40

15min savaitraštis 2012.12.07

  • Upload
    15minlt

  • View
    240

  • Download
    10

Embed Size (px)

DESCRIPTION

15min savaitraštis 2012.12.07

Citation preview

Page 1: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 2: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 3: 15min savaitraštis 2012.12.07

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 47 (1278) • 2012 m. gruodžio 7 d.

Tyrimas

Tamsūs valdiški konkursaiPaskutinėmis dienomis ministerijų klerkai vis mažiau paiso, kad jų rengiamų konkursų sąlygos būtų bent jau padorios. Atsipalaidavo ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio vadovaujama Susisiekimo ministerija.

4 psl.

Verslas

Batkos maitintojai

Baltarusijoje tarp lietuvių verslininkų vyksta lenktynės – kas sugebės greičiau pristatyti parduotuvių ir atsirieks didesnį mažmeninės prekybos rinkos kąsnį. Pirmieji „Mart Inn“ prekybos centrą atvėrė broliai Marcinkevičiai.

6-9 psl.

Savaitės interviu

Teisėjo drąsa

A.Ūsą pedofi lijos byloje po mirties išteisinęs teisėjas A.Cininas nepuolė slėptis nuo visuomenės. Priešingai: jis drąsiai kalba apie bylą ir aiškina sprendimo motyvus net tiems, kurie jį keikia paskutiniais žodžiais.

16-17 psl.

Vilniečiai Daiva ir Edmundas Tuinylos gauna vidutinio dydžio algas, bet valstybės paramos jiems nereikia. Daugiavaikė šeima ne tik

išsiverčia, bet dar paremia ir kitus. Kaip jiems tai pavyksta?

14–15 psl.

Egglėė DDigryrytė

Penkių vaikų motina Daiva Tuinylienė:

J.Kalinsko nuotr.

Onliner.by nuotr.

I.Gelūno nuotr.

Page 4: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.2 | Politika

Ko tikitės iš A.Butkevičiaus Vyriausybės?

Tomas BalžekasGeneralinis [email protected]

Jaunius LingysGen. direktoriaus [email protected]

Rimvydas ValatkaVyriausiasis [email protected]

Donatas VečerskisPardavimų [email protected]

Raimundas Celencevič[email protected]

Asta CibienėRedaktoriaus [email protected]

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896Faks. (8-5) 210 58 [email protected]

Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama [email protected]. Vilniuje (8-5) 233 6535

Platinimas [email protected]. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. [email protected]

15min.lt apklausa

Ši Vyriausybė daug nuveiks, nes į ją

parinkti patys kompetentingiausi

žmonės (2604) 14 proc.

Dėl šios Vyriausybės turėsime

raudonuoti iš gėdos prieš visą Europą

(6274) 33 proc.

XVI Vyriausybė bus nei

blogesnė, nei geresnė už

buvusias (5985) 31 proc.

Ši Vyriausybė pasmerkta, nes

jai nuolat trukdys prezidentė

D.Grybauskaitė (3917) 21 proc.

Į kelią su prezidentePagaliau! Prezidentė nusprendė ištrūkti iš savano-riško namų arešto Turniškėse. Skrenda porai die-nų atsipūsti. Į brangiausią tam reikalui įmanomą vietą – Norvegijos sostinę. Osle rengiamas linksmas Nobelio taikos premijos įteikimo vakarėlis.

Kadangi Nobelio taikos premijos įteikimo komisijos aksakalai kartą per ketvirtį amžiaus paišdykauja taip, lyg būtų bernvakarį Vilniuje šventę ir prezidentūrą iš savo šlangų pakrikštiję britų darbininkai, nobelistas, priešingai nei tuomet, kai taikdariu Nr.1 paskelbtas Sausio 13-osios žudynių įkvėpėjas M.Gorbačiovas, šįkart yra praktiškai negyvas.

Prezidentūros žargonu madingai kalbant, yra ne who, o which. Europos Sąjunga. Ta proga vakarėlis Osle bus surengtas ne kalėjime pūdomam teisuoliui, o 27 su taika nieko bendro neturintiems premjerams ir prezidentams. Įskaitant iki ausų prisidirbusį graiką ir skęstančius italą, ispaną bei portugalą.

Mes už. Prezidentas tam ir išrenkamas, kad keliautų. Todėl labai negerai, kad prezidentės spau-dos tarnyba ta proga bando knisti mūsų smege-nis: „Lietuvos žmonėms, taikiai iškovojusiems Nepriklausomybę ir apgynusiems laisvę, šis ap-dovanojimas taip pat labai svarbus.“ Toks buvo at-sakymas į kandų BNS klausimą.

Lietuvai svarbu, kad ES gavo Nobelį? Baikit – ar galima labiau nusišnekėti? Nobelis už brandaus so-cializmo pergalę be Spalio „revoliucijos“? Už kiaulių auginimą su muzika ir humanišką triušių pjovimą? Euro eksperimentą Graikijoje? Už tai, kad Danijos

miestelyje musulmonai paskelbė, kad šįmet Kalėdų nebus, net jei danai bus geri? Kad Briuselis paskutinę istorijoje kalėdinę eglę papuošė pernai?

Vargšai patarėjai. BNS klausimas juos bus įgrū-dęs į juodąją Visatos skylę. Mažiau kreiptų dėmesio į prezidentės kritiką A.Račą ir žemažiūrius, manan-čius, kad prezidentę jie išrinko tik tam, kad ji tupė-tų užpečkyje. Bandyti įtikti žemažiūriui – tas pats, kas ginčytis su Stelmužės ąžuolu.

Kelionės visada yra neblogai. O prezidentei ties-iog būtina prasiblaškyti. Po tamsių vakarų ir ypač savaitgalių užsidarius Turniškių tvirtovėje bei nykių dienų tikrinant, kiek angliškų žodžių iškalė dve-jetukininkai iš R.Pakso ir V.Uspaskicho partijų, ne nuodėmė porą dienų ir paiškylauti. Pasilinksminti nors kartą kaip žmogui.

Sprendimas tvirtinti kokią nors Vyriausybę – pri-imtas. O reitingo vis tiek nebeprikelsi.

Į vakarėlį neatskris D.Cameronas? Nebus ir čeko V.Klauso bei dar bent keturių Europos linksmuolių? Na, ir kas. Dėl to jau reikia teisintis? Aštuoniolika – tiek į vakarėlį Osle atvyks premjerų ir prezidentų – solidi užstalė. Bus su kuo paplepėti, taurelę išlenkti, pasiblizginti prieš kameras.

Anglų toris, atrodo, praranda humoro jausmą. Įkaltų, pasišaipytų iš ekologiniu dėdule belauki-ant sosto virtusio sosto įpėdinio, iš euro ir į dausas nuėjusio Europos projekto, pasidalytų patirtimi, kaip Anglijos karalienė kandidatų į ministrus anglų kalbą tikrina. Fabrikinę jaunystę prisimintų.

Linkime prezidentei šauniai praleisti laiką. At-sigauti. Keliaukime ir mes. Jei ne į Oslą, kur alus per brangus, o užkanda išvis neįkandama, tai bent iki artimiausios smuklės. Kalėdos ar ne Kalėdos?

Komentaras

Rimvydas [email protected]

Prezidentei tiesiog būtina prasiblaškyti.

80000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Apklausoje

dalyvavo

19012

žmonių

14PROC.

31PROC.

33PROC.

21PROC.

Savaitės aukos

Atrankėlė

Prezidentė Dalia Grybauskaitė

nusprendė: geriau „kokia nors“ Vyriausybė nei jokios.

Bet net blogiausioje Vyriausybėje negali būti visi geri. Prezidentė

metė kvalifi kacijos burtus ir pataikė į Loretą Graužinienę bei

Virginiją Baltraitienę: netinka šitos. Kodėl? Todėl. Rimo Valeikio pieš.

Page 5: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 6: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.4 | Tyrimas

Lauryna Vireliūnaitė [email protected]

Baigiantis kadencijai ministerijų klerkai vis mažiau paiso, kad jų organizuojamų viešųjų konkursų sąlygos bent jau neatrodytų akivaizdžiai parengtos vienam tiekėjui. Atsipalaidavo ir skaidrumą akcentuojančio Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio vadovaujama Susisiekimo ministerija (SM).

Subalansuota vienai grupeiSM neseniai paskelbė pirksianti informaci-nius straipsnius didžiųjų šalies miestų lei-diniuose. Konkurso laimėtojas ministeri-jos gerus darbus viešins visus 2013 metus ir už tai gali gauti iki 600 tūkst. Lt atlygį.

Ministerija pageidauja, kad straipsniai būtų spausdinami Vilniaus, Kauno ir Klai-pėdos leidiniuose, kurie pasirodo ne rečiau kaip 5 kartus per savaitę. Bendra visų tri-jų laikraščių vienos dienos auditorija turi būti ne mažesnė kaip 200 tūkst. skaityto-jų, o bendras tiražas – ne mažesnis kaip 30 tūkst. egzempliorių.

Didžiuosiuose miestuose leidžiamų laik-raščių nėra daug: sostinė turi vienintelę

„Vilniaus dieną“, Kaunas – „Kauno dieną“, uostamiestyje dėl skaitytojų konkuruoja „Klaipėda“ ir „Vakarų ekspresas“.

„Vilniaus dieną“, „Kauno dieną“ ir „Klai-pėdą“ leidžia ta pati bendrovė – su Ūkio banko prezidentu bei Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo vadovu Vladimiru Roma-novu siejama „Diena Media News“. Ši leidi-nių grupė, jei nepražiopsos konkurso, gali

jau dabar laikyti save nugalėtoja, nes pagal nustatytas sąlygas „Respublikos“ leidinių grupei priklausantis „Vakarų ekspresas“ šiame konkurse galėtų dalyvauti tik tokiu atveju, jeigu pasirašytų bendro dalyvavi-mo konkurse sutartį su „Vilniaus dienos“ ir „Kauno dienos“ leidėju.

Tačiau „Diena Media News“ pagalbinin-kų nereikia, nes visi trys bendrovės dien-raščiai idealiai atitinka ministerijos sufor-muluotas sąlygas: „Vilniaus diena“ yra leidžiama 5,5 tūkst. tiražu (bendra audi-torija – 40,7 tūkst.), „Klaipėda“ – 8 tūkst. (bendra auditorija – 83,8 tūkst.), „Kauno diena“ – 19 tūkst. tiražu. (bendra audito-rija – 140 tūkst.).

Kiti leidiniai neturi jokių šansų atitikti kvalifi kacinių reikalavimų.

Pasiūlymų SM laukia iki 2013-ųjų sau-sio 10 dienos.

Ministro patarėjo abrakadabraMinistro E.Masiulio patarėjas ryšiams su visuomene Martynas Čerkauskas „15min“ bandė įtikinti, kad tokios prielaidos neati-tinka realybės.

„Pagal šiuo metu esančias sąlygas kon-kurse gali dalyvauti bent trys leidėjai ir bet kuri žiniasklaidos planavimo agentūra. Lei-dėjai gali kooperuotis, pakankamą tiražą minėtuose miestuose turintys nacionali-niai dienraščiai gali kooperuotis su regio-niniais“, – atsiųstame ministerijos atsaky-me dėstė jis, nors konkurso sąlygose aiškiai parašyta, kad ministerija pirks straipsnius tik didžiųjų miestų spaudos leidiniuose.

Paklaustas, kurie leidėjai dar atitinka konkurso sąlygas, ministro patarėjas teigė negalintis to sakyti, kol vyksta konkursas.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ Kaune ir Vil-niuje leidžia priedus „Sostinė“ ir „Laiki-noji sostinė“, tačiau šie priedai neatitinka konkurso sąlygų, nes pasirodo tik kartą per savaitę.

M.Čerkauskas, pasiūlęs nacionaliniams leidiniams kooperuotis, tuoj pat ėmė aiš-kinti, kad nacionalinėje spaudoje minis-terijai reklamuotis per brangu: „Mes jau esame pasirašę sutartis 2013 metams su Panevėžio, Šiaulių ir kai kuriais rajoniniais laikraščiais. Konkursai skelbiami regioni-nei spaudai, nes beveik visi už Europos Sąjungos lėšas vykdomi projektai yra re-gioninės reikšmės, viešinti juos per nacio-nalinę spaudą būtų labai brangu.“

„Sutinku, jog yra keblu, kad kai kuriuose miestuose leidžiamas vos vienas laikraštis, tačiau ar mes dėl to kalti?“ – pridūrė jis.

O vėliau pridūrė dar vieną versiją: „Mums nėra skirtumo, ar laikraštis nacionalinis, ar regioninis, svarbu, kad būtų platinamas tame mieste ir turėtų atitinkamą tiražą.“

Konkursą reikia apskųsti Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos, vienijančios didžiausias šalies viešųjų ry-šių agentūras, vadovas Linas Kontrimas „15min“ teigė, kad viešojo konkurso sąly-gų akivaizdus pritaikymas vienai bendro-vei pasitaiko ne taip ir dažnai.

„Kai taip atsitinka, labai krinta į akis, ir tai pastebi bemaž visi: žiniasklaida, ryšių su visuomene agentūros bei kitos tokiuose konkursuose galinčios dalyvauti bendro-vės. Tokie atvejai nėra dažni, tačiau visada sukelia nuostabą“, – sakė jis.

Anot L.Kontrimo, SM paskelbtas vie-šasis pirkimas turėtų būti apskųstas. Pa-šnekovas pridūrė, kad jeigu organizacija žino, jog paslaugą jai gali suteikti tik vie-na bendrovė, nes kitų paprasčiausiai nėra, nėra prasmės skelbti konkursą.

„15min“ praėjusią savaitę rašė, kad bai-

giantis ministro Donato Jankausko ka-

dencijai Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos viešąjį konkursą laimėjo

bendrovė „Simple Idea“, kurios neįma-

noma rasti: telefono numerio ji neskel-

bia, nurodytu adresu jos taip pat nėra.

Su „Simple Idea“ buvo pasirašyta beveik

600 tūkst. Lt vertės sutartis, pagal kurią

su tos pačios bendrovės „Diena Media

News“ leidžiamais laikraščiais platina-

mas ministerijos užsakytas priedas „So-

cialinis spektras“.

Ministerijos ir „Simple Idea“ sutartis

buvo pasirašyta spalio 11-ąją, o pirma-

sis „Socialinio spektro“ numeris pasiro-

dė jau po dienos.

Prieš metus „15min“ aprašė kitą itin įžū-

lų atvejį, kai bendrovė „Kauno vande-

nys“ paskelbto viešojo konkurso sąlygų

dokumentas buvo pavadintas būsimo jo

nugalėtojo vardu.

Dokumente, pavadintame „diena.doc“,

išdėstytos konkurso sąlygos nekėlė jo-

kių abejonių: leidinys, kuriame ketino

reklamuotis „Kauno vandenys“, būtinai

turėjo būti leidžiamas šešiskart per sa-

vaitę, turėti miesto, ekonomikos, poli-

tikos naujienų skiltis, kas savaitę leisti

specialius priedus apie namus ir ekono-

miką bei platinti laikraštį 20 tūkst. egz.

tiražu darbo dienomis ir 25 tūkst. egz.

šeštadieniais.

Visas šias „Kauno vandenų“ sąlygas ati-

tiko vienintelis laikraštis „Kauno die-

na“, priklausantis „Diena Media News“

grupei.

Koją pakišo žioplumas

Tamsūs valdiški konkursaiM.Čerkauskas:

„Keblu, kad kai kuriuose miestuose leidžiamas vos vienas laikraštis, tačiau ar mes dėl to kalti?“

Susisiekimo

ministras E.Masiulis

agituoja žmones prieš

šešėlinę ekonomiką, o jo

pavaldiniai rengia įtartinus

konkursus.

T.Lukšio/BFL nuotr.

Page 7: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 8: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

Naujoje parduotuvėje „Mart Inn“ asortimentas nėra didelis. Daugelis užrašų yra baltarusių kalba, o visose kitose parduotuvėse surašyta rusiškai. Visiška naujiena, kad kasose stovi terminalai, todėl gali pats atsiskaityti banko kortele.

Violeta Bagdanavičiūtė [email protected]

Tokiais įspūdžiais su savaitraščiu „15min“ dalijasi Minsko gyventoja, apsilankiusi lietuvių verslininkų bro-lių Gintaro ir Mindaugo Marcinkevičių neseniai atidarytoje parduotuvėje. Ji yra Baltarusijos sostinėje, netoli „Ka-menaja gorka“ metro stoties.

Lietuvių invazijaBaltarusijoje tarp lietuvių verslininkų vyksta lenktynės – kas šioje didelėje

šalyje sugebės greičiau pristatyti par-duotuvių ir atsirieks didesnį mažme-ninės prekybos rinkos kąsnį.

Iki šiol mažmeninėje prekybos mais-to produktais rinkoje rimčiausiai dir-bęs lietuviško kapitalo turintis tinklas „Sosiedi“ dabar sulaukė konkurentų iš Lietuvos.

Be brolių Marcinkevičių, į Baltarusiją nusitaikė Dainius Dundulis, vienas iš mažmeninės prekybos tinklo „Norfos mažmena“ savininkų, prie starto linijos jau stovi „Maxima grupė“ su Nerijumi Numavičiumi priešakyje bei dar vienas

lietuvis, kurio pavardė neįvardijama. Tačiau šaltinių Baltarusijoje

teigimu, jis yra artimas prezidento Aliaksandro

Lukašenkos aplinkai. „Lietuviai pajudėjo būtent

dabar, nes baigėsi aktyvi mažmeni-nės prekybos plėtra Lietuvoje, o Balta-rusija yra arčiausiai esanti tuščia rin-ka“, – konstatuoja advokatų kontoros „Pavlov ir Mamontovas“ vadovaujantis partneris Viačeslavas Pavlovas.

Anot jo, tuščia kaimyninės šalies rin-ka vilioja ne tik mūsų mažmenininkus, bet ir kitus verslus.

Pavyzdžiui, UAB „Projestos projek-tai“ ir jos partneriai sėkmingai projek-tuoja ir stato šiuolaikinius prekybos centrus patiems baltarusiams. Lietuviai šį vietos verslo užsakymą gavo dėl turi-mos ilgametės patirties, kokybiško dar-bo, darnaus jo organizavimo, trumpų

6 | Verslas

Brangiau už reputacijąKai pavasarį D.Grybauskaitė tautai aiškino, kad ministras R.Palaitis, atleidęs iš darbo FNTT vado-vus V.Gailių ir V.Giržadą, yra „ne prie ko“, suprasti, apie ką kalba prezidentė, buvo nelengva.

Bet dabar jau viskas aišku: „ne prie ko“ reiškia mažiausiai 130 tūkst. Lt iš mūsų kišenių. Jei pa-dalytume 3 milijonams po lygiai, neišeitų nė po 5 centus. Niekis, ar ne?

O jei taip kasdien ir po kelis kartus? Taip pat būtų niekis? Ar jau būtų svarbu? O jei ne po penkis cen-tus, o po penkis litus? Kasdien. Po kelis kartus? Vis dar „ne prie ko“?

Jei nesuprantate, apie ką kalbu, paaiškinsiu. 130 tūkst. Lt yra suma, kurią Vilniaus apygardos admi-nistracinis teismas priteisė buvusiam FNTT vadovui V.Gailiui. Kiek daugiau nei 42 tūkst. išeitinės kom-pensacijos, 67,3 tūkst. už priverstinės pravaikštos laiką ir dar 25 tūkst. už žalą reputacijai ir geram vardui.

Pastaroji suma verta atskiros diskusijos, ypač pri-simenant, kuo V.Gailius buvo kaltinamas ir kas buvo pagrindiniai kaltintojai. Jei neprisimenate, V.Gailiui buvo inkriminuojamas slaptos informacijos apie „Snorą“ nutekinimas, o pagrindiniai kaltintojai buvo ministras R.Palaitis ir prezidentė D.Grybauskaitė.

Daugiau nei pusmetį V.Gailius turėjo vaikščioti su nusikaltėlio dėme ant kaktos ir jam užkabinta išdaviko etikete. Visa tai įvertinta maždaug 3 tūkst. litų per mėnesį. „Ne prie ko“ kainuoja brangiau.

Ką gi – dabar žinosime: reputacija ir geras vardas Lietuvoje verti maždaug tiek, už kiek valstybės tar-nyboje sutinka dirbti kvailiai ir vagys. Nes protingi ir nevagiantys dirba už ne mažiau kaip 5 tūkst. Lt.

Bet grįžkime prie pradinės 130 tūkst. Lt sumos (iš tiesų tai ji bus didesnė, nes čia neįskaičiuotos išlaidos advokatams, sugaištas laikas ir energija. O jei teismo sprendimas bus skundžiamas, bendra suma gali išaugti ir iki 200 tūkst. Lt).

Visus tuos pinigus gaus V.Gailius. Nepagalvokite, aš jam visiškai nepavydžiu. Priešingai, net sakyčiau, kad ta suma yra per maža.

Tačiau kodėl už tai, kad V.Gailius buvo neteisin-gai apkaltintas, neteisėtai išmestas iš darbo, turiu mokėti aš? Kartu su jumis. Nežinau kaip jūs, bet aš tai čia tikrai „ne prie ko“. Aš V.Gailiaus nė nepažįstu.

Tikriausiai jums kils klausimas, o kas tada „prie ko“? Atsakymo ir aš nežinau, bet prisimenu, kad įsakymą dėl V.Gailiaus atleidimo pasirašė R.Palaitis. Jis tada sakė, kad tai padarė, remdamasis VSD vado-vo G.Grinos pažyma. O prezidentė D.Grybauskaitė sakė, kad R.Palaitis „ne prie ko“, nes jis „laikėsi visų įstatymų atleisdamas FNTT pareigūnus“.

Žinau, kad tai, ką dabar pasakysiu, gali nuskam-bėti baisiai, bet po teismo sprendimo galima būtų teigti, kad prezidentė, švelniai tariant, sakė netiesą.

Tačiau svarbiausia net ne tai ir net ne 130 ar 200 tūkst. Lt. Dabar, kai jau žinome, kad V.Gailius in-formacijos apie „Snorą“ nenutekino, daug svar-biau yra sužinoti, iš kur ji nutekėjo. Nes šiuo atve-ju jau kalbėtume ne apie šimtą kitą tūkstančių, o apie milijonus.

Tada gal iš tiesų paaiškėtų, kas buvo prie ko, o kas ne. Ir kas už viską turėtų sumokėti. Jei ne pinigais, tai bent metais už grotų. Už tai, žinoma, vėl tektų mokėti mums. Nežinau, kaip jūs, bet aš neprieštaraučiau.

Komentaras

Artūras Rač[email protected]

Gali nuskambėti baisiai, bet po teismo sprendimo galima būtų teigti, kad prezidentė, švelniai tariant, sakė netiesą.

Broliai Marcinkevičiai Minske jau atidarė

pirmąją „Mart Inn“ parduotuvę, bet apie

verslą Baltarusijoje dar nenori kalbėti.

Dengi.onliner.by nuotr.

Lietuvos investuotojų užmojai rodo, kad jie yra nusiteikę aktyviai ir agresyviai plėtrai Baltarusijoje.

tepr

Luka„Lietu

.

Baltarusijos prekybos pyragą bando pasidalyti lietuviai verslininkai

Page 9: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

Reguliariai judant ir mankštinantis galima pagerinti

Pirmasis išsamus tyrimas-

-

-

-

--

--

Tingus laisvalaikis-

--

-

nei laisvalaikiu

-

--

-

-

-

-

-

-

--

-

-

darbo terminų ir sugebėjimų surasti ben-drą kalbą.

Marcinkevičiai slapukaujaLapkričio pabaigoje naujienų portalas zau-tra.by brolių Marcinkevičių ir D.Dundulio projektus įtraukė į TOP-10 naujausių Lie-tuvos bendrovių investicijų.

Publikacijos autoriai brolius G. ir M.Marcinkevičius vadina paslaptingais Lietuvos investuotojais, kurie bendrovės „Glera“ vardu pastaruosius kelerius me-tus Baltarusijoje pasirašinėjo investicijų sutartis ir supirkinėjo parduotuvėms tin-kamus sklypus.

Buvę „Vilniaus prekybos“ akcininkai ne ką kalbesni ir Lietuvoje.

„Dar turiu per mažai patirties, kad ga-lėčiau atsakingai kalbėti apie Baltarusi-ją“, – taip savo nenorą ką nors komentuoti argumentuoja M.Marcinkevičius.

Tačiau šie verslininkai, „15min“ duo-menimis, turi ir kitą objektyvią priežastį slapukauti: virš buvusio garsiojo „Vilniaus prekybos“ devintuko vis dar tvyro didžiu-lės įtampos debesys, todėl išsivaikščioję akcininkai stengiasi kuo mažiau kalbė-ti apie savo investicijų ar verslo planus.

Viena vertus, broliams Marcinkevičiams lyg ir nebėra ką slėpti, kai pirmoji parduo-tuvė Baltarusijoje jau atidaryta. Kita ver-tus, susidaro įspūdis, kad jie tiesiog nenori tampyti liūto už ūsų.

Todėl tenka kliautis šaltiniais Baltarusi-joje. Zautra.by skelbia, kad per artimiau-sius dvejus metus Minske ir šalies regio-nuose planuojama atidaryti ne mažiau kaip 35 „Mart Inn“ parduotuves.

Vasarą atidaryta pirmoji parduotuvė „Mart Inn“ vietiniams gyventojams su-kelia prieštaringų jausmų. Vieni kritikuoja

ją, kad per maža, nes rajonas, kuriame ji įsi-kūrė, yra didelis. Vietiniai pirkėjai „15min“ pasakoja, kad stelažai su prekėmis taip iš-dėstyti, kad, kai susidaro eilės prie kasų, tampa sunku prieiti prie prekių.

Kiti nepatenkinti, kad kai kurių prekių, pavyzdžiui, sūrio, ant pakuotės nurodytas svoris skyrėsi nuo realaus. Dar kitiems akį rėžia neva neestetiška parduotuvės iška-ba. Tačiau daugelis „Mart Inn“ giria už tai, kad joje yra net 10 kasų, nes anksčiau čia veikusioje parduotuvėje buvo tik keturios. Be to, pirkėjai jaučiasi itin pamaloninti, kad naujoje parduotuvėje viskas rašoma jų gimtąja kalba.

„Norfa“ dirbs su partneriaisBaltarusių atsiliepimai apie lietuvių jau atidarytą „Mart Inn“ gali praversti D.Dunduliui, kuris šiuo metu baigia rikiuo-ti žemės sklypus ir planuoja, kad pirmąją parduotuvę Baltarusijoje atidarys 2015 me-tais: „Baltarusijoje jau darbuojamės, tačiau rinką dar reikia pačiupinėti.“

D.Dundulis pasakoja, kad parduotuvių projektavimo darbams tenka pasitelkti vie-tos architektus, nes kai kurių ten galiojan-čių reikalavimų Lietuvoje jau seniai nėra. Verslininkas tikisi, kad per 3–4 mėnesius bus gauti leidimai parduotuvių statybai ir darbai pajudės.

Verslas | 7

Užsk. Nr. 307139

Nukelta į 8 psl. >>>

Naujausias verslo žinias

rasite nuskaitę šį kodą

15min.lt/pinigai

Page 10: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.8 | Verslas

„Norfos“ vadovas neatmeta galimybės, kad bus samdomi baltarusiai statybininkai, nes ten dirbantys lietuviai yra labai užsikė-lę kainas – skirtumas gali siekti net apie 60 proc. Baltarusijos statybos įmonių naudai. Statant, pasak „15min“ pašnekovo, labai svarbu priimti teisingus sprendimus, nes jie lemia ir darbų atlikimo kokybę.

„Kalbant apie parduotuvių pavadinimą, tai šiuo metu svarstome kelis variantus,

tarp kurių yra ir „Norfa“. Aišku tik tai, kad visos mūsų parduotuvės Baltarusijoje bus dviejų dydžių: 2000 ir 4000 kv.m. Moko-mės iš savo patirties Lietuvoje, o čia visos „Norfos“ yra skirtingo dydžio“, – pasakoja D.Dundulis.

Jis neslepia, kad atidarydamas parduo-tuves Baltarusijoje negalės iš paskos ves-tis Lietuvos gamintojų, nes ten pirmenybė teikiama vietos gamintojams. Be to, kai-myninės šalies pirkėjai mėgsta parduotu-ves su dideliu asortimentu.

„Baltarusijoje maisto prekių asortimen-tas yra didesnis nei, pavyzdžiui, Vokietijo-je, todėl ir šiuo požiūriu teks prisiderinti prie pirkėjų įpročių“, – nurodo D.Dundulis.

Jo teigimu, Lietuvoje prekybos centruose asortimentas mažėja, nes visi siekia mažin-ti sąnaudas. „Kuo parduotuvė sugeba išsi-versti su mažesniu asortimentu, tuo ji dirba pelningiau, nes asortimento aptarnavimas nėra pigus“, – atskleidžia D.Dundulis.

„Norfos mažmena“ Baltarusijoje dirbs su vietos didmeninės prekybos maisto pro-duktais įmone. Su ja per pusę valdys ku-riamą tinklą. Lietuviai bus atsakingi už ne-kilnojamąjį turtą, verslo idėjas ir fi nansus.

Portalas zautra.by taip pat skelbia, kad „Norfos mažmena“ plėtrą, į kurią kartu su minėtais partneriais investuos 8 mln. JAV dolerių (apie 21 mln. Lt), Baltarusijo-je pradės nuo Molodečno ir ją tęs Minske.

D.Dundulis „15min“ teigia, kad iš pra-džių parduotuvių steigimas bus fi nansuo-jamas iš savo lėšų, o vėliau teks skolintis iš bankų.

„Maxima“ – taip pat parengtyjeVis plačiau sklindant garsui apie aktyvią Lietuvos verslo intervenciją į Baltarusijos

mažmeninę prekybą, akys krypsta ir į UAB „Maxima grupė“, kuri jau dabar turi par-duotuvių visose trijose Baltijos šalyse, Bul-garijoje bei Lenkijoje.

Pernai šios bendrovės įmonės iš viso ati-darė 35 naujas parduotuves. 7 iš jų – Lietu-voje, 6 – Latvijoje, po 11 – Estijoje ir Bulga-rijoje. Šių metų kovo 1 dienos duomenimis, „Maxima grupei“ priklausė 485 prekybos centrai. Daugiausia yra Lietuvoje, mažiau-siai – Lenkijoje.

„Baltarusija yra mūsų artima kaimynė, todėl ši šalis mums yra įdomi. Jau esame ten įregistravę „Maxima“ pavadinimą ir domimės verslo galimybėmis“, – „15min“ informuoja „Maxima grupės“ generali-nis direktorius Mindaugas Bagdonavičius.

Jis teigia, kad apie realius „Maxima gru-pės“ ateities plėtros projektus kalbėti dar anksti, nes detaliai analizuojama šios ša-lies rinka.

Iš Lietuvos – saugiausiaBaltarusijos prezidentas A.Lukašenka už-sienio investicijas styguoja taip, kad Balta-rusija nebūtų priklausoma nei nuo vienos užsienio šalies.

Tačiau Lietuvos investuotojų užmojai rodo, kad jie yra nusiteikę aktyviai ir agre-syviai plėtrai Baltarusijoje.

Šioje rinkoje yra tik keli prekybos tink-lai, turintys užsienio kapitalo. Be to, lie-tuviai jau turi patirties vystyti mažmeni-nės prekybos verslą Baltijos valstybėse, o artima geografi nė kaimynystė leidžia jiems geriau suprasti Baltarusijos varto-tojų poreikius ir elgseną.

Tai puikai įrodo ir lietuviško kapitalo turinčio tinklo „Sosiedi“ sėkmė Balta-rusijoje. 2012 metais jo įkūrėja ir vadovė

Kai kurios Baltarusijos mažmeninėje prekyboje galiojančios taisyklės:

• 70–80 proc. asortimento turi suda-

ryti vietos gamintojų prekės;

• Regiono (apskrities ar Minsko) val-

džia taip pat nustato papildomą są-

rašą, kokių prekių privalo būti par-

duotuvių tinkle;

• Importuojamų prekių nėra mažai,

bet dėl prekybos barjerų jų kainos

labai didelės;

• Yra prekių kategorijos, kurių kainas

reguliuoja valstybė. Tai – vadinama-

sis socialinis paketas. Į jį įeina pie-

nas, mėsa, makaronai, duona;

• Yra nustatytos vietinio produkto

patekimo į lentynas taisyklės, nuo-

laidų suteikimo galimybė, yra tam

tikrų ypatumų dėl atsiskaitymų ir

tiekimo;

• Labai silpna logistika;

• Skiriasi perkamoji galia regionuose.

Specifi ka

>>> Atkelta iš 7 psl.

M.Marcinkevičius:

„Dar turiu per mažai patirties, kad galėčiau atsakingai kalbėti apie Baltarusiją.“

Page 11: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

Alma Jauncemienė, beje, praeityje garsaus parduotuvių tinklo „Pas Juozapą“ įkūrė-jo Juozo Budrikio dukra, sėkmingiausių ir įtakingiausių verslininkų Baltarusijoje TOP-200 sąraše užėmė 29 vietą.

„Šiuo metu Baltarusijoje yra skiriama gana daug sklypų parduotuvių statybai, vyksta žemės tvarkymo ir projektavimo darbai, todėl su kuo lietuviams – tarpusa-vyje ar su baltarusiais – teks konkuruoti mažmeninėje rinkoje, paaiškės tik tada, kai, vaizdžiai tariant, dabar sodinami gry-bai ims lįsti iš žemės“, – neabejoja „Pavlov ir Mamontovas“ vadovaujantis partneris V.Pavlovas.

Jis pažymi, kad Baltarusijos investicinės sutartys yra griežtos: jeigu nevykdai jose numatytų sąlygų, tai sutartis gali būti nu-traukta, o žemės sklypas atimtas. Inves-tuotojas taip pat netenka ir to, kas stovi ant to sklypo – viskas nusavinama vals-tybės naudai.

Tai daroma derinant su investuotoju, priverstinai parduodama tretiems as-menims arba nugriaunama investuoto-jo sąskaita.

Vietinė valdžia ypač neturi sentimen-tų investuotojų pažeidimams, kai vyksta žemės tvarkymo ir projektavimo darbai ir dar nėra prasidėjusios statybos.

„Įdomu yra tai, kad Lietuvos investuo-tojai tokius įsipareigojimus prisiima drą-siau nei patys baltarusiai. Vietinis verslas dažnai jau iš karto deklaruoja, kad val-džios numatyti terminai yra nerealūs in-vesticiniam projektui įvykdyti“, – pažymi V.Pavlovas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad lietuviai turi didesnes galimybes apsaugoti savo ka-pitalą Baltarusijoje nei patys baltarusiai.

Tai kartais skatina kai kuriuos Baltarusi-jos verslininkus į savo šalį investuoti bū-tent iš Lietuvos.

Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvena Baltaru-sijos pilietis, kuris neturi teisės įvažiuoti į savo šalį, tačiau joje iš Lietuvos sėkmingai plėtoja mažmeninę prekybą.

„Kai su lietuviais kalbame apie galimas rizikas Baltarusijoje, visada pabrėžiame, kad Lietuva turi nemažai tarptautinių inst-rumentų savo investicijoms šioje šalyje apginti“, – sako V.Pavlovas.

Verslas | 9

V.Pavlovas:

„Lietuvos investuotojai įsipareigojimus prisiima drąsiau nei patys baltarusiai.“

„Tokia konkurencija, kokia dabar yra Lietuvoje, Baltarusijos

mažmeninėje prekyboje maisto produktais bus tik po kokių 5

metų, todėl ši kaimynė ir yra tokia patraukli“, – neslepia „Norfos

mažmenos“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Page 12: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.10 | Miestai

Eglė Digrytė[email protected]

Tauragėje išsitenka ir vos kelis darbuotojus turinčios įmonės, ir milijoninės apyvartos tarptautinis verslas. Darbu atokiau nuo didmiesčių verslininkai nesiskundžia, netgi mato čia daugiau galimybių ir patogumų.Jau aštuntus metus skaičiuojantis Tauragės industrinis parkas (TIP) išaugo iš Stankų šeimos verslo – bendrovės „Švytis“, kurios pagrindinė veikla iki 2005-ųjų buvo triko-tažo ir spec. paskirties drabužių gamyba, bei pramoginių katerių ir kitų gaminių iš stiklo plastiko gamintojos „Taudos“.

Parsiviliojo sūnusVerslą užsuko Antanas Stankus. Du jo sū-nūs – Darius ir Linas – dirbo Vilniuje, bet užsidegė tėčio idėja ir grįžo į gimtinę. Vers-lininkai parkui įsigijo apleistą buvusį kera-mikos fabriką. Klientais tapo dalis minėtų bendrovių užsakovų – jiems buvo išnuo-motos renovuotos patalpos, skirta įranga ir apmokytas personalas.

Čia investuota maždaug 80 mln. Lt, ne-tolimoje ateityje plėtrai žadama skirti dar 5 ha žemės. Gamybinę veiklą TIP klientai vykdo daugiau nei 30 tūkst. kv.m ploto re-novuotose ar naujose patalpose, čia dirba apie 600 žmonių. Įmonių apyvarta šiemet sieks 120 mln. Lt.

„Švytis“ vysto TIP ir gamina neperšlam-pamus drabužius. Daniško ir lietuviško kapitalo įmonė „Tauraplastas“, gaminan-ti vėjo jėgainių generatorių dėžes, pernai mokėjo didžiausią vidutinį atlyginimą Tau-ragėje. Norvegų bendrovė „Egersund Net“ gamina pramoninės žvejybos tinklus.

Australijos kapitalo bendrovė „Ansell Protective Solutions Lithuania“ yra tarp-tautinės kompanijos, veikiančios 40 ša-lių, dalis. Ji gamina spec. paskirties, che-minės ir dujų apsaugos drabužius, narų kostiumus. 2008-aisiais išrinkta geriau-sia Tauragės apskrities verslininkų aso-ciacijos (TAVA) įmone ir naująja metų

eksportuotoja, 2010-aisiais sumokėjo dau-giausia mokesčių į Tauragės biudžetą.

Fabrikus pakeitė komercijaTauragė nuo seno garsėjo pramone, bet žlugus SSRS didieji fabrikai bankrutavo. Dabar dominuoja komercija – prekyba

naudotais automobiliais (vienu metu par-duodama apie 2 tūkst. mašinų), prekybos centrai, mažesnės parduotuvės ir preky-vietės. Veikia TIP, sukasi maisto pramonė (ypač daug mieste ir rajone nedidelių mė-sos perdirbimo įmonių), gaminami baldai ir kiti medienos gaminiai, veikia nemažai automobilių servisų.

TIP verslo plėtros direktoriaus ir TAVA pirmininko D.Stankaus įsitikinimu, vienas didžiausių provincijos privalumų – taupo-mas laikas: „Čia didelė dalis žmonių ži-nomi, todėl kai kurie sprendimai, neretai ir valdiškų institucijų, priimami greičiau nei didmiesčiuose. Nereikia gaišti grūs-tyse (taip per dieną sutaupoma 1–2 val. brangaus laiko, automobiliu bet kur gali-ma patekti per 5–10 min.), bankai, regist-rų centras, inspekcijos, savivaldybė yra miesto centre, todėl daugelis reikalų su-tvarkoma pėsčiomis, per keletą ar kelias-dešimt minučių.“

Bet pašnekovai negailėjo kritikos val-džiai dėl katastrofi ško požiūrio į investici-jas – menkos paramos, prastos infrastruk-tūros, konsultacijų naujiems verslininkams stokos. Tvarkomas nebent miesto cent-ras, bet nekuriama verslui palanki aplin-ka. A.Stankaus žodžiais, neparuoštas nė vienas verslui patrauklus sklypas. Ratlan-kius gaminanti įmonė esą norėjo investuoti

Tauragėje, bet negavo sklypo ir įsikūrė Latvijoje.

Sukūrę radiją, steigia kepykląKitoje miesto bendrovėje, į kurią užsu-ko savaitraštis „15min“, dirba vos septyni žmonės, ji ką tik pradėjo skaičiuoti antrus metus, bet savininkai jau planuoja plėtrą ir net naują verslą.

Tauragės radiją, neišsigandę krizės, įkūrė iš Kauno grįžęs renginių organizatorius Val-das Latoža ir vietos B.Baltrušaitytės viešo-sios bibliotekos direktorius, fotomeninin-kas, režisierius Sigitas Kancevyčius.

„Jei šauna idėja, nesirenki meto – ar krizė, ar ne. Turi viziją, įgyvendinimo schemą ir vertini, ar kentėti iki geresnių laikų“, – pa-sakojo V.Latoža.

Tauragės apskritis vienintelė šalyje netu-rėjo radijo stoties, todėl galimybę ją steigti bičiuliai aptarinėjo nuo 2005-ųjų, kai krize dar nekvepėjo. Bet konkursą dažniui gau-ti V.Latožos vadovaujama „Šou imperija“ laimėjo tik užpernai.

Projekte buvo įrašyta 2,5 etato, o jau da-bar dirba septyni žmonės, žadama priimti dar du. Pernai spalį pradėjęs veikti Taura-gės radijas transliuoja visą parą, girdimas ne vien šiame mieste, bet ir Jurbarke, Pa-gėgiuose, Šilalėje, net Kelmėje. Ne tik gro-ja muziką, bet ir skaito žinias, rengia laidas apie kultūrą, sportą. Per metus eteryje kal-bėjo daugiau nei 500 svečių.

V.Latoža tikino, kad netrūksta ir reklamos užsakovų, mat vietos laikraščiai pasirodo tik dukart per savaitę. Nuo Naujųjų kon-kurentų dar sumažės, nes apie sprendimą nutraukti veiklą paskelbė nuo 1945 metų leidžiamas laikraštis „Tauragiškių balsas“.

Radiją įkūrę verslininkai nusprendė plės-ti savo veiklą ir Tauragėje atidaro bene pir-mą bandelių kepyklą. V.Latoža tebeturi įmonę Kaune, neapleidžia renginių orga-nizavimo, bet kol kas išnaudos provinci-jos teikiamas galimybes: „Veikia prekybos centrai, sukasi prekyba automobiliais – at-rodo, miestas stipriai stovi, turi gyvybės. Jei tik žmonės turi rankas, mąsto šiuolai-kiškai, galima suktis.“

Dideles Tauragės ambicijas

slopina kontrabanda.

12–13 psl. skaitykite

>>>

Provincija verslumo nenumalšina

A.Stankus pasiviliojo iš Vilniaus sūnus Darių

(kairėje) ir Liną bei visi kartu sukūrė industrinį parką,

generuojantį milijonines pajamas.

Asmeninio archyvo nuotr.

V.Latoža:

„Miestas stipriai stovi, turi gyvybės. Jei tik žmonės turi rankas, mąsto šiuolaikiškai, galima suktis.“

Tauragiškių siuvami

spec. drabužiai

turi paklausą.

Page 13: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 14: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.12 | Miestai

„Konditerija – viena iš mūsų prekybos tinklo stiprybių.

Biskvitus tortams MAXIMA meistrai kepa krosnyje, kremą

plaka specialiais aparatais, tačiau visas kitas darbas – rankų:

tortai pertepami ir kiekvienas atskirai puošiamas rankomis.

Štai kodėl kiekvienas mūsų gaminys parduotuvių vitrinose

išskirtinis“, – sako MAXIMA LT, UAB, Maisto gamybos de-

partamento direktorius Aidas Poleninas.

Pasak jo, naujojo MAXIMA konditerijos cecho atida-

rymas suplanuotas pačiu laiku – prieš šventes tortai iš-

perkami žaibiškai: „Paprastą dieną visame prekybos tinkle

parduodame daugiau kaip 5 000 įvairių tortų, o per šven-

tes, ypač prieš Naujuosius metus, jų paklausa išauga net

300 procentų.“ Perkamiausi tortai pastaraisiais metais –

maskarponės, kitų sūrių tortai, „Napoleonas“, „Puriena“

ir „Juodoji rožė“.

„Į naujojo dviejų aukštų, daugiau kaip 1 200 kvadratinių

metrų ploto konditerijos cecho statybą ir pažangią įrangą

iš viso investavome apie 5 milijonus litų. Artimiausiu metu

ceche papildomai planuojame įdarbinti dar kelias dešimtis

konditerių“, – sako MAXIMA LT, UAB, Generalinis direkto-

rius Arūnas Zimnickas.

Šiuo metu naujajame konditerijos ceche dirba 54 kon-

diterės. Dauguma jų – ilgametės darbuotojos, pradėjusios

dirbti viename pirmųjų MAXIMA maisto gamybos cechų.

Naujojo cecho vedėja konditerijos šedevrus kuria jau 40

metų, o prekybos tinkle MAXIMA dirba antrą dešimtmetį.

Ceche kasdien gaminama 30 skirtingų rūšių tortų, sal-

džių plokštainių ir vyniotinių, pagal individualius užsaky-

mus ruošiami gardėsiai iš užsakomųjų šventinių gaminių

katalogo. Priėmus daugiau darbuotojų ceche bus kepami ir

„Meistro kokybės“ ženklu pažymėti sausainiai, didės ir tor-

tų, kurių paklausa nuolat auga, gamybos apimtys.

Visoje Lietuvoje veikia 14 prekybos tinklo MAXIMA

konditerijos cechų. Dauguma jų įrengti tinklo parduotu-

vėse, kuriose gaminiai iškart ir parduodami, taip pat veža-

mi į kitas artimiausias MAXIMA parduotuves. Ką tik ati-

daryto konditerijos cecho saldi produkcija kasdien veža-

ma į 100 kilometrų spinduliu nuo jo esančias prekybos

tinklo parduotuves.

Prekybos tinklas pelnytai didžiuojasi „Meistro kokybės“

ženklu pažymėtais konditerijos gaminiais: šiemet MAXIMA

konditerės Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir kondite-

rių asociacijos surengtame „Talentų konkurse 2012“ buvo

pripažintos geriausiomis.

Į konditerijos cechą investuota 5 mln. Ltšventės

Švenčių ekspertas –

Nuo šiol „Meistro kokybės“ ženklu pažymėti konditerijos gaminiai į prekybos tinklo MAXIMA parduotuves keliauja iš ką tik sostinės Kirtimų gatvėje atidaryto naujo konditerijos cecho. Prieš šventes jame kasdien pagaminama apie 3 000 įprasto asortimento ir užsakomųjų šventinių gaminių katalogo tortų.

Pagal ekonominius rodiklius Tauragės apskritis atsilieka nuo kitų. Bet realios gyventojų perkamosios galios jie neatspindi – daugelį maitina rusiški degalai ir cigaretės, klesti neofi ciali prekyba naudotais automobiliais.

Eglė Digrytė[email protected]

Tauragės valdžia ir verslininkai svajoja apie didžiąją pramonę ir dosnius investuotojus, tačiau siūlo skirtingus receptus.

Į užsienį – ir tėvai, ir vaikaiTauragė pasitinka popilkiu privačių namų kvartalu. Pirmas įspūdis apgaulingas – centro link daugėja reklamų, parduotu-vių ir spalvų. Didžiųjų tinklų prekybos centrams suskaičiuoti abiejų rankų pirštų

nepakanka, su jais konkuruo-ja daug mažesnių pardavėjų. Klientų visiems užtenka.

Dėvėtų drabužių parduotu-vės, be kurių Vilniuje neapsi-eina dažna gatvė, atrodo grei-čiau kaip egzotika. Be to, ir butai Tauragėje kainuoja tiek, kiek didmiestyje. Tauragėje įsi-tvirtinę „Maxima“, „Iki“ ir „Nor-fa“ prekybos tinklai laukia dar vieno konkurento – prieš autobusų stotį ketina įsikurti Vokietijos maisto ir buities prekių tinklas „Lidl“.

Šis konkurentas, išsiskiriantis mažomis kainomis, kelia baimę ir smulkiems versli-ninkams, kurie norėtų, kad prekybos mil-žinų miesto centre nebūtų.

Pagyrus, kad Tauragė iškabų margumy-nu nenusileidžia didmiesčiams ir iš pažiū-ros atrodo klestinti, savaitraščio „15min“ kalbinti Kauno kolegijos Tauragės skyriaus studentai prunkštelėjo: „O kas čia klesti?“

Kone per kiekvieną šeimą kirto emigra-cijos vėzdas. 2001-aisiais Tauragės rajone

gyveno 52,7 tūkst. žmonių, pernai – jau mažiau nei 44 tūkst. „Iš mūsų į Angliją iš-važiavo beveik visi: tėvai, jiems iš paskos –sesuo su šeima, brolis. Tik aš likau“, –pasakojo viena mergina.

Per Seimo rinkimus ji dirbo rinkimų ko-misijoje. Šilgalių kaime (Pagėgių sav.) į są-rašą buvo įtraukta per 600 rinkėjų, nors iš

tiesų gyvena vos pusė. Kolegijos Tauragės skyriuje anksčiau mokėsi per 500 studen-tų, buvo trys studijų programos, o dabar belikusi tik viena.

Degalinėse degalus pilasi tik įmonėsDar labiau nei emigracija Tauragę grau-žia kontrabandos kirminas. Į klausimą, kiek tauragiškių degalus pilasi degalinė-se, studentai atsakė choru: „Įmonės.“ Vie-na pedagogė prisipažino savo automobi-lį nuolat „maitinanti“ rusiškais degalais. Kontrabandinio dyzelinio kuro litras jai kainuoja 3,70 Lt – geru pusličiu pigiau nei degalinėse.

Kas gali, ne tik degalų, bet ir tabako, al-koholio, cukraus, vaistų (anksčiau – ir dra-bužių, bet jų kainos šoktelėjo) keliauja į vos už 40 km esantį Sovetską. Kas negali, kon-trabandinius degalus perka iš perpardavi-nėtojų. „Va jums ir tarptautinis verslas“, –šyptelėjo dėstytoja, kaip tik apie tarp-tautinį verslą pasakojanti studentams.

Iš Rusijos leidžiama įsivežti vos porą pakelių cigarečių. Apeiti ribojimus daug sumanumo nereikia – stambesnio sudė-jimo moteris išlupa cigaretes iš pakelio ir prisitvirtina jas prie pilvo po drabužiais.

Sieną saugantys pareigūnai džiaugiasi, kad palei Nemuną įrengus stebėjimo ka-meras kontrabandos beveik nebeliko. Stu-dentų tokios kalbos neįtikina – smulkieji

Dideles Tauragės ambicijas

400Tokią didžiausią subsidiją iš miesto gali gauti nauja Tauragės įmonė.

Skaičius

Lt

Tauragė rašytiniuose šaltiniuose mi-

nima nuo 1507 m. Miestas žinomas

kaip Vakarų Lietuvos industri-

nis centras. Ilgas tradicijas turi

plytų, baldų, spec. drabužių,

maisto (pieno, mėsos, žuvies)

gamintojai.

Krašto geografi nė padėtis ypa-

tinga: vos už 30 km driekiasi

išorinė Europos Sąjungos sie-

na, anapus jos statoma Baltijos

atominė elektrinė. Taip pat –

patogi tranzitui: atstumas iki Klai-

pėdos – 115 km, Šiaulių – 100 km,

Kauno – 140 km, Karaliaučiaus – 150

km. Geografi nė padėtis ir gera transpor-

to infrastruktūra laikomi svarbiausiais

rajono privalumais.

Patogi padėtis

Page 15: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

kontrabandininkai ar jiems padedantys vaikai pristabdyti, bet didieji esą dirba kaip dirbę, o nuostolių patiria ne dėl parei-gūnų kaltės: „Vos jie susipyksta, iškart gir-dime, kad sulaikė „furą“ su cigaretėmis.“

Praėjusią savaitę Europos Komisijos at-stovybės Lietuvoje surengtuose debatuo-se apie verslo galimybes Tauragėje rajono meras Pranas Petrošius dievagojosi, kad šešėlis pasitraukęs, nors vis dar kerta per pajamas. „Cigarečių srautai eina tikrai ne per Tauragę“, – jam pritarė sūnus Darius, naujos kadencijos Seimo narys, bet jo žo-džiai auditorijoje sukėlė juoko bangą.

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ vadovo Renaldo Malycho žodžiais, mieste klesti ir ne visai švari prekyba naudotais automo-biliais: „Nuvažiuokite į bet kurią aikštelę ir pažiūrėkite, kokia kaina bus įrašyta pirki-mo-pardavimo sutartyje.“ Net ne kiekvie-nas sandoris užregistruojamas ofi cialiai. Beje, mašinų vežėjams čia net sugalvotas terminas: „prancūziniai“.

Dirbti tingiTauragės apskrities gyventojai bene labiau-siai šalyje toleruoja kontrabandines prekes. „Tai blogai ir verslui, nes sukuriama nesą-žininga konkurencija, ir gyventojams, – aiš-kino „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė. – Žmonės patenka į užbur-tą ratą: dėl mažų pajamų renkasi nelega-lią prekę ir galvoja sutaupę, bet dėl tokio elgesio jų pajamos nedidėja.“

Ji įžvelgė tiesioginį ryšį tarp šešėlio ir prastų ekonominių rodiklių. Tauragėje ne-darbo lygis regione lieka vienas didžiausių. Mat apie 40 proc. registruotų bedarbių ne-turi jokios kvalifi kacijos.

Tauragės darbo biržos direktorius Min-daugas Macas pripažino, kad ateina vis dau-giau nemotyvuotų ir dirbti nepasiruošusių žmonių. Kai kuriems trūksta kvalifi kacijos, bet ne motyvacijos – tokius galima siųsti į kursus. Bet daugeliui terūpi pašalpos. „Teko susidurti su klientais, kurie anks-čiau dirbo vairuotojais ar tekintojais, o nuo 1990-ųjų niekur nedirbo“, – pasakojo jis.

Kai kurie nespjauna į paramą, nors dirba užsienyje – grupės iš Norvegijos grįžusių

vyrų nepavyko prikalbinti į darbą, nes į Lie-tuvą jie esą grįžo ne dirbti, o pasidžiaugti žmonomis.

Lapkričio 1-ąją nedarbo lygis Tauragės apskrityje siekė 11,4 proc., Tauragės rajone –12,8 proc. Kas ketvirtas rajono gyventojas dirba privačiame sektoriuje, kas dešimtas – valstybiniame. Daug samdomų, o ne sava-rankiškai užimtų darbuotojų rodo menką verslumo mastą – savo verslą turi vos 1–2 proc. gyventojų, rodo Lietuvos pramoni-ninkų konfederacijos statistika.

Nors užimtumas Tauragėje pastaruosius trejus metus auga, gyventojų amžius kei-čiasi nepalankia linkme, pažymėjo Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkas dr. Arūnas Pocius.

Prieš dešimtmetį vaikų buvo daugiau nei pagyvenusiųjų, dabar – atvirkščiai (ati-tinkamai 15 proc. ir 17 proc.). Palyginti su 2001-aisiais, gyventojų rajone sumažėjo šeštadaliu – iki 43 tūkst. Iš jų apie 33 tūkst. gyvena Tauragėje.

Verslininkai kertasi su meruOkupacijos metais Tauragės rajonas gar-sėjo pramone, čia veikė keturios stambios gamyklos, bet jos sugriuvo kartu su Sovie-tų Sąjunga. Didžiųjų gamyklų griuvėsiuose ėmė kurtis smulkusis ir vidutinis verslas.

Mero P.Petrošiaus užmojai ambicingi: pramogų centras su treniruoklių salėmis, baseinu ir kino teatru buvusiame karinia-me miestelyje, gyvenamųjų rajonų infrast-ruktūros tinklų atnaujinimas, kanalizacija pramonės rajone.

Bet verslininkai mero užmojus sumalė į miltus. „Valdžios prioritetas yra miesto centro ir infrastruktūros sutvarkymas, ku-ris ilgalaikės pridedamosios vertės nesuku-ria, – aiškino Tauragės apskrities verslinin-kų asociacijos vadovas Darius Stankus. –Verslininkas nepradeda verslo nuo fasa-do. Pritraukus investuotojų, kurie mokėtų mokesčius, galima akcentuoti fasadinius dalykus. Miesto aikštes sutvarkyti svarbu, bet kas jomis vaikščios?“

D.Stankus ragino kurti miesto plėt-ros strategiją ir ją reklamuoti užsienyje. Tauragiškių pranašumas – pustrečio karto

didesnis darbo efektyvumas nei Švedijo-je ir gerokai mažesnis darbo užmokestis.

Meras P.Petrošius Tauragės verslinin-kams žada lengvatų: esą jaunas investuoto-jas, kurio įmonėje ne mažiau nei pusė dar-buotojų yra vietiniai, trejus metus nemokės nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių.

Anot mero sūnaus D.Petrošiaus, verslas Tauragėje remiamas ir fi nansiškai: tam per metus skiriama 20 tūkst. Lt, iš kurių nauja įmonė gali gauti subsidiją iki 400 Lt. „Gal ir juokingi pinigai, bet rodomas dėmesys“, –aiškino parlamentaras.

„400 Lt – labai gerai. Gavę 100 tūkstan-čių pragers, – replikavo Žurnalistų sąjun-gos pirmininkas Dainius Radzevičius. – ES parama galėtų mažėti – pradėsime galvoti. Kitaip sukursime antros kartos sovietinius žmones. Šaligatviai ir lempikės pramonės nesukurs.“

Studentai patvirtino, kad daug priva-čių iniciatyvų nugula stalčiuose. Valdžia, anot jų, stengiasi pagerinti krašto įvaizdį: „Gatvės gražios, infrastruktūra kuriama, kyla nauji pastatai, ES lėšos įsisavinamos, bet jokios perspektyvos miestui“, – api-bendrino jie.

slopina kontrabandaTAURAGĖ

Darius Stankus:

„Verslininkas nepradeda verslo nuo fasado. Miesto aikštes sutvarkyti svarbu, bet kas jomis vaikščios?“

Vidutinis atlyginimas šių metų II ketvirtį

Tauragės apskrityje buvo mažiausias

šalyje – 1736 Lt (šalies vidurkis – 2153

Lt, o Vilniaus apskrityje – 2415 Lt).

Tauragės apskrityje pramonė sukuria

apie 22 proc. bendrojo vidaus produkto

(Utenos – apie 40 proc., o šalies vidur-

kis siekia 25 proc.). Jis sudaro 2,2 mlrd.

Lt – vos 2 proc. šalies BVP. Nors apskri-

tis nėra mažiausia, vienam žmogui ten-

kanti BVP dalis yra kukliausia – tik 19,8

tūkst. Lt (šalies vidurkis – 35 tūkst. Lt).

Pagal lietuviškų prekių eksportą

(432,4 mln. Lt arba vos 3,95 tūkst.

Lt vienam gyventojui) apskritis

pernai vilkosi pabaigoje. Kaip ir pagal

tiesiogines užsienio investicijas

(41,34 mln. Lt) – pernai jos tesiekė

424 Lt vienam gyventojui. Utenos

apskrityje, kuri yra antra nuo galo, ši

suma buvo keturiskart didesnė, o šalies

vidurkis – 29,6 tūkst. Lt.

Bendros materialinės investicijos

Tauragėje pernai sudarė vos 2712 Lt

(priešpaskutinėje Panevėžio apskri-

tyje – 3343 Lt). Šiuo požiūriu Tauragės

apskritį nuo 2008-ųjų lenkia visos

kitos, tiesa, anksčiau būta ir didesnio

atotrūkio.

Mažiausios algos

„Cigarečių srautai eina

tikrai ne per Tauragę“, –

sakė į Seimą išrinktas

rajono mero sūnus

D.Petrošius, bet jo

žodžiai auditorijoje

sukėlė juoko bangą.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Tauragės miestas kasmet vis

gražėja, bet miesto verslininkams ir

gyventojams to neužtenka.

Tauragės savivaldybės nuotr.

Page 16: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

Mūsų ateitis – beturtė!Jūsų vaikai bus beturčiai! Pamirškite svajones apie nuosavą namą su biblioteka ir veranda prestiži-niame rajone. Pamirškite sodybą Molėtų rajone ir antrą būstą Palangoje. Pamirškite visureigį sa-vaitgaliams ir antrą „kasdienį“ dyzeliuką. Viso šito nebebus, ir labai greitai!

Ne, tai nesusiję su bendra neigiama tautos nuo-taika, emigracijos srautu ar bloga valdžia. Iš tikrų-jų beturtė ateitis yra geras dalykas! Dar daugiau – ji bus, tiksliau, jau po truputį yra – jaunų žmonių laisvas pasirinkimas! Mat neturėti turto yra naujoji pasaulio mega tendencija, dominuojantis „cool“ dalykas, kuris, kaip ir gėlių vaikai, ABBA, Sąjūdis, kava išsinešti ir kiti neginčijamai „cool“ dalykai iš esmės pakeičia kartų vertybes ir pasirinkimus.

Mano minima beturtė ateitis angliškai skamba daug geriau – „asset-light“ ir bent jau man asme-niškai labai patinka. Mes neturėsime namo, nes tai diktuos sveikas protas ir mada. Naujoji tendenci-ja atlaisvina erdvę. Juk knygos, dabar dulkančios lentynose, keliasi į jūsų elektroninę laikmeną! Jūsų tėvų plokštelių kolekcija ir jūsų piratiniai kom-paktai – jūsų sūnaus telefone, kartu su jo kartos muzika. Vaizdo kasečių ir DVD kolekcija.. patys suprantate, ten pat, kišenėje arba kuprinėje. Net mokslo vadovėliai, iki šiol užimdavę daug vietos ir brangiai kainuodavę, bus išsinuomojami tik da-lyko mokymosi metu, ir, aišku, elektronine forma.

Gremėzdiški garso ir vaizdo centrai, būdavę sve-tainės puošmena, pakeičiami į lieknutį prietaisė-lį su obuoliuku ir kelias, irgi lieknutes, kolonėles kambario kampuose. Kaip atrodytų jūsų 400 kv.m namas be daiktų? Sakote, namus pripildo žmonės? Bet dabarties žmonės labiausiai mėgsta sociali-zuotis – būti su kitais žmonėmis, keisti aplinką, keliauti. Galų gale, keičiantis šeimos poreikiams, taps normalu keisti ir būstus – vietoj dabar iš kar-tos į kartą perduodamo iki begalybės sureikšminto nekilnojamojo turto. Tie, kas tą turtą vis tik turės ar paveldės, dalysis juo su kitais pasaulio gyventojais, priimdami juos nakvoti už dalį įprastos viešbučio kainos, tokiu būdu susipažindami su kitų kultūrų atstovais bei dalydamiesi patirtimi.

Istorija su automobiliais – analogiška. Jei neliks namo užmiestyje, neliks ir visureigio. Gerėjantis viešasis transportas ir sveikas protas padiktuos naujus pasirinkimus – nebemokėsime 50 tūkst. litų ir dar 1000 litų kiekvieną mėnesį už galimy-bę sėdėti spūstyse malantis po miestą. Mašinos turėjimo prestižas išnyks kaip CO2 dūmas, kurio mažinimas – irgi svarbus „cool“ elementas ateities pasirinkimuose.

Tačiau automobilių srityje viską vainikuos save vairuojantys automobiliai. Įsivaizduojate? Tas vie-nas šeimos automobilis nuveš jus į darbą, vaiką į mokyklą, nuvažiuos į servisą pasiremontuoti, tada parveš vaiką namo... Nerealu?! Jau dabar dalyvau-ju lažybose su Lietuvos vizionieriumi Vladu Lašu, kad po 5 metų jis atvyks į mūsų reguliarų susitikimą kaip vienintelis žmogus mašinoje, bet sėdėdamas keleivio sėdynėje! (lažinausi prieš tik dėl įdomumo).

Beturtės tendencijos priežastis? Be abejo, inter-netas ir moderniosios technologijos, išlaisvinan-čios žmoniją nuo būtinybės viską turėti, pirkti ir saugoti. Nuo šiol naudosimės, nuomosimės ir dalinsimės. Pasiruošk, Lietuva tėvyne, sodybų puoselėtoja, žemės mylėtoja – tradicinio pasau-lio pabaiga už kampo! Gal tai ir turėjo omeny tos pabaigos pranašai?

Komentaras

Daumantas Mikuč[email protected]

Internetas ir moderniosios technologijos išlaisvina žmoniją nuo būtinybės viską turėti.

14 | Visuomenė

Penkis vaikus auginantys vilniečiai Daiva ir Edmundas Tuinylos gauna vidutinio dydžio algas, bet valstybės paramos jiems nereikia. Sumanūs žmonės nesigėdija nei plušėti darže, nei priimti labdaros, sugeba šiek tiek pinigų atsidėti ir dar paremia kitus.

Eglė Digrytė[email protected]

„Kodėl kažkas turi mums padėti? – ste-bisi 41-erių D.Tuinylienė. – Tegul pade-da kitiems, kuriems labiau to reikia.“ Tuinylų mėnesio pajamos – 4 tūkst. Lt,taigi kiekvienam šeimos nariui tenka po 571 Lt.

Bet nepritekliaus – nė ženklo: vaikai lanko būrelius, nuosavas butas moder-niai įrengtas, šaldytuve netrūksta mais-to, pinigų atlieka ir kelionėms. Kaip gausiai šeimai pavyksta taip sėkmin-gai suktis?

Trūksta nebent trupučio santarvės Tuinylų namuose pasitinka vaikų kle-gesys, o nosį maloniai kutena karšto obuolių pyrago aromatas. Šeimininkė kviečia puodelio arbatos. Šalia jos įsi-taiso 15-metis Vilius, 13-metė Guoda ir 8-erių Onutė, trimetis pagrandukas Paulius žaidžia ant grindų.

Namuose trūksta tik vyresnėlės 17-metės Eglės – grįžti anksčiau sutruk-dė choro repeticija – ir į komandiruotę išvykusio tėčio.

Valdovų rūmų muziejuje už eduka-cines programas atsakinga moteris nuo pirmos pokalbio minutės užkrečia opti-mizmu: „Ar krizės, ar ne, viskuo reikia džiaugtis. Kas nuo ašarojimo pasikeis? Norisi gyvenimą nugyventi pozityviai,

džiaugsmingai. Ko mums trūksta? Svei-katos, ačiū Dievui, turime. Gal trupučio santarvės – vaikai kartais pešasi. Bet nieko baisaus, juk nuo mūsų priklau-so, kaip šeimą sulipdysime.“

Įsikūrė buvusioje siuvykloje Būstas sostinės Naujininkų rajone – pir-mi savi šeimos namai. Iki tol ji kraus-tėsi iš vieno nuomojamo buto į kitą. Gimus ketvirtai atžalai, vieno nuomo-jamo buto šeimininkė beveik atvirai pa-prašė, kad gausi šeima išsikeltų.

Tuinylos svajojo statytis namą, bet nepavyko įsigyti nusižiūrėto žemės sklypo. Teko karštligiškai ieškoti pa-kankamai didelio būsto už prieinamą kainą.

Beieškant akis užkliuvo už skelbimo apie vieno Naujininkų daugiaaukščio pirmame aukšte parduodamas komer-cines patalpas – buvusią siuvyklą. At-važiavus apžiūrėti labiausiai sužavėjo vieta: namas – dauboje ir atokiau nuo pagrindinių gatvių, taigi saugu vai-kams, yra atskiras įėjimas. Tą patį va-karą Tuinylos sumokėjo rankpinigius.

Buvo didžiojo nekilnojamo-jo turto pabrangimo išva-karės. „Net gaila buvo tų patalpų savininkų, nes kainos kone kitą rytą pa-kilo. Tiems žmonėms sku-biai reikėjo pinigų, o mums

pasisekė“, – aštuonerių metų senumo įvykius prisiminė D.Tuinylienė.

Patalpas šeima pirko už paskolą – su-spėjo gauti lengvatinę, ir iki šiol kas mėnesį moka apie 200 Lt.

Būstą be jokio atlygio suremonta-vo tuo užsiimantys E.Tuinylos dėdės. Įrengė moderniai – gyvenamojo kam-bario sienas išdažė tamsiai žaliai ir su-jungė su virtuve, kurią skiria baras ir didelis stalas.

Per Kalėdas prie jo greičiausiai teks sutilpti gausiam būriui žmonių. Šeima

„Kodėl kažkas turi Bendra vakarienė prie vieno stalo –

tvirta Tuinylų šeimos tradicija.

J.Kalinsko nuotr.

Šeimos pagrandukui Pauliui – treji. Jo gimtadienio proga

broliai ir seserys surengė net du vaidinimus.

Page 17: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d. Visuomenė | 15

mums padėti?“laikosi tradicijos Kūčioms keliauti pas vie-nus senelius, Kalėdoms – pas kitus, bet šie-met svajoja visus sukviesti į Vilnių.

Padidėjo pajamos – atėmė pietus„Kai laukiausi trečio vaiko – Guodos, apim-ta nerimo nuėjau pas gydytoją, o ji sako: „Kur yra du, ir trečiam šaukštą padėsi.“ Įpratau virti didelius puodus maisto. Mūsų visų skoniai sutampa – ką gaminu, tą visi ir valgo.“ Po šių žodžių Guoda pagiria mamą: „Tai kad skaniai gamini.“

Tuinylos maistui skiria apie 40 proc. savo atlyginimų, paaugliai valgo daug. Nemo-kamų pietų mokykloje vaikai nebegauna –pajamos vienam šeimos nariui nustatytą limitą viršija 70 Lt.

Valgiaraštį šeimininkė stengiasi supla-nuoti į priekį, gamina iš karto dviem die-noms. Rytais ant stalo dažniausiai garuoja košė ir kiekvienas dar gauna po sumuštinį, o savaitgaliais kepama kiaušinienė – prirei-kia dviejų keptuvių. Per pietus ant viryklės laukia puodas sriubos, porą kartų per savaitę – mėsos patiekalas, o dažniausiai – bulviniai blynai, plokštainis, kitas patiekalas iš bul-vių, kurių šeima prisiaugina senelių darže.

Paskolos – iš vaikų taupykliųNusipirkus maisto, sumokėjus mokesčius Tuinyloms, uždirbantiems apie 4 tūkst. Lt, lieka ne kažin kas. Todėl didesnius pirkinius šeima planuoja iš anksto.

Piniginė gerokai patuštėja mokslo metų pradžioje, kai sąsiuvinius, rašymo priemo-nes, kitus daiktus tėvai perka pakuotėmis. Itin daug kainuoja vadovėliai ir pratybos. D.Tuinylienei nesuprantama, kodėl anglų kalbos vadovėlių, kurie kainuoja brangiau-siai, kasmet reikia vis naujų. Juk vyresnių vaikų vadovėliai galėtų atitekti jaunes-niems, bet kiekvienas mokytojas reika-lauja kitokio.

Dabar šeima verčiasi kiek lengviau, nes privačioje įmonėje dirbančiam tėvui labiau sekasi. Bet buvo laikų, kai motina neišga-lėdavo nupirkti vaikui pieno, nes pritrūk-davo centų.

Prispaudus bėdai tėvai pinigų pasiskoli-na iš savo vaikų taupyklių. Bet skolas są-žiningai grąžina.

Neseniai Tuinylos susizgribo apdrausti vaikus, kad sukauptų lėšų jų studijoms. Tam kas mėnesį skiria apie 400 Lt. Vyriau-sioji dukra Eglė S.Daukanto gimnazijoje mokosi danų kalbos ir galvoja išvažiuoti į Daniją, kur studijos nemokamos.

Nusigavo iki Vokietijos ir ŠveicarijosDidelis džiaugsmas vaikams – visiems kartu nueiti į kavinę, o mamai – ištrūkti su vyru dviese, bet tokia galimybė atsirado tik pa-augus vyresnėms atžaloms.

Tuinylos lankosi spektakliuose – per Gau-sių šeimų bendriją, kuriai priklauso, gauna pigesnių bilietų į Jaunimo teatrą. Pramogų susikuria ir patys – vaikai trečiajam Pauliu-ko gimtadieniui parengė du vaidinimus.

Būna, kad visa šeima sėda į automobilį ir keliauja. Pavyzdžiui, į Lenkiją – apžiūrė-ti pilių. O šiemet aplankė Panemunės pilis, nukako iki Ventės rago. Anksčiau buvo pa-siekusi net Vokietiją ir Šveicariją, kur gy-vena draugai.

„Maži dalykai teikia didesnį džiaugsmą. Žmonės pamiršta, kad džiaugsmo galima susikurti be pinigų – išsikepti pyragą, vi-siems susėsti. Anksčiau darydavome prisi-minimų vakarus – rodydavome mažų vaikų nuotraukas. Vaikams tai ypač patikdavo,

krykštaudavo pamatę, kokie jie buvo“, – pasakojo D.Tuinylienė.

Imti – negėda Tuinylos paramos iš valstybės negauna, tik vaiko pinigus – po 50 Lt. Tiesa, moka pusę kainos už pamokas muzikos mokykloje, pi-gesnės ir sūnaus treniruotės. Nedidelė pas-pirtis yra kas tris savaites duodamas Maisto banko paketas. Per žiemą užtenka užsi-augintų bulvių, morkų, burokų, obuolių.

Vasaromis motina su vaikais po mėnesį praleidžia pas tėvus Pilviškiuose (Vilkaviš-kio r.), kur verda uogienes, konservuoja daržoves bei grybus, džiovina vaistažoles. Savą būdą taupyti rado dukra – internete mainosi drabužiais.

„Bičiuliai, bendradarbiai mums prikrau-na maišus drabužių ir avalynės. Ar negėda imti? Tikrai ne, – tvirtina D.Tuinylienė. – Ir pati nieko neišmetu. Yra keli taškai, kur galima atiduoti nereikalingus drabužius ir daiktus.“

Jos fi losofi ja – sulaukęs geresnių laikų turi dalintis. Nebūtina organizuoti labdaros ak-cijas – pakanka apsidairyti aplink.

Ištempė iš landynės „Gailiu žmonių, kurie nieko neturi ir ban-dau jiems padėti, – kalba D.Tuinylienė. – Iš landynės jau ištempėme vieną motiną su trimis dukromis. Ji – iš vaikų namų, be jo-kio užnugario.“

Ši moteris dabar bando stotis ant kojų – gamina papuošalus, kuriuos Daiva padeda parduoti. Vasarą, padedama dviejų paūgė-jusių dukrų, o mažiausiąją – dar kūdikį – prisitvirtinusi prie krūtinės, moteris rinko uogas ir grybus.

„Kai ją pamatau, verkti norisi. Vienai dukrai reikia gulti į ligoninę, nes kepeny-se auglys. Bet jos motina sako: „Gyvenu gerai.“ Matau, kad sunku, todėl palaikau –ji šaunuolė, stengiasi“, – susijaudinusi kal-bėjo D.Tuinylienė.

Pašalpos tapo verslu O dėl kitos šeimos ją ima pyktis. Naujinin-kuose, vieno kambario bute, gyvena naš-lė, devynių vaikų motina. Gausių šeimų bendrija, kuriai priklauso Tuinylos, bandė šiai moteriai išrūpinti didesnį būstą, bet ši pagalbos atsisakė. Vyriausia jos dukra iš-tekėjo, bet vyro jau nebeturi. Nepilname-tis sūnus jau yra kūdikio tėvas. Ir vienas, ir kitas verčiasi iš pašalpų.

„Mama užsuko tokį ratą, – įsitikinusi Dai-va. – Jei visi vaikai kartos jos gyvenimą? Piktinasi, jei vėluoja išmokėti pašalpas, bet nesupranta, kad jiems ir neturi nieko duoti, nebent padėti. Gauna nemažas su-mas, bet išleidžia viską iki nulio.“

Lygindama savo ir šių žmonių situaciją, Daiva pastebi, kad dirbti neapsimoka, nes nubraukiamos kompensacijos ir lengvatos.

„Mūsų bendrijai priklauso apie 120 gau-sių šeimų. Asocialių nėra, bet kelios mo-terys moko, kaip gauti pašalpas. Tai pasi-darė lyg verslas. Mano galva, tai smarkiai kerta per orumą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Patiems Tuinyloms nekyla mintis skųs-tis ar maldauti paramos – dabar, kai jie turi savą butą, truputį pagerėjo fi nansinė padė-tis, šeima sako gyvenanti puikiai.

„Negaliu laukti pagalbos, nes gyvenu čia ir dabar, turiu tuo džiaugtis ir kabintis visomis jėgomis. Kai būna sunku, vis tiek kažką darai, ypač jei turi tokią atsakomy-bę, kaip mes. Kodėl man turi kažką duoti?

Aišku, malonu, kai pastebi, nes tikrai nėra lengva, bet tegul duoda toms šei-moms, kurioms labiau reikia, – kalba Dai-va ir pacituoja savo vyro močiutės žodžius: „Vaikeli, ar dabar žmonės blogai gyvena? Pilnus vežimėlius vežasi. Po karo mes kartą per dieną valgydavome ir buvome laimingi.“

Klausia penkių vaikų motina Daiva Tuinylienė

D.Tuinylienė:

„Kai laukiausi trečio vaiko – Guodos, apimta nerimo nuėjau pas gydytoją, o ji sako: „Kur yra du, ir trečiam šaukštą padėsi.“

„Žmonės daro klaidą – gauna mažas

pajamas ir nieko neskaičiuoja, nemąsto,

kaip išsiversti, stokoja kūrybiškumo.

Suprantama, kad šeimai sunku

pragyventi iš tūkstančio ar pusantro

tūkstančio litų. Bet yra alternatyvų,

kuriomis daugelis nesinaudoja: ūkiai,

savų rankų darbas. Manoma, kad viską

reikia pirkti. Todėl žmonės tampa

vangesni, nekūrybiški, nebenori dirbti,

turėti daržų, tik gyventi iš socialinių

pašalpų.

Pavartykime bet kurį moterišką žurna-

lą – kokios pristatomos prekės, kokios

jų kainos ir kiek žmonių gali sau leisti jas

įsigyti. Išorinis blizgesys tapo norma,

todėl žmonės jaučiasi nuskriausti. O kur

racionalumas, kritinis mąstymas – kas

yra tikra ir kas ne, kokie mano poreikiai?

Taupyti reikia visiems. Tai nėra vienkar-

tinis veiksmas, turi atsirasti įprotis – kad

ir po nedidelę sumą, bet atidėti nuolat.“

Taupyti reikia visiems

Odeta Bložienė, „Swedbank“ Asmeninių fi nansų instituto Lietuvoje vadovė

Savo nuomonę galite

išsakyti portale 15min.lt

Page 18: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

Dovilė Jablonskaitė[email protected]

Teisėjas Audrius Cininas jam tekusią pedofi lijos bylą vadina iššūkiu – adrenalino stoką jis patenkino su kaupu. Bet viskas praeina, baigėsi ir ši Lietuvą suskaldžiusi byla. Pagaliau galima pasinerti į kelių savaičių poilsį.Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėjų ko-legija išteisino Drąsiaus Kedžio dukters tvirkinimu kaltintą Andrių Ūsą, nes nėra jokių jo kaltės įrodymų. Teismo nuospren-dis per dvidešimt dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui.

– Bylos nagrinėjimo metu įrodyta, kad pedofi lijos nebuvo. A.Ūsas reabilituotas – iš-teisintas jau po mirties. Su šia istorija sieja-mos penkios mirtys. Žinant kontekstą, kyla vienintelis klausimas – negi viskas buvo be-prasmiška? – savaitraštis „15min“ paklau-sė A.Cinino.

– Sutinku, kad bendras vaizdas atrodo pakankamai makabriškai. Nesu prokuro-ras, tik paprastas žmogus, ir žinau tik tiek, kiek jūs. Privačios nuomonės nenorėčiau reikšti, tačiau tikiu, kad mūsų teisėsaugos institucijos ištirs viską teisingai ir sugebės įtaigiai tai paaiškinti visuomenei.

Kalbant apie bylą, kurioje A.Ūsas buvo kaltinamas pedofi lija ir kurią nagrinėjo teismas, tai tėra trupiniai visų tų versijų, to titaniško darbo, kurį atliko prokurorai. Dėl visų tų versijų paneigimo sprendimas buvo priimtas dar 2010 metų vasarį. O tai, ką nagrinėjo teismas dabar, yra mažytė da-lis visos mozaikos, kurią tyrė prokurorai, ir kurią pripažino nepasitvirtinusią.

Kalbu apie kaltinimus A.Ūsui seksualiniu prievartavimu, apie kaltinimus mergaitės tetai Violetai Naruševičienei, kaltinimus teisėjui Jonui Furmanavičiui. Kartoju, visa tai prokurorai atmetė dar 2010 metų vasa-rį. Jau tada byla buvo baigta.

Dabar teismas nagrinėjo kaltinimus pe-dofi lija siaurose ribose: A.Ūsui buvo pa-teikti kaltinimai dėl konkrečių veiksmų konkrečioje vietoje – vaiko tvirkinimo nuo-mojamame bute. A.Ūsas buvo kaltinamas įvairių kūno vietų, taip pat ir lytinių orga-nų, laižymu ir tuo, kad pats prašė vaiko laižyti jo kūną. A.Ūsas nebuvo kaltinamas apsinuoginimu ar net ketinimu apsinuo-ginti vaiko akivaizdoje, savo lytinių organų demonstravimu, todėl teismas šių aplin-kybių netyrė. Bylą teismas ištyrė pateiktų kaltinimų ribose ir pripažino, kad tokių įvykių, kokie nurodyti kaltinime, nebuvo.

– Filmuotos medžiagos, kurioje mergaitė pasakoja apie tvirkinimą, teismas nepripa-žino įrodymu. Bet juk būtent nuo išplatintų įrašų viskas ir prasidėjo.

– Man slogu apie tai kalbėti ir, tiesą sa-kant, norėčiau tai kuo greičiau pamiršti, bet, deja, reikia pripažinti, kad vaiko atmin-tis buvo pakeista ir modifi kuota nekvalifi -kuotos ir neteisėtos apklausos metu, kurią vykdė mergaitės tėvas ilgo klausinėjimo ir fi lmavimo metu.

– Teiginys skamba lyg iš fantastikos sri-ties. Negi iš tikrųjų galima pakeisti vaiko atmintį, pastūmėti pasakoti apie dalykus, kurių nebuvo? Maža to, galiausiai priversti įtikėti tais dalykais?

– Lietuvoje tokio pobūdžio vaiko tvirki-nimo byla vienintelė ir unikali. Tikiuosi, kad daugiau mūsų šalyje tokios nebus. Tačiau vertinant pasauliniame konteks-te, tokių bylų pasitaiko kiekvienoje šalyje. Nagrinėjant bylą buvo remtasi

McMartin šeimos procesu JAV. Mūsų byla yra sumažintas McMartin

proceso atspindys. 1983–1990 metais McMartin byloje buvo kaltinimai, kad iki-mokyklinio ugdymo įstaigoje vyko sek-sualinis auklėtinių išnaudojimas. Buvo pareikšti kaltinimai dėl daugiau nei 300 pedofi lijos epizodų.

Bylos nagrinėjimo procesas truko sep-tynerius metus, jį lydėjo panašus ažiota-žas ir fobijos kaip Lietuvoje. Ne vienas, o kelios dešimtys vaikų pateikė fantastiškas tvirkinimo versijas: jie pasakojo apie po-žeminius tunelius po įstaiga, apie pedofi -lus, atskrendančius ant šluotų, satanisti-nes pedofi lijos apeigas, vienas vaikas net Chucką Norrisą atpažino kaip jį tvirkinusį asmenį. Įsivaizduojate mastą? Ir visu tuo buvo tikima.

Kaltinimų bangą inspiravo vienas įstai-gos auklėtinis, kuris, vėliau paaiškėjo, tu-rėjo tam tikrų psichologinių problemų.

Viskas baigėsi tuo, kad nė vienas kalti-nimas nepasitvirtino ir kaltinamieji buvo visiškai išteisinti. Prablaivėjimas JAV truko

apie septynerius metus – mums užteko ketverių.

– Kas lemia neteisingus mažamečių paro-dymus?

– Nuoširdus, bet nekvalifi kuotas tyrėjų noras išaiškinti tiesą.

McMartin procese apklausiant vaikus buvo naudota iš esmės analogiška apklau-sos technika, kurią pasitelkė ir dukrą ka-mantinėjęs D.Kedys.

Direktyvių, uždarų, menančių atsakymą klausimų pateikimas išprovokuoja vaikus fantazuoti apie tariamai patirtą seksualinę prievartą, elgtis pagal apklausiančiojo dik-tuojamą scenarijų, pateisinti jo lūkesčius.

Dukrai tėvas uždavinėjo tokius klausi-mus, kurių negalima užduoti – specialis-tų išvados baudžiamojoje byloje apie tai rėkte rėkia.

– Iš bylos nuosprendžio aiškėja, kad pro-fesionalumo, bendraujant su vaiku, trūko ne tik tėvui, bet ir specialistams.

– Dalis „nuopelnų“, kad vaiko parodymai ir patirtis buvo prarasta, tenka ir nepakan-kamai kvalifi kuotai pirmas apklausas įvyk-džiusiai psichologei. Ji pripažino, kad tokio vaiko apklausą atliko pirmą kartą, todėl gal ir stokojo kompetencijos.

– Anksčiau iš visuomenės buvo galima ti-kėtis audringesnės reakcijos – protestų, de-monstracijų. Dabar gi apsiribojama pykčiu internete ir tyliais piketais. Ar tai nestebina?

– Matau kelias šio sąlyginio visuomenės nuosaikumo priežastis. Gegužės įvykius

16 | Savaitės interviu

A.Ūsą po mirties reabilitavęs

teisėjas A.Cininas: „Rezonansinės bylos – A.Cinino (viduryje)

vadovaujama

teisėjų kolegija

pirmoji Lietuvoje

išdrįso vaiko

tvirkinimo bylą

nagrinėti viešai.

I.Gelūno nuotr.

„Viešumas – tiek informavimo, tiek proceso – padėjo apšviesti tą juodą kambarį.“

Ši tragiška istorija prasidėjo 2006 m.,

kai Laimutė Stankūnaitė kreipėsi į

teismą, prašydama nustatyti, su kuo

gyvens jos ir Drąsiaus Kedžio dukra.

2008 m. teismas nustatė, kad mergaitė

gyvens su savo tėvu. Tais pačiais metais

D.Kedys policijai praneša, kad jo dukra

buvo tvirkinama.

2008 m. pabaigoje įtarimai mergaitės

tvirkinimu pareiškiami Andriui Ūsui.

2009 m. D.Kedys prokuratūrai prane-

ša, kad A.Ūsas, teisėjas Jonas Furmana-

vičius ir vyras vardu Aidas prievartavo

ne tik jo dukrą, bet ir jos pusseserę –

L.Stankūnaitės sesers Violetos Naruševi-

čienės dukrą.

2009 m. D.Kedys nusivilia teisėsauga ir

valdžios institucijomis bei žiniasklaidai iš-

platina įrašus, kuriuose jo dukra pasakoja

apie patirtą seksualinę prievartą.

2009 m. spalio 5 d. Kaune nušaunami

J.Furmanavičius ir V.Naruševičienė.

Pagrindinis įtariamasis D.Kedys pasisle-

pia. L.Stankūnaitės dukrai paskiriama

D.Kedžio sesers Neringos Venckienės glo-

ba. L.Stankūnaitė pradeda teisinę kovą

dėl dukros.

2010 m. balandžio 17 d. Kauno rajone ras-

tas D.Kedžio lavonas. Nustatyta, kad jis

žuvo per nelaimingą atsitikimą. 2010 m.

birželio 13 d. per nelaimingą atsitikimą

miršta pagrindinis pedofi lijos bylos įtaria-

masis A.Ūsas. Su pedofi lijos byla siejama

ir buvusio Kauno apygardos teismo pirmi-

ninko Alberto Milinio įsūnio Vaido mirtis

2010 m. pabaigoje. Jis rastas nušautas.

2012 m. gegužės 17 d. L.Stankūnaitė

su policijos pagalba pasiima dukrą iš

N.Venckienės, kuri nevykdė teismo nutar-

ties atiduoti dukrą motinai.

2012 m. lapkričio 30 d. A.Ūsas išteisina-

mas dėl kaltinimų pedofi lija.

Pedofi lijos byla

s

sa- kuįti

n

M

prMc

Page 19: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d. Savaitės interviu | 17

Lietuvos smaguriai iš visų šokolado rūšių labiausiai mėgsta juodąjį, kuomet antrąją ir trečiąją vietas šiame sąraše dalijasi baltasis ir pieninis šokoladas. Tai pripažino patys mūsų šalies šokolado mėgėjai, dalyvavę specialioje „Kalev“ šokolado ekspertų apklausoje.

Kokia šokolado rūšis labiau prie širdies, yra kiekvieno šio saldumynų karaliumi ti-tuluojamo ragautojo skonio reikalas. Tačiau kaip gi lietuviai atskiria, kuris šokoladas iš daugybės yra išties kokybiškas ir tikras?

Lietuvos šokolado mėgėjai neklysta Paklausti apie tai, lietuviai vieningai su-

tarė – tikras šokoladas yra toks, kurio pa-grindą sudaro kakavos sviestas. Taip pat tikras šokoladas turi gerai tirpti burnoje, jo skonis tolygiai pasiskirstyti, jam pagardinti turi būti naudojami tik natūralūs priedai: vai-siai, uogos, riešutai. Be to, lietuvių teigimu, tikras šokoladas turi būti be jokių konser-vantų ar riebalų. Patyrę „Kalev“ šokolado ekspertai sako, kad mūsų šalies šokolado mėgėjai pataikė tiesiai į dešimtuką.

Šokolado kelias prasideda tolimose ka-kavmedžių plantacijose, kur jų vaisius net ir šiais laikais renka bei lukštena šiltos ir rū-pestingos žmonių rankos. Tačiau tai, kas ka-kavos pupeles paverčia tikru šokoladu, yra

per metų metus sukaupta patirtis, iki smul-kmenų ištobulinta gamybos technologija ir meistriškai atrinkti ingredientai.

Savo gamybos paslaptis „Kalev“ šokola-do ekspertai atidžiai saugoja kaip didžiausią vertybę, kurią iš lūpų į lūpas perduoda nuo 1806 m. Kasdien jie su meile ir įkvėpimu gamina tikrą įvairių rūšių šokoladą vienoje moderniausių šokolado virtuvių Šiaurės Eu-ropoje, kurioje šokolado masė trinama itin smulkiai. Joje gimęs šokoladas greitai tirps-ta ir tolygiai pasiskirsto burnoje, atskleisda-mas ypatingą skonį.

„Kalev“ šokolado ekspertai šį saldumynų karalių gamina iš šokolado masės, kurią su-daro 100 proc. kakavos sviestas. Tikrą šo-koladą jie pagardina vien natūraliais vaisiais bei uogomis ir į savo virtuvę niekada neįsi-leidžia konservantų ar transriebiųjų rūgščių.

Beje, įdomu tai, kad tarp Lietuvos šo-kolado mėgėjų daugiausiai yra tokių, ku-rie jaučia silpnybę šokoladui, pagardintam lazdyno, migdolų ir kitais riešutais. Antroje vietoje tarp labiausiai viliojančių priedų atsi-

dūrė vaisiai ir uogos: mėlynės, spanguolės, vyšnios, razinos ir kt. Trečiąją vietą šiame sąraše užima šokoladas su įvairiais skysto pavidalo įdarais. Tiesa, kas penktas lietuvis renkasi šokoladą be jokių priedų.

Užlieja šviesiomis mintimis„Kalev“ šokolado ekspertai teigia, kad

tikras šokoladas turi sužadinti visus svar-biausius žmogaus pojūčius. Žiūrėdami ir liesdami tikrą šokoladą, susiviliosite blizgiu paviršiumi, turtinga spalva bei tolygia kon-sistencija. Jį uosdami, pajusite tik natūralius gamtos – kakavos, vanilės, uogų ar vaisių – aromatus, kurių plati gama apima ne vieną šimtą variacijų. Tikrą šokoladą galite išgirsti – perlaužus jį, pasigirsta tarkštelėjimas. Pa-ragavus tokio šokolado, neįmanoma suklys-ti – jis yra sodraus skonio, tolygiai pasiskirs-to ir tirpsta burnoje lyg aksomas.

Pasirodo, smaližiams mūsų šalyje tikras šokoladas labiausiai asocijuojasi su žodžiais „juodas“, „skanus“ ir „nesaldus ar kartus“. Tačiau lietuviai tikram šokoladui palyginimų negaili. Jis taip pat turi būti grynas, skanus, turintis daug kakavos, be priedų, saldus, na-tūralus, sveikas, be konservantų, tirpstantis burnoje, kokybiškas.

O kokias gi mintis kelia būtent „Kalev“ šo-koladas? Mūsų smaližiai jam tikrai neabejin-gi, nes, paklausti apie jo keliamas emocijas, dažniausiai ištarė: „skanu“, „malonu“, „gera“, „švelnu“. Nieko nuostabaus – juk tyrimai vi-same pasaulyje rodo – ištikimi tikro šokola-do mėgėjai nekeičia jo į jokį kitą saldumyną!

Garliavoje, kai vaikas buvo grąžintas mo-tinai, vadinčiau lūžio tašku. Nuo tada vi-suomenės ažiotažas pradėjo slopti.

Antras svarbus momentas – A.Ūso bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos veiklos atvi-rumas. Tai turbūt beprecedentis atvejis Lie-tuvos teismų istorijoje, kai vaiko tvirkinimo byla nagrinėjama viešai. Teismo kolegija il-gai svarstė viešumo klausimą, nagrinėjo vi-sas galimas pasekmes, tačiau galiausiai nu-sprendė bylą nagrinėti ne už uždarų durų, o tai savaime nuleido visuomenės garą.

Turbūt žinote posakį apie juodą katę tamsiame kambaryje. Stebėjau situaciją iš šalies, kai procesas dar buvo uždaras, ir mačiau du burtininkus, iš kurių vienas įei-na į tamsų kambarį ir sako, kad ten juoda katė yra, o kitas – kad nėra. O tiesos nie-kas nežino.

Viešumas – tiek informavimo, tiek pro-ceso – padėjo apšviesti tą juodą kambarį. Jis buvo apšviestas ne tik dėl to, kad būtų informuojama visuomenė, tai savaime yra gėris, bet ir dėl teisėjų kolegijos darbo.

– Teisėjai paprastai vengia viešumos, o jūs kai kuriais klausimais pasisakydavote ir savo tinklaraštyje bei „Facebook“ profi lyje. Kodėl?

– Ši byla tuo ir ypatinga, kad šalia proce-sinių veiksmų reikėjo taikyti ir tam tikras papildomas informavimo priemones. Pasi-sakymai tinklaraštyje ir „Facebook“ buvo ne užklasinė veikla, o profesinės veiklos

dalis, mano nuomone, būtina šalia to pro-ceso, kuris vyko. Buvau įsitikinęs, kad to reikia, taip ir elgiausi.

Jei sakysi tiesą, jokiomis manipuliacijo-mis jos niekam nepavyks nuneigti.

Mano procesinė veikla baigėsi lapkričio 30 dieną. Manau, greitai baigsis ir mano vie-ša veikla – teismo sprendimo motyvų aiški-nimas. Reikia turėti saiką. Teismas – ne ta institucija, kuri veltųsi į viešuosius ginčus su žmonėmis, kurie nepatenkinti spren-dimu. Nuosprendžio motyvus patikrins aukštesnės instancijos teismas. Jausdamas saiką, baigsiu bendravimą su žiniasklaida apie šią bylą, nes jis man, intravertui, yra pakankamai sunkus. Atsidėsiu kitoms by-loms, bet prieš tai porą savaičių pailsėsiu.

Bylą nagrinėjau nuo balandžio, tačiau krūvis buvo didžiulis – mėnesį galima pri-lyginti trims. Nervų, jėgų sueikvojimo prasme nuveiktas milžiniškas darbas.

– Ir vis dėlto rezonansinė byla profesine prasme – dovana ar Dievo rykštė?

– Tai buvo iššūkis: tam tikru metu karje-roje atsiradusią adrenalino stoką šioje by-loje patenkinau su kaupu.

Realiai nė vienas teisėjas nepageidau-tų tokios bylos, nes tenka atsidurti ne tik objektyvios, besistengiančios teisingai nušviesti situaciją žiniasklaidos taikiny-je, bet taip pat ir tos, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių įvykius parodo ne visai

adekvačiai ir teisingai. Todėl informacinis fonas rezonansinėse bylose jokiam teisėjui savaime nėra malonus.

Joks teisėjas tokių bylų nenori. Nepra-šiau ir aš. Taip jau atsitiko, kad ta byla man buvo duota. O aš jau elgiausi taip, kaip ma-niau esant teisinga. Kad jau teko man ją nagrinėti, dariau tai nuoširdžiai ir atsakin-gai. Manau, man pavyko. Tačiau kalbant

apibendrintai, rezonansinės bylos teisė-jams yra sunki našta.

– Ne kaip teisėjui, bet kaip žmogui tur-būt nėra lengva žinant, kad bet koks teismo sprendimas daliai visuomenės vis tiek bus neteisingas, piktinantis?

– Kiekvienas žmogus, prieš rinkdama-sis teisėjo profesiją, turi susitaikyti su tuo, kad dalis jo sprendimų bus vertinami kontroversiškai.

Jei bijai būti kritikuojamas ir sulaukti nei-giamos reakcijos į savo sprendimus, dėl kurių teisingumo esi tvirtai įsitikinęs, gal verčiau pasirink kitą profesiją ir neik šiuo keliu. Stresas – neišvengiamas teisėjų darbo palydovas, ypač nagrinėjant rezonansines, visuomenės dėmesio sulaukiančias bylas. Tačiau teisėjo misija nėra įtikinti visuomenę dėl vienokio ar kitokio sprendimo. Teisėjo misija – teisingai išnagrinėti bylą ir tai įtai-giai paaiškinti, ką mes ir darome.

– Buvo laikai, kai giminaičiai susiprie-šindavo, nesikalbėdavo, nes vieni buvo už V.Landsbergį, kiti – už A.M.Brazauską. Ar jums nagrinėjant bylą tarp savo artimųjų neteko atsidurti tarp dviejų ugnių?

– Aišku, tekdavo susidurti su gana kate-goriškais tikinimais vienos ar kitos pusės teisumu. Juokaudavau, kad turbūt vienin-telis visoje Lietuvoje nežinojau, kokį spren-dimą priimsiu, ir kokia tiesa. Taip ir buvo –teisėjų kolegijos nariai sprendimą priėmė tik pasitarimų kambaryje. Jei manęs klaus-davo nuomonės, sakydavau, atleiskite, bet aš nieko nežinau. Šeimoje požiūris į mano darbą tolerantiškas, mano sprendimais pa-sitikima ir nesikišama ten, kur nereikia.

sunki našta“

„Prablaivėjimas JAV truko apie septynerius metus – mums užteko ketverių.“

Savo nuomonę galite

išsakyti portale 15min.lt

Page 20: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 21: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 22: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.20 | Gyvenimas

Dalia Daškevičiūtė[email protected]

Vyriška tvarka, paprasti baldai, daug įrėmintų nuotraukų, krepšinio atributikos ir jokių gėlių – taip atrodo Seimo pirmininko Vydo Gedvilo, gyvenančio sostinės Gedimino prospekte esančiame Seimo viešbutyje, butas.Kai Darbo partijos pirmininko pa-vaduotojas, Seimo narys V.Gedvilas lapkričio 16-ąją buvo išrinktas Seimo pirmininku, Valstybės apsaugos de-partamentui, saugančiam pirmuosius šalies asmenis, teko nelengva užduo-tis. Mat nuo 2004-ųjų Seimo viešbutyje gyvenantis V.Gedvilas panoro likti tame pačiame bute.

Šis butas nepritaikytas tinkamai ap-saugai, nes jame nėra erdvės įsikurti visą parą pagal įstatymą Seimo pirmininką sau-gantiems apsaugininkams, todėl galiau-siai buvo nuspręsta, kad V.Gedvilui teks kraustytis į erdvesnį Seimo viešbučio butą.

Tai nutiks tik po kelių mėnesių, todėl savaitraštis „15min“ siūlo savo skaityto-jams pasižvalgyti, kaip gyvena antrasis pagal svarbą šalies asmuo. Kai lankėmės V.Gedvilo bute, Seimo pirmininkas buvo užsiėmęs, bet neprieštaravo, kad apžiū-rėtume, kaip jis gyvena.

Numeruoti baldai53-ejų V.Gedvilas gyvena ketvirtame Sei-mo viešbučio aukšte, dviejų kambarių, 54 kv.m ploto, bute. Su žmona Elena jis iš-siskyrė prieš pusmetį, vaikai užaugę, to-dėl Seimo pirmininkas čia gyvena vienas. Iki skyrybų V.Gedvilas su žmona gyveno

dideliame name Kaune, bet išsikraustęs iš namų nepasigenda komforto. Į butą Seimo viešbutyje V.Gedvilas dažniausiai grįžta tik pernakvoti.

Peržengę slenkstį atsiduriame miniatiū-riniame koridoriuke, kurį nuo buto skiria dar vienerios durys. Už jų – stačiakampio formos koridorius, išvagotas šviesių medi-nių durų: jos veda į vonios kambarį, tuale-tą, virtuvę, svetainę ir miegamąjį.

Koridoriaus sienos dažytos švelniai mels-va spalva. Viduryje patiestas kilimėlis, ant kurio voliojasi tamsus sportinis krepšys. Sieną remia didelė senoka drabužių spin-ta, pažymėta numeriu 4071 – taip nume-ruojami Seimo viešbučio baldai.

Prieš pasukdamas į politiką V.Gedvilas dirbo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės ir moterų krepšinio komandos „Viktori-ja“ vyriausiuoju treneriu, dar anksčiau – vyrų krepšinio komandos „Atletas“ tre-nerio asistentu.

Sėkminga sportinė V.Gedvilo praeitis ma-toma visame bute, ne išimtis – ir virtuvė: viena jos siena paskirta „garbės lentai“: ant jos kabo didelės įrėmintos nuotraukos iš svarbių V.Gedvilui akimirkų, daugiausia – susijusių su krepšinio pasauliu.

Ant sienos įrėmintas kabo ir golfo tur-nyro diplomas – tokių Seimo pirmininko bute galima rasti ne vieną. Golfas – nau-joji jo aistra.

Virtuvė neperkrauta baldais, todėl joje lieka nemažai erdvės. Ant staliuko lėkštu-tėje pūpso keli paskubomis iš dėžutės iš-versti šokolado gabalėliai, ant šaldytuvo – nugertas kokakolos butelis ir didžiulis

greipfrutas, o ant virtuvinės spintelės pa-statyti trys skirtingų rūšių mineralinio van-dens buteliai.

Virtuvės palangę ramsto senas raudonas kasetinis magnetofonas ir apmusijęs me-daus stiklainis. Pro kvadratinį virtuvės lan-gą vienatvės valandomis Seimo pirminin-kas gali pasižvalgyti į Seimą, M.Mažvydo biblioteką ir „Vilniaus vartus“.

Lovoje – minkšti žaislaiSeimo pirmininko miegamasis įrengtas di-desniame kambaryje. Dėl pasteline persi-

ko spalva nudažytų sienų ir ąžuolinio laminato jis atrodo jaukiai. Kamba-ryje stovi medinė dvigulė lova, ant kurios patiestas minkštas šiltas ap-klotas, o lovos galvūgalyje išdėlioti minkšti žaislai.

Priešais lovą, ant tokios pat me-dienos spintelės, pastatytas ne pir-

mos jaunystės nedidelis televizorius. Užtrauktos užuolaidos ir žaliuzės nuo pa-šalinių akių Seimo pirmininką slepia ne tik miegamajame, bet ir visame bute.

Miegamajame stovi ir didelė sekcija, prikrauta įvairiausių niekučių, diplomų ir knygų: apie krepšinį, Lietuvą Europos Sąjungoje, Lietuvos miestus ir kt. Ant sek-cijos pastatyta įvairiausių trofėjų.

V.Gedvilas praktiškas: prie sekcijos pa-statyta atvira horizontali drabužių pakaba, ant kurios prikabinta baltų, žydrų ir tamsių

vyriškų marškinių bei pora švarkų. Šalia – lyginimo lenta su pritvirtintu lygintuvu.

Aukštai ant sienos pakabintas nedidelis paveikslas su rausvų gėlių kompozicija – į jį galima žvelgti gulint lovoje.

V.Gedvilo svetainė – visai maža: joje telpa staliukas, dvi minkštos šviesios sofutės ir į sieną atremta išskleidžiama lovelė. Šalia jos pastatytas plastikinis maišas, prikrau-tas paskubomis sulankstytos ir per viršų lipančios patalynės.

Ant sofutės guli treningai, o šone ant grindų paliktas sportinis krepšys. Ant jo guli du oranžiniai krepšinio kamuoliai, ša-lia krepšio – „Nike“ sportbačiai.

Svetainės sienos, kaip ir virtuvėje, ap-kabinėtos nuotraukomis, susijusiomis su krepšinio pasauliu. Viena – didžiulė. Joje įamžinta akimirka, kaip pilku kostiumu ir kaklaraiščiu pasidabinęs V.Gedvilas meta kamuolį į krepšį.

Seimo pirmininko butas atrodo jaukus dėl šviesiomis spalvomis dažytų sienų, šviesaus laminato, gražių kilimėlių, užuo-laidų ir kitų medžiaginių detalių. Baldai nenauji, bet ir nespėję nusidėvėti. Matyti, kad bute gyvena mažai laisvo laiko turin-tis viengungis: dulkių kamuolių nėra, bet daiktai nelabai tvarkingai sudėti, ne visi turi savo vietą.

Visame bute, išskyrus mažą veidrodėlį koridoriuje ant palangės ir vonios kamba-rio, nėra veidrodžių. Kaip ir gėlių.

Ką apie šeimininką sako šis butas? Tai komforto nepasiilgusio, ne pedantiško, pra-eičiai reikšmės teikiančio žmogaus namai.

Seimo viešbutyje Gedimino prospekte yra 70 vieno, dviejų bei trijų kambarių butų. Teisę čia gyventi turi parlamen-tarai, kurie per pastaruosius penkerius metus neturėjo gyvenamosios vietos Vilniuje ir gyvena toliau kaip 25 km nuo sostinės. Komunalinių mokesčių išlai-dos jiems kompensuojamos.

Kadenciją baigę Seimo nariai valdiškus butus turi atlaisvinti per 30 dienų. Esant poreikiui, atlaisvintuose butuose atlie-kami kosmetiniai remontai ir butai užlei-džiami naujiesiems Seimo nariams.

Norą gyventi Seimo viešbutyje šiemet pareiškė 38 perrinkti Seimo nariai ir apie 30 naujų.

Seimo viešbutyje – 70 butų

Spartietiškai gyvenančio V.Gedvilo lovą puošia minkšti žaislai.

I.Gelūno nuotr.

Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

Seimo pirmininko butas

Nei moterų, nei gėlių

Seimo pirmininko butas

Nei moterų, nei gėlių

Seimo pirmininko butas

Nei moterų, nei gėlių

Page 23: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d. Gyvenimas | 21

Lina

----

-

---

---

-

---

----

--

-

-

-

--

-

--

Tipiniai daugiabučių atnaujinimo projektai padeda taupyti

119 68

8 800 200 12.

KOMENTARAS

--

--

-

-

KOMENTARAS

---

-

V.Gedvilo

būsto interjero

akcentas –

nuotraukos.

I.Gelūno nuotr.

Užsk. Nr. 306553

Page 24: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.22 | Pasaulis

Vroclavo Turgaus aikštėje, kur bet kurio buto kvadratinis metras kainuoja 20 tūkst. zlotų, esančioje Rotušėje saulėtą lapkričio šeštadienio rytą laukiame ketvirto pagal dydį, bet antro pagal biudžetą ir pirmo pagal užmojus Lenkijos miesto prezidento 53 metų Rafalo Dutkiewicziaus.

Virginijus Savukynas, Rimvydas Valatka„15min“ spec. korespondentai, Vroclavas

Krepšininko ūgio, pasitempęs, skvarbių akių vyras į viduramžių menę įneša Milano Kunderos romanų lengvumo. Pasisveikina lyg su senais pažįstamais, bičiuliškai, bet taktiškai pajuokauja su savo štabo mote-rimis ir kviečia į erdvų kabinetą, iš kurio ponas Rafalas jau dešimt metų valdo va-karietiškiausią lenkų miestą.

Bet kuri Lenkijos partija džiaugtųsi jį tu-rėdama. Vroclave baigęs matematiką, Liub-line – krikščioniškąją fi losofi ją, apsigynęs daktaro disertaciją iš logikos, dešimtmetį pogrindyje dirbęs „Solidarność“, o po to metęsis į verslą, R.Dutkiewiczius XXI a. pr. sugrįžo į politiką ir dukart laimėjo tie-sioginius Vroclavo prezidento rinkimus. Pastarąjį kartą – daugiau nei įtikinamai: 72 proc. balsų ir pergalė pirmajame ture.

Bet ponas Rafalas nepriklauso jokiai par-tijai. Kodėl? Nuo to ir pradedame su juo pokalbį.

– Nepriklausote jokiai partijai. Nemėgstate partijų ar esate iš tų, kurie vaikšto po vieną?

– Aš suprantu, kad žmonės, kurie eina į politiką, turi organizuotis į partijas. Tačiau, eidamas į rinkimus, turi pats sau atsakyti į klausimą: kieno tu pusėje – rinkėjų ar par-tijos, kuri yra natūralus kartelis, ir kuri pati sprendžia, ko reikia rinkėjams.

Seimo lygiu tai veikia. Bet savivalda – kas kita. Čia esi arčiau žmonių. Supranti, kad atsakai ne partijai, bet rinkėjams. Tai ir yra mano mąstymo pagrindas. Mano tė-vas, kol buvo gyvas, mėgdavo kartoti, kadtik stiprios žuvys plaukia prieš srovę.

Estetiškai man daug gražiau, kai plauki prieš srovę. Srovė – tai partija, o aš – prieš srovę.

– Apskritai, kas jus, matematiką, fi losofą, pagaliau sėkmingą verslininką paskatino sugrįžti į politiką?

– Geras klausimas. Jei atvirai, net neži-nau, ką pasakyti. Mano politinė karjera pra-sidėjo kartu su „Solidarność“ judėjimu. Kai 1981-ųjų gruodį buvo įvesta karinė padėtis, stojau į kovą su komunizmu. Kai Lenkija tapo laisva, tapau Piliečių komiteto pirmi-ninku. Tuo metu sakydavome, kad tai ne politinė organizacija, o visuomeninė, dabar sakytume – politinė. Tuo metu komitetas buvo svarbiausias Lenkijos judėjimas. Kai 2002 metais miestų vadovai imti rinkti tie-siogiai, tapau Vroclavo prezidentu.

Bet be jokios abejonės, visko pradžia –„Solidarność“, kai būdamas studentas karinės padėties metu kūriau pogrindi-nę spaustuvę.

– Kas tai buvo – romantika, patriotizmas?– Ir tai, ir tai. Lenkijos valstybės nebuvo

daugiau kaip šimtą metų. Lenkų kultūra pastatyta ant sukilimų mitų. Kiekvienas lenkas turi kovoti. Aišku, geriausia kovoti su rusais (juokiasi).

Visa mūsų XIX amžiaus literatūra – o ją mes visi skaitėme ir ne kartą – skirta lais-vei: 1831 ir 1863 metų, galiausiai Varšuvos sukilimas 1944-aisiais. Paskutinis buvo „Solidarność“. Dėl to, kaip buvau išau-klėtas, kokią literatūrą skaičiau, nebuvo galima pasielgti kitaip. Bet tai nereiškia, kad nebijojau įkliūti.

Ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko. Per lapkričio 11-osios paradą čia, Turgaus aikš-tėje, tų laikų bičiulis padavė mano jam rašyto laiško ko-piją: „Mieli broliai, turiu slėptis, nes grandinės manęs laukia. Bori-sas.“ Borisas buvo mano slapyvardis.

– Kodėl Borisas? Juk tai rusiškas vardas.– Mano draugė labai mėgo rusų litera-

tūrą. Todėl Borisas. Tik nepagalvokite, kad buvau kankinys. Tuometė konspira-cija nė iš tolo nebuvo tokia, kaip per An-trąjį pasaulinį karą. Jeruzelskio ir Stalino režimai – tikrai ne tas pats.

– Vroclavas – Breslau turi ilgą, turtingą, bet ir labai komplikuotą isto-riją. Ar tai vis dar našta miestui, ar, priešingai, miesto istorija XXI am-

žiuje Vroclavui atveria naujų galimybių?– Atveria naujų galimy-

bių kurti įdomius dalykus. Mano mąstymas toks: Vrocla-

vas visada buvo tas pats miestas, tik 1945 metais įvyko tragedija – iš jo

išvaryti visi žmonės. Tačiau manau, kad visuomet tai buvo tas pats miestas, kuris skirtingais laikais skirtingai buvo vadina-mas. Vokiškai buvo ir yra Breslau, lenkiš-kai – Vroclavas, o tik įkurtas vadinosi če-kiškai – Vratislavu.

Kiti į tai žvelgia kitaip. Kad kažkada buvo Breslau, o dabar – naujas miestas Vrocla-vas. Tai intelektualinis ginčas.

Mano galva, kiekvienas požiūris – šiek tiek dirbtinas. Taip, į tuščią Breslau atvyko kiti žmonės, bet jie atvyko ten, kur jau sto-vėjo namai, buvo išpuoselėti parkai. Man tęstinumas yra, nors mano mąstymas gal ir šiek tiek romantiškas.

Tūkstantmetė miesto istorija prime-na, kad tai visada buvo daugiakultūrinis

miestas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis su-kosi vokiečių kultūros orbitoje. Po to mies-tas buvo sunaikintas – beveik 80 proc. pas-tatų sugriauta, iškart tragedija – žmonės išvaryti. Vroclave įkurdinami iš rytų žemių lygiai taip pat išvaryti lenkai.

Iš pradžių – griovimas ir išvarymas. Po to – atstatymo metas. Septintajame dešimt-metyje Vroclavo arkivyskupas Boleslawas Kominekas rašo garsųjį lenkų vyskupų laiš-ką vokiečių vyskupams: „Atsiprašome ir meldžiame atleidimo.“

Po karo buvo praėję tik dvidešimt metų, tada tikrai nebuvo taip akivaizdu, kad mes, lenkai, turime prašyti atleidimo. Taigi buvo destrukcija, išvarymas, o po to ateina at-leidimas. Vroclavo tapatumui labai svar-bus buvo „Solidarność“ judėjimas, lais-vės atgavimas ir 2004-ieji, kai įstojome į ES. Tai mūsų svajonių išsipildymas.

Tai pokarinės Europos istorija, kuri at-sispindi šiame mieste.

– Ar nebūtų įžūlu teigti, kad Vroclavas kažkuo panašus į Amerikos laukinius vaka-rus? Ir ten, ir čia žmonės suvažiavo iš kitur ir sukūrė iš esmės naują miestą?

– Penktajame dešimtmetyje – taip. Ir ge-rąja, ir blogąja prasme. Dalis čia atvažiavo dirbti, o dalis – vogti, niokoti ir prievartauti.

– Lankėmės Vroclavo sinagogoje, kuri tapo visų vroclaviečių traukos centru. Ten suži-nojome, kad jūs asmeniškai rėmėte jos at-statymą. Kodėl? Ką jums pačiam reiškia si-nagogos atgimimas?

– Pirmiausia žydų kultūra užima svarbią vietą Vroclavo istorijoje. Antra, tai labai gražus pastatas. Trečia, ir tai asmeniška, yra tai, kad šią, net per karą išlikusią, si-nagogą sunaikinome mes, lenkai.

Vroclave buvo dvi sinagogos. Viena su-deginta 1938 metais Krištolinę naktį. Ta sinagoga, kurią atstatėme, 1945 metais buvo daug geresnės būklės nei XX a. de-vintojo dešimtmečio pabaigoje. Aštunta-jame dešimtmetyje ji jau buvo be stogo, norėta ją parduoti.

O juk viena iš Vakarų civilizacijos verty-bių – pagarba kapinėms ir maldos namams.

Vroclavo prezidentas Rafalas Dutkiewiczius:

„Tik stiprios žuvys plaukia prieš srovę“

R.Dutkiewiczius:

„Po dešimtmečio Europoje vyks ypač

aštri konkurencija tarp miestų.“

R.Dutkiewiczius ir jo

miestas pasirengę

laimėti konkurencinę

kovą su bet kokiu

priešininku.

„Ga

zeta

Pra

wn

a“

nu

otr

.

čiulis padavėaiško ko-, turiunės

ri-o

žn

bių Mano

vas visadaik i

aštri kontarp m

Krepšininko ūgio R.Dutkiewiczius

per dešimtmetį Vroclavo prezidento

poste yra pažinęs daug garsenybių,

tarp jų – ir Dalai Lamą.

Page 25: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d. Pasaulis | 23

Įsitikinimas, kad negalima jų naikinti. Aš katalikas ir man svarbu, kad sinagoga gy-ventų ir religinį gyvenimą.

Tik tokiu atveju tai bus teisinga. Jei tai bus tik muziejus, tai – jau ne sinagoga. O jei ten žmonės meldžiasi, tai yra sinago-ga. Tik taip mūsų kalbos apie toleranciją ir daugiakultūriškumą bus tikros.

– Kas yra Vroclavo stiprybės pagrindas? Kas laiko ant savo pečių miestą, kurio eko-nomika auga greičiau nei Kinijos?

– Turime puikų mišinį – ir gerų paslau-gų, ir puikią pramonę: 70 proc. – paslau-gos, o 30 proc. – pramonė. Priemiesčiuose, apylinkėse – fabrikai, mieste – paslaugos.

Iš vaikystės prisimenu šimto zlotų bank-notą, ant kurio vaizduota, kaip atrodo gra-ži Lenkija – fabrikai su kaminais, iš kurių rūksta dūmai. Dabar Vroclave veikia nau-joviški fabrikai – tiesiog biurų pastatai, kuriuose dirba du, trys ar net keturi tūks-tančiai žmonių.

Visi juose triūsiantys vroclaviečiai dir-ba galva! Dauguma iš jų moka bent po dvi kalbas. Kaip jūs žinote, tai vadinama ži-nių ekonomika.

Man džiugu, kad tai vyks-ta dabar – Vroclavo aukštųjų mokyklų absolventams tai garantuoja darbą. Aišku, su sąlyga, jei jie mokosi kalbų.

Mes turime visko: auto-mobilių pramonę, elektro-niką, namų ūkio reikmenų fabrikų, teikiame informa-tikos paslaugas. Nors ir ne-mėgstu bankų, turime stiprų fi nansų sektorių. Rinkoda-ros, personalo atrankos pa-slaugos teikiamos tokiems galiūnams kaip „Google“,IBM, „Hewlett Packard“.

– Kodėl IBM, „Google“, „Cadbury“, „Toyota“ atėjo būtent į Vroclavą, o ne Kro-kuvą ar Varšuvą?

– Yra jų ir Krokuvoje ar Varšuvoje. Kodėl Vrocla-vas? Taip jau sutapo. Prieš dešimt metų Vroclave buvo labai daug išsilavinusių žmo-nių ir labai didelis nedarbas. Būtent tai mums ir suteikė šansą: čia buvo lengviau su-rasti reikalingų darbuotojų nei Varšuvoje ar Poznanėje.

– Tuomet jus vroclaviečiai ir išrinko prezidentu?

– Atėję į valdžią, mes pa-sinaudojome Vroclavo padė-timi. Logistiškai Vroclavas yra labai patogus. Mes sure-montavome senąjį greitkelį į Berlyną, kuriuo važiuoda-mas galėdavai dantų plom-bas pamesti. Esame univer-sitetinis miestas, tad buvo lengva surasti žmonių, kal-bančių užsienio kalbomis.

Daugelis mano kolegų Len-kijos politikoje yra nuo 1989-ųjų. Neslėpdamas pasakysiu – jie nieko kito nesugeba kaip tik administruoti. O mano gyvenimas taip susiklostė, kad aš visą dešimtąjį dešimt-metį buvau versle – buvau vadinamasis galvų medžio-tojas. Užsiėmiau tik užsienio

fi rmų atvedimu į Lenkiją ir gerų vadybinin-kų joms paieška.

Tie mano gebėjimai ir užsienio kalbų mokėjimas man padėjo 2003–2004 me-tais. Buvau iš tų, kurie suprato, ką reiškia miestui pritraukti investicijų.

Kadangi tai buvo vienintelis dalykas, kurį mokėjau, kai tapau prezidentu, tik tuo iš pradžių ir užsiėmiau.

– Kalbantis su vroclaviečiais dažnai gir-dėdavome žodį „ambicija“. Vroclavas save pasauliui pristato kaip ambicingą miestą. Kaip galėtumėte tai pagrįsti?

– Būtent taip ir jaučiasi vroclaviečiai. Kodėl taip yra, nežinau, bet taip jau yra. O kadangi tokie yra vroclaviečiai, ir savi-valdybės politika turi būti ambicinga. To-dėl ir kuriame. Vieni projektai pasiseka, kiti – ne. Bet jei dešimt kartų bandai, tai bent keturis kartus laimi.

– Kokią matote Vroclavo viziją dar po dešimties metų? Ko Vroclavui dar trūksta?

– Nuo Baltijos iki Tatrų, nuo Oderio ir Bugo (juokiasi). Miestas yra toks mecha-nizmas, kuriame niekada taip nėra, kad viskas būtų paruošta. Per dešimt metų jau investavome 15 mlrd. zlotų į miesto infrastruktūrą. Lenkijoje tai dideli pinigai.

Vroclavas turi būti atviras, tarptautinis miestas. Taip pat norėčiau, kad miestas iš-liktų jaunas, išlaikytų ambicingų projektų alkį. Vroclavo šerdis – plačiai suprantama

kultūra. Norime, kad Europos kultūros sostinės projektas būtų esminis.

Vroclavas žengė pirmą žingsnį – statant pastatus, taisant gatves ir kelius. Dabar turime daugiau dėmesio atkreipti į sielą. Mūsų universitetai turi mokyti studentus vis geriau. Tikiuosi, kad po dešimties metų jie bus ypač aukšto lygio.

Po dešimtmečio Europoje vyks ypač aštri konkurencija tarp miestų. Žmonės gyvens tik ten, kur patogu gyventi. Vieni miestai tuštės, kiti pilnės. Norėčiau, kad Vrocla-vas būtų toje grupėje, kur žmonių daugės.

Pasakysiu tokį beveik anekdotą, ką reiš-kia būti tarptautiniu miestu. Prieš kele-tą savaičių Turgaus aikštėje sutikau juo-daodį džentelmeną su vaiku vežimėlyje. Tai buvo niujorkietis, atvažiavęs aplan-

kyti žmonos, dirbančios pas mus, „Credit Suisse“ banke.

Taigi jau dabar viskas lyg atvirkščiai. XIX–XX a. mes va-

žiuodavome į JAV ieškoti dar-bo. Dabar jau amerikiečiai at-vyksta dirbti į Vroclavą.

– Ankstyvas šeštadienio ry-tas, galėtumėte gulėti lovoje, ra-

miai gerti kavą. Bet užuot ilsėję-sis, kalbatės su dviem žurnalistais

iš tolimo Vilniaus. Kodėl? Daugeliui ne tik mūsų politikų tai būtų nesuprantama.

– Taip nėra, kad dirbu kiekvieną šešta-dienį. Bet taip, darbas – mano liga. Esu priklausomas. Tai nėra labai gerai. Aišku, neslėpsiu – būti Vroclavo prezidentu yra labai malonu. Turiu štai šį didžiulį kabi-netą, visi manęs klauso, važinėju automo-biliu, žmonės kepures nukelia (juokiasi).

Kita vertus, toks darbas nėra visai dar-bas. Demokratinė politika – ne domina-vimas ir ne valdymas. Tai – tarnystė. Esu pasamdytas, kad tarnaučiau vroclavie-čiams. Žodžiu, kiekvienas ministras yra ir liokajus. Ir tai taip pat yra Vakarų civi-lizacijos pasiekimas.

– Nebūtume lietuviai, jei nepaklaustume, ar tokios sąvokos kaip Vilnius ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jums ką nors reiškia?

– Vilnius – taip, o LDK... Iš pradžių no-rėjau sakyti, kad LDK ne, bet mąstau. Štai

Liubline yra Jogailos atvaizdas. Nenorėčiau kalbėti banalybė-mis, bet vis dėlto, kai žiūriu į tas freskas, galvoju, koks tai buvo įdomus projektas – Len-kijos ir Lietuvos susitikimas.

Tai ne tik Vakarų kultūros in-vazija į Rytus, bet ir Rytų kultū-ros įtaka Vakarams. Juk Jogai-la labai mėgo Rytų meną. Tai lenkų vykdytas projektas, kurį sugalvojo lietuviai. O Vilnius man – vienas iš nuostabiausių Europos miestų. Vilniuje bu-vau… Kada aš buvau Vilniuje? (pasisuka į vieną iš trijų padė-jėjų; pernai, prezidente, rapor-tuoja ši).

Ak, taip, per Kaziuką. Pui-kus miestas. Tomo Venclovos knyga apie Vilnių mane net la-bai suintrigavo. Ir dar – vaikš-čiojame po kavines Vilniuje ir niekas nepyksta, kad kalbame lenkiškai.

– Nors studijavote matema-tiką, niekam ne paslaptis, kad labai mėgstate poeziją.

– Taip, labai. Bet tame nėra nieko keisto. Poezija neįmano-ma be vaizduotės. Matematika – taip pat.

***

Modernaus miesto valdy-mas, matyt, taip pat. Todėl pasigailime, kad apie poeziją Vroclavo prezidento paklau-sėme tik atsisveikindami, kai diktofonai jau buvo iš-jungti. R.Dutkiewiczius dek-lamuoja mums Czeslawą Mi-loszą.

Turime pripažinti: Nobe-lio premijos laureato ir pa-skutinio LDK piliečio, kaip jis save vadino, iš Šateinių dvaro eilės pasiutusiai ge-rai skamba 3,814 mlrd. zlotųmetinį biudžetą valdančio 193 cm ūgio Vroclavo prezidento lūpose.

Kaip tikri lietuviai, pavydi-me Vroclavui.

Naujausias žinias iš

viso pasaulio rasite

nuskaitę šį kodą

15min.lt/pasaulis

Pajamų dinamika:

2007 m. – 2,47 mlrd. zl.

2008 m. – 2,77 mlrd. zl.

2009 m. – 3,08 mlrd. zl.

2010 m. – 3,28 mlrd. zl.

2011 m. – 3,4 mlrd. zl.

2012 m. – 3,814 mlrd. zl.*

* išlaidos – 3,804 mlrd. zl.

Vroclavo biudžetas

Page 26: 15min savaitraštis 2012.12.07

Pasaulio istorijoje sviestas

Skonio reikalas

Atsako specialistai: kaip pasirinkti gerą sviestą?

pp

Page 27: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d. Istorija | 25

Domininkas BurbaLDKistorija.lt

XVIII amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės nuolat keliaudavo, tačiau kelionių maršrutą ribodavo luomas ir socialinis statusas. Valstiečiai keliaudavo tik savo pono valdose, kar-tais aplankydavo neto-liese kitam savininkui priklausančius pažįs-tamus. Smulkūs bajo-rai vykdavo į seimelius (pavieto centrus).

Aukštesnį statusą turintys kilmingieji keliaudavo į sei-mus, dėl savo ūkio ar fi nansų, politinių reikalų važinėdavo po visą šalį. Ne vienas vykda-vo ir į užsienį dėl diplomatinių tikslų ar malonumo.

LDK laikų kelionių tyrėjai išskiria vieną ypatingą atvejį – XVIII amžiaus I pusės ba-jorės Reginos Salomėjos (kai kur save ji va-dino ir Salomėja Regina) Ruseckaitės-Pilš-tyniovos (lenk. Regina Salomea z Rusieckich Pilsztyn) kelionės aprašymą.

Autorė nukeliavo net iki Stambulo, il-gai ten gyveno, vėliau aplankė daugelį to meto LDK, Lenkijos, Osmanų ir Austrijos imperijos vietovių. Jos patraukliu stiliumi parašyti kelionių įspūdžiai tapo atradimu LDK laikų kultūros tyrėjams.

Gyvybei pavojingas gydymo menasApie šią moterį žinių nedaug. Tenka pa-sikliauti jos gyvenimo aprašymu. Ji rašė, kad gimė 1718 metais Naugarduko pavie-te. Nuo jaunų dienų bajorė mėgo šaudyti ir nuolatos su savimi vežiojosi pistoletus ar šautuvą. 14 metų ją ištekino už gabaus okulisto ir gydytojo liuterono Jokūbo Hal-piro, kuris netrukus išvyko į Stambulą ir kartu pasiėmė žmoną.

Ten moteris pramoko gydymo meno iš vyro bei turkų, italų, maltiečių. Nors Re-gina Salomėja gydė ligonius, tačiau tikėjo ir burtais.

Ji minėjo, kad nuo burtų pati ne kartą sunkiai sirgo. Pasak moters, viena jos koja dėl to, kad kažkas „nužiūrėjo“, nudžiūvo ir sutrumpėjo per pusę uolekties.

Kai jos vyras išvyko dirbti gydytoju į Sofi ją, bajorė vertėsi medicinos praktika, gydė moteris.

Plėšikų vado nelaisvėjeRegina Salomėja aprašo ir vieną didžiau-sių savo nuotykių, kai keliavo per Balkanų kalnus. Per juos buvo sudėtinga persikelti

vežimu, todėl moteris jojo žirgu, apsirengusi vyriš-kais drabužiais.

Pakeliui prisijungė prie vieno karavano, bet netru-

kus tapo plėšiko Sary Hu-seino (Rudojo Huseino) ka-

line. Šis atpažino ją. Regina Salomėja išgydė plėšikų vadą

ir jo sūnaus uošvį nuo akių ligų. Ji buvo karališkai apdovanota

ir laimingai grįžo pas vyrą, kuris greitai mirė. Regina Salomėja liko su dukra.

Iš sultono nupirktas vyrasSužinojusi apie Austrijos kariuo-menės pralaimėjimą Osmanų ka-riuomenei, ji išpirko iš sultono nelaisvės keturis austrų karo be-laisvius. Už tris karininkus gavo išpirką iš giminių, o už ketvirtąjį – ne. Pastarasis, Austrijos karininkas Juozapas Fortūnatas Pilšteinas, ki-lęs iš Krajinos (dabartinė Slovėnija),

tapo jos antruoju vyru. Abu grįžo į Naugarduką. Lauko etmonas Myko-

las Kazimieras Radvila-Žuvelė jį priėmė į savo kariuomenę, o Regina Salomėja dir-bo gydytoja.

Vėliau R.S.Pilštyniova nusprendė vyk-ti į Rusiją ir išlaisvinti iš nelaisvės keletą turkų. Per Vilnių, Biržus, Rygą ir Narvą ji

nukeliavo į Sankt Peterburgą. Ten po ke-lių sėkmingų operacijų išgarsėjo, buvo pri-statyta imperatorei Anai Ivanovnai. Ši su ja buvo maloni ir išlaisvino Revelyje (Ta-line) bei Narvoje kalintus Ruščiuko (Rusė, dabar Bulgarijos miestas) turkų belaisvius.

Į namus R.S.Pilštyniova grįžo per Bir-žus, Ukmergę ir Vilnių bei įsikūrė Polesėje. Jos vyrą perkėlė į Žovkvą (dabar Ukraina), prie Lvovo. Nors laukėsi, ji per Vroclavą, Olomoucą, Vieną ir Liublianą nukeliavo iki vyro namų.

Vėliau R.S.Pilštyniova apsistojo Vienoje, gyveno iš gydytojos amato. Austrijos sosti-nėje jai gimė sūnus. Bet ir antroji santuoka nebuvo laiminga. Vyras, anot jos, išlaidavo ir girtavo. Kai ji išvyko į Turkiją, vyras pa-grobė dukrą, siekė sutuoktinę nunuodyti. Po bandymų taikytis ji išsiskyrė, liko vie-na su vaikais.

Pragaištinga aistra jaunesniam vyruiVėliau gydytoja užmezgė santykius su sep-tyneriais metais jaunesniu vyriškiu, kurį savo atsiminimuose vadino amoratu.

Moteris rašė, kad leido savimi naudotis, o šis pasiglemžė jos pinigus.

R.S.Pilštyniova paliko jam savo vaikus, išvažiavo, o grįžusi rado sūnų numarintą badu, bet net ir tai neprivertė jos nutraukti santykių. Ji išvyko į Kijevą, vyras gydytoją sekė. Moteris kreipėsi į Rusijos imperijos teismą ir net gavo leidimą suimti buvu-sį partnerį, bet atsitiktinai susitikę Podo-lės Kameneco vienuolyne jiedu susitaikė.

Sultono haremeIlgą laiką R.S.Pilštyniova gyveno Osma-nų imperijoje, Chotime (Hotino miestas dabartinėje Rumunijoje). Buvo apkaltin-ta, jog teikia pagalbą žmonėms, iš turkų valstybės perbėgantiems į Abiejų Tautų Respubliką. Bėgdama nuo persekiotojų, ji antrą kartą išvyko į Stambulą ir tapo sulto-no haremo gydytoja.

Šiame kūrinyje daug tų laikų buities detalių. Labiausiai atsiminimų auto-rę žavėjo valdovų rūmai. Apstulbinta li-beralaus sultono Mustafos II rūmų gro-žio, R.S.Pilštyniova manė, kad tai – rojus žemėje.

Jai taip pat patiko Sankt Peterburgas. Gydytoja žavėjosi, kad čia šalia rūmų ne-pamatysi lūšnų kaip Vienoje ar Stambule. Imperatorės Anos Ivanovnos dvaras ją pa-kerėjo, R.S.Pilštyniova prisiklausė istorijų (anekdotų) apie Petrą I bei kitus Rusijos imperijos didikus.

LDK bastūnės nuotykiai

Moters pasakojimas – įdomus ir svar-

bus XVIII amžiaus liudijimas. Jos kar-

jera įspūdinga. Moterims tais laikais

buvo sunku siekti medikės karjeros. Bet

R.S.Pilštyniova rasdavo pacientų, daug

uždirbdavo.

Autorė įdomiai pavaizdavo kitų tautų ir ti-

kybų žmones. Su simpatija ji žvelgė į turkų

buitį. Keliautoja rašė, kad turkų

raštas sudėtingas. Pasako-

jo, kad turkai nuolat sėdi

kavinėse ir klausosi

muzikos. Tiesa, ji jau-

dinosi dėl žiaurių sul-

tono ir jo valdininkų

veiksmų, malšinant

bulgarų bei serbų su-

kilimus, dėl represijų

prieš krikščionis. Rusus atsiminimuose ji

vertino geriau nei Austrijos gyventojus,

nes slavai – vaišingi.

Šie atsiminimai ir kelionių aprašymai svar-

būs, nes juose rašoma apie dabartinių

valstybių (Lietuvos, Baltarusijos, Lenki-

jos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos,

Turkijos, Ukrainos, Moldavijos, Rumunijos,

Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos,

Serbijos, Slovėnijos, Austrijos,

Čekijos, kitų šalių) gyvento-

jus ir papročius XVIII amžiu-

je. Galbūt ateityje bus rasta

daugiau liudijimų apie drą-

sios ir išsilavinusios (kad ir

savamokslės) moters gy-

venimą. Kol kas jis mažai

žinomas.

Tautų ir papročių aprašymai

Nuo turkų sultono haremo iki Balkanų plėšiko nelaisvės

o dirbtirė vertėsi

tapo joį Naugardu

kad turkų

sako-

ėdi

Bulgarijos, B

Serbijos

Čekij

jus

je

d

s

s

v

ž

Page 28: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.26 | Kultūra

Audrė Domeikaitė [email protected]

Įkvėpimo iš tautos istorijos besisemiantis Vytautas V.Landsbergis naujausiais savo darbais jaunojoje kartoje siekia pažadinti kieto stuburo ir tolerantiškos dvasios geną.

Šiomis dienomis pasirodė nauja 50-metį gegužę minėjusio rašytojo knyga vaikams „Erelio sakmė“, per Vilniaus knygų mugę skaitytojus pasieks V.V.Landsbergio roma-nas „Anupro kupros“, o „Kino pavasary-je“ įvyks „Trispalvio fi lmo“ su partizanų prisiminimais ir Ievos Narkutės dainomis premjera.

– Šie metai jūsų šeimai turtingi jubiliejų –ir jūsų tėvo Vytauto Landsbergio, kuriam sukako 80 metų, ir jūsų paties. Kaip šios sukaktys siejasi su jūsų darbais? – „15min“ paklausė V.V.Landsbergio.

– Tikriausiai niekaip. Laikas teka, turi savo eigą, o aš turiu savo darbus. Vienintelis

kūrinys, turintis šiokių tokių sąsajų su lai-ku – šiemet išleista fi lmų antologija, kurią sudaro penki DVD su 24 mano sukurtais fi lmais. Šį leidinį miniu su liūdesiu – tai buvo paskutinė a.a. Bronislovo Lubio pa-rama, palinkėjimas kurti.

Nuėjau kartą pas jį ir papasakojau, kad sukūriau daugybę fi lmų apie partizanus, kultūros veikėjus, dvasininkus, keistuo-lius, bet jie visi išsibarstę, o 50 metų jubi-liejus būtų gera proga juos surinkti į vieną krūvą ir padovanoti mokykloms, išeivijos bendruomenėms. Ir B.Lubys parėmė. O po mėnesio netikėtai jo nebeliko...

Todėl jaučiu ir dėkingumą, ir liūdesį –iškeliauja tokie mecenatai, kurie rėmė kultūrą, nes ji paprasčiausiai jiems rūpė-jo. Ir nesimato, kad į jų vietą ateitų daug naujų, turinčių tokį platų akiratį kaip a.a. Bronislovas.

Tolsta nuo pelių, artėja prie istorijos – Jaunieji skaitytojai į rankas jau gali pa-

imti naujausią jūsų knygą vaikams „Erelio sakmė“. Tai dar vienas jūsų kūrinys, pa-remtas istoriniais faktais?

– Jau trečią kartą savo knygose bandau nutolti nuo arklių, pelių ir priartėti prie Lie-tuvos istorijos – pernai buvo išleista apy-saka paaugliams apie partizanus „Varlė

bunkeryje“, o knygoje „Berniukas ir žu-vėdros“ paliečiau Sibiro tremties temą.

Dabar pabandžiau įlįsti į senuosius lai-kus – priartinti vaikams mitus ir istoriją. Kilo noras perpasakoti gražią mūsų legen-dą apie erelio lizde surastą Lizdeiką, pa-vaizduoti ją realistiškai kaip tikrą nuoty-kį – nuo pat Lizdeikos atsidūrimo lizde, jo susidūrimo su Gediminu vaikystėje iki paslaptingos Gedimino mirties.

Kaip ir knygoje „Varlė bunkeryje“, lite-ratūrinis tekstas papildytas tikrais faktais, istoriniais šaltiniais. Juk vienas gražiausių mūsų met-raščių yra Gedimino laiš-kai. Juose užkoduota stip-ri Lietuva – visus kviečian-ti, priimanti, toleruojanti kitas religijas ir netruk-danti joms čia gyvuoti, tik prašanti, kad jos netrukdytų mums būti savimi. Ta didžioji

Gedimino polemika, ekumeninė dvasia yra labai svarbi ir šiais laikais.

– XIV a. valdęs Lietuvos didysis kunigaikš-tis galėtų tapti herojumi šių laikų vaikams?

– Gediminas buvo itin avangardinis ka-ralius. Kai visa tuometė Europa pjovėsi ir žudėsi dėl tikėjimo – kas geriau tiki ir kie-no geresnis Dievas, Gediminas siūlė naują modernios valstybės, kurioje žmogus turi teisę būti tuo, kuo jis nori, modelį.

Tai buvo labai ankstyvas ir pranašiš-kas pasiūlymas. Man atrodo, kad jei

Lietuva netgi dabar priimtų šį Ge-dimino siūlymą – galėtume tapti

labai įdomia šalimi pasauliui, kurioje sugyvena visos religi-jos, o visi žmonės yra gerbia-mi – ir skirtingų partijų, ir skir-tingų orientacijų, ir skirtingų

pažiūrų. Mane įkvepia tai, kad turime tokią gilią ir įžvalgią vals-

tybės šaknį ir pradžią – tik neaiš-ku, kiek ja iki šiol pasinaudojome.

Bet niekada nevėlu prisiminti.

Naują knygą vaikams išleidęs rašytojas, teatro ir kino režisierius Vytautas V.Landsbergis:

„Esame milžinų gentis.

„Dabar pabandžiau

įlįsti į senuosius

laikus – priartinti

vaikams mitus ir

istoriją“, –naująją

savo knygą „Erelio

sakmė“ pristato

V.V.Landsbergis.

I.Gelūno nuotr.

Page 29: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d. Kultūra | 27

– Taigi tolerancija yra mūsų šaknyse ir nėra mums primesta idėja?

– Tikrai ne. Tik, regis, daug ką, ką esame turėję, pamiršome. Iš naujųjų laikų mąsty-tojų tai pratęsė Vilius Orvidas. Savo sody-boje jis kūrė vietą Dvasiai, o kokia forma ji reiškėsi – tai kiekvieno žmogaus privatus reikalas. Ten vietą rasdavo ir senojo tikėji-mo žmonės, ir krikščionys, ir budistai. At-važiuodavo net satanistų – kas, atrodytų, ypač keista. Bet pamatę, kad jų ten niekas per daug nebara ir nevaiko, net ir jie tap-davo kitokie. Toks Dievo namų įvaizdis, kur telpa visi ir visokie, man, romantikui, labai patinka (šypsosi).

Įrodymas – senieji dokumentai – Kaip pavyksta tikrus istorinius šaltinius

paversti patrauklius skaitytojui, kuriam, tarkime, dar tik devyneri?

– Čia vaikų reikėtų klausti, ar jiems tai patrauklu ir priimtina. Man atrodo, kad per dokumentinį, o ne literatūrinį tekstą –tą, kuriame užrašyta, ką iš tiesų kalbėjo Ge-diminas – veikia kažkokia protėvių dvasia. Perpasakodamas gali tai sugadinti.

Šis tekstas (kaip maldos kartojimas) yra pakrautas transcendentine atmintimi. To-dėl labai svarbu skaityti senuosius doku-mentus. Kitąsyk jie net pranoksta literatūrą. Tad stengiuosi, kad kiekviename kūrinėlyje atsirastų ko nors šiek tiek tikro, neišgalvoto.

– Tarsi pateikiate įtariam skaitytojui įkal-

tį, tikrą įrodymą, kad viskas buvo iš tiesų.– Kartu tai – įrodymas, kad nesame lau-

kinių ar barbarų tauta. Kartais mums ban-do įpiršti, kad buvome tamsūs pagonys, besidaužantys kuokomis, bet štai atė-jo civilizacija iš Europos ir mes kaipmat prašviesėjome, praturtėjome. Iš tiesų čia buvo labai įdomi kultūra – nežinau, ar tik ji nepralošė tuo prievartiniu būdu gavusi „krikščioniškąją“ palaimą. Buvo išžudyti žyniai, vaidilutės, iškirsti ąžuolynai. Apie

tokią „naują erą“ liūdnai kalba ir Gedimi-nas, teigdamas, kad mūsų nepriversite per jėgą mylėti savo dievų, mes galime tik susitarti būti broliais ir seserimis, nes visi turime vieną Dievą.

– Gedimino laiškai gali įkvėpti jaunąją kartą didžiuotis, o ne menkinti savo šalį, jos kultūrą?

– Be abejo. Lietuvių tauta turi labai stip-rų, taikų ir galingą geną – esame milžinų gentis, tik kartais tie milžinai miega. Skai-tydamas Gedimino laiškus, nuolat tai pri-simenu pats, o perskaitęs juos vaikams, pamatau, kad ir jiems tai aktualu.

Jaunosios kartos, kuri labai greitai susi-gaudo kompiuteriuose, taip lengvai pasa-komis neužliūliuosi, jiems daug įdomiau pats gyvenimas. Jie yra moksliukai: „Iš kur tu žinai?“, „Kas tau sakė?“ Todėl knygoje įdėjęs Gedimino laiškus savo samprotavi-mais tik palydžiu skaitytoją iki tos tiesos, kuri turi būti išgirsta, tiksliau – atsiminta.

Lietuva yra labai graži, stipri, moka tai-kiai susitarti, tvarkytis, kai reikia – pagud-rauti, kaip Gediminas, išleisdamas savo dukteris ir sūnus už Rusijos valdovų įpė-dinių, ir tokiu būdu netikėtai praplėsda-mas šalies erdves. Jis pasirašydavo laiškus: „Lietuvos ir Rusijos karalius“.

Apskritai man rūpi bendrumas: bendra istorija, bendros patirtys, kai kurios ir la-bai skaudžios, bet juk būta laikotarpių, kai mes kartu kažką darėme. Ir mūšių kartu lai-mėjome – nebūtinai kovojome vieni prieš kitus. Gedimino asmenyje visa tai telpa.

– Be Gedimino laiškų, į knygą įtraukėte ir kitų istorinių šaltinių.

– Yra garsiųjų skundų, kuriuose pasiunti-niai rašė popiežiui, koks Gediminas netikęs –žadėjo apsispręsti krikštytis ir duoti galu-tinį atsakymą, bet užsidaręs su giminaičiu visą naktį praverkė, o ryte atėjęs pasakė: „Geriau tegul Poklius mane pakrikštija...“ Jis liko prie savo tikėjimo ir netrukus buvo paslaptingai nužudytas ar nunuodytas – iki šiol neaišku. „Erelio sakmėje“ ir palieku šį neaiškumą.

Dar viena nauja knyga ir fi lmas – Kai „Erelio sakmė“ jau susitinka su skai-

tytojais, jūs artėjate prie dar vienos knygos pabaigos.

– Šiuo metu baigiu romaną „Anupro kup-ros“. Bandysime su skaitytojais, kuriems patiko Haris Poteris, patekti į senojoje lietu-vių kultūroje egzistavusį mistikos ir burtų pasaulį – nukeliausim iki Eglės žalčių ka-ralienės laikų. Bandau šiek tiek pakeisti ir transformuoti baisiąją, slegiančią fi nalinę pasakos dalį, kuri nuteikia pesimistiškai – ką turėjome gražaus ir šviesaus, sukapo-jome dalgiais.

Ši knyga turėtų būti pristatyta Vilniaus knygų mugėje – o dabar man tiesiog įdo-mu būti „nėščiam“ ir laukti, kas gi gims. Knygutė ar knygučius (šypsosi).

– O kada savo fi lmų rinktinę papildysite nauja kino juosta?

– Šiuo metu su kino režisiere Agne Mar-cinkevičiūte tęsiame mėgstamą temą ir kuriame muzikinį-dokumentinį fi lmą apie partizanus, kurį turėtume pristatyti kitą-met per „Kino pavasarį“. Šįkart bus „Tris-palvis fi lmas“, supintas iš trijų spalvų. Rau-doną simbolizuos partizanų ir ryšininkų prisiminimai, žalią – vaikai, statantys bun-kerį ir žaidžiantys tą laiką, kurio nebeprisi-mena, o geltoną spalvą – Saulės, mūsų se-nojo Dievo – įkūnys I.Narkutė, itin gražiai sudainavusi partizanų dainas, pritariant Martyno Levickio akordeonui.

Kitąsyk net pavydu matyti, kaip žydai yra užfi ksavę bemaž visus įmanomus savo holokausto dalyvių pasakojimus – kad tik ši informacija išliktų.

O mes savo partizanus su jų istorijomis ir patirtimis palikome šiek tiek nuošalėje. Todėl stengiuosi įamžinti tai, nes greitai partizanų nebeliks.

Jų pasakojimai parodo, kad net toje epo-choje, tame laike, kai niekuo negalėdavai pasitikėti, kai NKVD struktūros taikydavo kiršinimo metodus, buvo žmonių, kurie žinojo, ką daro, ir nebijojo to daryti – tai buvo mūsų tautos stuburas. Dabar Lietu-vėlėje dažniau matomas lankstaus, patai-kūniško stuburo sindromas – miško brolių labai trūksta. Ir ne su ginklu rankoje, o su šaltu protu, su žinojimu, ką daryti.

Bet gal užaugs nauja karta. Manau, tas tautos genas per kelias kartas natūraliai atsistato – žiūrėk, vėl žmonės su stubu-ru gimsta. Todėl norisi jiems padėti pri-siminti, kad mes galim būti ir su stuburu.

Man tiesiog įdomu būti „nėščiam“ ir laukti, kas gi gims. Knygutė ar knygučius.

Tik kartais miegame“Akimirka

iš naujojo

V.V.Landsbergio ir

A.Marcinkevičiūtės

muzikinės-dokumentinės

juostos „Trispalvis fi lmas“

fi lmavimo.

G.Beržinsko nuotr.

Daugiau kultūros

naujienų rasite

nuskaitę šį kodą

15min.lt/kultura

Page 30: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 31: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

Dovilė Jablonskaitė[email protected]

Netikėta. Klastinga. Subjaurojanti kūno grožį. Suluošinanti sielą. Jos vardas alopecija. Tai – liga, kurią išgydo nebent laikas.

Plaukai nuo galvos Marijampolėje gyve-nančiai Gintarei nuslinko, kai jai buvo ket-veri. Po to ataugo. Vėl nuslinko. Ir taip ke-lis kartus.

Pradinėse klasėse plaukai buvo išretėję kaktos srityje, tačiau, kaip sako Gintarė, gyventi tai netrukdė. Tačiau būnant vie-nuolikos per žiemos atostogas mergaitė per porą savaičių tapo plikut plikutėlė. Mari-jampolietė atsidūrė Kauno klinikose, kur medikai atliko tyrimus dėl apsinuodijimo sunkiaisiais metalais. Tačiau atsakymų tai nepateikė, o pasiūlytas odos gydymas irgi negelbėjo.

Peruką Gintarė nešioja nuo 13-os metų. Dabar jai – 25-eri.

Apie ligą sužinojo iš praeivėsNors su alopecija gyvena kone nuo kūdi-kystės, diagnozę Gintarė išgirdo tik prieš dvejus metus. Ir ne iš medikų, o iš gatvėje atsitiktinai sutiktos praeivės lūpų.

„Vaikštinėjau su kelių mėnesių sūneliu, kai mane sustabdė moteris. Sako, tu turi tokią pačią problemą kaip aš. Klausiu, kaip suprasti? Sako, tu sergi alopecija. Grįžusi namo pradėjau ieškoti, ką tai reiškia, nes iki tol maniau, kad esu vienintelis egzemp-liorius Lietuvoje“, – prisiminė Gintarė.

Taip moteris susipažino su likimo drau-gėmis, 2010 metais susibūrusiomis į Nacio-nalinę alopecijos asociaciją. „Galima saky-ti, kad tada aš pamažu pradėjau taikytis su savo liga“, – šyptelėjo Gintarė, paauglystę prisimenanti kaip košmarą.

Mergaitė su peruku provincijos vaikams tapo gardžiu kąsneliu. Neištvėrusi paty-čių, gimnaziją ji nusprendė keisti į kitą

ugdymo įstaigą, tačiau ramybės nerado ir ten. „Mokslų taip ir nebaigiau. Sulaukusi 18 metų pradėjau dirbti. Dar po metų išvy-kau į Angliją. Ten susiradau tikrų draugų, kuriems tikau tokia, kokia esu“, – džiau-gėsi Gintarė.

Tačiau savo gyvenimo draugą ji rado grį-žusi į Lietuvą. „Kai kasdienis bendravimas peraugo į artimesnę draugystę, prisipaži-nau apie savo bėdą. Jam teko apsispręs-ti, ar toliau bendrauti, ar ne. Jis man pa-sakė: „Draugus nelaimėje pažinsi.“ Prie šios temos daugiau negrįžome“, – pasa-kojo Gintarė.

Klausimais „kodėl man“ šiandien savęs ji nebekankina. „Supratau, kad gal aš ir ne-turiu plaukų, bet esu lygiai tokia pati mo-teris, kaip visos kitos. Tik į gyvenimą žiū-riu kitaip nei eilinė mano amžiaus panelė. Daug metų nešiojau sintetinius perukus,

bet šiemet draugės iš Anglijos padovanojo natūralių plaukų – pirma vieną, po to – dar ir antrą. Skirtingų spalvų ir ilgio. Todėl esu moteris chameleonė“, – kalbėjo gyvenimo džiaugsmo neprarandanti marijampolietė.

Pagalbos ranka – iš toliDiagnozę „alopecija“ Nacionalinės alope-cijos asociacijos prezidentė Aistė Vaišvilie-nė išgirdo 1999-aisiais. Anuomet jai buvo 20 metų.

„Bakalauro diplomą atsiėmiau su pieštais antakiais ir vokų linija“, – šyptelėjo dabar Šiauliuose gyvenanti moteris. Ji jau buvo susitaikiusi, kad liga, smogusi iš pasalų, gali nesitraukti visą gyvenimą. Arba vieną die-ną dingti taip pat netikėtai, kaip pasirodė.

Kas padėjo ištverti? JAV gyvenantis li-kimo draugas, alopecija sergantis nuo vaikystės.

„Dabar bendraujame mažai, tačiau tuo metu jis tikrai padarė stebuklą, skirda-mas man labai daug laiko – plepėdavome „Skype“ ar kitur, kas tada buvo. Pas mus švisdavo rytas, o ten gili naktis, tačiau jis negailėdavo savo miego. Be to, susiraši-nėjome ir laiškais. Jis turi mylimą žmoną, namą, darbą – tai padėjo suvokti, kad gy-venti su alopecija galima“, – patirtimi da-lijosi A.Vaišvilienė, šiandien pati galinti pasigirti gražia šeima – vyru ir trim vaikais.

Kerta ir vyrams, ir moterimsApie alopeciją visuomenėje žinoma pa-lyginti mažai: gatvėje išvydus nuplikusį žmogų dažniausiai pagalvojama, kad jis – po chemoterapijos kurso.

Tačiau fi ziškai ligonis yra sveikut svei-kutėlis. Tik viduje dažniausiai jaučiasi su-gniuždytas, nes sunkiai susitaiko su este-tiniais išvaizdos pokyčiais.

„Odos ligos tuo ir baisios: su jomis gali gyventi šimtą metų, bet jos visos išoriškai matomos. Todėl sukelia ne fi zinę, o dvasinę kančią. Jei liga kerta vyrui – dar pusė vel-nio, bet vaikams ir moterims tai – košma-ras“, – paaiškino Kauno klinikinės ligoninės Odos ir veneros ligų poliklinikos gydytojas dermatovenerologas Nauris Grušauskas.

Alopecija žinoma nuo neatmenamų lai-kų. Tai gana dažnas susirgimas, paliečiantis apie 1 proc. visos populiacijos. Konkrečios statistikos nėra, tačiau manoma, kad Lie-tuvoje gali būti apie 30 tūkst. sergančiųjų.

„Tiesiog anksčiau bandyta sudaryti įspū-dį, kad visi žmonės sveiki. Tarkime, apie žvynelinę atvirai kalbama tik pastaruosius dešimt metų, nors ja serga 5–7 proc. gyven-tojų“, – atkreipė dėmesį medikas.

Gali smogti bet kadaPopuliariai aiškinant, alopecija – tai autoi-muninis susirgimas, kai susidaro antikū-nai, kurie, kovodami su plauko folikulu, jį sunaikina.

Ligos priežastys vis dar neaiškios, tačiau iškelta daug hipotezių: kad ji paveldima, kad tai liga, susijusi su skydliaukės patolo-gija ar su apsinuodijimu sunkiaisiais meta-lais. Yra prielaidų, kad alopecija yra neuro-geninės kilmės – nulemta įtampos ir stresų.

Sveikata | 29

Jei liga pasirodo iki brendimo, tikimybė, kad ji išnyks, pesimistinė. Jei vyresniame amžiuje – vilties daugiau.

Nukelta į 30 psl. >>>

Žmogų be plaukų paliekanti autoimuninė liga:

Ne fi zinė, o dvasinė kančia

Prieš 14 metų, būdama tik 9-erių, britė

Joanna Rowsell (nuotr.) prarado dešinįjį

antakį. Tai tapo jos laipsniško viso kūno

plaukų praradimo pradžia. Būdama 11-

os, ji nebeturėjo beveik visų kūno plau-

kų ir buvo nusiteikusi pasislėpti nuo

pasaulio.

Tačiau 15-os Joanna susidomėjo dvira-

čių sportu ir šis pomėgis davė jai naują

tikslą. „Kai važiuoji dviračiu, niekam ne-

rūpi, kaip tu atrodai – svarbu tik tai, ar tu

gerai važiuoji“, – sakė Joanna.

2012 m. rugpjūčio 4 d. Londone ši

mergina nusiėmė apsauginį šalmą ir

milijonų TV žiūrovų akivaizdoje užlipo

ant aukščiausio olimpinės pakylos

laiptelio – 23 metų, plika ir drąsi.

J.Rowsell kartu su dviem komandos

draugėmis iškovojo pergalę dviračių tre-

ko komandinio persekiojimo rungtyje ir

pagerino iki tol buvusį pasaulio rekordą.

Plika ir drąsi

Londone dviratininkė

J.Rowsell (dešinėje) nusiėmė

apsauginį šalmą ir milijonų

TV žiūrovų akivaizdoje užlipo

ant aukščiausio olimpinės

pakylos laiptelio.

„Reuters“ nuotr.

Page 32: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.30 | Sveikata

Alopecija gali pasireikšti keliomis for-momis – būti židininė, kai plaukai nu-slenka tik keliose vietose, arba universa-li, apimanti visą kūną. „Tada iškrinta visi plaukai: galvos, pažastų, rankų, kojų, gak-tos, netenkama blakstienų ir antakių“, –vardijo N.Grušauskas.

Alopecija dažniausiai serga jauni žmo-nės ir vaikai, bet liga gali išnirti bet ko-kiame amžiuje. Ji nesirenka lyties, todėl vienodai paplitusi tarp vyrų ir moterų.

„Kuo jaunesniame amžiuje suserga-ma, tuo prognozė prastesnė. Jei liga pa-sirodo iki brendimo, tikimybė, kad ji išnyks, pesimistinė. Jei vyresniame am-žiuje – vilties daugiau. Daug kas priklau-so ir nuo nuplikimo laipsnio: ar jis židi-ninis, ar universalus. Jei staiga iškrenta visi plaukai, prognozė prasta“, – kalbėjo dermatovenerologas.

Dauguma ligonių pasveiksta savaimeŽmogus, netikėtai susidūręs su alopeci-ja, dermatologo durų praverti neskuba. Pirmiausia atlieka įvairius medicininius tyrimus, kol galiausiai atsimuša į sieną: iš esmės sveikas, bet serga.

Ką daryti, ko griebtis? Medicina šiuo atveju – ne visagalė.

„Apie 80 proc. ligonių plaukai vieną dieną atauga savaime. Kaip netikėtai liga atsiranda, taip netikėtai ir dingsta. To-dėl sunku pasakyti, ar padėjo tinkamai parinktas gydymas, ar tiesiog laikas“, – svarstė N.Grušauskas.

Ligai gydyti galimi penki būdai. Į iš-plikusį židinį gali būti leidžiami steroi-diniai vaistai, tačiau tai efektyvu tol,

kol gydymas tę-siamas. Jį nutrau-kus, plaukai vėl iškrenta.

Lygiai toks pats lai-kinas efektas pasiekia-mas ir geriant hormoninius vaistus. „Šie du metodai turi nemenką šalutinį poveikį, todėl sten-giamės jų vengti“, – pripažino gydytojas dermatovenerologas.

Plačiausiai naudojamas trečias būdas: vietinio veikimo tepami steroidiniai vais-tai. Kartais pacientams siūloma išbandyti dirginančias medžiagas.

„Minėtos priemonės gelbsti židininės alopecijos atveju. Jei liga apėmusi visą

kūną, dažniausiai ski-riama PUVA terapija –

gydymas ultravioleti-niais A spektro spindu-

liais. Tai padeda maždaug trečdaliui ligonių“, – sakė

N.Grušauskas.Neretai nutinka, kad pacientams

nepadeda jokios priemonės. „Galiausiai jie viską meta, o po pusmečio ateina ap-žėlę plaukais“, – nusišypsojo medikas.

Kartu ištverti lengviauNacionalinė alopecijos asociacija šiandien vienija 20 tikrųjų narių – šiemet prisijun-gė ir pirmasis vyras. Tačiau A.Vaišvilienė prisipažino nežinanti nė vieno atvejo, kai

liga visiškai atsitraukė. „Plaukų ant kūno turiu visai nedaug, tačiau ant galvos atau-go tokia dalis plaukų, kad peruko iki šiol taip ir nenešiojau“, – sakė 13 metų alope-cija serganti moteris.

Asociacijos nariai likimo broliams ir sesėms teikia psichologinę paramą ir da-lijasi patarimais: rašo elektroninius laiš-kus, bendrauja telefonu, diskutuoja aso-ciacijos „Facebook“ grupėje, 1–2 kartus per metus organizuojami specialūs ren-giniai, išleisti 7 išsamūs naujienlaiškiai. Be to, teikiama informacija apie gydymo įstaigas, gydytojus, tyrimus, perukų sa-lonus, ilgalaikį makiažą, skarelių rišimo būdus ir pan.

„Per mėnesį sulaukiame 1–2 naujų už-klausų. Dauguma tikisi stebuklingo vais-to ar tyrimo, intensyviai ieško gydymo būdų, bet čia, deja, mes padėti negalime, nes to vaisto nėra.

Todėl kartais vien žinojimas, kad „aš ne vienas toks“, kad „su tuo galima gyven-ti“, kad „kažkas supranta, ką aš iš tikrų-jų jaučiu“, padeda nusiraminti. Turime daug pavyzdžių, kaip žmonės, tarp jų ir mes pačios, puikiai ir kokybiškai gyve-na, o alopecija nueina į tolimą planą“, – džiaugėsi A.Vaišvilienė, asociacijos variklį sukanti su dar dviem aktyviomis skirtin-guose šalies miestuose gyvenančiomis bendražygėmis.

Nacionalinė alopecijos asociacija rado

draugų ir užatlantėje. JAV gyvenanti

Neila Baumilienė apie alopeciją išgirdo,

kai iš mokyklos grįžusi šešiametė dukra

pasakė, kad padovanos savo plaukus

perukui gaminti.

N.Baumilienė ėmė domėtis, galbūt

ir Lietuvoje yra nuo alopecijos kenčiančių

žmonių. Įvairiais keliais beieškodama

ji rado dukros bendraamžę, susidūrusia

su šia liga.

„Tada iš trijų mergaičių pa-

aukotų sruogų už Neilos

iniciatyva surinktus

pinigus buvo paga-

mintas ir į Lietuvą

atsiųstas perukas.

Šiemet – ir antras. Visos mergaitės ben-

drauja, susitinka Lietuvoje. Ponia Neila

yra tikrai didelė asociacijos draugė, rėmė-

ja (ne tik materialiai, bet ir entuziazmu,

idėjomis, ryšiais), tai žmogus, kuris ragina

nebijoti ir eiti į priekį“, – dėkingumo neslė-

pė A.Vaišvilienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad nemažai užsienio

šalių kompensuoja perukus alopecija ser-

gantiems ligoniams. Kai kur valstybės ski-

ria lėšų ir ilgalaikiam makiažui. Tačiau Lie-

tuvoje ledai dar nepralaužti.

„Nes tai – tik kosmetinė prob-

lema, kaip mums į kreipi-

mąsi atsakė Sveikatos

apsaugos ministerija“, –

atsiduso A.Vaišvilienė.

Perukai – iš JAV

l

lai-ekia-

moniniusmetodai turi

rg

niliais

trečdN.Grušau

Neretai nu

aičių pa-

Neilos

us

a-

.

ų g

tuvoje ledai d

„Nes ta

lema

ap

a

Savo nuomonę galite

išsakyti portale 15min.lt

>>> Atkelta iš 29 psl.Nacionalinės alopecijos asociacijos nuotr.

Page 33: 15min savaitraštis 2012.12.07

Informacija Kauno miesto gyventojams

--

-

--

--

Užsk. Nr. 307134

Užsk. Nr. 307120

Page 34: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.32 | Skelbimai

VILNIUS

NACIONALINIAI SKELBIMAI

15151515151515151511 minnnnn •• 20201212 mm. . grgruouodždžioio 77 ddddd.

Page 35: 15min savaitraštis 2012.12.07

KAUNAS

Net 31 sostinės kavinė, barai ir restoranai šiais metais vėl prisijungė prie tradicinės Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko akcijos „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ ir sekmadieniais senjorus nemokamai vaišina kava ir arbata. Akcija „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ vyks gruodžio 2 – sausio 6 dienomis.

„Išgerti sekmadienį kavos kavinėje, susitikti su draugais, pabendrauti pernai susirinko dau-

giau nei 3 tūkstančiai senjorų. Ir šiais metais kviečiu pratęsti tradiciją, burtis draugėn, išeiti pasivaikščioti po Vilnių, o sužvarbus lauke už-sukti į kavinę kvapnios kavos“, – sakė Vilniaus meras A.Zuokas.

Pirmą kartą vilniečiai senjorai į miesto kavi-nes ir restoranus buvo pakviesti 2001-ųjų gruo-dį. Dešimtys tūkstančių garbaus amžiaus žmonių jau pasinaudojo galimybe savaitgaliais sugrįžti į aktyvų miesto gyvenimą, susitikti su savo bi-

čiuliais miesto kavinėse ir restoranuose.Šią akciją kartu su Lietuvos viešbučių ir

restoranų asociacija organizuoja VšĮ „Azzara“.

VILNIAUS PULSAS

SEKMADIENIAIS DAUGIAU NEI 30 VILNIAUS KAVINIŲ SENJORUS NEMOKAMAI VAIŠINA KAVA

Restorano pavadinimas Adresas Laikas„All Inn“ Šv.Mikalojaus g. 15 18:00 – 19:00„Amatininkų užeiga“ Didžioji g. 19/2 11:00 – 12:00„Break Point“ Ąžuolyno g. 7 13:00 – 14:00„Charlie pizza“ Antakalnio g. 44 13:00 – 14:00„Cozy“ Domininkonų g. 10 10:00 – 12:00„Druskos namai“ Užupio g. 30 11:00 – 12:00„Fiorentino restoranas“ Universiteto g. 4 12:00 – 14:00„Franki vyninė“ Vilniaus g. 35 Visą sekmadienį„IDA BASAR“ Subačiaus g. 1 11:00 – 12:00„Graf Zeppelin“ Savičiaus g. 9 13:00 – 14:00„GREEN Vilnius Hotel“ Pilaitės pr. 20 13:00 – 14:00„Grill Brazil“ Vokiečių g. 2 12:00 – 13:00„Klaipėdos senamiestis“ S.Daukanto a. 2 / 5 13:00 – 14:00„Kitchen“ Didžioji g. 11 11:30 – 12:30„LOKYS“ Stiklių g. 8 / 10 13:00 – 14:00„Mano Guru“ Vilniaus g. 22 / 1 15:00 – 17:00

Restorano pavadinimas Adresas Laikas„Marceliukės klėtis“ Tuskulėnų g. 35 12:00 – 13:00„Medininkai“ Aušros Vartų g. 6 13:00 – 14:00„PARK“ PC „Europa“ Konstitucijos pr. 7A 11:00 – 16:00„RENE“ Antokolskio g. 13 12:00 – 14:00„Soprano“ ledainė Pilies g. 3PPC „Panorama“ Saltoniškių g. 9 10:00 – 12:00„TERRANO“ Pilies g.34 11:00 – 20:00„Užupio klasika“ Užupio g. 28 11:00 – 12:00„Karolinos“ holo baras Sausio 13-osios g. 2 12:00 – 13:00„Žemaitės“ viešbutis Žemaitės g. 15 13:00 – 14:00„Žuvinė“ Didžioji g. 31 12:00 – 13:00PPC „Ozas“ kavinės Ozo g. 18: „Euro Pub Seklyčia“ Visą dieną „JJ kava“ 12:00 – 16:00 „Radharanė“ Visą dieną

KAVINĖS, KURIOSE GALĖSITE PASIVAIŠINTI:

Užsk. Nr. 303402

Page 36: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.34 | Laisvalaikis

Avinas. Užuot supratę, ko norite iš savęs, mokysite kitus gyventi. Dėl šios priežasties bus dar sunkiau įgyvendinti neaprėpiamus savaitės planus.

Jautis. Iš draugų lūpų išsprūdusios paslaptys bus lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nepaisant to, prašysite jų dar ir dar kartą papasakoti ką nors intriguojančio.

Dvyniai. Užduotis nelengva: išgirsti kitų nuomonę ir patarimus, bet nenuskriausti savęs. Nepatinka, ką girdite? Tebūnie tai iššūkis, padėsiantis geriau pažinti save.

Vėžys. Atrodys, kad viską, kas parašyta juodu ant balto, jau žinote. Tačiau įvykiai pakryps taip, kad teliks gūžtelėti pečiais ir susitaikyti su kitokia realybe.

Liūtas. Išsiliesite bandydami atsikratyti neigiamų minčių, trukdančių jūsų saviraiškai. Bet ar siekdami išsilaisvinimo, negriaunate to, kas taip ilgai buvo kurta?

Mergelė. Jūsų gyvenimo draugas nesupras, kodėl tiek daug laiko skiriate pokalbiams su tėvais. Ar susimąstėte, kodėl esate pasiruošę išpasakoti jiems visus savo planus?

Svarstyklės. Jūsų dėka kolegos ir kaimynai sužinos visas naujienas. Norėdami pasakyti kuo daugiau, dar kai ką pridėsite nuo savęs. Suprasite, kad kartais geriau patylėti.

Skorpionas. Savo vertę bandysite įrodyti ne darbais, o žodžiais. Tačiau susidursite su problema: žodžiai išduos, apgaus, nuvils. Įvertinimo siekite kitais būdais.

Šaulys. Kalbėsite viską, kas šaus į galvą. Skubėdami nepastebėsite, kad visiškai susipainiojote minčių ir žodžių gausoje. Išėję iš šio labirinto, būsite išgirsti.

Ožiaragis. Tyla – gera byla, sako liaudies išmintis. Jūsų minčių voratinklis bus toks painus, kad, įsileidę į jį kokį nekviestą svečią, pasijusite nejaukiai.

Vandenis. Nepasidalysite su draugais įtakos sferomis. Štai čia ir prasidės visos bėdos. Jų išvengsite kartais patylėdami, nors ir knietės kur nors įkišti savo ilgą liežuvį.

Žuvys. Bandydami išsakyti mintis, atvirai išreiškiant savo ambicijas, pateksite į aklagatvį. Kas nors klausiamai pažvelgs į jus, lyg sakydamas: „Kam tai rūpi?“

Horoskopai

Kiekvienos dienos

horoskopą rasite

Sudarė astrologė V.Liutkienė

os

Vertikaliai:

Horizontaliai:

Atsakymas:

Šapalas. Praima.

Šatenas. Klarnetas.

Rinitas. Sona. Atėjo.

Upelis. Sau. Edita.

Okinava. Aku. Ar.

Nasikas. Ovidijus.

Aidėti. Ėras. Vinis.

Gav. Etatas. Astos.

Nė. Nabokovas. Ika.

Žalia. Amo. Oš. Ūsas.

Šarada. Sana. Atitiko.

Vėl. Penėtuvė. Danija.

Irena. Lato. Adata.

Basa. Orisaba. Suk.

Tom. Pinu. Ako.

Plienas. So. Ra. Las.

Vo. Kareiviai. Aš. In.

Sakinas. Mes. Adis.

Natos. Sėstis. Anas.

Oka. Nasau. Liesas.

BERNAS

Parengė žurnalo

„Oho“ redakcija

Page 37: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d. Laisvalaikis | 35

Le

ng

va

s

Sudoku

Orai

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Lietuvoje ŠiandienPenktadienį daugelyje rajonų pasnigs, spaus 2–4 laipsnių šaltis. Šeštadienį

ir sekmadienį šlapdriba ir nedidelis sniegas prognozuojamas tik pajūryje.

Savaitgalio dienomis oro temperatūra svyruos nuo 0 iki 5 laipsnių šalčio.

Kitos savaitės pradžioje išsilaikys panaši temperatūra, pasnigs.

12-08 d.

-8 / -4 -8 / -3 -2 / 0 -7 / -4

12-09 d.

-7 / -5 -7 / -4 -3 / -1 -6 / -5

12-08 d.

-8 / -4 -8 / -4 -8 / -3 -8 / -3

12-09 d.

-8 / -5 -8 / -5 -7 / -4 -7 / -4

Vilnius

Panevėžys

Utena

Šiauliai

-3

-3

-3

-4

Kaunas

-3

Alytus

-3

Klaipėda

-2

VėjasŠiaurės vakarų

4–9 m/s

Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai

Panevėžys Utena Alytus Marijampolė

PasaulyjeAtėnai 13

Berlynas -2

Londonas 4

Madridas 12

Maskva -3

Minskas -2

Oslas -8

Paryžius 6

Praha -3

Ryga -1

Roma 9

Stokholmas -7

Talinas -2

Varšuva -4-3Marijampolė

Policininkas susistabdo dviratininką:– Kodėl be liemenės?– Tai kad man nešalta.

Seksbombos į tą pačią lovą dukart nekrenta.

Pokalbis apie ateitį:– Brangusis, jeigu aš išeisiu pas kitą, tu gailėsies? – Kodėl man turi būti gaila nepažįstamo vyro?

Pinigus, skirtus juodai dienai, tėvai dažniausiai išleidžia vaikų vestuvėms.

Jeigu žmogus tikrai nori gyventi – medicina bejėgė.

Anekdotai

Festivalio „Kaunas Jazz“ koncertas –

gitaristas Al Di Meola

Gitaros meistras Al Di Meola koncertuoti į Lietuvą

sugrįžta su Lotynų Amerikos ritmais pulsuojančiu

kolektyvu „World Sinfonia“. „Tai – geriausia grupė,

kokią man yra tekę suburti“, – kalba Al Di Meola.

Žinant, kad šis muzikantas grojo su Chicku Co-

rea, Johnu McLaughlinu, Paco De Lucia ir kitomis

įžymybėmis, tokie žodžiai žada intrigą. Koncerto

Kongresų rūmuose pradžia – 19 val.

Choreografės ir fl amenko šokėjos

Marija Pagès spektaklis

M.Pagès šokio braižas yra išskirtinis ir atpažįsta-

mas visame pasaulyje. Jos dėka fl amenko ir šian-

dien evoliucionuoja kaip atskira meno šaka. Penk-

tadienį, 19 val., Kauno „Žalgirio“ arenoje ji pristatys

savo pasaulinę premjerą – netradicinį šokio spek-

taklį „Flamenco en movimiento“, kuriame persipina

šokis, gyva muzika ir įspūdingi kostiumai. Koncer-

to pradžia – 19 val.

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

Vilnius

Kaunas

Gruodžio 7 d.

Gruodžio 7 d.

K

Vil i

-3

ėl i

-3

Š

P ėž

Ut

Page 38: 15min savaitraštis 2012.12.07

15min • 2012 m. gruodžio 7 d.

Dalia Daškevičiūtė[email protected]

Ar pamenate, kokių žaislų turėjote vaikystėje? Ir su kokiais žaidė jūsų vaikai? Nuo šio penktadienio galėsite atgaivinti prisiminimus – duris atveria pirmasis ša-lyje Žaislų muziejus, skirtas žaidimui, pa-žinimui ir edukacijai.

Vilniaus Senamiestyje, Barboros Rad-vilaitės ir Šiltadaržio gatvių sankirtoje,

įrengtas Žaislų muziejus –tarsi vaikystės pasaka: spalvotas, su daug žais-lų, minkštų pufų. Jame yra aštuoni kambariai, trys teminės erdvės, galima nusi-pirkti medinių žaislų. Lietimas vaikams – labai svarbus, todėl su eksponatais čia leidžiama pažaisti.

Muziejaus steigėjai – direktorė Indrė Jo-vaišaitė-Blaževičienė ir archeologas dr. Povilas Blaževičius. Nors pora augina du vaikus, muziejaus istorija prasidėjo ne nuo jų – Povilas, remdamasis archeologiniais

tyrimais, apsigynė daktaro disertaciją apie senuosius Lietuvos žaislus ir žaidi-

mus. Iki tol šalyje tokia ar-cheologinė medžiaga nebu-

vo susisteminta, todėl šį lobį norėjosi panaudoti.

2010 m. pora įsteigė muziejų kaip viešąją įstaigą. Nors įmonė egzistavo tik virtualioje erdvėje, 105 žmonės padova-nojo muziejui žaislų, kai kurie tempė juos maišais. Muziejaus įkūrėjai įsitikino: „Žais-las žmogui – tarsi reliktas: arba tu nenori išmesti savo vaikystės, arba savo vaikų vaikystės.“

184 kv.m ploto muziejus įrengtas pa-ties Povilo ir draugų rankomis. Remontas ir inventorius Blaževičiams atsiėjo apie 20 tūkst. Lt, dar lėšų skyrė keli rėmėjai. Įė-jimas į muziejų kainuoja 12 Lt. Trys žmo-nės jau laikomi grupe, jiems bilietai kai-nuoja po 10 Lt.

Ekspozicija prasideda nuo seniausių Lie-tuvos žaislų – pristatomos žaislų kopijos ir rekonstrukcijos. Originalai saugomi vie-nuolikoje šalies muziejų. Daugiausia jų rasta Žemutinėje pilyje.

Pavyzdžiui, iš XIV a. rastas vienintelis pasaulyje sukutis, kuriuo vaikai žaisdavo kaip mūsiškiai su „yo-yo“.

„Lietuva ne užkampis: kas buvo aktualu Viduramžiais, tą ir mūsų vaikai turėjo“, – pasakoja direktorė.

Kitoje erdvėje – paroda „XX a. prisimi-nimai“. Indrė pasakoja, kad daugiausia žaislų – iš sovietinių metų: „Tai žaislai, su kuriais mes žaidėme. Ne tiek ir daug žmo-nių turėjo žaislų, pagamintų Vakaruose. Maždaug nuo XX a. vidurio tipinė lietuvių šeima žaisdavo iš esmės su tokiais pačiais žaislais, todėl ši paroda sukelia sentimen-tų tiek senam, tiek jaunam.“

Muziejuje yra ir atskiras kambarys praė-jusio amžiaus elektrotechnikos stebuklams:

žaidimų automatui, kuris ypač sudomina suaugusius vyrus, ir dviem atrakcionams. Edukacinėje klasėje vyksta pristatymai, už-siėmimai, paskaitėlės. O patiems mažiau-siems skirtame kambaryje yra išvynioja-mų čiužinukų, kur galima prigulti, pažaisti „Miško pasaką“.

„Auginame vaikus ir žinome, ką reiškia, kai atėjus į muziejų pirmi žodžiai būna ne „Laba diena, ačiū, kad atvykote“, o „Ne-lieskite eksponatų“. Kratėmės šios frazės. Mes atidarome muziejų, bet tai kartu ir startas. Niekas nesibaigia, o tik praside-da. Norime augti, gilinti turinį“, – šypsosi muziejaus įkūrėja.

36 | Reportažas

Žaislų muziejus:

Eksponatus liesti būtina

s si-imas todėl su

cvo

norėj2010 m

Muziejaus direktorė Indrė

demonstruoja XIV a. sukutį,

rastą Žemutinėje pilyje. Juo

vaikai žaisdavo panašiai,

kaip dabar su „yo-yo“.

Senovinės pačiūžos.

Metalinis dambrelis.

Su tokiais žaislais žaisdavo Viduramžių vaikai. J.Kalinsko nuotr.

Page 39: 15min savaitraštis 2012.12.07
Page 40: 15min savaitraštis 2012.12.07