1. Absoliutizmo krizė..................................................................................................................................12. Revoliucijos pradžia...............................................................................................................................43. Nuo konstitucinės monarchijos iki respublikos......................................................................................74. Jakobinų diktatūra...................................................................................................................................95. Prancūzija Direktorijos metais..............................................................................................................126. Švietimo kultūra Lietuvoje...................................................................................................................157. Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas...........................................................................................178. Konsulatas ir imperija Prancūzijoje......................................................................................................199. Napoleono karai....................................................................................................................................2210. Lietuva Rusijos imperijoje 1795-1814 m..............................................................................................2411. Napoleono imperijos žlugimas.............................................................................................................2612. Vienos kongresas...................................................................................................................................28PRAMONES PERVERSMAS....................................................................................................................3113. Pokyčiai Europoje.................................................................................................................................3114. Pramonės perversmas Anglijoje ir jo įtaka Europai.....................................................................................3415. Pokyčiai visuomenėje............................................................................................................................3616. Politinės srovės ir socialinės XIX a. teorijos........................................................................................3817. Revoliuciniai sąjūdžiai...........................................................................................................................4018. Partijų atsiradimas. Parlamentarizmas..................................................................................................4219. Darbininkų judėjimas............................................................................................................................4420. JAV pilietinio karo išvakarėse...............................................................................................................4621. JAV pilietinis karas (1861-1865 m.).....................................................................................................4822. JAV ekonominės ir politinės galios augimas.........................................................................................5023. Lotynų Amerikos išsivadavimas............................................................................................................5224. Visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pr..........................................................................5425. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. vid..................................................................................................5626. Carizmo politika ir kova už valstybės atkūrimą XIX a. vid...................................................................5927. "Tautų pavasaris"..................................................................................................................................6228. Vokietijos suvienijimas.........................................................................................................................6529. Italijos kelias į susivienijimą.................................................................................................................6830. Austrija-Vengrija ir Balkanų tautos.......................................................................................................7031. Tautos Rusijos imperijoje......................................................................................................................7232. Žydai XIX a. Antisemitizmas ir sionizmas............................................................................................7433. Carizmo politika Lietuvoje XIX a. pab.................................................................................................7634. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. pab.................................................................................................7835. Lietuvių tautinis sąjūdis XIX a. pab.-XX a. pr......................................................................................8136. Pasaulio pasidalijimas............................................................................................................................8437. Prieštaravimai Europoje ir karinės sąjungos..........................................................................................8638. Pirmojo pasaulinio karo pradžia...........................................................................................................8939. Karo frontai 1914-1917 m....................................................................................................................9240. Lietuva vokiečių okupacijos metais......................................................................................................9441. Rusija 1917 m........................................................................................................................................9542. Lietuvių pastangos atkurti Lietuvos valstybę........................................................................................9843. Nuo Bresto taikos iki Kompjeno paliaubų...........................................................................................10244. Karo padariniai ir Versalio taika..........................................................................................................10445. Mokslo ir technikos pažanga..............................................................................................................10746. Meno raida...........................................................................................................................................11047. Buities ir tradicijų pokyčiai.................................................................................................................11348. Kultūros ir mokslo sąjūdis XX a. pr....................................................................................................115

1. Absoliutizmo krizėPrancūzija XVIII a. antroje pusėjeRevoliucijos išvakarėse Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 25 mln. žmonių. Kaimo gyventojai sudarė 85% visų prancūzų - tuo Prancūzija nesiskyrė nuo kitų tuometinės Europos šalių. Tačiau miestiečių skaičiumi ji pirmavo Europoje. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyveno apie 550 tūkst. žmonių. Paryžius buvo didžiausias Europos miestas.

Žemės ūkis ir toliau liko pagrindinė Prancūzijos ekonomikos šaka. Senjorams priklausė daugiau kaip pusė karalystės žemių. XIV-XV a. daliai valstiečių buvo suteikta asmens laisvė, tačiau žemės šeimininkais jie netapo. Bajorai už žemę, kuria naudojosi valstiečiai, reikalavo duoklės pinigais ir produktais. Valstiečiai turėjo mokėti papildomus mokesčius už naudojimąsi malūnu, vynuogių spaudyklomis, duonos kepyklomis. Jie ypač nekentė "druskos" mokesčio, kurį reikėjo mokėti už kiekvieną šeimos narį, sulaukusį aštuonerių metų. Be to, valstiečiai Katalikų bažnyčiai privalėjo mokėti dešimtinę, kuri atitiko dešimtąją derliaus vertės dalį. Valstiečių ūkio derlius buvo skurdus, todėl dažnai grėsdavo badas, ypač nederliaus metais.

Nors Prancūzija buvo agrarinė šalis, tačiau jos ekonomikoje pramonė vaidino svarbų vaidmenį. Manufaktūrose buvo gaminami brangūs įvairių rūšių audiniai, stiklo ir metalo dirbiniai, ginklai bei daugybė prabangos reikmenų. Padidėjo anglių gavyba, geležies lydymas, tačiau lyginamasis šių šakų svoris šalies ekonomikoje tebebuvo menkas.

Karaliaus valdžiaKaralius turėjo neribotą valdžią ir valdė padedant ministrams. Luomų atstovų susirinkimas - Generaliniai luomai - nebuvo susirinkę nuo pat 1614 m. Valdant Liudvikui XIV labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Jis, norėdamas pabrėžti savo absoliučią valdžią, kartą pasakė: "Valstybė - tai aš". Didelę reikšmę šalies valdyme įgijo dvariškiai, kurie Liudviką XIV praminė "Karaliumi-Saule". Tačiau

XVIII a. pr. karaliaus valdžia dėl nuolatinių karų, milžiniškų lėšų švaistymo dvaro prabangai, valstiečių sukilimų ėmė silpnėti.

Atėjus į valdžią Liudvikui XV, valstybės reikalams buvo skiriama mažiausiai dėmesio. Liudviko XV valdymą geriausiai apibūdina jo ištartas posakis: "Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas". Karalius laiką leido medžiodamas, iškylaudamas ir puotaudamas su favoritėmis. Garsiausia iš jų - markizė de Pompadūr - kurį laiką faktiškai valdė Prancūziją. Didžiulės išlaidos karaliaus dvarui ir pramogoms didino valstybės finansų krizę.

Po Liudviko XV mirties 1774 m. Prancūzijos karaliumi tapo jo anūkas Liudvikas XVI. Kitaip nei jo pirmtakai, naujasis karalius nesižavėjo lengvabūdišku gyvenimu. Vienas mėgstamiausių Liudviko XVI užsiėmimų buvo šaltkalvystė. Didelę įtaką karaliui darė jo žmona -Austrijos imperatoriaus

Pranciškaus I duktė Marija Antuanetė. Graži ir aikštinga Marija Antuanetė buvo priešingybė savo vyrui. Ji mėgo pramogas, aktyvų gyvenimą ir siekė dalyvauti valstybės valdyme.

Trys luomaiPrancūzijos visuomenę sudarė trys luomai: dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas. Pirmojo ir antrojo luomo atstovai buvo privilegijuoti ir atleisti nuo visų mokesčių. Tik dvasininkija ir bajorija galėjo užimti aukštas pareigas valstybėje ir dalyvauti jos valdyme. Šių luomų atstovai sudarė truputį mažiau nei 2% visų šalies gyventojų.

Trečiajam luomui priklausė visi Prancūzijos gyventojai nuo valstiečio iki stambaus bankininko ir manufaktūrų savininko. Kitaip nei pirmieji du luomai, trečiasis turėjo mokėti mokesčius. Pagrindinį vaidmenį trečiajame luome vaidino buržuazija, kuri buvo nepatenkinta esama santvarka Prancūzijoje.

Karaliaus valdžios ir visuomenės konfliktasIškilusi buržuazija siekė verslo laisvės ir galimybės dalyvauti valstybės valdy me. Susidariusia padėtimi buvo nepatenkinti ir miestiečiai. Trečdalį miesto gyventojų sudarė nevienalytė smulkioji buržuazija: amatininkai, cechų meistrai, nedidelių dirbtuvėlių savininkai. Tačiau miestų gyventojų daugumą sudarė laisvai samdomi darbininkai.

Nevienalytis buvo ir bajorų luomas. Kai kurie iš jų steigė manufaktūras ir kasyklas, užsiimdavo

Liudvikas XVI

finansinėmis operacijomis. Šie bajorai drauge su trečiuoju luomu siekė permainų visuomenėje. Tačiau jų buvo mažai, nes kilmingieji bajorai pramoninę ir prekybinę veiklą tebelaikė negarbinga. Dauguma bajorų priešinosi pažangioms permainoms ir siekė išsaugoti savo privilegijas.

Katalikų bažnyčiai ir vienuolynams priklausė daugiau kaip dešimtadalis Prancūzijos žemių, kurias ji išnuomodavo už pinigų mokestį. Dvasininkijos rankose susikaupė didžiuliai turtai, tačiau mokesčių ji nemokėjo. Tokia padėtis nereiškė, kad visi dvasininkai gyveno labai gerai. Pagrindinė pajamų dalis ati -tekdavo aukštiesiems bajorų kilmės dvasininkams: vyskupams, prelatams, aba tams. Tuo tarpu parapijų kunigai - miestiečių ir valstiečių sūnūs - gaudavo kuklias, netgi menkas pajamas. Dalis bajorijos ir dvasininkijos revoliucijos išvakarėse palaikė trečiąjį luomą.

Ūkio ir finansų krizėXVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę. Liudviko XVI valdymo pradžioje generalinis finansų kontrolierius A. Tiurgo parengė plačią reformų programą, kuri turėjo pagerinti ūkio būklę ir sustiprinti finansinę valstybės padėtį. A. Tiurgo tarp provincijų įvedė laisvą prekybą grūdais, panaikino viduramžiškas cechų privilegijas, sumažino valstybėje gerai apmokamų pareigybių skaičių, palengvino valstiečių prievoles. A. Tiurgo pradėtos reformos sukėlė dvasininkijos ir bajorijos pasipriešinimą. Išsigandusi reformos pasekmių, valdančioji viršūnė privertė karalių pašalinti A. Tiurgo iš užimamų pareigų. Be to, reformoms buvo pasirinktas netinkamas laikas. Tais metais šalyje užderėjo menkas derlius. Pavasarį Paryžiuje minios žmonių pradėjo plėšti sandėlius ir kepyklas. Valstybės padėtį bandė gerinti generalinis finansų kontrolierius Ž. Nekeras. Jis siūlė karaliui sumažinti dvaro išlaidas, sukurti provincijų susirinkimus, sumažinti valstiečių mokesčius. Tačiau Ž. Nekero reformoms aktyviai pasipriešino Marija Antuanetė, karaliaus broliai ir bajorija.

Revoliucijos išvakarėse ypač sunki padėtis susidarė dėl menko derliaus. Šalyje trūko grūdų, pakilo duonos kainos. Tokioje situacijoje tapo nebeįmanoma iš valstiečių išspausti didesnių mokesčių, o bankininkai nebedavė karaliui naujų paskolų. 1788 m. rugpjūčio mėn. Liudvikas XVI paskelbė nutarimą dėl Generalinių luomų sušaukimo.

Rinkimai į Generalinius luomus1789 m. pavasarį vyko rinkimai į Generalinius luomus. Anksčiau kiekvieno luomo deputatai sudarydavo trečdalį bendro deputatų skaičiaus. Tokia Generalinių luomų tvarka neatitiko trečiojo luomo interesų, nes dvasininkija ir bajorija reformoms galėjo pasipriešinti. Rinkimų išvakarėse buvo patenkintas trečiojo luomo reikalavimas duoti jam tiek deputatų vietų, kiek jų turėjo privilegijuotie ji luomai.

Per rinkimus į Generalinius luomus Prancūzijos miestuose ir miesteliuose kilo badaujančių beturčių riaušės. Kaimuose valstiečiai užpuldavo senjorų pilis, atsisakydavo mokėti mokesčius. Trečiojo luomo atstovai reikalavo apriboti karaliaus valdžią, panaikinti feodalines prievoles, skirti mokesčius privilegijuotiems luomams.

Klausimai ir užduotys

1. Kokia buvo valstiečių padėtis XVIII a. Prancūzijoje?2. Kokie luomai sudarė Prancūzijos visuomenę?3. Kodėl trečiasis luomas ir dalis privilegijuotų luomų atstovų buvo nepatenkinti

esama santvarka Prancūzijoje?4. Kokios priežastys sąlygojo ūkio ir finansų krizę šalyje?

Prancūzijos luominė visuomenė 1789 m.

Pirmasis luomas 140 000 Dvasininkija Antrasis luomas 300 000 Bajorija

Trečiasis luomas 2-3 mln. miestiečių Bankininkai, advokatai, gydytojai,

prekybininkai, valdininkai, amatininkai apie 20 mln. valstiečių apie 3 mln. Elgetos, valkatos, klajojantys muzikantai

2. Revoliucijos pradžia

Generalinių luomų veiklaGeneraliniai luomai iškilmingai buvo atidaryti 1789 m. gegužės 5 d. Versalyje. Liudvikas XVI pasakė kalbą, kuri nuvylė trečiojo luomo atstovus. Karalius skundėsi sunkia Prancūzijos finansine padėtimi, liaudies bruzdėjimais, ragino užkirsti kelią pavojingoms naujovėms. Jis teigė, kad pagrindinis Generalinių luomų uždavinys - rasti išeitį iš šalį ištikusios finansų krizės. Tačiau Liudvikas XVI nieko neužsiminė apie konstituciją ir esminius valstybės pertvarkymus.

Baigęs kalbėti, karalius užsidėjo skrybėlę, kaip to reikalavo paprotys. Dvasininkų ir bajorų deputatai, naudodamiesi privilegija, padarė tą patį, tačiau, didelei pastarųjų nuostabai ir pasipiktinimui, trečiojo luomo deputatai, kurie toliau turėjo klausytis karaliaus vienplaukiai, pasielgė taip pat. Tuomet karalius, siekdamas sumažinti įtampą, vėl nusiėmė skrybėlę.

Kitomis dienomis Generaliniai luomai posėdžiavo apsupti paryžiečių minios, kuri ragino deputatus stoti prieš karaliaus valdžią. Jausdami visuomenės paramą, trečiojo luomo atstovai birželio 17d. pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu, t.y. aukščiausia šalies valdžia.

Birželio 20 d., karaliaus nurodymu patalpa, kurioje posėdžiavo Nacionalinis susirinkimas, buvo uždaryta remontuoti. Tada deputatai susibūrė didelėje salėje, kurioje paprastai buvo žaidžiama kamuoliu. Advokatas Munjė visiems pasiūlė prisiekti ir neišsiskirstyti iki tol, kol nebus parengta šalies konstitucija. Deputatai pritardami pakėlė rankas ir pasirašė priesaikos tekstą.Garsas apie įvykius Versalyje pasklido po visą Prancūziją. Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Versalyje buvo sutelkta kariuomenė, tačiau Liudvikas XVI neišdrįso panaudoti jėgos. Daliai dvasininkijos ir bajorijos deputatų prisijungus prie trečiojo luomo, Nacionalinis susirinkimas liepos 9 d. pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio pagrindinis tikslas buvo parengti ir priimti konstituciją.

Politinė krizė ir sukilimas ParyžiujeLiudvikas XVI, spaudžiamas rūmų diduomenės, ryžosi perversmui. Apie Paryžių ir Versalį vėl buvo

pradėta telkti kariuomenė, turėjusi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą. Įtampą Paryžiuje sukėlė ir populiaraus finansų kontrolieriaus Z. Nekero atleidimas iš užimamų pareigų. Gatvėse prasidėjo susirėmimai su kariuomene. Trečiojo luomo atstovai kreipėsi pagalbos į miesto varguomenę, kuri buvo pravardžiuojama "sankiulotais". Liepos 14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastilijos tvirtovę, didžiulė minia puolė prie Bastilijos. Ši tvirtovė-kalėjimas buvo karaliaus savivalės ir absoliutizmo simbolis. Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su tvirtovės komendantu de Lone, tačiau jos buvo nesėkmingos. Po trumpos kovos Bastiliją pavyko užimti. Tai nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, nes tvirtovės įgulą sudarė 82 seni invalidai ir 32 jauni šveicarai. Tačiau šis įvykis turėjo milžinišką politinę reikšmę -

skelbė revoliucijos pradžią ir absoliutizmo pabaigą. Kai vakare hercogas Bastilijos šturmas

Liankuras karaliui pranešė žinią apie Bastilijos paėmimą, Liudvikas XVI pareiškė: "Bet juk tai maištas". "Tai ne maištas, jūsų didenybe, - tai revoliucija," - atsakė hercogas. Užėmę Bastiliją, sukilėliai sugriovė tvirtovę iki pamatų. Kiek vėliau į kiekvieną Prancūzijos departamentą buvo nusiųsta po Bastilijos sienų luitą. Liepos 14 d. tapo prancūzų nacionalinė šventė, minima Prancūzijoje ir šiandien.

Liepos 17 d. karalius pripažino visus pasikeitimus, įvykusius po Bastilijos užėmimo. Atvykęs į Paryžių, Liudvikas XVI, norėdamas įtikti susirinkusiai miniai, prie rotušės pasirodė su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokarda, prisegta prie skrybėlės. Šios spalvos revoliucijos pradžioje tapo nacionalinės Prancūzijos vėliavos spalvomis.

Paryžiuje valdžią į savo rankas paėmė buržuazija, kuri sudarė miesto savivaldybę - komuną. Iš miestiečių buvo suformuota pašauktinė kariuomenė ir pavadinta Nacionaline gvardija, kurios vadu tapo markizas de Lafajetas, pasižymėjęs Amerikos nepriklausomybės kare.

Revoliucijos plitimasParyžiaus įvykiai sukėlė atgarsį visoje šalyje. Miestuose buvo šalinama anksčiau karaliaus paskirta miestų valdžia, kūrėsi Nacionalinės gvardijos būriai. Sankiulotai reikalavo ne tik miestų valdymo reformos, bet ir duonos. Alkani beturčiai plėšė grūdų bei miltų sandėlius, neretai užpuldavo ir nusiaubdavo turtuolių namus.

Riaušės apėmė ir daugelį kaimų. Valstiečiai griebėsi dalgių, šakių, spragilų. Jie užpuldavo senjorų pilis ir vienuolynus. Dokumentai, kuriuose buvo surašytos feodalinės valstiečių prievolės, buvo deginami laužuose. Dideli valstiečių maištai įsiliepsnojo Rytų Prancūzijoje ir šiaurinėje šalies dalyje. Dvarininkams prasidėjo "didžiosios baimės" dienos.

Liaudies veiksmai Steigiamąjį susirinkimą privertė imtis ryžtingų veiksmų. 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamasis susirinkimas panaikino senjorų medžioklės, teismo bei kai kurių prievolių rinkliavų teises. Dvasininkija atsisakė dešimtinės, o trečiajam luomui buvo panaikinti apribojimai užimti pareigas valstybės administracijoje ir kariuomenėje. Tačiau pagrindinės senjorų prievolės išliko. Valstiečiai turėjo senjorui mokėti duoklę už naudojimąsi žeme, kuri galėjo būti išpirkta, tačiau išpirkimo sąlygos valstiečiui buvo nepalankios.

"Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija". Steigiamojo susirinkimo reformos1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje" suformulavo pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši "Deklaracija" skelbė luomų lygybę. Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūraliu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė. "Deklaracijoje" buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai yra visiems vienodi. Buvo paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė. "Deklaracijos" idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu "Laisvė, lygybė, brolybė", atsiradusiu ne trukus po jos priėmimo.

Steigiamasis susirinkimas, priėmęs "Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją", tęsė šalyje pradėtus pertvarkymus. Bažnyčios žemės buvo paskelbtos valstybės nuosavybe, jas pradėta pardavinėti. Tai išgelbėjo šalį nuo finansinio bankroto. Ši reforma sudavė galingą smūgį Katalikų bažnyčiai. Be to, buvo sulygintos protestantų, žydų bei katalikų teisės.

Ankstesnis Prancūzijos suskirstymas į provincijas buvo panaikintas. Dabar šalis buvo suskirstyta į 83 departamentus, pavadintus arčiausiai esančių upių ir kalnų vardais. Buvo panaikintos vidaus muitinės, kuriose buvo renkamas mokestis už gabenamus produktus. Miestuose buvo likviduojami viduramžiški amatininkų cechai. Senjoro teismą pakeitė prisiekusiųjų teismas - gyventojų išrinkti prisiekusieji spręsdavo, ar teisiamasis kaltas, ar ne. Vadovaujantis "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija", buvo įtvirtinta laisvės ir lygybės dvasia, panaikinta paveldima bajorystė ir visi aristokratiniai titulai (kunigaikštis, markizas, hercogas, grafas ir kt.), sukurta nauja metrinė matų sistema, turėjusi pakeisti daugelį vietinių senovinių matų.

Karalius ir revoliucijaLiudvikas XVI delsė pripažinti rugpjūčio 4 d. nutarimus bei "Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją". Jis pareiškė: "Aš niekuomet nesutiksiu apiplėšti savo dvasininkijos ir savo bajorijos". Toks karaliaus elgesys, maisto produktų trūkumas Paryžiuje kėlė vis didėjantį visuomenės nepasitenkinimą. Mieste sklido gandai, jog aristokratai supirkinėja grūdus ir juos slepia, siekdami badu išmarinti liaudį. Nerimą kėlė ir į Versalį surinkti ištikimi karaliaus kariuomenės daliniai. Spalio 1-ają, per Versalio rūmuose iškeltą puotą, salėje esant karaliui ir karalienei, karininkai nuo kepurių plėšė trispalves kokardas ir mėtė jas ant grindų. Šiai žiniai pasiekus Paryžių, pasigirdo raginimų žygiuoti į Versalį. Spalio 5 d. dešimties tūkstančių minia, kurios didelę dalį sudarė moterys, lydima 20 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių, patraukė į Versalį. Minia, eidama į Versalį, šaukė: "Duonos, duonos!" ir "Karalių į Paryžių!" Išsigandęs Liudvikas XVI spalio 6 d. patvirtino Steigiamojo susirinkimo nutarimus ir sutiko nedelsiant persikelti į Paryžių. Paskui karališkąją šeimą į Paryžių buvo gabenami ir vežimai su miltais, o minia džiaugsmingai šaukė: "Nenusiminkite, draugai. Dabar mums nebestigs duonos - mes vežame

jums duonkepį su pačia ir mažuoju pameistriu".Kartu su Liudviku XVI į Paryžių persikėlė ir Steigiamasis susirinkimas. Spalio įvykiai parodė, jog karalius

prieš ginkluotą liaudį yra visiškai bejėgis.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.)

1straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai galibūti grindžiami tik bendra nauda.

2straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas - saugoti prigimtines ir neatimamas žmogausteises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.

3straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negaliturėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos.

5 straipsnis, įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo.

9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius jo kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus,jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirsti tam kelią.

10straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu,kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas.

12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta.

Klausimai ir užduotys

1. Kodėl Liudviko XVI kalba Generaliniuose luomuose nuvylė trečiojo luomodeputatus?

2. Kodėl po 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamojo susirinkimo nutarimų ir toliau tęsėsivalstiečių bruzdėjimai?

3. Kokias reformas, griovusias feodalinę santvarką, vykdė Steigiamasissusirinkimas?Apibūdinkite Liudviko XVI poziciją revoliucijos pradžioje.

3. Nuo konstitucinės monarchijos iki respublikosVareno krizėPo Steigiamojo susirinkimo reformų politinė padėtis Paryžiuje ir visoje šalyje trumpam aprimo. Tačiau 1791 m. birželį visus sujaudino žinia apie Liudviko XVI ir jo šeimos mėginimą pabėgti iš Prancūzijos. Vildamasis susigrąžinti neribotą valdžią, karalius tikėjosi pasiekti Belgiją, tuomet valdomą Austrijos, ir su emigrantų kariuomene bei austrų pagalba išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą. Bet Vareno miestelyje karalių netikėtai atpažino pašto stoties viršininkas ir Liudvikas XVI buvo sugrąžintas į Paryžių. Steigiamasis susirinkimas perėmė karaliaus įgaliojimus ir turėjo nuspręsti dėl tolesnio Liudviko XVI likimo. Prancūzijoje išaugo nepasitikėjimas monarchija. Pirmą kartą nuo revoliucijos pradžios šalyje kilo respublikoniškas judėjimas.

Dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų galvojo apie revoliucijos pabaigą. Deputatas A. Barnavas, kalbėdamas susirinkime, teigė: "Revoliuciją jau dabar reikia baigti, ji priėjo ribą". 1791 m. liepą Paryžiuje Nacionalinė gvardija Marso lauke apšaudė beginklę sankiulotų minią, susirinkusią priimti respublikoniškos peticijos ir reikalaujančią respublikoniškojo valdymo. Šie įvykiai bylojo apie trečiojo luomo susiskaldymą ir interesų skirtumus. Nuosaikieji trečiojo luomo atstovai norėjo revoliuciją baigti įtvirtinus konstitucinę monarchiją.

1791 m. konstitucija1791 m. rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė konstituciją, kurią pa tvirtino karalius. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, vykdomoji - monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Be kita ko, karaliui buvo palikta veto teisė, kuria remdamasis jis laikinai galėjo atmesti net Įstatymų leidžiamojo susirinkimo priimtus įstatymus. Pagal konstituciją visi vyrai buvo suskirstyti į aktyvius piliečius, turinčius teisę balsuoti, ir pasyvius, šios teisės neturinčius. Tik aktyvieji piliečiai vyrai, sulaukę 25 m. amžiaus ir mokantys ne mažesnį kaip 1,5-3 livrų mokestį, galėjo dalyvauti rinkimuose. 1791 m. konstitucija Prancūzijoje įtvirtino konstitucinę monarchiją.

Įstatymų leidžiamasis susirinkimas darbą pradėjo 1791 m. spalio mėn. Dauguma vietų susirinkime priklausė turtingosios buržuazijos atstovams - feljanams. Kitą, mažesnę, susirinkimo pusę sudarė jakobinai, kurių dalis buvo pavadinta žirondistais, nes jie buvo išrinkti Žirondos departamente. Pastarieji, kaip ir jakobinai, pasisakė už konstitucinę monarchiją.

Karo pradžia

Liudvikas XVI, dalis dvasininkijos ir bajorijos nenorėjo susitaikyti su esama padėtimi. Po Vareno krizės padidėjo emigracija, emigrantai susitelkė Koblenco mieste. Jie tikėjosi Europos monarchų pagalbos. Liudvikas XVI bei jo šalininkai troško karo, manydami, jog Prancūzijai pralaimėjus žlugs ir revoliucija. Ži rondistai taip pat siekė, kad Prancūzija pradėtų karą, mat jie tikėjosi, jog karas galutinai įtvirtins revoliucijos pasiekimus ir revoliucija persimes į kitas Europos šalis. Turtingosios buržuazijos nuomonė dėl karo skyrėsi: dalis stengėsi jo išvengti, bijodama, kad karas gali susilpninti konstitucinę monarchiją, kiti per karą tikėjosi šalyje sustiprinti savo įtaką.

Karo šalininkai pasiekė savo, ir 1792 m. balandį Prancūzija paskelbė karą Austrijai. Tuo metu niekas net neįsivaizdavo, kad karas užsitęs iki 1815 m. Karo pradžia Prancūzijai klostėsi nesėkmingai. Senoji kariuomenė buvo dezorganizuota, kareiviai nepasitikėjo karininkais, o savanoriai buvo prastai ginkluoti ir neapmokyti. Netrukus į karą su Prancūzija įstojo ir Prūsija. Liepos mėnesį susirinkimas priėmė dekretą, kuris skelbė: "Tėvynė pavojuje!" Paryžiuje buvo imtasi skubiai formuoti savanorių būrius. Tomis dienomis pirmą kartą nuskam bėjo "Marselietė" - patriotinė revoliucijos daina.

Monarchijos nuvertimasVykstant karui, Paryžiuje pasklido gandai, kad Marija Antuanetė išdavė aust rams karinius Prancūzijos planus.

Jakobinų veikėjai - M. Robespjeras, Ž. Dantonas, Ž. Maratas - siūlė nušalinti Liudviką XVI nuo valdžios ir visuotiniu balsavimu išrinkti Nacionalinį konventą. Pasipiktinimą Paryžiuje sukėlė ir Prūsi jos armijos vado hercogo fon Braunšveigiečio manifestas, kuriame buvo rašoma: už "mažiausią pasikėsinimą į karaliaus šeimos saugumą" Paryžiaus mieste "prasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas". Sankiulotai, vadovau jami Paryžiaus komunos, 1792 m. rugpjūčio 10d. puolė Tiuilri rūmus. Po įnir tingo susirėmimo Tiuilri rūmai buvo užimti. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas nušalino Liudviką XVI nuo sosto, ir karalius su šeima buvo uždarytas Tamplio pilyje. Prancūzijoje nustojo egzistavusi konstitucinė monarchija.Svarbiausias tuo momentu Įstatymų leidžiamojo susirinkimo uždavinys buvo sustabdyti jungtinės Austrijos ir Prūsijos kariuomenės puolimą. Ž. Dantonas, kalbėdamas susirinkime, pareiškė: "Varpas gaudžia, bet tai ne nerimo signalas, tai šaukimas į kovą su tėvynės priešais. Jiems nugalėti mums reikalinga drąsa, tik drąsa ir dar kartą drąsa". Rugsėjo mėn. pasklidus kalboms, jog sankiulotams išėjus kovoti su Prūsijos kariuomene uždaryti kalėjimuose revoliucijos priešai gali sukelti maištą, Paryžiuje žudynės. Kalėjimuose buvo nužudyta apie tūkstantį bajorų, dvasininkų ir kriminalinių nusikaltėlių. Dėl šių sankiulotų veiksmų Europoje susilpnėjo simpatijos prancūzų revoliucijai.

Rugsėjo 20 d. prie Valmi miestelio prancūzų kariuomenei pavyko sustabdyti Prūsijos kariuomenę. Amžininkai šį įvykį pavadino "stebuklu prie Valmi".

Konvento atidarymas ir respublikos paskelbimasPo Liudviko XVI nušalinimo nuo valdžios Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą pa keitė konventas. Pirmą kartą rinkimuose dalyvavo visi vyrai, sulaukę 21 metų. Panaikinus turto cenzą, į konventą nepateko nei monarchijos, nei konstitucinės monarchijos šalininkai. Visi išrinkti 749 konvento deputatai buvo skirstomi į tris grupes. Dešinįjį konvento sparną sudarė žirondistai, kairįjį-jakobinai, kurie sėdėjo viršutiniuose suoluose ir todėl dar buvo vadinami "kalnu". Konvento centrą sudarė apie 500 deputatų, nepriklausiusių jokiai politinei grupuotei. Si konvento dalis buvo vadinama "pelke", nes remdavo tą konvento pusę, kuri būdavo stipresnė.

Rugsėjo 22 d. konventas Prancūziją paskelbė respublika. Svarbiausi darbai, kuriuos turėjo atlikti konventas, buvo parengti naują Prancūzijos konstituciją ir tęsti karą su respublikos priešais. Pirmaisiais konvento veikimo mėnesiais didžiausią įtaką šalyje turėjo žirondistai, kuriuos ryžtingai rėmė "pelkės" deputatai. Žirondistai toliau tęsė karą, jie skelbė, kad karas neša laisvę ne tik Prancūzijai, bet ir kitoms Europos tautoms.

Tačiau šalies politinė vidaus padėtis liko įtempta. Politiniai pasikeitimai Prancūzijoje nepagerino žmonių gyvenimo. Salyje nuolatos trūko grūdų, kildavo riaušės dėl duonos.

Liudviko XVI teismas ir nužudymas1792 m. pab. konvente buvo iškeltas klausimas apie karaliaus likimą. Liudviką XVI sukompromitavo lapkričio mėn. Tiuilri rūmuose rasti slapti dokumentai,kurie neabejotinai liudijo karaliaus ryšį su emigrantais ir užsienio šalių valdovais. Gruodžio mėn. konvente prasidėjo karaliaus teismas. Liudvikas XVI visus konvento deputatų kaltinimus atmetė ir savo kaltės nepripažino. Konvento deputatai, išklausę karaliaus, Liudviko XVI likimą pasiūlė spręsti balsuojant. Suskaičiavus deputatų balsus, konvento pirmininkas P. Vernjo tarė: "Konvento vardu skelbiu, kad Liudvikui XVI jis skiria mirties bausmę". 1793 m. sausio 21 d. Revoliucijos aikštėje Liudvikas XVI buvo giljotinuotas.

Jakobinų ir žirondistų kovaPo Liudviko XVI giljotinavimo daugelis Europos valstybių nutraukė santykius su Prancūzija. Netrukus buvo pradėta formuoti galinga antiprancūziška koalicija. 1793 m. pr. Prancūzija kariavo ne tik su Austrija ir Prūsija, bet ir su Anglija, Olandija, Ispanija, Portugalija, vokiečių ir italų valstybėmis. Ypatingai grėsminga šioje koalicijoje buvo Anglija - didžiausia Prancūzijos varžovė prekybos srityje ir dėl kolonijų. Kovo mėn. smarkiai pablogėjo Prancūzijos karinė padėtis. Austrai Belgijoje sumušė Prancūzijos kariuomenę, o populiarusis generolas Diumurjė perėjo į priešų pusę. Prancūzija prarado visą užimtą teritoriją, o sąjungininkų kariuomenė priartėjo prie jos sienų. Be to, anglų kariniai laivai blokavo Prancūzijos pakrantes ir rėmė kontrrevoliucinius maištus, kilusius vakariniuose ir pietiniuose šalies departamentuose.

Bloga padėtis buvo ir Prancūzijos miestuose. Nuolatos trūko maisto, augo duonos ir kitų produktų kainos. Paryžiuje sankiulotai būtiniausioms prekėms reikalavo nustatyti pastovias kainas. Šias problemas turėjo spręsti konventas, kuriame išsiskyrė žirondistų ir jakobinų pozicijos. Šios dvi politinės grupuotės atstovavo skirtingiems visuomenės sluoksniams. Žirondistus rėmė provincijos miestų buržuazija ir inteligentija. Jakobinai atstovavo vidutinei Paryžiaus ir provincijos miestų buržuazijai bei sankiulotams, kurie ir tapo pagrindiniais jakobinų sąjungininkais. Žirondistų ir jakobinų konfliktai konvente trukdė ryžtingai spręsti šalies vidaus ir užsienio problemas. Jakobinai kaltino Žirondistus dėl susidariusios sunkios Prancūzijos būklės, jie taip pat palaikė sankiulotų reikalavimą dėl pastovių kainų. Vertindami Paryžiaus sankiulotų nuotaikas, "pelkės" deputatai ėmė labiau palaikyti jakobinus. Žirondistų padėtį komplikavo ir tai, kad Paryžiuje jie beveik

neturėjo šalininkų. Paryžiaus komuna reikalavo pašalinti Žirondistus iš konvento, o gegužės mėn. Paryžiuje buvo atvirai pradėtas rengti sukilimas prieš Žirondistus.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų norėjo užbaigti revoliuciją?1.Kodėl Liudvikas XVI, žirondistai ir dalis stambiosios buržuazijos siekė pradėti karą su užsienio valstybėmis?2.Kodėl po paskelbimo respublika Prancūzijos vidaus padėtis liko įtempta?3.Kokią reakciją Europoje sukėlė Liudviko XVI giljotinavimas?4.Palyginkite įstatymų leidžiamojo susirinkimo ir konvento deputatų sudėtį.5.Kodėl "pelkės " deputatai konvente perėjo į jakobinų pusę?

4. Jakobinų diktatūra

Jakobinų atėjimas į valdžiąJakobinai, remiami Paryžiaus sankiulotų, sudarė sukilimo komitetą. Sukilimas prasidėjo 1793 m. gegužės 31 d., kai komunos delegacija iš Konvento pareikalavo suimti žirondistų lyderius. Konventui šį reikalavimą atmetus, birželio 2 d. apie 100 tūkst. ginkluotų sankiulotų ir nacionalinės gvardijos karių apsupo Konventą. Agresyvi minia šaukė: "Tegyvuoja respublika!", "Mirtis Žirondai!" Konventas, nusileisdamas liaudžiai, priėmė nutarimą suimti žirondistų lyderius. Taip visa valdžia Paryžiuje atiteko jakobinams. Netrukus iš Konvento buvo pašalinti visi žirondistai, o "pelkės" deputatai perėjo į jakobinų pusę. Konvente, įsigalėjus jakobinams, susidarė palankios sąlygos priimti ryžtingus sprendimus.

Visuomenės pertvarkymai ir jakobinų konstitucija1793 m. birželio mėn. Konvente buvo priimti du svarbūs dekretai. Pirmasis dekretas suteikė teisę emigrantų žemes parduoti mažais sklypeliais, už juos išsimokant per dešimt metų. Antruoju - galutinai ir be išpirkos žemė tapo valstiečių nuosavybe. Šios jakobinų reformos negrįžtamai panaikino feodalizmą Prancūzijos kaime. Konvento deputatai užsitikrino valstiečių paramą visoje šalyje.1793 m. birželio pab. Konventas priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Nacionaliniam susirinkimui, kuris turėjo būti renkamas vieneriems metams. Rinkimų teisę gavo visi vyrai, sulaukę 21-erių metų amžiaus, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Nacionalinis susirinkimas rinko vyriausybę, kurią sudarė 24 narių Vykdomoji taryba. Svarbiausius Nacionalinio susirinkimo įstatymus turėjo patvirtinti visuotinis referendumas. Ši konstitucija įtvirtino neatimamas žmogaus teises: laisvę, saugumą ir privačią nuosavybę. Liepos mėn. konstitucija buvo patvirtinta referendumu. Tačiau realiai konstitucija neįsigaliojo, nes norint išrinkti Nacionalinį susirinkimą, reikėjo paleisti Konventą, o tai padaryti karo sąlygomis buvo pavojinga. Konstitucijos įsigaliojimas buvo atidėtas iki tol, kol įsigalės taika. 1793 m. spalio mėn. Konventas įvedė laikiną revoliucinį valdymą, kuris ir yra vadinamas jakobinų diktatūra. Didžiulius įgaliojimus šalyje turėjo Konvento išrinktas Visuomenės gelbėjimo komitetas, kuris tvarkė gynybos reikalus, vidaus ir užsienio politiką. Jakobinai, siekdami nutraukti ryšį su feodaline praeitimi, 1793 m. spalio 5 d. dekretu įvedė naują kalendorių. Metai buvo pradėti skaičiuoti nuo Respublikos paskelbimo. Jakobinai keitė gyvenviečių, aikščių, gatvių pavadinimus. Naujagimiai buvo pavadinami vardais, susijusiais su respublika ir revoliucinėmis vertybėmis (pvz.: Sankiulotas, Maratas ir kt.). Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys "tu".

Karas su užsienio valstybėmis1793 m. pavasarį Prancūzijos padėtis buvo katastrofiška. Prūsijos kariuomenė įžengė į Elzasą, austrai šiaurės rytų Prancūzijoje užėmė keletą tvirtovių, anglai įsitvirtino Tulone ir Korsikos saloje.

Jakobinai, siekdami veiksmingai organizuoti respublikos gynybą, per trumpą laiką sugebėjo iš esmės pertvarkyti ginkluotąsias pajėgas. Šalyje buvo įvesta visuotinė karo prievolė, kariuomenės vadais tapo nauji gabūs žmonės, kurių daugelis buvo kilę iš paprastos liaudies. Pradėta steigti naujas valstybines karines manufaktūras, gaminusias šautuvus ir patrankas. Kariniais tikslais buvo pradėta taikyti technikos naujoves. Žvalgybai ir mūšio veiksmus stebėti buvo naudojami oro balionai. Chemikai pritaikė naują parako gamybos būdą, leidusį atsisakyti salietros, kurios atsiveždavo iš Indijos. Pirmą kartą susisiekimui buvo panaudotas optinis telegrafas. Sukurta nauja karo taktika. Vietoj būdingo puolimo ištęstomis linijomis prancūzai ėmė taikyti išsklaidytą šaulių rikiuotę, derindami ją su puolančiomis kolonomis. Taip pagrindinės jėgos buvo rikiuojamos svarbiausiam smūgiui. Per trumpą laiką jakobinai sugebėjo sutelkti daugiau kaip vieno milijono žmonių kariuomenę. 1793 m. rudenį ir žiemą visuose karo frontuose įvyko lemiamas persilaužimas. Jaunas kapitonas Napoleonas Bonapartas sumaniai vadovavo Tulono šturmui. Koalicijos armijos, neturėdamos vieningo vadovavimo, veikė neryžtingai ir iki 1794 m. pr. buvo išstumtos iš Prancūzijos teritorijos.

Karas su kontrrevoliucija ir teroras

Sudėtinga buvo ir vidaus padėtis. Iš 83 departamentų 50 stojo prieš jakobinų vadovaujamą Konventą. Plėtėsi Vandėjos sukilimas, kuris pasižymėjo ypatingai atkaklia kova. Vandėjos provincijoje valstiečiai, skatinami kunigų, sukilo prieš respubliką ir siekė atkurti monarchiją. Kariuomenės ir žiaurių priemonių pagalba jakobi-nams pavyko sukilimą numalšinti. Pablogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis, nuolatos truko maisto produktų. Vyko liaudies bruzdėjimai, kuriuose buvo reikalaujama nustatyti pastovias kainas, užkirsti kelią spekuliacijai, aprūpinti varguomenę maistu. Jakobinai įvedė Visuotinio maksimumo įstatymą. Buvo nustatytos pastovios duonos, miltų, cukraus, druskos, tabako, anglies ir pašarų kainos. Už šių produktų slėpimą ar spekuliavimą jais grėsė mirties bausmė. Turtingiesiems buvo pradėta taikyti priverstines neatlyginamas paskolas ir rekvizicijas. Jakobinai, norėdami sėkmingai kovoti su kontrrevoliucija, ėmėsi teroro politikos. Šios politikos įrankiu tapo Revoliucinis tribunolas, kurio sprendimai buvo galutiniai ir neapskundžiami. Dauguma suimtųjų buvo giljoti-nuojami, neatsižvelgiant nei į socialinę jų padėtį, nei į lytį, amžių ar nuopelnus respublikai. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė turėjo būti įvykdyta per 24 valandas. Tūkstančiai žmonių buvo uždaryti garsiajame Paryžiaus Konsjeržeri kalėjime, kuriame ir posėdžiavo Revoliucinis tribunolas. Ypatingai žiauriai buvo susidorota su Vandėjos sukilėliais bei Lijono ir Tulono maištininkais. Suimtieji buvo skandinami ir sušaudomi iš patrankų. Vien tik Liono mieste žuvo apie 2 tūkst. paimtų į nelaisvę maištininkų. Teroro politika tęsėsi iki jakobinų valdymo pabaigos. Apie 50 tūkst. žmonių tapo revoliucinio teroro aukomis. Jakobinai teigė, kad teroras išgelbėjo šalį. Įvertindamas jakobinų atėjimą į valdžią ir masinį terorą revoliucijos priešams, žirondistas P. Vernjo ištarė garsiuosius žodžius: "Revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus".

Prieštaravimai tarp jakobinų1793 m. pab. jakobinai, įveikę kontrrevoliucija ir užsienio intervenciją, įsitvirtino valdžioje. M. Robespjeras tapo jakobinų diktatūros vadovu. Jakobinai norėjo sukurti naują teisingą visuomenę, tačiau realiai tai įgyvendinti buvo

neįmanoma. Per revoliuciją iškilusi buržuazija siekė, kad būtų panaikinti visi prekybos apribojimai ir kad būtų galima pasinaudoti ūkinės veiklos laisve. Įvestu kainų maksimumu bei vykdomomis rekvizicijomis buvo nepatenkinta ir pasiturinti valstietija. Ilgainiui išryškėjo skirtingi jakobinų grupuotės vidaus interesai. Nuosaikieji, kurių žymiausias atstovas buvo Ž. Dantonas, siūlė baigti revoliucinį terorą. Jų manymu, reikėjo panaikinti visuotinio maksimumo įstatymą, kitus apribojimus ir sudaryti taiką su užsienio valstybėmis. Kairieji jakobinai, kuriems vadovavo Ž. Eberas, ragino toliau tęsti teroro politiką. Pabrėždami, kad Paryžiuje trūksta būtiniausių produktų, jie kvietė sankiulotus sukilti. Tačiau nesulaukę sankiulotų pritarimo, Ž. Eberas ir jo šalininkai buvo suimti, apkaltinti sąmokslu prieš respubliką ir giljotinuoti. Netrukus buvo giljotinuoti ir nuosaikiųjų jakobinų lyderiai. Ž. Dantenas budeliui Samsonui prieš mirtį tarė: "Parodysi mano galvą žmonėms - ji to verta". Susidorojęs su savo priešininkais, M. Robespjeras ir jo šalininkai manė, kad situacija šalyje

turėtų stabilizuotis. Bandydamas suvienyti tautą, Robespjeras įvedė "Auščiausiosios būtybės" kultą, turėjusį

Marato mirtis

pakeisti katalikų tikėjimą. Tačiau sankiulotai ir buržuazija šiam bandymui liko abejingi. 1794 m. birželio mėn. prancūzų kariuomenė, kovodama su užsienio valstybėmis, pasiekė naujų laimėjimų. Sustiprėjus tarptautinei Prancūzijos padėčiai, buržuazija manė, kad reikia nutraukti teroro politiką ir panaikinti visuotinį maksimumą. Daugelis Konvento deputatų taip pat siekė nutraukti terorą ir atkurti politines laisves. Tačiau jakobinai, ban -dydami toliau stiprinti savo pozicijas, priėmė įstatymą, sugriežtinantį terorą. Šis jakobinų žingsnis tarp įvairių visuomenės sluoksnių kėlė didelį nepasitenkinimą ir paspartino sąmokslo rengimą.

Termidoro devintojiLiepos 27 d. (termidoro 9), prasidėjus Konvento posėdžiui, deputatas Taljenas atsistojęs prabilo: "Vakar vakare jakobinų klube aš drebėjau dėl respublikos. Nusprendžiau: jeigu Konventas neišdrįs smogti tironui, aš išdrįsiu, ir jeigu reikės - šituo daiktu," - ir išsitraukė durklą. Daugelis deputatų audringai pritardami pradėjo skanduoti: "Tironija!", "Diktatūra!" Konvento nutarimu jakobinų lyderiai ir M. Robespjeras buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą. Po kelių valandų M. Robespjeras ir jo šalininkai, išvaduoti Nacionalinės gvardi jos, atvyko į Paryžiaus rotušę. Tačiau sostinės sankiulotai M. Robespjero neparėmė. Konventui ištikimi Nacionalinės gvardijos daliniai užėmė rotušę. Liepos 28 d. M. Robespjeras ir 21 jo šalininkas be jokio teismo buvo giljoti -nuoti. Termidoro 9 d. perversmu šalyje baigėsi teroras. Išvarginta penkerių revoliucijos metų, karo, teroro Prancūzijos visuomenė pritardama sutiko jakobinų nušalinimą nuo valdžios.

Klausimai ir užduotys1. Kokias visuomenės pertvarkymo reformas, atėję į valdžią, įvykdė jakobinai?2. Palyginkite 1793 m. jakobinų priimtą konstituciją su 1791 m. konstitucija.

Raskite panašumų ir skirtumų.3. Kaip jakobinams pavyko sustabdyti užsienio valstybių kariuomenės

puolimą?4. Kodėl jakobinai ėmė vykdyti teroro politiką?5. Kokios priežastys jakobinų grupuotėje lėmė tarpusavio prieštaravimus ?6. Kodėl žlugo jakobinų diktatūra ?

5. Prancūzija Direktorijos metais

Prancūzija po Termidoro perversmoPo termidoro 9-osios perversmo Konvente ir vyriausybėje įsitvirtino naujosios buržuazijos atstovai, iškilę revoliucijos metais. "Pelkės" deputatai, kurie konvente sudarė daugumą, susivienijo su naujosios buržuazijos atstovais. Netrukus į konventą buvo sugrąžinti žirondistai. Šio konvento deputatai buvo vadinami termidoriečiais.

Atnaujintas konventas ėmėsi reformų. Termidoriečiai panaikino Paryžiaus komuną, uždarė jakobinų klubą. Jakobinai bei jų šalininkai buvo suimami ir uždaromi į kalėjimus, dalis jų buvo ištremta į Prancūzijos koloniją - Gvianą. Netrukus iš kalėjimų buvo išleisti visi jakobinų uždaryti įtariamieji.

1794 m. gruodžio mėn. konvento deputatai panaikino kainų maksimumo įstatymą. Šalyje pakilo produktų kainos, prasidėjo infliacija, sutriko aprūpinimas maistu. 1794-1795 m. žiemą miesto varguomenė badavo. Žmonės naktimis stovėdavo prie duonos krautuvių, kad galėtų nusipirkti "vos dvi uncijas duonos". Paryžiuje siautėjo "auksinio jaunimo" gaujos. Jaunuoliai, ginkluoti lazdomis, mušė jakobinus ir sankiulotus. Paryžiuje nuolatos skambėjo šūkis: "Šalin jakobinus!" Varguomenei skurstant, buržuazija, atsigavusi po teroro politikos, begėdiškai švaistė pinigus, dalyvaudavo prabangiuose pokyliuose, lėbavo.

1795 m. pavasarį Paryžiuje kilo du sankiulotų sukilimai. Varguomenė reikalavo "Duonos ir devyniasdešimt trečiųjų konstitucijos". Sukilimai, kilę darbininkų priemiesčiuose, kariuomenei padedant buvo numalšinti. Varguomenei ši kova nedavė jokios realios naudos. Tačiau didžiausią pavojų konventui kėlė ro jalistai. 1795 m. vasarą rojalistai bandė organizuoti kelis maištus, kuriuos respublikos kariuomenė negailestingai nuslopino. Naujoji valdžia tvirtai saugojo per revoliuciją pasiektus laimėjimus.

1795 m. konstitucija1795 m. rugpjūčio mėn. konvento deputatai priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Remiantis šia konstitucija buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė, įvestas turto cenzas, kuris sumažino rinkėjų skaičių. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta dviejuose susirinkimuose: Penkių šimtų taryboje ir Seniūnų taryboje. Vadovauti vyriausybei buvo paskirta direktorija, kurią sudarė penki nariai - direktoriai. Juos rinko Seniūnų taryba. Du trečdalius Penkių šimtų tarybos ir du trečdalius Seniūnų tarybos narių reikėjo perrinkti iš Konvento deputatų, ir tik trečdalį narių buvo galima rinkti iš kitur. Tokia rinkimų tvarka naujuosius susirinkimus turėjo apsaugoti nuo monarchistų išrinkimo.

1795 m. Prancūzijos konstitucija šalyje įtvirtino respublikinį valdymą ir garantavo privačios nuosavybės teisę. Nauja šalies valdymo sistema buvo pavadinta Direktorija.

Direktorijos vidaus politika

Direktorijai atėjus į valdžią, Prancūzijos ekonominė padėtis buvo sunki. Pramonės gamyba tesudarė apie du trečdalius 1789 m. lygio, eksportas sumažėjo per pusę. Dėl Anglijos blokados smuko prekyba su kolonijomis. 1796-1797 m. buvo įvykdyta finansų reforma: panaikintos bevertės asignacijos ir sugrįžta prie metalinių monetų. Direktorijos laikotarpiu suklestėjo spekuliacija, nelegali prekyba, turto supirkinėjimas ir perpardavinėjimas. Ypatingai dideli kontrastai išryškėjo tarp buržuazijos ir miesto varguomenės pragyvenimo lygio. Šiuo laikotarpiu valdžia ir pinigai tapo neatskiriami.

1795 m. spalio mėn. Paryžiuje kilo rojalistų maištas dėl naujai priimtos konstitucijos. Jį slopinant pasižymėjo generolas Napoleonas Bonapartas. Maištininkus Napoleonas išblaškė negailestinga artilerijos ugnimi. Po tokio žiauraus sutriuškinimo rojalistai prarado viltį į valdžią sugrąžinti Burbonus.

Napoleono Bonaparto iškilimasDirektorijos valdymo metais karas su užsienio valstybėmis tęsėsi. 1795 m. Prancūzijai pavyko pasirašyti atskirą taiką su Prūsija, tačiau Austrija, Rusija ir Anglija liko koalicijoje, kovojusioje prieš Prancūziją.1796 m. Napoleonas buvo paskirtas vyriausiuoju į Italiją siunčiamos kariuomenės vadu. 27-erių metų generolas gavo prastai ginkluotą ir nedrausmingą kariuomenę. Tačiau Napoleonas per trumpą laiką sugebėjo ją disciplinuoti, aprūpinti amunicija ir išsikovoti kareivių pasitikėjimą. Pradėdamas karą Italijoje Napoleonas į kareivius kreipėsi šiais žodžiais: "Kareiviai, jūs neaprengti, jūs blogai pamaitinti <...>. Aš noriu vestijus į derlingiausias pasaulio šalis". Per karą Italijoje išryškėjo neeilinis karinis Napoleono talentas. Pagrindinis Napoleono taktikos principas - į vieną vietą greitai sutelkti dideles karines pajėgas ir be sudėtingų manevrų sutriuškinti priešą. Mūšiuose prie Lodžio, Arkolio ir Rivolio prancūzų kariuomenė sumušė austrus. Prancūzai užėmė visą šiaurinę Italiją ir grasino įsibrausią į Austrijos sostinę. 1797 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Prancūzijai pripažino Belgiją, Italiją ir kairįjį Reino krantą. Austrams liko Venecijos respublikos žemės. Pasirašius taikos sutartį su Austrija, pagrindinis Prancūzijos priešas liko Anglija

Žygis į Egiptą1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs į Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo paruošta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1789 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis bėjų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirs-damas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją, kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799 m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia, kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karąsu Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas,

Napoleonas Bonapartas

susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai! Prarado Italiją! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 karei-vių išplaukė į Prancūziją.Direktorijos valdymo krizėPer ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonomi nis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgainiui Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.

Briumero 18-ojiPrancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo.

Briumero 18d. (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą, Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Šen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Briumero 19 d. kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti į rūmus, kad surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie depu tatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas.

Klausimai ir užduotys1. Kokias reformas vykdė termidoriečių konventas?2. J 795 m. konstituciją palyginkite su 1791 m. ir 1793 m. konstitucijomis.3. Kodėl Direktorija pritarė Napoleono idėjai pradėti naują karo žygį į Egiptą?4. Kodėl Napoleonas, palikęs kariuomenę Egipte, išskubėjo į Paryžių?5. Kokios priežastys lėmė Direktorijos krizę?6. Kaip Napoleonas atėjo [ valdžią?

6. Švietimo kultūra LietuvojeŠvietimo reformos įgyvendinimasLietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Švietimo idėjos pasiekė XVIII a. pab. Visuomenės švietimas, jos narių ugdymas, turėjo padėti kurti tobulesnę visuomenę, stiprinti valstybę. Švietėjai teigė, jog laisvas ir suinteresuotas dirbti valstietis gali kraštui duoti daug daugiau naudos už baudžiauninką. Pagrindinis švietėjų uždavinys buvo reformuoti visą švietimo sistemą. Jie pasisakė prieš vienuolių išlaikomas mokyklas ir siekė, kad švietimą remtų valstybė. Bažnyčioms buvo siūloma palikti tik tikybos mokymą. Jų nuomone, buvo nenatūralu, kad vaikus auklėjo vienuoliai, kurie buvo nutolę nuo aktualių valstybės reikalų. Švietimo reformos tikslas buvo mokyklą priartinti prie visuomenės gyvenimo. 1773 m. popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, Lietuvoje buvo įsteigta Edukacinė komisi ja. Tai buvo pirmoji Europoje pasau-lietinė švietimo įstaiga. Edukacinė komisija tvarkė visas mokyklas ir stengėsi įvesti vieningą švietimo sis-temą. 7-12 m. vaikams Edukacinė komisija bandė įvesti privalomą pradžios mokslą. Tačiau pradžios mo-

kyklų steigimas ir jų išlaikymas liko parapijų ir vienuolynų žinioje. Pradžios mokyklose valstiečių vaikai mokėsi gimtąja kalba. Daugiausiai dėmesio Edukacinė komisija skyrė vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, kuriose įvesti gamtos ir tikslieji mokslai. Mokomoji lotynų kalba buvo pakeista lenkų kalba. Tačiau lietuviškų vidurinių mokyklų kūrinio klausimas nebuvo svarstomas. Lietuvių kalba buvo laikoma netinkama mokslui -

deranti tik baudžiauninkams.

Jokimas Liutauras Chreptavičius (1729-1812).Edukacinės komisijos steigimo iniciatorius.

Dailininkas J. Damelis

Vilniaus universitetas - LDK Vyriausioji mokykla1781 m. Vilniaus universitetas buvo pavadintas LDK Vyriausiąja mokykla, kurioje buvo trys fakultetai: Moralės, Fizikos ir Medicinos. Vyriausioje mokykloje daug dėmesio buvo skiriama gamtos mokslų ir medicinos mokymui. Joje veikė gerai įrengtos laboratorijos ir kabinetai. Rektoriaus Martyno Počobuto ini -ciatyva buvo perstatyta Vilniaus observatorija. Ji buvo aprūpinta moderniais prietaisais, sukaupta didžiulė biblioteka. Vyriausioje mokykloje studentai buvo mokomi I. Niutono fizikos, supažindinami su M. Koperniko atradimais. Teisininkas Jeronimas Stroinovskis savo paskaitose kritikavo feodalinės teisės pagrindus. Jis teigė, kad baudžiavinė valstiečių priklausomybė yra smurto padarinys ir todėl žalinga visuomenei. Edukacinės komisijos prašymu, prancūzų švietėjas de Kondijakas parašė logikos vadovėlį, kuris iki XIX a. pr. buvo naudojamas Lenkijos ir Lietuvos mokyklose. Vyriausioje mo- kykloje dirbo pasaulinio garso mokslininkai. Vokiečių keliautojas, gamtininkas Johanas Georgas Forsteris, da- lyvavęs antrojoje Dž. Kuko kelionėje aplink pasaulį, dėstė botaniką, zoologiją, paleontologiją. Prancūzų botani- kas Žanas Emanuelis Žiliberas dėstė gamtos mokslus. Jo rūpesčiu Vilniuje buvo įsteigtas pirmasis Lietuvoje botanikos sodas.

Nors vyriausioje mokykloje daug dėmesio buvo skiriama fizikos, matematikos, gamtos mokslams, tačiau ji ir toliau liko humanitarinės krypties mokymo įstaiga.

Klasicizmas dailėje ir architektūrojeXVIII a. Europoje įsivyravo klasicizmo stilius. Jis susiformavo Prancūzijoje ir buvo priešingybė ištaigingajam barokui. Klasicizmui būdingas paprastumas, linijų griežtumas. Pastatų didingumo įspūdis buvo pasiekiamas simetriniu išplanavimu, saikingu dekoravimu. Klasicizmo stiliaus architektai rėmėsi senovės Graikijos ir Romos architektūra.

XVIII a. pab. Lietuvos architektūroje susiformavo savita klasicizmo mokykla. Jos raidai didelę reikšmę turėjo 1793 m. Vyriausioje mokykloje įsteigta Architektūros katedra, kuriai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jis suprojektavo Verkių rūmų ansamblį, Vilniaus katedrą ir

rotušę. L. Stuoka-Gucevičius pirmasis Lietuvoje atskleidė pagrindinį klasicizmo architektūros principą - pastato grožis ir didingumas pasiekiamas ne puošyba, o dalių ir visumos darna.

Lietuvoje klasicizmo stilius plito ir tapyboje. Jo pradininku ir žymiausiu atstovu laikomas Pranciškus Smuglevičius. Nuo 1797 m. jis vadovavo universiteto piešimo ir tapybos katedrai. P. Smuglevičius tapė istorinius paveikslus, portretus ir dekoracijas, vaizdavo savo krašto gamtą, scenas iš valstiečių gyvenimo. Jo kūryba padarė didelę įtaką tolimesnei lietuvių dailės raidai.

Pasaulietinės lietuvių grožinės literatūros atsiradimas

Martynas Počobutas (1728-1810). Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos

observatorijos vadovas. Dailininkas J. Oleškevičius

Vilniaus Katedra

XVIII a. pr., veikiant švietėjiškoms idėjoms, atsirado ir pasaulietinės lietuvių literatūros. Jos pradininkai yra Karaliaučiaus universiteto auk-lėtiniai Johanas Šulcas ir Kristijonas Donelaitis. J. Šulcas į lietuvių kalbą išvertė ir 1706 m. išleido "Ezopo pasakėčias" - pirmąją pasaulietinę lietuvišką knygą. Grožinei lietuvių literatūrai pradžią davė K. Donelaitis. Garsiojoje savo poemoje "Metai" K. Donelaitis pavaizdavo būrų (valstiečių baudžiauninkų) gyvenimą, jų džiaugsmus ir rūpesčius. Poetas gynė nacionalinį lietuvninkų orumą, peikė nutautėjimą, tačiau ragino iš svetimtaučių perimti gerąsias jų savybes. Be to, skatino siekti žinių, sudrausmino būrus, nenoriai leidžiančius savo vaikus į "šiuiles" (mokyklas), mokė darbštumo, gyventi taip, "kaip krikščionims reik". Šios K. Donelaičio pažiūros, išsakytos „Metuose“, buvo artimos švietimo

pasaulėžiūrai.

Klausimai ir užduotys

1. Kaip XVIII a. pab. Lietuvoje buvo reformuota švietimo sistema?2. Kokią reikšmę švietimo pertvarkymui turėjo Edukacinė komisija?3. Kokie įžymūs mokslininkai dirbo Vyriausioje mokykloje?4. Kuo klasicizmo stilius skyrėsi nuo baroko?

7. Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimasŪkinė ir politinė situacijaXVIII a. antroje pusėje Lenkijos-Lietuvos valstybėje vyko didžiulės permainos. Vakarų Europoje didėjo paklausa žemės ūkio produktams. Per trumpą laikotarpį Lietuvos pajamos iš eksporto padidėjo keletą kartų. Plito samdomasis darbas ir žemės nuoma. Tačiau ūkio pagyvėjimas reikalavo pertvarkymų valstybėje.

Skubėti daryti reformas vertė ir politinės aplinkybės. Dėl bajorijos laisvių ir privilegijų susilpnėjo karaliaus valdžia, nusilpo jos karinė galia, valstybė atsidūrė ties anarchijos riba. Stanislovas Augustas Poniatovskis, tapęs Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovu, siekė sustiprinti karaliaus valdžią. Tam aktyviai pasipriešino Rusija, Austrija ir Prūsija. 1772 m. Prūsija Rusijai ir Austrijai pa siūlė pasidalyti Lenkijos-Lietuvos žemes. Prūsija pasiėmė Pamarį be Gdansko ir Torūnės miestų ir dalį vakarinių prūsų žemių, Rusija - Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijas, Austrija - Galiciją. Didelių plotų atplėšimas nuo valsty-bės visam kraštui padarė didelės žalos.

Ketverių metų seimas

Kristijonas Donelaitis 1714-1780

Kadangi nėra išlikusio nė vieno K. Donelaičio portreto, Tolminkiemyje radus poeto palaikus, archeologas V. Urbanavičius plastinės rekonstrukcijos metodu atkūrė K. Donelaičio portretą

1788 m. Varšuvoje pradėjo darbą Ketverių metų seimas, kuriame vyravo siekis išsivaduoti iš priklausomybės nuo Rusijos.

Ketverių metų seimas įvedė pastovų valstybės mokestį žemvaldžiams (pasauliečiams ir dvasininkams), iki 100 tūkst. padidino kariuomenę, nustatė naują jos sudarymo ir valdymo tvarką. Miestiečiams buvo suteiktos teisės ir privilegijos: nebūti suimtam be teismo sprendimo, įgyti žemės valdas, užimti tarnybas valstybės administracijoje ir teismuose, siųsti savo delegatus į seimą, tarnauti kariuomenėje karininkais. Šiomis privilegijomis iki tol naudojosi tik bajorai. Pasiturintys miestiečiai galėjo jais tapti. Reformos mažiausiai palietė valstiečius. Jie negavo kilnojimosi teisės, liko baudžiava. Tačiau pirmą kartą pareikšta, kad valstiečiai imami "į krašto teisėtvarkos ir valdžios globą." Tai reiškė, kad bajorų ir valstiečių sutartys tapo privalomos abiems pusėms.

Seime tuo pat metu išryškėjo ir du skirtingi požiūriai į valstybės ateitį. Vieni, tarp kurių buvo ir S. A. Poniatovskis, siūlė kurti centralizuotą unitarinę valstybę. Karaliaus dvare parengtas projektas skelbė, kad "dvi tautos - lenkų ir lietuvių - sudarytų tik vieną tautą". Tačiau šis valstybės pertvarkymo projektas buvo nepriimtinas LDK delegatams. Jie, kaip ir anksčiau, reikalavo, kad Lenkijos ir LDK santykiai būtų grindžiami unijos principais, kad kas trečias seimas posėdžiautų LDK (Gardine arba Vilniuje), kad galiotų 1588 m. Lietuvos Statutas, būtų išsaugotas atskiras LDK vykdomosios valdžios aparatas.

1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija1791 m. gegužės 3 d. seimas priėmė "Valstybės įstatymą", kuris gavo Gegužės 3-iosios konstitucijos vardą. Konstitucija nustatė paveldimą karaliaus valdžią.Negalėjo vykti tarpuvaldžio seimai, kuriuose savivaliaudavo didikai. Buvo uždraustos konfederacijos (bajorų ginkluoti sambūriai), panaikinta liberum veto teisė. Tai pakirto politinę didikų galią. Įstatymų leidimas buvo perduotas Dviejų rūmų seimui. Bajorų rinkimo į Atstovų rūmus teisę varžė turto cenzas. Tačiau bajorams buvo patvirtintos jų laisvės ir privilegijos. Vykdomoji valdžia pavesta karaliui ir Įstatymų sargybai, kuriai vadovavo karalius. Konstitucijos pagalba buvo numatyta sukurti naujos valstybės valdymo formos - konstitucinės monarchijos pagrindus.

Tačiau konstitucija neišsprendė esminės problemos - kokia - unitarinė ar federacinė - bus pertvarkyta valstybė. Abi pusės - Lenkija ir LDK buvo priverstos daryti kompromisus. Tokiu kompromisu tapo 1791 m. spalio 20 d. seimo priimtas "Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymas". Jis įteisino bendrą kariuomenę ir iždą, bendrus centrinės valdžios organus (komisijas). LDK buvo pripažinta lygia Lenkijai Abiejų Tautų Respublikos dalimi.

Pasipriešinimas reformomsKetverių metų seimo reformoms pritarė tik dalis bajorijos. Dauguma jų buvo nusiteikę prieš reformas, kurios naikino bajorų luomo privilegijas, griovė nusistovėjusią gyvenimo tvarką.

Targovicos miestelyje, Ukrainoje, konstitucijos ir reformų priešininkai parašė pagalbos prašymą Rusijos imperatorei Jekaterinai II. Bajorai buvo raginami eiti gaivinti "sulaužytų" bajorijos laisvių. Konfederatai, kuriems Jekaterina II į pagalbą pasiuntė savo kariuomenę, etmonu išsirinko Simoną Kosakovskį. Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo karas. Ketverių metų seimas bandė organizuoti pasipriešinimą Rusijai. Tačiau jo neparėmė nė viena Europos valstybė. Jos visą dėmesį buvo sutelkusios į revoliucijos apimtą Prancūziją. Konstitucijos šalininkai buvo nugalėti, Ketverių metų seimo reformos pradėtos naikinti, o konstitucija paskelbta negaliojančia.

Antrasis valstybės padalijimas1793 m. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė antrojo padalijimo sutartį. Prūsija užgrobė vakarines lenkų žemes, tarp jų Gdanską, Torūnę ir Poznanę, o Rusija -dešiniakrantę Ukrainą ir dalį Gudijos - Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų, rytinę Vilniaus vaivadijos dalį, Bresto žemę ir dalį Voluinės. Austrija antrajame padalijime nedalyvavo, nes tuo metu kariavo su Prancūzija. Po antrojo padalijimo Lenkijos-Lietuvos valstybė neteko kone pusės teritorijos, joje liko apie 4 mln. gyventojų. Lietuvą užėmė Rusijos kariuomenė, o Lenkijoje valdžią užgrobė konfederatai, Atsidūręs beviltiškoje padėtyje, karalius S. A. Poniatovskis prisidėjo prie konfederatų ir pradėjo derybas su Rusijos atstovais. Seimas, apsuptas Rusijos kariuomenės, pripažino antrąjį padalijimą ir atkūrė buvusią valstybės santvarką. Abiejų Tautų Respublika, apkarpytomis sienomis, atskirta nuo jūrų ir apsupta trijų galingų kaimynų, prarado galimybę savarankiškai

vystytis.1794 m. sukilimasNepatenkinti esama padėtimi Gegužės 3-iosios dienos konstitucijos šalininkai sukilo prieš Rusiją. Jie reikalavo išvesti Rusijos kariuomenę, atkurti valstybę 1772 m. sienomis ir pratęsti Ketverių metų seimo reformas.

1794 m. kovo mėn. Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo Tadas Kosciuška. Balandžio vid. sukilimas persimetė ir į Lietuvą. Vilniuje sukilimą organizavo ir vėliau visos Lietuvos sukilėliams vadovavo Jokūbas Jasinskis. Sukilėliai sudarė vyriausybę - Lietuvos tautinę aukščiausiąją tarybą.

Savarankiška Lietuvos sukilėlių politika Lenkijoje buvo sutikta su nepasitikėjimu. Todėl gegužės pab. lenkų valdžia panaikino Lietuvos tautinę aukščiausiąją tarybą ir nušalino J. Jasinskį nuo vado pareigų. Kol sukilėliai aiškinosi vidaus nesu-

tarimus, Rusija pasiuntė sukilimui malšinti gausesnę, geriau apmokytą kariuomenę. Iki rugsėjo pab. sukilimas Lietuvoje buvo numalšintas. Lenkijoje sukilėlių kovos pasibaigė lapkričio mėn.

Trečiasis padalijimas ir Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimasPo 1794 m. sukilimo Lenkijos-Lietuvos valstybės teritoriją okupavo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos kariuomenės. Šios valstybės 1795 m. spalio mėn. Peterburge pasirašė Lenkijos-Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo aktą.

Buvusios valstybės sostinės atiteko: Vilnius — Rusijai, senoji Lenkijos sostinė Krokuva - Austrijai, o Varšuva - Prūsijai. Po Trečiojo padalijimo Rusijai teko Kuršas, vakarinės gudų žemės, Volynė ir Lietuva iki Nemuno. Lietuvos Užnemunė atiteko Prūsijai. Kitos Lenkijos žemės teko Prūsijai ir Austrijai. 1797 m. sausio mėn. buvo pasirašytas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos aktas, kuriuo galutinai buvo užbaigtas ir "įteisintas" Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas.

Klausimai ir užduotys

1. Apibūdinkite Lenkijos-Lietuvos valstybės ūkinę ir politinę padėtį XVIII a. antrojepusėje.2. Kuo reikšmingos Ketverių metų seimo vykdytos reformos?3. Kokią valstybės valdymo tvarką įtvirtino 1793 m. gegužės 3 d. konstitucija?4. Kokios priežastys lėmė Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimą?

8. Konsulatas ir imperija Prancūzijoje

Tadas Kosciuška (1746-1817) - kilęs iš LDK Naugarduko vaivadijos neturtingo bajoro šeimos. Laikė save lietuviu - kaip

tuomet buvo įprasta, sakėsi esąs gudų kilmės, lietuvių tautybės. Dalyvavo JAV kolonistų nepriklausomybės kare prieš

anglus. 1792 m. pasižymėjo kare su Rusijos kariuomene, rėmusią Targovicos konfedera-

tus. 1794 m. sukilimo organizatorius

1799 m. konstitucijaPrancūzijoje, praėjus mėnesiui po Briumero 19-osios perversmo, buvo priimta nauja konstitucija. Pagal ją Prancūzija liko respublika su labai sudėtinga valdymo sistema. Vykdomoji valdžia buvo suteikta trims konsulams, iš kurių pirmasis turėjo neribotą valdžią. Kiti du konsulai turėjo tik patariamojo balso teisę. Pirmuoju konsulu tapo Napoleonas Bonapartas. Jis turėjo teisę skirti ministrus vadovauti vidaus ir užsienio politikai. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo padalyta Tribunatui, Įstatymų leidžiamajai ir Valstybės tarybai. Įstatymo projektas turėjo būti svarstomas kiekvienoje iš šių institucijų, po to patekdavo į Senatą, kurio narius tvirtino pirmasis konsulas. Kiekvieną Senato patvirtintą įstatymo projektą pasirašydavo Napoleonas. Taip įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pavaldi vykdomajai valdžiai. Ši konstitucija sudarė sąlygas įsitvirtinti neribotai Napoleono valdžiai. Laikotarpis nuo Direktorijos žlugimo iki imperijos paskelbimo Prancūzijoje vadinamas Konsulatu.

Napoleono vidaus politikaNapoleonas valdymo pradžioje siekė nutraukti sukilimą Vandėjoje ir sustabdytiDirektorijos metais paplitusį plėšikavimą keliuose, kuris buvo virtęs didžiule nelaime. Su plėšikais buvo susidorota greitai ir negailestingai -baudžiant mirties bausme. Kovodamas su sukilėliais Vandėjoje, Napoleonas laikėsi kitokios taktikos: pažadėjo amnestuoti tuos, kurie sudės ginklus, sušvelnino antibažnytinę politiką, todėl sukilimas ėmė silpnėti. Siekdamas centralizuoti valdžią, Napoleonas ėmėsi didelių reformų. Buvo panaikintos renkamos departamentų savivaldybės. Jas pakeitė prefektūrų sistema. Dabar vidaus reikalų ministras skyrė prefektą, kuris turėjo neribotą valdžią. Buvo pertvarkyta ir teismų sistema: atsisakyta prisiekusiųjų tarėjų, o visi teismo organai priklausė nuo centrinės valdžios. Siekdamas išspręsti opiausią nuo revoliucijos pradžios Prancūzijos vidaus politikos problemą, Napoleonas 1801 m. sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panaikintas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija. Popiežius naujiems savininkams pripažino per revoliuciją išparduotas Bažnyčios žemes ir sutiko, kad aukštuosius Bažnyčios pareigūnus skirtų valstybė. Taip buvo sureguliuoti Katalikų bažnyčios ir naujos Prancūzi jos valdžios santykiai.

Napoleono politikoje didelis dėmesys buvo skirtas Policijos ministerijai, kuriai vadovavo Ž. Fušė. Ši ministerija tvarkė įvairią visuomeninę veiklą. Napoleonas apribojo spaudos laisvę. Iš 73 laikraščių 60 buvo uždaryta, o likusiųjų veiklą griežtai kontroliavo valstybė.

Reformuota buvo ir švietimo sistema. Švietimui vadovavo žinyba, vadinama "Universitetu". Ji vadovavo aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, ruošusioms kadrus civilinei ir karinei tarnybai. Reforma beveik nepalietė pradžios mokyklų.

Napoleonas pasirūpino ir emigrantais, kurie per revoliuciją buvo pasitraukę iš Prancūzijos. 1802 m. buvo išleistas nutarimas, pagal kurį visi emigrantai, prisiekę ištikimybę naujai santvarkai, galėjo grįžti į Prancūziją. Daugelis emigrantų, pasinaudodami šia galimybe, grįžo į tėvynę.

Prancūzijoje buvo įsteigtas Garbės legiono ordinas (tebeteikiamas ir šiais laikais), kuriuo būdavo apdovanojama už reikšmingus karinius ir civilinius nuopelnus.

Napoleonas įtvirtino naują valstybės santvarką, centralizavo šalies valdy mą, sustabdė valstybės turto grobimą ir spekuliaciją, sušvelnino padėtį Vandėjoje, likvidavo daugelį plėšikų gaujų.

Napoleono karų pradžia1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti.

1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batavijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame plebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos".

Ekonomikos augimas

Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo vystymuisi tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Prancūzija XIX a. pr. po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės.

1800 m. buvo įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleo-nas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą.

Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai.

Civilinis kodeksasPasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Ci-vilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus.

Imperijos paskelbimasNuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žernes. 1804 m. balan džio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite.

1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitaip Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Karūnavimo iškilmės Paryžiuje vyko keletą dienų. Mieste švietė daugybė iliuminacijų, grojo muzika, griaudėjo patrankų salvės.

Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnūs imperatoriaus rūmai, sugrąžinti rūmų titulai,

"Anglija (ministras pirmininkas V. Pitas) ir Prancūzija (Napoleonas) dalijasi pasaulį

karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai nebuvo grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę.

Klausimai ir užduotys

1. Apibūdinkite 1799 m. konstituciją. Kuo ji skyrėsi nuo visų kitų Prancūzijoje priimtų konstitucijų?2. Koks buvo pagrindinis Napoleono vykdomų pertvarkymų tikslas?3. Kodėl Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi?4. Kodėl per Prancūzijos karą su užsienio valstybėmis pakilo šalies ekonomikos lygis?5. Kokią reikšmę Napoleono užkariautoms šalims turėjo civilinis kodeksas?6. Kodėl įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai siekė {vesti paveldimą monarchiją?7. Koks buvo popiežiaus vaidmuo karūnacijos iškilmėse?

9. Napoleono karai

"Banginio ir liūto kova"Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro - ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats", - pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė.

Prancūzijos karas su nauja koalicijaKilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija.

Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos lai -vynas iki pat XX a. pr. tvirtai įsiviešpatavo jūrose.Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjungininkų pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją.

Šventosios Romos imperijos panaikinimasPasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įjugta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse.

Prūsijos okupacijaPrūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo į koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusi Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį su Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas.

Kontinentinė blokada

1806 m. lapkričio 21d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalinis buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes į Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją butų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą.

Tilžės taikaNapoleono pergalės prieš Austriją ir Prūsiją ypač baugino Rusiją. Pirma, Prancūzijos sienos artėjo prie Rusijos. Antra, lenkų atstovai kvietė Napoleoną atkurti Lenkijos valstybingumą. Trečia, manyta, kad Napoleonas sieks Rusijos prisijungimo prie kontinentinės blokados. Šios priežastys paskatino Rusiją tęsti karą prieš Prancūziją. Lapkričio mėn. Napoleono vadovaujama kariuomenė įžengė į lenkų žemes. Lenkai prancūzus pasitiko džiaugsmingai, nes tikėjosi,kad Napoleonas padės susigrąžinti valstybingumą.

Lemiami mūšiai su Rusijos kariuomene įvyko 1807 m. Rytprūsiuose. Rusijos kariuomenei patyrus didžiulių nuostolių, caras Aleksandras sutiko sudaryti paliaubas ir pradėti taikos derybas. Napoleonas tęsti karo su Rusija taip pat negalėjo, nes tam reikėjo daug geriau pasiruošti.

1807 m. liepos 8 d. buvo pasirašyta Tilžės taikos sutartis. Pagal ją buvo žymiai sumažinta Prūsijos teritorija, o iš jai priklausiusių žemių Lenkijoje buvo įkurta Varšuvos kunigaikštystė. Be to, Prūsija turėjo sumokėti didelę kontribuciją ir prisijungti prie kontinentinės blokados. Napoleonas ir Aleksandras pasirašė slaptą gynybos ir puolimo sąjungą. Rusija pripažino visus Napoleono užkariavimus ir prisijungė prie kontinentinės blokados.

Po Tilžės taikos sutarties Napoleonas pasiekė savo galybės viršūnę. Prūsija, turėdama tik mažą teritoriją, besąlygiškai pakluso Napoleonui. Austrija ir Rusija po pasirašytų taikos sutarčių taip pat buvo priverstos paklusti Prancūzijos diktatui. Tik vienintelė Anglija tebetęsė kovą prieš Prancūziją. Pajamos, kurias Prancūzija gaudavo plėšdama pavergtas šalis, padengė visas karo išlaidas. "Karas turi pats save maitinti", - sakydavo Napoleonas.

Klausimai ir užduotys1. Kodėl Napoleonas pradėjo karą su Anglija?2. Kokie buvo svarbiausi 1805 m. karo įvykiai Europoje?3. Koks buvo pagrindinis kontinentinės blokados tikslas?4. Kodėl Napoleonas panaikino Šventosios Romos imperiją?5. Kaip pasikeitė Prancūzijos padėtis po Tilžės taikos ?

10. Lietuva Rusijos imperijoje 1795-1814 m.Carizmo politika LietuvojeRusijos vidaus ir užsienio politiką lėmė siekis sustiprinti imperijos galią ir įtaką. Jekaterina II užimtose Lenkijos-Lietuvos žemėse siekė užtikrinti "ramybę ir stabilumą", o gyventojus paversti paklusniais Rusijos imperijos pavaldiniais. Visus valdžios postus naujai sudarytose gubernijose užėmė iš Peterburgo atsiųsti žmonės. Tačiau apskrityse buvo palikti bajorų seimeliai, kurie iš savųjų rinko apskrities valdžią ir teisėjus. Rinkimų teisės buvo susiaurintos: rinkti galėjo tik tie bajorai, kurie turėjo ne mažiau kaip 10 baudžiauninkų vyrų.

Pasikeitė miestų valdymas. Dauguma miestų buvo priskirti prie miestelių. Jie neteko savivaldos teisių. Dvaro savininkas būdavo ir miestelio šeimininkas. Didieji miestai - gubernijų ir apskričių centrai - gavo savivaldos teises. Reikšmingas gubernijų ir apskričių miestų gyventojų sluoksnis buvo pirkliai.

Valstiečiai liko baudžiauninkais. Juos valdė vietos dvarininkas. Buvo pakeisti tik mokesčiai ir įvesta rekrutų prievolė.

Rusų valdžia perėmė LDK valstybines žemes, uždraudė arba apribojo naudotis aktyviausių sukilėlių valdomis. Nemažai šių žemių buvo išdalyta rusams, daugiausia Jekaterinos II favoritams. Dalis buvusio valstybės turto teko ir vietiniams dvarininkams. Taip buvo siekiama sudaryti dvarininkijos sluoksnį - pati-kimą caro valdžios atramą.

Mirus Jekaterinai II, Rusijos valdovu tapo jos sūnus Pavlas I. Jis laikėsi visai priešingos politikos nei motina. Lietuvai jo valdymas atnešė nemažų pakeitimų ir tam tikrą palengvėjimą. Pavlas I amnestavo daugumą politinių kalinių ir buvusių sukilėlių tremtinių, tarp jų ir patį T. Kosciušką. 1797 m. jo įsakymu turėjo būti atkurtas Vyriausias Lietuvos tribunolas, sugrąžintas Lietuvos Statutas.

1801 m. po Pavlo I nužudymo naujuoju Rusijos valdovu tapo jo sūnus Aleksandras I, kuris buvo kupinas ryžto vykdyti reformas, kelti kultūrą. Tačiau pradėtos reformos neatnešė didelių permainų. Buvo galvojama net apie valstiečių išlaisvinimą nuo baudžiavos. 1803 m. imperatorius išleido įsaką "Dėl laisvų žemdirbių", pagal kurį dvarų savininkai galėjo atleisti nuo baudžiavos valstiečius su žeme už išpirką. Kai kurie dvarininkai iš tikrųjų iš savo dvarų paleido valstiečius, tačiau be žemės.

Svarbi Lietuvai buvo 1802-1804 m. švietimo reforma. Visa Rusijos imperijos teritorija buvo padalyta į 6 švietimo apygardas, kurių centruose turėjo būti universitetai. Tarp šešių švietimo apygardų buvo įsteigta ir Vilniaus švietimo apygarda. Jos centru tapo Vilniaus imperatoriškasis universitetas, 1803 m. per-tvarkytas iš Lietuvos Vyriausiosios mokyklos. Globėju buvo paskirtas Adomas Jurgis Čartoriskis.

Bandymai atkurti Lietuvos Didžiąją KunigaikštystęRusų okupacija ir toliau slėgė kraštą. Lietuvos aukštuomenė puoselėjo viltis atkurti valstybę. Tačiau daug kas priklausė nuo tarptautinių sąlygų. O jos buvo palankios.

Napoleonas, sėkmingai žygiuodamas per Europą, siekė sukelti buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės viltis atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. 1807 m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta ir baudžiava. Valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės.

1811 m. buvo sukurtas LDK atkūrimo Rusijos globoje projektas. Pagrindinis jo sumanytojas buvo dvarininkas Mykolas Kleopas Oginskis. Tuo metu Rusija ir Prancūzija ruošėsi karui. Lietuvos bajorijai šis momentas atrodė tinkamas pagerinti santykius su caro valdžia. Naujo karo su Prancūzija išvakarėse carui Aleksandrui I buvo svarbu užsitikrinti Lietuvos bajorijos paramą. Lenkijos visuomenė aiškiai stojo už Napoleoną, tikėdamiesi, kad prie Varšuvos kunigaikštystės bus prijungtos ir Rusijos valdomos buvusios Abiejų tautų Respublikos žemės. M. K. Oginskis įtikinėjo carą Aleksandrą I, kad atkūrus LDK tuo pačiu būtų užkirstas kelias Napoleono įtakai Lietuvoje. Lietuvos bajorų planai atkurti LDK Rusijos imperijos sudėtyje liudijo Lietuvos valstybingumo tradicijų gyvybingumą. Buvo ir kitas valstybingumo atkūrimo planas - norėta atkurti visą Lenkijos karalystę, turinčią 1772 m. sienas. Tuo metu Rusijos tarp-tautinė ir vidaus padėtis nebuvo tvirta, todėl Aleksandras l buvo priverstas valdantiems "imperijos pakraščių" sluoksniams daryti nuolaidų, bent jau su jais tartis. Tačiau karas su Napoleonu ir jo baigtis iš esmės pakeitė situaciją.

Prancūzmetis ir jo padariniai

Karo su Napoleonu išvakarėse caras Aleksandras I buvo atvykęs į Lietuvą ir tikrino savo armijos pasirengimą. Birželio 24 d. Napoleonas su pagrindinėmis pajėgomis persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Caras, jo kariuomenė bei Rusijos šalininkai pasitraukė iš Lietuvos.

Po keturių dienų Napoleono daliniai užėmė Vilnių. Tą dieną "Lietuvos dienraštis" vadino "nepaprasta, skelbiančia kraštui ir miestui naujos epochos pradžią<...>". Lietuvoje Napoleonas įkūrė laikinąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybę (komisiją).

Lietuvos visuomenė Napoleoną sutiko palankiai. Dalis bajorų siekė atkurti Napoleono globojamą LDK. Tačiau imperatoriui buvo svarbiausia papildyti armiją naujais kareiviais bei aprūpinti ją maistu. Laikinoji Lietuvos valdžia apsiėmė suformuoti 4 pėstininkų ir 5 raitelių pulkus. Napoleonas abejingai žiūrėjo į Lietuvos ateitį ir viltys atgaivinti LDK greitai ėmė gesti.Napoleono kariuomenė negailestingai plėšė kraštą. Besitraukianti prancūzų kariuomenė, bado ir didelių šalčių vejama, gruodžio mėn. pasiekė Vilnių, kuriame išsilaikė tik dvi dienas. Be tvarkos bėganti armija net nepajėgė pasinaudoti Vilniuje sukauptais ištekliais. Gruodžio 11-ąją į Vilnių įžengė Rusijos kariuomenė, vadovaujama Michailo Kutuzovo, kuris prieš karą du kar tus buvo Lietuvos generalgu-bernatoriumi. Į Vilnių atvykęs caras Aleksandras I pasirašė manifestą, skelbiantį karo su Napoleonu pabaigą.

Pasitraukus Napoleono armijai, Lietuvoje buvo grąžinta caro valdžia. Nepaisant paskelbtos amnestijos, pradėta persekioti Napoleono šalininkus. Nepabėgę į užsienį, buvo išsiųsti į Rusiją, kai kuriems buvo iškeltos bylos, atimti dvarai. Per karą ir vadinamą prancūzmetį kraštas neteko daug žmonių, teliko trečdalis gyvulių, sunaikinta pusė pasėlių ploto, sudegė daug pastatų. Atkurti ūkį prireikė daug lėšų ir laiko.

Klausimai ir užduotys

1. Apibūdinkite naują Lietuvos valdymą ir palyginkite su ankstesne krašto padėtimi.2. Ko siekė Lietuvos bajorai iki 1812 m. Rusijos karo su Napoleonu?3. Kaip pasikeitė Lietuvos bajorijos pozicija Napoleonui užėmus Lietuvą?4. Kodėl dauguma Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti Napoleono valdžia?

11. Napoleono imperijos žlugimas

Ispanų pasipriešinimas prancūzamsPasirašęs Tilžės taikos sutartį, Napoleonas pradėjo ruoštis žygiui į Pirėnų pusiasalį. Pagrindinis šio žygio tikslas buvo priversti Ispaniją ir Portugaliją laikytis kontinentinės blokados. 1807 m. pab. prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Portugalijos sostinę Lisaboną. Kitų metų pradžioje Napoleonas pradėjo karą su Ispanija. Kovo mėn. maršalo J. Miurato daliniai užėmė Madridą. Ispanijoje buvo panaikinta Burbonų valdžia, o naujuoju šalies karaliumi Napoleonas paskelbė savo brolį Juozapą. Atrodė, kad tikslas pasiektas ir Ispanija galutinai užkariauta. Tačiau netikėtai pačiam Napoleonui ir visai Europai, apsiginklavę anglų ginklais, pasipriešino Ispanijos valstiečiai partizanai. Šalyje kilo partizaninis karas, vadinamas "gerilja". Ispanijoje prancūzai patyrė fanatišką gyventojų neapykantą. Napoleonas, niekindamas ispanų sukilėlius, vadino juos "driskiais". Sukilimas Ispanijoje plėtėsi ir 1808 m. vid. prancūzai valdė tik šiaurės Ispaniją iki Ebro upės. Tuo pat metu, sukilus portugalams, kuriems padėjo Anglijos kariuomenė, prancūzai prarado Portugaliją. 1808 m. pab. Napoleonas pradėjo naują Ispanijos puolimą ir gruodžio mėn. prancūzai vėl užėmė Madridą. Ypatingai atkakliai prancūzams priešinosi Saragosos miestas, kurį jie buvo apsiautę net kelis mėnesius. Maršalui Lanui užėmus Saragosą, tris savaites mieste vyko baisios kautynės. "Koks karas! Būti priverstam žudyti tiek narsių žmonių arba tegu net bepročių! Ši pergalė teikia vien sielvartą!" - pasakė maršalas Lanas, kai žygiavo krauju paplūdusiomis miesto gatvėmis. Tačiau ir tai nepalaužė ispanų. Atrodė, kad kuo sukilusiems gyventojams blogiau sekasi, tuo įnirtingiau jie priešinasi. Nors galiausiai prancūzams ir pavyko nugalėti ispanus, tačiau Napoleonas buvo priverstas Ispanijoje laikyti 300 tūkst. geriausių savo karių. Atkaklus ispanų pasipriešinimas prancūzams suteikė vilčių Napoleono užkariautoms šalims. "Galiausiai Ispanijoje sutvisko saulės spindulėlis", - sakė vokiečiai, tikėdamiesi, kad pasipriešinimo kova prieš Napoleoną kils ir jų šalyse.

Karas su AustrijaAtsigavusi po 1805 m. sutriuškinimo, Austrija ėmėsi rengtis naujam karui su Prancūzija. Napoleonas, prieš vykdamas į karą su Austrija, pasakė: "Per du mėnesius priversiu Austriją sudėti ginklus ir tada, jeigu prireiks, vėl keliausiu į Ispaniją". 1809 m. austrų kariuomenė, vadovaujama erchercogo Karolio, įsiveržė į Bavariją. Napoleonui pavyko atremti austrų puolimą, tačiau jie grūmėsi daug narsiau ir atkakliau negu mūšiuose prie Marengo ir Austerlico. Per karą su Austrija Napoleonas paskelbė, kad Romos miestą ir visas popiežiaus valdas prijungia prie Prancūzijos. Popiežius buvo suimtas ir nugabentas į Prancūziją. Po mėnesio nuo karo pradžios su Austrija prancūzai užėmė Vieną. Tačiau Austrijos imperatorius neprarado vilties ir tęsė karą toliau. Lemiamas prancūzų ir austrų mūšis įvyko 1809 m. prie Vagramo kaimo. Austrai patyrė tokį pat pralaimėjimą kaip ir prie Austerlico. 1809 m. spalio mėn. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija negalėjo turėti daugiau kaip 150 tūkst. vyrų kariuomenę, ji taip pat prarado išėjimą prie Adrijos jūros, turėjo sumokėti didelę kontribuciją ir. prisijungti prie kontinentinės blokados. Teritorija, Austrijos užgrobta per Tre&įajį Lenkijos-Lietuvos padalijimą, buvo prijungta prie Varšuvos kunigaikštystės.

Pasirašius taiką su Austrija, Napoleono imperija pasiekė savo galybės viršūnę. Napoleonas, siekdamas užtikrinti dinastijos paveldimumą, 1810 m. vedė Austrijos imperatoriaus dukrą Mariją Liudviką. Hanzos pirkliai po šių vestuvių kalbėjo: "Dabar galas karams, Europoje atstatyta pusiausvyra, prasideda laiminga era". Vienintelė Anglija tebetęsė karą su Prancūzija. Napoleonas nusprendė dar labiau sugriežtinti kontinentinę blokadą ir galų gale "parklupdyti Angliją ant kelių". Tačiau tam trukdė neaiški Rusijos imperatoriaus politika. Rusija prastai laikėsi kontinentinės blokados, pro pirštus žiurėjo į angliškų prekių kontrabandą, padidino muitus

prancūziškoms prekėms. Napoleonas, manydamas, kad tik jėga privers Rusiją laikytis kontinentinės blokados, ėmė rengtis karui su Rusija.

Žygis į RusijąDaugelis politikų abejojo Napoleono karo sėkme Rusijoje. Tačiau Napoleonas buvo įsitikinęs savo pergale ir abejojusiam generolui tarė: "Dar treji metai ir aš - viso pasaulio viešpats".Karui su Rusija Napoleonas subūrė 612 tūkst. kariuomenę, kurios tik pusę sudarė prancūzai. Kita kariuomenės dalis buvo sudaryta iš Prancūzijos pavergtų šalių žmonių. 1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos kariuomenė persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Rusijos teritoriją. Napoleonas lemiamame mūšyje siekė sutriuškinti rusų karines pajėgas ir užimti Maskvą. Rusijos karinė vadovybė, vengdama tokio mūšio, kartu su kariuomene traukėsi į Rusijos gilumą. Traukdamiesi rusai pakeliui naikino viską, kuo galėtų pasinaudoti prancūzų kariuo-menė. Vyriausiasis rusų kariuomenės vadas M. Kutuzovas manė, kad, prancūzams nutolus nuo savo rezervų, maisto ir pašarų stygius, neįprastas klimatas pražudys Napoleoną Rusijoje. Caras Aleksandras I buvo nepatenkintas tokiais Rusijos armijos veiksmais ir reikalavo stoti į mūšį su prancūzais. Rugsėjo 7 d. prie Borodino kaimo įvyko mūšis, kuriame visiškos pergalės nepasiekė nė viena pusė. M. Kutuzovas, norėdamas išgelbėti likusią armiją, nusprendė Maskvą atiduoti prancūzams be mūšio. Rugsėjo 14 d. prancūzai įžengė į ištuštėjusią Rusijos sostinę. Netrukus Maskvoje prasidėjo gaisrai, kuriuos sukėlė besi traukdami rusai. Napoleonas, žiūrėdamas pro Kremliaus langus į gaisrų nušviestą padangę, tarė: "Koks baisus reginys! Tai jie patys padeginėja... Koks ryžtas! Kokie žmonės! Tai - skitai!" Maskvoje Napoleonas ėmė suvokti artė jančios pražūties grėsmę ir Aleksandrui I pasiūlė palankiomis sąlygomis pra dėti taikos derybas. Tačiau Rusijos caras į Napoleono kelis kartus siųstus pasiūlymus neatsakė. Po mėnesio prancūzų kariuomenė ėmė trauktis iš Maskvos. Napoleonas ketino trauktis karo nepaliestu keliu į Smolenską. Tačiau M. Ku-tuzovui užkirtus kelią, prancūzai buvo priversti trauktis nuniokotu keliu. Besitraukiančią prancūzų kariuomenę nuolatos puldinėjo kazokai ir valstiečių partizanai, kurie sekino prancūzų jėgas. Be to, prancūzus užklupo šalta, nelauktai anksti prasidėjusi žiema. Katastrofiškai prancūzams baigėsi ir kėlimasis per Berezinos upę. Gruodžio mėn. Napoleono kariuomenės likučiai persikėlė per Nemuną. Napoleonas, perdavęs kariuomenės vadovavimą maršalui J. Miuratui, nuskubėjo į Paryžių.

Leipcigo mūšis. Napoleonas atsisako sosto1812 m. gruodžio 18d. Napoleonas pasiekė Paryžių. Grįžęs į Prancūziją, jis siekė sukurti naują kariuomenę ir jos pagalba susigrąžinti pašlijusį viešpatavimą Europoje. 1813 m. pavasarį buvo sudaryta dar viena antiprancūziška koalicija, į kurią įėjo Anglija, Rusija, Prūsija ir Švedija. Anglija naująją koaliciją rėmė nešykštėdama pinigų. Austrija prisijungė prie šios koalicijos tik tada, kai Napoleonas atmetė visus sąjungininkų pasiūlymus sudaryti taiką ir atsisakyti užkariautų žemių į rytus nuo Reino. Napoleonas nenorėjo daryti sąjungininkams jokių nuolaidų, tikėdamasis juos įveikti viename dideliame mūšyje. Pa grindinis Napoleono tikslas kovojant su naująja koalicija buvo viskas arba nieko. Sudarytos koalicijos karinės pajėgos pranoko prancūzų jėgas. Sąjungininkai turėjo beveik 850 tūkst. kareivių, o Napoleonas - 550 tūkst. Lemiamas Napoleono ir sąjungininkų susirėmimas įvyko 1813 m. spalio 16-19 d. prie Leipcigo. Šis mūšis, dar vadinamas "tautų mūšiu", buvo pats didžiausias per visą Napoleono karų laikotarpį. Napoleono kariuomenė buvo nugalėta ir pasitraukė už Reino. Spalio 16-19 d. prancūzai neteko apie 65 tūkst., o sąjungininkai -apie 60 tūkst. karių. 1814 m. pr. sąjungininkai įžengė į Prancūziją ir kovo 31d. užėmė Paryžių. Napoleonas atsisakė sosto savo sūnaus naudai. Sąjungininkų monarchai paskelbė, kad derybų su Napoleonu neves ir pripažins tą vyriausybę, kurią išsirinks prancūzų tauta. Senatas netrukus priėmė nutarimą, pagal kurį į Prancūzijos sostą buvo sugrąžinta Burbonų dinastija. Naujuoju Prancūzijos valdovu tapo Liudviko XVI brolis - Liudvikas XVIII.

Napoleonas iki gyvos galvos buvo ištremtas į nedidelę Elbos salą prie Itali jos krantų. Jis buvo paskirtas Elbos salos valdytoju ir pagal susitarimą su sąjungininkais galėjo pasiimti su savimi į salą vieną gvardijos batalioną.

Klausimai ir užduotys1. Kodėl prancūzų kariuomenei taip sunkiai sekėsi įsitvirtinti Ispanijoje?2. Kokios buvo 1809 m. karo pasekmės Austrijai?3. Kodėl M. Kutuzovas Maskvą prancūzams atidavė be mūšio?4. Kokios priežastys nulėmė prancūzų pralaimėjimą Rusijoje ?5. Kaip pasikeitė Prancūzijos padėtis po Leipcigo mūšio ?

12. Vienos kongresas

"Šokantis kongresas"Prancūzijai pralaimėjus karą su sąjungininkais, Europos valdovai 1814 m. rugsėjo mėn. suvažiavo į Vieną. Austrijoje prasidėjusio Vienos kongreso pagrindinis tikslas buvo išspręsti pokario Europos sutvarkymo klausimus. Į kongresą atvyko 216 visų Europos valstybių atstovų, tarp kurių buvo du imperatoriai, keturi karaliai ir daug žymių politikos veikėjų. Vienos kongreso dalyviams kiekvieną dieną buvo rengiami pokyliai, spektakliai, medžioklės. Vienoje buvo juokaujama: "Rusijos imperatorius myli, Danijos karalius geria, Viurtenbergo karalius valgo, Prūsijos karalius galvoja, Bavarijos karalius kalba, o Austrijos imperatorius užmoka". Todėl kongresas ir buvo pavadintas "šokančiu kongresu". Nors Vienoje buvo susirinkę visų Europos valstybių atstovai, tačiau lemiamą žodį turėjo Anglija, Prūsija, Rusija, Austrija ir nugalėtoji Prancūzija.

Didžiųjų valstybių nesutarimai kongreseKongrese išryškėjo karą laimėjusių valstybių prieštaravimai. Rusija siekė gauti Varšuvos kunigaikštystę ir sustiprinti Prūsijos valstybę, kaip savo sąjungininkę. Austrai norėjo įsitvirtinti Italijoje ir neleisti Prūsijai išplėsti savo įtakos vokiečių žemėse. Prūsija tikėjosi prisijungti Saksoniją ir vokiečių žemėse užimti vyraujančią poziciją. Prancūzija ketino išsaugoti ikirevoliucines šalies sienas ir neprarasti savo vaidmens Europoje. Anglijai rūpėjo išlaikyti jėgų pu-siausvyrą kontinente, neleidžiant įsiviešpatauti nė vienai valstybei. Ypač buvo susiginčyta dėl Saksonijos likimo. Prūsijai, siekiančiai gauti Saksoniją, ryžtingai pasipriešino Austrija ir Prancūzija. Tačiau valstybių nesutarimus apramino gauta žinia apie Napoleono , pabėgimą iš Elbos salos.

"Šimtas dienų"Gyvendamas tremtyje, Napoleonas atidžiai stebėjo Liudviko XVIII valdymą. Bajorija ir dvasininkija iš Burbonų reikalavo sugrąžinti revoliucijos metais iš jų atimtas žemes ir atstatyti feodalines privilegijas. Didelis nepasitenkinimas kariuomenėje kilo dėl kareivių ir karininkų atleidimo iš tarnybos. Neaiški Burbonų politika ir feodalinės tvarkos atkūrimo grėsmė sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą nauja valdžia. Napoleonas žinojo ir apie didelius nesutarimus, Vienos kongrese kilusius tarp sąjungininkų.1815 m. kovo l d., palikęs Elbos salą, Napoleonas su l 100 ginkluotų kareivių išsilaipino Prancūzijos pietuose. Burbonų nuostabai, Napoleoną prancūzai pasitiko šaukdami: "Tegyvuoja imperatorius!" Visi kariniai daliniai, pasiųsti prieš Napoleoną, perėjo į jo pusę. Kovo 10d. Napoleonui pasidavė ir antrasis pagal dydį Prancūzijos miestas Lionas. Marša las M. Nėjus taip pat perėjo į Napoleono pusę. Vienam rojalistų karininkui paprieštaravus M. Nėjui dėl tokio poelgio, jis atsakė: "O ką, jūsų nuomone, reikėjo daryti? Argi aš galiu dviem rankom sustabdyti jūrą?" 1815 m. kovo 20 d., nė karto neiššovęs, Napoleonas įžengė į Paryžių. Minios žmonių jį pasitiko prie Tiuilri rūmų, džiaugsmingai skanduodamos: "Tegyvuoja imperatorius! Šalin dvasininkus! Šalin bajorus!" Balandžio mėn. Napoleonas priėmė naują konstituciją, kurioje gerokai buvo sumažintas rinkėjų ir renkamųjų turto cenzas, užtikrinta spaudos laisvė.

Sąjungininkai, pamiršę nesutarimus, sukūrė septintąją antiprancūziškąją koaliciją. Napoleoną, kaip "žmonijos priešą", paskelbė už įstatymo ribų. Jis, parengęs naują kariuomenę, įsiveržė į Belgiją. Anglai ir prūsai, pirmieji iš visų sąjungininkų suskubę atvykti į Belgiją, pasitiko Napoleoną. Lemiamas mūšisįvyko 1815 m. birželio 18d. prie Vaterlo, netoli Briuselio. Anglų kariuomenė, vadovaujama A. Velingtono, sugebėjo atlaikyti prancūzų puolimą, o laiku į mūšio lauką atskubėjusi Prūsi jos armija nulėmė visą kovos eigą. Po Vaterlo mūšio pralaimėjimo Napoleonas antrą kartą atsisakė sosto savo sūnaus naudai. Antrasis jo viešpatavimas, trukęs šimtą dienų, baigėsi. Napoleonas ketino išplaukti į Ameriką, bet, anglų laivams užblokavus kelius į vandenyną, jis pasidavė į nelaisvę. Anglų valdžia Napoleoną ištrėmė į šv. Elenos salą Atlanto vandenyne.

Taikos sutartis su PrancūzijaNapoleono "šimtas dienų" sąjungininkus paskatino sugriežtinti taikos sutarties su Prancūzija sąlygas. Vienos kongreso nutarimu Prancūzijos sienos buvo grąžintos į 1789 m. ribas. Apskritai sienų klausimas buvo išspręstas Prancūzijos naudai. Jai buvo uždėta 700 mln. aukso frankų kontribucija. Šiaurės rytų departamentai buvo užimti sąjungininkų kariuomenės iki tol, kol Prancūzija išmokės kontribuciją. Prancūzija turėjo atiduoti sąjungininkams ir karo laivyną. Liudvikas XVIII buvo pripažintas Prancūzijos karaliumi, o vyriausybės veiklą turėjo kontroliuoti nuolatos Paryžiuje veikianti keturių sąjunginių valstybių Ambasadorių konferencija.

Vokietijos sąjungaVienos kongrese buvo įtvirtintas 1806 m. Napoleono įvykdytas Šventosios Romos imperijos panaikinimas. Vietoj kelių šimtų Vokietijos valstybėlių pasiliko 34 valstybės ir 4 laisvieji miestai (Bremenas, Hamburgas, Liubekas, Frankfurtas prie Maino). Šios naujai įkurtos valstybės buvo pavadintos Vokietijos sąjunga. Joms buvo suteikta teisė priimti konstitucijas ir įkurti luomų atstovavimo įstaigas. Vokiečių valstybių tarpusavio ginčus turėjo spręsti

Frankfurte prie Maino posėdžiavęs sąjunginis seimas. Vienos kongresas įtvirtino Vokietijos susiskaldymą ir Austrijos dominavimą Vokietijos sąjungoje.

Teritoriniai pokyčiai Europoje1815 m. birželio 9 d. Vienos kongresas priėmė Baigiamąjį aktą, kuris po Napoleono karų įtvirtino naujas Europos valstybių sienas. Daugiausiai Vienos kongrese laimėjo Austrija, Rusija ir Prūsija. Austrija susigrąžino beveik visas valdas, kurias buvo praradusi per Napoleono karus. Jai atiteko turtingiausios Italijos sritys - Lombardija ir Venecija. Italijos teritorija buvo suskaldyta į aštuonias valstybes ir jose faktiškai šeimininkavo Austrija. Jos įtaka gerokai išaugo ir Vokietijoje. Rusijai atiteko didžioji Varšuvos kunigaikštystės dalis, kuri buvo pavadinta Lenkijos karalyste. Kongresas patvirtino Rusijos teisę valdyti Suomiją ir Besarabiją. Prūsija gavo ekonomiškai labiausiai išsivysčiusią Saksonijos dalį ir nedidelę Varšuvos kunigaikštystės dalį su Poznanės miestu. Jos teri toriją dabar sudarė dvi dalys, tarp kurių buvo įsiterpusios kitų vokiečių valstybių valdos. Anglams buvo pripažintos per Napoleono karus užgrobtos Olandijos kolonijos (Pietų Afrikoje Kapo kolonija, Ceilono sala) ir kai kurios Ispani jos ir Portugalijos kolonijos. Kontinentinėje Europoje anglai teritorijų negavo. Švedijai buvo perduota Norvegija, kuri anksčiau priklausė Danijai, Pietų Nyderlandams (Belgija) atiteko Olandija. Buvo atkurtas valstybinis Šveicarijos savarankiškumas, garantuotas jos neutralitetas ir respublikoniška tvarka. Sąjungininkai kur tik įmanoma restauravo ikirevoliucines santvarkas. Dinastinė valdžia buvo atkurta Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Neapolyje. Nugalėtojai siekė užtikrinti taiką Europoje.

Šventoji SąjungaNapoleono bandymas atkurti savo valdžią Prancūzijoje turėjo nepaprastai didelį poveikį sąjungininkams. Nugalėtojai manė, kad reikia sukurti sąjungą, kuri neleistų Europoje kilti naujiems karams ir revoliucijoms. 1815 m. rugsėjo mėn. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai Paryžiuje pasirašė aktą dėl "Monarchų ir tautų šventosios sąjungos" sukūrimo. Aktas patvirtino po Napoleono karų susidariusią tvarką Europoje ir garantavo, kad kam nors mėginant ją pažeisti, monarchai vieni kitiems teiks pagalbą ir paramą. Vėliau prie šio susitarimo prisijungė ir kitų Europos valstybių vadovai. Anglijos parlamentas šios sąjungos nepatvirtino, tačiau anglai savo užsienio politiką derino su Šventąja sąjunga. Šventosios sąjungos atstovai galėjo ginklu kištis į kitų Sąjungos valstybių rei kalus, jeigu reikėtų ginti "tautų ramybę ir gerovę bei saugoti taiką visoje Europoje" - vadinasi, galėjo ginklu slopinti Europoje kilusias revoliucijas.

Klausimai ir užduotys1. Kokie buvo didžiųjų valstybių ketinimai Vienos kongrese?2. Kodėl prancūzų visuomenė džiaugsmingai pasitiko Napoleoną, pabėgusį iš Elbos salos?3. Kokios buvo pasirašytos taikos sutarties sąlygos Prancūzijai?Kodėl Rusija, Austrija ir Prūsija įkūrė "Šventąją sąjungą

"?

Europa po Vienos kongreso

PRAMONES PERVERSMAS

Sąvoka "pramonės perversmas" apibudina ne vieną kokį nors įvykį. Tai milži niškų ekonominių, socialinių pokyčių epocha, kuri kiek skirtingu metu apėmė Vakarų Europą bei Šiaurės Amerikos šalis. Tuo metu neatpažįstamai pasikeitė ne tik žmonių ūkis, bet ir buitis, gyvenimo sąlygos. Kitaip sakant, buvusios agrarinės šalys, kuriose žmonių gyvenimo būdą, sąlygas lėmė žemdirbystė, vir to išsivysčiusiomis, pramonės šalimis.

Net sunku įsivaizduoti, kokiu greičiu vyko pasikeitimai. Vienas po kito pra monėje buvo įdiegiami nauji technikos išradimai, virš miestų bei naujų gyvenviečių iškilo fabrikų kaminai, per keliasdešimt metų įvyko revoliucija transporte. Europos šalis bei JAV išraižė geležinkeliai, buvo tiesinamos, gilinamos upių vagos, jos sujungiamos kanalais, kuriais plaukiojo jau ne lėti buriniai, bet patogesni, greitesni garlaiviai.

Pramonės perversmas prasidėjo XVIII a. pab. Anglijoje, turėjusioje užjūrio teritorijų, prekybinių kolonijų visose Žemės kontinentuose. Anglija buvo jūrų valstybė ir visomis jėgomis stengėsi, kad nei Prancūzija, nei kitos Europos šalys jos nepralenktų. Anglikonų tikėjimas, puritonizmas skatino anglus būti taupius, įtemptai dirbti, tai sukūrė sąlygas formuotis griežtai darbo moralei.

Minėti pasikeitimai pakeitė žmonių gyvenimo sąlygas ir būdą. Vis daugiau kaimo gyventojų traukė į miestus, ieškodami pragyvenimo šaltinio, ieškodami darbo. Miestai labai sparčiai augo. Jų gyventojus aprūpinti reikėjo kaskart vis daugiau maisto produktų, pramonės prekių, plėtėsi rinkos santykiai. Darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Todėl jie ėmė kovoti už savo teises. Kuo labiau vystėsi ekonomika, tuo europiečiai ėmė geriau gyventi. Buvo statomi geresni, patogesni namai, sparčiai keitėsi mada, neturtingesni žmonės žvalgėsi į geriau gyvenančius ir norėjo bent iš dalies perimti jų gyvenimo būdą, pamėgdžioti elgesį, aprangą. Žodžiu, pažangos Europoje šioje epochoje radosi vis daugiau.

13. Pokyčiai Europoje

'Pramonės perversmo" sąvokaPirmą kartą "pramonės perversmo" sąvoką pavartojo Frydrichas Engelsas 1844-1845 m. pasirodžiusioje

knygoje "Darbininkų klasės padėtis Anglijoje". Labai dažnai šia sąvoka apibūdinamas net visas XIX a.Pramonės perversmo epocha -tai sparčių technologijos, ekonomikos ir socialinių pokyčių epocha,

prasidėjusi baigiantis XVIII a. Anglijoje, o po to žingsnis po žingsnio apėmusi beveik visas Europos žemyno valstybes, Šiaurės Ameriką,Japoniją. Po šios revoliucijos minėtos šalys iš agrarinių visuomenių virto pramonės valstybėmis.

Pramonės perversmas nereiškia, kad buvo diegiamos vien tik techninės naujovės. Ji turėjo įtakos ne tik ekonomikai, bet ir visuomenei, valstybių užsienio politikai, miestų plėtrai, gyventojų gausėjimui.

Prasidėjęs Anglijoje, pramonės perversmas pamažu apėmė kitas Europos valstybes, bet Anglija jas buvo pralenkusi apie 50 metų.

Gyventojų gausėjimasAnglų dvasininkas ir ekonomistas Tomas Maltusas XVIII a. pab. parašytoje knygoje teigė atradęs visuomenės

raidos dėsnį. Jis manė, kad gyventojų skaičius didės labai sparčiai, t.y. geometrine progresija (l, 2, 4, 8 ir 1.1.), o maisto produktų gamyba - tik aritmetine (1 ,2 , 3, 4). Vadinasi, gausėjant žmonių, visuomenė negalės apsirūpinti maistu. Jo nuomone, tik moralinis susilaikymas,

drastiškas gimstamumo ribojimas bei tokie regreso veiksniai, kaip karas, epidemijos galėjo atitolinti bado mirtį ir žmonijos išnykimą.

Visais laikais daugelis žmonių neturėjo tiek maisto, kad galėtų sočiai pavalgyti. Istorikai teigia, kad per pastaruosius 600 metų įvairiose Europos šalyse kilo 276 badmečiai. Žmonės, išsekę nuo menko maisto, gyveno nešvariai, nežinojo priežasčių, kodėl plito įvairios ligos. Todėl ir kildavo tiek daug epidemijų. Dar XVII a. šeštadalis Europos miestų gyventojų mirdavo nuo maro. XVIII a.

ketvirtadalis Prancūzijos gyventojų mirė nuo šalį nusiaubusios raupų epidemijos. Tūkstančiai žmonių žūdavo karuose.

Viduramžiais gimstamumas ir gyventojų gausėjimas buvo ribojamas. Iki pat XVIII a. pab. sukurti šeimą galėdavo tik vyriausias valstiečio sūnus, paveldėjęs tėvų žemę, t.y. galėdavęs išmaitinti savo šeimą. Taip pat pameistrys, tapęs meistru ir įkūręs savo dirbtuvę, arba pameistrys, vedęs vienintelę meistro dukterį. Visi kiti

Šalis 1800 m. 1850 m. Austrija 14,0 17,5 Britanija 15,7 27,4 Prancūzija 27,4 35,8 Vokietija 23,0 33,4 Vengrija 5,0 13,2 Italija 17,2 24,4 Rusija 40,0 68,5 Ispanija 10,5 15,5

likdavo nesusituokę, dirbdavo ūkyje arba amatininko dirbtuvėje, tapdavo kareiviais, vienuoliais, išvykdavo į kitas šalis. Šitaip beveik pusė suaugusių vyrų ir moterų nesukurdavo savo šeimų, vadinasi vaikų gimdavo mažiau. Tik prieš du šimtus metų pusiausvyra tarp žmonių gimstamumo ir mirštamumo buvo pažeista. Nuo antrosios XVIII a. pusės gyventojų skaičius Europoje ėmė sparčiai augti.

Žmonės nebesilaikė nustatytų draudimų ir tuokėsi nepaisydami apribojimų. Be to, ir darbą jie galėjo susirasti ne tik ūkyje ar amatininko dirbtuvėje, bet ir manufaktūroje, besikuriančiuose fabrikuose. Pažanga žemės ūkyje sudarė sąlygas geriau maitintis. Gyventojų gausėjimą lėmė ir tokie faktoriai, kaip medicinos pažanga, pagerėjusios gyvenimo ir buities sąlygos.

Cechų gamybos irimasPramonės perversmo, neatpažįstamai pakeitusio žmonijos gyvenimą, prielaidų reikia ieškoti XVIII a. pr. Viena svarbiausių prielaidų ta, kad ėmė irti cechų gamyba. Dar XVII a., augant miestams, plečiantis prekybai, susidarė sąlygos Anglijoje panaikinti įvairius luominius apribojimus. Net lendlordai, stambūs žemės savininkai, pradėjo kaupti kapitalą, investuoti jį į prekybą, prekių gamybą. Tiek Anglijoje, tiek Olandijoje bei kitose Europos šalyse ėmė kurtis manufaktūros. Europos žemyno valstybėse cechų apribojimai galutinai buvo panaikinti per Napoleono karus, įvedus prancūzų civilinį kodeksą. Konkurencijai, kuri anksčiau buvo laikoma amoraliu reiškiniu, dabar jau niekas netrukdė. Prūsijoje cechai buvo panaikinti 1807 m., ir įvesta amatų laisvė. Cechai nebegalėjo varžyti amatininko, kuriam buvo suteikta laisvė nustatyti gaminių kainas bei atlyginimą savo darbininkams. XIX a. pr. Vakarų Europo je buvo išplėsta miestų savivalda. Visa tai atvėrė kelią formuotis rinkai, konkurencijai, kaupti kapitalą.

Pažanga žemės ūkyjeXIX a. pr. Europoje gyveno 20% visų žemės gyventojų. Nuo 1800 iki 1850 m. gyventojų padidėjo nuo 188 mln. iki 267 mln., t.y. 40%. Toks spartus gausėjimas nebūtų buvęs įmanomas, jei tų žmonių nebūtų buvę galima

išmaitinti. Dar XVIII a. valstiečio ūkis buvo natūrinis. Viską, ko reikėjo, valstietis gaminosi pats: kepė duoną, augino gyvulius, verpė, audė. Pinigų tokiam valstiečiui reikėjo mažai, nes jis nedaug ką pirkdavo. Kita vertus, ir parduoti ne ką teturėjo: jautį, vištą, daržovių.

Bet pirmiausia olandai, po to anglai pradėjo tobulinti žemės ūkį. Stambūs žemės savininkai, norėdami gauti kuo didesnį pelną, išau-ginti kuo gausesnį derlių, įdiegė naujus darbo metodus, ėmė auginti naujas technines kultūras: cukrinius runkelius, rapsą, bulves. Buvo tobulinama žemės ūkio technika, nors kuliamoji mašina išrasta tik 1830 m., o dar po ketverių metų - pjaunamoji. XIX a. pr. pradėtos

kurti didelės gyvulių fermos, buvo išvedamos geresnės gyvulių veislės, auginama daugiau paukščių.

Sparčiai gausėjant žemės ūkio produkcijai, buvo galima išmaitinti daugiau žmonių, nors dar iki XIX a. vid. Europoje kilo keletas nederliaus metų. Didžiausias badmetis, labiausiai palietęs Airiją, kur mirė daugiau nei l mln. žmonių, buvo 1846-1847 m.

Naujų mašinų išradimas ir įdiegimasKiekvienam darbui atlikti reikalinga energija. Iki 1769 m. energijos šaltiniai buvo žmogus, gyvuliai, vėjas ir vanduo. Pramonei plėtoti reikėjo išrasti tokį

energijos šaltinį, kuris leistų išlaisvinti gamybą nuo šių ribotų gamtinių energijos šaltinių.Tai, kad nepaprastos energijos gali teikti vandens garai, žinojo dar senovės graikai, gyvenę prieš Kristų. Kaip panaudoti šią energiją, buvo eksperimentuojama nuo XVII a. Sujungęs įvairius ankstesnius eksperimentus, 1769 m. Glazgo universiteto laborantas Džeimsas Vatas sukūrė garo mašiną. Ji greitai buvo pritaikyta pramonėje, o vėliau garvežiuose ir laivuose.

1767 m. verpėjas Ričardas Arkraitas išrado verpimo mašiną, kuria vienas darbininkas vienu metu galėjo

Garo mašinos panaudojimas žemės ūkyje. XIX a. graviūra

Iškilmingas pirmosios geležinkelio linijos atidarymas Vokietijoje 1835 m.

verpti 20 siūlų. Taigi ši mašina pakeitė 20 darbininkų.1785 m. kaimo kunigas Edmundas Kartraitas išrado audimo stakles, kurių energijos šaltinis jau buvo

garo variklis.Iki to laiko daug technikos naujovių buvo išradę ir senovės graikai, ir romėnai, ir arabai, ir kinai bei kitos

tautos. Tačiau per tūkstantmečius žmonėms nebuvo kilusi mintis nuolatos naudotis šiomis naujovėmis, ieškoti vis naujų išradimų ir pritaikyti juos ekonomikai plėtoti.

Transporto ir susisiekimo naujovėsVykstant sparčiam pramonės perversmui reikėjo nemažai žaliavų, pirmiausia akmens anglies ir geležies rūdos. Sparčiausiai besivystančioje šalyje - Anglijoje - šių žaliavų pakako. Tačiau jas vežti buvo brangu, nes dar XIX a. tam buvo naudojami arklių ir asilų traukiami vežimai. Norint sumažinti gamybos išlaidas, geležies rūdos liejyklos dažnai buvo statomos tose vietose, kur šie ištekliai buvo rasti, o jei arti nebūdavo akmens anglies, tai geležis būdavo lydoma deginant medieną. Susisiekimo ir transporto galimybes kiek pagerino dar XVIII a. pab. Anglijoje pradėti sparčiai kasti vandens kanalai, kuriais plaukiojo laivai, tempiami arklių. 1807 m. amerikietis Robertas Fultonas išrado garlaivį. Pramonei plečiantis būtinai reikėjo išrasti tobulesnę transporto rūšį.

Pirmąjį geležinkelį 1815 m. sukonstravo anglų inžinierius Džordžas Stefensonas, kilęs iš paprastos angliakasio šeimos. Tais metais jis sukonstravo pirmąjį garo varomą garvežį, o 1825 m. pagal jo projektą buvo nutiesta pirmoji geležinkelio linija. 1829 m. nuo Mančesterio iki Liverpulio buvo nutiestas geležin-kelis. Garvežio greitis tuo metu siekė 46 km per valandą.

Anglijoje bei kitose šalyse netrukus prasidėjo karštligiškas geležinkelių tiesimas. Geležinkelis, pirmiausia, pasitarnavo kasybai. Nuolatos augo geležies ir plieno poreikis, jiems išlydyti sunaudota vis daugiau akmens anglies. Tačiau ypač svarbu buvo tai, kad geležinkelis labiausiai pakeitė tradicines žmogaus gyvenimo formas, jis sudarė galimybes žmonėms masiškai persikelti iš vienos vietos į kitą. Be to, geležinkelis skatino luominių skirtumų nykimą, ugdė demokratizmą, nes juo galėjo naudotis visų visuomenės sluoksnių atstovai.

Klausimai ir užduotysL Kodėl Tomas Maltusas žmonijai prognozavo liūdną ateitį?2. Kodėl XIXa. prasidėjo spartus gyventojų skaičiaus augimas?3. Kodėl cechų gamyba pradėjo irti?4. Kuo pasireiškė pažanga žemės ūkyje?5. Kokie technikos atradimai paspartino ekonomikos raidą?

14. Pramonės perversmas Anglijoje ir jo įtaka Europai

Anglijos industrializacijos prielaidosNaujausi istoriniai tyrinėjimai rodo, kad Anglijos industrializacijos šaknys glūdi XVIII a. pr., siekia net XVII a. Pramonės perversmą nulėmė ne vien technikos išradimai - garo mašina, mechaninės audimo ir verpimo staklės. Iki pat XVIII a. pab., net ir įdiegus šiuos išradimus, tiek pramonės, tiek socialinė struktūros beveik nepasikeitė. Tik nuo XIX a. pr. įvyko esminiai lūžiai.

XVIII a. Anglija buvo agrarinė šalis. Nuo kitų Europos valstybių ji skyrėsi žymiai didesne prekyba, kuri nuolatos plėtojosi. Anglija turėjo daug kolonijų įvairiose pasaulio kraštuose, senas prekybos tradicijas. Šalyje buvo gausu žaliavų, visų pirma akmens anglies, geležies. Be to, priešingai nei Europos ša lyse, Anglijos aristokratija, sudariusi apie 1,5% visų gyventojų, mielai vertėsi šiuo verslu. Anglijos bajorijos vaikai, nepaveldėję žemės, be tarnybos kariuomenėje, dvasininko karjeros, dažniausiai pasirinkdavo verslą arba prekybą. Kita vertus, anglai, kilę iš žemesnių visuomenės sluoksnių, galėjo siekti karjeros, tapti verslininkais, pramonininkais.

XVIII a. pab. net trečdalį visuomenės Anglijoje sudarė taip vadinamas vidurinysis sluoksnis. Tai buvo nemažas pajamas gaunantys žmonės: žemės nuomininkai, vidutinių ūkių savininkai, pirkliai, smulkių ir vidutinių parduotuvių savininkai, inteligentai. Žemiau už vidutinįjį sluoksnį buvo smulkūs amatininkai bei kvalifikuoti darbininkai, gavę mažesnes pajamas. Apie pusė gyventojų gyveno labai skurdžiai, jiems dažnai trūkdavo duonos. Pramonės perversmas jų padėčiai įtakos neturėjo. Tačiau šiai žmonių grupei plūstelėjus į miestus, jų skurdas tapo akivaizdesnis.

Pagrindinį vaidmenį, plėtojant pramonę, suvaidino vidurinysis sluoksnis arba buržuazija. Nemažą reikšmę turėjo ir anglikonų tikėjimas, puritonizmas, kuris skatino anglus taupyti pinigus, o lėšas investuoti į savo verslą arba prekybą, siekti materialinės gerovės, visuomenėje iškilti daug ir intensyviai dirbant.

Žemės ūkio raida

Nemažą reikšmę Anglijos industrializacijai turėjo taip vadinama agrarinė revoliucija. Augant gyventojų skaičiui, sparčiai augo Žemės ūkio produktų paklausa. Todėl buvo stengiamasi intensyviau ūkininkauti, išauginti didesnius derlius. Kadangi iš žemės buvo galima gauti didžiu lių pajamų, jos kaina nuolatos augo. Daugelis nuomininkų negalėjo nuomoti sklypų ir tapo tiesiog žemės ūkio darbininkais. Savo žemės neteko ir smulkūs valstiečiai, kurių ūkius supirkinėjo arba už skolas atiminėjo stambūs žemės savininkai. Jie ir buvusias bendruomenės žemes pavertė savo nuosavybe. Tokių žemės netekusių žmonių vaikai traukė į miestus, ieškodami galimybių užsidirbti pragyvenimui.

Agrarinė revoliucija sukūrė palankias sąlygas vystytis pramonei. Vystantis žemės ūkiui išaugo pramonės gaminių paklausa ir dėl to išsiplėtė vidaus rinka. Dėl aukštų žemės ūkio produktų kainų, nemažo pelno žemės ūkyje buvo kaupiamas kapitalas, kuris vėliau buvo investuojamas į pramonę. Ir tai darė ne tik buržuazija. Anglijos aristokratija nuo seno savo ūkiuose kūrė lentpjūves, akmens skaldyklas. Jie vis daugiau investavo į prekybą, akmens anglies ir geležies rūdos šachtas, fabrikus. Aristokratija daug lėšų skyrė tiesti kelius, kasti kanalus.

Žemyno blokados padariniaiAnglijai įsitraukus į karą prieš Prancūziją, Napoleonas keletą metų planavo invaziją į šią valstybę-salą. 1805 m. Trafalgaro mūšyje jungtinis prancūzų ir ispanų laivynas buvo sutriuškintas, Napoleono kariuomenę siųsti į britų salas tapo nerealu. Jis nutarė sustiprinti nuo 1793 m. vykdytą ekonominę Anglijos blokadą ir 1806 m. pab. įvedė žemyno blokadą, visoms Europos valstybėms uždrausdamas prekiauti ir palaikyti ekonominius ryšius su Anglija.

Žemyno blokada neprivertė Anglijos pasiduoti. Priešingai, gamyba ir prekyba dar labiau išaugo. Europos šalys, pažeisdamos draudimą, ir toliau palaikė ryšius su Anglija, iš kurios buvo įvežama daugiau tekstilės gaminių bei mašinų. Kad blokada būtų apeinama, buvo naudojamos licencijos keistis prekėmis. Buvo prekiaujama ir nelegaliai, klestėjo kontrabanda.

Įvedus blokadą, Anglija negalėjo importuoti grūdų iš Europos, visų pirma Rytų Europos. Todėl Anglijos vyriausybė visomis priemonėmis skatino žemės ūkio plėtrą. Pakilus žemės ūkio produktų kainoms, anglų bajorija ir buržuazija buvo suinteresuoti investuoti į žemės ūkį. Buvo įsisavinti visi žemdirbystei tikę laukai, nusausinti milžiniški žemės plotai. Už maisto produktus buvo gaunamos didžiulės pajamos, todėl net valstiečiai ėmė mėgdžioti aristokratus - statyti sodybas, panašias į lendlordų vilas.

Be žemės ūkio, sparčiai vystėsi ir kitos ekonomikos šakos. Ypatingai greitai augo tekstilės pramonė. Anglija iš

savo kolonijų galėjo importuoti vis daugiau medvilnės ir išvežti į jas savo gaminių. Nuo 1793 iki 1812 m., t.y. karo metais net penkis kartus išaugo geležies perdirbimo pramonė, nes jos reikėjo karo reikalams. Karo laikotarpiu atsirado ir pirmieji visiškai mechanizuoti tekstilės fabrikai. Ypač išaugo užsienio prekyba, Anglija įsigalėjo kaip jūrų valstybė ir vis labiau ėmė veržtis į kolonijas.

Modernios kredito ir finansų sistemos kūrimasStipriai besiplėtojančiai pramonei reikėjo daug investicijų ir kreditų. Anglijoje, kitaip nei kitose Europos valstybėse, jau XIX a. pr. buvo sukurta daug privačių nedidelių bankų. Jie galėjo teikti palankius kreditus vystyti pramonei bei transporto sistemai. Monopoliniai valstybiniai bankai Europoje tokių ilgalaikių kreditų tuo metu dar beveik neteikdavo.

Be to, Anglijoje išsivystė nemažai pramonės šakų, iš kurių gaunamą pelną jau buvo galima panaudoti kitose srityse. XIX a. pr. ekonomikos plėtimą daugiausiai finansavo tekstilės pramonė ir žemės ūkis.Anglija pirmavo ir kuriant naujas įmonių formas - akcines bendroves. Jos leido finansuoti didelius projektus, didelių fabrikų ar geležinkelių statybą, nes tokių bendrovių akcijas išpirkdavo tūkstančiai smulkių akcininkų, taip būdavo surenkamas nemažas kapitalas. Atsirado biržos, kuriose buvo perkamos ir parduodamos tokių bendrovių akcijos.

Anglų inžinierių ir mašinų "eksportas" Į žemynąPo Vienos kongreso Anglija prekių įvežimą apribojo muitais. Tokios pat politikos ėmėsi ir kitos Europos šalys, nes jas užplūdo pigios anglų prekės, kurios vertė bankrutuoti smulkius vietinius gamintojus. Valstybėms įvedus didelius muitus, iškilo svarbus klausimas - kaip galima paspartinti ekonomikos pažangą, pasivyti Angliją, sustiprinti pramonę, kad ji galėtų sėkmingai konkuruoti.

Europos valstybės pradėjo ieškoti būdų, kaip įdiegti tuos pasiekimus ir techniką, kuri jau buvo sukurta Anglijoje. Tai ne-buvo lengva, nes įvedus muitus, Anglija ribojo, o dažnai netdraudė išvežti naujausias mašinas. Anglų inžinieriams taip patbuvo draudžiama išvykti į kitas šalis ir padėti jų pramonininkams susipažinti su visomis technikos naujovėmis bei jas įdiegti.

Apribojimai nesustabdė nei prekybos mašinomis, nei anglų inžinierių "eksporto". Įvairios technikos naujovės buvo išvežamos nelegaliai. Mokant didžiulius atlyginimus anglų inžinieriai buvo paperkami ir viliojami į kitas šalis. Prancūzijoje trečiajame XIX a. dešimtmetyje dirbo net keli tūkstančiai iš Anglijos atvykusių specialistų, kurie apmokė, kaip naudotis naujausiomis mašinomis.

Tuo metu labai išplito ekonominis šnipinėjimas. Ypač juo išgarsėjo Prūsija, siuntusi savo žmones į Angliją, kad šie sužinotų apie naujausius išradimus ir jų panaudojimą.

Nepaisant visų pastangų, nė vienai Europos šaliai tuomet dar nepavyko pasivyti Anglijos.

Klausimai ir užduotys1. Kodėl daugumai Europos valstybių Anglijos politinė sistema buvo pavyzdys?2. Kokią reikšmę Anglijos industrializacijai turėjo agrarinė revoliucija?3. Kaip Anglijos ekonomikai atsiliepė Napoleono įvesta žemyno blokada?4. Kaip Anglijos vyriausybė įveikė iškilusius ekonomikos sunkumus?5. Kodėl Europos valstybėms XIXa. nepavyko aplenkti Anglijos?

15. Pokyčiai visuomenėje

Akmens anglis (mln. t) Geležis (mln. t) 1770 6,2 1806 0,25 1816 16,0 1835 1,0 1856 56,0 1855 3,2

Akmens anglies gavybos ir geležies išlydymas Anglijoje

Miestų augimas ir socialinės problemosAmerikiečiai, pakilę į kovą už savo nepriklausomybę, paskelbė Žmogaus teisių deklaraciją, kurioje įtvirtino, jog visi žmonės yra lygūs, turi naudotis tomis pačiomis teisėmis ir laisvėmis. Panašius principus apie žmonių lygybę, laisvę ir brolybę Didžiosios prancūzų revoliucijos metais paskelbė ir prancūzai.

Tačiau ar po to pasikeitė materialinis žmonių gyvenimas? Po politinių revoliucijų kilo pramonės, atnešusi ne tik pažangą, bet ir daug skaudžių socialinių, ekonominių problemų. Šimtai tūkstančių žmonių iš kaimo ūkio ar nedidelės amatininko dirbtuvės, negalėdami išmaitinti šeimų, geresnio gyvenimo traukė ieškoti į miestus.

Miestų pakraščiuose, netoli fabrikų skubiai pradėta statyti daugiaaukščius namus, kuriuose vienai darbininkų šeimai buvo skiriamas tik vienas kambarys. Vienintelė taisyklė, kurios turėjo laikytis namų "barakų" statytojai - kad kiemas būtų tokio dydžio, jog jame galėtų įsitekti gaisrininkų vežimas. Į tokius kiemus arba butus negalėjo patekti saulės spinduliai ar gaivesnis oras. Gyveninio sąlygos buvo antisanitarinės. Lengvai galėjo plisti įvairios ligos ir epidemijos. Europos miestus iki pat antros XIX a. pusės, kol jie buvo pradėti pertvarkyti, modernizuoti, nuolatos niokojo gaisrai.

Tiesa, ir buržuazija tuo metu gyveno "daugiabučiuose", t.y. daugiaaukščiuose namuose. Tačiau jų butai buvo dideli, su keliais kambariais, į kuriuos kiekvieną dieną buvo atnešamas vanduo. Tik labai turtingi žmonės, aristokratija gyveno vilose, namuose ar rūmuose.

Bet pamažu padėtis keitėsi. Pradėjus statyti tobulesnius namus, pagerėjo žmonių buitis. XIX a. pr. apšvie-čiama buvo dujomis, miesto transporte pradėti naudoti arklių traukiami vagonai. 1853 m. Londone buvo nutiestas pirmasis požeminis geležinkelis, 1856 m. visame Paryžiuje pradėta tiesti kanalizaciją, o dar vėliau ir vandentiekį.Europiečių buitisJau antroje XVIII a. pusėje ir XIX a. pr. europiečių tradicijos ir buitis iš esmės keitėsi. Žmonės visada kėlė klausimą, ką daryti, kad gyvenimas taptų ilgesnis. XVIII a. pab. Europoje, ypač Anglijoje bei Prancūzijoje, pradėta tyrinėti maitinimosi problemas, stengtasi išsiaiškinti maisto poveikį sveikatai.

Nustatyta, kad alkoholis yra žalingas, nors anksčiau jis laikytas gyvenimo eliksyru. Ištirta, kad riebi mėsa neigiamai veikia kraujo apytaką, apsunkina širdies darbą, o paukštiena, atvirkščiai, yra gerokai lengvesnis maistas.

Tokie tyrinėjimai turėjo įtakos europiečių virtuvei. Virėjai privalėjo orientuotis į naujausius mokslo pasiekimus ir gaminti maistą taip, kaip to pageidavo aukštesnieji visuomenės sluoksniai. Ne veltui vienas XVIII a. pab. virėjas yra pasakęs, kad virtuvė turi tapti "chemiška". Jis turėjo galvoje tai, kad maistas turi tiesiog patenkinti žmogaus fiziologinį poreikį.

Tiek iš europiečių kelionių į tolimus kraštus aprašymų, tiek iš Rytų keliautojų, aplankiusių Europą, galima spręsti, jog XVIII a. pab.-XIX a. pr. labai išaugo europiečių susidomėjimas ne tik maisto gaminimu, bet ir stalo kultūra, t.y. jo patiekimu. Taip įvedamas "stalo reglamentas", kuriame nustatoma, kaip žmogus turi elgtis prie stalo, kaip jis turi paimti maistą, koks turi būti jo skonis ir išvaizda. Susiformuoja stalo kultūra, kuri iš esmės nepakito iki pat šių dienų: valgomasis stalas turi būti užtiestas staltiese, žmonės turi sėdėti ant kėdžių, naudotis stalo įrankiais, t.y. ne tik peiliu ir šakute, bet ir specialiomis žnyplėmis austrėms išdaryti, specialiais šaukštais, šakutėmis žuviai ir t.t.

Be abejo, tokie nauji vėjai pirmiausiai apėmė tik aukštuomenę, pasiturinčią visuomenės dalį. Neturtingiems gyventojams svarbiau buvo užsidirbti nors juodai duonai. Tačiau nauji papročiai skverbėsi ir į darbininkų, smulkiųjų amatininkų buitį. Dažnai net pajuokaujama, kad per Didžiąją prancūzų revoliuciją bajorų virėjai, netekę darbo, pradėjo maitinti tautą. Iš tiesų, jau XVIII a. pab. Vakarų Europoje vienas po kito buvo atidaromi restoranai, kavinės ir užeigos, kurie mėgdžiojo stalo taisykles, kurių buvo laikomasi aukštuomenės namuose.

XVIII ir XIX a. sandūroje didelė pažanga pasiekta higienos srityje. Pasikeitus įpročiams imta dažniau praustis muilu, keisti patalynę, apatinius rūbus. Pasikeitė mada. Atsisakyta įmantrių, sudėtingų rūbų, aptemptų kelnių, suknelių. Keitėsi ir namų interjero mada. Visiškai nemadingos tapo masyvios užuolaidos, sienų kilimai, lovų užuolaidos.

Pažanga medicinojeSparčią pažangą medicinos moksle atspindi keli XVIII a. pab. atradimai. Vienas reikšmingiausių buvo anglų gydytojo Eduardo Dženerio 1796 m. išrasti skiepai. Taigi buvo pradėta efektyviau kovoti su įvairiomis ligomis.

XIX a. pr. - tai audringų diskusijų tarp medikų laikas. Buvo neigiami seni, kuriami nauji, šiuolaikiški medicinos, higienos nurodymai. Tokių mokslinių diskusijų centru tapo Paryžius, kur, valdant Liudvikui XVIII, įkurta Medicinos akademija.

Klinikiniai ligonių stebėjimai buvo nuosekliai užrašomi, taigi ir tikslesni, juos buvo galima apibendrinti, ir nustatyti įvairių ligų požymius. Taip įvairūs karščiavimai, anksčiau atrodę vienodi, dabar, atsižvelgiant į patologinius bei organinius negalavimus, buvo suskirstyti pagal įvairius požymius.

Nepaprastai reikšmingas buvo narkozės išradimas. 1841 m. pirmą kartą įvykdytas bandymas su etilo narkoze. Tai pa skatino sparčią pažangą chirurgijos srityje.

Tiesa, buvo išlikę dar senų medicinos metodų, naudotų dar viduramžiais. Jie tik pakenkdavo. Pavyzdžiui, iki pat XIX a. vid. buvo naudojamas kraujo nuleidimas, kol sužinota, jog ligoniui tokia procedūra galėjo būti net mirtina.

Buržua šeimaMedicinos pažanga, pakitę buities papročiai, griežtesnės higienos normos, sveikesnis maitinimasis - visa tai leido ilgėti europiečių gyvenimo trukmei. Mažėjo vaikų mirtingumas.

Įsitvirtinę kapitalistiniai santykiai vertė buržua riboti šeimos dydį. Vakarų Europos valstybėse tiek stambių, tiek smulkių buržua šeimose buvo galvojama apie ekonominę šeimos padėtį, tiksliai apskaičiuojama, kiek vaikų ji gali išmaitinti, išleisti į mokslus.

XVIII-XIX a. sandūroje pasikeitė europiečių šeima. Pamažu susiformavo taip vadinama "mažoji šeima" - tė-vas, motina ir vaikai. XVIII a. dauguma europiečių gyveno "didžiosiomis šeimomis", t. y. tame pačiame name sutilpdavo ne tik tėvai, vaikai, anūkai, seneliai, bet ir artimi giminaičiai. Tokia šeima buvo panaši į didelį kolektyvą.

Prasidėjus pramonės perversmui, įsigalint kapitalizmui, tokie papročiai ėmė nykti. Jaunos šeimos norėjo imti visą atsakomybę į savo rankas, gyventi nepriklausomai, išsilaikyti iš savo darbo ir lėšų. Tokį "didžiosios šeimos" irimą paspartino naujos darbo, karjeros galimybės. Jaunas žmogus jau galėjo savarankiškai planuoti savo ateitį, jis nebebuvo labai priklausomas nuo tėvų ar giminaičių.

Jei anksčiau pasiturinčiųjų sluoksniuose dideles šeimas aptarnaudavo nemažai tarnų ar tarnaičių, tai mažoji, arba buržua šeima jais jau beveik nesinaudojo, savo namų ūkį tvarkė savarankiškai. Pasikeitė net garbės suvokimas. Tapo negarbinga tėvų prašyti materialiai padėti. Europiečiai stengėsi patys dirbti ir užsidirbti.

Vakarietiško individualizmo užuomazgosFilosofas Tomas Hobsas XVII a. suformulavo pagrindinį pilietinės visuomenės principą: valstybės uždavinys - užtikrinti individo gerovę. Kiekvienas pilietis, pagal T. Hobsą, turi lygias teises ir laisves, tarp jų ir nuosavybės teisę. Vėliau šios idėjos buvo perimtos JAV ir Prancūzijos revoliucionierių.

Mokslo, technikos pažanga, švietėjų ir revoliucionierių idėjos padėjo tvirtus pagrindus kovoti už politines ir pilietines teises. Nors XVIII a. pab. ir XIX a. revoliucijų lopšys buvo Prancūzija, tačiau ne ji, o Anglija tapo ta pirmąja Šalimi, kurioje praktiškai buvo suformuluotos ir įgyvendintos individo teisės.

Tai nulėmė Anglijos politinė tradicija. Joje niekuomet nebuvo ilgam įsigalėjęs absoliutizmas, stipri cen-tralizuota valdžia. Per visą istoriją Anglijos valdantysis sluoksnis ne tik reikalavo sau teisių iš karaliaus, kovojo už jų išsaugojimą bei įtvirtinimą, bet ir atsižvelgdavo į žemesniųjų luomų interesus.

Įsitvirtinęs kapitalizmas skatino buržua reikalauti, kad valstybė nesikištų į privačią iniciatyvą, užtikrintų nuosavybės neliečiamumą. Atsivėrusios naujos galimybės, sugriauta buvusi bendruomeninė tvarka leido imtis iniciatyvos ir žmonėms iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių siekti iškilti, praturtėti. Tam reikėjo įstatymų, kurie sukurtų tokias lygių galimybių sąlygas. Anglijoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse tokie įstatymai buvo įgyvendinti. Tiesa, individo laisvės, asmeninės atsakomybės, iniciatyvos idėjos pradžioje plito tarp smulkiosios ir vidutinės buržua. Tačiau po truputį tapo populiarios ir neturtingųjų, darbininkų bei valstiečių sluoksniuose. Taip individo laisvės Europoje dar XVIII a. pab. buvo tarp siektiniausių vertybių.

Klausimai ir užduotys1. Kaip pasikeitė europiečių buitis XIX a. ?2. Kokie medicinos mokslo atradimai buvo padaryti XIX a. pr. ?3. Kaip pasikeitė europiečių šeima prasidėjus pramonės perversmui?4. Kodėl XIX a. Europoje ėmė sparčiai augti miestai?5. Kokios buvo darbininkų sąlygos miestuose?6. Kodėl Anglija tapo pirmoj a šalimi Europoje, kurioje buvo įgyvendintos individo teisės?

16. Politinės srovės ir socialinės XIX a. teorijos

Liberalizmo susiformavimo prielaidosKartu su kapitalizmo užuomazgomis XVIII a. pr. Europos valstybėse ėmė formuotis nauji visuomenės sluoksniai, pirmiausia buržuazija, darbininkai. Tačiau iki pat XVIII a. pab. beveik visose Senojo žemyno šalyse vyraujanti valstybės valdymo forma buvo absoliutizmas. Karalius, bajorija ir aukštieji dvasininkai sudarė politinio, karinio ir iš dalies kultūrinio visuomenės elito branduolį. Šie visuomenės sluoksniai naudojosi įvairiomis privilegijomis. Kitos žmonių grupės teisiškai ir politiškai buvo žemesnėje pakopoje nei vadovaujantis elitas. Tokia padėtis ypač nepatiko miestų gyventojams: amatininkams, pirkliams, manufaktūrų savininkams, kurie, net praturtėję, negalėjo įtakoti šalies valdymo, kreipti jį sau naudingesne linkme.

Dėl šių priežasčių, XVIII a. antroje pusėje prieš esamą politinę santvarką prasidėjo idėjinis politinis judėjimas. Taip iš protesto išsivystė nauja politinė srovė, nauja ideologija - liberalizmas. Šios ideologijos pradininkai iškėlė idėją, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Vadinasi, ir jų teisės vals tybėje turi būti lygios. O kad visų piliečių teisės būtų garantuotos, reikia priimti įstatymus, kurių vykdymą prižiūrėtų valstybinės valdžios institucijos, pavyzdžiui, policija ir teismai.

Liberalizmo atstovai teigė, kad, norint teisingai sutvarkyti valstybę, nepakanka vien proto. Tam dar reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas (lot. "libertas" - "laisvė"). Iš šio žodžio ir kilo liberalizmo pavadinimas. Bet laisvas žmogus neturi riboti kito žmogaus laisvės, todėl jų santykius nustato teisė. Kad pilietis būtų laisvas, jis turi turėti individualią nuosavybę. Tik turėdamas savo nuosavybę pilietis gali niekam netrukdant realizuoti savo sugebėjimus, laisvai dirbti, prekiauti ir konkuruoti su kitais piliečiais. Valstybės uždavinys - apginti privačią nuosavybę.

Liberalizmo šalininkai kovojo prieš aukštesniuosius luomus bei jų privilegi jas. Liberalai teigė, jog negalima vieniems žmonėms sudaryti geresnių sąlygų nei kitiems. Visų piliečių galimybės turi būti lygios.

Konservatizmo raidaKonservatyvumas - labai senas žmonijos reiškinys. Jau pats lotyniškas žodis "conservare", iš kurio šis pavadinimas kilo, reiškia "išlaikyti, išsaugoti tai, kas buvo anksčiau". Kaip ideologija, konservatizmas susiformavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos, nes ji bei liberalios idėjos tiek sukrėtė senojo režimo politinę, ekonominę, socialinę tvarką, kad žmonės, norėję išlikti ištikimi senosioms tradicijoms, buvo priversti susiorganizuoti ir savo judėjimui bei idėjoms suteikti politinę formą. Ilgainiui susiformavo kai kurie pagrindiniai konservatizmo principai: tradicijų išsaugojimas, pagarba autoritetui, religingumas, laisvė, susieta su atsakomybe, prigimtinė žmonių nelygybė.

Pasaulio, teigė konservatoriai, negalima pagrįsti protu. Tik tikėjimas yra visos egzistencijos pagrindas. Etika, moralė ir net politika priklausė nuo religingumo. Konservatoriai bijojo, kad sumažėjus žmonių tikėjimui pasaulis gali pradėti moraliai griūti. XIX a. konservatoriai manė, kad pilietis turi paklusti autoritetui, t.y. žmonėms, užimantiems visuomenėje aukštesnes arba ypatingas pozicijas - valdininkui, mokytojui, motinai, tėvui, meistrui. Pagarba autoritetui turėjo užkirsti kelią chaosui.

Konservatoriai nebuvo nusiteikę prieš laisvę. Tačiau jie teigė, kad negali būti absoliučios laisvės, ji yra neatsiejama nuo atsakomybės, todėl kiekvienas pilietis, nors ir būdamas laisvas, turi paklusti esamai tvarkai, vykdyti visas pareigas. Konservatoriai nesutiko su teiginiu, kad visi žmonės yra lygūs. Jau nuo pat gimimo jie yra skirtingi: skiriasi išvaizda, protiniais sugebėjimais. Jei nebus laikomasi gamtos nulemtos nelygybės, visuomenėje kils susipriešinimas.

Konservatizmas XIX a. ne kartą buvo virtęs reakcija. Pavyzdžiui, nugalėjus Napoleoną, 1815 m. Vienos kongrese buvo stengiamasi sunaikinti visas revoliucijos pertvarkąs ir grąžinti senąją tvarką.

Socializmo kilmė ir susiformavimasSocializmo ideologijos susiformavimą XIX a. paskatino pramonės perversmas. Dėl industrializacijos susikūręs platus darbininkų sluoksnis iškėlė labai svarbią socialinę problemą - kaip panaikinti darbininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdą. Iki šių dienų socializmo teorija, kurios pradininkais laikomi Karlas Marksas ir Frydrichas

Plakatas “Socializmo pavasaris“

Engelsas, yra viena reikšmingiausių žmonijos politinių idėjų.Viena svarbiausių socialistų idėjų -žmonių lygybė. Ją gynė ir liberalai, bet jie manė, kad skirtumai tarp

piliečių, ypač gamtos nulemti, yra neišvengiami. Tuo tarpu socialistai teigė, kad visi žmonės turi naudotis ne tik lygiomis galimybėmis, bet ir gauti vienodą išsilavinimą, aprūpinimą, vienodas gyvenimo sąlygas. Bet kaip visa tai garantuoti? Kiekvienas individas, tvirtino socialistai, turi stengtis kuo daugiau dirbti kolektyvui, visuomenei, tuomet ir visuomenė arba valstybė galės padėti visiems jos nariams.

Nuo šio reikalavimo neatsiejamas buvo ir visų visuomenės narių solidarumo reikalavimas. Socialistai manė: jeigu darbininkai bus solidarūs, vieningi, kartu kovos už savo teises, sukels revoliucijas, tai šias problemas bus galima išspręsti. Vienijant darbininkus tokiai kovai, dar XIX a. pr. pradėtos kurti profesinės sąjungos, o XIX a. antroje pusėje susikūrė ir pirmosios socialistų partijos.

Socialistai abejojo liberalų iškeltu laisvės šūkiu. Jei darbininkas yra visiškai priklausomas nuo darbdavio, ar jis gali būti laisvas? - klausė jie. Vadinasi, tokia liberalų siūloma laisvė yra tik turtingiesiems, tik buržua. Socialistai, priešingai, teigė, kad laisvę žmogui garantuoti pajėgi tik valstybė, kuri gali ir pri valo panaikinti turtinę žmonių nelygybę, užtikrinti visiems lygias teises.

Priešingai nei liberalai, pagrindine visos nelygybės priežastimi socialistai laikė privačią nuosavybę. Jų nuomone, ji sudarė sąlygas išnaudoti darbininkus. Norėdami panaikinti šias išnaudojimo priežastis, socialistai reikalavo nacionalizuoti visą pramonę ir viską paversti valstybės nuosavybe. Šitai užtikrinti, tei gė socialistai, įmanoma sukūrus respubliką, panaikinus monarchijas ir įvedus parlamentinę demokratinę santvarką.

ReformizmasSusiformavusi socializmo politinė teorija suskilo į keletą srovių. Viena didžiausių - K. Markso ir F. Engelso šalininkai, pasivadinę marksistais, buvo įsitikinę, kad socializmą įgyvendinti įmanoma tik revoliucijomis ir kitais ginkluotos kovos būdais.

Populiaresnės nei marksistų tapo reformistinės idėjos, kitaip dar vadinamos revizionizmu. Jo pradininkas buvo socialdemokratas Eduardas Bernšteinas (1850-1932). XIX a. pab. jis parašė nemažai straipsnių apie socializmo problemas. Juose E. Bernšteinas pabrėžė, kad yra visai ne taip, kaip prognozavo K. Marksas ir F. Engelsas, socialiniai santykiai, esant kapitalizmui, nepaaštrėjo tiek, kad kiltų revoliucija. Priešingai, pasiturinčių žmonių padaugėjo, išnaudojimas sumažėjo. Darbininkai, organizuotai kovodami, pasiekė nemažai laimėjimų. E. Bernšteino nuomone, socialistai neturėtų rengtis kovai, revoliucijoms, o susitelkti visuomenės auklėjimui, švietimui, aiškinti socializmo pranašumus, organizuoti, vienyti darbininkus ir pamažu reformuoti valstybę. Taigi E. Bernšteinas peržiūrėjo visas socializmo teorijas, numačiusias vien tik revoliucinės kovos kelią. Todėl ir ši socializmo srovė buvo pavadinta revizionizmu. Bet paties socializmo E. Bernšteinas ir jo šalininkai neatsisakė. Jų nuomone, kapitalizmas yra atgyvenusi santvarka ir anksčiau ar vėliau ją pakeis socializmas, kuris bus pasiektas reformomis, demokratizuojant valstybę.

Revizionistų srovė XIX a. pab.-XX a. pr. pamažu stiprėjo ir įsivyravo Vakarų Europos partijose. E. Bernšteino idėjas toliau išplėtojo Karlas Kautskis. Jis teigė, kad kapitalizmas jau praeities santvarka ir jį greitai pakeis socializmas.AnarchizmasPramonės revoliucijos metu, labai paaštrėjus socialiniams santykiams, be socialistinių idėjų susiformavo dar viena teorija - anarchizmas.

Pirmasis politinis straipsnis, kuriame buvo išdėstytos anarchistinės idėjos, buvo parašytas 1793 m. Anglijoje. Jo autorius - Finansų ministerijos tarnautojas, buvęs dvasininkas Viljamas Godvinas (1756-1836). Jis buvo įsitikinęs, kad didžiausia žmonijos nelaisvė - netolygus turto pasiskirstymas. Išeitis tėra viena - visiems žmonėms turtas turi būti padalytas po lygiai, ir jie visi turi gyventi laisvėje, nevaržomi valstybės, kuri prieštarauja laisvai žmogaus prigimčiai. Panaikinus valstybę, jos institucijas, žmonės turėtų susijungti į bendrijas, panašiai kaip tikintieji jungiasi į parapijas, ir gyventi nevaržydami vienas kito laisvės, o jų veiksmus turėtų riboti tik moralinės normos.

Anarchistinės idėjos labai paplito Rusijoje. Carinės Rusijos atsilikimas, iš likusios pusiau feodalinės struktūros sudarė sąlygas plisti anarchistinėms idėjoms. Vienu garsiausių anarchistų, šios politinės srovės ideologų tapo Michailas Bakuninas (1814-1876). Jis buvo kilęs iš senos kilmingos šeimos, buvo karininkas, atsisakęs karinės karjeros, į Vakarų Europą išvyko studijuoti filosofijos. Už dalyvavimą 1848-1849 m. revoliucijoje buvo nuteistas, grąžintas į Rusiją, o iš čia ištremtas į Sibirą. Iš tremties M. Bakuninas pabėgo ir per Japoniją, Ameriką vėl atvyko į Europą. 1870 m. aktyviai įsitraukė į revoliuciją Prancūzijoje.

M. Bakuninas reikalavo sukelti ginkluotą revoliuciją, išvaduoti piliečius nuo bet kokios valstybės prievartos. Žmonės turėjo gyventi laisvėje, jungtis į įvairias bendrijas. Visi fabrikai bei kitos gamybos priemonės turėjo

būti perduotos valdyti žmonių grupėms arba komunoms. M. Bakuninas kritikavo marksistus teigdamas, kad suvalstybinus nuosavybę žmogaus laisvė bus dar labiau apribota, nes valstybė vis labiau stiprės ir įsigalės.

17. Revoliuciniai sąjūdžiai

1830 m. revoliucija Prancūzijoje1824 m. mirus Prancūzijos karaliui Liudvikui XVIII, į sostą įžengė jo įpėdinis Karolis X. Tai buvo labai konservatyvus valdovas, visomis priemonėmis siekęs sustiprinti savo absoliučią valdžią, apriboti konstituciją ir atkurti buvusį bajorijos viešpatavimą.

Jau pirmaisiais jo valdymo metais buvusiems emigrantams, t.y bajorijai, kuri Didžiosios prancūzų revoliu-cijos metais buvo pabėgusi į užsienį ir kovojo prieš revoliucionierius, iš valstybės biudžeto buvo paskirtas l mlrd. frankų nuostoliams už prarastus dvarus padengti. Liberalūs buržua tuo buvo labai nepatenkinti.

Didėjant nepasitenkinimui Karolio X vyriausybe, 1829 m. rinkimus į Nacionalinį susirinkimą laimėjo liberalioji buržuazija. Jos atstovai pareikalavo, kad Karolis X pakeistų konservatyvią vyriausybę. Užuot tai padaręs, karalius paleido parlamentą ir paskelbė naujus rinkimus. Kad juos laimėtų bajorija ir konservatyvūs aukštuomenės sluoksniai, buvo įvesta cenzūra, pakeitus rinkimų įstatymą, buržuazijai buvo apribotos rinkimų teisės.

Pasirašęs šiuos nutarimus, Karolis X 1830 m. liepos 26 d. išsirengė į medžioklę. Kol jis medžiojo, Paryžiuje, protestuodami prieš įvestą cenzūrą, laikraščiai pakvietė piliečius kovoti už savo teises. Liepos 28 d. sostinėje per kelias valandas iš grindinio akmenų, vežimų, baldų buvo pristatyta daugybė barikadų. Įvesta į miestą kariuomenė sukilėlių įveikti nebepajėgė. Po trijų kovos dienų karalius nusprendė nusileisti ir atšaukti liepos 26-osios nutarimus. Bet buvo per vėlu. Jis pats buvo priverstas emigruoti į Škotiją. Sušauktas naujasis parlamentas, kuriame daugumą sudarė liberali buržuazija, sostą užimti pasiūlė Orleano hercogui Luji Pilypui. Prancūzijoje įsitvirtino konstitucinė monarchija. Svarbiausias pozicijas valstybėje užėmė vidutinioji ir stambioji buržuazija.

Belgijos revoliucija

Kai 1815 m. Vienos kongrese buvo nutarta buvusią Austrijos provinciją, Belgiją, prijungti prie Nyderlandų karalystės, į pačių belgų interesus nebuvo atsižvelgta. Belgija tiek ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu skyrėsi nuo Olandijos. Belgijos gyventojai buvo katalikai, o olandai - protestantai kalvinistai. Olandija garsėjo išsivysčiusiu žemės ūkiu, amatais, prekyba. Tuo tarpu Belgijoje kūrėsi vis daugiau stambių sunkiosios pramonės įmonių. Belgai reikalavo, kad valstybė dar nesustiprėjusią pramonę apsaugotų muitais už įvežamas kitų valstybių prekes. Nepasitenkinimą Belgijoje kėlė tai, kad visus valstybinius postus užėmė olandai.

Didėjant belgų nepasitenkinimui, įsiliepsnoti revoliucijai reikėjo tik kibirkšties. Pasklidus žinioms apie įvykius Paryžiuje, 1830 m. rugpjūčio 25 d. prasidėjo neramumai Briuselyje. Į jį pasiųsta karališkoji kariuomenė nesugebėjo įveikti sukilėlių. Rugsėjo mėn. sukilimai prasidėjo ir kituose Belgijos miestuose. Sudaryta laikinoji vyriausybė 1830 m. spalio 4 d. paskelbė Belgiją nepriklausoma valstybe.

Tuo metu Rusijos caras Nikolajus I pranešė sąjungininkams, jos jis gali pasiųsti 60 tūkst. rusų kariuomenę belgų revoliucijai numalšinti. Tuo pačiu tikslu mobilizaciją paskelbė Prūsijos karalius. Iškilo reali karo Europoje grėsmė.

Siekdama taikiai sureguliuoti susidariusią padėtį, Anglijos vyriausybės iniciatyva Londone buvo surengta didžiųjų Europos valstybių konferencija ir apsvarstyta padėtis Belgijoje. Šioje konferencijoje Anglija pasiūlė pripažinti Belgijos nepriklausomybę. 1830 m. lapkričio mėn. prasidėjęs sukilimas Lenkijoje privertė Rusijos carą atsisakyti intervencijos planų. Todėl 1831 m. lapkričio 15 d. visos Europos valstybės pasirašė su Belgija sutartį ir pripažino jos nepriklausomybę. Belgijos karaliumi buvo išrinktas vokiečių Saksonijos-Koburgo kuni-gaikštis. Olandija belgų nepriklausomybę pripažino tik 1839 m.

Sukilimai Italijoje, Vokietijoje ir LenkijojeSėkmingos prancūzų ir belgų revoliucijos žadino viltis kitose Europos šalyse. 1830 m. pab. prasidėjo neramumai Italijoje. Slaptosios italų organizacijos jau turėjo nemažai narių, buvo gerai organizuotos. Joms vadovaujant revoliucijos prasidėjo Modenos, Parmos kunigaikštystėse, o vėliau apėmė ir Popiežiaus valstybę. Nuvertę konservatyvius kunigaikščius, revoliucionieriai patvirtino liberalias konstitucijas.Tačiau nei Anglija, nei kitos Europos šalys revoliucionierių neparėmė. Londono konferencijoje buvo nutarta, kad siekiant jėgų pusiausvyros Europoje, Italijoje reikia atkurti senąją tvarką. Įvesta Austrijos kariuomenė greitai

su triuškino italų revoliucionierius.Įvykiai Prancūzijoje ir Belgijoje paskatino bruzdėjimus Vokietijos kunigaikštystėse. Suvieniję savo jėgas,

liberalai reikalavo, kad kunigaikščių valdžia būtų apribota ir įvestos konstitucijos. Tai padaryti jiems pavyko Saksonijoje, Hanoveryje, Braunšveige, Heseno-Kaselio kunigaikštystėje. Tokių laimėjimų paskatinti vokiečių liberalai 1832 m. suorganizavo didžiulę demonstraciją Hambache, Bavarijoje, kurioje dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių.

Po Vienos kongreso prie Rusijos prijungta Varšuvos kunigaikštystė, pavadinta Lenkijos karalyste, turėjo plačią kultūrinę ir politinę autonomiją. Tačiau tai negalėjo pakeisti lenkų laisvės ir nepriklausomybės siekių.

1830 m. lapkričio mėn. Lenkijoje prasidėjęs sukilimas susilaukė pritarimo Vakarų šalyse. Tų šalių liberalai rinko pinigus, pirko ginklus lenkų sukilėliams. Sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje organizavo ir jame daugiausiai dalyvavo bajorija ir inteligentija, studentai. Pripažinus Belgijos nepriklausomybę, jie tikėjosi, kad Europos šalys pripažins ir Lenkijos nepriklausomybę. Tačiau tų šalių vyriausybės neparėmė sukilėlių vadovybės ir carui Nikolajui I leido susidoroti su sukilimu.

Nacionaliniai ir revoliuciniai 1848-1849 m. sąjūdžiaiPriežasčių, dėl kurių kilo 1848 m. revoliucija, yra nemažai. Viena iš jų ta, kad 1815 m. prasidėjus sparčiai industrializacijai suiro seni ekonominiai santykiai. Negalėdami konkuruoti su pramone, vis daugiau amatininkų, smulkiųjų gamintojų tapo paprastaisiais darbininkais. Jų padėtis buvo katastrofiška: maži atlyginimai, darbas po 12-14 valandų per parą, nežmoniškos gyvenimo sąlygos darbininkų barakuose. Dėl 1845-1847 m. bulvių maro ir nederliaus sparčiai augo maisto produktų kainos, smulkioji ir vidutinioji buržuazija buvo nepatenkinta tuo, kad tebebuvo ribojamos jos politinės ir pilietinės teisės. Italai ir vokiečiai buvo nepatenkinti nacionaliniu susiskaldymu. Daugiatautėse imperijose, pirmiausia Austrijoje, pavergtos tautos siekė išsikovoti nepriklausomybę.

1848 m., kaip ir 1830 m., revoliucijos pirmiausia prasidėjo Prancūzijoje. Vasario 23 d. į paryžiečių demonstraciją, reikalaujančią, kad atsistatydintų vyriausybė, ėmė šaudyti kelią pastojusi kariuomenė. Paryžiuje kilo pasipiktinimas, per naktį buvo pastatytos barikados. Vasario 24 d. Luji Pilypas buvo priverstas atsistatydinti, o sudaryta laikinoji vyriausybė Prancūziją paskelbė respublika.Žinia apie revoliuciją Paryžiuje greitai pasiekė Austriją. 1848 m. kovo 13d. Vienos gyventojai sukilo ir privertė atsistatydinti kanclerį Klemensą Meternichą. Neramumai neaplenkė ir Budapešto. Vengrai pareikalavo nepriklausomybės nuo austrų. Nacionalinę autonomiją išsikovoti norėjo ir čekai.

1848 m. kovo 18d. revoliucija prasidėjo Prūsijos sostinėje Berlyne, o vėliau - kitose Vokietijos kunigaikštystėse. Sukilę vokiečiai reikalavo ne tik kunigaikščių valdžios apribojimo, bet ir nacionalinės vienybės.

Gana greitai buvo užgniaužtas nacionalinis judėjimas Čekijoje. 1848 m. birželio mėn. Prahoje sušauktas visų slavų kongresas, kuriame Austrijos imperiją buvo pareikalauta paversti lygių tautų sąjunga. Tačiau kongreso darbas nutrūko, nes Prahoje prasidėjo vokiečių ir čekų susirėmimai. Austrų kariuomenė čekų judėjimą 1848 m. birželio 17 d. nuslopino. Revoliucijos pradžioje iškovotos nacionalinės teisės buvo panaikintos. Po to per porą mėnesių austrai sumušė revoliucionierių kariuomenes Italijoje.

Tik Vengrijoje austrams iš pradžių nepasisekė numalšinti sukilėlių. 1849 m. pr. vengrų kariuomenė išstūmė austrus iš Vengrijos teritorijos. Vengrija buvo paskelbta nepriklausoma valstybe. Tačiau tuomet į pagalbą Austrijos imperatoriui atskubėjo Rusijos caras Nikolajus I, į Vengriją pasiųsdamas 140 tūkst. kariuomenę. 1849 m. rugpjūčio 19d. vengrų kariuomenė buvo priversta pasiduoti rusų ir austrų armijoms. Su sukilėliais buvo žiauriai susidorota. Sustiprėjusi Austrija stojo prieš bet kokius Prūsijos bandymus reformuoti Vokietijos Sąjungą ar mėginimus suvienyti Vokietiją.

Klausimai ir užduotys

1. Kokios buvo 1830 m. revoliucijos priežastys Prancūzijoje?2. Kodėl sukilimai Italijoje ir Lenkijoje baigėsi nesėkmingai?

Kokią reikšmę Europos politinei raidai turėjo 1848 m. revoliucijos?

18. Partijų atsiradimas. Parlamentarizmas

"Naujoji karta"Kapitalizmo užuomazgų galima rasti dar italų Renesanso epochoje ar Reformacijoje. Anglijoje ir Olandijoje jo raida prasidėjo žymiai anksčiau nei žemyno valstybėse. Europos žemyne spartesnė kapitalizmo raida prasidėjo tik po 1830 m. revoliucijos.

Šios revoliucijos ir kitų politinių įvykių metais Europoje iškilo nauji politikai, pakeitę tuos žmones, kurie kovojo su Napoleonu ir jį nugalėjo, panaikino revoliucijos pasiekimus. Tokie žinomi žmonės, kaip Aleksandras I, Klemensas Meternichas, Šarlis Taleiranas, nulėmę Vienos kongreso sprendimus, buvo gimę antroje XVIII a. pusėje, absoliutizmo metais subrendę, todėl ir norėjo atkurti senąją tvarką. Po 1830 m. atėjusi nauja karta, gimusi revoliucijos ir Napoleono karų metais, siekė įtvirtinti demokratinius pertvarkymus.

Šie žmonės buvo išaugę sparčių ekonominių pokyčių laikotarpiu. Jie nebenorėjo atkurti senos, ankstesnės tvarkos, o siekė kurti naują visuomenę, spartinti ūkio ir politikos pažangą.

Pasikeitę santykiai ir požiūriai atsispindėjo net mene ir literatūroje. Romantizmas pamažu blėso. Naujiesiems rašytojams svarbu buvo parodyti ne senąją luominę santvarką ir ją idealizuoti, o aprašyti ir net kritikuoti tuo metu paaštrėjusius socialinius ir politinius konfliktus.

Tokia literatūra paskatino ir socialinės utopijos atsiradimą. Daug politikų ir mąstytojų įvairiose šalyse pradėjo kurti ateities projektus, ieškoti būdų, kaip padaryti žmones laimingesnius, išvengti didžiausių negerovių. Prancūzijoje tokiais socialinės utopijos kūriniais pagarsėjo Sen Simonas, o Anglijoje - Robertas Ovenas, Vyriausybę ir turtinguosius raginęs padėti skurstantiems, panaikinti darbininkų išnaudojimus.

Anglijos moterys, XIX a. pab. kovojančios už rinkimų teisę Metai Valstybė

1893 N. Zelandija 1902 Australija 1906 Suomija 1907 Norvegija 1915 Danija, Islandija 1917 Olandija, Rusija

1918 Airija, Didžioji Britanija, Kanada, Lenkija

Rinkimų teisių moterims suteikimo metai

Keitėsi ir skaitytojai. Dar XVIII a. knygas skaitė bajorai ir apsišvietę miestų gyventojai, o jau XIX a. vid., knygoms pingant, augant jų tiražui, skaitytojų radosi vis daugiau. Savo laiku žodynus ir enciklopedijas švietėjai rašė išsilavinusiems, pasiturintiems žmonėms, o XIX a. vid. tokie leidiniai tapo prieinami visiems piliečiams.

Spauda ir jos reikšmėKol Europoje nebuvo susiformavusių partijų, politinės grupuotės būrėsi apie laikraščius. Jų leidėjai, ypač Prancūzijoje, turėjo didelę politinę įtaką.

Apskritai XIX a. žiniasklaida tapo politika, nes labai išaugo laikraščių, žurnalų ir kitų leidinių tiražai. Dar XVIII a. laikraščiai buvo brangūs, juos skaityti galėjo tik turtingieji, o XIX a. laikraščius ėmė skaityti ir neturtingi visuomenės sluoksniai. Laikraščių populiarumas pirmiausia išaugo Anglijoje. Pavyzdžiui, čartistų spausdintų leidinių tiražai pasiekė 50 tūkst. egzempliorių.

Laikraščiai pigūs tapo ne tik dėl išaugusio tiražo. Svarbesnės reikšmės turėjo pradėti juose spausdinti laikraščiuose skelbimai. Taip gaunamos pajamos leido sumažinti leidinių kainas. Plečiantis, demokratėjant skaitytojų ratui, spauda dar nebuvo visiškai nepriklausoma. Jai turėjo įtakos valdžia, kita vertus, spauda tapo priklausoma nuo skelbimų užsakovų.

Išaugus tiražams, laikraščių įtaka visuomenei didėjo, o kartu ryškėjo cenzūros neefektyvumas. Todėl reakcingi politikai ieškojo būdų, kaip apriboti spaudos įtaką. Prancūzijoje vietoj tiesioginės cenzūros buvo įvestos licencijos. Jos buvo brangios, be to, neįtikus valdžiai, buvo galima jų netekti. Tokia licencijų sistema sukėlė pasipiktinimą ir tapo viena iš 1830 m. revoliucijos priežasčių.

Spaudoje buvo išsakoma viešoji nuomonė, ji turėjo įtakos politikai. Kita vertus, politikai, parlamentų deputatai visuomenės nuomone pradėjo naudotis siekdami įgyvendinti savo tikslus. XIX a. buvo įgyvendinta žodžio ir nuomonių laisvė, susiformavo "ketvirtoji valdžia" - spauda, kontroliavusi valdžios sprendimus ir kritikavusi neigiamus visuomenės reiškinius.

Politinio atstovavimo principai

Įstatymų leidžiamieji organai - parlamentai - XIX a. ilgainiui įgavo vis didesnių teisių. Išrinkti į parlamentus deputatai vienijosi į netvirtas sąjungas arba iš viso veikė savarankiškai. Iki pat antrosios XIX a. pusės deputatai buvo laikomi ne kurios nors partijos ar gyventojų grupės, o visos nacijos atstovais. Išrinkti savo rinkiminėse apygardose, jie beveik nepalaikė ryšių su rinkėjais, nebent siekė dar kartą būti išrinkti. Deputatams nebuvo mokami atlyginimai, todėl jais galėjo būti tik pasiturintys žmonės. Čartistai Anglijoje pirmieji iškėlė reikalavimą mokėti deputatams algas, kad ir neturtingųjų atstovai galėtų kelti savo kandi -datūras ir dirbti parlamente. Antrojoje XIX a. pusėje deputatams buvo pradėta mokėti alga.

Dabar parlamentarai įstatymus rengia ir svarsto komitetuose, frakcijose, o ne balsavimo salėje, bet dar XIX a. toks parlamentinis darbas tik formavosi.Manyta, kad teisingą ir racionalų sprendimą galima surasti tik bendrose deputatų diskusijose parlamento salėje.

Didžiosios prancūzų revoliucijos metais deklaruota piliečių lygybė nebuvo greitai įgyvendinta. Visą XIX a. žemesniųjų sluoksnių atstovams teko kovoti už visuotinę ir lygią rinkimų teisę. XIX a. ši teisė buvo priskiriama tik vyrams. Iki 1848 m. nė vienoje Europos šalyje nebuvo suteikta visuotinė rinkimų teisė vy rams. Vėliau, antroje XIX a. pusėje visuotinė rinkimų teisė vyrams buvo suteikta Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Anglijoje. Be to, prasidėjo kova už politinių teisių suteikimą moterims, vyrų ir moterų padėties sulyginimą.

Įgyvendinant visuotinę rinkimų teisę svarbios buvo savivaldos reformos. Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Prūsijoje dar iki 1848 m. savivalda buvo reformuota, piliečiai galėjo dalyvauti renkant vietinę valdžią, kuri savarankiškai tvarkėsi atskiruose kaimuose ir miesteliuose. Tai prisidėjo prie demokratijos raidos.

Partijų formavimasisŽodis "partija" yra kilęs iš lotyniško žodžio "pars", reiškiančio "dalį, skyrių". Partija - tai grupė panašius įsitikinimus turinčių piliečių, kurie susivieniję siekia įgyvendinti bendrą politinį tikslą.

Partijų užuomazgų atsirado XVIII a. Anglijoje. Čia tarpusavyje pradėjo kovoti torių ir vigų grupuotės. Toriai buvo karaliaus partija, jį rėmusi ir siekusi grąžinti karaliui didesnius įgaliojimus. Vigai, priešingai, stengėsi apriboti karaliaus galias ir suteikti daugiau teisių parlamentui bei rinkimų teisę - ne tik turtingiesiems. Šioms partijoms Anglijos parlamente vadovavo lyderiai, po pergalės rinkimuose jie tapdavo ministrais pirmininkais ir vadovaudavo vyriausybei. Tačiau nei toriai, nei vigai dar nebuvo visiškai susiformavę kaip partijos. Abiejų grupuočių interesai buvo panašūs. Tik toriai labiau gynė žemvaldžių interesus, o vigai rėmė ir

prekybininkus, ir pramonininkus. Šios dvi grupės rungtyniavo tarpusavyje, stengėsi laimėti rinkimus ir po to įgyvendinti savo siekius. Tai sudarė sąlygas ne tik sparčiau augti ekonomikai, bet ir padėjo pagrindus demokratijos raidai.

Kitose Europos šalyse iki pat XIX a. vid. partijų užuomazgų nebuvo, nes nebuvo demokratinių parlamentų. Daugelyje šalių tebebuvo išlikę luominiai susirinkimai, kuriuose savo interesus gynė atskirų luomų atstovai. Partijos sąvoka po Didžiosios prancūzų revoliucijos bei jakobinų teroro įgavo neigiamą atspalvį. Buvo manoma, kad partija, nedidelė žmonių grupė, negali siekti ir įgyvendinti visuotinės gerovės. Europos parlamentuose deputatai įvairias politines idėjas gynė nesijungdami į jokias grupuotes.

Tik XIX a. vid., po 1848-1849 m. revoliucijos pradėjo kurtis įvairios poli tinės partijos. Išryškėjo liberalų grupuotė, gynusi stambiosios ir vidutinės buržuazijos interesus. Konservatyviosios grupuotės, priešingai, stengėsi apginti stambių žemės savininkų, bajorijos, kitų buvusių privilegijuotų sluoksnių interesus.

Pramonės perversmo metu, paaštrėjus socialiniams konfliktams, atsiradus naujoms ideologijoms, nemaža dalis visuomenės ėmė abejoti krikščionybe, krikščioniškomis idėjomis. Todėl atsirado poreikis apginti krikščionybės puoselėjamą pasaulėžiūrą, taip pradėjo formuotis pirmosios krikščionių partijos, vėliau pasivadinusios krikščionių demokratų partijomis. Šių partijų tikslai ir siekiai buvo paremti tradicinėmis idėjomis. Antroje XIX a. pusėje susiformavo pirmosios darbininkų socialistų partijos.

19. Darbininkų judėjimas

Darbininkų socialinė padėtisPramonės revoliucija labai pakeitė ankstesnę luominę visuomenę. Feodalizmo epochoje dauguma žmonių gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu, o vykstant industrializacijai 80% žmonių apsigyveno miestuose.Darbas fabrikuose buvo griežtai kontroliuojamas, darbininkai dirbo po 12-14 valandų per dieną. Iš jų buvo reikalaujama besąlygiškai paklusti. Dėl darbo jėgos pertekliaus darbo rinkoje ir konkurencijos įmonių savininkai galėjo mokėti minimalius atlyginimus. Dėl to socializmo pradininkams atrodė, kad visuomenė galutinai suskilo į dvi klases: kapitalistus ir proletariatą. Jie buvo įsi tikinę, jog darbininkai bus vis labiau išnaudojami, jų padėtis blogės, didės skurdas.

Vienas neigiamų pramonės revoliucijos padarinių buvo tai, kad paplito moterų ir vaikų išnaudojimas. Feodalizmo epochoje moterys ir vaikai taip pat dirbdavo valstiečio ūkyje ar amatininko dirbtuvėje. Bet fabrikuose pakito jų darbo pobūdis. Moterys ir vaikai, nors jų darbo diena būdavo gerokai ilgesnė nei vyrų, uždirbdavo žymiai mažiau.

Ketvirtame XIX a. dešimtmetyje, atsižvelgiant į visuomenės nepasitenkinimą ir kritiką, Anglijoje priimti pirmieji fabrikų įstatymai, kuriuose moterų ir vaikų darbas buvo apribotas, sutrumpintas jų darbo laikas. Prūsijoje pirmieji moterų ir vaikų darbą apribojantys įstatymai buvo priimti 1839 ir 1853 m. Fabrikuose, kur darbo sąlygos ypatingai kenksmingos, moterims ir vaikams dirbti buvo uždrausta. Pamažu teigiama linkme keitėsi materialinės darbininkų gyvenimo sąlygos.

Iki XIX a. vid. Anglijos darbininkai 70% uždarbio turėdavo skirti tik maistui. Apie 1900 m. darbininkas maistui vidutiniškai išleisdavo jau tik apie 30-40% savo pajamų.

Nuo mašinų daužymo iki organizuotos kovos

Kadangi pramonės perversmas, sparti industrializacija prasidėjo Anglijoje, tai ir darbininkų judėjimas, pagrindinės jo srovės pirmiausia susiformavo šioje šalyje, o tik po to buvo per imtos kitų Europos valstybių darbininkų.

Pirmasis darbininkų judėjimo laikotarpis, prasidėjęs XVIII a. pab. ir trukęs iki 1825 m., istorijoje vadinamas mašinų daužytojų, arba luditų, judėjimu. Tokį pavadinimą jis gavo nuo anglų darbininko N. Ludo, XVIII a. pab. sudaužiusio mezgimo mašiną. XVIII a. pab.-XIX a. pr. Anglijos darbininkai, manydami, kad dėl pablogėjusios jų socialinės padėties kaltos mašinos, dažnai jas naikindavo ir gadindavo. Šį judėjimą pradėjo buvę amatininkai, nes, susikūrus fabrikams, jie negalėjo konkuruoti su jų produkcija ir buvo priversti

eiti dirbti samdomais darbininkais.1824 m. Anglijos parlamentas panaikino draudimą darbininkams jungtis į profsąjungas. 1833 m. įkurtame

nacionaliniame profsąjungų susivienijime jau buvo daugiau nė pusė milijono narių. Prasidėjo antrasis darbininkų judėjimo etapas, vadinamas čartizmu. Pavadinimas kilo iš pagrindinio čartistų dokumento "Peoples Chartes" ("Liaudies chartija"), kuriame išdėstyti svarbiausi judėjimo dalyvių reikalavimai parlamentui.

1836 m. grupė darbininkų judėjimo lyderių, vadovaujama buvusio lendlordo Viljamo Laveto, įkūrė Londono darbininkų asociaciją. Jos tikslas buvo suvienyti ne tik Londono, bet ir visos Anglijos darbininkus ir taikiai pasiekti, kad jiems būtų suteiktos tokios pat teisės, kaip ir kitiems visuomenės sluoksniams. 1838 m. ši asociacija paskelbė "Liaudies chartiją". Joje buvo reikalaujama: Anglijos parlamentą rinkti vieneriems metams; suteikti visuotinę rinkimų teisę vyrams; panaikinti turto cenzą kandidatams į parlamentą; visus rinkėjus suskirstyti į vienodas rinkimų apygardas; įvesti slaptą balsavimą; mokėti deputatams algas, kad ir nepasiturintieji galėtų dirbti parlamente.

Už "Liaudies chartiją" buvo renkami darbininkų parašai. Peticiją, kuri 1842 m. buvo įteikta parlamentui, pasirašė net 3 mln. žmonių.

Nors "Liaudies chartijoje" iškeltus reikalavimus Anglijos parlamentas atmetė, jis buvo priverstas imtis kitų reformų: parlamentas priėmė naujus įstatymus, ribojančius darbininkų išnaudojimą, įstatymiškai buvo įtvirtinta 10 valandų darbo diena.

Kitose Europos šalyse, pirmiausiai Prancūzijoje ir Vokietijoje, darbininkų judėjimo formos ir etapai buvo panašūs į Anglijos proletariato kovos etapus. Šiose šalyse prasidėjus pramonės revoliucijai, pirmiausia kilo mašinų daužytojų judėjimas, ryškiausiai pasireiškęs Liono verpimo fabrikuose ir Silezijos audėjų sukilimuose. Bet priešingai nei Anglijoje, Vokietijos, o ypač Prancūzijos darbininkų judėjimas labiau pasireiškė ginkluota kova. Dėl valdančiųjų klasių nesugebėjimo imtis būtinų reformų kilo 1830 m., 1848 m. revoliucijos, 1871 m. Paryžiaus komuna.

Darbininkų partijų susiformavimasSocialistinių arba darbininkų partijų kūrimąsi antroje XIX a. pusėje labiausiai paskatino Karlo Markso (1818-1883) veikla ir politiniai raštai.

Dėl politinės veiklos priverstas emigruoti iš Vokietijos, 1847 m. Briuselyje, vokiečių socialistų prašymu, K. Marksas kartu su F. Engelsu parašė "Komunistų partijos manifestą", t.y. programą tuo metu numatytai įkurti darbininkų partijai. Nors ši K. Markso ir F. Engelso brošiūra išgarsėjo tik po kelių dešimtmečių, ji, be abejonės, tapo svarbiausiu darbininkų partijų ideologiniu pagrindu.

1875 m. įkurta Vokietijos socialistinė darbininkų partija, vėliau perorganizuota į Vokietijos socialdemokratų partiją, tapo viena įtakingiausių politinių jėgų Vokietijoje. Apie 1880 m. socialistų grupuotės ėmė kurtis Anglijoje. 1900 m. jos susivienijo į Leiboristų partiją. 1914 m. šioje partijoje jau buvo daugiau kaip 1,5 mln. narių. Įvairios socialistų grupuotės Prancūzijoje į vieningą socialistų partiją susivienijo tik XX a. pr.

Visos šios partijos siekė taikios visuomenės raidos, pagerinti darbininkų padėtį reformomis. Rytų Europoje kūrėsi radikalios komunistinės grupuotės. 1893 m., vadovaujant Leninui, įkurta Rusijos socialdemokratų darbininkų partija. Radikalusis jos sparnas - bolševikai siekė tik ginkluotos kovos ir revoliucijos. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje socialistinis judėjimas galutinai suskilo į komunistų ir socialdemokratų sroves.

Vyriausybių socialinė politikaKad pagerėtų darbininkų ir kitų neturtingųjų visuomenės sluoksnių padėtis, antroje XIX a. pusėje kovojo ne vien tik socialistinės grupuotės. Daugelis fabrikų, pramonės įmonių savininkų nemažą pelno dalį skyrė statyti geresnius butus darbininkams, vaikų darželius ir mokyklas.

XIX a. vid. Anglijoje viena po kitos, parlamentui pritarus, buvo sudaromos karališkosios komisijos, kurių pranešimai apie antisanitarines darbininkų gyvenimo sąlygas, skurdą, moterų ir vaikų darbą šachtose buvo pateikiami ne tik vyriausybei, bet ir skelbiami laikraščiuose.

Šie pasipiktinimą keliantys pranešimai skatino Anglijos politikus, nesvarbu, kuriai partijai jie priklausė, priimti įstatymus, ginančius socialines darbininkų teises. Taip buvo sumažintas žemesniųjų visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas, užkirstas kelias plisti radikalioms idėjoms. Be to, valstybė reformavo švietimo sistemą ir garantavo, kad mokyklas gali lankyti neturtingiausių šeimų vaikai. Ji finansavo poilsiaviečių darbininkams statybą, plėtė visuomeninius parkus, steigė skaityklas ir bibliotekas. Taip buvo pagerintos

galimybės geriau praleisti laisvalaikį.1878 m., po dviejų nepavykusių pasikėsinimų į Vokietijos imperatorių Vilhelmą I, O. Bismarko

pastangomis Reichstagas patvirtino vadinamąjį Socialistų įstatymą. Juo buvo uždrausta bet kokia veikla prieš esamą valstybinę santvarką. Šiuo įstatymu iš tikro buvo uždrausta Vokietijos socialistų partijos veikla.

Dar po kelerių metų O. Bismarko iniciatyva buvo priimta nemažai socialinių įstatymų, kurie turėjo užkirsti kelią socialistinėms idėjoms plisti. 1883 m. pri imtas Sveikatos draudimo įstatymas. Visi gyventojai turėjo apsidrausti ir mokėti tam tikrą mokestį. Ligos atveju draudimo kasos turėjo apmokėti ligonio gydymo išlaidas. 1884 m. priimtas Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymas, o 1889 m. - Pensijų ir invalidumo draudimo įstatymas. Visi šie įstatymai patobulinti galioja Vokietijoje iki šių dienų, jie tapo pavyzdžiu visoms kitoms to meto valstybėms. Panašūs įstatymai 1911 m. buvo priimti Anglijoje ir kitose Europos šalyse.

Klausimai ir užduotys

1. Kaip pasikeitė darbininkų gyvenimo sąlygos mieste?2. Kodėl Anglijoje kilo luditų judėjimas? Kaip luditai kovojo už savo teises?3. Kokių tikslų siekė pirmosios darbininkų organizacijos?4. Kokių priemonių Anglijos vyriausybė ėmėsi prieš darbininkų judėjimą ?5. Kaip kapitalistinės visuomenės problemas aiškino K. Marksas ir F. Engelsas?6. Kokios reformos buvo padarytos Anglijoje siekiant pagerinti darbininkų padėtį?

20. JAV pilietinio karo išvakarėse

Vakarų užkariavimas

XVIII a. pab.-XIX a. pr. JAV sparčiai plėtėsi į vakarus. Šalies teritorija buvo plečiama įvairiai. 1803 m. Napoleonas, nenorėdamas, kad didžiulė Luizianos teritorija atitektų anglams, pardavė ją JAV už 15 mln. dolerių. Po Luizianos prijungimo JAV teritorija padidėjo beveik dvigubai. 1819 m. JAV iš Ispanijos už 5 mln. dolerių nusipirko Floridą ir teises į Oregono žemę. Naujai įsigytos žemės vakaruose ir pietuose buvo paskelbtos valstybės nuosavybe ir pardavinėjamos už nedidelę kainą, o po 1862 m. žemė buvo suteikiama nemokamai su sąlyga, kad ji būtų dirbama. Galimybė nemokamai gauti žemės ir greitai praturtėti viliojo daug naujakurių. Be to, Vakaruose žmogus buvo vertinamas ne pagal kilmę ar paveldėtą turtą, bet už sugebėjimą visko gyvenime siekti savo jėgomis. Ilgainiui amerikiečiai kėlėsi ne tik į JAV priklausančias teritorijas, bet ir į Meksikos žemes: Teksasą, Naująją Meksiką, Kaliforniją.

1846 m. kilo JAV ir Meksikos karas. JAV po laimėto karo prisijungė Naujosios Meksikos, Kalifornijos ir Teksaso žemes, Meksikai už tai sumokėdama 15 mln. dolerių kompensaciją.

Per trumpą laiką retai apgyvendintose žemėse įvyko dideli pasikeitimai: išaugo miestai, pradėti tiesti geležinkeliai. Vakarinių žemių kolonizavimas tęsėsi ir XIX a. antroje pusėje. Atradus aukso Kalifornijoje, tik per vienerius metus į šią valstiją atvyko apie 80 tūkst. žmonių. XIX a. vid. JAV teritorija pasiekė Ramųjį vandenyną. Šalies plotas, lyginant su 1776 m., išaugo aštuonis kartus.Politinės sistemos raidaXVIII a. JAV politiniame gyvenime įsitvirtino dviejų politinių partijų sistema. Po konstitucijos priėmimo pirmąjį dešimtmetį šalį valdė federalistų partija, kuri atstovavo prekybinės ir finansinės buržuazijos interesams. Federalistai pasisakė už artimą valstijų sąjungą su stipria centrine valdžia. Partijos lyderio A. Hamiltono iniciatyva šalyje buvo skatinama pramonės ir prekybos raida, įsteigtas nacionalinis bankas.

Antroji politinė partija - respublikonai atstovavo fermerių ir smulkiųjų savininkų interesams. 1800 m. partijos vadovas T. Džefersonas buvo išrinktas šalies prezidentu. Jis manė, kad JAV centrinė valdžia turėtų spręsti tik užsienio politikos klausimus, paliekant valstijoms kiek galima didesnių savivaldos teisių. Res-publikonai rėmė šalyje žemės ūkio raidą bei vakarinių žemių užkariavimą.

Tačiau XIX a. pr., prasidėjus pramonės perversmui, federalistų ir respublikonų partijos prarado valstybėje turėtą įtaką. Jų vietoje iškilo dvi naujos partijos - vigų ir demokratų. Vigus rėmė šiaurinių valstijų prekybininkai ir pramonininkai. Demokratų partiją palaikė fermeriai ir plantatoriai, kuriuos vienijo bendras siekimas skverbtis į vakarines žemes. Iki pilietinio karo JAV politiniame gyvenime įsitvirtino demokratų partija.

Vergija pietinėse valstijoseJAV pietinės valstijos buvo žemės ūkio kraštas, priklausomas nuo šiaurinių valstijų gaminamų prekių ir kapitalo. Didelėse pietinių valstijų plantacijose buvo auginama medvilnė, cukranendrės, tabakas, ryžiai. Tačiau pagrindinis pietinių valstijų verslas buvo medvilnė. Plantacijose buvo naudojamas pigus vergų darbas. Vergija kurį laiką nebuvo aktuali šalies problema. 1808 m. į JAV buvo uždrausta įvežti vergus ir daugelis manė, kad vergija išnyks savaime.

XVIII a. pab. išradus medvilnės valymo mašiną, atskiriančią medvilnės ža liavą nuo sėklų ir kitų priemaišų, pietinėse valstijose suklestėjo prekyba medvilne. Plantatoriai supirkdavo žemę iš smulkiųjų ūkininkų, kurie, ją pardavę, kėlėsi į Vakarus. Plantacijų žemė buvo greitai nualinama, todėl besikeliančių į Vakarus gretas papildė ir plantatoriai. Parduodami medvilnę šiaurinėms valstijoms ir Europai, pietinių valstijų plantatoriai greitai praturtėjo. 15-oje pietinių valstijųXIX a. vid. juodųjų gyventojų buvo beveik tiek pat, kiek ir baltųjų. Dauguma pietinių valstijų plantatorių neįsivaizdavo plantacijų darbo be vergų.

Ekonomiškai stiprėjant pietinėms valstijoms, praturtėję plantatoriai siekė gauti daugiau valstybinės valdžios ir plėsti savo įtaką šalyje. Jie manė, kad norint išsaugoti savo ekonominius interesus ir vergovę Pietuose, reikia kontroliuoti federalinę valdžią.

Šiaurinių valstijų raidaXIX a. šiaurinės valstijos tapo JAV pramonės, prekybos ir finansų centru. Šiose valstijose sparčiai buvo tiesiami geležinkeliai, kasami kanalai, statomos gamyklos ir fabrikai. Daug dėmesio buvo skiriama vidaus transporto sistemos kūrimui. Gausūs geležies rūdos ir akmens anglies klodai sudarė geras sąlygas metalurgijos raidai. Pagrindinė pramonės šaka buvo medvilninių audinių gamyba. Tačiau plėtėsi vilnonių drabužių pramonė bei mašinų gamyba. Prasidėjus pramonės perversmui, gamyboje imta naudoti garo mašinas. Atsiradus gariniams laivams pagerėjo susisiekimas upėmis, išaugo jūrų prekyba. 85% JAV pramonės produkcijos buvo pagaminama šalies Šiaurėje.

Didelę reikšmę sparčiai šiaurinių valstijų raidai turėjo gyventojų gausėjimas. Dauguma atvykusių imigrantų apsistodavo šiaurinėje šalies dalyje, kurioje jie lengviau galėdavo įsidarbinti. Šiaurinių valstijų miestuose gyveno du kartus daugiau gyventojų negu pietinėse valstijose.

Abolicionistų judėjimasXIX a. pr. JAV išsiplėtė abolicionistų judėjimas, reikalaujantis šalyje panaikinti vergiją. Šio judėjimo šalininkai siekė išlaisvinti nuo vergijos negrus ir suteikti jiems pilietinių teisių. Abolicionistai kūrė draugijas, leido laikraščius, brošiūras. Didelę įtaką visuomenės nuomonei padarė 1852 m. pasirodęs H. Bičer-Stou romanas "Dėdės Tomo trobelė". Šioje knygoje autorė vaizdžiai atskleidė vergovinės sistemos žiaurumus. Viena veiksmingiausių kovos formų prieš vergiją buvo vergų bėgimas iš pietinių valstijų. Abolicionistų judėjimo šalininkai suteikdavo vergams prieglobstį šiaurinėse valstijose arba padėdavo pasiekti Kanadą. JAV buvo sukurta "požeminio geležinkelio sistema", kuria iki pilietinio karo pabaigos naudojosi vergai bėgliai. "Požeminis geležinkelis" turėjo "stotis" - namus, kur slėpdavosi pabėgę vergai, "traukinius" - pabėgusių vergų grupes, "konduktorius" - vergų vedlius. Nors abolicionistų judėjimas turėjo daug šalininkų, tačiau dauguma šiauriečių vengė prisijungti prie šio judėjimo. Šiauriečiai manė, kad vergijos problemą turėtų išspręsti pačios pietinės valstijos. Tačiau plantatoriams pradėjus plėsti savo įtaką šalies valdyme, šiauriečiai savo nuomonę dėl vergijos pakeitė.

Klausimai ir užduotys

1. Kokiais būdais JAV plėtė teritoriją į Vakarus?2. Kuo skyrėsi federalistų ir respublikonų partijų požiūriai į JAV politinę raidą?3. Kodėl JAV XIX a. suklestėjo medvilnės prekyba?4. Kuo skyrėsi šiaurinių valstijų raida nuo pietinių valstijų?5. Kokiais būdais abolicionistai kovojo prieš vergijos panaikinimą šalyje?

21. JAV pilietinis karas (1861-1865 m.)

Karo priežastysPagrindine JAV vidaus politikos problema XIX a. tapo vergijos likimas pietinėse valstijose. Šiaurinių valstijų atstovai kongrese teigė, kad vergovinė santvarka pietinėse valstijose stabdo ekonominę šalies raidą. Vergų darbas yra nenašus, o ekonomikos raida, kurios pagrindą sudarė medvilnės auginimas ir eksportas, yra vienpusiška. Pietinių valstijų plantatoriai nesirūpino pramonės plėtojimu ir siekė išsaugoti laisvą prekybą su Anglija. Jie norėjo pardavinėti medvilnę Europoje ir priešinosi dideliems muitams. Šiaurinių valstijų pramoninin-kams buvo sunku konkuruoti su pigia Anglijos produkcija, todėl šiauriečiai siekė, kad būtų uždėti dideli muitai įvežamoms prekėms iš Anglijos. Taip šalies vidaus rinką buvo bandoma apsaugoti nuo angliškų prekių.

Padaugėjus gyventojų šiaurinėse valstijose, šiauriečiai ėmė vyrauti Atstovų rūmuose. Pietiečiai nenorėjo, kad šiaurinių valstijų atstovai įsigalėtų ir Senate. Plantatoriams nepatiko tebesitęsianti fermerių kolonizacija į vakarines šalies žemes. Jie norėjo, kad vergvaldinių ir laisvųjų valstijų skaičius šalyje išliktų vienodas. Vakarinėse žemėse, į kurias taip pat kėlėsi ir pietiečiai, prasidėjo fermerių ir plantatorių kova, o Kanzaso valstijoje netgi kilo pilietinis karas. Galiausiai po atkaklios kovos Kanzasas, kaip laisva valstija, buvo priimtas į Sąjungą.Pietinių valstijų atsiskyrimas

XIX a. viduryje JAV susikūrusi respublikonų partija siekė, kad būtų uždraustas vergijos plitimas į vakarines žemes, priimtas įstatymas dėl nemokamo žemės dalijimo naujakuriams ir įvesti dideli muitai įvežamoms anglų prekėms. 1860

m. šios partijos atstovas A. Linkolnas buvo išrinktas JAV prezidentu. A. Linkolnas savo rinkiminėje kampanijoje rėmėsi teiginiu, paimtu iš Naujojo Testamento: "Per pusę perskeltas namas negali ne-sugriūti". Jis teigė, kad JAV vienu metu negali eg-zistuoti laisva visuomenė ir vergija. Išrinkus A. Linkolną JAV prezidentu, Pietų Karolinos valstija paskelbė, kad atsiskiria nuo Sąjungos. Netrukus prie atsiskyrusios Pietų Karolinos valstijos buvo prijungtos ir kitos pietų vergvaldinės valstijos. 1861 m. vasario mėn.

buvo sukurta Pietinių valstijų Konfederacija. Naujai sukurtos Konfederacijos sostine tapo Ričmondo miestas Virdžinijoje. Atsiskyrusios valstijos sudarė savo kongresą ir išsirinko prezidentą. Pietinės valstijos siekė, kad JAV valdžia pripažintų jų atsiskyrimą nuo Sąjungos.

Konfederacijos viceprezidentas pareiškė: "Naujoji Sąjungos vyriausybė vado-vaujasi ta didžia tiesa, jog negrai nelygūs baltiesiems, jog vergija yra natūrali jų būsena". Siaurinės valstijos ir prezidentas A. Linkolnas nepripažino pietinių valstijų

atsiskyrimo. Paskelbusios visuotinę mobilizaciją pietinės valstijos ėmė ruoštis karui.

Karo eigaPilietinio karo išvakarėse 23-jose šiaurinėse valstijose gyveno 22 mln. žmonių, o 11-oje pietinių- 9 mln., iš kurių 3,5 mln. buvo negrai. Pramonės išsivystymo lygiu, tankiu geležinkelių tinklu ir žmonių skaičiumi Šiaurė gerokai pranoko Pietus. Trys ketvirtadaliai pramonės produkcijos buvo pagaminama šiaurinėse šalies valstijose. Tačiau karo išvakarėse pietinės valstijos turėjo tam tikrą pranašumą. Pietuose buvo įtvirtinta daugiau fortų, karininkai ir kareiviai buvo labiau patyrę ir geriau pasiruošę karui. Jiems vadovavo talentingi karo vadai R. Ly ir T. Džeksonas. Pietinėse valstijose tikėjo, kad juos greitai pripažins ir ekonomiškai parems Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Pilietinis karas prasidėjo 1861 m. balandžio mėn., kai pietinių valstijų kariuomenė apšaudė Samtero fortą Pietų Karolinoje. Karo pradžia buvo sėkmingesnė pietiečiams. Pirmuosiuose mūšiuose išryškėjo blogas šiauriečių

Robertas Ly (1807-1870),vergvaldinių Pietų valstijų

konfederacijos kariuomenėsvyriausiasis vadas

JAV prezidentas A. Linkolnas

kariuomenės pasirengimas. Tačiau sėkminga karo pradžia pietiečiams iš esmės nenulėmė tolimesnės karo eigos. Reikšmingas šiauriečių žingsnis karo pradžioje buvo A. Linkolno paskelbta pietinių valstijų pakrančių blokada. Reikšmingas karo eigai buvo priimtas vergų išlaisvinimo aktas. Jame buvo skelbiama, kad nuo 1863 m. sausio l d. visi vergai sukilusiose prieš Sąjungą valstijose yra laisvi. Akte taip pat buvo punktas, kuriuo buvo leista negrus priimti į ginkluotąsias JAV pajėgas.1863 m. kovo mėn. šiaurinėse valstijose buvo įvesta visuotinė karo prievolė. Tų pačių metų vasarą kare ėmė ryškėti šiaurinių valstijų persvara. Šiaurėje išsiplėtė karinė pramonė, padidėjo geležies ir ketaus gamyba. Pritaikius mašinas, išaugo žemės ūkio produkcija. Tuo tarpu pietinėse valstijose, jūrų blokada izoliuotose nuo pasaulio, trūko ginklų, šaudmenų, medikamentų ir kitų būtiniau šių karui daiktų. Vienas svarbiausių ir didžiausių pilietinio karo mūšių įvyko prie Getisbergo 1863 m. liepos mėn. Po tris dienas trukusio mūšio pietiečiai, patyrę pralaimėjimą, pasitraukė prie Potomako upės. Netrukus šiauriečių kariuomenė užėmė visą Misisipės upės slėnį ir konfederacijos teritoriją perkirto į dvi dalis. Didelę reikšmę pilietinio karo eigai turėjo 1864 m. prezidento rinkiniai. A. Lin-kolno perrinkimas prezidentu aiškiai patvirtino, kad visuomenė nepritarė demok-ratams, siūliusiems taiką, o siekė toliau kariauti ir panaikinti vergiją.

1864 m. generolo V. Šermeno kariuomenė užėmė Atlantos valstijos sostinę Džordžiją ir nužygiavo prie Atlanto vandenyno. Eidama per priešo teritoriją, V. Šermeno kariuomenė naudojo "išdegintos žemės" taktiką: pakeliui naikino ir griovė geležinkelius, tiltus, fabrikus, sandėlius ir kitus įrengimus. Virdžinijos valstijoje atkakli kova vyko tarp J. Granto ir R. Ly kariuomenių. Kovo mėn. pietiečių pasipriešinimas buvo palaužtas, ir jie paliko konfederacijos sostinę Ričmondą. Generolas R. Ly, supratęs tolimesnio pasipriešinimo beprasmiškumą, 1865 m. balandžio 9 d. Apomatokso miesto teismo pastate pasidavė gene rolui J. Grantui. Po nuožmios ketverių metų kovos pilietinis karas baigėsi.

Pilietinio karo padariniaiPo pilietinio karo šiauriečių pergalę aptemdė A. Linkolno žūtis. 1865 m. balandžio 14d. Vašingtono "Fordo" teatro ložėje, įpykęs dėl pietinių valstijų pralaimėjimo, aktorius Džonas Butas nušovė A. Linkolną. Po prezidento žūties naujuoju JAV prezidentu tapo viceprezidentas Andrus Džonsonas.JAV pilietinis karas sukrėtė visuomenę ir turėjo ilgalaikių pasekmių. Pilieti niame kare dalyvavo 2,5 mln. žmonių. Šiaurinės valstijos kare prarado 360 tūkst., o pietinės - 260 tūkst. žmonių. Pilietiniame kare ypač nukentėjo pietinės valstijos. Čia buvo sugriauta daug miestų, geležinkelių, fabrikų, nuniokota dirbama žemė. Sunki padėtis buvo ir šiaurinėse valstijose. Tačiau šalyje vykstant pramonės perversmui ir plečiantis gamybai, šiaurinių valstijų ekonominiai sunkumai buvo greitai įveikti. Atleisti iš darbo darbininkai ir karo veteranai vėl greitai įsidarbino. Pietinėse valstijose ekonominės ir politinės problemos buvo sprendžiamos daug sunkiau negu Šiaurėje.

Rekonstrukcija1865 m. JAV Kongresas patvirtino 13-ają konstitucijos pataisą dėl vergijos panaikinimo. Laisvais piliečiais tapo 4 mln. negrų. Netrukus buvo pradėta vykdyti dar A. Linkolno numatyta Pietų rekonstrukcijos programa. Ši programa turėjo pertvarkyti pietines JAV valstijas ir vėl jas įjungti į Sąjungą. Po pilietinio karo į pietines valstijas buvo įvesta federacinė kariuomenė, o jas valdė prezidento paskirti gubernatoriai. 1867 m. Pietuose įvyko rinkimai į valstijų konventus, kurių rinkimuose dalyvavo ir negrai. Naujai išrinkti konventai panaikino pietinių valstijų atsiskyrimo nuo Sąjungos aktus. 1868 m. Kongresas patvirtino 14-ąją konstitucijos pataisą, kuri suteikė negrams pilietines teises, o 1870 m. Kongresas patvirtino ir 15-ąją konstitucijos pataisą, negrams suteikusią rinkimų teisę. Prasidėjus rekonstrukcijai, į Pietus iš šiaurinių valstijų plūstelėjo daug lengvo pelno ieškotojų. Vieni iš jų supirkinėjo žemes ir turtėjo spekuliuodami, kiti siekė politinės karjeros. Prezidento J. Granto valdymo metais šalyje suklestėjo korupcija ir piktnaudžiavimas valdžia, kuris ypač pasireiškė Pietuose. Daugelis rekonstrukcijos šalininkų nusivylė respublikonų politika. Baltieji, pasinaudoję rasiniais prietarais, pradėjo stumti negrus iš politinio gyvenimo. Negrai buvo bauginami, gąsdinami, jiems buvo trukdoma balsuoti. Kadangi fermeriai bijojo juodųjų konkurencijos, plantatoriams pavyko ati traukti vargingus baltuosius fermerius nuo negrų. Taip demokratų partijos atstovai vėl įsitvirtino vietiniuose valdžios organuose. 1877 m., po ginčytinų prezidento rinkimų respublikonai, susitarę su demokratais, kad jų kandidatas būtų pripažintas prezidentu, pažadėjo tais pačiais metais iš Pietų išvesti federacinę kariuomenę. Ją išvedus rekonstrukcija baigėsi. Baltieji priėmė segregacinius įstatymus, kurie negrus atskyrė nuo baltųjų visuomenės.

JAV federacinės kariuomenės vyriausiasis vadas J. Grantas

Negrams buvo draudžiama lankytis daugelyje viešų vietų. Jie negalėjo laisvai įeiti į parkus, viešbučius, restoranus, teatrus, geležinkelio vagonus. Daliai iš jų buvo atimta teisė balsuoti. Po pilietinio karo negrai gavo laisvę, tačiau ne lygybę. Kovojant už lygias teises visuomenėje jų laukė ilgas kelias, kuris tęsėsi iki XX a. vid.

22. JAV ekonominės ir politinės galios augimas

Ekonomikos raida XIX a. antroje pusėjePo pilietinio karo JAV prasidėjęs ekonominis kilimas išvedė šalį į pirmaujančias labiausiai išsivysčiusių valstybių gretas. Tai lėmė daugelis priežasčių. JAV buvo turtingos gausiais naftos, geležies rūdos, vario, cinko, alavo ir kitų naudingųjų iškasenų ištekliais. Didelę reikšmę pramonės raidai, išteklių naudojimui bei naujų žemių apgyvendinimui turėjo geležinkelių tiesimas. Vyriausybė geležinkelių kompanijoms skyrė didelius žemės plotus ir finansiškai rėmė. Pramonėje ir žemės ūkyje buvo diegiama daug mokslo ir technikos naujovių. Amerikiečių mokslininkai ir išradėjai padarė daug atradimų, kurie greitai ir efektyviai buvo taikomi gamyboje ir buityje. JAV vyriausybė, norėdama apsaugoti šalies vidaus rinką, vykdė protekcionizmo politiką. Pigioms užsienio šalių prekėms buvo uždėti dideli muitai. Plūstantys imigrantai greitai apsigyveno laisvuose plotuose šalies vakaruose ir tapo papildoma darbo jėga greitai kylančioje pramonėje. Vakarinių žemių apgyvendinimas ir naujų techninių išradimų diegimas paspartino žemės ūkio raidą. Ūkiuose buvo pradėta naudoti šienapjoves, javapjoves, mechanines sėjamąsias. Augant gamybai ir plečiantis vidaus rinkai kūrėsi korporacijos ir trestai. Taip buvo siekiama monopolizuoti atskiros šakos gamybą, sukaupti daugiau kapitalo, įsigyti naujų patentų, išsaugoti aukštas kainas. Greitai trestai apjungė medvilnės, cukraus, tabako, plieno pramonę.

Ekonomines problemas Sėkmingai sprendė prezidentas Teodoras Ruzveltas. Jo valdymo laikotarpiu pradėta "garbingo sandėrio" ("sąuare deal") politika padidino valstybės įtaką ekonominiame šalies gyvenime. Daug trestų už nelegalią veiklą turėjo sumokėti dideles pinigines baudas. Vyriausybei buvo suteikta teisė tarpininkauti sprendžiant darbdavių ir darbininkų konfliktus. Daugelyje valstybinių įmonių darbo diena buvo apribota iki aštuonių valandų. Priimti darbo saugos įstatymai, apribotas vaikų darbas. Švaraus maisto įstatymas uždraudė maisto ir vaistų gamyboje naudoti žalingas medžiagas. Patvirtinamas įstatymas dėl sanitarinės skerdyklų ir mėsos kombinatų priežiūros. Sukuriami įstaty mai, užtikrinantys gamtos išteklių apsaugą, išplečiami valstybės miškų saugomi plotai, įkuriami nacionaliniai parkai.

Imigracija į Naująjį PasaulįXIX a. antroje pusėje prasidėjusi gausi imigracija į JAV šalies istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį. Amžiaus viduryje JAV susidarė palanki situacija priimti atvykstančius imigrantus. Vakarinėje šalies dalyje buvo dar daug neapgyvendintų žemių, o greitai augančiai pramonei vis daugiau reikėjo darbo jėgos. Kurį laiką JAV vyriausybė imigracijos beveik neribojo. Į JAV nuo pilietinio karo iki XXa. pr. atvyko 13,5 mln. imigrantų.

Tuo metu Europoje dėl medicinos pažangos ir pagerėjusių higienos sąlygų sparčiai augo žmonių skaičius. Kaimuose, sumažėjus ūkių plotams, šeimos nebeįstengė išsimaitinti. Miestuose dėl įgūdžių ir išsilavinimo stokos ne visi galėjo įsidarbinti fabrikuose ir gamyklose. Be to, europiečiams JAV atrodė neribotų galimybių šalis, kurioje viešpatavo politinė laisvė ir galimybė praturtėti ("The American Dream"). Imigrantai JAV tikėjosi susikurti geresnį gerbūvį negu turėjo savo tėvynėje. Žmogus, daug ką gyvenime pasiekęs savo jėgomis ("self made man"), tapo neatskiriamu JAV įvaizdžiu. Suprantama, kelionė ir gyvenimo pradžia Amerikoje daugumai imigrantų buvo sunki.Imigracija į JAV vyko keliais etapais. Pirmuoju etapu, kuris prasidėjo XIX a. pr. ir tęsėsi iki 1880 m., 85% imigrantų atvyko iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Skandinavijos. Dauguma atvykusių buvo protestantai, kalbėjo angliškai, mokėjo skaityti ir rašyti. Jie lengviau ir greičiau įsitraukė į JAV visuome-ninį gyvenimą. Antruoju etapu (nuo 1880 m. iki XX a. pr.) imigrantų plūstelėjo dar daugiau. Kiekvienais metais į JAV vidutiniškai atvykdavo apie 500 tūkst. imigrantų. Daugelis jų atvyko iš Pietų ir Rytų Europos. Antrojo etapo imigrantai, kurių daugumą sudarė žydai ir italai, buvo įvairių religi jų, papročių, kalbų. Jie kūrėsi miestuose sudarydami atskirų etninių grupių kvartalus. Tarp jų išsilavinusių buvo mažiau,todėl daugumai teko dirbti pačius sunkiausius ir pavojingiausius darbus - kasyklose, gyvulių skerdyklose, plieno gamyklose, statybose.

Imigrantų indėlis į JAV ekonominį ir kultūrinį gyvenimą buvo milžiniškas. Jie statė miestus, tiesė geležinkelius ir kelius, dirbo kasyklose ir plieno liejyklose. Retai apgyvendintuose JAV vakaruose imigrantai kūrė naujus ūkius. Kiekviena imigrantų etninė grupė turėjo savo kultūrą, papročius, tradicijas. Imigrantai aktyviai įsitraukė į šalies visuomeninį kultūrinį gyvenimą tuo praturtindami savo ir amerikietiškąją kultūrą.

Ekspansinė JAV užsienio politikaXIX a. pab. JAV pradėjo vykdyti aktyvią užsienio politiką. Pirmieji žingsniai šia linkme buvo padaryti dar 1867 m., kai JAV už 7,2 mln. dolerių iš Rusijos nusipirko Aliaską. Daugelis politikų skeptiškai žiūrėjo į tokį vyriausybės žingsnį. Jie teigė, kad šalyje yra pakankamai gamtos turtų ir žemės, todėl JAV plėstis yra

netikslinga. Tačiau išaugusi JAV ekonominė galia sudarė palankias sąlygas ieškoti naujų rinkų kitose šalyse. Amerikiečiai norėjo išplėsti savo įtaką Karibų jūros baseine bei Lotynų Amerikoje. 1895 m. Kuboje prasidėjo sukilimas prieš ispanų valdžią. JAV turėjo palankią progą paremti sukilėlius ir įsiviešpatauti Kuboje. Tokiam žingsniui buvo palanki ir visuomenės nuomonė. Tačiau prezidentas S. Klivlendas nerėmė nei ekspansinės politikos, nei Kubos sukilėlių. Į valdžią atėjus prezidentui V. Makinliui, JAV užsienio politika suaktyvėjo. 1898 m. JAV laive prie Havanos įvyko sprogimas! Amerikiečiai dėl šio įvykio apkaltino ispanus ir pradėjo karą prieš Ispaniją. Kariaujama buvo Kuboje, Puerto Rike, Filipinuose, tai truko tik keturis mėnesius. JAV užsienio reika-lų ministras šį karą pavadino "Nuostabiu mažu karu". Pagal taikos sutartį, pasi rašytą Paryžiuje, JAV atiteko Puerto Rikas, Guamas, Filipinai. Kuba buvo paskelbta nepriklausoma valstybe, tačiau JAV kariuomenė liko saloje. Tais pačiais metais JAV prisijungė ir Havajus, kuriuose įkūrė karinę jūrų bazę Perl Harborą.

T. Ruzvelto valdymo laikotarpiu ypatingai išaugo JAV galia pasaulyje. Tai geriausiai apibūdina jo paties žodžiai: "švelniai kalbėtis, laikant rankose didelį vėzdą". Daug dėmesio JAV skyrė karinio jūrų laivyno statybai. Plečiant laivyną buvo vadovaujamasi principu: "Amerikos laivyno neturi pranokti joks pasaulio laivynas, išskyrus britų". T. Ruzveltas siekė plėsti JAV įtaką Kinijoje.

JAV visoms suinteresuotoms valstybėms pasiūlė vykdyti atvirų durų"Imigracija į JAV vyko keliais etapais. Pirmuoju etapu, kuris prasidėjo XIX a. pr. ir tęsėsi iki 1880 m., 85% imigrantų atvyko iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Skandinavijos. Dauguma atvykusių buvo protestantai, kalbėjo angliškai, mokėjo skaityti ir rašyti. Jie lengviau ir greičiau įsitraukė į JAV visuomeninį gyvenimą. Antruoju etapu (nuo 1880 m. iki XX a. pr.) imigrantų plūstelėjo dar daugiau. Kiekvienais metais į JAV vidutiniškai atvykdavo apie 500 tūkst. imigrantų. Daugelis jų atvyko iš Pietų ir Rytų Europos. Antrojo etapo imigrantai, kurių daugumą sudarė žydai ir italai, buvo įvairių religijų, papročių, kalbų. Jie kūrėsi miestuose sudarydami atskirų etninių grupių išsilavinusių buvo mažiau, politiką, kuria amerikiečiai siekė, kad visos valstybės Kinijos rinkoje laisvai konkuruotų savo prekėmis. XX a. "atvirų durų" politika tapo pagrindiniu JAV užsienio politikos ekonomikos principu.

Po JAV ir Ispanijos karo amerikiečiai suprato, kad norint sėkmingai pasinaudoti kariniu jūrų laivynu, reikia iškasti kanalą, jungiantį Atlanto ir Ramųjį vandenyną. Tinkamiausia tam vieta buvo Panama, priklausiusi Kolumbijai. Tačiau Kolumbijos senatas nesutiko JAV suteikti teisę kasti kanalą. Panamos gyventojai, amerikiečių kurstomi, sukilo prieš Kolumbijos valdžią ir paskelbė Panamos nepriklausomybę. T. Ruzveltas iš karto pripažino Panamos nepriklausomybę ir pasirašė palankią sutartį dėl kanalo statybos. 1904 m. amerikiečiai pradėjo kasti kanalą, kurį baigė po dešimties metų. Dabar amerikiečiams nebereikėjo laikyti dviejų laivynų, Atlanto ir Ramiajame vandenynuose ir kelias iš Niujorko į San Prancišką sutrumpėjo apie 12 tūkst. kilometrų.

Klausimai ir užduotys

1. Kokios priežastys lėmė sparčią JA V ekonomikos raidą po pilietinio karo?

2. Kokias ekonomines ir socialines reformas vykdė T. Ruzveltas?

3. Kodėl XIX a. antroje pusėje europiečiai ėmė gausiai imigruoti į JA V?

4. Apibūdinkite imigracijos etapus. Kuo jie skyrėsi?

5. Kodėl tik XIX a. pab. JAV pradėjo vykdyti ekspansinę užsienio politiką?

6. Kokias teritorijas JA V prisijungė po karo su Ispanija?

7. Kodėl JA V, prisijungusios naujų teritorijų, tapo ypač įtakingos pasaulyje?

23. Lotynų Amerikos išsivadavimas

Lotynų AmerikaXIX a. beveik visas konkistadorų užkariautas Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos ir Vest Indijos žemes valdė Ispanija. Portugalijai priklausė didžiausia Pietų Amerikos šalis Brazilija, o Prancūzijai - Haičio sala Vest Indijoje. Užkariautų kraštų vietiniai gyventojai ilgainiui ėmė kalbėti ispanų, portugalų ir prancū zų kalbomis, kilusiomis iš lotynų kalbos, todėl Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos ir Vest Indijos salos buvo pavadintos Lotynų Amerika.

Tautinė ir socialinė visuomenės struktūraVietiniai Lotynų Amerikos gyventojai buvo indėnai, kurių dalis gyveno Centrinėje Amerikoje ir Peru - ankstesnėse actekų, majų, inkų civilizacijos vietose. Dauguma indėnų dirbo plantacijose ir kasyklose. Kita jų dalis tapo paveldėtiniais skolininkais ir buvo vadinami peonais. Jie gaudavo nedidelį žemės sklypelį, už kurį dvarininkui turėjo dirbti. Ispanai indėnus negailestingai išnaudojo. Dėl sunkaus darbo ir ligų indėnų skaičius Lotynų Amerikoje žymiai sumažėjo, ilgainiui kolonizatoriams ėmė stigti darbo jėgos. Ispanai, siekdami tai kompensuoti, į Lotynų Ameriką pradėjo gabenti vergus negrus. Dauguma jų buvo gabenami į Karibų jūros salas ir Braziliją. Jie, kaip ir dalis indėnų, dirbo plantacijose ir kasyklose.

Lotynų Amerikos kolonijose žmogaus padėtis visuomenėje priklausė nuo jo odos spalvos. Viešpataujančią padėtį užėmė atvykėliai iš Pirėnų pusiasalio. Ispanijos kolonijos Lotynų Amerikoje buvo suskirstytos į keturias vicekaralystes: Naująją Ispaniją, Naująją Granadą, Peru ir Rio de la Plata. Šias teritorijas valdė Ispanijos karaliaus paskirti vicekaraliai. Svarbiausias pareigas kolonijose galėjo užimti tik Ispanijos karaliaus atsiųsti valdininkai ir karininkai. Metropolijos valdžia nepatikliai žiūrėjo į kolonijose gimusius baltuosius, nes bijojo, kad jie neatsiskirtų nuo Ispanijos.

Didelę dalį visuomenės sudarė kreolai. Tai buvo ispanų palikuonys, gimę Lotynų Amerikoje. Kreolai sudarė viduriniosios valdininkijos sluoksnį ir visuomenėje užėmė žemesnę padėtį. Tarp jų nemažai buvo stambių žemvaldžių, pirklių, kunigų. Ispanai kreolams neleido kolonijose užimti svarbių pareigų ir žiūrėjo įjuos kaip į žemesniuosius. Kreolų diduomenė buvo nepatenkinta viešpataujančia ispanų padėtimi, tačiau bijojo indėnų ir vergų sukilimų, kurie galėjo apriboti jų įtaką kolonijose. Ilgainiui kreolai ėmė laikyti save amerikiečiais.

Lotynų Amerikoje gyveno daug baltųjų ir indėnų palikuonių. Jie buvo vadinami metisais. Dauguma jų gyveno miestuose ir vertėsi smulkiąja prekyba bei amatais. Nemažą gyventojų grupę sudarė baltųjų ir negrų palikuonys, kurie buvo vadinami mulatais. Jie vertėsi panašiai kaip indėnai ir negrai. Metisai ir mulatai visuomenėje užėmė žemesnę padėtį negu kreolai, tačiau aukštesnę negu indėnai ir negrai.Nepriklausomų valstybių susikūrimasKolonijų gyventojams, siekiantiems nepriklausomybės, didelės įtakos turėjo Švietimo amžiaus idėjos bei Šiaurės Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos.

Pirmasis išsivadavimo judėjimas prasidėjo Haičio saloje prieš prancūzų kolonizatorius. Sukilę negrai užėmė Haičio salą ir išvijo prancūzų kolonizatorius. Na-poleono Bonaparto pastangos susigrąžinti Haičio salą buvo nesėkmingos. 1804 m. sukilėliai paskelbė Haičio nepriklausomybę. Tai buvo pirmoji nepriklausoma valstybė Lotynų Amerikoje. Kreolai stebėdamiesi sekė įvykius Haityje, jie suprato kad savo pastangomis galima išsikovoti nepriklausomybę nuo kolonizatorių.

Simonas Bolivaras (l 783-1830). Gyvendamas

Paryžiuje, S. Bolivarassusižavėjo Prancūzijosrevoliucijos idėjomis.1806 m., grįždamas įLotyną Ameriką, jis

pasakė: "Aš nenurimstutol, kol nesutraukysiu

pančių, kuriais Ispanija apraizgė mano tėvynę "

XIX a. pr. Ispanijos kolonijose susiklostė palankios sąlygos atsiskirti nuo metropolijos. Napoleonas, užka-riavęs Ispaniją, jos karaliumi paskyrė savo brolį Juozapą Bonapartą. Tačiau kolonijų gyventojai atsisakė pri-pažinti naująjį Ispanijos karalių. Visoje Lotynų Amerikoje prasidėjo sukilimai prieš ispanų kolonijinį valdymą. Žymiausias kovotojas už Lotynų Amerikos nepriklausomybę buvo Simonas Bolivaras, pelnęs garbingą Išvaduotojo vardą. S. Bolivaras išlaisvintose žemėse įkūrė Didžiąją Kolumbiją, kurią sudarė Venesuelos, Kolumbijos, Ekvadoro ir Panamos žemės.

Kitas žymus išsivadavimo judėjimo Lotynų Amerikoje vadovas buvo Chosė San Martinas. Jo vadovaujama kariuomenė išvadavo Argentiną, taip pat pagelbėjo Čilės ir Peru sukilėliams. Paskelbus Peru nepriklausomybę, pirmuoju vyriausybės vadovu tapo Ch. San Martinas.

Ypač atkakliai buvo kovojama dėl Meksikos nepriklausomybės. Kreolai, išsigandę ryžtingų permainų, kurias vykdė sukilėliai, pradėjo remti ispanų kariuomenę. Tačiau ilgainiui kreolai patys pradėjo vadovauti kovai

prieš ispanus ir 1821 m. Meksika tapo nepriklausoma valstybė.

Ispanai per trumpą laiką prarado visas savo kolonijas Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Vietoj buvusių ispanų valdų Lotynų Amerikoje susikūrė Meksikos, Argentinos, Paragvajaus, Bolivijos, Peru, Čilės ir Didžiosios Kolumbijos (apėmusios Venesuelos, Kolumbijos ir Ekvadoro teritorijas) valstybės. Ispanams liko tik Kubos ir Puerto Riko salos Vest Indijoje.

Lotynų Amerikos politinė ir ekonominė raida XIX a. antroje pusėjePolitinė padėtis Lotynų Amerikoje po nepriklausomų valstybių susikūrimo buvo nestabili. Nepriklausomose valstybėse dažnai keitėsi vyriausybės, didelę įtaką jų valdymui turėjo karininkai. Daugelio šalių vadovai buvo diktatoriai, vadinami kaudiljais. Nors visų gyventojų teisės ir buvo sulygintos, tačiau viešpataujanti padėtis visuomenėje priklausė kreolams. Metisai, indėnai, mulatai ir tamsiaodžiai gyventojai visuomenėje neturėjo daug teisių. Dauguma jų dirbo kreolų plantacijose ir kasyklose. Jie buvo nepatenkinti esama socialine ir politi ne padėtimi, nes jų gyvenimo sąlygos beveik nepasikeitė.

Ekonominė Lotynų Amerikos šalių padėtis po nepriklausomybės atgavimo kurį laiką liko nepakitusi. Tačiau padėtis pasikeitė, kai Vakarų Europoje ir JAV prasidėjo pramonės perversmas. Pramone besiverčiančioms valstybėms reikėjo papildomų žaliavų bei maisto produktų. Tai paspartino ekonominę Lotynų Amerikos šalių raidą: pradėta tiesti geležinkelius, statyti naujus uostus. Per trumpą laiką prekyba išaugo dešimtis kartų. Užsienio kompanijas viliojo vario klodai Peru, alavo telkiniai Bolivijoje, salietros - Čilėje, ji buvo naudojama gaminant dinamitą ir trąšas. Augo Kubos cukraus, Kolumbijos bei Brazilijos kavos paklausa. Ypač sparčiai plėtėsi Argentinos prekyba su užsienio šalimis. Argentinos stepėse (pampose) buvo auginami galvijai ir kviečiai, skirti eksportuoti. Dauguma Lotynų Amerikos šalių priklausė nuo vieno ar kelių produktų eksporto. Amazonės upės baseine buvo plečiamos kaučiuko plantacijos, Centrinėje Amerikoje - bananų. Pagrindinis Haičio eksporto produktas buvo cukrus, Čilė eksportavo sidabrą ir varį.

Nors dauguma Lotynų Amerikos bankų, geležinkelių, šachtų priklausė užsienio pramonininkams, tačiau žemės ūkyje viešpatavo vietinių žemvaldžių aristokratija. Stambūs žemvaldžiai ir toliau plėtė savo plantacijas, o valstiečiai, kurių daugumą sudarė indėnai ir metisai, žemės taip ir negavo. Beveik visa dirbama žemė priklausė plantatoriams. Vergija Lotynų Amerikoje buvo naikinama pamažu, o Brazilijoje ir Kuboje ji išsilaikė net iki XIX a. 9-ojo dešimtmečio.

Klausimai ir užduotys

1. Paaiškinkite šiuos terminus: Lotynų Amerika, peonas, kreolas, metisas, mulatas.2. Remdamiesi žemėlapiu, išvardykite, į kokias teritorijas Lotynų Amerikoje buvo suskirstytos ispanų kolonijos.3. Kokie įvykiai Europoje kolonijų gyventojus paskatino pradėti išsivadavimo kovą prieš metropolijas?4. Kodėl, kovojant dėl Lotynų Amerikos šalių nepriklausomybės, kreolai kartais remdavo kolonijų valdžią? Pateikite

konkrečių pavyzdžių.5. Apibūdinkite politinę ir ekonominę Lotynų Amerikos šalių raidą po nepriklausomų valstybių susikūrimo.

Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje 1815-1864 m.

24. Visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pr.

Politinė situacija Lietuvoje po 1812 m. karo1815 m. Vienos kongresas iš Napoleono sukurtos Varšuvos Kunigaikštystės didžiosios dalies žemių įkūrė Lenkijos Karalystę, kuri atiteko Rusijos imperijai. Lenkijos karalystė turėjo savo konstituciją ir plačią autonomiją, jos karalius buvo Rusijos imperatorius. Lenkijos karalystei atiteko Lietuvos Užnemunė. Joje liko galioti Napoleono kodeksas, o valstiečiams buvo palikta asmens laisvė. Lietuvai, prijungtai prie Rusijos, savarankiškumas nebuvo suteiktas. Čia augo nepasitenkinimas caro valdžia, aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas. Caro valdžia, atskyrusi Lietuvą nuo Lenkijos, tikėjosi atitolinti abi buvusios vienos valstybės dalis. Tačiau prasidėjo priešingas procesas - siekimas vėl susijungti. XIX a. kilo net du sukilimai, nukreipti prieš Rusijos valdymą.

Studentų ir inteligentų draugijų veiklaXIX a. pr. susikūrė draugijos, susibūrusios prie Vilniaus universiteto. Didesnę iniciatyvą rodė studentija. Slaptose draugijose buvo imta propaguoti naujas vertybes: tarpusavio paramą, ryžtą kovoti su despotizmu, tautinio išsivadavimo idėjas.

Po 1812 m. Lietuvoje aktyviai ėmė veikti masonai. Jų susirinkimų vietos buvo pavadintos ložėmis. Žymesnės ložės: "Uolusis lietuvis", "Tobulioji vienybė". Masonų draugijos platino švietimą, užsiiminėjo labdara. Pažangi buvo jų skelbiama religinė ir tautinė tolerancija.Inteligentai, kurių nepatenkino masonų uždarumas, 1817 m. sukūrė "Šubravcų" (nenaudėlių) draugiją. Šioje draugijoje nebuvo dvarininkų, o kritika visuomenės atžvilgiu buvo nuosaiki. Masonų ir Šubravcų idėjos buvo populiarios tarp studentų ir moksleivių. 1817 m. Vilniaus studentai įkūrė slaptą "Filomatų" (mokslo mylėtojų) draugiją. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir kt. Filomatai globojo ir kitas studentų organizacijas, iš kurių gausiausia buvo "Filaretų" (dorovingųjų) draugija. Filomatai ir filaretai siekė padėti studijų draugams, geriau mokytis, puoselėti tautiškumą, šviesti lenkų tautą. Didžiausias jų tikslas - tautos laisvė.

1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir "Šubravcų" draugiją, o po metų policija suėmė ir slaptųjų Vilniaus studentų organizacijų narius. Prasidėjo didžiausia Europoje studentų byla, pasibaigusi nuteistųjų ištrėmimu. Kaltinimas buvo pareikštas 108 asmenims, 20 iš jų buvo ištremti. Tarp pastarųjų buvo A. Mic-kevičius ir T. Zanas. Tai buvo pirmosios tokio masto represijos universitete. Turėjo atsistatydinti Vilniaus švietimo apygardos globėjas A. Čartoriskis. Tik represijomis caro valdžiai pasisekė prislopinti kylantį vi-suomenės nepasitenkinimą.

Vilniaus universitetas

Didelę reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo Vilniaus universitetas, 1803 m. pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. 1814-1823 m. laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Savo moksliniais darbais, pažangiomis studentų draugijomis, ryšiais su svarbiais užsienio mokslo centrais universitetas pagarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir Europoje. Vėliau, net ištrėmus žymius profesorius, universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Didėjo studentų skaičius. Veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Universitete buvo bendraujama lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Jame mokėsi įvairių tautybių - lietuvių, gudų, lenkų, ukrainiečių bajorų jaunimas. Tuo metu universitete profesoriavo dar daug žymių mokslininkų. Labai pripažinti buvo iš Lenkijos atvykę broliai J. ir A. Sniadeckiai: profesorius Andrius Sniadeckis dėstė chemiją, o Janas Sniadeckis - astronomiją ir matematiką. Lietuvis S. B. Jundzilas sutvarkė uni -versiteto botanikos sodo ir zoologinius rinkinius. Medicinos mokslo srityje garsėjo vokiečiai tėvas ir sūnus Frankai. Tėvas Johanas Frankas pirmasis reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus Jozefas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos institutą, ambulatoriją. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Istoriją universitete dėstė Joachimas Lelevelis, studentus skatinęs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istoriją iki 1569 m. Liublino unijos. Ši knyga greta Biblijos ir Lietuvos Statuto buvo laikoma kiekvieno bajoro namuose.

Mokslo kilimas, naujas mąstymo būdas, iš Vakarų Europos sklindančios idėjos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinę savimonę. Universiteto profesorių iniciatyva Lietuvoje atsirado ir pirmosios mokslo bei kultūros draugijos, aktyviai vyko mokslinis tiriamasis darbas, knygų leidyba.

Universitetą garsino ir jo auklėtiniai - didieji lenkų rašytojai ir poetai romantikai, vadinę save lietuviais: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Kraševskis, istorikai Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas ir kt.

Lituanistinio sąjūdžio pradžiaSiekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines ir kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pr. labai pradėta domėtis savo "istorinėmis šaknimis", krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį visuomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio sąjūdį skatino beveik visą Europą apėmęs domėjimasis etnografija, liaudies kultūra.

Pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuvą nuvilnijo XIX a. 3-4dešimtmetyje. Vilniaus universitete studijavo dauguma XIX a. pr. lietuvių kultūros puoselėtojų: Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas ir kt. Lietuviai studentai nepriklausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla. Istorikas S. Daukantas 1822 m. lietuvių kalba parašė veikalą "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių". Tai pirmoji Lietuvos istorija, parašyta lietuvių kalba.

Kitas tautinio atgimimo žadintojas, Simonas Stanevičius, didžiausią pripažinimą pelnė pasakėčiomis. Jo "Dainės žemaičių", pasirodžiusios 1829 m. Vilniuje, buvo antroji lietuvių liaudies dainų knyga. Pirmąją prieš ketverius metus Karaliaučiuje buvo išleidęs Liudvikas

Rėza. Visomis dainų rinkinių knygomis siekta puoselėti ir skleisti liaudies kultūrą. Stanevičiaus odė "Šlovė žemaičių" tapo to meto lietuvių šviesuomenės manifestu. Joje buvo reiškiamos romantinės patriotinės nuotaikos. Stanevičius garbingoje praeityje ieškojo motyvų, galėjusių paskatinti dvasinį lietuvių atgimimą, žmonių patriotizmą, priversti juos susirūpinti pavergtos tėvynės likimu. Susidomėjimas praeitimi bei tautosaka paragino rinkti senienas ir tautodailę. Aistringas senienų rinkėjas, įrengęs pirmąjį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų išskobto seno ąžuolo kamiene, - Raseinių apylinkių bajoras Dionizas Poška.

Tautą prikelti buvo lemta žemaičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, mažiau nutautę ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusę ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Būdo uždarumas žemaičiams taip pat padėjo priešintis kitataučių įtakai. Apsišvietę žemaičiai bajorai būrėsi apie žemaičių vyskupą Juozą Arnulfą Giedraitį jo rezidencijoje Alsėdžiuose, o vėliau Varniuose.

Klausimai ir užduotys

1. Kaip pasireiškė Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas caro valdžia?2. Kurie visuomenės sluoksniai buvo aktyvesni?3. Kokias vertybes XIX a. pr. akcentavo jaunimas?4. Kuo pasireiškė lituanistinis sąjūdis ?5. Kodėl lietuvių atgimimas XIX a. pr. sietinas su Žemaitija?

25. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. vid.

Baudžiavos panaikinimasXIX a. vid., ypač po Krymo karo (1853-1856), Rusijos imperijoje toliau didėjo feodalinės baudžiavinės sistemos krizė. Gamyba dvaruose nedidėjo, net smuko. Juose mažiau buvo sėjama javų, dvigubai mažiau užauginama bulvių. Padėtį sunkino stichinės nelaimės: epidemijos, nederliai. Dvarininkai savo pajamas siekė išlaikyti didindami valstiečių išnaudojimą. Kildavo valstiečių bruzdėjimų. Nemažai jų buvo nuslopinta karine jėga.

Ryški tokios santvarkos krizė privertė Rusijos valdžią pradėti rengtis panaikinti baudžiavą. 1861 m. vasario 19d. (pagal naują kalendorių - kovo 3-iają) caras pasirašė manifestą ir įstatymus, panaikinusius baudžiavą.

Tai paskelbus, valstiečiai dar du metus privalėjo eiti lažą ir tik paskui galėjo pradėti duoti piniginę duoklę. Bet valstiečiai iš karto liovėsi eiti į dvarą ir metė visus darbus. 1861 m. pavasarį toks valstiečių nepasitenkinimas apėmė 145 Kauno ir Vilniaus gubernijų dvarus. Tais metais vien Kauno gubernijoje į 34 dvarus buvo nusiųsta kariuomenė, kuri privertė valstiečius eiti lažą.

Po baudžiavos panaikinimo buvo įvesta nauja valstiečių valdymo sistema: iš kelių kaimų buvo sudarytos seniūnijos. Joms vadovavo renkamas seniūnas. Kelios seniūnijos, vadovaujamos renkamo viršaičio, sudarė valsčių. Seniūnas ir viršaitis turėjo vykdyti aukštesnės valdžios įsakymus, prižiūrėti, kad valstiečiai mokėtų mokesčius ir atliktų prievoles.

Padėtis Lietuvos visuomenėjeLietuvoje susiklostė vieno luomo (bajorijos) visuomenė, nes miestiečiai neįgijo teisių valstybės valdyme, o dvasininkai nesusitelkė į savarankišką luomą. Dominuojanti jėga krašte buvo bajorai, kurie etninėje Lietuvoje sudarė 8-12% gyventojų. Didžioji jų dalis kalbėjo lenkiškai, tik kai kurie etninės Lietuvos, ypač Žemaitijos, bajorai kalbėjo lietuviškai. Ši bajorija puoselėjo viltis atkurti bendrą Lenkijos-Lietuvos valstybę. Užkariavus Lietuvą, rusų valdžia smarkiai apribojo bajorijos teises. Bajorai galėjo spręsti tik vidinius savo reikalus ir menkas savivaldos problemas. Vietinius bajorus valstybės reikaluose turėjo pakeisti rusų bajorai valdininkai. Prie bajorijos nuosmukio prisidėjo rusų valdžios pastangos įvesti privalomą tarnybą valdžios organuose arba kariuomenėje. Lietuvos bajorai, kitaip nei rusų, nesiveržė kopti valstybinės karjeros laiptais. Vengimas tarnauti valstybinėse įstaigose bei kariuomenėje buvo pasyvus priešinimasis rusų valdžiai.

Lietuvos miestai, tautybių ir religijų atžvilgiu, buvo margi. Juose viešpatavo žydai, rusai, lenkai. Didelį poveikį miestiečiams turėjo 1861 m. baudžiavos panaikinimas ir valstiečių reforma. Miestuose paspartėjo kapitalizmo raida, išsiskyrė samdomieji darbininkai ir kapitalistai.

Valstiečių luomas ėmė formuotis tik panaikinus baudžiavą. Valstiečiai gavo asmens laisvę, teisę išsipirkti ir naudotis žeme, pasirinkti užsiėmimą ar verslą. Užnemunėje valstiečių reforma buvo pradėta pagal 1864 m. įstatymą. Oficialiai Užnemunės valstiečiai žemės gavo be išpirkos. Tačiau žemės mokesčiai juos sunkiai prislėgė.

Inteligentija ėmė formuotis XIX a. pirmoje pusėje. Pirmiausia tai buvo rusų valdžios aparato valdininkai, bajorų savivaldos renkamų organų tarnautojai. Jie privalėjo būti išsimokslinę, tačiau universitetinis išsilavinimas nebuvo būtinas. Tarp švietimo darbuotojų išsiskyrė Vilniaus universiteto profesūra. Labai marga buvo meninė inteligentija, kuriai didelės įtakos turėjo lenkų kultūra. Nemaža dalis inteligentų buvo dvikalbiai. Nauja lietuvių inteligentija, kilusi iš valstiečių, ėmė formuotis kapi talizmo raidos sąlygomis, jau panaikinus baudžiavą. To meto Lietuvos šviesuomenei aktualiausia buvo tautinio apsisprendimo problema.

Katalikų bažnyčios vaidmuoDaugumą Lietuvos gyventojų sudarė katalikai. Katalikų bažnyčia buvo svarbi visuomenės gyvenimo jėga. Carai siekė apriboti bažnytinės veiklos laisvę: unitai prievarta verčiami į stačiatikybę, katalikų kunigams draudžiama krikštyti mišrių santuokų vaikus, mėginta įvesti griežtą pamokslų kontrolę. Kita vertus, ši rusų valdžios akcija privertė Katalikų bažnyčią keisti santykius su rusų valdžia ir pačiai atsinaujinti. Griežtą rusų valdžios politiką Lietuvos katalikų atžvilgiu kritikavo ir popiežiai. Carui Nikolajui I sušvelninus antikatalikišką veiklą, susidarė galimybės Vilniaus vyskupystės vadovu tapti Vaclovui Žilinskiui, Žemaičių Motiejui Valančiui. Nors vyskupas M. Valančius buvo tik vienos -Žemaičių vyskupystės vadovas, tačiau jo veikla turėjo įtakos visai Lietuvai. M. Valančiaus pastangomis pasikeitė Lietuvos dvasininkijos sudėtis, jos kultūrinis lygis ir veikla. Jis išugdė naują klierikų kartą, kuri vėliau prisidėjo prie Katalikų bažnyčios atsinaujinimo. Bažnyčios atsinaujinimas, posūkis į liaudį, sutapo su lietuvybės idėjų plitimu. Nuo pat ganytojiškos veiklos pradžios M. Valančius rūpinosi, kad kunigai visoje vyskupystėje mokėtų lietuviškai ir su liaudimi kalbėtų jos kalba. Svarbiausiose parapijose vyskupas stengėsi paskirti savus seminarijos

auklėtinius, kurie turėjo pakeisti lenkiškai kalbančius kunigus. Ypač buvo palaikomi jauni kunigai, prisidėję prie lietuviškų knygų rašymo ir leidimo.

M. Valančius darė didelę įtaką visam lietuvių tautiniam sąjūdžiui, kurio priešakyje buvo S. Daukantas. Varniuose susibūrė dauguma lituanistinio sąjūdžio veikėjų, ne vien kunigų, bet ir pasauliečių. 1834-1850 m. S. Daukanto aplinkoje buvo subrandinti ne tik pradinio lietuviško švietimo, bet ir viduriniojo ir net aukštojo mokslo planai ("Žemaičių akademija").

Tačiau pasaulietinė ir Bažnyčios šviesuomenė skirtingai įsivaizdavo akademijos veiklą. M. Valančius norėjo, kad akademija ruoštų naujus katalikų dvasininkus, S. Daukantas įsivaizdavo akademiją kaip mokslinį lituanistikos centrą, kur būtų ruošiami istorijos ir kalbos darbai. M. Valančius Varniuose bandė įkurti "mažąją akademiją". Rusų valdžia puikiai suprato, kad vėliau išjos galėjo išaugti žemaičių dvasinė akademija, ir šiuos planus uždraudė.

Kultūros raida (1831-1863)Šiuo laikotarpiu kultūrinio gyvenimo sąlygos Lietuvoje labai pablogėjo. 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Po dešimtmečio toks pat likimas ištiko Vilniaus medicinos-chirurgijos bei Dvasinę akademijas.

Lietuvos kultūrinį gyvenimą formavo kelios kultūros ir mokslo draugijos. Pirmiausia - Vilniaus medicinos draugija, kuri buvo bene vienintelė krašto visuomeninė mokslinė draugija, įsikūrusi ir pradėjusi veikti imperatoriškojo Vilniaus universiteto aplinkoje ir gyvavusi iki 1840 m. Tai sąlygojo gydytojų - anuomet labiausiai organizuotos ir susitelkusios inteligentijos grupės, vaidmuo.

Gydytojai ne tik dirbo medicinos srityje, bet ir įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Įspūdingo Lietuvos kultūros gyvenimo įvykio -garsiojo leidinio "Vilniaus albumas" organizatorius buvo medikas Jonas Kazimieras Vilčinskis. Daug jo kolegų dirbo literatūros, dailės, muzikos srityse.

Reikšmingas įvykis buvo ir 1855 m. įkurta Vilniaus archeologijos komisija bei Senienų muziejus. Šios organizacijos veiklos sritys buvo labai įvairios. Komisija domėjosi istorija bei archeologija, literatūra, daile, architektūra ir net gamtos mokslais. Tai atspindėjo šviesuomenės norą į vieną draugiją suburti visas intelektualiąsias pajėgas. Moksliniuose komisijos tyrinėjimuose dominavo politinės krašto istorijos, o ne lie-tuvių kalbos ir tautosakos dalykai. Į Vilniaus archeologijos komisiją buvo išrinkti M. Valančius, L. Ivinskis, M. Akelaitis ir kiti žinomi lietuvių visuomenės veikėjai. Tačiau S. Daukantas (jo knygų būta komisijos bibliotekoje) nebuvo priimtas. Matyt, todėl, kad komisija ignoravo lietuvių kalbos ir tautosakos tyrinėjimus.

Lietuvių kultūros centrai po sukilimų dėl rusų represijų buvo išblaškyti. Jie formavosi ir pačioje Lietuvoje, ir toli nuo jos, ypač Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge. Lietuvą prijungus prie Rusijos, šiame mieste prasidėjusi lietuvių inteligentijos veikla itin išsiplėtė nuslopinus 1830-1831 m. sukilimą. Dalis inteligentų, nega-linčių pragyventi Lietuvoje, čia ieškojo tarnybos arba buvo priversti išvykti iš gimtinės rusų valdžios įsakymu. Sankt Peterburgo lietuvių kultūros centras rūpinosi lietuviškų knygų leidyba, parapinių mokyklų steigimu, lietuvių liaudies kūrybos rinkimu bei tyrinėjimu. Šiame mieste S. Daukantas parašė brandžiausius veikalus, M. Valančius rengė "Žemaičių vyskupystę."

XIX a. vid. ėmė ryškėti Varnių reikšmė lietuvių kultūriniam sąjūdžiui. 1845 m. Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi buvo paskirtas M. Valančius. Jis pasiekė kad seminarijos profesoriais taptų lietuvių raštijai nusipelnę žmonės. Varnių kultūriniam branduoliui priklausė mokytojas iš Rietavo, pirmųjų periodinių lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis, rašytojas Antanas Baranauskas, "Anykščių šilelio" eilėmis puošęs kalendorių puslapius. 1853 m. M. Valančiaus dėka Varniuose buvo atidarytas garsaus Vilniaus spaustuvininko Adomo Zavadskio knygynas, anuo metu didžiausias Žemaitijoje. L. Ivinskis prie knygyno įkūrė skaityklą, iš kurios aplinkiniai galėjo parsinešti knygų į namus. Varniuose buvo sumanyta leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį "Aitvaras", tačiau valdžia nesutiko.

Kitas lietuvių inteligentų būrelis apsistojo gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare (prie Jelgavos, Kuršo gubernijoje). Jame įsikūrė iš Varnių pasitraukęs S. Daukantas, M. Akelatis. Čia buvo brandinama mintis leisti lietuvišką laikraštį "Pakeleivingas". P. Smuglevičiui pavyko suburti keletą turtingesnių Lietuvos dvarininkų bendram kultūros rėmimo darbui. Tai buvo bene pirmasis kolektyvinio mecenavimo atvejis ano meto Lietuvoje.

Kultūros židiniai anuo metu ruseno daugiausia Lietuvos provincijoje. Vilnius buvo oficialiosios bajoriškosios kultūros centras. Spaustuvės, bibliotekos, teatrai, periodinių leidinių redakcijos ir intelektualų

Motiejus Valančius (1801-1875). Nuo 1850 m.Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, lietuviškųmokyklų, blaivybės draugijų steigimo organizatorius

salonai buvo skirti diduomenei. Čia viešpatavo lenkų kultūra, skambėjo lenkų, žydų, rusų kalbos. Per visą XIX a. nė vienoje Vilniaus bažnyčioje nebuvo lietuviškų pamaldų.

Bandymas Vilniuje sutelkti išsisklaidžiusius valstietiškos kilmės lietuvių šviesuolius yra susijęs su Mikalojaus Akelaičio veikla. Jis tikėjosi vieno Vilniaus archeologijos komisijos vadovų A. H. Kirkoro pagalbos leidžiant "Liaudies bibliotekos" leidinius.

Klausimai ir užduotys

1. Kuo pasireiškė baudžiavinio ūkio krizė?2. Kas buvo būdinga Lietuvos visuomenei po Lietuvos prijungimo prie Rusijos?3. Palyginkite valstiečių padėtį iki baudžiavos panaikinimo ir po valstiečių reformos.4. Koks buvo inteligentijos vaidmuo? Kuo skyrėsi senoji ir naujoji lietuvių inteligentija?5. Pateikite pavyzdžių, įrodančių Katalikų bažnyčios svarbą to meto visuomenėje

26. Carizmo politika ir kova už valstybės atkūrimą XIX a. vid.

1831 m. sukilimas Lietuvoje1830 m. Europą sukrėtė Liepos revoliucija Prancūzijoje. Revoliucija pavergtų tautų judėjimą skatino ir Rusijoje. Caro vyriausybė prie Lenkijos sienų sutelkė kariuomenę, rengdamasi pasiųsti ją į Europą slopinti revoliucijos. Plito kalbos, kad slopinti revoliuciją teks ir Lenkijos kariuomenei. Dėl to būsiąs mobilizuotas jaunimas. Tai ypač paaštrino padėtį.

1830 m. lapkričio mėn. slaptos Lenkijos organizacijos pradėjo sukilimą prieš Rusijos valdžią. Grupė jaunų lenkų armijos karininkų sukėlė maištą ir per vieną naktį iš lapkričio 29 į 30 sugebėjo patraukti į savo pusę Varšuvą. Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo iš rusų caro buvo atimtas Lenkijos Karalystės sostas. Kadangi lenkams Vienos kongreso nutarimu buvo leista turėti ne tik konstituciją, bet ir savo kariuomenę, tai sukilimas virto reguliarių kariuomenės dalinių kova.

Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, vis labiau ėmė bruzdėti valstiečiai, ypač žemaičiai. Iš Liepojos į Žemaitiją pradėjo plaukti supirkinėjami ginklai ir šaudmenys, vis dažniau ginkluotos grupės prasiverždavo į Lenkijos karalystę. Vasario 9 d. išėjus rusų valdžios įsakui dėl rekrutų ėmimo vyrai ėmė bėgti į miškus. Ankstyvą 1831 m. pavasarį įsiliepsnojo sukilimas ir Lietuvoje. Sukilėliai nuo caro valdžios išvadavo beveik visą Lietuvą. Didesnės rusų kariuomenės dalys tebuvo likusios Kaune ir Vilniuje. Sukilimo Žemaitijoje slopinti iš Kauno buvo pasiųstas tūkstančio karių dalinys su keturiomis patrankomis. Tačiau sukilėliai privertė jį pasitraukti į Prūsiją. Balandžio mėn. sukilėliai bandė paimti Kauną ir Vilnių, bet tai jiems nepavyko. Iš Lenkijos Lietuvos sukilėlius paremti buvo atsiųstas reguliariosios 12 tūkst. 700 karių dalinys. Jam vadovavo generolai Antanas Gelgaudas ir Dezideras Chlapovskis. Vyriausiasis Lietuvos sukilėlių vadas buvo A. Gelgaudas. Sukilėliai paėmė Kauną ir patraukė į vakarus, o paskui pagrindinės jų jėgos pasuko į Vilnių. Birželio 19 d. miesto pakraštyje, Paneriuose, įvyko mūšis. Sukilėliai, patyrę daug nuostolių, pasitraukė. Jų kariuomenė stengėsi sugrįžti į Lenkiją - maža dalis prasimušė į Varšuvą, o diduma, prispausti prie Prūsijos sienos, ją perėjo, bet buvo sulaikyti ir nuginkluoti. Vienas karininkas, nusivylęs Gelgaudu, jį nušovė.

Tikėdamiesi žadėtos caro amnestijos iš sukilimo pasitraukė dauguma dvarininkų. Žemaitijos centre valstiečiai pakėlė maištą prieš sukilimo vadovybę, sudarytą iš sulenkėjusių bajorų. Sukilėliai bajorai jėga slopino tokius pat sukilėlius valstiečius. Valstiečiai ir Žemaitijos bajorai buvo nepatenkinti sukilimo va-dovybe dėl to, kad dauguma bajorų siekė tik vėl susijungti su Lenkija, o apie baudžiavos panaikinimą negalvojo. Kaudamiesi su gausesnėmis rusų kariuomenės jėgomis, prastai ginkluoti, be vieningos vadovybės sukilėliai pralaimėjo visus mūšius. Rudenį caro kariuomenė sukilimą nuslopino, nors vienas kitas sukilėlių būrys miškuose kovojo iki 1832 m. pavasario.

Nuslopinusi sukilimą, rusų valdžia ėmėsi žiaurių veiksmų prieš Lietuvos, ypač Žemaitijos, gyventojus. Ji uždarė daug vienuolynų ir bažnyčių, pastarąsias vertė cerkvėmis. Valstiečiai vėl pajuto baudžiavos sunkumus. Buvo faktiškai panaikinta Lenkijos karalystė, jos kariuomenė, konstitucija. Dauguma jos teritorijos padalyta į gubernijas ir įtraukta į Rusijos imperiją. Lietuva ir Lenkija buvo nuniokotos, daug žmonių žuvo sukilime, o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą. Į ištremtųjų vietas atkelta rusų kolonistų, kurie turėjo tapti caro valdžios atrama. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfiskuoti. Norėdama užgrobtus kraštus priartinti prie Rusijos, rusų valdžia sustabdė Lietuvos Statuto galiojimą (1840 m.). Vietoj jo buvo įvesti rusų įstatymai.

Pasipriešinimas carizmui XIX a. vid.Sukilimo pralaimėjimas nenutraukė kovos prieš rusų valdžią. Veikė kelios slaptosios organizacijos. Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos studentai 1836 m. įkūrė slaptą Pranciškaus Savičiaus vadovaujamą draugiją, vėliau pavadintą Demokratine draugija. Jos programoje akcentuota saviaukla, moralinis tobulė-jimas, kova su savivale, luomų lygybė, labdara, religinė tolerancija. 1837 m. draugija susisiekė su Simonu Konarskiu, lenkų emigrantų organizacijos "Jaunoji Lenkija" emisaru. Jis ėmė vienyti Ukrainos, Gudijos, Lietuvos studentų ir bajorų grupes į vieną politinę organizaciją. Ji turėjo parengti naują sukilimą prieš Rusijos valdžią. Tačiau 1838 m. pavasarį sąmokslas buvo susektas. Konarskis, Savičius, kiti studentų lyderiai buvo areštuoti. Po ilgo tardymo karo teismas 26 studentus atidavė į kariuomenę, o Konarskį nuteisė sušaudyti. Bausmė buvo įvykdyta 1839 m. vasario 15d. Vilniuje. Rusų valdžia uždarė Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją, o studentus išskirstė po Rusijos universitetus. Tačiau ir toliau kūrėsi naujos

slaptosios organizacijos. Pati reikšmingiausia buvo brolių Pranciškaus ir Aleksandro Dalevskių suorganizuota "Lietuvos jaunuomenės brolybės sąjunga", veikusi 1846-1849 m. ir rengusi naują sukilimą Lietuvoje. Pagrindinis rengiamo sukilimo tikslas buvo išsivaduoti iš rusų priespaudos ir atkurti valstybę, gyvavusią iki 1794 m. Tačiau caro žandarai sukilimo rengėjus susekė ir ištrėmė į Sibirą.Savita pasipriešinimo forma buvo blaivybės sąjūdis. Lietuvoje girtuokliavimas buvo įsigalėjęs ne tik tarp bajorų, bet ir tarp valstiečių. XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas dvaras turėjo savo degtinės varyklą ir po kelias karčiamas. Jos duodavo didžiulį pelną. Tačiau XIX a. vid. popiežiaus Pijaus IX paraginti dvasininkai ėmė skelbti blaivybę. Vyskupo M. Valančiaus pradėtas blaivybės sąjūdis greitai išplito Lietuvoje. Dauguma tikinčiųjų pasižadėjo niekada negerti. Apie 80% Žemaičių vyskupijos gyventojų tapo blaivininkais. Norėdamas išnaikinti visas nuo rusų valdžios nepriklausomas organizacijas, Vilniaus gene-ralgubernatorius Muravjovas blaivybės brolijas uždraudė (1864 m.). Po uždarymo ilgą laiką Lietuvoje nebuvo jokių organizacijų.

1863-1864 m. sukilimasPagrindinis sukilimo tikslas buvo politinis - atkurti sužlugdytą Lenkijos-Lietuvos valstybę. Tačiau būta ir kitų sukilimo tikslų. Baudžiavos naikinimo sąlygos nuvylė valstiečius. Jie troško tuoj pat gauti piliečių teises ir nemokamai tuos žemės sklypus, kuriuos dirbo.1861 m. pab. pradėtas rengti sukilimas. Sukilėliai, kaip ir 1830-1831 m., iškėlė šūkį: "Už mūsų ir jūsų laisvę". Sukilimo pradžia buvo numatyta 1863 m. pavasarį. Tačiau rusų valdžia pačioje metų pradžioje paskelbė renkanti rekrutus Lenkijoje. Į kariuomenę turėjo būti paimta apie 10 tūkst. lenkų. Rekrutų ėmimas turėjo suardyti sukilimo rengėjų planus ir taip susilpninti patį sukilimą. 1863 m. sausio 22 d. laikoma sukilimo pradžia. Tą dieną Centrinis tautinis komitetas, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe, išleido manifestą. Jis paskelbė: valstybingumo atkūrimą, luomų teisių sulyginimą, perdavimą valstiečiams jų naudojamos žemės, feodalinių prievolių panaikinimą. Vasario 1-ąją prie sukilimo prisidėjo ir Lietuvos provincijos komitetas. Kovo mėn. sukilimas prasidėjo Kauno gubernijoje. Pirmasis į kovą stojo kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamas būrys. Sukilimo vadovai nesitikėjo laimėti vien savo jėgomis. Sulaukti paramos buvo tikimasi iš Prancūzijos, Anglijos ir Austrijos. Į Lenkiją ir Lietuvą atvyko keli šimtai savanorių. Pulkininko T. Lapinskio vadovaujami 1863 m. iš Londono buvo gabenami savanoriai ir ginklai. Prie Juodkrantės juos užklupo audra. Laivas, nepasiekęs tikslo, pasuko į Švediją. Sukilėliai aktyviausi buvo 1863 m. kovo vid.-liepos mėn. Apie pusę sukilėlių sudarė bajorai, apie trečdalį valstiečiai, kitą dalį miestiečiai ir dvasininkai.

Sukilimui slopinti caras atsiuntė apie 200 tukst. kariuomenę, vadovaujamą generolo M. Muravjovo. Dėl žiauraus elgesio slopinant sukilimą jis buvo pramintas Koriku. Sukilimas rusų valdžios dokumentuose niekinamai vadinamas "maištu," sukilėliai - "nusi-kaltėliais", sukilėlių būriai - "gaujomis". Kovo pab. į Lietuvą atvyko karininkas Zigmas Sierakauskas. Jis ėmė vadovauti sukilėliams. Raguvos miškuose prie Z. Sierakausko prisijungė A. Mackevičiaus vadovaujamas būrys. Gegužės 7-9 d. sukilėliai kovėsi su rusų kariuomene prie Biržų. Kautynėse buvo sužeistas, paimtas į nelaisvę ir Vilniuje pakartas Z. Sierakauskas. Liepos vid. Laikinosios tautinės vyriausybės komisaro postas teko K. Kalinauskui. Organizuotas sukilimas baigėsi tik 1864 m. vasario 10d. suėmus K. Kalinauską ir po mėnesio jį pakorus Vilniuje, dabartinėje Lukiškių aikštėje.

Pirmiausia iš sukilimo ėmė trauktis dvarininkai, nesulaukę Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos valstybių paramos ir pamatę, kad sukilimas pralaimi. Sekdama jų pavyzdžiu Katalikų bažnyčios vadovybė taip pat paragino sukilėlius padėti ginklus. Kaip carui rašė Kauno gubernatorius, iš viso gubernijoje buvo apie 15 tūkst. sukilėlių. Jų būriuose iš viso kovėsi 77 tūkst. sukilėlių.

Sukilimo padariniai buvo prieštaringi. Dauguma skaudūs ir tragiški: apribota Katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų veikla, represijomis slopinamas tautinis judėjimas, uždrausta visų draugijų veikla, uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba, kraštą užplūdo rusakalbiai

Zigmas Sierakauskas (1826-1863) kalėjime. Bronislavo

Zaleskio ofortas

M. Muravjovo karikatūra

stačiatikybę išpažįstantys valdininkai ir kolonistai.Kita vertus, rusų valdžia padarė nuolaidų valstiečiams: panaikintas lažas, palikti apytiksliai iki

reformos turėti žemės sklypai, sudarytos palankesnės sąlygos kapitalizmo raidai kaime, sumažintos piniginės prievolės ir žemės kaina.

Klausimai ir užduotys

1. Kokios buvo 1830-1831 m. sukilimo priežastys?2. Kaip Lietuvos visuomenė priešinosi caro valdžiai, nuslopinus 1831 m. sukilimą?3. Kodėl po baudžiavos panaikinimo toliau bruzdėjo valstiečiai, stiprėjo politinis gyventojų aktyvumas?4. Kokie buvo 1831 m. ir 1863 m. sukilimų padariniai?

27. "Tautų pavasaris"

Didžioji Prancūzijos revoliucija ir nacionalinio judėjimo pradžiaKai 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastiliją, jie iškilmingai paskelbė: "Išaušo apreiškimo diena. Išgirdę Prancūzijos laisvės šauksmą, iš kapų kyla kaulai: jie yra liudininkai šimtmečių priespaudos ir mirties, ir jie skelbia žmogaus ir tautų atgimimą <...>. Tironams atėjo galas".

Iš tiesų XIX a. vėliau buvo pavadintas "Tautų pavasariu", t.y. amžiumi, kai gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Europos tautos pakilo į kovą prieš pavergėjus, stengėsi išsilaisvinti iš imperinių gniaužtų ir sukurti savo valstybes.

Iki Didžiosios prancūzų revoliucijos Europa buvo sukaustyta feodalizmo ir absoliutizmo. Valstybės buvo kuriamos ne vienijant vieną tautą, bet remiantis teritoriniu-dinastiniu principu. Todėl atskiras valstybes sudarė ne viena, o kelios tautos. Neretai viena tauta buvo padalijama atskiroms valstybėms. Pavyzdžiui, po padalijimų lenkai gyveno Rusijoje, Austrijoje, Prūsijoje.

Feodalizmo ir absoliutizmo epochoje visuomenė ir valstybės santvarka buvo suręsta ant luominės tvarkos pagrindų. Tautinė arba nacionalinė savimonė čia vaidino antraeilį vaidmenį. -Karaliams vykdant dinastinę politiką, stengiantis praplėsti valstybių teri torijas, karų ar santuokų metu atskiros valstybių dalys su miestais ir kaimais atitekdavo skirtingiems valdovams ir į pavaldinių tautybę niekas nekreipdavo dėmesio. Tarp-bendruomeniniai ryšiai taip pat nebuvo išvystyti, todėl buvo sunku suvokti, kad kiek toliau gyvenantys žmonės kalba ta pačia kalba, laikosi panašių papročių, yra to paties tikėjimo.

Prasidėjus revoliuciniams karams, buvo pažadinta tautinė prancūzų savimonė. Visi šalies gyven-tojai suvokė priklausą vienai nacijai, turintys ginti ne monarchą, o savo nacionalinę valstybę. Vėliau, kai Napoleonas užkariavo kitas Europos šalis, patriotizmo bei nacionalinės vienybės idėjos išplito ir kitose Europos tautose.Romantizmo įtaką nacionalizmo ir patriotizmo formavimuisiVaizdžiai apibūdindami romantizmo epochą, istorikai dažnai sako, kad XIX a. pr. visa Europa paniro į romantizmo sapną.

Romantizmo srovės menininkai, tiek poetai, tiek dailininkai, ypatingai akcentavo žmonių jausmus, aistras, ieškojo tautos ir visuomenės ištakų. Tikrasis pasaulis ir gyvenimas romantikams buvo dvasinis, idealus pasaulis, kuris yra amžinas ir begalinis. Šį dvasinį pasaulį romantikai net prilygino Dievui. Remdamiesi tokia filosofija, romantizmo atstovai sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų, ten glūdi tėvynės ir tautos pagrindai. Todėl romantikai idealizavo praeitį, o ypač viduramžius, kuriuose jie ieškojo patriotizmo, pasiaukojimo už tautą, už tėvynę pavyzdžių.

Praeityje ieškodami didvyriškumo pavyzdžių, kovos už laisvę simbolių, romantikai skatino patriotizmą, o taip pat ir atskiro žmogaus individualumą. Žymiausi romantizmo atstovai yra anglų poetas Lordas Baironas, vokiečių kompozitorius Francas Šubertas, lenkų ir lietuvių poetas Adomas Mickevičius, rusų poetai Aleksandras Puškinas bei Michailas Lermontovas.

Romantizmo epochoje atsirado ir nauja literatūros srovė - istorinis romanas. Žymiausiu jo pradininku yra laikomas anglų rašytojas Valteris Skotas, savo kūriniuose aprašęs Anglijos viduramžius, sukilimus ir pavergtųjų kovas už laisvę. Kovą despotams, valdovams skelbė ir prancūzų rašytojas bei dramaturgas Viktoras Hugo.

Romantizmas atsispindėjo ne tik mene, bet ir moksliniuose tyrinėjimuose. XVIII a. pab.-XX a. pr. imta tirti tautosaką, užrašomos liaudies dainos, pasakos. Buvo tiriamos ir sisteminamos Rytų Europos tautų kalbos, rašomos čekų, lietuvių, latvių kalbų gramatikos. Romantikai kompozitoriai kūrė muziką liaudies dainų motyvais. Taip stengtasi išaukštinti visa tai, kas buvo sukurta tautos. Tai stiprino tautinę savimonę.

Tautų atgimimas Vidurio ir Rytų EuropojeRomantizmui darant įtaką, prasidėjo tautinis judėjimas Rytų ir Vidurio Europoje bei Balkanuose. Daugelis čia gyvenusių tautų viduramžiais buvo sukūrusios savo valstybes, tačiau XV-XVIII a. prarado savarankiškumą, įėjo į Rusijos, Turkijos, Austrijos imperijas bei Prūsijos karalystės sudėtį. Lenkų, čekų, vengrų ir kitų tautų nacionalinį atgimimą paskatino Didžioji Prancūzijos revoliucija, laisvės, lygybės bei brolybės idėjos.

Viduramžiais, kai Rytų Europoje susikuria valstybės, jose neįsigali tų tautų kalbos. Tiek bažnyčioje, tiek valstybės reikaluose buvo vartojama lotynų, senoji slavų, o Balkanuose - senovės

graikų kalbos. Viduramžiais nacionalinę kalbą vartojo tik valstiečiai. Bajorija dažnai nutautėdavo ir perimdavo vyraujančios valstybėje tautos kalbą. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių bajorų sulenkėjo, čekų bajorija perėmė vokiečių kalbą bei kultūrą, taip pat suvokietėjo vengrų bajorai, kurie dominavo kroatų, rumunų gyvenamose teritorijose. Latviškai ir estiškai daugiausiai kalbėjo tik valstiečiai, nes jų gyvenamose teritorijose dominavo vokiečių feodalai arba rusų didikai, o ukrainiečių žemėse - lenkų bajorija.

Tokie kalbos skirtumai išryškėjo netgi tarp kaimo ir miesto. Rytų Europos miestuose vyravo gyventojai kitataučiai. Lenkijoje daugumoje miestų dominavo vokiečiai arba žydai. Vengrijos miestuose, kaip ir Čekijos, Latvijos ir Estijos, gyveno vokiečiai. Lietuvos miestai tautine sudėtimi buvo itin margi. Juose gyveno lenkai, žydai, vokiečiai. Tik antroje XIX a. pusėje, prasidėjus pramonės perversmui, vis daugiau valstiečių kėlėsi į miestus.

Tautiniam judėjimui prasidėjus, visų pirma buvo raginama gaivinti nacionalinę kalbą, vis plačiau ją vartoti, siekti, kad tautos gyvenamoje teritorijoje ji taptų valstybine. "Tauta gyva savo kalba" - toks buvo prasidėjusio tautinio atgimimo šūkis. Visuose Rytų Europos kraštuose buvo pradėti steigti nacionaliniai teatrai, muziejai, plito nacionalinė literatūra. XIX a. pr. tokiam nacionaliniam atgimimui Lenkijoje ir Vengrijoje vadovavo bajorija bei inteligentija. Kitose tautose, pavyzdžiui, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje, kurių valdantysis sluoksnis buvo veik visiškai nutautėjęs, nacionalinio atgimimo puoselėtojais dažniausiai tapdavo iš valstiečių arba miestiečių kilę inteligentai.

Atrodė, kad išsivadavimo viltis bus galima įgyvendinti prasidėjus 1848 m. revoliucijai. Revoliucijos metu patyrę skaudžių pralaimėjimų, lenkai, čekai, vengrai, kroatai savo pastangas sukoncentravo užsitikrinti politinę ir kultūrinę autonomijas, nesiekdami visiškai atsiskirti nuo Austrijos imperijos.

Išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos XIX a. pavyko Balkanų tautoms, kovojusioms prieš turkus. Šioje kovoje jas rėmė didžiosios Europos valstybės, todėl ir kova buvo sėkminga. Savo valstybingumą atkūrė bei Osmanų jungą nusimetė serbai, vėliau graikai, rumunai, bulgarai, o XX a. pr. savo valstybę sukūrė albanai.

Šovinizmas"Tautų pavasarį" lydėjo ir kai kurie negatyvūs nacionalizmo reiškiniai. Be siekių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimai iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. Visą pirmą XIX a. pusę italai bei vokiečiai siekė sukurti, suvienyti savo tautines valstybes. Tai jiems pavyko įgyvendinti 1860-1871 m. Tačiau paskelbusi vieningos II-osios imperijos atkūrimą, Vokietija pradėjo siekti dominuoti Europoje, norėjo germanizuoti užgrobtas lenkų žemes. Italai ėmė veržtis į Adrijos jūros pakrantes, siekdami išstumti ten gyvenusius slovėnus ir kroatus.

1870 m. karikatūra, vaizduojanti didžiąsias Europos valstybes

Net neturėjusios savo valstybių tautos norėjo varžyti kitų tautų teises. Lenkai nenorėjo pripažinti lietuvių teisės apsispręsti bei visaip varžė ukrainiečių nacionalinį judėjimą. Vengrai, 1867 m. pasiekę labai plačią politinę-kultūrinę autonomiją Austrijos-Vengrijos sudėtyje, savo ruožtu, slopino rumunų, kroatų, slovakų nacionalinius judėjimus.

Kaip yra taikliai pastebėjęs lietuvių istorikas Vincas Trumpa, tautų nacionalizmas neišvengiamai veda į imperializmą. Tačiau mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą imperializmą. Tuo tarpu didžiosios Europos tautos siekė įsivyrauti Europoje, grobti, užkariauti kitas šalis. Tuo metu gimė ir šovinizmas -teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasau lyje. Jos turi užvaldyti kitas nacijas, visų pirma "antrarūšes", t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios, neva, negali sukurti pilnavertės valstybės. Tai antroje XIX a. pusėje paskatino kolonijų grobimą, valstybių įtakos plėtimą, ginklavimosi varžybas bei kovą "dėl vietos po saule".

Klausimai ir užduotys

/. KodėlXIXa. yra vadinamas "Tautų pavasariu"?2. Kaip iki XIXa. buvo kuriamos valstybės?3. Kodėl tautinė savimonė nesiformavo feodalinėje visuomenėje?4. Kokią įtaką nacionalizmo formavimuisi padarė romantizmas?5. Kodėl prasidėjus tautiniam judėjimui buvo siekiama atgaivinti nacionalinę kalbą?6. Kokios tautos Europoje siekė savarankiškumo?7. Kokie buvo neigiami nacionalinio judėjimo bruožai? Pateikite konkrečių pavyzdžių.

28. Vokietijos suvienijimas

Vokietijos kunigaikštystės po Vienos kongresoIki prancūzų okupacijos Šventoji vokiečių tautos Romos imperija buvo netvirta daugiau nei 300 smulkiųjų kunigaikštysčių sąjunga. Ją 1806 m. panaikino Napoleonas, palikęs tik 50 kunigaikštysčių.Vienos kongrese Šventoji vokiečių tautos Romos imperija nebuvo atkurta. Vietoje jos buvo sukurtas naujas politinis junginys - Vokietijos sąjunga.

Vienos kongrese vokiečių kunigaikštysčių buvo dar labiau sumažinta. Vokieti jos sąjungą, 1815 m. birželio 8 d. pasirašius jos Konstituciją, sudarė 35 kunigaikštystės ir keturi laisvieji imperijos miestai. Centrinis jos valdymo organas buvo kunigaikščių ir karalių paskirtų atstovų susirinkimas - Bundestagas.

Po Vienos kongreso kai kurie kunigaikščiai pasiūlė panaikinti vidaus muitų sienas ir sustiprinti ekonominius vokiečių valstybių ryšius. Labiausiai muitų sąjungos sukūrimu buvo suinteresuota Prūsija. Vienos kongrese už Rusijai atitekusią Varšuvos kunigaikštystę Prūsija gavo Pareinio kunigaikštystes ir Vestfaliją prie Prancūzijos sienos. Kadangi šias žemes nuo Prūsijos skyrė vidurio Vokietijos kunigaikštystės, buvo stengtasi visas jas suvienyti. Po ilgų derybų 1834 m. buvo įkurta bendra Vokietijos muitų sąjunga. Į ją neįėjo tik Austrija.

Nacionalinio judėjimo pradžiaPo Napoleono karų ir Vienos kongreso daugelis piliečių buvo patenkinti įsivyravusia taika ir politine santvarka. Tačiau dalis patriotiškai nusiteikusių vokiečių studentų, dalyvavusių kare prieš Napoleoną, buvo nusivylę Vienos kongreso sprendimais, jų tikslas buvo vieninga vokiečių nacionalinė valstybė.

1817 m. spalio 18d. prie Vartburgo pilies buvo surengtas studentų suvažia vimas. Į jį atvyko vienuolikos Vokietijos universitetų atstovai. Šventės dalyviai sakė patriotines kalbas, reikalavo suvienyti Vokietiją.

Po Vartburgo šventės nacionalinis judėjimas Vokietijos universitetuose dar labiau išsiplėtė. Bijodamas, kad šie įvykiai gali sukelti net revoliuciją, Austrijos kancleris K. Meternichas pareikalavo sušaukti Didžiųjų valstybių konferenciją, kurioje be Austrijos ir Prūsijos dalyvavo dar aštuonios vokiečių valstybės. Konferencija posėdžiavo 1819 m. rugpjūčio 6-31 d. Karlsbade.

Šioje konferencijoje buvo nutarta uždrausti vokiečių studentų sąjungą, o studentų ir profesorių veiklą pavesti tikrinti vyriausybių patvirtintiems prižiūrėtojams. Visi profesoriai, agitavę studentus prieš esamą santvarką, turėjo būti pašalinti iš universitetų. Taip pat buvo įvesta griežta spaudos cenzūra, bendra komisija turėjo sekti visuomenę ir užkirsti kelią bet kokiai agitacijai kunigaikštystėse.

Nepavykęs mėginimas suvienyti šalįKai 1848 m. Vieną pasiekė žinia, kad Prancūzijoje prasidėjo revoliucija, o karalius Luji Pilypas priverstas atsistatydinti, Austrijos sostinės gyventojai sujudo. Miesto kavinės buvo perpildytos žmonių. Čia buvo dalijamasi naujausiomis žiniomis apie revoliuciją Paryžiuje ir prasidėjusius neramumus Vokietijos miestuose. Įtampa ėmė didėti, žmonės puolė į bankus atsiimti savo pinigų. Maisto produktų kainos kilo ne dienom, bet valandom. Stiprėjo visų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimas vyriausybe, imperatoriui buvo įteiktos peticijos reikalaujant pertvarkyti valstybės valdymą, sušaukti parlamentą, panaikinti cenzūrą ir reformuoti ekonomiką.

Tačiau imperatorius Ferdinandas reikalavimus atmetė. Jis nesitikėjo, kad revoliucija gali kilti jo valdomoje šalyje. Todėl 1848 m. kovo 13 d. studentų demonstracijai virtus ginkluota kova, imperatorius iš nuostabos teištarė: "Ar tai vyksta iš tiesų?" Išsigandęs jis tuoj pat atleido iš pareigų jam 39 metus tarnavusį kanclerį K. Meternichą.Žinios apie Vienos įvykius pasiekė Berlyną ir 1848 m. kovo 18 d. demonstracija bei barikadų kova, prasidėjo ir Šiame mieste. Berly niečiai nuo stogų ant kareivių galvų ėmė mėtyti akmenis, pilti karštą vandenį, šaudyti iš savo butų, išmuštruotos kavalerijos gretos pakriko. Generolai su sukilėliais pasiūlė susidoroti bombarduojant miestą patrankomis.

Karaliui Frydrichui Vilhelmui IV nepatiko mintis, kad jo valstybės sostinė gali būti sugriauta savos kariuomenės. Jis įsakė jai atsitraukti ir sutiko įvykdyti sukilusių miestiečių reikalavimus.

Panašiai įvykiai klostėsi ir kitose vokiečių kunigaikštystėse. Sukilėliai pasiekė, kad būtų pakeisti nekenčiami ministrai, buvo garantuota spaudos ir susirinkimų laisvė, leista išrinkti parlamentus, kurie turėjo patvirtinti konstitucijas.

Vienas iš pagrindinių revoliucionierių reikalavimų buvo vieningo Vokietijos parlamento rinkimai. Mažai galios turėjęs Vokietijos sąjungos Bundestagas buvo paleistas, ir 1848 m. gegužės 18d. išrinktas Nacionalinis susirinkimas. 812 deputatų, susirinkę Frankfurte, turėjo parengti ir priimti naują konstituciją ir padėti pagrindus Vokietijos susivienijimui.

Frankfurto parlamento nariai manė, kad priėmus naują konstituciją Vokietija bus suvienyta. Daug diskusijų kilo dėl Austrijos. Dauguma deputatų manė, kad būsimą Vokietijos imperiją gali sudaryti tik vokiškos Austrijos žemės. Tai nepatiko Vienos vyriausybei, ir ji atšaukė deputatus.

Tuomet Nacionalinis susirinkimas pasirinko vadinamąjį "mažosios Vokietijos" kelią - suvienyti Vokietiją vadovaujant Prūsijai ir neįtraukti į šią suvienytą valstybę Austrijos. Tačiau Frydrichas Vilhelmas IV atsisakė Frankfurto parlamento pasiūlymo tapti Vokietijos imperatoriumi. Nacionalinio susirinkimo delegatams jis pasakė imperatoriaus karūną galįs priimti tik iš vokiečių kunigaikščių, o ne parlamentarų rankų. 1849 m. revoliucija buvo nuslopinta, o Frankfurto parlamentas išvaikytas.

Prūsijos iškilimasPo revoliucijos, įsikišus Rusijai, nenorėjusiai Vokietijos sustiprėjimo, 1850 m. buvo atnaujinta Vokietijos sąjunga, o vadovavimas jai vėl atiteko Austrijai. Taip tarp Prūsijos ir Austrijos įsižiebė nesantaika.

Didėjant prieštaravimams tarp Prūsijos ir Austrijos, naujasis Prūsijos karalius Vilhelmas I nusprendė reformuoti kariuomenę: numatė padidinti kareivių skaičių ir pratęsti tarnybos laiką. Prūsijos parlamentas tam pasipriešino ir pareikalavo sumažinti kareivių tarnybos laiką bei suteikti teisę tik parlamentui tvirtinti karinį biudžetą. Kilus konfliktui, karo ministro patartas, 1862 m. rugsėjo mėnesį karalius atšaukė Prūsijos pasiuntinį Otą fon Bismarką iš Paryžiaus ir paskyrė jį ministru pirmininku. O. Bismarkas buvo pasiryžęs ir be parlamento sutikimo įgyvendinti kariuomenės reformą. Be to, norėdamas į savo pusę patraukti didesnę dalį deputatų ir visuomenės, jis siekė pasinaudoti pergalėmis užsienio politikoje. Pirma tokia galimybė atsirado kilus konfliktui su Danija dėl vokiškų Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštysčių.

Abi jos pagal asmeninę uniją priklausė Danijai. Tačiau 1863 m. Danijos karalius, sulaužydamas tarptautinius susitarimus, Šlezvigo kunigaikštystę norėjo prijungti tiesiogiai prie karūnos žemių. Vokietijos sąjunga tokį Danijos žingsnį už-protestavo. Prūsija ir Austrija buvo įpareigotos pasipriešinti Danijai.

1864 m. jungtinė Prūsijos ir Austrijos kariuomenė užpuolė Daniją ir keliose kautynėse per trumpą laiką sutriuškino jos kariuomenę. Danijos karalius buvo priverstas atsisakyti teisių į Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštystes.

Po tokio laimėjimo vokiečių kunigaikštystėse kilo patriotizmo banga. Dauguma vokiečių palaikė Prūsiją. Tada O. Bismarkas ryžosi sutriuškinti Austriją ir įtvirtinti Prūsijos viešpatavimą.

Pretekstas kariauti buvo prieštaravimai dėl Šlezvigo ir Holšteino. Prūsija norėjo tiesiogiai šias žemes prijungti prie savo teritorijos. Austrija, priešingai, reikalavo suteikti joms savarankiškumo ir išrinkti jas valdysiantį kunigaikštį.

1866 m. Prūsija į austrų valdomą Holšteiną įvedė savo kariuomenę. Prasidėjo karas su Austrija, kurį greitai laimėjo Prūsija. Ji pademonstravo savo pranašumą: jos kariuomenė buvo ginkluota moderniais ginklais, o mobilizuoti kareiviai į frontą buvo vežami geležinkeliais, kurių Austrija turėjo labai mažai.

Antrosios Vokietijos imperijos sukūrimasSutriuškinus austrus, Prūsijai suvienyti Vokietiją trukdė Prancūzija, nenorėjusi, kad šalia jos iškiltų stipri valstybė. Prūsijos ir Prancūzijos karo pretekstu tapo konfliktas dėl Ispanijos sosto įpėdinio. Nuo 1868 m., nušalinus nuo sosto karalienę Izabelę II, Europos valstybės Ispanijai ieškojo naujo tinkamo valdovo. Prūsijai kandidatu pasiūlius princą Leopoldą fon Hohenzolerną, tolimą Vilhel mo

Otas fon Bismarkas

I giminaitį, tam pritarė Ispanijos vyriausybė.Prancūzijos imperatorius Napoleonas III tokiam sprendimui pasipriešino. Per prancūzų

pasiuntinį jis perdavė Vilhelmui I protestą. Šis nusileido prancūzų reikalavimams ir pažadėjo, kad Leopoldas į Ispaniją nevyks. Bet po to pokalbio su prancūzų pasiuntiniu Vilhelmas I O. Bismarkui pasiuntė stenogramą. Prūsijos kancleris, sutrumpinęs pokalbį ir palikęs tik pasiuntinio grasinimus, telegramą perdavė laikraščiams. Ji, išspausdinta vokiečių ir prancūzų spaudoje, sukėlė pasipiktinimo audrą. 1870 m. liepos 19 d. Prancūzijos vyriausybė paskelbė Prūsijai karą.

Per trumpą laiką mobilizuota vokiečių kariuomenė buvo beveik du kartus didesnė nei prancūzų.Įsiveržusi vokiečių kariuomenė išskyrė prancūzų karinius dalinius į dvi grupes. Viena jų

buvo apsupta Meco tvirtovėje, o kita, vadovaujama imperatoriaus Napoleono III, Sedano tvirtovėje. Rugsėjo 2 d. Sedane apsupta 100 tūkst. prancūzų kariuomenė kartu su Napoleonu III pasidavė vokiečiams į nelaisvę.

Kai ši žinia pasiekė Paryžių, 1870 m. rugsėjo 4 d. Prancūzija buvo paskelbta Respublika. Paskubomis sudaryta nauja kariuomenė drąsiai ir atkakliai pasipriešino vokiečiams. Tačiau Meco tvirtovėje apsuptoms prancūzų dalims spalio mėn. pasidavus į nelaisvę, prancūzų jėgos seko. Nuo rugsėjo mėn. Paryžius buvo apsuptas ir kasdien bombarduojamas. 1871 m. sausio mėn., tik po to, kai buvo suvartoti visi maisto rezervai, išpjauti net zoologijos sodo žvėrys, o gatvių medžiai iškirsti kurui, Paryžiaus gyventojai kapituliavo. Dėl nesėkmių kilo neramumai mieste, vyriausybė buvo priversta bėgti, o valdžią mieste perėmė sukilėliai. Taip prasidėjo Paryžiaus Komunos, kurioje daugumą sudarė darbininkų, kairiųjų partijų atstovai, valdymas. 1871 m. gegužės mėn. Paryžiaus Komuna žlugo, vyriausybės paklusniai kariuomenei šturmavus miestą ir kraujyje paskandinus sukilimą. 1871 m. gegužės 10d. Frankfurte pasirašius taikos sutartį, Prancūzija neteko Elzaso ir Lotaringijos, turėjo sumokėti 5 mlrd. aukso frankų reparacijas. Ši suma turėjo būti išmokėta per trejus metus, be to, per tą laiką prancūzai turė jo išlaikyti okupacinę vokiečių kariuomenę.

1871 m. sausio 18 d., dar tebevykstant kautynėms prie Paryžiaus, Versalio rūmuose buvo paskelbta, kad sukurta Vokietijos imperija. Imperatoriaus titulas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Juo buvo pabrėžtas Prūsijos išskirtinumas vokiečių kunigaikščių sąjungoje. Kita vertus, tuo buvo apeliuojama ir į vokiečių nacionalinius jausmus, pademonstruota ištikimybė istorinėms tradicijoms, primenama viduramžiais gyvavusi Vokietijos imperija.

Klausimai ir užduotys1. Kuo Vokietijos sąjunga skyrėsi nuo Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos?2. Kodėl dalis vokiečių nusivylė Vienos kongreso nutarimais?3. Kokią reikšmę vokiečių žemėms turėjo 1848 m. revoliucija?4. Kokios priežastys lėmė Prūsijos iškilimą?5. Kokios buvo Prancūzijos ir Prūsijos karo pasekmės?6. Kaip buvo sukurta Vokietijos imperija?7. Kuo Vokietijos suvienijimas skyrėsi nuo Italijos suvienijimo?

29. Italijos kelias į susivienijimą

Politinis Apeninų pusiasalio žemėlapisPirmoje XIX a. pusėje Italijos, politiniu požiūriu, nebuvo. Apeninų pusiasalis buvo suskaidytas į kele tą valstybių: pietuose -- Burbonų valdoma Neapolio ir Sicilijos karalystė; centre - Popiežiaus valstybė su sostine Roma. Šiaurėje esančią Toskanos hercogystę su sostine Florencija supo Modenos ir Parmos hercogystės. Šios trys valstybės buvo valdomos Habsburgų dinastijos atstovų. Austrijai priklausė Lombardijos ir Venecijos provincijos. Šiaurės vakaruose su Prancūzija ribojosi Pjemonto-Sardinijos karalystė, valdoma Savojos dinastijos.

Apeninų pusiasalio valstybės beveik nepalaikė jokių ryšių. Susisiekimo sistema buvo tokia primityvi, kad artimesni ekonominiai ryšiai tarp šiaurės ir pietų valstybių buvo neįmanomi. Kalbos skirtumai buvo dideli, milaniečiai sunkiai suprato Sicilijos valstiečių dialektą, o šie - Romos gyventojų kalbą.

Nacionalinio judėjimo pradžiaTuoj po Vienos kongreso tarp apsišvietusių Italijos gyventojų ėmė plisti nacionalinio susivienijimo idėjos. Jas pirmiausia skatino prancūzmečio patyrimas. Napoleonas italų kunigaikštystes buvo sujungęs į vieną valstybę, pakeitęs įstatymus ir sukūręs efektyvų valdymo aparatą. Restauracijos metais, atkūrus reakcinius režimus, imta manyti, kad tik suvienijus Italiją galima sukurti liberalią, turinčią pažangius įstatymus valstybę.

Italijos suvienijimo siekė ir italų pramonininkai bei prekybininkai. Tarp atskirų valstybėlių panaikinus sienas ir muitus, buvo galima išplėsti rinką, sparčiau tiesti geležinkelius bei modernizuoti Italijos uostus, kurių reikšmė, sukūrus garlaivį bei pagyvėjus prekybai Viduržemio jūra, gerokai išaugo.

Nacionalinę vienybę skatino ir neapykanta Austrijai. Jos kariuomenė, remdama reakcinius režimus, šeimininkavo visame pusiasalyje. Habsburgai be gailesčio susidorodavo su tautinių idėjų šalininkais, persekiojo tuos, kuriuos įtarė neklusnumu režimui. Todėl tūkstančiams italų išvyti austrus tapo šventa nacio-naline pareiga.

Madzinis ir "Jaunoji Italija"Po Vienos kongreso beveik dvidešimt metų svarbiausia pasipriešinimo austrams jėga buvo slaptos

karbonarų (it. - "medžio anglies degintojų") organizacijos. Karbo-narai siekė išvyti austrus iš Italijos ir labai aktyviai veikė prasidėjus 1820-1821 ir 1831 m. revoliucijoms. Revoliucijų ir sukilimų pralaimėjimas parodė silpnąsias karbonarų organizacijų savybes. Šios organizacijos neapėmė visos Italijos, buvo prastai organizuotos ir greitai suirdavo.

1831 m. iš Genujos kilęs Džiuzepė Madzinis įkūrė naują organizaciją, turėjusią nekartoti karbonarų klaidų. Ši organizacija, pavadinta "Jaunoji Italija", buvo jau ne atskirų vietovių, o bendra nacionalinė revoliucionierių sąjunga. Vadovaujama Dž. Madzinio ji turėjo pakelti į kovą visus Italijos žmones, išvijus austrus su kurti laisvą, nepriklausomą Italijos respubliką.

Be karbonarų ir Dž. Madzinio šalininkų, Italijoje buvo gana stipri politinė srovė, kuri tikėjosi suvienyti šalį vadovaujama popiežiaus. Viltys vadovaujant popiežiui suvienyti Italiją žlugo 1848 m., prasidėjus revoliucijai. Nors popiežius Pijus IX ir pasiuntė savo kariuomenę į šiaurę atremti įsiveržusių austrų, bet 1848 m. balandžio 29 d. netikėtai pareiškė, jog jis nekovos su Austrija. Taip popiežius prarado liberalų paramą, o pačioje Romoje prasidėjo neramumai, ir lapkričio mėn. Pijus IX buvo priverstas bėgti. 1849 m. vasario mėn. Roma buvo paskelbta respublika, o jai vadovauti pakviestas Dž. Madzinis.

Popiežiaus išvijimas sukėlė katalikiškų šalių nepasitenkinimą. Į Italiją karinę ekspediciją pasiuntė Prancūzija. 1849 m. balandžio mėn. 10 tūkst. prancūzų kariuomenė išsilaipino Italijoje. Iš pradžių ji mėgino derėtis su sukilėliais, bet deryboms žlugus pradėjo karo veiksmus.

Nuo balandžio iki birželio mėn. Dž. Garibaldžio surinktiems savanoriams pavyko atmušti Romą puolančius prancūzus. Padėčiai tapus beviltiška, jo būriai pasitraukė į šiaurės Italiją, į kalnus. Vėliau Dž. Garibaldis buvo priverstas pasitraukti į užsienį.

Pjemonto iškilimas1848 m. revoliucijai pralaimėjus, sumažėjo Dž. Madzinio šalininkų, nes visuotinio liaudies judėjimo sukelti nepavyko. Todėl nacionalinio susivienijimo šalininkai nuo šiol didžiausias viltis ėmė sieti su Pjemonto Sardinijos karalyste, kuri atkakliai kovojo prieš Austrijos viešpatavimą Apeninų pusiasalyje.

Karalius Viktoras Emanuelis II politiškai nebuvo labai išmintingas, bet turėjo gerą patarėją - Pjemonto ministrą pirmininką grafą Kamilą Kavūrą. Būdamas liberalas, K. Kavūras Anglijos pavyzdžiu pertvarkė Pjemonto-Sardinijos valdymą. Įgyvendinus reformas, Pjemontas tapo viena pažangiausių to meto valstybių: buvo skatinamas pramonės ir geležinkelio tinklo plėtimas, sukurta pažangi mokesčių ir rinkliavų sistema.

Už dalyvavimą 1854-1856 m. Krymo kare prieš Rusiją Pjemontas užsitikrino Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos palankumą. Ketindamas sutvirtinti Pjemonto, kaip nacionalinio judėjimo vadovo, pozicijas, K. Kavūras Pjemonto parlamente skatino patriotines antiaustriškas kalbas.

Karas prieš AustrijąIeškodamas paramos užsienyje, K. Kavūras suartėjo su Prancūzija. 1858 m. Plombiere K. Kavūras ir Napoleonas III pasirašė slaptą susitarimą. Prancūzija įsipareigojo Pjemontui suteikti karinę pagalbą kare prieš Austriją.

Plombiero susitarimai buvo naujovė XIX a. tarptautiniuose santykiuose. Juose buvo numatyta sąmoningai išprovokuoti karą. Po derybų K. Kavūras Viktorui Emanueliui rašė, kad jiedu su Napoleonu III, palinkę prie žemėlapio, ieškojo patogios vietos, kur toks konfliktas galėtų būti išprovokuotas.

1858m. pab. Austrija Lombardijoje ir Venecijoje paskelbė jaunuolių šaukimą į austrų kariuomenę. Tai sukėlė nepasitenkinimą, jauni italai ėmė bėgti į Pjemontą. Tai buvo pretekstas K. Kavūrui rengtis karui. Austrijai paskelbus ultimatumą, abiejų valstybių karo veiksmai prasidėjo 1859 m. balandžio mėn. Austrai įžengė į Italiją net neturėdami tinkamų žemėlapių ir nesutrukdė susi jungti prancūzų ir Pjemonto kariuomenėms. Austrai buvo sumušti. Lombardija ir Milanas buvo išvaduoti.1859m. Toskanoje, Modenoje, Parmoję prasidėjo revoliuciniai sąjūdžiai, sušaukti parlamentai nutarė prijungti šias šalis prie Pjemonto. Įvykiai šiaurėje paskatino nacionalinį judėjimą Italijos pietuose. Sugrįžęs iš emigracijos, Dž. Garibaldis surinko tūkstantį savanorių ir 1860 m. gegužės mėn., su ja atplaukęs iš Genujos, išsilaipino Sicilijoje. Neapolio karalius čia turėjo 20 tūkst. žmonių kariuomenę, kuri, atrodo, lengvai galėjo sutriuškinti Dž. Garibaldžio vedamą studentų, poetų ir laimės ieškotojų būrį. Tačiau išsi-skaidžiusi kariuomenė pasipriešinti nesugebėjo. Liepos mėn. visa Sicilija jau buvo Dž. Garibaldžio rankose. Neapolis ir Sicilija buvo prijungti prie Pjemonto. 1861 m. vasario mėn. Turine susirinko pirmasis Italijos parlamentas, kuriame nebuvo tik Romos ir Venecijos atstovų. Viktoras Emanuelis II buvo paskelbtas Italijos karaliumi, o sostine iki 1870 m. tapo Florencija.

Suvienijusi Italiją, Pjemonto vyriausybė, neatsižvelgdama į pietinių kraštų tradicijas ir papročius, primetė jiems savo valdymo struktūrą. Neapolio karalystės papročiai ir įstatymai buvo panaikinti ir uždrausti, kraštas buvo beatodairiškai ekonomiškai išnaudojamas. Pietų italai ėmė reikšti nepasitenkinimą atėjūnais iš šiaurės. Suvienytos Italijos parlamentas paskelbė, kad valstybės sostinė turi būti Roma. Tačiau Pijus IX nesutiko prijungti savo valdų prie suvienytos valstybės.

Roma prie Italijos buvo prijungta tik 1870 m., per Prancūzijos ir Prūsijos karą. Į Romą įžygiavus italų kariuomenei, popiežius atsisakė pripažinti prijungimą ir užsidarė už Vatikano sienų.

Nors politiškai Italija buvo suvienyta, tačiau ekonominiu, socialiniu, kultūriniu požiūriu, ji buvo nevienalytė šalis. Dėl nuolatinių karų ji buvo išsekusi, plito korupcija. Tik kiek vėliau valstybė ėmė remti geležinkelių tiesimą, pramonės vystymą atsilikusiose šalies rajonuose. Kadangi už Italijos ribų gyveno daug italų, daugiausiai Austrijos pakraščiuose, norėdama nukreipti gyventojų dėmesį nuo vidaus sunkumų, vyriausybė vis ragino prisijungti ir tas žemes, kur daugumą gyventojų sudarė italai.

Klausimai ir užduotys1. Kokios valstybės XIX a. pirmoje pusėje sudarė Apeninų pusiasalį?2. Kokios priežastys lėmė nacionalinio judėjimo pradžią Italijoje?3. Kuo skyrėsi D. Madzinio "Jaunosios Italijos " organizacijos veikla nuo karbonarų judėjimo ?4. Kodėl popiežiui Pijui IX nepavyko suvienyti Italijos?5. Kodėl Prancūzija rėmė italus, kovojusius prieš Austriją?6. Apibūdinkite Dž. Garibaldžio veiklą vienijant Italiją.7. Kokią reikšmę Italijos suvienijimui turėjo Prūsijos-Austrijos ir Prancūzijos-Prūsijos karai?

30. Austrija-Vengrija ir Balkanų tautos

Austrijos imperija 1815-1867 m.Vienos kongrese Austrija vaidino vieną pagrindinių vaidmenų sudarant taiką Europoje. Austrijos kancleris K. Meternichas pirmininkavo kongreso posėdžiams ir turėjo nemažai įtakos nustatant naują pokarinę tvarką Senajame žemyne.

Vienos kongrese Austrija galutinai atsisakė savo buvusios provincijos - Belgijos. Už tai Austrijai buvo grąžintos Napoleono atplėštos Šiaurės Italijos teritorijos - Lombardija ir Venecija. Austrija vadovavo Vienos kongrese sukurtai Vokietijos sąjungai.

Sudaryta taika ir įsivyravusi jėgų pusiausvyra dažnai vadinama Meternicho sistema. Austrijos kancleris buvo už tai, kad visose Europos šalyse būtų atkurtos senosios monarchijos ir išlaikytos kongrese nustatytos valstybių sienos. Todėl Austrija aktyviai slopino revoliucinius ir nacionalinius judėjimus ne tik Vo kietijos sąjungos kunigaikštystėse, bet ir Italijoje, Lenkijoje.

Pirmoje XIX a. pusėje Austrijoje prasidėjo pramonės perversmas. Ypačsparčiai pramonė vystėsi Čekijoje bei Austrijos sostinėje Vienoje.

Besiplečiant fabrikinei gamybai, išaugo ir socialinės problemos. Miestus užplūdo vargingi valstiečiai, ieškantys darbo ir pragyvenimo šaltinio. Ne tik skurdas, nedarbas, bet ir nacionalinės problemos aštrino padėtį Austrijoje. Habsburgų imperija buvo daugiatautė. Čekai, lenkai, slovakai, vengrai, kroatai ir kitos tautos buvo nepatenkintos vokiečių dominavimu ekonominiame bei politiniame šalies gyvenime.Nežiūrint šių problemų, buvo ir nemažai pertvarkymų. Valstybės valdymas buvo gerokai liberalizuotas. Daugiau teisių buvo suteikta vietiniams valdžios organams. Galicijai, Kroatijai, Slovėnijai suteikta ribota autonomija. Mokyklų nebekontroliavo Bažnyčia, buvo reformuoti teismai ir suteiktos lygios teisės žydams. Praktiškai buvo panaikinta cenzūra, įvykdyta kariuomenės reforma.

Lygių teisių suteikimas VengrijaiAustrijai pralaimėjus Italijoje ir patyrus nesėkmę prieš Prūsiją, iškilo būtinybė reformuoti imperiją. Ypač aktyviai autonominių teisių ėmė reikalauti vengrai. Po ilgų derybų, 1867 m. birželio mėn. Pranciškus Juozapas I pritarė naujai imperijos konstitucijai ir Vengrijos teisių sulyginimui su Austrija. Vengrija ir Austrija tapo savarankiškos imperijos dalys, kurias vienijo personalinė unija, t.y. Austrijos imperatorius buvo renkamas Vengrijos karaliumi. Abi valstybės dalys turėjo savo atskirus parlamentus ir vyriausybes. Bendra buvo tik užsienio politika, kariuomenė ir valstybės finansai.

Tačiau lygių teisių suteikimas vengrams neišsprendė visų nacionalinių problemų. Nepatenkintos naująja tvarka liko slavų tautos.

Nacionalinis judėjimas ir autonomijos siekiai

Sekdami Vengrijos pavyzdžiu, plačios autonomijos, būdami Austrijos sudėtyje, reikalavo čekai. 1871 m. buvo parengtas planas sukurti trilypę monarchiją, t.y. Čekijai suteikti tokias pačias teises, kaip ir Vengrijai. Pranciškus Juozapas I turėjo būti karūnuotas Čekijos karaliumi. Tačiau šį planą įgyvendinti sutrukdė vokiečiai, gyvenę Čekijos teritorijoje. Jie bijojo prarasti savo vyraujančią padėtį ir nuogąstavo, kad po čekų kitos tautos pareikalaus nepriklausomybės. Todėl imperatorius buvo priverstas atsisakyti planų suteikti čekams autonomiją. Čekams buvo suteikta tik teisė turėti daugiau savo atstovų Austrijos parlamente. Greta vokiečių kalbos, valstybine buvo pripažinta ir čekų kalba.

Galicijoje privilegijuotą padėtį užėmė lenkai. Jie turėjo nemažą autonomiją, ypač švietimo sistemoje. Galicijos ukrainiečiams tokių teisių nebuvo suteikta. Pietinėje Austrijos dalyje privilegijuotą padėtį užėmė slovėnai, o italų mažumos teisės, priešingai, buvo varžomos.

Vengrijoje buvo vykdoma griežta nacionalinė politika ir stengiamasi nutautinti kitas mažumas. Nors didžiausiai tautinei mažumai - kroatams - buvo suteikta autonomija, tačiau nutautinimo pastangos sukėlė jų pasipriešinimą. Taip kroatai ėmė vis labiau siekti susijungti su serbais, prasidėjo judėjimas už visų Pietų slavų susivienijimą.

Tačiau nė viena iš Austrijos-Vengrijos imperijoje gyvenusių tautų XIX a. pab.-XX a. pr. nesiekė visiškos nepriklausomybės. Buvo kuriami planai ir reikalaujama, kad ši valstybė taptų lygiateisių tautų sąjunga, vadovaujant Habsburgams. Austrija-Vengrija turėjo tik siaurą išėjimą prie Adrijos juros, todėl buvo

Imperatorius Pranciškus Juozapas I

baiminamasi, kad pietų slavų tautoms pareikalavus nepriklausomybės Austrija prarastų uostus. Dėl šios priežasties kilo konfliktas su Serbija, siekusia vienyti pietų slavų tautas.

Nepriklausomų valstybių Balkanuose susikūrimasXIX a. pr. nepriklausomybę nuo Turkijos imperijos išsikovojo graikai. Po išsivaduojamojo karo 1821-1829 m. Graikijos nepriklausomybę pripažino Vakarų šalys. Tapusi nepriklausoma Graikijos karalystė siekė suvienyti visas istorines graikų žemes, visų pirma Makedoniją ir Kretos salą. Dėl to Graikija įsitraukė įnuolatinius karus su Turkija.

Kelis šimtus metų turkų pavergta Serbija XIX a. pr. išsikovojo autonomiją. 1878 m. Berlyno kongrese, surengtame po Rusijos ir Turkijos karo, aptarta Balkanų ateitis. Serbija pasiekė visišką nepriklausomybę ir pasiskelbė karalyste.

Padedant Rusijai, Bulgarija 1878 m. nugalėjo Turkiją ir paskelbė nepriklausomybę. Tačiau jai teko susidurti su Rusijos mėginimais įsigalėti šioje jaunoje valstybėje. 1885-1887 m. kilus konfliktui su Rusija, Bulgarija paramos susilaukė iš Austrijos-Vengrijos.

Rumunijos valstybė buvo sukurta po Krymo karo 1858 m. Paryžiaus kongrese. Vakarų šalys garantavo Rumunijos autonomiją Turkijos imperijos sudėtyje. Tik po dvidešimties metų, 1878 m. Berlyno kongrese Rumunijai buvo suteikta visiška nepriklausomybė. Rumunija tapo karalyste.

Taip iki pirmojo pasaulinio karo Balkanuose susikūrė daug nepriklausomų valstybių. Tarp jų dominavo Serbija, raginusi susijungti į sąjungą pietų slavų tautas, skatinusi jas atsiskirti nuo Austrijos-Vengrijos imperijos.

Klausimai ir užduotys

1. Kaip po Vienos kongreso pasikeitė Austrijos valstybės sienos?2. Kodėl po Vienos kongreso Europoje įsitvirtinus i jėgų pusiausvyra buvo pavadinta K. Meternicho sistema?3. Kokios problemos XIX a. pirmoje pusėje iškilo Austrijos imperijai?4. Kaip buvo valdoma naujai sukurtoje Austrijos-Vengrijos imperijoje?5. Kodėl nė viena Austrijos- Vengrijos imperijoje gyvenusių tautų XIXa. pab.-XXa. pr. nesiekė visiškos

nepriklausomybės?6. Kokios nepriklausomos valstybės XIX a. susikūrė Balkanuose?

31. Tautos Rusijos imperijoje

Užkariavimų ir priespaudos politika1795 m., po paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Rusija išplėtė savo teritoriją Vakaruose. Jai atiteko buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės, dalis Lenkijos. Per Napoleono karus Rusija prisijungė Suomiją, kuri anksčiau priklausė Švedijai. Vienos kongrese Rusijai buvo atiduota po padalijimų Prūsijai priklausiusi didžioji Lenkijos žemių dalis.Valdant Nikolajui I, Rusija stengėsi plėsti savo valdas Kaukaze. 1826 m., po pergalingo karo prieš Persiją Rusija prisijungė Nachičevanės ir Jerevano provincijas. 1827 m. sutriuškinusi Turkiją, Rusija įsitvirtino Pietų Kaukaze bei Juodosios jūros pakrantėse. Visiškai įsivyrauti Juodojoje jūroje Rusijai sutrukdė Krymo karas. Kai 1853 m. Rusija užpuolė Turkiją, pastarąją parėmė Vakarų Europos šalys, todėl carinė imperija buvo sutriuškinta.

Po pralaimėto Krymo karo Rusija savo dėmesį nukreipė į Rytus ir stengėsi įsitvirtinti Ramiojo vandenyno pakrantėse. 1854 m. Rytų Sibiro generalgubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo vadovaujama ekspedicija įkūrė Chabarovsko miestą. Iš šio atramos punkto N. Muravjovas sparčiai plėtė teritoriją į Rytus. Greitai rusų ekspedicijos pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes ir 1860 m. padėjo pamatus Vladivostoko (rus. "valdyk Rytus") uostui. Kinija buvo priversta pripažinti šiuos rusų užkariavimus.

Beveik tuo pačiu metu Rusija pradėjo veržtis į Viduriniąja Aziją. 1864 m. Rusijos kariuomenė sutriuškino ir užgrobė Kokandos, Chivos, Bucharos chanatus ir įsitvirtino visoje vakarinėje Kaspijos jūros pakrantėje.

Reformos1856 m. atėjęs į valdžią, caras Aleksandras II įvykdė daug ir labai svarbių reformų. 1861 m. buvo panaikinta baudžiava. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė, jie galėjo išsipirkti žemę, tačiau išliko valstiečių bendruomenės. Kaimo gyventojai priklausė bendruomenei, kuri valdė visą žemę ir laikėsi tradicinio jos apdirbimo būdo - trilaukės sistemos. Valstiečiai, žinoma, turėjo teisę palikti bendruomenę, tačiau tik labai nedaugelis galėjo įsigyti atskirą ūkį, nes tam neturėjo lėšų. Tik 1905 m. ministru pirmininku paskyrus Piotrą Stolypiną, jis ėmėsi naujos žemės ūkio reformos, pradėjo skirstyti bendruomenes, suteikti kreditus valstiečiams, norėjusiems įsigyti atskirą ūkį. Aleksandro II valdymo metais buvo išplėsta miestų savivalda, reformuota švietimo sistema, atsisakyta rekrutų ėmimo ir įvesta visuotinė karinė prievolė.

Rusijos pramonė, palyginti su žemės ūkiu, vystėsi žymiai sparčiau. Greičiausiai plėtojosi tekstilės ir geležies perdirbimo pramonės šakos. Vyriausybė rėmė geležinkelių tiesimą, teikė lengvatas ir kreditus, tai skatino geležies gavybą ir perdirbimą. Rusijos valdžia skatino ir užsienio investicijas. Ypatingai kapitalo įplaukų padaugėjo po 1897 m., kai į šalį ėmė investuoti ir teikti kreditus Prancūzija, Belgija. Apie 1900 m. Rusijoje veikė 269 užsienio bendrovės, kurios daugiausiai vertėsi naftos gavyba, turėjo elektrotechnikos, chemijos produkcijos fabrikus. XX a. pr. Rusija pasiekė įspūdingų laimėjimų: pagal geležies išlydymą ji užėmė 4 vietą pasaulyje ir aplenkė Prancūziją, pagal plieno išlydymą užėmė 5 vietą pasaulyje.

Nepaisant tokios pažangos, pramonėje būta ir daug sunkumų. Ne visi miestus užplūdę bežemiai valstiečiai galėjo gauti darbo, jų darbo jėga buvo pigi, žmonės išnaudojami. XIX a. pab. Rusijos darbininkų padėtis beveik niekuo nesiskyrė nuo tų sąlygų, kuriomis XIX a. pr., prasidėjus pramonės revoliucijai, gyveno anglų arba prancūzų darbininkai.

Tokiomis sąlygomis susikūrė net politinis judėjimas, kurio dalyviai pavadinti "narodnikais" ("liaudininkais"). Jo atstovai teigė, kad Rusijoje yra socializmo pagrindai - valstiečių bendruomenės. Todėl nelaukiant, kol įsitvirtins kapitalizmas, reikia suorganizuoti valstiečių revoliuciją, nuversti carinę valdžią ir kurti socializmą. Bet neraštingi rusų valstiečiai net nesuprato, ko siekia šie revoliucijos propaguotojai. Nepavykus įvykdyti valstiečių revoliucijos, narodnikai griebėsi teroro. 1881 m. susprogus bombai, žuvo Aleksandras II. Po šio teroro išpuolio valdžia ėmėsi represijų, o apie reformas nebuvo galima net užsiminti.

1905 m. revoliucija

Politinės priespaudos sąlygomis Rusijoje atsirado vis daugiau marksizmo pasekėjų, kurie veikdami pogrindyje kūrė slaptas grupuotes, platino marksistinę literatūrą. Vienas žymiausių rusų marksistų buvo Georgijus Plechanovas (1857-1918 m.), labai daug rašęs, skleidęs socialistines idėjas ir raginęs sukurti darbininkų partiją, kuri galėtų vadovauti ir įgyvendinti socialistinę revoliuciją. 1903 m. užsienyje rusų marksistai pagaliau sukūrė Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją (RSDDP), kuri nuo savo gyvavimo pradžios suskilo į dvi frakcijas.

Bajorai 0,5 mln. (1%) Miestiečiai, dvasininkai, inteligentai 4,5 mln. (9%)

Baudžiauninkai 45 mln. (90%)

Rusijos socialinė struktūra XIX a. vid.

Skilimas įvyko dėl prieštaravimų tarp G. Plechanovo bei J. Martovo iš vienos pusės ir Vladimiro Lenino iš kitos. V. Leninas, kurio tikroji pavardė buvo Vladimiras Iljičius Uljanovas, kilęs iš inteligentų šeimos (tėvas buvo mokyklos inspektorius), žavėjosi marksizmu ir revoliucine kova. Kadangi už Lenino siūlymus balsavo daugiau deputatų, tai jo frakcija buvo pavadinta "bolševikais" (rus. "bolše" - "daugiau"). J. Martovą palaikiusieji buvo pavadinti menševikais (rus. "menše" - "mažiau"). Leninas ir bolševikai manė, kad po revoliucijos, nuvertus carizmą, reikia iš karto kurti socializmą. Menševikai taip pat pasisakė už revoliuciją, tačiau teigė, kad po revoliucijos, nuvertus carą, reikia kurti demokratinę santvarką, valdžią atiduoti buržuazijai, o socializmą kurti tik vėliau, kai Rusijoje sustiprės kapitalizmas.

1904 m. Rusija pradėjo nesėkmingą karą prieš Japoniją, dėl to labai pablogėjo ekonominė padėtis. Daug žmonių buvo mobilizuota į kariuomenę, žemės ūkyje trūko darbo rankų. Nepasitenkinimas dėl sunkių socialinių-ekonominių sąlygų virto masiniu protestu. 1905 m. sausio pr. daugelio Sankt Peterburgo fabrikų darbininkai paskelbė streiką. Sausio 9 d., sekmadienį, tūkstančiai protestuotojų patraukė prie Žiemos rūmų, caro Nikolajaus II ir jo vyriausybės rezidencijos. Nors demonstracija buvo taiki, ją pasitiko policija, kariuomenės dalys ir aikštėje prieš rūmus ėmė šaudyti į demonstrantus. Šimtai žmonių žuvo ir buvo sužeisti, dėl to šis įvykis buvo pavadintas "Kruvinuoju sekmadieniu".

Šios demonstracijos sušaudymas paskatino naujus protestus, prasidėjo streikai kitose Rusijos miestuose, neramumai apėmė ir kaimus. Pralaimėjimas kare prieš Japoniją dar labiau pakurstė revoliuciją. 1905 m. spalio mėn. prasidėjo visuotinis streikas, privertęs carą Nikolajų II paskelbti "Spalio manifestą". Jame Rusijos imperatorius pažadėjo įvykdyti reformas, išplėsti demokratines laisves ir sušaukti parlamentą - Dūmą. Gavus tokius pažadus, revoliucija atslūgo. Prasidėjo carą palaikančios demonstracijos. Tačiau vyriausybė greitai pažeidė savo pažadus. 1906 m. pr. susirinkusi Dūma jau po dviejų mėnesių buvo paleista. 1907 m. išrinkus antrąją Dūmą, ir ji buvo išvaikyta, suimti net jos deputatai.

Nacionalinis pavergtų tautų judėjimasRusija, po XIX a. užkariavimų, tapo milžiniška imperija, kurioje gyveno labai daug tautų. Be vyraujančios rusų nacijos, imperijos pakraščiuose gyveno ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai, lietuviai, latviai, estai, suomiai, armėnai, gruzinai, rumunai, Vidurinėje Azijoje - tadžikai, turkmėnai, kazachai, o Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose - kitos Rytų tautos.

Nikolajaus I valdymo metais buvo pradėta šių tautų rusinimo politika. Už draudus nacionalines kalbas, siekta, kad visos tautos kalbėtų tik rusiškai, joms būtų primesti rusų papročiai, gyvenimo būdas. Rusinimo politika ypač sustiprėjo XIX a. pab. Į imperijos pakraščius buvo siunčiami rusų valdininkai. Bankuose, geležinkelyje, teismuose ir kitose įstaigose daugiausiai dirbo tik rusų tautybės žmonės.

Tokiai rusinimo politikai buvo pasipriešinta. 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. kilo lenkų ir lietuvių sukilimai, buvo bruzdama Šiaurės Kaukaze. Nors ginkluota kova buvo nuslopinta, lenkai, lietuviai, latviai, estai bei suomiai priešinosi "pasyviai". Žmonės neleido uždaryti katalikiškų arba protestantiškų maldos namų, rėmė savo Bažnyčią. Jei rusų valdžia uždarydavo nacionalines mokyklas, jos buvo kuriamos slaptai ir vaikai vis tiek buvo mokomi nacionaline kalba. Buvo leidžiami tautiniai leidiniai. Nuolatos buvo reikalaujama atstatyti suvaržytas autonomines teises. Dėl tokio pasipriešinimo caro vyriausybė buvo priversta daryti nuolaidų. Jau 1904 m. buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Per 1905 m. revoliuciją pavergtos tautos taip pat pakilo į kovą. 1905 m. caras buvo priverstas atšaukti autonomijos suvaržymus Suomijoje, suteikti daugiau teisių lenkams, latviams, estams ir kitoms tautoms. Tačiau po revoliucijos numalšinimo ministru pirmininku išrinkus P. Stolypiną, rusinimas vėl sustiprėjo. Nacionalinius lyderius tai skatino siekti nepriklausomybės.

Klausimai ir užduotys

1. Kokios teritorijos buvo prijungtos prie Rusijos imperijos XIX a. ?2. Kodėl išsilavinę Rusijos gyventojai siekė, kad Rusijoje būtų pradėta įgyvendinti reformas? Kokios reformų šalininkų

grupės išryškėjo XIX a. vid. ?3. Kokias reformas buvo pradėta įgyvendinti Aleksandro II valdymo metais?4. Į kokias dvi frakcijas suskilo Rusijos socialdemokratų darbininkų partija?5. Kokie pakitimai Rusijos politiniame gyvenime įvyko po 1905 m. revoliucijos?6. Kokiais būdais pavergtos tautos priešinosi rusifikacijai?

32. Žydai XIX a. Antisemitizmas ir sionizmas

Žydų padėtis XIX a. EuropojeNuo seniausių laikų Europoje dėl tautinių, religinių priežasčių buvo ribojamos žydų teisė. Jie negalėjo dalyvauti valstybės valdyme, užimti aukštų pareigų. Tik švietimo epochoje buvo atkreiptas dėmesys į sunkią žydų socialinę padėtį. Švietėjai reikalavo panaikinti visus apribojimus žydams. Tuo pat metu prasidėjo ir pačių žydų judėjimas reikalaujant lygių teisių. Vienas ryškiausių šio judėjimo atstovų -filosofas Mozė Mendelsonas (1729-1786 m.), gyvenęs Berlyne. Jis kvietė žydus atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo ir integruotis į aplinkinę visuomenę.

Pirmoji valstybė, kurioje žydų teisės buvo sulygintos su kitų piliečių teisėmis, buvo Prancūzija. Po dvejus metus trukusių diskusijų Nacionalinis susirinkimas 1791 m. žydams garantavo tikėjimo laisvę ir politines teises. Bet 1808 m. Napoleonas išleido dekretą, kuriuo buvo apribotos žydų teisės teikiant kreditą ir prekiaujant. Galutinai žydų ir prancūzų teisės buvo sulygintos vykstant 1848 m. revoliucijai.

Kitose Europos valstybėse religijos laisvė ir politinės teisės žydams buvo garantuotos žymiai vėliau. Anglijoje žydų padėtis su kitų gyventojų padėtimi buvo sulyginta 1858 m., Austrijoje - 1867 m., Italijoje - 1870 m., Šveicarijoje - 1874 m. Paskutinė Europos valstybė, teisiškai sulyginusi žydų teises, buvo Portugalija - 1910 m.

Žydai Vokietijoje

Viena didžiausių žydų bendruomenių gyveno vokiečių kunigaikštystėse. Napoleono karų laikotarpiu, prancūzams okupavus Pareinės vokiečių kunigaikštystes, sutriuškinus Prūsiją ir Austriją, daugelyje vokiečių žemių žydų teisės buvo sulygintos su kitų gyventojų teisėmis. 1812 m. Prūsijoje įsigaliojo ediktas, ku riuo žydams buvo suteiktos pilietinės teisės. Bet tai nereiškė, kad 125 tūkst. Prūsijos žydų teisinė padėtis iškart pasikeitė. Tam prireikė dar nemažai laiko. Tik tiems žydams, kurie apsikrikštydavo, buvo suteikiama teisė užimti valstybines pareigas. Prūsijos valdžia įstatymais uždraudė žydams tapti miestų burmistrais bei universitetų profesoriais. Įvairūs apribojimai žydams galiojo ir kitose Vokietijos kunigaikštystėse.

Suvienijus Vokietiją, žydų pilietinės teisės buvo įtvirtintos naujoje 1871 m. imperijos Konstitucijoje. Nors kancleris Otas fon Bismarkas neslėpė savo nepalankaus požiūrio į žydus, persekiojimai jam valdant liovėsi. Nemažas buvo žydų vaidmuo Vokietijos ekonomikoje. Jie įkūrė didelių spaustuvių, bankų, tekstilės pramonės bei prekybos įmonių. Vokietijos žydai turėjo nemažą įtaką vokiečių kultūrai.

Nors Vokietijos žydai palaikydavo pilietinių teisių sulyginimą su kitų gy ventojų teisėmis, nemažai jų, remdamiesi tradicijomis, istorine patirtimi, vengė emancipacijos. Jie bijojo, kad integruojantis į visuomenę seni žydų bendruomenes jungę ryšiai sutrūkinės, tradicijos išnyks ir diasporos žydai nebegrįš į paža dėtąją žemę. Tik apie XIX a. vid. vis daugiau žydų ėmė krikštytis ir atsiskirti nuo tradicinės bendruomenės.

Žydų bendruomenės Rytų EuropojeXIX a. pab. Rytų Europoje gyveno beveik 75% visų pasaulio žydų. Rusijos imperijos įstatymais buvo numatyta, kad žydai gali apsigyventi tik vakarinėse gubernijose: Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, todėl čia jie sudarė 10-20% visų vietos gyventojų. Tik 1859 m. buvo išleistas įstatymas, kuris suteikė teisę žydų kilmės pirkliams, kariškiams, amatininkams prašyti leidimo apsigyventi kitose Rusijos gubernijose. Rusijos valdžia stengėsi priversti žydus pereiti į stačiatikybę. XIX a. pab. išplitus nacionalizmui, panslavistinei ideologijai, antižydiš kos nuotaikos labai sustiprėjo, prasidėjo pogromai ir žydų persekiojimai.

Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje gyvenantys žydai buvo labai neturtingi. Daugelis jų - smulkūs amatininkai ar prekiautojai. Nemažai žydų gyveno tik iš bendruomenių teikiamos paramos. Kitaip nei Vakarų Europoje, industrializacija Rytuose prasidėjo apie 1850 m. ir vyko labai lėtai. Varšuvoje, Vilniuje, Minske ir

Visoje Europoje žydų teisės buvo varžomos. XIX a. antisemitinė karikatūra

Mogiliove nemažai žydų pragyvenimui galėjo užsidirbti susikūrusiuose fabrikuose. Ir tik nedaugelis žydų pirklių, Vakaruose prekiavusių rusiškais kailiais, žemės ūkio produktais, praturtėjo, tapo stambių pramonės įmonių savininkais.

Sionistų judėjimasŽydų persekiojimas, pilietinių teisių varžymas, nuolatiniai pogromai jau XVIII a. skatino juos galvoti apie savarankiškos žydų valstybės susikūrimą ne Europoje.

Sionizmo pradininkais laikomi Vienos publicistas bei rašytojas Teodoras Herclis ir Odesoje gyvenęs gydytojas Leonas Pinskeris. Abu jie manė, kad didžiausia žydų nelaimių priežastis yra jų išsibarstymas po visą pasaulį. T. Herclio nuomone, tik savoje valstybėje žydai gali pradėti gyventi laisvai ir nepriklausomai.

Tiek L. Pinskeris, tiek T. Herclis sionistų judėjimą pradėjo vienas apie kitą nieko nežinodami. L. Pinskerį veikti paskatino 1881 m., po caro Aleksandro II nužudymo prasidėję masiniai pogromai ir žydų persekiojimas. T. Herclį - kapitono Alfredo Dreifuso teismas. A. Dreifusas buvo žydas, tarnavęs Prancūzijos kariuomenėje. Visiškai be jokios priežasties ir įrodymų kapitonas A. Dreifusas buvo apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai ir nuteistaskalėti iki gyvos galvos. Ši byla pasaulio istorijoje vadinama "Dreifuso byla". Nors keleriems metams praėjus A. Dreifusas buvo išteisintas, byla atskleidė žydų nelygiateisiškumą su kitais prancūzais ir antisemitines tendencijas Prancūzijoje.

1881 m. paplitus pogromams, Rusijoje pradėjo kurtis "Siono mylėtojų" organizacijos, kurios propagavo žydų grįžimą į Palestiną. 1883 m. panaši organizacija buvo sukurta Berlyne. Šios organizacijos davė vardą sionistų judėjimui.

1897 m. rugpjūčio 29-31 d. Šveicarijos mieste Bazelyje buvo surengtas kongresas. Į jį suvažiavę delegatai iš Vakarų ir Rytų Europos priėmė "Bazelio programą", kurioje numatė, kad žydų valstybė gali būti sukurta tik Palestinoje. Todėl buvo nutarta remti žydų žemdirbių, amatininkų, pirklių kėlimąsi į istorinę tėvynę. Kongresui pasibaigus, T. Herclis dienoraštyje rašė: "Aš sukūriau žydų valstybę <...>. Po 5 metų, o vėliausiai po 50 metų visi tai pamatys <...>."

T. Herclis važinėjo po visą Europą, ragino žydus vienytis, aukoti lėšas pirmiesiems persikėlėliams į Palestiną remti.

Palestinos kolonizavimasXIX a. pab. į Palestiną ėmė keltis pirmieji žydai iš Rusijos, ir kūrė ten savo bendruomenes. Bet ekonominės sąlygos ten nebuvo lengvos, dauguma bendruomenių galėjo pragyventi tik iš paramos, kurią teikė žydai, gyvenantys Vakarų Europoje. Osmanų imperijos valdžia žydams trukdė keltis į Palestiną. Jie galėjo čia apsigyventi, bet turėjo likti piliečiais tų šalių, iš kurių buvo atvažiavę.

XX a. pr. bendras Palestinos plotas buvo 29 tūkst. kvadratinių kilometrų. 1907 m. žydams priklausė 400 kvadratinių kilometrų žemės. Palestinoje tuo metu buvo 700 tūkst. gyventojų, o žydų tik 80 tūkst. Dauguma jų gyveno miestuose ir tik keli tūkstančiai vertėsi žemės ūkiu.

Atsižvelgdami į tai, sionistų judėjimo vadovai persikėlusius žydus ėmė skatinti verstis žemės ūkiu. Buvo pradėtos kurti žemės ūkio bendrijos. Jos buvo išsibarsčiusios po visą Palestiną. Iš Europos atvykstant naujiems žydams, tokių žemės ūkio kooperatyvų ir gyvenviečių daugėjo, jų tinklas plėtėsi.

Nors atvykę į Palestiną žydai buvo neturtingi, gyveno vargingai, bet jų padėtis buvo kur kas geresnė už vietinių gyventojų arabų. Dauguma žydų buvo baigę mokyklas, mokėjo kokį nors amatą, naudojosi iš Euro-pos atsivežta technika. Jau nuo pirmų kolonijų gyvavimo dienų paprastais darbininkais jie samdė vietinius gyventojus arabus - pigią darbo jėgą.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palestinoje gyveno apie 90 tūkst. žydų. Iš jų 60 tūkst. buvo senbuviai žydai. 15 tūkst. persikėlusių žydų gyveno miestuose, o 12 tūkst. - kaimo bendruomenėse. Daugiausia žydų, apie 45-50 tūkst., gyveno Jeruzalėje. Tel Avivas, pirmasis miestas, kuriame gyveno vien tik žydai, įkurtas 1909 m., Jafoje

1903 m. T. Herclis aplankė "ŠiaurėsJeruzalę " - Vilnių. Jo populiarumą

parodo tai, kad išlydėdami jį Vilniausžydai geležinkelio stotyje skandavo:"Tegyvuoja žydų karalius ". 1904 m.T. Hercliui mirus sionistųjudėjimas

neteko aiškaus lyderio

gyveno 12 tūkst. žydų.

33. Carizmo politika Lietuvoje XIX a. pab.

"Rusų pradų atkūrimo" politikaPo nuslopinto 1863-1864 m. sukilimo caro valdžia pradėjo atvirai įgyvendinti visuotinio rusinimo politiką vadinamajame Šiaurė vakarų krašte. 1864 m. pavasarį Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas ir jo pakviestas naujasis Vilniaus švietimo apygardos globėjas I. Kornilovas parengė "rusų pradų atkūrimo" programą.

Pagrįsdama krašto rusinimą caro valdžia teigė, esą buvusioje Lietuvos valstybėje - Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje - iš pradžių viskas buvo rusiška: tikyba, kalba, papročiai, apeigos. Jei stačiatikybė būtų virtusi valstybine religija, Lietuva būtų visiškai surusėjusi. "Rusų pradų atkūrimo" politika nulėmė ir krašto valdymą. Jis buvo valdomas ne Rusijos imperijos įstatymais, o įvairiomis "laikinosiomis taisyklėmis". Generalgubernatoriui jos suteikė didelių įgaliojimų: tremti žmones, konfiskuoti turtą, šalinti valdininkus, skirti pinigines baudas.

Rusinimas per mokyklas

M. Muravjovas, pasiryžęs surusinti visą kraštą, tuoj atkreipė dėmesį į mokyklas. 1864 m. jis išleido įsakymą uždaryti visas parapines mokyklas, jų vietoje buvo pradėta steigti vien rusiškas, valdžios išlaikomas mokyklas. Dirbti jose buvo kviečiami mokytojai iš centrinių Rusijos gubernijų.

1864 m. Molodečne (Vilniaus gubernija), o 1872 m. Panevėžyje buvo įsteigtos mokytojų seminarijos. Panevėžio mokytojų seminarijoje buvo ruošiami mokytojai visai Lietuvai, išskyrus Užnemunę. Pastarosios mokyklos programoje buvo numatyta mokyti ir lietuvių kalbos, kad būsimieji mokytojai galėtų bent susišnekėti su savo būsimais auklėtiniais. Katalikai į šias seminarijas nebuvo priimami. Nuo 1865 m. vietos kunigai tikybą dėstė mokinių gimtąja kalba. Rusų valdžia norėjo, kad Lietuvos gyventojai įgytų tikelementarų raštingumą: išmoktų rusiškai rašyti, skaičiuoti, melstis ir giedoti cerkvėje. Buvo nurodyta gyvenvietėse kurti kuo daugiau cerkvinių rusiškų mokyklų. Tačiau prievartinis rusų kalbos mokymas skatino tik dar didesnį lietuvių prisirišimą prie lenkų ir lietuvių kalbų. Tai ypač išryškėjo, kai mokyklose vaikus katalikus buvo pradėta mokyti stačiatikių maldų ir švenčių dienomis ve-džioti į cerkves.

Lietuviškos spaudos uždraudimas1864 m. Muravjovas įsakė lietuviškus raštus (elementorius, oficialius leidinius, skaitymo knygas) spausdinti rusiškomis raidėmis (kirilica). Įvedant rusiškas raides, buvo norima atitraukti lietuvius nuo lenkų ir

priartinti prie rusų. 1865 m. vidaus reikalų ministras visoje imperijoje uždraudė spausdinti ir įsivežti iš užsienio bet kokius leidinius lotynišku raidynu. 1872 m. šis draudimas buvo skirtas ir lietuviškai spaudai gotišku raidynu, naudotu Prūsijos lietuvių.

Lietuvių spaudos draudimas galiojo net 40 metų. Maldaknygės ir elementoriai imti laikyti pavojingais valstybės saugumui. Spaudos draudimas stabdė lietuvių kultūros augimą. Kita vertus, spaudos draudimas, šiurkštus persekiojimas skatino gyventojų pasipriešinimą rusų valdžiai. Be cenzūros užsienyje leidžiamai spaudai suteikta galimybė nevaržomai skelbti tautinio atgimimo idėjas.

Tautinė ir religinė diskriminacijaKatalikų bažnyčią, nuslopinus sukilimą, užgriuvo naujos represijos. Bažnyčios ir vienuolynai buvo laikomi didžiausiais Rusijos valdžios priešais. 1863-1866 m. lietuviškose gubernijose neuždaryti liko tik keli vienuoly-nai. Buvo uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas bažnyčias. Kunigus stebėjo policija. Be valdžios leidimo savo vyskupystės parapijų negalėjo lankyti net vyskupai. 1864 m., nesuderinusi su Vatikanu, rusų valdžia Že-maičių vyskupystės centrą iš Varnių perkėlė į Kauną. Taip norėta kontroliuoti vyskupo veiksmus. Buvo už-draustos viešos bažnytinės procesijos už bažnyčios ir šventoriaus ribų. Neleista vaikščioti Kryžiaus keliais Vilniaus ir Žemaičių Kalvarijose, statyti kryžius pakelėse, pardavinėti religinius ženklus. Vėl imta griežtai kontroliuoti pamokslus: klebonams įsakyta juos skaityti tik iš vyriausybės patvirtintų pamokslų knygų. Katalikui tuokiantis su stačiatike ar stačiatikiui su katalike, reikalauta, kad persikrikštytų katalikai.

Uždarinėdama katalikų bažnyčias ir vienuolynus, rusų valdžia stiprino rusų stačiatikių bažnyčią. Vien Muravjovo valdymo metais Šiaurės vakarų krašte buvo pastatytos 98 naujos cerkvės, paversta cerkvėmis 14 katalikų bažnyčių (daugiausiai gudų žemėse). Dauguma Vilniuje dabar veikiančių cerkvių buvo pastatytos arba atstatytos (rekonstruotos) XIX a. antroje pusėje-XX a. pr. Vienas ryškiausių pasipriešinimų katalikybės persekiojimui buvo pagarsėjusios Kražių žudynės (1893 m.). Caras 1891 m. išleido įsakymą uždaryti moterų vienuolyną ir bažnyčią Kražiuose. Tai sužinoję, Kražių gyventojai pačiam carui pasiuntė prašymą palikti bažnyčią parapijai. Kauno gubernatorius caro atsakymo nelaukė ir įsakė policijai žmones iš bažnyčios išvaikyti. Rusams panaudojus jėgą, šventoriuje susibūrę ir pagaliais ginkluoti vyrai puolė ginti mušamųjų. Kilo smarkios muštynės su policija. Kražių bažnyčios gynėjų teismas įvyko beveik po metų. Visuomenė labai pasipiktino tokiomis valdžios priemonėmis. Kaltinamuosius ginti ėmėsi žymiausi Rusijos advokatai. Keturi žmonės buvo nubausti 10 metų katorgos, tačiau pasikeitus carui, katorga buvo pakeista vienerių metų kalėjimu. Kitiems bausmės buvo dovanotos. Gėdingą rusų valdžios susidorojimą su tikinčiaisiais pasmerkė

Vilniaus generalgubernatorius, pramintas Koriku.

Vakarų Europa, Amerika.Katalikai buvo ir kitaip diskriminuojami. Jiems apribota teisė gauti kreditą, pirkti žemės, nuomoti

valstybinius ūkius. Vilniaus generalgubernatorius 1885 m. nustatė, kad valstiečiai katalikai gali pirkti žemės tik tiek, kad skirtoji ir pirktoji žemė nesudarytų daugiau kaip 60 dešimtinių (apie 61 ha). Bežemiams bajorams už perėjimą į stačiatikybę buvo žadama įvairių lengvatų. 1864-1866 m. visame Šiaurės vakarų krašte į stačiatikybę perėjo daugiau kaip 40 tūkst. katalikų. Vėliau stačiatikybė plito lėčiau.

Siekdama susilpninti Lietuvos dvarininkus, rusų valdžia konfiskavo visų ak tyviai sukilimą rėmusių dvarininkų žemes. Dvarininkai katalikai buvo apdėti kontribucija 10% nuo pelno. Tik 1897 m. ši rinkliava buvo panaikinta.

Kolonizavimo politikaVisus gyventojus katalikus, politiniu požiūriu, paskelbus nepatikimais, rusų valdžiai reikėjo formuoti Lietuvoje kuo gausesnį jiems ištikimų asmenų sluoksnį - kolonizuoti kraštą. Ryžtingiau tai daryti imta po 1863-1864 m. sukilimo. Už dalyvavimą sukilime į Rusijos gilumą buvo išgabenti ištisi kaimai, o visose konfiskuotose žemėse įsikūrė rusai. Daugeliui "nusikaltusių" dvarininkų buvo įsakyta savo dvarus parduoti, tačiau tik rusams. Jei kurie dvarininkai skirtu laiku nesuspėjo tai parduoti, iš jų žemė buvo atimta ir atiduota rusams kolonistams arba išsimokėtinai parduota rusams valdininkams. Tuomet ir atsirado daugelis rusų valdomų naujų dvarų ir ištisų rusų kaimų Lietuvoje. Dviem bangom į Lietuvą buvo atkelta 2113 šeimų (apytiksliai 11 tūkst. žmonių). Joms išdalyta apie 34 tūkst. dešimtinių žemės. Daugiausia kolonistų buvo Šiaulių, Kauno ir Ukmergės apskrityse.

Rusijos valdžios politikos Užnemunėje ypatybėsKiek geresnė padėtis buvo Užnemunėje. Ten nuo 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, galiojo Napoleono kodeksas, kuris skelbė, kad visi gyventojai pagal įstatymą yra lygūs. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė. Netrukus po sukilimo, 1867 m. buvo sudaryta Suvalkų gubernija. Ji buvo gerokai paveikta lenkų kultūros, čia buvo stipri lenkų patriotizmo dvasia.

Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, rusų valdžia, matydama augantį lenkų ir lietuvių pasipriešinimą, nutarė atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos. Muravjovas Užnemunės valstiečiams davė daugiau žemės negu Rusijos valstiečiams. Be to, žemė tapo visiška jų nuosavybe. Todėl šio krašto valstiečiai, kurių neslėgė sunkios prievolės, pradėjo sparčiai tvirtėti ir atkuto daug anksčiau nei kitų Lietuvos dalių valstiečiai.

Užnemunės valstiečių vaikai mokėsi Suvalkų ir Marijampolės berniukų, Suvalkų mergaičių, Seinų progimnazijose. Iš tų valstiečių vaikų ir išaugo lietuviška inteligentija. Marijampolės berniukų gimnazijos auklėtiniams buvo paskirtos stipendijos Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Tačiau baigusieji Rusijos universitetus katalikai darbo Lietuvoje negalėjo gauti. Suvalkų gimnazijoje taip pat mokyta lietuvių kalbos, nors dauguma mokinių buvo lenkai. Mokytojais galėjo dirbti ir lietuviai. Veiveriuose įsteigta mokytojų seminarija. Ji ruošė pradžios mokyklų mokytojus. Ten taip pat buvo dėstoma lietuvių kalba. Tačiau stoti į šią bei kitas Suvalkų gubernijos mokyklas Šiaurės vakarų krašto jaunuoliai negalėjo.

34. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. pab.

Pokyčiai ūkio raidojeBaudžiavos panaikinimas ir valstiečių reforma sudarė palankesnes sąlygas vystytis ūkiui. Lietuvos dvaruose įsivyravo laisvai samdomas darbas. Dalis dvarininkų ėmė nuomoti žemę. Nuoma daugiausiai paplito Vilniaus gubernijoje. Tobulėjo žemės dirbimo technika. Dvaruose pagrindiniu arimo padargu tapo plūgas, kūlimo -arklinės ir garinės kuliamosios. Tačiau valstiečių ūkiuose technika buvo sena, o patys ūkiai smulkūs (10-30 ha dydžio).

Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios ėmė kilti pramonė. Ypač ji išaugo XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. 1899 m. veikė l 426 įmonės (be malūnų), kuriose dirbo 13,2 tūkst. darbininkų. Daugiausiai jų susitelkė Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Didžiausi miestai, ypač Vilnius, buvo ir smulkiosios gamybos židiniai. Vilniuje klestėjo amatai ir prekyba. Prekių apyvarta jame buvo šešis kartus didesnė negu visuose Lietuvos miestuose kartu paėmus. Vilnius garsėjo odų ir kailių dirbtuvėmis, odinių pirštinių ir avalynės siuvyklomis, kojinių ir trikotažo gaminių mezgyklomis, auksakalyste. Vilniaus odos dirbiniai plito po visą Rusiją. Jie buvo kokybiški ir todėl turėjo didelę paklausą. Visoje imperijoje buvo vertinami ir Vilniaus trikotažo gaminiai. Kaune steigėsi mašinų gamybos, metalo, medžio apdirbimo, chemijos, poligrafijos, tabako įmonės. Šiame mieste geras sąlygas plėtotis turėjo medžio apdirbimo pramonė, nes miško medžiaga buvo nesunkiai atplukdoma Nemunu ir Nerimi. Upių pakrantėse kūrėsi lentpjūvės, o. jų paruoštą medieną naudojo Kauno baldų fabrikai.Pramonės raidą spartino geležinkelių tiesimas. Geležinkeliai padėjo išplėtoti ekonominius ryšius ir turėjo lemiamą įtaką pramonės centrų išsidėstymui. Prie Vilniaus ir Kauno buvo iškasti pirmieji Rusijos imperijos tuneliai. Be kitų, juos projektavo ir Stanislovas Kerbedis, gabumais, talentu išgarsėjęs toli už gimtinės Lietuvos - buvo garsus tuometinės Rusijos imperijos ir net Europos kelių inžinierius, tiltų konstruktorius ir statytojas.

Lietuva priklausė nepramoninei Rusijos imperijos daliai. Rusų valdžia neskatino čia kurti sunkiosios pramonės ir strateginiais sumetimais. Kita vertus, Lietuvoje tokiai pramonei nebuvo žaliavų. Didelių Rusijos pramonės centrų konkurencija kliudė Lietuvoje plėtotis lengvajai pramonei. Todėl krašte dau giau steigėsi mažų fabrikų ir amatininkų dirbtuvių. Iki devinto dešimtmečio pabaigos dauguma darbininkų telkėsi įmonėse, kuriose dirbo iki 50 žmonių. Amžiaus pabaigoje apie 3/4 visų darbininkų jau dirbo įmonėse, turinčiose daugiau negu 50 žmonių.

Kapitalizmo raida iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenės struktūrą, luominį ir tautinį jos gyventojų susiskirstymą. Tai liudija 1897 m. gyventojų surašymo duomenys. Iš viso Lietuvoje tada gyveno apie 2,7 mln. žmonių, iš jų 87,3% -kaimuose ir miesteliuose, 12,7% - miestuose. Krašto gyventojų daugumą sudarė lietuviai,

toliau - žydai, lenkai, gudai, rusai, vokiečiai, latviai, ukrainiečiai.

Miestų raida ir jos ypatybėsLietuvos miestuose daugiausiai gyveno kitataučiai: lietuviai tesudarė nedidelę visų gyventojų dalį. Dauguma miestiečių buvo žydai, sudarę ir miestelių gyventojų daugumą. Valstiečių į miestus kėlėsi nedaug.

Dauguma Lietuvos pramonininkų buvo žydai. Draudimas verstis žemės ūkiu pastūmėjo žydus į amatus ir prekybą. Dalis pramonės įmonių savininkų ir miestiečių buvo lenkai. Lietuvių pramonininkų pradėjo rastis tik XIX a. pab.-XX a. pr. Vienas žymesnių lietuvių pramonininkų buvo Petras Vileišis.

Kapitalizmo raida keitė miestų vaizdą. Juos reikėjo geriau sutvarkyti: grįsti gatves, jas apšviesti, gyventojus ir pramonės įmones aprūpinti vandeniu. 1864 m. Vilniuje buvo pastatytas dujų fabrikas, iš medžio trinkelių ir pjuvenų gaminantis buitines dujas. Kaune 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė. Šio miesto transporto naujovė buvo arklių traukiamas tramvajus, ėmęs veikti 1892 m. Krašte imta tiesti telegrafo linijas, atsirado telefonas. Pirmoji telefono linija Rietavas-Palanga buvo nutiesta 1892 m. Rietave pradėjo veikti ir pirmoji Lietuvos elektrinė. Tai buvo didelis kunigaikščių Oginskių nuopelnas.

Kaimo ir dvaro santykiaiKaimas ir dvaras buvo du skirtingi pasauliai: kaimas - lietuviškas, o dvaras - dažniausiai sulenkėjęs arba lenkiškas, rusiškas ar vokiškas. Pirmaisiais dešimtmečiais po baudžiavos panaikinimo valstiečiai su dvarininkais nesutarė labiau negu su rusų valdžia. Naujo kapitalistinio ūkininkavimo pradinius sunkumus dvarininkai stengėsi suversti valstie-čiams. Jie kėsinosi į valstiečių ganyklas ir kitas bendrai naudojamas žemes. Valstiečiai priešinosi dvarininkams, pastarieji į pagalbą kvietėsi policiją, o kartais net kariuomenę. Nesantarvės priežastisbuvo žemė. Valstiečiai norėjo gauti visas žemes ir naudmenas, kuriomis nuo latos naudojosi iki baudžiavos panaikinimo.

Ekonominiai ryšiaiLietuva sausumos keliais ir per Liepojos, Rygos, Klaipėdos uostus apsirūpindavo trūkstamomis pramonės prekėmis iš Rusijos,Vokietijos ir Anglijos. Ekonominius ryšius suaktyvino geležinkelių nutiesimas. Vietos geležinkeliais buvo galima susisiekti su Vokietijos geležinkeliais. Iš Rusijos buvo atgabenama medvilnės audinių, gelumbės, smulkių geležies dirbinių, bėgių, žibalo, akmens anglies, cukraus, tabako. Iš užsienio buvo atvežama mašinų ir pramonės įrenginių, neišdirbtos odos, metalo, anglies, druskos, silkės, vyno, vaistų.

Lietuvos pramonės produkcija - papirosai, išdirbta oda, rūbai, pirštinės, kojinės, baldai, avalynė - buvo parduodama ne tik savo krašte, bet ir tolimiausiose Rusijos gubernijose.

Tuo metu grūdų eksportas mažėjo. Kaip ir anksčiau, linų pluošto ir sėmenų buvo daug išvežama į Angliją. Linus auginantys rajonai eksportuodavo daugiau kaip pusę derliaus. Buvo eksportuojami pieno produktai (sūris - į Vokietiją, sviestas - į Angliją). Vokietija daugiausiai pirkdavo žąsis.

Klausimai ir užduotys

1. Kas spartino kapitalizmo raidą žemės ūkyje, pramonėje ir amatuose?2. Kodėl krašte nebuvo vystoma sunkioji pramonė?3. Remdamiesi vadovėlio tekstu ir lentelėmis, apibūdinkite Lietuvos luominę ir tautinę sudėtį.4. Su kuriomis Europos šalimis Lietuva palaikė ekonominius ryšius?

Luominė Lietuvos gyventojų sudėtis (%) 1897 m.

Luominė lietuvių sudėtis (%) 1897 m.

Valstiečiai 73,4Miestiečiai 20,0Kilmingi bajorai 5,2Nekilmingi bajorai ir valdininkai 0,5Pirkliai 0,2Kiti 0,7

Valstiečiai 93,3Miestiečiai 3,9Bajorai 2,6Kiti 0,2

Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis (%) 1897 m.

Tautinė Lietuvos miestiečių sudėtis (%) 1897 m.

Lietuviai 58,3Žydai 13,3Lenkai 10,3Gudai 9,1Rusai 4,3Vokiečiai 1,9Latviai 1.3Ukrainiečiai 1,2Kiti 0,3

Lietuviai 7,7Žydai 42,1Lenkai 24,0Rusai, ukrainiečiai, gudai 21,5Kiti 4,7

1. Remdamiesi lentelėmis, paaiškinkite, kaip kapitalizmo raida nulėmė luominį ir tautinį gyventojų susiskirstymą.

35. Lietuvių tautinis sąjūdis XIX a. pab.-XX a. pr.

Lietuvos visuomenės pozicija rusų valdžios atžvilgiuXIX a. septintame dešimtmetyje Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime įvyko didelis lūžis - buvo formuojami nauji lietuvių tautos tikslai. Tai buvo susiję su naujo, valstiečių kilmės lietuvių inteligentijos sluoksnio susiformavimu.

Lietuvių inteligentija kilo iš pasiturinčių valstiečių. Jos pirmieji atstovai buvo Peterburgo ir Maskvos universitetų studentai, išauklėti nebe lenkų tradicijų dvasia (J. Basanavičius, J. Jablonskis, J. Šliūpas, P. Vileišis ir kt.). Šie inteligentai nenorėjo pripažinti lietuviais tų, kurie pasisakė prieš gimtąją lietuvių kalbą. Jie ragino apsispręsti: arba būti lietuviu, arba lenku. Lietuviams teko grumtis dėl elementariausių tautos teisių: gimtosios kalbos, tautinės mokyklos, katalikų tikėjimo išpažinimo.

Pirmuosius du dešimtmečius po baudžiavos panaikinimo lietuviai mokėsi gyventi ir dirbti naujomis sąlygomis. Lietuvių inteligentija pirmenybę teikė kultūriniams interesams, ypač tautos dvasios žadinimui. Tarp lietuvių inteligentų dar buvo populiarios švietėjų idėjos. Vienintele išeitimi savo tautai jie laikė mokslą, nes jis skleidžia gėrį ir teisingumą.

Lietuvių nelegalios spaudos platinimasUžsienyje spausdinamos lietuviškos knygos atvirai į Lietuvą patekti negalėjo. Rusų policija ir žandarai visokiais būdais ieškodavo į Lietuvą patenkančios spaudos ir ją naikindavo. Svarbiausias veikliosios lietuvių visuomenės uždavinys buvo" platinti tokius spaudinius.

Pirmaisiais spaudos draudimo dešimtmečiais aktyviai veikė profesionalūs kontrabandininkai. Pamažu į tą darbą įsitraukė ir tikrieji knygnešiai. Jie patys gabendavo knygas per sieną ir jas platindavo. Dauguma jų dirbo jau ne tik dėl pelno, bet ir dėl idėjos. Kai kurie jų pasienyje įkliūdavo, nemažai žuvo nuo pasienio sargybinių kulkų.Spaudos draudimo metais (1864-1904) Lietuvoje nukentėjo apie tūkst. knygnešių. Daugelis jų atsidūrė Sibire. Kaune, įamžinant knygnešių atminimą, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įrengta "Knygnešių sienelė". Tamsaus granito plokštėje aukso raidėmis įrašytos 100 daugiausiai nuveikusių knygnešių pavardės. Tarp knygnešių buvo beveik 30 profesijų, luomų žmonės.

Pavienių knygnešių veikla nebuvo darniai organizuota - jie patys gabeno knygas, patys jas platino. Tačiau ilgainiui atsirado įvairių organizacijų, draugijų, kurios vertėsi vien tik knygų platinimu. Pirmoji tokia organizacija buvo sukurta jau 1867 m. vyskupo M. Valančiaus sumanymu. Specialiai jo parašytos religinio turinio knygutės buvo spausdinamos Tilžėje.

Vėliau, kai prie to darbo prisidėjo daugiau inteligentų, ėmė vyrauti platinamos pasaulietinio turinio knygos. Labiausiai savo veikla išgarsėjo 1894 m. įkurta "Sietyno" draugija, kurią valdžia likvidavo tik 1897 m. Kitos garsios draugijos - "Atgaja", "Artojų", Garšvių knygnešių draugija ir kt.

Priešinimasis rusinimui per mokyklasCaro valdžia svarbiausiu Lietuvoje vykdomos atviros rusinimo politikos įrankiu laikė pradinę mokyklą. Tačiau norėdama ja pasinaudoti valdžia susidūrė su aktyviu liaudies pasipriešinimu. Valstiečiai neleisdavo savo vaikų, ypač dukterų, į valdžios pradines mokyklas, neduodavo pinigų toms mokykloms išlaikyti, stengėsi, kad jų būtų kuo mažiau.

Slaptas lietuvių vaikų mokymas buvo dar viena tautos priešinimosi rusiškai mokyklai forma. Mokymasis gimtąja kalba reiškė nepaklusnumą rusų valdžiai. Vilniaus generalgubernatoriaus pranešimu, 1884-1906 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo susekta 330 slaptųjų mokyklų, kuriose mokėsi 2 tūkst. mokinių. Pagal 1897 m. gyventojų surašymo duomenis 54,2% Lietuvos gyventojų buvo raštingi. Lietuva pagal raštingumą užėmė trečią vietą imperijoje (po Estijos ir Latvijos). Slaptųjų mokyklų mokytojai - daraktoriai buvo įvairaus išsila -vinimo, tačiau dažniausiai savamoksliai, patys slaptose mokyklose arba namie šiek tiek skaityti ir rašyti pramokę valstiečiai.

Rusų valdžiai uždarius lietuviškas parapines mokyklas, vyskupas M. Valančius griežtai nurodė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose. Jam įsakius, kunigai iš tėvų reikalaudavo, kad vaikai, eidami pirmosios išpažinties, mokėtų skaityti. Todėl tėvai arba patys mokė vaikus namie, arba kviesdavo daraktorius, kurie, vaikščiodami po kaimus, juos mokė. Taip vyskupo valia atsirado slaptosios mokyklos, turėjusios lemiamą reikšmę tautos atgimimui. Po keliolikos metų, kai naujoji lietuvių inteligentija ėmė leisti lietuviškus laikraščius ir jais žadinti tau -tą, jau buvo kam tuos laikraščius skaityti ir vertinti.

Slaptosios lietuvių periodinės spaudos atsiradimas

1883 m. pavasarį Ragainėje išėjo pirmasis lietuviško laikraščio "Aušra" numeris. Pirmasis jo redaktorius buvo gydytojas Jonas Basanavičius. Vėliau "Aušra" buvo spausdinama Tilžėje.Bendriausia laikraščio programa - tautinės savimonės žadinimas. Jo leidėjai (J. Miksas, J. Šliūpas, M. Jankus ir kt.), daug dėmesio skirdami Lietuvos praeičiai, stengėsi sužadinti tautinę lietuvių savigarbą, savo krašto meilę. Jie pabrėžė lietuvių teisę gyventi taip, kaip gyvena kitos tautos, patiems rūpintis savo ateitimi, skatino puoselėti lietuvių kalbą. Laikrašty "Aušra" buvo rašoma, jog tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Jame buvo skelbiama, kad atėjo laikas lietuviui prisiminti, jog jis privaląs drąsiai jaustis esąs lietuvis - tai teisėta ir garbinga.

1886 m. nustojo eiti "Aušra". 1889-1905 m. ėjo naujas lietuvių laikraštis "Varpas". Jį leisti sumanė Vincas Kudirka. Apie "Varpą" susibūrė pasauliečiai inteligentai. Pakilusi tauta sparčiai sąmonėjo ir brendo. Savo spaudą ėmė kurti ir dvasininkija. Varpininkai sau kėlė tokius pat tikslus, kaip ir aušrininkai. Pa grindinis "Varpo" tikslas - kelti Lietuvos ekonomiką ir kultūrą, ugdyti visuomenės sąmoningumą. Varpininkai tikėjo, kad tauta iš svetimųjų globos galės išsivaduoti tik ekonomiškai ir kultūriniu atžvilgiu sustiprėjusi. Jų manymu, in teligentai, patys tautiškai sąmonėdami, privalo sąmoninti ir kitus visuomenės narius, pirmiausia valstiečius. Tautinis sąjūdis turi pamažu įtraukti visus lietuvius. Tuomet tauta galės siekti politinio tikslo - autonomijos, o vėliau nepri -klausomybės.

Griežtas "Varpo" tonas turėjo stiprinti pasipriešinimo rusų valdžiai dvasią, kuri pamažu augo ne tik Lietuvoje. "Varpe" 1899 m. buvo išspausdinta V. Kudirkos "Tautiška giesmė", vėliau tapusi Lietuvos himnu. Nuo 1890 m. "Varpo" leidėjai pradėjo leisti dar ir "Ūkininką" - kaimui skirtą laikraštį.

Daugumą lietuvių inteligentų sudarė katalikų dvasininkai. Jie nelabai pritarė ne tik "Aušros", bet ir "Varpo" krypčiai. 1890 m. pradėtas leisti katalikiškas laikraštis "Žemaičių ir Lietuvos apžvalga". 1896 m. kun. Juozas Tumas-Vaižgantas pradėjo leisti nuosaikesnį katalikišką laikraštį "Tėvynės sargas", skatinusį lietuvius atgimti (ėjo iki 1904 m.). Šiam laikraščiui rūpėjo ir katalikybė, ir lietuvybė. Laikraštyje buvo kritikuojamos pastangos, rusinti, smerkiamos kitos valdžios daromos skriaudos.

Pirmosios politinės partijosNuo pat tautinio atgimimo laikų Lietuvoje vyravo trys visuomenės politinės

srovės. Pagrindinė kova vyko tarp pasauliečių ir katalikų inteligentų. Savas idėjas propagavo socialistai. Lietuvoje socialistai veikė ne tik per tautinio sąjūdžio spaudą. Jie pirmieji ėmė burtis politiniu pagrindu - steigė būrelius, įkūrė partiją.

Pirmoji politinė partija Lietuvoje susikūrė 1896 m. Vilniuje. Susirinkę socialistų būrelių vadovai įkūrė Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Pirmajame suvažiavime dauguma buvo už nepriklausomą, laisvu noru susijungusią federacinę respubliką, susidedančią iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos.

Į tautinio atgimimo kelią Lietuvos socialdemokratus pasuko 1899 m. iš Pe terburgo į Lietuvą grįžę studentai: Steponas Kairys, Vladas Sirutavičius ir Augustinas Janulaitis. Šie jaunuoliai per socialdemokratų laikraščius ir raginimus pirmieji pradėjo propaguoti Lietuvos nepriklausomybės idėjas.

1902 m. grupė pasauliečių inteligentų - "Varpo" ir "Ūkininko" artimų bendradarbių slaptame suvažiavime nutarė steigti Lietuvių demokratų partiją. Žymesni partijos kūrėjai buvo Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys. Partijos programoje buvo pabrėžiama, kad likdama rusų valdžios priespaudoje lietuvių tauta neturės nei teisių, nei laisvės. To meto sąlygomis artimiausiu uždaviniu skelbiamas autonomijos reikalavimas, bet galutiniu siekiu deklaruojama Lietuvos nepriklausomybė.

Carizmo politikos krizėXX a. pr. pakito carizmo tautinė politika. Oficialioje spaudoje pasirodė straipsnių, smerkiančių represijų politiką. Kova dėl spaudos smarkiai išjudino įvairius Lietuvos gyventojų sluoksnius. Praėjo 40 metų, kol Rusijos valdantieji sluoksniai pagaliau suprato, kad spaudos draudimas buvo klaida, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti.

1904 m. gegužės 7 d. caro vyriausybė panaikino lietuvių spaudos draudimą. Tas aktas reiškė lietuvių tautos egzistavimo pripažinimą. Šis rusų valdžios žingsnis buvo svarbus lietuvių tautos laimėjimas: buvo sukurtos palankesnės sąlygos tautinės kultūros raidai. Viena svarbiausių priežasčių, sužlugdžiusių spaudos draudimo politiką, buvo lietuvių inteligentijos leidybinė veikla užsienyje ir aktyvi knygnešių kova pačioje Lietuvoje.

Didysis Vilniaus seimasDidžiausią poveikį lietuvių sąjūdžiui turėjo Rusijos revoliucijos metu 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje įvykęs

Vincas Kudirka

Lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus seimu. Jame dalyvavo apie du tūkstančius lietuvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Prūsijos. Seimas priėmė nutarimus, reikalaujančius suteikti Lietuvai plačią autonomiją.

Iš Seimo sugrįžę atstovai ragino valstiečius šalinti rusų policiją, valdininkus, mokytojus, neleisti sūnų į rusų kariuomenę. Rusijoje ir Lietuvoje plintant neramumams, rusų valdžia susirūpino kuo greičiausiai nuslopinti revoliucinį sąjūdį ir vėl grąžinti buvusią tvarką. Rusų valdžia taikė griežčiausias bausmes.

Klausimai ir užduotys

1. Apibūdinkite įvairių visuomenės sluoksnių reakciją į rusų valdžios politiką.2. Kas nulėmė naujo lietuvių inteligentijos sluoksnio formavimąsi?3. Kodėl po 1863 m. sukilimo lietuvių veikėjai pirmenybę teikė kultūrai?4. Kodėl Katalikų bažnyčia pirmoji pradėjo kovą su rusinimu?5. Kodėl pagrindinis naujos lietuvių inteligentijos kovos ginklas buvo lietuviška

spauda?6. Kokie buvo lietuvių pirmųjų politinių partijų tikslai?

Muitinėse sulaikytų lietuviškų knygų skaičius

1891-1893 m. 37 7181894-1896 m. 40 3351897-1899 m. 39 0241900-1902 m. 56 182

Iš viso : 173 259

36. Pasaulio pasidalijimasEkonominė raida antroje XIX a. pusėje

Pirmoje XIX a. pusėje Europos šalių pramonės techninis išsivystymas nebuvo vienodas ir pamažu plėtėsi iš Vakarų į Rytus. Labiausiai išsivysčiusi pramonė buvo Anglijoje, nuo jos nedaug atsiliko Belgija, kurioje anglai buvo investavę nemažai kapitalo. 1830-1870 m. prasidėjo sparti Prancūzijos, o kiek vėliau -Vokietijos industrializacija.

Kitose Europos šalyse spartus pramonės vystymasis prasidėjo 1871-1914 m. Septintame XIX a. dešimtmetyje, Anglijai ir Prancūzijai sumažinus muitus už įvežamą iš Švedijos medieną, švedų medienos pramonė buvo greitai modernizuota, nutiesti geležinkeliai, tai atvėrė kelią šalies industrializacijai. Pramonė Olandijoje ir Danijoje vystėsi kiek lėčiau nei Švedijoje. Labai nevienalytė, pramonės požiūriu, buvo Austrijos ir Vengrijos imperija. Antroje XIX a. pusėje Austrijoje ir jai priklausiusioje Čekijoje pramonė buvo plačiai išvystyta, tuo tarpu Vengrijos karalystė išliko žemės ūkio kraštu.

1861 m., panaikinus baudžiavą, Rusija žengė pirmąjį žingsnį industrializacijos keliu. Tačiau tik praėjus dviem dešimtmečiams, pamažu susikaupus kapitalui ir susiformavus nedideliam, bet energingam pramonininkų sluoksniui, šalyje prasidėjo kiek spartesnė raida.

Pramonės raida antroje XIX a. pusėje dažnai patirdavo krizę. Europoje plintant industrializacijai buvo ieškoma būdų, kaip išvengti krizių, apriboti nevaržomą lenktyniavimą. Įmonės jungėsi į didelius susivienijimus, koncernus. Kūrėsi monopolijos. Valstybė turėjo ypač rūpintis transporto plėtra, nes ši ūkio šaka nebuvo labai pelninga ir į ją nebuvo lengva pritraukti privačių investuotojų. Labiausiai pramonininkai iš valstybės reikalavo naujų rinkų, kolonijų užkariavimo. Taip Europos valstybės įsitraukė į kovą dėl užjūrio teritorijų grobimo.

Imperializmo priežastysPirmaisiais XIX a. dešimtmečiais tik kelios Europos valstybės vykdė aktyvią kolonijų politiką. Didžiausias

užjūrio valdas turėjo Didžioji Britanija, nors tokia politika nebuvo labai populiari tarp anglų. Jų nepasitenkinimą kėlė didžiulės išlaidos kolonijų valdymo aparatui ir kariuomenei, o nauda iš užjūrio teritorijų nebuvo didelė. Bet aštuntame XIX a. dešimtmetyje europiečių požiūris į kolonijas ėmė keistis. Imperialistinę politiką pirmiausia skatino ekonominiai veiksniai. Vystantis industrijai, nemaža visuomenės dalis tikėjo, kad norint toliau plėtoti gamybą, reikia naujų žaliavų, taip pat prekių realizacijos rinkų ir kapitalo investicijų. Tokias idėjas palaikė ir buržuazija, ir darbininkai. Tai patvirtina ir toks pavyzdys: 1870 m. darbininkų delegacija karalienei Viktorijai įteikė prašymą, kuriame buvo teigiama, kad įsigydama naujų kolonijų vyriausybė gali sumažinti šalyje skurdą ir nedarbą.

Europos valstybių vadovai buvo įsitikinę, kad valstybės savo galingumą gali įrodyti tik demonstruodamos jėgą, plėsdamos savo teritorijas, grobdamos kolonijas. Daugelis politikų teigė, kad jeigu Anglija ir Prancūzija nevykdys imperialistinės politikos, tai jas aplenks Rusija ar net Graikija bei Rumunija.

Imperialistine politika buvo suinteresuoti ne tik pramonininkai, prekybininkai, turėję iš jos tiesioginės naudos. Ją rėmė ir neturtingieji gyventojų sluoksniai. Sensacingi pranešimai apie negirdėtas žemes ir neregėtas tautas nepriteklių prispaustiems žmonėms sukeldavo susižavėjimą ir pritarimą vyriausybių politikai.

Kolonijų politiką rėmė ir profsąjungos bei socialistinės partijos. Jos tikėjo, kad naujų rinkų, žaliavų šaltinių užgrobimas pagerins darbininkų gyvenimą. Buvo tikima, kad europiečiai padės vystytis atsilikusioms tautoms. Iš tiesų daug kolonijų valdytojų, misionierių pasišventę kovojo prieš vietinių gyventojų išnaudojimą, steigė mokyklas, ligonines, administracijos aparatą.

Afrikos kolonizavimasAntroje XIX a. pusėje europiečiai žinojo šiaurines Afrikos pakrantes, Pietų Afriką, kur savo kolonijas turėjo anglai, o Transvalyje buvo apsigyvenę olandų valstiečiai - būrai. Nedideles kolonijas vakarinėje Afrikos pakrantėje - Senegale ir prie Nigerio žiočių - turėjo prancūzai ir anglai, Mozambike ir Angoloje - portugalai.

Rytines Afrikos pakrantes kontroliavo arabai. Europiečiai dar nebuvo ištyrę centrinės Afrikos dalies, mažai apie ją žinojo. Kolonijinė ekspansija į Afriką prasidėjo 1875 m., kai Anglija, iš Egipto karaliaus nusipirkusi Sueco kanalo akcijas, primetė šiai šaliai savo protektoratą. Pietų Afrikoje anglai pradėjo karą prieš zulusų gentis. 1877 m. jie net paskelbė Transvalio aneksiją, bet būrai sutriuškino Anglijos kariuomenę.

Užkariavimus paskatino 1876 m. Belgijos karaliaus Leopoldo III iniciatyva sušaukta konferencija, kurioje tartasi, kaip sparčiau ištirti Afrikos žemyno geografiją ir atverti jį europiečiams. Tuoj po konferencijos Leopoldas III finansavo kelias ekspedicijas į Kongo regioną ir ten įtvirtino belgų viešpatavimą. Tai paskatino kitas Europos valstybes grobti žemes Afrikoje.

XIX a. pab., per 20 metų visas žemynas buvo žaibiškai pasidalytas. Imperializmo politikai nekreipė dėmesio į juodajame žemyne gyvenančias tautas. Pasidaliję teritorijas, jie nubrėždavo sienas, neatsižvelgdami į genčių ir tautų teritorijas. Tokios politikos padarinys - etniniai karai, nesiliaujantys iki šiol.

Nuo 1885 iki 1894 m. anglai užgrobė Nigeriją, teritorijas, esančias nuo Kapo žemės į šiaurę iki Kongo. 1890 m. anglai pasirašė sutartį su vokiečiais ir už teisę valdyti Zanzibarą atidavė jiems Helgolando salą. Prancūzai išplėtė savo teritorijas Senegale, užgrobė Gvinėją, Dramblio Kaulo Krantą ir prasiveržė iki Centrinės Afrikos.Vokietija įsitvirtino Pietvakarių ir Rytų Afrikoje, o Italija - Eritrėjoje, Libijoje.

Japonijos ekspansijaIš Azijos šalių imperialistinę politiką vykdė tik Japonija. Iki XIX a. vid. Japonija buvo uždara europiečiams. Bet galiausiai jos uostai buvo atverti amerikiečiams bei kitoms Vakarų šalims, ir Japonijoje per 20 metų buvo sugriauta sena feodalinė santvarka. Tekančios saulės šalis greitai buvo industrializuota, tapo viena sparčiausiai į priekį žengiančių šalių. Ji taip pat buvo suinteresuota kolonijomis, pirmiausiai Kinijoje. 1893 m. sutriuškinus Kiniją, Japonija gavo protektorato teises Korėjoje, Liaodungo pusiasalį su Port Artūro uostu.

Toks japonų aktyvumas nepatiko Rusijai, norėjusiai įsitvirtinti Šiaurės Kinijos provincijoje Mandžiūrijoje. Rusija, palaikoma Prancūzijos ir Vokietijos, privertė Japoniją atsisakyti dalies savo užkariautų teritorijų. Rusijai buvo suteikta teisė nutiesti geležinkelį į pietų Kiniją, jai buvo išnuomotas Port Artūro uostas bei suteikta teisė kontroliuoti Kinijos finansus.

Priešinimasis kolonizatoriamsXIX a. pab. imperialistinė europiečių politika patyrė nemažai pralaimėjimų. 1895 m. Kuboje ir Filipinuose prasidėjus sukilimams prieš kolonizatorius ispanus, tuo pasinaudojo JAV. Ji parėmė sukilėlius, sutriuškino Ispaniją ir užėmė Kubą bei Filipinus.

1890 m. užgrobę Raudonosios jūros pakrantėje Eritrėjos koloniją, italai tikėjosi užimti Abisiniją. Tačiau 1896 m. kovo mėn. 6 tūkst. italų kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. 1877 m. būrams pavyko apginti nepriklausomybę, tačiau Anglija neatsisakė pretenzijų į Transvalį. Atradus čia didžiulių aukso klodų, į Transvalį plūstelėjo emigrantai iš Europos, pirmiausia anglai. Baiminantis, jog atvykėliai išstums senuosius gyventojus -- būrus, buvo apribotos politinės atvykėlių teisės. Vyriausybė, vadovaujama Paulo Kriugerio, stengėsi suteikti ekonomines koncesijas ne anglams, bet kitiems europiečiams, tarp jų vokiečiams. Britams tai labai nepatiko ir 1895 m. Sesilio Rodso vadovaujami anglai pradėjo intervenciją į Transvalį, kurį palaikė kitos Europos šalys, ir būrai atlaikė puolimą. 1899 m. kovo mėn. prasidėjo naujas Anglijos ir Būrų valstybių - Transvalio Respublikos ir Oranžijos Respublikos - karas.

60 tūkst. būrų kariuomenė trejus metus priešinosi 350 tūkst. anglų kariuo menei. 1902 m. būrai buvo nugalėti, bet anglai patyrė didžiulių nuostolių. Tai privertė juos užgrobtose teritorijose vykdyti nuosaikią politiką, garantuoti būrams autonomiją. 1909 m. rugsėjo mėn. iš autonominių Transvalio ir Oranžijos valstybių, Natalio bei Kapo provincijų buvo sudaryta Pietų Afrikos Sąjunga.

Europiečių politika ir įtakos sferų pasidalijimas Kinijoje sukėlė kiniečių pasipriešinimą. XIX a. pab. ėmė kurtis slaptosios organizacijos, pavadintos ichetvanininkais (kiniet. "harmoningas, teisėtas kumštis"). Todėl užsieniečiai jų narius ir praminė "boksininkais". 1900 m. prasidėjo "boksininkų" sukilimas. Jie žudė europiečius, apsupo Europos šalių ambasadas Pekine. Šiam sukilimui slopinti pasiųsti Japonijos, Rusijos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos kariniai daliniai greitai susidorojo su sukilėliais. Sukilimą numalšinus, Rusija atsisakė išvesti kariuomenę iš Mandžiūrijos, kur planavo galutinai įsitvirtinti. Tai kėlė nerimą Japonijai ir Anglijai. Jos baiminosi, kad rusai gali užgrobti jų įtakos sferas. 1902 m. Japonija ir Anglija pasirašė sąjunginę sutartį, kurioje numatė kilus karui viena kitai padėti. Turėdama tokį užnugarį, 1904 m. vasario mėn. Japonija užpuolė Rusiją. Rusijos sausumos kariuomenė ir laivynas buvo sutriuškinti. Apie 1905 m. pasaulio dalybos praktiškai baigėsi. Vis didėjo nesutarimai ir įtampa tarp Europos valstybių. Pusiausvyros ir Europos saugumo sistema buvo sugriauta.

Klausimai ir užduotys1. Kodėl pramonė Europoje vystėsi netolygiai?2. Kaip pramonės valstybės siekė išvengti ekonominių krizių?3. Kodėl pramonininkai siekė jungtis į monopolinius susivienijimus?4. Kodėl XIX a, pab. ėmė keistis europiečių požiūris į kolonijas?5. Sudarykite lentelę, kurioje būtų pažymėta, kokias kolonijas valdė Europos valstybės.6. Kokiose valstybėse vyko sukilimai prieš kolonizatorius?

37. Prieštaravimai Europoje ir karinės sąjungos

Europos valstybių nesutarimai dėl teritorijų ir politikosImperialistinė politika, siekiant užgrobti vis naujas ir naujas teritorijas, sukėlė ne vieną susidūrimą tarp šalių, pretendavusių į tas pačias kolonijas. Augo įtampa tarptautinėje politikoje. Ypač tokios tendencijos pastebimos po Italijos ir Vokietijos susivienijimo. Šios šalys aktyviai siekė gauti savo dalį kolonijų. Pačioje XIX a. pab. prie jų prisijungė JAV ir Japonija.

Europos valstybių interesai susidūrė visuose žemynuose. 1898 m. tarp Anglijos ir Prancūzijos dėl Afrikos teritorijos dalies prie aukštutinio Nilo, kurią buvo užėmę prancūzai, kilo Fašodo krizė. Karas tarp šalių neprasidėjo tik todėl, kad Prancūzija atitraukė savo kariuomenę.

Dar rimtesnis susidūrimas tarp Prancūzijos ir Vokietijos kilo Maroke, į kurį pretendavo abi šalys. 1905 m. pirmoji ir 1911 m. antroji Maroko krizės buvo išspręstos taikiai. Panašūs konfliktai tarp Europos šalių įsiplieskė ir kituose žemynuose. Visiškai nusilpusioje Osmanų imperijoje siekė įsigalėti ir jos teritoriją apkarpyti Rusija, Austrija, Vokietija, Anglija, Prancūzija. Būtent ši valstybių konkurencija paskatino Europos šalis diplomatinėmis priemonėmis Artimuosiuose Rytuose užtikrinti "status quo".

Dėl tų pačių priežasčių buvo išsaugotas ir Kinijos vientisumas, kurioje Europos valstybės, JAV ir Japonija užsitikrino savo įtakos sferas. Įtampai ir nesutarimams aštrėjant, Europos šalys ieškojo sąjungininkų, stengėsi sudaryti politines ir karines pagalbos sutartis.

Trilypės sąjungos susikūrimasIšsigandusios Rusijos pretenzijų ir ekspansijos Balkanuose, 1879 m. Austrija-Vengrija ir Vokietija pasirašė taikos sutartį, kuria įsipareigojo viena kitai padėti. Ši sutartis buvo nukreipta prieš Rusiją. Tai buvo vieno pirmųjų Europoje politinio ir karinio bloko kūrimosi pradžia. Jau vien tai, kad sutartis buvo slap ta, paskatino ir kitas šalis ieškoti partnerių ir sudaryti panašius susitarimus.

Tuo metu ryšių su Vokietija ir Austrija-Vengrija ėmė ieškoti Italija. Kai 1881 m. prancūzai užėmė Tunisą, italai išsigando, kad kelias į Afriką jiems gali būti užkirstas. Po neilgų pasitarimų Italija 1882 m. prisijungė prie Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos sutarties. Taip buvo sudaryta Trilypė sąjunga, prie kurios po metų prisijungė Rumunija, o vėliau dar keletas šalių. Taip susikūrė karinis blokas, kurio šalys įsipareigojo viena kitai padėti kilus karui. Prancūzija, pamačiusi, jog tai pažeidžia jos interesus, paskelbė Italijai muitų karą, dėl to labai nukentėjo Italijos ekonomika. Bet tai Trilypės sąjungos neišardė, Prancūzijai teko aktyviau ieškoti sąjungininkų. Vokietijai Trilypė są-junga buvo labai naudinga, nes ji praktiškai izoliavo pagrindinį priešą- Prancūziją. Tačiau pati sąjunga nebuvo stipri, nes ją draskė vidaus prieštaravimai, ypač nesutarimai tarp Italijos ir Austrijos-Vengrijos dėl teritorijų Balkanuose. Šie prieštaravimai

Kolonijinių valstybių plotas 1912 m.

Šalis Plotas (mln. km2) Didžioji Britanija 30 Prancūzija 8 Vokietija 3

Japonų karikatūra, smerkiantiRusijos įsigalėjimą Azijoje

nulėmė Italijos atsiskyrimą nuo sąjungos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.

Prancūzijos ir Rusijos suartėjimasNors Vokietijos ir Rusijos santykiai nebuvo labai geri, tačiau tarp abiejų šalių galiojo bendradarbiavimo sutartis, todėl didesnių problemų nekilo. 1890 m. atsistatydinus kancleriui O. Bismarkui, imperatorius Vilhelmas II nusprendė pakeisti politiką. Vokietija pranešė nutraukianti sutartį su Rusija. Naujoji Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Kaprivi, manė, kad, Vokietijai sudarius karinę ir politinę sutartį su Austrija-Vengrija, bendradarbiavimas su Rusija yra neįmanomas. Kita vertus, Vokietija tuo metu siekė suartėti su Anglija, kuri vykdė antirusišką politiką.

Rusija ėmė ieškoti kitų sąjungininkų. Juo greitai panoro tapti Prancūzija. 1887 m. Vokietijos vyriausybė Rusijai įvedė muitus grūdams. Ieškodama lėšų Rusija kreipėsi į Prancūziją. Todėl jau 1890 m. tarp rusų ir prancūzų buvo surengtos pirmosios derybos, o 1891 m. liepos mėn. į Rusijos karinį Kronštato uostą prie Sankt Peterburgo atplaukė Prancūzijos karo laivų eskadra, prasidėjo slaptas sutarties ruošimas. Prancūzija Rusijai suteikė nemažai kreditų, o vėliau tarp abiejų šalių buvo pasirašyta karinė konvencija, kurioje numatyta, kad kilus karui su Trilypės sąjungos valstybėmis, šalys padės viena kitai. 1894 m. sausio mėn. sutartis buvo ratifikuota. Vokietijos vyriausybė nusprendė, kad tokia sutartimi ją norima izoliuoti, sustiprėję prancūzai gali bet kada pradėti karą ir atsirevanšuoti už 1870 m. pralaimėjimą. Todėl dar 1892 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo vadas grafas Šlyfenas įsakė pradėti rengtis karui dviem frontais: prieš Prancūziją ir prieš Rusiją vienu metu.

Rusijos ir Anglijos nesutarimų išsprendimasNuolatinis Vokietijos stiprėjimas ir siekis dominuoti kėlė nerimą Didžiajai Britanijai, kuri ilgą laiką nuo Europos valstybių laikėsi nuošaliau. 1896 m. imperatorius Vilhelmas II pareiškė, kad Vokietija turi tapti jūrų valstybe. Admirolui Tirpicui buvo pavesta sukurti tokį laivyną, kuris nenusileistų anglų laivynui. Anglija, norėdama išspręsti nesutarimus su Vokietija, siūlė pradėti derybas dėl laivyno sumažinimo. 1901 m., Vokietijai nesutikus sumažinti karinio jūrų laivyno plėtimo, derybos nutrūko.

Kita vertus, Anglijai nerimą kėlė Rusijos įtakos augimas Tolimuosiuose Rytuose. Londonas baiminosi, kad Rusija gali siekti įsigalėti Kinijoje.Vykdydama prieš Rusiją nukreiptą politiką, Anglija ėmė ieškoti sąjungininkų. 1902 m. tarp anglų ir prancūzų prasidėjo derybos, kurias paspartino 1903 m. įvykęs Didžiosios Britanijos karaliaus Eduardo VII vizitas Paryžiuje. 1904 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos buvo pasirašyta "Santarvės" ("Entente cordiale") sutartis. Abi šalys susita-rė visus ateityje iškilusius nesutarimus spręsti derybomis. Prancūzija atsisakė pretenzijų į Egiptą, o už tai Anglija

Antantės bei Trilypės sąjungos karinių-politinių blokų susikūrimas

sutiko, kad prancūzai stiprintų savo įtaką Maroke, į kurį taip pat pretendavo Vokietija. Kadangi Prancūzija jau buvo pasirašiusi sutartį su Rusija, pradėta stengtis likviduoti nesutarimus tarp Anglijos ir Rusijos.

Anglijos ir Rusijos suartėjimą paskatino pirmoji Maroko krizė. Vokietijos kancleris Vilhelmas II, netikėtai visoms šalims, 1905 m. karo laivu atplaukė į Maroko Tangesio uostą. Taip vokiečiai norėjo pademonstruoti savo jėgą ir paspartinti tarptautinės konferencijos dėl Maroko likimo sušaukimą. Prancūzijoje ir Anglijoje toks vokiečių jėgos demonstravimas buvo suvoktas kaip pasiruošimas naujam karui. Konferencijoje dėl Maroko Anglija ir Rusija palaikė Prancūziją. Nors Maroko sultonui buvo garantuotos suverenios teisės, tačiau prancūzams suteikta teisė kontroliuoti Maroko policiją ir finansus.

Konferencija parodė, kad Anglijos ir Rusijos pozicijos gerokai supanašėjo. 1907 m. rugpjūčio mėn. tarp Anglijos ir Rusijos buvo sudaryta sutartis, kuria abi šalys apribojo savo įtakos sferas ir išsprendė buvusius nesutarimus Azijoje. Rusija sutiko nebesikišti į Afganistaną ir paliko jį Anglijos įtakos sferai. Persi ja buvo

padalyta taip: šiaurinė dalis tapo Rusijos įtakos sfera, o pietinė - atiteko Anglijai. Abi šalys sutarė nepretenduoti į Tibetą, kuriame pripažino Kinijos įtaką.

Pasirašius šią sutartį, Rusija ir Anglija tapo sąjungininkėmis. Kadangi jau prieš tai buvo pasirašytos Anglijos ir Prancūzijos bei Prancūzijos ir Rusijos sutartys, šios šalys dabar susivienijo į vieningą bloką, kuris buvo pavadintas Antantės sąjunga. Taip Europa suskilo į du priešiškus karinius ir politinius blokus.

Didelių karinių jūrų laivų statyba 1905-1913 m.

1905 1910 1913 Austrija-Vengrija 460 660 720 Prancūzija 990 1 170 1 325 Vokietija 1 065 1 370 2100 Rusija 1 070 1 435 2050 Didžioji Britanija 1 260 1 370 1490

Išlaidos ginklavimuisi (mln. Vokietijos aukso markiu}

Vieta po saule

1897 m. Vokietijos užsienio reikalų ministras parlamente kalbėjo:

"Kaip mes galime vienas kitam paspausti ranką'Karikatūra, vaizduojanti Vokietijos ir Anglijos

ginklavimosi varžybas

"Mes turime reikalauti, kad vokiečių misionierius, vokiečių verslininkas, vokiečių prekės, vokiečių vėliava ir vokiečių laivai Kinijoje būtų ne mažiau gerbiami nei kitų šalių (audringas deputatų pritarimas). Pagaliau mes esame pasiryžę Rytų Azijoje gerbti kitų didžiųjų valstybių interesus, bet tik su sąlyga, jeigu bus atsižvelgiama į mūsų interesus. Vienu žodžiu, nenorime nieko nustumti į šešėlį, tačiau ir mes norime užsitikrinti sau vietą po saule <...>."

VVeltgeschichte im Aufriss. Frankfurt am Main, 1979, t. 2, p. 345.

Klausimai ir užduotys1. Kuo skiriasi imperializmo politika nuo kolonializmo?2. Kokie susidūrimai kilo tarp didžiųjų valstybių karo išvakarėse?3. Kodėl didžiosios valstybės siekė sudaryti karines sąjungas?4. Kodėl Trilypė sąjunga nebuvo stipri?5. Kokios priežastys lėmė Rusijos ir Prancūzijos suartėjimą?

38. Pirmojo pasaulinio karo pradžia

Karo priežastys1914 m. rugpjūčio l d. Europoje įsiliepsnojo karinis konfliktas. Vėliau dėl plataus karinių veiksmų masto ir didelio kariaujančių valstybių skaičiaus jis buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai, visos kariaujančios šalys turėjo neregėtai daug aukų. Planuotas žaibiškas karas užtruko kelerius metus ir labai nualino Senąjį žemyną. Karas paaštrino krizes kariaujančiose šalyse, todėl jam baigiantis žlugo iki tol Europoje dominavusios Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos.

Vienos kongrese įtvirtinta pusiausvyra tarp valstybių antroje XIX a. pusėje buvo pažeista. Susivienijo ir sustiprėjo Vokietija ir Italija, ieškojusios "savo vietos po saule". Patyrusi pralaimėjimą 1870 m. Prancūzija greitai atgavo jėgas ir siekė revanšo.

Rytuose dominavo Rusijos imperija. Nukariavusi Vidurinę Aziją, Sibirą, ji veržėsi į Kiniją, siekė užgrobti kitas Azijos valstybes. Iškėlusi panslavizmo idėjas, Rusija siekė įsivyrauti Rytų ir Vidurio Europoje. Sutriuškinusi Turkiją, Rusija puoselėjo planus užimti net Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius. Tačiau šie Rusijos interesai kirtosi su Austrijos-Vengrijos, norėjusios įsivyrauti Balkanuose, siekiais.

Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi Anglija ėmė prarasti savo pozicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyną, Vokietija siekė ne tik pasivyti Angliją, bet ir ją pralenkti. Ji aktyviai grobė kolonijas, ekonomiškai įsitvirti-no Artimuosiuose Rytuose. Tai kėlė Anglijos, o taip pat ir Prancūzijos nepasitikėjimą.

Toks tarpvalstybinių interesų susikirtimas nuolatos didino įtampą Europoje. Kiekviena valstybė ginklavosi, rengėsi karui. Nemaža dalis politikų, stambių pramonininkų ragino kariauti, teigdami, jog tai esanti vienintelė prie-

monė užtikrinti valstybių saugumą, ekonominę plėtrą. Kita vertus, buvo ir pastangų sumažinti karo grėsmę. 1899

m. ir 1907 m. Hagoje buvo sušaukti du kongresai, kurių tikslas buvo išspręsti nesutarimus ir apriboti ginklavimosi varžybas. Tačiau didesnių rezultatų šios pastangos nedavė. Priešingai, tiek Europoje, tiek kituose žemynuose kilo nemažai incidentų ir susidūrimų, kurie pranašavo būsimą karą. Vienas svarbiausių konfliktų buvo 1912-1913 m. vykę Balkanų karai. Rusija rėmė ir ragino Balkanų valstybes susivienyti ir kovoti prieš Turkiją. Bet Turkijai pralaimėjus, nesutarimus tarp pačių pietų slavų valstybių sukurstė Austrija-Vengrija bei Italija.

Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų nacionalizmas. Buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė. Tokia propaganda buvo veiksminga, ir didesnė dalis europiečių pritarė karui.

Nužudymas Sarajeve1914 m. birželio 28 d. pavakarę visose Europos laikraščių redakcijose tvyrojo nerami atmosfera: buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje, Bosnijos provincijos sostinėje Sarajeve, nužudytą sosto įpėdinį. Teroro aktai ir pasikėsinimai į valstybės vadovus, ir ne tik juos, tuo metu nebuvo reti. Tačiau ši žmogžudystė (bosnis studentas Principas nušovė princą Ferdinandą ir jo žmoną) visose Europos sostinėse buvo

Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Ferdinandonužudymas Bosnijos sostinėje Sarajeve tapo Pirmojo pasaulinio karo pretekstu

Verdantis Balkanų katilasXX a. pr. karikatūra

įvertinta kaip pasikėsinimas į Austrijos-Vengrijos imperiją. Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui, kad Austrijos-Vengrijos valdymas pietų slavų žemėse yra neteisėtas.

Po Sarajevo įvykių austrai ėmė reikalauti, kad jų vyriausybė imtųsi pačių ryžtingiausių priemonių. Vyriausybė taip pat manė, kad momentas yra patogus, kitos Europos valstybės, paveiktos teroristinio akto, nestos prieš Austrija-Vengriją. Viena pagaliau nusprendė pamokyti Serbiją.

Austrijos-Vengrijos vyriausybė pasitikėjo Vokietijos galybe ir manė, kad slavų užtarėją - Rusijos imperiją -- pavyks gana lengvai izoliuoti, jei ją diplomatiškai paspaus Berlynas.

Vokietijos imperijos vadovybė suprato, kad Austrijos-Vengrijos ir Serbijos konfliktas gali sukelti didelį karą, todėl iš pradžių norėjo sulaikyti Habsburgus nuo planuojamų veiksmų. Tačiau praėjus kelioms dienoms po Sarajevo pasikėsinimo Berlyne, nuotaikos pasikeitė, o imperatorius Vilhelmas II pareiškė: "Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko, greitai". Vokietijos vadovybė matė, kad jos sukurtas valstybių blokas silpsta, o 1892-1907 m. sukurta Antantė - Prancūzijos, Anglijos, Rusijos karinis ir politinis blokas - vis stiprėja. Ypač grėsminga darėsi Rusija. Vokietijoje buvo manoma, kad iki 1916-1917 m. galutinai pasiruošusi ji pradės karo veiksmus. Rusija ginklavosi ir plėtė vakarinių gubernijų geležinkelių tinklą, todėl Vokietija bijojo, kad Šlyfeno planas sutriuškinti priešą pavieniui greitai gali būti nebereikalingas. Vokietijos diplomatai manė, kad kilus konfliktui bus galima tikėtis Anglijos neutralumo. Todėl Vokietijos vyriausybė nusprendė paremti Austrija-Vengriją, kai ši išprovokuos konfliktą.

Liepos krizėRusijos vyriausybė įspėjo Serbiją nesiimti jokių veiksmų, kurie toliau provokuotų Austrija-Vengriją. Antra vertus, caro vyriausybė buvo pasiryžusi tuoj pat stoti ginti Serbijos, jei ši būtų užpulta. Jau liepos vid. Rusijoje buvo atlikta dalinė mobilizacija, tuo norėta pagrasinti Austrijai-Vengrijai.

Prancūzija 1914 m. į karinį konfliktą įsivelti nenorėjo, nes pertvarkė savo kariuomenę. Tačiau kilus karui pažadėjo padėti Rusijai. Tai Rusijos vyriausybei patvirtino prezidentas R. Puankarė viešėdamas Peterburge liepos 14-23 d. R. Puankarė manė: jei Rusija pralaimėtų diplomatinį karą Austrijai-Vengrijai, tai būtų smūgis Antantės blokui.

Austrija-Vengrija, būdama tikra dėl Vokietijos paramos ir nepaisydama Rusijos perspėjimo, 1914 m. liepos 23 d. Belgradui įteikė ultimatumą. Jame buvo reikalaujama pasmerkti žmogžudystę ir atsiprašyti, imtis priemonių prieš radikalus; jose turėtų dalyvauti ir slaptoji Austrijos-Vengrijos policija. Ultimatumą reikėjo įvykdyti per 48 vai. Nors, kaip jau buvo minėta, Europos valstybės suprato Austrijos-Vengrijos pasipiktinimą, toks griežtas ultimatumas buvo sutiktas nepalankiai. Serbija, patariant Antantės valstybėms, Austrijai-Vengrijai pasiuntė atsakomąją notą, kad priima beveik visas padiktuotas sąlygas. Berlynui ir Vienai tai buvo staigmena, todėl jie, užuot apsvarstę susidariusią padėtį, toliau vadovavosi iš anksto numatytu planu. Liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija. Kitą dieną Rusija paskelbė dalinę mobilizaciją, o Austrija-Vengrija, atsakydama į tai, - visuotinę mobilizaciją.

Rugpjūčio l d., nieko nelaukdama, Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, o rugpjūčio 3 d. jos armija įžengė į Belgiją. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus, rugpjūčio 4 d. į karą įstojo Anglija. Per kitas dienas į karą įsitraukė ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Kariaujančių valstybių tikslaiPrancūzija savo tikslus išdėstė 1914 m. spalio mėn. Jos pagrindinis tikslas buvo sutriuškinti Vokietijos imperiją bei susilpninti jos karinę ir politinę galią, atsiimti Elzasą ir Lotaringiją. Hamburgas turėjo tapti laisvuoju miestu, pavaldžiu Anglijai, Šlezvigas ir Holšteinas turėjo būti prijungti prie Danijos. Anglija savo kolonijų valdas Afrikoje turėjo išplėsti Vokietijos sąskaita.

Rusiją labiausiai domino Juodosios jūros baseinas, ji norėjo kontroliuoti jo sąsiaurius.Vokietija norėjo prisijungti nemažą Prancūzijos teritorijos dalį, Šiaurės jūros pakrantes ir jos uostus,

nusilpninti Prancūziją. Taip pat norėta prisijungti Belgiją.Per karą šie tikslai buvo ne kartą taisomi ir tikslinami. 1916-1917 m. Vokietija galutinai nusprendė atskirti

buvusias Rusijos vakarines gubernijas, o ten gyvenusių tautų teritorijoje sukurti vasalines valstybes. Vokietijos vadovybė siekė atkurti nuo jos priklausomą Lietuvos valstybę. Ji turėjo tapti patikimu barjeru, skiriančiu Prūsiją nuo Rusijos, bei atsvara Lenkijai. Prasidėjusį karą visų Europos šalių gyventojai sutiko labai entuziastingai. Minios demonstrantų užtvindė miestų gatves ir aikštes, buvo reiškiamas solidarumas su

vyriausybėmis. Apskritai Europa tuo metu išgyveno ypatingą dvasinę būseną: žmonėms atrodė, kad štai dabar atėjo metas praktiškai įrodyti meilę tėvynei. Net socialdemokratų partijos, raginusios neleisti kilti karui, vieningai parėmė vyriausybių veiksmus. Visose kariaujančiose šalyse susiklostė palanki vidaus politikos padėtis, opozicijos praktiškai išnyko, piliečiai sveikino karą.

Anglijos diplomatijaAnglijoje diplomatija, norėdama atitolinti karą, net ėmėsi tarpininko vaidmens. Anglija 1914 m. liepos mėn. pasiūlė surengti tarptautinę konferenciją ir joje išspręsti iškilusias problemas. Vokietija jai nepritarė. Štai Vokietijos pasiuntinys Londone kunigaikštis Lichovvsky taip savo dienoraštyje apibūdino Anglijos poziciją: "Anglija viską padarė, kad išsaugotų taiką. Vien dėl ekonominių sumetimų ji buvo tuo suinteresuota, nes jei karas kiltų, Anglijai būtų padaryta didžiulė finansinė žala. Be to, Anglija suinteresuota, kad tarp Europos valstybių būtų išsaugota pusiausvyra <...>."

Siekis susilpninti Prancūziją

Vokietija savo tikslus buvo numačiusi vadinamoje "Rugsėjo programoje". Apie ją visuomenė sužinojo tik 1961 m. Programoje rašoma: "Pagrindinis karo tikslas - taikos Vokietijos imperijai garantija tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Prancūziją reikia taip susilpninti, kad ji daugiau nebebūtų didelė valstybė, Rusija turi būti kaip galima toliau nustumta nuo Vokietijos sienų, jos vieš-patavimas pavergtose nerusų žemėse turi būti palaužtas. Smulkesni karo tikslai: 1. Prancūzija. Po karo veiksmų nuspręsti, ar galima reikalauti Belforo, pakrantės nuo Diunkerko iki pat Bulonės prijungimo prie Vokietijos ir tvirtovių sunaikinimo <...>. 2. Belgija. Prijungti Liežą ir Verjė prie Prūsijos <...>. Bet kuriuo atveju, jei Belgija ir liktų, ją reikia paversti vasaline valstybe, kuri turėtų sutikti su tuo, kad Vokietijos kariuomenė liks jos uostuose, visa pakrantė bus naudojama Vokietijos kariniams tikslams, o ji pati taps ekonomiškai nuo Vokietijos priklausoma provincija <...>."

"Gintarinė deklaracija"

Pirmosiomis karo dienomis savo poziciją išdėstė ir lietuvių atstovai Rusijoje. 1914 m. rugpjūčio 8 d. M. Yčas Dūmoje pareiškė, kad lietuviai, anksčiau vieni kovoję su teutonais, dabar eina į šį karą kaip į šventę, pamiršę Rusijos padarytas skriaudas. Taip buvo pareikšta ištikimybė carinei Rusijai. Be to, buvo iškelta idėja po pergalingo Rusijos karo suvienyti Lietuvą, t.y. prijungti Mažąją Lietuvą. Tačiau kiti Dūmos deputatai iš Lietuvos priekaištavo dėl tokios M. Yčo kalbos. Dėl to vėliau jo kalbos buvo santūresnės.

Kariaujančiųvalstybių jėgos

Pirmojo pasauliniokaro pradžioje

Klausimai ir užduotys1. Kokios buvo Pirmojo pasaulinio karo priežastys?2. Kokie kariniai konfliktai vyko karo išvakarėse?3. Kodėl Vilhelmas II po princo Ferdinando nužudymo pareiškė: "Dabar arba niekada. Serbai turi būti

įveikti ir, be kita ko, greitai"?4. Kokie buvo besiruošiančių karui valstybių siekiai?5. Kodėl prasidėjusi karą visų Europos valstybių gyventojai sutiko entuziastingai?

39. Karo frontai 1914-1917 m.

Karo veiksmai VakaruoseVokietija, paskelbusi karą Prancūzijai ir Anglijai, Vakaruose buvo pasirengusi pulti pagal vokiečių kariuomenės generalinio štabo vado grafo Alfredo fon Šlyfeno parengtą planą. Jame buvo numatyta, kad pergalę prieš Prancūziją ir Rusiją galima pasiekti tik karo pradžioje staigiu smūgiu sutriuškinus Prancūziją, o po to visas pajėgas metus į Rytus prieš Rusiją.

Puolant Prancūziją, sėkmės buvo galima tikėtis tik staigiu manevru apeinant Prancūzijos pasienio įtvirtinimus. Todėl Vokietija, pažeidusi Belgijos neutralumą, užpuolė šią šalį. Vokiečių kariuomenė perjos teritoriją įsiveržė į Prancūziją. Prieš besiveržiančius į Paryžių vokiečius stojo jungtinė prancūzų ir anglų kariuomenė. 1914 m. rugsėjo 5-9 d. prie Marnos užvirė įnirtingi mūšiai. Sąjungininkams pavyko sustabdyti vokiečių kariuomenę.

Pereita prie pozicinio karo. Frontas, iš vienos pusės anglų ir prancūzų, iš kitos - vokiečių, nusitiesė daugiau nei 700 km nuo Šiaurės jūros pakrantės iki Šveicarijos sienos. Abiejose fronto pusėse kareiviai iškasė apkasus, žemines, supylė pylimus ir sutvirtino pozicijas minų laukais bei spygliuotos vielos už tvaromis. Nuo apkasų buvo iškastos perėjos iki toliau nuo fronto buvusių armijų štabų, ginklų ir maisto sandėlių. Buvo sukurta ištisas požeminių slėptuvių, kuriose kareiviai ilsėjosi ir slėpėsi nuo bombų, tinklas. Įveikti šiuos įtvirtinimus abiem pusėm, kaip pasirodė, buvo beveik neįmanoma.

m. pavasarį ir viena, ir kita kariaujanti pusė mėgino perimti iniciatyvą ir pralaužti fronte įrengtus įtvirtinimus. Prancūzai ir anglai ne kartą sunkiąja artilerija bandė su žemės paviršiumi sulyginti vokiečių apkasus ir pralaužti gynybą. Visi puolimai buvo nesėkmingi. m. vasario mėn. vokiečiai pradėjo didelį puolimą prieš pagrindinę prancūzų tvirtovę gynybinėje grandinėje - Verduną. Jie tikėjosi, kad, patyrę daug nuostolių, sąjungininkai ims trauktis. Tačiau per devynis mėnesius prie Verduno tvirtovės trukusiose kovose, vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė nepaprastai didelių nuostolių. Žuvo per 700 tūkst. kareivių. 1916 m. lapkričio mėn. vokiečių kariuomenė buvo priversta nutraukti puolimą. Nepavyko ir 1916 m. liepos-lapkričio mėn. surengtas anglų puolimas. Anglai ir prancūzai jame neteko 614 tūkst., o vokiečiai - 650 tūkst. kareivių. Šios kovos išsekino Vokietiją ir jau 1916 m. pab. vokiečių kariuomenėje ėmė trukti materialių išteklių, ginkluotės, naujų karių.

Mūšiai Rytų fronteKitaip nei Vakaruose, įvykiai rytiniame fronte greitai keitėsi. 1914 m. rugsėjo mėn. Rusija, atsiliepdama į prancūzų prašymą padėti sulaikyti vokiečių puolimą Vakaruose, pradėjo pulti Vokietiją Rytų Prūsijoje, o Austrija-Vengriją Galicijoje. Rusų puolimas buvo neparengtas, puolančios armijos nekoordinavo savo veiksmų, joms trūko paramos iš užnugario. 1914 m. rugpjūčio pab. per Karaliaučių vokiečiai traukiniais skubiai permetė kariuomenę prie Tanenbergo ir sutriuškino antrąją rusų armiją. 90 tūkst. rusų kareivių pasidavė į nelaisvę. Po tokios staigios pergalės rugsėjo 6-15 d. vokiečiai prie Mozūrų ežerų apsupo pirmąją rusų kariuomenę. Ji buvo sutriuškinta, žuvo 90 tūkst. rusų karių, 137 tūkst. buvo paimti į nelaisvę. Iki 1914 m. rugsėjo 15 d. rusų karinės pajėgos buvo išvytos iš Rytų Prūsijos. Visai šiai operacijai vadovavo vokiečių kariuomenės vadas Rytuose generolas Paulis fon Hinden-burgas ir generalinio štabo viršininkas generolas majoras Ėrichas Liūdendorfas, vėliau perėmę vadovavimą visai Vokietijos kariuomenei.Austrus nuo triuškinančio rusų puolimo išgelbėjo tik tai, kad rusai įsakymus apie rengiamą operaciją perdavė per radiją, neužšifravę teksto. Sužinoję rusų planus, austrai sugebėjo išvengti didelių nuostolių, bet buvo priversti pasitraukti apie 200 km. Rusijos kariuomenė užėmė visą Galiciją su centru Lvove. Nepasisekė ir austrų puolimas prieš Serbiją. Gerokai mažesnė serbų kariuomenė, pasinaudojusi natūralia kliūtimi - Dunojaus upe, apgynė Belgradą. Mūšiuose austrams į pagalbą atskubėjo vokiečiai, kurie matė, kad są jungininkų kariuomenė dėl didelio joje tarnavusių slavų tautybės kareivių skaičiaus nėra patikima. 1915 m. gegužės mėn. austrų ir vokiečių jungtinės pajėgos sėkmingai puolė Galiciją. Praradusi beveik 200 tūkst. karių rusų kariuomenė paniškai traukėsi. Tačiau austrų puolimą pristabdė buvusios sąjungininkės - Italijos įstojimas į karą. Nemažai kariuomenės austrams teko permesti į Alpių frontą.

1915 m. vasarą, prisijungus Bulgarijai, vokiečiai ir austrai sutriuškino Serbiją. Tuo pačiu metu vokiečiai užėmė Lenkijos, Lietuvos, Kuršo teritorijas, priklausiusias Rusijos imperijai.

Po tokių pergalių Vokietija pasiūlė Rusijai sudaryti separatinę taiką, kad vėl galėtų visomis pajėgomis pulti Vakaruose. Tačiau Rusijos caras Nikolajus II nesutiko. 1916 m. birželio mėn. generolo Brusilovo vadovaujamos rusų pajėgos perėjo į puolimą ir sudavė skaudų smūgį austrams, kurie neteko 350 tūkst. karių, patekusių į nelaisvę. Po tokios pergalės į karą Antantės pusėje įstojo Rumunija. Vokiečiai vėl buvo priversti iš Vakarų fronto

permesti kariuomenę į pagalbą austrams. Rusų puolimas buvo sustabdytas, o netekusi daugiau nei vieno milijono kareivių Rusijos kariuomenė demoralizuota.

Modernių ginklų panaudojimasPrasidėjus Pirmajam pasauliniam karui abi galingiausios jūrų valstybės - Anglija ir Vokietija - stengėsi sutriuškinti priešininkų karo laivyną. Šioje kovoje anglai visą laiką buvo pranašesni. 1915 m. pavasarį anglų karinis jūrų laivynas kontroliavo jūrų kelius ir sąsiaurius. Vokiečiai, patyrę keletą nesėkmių, vengė išplaukti iš savo uostų. Matydami, kad nepajėgs įveikti anglų atvirame mūšyje, vokiečių admirolai patarė imperatoriui Vilhelmui II pradėti povandeninių laivų karą. Vokiečiai tikėjosi, kad be įspėjimo skandinant prekybinius anglų laivus, Anglija bus atkirsta nuo jos kolonijų ir žaliavų šaltinių. Panašią blokadą prieš Vokietiją vykdė ir Anglija.

1915 m. gegužės mėn. vokiečių karinis laivas atakavo ir nuskandino keleivinį laivą "Lusitania". Tarp nuskendusių l tūkst. 198 keleivių buvo 128 amerikiečiai. JAV prezidentas Vudras Vilsonas įspėjo Vokietiją, kad tai yra išpuolis prieš Ameriką. Nepaisydami įspėjimų, 1917 m. vokiečiai sustiprino povandeninių laivų karą prieš Antantės šalis. Pranešusi, kad tai kelia grėsmę Amerikos interesams, JAV 1917 m. balandžio mėn. paskelbė karą Vokietijai.

Nuo pat karo pradžios kariaujančios pusės panaudojo dar vieną naują karo priemonę - lėktuvus. Iš jų priešo pozicijos buvo apmėtomos bombomis arba apšaudomos iš kulkosvaidžių. 1916 m. vasarą fronto mūšiuose išryškėjo anglų ir prancūzų karinių oro pajėgų pranašumas.

Prasidėjus poziciniam karui Vakaruose, pirmą kartą karo istorijoje buvo panaudotas dujų ginklas. Dešimtys tūkstančių kareivių Vakarų fronte žūdavo nuo chloro dujų. Buvo nemažai atvejų, kai nuo dujų žūdavo ir savi kareiviai, nes, pasikeitus vėjo krypčiai, dujos buvo nupučiamos į savus apkasus. Tik aprūpinus visus kareivius dujokaukėmis, dujų panaudojimo reikšmė sumažėjo. 1917 m. pr. anglai panaudojo dar vieną naują karo priemonę - tankus. Jų pagalba sąjungininkai ne kartą pralaužė fronto liniją.

Vidaus politika kariaujančiose šalysePirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kariaujančių valstybių vyriausybės ėmė reglamentuoti ekonomiką ir riboti piliečių laisvę bei jų teises.

1914 m. rugpjūčio mėn. paskelbus karą, visas šalis užliejo patriotizmo banga. Net opozicinės partijos pritarė vyriausybėms. Taip visą valdymą jos galėjo sukoncentruoti savo rankose. Caras Nikolajus II 1915 m. "suspendavo" Dūmos veiklą. Rusijos likimą sprendė tik caras, jo šeima ir patarėjai. Vokietijoje ir Austrijoj e-Vengrijoj e parlamentų vaidmuo, vyriausybėse sustiprinant kariškių pozicijas, buvo taip pat apribotas. Priimant sprendimus lemiamas žodis buvogenerolų. Jų įsakymai buvo viršesni už vietinės valdžios organų. Visi ištekliai ir resursai buvo skirti tik frontui. Kartu pradėta riboti piliečių laisves: darbininkams draudžiama streikuoti, įvesta griežta darbo kontrolė. Visose kariaujančiose šalyse buvo išleisti specialūs įstatymai, kuriais buvo leista suimti bet kurį žmogų, įtariamą veikusį prieš šalies interesus. Spaudai buvo įvesta griežta cenzūra. Laisvą žodį pakeitė karo propaganda, kuria buvo norima įtikinti piliečius būsima pergale. Tačiau po kelerių karo metų, nežiūrint visų šių priemonių, piliečiai suvokė, kokią žalą padarė karas. Visose šalyse prasidėjo demonstracijos, neramumai, o kai kuriose - ir revoliucijos.

Klausimai ir užduotys1. Koks buvo Vokietijos karo planas?2. Kokia padėtis susiklostė 1914 m. pab. Vakarų fronte?3. Kodėl Rusijos kariuomenei nepavyko puolimas prieš Vokietiją?4. Kuo skyrėsi ir kuo buvo panaši karo eiga Rytų ir Vakarų frontuos e?5. Kokie nauji kovos būdai buvo pradėti naudoti Pirmajame pasauliniame kare?6. Kaip pasikeitė kariaujančių šalių vidaus politika ?7. Sudarykite žymiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių lentelę.

40. Lietuva vokiečių okupacijos metaisLietuva pirmojo pasaulinio karo pradžiojeKai Vokietija paskelbė karą Rusijai, rusų kariuomenė buvo telkiama Lietuvos -Vokietijos pasienyje. Lietuvoje buvo vykdoma skubota mobilizacija, pradėti rekvizuoti arkliai ir vežimai, o svarbiausia - maistas, reikalingas kariuomenei.

Netrukus prasidėjo ir karo veiksmai. Per Lietuvą Rusijos kariuomenė traukė į Prūsiją. Rugpjūčio pab. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius, bet patyrė didelį pralaimėjimą. Rytprūsiuose buvo apsuptos ir sunaikintos dvi rusų armijos. Tos tragedijos metu Rytprūsiuose ir Mozūrų pelkėse žuvo daug kareivių iš Lietuvos. Rusijos kariuomenėje buvo per 60 tūkst. lietuvių. Įvairiose Lietuvos pasienio vietose vyko Rusijos ir Vokietijos kariuomenių susirėmimai.

1915 m., patyrusi pralaimėjimą Prūsijoje, Rusijos kariuomenė ėmė trauktis iš Lietuvos. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos,vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų pasitraukė drauge su rusų kariuomene arba buvo jos prievarta išsivaryti. Pabė-gėliai lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje.

Vokietija okupuoja LietuvąVokiečių puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero - Daugpilio miesto linijoje. Frontas čia išsilaikė iki 1917 m. Vokiečių armija užėmė visą Lietuvą ir pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Pasikeitė lietuvių nuotaikos. Dauguma ėmė laukti sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizicijų, dėl visokių pyliavų bei mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių valdžia su vietos gyventojais elgėsi labai išdidžiai, kartais prasitardami, kad po karo jie lietuvių žemėse įkursią puikius ūkius.Vokietijos kariuomenės okupuota Lietuva turėjo paklusti karinei okupacinei valdžiai. Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, trumpai vadinamą Oberostu. Čia visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas. Oberosto kraštas buvo paskirstytas į 6 sritis, tarp kurių buvo Vilniaus, Suvalkų ir Lietuvos sritys. Valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Srities viršininkas su savo apskričių ir valsčių valdininkais bei žandarais sudarė okupacinę valdžią. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais. 1917 m. kovo mėn. iš minėtų trijų sričių buvo sudaryta viena Lietuvos karinė valdyba, turinti būstinę Vilniuje. Sritys skirstėsi į apskritis, šios - į valsčius, o valsčius apėmė kelias seniūnijas.

Krašto padėtis valdant vokiečiamsOkupantai iš gyventojų stengėsi išgauti kuo daugiau gėrybių. Jos buvo skiriamos Vokietijos ir jos kariuomenės reikalams.

Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų buvo pradėtos rekvizicijos, ūkininkai turėjo duoti sunkiai pakeliamas natūrines duokles bei mokėti mokesčius. Buvo įvesta įvairių baudų ir kontribucijų. Vyrams nuo 15 iki 60 metų amžiaus buvo įvestas "pagalvės" mokestis, kuris Rusijoje jau seniai buvo panaikintas. Prasidėjo tiltų ir kitokios rinkliavos. Per visą okupacijos laiką net 5 kartus iš ūkininkų buvo atimami arkliai. Tai skaudžiai paveikė ūkininkų gyvenimą. Sparčiai buvo kertami miškai, o medžiai vežami į Vokietiją. Vokiečiai ypač reikalavo kirsti ąžuolynus. Vyrus gaudė ir vežė dirbti į Vokietiją. Priverstiniams darbams buvo steigiami dar-bo batalionai, kuriuose žmonės buvo laikomi kaip belaisvių stovyklose.

Okupuotoje Lietuvoje buvo įvesta daug įvairių draudimų. Buvo draudžiama važiuoti į kitą apskritį, be paso išeiti už seniūnijos ribų, laikyti neregistruotus ir neapmokestintus šunis, vaikščioti naktimis po savo kaimą, kepti pyragus, gaminti alų, skersti gyvulius, avižomis šerti arklius ir pan. Net laiškus buvo reikalaujama rašyti tik vokiškai. Vokiečių valdžia griežtai reikalavo laikytis visų draudimų. Be šeimininkų likusius dvarus ėmė valdyti vokiečiai. Ūkininkams buvo uždrausta pardavinėti ar kitaip perleisti savo ūkius kitiems ūkininkams. Trūko būtiniausių prekių, o pasitaikančios buvo brangios. Greitai nuvertėjo Rusijos rubliai, o juos pakeitę Obosto rubliai ir kiek vėliau pasirodžiusios Ostmarkės buvo menkavertės. Visas derlius, išskyrus sėklą ir menką davinį ūkininko šeimai, buvo paimamas. Prekiauti javais, mėsa, daržovėmis, pašaru buvo uždrausta, grasinant kalėjimu. Okupantai griežtai kontroliavo prievolių atlikimą. Sunyko Lie-tuvos pramonė. Buvo paliktos ir net plečiamos tik tos įmonės, kurios turėjo perdirbti miško medžiagą ir žemės ūkio produktus. Darbo užmokestis buvo menkas. Miestuose buvo įvestos maisto kortelės.

41. Rusija 1917 m.

Vidaus politinė padėtisPrasidėjus karui, Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais. Šalis, turinti milžiniškų gamtos rezervų, karui buvo praktiškai nepasiruošusi.

Pirmieji sunkumai labai greitai išryškėjo žemės ūkyje. Darbo našumas buvo gerokai menkesnis nei Vakarų šalyse. Prasidėjus karui buvo mobilizuota daug vyrų, todėl nebuvo kam apdirbti laukų, sėti ir nuimti derliaus. Vakarų šalyse tuo metu žemės ūkyje jau buvo gana plačiai naudojamos žemės ūkio mašinos, o Rusijoje dar tebevyravo rankų darbas. Antraisiais karo metais Rusijoje, kuri anksčiau eksportavo nemažai grūdų į kitas šalis, ėmė trūkti maisto produktų. Miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažinti maisto daviniai kareiviams. Tai labai neigiamai paveikė ne tik civilių gyventojų, bet ir kareivių moralę.

Karas parodė ir Rusijos pramonės atsilikimą, ji nepajėgė pagaminti ne tik daugiau žemės ūkio mašinų, bet ir aprūpinti kariuomenę karo reikmenimis. Apie tuometinę Rusijos ekonominę būklę daug ką pasako šis faktas: karinė pramonė pagamino tik trečdalį šautuvų, būtinų kareiviams. Fronte neužteko šaudmenų. Nepakankamai išvystytas geležinkelio tinklas, prasti keliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalis į frontą, į tas vietas, kur puolė priešas.

Jau pirmaisiais karo metais fronte žuvo daug daugiau rusų kareivių nei vokiečių, prancūzų bei anglų. Kasdien tūkstančiai rusų šeimų sulaukdavo pranešimų apie žuvusius tėvus, sūnus, brolius. Blogai apginkluoti ir maitinami rusų kareiviai, vadovaujami negabių generolų, 1915 m. patyrė skaudžių pralaimėjimų. Rusijos kariuomenė buvo priversta trauktis iš Galicijos bei Rytų Prūsijos, kur mūšiuose žuvo daugiau nei 2 mln. rusų kareivių, t.y. beveik dešimt kartų daugiau nei priešininkų. Patyrus tokį triuškinantį smūgį, Rusijos vadovybė 1916 m. surengė kontrpuolimą. Dėl blogos ginkluotės, prasto vadovavimo Rusijos kariuomenė neteko daugiau kaip vieno milijono kareivių, o frontas buvo pralaužtas tik keliose ne, kareiviai ir karininkai ėmė atvirai reikšti nepasitenkinimą, nepaklusti įsakymams.

1917 m. vasario revoliucijaRusijoje laikas buvo skaičiuojamas kitaip nei Vakaruose, pagal vadinamą "senąjį kalendorių". Revoliucija, kuri pagal Vakarų kalendorių prasidėjo 1917 m.

kovo pr., Rusijoje vyko vasario mėnesį, todėl ir vadinama Vasa-rio revoliucija.

1917 m. kovo pr. (vasario vid.) Rusijos sostinėje Sankt Peterburge, kuris karui prasidėjus buvo pavadintas Petrogradu, dėl duonos trūkumo, nesėkmių fronte, nepasitenkinimo carizmo valdymu prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Darbininkų malšinti pasiųsti Petrogrado įgulos kariai nepakluso įsakymui, suėmė savo karininkus ir prisijungė prie demonstrantų. Kovo 12 d. streikuojančių darbininkų atstovai, daugiausia so-cialdemokratai, išrinko Petrogrado darbininkų tarybą, kurią parėmė ir Petrogrado įgulos kareiviai, pasiuntę savo atstovus. Kovo 13 d. Petrogradas jau buvo kontroliuojamas tarybos.

Šie įvykiai paskatino Dūmą sudaryti visuotinį valdymo organą. Nors kovo l l d . Nikolajus II buvo paskelbęs, jog nutraukia Dūmos posėdžius, kitą dieną susirinkęs Rusijos parlamentas įkūrė laikiną komitetą, turėjusį įvesti tvarką ir rimtį šalyje. Šiam komitetui vadovavo kunigaikštis Georgijus Lvovas. Į komiteto sudėtį

įėjo nemažai socialdemokratų atstovų, tarp jų ir Aleksandras Kerenskis, būsimas ministras pirmininkas. Po kelių dienų, kovo

1918 m. liepos 17 d. Jekaterinburge bolševikai nužudė carą Nikolajų II ir jo šeimą

14 d. komitetas buvo paskelbtas Laikinąją Rusijos vyriausybe. Ji pasiuntė delegatus pas carą su reikalavimu atsistatydinti. Kovo 15d. (pagal tuometinį Rusijos kalendorių kovo 2 d.) caras Nikolajus II atsisakė sosto savo brolio Michailo naudai, bet pastarasis nepriėmė karūnos. Taip Rusija tapo respublika.

Praradęs valdžią, Nikolajus II dėl to labai nesijaudino. Savo dienoraštyje kovo 16d. jis užrašė: "Miegojau ramiai ir ilgai". Nors kiti Vakarų šalių monarchai pasiūlė buvusiam rusų imperatoriui prieglobstį, Nikolajus II atsisakė išvykti iš šalies. Vėliau Laikinoji vyriausybė jį suėmė ir kalino namų areštu. Bolševikams užgrobus valdžią, 1918 m. liepos 17 d. Nikolajus II, jo žmona, trys dukterys ir sūnus Aleksejus buvo nužudyti Jekaterinburge.Laikinosios vyriausybės veiklaNuvertus carą, valdžia Rusijoje pasiskirstė tarp dviejų valdymo organų. Petrograde, Maskvoje ir kituose di -džiuosiuose miestuose nemažą įtaką turėjo sukurtos darbininkų ir kareivių tarybos, sudarytos daugiausia iš so-cialdemokratų - menševikų, bolševikų, o taip pat socialistų - revoliucionierių, sutrumpintai pagal pirmąsias raides (SR) vadintų eserais. Šios tarybos atstovavo darbininkų, valstiečių, kitų žemesniųjų sluoksnių interesams.

Laikinoji vyriausybė, vadovaujama kunigaikščio G. Lvovo, gynė Rusijos aristokratijos bei viduriniojo sluoksnio interesus. Tarp šių dviejų valdžios organų įsivyravo pusiausvyra. Tarybos pripažino Laikinąją vyriausybę, pirmosiomis savaitėmis rėmė jos politiką, pritarė, kad toliau būtų tęsiamas karas, laikomasi sąjunginių įsipareigojimų Prancūzijai bei Anglijai. Savo ruožtu, Laikinoji vyriausybė nežinojo, kokių priemonių imtis, kad galėtų panaikinti susidariusią dvivaldystę ir įsitvirtintų viena valdžioje.

Kunigaikščiui G. Lvovui stabilizuoti padėties šalyje nepavyko. Didžiuosiuose miestuose tęsėsi darbininkų streikai, demonstracijos. Atsiliepdama į sąjungininkų raginimą, Rusijos karinė vadovybė 1917 m. pavasarį surengė puolimą Galicijoje, kuris, dėl kariuomenės demoralizacijos, nepasisekė. Šalyje kilo nauji neramumai, o liepos mėn. Petrograde prasidėjo bolševikų sukilimas, kurį pavyko nuslopinti. Po šio įvykio kunigaikštis G. Lvovas atsistatydino, o ministru pirmininku ir karo ministru tapo socialdemokratas A. Kerenskis. Jo kandidatūra nepatiko reakcingiems Rusijos sluoksniams. Kariuomenės vadas generolas Lavras Kornilovas iš fronto pasiuntė karinius dalinius, turėjusius nuversti Laikinąją vyriausybę ir A. Kerenskį. Rusijos ministras pirmininkas buvo populiarus, geras oratorius, tačiau jo vyriausybės įtaka buvo labai menka. Norėdamas atremti maištaujančią kariuomenę, A. Kerenskis į pagalbą pasikvietė bolševikus, išdalijo ginklus juos palaikantiems darbininkams. Rugsėjo mėn. generolo L. Kornilovo maištas buvo likviduotas, tačiau A. Kerenskis ir Laikinoji vyriausybė beveik nebekontroliavo šalies. Bolševikų populiarumas nuolatos augo.

Leninas ir bolševikų partijaPo Vasario revoliucijos galutinai išryškėjo skirtumai tarp bolševikų ir menševikų. Jei menševikai manė, jog Rusijoje dar ne laikas kurti socializmą, bolševikai, priešingai, teigė, jog reikia nedelsiant įvykdyti proletariato revoliuciją. Prasidėjus revoliuciniams įvykiams bolševikų lyderis Vladimiras Leninas buvo emigracijoje, kur slapstėsi nuo caro vyriausybės persekiojimo. 1917 m. balandžio mėn. Leninas iš Šveicarijos atvyko į Rusiją. Šioje kelionėje jam padėjo Vokietija, kuri buvo suinteresuota, kad vidaus politinė padėtis Rusijoje būtų destabilizuota. Atvykęs iš Suomijos į Petrogradą, Leninas paskelbė Balandžio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius. Šitoje programoje - tezėse Leninas nurodė, kad darbininkų ir kareivių taryboms nieko nelaukiant reikia perimti valdžią į savo rankas. Valstiečiai turi sukilti prieš savo ponus, konfiskuoti jų turtą ir pasidalyti žemes, o darbininkai - sudaryti fabrikų valdymo komitetus. Karas, kadangi jis yra grobikiškas ir imperialistinis, turi būti paverstas pilietiniu karu, t.y. visi iš darbininkų ir valstiečių kilę kareiviai privalo sukilti prieš aristokratiją bei buržua. Tokiu būdu, kaip teigė Leninas, bus sukurtos prielaidos, socialistinei revoliucijai, kurios metu darbininkai perims valdžią.

Paraginti Lenino, bolševikai pradėjo aktyvią tokių tikslų propagavimo kampaniją. Bolševikų šūkiai tampa labai populiarūs, nes žmonėms atrodė, kad jie išspręs daugelį Rusijos problemų. Valstiečiai, gavę žemės, patys ją dirbs ir naudosis uždirbtais vaisiais, darbininkai vadovaus fabrikams ir gamykloms, teisingai galės padalyti gautą pelną. Darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos bus tiesioginiai valdymo organai, todėl neliks biurokratų, bus panaikinta policija.

Išaugus bolševikų autoritetui, jau 1917 m. liepos mėn. Petrograde jie mėgino Vladimiras Leninas

įvykdyti ginkluotą sukilimą. Tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios kariuomenės dalys jį numalšino, Leninas buvo priverstas slapstytis, o vėliau bėgti į Suomiją. Levas Trockis ir Levas Kamenevas, kiti bolševikų vadai buvo pasodinti į kalėjimą.

Spalio perversmas1917 m. rudenį surengus naujus rinkimus į Petrogrado, Maskvos ir kitų miestų tarybas, beveik visur daugumą juose gavo bolševikai ir tapo svarbiausia politine jėga. Jų populiarumui išaugus, A. Kerenskis buvo priverstas paleisti iš kalėjimo daugelį bolševikų vadų.Pabėgęs į Suomiją, Leninas bolševikų pergalę tarybose įvertino kaip galimybę įsitvirtinti valdžioje. Partijos centro komitetui jis nusiuntė laišką, kuriame išdėstė, kaip reikia rengtis sukilimui. Spalio 23 d. paslapčia jis vėl sugrįžo į Petrogradą ir pavedė L. Trockiui rengti perversmą. L. Trockis buvo talentingas organizatorius ir politikas. Jis pasiūlė, kad perversmui oficialiai vadovautų ne bolševikų partija, nes tam galėjo būti nepritarta, bet Petrogrado taryba. Neslėpdami savo planų nuversti teisėtą valdžią, bolševikai provokavo Laikinąją vyriausybę. Kai A. Kerenskis, norėdamas likviduoti sąmokslą, vėl įsakė suimti Leniną, kitus bolševikų vadus bei įvesti į Pet-rogradą ištikimus vyriausybei karinius dalinius, L. Trockis paragino Petrogrado tarybą paskelbti, jog reikia gintis nuo kontrrevoliucinio puolimo. A. Kerenskis buvo apkaltintas socialistinių idealų išdavimu. Naktį iš lapkričio 6 d. į 7 d. bolševikų vadovaujami Petrogrado tarybos ginkluoti būriai bei suagituoti dėl neva gresiančio kontrrevoliucinio perversmo kariniai daliniai, užėmė svarbiausius Petrogrado objektus, apsupo ir užėmė Žiemos rūmus, kur posėdžiavo Laikinoji vyriausybė. Ryte visas miestas buvo bolševikų rankose. Tą pačią dieną prasidėjo visos Rusijos tarybų suvažiavimas. Menševikai ir eserai, protestuodami prieš perversmą, išėjo iš suvažiavimo, bet dauguma delegatų pritarė ir išrinko bolševikų vyriausybę - Liaudies komisarų tarybą, kuriai vadovavo Leninas. Šioje vyriausybėje L. Trockis užėmė užsienio reikalų komisaro pareigas. Sudarius šią vyriausybę, Leninui pasiūlius buvo paskelbti dekretai dėl valdžios perėmimo į tarybų rankas, taikos sudarymo ir žemės suteikimo valstiečiams.

A. Kerenskis, pabėgęs iš Petrogrado, nesėkmingai bandė likviduoti bolševikų maištą. Iš Petrogrado pasiųsti bolševikų daliniai po keletą dienų trukusių mūšių užėmė Maskvą, vėliau kitus didesnius Rusijos miestus. 1917 m. lapkričio mėn. įvyko rinkimai į visos Rusijos konstitucinį susirinkimą, kuris turėjo parengti naują šalies konstituciją. Bolševikai per rinkimus iškovojo tik 25% balsų, todėl jau pirmą dieną šis susirinkimas buvo išvaikytas. Leninas ir jo vadovaujama partija įsitvirtino valdžioje.

Klausimai ir užduotys

1. Kodėl karo pradžioje Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais?2. Kaip nesėkmės fronte atsiliepė Rusijos vidaus gyvenimui?3. Kodėl 1917 m. vasario mėn. Rusijoje kilo revoliucija?4. Kam atiteko šalies valdžia po Vasario revoliucijos?5. Kodėl Laikinoji vyriausybė nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje?6. Kokios priežastys lėmė bolševikų įtakos augimą šalyje?7. Kaip bolševikams pavyko paimti valdžią Rusijoje?

42. Lietuvių pastangos atkurti Lietuvos valstybę

Lietuvių veikla Rusijoje, Europoje ir AmerikojeSvarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžio tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulinio karo metais iškilęs klausimas: su Rusija ar su Vokietija susieti savo likimą, tapo vienu svarbiausiu lietuvių inteligentijos diskusijų objektu.

Valstiečių kilmės lietuvių veikėjai nebuvo linkę atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jie siekė, kad Lietuvos valstybė būtų atkurta lietuvių gyvenamose žemėse, nepamirštant įtraukti ir nutautėjančių rytinių pakraščių, atkreipiant dėmesį ir į Mažąją Lietuvą. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudariusią sąjungą su Lenkija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Lietuvą ėmė pretenduoti ir trečia (be Rusijos ir Lenkijos) valstybė - Vokietija. Tačiau karui užtrukus ir silpstant Vokietijos galiai, paaiškėjo, kad Lietuvos ji nebeišlaikys.

Pasitraukę į Rusijos gilumą, Lietuvos gyventojai telkėsi didžiausiuose miestuose. Rūpintis pabėgėliais caro vyriausybė pavedė Lietuvių draugijai, kuri buvo įkurta Vilniuje, 1914 m. pab. Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje pradėjo kelti nepriklausomybės klausimą. Jau pačioje karo pradžioje jie viešai pareiškė, kad lietuvių tautos troškimas yra sujungti Mažąją Lietuvą su Lietuva, esančia caro valdžioje, ir išreikalauti jai plačią politinę bei kultūrinę autonomiją. Tuos pat siekius caro vyriausybei įteiktoje deklaracijoje (1914 m. rugpjūčio mėn.) tuomet paskelbė ir Vilniaus lietuvių atstovai.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė sąlygos legaliai pabėgė lių politinei veiklai. Tų pačių metų kovo mėn. Petrograde buvo sudaryta Lietuvių tautos taryba, kurią sudarė įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą Petrograde (1917 m. gegužės 27 d.). Didesnioji seimo dauguma pasisakė už nepriklausomos Lietuvos kūrimą, likusieji pasiūlė siekti autonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo, nepriėmęs nutarimo.

Nepriklausomybės siekiančiai lietuvių inteligentijai ypač svarbi buvo užsienio lietuvių parama. Švedijoje gyvenantys lietuviai 1915 m. ir 1917 m. surengė lietuvių konferencijas. Jų dalyviai pareiškė ryžtą atkurti Lietuvos valstybę. Dar vienoje konferencijoje 1916 m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuo tos Lietuvos atstovais paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. Amerikos prezidentas Vudro Vilsonas net paskyrė specialią dieną rinkliavai. Komiteto nariai iš popiežiaus Benedikto XV išsirūpino tokią pat dieną rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

Vilniaus konferencijaDar 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Lenkijos valstybė yra atstatoma iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji įkurta lenkų taryba tuoj pat pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba įjos dalį. 1917 m., laimėjus Vasario revoliucijai Rusijoje, lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas aktyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Paneigdami lenkų argumentus ir klaidingus tvirtinimus, Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Lietuvių politiniai veikėjai Vokietijos vyriausybei iškėlė savo sąlygas. Svarbiausias lietuvių reikalavimas buvo sušaukti lietuvių konferenciją.

Vokietijos vyriausybei leidus, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vyko Vilniaus konferencija. Daugiau kaip du šimtai lietuvių atstovų nuo visų luomų, politinių srovių ir partijų susirinko svarstyti Lietuvos politinės ateities klausimo. Atstovai daugiausia ginčijosi dėl to, kaip siekti politinio Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės, kuria kaimynine valstybe remtis. Visi kalbėjusieji nepritarė artimiems Lietuvos santykiams su Lenkija. Dalį delegatų veikė Rusijos Vasario revoliucija ir jos paskelbti demokratiniai lozungai. O Vokietijos okupacinė politika gąsdino daugelį lietuvių inteligentų. Tačiau didelio pasirinkimo

nebuvo. Vasarą lietuvių inteligentija tikėjosi daugiau laimėti iš vokiečių. Tikėta ir nepalankia vokiečiams karo baigtimi. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą, demokratiniais principais tvarkomą Lietuvos valstybę, turinčią etnografines sienas. Vilniuje sušauktas Steigiamasis seimas konferencijos nutarimu turėjo priimti valstybės konstituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms buvo numatytos kultūrinės teisės. Konferencija sutiko pareikšti: jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę ir Taikos konferencijoje

parems jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo plėtotei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nustatytinus santykius.

Konferencijos delegatai išsirinko Vykdomąjį organą - Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų. Ji turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona.Lietuvos Tarybos veiklaVokiečiai ne tik nemanė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės, bet net vengė žodžių "nepriklausomybė" ar "Lietuvos valstybė". Okupacinė valdžia Lietuvos Tarybą norėjo laikyti klusniu patariamuoju vokiečių valdžios organu. Lietuvos Taryba siekė padidinti savo įgaliojimus. 1917 m. rudenį jai pavyko susisiekti su lietuvių tautos dalies, pasitraukusios į Rusiją ir gyvenančios Vakarų valstybėse, atstovais ir gauti jų palaikymą.

Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimas. Tam susidarė ir naujos palankios sąlygos. 1917 m. spalio pab. Rusijoje, kai į valdžią atėjo bolševikai, kilo suirutė. Ji nebegalėjo kariauti su Vokietija ir pradėjo taikos derybas. Jose Vokietijai rūpėjo okupuo tų kraštų likimas ir ji siekė pasirašyti dokumentą, kuris nusakytų Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykius. Taip Vokietija būtų išlaikiusi Lietuvą savo valdžioje.

1917 m. gruodžio lld. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė, pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe. Davus tokį pažadą Vokietijai, kilo lietuvių visuomenės nepasitenkinimas.

Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, o apie nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Lietuvos Taryba pasijuto apvilta ir savo santykius su kitomis valstybėmis nutarė nustatyti būsimajame Steigiamajame

Lietuvos valstybės Taryba. Iš kairės sėdi: Jonas Vileišis,Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis,

Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Šaulys,

SteponasKairys, Jonas Smilgevičius; stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas

Malinauskas,Vladas Mironas, Mykolas

Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis,

Petras Klimas,Aleksandras Stulginskis,

Jokūbas Šernas,Pranas Dovydaitis

seime. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje. Keturi Tarybos nariai -socialdemokratai S. Kairys, M. Biržiška ir demokratai J. Vileišis, S. Narutavičius ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Sausio pab. Lietuvos Taryboje išryškėjo dvi srovės. Vieni reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybę be jokių ryšių su Vokietija, kiti norėjo palaikyti su vokiečiais gerus santykius ir ragino laukti palankių aplinkybių ir okupantų nuolaidų. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, subrendo sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba paskelbtų Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimas

Lietuvos Taryba ieškojo būdų susigrąžinti iš Tarybos pasitraukusius atstovus, kad Nepriklausomybę paskelbtų visa Lietuvos Taryba. Pasitraukę iš Tarybos nariai, prieš skelbiant Nepriklausomybės Aktą, pareikalavo perrinkti Tarybos pir-mininką A. Smetoną, kaip pataikavusį vokiečiams ir praradusį Tarybos pasitikėjimą. A. Smetona pats sutiko, kad skelbiant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą Tarybai pirmininkautų tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius.

1918 m. vasario 16 d. visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dabar Pilies g. 26) ir pasirašė naują nutarimą - Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jame buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma ir "demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos

valstybė su sostine Vilniuje". Valstybės santykius su kitomis valstybėmis nu-statysiantis demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Nepriklausomybės Aktas išreiškė visų lietuvių tautos partijų ir srovių sutarimą dėl svarbiausio dalyko - kurti ir gyventi nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvos valstybėje, laisvoje nuo bet kokių išankstinių įsipareigojimų kitoms valstybėms.

Politinė situacija ir jos kitimas po Nepriklausomybės paskelbimoVokiečių valdžia neleido skelbti Nepriklausomybės akto. Ji pareiškė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija atsisako pripažinti Lietuvos valstybę pagal vasario 16-osios aktą ir reikalavo grįžti prie 1917 m. gruodžio lld. deklaracijos.

Kovo mėn. 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija Berlyne Vokietijos kancleriui pateikė tokį Nepriklausomybės paskelbimo aktą, koks jis buvo paskelbtas vasario 16d. Tačiau buvo pažymėta, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svarstomi gruodžio 11 d. akto pagrindais. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II tą pačią dieną pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą.Lietuvos valstybės Nepriklausomybės pripažinimas nepakeitė okupacinio režimo. Vidaus padėtis dar labiau pablogėjo. Vokietija puoselėjo planus Lietu va sujungti su Prūsija ar Saksonija. 1918 m. liepos pr. Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba. Vokiečiai nesutiko jos pripažinti ir darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu. Norėdama išgelbėti Lietuvos valstybę, Taryba nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtenbergo valstybėle, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą būti būsimosios Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Urachą Lietuvos karaliumi. Dalis Tarybos narių karaliaus išrinkimą pripažino neteisėtu ir pasitraukė iš Tarybos. Vokiečių vyriausybė nenorėjo pripažinti Uracho, nes tikėjosi Lietuvą sujungti su Prūsiją.

Pirmosios Lietuvos vyriausybės sudarymas ir veiklaKeturis mėnesius Lietuvos Valstybės Taryba kovojo su vokiečių okupacine valdžia dėl savarankiškos vyriausybės sudarymo. Tik tada, kai Vokietijos pralaimėjimas pasidarė akivaizdus, Vokietijos kancleris spalio 5 d. pranešė, kad Vokietija yra pasirengusi perduoti Lietuvos valdymą lietuviams, kai tik Lietuvos vyriausybė bus pajėgi perimti valdžią.

1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris priėmė Lietuvos Valstybės Tarybos delegaciją, kuriai pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietuviams spręsti dėl santykių su kitomis valstybėmis. Kitą dieną Lietuvos laikinosios atstovybės patalpose buvo apsvarstyta Lietuvos ministro pirmininko kandidatūra. Juo numatyta skirti Augustiną Voldemarą. Lietuvos Valstybės Taryba panaikino savo ankstesnįjį nutarimą kviesti Urachą užimti Lietuvos sosto. 1918 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė A. Voldemarui sudaryti Lietuvos vyriausybę. Ministrų kabinetas siekė išlaikyti tvarką valstybėje ir apsaugoti jos sienas. Buvo numatyta susitvarkyti valstybės viduje, suorganizuoti valstybės valdymą, teismą, švietimą. Tuo metu dar nebuvo nustatytos valstybės sienos, būsimą Lietuvos valstybės teritoriją valdė okupacinė vokiečių valdžia. Vyriausybė pradėjo kurti ministerijas, kitas valdžios įstaigas, kreipėsi į krašto gyventojus, ragindama organizuoti vietos valdžios organus. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo burti savo kariuomenę valstybės sienoms ginti. Valstybės atkūrimas ir lietuviškos valdžios sudarymas kėlė gyventojų pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltį.

Jonas Basanavičius (1851-1927)

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos valstybės Nepriklausomybės deklaracija

Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota Lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo vokiečių valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrunkant sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžiną, tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais.

Ivinskis Z. Lietuvos padėtis 1917 metais ir Vasario 16d. akto genezė. Židinys, 1938, nr. 5-6, p. 633-634.

Klausimai ir užduotys

1. Kodėl 1917 m. susidarė palankios tarptautinės aplinkybės siekti Lietuvos valstybingumo ?2. Kokiomis sąlygomis Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. kovo 23d.?3. Kodėl Lietuvos Taryba kvietėsi Viurtenbergo kunigaikštį Urachą būti Lietuvos karaliumi?4. Kokie buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės uždaviniai?

43. Nuo Bresto taikos iki Kompjeno paliaubų

JAV prezidento V. Vilsono taikos programaPrasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, JAV vyriausybė ne kartą mėgino tarpininkauti ir paskatinti kariaujančias puses sudaryti taiką. 1916 m. gruodžio mėn. JAV prezidentas kreipėsi į kariaujančias ir neutralias valstybes apsvarstyti galimas taikos sąlygas. Vokietija atsiliepė į šį kvietimą, tačiau vėliau pradėjo po -vandeninių laivų karą.

1918 m. sausio 8 d. JAV prezidentas V. Vilsonas Kongresui svarstyti pristatė naują taikos planą. Jį sudarė 14 punktų.

Antantės šalys pritarė V. Vilsono taikos programai. Vokietija, priešingai, delsė ir pareiškė sutinkanti su planu tik po nesėkmingo 1918 m. puolimo. Tačiau po karo sudarant taiką, buvo įgyvendinti tik keli taikos programos punktai. Buvo atkurta Lenkijos nepriklausomybė, pritarta išsivadavusių Habsburgų imperijos tautų nepriklausomybei ir įkurta Tautų Sąjunga. Už šį taikos planą 1920 m. V. Vilsonui buvo suteikta Nobelio taikos premija.

Bresto taika1917 m. pab., po bolševikinio perversmo Rusijoje, Vokietija su Rusija stengėsi sudaryti separatinę taikos sutartį. Jau 1917 m. lapkričio 22 d. tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos buvo pasirašyta paliaubų sutartis, o gruodžio mėn. Brest-Litovske prasidėjo taikos derybos. Jose Vokietija pareikalavo, kad Rusija atsisakytų Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijų. Nesutikdamas su tokiomis sąlygomis, Rusijos delegacijos vadovas L. Trockis 1918 m. sausio 28 d. nutraukė derybas. Tada vokiečiai bei jų sąjungininkai atnaujino puolimą ir užėmė nemažai naujų teritorijų. Bolševikai buvo priversti priimti vokiečių taikos sąlygas..1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske buvo pasirašyta Vokietijos ir bolševikinės Rusijos sutartis. Rusija turėjo pripažinti Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę, atsisakyti pretenzijų į Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos teri torijas. Armėnijos teritorija atiteko Turkijai.

Taip bolševikinė Rusija neteko 1,2 mln. km2 teritorijos, kurioje gyveno 60 mln. žmonių. Ypač skaudus Rusijai buvo Ukrainos praradimas, nes ji aprūpindavo Rusiją grūdais ir akmens anglimi.

Vokietijos karinis ir ekonominis išsekimasSudariusi Bresto taiką su Rusija, Vokietija kaupė paskutiniąsias jėgas sumušti prancūzų ir anglų kariuomenes, joms į pagalbą atskubėjo didesnės amerikiečių pajėgos. Vokietija pasisavino visus naujai užgrobtų Baltijos, Ukrainos kraštų išteklius, gyventojus apdėjo nepakeliamomis duoklėmis. Patrankoms ir sviediniams gaminti buvo sulydomi net bažnyčių varpai ir žalvariniai stogai. Rytų fronte kariavusios divizijos buvo permestos į Vakarus.

1918 m. kovo 21 d., po kelių valandų patrankų šaudymo į anglų ir prancūzų pozicijas, Vokietija, siekdama priversti sąjungininkus pasiduoti, pradėjo naują puolimą. Iš pradžių vokiečių puolimas 80 km ruože buvo sėkmingas, sąjungininkai traukėsi. Tačiau po keliasdešimties nužygiuotų kilometrų, puolimas buvo nutrauktas. Vokiečių kariuomenei trūko kareivių, nebuvo arklių, kurie galėtų traukti patrankas. Nebuvo galima pakeisti fronte besikaunančių kareivių, nes trūko rezervų, stigo maisto, amunicijos. 1918 m. liepos mėn. sąjungininkų kariuomenė, panaudodama tankus, aviaciją, perėjo į kontrpuolimą ir nustūmė vokiečius atgal. Anglus ir prancūzus labai parėmė JAV kariuomenė, kurios karių skaičius 1918 m. Prancūzijos fronte buvo per 800 tūkst. Šios jungtinės pajėgos pradėjo triuškinti vokiečių kariuomenę.

Kompjeno paliaubosPrancūzams, anglams ir amerikiečiams perėjus į kontrpuolimą, vokiečių kariuomenė 1918 m. rudenį ėmė trauktis. Rugsėjo 29 d. vokiečių kariuomenės vadas P. Hindenburgas pripažino, kad Vokietija karą pralaimėjo ir kreipėsi į Vyriausybę, kad pradėtų su sąjungininkais derėtis dėl paliaubų. Vokiečių delegacijai derybose vadovavo Centro partijos lyderis Matijas Ercbergeris, o sąjungininkų maršalas Ferdinandas Fošas. Baimindamasis, kad vokiečiai, pasinaudoję atokvėpiu, gali atnaujinti puolimą maršalas Fošas atsisakė derėtis

ir lapkričio 8 d. vokiečiams įteikė ultimatyvias sąlygas. Buvo reikalaujama tuoj pat išvesti vokiečių kariuomenę iš užimtų teritorijų, visų pirma iš Elzaso bei Lotaringijos. Dešiniajame Reino krante pareikalauta sukurti demilitarizuotą saugumo zoną. Sąjungininkai taip pat pareikalavo, kad vokiečiai jiems atiduotų visus povandeninius laivus, didžiąją dalį jūrų laivyno, transporto ir karo priemonių. Brest-Litovsko taika paskelbta

negaliojančia.Vokiečių delegacijai neliko nieko kito kaip priimti

iškeltas sąlygas, nes prasidėjus revoliucijai, priešintis ir kariauti Vokietija nebegalėjo. 1918 m. lapkričio lld. maršalo F. Fošo vagone-salone, Kompjeno miške, paliaubos buvo pasirašytos. Jau prieš tai paliaubas buvo pasirašę Vokietijos sąjungininkai: Austrija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija.

Revoliucija VokietijojeNepasisekus pasiekti pergalės Vakarų fronte, ir Vokietijoje,

ir Austrijoj e-Vengrijoje prasidėjo bruzdėjimai. Habsburgų monarchijos tautos reikalavo nepriklausomybės. Matydamos, kad imperija gali sugriūti, 1918 m. spalio mėn. imperatorius Karlas I paskelbė deklaraciją, kuria suteikė plačias autonomines teises Austrijos tautoms. Tačiau buvo per vėlu. 1918 m. spalio 28 d. Prahoje buvo paskelbta Čekoslovakijos Respublikos Nepriklausomybės deklaracija. Nuo Austrijos atsiskyrė Vengrija, lapkričio l d. paskelbusi savo nepriklausomybę. Austrijai nieko kito neliko, kaip lapkričio 3 d. pasirašyti paliaubas su Antantės šalimis ir pripažinti imperijos žlugimą. Lapkričio 12 d. buvo paskelbta apie Austrijos Respublikos sukūrimą ir monarchijos nuvertimą.

Panašūs įvykiai klostėsi Vokietijoje. 1918 m. spalio pab. vokiečių karinio jūrų laivyno vadovybė kariniams laivams įsakė plaukti į atvirą jūrą ir atakuoti anglų laivus. Šiam įsakymui pasipriešino jūreiviai, laivuose kilo maištai. Greitai jie persimetė ir į sausumos kariuomenės dalinius. Sukilę kareiviai, jūreiviai ir darbininkai 1918 m. lapkričio 3 d. užėmė Kylio miestą. Tokie pat sukilimai apėmė ir kitus miestus. Lapkričio 7 d. sukilėlių rankose atsidūrė Miunchenas, o Bavarija buvo paskelbta respublika. Lapkričio 9 d. prasidėjo masinės de-monstracijos Vokietijos imperijos sostinėje Berlyne. Vilhelmas II buvo priverstas atsisakyti sosto ir emigruoti iš šalies. Šalį pradėjo valdyti revoliucijai vadovavusios Socialdemokratų partijos lyderis Frydrichas Ebertas.

JAV prezidento Vudro Vilsono 1918 m. sausio 8 d. JAV Kongrese paskelbta Taikos programa

1. Atsisakyti slaptosios diplomatijos. Tarptautiniai susitarimai ir sutartys turi būti visiems žinomi.2. Laisvai leidžiama plaukioti jūromis ir vandenynais.3. Sumažinti muitinių barjerus.4. Mažinti ginklavimąsi.5. Teisingai išspręsti kolonijų problemas.6. Rusija: išvedus užsienio kariuomenę, rusų tauta pati laisvai apsispręs.7. Visiškai atkurti Belgijos nepriklausomybę.8. Elzasą-Lotaringiją reikia sugrąžinti Prancūzijai.9. Italijos sienas nustatyti nacionaliniu principu.10. Austrijos-Vengrijos tautoms suteikti autonomiją.11. Išspręsti Balkanų problemas: Rumunija, Serbija ir Juodkalnija turi būti nepriklausomos.12. Osmanų imperijoje turkų ir neturkų gyvenamos sritys turi gauti nepriklausomybę.13. Lenkija sudarys nepriklausomą, lenkiškai kalbančius gyventojus jungiančią valstybę.14. Sukurti Tautų Sąjungą.

Vokietijos kapituliacija

(Iš paliaubų sutarties, sudarytos Kompjeno miške, 1818 m. lapkričio 18 d.)1 str. Per 6 valandas po paliaubų pasirašymo nutraukti karo veiksmus sausumoje ir ore.2 str. Nedelsiant atitraukti kariuomenę iš užimtų šalių: Belgijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, taip pat Elzaso ir Lotaringijos, - kad tai būtų įvykdyta per 15 dienų <...>.1 str. Vokiečių armija turi atiduoti šį karinį turtą: 5 tūkst. patrankų, 25 tūkst. kulkosvaidžių, 3 tūkst. minosvaidžių ir 1 700 aeroplanų bei visus naktinio bombardavimo aeroplanus.2 str. Vokiečių armija turi evakuoti vietoves kairiajame Reino krante. Vietoves kairiajame Reino krante valdys vietiniai valdžios organai, bet juos kontroliuos sąjungininkų ir Jungtinių Valstijų okupacinė kariuomenė <...>.7 str. Draudžiama gadinti susisiekimo bei ryšių priemones ir vandens kelius. Perleisti sąjungininkams 5 tūkst. garvežių, 150 tūkst. vagonų ir 5 tūkst. sunkvežimių <...>. 12 str. <...> Visa Vokietijos kariuomenė, kuri dabar yra teritorijose, iki karo priklausiusiose Rusijai, taip pat turi grįžti į Vokietijos teritoriją, <...> kai tik sąjungininkai, atsižvelgę į šių teritorijų vidaus padėtį, pripažins, kad tam atėjo laikas <...>.22str. Atiduoti sąjungininkams ir Jungtinėms Valstijoms visus turimus povandeninius laivus (įtraukiant povandeninius kreiserius ir minų

Šalis Žuvę Sužeisti Patekę į nelaisvę

Vokietija 1,8 4,2 0,6 Prancūzija 1,4 3,0 0,4 Anglija 0,9 2,1 0,2 Italija 0,5 0,9 0,5 Austrija-Vengrija 1,2 3,6 2,2 Rusija 1,7 5,0 2,5 Turkija 0,3 0,4 JAV 0,1 0,2

transporterius su ginkluote ir įrenginiais uostuose, kuriuos yra nurodę sąjungininkai ir Jungtinės Valstijos <...>.23str. Antvandeniai Vokietijos karo laivai <...> bus tučtuojau nuginkluoti, paskui internuoti.

44. Karo padariniai ir Versalio taika

Paryžiaus taikos konferencijaParyžiaus taikos konferencija prasidėjo 1919 m. sausio 18 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos rūmuose. Konferencijoje dalyvavo 70 atstovų iš šalių nugalėtojų. Derybose pirmininkavo Prancūzijos minist ras pirmininkas Žoržas Klemanso. Po Vienos kongreso tai buvo didžiausia taikos konferencija Europoje. Praėjus šimtui metų, palyginus su Vienos kongresu, konferencijoje išryškėjo visiškai nauja jėgų pusiausvyra Europoje.

Paryžiaus taikos konferencijoje iš penkių didžiųjų valstybių, dominavusių Vienos kongrese, būsimus taikos klausimus sprendė tik dvi šalys - Anglija ir Prancūzija. Vokietija ir Austrija, kaip nugalėtos valstybės, negalėjo dalyvauti taikos derybose, kaip ir Rusija dėl įvykusio bolševikų perversmo bei ideologinių sumetimų.

Taikos konferencijoje dalyvavo naujos Europos šalys, kurių prieš šimtą metų vykusio Vienos kongreso metu dar nebuvo.Tai - Italija, Belgija, Graikija, atkūrusi nepriklausomybę Lenkija, nauja susi kūrusi Vidurio Europos valstybė Čekoslovakija. Konferencijoje turėjo būti parengtos taikos sąlygos Europoje, bet šiuos klausimus sprendė ne vien Europos valstybės. Labai svarbų vaidmenį Paryžiuje vaidino Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių prezidento Vudro Vilsono 14 punktų programa buvo pagrindas būsimai sutarčiai. Be Amerikos, viena pagrindinių šalių, lėmusių taikos sąlygas, buvo Japonija. Iš užjūrio valstybių konferencijoje dalyvavo Didžio -sios Britanijos dominijos.

Nugalėtoji Vokietija bei buvusios jos sąjungininkės - Austrija, Bulgarija, Turkija Taikos konferencijoje negalėjo dalyvauti. Jų atstovai buvo pakviesti tik pasirašyti nugalėtojų parengtų taikos sutarčių.

Pirmojo pasaulinio karo metu kariaujančios šalys ruošė būsimus taikos planus, tačiau konkretus sprendimas dėl visuotinės taikos nebuvo parengtas. Todėl Paryžiuje prasidėjusi konferencija užtruko keletą mėnesių, kol buvo parengtos taikos sąlygos.

Visus reikšmingiausius klausimus Paryžiaus Taikos konferencijoje sprendė "keturių taryba" - Anglija, Prancūzija, JAV ir Italija.

Versalio taikos sąlygosDaugiausia ginčų ir nesutarimų Paryžiaus taikos konferencijoje kilo dėl taikos sąlygų Vokietijai ir jos sąjungininkėms. Pagaliau jas parengus, nugalėtų šalių atstovai buvo pakviesti į Paryžių pasirašyti sutarčių. Kadangi jos su skirtingomis šalimis buvo pasirašytos įvairiuose Paryžiaus priemiesčiuose, tai ir jų pavadinimai kilo nuo tų priemiesčių vardų.

Taikos sutartis su Vokietija buvo pasirašyta Versalio rūmuose, todėl ji vadinama Versalio taikos sutartimi. Sąlygos buvo labai griežtos: Vokietija neteko visų savo kolonijų, karinių jūrų ir dalies prekybinio laivyno. Versalio taika skelbė, kad Vokietija turėjo būti demilitarizuota. Tai reiškė, jog jai buvo uždrausta turėti reguliarią kariuomenę, reikėjo sunaikinti karinę pramonę, ginkluotę perduoti šalims nugalėtojoms. Visos karinės tvirtovės palei Reino upę turėjo būti sugriautos. Vokietija galėjo turėti tik 100 tūkst. kareivių apsaugoti sienas ir palaikyti vidaus tvarką.

Vokietija prarado ne tik kolonijas, bet ir daugiau kaip 70 tūkst. km2 teritorijos. Prancūzijai ji turėjo atiduoti Elzasą ir Lotaringiją, prisijungtą 1870-1871 karo metais. Saro sritis ir kairysis Reino krantas 15 metų buvo perleistas valdyti Tautų Sąjungai. Dalis buvusių vokiškų žemių buvo atiduotos Belgijai ir Danijai. Rytuose Vokietija neteko buvusios Vakarų Prūsijos, prijungtos prie Lenkijos, su centru - Poznanės miestu. Lenkijai atiteko ir dalis Silezijos. Gdansko uostas buvo paskelbtas laisvu miestu, esančiu Tautų Sąjungos žinioje. Nuo Vo-kietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas.

Paryžiaus taikos sutartyje buvo skelbiama, kad Vokietija ir jos sąjungininkės yra atsakingos už karo sukėlimą Europoje, o tuo pačiu už visus padarytus materialinius nuostolius. Taigi Vokietija juos turėjo atlyginti. Pareikalautos iš Vokietijos reparacijos buvo labai didelės, ir ją išmokėti sutriuškinta šalis negalėjo. Vokietija privalėjo atiduoti dalį savo prekybinio ir žvejybinio laivyno, siųsti sąjungininkams geležį, akmens anglį, atiduoti daugybę garvežių, automobilių, išmontuoti gamyklas ir jų mašinas perduoti nugalėtojoms. Sudaryta speciali ko-misija turėjo parengti išsamų piniginių reparacijų planą. Jis buvo paruoštas tik po dvejų metų ir paskelbtas 1920 m. Jame buvo numatyta, kad Vokietija per 42 metus turi išmokėti dar 32 mlrd. dolerių. Vokietijos ekonomika buvo nepajėgi vykdyti tokių sąlygų. Tokie reikalavimai buvo palanki dirva kilti nepasitenkinimui tarp vokiečių ir skatino atsirevanšuoti, tuo vėliau pasinaudojo Hitleris.

Sužinojusi apie tokias žeminančias ir sunkias taikos sąlygas 1919 m. gegužės mėn. Vokietijos vyriausybė jas atmetė. Tik po to, kai sąjungininkai ultimatyviai pareikalavo pasirašyti taikos sutartį ir pagrasino į

Vokietijos teritoriją įvesti kariuomenę, 1919 m. birželio 28 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje, ten, kur 1871

m. buvo karūnuotas imperatorius Vilhelmas I, Vokietijos vyriausybė pasirašė taikos sutartį.

Taikos sutarčių pasirašymas su Austrija, Vengrija, Turkija ir Bulgarija1919 m. rugsėjo 10d. Paryžiaus priemiestyje Šen Žermene pasirašyta sutartimi Austrijos respublika bei Vengrija buvo pripažintos Austrijos-Vengrijos imperijos įpėdinėmis. Taip jos buvo įvertintos kaip nugalėtos šalys, atsakingos už karo padarinius. Visų pirma Austrijai buvo uždrausta prisijungti prie Vokietijos, o tai padaryti jau buvo nusprendęs Austrijos parlamentas. Austrija turėjo pripažinti Čekoslovakijos, Lenkijos bei pietų slavų valstybių - Serbijos, Kroatijos ir Slovėnijos, 1929 m. susivienijusių į Jugoslavijos karalystę, nepriklausomybę.

1920 m. birželio 4 d. Trianono sutartimi Vengrija taip pat buvo pavadinta karo sukėlėja. Ji, kaip Austrija ir Vokietija, turėjo išmokėti sąjungininkams reparacijas, perduoti dalį karinės ginkluotės bei sumažinti kariuomenę iki 35 tūkst. kareivių. Vengrija neteko Slovakijos ir Karpatų Ukrainos, kurios buvo prijungtos prie Čekoslovakijos. Buvusios Vengrijos karalystės dalys - Kroatija ir Slovėnija įėjo į Jugoslavijos sudėtį. Bukovina ir Transilvanija atiteko Rumunijai.

1919 m. lapkričio 27 d. buvo pasirašyta Neji taikos sutartis su Bulgarija. Šiai buvusiai Vokietijos sąjungininkei buvo pritaikytos kiek švelnesnės sąlygos. Bulgarija turėjo atsisakyti kai kurių teritorijų. Dalis Makedonijos buvo prijungta prie Serbijos, Trakijos pakrantės prie Egėjo jūros atiteko Graikijai. Tačiau Bulgarijai dar buvo paliktas siauras priėjimas prie Egėjo jūros. Bulgarija taip pat turėjo išmokėti reparacijas, o jos kariuomenė buvo sumažinta iki 20 tūkst. kareivių.

Su Turkija taikos sutartis buvo pasirašyta 1920 m. rugpjūčio 10d. Paryžiaus Sevro priemiestyje. Turkija neteko Egėjo jūros salų ir rytinės Trakijos, kurios atiteko Graikijai. Sirija buvo atskirta nuo Turkijos ir tapo Prancūzijos mandatine, t.y. valdoma, teritorija. Irakas, Palestina tapo mandatinėmis Anglijos teritorijomis. Kipro sala ir Egiptas taip pat atiteko Anglijai. Juodosios jūros sąsiauriai buvo internacionalizuoti, jais galėjo praplaukti visų šalių laivai. Nuo Turkijos atsiskyrė dalis Armėnijos. Dodekaneso ir Rodeso salos atiteko Italijai. Kurdams turėjo būti suteikta autonomija, bet šia galimybe kurdų gentys nepasinaudojo. Be reparacijų, Turkijos kariuomenė buvo sumažinta iki 50 tūkst. kareivių.

Naujų valstybių Rytų Europoje susikūrimasPirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kilus revoliucijoms, subyrėjo trys didžiosios Rytų Europos tautas valdžiusios imperijos: Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos. Išsivadavusios tautos sukūrė naujas valstybes arba atkūrė turėtą nepriklausomybę.

Taip iš Rusijos imperijos išsivadavo Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija. Nepavyko paskelbtą nepriklausomybę įtvirtinti Baltarusijai, Ukrainai, Gruzijai, Azerbaidžanui bei Armėnijai. 1920-1922 m. jos vėl buvo prijungtos prie bolševikinės Rusijos.

1918 m. pab. buvo paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Atkūrusi nepriklausomybę Lenkija vėl suvienijo savo žemes, kurias po XVIII a. pab. padalijimų buvo pasidalijusios Rusija, Prūsija ir Austrija. Netekusios milžiniškų teritorijų, paskelbtos respublikomis, naują gyvenimą pradėjo Vengrija ir Austrija.

Dėl tradicijų stokos, ekonominių ir politinių sunkumų Rytų Europos šalims sunkiai sekėsi kurti demokratinę santvarką. Siekiant užgniaužti komunistinį judėjimą, įveikti kitas politines bei ūkio problemas, vis labiau stiprėjo autoritarizmas. Jau po kelerių metų beveik visose Rytų ir Pietų Europos šalyse, išskyrus Čekoslovakiją, įsitvirtino nedemokratiniai, autoritariniai režimai.

Karo pasekmėsNeįmanoma suskaičiuoti, kokių milžiniškų materialinių nuostolių Europa patyrė per Pirmąjį pasaulinį karą. Frontuose žuvo beveik 8 mln. kareivių, o dar 18 mln. buvo sužeisti, visam gyvenimui liko invalidais. Nuo ligų ir bado mirė šimtai tūkstančių žmonių.

Karo išvargintos šalys norėjo kuo greičiau likviduoti sunkumus, atkurti nuniokotą ūkį. Todėl Vokietijai ir jos buvusioms sąjungininkėms buvo sudarytos tokios sunkios taikos sąlygos, uždėtos milžiniškos reparacijos. Pralaimėjusios valstybės negalėjo pakelti tokios reparacijų naštos, neįstengė greičiau atkurti ekonomikos. Visas Europos šalis po karo ištiko ūkio stagnacija, buvo nemažai bedarbių.

Per karą valstybės visas pastangas buvo sukoncentravusios frontui, kariuomenių aprūpinimui. Vyriausybės buvo perėmusios daugelį tų funkcijų, kurias anksčiau tvarkė patys piliečiai. Pasibaigus karui, žmonės buvo įpratę, kad už juos viską padarytų valstybė, jie nenorėjo rodyti iniciatyvos bei siekė, kad valstybė ir toliau reguliuotų daugelį sričių.

Pirmasis pasaulinis karas visuomenėje paliko ir ryškių psichologinių problemų. Sugrįžę iš frontų kariai, ketverius metus išbuvę apkasuose, nesuprato nekariavusių žmonių. Buvę kariai manė, kad jie kovėsi už būsimą

geresnį pasaulį. Tačiau pasirodė, kad geresnė ateitis nebuvo sukurta, o civiliai žmonės karą smerkė. Taip atsirado vadinamoji "prarastųjų kartą", t.y. žmonės, nusivylę gyvenimo realybe. Jie ėmė idealizuoti karą, paprastą kareivį, besikaunantį už šviesią ateitį, bet išduotą karininkų ir politikų. Buvo pasėtas nepasitikėjimas demokratija, atsirado palankios sąlygos fašizmui bei nacionalsocializmui plisti.

Sudarytos taikos sutartys ne tik neišsprendė problemų tarp Europos valstybių, bet, priešingai, jas paaštrino. Pasaulio politikoje vis labiau ir labiau įsigalėjo dvi valstybės - JAV ir SSRS.

Klausimai ir užduotys

1. Kokia nauja jėgų pusiausvyra įsitvirtino po Pirmojo pasaulinio karo?2. Kodėl Paryžiaus taikos konferencijoje nesutapo Anglijos, Prancūzijos ir JAV

interesai?3. Kokios buvo Versalio taikos sąlygos Vokietijai?4. Kaip po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos ir

Turkijos teritorijos?5. Kokios nepriklausomos valstybės susikūrė Europoje po Pirmoj o pasaulinio karo?

Su kokiomis problemomis susidūrė naujai susikūrusios valstybės?6. Kokios buvo Pirmojo pasaulinio karo pasekmės?

45. Mokslo ir technikos pažanga

Pasiekimai biologijoje ir medicinojeSparti kapitalizmo raida skatino gamtos mokslų plėtotę. Pagrindiniu XIX a. biologijos uždaviniu tapo gyvų organizmų sandaros bendrumo nustatymas. 1839 m. vokiečių zoologas Teodoras Švanas sukūrė vieną svarbiausių biologijos teorijų- įrodė, kad visi gyvi organizmai sudaryti iš ląstelių. 1859 m. pasirodė svarbiausias Č. Darvino veikalas "Rūšių atsiradimas", kuriame autorius pagrindė evoliucijos teoriją. Mokslininkas paneigė pažiūras apie gamtos nekintamumą ir įrodė, kad organizmų rūšys kinta. Č. Darvinas teigė, kad kovodami dėl būvio išlieka tie organizmai, kurie geriausiai prisitaiko prie aplinkos.

Č. Darvino teorijų plėtrai buvo svarbūs čekų augustinų vienuolio Gregoro Mendelio darbai. Jis, sukryžminęs 22 veislių žirnius, įrodė paveldimumo esmę. Mokslininkas aiškino, kad kryžminamų individų savybės nesusilieja ir neišnyksta, bet atskirais genais yra perduodamos palikuonims. 1866 m. G. Mendelis paskelbė paveldimumo teoriją, tačiau to meto visuomenė šia teorija nesusidomėjo. Tik XX a. pr. kitiems mokslininkams patvirtinus G. Mendelio išvadas, buvo įsitikinta, kad jo dėsniai apie paveldimumą davė pradžią genetikos mokslui.

Daugelis mokslininkų padarė svarbių medicinos atradimų. XVII a. Antonijo Levenhukas per mikroskopą pamatė smulkiuosius organizmus - mikrobus, o XIX a. buvo žengtas dar vienas didelis žingsnis medicinos srityje: prancūzų chemikas ir mikrobiologas Luji Pasteras pagrindė medicininę mikrobiologiją. Jis galutinai įrodė, kad daugelį užkrečiamų ligų sukelia bakterijos, esančios ore. L. Pasteras atrado skiepus nuo juodligės, pasiutligės, taip pat pasterizavimą (kaitindamas pieną ir alų pastebėjo, jog taip sunaikinami žalingi mikrobai).

Medicininės mikrobiologijos srityje daug nusipelnė ir vokiečių gydytojas R. Kochas. Jis atrado tuberkuliozę sukeliančią bakteriją, kuri buvo pavadinta Kocho lazdele. R. Kocho pastangomis buvo atrastas choleros sukėlėjas. Anglų chirurgas Džozefas Listeris, remdamasis Pastero ir Kocho darbais, suprato, kad žaizdų pūliavimą ir kraujo užkrėtimą sukelia gyvi mikroorganizmai. Jis pirmasis medicinos praktikoje, norėdamas išvengti infek-cijos, pradėjo kaitinti chirurginius instrumentus, patalpas dezinfekuoti karbolio rūgštimi. Po šių atradimų sumažėjo žmonių mirtingumas, pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė.Chemijos ir fizikos raidaChemijos ir fizikos tyrinėjimai padėjo pagrindus svarbiems praktinės reikšmės atradimams. Žymių chemikų pastangomis buvo atrasta ir ištirta dauguma cheminių elementų. Prancūzų chemikas Antuanas Lavuazjė paneigė klaidingą flogistono teoriją. (XVII-XVIII a. buvo manoma, kad kūnai dega dėl juose esančios ypatingos medžiagos flogistono.) Jis įrodė, kad su degančiais kūnais jungiasi deguonis. A. Lavuazjė kartu su P. Laplasu pirmą kartą susintetino vandenį - sujungė deguonį su vandeniliu.

1803 m. anglų chemikas ir fizikas Džonas Daltonas suformulavo ir pagrindė atominę medžiagos sandaros teoriją. Jis įrodė, kad kiekvieno cheminio elemento atomai yra vienodi, tačiau vieni nuo kitų skiriasi mase. Daugelis chemikų bandė susisteminti visus cheminius elementus, tačiau tai pavyko padaryti rusų mokslininkui Dmitrijui Mendelejevui. 1869 m. D. Mendelejevas atrado periodinį cheminių elementų dėsnį ir sudarė periodinę elementų sistemą. Cheminiai elementai buvo suklasifikuoti pagal jų atomines mases, nustatytas elementų tarpusavio ryšys ir numatytas dar neatrastų elementų buvimas bei jų savybės.

XIX a. reikšmingi atradimai buvo padaryti fizikos moksle. Sustiprėjo fizikos ir technikos tarpusavio sąveika. Anglų fizikas Maiklis Faradėjus atrado elektromagnetinės indukcijos dėsnį. Tai padėjo sukurti elektros generatorius (elektromagnetinė indukcija naudojama elektros srovei gauti mašinų generatoriuose) ir tapo tolesnio elektrotechnikos plėtojimo pagrindu. Kitas anglų mokslininkas Džeimsas Maksvelis 1864 m. sukūrė elektromagnetinio lauko teoriją ir įrodė, kad šviesa - elektromagnetinės bangos, sklindančios baigtiniu greičiu. Po D. Maksvelio eksperimentų optika ir elektromagnetizmas tapo viena visuma. 1895 m. vokiečių mokslininkas Vilhelmas Rentgenas atrado spindulius, kurie galėjo prasiskverbti per įvairias medžiagas, ir pavadino juos X spinduliais. Dar tais pačiais metais Rentgeno spinduliai buvo pritaikyti medicinoje. 1896 m. prancūzų mokslininkas Anri Bekerelis atrado urano radioaktyvųjį spinduliavimą, kurį Marija Sklodovska-Kiuri pavadino radioaktyvumu. Anglų fizikas Džozefas Tomsonas 1897 m. atrado elektroną, o jo tėvynainis Ernestas Rezerfordas bandymais įrodė, kad atomas yra sudarytas iš branduolio ir elektronų. Mažųjų dalelių ir jų savybių atradimai padėjo pagrindus šiuolaikinei fizikai. Tikrą perversmą fizikos moksle sukėlė Alberto Einšteino 1905

Vilhelmo Rentgeno karikatūra.Vbkiečių fiziko atrasti X

spinduliai stebino amžininkus

m. paskelbta specialioji reliatyvumo teorija, kuri pakeitė nusistovėjusį požiūrį į laiką ir erdvę, aprašė kūnų judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiui. Reliatyvumo teorija turėjo milžinišką įtaką ne tik fizikai, bet ir filosofijai, kultūrai.]

Technikos raidaXIX a. mokslas ir technika jungėsi į vieningą sistemą. Taip atsirado naujas reiškinys - nuolatinis mokslo ir technikos ryšys. Didelę reikšmę tolimesniam gamybos tobulinimui turėjo Dž. Vato išrastas universalus garo variklis, galėjęs sukti visų tipų darbo mašinas. Dėl plataus garo mašinų taikymo gamyboje amžininkai XIX a. pavadino "garo ir geležies amžiumi".

XIX a. antroje pusėje prasidėjo technikos perversmas metalurgijoje. Plečiantis gamybai, geležinkelių tiesimui, garvežių ir laivų gamybai, tiltų ir namų statybai reikėjo kokybiško plieno, kuris būtų tvirtesnis, lankstesnis, lengviau apdorojamas ir, lyginant su geležimi, atsparesnis korozijai. Tačiau plieno gamyba buvo 5-6 kartus brangesnė negu geležies. XIX a. buvo išrasti pigesni plieno lydimo būdai. 1864 m. prancūzas Pjeras Martenas kartu su tėvu išrado ir užpatentavo plieno lydimą liepsninėje krosnyje, kuri buvo pavadinta išradėjo vardu. XIX a. pab. prasidėjo plieno gamyba pramoniniu būdu.

XIX a. antroje pusėje prasidėjo sparti chemijos pramonės raida. Dar amžiaus pradžioje buvo išrastas kaučiuko perdirbimo į gumą procesas (vulkanizacija). Daug naujovių buvo pritaikyta tekstilės pramonėje, ypač svarbus buvo paprastesnis ir pigesnis sodos gamybos būdo išradimas. Soda buvo naudojama gaminant stiklą, muilą, dažus. Popieriaus gamyboje medieną pakeitė celiuliozė. Kietoms uolienoms sprogdinti, gruntiniam vandeniui išgauti pradėtas naudoti A. Nobelio išrastas dinamitas. XIX a. pab. aliuminiui išgauti iš boksitų pritai-komas elektrolitinis gamybos būdas. Aliuminis dėl savo lengvumo, lankstumo ir atsparumo korozijai pradėtas plačiai naudoti mašinų gamyboje. Chemijos pramonės raida sudarė palankias sąlygas gaminti pigesnius ir kokybiškesnius stiklo, gumos, dažų gaminius. XX a. pr. pramoniniu būdu buvo gaminamas dirbtinis šilkas, celofanas, dirbtinės trąšos, įvairūs medikamentai.

XIX a. pradėtos taikyti ir naujos energijos rūšys. Pagrindiniu energijos šaltiniu buvo akmens anglis, tačiau amžiaus pabaigoje, pradėjus naudoti elektrą, įsitikinta, kad elektros energija daug kartų pranašesnė už energiją, gaunamą iš anglies. Ją buvo galima perduoti dideliais atstumais, o gamyklų nereikėjo statyti prie anglies telkinių. T. Edisonui vadovaujant, 1882 m. Niujorke buvo pastatyta pirmoji šiluminė elektrinė. Pradžioje elektros energija buvo naudojama pramonės įmonėse ir apšviesti didelių miestų gatves. XIX a. pab. vienu iš energijos šaltinių tapo nafta. Iš jos buvo pagaminama du kartus daugiau energijos negu iš tokio paties anglies kiekio. Ypatingai naftos poreikis išaugo išradus vidaus degimo variklį.

Susisiekimo ir ryšių priemonių raidaPramonės perversmo metu išaugo geležinkelių reikšmė. Jais buvo galima pigiau, greičiau važiuoti, didesniais kiekiais gabenti krovinius ir keleivius. Greitai pramoninėse valstybėse išsiplėtojo tankus geležinkelių tinklas. 1869 m. JAV buvo nutiestas pirmasis transkontinentinis geležinkelis, sujungęs Atlanto ir Ramiojo vandenyno pakrantes. Rusijoje 1904 m. buvo baigtas tiesti 7 tūkst. km

ilgio Sibiro geležinkelis, nusidriekęs iki Ramiojo vandenyno. Amžiaus pabaigoje pasirodė pirmosios elektrifikuotos geležinkelio linijos.

Pirmuosius garlaivius, tinkamus praktiniam naudojimui, XIX a. pr. sukonstravo R. Fultonas. Iki XIX a. pab. su garlaiviais dar sėkmingai konkuravo greitieji burlaiviai - kliperiai. Tačiau 1869 m. atidarius Sueco kanalą, tapo aiš-ku, kad garlaiviai pranašesni už burlaivius, mat pastaruosius Sueco kanalu tekdavo tempti vilkikais. Vystantis pramonei imta statyti plieninius garlaivius, kurie buvo penktadaliu lengvesni už geležinius. XIX a. pab., patobulinus garo mašinas ir pradėjus naudoti sraigtą vietoj rato, garlaiviai įsiviešpatavo jūrose ir vandenynuose. XX a. pr. pradėti statyti pirmieji milžiniški keleiviniai turbinlaiviai. 1912 m. balandžio 12 d. į pirmąją kelionę per At-lantą išplaukė "Titanikas" anot jo inžinieriaus, didžiausias, greičiausias ir patikimiausias pasaulyje laivas. Pirmoji ir vienintelė šio laivo kelionė baigėsi tragiškai: susidūręs su ledkalniu "Titanikas" nuskendo.

1885 m. vokiečių inžinieriai Karlas Bencas ir Gotlybas Daimleris sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su

vidaus degimo varikliais: K. Bencas - triratį, G. Daimleris - dviratį. Abu šie vokiečiai yra laikomi automobilio išradėjais, o automobilio tėvyne - Vokietija. Pirmieji K. Benco ir G. Daimlerio pagaminti automobiliai stebino žmones, ir niekas jų nemanė pirkti. Nors Vokietijos valdžia automobilių greitį ribojo iki 10 km/h, o benziną vairuotojai turėjo pirkti vaistinėse, automobilių populiarumas vis tiek greitai augo. H. Fordas gamino pigius automobilius, kuriuos galėjo nusipirkti daugelis gyventojų. Automobilių gamyboje H. Fordas pirmasis pritaikė konvejerį, įvesdamas darbo pasidalijimą. Gamybos procesas buvo suskirstytas į nesudėtingas vieno darbininko atliekamas operacijas.

XVIII a. pab. prasidėjo oreivystės istorija. Broliai Ž. ir E. Mongolfjė 1783 m. Versalyje išbandė aerostatą. Pirmuoju oro balionu į padangę pakilo avinas, gaidys ir antis. Tais pačiais metais pradėjo skraidyti ir žmonės. 1852 m. buvo sukonstruotas pirmasis valdomas aerostatas su garo varikliu, pavadintas dirižabliu. 1900 m. Ferdinandas fon Cepelinas sukonstravo metalinį dirižablį. XIX a. antroje pusėje buvo pradėti konstruoti ir pirmieji sklandytuvai. Vokiečių inžinierius ir aviacijos pradininkas Otas Lylientalis sukonstravo sklandytuvą, valdomą sklandytojo kūno. Tačiau tik XX a. pr. pasirodė pirmieji lėktuvai.

Sistemingi elektros tyrimai prasidėjo XVIII a. pab. Tačiau praktinis elektros panaudojimas siejamas su telegrafo išradimu. Amerikietis Samjuelis Morzė išrado elektromagnetinį rašantįjį telegrafo aparatą ir sukūrė telegrafo kodą (Morzės abėcėlę). 1843 m. tarp Vašingtono ir Baltimorės buvo nutiesta pirmoji telelegrafo linija.

1903 m. broliai V. ir O. Raitai sklandytuve, pagamintame iš medžio ir drobės, įrengė vidaus degimo stūmoklinį variklį. Šiuo sklandytuvu, kuris ore išsilaikė vos 59 sekundes, Raitai nuskriejo 260 metrų. Nuotraukoje užfiksuotas pirmasis skrydis

. Atsiradus telegrafui buvo galima daug greičiau perduoti informaciją. 1851 m. Londone įkuriama pirmoji tarptautinė "Roiterio" telegrafų agentūra. Telegrafų linijos pradėtos tiesti dideliais atstumais, o netrukus po sunkių bandymų buvo nutiesta pirmoji telegrafo linija Atlanto vandenyno dugnu. JAV išradėjui Aleksandrui Belui, 1876 m. išradus telefoną, pavyksta užmegzti pirmąjį telefono ryšį. Žymus italų radiotechnikas Guljelmas Markonis 1895 m. bevieliu telegrafu perdavė radijo signalus ir užpatentavo bevielį radijo ryšį. A. Markonis ir rusų elektrotechnikas Aleksandras Popovas sukonstravo ir pirmuosius radijo imtuvus, bet jie plačiau paplito tik po Antrojo pasaulinio karo. T. Edisono elektros lemputės su angliniu siūleliu atradimas sukėlė perversmą energijos gamyboje.

Dvivietis Karlo Benco automobilis

1892 m. A. Belas demonstruoja savo išrastą telefoną

Klausimai ir užduotys

1. Kokią reikšmę biologijos mokslo raidai turėjo Č. Darvino knyga "Rūšiųatsiradimas "?

2. Kokie XIX a. svarbūs žmonijai atradimai buvo padaryti medicinos srityje?3. Kurie fizikos mokslo atradimai buvo greitai pritaikyti praktikoje?4. Kodėl XIX a. vid. pramonėje ir gamyboje išaugo plieno reikšmė?5. Kas naujo pasirodė rinkoje, sparčiai vystantis pramonei?6. Kodėl, tobulėjant susisiekimo ir ryšių priemonėms, XIX a. pab. žmonėms pasaulis

tapo "mažesnis"?

46. Meno raida

DailėXIX a. pr. dailėje įsivyravo klasicizmo stilius, jam būdinga laikytis antikos meno principų, siekti tobulumo bei absoliutaus grožio. Įžymiausias šio stiliaus atstovas Prancūzijoje buvo Žakas Luji Davidas. Jis aktyviai dalyvavo Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje, buvo revoliucinio konvento narys, vėliau jo sekretorius ir netgi pirmininkas. Jakobinų diktatūros metu bičiuliavosi su jakobinų lyderiu M. Robespjeru. Atėjus į valdžią Napoleonui, tapo jo rūmų dailininku. Jo paveiksluose atsispindėjo politinės to meto Prancūzijos aktualijos. Po Marato nužudymo konvento užsakymu jis nutapė vieną žymiausių savo paveikslų "Ma- rato mirtis". Šiame paveiksle Davidas tiksliai atkūrė tragišką Marato mirtį, kai Šarlota Korde, įteikusi laišką, mirtinai jį sužeidė. Imperijos lai-kotarpiu jis tapė paveikslus, kuriuose šlovino Napoleoną: nutapė Napoleono karūnaciją, Napoleoną San Bernaro perėjoje. Grįžus į valdžią Burbonams, Davidas emigravo į Belgiją.Kitas žymus dailininkas, kuris savo paveiksluose pavaizdavo istorines aktualijas, buvo ispanas Fransiskas Goja. Tapytojas ir grafikas F. Goja, tapęs Ispanijos karaliaus rūmų dailininku, gyveno ir kūrė Madride. Nutapė daug realistinių karališkosios šeimos portretų. Gojos paveiksluose atsispindėjo ispanų patriotizmas Napoleono okupacijos metais. Paveiksluose "Gegužės 2-ios sukilimas" ir "Sukilėlių sušaudymas 1808 m. naktį iš gegužės 2 į 3 dieną" įamžinta didvyriška ispanų kova su okupantais. F. Goja prancūzų okupacijos metais da-lyvavo ginant savo gimtąjį Saragosos miestą. Norėdamas pavaizduoti karo nežmoniškumą sukūrė 85 grafikos darbus, pavadinęs juos "Karo baisumai". Viename iš grafikos lakštų "Kokia drąsa!" vaizduojama jauna mergaitė, stojusi į mūšį vietoje nukautų karių. Ispanijoje restauravus monarchiją, F. Goja pateko į karaliaus nemalonę ir persikėlė į Prancūziją.

XIX a. pr. greta klasicizmo dailėje atsirandaa romantizmas. Vienas žymiausių šio stiliaus atstovų buvo prancūzų dailininkas Eženas Delakrua. Dailininko paveiksluose, nutapytuose istorine tematika, atsispindėjo kovos už laisvę idealai. Paveiksle "Skerdynės Chiose" pavaizdavo didvyrišką graikų kovą su turkais už nepriklausomybę. Audringus 1830 m. revoliucijos įvykius E. Delakrua pavaizdavo paveiksle "Laisvė, vedanti liaudį į barikadas". Jame pavaizduota moteris su trispalve rankose simbolizavo laisvę. Atsisukusi į sukilėlius, ji šaukia juos eiti paskui save. Sukilėlių entuziazmas atskleidžiamas Paryžiaus berniuko su

"Napoleonas Bonapartas San Bernaro perėjoje ". Dailininkas A. Krikštopaitis (pagal Ž. L. Davidą)

dviem pistoletais paveikslu.

XIX a. vid. mene atsirado dar viena srovė -- realizmas. Ryškiausi šios krypties atstovai buvo prancūzai Giustavas Kurbė ir Honorė Domjė. G. Kurbė savo paveiksluose pavaizdavo paprastų žmonių gyvenimą, jų buitį, kasdienius vargus. Dailininkas aktyviai dalyvavo politiniuose to meto įvykiuose. G. Kurbė pritarė 1848 m. revo liucijai, o 1871 m. tapo Paryžiaus komunos tarybos nariu. Paryžiaus komunai pralaimėjus, buvo persekiojamas, todėl emigravo į Šveicariją. Garsiausi G. Kurbė paveikslai yra "Laidotuvės Ornane", "Akmenskaldžiai". Visus istorinius įvykius, kurie vyko Prancūzijoje nuo 1830 m. revoliucijos iki Paryžiaus komunos, savo kūryboje įamžino O. Domjė. Dailininko kūryboje vyrauja paprasti siužetai, kasdieniški miesto gyvenimo vaizdai, politinio gyvenimo realijos. Šlovę dailininkui atnešė litografija "Gargantiua", kurioje buvo kritiškai pavaizduotas Luji Pilypas. Už šią karikatūrą O. Domjė buvo nubaustas šešis mėnesius kalėti. Kitose karikatūrose, kaip "Nu leiskite uždangą, komedija baigta!", "Šalin rankas nuo spaudos!", "Šį galima išleisti į laisvę", O. Domjė satyriškai šaipėsi iš valdžios vykdomos politikos. Antroje gyvenimo pusėje O. Domjė kūrė buitinio siužeto paveikslus, kuriuose perteikė vargingų miestiečių gyvenimą. Mirė dailininkas skurde, visiškai apakęs ir visų užmirštas.

1874 m. įvykusioje dailės parodoje savo paveikslus eksponavo Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Edgaras Dega, Kamilis Pisaro ir kt. Meno kritikas, norėdamas pajuokti spalvingą K. Monė paveikslą "Įspūdis. Saulės patekėjimas", dailininką pavadino impresionistu. Vėliau šis terminas prigijo visiems dailininkams, kurie savo kūryboje stengėsi perteikti aplinkos įspūdį (pranc. "impression"). Dailininkai savo paveiksluose siekė perteikti betarpišką įspūdį, kurį sukeldavo jiems matyti daiktai ir reiškiniai. Jie tapė saulės šviesą, blyksinčią ant vandens, ant medžių lapų, žmonių figūrų. K. Monė, norėdamas perteikti natūralų gamtos grožį, paveikslus tapė gamtoje. Impresionistams didelę įtaką padarė fotografijos atsiradimas ir spalvoti japonų medžio raižiniai. Prie im-presionistų prisijungė ir Eduaras Manė, kuris šokiravo to meto visuomenę tokiais savo paveikslais, kaip "Pusry-čiai ant žolės" ir "Olimpija". Šiuose paveiksluose E. Manė išdrįso pavaizduoti nuogas paryžietes. Daugumai vi-suomenės toks vaizdavimo būdas buvo labai neįprastas.XIX a. pab. naujai impresionistų tradicijas pratęsė nauja dailininkų karta, kuri vadinama postimpresionistais. Ryškiausi šios meno krypties atstovai yra Polis Sezanas, Vinsentas van Gogas, Polis Gogenas ir Anri de Tulūzas-Lotrekas. Šie dailininkai skverbėsi į vidinius žmogaus išgyvenimus, stengėsi glaustai ir aiškiai iuos perteikti. Visu keturių dailininkų gyvenimo ir kūrybos kelias yra be galo savitas. Būda mi gyvi nesusilaukė pripažinimo, gyveno skurdžiai ir visuomenės nesuprasti. V. van Gogui per visą gyvenimą pavyko parduoti tik vieną savo paveikslą. P. Gogenas paskutines savo gyvenimo dienas praleido visų užmirštas Taičio, o vėliau Markizų salose. Polio Sezano paveikslų niekas nepirko. Vieni meno vertintojai apie P. Sezano paveikslus sakė, kad "tai šlykštynių muziejus", kiti - kad tai "ateities menas". A. de Tulūzas-Lotrekas tapė kavinių šokėjas, barų lankytojus, žymių žmonių portretus. Šiandien be šių dailininkų kūrybos neįsivaizduojama dailės istorija.

MuzikaŽymiausias XIX a. pr. kompozitorius buvo Liudvikas van Bethovenas. Visus stulbino L. van Bethoveno, pianisto, talentas, tačiau silpstant klausai, jis darėsi vis didesnis atsiskyrėlis. Sulaukęs penkiasdešimties metų, L. van Bethovenas visiškai apkurto. Todėl viešai jis nebekoncertavo ir dar labiau atsiribojo nuo visuomenės. Tačiau nežiūrint negalios L. van Bethovenas kūrė taip pat gausiai kaip ir anksčiau. Paskutiniųjų jo gyvenimo metų kūriniai laikomi didžiausiais šedevrais. Ypač garsios yra penktoji ir devintoji simfonijos. Pastarosios paskutiniąją dalį užbaigia chorinė muzika, sukurta pagal F. Šilerio "Odės džiaugsmui" žodžius. "Visi žmonės bus broliai" - tokia pagrindinė šio kūrinio mintis.

XIX a. pirmoje pusėje muzikoje išryškėjo romantizmo kryptis. Muzikinio gyvenimo centras iš Vienos persikėlė į Paryžių. Prancūzų romantinės muzikos atstovas Hektoras Berliozas sukūrė garsias simfonijas pagal Dž. Bairono poemas "Manfredą" ir "Čaild Haroldą". Vengrų atlikėjas ir kompozitorius Ferencas Listas, kaip ir daugelis romantikų, savo kūrinius taip pat kūrė pagal žymių rašytojų veikalus. F. Listas buvo vienas iš Budapešto muzikos akademijos steigėjų bei pirmasis jos prezidentas. Paryžiuje gyveno ir dirbo lenkų kompozitorius ir pianistas Friderikas Šopenas. Dauguma jo kūrinių sukurta fortepijonui, juose jaučiamas tėvynės ilgesys.

"Laisvė, vedanti liaudį į barikadas ", 1831 m. Dailininkas Eženas Delakrua

Liudvikas van Bethovenas(1770-1827)

XIX a. antroje pusėje Džiuzepės Verdžio dėka vėl suklestėjo italų opera. Dalis kompozitoriaus operų buvo susiję su politiniais ir istoriniais to meto įvykiais. 1869 m. buvo baigta kasti Sueco kanalą, jo atidarymo proga Dž. Verdžiui buvo užsakyta parašyti operą. Kurdamas "Aidos" operą apie senovės Egiptą Dž. Verdis kon-sultavosi su žymiausiu Prancūzų egiptologu. Tačiau iki kanalo atidarymo operos Dž. Verdis nespėjo pabaigti. Premjera buvo numatyta 1870 m., Kairo operos teatro atidarymo proga, tačiau laiku įvykti negalėjo dėl Prancūzijos ir Prūsijos karo, nes operos dekoracijos liko vokiečių armijos apsuptame Paryžiuje. Italijos patriotų, kovojusių dėl savo krašto suvienijimo ir nepriklausomybės, mėgstamiausia daina buvo iš Dž. Verdžio operos "Nabukas". Maištinga operos daina "Skrisk, svajone, sparnuotoji mano" italų buvo dainuojama kaip protestas prieš kitataučių valdymą.

Populiariausia visų laikų opera galima laikyti prancūzų kompozitoriaus Žoržo Bize "Karmen". Nors Ž. Bize sukūrė ir daugiau operų, tačiau labiausiai jį išgarsino "Karmen".

Kitas žymus XIX a. kompozitorius buvo Richardas Vagneris, pasaulinėje scenoje įtvirtinęs vokiečių operą. Jis sukūrė garsųjį keturių operų ciklą "Nibelungo žiedas", kurio siužeto pagrindą sudarė senovės vokiečių epas.R. Vagnerio kūrybą rėmė Bavarijos karalius Liudvikas II. Jis taip pat skyrė pinigų, kad Bairoito mieste būtų pasta -tytas operos teatras R. Vagnerio operoms atlikti. Ir šiandien yra rengiami garsūs R. Vagnerio operų festivaliai.

XIX a. pab. romantizmą muzikoje keitė kitos meno srovės. Viena iš ryškesnių meno srovių, atsiradusi dailėje, o vėliau ir muzikoje, buvo impresionizmas. Žymiausias impresionistinės muzikos kūrėjas yra Klodas Debiusi. Jo muzikoje, kaip impresionistų dailininkų drobėse, buvo siekiama perteikti įspūdį, nuo taiką. Impresionistams buvo svetimas romantizmo tragizmas, heroizmas, jausmingumas. Jų kūrybos temos: nuotaikos akimirka, gamtos vaizdas, paros laikas, buities detalės.

LiteratūraXIX a. pr. literatūroje, kaip ir visame mene, įsigalėjo romantizmas. Šio judėjimo atstovai kūryboje ypač daug dėmesio skyrė emocijoms, intuicijai, fantazijai. Nepatenkinti esama realybe romantikai savo žvilgsnį kreipė į praeitį. Jie aukštino individą, laisvą nuo sustabarėjusių visuomenės normų. Romantikų herojai vieniši, linkę aukotis, aplinkinių nesuprasti. Daugelio romantikų kūryboje atsispindėjo tautų išsivadavimo iš priespaudos idėjos. Ypač tai ryšku anglų poeto sero Džordžo Gordono Bairono kūryboje. Aktyvi Bairono visuomeninė pozicija išryškėjo jo kalbose parlamente, kai jis buvo prieš mirties bausmės įvedimą mašinų laužytojams - luditams. Gyvendamas Italijoje, Baironas pinigais ir ginklais rėmė slaptas draugijas, kovojusias dėl šalies suvienijimo ir nepriklausomybės.

XIX a. pr. graikams pradėjus kovą prieš turkus dėl nepriklausomybės, Baironas išvyko į Graikiją kovoti su turkais. Ten poetas susirgo ir mirė.

Vokietijoje XVIII a. pab.-XIX a. pr. kūrė Johanas Volfgangas Gėtė. Rašytojas priklausė "Audros ir veržimosi" sąjūdžiui, kurio nariai atmetė klasicistines kūrybos taisykles ir pasisakė už nevaržomos asmenybės kūrybos laisvę. Sąjūdžio atstovai idealizavo ryšį su gamta, daug dėmesio skyrė tautosakai. Gėtė, gyvendamas Veimare, užėmė aukštus valstybinius postus. 1792-1793 m. dalyvavo vokiečių kunigaikščių koalicijos karo žygyje prieš Prancūziją. Pasaulinę šlovę J. V. Gėtei atnešė romanas "Jaunojo Verterio kančios". Svarbiausias J. Gėtės kūrinys - eiliuota tragedija "Faustas", kurią su pertrūkiais rašė 60 metų.

Žymiausias prancūzų romantizmo atstovas buvo Viktoras Hugo. Jis aktyviai dalyvavo politiniame Prancūzijos gyvenime. Už kritinį veikalą prieš Napoleoną III buvo ištremtas iš Prancūzijos. Vėliau buvo išrinktas Nacionalinio susirinkimo deputatu. Daugelyje V. Hugo romanų atsispindėjo istoriniai įvykiai. Romane "Devyniasdešimt tretieji" rašytojas pavaizdavo Prancūziją revoliucijos metais. Rašytoją ypač išgarsino tokie romanai, kaip "Paryžiaus katedra", "Vargdieniai", "Žmogus, kuris juokiasi".

Romantizmo kryptį XIX a. vid. pakeitė realizmas. Tikras savo epochos metraštininkas buvo prancūzų realistinio romano autorius Honorė de Balzakas. Jis parašė 96 romanų seriją, pavadintą "Žmogiškoji komedija". Rašytojas buvo nepaprastai darbštus. Per parąjis dirbdavo po 14-16 valandų, daug kartų taisydamas jau parašytus kūrinius. Tačiau sunkus darbas anksti palaužė rašytojo sveikatą. Balzakas savo romanuose kritiškai pavaizdavo XIX a. pirmos pusės Prancūzijos visuomenę. Daugelyje rašytojo romanų aprašyta, kokias pasekmes žmogaus gyvenimui sukelia beatodairiškas turto ir garbės troškimas.XIX a. Rusijos rašytojas Levas Tolstojus savo žymiausiame romane "Karas ir taika" pavaizdavo 1812 m. didvyrišką rusų tautos pasipriešinimą prancūzams. Rašytojas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rašė publicistinius straipsnius, organizavo pagalbą badaujantiems valstiečiams. L. Tolstojus sukū re visuomenės pakeitimo programą, kurios svarbiausias principas buvo nesipriešinti blogiui smurtu. Kitas žymus to meto rusų rašytojas buvo Fiodoras Dostojevskis. Savo protėvius rašytojas kildino iš Lietuvos. Už aktyvią visuomeninę veiklą F. Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme, bet prieš egzekuciją mirties bausmė buvo pakeista katorga. Žymiausiuose savo romanuose "Nusikaltimas ir bausmė", "Broliai Karamazovai" rašytojas bandė pažvelgti į

Friderikas Šopenas (1810-1849)

tamsiausias žmogaus sielos gelmes.XIX a. JAV kūrė žymus novelistas ir poetas Edgaras Alanas Po. Rašytojas išgarsėjo savo detektyvinio turinio

novelėmis, kuriose paslapties atskleidimas buvo derinamas su išsamia aplinkos ir veikėjų psichologijos analize. Ypač vaizdžiai XIX a. gyvenimą JAV savo apsakymuose pavaizdavo O. Henris. Pagrindiniai trumpų apsakymų personažai yra fermeriai, kaubojai, klerkai, t.y. tie, kuriuos paprastai vadina "mažaisiais žmonėmis". JAV rašytojo Džeko Londono gyvenimas buvo toks pat permainingas, gausus nuotykių, kaip ir jo apsakymų ar romanų herojų. Dž. Londonas buvo jūreivis, aukso ieškotojas, bedarbis, žurnalistas. Jo kūrinių personažai drąsūs, nebijantys kovoti su atšiauria gamta, ištikimi draugystei. Dž. Londonas autobiografiniame romane "Martinas Idenas" atskleidė tragišką talentingo rašytojo likimą.

47. Buities ir tradicijų pokyčiai

Miestų augimas ir jų architektūraXIX a. antroje pusėje Europoje sparčiai augo miestų gyventojų skaičius. Šis augimas buvo susijęs su plieno ir anglies pramonės raida. Miestai tapo pramonės, finansų ir kultūros centrais. XIX a. pab. jie pastebimai ėmė keistis. 1850-1870 m. Paryžius buvo iš esmės perstatytas. Siauros, kreivos Paryžiaus gatve -lės pavirto tiesiomis, plačiomis gatvėmis. Miestų gatves buvo pradėta grįsti akmenimis, atsirado visuomeninis transportas. Ypač sparčiai augo Londonas, kuriame XX a. pr. gyveno 7 mln. žmonių. Nuo XIX a. vid. miestų architektūra neteko stilistinio vieningumo. Įsivyravo eklektika, kuriai būdingas laisvas įvairių stilių derinimas. Architektai savo kūryboje jungė gotikos, klasicizmo, baroko elementus. Ryškiausias tokio derinimo pavyzdys - Parlamento rūmai Londone. Plečiantis miestams buvo statoma daug visuomeninės paskirties pastatų: geležinkelio stotys, bankai, parduotuvės, viešbučiai, daugiaaukščiai gyvenamieji namai. XIX a. pab. statyboje pradėtas plačiai naudoti plienas ir gelžbetonio konstrukcijos. Šių medžiagų naudojimas statybose sudarė prielaidas pastatyti pirmuosius dangoraižius, kurie iškilo Čikagoje ir Niujorke. Pažymint šimtąsias Prancūzijos revoliucijos metines 1889 m. Paryžiuje buvo pastatytas Eifelio bokštas. 300 m. aukščio metalinės konstrukcijos statinį suprojektavo Giustavas Eifelis. Įdomu tai, kad iki Eifelio bokšto atsiradimo beveik penkis tūkstančius metų aukščiausias statinys žemėje buvo Cheopso piramidė.

Gyvenimo sąlygų pasikeitimas

Augant miestams ir tobulėjant technikai, keitėsi varguomenės buitis. XIX a. pr. darbininkai gyveno po 7-8 žmones viename kambaryje. Butuose trūko erdvės ir šviesos. Nebuvo sutvarkyta vandentiekio ir kanalizacijos sistema. Atliekos dažniausiai buvo metamos į artimiausią upę. Stigo švaraus geriamo vandens, todėl dažnai kildavo epidemijos. Tačiau XIX a. pab. gyvenimo sąlygos miestuose ėmė akivaizdžiai gerėti. Pradėta statyti erdvesnius namus, sutvarkytas vandens tiekimas. Darbininkai galėjo dažniau praustis ir skalbti. Tačiau vonia vis dar buvo prabangos dalykas. Anglijos ministro pirmininko rezidencijoje vonios kambarys buvo įrengtas tik 1914 m. Nuolatos gerėjo darbininkų mityba. Dauguma galėjo reguliariai pirkti mėsos ir kiaušinių. Išaugo cukraus, arbatos, kavos vartojimas. Pagerėjus darbininkų mitybai ir higienos sąlygoms, sumažėjo vaikų mirtingumas, ilgėjo vidutinė gyvenimo trukmė, miestuose nebekildavo epidemijų. Paskutinė choleros epidemija Paryžiuje kilo 1884 m. Augant darbo užmokesčiui, darbininkai ėmė pirkti daugiau plataus vartojimo prekių: drabužių, avalynės. Darbo diena sutrumpėjo iki 10 valandų, o šeštadieniais buvo įvesta sutrumpinta darbo diena. Gerėjo ir darbo sąlygos. Darbdaviai daugiau rūpinosi darbo saugumu, todėl dirbant sumažėjo nelaimingų atsitikimų. Pradėtos skirti pašalpos nelaimės, ligos atveju, mokamos senatvės pensijos. Miestuose atsirado visuomeninis transportas. XIX a. pab. miesto gatvėse arkliais vežamus tramvajus pakeitė elektriniai. Londone 1863 m. buvo nutiesta pirmoji metropoliteno linija. Gerėjant gyvenimo sąlygoms, atsirado daugiau laisvo laiko. Darbininkų gyvenimas tapo įdomesnis, įvairesnis. Laisvalaikį buvo galima skirti sportui, teatrui, kinui, koncertams, savišvietai. Miestuose duris atvėrė bibliotekos, muziejai, kino salės. Ypač žmonės mėgo cirką, kuris tuo metu išgyveno savo klestėjimo laikotarpį.

Švietimo raida ir spaudos plitimasXIX a. pab. daug dėmesio pradėta skirti švietimui. Pramonės įmonėms vis labiau reikėjo išsilavinusių darbininkų, kurie galėtų dirbti su nauja technika. Daugelyje Europos valstybių buvo įvestas pradinis mokymas. Sumažėjo žmonių neraštingumo lygis. XIX a. pab. žymiai padaugėjo žmonių, mokančių skaityti ir rašyti. Tačiau dauguma vaikų mokyklą lankė iki 11-12 metų. Su laukę tokio amžiaus, vaikai dažniausiai eidavo dirbti. Tik viduriniosios ir aukštesniosios visuomenės klasės tėvai galėdavo leisti vaikus tęsti mokslą vidurinėje mokykloje. Pavyzdžiui, Vokietijoje net 92% vaikų lankė pradinę mokyklą, tačiau tik 8% iš jų mokėsi vidurinėje. Suprantama, jog mokytis aukšto šiose mokyklose galėjo tik nedaugelis.

XIX a. pab. vis daugiau pradėta spausdinti knygų, žurnalų, laikraščių. Tai lėmė keletas priežasčių. 1884 m. išrasta nauja teksto eilučių rinkimo ir liejimo spaudai mašina - linotipas, atpigo popierius, išaugo raštingumo lygis. Verslininkams buvo reikalinga prekes reklamuoti laikraščiuose, kad jas galėtų greičiau ir

efektyviau parduoti vartotojams. Spausdinimas tapo svarbia pramonės šaka. Atsirado savaitraščiai ir dienraščiai. Leidėjai, norėdami padidinti laikraščių tiražus, stengėsi sudominti skaitytojus įvairiausiomis temomis. Laikraščiuose buvo spausdinamos kriminalinės kronikos, sporto naujienos, politinės apžvalgos, ekonomikos žinios. Pasirodė ir "geltonosios" spaudos (terminas kilo dėl geltono rašalo, kurį naudojo vienas Niujorko laikraštis) leidinių. Šiuose leidiniuose buvo publikuojamos sensacingos žinios, išgalvoti ir nepatikrinti faktai, dažnai kompromituojantys garsius žmones.

Kinas1895 m. gruodžio mėn. 28 d. Paryžiaus gyventojai rinkosi Kapucinų bulvaro kavinėje į pirmąjį kino seansą. Broliai Luji ir Ogiustas Liumjerai demonstravo kelių minučių trumpametražius kinofilmus "Darbininkų išėjimas iš Liumjero fabriko", "Kūdikio pusryčiai", "Aplietas laistytojas" ir kt. Didžiausią įspūdį padarė kinofilmas "Traukinio atvykimas į geležinkelio stotį", kuriame lokomotyvas rieda tiesiai link kameros, t. y. tiesiai į žiūrovus. Per pusę metų "gyvieji paveikslėliai" (taip pradžioje buvo vadinami kino filmai) pavergė visą pasaulį. Minios žmonių plūdo į pirmuosius kino seansus, nes bilieto kainos buvo prieinamos net labai neturtingiems žmonėms. Jau XX a. pr. Europoje ir Amerikoje imta statyti pirmuosius nedidelius kino teatrus. JAV kinoteatrai buvo vadinami nikelodeonais, nes bilietas kainavo tik penkis centus (vieną nikelį).

1897 m. Liumjerų kinematografas pasiekė ir Vilnių. Botanikos sodo koncertų salė per kinoseansus nuolatos buvo pilna. 1905 m. Vilniuje Didžiojoje gatvėje atsidarė pirmasis Lietuvoje kinoteatras "Iliuzija". Kinas tapo viduriniojo ir žemesniojo sluoksnio žmonių pigiu laisvalaikio praleidimo būdu, nes patekti į koncertų ir teatrų sales jiems buvo per brangu.

Sportas. Olimpinių žaidynių atgaivinimasDauguma pasaulyje paplitusių sporto šakų turinys, taisyklės susiformavo XIX a. antroje pusėje ir XX a. pr. Tuo metu įvairiose pasaulio šalyse buvo pradėta rengti sporto varžybas, buvo įkurtos nacionalinės ir tarptautinės sporto organizacijos. Anglijoje pradedamas žaisti futbolas, regbis, badmintonas, lauko tenisas. JAV sukuriamos beisbolo, krepšinio, tinklinio taisyklės. Danai sukūrė rankinį, kanadiečiai - ledo ritulį. 1851 m. Londone įvyko pirmasis tarptautinis šachmatų turnyras. XIX a. vid. įkuriami alpinistų klubai, pradedamas plėtoti turizmas. 1894 m. Paryžiaus-Ruano kelyje įvyko pirmosios automobilių lenktynės. Didžiausias automobilių greitis šiose lenktynėse buvo 17 km/h.

Siekiant išplėsti tarptautinį sportinį judėjimą, XIX a. pab. Pjero de Kuberteno iniciatyva tarptautiniame Paryžiaus kongrese buvo priimtas nutarimas atgaivinti olimpines žaidynes. P. de Kubertenas parengė olimpinių žaidynių taisykles, parašė olimpiečių priesaikos tekstą. Olimpinės žaidynės buvo surengtos 1896 m. Atėnuose, kurie pasirinkti ne atsitiktinai, o norint pabrėžti, kad pirmosios olimpiados prasidėjo būtent senovės Graikijoje. Lietuviai pirmą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1924 m.

Klausimai ir užduotys1. Kokie būdingi miestų architektūros raidos bruožai išryškėjo XIXa. vid.?2. Kaip pasikeitė darbininkų gyvenimo ir darbo sąlygos XIX a. pab. ?3. Kodėl XIX a. pab. išaugo laikraščių ir žurnalų tiražai?4. Kodėl XIX a. pab. plačiai paplito kinas ?5. Kokios sporto šakos XIX a. buvo sukurtos Anglijoje ir JAV?

48. Kultūros ir mokslo sąjūdis XX a. pr.

Kultūrinės veiklos sąlygos1904 m. po lietuvių spaudos draudimo panaikinimo žymiai pasikeitė Lietuvos kultūrinio gyvenimo sąlygos. Atsirado galimybės mokyti vaikus gimtąja kalba, ugdyti mokytojus, vystyti teatrinę, muzikinę veiklą. Po 1905-1907 m. Rusijos revoliucijos, caro valdžia buvo priversta sudaryti dar palankesnes sąlygas kul tūrinei veiklai.

Lietuvių mokslo draugijos veikla1907 m. balandžio 7 d. lietuvių inteligentai Vilniuje įsteigė Lietuvių mokslo draugiją. Ji sutelkė moksliniam darbui išsklaidytas inteligentijos jėgas. J. Basanavičius ragino kurti Lietuvių mokslo draugiją: "Būtinai reikia steigti tokią draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti mūsų brangiąją kalbą, kuri pamažu nyksta ir nyksta. Šio mūsų kalbos nykimo priežastis yra ypačiai ta, kad mes neturime savo mokyklų, kuriose būtų mokoma lietuviškai, taip pat neturime kitokių pasaulinių knygų, iš kurių būtų galima mokiniams mokytis ir šviestis".

Draugijos nariai siekė rinkti ir tyrinėti lietuvių kalbos, etnografijos bei Lietuvos istorijos paminklus. Dvidešimt metų draugijos pirmininku buvo J. Basanavičius. Draugija leido žurnalą "Lietuvių tauta", kuriame žymūs mokslininkai spausdino įvairius straipsnius.

Mokslo draugija tyrė lietuvių kalbą ir tarmes, rinko dainas ir jų melodijas, patarles, priežodžius, pasakas, o svarbiausia - plėtojo mokslinius tyrinėjimus. Prie draugijos buvo įkurta biblioteka ir muziejus. Draugija parengė ir išleido 115 vadovėlių lietuviškoms mokykloms. Daugelis draugijos narių vėliau tapo žymiais Lietuvos universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų profesoriais. Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas rodė lietuvių inteligentijos pastangas Lietuvoje burti mokslo žmones. Carizmo metais draugijos veikla buvo atspara nutautinimo politikai.

Tuo metu, kai susikūrė Lietuvių mokslo draugija, Lietuvoje pradėjo veikti kitų mokslo draugijų: žydų, karaimų, geografų ir pati žymiausia iš jų - Vilniaus mokslo bičiulių draugija, siekusi išsaugoti lenkiškus Lietuvos kultūros pradus.

Naujas lietuvių literatūros raidos etapas

Žymiausiems praėjusio amžiaus lietuvių rašytojams XX a. pr. tapo ryškiausiais kūrybos metais. Iš rašytojų pirmasis paminėtinas Maironis. Pasirodė du papildyti jo eilėraščių rinkinio "Pavasario balsai" leidimai, poemos "Jaunoji Lietuva", "Raseinių Magdė". Intensyviai kūrė Žemaitė, Lazdynų Pelėda, atsiskleidė Šatrijos Raganos talentas. Išleistas 1909 m. V. Kudirkos raštų šešiatomis. Literatūros kritikos straipsnius, atsiminimus rašė G. Petkevičaitė-Bitė. Naujai rašytojų kartai atstovavo Jonas Biliūnas. Pro-zoje ir toliau vyravo apsakymo žanras, buvo rašomi lyriniai vaizdeliai, apybraižos. Tačiau pasirodė ir pirmieji stambesnio žanro kūriniai - romanai, apysakos. Po pirmojo istorinio nuotykių romano - V. Pietario "Algimantas", išėjo Lazdynų Pelėdos "Klaida", Julijono Lindės-Dobilo "Blūdas". Išaugo meninis literatūros lygis. 1905 m. pr. pasirodė pirmieji legalūs laikraščiai: "Lietuvių laikraštis", "Lietuvos bitininkas" ir pirmasis lietuvių dienraštis "Vilniaus Žinios". 1913-1914 m. ėjo pirmasis lietuvių literatūrinis žurnalas "Vaivorykštė". Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo leidžiama 18 įvairios krypties laikraščių ir žurnalų. Tuo pat metu pradėjo steigtis ir lietuvių knygynai.

Teatras ir muzika

XX a. pr. prasidėjo nuostabūs "klojimo teatro" laikai. Pirmaisiais metais privačiuose butuose dar buvo vaidinami slapti spektakliai. Atgavus spaudą, domėjimasis teatru dar labiau sustiprėjo: vaidinimus rengė ir juose dalyvavo moksleiviai, studentai, inteligentai, kaimo jaunimas. Vykdavo lietuviški vakarai su dainomis ir deklamacijomis.

Kūrėsi chorai, jiems reikėjo lietuviško repertuaro. Vilniuje lietuviškų vakarų organizatorius ir kompozitorius Mikas Petrauskas parašė ir 1906 m. pastatė pirmą lietuvišką operą "Birutė". Tuomet kaip kompozitorius iškilo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, parašęs pirmąsias simfonines poemas "Miške" ir "Jūra". Lietuvių kompozitoriai - Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas ir jau minėtas M. Petrauskas klojo pamatus kitiems žanrams - originaliai choro dainai, operai.

1905 m. vasario mėn. Kaune, miesto teatre įvyko pirmasis viešas lietuvių vakaras. Pirmą kartą po spaudos draudimo panaikinimo iš teatro scenos nuskambėjo lietuviškas žodis ir daina.

Lietuvių dailėPirmoji lietuvių dailės paroda buvo iškilmingai atidaryta 1907 m. pr. Vilniuje Petro Vileišio namuose. Joje dalyvavo 19 dailininkų, 4 architektai, pateikę 213 kūrinių. Šioje parodoje pirmą kartą buvo eksponuota M. K. Čiurlionio kūryba, kuri skyrėsi nuo kitų to meto dailininkų darbų, buvo visiškai naujas, individualus meno reiškinys. Dailininkas, apmąstydamas žmogaus būtį, be galo subtiliai, originaliu spalviniu ir kompoziciniu sprendimu reiškė savo įspūdžius, siekius ir viltis.

1907 m. rugsėjo mėn. Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvių dailės draugijos susirinkimas, subūręs meninę lietuvių inteligentiją. Lietuvos visuomenėje šis įvykis sukėlė dar didesnį atgarsį nei Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas. Draugija kasmet rengė lietuvių dailės parodas, nuo 1909 m. dailės kūrinių konkursus. Pažymėtina, kad draugija rengė ir muzikos kūrinių konkursus.Visa tai kartu su Lietuvių mokslo draugijos laimėjimais ir planais subrandino Tautos namų statybos būtinumą. 1910 m. Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių dailės draugija nutarė kartu statyti Vilniuje rūmus, kuriuose ketinta įkurti biblioteką, muziejų, paskaitų ir susirinkimų sales, abiejų draugijų valdybas. M. K. Čiurlionis įsivaizdavo, kad rūmuose turėtų būti koncertų ir teatro salės. 1912 m. už surinktus pinigus buvo įsigytas nemažas sklypas Tauro kalne. Deja, prasidėjęs pasaulinis karas sutrukdė pradėti Tautos namų statybos darbus.

Kitos kultūrinės organizacijos1905 m. Vilniuje buvo įkurta kultūros draugija "Vilniaus kanklės" propaguoti muzikinius ir dramos kūrinius. Draugijai pirmininkavo ir veikalus režisavo Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. 1908 m. Vilniuje susikūrė klubas "Rūta", kultūriškai švietęs Vilniuje ir Rytų Lietuvoje gyvenusius lietuvius.

Iki Pirmojo pasaulinio karo kultūrinis gyvenimas aktyvėjo ir kituose Lietuvos miestuose. Kaune akty-viausia buvo draugija "Daina", Šiauliuose ėmė veikti "Varpas", Panevėžyje "Aidas", jos organizavo vaidinimus. Užnemunėje pagarsėjo Marijampolės "Šviesa".

Aktyvus kultūrinis gyvenimas rodė, kad Lietuvos visuomenėje vyksta esminiai pokyčiai.

J. Mačiulis-Maironis (1862-1932).

M. K. Čiurlionis (1875-1911)

Klausimai ir užduotys

1. Kodėl XX a. pr. susidarė palankesnės sąlygos lietuvių kultūros ir mokslo sąjūdžiui?2. Kokių tikslų siekė Lietuvių mokslo draugijos nariai?3. Kaip pasikeitė lietuvių literatūrinis ir muzikinis gyvenimas XX a. pr. ?4. Kokią reikšmę dailei turėjo pirmoji lietuvių dailės paroda?