________________________________________________________________________________

ˇ

GEROS KELIONĖS,

MIELI ABITURIENTAI!

Gegužės 26 dieną, ketvirtadienį, abiturientams nu-

skambėjo paskutinis mokyklinis skambutis. Tai

atsisveikinimo su pamokomis ir mokytojais diena.

Trečiokai, išlydėdami 4-okus, stengėsi, kad

šventė būtų kuo gražesnė ir įsimintinesnė. Gimna-

zija, vėliau kultūros centro salė virto geležinkelio

stotimi. Prie gimnazijos durų rytą pakilo užkardas ir

„geležinkelininkai“ pakvietė abiturientus sėstis į

traukinius, vežančius į paskutinę stotelę – į brandos

egzaminus.

Linkime jiems

stropaus ruošimosi

paskutiniam kelio-

nės etapui, kuo ge-

riausios sėkmės ir

per egzaminus, ir

ateityje! Tegu kuo

mažiau būna nusi-

vylimo, tegu džiau-

gsminga būna visa

ši ypatinga vasara!

Redakcija

Enrikos Lipinskaitės

nuotraukos

Petro Vileišio gimnazijos laikraštis Leidžiamas nuo 1996 m. Nr. 9 (136). 2016 m. gegužė

2

________________________________________________________________________________

Kaip sekėsi mūsų gimnazijos dainorėlėms

televizijoje?

Turbūt kiekvienas gimnazistas, gimnazijos ben-

druomenės narys, mokytojas yra girdėjęs dainuojant

vokalinį merginų ansamblį. Jis pasirodo rengi-

niuose, konkursuose, o jeigu ir nesate matę kokiame

nors renginyje, tai ilgiau „vakarodami“ mokykloje

vis tiek girdite iš trečiojo aukšto sklindančius

muzikos garsus – mokytojos Dalios Baniulienės

vadovaujamų merginų balsus... Šiemet ansamblis

turėjo labai daug darbo, nes ruošėsi atrankoms į

vaikų ir moksleivių televizijos konkursą „Dainų

dainelė“, o dar papildomi koncertai... Taigi, kaip

žinote, perėjome visas atrankas ir patekome į IV

etapą! Gegužės 3 d. važiavome į Vilnių, į didžiąją

LRT studiją, kurioje vyko filmavimas. Taip pat šios

laidos metu pasirodė ir gimnazistė Laura Garnytė.

Taigi, kaip mums sekėsi?

Nuvažiavusios į Vilnių iš karto turėjome

ruoštis repeticijai studijoje. Po mažiau nei valandos

nuo atvykimo jau gavome mikrofonus ir lipome į

sceną. Iš pradžių buvo labai baisu, nes mums visada

akompanuodavo mokytoja Gintarė Bagdonavičiūtė,

o šį kartą su ansamblio vadove nusprendėme išban-

dyti savo jėgas ir paprašyti, kad mums pagrotų LRT

grupė. Viskam surepetuoti turėjome vos 10

minučių, o net neįsivaizdavome, kaip gros grupė, ar

mes prisitaikysime prie jų, ar įstosime laiku...

Tačiau, vos užgrojus grupei, mes pajutome, kad

viskas yra gerai ir be jokios baimės sudainavome

savo dainą „Sodo vyšnia“! Keista, kad nereikėjo

stabdyti nei mūsų, nei grupės vidury dainos. Viskas

puikiai derėjo. Daina suskambo visiškai naujai, nei

mes įpratę girdėti, ji patiko ir mums, ir mokyto-

joms. Po repeticijos turėjome šiek tiek laisvo laiko,

kurį galėjome praleisti mieste.

Akimirka iš repeticijos

Buvo labai įdomu stebėti, kaip vyksta laidos

filmavimas. Supratome, kad kartais net ir profesio-

nalams ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Taip pat

viską įsivaizdavome truputį kitaip, sužinojome

keletą televizinių gudrybių... Man asmeniškai labai

patiko televizija, kaip žmonės dirba joje, nes čia

visada verda gyvenimas. Manau, kad tokioje vietoje

patiktų dirbti ir man. Visus pasirodymus stebėjome

iš šalia esančios mažosios studijos. Čia buvo

pastatytas televizorius, per jį matėme, kas vyksta

studijoje, taip pat laukėme savo pasirodymų. Buvo

keista, kad viskas vyksta čia pat, už sienos...

Tikimės, kad pavyko gerai pasirodyti ir

mums, ir Laurai. Mus vertino kompetentinga ko-

misija – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos

Dainavimo katedros profesorė Irena Milkevičiūtė,

Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos mokytoja

ekspertė Virginija Katinienė, „Dainų dainelės“

programos koordinatorius Žilvinas Meškuotis,

dainų kūrėjas ir aranžuotojas Artūras Novikas.

Komisijos sekretorė – Dalia Tumosaitė. Komisijai

vadovauja pirmininkas Lietuvos muzikos ir teatro

akademijos Dainavimo katedros profesorius Vir-

gilijus Noreika bei komisijos vicepirmininkas Na-

cionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direk-

torius Romualdas Kondrotas.

Ansamblis su vadove Dalia Baniuliene

Į Vilnių kartu važiavo ir gimnazistai, kurie

norėjo palaikyti mus ir Laurą. Jie turėjo mokytojos

Leonoros Stravinskienės specialiai pagamintą pla-

katą. Labai dėkojame už jį mokytojai! Dėkojame ir

skambių žodžių autorei – antrokei Evelinai Saka-

lauskaitei! Mums nepatiko tik tai, kad keletas iš

važiavusiųjų į filmavimą mūsų palaikyti neatėjo...

Kodėl tuomet važiavo? Na, tegul tai gula ant jų

sąžinės... Svarbu, kad ši diena mums buvo ypatinga,

įsimintina ir labai reikšminga. Dėkojame visiems,

kurie mumis tikėjo, palaikė. Ypač esame dėkingos

mūsų ansamblio vadovei Daliai Baniulienei už tai,

kad ji mus „užaugino“, paruošė tokio lygio konkur-

sui, daug ko išmokė ir kantriai su mumis dirbo iki

pat pabaigos.

Lietuvos televizijoje gimęs unikalus, daugiau-

siai dalyvių pritraukiantis muzikinis renginys

3

________________________________________________________________________________

„Dainų dainelė“ vyksta kas dvejus metus ir šiemet

jau artėja link pabaigos – laida, kurioje pasirodėme

mes, buvo priešpaskutinė. LRT televizijoje iš viso

buvo nufilmuotos penkiolika laidų, o baigiamasis

laureatų koncertas vyko gegužės 28 d. Nacionali-

niame operos ir baleto teatre.

Po koncerto gavome progą nusifotografuoti su vedėju...

Roberta Skujaitė: „Tikrai norėčiau pakartoti,

nes buvo labai geras jausmas stovėti toje scenoje!“

Klaudija Šienauskaitė: „Mums, abiturientėms,

tai pirma ir paskutinė „Dainų dainelė“, todėl tai

buvo fantastiškas jausmas sužinoti, kas vyksta

užkulisiuose ir ką reiškia stovėti ant scenos!“

Benedikta Karoblytė: „Prieš dvejus metus taip

pat dalyvavau „Dainų dainelėje“. Šiemet buvo sma-

giau, nes pasirodėme didžiojoje scenoje, o ne

mažojoje. Buvo labai smagu atstovauti Pasvaliui.

Taip pat labai šaunu, kad vedė vedėjų pora, o ne

vienas vedėjas . Persirengimo kambarys buvo er-

dvus ir skirtas tik atskirai ansambliui (mums).

Buvo labai gera gauti patarimą iš profesionalaus

žmogaus... Buvo labai puiki palaikymo komanda!

Smagu, kad akomponavo grupė, nes buvo

nuostabūs akompanimentai, kurie pagyvino dainą!“

Laura Salučkaitė: „Dainų dainelės“ konkur-

sas, mano nuomone, yra puiki galimybė pasireikšti

tiems, kuriems dainavimas yra kažkas ypatingo ir

svarbaus. Manau, kad dalyvaudamos šiame konkur-

se ne tik linksmai praleidome laiką, išbandėme savo

jėgas, kitiems parodėme tai, ką mes sugebame, bet

ir įgavome daug patirties, pamatėme, kaip vyksta

filmavimo darbai. Man tai buvo puiki patirtis,

kurios niekada nepamiršiu.“

Iveta Janušauskaitė

Lengvoji atletika

Lengvaatlečių atskirų rungčių varžybose dalyvavo

17 gimnazistų. Prizines vietas iškovojo Greta Čir-

vinskaitė (I vieta – šuolis į tolį), Paulina Grinevi-

čiūtė (I vieta – 1000 m bėgimas), Akvilė Ranonytė

(III vieta – 1000 m bėgimas), Milita Titaitė (II vieta

– šuolio į aukštį rungtis). Estafetinio bėgimo 4x100

m mūsų gimnazijos komanda iškovojo 1-ąją vietą.

Bendroje įskaitoje mūsų gimnazija I vietoje! Džiau-

giamės ir sveikiname sportininkus!

Gegužės 11 d. berniukų ir mergaičių komandos da-

lyvavo Lietuvos mokyklų žaidynių lengvosios atle-

tikos atskirų rungčių varžybose Alytuje. Sportinin-

kai varžėsi su dar 35 mokyklų atstovais. Geriausi iš

pasvaliečių – Dovydas Pinas (II vieta – šuolis į tolį),

Greta Čirvinskaitė (IV vieta).

Krepšinis

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija – „Basketnews.lt

Lietuva“ 10–12 klasių Mažosios taurės turnyro

čempionai! Didžiuojamės mūsų krepšininkais!

Mūsų gimnazijos vaikinų krepšinio komanda

džiaugiasi pergale

Informuojame

Birželio 1 d. Pasvalio miesto parko stadione vyks

sporto šventė. Kviečiame dalyvauti bei vasarą pasi-

tikti sportiškai!

Informaciją rinko Iveta Janušauskaitė

4

________________________________________________________________________________

Sparčiai kylanti krepšinio žvaigždė

Tikriausiai visi esame krepšinio fanai ir palaikome

savo krašto komandą „Pieno žvaigždės“. Ir esu tik-

ra, jog visi tikri krepšinio gerbėjai žino, jog vienas

iš mūsų gimnazijos mokinių Paulius Petrikonis

žaidžia „Pieno žvaigždžių“ gretose. Taigi, nuspren-

dėme Jums jį pristatyti.

Paulius Petrikonis žaidžia „Pieno žvaigždžių“ komandoje

Kaip ir minėjau, Paulius žaidžia Pasvalio „Pie-

no žvaigždžių“ rinktinėje, taip pat su Pasvalio Petro

Vileišio gimnazijos 10–12 klasių rinktine yra Mažo-

sios taurės čempionas. Labai svarbu yra ir tai, kad

Paulius yra didelis pretendentas į Lietuvos rinktinę!

– Kodėl ir kada pradėjai žaisti krepšinį?

– Krepšinį žaisti pradėjau 7-oje klasėje, nes

pamačiau, kad pradėjo vykti treniruotės Pasvalyje.

– Ar jau esi žaidęs užsienyje? Jei taip, kur?

– Esu žaidęs Estijos, Latvijos, Italijos, Kinijos,

Čekijos, Vokietijos, Lenkijos turnyruose.

Paulius su komandos draugais Kinijoje

– Koks didžiausias tavo pasiekimas krepši-

nyje?

– Didžiausias pasiekimas, manyčiau, pelnyti

taškai Lietuvos krepšinio lygoje.

– Koks jausmas būti tokiam jaunam ir jau

žaisti tokioje komandoje kaip „Pieno žvaigždės“?

– Jausmas tikrai geras. Iš pradžių buvo keista,

kad vieną dieną tuos vyrus matei per televiziją,

laiminčius tokius apdovanojimus, apie kuriuos pats

net nesvajojau, o kitą dieną turi su jais treniruotis,

bendrauti, bendradarbiauti.

– Kokių savybių, tavo manymu, reikia norint

būti geru krepšininku?

– Norėdamas būti geru krepšininku, turi būti

užsispyręs ir turėti valios, nes konkurencija labai

didelė.

– Ar planuoji baigęs mokyklą savo gyvenimą

toliau sieti su sportu?

– Baigęs mokyklą tęsiu mokslus toliau, o kaip

bus su krepšiniu, žiūrėsiu, aišku, sieksiu kuo

daugiau.

– Ką veiki laisvalaikiu, be krepšinio?

– Be krepšinio, dar mėgstu aplankyti draugus,

ilsėtis, kartais paimu paskaityti knygą. Taip pat

mėgstu pažaisti tenisą ar tinklinį.

– Jei tau reikėtų į negyvenamą salą pasiimti

vieną daiktą, kas tai būtų?

– Į negyvenamą salą pasiimčiau „rubiką kubi-

ką“ ir bandyčiau bet kaip sukiodamas jį sudėlioti.

– Žinau, kad anksčiau grojai gitara bei būg-

nais. Ar vis dar groji? Ar tam nebėra laiko?

– Kartais pagroju vienas sau ar su draugu, bet

retai.

– Kaip suderini sportą bei pamokų lankymą?

– Tai daug sunkiau, bet suderinu, nėra kitos

išeities.

– Kuo vaikystėje norėjai būti suaugęs?

Kodėl?

– Vaikystėje negalvojau, kuo būsiu, per daug

ateities neplanuoju.

Paulius žada, kad ir toliau sieks krepšinio aukštumų

Parengė Inesa Židonytė

5

________________________________________________________________________________

Iš abiturientų 2015 metų mokyklinio egzamino

rašinių

Abiturientai, rašydami būkite atidūs!

Tikimės, kad tokių „perliukų“ mums paliksite ir

vėl!

J. Savickio novelėje „Brisiaus galas“ papa-

sakota, kaip blogas žmogus kankina

šuniuką, kuris taip pat kaip žmogus turi

šeimą. Jį bandė kelis kartus nužudyti ir

pabaigoje nužudė.

Tėvas, susirgęs sunkia liga, nebegali vienas

rūpintis šeima kartu su motina (J. Aputis

„Vakarėjant gražios dobilienos“).

Vaikai, sulaukę 18 metų, tampa nebereika-

lingi savo tėvams, nes jau pilnamečiai ir

patys privalo kurtis savo gyvenimus. Laikai

žiaurėja, žmonės šaltėja.

Žmonių gyvenamoji aplinka keitėsi, kai juos

ištrėmė į Sibirą ir kitus miestus.

Daug amžių viltis jau įsikūrusi tarp žmogaus

galvos.

J. Savickis kūriniuose atskleidžia blogų dar-

bų prasmę ir už tai nejaučia jokios grau-

žaties.

Ten rašoma, kaip centralizacijos stovykloje

būdavo išdarinėjami žmogui nesuvokiami

smurtiniai veiksmai (B. Sruoga „Dievų

miškas“).

Žmonės kartais iš bado stygiaus pradėdavo

graužti jaunų medelių žieves (B. Sruoga

„Dievų miškas“).

Šeima yra vienintelis paguodos prizas visam

žmogaus gyvenime.

Nesvarbu, koks kietas bebūtum, gyvenimas

tave vis tieks smukdys ant kelių ir lieps

klūpėti tol, kol leisies.

V. Krėvė dramoje „Skirgaila“ rašė apie

moters vaidmenį lietuvių literatūroje.

Moters vaidmuo dramoje „Skirgaila“ lyg

turtas, kurį galima sąmoningai pasisavinti.

Severiutė iš autoriaus teiginių atlieka bitės

darbininkės vaidmenį, bet dėl to nieko nega-

li padaryti, nes jos toks likimas (Vaižgantas

„Dėdės ir dėdienės“).

Pasitraukus SSRS priespaudai, Rapolas ne-

teko darbo, tad ir pinigai greitai dingo

(Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“).

„Poezijos pavasaris 2016“

Gegužės 17 d. Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, vyko

tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ mokslei-

vių skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“. Šiais

metais skaitymuose dalyvavome aš ir Kotryna

Kraptavičiūtė. Dalyvių susirinko daug. Dalyvavo

literatai iš įvairių miestų: Jonavos, Kauno, Vilniaus,

Šiaulių ir t.t. Visi jie deklamavo savo kūrybos

eilėraščius. Tačiau keli mokiniai supainiojo kon-

kurso taisykles ir skaitė Lietuvos poetų eilėraščius.

Trys merginos dainavo, bet irgi ne savo kūrybos

dainas.

Renginys buvo ilgas. Buvo šiek tiek nuobodu,

kol išklausėme visų pradinukų eilėraščius tra-

dicinėmis temomis: apie tėvynę, pavasarį bei šeimą.

Tik kai kurie eilėraščiai buvo gan įdomūs ir

originalūs, bet kiti... Labiausiai man įsiminė eilė-

raštis apie karkvabalių vestuves, kuriame karkva-

baliai pavaizduoti kaip gražūs vabzdžiai...

Labai džiugu, jog šiais metais laureatais

paskelbti du jaunieji poetai ir viena iš jų – Kotryna

Kraptavičiūtė! Jai suteikta proga skaityti savo

eilėraščius gegužės 29 d. „Poezijos pavasario“

uždarymo šventėje Vilniaus universiteto kiemelyje.

Inesa Židonytė

Kotryna „Poezijos pavasario“ uždarymo šventėje Vilniuje

(skaito savo eilėraštį, sėdi tarp profesionalių poetų)

6

________________________________________________________________________________

Kotryna Kraptavičiūtė

žaidimai ekspromtu

moralas po

atėjom į šokius

(keistesnės idėjos

dar nebuvo)

bet tu užsinorėjai

pašokdinti

tą šviesiaplaukę

o grojo lėtą

jau lipau

į spirito ir taninų

vonią

kažkoks išstypėlis

pakvietė šokiui

„velniop gi trumpam“

numindžiau kojas

taip jam ir reikia

„aš išprotėjau“

„ką, dėl jos“

„tavęs“

„aš irgi

pamečiau

galvą“

ar tu gali

būti tikras

kai tikros yra

turbūt

tik medžių šaknys

o jos

net nešoka

ir atsisveikinimai

vis ilgesni

o kuo tiki

indams kas

pasitaško

kartu su karvėmis

Gange

ir purvas nužliaugia

o aš

karvė negaliu

nesukrapštysiu bilietui

nuvežk mane į Indiją

bet grįžkim

atskirai

kitaip vėl

prisidarysiu nuodėmių

o ir kas

aš gi netikiu

Šiva ar Jami

Inesa Židonytė

Haiku

***

Saulės spinduliai.

Sidabriniai varvekliai

Gulbių sparnuose.

***

Auksiniai lapai.

Laisvo skrydžio troškimas

Pakirptais sparnais.

***

Šilkiniai žiedai.

Vaškinė kutikulė

Žada gyvybę.

***

Lelijos žiedas

Skleidžiasi rankoj švelnioj –

Vasaros migloj...

***

Nušvito vyšnia.

Baltomis ašaromis

Nuklojo takus.

***

Vasaros naktis.

Spindi žvaigždžių karūna

Kalno viršūnėj.

***

Vasaros naktis.

Gintariniai lašeliai

Puola po kojom.

7

________________________________________________________________________________

Kūrybingi antrokai

2-ų klasių gimnazistai netrukus rankose turės

Pagrindinio ugdymo baigimo pažymėjimus. Viena

antrokų grupė, kurioje mokėsi patys gabiausieji,

ne kartą mus džiugino savo kūrybiniais darbais.

Ir šiame numeryje – jų kūriniai: siūlome dvi pui-

kias antrokų sukurtas noveles.

Beatričė Milda Balaišytė, 2a klasė

Serbentuose

Buvo vidurvasaris.

Galbūt liepa, galbūt

rugpjūtis – nepame-

nu. Kaitriai kepino

saulė, tačiau situa-

ciją lengvino gaivūs

rasos lašiukai, padengę žolę ir krūmus. Slėpdamasi

šešėlyje skyniau serbentus ir dejavau:

– Kodėl aš? Kiti vaikai važinėja dviračiais ir

džiaugiasi nuostabiu oru, turkšdamiesi vandenyje,

o aš?.. Skinu serbentus mamos uogienei. Ak, kaip

aš jos nemėgstu! Pati neskaniausia uogienė!

Suprantu, jei tai būtų avietės... Aviečių uogienė

tikrai pakenčiama. Bet serbentai?! Kažkokio

savotiško skonio – nei saldūs, nei ką. Fu!

Tokios mintys palaikė mano gyvybę, kol

kibirėlis tapo puspilnis.

Staiga išgirdau atvažiuojančios mašinos

garsus. Nustebau: retai pas mums kas nors

atvažiuoja. Tekinomis bėgau sustojusio

automobilio link. Iš jo išlipo senstelėjęs vyras ir

berniukas. Vyras buvo su didele barzda, akiniais ir

priminė Kalėdų Senelį, o berniukas vilkėjo

purvinus rūbus, stovėjo nudaužytais keliais ir

susišiaušusiais plaukais. Tas „Kalėdų Senelis“

buvo naujasis tėčiui reikalingas darbininkas, o

susišiaušęs berniukas – jo sūnus. Nežinojau, kokias

reikalais jie čia atvažiavo – man tai nerūpėjo. Kol

suaugusieji derino savo nuobodžius reikalus, man

ir berniukui buvo liepta baigti skinti tas nelemtas

uogas.

Nuvedžiau berniuką už namo, kur augo

serbentai. Atnešiau jam kėdutę ir abu kibome į

darbą. Kol skynėme, turėjau galimybę jį apžiūrėti

iš arčiau. Jis buvo vyresnis. Nedaug, bet vyresnis.

Serbentus skynė greitai, bet tvarkingai – iš

kiekvienos uogų saujelės kruopščiai išrinkdamas

šakeles. Iš arčiau plaukai atrodė dar labiau

pasišiaušę, juodos akytės spindėjo energija.

Netyčia mūsų žvilgsniai susitiko. Sutrikau ir

išraudusi nusukau veidą.

– Gal nori pažaisti žaidimą? – paklausė

berniukas, nutraukdamas nejaukią tylą.

– Kokį?

– Pokštas arba serbentas.

– Kaip jį žaisti? – susidomėjau ir į kibirėlį

įmečiau dar vieną saujelę serbentų.

– Labai paprasta. Tu turi pasirinkti pokštą

arba serbentą. Arba aš tau iškrečiu pokštą,

arba tu suvalgai didelę saują serbentų. Po to bus

mano eilė rinktis, vėliau vėl tavo. Supratai?

– Taip, bet aš nemėgstu serbentų...– sumy-

kiau, pažiūrėjusi į kibirėlyje stūksančias uogas.

– Tada žaidimas bus įdomesnis... Na, gerai,

pokštas ar serbentas?

– Serbentas, – pasakiau ir susipyliau į burną

didelę saują rūgščių serbentų.

Berniukas leipo juokais. Mano susiraukęs, be-

sikankinantis veidas jam pasirodė beprotiškai

juokingas. Nekantravau jam atsilyginti.

– Tavo eilė, – tariau. – Pokštas ar serbentas?

– Pokštas, – tarė bevardis berniukas, besiva-

lydamas juoko ašaras.

– Gerai. Užsimerk.

Berniukas klusniai užsimerkė. Tuo tarpu aš

paėmiau saują serbentų ir sutraiškiau juos delne.

Jie virto rūgščia ir nemalonia tyre. Užpuoliau nieko

neįtariantį berniuką ir ištryniau sutraiškytais

serbentais jo veidą. Atlikusi šį netikėtą veiksmą,

tepiau slides. Berniukas mane vijosi. Jis buvo labai

greitas. Akimirksniu pasivijo. Lakstėme aplink

eglutes, apibėgome visus serbentų krūmus, kol jis

mane pagavo.

Abu uždusę, tačiau laimingi grįžome prie

serbentų. Darbas buvo beveik baigtas. Iki pilno

kibirėlio trūko kelių saujų.

– Pokštas ar serbentas? – paklausė jis šypso-

damasis.

Pažiūrėjau į kibirėlį, į jame stūksančius mano

priešus serbentus ir tariau:

– Tiek jau to... Pokštas!

– Užsimerk, – tarė berniukas piktdžiugiškai.

Paklusau ir tikėjausi blogiausio. Bandžiau

išgirsti, ką berniukas daro, ką ketina daryti, tačiau

buvo neapsakomai tylu. Girdėjosi, tik paukščių

čiulbesys ir nuo vėjo šlamantis serbentų krūmas.

Netikėtai pajutau prisilietimą. Šiltą, drėgną

prisilietimą man prie žando. Mane pabučiavo!

Daugiau bevardžio berniuko nebesutikau. Tik

keistas tapo serbentų skonis. Serbentų gėrimas,

serbentų uogienė su blynais ir patys serbentai

priminė tą skonį... pirmojo bučinio skonį.

8

________________________________________________________________________________

Martynas Bagdonas,

2e klasė

Ramunės

Aš niekada negalėjau

atsigrožėti vasara: jos gamta, gyvybe, oru, o ypač

šviesiomis, spindinčių žvaigždžių nusagstytomis

naktimis, kurios gaivindavo po kaitrių ir

kepinančių dienų. Tik tomis naktimis galėdavau

pajusti ir pamatyti tą tikrąją vasarą, kuri man taip

patikdavo. Galėdavau vaikščioti valandų

valandas palei Nerį, stebėti melduose antis,

kurios nuleidusios galvas po sparnais

snūduriuodavo ir tik retkarčiais trumpai pakel-

davo galvas apsidairyti ir patikrinti, ar viskas

gerai jaunikliams. Vaikščiodamas išgirsdavau

vandens pliūkšnius ir pamatydavau upės viduryje

nuo jų sklindančius plačius ratilus, kuriuos

sukeldavo vėlyvai nusprendę pamedžioti šamai.

Šie galingi upės milžinai medžiodami skleisdavo

tokius garsus, jog aidas nuskriedavo tolyn iki pat

Lavoriškių girios pakraščio.

Pamenu, sykį aš, kaip įprasta, vaikštinėjau

naktį paupiu, buvo pilnatis ir viskas aplinkui

buvo aiškiai įžvelgiama. Eidamas galvoje ban-

džiau suskirstyti visus man žinomus augalus

pagal jų radimo vietas ir augimo sąlygas, tačiau

vienas augalas netiko nė vienai grupei. Tai buvo

ramunė. Ji galėdavo išdygti bet kurioje vietoje,

tiek pamiškėje, tiek smėlingame karjere, tiek pie-

voje. O jei sugalvotum ją auginti tau patin-

kančioje vietoje, ji tiesiog neaugtų ten.

Pajutau didelį norą pasivaikščioti po pievą.

Prisiminiau, jog artimiausia pieva yra šalia Lavo-

riškių girios, ir patraukiau jos link. Ėjau siauru,

jau seniai išmintu takeliu, kuris vinguriavo šalia

vasarojaus laukų, vėliau užsukdamas už beržy-

nėlio, kurį dar mano senelis sodino. Žingsniavau

neskubėdamas, mintyse skaičiuodamas žingsnius.

Priėjęs pievą pamačiau, jog kaip tyčia žydi dau-

gybė ramunių ir visa pieva panaši į baltą pūkų

kilimą. Nuskyniau keletą gėlių ir pauosčiau: pa-

jutau gaivų, bet aitrų žiedų kvapą.

Lėtai žingsniavau per pievą, o po mano ko-

jomis svirpė svirpliai. Švito. Ėmiau dairytis. To-

lumoje iš girios pakrūmės galvą iškišusi dairėsi

stirna, bet, pastebėjusi mane, spruko atgal į tan-

kumyną. Miško tankmėje girdėjosi lakštingala,

kuri nepaprastai atsakingai traukė savo giesmę,

retsykiais pati nutildama ir pasiklausydama nuo-

stabaus savo balso aido.

Taip dairydamasis pastebėjau, jog pamiš-

kėje ant nulūžusio ąžuolo kelmo sėdi jauna

mergina. Jos plaukai šviesūs ir supinti į ilgą kasą,

kurioje įpinta keletas ramunių. Ji buvo

apsirengusi rausva suknele, kuri lengvai krito nuo

jos kelių. Ramunių buvo pridėta ant kelmo, ir

mergina po vieną ėmė jas į rankas ir pynė puok-

štę. Lėtai priėjau prie jos. Ji pakėlė akis ir nusi-

šypsojo.

– Labas, ką čia darai? – paklausiau jos.

– Galvoju, – tyliai atsakė ji.

– Apie ką?

Ji nieko neatsakė ir toliau pynė puokštę. Pa-

stovėjau šalia jos keletą minučių ir, nesugalvojęs,

ką toliau sakyti, nusisukau ir nužingsniavau palei

pamiškę namų link. Vos po kelių akimirkų išgirdau

artėjančius greitus žingsnius.

– Kaip tu manai, ar paukščiai nori skraidyti,

ar jie tik priversti tai daryti? Juk jie neturi tokių

kojų kaip mes, ar plaukmenų kaip žuvys, – netikė-

tai pribėgusi paklausė ji.

– Nežinau... Jeigu jau skraido, tai turbūt nori,

o jei ir nenori, tai privalo, – nepamąstęs atsakiau.

– Bet ką tu darytum, jei būtum jų vietoje ir

privalėtum skristi, nors labiau už viską norėtum

tiesiog pasivaikščioti?

– Tikriausiai skrisčiau toli toli, kol manęs

niekas nebematytų, ir tik tuomet nusileisčiau ant

žemės ir vaikščiočiau savomis kojomis, kol užsi-

manyčiau grįžti.

Ji pažvelgė į mane ir lengvu mostu perbraukė

pirštais per krintančius mano kirpčiukus.

– O ar pasiryžtum negrįžti, taip paprieš-

taraudamas esamai tvarkai ir viskam, ko iš tavęs

tikimasi?

– Jei man tikrai būtų svarbiau daryti tai, kas

man patinka, ir tai, ko aš noriu, tikriausiai išties

negrįžčiau.

Toliau ėjome tylėdami. Priėjome pasvirusį

gluosnį, ties kuriuo takelis išsišakoja. Aš pasukau į

tą, kuris vedė mano vienkiemio link, o mergina pa-

suko kitu takeliu, vedusiu pro ežerėlį į kaimo pusę.

– Ar ateisi į pievą ryt? – sušukau atsisukęs.

– Jei neišskrisiu, – mįslingai atsakė ir jos rau-

sva suknelė pasislėpė už palinkusio gluosnio šakų.

Kitą naktį vėl atėjau į pievą. Nustebau, kad

visos ramunės buvo jau nužydėjusios, o merginos

niekur nesimatė, tik vieniša gervė plasnodama

skrido virš pievos į girios tankmę.

Redaktorė ir maketuotoja – Iveta Janušauskaitė

Konsultuoja mokytoja Regina Grubinskienė

Redakcijos adresas – 325 kabinetas