S.BRONTĖ

VALSTYBINĖ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA VILNIUS * 1957

P R A T A R M Ė

Kadangi pirmasis „Džeinės E i r " leidimas liko be pra­tarmės, tai, leisdamas savo Įmygą antrą kartą, aš jaučiu reikalą tarti keletą padėkos žodžių ir padaryti vieną kitą pastabą.

Dėkoti man tenka trimis kryptimis. Skaitytojams—kad jie kantriai ir be ypatingų preten­

zijų teikėsi sekti mano nesudėtingą pasakojimą. Spaudai — kad ji savo garbinguose puslapiuose suteikė

tribūną nežymiam entuziastingam autoriui. "~ Savo leidėjams — kad jie savo taktingumu, energija,

praktiška nuovoka ir nuoširdžiu pakantumu suteikė pagal­bą riežinomam ir niekieno neremiamam rašytojui.

Spauda ir skaitytojai man tėra neaiškios sąvokos, ir mano padėka jų adresu tegali būti išreikšta tik bendrais žodžiais. Tačiau mano leidėjai — konkretūs žmonės, kaip ir tie krit ikai, kurie padrąsino mane, kaip kilnios širdies ir didžio proto žmonės iš viso gali padrąsinti nepažįstamą žmogų, atkakliai siekiantį tikslo. Jiems, tai yra savo leidė­jams ir puikiesiems recenzentams, aš dėkoju visa širdimi.

Padėkojęs tiems, kurie padėjo ir parėmė mane, aš krei­piuosi į kitą žmonių grupę, rodos, mažesnę, tačiau anaiptol ne tokią, su kuria galima būtų nesiskaityti. Aš turiu gal­voje tuos paskirus bailius ar priekabius žmones, kurie tokią knygą kaip „Džeinė E i r " įtaria tendencingumu ir ku­rių akimis žiūrint, visa, kas neįprasta, yra bloga, kurių ausis kiekviename proteste prieš fanatizmą —tą nusikaltimų šal­tinį — tegirdi vien pamaldumo ir dievo garbinimo žemėje įžei-

dimą. Šitokiems įtarinėtojams aš noriu nurodyti ka i kurias be galo aiškias fanatizmo ypatybes, priminti jiems ka i kurias paprastas tiesas.

Konvencionalumas nėra dora. Davatkystė nėra religija. Pulti pirmąją — ne' tas pat, kas smerkti pastarąją. Nuplėšti kaukę fariziejui — tai ne vis viena, kas pakelti ranką prieš erškėčių vainiką.

Šitie dalykai yra diametraliai priešingi. Ir jie tokie pat skirtingi, kaip yda ir dorybė. Žmonės per dažnai juos painioja, o jų painioti negalima. Išorės negalima laikyti esme. Siaurų žmogiškų dogmų, kuriomis siekiama iškelti į ypatingą padėtį pavienius asmenis, negalima pakeisti at­perkančiu Kristaus tikėjimu, Tai, kartoju, skirtingi dalykai, ir tik geras, o ne blogas poelgis aiškiausiai nubrėžia ski­riamąją liniją.

Pasauliui gali atrodyti, kad geriau neskirti šių sąvokų, nes jas įprasta maišyti, kad patogu netikrą išorę iškišti už turiningą vidų, kalkėm nuteptą sieną apskelbti tyriausiu re­l ikviniu antkapiu. Galima neapkęsti to, kuris drįsta pažvelg­ti gil iau ir tai, ką išvydo, iškelti aikštėn, kuris nutrina pa­auksinimą ir parodo po juo prastą metalą, kuris įsiskver­bia giliau-į kapą ir atskleidžia trūnijančius palaikus, tačiau

netiesa lieka tiesa, kad ir kokia ji būtų nepakenčiama. Achabu i 1 nepatiko Mikajas, nes jis pranašavo jam ne

- gerą, o blogą ateitį. Matyt, jis labiau mėgo palaižūną Ke-naano sūnų; tačiau Acnabas būtų galėjęs išvengti baisios mirties, jeigu būtų klausęs ne pataikūniškų kalbų, o ištikimo patarimo.

Šiais laikais mes turime vieną vyrą, kurio žodžiai ne tokie, kad kutentų delikačias ausis; jis drąsiai pasisako prieš Šios žemės galinguosius, kaip Imlos. sūnus prieš soste sėdinčius Judėjos bei Izraelio karalius; jis be jokios bai­mės rėžia visą tiesą su galinga pranašo jėga. Ar „Tušty­bės mugės" satyriku žavimasi aukštuomenėje? To aš nega-

1 Sarlota Brontė dažnai daro užuominas į biblijos legendas. Ši­čia ji užsimena apie Izraelio karalių Achabą, kuris, ruošdamasis į "karą prieš sirus, klausosi įvairių pranašų, jų tarpe tikro pranašo Mikajo, Imlos sūnaus, ir melagingo pranašo Sedekijo, Kenaano sū­naus. Achabas, paklausęs melagingų pataikaujančių pranašų, pralai­mėjo mūšį prie Ramot-Gileado ir pats žuvo jame.

6

l iu pasakyti. Tačiau man atrodo, jei kas iš tų, kuriems jis svaido siera liepsnojančius sarkazmo fakelus įr laido kal­tinimo žaibus, la iku atkreiptų dėmesį į tuos įspėjimus, tai jie ar jų palikuonys galėtų vis dėlto išvengti fatališkojo Ramot-Gileado.

Kodėl aš paminėjau šį rašytoją? Aš jį paminėjau, skai­tytojau, todėl, jog manau, kad jis yra kur kas gilesnio ir galingesnio proto, negu tai jam pripažino jo amžininkai; aš jį laikau pirmuoju nūdienės visuomenės žadintoju, kaip tik tuo naujųjų jėgų vadu, kuris parodys tiesų kelią pašliju­siai santvarkai. Aš manau, kad l igi šiol dar nė vienas jo raštų komentatorius nerado jam lygaus rašytojo," nerado žodžių teisingai apibūdinti jo talentui. Tie komentatoriai sa­ko, kad jis panašus į Fildingą; jie kalba apie jo sąmojį, hu­morą, komiškumą. Jo negalima lyginti su Fildingu, kaip erelio negalima lyginti su maitvanagiu. Fildingas galėjo pasi­lenkti prie maitos, o Tekerėjus to niekad nedarė. Jo sąmo­jis skaidrus, humoras žavintis, tačiau ir jo sąmojis, ir hu­moras slepia savyje galingą genijaus jėgą, kaip kad vasarą pro debesies kraštą švysčiojąs be griausmo amalas savo įsčiose slepia mirtį nešančią elektros kibirkštį. Galų gale aš nurodžiau misterį Tekerėjų todėl, kad jam,— jeigu jis priims visiškai nepažįstamo autoriaus jam pareikštą pagar­bą,— aš paskyriau šį antrąjį „Džeinės E i r " leidimą.

K A R . B R I S B E L A S '

1847 m. gruodžio 21 d.

1 Kareris Belas — Sarlotos Brontės slapyvardis.

I S K Y R I U S

Nebe l iko jokios v i l t ies, k a d tą dieną teks pasivaikš­čioti, Tiesa, rytą mes k i ek paklaidžiojome p l i ko sodo takeliais, bet po pietų (kai svečių nebūdavo, misis R y d pietaudavo anksti) šaltas žiemos vėjas apniaukė dangų tokiais tamsiais debesimis ir prapl iupo toks smarkus lietus, k a d nė ga lvot i nebeteko išeiti dar kartą.

Aš nė k i ek nenusiminiau dėl to: man n iekad nebu­vo noro i l ga i vaikštinėti, ypač žiemos pr ievakar ia is . M a n tiesiog baisu būdavo vakaro prieblandoje grįžti namo sugrubusiomis rankomis ir nušalusiomis kojomis, ka i drėgmė k iaura i geria tave, d širdį maudžia nuo ne­sibaigiančio Besi, mūsų auklės, niurnėjimo. M a n taip pat sunku būdavo jausti , k a d fiziškai aš esu ku r kas silpnesnė už Elizą, Džoną ir -Džordžianą Rydus.

V i s i j ie — El i za , Džonas ir Džordžianą — dabar buvo susispietę apie savo mamą svetainėje; j i na i ilsėjosi at­silošus ant sofos pa le i židinį ir , matyt, buvo visiškai la iminga savo mielų vaikučių apsupta (šiuo metu j ie nesipešė ir nerėkavo).

Tuo tarpu man j i na i le ido nedalyvaut i tame šeimos ratelyje. M i s i s R y d pasakė, k a d nors ja i i r laba i gai la l a i ky t i mane nuošaliai nuo kitų vaikų, tačiau .ko l j i išgirsianti iš Besi, o taip pat savo akimis įsitikinsianti,

9

k a d aš r imta i stengiuosi 'būti l ab iau sugyvenama ir tokia, koks turėtų būti geras vaikas, kad aš mokausi būti patrauklesnė ir žvalesnė, k o l . j i pastebėsianti, k a d aš daraus linksmesnė, nuoširdesnė ir kuklesnė,— ji no­rom nenorom turėsianti pa l ik t i mane be tų džiaugsmų, kur i e sk i r t i v i skuo patenkintiems, laimingiems, geriems vaikučiams.

— Ką gi Besi pasakė? Ką gi aš padariau? — Džeine, aš nemėgstu įkyrių klausinėjimų. Stačiai

pasibaisėtina, k a i va ikas šitaip ka lba su vyresniais iais. E ik , sėsk k u r nors ir sėdėk. K a d man nė žodžio, k o l iš­moks i mandagia i šnekėti!

Sa l ia svetainės buvo mažas valgomasis, k u r aš ir . įsmukau. Jame stovėjo knygų spinta. Aš tuojau išsi­

t rauk iau vieną knygą, p i rmiausia žiūrėdama, k a d j i būtų su paveikslėliais. Užsirangiau ant palangės. Pa-sir ietusi kojas, įsitaisiau it turkas i r , beve ik ak l ina i už­s i traukusi raudoną gobeleno užuolaidą, iš abiejų pusių

^atsitveriau nuo ap l ink in io pasaulio. Purpurinės drapiruotės klostės saugojo mane iš de­

šinės; kairėje langai gynė mane nuo darganos, nors ir neslėpė niūrios lapkričio dienos. Protarpiais, beversda­ma savo knygos puslapius, aš žiūrėjau, ka ip atslenka žiemos sutemos. To lumoje viską dengė p i l k a miglos ir debesų skraistė; netoliese, matėsi permirkus i vejelė su Sūdrų išplaktais krūmais; be perstojo k l a i k i a i pylė l ie­tus, genamas pratisų^ vaitojančio vėjo gūsių.

Paskiau vėl imdavau sk la idy t i B ju iko knygą „Ang­lijos paukščiai". Pats tekstas, tu r iu pasakyti , mažai ma­ce tedomino, tačiau k a i kur i e pratarmės puslapiai , nors aš buvau v i sa i dar maža, negalėjo l i k t i mano nepa­stebėti; tenai buvo rašoma apie jūros paukščių mėgs­tamas vietas, apie „vienišas uolas ir iškyšulius", ku r t ik j i e v i e n i ir gyvena, apie Norvegi jos pajūrį; visą

10

nusagstytą daugybe salų salelių, nuo toliausios pietų vietos — Lindeneso ar Ne i zo .— i k i Nortkapo,

Kur Siaurės Ledjūris rūsčiom bangom Nykias, plikas uolas piktai skalauja Ir kur be perstojo dienų dienom Atlantas siaubt Hebridų nepaliauja.1

Aš taip pat negalėjau praverst i puslapių, kuriuose buvo aprašyti rūstieji Laplandijos, Sibiro, Špicbergeno, Naujosios 2emės, Islandijos, Grenlandi jos krantai , ,,tie ber ib ia i šiaurės plotai , tos nykios , tuščios . negyvena­mos dykumos, amžina šalčių ir sniegų tėvynė, k u r per nesibaigiančias žiemas nau j i ledynų k l oda i kraunas i ant v ienas k i t o ir stūkso švytėdarhi l y g Alpių Alpės; apsupę ašigalį, j i e tarsi bur ia apie save aršių speigų pikčiausius negandus". A p i e šiuos baltus ka ip mirt is kraštus aš susikūriau savotiškus savo pačios va i zdus ,— tiesa, miglotus, bet keistai įspūdingus, ka ip ir v i s i tie p i rmut in ia i spėliojimai, kur i e šmėkštelia v a i ko galvoje. Sie pratarmės puslapių žodžiai man siedavosi su teks^ to vinjetėmis ir te ikdavo ypatingą prasmę čia vienišai uola i , stūksančiai putotų bangų jūroje, čia sudužusiai, eldi jai , išmestai -į negyvenamą krantą, čia šaltam, šmėkliškam mėnuliui, žvelgiančiam pro debesis į skęs­tantį laivą.

•Tiesiog sunku apsakyt i , kokį šiurpą man ke ldavo tuščios apleistos kapinės: vienišas antkapis su įrašu,-varta i , pora medžių, žemai horizonte dunksą mūrinio aptvaro griuvėsiai ir siauras jaunaties mėnulis, rodąs* vakaro metą.

Du la i va i ; sustingę nurimusio je jūroje, man atrody­davo it d v i marių šmėklos.

Puslapį, kur iame buvo atvaizduotas velnias, atimąs

1 Strofa, paimta iš škotų poeto Tomsono (1700—1748) eilėraš­čio „Ruduo".

11

iš vagies ryšulį su pavogtais daiktais, aš skubia i už­versdavau: j i s ke ldavo man siaubą.

j Su t ok iu pat šiurpu aš užversdavau ir juodą, ra­guotą būtybę, sėdinčią ant aukštos uolos ir žvelgian­čią į tolumoje susispietusią ties* kartuvėmis "minią.

K iekv ienas paveikslėlis atskleisdavo m a n ištisą apy--g^^-saką , dažnai paslaptingą neišprususiam mano protu i ir

1 ̂ ; menkute i mano patirčiai, tačiau v isada be galo įdomią, ka ip įdomios būdavo tos pasakos, kur ias Besi, būdama

i gerai nusi te ikusi , kartais sekdavo mums žiemos vaka ­rais. Prisistūmusi prosymo stalelį pr ie židinio, ji leis­davo mums susėsti ap l ink jį vaikų kambaryje i r , pro-sydama šilkinius misis R y d sijonų nėrinius arba taisy­dama jos naktinės kepuraitės klostes, tenkindavo mū­sų nekantrų smalsumą meilės ir nuotykių pasakojimais, paimtais iš senųjų fantastinių pasakų ir dar senesnių baladžių; arba, ka ip aš k a d pastebėjau vėlesniais me­tais, iš ,,Pamelos" ir iš „Henriko, Mor l endo g ra f o " 1 .

Ir dabar, sėdėdama su ta k n y g a ant kelių, aš buvau ^ la iminga, bent jaučiausi la iminga. Bi jo jau t ik v ieno da-

l y k o — k a d kas man nesutrukdytų, i r tatai, deja, labai greit įvyko. .

Kažkas atidarė mažučio valgomojo duris. — Aū, surūgėle!—pasigirdo Džono Rydo balsas.

Paskui j is nut i lo : kambarys j am pasirodė tuščias. — K u r ve lnias ją nunešė? — tęsė Džonas.— L i z i !

Džordži!—pašaukė j i s seseris.— Džoanos šičia nėra. Pasakyki t mamai, k a d j i išbėgo ant lietaus... Ta i b iau-rybė!..

„Gerai, k a d užtraukiau užuolaidą",— pagalvojau, karštai trokšdama, k a d j is neaptiktų mano slėptuvės;

! Džonas Rydas, beje, pats jos ir nebūtų suradęs: nei

1 „Pamela" — pagrindinės herojės vardu pavadintas Semiuelio Ričardsono (1689—1761) romanas. Henrikas, Morlendo grafas, — vei­kėjas, kurio nuotykiai buvo aprašyti kokioje nors užmirštoje, bet tuo metu populiarioje knygoje.

12

aky lumu, ne i nuovokumu j is anaiptol nepasižymėjo, bet E l i za , vos kyštelėjusi galvą pro duris, iš karto pasakė:

— Galvą guldau, k a d ji ant palangės. Ir aš tuojau išlindau.iš savo kampel io ; mane nukrė­

tė šiurpas, v i e n pagalvojus, kad iš ten mane gal i iš­t raukt i Džonas.

— Ko nori? — paklausiau, nevykus ia i apsimesdama kuk l i a .

— Tu pr i va la i man sakyt i : ,,Ko jums re ik ia , misteri Ryda i? " — išgirdau jo atsaką.— M a n re ik ia , k a d pr ie i ­tum pr ie manęs,— ir , atsisėdęs į krėslą, j is ranka pa­rodė, k a d prisiartinčiau ir atsistočiau priešais jį.

Džonas Rydas buvo ketur io l ikos metų, ketveriais metais vyresnis už mane, nes man buvo suėję vos de­šimt. Pagal savo amžių j i s buvo nepaprastai augalotas i r petingas su spuoguotu, nesveikos spalvos ve idu ; kr i to į akis stambūs nedailūs jo bruožai, dramblotos kojos ir i lgos rankos. Pr ie stalo j i s v isada persivalgy-davo, ir nuo to buvo gana nerangus, o jo žvilgsnis be­prasmiškai blausus, skruostai nudribę. Tiesą pasakius, dabar j is turėjo būti mokyklo je , bet jo mamytė par­sigabeno jį namo mėnesiui k i t am „dėl si lpnos sve ika­tos". Mis ter is Mai lsas , jo mokytojas, tv irt ino, k a d j is būtų berniukas ka ip re ik iant ,— t ik tegu namiškiai j am mažiau siunčią pyragaičių ir saldumynų; tačiau mot i ­nos širdis pasipikt ino t ok iu grub iu paaiškinimu ir buvo l i nkus i į daug subtilesnę versiją, manydama, k a d Džo­nas y r a išblyškęs dėl to, jog j is per daug mokosi , o gal ir dėl to, k a d kankinas i , ilgėdamasis namų.

Džonas nebuvo per daug prisirišęs ne i pr ie motinos, nei pr ie seserų, o manęs tiesiog nekentė. J i s engė ir kank ino mane; ne du ar tris kartus per savaitę, ne vieną kitą kartą per dieną, bet nuolatos; aš bi jodavau jo v i sa būtybe, k i ekv i ena mano kūno dalelė suvirpė­davo, vos j am priartėjus pr ie manęs. Būdavo akimir-

13

kų, kada tiesiog pak la ikdavau iš siaubo, nes neturėda­v a u kam pasiskųsti ne i kada j i s man grasindavo, ne i kada mane mušdavo. Tarnaitės ne l inko pyk in t i jaunąjį ponaitį, pala ikydamos mano pusę, o misis R y d šiuo

-atžvilgiu buvo ak la i r kurčia: j i n iekad nematydavo, ' k a i p j i s mane muša, ir negirdėdavo, ka ip plūsta, nors j i s neretai taip darydavo jos akivaizdoje, tačiau ku r kas dažniau už jos nugaros.

Įpratusi k lausy t i Džono, aš priėjau pr ie krėslo, k u ­riame j i s sėdėjo; kokį trejetą minučių j i s tyčiojosi iš manęs, rodydamas man liežuvį ir stengdamasis jį taip iškišti, kad , rodos, j i s turėjo ištrūkti su v isomis šakni­mis. Ąš žinojau, k a d Džonas beregint sušers man, ir , baisėdamasi tuo smūgiu, galvojau, koks j is biaurus ir šlykštus. Gal imas daiktas, k a d j i s išskaitė iš mano v e i ­do šias mintis, nes staiga, netaręs nė žodžio, atsivedėjo ir skaudžiai trenkė man. Aš pasverdėjau, tačiau, atga­vus i pusiausvyrą, ats i traukiau žingsnį kitą nuo jo krėslo.

— C i a tau už tai , kad tu prieš valandėlę taip ak i ­plėšiškai atsakei mama i ,— tarė j i s , — ir už tai, k a d pa­sislėpei anapus užuolaidų, ir už tai , k a d dabar taip į mane pažiūrėjai, tu, žiurkei

Aš buvau pr ipratus i pr ie šiurkštaus Džono Rydo e l --gesio, ir man n i ekad nė į galvą neateidavo priešintis; aš tegalvodavau, ka ip iškęsti smūgį, kur is neišvengia­mai sekdavo po įžeidimo.

— Ką tu v e i k e i anapus užuolaidos? — paklausė j is. — Skaičiau. — Parodyk knygą. Aš nuėjau ir paėmiau ją nuo palangės. — Nedrįsk l iest i mūsų knygų; mama sako, jog tu

pas mus gyven i iš malonės; tu esi skursna, .tavo tėvas n ieko tau nepal iko; tau derėtų elgetauti, o ne gyvent i čia su mumis, džentelmeno va ika is , ir va l gy t i tai-, ką mes valgome, nešioti drabužius, kur iuos mama nuper-

14

ka . Aš tau parodysiu, ka ip raustis mano knygų lenty­noje! Ta i mano knygos ! Aš čia šeimininkas! A r b a toks būsiu po keleto metų. E i k ir atsistok pr ie durų, to l iau nuo veidrodžio ir langų.

Aš paklausiau, iš pradžių nenumanydama, ką. j is ket ina daryt i ; bet k a i pamačiau, k a d j i s atsistojo ir už­simojo knyga , ruošdamasis ją sviest i į mane, aš išsi :

gandusi sur ikau ir nejučia šokau į šalį, tačiau nepa­kankamai v i k r i a i : paleista stora knyga pataikė į ma­ne, aš parkr i tau ir , susidavusi į durų staktą, prasirau­s iau galvą. Iš žaizdos ėmė tekėti kraujas, aš pajutau aštrų skausmą; bet staiga pamiršau siaubą, ir mane pagavo k i t i jausmai .

— Biaurus, žiaurus vaikėze! — sušukau aš.— Tu — l yg koks galvažudys, l y g koks vergų prievaizdas, tu panašus į Romos imperatorius!

M a n buvo tekę skai tyt i Goldsmito 1 „Romos istor i­ją", ir turėjau susidariusi savo nuomonę apie Neroną, Kaligulą ir k i tus t ironus. Paslapčia aš j a u seniai dar iau šiuos palyg inimus, tačiau n i ekad nesitikėjau, k a d šitaip juos išdrošiu į akis.

.— Ką? Ką?—užriko Džonas.— Ar čia mane j i ta ip , vadina? Jūs girdėjote, mergaitės? Aš pasakys iu mamai. Bet palauk...

Džonas puolė mane; aš pajutau, ka ip j i s sugriebė man už peties ir už-plaukų. Tačiau j i s susikibo su v i skam pasiryžusią būtybe, M a n j i s iš tikrųjų atrodė esąs tironas, žmogžudys. Per kaklą v ienas po k i to man ėmė_̂ tekėti kraujo lašai, ir aš pajutau aštrų skausmą. Sie pojūčiai l a i k ina i nustelbė baimę, ir aš pasipriešinau Džonui ka ip padūkus. Aš gerai nenumaniau, ką darė mano rankos, t ik j is sur iko : „Žiurkė! 2iurkė!" — ir v i sa gerkle užbliovė. Pagalba laukė čia pat: E l i za ir Džor­džianą nubėgo šaukti misis Ryd , k u r i buvo nuėjusi j

i .' ••y:

" G o l d s m i t a s O l i v e r i s (1728—1774)—anglų rašytojas, romano „Vekfildo- kunigas" autorius.

15

viršų; to j i bematant atėjo, l yd ima Besi ir kambarinės Ebotės. Jos tuoj mus išskyrė, ir aš išgirdau sakant:

— Žiūrėk tu man! Ta i pasiutėlė, šoka ant ponaičio Džono!

— Ar kas y r a matęs tokią įtūžėlę? Ir pagal iau misis R y d paskelbė nuosprendį: — Nuvesk i te ją į raudonąjį kambarį ir užrakinkite. Ketvertas rankų pačiupo mane ir nutempė laiptais

į viršų.

I I S K Y R I U S

Aš v i su k e l i u priešinausi k i ek begalėdama, ir šis negirdėtas akiplėšiškumas dar lab iau pablogino j a u ir taip ne kokią Besi ir Ebotės nuomonę apie mane. Re i k i a pasakyt i , aš buvau truputį pašėlusi, arba, teisingiau, iškrypusi iš vėžių, ka ip pasakytų prancūzai: supratau, k a d trumpas maištas j a u užtraukė ant mano.galvos v i ­sokiausių bausmių, ir , k a i p k iekv ienas maištaująs ver­gas, iš nevi l t ies buvau pasiryžusi v i sam kam.

— L a i k y k j a i rankas, mis Ebote, j i ka ip aprieta katė.

— K o k i a gėda! K o k i a gėda! — šaukė kambarinė.— Kas gi šitaip b iaur ia i elgiasi, mis Eir? Mušti jauną džentelmeną, savo geradarės sūnų! J u k tai jaunasis jū­sų šeimininkas!

— Seimininkas! Koks j is man šeimininkas? A r g i aš tarnaitė?

— Ne, jūs net prastesnė už tarnaitę, jūs nieko ne­dirbate, jūs dykaduonė. Patupėkit čia ir pagalvokit savo prote l iu, k o k i a jūs nedora.

Tuo tarpu jos spėjo mane nutempti į misis R y d nu ­rodytą kambarį ir nusviedė mane į krėslą. Aš tučtuo-

16

jau' pašokau it spyruoklė, bet dv i poros rankų pačiupo mane i r pr i rak ino pr ie vietos.

— Je i gu nesėdėsit ramiai , teks jus pririšti,— tarė Bes i .— M i s Ebote, duokit man savo keliaraiščius, ma­nuosius j i na i bematant sutraukys.

M i s Ebotė nusigręžė ir ėmė rištis nuo drūtos šlau­nies reikiamą raištį. Sis pančių ruošimas ir manęs lau­k iant i nauja negarbė k i ek atvėsino mano įkarštį.

— Nenusiriškite! — sušukau.— Aš ramia i sėdėsiu,— ir savo žodžiams patv i r t int i įsikibau rankomis į sofą, ant kur ios sėdėjau.

— N a , žiūrėkit! — tarė Besi. Įsitikinusi, k a d aš iš tikrųjų paklusau, ji paleido

mane. Po to jos abi atsistojo prieš mane, susinėrusios rankas, ir ėmė įtariai ir su nepasitikėjimu spoksoti man į veidą, tarsi abejodamos, ar man v i s i namie.

— P i rmiau ji šitaip niekados nesie lgdavo,— paga­l i au pratarė Besi, atsigręždama į mis Ebotę.

— Tačiau tatai visą laiką jo je slypėjo,— atsakė to­j i . — K i e k kartų aš sakiau misis R y d savo nuomonę apie šį vaiką, ir misis v isada pr i tardavo man. Neras i biauresnio padaro už tas slapūnes! N i e k a d nesu mačiu­si , kad j oš metų mergaitė būtų tok ia užsidariusi.

Besi n ieko neatsakė; bet, truputį luktelėjusi, ji ta­rė, kre ipdamasi į mane:

— Jums nereikėtų užmiršti, mis, jog daug už ką turit būti dėkinga misis R y d : j u k j i na i išlaiko jus. J e i ­gu j i na i jus išvarytų, ta i tektų eiti į prieglaudą.

Aš nieko negalėjau į ta i atsakyti : šie žodžiai man nebuvo nauj i ena ,— k i ek t ik j a u pr is imenu save, man visą laiką tenka girdėti panašias užuominas. Priekaiš­tas, k a d aš esu veltėdė, mano' ausims tapo, l y g neaiš­kus priedainis, skaudus ir slegiantis, tačiau t ik pusiau tesuprantamas. M i s Ebotė vėl-paskubom pridūrė:

'— Ir jums nėra ko ne i manyt i , k a d esat l y g i pane­lėms R y d ir ponaičiui Rydu i , j e i net ponia tok ia gera

2. Džeinė E i r . 17

ir auklėja jus drauge su jais. J i e turės apsčiai pinigų, o jūs n ieko neturėsit. Todėl jums re ik ia būti k u k l i a i ir stengtis įtikti j iems vis iems.

— V i s a tai mes jums sakome, v i e n gero tenorėda-mos,— įterpė Besi j au ne taip šiurkščiai.— Jūs turite būti paslaugi ir lipšni mergaitė, tada gal šie namai taps ir jūsų namais. O j e i būsite pikčiurna ir stačiokė, pon ia t ikr iaus ia i išvarys jus iš čia.

— Be to ,— pridūrė dar mis Ebotė,—dievas būtinai nubaus tokią netikusią mergiotę. Ją ga l i ištikti mirtis, kada j i t ok ia įniršusi, i r ku r tada pateks jos siela? E i ­me, Besi, tegu pasėdi v i ena ! N i e k u g y vu nenorėčiau turėti tokį, biaurų būdą. Pasimelskite, mis E i r , l i kus i v iena. J e i g u neatgailausite, gal i k o k i a bloga dvasia nusi le ist i pro kaminą ir išsinešti jus...

Jos išėjo, p i rma uždarydamos, o paskui ir užrakin-damos duris.

Miegamasis, kur iame aš atsidūriau, buvo vadinamas raudonuoju kambar iu . N iekas jame negyveno, paga­l i au ir nakvodavo laba i retai kas, t i k r i au pasakius — niekas, nebent k a i Geitshed-Holą užplūsdavo svečiai ir tekdavo pr is imint i šią patalpą. Tačiau tai buvo v ie­nas iš didžiausių ir prašmatniausių kambarių visuose namuose. V i d u r y j e l y g altorius''stūksojo l ova su ma­syv iomis raudonmedžio kolonomis, užtraukta raštuo­tomis purpuro spalvos užuolaidomis; du aukštus l an ­gus, kurių storos būdavo v isada nuleistos, pridengė tos pačios medžiagos drapiruotė, kr intant i puošniomis klostėmis ir g ir l iandomis; k i l imas buvo raudonas; sta­las lovos kojūgalyje užtiestas raudona gelumbe; sienos išmuštos šviesiai ruda medžiaga su rausvais ornamen­tais; spinta, tualeto stalelis ir krėslai — iš tamsiai po­l i ruoto seno raudonmedžio. Šių tamsių tonų fone bo­lavo kalnas pūkinių patalų ir pagalvių lovoje, užklo­toje ba l tu it sniegas p i k i n i u užtiesalu. Ne mažiau ryškiai matėsi lovos galvūgalyje platus minkštas krės-

18

las su ba l tu užvalkalu ir suole l iu kojoms padėti prie­šais jį. Sis krėslas man atrodė l yg k o k s ' fantastiškas baltas sostas.

Kambary je buvo b iaur ia i šalta, nes j į retai kada tekūrendavo; jame viešpatavo ty la , nes j is buvo to l i nuo vaikų kambar io ir virtuvės; ir j i s darė klaikų įspū­dį, nes į jį, ka ip minėjau, retai kas teužeidayo. V i e n t ik kambarinė pasirodydavo čia šeštadieniais nuva l y t i du l ­kių, kur ios per savaitę nusėsdavo ant veidrodžių ir baldų, o k a i kada ir pat i misis R y d apsi lankydavo

. čia pat ikr int i v ieno slapto spintos stalčiaus, kur iame gulėjo įvairūs dokumentai , jos brangenybių dėžutė ir miniatiūra, va izduojant i jos mirusį vyrą. Pastaroj i ap­linkybė, būtent, misterio Rydo mirt is, ir gaubė paslap­t ingumu raudonąjį kambarį l y g savotiškas užkeikimas, privertęs tokią puošnią patalpą l a i ky t i apleistą.

Mis ter is Rydas buvo miręs prieš devynerius metus; ka ip t ik šitame kambaryje j i s iškvėpė paskutinį atodū­sį; šičia j i s gulėjo pašarvotas; iš čia jo karstą išnešė uniformuoti l a i do tuv in inka i ,— ir nuo tos dienos ap l in­k in i a i , jausdami kažkokią kraupią pagarbą ve l ion iu i , nedrįsdavo vaikščioti į raudonąjį kambarį.

Aš v i s dar tebesėdėjau toje pačioje, vietoje, pr ie kur ios mane pr i rak ino Besi ir pikčiurna mis Ebotė. Tata i buvo žemutė sofa, stovint i neto l i marmurin io ži­d inio ; priešais mane dunksojo lova ; dešinėje stiepėsi tamsi aukšta spinta, kur ios lakuotose duryse šmėžavo blausūs atšvaitai; kairėje — uždangstyti langai . Didžiu­l iame ve idrodyje tarp jų atsimušė nykus .kambario ir lovos 1 iškilmingumas. Aš nebuvau v i sa i t ikra , ar jos užrakino duris, ir todėl įsidrąsinusi pasikėliau nuo so­fos ir nuėjau pažiūrėti. Deja ! Buvau l yg t ikrame kalė­j ime. Grįžti reikėjo pro veidrodį, ir aš nejučiomis pa­žvelgiau į jo gelmes. V i skas atrodė šalčiau ir niūriau toje iliuzorinėje gelmėje negu tikrovėje, o toj i keista mažytė figūrėlė, k u r i spoksojo iš ten į mane, jos iš-

2* 19

blyškęs veidas ir boluojančios prieblandoje rankos, jos spingsinčios baime akys, kur ios v ienos atrodė gyvos šioje mirties karalystėje, iš t ikro darė įspūdį, tarsi prieš mane būtų buvus i šmėkla. Aš vaizdavausi , kad ji panaši į tas mažytes pamėkles, l yg ir kok ius elfus ar fėjas, kur ie , ka ip vakara is k a d pasakodavo mums Besi, išslinkdavo iš tuščių, paparčiais apaugusių pel ­kėtų laukymių ir vaidendavosi pavėlavusiems ke le i ­viams. Aš grįžau į savo vietą.

M a n e suėmė pr ietar inga baimė, tačiau galut inai aš dar nebuvau parblokšta. M a n o kraujas tebevirė, ir su­k i lus io vergo įniršis dar tebedegino mane pulsuojančia tulžinga ugnim. Nau ja i užplūdęs praeities prisiminimų srautas pagavo mane, dar nesuspėjus man nusi lenkt i n iaur ia i dabarčiai.

, Žiaurus Džono Rydo tironiškumas, pasipūtėliškas jo seserų abejingumas, jo motinos priešiškumas, tarnai­čių šališkumas — v i sa tai ėmė sūkuriuoti mano įaudrin­toje vaizduotėje tarsi tamsios nuosėdos drumzl iname šulinyje. Kodėl gi aš tu r iu viską kentėti, būti visų nie­k inama, visų kal t inama, amžinai smerkiama? Kodėl nie­k a d negal iu n i ekam įtikti? Kodėl kas kartą niekais nu ­eidavo mano pastangos laimėti k ieno nors palankumą? Kodėl, pavyzdžiui, v i s i gerbia Elizą, k u r i tokia užsi­spyrėlė ir savanaudė? Kodėl v i s i atlaidūs Džordžianai, kurios būdas toks atkarus, o elgesys toks aikštingas, irzlus ir įžūlus? Jos grožis, jos rausv i skruostai ir auksinės garbanos, matyt, džiugina visus, kas t ik į ją pažvelgia, ir už ta i j a i dovanojamos v isos kaltės. Džo­n u i i r g i niekas neprieštarauja, juo lab iau niekas jo nebaudžia, nors j is sukio ja balandžiams galvas, daigo-ja mažyčius viščiukus, piudo avis šunimis, vogčiomis raško šiltnamyje neprinokusias vynuoges ir skainioja oranžerijoje rečiausių gėlių pumpurus. J i s net pravar­džiuoja savo motiną „sena boba" , tyčiojasi iš tamsios jos ve ido spalvos, k u r i t ok ia pat ka ip i r jo paties, ak i -

20

plėšiškai neklauso jos ir ne kartą suplėšė be i sutepė jos šilkinę suknią. Ir v i s v i e n j i sa i y r a „jos mielas sūnelis". O aš nedrįstų nė trupučio prasižengti, v i ­somis jėgomis stengiuosi įvykdyti kiekvieną prieder­mę, tačiau mane vad ina neklaužada ir išdykėle, užsi­spyrėle _ir melage, ir taip nuo ryto l i g i pietų, nuo pietų

. l i g i vakaro . M a n dar tebeskaudėjo užgautą galvą, iš žaizdos v i s

dar tebesisunkė kraujas. Tačiau niekas nesubarė Džo-- no, kad j i s be n i ekur nieko smogė man, o aš, pasiprie­

šinusi j am ir nesidavusi neteisingai skriaudžiama, su­kėliau visų pasipiktinimą.

, ,Juk tai neteisinga, nete is inga! " — kartojo man ma­no protas, kur is , skaudžiai suerzintas, pasidarė nebe-vaikiškai Šviesus, o pažadintas ryžtingumas vertė mane ieškoti kok i o nors būdo, kur is leistų man išsivaduoti iš šios nepakenčiamos priespaudos: pabėgti iš namų arba, j e i ta i būtų neįmanoma, n ieko nebevalgyt i ir ne­begerti, numar int i save badu.

K o k i a įniršusi buvo mano siela tą niūrų vakarą! Ka ip buvo sukrėstos visos mano mintys ir ka ip degė maištu mano širdis! Ir v i s dėlto kok io je tamsoje, ko ­kio je gūdžioje nežinioje v y k o toj i vidinė kova ! J u k aš negalėjau atsakyt i į klausimą, kur is tolydžio k i l o mano sieloje: kodėl aš taip kenčiu? Dabar, kada prasl inko t iek la iko (nepasakysiu, k i ek būtent metų), man viskas

. aišku. Geitshed-Hole aš buvau visiškai svetimas žmogus.

Aš buvau it kr is las akyje. Aš n ieko bendro neturėjau ne i su misis Ryd , ne i su jos vaikais , nei. su kitais jos įnamiais. J e i gu j ie nemylėjo manęs, ta i j uk aš i r g i nemylėjau jų. Kur iems galams j ie turėjo lipšniai elg­tis su padaru, kur is nesimpatižavo nė v i enam iš jų; su kitos rūšies padaru, priešingu j iems savo būdu, savo gabumais, savo po l inkia is ; su visais atžvilgiais nepa­rank iu padaru, iš kur io j i e negal i tikėtis ne i jok ios

21

naudos, nei j ok io malonumo; su kenksmingu padaru, kur is širdyje p ikt inas i jų elgesiu ir n i ek ina jų pažiū­ras. Žinau, j e i gu aš būčiau buvus i l inksmas, išdykęs, nerūpestingas, savavalis, gražus ir triukšmingas v a i ­k a s — tegu taip pat našlaitis i r pr ik lausomas,— misis R y d būtų žiūrėjusi į mano buvimą jos šeimoje daug atlaidžiau, jos v a i k a i man būtų buvę nuoširdesni ir draugiškesni, tarnai nebūtų taip stengęsi paverst i ma­nęs atp irk imo ožiu.

Raudonajame kambaryje ėmė telktis sutemos; buvo j au penkta valanda, ir apsiniaukęs popietis palengva v i r to gūdžia prieblanda. Aš girdėjau, ka ip l ietus vis dar be atvangos žliaugia į laiptų langą ir ka ip vėtra k a u k i a alėjoje už namų; aš pamažu v i sa sustirau, ir mano drąsa ėmė blėsti. Nuolat in is pažeminimo jaus­mas, nepasitikėjimas sav imi , sumišimas ir nusiminimas nusi le ido it drėgnas rūkas ant blėstančių mano pykčio "žarijų. V i s i sako, k a d esu nedora, gal ir iš tikrųjų taip y ra ; argi aš ką t ik negalvojau, ka ip numar int i sa­ve badu? J u k tai nuodėmė! O ar aš pasiruošusi numir­ti? A r g i rūsys pp Geitshedo bažnyčios a l tor iumi j au

, t o k s v i l i o jant is , prieglobstis? Teko girdėti, k a d tame rūsyje gu l i palaidotas misteris Rydas. Tata i sužadino mano mintis, ir aš ėmiau galvot i apie j į v i s lab iau bai -

. sėdamasi. Mis ter io Rydo nepr is iminiau, bet žinojau, k a d j is buvo mano t ikras dėdė — mano motinos brolis, k a d j is, k a i l i k a u našlaitė, pasiėmė mane į savo namus ir prieš pat savo mirtį pare ikalavo, k a d misis R y d p r i ­žadėtų augint i ir auklėti mane ka ip savo pačios va ikus . M i s i s Ryd , tur būt, manė, k a d j ina i tesėjo pažadą; ir , tu r iu pasakyt i , iš tikrųjų j i na i j į tesėjo, k i ek tai j a i le ido jos prig imtis; bet ka ipg i j i iš t ikro galėjo mylėti primestą įsibrovėlę, kur i , jos v y r u i mirus, n i eku nebe­buvo susijusi su jos šeima? J u k j a i p ik ta buvo jausti, koks sunkus tokių momentu nenoromis duotas paža­d a s — būti mot ina svet imam kūdikiui, kur i o j i nega-

22

Įėjo pami l t i ir k u r i o nepakentė savo šeimoje ka ip ne­re ikal ingo įsibrovėlio.

Ke is ta mintis toptelėjo man į galvą. Aš neabejojau, n iekad neabejojau, kad, j e i misteris Rydas būtų gyvas, su manim v i s i elgtųsi švelniai; ir dabar, žiūrėdama į baltą lovą ir skendinčias tamsoje sienas, o kartais ne­r imast ingai pažvelgdama į b lausia i švytintį veidrodį, pr is iminiau, J o g man buvo. tekę girdėti, k a d numirėliai,

. kurių ramybė kapuose sudrumsčiama, k a i nevykdoma paskutinė jų va l ia , kartais atsikel ia iš karsto nubausti kaltųjų ir atkeršyti už engiamuosius; ir aš pagalvojau: o kas būtų, j e i gu misterio Rydo vėlė, kankindamasi

' nuo tų skriaudų, kur ias pergyvena jo sesers duktė, pa­liktų savo buveinę — gal bažnyčios rūsyje, o gal ne­žinomoje mirusiųjų karalystėje — ir pasivaidentų man šiame kambaryje . Aš nusišluosčiau ašaras ir stengiaus garsiai nekūkčioti, bi jodama, k a d koks išorinis mano sielvarto ženklas nepaskatintų antgamtiško balso tart i man paguodos žodžio; man ba isu buvo išvysti sambrėš-koje keistai žaižaruojantį veidą, kur is , rodos, ims ir pasi lenks pr ie manęs su nežemiška užuojauta. Šio šešėlio pasirodymas, turėjęs, rodos, marie paguosti, kė-

s l ė man — aš tai jaučiau — neišpasakytą išgąstį. K a i p t ik įmanydama stengiausi nuvy t i tą mintį ir nus i ramin­t i . A tmetus i krintančius ant akių plaukus, aš pakėliau galvą ir pamėginau drąsiai apžvelgti tamsų kambarį. Ka ip t ik tą akimirką kažkas švystelėjo ant sienos. Aš k laus iau save, gal čia mėnulio spindulys, prasiskverbęs *pro užuolaidos spragą? N e ! Mėnulio spindulys l a iky ­tųsi v ienoje vietoje, o toj i šviesa judėjo. K o l aš žiū­rėjau, j i s nus l inko lubomis ir sumirgul iavo man virš galvos. Dabar man nesunku spėti, kad tas šviesos ruo­žas ve ik iaus ia i buvo nuo žibinto, kur iuo nešinas kaž­kas ėjo per veją priešais namus. Tačiau tada, k a i mano vaizduotė buvo įaudrinta, o nerva i sukrėsti po ką t ik pergyventų peštynių, man pasirodė, k a d šmėkšanti

23

šviesa — tai ne kas k i ta , ka ip šauklys, pranešąs, k a d greit pasirodys svečias iš ano pasaulio. M a n o širdis ėmė daužytis, ga lva ėmė suktis, ausyse išgirdau ūžesį, panašų į sparnų plasnojimą. Pajutau, jog kažkas atsi­rado pr ie manęs, kažkas surėmė mane, aš ėmiau dusti ir j a u visiškai nebepajėgiau va ldyt is . Aš pribėgau pr ie durų ir iš visų jėgų ėmiau tampyt i rankeną. Kor ido­riuje pasigirdo artėja žingsniai; duryse pasisuko rak­tas, įėjo Besi ir Ebotė.

— M i s E i r , ar t ik 'nesusirgot? — paklausė Besi. — Koks baisus triukšmas! M a n e stačiai šiurpas nu ­

kratė! — sušuko Ebotė. — Išleiskite mane! Leiskite mane į vaikų kamba­

rį! — šaukiau aš. — Kodėl? Ar užsigavote? O gal kas pasivaideno? —

vėl te iravosi Besi. — O!.. Čia šmėkštelėjo kažkokią šviesa, ir aš pa­

galvojau, k a d tuoj pasirodys va iduok l i s .— Aš įsikibau Bes i į ranką, ir j i na i neištraukė jos.

— J i n a i "tyčia ėmė k l y k t i , — n iek inamai pareiškė Ebotė.— I r ka ip j i klykė! L y g p iaunama! J i t ikr iausia i t ik norėjo sušaukti mus visas šičia. Aš žinau jos b iau-rias išdaigas!

— Kas čia dedasi? — pasigirdo kitas įsakmus ba l ­sas; misis R y d skubėjo per koridorių, jos k y k o kaspinai pleveno, grėsmingai šlamėjo sukn i a .— Ebote ir Besi, man rodos, aš l i ep iau Džeinę E i r uždaryti raudonajame kambaryje, k o l pati ateisiu jos išleisti?

— M i s Džeinė taip garsiai šaukė, pon ia ,— mal ­daujamai tarė Besi.

— Paleiskite ją,— buvo jos' v ieninte l is atsakas.— Nes ikab ink Besi į ranką,— kreipėsi ji į mane.— Tau; nepavyks iŠ čia šitaip ištrūkti, ga l i būti t ikra . Nekenčiu apsimetinėjimo, ypač, k a i apsimetinėja va ika i . M a n o pareiga parodyt i tau, k a d šitokiais pokštais n ieko ne-

24

peši. Pas i l iks i čia dar valandą, ir aš išleisiu tave t ik tada, j e i tu visiškai nusiraminsi ir netriukšmausi. ' .

— O dėdiene, pasigailėkite! At le isk i te man! Aš ne­ištversiu... Nubauski te mane ka ip nors k i ta ip ! Aš nu ­mirs iu , jei.. . " a

— N u t i l k ! Šis nesivaldymas tiesiog šlykštus! Aš ir iš tikrųjų j a i buvau šlykšti. Ji laikė mane

gudr ia komediante. J a i atrodė, k a d aš esu toks padaras, kur iame drauge s l yp i ir nežabotos aistros, ir žema sie­la, ir pavojingas veidmainiškumas.

Tuo momentu Besi ir Ebotė j a u buvo nuėjusios, ir misis Ryd , k u r i a i įkyrėjo ir mano pašėlusi baimė, ir mano raudojimas, staiga įstūmė mane atgal ir , n ieko daugiau nebesakydama, užrakino. Girdėjau, ka ip j i greitai nuėjo. O netrukus, rodos, mane ištiko kažkoks priepuolis, nes aš nieko nebeprisimenu, kas buvo po to.

• III S K Y R I U S

Pirmas dalykas, kurį atsimenu, buvo tas, k a d pa­budau l y g po baisaus košmaro ir išvydau prieš save žioruojant klaikią šviesą, kurią k ir to platūs juodi dry­žiai. Girdėjau balsus, skambančius kažkaip dusl ia i , l y g vėjo ar l ietaus ūžesio slopinamus; susijaudinimas, ne­t ikrumas ir viską nustelbianti baimė buvo tarsi sukaus­tę v isus mano pojūčius. Tačiau v e i k i a i aš suvokiau, kad man kažkas daroma,— kažkas mane ke l ia , sodina ir daro ta i ku r kas švelniau negu bet kada anksčiau. Aš atrėmiau galvą į priegalvį ar į k ieno ranką, ir man pasidarė gera.

Po kokių penkių minučių užmaršties ūkas išsisklai­dė: aš v i sa i aiškiai supratau besanti savo lovoje,-o ta žioruojanti šviesa buvo liepsnojąs židinys vaikų kam-

25

baryje. Buvo naktis. A n t stalo degė žvakė. Besi stovėjo kojūgalyje su dubeniu rankose, o kažkoks ponas sėdė­jo kėdėje pr ie mano pagalvio, pasilenkęs ties manim.

Aš pajutau nepaprastą palengvėjimą, malonią ra ­mybę ir saugumą, k a i pamačiau, jog kambaryje y r a svetimas žmogus — ne Geitshedo gyventojas ir ne g i­minė misis Ryd . Nusigręžusi nuo Besi (riors tai, k a d j i čia buvo, man atrodė ku r kas mažiau nemalonu, negu, pavyzdžiui, j e igu čia būtų stovėjusi Ebotė), ėmiau tyrinėti sėdinčio pono veidą. Aš pažinau j į ,— tai buvo misteris Loidas, vaist ininkas, kurį misis Ryd kartais pasišaukdavo, susirgus k u r i a m iš tarnų. Sau ir savo va ikams j i kv iesdavos i gydytoją.

— N a , kas gi aš toks? —paklausė j is. -Aš pasakiau jo pavardę i r padav iau jam ranką. J i ­

sai paėmė ją, nusišypsojo ir tarė:. — O dabar mes palengvėle v i sa i pasveiksime. Paskiau j is paguldė mane ir , kreipdamasis į Besi,

pavedė j a i pasirūpinti, k a d per naktį niekas manęs ne-besutrikdytų. Kažką dar nurodęs ir pasakęs, k a d rytoj

,. j is vėl apsilankysiąs, vaist ininkas didžiausiam mano s ie lvartui išėjo. Aš jaučiausi tok ia saugi ir t ok ia rami, k o l j i s sėdėjo kėdėje šalia mano lovos. Bet vos t ik jam iš paskos užsidarė durys, k a i v isas kambarys iš­kart aptemo ir mano širdis vėl susigūžė; ją prislėgė* neapsakomas sielvartas.

— G a l dabar užmigsite, mis?—paklausė Besi ne­paprastai švelniai.

Aš vos išdrįsau j a i atsakyti , bi jodama, k a d po to j i prašneks j a u daug ' šiurkščiau.

— Pasistengsiu. — G a l norėtute ko išgerti", o gal užkąstute? — Ne, ačiū, Besi. — J e i taip, ta i aš galėsiu gult i , nes j a u po dvy l ik ­

tos, bet jūs šaukite mane, j e i naktį ko pr i re iks .

26

Koks negirdėtas lipšnumas! Ta i padrąsino mane, ir aš paklaus iau:

— Besi, kas man yra? Ar aš sergu? — Jums pasidarė bloga raudonajame kambaryje,

ve ik iaus ia i nuo verksmo; bet dabar greit pasveiksit . Besi nuėjo į tarnaičių kambarį, kur is buvo greta

vaikų kambario . Aš išgirdau ją sakant: — Sara, gulkis su manim vaikų kambaryje. Ka ip

mane gyvą matai, b i jau šiąnakt l i k t i v i ena su ta varg ­še mergyte. J u k j i gal i numirt i . . . Ka ip keista, k a d ją ištiko tas priepuolis! . . Norėčiau žinoti, ar t ik j a i kas nepasivaideno. V i s dėlto ponia buvo per griežta šį kartą.

Besi sugrįžo drauge su Sara, ir jos atsigulė, bet prieš užmigdamos dar kokį pusvalandį šnibždėjosi. Aš tenugirsdavau t ik jų pašnekesio nuotrupas, iš kurių gana aiškiai supratau, apie ką jos kalbėjosi.

— Kažkas baltas šmėkštelėjo pro ją ir dingo... O paskiau sudūlavo didel is juodas šuo... Trys garsūs smū­gia i į kambario duris... Kapinėse kažkas žiburiavo, ka ip t ik ant jo kapo... — ir taip to l iau.

Pagal iau jos užmigo. Išblėso židinys, užgeso žvakė. Tačiau aš tą ilgą naktį negalėjau' užmigti ir bais ia i kankinaus i ; mano klausa, regėjimas ir protas buvo įtempti iš baimės,™ tokios baimės, kurią jaučia t ik va ika i .

Po šio įvykio raudonajame kambaryje man neteko k i ek rimčiau ar i l g iau pasirgti , t i k buvo sukrėsti mano nervai , ir to sukrėtimo pasekmes tebejaučiu dar ir da­bar. Taip, misis Ryd , k i ek baisių dvasinių, kančių man teko per jus iškęsti! Tačiau jaučiu pareigą atleisti jums, nes jūs nežinojote, ką darėte. Traukydama visas mano širdies stygas, jūs manėte, j og raunate blogus mano po l inkius.

Rytojaus dieną, apypiete, aš atsikėliau, apsirengiau ir , apsisupusi šilta skara, atsisėdau vaikų kambaryje

27

prie židinio. Fiziškai jaučiausi t iesiog ka ip sudaužyta, bet visų labiausiai kamavo mane toks neišpasakytas širdies skausmas, j og negalėjau su la iky t i t y l i a i r iedan­čių ašarų. Nespėju nušluostyti v ieno sūraus lašelio nuo skruosto, k a i pasirodo kitas. O, rodos, turėjau būti l a i ­minga, nes namie nebuvo nė v i eno Rydo ,— j ie v i s i yė-žinosi kar ie ta su savo mama. Ebotė i r g i nesirodė,— ji s iuvo ki tame kambaryje, o Besi, k u r i vaikščiojo šen be i ten, dėliodama žaislus ir t varkydama komodos stal­čius, nuolat ka lb ino mane neįprastai maloniais žodžiais. V i s a tai turėjo atrodyt i man ka ip t ikras rojus, nes bu­v a u įpratusi, k a d mane kas tolydžio uitų ir verstų k i ­tiems patarnauti , tačiau mano nerva i buvo taip sudir-gę, k a d j ok i a ty la negalėjo jų nuramint i , j ok ie džiaugs­mai neįstengė malonia i jų nute ikt i .

Besi nuėjo į virtuvę ir atnešė man pyragaitį; j i sa i gulėjo ant gražios porcel iano lėkštės, kur io je buvo nupieštas rojaus paukštis, tupįs vijoklių ir vos pražy­dusių rožių va in ike . Šia lėkšte paprastai aš tiesiog ne­galėdavau atsigėrėti ir ne kartą prašiau, k a d man leis­tų pal iesti ją rankomis ir apžiūrėti iš arčiau, tačiau l i g šiol niekas nesuteikė man tokios malonės. Ir štai dabar tasai brangus indas gu l i man ant kelių, ir Besi nuoširdžiai prašo, k a d aš suvalgyčiau griežinėlį jame esančio pyragaičio. Nere ika l inga malonė! J i labai pa­vėlavo, ka ip ir k i tos malonės, kurių mes karštai trokš-, tame ir i lga i negal ime su laukt i ! Pyragaičio aš nepalie­čiau, o paukščio plunksnos ir gėlių žiedai atrodė keis­tai išblukę; lėkštę su pyragaičiu aš nukėliau į šalį. Besi paklausė, gal aš norėčiau kok ios knygos. Žodis „knyga" mane ak im i rka i atgaivino, ir aš paprašiau, kad ji man atneštų iš bibl iotekos „Guliverio kel iones" . K a d ir k i ek kartų skaičiau, v i s t iek negalėjau atsigėrėti šia knyga . Buvau įsitikinusi, k a d joje pasakojama apie t ikrus įvykius, ir man ji atrodė ku r kas įdomesnė už paprastas' fantastines pasakas. O dėl elfų, tai, tuščiai

28

ieškojusi jų po rusmenių lapais ir varpel ia is , po grybų kepurėmis ir tamsiuose senų, v i j ok l i a i s ' apaugusių namų pasieniuose, aš galop supratau liūdną, tiesą, kad j ie v i s i išsidangino iš Ang l i j os į kurį nors laukinį kraštą, ku r miškai daug gūdesni be i tankesni ir ku r beve ik nėra žmonių. Tuo pat metu, nė k i ek neabejoda­ma, k a d -Liliputųa be i Milžinų šalis t i k ra i y r a žemėje, aš tv i r ta i tikėjau, k a d vieną gražią dieną man teks leis­tis į ilgą kelionę ir v ienoje iš tokių karalysčių savo pačios akimis išvysiu miniatiūrinius" namukus ir me­džius, mažyčius žmogiukus, smulkutes it žaislai karves, avis ir paukštytes, o ki to je karalystėje — javus it aukš­tos girios, milžiniškus dogus, didžiules kates, aukštus ka ip bokštai vyrus- ir moteris. Tačiau, k a i ši mėgstama knyga atsidūrė mano rankose, k a i ėmiau verst i puslapį po puslapio, ieškodama tų nuostabių paveikslėlių, k u ­rie v isada mane žavėte žavėdavo,— dabar v iskas man pasirodė n y k u ir šiurpu. Milžinai atrodė l y g kok ie ištį­sę va iduok l ia i , l i l i pu ta i — p ik t i ir biaurūs nykštukai, Gul iver is — vienišas kel iautojas baisiuose ir pavoj in­guose kraštuose. Aš užverčiau knygą, nesiryždama jos to l iau vartyt i , , ir padėjau ant stalo šalia nepaliesto py­ragaičio.

Besi tuo tarpu baigė šluostyti dulkes be i kraustyt i kambarį ir , nus ip lovus i rankas, atidarė vieną komodos stalčiuką, pilną puikių šilkinių be i atlasinių skiaučių, iš kurių ėmė siūti naują kepuraitę Džordžianos lėlei. Siūdama ji uždainavo:

i

Kadais, kai mudu klaidžiojom, • • Labai seniai, seniai.

Šią dainelę man ne kartą buvo "tekę girdėti anks­čiau, ir v isada gyva i gėrėdavausi ja , nes Besi balsas buvo laba i malonus,— bent man taip atrodė. Bet šįkart, nors jos balsas buvo toks pat malonus, dainelės

29

melodi ja skambėjo neišpasakytai liūdnai. Protarpiais, įsitraukusi į darbą, priedainį ji kartodavo labai ty l ia i , labai prat isai , ir žodžiai „labai seniai, sen ia i " aidėjo ka ip žemosios gedulingo choralo gaidos. Paskui j i už­traukė kitą dainelę, šį kartą j a u t ik ra i liūdną:

Man kojos paskaudo ir eiti sunku, Aplink stūkso uolos ir stačios pakriūtės. Mėnulis nešviečia, tamsu ir k la iku,—

Kaip taką nakčia ras našlaitis vaikutis?

Kam jie mane vieną išvarė vėlai Keliu, kur vaiduokliai šešėliuose kiūti? Nors žmonės pikti, bet geri angelai

Bežengiantį saugo našlaitį vaikutį.

Štai sagstosi žvaigždėm nušvitęs dangus, Vėjelis į veidą gaivinamai pučia, — Aukščiausias — mūs dangiškas tėvas brangus

Neleis niekam skriausti našlaičio vaikučio.

Jei net suviliotų žaltvykslė klaidi Ar, kojai paslydus, nuo liepto nugrįūčiau; Aukščiausiojo tėvo malonė didi, —

Jis ranką ištiestų našlaičiui vaikučiui.

Nors ir be. pastogės, be tėvo, mamos. Nors kelią pastoja pavojai ir kliūtys, Žinau aš šaltinį stiprybės gaivios, —

Danguj ras paguodą našlaitis vaikutis.

— Gana, mis Džeine, neverk i te ,— tarė Besi, baigusi dainelę. Ji l yg ia i tą pat galėjo pasakyt i ugnia i : „Ne­dek, sus imi ldama! " Neg i ji galėjo suprasti tą baisią kančią, k u r i draskė man širdį?

Tą rytą vė l atsilankė misteris Loidas. — O, j a u atsikėlusi!—sušuko j is , įeidamas į vaikų

kambarį.— Na , aukle, ka ip j i na i jaučiasi?

30

Besi atsakė, kad labai gerai. — Tada ji turėtų atrodyt i daug linksmesnė. Eik-

šekit, mis Džeine. J u k jūs v a r d u Džeinė? Taip? — Taip, sere, Džeinė E i r . — Aš matau, k a d jūs verkėte, mis Džeine Eir . Ga l

pasakysite — kodėl? Ar ko neskauda? — Ne, sere. — O, j i na i t ikr iaus ia i verkė dėl to, k a d negalėjo iš­

važiuoti su misis pasivėžinti,— įsiterpė Besi. — Nemanau! Ji j a u per didelė, k a d verktų dėl to­

kių niekų. M a n i r g i taip atrodė, bet kadangi šis neteisingas

kal t in imas įžeidė mano savigarbą, aš greitai atkir tau: — Aš n i ekad per gyvenimą nesu ve rkus i dėl tokių

dalykų. Aš nepakenčiu vėžinimosi karietoje. V e r k i a u dėl to, k a d esu nelaiminga.

— O, fui, gėdykitės, mis ! — tarė Besi. .Gerasis vaist ininkas, matyt, gerokai nustebo. Aš

stovėjau priešais jį; j i s atidžiai žiūrėjo į mane. Jo akys buvo mažytės ir p i lkos ; ne ta ip j a u l inksmos, bet aš manau, k a d dabar jos man atrodytų laba i įžvalgios; jo ve ido bruožai buvo rūstūs, tačiau drauge ir nuoširdūs. J i s i lga i ir įdėmiai žiūrėjo į mane, paskui tarė:

— N u o ko jūs vaka r susirgote? — J i n a i pargr iuvo ,— vėl paskubėjo įsiterpti Besi. — Pargr iuvo ! T a i dar, l y g mažas va ikut is . A r g i j i

nemoka vaikščioti nepargriūdama? J u k j a i gal kok ie aštuoneri ar devyner i metai?

— Aš b u v a u tyčia parstumta,— išpyškinau aš, k a i vėl buvo' įžeistas mano išdidumas.— Bet ne nuo to aš sus i rgau,— pridėjau aš.

Mis ter is Loidas paėmė žiupsnelį uostomojo tabako. K a i dėjosi tabokinę į liemenės kišenaitę, staiga gar­siai sužvango skambalas, šaukiąs tarnus pietums. Va i s ­t ininkas žinojo, ką reiškia šis skambinimas, ir tarė auk le i :

31

— Ta i jus šaukia. Jūs galite eit i . Aš čia duosiu vieną kitą pamokymą mis Džeinei, k o l jūs sugrįšite.

Besi būtų mie la i pas i l ikus i , bet j a i teko eiti , nes Geitshed-Hole buvo griežtai re ikalaujama kuo punktua-liausfai pietauti i r vakar ien iaut i .

—: Vad inas i , jūs susirgote ne dėl to, k a d pargr iu-vote? Ta i nuo ko gi? — to l iau klausinėjo misteris Lo i -das, Besi išėjus.

— Aš buvau uždaryta kambaryje, kur iame vaide­nasi, o j a u buvo tamsu.

Mis ter is Loidas nusišypsojo ir tuo pat metu susi­raukė:

— Vaidenasi? Na , j u k tu dar v i sa i mažytė! Tu b i ja i vaiduoklių?

— B i jau misterio Rydo vėlės. J i s mirė tame kamba­ryje, ten buvo ir pašarvotas. N e i Besi, ne i kas kitas nedrįsta naktį įžengti į jį. Buvo žiauru uždaryti ten mane vieną be žvakės! Ta ip žiauru, k a d aš, tur būt, n iekad to nepamiršiu.

— N i e k a i ! Ir dėl to tok ia nuliūdusi? Ar dabar, die­ną, i r g i bijai?

— Ne ! Bet netrukus j u k vėl ateis naktis. Ir be to... aš tok ia nelaiminga... labai ne la iminga dar ir dėl ko k i to .

— Dėl ko gi? Ar negal i man pasakyti? O ka ip aš norėjau kuo išsamiau ir smulk iau atsaky­

ti į šį klausimą! Ka ip sunku man buvo t inkamai atsa­k y t i ! V a i k a i g i l ia i i r st ipr ia i jaučia, bet nemoka anal i ­zuoti savo jausmų, o j e i ir moka, ta i nesugeba to iš­reikšti žodžiais. Todėl, bi jodama, k a d ga l iu prarasti šią pirmutinę ir vienintelę progą savo širdžiai išlieti ir tuo palengvint i savo sielvartą, aš, drov ia i patylėjusi, paga­l iau šiaip taip išstenėjau gana striuką, tačiau v is dėlto teisingą atsakymą.

— Pirmiausia , aš netur iu ne i tėvo, ne i motinos, ne i brolių, ne i seserų.

32

— Tu tur i gerą dėdienę, pusbrolį ir pusseseres. Aš vėl tylėjau, o paskui laba i nevykus ia i išdro­

žiau: — Bet j uk Džonas Rydas parstūmė mane, o dėdienė

uždarė mane raudonajame kambaryje ! Misteris ' Loidas vėl išsiėmė tabokinę. — A r g i tau nepat inka Geitshed-Hole? — paklausė

j i s . — A r g i tu nesi dėkinga, k a d gal i gyvent i tokiuose puikiuose namuose?

— C i a ne mano namai , sere. Ir Ebotė sako, k a d aš tur iu mažiau teisių čia gyvent i už bet kurį tarną.

— Et tu, k va i l i uke ! Neg i tu tokia neprotinga, k a d norėtum pa l ik t i tokią gražią sodybą?

— J e i t ik turėčiau kur , džiaugčiaus galėdama pa­bėgti iš čia. Bet n i ekur neištrūksiu iš Geitshedo, k o l v i sa i užaugsiu.

— O gal ir ištruksi — kas žino! G a l tur i kokių gi­minių, be misis Ryd?

— Rodos, ne, sere. — Ga l ką iš tėvo pusės? —: Nežinau. Kartą paklaus iau dėdienę Ryd , ir ji pa­

sakė, kad gal kartais ir tu r iu kokių neturtingų, prastų giminių, E i r pavarde, bet apie juos j i na i n ieko neži­nanti .

~r O j e i gu atsirastų, ar norėtum eit i pas juos? Aš susimąsčiau. Skurdas baugina net suaugusius,—

juo lab iau j is gąsdina va ikus . J i e netur i j ok io suprati­mo apie garbingą darbo žmogaus neturtą. Sis žodis j iems reiškia skarmalus, prastą valgį, užgesusį židinį, šiurkštų elgesį ir žemas ydas. Neturtas, mano suprati­mu, buvo lygus pažeminimui.

— Ne , aš nenorėčiau gyvent i pas neturtingus žmo- j

nes,— atsakiau jam. — Ir net tada, j e i gu j ie būtų malonūs tau? Aš papurčiau galvą. M a n sunku buvo įsivaizduoti,

ka ip neturt ingi žmonės ga l i būti malonūs; ir paskui —

3. Džeinė E i r . 33

išmokti jų žargoną, elgtis taip, ka ip j ie , būti neišauklė­tai , išaugti panašiai į tas moteris, kur ias matydavau pr ie kaimo_ trobelių, k a i jos nešioja savo va ikus ar ska lb ia žlugtą. Ne , aš nebuvau tok ia didvyrė, -kad ga­lėčiau įgyti laisvę, išsižadėdama kastos privilegijų.

— Bet nejau tavo giminės tokie neturtingi? J i e dar­b in inkai?

— Nega l iu pasakyt i . Dėdienė R y d sako, k a d j e i gu aš ir tu r iu giminių, tai j ie ve ik iaus ia i kok i e elgetos, o elgetauti aš nenor iu.

— O ar nenorėtum eiti į mokyklą? Aš vėl susimąsčiau: maža tenumaniau, kas y r a toj i

mokyk la . Besi kartais sakydavo, k a d tai t ok ia v ieta, ku r jaunos panelės sėdi su lentomis ant nugarų 1, įspraustomis į medgalius kojomis ir k u r re ikalaujama, k a d jos būtų nepaprastai mandagios ir tvarkingos. Džo- -nas Rydas nekentė mokyk los ir tyčiojosi iš savo mo­kytojo. Tačiau Džono Rydo skonis man nieko nereiš­kė, ir j e igu Besi pasakoj imai apie mokyk los drausmę (jinai v iso to prisiklausė iš jaunų panelių, kurių šei­mose tarnavo, prieš a tvykdama į Geitshedą) šiek t iek

įgąsdino, ta i jos pasakoj imai, ką, tos panelės ten išmo­kusios, rodos, labai v i l i o jo mane. J i gėrėdavosi, ka ip pu ik i a i jos piešdavo vaizdel ius ir gėles, ka ip gražiai dainuodavo i r skambindavo p ianinu, kokias pinigines megzdavo, ka ip lengva i skai tydavo prancūziškas k n y ­gas. Ir beklausydama aš užsidegdavau noru nenusileist i joms. Be to, m o k y k l a reiškė v i sa i kitą aplinką: reikėtų leist is į ilgą kelionę, visiškai ištrūkti iš GeitshedOį įžengti į naują gyvenimą.

— Aš iš tikrųjų mie la i eičiau į mokyklą,— ba l ­s ia i išreiškiau savo samprotavimus.

— Taip, taip! V i s k o ga l i būti!—pasakė misteris

1 Mergaitės dažnai -turėdavo išilgai nugaros pritaisytas lenteles, kurios neleisdavo joms sėdėti susikūprinus.

34

Loidas stodamasis.— V a i k u i re ik ia pakeist i aplinką,— pridūrė j i s pats s a u , — nerva i pakrikę.

Sugrįžo Besi. Tuo pat metu pasigirdo, ka ip žvyruota alėja privažiavo kar ieta.

— Ta i jūsų ponia grįžo, aukle? — paklausė miste­ris Lo idas .— Prieš išeidamas norėčiau su ja pasikalbėti.

Besi pasiūlė svečiui nuei t i į mažąjį valgomąjį ir nuvedė jį tenai. Iš to, kas paskui įvyko, esu l inkus i manyt i , jog vaist ininkas, kalbėdamasis su misis Ryd , mėgino patarti , k a d j i na i -išleistų mane į mokyklą. Ir patarimas, be abejo, buvo laba i nor ia i pri imtas, nes k a i aš kitą vakarą gulėjau lovoje, o Besi ir Ebotė, sėdėda­mos čia pat vaikų kambaryje, kažką siuvo, Ebotė, ma­nydama, k a d j a u miegu, pasakė Besi, su k u r i a j i ka ip t ik apie ta i šnekėjosi:

— Ponia, tur būt, t iesiog nesitver ia džiaugsmu, ga­lėdama atsikratyt i tok ia b iaur ia , nepakenčiama mer­giščia, k u r i , atrodo, amžinai seka v isus ir kažką slap­čia kėslauja.

Matyt , Ebotė laikė mane l y g k o k i u mažuoju Ga jum Foksu

T i k tada, išgirdusi, ka ip mis Ebotė pasakoja Besi? aš pirmą kartą sužinojau, k a d mano tėvas buvo netur­tingas pastorius; k a d mano mot ina ištekėjo už jo prieš jos artimųjų norą, nes j ie laikė tas vedybas nelygio­mis; k a d mano senelis Rydas taip supyko už neklusnu­mą, jog nepal iko ja i nė šilingo; kad , prasl inkus me­tams po vestuvių, mano tėvas susirgo šiltine, k u r i a j i s užsikrėtė, lankydamas didel iame fabrikų mieste sa­vo neturtingus parapijiečius, kurių tarpe šita l i ga tuo--met buvo labai papl i tusi ; kad mano mot ina užsikrėtė

' G a j u s F o k s a s (1570—1605)—anglų karininkas, vienas iš tų, kurie buvo apkaltinti ruošę vadinamąjį Parako' sąmokslą (1605), kai katalikų partija mėgino išsprogdinti Anglijos parlamentą ir tuo pačiu sunaikinti opozicinės partijos vadus.

3* 35

nuo jo ir , praėjus mėnesiui po jo mirties, pat i atsigulė į grabą. \

Besi, išgirdusi šį pasakojimą, atsiduso ir pastebėjo: — Vargšelė mis Džeinė i r g i ve r ta užuojautos,

Ebote: — Ta ip ! —atsiliepė Ebotė.— J e i j i na i būtų mielas,

dai lus va ikut is , ga l ima būtų ir pagailėti, k a d j i tok ia vieniša našlaitė. T i k kas gi gailėsis tokios rupūžikės ka ip j i na i !

— Aišku, nedaug kas ,— sut iko Bes i .— Suprantama, k a d tok ia gražuolė ka ip mis Džordžianą, atsidūrusi jos vietoje, ku r kas l engv iau įgytų palankumo.

— Taip, taip, aš tiesiog d iev inu mis Džordžianą! — sušuko įsikarščiavusi Ebotė.— M i e l a mergytė! Kok ios i lgos jos garbanėlės ir kok ios žydros jos akutės! O skruostelių raudonumėlis! Sakytum nusidažiusi!.. O ži­note, Besi, ka ip norėčiau šiandien vakar iene i spirginto sūrio.

— Aš irgi . . . Pakepinto su svogūnais. E ime į apačią! Ir jos išėjo.

I V S K Y R I U S

Pokalbis su mister iu L o i d u ir Besi pašnekesys su Ebote, kurį ką t ik pasakojau, sukėlė man naujų vilčių; ir to užteko, k a d panorėčiau susveikt i . Atrodė, jog ar­tėja kažkokia permaina. Aš troškau jos ir ty lomis lau­k iau . Tačiau v iskas užtruko; s l inko dienos ir savaitės; aš pasveikau, tačiau niekas nė neužsiminė apie tai, kas mane taip domino. M i s i s R y d kartais perverdavo mane rūsčiu žvilgsniu, bet retai kada ką pasakydavo. N u o tos dienos, k a i aš susirgau, ji išvedė dar griežtesnę ribą tarp manęs ir savo vaikų: miegoti ji man paskyrė

36

atskirą mažą kamarėlę, pusryčius ir pietus man taip pat reikėdavo va l gy t i atskirai nuo visų ir k iauras die­nas tekdavo išsėdėti vaikų kambaryje, k a i mano pus­brol is ir pusseserės nuolatos riogsodavo svetainėje. Ta ­čiau ji nė puse žodžio neprasitarė, k a d žada siųsti ma­ne į mokyklą. O aš v i s t iek buvau įsitikinusi, k a d ji i lga i nepakęs manęs savo pastogėje: k a i ji pažiūrėda­vo į mane, jos žvilgsnis lab iau negu bet kada rodė, k a d j i manim biaur is i i t k o k i u piktšašiu.

E l i za ir Džordžianą, be abejo, motinos primokytos, kalbėdayosi su man im kuo mažiausiai. Džonas, išvy­dęs mane, parodydavo liežuvį ir kartą pamėgino vėl ' mušti mane, t ik kadang i aš beregint šokau ant jo, taip pat nesutramdomai įniršusi ir įpykusi, ka ip j a u kartą jam buvo tekę pat irt i , j i s nusprendė verčiau pasitrauk­ti ir pabėgo, v i s u balsu plūsdamas mane ir šaukdamas, k a d aš sumušiau j am nosį. Aš iš tikrųjų šėriau atsive­dėjusi kumščiu į šią atsikišusią ve ido dalį, ir k a i pa­mačiau, kad šis smūgis, o gal ir mano įniršusi išvaizda," padarė j am įspūdį,—• aš užsidegiau no ru i k i galo išnau­dot i įgytą persvarą, bet j i s j a u buvo pas mamą. Aš iš­girdau, ka ip j is verkšlendamas stengiasi išgalvoti visą istoriją, ka ip „toji gyvatė Džeinė E i r " šoko ant jo it aprieta katė. M o t i n a gana šiurkščiai pertraukė jį:

— Nekalbėk man apie ją, Džonai! Aš sakiau tau, k a d nesiart intum prie jos. J i na i neverta tavo dėmesio. Aš nenoriu, k a d tu arba tavo seserys draugautų su ja .

Tačiau dabar aš, persisvėrusi per laiptų turėklus, staiga, v i sa i neapsvarsčiusi savo žodžių, sur ikau :

— Ta i j ie nėra ve r t i kalbėtis su manim! M i s i s R y d buvo gana apkūni moteriškė, tačiau, iš­

g irdusi šį keistą ir drąsų mano pareiškimą, v i k r i a i už­lėkė laiptais, įnešė mane it viesulas į vaikų kambarį, nutrenkė ant lovelės ir griežčiausiai įsakė nepajudėti iš vietos ir nė neprasižioti i k i pat vakaro .

— O ką pasakytų dėdė Rydas, j e i būtų gyvas? —

37

išsprūdo man beve ik nejučiomis. Aš sakau beve ik ne­jučiomis, nes atrodė, kad mano liežuvis tarė žodžius, kur iems aš nepritar iau. Many j e prakalbo kažkas, ko aš negalėjau suvaldyt i .

— Ką? — be garso suvapėjo misis Ryd , ir jos pa­prastai tokiose šaltose ir ramiose akyse l yg ir šmės­telėjo baimė.

Ji pale ido mane ir įsispytrėjo į mane, tarsi norėda­ma įsitikinti, ar prieš ją vaikas, ar kipšas. Tada aš įsi­drąsinau.

— M a n o dėdė Rydas dabar danguje ir mato viską, ką jūs-darote ir ką galvojate. Ta ip pat ir tėvelis su mo­tute viską mato. J i e žino, ka ip jūs la ikote mane užda­r ius i kiaurą dieną ir ka ip laukiate, k a d numirčiau.

M i s i s R y d bematant susivaldė; iš visų jėgų ji ėmė purty t i mane, paskui apskaldė ausis ir , netarusi nė žo­džio, išsinešdino. Šią spragą užkišo Bes i ,— j i na i ištisą valandą sakė man pamokslą, aiškių aiškiausiai įrodinė­dama, k a d aš esu biauriausias ir nedėkingiausias va i ­kas, kada nors augęs žmonių pastogėje. Aš beve ik t i ­kėjau ja , nes iš tikrųjų jaučiau, k a d mano krūtinėje šėlsta t ik b log i jausmai.

Pras l inko lapkr i t is , gruodis ir pusė sausio. Kalėdos ir Nau j i e j i metai buvo atšvęsti Geitshede l inksmai ka ip ir visada. Gausia i pasipylė dovanos, misis R y d rengė iškilmingus pietus ir vakarus. V i sos tos pramogos, ži­noma, buvo ne man skirtos: aš t ik t iek tedalyvaudavau šiose linksmybėse, jog kasdien matydavau, ka ip puo­šiasi E l i za su Džordžianą ir paskui iškilmingai leidžia­si į svetainę, išsičiustijusios musl ino suknelėmis "ir skaisčiai raudonomis juostomis, su kruopščiai suraity­tomis garbanomis, krintančiomis ant pečių. Po to girdė­davau, ka ip apačioje kažkas skambina p ian inu ir arfa, ka ip zuja l iokajus ir jo padėjėjas, padavinėdami už­kandžius ir gėrimus, ka ip dzingsi st iklo ir porcel iano indai , ka ip veržiasi balsų klegesys pro varstomas sve-

38

tainės duris. Pavargusi bežiūrėdama ir besiklausyda­ma, aš pa l ikdavau laiptų aikštelę ir e idavau sau į v i e ­nišą ir tylų vaikų kambarį. Nors ir be galo liūdna bu­vo jame, aš nesi jusdavau nelaiminga.

Tiesą pasakius, neturėjau nė mažiausio noro būti kar tu su svečiais, nes retas svečias atkreipdavo į mane dėmesį; ir j e i gu t ik Besi būtų buvus i k i ek malonesnė'ir draugiškesnė, aš ger iau būčiau ramia i vakaro jus i su ja, užuot jautusi , ka ip kambaryje, p i lname nepažįstamų ponių ir ponų, be atlydos mane stebi rūstus misis R y d žvilgsnis. Tačiau Besi, vos spėjusi aprengti jaunąsias paneles, paprastai išskubėdavo į gyvesnę namo dalį — virtuvę ar ekonomės kambarį, išsinešdama su sav im ir žvakę. Aš tada kiūtodavau su lėle ant kelių, k o l ži­dinio ugnis imdavo blėsti, retkarčiais baugiai apsidai-" rydama ap l inku i , ar kartais pustamsiame kambaryje nėra kok ios šmėklos. O kada žarijos j a u vos vos beru­sendavo, aš paskubomis nusirengdavau, drebančiomis rankomis tampydama raištelius ir t raukydama mazge­l ius ir nuo šalčio be i tamsos slėpdavausi lovytėje. G u l ­dama visuomet pas i imdavau lėlę: j u k k i ekv i ena žmo­giška būtybė stengiasi ką nors mylėti, ir aš, neturėda­ma vertingesnio objekto šiam savo jausmui, guodžiau-si bent tuo, k a d mylėjau ir glamonėjau nušiurusią lėlę, v e i k i a u panašią į miniatiūrinę daržo kaliausę. Dabar, k a i pr is imenu tai, aš tiesiog- stebiuosi, ka ip vaikiškai nuoširdžiai aš mylėjau tą savo brangų žaisliuką, l a iky ­dama lėlę kone gyva ir galinčia jausti būtybe. Aš ne­galėdavau užmigti, j e i neapsupdavau jos plačiomis sa­vo naktinių marškinėlių klostėmis, o kada lėlė gulėda­vo pr ig ludusi pr ie mano krūtinės, aš būdavau palyg int i la iminga, manydama, k a d j i i r g i la iminga.

I lgai i l ga i s l inkdavo man valandos, belaukiant, k o l išsiskirstys svečiai, ir beklausant, ar kartais nepasigirs ant laiptų Besi žingsniai. Per tą laiką ji kartais ateida­vo pasi imti pirštuko ar žirklių, o ka i kada ir atnešti šio

39

to užkąsti — bulkutę su razinomis ar pyragaitį su varš­ke. K o l aš va lgydavau, j i sėdėdavo ant lovos, o pasku i apkamšydavo mane lovytėje, pakišdama antklodės kraštus po čiužiniu, o porą kartų net pabučiavo, pasa­k ius i : „Labanakt, mis Džeine!" Šitokiomis ak imirkomis Besi man. atrodydavo geriausia, Švelniausia'ir malo­niausia būtybė pasaulyje; iš visos širdies aš trokšda­vau , k a d j i v isada būtų tok ia me i l i i r nuoširdi i r nie­kad nestumdytų manęs, nesibartų, nebaustų manęs be

. re ikalo, ka ip j i dažnai k a d darydavo. Dabar man ro­dosi, k a d Besi Li buvo labai gabi iš pr ig imties: darbas jos rankose tirpte t irpdavo, o be to, j i nuostabiai mokė­davo sekti pasakas, kur ios man darydavo nepaprastą įspūdį. J i taip pat buvo labai d a i l i , — j e i t i k gerai pr is i ­menu jos veidą ir figūrą. Ir šiandien mano akyse stovi l i ekna jauna moteris, juodaplaukė, tamsiaakė, švelnių bruožų, šviesaus ir gero ve ido. Tačiau v i sa bėda, kad

• j i buvo nepastovaus be i karšto būdo ir laba i menkai tenusivokė apie bešališkumą ir teisingumą; bet ir to­kią, k o k i a ji buvo, aš ją mėgau lab iau už v isus kitus Geitshed-Holo gyventojus.

Tata i atsit iko sausio penkioliktąją,'apie devintą va ­landą1 ryto. Besi buvo nuėjusi į apačią pusryčiauti, mano pusbrol is su pusseserėmis dar nebuvo pašaukti pr ie stalo; E l i za rišosi kepuraitę ir v i l k o s i seną šiltą paltuką, ruošdamasi lesint i vištų,— tai buvo jos mėgs-

' tamasis užsiėmimas; k a i vištos imdavo dėti, j i su ne mažesniu ma lonumu pardavinėdavo ekonomei kiauši­nius, o gautus pinigus taupydavo. E l i za buvo bais i šykštuolė be i apsigimusi komersante, ir šitos jos būdo ypatybės pasireikšdavo ne v i e n tuo, k a d j i pardavinė­davo kiaušinius ir viščiukus, bet ir tuo, ka ip j i derė­davosi su sod in inku dėl gėlių daigų ir sėklų, dėl jos sodinamų gumbų ir ataugų, nes misis R y d j am buvo įsakiusi p i rk t i iš tos mažosios l ed i viską, kas išauga jos lysvėse ir ką ji panor i parduoti . O E l i za net savo

40

garbanų nebūtų pagailėjusi, k a d t ik būtų galėjusi iš to pasipelnyt i . Savo pinigus iš pradžių ji kaišiodavo į v i ­sus kampus, suvynio jus i į skudurus ar popiergalius, ta- '

• čiau, dalį jos kapitalo aptikus kambarinei , Eliza,, bi jo­dama, k a d vieną gražią dieną gal i prarasti visą savo neįkainojamą lobį, ryžosi patikėti jį savo motinai , i m ­dama gana aukštas palūkanas — penkiasdešimt ar še­šiasdešimt procentų. Sias palūkanas jį išreikalaudavo kas trys mėnesiai ir apskaičiavimus kuo tvarking iau­siai surašydavo į mažą sąsiuvinėlį.

Džordžianą sėdėjo ant aukštos kėdės, šukuodamasi prieš veidrodį ir kaišydamasi garbanas dirbtinėmis gė­lėmis ir nušiurusiomis plunksnomis, kurių ji palėpėje susirado visą dėžę. Aš k l o j au savo lovą, nes Besi buvo griežtai įsakiusi pasitaisyti ją, k o l j i sugrįš (dabar ji dažnai naudodavosi man im ka ip savo padėjėja; l iep­davo pašluoti kambarį, nušluostyti nuo kėdžių dulkes ir taip toliau). Užtiesusi antklodėlę ir suklosčiusi nak­t inius marškinius, aš nuėjau sutvarkyt i išmėtytų ant palangės iliustruotų knygučių ir lėlės baldų, bet staiga, Džordžianą sustabdė mane, sur ikusi , k a d aš neliesčiau jos žaislų (mažos kėdytės ir veidrodėliai, lėkštutės ir puode l iuka i buvo jos nuosavybė). Tada, neturėdama ko ve ikt i , aš nejučiom ėmiau savo k vapu šildyti apšalusių langų gėles, norėdama nusi t i rpdyt i sklypelį st iklo ir pažvelgti į kiemą, k u r viską buvo sukaustęs smarkus šaltis. ' •

Pro langą matėsi var t in inko trobelė ir žvyruotas * kel ias karietoms privažiuoti; ir ka ip t ik tuo- metu, ka i

aš nut i rp inau nuo st iklo t iek baltų it sidabras lapų, k a d galėjau pažvelgti, kas dedasi lauke, staiga išvy­dau, ka ip atsidarė var ta i ir į kiemą įvažiavo karieta. Aš abej ingai stebėjau, ka ip j i artėjo žvyro taku: k a ­rietos dažnai užsukdavo į Geitshedą, bet jomis neat-v ykdavo nė v ienas svečias, kur is nors šiek t iek būtų mane dominęs. Kar ie ta sustojo ties veranda, garsiai

nuaidėjo durų varpel is , atvykėlis buvo įleistas į vidų. - V i s a tai man nė k i ek nerūpėjo, ir mano nuobodžiau­

jantį dėmesį netrukus patraukė a lkana sniegena, k u r i atsitūpė ant prisiglaudusios prie pat sienos p l ikos vyš­nios šakelės ties langu ir ėmė ga i l ia i čirpsėti. M a n o pusryčių likučiai — duona ir pienas — dar tebestovėjo ant stalo, ir aš, sutrupinusi riekutę pyrago, j au mėgi­nau at idaryt i langą, norėdama pabert i t rupinius ant , karnizo, t ik staiga į vaikų kambarį įbėgo Besi.

— M i s Džeine, nusimeskite prikyštę! Ką jūs ten da­rote? Ar prausėtės jūs šį rytą?

Prieš atsakydama aš dar kartą stumtelėjau lango rėmą, nes man būtinai norėjosi pavaišinti sniegeną, pusryčiais. Langas atsidarė, aš išbėriau dalį trupinių ant karnizo, dalį ant storos medžio šakos, paskui , už­dariusi langą, atsakiau: - — Ne , Besi ! Aš t ik ką baig iau va l y t i dulkes.

— Ta i neklaužada, neva le ika ! O ką gi dabar ve i ­kėte? V i s a nuraudot, vadinas, vėl kokią šunybę iškrė­tėt? K a m buvot at idariusi langą?

M a n nereikėjo sukt i galvą, ką atsakyti , nes .Besi, matyt, labai skubėjo ir nesiklausė mano pasiaiškinimų. J i nusitempė mane pr ie prausyklos, negailestingai, ta­čiau, la imei , greitai apdorojo mano veidą ir rankas su mui lu , vanden iu ir šiurkščiu rankšluosčiu, paskui su dyg iu šepečiu apgluodino man plaukus, nutraukė p r i ­kyštę, išstūmė į laiptų aikštelę ir įsakė tučtuojau l ip t i žemyn, nes manęs kažkas laukiąs valgomajame.

Aš norėjau paklaust i , kas ten manęs l auk ia ; norė-' j au pasiteirauti , ar ten y r a misis Ryd , tačiau Besi spė­

jo dingti , užtrenkusi vaikų kambar io duris. Ir aš iš lėto ėmiau leistis laiptais. J a u beve ik tris mėnesius niekas manęs nešaukė pas misis Ryd . M a n o gyvenimas s l inko t ik vaikų kambaryje, ir todėl valgomasis, salė ' i r sve­tainė man kėlė šiurpą, ir aš nedrįsau tenai nė kojos įkelti.

42

Ir štai atsidūriau tuščiame vest ib iuly je ; aš stovėjau prieš va lgomojo duris, virpėdama iš baimės. K a i p pasi­gailėtinai įsibaikštinau aš tomis dienomis, bi j odama sulaukt i nepelnytos bausmės! Aš bi jo jau grįžti ir į v a i ­kų kambarį, nedrįsau žengti ir svetainėn; ga l dešimt minučių taip prastovėjau, abejonių kank inama; t ik gar­siai suskambus varpe l iu i valgomajame, aš pasiryžau įeiti.

— Kas galėtų manęs laukti? — k laus iau pat i save, abiem rankom spausdama standžią durų rankeną, k u r i iš pradžių nenorėjo manęs k l ausy t i .— Ką čia tokį pa­matysiu kambaryje, be dėdienės Ryd? Vyriškį ar mo­terį? —- Rankena pasisuko, durys atsivėrė ir , įėjusi bei padariusi žemą reveransą, išvydau juodą stulpą,— bent tokį įspūdį iš p i rmo žvilgsnio man padarė ištįsusi la iba figūra juodais drabužiais, s tov int i it įbesta ant k i l imo ; rūstus veidas pačioje figūros viršūnėje panėšėjo į kau ­kę, iškaltą iš akmens, ir atrodė it kapitel is virš šios-negyvos kolonos.

M i s i s R y d sėdėjo įprastinėje vietoje pr ie židinio; ji ženklu įsakė man pr ie i t i arčiau; k a i aš pr is iart inau, j ina i pristatė mane tai akmenine i nepažįstamai statu­la i , tardama:

— Ta i šita mergaitė, dėl kur ios aš kre ip iaus i į jus. Jisai — nes to j i statula buvo vyriškis — palengva

pakreipė galvą ton pusėn, k u r aš stovėjau, i r , apžvel­gęs mane veriančiomis p i lkomis akimis, kur ios žybčio­jo po tankiais antakiais, iškilmingai pratarė storu balsu:

— Ji mažo ūgio; k i ekg i j a i metų? — Dešimt. — T i e k daug? — suabejojo nepažįstamasis ir dar

keletą akimirksnių apžiūrinėjo mane. Paskui paklausė: — K u o jūs va rdu , mažoji mergyte? — Džeinė E i r , sere! A tsakydama aš pažvelgiau į jį. J i s man atrodė la -

43

bai aukštas,— bet j uk aš pati buvau v i sa i mažulė; jo ve ido bruožai buvo stambūs ir, taip pat ka ip ir jo v isa išvaizda, rūstūs be i griežti,

— N a , Džeine E i r , j uk tu gera mergytė? Į šį klausimą aš negalėjau atsakyti te ig iamai: tame

mažame pasaulėlyje, kur iame aš gyvenau, v i s i buvo priešingos nuomonės. Todėl aš tylėjau. M i s i s R y d at­sakė už mane, reikšmingai papurtydama galvą, o ne­trukus dar pridėjo:

— G a l kuo mažiau kalbėsime šiuo k laus imu, mis­teri Broklhersta i , tuo bus geriau...

— Laba i gai la. J e i taip, mudv iem teks pasikalbė­t i . — Jo t iesi figūra lūžo stačiu kampu, ir j is ceremonin-gai atsisėdo į krėslą priešais misis Ryd .

— E i k šen,— pasakė j is . Aš žengtelėjau per kilimą. Mis ter is Broklherstas pa­

sistatė mane. ka ip t ik priešais save. Koks jo veidas! Dabar, k a i j i s buvo prieš pat mane, aš gerai jį mačiau. K o k i a didžiulė jo nosis! K o k i a burna! Kok i e i l g i atsi­kišę dantys! •r,! — Liūdna, labai liūdna matyt i išdykusį vaiką,— pradėjo j i s , — o ypač neklaužadą mažą mergaitę. Ar žinai, k u r patenka po mirties nusidėjėliai?

— J i e e ina į pragarą,— sviedžiau aš gatavą, seniai iškaltą atsakymą.

— O kas gi y r a pragaras? Ga l i man pasakyti? — Duobė, p i lna ugnies. — O arg i tu norėtum įkristi ton duobėn ir degti

joje amžinai? — Ne, sere! — O ką r e ik ia daryt i , kad ten nepatektum? Aš pasvarsčiau valandėlę, o paskui išdrožiau: — Re ik i a stengtis būti sve ika i ir nenumirt i . Tačiau pr ie šio mano atsakymo buvo lengva p r i ­

k ib t i .

44

— K a i p g i gal ima stengtis nenumirt i? Jaunesni už tave v a i k a i kasdien miršta. Prieš keletą dienų man teko la idot i penkerių metų vaikutį,— gerą vaikutį, kur io s ie la dabar danguje. Bi jau, kad to negal ima bus pasakyt i apie tave, j e i dievas tave pasišauks.

Nedrįsdama j am prieštarauti, aš įbedžiau akis į jo dideles kojas ant k i l imo ir ats idusau,— man taip norė­josi bėgti nuo jo kuo tol iausiai .

— T ik iuos i , k a d šis atsidusimas eina iš širdies gel­mių ir kad tu gail iesi ' per šį visą laiką pr idar ius i tiek nemalonumų savo geradarei?

— Geradare i ! G e r a d a r e i ! — k a r t o j a u aš pat i sau .— J i e v i s i vad ina misis R y d geradare. J e i gu taip y r a iš tikrųjų, ta i geradarė y r a kažkas labai bloga.

— Ar ka lb i poterius rytą ir vakarą? — kvotė mane egzaminatorius.

— Taip , sere. — Ar skaitai bibliją? — Kartais . — Nor ia i? Ar mėgsti ją? — Mėgstu Apreiškimą, ir Danieliaus- knygą, Gene-,

zės knygą, ir pranašo Samuel io knygą, šiek t iek Išėji-- ;*:>> mo knygą, k a i kurias vietas Karalių ir Kronikų kny­gos, be to, Jobą ir Joną.1

— O psalmes? T ik iuos i , tu jas i rg i mėgsti? — Ne , sere. — Ne? K a i p baisu! Aš tur iu berniuką, jaunesnį už

tave, kur i s šešias psalmes moka mint inai , i r k a i pa­k laus iu jį, ko j is labiau norėtų — suvalgyt i meduolį ar išmokti strofą psalmės, ta i j is atsako: ,,Žinoma, strofą psalmės! J u k psalmes gieda angelai ! — sako j i s . — Aš nor iu būti angel iukas dar čia, žemėje!" Ir tada j is gau­na du meduol ius už savo vaikišką dievobaimingumą.

1 Apreiškimas, Danieliaus Įmyga ir visos kitos — pavadinimai knygų, kurios sudaro bibliją. Džeinė Eir mėgsta jas labiau už psal­mes dėl to, kad jose yra daug nuotykingi; pasakojimų.

45

— Psalmės neįdomios,— pastebėjau aš. — T a i rodo, k a d tavo širdis užkietėjusi; tu tur i

melst i dievą, k a d j is tau pakeistų ją, k a d tau suteiktų kitą širdį — naują ir tyrą. J i s paims iš tavęs akmens širdį ir duos žmogišką.

J a u norėjau paklaust i , k o k i u būdu gal ima padaryt i tą širdies pakei t imo operaciją, bet įsiterpusi misis R y d liepė man sėsti ir to l iau j a u pat i tęsė pašnekesį.

— M a n rodos, mister i Broklherstai , savo laiške, ra­šytame jums prieš tr is savaites, aš minėjau, k a d šitos mergaitės būdo bruožai ir po l ink ia i nėra tokie, kokių aš pageidaučiau. J e i g u pri imsite ją į Louvudo mokyk­lą, aš laba i prašyčiau: tegu direktorė ir mokyto ja i kuo griežčiausiai seka ją ir visų p i rma tegu kovo ja su jos didžiausiu trūkumu — l i n k i m u ve idmain iaut i ir meluo­t i . Aš tai sakau tau girdint, Džeine, k a d nemėgintum apgauti misterio Broklhersto.

Ne be re ika lo aš bi jojau, ne be re ikalo aš nemėgau misis R y d ! J i t iesiog v i sa savo būtybe stengėsi kuo skaudžiau man įgelti, ir aš n iekad nesijaučiau la iminga jos akyse. Nors ir ka ip stengdavausi'rūpestingai a t l ik t i tai, ką j i l iepdavo, nors ir viską darydavau j a i įtikti, visas mano pastangas j i atmesdavo ir at lygindavo to­k i u ka ip ir šis pareiškimu. Ir dabar šitas kal t in imas ne­pažįstamo žmogaus akyse skaudžiai pataikė man į pa­čią širdį. Aš l y g per miglą suvokiau, k a d iš anksto ji no r i at imti man net kibirkštėlę v i l t ies ir nuodi ja man tą naująjį gyvenimą, kurį man ruošia. Aš jutau, nors ir nebūčiau galėjusi to jausmo išreikšti žodžiais, k a d j i ir mano. ateities taką nusėja priešiškumu ir ne­pasitikėjimu. Ir aš mačiau, k a d misteris Broklherstas j a u dabar la iko mane apsimetėle ir piktavale. Bet ka ip­gi aš galėjau kovot i prieš šį neteisingumą?!

„Aišku, n i e k a i p " , — pagalvojau, stengdamasi nesu-kukčioti ir paskubomis nubraukdama ašaras, bejėgiško mano sielvarto l iud in inkes .

46

— -Veidmainystė iš. tikrųjų labai liūdnas va iko bruožas,— pareiškė misteris Broklherstas.— Si y d a art i ­ma melagystei, o v i s i melag ia i atsidurs liepsnojančios ugnies ir sieros ežere. Tačiau ji bus griežtai prižiūrima, misis R y d . Aš . pakalbėsiu su mis Tempi i r mokyto ­jomis.

— Aš norėčiau, k a d ji būtų auklėjama, atsižvel­giant į jos būsimą padėtį,— kalbėjo to l iau mano gera­darė:— tegu išmoks būti nuo lank i ir naudinga. O dėl atostogų, tai , j e i gu jūs sutiksite, tegu j i v isuomet jas leidžia Louvude.

— Jūsų nutar imai , gerbiamoji , visiškai p ro t ing i ,— atsakė misteris Broklherstas.— Nuo lankumas — didžiau­sia krikščioniška dorybė, ir j i užvis labiausiai dera Lou-vudo auklėtinėms. Todėl aš re ikalauju, k a d ypat inga i būtų rūpinamasi sk iepyt i joms šią dorybę. Aš specia­l ia i tyrinėjau klausimą, ka ip geriausiai sutramdyt i jų tuščią išdidumą, ir t i k šiomis dienomis man teko nu ­džiugti, k a i sužinojau, k a d man t ik ra i pasisekė nema­žai pasiekt i : .mano antroj i duktė Ogusta aplankė su savo mama mokyklą ir grįžusi sušuko: ,,0, tėveli, ko ­kios romios ir nuolankios visos Louvudo mergaitės — plaukai sušukuoti už ausų, prijuostės tokios i lgos i lgos! Ir tos prastos drobės kišenės prie jų suknelių! J u k jos beveik n iekuo nes iskir ia nuo vargingų žmonių vaikų! Jos žiūrėjo į mane ir į mamą išpūtusios akis,—.pridūrė j i , — tarsi n i ekad nebūtų mačiusios šilkinių drabužių."

— Šitokiai t varka i aš visiškai p r i t a r iu ,— atsiliepė misis R y d . — Net ir visą Angliją skersai išilgai apieš­kojus, v a r gu ar būčiau radus mokyklą su tok ia auklė­j imo sistema, k u r i taip nuostabiai tiktų tok iam v a i k u i kaip Džeinė E i r . Griežtumo, mano brangus Brok lhers-tai, griežtumo aš re ika lau ju visose srityse! - — Griežtumas, gerbiamoji , y r a p i rmoj i krikščionio priedermė, ir Louvudo mokyk lo j e šio pr inc ipo la iko ­masi v isais atvejais: neišrankus valgis , paprastas apda-

47

ras, neištaigingos patalpos, grūdinančios ir darbštumą skatinančios pratybos,— toks y r a kasdienis režimas šiuose namuose visoms jų gyventojoms.

— V i s a i teisingai, sere. Vad inas i , ga l iu būti rami, kad ši mergaitė bus pr i imta mokyt is į Louvudą ir ten auklėjama, atsižvelgiant į jos dabartinę padėtį ir atei­ties vi l t is?

— Be abejo, gerbiamoji ! M e s įkurdinsime ją r ink­tinių gėlių darželyje — ir , t ik iuos i , ji bus didžiai dė­k inga už tokią nepaprastą privilegiją l anky t i tą mo­kyklą.

— Ta ig i , aš atsiųsiu ją kuo greičiau, nes, patikėkite "man imi , trokštu nusimesti atsakomybę, k u r i man tapo tok ia sunk i .

— Žinoma, žinoma, gerbiamoji . O dabar le iski te pa­linkėti jums kuo geriausios sveikatos! Aš grįšiu į Broklherst-Holą šią ar kitą savaitę: v ikaras, mano ge­ras bičiulis, neišleis manęs anksčiau. Bet aš pranešiu mis Tempi , kad j i lauktų naujos mergaitės,— vadinasi , mergaitė bus pr i imta be jokių kliūčių. Sudie!

— Sudie, mister i Broklherstai . Pasve ik inki te nuo •manęs misis Brpklherst su jos vyriausiąja dukter ia, o taip pat ir Ogustą, Teodorą ir jaunąjį Broutoną Broklherstą.

— Būtinai pasve ik insiu, gerbiamoji . Mažoji mergy­te, štai tau knygutė , ,Vaiko patarėjas". Ska i tyk ją ka ip maldaknygę, ypač tą dalį, kur io je y r a „Aprašymas apie baisią ir netikėtą mirtį, k u r i ištiko Martą G..., iš­dykėlę, melagę ir apsimetėlę".

T a i taręs, misteris Broklherstas įbruko man į rankas ploną knygutę su kietais viršeliais ir , paskambinęs, k a d paduotų karietą, išvažiavo.

M u d v i su misis R y d l ikome vienos; keletą minu­čių tylėjome; ji s iuvo, o aš žiūrėjau į ją. M is i s R y d tuo metu galėjo būti trisdešimt šešeri, septyneri metai; ji buvo tv i r ta i sudėta, plačiapetė, stiprių sąnarių,

48

neaukšta ir nors stambi, bet nenutukusi ; ve idas jos atrodė l y g platokas, apatinis žandikaulis lab iau išsivys­tęs ir stambus; kak ta buvo žema, smakras didel is ir atsikišęs, lūpos ir nosis pa lyg in t i ta isykl ingos; iš po šviesių antakių spingsėjo akys, kur iose nesimatė nuo­širdžios šilumos, jos oda buvo tamsi ir matinė, p lau­k a i — bemaž linų spalvos; fiziškai j i buvo sve ika ka ip r id ikas ,— j o k i a l i g a jos neėmė; j i buvo gera i r sumani šeimininkė, t v i r ta i laikė savo rankose visą ūkį ir nuo­mininkus, i r t i k jos v a i k a i kartais jos nepaklausydavo ir šaipydavosi iš jos. Vilkėjo j i skoningai ir mokėjo oriai ir pr ideramai nešioti gražius drabužius.

Sėdėdama ant žemos kėdutės, už keleto žingsnių ~ nuo jos krėslo, aš stebėjau jos figūrą, žiūrėjau į jos veido bruožus. Rankose l a i k i au traktatą apie netikėtą melagės mirtį; į tą knygutę ypač buvo kreipiamas mano dėmesys, turint norą mane v i sa i deramai perspė­t i . T a i ; kas čia ką t ik buvo įvykę,— žodžiai, kur iuos misis R y d pasakė mister iu i Broklberstui , visas jų pa­šnekesio tonas, šiurkštus ir užgaulus m a n , — skaudžiai tebeaidėjo mano sieloje. K iekv ienas žodis mane tiesiog gelte tebegėlė, tarsi aš aiškiausiai tebebūčiau juos gir­dėjusi, ir manyje nejučia užvirė piktumas.

M i s i s R y d pakėlė akis nuo s iuv in io ; jos žvilgsnis susitiko su manuoju, pirštai nustojo m ik l i a i judėti.

— E i k sau į vaikų kambarį,— griežtai paliepė j i . Ga l mano žvilgsnis ar kas k i t a taip ją užgavo, k a d

jos žodžiuose skambėjo toks didelis, nors ir paslėptas susierzinimas. Aš atsistojau, žengtelėjau durų' l ink , paskui sugrįžau, perėjau per visą kambarį i k i ' lango ir pr is iart inau pr ie jos.

Aš turėjau ką nors pasakyt i . Iš manęs buvo žiauriai tyčiojamasi, ir aš privalėjau ats ikirst i . Bet kaipgi? K u o aš galėjau atkeršyti savo priešui? K o k i u būdu? Aš įsi­drąsinau ir sviedžiau j a i į veidą:

— Aš nesu melagė! J e i būčiau melagė, sakyčiau,

4. Džeinė E i r . 49

j og m y l i u jus. Bet aš pareiškiu, jog nemy l iu jūsų. Ne ­kenčiu jūsų lab iau už viską pasaulyje, išskyrus Džoną Rydą. O šią knygutę apie melagę jūs galite at iduoti savo Džordžianai, nes j ina i meluoja, o ne aš.

M i s i s R y d rankos nejudėdamos tebelaikė siuvinį, jos ledinis stingdąs žvilgsnis įsmigo į mane.

— Ką tu dar tur i pasakyti? —paklausė j i tonu, k u ­r iuo atsikertama suaugusiam priešininkui i r k o k i u pa­prastai nekalbama su v a i k u .

Tos jos akys, tas jos balsas sukėlė visą neapykantą, k u r i slypėjo manyje. Virpėdama nuo galvos i k i kojų, negalėdama susiva ldyt i iš susij audinimo, kalbėj au to l iau:

— Džiaugiuosi, k a d jūs man negiminė: k o l gyva, n i ekad nebevadins iu jūsų dėdiene. Užaugusi n iekad neatvažiuosiu ap lankyt i jūsų. O j e i kas paklaus mane, ar mylėjau jus ir ka ip jūs elgėtės su manimi , aš pasa­kys iu , kad , v i e n t ik pr is iminus jus, man bloga darosi ir k a d jūs elgėtės su man im nuožmiai ir neteisingai.

— K a i p tu drįsti taip sakyt i , Džeine Eir? — K a i p drįstu, misis Ryd? Ka ip drįstu? Todėl, k a d

tai t iesa! Jūs manote, k a d aš bejausmė ir k a d man ne­r e ik ia nė truputėlio meilės ar švelnumo! Bet aš negal iu taip gyventi , o jūs esate beširdė. Niekados nepamir­šiu, ka ip jūs mane įstūmėte — šiurkščiai ir žiauriai įstūmėte mane į raudonąjį kambarį ir ten užrakinote,— i k i pat grabo lentos to nepamiršiu. O aš vos nenumi­r i au iš baimės! Aš šaukiau, v i sa aps ipy lus i ašaromis, maldavau: „Pasigailėkite! Pasigailėkite, dėdiene R y d ! " Ir jūs taip žiauriai nubaudėte mane už tai, k a d jūsų iš­dykęs sūnus parstūmė mane žemėn ir užgavo be jokios priežasties. J e i kas t ik mane paklaus, viską papasako­s iu. Žmonės mano, k a d jūs gera moteris, bet jūs bloga ir kietaširdė. T a i jūs melagė!

Aš dar nespėjau baigt i , k a i mano s ie la ėmė džiū­gauti, ją pagavo keistas išsivadavimo ir pergalės jaus-

50

mas, k u r i o man n iekad nebuvo tekę pergyvent i . A t r o ­dė, tarsi subyrėjo nematomi pančiai ir aš pagal iau iš­trūkau į laisvę. Ir šis jausmas k i l o manyje ne be pa­grindo; misis Ryd, matyt, išsigando, s iuv inys nus lydo ja i nuo kelių. Ji iškėlė rankas, sujudo krėsle, o jos veidas persikreipė, tarsi j i ruošėsi tuojau p rav i rk t i .

— Džeine, tu aps i r ink i ! Kas tau yra? Kodėl tu taip drebi v isa? G a l išgertum vandens?

— Ne, misis R y d ! — G a l tau dar ko re ik ia , Džeine? Sakau tau, aš no­

r iu būti tau gera. — Ne , netiesa. Jūs pasakėte mister iui Broklherstui ,

kad aš esu blogo būdo, k a d aš b iaur i melagė; o aš v i ­sam L o u v u d u i papasakosiu, k o k i a jūs esate ir ka ip jūs elgiatės.

— Džeine, tu nesupranti šitų dalykų: vaikų ydas re ik ia raut i su šaknimis.

— Aš ne melagė! — sur ikau aš ka ip padūkusi. — Bet tu nemoki valdyt is , Džeine, prisipažink! O

dabar grįžk į vaikų kambarį, būk man geras va ikut is , atsigulk, pailsėk...

— Aš nesu jums geras va ikut is ! Aš nenor iu gul t i ! Išsiųskite mane greičiau į mokyklą, misis Ryd.. . Aš ne­begaliu čia i l g iau gyventi .

— Iš tikrųjų r e i k i a ją ko greičiau išsiųsti į mokyk­lą,— sumurmėjo misis R y d sotto voce 1 i r , pasiėmusi savo rankdarbį, staiga' išėjo iš kambar io .

Aš l i k a u v i ena kovos lauke. Ta i buvo pirmas aršus mano mūšis ir p i rma pergalė. Gėrėdamasi nugalėtojo vienatve, valandėlę pastovėjau ant k i l imo , k u r t ik ką stypsojo misteris Broklherstas. Iš pradžių aš nusišypso­jau, pajutusi nepaprastą pakilimą, bet šis žiaurus džiaugsmas išblėso ka r tu su apr imusiu širdies p lak imu. V a i k a i negal i kivirčytis su vyresniaisiais, ka ip aš kad

Negarsiai (H.).

4* 51

padar iau, negal i duoti val ios savo pykčiui, ka ip aš k a d pasielgiau, nepat irdama po to sąžinės priekaištų ir ne­išvengiamo apgailestavimo. Tyrlaukių ka l va , skęstanti v i sa naikinančiose liepsnose, galėtų- būti mano sielos emblema, kada aš ka l t inau misis R y d ir grasinau j a i . T o j i pat ka l va , juoda ir nusiaubta, užgesus ugn ia i ,— štai ka ip aš jaučiausi, kada, pusvalandį pasvarsčiusi tyloje, supratau, ka ip beprotiškai pasie lg iau ir ka ip k l a i k u nekęsti ir pačiai būti nekenčiamai.

Pirmą kartą man teko paragauti keršto: j i s man pa­sirodė it saldus vynas, šildantis ir gardus, k o l j į ger i ,— bet likęs po to aitrus metalo pr ieskonis sukėlė man jausmą, tarsi aš būčiau apsinuodi jusi . M i e l u no ru būčiau dabar nuėjusi pas misis R y d ir paprašiusi, k a d ji man dovanotų, tačiau žinojau,— dal inai iš patirties, da l ina i i n s t ink t yv i a i ,— k a d j i atstums mane su dar d i ­desne panieka ir vėl sukels mano širdyje audringą pykčio prasiveržimą. '

M a n norėjosi surasti ką nors k i lnesnio negu šie įnirtingi ka l t in imai , pažadinti savo sieloje švelnesnius jausmus negu niaurus pasipikt inimas. Aš paėmiau kny ­gą — arabų pasakas — ir atsisėdusi pasistengiau įsigi­l i n t i į ją. Tačiau aš nesupratau, ką skaičiau, mano mintys skraidė kažkur k i tur , ir tie puslapiai , kur ie pa­prastai mane žavėdavo, n ieko nesakė mano sielai. Ta ­da aš at idar iau stikl ines valgomojo duris; krūmai sto­vėjo nė nekrusteldami. Rūstus šaltis, be saulės ir vėjo, laikė sukaustęs visą sodą. Užsivertusi ant galvos ir pe­čių suknelę, išėjau pasivaikščioti j nuošalų parko už­kampį; tačiau manęs nedžiugino nei tylūs medžiai, ne i eglių kankorėžiai, krintą ant tako, ne i sušalę rudens pa la ika i — rudi lapai , sužerti vėtrų į krūvas ir dabar sustirę nuo šalčio. Aš pasirėmiau ant vartelių ir pa­žvelgiau į tuščią lauką, ku r nebesiganė nė v i ena avis, ku r neaukšta žolė buvo šalnos pakąsta ir apšerkšnijusi. D i ena buvo p i lka , visą dangų aptraukė sunkūs sniego

52

debesys; protarpiais le idosi retos snaigės ir net irpda-mos kr i t o ant tako gruodo be i apšerkšnijusios vejelės. Ir štai aš, nelaimingas kūdikis, žiūrėjau į v i s a tai, be perstojo pat i sau šnibždėdama: ,,Ką man daryti? Ką man dary t i ? "

Ir staiga aš išgirdau skambų balsą: — M i s Džeine! K u r jūs? E ik i t pusryčių! Aš p u i k i a i žinojau, k a d ta i šaukė Besi, bet nė ne­

pajudėjau iš vietos, k o l jos l engv i žingsniai ėmė kauk­šėti take l iu .

— N a , neklaužada!—pyko j i . — Kodėl neinat, k a i jus kas Šaukia?

Po tų minčių, kur ios buvo apnikusios mane, Besi pasirodžius, aš staiga apsidžiaugiau, nors ka ip papras­tai j i i r buvo p iktoka. Tačiau, susikir tus! su misis R y d ir nugalėjusi ją, aš anaiptol nebuvau l inkus i per daug jaudintis dėl l a ik ino savo auklės pykčio, ir man k i l o noras pasišildyti jos gaivios jaunatviškos širdies spin­duliuose. Aš apkabinau savo rankutėmis jos kaklą ir tar iau:

— Nepyk , Besi, nesibark! • N i e k a d l i g šiol nebuvau ryžusis pasielgti taip atv i -raširdiškai ir drąsiai. Besi iškart susijaudino.

— K o k i a jūs keista mergytė, mis Džeine,— tarė j i , žvelgdama į mane,— vienišas, apleistas va ikas ! Ar tie­sa, k a d jūs išvyksit į mokyklą?

Aš linktelėjau. — Ir jums negai la bus pa l i k t i vargšę Besi? , — A r g i aš j a i nors k i ek galvoj? J u k Besi v isuomet

bara mane. — Todėl, k a d jūs Raikšti, d r o v i keistuolėlė. Re i k i a

drąsesnei būti. — Kam? K a d daugiau niuksų gaučiau? — N i e k a i ! Nors čia jums ir kliūva,— kas tiesa, tai

tiesa. M a n o mot ina praėjusią savaitę buvo a tvykus i aplankyt i manęs, ir j i pasakė: , ,Oi , o i , nenorėčiau, k a d

53

mano va ikas būtų taip stumdomas k a i p ši mergy t e i " N a , e iki t šen, tu r iu jums gerą naujieną.

— Ne t i k iu , Besi ! —r V a i k u t i ! K ą g i jūs manot? Kodėl tokiomis liūd­

nomis akutėmis žiūrit į mane? Tad k lausyk i t : misis ir jaunosios panelės su ponaičiu R y d u išvažiuoja popiet į svečius, ta i jūs vakar ieniausi t su manim. Aš paprašysiu virėją, k a d iškeptų jums saldaus pyrago, o paskui pa-dėsit man sutvarkyt i jūsų,daiktus: j u k netrukus re iks k raut i jums lagaminą. M i s i s ket ina ryt ar poryt išleisti jus iš Geitshedo, ir jūs galėsit pasi imt i v isus žaislus,—; kok i e t ik pat inka.

— Besi, pažadėkite nebebarti manęs, k o l išva­žiuosiu.

— Gera i , j au gerai. T i k būkit pu ik i mergaitė ir ne­b i jok i t manęs. Nekrūpčiokit, k a i m a n išsprūsta koks aštresnis žodis,— tas mane baisiai erzina.

— Rodos, nebebijosiu, Besi, j au pr ipratau prie jūsų. Net rukus man teks bi jot i v i sa i kitų žmonių.

— Jeig"u jų bijosit, j i e nemegs jūsų. — Ka ip jūs, Besi? — A r g i aš nemėgstu jūsų, mis. M a n rodos, aš pr ie

jūsų prisirišusi lab iau negu prie visų kitų vaikų. — T i k to neparodote. — T a i k o k i a gudruolė! Jūs v i sa i k i ta ip kalbėt pra­

dėjot. Kodėl jūs tok ia drąsi ir smarki pasidarėt? — Ką gi, aš tuojau išvažiuoju iš jūsų, o be to...—

aš buvau bepapasakojanti , kas nut iko tarp manęs ir misis Ryd , bet pagalvojus man atrodė, verčiau paty­lėti apie tai .

— Vad inas i , džiaugiatės, pa l ikdama mane? — Nė k iek , Besi ! Dabar gal man ir gai la. — T i k „dabar" ir dar „gal"? Ka ip šaltai mano ma­

žoji panelė ka lba ! O je igu aš paprašyčiau pabučiuoti mane, jūs nenorėtumėt? Pasakytumėt: „Gal ne!"?

— Aš mie la i pabučiuosiu jus, Besi, t ik palenkite

54

galvą.— Besi pasilenkė, mes apsikabinome, ir aš nuse­k iau pasku i ją į namus su palengvėjusia širdimi. Ta diena pras l inko visiškai ramia i , o vakare Besi pasekė man keletą nuostabiausių savo pasakų ir padainavo gražiausių savo dainelių. Ne t ir mano gyvenime kar ­tais būdavo pragiedrulių.

V S K Y R I U S

Tą rytą, sausio devynioliktąją, vos išmušus penktą valandą, Besi atėjo su žvake į mano kambarėlį. M a n e ji rado j a u atsikėlusią ir beve ik apsirengusią. Aš iššo­kau iš lovos dar pusvalandį prieš j a i pasirodant, nus i ­prausiau ir ėmiau rengtis leidžiantis mėnulio delčiai, kurios šviesa skverbėsi pro siaurą langą šalia mano lovutės. Tą dieną aš turėjau išvažiuoti iš Geitshedo pašto kar ieta , k u r i paprastai pravažiuodavo pro d i ­džiuosius vartus šeštą valandą ryto. V i s i namai tebe­miegojo, t ik Besi atsikėlusi užkūrė židinį vaikų kam­baryje ir čia ėmė taisyt i man pusryčius. V a i k a i , ruoš­damiesi kelionėn, paprastai jaudinasi , ir va lg is j iems ne galvoje. Aš i r g i nenorėjau n ieko nė paragauti . V e l ­tui Besi įkalbinėjo mane prary t i nors keletą šaukštelių v ir into pieno su duona. Įsitikinusi, k a d nieko iš to ne­bus, ji suvynio jo keletą sausainių į popierių ir įdėjo juos man į valizą. Paskui padėjo man aps iv i lk t i ap­siaustėlį ir užsirišti kepuraitę, o pat i apsisupo skara, ir-mudv i išėjom iš vaikų kambar io . Einant pro misis R y d miegamąjį, ji paklausė:

— G a l užeisit ats isveikint i su misis? — Ne , Besi. V a k a r vakare , k a i jūs vakar ieniavote ,

j i buvo atėjusi pr ie mano lovutės ir pasakė, k a d rytą nežadinčįau ne i jos pačios, ne i jos vaikų. J i n a i taip pat pasakė, k a d aš atsiminčiau, jog ji visą laiką buvo

55

mano geradarė, ir todėl aš tur int i geru minėti ją ir but i j a i dėkinga.

— O ką jūs atsakėt, mis? — N i eko . Aš užsidengiau veidą antklode ir nusi-

gręžiau į sieną. — Negera i pasielgėt, mis Džeine. — V i s a i gerai, Besi ! Jūsų ponia nebuvo mano ge­

radarė,— ji buvo mano priešas. — O, mis Džeine! Nekalbėkite šitaip! — Sudie, Geitshede! — sušukau aš, k a i mes per­

ėjusios vestibiulį, atsidūrėme lauke. Mėnulis nusėdo, ir k ieme buvo labai tamsu; Besi

nešė žibintą, kur i o šviesa blykčiojo ant šlapių pakopų ir žvyruoto tako, j a u spėjusio sudrėkti nuo staiga pra­sidėjusio atlydžio. Koks drėgnas ir šaltas buvo tas žie­mos rytas! Skubėdama taku, aš ėmiau ka lent i dantimis. Va r t i n inko trobelėje degė žiburys: įėjusios radome jo žmoną j a u kur iant krosnį. Pr ie durų pamačiau virvėmis perrištą savo-lagaminą, kur is čia buvo atneštas dar iš vakaro . L ig i - šešių bebuvo likę t ik keletas minučių i r , vos laikrodžiui spėjus išmušti šeštą, tolumoje dusliai-sudardėjo ratai.- Aš priėjau prie durų-ir ėmiau žiūrėti,-ka ip -per ūką greitai artėja pašto karietos žibintai.

Ar j i v i ena važiuoja? — paklausė vartininko". žmona. " "•— Taip.

— O toli? . — Penkiasdešimt mylių. — O i , ka ip to l i ! Keista, k a d misis R y d nebijo leist i

jos vienos tok ion to l imon kelionėn. Pašto kar ie ta privažiavo. Štai ji sustojo ties var ­

tais. Į ją buvo pak inky ta ketvertas arklių. Ji p i lna ke­leivių. Konduktor ius ir vežėjas įsakė mums pasiskubin­t i ; mano lagaminas atsidūrė ant viršaus; kažkieno ran­kos mane atplėšė nuo Besi, kur ios kaklą bučiavau apsi­kab inus i ! • - -

56

— Žiūrėkite, gerai saugokit ją,— sušuko ji konduk­tor iui , k a i j is , pakėlęs mane, sodino į karietą.

— Gera i , j a u gerai ! —atsakė tas; durys užsitrenkė, kažkas sur iko : „Na",— ir kar ie ta pajudėjo.

Šitaip aš ats iskyr iau su Besi ir Geitshedu, šitaip b u ­vau išgabenta į nežinomą ir , ka ip man tada atrodė, to­limą ir paslaptingą kraštą.

Maža ką bepr is imenu iš tos kelionės: v i ena t ik išli­ko atmintyje — toj i d iena man pasirodė neišpasakytai ilga, tars i būtume nukeliavę šimtus mylių. Pravažia­vome keletą miestų, ir v iename, labai dideliame, pašto karieta sustojo i lgesniam l a i k u i . A r k l i a i buvo iškinkyti, ir ke l e i v i a i išlipo papietauti . Nuvedęs į viešbutį, k o n ­duktorius pasiūlė man pavalgyt i , bet kadangi aš netu­rėjau j ok i o apetito, j is pa l iko mane didžiuliame kam­baryje; abiejuose jo galuose kūrenosi po židinį, pa lu ­bėje kabo jo sietynas, o v i e n u pasieniu labai aukštai ėj o galeri j a, kur io j e blykčioj o muzikos instrumen­tai. I lgai vaikščiojau po šią salę iš v ieno galo į kitą,, jausdamasi labai ne jauk ia i i r mir t ina i bi jodama, k a d štai kas nors pasirodys ir pagrobs mane,— mat, Besi,, sekdama pr ie židinio pasakas, dažnai užsimindavo a p i e vaikų pagrobėjus, ir todėl nė k i ek neabejojau, k a d tokių žmonių esama. Pagal iau konduktor ius sugrįžo, ąš vėl b u v a u įkelta į karietą, mano globėjas užlipo- į savo vietą, sutr imitavo savo duslų ragą, ir mes vėl ėmėme dardėti L. miesto gr ind in iu .

Drėgna ir miglota diena s l inko vakarop. Temstant pajutau, k a d mes iš tikrųjų j au labai to l i nuo Geitshe-do; miestų j a u nebepasitaikydavo, kraštas pasikeitė, ap l inkui hor izonte stūksojo didžiulės p i lkos kalvos. Bet štai visiškai sutemo, kar ie ta nusi le ido į klonį, apaugusį tamsiu mišku, ir , ka i v i s a ap l inku i apniaukė naktis, aš dar i l ga i i l ga i girdėjau, ka ip vėjas gūdžiai ošė me­džiuose. . . . .

57

To ošimo liūliuojama pagal iau užsnūdau. M i ego j au ne i l ga i ,— nubudau, kar ie ta i staiga sustojus; durys bu­vo atviros, ir pro jas pamačiau moteriškę,— matyt, tarnaitę. Žibintų šviesoje aš Įžiūrėjau jos veidą ir drabužius.

— Ar čia y r a mergaitė, va rdu Džeinė Eir? — pa­klausė j i na i .

Aš atsakiau „taip" ir buvau iškelta iš karietos, ma­no lagaminas pastatytas žemėn, ir . kar ieta bematant nudardėjo to l iau.

N u o i lgo sėdėjimo mano kojos buvo nutirpusios, o nuo karietos dardėjimo ir kratymo — aš v i sa l y g ap­kvaišusi. Atsipeikėjusi apsidair iau ap l inku i : l ietus, vė­jas, tamsa. V i s dėlto aš šiaip taip įžiūrėjau priešais kažkokią sieną ir joje atdaras duris, pro kur ias ir įėjau paskui naująją savo vadovę, k u r i jas uždarė ir užraki­no. Paskui išvydau namą ar, v e ik iau , keletą namų,— pastatas buvo labai i lgas, su daugybe langų, kuriuose spingsėjo vienas kitas žiburys. M e s leidomės plačiu, žvyruotu taku, tekšendamos per klanus, ir priėjome prie durų. Tarnaitė įvedė mane į koridorių, o pas­k u i į kambarį, kur iame kūrenosi ugnis, ir pa l iko jame mane vieną.

Ats isto jus i pr ie ugnies, aš susišildžiau sugrubusius pirštus, o paskui apžvelgiau kambarį: jame nedegė jo­k i a žvakė, tačiau iš židinio švysčioja l iepsnos liežuviai protarpiais nušviesdavo tapetais išmuštas sienas, k i l i ­mą, užuolaidas, žvilgančius raudonmedžio baldus. Tata i buvo svečių kambarys, ne toks erdvus ir puikus ka ip Geitshedo svetainė, bet gana jaukus. M a n besistengiant įžiūrėti, kas va izduojama ant sienos kabančiame pa­veiksle, atsidarė durys, ir įėjo kažkokia moteris su žvake; k i t a žengė j a i iš paskos.

P i rmo j i buvo grakšti dama, tamsiaplaukė, tamsia­akė, su aukšta, ba l ta kakta ; j i buvo apsisupusi skara, jos veidas atrodė griežtas, la ikysena tiesi.

58

— Mergaitė per j auna tok ia i ke l i one i ,— tarė j i , statydama žvakę ant stalo. Valandėlę ji atidžiai apžiū­rinėjo mane, paskui pridūrė: —Ją reikėtų tuoj pat pa­guldyt i , nes j i atrodo pavargusi . Ar tu pavargusi? — paklausė j i , pal iesdama ranka mano petį.

— Truputį. —• Ir, be abejo, išalkusi. Tegu j i , prieš e idama gul ­

t i , pavakar ien iauja , mis M i l e r . Sakyk, va ikut i , ar p i r ­mą kartą pa l i ka i tėvus ir atvažiavai į mokyklą?

Aš j a i paaiškinau, k a d netur iu tėvų. J i pasiteiravo, ar senia i j ie mirę, p a s k u i — k i e k man metų, kuo aš vardu, ar aš m o k u skai tyt i , rašyti ir nors k i ek siūti. Po to, švelniai pal ietusi smi l iumi mano skruostą, j i pa­sakė: „Tikiuosi, tu būsi gera mergaitė!" ir atleido mane su mis M i l e r .

Led i , kurią aš pa l i kau tame kambaryje, galėjo būti maždaug dvidešimt devynerių metų. To j i , k u r i dabar ėjo su manimi , atrodė keler ia is metais jaunesnė. P ir ­moj i padarė man stiprų įspūdį savo balsu, žvilgsniu ir v isa savo išvaizda. M i s M i l e r buvo paprastesnė, rau­donskruostė, nors veidas ir rodė, k a d ją spaudžia nuo-

„ la t in ia i rūpesčiai; skubr i eisena ir judes ia i by lo jo , kad ji v isada tur i at l ikt i daugybę neatidėliotinų darbų. Aš išsyk nusprendžiau, kad j i , tur būt, mokytojos padė­jėja, o pasku i šis mano spėjimas ir pasitv irt ino. Ji vedė mane iš kambario į kambarį, iš kor idor iaus į ko­ridorių per visą didžiulį ir nesimetrišką pastatą, k o l pagal iau, perėjusios tą namo dalį, ku r viešpatavo v i ­siška ir kažkokia baugi tyla, išgirdome daugel io balsų gaudesį ir iškart atsidūrėme plačiame i lgame kambary­je. Ab ie juose jo galuose stovėjo po du didel ius puši­nius stalus, ant kurių degė po porą žvakių, o ap l inku i suoluose sėdėjo daugybė įvairaus amžiaus mergaičių,

.nuo devynerių ar dešimties, i k i dvidešimties metų. Blausioje lajinių žvakių šviesoje man pasirodė, k a d jų be galo daug, nors iš tikrųjų jų buvo ne daugiau ka ip

59

aštuoniasdešimt. Jos v isos vilkėjo vienodas negrabiai sukirptas rudos medžiagos sukneles ir i lgas drobines prikyštes. Buvo mokymos i metas, ir tas mane nustebi­nęs gaudesys aidėjo dėl to, k a d auklėtinės bals ia i kalė rytdienos pamokas.

M i s M i l e r parodė man, k a d sėsčiau į suolą neto l i durų, o paskui , nuėjusi į kitą i lgo kambar io galą, sušuko:

— Seniūnės, surinkite vadovėlius ir padėkite juos į vietą!

Ketur ios augalotos mergaitės pak i lo nuo įvairių sta­lų ir , apėjusios visas, sur inko ir nunešė knygas. M i s M i l e r vėl sukomandavo:

— Seniūnės, atneškite vakarienę! Tos pačios mergaitės išėjo ir tuoj pat sugrįžo; k iek­

v iena jų atnešė po padėklą, ant k u r i o gulėjo išdėliotos kažkokio va lg io porcijos, o v i du ry stovėjo vandens ąsotis ir puodel is. Porci jas jos išdalino, eidamos ap l ink stalus. Kur i o s norėjo, tos pylėsi į bendrą puodelį van­dens. Atėjus mano ei lei , aš mie la i atsigėriau, nes b u v a u ištroškusi, bet va lg io nepaliečiau—-buvau taip pavar­gusi ir susi jaudinusi, k a d nė pagalvot i apie valgį neno­rėjau. Tačiau v is dėlto pamačiau, k a d tos porci jos bu­vo supiaustytas avižinių kruopų apkepas.

V isoms pavalgius, mis M i l e r balsu atskaitė maldas, ir mergaitės, išsirikiavusios po dv i , pak i l o laiptais į antrą aukštą. Būdama be galo išvargusi, aš net nepa­stebėjau, ka ip atrodė mūsų miegamasis. Temačiau, k a d j i s labai i lgas ka ip ir klasės patalpa. Šiąnakt aš turėjau gulėti v ienoje lovoje su mis M i l e r ; j i padėjo man nu­s i v i l k t i . A ts i gu lus i aš dirstelėjau į daugybę išrikiuotų lovų, į kur ias bematant sugulė po dv i mergaites.. Po dešimties minučių vienintelė žvakė buvo užpūsta. Ty­loje ir visiškoje tamsoje-aš greitai užmigau.

Nakt i s pras l inko nepastebimai. Buvau tok ia nuvar­gusi, katt n ieko net nesapnavau. T i k vieną kartą pra--

60

budusi girdėjau, ka ip pašėlusiais gūsiais švilpia vėjas ir p i l a tarsi iš k ib i r o lietus, ir pajutau, kad šalia ma­nęs j a u gu l i mis M i l e r . K a d a vėl atmerkiau akis, gar­siai skambėjo varpas, mergaitės buvo suki lusios ir v i l ­kosi drabužėlius. Dar nebuvo pradėję aušti, ir miega­majame spingsėjo vos dv i trys žvakės. Nenoromis aš i rg i atsikėliau: buvo bais ia i šalta, ir aš drebėdama šiaip taip apsirengiau. K a i dubuo l i k o laisvas, nusiprausiau, tačiau negreitai , nes prausimosi indas buvo v ienas še­šioms mergaitėms ir stovėjo drauge su kitais v i d u r y miegamojo ant pastovų. Vėl suskambo varpas, visos susir ik iavo poromis ir , nusi leidusios laiptais, šitaip su­ėjo į šaltą ir vos vos teapšviestą klasę. M i s M i l e r balsu paskaitė maldą ir paskui sušuko:

— Sustokite pagal klases.

Keletą minučių v y k o kažkoks sąmyšis, kur i o metu mis M i l e r šūkčio j o: , ,Nut i lk i te ! Žiūrėkite tvarkos ! ' ' Stojus ty la i , aš pamačiau, k a d visos mergaitės sus ir i ­k iavo į ketur is pusračius prieš keturis stalus, pr ie k u ­rių stovėjo po kėdę. V i sos turėjo rankose po knygutę, o pp vieną didžiulę knygą, k u r i buvo panaši į bibliją, gulėjo ant k i ekv i eno stalo prieš tuščią kėdę. Keletą sekundžių tesigirdėjo t ik duslus daugelio balsų šnibž­desys. M i s M i l e r ėjo nuo vienos klasės pr ie ki tos, t i l ­dydama šj neaiškų murmesį.

Kažkur to l i suskambėjo varpel is , ir į kambarį įžen­gė trys damos; k i ekv i ena priėjo pr ie stalo ir atsisėdo ant kėdės. M i s M i l e r užėmė ketvirtą tuščią kėdę, k u r i buvo arčiausiai durų ir ties k u r i a buvo susispietusios pačios mažiausios mergaitės. Aš buvau pr isk i r ta pr ie šios žemiausios klasės ir pastatyta pusračio gale.

Prasidėjo pamokos. Buvo perskaityta tos dienos ko -lekta paskui ištraukos iš Naujo jo testamento, o po to i lgesni sk i rsn ia i iš biblijos,, ir v i s a tai t ruko ištisą

Tokia malda. \ 61

valandą. Tuo tarpu diena visiškai išaušo. Nenuilstąs varpel is dabar suskambo ketvirtą kartą; mergaitės su­s i r ik iavo ir nužygiavo į kitą kambarį pusryčiauti. Ka ip nudžiugau, k a d galėsiu šį tą užkąsti! Buvau taip išal­kus i , k a d t iesiog bloga darėsi, nes vaka r bemaž nieko nebuvau va lg ius i .

V a l g y k l a buvo didelis, tamsus, žemas kambarys. A n t dviejų ilgų stalų garavo dubenėliai kažkokio karš­timo, tačiau mano didžiam s ie lvartui nuo jų sk l ido tol i gražu ne v i l io jant is kvapas. Aš pastebėjau, k a d visos mergaitės nepatenkintos susiraukė, k a i va lg io aroma­tas palietė uoslės organus toms, kur ioms tas patiekalas buvo skirtas. Pirmose gretose, k u r stovėjo vyresnės klasės mergaitės, pasigirdo šnibždesys:

— T a i šlykštynė! Avižinė vėl p r i sv i lus i ! — Nu t i l k i t e ! — pasigirdo kažkieno balsas. Ta ip su­

šuko ne mis M i l e r , o v i ena vyresn io j i mokytoja, ma­ža, tamsi žmogysta, puošni, bet nesimpatinga. Ji iškil­minga i atsisėdo v i eno stalo gale, tuo tarpu k i t a apkū­nesnė ir meilesnė dama vadovavo k i t am stalui .

Aš ve l tu i dair iausi tos damos, kurią p i rmiaus ia pa­mačiau vaka r vakare , bet jos n i ekur nesimatė. M i s M i l e r atsisėdo gale to stalo, pr ie k u r i o ir aš b u v a u pa­sodinta, o keista, užsienietiškai atrodanti pagyvenusi dama,— prancūzų kalbos mokytoja, ka ip vėliau suži­no jau ,— užėmė atitinkamą vietą pr ie k i to stalo. M e r ­gaitės sukalbėjo ilgą maldą ir sugiedojo psalmę; po to tarnaitė atnešė mokytojoms arbatos, ir pusryčiai pra­sidėjo.

Bais iausiai išalkusi ir nusi lpusi , su v i l k o apetitu prar i jau keletą šaukštų avižinės, v i sa i negalvodama apie jos skonį, bet, vos t ik numalšinusi pirmą alkį, pa­jutau, k a d va l gau vemt i verčiančią šlykštynę: pr i sv i lu ­s i avižinė y r a beve ik l yg ia i tok ia pat k o k t i ka ip i r su­puvusios bulvės; net išbadėjusiam žmogui ji b iaur i . Šaukštai judėjo iš lėto: aš mačiau, ka ip mergaitės ra-

62

gavo tą buzą ir mėgino va lgyt i , bet daugel io pastangos ėjo v e l tu i . Pusryčiai pasibaigė, nors niekas nepapusry­čiavo. M e s sukalbėjome padėkos maldą už tai , ko ne­apturėjome, sugiedojome antrą psalmę ir iš va lgyk los perėjome į klasę. Aš išėjau v i ena iš paskutiniųjų ir mačiau, ka ip v i ena mokyto ja paėmė dubenėlį, avižinės ir paragavo; paskui susižvalgė su k i tomis ; visų ve iduo­se matėsi nepasitenkinimas, o v i ena jų, apkūnioji da­ma, sušnibždėjo:

— T i k r a šlykštynė! K o k i a gėda! Praėjo k o k i a penk io l ika minučių, i k i vėl prasidėjo

pamokos. Per tą laiką klasėje aidėjo didžiulis triukš­mas ,—matyt , tuo metu buvo leidžiama kalbėti garsiai bei nesivaržant, ir mergaitės naudojosi ta teise. Šne­kos sukosi apie pusryčius, kur iuos peikė visos l i g v ie­nos. Vargšelės! T i k tuo jos ir tegalėjo pasiguosti . Iš mokytojų t i k v i ena mis M i l e r tebuvo klasėje; apie ją susispietė būrelis paauglesnių mergaičių, jos atrodė rimtos ir kažką p ik ta i kalbėjo. Nug i rdau , ka ip v i ena k i t a ištarė Broklhersto vardą; mis M i l e r nepritardama t ik purtė galvą, bet per daug nesistengė nus lop int i bendro pas ip ikt in imo: j i , be abejo, sutiko su jomis.

Klasės patalpoje la ikrod is išmušė devintą. M i s M i ­ler pa l i ko paauglesnių mergaičių būrelį ir , atsistojusi v i du ry kambar io , sušuko:

— Nu t i l k i t e ! V i sos į vietas! Pr ipratusios pr ie drausmės mokinės beregint pak lu ­

so: per penketą minučių pala ida auklėtinių masė susi­tvarkė ir po Babel io triukšmo 1 stojo pusėtina ty la . V y ­resniosios mokytojos punktua l ia i užėmė savo vietas, tačiau atrodė, k a d v isos dar kažko laukė. Suoluose, k u -

1 Užuomina į biblijos legendą, kurioje pasakojama, kaip, žmo­nėms užsigeidus pastatyti aukštą Babelio bokštą, kuris siektų dangų, dievas nubaudęs juos už tokį nusikalstamą norą ir sumaišęs jų kal­bas, kad jie nebegalėtų vienas kito suprasti. Po to, visiems ėmus šaukti skirtingus žodžius, kilęs baisus triukšmas ir sumišimas.

63

rie dv iem eilėm ėjo per visą ilgą klasę, aštuoniasde­šimt auklėtinių sėdėjo nejudėdamos, išsitiesusios. Keis­tas ta i buvo reginys: visų p lauka i sušukuoti aukštyn ir prilaižyti, nepamatysi nė mažiausios garbanėlės, v i ­sos vilkėjo rudas sukneles su aukštomis, siauromis apykaklėmis ir raukt inukais apie kaklą; v isos turėjo mažus drobinius maišelius (šiek t i ek panašius į Škotijos kalniečių ka i l in ius krepšius), kabančius pr ieky je virš suknelių ir skirtus susidėti rankdarbiams; be to, visos avėjo v i lnones koj ines ir kaimietiškas kurpes su žal­varinėmis sagtimis. Tarp šitaip apsirengusių mokinių buvo gal k o k i a dvidešimt ir v i sa i suaugusių merginų. Jos atrodė j a u t ikros panelės. Tok ie drabužiai joms v i ­sai net iko ir darkė net pačių apveidžiųjų išvaizdą.

Aš visą laiką žiūrėjau į jas, kartais perke ldama žvilgsnį į mokytojas, kurių nė v i ena man nepat iko: ap­kūnioji atrodė šiek t iek šiurkštoka, juodo j i — gana p ik­ta, užsienietė — užsispyrusi ir juok inga , o mis M i l e r , vargšelė, su savo rausvai mėlynais skruostais panėšė­jo į užguitą, nusikamavusią būtybę. Ir staiga, k a i ma­no akys klaidžiojo nuo ve ido pr ie ve ido, visos mergai­tės, tarsi kok ios slaptos spyruoklės pamėtėtos, atsisto­j o ka ip v iena.

Kas gi atsitiko? Negirdėjau j ok i o pal iepimo ir todėl nustebau. M a n dar nespėjus susigaudyti , v isos auklėti­nės vėl susėdo. Kadang i visų akys buvo nukrypusios į vieną tašką, aš i r g i pažvelgiau į tą pusę ir pamačiau tą pačią damą, k u r i mane sutiko vaka r vakare. Ji sto­vėjo priešais klasę pr ie židinio,— abu židiniai dabar kūrenosi,— ramiai ir r imtai apžiūrinėjo auklėtines, su­sir ik iavusias į d v i eiles. M i s M i l e r priėjo pr ie jos i r kažko paklausė; gavusi atsakymą, ji grįžo į savo vietą ir garsiai tarė:

— Pirmosios klasės seniūne, atneškite gaubl ius! K o l pal iepimas buvo įvykdytas, minėtoji dama iš

lėto perėjo pale i suolus. Maty t , mano labai išlavėjęs

64

adoravimo jausmas, nes ir po šiai dienai tebeatsimenu tą šventą susižavėjimą, su kur iuo sek iau jos žingsnius. Dabar, dienos šviesoje, j i atrodė aukšta, l i ekna ir gra­ži; rusvos akys, iš kurių švietė malonus žvilgsnis, ir i l ­gos plačios blakstienos pabrėžė aukštą ir baltą j os kak­tą; jos p l auka i buvo kone juod i ir ties smi lk in ia is su­dėti apskri tomis garbanomis, ka ip to re ika lavo to meto mada,— kada nei lygios šukuosenos, ne i i lgos garbanos dar nebuvo paplitusios; jos suknelė taip pat pagal to la iko madą buvo gelumbinė, violetinės spalvos, ispaniš­k a i papuošta juodo aksomo juostelėmis; ant dirželio švytėjo auksinis la ikrodis . (Laikrodžiai tada dar nebu­vo taip išplitę ka ip nūnai.) Tegu skaitytojas pr ie šio pave iks lo pr ideda švelnius, taurius bruožus, nors iš­blyškusį, bet giedrą veidą, didingą stotą be i orią l a i ­kyseną, ir j i s galės t i k s l i a i , — bent t iek, k i ek ga l ima nupasakot i žodžiais,— įsivaizduoti, ka ip atrodė mis Tempi — M a r i j a Tempi , ka ip aš vėliau perskaičiau vardą ir pavardę jos maldaknygėje, kurią man kartą buvo patikėta nunešti į bažnyčią.

Louvudo direktorė (toks buvo šios l ed i titulas), at­sisėdusi prieš porą gaublių, padėtų ant stalo, pasišaukė prie savęs pirmąją, vyriausiąją klasę ir pradėjo geo­grafijos pamoką; žemesniąsias klases pasiėmė mokyto­jos; ka r tu v y k o istorijos, gramatikos ir kitų dalykų pamokos. Paskui sekė rašymas ir ar i tmet ika, o taip pat muz ika , kur ios mis Tempi mokė k a i kur ias vyres­nes mergaites. V isos pamokos v y k o pagal laikrodį, k u ­ris pagal iau išmušė dvyliktą. Tada direktorė atsistojo ir pasakė:

— Aš nor iu tart i keletą žodžių auklėtinėms, Bepakyląs triukšmas pamokoms pasibaigus iškart

nuti lo, k a i t ik pasigirdo jos balsas. Direktorė kalbėjo: — Šįryt jūs gavote pusryčius, kurių negalėjote va l ­

gyti, i r , tur būt, l ikote alkanos. Aš įsakiau, k a d jūs v i ­sos gautute priešpiečiams duonos ir sūrio.

5. Džeinė l i i r . 65

Mokyto jos pažvelgė į ją nustebusios. — Visą atsakomybę p r i s i imu pat i s au ,— pridūrė

j i , paaiškindama mokytojoms, ir tuojau pat išėjo iš klasės. ~~

Bematant buvo atnešta ir išdalinta duona su sūriu, ir visos auklėtinės su džiaugsmu pasistiprino. Po to pa­sigirdo komanda: „Į sodą!" K i ekv i ena mokinė užsidėjo po grub ia i nupintą šiaudinę skrybėlaitę su spalvoto ko -lenkoro raišteliais ir užsivilko p i lkos medžiagos ap­siaustėlį. Aš i r g i buvau panašiai aprengta ir kar tu su v isomis atsidūriau lauke.

Erdvus sodas buvo aptvertas tokia aukšta siena, kad joks žvilgsnis negalėjo dirstelt i per viršų. Iš vienos jo pusės ėjo dengta veranda; vidurinę sodo dalį, padal in­tą į daugybę lysvių, supo plačios alėjos. Lysvės buvo paskirstytos mokinėms, kurių k i ekv i ena turėjo prižiū­rėti savąją. Vasarą, sužydėjus gėlėms, jos, be abe­jo, atrodydavo labai gražios, bet dabar, sausio pabai­goje, viską dengė niūri žiemos rudumą. M a n pasidarė n y k u , k a i aš apsidair iau ap l inku i . Diena anaiptol nev i ­l io jo pasivaikščioti. Tiesa, nebeli jo, bet k r i t o drėgnas gelsvas rūkas; po kojomis žemė žliugsėjo nuo vaka ­rykščios liūties. Sveikesnės mergaitės ėmė bėgioti ir žaisti, bet sublogusios ir išblyškusios susispietė į krūvą verandoje, ieškodamos prieglobsčio nuo šalčio, o k a i jas, visas drebančias, ėmė gerti i k i kaulų tirštas rūkas, aš girdėjau, ka ip jos dusl ia i ir be perstojo kost i .

• L i g šiol aš nė su v i ena mergaite nebuvau kalbėju­si , ir niekas, matyt, nekreipė į mane dėmesio; stovėjau v i ena sau nuošaliai, tačiau aš buvau pr ipratusi prie v i e ­natvės, ir ji v i sa i neslėgė manęs. Atsirėmusi į verandos koloną, aš ger iau susisiaučiau pilkąjį savo apsiaustėlį i r , stengdamasi pamiršti šaltį, kur is gnaibė mane iš oro, alkį, kur i s maudė iš v idaus, susimąsčiusi stebėjau, kas dedasi ap l inku i . M a n o mintys buvo neaiškios i r padr i ­kos : aš vos tesusigaudžiau, ku r esu atsidūrusi. Geitshe-

66

das ir gyvenimas jame atrodė kažkur be galo to l i ; dabartis buvo mig lo ta ir keista, o ateities aš negalė­jau įsivaizduoti, Aš apžvelgiau šį tarsi v i enuo lyno sodą, apžvelgiau išsidriekusį pastatą, kur i o v i ena pusė atrodė nušiurusi ir sena, o k i t a v i sa i nauja. Nau j o j i da­l is, kur i o j e buvo klasė ir miegamasis, savo smailais ir grotuotais langais priminė bažnyčią. Virš durų, ak­meninėje plokštėje, perskaičiau įrašą: „Louvudo pr ie­glauda. Šitą rūmų dalį atstatė tokiais ir tokiais metais misis N a o m i Broklherst iš Broklherst-Holo šioje gra­fystėje." „Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių a k i ­vaizdoje, k a d j ie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų jūsų tėvą, kurs y r a danguje" (Šv. M a t o evangel i ja, V sk., 16 eil.).

Aš skaičiau ir skaičiau šiuos žodžius,, jausdama, k a d nieka ip nega l iu suvokt i jų visos prasmės. M a n bemąs­tant, ką reiškia žodis „prieglauda", ir besistengiant už­rašo pradžią susieti su šventraščio citata, v i s a i art i ma­nęs pasigirdęs kosulys privertė mane atsigręžti. Čia pat, ant akmenin io suolo, pamačiau sėdint mergaitę; j i buvo pas i lenkusi ties knyga , kurią skaitė, matyt, labai susidomėjusi. Iš savo vietos aš perskaičiau antraš­tę. Ta i buvo „Raselasas" 1 . Pavadinimas man pasirodė keistas ir dėl to dar patrauklesnis. Versdama lapą, j i netyčiomis dirstelėjo į mane, ir aš stačiai pak lau­siau ją:

— Ar įdomi knyga? Aš j a u nusprendžiau kurią dieną paprašyti, k a d j i ­

nai man ją paskolintų. — M a n j i pa t i nka ,— atsakė j i , k i ek pa laukus i r at i ­

džiai pažvelgus į mane. — A p i e ką čia rašoma? — teiravausi to l iau. Aš tie­

siog nesuprantu, iš k u r man atsirado drąsos užkalbinti nepažįstamą mergaitę. Šis poelgis buvo neįprastas raa-

1 „Raselasas, Abisinijos princas" (1759) — anglų rašytojo Se­nimėlio Džonsono romanas.

5* 67

no prigimčiai ir būdui. Tur būt, jos susižavėjimas kny­ga užgavo manyje kokią nors panašią stygą: j uk aš i r g i mėgau skaityt i , nors grynai paviršutiniškai ir va i ­kiškai,— rimtos ir gi l ios knygos man buvo neįkan­damos.

— J e i g u nori , pasižiūrėk,— atsakė mergaitė, duoda­ma m a n knygą.

Aš paėmiau ją į rankas. Truputį pavarčiusi, įsitiki­nau, k a d tur inys anaiptol nebuvo toks patrauklus ka ip antraštė. K n y g a mano vaikiškam skon iu i pasirodė nuo­bod i : jo je neradau n ieko nei apie fėjas, ne i apie e l ­fus, ir p i l n i suglaustų raidžių pus lap ia i nežadėjo nieko įdomaus. Grąžinau knygą mergaitei , k u r i paėmė ją ra­mių ramiausia i i r , n ieko nesakiusi , vėl buvo beįninkan-ti skai tyt i , bet aš vėl išdrįsau ją sut rukdyt i :

— G a l man paaiškintum, ką reiškia šis užrašas virš durų? Kas y r a to j i „Louvudo pr ieg lauda"?

— M o k y k l a , kur io je tu mokysies i . — Ta i kodėl j i vad inas i prieglauda? Ar j i kuo nors

sk i r ias i nuo kitų mokyklų? — Iš dalies ta i labdaringa mokyk l a . Tu , aš ir visos

kitos mergaitės y r a labdarybės išlaikomi va ika i . Tu juk t ikr iaus ia i našlaitė? Ar tu nebeturi tėvelio, ar mo­tutės?

— J i e abu j au seniai mirę. — Ta i g i visos šitos mergaitės y r a netekusios v ieno

arba abiejų tėvų, ir ši pr ieg lauda auklėja našlaites. — A r g i mes nemokame pinigų? A r g i čia mes l a i ­

komos veltui? — M e s užsimokame arba mūsų art imie j i užmoka po

penk io l ika svarų per metus. — Ta i kodėl tu sakai , k a d mes labdarybės išlaiko­

mi va ika i? — Todėl, kad penkio l ikos svarų.nepakanka išlaiky­

m u i be i mokymui , o v isos ki tos lėšos suaukojamos lab­darybės būdu.

68

— O kas aukoja? — Įvairios geraširdės led i ir džentelmenai — mūsų

apylinkėse ir Londone. — K a s to j i N a o m i Broklherst? — Ponia , k u r i pastatė naująją šio namo dalį, k a i p

rašoma lentoje, o jos sūnus viską čia prižiūri ir t varko . — Kodėl? — Dėl to, k a d j is y r a iždininkas ir valdytojas. — Vad inas i , šie namai nepr ik lauso tai aukštai l ed i ,

k u r i nešioja laikrodį ir k u r i įsakė duoti mums duonos bei sūrio?

— Ar mis Tempi? O, ne! Būtų gerai, j e igu ta ip bū­tų! J i n a i nė žingsnio negal i žengti be misterio B r o k l -hersto žinios. Mis ter is Broklherstas pats perka mums maistą ir drabužius.

— T a i j i s čia gyvena? — N e ! Už dviejų mylių nuo čia. Didelėje sodyboje. — Ar j i s geras žmogus? — J is y r a kunigas, i r v i s i sako, k a d j i s daro daug

gero. — Tu , rodos, sakei, k a d aukštoji l ed i vadinasi mis

Tempi? — Ta ip . — O ka i p vadinasi k i tos mokytojos? — To j i raudonskruostė vadinas i mis Smit; j i na i mo­

ko mus rankdarbių ir k i r p i m o , — j u k mes pačios s iuva-mės sukneles, s i jonukus, apsiaustėlius ir v i sa k i ta . To j i mažutė juodaplaukė y r a mis Skečerd; j i moko mus is­torijos be i gramatikos ir padeda antrajai k lase i ruošti pamokas; o toj i su sa l iu ir nosinaite ant geltono kasp i ­no pašonėje y r a madam Pjero; j i k i l u s i iš L i l i o , iš Pran­cūzijos, ir dėsto prancūzų kalbą.

— Ar tau pat inka šios mokytojos? — Taip. N i e k o sau. — Ar tau pat inka ta maža juoduke ir madam..? Aš

nega l iu taip ka ip tu ištarti jos vardo.

69

— M i s Skečerd greit supyks ta ,— žiūrėk, mokėk ja i įtikti! O madam Pjero nebloga žmogysta.

— Bet mis Tempi geriausia už visas, tiesa? — M i s Tempi laba i gera i r laba i prot inga. J i to l i

p ra lenk ia v isas kitas, nes j i k u r kas lab iau išsilavinusi už jas.

— Ar tu j a u seniai šičia? — D v e j i metai. — Ar tu našlaitė? — M a n o mot ina mirus i .

. — Ar tau gera čionai? — Tu per daug klausinėji. Aš tau ir taip į daug

klausimų atsakiau. Užteks tuo tarpu, aš no r iu paskai­ty t i .

Tačiau tą akimirką paskambino pietums, ir mes v i ­sos sugužėjome į vidų. Kvapas, kur i s dabar sk l ido va l ­gykloje, va rgu ar k i ek labiau žadino apetitą negu tas, kur is kuteno mūsų uoslę per pusryčius. Pietūs buvo pat iekt i dviejuose didžiuliuose skardiniuose kati luose, iš kurių k i l o apkartusiais riebalais trenkiąs garas. Pa­ragavusi pamačiau, k a d tai jovalas iš šleikščių bulvių ir mažų surūdijusios mėsos gabaliukų. Šito patiekalo gana nemažą lėkštę gavo k i ekv i ena mokinė. Aš va lg iau pr is iversdama ir k laus iau pat i save, nejaugi kasdien bus toks maistas.

Po pietų tuoj pat suėjome į klasę, ku r prasidėjo pamokos, t rukusios i k i penktos valandos.

V i en in te l i s pažymėtinas įvykis popiet buvo tas, kad - tą mergaitę, su k u r i a šnekėjausi verandoje, mis Ske­

čerd pašalino iš istori jos pamokos ir pastatė didžiulės klasės v idury je . Ši bausmė man atrodė be galo gėdin­ga, ypač tok ia i d idele i mergaitei,—-iš pažiūros j a i buvo t r y l i k a ar daugiau metų. Man iau , k a d j i labai skaudžiai pergyvens ir neturės k u r dėtis iš gėdos, bet ka ip aš nu ­stebau, k a i j i ne i p rav i rko , ne i paraudo. R a m i i r r imta stovėjo j i v i d u r y klasės visų akivaizdoje . „Iš ku r j i

70

tur i t i ek jėgų, k a d gal i ramia i pakęsti šią gėdą?" — k laus iau pat i save. Jos vietoje, aš, rodos, tenorėčiau prasmegti skradžiai žemės. O j i , rodos, mąsto apie kaž­ką to l ima, kas n i eko bendro netur i su jos bausme, su šia klase, su šia ap l inka. M a n buvo tekę girdėti, k a d žmonės sapnuoja nemiegodami ,— gal i r j i dabar sap­nuoja? Jos akys įsmeigtos į grindis, bet esu t i k r a , k a d j i na i nemato jų,— jos žvilgsnis, atrodo, nukre iptas į jos pačios vidų, į sielos gelmes. Ji ve ik iaus ia i pasinė­rusi į pr i s imin imus ir v i sa i nepastebi, kas y r a prieš ją. Norėčiau žinoti, k o k i a ta mergaitė — gera ar išdy­kusi?

Išmušus penkias, mes vėl gavome va l gy t i ,— po ma­žą puodelį kavos ir pusę riekutės rupios duonos. Aš su­va lg iau duoną ir išgėriau kavą tiesiog pasigardžiuoda­ma, bet mie la i būčiau prar i jus i k i t a t i ek ,— taip b u v a u išalkusil Po to ėjo pusvalandžio pertrauka ir vėl pamo­kos. Prieš gulant vandens stiklinė ir gabal iukas aviži­n io raguol io , paskui malda ir lova. Šitaip pras l inko mano p i rmo j i d iena Louvude.

V I S K Y R I U S

Sekančioji d iena prasidėjo taip pat ka ip ir praėju­s io j i : mes atsikėlėme ir apsirengėme žvakės šviesoje, t ik Šįryt apsiėjome be prausimosi procedūros: vanduo ąsočiuose buvo užšalęs. Ma t , iš vakaro smarkia i pasi­keitė oras, i r , žvarbiam šiaurės rytų vėjui kiaurą naktį švilpiant pro mūsų miegamojo langų plyšius, mes dre­bėte drebėjome nuo šalčio savo lovose, o vanduo i n ­duose v i r to ledu.

K o l pasibaigė begalinė malda ir bibl i jos skaitymas, aš ta ip sust irau nuo šalčio, kad maniau, j og nebeištver-

71

s iu . Pagal iau sulaukėme pusryčių, ir šį kartą košė ne­bebuvo p r i sv i lus i ; ją galėjome va lgy t i , t i k jos buvo maža, o i , ka ip maža! Rodos, būčiau dukart t iek suval ­g iusi .

Tą dieną buvau pr isk i r ta pr ie ketvirtos, žemiausios, klases ir turėjau griežtai l a iky t i s nustatytos pamokų tvarkos ir mokyt is tam tikrų dalykų. L i g šiol b u v a u t ik­ta i žiūrovė, stebinti, kas dedasi Louvude , o nuo dabar turėjau tapti j a u bendro gyvenimo dalyve. M a n , ne­pratusia i mokyt is atmintinai , iš pradžių pamokos pasi­rodė i lgos ir sunkios. Nuo la t šokinėti nuo v i eno daly­ko pr ie k i t o man taip pat buvo sunku, i r aš labai apsidžiaugiau, k a i maždaug trečią valandą mis Smit, padavus i m a n musl ino atkarpą poros jardų i lg io , adatą, pirštuką ir v i s a k i ta , liepė sėstis nuošaliame klasės kamputy je ir atsiūlėti. Tuo metu daugumas mergaičių taip pat ką nors siuvinėjo, ir t i k v i ena klasė stovėjo susispietusi apie mis Skečerd kėde.; kadangi mokinės skaitė garsiai ir v isoje klasėje viešpatavo ty la , aš ge­r a i girdėjau pamokos turinį, k lausydamasi , k a i p k u r i mergaitė atsakinėja ir ka ip mis Skečerd v ienas bara, o k i tas pagir ia . Buvo Ang l i j os istorijos pamoka; ska i ­tančiųjų tarpe aš pastebėjau mergaitę, su k u r i a susi­pažinau verandoje. Pamokos pradžioje ji stovėjo visų priešakyje, bet už kažkokią tar imo klaidą ar už nesi la i­kymą kalbos pauzių j i staiga buvo pastatyta paskut i ­nėje vietoje, užpakalyje.

Tačiau net ir šioje nepastebimoje vietoje mis Ske­čerd nė valandėlę neišleido jos iš akių: ji be atvangos darė j a i v ienokias ar. k i tokias pastabas:

— Berns (matyt, tokia buvo jos pavardė: čia visos mergaitės vadinos i pavardėmis, ka ip v i sur įprasta va ­d int i berniukus), Berns, tu vėl stovi, iškleipusi kojas; praskėsk i šalis kojų pirštus! Berns, tu vėl atkiši smak­rą, įtrauk jį ! Berns, aš re ikalauju, k a d tu galvą la iky-

tum t ies ia i : nepakęsiu, k a d tu šitaip prieš mane stovė­tum! — ir šitoms pastaboms nebuvo galo.

Dukar t perskaičius skyrių, knygos buvo užverstos, ir mergaitės" atsakinėjo. Pamoka buvo apie Ka ro l i o I viešpatavimą, mokyto ja davinėjo įvairiausius k l aus i ­mus apie tonažą, apie muitus, apie laivų mokesčius, ir mokinės dažnai negalėdavo atsakyt i ; tačiau v iskas tuo-j au paaiškėdavo, k a i t ik mokytoj a pak lausdavo Berns ,— jos atmintis, rodos, pagaudavo visos pamokos esmę, ir j i bet kur iuo k laus imu turėjo paruoštą atsaky­mą. Aš l auk iau , k a d mis Skečerd pagirs ją už atidumą, bet v ietoj to j i staiga užriko:

— Aps i l e idus i , šlykšti mergiote! Tu šiandien net panagių neišsivalei!

Berns n ieko neatsakė. T ies iog stebėjausi, kodėl ji ty l i .

„Kodėl,— ga lvo jau aš,— j i n a i nepaaiškina, k a d j i negalėjo ne i panagių išsivalyti, nei nusiprausti , nes bu­vo užšalęs vanduo? "

, Tačiau šiuo metu mano dėmesį nukreipė mis Smit, paprašiusi, k a d palaikyčiau sruogą siūlų. V y n i o ­dama juos, j ina i kartkartėmis paklausdavo mane, ar aš kada anksčiau esu lank ius i mokyklą, ar m o k u siū-lėti, siuvinėti, megzti i r v i s a k i ta . K o l j ina i atleido ma­ne, aš negalėjau stebėti, ką daro mis Skečerd. K a i grį­žau į savo vietą, to j i l ed i ką t ik buvo kažką įsakiusi Berns, tačiau ką būtent,— aš negalėjau suprasti . Ir Berns tučtuojau nuėjo į mažą kamaraitę, k u r b u v o l a i ­komi vadovėliai, ir netrukus grįžo, nesdamasi rankoje v iename gale surištą pundelį rykščių. Šią rūsčią baus­mės priemonę j i mandagia i ir pagarbia i įteikė mis Ske­čerd; po to ji ramiai , net nepaliepta, nusirišo prikyštę, ir mokyto ja greitai keletą kartų skaudžiai drožė v i su ryšuliu per nugarą. Nė v i ena ašara neištryško mis Berns iš akių, ir nors aš, ta i matydama, nebegalėjau siūti, nes mano pirštai virpėjo iš bejėgiško ir bepras-

73

miško pykčio, jos veidas nė k i ek nepasikeitė,— pa l iko toks pat susimąstęs ir romus.

— Užsispyrėlė! —sušuko mis Skečerd.— Maty t , nie­kas neprivers tavęs pasitaisyt i ! Nevėkšla! Išnešk rykštes!

Berns k lusn ia i įvykdė įsakymą. K a i j i grįžo iš ka ­maraitės, aš įdėmiai pažvelgiau į ją: j i n a i dėjosi į k i ­šenę nosinę, o ant liesų jos skruostų buvo matyt i nu ­šluostytų ašarų žymės.

Pavakare sulaukėme žaidimų valandos. T a i bene maloniausia dienos dalis Louvude. Kąsnelis duonos, Šla­ke l i s kavos, kur ios mes gavome penktą valandą, j e igu ir nenumalšino a lk io , ta i v i s dėlto šiek tiek mus atgai­v ino . Ilgos mokymos i dienos įtampa šiek t iek atsileido. Klasėje buvo šilčiau negu rytą: židinius buvo leista šiek t iek daugiau kūrenti, k a d jų l iepsna iš dalies at­stotų dar neuždegtas žvakes; rausv i ugnies atšvaitai, le idimas patriukšmauti, daugelio balsų klegesys le ido mums pat i r t i išsiilgtos laisvės jausmą.

Vakarė tos dienos, kada man teko matyti , kaip~mis Skečerd išplakė savo mokinę Berns, aš ka ip paprastai vaikštinėjau tarp suolų, stalų ir krykštaujančių mer­gaičių be jokios draugės ir anaiptol nesijaučiau v i en i ­ša. E idama pro langus, pake ldavau retkarčiais storą ir dirste ldavau; lauke smarkia i snigo; apačioje ant pa­langės už stiklų j au matėsi storas sluoksnis sniego; p r i ­glaudusi ausį pr ie lango, pro linksmą ūžesį v idu je galėjau girdėti, ka ip sode gūdžiai ūkauja vėjas.

Gal imas daiktas, j e i gu būčiau ką t ik pa l ikus i jaukų šeimos židinį ir mylinčius tėvus, ka ip t ik šią valandą, tur būt, skaudžiausiai būčiau pajutusi atsiskyrimą; šis vėjas būtų sugraudinęs mano širdį, šis chaotiškas triukšmas — sudrumstas mano sielos ramybę. Dabar gi v i s a ta i mane džiugiai jaudino, ir aš, n ieko nepaisyda­ma, karštai troškau, k a d vėjas kauktų dar šiurpiau,

74

k a d klasės pr ieb landa virstų visiška tamsa, o ap l ink i ­nis triukšmas — maištingu k l yksmu .

Šokinėdama per suolus, prasmukdama pro pastales, aš pras iskverb iau pr ie v ieno židinio ir ten pamačiau Berns. Atsitūpusi p r i e aukštų, iš vielų supintų grotelių, tylėda­ma, nematydama ir negirdėdama, kas dedasi ap l inku i , ji blandžioje žarijų šviesoje susitelkusi skaitė knygą.

— V i s tas pats ,,Raselasas"? — paklausiau, priėjusi j a i iš užpakalio.

— T a i p , — atsakė j i . — K a i p t ik ba ig iu . Po penketo minučių j i užvertė knygą. Aš tuo labai

apsidžiaugiau. „Dabar,— paga lvo jau,— galėsiu su ja pasikalbėti." Aš atsisėdau šalia jos ant grindų. — K u o tu vardu , Berns? —' He l ina . — Ar tu iš to l i čia atvykai? — Aš esu iš tol imos šiaurės, beve ik nuo pat Škoti­

jos pasienio. — Ar kada nors grįši ten vėl? — T ik iuos i , bet. niekas nėra t ikras dėl ateities. — Tu , tur būt, no r i išvažiuoti iš Louvudo? — N e ! Kodėl turėčiau norėti? Aš esu atsiųsta į Lou -

vudą mokyt is , ir k o k i a būtų nauda išvažiuoti iš čia, nepasiekus t iks lo .

— Bet j u k ta mokytoja, mis Skečerd, t ok ia žiauri su tav im.

— Žiauri? Nė k i ek ! Ji t i k griežta, j i nemėgsta ma­no ydų.

— T a v i m dėta, aš nekęsčiau jos. Aš priešinčiausi ja i . J e i ji sudrožtų man rykštėmis, aš jas ištraukčiau j a i iš rankų. Aš sulaužyčiau jas pačioje jos panosėje.

— Ve i k i aus i a i tu nieko nepadarytum, o j e i padary­tum, misteris Broklherstas išvarytų tave iš mokyk los ; tatai būtų laba i skaudu tavo giminėms. Ar ne ger iau kantr ia i pakęsti skriaudą, kurią tejauti t ik tu v iena ,

75

negu karštosiomis žengti kokį neapgalvotą žingsnį, k u ­rio skaudžias pasekmes pajustų v i s i tavo art imiej i? O be to, b ib l i j a l i ep ia mums geru ats i lyg int i už bloga,

— Bet j u k gėda, k a i tave kas p laka arba l i ep ia tau stovėti v i d u r y klasės visų akivaizdoje ! Tu tok ia j au didelė mergaitė! Aš daug jaunesnė už tave ir v i s t iek to nepakęsčiau.

— Ir v i s dėlto tavo pareiga;—iškęsti v isa, j e i j au negal i to išvengti. T i k t a i s i lpn i i r k v a i l i ga l i sakyt i , k a d j ie negal i pakęsti. L i k i m o skirtą kryžių mes turime kantr ia i nešti.

Aš k laus iausi jos ir stebėjausi: man buvo nesupran­tama ta jos nuolankumo fi losofija ir dar mažiau galė­j a u suprasti ir pagir t i tą jos atlaidumą savo kankinto­j a i . Ir v i s dėlto jaučiau, k a d He l ina Berns mato daik­tus kažkokioje ypatingoje šviesoje, kur ios mano akys neįžiūri. Aš įtariau, kad , gal būt, ji teisybę sako, o aš k lys tu , tačiau nesiruošiau šį dalyką g i l i au apsvarstyti , ka ip Fel iksas atidėdama tai patogesniam momentui .

— Tu sakais i tur int i ydų, He l ina . Kok ios gi tos ydos? M a n tu atrodai labai gera.

— Štai tau įrodymas, k a d negal ima spręsti iš pa­žiūros. M i s Skečerd sako, k a d aš nevėkšla. Ir iš tikrųjų man v is nevyksta sutvarkyt i savo daiktų; aš laba i ne­rūpestinga, nes i la ikau taisyklių, skaitau knygas, kada r e ik ia ruošti pamokas, n ieko nemoku daryt i metodiškai i r kartais sakau ka ip ir tu, k a d tiesiog negal iu pakęsti tokios griežtos tvarkos. V i s a tai labai erzina mis Ske­čerd, k u r i iš prigimties y r a tvarkinga, drausminga ir r e ik l i .

— Ir šalia to p ik ta ir žiauri,— pridūriau aš. Bet He ­l ina nepritarė man; j i tylėjo.

— Ar mis Tempi taip pat griežtai elgiasi su tav imi ka ip ir mis Skečerd?

1 Kaip Feliksas—užuomina į biblijoje minimą teisėją, kuris nuosprendžių skelbimą atidėdavo „patogesniam momentui".

76

M a n ištarus mis Temp i vardą, rimtą mergaitės ve i ­dą nušvietė šypsena.

— M i s Temp i labai gera. J a i sunku griežtai pasi­elgti net i r su blog iausia mokine. J i mato mano ydas ir švelniai man jas nurodo; o je i aš padarau ką pa­girt ina, n i ekad negai l i gero žodžio. Ir štai tau nenugin­čijamas įrodymas, k a d mano būdas tiesiog nepataiso­mas: net jos pastabos, tokios nuosaikios, tokios pro­tingos, negal i išgydyti manęs nuo mano ydų; ir net jos pagyr imai , kur iuos aš taip branginu, neįstengia pr ivers­ti mane, k a d v isuomet būčiau at id i ir rūpestinga.

— K a i p ke i s ta ,— tar iau aš.— A r g i taip sunku būti rūpestingai?

— Tau, žinoma, lengva. Šiandien rytą mačiau, ka ip atidžiai tu sekei pamoką; tu , rodos, nė minute i nenu-k l yda i mint imis nuo mis M i l e r pasakojimo. O aš am­žinai išsiblaškiusi; kada turėčiau klausyt is mis Skečerd ir įsidėmėti v isa, ką ji taip atsidėjusi aiškina, dažnai net paties jos balso negirdžiu; aš tarsi sapnuoju. Ka r ­tais man atrodo, k a d aš to l i Nortumberlende, o atskir i krykštaują balsai ap l inku i — čiurlenantis upelis, tekąs pro Dypdeną, pro pat mūsų namus. Ir k a i ateina eilė man atsakyt i į klausimą, aš tu r iu pabusti, ir , aišku, nie­ko negirdėjusi, kas buvo skaitoma, o stebėjusi įsivaiz­duojamą upelį, aš nega l iu iš karto atsakyti .

— O ka ip v i s dėlto gerai tu šiandien atsakinėjai. — Ta i netyčia taip atsit iko, nes dalykas, apie kurį

mes skaitėme, man buvo įdomus. Šiandien, užuot sva­jo jus i apie Dypdeną, aš stebėjausi, ka ip žmogus, kur is norėjo daryt i gera, galėjo elgtis taip neteis ingai ir ne­išmintingai ka ip Karo l i s P i rmas i s ' . Ir aš ga lvo jau: ka ip

1 K a r o l i s I (1600—1649) — Anglijos karalius iš Stiuartų dinastijos, pašalintas iš sosto septynioliktajame amžiuje buržuazinės anglų revoliucijos metu. Jam teisti buvo sudarytas specialus aukš­čiausiasis tribunolas, kuris 1641 metais paskelbė mirties nuospren­dį. Karoliui I, kaip „tironui, išdavikui, žudikui ir valstybės prie­šui", buvo Uaithole nukirsta galva.

77

gaila, k a d j is, būdamas toks geras ir doras, n i e k u dau­g iau nesirūpino, ka ip t ik savo karališkomis pr iv i l eg i jo ­mis. O, j e i gu j is būtų buvęs k i ek įžvalgesnis ir būtų paisęs l a iko dvasios! Ir v i s dėlto man pat inka Karo l i s , aš gerb iu jį, man gai la to nela imingojo karal iaus, k u ­r i am buvo nukirs ta galva! Taip, jo priešai buvo blo­gesni: j i e l ie jo kraują, kur i o l i e t i neturėjo teisės. Ka ip j ie drįso nužudyti jį!

Rodos, k a d He l ina kalbėjo pati su sav imi . J i pa­miršo, k a d aš negalėjau jos suprast i ,— aš ničnieko, arba beve ik nieko, nežinojau apie tuos istorijos faktus, kur iuos j i minėjo. Aš grąžinau ją pr ie mane dominan­čių klausimų.

— O per mis Tempi pamoką tavo mintys i r g i kaž­k u r klaidžioja?

— Ne, žinoma, ne, nebent t ik retkarčiais. M i s Tempi v i sada pasakoja tokius dalykus, kur i e ku r kas įdomes­ni už mano pačios mint is ; jos malonu klausyt is , aš pa­prastai išgirstu iš jos tai, ką man j a u seniai norėjosi sužinoti.

— Vad inas i , per mis Tempi pamokas tu gerai e l ­giesi?

•— Taip , bet tas išeina savaime: aš nė k i ek nesisten­g iu taip da ry t i ,— vadinasi , čia nėra j ok io mano nuo­pelno.

— Ne , tai didel is nuopelnas. Tu gera esi tiems, k u ­r ie ir tau geri . M a n atrodo, taip ir turėtų būti. J e i gu žmonės v isada būtų malonūs ir klusnūs tiems, kur i e y r a žiaurūs ir neteisingi, ta i nedorėliai elgtųsi, ka ip j iems pat inka: n ieko nebi jodami, j ie nesitaisytų ir da­rytųsi v i s blogesni ir blogesni. K a d a kas mus užgauna be jok ios priežasties, mes turime smogti a tga l ,— tuo esu įsitikinusi,— taip smarkia i , k a d tam, kur i s mums smogė, n i ekad nebeužeitų noras smogti antrą kartą.

•— T ik iuos , k a d tu k i ta ip galvosi , k a i užaugsi; da­bar tu tebesi maža, n ieko neišmananti mergikė.

78

— Bet aš šitaip jaučiu, He l ina . Aš nega l iu mylėti tų, kur ie , k a d ir ka ip aš stengiuosi įtikti j iems, v i s t iek nemėgsta manęs. Aš nega l iu nesipriešinti tiems, kur i e baudžia mane neteisingai. Tata i l y g i a i taip natūralu, kaip mylėti tuos, kur i e man lipšnūs, arba leistis n u ­baudžiamai, k a i jaučiuosi nusikal tus i .

— Šitokio pr inc ipo la ikos i pagonys . i r l auk in ia i . O krikščionys ir kultūringos tautos smerk ia ta i .

— Nejaugi? Aš nesuprantu. — A n a i p t o l ne smurtu įveikiama neapykanta, ir j au

tol i gražu ne kerštas užgydo skriaudą. — Kas gi daugiau? — Pasiskai tyk Naująjį testamentą ir įsidėmėk, ką

Kristus sako ir ka ip j i s elgiasi. Vadovauk i s jo žodžiais, o jo elgesys tebūna tau pavyzdžiu.

— Ką gi j i s sako? — Mylėkite savo priešus; la iminki te tuos, kur i e ke i ­

k i a jus; daryk i te gera tiems, kur i e nekenčia jūsų ir . n i ek ina jus.

— Tada, vadinasi , aš turėčiau mylėti misis R y d , — bet aš nega l iu ! Aš turėčiau la imint i jos sūnų Džoną,— bet j u k tai neįmanoma!

Dabar He l i na Berns paprašė, k a d aš papasakočiau apie save, ir aš papasakojau j a i visą savo kančių ir skriaudų istoriją. Aš kalbėjau taip, ka ip jaučiau, įsi­karščiavusi, su kartėliu ir įniršiu, n ieko nenutylėdama ir nešvelnindama.

He l i na kantr ia i išklausė mane l i g i galo. M a n i a u , kad, ba igusi pasakoti , aš ką nors iš jos išgirsiu, bet ji tylėjo.

— N a , arg i misis R y d ne beširdė, b loga moteris? — paklaus iau aš nekantr ia i .

— Be abejo, j i buvo tau žiauri, bet, matyt, j a i nepa­t iko tavo charakteris, ka ip mis Skečerd nepat inka ma­no būdas. Tačiau ka ip smulk ia i tu atsimeni viską, ką j i y r a tau padar ius i a r pasakius i ! K a i p keista, k a d ne-

79,

teisingas jos elgesys ta ip g i l i a i įsmigo tau į širdį! Per­gyventa neteisybė manęs taip smarkia i nesužeidžia. J u k tu būtum laimingesnė, j e i pasistengtum užmiršti ir jos žiaurumą, ir tą pasipiktinimą, kurį ji tau sukėlė. Gyvenimas y r a perdaug trumpas, mės negal ime gaišti laiką, kurs tydami savyj e piktumą ar registruodami skriaudas. Šiame pasaulyje k iekv ienas turime ydų, bet netrukus ateis laikas, kada, t ik iu , nusikratys ime jomis, ats isve ik indami su mūsų dūliaisiais kūnais, k a d a nedo­rybės be i nuodėmės nukr is nuo mūsų drauge su mus slegiančiu kūniškuoju apdaru ir l iks t ik sielos kibirkš­t i s — neapčiuopiamas gyvybės ir minties pradas, toks pat grynas, koks j i s atsiskyrė nuo kūrėjo, prieš sužib­damas kūrinyje. To j i kibirkštis sugrįš atgal į savo šal­tinį ir , gal būt, įsikūnys kok io je aukštesnėje už žmogų būtybėje ir nueis ištisas tobulėjimo pakopas ,— nuo blyškios žmogiškos sielos i k i švytinčio serafimo! Aišku tik, k a d j a i nebeteks iš naujo kentėti ir iš žmogaus persig imti į piktąją dvasią! Ne ! Tuo aš nega l iu pat i­kėti! Aš la ikaus i k i t ok io tikėjimo, kur io niekas ma­nęs nemokė ir apie kurį aš retai ka lbu . Tačiau tas t i ­kėjimas man te ik ia v i l t i es ir džiaugsmo, j is man bran­gus, j i s amžinybę paverčia ramybės v ieta — didinga buveine, o ne siaubo bedugne. Be to, šitaip tikėdama, aš ga l iu aiškiai sk i r t i nusikaltėlį nuo jo nus ika l t imo: p irmajam aš nuoširdžiai atleidžiu, antruoju biauriuosi . Šitaip t ik int , kerštas n i ekad nedrumsčia man širdies, pažeminimas labai neužgauna manęs, neteisingumas per daug nepalaužia manęs. Aš gyvenu rami, žvelgda­ma į artėjančią mirtį.

Baigus kalbėti, He l inos galva, v isada pa l inkus i , nu ­sviro dar žemiau. Iš jos akių mačiau, k a d j i no r i l i k t i v i ena ir paskęsti savo pačios mintyse. Tačiau j i netu­rėjo kada susimąstyti: seniūnė, augalota stačiokė mer­giotė, priėjusi prie mūsų, sušuko šaižiu kemberlendišku akcentu:

80

— He l i na Beras, j e igu tu tuoj pat nesusi tvarkys i savo stalčiaus komodoje ir nesusidėsi rankdarbių, aš pakv ies iu mis Skečerd ir viską parodysiu.

He l ina atsiduso, pažadinta iš svajonių, atsistojo ir , nedelsdama ir nė žodeliu neprieštaraudama, nuėjo v yk ­dyt i seniūnės įsakymo.

VI I S K Y R I U S

P i rmie j i t rys mėnesiai Louvude man atrodė ištisas amžius, i r ne aukso amžius. M a n ne lengva buvo p r i ­prast i pr ie naujos tvarkos i r v i sa i k i t ok io pobūdžio priedermių. Baimė, k a d aš nepajėgsiu v i sko ka ip re i ­kiant a t l ik t i , kank ino mane lab iau už tuos f iz inius ne­patogumus, kur i e teko mano dal ia i , nors ir juos kęsti buvo ne taip j a u lengva.

Visą sausį, vasarį ir dalį kovo gi l ios pusnys, o vė­l iau, nut irpus sniegui, pabiurę ke l i a i teleisdavo mums išeiti t i k į sodą, išimtis buvo t ik kelionė į bažnyčią. Tačiau kas dieną sode mes turėdavome išbūti po v ie ­ną valandą, k a d gautume pakvėpuoti g r ynu oru . Mūsų drabužėliai buvo tokie menki , kad negalėdavo apgint i mūsų nuo žvarbaus šalčio. M e s neturėjome botų, snie­gas lįsdavo mums į kurpes ir t irpdavo ten; mūsų p l i ­kos rankos sugrubdavo ir suskirsdavo. Aš pr is imenu, kaip nepakenčiamai niežėdavo vakara is sutinusias ko ­jas ir ką tekdavo iškęsti rytą, k a i reikėdavo jas, su­stingusias ir skaudančias, kišti į kurpes. M u s laba i kan ­kino ir ba is ia i menkas maistas; mes, augančios mer­gaitės, turėjome v i l k o apetitą, o mūsų va lg io vos-būtų pakakę l i gon iu i , gyvenančiam paskutines dienas. N u o valg io stokos lab iaus ia i kentėjo mažesnės mokinės: iš­badėjusios paaugesnės mergaitės stengdavosi k i ekv i e ­na proga geruoju ar p ik tuo ju paveržti porci jas iš ma-

6. Džeinė E i r . 81

žesniųjų. Brangų kąsnelį juodos duonos, gautą per va­karienę, man ne kartą teko padal int i dv i em besipešan-čioms varžovėms; trečiajai pretendentei at idavusi p u ­sę puodel io savo kavos, likusią dalį išgerdavau kar tu su slapčia nuriedėjusia ašara, kurią man išspausdavo nepakenčiamas alkis .

Sekmadieniai žiemos metu būdavo ypat inga i liūd­n i . M e s turėdavome d v i myl ias k lampot i i k i B rok lb r i -džo bažnyčios, k u r ganytojavo mūsų patronas. Mes j a u išeidavome sušalusios, o k o l pasiekdavome bažny­čią, ir visiškai sustirdavome. Per rytmetines pamaldas mes tiesiog nebetverdavome šalčiu. Grįžti pietų būda­vo per to l i , ir pamaldų pertraukos metu mes gaudavo­me tokią pat skurdžią mėsos ir duonos porciją, kok i a mums paprastai priklausė mokyklo je .

Pasibaigus visoms pamaldoms, mes grįždavome na­mo p l i k u ka lnuotu ke l iu ; žvarbus žiemys pūsdavo nuo snieguotų kalvų ir t iesiog sv i l inte sv i l indavo mums veidus.

Aš pr is imenu, ka ip mis Tempi lengva i i r žvaliai žengdavo šalia mūsų susigūžusios rikiuotės. Gera i su­sisupusi į savąjį škotišką apsiaustą, kur i o skvernus blaškydavo vėjas, j i n a i drąsindavo mus savo pavyz­džiu ir žodžiais, rag indavo nepasiduoti ir žengti į pr ie­kį „it narsūs k a r i a i " , ka ip j i kad sakydavo. K i tos mo­kytojos, vargšelės, ir pačios būdavo per daug prislėg­tos, k a d dar būtų galėjusios uždegti mus.

K a i p svajodavome grįždamos apie liepsnojančio ži­d in io šviesą ir šilumą! Tačiau, deja, mažesniosioms ir tuo netekdavo pasidžiaugti: abu klasės židinius bema­tant apguldavo dv i eilės paaugesnių mergaičių, o sutū­pusios už jų, g lausdavosi v i ena pr ie kitos mažylės, su­grubusias rankas susikišusios po prikyštėmis.

Siek t iek paguosdavo mus vakarienė, kur ios metu gaudavome dvigubą porciją duonos — ne pusę, o visą

82

riekę,— ir ant jos... nuostabiausias skanumynas — plo­nyt is s luoksnel is sviesto... Ir šio savai t in io malonumo mes laukdavome nuo sekmadienio i k i sekmadienio. Paprastai didesnę dalį šio gausaus pat iekalo aš įsteng­davau pas i l i k t i sau, tačiau dalį kas kartą tekdavo at iduoti .

Sekmadienio vakara is mokydavomės mint ina i baž­nytinį katekizmą, o taip pat penktąjį, šeštąjį ir septin­tąjį M a t o evangeli jos skyr ius. Po to turėdavome iš­k lausyt i ilgą pamokslą, kurį skai tydavo mis M i l e r ; j i nesuvaldomai žiovaudavo, v i sa i neslėpdama nuovar­gio. Dažnai ši skaitymą pertraukdavo mažesnės mer­gaitės, ne t ikta i ketvirtosios, bet ir trečiosios klasės mokinės, kur ias taip suimdavo miegas, k a d jos t iesiog pusgyvės v i rsdavo iš suolų. Tepadėdavo vienintelė priemonė: jos būdavo išstumiamos į klasės vidurį, ku r turėdavo stovėti, k o l bus baigtas skai tyt i pamokslas. Kartais jų kojos imdavo l i nk t i , i r jos susmukdavo ant grindų; tada seniūnės paremdavo jas aukštomis kė­dėmis.

L i g šiol aš dar nebuvau užsiminusi apie misterio Broklhersto apsi lankymus. T u r i u pasakyt i , k a d šis džentelmenas Louvude nesirodė beve ik visą pirmąjį mėnesį po mano atvyk imo; gal imas daiktas, j is i l g i au paviešėjo pas savo bičiulį vikarą. Žinodama, k a d jo čia nėra, aš jaučiausi daug lengv iau. J u k aš turėjau pagrindo bi jot i jo atvykimo. Tačiau galų gale j is v i s t ik a tvyko .

Vieną popietę (tada j a u tris savaites buvau išgyve­nusi Louvude), ka i aš sėdėjau su juoda rašomąja len­tele rankose ir sukau galvą, spręsdama painų dalybos uždavinį, staiga, netyčiomis dirstelėjusi pro langą, pa­mačiau praeinant kažkokią žmogystą. Aš t iesiog i n ­s t inktyv ia i . pažinau tą ištįsusį siluetą, ir k a i po poros minučių visos mokinės, o taip pat ir mokytojos atsi-

6* 83

stojo en masse {, man, nė galvos nepakėlus, buvo aiš-' k u , ką jos šitokiu būdu pasveikino. Kažkas didel iais žingsniais perėjo per klasę ir sustojo šalia mis Temp i ,— j i taip pat buvo pak i lus i nuo kėdės,— išaugo ta pati juoda ko lona, k u r i taip rūsčiai spoksojo į ma­ne, stovėdama ties židiniu ant k i l imo Geitshede>- Dabar aš dirstelėjau iš padilbų į šį architektūrinį stulpą. Taip, neaps ir ikau: ta i buvo Broklherstas su užsegiotu l i g i kak l o apsiaustu, kur is jį darė dar aukštesnį, laibesnį ir griežtesnį.

Aš turėjau priežasčių bi jot i jo pas irodymo: aš kuo puik iaus ia i p r i s im in iau tas klastingas užuominas, k u ­r iomis mane apibūdino j am misis Ryd , o taip pat jo pažadą painformuoti mis Tempi ir mokytojas apie ma­no ydingą prigimtį. Visą laiką nuogąstavau, k a d šis pažadas gal i būti ištesėtas,— aš kasdien da ir iaus i šitos „Atvykstančios žmogystos", kur ios pranešimas apie mano praeities gyvenimą vis iems la ikams turėjo už­t raukt i man gėdą. Ir štai j i s buvo čia. J i s stovėjo šalia mis Tempi ir kažką šnibždėjo j a i į ausį. Aš nė k i ek neabejojau, k a d j i s pasakoja ja i , k ok i a aš sugedusi. Susirūpinusi skausmingai sekiau jos akis, laukdama, k a d štai ims ir apsiniauks direktorės žvilgsnis, jame pasirodys panieka ir pasibiaurėjimas. Aš įtempiau au­sis ir , kadangi sėdėjau klasės priešakyje, tai įsiklau­siusi supratau beve ik v isa, ką j is j a i sakė. Išgirstieji žodžiai k o l kas nuramino mane.

— M a n rodos, k a d siūlai, mis Tempi , kur iuos nu ­p i r kau Loutone, bus geri ; man dingtelėjo į galvą, jog ka ip t ik tokių siūlų r e ik ia ko lenkoro marškiniams siūti, ir aš par inkau atit inkamas adatas. Prašau pasakyt i mis Smit, k a d aš pamiršau išrašyti adymo adatų, bet ji ke­letą pakelių gaus ateinančią savaitę. Ir taip pat prašau pasakyt i , k a d j i n iekad iš karto neduotų daugiau ka ip

1 Visos kartu, išvien (piane).

84

po vieną adatą k i ekv i ena i mok ine i , nes, gavusios po kelias, jos nesaugos jų ir išmėtys. Beje, meldžiamoji! Aš norėčiau, k a d vilnonės kojinės būtų geriau prižiūri­mos! Paskutinį kartą būdamas čia, nuėjau i daržą pa­t ikr in t i džiūstančių skalbinių ir pamačiau daug laba i blogai užadytų kojinių. Jos buvo taip suplyšusios, j og aš nusprendžiau, k a d kojinės nebuvo regul iar ia i ado­mos.

J i s a i patylėjo. — Jūsų nurodymai bus įvykdyti, sere! — pasakė

mis Tempi . — Ir dar, meldžiamoji,— kalbėjo j is t o l i a u , — ska l ­

bėja man sakė, kad ka i kur ios mergaitės gauna per savaitę po d v i švarias apykakla i tes ; tatai per daug; taisyklės leidžia t ik po vieną.

— Le isk i te man paaiškinti apl inkybes, sere. Agnesė ir Ka te r ina Džonston buvo pakviestos praėjusį ketv i r ­tadienį pas drauges į svečius, ir aš l e idau joms užsidėti švarias apykakla i tes .

Mis te r i s Broklherstas linktelėjo. — N a , t iek to! Vieną sykį — tatai dar nieko. T i k

žiūrėkite, k a d šitai nesikartotų per dažnai. O štai ant­ras dalykas, kur i s mane nustebino: t ikr indamas ekono­mės sąskaitas, pastebėjau, k a d priešpiečiai, kur iuos su­darė duona ir sūris, buvo du kartus išduoti mergaitėms per paskutines d v i savaites. K a i p tai atsitiko? Aš dar kartą peržiūrėjau taisykles ir neradau ten nė žodžio apie j ok ius priešpiečius. Kas įvedė šią naujovę? K ieno įsakymu tai buvo padaryta?

— Už ta i aš esu atsakinga, sere,— atsakė mis Tempi .— Pusryčiai buvo taip b loga i pagaminti , k a d mokinės t iesiog negalėjo va l gy t i jų, ir aš neišdrįsau pa l ik t i jų alkanų i k i pietų.

— Meldžiamoji, le iskite m a n pastebėti štai ką: jūs žinote, k a d aš nor iu , j og šios mergaitės nebūtų lepina­mos ir pratinamos prie prabangos, k a d jos būtų moko-

85

mos kantrybės, ištvermės ir pasiaukoj imo. J e i g u kartais joms ir tenka šiek t iek nus iv i l t i , pavyzdžiui, gavus su­gadintą valgį, kokį persūdytą ar nepasūdytą patiekalą, tai tokiais atvejais nedera blogesnio maisto pakeist i skanesniu, nes šitokiu būdu lepinamas jų kūnas ir prieštaraujama šios prieglaudos tikslams. Priešingai, ši­toks atsit ikimas tur i būti panaudotas mokinių dvasiai sustiprinti , išmokyti joms nars ia i iškęsti laikiną nepr i ­teklių. T o k i u atve ju labai praverstų trumpas pamokslė­l is ; sumanus auklėtojas nepraleistų progos pr imint i , ka ip buvo persekiojami p i rmie j i krikščionys, kokias kančias pergyveno kank in ia i , ka ip mūsų viešpats Jėzus Kr istus ragino savo mokyt in ius imt i savo kryžių ir sek­t i paskui jį, ka ip j i s mokė, k a d žmogus gyvena ne v i e n t ik duona, bet k i ekv i enu žodžiu, kur is išeina iš d ievo lūpų, ka ip j i s dieviškai guodžia mus, „jeigu jūs kenčiate alkį ar trokštate dėl manęs, l a iming i esate1'. O, meldžiamoji, vietoj pr isv i lusios košės įdėdama mer­gaitėms į burnas duonos ir sūrio, jūs gal ir pamaitinote jų niekingus kūnus, bet nepagalvojote, kokį badą pa l i ­kote kęsti jų nemirt ingas sielas!

Mis te r i s Broklherstas vė l nuti lo, matyt, savo paties gražbylystės sujaudintas. K a i j is pradėjo kalbėti, mis Tempi nule ido akis, o dabar ji žvelgė t iesiai prieš save, ir jos veidas, iš prigimties baltas it marmuras, atrodo, įgavo taip pat ir k i tas šios medžiagos ypatybes — šal­tumą ir tvirtumą; jos lūpos buvo taip sučiauptos, kad, rodos, t ik skulptor iaus kaltas būtų galėjęs jas pra­čiaupti, o jos kak ta buvo rūsti ka ip uola.

Tuo tarpu misteris Broklherstas, stovėdamas prie ži­d inio ir susidėjęs ant nugaros rankas, d id ingai apžiūri­nėjo auklėtines. Staiga j i s ėmė mirksėti, tarsi j am kas būtų įkritęs į akį. Atsigręžęs j is prašneko k u r kas tan­k i a u negu prieš ta i :

— M i s Tempi , mis Tempi , kokia. . . k o k i a čia mer­gaitė garbanotais plaukais? Rud i p lauka i , meldžiamoji,

86

i r šitaip sugarbanoti , v i s a ga lva s u g a r b a n o t a ! — I r j is , iškėlęs lazdą, rodė į tą siaubingą padarą, o jo ranka drebėjo.

— Ta i Džulija Severn ,— labai ramia i atsakė mis Tempi .

— Džulija Severn ar k u r i k i ta , meldžiamoji, bet ko ­dėl j i susigarbanojusi? Kodėl j i , pan iek indama visas šios mokyk los taisykles ir nuostatus, taip akiplėšiškai va ikos i pasaul io tuštybių?.. Ir ji ta i daro čia, šitoje evangeliškoje labdarybės prieglaudoje?.. K a i p j i drįsta vaikščioti su šitokia kupeta garbanų?

— Džulijos p l auka i garbanojasi iš pr ig imt ies ,— at­sakė mis Temp i dar ramesniu balsu.

— Iš pr ig imties ! Bet mes neturime paisyt i p r i g im­ties,— aš no r iu , k a d mergaitės būtų Gai lest ingumo v a i ­ka i . K a m gi tos garbanos taip paleistos? J u k aš be pa­l iovos kar to ju savo reikalavimą, jog p l auka i tur i būti sušukuoti glotniai , l y g i a i ir k u k l i a i . M i s Tempi , šią mergaitę jūs turite nuk i rp t i v i sa i p l i k a i , — rytoj atsių­siu kirpėją! Be to, matau, k a d ir kitų mergaičių p lau­ka i i lgesni , negu reikia. . . Stai ana mergaitė — l iepki te j a i nusigręžti. L iepki te visoms vyresniosios klasės mer­gaitėms atsistoti ir atsukti mums pakaušius.

M i s Temp i prisidėjo prie lūpų nosinę, tarsi norė- -dama paslėpti nejučia pasirodžiusią šypseną. Tačiau ji pakartojo įsakymą, ir pirmosios klasės mergaitės, pa­gal iau supratusios, ko iš jų nor ima, įvykdė jį. K i e k atsilošusi savo suole, aš mačiau, kok ia i s žvilgsniais ir grimasomis jos palydėjo šį manevrą. Ga i la , k a d miste­ris Broklherstas jų nematė: j is gal būtų supratęs, kad , nors ir ka ip j is stengtųsi pakeist i išorinį apvalkalą, v i ­dinis mergaičių pasaulis buvo jam neįsivaizduojamai tolimas.

Kok ias penkias minutes j is apžiūrinėjo išvirkščią šių gyvų medalių pusę, paskui paskelbė sprendimą,— ir jo žodžiai nuaidėjo tarsi mirt ies nuosprendis:

87

— V isus šiuos kuodus nuk i rp t i . M i s Tempi, atrodė, kažką atsakė prieštaraudama. — Meldžiamoji,— kalbėjo j i s t o l i au ,— aš tarnauju

viešpačiui, kur io karalystė y r a ne iš šio pasaulio. M a ­no m i s i j a — mar int i šių mergaičių kūno pageidimus, moky t i jas ku ldumo bei drovumo, o ne pint is p laukus ir taisytis brangiais apdarais. V i s os šios jaunos merginos nešioja kasas, ir jas supynė ne kas k i t a ka ip tuštybė. V i sas jas, kartoju, r e ik ia nukirpt i . . . T i k pagalvokite , k i ek jos la iko sugaišta, kiek.. .

Čia misterį Broklherstą staiga pertraukė trys vieš­nios, tą akimirką įėjusios į klasę. Joms vertėjo ateiti k i ek anksčiau ir išklausyti šį pamokslą apie apdarus, nes jos buvo k u o prašmatniausiai išsidabinusios akso­mu, šilkais ir ka i l ia is . D v i jaunesnės (gražios, maždaug šešiolikos septyniol ikos metų mergaitės) dėvėjo tada įėjusias į madą p i lkas kastorinės gelumbės skrybėlaites, papuoštas stručio plunksnomis, o iš po šių dailių gal­vos papuošalų kr i to rūpestingai suraitytos lengvutės purios garbanos. Vy r esn i o j i dama buvo apsigaubusi brang iu aksominiu šalių, kur i o kraštus puošė šermuo­nėlio apvadai, o ant kaktos j a i karojo prancūziškos garbanos.

Ta i buvo panelės Broklherst su savo motina. M i s Tempi sut iko jas labai mandagiai ir nuvedė į garbės vietas klasės priešakyje. Jos, matyt, a tvyko kar ieta drauge su reverendu ' mister iu Broklherstu ir kruopš­čiausiai iškrėtė viršutinius kambarius, k o l j is tvarkė re ikalus su ekonome, kvotė skalbėją ir instruktavo d i ­rektorę. Dabar jos užsipuolė mis Smit, kur ios pareiga buvo rūpintis balt iniais ir prižiūrėti miegamuosius, ir ėmė ją v isa ip pe ik t i ir bart i . Tačiau man nebuvo kada k lausyt i , ką jos sakė,— mano dėmesį patraukė k i t i da l yka i .

R e v e r e n d a s — dvasininko titulas Anglijoje.

88

L i g šiol, besiklausydama, ką misteris Broklherstas šneka su mis Tempi , aš tol i gražu nepamiršau, j og ir pati tu r iu būti atsargi. Ger iausia bus, galvojau, j e igu j is manęs nepastebės. Todėl apsimečiau nepaprastai Įsi­g i l inus i į sprendžiamą uždavinį ir l a i k i au grifelinę len­telę taip, k a d j i paslėptų mano veidą. G a l ir būčiau l i ­kus i nepastebėta, j e i ne ta nelemtoj i lentelė, k u r i kaž­kaip išsprūdo man iš rankų ir nukr i to , bais iausia i terkšteldama ir suduždama. Visų akys nukrypo į mane. Dabar aš pamačiau, jog v iskas žuvo. Lenkdamasi pa­ke l t i perpus perski lusios lentelės, aš sukaupiau savo jėgas atremti pačiam baisiausiam antpuol iu i . Ir j i s ne­truko prasidėti.

— K o k i a neatsargi mergaitė! — pasakė misteris Broklherstas ir tuoj pat pridūrė: — A h a , ta i nauja mo­kinė.—Aš nespėjau atsikvėpti, o "j is j a u kalbėjo to­l i a u : — K a d k i ek būčiau pamiršęs, j og apie ją tur iu pasakyt i keletą žodžių.— Paskui jau garsiai, s iaubingai garsiai, ka ip tada man pasirodė, pareiškė: — T e g u mer­gaitė, sudaužiusi lentelę, išeina į priekį.

Savo pačios jėgomis nebūčiau įstengusi nė pasi ju­d i n t i , — aš jaučiausi tarsi suparaližuota. Tačiau d v i d i ­desnės mergaitės, sėdinčios abipus manęs, pastatė mane ant kojų ir pastūmė prie rūsčiojo teisėjo. M i s Tempi švelniai privedė mane prie jo kojų. Aš išgirdau, ka ip j i m a n šnipštelėjo:

— Nebi jok, Džeine, aš mačiau, k a d tu netyčia tai padarei ; niekas tavęs nebaus.

Bet tas malonus šnibždesys pervėrė mano širdį it durklas.

,,Dar ak imi rka , ir j i nusigręš nuo manęs, ka ip nuo biauriausios veidmainės",— pagalvojau, ir mane visą nutvilkė nesuvaldomas įniršis prieš tokius žmones, ka ip Ryda i , Broklhersta i ir į juos panašūs. Aš ne He l i na Berns.

89

— Atneškite aną kėdę,— tarė misteris Broklherstas, rodydamas į laba i aukštą kėdę, nuo kur ios ką t ik buvo pasikėlusi v i ena seniūnė. Kėdė buvo atnešta.

— Pastatykite ant jos šią mergaitę. Ir kažkieno rankos mane užkėlė ant jos; aš buvau

tiesiog l yg apdujusi i r nežinojau, kas man daroma. T i k t a i pr is imenu, k a d atsidūriau v ieno aukštumo su misterio Broklhersto nosimi , k u r i buvo už kok i o iardo nuo manęs, ir k a d apačioje bangavo puošnios šilkinės oranžinių ir purpurinių atspalvių mantijos ir ištisas s i ­dabrinių plunksnų debesis. -

Mis ter is Broklherstas kostelėjo ir kreipėsi iš pra­džių į savo šeimą, paskui į klasę:

— Gerbiamosios, mis Tempi , mokytojos ir auklėti­nė?, ar jūs visos matote šią mergaitę?

Žinoma, v isos matė mane; aš jutau, k a d visų akys įsmigusios į mane ir tarsi uždegamieji lęšiai sv i l ina man odą.

— Jūs matote, k a d j i dar jauna ir atrodo ka ip ir v i s i k i t i v a ika i . Dievas, būdamas didžiai maloningas, suteikė ja i tą patį pavidalą ka ip ir mums visiems, jo­k i a matoma y d a neišskyręs.jos iš kitų. Ir kas galėtų pagalvot i , k a d šėtonas j au pavertė ją savo verge ir padėjėja? Tačiau su širdgėla tur iu pasakyt i , k a d taip i r y r a .

Stojo ty la , ir aš pajutau, k a d jau ga l iu suvaldyt i drebulį, kur i s krėtė visą mano kūną. Supratusi, kad Rubikonas 1 peržengtas ir k a d nebeišvengsiu smerkia­mo nuosprendžio, aš ryžausi tv i r ta i viską iškęsti.

— Brangie j i mano vaikučiai,— jausmingai by lo jo to l iau tas marmurin is pastor ius.— Ta i liūdnas, apgai­lėtinas reiškinys. M a n o pareiga įspėti jus, k a d šitoji

1 R u b i k o n a s — upė, kadaise .skyrusi Italiją nuo Galijos. Šią upę, nepaisydamas Romos senato draudimo, perėjo Julius Ceza­ris. Pereiti Rubikoną — reiškia padaryti ryžtingą, nebeatšaukiamą žygį-

90

mergaitė, k u r i galėtų būti d ievo avinėlis, yra panie­k into j i : j i nepr ik lauso t ikra ja i ka imenei , ta i svet ima įsibrovėlė. Saugokitės jos, nesekite jos pavyzdžiu. K a ­da t ik galite, venki te jos draugystės, nežaiskite su ja, net nesikalbėkite su ja . Mokyto jos , jūs turite sekt i ją: žiūrėkite, ką ji daro, gerai pasverki te kiekvieną jos žodį, ištirkite kiekvieną jos žingsnį, bauskite jos kūną, kad išgelbėtute jos sielą,— j e i gu t ik iš v iso dar gal ima ją išgelbėti, nes (mano liežuvis vos įstengia ta i ištarti) šitoji mergaitė, šitas vaikas, gimęs krikščioniškame krašte, y r a blogesnis už kiekvieną pagoniukę, k u r i me l ­džiasi Bramai ir klūpo prieš Džaganatą... Šitoji mergai­tė — melagė.

Dabar stojo dešimt minučių t rukus i pauzė, kur ios metu j a u susivaldžiusi stebėjau, ka ip Broklherstų šei­mos moteriškoji pusė išsitraukė nosinaites ir prisidėjo jas pr ie akių; mamytė, tai darydama, kraipė galvą, o abi panelės šnibždėjo: „Kaip b a i s u ! "

Mis te r i s Broklherstas kalbėjo to l iau: — V i s a tai aš sužinojau iš pačios jos geradarės, iš

dievobaimingos ir gailestingos ponios, k u r i įdukrino ją, visišką našlaitę, augino ka ip tikrą dukterį; ir už jos meilę, už jos gerumą ta nelemta mergaitė atsimokėjo tok iu bais iu, t ok iu s iaubingu nedėkingumu, k a d galų gale jos nepaprasto gerumo globėja buvo pr iversta atskirt i ją nuo savo pačios vaikų, bi jodama, k a d j i savo b logu pavyzdžiu ga l i sutepti jų tyrumą; j ina i at-

- siuntė.ją šičia gydyt i , ka ip žydai senovėje k a d siųsda­vo savo l igonius pr ie Betesdos 1 t venkin io . Ir todėl aš prašau mokytojas ir direktorę: žiūrėkite, k a d ap l ink ją neimtų dvok t i sustojęs vanduo !

Šitaip iškalbingai užbaigęs kalbą, misteris B rok l ­herstas užsisegė viršutinę apsiausto sagą ir kažką su-

1 Biblijoje pasakojama, kad Jeruzalėje kadaise buvęs Betesdos tvenkinys, kurio vanduo išgydydavęs visas ligas.

91

murmėjo savo šeimynai; damos atsistojo, nusilenkė mis Tempi , ir įžymieji svečiai o r ia i išplaukė iš klasės. P r i ­ėjęs pr ie durų ir atsigręžęs, mano teisėjas pasakė:

— Tegu ji dar pusvalandį pastovi ant kėdės. Ir te­gu šiandien niekas su ja nesikalba.

Ir štai aš stovėjau ant tos pakylos. O j u k dar ne­seniai sakiau, k a d neturėčiau ku r dingt i iš gėdos, j e igu mane kas pastatytų v idury je klasės. O dabar stovėjau visų matoma ant gėdos pjedestalo! Jok ia i s žodžiais ne­gal ima apsakyt i mano jausmų, tačiau k a i j ie užplūdo mane, užimdami man kvapą ir smaugdami gerklę, v ie­na mergaitė atsistojo ir praėjo pro mane; praeidama ji pakėlė į mane akis. K a i p keistai jos švytėjo! Ka ip vėrė jų spindulingas žvilgsnis! K i ek naujų jausmų pa­žadino manyje ! Tars i kank inys , tarsi dvasios galiūnas būtų praėjęs pro vergą, pro pasmerktą auką ir žvilgs­n iu perteikęs ja i dalį savo stiprybės! Aš užgniaužiau beprasi verži antį verksmą, pakėliau svyrančią galvą ir tv ir ta i atsistojau ant kėdės. He l ina Berns paklausė mis Smit kažkokios smulkmenos dėl savo darbo, buvo pa­barta, k a d teiraujasi tokių niekų, ir , k a i grįžo į savo vietą, praeidama vėl man nusišypsojo. Ir k o k i a buvo to j i šypsena! Dabar aš žinau, k a d šitoje šypsenoje atsi­spindėjo jos taurus protas ir t i k ra drąsa; šypsena n u ­švietė jos ryškius bruožus — liesą veidelį, įdubusias pi lkas akis l y g kok ia is angeliško gerumo spinduliais. O juk tuo metu He l i na Berns dėvėjo ant rankovės „ap­sileidėlės raištį" \ ir vos prieš valandą aš girdėjau, ka ip mis Skečerd ją pasmerkė rytojaus dieną per pietus va lgy t i t i k duoną su vandeniu už tai, k a d j i , perrašinė-dama pratimą, sutepė sąsiuvinį. Tok ia netobula žmo­gaus pr ig imt is ! J u k ir saulė tur i dėmių! Tačiau tokios akys ka i p mis Skečerd įstengia įžvelgti t i k tas mažytes dėmeles ir v i sa i nemato t ikro tos planetos spindesio.

1 „Apsileidėlės raištį" mokinės • turėdavo nešioti kaip bausmę už netvarkingumą.

92

VIII S K Y R I U S

Nespėjus praei t i pusvalandžiui, la ikrod is išmušė penktą; pamokos pasibaigė, ir visos mergaitės išskubė­jo į valgyklą arbatos gerti. Dabar aš išdrįsau nu l ip t i ; buvo v i s a i tamsu; pasitraukusi į kampą, atsisėdau ant grindų. Ta stebukl inga jėga, k u r i l i g šiol palaikė.mane, palengva išblėso, prasidėjo reakci ja , ir netrukus mane užgulė toks neįveikiamas sielvartas, kad aš tiesiog kniubte sukniubau ant grindų ir aps ipy l iau ašaromis. Hel inos Berns nebuvo šičia, niekas manęs nepalaikė; l ikusi v i ena , aš taip raudojau, k a d net grindų lentos sudrėko nuo ašarų. Aš taip stengiausi būti gera, taip troškau daug pasiekt i Louvude: susidraugauti su dau­gel iu mergaičių, įsigyti visų pagarbą, laimėti s impat i­jas. J a u buvau padariusi šiokią tokią pažangą: tą rytą mis M i l e r pastatė mane klasės priešakyje, pr i sk i rda­ma pr ie pirmųjų mokinių, ir švelniai pagyrė. M i s Tempi pr i tar iamai nusišypsojo man; j i pažadėjo išmo­kyt i mane piešti ir duot i progos mokyt is prancūzų kalbos, j e i porą tolesnių mėnesių darys iu tokią pažan­gą. Be to, pa lank ia i žiūrėjo į mane ki tos mokinės, v i en ­metės elgėsi su manim ka ip su lyg ia , o vyresnės nelie­tė manęs. Ir štai aš gulėjau sutriuškinta ir sutrypta! Ar bepasiseks man kada nors pas ike l t i !

„Niekad!"— šmėkštelėjo mintis, ir aš karštai pa­norau numir t i . Tuo metu, k a i aš kūkčiojau ir murmė­jau šį savo norą, kažkas priėjo pr ie manęs. Pakėliau galvą — pr ie manęs vėl buvo He l ina Berns; toje i lgoje tuščioje klasėje blėstanti židinio ugnis neaiškiai ap­švietė jos figūrėlę. J i n a i atnešė man duonos ir kavos.

— Še, užkąsk truputį,— tarė j i . Tačiau aš atstūmiau valgį; man rodėsi, k a d aš pa­

springsiu nuo lašelio kavos ar t rupin io duonos. He l ina , tur būt, žiūrėjo į mane šiek t iek nustebusi; aš nega­lėjau susivaldyt i , kad ir ka ip stengiausi, ir be atlydos

93

balsiai raudojau. Ji atsisėdo šalia manęs ant grindų, apsikabino savo ke l ius rankutėmis ir pasidėjo ant jų galvą. Šitaip j i sėdėjo ty lomis l yg koks besimeldžiąs indas ir n ieko nesakė. Galų gale aš prašnekau:

— He l ina , kodėl tu sėdi su mergaite, kurią v is i l a iko melage?

— A r g i v i s i , Džeine? J u k t ik aštuoniasdešimt gir­dėjo tave šitaip pavadinant, o pasaulyje y r a šimtai m i ­lijonų.

— Bet ką man reiškia tie mil i jonai? Tos aštuonias­dešimt, kur ias aš pažįstu, n i ek ina mane.

— Džeine, tu k l y s t i : ve ik iaus ia i niekas mokyk lo je nejaučia paniekos ar neapykantos tau. Esu t ikra , kad daugelis labai ga i l is i tavęs.

— Ka ipg i jos ga l i manęs gailėtis, išgirdusios, ką pasakė misteris Broklherstas?

— Mis te r i s Broklherstas ne dievas; čia jo net nie­kas negerbia ir nevert ina. Be to, j i s n ieko nėra pada­ręs, už ką būtų ver ta jį mylėti. Kas k i ta , j e i gu j is būtų parodęs, k a d tave ver t ina lab iau už ki tas ! Tada tu bū­tum turėjusi daugybę priešų, atvirų ar slaptų. O dabar didesnė dalis mokinių tartų užuojautos žodį, j e i išdrįs­tų. Moky to j os ir mergaitės gal i dieną kitą žiūrėti į ta­ve šaltai, bet širdyje jos y r a palankios tau. Stenkis ge­ra i elgtis, ir tie jausmai v e ik i a i pasireikš tuo st ipr iau, juo lab iau j ie buvo la ik ina i slepiami. O be to, Džei­ne...— j i nebaigė sakyt i .

— Kas gi, Hel ina? — paklausiau aš, paėmusi jos ranką.

Ji ėmė švelniai t r int i mano pirštus, norėdama juos sušildyti, ir tęsė:

— Je i gu ir visas pasaulis nekęstų tavęs, tikėdamas, k a d tu bloga, tai, k o l tavo pačios sąžinė bus tyra, tu v isada turėsi draugų.

— Taip , He l ina ! Aš žinau, k a d svarbiausia žinoti, j og esi nekal ta ; tačiau to neužtenka: j e i gu niekas ne-

94

mylės manęs, ta i verčiau numir t i . Aš nega l iu pakęsti vienatvės ir neapykantos, He l ina . K lausyk , aš atiduo­čiau savo ranką, leisčiau, k a d mane jautis subadytų, arba atsistočiau užpakaly besispardančio ark l io , k a d j i s įspirtų m a n kanopa į krūtinę,— viską aš sutikčiau iš­kęsti, k a d t ik tu , ar mis Tempi , ar kas kitas, ką aš karstai my l i u , taip pat t i k r a i mane mylėtų.

— Nus i ramink , Džeine! Tu per daug susirūpinusi, kad tave mylėtų ap l ink in ia i žmonės; tu per karštai viską dediesi į širdį. Viešpats, kur is sutvėrė tavo kūną, suteikdamas j am gyvybę, davė tau kitokį ramstį, tv i r ­tesnį už tavąjį silpną „aš" ir k i tus si lpnus kūrinius. Be šios žemės, be žmonių giminės, y r a ki tas nematomas pasaulis, dvasių karalystė; tas pasaulis supa mus iš visų pusių, j i s y r a v i sur ap l ink mus. Tos dvasios stebi mus, nes joms pavesta sergėti mus. Ir nors mes mirtume iš skausmo ir gėdos, nors mus v i s i niekintų ir neapkęstų mūsų,— angela i reg i mūsų kančias, j ie pasakys, j og mes neka l t i (jeigu mes iš tikrųjų tokie būsime, o aš ži­nau, k a d tu nekal ta i r k a d misteris Broklherstas nepa­grįstai ir perdėtai tave apkalt ino, kartodamas mis R y d žodžius; aš tučtuojau iš tavo degančių akių ir tyros kaktos pamačiau, k a d tavo s ie la teisi). O dievas t ik laukia , kada mūsų dvasia atsiskirs nuo kūno, k a d ga­lėtų apva in ikuot i ją ir suteikt i j a i tikrą atpildą. Tad kodėl gi mes turėtume palūžti prislėgti sielvarto, j e i gyvenimas toks trumpas ir mirt is toks t ikras ke l ias į laimę ir šviesą?

Aš tylėjau. He l i na nuramino mane. Bet šioje ty lo je buvo kažkokio nepaaiškinamo liūdesio. Aš jaučiau, kad jos žodžiuose dve lk i a sielvartas, bet negalėjau su­prasti, iš ku r eina tas sielvartas. O k a i j i nut i lo , jos kvėpavimas padažnėjo ir j i sausai sukosėjo,— aš ka i p mat pamiršau savo bėdas, ir mane suėmė kažkoks ne­rimas. ' ^ • ,:

95

Atrėmusi galvą į Hel inos petį, aš apkab inau ją per liemenį; ji prisitraukė mane pr ie savęs, ir mes sėdėjo­me tylėdamos. Bet tai t ruko nei lgai , nes į klasę kažkas, įėjo. Pak i lus vėjui ir išblaškius nuo dangaus debesis, pasirodė mėnulis; jo šviesa, trykšdama pro langą, ap­švietė mus abi ir artėjančią prie mūsų figūrą; tai buvo mis Tempi .

— Aš ieškau tavęs, Džeine E i r , — tarė j i . — Nor iu , k a d užeitum į mano kambarį, o kadangi čia y r a ir He­l ina Berns, tegu ir j i užeina.

M e s atsistojome ir , sekdamos paskui direktorę, per­ėjome klaidžius kor idor ius ir užkopėme laiptais.

Jos kambarys atrodė jauk ia i , jame kūrenosi ugnis. M i s Temp i parodė He l ina i Berns žemutį krėslą v ie­noje židinio pusėje, o pati atsisėdo ki tame ir pasišaukė mane pr ie savęs.

— N a , ar j a u v iskas praėjo?—paklausė j i , žiūrė­dama man į veidą.™ Ar j a u atgavai širdį?

— Tur būt, n iekad nenusiraminsiu. — Kodėl? — Todėl, kad buvau neteisingai apkal t inta; ir jūs,

mis Tempi , ir v i s i k i t i dabar galvos, j og aš esu bloga. — M e s galvosime apie tave taip, ka i p tu to nusi ­

pe lnys i , va iku t i . Būk ateityje gera mergaitė, ir aš bū­s iu patenkinta tav im.

— T i k ra i , mis Tempi? — Žinoma,— atsakė j i , apkabindama m a n e . — O da­

bar papasakok, kas to j i ponia, kurią misteris Broklhers­tas pavadino tavo geradare?

— Ta i misis Ryd , mano dėdienė. M a n o dėdė mirda­mas pavedė j a i g loboti mane.

— Vad inas i , j i na i įdukrino tave ne savo pačios noru?

— Ne, mis Tempi , j i labai to nenorėjo, bet mano dėdei,— tai aš ne kartą girdėjau iš tarnaičių,—prieš mirštant ji pažadėjo visą laiką globoti mane.

96

— Stai ką, Džeine. Tu žinai, o j e i ne, tai aš tau pasakysiu, k a d teisme kal t inamajam visada leidžiama gintis. Tu b u v a i apkal t inta veidmainyste, todėl paban­dyk ka ip mokėdama apsigint i mano akyse. Papasakok teisingai viską, ką pr is imeni , n ieko nepridedama ir ne­pagražindama.

Širdies g i lumoje aš pasiryžau būti kuo kuk l i aus ia , kuo santūriausia ir , keletą minučių pagalvojusi , nuo ko nuosek l ia i pradėti viską dėstyti, aš apsakiau j a i visą liūdnos savo vaikystės istoriją. Nukamuota anks­tyvesnių dienos pergyvenimų, aš kalbėjau ku r kas san­tūriau negu paprastai, kada pal iesdavau šią liūdną te­mą. Pr i s iminus i Hel inos įspėjimą, kad nedera pasiduoti p ik tumui , aš į savo pasakojimą įliejau daug mažiau' tulžies negu ki ta is kartais. Šitoks santūresnis ir papras­tesnis pasakoj imas skambėjo ku r kas įtikinamiau: aš jutau, k a d mis Tempi visiškai t i k i manim.

Pasakodama aš paminėjau misterį Loidą, kur is buvo atėjęs manęs ap lankyt i po pr iepuol io ; rodos, n i ekad negalėsiu pamiršti to siaubingo pergyvenimo raudona­jame kambaryje ; bi jau, kad , j į smu lk ia i atpasakodama, iš susi jaudinimo neišlaikiau saiko, nes niekas negalėjo sušvelninti mano prisiminimų apie tą mirtiną siaubą, kur is buvo surėmęs man širdį, k a i misis R y d žiauriai atstūmė mano maldavimą pasigailėti ir antrą kartą už­rakino mane tamsiame kambaryje, kur iame lankyda­vos i va iduok l i a i .

AŠ baig iau. M i s Tempi kurį laiką žiūrėjo į mane, nieko nesakydama, paskui tarė:

— AŠ šiek t iek pažįstu misterį Loidą ir parašysiu jam. J e i g u j i s patv irt ins tavo žodžius, tu būsi v i s a i iš­teisinta. O mano akyse, Džeine, tu j a u dabar išteisinta.

J i n a i pabučiavo mane i r , v i s dar nepaleisdama (man buvo labai gera stovėti pr ie jos, aš džiaugiaus ka ip va ikas, žiūrėdama į jos veidą, drabužius, kuk l ius papuošalus, baltą kaktą, gražiai sudėtas žvilgančias it

7. Užeine E i r . 97

šilkas garbanas, spinduliuojančias tamsias akis), ka l ­bėjo, kre ipdamasi į Heliną Berns.

— O ka ip tu jaut iesi šiandien, Hel ina? Ar laba i ko ­sėjai šiandien?

— Rodos, nelabai , mis Tempi . — O krūtinę tebeskauda? — Truputį nebe taip. M i s Temp i atsistojo, paėmė jos ranką ir pat ikr ino

pulsą. K a i ji sugrįžusi atsisėdo, aš išgirdau, k a d ji ty­l i a i atsiduso. Valandėlę ji kažką mąstė, paskui atsi­stojo ir l i nksma i tarė:

— J u k jūs šįvakar esat mano viešnios, ir aš tu r iu jus pavaišinti.

I r j i paskambino. — Barbora ,— tarė ji atėjusiai tarnai te i .— Aš dar

ne vakar ien iavau. Atneškite man padėklą, o taip pat porą puodelių šioms dv i em jaunoms panelėms.

Ne t rukus pasirodė padėklas. Kok i e dailūs man at­rodė porce l iano puode l ia i ir žvilgąs arbatinukas, su­statyti ant mažo apskrito stal iuko pr ie židinio! K a i p gardžiai kvepėjo garuojąs gėrimas ir trapūs džiūvė­s ia i ! Deja (nes aš buvau j a u išalkusi), jų buvo labai nedaug. M i s Tempi tatai i r g i pastebėjo.

— Barbora ,— tarė j i , — ar negalite atnešti mums dar duonos su sviestu? Džiūvėsių trims neužteks.

Barbora išėjo, tačiau tuoj pat sugrįžo: — Gerbiamoj i , misis Harden sako atsiuntusi viską,

kas pr ik lauso. M i s i s Harden, r e ik ia pastebėti, buvo ekonomė; to j i

moteris, k u r i a misteris Broklherstas labai pasitikėjo, buvo t ikras titnagas.

— Na , t iek to! — atsiliepė Temp i .— Aš manau, mes ka i p nors apsieisim, Barbora .— Ir, tarnaite i išėjus, j i šypsodamasi pridūrė:—Laimė, aš ga l iu šiuo tuo pa­p i l d y t i tas menkas vaišes.

93

Pakvietus i m u d v i su He l ina pr ie stalo ir pastačiusi mums po puodelį arbatos ir padėjusi po keletą neišpa­sakytai skanių džiūvėsėlių, j i atsistojo, atrakino komo­dą ir išėmė kažkokį ryšulį, kur iame buvo suvyniotas didokas saldus pyragas.

— Aš norėjau šitą pyragą padal int i jums ir duot i parsinešti,— pasakė j i , — bet kadangi mes tegavome t iek maža džiūvėsių, vaišinkitės juo dabar,— ir j i d i ­deliais griežiniais suraikė visą pyragą.

M u m s atrodė, k a d tą vakarą mes puotavome, gar-džiuodamosi nektaru ir ambrozi ja; nemaža džiaugsmo mums suteikė ir ma lon i šeimininkė, k u r i šypsodamasi žiūrėjo, ka ip jos skanumynais mes malšinome savo alkį. Išgėrus arbatą ir nukrausčius stalą, mis T e m p i vėl pasikvietė mus pr ie židinio; mes susėdome iš abie­jų jos pusių, ir mokyto ja pradėjo su He l ina tokį pašne­kesį, kur i o k lausyt is man iš tikrųjų buvo didelė garbė.

V i s a mis Temp i išvaizda rodė vidinę ramybę, jos bruožai buvo taurūs, kalbėdavo ji neskubėdama, or ia i , santūriai, nesikarščiuodama, nesusierzindama; ji turė­jo kažkokios galios, k u r i žiūrintiems į ją ar bes ik lau­santiems jos žadino tyrą džiaugsmą ir šventą pagarbą. V i s a ta i ir aš dabar jutau. O He l ina Berns t iesiog ne­galėjau atsistebėti.

Ga l čia ka l ta buvo ga i v i arbata su skanėstais, gal skaist i židinio l iepsna, gal veikė jos myl imos auklėto­jos artumas ir gerumas ar kok i e ypat ing i jos p r i g im­ties bruožai, bet joje tarsi pabudo kažkokios naujos jėgos. P i rmiaus ia skaisčiai paraudo visada išbalę ka ip drobė jos skruostai, drėgnai sužvilgo jos akys ir pa­sidarė gražesnės net už mis Tempi akis; tą ypatingą grožį teikė joms ne ryškus žvilgesys, ne i lgos b laks­tienos ir l enk t i an tak i a i ,— jos kerėjo savo išraiška, gy­vybe, sp indul iav imu. Ir štai širdis prašneko jos lūpo­mis, ir iš nežinomų man gelmių ėmė l ietis jos žodžiai. Aš stebėjausi, ka ip keturiolikmetės mergaitės s ie la ga l i

7* 99

būti t ok ia turf inga ir g i l i , k a d iš jos trykštų toks tyras, toks gausus ir l iepsningas žodžių šaltinis. K a i p t ik ši­tokią aš pr is imenu Heliną tą man atmintiną vakarą. Jos siela, rodos, skubėjo pergyvent i per trumpą laikotarpį v i sa tai , ką daugel iu i tenka pat irt i per ilgą gyvenimą.

Jos kalbėjosi apie dalykus, apie kur iuos nieko ne­b u v a u girdėjusi: apie gyvenusias praeityje tautas, apie tol imas šalis, apie ištirtas ar dar t ik spėjamas gamtos paslaptis; jos kalbėjosi apie knygas. Ir k i ek knygų jos buvo perskaičiusios! K i e k mokslo lobių jos turėjo pa­sisėmusios iš jų! *Ir ka ip smulk ia i jos pažinojo Pran­cūziją ir jos rašytojus! Tačiau j au v i sa i nebegalėjau atsistebėti, k a i mis Tempi paklausė Heliną, ar j i kar ­tais nepamėginanti laisvą valandėlę pr is imint i lotynų kalbos, kur ios ją mokęs jos tėvelis. Paėmusi nuo len­tynos knygą, j i paprašė Heliną paskai tyt i ir išversti Ve rg i l i j aus puslapį, i r , k a i He l i na ėmė versti , mano pagarba j a i didėjo su k i ekv i ena jos perskaityta eilute. V o s spėjus j a i baigt i , suskambėjęs varpel is paskelbė, k a d j a u metas gult i . I lg iau užtrukti mes nebegalėjome; mis Temp i apkabino mus abi i r , pr ig laudusi prie savo širdies, pasakė:

— Te la imina jus dievas, mano vaikučiai! Heliną j i palaikė apkabinusi k i ek ilgėliau ka i p ma­

ne ir pale ido nenoromis; ją, o ne mane j i palydėjo ak i ­mis i k i durų; dėl jos ji antrą kartą liūdnai atsiduso; dėl jos ji nusišluostė ašarą, nuriedėjusią per skruostą.

V o s grįžusios į miegamąjį, išgirdome mis Skečerd balsą. Ji t ikr ino komodos stalčius ir , mums įėjus, tuoj ėmė bart i Heliną Bems, kodėl jos daikta i nesutvarkyt i , i r pagrasino, kad rytoj netvark inga i pal iktus Hel inos daiktus j i prisegsianti j a i prie peties.

— Aš t i k ra i savo daiktus pa l i kau begėdiškai nesu­tvarky tus ,— pasakė man pusbals iu H e l i n a . — Aš ruo­šiausi juos sutvarkyt i ka ip pr idera, bet pamiršau.

Kitą rytą mis Skečerd užrašė didžiulėmis raidėmis

100

ant gabalo kartono žodį „Apsileidėlė" ir papuošė, juo tarsi maldos juosta plačią, ramią, protingą ir gerą mer­gaitės kaktą. J i kantr ia i i r romia i vaikščiojo su tuo užrašu l i g i pat vakaro , l a ikydama ta i pe lnyta bausme. V o s t ik mis Skečerd, baigusi vakar ines pamokas, iš­ėjo iš klasės, aš pribėgau pr ie He l inos ir , nuplėšusi užrašą, įmečiau jį į ugnį. Įniršis—jai v i sa i nepažįsta­mas jausmas — kiaurą dieną degino man širdį, ir karš­tos, gausios- ašaros be perstojo riedėjo mano skruos­tais, nes, matant jos liūdną nuolankumą, mano krū­tinė t iesiog plyšo iš skausmo.

Praėjus maždaug savaitei po mano čia aprašytų įvykių, mis Tempi gavo atsakymą, iš misterio Loido, ku r i am ji buvo išsiuntusi laišką. Ta i , ką j is parašė, t ik patv ir t ino mano pasakojimą. Sušaukusi visą mokyklą, mis Tempi paskelbė, k a d buvo ištirti ka l t in imai , mest i Džeinei E i r , i r k a d j i y r a la iminga, galėdama pranešti, jog tie ka l t in ima i nepasitv ir t ino ir aš esu v isa i ištei­sinta. Moky to j os pasve ik ino mane. Mergaitės apstoju­sios bučiavo mane ir glamonėjo, per visą klasę nus i ­r i to džiaugsmo klegesys.

Šitokiu būdu nukr i tus nuo mano pečių sunkia i naš­tai , aš naujomis jėgomis stojau į darbą, pasiryžusi žūt būt įveikti v isus sunkumus. Aš plušėjau k i ek t ik ga­lėdama, ir mano pastangos nenuėjo ve l tu i : mano at­mintis, iš pr ig imties ne per geriausia, lav inos i besimo­kant, brendo mano protas, stiprėjo gabumai. Po keleto savaičių buvau perke l ta į aukštesnę klasę, i r , nepra­ėjus nė porai mėnesių, man buvo leista mokyt is pran­cūzų kalbos ir piešimo. Pr is imenu, j a u tą pačią dieną mint ina i išmokau pirmuosius du veiksmažodžio etre 1

la ikus ir nutepl io jau pirmąją savo trobą (jos sienos, tarp k i tko , buvo tokios kreivos, k a d galėjo konkuruot i su pasv i rus iu Pizos bokštu). Tą vakarą, eidama gult i ,

1 Būti (pranc).

101

aš net pamiršau vaizduotėje pasivaišinti pasakiška v a ­kariene: paspirgintomis bulvėmis arba bulkute su švie­žiu p i e n u , — šiais mėgiamais skanėstais aš paprastai malšindavau be pal iovos mane kankinusį alkį. V ie to j to aš gėrėjausi įsivaizduojamais piešiniais, kur iuos ma­čiau tamsoje,— v i s i j i e buvo nupiešti mano ranka : na­ma i ir medžiai, stūksančios uolos ir griuvėsiai, besi­ganančios kaimenės, kok ias matydavau olandų tapy­tojų paveiksluose, marg i drugel ia i , plasnoja ties besi­skleidžiančiomis rožėmis, paukščiukai, lesą prisirpusias vyšnias, dagilėlio l izdel is, apipintas vešliomis gebenės metūgėmis, o jame į perlus panašūs kiaušinukai. Ta ip pat stengiausi įspėti, ar greitai galėsiu l a i sva i vers t i tą mažą prancūzišką apsakymėlių knygutę, kurią ma­dam Pjero tądien parodė man; tačiau v i sko nespėjau gerai apsvarstyti , nes mane apgobė saldus miegas.

Te is inga i y r a pasakęs Saliamonas: ,,Vaišės, kurias sudaro paprastos žolelės, bet pateiktos su meile, y r a vertesnės už nupenėto jaučio pietus, bet atmieštus neapykanta . "

Dabar aš nebūčiau išmainiusi Louvudo su visais jo nepr i tekl ia is į Gėitshedą ir į jo kasdieninę prabangą.

I X S K Y R I U S

Tačiau nepr i tek l ia i arba, t iks l iau pasakius, gyveni ­mo sunkumai Louvude darėsi v i s mažiau pastebimi. Artėjo pavasaris. J i s a i išaušo v isa i nejučiomis. Žiemos speigai liovėsi, sniegas nutirpo, žvarbūs vėjai tapo šil­tesni. Nela imingosios mano kojos, bais ia i nušalusios ir sutinusios nuo svilinančio sausio mėnesio šalčio, ba­landžiui padvelkus, ėmė gyt i ir slūgti. Nak t im i s ir ry­tais nebebūdavo tų t i k ra i kanadiškos temperatūros šalčių, nuo kurių st ingdavo kraujas mūsų gyslose. 2a i -

102

dimams skirtą valandą mes dabar galėdavome prale ist i sode: kartais, saulėtą dieną, būdavo net ma lonu ir gera; parudavusios lysvės diena po dienos v i s l ab iau ėmė žaliuoti, tars i nakt imis jas būtų l ank ius i V i l t i s ir kas rytą pa l i kus i v i s žymesnius savo pėdsakus, Pro lapus pa lengva prasikalė gėlės — žibutės, krokusa i , raudonos tūbės, auksaakės našlaitės. Ketvirtadienių po­piečiais, kada pamokos baigdavosi anksčiau, mes iš­eidavome pasivaikščioti į apyl inkes ir rasdavome dar gražesnių gėlių, pražydusių pakelėse ir pa le i žali­tvores.

Aš taip pat patyr iau, ka ip malonu, ka ip džiugu gė­rėtis plačiais, t i k horizonto apsuptais gamtovaizdžiais, kur ie ats iverdavo anapus aukštos, aštriais smaigal iais nusagstytos mūsų sodo sienos; i t i n smagu buvo stebėti didingas kalnų viršūnes, juosiančias didžiulę daubą, skęstančią žalumoje ir pilną šešėlių, o taip pat i l ga i žiūrėti į čiurlenantį upokšnį, pilną tamsių akmenų ir raibuliuojantį saulėje. V i s a i k i ta ip atrodė šis gamto­vaizdis švininio žiemos dangaus prislėgtas, šalčių su­kaustytas, sniegu užverstas! Tada iš anapus rudų v i r ­šūnių atplaukdavo šaltas it mirt is rūkas, kurį rytų vėjas nešdavo pakalnėn, k o l j i s susimaišydavo su spei­guota mig la virš upokšnio! Tasai upokšnis tada tekė­davo sraunia i i r nesula ikomai . J i s braudavos i per miš­ką, skleisdamas ore riaumojantį ūžesį, kurį dažnai sustiprindavo baisios liūtys arba pūgos kauksmas, o pakrantėse stūksodavo eilėmis plikų medžių skeletai .

Po balandžio atėjo gegužis,— mielas ir šiltas gegu­žis. Dienos buvo giedros, žydrame danguje švietė sau­lė, dvelkė švelnus vėjelis iš vakarų ar pietų. V i s u r vešliai sužėlė augmeni ja ; Louvudas išskleidė palaidas savo kasas, v isas sužaliavo sužydėjo. A tg i j o .aukštos vinkšnos, uosia i ir ąžuolai ir pasipuošė žaliomis mant i ­jomis; miške sulapojo krūmokšniai; v isokiausios sa­manos aptraukė aksomu kiekvieną duobutę, o gausybė

103

raktažolių ap l inku i atrodė l y g šviečia iš žemės saulės spindul ia i . Pavėsiuose jos geltonavo pro lapus l y g švie­sos dėmės. V i s u tuo aš dažnai gėrėdavausi v i sa širdimi, n iek ieno nevaržoma, nestebima ir beve ik visada^viena. K a d aš taip netikėtai galėjau la isva i džiaugtis gamta, buvo tam t ikra priežastis, apie kurią dabar ir rengiuosi papasakoti .

- A r g i mano aprašytoji nuostabi v ie ta tarp kalnų ir miškų, prie upės v ingio , neprimena rojaus kampelio? Be abejo, v ie ta buvo graži, tačiau ar sve ika — tatai j au kitas klausimas.

Miško klonis, kur iame dunksojo Louvudas, buvo kenksmingų miglų lopšys, ligų židinys. Ir dabar pra­sidėjo šiltinės epidemija, k u r i v i s lab iau pl i to su k i ek ­v i ena pavasario diena. L i ga įsėlino į mūsiškę našlaičių prieglaudą, įsibrovė į sausakimšai prigrūstą klasę be i miegamąjį ir, dar nespėjus išaušti gegužiui, pavertė mokyklą t ikra l igonine.

Peralkimas ir nuolat in ia i nušalimai daugel iui mok i ­nių sudarė sąlygas apsikrėsti: v i enu metu susirgo net keturiasdešimt penkios mergaitės iš aštuoniasdešimt. Pamokos buvo nutrauktos, niekas nebepaisė dienos režimo. Tos mergaitės, kur ios l i k o sveikos, galėjo da­žyti ką tinkamos, nes gydytojas re ikalavo, k a d jos bū­tų k u o to l iau , nuo sergančiųjų ir žaistų gamtoje. O antra vertus, nebuvo kam jų prižiūrėti ne i saugoti. M i s Tempi visą savo dėmesį skyrė susirgusioms s lau­gy t i : -ji visą laiką būdavo palata paverstoje klasėje ir t i k naktį išeidavo k i ek pailsėti. K i tos mokytojos krovė daiktus ir ruošė į kelionę tas mergaites, kur ios , - la imei , turėjo globėjų ar giminių, galinčių ir norinčių išsiga­bent i jas to l iau nuo užkrečiamojo židinio. Ne v iena, j a u užsikrėtusi, važiavo namo t ik ta i numir t i . K i tos m i ­rė mokyk lo j e ir buvo palaidotos greitai i r nepastebi­mai , nes l igos pobūdis neleido delsti,

104

Tuo metu, k a i Louvude šitaip įsisiautėjo l i ga i r j a ­me nuolat lankėsi mirt is, k a i jo sienose viešpatavo siaubas i r nusiminimas, k a i j o kambar ia i i r ko r i do r i a i trenkė ligoninės kvapais, k a i kenksmingų bacilų ne­galėjo įveikti ne i vaistai , nei smi lkymas ,— už jo durų, virš stačių kalvų ir miškų, žydėte žydėjo giedras ge­gužis. Sodas i r g i visas skendėjo žieduose; dedešvos iš-sistiebė aukštumo sul ig .medžiais, prasiskleidė le l i jos, žydėjo tulpės ir rožės; lysvelių pakraščiuose l inksma i mirgul iavo įvairiausio raudonumo saulutės. V a k a r a i s ir rytais ma lon ia i kvepėjo erškėtrožės, nuo jų dvelkė obuolių ir prieskonių aromatas. Tačiau daugumas L o u ­vudo įnamių negalėjo gėrėtis šiomis gamtos grožybė­mis, ir t i k mes retkarčiais susldndavome žolių ir gėlių

-puokštes ir įdėdavome jas į mirusių mergaičių karstus.

Tačiau aš ir kitos mergaitės, kur ios nesusirgo, v i s a širdimi džiaugėmės gražiomis apylinkėmis ir gegužiu. M u m s b u v o leidžiama nuo ryto l i g i vakaro klaidžioti it čigonams po mišką; mes darėme, kas mums pat iko; ėjome, k u r norėjome. Mūsų gyvenimo sąlygos taip pat

/ pagerėjo. N e i misteris Broklherstas, ne i jo šeima ne­siryžo nė pr is iar t int i pr ie Louvudo. Ūkio reikalų niekas net ikr ino. P ik to j i ekonomė kažkur išsidangino, b i joda­ma apsikrėsti. Jos vietininkė, anksčiau tarnavusi Louto-no ligoninėje seseria ūkio reikalams, dar nespėjo apsi­prasti su nauja t va rka ir pa lyg int i buvo dosnesnė. Be to, mažiau mergaičių bereikėjo ir mai t int i : ligonės ma­ža tevalgė. Per pusryčius mūsų dubenys būdavo p i ln i .

•• Kada virėja neturėdavo la iko išvirti tikrų pietų, o tai atsit ikdavo gana dažnai, mes gaudavome po didelį ga­balą šalto apkepo ar po storą riekę duonos su skaniu sūriu ir išskubėdavome į mišką, kur , susiradusios k i ek ­viena mėgstamiausią vietelę, su didžiausiu apetitu su­va lgydavome ką atsinešusios.

M a n užvis labiausiai pat ikdavo atsisėsti ant lygaus ir plataus akmens, kur is baltas ir v i sa i sausas stūksojo

105

v idury je upokšnio; l i g i jo aš nubr isdavau basa. A k m u o buvo pakankamai platūs, k a d ant jo galėtų išsitekti ir k i t a mergaitė, ir aš ten atsisėsdavau su savo drauge. Ta i buvo tok ia M e r i Ena V i l s o n , įžvalgi be i pastabi mergaitė, ir aš mie la i draugavau su ja iš dalies todėl, k a d j i buvo didelė juokdarė i r labai or ig inalus žmogus, o iš dalies todėl, k a d su ja jausdavausi visiškai lais­va i . Būdama keler ia is metais vyresnė už mane, ji ge­r i au pažinojo pasaulį i r , tenkindama mano smalsumą, galėjo man papasakoti daugelį dalykų, kur i e man buvo įdomūs. M a n o silpnybių, j i nematydavo ir n i ekad ne­stabdydavo manęs, k a d ir ką aš sakydavau. Ji gerai pa­sakodavo, o aš — anal izuodavau, ji mėgo pamokyt i ma­ne, o aš — klausyt is . Todėl mudv i pu ik i a i sutikdavome, ir j e i gu iš tos mūsų draugystės ir nebuvo ypatingos naudos, ta i j i mums, šiaip ar taip, teikė daug džiaugs­mo.

O k u r g i šiuo metu buvo He l i na Berns? Kodėl šių tokių smagių laisvės dienų aš ne le idau drauge su ja? Ne jaug i aš pamiršau ją? O gal aš buvau tok ia lengva­būdė, k a d man nusibodo jos tyra draugystė? Žinoma, M e r i Ena V i l s o n to l i gražu nepr i lygo mano p i rmaja i draugei : šitoji tegalėjo papasakoti linksmų istorijų ir kandžiai paplepėti su man im apie v isok ius niekus, o tuo- tarpu He l ina v isus tuos, kur i e turėdavo laimę k a l ­bėtis su j a , pr iversdavo pagalvot i apie daug aukštes­nius dalykus.

T i k r a tiesa, skaityto jau; ir aš žinojau tai ir jutau. Nors aš laba i netobula būtybė, tu r iu daugybę ydų, kur ias va r gu ar gal i atsvert i keletas mano gerųjų pu­sių, man n i ekad nebūtų nusibodusi He l inos Berns drau­gystė. M a n o širdyje išliko toks stiprus, švelnus ir pagarbus prisirišimas, kok i o man n iekad neteko vėliau pergyvent i . Pagal iau k i ta ip nė būti negalėjo,— j u k He ­l inos draugystė v isada ir v isomis aplinkybėmis buvo tok ia pastovi ir ištikima, k a d još n iekad neapkart inda-

106

vo bloga nuota ika i r nesudrumsdavo susierzinimas. Tačiau dabar H e l i n a sirgo. J a u keletą savaičių man neteko jos matyt i . Ji gulėjo kažkuriame antrojo aukšto kambaryje. Aš sužinojau, k a d jos nebuvo drauge su kitomis sergančiomis toje pastato dalyje, k u r i tapo pa­versta l igonine, nes ji sirgo ne šiltine, o džiova. Tada, mažai ką teišmanydama, aš maniau, k a d džiova — tai kažkokia nekenksminga l iga, tokia, kurią nesunk ia i pagydo la ikas ir rūpestinga priežiūra.

Šį mano įsitikinimą patv ir t ino ir ta aplinkybė, j og kartais saulėtomis popietėmis j i nusi leisdavo laiptais, ir mis Temp i nusivesdavo ją į sodą. Tačiau ir šitais atvejais man nebuvo leidžiama pr ie i t i pr ie jos ir pa­sikalbėti: aš ją tematydavau t ik pro klasės langą, ta­čiau gana neaiškiai, nes ji sėdėdavo susisupsčiusi gana tol i , sode pr ie verandos. 1 ^

Vieną vakarą birželio pradžioje mudv i su M e r i E n a i lgai užtrukome miške; ka ip paprastai mes, atsisky­rusios nuo kitų mergaičių, nuk lydome gana to l i , taip tol i , k a d nežinojome, kur io j e pusėje namai, ir turėjome pasiklaust i ke l io v ienoje troboje, kur io je gyveno vy ­riškis su moteriške; j ie šiame miške ganė kaimenę puslaukinių kiaulių, renkančią nukri tusias ant žemės ąžuolų giles. K a i grįžome naino, buvo j au patekėjęs mėnulis, ir pr ie sodo vartų pamatėme arkliuką, kur i s , kaip mes žinojome, buvo gydytojo. M e r i Ena pasakė man, k a d kas nors, tur būt, sunkia i serga, j e i gu t ok iu vėlyvu metu buvo iškviestas misteris Beitsas. J i įėjo į vidų, o' aš dar užtrukau kel ias minutes, norėdama pasodinti savo lysvėje puokštelę gėlių, kur ias atsine­šiau iš miško,— bi jo jau, k a d l i g i ryto jos ga l i nuvys t i . Baigusi sodint i , aš neskubėjau grįžti į vidų: rasai k r i n ­tant, gėlės taip malonia i kvepėjo; vakaras buvo toks

;žavus, giedras ir šiltas; dar tebežioruoją saulėlydžiai žadėjo tokią pat gražią rytdieną. Patamsėjusiuose ry ­tuose d id inga i kopė aukštyn mėnuo. Aš stebėjau v i sa

107

ta i Ir džiaugiausi ka ip t ikras va ikas , bet staiga ka ip n i ekad anksčiau mane pervėrė mint is :

„Kaip liūdna dabar gulėti l igos patale ir žvelgti mirčiai į ak is ! Pasaulis toks žavus, ir ka ip liūdna būti pašauktai iš jo ir e i t i nežinia k u r ! "

Ir tada pirmą kartą savo pro tu pamėginau suvokt i v isa , ką b u v a u girdėjusi apie dangų be i pragarą, ir pirmą kartą atsitraukiau, nežinodama, ką manyt i ; p i r ­mą kartą apsidair iusi ap l inku i išvydau kraupią bedug­nę. T ik ras ir nepajudinamas atrodė t i k v ienas taškas — dabartis, v i s a k i t a — chaotiški debesys ir juoduojant i praraja. M a n e nukrėtė šiurpas, pagalvojus, ka ip ba isu būtų paslyst i ir nugarmėti į tą chaosą. Paskendusi šiose naujose man mintyse, išgirdau, ka ip atsidarė frontinės durys, pro kur ias išėjo daktaras Beitsas ir v i ena s lau­gė. K a i j is , užsėdęs ant ark l io ; nujojo, o ji ruošėsi už­rak in t i duris, aš pribėgau pr ie jos ir paklaus iau:

— K a i p Hel inos Berns sveikata? — Laba i b loga ,— atsakė j i . — Ar pas ją buvo daktaras Beitsas? — Ta ip . — Ir ką j is pasakė? — J i s a i pasakė, k a d ji nebei lgai bus sū mumis. J e i man būtų tekę išgirsti šiuos žodžius vakar , j i e

m a n būtų reiškę ne ką k i ta , o t i k tai, k a d ji ruošiasi ke l iaut i į Nortumberlendą, į savo tėviškę. M a n nė į galvą nebūtų atėjusi mintis, k a d ji galėtų mir t i . Ta ­čiau dabar išsyk supratau, t iesiog pajutau v i sa savo būtybe, k a d Hel inos Berns dienos šiame pasaulyje su­skaitytos, k a d ji netrukus nuskr is į dvasių šalį, j e i gu t i k t ok ia šalis iš v iso y ra . M a n e pagavo siaubas, pas­k u i širdį sugniaužė aitrus sielvartas, o gal iausiai karš­tas pasiryžimas pamatyt i ją, ir aš paklausiau, ku r j i gu l i .

— J i n a i — m i s Tempi" kambary je ,— pasakė slaugė. — Ar aš ga l iu nuei t i ir pasikalbėti su ja?

108

— O ne, va iku t i ! Nega l ima, be to, j a u la ikas tau grįžti į vidų. Persisaldysi sode, nes j au iškrito rasa, darosi drėgna.

Slaugė uždarė duris. Aš įėjau į vidų pro šoninį įėji­mą, pro kurį mes patekdavome į klasę. Buvo pats l a i ­k a s — devynios valandos, i r mis M i l e r įsakė mergai­tėms eit i gul t i .

Praėjo gal pora valandų. Galėjo būti neto l i v ienuo­liktos, kada, negalėdama užmigti ir iš miegamojo tylos įsitikinusi, k a d visos mano draugės k ieta i miega, paty­lomis atsikėliau, viršum naktinių marškinių užsivi!kau suknelę ir , basa išsėlinusi iš miegamojo, le idausi ieš­kot i mis Temp i kambario . J i gyveno v isa i k i to je namo dalyje, bet aš žinojau, ka ip ten patekti , o giedros v a ­saros nakties mėnesiena, sk l indant i šen be i ten pro ma­žus koridorių langelius, padėjo nesunkia i man jį rasti . Kamfaro ir medinio acto kvapas įspėjo mane, k a d aš e inu pro šiltine sergančiųjų palatą; ją aš praėjau pa­skubomis, nuogąstaudama, k a d budinčioji slaugė ne­išgirstų manęs. Labiaus ia i bi jo jau, k a d j i ga l i išgirsti ir grąžinti mane atgal. Aš j uk turėjau pamatyt i Heliną, troškau apkab int i ją prieš mirtį. Žūt būt tur iu pasku­tinį kartą pabučiuoti ją, persimesti su ja ke le tu pas­kutinių žodžių.

Nus i l e idus i v ienais laiptais, aš praėjau ilgą apatinio aukšto koridorių ir , sėkmingai, be mažiausio triukšmo atidariusi ir uždariusi dvejas duris, pasiekiau k i tus laiptus. Užkopusi aš atsidūriau t iesiai prieš mis Temp i kambarį. Pro rakto skylutę ir durų apačią sk l ido švie­sa. A p l i n k viešpatavo g i l iaus ia ty la . Priėjusi pastebė­jau, k a d durys truputėlį praviros, matyt, nor int įleisti į ankštą ligonės būstą šiek t iek gryno oro. T ies iog deg­dama nekantrumu, trokšdama kuo greičiau patekt i į vidų, susi jaudinusi i k i sielos gelmių, aš pat rauk iau duris ir pažvelgiau į kambarį. M a n o akys godžiai ėmė ieškoti Hel inos, bi jodamos išvysti ją j a u mirusią.

109

Sal ia mis Tempi lovos stovėjo maža lovytė, balta užuolaida pridengta. Jo je aš išvydau po antklode gu­linčią Heliną, tačiau jos veidą slėpė užuolaida. Slaugė, kurią b u v a u užkalbinusi sode, sėdėjo krėsle užsnūdusi, o ant stalo smi lko nenugnybta žvakė. M i s Temp i kam­baryje nesimatė. Pasku i aš sužinojau, k a d j i buvo pa­šaukta į šiltinės palatą pas kliedinčią mergaitę. Aš žengtelėjau į priekį ir sustojau prie lovytės. M a n o ran­ka palietė užuolaidą, bet aš nedrįsau jos pake l t i , ne­prašnekinusi sergančiosios. Aš tiesiog b i jo jau išvysti lavoną.

— H e l i n a , — sušnibždėjau Švelniai,— ar tu nemiegi? Ji pajudėjo, atmetė užuolaidą, ir aš pamačiau jos

veidą, blyškų, išsekusį, tačiau visiškai ramų: ji buvo beve ik nepasikeitusi, ir v i sa mano baimė iškart išsi­sklaidė.

— Ne jaug i tu čia, Džeine? —paklausė ji savo švel­n iu balse l iu.

„O ! — p a g a l v o j a u aš.— J i n a i nemirs. J i e k lys ta . Jos toks giedras veidas ir toks ramus balsas! Ne , to negal i būti!"

Aš atsisėdau ant lovytės ir pabučiavau ją: jos kak­ta buvo šalta, o skruostai vėsūs ir įdubę. Rankos ir pirštai tokie sulysę... Tačiau šypsena tok ia ka ip anksčiau.

— Ka ip tu čia atėjai, Džeine? J a u pradžia dvy l ik ­tos: girdėjau, ka ip prieš keletą minučių la ikrod is iš­mušė vienuoliktą.

— Atėjau tavęs ap lankyt i , He l ina , M a n sakė, jog tu laba i sergi, ir aš negalėjau užmigti, nepasikalbėjusi su tav imi .

— Vad inas i , tu atėjai pasakyt i man sudie, ir v e i ­k iaus ia i pačiu l a i ku .

— Ar tu ku r nors išvyksti, Hel ina? G a l tu ruošiesi į namus?

110

— Taip , į savo tol imus namus, į paskutiniuosius namus.

— Ne , ne, He l i na ! —nutildžiau ją nusiminusi , stengdamasi su la iky t i ašaras.

Tuo tarpu He l ina i užėjo kosul io pr iepuol is , kur is v is dėlto nepažadino slaugės. J a m pasibaigus, He l i na pagulėjo valandėlę nus ikankinus i , o pasku i .sušnibž­dėjo:

— Džeine, tavo kojytės šąla p l ikos. G u l k šalia ir lįsk po mano antklode.

Aš taip ir padariau. Ji apkabino mane, o aš pr i s i ­glaudžiau pr ie jos. Po i lgos tylos j i ėmė šnibždėti:

— Aš la iminga, Džeine, ir kada tu išgirsi, j og n u ­mir iau, būk gera, nesisielok dėl manęs. Ko gi čia sie­lotis? A t e i s la ikas, ir v i s i turėsime mi r t i , o l iga, k u r i a aš sergu, ne labai kank ina . J i pa lengva i r nepastebimai nuvarys mane į kapus. M a n o siela rami . Nebus kam manęs laba i gailėtis. Aš tur iu t ikta i tėvą, bet j i s ne­seniai vedė ir nepasiges manęs. M a n trūksta talento ir gabumų prasimušti pasaulyje. M a n amžinai būtų ne­sisekę ir nesisekę.

— Bet k u r tu išvyksti, Hel ina? Sakyk, ar tu j au matai ką? Ar tu ką nors žinai?

— Aš tur iu , viltį ir t i k i u : aš e inu pas dievą. — K u r g i dievas? Kas y r a dievas? — J i s sutvėrė tave ir mane, ir n i ekad neleis žūti

savo kūriniams. Aš nuoširdžiai atsiduodu aukščiausiojo v a l i a i ir visiškai pas i t ik iu jo gerumu. Aš skaičiuoju valandas, i k i ateis ta didžioji va landa, kada grįšiu pas jį ir regėsiu jį.

— T a i tu esi t ikra , He l ina , k a d y r a toks dangus ir kad mūsų sielos po mirties patenka tenai?

— E s u įsitikinusi, k a d y r a kitas gyvenimas i r k a d dievas geras. Aš pavedu j am nemirtingąją savo esybės dalį, ne k iek nebūkštaudama. Dievas — mano dangiš-

111

kasis tėvas; dievas — mano globėjas: aš m y l i u jį. Aš t i k iu , k a d j is - ta ip pat m y l i mane.

— Ar aš vėl tave pamatysiu, Hel ina, k a i numirsiu? — Tu atkel iausi į tą pačią laimės buveinę; tave

pr i ims tas pat visagal is, dangiškasis visų mūsų sutvė­rėjas. Neabejok tuo, Džeine.

Vėl paklausiau, t i k šį kartą mintyse: , ,Kurg i y r a to­j i buveinė? Ar j i i š v iso y r a ? " I r s t ipr iau apkabinau Heliną. J i n iekad nebuvo man tok ia brangi . Aš troš­k a u žūt būt neleist i j a i iškeliauti. Pr is ig laudusi v e idu pr ie jos peties, aš baisėjausi, k a d jos neteksiu. Staiga j i pasakė nepaprastai švelniai:

— K a i p gera! Tas kosul io pr iepuol is mane šiek t iek nuvarg ino. Rodos, mane ima miegas. Bet nepa l ik ma­nęs, Džeine. M a n ta ip smagu, k a i tu šalia manęs.

— Aš n iekur ne is iu nuo tavęs, brangio j i He l ina . N i ekas neperskirs mūsų.

— Ar sušilai, mieloj i? — Sušilau. — Labanakt, Džeine! — Labanakt, He l ina ! M u d v i pasibučiavome ir greit užsnūdome. K a i pabudau, buvo j a u diena. M a n e pažadino ne­

įprastas jausmas — l y g ku r krisčiau. A tmerkus i akis, pamačiau besanti slaugės rankose; . j i nešė mane ko r i ­dor iumi atgal į mergaičių miegamąjį. Manęs niekas nebarė, k a d aš pabėgau iš savo lovos pas Heliną,— ap l ink in ia i turėjo kitų rūpesčių. N iekas neatsakinėjo į mano nepabaigiamus klausimus. T i k po v ienos ar dviejų dienų sužinojau, k a d mis Tempi , grįžusi paryčiu į savo kambarį, rado mane gulinčią mažoje lovytėje: v e idu aš buvau pr is ig laudusi pr ie Hel inos Berns peties, o rankomis apkabinusi jos kaklą. Aš miego jau ,— o He­l ina buvo,., mirusi .

112

Ji pala idota Broklbridžo kapinėse. Penk io l ika metų po jos mirt ies jos ati lsio v ietoje tebuvo t ik žole ap­augęs kauburėlis. Tačiau dabar ten gu l i p i l k a marmuro plokštė, kur io j e iškaltas j os vardas ir žodis „Re-surgam"

X S K Y R I U S

L i g šiol aš smulk ia i pasakojau savo nereikšmingo gyvenimo-įvykius; p i rmaja i dešimčiai savo amžiaus metų paskyr iau beve ik t iek pat knygos skyrių. Tačiau čia aš pa te ik iu ne kokią smulkią savo autobiografiją: aš stengiuosi pr i s imint i t i k tuos momentus, kur i e ga l i būti daugiau ar mažiau įdomūs. Todėl dabar beve ik ty lomis peršoku aštuonerių metų laikotarpį, vos ke­l iomis eilutėmis tepažymėdama mano pasakoj imui sekt i būtinus dalykus.

K a i šiltinė at l iko savo misiją ir nusiaubė Louvudą, epidemija pamažu išblėso,— bet t ik ta i tada, k a i jos siautėjimas ir aukų skaičius atkreipė į mokyklą v isuo­menės dėmesį. Prasidėjo tyr imai , k o k i a galėjo būti šios baisios rykštės priežastis, ir pamažu iškilo aikštėn įvai­rūs faktai , sukėlę nemažą pasipiktinimą. Nesve ika v ie­tovė, prastas maistas, nešvarus stovintis vanduo, men­ki mokinių drabužėliai ir sunkios gyvenimo sąlygos,— ka i v isos šios aplinkybės buvo išaiškintos ir iškeltos viešumon, jos neatnešė garbės mister iu i Broklherstui , bet laba i pasitarnavo mūsų mokyk la i .

Keletas turtingų ir geraširdžių šios grafijos žmonių suaukojo nemažas sumas patogesniems namams svei ­kesnėje vietovėje pastatyti. Buvo įvestos naujos ta i ­syklės, pagerintas maistas ir drabužiai, mokyk los lėšo-

Prisikelsiu (lot.).

8. Džeinė E i r . 113

mis ėmė disponuoti patikėtinių komitetas. Žinoma, mis­teris Broklherstas, būdamas turtingas ir turėdamas p la­čias pažintis, negalėjo būti v i sa i nušalintas ir pas i l iko iždininku, tačiau j a m pareigas eiti dabar padėjo labiau apsišvietę ir platesnių pažiūrų žmonės. J i s taip pat l i k o ir inspektor ium, tačiau j į prižiūrėjo k i t i asmenys, kur i e mokėjo der int i protingą atlaidumą su griežtumu,1

patogumus su taupumu, užuojautą su tv i r tumu. Įvedus šitokias naujoves, m o k y k l a tapo iš tikrųjų naudinga ir garbinga mokslo įstaiga. Po per tvarkymo aš išgyve­nau jos sienose aštuonerius metus: šešerius mokine ir dvejus — mokyto ja ; ir , remdamasi abipusiu patyr imu, ga l iu pa l iudyt i , k a d j i tvarkėsi neblogai i r a t l iko kilnų auklėjimo darbą.

Tuos aštuonerius metus mano gyvenimas buvo vie­nodas, tačiau nega l ima būtų jo ' pavadint i ne la imingu, nes turėjau ką ve ik t i . C i a buvo gera proga p u i k i a i išsi­moksl int i . Nors k a i kur iuos dalykus mėgau ypat ingai , bet stengiausi v isus gerai išmokti. Drauge buvo malo­nu girdėti mokytojų pagyrimus. Mane i t in paskat in­davo savo žodžiais tos, .kurias mylėjau. T o k i u būdu pa­sinaudojau k i ekv i ena man pr ie inama gal imybe. V y ­riausioje klasėje tapau pirmąja mokinė. Tada buvau pakel ta į mokytojas; naująsias pareigas aš ėjau kuo uol iausia i dvejus metus. ^Tačiau po to manyje įvyko permaina.

Visą tą laiką mis Tempi l i k o prieglaudos direktore; už v i sa geriausia, ką čia įsigijau, buvau dėkinga ja i . Jos bičiulystė ir draugystė teikė man neišsenkamą pa­guodą. Ji man buvo motina, auklėtoja ir vėliau draugė. Bet šiuo metu, kurį dabar aprašau, ji ištekėjo, išsi­kraustė su savo v y r u (pastorium, p u i k i u žmogumi, ver­tu tokios žmonos) į tolimą grafystę, ir t ok iu būdu aš netekau jos.

N u o tos pat dienos, ka i j i iškeliavo, aš pasidar iau k i tok ia . Su ja dingo tas pastovumo jausmas, tie bran-

114

gus ryšiai, kur i e Louvudą man buvo pavertę l y g ir t ikra is ia is namais. Aš pasisavinau kažkokią dalį jos prig imties, perėmiau daugelį jos ypatybių: jos k i ln i os mintys ir taurūs jausmai tapo neat imamu mano sielos tur tu . Aš įpratau uo l ia i v y k d y t i pareigas i r la ikyt is drausmės. Ir aš buvau rami,'tikėdama, k a d esu paten­k i n t a savo gyvenimu. Ki t iems, o dažnai ir sau pačiai atrodžiau esanti drausmingas ir nusistovėjęs žmogus.

Tačiau l ik imas, pasivertęs reverendu mister iu Nes-mi tu , įsiterpė tarp manęs ir mis Tempi ir perskyrė mus. M a n lemta buvo matyt i , ka ip j i netrukus po vedybinių apeigų, apsirengusi kelionės drabužiais, įkopė į pašto karietą. Aš sekiau akimis, ka ip to j i kar ieta iš lėto r ie ­dėjo aukštyn į kalną ir paskui d ingo už keteros. Pas­k u i grįžusi į savo kambarėlį, aš jame v i ena pra le idau didesnę dalį dienos, nes mis Temp i garbei dalies pamo­kų nebuvo.

Aš i l g a i vaikščiojau po kambarį. M a n 'atrodė, k a d aš t ikta i apgailestauju my l imo žmogaus netekimą ir stengiuosi sugalvoti , kuo išlyginti tą nuostolį, tačiau, atsipeikėjusi nuo šių savo minčių ir pamačiusi, k a d pusdienis praėjo ir j a u vakaras, aš staiga pajutau, k a d per tą laiką manyje įvyko permaina. M a n o siela nus i ­metė visa, ką turėjo pas iskol inusi iš mis Tempi ,— t ik­r i au pasakius, mano brangio j i auklėtoja nusinešė su savim tą giedrą atmosferą, k u r i a aš alsavau, bendrau­dama su j a ; o dabar, l i k u s i v i sa i v iena, pasi jutau be­santi tok ia , k o k i a buvau iš tikrųjų, ir manyje ėmė bust i seniej i jausmai . Nega l iu pasakyt i , k a d būčiau tarsi k o ­k i o ramsčio netekusi, tačiau dingo kažkoks v id in is aks­tinas; aš jaučiausi pakankamai t v i r ta ir gal int i nus i ra ­m in t i ; tačiau man stigo to t iks lo , dėl kur i o turėčiau s iekt i tos ramybės. Keletą metų visą pasaulį man atsto­jo vienas Louvudas: aš su n i eku daugiau nesusidurda-vau , t ik su jo taisyklėmis ir įpročiais. O dabar staiga pr i s imin iau , kad pasaulis y r a neaprėpiamas i r k a d

8* 115

džiugios v i l tys ir jaudiną nuogąstavimai l auk i a tų, ku r ie tur i drąsos leistis j to pasaulio platybes, pavojuos ieškoti t ikro jo gyvenimo pažinimo.

Priėjau pr ie lango ir atvėriau jį. Štai t iedu pastati sparnai, štai tasai sodas; antai Louvudo ribos, o to l i au — kalvotas horizontas... M a n o akys peršoko visa kas buvo art i , ir nukrypo į tolumoje dunksančias mė lynas kalnų viršūnes. M a n norėjosi prasigaut i per jas V i e t a , kurią supo tos uolos ir gūdūs miškai, man atrod< l y g kalėjimas, l y g tremties užkampis. Aš nusekiai žvilgsniu baltą kelią, vingiuojantį ka lno papėde i dingstantį tarpekly je tarp stačių šlaitų. O ka ip mai norėjosi leistis juo to l iau! Aš pr is imin iau, ka ip kadaist šiuo k e l i u atvažiavau pašto karietoje. A tminty j e iš k i l o tas momentas, ka ip j au temstant riedėjau į paka i nę. Rodos, ištisas amžius buvo praslinkęs nuo tos die nos, kada pi'rmą kartą atsidūriau Louvude. N u o to l a i ko nė kartą nebuvau iš čia išvažiavusi. V i sas atosto-gas pra le isdavau mokyklo je . M i s i s R y d n i ekad nekvies davo manęs į Geitshedą. N e i ji pati , ne i kas nors iš jos šeimos nė karto neaplankė manęs. N e i laiškas, ne i ko k i a nors žinia iš plačiojo pasaulio nepradžiugindavc manęs. V i e n t ik mokyk la , pamokos, mokinės, moky­mas taisyklių, kal imas, tie patys ve ida i , balsai , žodžiai tie patys drabužiai, papročiai, pareigos, tos pačios sim­patijos ir antipatijos — štai ir v iskas, ką žinojau apie gyvenimą. O dabar pajutau, k a d man to nebepakanka Tą vakarą aš pasi jutau pavargusi nuo to v ienodo gy­venimo, t rukusio aštuonerius metus. Aš troškau lais­vės! Laisvės aš troškau it dūstantis gryno oro! Laisvės aš ėmiau melst i dievą. Bet mano maldą, rodos, išblaškė dvelktelėjęs vėjelis. Paskui ėmiau melst i kuklesnės do­v a n o s — permainos, v id in io įkvėpimo. Bet ir šis prašy­mas tarsi išsisklaidė tuščioje erdvėje. Tada aš sušukau, beve ik nebetekusi v i l t ies :

116

— Leisk man, viešpatie, bent d i rbt i naujoje v ietoje ! Tuo metu nuaidėjęs skambutis pašaukė vakarienės,

ir man teko nusi le ist i į apačią. Aš negalėjau grįžti pr ie savo pertrauktų minčių, k o l

nuėjau gul t i . Bet ir tada mokytoja, k u r i gyveno su manimi tame pačiame kambarėlyje, be pal iovos plepė­dama, nele ido man vėl pasinert i į tą tokį įdomų k l a u ­simą. Aš t iesiog l auk iau nesulaukiau, kada miegas už­čiaups ja i burną! Atrodė, j e igu t ik grįžčiau pr ie m in ­ties, k u r i man buvo atėjusi į galvą paskutinė, k a i aš stovėjau pr ie lango, man bematant savaime dingteltų koks nors išganingas sumanymas.

M i s Grais pagal iau ėmė šnarpšti. J i buvo apkūni uelsietė, ir paprastai jos šnervių melodijos, nete ikda-mos nė mažiausio malonumo, v i en t ik erzindavo mane. O šiąnakt aš tiesiog apsidžiaugiau, išgirdus jos p i rmuo­sius boso garsus. Galų gale man niekas nebetrukdys! M a n o nebaigtos svarstyt i mintys iškart atgijo.

— Dirbt i -naujo je v ietoje ! P u i k i išeitis!—kalbėjau pati su sav imi (mintyse, žinoma, o ne balsu).— T i k ra i , išeitis! Ir ka ip t ik todėl, k a d skamba ne per patrauk­l iausia i . To l i gražu ne taip, ka ip laisvė, susižavėjimas, džiaugsmas. Nors ausiai ir m ie l i tie žodžiai, bet man j i e tušti. J i e tokie t o l im i ir nerealūs, kad jų k lausy­t i s — t ik ve l tu i laiką gaišinti. Darbas naujoje v ietoje — ta i v i sa i realus dalykas! D i rb t i gal i k iekv ienas. Aš čia pasidarbavau aštuonetą metų, o dabar nor iu t ik v i e ­n o — darbuotis kitoje vietoje. Ne jaug i aš to negalė­čiau pasiekti? A r g i tatai neįmanoma? Taip, ta ip ! Šis t ikslas ne toks j a u nepasiekiamas! Tere ik ia t ik pakrapš­tyt i smegenis, ir išeitis atsiras.

Aš sėdėjau lovoje ir stengiausi viską ka ip re ik iant apgalvot i . Nakt i s buvo vėsi. Aps igaubus i pečius skara, aš vėl ėmiau sukt i galvą.

— Ko gi aš noriu? Naujos vietos, gyvent i naujame name, tarp naujų veidų, naujose aplinkybėse. Aš to

117

no r iu todėl, k a d nėra jokios prasmės s iekt i ko gere n io . Ką gi žmonės daro, norėdami pers ike l t i į kitą vi tą? M a n rodos, j ie kre ip ias i į draugus. Bet aš netur jokių draugų. O v is dėlto y r a daug tokių žmonių, k r ie netur i draugų, kur iems tenka patiems ka i p nc vaduotis, kurg i j i e pagalbos ieško?

Aš nežinojau, ir niekas man nepašnibždėįo atsak V e l t u i stengiausi pr iverst i smegenis, k a d jos ką nc man pasakytų. M a n o ga lva įtemptai dirbo, jaučia ka ip smi lk in iuose smarkia i tvinkčiojo pulsas. Maždai valandą la iko mano mintys skraidė padr ika i , ir vis> mano pastangos buvo bergždžios. Įsikarščiavusi m beprasmiškų pastangų, aš atsistojau ir ėmiau -vaikščic po kambarį; at i traukusi užuolaidą, išvydau mirkčioja vieną kitą žvaigždę ir , pajutusi, k a d šalta, vė l įlindę į lovą.

Tačiau, matyt, tuo metu, k a i manęs nebuvo lovoj geroj i fėja padėjo ant pagalv io tą atsakymą, k u r i o ta ieškojau. V o s t ik spėjau atsigulti , ir mano sąmonė paprastų paprasčiausiai nušvito mintis: „Tie, kur i e ie ko naujos vietos, pasiskelbia. Aš i r g i tu r iu pasiųs skelbimą „...širo žinynui"

Bet kaip? AŠ gi n ieko neišmanau apie skelbimus. Ir man savaime vienas po ki to pasipylė atsakymą „Skelbimo tekstą drauge su pinigais j am apmokė

įdėk į voką ir užadresuok jį „Žinyno" redaktor iui . P< sitaikius p i rmai progai , tu tur i išsiųsti j į Loutono pa te. A tsakymams nurodyk savo adresą: „Iki pare ikal i v imo. Loutono paštas. DŽ. E . " Tu gal i nueit i pasiteira; ti atsakymo maždaug po savaitės, k a i išsiusi laišką. Jt gausi pasiūlymą, tada at i t inkamai turėsi ir e lgt is . "

Sitą planą aš smulk ia i persvarsčiau du ar tris kartui įsivaizdavau kuo aiškiausiai kiekvieną, jo detalę, pas ju tau didžiai patenkinta ir užmigau.

1 Širo ' žinynas"— grafijos laikraštis. ...širas—būdinga Ang lijos vietovardžių galūnė (Jorkširas, Lankaširas ir t. t.).

118

V o s t ik prašvito, aš j a u b u v a u ant kojų. Skambu­tis dar nespėjo pažadinti mokyklos , o mano skelbimas buvo parašytas, įdėtas'į voką ir užadresuotas. Ske lb i ­mo tur inys buvo toks:

„Jauna panelė, tur in t i auklėjimo prakt ikos (argi aš nemokyto j a vau porą metų?}, ieško vietos privačiuose namuose, šeimoje, k u r va i ka i būtų ne vyresn i ka i p ke­tur i o l i ka metų. (Kadangi man būvo vos aštuoniolika, nusprendžiau, k a d būtų neprot inga imtis auklėti va ikus maždaug mano pačios metų.) Šalia bendrų dalykų, k u ­rių paprastai mokoma Ang l i j os mokyklose, j i taip pat ga l i dėstyti prancūzų kalbą, piešimą ir muziką. (Mūsų dienomis, skaityto jau, šis dalykų sąrašas pasirodytų l a ­ba i menkas,- bet tais la ikais j is buvo pusėtinas.)

Adresas : Loutonas, ...širo grafija. Ik i pare ika lav i ­mo Dž. E . "

Šis raštas išgulėjo užrakintas mano stalčiuje visą dieną. Po vakarienės aš pasiprašiau naująją direktorę, k a d ji mane išleistų į Loutoną nus ip i rk t i vieną kitą smulkmeną sau i r v i ena i k i t a i mokyto ja i . J i m i e lu no ru sutiko, ir aš tuoj pat le idausi į kelionę. E i t i reikėjo porą mylių, ir vakaras buvo drėgnas, bet temo dar ne taip greit. Aš spėjau užeiti į keletą krautuvių, įmečiau pašte laišką ir parėjau namo, p l iaupiant l i e tu i ir v i sa peršlapusi, tačiau su palengvėjusia širdimi.

Sekant i savaitė atrodė bais iai i lga. Tačiau galop j i prasl inko, ka ip v iskas šiame pasaulyje, ir aš vė l gied­ros rudens dienos pavakarį t rauk iu k e l i u į Loutoną. A p l i n k u i buvo laba i gražu, ke l ias v ing iavo pa l e i , upokšnį, k u o k lusniausia i taikydamasis pr ie k i e k v i e n o ' jo. v ing io . Tačiau tą dieną aš daugiau ga lvo jau apie laiškus, kur i e , galimas daiktas, l auk i a manęs mažame miestelyje, į kurį aš skubėjau, negu apie laukų ir van­denų grožybes.

119

\- Šį kartą progą mano ke l ione i davė batukų pr is ima-į tavimas. Aš greitai, a t l ikau šį reikalą ir t y l i a pakraščio [ gatvele iš batsiuvio pasukau į paštą. Šios įstaigos ve­

dėja buvo sena" dama su raginiais akinia is ant nosies ir juodomis bepirštėmis pirštinėmis.

— Sakyki te , ar nėra laiškų Dž. E.? — p a k l a u s i a u ją. Ji atidžiai pažvelgė į mane per savo akinių viršų,

atidarė stalčių ir ėmė rausti jame ir taip i l ga i čiupinėjo - v i sok ius popierius, k a d visos mano v i l tys ėmė blėsti.

Paga l iau kokias penkias minutes paspoksojusi pro savo akinius į paimtą laišką, ištiesė jį man, dar kartą t i r ia ­mai ir nepasitikinčiai peržvelgdama mane. V o k a s buvo adresuotas Dž. E.

— A r ^ t i k vienas? — paklaus iau aš. — Daugiau nėra,— atsakė j i . Aš įsidėjau laišką į kišenę ir išskubėjau namo. A t ­

plėšti" ir perskai tyt i nebuvo kada, nes taisyklės re ika­lavo, k a d būčiau namie aštuntą, o dabar j au buvo pusė aštuonių.

Grįžus manęs laukė įvairiausios pareigos: turėjau sėdėti su auklėtinėmis, k o l jos ruošė pamokas, po to buvo mano eilė atskaityt i maldas ir prižiūrėti, k o l visos suguls; galop .aš pavakar ien iavau drauge su ki tomis mokytojomis. Tačiau ir tada, k a i aš nakčiai patekau į savo kambarėlį, mis Grais buvo su manimi . M e s tetu­rėjome t ik trumpą žvakigalį, ir aš bi jojau, kad j i , ko gero, plepės, k o l j is sudegs. Tačiau, la imei , sunk i v aka ­rienė, kur ios j i prisivalgė, paveikė ją tarsi migdomie j i va ista i : man dar nespėjus nusirengti , j i j au šnarpštė. Da r buvo likęs koks colis žvakės, ir aš skubia i išsi­ėmiau laišką: antspaude buvo raidė F. Aš perlaužiau jį. Laiškas buvo trumputis.

, ,Jeigu Dž. E;, pasiskelbusi „...širo žinyne" paskutinį ketvirtadienį, iš tikrųjų tur i išvardytas kva l i f ikac i jas ir je igu j i gal i pr istatyt i patenkinamas rekomendacijas

120

apie savo elgesį ir išsimokslinimą, j a i už trisdešimt svarų algos per metus gal i būti pasiūlyta v ie ta šeimo­je, ku r tėra t ik v i ena mokinė, maža mergaitė, dar ne­tur int i nė dešimties metų. Dž. E. y r a prašoma atsiųsti rekomendaci jas ir nurodyt i vardą, gyvenamąją vietą i r visas k i tas smulkmenas adresu:

M is i s Feirfeks, Tornfi ldas, netol i M i l ko t o , ...širo grafi joje."

Aš i l ga i tyrinėjau laišką: rašysena buvo senoviška ir gana ne tv i r ta ,— taip rašo pagyvenusios damos. Si aplinkybė m a n pat iko: aš visą laiką baiminaus, kad ,

- šitaip savo ga lva elgdamasi, ga l iu pasidaryt i bėdos. La ­b iausia i troškau, kad mano pastangos duotų ką nors padoraus, garbingo, en regle1.

„Pagyvenusi dama,— galvojau aš,— nebloga ap l in ­kybė mano pastangų pradžioje." M i s i s Feir feks! J i , be abejo, juodais drabužiais, su našlės k y k u , šiek t iek gal sausoka, bet mandagi,™ senojo angliškojo respektabi­lumo pavyzdys. O Tornf i ldas! Taip, be abejo, vad inas i jos dvaras: ve ik iaus ia i j auk i , da i l i sodyba, nors man buvo sunku įsivaizduoti ją konkrečiai ir su v isomis smulkmenomis. M i l ko tas ...širo grafijoje! M in t y s e aš perbėgau visą Ang l i j os žemėlapį. Taip, radau juos: ir grafiją, ir miestą. Iš tos grafijos i k i Londono buvo sep-tyniasdešimčia mylių arčiau negu iš to to l imo užkam­pio, ku r aš dabar gyvenau. Ta ta i . i r g i mane pradžiugi­no. M a n norėjosi patekt i ten, ku r kunku l iuo ja judrus gyvenimas. J u k M i lko tas didelių fabrikų miestas, pro šalį teka A. upė. Jame, be abejo, v iskas v i r te verda. J u o ge r i au ,— galų gale mano ap l inka pasikeis iš pa­grindų. N e g a l i u sakyt i , k a d mano vaizduotė būtų taip j a u žavėjusis aukštais kaminais ir dūmų debesimis, k u ­rie galėjo ats ivert i mano akims, bet įtikinėjau save, kad Tornf i ldas ve ik iaus ia i y r a to lokai nuo miesto.

1 Solidaus (pranzl

121

Šią akimirką žvakigalis užgeso, ir kambarys m grimzdo tamsoje.

Rytojaus dieną reikėjo žengti to l iau. Savo sumanu mo j au nebegalėjau slėpti; norėdama jį sėkmingi įvykdyti, turėjau supažindinti su juo ir k i tus. Aš kre p iaus i į direktorę, ir ji mane priėmė pietų pertrauke metu. J a i pasisakiau ket inant i pers ike l t i į naują vieti k u r alga bus dv igubai didesnė už tą, kurią dabar gai nu (Louvude aš uždirbdavau t ik penk io l i ka svarų pe metus); prašiau, k a d ji visą dalyką išdėstytų misterh Broklherstu i ar kur i am k i t am komiteto nar iu i i r pasite rautų, ar aš ga l iu kreipt is į juos rekomendacijų. D i r e l torė malonia i sut iko man patarpin inkaut i šiuo re ikal i Kitą dieną ji viską papasakojo mister iu i Broklherstu kur i s pasakė, k a d re ik ia parašyti ir misis Ryd , nes j na i esanti t i k ro j i mano globėja. Šiai damai buvo m siųstas laiškas, į kurį j i na i atsakė, k a d aš gal int i p< sie lgt i ka ip t inkama; j i j a u seniai atsisakiusi k o k i nors būdu kištis į mano re ikalus. Šis laiškas apėjo y sus komiteto narius, ir pagal iau, nors man tai atrod nepaprastas l a iko gaišinimas, gavau oficialų sut ikim pers ike l t i į geresnę vietą, j e i t ik ga l iu ta i padaryt i ; b to ,— kadang i aš visą laiką elgiausi gerai, ir būdam mokine, ir mokyto ja ,— man buvo pažadėta išduoti at tinkamą pažymėjimą be i charakteristiką su šios mc kyk los inspektoriaus parašu.

Šį dokumentą aš gavau į rankas maždaug pcTsava: tės i r , padariusi nuorašą, nusiunčiau jį misis Feirfeki J i n a i atsiuntė atsakymą, k a d j i patenkinta gautomis ir formacijomis ir l yg ia i po dviejų savaičių siūlo ma užimti guvernantės vietą jos namuose.

Aš ėmiau ruoštis į kelionę, ir d v i savaitės netruk prabėgti. Drabužių turėjau ne t iek j au daug, nors ma jų v i sa i užteko, ir per vieną dieną sus ikrov iau lagam: ną — tą patį, kurį prieš aštuonerius metus atsivežia iš Geitshedo.

122

Lagaminas buvo perjuostas diržais ir pr ik l i juotas pr ie jo adresas. Po pusvalandžio nešėjas turėjo pr is ta­ty t i jį į Loutoną, ku r man pačiai reikėjo pėsčiai nue i t i kitą rytą ir sėsti į pašto karietą. Aš išsivaliau savo juodą kelioninę vilnonę suknelę, paruošiau kepuraitę, pirštines i r ' muitą, v isus savo stalčius pat ikr inau, ar karta is ne l iko dar koks daiktel is. Ir štai, nebeturėdama ką daugiau ve ik t i , atsisėdusi mėginau pailsėti. Tačiau negalėjau pasėdėti ramia i , nors ir visą dieną išbuvau ant kojų,— mane laikė sukaustęs susijaudinimas. Šįva­ka r baigėsi v ienas mano gyvenimo etapas, o rytoj j au prasidės kitas. A r g i įmanoma miegoti , žengiant per šią ribą? Aš j u k tur iu karštligiškai stebėti, ka ip pasikeičia mano gyvenimas.

—• M i s , — tarė tarnaitė, sut ikusi mane kor idor iu je , k u r aš užklydau l y g dvasia be v ietos,— kažkas apačio­je no r i pasikalbėti su jumis.

,,Tur būt, nešėjas",— pagalvo jau ir nubėgau la ip­tais, n i eko neklausdama. M a n beskubant pro mažąją svetainę, arba mokytojų kambarį, k u r i o durys buvo praviros, ir sukant į virtuvę, kažkas iš jo išbėgo.

— Ta i j i , t ik ra i j i ! Aš ją ir nuluptą pažinčiau! — sušuko kažkokia Žmogysta, pastojusi man kelią ir pa­ėmusi mane už rankos.

Aš pažvelgiau į ją: prieš mane stovėjo moteriškė, sprendžiant iš drabužių — turtingų namų tarnaitė, so­l id i , bet dar jauna, gana gerai atrodanti, juodaplaukė ir juodaakė, l inksmo veido.

— Na , kas aš tokia, atspėsite?—paklausė ji mane; jos balsas ir šypsena man pasirodė kažkaip pažįsta­m i . — J u k jūs dar v i sa i nepamiršote manęs,. mis Džeine?

Po sekundės aš, apkabinus i ją, karštai bučiavau. — Bes i ! Besi ! Besi ! — k a r t o j a u aš t ik tą vieną žodį;

j i , juokdamas i i r drauge verkdama, mane i r g i apkab i ­no; pasku i mes abi įėjome į svetainę.

123

Pr ie židinio stovėjo maždaug trejeto metų berniu­kas su škotišku švarkeliu ir kelnaitėmis.

— O čia mano sūnus,— iškart pasakė Besi. -— Vad inas i , jūs ištekėjote, Besi? — Ta ip . Bus j au kone penketas metų. Už Roberto

L iveno, vežėjo. Be Bobio tur iu dar ir dukrelę, kurią pakrikštijau Džeine.

— Ta i jūs j a u nebegyvenate Geitshede? — M e s gyvename var t in inko trobelėje. Tasai , kur is

buvo jūsų la ikais , išėjo. — Ta i ka ipg i j iems ten sekasi? Papasakokit man

viską apie juos, Besi. T i k prisėskit. O tu, Bobi , eikš pas mane ant kelių. Eikš čia!

Tačiau Bobis glaudėsi pr ie motinos. — O jūs ne per didelė išaugote, mis Džeine. Ir ne-

papilnėjote,— tęsė misis L i v e n . — Maty t , ne k o k i a duo­na buvo mokyklo je . M i s R y d vyresn io j i bus v i sa gal­va už jus aukštesnė; per pečius ji i rg i platesnė. O iš Džordžianos išeitų d v i tokios ka ip jūs.

— Džordžianą, tur būt, graži, Besi? — Labai . Pernai žiemą j i su mama buvo nuke l ia ­

vusios į Londoną, ir ten v i s i ja didžiai žavėjosi, o v ie­nas jaunas lordas įsimylėjo ją. Tačiau jo giminės pasi­priešino vedyboms. Ir ką gi jūs manote,— j i e abu sugalvojo pabėgti! T i k j ie buvo susekti i r n ieko ne la i ­mėjo. Ir žinote, kas susekė jų sąmokslą? O g i jos pa­čios sesuo! M a n rodos, j i pavydėjo Džordžianai. Dabar jos abi gyvena it šuo su kate: piaunasi ir p iaunasi .

—- N a , o Džonas Rydas? — O, j am taip nesiseka, ka ip to mama norėtų. J i s

norėjo įstoti į universitetą, bet sus ik i r to ,— rodos, taip sakoma? Tada jo dėdės norėjo, k a d j i s būtų advokatu ir studijuotų teisę, tačiau j is toks pasileidęs jaunuol is , kad , man rodos, n ieko doro iš jo neišeis.

— K a i p j i s atrodo?

124

— J i s labai aukštas. K a i kas la iko j į gražiu v a i k inu , t ik jo lūpos bais ia i storos.

— O misis Ryd? — M i s i s tok ia pat p i lna ir iš ve ido atrodo nieko

sau, t ik, tur būt, širdis jos nerami : misterio Džono elge­sys nepat inka ja i . J i s aibę pinigų leidžia vėjais.

— T a i ji čia jus siuntė, Besi? — O ne! Aš pat i seniai norėjau ap lankyt i jus; ir

ka i išgirdau, kad buvo laiškas nuo jūsų ir k a d ruošia­tės pers ike l t i į kitą šalies kampą, tar iau sau — važiuo­siu pažiūrėti, ka ip j i atrodo, k o l ją dar ga l ima pa ­siekti .

— Bi jau, kad apvy l i au jus, Bes i .— Aš tai pasak iau juokdamasi , nes aiškiai mačiau, k a d Besi žvilgsnis, nors ir pagarbus, tačiau anaiptol nesižavėjo manim.

— Ne , mis Džeine, ne v isa i . Jūs gana elegantiška, t ikra led i . Ko nors daugiau iš jūsų nė nesitikėjau: ir maža būdama, jūs nebuvote gražuolė,

Aš nusišypsojau iš nuoširdžių Besi žodžių. Aš j au ­čiau, k a d ji pasakė tiesą, tačiau, prisipažįstu, šis atsi­l iepimas truputį uždavė man širdį. Kas gi nenor i būti gražus, būdamas aštuoniolikos metų? Ir ne taip j a u malonu įsitikinti, k a d tavo išvaizda ne kažin kok i a .

— Bet esu įsitikinusi, kad jūs labai m o k y t a , — tęsė Besi, stengdamasi mane l y g ir paguost i .— Ko jūs išmo­kote? Skambinate pianinu?

— Truputį. Kambary je stovėjo pianinas. Besi nuėjusi atvožė jį

ir paprašė, kad pr^atsisėsčiau ir ką nors paskambin­čiau. Aš paskanu au valsą ir dar kažką. Ji tiesiog susižavėjo. /

nudžiugusi.— As visada sakydavau, kad jūs pralenksite jas moksle . O piešti ar mokate?

— Štai v ienas mano paveikslas virš židinio. T a i buvo akvare le nupieštas peizažas, kurį aš pado-

šitaip nemoka skambin t i ,— tarė j i

125

vanojau direktorei , atsidėkodama už jos malonų tarpi­ninkavimą, ka i reikėjo gauti komiteto sutikimą. Šį ma­no kūrinėlį ji įdėjo į rėmus su s t ik lu .

— O i , ka ip gražu, mis Džeine! Šitokio nenupieštų ir pats mis R y d piešimo mokytojas, o apie paneles nėra ko nė kalbėti; joms i k i to taip to l i , ka ip l i g dangaus. O prancūziškai i r g i mokate?

— Taip , Besi, ga l iu ska i ty t i ir kalbėti. — Ir jūs mokate siūti ir siuvinėti? — M o k u . — O, ta i jūs t i k ra ledi , mis Džeine! Aš ir maniau,

k a d taip bus. Jūs pat i prasimušite į žmones, be jok ios giminių pagalbos. T i k aš norėjau štai ko paklaust i : ar teko jums ką nors girdėti apie savo tėvelio gimines, apie Eir?

— Niekados. ' — T a i štai kas: žinote, misis R y d v isada sakydavo,

k a d j ie neturt ingi i r prast i žmonės. G a l j ie i r neturt in­g i , bet esu įsitikinusi, k a d j i e ne mažiau k i lm ing i ka ip ir patys Ryda i . Kartą, maždaug prieš septynetą metų, į Geitshedą atvyko kažkoks misteris Eir is ir norėjo jus pamatyt i . M i s i s pasakė, k a d jūs esate mokyk lo je už pen­kiasdešimt mylių. J i s , atrodė, laba i nusiminė, nes nega­lėjo i l g i au užtrukti: j am reikėjo ke l iaut i į tolimą šalį. Jo la ivas iš Londono turėjo išplaukti po dienos kitos. Mis te r i s atrodė ka ip t ikras džentelmenas, ir esu įsiti­k inus i , k a d j i s buvo jūsų tėvo brol is .

— Į kokią gi šalį j is turėjo ke l iaut i , Besi? — Į kažkokią salą už tūkstančių mylių, k u r j ie daro

vyną. M a n l iokajus aiškino. — Į Madeirą? — Taip , t ik ra i . J i s taip ir pasakė. — T a i jis,iškeliavo? — Iškeliavo. J i s ne i lga i teužtruko pas mus. M is i s

su juo buvo labai pasipūtusi. Vėliau j ina i j į pavadino

126

„nusususiu p i rk l i apa l a i k iu " . M a n o Robertas spėja, k a d j i s buvo v y n o p i rk lys .

— L a b a i galimas daiktas,— pr i tar iau aš,— o gal j i s kok ios v y n o firmos agentas ar tarnautojas.

M u d v i su Besi prašnekėjome apie senuosius l a ikus i l g i au negu valandą. Paskui j i turėjo atsisveikinti . K e ­le tu i minučių aš su ja dar sus i t ikau kitą rytą Loutone, l aukdama pašto karietos. Paskutinį kartą m u d v i išsi­skyrėme ties „Broklherstų he rbo " viešbučio dur imis . A b i pasukome skirt ingais ke l ia is : j i į Louvudą, k u r ją žadėjo pa imt i pastotė, vyks tant i į Geitshedą, o aš įsė­dau į karietą, k u r i turėjo nugabent i mane į nežinomas M i l k o t o apyl inkes, ku r manęs Jaukė naujos pareigos i r naujas gyvenimas.

X I S K Y R I U S

Naujas romano skyr ius šiuo tuo panašus į naują pjesės sceną. Ir k a i aš šį kartą pake l iu uždangą, skai ty­tojau, įsivaizduok kambarį „Džordžo" viešbutyje M i l -kote, išklijuotą tokiais nevykusia is apmušalais,- ka i p paprastai kad esti viešbučiuose; įsivaizduok neskonin­gą kilimą, paprasčiausius baldus, nežmoniškas puošme­nas virš židinio, pigius pave iks lus 'ant sienų ir jų tarpe būtinai Jurg i o Trečiojo be i Uelso pr inco 1 portretus, o taip pat graviūrą, vaizduojančią generolo V o l f o 2

mirtį. V i s a ta i jums apšviečia palubėje kabant i žibalinė lempa ir l iepsnojantis židinys, pr ie kur i o aš sėdžiu su apsiaustu ir kepuraite; mano mufta ir skėtis gu l i ant stalo, o aš stengiuosi sušilti savo nužvarbusius ir n u -

1 U e l s o p r i n c a s — Anglijos karaliaus vyriausiojo sūnaus titulas.

2 V o 1 f a s — anglų generolas (1727—1759), žuvęs Kanadoje, Kvebeko mūšyje.

127

t irpusius sąnarius, sustingusius nuo šešiolikos -valandų kelionės šaltą spalio dieną. Iš Loutono aš išvykau ket­virtą valandą po pietų, ir M i l k o t o miesto la ikrod is ka ip t ik dabar muša aštuntą.

Nors tau, ' skaitytojau, ir pasirodys, k a d aš patogiai įsitaisiau, tačiau mano siela nerami. Aš maniau, kad , kar ie ta i sustojus, kas nors pasit iks mane. Išlipdama mediniais jos laiptel iais, kur iuos man paslaugia i pa la i ­kė viešbučio tarnas, aš susirūpinusiu žvilgsniu apsidai­r i au ap l inku i , tikėdamasi išgirsti savo vardą ir pama­ty t i kokį nors vežimą, kur i s turėjo mane nugabenti į Tornfildą. N i e k o panašaus nesimatė, ir k a i aš. pak lau­s iau tarną, ar kas nors te iravosi mis E i r , j i s man atsakė neig iamai . Todėl man ne l iko n ieko k i ta , ka ip t ik pasi­prašyti viešbutyje atskiro kambario . Štai čia aš ir l au­k i u dabar, o mano mintis drumsčia įvairiausios abejo­nės ir nuogąstavimai.

K a i p skaudu, kada mano metų merg ina pasi junta v i ena it pirštas pasaulyje, atplėšta nuo bet kokių art i ­mų žmonių, kada ją suima abejonės, ar pavyks pasiekt i tą uostą, į kurį stengiasi patekti , ir kada sugrįžti dėl daugel io priežasčių nebeįmanoma. Tiesa, šį kankinantį jausmą švelnino pergyvenamo nuotyk io žavesys, ir mane šildė išdidumo liepsna, tačiau bematant v i sa tai nustelbė baimės šiurpas, o k a i po pusvalandžio v i s dar nieko nesulaukiau, mane j au visiškai suėmė baimė. Pa­ga l iau man šovė į galvą mintis paskambint i .

— Ar čia kaimynystėje y r a dvaras, kur i s vadinasi Tornf i ldu? — paklaus iau tarną, kur is įėjo pašauktas.

— Tornfi ldas? Negirdėjau, gerbiamoji . Aš tuoj pa­s i te i raus iu . res torane .—Jis išėjo, tačiau tuoj vėl"buvo čia.

— Ar jūsų pavardė E i r , mis? — Ta ip . — C i a vienas žmogus l auk ia jūsų. Aš staiga pašokau, pačiupusi muftą su skėčiu, ir

128

išskubėjau j koridorių. Prie atvirų durų stovėjo kaž­koks žmogus, ir lempos apšviestoje gatvėje neaiškiai įžvelgiau vienkinkį vežimėlį.

— C i a , tur būt, jūsų bagažas? — paklausė gana sta-• čiai tas žmogus, pamatęs mane ir rodydamas į mano la ­

gaminą kor idor iu je . — Ta ip . Ir j is įkėlė jį į vežimą, savotišką karietaitę, o pas­

k u i įlipau ir aš, K a i vežėjas uždarė dureles, aš pak lau­siau jį, ar to l i i k i Tornf i ldo.

— Bus koks šešetas mylių. — O k i ek mes užtruksime kelyje? — Maždaug pusantros valandos. J i s pat ikr ino, ar gerai uždarytos durelės, atsisėdo

priešakyje ant savo sėdynės, ir mes pajudėjome. V a ­žiavome iš lėto, ir todėl turėjau pakankamai l a iko mąstyti. Džiugu buvo, kad štai galų gale mano kelionė artėja į pabaigą, ir , atsilošusi patogioje, nors ir nelabai elegantiškoje karietaitėje, dav iau valią savo mint ims.

„Reikia many t i ,— svarsčiau aš,— sprendžiant iš prasčioko tarno ir apymenkio ekipažo, k a d misis Fe i r ­feks ne t ok ia j a u prašmatni asmenybė. Tuo geriau. Aš j a u kartą gyvenau pas turtingus žmones, ir buvau l a ­ba i nela iminga su jais. Įdomu, ar j i gyvena v i ena t ik su šia mergaite. J e i g u taip ir j e i gu j i nors Šiek tiek malo­n i , aš, be abejo, l engva i sutarsiu su ja . Stengsiuosi k i ek galėdama. K a i p gaila, k a d tokios pastangos ne v isada duoda naudosi Štai Louvude aš tv i r ta i buvau pasiryžu­si stengtis, visą laiką vykdžiau tą pasiryžimą ir su v i ­sais sugyvenau; tačiau misis Ryd , pr is imenu, į ger iau­sius mano norus atsakydavo panieka. Aš meldžiau die­vą, kad misis Feir feks nebūtų antroj i misis Ryd . O j e i ­gu taip ir atsitiktų, ta i kas gi mane la ikys pririšęs pr ie jos? Blog iausiu atveju pasiieškosiu kitos vietos. Įdo­mu , ar daug j a u nuvažiavome?"

9. Džeine E i r . 129

Aš nule idau langą ir pažvelgiau pro j į : M i l ko tas buvo j a u to l i ; sprendžiant iš daugybės žiburių, ta i bu ­vo gana didel is miestas, daug didesnis už Loutoną. Da ­bar mes važiavome, k i ek aš galėjau įžvelgti, l y g ir per ganyklas, bet ap l ink v i sur buvo p i lna pavienių trobų. Aš mačiau, kad mes važiuojame v i sa i k i t o k i u ne i Lou-tonas kraštu: j is buvo tank iau gyvenamas, bet ne toks gražus, judresnis, bet ne toks romantiškas.

K e l i a i ' buvo pabiurę, nakt is miglota. Vežėjas visą' laiką le ido arklį pėsčiomis, ir pusantros valandos, aš manau, pailgėjo l i g i dviejų. Pagal iau j is grįžtelėjo sa­vo sėdynėje ir tarė:

— Dabar, tamstele, ir Tornfi ldas nebe už kalnų. Aš vėl pažvelgiau pro langą; važiavome pro baž­

nyčią. Dangaus fone pamačiau stūksantį žemą masyvų varpinės bokštą. Jos varpas ka ip t ik mušė ketvirtį. Ka l vos šlaite taip pat išvydau siaurą juostą žiburių,— vadinasi , ten buvo miestelis ar kaimas. G a l po kokių dešimt minučių vežėjas nul ipo nuo sėdynės ir atidarė suveriamus vartus: mums pravažiavus, j ie už mūsų už­sitrenkė patys. Dabar iš lėto k i lome aukštyn alėja ir atsidūrėme priešais ilgą namą. Pro vieną langą anapus užuolaidų spingsėjo žvakė, v i s i k i t i buvo tamsūs. Mū­sų karietaitė sustojo pr ie paradinių durų, kur ias atidarė tarnaitė. Aš išlipau ir įėjau į vidų.

— Malonėkite šičia, gerbiamoji,—'tarė mergina, ir aš nusek iau j a i iš paskos per keturkampį vestibiulį su aukštomis durimis ap l inku i ; ji įvedė mane į kambarį, k u r i o dv iguba šviesa — židinys ir žvakė — iš pradžių apakino mane,— t o k i a st ipr i j i pasirodė man po tam­sos, kur io j e išbuvau d v i kelionės valandas. K a i akys apsiprato, mano žvilgsniui atsiskleidė jaukus ir malo­nus reginys.

Da i lus mažas kambarėlis; ties smagiai traškančiu ži­d i n i u apvalus stalelis; senoviškas su aukštu atlošu fo­telis, kur iame sėdi simpatingiausia, kokią t ik gal ima

130

įsivaizduoti, smulkutė pagyvenusi ledi , su našlės k y k u , juodo šilko sukn ia ir ba l ta i t sniegas musl in ine pri juos­te,:— l y g i a i t ok ia pat, kokią aš tikėjausi būsiant misis Feirfeks, t ik ne t ok ia o r i i r k i ek kuklesnė. J i n a i kažką mezgė; pr ie jos kojų snaudė murkdama didžiulė katė. Žodžiu, t ikras namų jaukumo idealas. V a r g u ar gal ima būtų įsivaizduoti malonesnį susitikimą nauja i a t vyku­siai j auna i guvernantei . Jpia nebuvo ne i slegiančio d i ­dingumo, ne i varžančio iškilmingumo. M a n įėjus, se­noj i l ed i atsistojo ir malon ia i sut iko mane.

— N a , ka ip jaučiatės, mieloj i? Jūs, tur būt, labai pavargote kelionėje? Džonas važinėja taippamažu. Jūs ve ik iaus ia i sušalote? E ik i te pr ie ugnies.

— M i s i s Feirfeks,- t ik iuosi? — paklaus iau aš. — Taip , neapsir ikote. Sėskite. J i privedė mane pr ie savo fotelio i r ėmė vyn io t i

man šaliką ir stengėsi atmegzti skrypėlaitės raištelius. Aš paprašiau, k a d j i nesivargintų.

— O, koks čia varg inimasis ! Jūsų rankos t ikr iaus ia i sugrubusios nuo šalčio. L i , paruoškite karšto grogo ir padarykite keletą buterbrodų, štai rakta i nuo kamaros.

Ir ji išsitraukė iš kišenės didžiulį ryšulį raktų ir pa­davė jį tarnaitei . •

— Nag i , slinkitės arčiau ugnies,— ragino ji ma­ne.— O k u r jūsų bagažas? J u k jūs "atsivežėte jį, mie-loji? 3

— Ta ip , gerbiamoji . — Aš pasakysiu, k a d jį įneštų į jūsų kambarį,—

pasakė j i ir išskubėjo. „Ji e lg iasi su manim ka ip su viešnia,— pagalvo­

jau aš.— Šitokio priėmimo aš nesitikėjau; man vaide­nosi t ik šaltumas ir oficialumas. Neteko girdėti, kad kas taip elgtųsi su guvernante. Tačiau nere ik ia iš anksto džiūgauti."

Ji sugrįžo, pat i nukraustė nuo stalo savo mezginius ir keletą knygų, k a d būtų vietos pastatyti padėklą, kurį

9* ' 131

netrukus atnešė L i , ir taip pat pati ėmė mane vaišinti. Aš pasi jutau gana ne jaukia i , pamačiusi, k a d į mane kre ip iamas toks dėmesys, kur i o aš n i ekad nebuvau pa­tyrusi , ir , be to, ta i darė mano samdytoją, kur ios aš turėjau k lausy t i . Ir kadang i j i pati , matyt, nė nemanė, k a d darytų ką nors nepriderama, ta i ir aš nuspren­džiau, k a d bus geriau, j e i jos mandagumą pr i ims iu nesi jaudindama.

.— Ar aš turėsiu malonumą šįvakar pamatyt i panelę Feirfeks? — pak laus iau aš užkandusi.

— Ką jūs sakote, mieloj i? Aš. truputį neprig ir­džiu,— atsakė geroj i ponia, palenkdama ausį pr ie ma­no lūpų.

Aš pakarto jau klausimą aiškiau. — Panelė Feirfeks? O, matyt i , jūs turite omenyje

panelę Varans ! Jūsų.būsimosios mokinės pavardė y r a Varans .

— Stai ka ip ! Vad inas i , j i na i ne jūsų duktė? — Ne , aš netur iu šeimos. Aš mie la i būčiau teiravusis to l iau ir paklaususi , ar

mis Varans y r a jos giminaitė, bet pr is imin iau, kad ne­mandagu iškart per daug klausinėti. Be to, žinojau, k a d i l ga in iu i ir taip v iskas išaiškės. • — Aš taip džiaugiuosi...— kalbėjo j i , atsisėdusi

priešais mane ir pasiėmusi ant kelių murkiančią k a ­tę,— aš taip džiaugiuosi, k a d jūs atvykote; dabar bus v i sa i smagu gyventi , k a i nebebūsiu v iena. Re i k i a pasa­k y t i , k a d čia ir šiaip smagu, nes Tornf i ldas — p u i k i sena pi l is , gal t ik k i ek apleista paskutiniais metais, ta­čiau išlaikiusi ankstyvesniųjų dienų didybę. V i s dėlto žiemos metu žmogus jaut iesi bais ia i vienišas k a d ir puikiausiuose rūmuose. Aš sakau vienišas... Ma t , nors L i , žinoma, gera mergina, o Džonas su žmona — labai padorūs žmonės, tačiau, matote, j i e tėra t ik tarnai, ir su jais nega l ima bendrauti ka ip su lyg ia is : juos re ik ia l a i k y t i k i ek atokiai , k a d nenustotum autoriteto. Praėju-

132

sią žiemą (ji buvo laba i n iaur i , j e i atsimenate,— amži­nai sniegas, lietūs, vėtros) ta i t i k ra i nuo lapkričio i k i vasario joks gyvas padaras, išskyrus mėsininką ir laiš­kininką, neužsukdavo į pilį,— aš tiesiog pak la ikdavau , v i ena besėdėdama k iaurus vakarus. Kartais pas ikv ies­davau L i paskaityt i , bet man rodos, k a d vargšelė ne­labai mėgsta tokį užsiėmimą, ir tatai ją t ik varžydavo. -Pavasarį ir vasarą j a u ger iau: saulė ir i lgos dienos — visa i kas k i ta . Paskiau, šio rudens pradžioje, atvažia­vo Adelė Va rans su aukle . V a i k u i atsiradus, nama i iš- . kart pagyvėja; dabar dar jūs atvykote, .ir man v i sa i l inksma.

M a n tiesiog širdis apsalo iš džiaugsmo, bes ik lau­sant šios garbingosios ponios žodžių, ir aš pr i s i t rauk iau arčiau pr ie jos savo kėdę, pareikšdama, jog aš v i sa siela trokštu, kad bendravimas su manim ja i būtų toks malonus, ka ip k a d j i to tikėjosi.

— Bet aš nesula ikys iu šičia jūsų i k i vėlios nak­t ies,— pasakė j i . — Ne t rukus išmuš dvyliktą, o jūs kiaurą dieną išbuvote kelionėje ir , be abejo, pavargo­te. J e i g u kojos j a u sušilo, ta i aš parodys iu jums jūsų kambarį, kur is bus šalia manojo. Tiesa, j is nedidel is, bet manau, kad j is jums patiks lab iau už tuos didel ius paradinius apartamentus: žinoma, juose baldai gražes­n i , tačiau j ie tokie niūrūs ir tušti, kad pati ten n ieka­dos nemiegu.

Aš padėkojau j a i už rūpestį ir , po i lgos kelionės t i k ra i jausdamasi pavargusi , pasakiau, k a d ga l iu eiti į man skirtą poi ls io vietą. Ji paėmė žvakę, ir aš nuse­k i a u paskui ją. Iš pradžių ji nuėjo pat ikr int i , ar gerai užrakintos vest ib iu l io durys; ištraukusi raktą,- ji pasu­ko į antrąjį aukštą. Pakopos ir turėklai buvo ąžuoli­nia i . Laiptų langas — aukštas ir su grotomis. Šis lan­gas ir i l ga galeri ja, į kurią atsidarė mano kambar io durys, l ab iau priminė bažnyčią, o ne gyvenamuosius namus. A n t laiptų ir kor idor iu je buvo šalta ka i p rūsy-

133

je, dvelkė tuštuma ir v ienatve. Ir ka ip aš nudžiugau, k a i . galop buvau nuvesta į man skirtą kambarį — nedi­delį ir apstatytą paprastais nūdienio st i l iaus baldais.

K a i misis Feirfeks malonia i pafinkėjo man labos nakties, aš, užsirakinusi duris, aps idair iau ap l inkui . J a u k i mano kambarėlio išvaizda k i ek išsklaidė tą sun­kų įspūdį," kurį man sukėlė platus vest ibiul is , tamsūs be i erdvūs la ipta i ir toj i i l ga šalta galer i ja; aš supra­tau, k a d po f iz inio nuovargio ir dvasinio nerimo, kurį ju tau visą dieną, galų gale a tp laukiau į saugų uostą. M a n o širdį užliejo dėkingumo jausmas, ir aš, ats iklau­pus i pr ie lovos, padėkojau tam, k a m dera dėkoti; prieš atsistodama, nepamiršau karštai paprašyti, k a d aukš­čiausiasis neapleistų manęs tolesniame ke ly je ir kad aš būčiau ver ta tos malonės, kurią j i s suteikė man, dar nespėjus jos nusipelnyt i . Šią naktį mano guolyje ne­buvo erškėčių ir mano vienišame kambarėlyje nesi-slapstė baimė. Pavargusi ir patenkinta, aš bematant užsnūdau ir miegojau i t negyva. K a i pabudau, buvo j au diena.

Saulė l inksmai švietė pro žydras perkel ines užuo­laidas, ir mano kambarėlis man pasirodė i t in mielas ir j aukus su apmušalais išlipintomis sienomis, su kilimė­l i u ant grindų; j is buvo toks nepanašus į louvudiškį kambarį su p l i k a lentų asla ir nešvariomis t inkuotomis sienomis, k a d aš iškart pagyvėjau. Jaunam ap l inka tur i didelę reikšmę. Aš pagalvojau, kad man j au prasideda naujas gyvenimo etapas, kur iame šalia erškėčių ir so­pulių bus gėlių ir džiaugsmų. M a n atrodė, k a d pasi­ke i tus i ap l inka ir naujos v i l t ys , sužadino visas mano kūno ir sielos galias. Aš negal iu t iks l ia i pasakyt i , ko aš tikėjausi, t ik žinau, kad kažko malonaus: gal ne šian­dien ir ne po mėnesio, bet kada nors ateityje.

Atsikėliau ir rūpestingai apsirengiau. Pr ivers ta ten­k int i s mažu (visi mano tualeto re ikmenys buvo labai paprasti), aš iš prigimties mėgau dailumą. Aš nebuvau

134

pratusi nepaisyt i savo išorės ir nesirūpinti, kokį įspūdį ji daro k i t i ems: priešingai, aš v isuomet stengiausi atro­dyt i k u o gražiau ir bent šiek t i ek patenkint i savąjį gro­žio siekimą. Karta is aš sielodavausi, k a d nesu pakan­kama i apve id i . M a n norėdavosi turėti rausvus skruos­tus, tiesią nosį ir mažas vyšnių spalvos lūpas; trokš­davau būti aukšta, l i ekna ir stuomeninga; man atrodė t i k ra nelaimė, kad aš tok ia mažutė, išblyškusi ir kad taip k r in ta į akis neta isyk l ing i mano ve ido bruožai. Iš k u r man k i l o tie troškimai i r apgailestavimai? Sunku pasakyt i , aš tada ir pati aiškiai nežinojau, tačiau pr ie­žastis, be abejo, buvo, ir natūrali, suprantama priežas­tis. K u o rūpestingiausiai susišukavusi p laukus ir užsi­v i l k u s i savo juodąją suknelę (nors ji atrodė kvakeriš-k a i 1 , bet gražiai gulėjo) ir užsidėjusi Švarią baltą apykaklę, aš pagalvojau, k a d atrodau gana respektabi­l i a i i r ga l iu pasirodyt i pon ia i Feirfeks i r k a d naujo j i mano mokinė bent j a u nepasibiaurės man imi . A t i da ­r ius i kambarėlio langą ir pat ikr inus i , k a d v isus savo daiktus pa l i eku tvark inga i ir gražiai sudėtus ant tuale­t in io stalelio, išėjau pro duris.

Perėjusi ilgą ir k i l ima is išklotą galeriją, nus i l e idau slidžiais ąžuoliniais laiptais ir atsidūriau vest ib iuly je . Čia aš sustojau valandėlę ir ėmiau apžiūrinėti pa­ve iks lus ant sienų (viename, k i ek aš pr is imenu, buvo atvaizduotas rūstus vyriškis su šarvais, k i tame — l ed i pudruotais plaukais ir su perlų vėriniu ant kaklo ) , pa­lubėje kabančią bronzinę lempą, didžiulį laikrodį įmantriai ornamentuotoje ąžuolinėje dėžėje, per i lgus metus patamsėjusioje. V i skas man atrodė labai iškil­m inga ir įspūdinga,— juk aš tada dar t iek maža tebu­v a u mačiusi gyvenime! Ves t ib iu l i o durys, i k i pusės stiklinės, buvo atviros. Aš peržengiau slenkstį. Buvo nuostabus rudens rytas. Saulė t y l i a i glamonėjo įvai-

' K v a k e r i a i — paplitusi Anglijoje religinė sekta, kurios nariai stengėsi vilkėti "kuo paprasčiausius drabužius.

135

r iausiomis spalvomis mirgančias giraites ir dar tebeža­liuojančius laukus. Paėjusi žalia vejele, atsigręžiau ir apžvelgiau fasadą. Namas buvo trijų aukštų, ne toks j au didelis, nors ganėtinas: ne d id iko pi l is , o dvar in in­ko sodyba. Dantyt i kuora i teikė j am gražią išvaizdą. P i l kam mūrinio pastato fasadui ryškų foną sudarė žali parko medžiai, nusagstyti kovų l izdais, kurių sparnuo­t ie j i šeimininkai k l ykaudami skrajojo ap l inku i . J i e la ­k i o j o pulka is virš vejelės ir parko medžių, nutūpdami plačioje lankoje, kurią nuo sodo skyrė apgr iuvusi tvo­ra. Pa le i ją augo eilė galingų didžiulių medžių — storų, gumbuotų ir išsišakojusių taTsi ąžuolai; tai b u v o savo­tiškos gudobelės, ir aš iš karto supratau, kodėl Torn f i l ­das 1 vad inos i šiuo vardu . Tolumoje stūksojo kalvos; jos buvo ne tokios aukštos ir stačios ka ip Louvude, ne­panašios į barjerus, skiriančius sodybą nuo plačiojo pasaulio. V i s dėlto jų šlaitai buvo gana ramūs be i tuš­ti ir , uždarydami Tornfildą iš visų pusių, darė šią vietą tokią vienišą, kok ios aš nesitikėjau rasti taip netol i nuo judr io jo M i l ko t o . Nedidel is kaimel is , k u r i o stogai glaudėsi vienas prie k i to didelių medžių paunksmėje, driekėsi v ienos tokios kalvos pašlaitėje. Bažnyčia sto­vėjo arčiau prie dvaro; senoviška varpinė žvelgė iš anapus nedidelės kalvelės tarp namų ir vartų.

Aš gana i l ga i šitaip gėrėjausi ramiu reg in iu ir ma­lon iu ryto oru, k lausiausi , ka ip l inksmai k l y k a u j a ko ­va i , grožėjausi d id ingu senov in iu namo frontonu ir svarsčiau, k o k i a ši sodyba didžiulė gyvent i v ienut v ie­na i tok ia i k u k l i a i damai, ka ip misis Feirfeks, k a i tarp­dury pasirodė i r j i pat i .

— Ką? J a u atsikėlėte? — pasiteiravo j i . — Matau , jūs ankstyvas paukštis.

M a n priėjus pr ie jos, j i malonia i pabučiavo mane ir paspaudė ranką.

1 Thorntree (angį.) — gudobelė.

> 136

— K a i p jums pat inka Tornfi ldas? — vėl paklausė j ina i .

A t sak i au , kad labai pat inka. — Taip,—pritarė j i , — graži sodyba, t ik b i jau, kad

čia v i skas pakr iks , j e i misteris Ročesteris -pagaliau ne­sugalvos atsikraustyt i šičia ir aps igyvent i v i sam l a i k u i ; arba bent dažniau čia lankytųsi: d ide l i namai ir puikus parkas re ikalauja, k a d juose nuolat būtų šeimininkas..

—• Mis t e r i s Ročesteris? —sušukau.— Kas gi j i s toks?

— Tornf i ldo sav in inkas ,— atsakė j i r a m i a i . — A r g i jūs nežinojote, k a d jo pavardė — Ročesteris?

Žinoma, aš nežinojau, dargi n i ekad nebuvau apie jį nė girdėjusi; tačiau senoji ponia, rodos, buvo įsitikinu­si , k a d tai tur i būti v is iems žinomas dalykas, kurį k iek­vienas ins t inktyv ia i suvokia .

— O aš maniau, kad Tornfi ldas pr ik lauso jums ,— įsiterpiau aš.

— Man? Ką jūs, v a i k u t i ! K a i p jums ir į galvą atėjo šitokia mint is ! Man? Aš tesu t ikta i ekonomė, namų p r i ­žiūrėtoja. Tiesą sakant, Ročesteriams esu šiokia t ok ia giminė iš moteriškosios pusės arba bent mano vyras g iminiavos i su jais. J i s buvo pastorius Hėjuje — aname kaimely je anapus ka lvos — pamaldas j is l a ikydavo au­re toje bažnytėlėje, ties vartais. Dabart in io misterio Ro-česterio mot ina buvo iš Fėirfeksų ir trečios eilės pus­seserė mano v y r u i , bet aš n iekad nepiktnaudžiavau šia g iminyste ,— faktiškai ji man n ieko nereiškia; aš save la ikau paprasta ekonome. M a n o šeimininkas su man im visuomet mandagus, i r daugiau man n ieko nere ik ia .

— O mažoji mergytė, mano mokinė? — Ji y r a misterio Ročesterio globotinė; j is pavedė

man surasti j a i guvernantę. Maty t , j is no r i , k a d j i na i augtų ir mokytųsi šičia. Stai ir j i ateina su savo bona, ka ip j i vad ina savo auklę.

137

Taig i , mįslė j a u ir įminta: šitoji me i l i ir lipšni našlė nėra kažkokia didelė ponia , o toks pat pr ik lausomas žmogus, ka ip ir aš pati . M a n o akyse jos vertė dėl to anaiptol nesumenkėjo,— priešingai, j i man dar lab iau

- pat iko. Lygybė tarp mudviejų buvo t ikra, o ne me i lu ­mo išdava; tuo ger iau — aš galėjau jaustis dar la isv iau.

K a i aš šitaip svarsčiau išgirstąją naujieną, į vejelę išbėgo maža mergytė, o paskui ją skubėjo jos palydo­vė auklė. Aš pažvelgiau į savo mokinę, k u r i iš pra­džių, rodos, nepastebėjo manęs. Ji buvo dar t ikras va i ­kut is , gal septynerių ar aštuonerių metų, liaunutė, smulkaus, blyškaus v e iduko ir i lgais, l i g pat juostos krintančiais garbanotais plaukais.

' — L a b a s rytas, mis A d e l e , — pasisve ik ino misis Fe ir feks.— Eikš šen ir susipažink su mis E i r ; ji mokys tave, k a d tu vieną gražią dieną taptum išsilavinusi mo­k y t a panelė.

Mergytė pribėgo. — C'est la ma gouvernante? 1 —paklausė j i savo

auklę, rodydama į mane. Auklė atsakė: — M a i s oui, cer ta inement 2 . — Ar jos užsienietės? — pasiteiravau aš, nustebusi,

k a d jos ka lba prancūziškai. — Auklė y r a prancūzė, Adelė taip pat g imusi Pran­

cūzijoje ir , man rodos, t ik prieš šešetą mėnesių pirmą kartą atvažiavo į Angliją. Iš pradžių ji v i s a i nemokėjo angliškai, bet dabar j au šiek t iek pramoko, nors aš n ieko nesuprantu, ką j i sako ,— vienas žodis angliškas, ki tas prancūziškas. Tačiau jūs, manau, gana gera i : ją suprasite.

La imei , man teko mokyt is tos svetimos kalbos iš t ikros prancūzės, ir kadang i v isada, kada t ik galėdama,

1 Ar čia mano guvernantė? (piane.) 2 O taip, žinoma (piane).

138

stengdavausi paplepėti su madarą Pjero, o be to, per pastaruosius septynerius metus kasdien mokydavaus i mint inai prancūziškų eilėraščių, ypatingą dėmesį k re ip ­dama į teisingą tartį ir v isomis jėgomis imi tuodama savo mokytoją, ta i gana neblogai b u v a u išmokusi tą kalbą ir galėjau tikėtis, k a d neteks varžytis kalbant is su mademuazele Ade le .

Išgirdusi, k a d aš—'būsimoji jos guvernantė, j i p r i ­ėjo ir pas isve ik ino su manim. Vesdamasi Adelę pusry­čių, aš j a u ėmiau ka lb in t i ją prancūziškai. Iš pradžių ji man atsakinėjo nenorom, bet po to, k a i mes susėdom už stalo ir mergaitė kel ias minutes patyrinėjo mane sa­vo plačiomis šviesiai rusvomis akutėmis, ji staiga ėmė gyvai čiauškėti.

— O , — sušuko j i - prancūziškai,— jūs kalbate mano gimtąja ka lba taip pat la isva i ka ip ir misteris Ročeste­ris; aš galėsiu kalbėtis su jumis, ka ip ka lbuos i su juo, o Sofi i r g i . K a i p j i apsidžiaugsi Šičia j a i t ikras vargas:

- madam Feirfeks temoka t ik angliškai. Sofi y r a mano auklė. Ji atplaukė su man im per jūrą didžiuliu gar la i ­v i u . O i , ka ip bais ia i rūko jo kaminas! Manę v i s vertė vemti , b loga i jautėsi ir Sofi, ir misteris Ročesteris... Mister is Ročesteris gulėjo ant sofos gražiame kambary- , je, vadinamame salone, o Sofi ir aš turėjome keistas loveles kajutėje. Aš vos t ik neišsiritau iš savosios: tai buvo t i k r a lentyna. O, mademuazele, ka ipg i jus v a ­dinti?

— Eir,_Džeine E i r . — Eir? O jo j ! S u n k u ištarti. Ta ig i , mūsų la i vas at­

plaukė paryčiui, dar prieš dieną, į didelį miestą su ap­rūkusiais namais, pilną dūmų, nė k i e k nepanašų į tą švarų dailų miestą, iš kur io aš atvykau. M is t e r i s Ro­česteris išnešė mane ant rankų per lentą ant žemės, Sofi ėjo mums iš paskos, ir mes v i s i sėdome į karietą, k u r i nugabeno į gražų didžiulį namą, didesnį už šitą ir puošnesnį, vadinamą viešbučiu. Ten mes užtrukome

139

gal kokią savaitę. Aš su Sofi e idavau kasdien pasi­vaikščioti į didžiulį žalią sodą, k u r daug medžių, vad i ­namą parku . Ten aš matydavau ir daug kitų vaikų. Tvenk iny j e ten y r a gražių paukščių, kur iems mes pa-berdavome trupinių.

— Ar jūs suprantate, k a i ji tarška? — paklausė ma­ne misis Feirfeks.

Aš supratau ją kuo puik iaus ia i , nes b u v a u pr ipratu­si k lausyt is madam Pjero, k u r i i rg i labai tankia i tarš­kėdavo.

— G a l jūs paklaustųte,— kreipėsi į mane geroj i moteriškė,— ką ji žino apie savo tėvus. Įdomu, ar ji atsimena juos?

— A d e l e , — tar iau aš,— sakyk, su kuo tu gyvenai tame švariame dai l iame mieste, kurį tu minėjai?

— K a i buvau v i sa i mažytė, gyvenau su mama. Bet paskui j i nuėjo pas dievo motiną. M a m a mokydavo mane šokti ir dainuoti , o taip pat deklamuot i eiles. Pas mamą dažnai svečiuodavosi daug garbingų džen­telmenų bei damų, ir aš šokdavau arba dainuodavau, atsisėdusi j iems ant kelių. O i , ka ip man ta i pat ikdavo! J e i norite, aš jums tuoj pat ga l iu padainuoti?

Kadang i j i j au buvo papusryčiavusi, ta i aš le idau j a i pademonstruoti savo talentą. Nu l i pus i nuo savo kė­dės, ji priėjo ir užsikraustė man ant kelių. Paskui , r im­tai susidėjusi rankutes, krestelėjusi atgal garbanotus p laukus ir pakėlusi į lubas akutes, ji uždainavo ariją iš kažkokios operos. J i dainavo apie tai , ka ip moteris, k last ingo my l imo jo pal ikta, kenčia ilgesį ir stengiasi pažadinti savo išdidumą; j i l i ep ia savo tarnaitei ap­rengti ją puošniausiais rūbais ir padabinti puikiausiais, žėrinčiais brangakmeniais, nusprendusi e it i šį vakarą į balių, ku r bus ir tas apgavikas, i r ' savo l inksmumu įrodyti jam, ka ip mažai ją te jaudina jo neištikimybė.

Ke is ta buvo, k a d šitokią ariją dainavo kūdikio lū­pos, bet, matyt, tiems, kur i e mergaitę šito mokė, atrodė

140

labai juok inga klausyt is , ka ip meilės ir pavydo žodžius taria na ivus va ikut is ; mano nuomone, tai rodė laba i blogą skonį.

Paskui j i sudainavo kanconetę gana melodingai i r su būdingu jos amžiui na i vumu. Baigusi j i nušoko man auo kelių ir pareiškė:

— Dabar, mademuazele, padeklamuosiu jums eilė­raščių!

Ats isto jus i tam t i k ra poza, j i garsiai pradėjo: — „Žiurkių sąjunga", Lafonteno pasakėčia. Ir ji padeklamavo tą mažą dalykėlį su v isomis pau­

zėmis ir pabrėžtais log inia is kirčiais, su balso n iuan ­sais ir vykusia is gestais, t iesiog stebinančiais jos am­žiuje. Tata i rodė, j og kažkas daug ir kruopščiai padir­bėjo su ja .

— Ar mama taip išmokė tave deklamuoti? — pa­klausiau.

— Ta ip . J i , būdavo, taria šiuos žodžius: „Gįu'avez vous donc? — l u i tirt un de ces rats .— Par lez ! " 1 i r l ie­pia man šitaip pakel t i ranką, k a d j i man primintų, jog aš ties šiuo k laus imu tur iu pakel t i balsą. O dabar aš jums pašoksiu, norite?

— Ne , užteks tam kar tu i . Bet ka i tavo mamytė n u ­ėjo pas dievo motiną, ka ip tu sakei, su kuo tu tada gyvenai?

— Aš gyvenau pas madam Freder ik ir jos vyrą. Ji rūpinosi manimi, bet j i ne giminė man. M a n atrodo, j i neturtinga, nes j i neturėjo tokio gražaus namo ka ip mamos. Aš" pas ją išbuvau nei lga i . Mis ter is Ročesteris paklausė mane, ar aš norėčiau v y k t i į Angliją ir gy­venti su juo. Aš sut ikau, nes pažinojau misterį Ročes-terį anksčiau negu madam Freder ik; j is būdavo man visada toks malonus, dovanodavo gražių suknučių ir žaislų. Bet, matote, j i s netesėjo žodžio: atvežė mane į

„Kas jums yra? — paklausė viena žiurkė.—Sakykite!" (pranc.)

141

Angliją, o pats vėl atgal išvyko, ir aš n i ekad jo ne­matau.

Po pusryčių m u d v i su Ade l e pasitraukėme į b ib l io­teką, kurią, pasirodo, misteris Ročesteris paskyrė mums naudotis ka i p klase. Didžiuma knygų gulėjo užrakintos stiklinėse spintose. Tačiau v i ena jų buvo pa l ik ta atv i ­ra : jo je buvo v isa, ko galėjo p r i r e ik t i pradinio kurso pamokoms, ir dar gerokai lengvos lektūros, poezijos, biografijų, kelionių aprašymų, romanų ir taip tol iau. Maty t , j am atrodė, k a d šių knygų visiškai gal i užtekti guvernantei . Ir iš tikrųjų, jos k o l kas mane v i sa i pa­tenkino. Palyginus- su v iena k i t a knygiūkšte, k u r i pro-rečiai patekdavo į mano rankas Louvude, šios knygos teikė ,man gerą progą ir pasiskaityt i , ir įsigyti žinių. Kambary je taip pat stovėjo kabinet inis rojalis, v i sa i dar naujas ir pu ik i a i skambąs, taip pat molbertas ir pora gaublių.

M a n o mokinė pasirodė esanti gana k lusn i , tačiau ne l inkus i sėdėti pr ie knygos; j i v i sa i nebuvo įpratusi regul iar ia i mokyt is . Aš supratau, k a d būtų neprotinga iš pat pradžių ją ka ip re ikiant prispausti . Todėl, k a i mes l i g i soties prisikalbėjome ir šiek t iek pasimokė­me,— tiesą sakant, j a u buvo beve ik pusiaudienis ,— aš l e idau j a i grįžti pas auklę. O pat i nusprendžiau padir­bėti i k i pietų — nupiešti porą eskizų, reikalingų pamo­koms su ja .

K a i aš l i pau laiptais atsinešti papkės ir pieštukų, misis Feirfeks užkalbino mane.

— Ta i baigėte rytines pamokas? — paklausė j i . Senutė buvo kambaryje, kur io suveriamos durys

buvo plačiai atdaros. Išgirdusi jos balsą, aš įėjau į vidų. .

T a i buvo erdvi , d id inga salė su purpuro spalvos kė­dėmis bei užuolaidomis, su turkišku k i l i m u , riešutme­džio panel ia is išmuštomis sienomis, didžiuliu puošniu spalvoto st ik lo langu ir aukštomis lubomis, išgražinto-

142

mis pu ik ia i s l ipd in ia is . M i s i s Feirfeks šluostė dulkes nuo dailių purpuro spalvos krištolinių vazų, kur i os sto­vėjo ant žemučio "bufeto.

— K o k s puikus kambarys ! —• sušukau aš, apsidai­r ius i ap l ink, nes l i g šiol man nė iš tolo nebuvo tekę matyti tokių įspūdingų apartamentų.

— Ta ip , šičia valgomasis. Aš ką t ik at idar iau langą, kad į vidų patektų šiek t iek gaivaus oro ir saulės; v i s ­kas ba is ia i sudrėksta, k a i kambariuose beve ik negyve­nama. A n t a i svetainėje šalta tiesiog ka ip rūsyje.

Ji parodė man plačią arką, k u r i buvo tokio pat sti­l iaus ka i p ir langas ir taip pat užtiesta rytietiška užuo­laida, t ik dabar to j i užuolaida buvo susukta ir atmesta. Palypėjusi porą plačių pakopų ir pažvelgusi į ją, aš pa­galvojau, jog man pasivaideno fėjų rūmai,— toks neiš­pasakytai puikus pasirodė tas kambarys maža ką tema-čiusioms mano akims. O tai būta v i e n t ik labai dai l ios svetainės su buduaru; abi tos patalpos buvo išklotos šviesiais k i l imais , ant kurių, rodos, gulėjo numestos margaspalvių gėlių gir l iandos; baltos it sniegas lubos, papuoštos vynuogių kekių l ipdiniais , pu ik i a i der inosi su purpurinėmis kušetėmis be i sofomis; ant židinio, kur is buvo iš balkšvo graikiško marmuro, žvilgėj o krištolinės rubino spalvos vazos, o didžiuliuose ve id ­rodžiuose tarp langų atsimušė šis nuostabus sniego ir ugnies niuansų derinys.

•— K a i p tvark inga i jūs užlaikote šiuos kambarius, misis F e i r f e k s ! — p a s a k i a u aš.— Jok ios dulkelės, jokių drobinių užvalkalų; j e i ne- šiokia tok ia drėgmė, galė­tum sakyt i , k a d juose i r dabar gyvenama.

— Matote , mis E i r , nors misteris Ročesteris šičia lankos i retai, tačiau j i s atvažiuoja v isada staigiai ir ne­tikėtai. Pastebėjusi, k a d j am nepat inka, k a i j is atvykęs baldus randa apvalkstytus ir pr ie jo prasideda ruoša, aš nusprendžiau, j og bus geriau, j e i šiuos kambarius v isada l a i kys iu paruoštus.

143

— A r g i misteris Ročesteris toks re ik lus ir prie­kabus?

— Nepasakyčiau, tačiau jo skonis ir įpročiai kaip t ik ro aristokrato, i r v i skas namuose tur i būti tvarkoma, ka ip j is nor i .

— Ar jūs jį mėgstate? Ar žmonės jį gerbia? — O, ta ip ! Sią šeimą v isada didžiai gerbė v i sa apy­

linkė. Beve ik v i sa žemė, k i ek t ik jūs galite užmatyti, nuo neatmenamų laikų pr ik lauso Ročesteriams.

— N a , bet, nekalbant apie turtą, ar jūs jį mėgstate? Ar žmonės jį mėgsta dėl jo paties ypatybių?

— Aš tai netur iu už ką jo nemėgti, ir man rodos, nuomin inka i j į l a iko teis ingu ir dosniu šeimininku. Ta ­čiau k i ek i l g iau j is nėra gyvenęs jų tarpe.

— O ar netur i j i s kokių nors .keistybių? Koks , žo­džiu sakant, jo būdas?

— O, prikišti j am negal ima nieko, man rodos. G a l būt, j is t i k ta i keistokas. Aš l inkus manyt i , kad j i s y r a daug keliavęs ir daug matęs. Pasakys iu dar: j i s apsi­švietęs žmogus, tačiau daugiau su juo pasikalbėti man nėra tekę.

— K o k i u atžvilgiu j is keistokas? — Aš nežinau, nelengva pasaky t i ,— n ieko tokio,

kas kristų į akis, bet ta i jaučiama, k a i tenka kalbėtis su juo : n i ekad nežinai, ar j i s juokau ja ar r imta i šneka, ar j i s patenkintas ar ne. Žodžiu, jo n ieka ip negal ima suprast i ,— bent aš nesuprantu. Tačiau tatai neturi reikšmės, j i s labai geras šeimininkas.

Ta i ir v iskas, ką aš iškvočiau iš misis Feir feks apie jos ir mano šeimininką. Y r a žmonių, kur ie , tur būt, v i ­sa i nesugeba apibūdinti kokį žmogų ar reiškinį, paste­bėti ir nusaky t i ta i , kas lab iaus ia i -kr in ta į akis. Geroj i moteriškė, matyt, buvo ka ip t ik tokia . M a n o k laus imai stebino ją, tačiau neskatino jos galvot i . J a i misteris Ročesteris buvo misteris Ročesteris, ir daugiau n ieko: aristokratas, žemės savininkas — ir v iskas. Daugiau j i

144

ničniekuo nesidomėjo ir , matyt, stebėjosi, k a d aš nor iu sužinoti šiek t iek daugiau apie jo asmenį.

K a i mes išėjome iš valgomojo, j i pasisiūlė aprodyt i man ki tus kambar ius, ir aš sekiojau paskui ją laiptais aukštyn ir žemyn, neatsigėrėdama tuo, ką mačiau, nes viskas čia buvo sutvarkyta prot ingai i r skoningai . D i ­diej i parad in ia i kambar ia i man pasirodė i t in d id ing i , o ka i kur i e trečiojo aukšto kambaria i , nors tamsūs ir žemučiai, b u v o įdomūs tuo, kad dvelkė senove. Baldai , kadaise stovėję apatiniuose kambariuose, i l ga in iu i ke i ­čiantis madai , pamažu buvo kraustomi šičia; s i lpnoje šviesoje, krintančioje pro siaurus langelius, matėsi lo­vos, kur ioms buvo ne mažiau ka ip šimtas metų; didžiu­lės ąžuolo ir riešutmedžio dėžės, papuoštos įmantriai išdrožinėtomis palmių šakomis bei cherubinų galvutė­mis, priminė Sandoros skrynią 1; čia buvo daugybė įdo­mių senoviškų kėdžių su aukštais atlošais ir s iauromis sėdynėmis, o taip pat dar senesnių krėslų, išlaikiusių ant savo pagalvėlių vos težymius, beve ik v i sa i išsitry-nusius išsiuvinėj imus, kur iuos atl ikusios rankos j au prieš d v i kartas v i r t o dulkėmis. Dėl visų šių senoviškų relikvijų trečiasis Tornf i ldo pi l ies aukštas atrodė l yg įsikūnijusi namų praeitis, vieta, ku r saugomi pr i s imi ­nimai . Dienos metu man pat iko gūdi ty la , pr ieb landa ir keistas šių kambarėlių žavumas, tačiau n i eku gyvu ne­būčiau sut ikus i prale ist i naktį ant v ienos kur ios iš šių plačių ir sunkių lovų. K a i kur ios nišos, k u r stovėjo tos lovos, buvo su ąžuolinėmis durimis, ki tas slėpė se­noviškos angliškos užuolaidos, kur iose mirgėjo išsiuvi­nėtos keisčiausios gėlės, dar keistesni paukščiai ir keis­tų keisčiausios žmogystos,— v i sa tai turėjo iš tikrųjų fantastiškai atrodyt i blyškioje mėnulio šviesoje.

• S a n d o r o s s k r y n i a — didžiulė medinė dėžė, kurioje, pasak biblijos, buvo laikomos akmeninės plokštės su dešimčia dievo įsakymų.

10. Džeine E i r . 145

. —• Šiuose kambariuose, tur būt, tarnai miega? — paklaus iau aš.

— Ne . J i e gyvena mažesniuose kambariuose, užpa kalinėje namų dalyje. Šičia n iekad niekas nemiega J e i gu Tornf i ldo p i ly je būtų vaiduoklių, j ie , be abejo įsikurtų ka ip t ik šiuose kambariuose.

— Aš i r g i taip manau. Vad inas i , pas jus nėra va i duoklių?

— Bent aš apie juos nesu girdėjusi,— atsakė šyp sodamasi misis Feirfeks.

— Ir, apie juos nėra jokių padavimų, jokių legendi ar pasakojimų?

— M a n rodos, k a d ne. Tačiau žmonės šneka, kac Ročesteriai savo metu buvę d ide l i nenuoramos. Ga" ka ip t ik dėl to j ie taip ramia i ir i ls is i dabar savo ka­puose.

— Taip... „Po gyvenimo sunkiosios karštligės gi­l i a i j i e miega..." 1—sumurmėjau.— O k u r jūs dabai einate, misis F e i r f e k s ? — p a k l a u s i a u ją, pamačiusi, kac j i e ina to l iau.

— A n t stogo. Nor i t e pamatyt i , ka ip apylinkės iš ten atrodo?

Aš nusekiau paskui ją siauručiais laiptel iais į pasto­gę, o iš ten, užlipusi kopėčiomis, pro angą išlindau ant pi l ies stogo. Dabar aš buvau viename aukštyje su kovų kara l i j a ir galėjau pasižiūrėti į jų lizdus. Persisvėrusi per dantytų kuorų iškyšulius, aš pažvelgiau žemyn, ir v isas parkas atsiskleidė prieš mano akis tarsi žemėla­pis... Žalia vejelė tarsi aksominė juosta gražiai supo p i lkas pi l ies sienas; lankoje, maždaug tokio pat dydžio ka i p ir parkas, stovėjo eilėmis seni ga l ing i medžiai; mišką, p i l k a i rusvą ir šalnų pakąstą, k i r to takel is, be­v e i k visas užžėlęs samanomis, kur ios dabar atrodė ža-

1 Parafrazuoti iš Šekspyro veikalo Makbeto žodžiai, kuriuos jis ištaria, nužudęs Dunkaną.

146

-lesnės už medžių lapus. Bažnyčia ties vartais, ke l ias ir ramios ka lvos — v isa, rodos, ilsėjosi rudens saulės spinduliuose. To lumoje horizontas lietėsi su aukštu dangumi, žydru, nusagstytu marmurinia is ir baltais ka ip per la i debesėliais. Tame peizaže nebuvo ko ypa ­tingo, bet v isas j i s atrodė toks mielas ir gražus. M u m s pasukus atgal ir vė l atsidūrus pastogėje, aš vos galėjau įžiūrėti kopėčias, kur iomis mes leidomės žemyn. M a n o akims, ką t ik žvelgusioms į giedrą, žydrą dangų, į sau­lės užlietą giraitę, ganyklas ir žalias kalvas, kurių v i ­duryje stovėjo ponų namas ir kur iomis aš negalėjau atsigėrėti, pastogė dabar pasirodė s iaubingai tamsi, it rūsys.

M i s i s Feirfeks užtruko valandėlę, k o l uždarė stogo dureles, o aš apčiuopomis susiradau išėjimą iš. pastogės ir ėmiau leistis siauručiais laiptel iais. Atsidūrusi i lgame kor idor iuje , kur is skyrė priešakinius trečiojo aukšto kambarius nuo užpakalinių, aš stabtelėjau. Sis siauras, žemas ir apytamsis kor idor ius t ik su v i e n u lange l iu pačiame gale ir su dv iem eilėm mažų juodų uždarytų durų iš abiejų pusių man pasirodė panašus į koridorių Mėlynbarzdžio pi ly je .

K a i pamažėli ėjau į priekį, staiga mano ausis pasie­kė garsas, kurį aš visų mažiausiai tikėjausi išgirsti šio­je ramybės karalystėje,— nuskambėjo kažkieno juokas. Tas juokas buvo kažkoks keistas: trankus, sausas, ne-džiaugsmingas. Aš stabtelėjau: juokas liovėsi, tačiau t ik ta i valandėlei. J i s pasikartojo — dar garsiau, nes pirmą kartą vos tebuvo girdėti,— ir staiga nutrūko gar­siausioje vietoje, tarsi pažadinęs aidą šiuose visuose apytuščiuose kambariuose, nors kažkas nusijuokė tik v iename iš jų, ir aš neklysdama galėjau parodyt i , už kurių būtent durų.

— M i s i s Feirfeks!—sušukau aš, išgirdusi, k a d ji leidžiasi l a ip ta is .— Ar jūs girdėjote šį garsų juoką? Kas gi čia galėjo juoktis?

10* 147

— Ve ik i aus i a i k u r i nors kambarinė,— atsakė j i . — G a l Gre is Pu l .

— Bet ar jūs girdėjote?—aš vėl pak laus iau. — Taip , kuo aiškiausiai. Aš dažnai girdžiu ją juo­

kiantis . Ji s iuva v iename iš šių kambarių. Kar ta is pas ją užeina L i , ta i jos dažnai ir įsitriukšmauja.

Juokas vėl pasikartojo, šį kartą negarsus, retas ir baigėsi ke is tu murmesiu.

— Greis ! — pašaukė misis Feirfeks. T u r i u prisipažinti, j og nesitikėjau, k a d k o k i a nors

Greis galėtų atsi l iepti , nes juokas buvo toks tragiškas ir toks kraupus, kok i o m a n n iekad nebuvo tekę girdėti. Tiesa, buvo pats v idudienis , ir šio isteriško juoko nely­dėjo j ok i e k i t i antgamtinia i reiškiniai; ne i v ieta, ne i la ikas taip pat anaiptol nele ido nuogąstauti, šiaip aš būčiau pr ietar ingai persigandusi. Tačiau pasirodė, kad k v a i l a buvo net tuo stebėtis: n ieko paslaptingo čia nebūta.

Bematant atsidarė artimiausios durys ir pro jas pa­sirodė tarnaitė — moteriškė tarp trisdešimt ir ketur ias­dešimt metų: kresna, keturkampės figūros, rudaplaukė, grubaus, paprasto ve ido; vargu, ar gal ima būtų įsivaiz­duot i mažiau romantišką ir mažiau į vaiduoklį panašią būtybę.

— Per daug triukšmo, Gre i s ,— pasakė misis Fe i r ­feks.— Neužmirškite įsakymo!

Gre is ty lomis tūptelėjo ir pasišalino. — J a i pavesta siūti i r padėti Li a t l ik t i k a i kur iuos

ruošos darbus ,— kalbėjo našlė.— Nors j i tur i k a i kurių trūkumų, bet savo darbą at l ieka gerai. Beje, ka ip se­kėsi šįryt su naująja savo mokine?

Šitaip pašnekesiui nukrypus į Adelę, mes šia tema kalbėjomės, k o l pasiekėme šviesius ir l inksmus apati­nio aukšto apartamentus. Ves t ib iu ly j e mus pasit iko pribėgusi Adelė.

148

—• Mesdames, vous ėtes servies! —sušuko j i ir p r i ­dūrė:— J ' a i b i en faim, m o i ! 1

M i s i s Feir feks kambaryje mes radome paruoštus ir mūsų laukiančius pietus.

X I I S K Y R I U S

Ta ramaus gyvenimo vi l t is , kurią man žadėjo p ir ­mosios ramios valandėlės Tornfi lde, dar l ab iau sustip­rėjo, k a i aš ger iau susipažinau su šia v ie ta ir jos gy­ventojais. M i s i s Feirfeks pasirodė ka ip t i k tokia, ka i p aš ir spėjau,— ramaus būdo, geraširdė moteriškė, pa­kankamai išsilavinusi ir gana protinga. M a n o mokinė buvo gyva, t ik išlepinta ir todėl kartais užsispyrusi, ta­čiau kadang i ji buvo visiškai atiduota į mano rankas ir niekas nesikišo į mano metodą ja i perauklėti, ta i ji bematant atprato nuo savo mažų kaprizų, tapo paklus­n i i r pradėjo mokyt is . J i nepasižymėjo kok ia i s dides­niais gabumais, neturėjo kokių nepaprastų būdo bruo­žų, k o k i o nors ypat inga i išsivysčiusio jausmo ir po l in ­kio, kur i s būtų bent k i ek iškėlęs ją virš įprasto jos am­žiaus vaikų lyg io ; tačiau ji neturėjo nei trūkumų be i ydų, dėl kurių ji būtų buvusi menkesnė už kitas mer­gaites. Ji darė v i sa i patenkinamą pažangą, jautė m a n nuoširdžią, gal ir nelabai gilią simpatiją, ir savo a tv i ­raširdiškumu, l i nksmu čiauškėjimu, o taip pat pastan­gomis įtikti sužadino ir manyje atitinkamą jausmą, k u ­rio užteko, k a d mes būtume patenkintos v i ena ki tos draugyste.

Tata i , par paienthęse,2 ga l i pa la iky t i šaltumu tie žmonės, kur i e mėgsta postringauti apie angelišką v a i -

1 Pietūs ant stalo. Aš jau išalkau! (piane.) 2 Tarp kitko (piane).

149

kų prigimtį ir skelbia, k a d auklėtojų pare iga y r a juos d iev int i ; tačiau aš rašau šią knygą, nenorėdama patai­kaut i tėvų egoizmui, mėgdžioti ve idmainius ar mal t i v isokias nesąmones; mano t ikslas — pasakot i v i en t ik tiesą. Aš sąžiningai stengiausi išmokyti ir išlavinti Adelę ir nuoširdžiai pamėgau tą mažąją asmenybę, taip, ka ip puoselėjau širdyje padėką misis Feirfeks už jos lipšnumą, už jos malonų ir v isada pagarbų elgesį su manim, už jos santūrų protą ir būdą.

Tegu, kas nor i , pe ik ia mane, j e i aš dar pr idurs iu, k a d retkarčiais, k a i vaikščiodavau v i ena po parką, ka i , išėjusi už vartų, žiūrėdavau į vingiuojantį to lumon ke­lią arba k a i Adelė žaisdavo su savo aukle , o misis Feirfeks tvarkydavo uogienes kamaroje ,— aš įsmukda­v a u į vidų, nemačiomis užkopdavau į trečiąjį aukštą, ats idarydavau palėpės dureles ir , užlipusi ant stogo, apžvelgdavau tol imus laukus ir kalvas, įsmeigdavau akis į miglotą horizontą,— k a d tada aš trokšdavau tu ­rėti tokią regėjimo galią, k u r i padėtų man prasiskverb­ti per tas ribas, pasiekt i kitokį, judrų pasaulį, pamaty­t i miestus i r kraštus, k u r verda gyvenimas, apie k u ­riuos aš girdėjau, bet kurių nė karto nemačiau; k a d tada aš svajojau pergyvent i ir pat i r t i tai, ko nė nesap­navau, plačiau bendraut i su žmonėmis, susipažinti su įvairesnio charakterio asmenimis negu tie, ku r i e gyve­no mano apl inkoje. Aš didžiai ver t inau visas gerąsias misis Feirfeks ir Adelės ypatybes, bet tikėjau, k a d pa­saulyje y r a ir k i toks, ve iksmingesnio pobūdžio gėris,— o tai, ką aš tikėjau, troškau ir regėti.

Kas papeiks mane? Be abejo, daug kas. J i e pasakys, k a d aš amžinai nepatenkinta. Bet ką gi aš galėjau padaryti? Aš j a u iš pr ig imties nenuorama, ir nenustygi­mas kartais mane imdavo tiesiog kank in t i . Tada v ie ­nintelė mano paguoda būdavo vaikščioti trečiojo aukš­to ko r ido r iumi iš v ieno galo į kitą, ty lo je be i vienat­vėje, ir le ist i s ie la i mėgautis žaviausiais mano ya izduo-

150

tės miražais,— o jų va idenosi man daugybė, ir v ienas už kitą buvo gražesnį,— jaust i , k a i p mano širdis p l a k a iš džiaugsmo, ka ip j i susi traukimo momentu apsin iau­k ia , bet išsiplėsdama kunku l iuo j a gyvybe; ir užvis maloniausia įsiklausyti v i sa savo s ie la į tą nepabaigia­mą pasaką, kurią kūrė ir sekė mano vaizduotė, per-p indama ją v isokiausia is įvykiais, ugnim, jausmu, l i epsningu gyven imu — v i sa kuo , ko troškau ir ko ne­galėjau pasiekt i tomis dienomis.

Tuščia tv i r t int i , k a d žmogus tur i būti patenkintas ramybe: j is negal i gyvent i be ve ik los ; i r j i s sus ikur ia ją, j e i jos j am neduoda l ik imas. M i l i j o n a i žmonių y r a pasmerkti dar v ienodesniam gyven imui negu tas, kur is teko m a n , — ir mi l i j ona i slapčia maištauja prieš savo dalią. N i ekas nežino, k i ek maištų — šalia politinių — bręsta kasdieninio gyvenimo gelmėse. Manoma , k a d moterys bendrai y r a ramios; bet moterys jaučia l y g i a i taip pat ka ip v y ra i ; jos trokšta parodyt i savo sugebė­j imus ir ieško savo v e i k l a i pareikšti galimybių ka ip ir jų bro l i a i v y r a i ; rūsčios tradicijų priespaudos suvar­žytos, sust ingimui pasmerktos, jos kenčia nė k i e k ne mažiau, ka ip kentėtų jų vietoje priešinga lyt is . Ir kada pr iv i leg i juoto j i l y t is tv ir t ina, k a d moters pašaukimas kept i pudingus i r megzti koj ines, skambint i r o ja l iu i r siuvinėti krepšelius, ta i šitoks samprotavimas laba i siauraprotiškas. Neprot inga smerkt i moteris ar juokt i s iš jų, j e i gu jos trokšta dar kažką v e i k t i ir mokyt i s daugiau, negu iš jų lyties re ika lauja papročiai.

V i e n a šitaip vaikštinėdama po koridorių, aš gana dažnai girdėdavau Greis P u l juoką, tuos pačius dusl ius ir kapotus , ,cha-cha-cha!", kur iuos pirmą kartą išgir­dus, kūnas pagaugais nuėjo. Ta ip pat girdėdavau iste­rišką jos murmesį, dar keistesnį už jos juoką. Būdavo dienų, kada jos kambarėlyje viešpataudavo ty la , bet pasi ta ikydavo ir .tokių, kada t ie garsai mane t iesiog stul ­bindavo. Kartais pamatydavau ją: j i išeidavo iš savo

151

kambar io su dubeniu, lėkšte ar padėklu rankoje, pa­sukdavo į virtuvę ir bematant grįždavo, paprastai ąso­tėliu porter io nešina (o, atleisk man, romantiškas skai ­tytojau, k a d atskleidžiu grubią tiesą!). V o s t ik ją pa­mačius, mano smalsumas, kurį žadindavo jos keistas juokas, bematant išblėsdavo: jos nerangi figūra ir gru­būs ve ido bruožai neturėjo nieko, kas būtų skatinęs ja susidomėti. Kartą kitą mėginau su ja pasikalbėti, bet ji buvo nešneki: šias mano pastangas paprastai išsyk pa­versdavo niekais jos t rumpi atsakymai.

K i t i šių namų gyventoja i : Džonas ir jo žmona, kam­barinė Li ir Sofi, prancūzė auklė,— buvo padorūs žmo­nės, bet n iekuo ypat ingu nepasižymį. Su Sofi aš dažnai šnekučiuodavau prancūziškai ir kartais klausinėdavau ją apie jos tėvynę, tačiau ji neturėjo sugebėjimo vaiz­džiai ką nusakyt i be i nupasakoti , ir paprastai aš susi­l aukdavau tokių neaiškių ir padrikų atsakymų, kur ie v e i k i au at imdavo norą, o ne skat indavo klausinėti.

Ta ip praėjo spalis, lapkr i t is ir gruodis. Vieną sau­sio popietę misis Feirfeks paprašė, k a d aš. atleisčiau Adelę nuo pamokų, nes j i slogavo; kadang i Adelė šiam prašymui pritarė su t ok iu džiaugsmu, kur i s man p r i ­minė, ka ip neišpasakytai aš brang indavau vieną kitą atsitiktinę atostogų dieną savo kūdikystėje, ta i aš mie­l a i sut ikau, nusprendusi, jog šiuo atve ju re ik ia paro­dyt i nuola idumo. Buvo graži, t yk i , nors ir gana šalta diena. Visą ilgą rytą aš ištūnojau bib l iotekoje ir j au ­čiausi pavargusi . M i s i s Feirfeks ką t ik buvo parašiusi laišką, kurį reikėjo nunešti į paštą, todėl užsidėjau skrybėlaitę, užsimečiau apsiaustėlį ir pasisiūliau nuneš- • U jį į Hėjaus paštą. Ik i šio ka ime l io vos po ra mylių, ir pasivaikščioti gražią žiemos popietę—vienas malonu­mas. Užsukusi pas Adelę, k u r i patogiai sėdėjo savo kėdutėje pr ie židinio misis Feirfeks kambaryje , ir da­vus i j a i pačią geriausią vaškinę jos lėlę (šiaip aš ją l a i kydavau spintoje, įvyniojusi į sidabrinį popierių),

152

kad j i turėtų su kuo žaisti, o taip pat pa l ikus i apsaky­mėlių knygutę, aš išėjau, pabučiavimu atsakiusi į jos žodžius: „Revenez bientot, ma bonne amie, ma chere Md l l e . Jeannette ! " 1

Žemė buvo sušalusi į gruodą, oras tykus, ant ke ­l io — nė gyvos dvasios. Norėdama sušilti, iš pradžių ėjau sparčiai, pask iau , sulėtinau žingsnius, ėmiau džiaugtis ir gėrėtis tais smagumais, kur iuos man teikė malonus sausio mėnesio pr ievakar is . Buvo trečia v a ­landa; man einant pro varpinę, ką t ik nuskambėjo bažnyčios varpas. Gęstanti diena ir žemai ties hor i zon­tu spindul iuojant i b l ank i saulė darė popietį ypat inga i žavų. Aš j ^ u b u v a u už myl ios nuo Tornf i ldo i r dabar ėjau s iauru ke l iu , kurį iš abiejų pusių supo įvairiausi krūmai. Vasarą čia žydėdavo daugybė laukinių rožių, o rudenį juose nokdavo riešutai ir juodie j i serbentai. Net dabar tarp Šakelių v ietomis raudonavo it brangūs karolėliai erškėčių ir šermukšnių uogos. Bet lab iaus ia i šis kel ias žavėjo žiemos metu savo nuošalumu ir be la­pių medžių ty la . J e i iš to l iau ir padve lkdavo vėjelis, šičia nepasigirsdavo nė mažiausio šlamesio, nes čia nebuvo ne i bugienių, ne i kokių nors kitokių tos pačios amžinai žaliuojančios padermės medelių, kur i e būtų galėję suošti, o nuog i erškėtrožių ir lazdynų krūmai buvo tokie pat nebylūs, ka ip i r nuzul int i akmenys, k u ­riais buvo išgrįstas ke l io v idurys . Ab ipus kel io , k i ek akis užmatė, plytėjo lauka i , kur iuose nesiganė joks gy­vulys , o maži rusv i paukšteliai, kartais spurdėję gyva­tvorėse, atrodė l y g atskir i parudavę lapai , k u r i e pa­miršo nukr i s t i .

Ke l ias , kur iuo aš ėjau į Hėjų, visą laiką k i l o aukš­tyn. Įpusėjusi savo kelionę, aš prisėdau ant la ipte l io , padaryto perkopt i per gyvatvorę pr ie tako į lauką. Ge-

1 Greitai grįžkite, mano mieloji, mano brangioji mademuazele 2.anete! (piane.)'

153

r i au susibloškusi paltuką ir susikišusi rankas į muitą, aš nejaučiau šalčio, nors ore smarkoka i spigino; ta i ro­dė storas ledas, aptraukęs grindinį, per kurį prieš keletą dienų, po staigaus polaidžio, sraunia i plūdo upokšnis. Sėdėdama aš gerai mačiau Tornfildą: žemai, k l on i o v idury je , dunksojo p i l k a masyv i p i l i s su dan­tytais kuorais , ryškiai išsiskirianti giraitės ir daugybės kovarnių lizdų fone. Aš pa laukiau, i k i nusėdo saulė, v i sa žėrėdama ir mirgul iuodama pro medžius. Tada atsigręžiau į rytus.

Virš ka lvos prieš mane raudonavo vos užtekėjęs mėnulis. Nors k o l kas j i s tebebuvo blyškus it saulė­lydžio debesėlis, bet sparčiai skaidrėjo ir kopė aukš­tyn , apšviesdamas Hėjaus kaimelį, kur i s driekėsi k a l ­vos viršūne, paskendęs medžiuose, o iš jo kaminų v i n ­giavo aukštyn mėlyni dūmai. L i g i jo dar buvo m y l i a ke l io , bet visiškoje ty lo je aiškiai girdėjau nesudėtin-. gus jo gyvenimo garsus. M a n o ausis taip pat pagavo upelių šneką; anapus Hėjaus buvo daug kalnų, ir ten, be abejo, turėjo v ingur iuot i upokšniai, bet kokiuose tarpekl iuose ir skardžiuose j ie tekėjo,— aš nežinojau. Sio vakaro ramybėje aš girdėjau tiek pačių art imiau­sių skambų čiurlenimą, t iek tolimiausiųjų duslų mur­mesį.

Ir staiga tą tokį mielą plekšenimą ir šnabždesį', tokį tolimą ir drauge tokį aiškų, sudrumstė trankūs, triukš­ming i garsai : pasigirdo stiprus kanopų kaukšėjimas, kažkoks metalo žvangėjimas, nustelbęs švelnų bangų čiauškesį. Panašiai esti paveiksle, k a i priešakiniame plane tamsiais ir storais brūkšniais nupieši rūsčiai dunksančią uolą ar gumbuotą šakoto ąžuolo kamieną, kur is Uždengia tolumoje va i sk ia i mėlynuojančias k a l ­vas, saulėtą horizontą ir baltapūkius debesėlius dan­guje, k u r v ienas atspalvis nejučia ištirpsta k i tame.

Caksėjimas skl ido nuo ke l io akmenų. Artėjo arklys. V i n g i s k o l kas slėpė jį, bet kanopos bildėjo v i s gar-

154

siau. Aš buvau bepasike l iant i nuo perlipos, tačiau ke­lias šitoje v ietoje buvo siauras, ir aš l i k a u sėdėti, nu ­sprendusi prale ist i arklį pro šalį. Tada aš b u v a u jau­nutė, ir v i sok iaus i fantastiški va izdai , čia džiugūs, čia liūdni, jaudindavo mano vaizduotę. Sal ia kitų kva i l ys ­čių mano sieloje buvo g i l i a i įstrigę ir vaikystėje girdė­tų pasakų pave iks la i , o k a i j i e vėl iškildavo atmintyje, subrendusi jaunystė suteikdavo j iems tą jėgą ir gyvu­mą, kurių stigo va ikyste i . Belaukdama, k o l pr ieblando­je pasirodys artėjąs arklys, aš pr i s imin iau k a i kur ias Besi pasakas, kur iose buvo m in ima dvasia, Siaurės Ang l i j os gyventojų vad inama Gitrašu: to j i dvasia, pa­sivertusi a rk l iu , m u l u ar didžiuliu šunimi, baladojasi vienišais kel ia is , o kartais užklumpa ir pavėlavusius ke l e i v ius ,— l yg ia i taip, ka ip mane štai po valandėlės tuoj užklups šis atskubąs ark lys .

Ir staiga, k a i j i s j au buvo čia pat, bet aš v i s dar jo nemačiau, be kanopų bildesio, išgirdau gyvatvorės šlamštelėjimą, ir v i s a i ties manim iš lazdynų tankmės išbėgo didžiulis šuo, kur is , būdamas juodmargis, aiš­k i a i išsiskyrė krūmų fone. J u k ka ip t ik t ok iu šunim galėjo pasiverst i Besi nupasakotasis Gitrašas'. Padaru, panašiu 'į liūtą, su i lgais gaurais, stambia ga lva ! Tačiau šuo ramia i prabėgo pro šalį, net nepažvelgęs į mane paslaptingomis gyvu l i o akimis, ka ip aš iš anksto tikė­jausi . J a m iš paskos pasirodė a rk l y s ,— aukštas žirgas, o ant jo raitel is. Žmogiškosios būtybės — raite l io — pasirodymas iškart išsklaidė v isus kerus. N i ekas nie­kad nebuvo jojęs ant Gitrašo, j i s v isada pasirodyda­vo vienas. O dvasios, k i ek aš supratau, nors ir galė­davo įsimesti į nebylių gyvulių kūnus, v a r gu ar būtų susiv i l io jusios paprasto žmogaus pav ida lu . Ne , čia j oks Gitrašas, o t i k ke le iv is , t rumpiausiu k e l i u skubąs į M i l -kotą. J a m prajojus, ir aš le idausi į kelionę. Tačiau po keleto žingsnių turėjau atsigręžti: aš išgirdau, k a d ark­lys slidinėja ant apledėjusio ke l io . Tą pačią akimirką

155

ke le iv is šūktelėjo: „Koks ve lnias čia koją pakišo!"— ir a rk l ys išgriuvo. Aš sustojau. Raitel is ir žirgas gu­lėjo žemėje. Pribėgo šuo ir , išvydęs nelaimės ištiktą šeimininką ir besikamuojantį arklį, ėmė ta ip garsiai lo t i , k a d vakaro ka l vos skambiu aidu atsiliepė į šį storą lojimą, nepaprastai galingą ir skardų. Paskui , apuostęs parkri tusiuosius, pribėgo pr ie manęs,— ta i b u ­vo v isa , ką j is įstengė padaryt i , nes ap l inku i n iekas k i ­tas negalėjo ateiti į pagalbą. Aš išklausiau nebylų jo prašymą ir priėjau pr ie raitel io, kur i s stengėsi ištraukti kojas iŠ kilpų. Sprendžiant iš jo energingų judesių, j is negalėjo būti smark ia i susižeidęs. V i s dėlto aš pa­k laus iau jį:

— Jūs užsigavote, sere? Nors aš gerai nenugirdau, bet man pasirodė, k a d j is

nusikeikė; bent ta ip aš pagalvojau, k a i j is, murmėda­mas kažką panosėje, neatsakė į mano klausimą.

— G a l aš ga l iu kuo padėti? — vėl paklaus iau. — Pasitraukite nuošaliau,— atsakė j is , iš pradžių -

atsiklaupdamas, o paskui ir atsistodamas. Aš paėjau į šalį. Tuoj po to pasigirdo, ka ip daužo kanopomis į le­dą, slidinėja žirgas, kur is , lojant šuniui ir šūkčiojant ra i te l iu i , "stengėsi ats ikel t i . Aš nejučia'atsidūriau už keleto jardų, tačiau nenorėjau visiškai pasišalinti, ne­pamačiusi, * kuo baigsis tos v isos pastangos. La imei , a rk lys netrukus atsistojo, o šuo nuti lo, sudraustas šei­m in inko žodžių: „Salin, P i l o t a i ! " Dabar ke l e i v i s pasi­lenkęs apčiupinėjo savo kelį ir blauzdą, tarsi t i k r inda ­mas, ar j ie nesužeisti. Matyt , j am skaudėjo koją, nes j i s prišlubavo pr ie perl ipos, nuo kur ios aš ką t ik buvau pasikėlusi, ir atsisėdo.

M a n norėjosi būti k u o nors naudinga i j am ar bent parodyt i dėmesio, ir aš vėl priėjau pr ie jo.

— J e i g u jūs susižeidėte ir jums re ika l inga pagalba, sere, aš ga l iu pašaukti ką nors iš Tornf i ldo ar iš Hėjaus.

156

— Ačiū, nere ik ia . Kaulas nelūžęs, t ik nikstelėjau,— ir j i s vėl atsistojęs pamėgino žengti, bet nejučiomis iš skausmo sudejavo:

— A i ! Dar ne visiškai buvo sutemę, mėnulis švietė kaskart

skaidr iau, ir aš j į mačiau v i sa i aiškiai. J i s vilkėjo j o j i ­mo apsiaustą su ka i l ine apykak le ir plieninėmis sagti­mis. A p i e figūrą spręsti buvo sunku; pastebėjau t ikta i , kad ta i v i du t in i o ūgio ir gana petingas žmogus. Ve idas jo buvo tamsus, bruožai griežti, k a k t a p lat i . Jo akys po surauktais antakiais l iepsnojo rūsčiu a tkak lumu. Nors j i s buvo nebe jaunas, tačiau dar ir nepusamžis,— jam galėjo būtį k ok i e trisdešimt penker i . Aš jo nė k i ek nebijojau, t ik truputį drovėjausi. J e i g u j i s būtų jaunas, gražus, romantiškas herojus, aš nebūčiau išdrįsusi ši­taip įkyriai klausinėti ir siūlyti paslaugas neprašyta. Bet v a r g u ar buvau kada mačiusi gražų jaunuolį, o juo lab iau kalbėjusi su juo. Aš iš įsitikinimo d iev inau gro­žį, elegantiškumą, grakštumą, žavumą, bet j e i gu man būtų pasitaikę sut ikt i šias ypatybes, įsikūnijusias vyriš­kyje, būčiau ins t ink tyv ia i pajutusi, k a d toks žmogus n i eku g y v u negalėtų patraukt i manęs, ir šalinusis jo, ka ip mes šalinamės ugnies, žaibo ar ko nors k i to , kas, nors ir šviesu, bet v e i k i au baugina, negu t rauk ia pr ie savęs.

J e i g u nepažįstamasis būtų nusišypsojęs man ir ge­raširdiškai atsakęs, k a i aš kre ip iaus i į jį, j e i gu j i s ma­no pasiūlymą padėti būtų atmetęs malon ia i dėkoda­mas,-— aš, gal imas daiktas, būčiau nuėjusi sau ir ne­jutus i j o k i o noro to l iau teirautis. Tačiau rūsti ke l e i v i o išvaizda ir šiurkštus tonas kažkaip paskatino mane ne­sivaržyti. K a i j i s pamojo man eiti , aš l i k a u stovėti ir pareiškiau: 5

— Aš j o k i u būdu negal iu pa l i k t i jūsų, sere, tokį vėlyvą metą šiame nuošaliame kelyje, k o l įsitikinsiu, kad jūs galite užsėsti ant ark l io .

157

K a i pasakiau tai, j is pakėlė į rnane akis . L i g šiol j is v a r gu ar buvo bent dirstelėjęs mano pusėn.

— Manyčiau, k a d jums pačiai j a u senia i metas būti namie ,— tarė j i s , — j e i gu jūs gyvenate ku r netoliese. Iš ku r jūs?

— Stai iš ten, iš slėnio, ir aš nė k i e k nebi jau, nors ir vėlu,— juk mėnesiena. Aš mie la i nubėgsiu į Hėjų, j e i t i k jūs norite. M a n ir pačiai r e ik i a ten nunešti laišką. •:

— Jūs gyvenate ten, slėnyje? Jūs nori te pasakyt i — aname name su kuorais? — paklausė j is , rodydamas į Tornf i ldo pilį, užlietą sidabrinės mėnulio šviesos ir aiš-

- k i a i boluojančią tarp medžių, kur i e vakar in io dangaus fone atrodė ka ip ištisa tamsi miško masė.

— Taip , sere. — K i eno gi tie namai? — Mis ter io Ročesterio. — Ar jūs pažįstate misterį Ročesterį? — Ne, n iekad nesu jo mačiusi. — A r g i j is ten negyvena? — Ne . — O jūs žinote, kur j i s dabar? — Nežinau.

** — Jūs, be abejo, ne tarnaitė tuose namuose. Jūs...— J is nut i lo , apmetė akimis mano drabužius, kur ie , ka ip i r v isada, buvo gana paprast i : juodas v i lnon i s paltukas, juoda kastorinė skrybėlaitė; nei v iena, ne i k i t a nebūtų dėvėjusi net k i lmingos damos kameristė. Jam, matyt, sunku buvo įspėti, kas aš tokia. Aš atėjau jam į pa­galbą:

— Aš esu guvernantė. — A, guvernantė! — pakartojo j i s .— : V e l n i a i grieb­

tų, v i sa i pamiršau! Guvernantė! — i r j is vėl atidžiai pa­žvelgė į mano apdarus. Po poros minučių j is pasikėlė nuo perl ipos, bet, vos pamėginus eit i , jo veidą iškreipė skausmas.

158

:— Aš jūsų nesiųsiu pašaukti pagalbos,— pasakė j i s , — b e t jūs pat i galite truputį man padėti, j e i būsite tokia malon i .

— Gera i , sere. — G a l jūs turite skėtį, kur i s man atstotų lazdą? — Ne . — Ta i pamėginkite pa imt i mano arklį už pavadžio

ir , j e i pasiseks, pr iveski te jį. Ar nebijosite? Pat i v i ena būčiau b i jo jus i ir pal iesti arklį, bet pa­

prašyta turėjau k lausyt i . Pasidėjusi ant perl ipos muftą, priėjau pr ie aukšto žirgo ir pamėginau pa imt i jį už apinasrio, bet j is buvo baikštus ir neleido man pr is iar­t int i pr ie jo. AŠ keletą kartų bandžiau nustvert i už pa­vadžio, bet ve l tu i . M a n e ba is ia i gąsdino jo priešakinės kanopos, kur iomis j is kapstė žemę. Nepažįstamasis k u ­rį laiką stebėjo mane ir gal iausiai susijuokė:

— M a t a u , — pasakė j i s , — k a d kalnas atsisako eit i prie Mahometo , todėl be l i eka Mahometu i pr ie i t i pr ie ka lno. • Prašau padėti man.

Aš priėjau. — A t l e i sk i t e ,— tarė j i s , — reikalas verčia mane pa­

sinaudoti jūsų pagalba. J i s padėjo sunkią ranką man ant peties ir , geroka i

užsigulęs ant jo, nušlubavo i k i arkl io . V o s pačiupęs už apinasrio, j i s ka ip mat suvaldė arklį ir užšoko ant ba l ­no, nors visas jo veidas.persikreipė iš skausmo dėl iš­narintos kulkšnies.

— Dabar ,— tarė j is, atleisdamas k ie ta i prikąstą apatinę lūpą,— paduokite man dar vytinį; antai j i s gu l i prie gyvatvorės.

Aš suradau j į i r padaviau. — Dėkui jums. Dabar skubėkite su laišku į Hėjų ir

kuo greičiausiai grįžkite namo. Pentinais paliestas ark lys iš pradžių atsistojo piestu

159

ir pasitraukė atatupstas, paskui , pasileidęs šuoliais, be­matant išnyko; j a m iš paskos nudūmė šuo, ir v i s i trys d ingo ,—

Tarsi šilojas, tyrlaukiuos Pagautas pikto vėjo.

Aš pasiėmiau muftą ir nuėjau savais ke l ia is . Įvykis pasibaigė ir nus l inko į praeitį; jame nebuvo nieko reikšmingo, n ieko romantiško ir , gal ima sakyt i , n ieko įdomaus; ir v i s dėlto j is nors v i ena i va landa i paįvairi­no monotonišką mano gyvenimą. Ats i rado žmogus, k u ­r iam prireikė mano pagalbos, ir j is jos paprašė, o aš ją sute ik iau. M a n buvo malonu jaust i , .kad ir aš j a u šį tą padarius. Nors mano paslauga buvo menkutėlė ir atsi­tiktinė, tačiau aš turėjau progos ve ik t i , o m a n taip įgriso tas vienodas gyvenimas. Šis naujas veidas i r g i buvo l y g ' naujas paveikslas, atsiradęs mano atminties galerijoje, ir j is atrodė toks nepanašus į v isus ki tus ten kabančius paveikslus: p irmiausia, todėl, k a d ta i buvo vyriškio veidas, o antra — j is buvo tamsus, ryžtingas ir rūstus. J i s tebestovėjo man akyse, k a i aš įėjau į Hė­jaus miestelį ir įmečiau laišką į pašto dėžutę. Aš ma­čiau šį veidą prieš save, eidama į pakalnę ir skubėda­ma namo. Priėjusi tą pačią perlipą, aš stabtelėjau va­landėlę, apsidair iau ir pasiklausiau, tarsi laukdama, kad vėl išgirsiu kanopų bildesį ke ly je ir pamatys iu raitelį su jo j imo apsiaustu ir niūfaundlendų veislės šunį, pa­našų į Gitrašą. Tačiau prieš mane dūlavo t ik gyvatvorė ir apkarpytas gluosnis, neby l ia i iškėlęs grakščią savo viršūnę mėnesienos šviesoje. Aš girdėjau t ik tai, ka ip švelniai dvelkė vėjelis, ošęs už myl ios nuo čia Tornf i l -do medžiuose. Ir k a i pažiūrėjau žemyn, į tą pusę, iš kur ios sk l ido tas šnaresys, mano žvilgsnis, nukrypęs į pilį, v i ename fasado lange išvydo mirkčiojantį žiburį. Ta i priminė man, k a d j au vėlus metas, ir aš nuskubė­jau namo.

160

M a n nesinorėj o grįžti į Tornf ildą. Peržengti j o slenkstį — reiškė grįžti į sustingusį gyvenimą. Pere i t i tylų vestibiulį, užkopti tamsiais laiptais, sėdėti savo vienišame kambarėlyje, o po to grįžti pas v isuomet ra­mią mis is Feirfeks ir pra le ist i ilgą žiemos vakarą su ja , t ik su j a , — v iena t ik mint is apie tai galėjo iškart nu ­slopint i tą menkutį dvasios pakilimą, kurį sužadino šis pasivaikščiojimas, ir vėl surak int i mano jėgas beviltiš­komis v ienodo ir perdaug tylaus gyvenimo grandinė­mis ,— to gyvenimo, kur i o te ikiamos ramybės ir pato­gumų aš j a u nebemokėjau brangint i . K a i p pravar tu būtų man tada buvę atsidurt i audrų ir skurdaus gyve­nimo sūkuryje, k a d rūsti ir kar t i patirtis išmokytų ilgė­tis ramybės, kur i a dabar aš taip bodėjausi! Taip, tatai man buvo l yg ia i taip pravartu, ka ip žmogui, kur i s i l ­gai užsisėdi perdaug patogiame krėsle, praverčia gero­ka i pasivaikščioti; savo gyvenimo sąlygų verčiama, aš lyg ia i taip pat troškau permainos, ka ip tas žmogus pro­gos prasimankštinti.

Aš stabtelėjau ties vartais, stabtelėjau vejoje prie­šais namą. Ėmiau vaikščioti į vieną ir į kitą galą grįsta alėja. Abe jos paradinės durys j au buvo uždarytos, ir aš negalėjau pažvelgti į vidų. Tačiau to aš nė nenorė­jau. Ir mano žvilgsnis, ir mano siela, atrodė, traukėsi atbul i nuo to niūraus namo, nuo to p i lko pastato, p i lno tamsių užkaborių,— bent man tada j is taip atrodė,— ir k i l o į plytintį virš manęs dangų, į žydrą jūrą, be ma­žiausio debesėlio. Mėnulis iškilmingai v i s k i l o ir k i l o , jo skr i tu lys , rodos, žvelgė aukštyn, kas kartą to l iau ir to l iau pal ikdamas kalnų viršūnes, iš už kurių j i s pa­tekėjo, ir skverbdamasis į zenitą, į neįsivaizduojamai gilią ir neaprėpiamai tolimą vidurnakčio dangaus tam­są. O j am iš paskos sekė mirksinčios žvaigždelės; į jas įsižiūrėjus, suvirpo mano širdis ir gyslomis karščiau ėniė tekėti kraujas. Bet kartais užtenka mažo dalykėlio grąžinti mums į žemę: vest ib iuly je išmušė la ikrodis ,

1). D2einė E i r . 161

privertęs mane atitrūkti nuo mėnulio ir žvaigždžių; aš at idar iau šalutines duris ir įėjau.

Ves t ib iu ly j e nebuvo visiškai tamsu, pačioje palubė­je degė bronzinė lempa; tačiau jo sienas ir apatines ąžuolinių laiptų pakopas rausvino l i g šiol man nematy­tas malonus žioravimas, sklindąs iš didžiosios svetai­nės, kur ios suveriamos durys buvo atdaros; židinyje ma lon ia i plaikstėsi l iepsna, svaidydama atspindžius nuo marmurinių plokščių ir varinių grotelių, ant puoš­nių purpurinių užuolaidų be i poliruotų baldų. Ji taip pat apšvietė ties židiniu sėdinčių žmonių grupę. Tačiau vos spėjau akimirką apžvelgti ją, vos mane pasiekė l i nksm i balsai, kurių tarpe, man rodos, pasigirdo ir Adelės balsas,— duris staiga kažkas užtrenkė, ir v iskas dingo.

Aš nuskubėjau į misis Feirfeks kambarį; tenai i rg i kūrenosi ugnis, bet žvakės nebuvo uždegtos, nesimatė i r pačios šeimininkės. Užtat, patogiai įsitaisęs ant k i l i ­mo, v ienut v ienas sau gulėjo, r imtai žiūrėdamas į l ieps­nojantį židinį, didžiulis juodmargis gauruotas šuo, v i sa i panašus į mano sutiktą pakelėje Gitrašą.

— Pilotai!—šūktelėjau aš jį vardu, nes j i s buvo toks panašus į aną.

-Šuo pasikėlė ir priėjęs ėmė uostyti mane. Aš pa­glosčiau jį, ir j i s pav izg ino savo pasipūtusią uodegą. Tačiau šis padaras man v is v i e n atrodė l y g kažkokia fantastiška būtybė,— aš negalėjau įsivaizduoti, iš ku r j is galėjo atsirasti. Aš paskambinau, norėdama papra­šyti žvakės ir , be to, sužinoti, iš ku r šis atvykėlis. Įėjo L i .

— Kas čia per šuo? — Jį parsivedė šeimininkas. — Kas? — Seimininkas, misteris Ročesteris. J i s ką t ik par­

v yko . — T i k r a i ! Ir misis Feirfeks dabar pas jį?

162

— Taip, ir mis Adelė. J i e v i s i svetainėje, o Džonas išvyko gydytojo. Se imin inku i įvyko nelaimė: jo ark lys išgriuvo, ir j i s išsinarino kulkšnį.

— G a l ark lys išgriuvo pake l iu i į Hėjų? — Taip, jo jant i pakalnę. J i s paslydo ant apledėju- -

sio ke l io . — A... Malonėkite man atnešti žvakę, L i ! Li tuoj atnešė žvakę, o j a i iš paskos įėjo ir misis

Feirfeks, k u r i pakartojo man j au girdėtą naujieną, p r i ­durdama, k a d gydytojas, misteris Karter is , j au atvykęs ir esąs dabar pas misterį Ročesterį. Po to ji išėjo ruošti arbatos, o aš pasikėliau į viršų nusirengt i .

XI I I S K Y R I U S

Tur būt, vykdydamas gydytojo nurodymą, misteris Ročesteris ankst i nuėjo gul t i tą vakarą ir vėlai atsikėlė kitą rytą. Nulipęs žemyn, j i s iš karto ėmėsi reikalų: jo laukė atvykęs dvaro valdytojas ir keletas nuomi ­ninkų.

M u m s su Ade l e teko išsikraustyti iš bibl iotekos, k u r i dienos metu dabar buvo naudojama pr i imamuo ju lankytojams. V i ename viršutiniame kambaryje buvo pakurta ugnis, aš perkėliau ten mūsų knygas ir paver­čiau jį klase. Tą rytą įsitikinau, kad Tornf i ldas visiškai pasikeitė: d ingo ta bažnytinė ty la , kone kas valandą kas nors pasibelsdavo į paradines duris arba suaidėda­vo varpel is , vest ib iuly je nuolat girdėdavosi žingsniai, apatiniuose kambariuose įvairiais balsais šnekėdavo nauj i žmonės,— upel is iš laukujo pasaulio ėmė sruven­ti per mūsų namą, nes į jį sugrįžo šeimininkas. M a n šitokia' ap l inka l ab iau pat iko.

Tą dieną ne lengva buvo mokyt i Adelę, nes j i ne­galėjo susite lkt i . Ji tolydžio išbėgdavo iš kambar io ir ,

n * 163

persisvėrusi per turėklus, dairydavosi , norėdama nors t rumpam pamatyt i misterį Ročesterį; be to, j i v i s suras­davo kokią progą nue i t i į apačią, ka ip aš įtariau,— už­sukt i į biblioteką, k u r j i anaiptol nebuvo pageidauja­ma, o k a i aš supykau ir priverčiau ją sėdėti ramiai , j i ėmė be perstojo plepėti apie savąjį ,,ami, Mons i eur Edouard Fairfax de Rochester" ka ip j i na i j į vadino (lig šiol aš nežinojau jo vardo), ir spėlioti, kokių dova­nų j is galėjo j a i atvežti. Maty t , vakar vakare j is užsi­minė ja i , kad, atgabenus jo bagažą iš M i l k o t o , jame rasis dėžutė, kur ios tur inys ir j a i būsiąs įdomus.

— Et cela doit s igni f ier ,— kalbėjo j i , — ąu'il y aura la-dedans un cadeau pour-moi , et peut-ėtre pour vous aussi, Mademoise l le . Mons i eur a parlė de vous : i l m'a demande le nom de ma gouvernante, et si ei le n'ėtait pas une petite personne, assez mince et un peu pale. J ' a i dit que oui : car c'est v ra i , n'est-ce pas, Mademo i ­selle? 2

Aš su savo mokine pietavau ka ip paprastai misis Feir feks kambaryje. Antrąją dienos dalį oras pabiuro, ėmė snigt i , ir mes l i kome klasėje. Ėmus temti, aš l e i ­dau A d e l e i sudėti knygas bei sąsiuvinius ir nubėgti į apačią, nes, nut i lus durų varpe l iu i ir namams nurimus, nusprendžiau, k a d misteris Ročesteris paga l iau buvo laisvas. L i kus i v iena, aš priėjau pr ie lango, bet n ieko pro jį nesimatė: krintančios snaigės ir sutemos sudarė tankią skraistę, k u r i uždengė nuo akių net krūmus ve­joje. Aš nule idau užuolaidą ir grįžau prie židinio.

Žiūrėdama į žėruojančias žarijas, aš stengiausi pa­matyt i juose keistą peizažą, labai primenantį man v ie­ną kadaise regėtą paveikslą, kur iame buvo atvaizduota

1 Draugą, misterį Eduardą Feirfeksą Ročesterį (pranc). 2 O tatai reiškia, kad joje man bus kokia nors dovana, o gal

ir jums, mademuazele. Jis man minėjo jus, klausė, kuo vardu mano guvernantė, ar ji nesanti tokia mažytė ledi, gana lieknutė ir truputį pablyškusi. Ąi pasakiau, kad taip. Juk tai tiesa, ar ne, mademuazele?

164

Heidelbergo pi l is Reino pakrantėje, tačiau tuo momen­tu įėjo misis Feirfeks. Jos pasirodymas sutrukdė man to l iau dėlioti tą žėruojančios mozaikos paveikslą ir taip pat išsklaidė sunkias mintis, kur ios buvo beapnin-kančios mane vienatvėje.

— Mis t e r iu i Ročesteriui būtų laba i malonu, j e i jūs su savo mokine šį vakarą drauge su juo išgertute ar­ba tos svetainėj e,— pasakė j i . — Visą . dieną j is,, buvo taip užsiėmęs, k a d negalėjo pakv iest i jūsų anksčiau.

— Kurią gi valandą j is. geria arbatą? — pasiteira­v a u aš.

— O, šeštą valandą. Ka ime j is la ikos i ankstyvų va ­landų. Jūs verčiau tuoj pat persirenkite. Aš e inu drau­ge ir padėsiu jums. Stai jums žvakė.

— A r g i būtinai r e ik ia persirengti? — Taip, vertėtų. Aš' v isada v a k a r u i persirengiu, ka i

misteris Ročesteris.namie. Ši nere ika l inga ceremonija man rodėsi šiek t iek

pretenzinga, tačiau aš grįžau į savo kambarį ir , misis Feirfeks padedama, pakeičiau juodą vilnonę suknelę tokios pat spalvos šilkine; ta i buvo pat i geriausia ir bemaž vienintelė mano išeiginė suknelė, išskyrus švie­s ia i pilkąją, k u r i , pagal mano louvudišką tualeto su­pratimą, man atrodė per puošni ir tet inkanti t ik ypa ­tingoms iškilmėms.

— Pr ie jos trūksta sagės,— pastebėjo misis Feir­feks.

Aš teturėjau t ik vieną vienintelį papuošalą,— per l i ­nę sagę, kurią man atminimui buvo padovanojusi mis Tempi . Aš pr is ismeig iau ją, ir mudv i nusi le idome į apa­čią. Kadang i nebuvau pr ipratus i pr ie svetimųjų, man buvo nesmagu pasirodyt i mister iui Ročesteriui po to­k i o oficialaus pakviet imo. Aš le idau misis Feirfeks p ir ­majai įeiti į valgomąjį ir , mums einant per šį kambarį, aš slėpiausi už jos. Praėjusios pro arką, kur ios užuolai-

165

da dabar buvo nuleista, mes atsidūrėme elegantiškoje svetainėje.

v D v i vaškinės žvakės degė ant stalo ir d v i ant židi­nio; išsitiesęs priešais šviesiai liepsnojančią ugnį, šil­dėsi Pilotas, o šalia klūpojo Adelė. A n t kušetės k i ek atsilošęs pus iau gulėjo misteris Ročesteris, padėjęs ko ­ją ant pagalvėlio, ir žiūrėjo į Adelę ir šunį. L iepsna ryškiai apšvietė jo veidą. Aš iš karto pažinau vakar mano sutiktą keleivį su tais pačiais tamsiais ir juodais it anglis antakiais, su ta pačia masyv ia kakta , k u r i at­rodė kvadratinė sušukuotų ant šono juodų plaukų rė­muose. Aš pamačiau tą pačią griežtą nosį, v e i k i a u įspūdingą, negu gražią, tas pačias plačias šnerves, tur būt, rodančias jo rūsčią prigimtį, tas pačias atkakl ias lūpų, skruostų ir smakro l in i j as ,— taip, v i s i jo ve ido bruožai, nebuvo nė mažiausios abejonės, by lo jo apie atkaklumą ir rūškanumą. Jo figūra — dabar j i s buvo be apsiausto — gražiai derinosi su masyv ia galva. Ne ­pasižymėdamas ne i aukštu ūgiu, ne i grakštumu, sudė­tas j is betg i buvo ka i p t ikras atletas — plačiapetis, ta­čiau l ieknas.

M is t e r i s Ročesteris, be abejo, pastebėjo, k a i mudv i įėjome sū misis Feirfeks, tačiau, matyt, nenorėjo to pa­rodyt i , nes j i s nepakėlė galvos, kada mes prisiart inome.

— Štai mis Eir , sere,— tarė misis Feirfeks ramia i ka ip v isada.

J i s a i linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo mergai­tės su šuniu.

— Tegu mis E i r sėdasi,— tarė j is. Ir iš jo pris ivers-t in io manieringo linktelėjimo ir nekantraus, bet man­dagaus tono galėjai pajusti kažką tokio, kas tarsi būtų sakęs: „Kas man darbo, po velnių, ar čia y r a mis E i r , ar ne! Šiuo metu aš anaiptol nenusiteikęs ją maty t i . "

Aš atsisėdau, ir mano sumišimas išnyko. Mandagus be j ok io priekaišto priėmimas verkiausia i būtų varžęs mane.. Aš.nebūčiau sugebėjusi atsakyti t ok iu pat ele-

166

gantišku ir grakščiu elgesiu; o šis stačiokiškumas ma­nęs niekuo neįpareigojo,— priešingai, ramus mano san­tūrumas teikė man pirmenybių prieš jį. Be to, tas jo ekscentriškas elgesys drauge buvo ir savotiškai provo­kuojant is : man pasidarė įdomu, ka ipg i j i s elgsis to l iau.

O j is elgėsi it statula, ta i y r a — nejudėjo ir n ieko nesakė. M i s i s Feirfeks, matyt, pagalvojo, k a d kas nors tur i būti mandagus, ir ėmė kalbėti pati , ka ip papras­t a i — labai malonia i i r , ka ip pap ras t a i—v i enas banaly­bes. J i n a i pareiškė užuojautą mister iu i Ročesteriui, k a d , j į visą dieną varginę re ika la i ir k a d j į kank inant i skau­danti ko ja , o pagal iau patarė j am būti kantr iam ir at­sargiam, j e i j is nor i greit pasveikt i .

— Meldžiamoji, aš norėčiau arbatos,— buvo v ie­nintel is atsakymas į jos ilgą tiradą.

J i greitai paskambino i r , k a i L i atnešė padėklą, ėmė rūpestingai ir v i k r i a i dėlioti puodelius, šaukštelius ir v i sa k i ta . M u d v i su Ade l e priėjome pr ie stalo, tačiau šeimininkas l i ko ant kušetės.

— G a l paduotute mister iu i Ročesteriui jo puode­lį? — kreipėsi į mane misis Feirfeks. : — Adelė ga l i išlieti arbatą.

Aš padariau, ką ji pr,ašė. K a i j is ėmė man iš rankų puodelį, Adelė, matyt, nusprendusi, k a d atėjo palankus momentas užsiminti apie mane, sušuko:

— N'ėst-ce pas, Mons ieur , ąu'il y a un cadeau pour Mademoise l le E i r dans votre petLbcoffre? 1

— A p i e kokias dovanas tu šneki? — šiurkščiai pa­klausė j i s . -—Arg i jūs'laukėte dovanos, mis Eir? Jūs mėgstate dovanas? — ir j i s t i r iamai pažvelgė man į veidą savo tamsiomis, p iktomis ir skvarbiomis akimis.

— Aš t i k ra i nežinau, sere. M a n beve ik nėra tekę jų gauti. Paprastai manoma, kad gauti dovanų malonu.

~ ' ~ ^ r ū s ų mažajame lagamine, tur būt, yra dovaną jr rnądęmua-

— Paprastai manoma? O ka ip jūs manote? — M a n reikėtų pagalvot i , kad aš galėčiau jums p r i ­

deramai atsakyti . J u k dovanų gal i būti visokių ir prieš atsakant \ jūsų klausimą, tenka atsižvelgti, apie kok ias būtent dovanas kalbama.

— Jūs, mis E i r , ne tok ia t iesi ka ip Adelė. J i , - vos pamačiusi mane, šaukia, re ikalaudama dovanų, o jūs sukate ap l inku i .

— Aš jaučiuosi tur int i mažiau teisių negu Adelė. Ji gal i re ika laut i jų1, remdamasi sena pažintimi, o taip pat ir įsigalėjusiu papročiu: j i n a i man pasakojo, k a d jūs v isada j a i parveždavote žaislų. O j e i aš to pare ika lau­čiau, jūs nustebtumėte, nes esu čia svet ima ir n ieko nesu padariusi k ieno nors dėkingumui nusipe lnyt i .

— O, susimildama, neapsimeskite tokia k u k l i ! Aš egzaminavau Adelę ir pamačiau, k a d jūs gerokai pa­dirbėjote su ja . Jos gabumai ne dievaižin kok ie , talentų netur i j i na i jokių, tačiau per trumpą laiką ji padarė didelę pažangą.

— Štai aš ir gavau dovaną! Aš laba i jums dėkinga. J u k didžiausias džiaugsmas mokyto ju i , k a i pagiriamas jo mokinys .

— Hm!—sumurmėjo kažką misteris Ročesteris ir ty lomis ėmė gert i arbatą.

— Sėskitės prie ugnies,— pasakė šeimininkas, kada padėklas buvo išneštas ir misis Feirfeks atsisėdo su sa­vo mezginiais kamputyje, o Adelė ėmė vedžioti mane už rankos po kambarį, rodydama prabangia i įrištas knygas ir dai l ius papuošimus ant konsolių ir šifonjerių. M e s paklausėme, ka ip ir derėjo mums. Adelė norėjo atsisėsti man ant kelių, bet j a i buvo l iepta žaisti su Pi lotu.

— Jūs išgyvenote mano namuose tris mėnesius? — paklausė mane misteris Ročesteris.

— Taip, sere. - . -—- Jūs atvykote iš...?

— Iš Louvudo mokyk los ...širo grafijoje. — O, iš labdarybės prieglaudos! K i e k la iko jūs ten

išbuvote? — Aštuonerius metus. —• Aštuonerius metus! T a i jūs laba i gaji. Aš buvau

įsitikinęs, k a d tokioje v ietoje nė ketverių metų neat lai­kytų net syeikiausias organizmas. Nenuostabu, k a d jūs atrodote l y g iš ano pasaulio. Aš negalėjau įspėti, kodėl toks jūsų veidas. Vaka r , jus sutikęs ke ly je į Hėjų, aš kažkodėl pagalvo jau apie fėjas ir buvau beve ik bepa-klausiąs jus, ar t ik neužkerėjote jūs mano ark l io ; aš ir dabar nesu tuo t ikras. Kas jūsų tėvai?

— Aš jų netur iu. ' — G a l ir neturėjote? Ar prisimenate juos? — Ne . . ~̂s' — Ta ip ir maniau. Vad inas i , tenai, sėdėdama ant l i ­

pynės, laukėte saviškių? — Ko aš lauk iau , sere? — Žaliai apsirengusių žmogiukų. Mėnesienos vaka ­

ras buvo ka ip t ik palankus. G a l aš sutrukdžiau jūsų šo­kius, k a d jūs tuo prake ik tu l edu aptraukėte kelią?

Aš papurčiau galvą. — Žalieji žmogiukai iŠ Ang l i j os išsidangino prieš

kokį šimtą metų,—-pasakiau aš tuo pat r imtu tonu ka ip ir j i s . — Ir dabar nei Hėjuje, nei apl inkiniuose laukuose jūs neberastute jų nė pėdsako. Aš nemanau, k a d vasa­ros, rudens ar žiemos mėnesiena dar kada nors šviestų jų l inksmiems išdykavimams.

M i s i s Feirfeks liovėsi mezgusi ir , pakėlusi antakius, rodos, stebėjosi, k a d mes taip keistai kalbamės.

— Gera i ,— tęsė misteris Ročesteris,— j e i jūs išsigi­nate tėvų, ta i turite kokių nors giminių: dėdžių ir tetų?

— Ne tu r iu ir jų. Bent n ieko apie juos nežinau. — O ku r jūsų namai? — Aš netur iu namų. — K u r gyvena jūsų bro l ia i , seserys?

169

— Aš ne tur iu ne i brolių, ne i seserų.. — Kas jums patarė čia atvykt i? — Aš pasiskelbiau laikraštyje, ir misis Feirfeks pa­

rašė man. — T a i p , — patv ir t ino geroj i senutė, k u r i dabar j a u

suprato, apie ką mes ka lbame,— ir aš kasdien dėkoju apvaizdai , k a d j i padėjo man taip vykus ia i pas i r inkt i . M i s E i r tapo neįkainojama mano drauge, 'o taip pat malonia ir rūpestinga Adelės auklėtoja.

— Neke lk i t e jos į padanges,— atšovė misteris -Ro­česteris.— Pagyros neįtikins manęs, aš pats spręsiu apie ją. Ji pradėjo tuo, kad privertė išgriūti mano arklį.

— Sere?!—nusistebėjo misis Feirfeks. — Jos dėka aš išsinarinau koją. Našlėj matyt i , sumišo. — M i s E i r , ar jūs kada gyvenote mieste? — Ne , sere. — Ar teko lankytis- žmonėse? — Ne. Louvude aš gyvenau su mokin ia is ir moky­

tojais, o čia — su Tornf i ldo įnamiais. — Jūs daug esat skaičiusi? —• T i k tas knygas, kur ios ats i t ikt inai pakliūdavo

man į rankas, o jų buvo ne t iek j a u daug ir ne tokios, iš kurių gal ima ko nors išmokti.

— Jūs gyvenote ka ip vienuolė ir , be abejo, gerai išmanote re l ig in ius dalykus. Broklherstas, kur is , k i ek aš žinau, tvarko Louvudą, y r a pastorius, ar ne?

— Taip, sere. — Ir jūs, mergaitės, tur būt, garbinote jį, ka ip mo­

terų v ienuo lyne garbinamas abatas. — O ne! — K o k i a jūs abej inga! Ka ip jūs taip sakote! Pagal­

vok i te — vienuolė ir negarbinote savo abato! Tata i skamba kone šventvagiškai. •» •-

— Aš nemėgau misterio Broklhersto, ir ne t ik-man

170

v i ena i j is buvo antipatiškas, J i s šiurkštus žmogus, pa­sipūtęs ir pr iekabus: j i sa i vertė mus k i rpt is p laukus ir taupumo sumetimais p i rkdavo prastus siūlus ir adatas, kur iomis negal ima būdavo siūti.

— T a i buvo laba i netikęs taupumas,— įsiterpė misis Feirfeks, vėl pasi jutusi savo sferoje.

—• Ir tuo labiausia i jus skriausdavo? — paklausė misteris Ročesteris.

— J i s mar indavo mus 'badu, k a i dar nebuvo paskir­tas komitetas ir j i s v ienas tvarkė maisto re ikalus, i r , be to, kank indavo mus savo i lgais pamokymais be i vaka­r iniais skaitymais iš savo paties sukurtų knygų — apie nusidėjėlius, staiga mirusius ir rūsčiai nubaustus. Tuo mus taip įgąsdindavo, k a d mes bij odavome vakare gult i .

— K i e k metų jums buvo, k a i jus įstojote į Louvudo mokyklą?

— A p i e dešimt. — Ir jūs ten išbuvote aštuonerius. Vadinas , jums

dabar aštuoniolika? -Aš linktelėjau. — K a i p matote, ar i tmet ika praverčia. Be jos aš var­

gu ar būčiau atspėjęs jūsų amžių. Sunku y r a spręsti, kada vaikiški ve ido bruožai taip nesiderina su r imta jo išraiška,— kaip , pavyzdžiui, jūsų. N a , o k o ' g i jūs mokėtės Louvude? Ar mokate skambint i rojal iu?

— Truputį. — Žinoma, ta i paprastas atsakymas. Nue ik i t e į b ib­

lioteką... norėjau pasakyti , prašau nueiti . . . (Atleiskite, kad aš k a l bu įsakančiu tonu. Mat , esu įpratęs sakyt i „padarykite t a i " , i r mano pal iep imai . v ykdomi ; Aš ne­gal iu ke is t i savo įpročių dėl naujos įnamės.) Ta ig i n u ­eikite į biblioteką, pasi imkite žvakę, pal ik i te duris at­daras ir , atsisėdusi pr ie rojal io, paskambinkite ką nors.

Ąš atsistojau ir nuėjau v y k d y t i jo įsakymo. — Užteks! — sušuko j is po keleto minučių.-- M a -

171

tau, jūs iš tikrųjų skambinate „truputį", ka ip ir. k iek­v i ena mokinė Ang l i j o j e , gal net šiek t i ek geriau, bet nepakankamai .

Aš užvožiau rojalį ir sugrįžau. Mis ter is Ročesteris kalbėjo to l iau:

— Adelė šįryt man parodė keletą piešinių ir sakė, k a d tai jūsų. Aš nežinau, ar j ie v i e n t ik jūsų nupiešti. Ve ik i aus i a i jums padėjo jūsų mokytojas?

— O ne! — sušukau aš. — A r tatai užgauna jūsų .išdidumą. Gerai , atneškite

savo aplanką, j e i galite la iduot i , k a d j i e nutapyt i v i e n t ik jūsų ranka; bet atsi imkite savo žodį, j e i nesate tuo t ik ra : lopus aš tuoj pat atskirs iu.

— Aš verčiau nieko nesakysiu, spręskite jūs patys, sere. , I _ . . ,, y

Ir iš bibl iotekos atnešiau aplanką. — Pr istumkite stalą,— pasakė j is, ir aš nustūmiau

stalą pr ie jo, kušetės. Adelė ir misis Feirfeks pr i s i s l inko pasižiūrėti paveikslų.

— Nesigrūskite,— pasakė misteris Ročesteris,— jūs gausite piešinius, k a i aš juos peržiūrėsiu. Nag i , nelįski­te taip ar t i !

J i s atsidėjęs ėmė apžiūrinėti kiekvieną eskizą ir kiekvieną akvarelę. Tr i s iš jų j i s atidėjo į šalį, kitus, baigęs žiūrėti, pastūmė nuo savęs.

—• Neškitės juos ant k i to stalo, misis Feir feks,— pasakė j i s , — ir pasižiūrėkite su Ade le . O jūs,— j is pa­žvelgė į mane ,— sėskitės į savo vietą ir atsakykite į mano klausimus. Aš matau, k a d šie trys pave iks la i piešti v ienos rankos. Ar ta i jūsų ranka? '.

— Ta ip . — Ir kada jūs spėjote juos nutapyti? J u k j iems nu­

piešti reikėjo nemaža la iko ir v ienos kitos minties. — Aš juos nupiešiau per porą pastarųjų atostogų,

kur ias prale idau Louvude. Tada neturėjau daugiau ko ve ik t i . . "

172

— O iš ku r ėmėte siužetus? — Iš savo galvos. — Iš tos pačios, kurią aš dabar matau ant jūsų

pečių? — Taip, sere. — Ir joje y r a daugiau tokių pat minčių, kok ios iš­

reikštos šiuose paveiksluose? — Manyčiau, k a d y r a , — t iks l i au pasakius, t ik iuos i ,

k a d y ra , J i s išklojo paveikslus priešais save ir vėl iš eilės

ėmė juos žiūrinėti. K o l j i s taip užsiėmęs, skaitytojau, aš tau papasako­

siu, kas juose atvaizduota. P irmiausia, tu r iu įspėti tave, k a d juose nebuvo nieko įstabaus. Jų siužetai iškilo ma­no vaizduotėje, ir k a i aš regėjau juos v i d i n i u savo sie­los žvilgsniu, dar prieš juos nutapydama ant popie­riaus, j ie mane stebino savo nepaprastu gyvumu, bet mano ranka buvo bejėgė perte ikt i tai, -ką matė vaiz­duotė, ir aš t ik b lank ia i teužfiksuodavau tą ryškų regi­nį, kurį matydavo mano sielos akys.

Šie pave iks la i buvo nutapyt i akvarele. Pirmaja­me — kraupūs, niūrūs debesys r i tos i kamuol ia is paže­me virš siautėjančios jūros. V i s a jūrų platybė skendo prieblandoje; mig la taip pat dengė ir priešakinį planą arba, t iks l i au pasakius ,— artimiausias bangas, nes že­mės n iekur nesimatė. Šviesos pluoštas kr i to ant pusiau paskendusio la ivo stiebo, ant k u r i o tupėjo jūrų krank­lys, didžiulis ir juodas, putomis aptiškusiais sparnais. Snape j i s laikė auksinę apyrankę su brangakmeniais, kur iems aš sute ik iau visą tą ryškumą, kokį galėjau išgauti iš savo paletės, ir visą tą reljefingumą be i aiš­kumą, kurį pajėgė suteikt i mano pieštukas. Po stiebu ir •po tupinčiu ant jo paukščiu pro žalsvą vandenį vos vos švytėjo skęstąs mergaitės kūnas. Aiškiai matėsi t ik ba l ­ta grakšti ranka, nuo kur ios buvo nutraukta ar nup lau­ta apyrankė.

173

Ant ro j o pave iks lo priešakiniame plane stūksojo t ik­tai aukšta ka lno viršūnė, apaugusi žole ir nuk lo ta sau­sais lapais, kur iuos tarsi žarstė vėjas. Aukščiau ir to­l i a u plytėjo tamsiai mėlynas dangus, koks esti temstant. O šio dangaus fone kuo švelniausiais tonais, kok ius t ik

-galėjau surasti, nupiešiau moters figūrą i k i juostos. Tars i miglos aptrauktoje kakto je spingsėjo žvaigždė; veido, bruožai matėsi l y g pro skystą rūką, tačiau akys žėrėjo keista tamsia l iepsna, o p lauka i , tarsi audros ar žaibo perskrostas debesis, gaubė pečius. A n t kak l o ma­tėsi l y g blyškios mėnesienos atspindys; ta pat i balzga­na -mėnesiena užliejo s idabru skaidr ius debesis, iš k u ­rių k i l o ši vakarinės žvaigždės v i z i ja .

Trečiajame buvo nupiešta ledo ka lno viršūnė, k y ­lant i į poliarinį žiemos dangų. Siaurės pašvaistės še­šėliai, tarsi išrikiuota kariuomenė, savo suglaustomis iet imis nukaišė visą horizontą. V ienas toks šviesos pluoštas, krintąs ant ledo ka lno priešakiniame plane, ledo atspalviais sudarė žmogaus galvos kontūrus,— to j i ga lva tartum l i nko i r glaudėsi pr ie ledo kalno. D v i vaiskios rankos dengė juodu v u a l i u apatinę ve ido . dalį. Buvo matyt i t i k išblyškusi, ba l ta i t kaulas kak ta ir b l ank ia i žibanti be jok ios išraiškos akis. Virš smilkinių, tarp juodo t iurbano klosčių, neaiškiomis apybraižomis-it skaidrus debesis švietė baltos liepsnos lankas, n u ­sagstytas dar skaisčiau žėrinčiais brangakmeniais. Sis blyškus pusmėnulis buvo tarsi karališkoji karūna, v a i ­n ikuo jant i „tą formą, k u r i netur i formos." 1

— Ar jūs jautėtės la iminga, tapydama šiuos pa­veikslus? — staiga mane paklausė misteris Ročesteris.

— Aš buvau v i sa širdimi įsitraukusi į tą darbą, se­re. Taip, aš b u v a u la iminga. M a n rodos, kad n iekad gy­venime, nejutau tokio malonumo, ka ip juos piešdama.

-1 Aliuzija į anglų poeto Miltono (1608—1674) „Prarastą rojų", kur aprašoma pragaro vartus sergstinti beformė būtybė.

174

— Ta i dar ne t iek daug. Kaip-pasakojote, jums gy­ven ime maža teko pat irt i malonumų. Tačiau man ro­dos, kad, tapydama šiuos keistus, savotiškus paveiks­lus, jūs gyvenote tame fantastiškame pasaulyje, į kurį pers ike l ia menininkas. Ar jūs i l ga i pr ie jų sėdėdavote kiekvieną dieną?

— Atostogų metu aš neturėjau ko daugiau v e i k t i ir prasėdėdavau nuo ryto i k i pietų, o nuo pietų i k i v a ­karo. Daug padėdavo man ir i lgos v idurvasar io dienos.

— Ir jūs jausdavotės patenkinta savo uolaus triūso vaisiais?

— Ana ip to l . M a n e visą laiką kank ino skirtumas tarp sumanymo ir rezultato. Kiekvieną kartą mano vaizduotė regėdavo tai, ko nepajėgdavau real izuot i .

— Ne v i sa i : jums v i s dėlto pavyko perte ikt i bent savo minties šešėlį, bet, matyt, ne daugiau. Visiškai už­baigt i jums trūko ir meninio meistriškumo, ir išsimoks­l in imo. Tačiau ka ip mergaitei , t ik ką baigusiai mokyk­lą, tai ke is t i piešiniai, o pats sumanymas fantastiškas. Sias vakarinės žvaigždės akis jūs ve ik iaus ia i sapnavo­te. Ka ip padarėte jas tokias ryškias be mažiausio bl iz­gesio? J u k žvaigždė virš jų nustelbia jų spindul ius! Ir kas s l yp i jų šaltoje gelmėje? Kas jus išmokė nupiešti vėją? Ties iog jaut i , k a d danguje virš ka lno siaučia t ik­ra vėtra. K u r g i jūs matėte Latmosą '? J u k čia nutapytas Latmoso kalnas! Sekite, pasi imkite savo piešinius!

M a n vos spėjus surišti aplanko raištelius, j i s pa­žvelgė į laikrodį ir aštriai pasakė:

— J a u devynios. Ką jūs galvojate, mis E i r , le isda­ma A d e l e i taip i l ga i sėdėti? Vesk i t ją gult i .

Prieš išeidama iš kambario, Adelė priėjo ir pabučia­vo jį. Nors j is le ido j a i parodyt i šį lipšnumą, bet va rgu ar ta i j am padarė kokį nors įspūdį. Atrodė, kad Pilotas ir tas būtų šilčiau reagavęs.

L a t m o s a s — kalnas Mažojoje Azijoje netoli Egėjo jūros.

175

— N a , l i n k i u jums visoms labos nakt ies ,— pasakė j is , ranka mostelėdamas į duris ir tuo parodydamas, k a d pavargo nuo mūsų draugijos ir atleidžia mus.

M i s i s Feirfeks susidėjo savo mezginius, o aš pasi­ėmiau piešinių aplanką. M e s padarėme j am reveransą, j i s šaltai linktelėjo, ir mes išėjome.

— Jūs sakėte, k a d misteris Ročesteris n i eku ypa ­t ingu nepasižymi, misis Fe ir feks,— pastebėjau aš, k a i įėjau į jos kambarį, paguldžiusi Adelę. .

— O jūs manote — pasižymi? — M a n rodos," j i s labai nepastovus ir grubus. — T ik ra i . J i s , be abejo, toks ga l i pasirodyt i nau­

j am žmogui, bet aš taip apsipratau su t ok iu jo elgesiu, k a d tiesiog nieko nepastebiu. O j e i gu j i s ir tur i kokių keistų būdo ypatybių, jas gal ima j am atleisti .

— Kodėl? — Iš dalies todėl, k a d tok ia j a u jo pr ig imtis ! Kur i s

gi mes pajėgiame pakeist i ją? Iš dalies todėl, k a d jį, be abejo," kank ina sunkios mintys, o nuo to nuolat kai ta­l io jas i ir jo ūpas.

— Kok i o s mintys? — Pirmiausia, šeimyniniai nemalonumai. — Bet j i sa i j u k netur i šeimos? — Dabar neturi , bet anksčiau turėjo, bent artimų

giminaičių. V o s prieš keletą metų j i s neteko savo vy ­resniojo bro l io .

— Savo vyresnio jo brol io? — Taip. Mūsiškis misteris Ročesteris ne taip seniai

ėmė va ldy t i šį dvarą, vos prieš devynetą metų. — Devyner i metai — gerokas laikas. Ar j i s taip l a ­

ba i mylėjo savo brolį, k a d net. i r dabar 'pergyvena jo netekimą?

— O, ne! Re i k i a manyt i , k a d ne. K i e k aš žinau, j i e dažnai kivirčydavosi. Mis ter is Rolendas Ročesteris ne­buvo v isa i teisingas mister iu i Eduardu i i r ve ik iaus ia i prieš jį nustatė senąjį tėvą, kur is labai mėgo pinigus

176

ir stengėsi tėvoniją išlaikyti nepaliestą. J i s nenorėjo da ly t i dvaro pusiau, tačiau v i s v i e n troško, k a d ir mis­teris Eduardas būtų turtingas, k a d ir j is galėtų t inkamai pa la iky t i šeimos garbę. Todėl, vos sūnui k i ek paaugus, j i s ėmėsi tam tikrų priemonių ne taip j a u gra­žių — ir prisidarė visą eilę bėdų. Senasis misteris Ro­česteris ir misteris Rolendas sugalvojo būdą, ka ip mis­terį Eduardą padaryti , turtingą, bet per juos pastarasis pateko į keblią būklę. Kas ten atsit iko, aš ka ip re ikiant nesužinojau, bet j i s nepajėgė ištverti visų tų .bėdų, k u ­rios jį užgulė-. Mis te r i s Ročesteris nelinkęs greit atleis_-t i . Ir štai j i s tada nutraukė ryšius su namais. Dabar j au daug metų, k a i j is bastosi po pasaulį. M a n rodos, j is nėra nė syk io i l g iau ka ip porą savaičių išgyvenęs Tornf i lde po to, k a i paveldėjo šį dvarą, mirus bro l iu i , kur is nepal iko j ok io testamento. Nenuostabu, k a d j is nemėgsta senųjų namų ir veng ia jų.

— O kodėl j is turėtųjų vengti? — G a l būt, j ie atrodo j am per niūrūs. Šis atsakymas nepatenkino manęs. Aš norėjau suži­

not i daugiau, tačiau misis Feirfeks arba nežinojo, arba nenorėjo man plačiau pasakoti apie misterio Ročesterio sielvartų priežastis ir jų kilmę. Ji tv i r t ino, k a d tatai ir j a i pačiai paslaptis; v isa , ką ji žinanti, tesą t ik jos pa­čios spėliojimai. M a n buvo aišku, k a d j i nenor i apie

kalbėti, ir aš l i ov iaus i klausinėjusi.

X I V S K Y R I U S

PasJįu keletą dienų man beve ik neteko matyt i misteri(R0čestęrio. Rytais j is , matyt, būdavo užsiėmęs v i s o k i a reikalais, o antrąją dienos pusę atvykdavo dženteli>nų iš M i l k o t o ar iš kaimyninių dvarų ir kar ­tais pasėdavo pietų. K a d a jo ko ja pasveiko tiek, k a d

12. Džeinė Ei 177

l e i do sėsti ant ark l io , j is dažnai kažkur išjodavo — ve i ­k iaus ia i rev iz i tuot i savo kaimynų — ir paprastai grįž­davo t ik vėlai vakare.

Per šį laikotarpį j i s net Adelę retai tepasišaūkdavo, o aš t ik ats i t ikt inai susi t ikdavau su juo vestibiulyje, ant laiptų, kor idor iu je . Dažnai j i s praeidavo pro mane išdidus ir-šaltas, atsakydamas į mano reveransą vos pa­stebimu linktelėj i m u ar abej ingu žvilgsniu, tačiau kartais nusi lenkdavo ir nusišypsodavo ka ip t ikras džentelmenas. Šis nevienodas jo ūpas neužgaudavo ma­nęs, nes aš jaučiau, k a d šis nepastovumas nieko bend­ro su man im netur i . Jo nuotaikos paki l imas ir atslūgi­mas priklausė nuo priežasčių, apie kur ias aš neturėjau nė mažiausio supratimo.

Kartą, k a i pas jį pietums buvo pasilikę' svečių, j is atsiuntė tarną atnešti mano piešinių aplanko, matyt, norėdamas juos pademonstruoti . Džentelmenai išvyko ankst i , į kažkokį gausų susirinkimą M i lko t e , ka ip pa­aiškino man misis Feirfeks. Kadang i vakaras buvo l ie ­tingas ir šaltas, misteris Ročesteris neiškeliavo su jais. Vos t ik svečiams išvažiavus, j i s paskambino, ir mudv i su Ade l e buvome pašauktos į apačią. Aš sušukavau še­pečiu j a i plaukus, aprengiau truputėlį da i l iau i r , įsiti­k inus i , k a d pati , ka ip paprastai, esu k i ek panaši į k va -kerę ir man nere ik ia n ieko taisytis, nes v iskas papras­ta ir k u k l u , įskaitant net lygią šukuoseną, nusi le idau laiptais su Ade le , k u r i gyva i čiauškėjo ir spėliojo, R j a u būsiąs pagal iau gautas tas petit coffre1, kažkokį taip i l ga i užtrukęs kelionėje. Šį kartą jos v i l tys d S i -teisino: įėjusios į valgomąjį, mes išvydome an^talo kartoninę dėžutę. Adelė tarsi ins t inktyv ia i įspė^ kad tai jos laukto j i dėžutė.

— Ma boite! Ma b o i t e ! 2 — sušuko j i , bėgdan prie stalo.

1 Mažasis lagaminas (prana). 2 Mano dėžutė! Mano dėžutė! (pranc).

178

— Taip , tai tavo „boite" pagal iau! Neškis ją į kamputį ir atsisėdusi kraustyk viską, ką joje rasi , o tu, t ik ro j i Paryžiaus d u k r a , — pasigirdo žemas ir šiek tiek sarkastiškas misterio Ročesterio balsas iš gi laus, didžiu­l io fotelio ties židiniu.— Ir žiūrėk,— tąsė j i s , — netruk­dyk manęs kok iomis nors smulkmenomis šio anatomi­nio proceso metu. Žodžiu, visą operaciją at l ik patylo­mis. Tiens-toi tranąuille, enfant, comprends-tu? 1

Tačiau, matyt, A d e l e i nereikėjo šio įspėjimo. Ji su savo l o b i u užsikraustė ant nuošaliai stovinčios sofos ir susikaupusi rišo virvutę, k u r i laikė dangtelį. Pašalinusi * šią kliūtį ir praskle idusi šilkinį popierių, j i t y l i a i su­šuko:

— O h , c i e l ! Que c'est b e a u ! 2 — ir su svaiginančiu pasigėrėjimu ėmė džiaugtis savo brangenybėmis. '

— Ar mis E i r čia? — paklausė dabar mano šeimi­ninkas, k i ek pasikeldamas fotelyje ir grįžtelėdamas į duris, ties kur iomis aš tebestovėjau.

— O, štai ku r jūs! E ik i te arčiau, sėskitės šičia.— J is pristūmė kėdę pr ie savo fotel io.— Aš nemėgstu va i ­kų plepėjimo,— tęsė j i s , — ir , būdamas senas v iengun­gis, netur iu jokių malonių prisiminimų, susijusių su jų čiauškesiu. M a n būtų kankynė prale ist i visą vakarą v i enam su k o k i u nors bambl iu. K a m traukiate to lyn sa­vo kėdę, mis Eir? Sėskitės ka ip t i k ten, k u r aš ją pa- ' stačiau, ta i y r a — malonėkite sėsti... Po velnių, tie v i s i mandagumai ! Amžinai juos pamirštu... Ypat ingos sim­patijos taip pat nejaučiu ir kva i lokoms senėms. Tačiau su misis Feirfeks man tenka skaitytis, aš ne tur iu teisės ignoruot i jos... J i n a i , šiaip ar taip, buvo ištekėjusi už Fe ir fekso,— o j u k sakoma, giminė g imine pal ieka.

J i s paskambino i r liepė pakv iest i misis Feirfeks, k u ­ri'bematant atėjo su mezginių krepšeliu rankose.

— Labas vakaras, meldžiamoji! Pašaukiau jus, tikė-

1 Sėdėk ramiai, vaikuti, supratai? (piane.) 2 O dangau! Kokia grožybė! (piane.)

12* 179

damasis, k a d jūs gailestinga. Aš ką t i k uždraudžiau A d e l e i kalbėtis su man im apie savo dovanas, o j i ne­gal i iškęsti kam nors neišliejus savo begal in io džiaugs­mo. Būkite tok ia gera ir pabūkite j a i ir k lausyto ja , ir pašnekove. Ta i bus t i k ra i geraširdiškas jūsų darbas.

Ir iš tikrųjų, vos Adelė išvydo misis Feirfeks, bema­tant pasisodino ją ant sofos ir išdėjo j a i ant kelių v isus tuos porcel iano, drambl io kau lo be i vaško daik­čiukus, kur iuos rado savojoje „boite". Krykštaudama iš džiaugsmo, ji aiškino j a i viską darkyta anglų kalba, k o k i a tada j i kalbėjo.

— Dabar, k a i aš pasielgiau, ka ip dera geram šeimi­n i n k u i , — tęsė misteris Ročesteris,— tai y r a .priverčiau svečius užimti v ienas kitą, ga l iu ir pats, n iek ieno ne­varžomas, pagalvot i apie savo malonumus. M i s E i r , pa-s is l inkite dar trupučiuką į priekį, jūs v i s dėlto sėdite gerokai už manęs. Aš ga l iu jus matyti , t i k nepatogiai persikreipdamas šiame minkštame fotelyje, o to aš anaipto l nenor iu daryt i .

Aš įvykdžiau, ko j is re ikalavo, nors k u r kas mie­l i a u būčiau l i kus i šešėlyje; misteris Ročesteris ta ip mo­kėjo įsakinėti, k a d norom nenorom teko jo k lausyt i .

M e s sėdėjome, ka ip j a u minėjau, valgomajame; sie­tynas, kur i s buvo uždegtas pietums, užliejo kambarį ska idr ia šventiška šviesa. Skaisčiai l iepsnojo židinys, purpurinės užuolaidos prašmatniomis klostėmis karo jo nuo aukšto lango ir dar aukštesnės arkos. A p l i n k u i bu­vo t y lu , t ik negarsiai čiauškėjo Adelė {ji nedrįso ba l ­s ia i šnekėti), o k a i j i nut i ldavo, girdėdavosi, ka i p teš­k i a į langus žiemos lietus.

Dabar misteris Ročesteris, sėdėdamas damaskine medžiaga apmuštame fotelyje, atrodė k i ta ip , negu aš jį b u v a u pratusi matyt i anksčiau,— ne toks rūstus, ne­toks paniuręs. Jo lūpos šypsojosi, akys blizgėjo, gal būt, nuo išgerto v y n o , — tuo aš nebuvau t ik ra , bet ve i ­k iaus ia i neapsir ikau. Žodžiu, popiet jo nuota ika k iek

180

pasitaisė, j is buvo šnekesnis ir atviresnis, o taip pat-nuoširdesnis, ne toks šaltas ir šiurkštus ka ip rytą. Ir vis dėlto jo veidas tebebuvo gana niūrus; savo masy­vią galvą j i s laikė atlošęs ant minkštos išsipūtusios fotelio atkaltės; židinio l iepsna apšvietė tarsi iš gra­nito iškaltus jo bruožus ir . tamsias ak i s ,— o jo akys bu­vo t i k r a i gražios — didelės, juodos, ir jų gelmėje šmėkšteldavo kažkokia permaina, k u r i j e i ir nereiškė v id in io švelnumo, ta i bent kažką panašaus į tą jausmą.

Porą minučių j is žiūrėjo į ugnį, o aš žiūrėjau į jį. Staiga j i s grįžtelėjo ir nutvėrė mano žvilgsnį, įsmeigtą į jo veidą.

— Jūs tir iate mane, mis E i r , — prabi lo j i s . — K a i p jums atrodo, ar aš gražus?

J e i būčiau turėjusi kada pagalvoti , ta i būčiau atsa­k ius i taip, ka ip šitokiais atvejais įprasta; ka ip nors ne­aiškiai ir mandagiai , tačiau atsakymas kažkaip nejučia nusprūdo man nuo liežuvio, nespėjus susigriebti :

— Ne , sere!.. — O, garbės žodis, jūs turit kažko ypat ingo! —tarė

j i s .— Jūs atrodote it maža vienuolė, k a i sėdite, šitaip susidėjusi rankas ,— keista, rami, r imta ir paprasta, akys nuolat įsmeigtos į kilimą, išskyrus, beje, tuos momentus, ka i jos verte v e r i a mano veidą, ka ip , pa­vyzdžiui, dabar; o k a i jus paklausi arba padarai jums pastabą, į kurią jūs turite atsakyti , ta i jūs apstulbinate žmogų j e i gu ne stačiokišku, ta i bent v i sa i netikėtu at­sakymu. Kodėl gi jums taip atsitinka?

— Sere, aš pasiskubinau, atleiskite man. M a n re i ­kėjo paaiškinti, k a d iš karto ne lengva atsakyt i į k l a u ­simą dėl išvaizdos, k a d skonia i ėsti sk i r t ing i , kad ne grožis svarbu ir taip to l iau.

— Jums anaiptol nevertėjo sakyt i panašių dalykų. Ne grožis svarbu! Ta i bent pasakėte! Užuot sušvelninu­si savo įžeidimą, užuot paguodusi ir suraminusi mane, jūs vėl įgeliate man. Kalbėkite to l iau! Sakykite , kokių

181

trūkumų dar manyje randate? M a n rodos, kad mano kojos be i rankos ir veidas v isa i ka ip ir kitų žmonių.

— M i s t e r i Ročesterį,'leiskite man ats i imt i savo p ir ­mąjį atsakymą. Aš v i sa i neket inau gelt i jums savo są­moju. T a i buvo t ik paprasta k la ida .

— Ta ip , taip, aš i r g i taip manau; ir todėl už ją jūs turite atsakyt i . N a , išsiaiškinkime v i sa i k i galo: mano kakta jums nepatinka?

J i s pakėlė kuokštą juodų it anglis plaukų, užkritusį ant antakių, ir parodė plačią, protingą kaktą; betgi jo ve idu i stigo, gerumo ir nuoširdumo išraiškos.

— A r g i aš, meldžiamoji, panašus į kvailį? — Ana ip to l , sere. Jūs, tur būt, pagalvosite, kad aš

nemandagi, j e i savo ruožtų^ pasiteirausiu, ar jūs esate filantropas?

— Štai ir vėl! Dar kartą įgelia, užuot paglosčius. V i s a tai dėl to, k a d aš ką t ik pasisakiau nemėgstąs va i ­kų ir senų moteriškių {kad t ik nenugirstų misis Feir­feks!). Ne, jaunoj i ledi , aš ne kažkoks fi lantropas, ta­čiau sąžinę t u r i u . — Ir j is parodė į savo kaktos iškilu­mas, kurios, ka ip sakomą, rodo žmogų turint jautrią sąžinę ir kur ios , jo la imei , buvo gana matomos ir darė viršutinę jo ve ido dalį i t in raiškią.— Be to, kadaise mano širdis pasižymėjo savotišku grub iu švelnumu. Bū­damas jūsų amžiaus, aš buvau gana jautrus jaunuol is, kur is sielojosi engiamųjų, skriaudžiamųjų ir ne la imin­gųjų l i k imu , ' b e t nuo to la iko gyvenimas gerokai ap­lamdė mane, j is smark ia i apkumščiavo mano šonus, ir dabar ga l iu pasigirt i esąs kietas ir standus ka ip gumi­nis kamuolys , nors pro du tris plyšelius ir gal ima pra-sigauti į sv iedinio vidų ir pal iest i jautrią vietą, k u r i s l yp i pačiame kamuol io v iduryje . Ta i kaipg i? Ar aš ga­l i u turėti vi lt ies?

— Kok i o s vi l t ies, sere? — K a d iš guminio kamuol io aš vėl tapsiu gyvu

žmogumi?

182

„Jis, tur būt, per daug išgėrė v y n o ! " — n u s p r e n ­džiau aš, nežinodama, ką atsakyti į šį keistą jo k l a u ­simą. Iš k u r aš galėjau žinoti, ar j i s ga l i pasikeist i , ar ne?

— Jūs atrodote laba i sumišusi, mis Eir , ir nors jūsų negal ima pavadint i dailute, ka ip ir manęs gražuoliu, sumišimas jums t inka. Be to, j i s patogus, nes neleidžia jūsų akims įsmigti į mano fizionomiją ir verčia jas žiū­rinėti margas k i l imo gėles. Jauno j i ledi , šįvakar aš šne­kus ir atviras.

Ta i pareiškęs, j is pak i l o nuo fotelio ir atsistojo, pa­siremdamas alkūne į marmurinį židinį. Sia poza jo f i ­gūra matėsi taip pat aiškiai ka ip ir veidas. Platūs pe­čiai šiek t iek nesiderino su žemoku ūgiu. Ve i k i aus i a i daugel iui j is būtų pasirodęs negražus, tačiau jo ma­nieros ir la ikysena turėjo t iek nesąmoningo pasididžia­v imo, t iek la isvumo, t iek gi laus abej ingumo savo išori­ne išvaizda, tiek išdidaus pasitikėjimo ki tomis aukštes­nėmis vidinėmis ypatybėmis, atstojančiomis ,jo f iz inio patrauklumo stoką, kad , žiūrint į jį, nejučiomis žmogus imdavo abejoti tuo, kuo j i s abejojo, ir tikėti tuo, kuo j is tikėjo.

— Šįvakar aš šnekus ir atv i ras ,— pakartojo j i s . — Stai kodėl pasikviečiau jus-. Židinio ir sietyno draugi­jos man nepakako, taip pat nepatenkintų manęs ir P i ­lotas, nes j ie v i s i nebylūs. Adelė v i e n u la ipsniu būtų geresnė, bet ir j i net inka. M i s i s Feirfeks taip pat. O jūs, esu įsitikinęs, t iktute man, j e i t ik panorėtute. Jūs juk nustebinote mane pirmąjį vakarą, ka i aš jus šičia pasišaukiau. N u o to l a iko aš beve ik pamiršau jus, k i tos mintys buvo mano galvoje, tačiau šiandien aš nuspren­džiau l a i sva i prale ist i vakarą: ats ikratyt i v i skuo, kas vargina, i r pr is imint i , kas malonu. M a n , pavyzdžiui, malonu būtų pr iverst i jus išsikalbėti, ger iau pažinti jus, todėl — kalbėkite.

183

Užuot ką pasakiusi , aš nusišypsojau, ir mano šyp­sena anaiptol nebuvo geraširdiška ar nuo lank i .

— Kalbėkite gi —spyrėsi j is . — A p i e ką gi, sere? — A p i e ką t ik norite. Aš visiškai pa l i eku jums lais­

vę i r ' temą pasir inkt i , ir j a i kryptį suteikt i . . O aš sėdėjau ir tylėjau.

„Jeigu j is t i k i s i , — galvojau aš,— j og ims iu kalbėti v i en t i k tam, k a d išsiplepėčiau apie save, tai j is pa­matys, jog aps i r iko . "

— Jūs nebylė, mis Eir? Aš v is dar tylėjau. J i s šiek t iek pasilenkė į mane

ir metė greitą žvilgsnį, kur is , rodos, pervėrė mane i k i sielos gelmių.

— Užsispyrėte? — pratarė j i s . — Supykote? O, tatai natūralu. Aš pate ik iau savo reikalavimą absurdiška, beve ik akiplėšiška forma. M i s E i r , atleiskite man. P ir ­miausia turėkite omenyje, k a d aš v i sa i nenor iu elgtis su jumis ka ip su žemesne būtybe, tai y r a (jis pasitaisė) aš pretenduoju t ik į tą pranašumą, kurį man duoda dvidešimties metų skirtumas tarp manęs ir jūsų ir visas amžius gyvenimo patirties. Tata i v i sa i teįsėta, et j'y tiens l, ka ip pasakytų Adelė. Ta ig i , remdamasis ka ip t ik šiuo pranašumu, ir v i en t ik ta i juo, aš ir pageidau­ju , k a d jūs būtute gera, pasikalbėtute dabar šiek t iek su man im ir išsklaidytute tas mintis, kur ios man įkyrė­jo i k i g y v o ' kau lo i r kank ina l y g surūdijusia v i n i m i įdurta Vieta. ..

J i s net teikėsi pasiaiškinti, kone atsiprašyti. Manę paveikė šis jo maloningumas, ir aš to neslėpiau.

— Aš su m ie lu noru pralinksminčiau jus, sere," j e i t i k galėčiau. Tačiau nuo ko gi man pradėti? K a i p aš ga l iu žinoti, kas jus domina? Užduokite man k laus i ­mus, ir aš pasistengsiu atsakyt i į juos.

Ir to aš reikalauju (pranc).

184

— Tada pirmiausia pasakyki te : ar sutinkate, kad aš tur iu šiokią tokią teisę kalbėti įsakmiu, kartais gal aštroku tonu? J u k , ka ip minėjau, tu r iu pagr indo toks būti, nes esu t iek vyresnis už jus, k a d galėčiau būti jū­sų tėvu, ir įsigijau didžiulę patirtį, bendraudamas su daugybe įvairių tautybių žmonių ir išklaidžiojęs pusę žemės rutul io . Tuo tarpu jūs ramia i gyvenote v iename tame pačiame name, tarp tų pačių žmonių.

— Daryk i t e ka ip tinkamas, sere. — T a i j oks atsakymas, arba v e i k i a u — atsakymas,

kur is t ikta i erzina, nes j is pernelyg išsisukinėjamas. A tsakyk i t e aiškiau.

— Aš nemanau, sere, kad turėtute' teisę įsaki­nėti m a n v i en todėl, k a d jūs vyresnis už mane, arba todėl, k a d esate daugiau matęs pasaulio. Pretenduoti į pranašumą jūs galite t ik tada, j e i esate ką gera l a i ­mėjęs iš gyvenimo ir savo patyrimo.

— H m ! V y k u s i a i pasakyta. Bet su tuo aš negal iu sut ikt i , nes n ieko gera aš nesu laimėjęs, nebent t ik bloga. Todėl, pa l ikdama pranašumo klausimą nuošaliai, jūs v i s dėlto turite sut ikt i , j og kartais teks k lausy t i ma­no įsakymų, neužsigaunant ir neįsižeidžiant dėl mano va ld ingo tono. Sutinkate?

Aš nusišypsojau. O pat i pamaniau, k a d misteris Ro­česteris v is dėlto keistas žmogus: j is, rodos, pamiršta, jog moka man per metus trisdešimt svarų už tai, k a d aš vykdyčiau jo įsakymus. - -— Jūsų šypsena labai ma lon i ,— pasakė j is, ka i p

mat pagavęs šmėstelėjusią mano ve idu išraišką.— Bet kalbėkite g i !

— Aš pagalvojau, sere, k a d labai retam šeiminin­k u i . a t e i s į galvą teirautis, ar jo įsakymai įžeidžia be i užgauna jo apmokamus samdinius.

— Apmokamus samdinius? Ta i jūs esate mano ap­mokamą samdinė? A, taip, v i sa i pamiršau, k a d jūs gau-

185

nate algą! N a , ką ,gi! Tada gal bent šiuo merkant i l in iu pagr indu sutiksite, k a d šiek t i ek jus paerzinčiau?

— Ne,"sere! Aš v i sa širdimi sut inku, t i k ne šiuo pa­gr indu, o tuo, k a d jūs tai pamiršote ir k a d jums ne v i s tiek, kok ius jausmus sukel ia jūsų va ld ine i jos p r i k l au ­somybė.

— Ir jūs sutiksite apsiei t i be tos daugybės įprastų frazių be i mandagumo formų ir ne la iky t i to įžūlumu?

— Esu įsitikinusi, sere, k a d formalumo stokos nie­k a d nepa la ikys iu įžūlumu. Priešingai, man net pat inka žmonės, kur i e per daug nepaiso formalumų, o įžūlumo, man rodos, nepakęstų j o k i a la isva gimusi būtybė net ir už algą.

— Kvailystė! Dauguma laisvų gimusių būtybių už pinigus pakęs, ką t ik norite; todėl kalbėkite t ik apie save ir nespręskite apie da lykus, apie kur iuos ničnieko neišmanote. Tačiau širdyje aš spaudžiu jums ranką už tokį jūsų atsakymą, nors j is ir klaidingas, o taip pat už tai, ka ip jūs atsakėte. Jūsų žodžiai buvo a tv i r i ir nuoširdūs,— retai tenka girdėti tokį toną; paprastai į nuoširdumą atsakoma sų d i rb t in iu lipšnumu ar šaltu­mu, arba net bukaprotišku be i grubiu nesuprat imu. Iš trijų tūkstančių jaunų guvernančių neatsirastų nė trijų, kur ios būtų atsakiusios taip ka ip jūs. Bet aš nesiruošiu pataikaut i jums: j e i gu jūs sutverta ki ta ip, negu dau­guma tokių ka ip jūs, ta i čia ne jūsų nuopelnas. Tokią jus sukūrė prigimtis. Ir, be to, aš per daug skubinuosi daryt i išvadas, nes k o l kas netur iu pagrindo l a i ky t i jus geresne už visas kitas. G a l šalia vienos kitos, geros ypatybės jūs slepiate savyje baisiausias ydas?

„O gal ir jūs taip pa t " ,— pagalvo jau aš. Tą ak imir ­ką, k a i man šmėkštelėjo ši mintis, mūsų žvilgsniai su­sit iko. Atrodė, j is perskaitė ją ir atsakė, tarsi ji būtų buvusi ištarta balsu.

— Taip, taip, jūsų teisybė! — pasakė j i s . — Aš pats tur iu aibę trūkumų. Aš tai žinau ir v i sa i nesiruošiu

186

teisintis, užtikrinu jus. V i enas dievas težino, k i e k ma­ža pagrindo t u r i u būti griežtas k i t iems. M a n o praeityje t iek daug negeistinų ir abejotinų poelgių, k a d j e i gu aš išdrįsčiau ka i p nors šaipytis iš savo artimųjų ar juos smerkti , v i s a tai būtinai atsigręžtų prieš mane patį. K a i man buvo dvidešimt v iener i metai, aš pasukau ar­ba, t iks l iau pasakius (kaip ir v i s i nusidėjėliai, esu l i n ­kęs pusę kaltės už savo nelaimes suverst i kit iems), b u ­vau pastūmėtas b loga l i nkme ir l i g šiol ta ip ir negrįžau į teisingą kelią. O juk aš galėjau būti v i sa i k i t oks — toks pat ka i p jūs, t ik išmintingesnis, ir beve ik toks pat nesugedęs. Aš, jums pavydžiu dvasinės ramybės, tyros sąžinės, nesuterštų prisiminimų. J u k švarūs pr i s imin i ­mai, nesutepti nė mažiausia nuodėme, turėtų būti d i ­džiausias lobis, neišsenkamas gyvybinių jėgų šaltinis! Ar ne taip, mažoji mergaite?

— O kok i e buvo jūsų pr is imin imai , k a i jums buvo aštuoniolika metų, sere?

— Tada j ie buvo švarūs, skaidrus, nesugadinti . Joks purvas, jok ie puvėsiai nenuodijo j r i . Aštuonioli­kos metų aš b u v a u panašus į jus, v i sa i panašus. Gam­ta sukūrė mane neblogą, mis E i r , vieną" iš geresnių,— o jūs matote, koks aš dabar. Jūs pasakysite, kad to ne-, matote,—.bent aš t ik iuos i , kad tai skaitau iš jūsų akių (įspėju, k a d jums reikėtų išmokti slėpti savo mint is ; nes aš laba i lengvai jas įskaitau). Ta ig i , patikėkite ma­no žodžiu, aš nega l iu savęs pavadint i niekšu, ir jūs neturite l a i k y t i manęs tok iu , neturite manyt i , k a d aš beviltiškai žuvęs, nes v e i k i a u dėl susidėjusių ap l inky­bių, o ne dėl savo įgimtų polinkių,— tuo aš t v i r ta i t i ­k i u , — tapau paprastų paprasčiausiu nusidėjėliu, n u ­gr imzdusiu į visas tas banalias žemas pramogas, į k u ­rias nugr imzta turt ing i ir n i ek ing i žmonės, norėdami išnaudoti gyvenimą. Jūs stebitės, k a d aš jums ta i p r i s i ­pažįstu? Tad ' žinokite, k a d jums ateityje dažnai teks nenoromis klausyt is savo artimųjų paslapčių: j ie i n -

187

s t inktyv ia i jaus, ka ip ir aš pajutau, k a d jūs ne l inkus i pasakoti apie save, bet galite k lausyt is kitų išpažinčių. J i e taip pat jaus, k a d nesmerkiate i r neniekinate jų, bet iš širdies užjaučiate juos, ir nors ir nesakote..jiems gražių žodžių, bet galite juos paguosti ir padrąsinti.

—: Iš k u r jūs tai žinote? K a i p jūs galite pranašauti tokius dalykus, sere? -

— Pu ik i a i žinau. Todėl ir ka l bu kuo la isv iausia i , tarsi patikėdamas savo mint is dienoraščiui. Jūs pasa­kysite , k a d man nereikėjo pasiduoti aplinkybėms? Taip, nereikėjo, žinau, k a d nereikėjo, bet matote, to neatsit iko. K a d a l ik imas pasityčiojo iš manęs, aš nebu­v a u gyvenimo pamokytas i r nežinojau, k a d v isada re i ­k i a išlaikyti šaltą kraują. O aš nus iminiau ir nusmu­kau . Ir štai dabar, k a i koks nors ištvirkęs pusgalv is sužadina man pasišlykštėjimą savo n i ek ingu pasi le idi­mu, man sunku pasiguosti mint imi , kad esu geresnis už jį. Aš esu priverstas pripažinti, k a d ir aš toks pat. O ka ip aš ga i l iuos i dabar, k a d tada neats i la ik iau! T i k vienas dievas žino, ka ip ga i l iuos i ! Je i gu jus kada ap­n iks pagundos, mis E i r , pr is iminki te , kok i e baisūs y r a sąžinės priekaištai,— j ie nuodi ja gyvenimą.

— Sakoma, k a d atgai la gydo, sere. — N u o jų atgai la negydo. Išgydyti gal i t ik visiškas

atgimimas. Ir aš galėčiau atgimti, aš tur iu tam jėgų, bet... bet kur iems galams apie ta i galvot i , j e i mane slegia prake ik imo našta. O j e i gu laimė man neatšau­k iama i užginta v is iems la ikams, j uk aš tur iu teisę ieš­ko t i gyvenime kokių nors smagumų! Ir aš jų n i eku gyvu neatsisakysiu.

— Tada jūs dar žemiau nusmuksite, sere. — Gal imas daiktas. Bet kodėl gi , j e i t ie smagumai

saldūs ir malonūs? J u k j i e tokie pat saldūs ir malonūs ka i p laukinių bičių medus, kurį jos surenka iš žydin­čių šilojų!

188

— Bitės gelia, o lauk in is medus kartaus pr ieskonio, sere.

— Iš k u r jūs žinote? J u k jūs n i ekad jo neragavote! K o k i a jūs r imta, k o k i a iškilminga! Bet jūs apie ta i t iek pat išmanote, k i ek šitoji kamėja (jis paėmė nuo židi­n io kamėją), ir neturite teisės manęs mokyt i . J u k jūs t ik novicė vienuolė, dar neperžengusi gyven imo slenksčio ir v i sa i nepažįstanti jo paslapčių.

— Aš t ik pr imin iau jums jūsų paties žodžius, sere. J u k jūs pasakėte, k a d kla idos suke l ia sąžinės grauži­mą, ir pripažinote, j og ta i nuodi ja gyvenimą.

— Bet kas dabar šneka apie klaidas? V a r g u ar ma­no galvoje šmėkštelėjusi mintis buvo k la ida . J i v e i k i a u įkvėpimas, o ne pagunda. Ji t ok ia šviesi, tok ia gydanti , aš žinau, Stai j i ir vėl ! Ne , j i ne p ik to j i dvasia, užtikri­nu jus, o j e i gu ir p ik to j i dvasia, ta i apsisupusi šviesaus angelo skraiste. M a n rodos, aš tur iu įsileisti nuostabią­ją viešnią, k a i ji beldžiasi į mano širdį.

— Netikėkite, sere, ta i net ikras angelas. — : Ta i dar, o iš ku r jūs žinote? K o k i u inst inktu jūs

galite a tsk i r t i amžinojo sosto pasiuntinį nuo piktosios dvasios, nugarmėjusios į prarają, atskirt i angelą sargą nuo gundytojo?

— Aš sprendžiu iŠ jūsų veido, sere: jūs atrodėte sunerimęs, k a i toj i mintis vėl grįžo pas jus. Esu įsiti­k inus i , k a d užsitrauksite naują nelaimę, j e i paklausy­site jos.

— Nė k i ek ! Ji man neša mieliausią žinią pasaulyje. Be to, jūs gi j uk nesate mano sąžinės sargas! Todėl galite nesirūpinti. O ateik, ateik pas mane, gražioji mald in inke !

J i s ta i pasakė, tarsi kreipdamasis į savo viziją, k u ­rią teregėjo t ik jo akys. Po to, glausdamas pr ie krū­tinės rankas, kur ias j is laikė pus iau ištiesęs, j i s tarsi apglėbė nematomą būtybę.

189

— Dabar ,— kalbėjo j is, vėl kreipdamasis į mane,— aš priėmiau p i l i g r ime ir žinau, k a d ji — persirengus: dievaitė. Aš tuo nė k i e k neabejoju, nes aš pajutau jos palaimą žadantį prisilietimą: l i g i šiol mano širdis buvc it rūsys, dabar j i bus aukuras.

— Prisipažinsiu, sere, aš jūsų v i sa i nesuprantu. Ai nega l iu da lyvaut i pašnekesyje, nes jo mįslės man ne­įspėjamos. Aš t ik v i ena žinau: jūs pasakėte, k a d nesate toks, koks norėtute būti, ir k a d apgailestaujate save paklyd imus. Aš t ik v i ena suprantu: jūs minėjote, kad nešvari sąžinė gal i v i rs t i p rake ik imu v i sam gyvenimui, Ir man atrodo, j e igu jūs iš tikrųjų panorėtute, ta i pc k i ek l a iko galėtute tapti t ok iu žmogumi, kurį pats gerb-tute. Ir j e i gu nuo šios dienos jūs tv i r ta i pasiryšite va l ­dyt i savo mintis ir veiksmus, tai, pras l inkus vos kele­riems metams, jūs turėsite sukaupęs t iek naujų ir tau­rių prisiminimų, kur i e teiks jums džiaugsmo.

— Teis inga mintis ! Pu ik i a i pasakėte, mis Eir . Šiuo momentu aš iš visų jėgų grindžiu pragarą.

— Sere? — M a n o ger i nora i kietesni net už titnagą. Užtikri­

nu jus, mano pažintys i r interesai bus k i tok ie , negu l i g šiol.

— Geresni? — Taip, geresni. Ir t iek geresni, k i ek grynas auksas

geresnis už v isok ias šiukšles. Jūs, rodos, abejojate. Aš pats nė k i ek neabejoju. M a n aiškus mano tikslas, ži­nau, dėl ko jo s iek iu . Ir šiuo ak im i rksn iu aš ske lb iu pats sau įstatymą, nepakeičiamą ka ip midų be i persų įstatymai, ir t v i r t inu, k a d aš žengiu tiesos ke l iu .

— K o k i a gi ta i tiesa, sere, j e i gu j a i re ikal ingas naujas įstatymas?

— Ir v i s dėlto tatai tiesa, mis E i r , nors j a i , be abe­jo, re ikal ingas naujas įstatymų kodeksas: nepaprastai susidėjusios aplinkybės re ikalauja ir nepaprastų įsta­tymų.

190

— T a i skamba gana pavoj ingai , sere, nes j u k tuo gal ima ir piktnaudžiauti.

4- O dorybingasis išminčiau! Toks pavojus y ra , ne­ginčiju, bet pr i s i ek iu v i sa is savo namų dievais, k a d nepiktnaudžiausiu.

— Jūs esate žmogus ir galite suklupt i . — Taip , bet jūs — i rg i . Kas iš to? — Žmogus, kur is y r a si lpnas ir ga l i suklupt i , netu­

rėtų pretenduoti į valdžią, k u r i tur i būti patikėta dievo išrinktiesiems ir tobuliesiems.

— Kokią valdžią? — Valdžią paskelbti , k a d naujas, l i g šiol v i suot ina i

nepripažintas elgesys y r a doras, tart i : „Lai bus tatai te is inga ! "

— „Lai bus tatai t e i s inga ! " K o k i e nuostabūs žo­džiai! Ir jūs pat i juos ištarėte!

— Tegu bus. te is inga,— pasakiau aš pasikeldama. M a n atrodė beprasmiška tęsti ginčą, kur is nuo p i rmo i k i paskut in io žodžio man buvo v i ena mįslė. Be to, aš jutau, k a d negal iu suprasti pašnekovo minčių,— bent šiuo momentu — ir todėl mane suėmė neaiškus ne t ik ru­mo be i ner imo jausmas, kur is paprastai k y l a tada, k a i žmogus nuvok ia , j og j is nesusigaudo aplinkybėse.

— K u r jūs einate? — Gu ldy t i Adelės, j a i j a u seniai metas gult i . — Jūs manęs bijote dėl to, k a d aš tarsi sfinksas

ka l bu mįslėmis. — Taip, jūsų žodžiai man nesuprantami, sere, ir aš

apstulbusi, tačiau, žinoma, v i sa i nebi jau. — Ne , jūs bijote. Jūsų savimeilė bi jo patekt i į juo­

kingą padėtį. — S ia prasme aš t i k ra i būkštauju, nes man v i sa i

nesinori prikalbėti kvailysčių.

191

— J e i g u jums k o k i a ir išsprūstų, ta i jas pasakytute taip r imta i ir ramia i , kad aš palaikyčiau jas protingo­mis mint imis . Ne jaug i jūs n iekad nesi juokiate, mis,1 Eir? Nesistenkite a tsaky t i ,— aš matau, k a d jūs juokiatės re­ta i . Bet gal ite juokt is labai l inksmai . Patikėkite manim, iš pr ig imties jūs nesate, rūsti, ne daugiau rūsti ka ip aš — ydingas. Jus tebevaržo Louvudo griežtumas. J i s tarsi kausto jūsų ve ido išraišką, s lopina jūsų balsą ir pančioja jūsų judesius. Ir, matydama prieš save vyriš­kį — brolį, arba tėvą, arba šeimininką, vad ink i t e jį ka ip t i n k a m a , — jūs bijote, k a d nenusišypsotute per l inks­mai , k a d neprašnektute per la isva i ir k a d nesujudėtute per žvaliai. Tačiau aš t ik iuosi , k a d i l ga in iu i jūs išmok­site elgtis su man im taip pat natūraliai, ka ip aš elgiuo­si su jumis , nes k i ta ip aš negal iu. Ir tada jūsų žvilgs­n ia i i r judes ia i bus gyvesni ir įvairesni negu dabar. Retkarčiais pro tankius narve l io v i rbus aš reg iu žvilg­čiojant be galo patrauklią paukštytę—veržlią, nenu­rimstančią ir drąsią belaisvę. J e i t i k ji ištrūktų į laisvę,

"imtų sk landyt i padebesiais. Jūs v is dar ketinate eiti?

— J a u išmušė devynias, sere. — T iek to, luktelėkite valandžiukę. Adelė dar ne­

nor i gul t i . Šitaip sėdint — nugara į židinį, o ve idu į kambarį,— man patogu stebėti, mis E i r . Kalbėdamasis su jumis , aš protarpiais dirstelėdavau į Adelę (aš tur iu savo priežasčių l a i k y t i ją įdomiu stebėjimo objektu,— priežasčių, kur ias aš, gal būt,—ar net tikrų t ikr iau­s i a i , — kada nors jums papasakosiu). Prieš kokią dešimt minučių ji išsitraukė iš savo dėžės rausvą šilkinę suk­nelę, ir jos veidas nušvito džiaugsmu. Koketiškumas te­ka jos kraujy je , aptemdo jos protą ir persunkia visą jos būtybę. „II faut que je l'essaie!—sušuko j i , — et a l ' instant mėme!" ir ji išdulkėjo iš kambar io . Dabar

. j ina i pas Sofi ir persirenginėja. Po kelių minučių ji vėl

1 Aš noriu ją pasimatuoti!" Ir tučtuojau! (pranc.)

192

bus šičia, ir aš žinau, ką aš išvysiu — miniatiūrinę Se­liną Varans , tokią, k o k i a j i pasirodydavo scenoje. Ta ­čiau t i ek to ,— mano švelniausi jausmai, šiaip ar taip, gaus smūgį. Bent taip nujaučiu. Pasi l ik i te truputėlį, ir pamatysite, ar ta i išsipildys.

Tučtuojau vest ib iu ly je pasigirdo smulkūs Adelės žingsniukai. Mergytė įėjo v i sa pasikeitusi , ka ip ir spė­jo jos globėjas. V i e to j rudosios, kurią j i na i vilkėjo kasdien, dabar j i buvo pasipuošusi rausvo šilko sukne­le, v i sa i trumpute, įsmaugta per liemenėlį ir puošnio­mis klostėmis pasipūtusia apačioje. Rožių va in ikas puo­šė jos kaktą. Ko jos buvo apautos šilkinėmis kojinėmis ir baltomis atlasinėmis kurpaitėmis.

— Est-ce que ma robe va bien? —sušuko j i , bėgda­ma pr ie mūsų.— Et mes souliers? Et mes bas? Tenez, je crois que j e va is danser! 1

-Ir išskleidusi suknelę, ji pasi leido šokdama per kambarį. Pasiekusi misterį Ročesterį, j i l engva i apsi­suko ant pirštų galų i r , pr ik laupus i prieš jį ant v i eno ke l io , sušuko:

— Mons ieur , j e vous remercie mi l l e ib is de votre bontė! — P a s k u i pasikėlusi pridūrė: — C ' e s t comme ce-la que maman faisanVn'est-čė "pas, monsieur? 2

— Lyg ia i ta ip ,— pasigirdo atsakymas,— ir comme c e l a 3 j i na i v i l i odavo angliškąjį auksą iš mano kišenės. Aš i r g i kadaise b u v a u geltonsnapis jaunik l i s , mis E i r , — deja, t ikras g e l t o n s n a p i s ! — i r toks pat ga iv ia i pavasariškas ka ip dabar jūs. M a n o pavasaris praėjo, tačiau j i s pa l iko man šią prancūzišką gėlę, k u r i a kar ­tais man labai norėtųsi ats ikratyt i . Nebebrangindamas tos šaknies, iš kur ios ji išaugo, ir įsitikinęs, k a d tai

' Kaip tinka man suknelė?.. O kurpaitės? O kojinės? Žiūrėkite, aš jums pašoksiu! (piane.)

2 Mesjė, tūkstantis ačiū už jūsų gerumą!.. Taip mama sakydavo, ar ne, mesjė? (piane.)

3 Šitokiu būdu (piane.)..

13. Džeinė E i r . 193

toks augalas, kurį tegal ima patręšti aukso dulkėmis, a ne taip j au esu prisirišęs pr ie šios gėlės, ypač tada, k£ j i atrodo tok ia nenatūrali ka ip dabar. Aš ją l a ikau pa save ir auginu v e i k i a u vaduodamasis katalikišku pr i r c ipu, kur i s skelbia, k a d vienas geras darbas gal i išpūk ti daugybę nuodėmių — didelių ir mažų. K a d a nors a jums viską paaiškinsiu. Labanakt !

X V S K Y R I U S

Ir netrukus, misteris Ročesteris viską man paaiškinc T a i atsit iko vieną popietę, k a i mudv i su Ade l e neti

ke ta i susit ikome jį sode. K o l j i n a i žaidė volaną ir iš d ykavo su P i lo tu, j is pasiūlė pasivaikščioti i l ga buki alėja, iš kur mes visą laiką galėjome stebėti .mergaitę

Tada j is papasakojo man, k a d Adelės mot ina — prancūzė baleto šokėja Se l ina Varans , ku r i a i ' k ada i s i j i s jautęs, ka ip pats išsireiškė, grande passion1. Į ši; aistrą Sel ina atsakiusi su. dar didesniu įkarščiu. J i s ma nė, k a d j i na i j į d iev inant i , nors j is ir negražus. J i s t i kėjo, k a d jo taille d'athlete2 j a i lab iau patikęs už Be i veder io Apoloną.

— Ir žinote, mis E i r , aš taip susižavėjau, k a d toj G a l i jos silfidė aiškiai išskiria iš kitų Britanijos gnomą j o g įkurdinau ją atskiroje v i lo je , prisamdžiau tarnų n u p i r k a u karietą, užverčiau ją kašmiro šilkais, deiman tais, brangiais nėriniais... Žodžiu, aš kuo banal iausia rengiaus paleist i vėjais visą savo turtą ka ip ir k i ekv i e nas kitas įsimylėjęs pusgalvis. Matyt , nesugebėjau su rasti naujesnio ir or iginalesnio ke l io į gėdą ir pražūtį ir aš t rauk iau seniai pramintu taku, stengdamasis m

1 Karštą aistrą (piane). 2 Atletiškas sudėjimas (pranc).

194

per nago juodymą nenutolt i nuo šunkelio v idur i o . M a ­ne ištiko, ka ip aš to ir nusipe lniau, visų kitų įsimylėju­sių pusgalvių l ik imas. Vieną vakarą ats i t ikt inai užėjęs pas Seliną, k a i ji manęs nelaukė, aš neradau jos namie. Nakt i s pasitaikė šilta, man buvo nusibodę vaikščioti po Paryžių, ir aš, nusprendęs pa laukt i , atsisėdau jos buduare. Jaučiausi laimingas, galėdamas alsuot i tuo oru, kurį ji tarsi pašventino, čia būdama prieš va lan­dėlę. Ne , aš perdedu, man n iekad neatrodė, k a d nuo Selinos dvelktų k o k i a ypat inga dorybė. Ta i buvo v e i ­k i au kvapnių smilkalų kvapas, muskuso ar ambros aro­matas, bet anaiptol ne šventumo dvelkimas. K a i man pasidarė t vanku nuo oranžerijos gėlių kvapų ir iššlaks-tytų aromatinių esencijų, man dingtelėjo į galvą m in ­tis at idaryt i langą ir išeiti į balkoną. Gatvėje buvo šviesu nuo mėnesienos ir dujinių žiburių, viską gaubė neišpasakyta ty la ir ramybė. Balkone stovėjo d v i trys kėdės, Atsisėdęs išsiėmiau cigarą..'. Aš ir dabar užsi­rūkysiu, j e i leisite?

Ir j is , pertraukęs pasakojimą, iš lėto išsiėmė ir už­sidegė cigarą. Užsitraukęs j i s išleido kvapią Havanos dūmų srovę į šaltą, apniukusį orą ir kalbėjo to l i au :

— Tomis dienomis aš mėgau ir saldainius, mis E i r , — ir štai aš sėdėjau, tr iaunydamas (atleiskite man šį grubų žodį) šokoladą, pakaitomis rūkydamas ir k a r t u stebėdamas karietas, riedančias priešais mane aristo­kratiškomis gatvėmis netoliese esančių operos rūmų l i nku i . Staiga pasirodė elegantiška uždara kar ieta, k u ­rią traukė pora gražių angliškų arklių, ir kadang i ji aiškiai matėsi šviesią miesto naktį, aš bematant pa ­žinau, k a d tai toj i pat i , kurią padovanojau Se l ina i . J i ­na i grįžo namo. Savaime suprantama, mano širdis iš nekantrumo ėmė daužytis į geležinius turėklus, ant k u ­rių aš buvau persisvėręs. Ka ip ir tikėjausi, kar i e ta susto­jo ties šių jos rūmų durimis, ir mano l iepsningoj i fėja (šis žodis ka ip t ik t inka my l ima ja i operos balerinai)

13* 195

spurstelėjo iš karietos. Nors Se l ina buvo apsisiautusi mant i ja — tarp k i tko , v i sa i nere ika l inga tokį šiltą b i r ­želio vakarą — aš ją tuoj pažinau iš jos mažos kojytės, k u r i šmėkštelėjo iš po suknios, j a i šokant nuo karietos paminos. Persisvėręs per ba lkono turėklus, aš buvau bešūkteliąs Mon ange!1—žinoma, taip ty l ia i , kad , t ik­ta i v i e n myl imosios ausis būtų tai išgirdusi,— t ik stai­ga j a i iš paskos pro karietos duris iššoko kažkoks vy ­riškis. J i s taip pat buvo su apsiaustu, bet šį kartą ant gr indin io sužvangėjo pentinai, ir po pr iedurio arka pa­l indo juoda skrybėlė.

Jūs, be abejo, n iekad nejautėte pavydo, mis Eir , tiesa? M a n nere ik ia nė k laust i jūsų, j u k jūs dar nesate mylėjusi. Ir vieną, ir kitą jausmą jums dar teks per­gyvent i . Jūsų siela k o l kas tebemiega, ir dar re ik ia , k a d kas ją pažadintų. Jums atrodo, k a d visas gyveni ­mas taip ir tekės ramia i , ka ip to j i upė, k u r i a l i g šiol sruveno jūsų jaunystė. Jūs plaukiate l y g užmerkus akis ir užsikimšusi ausis, nematydama, k a d netoliese upės vagoje stūkso ri fai , ir negirdėdama, ka ip puto­damos dūžta į uolas bangos. Bet aš sakau jums — ir paminėsite mano žodį — vieną dieną jūs atsidursite pr ie uoloto tarpekl io, ku r gyvenimo upė pav i rs šniokš­čiančiu verpetu, putojančiu ir siautėjančiu. Ir tada arba jūs ištikšite į aštrius rifus, arba jus pasivers gelbstinčioji banga ir išneš į ramesnę srovę, ka ip tai atsit iko man.

M a n pat inka šitokia apsiblaususi diena, man pat in­ka šis švininis dangus, man pat inka ši rūškana tyla, k u r i a tarsi alsuoja šalčio sukaustytas pasaulis. M a n pa t inka Tornfi ldas, legendomis apipinta jo senovė ir vienatvė, seni medžiai su kovų l izdais, gudobelių krū­mai , p i lkas fasadas ir eilės tamsių langų, kur iuose atsi­spindi p i l k a švininė padangė. O ka ip i l ga i man net ba i -

Mano angele! (piane.)

196

su būdavo pagalvot i apie jį . V eng i au jo, tarsi j i s būtų buvęs apkrėstas maru ! K a i p b iaur iuos i juo ir dabar...

J i s sukando dantis i r nut i lo ; paskui sustojo i r trep­telėjo į sušalusį gruodą. Maty t , jį apniko kažkokios kankinančios mintys ir taip surakino, k a d j is negalėjo pajudėti iš vietos.

M e s kopėme alėja, k a i j i s šitaip sustojo. Priešais dunksojo p i l i s . Pakėlęs akis į jos kuorus, j is apmetė juos t o k i u žvilgsniu, kok i o aš n i ekad nebuvau mačiusi jo akyse. Atrodė, k a d plačiuose jo akių vyzdžiuose po juodais antakiais žūtbūtinai grumiasi kančia, gėda, rūstybė, nerimas, pasišlykštėjimas, panieka. Tars i jį visą būtų sukrėtusi ši pašėlusi kova . Bet štai švystelėjo naujas jausmas,— kažkoks griežtumas ir cinizmas, at­kaklumas ir ryžtas. Tas jausmas sutramdė dvasinę aud­rą ir padėjo susivaldyt i . J i s kalbėjo to l iau:

— Tą valandėlę, kurią dabar tylėjau, mis E i r , aš sprendžiau seną savo ginčą su lemtimi . Ji stovėjo Štai ten, pr ie ano buko ,— ragana, panaši į tas, kur ios pasi­rodė M a k b e t u i Foreso tyruose. ,,Tu m y l i ToTnfildą?"— pasakė j i , pake ldama pirštą, ir ėmė ore rašyti k r a u ­pius įspėjimo hieroglifus, ku r i e nusidriekė per visą na ­mą, tarp p i rmojo ir antrojo aukšto langų. ,,Tad mylėk, je i gal i , mylėk, j e i gali!"—„Mylėsiu,—atsakiau j a i . — Išdrįsiu jį mylėti!" Ir tesėsiu savo žodį,— pridūrė j i s ryžtingai.— Aš sutriuškinsiu visas kliūtis, kur ios pastos man kelią į laimę, į gėrį — taip, į gėrį. Aš nor iu būti geresnis, negu buvau, negu esu. Ir ka ip l e v i a tanas 1

sulaužė Jobo ietį ir strėles, taip ir kliūtys, kur ias k i t i la iko geležim ir p l ienu, man pavirs šiaudeliais ar pūz­rais !

Čia pr ie jo pribėgo Adelė su savuoju vo lanu. — Pas i t rauk! — užriko j is Šiurkščiai.— Nelįsk pr ie

manęs, va ike l i , eik pas Sofi.

Biblijoje minima didžiulė jūrų pabaisa.

197

M e s to l iau vaikščiojome alėja tylėdami, ir aš išdrį­sau grąžinti jį į tą pasakoj imo vietą, nuo kur ios j is taip staigiai buvo nukrypęs.

— O jūs l ikote ba lkone ,— paklaus iau aš,— k a i į kambarį-įėjo mademuazele Varans? -

Aš beve ik tikėjausi, k a d j i s ka ip nors stačiokiškai atsakys į šį netinkamą mano klausimą, tačiau j is , prie­šingai, pakirdęs iš rūškano susimąstymo, atsigręžė Į mane, ir tarsi šešėlis nus l inko nuo jo ve ido.

— O, aš v i sa i pamiršau Seliną. Gerai,, papasakosiu, kas nut iko paskiau... K a i aš išvydau savo žavingąįą fėją, kava l i e r iaus lydimą, man pasivaideno, k a d aš gir­džiu šalia savęs kažką šnypščiant, ir tarsi žalsvaakė pavydo gyvatė, ra i tydamasi blizgančiais žiedais per mėnesienos nušviestus balkono turėklus, įšliaužė po mano skvernu ir bematant prasigraužė i k i pačios mano širdies. K a i p ke i s ta ,— sušuko j is, staiga vėl at i t rukda­mas nuo savo pasakoj imo,— ka ip keista, k a d aš pasi­r inkau ka ip t ik jus, jaunoj i ledi , savo patikėtine! Ir dar keisčiau, k a d jūs klausotės manęs kuo ramiausiai , tarsi būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje, k a d toks vyriškis ka ip aš jaunutei , nepr i tyrus ia i mergaite i pasa­kotų v isokias istorijas apie savo meilužes! Tačiau pas­taroj i keistybė paaiškina pirmąją. Aš j au anksčiau esu jums sakęs, k a d jūs savo r imtumu, dėmesiu ir taktu esate t iesiog sukurta svetimoms paslaptims saugoti. Be to, as žinau, pr ie kok ios taurios sielos prisiliečiau, ži­nau, k a d j i nega l i užsikrėsti k u o nors b logu. Jūsų siela ypatinga, nepaprasta, tiesiog vienintelė tok ia . Laimė, aš nesiruošiu jos sužaloti, o j e i ir norėčiau, v i s t iek niekuo j a i nepakenkčiau. J u o daugiau mes bendrausi­me, tuo geriau, nes jūsų išvesti iš ke l io aš negal iu, o jūs galite išgydyti mane.

Po šio nukryp imo j i s pasakojo to l iau: — Aš pas i l ikau balkone. „Jie, be abejo, ateis į jos

buduarą,— pagalvo jau aš,— imsiu ir paspęsiu j iems

198

spąstus!" Iškišęs ranką pro st ikl ines duris, aš užtrau­k i a u užuolaidą, pal ikdamas t ik siaurą plyšelį, pro kurį galėjau stebėti. Po to pr idar iau duris tiek, k a d galėčiau girdėti įsimylėjusiųjų šnibždesį, vėl nusėlinau į savo krėslą. Porelė įėjo, vos man spėjus atsisėsti. Aš bema­

nant p r i g ludau pr ie plyšio. Selinos kambarinė uždegė lempą, pastatė ją ant stalo ir išėjo. Dabar aš juos ma­čiau kuo aiškiausiai: abu nus i v i l ko apsiaustus, ir štai prieš mane pasirodė pat i Varans , žvilgėdama šilkais ir brangakmenia is ,— v i sa tai buvo, suprantama, mano do­vanos. Jos palydovas vilkėjo ka r in inko uniformą, ir aš iš karto pažinau, k a d tai vienas prasiūžęs v ikontas, kva i las ir sugedęs jaunuol is , kurį kartais sut ikdavau draugijoje ir nė nepagalvo jau apie neapykantą jam, nes l a i k i au j į menkiaus iu padaru. V o s t ik pažinau jį, ir nuodai , pavydo gyvatės įleisti į mano širdį, bema­tant liovėsi veikę, nes tą patį akimirksnį mano meilė Sel inai tarsi iškart užgeso. Moter is , k u r i galėjo būti man neištikima su t ok iu varžovu, nustojo bet kok ios vertės mano akyse; ji nusipelnė t ik panieką, tačiau, žinoma, mažesnę negu aš pats, leidęs, kad mane apmulkintų paprasta nuotykių ieškotoja.

J i e ėmė šnekučiuotis, ir nuo jų pokalb io man ga lu­t inai palengvėjo širdis. Ta i buvo tr iv ia lus, savanau­diškas, beširdis ir kva i las plepėjimas, galįs v e i k i a u n u ­varg int i , negu įsiutinti klausytoją. A n t stalo gulėjo ma­no vizitinė kortelė, k u r i ir davė j iems progos užsiminti apie mane. A b i e m j iems trūko ir drąsos, ir sąmojo, k a d galėtų atsakančiai patraukt i mane per dantį. J i e liežuvavo apie mane pačiu n iek ing iaus iu miesčionišku būdu. Ypač pasižymėjo Sel ina, k u r i gana kandžiai ty­čiojosi iš mano fizinių trūkumų—„iškrypimų", ka ip j i ­na i išsireiškė,— nors paprastai j i t iesiog žavėte žavė­davosi, tariant jos žodžiais, manuoju „oeaure m&Ie" l.

Vyrišku grožiu (piane).

199

Šiuo atve ju Sel ina buvo visiškai priešinga jums: j uk jūs per antrąjį mūsų pasikalbėjimą t iesiog į akis man išdrožėte, k a d aš anaiptol nesu gražuolis. M a n e iš kar ­to nustebino kontrastas...

Dabar Adelė vėl pribėgo prie mūsų: — Ms je , t ik ką buvo atėjęs Džonas pasakyt i , k a d

a tvyko jūsų ūkvedys ir nor i pasikalbėti su jumis. — O, j e i taip, aš tu r iu sutrumpint i pasakojimą. A t i ­

daręs duris, aš įėjau pas juos. Pareiškiau Sel inai , jog ateityje nebeglobosiu jos, ir paprašiau, k a d išsikrausty­tų iš namų; dav iau j a i pinigų būtinoms išlaidoms, ne­kreipdamas dėmesio į šauksmus, isterines ašaras, ma l ­davimus, prašymus bei alpimus, ir "susitariau susit ikt i su v i k o n t u Bulonės miške. Kitą rytą turėjau malonumą susikaut i su juo dvikovoje . Aš suvar iau kulką į liesą, suglebusį jo petį, silpną it viščiuko sparnelis, ir j au maniau, k a d vis iems la ikams išsikapanojau iš tos bė­dos. Tačiau, nelaimė, Varans prieš šešetą mėnesių man buvo padovanojusi šią mergytę — Adelę, k u r i , anot jos, esanti mano duktė. G a l ir iš tikrųjų taip y ra , nors aš nematau jos veide jokių rūstaus savo tėviškumo pėdsa­kų. Pi lotas lab iau panašus į mane negu j ina i . Praėjus ke le tu i metų po to, k a i nutrūko mudviejų santykia i , Adelės mot ina pa l iko vaiką l i k imo va l i a i ir pabėgo į Italiją su kažkokiu rnuziku ar d a i n i n i n k u . Savo metu aš.buvau pareiškęs, k a d nejaučiu nė mažiausios parei­gos rūpintis Ade le , ta i pareiškiu ir dabar, nes aš nesu jos tėvas. Tačiau, išgirdęs, k a d ji pa l ik ta didžiam skur­de, ištraukiau vargšelę iš Paryžiaus landynių purvo ir atvežiau čia, kad j i galėtų augti sveikoje žemėje, A n g ­l i jos ka imo sode. M i s i s Feirfeks surado jus j a i auklėti. Dabar, kada jūs sužinojote, k a d tai Paryžiaus balerinos pava in ik is , gal v i sa i k i ta ip pažiūrėsite į savo auklėja­mąjį darbą ir į pačią auklėtinę? G a l kurią dieną atei­site pas mane ir pareikšite, k a d susiradote kitą vietą ir kad aš pasiieškočiau naujos guvernantės? Taip?

200

— Ne . Adelė nėra atsakinga nei už savo motinos, ne i už jūsų kaltes. Aš prisirišau pr ie jos, ir dabar, k a i sužinojau, k a d j i tam t i k ra prasme y r a t i k ra našlaitė — motina ją pametė, o jūs, sere, jos atsižadate,— aš dar lab iau rūpinsiuosi j a . K a i p g i aš galėčiau pas i r inkt i tur­tingos šeimos lepūnėlį, kur is nekęs savo guvernantės, ir pa l i k t i vienišą našlaitę, k u r i glaudžiasi pr ie manęs ka ip t ikras draugas.

— O, štai ka ip jūs į ta i žiūrite! N a , dabar man me­tas namo. Jums i rg i . J a u temsta.

Bet aš dar pas i l i kau keletą minučių su Ade l e ir P i ­lotu, pabėgiojau ir sužaidžiau partiją volano. K a i mes grįžome į vidų, aš, nurišusi j a i kepuraitę ir nuv i l kus i paltuką, pasisodinau ją ant kelių ir išlaikiau visą v a ­landą, le isdama j a i čiauškėti, k i ek t ik patiko. Aš net nebariau jos dėl ma ivymos i ir išdykavimų, į kur iuos j i .taip l inko , kada jausdavo, j og į ją kre ipiamas dėme­sys, ir kur i e rodė lengvapėdišką jos charakterį, v e i ­k iausia i paveldėtą iš motinos ir nelabai būdingą ang­la i tei. Tačiau ji turėjo ir gerų ypatybių, ir dabar aš buvau l i nkus i net pad id int i jas. Tačiau ve l tu i ieškojau joje kok i o panašumo į misterį. Ročesterį: nei ve ido bruožai, ne i jo išraiška — ničniekas jo nepriminė. Ir man buvo gai la jos: j e i gu pavyktų įrodyti, k a d j i kuo nors panaši į jį, j i sa i , be abejo, būtų lab iau ja susi­domėjęs.

T ik ta i vėlai vakare, atsidūrusi savo kambarėlyje, aš galėjau atsidėjusi apsvarstyti , ką man pasakojo miste­r is Ročesteris. K a i p j i s pats pastebėjo, v i sa ta jo isto­r i ja buvo gana banal i . Turt ingas anglas susižavėjo prancūze šokėja, j i buvo neištikima j a m , — tai, be abe­jo, gana kasdieniškas dalykas aukštuomenėje. Tačiau, be abejo, labai keistas buvo tas gi lus susijaudinimas, kur is taip staiga sukrėtė jį, kada j i s pamėgino išreikš­ti savo pastarųjų dienų nuotaiką — džiaugsmą, kur is jam k i lo , nusprendus gyvent i šioje senoje pi ly je, šiose

201

apylinkėse. Stebėdamasi aš svarsčiau šią aplinkybę, bet, supratusi, k a d šiuo metu neįstengsiu įminti šios mįslės, aš palengva l iov iaus i apie ta i ga lvot i ir ėmiau gv i ldent i mano šeimininko elgesį su manim. M a n atro­dė, k a d j i s ryžosi išpasakoti m a n savo paslaptis, įver­tindamas mano diskretiškumą; taip aš tatai ir supratau. Pastaruoju metu j i s elgėsi su man im vienodžiau nei iš pradžių. Aš jaučiau, k a d n i ekad j am netrukdau, A t s i ­t i k t ina i sutikęs mane, j is nebesisveikindavo su led in iu išdidumu i r , rodos, nudžiugdavo. V i s a d a pratardavo kokį žodį, o kartais ir nusišypsodavo. J e i g u kada pasi­kv iesdavo mane į savo svetainę, ta i v isada nuoširdžiai pr i imdavo , ir todėl aš jausdavau, k a d iš tikrųjų gal iu j į pa l inksmint i i r k a d tie vakar in i a i pašnekesiai tokie pat malonūs ir jam, ir man.

Aš pat i , tiesą pasakius, maža tekalbėdavau, užtat m ie l a i k lausydavaus i jo pasakojimų. J i s iš prigimties buvo šnekus; matyt, j am buvo ma lonu atskleist i nepa­tyrus ia i k lausyto ja i pasaulį, piešti įdomius gyvenimo pave iks lus (turiu galvoje ne sugedusių papročių ir iš­tvirkusių žmonių paveikslus, o tuos, kur i e nukeldavo mane į kitą, platesnį, man nepažįstamą pasaulį, žavintį savo pa t rauk l iu naujumu). Ir aš, gyva i džiaugdamasi, k lausydavaus i jo naujų idėjų, įsivaizduodavau tuos epizodus, kur iuos j is nupasakodavo man, i r mint imis ke l i audavau su juo į naujas šalis, kurias j is atverdavo mano žvilgsniui, niekados neužgaudamas ir nesudrums-damas mano sielos k o k i a nors nepador ia užuomina.

Jo paprasta la ikysena leido man palengva atsikra­ty t i skausminga v id ine įtampa. Draugiškas atvirumas, korektiškas ir nuoširdus, patraukė mane pr ie jo. Ka r ­tais man atrodydavo, l y g misteris Ročesteris būtų ma­no giminait is , o ne šeimininkas. Karta is j is vė l grįždavo į savo senąjį valdingą toną, bet dėl to nesi jaudinda­vau , žinodama, k a d toks y r a jo charakteris. Ir šios įdomios permainos, paįvairinusios mano gyvenimą, pa-

202

darė mane tokią laimingą, tokią patenkintą, k a d aš l i o ­v i aus i sielotis, j og netur iu jokių artimųjų. M a n o l i k i ­mas, panašus į siaurutį jaunaties mėnulį, rodos, pa­lengva ėmė plėstis, artėti į priešpilnį, tušti mano gy­ven imo puslapia i pradėjo užsipildyti. Aš sustiprėjau fiziškai, pasitaisė mano sveikata.

Ar i r dabar misteris Ročesteris tebeatrodė man ne­gražus? N e , skaityto jau: dėkingumo jausmas, o "kar tu daugybė kitų įspūdžių, naujų ir malonių, darė tai , k a d m a n jo veidas tapo pats mėgstamiausias. Būdamas kambaryje, j is mane šildydavo lab iau už skaidr iausia i besikūrenantį židinį. Tačiau aš nepamiršau jo silpnybių, pagal iau ir negalėjau pamiršti, nes j i s dažnai m a n jas parodydavo. J i s buvo išdidus, pašaipus, šiurkštus k iek­v i enam žemesnės padėties žmogui. Sielos gi lumoje aš jutau, k a d tas ypatingas švelnumas, kurį j is man rodo, netrukdė j a m būti neteis ingam ir griežtam su k i ta is . Kartais j a m užeidavo keistos, n iekuo nepaaiškinamos nuotaikos. Ne kartą, pakviesta ką nors paskai ty t i j am, aš rasdavau jį vieną besėdintį bibl iotekoje, pa­dėjusį galvą ant sukryžiuotų rankų, ir k a i j is ją pa­keldavo, n iaur i , kone p ik ta grimasa iškreipdavo j am veidą. Tačiau aš tikėjau, k a d jo niūrumas, šiurkštu­mas ir praeit ies dorov in ia i prasižengimai (sakau — pra­eities, nes dabar j is atrodė pasitaisęs) plaukė iš kokių nors žiaurių l i k i m o smūgių. Aš tikėjau, k a d iš p r i g im­ties j i s buvo apdovanotas ki lnesniais polėkiais, aukš­tesniais pr inc ipa is ir tauresniais siekimais, negu tie, kur iuos išugdė jame apl inka, įskiepijo auklėjimas ar paskat ino-ats irast i permainingas l ik imas. M a n atrodė, k a d j is t e ik ia puikią medžiagą, nors šiuo metu v i s i jo gabumai atrodė apleist i ir suskurdę. T u r i u prisipažinti, k a d aš s ie lo jausi jo nelaimėmis, k a d ir kok ios būtų jų priežastys, ir daug ką būčiau atidavusi, galėdama jas sušvelninti.

203

Nors aš pagal iau užgesinau žvakę ir atsigul iau, ta­čiau manęs neėmė miegas; aš pr i s imin iau jo žvilgsnį, kada j i s sustojo v i d u r y alėjos i r pasakė, k a d jam pa­sirodęs jo l ik imas ir ragino išdrįsti būti la imingam Tornf i lde.

,-,0 kodėl gi n e ? — k l a u s i a u aš pat i save.— Kas jį s tumia nuo šių namų? Ar j i s i r vėl greitai išvyks? M i ­sis Feir feks sakė, k a d j is retai kada pasiliekąs i l g iau ka ip porą savaičfų,— o štai j i s j au gyvena porą mė­nesių. J e i gu jis išvyks, ka ip liūdna vėl pa l iks namuo­se! G a l jo nebus visą pavasarį, vasarą, rudenį?.. Kok ios nesmagios atrodytų saulėtos ir gražios d ienos ! "

T i k r a i nežinau, ar aš buvau užsnūdusi po šių svars­tymų, ar ne ,— šiaip ar taip, aš iš karto pabudau, išgir­dusi, ka ip man pasirodė, t iesiog virš savo kambario, kažkokį neaiškų murmesį, keistą ir kraupų. Aš pasi­gailėjau, kad užgesinau žvakę. Nakt i s buvo šiurpiai tamsi, mano nuota ika — prislėgta. Aš atsisėdau lovoje ir įsiklausiau. Nesigirdėjo nė garso.

Aš vėl pamėginau užmigti, tačiau mano širdis ne­ramia i plakė, ir mano vidinė ramybė buvo sudrumsta. La ikrod is kažkur to l i , vest ibiulyje , išmušė antrą. K a i p t ik tuo ak imi rksn iu man pasirodė, j og kažkas palietė mano kambar io duris: l y g kas iš oro pusės būtų per­braukęs per jas pirštais, apgraibomis eidamas per tam­sų koridorių...

Aš pak laus iau: — Kas ten? N i ekas neatsakė. Iš baimės mane nukrėtė šiurpuliai. Staiga man atėjo į galvą, kad tai galėjo būti Pi lo­

tas, kur i s dažnai, k a i virtuvės duris kas pamiršdavo uždaryti, sėlindavo į misterio Ročesterio kambarį. Aš pat i ne kartą mačiau jį rytais begulintį pr ie slenksčio. Si mint is mane šiek t iek nuramino, ir aš vėl atsigu­l iau . T y l a ramina nervus, ir , kadang i visuose namuose dabar įsiviešpatavo ty la , mane vėl pradėjo imt i mie-

204

gas. Tačiau, matyt, l i k imo nebuvo lemta m a n užmigti tą naktį. V o s t ik miegas ėmė merkt i mano akis, ka ip j is vėl pabėgo, šiurpaus įvykio pabaidytas.

Pasig irdo demoniškas juokas — tylus, slopinamas ir duslus. Atrodė, j og kažkas susijuokė ties pat mano du­rų rakto skylute . M a n o l o va stovėjo v i sa i neto l i durų, ir iš pradžių man pasivaideno, k a d bes ikvato jant i šmėkla s tov i šalia manęs, vos ne mano galvūgalyje. Aš atsikėliau, apsidair iau, bet n ieko nemačiau. T i k štai keist i garsai vėl pasikartojo, ir aš supratau, k a d j i e sk l inda iš anapus durų. P i rmiaus ia norėjau pašokti ir užstumti sklendę, o paskui—vėl sušukti: „Kas ten?"

- Kažkas sugargė]o ir sudejavo. Po to kažkieno žings­nia i nušlepsėjo pr ie laiptų į trečiąjį aukštą. Pasigirdo, kaip atsidarė ir užsidarė durys, kur ios neseniai buvo įstatytos laiptų angoje, ir v iskas nut i lo .

„Nejaugi ta i Greis Pul? — k laus iau pat i save.— Ne ­gi j i būtų ve ln io apsėsta?" Bi jodama i l g iau pas i l ik t i viena, aš nusprendžiau eit i pas misis Feirfeks. Pasku­bomis užsimečiau suknelę ir užsisupau skarą. Atstūmu­si sklendę, drebančiomis rankomis pravėriau duris. Tuoj už mano slenksčio ant kor idor iaus patiesalo degė pal ikta žvakė. Si aplinkybė mane nustebino. Tačiau aš dar lab iau apstulbau, pastebėjusi, k a d ore p lauko l y g kok i a mig la , l y g dūmai. Aps ida i r iau , norėdama supras­t i , iš k u r sk l inda tos mėlynos srovės, ir staiga pajutau stiprų degėsių kvapą.

Kažkas sugirgždėjo, kažkur prasivėrė durys. T a i b u ­vo misterio Ročesterio durys, pro kur ias ėmė v i r s t i ka ­muol ia i dūmų. Aš j a u nebegalvojau apie misis Feir­feks, nebegalvo jau apie Greis P u l ir jos paslaptingą juoką; akies m i r k s n i u atsidūriau savo šeimininko kam­baryje. A p l i n k lovą plaikstėsi liepsnų liežuviai,—lieps­nojo užuolaidos, o ugnies ir dūmų sūkuryje g i l i a i įmi­gęs ir nejudėdamas gulėjo misteris Ročesteris.

205

— Kelkitės! Kelkitės!—sušukau aš. , Aš ėmiau pur ty t i jį, bet j i s t ik kažką sumurmėjo h

nusigręžė į sieną. N u o dūmų j is buvo netekęs sąmo­nės. Nega l ima buvo gaišti nė valandėlės,— j a u liepsno­jo paklodės. Aš puo l iau pr ie prausimosi dubens ir ąso­čio. La imei , abu buvo d ide l i i r p i l n i vandens. Aš pakė­l i au juos vieną po kito, šliūkštelėjau vandenį ant lovos ir ant miegančiojo, nulėkiau atgal į savo kambarį, pa­čiupau iš ten ąsotį vandens, tą i r g i išpyliau am lovos ,— ir, d ievu i padedant, užgesinau ugnį, k u r i ryt* r i jo patalynę.

Gęstančios ugnies šnypštimas, terkštelėj ęs ąsotis kurį aš sviedžiau drauge su vandeniu, o svarbiausia šaltas dušas, kur iuo aš per l ie jau misterį Ročesterį, pa­ga l iau jį pažadino. Nors buvo tamsu, aš pajutau, kac j i s pabudo, nes išgirdau, ka ip j is ke ik ias i , pasijutę; vandens klane.

— Čia potvynis, ar kas? — šaukė j is . — Ne , sere,—-atsi l iepiau aš.— Čia buvo kilęs gais

ras. Kelkitės, paskubėkite, jūs visas šlapias. Aš tuo. jums atnešiu žvakę.

— Va rdan visų fėjų krikščionijos pasaulyje saky ki te , ar jūs čia, Džeine Eir? — paklausė j is.—Ką jū: man padarėte, burt in inke, kerėtoja? Kas dar, be jūsų y r a kambaryje? G a l norėjote pr ig i rdyt i mane?

— Aš atnešiu jums žvakę, sere. Ir dėl d ievo meilės kelkitės. Kažkas sumanė piktą darbą. Jums re ik ia ku< greičiau išaiškinti, kas tai padarė ir kodėl.

— Štai aš ir ant kojų! Būtinai atneškite žvakę. A: tur iu susirasti kokių nors sausų drabužių, j e i gu jų da l iko . Taip, štai mano chalatas. O jūs bėkite, bėkite!,

Aš pasi le idau tekina ir atnešiau žvakę, k u r i dar te bestovėjo kor idor iuje . J i s paėmė ją, pakėlė aukštyn i apžvelgė lovą, visą pajuodusią ir apsvilusią, su per šlapusiomis paklodėmis; patiesalas ties l o va plaukiojt vandenyje.

206

•— K a s čia atsitiko? Kas tai padarė? — paklausė jis. Aš j a m kel ia is žodžiais papasakojau viską, kas man

buvo žinoma: keistą juoką, kurį išgirdau kor idor iu je , žingsnius į trečiąjį aukštą, dūmus ir svilėsių kvapą, kur is atvedė mane į jo kambarį, pagal iau gaisrą ir ka ip aš užgesinau jį, išliejusi visą vandenį, kur is t ik p ak l i u ­vo m a n po ranka.

J i s manęs klausėsi susiraukęs, ir jo veidas, m a n be­pasakojant, v is lab iau reiškė susirūpinimą, bet ne nuo­stabą. K a i aš baigiau, j is n ieko nepasakė.

— G a l pašaukti misis Feirfeks? — paklaus iau aš. — M i s i s Feirfeks? Ne ! Kur iems ve lniams ją šaukti!

Ką g i j i padarys? Tegu j i sau kuo ramiausia i miega. — Tada aš atvesiu Li ir pažadinsiu Džoną su

žmona. — N i e k o panašaus! Nus i ramink i t e ! Jūs su skara?

J e i gu jums šalta, užsimeskite aną mano apsiaustą. Su-I s isupkite juo ir sėskitės į krėslą. Štai, aš jus aptūlo-

s iu. O dabar užkeikite kojas ant kėdės, kad jos neper­šlaptų. Ke l i oms minutėms pa l iks iu jus vieną ir išnešiu žvakę. Sėdėkite ir nejudėkite, k o l sugrįšiu. Tūnokite it pelė po šluota. M a n r e ik ia užkopti į trečią aukštą. T i k prašau nepajudėti ir n ieko nešaukti.

Ir misteris Ročesteris išėjo. Aš stebėjau, ka ip nutolo šviesa. J i s pirštų galais perėjo koridorių, k i ek galėda­mas t y l i au atidarė laiptų duris, vėl t yk i a i jas privėrė, ir paskut inis žvakės atšvaitas pradingo. Aš l i k a u visiš­koje tamsoje. Ausys įtemptai klausėsi, bene ką išgirs, bet niekas nė nekrepštelėjo. M a n taip besėdint, pra­s l inko daug la iko, ir aš pradėjau just i nuovarg i . Nors ir su apsiaustu, man buvo šalta. Be to, aš nemačiau jokios prasmės pas i l ikt i , j e i gu nereikėjo žadinti kitų žmonių. J a u buvau beket inant i nepaklausyt i jo i r tuo užsitraukti misterio Ročesterio nemalonę, t ik staiga ko ­ridoriaus sienoje vėl šmėkštelėjo vos pastebimas žva­kės atšvaitas, ir aš išgirdau ty l ius jo žingsnius minkštu

207

kor idor iaus patiesalu. „Tikiuosi, kad tai j i s , — pagalvo­j au aš,— o ne kas baisesnio."

J i s grįžo išblyškęs ir laba i apsiniaukęs. — Aš viską išaiškinau,— pasakė j is , statydamas

žvakę ant prausyklės.— K a i p aš spėjau, taip ir y ra . — Kas gi būtent, sere? J i s n i eko neatsakė ir l i k o stovėti, susinėręs rankas

ant krūtinės, įsmeigęs į žemę akis. Po kelių minučių, j is paklausė gana ke istu tonu:

— Aš pamiršau, ar jūs ką matėte, k a i atidarėte sa­vo kambar io duris?

— N i eko , sere, t ik žvakigalį ant žemės. — Bet jūs girdėjote klaikų juoką? Jūs, tur būt, ir

anksčiau girdėjote tokį ar panašų juoką? — Taip , sere. C i a pas jus y r a moteriškė, siuvėja,

va rdu Greis P u l , — j i panašiai juokias i . Bais ia i keista žmogysta!

— K a i p t ik taip, Greis P u l , — jūs atspėjote. J i , ka ip sakėte, keista, ir labai keista. Aš apie visą šį įvykį pagalvos iu vėliau. Šiuo metu džiaugiuosi, k a d jūs esate v ieninte l is žmogus, be manęs, žinąs visas šios nakties atsit ikimo smulkmenas. Jūs ne iš plepiųjų, ir aš pra­šau n i ekam nieko nepasakoti . Aš pats paaiškinsiu, kas čia atsit iko {jis parodė į lovą). Dabar grįžkite į savo kambarį. Likusią nakties dalį aš pragulėsiu bibl iotekoje ant sofos. J a u beve ik ketur ios ,— po poros valandų su­k i l s tarnai.

— Tad labanakt, s e r e ! — p r a t a r i a u aš, ruošdamasi išeiti.

J i s l y g nustebo, i r man pasirodė ke i s ta ,— juk j is ką t ik paliepė man eit i .

—• Ką? — sušuko j i s . — Jūs j au išeinate? Ir išeinate šitokiu būdu?

— Jūs pats pasakėte, k a d ga l iu eit i . — Tačiau negal ima taip iš karto, be n i ekur nieko,

nepratarus nė v i eno šiltesnio žodžio... taip šaltai ir sau-

208

sai... J u k jūs išgelbėjote man gyvybę, ištraukėte mane iš siaubingos ir kankinančios mirt ies nagų! Ir k u o r a ­miaus ia i išeinate, tarsi mes v ienas k i to nė nepažintu-mei Le isk i te bent ranką paspausti.

J i s ištiesė dešinę. Aš jan i padav iau savąją. Iš p ra ­džių j i s ją paspaudė v iena , o paskui abiem rankom.

— Jūs išgelbėjote m a n gyvybę, ir aš džiaugiuosi, „ j og ka ip t ik jums t iek daug esu skol ingas. Daug iau aš

nieko nepasakysiu. Aš nepakęsčiau, j e i mano gerada­rys būtų koks kitas žmogus, ir aš j am turėčiau jaustis dėkingas. Tačiau jūs — kas k i ta . Jūsų geradarystė — man j o k i a našta, Džeine!

J i s nut i lo ir pažiūrėjo į mane. Kažkokie žodžiai be­ve ik matomai virpėjo j am ant lūpų, bet jo balso nepa­sigirdo.

— Dar kartą labanakt, sere. Šiuo atveju negal i būti nė kalbos apie skolą, geradarystę, naštą, dėkingumą ir įsipareigojimus.

— Aš žinojau,— kalbėjo j i s t o l i au ,— k a d jūs k o k i u nors būdu ir kada nors padarysite man daug gero; aš tai įžvelgiau jūsų akyse, pirmą kartą išvydęs jus : jų išraiška ir šypsena ne v e l tu i (jis vėl nutilo)... ne v e l ­t u i , — pratarė j i s laba i gre i ta i ,— nušvietė džiaugsmu tamsiausias mano širdies gelmes. Sakoma, k a d pasi ta i ­ko įgimtų simpatijų. Ta ip pat esu girdėjęs, k a d y r a gerųjų dvasių — genijų. Kva i l i aus io j e pasakoje esti grūdelis tiesos. Na , mano brangio j i išgelbėtoja, laba­nakt! •

Jo balse skambėjo keista jėga, jo žvilgsnyje žaiža­ravo ke is ta ugnis.

•— Aš džiaugiuosi, k a d nubudau ,— pasakiau aš ir j au ruošiausi išeiti.

— Ką? Jūs j au einate? — . M a n šalta, sere. — Šalta? Ta ip , j u k jūs stovite vandens k lane ! Tad

eikite, Džeine, eikite!—Tačiau j i s v i s dar tebelaikė

14. Džeinė E i r . ' 209

mano ranką, ir aš negalėjau jos ištraukti. M a n topte­lėjo į galvą v i ena gudrybė.

— Rodos, ateina misis Feirfeks, sere,— pasakiau aš. — Gera i , skubėkite! — J i s pale ido mano ranką, ir

aš išėjau iš jo kambario . Aš vė l atsigul iau, bet nė pagalvot i nebegalėjau apie

miegą. I k i pat ryto mane supte supo audr inga puto­jant i jūra, užliedama mane čia nerimo, čia džiaugsmo -v i ln im is . Karta is man rodėsi, k a d anapus šėlstančių bangų aš reg iu krantą, mielą it rojaus ka lvos , ir pro­tarpiais dvelktelėjęs gaivus vėjelis žadino man viltį ir nešė mano džiūgaujančią sielą į tą tolimą karaliją. Ta­čiau aš jos taip ir negalėjau pasiekt i net savo vaizduo­tėje, nes priešinis vėjas nuo pakrantės be atvangos nešė mane atgal. B l a i v i nuovoka nepasidavė kliedėji­mams, sveikas protas Šaldė jausmų polėkius. Per daug susi jaudinusi , k a d būčiau galėjusi ilsėtis, aš atsikėliau, vos t ik pradėjus aušti.

X V I S K Y R I U S

Po šios nemiegotos nakties man ir norėjosi, ir drau­ge b u v o baugu vėl pamatyt i misterį Ročesterį. Aš troš­k a u vėl išgirsti jo balsą, t ik b i jo jau sut ikt i jo žvilgsnį. P i rmomis ryto valandomis aš kas akimirką l auk iau jo pasirodant; nors j i s ir retai užsukdavo į mūsų klasės kambarį, bet kartais v i s dėlto ats i lankydavo kel ioms minutėms; todėl man kažkodėl atrodė, k a d tądien jis būtinai užeis.

Tačiau rytas praėjo ka ip paprastai : n ieko neatsiti­ko, kas būtų sudrumstęs ramia i slenkančias Adelės pa­mokas. T i k po pusryčių išgirdau kažkokį bruzdesį kam­baryje greta misterio Ročesterio miegamojo, o paskui misis Feirfeks, Li ir virėjos — Džono žmonos balsus, o

210

taip pat ir šiurkštų paties Džono bosą. M a n o ausis pa­siekė šūkčiojimai: „Kokia laimė, k a d ponas nesudegė lovoje!"—„Pavojinga naktį pa l i k t i degančią-žvakę."— „Ačiū d ievui , k a d j i s nesutr iko ir pačiupo vandens ąso­tį!"—„Stebiuosi, kodėl j i s n ieko nepažadinol"—„Ti­kiuosi , k a d misteris Ročesteris nesusirgs, likusią, dalį nakties pramiegojęs šaltoje bibl iotekoje ant sofos"...

Po visų tų šnekų pasigirdo ruošos triukšmas, i r , k a i aš ėjau pro tą kambarį, leisdamasi į apačią pietauti , pro atviras duris pastebėjau, k a d vėl v iskas ka ip re i ­kiant su tvarky ta ,— t i k nuo lovos buvo nukabintos užuolaidos. Li stovėjo ant palangės ir valė aprūkusius stiklus. Aš j a u buvau beužkalbinanti ją, norėdama iš­girsti, ką ji žino apie nakties gaisrą, bet, vos pažen­gusi keletą žingsnių, pamačiau kambaryje dar vieną žmogų — moteriškę, k u r i sėdėjo krėsle pr ie lovos ir siuvo žiedus į naujas užuolaidas. To j i moteriškė buvo ne kas k i t a , ka i p Gre is Pu l .

Ka ip paprastai, nešneki i r paniurusi , su ruda v i lno ­ne suknia , languota prijuoste, balta skarele ant kak l o ir k y k u , ji atrodė visiškai įsitraukusi į darbą. N e i jos siauroj e kakto j e, ne i paprastuose veido bruožuose nesimatė nė mažiausio išgąsčio, sutr ikimo ar įnirši­mo,— jokios žymės, k u r i rodytų, k a d ta moteris rengė­si nužudyti žmogų ir buvo savo aukos susekta ir (kaip aš maniau) apkalt inta piktadaryste. Aš tiesiog nuste­bau, apstulbau. Pajutusi, k a d į ją įsmeigtas mano žvilgsnis, ji pakėlė galvą, tačiau anaiptol hekrūptelėjo, jos veidas nė k i ek nepersimainė, neatrodė, ne i k a d j i jaudintųsi ar būtų sumišusi, ne i kad bijotų bausmės. Ka ip v isada, flegmatiškai ir trumpai , j i pratarė: „Labas rytas, m i s ! " i r , paėmusi kitą metalinį žiedą be i naują medžiagos juostelę, vė l įniko siūti.

„Tuoj išbandysiu,— nuta r i au ,— aš visiškai nega­l i u suprasti tokio apsimetimo."

14* . j 211

— Labas rytas, Gre i s ,— užkalbinau ją.— Čia kas nors atsitiko? Prieš keletą minučių aš, rodos, girdėjau čia kažkokias kalbas.

—• N i e k o ypat ingo: šeimininkas naktį skaitė lovoje ir užmigo, palikęs degančią žvakę. N u o jos užsidegė užuolaidos, bet, laimė, j i s pabudo, dar ugn ia i nepalie­tus paklodžių ir medinės lovos. Išpylęs ąsotyje buvusį vandenį, j i s ir užgesino gaisrą.

— Keistas įvykisl — pratariau aš negarsiai , o pas­k u i , atidžiai pasižiūrėjusi į ją, pridūriau: — Ar miste­r is Ročesteris ką nors pažadino? Ar niekas negirdėjo, ka ip j i s vaikščiojo?

Ji vėl pakėlė į mane akis, ir šį kartą jų išraiškoje šmėkštelėjo l y g ir šioks toks susidomėjimas. M a n pasi­rodė, k a d p i rma j i atsargiai peržvelgė mane, paskui atsakė:

— Jūs žinote, mis, tarnai miega t o l i , — tad jiė var­gu ar galėjo ką girdėti. M i s i s Feirfeks ir jūsų kamba­r i a i y r a arčiausiai nuo šeimininko miegamojo, tačiau misis Feirfeks sakėsi i r g i n ieko negirdėjusį; kuo senes­nis žmogus, tuo kiečiau miega.

J i patylėjo i r paskui pridūrė su kažkokiu d irbt in iu abej ingumu, bet v i s dėlto reikšmingai pabrėždama žo­džius:

— O štai jūs esate jaunutė, mis, ir ve ik iaus ia i mie­gate budr ia i . Jūs j uk turėjote girdėti triukšmą?

— Aš ir girdėjau,— pratariau, nule idus i balsą, k a d L i , k u r i dar tebevalė langą, negalėtų manęs girdė­t i , — ir iš pradžių pagalvojau, k a d ta i buvo Pilotas. Ta ­čiau Pilotas j u k . nemoka juokt is , o aš esu t ikra , kad t i k r a i girdėjau juoką ir laba i keistą juoką.

Ji nusitraukė naują galą siūlo, rūpestingai įvaškavo jį, nedrebančia ranka įvėrė jį į adatos bulę ir kuo ra­miaus ia i pastebėjo:

212

— Žinote, mis, va rgu ar šeimininkas galėjo juoktis, kada j am grėsė toks pavojus. Jūs, tur būt, susapna­vote?

— Aš nesusapnavau, ̂ atsakiau k i ek karščiuoda-masi, nes mane suerzino jos įžūlus šaltakraujiškumas.

Ji vėl pervėrė mane tiriančiomis ir įžvalgiomis ak i ­mis.

— Ar jūs sakėte šeimininkui, jog girdėjote tą keis­tą juoką? — paklausė j i .

— Aš neturėjau progos pasikalbėti su juo šį rytą. — Ir jums neatėjo į galvą at idaryt i duris ir pa­

žvelgti į koridorių? — klausinėjo Greis Pu l . Atrodė, k a d ji kvočia mane, mėgindama iš manęs

k a i ką išgauti. Staiga man toptelėjo mint is : k a d kartais j ina i , supratusi, j og aš įtariu ją, neiškrėstų man pačiai kok ios piktos išdaigos. Ir aš nusprendžiau, k a d verčiau būti atsargesnei.

— Priešingai, aš užšoviau durų sklendę,— atsa­k i a u aš.

— T a i nejaugi jūs neužsišaunate durų kas vakaras, prieš eidama gulti?

,,Po galais! Ji nor i išsiklausinėti mano įpročius, kad paskui l engv iau j a i būtų pasikėsinti prieš mane ! " Ir pasipikt inimas manyje vėl nustelbė atsargumą. Aš gana aštriai a tk i r tau:

— L i g šiol dažnai pa l ikdavau duris neužšautas; man atrodė, k a d taip daryt i nėra j ok io re ikalo . M a n nė į galvą neatėjo, k a d Tornf i ldo p i ly je ga l i grėsti koks ' pavojus. Tačiau ateityje,— pasakiau aš, pabrėždama pastarąjį žodį,— aš v isada gerai apsižiūrėsiu, prieš e i­dama gult i .

— Ir prot ingai pasielgsite,— atsakė j i . — Tiesa, čia ap l inkui , k i ek aš žinau, y r a ramu, ir nesu girdėjusi, k a d šiuos namus kada riors būtų užpuolę plėšikai, nors v i ­siems žinoma, k a d podėliuose la ikoma v i e n t i k s idabri­nių indų už ke l i s šimtus svarų. Be to, ka ip jūs matote,

213

nors namai gana dide l i , čia laba i maža tarnų,— j u k po­nas i l g iau čia n i ekad negyvena, o k a i atvyksta, jam, v iengungiui , nedaug ko tere ikia. Tačiau aš v isada l a i ­kausi taisyklės, k a d atsarga gėdos nedaro. Dur is už­sklęsti nesunku, ir v isada ger iau pasisaugpti kokios netikėtos nelaimės. Daugel is žmonių, mis, visame k a ­me pas ik l iauja apvaizda, o aš manau: d i evu pasikl iauk, bet ir pats nesnausk, nes j u k atsargų ir dievas sergsti.

Ir moteris pabaigė savo tiradą, pernelyg j a i ilgą ir pasakytą su t ikros kvakerės orumu.

Aš tebestovėjau toje pat vietoje, apstulbusi dėl to­k i o stebuklingo jos mokėjimo va ldyt is ir negirdėto veidmainiškumo, k a i ant slenksčio pasirodė virėja. *- — M i s i s P u l , — kreipėsi ji į Gre i s ,— pietūs tarnams

greit bus ant stalo. G a l ateisite į apačią? — Ne . Pa l ik i te pintą porter io ir gabalėlį pudingo

ant padėklo. Aš nusinešiu viską į viršų. — O mėsos nenorite? — Truputėlį, ir skiautelę sūrio. Ta i ir tiek. — O sago kruopų reikės? — K o l kas n ieko nere ik ia . Prieš arbatą-aš pati nu ­

eisiu, ir išsivirsiu. Po to virėja, atsigręžusi į mane, pasakė, k a d manęs"

l auk ia misis Feirfeks,* ir aš nuėjau į apačią. Per pietus aš, gal ima sakyt i , n ieko negirdėjau, ką

misis Feirfeks pasakojo apie užuolaidų sudegimą,— mano ga lva įtemptai dirbo, tuščiai spėliodama, kas per v i ena * galėtų būti ta paslaptingoj i Greis Pu l , kokią ji padėtį užima Tornf i lde ir kodėl tą pat rytą ji nebuvo suimta ir išsiųsta į kalėjimą arba bent atleista iš darbo. J u k misteris Ročesteris aiškių aiškiausiai man pasakė esąs įsitikinęs, k a d nusikaltimą naktį padarė ne kas kitas, ka ip t i k j i ! K o k i a g i priežastis neleido jam atv i ­ra i jos apkalt inti? Kodėl gi j i s paprašė ir mane la iky t i paslaptį? Tata i buvo keista: su n iekuo nesiskaitąs, karštas ir išdidus džentelmenas, atrodė, priklausė nuo

214

vienos iš niekingiausių savo tarnaičių ir dar tiek, kad 'net tada; k a i j i pakėlė ranką prieš jo gyvybę, j is ne­išdrįso viešai apkal t int i jos, o juo l ab iau nubausti .

J e i Greis būtų buvus i jauna ir da i l i , tada galėjai pa­galvot i , k a d misterį Ročesterį veikė švelnesni jausmai negu atsargumas ar baimė, bet kadangi gražumu.ji nepasižymėjo, o be to, buvo gerokai pagyvenusi , mo­teris, toks spėjimas atrodė absurdiškas. „Tiesa,— svarsčiau aš,— kadaise j ina i j uk buvo jauna, ir ta jaunystė sutapo su jos šeimininko jaunomis dienomis. M i s i s Feirfeks kar ta man sakė, k a d Greis šituose na­muose gyvena jau i lgus metus. Neatrodo, kad j i kada nors būtų buvus i gražuolė. Tačiau, ir stokodama išori­n io žavesio, j ina i galėjo patraukt i j į savo charakterio o r ig ina lumu ir įėga. Mis te r i s Ročesteris — ryžtingų ir ekscentriškų prigimčių mėgėjas, o Greis, be abejo, ekscentriška. Kas, j e i gu dėl atsi t ikt inio įgeidžio (o toks įgeidis v i sa i galimas, turint omeny staigią ir-karštą io prigimti) j i s nateko tos moteriškės va l i on ir dabar j i ­na i daro slaptą įtaką jo poelgiams, naudodamasi neat­sargia jo praeities nuodėme, kur ios j is negal i išsiginti ir kur ios nedrįsta nepaisyt i?" Bet čia mano vaizduotėie taip aiškiai iškilo keturkampė, plokščia misis Pu l figūra ir jos nepatrauklus, sausas, net šiurkštūs veidas, k a d aš nusprendžiau; „Ne, negalimas, daiktas! M a n o spė­l io j imas neturi pagr indo ! " „Ir v i s dėlto,— šnibždėjo man slaptas balsas, slypįs k i ekv i eno mūsų širdyje,— tu juk taip pat negraži, o mister iu i Ročesteriui l yg ir pa t ink i ; bent ne karta tau taip atrodė. O kas atsitiko-šia naktį? Pr i s imink jo žodžius, p r i s imink jo žvilgsnį, jo balsą!"

Dabar, -po pietų, j a u sėdėdama klasės kambaryje, aš kuo pu ik iaus ia i viską pr is imin iau — ir io .šneką, ir žvilgsnį, ir toną. Šį momentą, sėdint su Ade le , v i sa tai kuo gyv iausia i iškilo mano vaizduotėje. K a i aš, pasi­l enkus i ties ja , ėmiau vedžioti jos pieštuką, ji staiga nustebusi pažvelgė į mane.

215

— Qu'avez vous, mademoisėlle?—paklausė j i . — V o s doigts tremblent comme la feuille, et vos joues sont rouges*. mais, rouges comme des cerises? 1

— Aš t ik per daug pasi lenkiau, Ade le , ir kraujas užliejo man skruostus! — Ir ji to l iau sau piešė, o aš v is ga lvo jau i r galvojau.

Aš skubėjau išvyti iš galvos tuos baisius spėlioji­mus, kur ie man k i l o Greis P u l atžvilgiu. J i e man pasi­rodė šlykštūs. Aš pa lyg inau save su ja, ir pamačiau, k a d mes skirtingos. Besi L i v n kadaise pasakė, k a d aš t ikra l ed i ,— ir j i tiesą pasakė: aš tok ia ir jaučiausi. O juk dabar aš atrodžiau k u r kas "gražesnė, negu tada, kada Besi matė mane. Aš pasidariau pilnesnė ir skais­tesnė, sveikesnė ir gyvesnė, nes patyr iau gaivinančią šviesesnių vilčių ir gilesnių džiaugsmų jėgą.

„Artėja vakaras ,— tar iau pat i sau, pažvelgusi pro langą.— Visą dieną neišgirdau ne i misterio Ročesterio balso, ne i jo žingsnių. Tačiau vakare aš -jį, be abejo, pamatys iu . " Rytą jį b i jo jau sut ikt i , o dabar norėjau: i lga i ir tuščiai laukus i , netgi ėmiau nekantrauti .

K a i visiškai sutemo ir Adelė išėjo į vaikų kambarį pažaisti su Sofi, šis mano noras dar padidėjo. Aš k l a u ­siaus, ar nesuaidės apačioje skambutis, stengiausi iš­girsti , ar neateina Li manęs pašaukti: Karta is man at­rodydavo, k a d j au girdžiu paties misterio Ročesterio žingsnius, ir grįžtelėdavau į duris, laukdama, k a d štai jos atsivers ir aš išvysiu jį ant slenksčio. Tačiau durų niekas net nepalietė, t i k tamsa v is lab iau traukė dar tebeboluojantį langą. K o l kas dar buvo nevėlu, mis­teris Ročesteris dažnai pasikviesdavo mane septintą ar aštuntą valandą, o dabar dar t ik šešios. T ik r iaus ia i mano lūkesčiai ne l iks apv i l t i — ypač šį vakarą, kada aš tur iu t iek daug ko j am pasakyt i ! Aš nekantravau

1 Kas jums, mademuazele? Jūsų pirštai dreba it lapai, o skruos­tai raudoni it vyšnios! (piane.)

216

vėl užvesti kalbą apie Greis P u l ir pažiūrėti, ką j i s at­sakys. Ties iog .troškau paklaust i jį atv ira i , ar j is iš tikrųjų įsitikinęs, k a d j i , o ne kas kitas kėsinosi nužu­dy t i U praėjusią naktį, ir j e i gu taip, tai kodėl j is sle­piąs jos nusikaltimą. Aš nė k i ek nesirūpinau tuo, k a d mano smalsumas galėjo1 suerzinti j į ,— man būdavo i t in smagu čiapykinti jį, čia vėl r am in t i ,— o neklystamas instinktas mane v i sada įspėdavo nenueit i perdaug to l i . Aš niekados nedrįsdavau įkyrėti j am ir , taip sakant, sumaniai žaisdavau ugn imi . Nė valandėlės neišleisda­ma iš akių, k a d tur iu elgtis su mister iu Ročesteriu\ pagarbiai , ir nepamiršdama savo padėties, aš galėdavau ginčytis su juo, nebi jodama ir nesivaržydama,— tai pa­t ikdavo i r jam, i r man.

Pagal iau la ipta i girgžtelėjo nuo kažkieno žingsnių, įėjo L i , bet v i e n t ik pranešti, k a d misis Feirfeks kam­baryje paruošta arbata. Aš su džiaugsmu nusiskubinau į apačią, nes žinojau, kad , ten būdama, jausiuosi ar­čiau misterio Ročesterio.

— Jūs, be abejo, j a u išalkote,— tarė geroj i ledi , k a i aš įėjau pas ją.—Per pietus jūs taip mažai valgėte! Aš b i j a u , — tęsė j i n a i , — k a d jūs gal nesveikuojatė: jūsų skruostai dega ir atrodo, l y g turėtumėt karščio.

— O, aš jaučiuosi pu ik i a i . Ge r i au nė nereikia.* — T a d įrodykite tatai ir pava lgyki te sočiai. G a l už­

p l ikys i te arbatą, k o l aš išmegsiu šį virbalą? Užbaigusi j i pasikėlė nule ist i storos, kur ios l i g "šiol

nelietė, matyt, norėdama kuo i lg iausia i padirbėti pr ie dienos šviesos, nors dabar jau, gal ima sakyt i , buvo visiškai sutemę.

— Šįvakar graži naktis, nors žvaigždžių ir nematy­t i , — pasakė j i , ' dirstelėjusi pro langą.— Bendrai oras palankus misterio Ročesterio ke l ione i .

— Kel ionei? Ar misteris Ročesteris ku r išvyko? Aš v i sa i nežinojau, kad jo nebėra namie!

— O, j i s iškeliavo tuoj po pusryčių. J i s išvyko į

217

Lyzą, misterio Eštono dvarą, dešimt mylių anapus M i l -koto. Ten, tur būt, susir inko prašmatniausia draugija: lordas' Ingremas, seras Džordžas Linas, pulk in inkas ^ Dentas i r k i t i .

— Jūs laukiate jo grįžtant šiąnakt? — Ne . Rytoj i r g i ne. Ve ik i aus i a i j is ten užtruks sa­

vaitę ar i l g iau. K a i tokie aukšti, raf inuoti ponai susi­bur i a į vieną vietą, j ie prasimano tiek šaunių ir l inks­mų pramogų, v isko , kas t ik ga l i suteikt i j iems sma­gumo ir išblaškyti nuobodulį, k a d j ie n iekad neskuba išsiskirstyti. Ypat inga i tokiuose pobūviuose pageidau-jami džentelmenai, o misteris Ročesteris draugijoje esti toks gyvas i r taip moka v isus l inksmint i , k a d v i s i j į pamėgsta. J i s labai pat inka damoms, nors, rodos, jo išvaizda ir neturėtų per daug jų žavėti. Tačiau aš ma­nau, k a d jo talentai ir gabumai, o gal turt ingi dvarai ir sena giminė, išperka k a i kur iuos jo išorės trūkumus.

— Ar į tą Lyzą suvažiuoja ir ledi? — O ka ipg i ! P i rmiaus ia misis Ešton ir trys jos duk­

ros, laba i elegantiškos jaunos panelės; paskui garbin­gosios Blanš ir M e r i Ingrem — rinktinės gražuolės! Aš mačiau BlanŠ prieš šešetą ar septynetą metų, kada ji . buvo aštuoniolikametė mergytė. Mis ter is Ročesteris ta­da per kalėdas iškėlė balių, į kurį ir ji buvo atvažia­vus i . O, k a d jūs būtute mačiusi, ka ip tądien atrodė v a l ­gomasis, ka ip turt ingai j i s buvo išpuoštas, ka ip ak ina- " mai apšviestas! Buvo suvažiavę* gal k o k i a penkiasde­šimt ledi ir džentelmenų, ir v i s tai iŠ pirmutinių mūsų 1

grafijos šeimų; tačiau poky l i o karal iene v i s i laikė mis Ingrem. •

— Jūs sakote, misis Feirfeks, k a d matėte ją? Ka ip ­g i j i atrodė?

Taip, aš mačiau ją. Kadang i buvo kalėdos, v a l ­gomojo durys l i k o visą laiką atidarytos i k i galo, ir tar­nai , susirinkę vest ibiulyje , galėjo klausyt is , ka ip skam­b ina ir dainuoja damos. M i s t e r i a Ročesteris pakvietė (

218

mane į valgomąjį, ir aš, atsisėdusi nuošaliame kampu­tyje, galėjau stebėti svečius. M a n n iekad neteko ma­tyt i puikesnio reg inio ! Damos buvo išsipuošusios kuo prašmatniausiai, didžiuma jų — bent jauniausiosios, pa­sirodė man t ikros gražuolės, tačiau nė v i ena negalėjo susi lyg int i su mis Ingrem.

— Ka ipg i ji atrodė? — Aukšta, da i l ia i sudėta, apvalūs pečiai, ilgas,

grakštus kaklas, švelni ve ido spalva, kilnūs, bruožai, akys, panašios į misterio Ročesterio,— didelės įr tam­sios, tokios pat žėrinčios ka ip ir jos br i l ianta i . Be . to , nuostabūs jos p l auka i — juod i ka ip varno plunksnos ir taip gražiai sušukuoti: ant pakaušio storų kasų v a i ­nikas, o iš priešakio i lgos, žvilgančios garbanėlės. Dra ­bužiai jos buvo baltut baltutėliai. Gintaro 'spalvos juos­ta, permesta per petį ir krūtinę ir surišta ant šono, gra­žiais spurgais karo jo žemiau kelių. P laukuose ji turėjo įsisegusi taip pat gintaro spalvos gėlę, k u r i gražiai gel­tonavo juodų jos garbanų' fone.

—T Ir, be abejo, v i s i labai žavėjosi mis Ingrem? — Taip, žinoma. Ir ne t i k grožiu, bet ir talentais.

Ji buvo iš tų damų, kur ios dainavo. Pr ie rojal io j a i akompanavo v ienas džentelmenas. J i su mister iu Ro-česteriu dainavo duetą.

— Su mister iu Ročesteriu? Aš nežinojau, k a d j is moka dainuoti .

— O, jo toks sodrus balsas, ir j is pu ik i a i nusimano apie muziką.

— O koks mis Ingrem balsas? , r — Laba i skambus ir stiprus. Ji dainavo žavingai; jos k lausyt i buvo vienas malonumas! Po to j i skambi­no. Aš neišmanau apie "muziką, bet girdėjau, ka ip mis­teris Ročesteris,— o j i s puikus jos žinovas,— pasakė, jog j i skambinant i i t in gerai.

— Ir to j i gražioji i r - ta lent ingo j i l ed i l i g šiol dar neištekėjusi?

219

— Atrodo , k a d ne. K i e k aš žinau, ne i j i , ne i jos se­suo netur i didelių kraičių. V i s i senojo lordo Ingremo dvarai y r a majoratiniai , ir tddėl bemaž viską paveldėjo vyresnysis sūnus.

. — Bet nejaugi nė v ienas turtingas aristokratas arba tiesiog džentelmenas.nesusižavėjo ja? Pavyzdžiui, mis­teris Ročesteris? J u k j i s turtingas, tiesa?

— O taip! Bet, matote, tarp jų didokas amžiaus skirtumas: misteris Ročesteris j au ba ig ia ketvirtą de­šimtį, o j a i dar t ik dvidešimt penker i metai.

— Ta i kas? Dažnai tuokias i dar skirt ingesnio am­žiaus žmonės.

— Ta ip tai taip, bet va rgu ar misteris Ročesteris vestų ją. Bet jūs n ieko nevalgote, nė kąsnelio nepara­gavote, atsisėdusi už stalo.

— Ačiū, Aš laba i no r iu gerti, o va l gy t i netur iu ape­tito. G a l leisite man dar puodelį?

Aš buvau vėl begrįžtanti pr ie ankstyvesnės te­mos — galimų misterio Ročesterio vedybų su gražuole Blanš, tačiau, įėjus Ade l e i , ka l ba nukrypo v i sa i k i t a vaga.

L i kus i v iena, aš apsvarsčiau v isa , ką man teko iš­girsti , pažvelgiau į savo širdį,-išnagrinėjau savo norus be i jausmus ir tuos, kur i e le idosi skr iet i Į neaprėpia­mas vaizduotės platybes, pasistengiau grąžinti į saugų sve iko proto kelią.

Ir štai aš pati save patraukiau į teismą. Paslaugi l iudyto ja — atmintis priminė man visas tas v i l t i s , troš­k imus ir svajones, kur ias aš puoselėjau savyje nuo praėjusios nakties, o taip pat ir tą ypatingą dvasios būseną, kur io je aš gyvenau j a u ištisos d v i savaitės. Paskui ėmė by lo t i protas ir kuo ramiausiai , su j am būdingu b la i vumu, apkalt ino mane, k a d aš nepanorė­j a u pažvelgti t ik rove i į akis ir l y g apkvaišusi godžiai įsikibau į bergždžią svajonę. Ir tada aš paskelb iau pati sau tokį nuosprendį:

220

„Pasaulyje l i g šiol nebuvo didesnės kvailės už Džei­ne E i r , ir nė v i ena idiote n i ekad taip saldžiai neapgau-dinėjo savęs, godžiai gerdama nuodus tarsi gaivinantį nektarą." • ,

„Tai tu,—-sakiau aš pat i s a u , — sužavėjai misterį Ro­česterį? Tu įsivaizdavai,^ k a d ga l i pa t ik t i jam? Įsikalei į galvą, k a d j i s tave ypat inga i vertina? L iauk is ! M a n net b iauru, k a d tu t ok ia kva i l a ! Ėmei džiaugtis, k a d k i lmingas džentelmenas, aukštosios visuomenės vyriš­k is ats i t ikt inai atkreipė dėmesį, laba i abejotiną dėme­sį, į tave, savo pavaldinę ir neprityrusią mergaitę? Ka ipg i tu išdrįsai, vargše, juok inga kvai lute? Ne jaug i net savo pačios labu i negalėjai būti protingesnė? J u k dar šį rytą tu vaizduotėje ne kartą gardžiavaisi perei­tos nakties epizodu? Užsidenk veidą ir susigėsk! J i s pasakė kažkokį meilų komplimentą apie tavo akis? J u k taip, spanga lėle? Prasikrapštyk akis ir įsitikinsi, k o k i a tu k va i l a ! Nė v i ena i moter ia i nedera žavėtis savo po­no komplimentais, j e i gu j i s neket ina jos vesti . Ir t i k ra beprotė ta moteris, k u r i leidžia slaptai mei le i įsilieps­not i savo širdyje, nes to j i meilė, vienašališka ir n iekam nežinoma, tu r i sugraužti sielą, k u r i ją išpuoselėjo, o j e i toj i meilė net ir iškyla aikštėn ir sus i laukia atgarsio, tai ji tarsi klaidžiojąs pelkių žiburėlis nuves į niaurias klampynes, iš kurių nėra v i l t ies išbristi.

Tad k lausyk , Džeine E i r , to nuosprendžio. Rytoj pa­i m k veidrodį, pasistatyk jį prieš save ir nupiešk savo pačios atvaizdą,— t ikta i teisingai, nesušvelnindama nė v ieno defekto. Tu neprale isk nė v ienos šiurkščios l i n i ­jos, neužtušuok nė v i eno erzinančio netaisykl ingumo, o portreto apačioje parašyk: .„Vienišos, negražios, ne­turtingos guvernantės portretas." .

Po to pa imk drambl io kaulo plokštelę, k u r i gu l i tavo piešimo-reikmenų dėžutėje,— sumaišyk ant savo paletės kuo gaiviausių, kuo žaviausių, kuo ryškiausių spalvinių niuansų, pas ir ink plonytį kupranugar io p lau-

221

kų teptuką ir atsidėjusi nupiešk patį žavingiausią v e i ­dą, kokį t ik tu gal i įsivaizduoti; nutapyk su švelniau­siais šešėliais ir minkščiausiais atspalviais, pr is iminusi viską, ką apie gražiąją Blanš Ingrem tau pasakojo misis Fe ir feks,— t ik nepamiršk juodų it varno sparnas gar­banų ir rytietiškų akių! Ką? Tu mode l iu nor i paimti misterio Ročesterio akis? t Nekvąiįiok! Jokių murmėji­mų! Jokių dūsavimų! Sal in apgailestavimą! T i k sveikas protas ir ryžtingumas! P r i s imink išnašias, bet harmo­ningas graikiško kak l o ir krūtinės l ini jas, suteik mielą apvalumą jos baltutėliams pečiams, pabrėžk jos dail ias rankas, nepamiršk ne i deimantinio žiedo, ne i auksinės apyrankės, kuo kruopščiausiai atvaizduok jos puošnų apdarą, perregimus nėrinius ir žvilgantį atlasą, grakš­čias perpetinės juostos klostes ir auksinę rožę — ir po šiuo portretu užrašyk: ,,Blanš, p u i k i jauna aristokratė."

Ir j e i gu ateityje kartais vėl ims i įsivaizduoti, kad pat ink i mister iu i Ročesteriui, pasistatyk šiuos du pa­ve iks lus ir pa lyg ink juos. Pasakyk sau: „Misteris Ro­česteris, be abejo, laimėtų šios k i lmingos led i meilę, j e i gu t ik to norėtų, tad nejaugi gal ima pamanyt i , kad j i s r imtai prasidėtų su šia b iaur ia , nuskurdusia ple­bėją?"

„Taip i r pada rys iu " ,— tar iau pati sau ir , t v i r ta i pa­siryžusi tesėti,' aš pa lengva nusiraminau ir užmigau.

Ir aš tesėjau savo žodį. M a n o pačios atvaizdui nu -škicuoti pieštuku užteko poros valandų, ir , neprasl in­kus nė porai savaičių, aš baig iau ant drambl io kau lo plokštelės piešti įsivaizduojamos Blanš Ingrem min ia ­tiūrinį portretą. Ji atrodė laba i pat raukl ia i i r , k a i aš pa lyg inau ją su savo pačios atvaizdu, kontrastas buvo toks įspūdingas, k a d man nebegalėjo l i k t i jokių i l i u z i ­jų. Šis darbas man išėjo į naudą: mano rankos ir ga lva turėjo ką ve ik t i , o nau j i jausmai, kur iuos aš norėjau neišdildomai įdiegti į savo širdį, sutvirtėjo ir sutarpo.

222

Netrukus man teko su džiaugsmu įsitikinti, k a d tas " sveikas jausmų sudrausminimas gerai paveikė mano dvasinę būseną. Jo dėka aš galėjau ramia i l aukt i v iso­kių netikėtumų. J e i gu j i e mane būtų užklupę nepasi­ruošusią, aš būčiau gal ne t ik neįstengusi sutramdyti savo jausmų, bet ir neleist i j iems atv i ra i pasireikšti.

X V I I S K Y R I U S

Pras l inko savaitė, o apie misterį Ročesterį nebuvo jokių žinių; praėjo dešimt dienų, o j is v i s negrįžo. M i ­sis Feirfeks pasakė, k a d j i nenustebsianti, j e i j is tie­siog iš Lyzo iškeliausiąs į Londoną, o iš ten į Prancū­ziją ir kok ius metus nesirodysiąs Tornf i lde: praeityje j is neretai šitaip išvykdavo, n i ekam nė žodžio netaręs. Ta i išgirdusi, aš pajutau, ka ip mane nupurtė keistas šaltis ir s i lpna pasidarė širdyje. Nedaug trūko, k a d ma­ne vėl būtų suėmęs baisus nusivyl imas, bet, sukaupusi valią ir pr is iminus i savo nusistatymą, aš bematant su­tramdžiau savo jausmus. Aš net nusistebėjau, ka ip greitai man pavyko įveikti šį laikiną svyravimą, ka ip lengvai nuv i jau į šalį didžiai klaidingą mintį, k a d mis­terio Ročesterio' kelionės kur iuo nors atžvilgiu ga l i tu ­rėti man gyvybinės svarbos. Tačiau aš sutramdžiau sa­ve, anaiptol ne vergiškai nusižemindama; priešingai, aš tar iau sau:

„Tu nieko bendro netur i su Tornfi ldo šeimininku; j is t ik "moka tau algą už savo globotinės mokymą, ir tau dera būti dėkingai, k a d j is taip pagarbia i ir malo­n ia i su t a v i m elgiasi; ta i v i s a i natūralu, k a i j is mato, j og tu sąžiningai a t l i ek i savo pareigą. Būk t ik ra , k a d tai y r a v ieninte l is ryšys, kurį j is gal i pripažinti tarp judviejų. Todėl nedaryk iš jo savo švelniųjų jausmų, džiaugsmo bei sielvarto objekto. J i s ne tavo luomo

223

žmogus; l a ikyk i s savo kastos ir turėk pakankamai sa­vigarbos, k u r i neleistų tau at iduoti visų savo širdies ir sielos jėgų tam, kur is v i sa i iš tavęs ne lauk ia šitokio dosnumo ir kur is iš to t ik pasijuoktų."

Aš ramia i tęsiau kasdienes pamokas su Ade le , ta­čiau kartkartėmis ateidavo į galvą neaiški mintis, ar nevertėtų man pasi traukt i iš Tornf i ldo. Nejučia aš iš anksto sustatinėjau skelbimus ir spėliojau, k u r galėčiau surasti naują vietą. Su šiomis mint imis aš neradau re i ­ka lo kovo t i ; aš la i sva i l e idau joms plėstis ir kerotis.

K a i nuo misterio Ročesterio išvykimo buvo pras l in-kę j a u apie porą savaičių, vieną dieną misis Feirfeks iš pašto gavo laišką.

— J i s nuo šeimininko,— pasakė j i , permetusi ak i ­mis adresą.— Perskaitę mes ve ik iaus ia i sužinosime, ar mums teks l auk t i jo pagrįžtant, ar ne.

K o l ji perlaužė antspaudą ir skaitė laišką, aš gėriau kavą (mes tuo momentu pusryčiavome). K a v a buvo karšta, ir , matyt, ka ip t i k dėl to mano skruostai staiga nukaito . Bet kodėl sudrebėjo man ranka ir aš netyčia pusę puodel io išpyliau į lėkštutę,— apie ta i man v i sa i nesinorėjo galvot i .

— Stai, aš kartais pagalvoju, k a d mes gyvename perdaug ramiai , tačiau dabar mums teks gerokai pa­plušėti, bent j au kur i am l a i k u i , — pasakė misis Feirfeks, tebelaikydama laišką prieš save.

Prieš paklausdama, kas atsitiko, aš iš naujo surišau Ade l e i prijuostę, paskui padav iau j a i dar vieną bu lku -tę ir p r ipy l i au puodelį pieno. T i k po to nerūpestingai paklaus iau:

— Mister is Ročesteris sugrįš, tur būt, dar negreitai?" — Priešingai, laba i greitai, po trejeto dienų, ka ip

j is rašo,— tai y r a ateinantį ketvirtadienį. Ir ne vienas. Dievaižin, k i ek aukštų ponų atvažiuos drauge su juo iš Lyzo. J i s l i ep ia paruošti visus^geriausius miegamuosius ir aptvarkyt i biblioteką be i svetaines. Laiške j is man

224

paveda pasamdyt i keletą talkininkų v i r tuve i iš „Džor­džo" viešbučio M i l k o t e arba iš k u r k i tur . Damos atsi­veš savo kameristes, o džentelmenai — kamerdine­r i u s , — v i s i namai knibždėte knibždės svečių.

Ir misis Feirfeks, greitosiomis papusryčiavusi, nu ­siskubino pradėti didžiuosius ruošos darbus.

Tas tr is dienas, ka ip j i i r manė, buvo t ikras darby­metis. L i g šiol man atrodė, k a d Tornf i ldo p i ly je v i s i kambar ia i švarutėliai ir gražiausiai sutvarkyt i , bet, pa­sirodo, mano gerokai apsir ikta. Į pagalbą buvo pasam­dytos trys moteriškės, ir prasidėjo toks šveitimas be i šlavimas, toks mazgojimas be i kilimų dulkinimas, toks paveikslų, veidrodžių ir sietynų šluostymas, toks mie­gamųjų kūrenimas, antklodžių ir patalų džiovinimas priešais židinius, "kok io aš ka ip gyva nebuvau mačiusi. Adelė lakstė per tą sąmyšį it patrakusi , nes pasiruoši­mas sut ikt i svečius ir jų laukimas, atrodė, ją nepapras­tai džiugino. J i pare ikalavo, k a d Sofi peržiūrėtų visus jos „tualetus", ka ip j i vad ino savo sukneles, pataisytų tas, kur ios buvo išėjusios iš mados, ir pravėdintų be i išprosytų naująsias. Pat i j i n i eko neveikė, t ik švaistėsi po paradinius kambarius, šokinėjo ant lovų, vartėsi ant matracų, karstėsi ant čiužinių ir pagalvių, sukrautų priešais ka i t r i a i degančius židinius, kurių l iepsna tie­siog staugė kaminuose. Aš ją at le idau nuo pamokų, nes misis Feirfeks įkinkė į darbą ir mane. Aš kiauras dienas plušėjau "kamaroje, padėdama (ve ikiau — k l i u ­dydama) j a i i r virėjai. Aš mokiaus i daryt i kremus, varškės keksus ir prancūziškus pyragaičius, kept i paukštieną ir puošti desertinius patiekalus.

Svečių laukėme ketv irtadienio pavakary, pietums, apie šeštą valandą. Aš buvau užsiėmusi ruoša, ir man nebuvo kada svajoti. M a n atrodo, k a d aš buvau tokia pat v e i k l i i r l inksma ka ip i r v i s i k i t i , nekalbant j a u apie Adelę. Tačiau būdavo valandėlių, kada mano linksmumą apniaukdavo l y g koks tamsus debesėlis;

15. Džeinė R i r . 225

man vėl nejučiom užeidavo ankstyvesnė abejonių, b lo­gų nujautimų ir tamsių spėliojimų nuotaika. Ji apnik­davo mane ypač tada, k a i aš matydavau, k a d pamažu atsidaro trečiojo aukšto durys {pastaruoju metu jos v i ­są laiką būdavo užrakintos) ir pasirodo Greis P u l su iškrakmolytu k y k u , bal ta pri juoste i r skarele ant kak­lo, k a i aš pastebėdavau, ka ip j i be garso sėlina kor ido­r iumi su savo veltinėmis šlepetėmis,, ka ip dairosi Į triukšmingus, aukštyn ko j om apverstus kambarius, šen be i ten probėgšmais tar ia kokį žodį valytojoms, pa­aiškindama, ka ip nubl i zg int i groteles ar nuva l y t i židi­n io marmurą, ka ip išimti iš tapetų dėmes, o po to ji e idavo to l iau. Šitaip kartą per dieną ji nusi leisdavo į virtuvę, pava lgydavo ten pietus, išrūkydavo pr ie ži­dinio pypkutę ir grįždavo atgal, nešina ąsočiu porterio, kurį j i išgerdavo smagumo dėlei n iaur io je trečiojo aukšto landynėje. Iš dvidešimt keturių valandų ji t i k vieną praleisdavo apačioje su kitais tarnais. Visą kitą laiką j i n a i ištūnodavo žemame, ąžuolo panel iais išmuš­tame kambaryje. T e n j i siūdavo susigūžusi ir , be abe­jo, kvatodavo savo k raup iu juoku , v ienut v iena, i t k a ­l inys požemio urve.

Visų keisčiausia buvo tai, k a d niekas iš namiškių, išskyrus mane, v i s a i nekreipė dėmesio į jos keistą e l ­gesį ir nesistebėjo juo. N iekas nešnekėdavo, ką j i v e i ­k i a , kokį darbą dirba, niekas neužjautė, jos, k a d j i to­k i a vieniša ir užsidariusi. Tiesa, kartą aš šį tą nug i rdau iš Li i r v ienos valyto jos pašnekesio ve ik iaus ia i apie Greis Pu l . Ką Li pasakė, aš gerai nesupratau, bet va ly ­to ja atsakė:

— J i , tur būt, gauna gerą algą? — T a i p , — atsakė L i . — Aš i r g i norėčiau t iek pat

gauti. Ne dėl to, k a d skųsčiausi savo alga, ne, Tornf i l -de tarnams nešykštima, tačiau ji nesudaro nė penkto­sios dalies to, ką gauna misis P u l . Ir j i taupo tuos p in i ­gus: kas trys mėnesiai neša juos į M i l k o t o banką. -Aš

226

nė k i ek neabejoju, k a d j e i gu iš čia išeitų, ta i j i galėtų gyvent i v i en iš savo santaupų, bet, matyt, j i pr ipratusi pr ie šių namų. Be to, j a i dar nėra nė keturiasdešimt, j i st ipr i i r viską gal i padaryt i . J a i dar per ankst i mes­ti darbą.

— J i , tur būt, gera darbininkė? — paklausė va ­lytoja.

— O, j i p u i k i a i supranta, ko iš jos re ikalaujama, ir jos moky t i ne r e ik i a ,— reikšmingai patv ir t ino L i . — J u k ne k iekv ienas sutiktų būti jos v ieto j , k a d ir kok ius p i ­nigus gautų.

— Žinoma, ne k i ekv i enas ,— išgirdau atsakymą.— Aš stebiuosi, kodėl šeimininkas...

V a l y t o j a buvo bedėstanti to l iau, bet čia Li staiga grįžtelėjo ir , pastebėjusi mane, tuoj niuktelėjo į pašo­nę savo pašnekovei.

—• A r g i ji nežino? — išgirdau, ka ip sušnibždėjo v a ­lyto ja .

t Li papurtė galvą, ir jų šneka, žinoma, pasibaigė. Aš supratau t ikta i , k a d Tomf i lde esama kažkokios paslap­ties ir k a d tą paslaptį sužinoti man buvo^užginta.

Atėjo ketvirtadienis. V i s i darbai buvo ba igt i dar iš vakaro : pak lo t i k i l ima i , pakabintos lovų užuolaidos, užtiestos baltos ka ip sniegas lovatiesės, sutvarkyt i , tu ­aleto sta l iukai , ba ldai nubl i zg int i , vazos" pr imerktos gė­lių. M iegamie j i ir svetainės spindėjo tok ia švara, kokią t ik j iems galėjo sute ikt i valytojų rankos. Ves t ib iu l i s i r g i buvo iššveistas. Didžiulis drožinėtas la ikrodis, o taip pat laiptų pakopos ir turėklai t iesiog veidą rodė. Va lgomajame bufetas žėrėjo sidabrinių indų spindesiu,

: svetainėje ir buduare v i sur ap l inku i žydėjo tropinių gėlių vazos.

D iena s l inko vakarop . M i s i s Feirfeks užsivilko savo puošniausią juodo aksomo suknią, užsimovė pirštines ir prisisegė auksinį laikrodėlį,— j a i buvo pavesta sut ikt i svečius, išvedžioti damas po kambarius ir v i sa ki ta ! "

15* 227

Adelė taip pat pareikalavo, k a d ją aprengtų, nors man atrodė, j a i maža tebuvo v i l t ies tikėtis, k a d j i bus pa­šaukta pr ie svečių j a u pačią pirmąją dieną. Tačiau, no­rėdama j a i sute ikt i smagumą, l e idau Sofi apv i l k t i ją v i ena jos trumpa, bet puošnia musl inine suknele. M a n pačiai nebuvo j ok io re ikalo persirengti . Aš žinojau, k a d manęs niekas nepakvies iš mano jaukiosios buve i ­nės, k u r i a man tapo klasės kambarys. O čia dabar man buvo „rami užuovėja ner imo va landomis" .

Buvo miela, giedra pavasario diena, v i ena iš tų die­nų, kur ios kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje nu ­šviečia žemę, pranašaudamos vasarą. Saulė j a u buvo v i sa i a r t i laidos, bet pavakarys buvo šiltas, ir aš sėdė­j a u pr ie atv iro lango klasės kambaryje.

— J a u vėloka,— pasakė misis Feirfeks, įėjusi pas mane su savo šlamančia s u k n i a . — K a i p gerai, k a d pie­tus l i ep iau paruošti valandą vėliau, negu buvo nurodęs misteris Ročesteris, nes dabar j a u pradžia septintos. Aš pasiunčiau Džoną pr ie vartų pasižiūrėti, ar n ieko ne­matyt i ke ly je : iš ten gana to l i matyt i į M i l k o t o pusę.— J i n a i priėjo pr ie lango.— Stai j i s j a u č ia !—tęsė j i . — N a , Džonai (misis Feirfeks persisvėrė per palangę), kas girdėti?

— J i e atvažiuoja, medem,— atsakė tasa i .— Po de­šimties minučių j i e bus čia.

Adelė prilėkė pr ie lango. Aš nusekiau paskui ją, tačiau pasistengiau atsistoti taip, k a d mane slėptų užuolaida ir , matydama viską, pat i likčiau nematoma.

Tos Džono dešimt minučių mums labai prai lgo, bet pagal iau sudardėjo ratai, ketvertas raitelių šuoliu įlėkė į alėją, o paskui juos atriedėjo d v i atviros karietos, k u ­riose plevėsavo v u a l i a i i r l ingavo plunksnos. Du raite­l i a i buvo elegantiški jaunuol ia i , trečiasis pasirodė be­sąs misteris Ročesteris; j i s jo jo ant juodo savo žirgo, Mesruro , o priešais jį šokinėjo Pilotas. Greta jo jo jo

228

ledi . Jos v io let in is jo j imo kostiumas beve ik lietė že­mę, i lgas vual is plevėsavo vėjyje; susipynusios su klos­tėmis, j a i ant pečių plaikstėsi juodos it varno sparnas garbanos.

— M i s Ingrem! —sušuko misis Feirfeks ir nuskubė­jo į apačią užimti savo posto.

Kava lkada bematant pralėkė alėjos v i n g i u ir dingo man iš akių, pasislėpdama už namų kampo. Adelė ėmė prašyti, k a d ją leisčiau į apačią, bet aš pasisodinau ją ant kelių ir pamėginau išaiškinti, k a d j ina i n i e k u gyvu negalvotų pasirodyt i damoms ne i dabar, ne i kada!1 nors vėliau, nebent būtų specia l ia i pakviesta, ir k a d miste­ris Ročesteris laba i dėl to supyktų. Išgirdusi tai, j i , žinoma, prav i rko , bet, išvydusi, kad mano veidas griež­tas, ji nusišluostė ašaras.

Iš vest ib iu l io dabar pasigirdo l inksmas klegesys. Žemi vyrų balsai ir s idabrinis damų čiauškesys sudarė harmoningą derinį, kur iame iš visų kitų išsiskyrė, nors ir nestiprus, bet gana skardus Tornf i ldo p i l ies šeimi­n inko balsas, k a i j i s sve ik ino k i lmingus i r elegantiš­kus svečius. Paskui laiptais ėmė kaukšėti l engv i žings­nia i , iš kor idor iaus paskl ido Čiuženimas, tylus, l inks­mas juokas, durų varstymas, šnibždesys.

— Ei les changent de toilettes,— prašneko Adelė, k u r i gaudyte gaudė kiekvieną garsą, ir atsidususi p r i ­dūrė: — Chez maman, quand il y avait du monde, je le suivais partout, au salon et a leurs chambres; souvent je regardais les femmes de chambre coiffer et habi l ler les dames, et c'ėtait si amusant: comme cela on ap-p r end . 1

1 Jos persirengia. Kai aš gyvenau su mama ir pas ją būdavo aukšti} svečių, aš visur eidavau su damomis — ir į svetainę, ir į jų kambarius; dažnai žiūrėdavau, kaip kameristės šukuodavo ir reng­davo jas, ir tai būdavo taip įdomu. Bežiūrint ir pačiai galima išmokti (pranc).

229

— Ar dar neišalkai, Adele? — M a i s oui, Mademoise l le : vo i l a ciną ou s ix heu-

res, que nous n'avons pas mangė.1

— Gerai , k o l damos tebėra savo kambariuose, aš pamėginsiu nusi le ist i į apačią ir tau šio to atnešti.

Ir, išsėlinusi iš savo prieglobsčio, aš atsargiai pra­smukau j užpakalinius laiptus, kur ia is ga l ima buvo. nu ­si leisti t iesiai į virtuvę. Šioje namo dalyje zuite zujo tarnai ir dvelkė nepakenčiamu karščiu. Sr iuba ir žuvis buvo j a u bemaž gatavos, ir virėja triūsė ties krosn imi tokioje dvasios ir kūno būklėje, k a d reikėjo bi jot i , jog-ji galų gale pat i nesuliepsnotų. Šeimyninėje prie židi­n io šildėsi du vežėjai ir trys kamerdiner ia i . Kameristės ve ik iaus ia i buvo viršuje drauge su savo poniomis. Lakstė nau j i tarnai, pasamdyt i M i l ko t e . Pro šią maišatį aš gal iausiai pas iek iau podėlį, k u r pasiėmiau šaltos keptos vištienos, baltos duonos, keletą pyragaičių, po­rą lėkščių, peilį su šakute ir su šiuo grob iu pasiskubi­nau grįžti atgal. M a n j a u pasiekus koridorių ir užda­rant užpakalinių laiptų duris, staiga suaidėjęs klegesys įspėjo mane, k a d damos ruošiasi pa l i k t i savo kamba­rius. Nor in t grįžti atgal į klasę, man reikėjo praeit i pro jų duris ir tuo pačiu r i z ikuot i , k a d viešnios ga l i užklup­ti mane besėlinančią su pasigrobtu maistu. Todėl aš sustojau šiame kor idor iaus gale, kur , nesant langų, tvy­rodavo sarhbrėška, o dabar, saulei nusi le idus ir ėmus temti, buvo i r v i s a i tamsu.-

Bematant iš kambarių pasipylė v i ena po kitos gra­žiosios viešnios: l i nksma i be i grakščiai jos ėjo pro du­ris, ir jų suknelės švituliavo prieblandoje. Valandėlei damos susispietė k i tame kor idor iaus gale, ir aš girdė­jau, ka ip jos negarsiai čiauškėjo švelniais balseliais. Paskui jos nusi le ido laiptais taip pat l engva i i r ty l ia i , ka ip kad nuo ka lvos nuslenka šviesios miglos banga.

1 O taip, panele! Jau praslinko penkios ar šešios valandos, kai mes valgėme (piane.)'.

230

Jų būrelis man pa l i ko pirmą kartą gyvenime regėto aristokratiško grakštumo įspūdį.

Grįžusi aš radau Adelę, kaišiojančią galvą pro pra­v i ras klasės duris.

— Kok ios gražuolės!—sušuko ji angliškai.— O, ka ip aš norėčiau būti drauge su jomis ! K a i p atrodo, ar misteris Ročesteris pasikvies muš po pietų?

— Nemanau. Mis te r i s Ročesteris ir taip tur i apie ką galvoti . Pamiršk tas led i šįvakar. G a l rytoj jas pama­tysi . Stai atnešiau tau va lgyt i .

J i buvo t ik ra i išalkusi, i r todėl vištiena su pyra­gaičiais padėjo k u r i a m l a i k u i nukre ip t i jos dėmesį. Ge­ra i , k a d aš pasirūpinau maistu, k i ta ip mes abi ir Sofi, k u r i a i nunešiau dalį mūsų užkandžių, r i z ikavome l i k t i v i sa i be pietų: apačioje v i s i buvo per daug užsiėmę, kad mus prisimintų. Desertas buvo paduotas t ikta i po devintos, ir dešimtą tarnai dar tebelakstė į v isas puses su padėklais ir kavos puodel iais. A d e l e i aš le idau gult i daug vėliau, nes j i pareiškė, k a d t i k ra i neužmigsianti, k o l apačioje be atvangos trankomos durys ir laksto žmonės. Be to, pridūrė j i , misteris Ročesteris ga l i pa­kv ies t i mus, kada j i bus j a u nusirengusi ; ,,et alors, cįuel dommage! " 1

Aš sekiau j a i pasakas, k o l j a i nusibodo klausyt is , o paskui išėjau su ja į koridorių. Lempa vest ibiuly je buvo uždegta, ir , persisvėrus per baliustradą, j a i buyb smagu stebėti, ka ip skuba į vieną ir į kitą pusę tarnai . J a u vėlų vakarą svetainėje, ku r buvo perkeltas p ian i ­nas, pasigirdo muzikos garsai. M u d v i su Ade l e susė­dome ant viršutinės laiptų pakopos pasik lausyt i . Ir štai, p ian inui aidint, pasi l ie jo skambus balsas,— dainavo kažkuri ledi , ir melodi ja aidėjo nuostabiai švelniai: Po solo sekė duetas, o po to — l inksma kel ia is balsais at­l i k t a dainelė. Protarpiais imdavo klegėti gyvos kąlbbs,

Ir kaip gaila tada būtų! (pranc.)

2^1

Aš klausiausi gana i l ga i i r staiga pajutau, k a d mano k lausa atsidėjusi anal izuoja tuos garsus, stengdamasi jų ūžesyje sugauti mister iui Ročesteriui būdingas into­nacijas; ir k a i man gal iausiai pavyko išskirti jo balsą iš bendro gaudesio, aš pamėginau suprasti bent atski­rus žodžius. -

La ikrod is išmušė vienuoliktą. Aš pažvelgiau į Ade ­lę, kur ios ga lva j a u spėjo pa l ink t i pr ie mano peties." Jos akys j a u merkėsi, ir aš, paėmusi ją ant rankų, nu ­nešiau į lovą. Buvo j a u beve ik p i rma valanda, k a i džentelmenai ir ledi išsiskirstė į savo kambarius.

Rytojaus d iena buvo tok ia pat graži ka i p i r vaka ­rykštė; svečiai suruošė ekskursiją į dvaro apyl inkes. J i e iškeliavo gana anksti , v i en i rait i , k i t i karietomis. Aš mačiau, ka ip j ie išvyko ir ka i p grįžo. M i s Ingrem,. ka ip i r vakar , buvo vienintelė ledi , k u r i jo jo raita, ir , ka ip ir vakar , misteris Ročesteris šuoliavo šalimais. J i e abu truputį ats i l iko nuo visos ekskursi jos. Sią ap l inky­bę aš nurodžiau misis Feirfeks, k u r i stovėjo su manim pr ie lango.

— Jūs sakėte, j og nepanašu, k a d j ie kada nors su­situoktų,—: pasakiau aš,— bet matote, k a d misteris Ro­česteris aiškiai lab iau l inks ta į ją ne i į k i tas led i .

— Taip , atrodo, j i sa i žavisi j a . — O j i na i j u o , — pridūriau aš.— Žiūrėkite, ka ip ji

pa lenkia į jo pusę galvą, tarytum stengdamasi, k a d niekas negirdėtų. Norėčiau pamatyt i jos veidą,— man l i g šiol dar neteko žvilgtelėti į ją.

— Jūs ją pamatysite šįvakar,— atsakė misis Feir­feks.— Aš sak iau mister iu i Ročesteriui, ka ip nekantr ia i l auk ia Adelė, kada j i bus pristatyta damoms, i r j i s pa­sakė: „Ak, taip? Tegu ateina į svetainę po pietų, ir paprašykite mis E i r atlydėti ją."

— Tata i j i s pasakė, be abejo, iš mandagumo; esu įsitikinusi, k a d man nėra re ika lo ten e i t i ,— atsakiau aš. '

— O ne. Aš pasakiau jam, k a d jūs, nepratusi da-

232

l y vaut i pr ie svečių, va rgu ar panorėsite pasirodyt i to­k io je l inksmoje draugijoje, k u r jūs nepažįstate nė v ie­no žmogaus. O j is skubia i atkirto: „Nieko! J e i gu j i ne­norės, pasakykite, k a d aš pr imygt ina i reikalauju,, o je i ­gu užsispirs, pasakykite , k a d aš pats nue is iu ir atsi­ves iu ją."

— Tokių rūpesčių aš j am nepadarys iu,— atsakiau aš.— Je i gu k i ta ip negal ima, aš nueis iu, nors ir labai nenoriu. Ar jūs būsite tenai, misis Feirfeks?

— Ne . Aš išsiprašiau, ir j i s atleido mane. Aš jus pamokysiu, ka ip turite pasielgti , k a d galėtumėt išveng­ti formalaus pristatymo svečiams, kur is y r a pats ne­smagiausias. Jūs įeikite į svetainę, k o l ji dar tuščia, dar ponioms nepasikėlus nuo pietų stalo, ir išsirinkite kokį ramų kampelį. K a i j a u įeis džentelmenai, jums nėra re ikalo pas i l ik t i , nebent pat i panorėsite. Tegu t ik misteris Ročesteris pamato, k a d jūs esate, ir tada ne­mačiom išsprukite,— niekas jūsų nepastebės.

— Ar šie svečiai i l ga i čia viešės, ka ip jums atrodo? — Ga l porą trejetą savaičių, žinoma, ne i lg iau. Po

velykų atostogų seras Džordžas Linas, kur is neseniai buvo išrinktas parlamento n a r i u nuo M i l k o t o , turės v y k t i į Londoną. M a n a u , misteris Ročesteris i r g i kar tu iškeliaus. Aš iš v i so stebiuosi, k a d j i s j au taip i lga i užtruko šį kartą Tornfi lde.

Siek t iek jaudindamasi , aš l auk iau tos valandos, k a ­da su savo auklėtine turėjau pasirodyt i svetainėje. Adelė, išgirdusi, k a d vakare j i bus pristatyta damoms, visą dieną tiesiog nerado vietos iš nekantrumo ir apsi­ramino t ik tada, k a i Sofi pradėjo ją rengti . Į šią pro­cedūrą mergytė sutelkė visą savo dėmesį. Ir kada pa­gal iau jos p lauka i buvo sušukuoti ir gražiai kr i to ant pečių rūpestingai išpurentomis i lgomis garbanomis, kada j a i buvo užvilkta rausva atlasinė suknelė, kada klostėmis karo jo i l ga juosta, o rankos buvo apmautos nėrinių pirštinaitėmis, ji atrodė iškilmingai ir or ia i .

233

A d e l e i nereikėjo sakyt i , k a d j i saugotų savo tualetą. Apreng ta ji or ia i atsisėdo ant savo kėdutės, neužmir­šusi pasikel t i atlasinės suknelės, k a d nesusilamdytų, ir užtikrino mane, jog nepasi judinsianti iš vietos, k o l aš apsirengsiu. Tačiau aš apsirengiau ka ip mat: greitai užsivilkau geriausią savo suknelę (pilką, sidabro at­spalvio, pirktą mis Tempi vestuvėms ir nuo to l a iko nė karto nenešiotą), greitai susišukavau plaukus, bere­gint pr is ismeig iau savo vienintelį papuošalą — perlinę sagę. Ir tada mes nusi le idome į apačią.

Laimė, į svetainę gal ima buvo įeiti pro kitas duris, ne per valgomąjį, k u r v i s i sėdėjo už pietų stalo. Sve­tainę mes radome tuščią. Marmur in iame židinyje ty l i a i kūrenosi ka i t r i ugnis. Tarp prašmatnių gėlių, kur iomis buvo papuošti stalai, stovėjo vaškinės žvakės, ryškiai apšviesdamos tuščią menę. N u o arkos karo jo purpur i ­nė užuolaida. Nors nuo valgomojo, ku r sėdėjo svečiai, mus skyrė t ik ši menkutė drapiruotė, tačiau j ie kalbė­jo taip t y l i a i ; k a d aš n ieko .negalėjau suprasti tame ramiame jų murmesyje.

Adelė, k u r i , matyt, tebebuvo iškilmingai nus i te iku­si , atsisėdo, netarusi nė žodžio, ant žemos kėdutės, k u ­rią j a i parodžiau. O aš pas i t raukiau pr ie lango i r , pa­ėmusi nuo art imiausio stalo kažkokią knygą, pamėgi­nau skaityt i . Tada Adelė prisinešė savo kėdutę prie mano kojų. Po valandėlės ji palytėjo mano kelį.

— Kas y ra , Ade le? — Est-ce que j e ne puis pas prendre une seule de

ces fleurs magnifiąues, Mademoisel le? Seulement pour complėter ma toilette. 1

— : Tū per daug ga lvo j i apie savo tualetą, Ade le , bet gėlę ga l i pa imt i . -

Aš paėmiau iš vazos rožę ir pr isegiau mergaitei pr ie juostos. J i atsiduso neišpasakytai patenkinta, tarsi

1 Ar negalėčiau aš paimti vieną kurią iš šių puikių gėlių, pa­nele? Aš noriu papildyti savo tualetą (piane).

234

jos laimės taurė, dabar buvo j a u p i lna . Aš nusigręžiau nuo jos, norėdama nuslėpti šypseną, kur ios negalėjau su la iky t i : kažkaip komiška^ o k a r t u ir skaudu buvo žiūrėti, k a i p r imtai , t iesiog su įgimtu prisirišimu to j i mažytė paryžietė rūpinasi savo išore.

T y l i a i subrazdėjo at i traukiamos kėdės. A r k o s užuo­la ida prasiskleidė į šalis, ir ak im i rka i mano akys išvy­do valgomąjį, k u r žvakių sietynas buvo užliejęs šviesa krištolinius be i s idabrinius deserto indus, kur ia i s buvo ištaigingai serviruotas ilgas stalas. Ango je pasirodė bū­relis damų. Joms įėjus į svetainę, užuolaida vėl susi­glaudė.

Jų buvo t ik aštuonios, tačiau kažkodėl, k a i jos įžengė paskl idus iu margu būreliu, susidarė įspūdis, k a d jų ku r kas daugiau. K a i kur ios buvo labai aukšto ūgio, didžiuma vilkėjo bal ta i , ir k iekv ienos suknelė k r i t o tokiomis prašmatniomis, banguojančiomis klostėmis, kad jos teikė jų figūroms tam t ik ro didingumo, kur i o miglos sute ik ia mėnuliui. Aš atsistojau ir padar iau re­veransą; d v i ar trys atsakydamos linktelėjo galvas, k i ­tos t ik pasižiūrėjo į mane.

Jos paskl ido po kambarį, primindamos man savo lengvais, gyvais judesiais pulką baltasparnių paukščių. V ienos patogiai susėdo ant sofų ir otomanių, kitos, pa­si lenkusios pr ie stalų, ėmė žiūrinėti gėles ir va r t y t i knygas, o l ikusios susispietė ties židiniu. V i sos šneku­čiavosi negarsiai, bet aiškiomis ir skambiomis intona­ci jomis,— matyt, ta i joms buvo įprasta ir kasdieniška. Vėliau aš sužinojau, ka ip k i ekv i ena vadinosi , ir todėl gal iu dabar jas v isas išvardyti.

P i rmiausia , čia buvo misis Ešton su savo dv i em dukromis. Jaunystėje jos būta, bė abejo, gražios,— ji i r dabar dar buvo n ieko sau. Vy r e sn i o j i duktė E m i b u ­vo pa lyg in t i smulkutė, jos ve ide ly je ir la ikysenoje b u ­vo kažkokio na ivumo ir vaikiškumo, o jos figūroje — kažkokio pikantiškumo. J a i laba i t iko bal ta muslininė

235

suknelė su žydra juosta. An t ro j i , Luiza, buvo aukštesnė ir elegantiškesnė, gana mielo v e iduko ,— „minois chif-f onė " l , ka ip sako prancūzai. A b i seserys panėšėjo į švelnias leli jas,

Led i L i n buvo stambi ir apkūni moteriškė, kokių keturiasdešimties metų. Vilkėjo j ina i prabangia, mi rgu­liuojančia atlasine suknia , laikėsi i t i n t iesiai ir išdi­džiai. J u o d i jos p laukai , papuošti plačia mėlyna p lunks­na i r brangakmeniais nusagstytu l anke l iu žvilgėjo ma­loniais atspindžiais.

M i s i s Dent, pu lk in inko žmona, mažiau kr i to į akis, bet atrodė ne mažiau aristokratiška. Jos figūra buvo grakšti, veidas švelniai pablyškęs, p lauka i šviesūs. Juo ­da atlasinė jos suknia, šalis iš brangių užsieninių nėri­nių i r per l in ia i karo l i a i man pat iko lab iau negu va i vo ­rykštės spalvomis tv iskant i t i tuluota dama.

Bet labiausiai man kr i to į ak i s ,— gal todėl, kad jos buvo augalotos,— našlė led i Ingrem ir jos dukterys — Blanš ir M e r i . V i s os trys buvo aukšto, dailaus stoto. Našlei j a u galėjo būti per keturiasdešimt, tačiau jos figūra dar tebebuvo grakšti, plaukuose nesimatė (bent žvakių šviesoje) nė v i eno sidabrinio siūlelio, dantys žvilgėjo nepal iestu ba l tumu. Daug kas, nepaisant jos amžiaus, būtų palaikęs ją nuostabia, pagal iau ji tok ia ir buvo, t ik , žinoma, savo išore. V i s a jos išvaizda ir veidas rodė kažkokį nepakenčiamą išdidumą. Jos nosis buvo romėniška, o ir dvigubas smakras ėjo išvien su p i lnu k a k l u . Pasipūtimas ne t ik ta i žalojo ir temdė jos k i ln ius bruožus, bet t iesiog na ik ino juos. Atrodė, kad ir smakrą ji la iko kažkaip nenatūraliai išrietusi. Jos žvilgsnis buvo šaltas ir žiaurus. M i s i s Ingrem kažkuo man priminė misis R y d . Kalbėdama j i taip pat košė žodžius, jos žemame balse buvo girdėti tos pačios into­nacijos, arogantiškos, kategoriškos, žodžiu,— nepaken-

Pikantiškas snukutis (pranc).

236

čiamos. Vilkėjo j i raudona aksomine suknia , ant gal­vos buvo užsidėjusi indiško šilko tiurbaną, kur is j a i teikė, ka ip j i v e ik iaus ia i ir tikėjosi, t i k ro imperatoriško didingumo.

Blanš ir M e r i buvo v ienodo ūgio — tiesios ir l i ek­nos ka ip tuopos. M e r i atrodė truputį per l iesa, bet Blanš'buvo sudėta ka ip Diana. Aš ją stebėjau, žinoma, ypač susidomėjusi. P i rmiausia , norėjau pamatyt i , ar j i tokia, ka ip m a n buvo nupasakojusi misis Feirfeks, antra, ar ji nors k i ek panaši į tą miniatiūrą, kurią aš nutapiau iš vaizduotės, ir , trečia,— negal iu nutylėti,— ar j i v e r ta tapti misterio Ročesterio išrinktąja.

Pasirodo, k a d savo išore j i visiškai at i t inka i r mano nupieštą paveikslą, ir misis Feirfeks pasakojimą: pra­ki lnus biustas, apvalūs pečiai, grakštus kaklas , tamsios akys i r juodos garbanos,— v iskas k u o t iks l iausia. Ta ­čiau jos ve ido bruožai buvo l yg ia i ka ip motinos, t ik toks skirtumas, k a d Blanš buvo jauna : ta pat i žema kakta , tas pats išdidus profi l is, ta pat i puikybė. Tiesa, jos puikybė nebuvo tok ia a tkar i : mis Ingrem be per­stojo juokėsi, tačiau tas juokas buvo ironiškas; taip pat ironiška buvo ir aikštingai išlenktų jos lūpų iš­raiška.

Sakoma, k a d geni ja i esti išdidūs. Aš nega l iu pasa­kyt i , ar mis Ingrem buvo genijus, tačiau išdidumo ji turėjo per akis. Ji ėmė ginčytis botanikos klausimais su romiąja misis Dent. Atrodė, k a d misis Dent nebuvo studi javusi šio mokslo, nors, pasak jos, j i mėgstanti gėles, ypač laukų. M i s Ingrem, būdama susipažinusi su šios srit ies terminais, ėmė išdidžiai juos bert i ištiso­mis virtinėmis. Aš iš karto pastebėjau, k a d mis Ingrem (kaip sakydavo mokinės) t rauk ia per dantį misis Dent, tai y r a šaiposi iš jos neišmanymo. G a l šis traukimas per dantį ir buvo sąmojingas, bet j am aiškiai trūko ge­raširdiškumo. Paskui mis Ingrem atsisėdo paskambin­t i , — j i skambino pu ik i a i . J i pada inavo ,— i r jos balsas

237

skambėjo žavingai. Vėliau prancūziškai užšnekino sa­vo motiną,— i r paaiškėjo, k a d j i ka lba la i sva i i r geru akcentu.

M e r i buvo švelnesnė ir patrauklesnė negu Blanš. Jos bruožai i r g i atrodė ne tokie griežti, ve ido spalva šiek t i ek šviesesnė (mis Blanš buvo juoda it ispanė). Tačiau M e r i stigo gyvumo, jos v e idu i trūko išraiškos, o akims — ugnies. Maty t , neturėdama ką pasakyt i , ji atsisėdo į krėslą ir sustingo tarsi statula nišoje. A b i seserys vilkėjo baltomis it sniegas suknelėmis.

Ar aš dabar maniau, k a d mis Ingrem ga l i tapti mis­terio Ročesterio išrinktąja? Ne , aš ka ip ir anksčiau negalėjau atsakyti į šį klausimą, nežinodama, kokios moterys j am pat inka. J e i gu j į v i l i o jo išdidžios moterys, ta i išdidumo ji turėjo be galo, be krašto, be to, j a i netrūko žvalumo ir nemažų gabumų. Didžiuma vyrų turėtų žavėtis ja , nusprendžiau aš. O k a d misteris Ro­česteris j au susižavėjęs ja , aš, rodos, turėjau pakan­kama i progos įsitikinti. M a n te l iko pamatyt i juodu v ienus, k a d nebeliktų nė mažiausios abejonės.

Nega lvok, skaitytojau, k a d Adelė taip visą laiką ir sėdėjo nejudėdama ant kėdutės ties mano kojomis. O ne! V o s damoms įėjus, ji atsistojo, išėjo jų pasit ikt i , pagarbia i padarė reveransą ir o r ia i tarė:

— Bonjour, mesdames. 1

M i s Ingrem pažvelgė į ją iš aukšto ir pašaipiai su­šuko:

— O, k o k i a lėlytė! Led i L i n pastebėjo:

— Ta i , matyt, misterio Ročesterio globotinė, toji mažytė prancūzaitė, apie kurią j is kalbėjo.

M i s i s Dent lipšniai paėmė ją už rankutės ir pabu­čiavo į skruostą. E m i ir Lu i z a Ešton abi ka r tu sušuko:

— K o k i a mie la mergytė!

Labas vakaras, ponios! (pranc.)

238

Jos pasišaukė ją ant sofos, ku r j i dabar ir sėdėjo jų būrelyje, čiauškėdama čia prancūziškai, čia darkyta anglų ka lba . Ji patraukė ne t ik jaunųjų ledi , bet ir m i ­sis Ešton be i l ed i L i n dėmesį ir jautėsi tarsi septintame danguje.

Paga l iau tarnai neša kavą,— vadinasi , tuoj pasiro­dys ir džentelmenai. Aš sėdžiu šešėlyje, j e i gu t ik ga l i ­ma buvo kalbėti apie šešėlį toje skaisčiai nušviestoje svetainėje. M a n e k i ek slepia lango užuolaida. Vė l pra­siskleidžia arkos drapiruotė. Įeina vy ra i . Pas i rodydami v i s i būreliu, kaip ir anksčiau ledi , j i e daro didelį įspū­dį. V i s i juodais drabužiais. Daugumas — aukšti, k a i k u ­rie j aun i . Henr is ir Frederikas L ina i — išsipustę dabi­tos; pu lk in inkas Dentas — gražus vyras su kar i o l a iky ­sena. Mis te r i s Eštonas, apygardos teisėjas,— orus ir praki lnus. Jo p lauka i v i sa i ba l t i , bet antakia i ir ūsai — juod i ; tatai jį daro panašų į „pere noble de theatre" Lordas Ingremas, ka ip i r jo seserys,— labai aukštas. J i ­sai taip pat gražus, bet ka ip ir M e r i apatiškas ir apsi­blausęs, tarsi aukštas ūgis būtų atstojęs j am ir gyvu­mą, ir net protą.

0 k u r g i misteris Ročesteris? J i s įeina paskutinis. Aš nežiūriu į arką, bet matau"

jį. Aš stengiuosi visą savo dėmesį sutelkt i į v i rba lus ir į mezgamos piniginės ąseles, aš nor iu ga lvot i t i k apie rankdarbį, kurį l a i kau rankose, no r iu matyt i t ik ­tai s idabrinius karolėlius ir šilkinius siūlus', ku r i e gu l i man ant kelių. Tačiau aiškiai matau jo figūrą ir neju­čia pr i s imenu paskutinį mūsų susitikimą tuoj po to, ka i aš j am padariau, anot jo, gyvybinę paslaugą, p r i ­s imenu tą akimirką, k a i j i s laikė mano ranką savojoje ir žiūrėjo man į veidą žvilgsniu, k u p i n u gi laus jaus­mo, k u r i o dalis buvo sk i r ta i r mari. K a i p mus suartino ta a k i m i r k a ! Kas gi atsit iko po to, kas privertė j į taip

1 Artistą, paprastai vaidinantį kilnių tėvų roles (piane).

239

pakeist i savo elgesį su manim? Ir štai dabar kok i e to l i ­m i , kok i e svet imi mes esame vienas k i t am! Tok i e sve­t imi , k a d aš nes i t ik iu, j og j i s prie is ir užkalbins mane. Ir aš nė k i ek nenustebau, k a i j is, nė nepažvelgęs į ma­ne, atsisėdo ki tame kambar io gale ir ėmė šnekučiuoti su damomis.

V o s t ik pamačiau, k a d jo dėmesys nukre iptas į jas ir k a d ga l iu nepastebimai žiūrėti į jį, aš nejučia įsmei­g iau žvilgsnį į jo veidą. M a n o akys neklausė manęs ir kas kartas k rypo į tą pusę. Aš žiūrėjau i jį, ir tas žiū­rėjimas teikė man nepaprastą džiaugsmą,— malonų, bet drauge ir skausmingą džiaugsmą, brangų ka ip t ik­ras auksas, bet slepiantį savyje aštrų skausmą, džiaugs­mą, panašų į tą, kurį pat i r ia žūstąs nuo troškulio žmo­gus, kur i s žino, k a d šaltinis, prie kur i o j is vargais ne­galais prišliaužė, y r a užnuodytas, tačiau v i s v i e n pasi­lenkęs godžiai geria dieviškąjį skystį.

Laba i teisingas priežodis: „Jei širdžiai mielas — t a i ir ak ia i gražus". M a n o šeimininko veidas, tamsus, iš­blyškęs, kampuotas, masyv ia kakta , plačiais ir juodais it anglis antakiais, g i l i u žvilgsniu, griežtu pro f i l iu ir ryžtingomis, rūsčiomis lūpomis — tiesiog įkūnyta ener­gija, atkaklumas ir v a l i a , — nebuvo gražus, vert inant įprastų grožio kanonų požiūriu, bet man jo veidas at­rodė daugiau negu gražus, j is buvo įdomus ir žavin­gas, j is stačiai pakerėjo'mane, aš nebeįstengiau kont­ro l iuot i savo jausmų, ir j ie atiteko to žmogaus va l ia i . Aš nenorėjau jo mylėti. Skaitytojas pr is imena, ka ip aš grūmiausi, stengdamasi su šaknimis išrauti iš savo sie­los p irmuosius tos meilės daigus. Ir štai dabar, vos t ik aš vėl jį išvydau, tie gajūs daigai bematant atsigavo ir vešliai sukerojo. J i s privertė mane pami l t i jį, net nepažvelgęs į mane.

Aš l y g inau jį su svečiais. Ką reiškė galantiškas L i ­nų grakštumas, lėnas lordo Ingremo elegantiškumas ir net kar in is pulk ' in inko Dento šaunumas, sugretinus juos

240

su įgimtu misterio Ročesterio žavumu ir jo v id ine jė­ga! Manęs anaiptol nežavėjo nei jų manieros, ne i jų orumas, nors įsivaizdavau, kad daugel iui moterų j ie atrodytų patrauklūs, gražūs, įspūdingi, o apie misterį Ročesterį jos iškart pasakytų, kad j i s negražus ir pa­niuręs. Aš mačiau, ka ip jo svečiai šypsojosi, girdėjau, kaip j ie juokėsi, tačiau tai n i eko nereiškė. Atrodė, k a d žvakių šviesoje buvo daugiau dvasinės šilumos negu jų šypsenose, ir varpe l io skambesys buvo gyvesnis už jų juoką. Ir aš mačiau, ka ip nusišypsojo misteris Ro­česteris: jo griežti bruožai sušvelnėjo, akyse sužvilgo nuoširdumo kibirkštys, žvilgsnis tapo šiltas ir malonus. J is kalbėjosi šiuo momentu su Lu iza ir Emi Ešton, ir aš stebėjausi, ka ip abej ingai jos. sut inka jo žvilgsnį, k u ­ris, man rodės, smigo l i g pat sielos gelmių. Aš lauk iau , kad jos nule is akis ir raudonis nudažys jų veidus, ta­čiau apsidžiaugiau, nepastebėjusi jose nė mažiausio susijaudinimo. , ,J isai joms ne tas, kas man ,— galvojau aš,— tarp jų nėra n ieko bendro, o tarp mūsų y r a — esu įsitikinusi; aš jaučiu,'kad mus kažkas t rauk ia pr ie kits ki to, aš suprantu jo žvilgsnių ir judesių kalbą. Nors jo visuomeninė padėtis be i turtas ir sk i r ia mus, mano prote ir širdyje, mano kraujy je ir mano nervuo­se y r a kažko, kas dvasiškai sieja mus. A r g i vos prieš keletą dienų nesakiau pat i sau, jog j is man t ik t iek reikalingas, kad moka man algą? A r g i aš neuždrau-džiau pat i sau galvot i apie j į k i ta ip ka ip apie savo samdytoją? Tačiau tai buvo šventvagystė prieš p r i g im­tį! V i s i mano gerieji , taurie j i , st ipr ie j i jausmai nejučia k r ypo t ik ta i į jį. Aš žinau, k a d tur iu slėpti savo per­gyvenimus; aš tur iu užgniaužti savyje mažiausią viltį; aš tur iu pr is imint i , kad j i s negal i manęs mylėti. Saky­dama, k a d tarp mūsų y r a kažkas bendro, aš v i sa i ne­manau, k a d aš taip pat sugebu daryt i įtaką žmonėms, ta ip pat ga l iu juos žavėti ka ip ir j is. Aš tenor iu pasa­k y t i , k a d mudviejų skonis ir pažiūros kartais sutampa.

Džeinė Hir . 241

Ir todėl aš tur iu be atvangos sau kartot i , k a d mes am­žiams atskir t i . Tačiau, k o l tebesu gyva ir alsuoju, aš nega l iu jo nemylėti."

Ta rna i padavė kavą. V y r a m s įėjus, visos damos su­čiulbo it vy tur ia i . Šnekos darėsi v i s garsesnės ir l inks­mesnės. Pu lk in inkas Dentas ir misteris Eštonas ginči­jas i apie politiką; jų žmonos klausosi , ką j i e svarsto. A b i išdidžiosios našlės — led i L i n ir l ed i Ingrem — ma­lon ia i šnekučiuojasi. Seras Džordžas (jo išvaizdą aš pa- 1

miršau aprašyti: ta i labai aukštas ir raudonskruostis prov inc i jos džentelmenas) stovi priešais jų sofą, l a iky ­damas rankoje puodelį kavos ir retkarčiais įterpdamas kokį žodelį. Mis ter is Frederikas L inas atsisėdo šalia M e r i Ingrem ir rodo ja i puošnią knygą su graviūro­mis. Ji žiūri, kada-ne-kada nusišypso, bet nuo pastabų susi la iko. Aukštas ir flegmatiškas lordas Ingremas sto­v i , susinėręs rankas, už kėdės, kur io je sėdi mažoji ir guv io j i E m i Ešton. J i n a i dirsčioja į jį ir čerška it šar­ka ; j i s j a i pat inka lab iau negu misteris Ročesteris. Henr is L inas prisėdo ant suolel io ties Luizos kojomis. Adelė sėdi šalia j o .Mis mėgina su ja kalbėti prancūziš­ka i , ir Lu i za juok ias i iš jo daromų klaidų. Kas gi su­darys porą Blanš Ingrem? Ji stovi v i ena pr ie stalo ir , grakščiai pasi lenkusi, varto albumą. A t rodo , j i laukia , kad kas pr ie . jos prieitų. Tačiau i l ga i l auk t i j i ne l inku­si . J i pat i pas irenka kompanioną.

Tuo metu misteris Ročesteris, pasikalbėjęs su Ešto-nais, p r i e ina pr ie židinio. Dabar j is i r g i vienišas, todėl Blanš žengtelia prie jo ir atsistoja priešais.

— Aš maniau, mister i Ročesterį, k a d jūs nemėgsta­te vaikų?

— AŠ ir nemėgstu. — Ta i kas privertė jus globoti šitą lėlę (ji parodė

į Adelę)? Iš k u r jūs ją ištraukėte? — Aš jos iš n iekur neištraukiau, ji buvo pa l ik ta

mano globai .

242

— Jums vertėjo at iduoti ją į mokyklą. — Negalėjau to padaryt i : m o k y k l a per brangia i

atsieina. — A rg i ? J u k jūs, rodos, parūpinote j a i guvernantę.

Aš ką t ik mačiau kažkokią žmogystą su ja... Ne jaug i j ina i j a u pasišalino? O, ne! A n a ten j i tebetūno, pasi­slėpusi už storos. Jūs, be abejo, j a i mokate algą.-Man rodos, tatai gana brangia i išeina, juo labiau, k a d jas abi r e i k i a dar ir išlaikyti.

Aš b i jo jau, te is ing iausakant , tikėjaus, kad, išgirdęs kalbant apie mane, misteris Ročesteris bent dirstels į mano pusę, ir todėl nejučia dar lab iau susigūžiau lango nišoje. Tačiau j i s nė negrįžtelėjo mano pusėn.

— Aš nepagalvo jau apie t a i , — tarė j i s abejingai, žvelgdamas t iesiai prieš save.

— Nepagalvojote ! Jūs, v y ra i , n iekad nepaisote nei taupumo, ne i sveiko proto. Jums vertėtų pasik lausyt i , ką mama sako apie guvernantes. M u d v i su M e r i , man rodos, esame praleidę jų savo l a i ku kokį tuziną. Pusė jų — biaurios, kitos — juokingos, ir visos — t ikras koš­maras. Ar ne tiesa, mama?

—- Ar ką sakei, mano aukse? A u k s u pavadinta jaunoj i ledi pakartojo klausimą,

paaiškindama: — M a n o brangiausioj i , n ieko nekalbėkite apie gu­

vernantes. J a u v i e n pats tas žodis mane nerv ina. Aš tiek prisikentėjau nuo jų neišmanymo ir užgaidų. Ačiū dievui , k a d pagal iau jomis atsikračiau.

č ia misis Dent pasilenkė pr ie dievobaimingosios ledi ir kažką pašnibždėjo ja i į ausį. Iš .atsako, kur iuo buvo reaguota į šnibžtelėjimą, aš nusprendžiau, kad toji priminė, j og v i ena koneveik iamos padermės atsto­vė buvo svetainėje.

— Tant p is ! 1 — atsakė jos šviesybė.—Aš t ik iuosi ,

Juo geriau! (piane.)

243

kad tai girdėti ja i išeis į naudą.— Paskui truputį tyl iau, bet pakankamai garsiai , kad aš girdėčiau, ji pridūrė: — Aš ją įsidėmėjau. Būdama gera fizionomiste, ga l iu pa­sakyt i , k a d joje aš matau visų guvernančių blogąsias ypatybes.

— Kok ios gi tos blogosios ypatybės, madam? — pa­siteiravo garsiai misteris Ročesteris.

— Aš jas paskui išvardysiu jums į ausį,— atsakė ji ir tr iskart išdidžiai ir reikšmingai kryptelėjo savo t iur-baną.

— Bet mano smalsumas praeis. J i s trokšta peno ka ip t i k dabar.

— K lausk i te Blanš, ji arčiau jūsų negu aš. — O, nesiųskite jo pas mane, mama! A p i e visą jų

padermę aš ga l iu trumpai pasakyti , kad jos nepaken­čiamos. Daug kęsti nuo jų man, žinoma, neteko. Aš pa­sirūpindavau verčiau pat i jas -pakankinti . O, k i ek šu­nybių mudu su Teodoru iškrėsdavome savo guvernan­tėms: mis V i l s on , misis Greis ir prancūzei madam 2u-ber! M e r i v isada būdavo per daug mieguista, k a d ga­lėtų da lyvaut i kok io je l inksmoje išdaigoje. Daugiausia juoko būdavo iš madam Žuber. M i s V i l s o n buvo varg­šė, l igota žmogysta, apsiašarojusi ir nelaiminga, neapsi­mokėjo nė kovot i su ja . O misis Greis buvo grubi ir ne jautr i ,— joks smūgis jos nesukrėsdavo. Tačiau varg­šelė madam Žuber! K a i p dabar matau, ka i p j i siunta, kada mes, būdavo, išvedame ją iš kantrybės — išlaisto-me arbatą, pr i trupiname ant grindų sviestu apteptos duonos, imame sva idyt i į palubę knygas ir sukel iame kurtinantį koncertą, pliaukšėdami l in iuote į stalą ir belsdami geležiniu žarstekliu į židinio groteles. Teodo­rai , j u k tu atsimeni — tas linksmąsias dienas?

. '— Ta-aip, žinoma, p r i s imenu,— tęsdamas žodžius, atsiliepė lordas Ingremas.— Tada toj i vargšė senpalai-kė imdavo šaukti: „O, jūs biaurūs v a i k a i ! " O mes j a i

244

pradėdavome drožti pamokslą, ka ip j i na i drįsta m o k y t i mus, tokius gudruol ius, pati n ieko neišmanydama.

— Taip, taip. Ir žinai, Tedai , aš tau padėdavau per­sekiot i tavo auklėtoją, susiraukėlį misterį Viningą, rūs­tųjį ilgaskvernį, ka ip mes j į vadinome. J i sa i ir mis V i l s o n išdrįso įsimylėti v ienas kitą,— taip nusprendė­me mudu su Teodoru. M u m s pavyko nutyko t i jųdviejų švelnius žvilgsnius be i atodūsius, kur ia is , ka ip mums atrodė, reiškėsi jų „la bei/e passion" \ ir , garbės žodis, v i s i bematant sužinojo apie mūsų atradimą, ku r iuo mes pasinaudojome j iems iš mūsų namų išgarbinti. O brang io j i motutė, vos t ik pajutusi, k o k i a čia istori ja, nutarė, k a d jo je esama nepadorių tendencijų. A r g i ne tiesa, l ed i mama?

— T ik r i aus ia tiesa, mano geriausioj i . Ir aš nė k i ek neapsir ikau. Patikėkite, y r a tūkstančiai priežasčių, ko ­dėl guvernančių ir vyriškių auklėtojų meilės ryšių nė valandėlės negal ima pakęsti nė v ienuose - padoriuose namuose. Pirmiausia. . ,

—• Susimi ldama, mama, nekank ink mūsų tomis prie­žastimis. Au reste,2 mes vis i jas žinome: susidaro pavo­jus, k a d blogas pavyzdys gal i užkrėsti nekaltas vaikų sielas, įsimylėjusieji esti išsiblaškę ir todėl nerūpestin­gai a t l i eka savo pareigas, paskui j ie sudaro sąjungą ir v isada pa la iko kits kitą, o iš to k y l a akiplėšiškumas, maištas ir visiška netvarka. J u k aš sakau tiesą, baro-nese Ingrem iš Ingrem-Parko?

— M a n o gražioji le l i ja, tavo teisybė ka ip ir v isada. — Vad inas i , p r idur t i nėra ko. Pakalbėkime apie ką

ki ta . E m i Ešton, neišgirdusi, o gal nepaisydama šio įsak­

maus uždraudimo, įsiterpė savo švelniu, vaikišku ba l ­sel iu:

— M u d v i su Lu i za taip pat kank indavome savo gu-

1 Švelnioji aistra (piane). 2 Be to (piane).

vernantę, t ik j i buvo tokia gerutė, kad viską pakęs-davo: niekas jos nesuerzindavo. Su mumis j i n iekad nebūdavo šiurkšti, tiesa, Luiza?

— Ne , niekados. M e s galėdavome, daryt i ką t inka­mos: iškraustyti jos stalą ar rankdarbių dėžutę, viską-apverst i aukštyn kojomis jos komodos stalčiuose. Ir j i buvo tokios geros širdies, k a d j i mums duodavo, ko t ik paprašydavome.

— M a n rodos,— pratarė mis Ingrem, sarkastiškai perkre ipdama lūpas,— v i s i šičia nusprendė papasakoti savo pr is iminimus apie guvernantes. Norėdama to iš­vengt i , dar kartą siūlau pakeist i temą. Ar jūs pr i tar ia­te mano nuomonei , misteri Ročesteri?

— Madam, aš pr i tar iu tai jūsų minčiai ka ip ir v i ­soms kitoms.

— Tada man tenka imtis inic iatyvos. Senjore E d u ­ardo, ar jūs šįvakar nusiteikęs dainuoti?

— Dona B ianka, je igu jūs įsakysite, aš būsiu nusi ­teikęs.

— J e i taip, senjore, tai ske lb iu jums imperatorišką­jį savo įsakymą: išvalykite savo plaučius ir kitus vo­ka l in ius organus, nes jų pr i re iks karališkajai mano tarnybai .

— Kas gi nepanorės būti tokios dieviškosios M a r i ­jos Ričio '?

— Kas man Ričio!;—sušuko j i , atmesdama savo garbanotą galvą ir žengdama prie p ian ino .— M a n o nuomone, smuik in inkas Davidas turėjo būti nuobodus žmogelis. Juodasis Botvel is 2 man ku r kas lab iau pr ie širdies. Aš v i sa i never t inu vyriškio, j e igu j is netur i kažko šėtoniško. Tegu apie Džeimsą Hepberną istori ja sako, ką nor i , bet esu įsitikinusi, kad j is buvo tolis lau-

' Ričio Davidas — italų muzikantas, Škotijos karalienės Mari­jos Stiuart favoritas.

2 Botvelis, Džeimsas Hepbernas (1536—1578} — Škotijos aris­tokratas, Marijos Stįuart vyras.

246

kinis , nesuvaldomas herojus piktadarys, ku r i am sutik­čiau at iduoti savo ranką.

— Džentelmenai, jūs girdite? Kur i s iš jūsų lab iau­siai panašus į Botvelį? — sušuko misteris Ročesteris.

— M a n rodos, pirmenybė at itenka jums ,— atsakė pu lk in inkas Dentas.

— Garbės žodis, aš didžiai jums dėkingas,— atsi­liepė misteris Ročesteris.

M i s Ingrem, išdidžiai ir gracingai atsisėdusi pr ie pianino, išskleidė ap l ink save baltos it sniegas suknios prašmatnias klostes ir ėmė skambint i triukšmingą pre­liudą. Tuo pat metu j i ir to l iau kalbėjo. Atrodė, kad šįvakar j i ypat inga i nusite ikusi . Ir savo žodžiais, ir v e i ­do išraiška ji tarsi norėjo ne t ik sužadinti k lausytojams susižavėjimą, bet ir nustebinti juos. Buvo aišku, k a d ja i knietėjo apstulbint i v isus savo šaunumu ir drąsa.

— O, man taip ats ipyko nūdieniai j aunuo l ia i ! — sušuko j i , tarškindama p ian inu triukšmingus pasažus.— Vargšai, suglebę padarai , biją ir koją iškelti už tėtės parko vartų! J i e net per kiemą nepereina, j e i jų ne l yd i mielos mamytės globojanti ranka ! Vargšeliai, taip susi­rūpinę savo gražiais ve idukais , baltomis rankutėmis ir mažomis kojytėmis! L yg t ikr iems vyrams būtų re ika l in -•gas grožis! Tary tum žavumas nebūtų v i en t ik moterų pr iv i leg i ja , jų teisėtas pasididžiavimas ir visas turtas! Aš t v i r t inu , k a d negraži moteris y r a tiesiog gamtos įžeidimas, o v y r a i tur i būti v i en t ik stiprūs ir narsūs. Jų devizas tebūna: „Medžioklė, šaudymas ir ka ra s ! " V i s a k i t a — n i e k a i ! Šitoks būtų mano devizas, j e i as būčiau vyras.

— J e i aš kada ištekėsiu,— kalbėjo j i , patylėjusi ir nesulaukusi prieštaravimų,— tai pas i r inks iu tokį vyrą, kur is ne konkuruos su manim grožiu, bet t ik pabrėš jį. Aš nepakęsiu varžovo pr ie savo sosto. M a n o v a l ­džia turės būti nedaloma. Aš nor iu, k a d j i s gėrėtųsi t ik

247

manimi , o ne savo atvaizdu veidrodyje, O dabar, mis­teri RoČesteri-, padainuokite, aš jums akompanuosiu.

— K l a u s a u , — atsakė j is . — Štai čia korsaro daina. Žinokite, k a d aš dėl kor­

sarų e inu iš galvos, ir todėl padainuokite con spirito '. — Įsakymai iš mis Ingrem lūpų, manau, paverstų

liepsnojančiu sp i r i tu ir nugriebto pieno stiklinę. — Pasisaugokite! Je i gu jūs nesugebėsite m a n įtikti,

aš sugėdinsiu jus, parodydama, ka ip tokie da l yka i tur i būti dainuojami.

— Jūs norite suteikt i man premiją už nesugebėji­mą. Dabar man t ikr iausia i nepavyks.

— Gardez-vous en b i e n ! 2 J e i gu jūs tai padarysite tyčia, aš pask i rs iu jums papildomą bausmę.

— M i s Ingrem turėtų būti gailestinga, nes ji ga l i uždėti tokią bausmę, kurios nepakeltų žmogaus jėgos.

— Paaiškinkite, ką tai reiškia? — įsakė led i . — At l e i sk i t e man, madam! Čia nere ik ia jokių pa­

aiškinimų. Jūsų pačios jautrumas turėtų jums pasakyti , k a d suraukt i jūsų antakiai pr i lygsta mirties bausmei.

— Dainuoki te ! — dar kartą įsakė Blanš i r , vėl pa­l ietusi klavišus, ėmė triukšmingai akompanuot i .

,,Dabar pats laikas man pasišalinti",— pagalvo jau aš, tačiau tuo momentu suskambėję tonai sulaikė ma­ne. M i s i s Feirfeks buvo sakiusi , k a d misterio Ročeste­r io puikus balsas,— ir iš tikrųjų j is turėjo sodrų, ga­lingą bosą, kur is virpėjo jo paties jausmais bei jėga ir kur is skverbėsi į širdį ir keistai jaudino. Aš palau­k iau , k o l nut i lo paskutinis gi lus be i stiprus tonas ir vėl ėmė čiurlenti valandėlei aptilęs pašnekesys. Tada aš pa l i kau savo kampelį ir išslinkau pro šonines duris, kurios, laimė, buvo netoliese. Išėjusi pro jas, aš' s iauru koridorėliu patekau į vestibiulį. Žengusi keletą žings­nių, pajutau, kad atsileido v ieno mano batel io raištis

1 Pakiliai (ital.). 2 Pasisaugokite! (piane.)

248

ir, sustojusi jo surišti, a ts ik laupiau ties pat laiptų pa­pėde. Staiga išgirdau, ka ip atsidarė svetainės durys ir pro jas išėjo kažkoks džentelmenas. Aš tuoj atsistojau ir akis į akį susidūriau su mister iu Ročesteriu.

— K a i p laikotės? — paklausė j i s mane. — Laba i gerai, sere. — Kodėl jūs nepriėjote ir nepakalbėjote su man im

svetainėje? M a n atrodė, kad galėjau to paties paklaust i j į patį,

bet neišdrįsau ir atsakiau: — Aš nenorėjau t rukdy t i jūsų. M a n atrodė, k a d

jūs užimtas, sere. — Ką jūs veikėte, k o l manęs nebuvo namie? — N i e k o ypatingo. K a i p paprastai mok iau Adelę. — Ir gerokai pablyškote nuo to la iko. Aš tai iš

karto pastebėjau. Kas atsitiko? — Ničnieko, sere! — G a l jūs persisaldėte tą naktį, ka i vos manęs ne­

paskandinote? — Nė k i ek ! — Grįžkite į svetainę: jūs per anksti pasišalinote. — Aš pavargau, sere. Valandėlę j is įdėmiai žiūrėjo į mane. — Jūs truputį sus is ie lo jus i ,— pasakė j i s . — Kas yra?

Papasakokite man! — N i e k o ! N ieko , sere! Manęs neslegia joks sie l­

vartas. — O aš sakau, kad slegia. Ir taip slegia, k a d dar

vienas žodis — ir jūsų akyse pasirodys ašaros. M a t o ­te, jos j a u žvilga ant jūsų blakstienų ir štai v ienas per­l inis karolėlis r ieda jūsų skruostu ir tuoj nukr i s ant grindų. Turėdamas la iko ir nebijodamas, k a d pro šalį gali prae i t i koks ilgaliežuvis tarnas, aš sužinočiau, ką visa tai reiškia. Na , šįvakar aš atleidžiu jus, bet įsi-

249

dėmėkite, kad , k o l pas mane viešės šitie svečiai, aš nor iu , k a d jus kas vakaras pasirodytumėte svetainėje. Toks mano pageidavimas ir prašau neatmesti jo. Da­bar e ik i te ir atsiųskite Sofi Adelės pasi imt i . Labanakt, mano.. .— j is nuti lo , pr ikando lūpą ir staiga pa l iko mane.

XV I I I S K Y R I U S

L inksma i ir triukšmingai bėgo dienos Tornf i ldo p i ­lyje. K a i p jos skyrėsi nuo tų trijų pirmųjų mėnesių, kupinų tylos, v ienodumo ir vienatvės, kur iuos aš pra­le idau šioje pastogėje. Atrodė, k a d iš šių namų išvyti v i s i liūdni jausmai , užmiršti v i s i liūdni pr is iminimai . V i s u r virė gyvenimas, k iauras dienas į v isas puses s iuvo žmonės. Dabar negalėjai pereit i kor idor ium, k a ­daise t ok iu t y l iu , ar patekti į paradinius kambarius, k a d nesut iktum kokios išsipusčiusios kameristės ar dabitos kamerdiner io .

Virtuvė, produktų kamara, tarnų kambarys, vesti­b iu l is — v i sur buvo p i lna žmonių. Svetainės ištuštėdavo ir nur imdavo t ik tada, ka i žydras dangus ir v i l i o jant i nuostabios pavasario dienos giedra kvieste kv iesdavo svečius į parką. Tačiau net ir tada, k a i pabiurdavo oras ir ištisas dienas nesi l iaudavo liję, svečių nuota ika nepablogėdavo. Nutrūkus l inksmiems pasivaikščioji­mams, v idu je ruošiamos pramogos tapdavo nuo to t ik­tai gyvesnės be i įvairesnės.

Aš didžiai nustebau, k a i vieną vakarą buvo nutarta pakeist i pramogų programą: v i s i ėmė kalbėti apie ša­radas, tačiau,-būdama neišmanėlė, nežinojau, ką ta i reiškia. Buvo pašaukti tarnai, va lgomojo stalai sustum­ti į pakraščius, perstatytos žvakidės, kėdės išrikiuotos pusračiu priešais arką. K o l misteris Ročesteris ir k i t i

250

džentelmenai nurodinėjo tarnams, ką daryt i , damos lakstė laiptais aukštyn ir žemyn, kažką įsakinėdamos savo kameristėms. Buvo pakviesta misis Feirfeks. J i turėjo papasakoti , kokių drabužių, skarų ir kitokių spalvotų audeklų gal ima būtų rasti komodose. Buvo išraustos trečiojo aukšto spintos, ir kameristės atitempė į apačią juose rastus glėbius įvairiausių brokatinių s i ­jonų, atlasinių liemenių, juodų šilkinių šalių, nertinių kepuraičių ir v iso k i to . Dal is šių daiktų buvo atr inkta ir nunešta į svetainę.

T u o tarpu misteris Ročesteris vėl susišaukė ap l ink save damas ir r inkos i ka i kurias į savo grupę.

— M i s Ingrem, be abejo, eis pas mane ,— pasakė jis. Po to j is ištarė abiejų panelių Ešton ir misis Dent vardus. J i s pažvelgė ir į mane: aš ka ip t ik buvau ne­toliese — segiau atsileidusią misis Dent apyrankę.

— Ar jūs dalyvausite vaidinime? — paklausė j is. Aš papurčiau galvą, bi jodama, kad misteris Ročes­

teris nesumanytų spirtis, tačiau j is leido man ramia i grįžti įprastinėn mano v ieton.

M a n o šeimininkas ir jo grupė pasislėpė už drapi-' ruotės. Ki tas būrelis, k u r i a m vadovavo pu lk in inkas Dentas, susėdo ant pusračiu sustatytų kėdžių. V i enas džentelmenas, misteris Eštonas, pažvelgęs į mane, at­rodo, pasiūlė ir mane pakviest i prisidėti pr ie jų, tačiau ledi Ingrem užprotestavo: ,

— Ne,—išgirdau jos žodžius,— ji atrodo per k v a i l a šitokiam žaidimui.

Ne t rukus suskambo varpel is, i r uždanga paki lo . A r -• kos gi lumoje, apsiausta bal ta drobule, įspūdingai stūk­

sojo stambi sero Džordžo L ino figūra; jį misteris Ročes­teris taip pat buvo pasikvietęs i savo grupę. Priešais jį ant stalo gulėjo atversta didžiulė knyga . Sal ia i r g i su k n y g a rankose stovėjo E m i Ešton, užsimetusi mis­terio Ročesterio apsiaustą. Kažkas nematomas l inksmai skambino varpelį. Staiga Adelė (ji būtinai įsiprašė, k a d

251

j a i būtų leista da lyvaut i vaidinime) iššoko į priekį, barstydama ap l inku i gėles iš pintinėlės, k u r i kabojo j a i ant rankos. Po to pasirodė did inga mis Ingrem figūra, v i sa baltais drabužiais, su i l gu šydu ant galvos ir su rožių va in iku . Greta jos žengė misteris Ročesteris. P r i ­ėję pr ie stalo j i e atsiklaupė, o misis Dent ir Lu i za Eš­ton, i r g i baltai apsirengusios, atsistojo už jų. Prasidėjo ceremonija, ir v i s i iš karto suprato, k a d tai vedybų pantomima. J a i pasibaigus, pu lk in inkas i r jo grupė ke­letą minučių pašnibždomis tarėsi, ir po to pu lk in inkas paskelbė:

— Braid! 1

Mister i s Ročesteris nusilenkė, ir uždanga nusileido. Pras l inko gana daug la iko, i k i j i vėl paki lo . ŠĮ kar ­

tą uždanga atskleidė j au rūpestingiau paruoštą sceną. K a i p j a u esu minėjusi, einant iš valgomojo į svetainę, reikėjo palypėti d v i pakopas. Ir štai maždaug už poros jardų nuo šių pakopų pasirodė didel is marmurinis baseinas, kurį pamačius, aš iš karto pažinau tą mūšų oranžerijos puošmeną. Šis baseinas paprastai stovėdavo tarp tropinių augalų ir jame p laukydavo auksinės žu­vytės. A tbog in t i čia tokį didelį ir sunkų daiktą, be abe­jo, buvo nelengva.

A n t k i l imo šalia šio baseino sėdėjo misteris Ročes­teris, susisupstęs v isok iomis skaromis, su t iurbanu ant galvos. Tamsios- jo akys, rusva oda ir aštrūs bruo­žai kuo pu ik iaus ia i derinosi su jo apdaru. J i s atrodė ka ip t ikras Rytų emiras, kok ios egzotinės legendos herojus. Ne t rukus pasirodė mis Ingrem. J i i r g i buvo rytietiškai apsirengusi — platus, raudonas šalis juosė jos liemenį, siuvinėta skarelė buvo sumegzta ties smi l ­k in ia is , o jos dai l ios it nutekintos rankos buvo nuogos i k i pečių; v i ena j i na i grakščiai laikė ant galvos ąsotį. Jos figūra ir ve ido bruožai, jos odos spalva ir v isa

1 Nuotaka (angį.).

252

išorė darė ją i t in panašią į kokią nors patriarchalinių laikų Izrael io princesę, kokią, matyt, j i na i ir norėjo suvaidint i .

J i n a i pr is iart ino pr ie baseino ir pasilenkė ties juo, tarsi ruošdamasi pr isemti ąsotį. Paskui vė l užsikėlė jį ant galvos. Dabar sėdįs prie baseino žmogus, atrodė, užkalbino ją ir l y g ko paprašė. Ji paskubomis nukėlė ąsotį nuo galvos i r , p r i l a ikydama jį ranka, davė j am atsigerti. Po to j i s išsitraukė iš užančio dėžutę, atidarė ją ir išėmė puošnias apyrankes ir auskarus. Moteriškė suvaidino, j og j i nustebusi ir susižavėjusi. Atsiklaupęs jis padėjo brangenybes j a i po kojų, o j i na i žvilgsniais ir judesiais parodė, j og nepasit iki , tačiau džiūgauja. Ne ­pažįstamasis uždėjo apyrankes j a i ant rankų ir įvėrė auskarus į ausis. Ta i buvo Eleazaras ir Rebeka; tetrūko kupranugarių.

Spėjančioji grupė vėl sukišo galvas. Maty t , j i e ne­galėjo nuspręsti, kokį žodį ar posakį i l iustravo šitoji scena. Pu lk in inkas Dentas, grupės vadovas, paprašė parodyt i paveikslą ištisai. Tada uždanga vėl nusi le ido.

K a i j i pak i l o trečią kartą, atsiskleidė t ik dal is sve­tainės; likusį jos plotą slėpė širma, uždrapiruota kažko­k i a stora tamsia medžiaga. Marmur in i o baseino nebe­buvo. Jo vietoje stovėjo medinis stalas ir virtuvės ta­buretė. V i s a tai nušvietė laba i b l ank i raginio žibinto šviesa, nes visos žvakės'buvo užgesintos.

N iaur iame fone matėsi sėdintis žmogus; ant kelių j is laikė sugniaužtus kumščius ir žiūrėjo žemyn. Aš tuoj pažinau misterį Ročesterį, nors jo veidas buvo nu ­grimuotas ir drabužiai apdraskyt i (švarkas kabojo ant vieno peties, tarsi perplėštas per nugarą grumtynių metu), o nus iminus i be i apmaudinga išraiška ir susi­vėlę, išsidraikę p lauka i iš tikrųjų darė jį t iesiog nebe­atpažįstamą. J a m pajudėjus, džergžtelėjo grandinė: jo rankos buvo surakintos.

253

— Braiduel! 1 — sušuko pu lk in inkas Dentas, ir šara­da buvo išspręsta.

Praėjo nemaža la iko, i k i artistai vėl aps iv i lko įpras­tus savo drabužius ir grįžo į svetainę. Mis te r i s Ročes­teris vedėsi mis Ingrem už parankės. J i n a i gyrė jo va i ­dybą.

— Ar jūs žinote,— kalbėjo j i , — k a d iš trijų jūsų vaidmenų man labiausiai pat iko paskutinis? O f k a d jums būtų buvę lemta gyvent i k i ek anksčiau, koks šaunus riteris plėšikas būtų iš jūsų išėjęs!

— Ar aš gerai nus ip lov iau suodžius? — paklausė j is, grįžteldamas į ją.

— Deja, taip! Laba i gai la ! N iekas taip net inka jūsų ve idu i , ka i p tas tamsus karminas.

— Vad inas i , jūs galėtumėt pami l t i kokį pakelės plėšiką?

— T i k Italijos banditas galėtų būti įdomesnis už angliškąjį pakelės plėšiką. Tą gal i pra lenkt i nebent Le-vanto piratas,

— N a , kad ir kas aš būčiau, nepamirškite, jog esa­te mano žmona. M e s susituokėme prieš valandą visų šių liudininkų akivaizdoje.

J i sukvatojo i r v i sa paraudo. — O dabar, Denta i ,— pratarė misteris Ročesteris,—

jūsų eilė. Ir k a i nauja grupė pasišalino, misteris Ročesteris ir

jo grupė susėdo į tuščias kėdes. M i s Ingrem užėmė vie­tą savo vadovo dešinėje. K i t i spėjantieji susibūrė abi ­pus jų. Dabar aš j au nebeštebėjau vaidintojų, nebe­l auk iau susidomėjusi, kada pasikels uždanga, mano v i ­sas dėmesys buvo sutelktas į žiūrovus, mano akys, ne­seniai įsmeigtos į sceną, dabar nejučia k r ypo į susta­tytas pusračiu kėdes. Kokią šaradą suvaidino p u l k i n i n ­kas Dentas su savo grupe, kokį žodį j ie pas ir inko ir

1 B r a i d — nuotaka; u e l — šulinys (angį.). Drauge — B r a i ­d u e l , kalėjimas Londone, sugriautas 1864 metais.

254

kokiomis scenomis jį išreiškė, man būtų sunku dabar pr is imint i . Bet man l i g šiol tiesiog akyse stovi , ka ip tarėsi žiūrovai, kiekvieną kartą nusi le idus uždangai. Matau, ka ip misteris Ročesteris atsigręžia į mis Ingrem, o mis Ingrem—-į jį. Ma tau , ka ip j i pa lenk ia pr ie jo savo galvą ir ka ip juodos it anglis jos garbanos beve ik liečia jo petį ir kutena jo skruostą. Girdžiu, ka ip j ie šnibždasi tarpusavy. Seku, ka ip j ie žvilgčioja v ienas į kitą. Ir dabar, tatai pr is imindama, pergyvenu tuos pat jausmus, kur iuos pergyvenau tada, žiūrėdama į juos.

Aš j a u minėjau, skaitytojau, jog įpratau žavėtis misteriu Ročesteriu. J u k negalėjau l iautis juo gėrėjusis v i en dėl to, k a d pamačiau, jog j is nekre ip ia dėmesio į mane, dėl to, k a d ištisas, valandas j i s nė kar to nė ne­dirstelėjo į mano pusę; dėl to, kad mačiau, j og visas jo dėmesys buvo pr irakintas prie k i lmingosios ledi , kur i , eidama pro mane, šlykštėjosi pr is i l iest i pr ie manęs net drabužių krašteliu, o j e i gu atsit ikt inai tamsių ir v a l ­dingų jos akių žvilgsnis užkliūdavo už manęs, j ina i tuoj jį nukre ipdavo į šalį, tarsi aš buvau neverta net jos žvilgsnio. J u k negalėjau l iautis juo gėrėjusis dėl to, k a d žinojau, jog j is greitai susituoks su šia ledi , dėl to, k a d aš kasdien mačiau, j og ji nė k i ek neabejoja šiomis vedybomis ir todėl tokia didžia vedasi ; dėl to, kad visą laiką mačiau, ka ip j is asistuoja j a i , tiesa, k i ek savotiškai — atsainiai , tarsi stengdamasis, k a d j i pat i j am meilintųsi; tačiau šis jo atsainumas buvo kažkaip žavus, o jo išdidumas — patrauklus.

V i sose šiose aplinkybėse nebuvo ničnieko, kas ga­lėjo atvėsinti ar sunaik int i mano meilę, tačiau daug ko užteko suke l t i nevilčiai. Daug taip pat ir t o ,— pa­galvosi , mielas ska i t y to jau ,—kas galėjo sužadinti pa­vydą. Tačiau ar mano padėties moteris galėjo drįsti pavydėti t ok ia i l ed i ka i p mis Ingrem? Aš iš v iso ne­buvau pavyd i , nebent t ik retkarčiais; skausmo, kurį aš

255

kenčiau, negal ima pavadint i tuo žodžiu. M i s Ingrem nebuvo ver ta pavydo, j i atrodė perdaug menka, kad būtų galėjusi sukel t i man tą jausmą. At l e i sk , skaityto­jau, šį tariamą paradoksą, bet aš tur iu omenyje ka ip t ik tai , ką sakau. Ji laba i k r i t o į akis, tačiau j a i stigo natūralumo. Ji buvo graži, plačiai išsilavinusi, tačiau jos dvasia buvo skurdi , o širdis iš prigimties kieta. Joks žiedas nepražydo šitoje dirvoje, joks la isvai iš­augęs vais ius nedžiugino čia savo natūraliu sult ingu­mu. J i nebuvo gera, j i neturėjo n ieko savo, t ik kartojo knygose išskaitytas frazes, bet n iekad negynė savo įsitikinimų, nes jų neturėjo. Ji postr ingavo apie k i ln ius jausmus, bet j a i buvo svet ima bet k o k i a užuojauta ir gailestis; j i nežinojo, kas y r a t ikras švelnumas ir tiesos meilė. J i na i nuolatos parodydavo tai net inkamu savo e lges iu,— pavyzdžiui, k a d ir ta panieka ir priešiškumu, kur iuo j i sutiko mažąją Adelę. J i amžinai varydavo Adelę nuo savęs k o k i u nors skaudžiu žodžiu, j e igu mergaitė netyčiomis pr ie idavo pr ie jos, o kartais ji t iesiog l iepdavo j a i išeiti iš kambar io ir e lgdavosi su ja šaltai ir pašaipiai. Tačiau šiuos jos charakter io bruo­žus, be manęs, stebėjo dar ir k i tos akys, stebėjo juos atidžiai, įdėmiai, gudriai . Taip, būsimasis jaunik is , pats misteris Ročesteris, be perstojo sekė savo numatomąją nuotaką. Ir štai tas jo klastingumas, atsargumas ir v i ­siškas savo išrinktosios ydų supratimas, aiškus jo šal­tumas jos atžvilgiu man ir buvo visų skaudžiausias.

Aš mačiau, k a d j i s ruošiasi vest i ją kok ia is nors šeimyniniais, o gal pol i t inia is sumetimais,— dėl to, k a d jos aukšta padėtis ir pažintys at i t iko jo t ikslus. Bet aš jaučiau, k a d j i s neatidavė ja i savo meilės ir k a d j i , nors ir k o k i a tobula būdama, neįstengė laimėti šio lo­bio. Štai čia ir slypėjo to j i priežastis, k u r i užgavo opiąją mano sielos vietą''ir nuolat ją di lg ino, priežas­tis, dėl kur ios mane degino neužgesinama ugnis: ji nepajėgė sužavėti jo.

256

J e i g u j i n a i būtų laimėjusi jo širdį, o j isa i būtų nuoširdžiai sudėjęs savo meilę pr ie jos kojų, aš būčiau užsidengusi veidą, nusigręžusi į sieną ir {vaizdingai ta­riant) m i rus i j iems abiems. J e i gu mis Ingrem būtų b u ­vusi geraširdė ir k i l n i moteris, apdovanota s t ipr iu jaus­mu, karštomis emocijomis, k i l n u m u bei protu, man bū­tų tekę susidurt i žūtbūtinėje kovo je su dv i em tigrais — pavydu ir nev i l t imi . Tegu mano širdis būtų buvus su­draskyta ir sunaikinta, tačiau, matydama jos pranašu­mą, aš būčiau pasigėrėjusi ja ir l i kus i rami i k i pat grabo lentos. Ir kuo ji būtų pranašesnė, tuo pagarbiau aš būčiau nusi lenkusi j a i ir tuo ramesnis ir šviesesnis būtų buvęs mano sielvartas. Tačiau visą laiką matyt i , kaip mis Ingrem stengiasi sužavėti misterį Ročesterį ir kaip jos pastangos, j a i pačiai to nepastebint, y r a visiš­kai bergždžios, stebėti, ka ip j i k lysta , manydama, j og k i ekv i ena jos paleista strėlė pataiko į tikslą, ka i p ji nenuilstamai tr iumfuoja dėl tariamos savo pergalės, o tuo tarpu jos išdidumas ir pasitikėjimas sav imi v i s l a ­biau ir l ab iau atstumia tą, kurį j i na i nor i p r i s i v i l i o t i ; matyti v i s a tai — reiškė nuolat jaudint is ir kankint is .

O j u k matydama nesėkmingas jos pastangas, aš su­pratau, ka ip ji galėjo laimėti. Strėlės, kur ias ji taikė į misterio Ročesterio krūtinę ir kur ios , nė k iek jo nesu-žeidusios, kr i to j am po kojų, paleistos taiklesne ranka, galėjo — aš tai žinojau — g i l ia i įsmigti į jo išdidžią širdį, įkvėpti meilės jo rūsčioms akims ir švelnumo pašaipiam ve idu i . Tačiau dar lengviau, dar geriau šitą tylią kovą gal ima buvo laimėti be jokių ginklų.

„Kodėl jos kera i neve ik ia jo, j e igu j a i teko laimė būti ta ip art i jo? — k laus iau save.— Ne, j i ve ik iaus ia i nemyl i jo, nejaučia j am t ikros meilės! J e i gu mis In­grem mylėtų, j ai nebūtų re ika lo taip be atodairos švaistyti savo auksines šypsenas, svaidyt i savo žvilgs­nius, nesusi laukiant į juos atsako, taip pr imygt ina i maivyt is i r be galo m e i l i k a u t i ! " M a n atrodė, kad, v i en

!7. Džo inč L-lir. 257

ramia i šalia jo sėdėdama, mažiau kalbėdama ir žvilg­čiodama, j i galėtų k u r kas lab iau priartėti pr ie jo šir­dies. M a n j u k teko matyt i v i sa i kitokią jo ve ido išraiš­ką, negu toj i , k u r i l a iko j į sukausčiusi dabar, k a i mis Ingrem taip lipšniai šnekina jį. A n o j i išraiška atsiras­davo pati savaime, j a i sužadinti nereikėjo kokių nors gudravimų ar apskaičiuotų manevrų, ją reikėjo papras­čiausiai p r i i m t i , — atsakyti į tai, ko j i s klausė, be jokių pretenzijų, pr i re ikus kreipt is j j į be kok i o nors mai­v y m o s i , — ir tada jo ve ido išraiška pradėdavo keistis, darydavosi malonesnė, be i nuoširdesnė ir imdavo šil­dy t i it glamonėjąs saulės spindulys. , ,Ar j i na i įtiks jam, k a i j ie susituoks? Neatrodo, k a d tas j a i pavyktų. O tai v i s a i nesunku. Esu įsitikinusi, k a d jo žmona ga­lėtų būti la iming iaus ia moteris pasaulyje."

K o l kas aš nė v i e n u žodžiu nepasmerkiau misterio Ročesterio sumanymo vest i turto ir kilmės sumetimais. Sužinojusi tai, iš pradžių nustebau, kad j is ga l i turėti tokių ketinimų. Aš nemaniau, k a d j i s būtų toks žmo­gus, kur is , r inkdamasis žmoną, galėtų vadovautis to­k ia is banal iais motyvais. Tačiau kuo i l g i au galvojau apie juodviejų padėtį ir auklėjimą, tuo mažiau jau­čiausi tur int i teisę smerkt i j į ar mis Ingrem, kad j ie elgiasi pagal tas pažiūras ir pr incipus, kur ie , be abejo, j iems buvo skiepi jami nuo pat vaikystės. V i s i jų s luoksnio žmonės gyveno pagal tuos pr inc ipus. M a ­tyt, buvo priežasčių, dėl kurių j ie taip elgėsi, t ik aš negalėjau jų perprast i . M a n atrodė, kad , būdama jo vietoje, aš klausyčiau v i e n savo širdies bajso ir pasi­rinkčiau tą žmogų, kurį mylėčiau. Bet kadang i perne­l y g aišku buvo tai, j og ka ip t ik šitokios vedybos žadė­jo neabejotinai laimingą gyvenimą, ir privertė mane pagalvot i , kad , matyt, y r a kokių rimtų priežasčių, dėl kurių nes i la ikoma šios tokios akivaizdžios tiesos, t ik apie jas aš neturėjau nė mažiausio supratimo. K i ta ip visas pasaulis elgtųsi taip, ka ip man atrodo natūralu.

258

Tačiau pastebėjau, k a d ne t ik šiuo k lausimu, bet ir N dauge l iu kitų aš dariausi v i s atlaidesnė savo šeiminin­

k u i . Pamažu užmiršau tas jo s i lpnybes, j kur ias dar ne­seniai ta ip griežtai žiūrėjau. Iš pradžių stengiausi išstu­di juot i v isas jo charakterio puses, sugret int i blogąsias su gerosiomis i r , drauge pasvėrusi jas, susidaryt i te i ­singą nuomonę. Dabar gi n ieko b logo nebemačiau. Jo pašaipumas, iš pradžių atstūmęs mane, jo šiurkštumas, kadaise nemalonia i nustebinęs mane, dabar man atro-dė l yg k o k s stiprus skanaus pat iekalo pr ieskonis: tas aštrus pr ieskonis degino gomurį, tačiau be jo maistas-atrodytų prėskas. O dėl tos paslaptingos išraiškos, k u r i kartais šmėkštelėdavo jo akyse, stulbindama, atidų ste­bėtoją, ir vėl išnykdavo, nespėjus ka ip re ik iant jums dirstelėti į tas keistas ir tamsias gelmes, tai aš ir pat i ge­ra i nesupratau, ar j i buvo n iaur i ar liūdna, reikšminga ar t i k beviltiška. To j i jo išraiška anksčiau mane nukrės­davo šiurpu, tarsi, vaikščiodama užgesusių ugnikalnių viršūnėmis, aš staiga pajusdavau, k a d žemė susiūbuoja man po kojomis, ir pamatydavau, ka ip priešais atsi­v e r i a bedugnė. Šią, išraišką aš ir dabar kartais regė­davau jo veide, tačiau, nors širdis ir imdavo smarkia i p lak t i , nebejausdavau jokios baimės ir , užuot bėgus greičiau šalin, man norėjosi pr i e i t i arčiau, įspėti šią paslaptį. M i s Ingrem man atrodė didžiai la iminga mo­teris, nes ateis diena, kada j i k i e k norėdama galės žiūrėti į šią bedugnę, tyrinėti jos paslaptis ir perprast i tų paslapčių prigimtį.

Tuo tarpu, k a i aš tegalvojau v i e n apie savo šeimi­ninką ir būsimąją jo nuotaką, mačiau t ikta i juos, k l a u ­siausi v i e n t ik jų pašnekesio ir sek iau jų vienų jude­sius, kur i e man buvo k u p i n i slaptos prasmės, v i s i k i t i svečiai l inksminos i , ka ip kas išmanė. Led i L i n i r l ed i Ingrem visą laiką d id ingai šnekučiavosi, linksėjo v i ena k i ta i savo t iurbanais it pora didžiulių lėlių ir simetriš­ka i k i lno j o į dangų keturias rankas, reikšdamos nuo-

17* 259

1

stabą, pasipiktinimą ar siaubą,— atsižvelgiant Į tai, apie ką jos liežuvavo. Kuklutė misis Dent kalbėjosi su gera­širde misis Ešton, ir kartkartėmis abi šios l ed i ir man tardavo malonų žodį ar bent nusišypsodavo. Seras Džordžas Linas, pu lk in inkas Dentas ir misteris Eštonas ginčijosi apie politiką, apie grafijos re ikalus, apie teismo procesus. Jaunasis lordas Ingremas fl irtavo su E m i Ešton; Lu i za skambino ir dainavo su v i e n u j au ­nuoju L inu , o M e r i Ingrem nuobodžiaudama klausėsi k i to L ino komplimentų. Kartais j ie v is i , tarsi susitarę, užmiršdavo savo va idmenis ir imdavo k lausyt is , ka ip va id ina pagr ind in ia i aktor ia i , nes, šiaip ar taip, miste­ris Ročesteris ir taip art imai su juo susijusi mis Ingrem buvo v isos draugijos gyvybė i r siela. J e i j i s va landai k i ta i pasišalindavo iš svetainės, svečiai imdavo nuo­bodžiauti, o jo sugrįžimas v isada sužadindavo gyvus pašnekesius.

Jo gaivinančios įtakos stoką, matyt, i t i n v i s i pajuto vieną dieną, ka i r e ika la i privertė jį išvykti į Milkotą, kur j i s turėjo užtrukti l i g i vakaro. Po pietų ėmė du lk t i lietus, ir svečių sumanytą iškylą i čigonų taborą lau­kuose anapus Hėjaus teko norom nenorom atidėti. K a i kur ie v y r a i nuėjo į arkl ides. Jaunesnie j i drauge su jaunosiomis damomis biliardinėje lošė biliardą. Našlės led i Ingrem ir l ed i L i n susėdo iš nuobodumo pakortuo-t i . Blanš Ingrem, visą laiką išdidžiai tylėjusi, nors mi ­sis Dent ir misis Ešton stengėsi įtraukti ją į kalbą, iš pradžių mėgino niūniuoti sentimentalias daineles ir skambint i ro ja l iu , bet paskui , atsinešusi iš bibl iotekos kažkokį romaną, pasipūtusi ir abejinga įsitaisė ant so­fos ir , susidomėjusi nuotyk inga intriga, nutarė skaity­mu sutrumpint i nuobodžias lauk imo valandas. Svetai­nėje ir v isame name viešpatavo ty la , t ik iš biliardinės retkarčiais pasig irsdavo ' l i nksmi žaidėjų balsai .

Temstant, k a i la ikrod is savo dūžiais įspėjo mus, k a d

260

metas persirengti pietums, staiga Adelė, tūnojusi šalia manęs lango nišoje, sušuko:

— V o i l a Mons i eur Rochester, qu i revient! 1

Aš atsigręžiau. M i s Ingrem nušoko nuo sofos. V i s i k i t i ta ip pat priėjo pr ie langų, nes tuo pat metu su­girgždėjo ratai ir subildėjo kanopos į šlapią žvirgždą. Artėjo kar ie ta .

— K a s j am šovė i galvą, k a d grįžta namo šitokiu būdu? — tarė mis Ingrem.— J u k j is išjojo raitas M e s -ruru, savo gražiuoju juodžiu, tiesa? Pilotas i r g i išlydėjo jį. K u r g i j is padėjo arklį ir šunį?

Po šių žodžių jos aukšta figūra su prašmatniais dra­bužiais pr is is l inko taip art i lango, kad aš buvau p r i ­versta taip atsilošti, j og galėjau nusilaužti nugarkau­lį. Iš d ide l io nekantrumo pradžioje ji manęs nepastebė­jo, bet po to su panieka perkreipė lūpą ir pasiskubino nueit i pr ie k i to lango. Kar i e ta sustojo, vežėjas paskam­bino pr ie durų, ir iš karietos išlipo kelionės drabužiais apsirengęs džentelmenas. Tačiau pasirodė, k a d čia ne misteris Ročesteris,— tai buvo aukštas, elegantiškas ne­pažįstamas vyriškis.

— K o k i a apgavystė! — sušuko mis Ingrem.— V i s toji b i aur i beždžionė! — pasakė j i A d e l e i . — Kas tave patupdė ant palangės k la id in t i žmones? — Ir ji sviedė iš padilbų piktą žvilgsnį į mane, tarsi dėl to aš būčiau kalta.

Ves t ib iu ly j e pasigirdo balsai, ir atvykėlis netrukus įžengė į svetainę. J i s nusilenkė l ed i Ingrem, matyt, pa­laikęs ją seniausia iš visų esančiųjų.

— Rodos, būsiu ne l a i ku atkeliavęs, gerbiamoji , k a ­da mano bičiulio, misterio Ročesterio, nėra namie ,— prabilo j i s a i . — Tačiau aš a t vykau iš labai tolimų kraš­tų ir t ik iuos i , kad , būdamas senas ir artimas šeimininko

1 Antai sugrįžta misteris Ročesteris! (pranc.)

26!

pažįstamas, galėsiu sustoti šiuose namuose, k o l sugrįš pats šeimininkas.

Džentelmeno manieros buvo labai mandagios; jo akcentas man pasirodė ke is tokas,— ne svetimšališkas, bet drauge ir ne v i sa i angliškas. J i s galėjo būti miste­r io Ročesterio amžiaus — tarp trisdešimt ir keturiasde­šimt metų. Jo ve ido spalva buvo i t in tamsi. Šiaip i is atrodė n ieko sau vyriškis, bent iš p i rmo Žvilgsnio. A t i ­džiau įsižiūrėjęs, galėjai pastebėti, k a d veidas kažkoks nemalonus, arba, te is ingiau pasakius, nepatrauklus. V e i d o bruožai buvo ta isyk l ing i , bet kažkokie išglebę; akys — didelės ir gražios, bet jų žvilgsnis atrodė šaltas, negyvas. Bent man taip pasirodė.

Suskambėjo varpel is , davęs ženklą svečiams persi­rengt i pietums, ir v i sa draugi ja bematant išsiskirstė. Po pietų aš vėl išvydau naująjį atvykėlį. Atrodė, k a d j i s jautėsi- it namie. Tačiau jo veidas dabar man dar mažiau pat iko. J i s nustebino mane tuo, k a d jame tuo pat metu buvo kažkokio nepastovumo ir negyvumo. Jo žvilgsnis beprasmiškai klydinėjo, ir todėl jo ve ido iš­raiška atrodė ke is ta ,— tokia, kokios n iekad dar nebu­v a u mačiusi, šis gražus ir gana patrauklus džentelme­nas turėjo kažko atstumiančio. Ta isyk l ingame jo švel­naus ve ido ovale nebuvo jokios jėgos; kumpa nosis ir mažytės it vyšnios lūpos nerodė mažiausio va l ingumo; žema, l y g i k a k t a nedvelkė j o k i a mint im; blausių, rudų akių žvilgsnyje nesimatė n ieko valdingo.

Lindėdama savo įprastame kamputyje ir žiūrėdama į jį, stovinčių ant židinio žirondelių skaisčiai apšviestą (jis sėdėjo fotelyje pr ie pat ugnies ir stengėsi pr is i -s l inkt i prie jos dar arčiau, tarsi j am būtų buvę šalta), aš l y g inau jį su mister iu Ročesteriu. Atrodė, k a d kont­rastas tarp jų (aš tai sakau su pagarba) buvo ne mažes­nis ka ip tarp tingaus žąsino ir šaunaus sakalo, ka ip tarp romutės avelės ir jos sargo, drąsaus, žvalaus ska­l iko .

262

J i s pasisakė esąs senas misterio Ročesterio dran­gas. Ke i s ta turėjo būti to j i bičiulystė: puik iaus ia i l iust ­raci ja senai patarlei , k a d „priešingybės sus i t inka" .

Ne t o l i jo sėdėjo trys džentelmenai, ir aš per visą kambarį retkarčiais nug i rsdavau jų pašnekesio nuot ru­pas. Iš pradžių aš maža ką tegalėjau susigaudyti iš at­skirų žodžių, nes Lu iza Ešton ir M e r i Ingrem, sėdėda­mos netoliese, savo garsiomis šnekomis trukdė m a n k lausyt i . Merg inos dal inosi pastabomis apie nepažįsta­mąjį atvykėlį,— abi vad ino jį „gražuoliu". Lu i za pasa­kė; k a d j i s esąs „meilus padaras" ir kad j i na i j į „die­v inan t i " , o M e r i atkreipė jos dėmesį į „dailias lūpas ir gražią nosį", pažymėdama, k a d tai esąs jos grožio idealas.

— Ir k o k i a švelnutė jo kak ta ! — sušuko L u i z a . — Tok ia l yg i , jokių raukšlių ir iškilumų, kur i e man taip nepatinka. Ir kok ios ramios jo akys, kok i a santūri šyp­sena!

Gal iausia i pajutau didelį palengvėjimą, k a i misteris Henris L inas pasikvietė jas į kitą svetainės pakraštį susitarti dėl atidėtos ekskursi jos į Hėjaus lankas.

Dabar aš galėjau sute lkt i visą savo dėmesį į grupę prie židinio. Bematant išgirdau, k a d atvykėlio pavardė misteris Meizonas, k a d j is ką t i k atvykęs į Angliją iš kažkurios karštos šalies. Ma ty t , ka ip t ik dėl to ir jo veidas buvo toks tamsus, ir j i s v i s s l inko arčiau ugnies, net kambaryje sėdėdamas su apsiaustu. V e i k i a i išgir­dau minint Jamaiką, Kingstoną, Speniš-Tauną,— v a d i ­nasi, jo gyventa Vest-Indijoje. Ir gana nustebau, išgir­dusi, kad ka ip t ik ten j is susit iko ir susipažino su mis te r iu Ročesteriu. J i s pasakojo, k a d jo bičiuliui nepatikusios to krašto kaitros, uraganai ir l ie t ing i la ikotarp ia i . Aš žinojau, kad misteris Ročesteris daug ke l i a vo ,— apie tai man minėjo misis Feirfeks, bet aš maniau, k a d iš Europos žemyno j is nebuvo išvykęs. L i g i šiol man ne-

263

teko girdėti nė žodžio apie jo kel iones į tolimąsias pa­krantes.

M a n v i sa ta i besvarstant, mažas netikėtas įvykis pertraukė mano mąstymų siūlą. Mis ter is Meizonas, k u ­ris kiekvieną kartą krūpčiodavo, ka i kas nors atidary­davo duris, paprašė įžerti daugiau anglių į židinį, k u ­ris j a u nebeliepsnojo, nors krūva raudonų žarijų dar pakankamai šildė. Liokajus, atnešęs anglių, išeidamas stabtelėjo ties misterio Eštono kėde ir kažką pašnibždė­jo, bet aš tenugirdau t ik keletą žodžių: ,,tokia senė", „baisiai įkyri..."

— Pasakykite , k a d pasodinsiu ją į kalėjimą, j e igu ji neišsinešdins,— atsakė teisėjas.

— Ne , palaukite ! — įsiterpė pu lk in inkas Dentas.— Neišvarykite jos, Eštonai. M e s galėtume pasidaryt i pra­mogą. Verčiau atsiklauskite damų.— Ir j is j a u garsiai tęsė:—Gerbiamosios, jūs norėjote padarytį ekskursiją į Hėjaus lankas čigonų taboro pasižiūrėti. O štai Še­rnas sako, kad v ienakis tų burtininkių šiuo momentu y r a tarnų kambaryje ir pr is ispyrusi prašosi pas „po­nus" , j i no r i j iems paburt i . G a l norėtute ją matyti?

— Susimildamas, pu lk in inke ,— sušuko led i In­grem,— nejaugi jūs įsileisite čia kažkokią nusususią apgavikę! V y k i t e ją kuo greičiausiai iš namų.

— Bet aš n ieka ip nega l iu jos išprašyti, m i l ed i ,— at­siliepė l i o k a j u s , — K i t i tarnai i rg i n ieko nepadarė. Da ­bar misis Feirfeks stengiasi gražumu ją išprašyti, bet ji pasiėmė kėdę, atsisėdo prie židinio ir sako nepasiju-dinsianti iš vietos, k o l j a i neleisią įeiti šičia.

— O ko ja i reikia? — paklausė misis Ešton. — Ji sakosi nor int i paburt i ponams, gerbiamoji . Ir

pr is iekia, k a d n i eku g y vu neišeisianti. — O ka ip ji atrodo? — susidomėjo iš karto abi pa­

nelės Ešton. — B iaur i sena ragana, mis, juoda kaip puodas.

264

— Vadinas , j i t i k ra burtininkė!—sušuko Freder i ­kas L inas .— Žinoma, ją r e ik ia pakviest i .

— Būtinai,— pritarė jo b ro l i s .— Graušimės paskui nagus, kad prale idome tokią progą pasi juokt i .

— Bern iuka i , gal jums galvoj negerai? — sušuko ledi L in .

— Aš j o k i u būdu nesut iks iu le ist i šitokios nepado­rios pramogos,— sušnypštė našlė ledi Ingrem.

— N a , ką tu, mama! — ironišku tonu prabi lo Blanš, apsisukusi ant kėdutės priešais rojalį. L i g i šiol ji sė­dėjo tylomis, matyt, žiūrinėdama kažkokias gaidas.— Aš nor iu išgirsti savo ateitį. Semai, įleiskite tą senąją raganą.

— Brangio j i Blanš, t ik tu suprask... — Aš viską suprantu ir iš anksto žinau, ką tu nor i

pasakyti . Bet tur i būti, ka ip aš nor iu . Greičiau, Semai! — Taip, taip, taip! —sušuko visas jaunimas, ir da­

mos, ir džentelmenai.— Tegu įeina, bus nepaprastai įdomu ir juok inga !

Liokajus v i s dar delsė. — Bet ji atrodo tok ia storžievė,— pasakė j is. — Eik i te ! — sukomandavo mis Ingrem, ir tarnas

išėjo. V i s i svečiai bematant sujudo ir ėmė šaudyti v i en i

į kitus kryžmine kandžių juokų ir pašaipų ugn imi . Še­rnas grįžo vienas.

— Dabar j i nebenori čia e i t i ,— pranešė j i s . — Ji sa­ko, k a d j a i nepr i t inka pasirodyt i prieš visą „govėdą po­nų" (taip ji išsireiškė), ir re ikalauja, k a d nuvesčiau ją į atskirą kambarį, į kurį galės ateiti po vieną v i s i tie, kurie nor i pas ik lausyt i jos pranašysčių.

— Štai matai, mano prak i ln io j i Blanš,— pradėjo le­di Ingrem.—^Senė tur i kažkokių kėslų. Pak lausyk mano patarimo, angele, ir...

— Nuvesk i t e ją į biblioteką-,— atšovė angelas.— Aš taip pat nesirengiu klausyt is jos prieš pulką ponų. Aš

265

nor iu pas i l ik t i su ja v iena. Ar bibl iotekoje kūrenasi židinys?

— Taip, gerbiamoji , bet j i atrodo tok ia ba i s i apga­vikė...

— Daug nešnekėk, av i ga l v i ! Daryk, ką l i ep iu . Semas vėl išėio. Šį kartą draugi ja dar l ab i au pagy­

vėjo, paslaptingumo jaudinama.

— Čigonė j au pasiruošusi,— tarė vėl pasirodęs l io­k a j u s . — J i nor i žinoti, kas pirmasis pas ją apsi lankys.

— Aš manau, kad , prieš einant pas ją damoms, ne pro šalį būtų pasižiūrėti, kas ji per v i ena ,— pastebėjo pu lk in inkas Dentas.— Pasakyk ja i , Semai, k a d ateis džentelmenas.

Semas nuėjo ir sugrįžo. — Ji sako, serai, k a d džentelmenų nepr i imsiant i .

Tad tegu be re ika lo nevaikščioja pas ją. Ponios i r g i , — pridūrė jis, vos sulaikydamas šypseną.— Ji kviečia t ik jaunas ir netekėjusias.

— Pr i s i ek iu Jup i te r iu , ji žino, ką daro ,— sušuko Henr is Linas.

M i s Ingrem iškilmingai atsistojo. — . A š einu p i r m o j i , — pareiškė j i t ok iu tonu, k o k i u

galėjo kreipt is į savo kare iv ius vadas, vesdamas juos į tikrą mirtį.

— O, brangioj i ! O geriausio j i ! Palauk, apsigal­v o k ! — šaukė j a i mama. Bet mis Ingrem, nieko neatsa­k ius i , išdidžiai praplaukė pro šalį ir dingo už durų, k u ­rias j a i atidarė pu lk in inkas Dentas. M e s išgirdome, ka ip ji įėjo į biblioteką.

Kurį laiką v i s i tylėjo. Led i Ingrem, nusprendusi, k a d j a i dera g i l ia i sielvartauti , ėmė maivydamasi grą­žyti rankas. M i s M e r i pareiškė, k a d j i n i eku gyvu ne­išdrįstų eit i į biblioteką. E m i ir Lu i za patylomis k ikeno ir atrodė šiek tiek išsigandusios.

26a

Minutės s l inko labai iš lėto. K o l vėl atsivėrė bibl io­tekos durys, pras l inko jų koks penk io l ika . Pagal iau ar­kos angoje pasirodė mis Ingrem..

Ar j i juoksis? Ar j i pažiūrės į ta i ka ip į kokį pokš­tą? Visų akys pasi t iko ją laba i smalsiai, bet ji atrėmė jų žvilgsnius rūsčiai ir šaltai. Ji neatrodė ne i sumišusi, ne i l inksma. Pasipūtusi ji perėjo per kambarį ir atsisė­do , 'n ieko nepasakiusi .

— N a , Blanš? — paklausė lordas Ingremas. — Ką ji tau pasakė, sese? —pas i t e i ravo M e r i . — Ka ip j i tau atrodė? Koks susidarė įspūdis? Ar j i

t i k ra burtininkė? — apibėrė ją klausimais . panelės Ešton. ,

— Tuojau, tuojau, geriej i žmonės,— atsiliepė mis Ingrem,— nepulki te manęs v i s i iš karto. Jūs iš t ik­rųjų perdaug lengva i esate linkę stebėtis ir patikėti, k a d namuose y r a t i k r a ragana, k u r i glaudžiai susirišusi su pačiu v e l n i u , — bent taip atrodo iš to triukšmo, kurį jūs, o ypač tu, mama, sukėlėte dėl šios burtininkės. O aš pamačiau t ik ta i klajojančią čigonę, k u r i būrė man iš delno ka ip nuobodžiausia chiromante ir pasakė tai , ką paprastai tokie žmonės sako. Aš savo užgaidą pa­tenkinau ir manau, k a d misteris Eštonas gerai padarys, j e i ryt iš. ryto patupdys tą raganą į kalėjimą, ka ip j is grasino. -

M i s Ingrem paėmė knygą, atsilošė fotelyje ir t ok iu būdu parodė, k a d nenor i n ieko daugiau apie ta i kalbė­t i . Aš ją stebėjau gal kokį pusvalandį. Visą tą laiką ji nė karto nepervertė knygos lapo, o jos .aps in iaukusia­me ve ide kaskart v i s lab iau matėsi apmaudas ir gaižus susierzinimas. J i , matyt, neišgirdo nieko malonaus, i r iš to, k a d merg ina taip i l ga i niūrojo, nepratardama nė žodžio, aš nusprendžiau, k a d ji g i l ia i pergyvena čigo­nės pranašystes, nors ir dedasi abejinga.

Tuo tarpu M e r i Ingrem, E m i i r ' Lu i za Ešton pareis i kė, k a d jos bijančios eit i vienos, o eit i jos v is dėlto

267

norėjo. Semui tarpininkaujant, buvo pradėtos derybos. Gerokai pavaikščiojęs į biblioteką ir atgal, Semas, k u ­riam, manau, ir kojos paskaudo, pranešė, k a d pagal iau griežtoji sibilė sutiko le ist i v isoms tr ims ateiti drauge.

Jų pašnekesys su čigone nebuvo toks ty lus ka ip mis Ingrem. Iš bibl iotekos mes girdėjome nervingą k i k e n i ­mą ir šūkčiojimus. Pagal iau po kokių dvidešimt minu­čių merginos įsiveržė pro duris, tarsi būtų pakvaišu­sios iš baimės.

— Ji t i k r a ne laboj i ! —šaukė jos rungčiomis.— K o ­kių dalykų j i mums pripasakojo! Ji viską žino apie mus! — ir jos be žado susmuko į kėdes, kur ias joms spėjo paduoti džentelmenai.

Pasipylus iš visų pusių klausimams, jos pareiškė, kad čigonė žino, ką k i ekv i ena jų y r a pasakiusi ar pa­dariusi , dar būdamos va ika is . J i nupasakojo, kok ias knygas ir papuošalus jos turinčios namie savo budu­aruose, kokių dovanų jos y r a gavusios iš savo giminių. Jos tv irt ino, k a d j i na i atspėjusi net jų mint is ir k iek­v i ena i pašnibždėjusi į ausį, kuo va rdu visų brangiau­sias joms žmogus pasaulyje, o taip pat pasakiusi k iek­vienos jų karščiausią norą.

Džentelmenai pr imygt ina i re ika lavo smulk iau n u ­šviesti du pastaruosius punktus. Bet panelės, pas ip ikt i ­nusios t ok iu akiplėšiškumu, t ik ta i raudo, aičiojo, gūž­čiojo pečiais ir k ikeno . Tuo tarpu mamytės kaišiojo joms uostomosios druskos flakonėlius, gaiv ino jas vė­duoklėmis, v i s apgailėstaudamos, k a d merginos l a i ku nepaklaususios .jų įspėjimų. Pagyvenusie j i džentelme­nai juokėsi, o jaunesniej i įkyriai siūlė savo paslaugas susijaudinusioms panelėms.

Siame sąmyšyje, k a i aš, be galo susidomėjusi, ste­bėjau,- kas čia dedasi, pajutau, jog kažkas palietė m a n alkūnę, ir atsigręžusi išvydau Semą.

— Atsiprašau, mis, čigonė pareiškė, kad svetainėje esanti dar v i ena panelė, k u r i nebuvo pas ją užėjusi.

268

Burtininkė sakosi neišeisianti, k o l pamatysiant-L visas. Aš manau, k a d j i tu r i galvoje jus : daugiau n ieko ne­bel iko. Ką j a i pasakyti?

— O, aš būtinai e i s iu ,— atsakiau j am ir apsidžiau­giau, k a d taip netikėtai pasitaikė proga patenkint i su­žadintą smalsumą. Aš išslinkau iš kambario, niekieno nepastebėta, nes v i s i buvo susispietę ties drebančiu

; tr io, ir tylutėliai uždariau paskui save duris. — J e i norite, m i s ,— pasakė Semas,—'aš ga l iu pa­

laukt i vest ibiuly je . J e i gu j i na i jus išgąsdins, t ik šūktel-kite, ir aš įeisiu.

— Nere ik ia , Semai. Grįžk į virtuvę. Aš nė k i ek ne­bi jau.

-Aš iš tikrųjų nebijojau, t ik v isa degiau iš nekant­rumo.. . _ _ _ v

X I X S K Y R I U S "

K a i aš įėjau, b ib l io teka atrodė t y l i ka ip paprastai, o sibilė — j e i gu t i k ji buvo sibilė — gana patogiai sė­dėjo krėsle kampe pr ie židinio. J i buvo apsigaubusi raudona skara, o ant galvos turėjo juodą kepuraitę arba, ve ik iau , plačiakraštę čigonišką skrybėlę, pasmak­rėje surištą dryžuota nosine. A n t stalo stovėjo užgesusi žvakė. Čigonė sėdėjo pa l inkus i į.ugnį ir , matyt, l ieps­nos šviesoje skaitė kažkokią mažą juodą knygutę, pa­našią į maldaknygę. Ji murmėjo kažką panosėje, ka ip paprastai k a d daro skaitydamos senės. M a n įėjus, j i nesiliovė murmėjusi, ir aš pagalvojau, k a d j i nor i baig­ti skirsnį.

Aš priėjau pr ie židinio ir , "stovėdama ant k i l imo , ėmiau šildyti rankas, kur ios man truputį sugrubo, sve­tainėje sėdint gana to l i nuo ugnies. Aš jaučiausi rami ka ip n iekad savo gyvenime, o, antra, čigonės išvaizda

269

V

iš tikrųjų nekėlė nė mažiausios baimės. Po k i ek la iko ji užvertė knygutę ir iš lėto pažvelgė į mane. Jos skry­bėlė iš dalies dengė jos veidą, tačiau, k a i j i na i pakėlė galvą, pamačiau, k a d jos veidas labai keistas. J i s buvo kažkoks ir rudas, ir juodas. Susivėlę kuokštai plaukų styrojo iš po baltos skepetos, k u r i buvo surišta pa­smakrėje ir dengė dalį skruostų ir masyvų apatinį žan­dikaulį. Čigonės akys iš karto įsmigo į mane drąsiu žvilgsniu.

— Ką gi, ir jūs norite- išgirsti apie savo ateitį? — paklausė j i balsu, t ok iu pat ryžtingu, ka ip ir jos žvilgs­nis, ir t ok iu pat griežtu, ka ip ir jos ve ido bruožai.

— M a n tatai nerūpi, senute, J e i gu pranašausite, ta i aš pasiklausysiu, t ik tur iu įspėti, k a d ne t ik iu prana­šystėmis. —. i -Ą

— O, k o k i a įžūli panelė! Tačiau aš to ir tikėjausi iš jūsų. Aš tą supratau j a u iš jūsų žingsnių, vos jūs peržengėte slenkstį.

— Tikra i? Jūsų aštrios ausys. — Taip. Ir aštrios akys, ir aštrus protas. — V i s a tai būtina jūsų amato žmogui. — Taip, būtina. Ypač k a i susiduri "su tokiais žmo­

nėmis ka ip jūs. Kodėl gi nedrebate? — M a n nešalta. — Kodėl neišbalote? — Aš nesergu. — Kodėl nenorite, k a d aš jums paburčiau? — Todėl, k a d nesu kva i l a . Senoji ragana sukrizeno po savo skrybėle ir skepe­

ta, paskui išsitraukė trumpą juodą pypkutę ir , užside­gusi ją, ėmė papsėti. Valandėlę parūkiusi, ji atitiesė sulenktą savo nugarą, išsiėmė iš dantų pypkutę ir , įdė­mia i žvelgdama į ugnį, pratarė labai-stačiai:

— Jums šalta, jūs sergate, jūs kva i l a . — Įrodykite,— atk ir tau aš. — Įrodysiu vos kel ia is žodžiais. Jums šalta dėl to,

270

jog esate vieniša,— jūsų ugnis nesusil ieja su k i t a ugni ­mi . Jūs sergate dėl to, j og patys tauriausi , aukščiausi ir saldžiausi jausmai, kur i e y r a suteikt i žmogui, jums nežinomi. Jūs esate k va i l a dėl to, jog verčiau kank ina­tės, užuot pamojusi la imei ir pasišaukusi ją; jūs pati nė žingsnio nepažengsite jos pasit ikt i .

Čigonė vėl įsikando trumpą, juodą pypkutę ir vėl ėmė godžiai papsėti.

— Ta ip jūs galite pasakyt i k i ekv i ena i k i ta i mergai­tei, k u r i vieniša ir pr ik lausoma gyvena turtinguose na­muose.

— Pasakyt i aš ga l iu k i ekv i ena i kitai/ bet ar tai v i ­sada bus tiesa?

^ • — Je i gu tos kitos padėtis tokia ka ip mano ,— taip. — J e i g u tos kitos padėtis tok ia ka ip jūsų... Bet su­

raskite man kitą mergaitę, kur ios padėtis būtų l yg ia i tok ia pat ka i p jūsų. >\

^— Lengva surasti tūkstančius. — V a r g u ar rastute nors vieną. Tur i te žinoti, kad

jūsų padėtis ypat inga, jūs esate' v i sa i pr ie pat laimės. Ta ip ! Tere ik ia t ik ranką ištiesti. V i sos aplinkybės sky­r ium taip susidėjo, k a d užtenka vieno-jūsų judesio, ir jos susijungs. L ik imas jas suklostė k i ek atokiau vieną' nuo kitos, bet t ik ta i le iskite joms suartėti, ir nušvis palaima.

— Aš nesuprantu painių rebusų. Gyven ime nesu įspėjusi nė v ienos mįslės.

—- J e i g u norite, k a d pasakyčiau aiškiau, parodykite savo delną.

— Ir, be abejo, padėti ant jo sidabrinį pinigą? — Žinoma. Aš padav iau j a i šilingą. J i n a i įsidėjo jį. į seną ko j i ­

nę, kurią išsitraukė iš kišenės, ir , užrišusi ją, o po to vėl įsikišusi į kišenę, paprašė ištiesti ranką. Ji pasi­lenkė pr ie mano delno ir ėmė atidžiai stebėti, nelies-dama jo.

271

— Jūsų delnas toks švelnutis,— pratarė j i . — Aš ne­moku burt i iš tokios rankos. Jame beve ik nėra linijų. Be to, ką gi reiškia delnas? Jame j u k neparašytas žmo­gaus l ik imas,

—•• Aš sut inku su jumis ,— atsakiau aš. — N e , — tęsė čigonė,— j is parašytas ve ido bruožuo­

se: kaktoje, raukšlėse ap l ink akis, pačiose akyse, lūpų l inijose. A t s ik laupk i t e ir pakel iate galvą.

— A h a , čia j a u kas k i t a , — tar iau asr p i ldydama jos prašymą.— Dabar aš gal ir pradėsiu šiek t iek tikėti jumis.

Aš ats ik laupiau už pusės jardo nuo" čigonės. J i n a i pamaišė žarijas, ir iš jų plykstelėjo vienas kitas lieps­nos liežuvis, tačiau jos veidas pa l iko dar didesniame šešėlyje, o mano buvo skaisčiai apšviestas.

— Įdomu, su kok ia i s jausmais jūs atėjote pas mane šįvakar?-—prašneko j i , valandėlę atidžiai mane stebė­j u s i . — Įdomu, kok ios mintys skraido jūsų galvoje tas v isas valandas, kur ias j ūs sėdite savame svetainės kamputyje, k a i v i s i tie k i lm ing i -pona i šmėsčioja prieš jus l yg fantastiški šešėliai magiškame žibinte? J u k tarp jūsų- ir jų tėra t iek pat maža dvasinio bendrumo, l y g j ie iš tikrųjų būtų kok ios bekūnės šmėklos, o ne gyvos būtybės!

— Dažnai aš jaučiuosi pavargusi , kartais no r iu mie­go, bet retai teliūdžiu.

— Vad inas i , jūs gyvenate k o k i a nors slapta v i l t i ­mi , k u r i pa la iko ir paguodžia jus, šnibždėdama apie šviesesnę ateitį?

— Ne . Didžiausia mano svajonė — susitaupyti iš sa­vo algos pinigų, k a d vieną gražią dieną, išsinuomojusi mažą namuką, galėčiau at idaryt i savą mokyklą ir tvar­kyt is savarankiškai.

— To per maža dvasiniam žvalumui pa la iky t i . Jūs mėgstate sėdėti ant palangės... matote, aš žinau jūsų įpročius.

272

— Jūs tai išsiklausėte iš tarnų. — Oho, k o k i a jūs įžvalgi. Gerai , galimas daiktas,

k a d taip. Prisipažinsiu, aš vieną iš jų pažįstu... misis Pu l .

Aš pašokau, išgirdusi šį vardą. „Štai ka ip , jūs pažįstate ją! — pervėrė mane m in ­

t i s .— Vad inas i , čia be ve ln io neapsie i ta ! " — Nenuogąstaukite,— suramino mane keisto j i žmo­

gysta.— M i s i s P u l — p a t i k i m a moteriškė, t y l i i r rami . Ja k iekv ienas ga l i pas ik l iaut i . Bet aš ko k i t o norėjau paklaust i : ar, sėdėdama ten ant palangės, jūs apie nie­ką k i t a negalvojate, o t ik apie savo būsimąją mokyk­lą? Ar jūsų nedomina kur is nors iš tų svečių, sėdinčių ant sofų ir kėdžių priešais jus? Ar jūs netyrinėjate nė vieno veido? Nė v ieno žmogaus, kur io judesius jūs sektute bent iš smalsumo?

— Aš mėgstu stebėti v isus veidus, visus ten esan­čius žmones.

— Bet ar jūs neišskiriate bent v ieno, o gal dviejų? — Laba i dažnai, kada dviejų žmonių gestai ir

žvilgsniai tarsi pasakoja man kokią nors istoriją. M a n tada smagu stebėti juos,

— Kokią istoriją jums visų maloniausia klausyt is? — O, pas ir inkt i ne labai y r a iš ko. Tema amžinai ta

pati — flirtas, o perspektyvoje ta pati k a t a s t r o f a — v e ­dybos.

— Ir jums pat inka ta nesikeičianti tema? — Ne . Aš ja nesidomiu. M a n j i nerūpi. — Nerūpi? K a d a j auna ledi , trykštanti sveikata, ža­

v inga savo grožiu, apdovanota v isomis kilmės ir turtų gėrybėmis, sėdi ir šypsosi, žvelgdama į ak is džentel­menui, kurį jūs...

— Aš... ką? — Kurį jūs pažįstate ir kur is , galimas daiktas, jums

patinka?

13. Džeinė Hir . 273

— Aš nepažįstu tų džentelmenų. Nė poros žodžių nepratar iau nė v ienam iš jų. O dėl pat ikimo, ta i aš ma­tau, k a d v i en i — nebe tok ie j aun i , užtat garbingi ir orūs, k i t i — elegantiški, gražūs be i l inksmi . Ir, žinoma, j ie tu r i teisę, kad j iems šypsotųsi tos, kur ios j iems pa­t i n k a , — man nė į galvą neateina, kad v i sa ta i galėtų turėti m a n kokios nors reikšmės.

— Jūs nepažįstate tų džentelmenų? Nė v i enam iš jų nė poros žodžių nepratarėte? Ar tą patį gal ite pasa­k y t i ir apie šių namų šeimininką?

— J i s y r a išvykęs. — Reikšmingas atsakymas! Gudrus išsisukimas! J i s

išvyko į Milkotą šį rytą ir sugrįš šįvakar arba ryto j . A r g i ši aplinkybė išbraukia jį iš jūsų pažįstamų sąrašo? Ne j aug i manote, k a d jo i r gyvo nebėra?

— Ne . Bet aš nematau, ką bendro misteris Ročeste­ris galėtų turėti su jūsų pradėtu poka lb iu .

— Aš kalbėjau apie damas, kurios šypsosi, žiūrėda­mos į ak is džentelmenams, o pastaruoju metu tiek šyp­senų buvo siunčiama mister iui Ročesteriui, k a d jo akys dabar pi lnos jų ka ip du puodukai . A r g i jūs to nepa­stebėjote?

— Mis te r i s Ročesteris tur i teisę džiaugtis savo sve­čių dėmesiu.

— Aš k a l bu ne apie jo teisę, bet ar jūs nepastebė­jote, k a d v isos šnekos, kur ios čia sukasi apie vedybas, daugiausia liečia misterį Ročesterį?

— Klausančiojo smalsumas skatina pasakotoją,— pratar iau aš v e i k i au pati sau, o ne čigonei, kur ios keis­t i k laus ima i , toks pat keistas jos balsas mane tarsi nu ­gramzdino į kažkokį sapną. V i enas po k i to iš jos lūpų b i ro tok ie netikėti pareiškimai, k a d aš galų gale pasi­ju tau atsidūrusi mistifikacijų vora t ink ly j e ir stebėjausi, k o k i a nematoma, dvasia ištisas savaites sekė mano šir­dies blaškymąsi ir žinojo mažiausią jos pulsavimą.

— Klausančiojo sma l sumas !—pakar t o j o bur t in in-

274

kė.— Taip. Mis te r i s Ročesteris ne kartą j u k sėdėjo ir klausėsi žaviųjų lūpų, kur ios taip džiaugėsi, galėdamos j am šį tą pasakyt i . Mis ter is Ročesteris j u k buvo toks atidus ir dėkingas už tą pramogą. Ar jūs to nepaste­bėjote?

— Dėkingas?! Aš nepris imenu, kad būčiau pastebė­jus i dėkingumą jo veide.

— Nepastebėjote? Vad inas i , jūs sekėte j į ! Ir ką jūs pastebėjote, j e i gu ne dėkingumą?

Aš n ieko neatsakiau. — Pastebėjote meilę, tiesa? O žvelgdama į ateitį,

jūs matėte jį vedusį, regėjote jo laimingą nuotaką? — H m ! Ne v i sa i taip! Nors jūs ir gudri burtininkė,

bet kartais suklumpate. — Ta i kurį gi kipšą jūs tada pastebėjote jo veide? — Ta i nesvarbu. Aš čia atėjau šio to sužinoti, o ne

išpažinties a t l ik t i . O ar j au tatai žinoma, k a d misteris Ročesteris ke t ina vesti?

— Taip. Gražiąją mis Ingrem. — O ar greitai? — Iš v iso ko matyt i , k a d greitai. Ir, be abejonės

(nors jūs esate tok ia įžūli, k a d ver ta už tai jus nubaus­t i , — rodos, tuo netikite), iš jų išeis nepaprastai la iminga pora. Ka i pg i gal i j i s nemylėti tokios gražios, k i l m i n ­gos, sąmojingos ir išsilavinusios led i ! Ir j ina i , gal imas daiktas, m y l i jį, o je igu ne jį patį, tai bent jo piniginę. Aš žinau, k a d Ročesterio dvarą j ina i l a iko geru grobiu, nors (teatleidžia man dievas!) vos prieš valandą aš už­s imin iau j a i apie tai , ir dėl to jos nuota ika tiesiog, nuostabiai pablogėjo. J i n a i išsyk nukorė nosį. Aš pa­tarčiau juodbruvam jos garbintojui būti budresniam: j e i gu j a i pasitaikytų kitas, turįs daugiau pajamų ir že­mių, j ina i , ko gero, atgręžtų j am savo nugarą.

— Klausyki te , senute, aš gi neatėjau sužinoti mis­terio Ročesterio ateities. M a n nor is i išgirsti šį tą apie save, o jūs apie tai n ieko nepasakėte.

275

— Jūsų ateitis dar neaiški. V ienas jūsų ve ido bruo­žas prieštarauja k i tam. L ik imas skyrė jums laimės, ta­ta i aš žinau. Ta i aš žinojau, dar prieš ateidama čia šį­vakar . Aš pati mačiau, k a d l ik imas padėjo jums ją ko­ne pačioje pašonėje. Jums tere ik ia t ikta i ištiesti ranką ir pas i imt i ją. T i k ar jūs tai padarysite — štai k laus i ­mas, kurį aš stengiuosi išspręsti. Dar kartą ats ik laupki­te ant k i l imo !

— Nesu la ikyk i te manęs per i lga i . M a n laba i karšta nuo židinio.

Aš atsiklaupiau. Čigonė nepal inko prie manęs, o t ik įsmeigė į mane akis, atsilošusi savo krėsle. Paskui ji ėmė murmėti:

— Jos akyse blykčioja l iepsna; jų žvilgsnis tyras it rasa, j i s švelnus ir kupinas jausmo; jų vyzdžiai šypsosi iš mano plepalų; jų permatomas paviršius išraiškingas; jų giedrioje gelmėje atsispindi įspūdis po įspūdžio; k a i nebesišypso, jos nuliūsta; nesąmoningas nuovarg is sle­g ia vokus ; ta i rodo, k a d ją gaubia melanchol i ja , kurią j a i suke l ia vienatvė. Štai jos akys nebežvelgia į mane; jos nebegal i pakęsti mano tiriančio žvilgsnio; jos- l y g ir pašaipiai žiūri į mane, neigdamos tą tiesą, kurią aš ką t ik atskleidžiau,—jos nenor i pripažinti mano ka l t i ­nimo, k a d jos kupinos jausmo ir liūdesio; tačiau jų iš­didumas ir uždarumas v i e n t i k patv i r t ina mano tv i r t i ­nimą. Ta ig i akys palankios la imei .

O lūpos? Jos kartais mėgsta juokt is ; jos l inkusios išpasakoti v isa, ką t i k suvok ia protas, tačiau, man ro­dos, jos tylės apie viską, ką pergyvena širdis. Jos y r a judr ios ir išraiškingos, ir joms nėra skirta saugoti am­žinos vienatvės paslaptis; šios lūpos y r a l inkusios daug kalbėti be i dažnai šypsotis ir užlieti pašnekovą šilta žmogiška užuojauta. Vad inas i , lūpos i r g i palankios la imei .

Aš matau t ik vieną jūsų la imingos dalios priešą — kaktą; šitoji kak ta tarsi sako: „Aš gal iu gyvent i ir v ie-

276

na, je i sav igarba ir aplinkybės iš manąs to re ikalauja. M a n nėra re ika lo perkant laimę parduot i savo sielą. Savo širdyje aš tur iu turtą, man gamtos dovanotą, ir. j is pala ikys mano gyvybę, j e igu ir tektų atsisakyti visų išorinių džiaugsmų arba j e i gu už juos reikėtų mokėti tuo, kas man užvis brangiausia . " Jūsų kakta tarsi by­lo ja : „Čia protas tv i r ta i sėdi balne ir l a iko rankose pa­vadžius; j is neleis jausmams išsiveržti į priekį ir įnešti jo į kokią klaikią bedugnę. Tegu aistros siautėja tarsi l auk in ia i pagonys su v i su joms būdingu gaivališkumu, tegu geismai piešia gražiausius tuštybės paveikslus, ta­čiau v i sada paskutinį žodį tars bla ivus protas, ir t i k jo balsas nulems sprendimą. Tegu man grasina siautėjan-čios audros, žemės drebėjimai ir gaisrai, aš visą laiką k lausys iu savo tylaus v id in io balso, kur i s man praneša sąžinės pa l i ep imus. "

Tavo žodžiai teisingi, kakta ! Su tavo pareiškimu bus skaitomasi. M a n j a u subrendo sumanymas — t ik ra i do­ras sumanymas, suderintas su sąžinės balsu ir proto argumentais. Aš žinau, k a d greitai jaunystė nuvysta ir jos žiedai dingsta, j e igu t ik ja i paduotoje laimės tau­rėje bus nors v ienas lašas gėdos, nors mažiausias sąži­nės graužimo prieskonis. Aš nenor iu ne i aukos, ne i gailesčio, nei apa t i j o s—ta t a i manęs nev i l io ja . " Aš trokštu skat int i , o ne žlugdyti, pe lnyt i padėką, o ne išspausti k ruv inas ašaras,— o ne, ničnieko! Aš tur iu susi laukti gausių šypsenų, džiaugsmų ir malonių! Bet užteks. M a n rodos, aš sapnuoju nuostabų sapną; O, ka ip norėčiau šį momentą pratęsti ad infinitum} bet nedrįstu. Aš k o l kas gerai l a i kau save rankose. Aš ne­sulaužysiu savo priesaikos, bet kartais tam gal i neuž­tekt i jėgų. Stokite, mis Eir , pa l ik i te mane. „Spektaklis pasibaigė." 2

1 Ad infinitum — iki begalybės (lot.). 2 Paskutiniai Tekerėjaus „Tuštybės mugės" žodžiai.

277

K u r aš? Ar kartais aš t ik nesapnuoju? Ne jaug i aš miegojau? Ga l aš dar nepabudau? Senės balsas kažkaip pasikeitė. Jos šnekos tonas, jos gestai — v iskas man pasirodė pažįstama it mano pačios veidas, veidrodyje, l y g mano pačios ištarti žodžiai. Aš atsistojau, bet nenu­ėjau. Aš pažvelgiau į čigonę, pamaišiau ugnį ir vėl pa­žvelgiau į ją. Tačiau ji užsimaukšlino ant ve ido skry­bėlę, dar lab iau užsitraukė skepetą ir pamojo man pa­sišalinti. L iepsna apšvietė jos ištiestą ranką. Susi jaudi­nusi , nesitverdama smalsumu, aš iškart atkre ip iau į ją dėmesį. Ta i buvo tok ia pat j auna ranka ka i p i r mano: apva l i ir švelni, su dai l iais lanksčiais pirštais. A n t ma­žojo piršto šmėkštelėjo platus žiedas. Pas i lenkusi pa­žvelgiau į jį ir pažinau brangakmenio akį, kurią šimtus kartų buvau mačiusi. Aš vėl pažvelgiau į senės veidą, kur i s dabar j au nebebuvo nugręžtas nuo manęs. Čigo­nė, pasirodo, spėjo nusi imt i skrybėlę ir nusi traukt i skepetą. Jos ga lva pa l inko į priekį.

— N a , Džeine, pažįstate mane? — paklausė daug kartų girdėtas balsas.

— T ik t a i nusimeskite raudoną skarą, sere, ir tada... — Bet raiščiai užsiveržė — padėkite man. — Nutrauk i te juos, sere. — N a , štai! Sa l in šiuos skarmalus! ' — Ir misteris Ro­

česteris, nusimetęs savo apdarą, stovėjo prieš mane. — Kodėl gi, sere, sumanėte tokį keistą žaidimą? — O juk neblogai suvaidinta, tiesa? K a i p jums at­

rodo? — Su panelėmis jums, manau, geriau pasisekė. — O su jumis — ne? — Su manim jūs nevaidinote čigonės. — O ką aš vaid inau? Save patį? — Ne , lengvabūdį komediantą. Žodžiu, man rodos,

jūs mėginote išprovokuoti mane, k a d aš išsiplepėčiau. Jūs kalbėjote nesąmones, norėdamas pr ivers t i ir mane

278

tą pat daryt i . V a r g u ar ta i buvo gražu iš jūsų pusės, sere.

— Jūs atleisite man, Džeine? — Galėsiu jums atsakyti , t ik viską apsvarsčiusi.

Je igu , viską perkračiusi, pamatysiu, j og neprikalbėjau didelių kvailysčių, pamėginsiu atleisti jums. Bet jums nederėjo šitaip elgtis.

— O, jūs laikėtės labai korektiškai, labai atsargiai ir l aba i išmintingai.

Aš apsvarsčiau v isa tai, kas čia įvyko, ir nuspren­džiau, k a d misteris Ročesteris pasakė tiesą. M a n e ta i nuramino. J u k aš beve ik iš pat pradžių buvau atsargi. M a n k i l o įtarimas, kad čia suruoštas koks maskaradas. Aš žinojau, kad čigonės ir burtininkės neka lba taip, ka ip kalbėjo ši tar iamoj i senė. Be to, man kr i to į akis, kad jos balsas kažkoks nenatūralus ir k a d j i stengiasi paslėpti savo veidą. Tačiau visos mano mintys sukosi apie Gre is Pu l , tą vaikščiojančią mįslę, tą paslapčių paslaptį, ka ip man atrodė. M a n nė į galvą neatėjo, k a d čia galėjo būti misteris Ročesteris.

— Na,-—prašneko j i s , — apie ką jūs taip susimąstė­te? Ką reiškia ši tok ia r imta jūsų šypsena?

— Aš stebiuosi ir s ve ik inu pati save, sere. T ik iuos i , kad dabar leisite man pasišalinti?

— Ne dar. Pasi l ik i te valandėlę ir papasakokite, ką ten, svetainėje, v e i k i a tie žmonės?

— M a n d i n g , šneka apie čigonę. — Sėskite! Aš nor iu žinoti, ką j i e šneka apie mane. — M a n būtų ger iau neužtrukti, sere. J a u , tur būt,

beve ik v i enuo l ik ta . A k , tiesa, ar žinote, mister i Ročes­terį, kad , jums rytą išvykus, atvažiavo dar v ienas svečias?

— Svečias? Ne . Kas gi toks? Aš n ieko ne laukiau. J i s išvažiavo?

— Ne . J i s pasakė, kad esąs senas jūsų pažįstamas ir drįstąs pas i l ik t i čia, k o l jūs sugrįšite.

279

— Ta i ve ln ias ! Ar j is pasisakė, kas esąs? — Jo pavardė Meizonas , sere. J i s a tvyko iš Vest-

Indijos, iš Speniš-Tauno Jamaikoje , k i ek pr is imenu. Mis te r i s Ročesteris l i g šiol stovėjo pr ie manęs,

o paskui paėmė mano ranką, tarsi ket indamas pr ivest i mane pr ie krėslo. Tačiau, man ištarus pastaruosius žo­džius, j i s konvu l syv i a i spūstelėjo man riešą. Jo besi­šypsančios lūpos tarsi sustingo. Maty t , spazmą už­gniaužė j am kvapą.

— Me izonas ! Iš Vest-Indijos! —pasakė j is , ir jo žo­džiai nuskambėjo taip, l y g juos būtų ištaręs automa­tas.— Meizonas ! Iš Ves t - Ind i j o s !— I r j i s tr is kartus beprasmiškai pakartojo šiuos žodžius, kaskart v is su ilgesniais tarpais, o jo veidas pasidarė p i lkas l y g pele­nai . V a r g u ar j i s pats jautė, ką darė.

— Ar jums negera, sere? — paklausiau aš. — Džeine, ši žinia — man skaudus smūgis! Ši ži­

n ia — man skaudus smūgis, Džeine! — jis susvyravo. — O sere, atsiremkite į mane! — Džeine, jūs pasiūlėte man savo petį kada ise ,—

leiskite atsiremti į j i dabar. — Taip, sere, taip. Ir štai mano ranka ! J i s pats atsisėdo ir paskui mane pasisodino šalimais.

Suėmęs abiem rankom mano ranką, j is karštai spaudė ją. Tuo pat metu j i s žiūrėjo į mane kažkokiu neramiu ir k l a i k i u žvilgsniu.

— Mažasis mano drauge,— tarė j i s . — O ka ip norė­čiau būti k u r nors ramioje saloje v i en t ik su jumis ! Ir kad nemalonumai, pavo ja i bei šlykštūs pr i s imin imai dingtų iškart be pėdsako!

— Ar gal iu jums padėti, sere? Aš paaukočiau savo gyvybę, j e i jums to prireiktų.

— Džeine, j e i man pr i re iks pagalbos, aš kre ips iuos i t ik ta i į jus. Tą aš prižadu.

— Ačiū jums, sere. Pasakykite , ką tur iu daryt i , aš bent pamėginsiu jums padėti.

280

— Atneškite man, Džeine, stiklą vyno iš va lgomo­jo. J i e dabar ve ik iaus ia i vakar ien iauja ; i r pasakykite , ar ten y r a Me izonas ir ką j i s daro.

Aš išėjau. K a i p misteris Ročesteris spėjo, aš radau visus svečius valgomajame vakar ieniaujant ; j ie nesė­dėjo pr ie stalų — vakarienė buvo padėta ant v ieno sta­lo pasienyje; k iekv ienas ėmė, kas jam patiko, i r v i s i valgė stačiomis, v i enur k i tur susimetę į būrelius, l a i ­kydami rankose stikl ines ir lėkštutes. V i s i atrodė laba i įsilinksminę; ap l ink aidėjo juokas ir gyvos šnekos. Mis te r i s Me i zonas , ' stovėdamas prie židinio, kalbėjosi su p u l k i n i n k u be i misis Dent i r atrodė toks pat l i nks ­mas ka i p i r v i s i k i t i . Aš p r ipy l i au stiklą vyno (tai pa­mačius, mis Ingrem susiraukė ir ve ik iaus ia i pagalvojo, k a d aš e lg iuosi akiplėšiškai) ir sugrįžau į biblioteką.

M is t e r i s Ročesteris jau,nebebuvo toks išbalęs ir vėl atrodė rūstus ir paniuręs. J i s paėmė stiklą man iš rankos.

— G e r i u į jūsų sveikatą, šviesioji dvasia ! —pasakė j i s ir , išgėręs vyną, grąžino stiklą m a n . — Ką j ie ve ik ia , Džeine?

— Juokau j a ir šnekučiuojasi, sere. — Ir j i e neatrodo r imt i ir paslaptingi, l y g būtų iš­

girdę ką nepaprasta. — V i s a i ne. J i e kvato ja i r l inksmai klega. — O Meizonas? —> J i s i r g i juok ias i . — J e i g u v i s i tie žmonės ateitų čia ir apspiaudytų

mane, ką jūs darytute, Džeine? — J e i g u galėčiau, išprašyčiau juos lauk, sere. J i s šyptelėjo: — Bet j e i gu man reiktų išeiti pas juos, o j i e t ik pa ­

žvelgtų į mane lediniais žvilgsniais ir , ironiškai šaipy-damiesi, paliktų mane vienas po kito? Ka ipg i tada? Iš-eitute su jais?

281

— M a n a u , kad ne, sere. M a n būtų smagiau pasi l ik­t i su jumis.

— Guost i mane? — Taip , sere, guosti jus, k i ek pajėgčiau. — O je igu j ie prakeiktų jus, k a d l ikote su manim? — Aš, gal būt, nė nesužinočiau to, o j e i gu ir suži­

nočiau, nekreipčiau dėmesio. — Vad inas i , jūs suriz ikuotute būti viešai pasmerkta

dėl manęs. — Aš surizikuočiau tai iškęsti dėl k i ekv ieno drau­

go, kur is vertas mano paramos. O jūs, esu t ikra , vertas.

— Grįžkite dabar į valgomąjį, tylutėliai pr ie ik i te pr ie Me i zono ir pašnibždėkite j am į ausį, k a d misteris Ročesteris j au sugrįžo ir no r i pasikalbėti su juo. A t ­veskite j į čia ir paskui pal ik i te mus.

— Gerai , sere. Aš padariau, kas buvo l iepta. V i s i svečiai sužiuro

į mane, k a i aš drąsiai praėjau pro juos. Priėjusi prie misterio Meizono, pasakiau jam, ką reikėjo, ir p i rma jo išėjau iš valgomojo. Nuvedus i jį į biblioteką, aš už­l ipau į savo kambarį.

T i k vėlai naktį, k a i aš j a u seniai buvau atsigulusi, išgirdau, ka ip svečiai skirstėsi į savo kambarius. Aš aiškiai išskyriau misterio Ročesterio balsą: ( lSičia, M e i -zonai ! Čia jūsų kambarys . "

J i s kalbėjo l inksmai . Džiugus jo balso tonas nura­mino mane, ir aš v e i k i a i užmigau.

X X S K Y R I U S

Aš pamiršau užtraukti lango užuolaidą, ka ip papras­tai darydavau, ir nule ist i žaliuzes. Todėl šviesi mėnulio pilnatis (naktis buvo giedra), bekel iaudama dangaus erdve, atsidūrusi priešais mano langą ir pažvelgusi į v i -

282

dų, pažadino mane nuostabiai įspūdingu savo žvilgsniu. Buvo g i l i naktis, ir , atmerkusi akis, aš iš karto išvydau sidabro baltumo ir kr ista lo tyrumo diską. Mėnulis buvo puikus , bet kažkaip perdaug iškilmingas. Aš truputį pasikėliau ir ištiesiau ranką, norėdama užtraukti lango užuolaidą.

O viešpatie, koks k lyksmas ! Naktį, jos tylą, jos ramybę tarsi plėšte perplėšė

• kažkoks k la ikus , ver iantis ir kraupus riksmas, nuaidė­jęs per visą Tornf i ldo pilį nuo viršaus i k i apačios.

M a n o širdis nustojo p lakus i , nut irpo; ištiesta ranka sustingo, tarsi paraližuota. Šauksmas nut i lo ir nebepasi­kartojo. Ir suprantama: kad ir k o k i a būtybė ta ip šiur­p i a i būtų suspigusi, j i negalėjo jo pakartot i . Ne t d i ­džiulis Andų kondoras neįstengtų dukart iš eilės šitaip sur ik t i iš debesų, slepiančių jo lizdą. Padaras, šitaip suklykęs, turėjo atsikvėpti ir sukaupti jėgų nau jam Šauksmui.

Tas šauksmas pasigirdo trečiajame aukšte, virš ma­no galvos. K a i p t ik virš mano galvos — taip, virš mano kambar io , aš staiga išgirdau kažką besigrumiant. Sprendžiant iš garsų, grumtynės buvo Žūtbūtinės. Kaž­kas l y g smaugiamas sur iko :

— Gelbėkite! Gelbėkite! Gelbėkite! Šis šauksmas suaidėjo greitai tris kartus iš eilės. — A r g i niekas negirdi?—vėl suskambėjo tas pats

balsas, ir po to, v i s dar kažkam bais iam daužantis ir trypiant, aš išgirdau per lubas ir tinką:

— Ročesteri! Ročesteri! Dėl dievo meilės, greičiau! Kažkur atsidarė durys. Kažkas nubėgo ar v e i k i a u

nudūmė kor idor ium. Virš mano galvos pasigirdo kaž­k i eno žingsniai, kažkas parkr i to . Po to v iskas nut i lo .

Aš greitosiomis kažką užsimečiau ir , v i s a drebėda­ma, išbėgau iš kambar io . V i s i svečiai j a u buvo sukilę. Iš k i ekv i eno kambar io girdėjosi šūkčiojimai, persigan­dusių žmonių šnibždesys. Varstėsi durys; v ienas po

283

kito svečiai ėjo iš kambarių; pamažu kor idor ius pr is i ­r inko žmonių. V y r a i ir moterys iššoko iš lovų. „O, kas gi čia?", „Kas nužudytas?", „Kas nut iko? " , „Duokite žvakę!", „Ar gaisras?", „Užpuolė vagys?" , „Kur bėg­t i ? " — iš visų pusių skl ido padr ik i k laus imai . J e i gu ne mėnesiena, j i e būtų grabaliojęsi visiškoje tamsoje. V i s i lakstė, spietėsi būreliais, v i en i verkė, k i t i vos laikėsi ant kojų; k i l o neįsivaizduojamas sąmyšis.

— K u r g i po velnių dingo Ročesteris? — šaukė pu l ­k in inkas Dentas.— Lovoje jo nėra.

— Aš čia, aš čia! — atsiliepė iš tamsos pažįstamas balsas.— Nus i ramink i t e v i s i , susimildami. Aš e inu.

Kor idor iaus gale atsidarė durys, ir pro jas įėjo mis­teris Ročesteris su žvake rankoje, t i k ką nusileidęs iš trečiojo aukšto. V i e n a ledi tuoj pat pribėgo pr ie jo ir pagriebė jį už rankos. Ta i buvo mis Ingrem.

— Sakyki te , ar kas baisaus atsitiko? — paklausė j i . — Sakyki te . Leiskite sužinoti viską iš karto.

— T i k nepargr iaukite ir neuždusinkite manęs,— at­siliepė j is, nes abi panelės Ešton iš baimės glaudėsi prie jo, o abi našlės su didžiuliais baltais kapotais artė­jo pr ie jo tartum la iva i , visas bures išskleidę.

— N i e k o neatsit iko! N i e k o nea t s i t i ko ! šaukė jis j oms .— Ta i t ik komedijos „Daug triukšmo dėl n i eko " repetici ja. Ponios, nesispieskite ap l ink mane, nes aš ga l iu įdūkti.

Ir iš t ikro j is atrodė įdūkęs. Juodos jo akys svaidė žaibus. Va ldydamas is j is pridūrė:

— V i e n a i tarnaitei pris isapnavo košmariškas sap­nas ,— štai ir v iskas. Ji — egzaltuota ir nerv inga mote­riškė. Savo sapną j i palaikė v a i d u o k l i u ar k u o ir bai­siausiai persigando. O dabar le iskite palydėti-jus į jūsų kambar ius : k o l namuose sujudimas, jos negal ima nura­mint i . Džentelmenai, būkite malonūs parodyt i damoms pavyzdį. M i s Ingrem, esu tikras, jūs be re ika lo nesi-duosite įbauginama. E m i ir Luiza, mielos balandėlės,

284

grįžkite į savo l izdel ius. O jūs, gerbiamosios ponios ,— kreipėsi j i s į našles l e d i , — t ikr iaus ia i persisaldysite, j e i užtruksite šiame šaltame kor idor iu je .

Ir šitaip, čia gražiuoju, čia griežtesniu žodžiu, j a m pavyko galų gale grąžinti v isus svečius į jų miegamuo­sius. Aš ne laukiau, k o l ir mane paragins, ir grįžau į sa­vo kambarį taip pat n iekieno nepastebėta, ka ip ir b u ­vau išėjusi.

Tačiau aš nebesigul iau. Priešingai, pas iskubinau greitai apsirengti . Grumtynių triukšmą pro k l yksmo ir pagalbos šaukiančius žodžius, matyt, girdėjau t ik aš v iena, nes v i sa tai dėjosi virš mano kambar io . Todėl buvau t ikra , k a d anaiptol ne tarnaitės sapnas taip nu ­gąsdino v isus namus ir k a d misteris Ročesteris tuo su­galvotu paaiškinimu tenorėjo nuramint i svečius. Todėl aš apsirengiau, norėdama būti pasiruošusi v is iems net i ­kėtumams. Aps i v i l kus i aš i l goka i sėdėjau pr ie lango, žiūrėdama į tylų parką ir s idabru užlietus laukus ir ne­žinia ko laukdama. M a n atrodė, kad po to keisto k l yksmo, grumtynių ir pagalbos šauksmo turi dar kas nors atsi t ikt i .

Tačiau viskas nur imo. Pamažu nut i lo namuose v i s i šnibždesiai be i šnaresiai, ir po valandos Tornf i ldo p i l y ­je buvo t y lu i t dykumoje. Atrodė, k a d miegas ir naktis vėl įsiviešpatavo ap l inku i . Mėnulis taip pat j a u buvo art i laidos. Nenorėdama patamsyje sėdėti sušalusi, n u ­tariau, k a d bus ger iau atsigult i nenųsirengus. Aš pas i ­t rauk iau nuo lango ir vos g irdimais žingsniais perėjau per kilimą. K a i pas i lenkiau nusiaut i batelių, kažkas atsargiai pasibeldė į mano duris.

— K a m manęs r e i k i a ? — . paklaus iau. — Jūs nemiegate? — atsiliepė balsas, kurį aš tikė­

jaus i išgirsti, būtent — mano šeimininko balsas. — Nemiegu , sere. — Ir apsirengusi? — Ta ip .

-285

. - Tada išeikite, tik patyl iais. Aš padariau, ką liepė misteris Ročesteris. J i s sto­

vėjo kor idor iu je su žvake rankoje. — M a n jūs r e ika l inga ,— pasakė j i s , — eiki te su ma­

n im. T i k neskubėkite ir netriukšmaukite. M a n o bate l ia i buvo lengvučiai, ir aš žengiau išklo­

tomis gr indimis ka ip katė. J i s taip pat t y l i a i perėjo minkštu patiesalu ir , pakilęs laiptais, sustojo tamsiame, žemame to nelemtojo trečiojo aukšto kor idor iu je . Aš sustojau šalia jo.

— Ar savo kambaryje turit kempinę? — paklausė j is pašnibždomis.

— Taip , sere. — O uostomosios druskos? — Ta ip . — Atneškit. Aš sugrįžau, paėmiau nuo praustuvės kempinę, iš

komodos — uostomąją druską ir sugrįžau atgal. Mis te ­ris Ročesteris tebelaukė manęs su rak tu rankoje. P r i ­ėjęs pr ie vienų mažų, juodų durų, j is įkišo jį į spyną, padelsė ir vėl kreipėsi į mane:

— Ar jums nesidaro bloga, matant kraują? — M a n a u , k a d ne, nors nega l iu užtikrinti. Aš suvirpėjau, šitaip atsakydama jam, tačiau nejau­

čiau ne i baimės, ne i s i lpnumo. — Duok i t man ranką,— pasakė j i s . — Bi jau, k a d ne-

apalptute. Aš padav iau ranką, ir j is ją suspaudė. — Ji šilta ir tv irta, nė trupučiuko nedreba,— paste­

bėjo j i s i r , pasukęs raktą, atidarė duris. Aš išvydau kambarį, kurį j a u buvau mačiusi anks­

čiau, tą dieną, k a i misis Feirfeks aprodinėjo man visą namą. Jo sienos buvo išklotos gobelenais, tačiau vie­noje v ieto je audeklas dabar buvo pasikėlęs, ir aš pa­mačiau slaptas duris. Šios durys buvo atidarytos, ir už jų degė šviesa. Iš gretimo kambar io sk l ido keistas, k i -

'286

mus urzgimas, tarsi jame būtų ant kažko benirštąs šuo. Mis ter is Ročesteris, pastatęs žvakę ant grindų, pasakė man: „Palaukite valandėlę", ir nuėjo į tą kambarį. Jį pasi t iko k l yk iant i s juokas, iš pradžių bais ia i garsus, paskui virtęs įprastu k l a i k i u Gre is P u l kva to j imu „cha-cha " . Vad inas i , j ina i buvo ten. J i s davė kažkokius n u ­rodymus, nepratardamas nė žodžio, nors aš girdėjau, ka ip kažkas kreipėsi į jį pusbalsiu. Paskui j is išėjo, užrakindamas paskui save duris.

— E ik i t e čia, Džeine! — pasakė j is . M e s apėjome plačią lovą su užtrauktomis užuolai­

domis, k u r i užėmė nemažą dalį kambario . Ties galvū­ga l iu stovėjo krėslas, kur iame sudribęs sėdėjo v i en ­marškinis vyriškis. J i s atrodė l y g negyvas, galvą atme­tęs, užsimerkęs. Mis te r i s Ročesteris prinešė arčiau žva­kę, i r , išvydusi jo išblyškusį veidą be jokių gyvybės ženklų, iš karto pažinau, k a d tai vakarykštis atvykė­l i s — Meizonas. Ta ip pat pamačiau, k a d jo marškiniai k r u v i n i ant peties ir pažastyje.

— Pa la ikyk i t e žvakę! —pasakė misteris Ročesteris, ir aš paėmiau ją. J i s paėmė nuo prausyklės dubenį vandens.— Pa la ikyk i te ir šį indą,— vėl įsakė j is. Aš paklausiau. J i s paėmė kempinę, suvilgė ją vanden iu ir perbraukė ja per negyva i išblyškusį veidą. Pasku i p a ­prašė mane uostomosios druskos flakonėlio ir pakišo j į j am panosin. Mis te r i s Meizonas v e i k i a i atmerkė akis ir sudejavo. Mis te r i s Ročesteris atlapojo marškinius su­žeistajam, kur io petis i r r anka buvo aptvarstyti , i r su­gėrė kempine kraują, varvantį didel iais lašais.

— Ar aš pavo j inga i sužeistas? — sumurmėjo miste­ris Meizonas.

— N i e k a i ! Mažas įdrėskimas. T i k nesi jaudink, būk vyras! Tuoj pakv ies iu gydytoją. M a n a u , k a d ryto metą galėsi iškeliauti. Džeine! — kalbėjo j is, kre ipdamasis į mane.

287

— Taip, sere? — M a n teks pa l ik t i jus šiame kambaryje su šiuo

džentelmenu valandai , o gal dv iem. Jūs sugersite kempine kraują, ka ip ką t i k aš padariau, j e i gu j i s vėl ims sunktis. J e i gu jam ims darytis bloga, duokite iš­gert i vandens iš tos stiklinės ir druskos pauostyt i iš savo flakonėlio. T i k n i eku g y vu nekalbėkite su juo. A t s im ink , Ričardai, tu r i z i kuo j i gyvybe, j e i bandysi ką pasakyt i j a i . J e i t i k pratarsi žodį, pas i jud ins i ,— ir" aš neatsakau už pasekmes.

Vargšas sužeistasis vėl sudejavo. Atrodė, kad j is nedrįso nė pas i jud int i ,— bijodamas mirties, b gal ir ko k i to , j i s sėdėjo tarsi suparaližuotas. Mis te r i s Ročesteris padavė m a n kruviną kempinę, ir aš pradėjau ja šiuose l y t i kraują, ka ip k a d darė j i sa i . Valandėlę j is stebėjo mane, paskui pasakęs: „Atsiminkite — nė žodžio",— išėjo iš kambario . Mane apėmė keistas jausmas, k a i raktas pasisuko spynoje ir nut i lo tolumoje nueinančio misterio Ročesterio žingsniai.

Ir štai aš sėdėjau trečiajame aukšte, užrakinta v ie­noje paslaptingoje jo celėje. A p l i n k u i — naktis. Prie­šais mane — mano globai pal iktas išblyškęs ir kruv inas žmogus. N u o žudikės mane teskyrė t ik v iener ios durys. Taip, tai buvo baisu; aš viską b u v a u pasiruošusi ištver­t i , bet v i s a suvirpėdavau, v i en pagalvojusi , k a d mane ga l i užpulti Greis Pu l .

Tačiau turėjau pas i l ik t i savo poste. Aš turėjau ste­bėti Šį negyvą veidą, šias pamėlusias, nebyl ias lūpas, kur ioms uždrausta prasičiaupti, šias akis, čia užsimer­kiančias, čia vėl atsimerkiančias, čia klaidžiojančias po kambarį, čia įsmingančias į mane, tačiau visą laiką l yg s t ik lu apsitraukusias iš baimės. Karta is man reikėdavo panert i ranką į kruviną vandenį ir nušluostyti besisun-kiantį kraują. Aš mačiau, ka i p pa lengva ba ig ia degti nenugnybta žvakė, ka ip ap l ink mane, ant senoviškų, raštuotų gobelenų v is lab iau tamsėja šešėliai, eina v is

288

j uodyn ir juodyn po sunkiomis masyvios lovos užuolai­domis, keistai šmėžuoja priešais mane viršum didžiulės spintos; jos suveriamos durys padalintos į d v y l i k a ket­virtainių, kur iuose nagingai išdrožinėtos dvy l ikos apaš­talų galvos, įstatytos į tuos ketv ir ta inius l yg į rėmus; viršum šios spintos stūksojo juodmedžio kryžius su mirštančiu Kr i s tumi .

N u o mirksinčios žvakės šešėliai ir šviesos atšvaitai kaita l io josi , ir iš tamsos pasirodydavo čia barzdotasis gydytojas Lukas, palenkęs galvą, čia šventasis Jonas su i lgais, banguojančiais plaukais, čia vėl velniškas Judo veidas, kur is staiga tartum atgydavo i r daryda­vos i panašus į išdavikų išdaviką — patį šėtoną, p r i s i ­ėmusį savo tarno pavidalą.

Ir šiame gūdžiame kambaryje aš turėjau budėti ir saugoti, klausyt is , ar nejuda laukinis žvėris ar p ik to j i dvasia savo narve. Tačiau misteris Ročesteris išeida­mas tarsi būtų užkerėjęs tą keistą sutvėrimą. Per visą naktį aš t ik tris kartus, ir ta i su i lgais protarpiais, teiš-g i rdau neaiškius garsus: nuo kažkieno atsargių žings­nių girgžtelėjo grindys, v i e n u metu pasikartojo man pažįstamas it šuns urzgimas ir paskui gailus žmogaus dejavimas.

Be to, mane kank ino mano pačios mintys. K o k i a piktadaiystė gaubė šiuos vienišus rūmus, j e igu net pats jų sav ininkas negalėjo ne i ja ats ikratyt i , ne i jos su­tramdyti? K o k i a to j i paslaptis, k u r i pasireiškia čia ug­n imi , čia k rau ju gūdžiomis nakties valandomis? Kas buvo to j i būtybė, kuri,-įgavusi paprastos moters pav i ­dalą, čia kvatodavo it pašaipus demonas, čia vėl su­k l ykdavo it stipenos ieškąs plėšrus paukštis?

Ir šis nepažįstamasis, ties kur iuo aš v is pa l inkda-vau, šis n iekuo ypat ingu nepasižymįs, ramus žmoge­l i s , — k o k i u būdu j is įsivėlė į šias siaubo pinkles? K o ­dėl furi ja užpuolė ka ip t ik jį? Kas privertė jį atsidan­gint i į šią namo dalį t ok iu neįprastu metu, kada jam

19. Džeinė E i r . 289

derėjo miegot i savo lovoje? J u k aš pati girdėjau, ka ip misteris Ročesteris paskyrė j am kambarį apačioje,— tad kas gi jį čia atvedė? Ir kodėl j is dabar toks ramus, nukentėjęs nuo smurto ar net išdavystės? Kodėl j is taip nuo lank ia i le idosi šičia misterio Ročesterio užda­romas? Ir kam to prireikė mister iu i Ročesteriui? - Jo svečias buvo klast ingai užpultas, į jo paties gyvybę v i sa i neseniai buvo taip pat šlykščiai pasikėsinta, ir šias abi piktadarystes j i s laikė paslaptyje ir norėjo, k a d jos būtų užmirštos! Aš ką t ik mačiau, ka ip misteris Me izonas visiškai klausė, ką jam liepė misteris Ročes­teris, ka i p ryžtinga pastarojo v a l i a visiškai palenkė svečio pasyvumą: tatai patv ir t ino t ik k e l i žodžiai, k u ­riuos j i e v iens k i t am ištarė. Buvo aišku, k a d ir anks­tesniuose jų santykiuose mano šeimininko energi ja pa­prastai įveikdavo jo bičiulio pasyvumą. K u o gi tada paaiškinti misterio Ročesterio baimę, ka i j i s išgirdo, jog a tvyko misteris Meizonas? Kodėl, v i e n t ik man prasitarus apie šį menką, pasyvų žmogelį, kur i s dabar klausė k i ekv i eno jo žodžio ka ip kūdikis, j i s pasijuto prieš keletą valandų gavęs tokį smūgį, koks ištinka ąžuolą, k a i į jį t r enk ia perkūnas?

O, aš negalėjau pamiršti nei jo žvilgsnio, ne i jo iš­blyškimo, ka i j i s sušnibždėjo: „Džeine, ši žinia — man skaudus smūgis! Si žinia — man skaudus smūgis, Džei­n e ! " Aš negalėjau pamiršti, ka ip drebėjo jo ranka, k u ­rią j i s padėjo m a n ant peties. T a i turėjo būti ne bet koks smūgis, j e i gu j i s šitaip galėjo palaužti ryžtingą Feir fekso Ročesterio valią ir supurtyt i galingą jo kūną.

— K a d a gi j i s sugrįš? Kada gi j is sugrįš? — kone šaukiau pat i sau, nes atrodė, k a d naktis n i ekad nepasi­baigs, o mano kraujuojąs pacientas ėjo s i lpnyn, dejavo ir geso, i r ne i rytas neaušo, ne i k o k i a pagalba nesiro­dė. Aš nuolatos kaišiojau stiklinę vandens Me i z onu i pr ie pabalusių lūpų, nuolatos davinėjau uostyt i ga iv i ­nančių druskų, tačiau v isos mano pastangos atrodė

290

bergždžios. Fizinės ar dvasinės kančios, arba kraujo nutekėjimas, o gal ir visos trys priežastys drauge grei­tai sekino jo jėgas. J i s taip ga i l ia i dejavo ir atrodė toks si lpnas, paklaikęs ir nusiminęs, k a d aš bi jo jau, jog j is j a u miršta, o. tuo tarpu aš negalėjau nė žodžio j am pasakyt i .

Žvakė pagal iau baigė degti. K a i j i visiškai užgeso, aš pastebėjau, k a d užuolaidų pakraščiuose atsirado p i l ­ki ruožai,— vadinas, ėmė aušti. Staiga išgirdau, ka ip kieme savo būdoje sulojo Pilotas. M a n o v i l t ys atgijo. Ir ne ve l tu i : pras l inkus dar penkioms minutėms, girgž­telėjęs raktas paskelbė man, k a d mano budėjimas pa­sibaigė. J i s t ruko ne i l g iau ka ip d v i valandas, bet man atrodė, k a d pras l inko ištisa savaitė.

Įėjo misteris Ročesteris, o j am iš paskos ir gydyto­jas, kur i o J i s buvo išvažiavęs atsivežti.

— O dabar, Kar ter i , paskubėkite,— pasakė j i s gy- ' dy to ju i .— Aš jums duodu pusę valandos praplaut i žaiz­dai, aprišti j a i , nuvest i sužeistajam į apačią ir a t l ik t i v isa k i ta .

— Bet ar j i s pajėgs eiti , sere? — Neabejoki te ! N i e k o rimto neatsit iko. J i s t ikta i

labai susinervinęs, ir r e ik ia pake l t i j am ūpą. Na , į darbą!

Mis te r i s Ročesteris atmetė sunkias užuolaidas nuo langų, pakėlė drobinę storą ir įleido į kambarį kuo daugiau dienos šviesos. Aš gi didžiai nustebau ir apsi­džiaugiau, pamačiusi, kad j au gerokai praaušę. K o k i e rausv i saulėtekiai j a u žioravo rytuose! Po to j is priėjo prie Me i zono , kurį j a u apžiūrinėjo gydytojas.

— N a , mielasai , ka ip la ikais i? — paklausė j is. — Bi jau, k a d j i mi r t ina i sužeidė mane ,— pratarė j is

vos g i rd imu balsu. $ — N i e k o panašaus! Drąsiau! Po poros savaičių tu

vėl būsi sveikas. T a u nutekėjo truputį kraujo — ir v i s -

19! 291

kas.- Karteri , . įtikinkite jį, kad jam negresia joks pa­vojus.

— Aš tai ga l iu padaryt i kuo ramiausia sąžine,— pratarė Karter is, dabar j a u nurišęs tvarsčius.— T i k gai­la , k a d nea tvykau čia anksčiau, tada j is nebūtų nusto­jęs t iek kraujo. Bet kas gi čia? Petis ne t ik perpiautas, bet ir apdraskytas. T a i ne pei l io žaizda, čia kažkas buvo suleidęs dantis.

— J i n a i apkandžiojo manė,— sumurmėjo Me i zo ­nas.— Ji ėmė draskyt i mane tarsi tigrė, ka i Ročesteris atėmė iš jos peilį.

— O kam tu daveisi? Reikėjo priešintis,— įsiterpė misteris Ročesteris.

— Bet ką gi aš galėjau padaryt i tokiomis ap l inky­bėmis,— atsakė Me i zonas .— O, kaip baisu buvo ,— pra­dėjo j is pasipurtęs.— Kas gi šito galėjo tikėtis? Iš pra­džių j i buvo tok ia rami .

— Aš įspėjau tave,— atsakė jo bičiulis.— Aš j u k sakiau: pasisaugok. Be to, galėjai pa laukt i i k i rytojaus ir pas ikv iest i drauge mane. Buvo t i k ra kvailystė kalbė­tis šiąnakt ir dar v ienam.

— M a n i a u , k a d iš to bus naudos. — M a n e i , manei ! M a n e piktumas ima, besiklausant

tavęs. Bet kadangi tu nukentėjai ir nukentėjai pakan­kamai už tai, k a d nepaklausei mano patarimo, tai aš patylėsiu. Kar te r i , paskubėk, paskubėk! Ne t rukus pa­tekės saulė, ir aš tur iu jį kuo greičiau išdanginti iš čia.

— Tučtuojau, sere. Petis j au aptvarstytas. Aš t ik apžiūrėsiu dar šią žaizdą rankoje. Rodos, čia taip pat jos dantų darbas.

— Ji čiulpė kraują. Ji pasakė, k a d išsiurbsianti man iš širdies visą kraują,— sušuko Meizonas. : Aš mačiau, ka ip misteris Ročesteris pasipurtė. Keis­ta pasibiaurėjimo, siaubo ir neapykantos išraiška ba i ­s ia i iškreipė jo veidą, bet j is t ikta i pasakė:

292-

— Užteks, patylėk, Ričardai, ir nesidėk į galvą, ką ji tauškia. Nekar tok jos plepalų.

— Norėčiau pamiršti...— atsakė tas. — Ir užmirši, vos t ik išvyksi iš Ang l i jos . K a i su­

grįši į Speniš-Tauną, tau ji atrodys seniai mi rus i ir pa­laidota. Ger iau v i sa i jos nepr is imink.

— Žios nakties užmiršti neįmanoma! — Ne , įmanoma! V a l d y k i s , būk vyras ! Prieš porą

valandų tu manei, kad j a u kraustais i į kitą pasaulį, o dabar matai, kad esi gyvas ir gal i kalbėti. N a , K a r ­teris jau, gal ima sakyt i , baigė savo darbą. Aš tuoj aptvarkys iu tave. Džeine,— j is kreipėsi į mane pirmą kartą po to, ka i sugrįžo su gydyto ju,— paimkite šį rak­tą, nueiki te į mano miegamąjį, t iesiai į mano drabu­žinę, at idarykite viršutinį garderobo stalčių, pa imkite švarius marškinius, o taip pat kaklaskarę ir atneškite juos šičia. Ir t ik v i k r i a u apsisukite.

Aš nusiskubinau, susiieškojau jo minėtą spintą, su­radau joje, ką j is buvo liepęs, ir sugrįžau atgal.

— Dabar ,— pratarė j i s , — atsistokite anapus lovos, o aš jį aprengsiu. Bet neišeikite iš kambario, M a n dar gal i p r i r e ik t i jūsų.

Aš padariau, k a i j 5 j p u Y J ^ l iepta. — Ar niekas nebuvo atsikėlęs, k a i jūs buvote nu ­

ėjusi į apačią, Džeine? — netrukus paklausė mane mis­teris Ročesteris.

— Ne , sere. V i s u r buvo t y lu . — M e s išgabensime tave be triukšmo, Ričardai. Ta i

bus ger iau ir tau pačiam, ir tam nela imingam padarui už šių durų. Aš i l ga i veng iau v i sa tai iškelti į viešumą ir juo lab iau nenorėčiau daryt i to dabar. Padėkite, Kar ter i , aps iv i lk t i j am liemenę. O ku r tavo ka i l in i s ap­siaustas? Tu nė myl ios negalėsi nuke l iaut i be jo tok ia­me šaltame ore. Aš žinau. J i s l i k o tavo kambaryje, tiesa? Džeine, nubėkite į misterio Me i zono kambarį, šalia manojo,— ir atneškite apsiaustą, kurį ten rasite.

'293

Aš vėl nubėgau ir sugrįžau, nešina plačiausiu ap­siaustu, pamuštu ir apkraštuotu ka i l ia is .

— O dabar aš jus paprašysiu dar v i eno da l yko ,— pratarė nenustygstąs mano šeimininkas.— Jums teks vėl nusi le ist i į mano kambarį. K o k i a laimė, k a d jūsų kojytės tykios it mašastu apautos, Džeine! Iš griozdiš­ko pasiuntinio šioje bėdoje nebūtų jokios naudos. A t i ­daryk i te mano tualet inio stalo vidurinį stalčių ir pa im­ki te iš ten buteliuką ir stiklinėlę. Gre i ta i !

Aš vė l nubėgau žemyn ir atnešiau prašytus daiktus. — Gera i ! Dabar, daktare, pats savo atsakomybe

duosiu j am vaistų. Šį eleksyrą aš įsigijau Romoje iš v ieno šarlatano i ta l o ,— tokį tipą jūs, Kar ter i , be abejo, vytute lauk. Gert i šį eleksyrą šiaip neverta, bet j is su­žadina organizmo jėgas, k a i esti reikalas, ka ip dabar, pavyzdžiui. Džeine, truputėlį vandens!

J i s palaikė atkišęs mažą stiklinėlę, kurią aš i k i pusės p r i py l i au vandens iš grafino, stovinčio ant prau-syklės.

— Užteks! Dabar suv i lgyk i te bute l iuko snapelį. Aš įvykdžiau jo prašymą. Tada j is atskaitė d vy l i ka

kažkokio raudono skysčio lašų ir padavė stiklinėlę Me i zonu i .

— Išgerk, Ričardai. Tatai suteiks k o k i a i va landai jėgų, kurių tau dabar stinga.

— Ar šie va ista i nepakenks man? Ar j ie t ik suža­dins mano organizmą?

— Gerk, gerk, gerk! Mis ter is Meizonas paklausė, nes pats matė, k a d

priešintis beprasmiška. Dabar j i s buvo j a u visiškai ap­rengtas. Nors jo veidas l i k o toks pat išblyškęs, j i sa i j au nebedarė visiškai nusi lpusio žmogaus įspūdžio. Iš­gėrus vaistus, misteris" Ročesteris leido j a m pasėdėti trejetą minučių. Po to paėmė jį už parankės.

—. Dabar ėsū įsitikinęs, kad tu galėsi e i t i — pasakė j i s . — N a , pamėgink!

29.4

Sužeistasis atsistojo. — Kar ter i , pa imkite jį už parankės iš kitos pusės.

Būk l inksmesnis, Ričardai. Pabandyk žengti... p u i k u ! — Aš jaučiuosi ger iau ,— pastebėjo misteris M e i ­

zonas. — : Be abejo. Dabar, Džeine, bėkite p i rma mūsų už­

pakal in ia is laiptais, at idarykite šonines duris ir pasa­kyk i t e vežėjui, kurį su kar ie ta pamatysite k ieme arba tuoj už vartų,— aš ne le idau j am bildėti gr indinio ak­men imis ,— k a d j is būtų pasiruošęs, nes mes j a u atei­name. O je igu, Džeine, kas nors j a u spėjo atsikelt i , kostelėkite nusi le idusi laiptais.

Buvo j au maždaug pusė šešių, ir saulė j a u tekėjo, bet virtuvėje tebebuvo tamsu ir ramu. Šalutinės durys buvo užsklęstos. Aš at idar iau jas kuo ty l iausia i . K i eme nesimatė nė gyvos-dvasios. T i k var ta i buvo at idaryt i i k i galo, o už jų stovėjo kar ie ta : pak inky t i a rk l i a i ne­kantravo važiuoti, vežėjas sėdėjo ant savo pasostės. Priėjusi prie jo, aš pasakiau, k a d džentelmenai j a u ateina. J i s linktelėjo. Paskui aš atidžiai aps idair iau ir įsiklausiau. V i s u r ap l inku i tebesnaudė ankstyvo ryto ramybė. Tarnų kambarių langa i tebebuvo uždangstyti užuolaidomis. Paukščiai čiulbėjo vaismedžiuose, kurių žydinčios šakos it baltutėliai v a i n i k a i svėrėsi per sieną k iemo gi lumoje. Arklidėse kartkartėmis dunksteldavo arklių kanopos. Daugiau niekas nedrumstė šios tylos.

Ne t rukus pasirodė džentelmenai. Meizonas, misterio Ročesterio ir ^gydytojo palaikomas, atrodo, žengė p u ­sėtinai. J i e padėjo j am įsėsti į karietą. Po to įlipo ir Karter is .

— Pasirūpinkite j u o , — pasakė misteris Ročesteris pas tara jam,—ir .pa la ikyk i te j į savo namuose, k o l j is visiškai pasve iks . Po dienos ki tos aš atjosiu pasižiūrėti, ka ip j is sveiksta. Ričardai, ka ip jaut iesi dabar?'•:

_ Grynas "oras atgaivino inane, Fęirfeksai. :•

295

— Jo pusėje pal ik i te atidarytą langą, K a r t e r i , — vė­jo j uk nėra. Sudie, Ričardai!

— Fęirfeksai... — N a , ko nori? — Tegu ja kas pasirūpina; tegu elgiasi su ja kuo

švelniausiai, tegu...— J is nut i lo ir apsipylė ašaromis. —_ Aš darau ką galėdamas: rūpinausi ir rūpinsiuo-

s i , — atsakė misteris Ročesteris. Po to j is užtrenkė du­reles, ir kar ie ta nuvažiavo.

.— O ka ip aš dėkočiau dievui , j e igu v iskas ir bus pasibaigę!—pridūrė j is, uždarydamas ir užskięsdamas sunkius k i emo vartus.

Pasku i j i s kažkaip išsiblaškęs lėtai pasuko l i nk var­telių sienoje, k u r i supo sodą. Manydama, k a d aš jam nebereikal inga, ruošiausi grįžti namo, tačiau vėl išgir­dau, ka ip j i s šūktelėjo mane:

:— Džeine! — J is j a u buvo atidaręs varte l ius ir sto­vėjo, laukdamas manęs.— Eik i te šičia nors valandėlei paalsuoti g r ynu oru. Šie namai — tikras kalėjimas, ar ne?

— M a n j ie atrodo puikūs rūmai, sere. — Jūs esate j auna ir nepatyrusi , todėl ir žavitės

v i s k u o , — atsakė j i s . — Jums v iskas atrodo gražu, ir ne­galite įžiūrėti, k a d tie paauksinimai tėra v i e n dumblas, o šilkinės drapiruotės — dulkėti vora t ink l ia i , k a d mar­muras — purv in i akmenys, o poliruotas medis — pūz­ra i . Šičia g i , — j is parodė ranka medžių prieglobstį, k u ­riame mes atsidūrėme,— v iskas y r a t ikra, mie la ir gryna. ^ -

J i s iš lėto žengė take l iu , pale i kurį v ienoje pusėje už eilės buksmedžių augo obelys, kriaušės ir vyšnios, o ki to je — margavo visokiausių plačiai sutinkamų gė­lių bordiuras: leukoni jos, gvazdikai , našlaitėlės, rakte­l i a i sumišai su erškėtrožėmis, diemedžiais ir įvairiomis kvapniomis žolėmis. Jos visos dabar buvo tokios skais­čios, kok ios t ik ga l i būti po balandžio lietų ir rūkų šį

296

mielą pavasar io rytą. Saulė ką t ik pasirodė rausvuose saulėtekio debesėliuose, ir jos sp indul ia i j au nutvieskė žiedų va in ika i s karančias rasotas vaismedžių šakas ir tykius takel ius po jomis.

— Džeine, norite gėlės? J i s nuskynė pusiau prasiskleidusią rožę, pirmąją

pražydusią šiais metais, ir padavė ją man. — :.Dėkui jums, sere. — Ar jums pat inka šis saulėtekis, Džeine? Šis dan­

gus su aukštais ir lengvais debesėliais, kur ie , žinoma, sutirps lab iau įdienojus? Šitoji ramybė ir gaivus aro­matas?

— Taip , labai . — J u k jūs praleidote keistą naktį, Džeine? — Taip, sere. — Ir dėl to dar ir dabar išbalusi. Laba i bijojote, k a i

pa l ikau jus vieną su Meizonu? — Aš bi jojau, kad kas neįsibrautų iš gretimo v i d i ­

nio kambario . — Bet j u k aš buvau užrakinęs duris ir įsidėjęs rak­

tą į kišenę. Būčiau buvęs neapdairus piemuo, pa l ikda­mas avelę,— savo mielą avelę, taip art i v i l k o gūžtos. Jums negrėsė joks pavojus.

— Ar Greis P u l ir to l iau šičia gyvens, sere? — O, taip! Bet negalvokite apie ją, verčiau viską

pamirškite. — Tačiau man atrodo, k a d jūsų gyvybė negal i būti

saugi, k o l j i čia. — Nesirūpinkite manim, aš pasisaugosiu. — Ar tas pavojus, apie kurį jūs užsiminėte vakar

vakare, dabar j au nebegresia jums? — To negal iu pasakyt i , k o l Meizonas tebėra A n g l i ­

joj . Ir net tada, k a i j is j a u išvyks iš čia. Gyven t i man, Džeine,— reiškia stovėti ant plonos ugn ika ln io plutos, ku r i k i ekv i enu metu .gali įlūžti, ir tada išsiverš l iepsna.

297

— Bet man atrodo, kad misteris Meizonas lengvai leidžiasi paveikiamas, ir jūs, sere, be abejo, galite kada norėdamas pakre ipt i jo elgesį nor ima l inkme. J i s nie­k a d nedrįs jums priešintis ar sąmoningai kenkt i .

— O ne! Meizonas niekad nepasipriešins man; j is sąmoningai taip pat n iekad nekenks man, bet netyčio­mis j i s bet kur iuo metu ga l i v i enu neatsargiu žodeliu išplėšti man j e i gu ne gyvybę, tai galimybę būti l a i -

. mingam. — Pasakykite,, k a d j is būtų atsargus, sere. Išaiškin-

. k i t e jam, ko jūs bijote, ir parodykite , k o k i u būdu ga­l ima išvengti pavojaus.

J i s sarkastiškai nusijuokė, staiga paėmė mano ran­ką ir taip pat staiga atstūmė ją.

— Je i gu aš galėčiau tatai padaryti , kva i l iuke , ta i koks gi būtų pavojus? J i s iškart pranyktų. N u o to l a i ­ko, k a i aš pažįstu Meizoną, man užtekdavo j am pasa­k y t i : „Padaryk šitai",— ir v iskas būdavo padaryta.. Bet šiuo atve ju aš esu bejėgis, aš negal iu pasakyt i : „Žiū­rėk, nepakenk man, Ričardai!" J u k aš tu r iu nuo jo slėpti, k a d j is ga l i man pakenkt i . Dabar jūs stebitės? N i e k o nepadarysi , jums teks ir to l iau stebėtis. J u k jūs esate mano mažasis draugas, ar ne? .

— Aš mielai pasiruošusi padėti jums, sere, ir dary­t i tai, kas y r a gera.

— T i k r a i taip, aš matau. Iš jūsų žvilgsnių ir Jude ­sių, iš jūsų akių ir ve ido aš matau, ka ip nuoširdžiai esate patenkinta, kada jūs darbuojatės man ir su ma­nim, kada jūs padedate man daryt i tai, k a i p jūs t iks l ia i išsireiškėte, kas y r a gera. O je igu aš paliepčiau pada­ry t i ką nors,' kas jums atrodytų negera, jūs taip leng­v a i nelakstytute, jūsų rankutės nejudėtų taip nuosta­b ia i v i k r i a i ir jūsų ve ide nešviestų tas žvalus ir. l inks­mas žvilgsnis. Tada mano mažasis draugas, ramus be i išblyškęs; atsigręžtų į mane ir pasakytų; ;,Ne, sere, tąi neįmanoma. Aš to negal iu padaryt i , nes tai y r a b loga. "

Ir jūs taptute nepalenkiama, ka ip nejudanti žvaigždė. O j u k aš taip pat esu jūsų valdžioje, ir jūs galite su­žeisti mane. Tačiau aš nedrįstu pasakyt i , kur io j e v ieto­je aš lengva i sužeidžiamas, nes jūs, k a d ir būdama man ištikima ir draugiškai nusite ikusi , iš karto smogtute man.

— J e i g u jums nuo misterio Me i zono gresia toks pat pavojus ka ip nuo manęs, ta i jums nėra ko b i jo t i .

— Duok dieve, k a d taip būtų. Štai, Džeine, pavėnė, prisėskite,

Pavėnę sudarė niša sienoje, apaugusi gebenėmis. Jo je buvo paprastas suolelis. Mis ter is Ročesteris atsi­sėdo, pal ikdamas vietos ir man, bet aš l i k a u stovėti.

— Sėskite,— pakartojo j i s . — Suolel io pakaks ir dv iem. T ik iuos i , k a d nebijote atsisėsti šalia manęs? Ne? J u k nemanote, k a d čia būtų kas blogo, Džeine?

Užuot atsakiusi , aš atsisėdau: Aš jaučiau, k a d nepa­k lausy t i būtų neprotinga.

— Dabar, mano mažoji drauge, k o l saulė geria ra­są, k o l v isos gėlės šiame sename sode bunda ir atver ia savo taureles, k o l paukščiai neša savo jaunik l iams ' pusryčius iš Tornf i ldo laukų ir k o l ankstyvosios bitės dar t ik ruošiasi skr is t i i darbą, aš papasakosiu jums vieną istoriją, o jūs pasistenkite Įsivaizduoti, k a d pa­grindinė jos herojė esate jūs. Tačiau p i rmiaus ia pa­žvelkite į mane ir pasakykite, ar jaučiatės la isva i , ar nė k i ek nebijote, k a d aš su la ikau jus čia.

— Ne , sere, aš v i sa i patenkinta. — N a , j e i gu taip, Džeine, tai pasitelkite Į pagalbą .

savo fantaziją ir įsivaizduokite, k a d esate ne gerai iš­auklėta ir drausminga mergaitė, bet nuo pat vaikystės išpaikintas nenuorama berniūkštis. Įsivaizduokite, k a d esate tol imoje, svetimoje šalyje. Ir štai jūs ten pada­rote lemtingą klaidą, nesvarbu kokią, nesvarbu dėl ko ­kių priežasčių, bet tokią klaidą, kur ios pasekmės per­sekios jus visą gyvenimą ir užnuodys visas jūsų die-

299

nas. Įsidėmėkite, kad aš nepasakiau „nusikaltimą". Aš neka lbu apie kraujo praliejimą ar apie kokį kitą nusi ­kalstamą veiksmą, už kurį ka l t in inkas ga l i būti pa­trauktas į teismą. Aš pasakiau — klaidą. Ir štai jūsų kla idos padar inia i po k i ek la iko jums tampa visiškai nepakenčiami. Jūs griebiatės priemonių jais nus ikraty­t i : nepaprastų priemonių, tačiau jos neprieštarauja įstatymams ir nėra nusikalstamos. Ir jūs v i s t i ek nela i ­mingas, nes jus l y d i nevi l t is ir lydės i k i pat grabo len­tos. Pačiame v idudienyje jums užtemsta saulė, ir jūs jaučiate, kad tas užtemimas pasibaigs t ik jūsų saulėly­džio valandą. Jūsų atmintis tegyvena t ik karčiais ir žeminančiais pr is iminimais. Jūs bastotės iš v ienos vie­tos į kitą, ieškote ramybės ištrėmime, o laimės — sma­gumuose; aš tur iu omeny šiurkščius, žemus smagumus, temdančius protą ir naikinančius sielą. Nuvargus ia šir­d i m i ir išsekusia dvasia jūs sugrįžtate namo po dauge­l io metų savanoriškos tremties ir susitinkate naują žmogų, ka ip ir ku r — nesvarbu. Jūs pastebite, k a d ši nepažįstama būtybė tur i daug tų gerų ir šviesių ypaty­bių, kurių ištisus dvidešimt metų ieškojote ir n i ekur prieš tai neradote. Tas žmogus — įsikūnijęs skaistumas ir tyrumas, j is netur i nė mažiausios dėmės bei gėdos ženk­lo. Bendravimas su juo atga iv ina jus, p r ike l i a naujam gyven imui . Jūs jaučiate, ka ip sugrįžta jūsų gražiosios dienos, ka ip jums atbunda aukštesni troškimai, tau­resni jausmai . Jūs trokštate pradėti gyvenimą iš naujo ir praleist i l ikusias savo dienas k i ln i au , ka ip dera ne-mirt ingaja i būtybei. Ta i nejaugi žmogus, norėdamas tai pasiekt i , netur i teisės peržengti kliūtį, k u r i tėra t ik formalumas, barjerą, kur is tėra t ik sąlyginis, kur i o ne­pripažįsta jūsų sąžinė ir ne ig ia jūsų protas?

J i s nuti lo , laukdamas atsakymo. Bet ką gi aš galė­j a u pasakyti? O, j e i gu k o k i a geroj i dvasia būtų pa­šnibždėjusi man protingą ir teisingą atsakymą! Tuščios buvo mano v i l t ys ! Vakar i s vėjas šiureno gebenes ap-

300

l ink mane, tačiau švelnusis A r i e l i s 1 nesinaudojo jo dve lk imu atsakyti vietoj manęs; paukščiai giedojo me­džių viršūnėse, tačiau jų giesmės, nors ir mielos, man buvo nesuprantamos.

O misteris Ročesteris to l iau kėlė savo rūpimąjį klausimą:

— A r g i tas nusidėjėlis ir palaidūnas, dabar trokš­tąs ramybės ir atgailaująs, netur i teisės nes iskai tyt i su pasaulio, nuomone, norėdamas pririšti pr ie savęs tą švelnią, kilnią ir taurią būtybę ir kar tu įgyti dvasinę ramybę ir atgimti naujam gyvenimui?

— Sere,— atsi l iepiau aš,— nei klajūno poilsis, ne i nusidėjėlio-pasitaisymas n iekad nepriklausė nuo kok ios nors sutiktos būtybės. V y r a i i r moterys y r a mir t ing i . F i losofai suk lumpa savo išmintyje, o krikščionys — sa­vo dorybėje. J e i gu koks jūsų pažįstamas daug k l ydo ir kentėjo, ta i tegu j i s aukščiau, o ne tarp sau lygių, ieško tos stiprybės, k u r i padėtų jam išpirkti savo k a l ­tės, atgimti ir atgauti dvasinę ramybę.

— Bet įrankis! Įrankis! Dievas, vykdydamas savo valią, j u k pasirenka kokį įrankį. Ta i aš pats — s a k a u jums be jokių alegorijų — buvau tas palaidūnas, nus i ­dėjėlis, tas klajūnas, ir aš t ik iu , k a d radau priemonę, radau įrankį, kur is padės pasve ikt i man, ir tas įrankis yra...

J i s nut i lo . Paukščiai skardeno savo giesmes, lapa i l engva i šiureno vėjyje. Aš beveik nusistebėjau, k a d v i en i ir k i t i nepertraukė savo čiulbesio ir šnaresio, k a d galėtų išgirsti tą dar neištartą paslaptį. Bet j iems būtų tekę l auk t i nemaža la iko — taip i l ga i t ruko ty la . Galų gale aš pakėliau akis į nutilusį pašnekovą. J i s a i ner i ­mast ingai žiūrėjo į mane.

— Mažasis drauge,— tarė j i s staiga pasike i tusiu balsu; per tą laiką spėjo pers imainyt i ir jo veidas, k u -

A r i e l i s — paslaugioji dvasia Šekspyro veikale „Audra".

301

ris neteko v iso savo švelnumo be i r imtumo ir pasidarė šiurkštus ir sarkastiškas,— jūs j u k pastebėjote mano švelnius jausmus mis Ingrem. K a i p jums atrodo, j e i aš vesčiau ją, ar j ina i pakeistų mane, pakeistų iš pa­grindų?

Staiga j is atsistojo, nuėjo i k i pat takel io galo ir grįžo, niūniuodamas kažkokią melodiją.

— Džeine, Džeine!—pratarė j is, sustojęs priešais mane.— Jūs v i sa i išblyškusi nuo nemiegotos nakties. Ar nekeikiate manęs, k a d aš sutrukdžiau jums poilsį?

— Ke ik iu? Ne , sere. — Tada, patv ir t indama šiuos savo žodžius, paspaus­

k i te man ranką. O, kok i e šalti piršteliai! J i e buvo šil­tesni šiąnakt, k a i aš paliečiau juos prie to paslapt in­gojo kambar io durų. Džeine, kada jūs vėl pabudėsite su manim?

— K a d a t ik galėsiu būti jums naudinga, sere. — Pavyzdžiui, mano vestuvių išvakarėse! E s u įsiti­

kinęs, k a d tą naktį neįstengsiu užmigti. Ar gal ite paža­dėti man, k a d pasėdėsite su manim drauge? Su jumis _juk aš ga l iu kalbėti apie savo mylimąją. Dabar jūs ma­tėte ją ir pažįstate.

— Taip , sere. — Ji nuostab i ,— tiesa, Džeine? — Taip , sere. — Deivė, t i k ra deivė, Džeine! Augalota , juodbru­

va , or i . Tok ius plaukus, ka ip jos, tur būt, turėjo t ik Kartaginos moterys. Dievaži, aure Dentas ir L inas jau pr ie arklidžių! Paskubėkite grįžti pale i krūmus pro anuos varte l ius !

M u m s nuėjus skir t ingomis krypt imis , aš išgirdau, ka ip k ieme j is l inksmai sušuko:

— Meizonas aplenkė šį rytą jus visus. J i s išvyko dar prieš saulei tekant: aš atsikėliau ketvirtą jo iš­lydėti.

302

X X I S K Y R I U S

Keistas reiškinys nujautimas! Ta ip pat keistas mūsų vidinės simpatijos jausmas ir pranašiški ženklai! Drau­ge j ie sudaro vieningą mįslę, kur ios įminti žmonija l i g i šiol dar neišmoko. Savo gyvenime aš n iekad nesijuo­k i a u iš nujautimo, nes man pačiai teko pergyvent i keisčiausių dalykų. Ir aš t i k iu , k a d esama vidinių mūsų simpatijos jausmų — pavyzdžiui, tarp to l i gyvenančių, i l ga i nesimačiusių ir visiškai v ienas kitą pamiršusių gi­minių, kur ie , nors ir būdami visiškai svet imi v i en i k i ­tiems, kartkartėm pajunta tą vieningą šaknį, iš kur ios y r a v i s i kilę, ir šis reiškinys v i sa i nesuvokiamas žmo­gaus protu i . O pranašiški ženklai, k i ek mes žinome, gal i būti tos pačios vidinės simpatijos tarp žmogaus ir gamtos pasekmė.

K a i aš buvau dar v i sa i maža, gal kokių šešerių me­tų mergytė, vieną naktį girdėjau, ka ip Besi L i v e n sakė Mar t a i Ebotei , k a d j i sapnavusi mažą kūdikį i r k a d tas sapnas, be abejo, pranašaująs nelaimę tau pačiai arba kam nors iš tavo giminių. Sie žodžiai būtų išdilę man iš atminties, j eigų ne įvykis, dėl kur io j ie t iesiog smigte įsmigo man į atmintį. Kitą dieną Besi turėjo išvykti namo pas savo mirštančią mažą sesutę.

Pastaruoju metu aš dažnai pr i s imindavau šiuos Besi žodžius ir tą įvykį, nes paskutinę savaitę nebuvo nė v ienos nakties, kad aš būčiau nesapnavusi kūdikio — kartais aš jį liūliuodavau ant rankų, kartais sūpauda­v a u ant kelių, o kartais stebėdavau, ka ip j is žaidžia ve-j elė j e su ramunėmis arba ka ip tekšena rankutėmis vandenį upelyje. Vieną naktį mano sapnuojamas kūdi­k is ve rkdavo , o kitą — krykšdavo; čia j is g lausdavosi pr ie manęs, čia bėgdavo šalin; tačiau, k a d ir ka ip bū­davo nusiteikęs mano sapnuojamasis kūdikis ir kok ius jausmus j i s man žadindavo, nebuvo nė v ienos nakties

303

iš visų septynių, k a d j is nebūtų man pasirodęs, vos tik aš nuk lysdavau į miego karalystę.

M a n e slėgė šis įkyrus sapnas, šis keistas to va izdo kartoj imasis, ir aš imdavau nerimauti , k a i t i k artėdavo metas gult i , kada vėl turėdavo pasivaident i tas paslap­tingas kūdikis. Jį sapnuodama, aš ir pabudau tą mėne­sienos naktį, kada išgirdau klyksmą iš viršaus. O kitos dienos popiečiu mane pašaukė į_ apačią ir pasakė, kad manęs kažkas laukiąs misis Feirfeks kambaryje. Nuėju­si tenai, aš radau vyriškį, panašų į aristokratiškų namų tarną. J i s vilkėjo gedulo drabužiais, o skrybėlė, kurią laikė rankoje, buvo apjuosta krepo kasp inu.

— .Kažin ar jūs prisimenate mane, m i s ,— pasakė j is atsistodamas, k a i aš įžengiau į kambarį.— M a n o pa­vardė L ivenas. Aš tarnavau vežėju pas misis Ryd , k a i jūs gyvenote Geitshede prieš aštuonetą ar devynetą metų. Dabar aš i r g i ten tebegyvenu.

— O, Roberta i ! Sveikas gyvas! Ka ip laikotės? Aš jus pu ik iaus ia i pr is imenu. J u k jūs kartais leisdavote man pa j odinėti ant bėroj o mis Džordžianos ponio! O ka ip sve ika Besi? Jūs j u k vedėte Besi?

— Taip, mis. M a n o žmona v i sa i sve ika, ačiū. Ga l prieš porą mėnesių ji pagimdė dar vieną vaikutį — da­bar mes j au tur ime trejetą. Ir motina, ir kūdikis j au ­čiasi pu ik iaus ia i .

— O ka ip gyvena mano dėdienės šeima, Robertai? — Deja, nega l iu jūsų pradžiuginti geromis naujie­

nomis, mis. Nesen ia i juos prislėgė didelė nelaimė. — T ik iuos i , niekas nemirė,—pratariau, pažvelgda­

ma į juodus jo drabužius. J i s taip pat pasižiūrėjo į krepo juostelę ap l ink skry­

bėlę ir atsakė: — V a k a r suėjo savaitė, ka i misteris Džonas numirė

savo bute Londone. — Mis te r i s Džonas? — Taip.

304'

— Ir ka ip jo mot ina tatai pergyveno? — Matote , mis E i r , ta i ne v i sa i paprasta nelaimė:

jo gyvenimas buvo laba i netikęs. Paskutiniuosius tre­jus metus j i s elgėsi nežmoniškai ir gavo šiurpų galą.

— M a n Besi pasakojo, k a d j i s nuėjo negerais ke­liais.

— Negerais ke l ia is ! Blogesnių nė būti negal i . J i s gaišino savo sveikatą ir turtą su pačiais blogiausiais vyra is ir moterimis. J i s pras iskol ino ir pateko į kalėji­mą. M o t i n a dukart padėjo j a m išsikapanoti, bet j is , vos atsidūręs laisvėje, grįždavo pr ie savo senų draugų ir įpročių. J a m trūko v ieno šulo. T ie sukčiai, su kur ia i s j is bendravo, taip j į apgaudinėdavo, k a d net sunku pa­tikėti. Maždaug prieš tr is savaites j i s sugrįžo į Geits-hedą ir pare ikalavo, k a d misis R y d perleistų j am visą savo turtą. Bet misis atsisakė, nes jo palaido gyvenimo dėka jos re ika la i j a u seniai buvo pašliję. Tada j is vėl išvažiavo, ir greit išgirdome apie jo mirtį. V i enas die­vas težino, k o k i a mi r t im j i s mirė. E ina kalbos, k a d n u ­sižudęs.

Aš tylėjau; naujienos t i k ra i buvo siaubingos. Ro­bertas L ivenas tęsė:

— M i s i s i r pat i j a u kur is la ikas serga; j i labai n u ­tuko, tačiau tai dar b log iau, o pinigų netekimas ir ne­turto baimė ją v i sa i palaužė. Žinia apie misterio Džono mirtį, ir dar apie tokią siaubingą mirtį, buvo . t ok i a ne­tikėta, k a d ją ištiko apopleksi ja. Tr i s dienas j i gulėjo be žado. T i k pastarąjį antradienį ji šiek t iek atsipeikė­jo. Atrodė, k a d ji norėjo kažką pasakyt i , visą laiką ro­dė mano žmonai kažkokius ženklus ir murmėjo. Ir t i k vaka r rytą Besi galų gale suprato, k a d j i n a i tar ia jūsų vardą. Pagal iau išgirdo ir jos žodžius: „Atvežkite Džei­ne E i r , pašaukite Džeinę E i r , aš no r iu su ja pas ika l ­bėti." Besi nebuvo t ik ra , ar j i nekl ied i , gal kitą ką tu r i galvoje, tardama šiuos žodžius. A p i e tai j i pasakė mis E l i za i ir mis Džordžianai ir patarė joms pakv iest i jus .

20. Dže inė E i r . 305

Panelės iš pradžių nenorėjo, bet jų mot ina v i s lab iau ner imo ir be atvangos karto jo : „Džeinę, Džeinę",— tad paga l iau ir jos sutiko. Iš Geitshedo aš išvažiavau vakar , ir j e i gu jūs spėtute susiruošti, mis, norėčiau jus išsi­vežti su sav imi rytoj ankst i rytą.

— Taip , Robertai , aš susiruošiu. M a n rodos, k a d r e ik ia nuvažiuoti.

— Aš i r g i taip manau, mis. Besi sakė esanti t ikra, k a d jūs neatsisakysite. T i k jums, tur būt, r e ik ia pasi­prašyti atostogų prieš išvažiuojant?

— Taip , tatai aš padarys iu tuoj pat. Nuvedus i jį į tarnų kambarį ir paprašiusi Džono

žmoną ir patį Džoną pasirūpinti juo, nuėjau ieškoti mister io Ročesterio.

Apat in iuose kambariuose jo nebuvo. Ta ip pat ne­radau jo ne i kieme, ne i ties arklidėmis, ne i parke. Ta ­da pak laus iau misis Feirfeks, ar j ina i jo nematė. J i pasakė, k a d greičiausiai j is losiąs biliardą su mis In­grem. Aš nuskubėjau į b i l iardo kambarį. Priėjusi iš­g i rdau iš ten skl indant kamuolių kaukšėjimą ir l inks­mą balsų klegesį: misteris Ročesteris, mis Ingrem, abi panelės Ešton su savo garbintojais buvo įsitraukę į žai­dimą. Reikėjo turėti šiek t iek drąsos, nor int pertraukt i tokią įdomią partiją. Tačiau mano reikalas buvo neati­dėliotinas, todėl aš priėjau pr ie šeimininko, stovinčio šalia mis Ingrem. J i n a i grįžtelėjo, k a i aš pr is iart inau, ir iš aukšto pažvelgė į mane; jos akys, atrodė, klausė: „Ko dabar čia r e ik ia šitai kirmėlei?" Ir k a i aš paty lom kre ip iaus i : „Misteri Ročesteri!" — j i kažkaip krustelėjo, l y g norėdama išvaryti mane lauk. Aš atsimenu, ka ip j i atrodė tą valandėlę: j i buvo labai išsipuošusi ir įspūdinga, vilkėjo dangiškai žydro krepo rytmetinę suknią, permatomas mėlyno gazo šalikas gaubė jos tamsius plaukus. Ji žaidė biliardą azartiškai, ir nė rūs­tybė nesušvelnino jos išdidžių ve ido bruožų, k a i aš pasirodžiau.

306

— Ar šitoji žmogysta jūsų klausia?—kreipėsi ji į misterį Ročesterį, ir misteris Ročesteris atsigręžė pasi­žiūrėti, kas buvo to j i „žmogysta". Pamatęs mane, j i s padarė keistą grimasą, vieną .iš j am būdingų dv ipras­miškų grimasų, padėjo lazdą ir išėjo su man im i iš kambario.

— N a , Džeine? — paklausė j is, nugara atsirėmęs į klasės dūris, kur ias j i s uždarė.

— Būkite malonus, sere, ir le iskite man išvažiuoti savaitei ar dv iem.

— Ko? Kur? — A p l a n k y t i sergančios ledi , k u r i kviečia mane. — Kok ios sergančios ledi? K u r j i gyvena? — Geitshede, ...šire. — ...šire? J u k į ten bus koks šimtas mylių! Kas gi

j i tokia, k a d kviečia jus iš tokių tolybių? — Jos pavardė Ryd , sere, misis Ryd . — R y d iš Geitshedo? Geitshede buvo kažkoks Ry-

das, teisėjas. — T a i jo našlė, sere. — Ir ką bendro jūs turite su ja? Iš k u r ją pažįs­

tate? — Mister is Rydas buvo mano dėdė, mano motinos

brolis. — Po velnių! Jūs n i eko nepasakojote man apie tai .

Jūs visą laiką tv irt inote, k a d neturite jokių giminių. — Tokių, kur i e mane laikytų gimine, aš netur iu ,

sere. Mis ter is Rydas mirė, o jo žmona išvarė mane... — Kodėl? — Todėl, k a d aš l i k a u beturtė, buvau j a i našta ir j i

manęs nemėgo. — Bet j u k Rydas pa l iko savo vaikų? Tu j u k tur i

pusbrolių ir pusseserių? Džordžas L inas vakar m a n pa­sakojo apie vieną Rydą iš Geitshedo ir tv i r t ino , j og tai paskutinis sukčius. O Ingrem minėjo kažkokią Džor-

20* 307

džianą R y d iš tos pačios vietovės,— to j i prieš kokią porą metų sukėlusi Londone furorą savo grožiu.

— Džonas Rydas taip pat mirė, sere. J i s pražudė pats save i r . nuvarė į pragaištį savo šeimą. Manoma, k a d j i s nusižudė. Ši žinia taip sukrėtė jo motiną, kad ją ištiko apopleksi ja.

Ir kuo gi jūs j a i padėsite? Nesąmonė, Džeine! Aš nė negalvočiau baladotis šimtą mylių ap lankyt i kažko­k ios senės, k u r i , ko gero, numirs dar jums nenuvažia­vus. Be to, j uk sakėte, k a d j i na i išvarė jus.

— Taip , sere, bet ta i buvo laba i seniai. Tada jos padėtis buvo v i sa i k i t ok ia . O dabar nenorėčiau nepa­k l ausy t i jos prašymo.

— K i e k la iko manote užtrukti? — K u o mažiau, sere. — Pažadėkite užtrukti t ik ta i savaitę... — Nenorėčiau duoti žodžio: ko gero, man ga l i tekt i

jį sulaužyti. — Šiaip ar taip, jūs sugrįšite? N i e k u g y vu nepasi-

l iks i te visą laiką tenai? — O ne! Aš t ik ra i sugrįšiu, j e i gu v iskas bus gerai. — O kas važiuos su jumis? J u k jūs nekel iausite

šimto mylių viena? — Ne, sere, j i na i atsiuntė savo vežėją. — Ar juo gal ima pasitikėti? — Taip, sere, j i sa i pas ją ištarnavo dešimtį metų. Mis te r i s Ročesteris susimąstė. — K a d a norite iškeliauti? — Rytoj anksti , sere. — J e i taip, ta i jums reikės pinigų. J u k jūs negalite

ke l i au t i be pinigų, ir , man rodos, jūs jų turite nedaug. Aš dar nemokėjau jums algos. K i e k jūs iš v iso turite kapi ta lo , Džeine? —paklausė j i s šypsodamasis.

Aš parodžiau savo piniginę. Ji iš tikrųjų buvo leng-vučiukė.

— Penkis šilingus, sere.

308

J i sa i paėmė piniginę, išbėrė visą jos lobį sau ant delno ir nusikvato jo , tarsi j į būtų prajuokinę tie m e n k i var i oka i . Pasku i išsiėmė iš kišenės savo piniginę.

— Štai,— pasakė j is, ištiesdamas man banknotą. Ta i buvo penkiasdešimt svarų, o j i s man tebuvo skol ingas t iktai penk io l ika . Aš pasakiau, j og netur iu grąžos.

— M a n nere ik ia grąžos, jūs tai žinote. T a i jūsų alga.

Bet aš ats isakiau pa imt i daugiau, negu man p r i k l a u ­sė. Iš pradžių j is p ik ta i susiraukė, paskui tarsi apsi­galvojęs pasakė:

— Gera i , gerai l Verčiau aš jums dabar neduosiu visų pinigų. Gavus i penkiasdešimt svarų, jūs, ko gero, užtruksite tenai kokį trejetą mėnesių. Štai jums dešimt. Užteks?

— Taip , sere, vadinasi , jūs man dar skol ingas pen­kis.

— Sugrįžkite jų pasi imti . Aš būsiu jūsų bank in in ­kas ir sutaupys iu jums keturiasdešimt svarų.

— M i s t e r i Ročesteri, šia proga aš nor iu pasikalbėti su jumis i r k i t u re ika lu .

— K i t u reikalu? Įdomu k o k i u . — Jūs davėte man suprasti, sere, kad netrukus ruo­

šiatės vesti? — Ta ip . Ir kas iš to? — T o k i u atveju, sere, Adelę reikėtų atiduoti į mo­

kyklą. Aš neabejoju, k a d jūs suprasite, jog tai būtina. — Pašalinti, k a d ji nesimaišytų mano nuotakai po

kojomis, kad , ko gero, nesumanytų konkuruo t i su ja? Patarimas protingas. Tuo v i sa i neabejoju. Vad inas i , Adelė, ka i p jūs sakote, iškeliaus į mokyklą, ir Jūs, su­prantama, išsidanginsite ve lniop?

— M a n a u , ne, sere. Aš pasiieškosiu kitos vietos. — N a , žinoma!—sušuko j i s ke is ta i pers imain ius iu

balsu, o jo veidą iškreipė juok inga ir niūri gr imasa. Po to valandėlę j i s žiūrėjo į mane.

309

— Ir, mariau, senę R y d arba paneles, jos dukteris, paprašysite suieškoti jums vietą?

— Ne, sere. M a n o santykia i su giminėmis nėra to­k ie , k a d leistų man prašyti jų paslaugos. Aš pasiskelb­s iu laikraštyje.

— Dar ko užsimanysit,— sumurmėjo j i s a i . — T i k pa­mėginkite pasiskelbt i ! Ga i la , k a d nedav iau jums t ik v ieno svaro vietoj dešimties. Grąžinkite m a n devynis svarus, Džeine. M a n jų labai re ik ia .

— M a n taip pat, sere,— atk i r tau aš, susidedamą ant nugaros rankas, kur iose l a i k i au piniginę.— J o k i u būdu nega l iu apsieit i be šių pinigų.

— Mažoji šykštuolė!—sušuko j i s . — Jūs ta ip įsiki­bus i į p inigus! N a , duokite man bent penkis svarus, Džeine.

— Nė penkių šilingų, sere! Nė penkių pensų! — Bent le iskite pasižiūrėti į tuos pinigus. — Ne , sere. Jumis negal ima pasitikėti. — Džeine! — Sere! • — Pažadėkite man vieną dalyką. — Pažadu viską, sere, ką t i k galėsiu tesėti.

Neduok i te skelbimo i r paveskite ta i man. K a i reikės, aš jums surasiu vietą.

— Su mie lu noru, sere, t ik j e i gu jūs savo ruožtu pažadėsite, k a d m u d v i su Ade l e galėsime pa l i k t i šiuos namus, prieš čia įžengiant jūsų nuotakai .

— P u i k u ! P u i k u ! Duodu jums garbės žodį. Vad inas i , jūs išvykstate rytoj?

— Taip, sere. A n k s t i . — A r p o pietų jūs ateisite į svetainę? — Ne, sere, aš tur iu susiruošti ke l ione i . — Tada mums k u r i a m l a i ku i tenka atsisveikinti? — M a n a u , k a d taip, sere. — O ka ip žmonės atsisveikina, Džeine? Pamokyk i te

mane, aš nelabai teišmanau.

310

— J i e sako „iki pas imatymo" ar k i tus kok ius žo­džius, k u r i e j iems pat inka.

— N a , tada pasakyki te tuos žodžius. — Ik i pasimatymo, mister i Ročesteri. K o l kas. — O ką tur iu aš pasakyti? — Tą pat, j e i gu jums tai pat inka, sere. — Ik i pasimatymo, mis E i r . K o l kas. A r g i ta i v iskas? — Taip. — O mano išmanymu, šitoks atsisveikinimas šal­

tas, sausas ir nedraugiškas. M a n norėtųsi ko nors ki to, šiokio t ok io priedo pr ie šio r i tualo. Kas, j e igu mes, pavyzdžiui, paspaustume vienas k i t am rankas? Bet ne,, tas manęs taip pat nepatenkintų. Vad inas i , jūs man nieko nepasakysite, Džeine, o t ik tą „iki pasimatymo"?

— To užtenka, sere. Karta is v i e n u šiltu žodžiu ga­l ima daug iau pasakyt i negu daugel iu.

— Žinoma, gal ima. Bet v is dėlto tai skamba b lan­k i a i ir šaltai — „iki pas imatymo" !

„Kiek dar j i s stovės, atsirėmęs nugara į duris? — k laus iau aš save.— M a n re ik ia pradėti pakuot is . "

Bet tuo metu suskambėjo pietų varpas, misteris Ro­česteris staiga nuėjo, nebetaręs nė žodžio. Tą dieną aš nebemačiau jo, o kitą rytą išvažiavau, dar j am nė-atsikėlus.

Geitshedo vartų sarginę mes privažiavome gegužės pirmą dieną maždaug penktą valandą po pietų. Prieš e idama į namus, aš užsukau pas L ivenus. Jų butas buvo laba i švarus ir jaukus. Grotuotus langel ius puošė baltos užuolaidėlės. Gr indys švytėjo be mažiausios dė­melės. Krosnies durelės ir žnyplės žvilgėte žvilgėjo. Ska id r i a i l iepsnojo malkos. Besi sėdėjo pr ie ugnies ir supo savo naujagimį, o Robertas su seseria ramia i žai­dė kamputy je .

— Ačiū d i evu i ! Aš žinojau, k a d jūs atvažiuosite!— sušuko misis L i ven , k a i aš įėjau,

311

•— Taip, B e s i , — atsakiau aš, pasibučiavusi su j a . — T ik iuos i , dar nepasivėlinau. Ka ip misis R y d sveikata? Dar gyva?

— Taip, gyva. Ir dabar sveikesnė ir stipresnė ka ip anksčiau. Daktaras sako, k a d j i dar ga l i pagyvent i sa­vaitę kitą. Tačiau nelabai t i k i , k a d visiškai pasveiktų.

— Ar j i kalbėjo apie mane? — J i n a i kalbėjo apie jus dar šįryt. Ji norėjo, k a d

jūs atvažiuotute. Dabar ji miega. Bent miegojo prieš dešimt minučių, kada aš buvau ponų namuose. Papras­tai popiet j a i užeina toks letargas, i r j i pras ib la ivo t ik apie šeštą septintą. G a l pailsėkite šičia kokią valandą, mis, o paskui nueis im abi?

Įėjo Robertas. Besi paguldė miegantį kūdikį į lopšį ir pasisveikino su juo. Po to j i užsispyrė, k a d aš nu ­siunčiau skrybėlaitę ir išgerčiau arbatos, nes aš atro­danti išbalusi i r nuvargusi . M a n buvo malonus jos vaišingumas, ir aš k lusn ia i le idausi nureng iama ka ip vaikystėje, kada Besi guldydavo mane. į lovą.

Senų laikų pr i s imin imai užplūdo mane, k o l aš ste­bėjau, ka ip ji triūsia ap l inku i , deda ant padėklo ge­riausius porcel iano puodelius, daro buterbrodus, kep ina arbatai skrebučių, protarpiais šleptelėdama ir n iukste l -dama mažuosius Robertą su Džeine, ka ip j i k a d dary­davo man anomis dienomis. Besi, pasirodo, tebebuvo tokia pat ūmi, m i t r i ir geraširdė.

A rba ta užvirė, ir aš j a u buvau einanti pr ie stalo, bet ji savo senuoju įsakomu tonu paprašė, k a d aš ne-' sijudinčiau. Ji mane pavaišinsianti pr ie židinio, pasakė Besi. Ir pristūmė man apvalų stalelį, padėjo ant jo: puodelį arbatos ir lėkštę skrebučių, visiškai ta ip pat, ka ip kad darydavo kadaise, k a i aš sėdėdavau v a i ­kiškoje kėdutėje ir j a i pavykdavo nudžiauti mari kokį-skanėstą. Ir dabar aš šypsodamasi k laus iau jos ka ip anuomet. . ; l-.t

312

J i n a i ėmė teirautis, ar aš la iminga Tornf i lde ir kas per žmogus mano ponia. O k a i aš pasakiau, k a d tuose namuose tėra t ik vienas šeimininkas,— tai ar j i s geras žmogus ir ar pat inka man. Aš paaiškinau, k a d j is , ga­l ima sakyt i , negražus, tačiau t ikras džentelmenas, k a d elgiasi su man im malonia i i r k a d esu juo patenkinta. Paskui ėmiau pasakoti j a i apie linksmą būrį svečių, kuris pastaruoju metu svečiavosi namuose, ir apie juos j i klausėsi susidomėjusi. Tata i buvo ka ip t ik tai , ką Besi i t in mėgo.

Šitaip šnekučiuojantis ka ip mat pras l inko la ikas. Besi vėl atnešė man skrybėlaitę bei viršutinius drabu­žius, i r , jos l yd ima, aš išėjau iš sarginės į ponų namą. Taip pat jos lyd ima, maždaug prieš devynetą metų aš žengiau šituo pačiu taku, t ik priešinga l inkme. Tamsų, ūkanotą, šaltą sausio rytą aš pa l i kau svetimą man pa­stogę su prislėgta ir geliančia širdimi. Dėdienės išva­ryta ir visų atstumta, aš v y k a u ieškoti prieglobsčio nevaišingame Louvude, tol imame, nepažįstamame kraš­te. To j i pat i nesvetinga pastogė dabar vėl buvo prieš mane. M a n o ateitis tebebuvo net ikra, man širdį tebe-gėlė sielvartas. Aš taip pat tebesijutau plačiosios že­mės klajūnė, tačiau lab iau pasitikėjau sav imi be i savo pačios jėgomis ir mažiau bebi jo jau priespaudos. K a ­daise m a n padarytos skaudžios žaizdos dabar buvo už-

. gijusios, ir neapykantos l iepsna užgesusi. — P i rmiaus ia užeikite į mažąją svetainę,— pasakė

man Besi , e idama p i rma manęs per vestibiulį.— Pane­lės v e ik i aus ia i ten.

Po ak imi rkos aš j a u buvau tame kambaryje. K i e k ­vienas mažiausias daiktel is atrodė l yg ia i taip pat, ka ip tą rytą, k a i aš buvau pristatyta mister iu i Broklherstui . Net k i l imas , ant kur i o j i s tada stovėjo, tebebuvo tas pats. Pažvelgusi į knygų spintą, pamačiau, k a d abu Bju iko „Anglijos paukščių" tomai tebeguli toje pat vietoje trečioje lentynoje, 6 „Guliverio kelionės" ir

313

„Arabų pasakos" stov i ketv irto je . Negyv i e j i daikta i buvo išlikę nepasikeitę, bet užtat gyvosios būtybės taip persimainiusios, k a d sunku net buvo pažinti.

Aš pamačiau priešais save d v i paneles. V i e n a jų buvo laba i aukšta, beveik tokio ūgio ka ip mis Ingrem, bet ba is ia i sudžiūvusi ir paniurusi , nesve iko geltono ve ido. Ji turėjo kažkokio asketiškumo, ir šią ypatybę dar lab iau pabrėžė jos v i sa i paprasta, juoda vilnonė suknelė, ba l ta k rakmo ly ta drobinė apikaklė, g lotniai sušukuoti p lauka i ir vienuoliškas papuošalas — juod i karolėliai su kryželiu. Ta i , be abejo, El iza , nors šiame pai lgame ir b lankiame ve ide beve ik nebuvo likę jok io panašumo.

An t ro j i , žinoma, Džordžianą, t ik j a u ne toj i Džor­džianą, kurią atsiminiau, nebe to j i l i ekna į fėją panaši v i enuo l ikos metų mergytė. Dabar tai buvo v i sa i pra­žydusi, apkūni mergina, raudonskruostė ka ip lėlė, gra­žiais ta isykl ingais ve ido bruožais, svajingomis, mėlyno­mis akimis ir auksinėmis garbanomis. Jos sukn ia taip pat buvo juoda, bet taip elegantiškai ir taip da i l i a i gu­lėjo, k a d sesers apdaras greta jos atrodė stačiai ka ip vienuolės.

A b i seserys šiek t iek buvo panašios į motiną, t ik ta i sk i r t inga i : l iesa ir išblyškusi vyresn io j i duktė paveldė­jo iš motinos gelsvas akis; jaunesnė, žydinti ir sveika, turėjo jos smakrą, gal t i k k i ek švelnesnį, bet v i s dėlto teikiantį kažkokio keisto atšiaurumo gašliam, put l iam jos ve idu i .

K a i aš priėjau arčiau, abi panelės atsistojo pasi­sve ik int i su manimi i r abi pavadino mane „mis E i r " . E l i za pasisve ik ino šiurkščiai ir ūmai, be šypsenos. Po to ji vėl atsisėdo, įsmeigė akis į besikūrenantį židinį ir , rodos, pamiršo mane. Džordžianą pr ie „labos die­nos" pridėjo keletą banalių pastabų apie mano ke l io­nę, apie orą ir taip to l iau; ji kalbėjo, tęsdama žodžius, l y g košdama juos pro dantis. Sias savo pastabas j i

314

lydėjo skersais žvilgsniais, nužvelgdama mane nuo gal­vos i k i kojų, čia apžiūrinėdama kuklų nurudusį mano apsiaustėlį, čia įsmeigdama akis į mano paprastą, be jokių papuošalų kelionės skrybėlaitę. Jaunos panelės, ir nepratardamos nė žodžio, moka kuo pu ik iaus ia i pa­rodyt i , j o g l a iko jus keistuole. Išdidus žvilgsnis, šaltas elgesys, atsainus tonas visiškai išreiškia jų jausmus, ir nere ika l ing i joms šiurkštūs posakia i ar mostai.

Tačiau dabar pašaipa, paslėpta ar atv ira, j a u nebe­veikė manęs ka ip anksčiau. Sėdėdama tarp savo pusse­serių pat i stebėjaus, ka ip la isva i jaučiuosi, nors v i ena v i sa i nepaisė manęs, o antro j i rodė pusiau sarkastišką dėmesį. E l i za j au nebegalėjo užgauti manęs savo pa­nieka, o Džordžianą — išvesti manęs iš kantrybės savo sarkazmu. Ta ip buvo todėl, k a d mano mintys k rypo į kitus da lykus. Keletą pastarųjų mėnesių aš pergyvenau tokius g i l ius jausmus, mano sielvartas ir džiaugsmas buvo toks stiprus ir subti lus, kad pusseserės j au nebe­galėjo ne i nuliūdinti, ne i pradžiuginti manęs, o jų e l ­gesys nebeįstengė sukel t i man ne i gerų, nei piktų jausmų.

— Ka ip misis R y d sveikata? — v e i k i a i aš paklau­siau, ramia i pažvelgusi į Džordžianą, k u r i , išgirdusi šį tiesioginį klausimą, v i sa pasišiaušė, tarsi aš būčiau le idus i sau netikėtą laisvybę.

— M i s i s Ryd? A k , jūs turite omenyje mamą. J i n a i jaučiasi laba i b logai . Abe jo ju , ar jums pavyks ją šį­vaka r pamatyt i .

— J e i g u , — pasakiau aš,— jūs dabar užliptute pas ją ir pasakytute, jog aš atvažiavau, būčiau jums didžiai dėkinga.

Džordžianą kone pašoko ir k l a i k i a i išplėtė savo mė­lynas akis .

— Aš žinau, k a d j i p r imygt ina i re ikalavo, j og aš atvažiuočiau,— pridūriau aš,— ir norėčiau įvykdyti jos norą neatidėliodama, j e i t i k tas įmanoma.

3-15

— M a m a nemėgsta, j e i ją kas trukdo vakara is ,— pastebėjo E l i za .

Tada aš ramiai atsistojau, nusiėmiau, nors ir ne­prašoma, skrybėlaitę, nus imov iau pirštines ir pareiš­k iau , k a d eis iu paieškoti Besi, k u r i v e ik iaus ia i v i r tu ­vėje, i r paprašysiu, k a d j i sužinotų, ar misis R y d nu ­site ikusi matyt i mane šįvakar, ar ne. Aš išėjau, susira­dau Besi ir paprašiau, k a d j i padarytų man paslaugą. To l i au elg iausi taip pat ryžtingai. Išgirdusi kokį įžūlų žodį, paprastai aš t raukiuos i iš kel io . J e i gu prieš ko­k ius metus būčiau buvus i taip sut ikta ka ip šiandien, ta i iškart būčiau nusprendusi važiuoti iš čia dar kitos dienos rytą. O dabar išsyk supratau, k a d šitaip elgtis k va i l a : aš atke l iavau šimtą mylių ap lankyt i dėdienės, i r todėl tu r iu pas i l ik t i čia, k o l j i pasveiks arba numirs. O je igu jos dukterys pučiasi ir rodo savo kvailumą, tai geriausia k iek gal int stengtis to nepastebėti. Todėl aš kre ip iaus i į ekonomę, paprašiau paskirt i man kam­barį, pasakiau, jog apsistosiu namuose savaitei ar dviem, pasirūpinau, k a d mano lagaminas būtų nuga­bentas į skirtą man kambarį ir pat i nuėjau kar tu . La ip­tų aikštelėje sut ikau Besi.

— M i s i s nemiega,— tarė j i . — Aš pasakiau, k a d jūs jau atvažiavote. Eikšekite, pažiūrėsime, ar ji pažins jus.

Manęs nereikėjo vest i į taip gerai man pažįstamą kambarį, į kurį kadaise mane taip dažnai kv iesdavo nubausti ar išbarti. Aš ap lenkiau Besi ir a t idar iau du­ris. A n t stalo stovėjo l empa su gaubtu, nes j a u ėmė temti. Štai to j i pat i l o va sū gintaro spalvos užuolaida ka ip ir seniau! Štai tas pats tualetinis stalelis, tas pats krėslas ir kėdutė kojoms, ant kur ios aš šimtus kartų buvau k lupdoma, verčiama prašyti at le idimo už nepa­darytus prasižengimus! Aš nejučia dirstelėjau į vieną kertę, ar, ko gero, nepamatysiu joje šmėkšant "tokio baisaus kitados r imbo, kur is paprastai kabodavo toje vietoje, pasiruošęs iššokti iš ten it koks piktas kipšėkaš

316

ir nučaižyti mano trūkčiojantį delną ar susigūžusią n u ­garą. Pr is iar t inus i pr ie lovos, aš at i t raukiau užuolaidas ir pas i l enk iau ties krūva pagalvių.

Aš gerai pr i s imin iau misis R y d veidą ir dabar smalsiai įsmeigiau akis į pažįstamus bruožus. Laimė, k a d la ikas nuslopina keršto troškimą ir nut i ldo p i k tu ­mo ir antipati jos prasiveržimus! Šią moteriškę aš pa l i ­k a u karčią valandą, neapykantos kup ina širdimi, o grįžau dabar, jausdama v i e n t ik gailestį jos didžioms •kančioms ir karštai trokšdama pamiršti ir dovanot i v i ­sas nuoskaudas, susi ta ikyt i su ja ir bičiuliškai paspaus­ti j a i ranką.

Pažįstamas veidas buvo prieš mane: toks pat griež­tas, rūstus ka ip ir v isada. Štai tos pačios akys, kurių niekas neįstengdavo sujaudinti , ir tie patys šiek t iek pakel t i , va ld ing i , despotiški antakia i . Ka ip dažnai j i e raukdavos i , reikšdami man rūstybę ir neapykantą, ir ka i p gyva i aš pr i s imin iau vaikystės siaubą ir nuoskau­das, žiūrėdama į rūsčias jos antakių l in i jas ! Ir v i s dėlto aš pas i l enk iau ir pabučiavau ją. J i n a i pažvelgė į mane.

— Ar čia Džeinė Eir?—paklausė j i . — Taip , dėdiene. K a i p jaučiatės, mie lo j i dėdie­

ne? — ats i l iepiau aš. Kadaise pat i sau b u v a u pasižadėjusi n i ekad nebe­

pavadint i jos dėdiene, o dabar man atrodė, k a d nebus jok ios nuodėmės, j e i aš sulaužysiu ir užmiršiu šį paža­dą. M a n o pirštai suspaudė jos ranką, gulinčią virš ant­klodės. J e i gu ir ji būtų juos me i l ia i paspaudusi, aš bū­čiau pajutusi tikrą džiaugsmą. Tačiau užkietėjusios pr ig imtys taip greit nesuminkštėja ir g i l ia i įsikeroju­sios antipati jos taip lengvai neišsisklaido. M i s i s R y d iš-

- traukė savo ranką ir , nusigręžusi nuo manęs, pastebėjo, k a d vakaras esąs šiltas. Paskui ji vėl pažiūrėjo į mane, bet t o k i u l ed in iu žvilgsniu, k a d aš iš karto pajutau, jog jos nuomonė apie mane, jos jausmai mano atžvil­g iu l i k o nepasikeitę ir negalėjo pasikeist i . Iš jos akme-

317

ninių akių, nesugebančių įžvelgti švelnumo ir nežinan­čių, kas y r a ašaros, aš supratau, k a d j i t v i r ta i pasiry­žusi žiūrėti į mane ka ip į nepataisomai blogą žmogų: pastebėjusi, k a d aš pasikeičiau į gerą pusę, ji būtų pa­jutusi ne kilnų džiaugsmą, o t i k pažeminimą.

M a n o širdį suspaudė skausmas, o paskui rūstybė. Bet po valandėlės aš nusprendžiau parodyt i , jog aš stipresnė už ją, jog aš ga l iu įveikti ir jos būdą, ir jos valią. Ašaros smaugė mane ka ip ir vaikystėje, bet aš sutramdžiau jas, pasistačiau kėdę galvūgalyje, atsisė­dau i r pas i lenkiau ties pagalv iu.

— Jūs iškvietėte mane,— pasakiau aš,— ir štai aš čia. K e t i n u čia pas i l ik t i , k o l pamatysiu, k a d jums geriau.

— O, žinomai Ar matei mano dukteris? . — Ta ip . — T a i ga l i joms pasakyt i , j og aš nor iu , k a d pasitik­

tum, k o l aš galėsiu pasikalbėti su tav im apie tai, kas man rūpi. Šįvakar j a u per vėlu, ir man sunku viską pr is imint i . Aš kažką norėjau tau pasakyti.. . tuoj prisi-. minsiu.. .

Jos klaidžiojantis žvilgsnis ir sunk i ka lba rodė, ko­k ius bais ius smūgius pergyveno šis kadaise toks gal in­gas kūnas. Ji ėmė neramia i vartyt is , užsitraukdama ant. savęs antklodę. M a n o alkūnė, atremta į lovos kraštą, pasirodo, buvo pr ispaudusi antklodės kampą. J i n a i iš karto supyko.

— Sėdėk tiesiai!—sušuko j i . — Neerz ink manęs ir ne l a i kyk antklodės! Ta i tu esi Džeinė Eir?

— Ta ip , aš esu Džeinė E i r . — N iekas nepatikės, k i e k aš vargo ir nemalonumų

patyr iau per šį vaiką. Šitokia našta ant mano pečių! K i e k j i mane pr ierz ino kiekvieną dieną, ke is ta i spy-r iuodamasi , ne i iš šio, ne i iš to v i sa pasišiaušdama ir be pal iovos akiplėšiškai sekdama kiekvieną mano žingsnį! Kartą ji su manim ėmė šnekėti stačiai ka ip beprotė, sakau, it ve ln io apsėsta,— n iekad nesu ma-

318

čiusi, k a d va ikas šitaip įžūliai kalbėtų! Džiaugiausi, ga­lėdama išdanginti ją iš namų. Kas gi ten j a i atsit iko Louvude? Girdėjau, k a d ten buvo šiltinės epidemija ir daug mokinių išmirė. O ji l i k o gyva. Bet aš pasakiau, k a d Džeinė E i r mirė. Aš norėjau, k a d j i būtų mi rus i !

— Keistas noras, misis R y d ! Kodėl taip nekentėte jos?

— Aš negalėjau pakęsti jos motinos: j i buvo v ie ­nintelė mano vy ro sesuo, ir j i s labai mylėjo ją. K a i šeima jos išsižadėjo po jos nevykusių vedybų, Rydas v ienas palaikė jos pusę, b k a i atėjo žinia, k a d ji mirė, ta i j i s verkė ka ip pakvaišęs. Pasku i j i s užsispyrė pa­s i imt i jos kūdikį, nors aš k i ek galėdama prieštaravau ir sakiau, k a d verčiau at iduoti j į aukle i ir mokėti už jo išlaikymą. V o s t ik mano akys išvydo tą vaiką, aš iš karto ėmiau neapkęsti j o ,— tok ia ligūsta, sunykus i ir amžinai inkščianti buvo to j i mergiotė. J i , būdavo, gai­l i a i k n i r k i a lopšyje kiauras nakt is ; j i n i ekad neverks v i sa gerkle ka ip k iekv ienas sveikas va ikas, ne ,— būti­na i inkščia ir cypauja ! Rydas gailėjosi jos, popstė kū­dikį ir rūpinosi ja , l y g tai būtų jo paties duktė,— bet ku r ten, į savąsias tokio amžiaus j is ir dėmesio nekre i ­pė. J i s stengėsi taip padaryt i , k a d ir v a i k a i pamiltų tą elgetą, bet mano brangie j i vaikučiai pakęsti jos nega­lėdavo, o j i s pykdavo ant jų, pamatęs, k a d j i e parodo, jog nemėgsta jos.

K a i j i s galut inai susirgo, nuolat prašydavo nunešti mergaitę pr ie jo lovos ir valandą prieš mirtį privertė mane pr is i ekt i , k a d aš l a i kys iu tą biaurų padarą. Ta i buvo tas pat, ka ip ir užkarti man kokį elgetų išperą iš prieglaudos. Bet Rydas buvo silpnabūdis, iš p r i g im­ties silpnabūdis. Džonas nė k i ek nepanašus į savo tėvą, ir aš džiaugiuosi tuo. Džonas visas į mane ir į mano brol ius, j i s t ikras Gibsonas. O, k a d t ik j i s liautųsi kan ­kinęs mane savo laiškais ir pinigų re ika lav imais ! Aš nebetur iu iš ko j am siuntinėti, mes j a u v i sa i baigiame

319

nusigyvent i . Teks atleisti pusę tarnų ir užkalti pusę namo arba išnuomoti k a m nors. Bet aš n i ekad i k i to nenusi le is iu. Bet iš ko gyventi? Du trečdaliai mano pa­jamų e ina ipotekos procentams apmokėti. Džonas k l a i ­k i a i lošia ir amžinai pralošia. Vargšas berniukas! J i s susidėjo su v isok ia is sukčiais, g i r tuokl iauja , nusmuko... ir atrodo taip ba i s i a i ,— man darosi gėda, k a i j į pa­matau.

J i v i s lab iau ėmė jaudintis. — M a n rodos, ger iau bus dabar pa l i k t i ją vieną,—

pasakiau aš Besi, k u r i stovėjo ki tapus lovos. — G a l ir geriau, mis. Ji t iek daug šneka vakarais.

Iš ryto j i na i esti ramesnė. Aš atsistojau. — Palauk! —sušuko misis R y d . — Dar vieną dalyką

norėjau tau pasakyt i . J i s grasina man, j is amžinai gra­sina, k a d padarysiąs galą sau ar man. Kar ta is aš sap­nuoju, j og matau jį paguldytą ant stalo su didele žaizda gerklėje arba su išputusiu, pajuodusiu ve idu. Aš atsidūriau kebl io je padėtyje, mane užklupo bėdos. Ką man daryti? Iš k u r gauti pinigų?

Besi vargais negalais įkalbėjo ją išgerti raminančių lašų. Po to misis R y d v e i k i a i nur imo ir pagal iau už­snūdo. Aš išėjau iš jos kambario .

Pras l inko daugiau ka ip dešimt dienų, k o l man vėl teko su ja pasikalbėti. Ji arba kliedėdavo, arba bū­davo be sąmonės, ir gydytojas uždraudė viską, kas galėjo ją įskaudinti ar suerzinti . Per tą laiką aš k i ek galėdama stengiausi suartėti su Džordžianą ir E l i za . Iš pradžių, r e i k i a pasakyt i , jos buvo labai šaltos. E l i za sė­dėdavo visą pusdienį, siūdama, skai tydama ar rašyda­ma, ir pratardavo vos vieną kitą žodį man arba sese­r ia i . Džordžianą čiauškėdavo ištisas valandas su savo kanarėle, nekre ipdama į mane nė mažiausio dėmesio. Bet aš nusprendžiau neparodyt i , k a d netur iu ko v e i k t i ir

320

kuo išsiblaškyti. Kadang i b u v a u atsivežusi savuosius piešimo reikmenis, ta i dabar j i e ka ip t ik pravertė tam t iks lu i .

Pasiėmusi dėžutę pieštukų ir kel is lapus popieriaus, aš paprastai atsisėsdavau k u r nuošaliau nuo jų pale i langą ir imdavau škicuoti kok ius nors fantastiškus vaizdus, kur i e k i l davo amžinai besikeičiančiame mano vaizduotės kale idoskope: tarp dviejų uolų tyvu l iuo jan­čią jūrą; tekantį mėnulį; la i vo kontūrus jo skr i tu ly je ; nendres ir plūduriuojančias vandens leli jas, tarp kurių pasirodo najades galva, lotoso žiedais va in ikuota ; elfą, sėdintį paukščio lizde, po žydinčia laukinių rožių šakele.

Vieną rytą man užėjo noras nupiešti veidą. Koks bus tas veidas, aš nežinojau ir nenorėjau apie ta i gal­vo t i . Aš pasiėmiau minkštą juodą pieštuką, pasidrožiau jį ir ėmiaus darbo. Bematant ant popieriaus pasirodė plat i , aukšta kak ta ir kampuoto ve ido kontūrai. Si pra­džia mane nudžiugino, ir mano pirštai v i k r i a i ėmė piešti atskirus bruožus. Po t ok ia kak ta derėjo nupiešti tankius tiesius antakius. Po to, suprantama, sekė tai­syk l inga nosis su t iesia viršunose ir plačiomis šnervė­mis. To l i au — išraiškingos lūpos, anaiptol ne plonos, ir ryžtingas, skeltas smakras. Suprantama, pr ie v iso to dar reikėjo pridėti juodas žandenas ir juodus it anglis plaukus, pasišiaušusius smi lk in iuose ir garbanotus iš priešakio, viršum kaktos. L i ko t ik ta i akys. Aš tyčia jas pa l i kau pabaigai , nes jas reikėjo i t in kruopščiai a t l ik t i . Nupiešiau jas plačias, gražios formos: blakstienas pa­dar iau i lgas ir tamsias, lėliukes — dideles įr žėrinčias. „Gerai, bet dar ne v i sa tai, ko norėčiau,— tar iau pati sau, apžiūrinėdama savo darbą.— A k i m s r e ik ia sute ikt i daugiau jėgos ir gyvumo. " Ir aš patamsinau jų šešėlius, k a d jos l ab iau spindėtų: du trys sėkmingi štrichai pa­dėjo ta i pasiekt i . Ir štai, prieš save aš regėjau savo draugo veidą! Tad ką man reiškia, j e i šios pasipūtusios

21. Džeinė E i r . 321

damos sėdi nusigręžusios nuo manęs? Aš žiūrėjau į portretą, šypsojausi, matydama tokį neginčytiną pa­našumą, v i sa siela buvau įsitraukusi į šį darbą ir džiū­gavau.

— Ar čia nupiešėte kokį pažįstamą? — paklausė E l i za , nepastebimai priėjusi pr ie manęs. Aš atsakiau, k a d ne ,— tai t ik šiaip, mano fantazija, i r pas iskubinau uždengti piešinį ki ta is popieriaus lapais.

Žinoma, pamelavau: portretas iš tikrųjų buvo labai panašus į misterį Ročesterį. Bet ką gi j i s galėjo reikšti j a i arba k a m nors k i tam, išskyrus mane? Džordžianą i r g i priėjo pasižiūrėti. K i t i piešiniai j a i pat iko labiau, o apie šį portretą ji pasakė: „Koks negražus vy ras ! " A b i jos, atrodo, nustebo, k a d aš taip m o k u piešti. Aš pasisiūliau nupiešti jų portretus, ir štai jos v i ena po ki tos atsisėdo papozuoti portreto eskizui . Po to Džor­džianą parodė savo albumą. Aš pažadėjau j a i nutapyt i akvarelinį paveikslą. Tata i iš karto ją pra l inksmino, ir ji pasiūlė pasivaikščioti po sodą. Nespėjus prasl inkt i nė pora i valandų, mes j au atv i ra i , i n t ymia i šnekėjo­mės. Džordžianą papasakojo man, k a d ji prieš porą metų Londone prale idusi nuostabią žiemą, įsigijusi daugybę garbintojų, susi laukusi visų dėmesio. J i n a i net užsiminė apie vieną tituluotą asmenį, kur i s ją įsi­mylėjęs. Antrąją dienos pusę ir vakare šios užuominos darėsi v i s aiškesnės. Ji papasakojo man mei l ingus po­kalbius, smulk ia i nupiešė sentimentalias scenas. Žo­džiu, tą dieną aš buvau pr iversta išklausyti visą storą improvizuotą romaną, vaizduojantį aukštuomenės gy­venimą. Savo nesibaigiančius pasakoj imus ji ėmė kar­tot i diena po dienos. Jų tema buvo v is ta pat i — jos pačios pergyvenimai , jos meilė, jos sielvartas. Keista, k a d j i nė karto neužsiminė ne i apie motinos ligą, nei apie bro l io mirtį, ne i apie liūdnas perspektyvas, kur ios laukė šeimos ateityje. Atrodė, k a d v i sa jos siela teal­suoja t ik pergyventų malonumų atsiminimais ir svajo-

322

nėmis apie būsimas pramogas. Ji užeidavo kasdien ko ­k ioms penkioms minutėms pas sergančią motiną, ir v iskas.

E l i za b u v o nešneki ka ip ir iš pradžių: j i , matyt, ne­turėjo k a d a šnekėti. Aš n i ekad nebuvau sut ikusi lab iau iš pažiūros užsiėmusio žmogaus, tačiau sunku buvo pasakyt i , ką ji veikė, arba, te is ingiau, pastebėti jos at­kak laus darbo vaisius. Ke ldavos i j i anksti , žadintuvui suskambėjus. Aš nežinau, ką ji v e ikdavo prieš pusry­čius, tačiau pavalg ius i savo laiką ji paskirstydavo pa­gal tvarkaraštį, ir kiekvieną valandą būdavo numaty­tas koks nors darbas. Tr iskar t per dieną j i skai tydavo mažą knygutę,— vėliau aš pamačiau, k a d tai paprasta maldaknygė. Sykį aš ją paklausiau, kas užvis lab iau­sia i t rauk ia ją šioje knygutėje, ir j i atsakė: „Liturgija". Tr i s va landas ji siuvinėdavo auksinia is siūlais puošnų apvadą ant keturkampio purpurinės medžiagos gabalo, d idumo kone sul ig k i l i m u . M a n paklausus, k a m bus skirtas tas s iuv inys, j i paaiškino, kad tai būsiąs a l to - ' r iaus užtiesalas naujoje bažnyčioje, neseniai pastatyto­je neto l i Geitshedo. D v i valandas j i sk irdavo savo die­noraščiui, d v i — darbui sode ir vieną valandą — są­skaitoms sutvarkyt i . Atrodė, k a d j i neturėjo nė noro su kuo nors bendrauti ar bent pasišnekėti. Maty t , E l i za buvo savaip la iminga: ši griežta v ienoda tvarka teikė j a i pasitenkinimą, ir niekas jos taip neerzindavo, ka i p koks netikėtas įvykis, priverčiąs ją pakeist i t va rka­raštį.

Vieną vakarą, būdama šnekesnė ne i paprastai, ji pasakė man, k a d g i l ia i pergyvenusi Džono elgesį ir šeimai gresiantį skurdą; bet dabar, pridūrė mano pus­seserė, j i padarė išvadą ir apsisprendė. J a i p r ik lausan­čią turto dalį j i pasistengė išsaugoti, ir k a i numirs mo­t ina (visiškai neįtikėtina, k a d j i pasveiktų arba i l ga i sirgtų, ramia i paaiškino E l i za ) ,— j i na i pagal iau imsis v y k d y t i senia i puoselėjamą planą: susiras sau ramią

21* 323

užuovėją, ku r jos dienos režimas bus v i s a i garantuo­tas nuo sutrukdymų ir ku r j i galės saugia i atsitverti nuo lengvabūdiško pasaulio. Aš paklausiau, ar Džor­džianą i r g i iškeliaus drauge.

— O, ne. M u d v i su Džordžianą neturime ir n iekad neturėjome n ieko bendro. Jok iomis sąlygomis aš nesu­t iks iu , k a d mane varžytų jos draugija. T egu Džordžia­ną e ina savo kel iais, o aš e is iu i r g i savo.

Džordžianą tais momentais, kada nel iedavo man savo širdies, dažniausiai tįsodavo ant sofos, pykdama, k a d taip nuobodu motinos namuose, ir negalėdama sulaukt i , kada teta G ibson gal iausiai pakvies ją į Londoną.

— Būtų k u r kas ger iau ,— pasakė j i , — j e i aš galėčiau ištrūkti iš čia mėnesiui k i tam, k o l v iskas bus baigta.

Aš nepasidomėjau, ką ji turėjo omenyje, sakydama , ,kol v iskas bus baigta" , bet manau, k a d j i galvojo apie laukiamą motinos mirtį ir niūrias laidotuvių apei­gas. E l i za paprastai nekre ipdavo j ok io dėmesio į sesers dykinėjimą ir amžinus skundus, tarsi šios niurnančios, besikankinančios būtybės nebūtų buvę prieš jos akis. Tačiau vieną dieną, padėjusi į šalį pajamų be i išlaidų knygą ir pasiėmusi siuvinį, j i na i staiga užsipuolė ją:

— Džordžianą! M a n rodos, pasaulis nėra matęs tuš­tesnės ir kvailesnės beždžionės už tave. Tu neturėjai teisės gimti , nes iš tavęs nėra jokios naudos gyveni­mu i . Užuot gyvenusi sau, savyje ir sav imi , ka ip dera k i ekv i ena i prot ingai būtybei, tu teieškai, ka ip užsikar­ti ant sprando kok i am stipresniam žmogui, o j e i gu ne­atsiranda tokio, kur is panorėtų užsikrauti sau tokį su­dribusį, silpną, lepų ir nenaudingą padarą, tu šauki, k a d esi nela iminga, k a d v i s i su tav im b loga i elgiasi, skriaudžia tave. Tu manai, k a d gyvenimas tau kasdien tur i te ikt i v i e n naujas pramogas, k i ta ip pasaulis tau atrodo l y g koks kalėjimas. Tau re ik ia , k a d v i s i tav im žavėtųsi, suktųsi apie tave, tau pataikautų, tu nori) k a d ap l ink tave aidėtų muz ika , šokiai, svečių k legesys,—

324

ki ta ip tu nuobodžiauji ir va ra i save į kapus. Ne jaug i tu ne tur i pakankama i proto sus i tvarkyt i taip, k a d tap­tum nepr ik lausoma nuo visų pašalinių užgaidų, nuo svetimų norų ir būtum pati sau ponia? K a d a tu neži­na i , k a i p prale ist i dieną, suskirstyk ją į dalis, k i ekv i e ­na i va landa i pask i rk kokį darbą, nesėdėk d y k a nė ket­virčio valandos, nė dešimties, nė penkių minučių, įtrauk į dienotvarkę kiekvieną akimirką ir daryk, ką esi numačiusi, metodiškai, griežtai, punktual ia i . D i ena prabėgs tau taip greit, k a d tu nė nepastebėsi, kada j i prasidėjo. Ir tu n iekam nebūsi sko l inga už tai, kad j i s tau padėjo prale ist i vieną tuščią akimirką. N e i tau re i ­kės ieškoti k ieno draugystės ar pašnekesių, ne i užuo­jautos ar paramos,— žodžiu, gyvensi taip, ka ip ir dera nepr ik lausomai būtybei. Pak lausyk mano- patar imo,— beje, ta i bus p irmut in is i r paskut in is ,— ir j e igu elgsiesi, ka ip aš sakau, t au neprire iks nei mano, ne i k ieno k i t o pagalbos, k a d ir kas atsitiktų. J e i nepaklausysi manęs, tu ir to l iau taip nuobodžiausi, blaškysiesi, niurnėsi, dy­kaduoniaus i ir kankins ies i per savo pačios kvailumą, kad i r ka i p sunku ir nepakel iama tatai bus. Aš sakau tau v i sa tai stačiai ir perspėju: daugiau iš manęs tu neišgir­si to, ką dabar pasakysiu, bet aš elgsiuosi l yg ia i šitaip. Po mūsų motinos mirt ies aš tavo atžvilgiu nus ip launu rankąs. N u o tos dienos, k a i jos karstas bus nugabentas į Geitshedo bažnyčios rūsį, mes išsiskirsime, tarsi nie­k a d nė nepažinojome v i ena kitos. Ir, susimildama, ne­pamanyk, k a d j e i gu mes esame tų pačių tėvų va ika i , ta i aš pakęsiu nors mažiausią tavo pretenziją. Aš sa­k a u tau a tv i ra i : j e i gu v i sa žmonija, išskyrus mudv i , žūtų, ir v isoje žemėje mes l ik tume t ik ta i dviese, aš palikčiau tave žūti su senuoju pasaul iu, o pat i ženg­čiau į naująjį.

J i n a i nut i lo .

— Galėjai apsieit i ir be tokios ilgos ka lbos ,— at­sakė Džordžianą.— V i s i žino, k a d v isame pasaulyje ne-

325

rasi tokio egoistiško, beširdžio padaro ka i p tu. Ir aš žinau, ka ip bais iai manęs neapkenti . Savo neapykantą parodei, iškrėsdama tą kvailą išdaigą su l o rdu Edv inu V i r u . Tu negalėjai pakęsti, k a d aš iškilčiau aukščiau' už tave, turėčiau titulą, būčiau pr i imama tuose sluoks­niuose, k u r tu neišdrįsti nė nosies parodyt i . Todėl tu ėmei šnipinėti ir skųsti mane ir visiškai pražudei ma­no v i l t is .

Džordžianą išsiėmė nosinę ir kokią valandą po to šnirpŠtėsi nosį, o E l i za sėdėjo šalta ir abej inga ir uo l ia i dirbo savo darbą.

K a i k a m laba i mažai tereiškia kilnūs, taurūs jaus­mai, bet prieš mane buvo du v i sa i priešingi charakte­r i a i : v ienas nepakenčiamai aitrus, kitas nežmoniškai prėskas. Jausmas be proto, aišku,— skysta buiza, bet ir protas, jausmo nesušvelnintas, y r a per kartus ir per sprangus valgis.

Buvo drėgnas, vėjuotas popietis. Džordžianą užmigo ant sofos, beskaitydama romaną. E l i za buvo išėjusi į naująją bažnyčią išklausyti pamaldų. Rel ig i jos k l au ­simais j i buvo griežta formaliste: j oks oras nesutruk-dydavo j a i punktua l ia i a t l ik t i tai, ką j i laikė rel igine savo pareiga. G iedra ar dargana, j i v i s t iek tr iskart ei­davo į bažnyčią sekmadieniais, o šiokiomis dienomis — kada t ik būdavo pamaldos.

M a n k i l o mint is nuei t i į viršų ir pasižiūrėti, ka ip jaučiasi ligonė, k u r i didesnę dalį dienos būdavo v iena. Ne t tarnai ir tie t ik protarpiais tepr is imindavo ją, o samdytoj i slaugė, kur ios niekas neprižiūrėjo, kada t ik galėdama išslinkdavo iš kambario . Tiesa, Besi gal ima buvo pasitikėti, bet ji turėjo rūpintis ir savo šeima ir t ik kada-ne-kada galėdavo užbėgti į ponų namą. Ka ip ir maniau, pr ie ligonės n ieko nebuvo ,— slaugės kažkur išeita. M i s i s R y d gulėjo ramiai , matyt, ka ip paprastai, nugr imzdusi į letargą; jos pamėlęs veidas skendėjo pa­galviuose. Židinyje blėso ugnis. Aš užmečiau anglių,

326

pataisiau patalynę, pasižiūrėjau valandėlę į tą, k u r i negalėjo manęs matyt i , ir paskui priėjau pr ie lango.

Lietus pliaupė į langus, lauke stūgavo vėtra. ,,Stai gu l i v ienas žmogus,— ga lvo jau aš,— k u r i a m

greitai bus svetimos v isos žemiškosios aistros. K u r skris jo dvasia, k u r i dabar stengiasi nusimesti savo žemiškąjį apvalkalą? K u r j i nuplasnos, pagal iau ištrūkusi į laisvę?"

Besvarstydama Šią didžią problemą, aš paga lvo jau apie Heliną Berns, pr i s imin iau paskut inius jos žodžius, jos tikėjimą, k a d kūnus pal ikusios sielos esti v isos l y ­gios. M in t y s e aš tarsi tebegirdėjau neužmirštamą jos balso skambesį, tebemačiau jos išblyškusį, kažkokio įkvėpimo kupiną veidą, jos išsekusius bruožus ir įsmeigtą į tolį žvilgsnį, ka i j i ramia i gulėjo mirt ies pa­tale ir šnibždėjo, ka ip ji t ik i s i sugrįžti į savo dieviš­ko jo tėvo prieglobstį.

Tuo metu pasigirdo silpnas balsas: — Kas čia? Aš žinojau, k a d j au kel ias dienas misis R y d nebuvo

pratarusi nė žodžio. Ne jaug i j i atsigavo? Aš priėjau pr ie jos.

— Čia aš, dėdiene R y d ! — Kas aš? Kas tu esi? — paklausė j i , l y g nustebusi,

l y g susirūpinusi žiūrėdama į mane, bet jos žvilgsnis buvo sąmoningas.— Aš tavęs v isa i nepažįstu. K u r Besi?

— Ji savo trobelėje, dėdiene. — Dėdiene? — pakartojo j i n a i . — Kas mane vad ina

dėdiene? J u k tu man ne giminė! Bet aš pažįstu tave. Tavo veidas, tavo akys ir kak ta kažkur man l a ­ba i matyt i . Tu esi panaši į... Džeinę E i r !

Aš n i eko neatsakiau, bi jodama, kad , pasisakiusi , kas esu, nesukelčiau l igonei nerv in io pr iepuol io .

— Tačiau,— kalbėjo j i , — bi jau, kad apsir ikau. M a ­no akys apgauna mane. Aš norėjau pamatyt i Džeinę E i r , ir todėl įsivaizduoju jos bruožus, ku r jų v i sa i nėra. Be to, per aštuonetą metų ji turėjo gerokai pasikeist i .

327

Dabar aš atsargiai pasisakiau, k a d aš esu tas žmo­gus, kur iuo j i mane palaikė ir kurį norėjo matyt i . Pa­stebėjusi, kad j i mane suprato i r k a d j i y r a v i sa i są­moninga, aš paaiškinau, ka i p Besi atsiuntė savo vyrą, kur is ir atvežė mane iš Tornf i ldo.

— Aš žinau, k a d laba i sunkia i sergu,— ve ik ia i j i vėl prašneko.— Prieš keletą minučių aš mėginau apsi­verst i ir pamačiau, k a d nega l iu pajudint i nė v ieno są­nario. M a n r e ik ia pa lengv int i savo sielą prieš mirtį. Kas mums, k o l esame sve ik i , atrodo menkniek is , i t sun­ki našta pr is legia tokią valandą, kokią aš pergyvenu dabar. Ar y r a kambaryje slaugė? M e s čia, tur būt, t ik dviese?

Aš nuraminau ją, pareikšdama, k a d mes t ik dviese. — Taig i . Aš du kartus tave laba i nuskriaudžiau ir

dabar apgailestauju. Vieną kartą nuskriaudžiau, nete­sėdama v y r u i duoto pažado užauginti tave ka ip tikrą savo vaiką, o antrą...— ji nu t i l o .— Galų gale tas ne taip j a u svarbu, gal būt,— j i sumurmėjo pat i sau .— Ir be to... aš ga l iu pasveikti . . . Ar ver ta taip skaudžiai že­mintis prieš ją?

Ji pamėgino pasi judint i , bet neįstengė; jos veidas pasikeitė; atrodė, ji tarsi pergyvena kažkokį vidinį ne­rimą — gal būt, paskutinės agonijos pradžią.

— Taip, n ieko nebepadarysi . Amžinybė j au prieš mane. Verčiau tau viską pasakyt i . N u e i k pr ie mano komodos, at idaryk ją ir pa imk laišką, kurį ten rasi .

Aš įvykdžiau, ką ji liepė. — Dabar perska i tyk laišką,— pasakė j i . J i s buvo trumpas i r štai jo tur inys:

„GERBIAMOJI,

Būkite tok ia gera ir atsiųskite mano dukterėčios, Džeinės E i r , adresą ir praneškite, ka ip j i gyvena. Aš no r iu greitai parašyti j a i laišką ir ats ikviest i ją į M a -

328

deirą. A p v a i z d a pa la imino mano pastangas, ir aš įsi­g i jau nemažą turtą. Būdamas nevedęs ir neturėdamas vaikų, norėčiau įdukrinti ją, k o l tebesu gyvas, ir už­rašyti j a i viską, kas pa l iks po mano mirties.

Pr i imki te nuo manęs, gerbiamoji , ir 1.1, ir 1.1.

DŽONAS EIRIS.

Madelra"

Laiško data rodė, k a d j is rašytas prieš trejetą metų. — Kodėl aš n iekad negirdėjau apie tai? — pak lau­

siau ligonę. — Todėl, k a d aš nekenčiau tavęs ka ip p ikto p in igo

ir tiesiog neįstengiau piršto pajudinti , k a d pagerėtų tavo gyvenimas. Aš negalėjau pamiršti, ka ip tu elgeisi su manim, Džeine, to tavo įniršio, k a i tu kartą užsipuo­l e i mane, to tavo tono, k a i tu pasakei, k a d b iaur ies i manimi lab iau už viską pasaulyje, to nevaikiško žvilgs­nio i r balso, k a i tu tv i r t ina i , kad, v i e n t ik pr is iminus mane, tau darosi bloga, ir pareiškei, k a d aš elgiausi su tavim neteis ingai ir žiauriai. Aš negalėjau pamiršti, ką aš tada pergyvenau, k a i tu šitaip šokai man į akis ir išliejai m a n visą savo nuodingą sielą. Aš tada taip pa­sibaisėjau, tarsi gyvulys , ku r i am aš sudaviau, pavary­dama šalin, staiga būtų pažvelgęs į mane žmogaus ak i ­mis ir prakeikęs žmogaus balsu. Paduok man vandens! O, t ik greičiau!

— Brang io j i misis R y d , — pasakiau aš ja i , prinešusi j a i prie lūpų stiklinę vandens,— nebegalvokite apie tai , išmeskite v i sa tai iš galvos. A t l e i sk i te anuos neap­galvotus mano žodžius. J u k tada aš buvau va ikas ! N u o to la iko praėjo aštuonetas ar devynetas metų.

Ji n i eko man neatsakė, bet, atsigėrusi truputį van­dens ir atsikvėpusi, kalbėjo to l iau:

329

— Aš sakau tau, kad neįstengiau to užmiršti ir at­keršijau tau. Aš negalėjau nė pagalvot i , k a d tu būtum savo dėdės įdukrinta ir gyventum lengvai ir gražiai, ir aš parašiau jam. Laba i apgailestauju, rašiau aš, būda­ma pr iversta j į apv i l t i , bet Džeinė E i r j a u mirus i . J i buvo Louvude siautusios šiltinės auka. Dabar daryk, ką no r i : parašyk j am ir paneik mano melą, iškelk ma­no niekšystę kada t i k panorėsi, nors ir tuoj pat. Aš t i ­k i u , k a d tu g imei man kank in t i . Paskutinę gyvenimo valandą mane draskyte drasko k la ikus skausmas, pr is i ­minus tą poelgį, kurį padar iau per tave.

— J e i t ik aš galėčiau jus įtikinti, kad nebegalvotu-te apie tai, dėdiene, ir būtute man gera ir atlaidi...

— Tavo laba i netikęs charakter is ,— pasakė j i , — ir aš po šiai dienai nega l iu jo suprasti. K a i p ištisus de­vyner ius metus tu galėjai kantr ia i ir ramia i viską pa­kęsti, o dešimtaisiais staiga ėmei ir pasiutai? Šito aš nega l iu suprasti.

— M a n o charakteris ne toks j au netikęs, ka ip jums atrodo. Aš greit supykstu, bet nesu kerštinga. K i e k kartų, dar tebebūdama kūdikis, aš troškau pami l t i jus, k a d t ik jūs būtute parodžiusi nors šiokio tok io palan­kumo. Ir dabar aš nuoširdžiai no r iu su jumis susitai­k in t i . Pabučiuokite mane, dėdiene.

Aš pa lenk iau savo skruostą j a i pr ie lūpų, bet j i ne­palietė jo. Ji pasakė, k a d j a i sunku kvėpuoti, ka i aš pas i lenkiau virš lovos, ir vėl paprašė vandens. N u l e i ­dusi ją vėl ant pagalv io (kol j i gėrė, man teko pakel t i ją ir pr i la ikyt i ) , aš padėjau ranką ant jos šaltos ka ip ledas ir drėgnos rankos. S i lpn i pirštai atsitraukė, vos man prisi l ietus. Blėstančios akys vengė mano žvilgsnio.

— Mylėkite mane ar nekęskite, ka ip sau nori te — tar iau aš paga l iau ,— aš jums atleidžiu v i sa širdimi. Me l sk i t e at le idimo dievą, ir teaplanko jus ramybė!

Vargšė kankinė! J a i buvo per vėlu, stigo jėgų susi­kaupt i ir pakeist i įprastą savo galvoseną. Visą gyveni-

330

mą nekentusi manęs, ji ir mi rdama negalėjo išsivaduo­ti iš tos neapykantos.

Įėjo slaugė, o pasku i ją Besi. Tačiau aš dar užtru­kau kokį pusvalandį, v i ldamas i išvysti nors mažiausią at laidumo pragiedrulį, bet ve l tu i . M i s i s R y d v e i k i a i vėl neteko sąmonės i r j au nebeatsigavo. Vidurnaktį j i m i ­rė. Aš nebuvau pr ie jos ir neužmerkiau j a i akių. Ne ­buvo pr ie jos ir dukterų. M e s t ik rytą išgirdome, k a d j a u v iskas baigta. J i n a i j a u gulėjo ant stalo. M u d v i su E l i za nuėjome pasižiūrėti jos. Džordžianą, garsiai pra­virkusį, pasakė, jog b i jos i pr ie i t i prie motinos. Ir štai priešais mane gulėjo kadaise toks stiprus ir v e ik lus , o dabar sustingęs ir nejudąs Saros R y d kūnas. Jos rūs­čias akis dabar dengė šalti v oka i , bet kakto je ir griež­tuose ve ido bruožuose tebebuvo nepermaldaujama, rūš­kana išraiška. Sis lavonas man buvo keistas ir ka r tu šiuipus. Aš žiūrėjau į j į su neapsakomu skausmu. V e l ­tu i ieškojau savo širdyje šiltesnių ar švelnesnių jaus­mų — gailesčio, v i l t ies , nus i lenkimo būtinybei." Aš ne­sisielojau, netekusi dėdienės, t ik ner imavau dėl jos l i ­k imo . Be ašarų, šiurpiai baisėdamasi, aš veizėjau į ši­tokią kraupią jos mirtį.

E l i za ramia i žiūrėjo į motiną. Patylėjusi keletą m i ­nučių, ji pasakė:

— Būdama tokio • stipraus sudėjimo, ji galėjo išgy­vent i i k i žilos senatvės, t ik rūpesčiai sutrumpino ja i gyvenimą.— Po to akimirką jos lūpas iškreipė mėšlun­gis. J a m praėjus, j i apsigręžė ir išėjo iš kambar io .

Paskui ją išėjau ir aš. N e i j a i , nei man nenuriedėjo nė v i ena ašara.

X X I I S K Y R I U S

Mis ter is Ročesteris m a n leido užtrukti t i k vieną sa­vaitę, tačiau pras l inko v isas mėnuo, k o l pa l i kau Geits-hedą. Aš norėjau iškeliauti tuoj po laidotuvių, bet

331'

Džordžianą priprašė mane uždelsti, k o l išsiruoš į Lon­doną, ku r ją dabar galų gale pakvietė jos dėdė, mis­teris Gibsonas, atvykęs pasirūpinti. savo sesers la ido­tuvėmis ir sutvarkyt i šeimos reikalų. Džordžianą pa­reiškė, k a d j i j o k i u būdu nepasi l iks iant i v i e n a su El iza , k u r i ne i užjaučianti jos liūdinčios, nei suraminanti , k a i ją apima baimė, nei padedanti sus i tvarkyt i drabū^ žių prieš kelionę. Ta i g i aš kant r i a i k laus iaus i jos bailių aimanų ir egoistiškų verkšlenimų, k i ek le ido mano jė­gos, ir kuo galėdama padėjau ja i , ap tva rk iau ir supa­k a v a u jos tualetus. T u r i u pasakyt i , k a d tuo metu, k a i aš d i rbdavau, j i dykinėdavo, ir aš sak iau pat i sau: , J e i g u mudv i em l ik imas lemtų gyvent i visą laiką drau­ge, mie lo j i pussesere, mes k i ta ip susitvarkytume. Aš nesutikčiau ištisai būti paslaugia ir kant r ia samariete, o paskirčiau ir tau dalį darbo ir reikalaučiau, kad jį a t l ik tum, k i ta ip j is liktų nepadarytas. Be to, aš privers­čiau tave pas i la ikyt i sau nors dalį tų nuobodžių, ne­nuoširdžių skundų. T i k todėl, k a d šis mūsų susit ikimas pa lyg in t i neilgas ir įvyko tokiomis niūriomis ap l inky­bėmis, aš sut ikau būti t ok ia kan t r i ir paslaugi tavo už­gaidoms."

Pagal iau Džordžianą iškeliavo. Tačiau dabar E l i za ėmė prašyti mane paviešėti dar vieną savaitę. Ji sakė, k a d jos p lanai atima iš jos visą laiką ir dėmesį. Ji ke­tino iškeliauti į kažkurią tolimą šalį ir k iauras dienas ištūnodavo, užsišovusi savo kambar io duris, kraudama-si lagaminus, tuštindama stalčius, degindama popierius ir su n i e k u nesikalbėdama. Ji prašė, k a d aš prižiūrė­čiau namus, priimčiau lankytojus ir atsakyčiau į užuo­jautos laiškus.

Paga l iau vieną- rytą ji pasakė, kad aš la isva. — Ir aš esu jums didžiai dėkinga,— pridėjo j i , — už

tokias pravarčias paslaugas ir taktingą elgesį. V i s a i kas k i t a gyvent i su t ok iu žmogumi ka ip jūs ir su Džor­džianą: jūs dirbate savo darbą ir n i ekam nesikariate

332

V -

ant sprando. Ry to j ,— kalbėjo j i , — as išvykstu is A n g ­l i jos. Aps i g yvens iu pa le i Lilį re l ig iniuose namuose,— tai l y g koks v ienuolynas. Ten m a n bus ramu, niekas manęs netrukdys. Kurį laiką aš ke t inu studijuoti kata­likų bažnyčios dogmas ir re l ig in ius ve ika lus . J e i g u šita re l ig i ja , ka i p aš v i l iuos i , patenkins mano troškimą gy­vent i pador ia i ir tvark inga i , aš pere is iu į Romos ka ta l i ­kų tikėjimą i r , galimas daiktas, užsidėsiu vienuolės šydą.

Aš neparodžiau, kad stebiuosi šiuo jos apsisprendi­mu, ir nemėginau jos atkalbėti. „Tai ka ip t ik t a u , — paga lvo jau ,— na, ką gi, la imingos kelionės."

— Sudie, pussesere Džeine E i r . L i n k i u jums sėk­mės. Jūs v i s dėlto turite sve iko proto.

Aš atsakiau: — Jums taip pat netrūksta sve iko proto, pussesere

E l i za . Tačiau aš manau, k a d jūs po kokių metų būsite gyva palaidota kokiame nors Prancūzijos v ienuolyne. Bet ta i man nerūpi. J e i gu jums tas patinka—važiuo­k i t sve ika,

— V i s a i te is ingai ,— atsiliepė E l i za . Po šių žodžių mudv i pasukome savais kel iais. Kadang i man nebebus progos užsiminti apie ją ir

apie jos seserį, ta i čia pat pasakysiu, k a d Džordžianai pu ik i a i pasisekė: j i ištekėjo už turtingo, bet nus iva l ­k io jus io didiko,- o E l i za iš tikrųjų įstojo į vienuolyną i r šiandien y r a abatė tame v ienuolyne , ku r j i buvo no-v i c e ir k u r i a m j i užrašė visą savo turtą.

Aš neturėjau supratimo, ką žmonės jaučia, po i l ­gesnio ar trumpesnio išvykimo grįždami namo; šio jausmo m a n n iekad neteko pat irt i . Būdama dar v a i ­kas, aš žinojau, ką reiškė grįžti „namo" į Geitshedą po i lgo pasivaikščiojimo ir laukt i , jog tuojau gausi bart i už tai , k a d atrodai nušalusi ir ne l inksma; o vėliau — ką reiškė grįžti iš bažnyčios „namo" į Louvudą, jau­čiant skausmingą norą sočiai pava lgy t i ir sušilti pr ie

333

kaitraus židinio ir žinoti, k a d ne i v ieno, ne i antro ne­bus. N e i v ienas, ne i kitas šie „namo" grįžimai negalėjo būti malonūs ir trokštami. Joks jausmas netraukė ma­nęs tada į kokią nors vietą it magnetas, kur i s v e i k i a st ipr iau, k a i pr ie jo artėji. O koks bus mano grįžimas į Tornfildą, aš dar nežinojau.

M a n o kelionė buvo nuobodi , labai nuobodi . N u v a ­žiavau penkiasdešimt mylių pirmą dieną, viešbutyje pernakvojau, antrą dieną — dar penkiasdešimt mylių. Pirmąją dieną aš ga lvo jau apie misis R y d ir paskut i ­nes jos gyvenimo minutes. A k y s e man stovėjo per­kreiptas, bespalvis jos veidas, girdėjau ke ista i pasikei­tusį jos balsą, vėl įsivaizdavau laidotuvių dieną, kars­tą, katafalką, virtinę juoda i apsirengusių nuomininkų ir tarnų (giminių buvo labai maža), niūrius rūsio skliautus, tylią bažnyčią, iškilmingas gedulo pamaldas. Paskui mano mintys nukrypo į Džordžianą ir Elizą: p ir ­mąją aš regėjau puotos salės centre, antrąją — v ienuo­l yno celėje ir ėmiau nagrinėti skirt ingas jų būdo ypa ­tybes, dėl kurių jos buvo tokios nepanašios. K a i v aka ­re privažiavome didelį miestą, šios mintys išsisklaidė. Nakt i s suteikė joms kitą kryptį. Aš atsigul iau, ir pra­eities pr i s imin imai užleido vietą mintims apie tai , kas manęs l auk ia ateityje,

Vad inas i , aš grįžtu į Tornfildą. Bet k i ek la iko man dar teks tenai pasi l ikt i? Ne i l g a i ,— tuo aš neabejojau. Iš misis Feirfeks laiško, parašyto į Geitshedą, aš suži­nojau, k a d per tą laiką svečiai išsivažinėjo iš pi l ies, k a d misteris Ročesteris prieš tris savaites išvyko į Lon­doną ir k a d turėjo grįžti dar aną savaitę. M i s i s Feir­feks spėjo, k a d j is iškeliavęs sutvarkyt i k a i kurių re i ­kalų prieš vedybas, nes žadėjęs p i r k t i naują karietą. J i rašė, jog j a i sunku pr iprast i prie minties, k a d j is ga­lėtų vest i mis Ingrem, tačiau iš to, ką v i s i šneka, ir iš to, ką ji pat i pastebėjusi, negalį būti j ok ios abejonės,

334

j og ta i netrukus įvyksią. „Keista butų tuo abejot i ,— tar iau pat i s a u . — Aš nė k i ek neabejoju."

Ir man iškilo klausimas: k u r g i aš turėsiu vykt i? V i ­są naktį sapnavau mis Ingrem, o rytą, kada sapnai esti ypat inga i aiškūs, aš regėjau, ka ip ji prieš mane uždaro Tornf i ldo var tus ir parodo man nežinomą kelią; miste­ris Ročesteris stovėjo čia pat, žiūrėjo į mane, susinėręs ant krūtinės rankas, ir sarkastiškai šypsojosi, tarsi ty­čiodamasis iš mūsų abiejų — iš jos ir manęs.

Aš neparašiau misis Feirfeks, kurią dieną sugrįšiu, nes nenorėjau, kad manęs parvežti būtų siunčiama k a ­rieta. M a n k u r kas malon iau buvo ramia i pasivaikščio­ti v ienai . Ir štai, pa l ikus i pas arklininką savo lagaminą, aš neskubėdama išėjau iš „Džordžo" užeigos. Buvo bir­želio pr ievakar is , maždaug šešta valanda, ir aš pasu­k a u pažįstamu k e l i u į Tornfildą, einančiu per laukus ir užtat vienišu ir t yk iu .

Vasaros vakaras nebuvo ne i labai giedras, ne i laba i šviesus, tačiau šiaip gražus ir ramus. A b i p u s ke l i o žmo­nės dorojo šieną. Dangus, nors ir ne v i sa i blaivas, ža­dėjo ry to ju i giedrą. Jo žydruma, kur-ne-kur švytinti pro aukštus ir plonus debesis, atrodė i t in skaist i ir ra­m i . V a k a r a i i r g i raudonavo šiltais saulėlydžiais, jų ne­temdė nė mažiausia miglelė. Atrodė, k a d tenai l ieps­noja ugnis, k a d už marmurinių debesų žėri altorius, pro siaurus jų plyšius žerdamas rausvo aukso spin­dul ius.

K u o arčiau Tornf i ldo, tuo džiugiau darėsi mano sieloje, todėl aš net sustojau, norėdama paklaust i pat i save, ką reiškia tas mano džiaugsmas, ir p r im in t i sau, kad aš j u k grįžtu ne į savo namus, ne į nuolatinę savo vietą, ne ten, ku r mie l i draugai i l g i s i i r l auk ia manęs. ,,Žinoma, misis Feirfeks pasit iks tave su ma lon ia ir ra­m ia šypseną,— tar iau pat i s au ,— o mažoji Adelė su­plos delnel ia is ir ims šokinėti ap l inku i . Bet tu pu ik i a i

335

žinai, k a d ga lvo j i ne apie jas, bet apie kažką kitą, ir k a d tas kitas nė nepris imena tavęs."

Bet arg i jaunystė mėgsta šaltai viską apsvarstyti? A r g i jaunas žmogus, nepažindamas gyvenimo, nesiel­g ia aklai? Kažkoks nesutramdomas troškimas l y g saky­te sakė, k a d užteks man ir to džiaugsmo, kurį aš patir­s iu, vė l pamačiusi misterį Ročesterį, nors j i s ir nežiū­rės į mane! Jaunystė ragino mane: „Paskubėk, pasku­bėk! Būk su juo, k o l ga l i ! Dar kel ios dienos, gal sa­vaitė, ir tu išsiskirsi s i i j uo amžinai!" Ir, nuslopinusi savyje kažkokią i k i šiol man nežinomą neviltį, kažkokį slogų jausmą, kur i o l i g šiol n iekad nebuvau patyrusi, aš kone tek ina pasi le idau į priekį.

Tornf i ldo lankose žmonės, tur būt, taip pat grėbia šieną. O gal grėbėjai j au baigė darbą ir grįžta namo su grėbliais ant pečių,— ka ip t ik dabar, kada ir aš grįž­tu. Dar v i ena ar d v i varsnos, paskui vieškelis — ir aš ats idursiu ties Tornf i ldo vartais. K a i p gražiai šiemet žydi erškėtrožių gyvatvorės! T i k aš ne tur iu kada su­sk int i jų puokštę, man nor is i skubėti namo. Aš pra­ėjau pro aukštą erškėčių krūmą, išskėtusį vešlias ir žiedais nusagstytas šakas viršum tako. Štai prieš mane pažįstama gyvatvorė ir siaurutė per l ipa per ją su ak­meninėmis pakopomis. Ir staiga aš išvydau priešais misterį Ročesterį, kur i s sėdėjo su užrašų knygute bei pieštuku rankose ir kažką rašė.

Ne , ta i ne va iduokl is , ir v is dėlto aš v i sa virpėte suv i rpu. A k i m i r k a i aš nebepajėgiu susiva ldyt i . Ką gi ta i reiškia? Nemaniau, k a d aš šitaip drebėsiu, jį pama­čiusi, k a d neteksiu žado ir negalėsiu pas i judint i jo ak i ­vaizdoje. M a n r e ik ia kuo greičiau dingt i iš čia, aš ne­ga l iu pasirodyt i , k a d aš t ok ia pakvaišėlė. Aš žinau ir kitą kelią į namus. Bet j e i gu būčiau žinojusi ir dvide­šimt tokių kelių, buvo j a u vėlu: j isa i pastebėjo mane.

— Al io!—sušuko j isa i ir užvožė bloknotą, įsidėjo

336

y

pieštuką.— Štai ir jūs pagal iau grįžote! E ik i t šen, pra­šau!

M a n atrodo, k a d aš pr ie inu, tačiau kok ia is žings­niais, nė pat i nežinau. Aš vos suvok iu savo pačios j u ­desius ir stengiuosi atrodyt i rami, o svarbiausia — su­va ldy t i ve ido raumenis, kur ie , jaučiu, įžūliai maištau­ja prieš mano valią ir stengiasi išreikšti tai, ką buvau pasiryžusi nuslėpti. Bet aš tur iu šydą, ir nuleidžiu jį. G a l v i s dėl to ka ip nors išsisuksiu ir įstengsiu išlaikyti prideramą šaltakraujiškumą.

— T a i čia jūs, Džeine Eir? Grįžtate iš M i l k o t o pės­čia? Žinoma, kas gi daugiau tokį pokštą iškrės! Kur iems galams kv ies t i karietą, k u r i , bildėdama gat­vėmis ir ke l ia is , parvežtų jus ka ip paprastą mirtingąją! Ar ne ger iau nepastebimai parsėlinti namo drauge su vakaro sambrėška, l y g jūs būtute sapnas ir šešėlis. Kurg i , po velnių, jūs buvote visą tą mėnesį?

— Aš b u v a u pas savo dėdienę, sere. J i n a i mirė. — Kas gi k i tas taip atsakys, j e i ne Džeinė E i r ! Ge­

r ie j i d ievo angelai , saugokite mane! J i a tvyko iš k i to pasaulio, iš namų, kur iuose apsilankė mirt is, ir pareiš­k i a man apie ta i , sut ikus i mane prietemoje! J e i g u drįs­čiau, aš paliesčiau jus, norėdamas įsitikinti, ar jūs ma­terialinė būtybė, ar t ik šešėlis, o lengvasparni elfe!.. Bet aš v e i k i a u galėčiau sugauti pelkėje melsvą ignis iatuus1 liepsnelę negu jus. Neištikimoji, neištikimo­j i ! — pridūrė j i s patylėjęs.— V i s a m mėnesiui pabėgo nuo manęs! Ir j i , dievaži, v i sa i pamiršo mane, duodu garbės žodį!

Aš žinojau, jog man bus džiugu vėl sut ik t i savo šeimininką, nors ir b i jo jau, kad j is greit j a u nebebus mano šeimininkas, ir jaučiau, k a d aš j a m n ieko nereiš­k i u . Bet mister is Ročesteris taip sugebėjo (bent man ta ip atrodė) skle ist i apie save džiaugsmą, k a d ir tie

1 Žaltvykslė (lot.).

22. Džeinė E i r . 337

trupinėliai, kur ie nubyrėdavo man, vargšei klajūnei paukštytei, atrodė t i k r a puota. Paskut in ia i jo žodžiai man buvo i t balzamas. Iš jų l y g ir aiškėjo, k a d jam šiek t iek svarbu buvo, ar aš jį pamiršau, ar ne. Ir j is pavadino Tornfildą mano namais. O, j e i gu čia iš tikrų­jų būtų mano namai !

Mis ter is Ročesteris nepasikėlė nuo perl ipos, o man nesinorėjo prašyti, k a d j i s praleistų mane. Aš pasitei­ravau, ar j is buvo Londone, ar ne.

— Taip. Iš ku r g i ta i žinote? Ne jaug i jūs aiškiaregė? — M i s i s Feir feks man rašė. — Ir j ina i parašė jums, kur iuo re ika lu buvau išvy­

kas? — O, taip, sere! V i s i ta i žino. ••— Jūs turite apžiūrėti karietą, Džeine, ir pasakyt i

man, ar jums atrodo, k a d j i v i sa i t inka misis Ročester. Ir ar mano nuotaka bus panaši į Ang l i j os karalienę, k a i atsiloš į purpurines pagalvėles? Aš norėčiau, Džei­ne, k a d ir aš ne prasčiau už ją atrodyčiau. Pasakykite , geroj i fėja, ar negalite duoti kokių žolelių ar ko, k a d aš pavirsčiau gražiu vyriškiu?

— Jok i e burta i nepadės, sere,— atsakiau aš, o min­tyse pridūriau: „Vieninteliai kera i , kur ie čia padėtų,— tai mylinčioji širdis. J a i — jūs pakankamai gražus, A r ­ba teisingiau — jūsų rūstumas y r a patrauklesnis už grožį."

Mis te r i s Ročesteris kažkokiu man nesuprantamu įžvalgumu kartais išskaitydavo mano dar nepasakytas mintis. Ir šį kartą j i s neatkreipė ypat ingo dėmesio į mano žodžius, tačiau pažvelgė į mane su ta ypat inga savo šypsena, k u r i retai tenušviesdavo jo veidą. J i s , tur būt, manė, k a d j i per gera paprastais atvejais. Jo je spindėjo t ikras nuoširdumas, ir j i s sušildė mane dabar it saulės spindulys.

— Eik i te , Džeinete,— pratarė j is , pasitraukdamas į šalį, kad aš galėčiau perkopt i perlipą.— E ik i t e namo,

338

ir tegu nuvargusios jūsų kojytės pailsės prie draugiško slenksčio.

M a n n ieko daugiau nebel iko, ka ip ty lomis pasiša­l in t i . To l i au kalbėtis nebebuvo reikalo. Aš perkop iau perlipą, nebepratarusi nė žodžio, ir buvau benueinanti . T i k staiga mane sulaikė kažkoks jausmas, kažkokia jė­ga privertė mane atsigręžti. Nebesusiva ldydama aš pa­sakiau arba, v e ik iau , kažkas manyje pasakė:

— Dėkui jums, mister i Ročesteri, už jūsų didelį ge­rumą. Aš kažkodėl džiaugiuosi, sugrįžusi pas jus. K u r jūs, ten ir mano namai, v i en inte l ia i mano namai .

Aš pasi le idau protekiniais, ir misteris Ročesteris, net ir norėdamas, nebūtų pavijęs manęs.

Mažoji Adelė tiesiog nesitvėrė džiaugsmu, išvydusi mane. M i s i s Feir feks sut iko mane ka ip v isada nuošir­džiai ir draugiškai, Li nusišypsojo, o Sofi net pasakė man l inksma i : ,,Bon so i r ! " 1 V i s a tai man buvo labai malonu. Nėra didesnės laimės, ka ip jausti , k a d apl in­k in ia i m y l i tave i r džiaugiasi tavo buv imu.

Tą vakarą aš nusprendžiau nesidairyt i į ateitį, nesi­k lausyt i to balso, kur is šnibždėjo man apie artėjantį išsiskyrimą, apie atslenkantį sielvartą. K a d a po vaka ­rienės misis Feirfeks pasiėmė savo mezginį ir aš atsisė­dau šalia jos ant žemo suolel io, o Adelė, ats ik laupusi ant k i l imo , prisiglaudė pr ie manęs, kada, atrodė, abipu­sis prisirišimas apsupo mus auksinės taikos l anku , aš tylomis ėmiau melsti aukščiausiąjį, k a d l ik imas neiš­plėštų manęs iš čia taip greitai ir nenušviestų į kokį tolimą kraštą. Bet kada, mums taip besėdint, netikėtai įėjo misteris Ročesteris ir , apžvelgęs mus, rodos, apsi­džiaugė šia t ok ia draugiška grupe, kada j is pasakė, k a d senutė ve ik iaus ia i apsiramino, sulaukusį pargrįžtant įdukterės, ir pridūrė, kad Adelė, matyt, est prete a cro-

Labas vakaras! (piane.)

22* 339

quer sa petite maman Anglaise man staiga sužibo ne­aiški v i l t is , k a d j is gal ir po savo vestuvių pa l iks mus k a r t u ir neatsisakys g lobot i mūsų ir mes turėsime la i ­mės matyt i jį.

M a n sugrįžus į Tornf i ldo pilį, pirmosios d v i savai­tės praėjo pa lyg int i ramiai . N i ekas neužsimindavo apie artėjančias šeimininko vedybas, ir aš pat i nemačiau, k a d būtų ruošiamasi šitokiam įvykiui. Beve ik kasdien k lausdavau misis Feirfeks, ar ji girdėjusi ką nors aiš­kaus, bet j i v isada atsakydavo neigiamai. Kartą j i pa­sakė, j o g stačiai paklaususi misterį Ročesterį, kada j i s ketinąs parvesti į namus jauną žmoną, tačiau j i sa i atsakęs v i e n t ik kažkokiu juoku , padarydamas keistą grimasą, ir todėl ji pat i nežinanti, ką begalvot i apie jį.

V i e n a mane ypat inga i stebino, būtent, k a d j is v i sa i nebesilankė į Ingrem-Parką, pasibaigė v isos jo kel io­nės į ten ir atgal. Tiesa, i k i Ingremų dvaro buvo dvide­šimt mylių, j i s buvo kitos grafijos pasieny, bet ką galėjo reikšti toks nuotol is karštai įsimylėjusiam žmo­gui ! Toks prityręs ir ištvermingas raitelis, ka i p miste­ris Ročesteris, galėjo nujot i ten per vieną rytą. Ir aš pradėjau puoselėti viltį, k u r i a i neturėjau j ok io pagr in­do: gal vestuvės j a u iširusios? G a l kalbos buvo k la id in ­gos? O gal kartais abi pusės apsigalvojo? Paprastai, žiūrėdama į savo šeimininko veidą, aš stengdavaus pa­matyt i , ar j i s liūdnas, ar rūstus. Tačiau jo veidas nie­k a d nebuvo toks giedras, neapsiniaukęs ir nepiktas ka ip šias d v i savaites. Ir j e i gu kartais, žaisdama jo akyse su Ade le , aš netekdavau ūpo ir staiga nuliūsda­vau , j i s net aiškiai pralinksmėdavo. Dar n i ekad j i s taip dažnai nekviesdavo manęs į svetainę, n i ekad nebuvo toks malonus man ka ip tas d v i savaites ir. . . deja! — n iekad aš jo dar taip karštai nemylėjau!

1 Negali atsidžiaugti savo mamyte angle (piane).

340

X X I I I S K Y R I U S

Nuostab ia i graži vasara aplankė Angliją, Toks žyd-. ras dangus, tok ia spindint i saulė retai kada te ik ias i net t rumpai paglamonėti mūsų šalį, iš visų pusių skalauja­mą jūrų. O tais metais g iedrai tiesiog galo nebuvo, sa­k y tum i l ga virtinė saulėtų dienų, l yg pu lkas nuostabių keliauninkų paukščių atskrido iš Italijos ir nutūpė pa­ilsėti ant A l b i o n o uolų. Šienas buvo suvežtas. Lauka i apie Tornfildą po piūties atrodė l y g nuk i rp t i . K e l i a i bolavo l y g iškepę. Medžiai vešėjo tamsiai žalia lapi ja . Tank ia lap ia i krūmai ir giraitės tiesiog juodavo sau­lės nupliekstose nušienautose pievose.

Vieną vakarą Adelė, visą pusdienį uogavusi pa le i kelią į Hėjų, k u r buvo daug žemuogių, nuėjo gu l t i dar saulei nenusileidus. Aš palaukiau, k o l j i užmigs, ir , iš­ėjusi į kiemą, pasukau į sodą.

Buvo pats maloniausias dienos metas. „Žėrinti die­nos l iepsna užgeso", ir rasa vėsiais lašais užkrito ištroš­kusius laukus i r . įkaitintas kalvas. Saulė nusi le ido ne į debesį, ir dabar vakara i švitėjo iškilmingu purpuru . Saulėlydžio vietoje, pačioje ka lvos viršūnėje, dangus spindėjo tarsi raudoni brangakmeniai , ir atrodė, k a d ten žioruoja ka i t r i krosnis, o to l iau j i s darėsi b lankes­nis ir blankesnis, k o l , apėmęs visą vakarinę pusę, v i s a i išblėso. Ry ta i žavėjo malonia, tamsiai mėlyna žydryne ir savo k u k l i u papuošalu — j au suspindusia vieniša žvaigžde. Ne t rukus ten patekės mėnulis, kur i s k o l kas dar slėpėsi už horizonto.

Kurį laiką aš vaikštinėjau grįsta aikštele, bet v e i ­k i a i mane pasiekė gerai pažįstamas subti lus kvapas — cigaro aromatas, sklindąs pro kažkurį langą. Pamačiau, kad bibl iotekos langas k i ek praviras. Supratau, k a d iš ten mane galėjo kas stebėti, ir todėl pasukau į sodą. Šitoji v ie ta parke buvo t ikras nuošalus rojaus kampe­l is. Šičia augo daugybė įvairių medžių, ap l inku i žydėjo

341

gėlės. N u o kiemo jį saugojo aukšta mūro siena, o k i to ­je pusėje ėjo bukų alėja, skyrus i jį nuo vejelės. Už apgriuvusios tolumoje tvoros plytėjo tušti l auka i . Ik i tos tvoros v ing iavo laurais apsodinta alėja, kur ios gale, po aukštu kaštanu, stovėjo suolelis. Šičia ga l ima buvo klaidžioti n iekieno nestebimai. Ir taip nuostabiai medu­mi kvepėjo rasa, buvo taip t y lu vakaro prieblandoje, k a d atrodė, jog galėčiau klaidžioti čia amžinai. Tačiau bevaikštinėjant man tarp gėlynų ir eilėmis augančių vaismedžių aukštutinėje sodo dalyje, kurią dabar j a u apšvietė patekėj ęs mėnulis,— kažkas staiga privertė mane sustoti. Aš n ieko neišgirdau, n ieko neišvydau, t i k vėl užuodžiau tą įspėjantį aromatą.

Rožės, jazminai ir gvazdikai visą laiką smilkė orą ap l ink mane savo vakar in ia is smilkalais, tačiau šį aro­matą skleidė ne žiedai ir ne lapai . Šis kvapas — aš tai gerai žinojau — k i l o iš misterio Ročesterio cigaro. Aš aps idair iau ir įsiklausiau. A p l i n k u i obelų šakos sv iro nuo sirpstančių vaisių. Už kok i o pusmyl io giraitėje suo­kė lakštingala. Bet n ieko nesimatė, niekas nėjo take­l i u . Tačiau cigaro kvapas v i s stiprėjo. Žinodama, kad tu r iu bėgti, aš puo l iau pr ie vartelių, už kurių buvo jaunas medelynas, ir išvydau įeinant misterį Ročesterį. Aš šastelėjau į tarpą tarp krūmų. J i s ve ik iaus ia i čia i l ­g iau neužtruks, tuoj grįš ir , j e i aš nesušlamėsiu, j i s manęs ta ip ir nepastebės.

Bet ne: vakaro metas, tur būt, malonus ir j am ka ip ir man. Jį taip pat v i l i o j a šis senas sodas. J i s iš lėto žengia takel iu. C i a pake l i a agrasto šakelę, pasižiūrė­damas į kabančias dideles it s lyvos uogas, čia nus isk i ­na kokią vyšnią nuo medžio, išsikerojusio virš mūro sienos, čia vėl pas i lenkia ties gėlių krūmu, norėdamas arba įkvėpti švelnaus aromato, arba pasigėrėti rasos lašeliais ant žiedų. Didžiulė naktinė peteliškė pra lek ia pro mane ir nutupia ant žolelės pa le i misterio Ročes­ter io koją. J i sa i pastebi ją ir pas i lenkia pasižiūrėti.

342

„Dabar j is stov i nusigręžęs nuo manęs ir susidomė­jęs peteliške,—pagalvojau aš.— G a l gi, e idama labai ty l ia i , ir galėčiau dingt i nepastebėta?"

Aš paėjau keletą žingsnių gėlių lysve, k a d grikšte-' Įėjęs tako žvirgždas neišduotų manęs. Mis te r i s Ročes­teris stovėjo už kokių poros jardų nuo tos vietos, pro kurią aš turėjau praei t i . V i sas jo dėmesys, matyt, buvo sutelktas į peteliškę. „Praeisiu kuo sėkmingiausiai",— nusprendžiau aš, tačiau, k a i peržengiau ilgą jo šešė­lį, kurį metė dar neaukštai tepakilęs mėnulis, j is v i sa i ramiai tarė neatsigręždamas:

— Džeine, ateikite pasižiūrėti į šį padarėlį. Aš žengiau be mažiausio garso, j i sa i stovėjo nusi ­

gręžęs nuo manęs,— nejaugi jo šešėlis pajuto mane? Iš pradžių aš krūptelėjau, paskui priėjau pr ie jo.

— Pažiūrėkite, k ok i e šios peteliškės sparna i ,— pra­šneko j i s a i . — M a n teko matyt i tokių Vest-Indijoje. Re­tas daiktas Ang l i j o j e tok ia didelė ir marga naktinė klajūnė. V a j i i r nuskr ido.

Peteliškė nuplasnojo savais kel ia is . Aš i r g i nedrą­s ia i žengiau atgal, bet misteris Ročesteris ėjo paskui mane, ir kada mes pasiekėme vartel ius, j is pasakė:

— Grįžkime! Tokią puikią naktį gėda sėdėti namuo­se. N e g i gal ima eit i gult, kada saulėlydžiai vakaruose pas i t inka tekantį mėnulį rytuose?

Nors paprastai aš greitai surandu ką atsakyti , ta­čiau pasitaiko akimirkų, kada tiesiog nežinau, ką da­ryt i . Ta i v i ena iš mano silpnybių. Ir l y g tyčia j i pasi­reiškia kritiškiausiais momentais, kada ta ik lus žodis ar t inkamas pretekstas i t in praverčia, nor int išsivaduoti iš kebl ios padėties. M a n nesinorėjo tok iu vėlyvu metu vaikščioti v i ena i su mister iu Ročesteriu po tamsų sodą. Todėl, labai sumišusi, aš pamažu ėjau take l iu , stengda­masi ką nors sugalvoti , k a d galėčiau greičiau pasiša­l in t i . Tačiau misteris Ročesteris atrodė toks rimtas ir santūrus, k a d aš ėmiau gėdytis savo sumišimo. J e i gu

343

šiame mūsų pasivaikščiojime ir buvo kas blogo, tai tas blogis slypėjo t ik ta i manyje pačioje, nes j i s buvo ra ­mus ir man nekėlė jokių įtarimų.

— Džeine,— prašneko j is, k a i mes įžengėme į l au­rais apsodintą alėją ir iš lėto žingsniavome l i n k sugr iu­vusios tvoros ir kaštano,— gražu vasarą Tornfi lde, tiesa?

— Taip, sere. — Jūs ve ik iaus ia i spėjote pr iprast i pr ie šių namų?

Ypač jūs, k u r i taip jaučiate gamtos grožį ir galite v i sa širdim prisirišti pr ie ko nors?

— T i k ra i , aš prisirišau prie šių namų. — Ir aš matau, k a d jūs pripratote prie to lengvabū­

džio padarėlio — Adelės, nors ir nesuprantu, ka ip tai galėjo ats i t ikt i . Be to, jūs suartėjote net su naiviąja misis Feirfeks.

— Taip , sere. Nors ir skirt ingai , bet aš pami lau jas abi .

— Ir jums sunku būtų skirt is su jomis? —- Ta ip . . — GailaP^-pasakė jis ir atsidusęs nu t i l o .— Gyve­

n ime paprastai v isada šitaip a ts i t inka ,— tęsė j i s po v a ­landėlės.— V o s t ik žmogus prisiriša pr ie kok ios jau­kios, ramios vietos, staiga kažkoks balsas šaukia jį k e l ­tis ir ke l iaut i to l iau, nes poi ls io va landa pasibaigė.

— Ar aš j a u tur iu iškeliauti, sere? — paklaus iau sta iga.— Ar man j au reikės palikti-Tornfildą?

— M a n a u , kad taip, Džeine. M a n gaila, Džeine, bet manau, k a d taip.

M a n ta i buvo t ikras smūgis, bet aš nes i le idau par-bloškiama.

— Gera i , sere. Aš būsiu pasiruošusi, k a i t ik įsaky­site iškeliauti.

— J a u įsakyta. Aš įsakau jums šį vakarą. — Vad inas i , jūs iš tikrųjų vedate, sere?

344

— Iš tik-rų-jų! Be a-be-jo! Būdama didžiai įžvalgi, jūs pataikėte,.kad ger iau nere ik ia .

— Ir greitai, sere? —• Laba i greitai, mano... ta i y ra , mis Eir . Jūs pr i s i ­

menate, Džeine, mūsų pašnekesį, kada aš pats ar gan­dai aiškiai jums davė suprasti , k a d ant savo seno v i en ­gungiško sprando ke t inu užsikarti šventąjį jungą ir įžengti į palaimintąją moterystę, ta i y r a pr ig laust i pr ie krūtinės mis Ingrem? (Tiesa, j a i apkabint i r e ik i a ilgų rankų, bet ta i ne bėda: kuo didesnės apimties toks ža­vus daiktas, ka i p mano gražioji Blanš, tuo geriau.) Ta i ­g i , ka ip jums sakiau... K lausyk i te manęs, Džeine! N e g i nusigręžėte dar vienos peteliškės paieškoti, ką? Ten gal pavėlavus „bitutė nuskr ido namul i o " ]. Ta ig i aš no­r i u jums pr imint i , j og ka ip t ik jūs p i rmoj i pasakėte man, su tuo takt ingumu, k u r ; aš gerbiu jumyse, su tuo įžvalgumu, atsargumu ir nuo lankumu, su tomis dorybė­mis, kur ios taip puošia jūsų atsakingą ir priklausomą padėtį, k a d tuo atveju, j e i aš vesčiau mis Ingrem, jums abiem su Ade l e būtų ger iau išsidanginti iš čia. Aš ne­minėsiu tos nuoskaudos, kurią tas jūsų pasiūlymas pa­darė mano myl imaja i . K a i jūs būsite jau to l i nuo'čia, Džeinete, aš pasistengsiu tai užmiršti. Aš pr i s imins iu t ik išmintingąją jūsų patar imo pusę, k u r i a aš nuspren­džiau pasinaudot i : Adelė įstos į mokyklą, o jums, mis Eir , reikės susirasti naują vietą.

— Gerai , sere. Aš tučtuojau paduosiu ske lb i ­mą, o k o l kas, t i k iuos i . . .— Aš buvau besakanti : t ik iuo­s i , kad galėsiu pas i l ik t i čia, k o l susirasiu kitą- pr ie­globstį, bet nut i lau, pajutusi, k a d negalėsiu ištarti tokio i lgo sakinio, nes mano balsas neklausė manęs.

— Maždaug po mėnesio aš t ik iuos i būti j au ve­dęs,— kalbėjo misteris Ročesteris.— Per tą laiką aš pats pasistengsiu surasti jums naują darbą ir prieglobstį.

Žodžiai iš lopšinės.

345

— Dėkui jums, sere. M a n laba i nesmagu jus var­ginti.. .

— O, susimildama, neatsiprašinėkite! M a n atrodo, k a d tuo atveju, k a i mano tarnautoja at l ieka savo pa­reigas ta ip pu ik ia i ka ip jūs, j i tu r i teisę re ika laut i , k a d darbdavys nors pasirūpintų surasti j a i kitą darbą. Ir aš l y g tyčia iš būsimosios savo uošvės girdėjau apie vieną laisvą vietą, k u r i , manau, jums patiks. Jums teks auklėti penkias misis Dionaiz ius O 'Go l dukteris. J i gy­v ena A i r i j o j e , Bitern-Lodžo dvare pr ie Konoto. T i ­k iuos, k a d jūs pamėgsite Airiją. Sako, jog a i r ia i — ne­paprastai nuoširdūs žmonės.

. — T a i laba i tol i , sere? — N e g i ta i svarbu. T o k i a prot inga mergaitė ka ip

jūs nebijos nei tokios kelionės, nei nuotol io. — Ne kelionės, bet nuotol io. Be to, jūra. T a i tok ia

užtvara... — Užtvara nuo ko, Džeine? — N u o Angl i jos , nuo Tornf i ldo ir... — Ir nuo ko?.. — N u o jūsų, sere. T a i aš pasakiau beve ik nejučiomis, ir taip pat nesu­

la ikoma i ašaros užliejo man akis. Balsu aš neprav i rkau ir iŠ visų jėgų stengiausi nesukūkčioti. Bet vos pagal­vo jus apie misis O 'Go l ir Bitern-Lodžą, šiurpas suspau­dė mano širdį. Ir dar šiurpiau pasidarė, pr is iminus p u ­tojančią jūrą, kur i a i , rodos, lemta buvo atskir t i mane nuo mano šeimininko, kur is dabar ėjo šalia manęs. Bet visų skaudžiausia man buvo pagalvot i apie dar didesnę bedugnę — turto bei luomų skirtumą ir įsigalėjusias pažiūras, kur ios it siena atitvėrė mane nuo to žmogaus, į kurį- ta ip natūraliai ir nenugal imai l i nko v i sa mano būtybė.

— Laba i t o l i ,— dar kartą pasakiau aš. — Žinoma, to l i . Ir k a i jūs nukel iausi te į Bitern-Lo­

džą pr ie Konoto A i r i j o j , aš n iekad nebematysiu jūsų,

346

Džeine. Tuo abejoti netenka. Manęs ta šalis n i ekad ne­v i l io jo , ir aš ten nevažinėju. M e s j uk buvome ger i draugai , Džeine, ar ne?

— Ta ip , sere. — O kada draugams greitai tenka išsiskirti, l i k u ­

sias valandas j i e paprastai stengiasi prale ist i drauge. Imkime ir ramia i pakalbėkime apie kelionę ir išsisky­rimą. Ne i l ga i , kokį pusvalandį, k o l aukštame danguje išsipils žvaigždės. Štai kaštanas, ir štai suolel is ap l ink kerpėtą jo liemenį. Eikšekit, pasėdėsime ramiai šį v a ­karą, nors mums n iekad nebetektų šalimais sėdėti.

Ta i taręs, j i s pasodino mane ir pats atsisėdo. — Ik i A i r i j o s labai to l i , Džeinete, ir man skaudu,

k a d re ik ia siųsti mažąją savo bičiulę į tokią va rg i ­nančią kelionę. Bet j e i gu k i ta ip negal ima, ką gi daryti? Ka ip jums atrodo, Džeine, ar tarp mūsų y r a nors k i e k dvasinės giminystės?

Aš b i jo jau šį akimirksnį j am atsakyti : man spaudė širdį.

— M a t , — kalbėjo j i s , — kartais mane apima keistas jausmas jūsų atžvilgiu, ypač tada, ka i jūs šalia manęs, ka ip dabar. M a n rodos, k a d nuo mano širdies e ina ne­matoma, bet st ipr i g i ja į tą patį tašką mažytėje jūsų būtybėje. Bet j e i gu mus atitvers banguojanti jūra ir dar kok i a pora šimtų mylių sausumos kel io , ta i b i jau, k a d ta mus siejanti g i ja ga l i nutrūkti. Ir man liūdna, k a d tada mano širdis pasrus krauju . O jūs, Džeine, už­miršite mane.

— Aš jūsų n iekad neužmiršiu, sere, jūs tai žinote... Ne, aš negalėjau kalbėti. — Džeine, ar jūs girdite, ka ip suokia lakštingala

aname miškelyje? Paklausyki te ! Aš k laus iau ir kūkčiojau. Nebegalėjau sutramdyti

savo jausmų. M a n pritrūko jėgų su la iky t i ašaras, ir visą mano būtybę pervėrė k l a i k i nevi l t is . Ir k a i paga­l i a u prašnekau, ta i t i k norėdama pasakyt i , k a d ger iau

347

m a n buvo v i sa i negimti arba bent n i ekad neatvykt i į Tornfildą.

— Dėl to, k a d jums ga i la ats isve ikint i su juo? G i lus susijaudinimas, kurį sukėlė liūdesys ir meilė,

stengėsi v i s lab iau pagauti mane, veržėsi aikštėn, darė viską, k a d įveiktų, nugalėtų mane ir paga l iau prabiltų v i s u ba lsu !

— Taip , man skaudu išvykti iš Tornf i ldo ! M a n pa­t i nka Tornf i ldas! Pat inka dėl to, k a d čia gyvenau p i l ­nutinį ir džiugų gyvenimą,— bent retkarčiais. Manęs čia niekas neskriaudė, nežemino, nestūmė į niekingų žmonių tarpą, neišskyrė iš pasaulio, ku r sp indi šviesa, k u r trykšta taurūs jausmai ir viešpatauja platūs polė r

k i a i . Aš kalbėdavau ka ip l y g i su tuo, ką aš gerbiau, k u o žavėjausi; aš turėjau progos bendraut i su įdomiu, s t ipr iu ir plataus proto žmogum. Aš pažinau jus, mis­ter i Ročesteri; ir mane ima šiurpas ir sielvartas, pagal­vojus, k a d būsiu visiškai atskirta nuo jūsų. Aš supran­tu , k a d man neišvengiamai r e ik ia išvažiuoti, bet tas man to lygu mirčiai.

— O kodėl jums re ik ia išvažiuoti? — s t a i g a pak lau­sė j is.

— Kodėl? A r g i jūs pats nepasakėte kodėl? — Kokią gi priežastį aš nurodžiau? — Priežastis — mis Ingrem, graži aristokratė, jūsų

nuotaka. 1

— M a n o nuotaka! K o k i a nuotaka? Aš netur iu jo­k ios nuotakos.

— Bet jūs turėsite. — Taip , turėsiu! T i k r a i turėsiu!—Jis sukando

dantis. — Vad inas i , aš tur iu išvažiuoti; jūs pats sakėte. — Ne , jūs pasi l iks i te ! Pr is iek iu , k a d pasi l iksite. Sa­

vo žodžio aš nelaužysiu. — O aš jums sakau, k a d išvažiuosiu,— atk ir tau aš

beve ik j au įsikarščiavusi.— Ne jaug i jūs manote, kad

348

aš gal iu pas i l ik t i ir tapti n i eku jūsų akyse? O gal jūs manote, k a d aš esu koks automatas, bejausmė mašina ir gal ima išplėšti man kasdienės duonos kąsnį ir a t imt i lašą gaivinančio vandens? Ne jaug i jūs manote, k a d j e i aš esu beturtė ir nek i lminga , negraži ir mažutė, ta i aš netur iu ne i sielos, ne i širdies? Klystate! M a n o s ie la to­k i a pat ka ip jūsų, i r , be abejo, tok ia pat širdis. J e i g u dievas būtų sutvėręs mane nors šiek t iek gražesnę ir suteikęs man didel ius turtus, jums būtų taip pat sunku atsiskirt i nuo manęs, ka ip dabar skaudu man pa l i k t i jus . Aš dabar ka l bu jums, paniek inusi įsigalėjusius pa­pročius be i konvenc ionalumus ir net v isa, kas žemiš­k a ; t i k r i au pasakius, ne aš, o mano siela dabar ka lba jūsų sielai , tarsi mudu būtume peržengę kapo angą ir stovėtume priešais d ievo sostą, lygūs v ienas k i t a m , — o tokie mes ir esame iš tikrųjų.

— Tok ie mes ir esame,— pakartojo misteris Ročes­ter is .— Taip,—pridūrė j is , apkabino mane, priglaudė pr ie krūtinės ir prispaudė savo lūpas prie mano lūpų,— taip, Džeine, taip!

— Taip, sere,— atsakiau aš,— ir vis dėlto ne taip, nes jūs vedęs žmogus arba tas pat ka ip vedęs, ir jūs surišote save su žmogumi, never tu jūsų, k u r i a m jūs nejaučiate simpatijos ir kur io , esu įsitikinusi, jūs iš tikrųjų nemyl i te. J u k aš girdėjau, ka ip jūs šaipėtės iš jos. Aš nepakęsčiau tokios santuokos! Todėl aš esu geresnė už jus ! Leiskite mane!

— K u r , Džeine? Į Airiją? — Taip, į Airiją. Aš jums viską išsakiau ir dabar

ga l iu važiuoti bet kur . — Džeine, nusiraminki te . Nespurdėkite l y g sugauta

laukinė paukštytė, k u r i iš nevi lt ies sutaršo savo plunksnas.

— Aš ne paukštytė, ir j ok ios žabangos manęs ne­sulaikys. Aš — laisvas žmogus, mano va l i a nepr ik lau­soma, i r j i dabar re ika lauja pa l ik t i jus.

349

K a i aš dar kartą pabandžiau išsivaduoti iš jo rankų, j i sa i pale ido mane, ir aš pak i l au nuo suolel io.

— Ir jūsų la isva va l i a nuspręs jūsų likimą,— pa­sakė j i s . — Aš siūlau jums savo ranką, savo širdį ir visą savo turtą.

— Jūs juokus krečiate, ir man nor is i t i k nusi juokt i iš jūsų.

— Aš prašau jus eit i visą gyvenimą šalia manęs, būti mano antruoju aš ir ger iausiu draugu žemėje.

— Jūs j a u kartą pasir inkote sau draugą ir k re ipk i ­tės į ją.

— Džeine, patylėkite valandėlę. Jus per daug susi­jaud inus i . Aš i r g i patylėsiu.

Vėjas padvelkė laurų alėjoj, sušlamėjo kaštano ša­kose, vė l nuskrie jo laukais į tolumą ir ten nuščiuvo. Nakt i es ty lo je tesigirdėjo v i e n t ik lakštingalos giesmė, ir , jos besiklausydama, aš vė l p rav i rkau . Mister is Ro­česteris sėdėjo tylėdamas ir žiūrėjo į mane švelniai ir r imta i . K i e k palaukęs, j is pagal iau prab i lo :

— Sėskite dar šalia manęs, Džeine. M u m s re ik ia iš­siaiškinti ir suprasti v i enam kitą.

— Aš n iekad nebesėdėsiu šalia jūsų. Tarp mūsų atsivėrė bedugnė, ir aš nega l iu grįžti.

— Bet, Džeine, aš kviečiu jus ka ip savo žmoną. Aš t ik ta i jus i r ket inau vest i .

Aš tylėjau. M a n atrodė, k a d j is tyčiojasi iš manęs. — Eikšekit, Džeine! Eikšekit šičia! — Tarp mūsų stovi jūsų nuotaka. J i s atsistojo, žengtelėjo ir apkabino mane. — Jūs mano nuo taka ,— pasakė j is , vėl priglausda­

mas mane pr ie savęs.— Jūs esate man l y g i būtybė, jūs esate mano išsvajotoji. Sakyki te , Džeine, ar sutinkate būti mano žmona?

Aš v i s dar nieko jam neatsakiau, stengdamasi išsi­vaduot i iš jo rankų, nes v i s dar netikėjau jo žodžiais.

— Jūs abejojate manimi , Džeine?

350

— Žinoma. — Jūs net iki te manimi? — Nė truputėlio. — Vad inas i , jūs mane la ikote melagiu? — karštai

klausinėjo j i s mane .— Mažoji skeptike, aš jus įtikinsiu. A r g i aš ga l iu mylėti mis Ingrem? Nė k iek, ir jūs tai žinote. O ar gal i j i mane mylėti? Nė k iek . Ir man nereikėjo ypat inga i stengtis, nor int tuo įsitikinti: aš t ik pale idau gandą, j og mano turtai t r igubai mažesni, ne­gu ji mano, ir po to aš ap lank iau ją, norėdamas suži­not i , ka ip j i pažiūrės į ta i . Ir nuo jos, ir nuo jos mo­tinos į mane padvelkė šaltis. Aš nenorėjau, paga l iau ir negalėjau vest i mis Ingrem. Jus , jus, nepaprastoj i , gal ima sakyt i , nežemiškoji būtybe, aš m y l i u v i sa savo širdimi. Jus , neturtingą ir nekilmingą, mažytę ir negra­žią, ka ip jūs pat i sakote, aš prašau tekėti už manęs,

— Kaip? Mane? — nejučia sušukau, j au ėmusi t i ­kėti jo rimtais, nuoširdžiais žodžiais.— Mane , k u r i ne­tur i nė v i eno draugo pasaulyje, t ikta i jus, j e i jūs, ži­noma, esate mano draugas; k u r i netur i ničnieko dau­giau, ka ip t ik tą algą, kurią man mokate?

— Jus, Džeine. Jūs turite būti mano, visiškai mano. Ar norite būti mano? A t sakyk i t e gi, greičiau!

—• M i s t e r i Ročesteri, le iskite man pažvelgti į jūsų veidą. Atsigręžkite į mėnulio pusę.

— Kodėl? — J i s man pasakys, ar jūs r imta i kalbate, ar juo­

kaujate. Atsigręžkite. — Gera i . Tačiau jūs iškaitysite jame ne daugiau

ka ip sulamdytame, apdraskytame puslapyje. Štai, ska i ­tykite , t i k greičiau, nes aš kenčiu.

Jo veidas degte degė iš susijaudinimo, trūkčiojo, akyse žibėjo ke is t i žiburėliai.

— O, Džeine, jūs kankinate mane!—sušuko j i s . — Tir iamas, bet drauge pasitikįs ir viską atleidžiąs jūsų žvilgsnis kank ina mane.

351

— Kodėl kankina? J e i jūs neapgaudinėjate manęs ir jūsų pasiūlymas nuoširdus, ta i aš ga l iu atsakyti jums t ik dėkingumu ir atsidavimu. M a n o žvilgsnis negal i kank in t i .

— Dėkingumu! —sušuko j is ir nekantraudamas kalbėjo toliau.—• Džeine, p r i imk i t e greičiau mano pa­siūlymą. Vad ink i t e mane Edvardu ! Sakyki te ; Edvardai , aš sut inku būti tavo žmona,

— Ar jūs r imta i kalbate? Ar iš tikrųjų myl i te ma­ne? Ir nuoširdžiai trokštate, kad aš tapčiau jūsų žmona?

— Ta ip , ka lbu rimtai, m y l i u jus ir trokštu jūsų. Ir j e i gu norit , Džeine,. priesaikos, ga l iu ir pr is iekt i .

— J e i taip, aš sut inku ištekėti už jūsų. — Sakyki te , Edvarda i ! O mano mažoji žmonele! — Brangusis Edvarda i ! — Eikšekit pas mane, eikšekit pas mane dabar nė-

besivaržydama,— pasakė j i s i r , savo skruostą p r i ­glaudęs pr ie mano skruosto, sušnibždėjo susi jaudi­nęs :— Suteikite man laimę, ir aš padarys iu jūs l a i ­mingą.

— Teatleidžia man dievas! —pridūrė j i s patylė­jęs.— Ir žmonės tegu nesikiša! Aš tur iu ją ir turėsiu.

— Bet juk nėra k a m kištis, sere. Aš j u k ne tur iu jo­kių giminių.

— Neturi te , ir laba i gera i ,— pasakė j is . J e i g u būčiau mažiau jį mylėjusi, man, be abejo,

būtų pasirodę, kad jo balsas kažkoks nenatūralus, o ve ido išraiška, k a d ir džiūgaujanti, bet drauge ir kaž­k o k i a apsiniaukusi . Tačiau, sėdėdama šalia jo, iŠ persi­skyr imo bedugnės grįžusi į rojaus laimę, aš tegalvojau l i k apie džiaugsmą, kur i o j is taip daug man suteikė. O j is karto jo ir kartojo:

— Ar la iminga esate, Džeine? O aš karto jau ir kar to jau: — Ta ip .

352

— Si mūsų laimė viską išpirks, viską išpirks,— šnibždėjo, j is pats sau .— A r g i j i nebuvo vienišas kū­dikis , n iek ieno nepriglobtas ir nepaglamonėtas, k a i aš ją sut ikau. A r g i aš nesaugosiu, nepuoselėsiu, neguosiu jos? A r g i n emy l iu jos v i sa širdimi i r nesu tv i r ta i pasi­ryžęs jos neapvi l t i? Tatai viską išpirks dievo akyse. Aš žinau, mano kūrėjas pr i tar ia tam, ką aš darau. Ką man reiškia šio pasaulio nuosprendis! Dėl jo aš nusip lauju rankas. Žmonių teismą aš n iek inu .

Bet kas gi atsitiko danguje? Mėnulis dar negalėjo būti nusėdęs, o mus staiga apgaubė tamsa. Nors ir v i sa i iš art i , aš vos galėjau įžiūrėti savo šeimininko veidą. Kas gi pasidarė kaštanui? J i s ošė ir vaitojo; laurų alė­jo je ūžavo vėjas, paliesdamas ir mus.

— Teks eiti į vidų,— pasakė misteris Ročesteris.— Oras keičiasi. Aš galėčiau išsėdėti šičia su jumis, Džei­ne, i k i pat ryto.

„Aš i r g i " , — pagalvo jau aš. G a l būčiau ir ištarusi šiuos žodžius, bet iš debesies, į kurį aš žiūrėjau, staiga tvykstelėjo melsva, švytinti žaibo kibirkštis ir v i s a i čia pat pasigirdo trenksmas ir duslus bildesys. Šviesa apakino mane, ir aš įsikniaubiau mister iu i Ročesteriui į petį.

Prap l iupo lietus. M e s pasileidome bėgti, misteris Ročesteris beve ik nešte nunešė mane per alėją, per parką, i k i pat namų. Bet, nespėję pribėgti l i g i durų, j a u buvome k iaura i per ly t i . Vest ib iu ly je j is nurišo man šaliką ir ėmė gręžti vandenį iš mano palaidų p lau­kų. K a i p t ik tuo metu misis Feirfeks pasirodė iš savo kambar io . Iš pradžių nei aš, ne i misteris. Ročesteris jos nepastebėjome. Vest ib iu ly je degė šviesa. La ikrodis ne­t rukus turėjo mušti dvyliktą.

— Pas iskubinki te nus i v i l k t i šlapius drabužius,— pa­sakė j i s . — K o l kas labanakt, labanakt, brang io j i !

Ir j i s pabučiavo mane kel is kartus. K a i aš, paga­l i a u išsivadavusi iš jo rankų, pakėliau akis, priešais iš-

23. Džeinė E i r . 353

vyčiau našlę, išblyškusią, rūsčią ir apstulbusią. Aš t ik­tai nusišypsojau j a i ir užbėgau laiptais. „Rytoj pasiaiš­k i n s i u " , — paga lvo jau aš. Tačiau, k a i atsidūriau savo kambaryje, man pasidarė nesmagu, pr is iminus, k a d misis Feirfeks nors ir trumpą laiką p ikt ins is ir smerks mane už tai , ką pamatė. Tačiau džiaugsmas v e i k i a i n u ­stelbė v isus k i tus jausmus. Ir nors garsiai ūžavo vėjas, nors kone ties pat stogu trankėsi perkūnas, nors įnir­t ingai be atvangos blykčiojo žaibai ir tarsi iš k r i ok l i o kliokė vanduo, aš nejutau nei baimės, ne i šiurpo. Per tas dv i valandas misteris Ročesteris net t r iskart buvo atėjęs prie mano durų pasiteirauti, ar aš nesibaiminu, ar man n ieko neatsit iko. O tai galėjo mane suramint i ir įkvėpti ištvermės net ir baisiausiose aplinkybėse.

. Rytą, man dar nespėjus atsikelt i , pas mane atbėgo mažoji Adelė pasakyt i , k a d į didįjį kaštaną sodo g i lu ­moje naktį trenkė žaibas ir nuskėlė pusę medžio.

X X I V S K Y R I U S

Keldamasi ir v i l kdamas i aš apgalvo jau v isa , kas vakar įvyko, i r k laus iau pati save: gal ta i buvo t ik sapnas? K a d galėčiau tuo patikėti, reikėjo pasimatyt i su mister iu Ročesteriu ir vėl išgirsti iš jo meilės žo­džius ir jo pažadą.

Šukuodamas! aš pažvelgiau į save ve idrody je ir pa­mačiau, k a d mano veidas j au nebe toks b lankus — j is švytėjo v i l t im i , , skruostuose tviskėjo raudonis, o mano akys, rodos, buvo pažvelgusios į pačią džiaugsmo vers­mę ir dabar švietė jos spinduliais. Dažnai aš nedrįsda­vau pažvelgti savo šeimininkui į veidą, bi jodama, k a d j am bus nesmagu išvysti, jog aš negraži, bet dabar b u ­vau t ikra , kad mano žvilgsnis neatšaldys jo meilės. Iš komodos išsiėmiau kuklią, švarią ir šviesią vasarinę

354

suknelę ir aps iv i lkau ja . Atrodė, k a d dar n iekad joks apdaras m a n taip netiko, nes nė vienos suknelės i k i šiol nes i v i lkau , taip g iedrai nusi te ikusi .

Aš v i sa i nenustebau, ka i , tek ina nusileidus į "vest i­biulį, pamačiau, k a d po naktinės audros švietė giedras birželio rytas. Pro atdaras verandos duris į mane pa­dvelkė gaivus ir kvapus rytmečio vėjelis. Gamta turėjo džiaugtis, k a d aš tok ia la iminga. Pamačiusi take l iu e i­nant elgetą su mažu bern iuku, abu sulysusius, nuskaru­s ius ,— aš pribėgau prie jų ir at idaviau v isus pinigus, k i ek t i k tuo metu turėjau piniginėje, rodos, tr is ar ke­turis šilingus. V i s i žmonės, ger i ar blogi , šiandien tu ­rėjo džiaugtis kar tu su manim. K l y k a v o kova i , čiauškė­jo maži paukščiukai, bet užvis skambiau ir l i nksmiau aidėjo mano dainuojančios širdies muz ika .

Atsipeikėti mane privertė misis Feirfeks, k u r i , iški­šusi galvą pro langą, liūdnai ir r imtai pasakė:

— M i s E i r , ar ateisite pusryčių? Va l gan t ji buvo rami ir šalta. Tačiau aš negalėjau

nieko jaivpasakyt i . Reikėjo pa laukt i , k o l pats šeiminin­kas j a i viską paaiškins. Teks ir j a i pa laukt i . Šiaip taip nur i jus i vieną kitą kąsnį, aš vėl nuskubėjau laiptais. Adelę sut ikau išeinančią iš klasės.

— K u r g i dabar, Adele? Metas mokyt is . — Mis te r i s Ročesteris liepė man eit i į vaikų kam­

barį. — K u r g i j is yra? — Šičia,— parodė ji į duris, pro kur ias ką t ik buvo

išėjusi. Aš įėjau į vidų ir pamačiau jį. — Eikšekit ir pasakyki te man labas rytas! — ta­

rė j i s . Aš su džiaugsmu priėjau. Ir dabar j is mane sut iko •

ne šaltais žodžiais, net ne rankos paspaudimu, bet ap­kabino ir pabučiavo. Tata i man atrodė v i sa i natūralu. Ta ip gera buvo jaustis jo my l ima i ir glamonėjamai.

— Džeine, šį rytą jūs atrodote t ok ia žydinti, tok ia

23* 355

skaist i ir graži,— tarė j i s . — Jūs t ik ra i graži šį rytą. A r g i jūs tas pats išblyškęs elfas? A r g i jūs tas mano garstyčių grūdelis? A r g i ta i šitoji maža mergaitė, saule švytinčiu ve idu , rausvais skruostais ir rožinėmis lūpo­mis, šilkiniais kaštoniniais p laukais ir spindinčiomis rusvomis akutėmis? (Mano akys buvo žalsvos, skaity­tojau, bet jūs atleiskite j am šią klaidą: jos šiandien at­rodė j am v i sa i kitokios.)

— Čia v i s dėlto Džeinė Eir , sere. — Gre i ta i j i bus Džeinė Ročester,— pridūrė j i s . —

Po keturių savaičių, Džeinete. Nė dienos i lg iau. Jūs girdite, ką aš sakau!

Aš girdėjau, bet v i s dėlto sunku buvo viską "supras­t i . M a n sukos i galva. M a n e pervėrė keistas pojūtis, i r j is ne t iek pradžiugino mane, k i ek nustebino ir apstul­bino; j i s buvo panašus į baimę.

— Jūs buvote taip paraudusi, o dabar išblyškote, Džeine. Kas jums?

— Todėl, k a d jūs pavadinote nauju v a r d u —Džei­ne Ročester, ir j i s man toks keistas pasirodė.

— Taip, misis Ročester,— pasakė j i s . — Jauno j i m i ­sis Ročester. Feirfekso Ročesterio žmona.

— To negal i būti, sere. Ta i neįtikėtina. Siame pa­saulyje žmonėms neleista pat ir t i visiškos laimės. O aš juk g imiau ne tam, kad mano l ik imas skirtųsi nuo kitų mirtingųjų. M in t i s , k a d man galėtų būti sk i r ta tok ia , laimė, atrodo l y g pasaka, l yg sapnas.

— Kurį aš ga l iu paverst i t ikrove ir pavers iu. Aš j au šiandien pradedu ta i v ykdy t i . Iš pat ry to parašiau savo bank in inku i Londone, kad jis atsiųstų brangeny­bes, kur ias j am pavesta saugoti ,— tai paveldimos visų Tornf i ldo šeimininkių brangenybės. Po dienos kitos aš t ik iuos i sukraut i jas jums ant kelių. Jūs galėsite nau­dotis v isomis tomis pr iv i leg i jomis i r paslaugomis, k u ­rių aš nepagailėčiau pero dukra i , j e i ruoščiausi ją vesti .

356

— O, sere! Ne r e ik i a brangenybių! A p i e jas aš ne­nor iu nė girdėti. Brangenybės ir Džeinė E i r — nesude­r inami da lyka i . Ger iau nedovanokite man jų!

—• Aš pats uždėsiu jums ant kak l o deimantų vėrinį ir ant galvos auksinę diademą, k u r i jums labai pr i t iks , nes pr ig imt is jūsų kaktą, Džeine, pažymėjo ar istokra­tiško p rak i lnumo bruožais. Ir aš užsegsiu jums apyran­kes ant šių dailių riešų ir ant Šių fėjos pirštelių užmau­s iu brangius aukso žiedus.

— Ne , ne, sere! Y r a daug svarbesnių dalykų, apie kur iuos ve r ta pagalvot i . Nedera šitaip kalbėti. N e l a i ­kyk i t e manęs k o k i a gražuole. AŠ esu jūsų paprasta guvernantė, jūsų kvakerė.

— M a n jūs gražuolė. Gražuolė, kok ios geidžia ma­no širdis. T o k i a švelni ir pasakiška.

— K u k l i ir menka, jūs norite pasakyt i . Jūs sapnuo­jate, sere. O gal juokaujate? Dėl d ievo meilės, nesišai-pyki te !

— Aš pr i vers iu pasaulį pripažinti jus gražuole,—• kalbėjo j i s to l iau, o aš tuo tarpu t i k r a i pasi jutau ne­j auk ia i dėl jo tokio tono, nes man atrodė, k a d arba jis pats save apgaudinėja, arba nor i mane apgaut i .— Aš išpuošiu savąją'Džeinę šilkais ir nėriniais, jos p lau­kus apkaišysiu rožėmis, o galvą, kurią my l iu , pr ideng­s iu brangiaus iu šydu.

— Ir tada jūs nebepažinsite manęs, sere, nes aš ne­bebūsiu jūsų Džeinė Eir , o juokdar io s tr iuke apsitem­pusi beždžionė, varna, povo p lunksnomis apsikaišiusi. M a t y t i save aprengtą rūmų damos apdarais man būtų l yg ia i ta ip pat keista, ka ip jus, mister i Ročesteri,— su k o k i u teatr in iu kost iumu. Aš nevad inu jūsų gražuoliu, nors i r m y l i u v i sa širdimi, m y l i u taip, k a d negal iu jums pata ikaut i . Todėl nepataikaukite ir man.

Tačiau j is kalbėjo tuo pačiu tonu, nekreipdamas dėmesio į mano prašymą:

357

— Dar šiandien nusivešiu jus į Milkotą, ir jūs ten išsirinksite gražiausius drabužius. Aš sakau jums, kad mes susituoksime po keturių savaičių. Vedybų apeigos bus atl iktos k u k l i a i , anoje bažnytėlėje. O po to aš tuoj pat nuvešiu jus į miestą. Po keleto dienų aš nugabensiu savo brangiausią turtą į šalis, k u r saulė ska idr iau šviečia; jūs išvysite Prancūzijos vynuogynus ir Italijos lygumas, pamatysite v isa, kas buvo didingo praeityje ir tebėra dabartyje. Jūs susipažinsite su d id­miesčių gyven imu ir išmoksite ver t int i save, matyda­ma, ko ve r t i k i t i .

— M a n teks kel iaut i? Ir su jumis, sere? — Jūs pagyvensite Paryžiuje, Romoje ir Neapoly­

je, Florenci joje, Venec i jo je i r V ieno je . V i s u s kel ius, kur ia is aš klaidžiojau, mes vėl nuvažiuosime dviese. V i su r , ku r tik" buvo mano kanopa, pal iks pėdsaką ir jū­sų .silfidės kojytė. Prieš dešimtį metų aš l y g beprotis pabėgau į Europą, ir mano bendrake le iv ia i buvo pa­nieka, neapykanta ir pykt is . Dabar aš ap lankys iu tas šalis išgydytas ir nusivalęs, su savo angelu sargu.

Aš nus i juok iau iš pastarųjų jo žodžių. ' — Aš ' v i sa i nė angelas,—'• pratar iau j a m , — ir k o l

gyva nebūsiu angelas. Aš būsiu tokia, k o k i a esu. M i s ­ter i Ročesteri, jūs neturite ne i v i l t is , nei re ika laut i , kad aš būčiau panaši į kokį dangaus padarą. Jūs n ieko pa­našaus nesulauksite iš manęs, ka ip to nesulauksiu ir aš iš jūsų. Aš visiškai ne to ' t ik iuos i . ' *

— Ko gi jūs tikitės iš manęs? — Kurį laiką jūs gal būsite toks, koks dabar, bet

labai nei lgai . Pasku i jūs atvėsite, dar vėliau imsite už­gaidas rodyt i . Po to pasidarysite irzlus, i r m a n bus l a ­ba i sunku jums įtikti. Tačiau, k a i jūs visiškai apsipra-site su manim, jūs, gal būt, vėl prisirišite pr ie manęsi aš sakau, prisirišite, o ne pamilsite. Aš mariau, kad'jū-sų meilė išgaruos po pusmečio, o gal ir da r ' greičiau,

358

M a n teko skai tyt i , k a d v y r o aistra n i ekad i l g iau ne­t runka. Tačiau t ik iuos i , jog ka ip draugas ir bičiulis aš n i ekad galut inai neįgrisiu savo brangia jam šeimininkui.

— Įgrįsite? Vė l prisirišiu? Žinoma, aš manau, k a d juo tol iau, juo lab iau prisirišiu pr ie jūsų. Aš pr i ve rs iu jus pripažinti, k a d aš ne t ik esu prisirišęs pr ie jūsų, bet ir m y l i u jus t ik ra , karšta ir amžina meile.

— Bet arg i jūs nesate užgaidus, sere? — Moter ims, kur ios man pat inka t ik iš veido, aš

tampu ve ln iu , k a i įsitikinu, k a d jos netur i ne i sielos, ne i širdies. Tada aš staiga pamatau, k a d jos tuščios, banalios, o gal ir bukaprotės, storžievės ir net ikusio būdo. Tačiau giedram žvilgsniui ir nuoširdiems žo­džiams, ugningai s ie la i ir būdui, kur i s l inksta, bet ne-lūžta, kur i s tuo pat metu l iaunas ir tvirtas, sukalbamas ir atsparus,— tok ia i būtybei aš v isuomet būsiu švelnus ir ištikimas. _ '

— Ar jums kada teko sut ikt i šitokią būtybę, sere? Ir jūs mylėjote šitokią moterį?

— Aš ją dabar my l iu . — Bet i k i manęs,— j e i gu aš iš tikrųjų bent k i ek

at i t inku šiuos jūsų didel ius re ikalavimus? — M a n n iekad neteko sut ikt i žmogaus, panašaus

į jus, Džeine. Jūs pakerėjote mane, užvaldėte mane. jūs l y g ir nusileidžiate man, bet dar lab iau mane ža­v i te tuo savo nuola idumu. Ir štai dabar, vyniodamas aplink.pirštą šią švelnią, šilkinę sruogą, aš jaučiu, ka ip mano r a n k a l ie jasi į širdį jaudinantis virpėjimas. Aš pas iduodu jūsų kerams. Bet šie kera i saldesni, negu ga l iu juos išreikšti žodžiais, ir šis mano pralaimėjimas man brangesnis už bet kokį mano triumfą. Ko jūs šyp­sotės, Džeine? Ką reiškia ši nesuprantama, k last inga jūsų ve ido išraiška?

— Aš pr is iminiau, sere (jūs atleiskite, bet ta i man

359

atėjo į galvą v i sa i nenoromis), aš p r i s im in iau Herkulį ir Samsoną ir jų kerėtojas...1

— Jūs prisiminėte, mažutis gudrusis elfe... — Patylėkite, sere! Dabar kalbate ne ta ip j au pro­

tingai. Nė k i ek ne prot ingiau, ka ip elgėsi tie džentel­menai . Bet j e i gu j i e būtų vedę, tai , be abejo, būtų b u ­vę griežti savo žmonoms ir būtų atsiėmę už visą švel­numą, parodytą piršimosi metu. Aš b i jau, k a d taip pasielgsite ir jūs. Norėčiau žinoti, ką jūs atsakysite man po metų, j e i gu aš paprašysiu kok ios paslaugos, kurią padaryt i jums bus nepatogu ar nemalonu.

— N a , paprašykite mane dabar ko nors, Džeine... Nors mažutės paslaugėlės. M a n taip nor is i , k a d jūs pa-prašytute...

— Gerai , sut inku, sere. Aš j au tur iu prašymą. — Sakyki te ! Tačiau, j e igu jūs šitaip žiūrėsite į ma­

ne ir šypsositės, ta i aš, dievaži, sut iks iu su v iskuo iš anksto, ir jūs apmulkins i te mane. -

— Ana ip to l , sere! Aš teprašau v ieno da lyko. Ne ­siųskite parvežti brangenybių ir nepuoškite manęs ro­žėmis. Ta i būtų l y g i a i tas pat, ka ip apsiūti auksiniais nėriniais šią paprastą nosinę, kurią la ikote rankose.

— Gal norit pasakyti , kad nere ik ia „auksinti gryno a u k s o " 2 ? Aš tai žinau. Gera i . Jūsų prašymas bus iš­pildytas... k o l kas aš atšauksiu b a n k i n i n k u i nusiųstą nurodymą. Bet jūs j u k nieko manęs neprašėte, jūs t ik atsisakėte nuo dovanos. Pamėginkite dar kartą. •

— N a , tada, sere, būkite toks geras ir patenkinki te mano smalsumą v i e n u mane dominančiu k laus imu.

1 Pasak graikų mitologijos, Herkulis buvo įsimylėjęs Omfalą, Lidijos karalienę, kuriai jis tarnavo trejus metus, kartu su jos tar­naitėmis verpdamas jai vilnas. Biblijoje minimą teisėją Samsoną iš­davusi jo meilužė Dalila, kuri, nukirpusi jam plaukus, atėmė visą jo jėgą.

2 Iš Šekspyro veikalo „Karalius Jonas".

360

J i s sutr iko. — Ką? Ką? — paklausė j i s paskubomis .— Smalsu­

m a s — pavo j inga yda. Gerai , k a d aš dar nepr is iek iau išpildyti kiekvieną jūsų prašymą...

— Bet mano prašymas nepavojingas, sere. — Sakyk i t e greičiau, Džeine. M a n malon iau būtų,

kad , užuot domėjusis kok i a paslaptim, jūs verčiau pa-prašytute pusės mano turtų.

— K lausyk i te , kara l iau Ar takserksa i ! Ką gi aš veikčiau su visais jūsų turtais? N e g i aš panaši į kokį žydą palūkininką, beieškantį, ka ip ger iau investuot i sa­vo pinigus? M a n ku r kas mie l iau laimėti visišką jūsų pasitikėjimą. J u k jūs neatsisakysite pasitikėti man imi , j e i j a u įsileidote mane į savo širdį?

— Aš su mie lu noru pasakysiu viską, ką t ik gal ima pasakyti , Džeine. T i k dėl d ievo meilės nesistenkite už­s ikraut i nereikalingą naštą! Nesiveržkite pr ie nuodų ka ip neprot ingoj i Ieva.

— O kodėl gi ne, sere? Jūs ką t ik sakėte, ka ip jums pa t inka būti nugalėtam ir ka ip jums smagu pasi­duoti mano įtakai! Ka ipg i jums neatėjo į galvą, k a d aš gal iu imt i ir pasinaudoti jūsų prisipažinimu? Štai ir pradėsiu maldaut i ir re ika laut i , o gal net verkt i ir rau­kytis, j e i gu p r i r e iks ,— k a d t ik galėčiau parodyt i jums savo valdžią!

—: T i k pamėginkit. J e i t i k imsite spirtis ir re ika lau­t i , — v i skas baigta.

— Ne jaug i , sere? Ta ip greit pasiduodate! Koks rūs­tus jūs dabar atrodote! Jūsų antakia i pasidarė storesnį už mano pirštą, o kak ta man pr imena vieną įmantrų eilėraštį, kur iame kakta buvo pavadinta „perkūnijų tv i r tove " . Maty t , jūs toks būsite po vedybų.

•— J e i g u jūs tok ia būsite po vedybų, ta i aš, būda­mas krikščionis, turėsiu atsižadėti bendraut i su elfu "ar salamandra. Bet ko gi jūs norėjote paklausti? Sakyk i te greičiau, mergiote!

361

— Na , mat. Jūs j a u ir nebemandagus, bet šiurkštu­mas man ku r kas l ab iau pat inka už pataikavimą. Ir daug mie l iau būti mergiote negu angelu. O paklaust i norėjau štai ko : kodėl jūs taip stengėtės įtikinti mane, k a d ketinate vest i mis Ingrem?

— T i k tiek? Ačiū d ievui , k a d n ieko blogesnio! — I r raukšlės jo kaktoje išsilygino; j is šypsodamasis pažvel­gė į mane ir paglostė mano plaukus, tarsi didžiai pa­tenkintas, k a d pavojus praėjo.— Ką gi, aš, gal būt, ir prisipažinsiu,— kalbėjo j i s t o l i au ,— nors tuo gal šiek t iek ir supykdys iu jus, Džeine. O aš mačiau, ka ip jūs karščiuojatės, k a i supykstate. Vaka r , vėsią mėne­sienos naktį, jūs tiesiog liepsnojote, maištaudama prieš likimą ir tv ir t indama, j og esate man lyg i . Tarp k i tko , Džeine, j u k jūs pasipiršote man.-

— Žinoma, aš. Bet atsakykite į klausimą, sere. Ka i pg i mis Ingrem?

— Na , aš apsimečiau, jog sukuosi apie mis Ingrem dėl to, k a d norėjau, j og įsimylėtute mane taip, ka ip aš jus įsimylėjau-. Aš j u k žinojau, k a d pavydas — geriau­sias mano sąjungininkas šiuo re ika lu .

— P u i k u ! Dabar aš pamačiau, kad jūs esate žemas savanaudis. Gėda, negarbinga šitaip elgtis. Ka i p g i jūs nepagalvojote apie mis Ingrem jausmus, sere?

— Jos v i s i jausmai susitelkę į vieną — į puikybę. O puikybę re ik ia tramdyt i . O j ūs pavydul iavote, Džeine?

— Ta i nesvarbu, mister i Ročesteri. K a m jums re ik ia ta i žinoti? A tsakyk i t e man dar kartą kuo t iks l iausia i : ar esate t ikras, k a d mis Ingrem nekentęs nuo jūsų nedoro lengvapėdiškumo? Ar j i nesijus apgauta i r pamesta?

; — Ana ip t o l ! Aš j u k pasakojau, ka ip ne aš ją, o j i na i pametė mane. Gandai , k a d mano p in ig in ia i re ika­l a i pašliję, iš karto atvėsino arba, ger iau pasakius, už­gesino visą jos meilę.

362

— Jūs esate klastingas, mister i Ročesteri. Bi jau, k a d jūsų pažiūros k a i kur ia i s atžvilgiais gana ekscent­riškos.

— M a n o pažiūrų niekas nedrausmino, Džeine. Ga­l imas daiktas, k a d jos šiek t iek ir iškrypo iš vėžių dėl dėmesio stokos.

— Dar kartą r imtai k l aus iu : ar aš ga l iu džiaugtis ta didžia savo laime, nesibaimindama, kad kitas žmo­gus kenčia aitrų sielvartą, kur is dar taip neseniai slėgė mane?

— Gal i te , mano geroj i mergaite. Pasaulyje nėra k i ­tos tokios būtybės, k u r i taip k i l n i a i mylėtų mane, ka i p k a d myl i te jūs. Aš it kvapnų balzamą pridėjau pr ie savo širdies tą tikėjimą savo Džeinės meile.

Aš prispaudžiau lūpas pr ie jo rankos, k u r i gulėjo ant mano peties. Aš labai mylėjau jį, labiau, negu bū­čiau galėjusi tai pasakyti , labiau, negu iš v iso ta i ga­l ima išreikšti žodžiais.

— K lausk i t e dar k o , — staiga tarė j i s . — M a n labai smagu, k a i jūs prašote, o aš nusileidžiu.

Ir aš tuoj pasakiau j am naują prašymą: — Papasakokite savo ket in imus misis Feirfeks, se­

re. V a k a r naktį j ina i pastebėjo mus vest ib iuly je ir pa-, s ip ikt ino. Išaiškinkite j a i viską, prieš-man susit inkant su ja . M a n skaudu, ka i tok ia gera moteriškė neteisin­ga i smerk ia mane.

— E ik i t e į savo kambarį ir užsidėkite kepuraitę,— pasakė j i s . — Dar šįryt važiuosite su man im į Milkotą. O k o l pasiruošite ke l ione i , aš apšviesiu senės protą. T u r būt, ji mano, Džeine, k a d jūs į -viską numojote ranka meilės vardan ir džiaugiatės tok iu savo žygiu?

— E s u įsitikinus, jog ji pagalvojo, kad" aš pamiršau skirtingą mudviejų padėtį, sere?

— Padėtį, padėtį... Jūsų padėtis y r a mano širdyje, ir tie, ku r i e dabar ar kada vėliau drįstų užgauti jus, didžiai apgailestaus, E ik i te .

363

Aš bematant persirengiau. Išgirdusi, k a d misteris Ročesteris išėjo iš misis Feirfeks kambar io , aš nusku­bėjau pas ją. Senoj i l ed i t ik ką skaitė rytinę šventraš­čio porciją, skirtą tai. dienai . Priešais gulėjo atversta b ib l i ja , o ant jos ak in ia i . Matyt , misterio Ročesterio pareiškimas ją taip paveikė, k a d j i nebegalėjo to l iau skaityt i . Senutės akyse, įsmeigtose į tuščią sieną prie­šais, atsispindėjo ta nuostaba, k u r i sudrumstė ramią jos sielą, išgirdus netikėtą naujieną. Išvydusi mane, ji atsistojo, pabandė nusišypsoti ir sumurmėjo keletą sve ik in imo žodžių. Tačiau ir šypsena greit dingo, ir iš sve ik in imo kažkaip nieko neišėjo. J i n a i užsidėjo akinius, užvertė bibliją ir atitraukė nuo stalo savo kėdę.

— Aš taip nustebusi ,— prabi lo j i , — k a d t iesiog ne­žinau, ką jums ir besakyt i , mis E i r . J u k ta i ne sapnas, tiesa? Karta is pradedu snūduriuoti, besėdėdama viena, i r man ima rodytis tok ie da lyka i , kurių n i ekad nebuvo. Šitaip besnausdama, aš ne kartą sapnavau, kad štai įeina į kambarį mano brangusis vyras, miręs prieš pen­k i o l i k a metų, sėdasi šalia manęs, ir aš girdžiu net jo balsą, k a i j i s kre ip ias i į mane va rdu — A l i s a , ka ip paprastai vad indavo mane. O dabar pasakykite , ar tie­sa, k a d misteris Ročesteris jums pasipiršo? Nes i juoki te iš manęs. M a n iš tikrųjų pasirodė, k a d j is prieš penketą minučių buvo čia užėjęs ir pasakė, kad po mėnesio jūs būsite jo žmona.

— Tą pat j is ir man pasakė,— atsakiau aš. — Pasakė? Ir jūs t ik i te juo? Jūs sutikote? — Taip.

Ji pažvelgė į mane sumišusi. — Ties iog neįtikėtina. J i s toks išdidus. V i s i Ročes-

ter ia i buvo išdidūs, o jo tėvas dar ir šykštus. Pats misteris Ročesteris taip pat mėgsta pinigą. Ir j is ket ina vest i jus?

364

— J i s man taip sakė. Ji nužvelgė mane nuo galvos i k i kojų. Iš jos akių

aš išskaičiau, k a d ji manyje nerado jokių žavingų ypa­tybių, kur i os būtų padėjusios įspėti tą sunkią mįslę.

— Keista . N i eka ip negal iu to suprast i ,— kalbėjo j i t o l i au .— Tačiau, be abejo, tiesa, j e i jūs pat i ta i sakote. Sunku pasakyt i , kas iš to išeis. Iš anksto negal ima įspėti. Tok ia is atvejais pageidaujama padėties ir turto lygybė, o čia dar dvidešimties metų amžiaus sk i r tu­mas. J u k j is jums tėvas galėtų būti!

— Ką jūs sakote, misis Feirfeks! — sušukau aš, t ru ­putį įgelta.— N i e k o panašaus! N i ekam, kas t ik pama­tys mus drauge, nė į galvą neateis pagalvot i , k a d j is mano tėvas! Iš pažiūros neatrodo, k a d j i s turėtų dau­giau ka ip dvidešimt penkerius metus. J i s ir iš tikrųjų toks jaunas.

— Ir t i k r a i j i s ruošiasi jus vest i iš meilės?—pa­klausė j i .

M a n e taip įskaudino toks jos šaltumas ir netikėji­mas, k a d ašaros pasipylė man iš akių.

— At le isk i te , k a d aš užduodu jums širdį,—kalbėjo našlė,— bet jūs tok ia jaunutė ir taip mažai pažįstate vyrus, k a d aš norėjau jus perspėti. Pr is iminki te seną patarlę, k a d ne v iskas auksas, kas žiba. Ir šiuo atveju aš b i jau , k a d ne v iskas bus taip, ka ip m u d v i tikimės.

— Kodėl? A r g i aš k o k i a baidyklė?—nusistebėjau aš.— Ne jaug i misteris Ročesteris negal i nuoširdžiai ma­nęs mylėti?

— Ne , jūs labai dai l i , o pastaruoju metu dar pagra-žėjote, ir mister iu i Ročesteriui jūs, aišku, patinkate. Aš iš pat pradžių pastebėjau, k a d j is jus pa ik ina . Aš labai rūpinaus, matydama, k a d j is k r e i p i a j jus ypa ­tingą dėmesį, ir , mylėdama jūs, rengiausi su jumis pa­sikalbėti. Tačiau man buvo sunku net užsiminti apie tai . Aš jaučiau, k a d tok ia mintis būtų buvus i jums nemaloni , o gal net ir būtų užgavusi jus. J u k jūs bu-

365

vote tok ia k u k l i , tok ia takt inga ir protinga, kad aš tikėjausi, jog jūs pat i įstengsite apsisaugoti. Aš tiesiog negal iu apsakyti , ką iškentėjau vaka r vakare , ka i , ap­ieškojusi v isus namus, neradau n iekur ne i jūsų, ne i šeimininko. O vidurnaktį pamačiau, k a d jūs pareinate drauge su juo.

— N a , dabar v i sa tai nesvarbu,— per t raukiau ją nebeiškentusi.— J u k n ieko blogo neatsit iko.

— T ik iuos i , k a d n ieko blogo ir neats i t iks ,— pasakė j i , — bet, patikėkite manim, jums re ik ia elgtis kuo at­sargiausiai. Pasistenkite nepris i le ist i misterio Ročeste­r io perdaug art i savęs, nepasitikėkite nei savimi , ne i juo. Jo padėties džentelmenai retai tesi tuokia su savo guvernantėmis.

Aš j a u iš tikrųjų b u v a u besupykstanti, bet, laimė, įbėgo Adelė.

— Leiskite man, le iskite man kar tu važiuoti į M i l -kotą! — ėmė šaukti j i . — Mister is Ročesteris nenori , nors naujojoje karietoje t iek daug vietos. Paprašykite, mademuazele, k a d j is leistų mane!

— Gerai , paprašysiu, Ade l e ,— atsakiau ir išskubė­j a u su ja , džiaugdamasi, k a d ga l iu ats ikratyt i niaurią­j a savo globėja. Kar i e ta buvo pak inkyta , j i j a u v a ­žiavo prie durų, o misteris Ročesteris j a u vaikščiojo lūkuriuodamas. A p l i n k jį sukinėjosi Pi lotas.

— J u k A d e l e i ga l ima kar tu su mumis važiuoti, tie­sa, sere?

— Aš j a i pasakiau, k a d ne. Vaikų m a n nere ikia. Aš važiuosiu t ik su jumis .

— Leiskite ją kar tu , mister i Ročesteri, prašau jus. Bus geriau,

— N i e k o panašaus. J i t ik ta i k l iudys . Jo žvilgsnis ir balsas buvo griežti ir įsakmūs. M is i s

Feirfeks perspėjimai ir abejonės iškart prislėgė mane. Aš pajutau, kok ios nereal ios i r nepagrįstos mano v i l ­tys. M a n j a u nebeatrodė, k a d galėčiau dary t i j am įta-

366

ką. J a u ruošiausi mechaniškai nusi le is t i j am nebeprieš-taraudama, bet j is , padėdamas man įlipti į karietą, pa­žvelgė į mane ir paklausė:

— K a s atsitiko? Ko taip susiraukėte? Jūs iš tikrųjų norite im t i tą mergiotę? Jūs krimsitės, j e i gu ji l i k s namie?

— Aš norėčiau, k a d ji važiuotų, sere. — T a d dumk žaibo grei tumu skrybėlaitės atsineš­

t i ! — sušuko j i s Ade l e i . Ir j i nulėkė, k i ek t ik įkabindama. — T i e k to! V i enas sugadintas rytas ne t iek j a u

daug reiškia,— pasakė j i s , — atsimenant, k a d v e i k i a i tu ­rėsiu jus visiškai—jūsų mintis, jūsų jausmus, bend­rausiu su jumis visą gyvenimą.

Adelė, įkelta į karietą, ėmė bučiuoti mane, dėkoda­ma, k a d aš išprašiau misterio Ročesterio sutikimą. Ta ­čiau ji tuoj buvo nukišta į kitą kamputį, greta jo, ir gai l ia i dirsčiojo į mane. Rūstus ka imynas varžė ją. K a i j is būdavo šitaip užgaidžiai nusiteikęs, j i na i nedrįsdavo nei pasidal int i su juo, ką pamačiusi, ne i ko paklaust i .

— Le isk i te ją pr ie manęs,— paprašiau aš.— G a l ji t rukdys jums, sere. Čia pakanka vietos.

J i s padavė ją man tarsi kambarinį šuniuką. — Aš būtinai at iduosiu ją į mokyklą,—pasakė j is ,

t ik šįkart j a u šypsodamasis. Adelė, išgirdusi tuos jo žodžius, paklausė, ar j a i

reikės e i t i į mokyklą be mademuazelės? — T a i p , — atsakė j i s . — Būtinai be mademuazelės,

nes aš ruošiuosi nugabent i mademuazele į mėnulį. Ten, tarp ugnikalnių kraterių, kur iame nors baltame slėnyje, aš surasiu mademuazelei gražią olą, k u r j i gyvens su manim, t ik ta i su manim.

— O ką gi ji ten valgys? Jūs numarinsite ją ba­d u , — pastebėjo Adelė.

— Rytais ir vakara is aš j a i r i nks iu dangiškąją ma­ną. K a l n a i ir k l on i a i mėnulyje ba l t i nuo manos, Ade le .

367

— O j e i gu ji panorės sušilti? K u r g i ji ras ugnies? — Mėnulyje y r a ugn im alsuojančių kalnų. K a i j a i

bus šalta, aš ją užnešiu ant kok ios viršūnės ir pagul-dys iu ant pat krater io briaunos.

— Oh, ąu'elle y sera mal — peu comfortable!1 O ką ji darys, k a i supliš jos drabužiai? Iš k u r ji gaus naujų?

Mis ter is Ročesteris apsimetė nebežinąs, ką atsakyti . — Hm!—sumykė j i s . — O ką gi tu sugalvotum,

Adele? Pakrapštyk savo smegenis. Ga l kartais baltas ar rausvas debesis j a i atstotų suknią? K a i p tau atrodo? O iš vaivorykštės j u k gal ima būtų sukirpt i dailų šaliką?

— Ji daug gražiau dabar atrodo,— nusprendė Ade ­lė, šiek t iek pasvarsčiusi.— Be to, mėnulyje gyvent i su jumis v i enu j a i nusibostų. Mademuazele dėta, aš nie­k a d nesutikčiau kraustyt is su jumis į mėnulį.

— O j i na i sutiko. Ji davė man žodį. — Bet jūs tenai jos nenugabensite: į mėnulį nėra

j ok io ke l io , o skr is t i ne i jūs, ne i j i nemokate. — Mata i , Ade l e , aną lauką? — M e s išvažiavome

pro Tornf i ldo vartus, i r kar ieta lengvai nuriedėjo M i l -koto l y g iu vieškeliu. Po vakarykštės perkūnijos iš po ratų nek i lo jokių dulkių, o žemos žalitvorės ir aukš­tos pušys apibus ke l io švytėjo ga iv ia žaluma.

— Siuo l auku , Ade le , aš ėjau vieną vakarą, maž­daug prieš porą savaičių, ka ip t ik tą vakarą, k a i tu padėjai man grėbti šieną sode. Pavargęs bekraudamas kupetas, aš atsisėdau pailsėti ant perl ipos laiptel io ir , išsiėmęs užrašų knygutę su pieštuku, ėmiau rašyti apie vieną nelaimę, k u r i ištiko mane labai seniai , ir apie tai, ka ip aš norėčiau susi laukt i ateityje laimingų dienų. Aš rašiau labai greitai, nors diena j a u geso ir nebeap­švietė popieriaus, t ik staiga takelyje sudūlavo kažko­k i a būtybė ir sustojo už poros žingsnių nuo manęs. Aš pažvelgiau į ją. Ta i buvo smulkutis padaras, su perma-

1 Oi, kaip jai ten bus bloga, baisiai nepatogu! (piane.)

368

tomu šydu ant galvos. Aš pamojau, k a d j i prieitų ar­čiau, ir j i , priartėjusi pr ie manęs, atsistojo prie mano kelių. N e i vienas, ne i kitas nepratarėme nė žodžio, bet aš skaičiau jos akyse, o ji skaitė mano akyse, ir štai kas paaiškėjo iš mūsų nebylaus pokalb io .

T a i b u v o fėja, a tk lydus i iš elfų šalies ir atnešusi man laimę. Aš turįs pasi traukt i su ja iš šio kasdieniško pasaulio į kokią nuošalią vietą, k a d ir į mėnulį. Fėja, ta i pasakiusi , linktelėjo galvą į mėnulio ragą, kylantį virš Hėjaus kalvos. J i n a i pareiškė, k a d mes tenai ga­lėtume gyvent i sidabro slėnio alebastrinėje oloje. Aš atsakiau, k a d mie la i ten keliausiąs, bet p r im in iau ja i , ka ip ir tu dabar man, kad aš netur iu sparnų ir nega l iu skr ist i .

„O,— atsakė man fėja,— tai nesvarbu! Še tau talis­maną, kur i s pašalins visas kliūtis,— ir j i man davė gra­žų aukso žiedą.— Užsimauk j į ,— tarė j i , — ant ka i r i o ­sios rankos bevardžio piršto, ir aš būsiu tavo, o tu — mano. M e s pa l iks im žemę ir sus ikurs im mėnulyje savo rojų." Ji vėl parodė man į mėnulį. Tas žiedas, Ade le , gu l i mano kišenėje sovereno pav ida lu , bet aš t ik iuosi , k a d j is greit vėl pavirs aukso žiedu.

— Bet ką bendro su v i su tuo tur i mademuazele? Kas man darbo toj i fėja! J u k sakėte, k a d mademuazele žadate pasi imt i į mėnulį?..

— . M a d e m u a z e l e L i r y r a toj i fėją,— tarė .misteris. Ro : _ česteris pašnibždomis.

Dabar įsikišau aš ir patariau ja i , k a d netikėtų tais juokais . Mergaitė parodė pakankamai t ikro prancūziš­ko kritiškumo ir misterį Ročesterį pavadino un vrai mentėm1. J i n a i pasakė, k a d nė kr is le l io net ik int i jo contes de fėe2 ir k a d du reste, il n'y avait pas de fėes, et ąuand mėme il y en avait.,.3, ta i nė v i ena fėja

1 Baisus melagis (piane). 2 Pasakomis apie fėjas (piane). 3 Pagaliau iš viso nėra fėjų, o jeigu jų ir būtų... (piane).

24. Džeinė E i r . 369

anaiptol nepasirodytų jam, nepadovanotų j ok io bran­gaus žiedo ir nesiūlytų apsigyvent i mėnulyje.

To j i M i l k o t e prale ista va landa man buvo gana sun­k i . Mis te r i s Ročesteris užsispyrė, k a d aš eičiau su juo į geriausią šilkų krautuvę, ir ten liepė išsirinkti pus­tuzinį suknelių. M a n laba i nesinorėjo to daryt i , ir aš prašiau pirkimą atidėti k i t am kartu i . Bet j i s užsimetė, k a d viską at l iktume dabar. Pagal iau, m a n ėmus pa­šnibždomis karštai prašyti, j is nusi le ido nuo pustuzinio i k i dviejų, t ik šias d v i j i sa i prisiekė išrinkti pats. Su­sirūpinusi stebėjau, ka ip jo akys klaidžiojo lentynomis, pr ikrautomis skaisčių spalvų medžiagų. Jo žvilgsnį- pa­traukė pu ikus ametisto spalvos šilkas ir nuostabiai prašmatnus tamsiai rausvas atlasas. Aš vėl ėmiau karš­ta i šnibždėti jam, k a d j a u verčiau j is tegu iš karto nuperka auksinę suknią ir sidabrinę skrybėlaitę, nes aš t ik ra i n iekad neaps iv i lks iu jo išrinktais drabužiais. Po begalinių įkalbinėjimų, nes j i s buvo užsispyręs ka ip ožys, vargais negalais man pavyko įtikinti jį, kad šias d v i medžiagas pakeistų į kuklų juodą atlasą ir sidabro p i l kumo šilką.

— T i ek to ,— pasakė j i s , — bet ateity dar man sužy-dėsite ka i p gėlynas.

Ka ip aš apsidžiaugiau, pagal iau ištrūkusi iš šilko krautuvės, o po to ir iš juvelyrinės parduotuvės! J u o daugiau j i s man p i rko , juo lab iau degė mano skruos­tai iš apmaudo ir pažeminimo. K a i mes vėl sulipome į karietą ir aš skaudama širdimi ir nus ikank inus i atsi­lošiau į sėdynės atkaltę, staiga man atėjo į galvą laiš­k a s — per daugybę paskutinių įvykių, liūdnų ir l inks­mų, aš jį v i sa i buvau užmiršusi — mano dėdės, Džono E i r io , laiškas misis Ryd , kur iame j is žadėjo įdukrinti mane ir padaryt i savo paveldėtoja. „Kaip v i s dėlto būtų gera, j e i aš turėčiau kokį savo turtą, k a d ir ne­didelį,— staiga pagalvo jau aš.— Aš n i ekad nepakęsiu, k a d misteris Ročesteris taisytų mane it kokią lėlę arba

370

kad'aš sėdėčiau it antroj i D a n a j a 1 , ant kur ios visą laiką k r i n t a aukso lietus. Parvažiavusi namo, tučtuojau parašysiu į Madeirą savo dėdei Džonui, k a d aš ruo­šiuosi ištekėti, ir pranešiu už ko . J e i g u turėčiau nors k i ek v i l t ies , k a d vieną dieną mister iu i Ročesteriui at­nešiu nors k i ek kraičio, man būtų daug l engv iau pa­kęsti, j o g k o l kas j i s mane išlaiko, Si mintis šiek t iek nuramino mane (tą dieną aš iš tikrųjų parašiau dėdei), ir pagal iau išdrįsau pake l t i galvą ir pažvelgti i sa­vo šeimininką ir mylimąjį, kur is a tkak l ia i žiūrėjo man į akis. J i s a i nusišypsojo. M a n pasirodė, k a d šitaip ga-

1 lėtų nusišypsoti me i l ia i ir švelniai nusiteikęs sultonas, žiūrėdamas į kokią savo vergę, auksu ir brange­nybėmis apdovanotą. Ir aš, paėmusi jo ranką, k u r i visą laiką ieškojo manosios, suspaudžiau taip smarkia i , k a d paleidus ant jos l i k o raudonos mano pirštų dėmės.

— Prašau nežiūrėti šitaip į mane,— tar iau aš.— J e i nesil iausite, aš užsispirsiu ir visą laiką nešiosiu t ikta i savo louvudiškes sukneles. Ir tuoktis važiuosiu su šia v io le t ine perkel ine suknele, o jūs iš šio p i l ko šilko galėsite pasisiūdinti chalatą, o iš juodo atlaso visą krū­vą liemenių.

J is nusikvato jo ir pasitrynė rankas. — O, t i k ra i p u i k u į ją pasižiūrėti, o dar pu ik i au

jos pas ik lausyt i ! —sušuko j i s . — K o k i a j i o r i g ina l i ! K o ­k i a pikantiška! Šitos mažos anglaitės aš nemainyčiau į.visą turkų sultono seralį, nors jo odaliskų akutės it gazelių, figūros ka ip hurijų ir taip to l iau.

Sis egzotiškas palyg inimas vėl įskaudino mane. — Aš v isa i nežadu atstoti jums seral io ,— atšoviau

j a m , — tad jūsų palyg inimas netikęs. J e i jūs, sere, ža­vitės panašiais dalykais, ke l iauki te negaišdamas į Stam­bu lo turgavietes ir ten pr is ip i rk i te daugybę vergių,

1 D a n a j a —pasak graikų mitologijos, karaliaus duktė, kurią Dzeusas buvo aplankęs aukso lietaus pavidalu.

24* 371

k a d išleistute tuos pinigus, kurių jums nepavyko šičia sėkmingai iššvaistyti.

— O ką jūs, Džeine, darysite, k o l aš derėsiuosi dėl daugybės dailių kūnų ir v iso komplekto juodų akių?

— Aš ruošiuos tapti misioniere ir v y k s i u skelbti laisvės pavergtiesiems, o p i rmiausia — jūsų haremo vergėms. Aš pras iskverbs iu pas jas, ir suke ls iu maištą. O jūs, t r i uodeg i 1 despotiškas paša, bematant tapsite mūsų be la isv iu . Ir aš sut iks iu jus pale ist i t i k su ta sąlyga, j e i pasirašysite visų liberaliausią chartiją, ko­kią kada nors buvo paskelbęs tironas.

— Aš sut iks iu atsiduoti jūsų malonei , Džeine. — Nesulauksi te iš manęs jokios malonės, misteri

Ročesteri, j e i jos prašysite, šitaip įžūliai žvelgdamas į mane. M a t y d a m a šį jūsų žvilgsnį, būčiau t ikra , kad jūs, nors ir kokią chartiją pasirašytute aplinkybių ver­čiamas, v i s t iek, vos t ik atgavęs laisvę, tuo jau imtute laužyti jos sąlygas.

— Sakyki te , Džeine, ko gi jūs norite iš manęs? B i ­jau , k a d šalia sutuoktuvių pr ie altoriaus priversi te ma­ne sudaryt i dar vedybinę sutartį ir pas notarą. Matau, kad jūs ruošiatės išsiderėti ypatingas sąlygas. Tad ko­k ios gi jos?

— Aš no r iu t ik ta i turėti, sere, ramią sielą, kur ios neslėgtų daugybė visokių įsipareigojimų. Prisimenate, ką jūs kadaise man sakėte apie Seliną Varans? A p i e br i l iantus ir šilkus, kur iuos j a i dovanojote? Aš neno­r i u būti jūsų angliškąja Sel ina Varans . Aš ir to l iau l i k s i u Adelės guvernantė, tuo užsidirbdama valgį ir butą ir dar trisdešimt svarų pinigais. Už. šiuos pinigus aš apsirengsiu, o iš jūsų pare ika laus iu tik...

— T ik t a i ko?.. — Pagarbos. Ir j e i gu aš jums ats i lyg ins iu tuo pa-,

čiu, mūsų sąskaitos bus subalansuotos.

1 Pašai pagerbti priešais jį būdavo nešamas trijų arklio uode­gų bunčiukas.

372 '

— N a , ka ip sau norite, bet jūsų nepri lygstamas at­žarumas ir įgimtas išdidumas mane tiesiog s teb ina,— pasakė j is .

Tuo tarpu mes j a u priartėjome pr ie Tornf i ldo. — G a l šiandien malonėsite papietauti su manimi? —

paklausė jis, k a i įvažiavome pro vartus. — Ne , dėkui jums, sere. — Ir kodėl gi ,,ne, dėkui jums" , j e igu gal ima pa ­

klaust i? — Aš su jumis nė karto nepietavau, sere, ir ne­

matau priežasties pakeist i savo nusistatymo ik i . . . — Ik i kol? Ka ip jūs mėgstate nuti l t i pusėje žodžio. — Ik i tol, kada tai bus neišvengiama. — Ne jaug i jūs manote, k a d aš va lgau l y g koks

'žmogėdra ar vampyras ir todėl bijote sėdėti su man im pr ie v i eno stalo?

— N i e k o panašaus aš negalvoju, sere, t ik no r iu šį mėnesį gyvent i ka ip gyvenusi .

— Jūs nuo šios dienos mesite tą vergišką guver­nantės darbą.

— Ana ip t o l ! Atsiprašau, sere, nemesiu. Aš gyven­s iu taip, ka ip gyvenau l i g šiol. M u d u nesimatysime visą dieną, ka ip nesimatydavome l i g šiol. Jūs galėsite pasikv iest i mane vakarais , kada būsite nusiteikęs pa­matyt i mane, i r aš tada ateisiu. T i k j o k i u k i tu l a i ku .

— M a n re ik ia parūkyti, Džeine, ar pašniaukšti ta­bako, k a d galėčiau nors šiek t iek nus iramint i nuo v iso to,— 1 „pour me donner une contenance" l, ka ip pasa­kytų Adelė, tik, deja, aš netur iu su sav im nei cigarų, ne i tabokinės. Bet paklausyki te , ką jums pašnibždė­s iu. Dabar jūsų va l i a , mažasis t irone, bet netrukus ateis ir mano eilė. O kada j au ka i p re ikiant nutvers iu jus, tai, k a d nepabėgtute, vaizdžiai išsireiškiant, p r i r i ­šiu jus štai šitokia grandine (ir j is palietė savo l a ik -

Prasiblaivyti (piane).

373

rodžio grandinėlę). Taip, „maža, mie la paukštyte, aš tave širdy nešiosiu, tave l yg deimantą tausos iu"

Sakydamas tuos žodžius, j i s padėjo man išlipti iš karietos, o k o l po manęs j is iškėlė Adelę, aš spėjau įeiti į vidų ir dingt i j am iš akių.

K a i p ir derėjo, j is vakare pasikvietė marie į apačią. Aš pasirūpinau, k a d j is turėtų ką v e ik t i , nes buvau pasiryžusi vengt i ilgų pasikalbėjimų apie meilę prie keturių akių. Aš pr is iminiau, k a d j i s tur i skambų ba l ­są, žinojau, kad j is mėgsta da inuot i ,— ta i j u k visų gerų dainininkų ypatybė. Pati aš jokių vokalinių ga­bumų neturėjau ir, pasak misterio Ročesterio, kur is šiuo k laus imu buvo reiklus, nebuvau net muz ika l i , ta­čiau aŠ mėgau k lausyt i gero dainavimo. Ir vos t ik romantiškosios sutemos savo mėlyna žvaigždėta skrais­te ėmė gaubti aukštus svetainės langus, aš atsikėliau, atvožiau rojalį ir paprašiau vardan v i so to, kas šventa, padainuot i ką nors. J i s atsakė, k a d aš esanti aikštinga raganiuke ir k a d j i s geriau padainuosiąs kitą kartą, tačiau aš įtikinau jį, kad dabar visų t inkamiausias metas.

— Ar jums pat inka mano balsas?—paklausė j is. — Labai . Aš nemėgau pataikauti jo tuščiagarbiškumui, k u ­

riam j is gana lengva i pasiduodavo, tačiau šį kartą, norėdama jį priprašyti, aš nusi le idau, pakurstydama šią jo silpnybę.

— J e i taip, Džeine, ta i paakompanuokite . — Gera i , sere, pamėginsiu. Aš pradėjau skambint i , tačiau j is bematant nutrau­

kė mane nuo kėdutės ir pavadino mažąja nemokša. Ta ip sauvališkai mane pašalinęs,— o aš ka ip t ik to ir norėjau,— j is atsisėdo į mano vietą ir ėmė akompanuo­t i pats, nes j i s skambino nė k i ek ne b log iau kaip ir

Užuomina į vieną Roberto Bernso (1759—1796) eilėraštį.

374

dainavo. Aš paty l iukais atsisėdau ant palangės ir ėmiau žiūrėti į ty l ius medžius ir miglos aptrauktą sodo vejelę, o j is tuo tarpu savo melod ingu balsu sudainavo jausmingą romansą:

Užliejo meilė nuostabioji Man sielą lig gelmių,

Širdis sutvisko, suliepsnojo Tvanu karštų jausmų.

Išvydęs ją, juokiausi linksmas, Išėjus jai, — liūdau;

Užtrukus retkarčiais jos žingsniams, Iš baimės nerimau.

Veržiaus į laimę neregėtą, Alpte alpau svaja;

Geidžiau, kad ji mane mylėtų, Kaip aš mylėjau ją.

Tačiau tarsi dykynių plotais Lemtis atskyrė mus,

It jūros keteros putotos 'Atkirto mums takus.

Tarsi miškuos gauja plėšikų, Betykančių nakčia,

Pagieža, Pyktis mus apniko... Įstatymai, Valdžia...

Pro daugel gresiančių pavojų. Siaubingų it mirtis,

Į ją veržiausi, ją svajojau Ilgas dienas, naktis.

Ji it vaivorykštė švytėjo, Viliodama mane,

Aš tą lietaus ir saulės fėją Sekiau tarsi sapne,

375

Ir skausmo debesys nūn šviečias Kaskart skaidriau, džiugiau, —

Tegu vaiduokliai telkias spiečiais, Aš nieko nebijau.

Sį laimės metą aš nepaisau, Jei ant sparnų piktų

Atskridus praeitis pabaisa • Grūmotų man kerštu.

Tegu Valdžia man ruošias smogti! Pagieža, siausk nuožmiau!

Įstatyme, šen ešafotą! — Tavęs aš nebijau.

Mieloji man rankutę davė,— Ji tiki manimi;

Ji priesaika šventa laidavo,— Mūs ryšiai — amžini.

Bučiuodama ji pažadėjo Gyvent ir mirt sykiu;

Man laimės saulė užtekėjo, Jos meile aš tikiu.

Padainavęs j is tuoj pat atsistojo ir priėjo prie ma­nęs. Aš pamačiau degantį jo veidą, žėrinčias sakalo akis, meilumą ir aistrą v isuose ve ido bruožuose. Aš sut r ikau akimirką, bet tuoj pat susivaldžiau. Aš neno­rėjau nei meilių scenų, ne i karštų prisipažinimų, o da­bar man grėsė ir v iena, ir k i ta . Re ik i a pasiruošti gink­lą, ir aš pasigalandau savo liežuvėlį. K a i j i s ištiesė į mane rankas, aš kandžiai paklausiau, ką būtent j is ke­t ina vest i .

Kokį keistą klausimą užduoda j am jo my l imo j i Džeinė.

Ne jaug i l Priešingai, v i sa i natūralų i r būtiną. J u k j i ­sai ką t ik dainavo, kad jo būsimoji žmona miršta

376

drauge su juo ! Ką j is nor i pasakyt i šia pagoniška idė­ja? Aš anaiptol neket inu mi r t i drauge su juo, tegu nė nes i t ik i . '

O, j i s daugiau n ieko netrokšta, n ieko nemaldauja, t i k k a d aš mylėčiau jį gyvą! M i r t i s ne tokioms ka i p aš.

O ne! Aš turėsiu mi r t i , k a i ateis laikas, l yg ia i taip pat, ka i p ir j isa i . T i k aš verčiau pa lauks iu tos va l an ­dos ir anaipto l nes iskubinsiu pat i lįsti g i l t ine i į akis.

Ar aš atleisiu j am egoistišką jo norą ir ar pabu­čiuosiu jį įrodydama, k a d atleidžiu?

Ne, o ne! At l e i sk i te ! Aš išgirdau, ka ip j i s pavadino mane „žiauria mer­

g iote" ir tuoj pat pridūrė: — K i ekv i ena k i t a moteris būtų v i sa sutirpusi, j e i

kas jos garbei būtų sudainavęs tokius stansus. Aš jį užtikrinau, k a d iš prigimties esu rūsti ir

šiurkšti ir k a d ateityje j a m teks ne kartą tuo įsitikinti. O be to, aš pasiryžusi per šias keturias savaites paro­dy t i j a m visus šiurkščiuosius mano būdo bruožus. Tegu žino, ką pasir inko, k o l dar nevėlu.

Ar ne metas man nusiramint i ir pradėti protingą kalbą?

Aš nusiraminsiu, j e i gu j i s to nor i , bet dėl protingos kalbos, ta i manau, k a d ka ip t ik šitaip dabar i r k a l ­bant i .

J i s niršo, niurzgėjo ir prunkštavo. „Labai gera i ,— tar iau pati s au .— Pyk i r širsk, k i ek t ik pat inka, bet esu t ik ra , k a d šitaip elgtis su tav im — visų t inkamiau­sia. Aš tave m y l i u labiau, negu galėčiau išreikšti žo­džiais, bet aš nenor iu leistis į sentimentus, o šiuo k a n ­džiu savo b la i vumu ir tave su la ikys iu ant bedugnės krašto. Aš išlaikysiu tarp mūsų reikiamą atstumą, k u ­r is mudv i em abiem išeis į naudą."

Pamažėli aš smarkia i įerzinau jį. K a i j is įpykęs pa­sitraukė Į kitą galą kambar io , aš atsistojau ir, natūra­l i a i be i pagarbiai , ka ip i r ki ta is kartais, pasakius i :

377

„Linkiu jums labos nakties, sere" ,— išsmukau pro šo­nines duris ir pasišalinau.

Šitaip elgiausi visą tą kritišką mėnesį, likusį i k i vedybų dienos, ir sus i laukiau kuo geriausių rezultatų. Žinoma, misteris Ročesteris buvo piktas ir va ld inga i nusiteikęs, bet apskr i ta i aš mačiau, kad širdies gilumoje j is v e i k i a u žavėjosi tuo; o j e i gu aš būčiau nuolan­ki ka ip avelė i r me i l i ka ip balandėlė, ta i būtų t ik l a ­b iau pakurstę jo despotizmą, bet mažiau imponavę jo b la i v iam ' protui , sveikiems jausmams ir net, ko gero, mažiau būtų jam patikę.

Kitų žmonių akiva izdoje aš ka ip ir anksčiau buvau pagarbi ir k u k l i , nes ki ta ip elgtis ir nederėjo. T i k mū­sų vakarinių pašnekesių metu aš jį šitaip pu ldavau ir erz indavau. J i s kv iesdavos i mane kasdien punktual ia i , vos t ik laikrodžiui išmušus septynias, tačiau, man pasi­rodžius svetainėje, jo lūpos nebeištardavo tokių švel­nių kreipinių, ka ip „mano me i l e " ir „brangioji"; dabar aš j am būdavau „pikta lėlė", „piktasis elfas", „kipšiu­kas " , „gegužiukas" ir t. t. Užuot švelniai pažvelgęs į mane, j i s -dabar t ik rodydavo grimasas, užuot paspau­dęs ranką, įgnybdavo, gi užuot pabučiavęs į skruostą, skaudžiai nusukdavo ausį. Ką g i ! Aš'buvau patenkin­ta. K o l kas šis šiurkštus palankumas man žymiai lab iau pat iko už v isokias švelnybes. Aš mačiau, k a d misis Feir feks i r g i man pr i tar ia ; j i na i j a u taip nebesirūpino manim, i r todėl buvau t ikra , k a d e lg iuosi teisingai. Tačiau misteris Ročesteris dievagojosi, k a d aš jį gyvą v a r a u į kapą, ir grasino netrukus bais ia i atkeršyti man už dabartinį mano elgesį. Aš t ik ta i juok iaus i iš jo gra­sinimų. „Dabar aš žinau, ka ip tave pr iverst i elgtis pro­t inga i ,— ga lvo jau aš,— ir neabejoju, k a d man tas pa­v y k s ir ateityje, o je i v i ena priemonė nepaveiks, aš ras iu kitą."

• Tačiau v i sa tai , tur iu pasakyt i , ne taip j a u lengva man buvo . Dažnai man pačiai norėdavosi būti mei l ia i

378

i r nebekank int i jo. M a n o būsimasis vyras pa lengva man tapo v i s u pasaul iu ir net daugiau — vos ne dan­giškos laimės, v i l t im i . J i s atsistojo tarp manęs ir mano tikėjimo ka ip debesis, kur is uždengia žmogui saulę. Tomis dienomis dievą man užstojo jo kūrinys, nes iš jo aš pas idar iau dievaitį.

X X V S K Y R I U S

Priešvestuvinis mėnuo praėjo, s l inko pačios pasku­tinės jo valandos. Sk i r to j i diena, sutuoktuvių diena, neišvengiamai artėjo, v i s i pasiruošimai j a i sut ikt i buvo at l ik t i . Bent aš j a u nebeturėjau ką v e i k t i : v i s i mano lagamina i buvo sukrauti , užrakinti, perjuosti ir išri­k iuo t i pr ie sienos mano kambaryje. Ryto j , šią va lan­dą, j i e j a u bus to l i nuo čia ir kel iaus į Londoną, ka i p ir aš. (D .V . ' ) ,— arba, t iks l iau , ne aš, o kažkokia Džei­nė Ročester, persona, kur ios k o l kas aš dar nepažįstu. Be l iko t ik pr i ta isyt i pr ie jų a d r e s u s — k e t u r i a s baltas korteles, kur ios gulėjo ant komodos. Mister is Ročeste­r i s pats ant k iekv ienos užrašė paskirt ies vietą: „Misis Ročester, N. viešbutis, Londonas" . Aš taip ir neįsten­g iau pat i p r i t v i r t in t i jų pr ie lagaminų ir n i ekam ne-pavedžiau to padaryt i . M i s i s Ročester! J u k tokios dar nė būt nėra. J i n a i užgims t ik ta i rytoj rytą, ke l ios m i ­nutės devintos. J a u ger iau aš pa lauks iu ir įsitikinsiu, k a d j i gimė gyva, i r tada jos v a r d u pažymėsiu v isus šiuos daiktus. Užtenka j a u ir to, k a d jos apdarai , ku r i e k a b a anoje spintoje, priešais mano tualetinį staliuką, j a u išstūmė mano juodą vilnonę louvudiškę suknelę ir šiaudinę skrybėlaitę. Aš n ieka ip negalėjau apsiprasti su mint im, k a d man galėtų pr ik lausy t i tas puošnus

' D e o v o l e n t e — jei bus tokia dievo valia (lot.).

3 7 9

vestuvinis apdaras: perlų spalvos suknia ir plonytis šydas. Aš uždariau spintą, nenorėdama matyt i to ne­realaus apdaro, kurį tarsi kėsinausi at imti iš ko ki to ir kur i s vakaro metą — buvo gal dev inta va landa — šmė­žavo kambar io sutemose kažkokiu nenatūraliai balkšvu atspalv iu. „Lik sau vienas, mano baltasis sapne! — ta­r i a u . — M a n e krečia šaltis. Aš girdžiu, ka ip k a u k i a vė­jas, ir verčiau išeisiu laukan, k a d j i s padvelktų man į veidą."

M a n e krėtė šaltis ne v i e n nuo skubios ruošos, ne v i e n nuo minties, k a d štai įvyksta didžiulė permaina — rytoj prasideda man naujas gyvenimas. Suprantama, abi šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos mano nuo­ta ikai , k u r i mane, neramią ir susijaudinusią, varė šią vėlyvą valandą į tamsų parką. Tačiau būta dar trečios priežasties, k u r i daug st ipr iau veikė mane.

M a n e kank ino keista i r nerami mintis. A ts i t iko kažkas, ko aš negalėjau suprasti. N iekas to įvykio ne­matė ir niekas apie jį nežinojo, t ik ta i aš pati , ir v isa ta i atsit iko praėjusią naktį. Mis ter is Ročesteris nęnak-vojo namie ir l i g šiol dar nebuvo grįžęs. Neatidėliotini re ika la i , kur iuos j i s pats turėjo sutvarkyt i , prieš iš­važiuodamas iš Ang l i jos , privertė jį išvykti į mažą dviejų trijų fermų dvarą maždaug už trisdešimt mylių. Visą dieną aš nekantr ia i l auk iau jo sugrįžtant, norėda­ma viską j am išpasakoti ir paprašyti, k a d j is padėtų man įspėti kankinančią mane mįslę. Bet palauk ir tu, skaityto jau, k o l j is sugrįš, o k a i atskle is iu j am savo paslaptį, tu taip pat ją sužinosi.

Aš pasukau į sodą, ieškodama, ku r pasislėpti nuo vėjo, kur i s visą dieną smarkia i pūtė iš pietų, neatneš-damas nė lašelio lietaus. Užuot aptilęs vakarop , j is, ro­dos, dar lab iau įsismagino ir t iesiog kaukte kaukė. M e ­džiai be atvangos sv iro į vieną pusę, negalėdami atsi­tiesti, t i k protarpiais atmesdami atgal vieną kitą šaką,— taip nenui lstamai vėtra lenkė jų viršūnes į

380

šiaurę. Debesys skrie jo per visą dangų, grūsdamiesi v i en i ant kitų. Nė lopel io žydro dangaus nepasirodė tą l iepos mėnesio dieną.

Jausdama keistą džiaugsmą, aš pasi le idau tek ina priešais vėją, l y g ir at iduodama savo sielos nerimą beribėms oro srovėms, šniokščiančioms pro mane. Leis­damasi laurų alėja, aš išvydau didžiulio kaštano l i eka ­nas. J i s stovėjo pajuodęs ir apdegęs, per vidurį per­skeltame kamiene juodavo baisus plyšys. Med is te­bestovėjo, nes abi jo puses laikė diržingas drūtgalys ir stiprios šaknys, tačiau kaštano gyvybė buvo pak i rs ­ta ir syva i nebegalėjo sruvent i kamienu. Plačios šakos turės nuvyst i , ir ateinančią žiemą audros ve ik iaus ia i vieną, o ga l ir abi jo puses pargriaus ant žemės. K o l kas kaštanas tebebuvo vienas medis ,— griuvena, bet v ient isa gr iuvena.

— Gera i , k a d tv i r ta i laikotės v i ena k i t os ,— tar iau aš, tarsi šios didžiulės skeveldros būtų gyvos būtybės ir galėtų girdėti mane.— Aš manau, kad , nors jūs atro­dote pakirstos, apdegusios ir pajuodusios, jumyse v i s dėlto dar l i k o gyvybės, k u r i sruvena iš susipynusių tarp savęs, ištikimų ir atsidavusių šaknų. Jūs j a u nie­k a d nebežaliuosite, paukščiai nebečiulbės ir nebesuks lizdų jūsų šakose. Jums baigėsi džiaugsmo ir meilės laikas. Tačiau jūs nesate vienišos. K i ekv i ena jūsų tur i draugą, užjaučiantį jį paskutinę valandą.

Aš pakėliau galvą, ir tą akimirką tarp abiejų atski ­lusių medžio pusių pasirodė mėnulis. Jo diskas buvo kraup ia i raudonas ir nepi lnas. J i s , rodos, pažvelgė į mane liūdnai sumišęs ir beregint vėl nugrimzdo i sto­rus debesis. Valandėlę ties Torn f i ldu vėjas aptilo, ta­čiau iš tolumos, iš laukų ir giraičių, sk l ido pratisas, šiurpus vaitoj imas. M a n gūdu pasidarė klausytis, ir aš nubėgau atgal.

Grįždama per sodą, p r i s i r inkau sterblę obuolių, k u ­rių buvo p i l na prikritę žolėje po obel im. Paskui ėmiau

381

sk i r t i pr inokusius nuo žalių ir nunešiau į kamarą. Po to nuėjau į biblioteką pažiūrėti, ar pakurtas židinys. Nors buvo vasara, bet aš žinojau, k a d misteris Ročes­teris apsidžiaugs, tokį niūrų vakarą radęs besikūrenan­čią ugnį. Ta ip , židinys buvo pakurtas geroka i anksčiau ir ka i t r i a i l iepsnojo. Aš pristūmiau arčiau ugnies jo fotelį, pastačiau pr ie jo stalelį, nule idau užuolaidas ir įsakiau atnešti žvakes, k a d jas gal ima būtų uždegti, k a i t ik parsiras šeimininkas. Baigusi visus šiuos pasi­rengimus, aš pajutau, k a d man dar lab iau neramu negu prieš ta i . Aš negalėjau nusėdėti vietoje, kažkas visą laiką v i j o mane iš namų. Mažas kabinet inis la ikrodis ir senas la ikrodis vest ib iuly je kar tu išmušė dešimtą.

— Ka ip vėlu! — tar iau pat i s a u . — Imsiu ir nubėg­s iu i k i vartų. Protarpiais išlenda mėnulis, ir aš galėsiu matyt i gerą galą ke l io . Ga l j i s dabar j a u parjoja, ir j e i išeisiu jo pasi t ikt i , ta i man teks keletą minučių trum­p iau jo l aukt i .

Vėtra šėlo aukštuose medžiuose, kur i e augo pr ie vartų, bet kelyje, k i ek galėjau įmatyti, nebuvo nė gy­vos dvasios. T i k retkarčiais, mėnuliui išlindus, nusl ink­davo juo debesų šešėliai ir suboluodavo i l ga balkšva l in i ja be j ok io judančio taškelio.

Šitaip bežiūrint į kelią, nejučia ištryško man iš akių ašara — nevi l t ies ir apmaudo ašara. Susigėdusi aš nu ­brauk iau ją. Aš v i s stov in iavau ties vartais. Mėnulis visiškai pasislėpė padangių menėse, sandar ia i užsitrau­kęs tirštų debesų užuolaidas. Nakt i s ėjo tamsyn ir tam­syn, vėtra ginė l ietaus debesis.

— K a d t ik greičiau parjotų! K a d t ik greičiau par­jo tų !— sušukau, kažkokios slogios nuojautos pagauta. Aš l auk i au jo dar prieš vakarienę. Dabar j a u buvo su­temę. Kas gi j į galėjo sulaikyt i? Ne jaug i kas atsitiko? Aš vė l pr i s imin iau praėjusios nakties įvykį, ir man j is pasirodė l y g koks nelaimės ženklas. Maty t , mano v i l ­tys buvo perdaug šviesios, ir joms nesk i r ta įvykti.

382

Paskutinėmis dienomis aš pergyvenau tokį neišpasa­kytą džiaugsmą, k a d man atrodė, jog mano laimės žvaigždė pasiekė savo zenitą ir dabar tur i leistis.

„Ne, aš v i s t iek negal iu grįžti namo,— galvo jau aš.— Nega l i u sėdėti pr ie židinio, kada j i s klaidžioja per tokią darganą. Verčiau nuvarg int i kūną, negu k a ­muot i širdį! E i s iu k e l i u i r sut iks iu j į . "

Ir aš nužingsniavau ke l iu , tačiau eit i man teko ne­i lga i . Nenuto lus i nuo vartų nė ketvirčio myl ios, staiga išgirdau kanopų bildesį. Smark iu šuoliu artėjo kažkoks raitelis, šalia jo bėgo šuo. Sa l in b log i nujaut imai ! J u k čia misteris Ročesteris, jojąs savo M e z r u r u ir lyd imas Pi loto ! Pamatęs mane, nes tuo metu mėnulis, spindėda­mas l y g pro miglą, išplaukė į žydrą dangaus plynę, j i s nusiėmė skrybėlę ir pamojavo virš galvos. Aš pa­s i le idau tek ina jo pasi t ikt i .

— Ta i mat ,— sušuko j is , tiesdamas man ranką ir lenkdamasis ba lne ,— jūs negalite nė trupučio pabūti be manęs, tiesa? Pasistokite ant mano bato. Duoki te man abi rankas. L ipk i te !

Aš paklausiau. Džiaugsmas padarė mane vikresnę, ir aš užšokau ant balno priešais jį. Pasveikindamas j is mane karštai pabučiavo ir neslėpė savo triumfo, k u r i o aš stengiausi nepastebėti. Staiga j is, atitokęs iš džiaugs­mo, mane paklausė:

— Ar kas atsitiko, Džeinete, k a d jūs taip vėlai iš­ėjote manęs pasit ikti?

— Ne , t ik man pasirodė, kad n iekad nebegrįšite. Aš nebegalėjau l auk t i jūsų namuose, kada lauke toks lietus ir vėtra.

— Lietus ir vėtra, iš tikrųjų! J u k jūs peršlapusi l y g undinė. Užsimeskite šį mano apsiaustą. T ik , rodos, jūs karščiuojate, Džeine. Jūsų skruostas ir rankos taip de­ga. Sakyki te , kas atsitiko?

— Dabar nieko. Aš j a u nebebi jau ir jaučiuosi rami . — Vad inas i , jūs bijojote ir nerimavote.

383

— G a l būt. Bet aš viską papasakosiu paskui , sere, ir jūs, ko gero, t ik pasi juoksite iš mano kančių.

— Aš nuoširdžiai pas i juoksiu iš jūsų t ik ta i po ryt­dienos. I k i to l a iko aš nedrįstu. M a n o laimė dar ne­t ikra . Bet argi čia jūs, k u r i paskutinį mėnesį buvote s l id i it ungurys ir dyg l iuota it erškėtis? Aš negalėda­v a u pr ie jūsų nė pirštu pr i s i l i e s t i ,— bematant įsidur-davau, o dabar man atrodo, k a d rankose l a i kau pakly­dusį ėrytį... Jūs išėjote iš avidės ieškoti savo piemens, tiesa, Džeine?

— Aš pasi i lgau jūsų, bet t ik nedžiūgaukite. Mes j a u Tornfi lde. Leiskite man nu l ip t i .

J i s nukėlė mane pr ie pat verandos. Džonui paėmus jo arklį, j i s paskui mane įėjo į vestibiulį ir pasakė, k a d aš skubia i persirengčiau sausais drabužiais ir su-grįžčiau pas j į į biblioteką. K a i j au b u v a u bekopiant i laiptais, j i s susistabdė mane, prašydamas, k a d i l ga i ne­užtrukčiau. Aš ir neužtrukau. Po penkių minučių bu­v a u pas misterį Ročesterį. J i s valgė vakarienę.

— Sėskite ir sudarykite man kompaniją, Džeine. Duok dieve, k a d ši vakarienė mums būtų paskutinė Tornf i lde i lgiems i lg iems mėnesiams.

Aš atsisėdau šalia jo, bet pasakiau, k a d negal iu va lgyt i .

— Ar dėl to, k a d jums prieš akis kelionė, Džeine? Ar susirūpinimas, k a d vykstate į Londoną, atėmė jums apetitą?

— Šįvakar aš n ieko aiškiai nematau prieš akis, se­re. Ir aš pat i nežinau, kodėl taip susirūpinusi. V isas gyvenimas man atrodo nerealus.

— Išskyrus mane. Aš, rodos, pakankamai realus. Pal ieskite mane.

— Jūs, sere, ir esate pati nereal iausia i l iuz i ja . Jūs t iktai , sapnas.

J i s juokdamasis iškėlė ranką. — Ar mano ranka i r g i sapnas?—paklausė jis, ro-

384

dydamas ją man prieš akis. Jo ranka buvo apva l i , rau­meninga ir st ipri , pirštai i l g i , sausi.

— Ta ip . Nors ją ir paliečiu, v i s t iek tai sapnas,— pasakiau aš, nustumdama jo ranką.—'Sere, jūs j a u pa­vakarieniavote?

— Taip , Džeine. Aš paskambinau ir įsakiau nukrausty t i stalą. K a i

r_ies l ikome dviese, aš pažarsčiau ugnį ir atsisėdau ant kėdutės pr ie savo šeimininko kojų.

— Gre i t bus v idurnakt i s ,— tar iau aš. — Ta ip . Bet ar atsimenate, Džeine? Jūs pažadėjote

išsėdėti su manim kiaurą naktį prieš mano vedybas. — Pr is imenu. Ir tesėsiu pažadą. Pasėdėsiu su jumis

bent d v i tris valandas. Nė k i ek nesinori gult i . — Jūs v i sa i pasiruošėte kel ionei? — V i s a i , sere. —- Aš i r g i , — atsiliepė j i s . — Aš sutvark iau v isus

reikalus. Grįžę iš bažnyčios, po pusės valandos mudu išvyksime iš Tornfi ldo.

— Laba i gerai, sere. — Su kok i a keista šypsena jūs ištarėte tuos „labai

gerai " , Džeine! Kodėl jūsų skruostuose dega tokios raudonos dėmės? Kodėl taip keistai b l izga jūsų akys? Ar t ik nesergate, Džeine?

— Rodos, ne. — Rodos! Kas gi atsitiko? Pasakykite man, kas yra? — Aš negal iu, sere. Jok ia i s žodžiais nega l iu pasa­

ky t i , kas man y ra . Aš norėčiau, k a d ši va landa n i ekad nesibaigtų. Kas žino, ką atneš mums rytdiena?

— T a i hipochondri ja , Džeine. Jūs pervargote, per daug prisi jaudinote.

— Ar jūs, sere, jaučiatės ramus ir laimingas? — Ramus? Ne ! Bet laimingas? Ik i pačių širdies gel­

mių! Aš pažvelgiau'į jį, ieškodama laimės ženklų jo ve i ­

de, bet j i s visas degė.

25. Džeinė E i r . 385

— Pasitikėkite manim, Džeine,— tarė j i s . — N u s i ­meskite nuo savo sielos tą naštą, k u r i s legia ją. Ko jūs bijote? K a d iš manęs ga l i išeiti prastas vyras?

—• A p i e ta i aš visų mažiausia galvoju. — G a l jūs bijote tos naujos apl inkos, kur io je atsi­

dursite? Nau jo gyvenimo, į kurį žengiate? — Ne . —• Jūs stebinate mane, Džeine. Jūsų liūdnas žvilgs­

nis ir ryžtingas tonas ke l i a man nerimą ir kank ina . Aš nor iu , k a d jūs viską paaiškintute.

— J e i taip, ta i k lausyki te , sere. V a k a r naktį jūs nebuvote namie.

— Taip, nebuvau. Aš tai žinau. Bet prieš valandėlę užsiminėte, jog kažkas atsitiko, k a i manęs nebuvo na­mie ,— tur būt, n ieko ypatingo, bet tai pridarė jums rūpesčių. Sakyk i t man viską. Ga l misis Feirfeks ką prasitarė? O gal jūs išgirdote kokių tarnaičių plepalų? Jūsų opi savigarba buvo užgauta?

— Ne, sere. Išmušė dvyliktą. Aš palaukiau, k o l nut i lo s idabri­

nis kabinet in io laikrodžio skambesys, o drauge ir dus­lūs, vibruoją dūžiai vest ibiuly je . Po to aš pradėjau:

— V a k a r visą dieną aš buvau labai užsiėmusi ir jaučiausi labai la iminga, be atvangos plušėdama, nes manęs nepersekioja, ka ip jūs manote, k o k i a nors ba i ­mė atsidurt i naujose aplinkybėse ir v i s a ' k i t a . Priešin­gai, v i l t is gyvent i su jumis manė be galo džiugina, nes aš m y l i u jus. Ne , sere, neglamonėkite manęs dabar,— le iskite man viską išpasakoti. V a k a r aš visiškai pasi t i ­kėjau apvaizda ir vy l i aus i , k a d įvykiai k lostos i jūsų ir mano la imei . D i ena buvo graži, j e igu atsimenate,— giedras dangus nele ido man nerimauti , k a d jums ke­lionė j e. ga l i kas atsi t ikt i . Po vakarienės šiek t iek pa­vaikščiojau grįstu take l iu , galvodama apie jus, ir man atrodė, k a d jūs einate taip art i manęs, j og bemaž nę-pasigedau jūsų. Aš mąsčiau apie gyvenimą, kur is l au -

386

k i a manęs, apie jūsų gyvenimą, sere, t i ek platesnį ir įvairesnį už mano, k i ek jūra platesnė už upelį, įtekant į ją. Aš stebėjausi, kodėl moral istai vad ina šį pasaulį k l a i k i a dykyne . M a n j i sa i žydėjo ka ip rožė. Saulei sė­dant oras atšalo ir dangus apsiniaukė. Aš įėjau į vidų. Sofi pašaukė mane į viršų pasižiūrėti vestuvinių dra­bužių, kur i e buvo ką t ik atgabenti. Dėžutėje po jais aš radau ir jūsų dovaną — vualį, kurį jūs, būdamas iš­laidus ka ip kunigaikštis, išrašėte man iš Londono, ma­tyt, nusprendęs, k a d j e i gu aš nenor iu p r i imt i brange­nybių, ta i pr iversi te mane pr i imt i tokį pat brangų kitą daiktą. Aš nusišypsojau, išskleisdama tą vualį, ir įsi­va izdavau, ka ip pas i juoksiu iš aristokratiško jūsų sko­nio ir pastangų išpuošti plebėjišką savo nuotaką ka ip pero dukterį. Aš piešiau.savo vaizduotėje, ka ip paro­dys iu jums gabalėlį paprasto nert inio šilko, kurį aš paruošiau pr idengt i savo žemos kilmės galva i , ir pa­k laus iu , ar jo nepakanka moteriškei, k u r i negal i savo v y r u i duot i kraičio ne i turtų, ne i grožio, ne i plačių pažinčių. Aš pu ik ia i mačiau jūsų ve ido išraišką ir gir­dėjau audringus, respublikoniškus jūsų šūkčiojimus, o taip pat išdidžius žodžius, k a d jūs pakankamai tur t in­gas ir k i lmingas ir jums nėra re ika lo vest i dėl pinigų ar t i tulo.

— K a i p pu ik i a i jūs pažįstate mane, mažoji bur t in in ­ke ! — įsiterpė misteris Ročesteris.- • Bet kuo gi nugąs­dino jus tas vualis? G a l radote jame nuodų ar durklą? Kodėl jūs tok ia apsiniaukusi?

— Ne , ne, sere. Aš nieko daugiau nepastebėjau, ka ip t ik dailų ir puošnų dirbinį, ka ip t ik Feir fekso Ro­česterio išdidumą, kur i s manęs neišgąsdino, nes aš j au pr ipratau regėti šį demoną. Tačiau v is lab iau temo, ėmė k i l t i vėjas. V a k a r - j i s pūtė ne taip ka ip dabar — gūdžiai ir la ibai , bet „dejonės prislėgtos ba l su " , žadin­damas širdyje keistą maudulį. Aš norėjau, kad jūs būtute namie. Atėjusi į šį kambarį, išvydau tuščią krės-

25* * 387

lą ir nepakurtą židinį, mane nukrėtė šiurpas. Po k i ek la iko nuėjau gult i , bet negalėjau užmigti,— mane k a ­mavo kažkoks baisus nerimas. M a n vaidenosi , k a d pro stiprėjančią vėtrą prasimuša kažkokios dejonės. Iš pradžių aš negalėjau suprasti, ar v iduje , ar už lango girdėti t ie va i to j imai , bet, nors ir neaiškiai, j i e v i s kar ­tojosi. Paga l iau aš nusprendžiau, k a d ve ik iaus ia i ku r nors to l i staugia šuo, ir apsidžiaugiau, k a i t ie garsai nut i lo . Pasku i aš užmigau, bet ir tada sapnavau tą pa­čią tamsią ir vėjuotą naktį. Mane persekiojo tas pats noras būti su jumis, o taip pat slėgė keistas, liūdnas jausmas, l yg tarp mūsų būtų atsiradusi kažkokia kliū­tis. P irmomis miego valandomis aš sapnavau, k a d e inu v ing iuotu , nepažįstamu ke l iu , ap l ink visiškai tamsu, mane merk ia l ietus. Nešuosi kūdikį, tokį mažą, silpną padarėlį. J i sa i dreba ant šaltų mano rankų ir gai l ia i verkšlena man paausy. Rodos, k a d ir jūs, sere, einate tuo pačiu ke l iu , t ik to l i priešakyje. Aš įtempiu visas savo jėgas, norėdama pas ivy t i jus, stengiuosi ka ip nors ištarti jūsų vardą ir šūktelti, k a d sustotute. Bet mano judes ia i buvo surakint i , ir lūpos ve l tu i stengėsi ištarti kokį garsą. O jūs, rodos, tuo tarpu viSjtolstate ir tols-tate.

— Ir šie sapnai tebeslegia jus, Džeine, k a i aš sė­džiu šalia? Jūs tiesiog nerv inga mergytė! Pamirškite šį įsivaizduotą nerimą ir ga lvoki te t ik apie tikrą laimę! Jūs sakote, k a d myl i te mane, Džeinete. Taip, šito aš nepamiršiu, ir jūs to negalite paneigt i . Šiuos žodžius ištarė jūsų lūpos, aš girdėjau, jų aiškų ir švelnų skam­besį. J i e gal pernelyg iškilmingi, bet m i e l i ka ip mu­z ika : „Viltis gyvent i su jumis mane be galo džiugina, Eduardai , nes aš jus m y l i u . " Jūs myl i t e mane, Džeine? Pakartoki te tuos žodžius.

— Aš m y l i u jus, sere. M y l i u v i sa savo širdimi. — K a i p ke i s ta ,— tarė j is , valandėlę patylėjęs,—

k a d šie žodžiai kažkaip skaudžiai pervėrė man krūtinę.

388

Kodėl? G a l būt, todėl, k a d jūs ištarėte juos taip r imtai , l y g su re l ig ine jėga ir k a d jūsų žvilgsnyje, įsmeigtame į mane, t i ek tauriausio tikėjimo, nuoširdumo ir atsida­vimo? M a n rodos, k a d šalia manęs k o k i a gal inga dva­sia, o ne žmogus. Tapkite vėl mažu kipšiuku, Džeine. Jūsų akutės taip moka p ik ta i dėbčioti. Vėl nusišypso­k i te savo drov ia ir kar tu kandžia, ironiška šypsena. Sakykite , k a d neapkenčiate manęs, erzinkite, tyčioki-tės, t ik neužkrėskite manęs savo liūdesiu. M a n verčiau matyt i jus rūsčią, o ne tokią susisielojusią.

— Aš erz insiu ir tyčiosiuos iš jūsų, k i ek t ik jūs norėsite, k a i baigsiu pasakoti. Bet p i rma išklausykite i k i galo.

— Aš maniau, Džeine, k a d j a u viską išpasakojote. Aš maniau, k a d jūsų liūdesio priežastis — sapnai.

Aš papurčiau galvą. — Ką? Dar kas nors? Bet nemanau, k a d kas rimto?

Aš iš anksto linkęs nepatikėti. Pasakokite ! Nerami jo ve ido išraiška, l y g koks baikštus nekant­

ravimas, nustebino mane, bet aš tęsiau: — Aš sapnavau ir kitą sapną, sere. Rodos, Tornf i l ­

do pi l is v i r tus i k la ik ia is griuvėsiais, šikšnosparnių ir pelėdų landyne. Iš didingo fasado n ieko nebelikę, t ik apgr iuvusi siena ir tok ia aukšta, kad , rodos, vos vos tesi laiko. Ir aš sapnavau, j og klaidžioju mėnesienoje po šiuos žole apžėlusius griuvėsius: vieną kartą su­k lumpu ant marmur in io židinio nuolaužos, kitą — ant nukr i tus io l ipdyt in io karnizo gabalo. Aps isupus i ska­ra , aš v i s tebesinešiau tą pat i nepažįstamą kūdikį. Aš negalėjau jo ku r pamesti, kad ir ka ip įskaudo man rankos; nors tas kūdikis buvo sunkus, aš turėjau neštis j į . Staiga tolumoje išgirdau šuoliais lekiantį arklį. B u ­v a u t i k ra , k a d tai jūs. Ir jūs vyko te daugel iui metų į tolimą šalį. Aš l yg patrakusi , nepaisydama pavojaus, užlipau ant siūbuojančios sienos, norėdama dar kartą pažvelgti į jus. M a n iš po kojų riedėjo akmenys, gebe-

389

nių šakos, už kurių aš bandžiau įsitverti, s lydo man iš rankų, kūdikis iš siaubo apsivi jo rankutėmis man apie kaklą ir kone smaugė mane. Galų gale aš pasie­k i a u sienos viršūnę. A n t balto ke l io jūs atrodėte l yg mažas taškas ir v is mažėjote... Vėjas pūtė taip smar­k ia i , kad negalėjau pastovėti. Atsisėdusi ant siauro sie­nos iškyšulio, ėmiau sūpauti ant kelių išsigandusį va i ­ką. Jūs pri jojote ke l io posūkį, ir aš pas i lenkiau, norė­dama paskutinį kartą pažvelgti į jus. Siena staiga ėmė griūti. Aš pasvirau, man nuo kelių nusir i to kūdikis. Netekus i pusiausvyros, aš ėmiau krist i . . . ir nubudau.

— Dabar, Džeine, j a u viskas? — Čia dar t ik mano pasakoj imo įžanga, sere. N u ­

budus man akis užplieskė šviesa. Pamaniau, kad j au išaušo. Bet suk lydau: degė t ik paprasta žvakė. Pagal­vo jau, kad į mano kambarį ve ik iaus ia i užėjo Sofi. Žva­kė švietė ant tualet inio stalelio, ir spinta nišoje, ku r aš, eidama gult i , buvau pakabinusi savo vestuvinius drabužius bei vualį, stovėjo atvira. Išgirdusi, k a d tenai kažkas šlama, sušukau: ,,Sofi, ką jūs ten darote?" N i e ­kas neatsiliepė, t ik iš nišos pasirodė kažkokia žmogys­ta, k u r i , paėmusi žvakę, pakėlė ją ir ėmė apžiūrinėti spintoje sukabintus vestuv in ius apdarus. ,,Sofi! S o f i ! " — sušukau vėl, bet įsibrovėlė tylėjo. Aš pasikėliau lovoje ir pas i lenkiau į priekį. Iš pradžių nustebau, o paskui taip persigandau, k a d kraujas sustingo gyslose. M i s t e r i Ročesteri, ta i buvo ne Sofi, ne L i , ne misis Feirfeks, ta i buvo net — taip, aš tuo nė k i ek neabejojau ir d a :

dar esu tuo įsitikinusi — tai buvo net ne to j i keistuolė Greis Pu l .

— Ir v i s dėlto tai buvo k u r i nors iš jų,— pertraukė mane šeimininkas.

— Ne , sere, aš r imta i užtikrinu jus, k a d ne. Tos būtybės mano akys n i ekad nebuvo regėjusios Tornf i l ­do pi ly je . N e i jos ūgis, ne i ve ido bruožai man nebuvo n iekad matyt i .

390

— Nupasakok ją, Džeine. — J i n a i buvo aukšta, stambi moteriškė, sere. Tan ­

kūs juod i p l auka i kr i to ja i ant nugaros. Nepr is imenu, ka ip j i vilkėjo, t i k žinau, k a d jos apdaras buvo baltas ir lygus, bet ar ta i buvo marškiniai, ar paklodė, ar įkapės, nega l iu pasakyti .

— Ar jūs matėte jos veidą? — Iš pradžių nemačiau. Bet ji paėmė mano vualį,

pakėlusi i l ga i į jį žiūrėjo, o paskui užsimetė ant galvos ir atsisuko į veidrodį. Šią akimirką aš v i sa i aiškiai pa­mačiau atsimušusį jame veidą.

— Ir koks buvo jos veidas? — Šiurpus ir pasibaisėtinas j is man pasirodė, sere.

Tok io ve ido aš n iekad nebuvau mačiusi. J i s buvo ne­žmoniškas, kažkoks laukinis . O, k a d aš galėčiau pa­miršti išverstas, k rau ju pasruvusias jos akis ir baisius, tamsiai mėlynus jos skruostus!

— V a i d u o k l i a i paprastai esti išblyškę, Džeine. — Šis veidas buvo tamsiai raudonas. Lūpos išpur­

tusios ir pajuodusios, kak ta raukšlėta, tamsūs antakia i aukštai pakilę virš k r u v i n a i raudonų akių. Žinote, ką man priminė šis veidas?

— Sakyki te . — Vokiškų pasakų vampyrą. — A! Ir ką ji padarė? — J i n a i , sere, nusitraukė mano vualį nuo kraupios

savo galvos, perplėšė j į pusiau ir , nusviedusi ant gr in­dų, ėmė trypt i jį kojomis.

— Pasku i ką? — Pasku i atitraukė lango užuolaidą ir pažiūrėjo

į kiemą. G a l ji pamatė, k a d j au ima aušti, nes, paėmu­si žvakę, moteris pasuko į duris. Pr ie pat mano lovos j i sustojo ir įsmeigė į mane degančias akis. Ji prikišo man pr i e akių žvakę ir užpūtė. Aš t ik pamačiau, ka ip baisus jos veidas pa l inko ties manim... ir netekau są-

391

monės. T i k antrą kartą, t ikta i antrą kartą gyvenime aš apalpau iš siaubo.

— Ką pamatėte pr ie savęs atsipeikėjusi? — N i eko , sere. T i k j a u buvo v i sa i išaušę. Aš atsi­

kėliau, nusiprausiau, išgėriau vandens; pajutau, kad, nors ir nusi lpusi , bet esu sveika, ir nusprendžiau nie­k a m k i t am nepasakoti šios viz i jos, t i k jums v ienam. Dabar, sere, pasakykite, kas per v i ena toj i moteriškė?

— Pirmiausia — per daug įsijaudinusių jūsų smege­nų padaras. Ta i t ikras dalykas. Aš tur iu būti atsargus su jumis, mano turte. Tok ie nerva i ka ip jūsų nepakel ia didelių sukrėtimų.

— Sere, patikėkite, mano nerva i čia n i ekuo nedėti. To j i žmogysta buvo real i , o ne įsivaizduota. V i s a tai t ik ra i įvyko mano kambaryje.

— O ankstesni jūsų sapnai? Ar j i e i rg i buvo rea­lūs? Ar Tornf i ldo p i l i s pav ir to griuvėsiais? Ar mane atskyrė nuo jūsų neįveikiamos kliūtys? Ar aš pa l ikau jus, nepraliejęs nė vienos ašaros, netaręs nė y i eno žo­džio, nepabučiavęs?

-— K o l kas dar ne. — A r g i aš ke t inu tai padaryti? J u k j a u prasidėjo

toj i diena, k u r i suriš mus v i sam gyvenimui , o kada mes būsime drauge, jūsų n iekad nebepersekios šios siaubingos vizi jos. Aš užtikrinu jus.

— Siaubingos viz i jos, sere? Norėčiau patikėti, k a d tai buvo t ik viz i jos. Dabar aš to norėčiau lab iau negu bet kada, nes net ir jūs negalite atskleisti paslapties, kas buvo toj i ba is i viešnia.

— O kadangi aš nega l iu to padaryt i , Džeine, vad i ­nasi , tai buvo t ik v i z i ja .

— Bet, sere, kada, pabudusi šį rytą, pati šitaip nu ­sprendžiau ir apsidair iau po kambarį, k a d galėčiau n u ­s iramint i ir įkvėpti sau drąsos, dienos šviesoje maty­dama visus tuos pažįstamus daiktus, staiga ant k i l imo

392

išvydau tai , kas aiškiai paneigė v isus mano spėlioji­mus, aš išvydau pusiau perplėštą savo vualį!

Aš pajutau, ka ip misteris Ročesteris krūptelėjo ir suvirpėjo. J i s ūmai apkabino mane.

— Ačiū d i e vu i ,— sušuko j i s , — k a d nukentėjo t ik ta i vual is , j e i k o k i a p ik ta būtybė ir buvo įsibrovusi į jūsų kambarį. O, baisu ir pagalvot i , kas galėjo ats i t ikt i !

Dusdamas j i s taip st ipr ia i prisiglaudė mane, k a d aš vos galėjau atsikvėpti. Valandėlę patylėjęs, j is prašne­ko j a u l i nksmiau :

— N a , Džeinete, aš jums viską paaiškinsiu. T a i b u ­vo pusiau sapnas, pusiau realybė. Kažkokia moteriškė, be abejo, buvo Įėjusi į jūsų kambarį. Ir toj i moteriškė buvo ne kas k i t a ka ip Greis Pu l . V i s a i teisingai jūs ją vadinate keistuole. Pr is iminki te , ką j i norėjo padaryt i man, ką norėjo padaryt i M e i z o n u i ! J a u beve ik per miegus jūs pastebėjote, ka i p ji įėjo ir ką darė, bet, bū­dama įsibaiminusi, kone kliedėdama, jūs įsivaizdavote, k a d tai kažkokia fantastiška būtybė, i l g i pala id i p lau­ka i , išpurtęs mėlynas veidas, aukštas ūgis — v i sa tai buvo jūsų fantazijos padaras, košmarinio sapno rezul­tatas. V u a l i s buvo sudraskytas iš tikrųjų, ir ta i laba i panašu į jos elgesį. Ma tau , jūs norite paklausti , kodėl aš l a ikau tokią moteriškę namuose. K a i praeis metai po mūsų vedybų, aš viską pasakysiu, bet t ik ne dabar. Neprieštaraujate, Džeine? Jūs' sutinkate su tok iu pa­slapties aiškinimu?

Aš pagalvo jau, ir iš tikrųjų man pasirodė, k a d tai v ienintel is gal imas aiškinimas. Patenkinta, žinoma, aš juo nebuvau, bet, norėdama padaryt i malonumą mis­teriui Ročesteriui, apsimečiau sut inkant i su juo. O ant­ra vertus, m a n t ik ra i pasidarė lengviau, ir aš j am nuo­širdžiai nusišypsojau. Buvo j au vėlyvas metas, ir aš turėjau jį pa l i k t i .

— Ar Sofi miega su Ade l e vaikų kambaryje? — pa­klausė j is , m a n užsižiebus žvakę.

393

— Taip , sere. — Adelės lovoje užteks vietos ir jums. Ats igu lk i te

šiąnakt su ja , Džeine. Nenuostabu, k a d Įvykis, kurį man papasakojote, labai sukrėtė jus, ir todėl būtų ge­r iau, j e i nemiegotute v iena. Pažadėkite miegot i šiąnakt v a i k i i kambaryje.

— M i e l a i jūsų paklausysiu, sere. — Ir gerai užsišaukite iš v idaus duris. Užlipusi

į vaikų kambarį, pažadinkite Sofi ir paprašykite, k a d j ina i jus l a i k u prikeltų, nes jūs turite būti apsirengusi ir papusryčiavusi dar prieš aštuonias. O dabar šalin tamsiąsias mintis, v yk i t e tą šiurpų nerimą, Džeinete. Girdite , ka ip me i l ia i šnibžda nutilęs vėjas? Lietus j a u nebeplaka į- langų stiklus. Pažiūrėkite,— j i s . pakėlė užuolaidą,— k o k i a p u i k i nakt is !

T i k r a i taip ir buvo . Pusė dangaus buvo giedra. Vė­jas pasikeitė ir dabar ginė debesis į rytus, o j ie drie­kėsi i lgomis sidabrinėmis voromis. Ramia i švietė mė­nul is . _____ — Na,—'tarė misteris Ročesteris, k laus iamai žvelg­damas man į a k i s , — ka ip dabar jaučiasi mano Džei­nete?

— Nakt i s giedra, sere, aš i rg i . — Ir šiąnakt sapnuosite nebe liūdną persiskyrimą,

o t ik laimingą meilę ir džiaugsmingą sąjungą. Jo linkėjimas išsipildė t ik pusiau: aš t i k r a i nesap­

navau n ieko liūdno, tačiau nesapnavau ir n ieko džiaugsmingo, nes iš v iso neužmigau. A p k a b i n u s i Ade ­lę, stebėjau va iko miegą, tokį ramų, tokį nesudrums­čiamą, tokį nekaltą, ir l auk iau išauštant dienos. V i sos mano kūno ir dvasios galios buvo taip įtemptos, k a d aš negalėjau nė pagalvoti* apie miegą, i r , vos patekėjus saulei, j a u buvau ant kojų. Pr is imenu, Adelė glaudėsi pr ie manęs, k a i aš pa l i kau ją. Pr is imenu, aš pabučia­v a u ją, nuimdama sau nuo k a k l o jos rankutes. Aš pra­v i r kau , keistai susi jaudinusi, i r išėjau, bi jodama, k a d

394

mano kūkčiojimai gal i prižadinti ją iš ramaus miego. M a n pasirodė, j og j i na i — mano praeities gyvenimo simbolis, o tas, k u r i aš ruošiausi sut ikt i , įkūnijo neži­nomą mano rytdieną, kur ios aš ilgėjausi ir kar tu bi jo jau.

X X V I S K Y R I U S

Sofi atėjo septintą — aprengti manąs. Ji taip pama­žu kuitėsi, k a d misteris Ročesteris, be abejo, ėmęs ne­kantrauti , k a d aš taip i lga i užtrunku, atsiuntė paklaus­t i , kodėl aš nepasirodau. Sofi tuo metu ka ip t ik segė man pr ie plaukų Šydą — v is dėlto ka ip t ik tą pačią kuklią nertinę skraistę, kurią pati sau paruošiau. V o s t ik ji pabaigė, aš puo l iau pr ie durų.

—• Pa lauki te ! — sušuko ji prancūziškai.— Pažvelkite į save ve idrodyje . Jūs nė-nedirstelėjote.

Būdama pr ie pat durų, aš atsigręžiau ir pamačiau veidrodyje baltai apsirengusią, šydu apsisiautusią, to­kią nepanašią į save būtybę, k a d ji man pasirodė l y g kokios svetimos moteriškės atvaizdas.

— Džeine! — staiga pasigirdo balsas, ir aš nuskubė­jau į apačią. Ves t ib iu ly j e prie laiptų manęs laukė mis­teris Ročesteris.

— K a i p i l ga i gaištate,— pasakė j i s , — aš tiesiog de­gu nekantrumu, o jūs taip i l ga i nesirodote!

J i sa i nusivedė mane į valgomąjį, atidžiai apžiūrėjo mane nuo galvos l i g i kojų ir pareiškė, k a d aš graži it l e l i ja ir ne t ik esu jo gyvenimo pasididžiavimas, bet ir jo akių šviesa. Paskui , pasakęs, kad duodąs man t ik dešimt minučių papusryčiauti, paskambino. įėjo vienas neseniai jo pasamdytas l iokajus.

1 — Ar Džonas j au paruošė karietą?

395

— Taip, sere. — O lagaminai j a u apačioje? — Juos j au neša, sere. — Nue ik i t e į bažnyčią ir pažiūrėkite, ar misteris

Vudas (klebonas) ir zakristi jonas j a u atėję. Grįžkite ir pasakyki te man.

Bažnyčia, ka ip skaitytojas atsimena, buvo tuoj už vartų. L iokajus bematant sugrįžo.

— Mister is Vudas , sere, dabar zakrist i joje ve lkas i kamžą. .

— O karieta? — J a u k i n k o m i ark l ia i . — Į bažnyčią mes nueisime pėsti, bet tegu ji bus

paruošta, kada grįšime. V i sus daiktus r e ik ia sukraut i ir pririšti, o vežėjas tegu l auk ia savo sėdynėje.

— Klausau, sere. — Džeine, jūs pasiruošusi? Aš pak i lau. Keistos buvo mūsų vestuvės: nei pa­

mergių, ne i pabrolių, ne i giminių,— t ik misteris Ročes­teris ir aš. M e s praėjome pro misis Feirfeks, stovinčią vest ibiulyje. Aš norėjau tart i j a i kokį žodį, bet mane laikė geležinė ranka, k u r i mane taip tempė, kad aš vos spėjau eit i . Dirstelėjusi j am į veidą, aš pajutau, kad j i s nesutiktų gaišti nė minutės. Aš pagalvojau, kad misteris Ročesteris gana keistas j aun ik i s : jo V e i ­das rodė niūrų ryžtingumą, nepalenkiamą valią, akys žaibavo po surauktais antakiais.

Aš nepastebėjau, k o k i a buvo diena — graži ar apsi­n iaukusi . Kada mes skubėjome pagr indine alėja prie vartų, aš nežiūrėjau nei į dangų, nei į žemę. M a n o su­sirūpinusį žvilgsnį buvo st ipr ia i prirakinęs" pr ie savęs misteris Ročesteris. Aš stengiausi pamatyt i , į ką buvo įsmigęs įdėmus ir karštas jo žvilgsnis. Aš norėjau pa­gauti tas mintis, su kur iomis j is, rodos, taip a tkakl ia i i r nepalenkiamai kovo jo .

396

Prie šventoriaus vartelių j is sustojo, pamatęs, k a d aš v i sa i uždususi.

— Ar aš žiaurus savo myl imajai? — tarė j i s . — A t s i ­kvėpkite valandėlę. Ats i remki te man į petį, Džeine!

K a i dabar v i sa tai pr is imenu, prieš mano akis iškyla p i l k i , seni dievo namai ; ap l ink bokštą skraidžiojo ko ­va i , to lumoje raudo ryto dangus. Ta ip pat pr is imenu kažkokius žole apžėlusius kapus. Nepamiršau ir kažko­kių dviejų nepažįstamų, kur i e s lankiojo tarp žemų kauburėlių, skai tydami įrašus, iškaltus ant keleto sa­manotų antkapinių plokščių. Aš atkre ip iau j juos dė­mesį todėl, kad , pastebėję mus, j ie užėjo už bažnyčios, ir man nek i l o nė mažiausios abejonės, k a d pro šalu­tines duris j i e įeis į vidų pažiūrėti sutuoktuvių cere­monijos. Mis ter is Ročesteris jų nepastebėjo, nes j is susirūpinęs žiūrėjo man į veidą, kur is , rodos, v i enu metu buvo baltas it popierius. Aš pajutau, k a d kaktą man išpylė šaltas prakaitas, o lūpos ir skruostai buvo v isa i šalti. Tačiau aš tuojau atsigavau, ir j i s iš lėto nusivedė mane take l iu 'p r i e bažnyčios durų.

M e s įėjome į tykią, kuklią bažnytėlę. Kunigas, ap­sivilkęs bal ta alba, laukė mūsų prie žemojo altoriaus, šalia jo buvo zakristi jonas. A p l i n k u i v i sur buvo ty lu , t ik tol imesniame kampe dūlavo dviejų žmonių šešėliai. Aš nesuk lydau: nepažįstamieji įsmuko į vidų p i rma mūsų ir dabar stovėjo prie angos į Ročesterių rūsį, at­gręžę nugaras į mus, ir pro groteles apžiūrinėjo seną marmuro antkapį su klūpančiu angelu, saugančiu De i -merio Ročesterio, žuvusio pr ie Mars t on -Muro Baltosios ir Raudonosios rožių karo metu, ir jo žmonos Elžbietos palaikus.

M e s užėmėme savo vietas pr ie altoriaus. Išgirdusi atsargius žingsnius užpakaly savęs, aš dirstelėjau pro petį: v ienas iš nepažįstamųjų pr is iart ino prie sakyklos. Prasidėjo apeigos. Kunigas, paaiškinęs, koks y r a mo­terystės sakramento t ikslas, žengtelėjo arčiau pr ie

397

mūsų i r , truputį pasilenkęs ties mister iu Ročesteriu, pradėjo:

— Aš prašau ir re ika lauju iš jūsų abiejų (kaip pas­kut in io teismo dieną, kada visos širdžių paslaptys bus atskleistos): j e i gu kur is iš jūsų žinote kokią kliūtį, dėl kur ios tarp jūsų negalimas moterystės sakramentas, ta i pr ivalote prisipažinti, nes v i s i tie, ku r i e susi jungia k i ­tok iu būdu, negu k a d leidžia dievo žodis, y r a viešpa­ties nesujungti ir jų moterystė neteisėta.

J i s luktelėjo, ka ip v isada tokiais atvejais. Ar kada nors šią tylą, stojančią po kunigo žodžių, sudrumsčia atsakymas? Ga l kokį kartą per šimtą metų? Ir kunigas, nepakėlęs akių nuo knygos, kurią laikė rankose, t ik valandėlei sulaikė alsavimą ir ruošėsi tęsti apeigas; j is j au buvo ištiesęs ranką į misterį Ročesterį, o jo lū­pos j a u prasivėrė k laust i : „Ar nor i imt i šią moterį už žmoną?"—tik staiga v i sa i art i aiškus balsas pratarė:

— Sutuoktuvės negal i įvykti, aš pareiškiu, k a d y r a svarbi kliūtis.

Kunigas pažvelgė į prašnekusįjį ir l i k o stovėti be žado. Sumišo ir zakristi jonas. Mister is Ročesteris krūp­telėjo, tarsi jį būtų supurtęs žemės drebėjimas; j is tv ir ­čiau atsistojo ir , nepakėlęs galvos ir į nieką nepažvel­gęs, prabi lo :

— Tęskite! K a i j i s žemu, dus l iu balsu ištarė šį.žodį, įsiviešpa­

tavo g i l i ty la. Po valandėlės kunigas, misteris Vudas, pratarė:

—• Po šio pareiškimo aš negal iu tęsti apeigų. Mano pareiga išaiškinti, ar ta i tiesa, ar prasimanymas.

— Sutuoktuvių apeigos tur i būti pertrauktos,— pa­sigirdo balsas užpakaly mūsų.— Aš ga l iu įrodyti, jog mano pareiškimas teisingas. Šioms vedyboms y r a ne­peržengiama kliūtis.

Mis ter is Ročesteris ta i girdėjo, bet stovėjo, nekreip­damas į nieką dėmesio, atkaklus ir nepajudinamas. J i s

398

v is nepaleido mano rankos. Ka ip karštai ir st ipr ia i j is spaudė ją! Ir k o k i a panaši į marmurą tuo ak im i rksn iu buvo jo išbalusi, tv irta, masyv i kak ta ! Ka ip l iepsnojo jo akys, viską matančios ir ka r tu maištingos!

Mis ter is Vudas , rodos, nežinojo, ką daryt i . — K o k i o pobūdžio to j i kliūtis?—paklausė j i s . —

G a l būt, ją gal ima pašalinti? Paaiškinkite. — V a r g u , — pasigirdo atsakymas.— Aš ją pavadi­

nau neperžengiama, o aš ka l bu ne be pagrindo. Nepažįstamasis išėjo į priekį ir pasilenkė ant gro­

telių. J i s viską trumpai paaiškino, tardamas kiekvieną žodį atskirai , ramia i , tv i r ta i , tačiau negarsiai .

— To j i kliūtis y r a ta, k a d misteris Ročesteris jau y r a vedęs ir jo žmona tebėra gyva.

Išgirdus šiuos ty l ius žodžius, mano nerva i taip su­virpėjo, ka ip n i ekad nesuvirpėdavo nuo smarkiausio perkūno trenksmo. M a n o kraujas pajuto jų klastingą smūgį, ka ip n i ekad nebuvo jutęs šalčio ar ugnies. Ta ­čiau aš sukaupiau visas jėgas ir nesirengiau alpti . Aš pažvelgiau į misterį Ročesterį ir priverčiau jį pažiūrėti į mane. Jo veidas buvo it baltos statulos. A k y s žėrėjo titnago kibirkštimis. J i s n ieko nepaneigė. Atrodė, k a d j is pasiryžęs kovo t i su v i su pasaul iu. Netardamas nė žodžio, nesišypsodamas, tarsi nela ikydamas manęs žmogiška būtybe, j i s t ik apkabino mane per juosmenį ir priglaudė pr ie savęs.

— Kas jūs toks?—paklausė j i s įsibrovėlį. — M a n o pavardė Brigsas, advokatas iš Londono. — Ir jūs norite pr imest i man kažkokią žmoną? — Aš no r iu p r im in t i jums, sere, k a d jūs turite žmo­

ną, kurią pripažįsta įstatymas, nors jūs tai ir neigiate. — Malonėkite paaiškinti man smulk iau — kuo ji

vardu, kok ios giminės, k u r gyvena? — Prašau! — atsakė misteris Brigsas ir , ramia i išsi­

ėmęs iš kišenės lapą popieriaus, of ic ial iai , pro nosį tar­damas žodžius, perskaitė:

399

„Aš t v i r t inu ir ga l iu įrodyti, k a d tokių ir tokių metų spalio 20 dieną (prieš penk io l ika metų) Eduardas Ro­česteris iš Tornf i ldo pi l ies ...grafijoje ir iš Ferndino dvaro ...grafijoje vedė mano seserį Bertą Antuanetę Me i zon , Džono Meizono, komersanto, ir Antuanetės, jo žmonos, kreolės, dukterį. Jungtuvės įvyko Speniš-Tau-no bažnyčioje, Jamaiko je . Vedybų metrikų įrašą gal i ­ma rasti minėtoje bažnyčioje. Jų nuorašas y r a mano žinioje. Parašas: Ričardas Meizonas . "

— Tata i — j e i gu dokumentas nesuklastotas — įro­do, k a d aš esu vedęs, bet iš to neišeina, k a d moteris, min ima jame ka ip mano žmona, tebėra gyva.

— Ji tebebuvo gyva prieš tr is mėnesius,— atšovė juristas.

— Iš k u r jūs ta i žinote? — Šiam faktu i patv i r t int i aš tur iu liudininką, kur i o

žodžius net ir jūs, sere, v a r gu ar paneigsite. — Pristatykite j į čionai arba kraustykitės po

velnių. — Iš pradžių aš jums pristatysiu jį. Stai j i sa i . M i s ­

ter i Me i zona i , būkite geras ir pasirodykit . Mis ter is Ročesteris, išgirdęs šį vardą, sukando dan­

tis, v isas jo kūnas ėmė konvu lsyv ia i virpėti. Būdama šalia jo, aš jutau, ka ip jį visą, nuo galvos i k i kojų; už­l ie jo įniršio ir nevi l t ies banga. Dabar priėjo antrasis nepažįstamas, kur is l i g šiol slėpėsi užpakaly mūsų. Pro jur isto petį šmėkštelėjo išblyškęs jo veidas. Taip, tai buvo tas pats Meizonas. Mis ter is Ročesteris atsigręžė ir rūsčiai pažvelgė į jį. Jo akys, ka ip aš ne kartą m i ­nėjau, buvo juodos, bet dabar, l iepsnodamos pykčiu, jos įgavo keistą, ruda i raudoną, sakyčiau, kruviną at­spalvį. Jo veidas, l i g šiol pamėlę skruostai ir bespalvė kakta , staiga užsiplieskė l y g gaisras. J i sa i krustelėjo, pakėlė stiprią savo ranką, pasirengęs drožti Me i zonu i , patiesti jį ant bažnyčios grindų, negai lest ingu smūgiu išmušti sielą iš jo glebaus kūno, bet Meizonas šastelėjo

400

į šalį ir sur iko s i lpnu balsu: „Dėl d ievo ! " Panieka at­vėsino misterio Ročesterio pyktį. Jo įkarštis dingo, l yg vėjui padvelkus, ir j i s tepaklausė:

— O ką gi tu pasakysi? Išbalusios Me i zono lūpos suvapėjo kažką nesupran­

tamo, — Ve ln ias tau kužda žodžius, j e i tu negal i jų aiš­

k i a i pasakyti . Aš dar kartą k laus iu , ką tu gal i pasa­kyt i?

— Sere... sere! — įsiterpė kun igas .— Nepamirškite, kad jūs,esate šventoje vietoje.

Po to, kreipdamasis į Meizoną, j i s švelniai pa­klausė:

— Ar jums žinoma, sere, k a d šio džentelmeno žmo­na tebėra gyva?

— Drąsiau,— paragino jį advokatas.— Kalbėkite g i ! — Ji gyvena Tornf i ldo p i l y j e ,— prašneko Me i zo ­

nas, j a u aiškiau ištardamas žodžius.— Aš ją ten mačiau,, šiemet balandžio mėnesį. Aš esu jos brol is.

— Tornf i ldo pilyje?-—nusistebėjo kunigas .— Nega-^ l i būti! Aš j au seniai gyvenu šioje apylinkėje, sere, ir n iekad nesu girdėjęs apie jokią misis Ročester Tornf i l ­do pi ly je.

Aš pastebėjau, ka ip n iaur i šypsena iškreipė miste­r io Ročesterio lūpas, k a i j is sumurmėjo:

— Ir negalėjote girdėti! Aš pasirūpinau, k a d šio vardo niekas negirdėtų.

Valandėlei j is nut i lo , tarsi svarstydamas, ka ip pasi­elgti . Paskui , matyt, apsisprendė ir pareiškė:

—• Užteks! Dabar v i sa paslaptis išsiverš aikštėn ka ip k u l k a iš šautuvo. Kun ige V u d a i , užverskite savo knygą ir nus iv i lk i t e kamžą. Džonai G r ina i (tai buvo zakristijonas) uždarykite bažnyčią. Sutuoktuvių šian­dien nebus.

Kunigas užvertė knygą. — Dvipatystė — šlykštus žodis,— tęsė to l iau miste-

25. Džeine E i r . 401

ris Ročesteris sunkia i ir iššaukiamai.— Ir v is dėlto aš rengiausi vest i antrą žmoną. Bet l ik imas, pasirodo, bu­vo gudresnis už mane. O gal čia įsikišo, apvaizda. Sa­kyk ime , k a d tai buvo dievo pirštas. Šiuo momentu esu maža kuo geresnis už patį velnią. M a n o dvasiškasis ganytojas tuoj pasakys, kad aš, be abejo, nusipe ln iau griežčiausios dievo bausmės, net amžinai v i r t i smaloje ir griežti dantimis. Džentelmenai! M a n o planas sužlu­go! Ta i , ką čia pareiškė advokatas ir jo klientas, t ikra tiesa: aš kartą j a u buvau vedęs, ir moteriškė, kurią vedžiau, tebegyvena. Kunige Vuda i , jūs sakote, k a d n iekad negirdėjote apie jokią misis Ročester Tornfi lde, bet jums, be abejo, teko girdėti gandų apie paslaptingą beprotę, k u r i ten la ikoma užrakinta. V i e n i , tur būt, šnibždėjo jums, kad j i esanti mano neteisėta sesuo,-kiti gal — k a d j i mano atstumtoji meilužė. O dabar aš pa­reiškiu jums, k a d ji y r a mano žmona, kurią vedžiau prieš penk io l ika metų. Jos vardas Berta Me i zon , j i y r a sesuo štai šito ryžtingo narsuolio, kur is išblyškusiu ve i ­du ir drebančiomis lankomis rodo, kok i e drąsūs ka i kada ga l i būti v y ra i . Aukščiau galvą, D i k a i , nebijok. Aš v e i k i a u suduočiau moteriai negu tau. Berta Me i zon beprotė. Ji k i l u s i iš silpnapročių šeimos, kur ios pasku­tinės trys kartos buvo idiotai ir maniakai . Jos motina, kreole, buvo pamišėlė ir chroniška girtuoklė. Aš tai sužinojau t ik tada, k a i vedžiau jos dukterį, nes prieš tai šeimos paslaptys buvo rūpestingai slepiamos. Berta, ka ip gera duktė, buvo panaši į savo motiną visais at­žvilgiais. Aš gavau žavią žmoną— tyrą, protingą, kuk ­lią! Jūs galite įsivaizduoti, koks la imingas aš buvau ! Kok ias nuostabias scenas man teko pergyvent i ! O, aš jaučiausi ka ip danguje, j e i gu jūs t ik žinotute! Bet už­teks pasiaiškinimų! Brigsai , V u d a i , Me izona i , kviečiu jus užsukti į mano namus ir ap lankyt i misis Pu l pa­cientę — mano žmoną! Jūs pamatysite, su k o k i a būty­be man teko per apgaulę susituokti, ir įsitikinsite, ar

402

aš turėjau teisę sutraukyt i tuos ryšius ir ieškoti drau­gystės su asmeniu, kurį aš visų p i rma laikyčiau žmo­gum". Šita merg ina ,— kalbėjo j is , pažvelgęs į mane,— ka ip ir jūs, V u d a i , n ieko nežinojo apie šią šlykščią pa­slaptį. Tikėdama manimi , j i manė, k a d v iskas švaru ir teisėta, ir j a i nė į galvą neatėjo, k a d ją ruošiasi įvilio­ti į netikrų vedybų spąstus niekšiškas apgavikas, j au susirišęs su b iaur ia , pamišusią ir sužvėrėjusią moter i­mi . E ime v i s i drauge!

V i s dar tv i r ta i la ikydamas mane už rankos, j i s išėjo. iš bažnyčios. T rys džentelmenai žengė mums iš pas­kos. Pr ie Tornf i ldo durų mūsų j a u laukė karieta.

— Važiuok karietą atgal į ratinę, Džonai,— šaltai įsakė misteris Ročesteris.— Šiandien jos nereikės.

M u m s pasirodžius, misis Feirfeks,- Adelė, Sofi ir Li puolė sve ik int i mūsų.

— Marš v isos į savo v ietas,— sukomandavo šeimi­n inkas .— E ik i t sau su savo sve ik in imais ! K a m j ie re i ­kal ingi? T i k j a u ne man! J i e pavėlavo penk io l ika metų!

J i s perėjo vestibiulį ir ėmė l ip t i laiptais, v i s nepa­leisdamas mano rankos ir kviesdamas tuos džentelme­nus eit i paskui jį. M e s v i s i užkopėme į antrąjį aukštą, perėjome koridorių, užlipome į trečiąjį. Pro žemas, tamsias duris, kur ias atidarė misteris Ročesteris savo raktu, mes patekome į išmuštą gobelenais kambarį, k u ­riame stovėjo didžiulė l ova ir raižiniais papuošta spinta.

— Tu pažįsti šį kambarį, M e i z o n a i , — pasakė mūsų vadovas.— J i n a i šičia sukandžiojo tave ir subadė pe i l iu .

J i s a i praskleidė ant sienos gobelenus, už kurių pa­sirodė antrosios durys. Jaš j is i r g i atrakino. Kambary­je, kur iame nebuvo nė v ieno lango, l iepsnojo židinys, apsaugotas aukštais, tv ir ta is pinučiais, o nuo lubų ant

26* 403

grandinės kabojo lempa. Greis Pu l , pasi lenkusi prie ugnies, matyt, kažką virė pr ikaistuvyje .

To l imoje tamsioje kambar io kertėje kažkokia būty­bė lakstė iš v i eno galo į kitą. Iš p i rmo žvilgsnio net sunku buvo pasakyt i , ar čia žmogus, ar gyvulys. To j i būtybė ropojo v isomis keturiomis, prunkštė ir maurojo tarsi koks keistas žvėris. Tačiau j i buvo moteriškais drabužiais, ir i l g i , tamsūs, bet pražilę p lauka i it susi­vėlę karčiai dengė tos pabaisos veidą.

— Labas rytas, misis Pul !—tarė misteris Ročeste­r i s . — K a i p laikotės? K a i p šiandien jaučiasi jūsų ligonė?

— Šiaip sau, sere, dėkui jums ,— atsiliepė Greis, at­sargiai statydama verdantį prikaistuvį ant prieždos.— Nerami , bet nesiautėja.

Kraupus k l yksmas tarsi paneigė gerą atsiliepimą. Moteriškais drabužiais v i l k i n t i h iena pasikėlė v i s u ūgiu ant paskutinių kojų.

— O, sere, j i n a i pastebėjo j u s , — sušuko Gre is .— Ger iau būtų, k a d išeitute!

— T i k valandėlę, Greis. Leiskite man pabūti t ik v a ­landėlę.

— Pasisaugokite, sere. Dievaži, pasisaugokite! Beprotė ėmė lot i . J i n a i nubraukė savo susivėlusius

gaurus nuo ve ido ir įsmeigė laukinį žvilgsnį į apsi lan-kėlius. Aš lengvai atpažinau šį pamėlynijusį veidą, šiuos išpurtusius skruostus. M i s i s Pu l žengtelėjo į priekį.

— Pas i t rauki te ,— pasakė misteris Ročesteris, p r i ­versdamas ją paėjėti į šalį.— J u k j i na i pei l io dabar ne­tur i , o be to, aš pasisaugosiu.

— N i e k a d negal i žinoti, ką j i tur i , sere. J i n a i ba i ­siai gudri . Sunku i r įsivaizduoti, k o k i a j i klastinga.

— Ger iau pa l ik ime ją ramybėje,— sušnibždėjo Meizonas.

— E i k po velnių! —patarė j am svainis. — Pasisaugokite!—sušuko Greis.

404

V i s i trys džentelmenai paskubom atsitraukė. M is te ­ris Ročesteris užstojo mane nuo pabaisos. Beprotė šoko ir įsikibo rankomis j am į gerklę, o dantimis į skruostą. J i e ėmė grumtis. J i n a i buvo augalota moteris, beve ik l yg i su savo v y r u , bet dar stambesnė. Ji grūmėsi su vyriška jėga ir vos nepasmaugė misterio Ročesterio, nors j i s i r g i buvo atletiško sudėjimo. J i s galėjo par­blokšti ją v i enu smūgiu, bet nenorėjo mušti ir t ik ta i gynėsi. Pagal iau j am pavyko gerai nustvert i ją_ už ran­kų. Greis P u l padavė virvagalį, ir j is tv i r ta i surišo be­protei rankas ant nugaros. K i t a v i r v e j is pririšo ją pr ie fotelio. Visą laiką pamišėlė bais ia i klykė ir iš pasku­tinių jėgų stengėsi ištrūkti. Po to misteris Ročesteris atsigręžė į žiūrovus; j i s pažvelgė į juos, karčiai ir s ie l­var t inga i šypsodamasis.

— Stai mano žmona,— pasakė j i s . — Ta i šitaip ji mane ga l i apkabint i , Šitaip moka paglamonėti mano poi ls io valandomis! O štai toj i , kurią aš svajojau pava­d int i savąja.—Jis padėjo man ant peties ranką.— T a i ta jauna mergina, k u r i tok ia rami i r r imta stovi praga­ro angoje, be baimės žiūrėdama, ka ip blaškosi šis de­monas! Ar ne malonus paįvairinimas po tokių s iaubin­gų pergyvenimų? V u d a i ir Br igsai , pažiūrėkite, koks skirtumas! Pa lyg ink i te šias giedras akis su anomis, k rau ju aptekusiomis, šį veidą su ana kauke, šį grakštų liemenį su tuo mėsos k a l n u , — ir tada teiskite mane jūs, evangeli jos skelbėjai, ir jūs, įstatymų gynėjai. Ir atsi­minkite , k o k i u te ismu jūs teisite, t ok iu ir jūs būsite te is iami! O dabar pasišalinkite. Aš tur iu užrakinti savo brangiausią turtą.

V i s i išėjome iš kambario . Mis ter is Ročesteris va lan­dėlei dar pasi l iko kažką įsakyti Greis Pu l . Advokatas, leisdamasis laiptais, kreipėsi į mane.

— Jūs, gerbiamoj i ,— pasakė j is m a n , — esate v i sa i išteisinta, ir,jūsų dėdė apsidžiaugs, tai išgirdęs, je igu

405

t ik j is dar bus gyvas, ka i misteris Meizonas sugrįš į Madeirą.

— M a n o dėdė? Kaip? A r g i jūs jį pažįstate? — Mis te r i s Meizonas jį pažįsta. Mis ter is E i r i s kele- -

tą metų buvo jo firmos prekybin is agentas. K a d a dėdė gavo jūsų laišką, kur iame rašėte, k a d ketinate ištekėti už misterio Ročesterio, misteris Meizonas, kur i s tuo metu gyveno Made i ro je ir taisė savo sveikatą, atsitikt t inai susit iko su juo, grįždamas į Jamaiką. Mis ter is E i ­ris pasa*kė j am šią naujieną, nes j i s žinojo, k a d mano kl ientas pažįstamas su kažkokiu džentelmenu, kur i o pa­vardė Ročesteris. Mis ter is Meizonas, nustebęs ir susi­rūpinęs, ka ip jūs galite suprasti, paaiškino, ka ip v iskas y r a iš tikrųjų. Jūsų dėdė, deja, tu r iu jums pasakyt i , dabar gu l i mirties patale. Tur int galvoje senyvą jo am­žių, l igos pobūdį ir jos stadiją, sunku tikėtis, kad j is pasveiktų. Todėl j is negalėjo skubėti į Angliją įr gel­bėti jūsų nuo pinklių, į kur ias vos nepatekote, bet j is įprašė misterį Meizoną negaištant imtis žygių neteisė­toms vedyboms sukl iudyt i . J i s kreipėsi į mane pagal­bos. Aš greitai ėmiau v e ik t i ir džiaugiuosi, k a d nepa­vėlavau. Jūs taip pat turite džiaugtis. J e i gu būčiau t ik­ras, kad , nuvykus i . į Madeirą, dar rastute savo dėdę gyvą, tai patarčiau jums v y k t i drauge su mister iu M e i -zonu. Tačiau dabartinėmis aplinkybėmis, man rodos, jums ger iau bus pas i l ik t i Ang l i j o j e i r l auk t i misterio E i r i o nurodymų ar žinios apie jį. Ar dar mes turime kokių reikalų čia? — paklausė j i s misterį Meizoną.

— Ne , ne, galime ke l i au t i ,— nusigandęs atsiliepė tasai, ir. netgi neatsisveikinę su mister iu Ročesteriu, j ie išsiskubino pro vest ib iu l io duris.

Kunigas pas i l iko tart i keletą pamokomų ar priekaiš­tingų žodžių savo išdidžiajam parapijiečiui. Atlikęs šią pareigą, j i s pasišalino.

Stovėdama pr ie pravirų savo kambario durų, aš gir­dėjau, ka ip j is išėjo. V is iems išsiskirsčius, įbėgau j sa-

406

vo kambarį ir užsišoviau duris, kad niekas neįeitų. Ir nepradėjau ve rk t i ar l ie t i sielvartą — tam aš buvau dar perdaug rami ,—be t mechaniškai nusimečiau vestuvi ­nius drabužius. V i e t o n jų aps iv i lkau vilnonę suknelę, kurią dėvėjau vaka r ir kurios, maniau, n i ekad nebe­teks nešioti. Paskui atsisėdau. Pasi jutau bais iai pavar­gusi ir nusi lpusi . Aš pasidėjau rankas ant stalo, nu le i ­dau ant jų galvą ir susimąsčiau. L i g šiol aš t ik k l au ­siausi, žiūrėjau, judėjau, dav iausi vedama ar tempia­ma, stebėjau, ka ip įvykis seka įvykį, ka ip po vienos paslapties atsiskleidžia k i t a paslaptis. O dabar ėmiau viską svarstyt i .

Bendrai rytas pras l inko gana ramiai , išskyrus t rum­pą sceną su beprote. V i sas epizodas bažnyčioje įvyko be triukšmo, niekas neleido prasiveržti aistroms, nerė­kavo, neužgauliojo ir neįžeidinėjo v ienas kito, never­kė. Tebuvo ištarta t ik keletas žodžių, ramia i užprotes­tuota prieš įvykstančias sutuoktuves. Keletas griežtų, trumpų misterio Ročesterio klausimų. Į juos buvo duo­ti atsakymai, paaiškinimai, pateikt i įrodymai. M a n o šeimininkas a tv i ra i papasakojo visą tiesą, paskui pa­teikė gyvą savo žodžių įrodymą. Svet imie j i išėjo, ir v iskas pasibaigė.

Aš sėdėjau savo kambaryje ka ip paprastai v iena, tok ia pat, k o k i a buvau, be j ok io matomo pasikeit imo. N iekas manęs neužgavo, niekas n ieko man nepadarė, nepakenkė, tačiau ku r dingo vakarykštė Džeinė Eir? K u r jos gyvenimas? K u r jos v i l tys?

To j i Džeinė E i r , k u r i su karštą v i l t i m žvelgė į ateitį, Džeinė E i r — beve ik j au nuotaka, dabar vėl buvo v ie ­niša, liūdna mergaitė. Jos gyvenimas užgeso, jos v i l tys sudužo. Jos vidurvasarį pakando, kalėdų-speigas. Gruo-.džio mėnesio pūga nusiaubė jos birželį. Šaltis sukaustę pr inokusius obuolius, ledinė vėtra išdraskė pražįstan-čias rožes. Pievas ir laukus užklojo baltos-įkapės: V e ­jelės, kurios dar vakar margavo gėlių ki l imais , šian-

407

dien buvo užverstos neišbrendamomis pusnimis. Ir miš­ka i , kur i e prieš d v y l i k a valandų kvap i a i ošė savo la ­pais tarsi tropikų giraitės, dabar dunksojo tušti, nykūs ka ip pušynai snieguotoje Norvegi jo je . V i sos mano v i l ­tys žuvo, tarsi klast ingo l i k imo pasmerktos, ka ip ka~ daise per vieną naktį.žuvo v i s i p i rmg imia i Egipto že­mėje. Aš pr i s imin iau savo slapčiausias svajones, kur ios dar vaka r taip skaisčiai žydėjo. Dabar jos tįsojo l y g sustingę, pamėlę, šalti negyvėliai, kur ie ' n iekad nebe­galės atsigauti. Aš pr i s imin iau savo meilę: tas jausmas, kur is priklausė mano šeimininkui, kurį j i s įkvėpė man, dabar drebėjo mano širdyje tarsi sergąs kūdikis šalta­me lopšyje. Sielvartas ir nerimas suėmė mane. M a n o meilė negalėjo pr is ig laust i pr ie misterio Ročesterio, j i negalėjo sušilti prie jo krūtinės. O, niekados j i s nebe-susigrąžins šio jausmo, nes pasitikėjimas pakirstas, v i l ­tys sutryptos! Dabar misteris Ročesteris man buvo ne­be tas, kokį aš mačiau jį anksčiau, j is pasirodė ne toks, kokį aš jį vaizdavausi . Aš neka l t inau jo, nesmer­k i au , k a d j is griebėsi klastos, bet j is dabar neteko to nesutepto teisingumo bruožo, kur is mane taip traukė pr ie jo, ir todėl man pačiai reikėjo pasišalinti nuo jo. Tata i aš v i sa i aiškiai supratau. Kada, kur , ka ip bėg­ti — aš dar nežinojau, bet ir j i s pats, be abejo, pasi­skubins išdanginti mane iš Tornf i ldo. Maty t , t ikros meilės j i s man nejautė. Ta i buvo t ik trumpa aistra, j i atsitrenkė į kliūtį, ir daugiau aš j am nebereikal inga. M a n būtų baisu j į dabar sut ikt i . Ve i k i aus i a i j am būtų nemalonu ir pažvelgti į mane. O, k o k i a ak la aš -buvau! K a i p silpnabūdiškai pasie lg iau!

M a n o akys buvo užmerktos; atrodė, k a d ap l inku i eina tamsyn ir tamsyn, ir mintys šėlsta manyje l y g tamsus šniokščiantis srautas. Nus i vy lus i , nusi lpusi , be­valė, aš, rodos, gulėjau išdžiūvusios upės dugne. Aš girdėjau, ka ip nuo kalnų atšniokščia išsilieję vandenys. M a n trūko ya l ios atsistoti, neturėjau jėgų pabėgti. Aš

408

gulėjau pusgyvė, trokšdama v i e n t ik mirties. T i k v iena mintis dar plazdėjo manyje l y g s i lpna gyvybė — p r i ­siminimas, jog y r a dievas. Ši mintis sužadino mano sie­loje nebylią maldą, kur ios neištarti žodžiai šmėkščiojo

' mano aptemusioje sąmonėje, l y g prašyte prašydamiesi, kad aŠ juos imčiau šnibždėti, tačiau man stigo jėgų juos išreikšti balsiai.. .

„Neatsitolink nuo manęs, nes mano nelaimė art i , ir aš netur iu, kas man pagelbėtų."

O, mano nelaimė t i k ra i buvo art i ! Ir kadang i aš ne­prašiau dangaus at i to l int i ją, nesusidėjau rankų, neat­s ik laupiau ant kelių ir nepravėriau burnos, j i užgriuvo mane,—'gal ingas šniokščiantis srautas užliejo mane v isa jėga. Šiurpi nuovoka, kad mano gyvenimas sudu­žo, meilė dingo, v i l t ys užgeso, tikėjimas sutryptas,"1 už­gulė mane ir užvertė k l a ik i a , slegiančia mase. Tos ba i ­sios valandos negal ima aprašyti. T i k r a i „vandenys už­tv ino mano sielą, aš paskendau gi l iame purve, mano kojos nerado, ku r atsispirt i , aš b r idau v is g i lyn , ir ban­gos užliejo mane" .

X X V I I S K Y R I U S

J a u gerokai po v idurd ien io aš pakėliau galvą ir, pamačiusi, k a d krypstant i į vakarus saulė auksino ma­no kambario sieną, paklausiau save: „Ką gi man da­ry t i ? "

Tačiau mano v id in is balsas taip įsakmiai ir taip ba i ­siai atsakė: „Tuoj pat bėk iš Torn f i l do " ,— k a d aš neju­čia užsikimšau ausis, ,,Ne, ne ,— sakiau pati s au ,— apie ta i negal i būti nė kalbos! K a d aš nebesu Eduardo Ro­česterio nuotaka — tai nedidelė bėda,— tv i r t inau pati s au ,— Baisu, k a d teko pabusti iš nuostabaus sapno ir

pamatyti , jog visos mano i l iuzi jos y r a bergždžios,— bet su tuo gal ima apsiprasti, gal ima tą siaubą nugalėti. Ta -

. čiau aš netur iu jėgų ryžtingai, tuojau ir visiškai pa l ik t i savo šeimininką. To aš nega l iu padaryt i . "

Tačiau tas pats v id in is balsas kartojo man, k a d aš tai ga l iu padaryt i , i r pranašavo, k a d taip i r padarysiu. Aš grūmiausi su savo pačios nutar imu. M a n norėjosi būti s i lpnai , k a d galėčiau išvengti tos naujos golgotos, k u r i laukė manęs. Nepermaldaujama sąžinė smaugė mano aistrą, tyčiojosi iš jos/sakė, k a d ji susipurv inusi dar t ik vieną dailią kojytę, ir žadėjo geležine savo ranka nusviest i ją į neišmatuojamas agonijos gelmes.

— Tada tegu k i t i mane nuo jo atplėšial —sušukau aš.— Tegu kas kitas man padeda!

— Ne , pati tur i tąi padaryt i , niekas tau nepagelbės; Tu-pat i išsilupsi savo dešiniąją akį, pat i nus ik i rs i savo dešiniąją ranką. Tavo širdis bus auka, o tu pat i — k u ­nigas, kur is pervers ją.

Aš staiga pašokau, norėdama pabėgti nuo vienat­vės, kur io je mane užklupo tas negailestingas teisėjas, nuo tylos, kur io je aidėjo tas siaubingas balsas. K a i aš atsikėliau, man sukosi galva, ir pajutau, kad nuo sie l­varto ir nusi lp imo nebegal iu pastovėti. J u k visą tą die­ną nebuvau ne i va lg ius i , nei gėrusi, nes rytą nesinorė­jo pusryčiauti. Maudžiama širdimi aš pr is iminiau, kad,

z nors t iek la iko išbuvau užsidariusi, niekas nebuvo at­siųstas pasiteirauti , ka ip aš jaučiuosi, ar pakviest i į apačią. Ne t mažoji Adelė nepąsibeldė į duris ! Net misis Feirfeks neieškojo manęs! „Draugai v isuomet pa­miršta tuos, kur iuos pa l ieka laimė",— sumurmėjau pati sau, atšaudama • duris ir išeidama iš kambario . Prie .slenksčio su_ kažkuo- susidūriau. M a n dar tebesisuko galva,, akis aptraukė rūkas, kojos l inko . M a n pasidarė si lpna, ir aš gr iuvau, t ik ne ant grindų,.— kažkieno ran­ka pagavo mane. Aš apsidair iau: mane laikė misteris Ročesteris, sėdįs kėdėje prie mano-kambarįo. slenksčio,

410

— Pagal iau jūs išėjote,— tarė j i s . — O aš jūsų taip i l ga i l auk i au ir k lausiausi , tačiau neišgirdau ne i ma­žiausio krepštelėjimo, nei tylaus verksmo. Dar penkios minutės šitokios mirt inos tylos, ir aš būčiau išlaužęs duris ka_ip koks plėšikas. Vadinas , jūs pasislėpėte nuo manęs? Užsidarėte ir sielojotės v i ena ! Verčiau būtute atėjusi ir p ik ta i užpuolusi mane. J u k jūs esate staigaus būdo, ir aš l auk i au panašios scenos. Aš b u v a u pasiruo­šęs v i sam karštų ašarų srautui, t ik norėjau, k a d j o s būtų išlietos ant mano krūtinės. Dabar jos išsiliejo ant bejausmių grindų arba jas sugėrė jūsų pačios nosinė. Bet aš k l y s tu : jūs v i sa i neverkėte! Aš matau pabalu­sius skruostus, apsiblaususias akis ir nė ženklo ašarų. Vad inas i , jūsų širdis verkė krauju?

N a , ka ipg i , Džeine, nė v ieno priekaištingo žodžio? Ničnieko, kas mane užgautų, sužadintų mano pyktį? Jūs kuo ramiausia i sėdite, ku r jus pasodinau, ir žiūrite į mane nuvargusiomis, abejingomis akimis.

Džeine, aš n iekad nemaniau šitaip jus įžeisti. Je i gu žmogus, turėjęs vienintelį mažą ėrytį, kur is j am buvo brangus ka ip t ikras vaikas, su kur iuo j i s valgė ir gėrė iš to pat indo ir kur i s miegodavo ant jo krūtinės, per apsirikimą būtų nudūręs jį, tai j is negalėtų skaudžiau apraudot i tos baisios klaidos, ka ip aš apgailestauju sa­vąją. Ar jūs galėsite kada atleisti man?

Skaityto jau! Aš at le idau jam tučtuojau, tą pačią akimirką. Jo akyse spindėjo tok ia g i l i atgaila, jo balse aidėjo toks sielvartas, jo la ikysenoje buvo tokio vyriš­ko ryžtingumo, o be to, v isa jo būtybė rodė tokią ne­pasikeitusią meilę, k a d aš j am viską at le idau! Tačiau ne žodžiais, ne k o k i u nors ženklu, t ik savo širdies gel­mėse.

— Dabar žinote, k a d esu niekšas, Džeine? — netru­kus paklausė j i s liūdnai, tur būt, stebėdamasis, kodėl aš visą laiką tylių ir esu tokia romi, ir nenujausdamas,

411

k a d aš sėdžiu bežadė v e i k i a u iš si lpnumo, o ne todėl, k a d nenorėčiau kalbėti.

— Taip, sere. — Tada taip ir pasakyki te man, aiškiai ir tiesiai,

nesigailėkite manęs. » — Nega l iu . AŠ bais ia i pavargau, ir man bloga. Pa­

duoki te man vandens. J i s l y g atsiduso, l yg suvaitojo ir , paėmęs mane ant

rankų, nunešė į apačią. Iš pradžių aš net nesuvokiau, kok iame kambaryje atsidūriau. Viską mačiau l yg per miglą. V e i k i a i aš pajutau gaivinančią židinio šilumą,—• nors ir buvo vasara, aš savo kambaryje visiškai nu -žvarbau. J i s pridėjo man pr ie lūpų vyno stiklą. Aš nu ­r i jau gurkšnį ir atsigavau. Po to j is padavė man kažko užvalgyti, ir aš v i sa i atsipeikėjau. Dabar pamačiau, k a d esu bibl iotekoje, sėdžiu misterio Ročesterio krėsle, o j i s stovi šalimais. „Jeigu dabar galėčiau pasišalinti iš gyvenimo be ypatingo skausmo, kaip būtų gera! — p a ­galvo jau aš.— Tada man "nereikėtų draskyt i savo šir­dies, atplėšiant ją nuo misterio Ročesterio! Maty t , kad man teks jį pa l ikt i . Bet aš nenor iu jo pa l ik t i , aš nega­l i u j o p a l i k t i . "

— K a i p dabar jaučiatės, Džeine? — Daug geriau, sere. Netrukus jausiuos i v isa i

gerai. — Dar išgerkite vyno, Džeine. Aš nur i j au dar gurkšnį. Po to j is pastatė stiklą ant

stalo ir , atsistojęs priešais mane, atidžiai pažiūrėjo į mane. Staiga j is nusigręžė, kažką sušukęs; jo balse skambėjo keistas, aistringas susijaudinimas. Nuėjęs į antrą galą kambario, j i s tuoj vėl sugrįžo. Paskui pa­silenkė, tarsi norėdamas pabučiuoti, tačiau aš, pr is i ­minusi , k a d glamonėtis man dabar uždrausta, nusisu­k a u ir atstūmiau jo veidą.

— Kaip? Ką tai reiškia? — sušuko j is skub i a i .— O, aš žinau! Jūs nenorite, k a d jus pabučiuotų Bertos M e i -

412

zon vyras? Jūs manote, k a d man skirta glamonėti kitą moterį.

— Šiaip ar taip, jūsų my lav ima i ne man skir t i , sere, ir aš netur iu teisės į juos pretenduoti.

— Kodėl, Džeine? Nenorėdamas jūsų varg int i , aš atsakysiu už jus. Todėl, k a d aš j au tur iu žmoną, pasa-kytute jūs. J u k teisingai atspėjau?

— Ta ip . — Gera jūsų nuomonė apie mane, ką ir besakyt i .

Vadinasi , ' aš jums esu klastingas pasileidėlis, žemas ir niekšingas ištvirkėlis, kur is pr is iek ia jums nesava­naudišką meilę, stengdamasis įvilioti jus į gudr ia i pa­ruoštas pinkles, nuplėšti jums garbę, atimti iš jūsų tai, kas brangiausia. Ką jūs į ta i pasakysite? Matau , k a d nieko negalite pasakyti . P irmiausia, jūs dar tebesate s i lpna ir vos kvapą atgarmate. An t ra , jūs dar negalite pr iverst i savęs ka l t in t i ir plūsti mane. Be to, jūsų akyse matyt i j a u ašaros, ir jos plūste paplūstų, j e i imtute k a l ­bėti. O jūs anaiptol nenorite priekaištauti, užsipuldinė­t i , daryt i scenas. Dabar jūs galvojate, ka ip v e i k t i , — kalbėti jums atrodo beprasmiška. Aš pažįstu jus, ir esu pasiruošęs.

— Sere, aš nenor iu v e ik t i prieš jus. . .— pasakiau aš, ir suvirpėjęs mano balsas įspėjo mane sutrumpint i sa­kinį.

— Jūsų suprat imu — ne, o mano suprat imu, jūs ruošiatės pražudyti mane. J u k jūs, gal ima sakyt i , pa-reiškėte, j og aš — vedęs žmogus, ir manęs, ka ip v edu­s i o j e jūs vengsite, šalinsitės. Ką t ik atsisakėte pabu­čiuoti mane. Jūs ket inate tapti visiškai svet ima man, gyvent i šioje pastogėje t ik ka ip Adelės guvernantė. J e i g u kada aš ištarsiu jums draugišką žodį, j e i gu drau­giškas jausmas vėl palenks jus pr ie manęs, jūs pasa­kysi te : „Šis žmogus beve ik buvo padaręs mane savo meiluže, todėl aš tur iu būti šalta ir abej inga j am ka ip ledas ir uo la . " Ir jūs tapsite ledu ir uola.

413

Aš atsikosėjau, kad mano balsas būtų tvirtesnis, ir atsakiau:

— V i skas ap l inku i pasikeitė, sere, todėl aš i r g i tu­r i u pasikeist i . Tuo netenka abejoti. O nor int išvengti skausmingų svyravimų ir nuolatinės kovos su širdies po l ink ia is bei pr is iminimais, tėra t i k v ienas kel ias — Adelė tu r i gauti naują guvernantę, sere.

— O, Adelė eis į mokyklą, ta i j a u nuspręsta. Ir aš anaiptol nesiruošiu kank in t i jūsų šlykščiais pr i s imin i ­mais, susijusiais su Tornf i ldu, šia prake ik ta v ieta , šia Achano pa l ap ine 1 , šiuo b i au r iu kapu, kur iame gyva mirties šmėkla šaukiasi giedro dangaus,— šiuo pragaru ankštomis mūro sienomis, ku r siautėja t ik v ienas rea­lus velnias, blogesnis už visą legioną Įsivaizduojamų. Džeine, jūs nepasil iksite šičia. Aš — i rg i . Aš b logai pa­sielgiau, k a d iš v iso atsikviečiau jus į Tornfildą, tokią vietą, k u r gyvena va iduok l ia i . Dar jūsų nematęs, aš įsakiau v is iems namiškiams, kad j ie slėptų nuo jūsų šiiį namų prakeikimą v i e n t ik dėl to, k a d bi jo jau, jog nė v i ena guvernantė nesutiks būti pr ie Adelės, žinoda­ma, su k o k i u įnamiu j a i tenka gyventi . Aš negalėjau iškraustyti ligonės k u r k i tur , nors ir tu r iu kitą seną sodybą Ferndine, dar nuošalesnę ir vienišesnę, ku r ją galėjau gana saugiai apgyvendint i , tačiau mintis, kad v i e ta v i d u r y miškų gal i būti nesveika, privertė mane atsižadėti to plano. Gal imas daiktas, tos drėgnos sienos būtų padėjusios greit ja nus ikratyt i . Tačiau k iekv ienas nusidėjėlis nusideda savaip, o aš nesu linkęs slaptai žudyti žmones, net ir tais atvejais, k a i jų nekenčiu iš paskutiniųjų.

Tačiau slėpti nuo jūsų beprotės buvimą — reiškė tą patį, ka ip ir uždengti vaiką apsiaustu ir paguldyt i j į po nuod ingu medžiu: j au v i ena šios furijos kaimynystė v e i k i a nuodi jamai . Bet aš uždarysiu Tornf i ldo pilį, už-

1 Pagal bibliją, Achanas užtraukė dievo prakeikimą savo tau­tai, paslėpdamas savo palapinėje iš priešų atimtus trofėjus.

414

ka ls iu paradines duris, užtaisysiu lentomis apatinio aukšto langus. M i s i s P u l aš mokėsiu per metus du šim­tus svarų, k a d j i gyventų su mano žmona, ka ip jūs vadinate tą siaubingą raganą. Greis už pinigus sutiks daug ką padaryt i . Be. to, su ja pasi l iks jos sūnus, Gr imsbio smukl in inkas . J i nebus tok ia vieniša, i r j i sa i galės ateit i j a i į pagalbą beprotės priepuolių atvejais, k a i mano žmonai šaus į galvą deginti naktį žmones savo lovose, pu l t i juos su pei l iu, suleisti j iems į gerklę dantis ir taip to l iau.

— Sere,— aš pertraukiau j į ,— jūs esate negai lest in­gas tai ne la imingai ledi . Jūs kalbate apie ją su neapy­kanta, su kerštinga antipatija. Ta i žiauru,— j u k j i ne­kalta, k a d pamišo.

— Džeine, mano mažyte my l imo j i (aš taip vad ins iu jus, nes jūs tokia esate), jūs nežinote, ką šnekate. Jūs vėl neteisingai galvojate apie mane. Aš jos nekenčiu ne todėl, k a d ji pamišėlė. J e i jūs būtute jos vietoje, ar manote, k a d aš taip pat ir jūsų neapkęsčiau?

— M a n a u , k a d taip, sere. — Tada jūs apsir inkate ir v i sa i manęs nepažįstate,

o taip pat n ieko nežinote, ka ip aš ga l iu jus pami l t i . K i ek v i ena jūsų kūno dalelytė man brangi ka ip ir mano paties. J i l yg ia i brangi man ir kančiose, i r l igoje. Jūsų siela y r a mano turtas, i r j e igu j i susirgtų, j i v i s v i e n liktų mano turtas. J e i gu jūs mitute siautėti, aš l a iky ­čiau jus savo glėbyje, bet neužvilkčiau jums tramdo­mųjų marškinių. Jūsų prisi l iet imas, net užėjus bepro­tystės pr iepuo l iu i , v i s v i e n žavėtų mane. J e i g u jūs šok-tute ant manęs taip įnirtusi, ka ip šįryt to j i moteriškė, aš apsikabinčiau jus ne t i k švelniai, bet ir karštai. Aš neatšokčiau nuo jūsų su pasibiaurėjimu ka ip k a d nuo jos, o ramiomis va landomis jūs neturėtute k i to sargo, k i to slaugytojo, o t ik mane. Aš v isada sėdėčiau šalia jūsų ir slaugyčiau jus su neišsenkamu švelnumu, nors jūs man n iekad nė nenusišypsotute, man n iekad nenu-

415

sibostų žiūrėti į jūsų akis, nors jos manęs ir nepažintų. Bet kodėl apie ta i galvoju? Aš sakiau, k a d žadu išga­benti jus iš Tornf i ldo. Jūs žinote, v iskas paruošta, k a d galėtumėt tuoj išvykti. Rytoj iškeliausite. Aš t ik pra­šau iškęsti dar vieną naktį šioje pastogėje, Džeine, ir tada visiškai atsisveikinsite su v isomis tomis baisybė­mis. Aš tur iu prieglobstį, saugią užuovėją, ku r nepa­sieks nekenčiami pr is iminimai , negeistini įsibrovėliai, net melas ir šmeižtas.

•— Ir pasi imkite Adelę, sere,— įsiterpiau aš.— J i n a i sudarys jums kompaniją.

— Ką jūs norite pasakyt i , Džeine? Aš j uk minėjau, k a d Adelę at iduosiu į mokyklą. K a m man re ika l inga va i ko draugystė, ir dar ne mano paties va iko , o kaž­kok ios prancūzės šokėjos pavainik io? K a m jūs p r ika i -šiojate ją man? Aš k laus iu, kodėl jūs peršate Adelę man į draugystę?

— Jūs kalbėjote apie pasitraukimą į nuošalią vietą, sere. Nuošalumas ir vienatvė — nuobodūs ir nykūs. Jūs neištversite.

— Vienatvė! Vienatvė! — p a k a r t o j o j is susierzi­nęs.— Matau , k a d tur iu paaiškinti. Aš nežinau, ką reiš­k i a sfinkso išraiška jūsų veide. Jūs būsite su manim toje vienatvėje. Suprantate?

Aš papurčiau galvą. Reikėjo nemažai drąsos, norint parodyt i šį nebylų atsisakymo ženklą, matant, ka ip j is vis lab iau jaudinasi . J i s lakstė po kambarį, bet dabar staiga sustojo l y g įbestas. Po to pažiūrėjo į mane i l gu ir atidžių žvilgsniu. Aš nukre ip i au savo akis nuo jo į židinį ir pasistengiau atrodyti rami ir tv ir ta.

— Stai ir vėl pasireiškė sunkus Džeinės charakte­r i s , — pratarė j i s pagal iau ir daug ramiau, ne i galėjau tikėtis, spręsdama iš jo žvilgsnio.— K o l kas šilko siūlas vyn io jos i gana sklandžiai, bet aš visą laiką žinojau, k a d pasitaikys koks mazgas ir prasidės v i sok ie sunku­mai . Stai ir prasidėjo. Dabar nebus galo nesusiprati-

416

mams, Mvirčams, rūpesčiams. Dievaži, norėčiau turėti nors dalelę Samsono jėgos, k a d įstengčiau atnarpl iot i v isus šiuos mazgusl

J i s vėl ėmė vaikščioti, bet greit sustojo, t ik šį kar ­tą j a u priešais mane.

— Džeine, ar jūs paklausysite proto balso? (Jis pa­silenkė ir prikišo lūpas man prie ausies.) J e i gu ne, tai aš p r i ve rs iu jėga.— Jo balsas buvo k imus, jo žvilgs­n i s — ka ip žmogaus, kur is pasiruošęs sutraukyt i nepa­kenčiamus pančius ir duot i valią nesutramdomiems jausmams.

Aš supratau, k a d dar v i ena ak imirka , dar kartą pra­siverš jo įtūžimas, ir aš nebeįstengsiu jo su la ikyt i . T i k dabar — ka ip t ik šią prabėgančią sekundę — aš dar ga­lėjau pr imest i j am savo valią ir j į sutramdyti . O v i e n pamėginusi j į atstumti, pabėgti nuo jo ar bent jo nus i ­gąsti, aš t ik būčiau pražudžiusi ir save, ir jį. Bet manęs neėmė baimė, nė truputėlio. Ju tau .savyje kažkokią vidinę /jėgą, galinčią pave ik t i jį, ir j i na i teikė man. stiprybės. Kritiškoji minutė buvo pavoj inga, tačiau drauge ir žavi. Tokį jausmą, tur būt, pat i r ia indėnas, mažu luote l iu leisdamasis per upės slenkstį. Aš pa­ėmiau jo tv i r ta i sugniaužtas rankas, at lenkiau mėšlun­gio sutrauktus pirštus ir švelniai tar iau:

— Sėskite. Aš kalbėsiuosi su jumis, k i ek t ik pano­rėsite, ir išklausysiu viską, ką t ik turite man pasaky­ti — prot ingo ar neprotingo.

J i s atsisėdo, bet aš j am nele idau tuoj pat prašnekti. J a u kurį laiką k i ek t i k galėdama stengiaus su la iky t i ašaras, kur ios tiesiog veržėsi man iš akių, žinodama, kad j a m nemalonu bus matyt i mane verkiančią. O da­bar m a n atrodė, k a d metas duoti joms valią. J e i gu aša­ros erzins jį, tuo ger iau. Todėl l i ov iaus i valdžiusis ir iš v isos širdies p rav i rkau .

V e i k i a i išgirdau, ko tikėjausi: j is susirūpinęs ėmė

27. Džeinė E i r .

maldaut i , k a d nusiraminčiau. Aš atsakiau, k a d negal iu, k o l j i s taip nusiteikęs.

— Bet aš v i sa i nepykstu, Džeine. Aš t ik per daug jus my l i u , o tuo tarpu jūsų išblyškęs ve idukas pasi­darė toks atkaklus ir šaltas, k a d aš nebegalėjau susi­va ldy t i . Nus i ramink i te dabar, nusišluostykite akis.

.Iš jo sušvelnėjusio balso matėsi, k a d j is j au susi­valdė. Dabar ir aš aprimau. J i s a i pamėgino padėti gal­vą man ant peties, bet aš neleidau. Tada j i s norėjo pr i s i t raukt i mane pr ie savęs — ne !

— Džeine, Džeine!—prabilo j i s su t ok iu graudžiu sie lvartu, k a d man suvirpėjo v i s i mano ne r va i .— V a d i ­nasi , jūs nemyl i te manęs? Jūs vert inote t i k mano padė­tį, norėjote t ikta i vadint is mano žmona? Dabar, kada jūs manote, jog aš nebeturiu teisės būti jūsų vyras, jūs atšokstate, vos man prisi l ietus, l yg aš būčiau k o k i a r u ­pūžė ar beždžionė.

Šie žodžiai man buvo skaudūs. Bet ką gi aš galėjau atsakyti ar padaryti? Ve i k i aus i a i nė nereikėjo ne i ko sakyt i , nei daryti , t i k mane taip kank ino sąžinė, kad aš, gailėdamasi jo užgautų jausmų, neįstengiau susi la i­k y t i neužlašinusi balzamo ant žaizdos, kurią pati b u ­v a u padariusi .

— Aš t i k ra i m y l i u j u s , — pasakiau aš,'—ir lab iau negu bet kada, tačiau aš nega l iu jums rodyt i šio jaus­mo ar skat int i j į ir ka lbu apie tai su jumis paskutinį kartą.

— Paskutinį kartą, Džeine? Kaip? Ne j aug i jūs ma­note, kad, mylėdama mane, galėsite gyvent i su mani­mi , kasdien mane matyt i ir v i s dėlto būti visą laiką šalta ir tolima?

— Ne, sere! Aš pu ik i a i žinau, k a d to negalėčiau, ir todėl l i eka t ik v ienas kelias. Tačiau jūs ba is ia i supyk­site, j e i gu aš pasakysiu.

— O, pasakyki te ! J e i gu aš ims iu siautėti, jūs vėl galėsite paleist i į darbą ašaras.

418

— M i s t e r i Ročesteri, aš tur iu pa l ik t i jus. — K u r i a m l a iku i , Džeine? Ke l ioms minutėms, k o l

susišukuosite plaukus,-—jie šiek t iek susitaršė,— k o l atgaivinsite vanden iu veidą — j is visas ka ip ugnyje?

— Aš tu r iu pa l ik t i Adelę ir Tornfildą: Aš tu r iu per­s isk i r t i su jumis v i sam gyvenimui , pradėti naują gy­venimą tarp svetimų žmonių ir svetimoje apl inkoje .

— Žinoma. Aš jums i r g i tą pat sakiau. Aš nenor iu nė girdėti apie jūsų atsiskyrimą nuo manęs. Jūs turite tapti mano dal imi . Ir mes sukursime naują gyvenimą. Jūs tapsite mano žmona. Aš nesu vedęs. Jūs1 būsite m i ­sis Ročester ir iš tikrųjų, ir formaliai . K o l aš gyvas, mylėsiu t ik jus vieną. M e s iškeliausime į Prancūzijos pietus ir įsikursime baltutėlėje v i lo je , kurią aš kadaise nus ip i rkau Viduržemio jūros pakrantėje. Ten jūs gy­vensite la iminga, saugi ir nekaltų nekalčiausia. Neb i jo ­ki te , aš nesiruošiu įtraukti "jus į nuodėmę — paverst i savo meiluže. Kodėl jūs purtote galvą? Džeine, jūs tu­rite būti protinga, nes aš išties už save neatsakau.

Jo balsas ir rankos virpėjo, jo plačios šnervės išsi­plėtė, akys žaibavo. Ir v is dėlto aš išdrįsau prabi l t i .

— Sere, jūsų žmona tebegyvena; Šį faktą ir jūs pats šįryt pripažinote. Gyvendama su jumis taip, ka ip jūs norite, aš tapčiau jūsų' meiluže. Ta i neigt i — reikštų ve idmainiaut i , reikštų meluot i .

— Džeine, jūs parriirštate, k a d aš anaiptol nesu iš romiųjų. M a n greit pritrūksta kantrybės. Aš nesu šal­takrauj is ir beaistris. J e i gailitės savęs ir manęs, pa­l ieskite pirštu mano pulsą,— matote, ka ip j is daužosi? Pasisaugokite!

J is atsmaukė rankovę ir parodė man nuogą riešą; jo skruostai ir lūpos v i s lab iau blyško; mane tiesiog ėmė nevi l t is . Jaud in t i j į ir priešintis jo troškimui buvo žiauru, tačiau negalėjau nė nusi leist i . Aš pasie lg iau taip, ka ip elgiasi v i s i žmonės, atsidūrę paskutinėje bė­doje,— ins t ink tyv ia i kre ip iaus i pagalbos į aukštesnę už

27* 419

žmogų esybę. Žodžiai: „Dieve, padėk m a n i " nejučia iš­siveržė iš mano lūpų.

— Koks aš kva i l ys ! — staiga sušuko misteris Ročes­ter is .— Aš įtikinėju ją, k a d nesu vedęs, ir nepaaiškinu kodėl! Aš pamiršau, kad ji n ieko nežino apie tą moterį ir apie tas apl inkybes, kur ios privedė pr ie tos pragaiš­tingos sąjungos su ja . O, aš esu tikras, k a d Džeinė p r i ­tars man, k a i ji sužinos v isa , ką aš žinau. Duoki te man savo ranką, Džeinete, k a d galėčiau ne t ik matyt i jus, bet ir lytėjimu įsitikinti, jog jūs šalia manęs, ir aš ke le tu žodžiu papasakosiu kas svarbiausia.

— Taip, sere. Aš ga l iu jūsų klausyt is ištisas v a ­landas.

— Aš teprašau t ik minučių. Džeine, ar jums teko girdėti, k a d aš nebuvau vyr iausias sūnus šeimoje ir k a d turėjau už save vyresnį brolį?

— Pr is imenu, misis Feirfeks kartą man minėjo. — Ir ar jums teko girdėti, kad mano tėvas buvo

godus žmogus, kur i am visų brangiausias da lykas pa­saulyje buvo pinigai?

— Aš girdėjau, kad j i s maždaug toks buvo. — Matote, Džeine, būdamas šykštus, j is nusprendė

neska ldyt i turto. J i s t iesiog negalėjo nė pagalvot i , k a d ga l i tekt i da ly t i dvarus i r nemažą dalį pa l ik t i man. J i ­sai -nusprendė, kad v iskas t u r U atitekti mano b ro l iu i Ro landui . Tačiau jam taip pat buvo skaudu, k a d kitas jo sūnus tur i l i k t i vargšas. Todėl manreikėjo vest i tur­tingą žmoną. J i s iš anksto ėmė ieškoti man nuotakos. Mis ter is Meizonas, Vest-Indijos plantatorius ir komer­santas, buvo senas jo pažįstamas. M a n o tėvas gerai ži­nojo, k a d tai turtingas žmogus. J i s ėmė smulk iau te i­rautis ir patyrė, k a d misteris Meizonas turėjo sūnų ir dukterį. Iš jo mano tėvas sužinojo, kad j i s ke t ina duoti dukter ia i kraičio trisdešimt tūkstančių svarų. To užte­ko . Baigęs koledžą, aš rjuvau išsiųstas į Jamaiką vest i merginos, k u r i man j a u buvo išpiršta. M a n o tėvas nė

420

neužsiminė apie jos pinigus, t ik papasakojo, kad mis M e i z o n grožiu didžiuojasi v isas Speniš-Taunas. Tata i nebuvo melas. Aš įsitikinau, k a d j i da i l i mergina, Blanš Ingrem sti l iaus: aukšta, d id inga brunetė. Jos šeima, nenorėjo paleist i manęs iŠ rankų, nes aš b u v a u iš geros giminės. J i n a i i r g i to pat siekė. Jos art imie j i rodydavo m a n ją išpuoštą per pobūvius.. Aš retai tesusit ikdavau t

su ja v i ena ir labai mažai teturėjau progos pasikalbėti. J i n a i me i l inos i man ir v i sa ip stengėsi mane sužavėti. V i s i jos apl inkos vyriškiai, atrodė, gėrėjosi ja ir pa­vydėjo man. Mane v i sa tai apakino, suvi l io jo, sudir­gino, ir , būdamas naivus ir neprityręs neišmanėlis, ėmiau galvot i , kad m y l i u ją. J o k i a beprotybė taip ne­stumia žmogaus į pragaištį, ka ip idiotiškas noras p i r ­maut i draugijoje, ka ip jaunuol io geidulingumas, n u ­trūktgalviškumas ir aklumas., Jos giminės skatino ma­ne. Konkurenta i netiesiogiai kurstė suktis apie ją, j i pat i v i sa ip stengėsi pavergt i mane ir , nespėjus man gerai apsidairyt i ap l inkui , j au buvo po vedybų. O, p r i ­simindamas tą savo žingsnį, aš jaučiu sau didžiausią panieką, k u r i stačiai smaugia mane! Aš nė k i ek nemy­lėjau, nė k i ek negerbiau, aš net nepažinojau jos. Aš nebuvau t ikras, ar mano žmonos būdas tur i nors vieną teigiamą bruožą. Aš nepastebėjau joje ar jos elgesyje ne i kuk lumo ar geraširdiškumo, ne i nuoširdumo ar subti lumo. Ir v i s dėlto aš vedžiau ją. Paskutinis k v a i ­l y s ! N iek ingas apakėlis aš buvau ! Aš būčiau ku r kas mažiau nusidėjęs, jeigu...

Bet aš tur iu neužmiršti, su kuo ka lbu . Savo nuota­kos motinos aš nė. iš tolo nebuvau matęs ir maniau, k a d j i mirus i . T i k pasibaigus medaus mėnesiui, aš pa ­mačiau, j o g k l ydau : j i buvo gyva, t ik išprotėjusi ir už­daryta į beprotnamį". Pasirodo, k a d buvo dar ir jaunes­n is brol is, taip pat t ikras idiotas. Vyresnys is brol is , k u ­rį jūs matėte, ve ik iaus ia i vieną gražią dieną atsidurs toje pačioje vietoje; jo aš nega l iu neapkęsti, nors ir

421

biaur iuos i v i sa jo gimine, nes j is savo silpnutėje sielo­je tur i truputį nuoširdaus jausmo, visą laiką rūpinasi savo nelaimingąja seseria, o be to, kadaise tiesiog šu­niškai buvo prisirišęs pr ie manęs. M a n o tėvas ir mano brol is Rolandas žinojo v i sa tai, tačiau j i e galvojo t ik apie tuos trisdešimt tūkstančių svarų ir buvo. susimokę

<• prieš mane. V i s a tai sužinojus, mane tiesiog šiurpas nukrėtė. Tačiau aš savo žmonai tegalėjau prikišti t ik klastingą apgaulę, daugiau nieko. Net tada, kada paste­bėjau, k a d j i savo pr ig imt imi visiškai svet ima man, k a d jos skonis man biaurus, kad jos protas banalus, siauras, žemas, kad ji neįstengia pak i l t i k i ek aukščiau, aprėpti plačiau, kada supratau, k a d negalėsiu maloniai bendraut i su ja nė v i eno vakaro, net nė v ienos va lan­dos, k a d tarp mūsų neįmanomas joks draugiškas pa­šnekesys, nes kiekvieną temą, kokią t ik aš pal iesdavau, j i v isuomet pasukdavo k o k i a nors neva l y va i r banalia, iškreipta ir absurdiška l i n k m e , — kada suvokiau, kad n i ekad neturėsiu jaukaus ir pastovaus šeimos židinio, nes joks tarnas nesutiks kęsti nuolatinių, beprasmiškų ir šiurkščių jos priekaištų arba užgaulių, prieštaraujan­čių, priekabių įsakymų,— net ir tada aš sutramdžiau save, nesmerkiau jos, neužgauliojau, stengiausi nepa­rodyt i , kad mane graužia gailesys ir pasišlykštėjimas, g i l ia i paslėpiau savyje visą antipatiją, kurią jau­čiau j a i .

Džeine, aš jūsų nekankins iu ir nepasakosiu biaurių detalių. Pakaks keleto žodžių. Su ta moter imi išgyve­nau antrame jų namų aukšte ketverius metus, ir per tą laiką j i t i k ra i mane nukank ino ; Jos blogosios ypa­tybės stiprėjo pasibaisėtinai greitai, jos ydos taip su­klestėjo, kad t ik žiaurumas galėjo jas sutramdyti , o aš nenorėjau būti žiaurus. K o k s pigmėjiškas buvo jos pro­tas ir kok i e velniški po l ink ia i ! Kokį siaubingą prake i ­kimą užtraukė man tie jos po l ink ia i ! Berta Me i zon , t ik­ra savo niekingos motinos duktė, vertė mane pergy-

422

vent i v isas tas šlykščias ir žeminančias scenas, kurių negal i išvengti vyras, turįs žmoną, k u r i nesugeba va l ­dytis ir nepasižymi dor in iu ty rumu.

Tuo tarpu mirė mano brol is , o baigiantis ketv ir t ie­siems mano vedyb in io gyvenimo metams, mirė ir mano tėvas. Dabar aš buvau turtingas, bet drauge ir šlykštus nuskurdėlis. Grubiausia, neva lyv iaus ia ir labiausia i iš­k rypus i žmogysta, kokią t ik kada teko matyt i , buvo surišta su manim, ir įstatymas bei visuomenė pripažino ją mano žmona. Ir aš negalėjau j o k i u l ega l iu būdu ja atsikratyt i , nors gydytoja i nustatė, kad mano žmona buvo beprotė ir k a d jos nesantūrumas padėjo sparčiai augti beprotybės pradams, kur i e seniai slypėjo joje. Džeine, jums sunku klausyt is mano pasakojimo? Jūs at­rodote t i k ra ligonė. G a l aš kitą dieną baigs iu pasakoti?

— Ne , sere, baiki te dabar. M a n gai la jūsų, man t ik ra i bais ia i gai la jūsų.

— K a i kurių asmenų gailestis, Džeine,— užgauli ir žeminanti išmalda, kurią gal ima sviesti atgal tam, k u ­ris ją siūlo. Bet šitokį gailestį rodo rambios, savanau­dės širdys. Tas gailestis esti dv i l yp is : jį sudaro egoistiš-

7kas-susierzinimas-dėl-svetimų-nelaimių—susimaišęs-su-bukaprotiška panieka tiems, kur iuos ištiko tos ne la i ­mės. Bet jūsų, Džeine, gailestis ne toks. Ne nuo šio jausmo dabar nušvito jūsų veidas, ne šitoks gailestis dabar dega jūsų akyse ir verčia tankia i p l ak t i jūsų šir­dį, nuo v isa i k i t ok io susijaudinimo dreba jūsų ranka, kurią aš la ikau. Jūsų gailestis, my l imo j i , "yra kenčian­čioj i meilės motina, jos širdgėla y r a g imin inga dieviš­kosios aistros skausmui. Aš p r i imu ją, Džeine. Tegu duktė ateina pas mane, aš l a u k i u jos, išskėtęs rankas.

—• Ne , sere, pasakokite to l iau. Ką jūs darėte, suži­nojęs, k a d j i pamišo?

— Džeine, aš visiškai nus iminiau. T i k likučiai savi­garbos sulaikė mane pr ie bedugnės krašto. Pasaul io akyse aš, be abejo, užsitraukiau didžiausią negarbę, ta-

423

Čiau b u v a u švarus prieš savo sąžinę, nes i k i paskut in io momento l i k a u nuošaliai nuo jos nusikalstamo gyveni ­mo ir šlykščių aistrų. Tačiau žmonės siejo mano vardą su jos vardu , ir susidurdavau aš su ja kas dieną. B iau-raus jos kvapo buvo prisigėręs oras, kur iuo alsavau. Be to, aš n iekad negalėjau pamiršti, kad kadaise buvau l'os vyras. Šis pr is iminimas man buvo ir l i ko neišpasa­ky ta i šlykštus. Maža to, aš žinojau, kad , k o l j i gyva, aš negalėsiu būti kitos, geresnės žmonos vyras . Ir nors ji buvo penkeria is metais vyresnė už mane {jos šeima ir mano tėvas man pamelavo net jos metus), bet ruo­šėsi pergyvent i mane, mat, k a d ir nesve ika būdama psichiškai, fiziškai buvo pavydėtinai st ipri . Ir taip, bū­damas dvidešimt šešerių metų, aš nugr imzdau į tikrą neviltį.

Vieną naktį mane pažadino jos k lyksmas (kai gydy­tojai pripažino, kad ji pamišusi, ją teko l a iky t i užra­kintą). Nak t i s ka ip paprastai Vest-Indijoje buvo karšta ir t vank i . Šitokios naktys tame kl imate dažnai prana­šauja didelę audrą. Neįstengdamas užmigti, aš atsikė­l iau ir at idar iau langą. Oras, atrodė, buvo prisigėręs sieros garų, nė mažiausios gaiv ios srovelės. M o s k i t a i veržėsi į vidų i r , monotoniškai zyzdami, skraidė po kambarį. Jūra, kur ios šniokštimas atėjo l i g i manęs, v i l ­n i jo l y g per žemės drebėjimą. Virš jos būriavosi juod i debesys. Mėnulis le idosi į bangas, didžiulis ir raudonas l y g įkaitęs patrankos sviedinys. J i s metė savo paskut i ­nį kruviną žvilgsnį į pasaulį, kurį j au tąsė prasidedan­čios audros konvulsi jos. V i s a ta atmosfera ir apl inkos vaizdas slėgė mane fiziškai, o mano ausyse be perstojo skambėjo prake ik imai , kur iuos rėkavo pamišėlė. J i n a i visą laiką tiesiog su demoniška neapykanta maišė ma­no vardą su tokiais šlykščiais ke iksmais , kurių, tur būt, neištartų nė v i ena kekšė. Nors mane nuo jos skyrė du kambar ia i , aš girdėjau kiekvieną jos žodį,— plonos

424

Vest-Indijos namų sienos negalėjo su la iky t i jos vilkiš­ko staugimo.

„Sis gyvenimas,— galų gale tariau aš s a u , — t ikras pragaras! Šitokia tvankuma, šitoks k la ikus k lyksmas ga l i k i l t i t i k iš požemio karalystės. Aš tur iu teisę iš­trūkti iš v i s o to, j e i t i k gal iu. Sios kančios pasibaigs, k a i nusimesiu sunkią kūno naštą, k u r i gniuždo mano sielą. Aš nebi jau amžinosios ugnies, kurią t i k i fanati­k a i . Anas pasaulis negal i būti siaubingesnis už dabarti­nį, ir todėl verčiau ištrūkti iš Čia ir grįžti pas savo dan­giškąjį tėvą!".

• Ta ip aš kalbėjau sau, klūpodamas ir rakindamas lagaminą, kur iame buvo pora užtaisytų pistoletų. Aš nusprendžiau nusišauti. Tačiau Ši mintis mane buvo pagavusi t ik valandėlę. Kadang i aš nepraradau sve iko proto, ta i šis kritiškas momentas, kada baisiausia nev i l ­tis šnibždėjo man mintį nusižudyti, tuojau praėjo. N u o jūros, iš Europos pusės, padvelkęs gaivus vėjas įsiver­žė pro atdarą langą. K i l o audra, prapl iupo liūtis, be galo trankėsi perkūnas, žaibavo, ir oras tapo grynas. Tada man subrendo tvirtas pasiryžimas. Vaikščioda­mas savo sode po rasotais apelsinmedžiais, tarp l ietaus permerktų granatmedžių ir ananasų, tropinės aušros spinduliuose, aš ėmiau svarstyt i štai ką... Jūs paklausy­kite , Džeine, nes t i k ro j i išmintis suramino mane tą va ­landą ir parodė kelią, kur iuo turėjau žengti.

Mie las Europos vėjas v i s dar tebešnibždėjo atsiga­vusiuose lapuose, ir At lantas griaudėjo d id ingai ir lais­v a i ; mano širdis, ta ip i l ga i buvus i negyva ir išdžiūvusi, vė l ėmė žvaliai p lakt i , prisipildė gyvybės syvų; v isa mano būtybė troško atsinaujinti , mano siela pasi i lgo tauraus peno. Aš pajutau, ka i p atgijo mano v i l tys , pa­mačiau, k a d aš dar ga l iu atgimti. Stovėdamas po žy­dinčiomis šakomis savo sodo gi lumoje, aš žvelgiau į jūros tolumą, žydresnę už patį dangų. Ten buvo E u ­ropa, senasis pasaulis, ten manęs laukė šviesi ateitis.

425

„Keliauk tenai ,— šnibždėjo man v i l t i s , — i r vėl ap­s igyvenk Europoje. Ten niekas nežino, koks suteptas tavo vardas, kokią šlykščią naštą tu neši. Pamišėlę pa­s i imk ka r tu į Angliją. Uždaryk ją Tornf i lde ir rūpestin­gai saugok. Ir tada ke l iauk, k u r t ik nor i , i r vėl susiek savo likimą su būtybe, k u r i tau bus pr ie širdies. Sita moteris, k u r i taip i l ga i piktnaudžiavo tavo kantrybe, k u r i taip suteršė tavo vardą, taip sutrypė tavo garbę, taip sudarkė tavo jaunystę,— nėra tavo žmona, o tu nesi jos vyras . Žiūrėk, k a d j i turėtų viską, ko j a i rei­k i a šitokioje padėtyje, ir tu būsi atlikęs savo pareigą ir d ievui , ir žmonėms. Tegu jos vardas, jos santykia i su tav im i l i eka palaidot i užmirštyje. Tu neužsimink apie ją j ok i a i gyva i būtybei. Duok j a i saugų būstą ir re i ­ka l ingus patogumus, paslapt imi apgaubk jos pažemini­mą ir pa l i k ją!"

. Ta ip aš ir pasielgiau. M a n o 'tėvas ir . bro l is nė vie­nam pažįstamam nepranešė, k a d aš vedžiau. J a u pa­čiame p irmame savo laiške aš parašiau, ka ip žiūriu į savo vedybas, nes jaučiau gilų pasibiaurėjimą šia san­tuoka. Išsiaiškinęs savo žmonos būdą ir paveldimas jos šeimos ypatybes, aš pamačiau, k o k i a siaubinga ateitis manęs lauk ia , i r pr imygt ina i re ika lavau, k a d v iskas būtų l a ikoma paslaptyje. O netrukus žmona, kurią man tėvas išrinko, taip k l a i k i a i ėmė elgtis, k a d jam teko t ik raudonuoti dėl savo marčios. J i s ne t ik nesistengė skelbt i apie mano vedybas, bet kuo rūpestingiausiai viską slėpė ka ip ir aš pats.

Ir štai aš išgabenau ją į Angliją. K a i p siaubinga buvo su tok ia pabaisa p laukt i l a i vu . Apsidžiaugiau, k a i paga l iau pristačiau ją į Tornfildą ir saugiai apgyven­d inau tame trečiojo aukšto kambaryje, kur io slaptą vidinį uždorį per dešimt metų ji pavertė laukin io žvė­ries u r vu , demono landyne. Iš pradžių sunku buvo su­rasti j a i prižiūrėtoją, nes reikėjo par inkt i tokią mo­teriškę, kur ios ištikimybe būtų buvę gal ima pasik l iaut i .

426

Pamišėlės siautėjimas turėjo neišvengiamai išduoti jos paslaptį. Be to, j a i užeidavo ir ramūs la ikotarp ia i , truk-davę ištisas dienas, kartais net savaites, ir tada ji ma­ne v isa ip koneve ikdavo. Pagal iau aš pasamdžiau Greis Pu l iš Gr imsbio užeigos. J i n a i ir gydytojas Karter is , kur is aptvarstė Me i zono žaizdas tą naktį, kada pami­šėlė bandė nudurt i savo brolį, buvo v i en inte l ia i žmo­nės, kur iems aš patikėjau paslaptį. M i s i s Feir feks ve i ­k iaus ia i šį tą įtaria, bet ji n ieko t ikro nežino. Greis, bendrai paėmus, pasirodė ka ip gera sargė, nors, iš da­lies dėl savo pačios kaltės, ji ne kartą buvo apgauta ir nesugebėjo išsaugoti savo ligonės,— bet čia j a u nie­ko nepadarysi , čia kaltos sunkios jos pareigos. Pami­šėlė gudr i i r klast inga. J i v isada moka pasinaudoti menkiaus iu savo slaugytojos neapdairumu. Vieną kar­tą ji paslėpė peilį, kur iuo mėgino nudurt i brolį, o du kartus nusičiupo savo. kambario raktus ir išsėlino iš ten naktį. Pirmą sykį ji norėjo sudeginti mane lovoje, antrą įsibrovė pas jus. Dėkoju apvaizdai, k u r i sergėjo jus, k a d tada ji savo įniršį išliejo ant jūsų vedyb in io apdaro, kuris , matyt, j a i priminė jos pačios vestuves. Bet aš b i jau ir pagalvoti , kas galėjo ats i t ikt i ! K a d a įsivaizduoju, ka ip tas nuožmus padaras, kur i s šį rytą buvo įsikibęs man į gerklę, tą naktį pasilenkė su savo pamėlynijusiu v e idu virš mano balandėlės l izdo, man tiesiog kraujas stingsta gyslose...

— Ir ką gi, s e re ,—pak laus iau aš, j am nutilus,—jūs veikėte, įkurdinęs ją šičia? K u r jūs kel iavote? .

— Ką aš ve ik iau , Džeine? Aš v i r t au amžinu bastū­nu. K u r aš kel iavau? Aš ėmiau blaškytis v i sur tarsi klaidžiojančioji liepsnelė. Aš išsitrankiau po visą E u ­ropą, ap lank iau daugybę šalių. Aš trokšte troškau su­rasti gerą, protingą moterį, kurią būčiau galėjęs pami l ­t i , — tikrą priešingybę tai furi jai , kurią pa l i kau Torn ­filde.

— Bet j uk jūs negalėjote susituokti , sere!

427

— Aš nusprendžiau, k a d gal iu, ir buvau tv i r ta i įsi­tikinęs, k a d ne t ik gal iu, bet ir tur iu . Iš pradžių aš nė neket inau griebtis apgaulės, ka ip k a d pasie lg iau su j u ­mis. Aš ke t inau viską a tv i ra i išpasakoti pamil ta ja i mo­ter ia i ir a tv i ra i pasipiršti. M a n atrodė absoliučiai aišku, k a d aš tur iu teisę mylėti ir būti myl imas, ir nė k i ek neabejojau, kad rasiu tokią moterį, k u r i įstengs su­prast i mano padėtį ir neatstums manęs, nors mane ir slegia prake ik imo našta.

— N a , ir ką gi, sere? — K a i jūs imate mane kvost i , Džeine, aš nega l iu

nenusišypsoti. Jūsų akys išsiplečia it nekantraus paukš­čio, o jūs pati neramiai judate, tarsi mano žodžiai ne­pakankamai greitai duoda jums atsakymą ir jūs norė-tute jį pat i perskai tyt i žmogaus širdyje. Bet p i rma pasakyki te man, ką reiškia tas jūsų „na, ir ką gi, se­re"? Šį trumpą sakinį jūs tariate labai dažnai. J i s tiek kartų vedė mane per nepabaigiamus pasakojimus. Aš ir pats nežinau, kodėl toj i jūsų rep l ika taip v e i k i a mane.

— Aš norėjau pasakyt i : kas buvo po to? Ką jūs to l iau darėte?. Kok ios buvo pasekmės?

— Pu iku . Ir ką jūs dabar norėtute išgirsti? — Ar jūs radote moterį, kurią pamilote? Ar prašėte

ją tekėti už jūsų ir ką ji atsakė? — Aš tegal iu pasakyt i , ar aš radau moterį, kurią

pami lau, ir ar prašiau ją tekėti už manęs, tačiau jos atsakymas dar turės būti įrašytas l i k imo knygoje. Iš­tisus dešimt metų aš v i sur basčiausi, gyvendamas čia v ienoje sostinėje, čia kitoje. Karta is Peterburge, daž­n i au Paryžiuje, protarpiais — Romoje, Neapolyje , F lo­renci joje. Pinigų turėjau, pr ik laus iau senai giminei, to­dėl pats galėjau pas i r inkt i pažintis. Galėdamas patekti į v isus visuomenės sluoksnius, savojo moters idealo ieškojau tarp Ang l i j os ledi , Prancūzijos markizaičių, Italijos sinjorinų ir Vok ie t i j os grafaičių, tačiau nega-

428

Įėjau jo rasti . Karta is akimirką man atrodydavo, kad aš štai pagavau žvilgsnį, išgirdau toną, išvydau veidą, kur is l y g sakė, kad mano svajonė išsipildė, tačiau be­matant apsrvi ldavau. Jūs negalvokite, k a d aš geidžiau proto ar kūno tobulybės. Aš svajojau sut ikt i moterį, k u r i būtų v isa i priešinga tai kreo le i , bet v i s i mano ieš­ko j ima i buvo bergždi. Žinodamas, kok ius pavojus, kokį siaubą ir pasibiaurėjimą žada nevykusios vedybos, aš neradau nė vienos, kurią, net ir v i sa i laisvas būdamas, būčiau prašęs už manęs tekėti. Iš nus ivy l imo aš ėmiau elgtis ka ip t ikras beprotis. Ėmiau ieškoti pramogų, ta­čiau n i ekad nenuslydau i k i ištvirkavimo. Tuo aš šlykš­tėjausi tada ir dabar šlykščiuosi. Ta i buvo mano vest*-indiškos Mesal inos ypatybė. Neįveikiamas biaurėjima-sis ja i r v i su tuo, kas su ja susiję, pr iversdavo mane susiva ldyt i net smaginantis. Bet k o k i a pramoga, v i r s ­tanti pa la idu siautėjimu, tarsi art ino mane pr ie jos be i jos ydų, ir aš vengdavau v i so to.

Tačiau aš negalėjau gyvent i vienas ir pradėjau bendraut i su meilužėmis. Pirmutinė buvo Sel ina V a ­rans ,— dar vienas mano gyvenimo epizodas, kurį p r i ­siminęs tiesiog n iek inte n i ek inu save. Jūs j au žinote, kas j i buvo i r ka ip baigėsi mano santykia i su ja . Po jos aš turėjau dar d v i meilužes: italę Giačintą ir vo ­kietę Klarą. A b i jos buvo la ikomos didžiausiomis gra­žuolėmis. Bet ką reiškė man jų grožis po keleto sa­vaičių? Giačintą buvo lengvabūdė ir įžūli. M a n j i nusibodo po trijų mėnesių. K l a r a buvo pador i ir ra ­mutė, bet bukaprotė, sušniurusi, ne imponuojant i ,— nė kr is le l io to, kas būtų atitikę mano skonį. Su džiaugsmu daviau j a i pakankamą sumą krautuve i at idaryt i ir to­k i u būdu padoriai nusikračiau ją, Tačiau, Džeine, iš jūsų ve ido matau, k a d jūs apie mane dabar susidarote ne tokią j a u gerą nuomonę. Jūs manote, k a d aš ne­doras padauža ir daugiau nieko. Tiesa?

429

— T ik ra i , sere, man dabar sunkiau mylėti jus ka ip anksčiau. A r g i ' j ums neatėjo į galvą, k a d šitaip gyvent i bent j au nepadoru. Iš pradžių v i ena meilužė, paskui k i ta . Jūs apie ta i pasakojate ka ip apie natūraliausius dalykus.

' — Ta ip j au buvo. Tačiau man tas nepatiko. Ta i bu ­vo nedoras gyvenimas, ir aš nenorėčiau n iekad pr ie jo grįžti. Įsitaisyti meilužę y r a beve ik tas pat ka ip ir p i rk t i vergą. Ir meilužė, ir vergas dažnai savo pr ig im­t imi ir v isuomet savo padėtimi y r a l yg ir žemesni, ir artimas bendravimas su jais v e i k i a žeminamai. M a n dabar b iauru pr is imint i dienas, praleistas su Selina, Giačintą ir K lara .

Aš pajutau, k a d šie misterio Ročesterio žodžiai tei­singi, ir pasidariau aiškią išvadą, kad, j e igu aš būčiau netekusi galvos ir užmiršusi v i sa tai, kas man buvo auklėjimo įskiepyta, j e igu aš k o k i u nors būdu ar ka ip nors pasiteisindama būčiau pasidavusi pagundai ir ta­pusi tų nelaimingų moterų įpėdine, misteris Ročesteris vieną gražią dieną būtų ėmęs biaurėtis manimi , ka ip dabar biaurėjosi jomis. Sios savo minties aš nepasa­k i a u bals ia i , užteko, kad aš supratau tą tiesą. Aš g i l ia i įsidėjau ją į širdį, k a d ji liktų joje ir ateitų man į pa­galbą kritišką valandą.

— Sakyki te , Džeine, kodėl jūs dabar neklausiate: „Na, ir ką gi, sere?" J u k aš dar nebaigiau pasakoti . K o k i a jūs rūsti! Aš matau, k a d smerkiate mane. Ta­čiau le iskite man baigti . Šių metų sausio mėnesį, nu ­sikratęs v isomis meilužėmis, suirzęs ir paniuręs po tuščio, bastūniško, vienišo gyvenimo, nus ivy l imo rū­džių sugraužtas, neapkęsdamas visų žmonių, o ypač visos moterų giminės (nes aš ėmiau galvot i , k a d pro­tinga, ištikima, my l in t i moteris tegal i būti t i k neįvyk­doma svajonė), aš grįžau į Angliją, k u r manęs laukė re ika la i .

430

Ta ip vieną šaltą žiemos dieną vėl išvydau Tornf i l ­dą. B iaur i v ie ta ! Aš ten nesitikėjau ne i ramybės; ne i kok io džiaugsmo. Pa le i kelią į Hėją pamačiau mažą figūrėlę, k u r i ramiai vieniša sėdėjo ant perlipos, Aš prajo jau pro ją taip pat abejingai, ka ip ir pro apgenėtą gluosnį, augantį, k i tapus ke l io . Aš v i sa i nenujaučiau, kuo j i taps man vėliau. Joks v idaus balsas neperspėjo manęs, k a d mano gyvenimo lėmėjas, mano gerasis ir blogasis genijus laukė manęs tenai kuk l i os mergaitės pavidalu. Jo aš nepažinau net tada, k a i , M e z r u r u i pa­slydus, j i priėjo ir kuo ramiausiai pasisiūlė padėti. Menkut i s padarėlis, bemaž dar va ikas ! Sakytum, maža paukštytė s tr iks i pr ie mano kojų ir siūlosi paskraidint i mane ant savo mažyčių sparnelių. Aš piktai, numojau, į ją ranka, bet ji nenorėjo pasišalinti. Ji stovėjo šalia manęs, žiūrėjo į mane ir kalbėjo, kažkaip pr imygt ina i i r įsakmiai. M a n re ika l inga pagalba, i r tu r iu ją gauti iš jos rankų; ir aš pasinaudojau ta pagalba.

O k a i atsirėmiau į tą gležną petį, kažkas naujo pa­budo manyje, tarsi kažkokia gyvybinė jėga ir gaivus jausmas įsiliejo į mano būtybę. M a n buvo smagu iš­girsti, k a d tas elfas sugrįš pas mane, k a d j is priklausė mano namams, nes, j e i j is būtų išslydęs man iš rankų ir dingęs anapus gyvatvbrės, aš būčiau pajutęs keistą gailestį. Aš girdėjau, ka ip jūs tą vakarą grįžote namo, Džeine, nors jūs, gal būt, nė neįtarėte, k a d aš ga lvo ju apie jus ir seku jus. Kitą dieną, jums nematant, aš ištisą pusvalandį stebėjau, ka ip jūs su Ade l e žaidėte kor idor iuje . Tą dieną, pr is imenu, snigo, ir jūs negalė­jote išeiti l aukan. Sėdėjau savo kambaryje, durys buvo praviros, ir aš galėjau v i sko klausyt is ir viską matyt i . M a n atrodė, k a d jūsų mintys skraido ku r k i tur , nors iš paviršiaus visas jūsų^ėmesys buvo skirtas Ade l e i . Tačiau jūs buvote labai kant r i ja i , mano mažoji Džei­ne. Jūs i l ga i čiauškėjote su ja ir l inksminote ją. K a i j i pagal iau pasišalino, jūs tuojau g i l ia i susimąstėte ir

431

ėmėte iš lėto vaikščioti po koridorių. Kartas nuo karto, praeidama pro langą, jūs pažvelgdavote į tirštai k r i n ­tantį sniegą, paklausydavote raudančio vėjo ir vėl im-davote ty l i a i vaikščioti i r svajoti. M a n atrodė, k a d tos jūsų svajonės nebuvo liūdnos; protarpiais jūsų akys sušvisdavo kažkokiu džiaugsmu, ve ide spindėjo leng­vas susijaudinimas, kur is nebylo jo apie slegiančius, niūrius, s ie lvart ingus rūpesčius. Iš jūsų žvilgsnio ve i ­k i a u gal ima buvo spėti, k a d jūs gyvenate jaunystės svajonėmis, kada siela, v i l t ies vedama, norų sparnais k y l a v i s aukštyn ir aukštyn, į savo troškimų dangų. M i s i s Feirfeks balsas, k a i j i vest ibiuly je ėmė' kalbėti su kažkuriuo tarnu, pažadino jus iš susimąstymo. Ir ka ip keistai nusišypsojote jūs pat i sau, Džeinete! Jūsų šypsena buvo tok ia protinga, tok ia subt i l i i r , rodos,

• atskleidė jūsų mintis. Jūs tarsi sakėte pati sau: „Mano svajonės 'puikios, tačiau aš netur iu pamiršti, k a d jos visiškai nerealios. Savo fantazijoje aš reg iu rožėmis klotą dangų ir gėlėmis žydintį rojų, tačiau pu ik iaus ia i žinau, k a d man re ik ia eit i sunk iu k e l i u i r k a d apl ink mane te lk ias i j uod i audros debesys." Jūs nubėgote laiptais į apačią ir paprašėte, k a d misis Feirfeks jums duotų kok io darbo: suskaičiuoti savaitines namų išlai­das ar ką. Aš supykau ant jūsų, kad dingote man iš akių.

Nekant r i a i l auk iau vakaro , kada galėjau pasikviest i jus į apačią. Aš įtariau, kad prieš mane v isa i naujas, man nepažįstamas charakteris. M a n norėjosi panagr i ­nėti jį g i l iau, išsamiau pažinti. Jūs įėjote į svetainę ^ nedrąsiai, bet ir nepr ik lausomu ve idu , kuk l i a i , bet pa­t rauk l ia i apsirengusi, maždaug ka ip ir dabar. Aš jus įtraukiau į pašnekesį ir greitai įsitikinau, k a d jūs p i lna keistų priešingybių. Jūsų apsirengimas ir elgesys buvo griežti, ka ip re ikalavo taisyklės, la ikysena — perdaug baukšti; aš mačiau, k a d jūs gana jautr ios prigimties, tačiau visiškai nepratusi būti draugijoje i r - labai bijote

432

atkreipt i dėmesį k o k i u netakt ingu ar neapdair iu po­elg iu. K a i aš ka lb indavau jus, jūs žiūrėdavote man į veidą šiltomis, drąsiomis ir nuoširdžiomis akimis. Jūsų žvilgsnis buvo skvarbus ir galingas. K a i aš užbėriau jus klausimais, jūs drąsiai ir v i k r i a i atsikirtote. Laba i greitai apsipratote su manim, ir man atrodė, k a d jūs pajutote, j og tarp jūsų, Džeine, ir jūsų paniurusio ir šiurkštaus šeimininko k i l o simpatijos jausmas. Aš tie­siog nustebau, pamatęs, ka ip greitai jūs nusiraminote ir ėmėte elgtis su man im geraširdiškai ir malonia i . Nors aš ir urzgiau, jūs j a u nebesistebėjote, nebūkšta-vote, nebesierzinote ir nebesivaržėte dėl mano stor­žieviškumo. Jūs t ik stebėjote mane ir retkarčiais nusišypsodavote man ta ip paprastai, be t . kar tu taip k last ingai i r grakščiai, k a d nega l iu apsakyti . Ta i , ką aš išvydau, mane ir pradžiugino, ir sujaudino. Aš gėrėj ausi tuo, ką pamačiau, ir nor ė j au dar daugiau pamatyt i . Tačiau ilgą laiką aš la ik iaus i atok iau nuo jūsų ir retai tesistengiau matyt i jus. Bū­damas inte lekt inis epikūrininkas, aš norėjau kuo i l g i au gėrėtis šia nauja, dirginančia pažintimi. Be to, kurį laiką aš bi jojau, k a d to žiedo lapel ia i ga l i nuvys t i ir visas žavingas jo gražumas pradingt i , j e i aš pernelyg la i sva i su juo elgsiuosi. Aš tada dar nežinojau, k a d tos gėlės žavesys nėra la ik inas, k a d j i s v e i k i a u pr imena nuolatinį brangakmenio spindėjimą. Maža to, man no­rėjosi žinoti, ar jūs ieškosite progų bendrauti su ma­n im, j e i aš nekre ips iu į jus dėmesio,— bet jūs tų progų neieškojote. Jūs tūnojote k u o ramiausiai pamokoms skirtame kambaryje drauge su rašomuoju stalu ir mo l ­bertu. J e i ats i t ikt inai jus sut ikdavau, jūs greitai praei­davote pro mane, parodydama t ik t iek dėmesio, k i ek re ika lavo mandagumas. Įprastinė jūsų išraiška tomis dienomis, Džeine, buvo gi lus susimąstymas: ne n iau­rumas, nes jūs nebuvote l iguista, ir ne džiūgavimas,

28. Džeinė E i r . 433

nes jums nesišypsojo v i l t i s ir jūs neturėjote jokių ma­lonumų. Mari. buvo įdomu, ką jūs galvojate apie mane ir ar iš v i so galvojate. Norėdamas tai sužinoti, aš vėl ėmiau susitikinėti su jumis. K a i jūs kalbėdavote su žmonėmis, jūsų žvilgsnyje būdavo kažko džiaugsmingo, o jūsų laikysenoje kažkokios šilumos. Aš pamačiau, k a d jūs turite užjaučiančią širdį. T i k ty lus pamokų kambarys, t i k vienodas gyvenimas padarė jus liūdną. Aš le idau sau malonumą lipšniai elgtis su jumis. Lipš­numas bematant sujaudino jus. Jūsų veidas pragiedrė­jo, o balsas pasidarė švelnus. M a n būdavo smagu iš­girsti, ka ip mano vardą grakščiai ir l inksmai tar ia jū­sų lūpos. Tomis dienomis man būdavo labai malonu netikėtai jus sut ikt i , Džeine. Jūs pasidarėte kažkaip keistai neryžtinga., į mane pažvelgdavote šiek t iek su­mišusi, l y g abejodama. Jūs nežinojote, ko ga l ima tikė­tis iš manęs: ar aš elgsiuosi su jumis ka ip šeimininkas ir būsiu griežtas, ar tapsiu jums draugu ir būsiu jums geras. Bet aš j a u tada gerokai buvau prisirišęs pr ie jūsų, ir pirmasis va idmuo man pasidarė nebeįdomus. Ir k a i aš nuoširdžiai ištiesdavau jums ranką, jūsų j au ­nas, susimąstęs ve idukas pražysdavo t ok iu šviesiu džiaugsmu, k a d man sunku būdavo susi la ikyt i , nepr i ­glaudus jūsų pr ie širdies.

— Nebeminėkite tų dienų, sere,— per t raukiau aš j i , vogčiomis šluostydamasi ištryškusias man iš akių ašaras. Savo pasakoj imu j is t iesiog kank ino mane, nes aš gerai žinojau, ką tu r iu daryt i , ir daryt i nedelsda­m a , — o v i s i . t ie pr i s imin imai i r pasakoj imai apie jo jausmus t ik sunkino mano pastangas.

— T ik ra i , Džeine —atsiliepė j i s . — K a m ' bere ik ia minėti praeitį, kada dabartis tok ia mie la, o ateitis dar šviesesnė?

Aš sudrebėjau, išgirdusi šį nenuilstamą tvirtinimą. — Dabar suprantate, ka ip v iskas buvo, tiesa? —

434

I

kalbėjo j is t o l i au .— Praėjus jaunystės ir subrendimo metams, kurių dalį neapsakomai kankinaus, o dalį pra­le idau liūdnoje vienatvėje, galų gale suradau būtybę, kurią ga l iu t i k ra i mylėti,— aš sut ikau jus. Jūs esate mano meilė, jūs mano geresnis aš, mano angelas sar­gas. Aš st ipr ia i pr ie jūsų prisirišęs, žinau, j og jūs gera, talentinga, me i l i . M a n o širdis l iepsnoja karšta ir šventa aistra. J i stumia mane pr ie jūsų ka ip pr ie mano gyve­n imo versmės, moko pažinti tavyje mano būties tikslą ir prasmę ir , apgaubusi mane tyra, bet gal inga l iepsna, sul ieja mus abu į vieną visumą.

K a i p t ik dėl to, k a d šitokie buvo mano jausmai, aš ir nusprendžiau vest i jus. Tv i r t in t i man, k a d aš j a u tur iu žmoną, y r a tas pats, kas tyčiotis iš manęs. Jūs dabar žinote, k a d aš tu r iu t ik šlykštų demoną. Aš pa­dar iau klaidą, mėgindamas apgauti jus, bet aš bi jo jau užsispyrimo, kur i o y r a jūsų charakteryje, b i jo jau jums įskiepytų prietarų įtakos. Prieš r iz ikuodamas atv i ra i iš­sipasakoti, aš norėjau, k a d jūs taptute mano žmona. Ta i buvo bai lumas. M a n reikėjo apel iuot i iš pat pra­džių į jūsų kilnumą ir didžiadvasiškumą, ka ip k a d da­rau dabar,— papasakoti jums atv i ra i visą savo gyve­nimą, kupiną nevi lt ies, atskleist i jums tą mano alkį ir

-troškulį, tą aukštesnio ir k i lnesnio gyvenimo ilgesį, kur iuo aš gyvenau, parodyt i jums ne savo pasiryžimą (šis žodis per silpnas), o savo nesulaikomą veržimąsi mylėti ištikimai ir atsidavus, j e i gu pats būsiu myl imas ištikimai ir atsidavus. Ir t i k tada aš turėjau paprašyti, kad jūs išklausytute mano ištikimybės įžadą ir duo-tute mainais savąjį. Džeine, duokit man jį dabar.

Aš nieko neatsakiau. — Kodėl jūs tyl ite, Džeine? M a n e draskė bais i kančia. Atrodė, kad įkaitinta ge­

ležinė ranka palietė mano širdį. S iaubinga ak imi rka , kup ina kovos, tamsos ir ugnies! J o k i a žmogiškoji būty-

28* 435

bė, kada nors gyvenusi pasaulyje, negalėjo trokšti d i ­desnės meilės, ka ip ta, k u r i a aš buvau myl ima. Ir tą, kur is mane taip mylėjo, aš tiesiog d iev inau. Bet aš buvau pr iversta atsižadėti ir savo meilės, ir savo die­vaičio. V i enas t ik ta i baisus žodis skambėjo man ausy­se, pr imindamas sunkią pareigą: „Bėgti!"

— Džeine, ar jūs suprantate, ko aš nor iu iš jūsų? T i k t a i pažado: „Aš būsiu jūsų, mister i Ročesteri."

— Mis t e r i Ročesteri, aš nebūsiu jūsų. Vėl stojo i l ga ty la . — Džeine! —prašneko j i s vėl ir taip švelniai, kad

mane prislėgė skausmas ir nukrėtė pasibaisėjimas, nes tas ramus jo balsas buvo nubundančio liūto balsas.— Džeine, norite pasakyt i , k a d jūs pasaulyje žengsite v i e ­nu ke l iu , o aš turėsiu eit i kitu?

— Ta ip . — Džeine,— j is pasilenkė ir apkabino mane,— ar ir

dabar jūs tai tvirtinate? — Taip. — O dabar? — J i s švelniai pabučiavo man į kaktą

ir skruostą. — Ta ip ! — I r aš ryžtingai ištrūkau iš jo glėbio. — O, Džeine, ta i skaudu! Tai. . . ta i negera. Gera bū­

tų, j e i mylėtumėt mane. — Būtų negera, j e i paklausyčiau jūsų. Šiurpus žvilgsnis sublizgo iš po pasikėlusių jo ant­

akių, ve ide šmėkštelėjo keista išraiška. J i s atsistojo, bet v i s dar valdėsi. Aš įsitveriau krėslo atlošos, k a d turėčiau į ką atsiremti. V i s a virpėte virpėjau iš baimės, tačiau... aš pasiryžau.

— Valandėlę, Džeine! T i k pagalvokite, koks baisus gyvenimas l auk ia manęs, k a i jūsų nebebus! Jūs išplė-šiate man paskutinę viltį, k a d ir aš susi lauksiu laimės. Kas man l iks tada? V ie to j žmonos •— toj i pamišėlė tre­čiame aukšte. T a i tas pat, j e i jūs nurodytute man kokį

436

lavoną tose kapinėse. Kas gi man be l ieka daryti? K u r ieškoti draugo ir vi lt ies?

— Daryk i te tai , ką aš darau; pasitikėkite d ievu ir sav imi . Pas ik l iauki te apvaizdą. Vilkitės, k a d susit iksi­me danguje.

— Vad inas i , jūs nenusileisite? — Ne . — Jūs pasmerkiate mane nela imingam, gyven imui

ir s iaubingai mirčiai? — Jo balsas suskambėjo garsiau. — Aš patar iu jums gyyent i be nuodėmių ir l i n k i u

ramia i numir t i . — Vad inas i , jūs išplėšiate man meilę ir išsigelbė­

jimą? Jūs stumiate mane atgal į geidulingas aistras, ydingą gyvenimą?

— Mis t e r i Ročesteri, ne i aš stumiu jus į tokį gyve­nimą, ne i pat i l i n k i u jo sau. M e s gimėme kovo t i i r kentėti ir nepasiduot i ,— t iek jūs, t iek ir aš. Nus i l enk i ­te! Jūs pamiršite mane anksčiau, negu aš jus.

— Šitaip kalbėdama, jūs la ikote mane melagiu. Jūs teršiate mano garbę. Aš pareiškiu, k a d negalėsiu jūsų pamiršti, o jūs į ak is žeriate, k a d greitai pamiršiu. Ta ­čiau kokias nežmoniškas pažiūras, kok ius sudarkytus įsitikinimus atskleidžia toks jūsų elgesys! Ne jaug i ge­riau įstumti į neviltį savo artimą, negu peržengti žmo­gaus sugalvotą įstatymą, j e i tuo n i ekam nepadarai skriaudos? J u k jūs neturite ne i giminių, ne i pažįstamų, kur iuos įžeistumėt, gyvendama su manimi .

J i s sakė tiesą. Ir nuo tų. žodžių net mano pačios sąžinė^ ir protas atsigręžė prieš mane, tv ir t ino, k a d aš nusika ls tu, nepas iduodama jam. J i e ėmė rėkti net gar­s iau už širdį, k u r i t i es iog nedavė man ramybės: „O, n u ­si le isk! — sakė j i .—Paga l v ok , kokį skausmą j am tenka kentėti, kok i e pavo ja i j am gresia, pagalvok, ka ip j am teks gyventi , k a i tu j į pa l iks i ! A ts imink , k o k i a karšta jo pr ig imtis ! Pagalvok, į kokią neviltį nuvarys jį ta

437

širdgėla! Paguosk jį! Išgelbėk jį! Mylėk jį ! Pasakyk, j og m y l i j į i r būsi jo ! K a m gi tu esi re ika l inga pa­saulyje? Kas įsižeis, j e i tu taip pasie lgsi?"

Ir v i s dėlto aš a tkak l ia i sakiau sau: „Ąš pati įsi-žeisiu. Juo lab iau esu vieniša, juo mažiau tur iu drau-" gų, juo mažiau ga l iu tikėtis k ieno nors paramos, tuo lab iau tur iu gerbti save. M a n negal ima pamiršti įsta­tymo, kurį davė dievas ir žmogus sankcionavo. Aš tu­r i u gerbti tuos pr incipus, kurių la ik iaus i , k a i buvau sve iko proto, o dabar esu beprotė. Taisyklės ir įstaty­ma i sk i r i ami ne tam momentui, kada nėra pagundų. J i e ka ip t ik sk i r t i tokioms ak imirkoms ka ip šitoji, kada kūnas ir siela ima maištauti prieš jų griežtumą. Tačiau k a d ir kok i e j ie sunkūs, aš jų neperžengsiu. J e i gu aš savo patogumui pažeisčiau juos, ko gi j i e tada būtų verti? Tuo tarpu jų vertė y r a nenykstama,— taip aš v isuomet tikėjau, ir je igu nega l iu jais tikėti dabar, ta i dėl to, kad esu apkvaišusi, v i sa i apkvaišusi. J u k mano gyslomis teka ugnis, o mano širdis p laka taip smarkia i , k a d negalėčiau suskaityt i jos tvinkčiojimų. Anksčiau susidarytos pažiūros, seni nusistatymai y r a tas ramstis, kur iuo aš ga l iu pas i remt i ,— ir juo aš rem­siuosi . "

Ta ip aš ir padariau. Mis te r i s Ročesteris, atidžiai žiū­rėdamas m a n į veidą, suprato tai . Jo šėlstanti aistra pasiekė aukščiausią laipsnį. J i s tur i pasiduoti j a i , kad ir kas po to įvyktų. Žengęs per kambarį, j is stvėrė manę už rankos ir apkabino per liemenį. Atrodė, j is ryte r i jo mane savo liepsnojančiomis akimis. Fiziškai tą akimirką aš jaučiausi bejėgė it šiaudelis l iepsnojan­čioje krosnyje, bet v i s dėlto valdžiausi ir visą laiką jaučiau, k a d man negresia joks pavojus. Laimė, siela tur i savo reiškėją — dažnai nesąmoningą, tačiau p a r

tikimą reiškėją — būtent akis. Aš pažvelgiau į aistros iškreiptą jo veidą ir nejučia atsidusau. Jo rankos mane skaudžiai spaudė, o mano jėgos j a u baigėsi.

438

— N i e k a d , — tarė j is , sugrieždamas dant imis ,— man neteko sut ikt i būtybės, k u r i būtų kar tu tokia gležna i r t ok ia neįveikiama. M a n o rankose j i l y g nend­relė (ir j i s ėmė pur ty t i mane iš visų jėgų), aš ją ga­lėčiau sulenkt i dv i em pirštais. Bet kas iš to, j e igu su­lenkčiau ją, sulaužyčiau, sutraiškyčiau? Pažvelkite į šias akis, į tave žiūri ryžtinga, nepalenkiama, la isva būtybė! Ji atstumia mane ne t ik drąsiai, bet ir rūsčiai triumfuodama. K a d ir ka ip aš pasielgčiau su šios bū­tybės narvu, nega l iu sugauti šio gražaus, savavališko sutvėrimo! J e i gu aš sudraskyčiau, sugriaučiau men­kutį šios būtybės kalėjimą, mano smurtas t ik ta i iš­laisvintų belaisvę. Aš gal iu užvaldyti jos namus, bet siela, k u r i gyvena juose, nulėks į dangų, man dar nespėjus pasiskelbt i jos kūniškosios buveinės šeimi­n i n k u . O aš trokštu ka ip t ik tavęs, siela, su v i sa tavo va l i a ir energija, drąsa ir taurumu. Tavęs aš geidžiu, o ne v i en t ik tavo žemiško apvalkalo . T i k tu pat i ga l i švelniai atskrist i ir pr is ig laust i pr ie mano širdies, j e i panorėtum. O sučiupta prieš savo valią, tu išslys-tum man iš rankų ir d ingtum ka ip kvapas, m a n dar nespėjus įkvėpti tavo aromato. O, ateikite pas mane, Džeine, ateikite!

Ta i pasakęs, j i s paleido mane iš rankų ir t ik žiū­rėjo į mane. Ir man buvo daug sunk iau atsispirt i šiam jo žvilgsniui negu geležinėms rankoms. Tačiau būtų buvę beprotiška pasiduoti j am dabar. J u k aš turėjau drąsos pasipriešinti jo šėlimui ir nugalėjau jį. T a d ne­tur iu suklupt i ir prieš jo sielvartą! Aš žengiau du­rų l ink .

— Jūs išeinate, Džeine? — Išeinu, sere. — Jūs pal iekate mane? — Taip. — Jūs neateisite pas mane? Jūs nenorite būti ma-

439

no ramintoja, mano gelbėtoja? M a n o beribė meilė, mano didis ilgesys, mano karšta ma lda ,— v isa tai nie­ko jums nereiškia?

Koks neapsakomas patosas aidėjo jo balse! K a i p sunku man buvo tv i r ta i pakartot i : „Išeinu!"

— Džeine! — M i s t e r i Ročesteri!

— Gerai , ke l iauki te , aš sut inku, bet atsiminkite, k a d pal iekate mane kenčiantį. E ik i te į savo kambarį, apgalvokite viską, ką aš pasakiau, ir , Džeine, pagal­voki te apie mano kančias, pagalvokite apie mane.

J i s nusigręžė ir įsikniaubė į sofą. . — O, Džeine! M a n o v i l t ie , mano meile, mano gy­

v e n i m e ! — išsiveržė j a m iš lūpų aimana. Paskui išgir­dau, ka ip j i s ėmė dusl ia i raudoti .

Aš j a u b u v a u pr ie durų, bet, skaitytojau, aš sugrį­žau, sugrįžau taip pat ryžtingai, ka ip b u v a u pasitrau­kus i . Aš ats ik laupiau pr ie jo. Atgręžiau į save jo galvą, pabučiavau jį į skruostą, paglosčiau jo plaukus.

— Te la imina jūs dievas, mano brangusis šeiminin­k e ! — tar iau aš.— Tesaugo jus dievas nuo blogio i r klaidų. Teparodo j i s jums kelią, tepalengvina jūsų skausmą, teat lyg ina jums su kaupu už jūsų geru­mą man.

— Mažosios Džeinės meilė man būtų didžiausias at lyg in imas,— atsakė jis.—• Be jos mano širdis sužeista. Tačiau Džeinė atiduos man savo meilę. Taip, k i ln ia i , taur ia i !

Kraujas mušė jam į veidą. A k y s e sužibo l iepsna, j is staiga pašoko ir išskėtė savo rankas, bet aš išvengiau jų ir tuoj išėjau iš kambario .

— Sudie ! —sušuko mano širdis, k a i jį pa l ikau, o nevi l t is pridūrė: „Sudie amžinai!"

440

Man iau , k a d tą naktį neužmigsiu, tačiau, vos atsi­gulus, išsyk ėmiau snausti. Vaizduotė mane nukėlė į vaikystės dienas. Aš sapnavau, k a d gu l iu Geitshedo raudonajame kambaryje , k a d naktis tamsi, 6 mano šir­dį spaudžia keista baimė. T i e patys šmėkščioja atšvai­tai, kur i e mane kadaise taip išgąsdino, k a d aš buvau apalpusi, dabar, sapne, atrodė, s lenka siena ir virpė­dami sustoja tamsių lubų v idury je . Aš pakėliau gal­vą, norėdama ger iau įsižiūrėti. Lubų vietoje viršum manęs plaukė debesys, aukšti ir tamsūs. Šviesa buvo tokia, k o k i a esti, k a i pro miglą teka mėnulis. Aš lau­k iau , k o l j is pasirodys, l auk iau , keistai jaudindamasi , tarsi jo diske turėjau išvysti kažkokius pasmerkimo žodžius. J i s pasirodė taip, ka ip n i ekad mėnulis neiš­lenda iš už debesų. P i rmiaus ia pro juodus miglų k a ­muol ius išlindo l y g ranka, o paskui dangaus mėlynėje pasirodė ne mėnulis, o bal ta žmogaus figūra, k u r i pa­s i lenkusi žvelgė į žemę. Ji žiūrėjo ir žiūrėjo į mane. J i n a i ėmė kalbėti mano sielai . Atrodė, ji kalbėjo iš neišpasakytų tolybių, tačiau ka r tu ir taip art i , tarsi būtų šnibždėjusi mano širdžiai:

— Dukra , bėk nuo pagundos! — M o t i n , aš bėgsiu. Ta ip atsakiau aš, pabudusi iš sapno, kur is v e i k i au

priminė transą. Dar tebebuvo tamsu, tačiau l iepos mė­nesio naktys trumpos: po vidurnakčio bematant ima aušti. „Kuo anksčiau atsikelsiu, tuo ger iau at l iks iu sa­vo žygį",—pagalvojau aš ir atsikėliau. Aš buvau ap­sirengusi, nes guldama nus iav iau t ik kurpaites. Aš ži­nojau, kur iuose komodos stalčiuose ga l iu susirasti t ru­putį baltinių, medalionėlį, žiedą. Ieškodama šių daik­tų, aš užčiuopiau per l in ius karol ius, kur iuos prieš ke­letą dienų privertė mane paimti misteris Ročesteris. Aš juos pa l ikau, nes j i e buvo ne mano. J i e priklausė tai tariamai nuotakai , k u r i ištirpo ore. V i s a k i t a susidėjau

441

į ryšulėlį. Piniginę su dvidešimt šilingų (tai buvo v isa, ką turėjau) aš įsikišau į kišenę. Užsidėjau šiaudinę skrybėlaitę, užsirišau šalikutį, pasiėmiau į rankas ryšu­lėlį ir kurpaites, kurių k o l kas nenorėjau autis, ir pirš­tų galais išsėlinau iš kambario .

— Sudie, geroj i misis Feirfeks!—sušnibždėjau, e i­dama pro jos dur i s .—Sud ie , mano mažoji Ade l e ! — pratar iau, dirstelėjusi vaikų kambar io l ink . V e l t u i šir­dis liepė užeiti ir pabučiuoti ją. Aš turėjau apgauti budrias ausis, kur ios , galimas dalykas, dabar klausėsi.

M a n reikėjo praei t i pro misterio Ročesterio kam­barį nesustojant, tačiau mano širdis akimirksnį liovėsi p lak t i ties jo slenksčiu, ir man teko sustoti. To kam­bar io gyventojas nemiegojo, j is be atvangos žingsnia­vo iš v ieno galo į kitą; aš girdėjau, ka ip j i s g i l ia i dū­sauja. J e i t ik panorėčiau, šiame kambaryje man galėtų atsivert i rojus... la ik inas rojus. M a n tereikėjo įeiti i r pasakyt i : „Misteri Ročesteri, aš mylėsiu' jus, gyvensiu su jumis i k i grabo l e n t o s " , — i r mano lūpos būtų p r i ­gludusios pr ie džiaugsmo versmės. Aš ga lvo jau apie tai .

M a n o gerasis šeimininkas, negalėdamas užmigti, nekantr ia i l auk ia išauštant, dienos. Rytą j is šauks ma­ne, tačiau manęs čia nebebus. J i s ims manęs ieškoti... T i k ve l tu i . Tada j i s pamatys esąs pal iktas, jo meilė atstumta. J i s kankinsis , gal būt, nusimins. A p i e ta i aš i r g i pagalvojau. M a n o ranka j a u siekė durų rankenos, bet aš atšokau atgal ir nuskubėjau to l iau.

. Nuliūdusi le idausi laiptais. Aš žinojau, ką tur iu da­ry t i , ir viską dar iau mechaniškai: virtuvėje susiieško­j a u šoninių durų raktą, susiradau buteliuką alyvos ir plunksną, patepiau ja raktą ir spyną. Paskiau atsigė­r i au vandens ir pasiėmiau abišalę duonos, nes, ko gero, reikės to l i pėsčiai ke l iaut i , o mano jėgos, j au ir taip pašliję pastaruoju metu, neturėjo palūžti. V i s a

442

ta i aš a t l ikau nė nesukrebždėjusi. A ts idar iau duris, iš­s l inkau pro jas ir tylutėliai uždariau. K i eme j a u bolavo aušra. D id i e j i var ta i buvo užrakinti, bet var te l i a i šalia buvo t ik užsklęsti. Pro juos aš ir išėjau ir taip pat už­dar iau paskui save. Ir štai aš pa l i kau Tornfildą!

Už myl ios, anapus plataus lauko, į priešingą nuo M i l k o t o pusę .ėjo vieškelis. J u o man n iekad neteko ke­l iaut i , tačiau ne kartą žiūrėjau į jį, k lausdama save, ku r g i j is eina. Į tą pusę aš ir pasukau., Dabar negal ima buvo apie nieką mąstyti, negal ima buvo dairyt is atgal i r net negal ima buvo žiūrėti p r i ek in . Nė v ienos m in ­ties ne i apie praeitį, ne i apie ateitį! Praeit is buvo pus­lapis, toks dangiškai mielas ir toks mirštamai liūdnas, kad , pabandžiusi perskai tyt i jame bent eilutę, aš bū­čiau netekusi v isos savo drąsos ir netekusi pasiryžimo. Ate i t i s baugino savo visiška tuštybe. Ji atrodė it pa­saulis po tvano.

Aš ėjau ežiomis, laukų ke l iuka is ir. pale i gyvatvo­res, k o l patekėjo saulė. T u r būt, buvo puikus vasaros rytas, nes, pr is imenu, kurpaitės, kur iomis apsiav iau iš­ėjusi, greit sušlapo nuo rasos. Tačiau aš nes idair iau nei į saulę, ne i į šypsantį dangų, ne i į atbundančią gamtą. Žmogus, gražia v ie tove vedamas į ešafotą, ga lvo ja ne apie gėles, kur ios šypsosi abipus tako, bet apie kaladę ir aštrų kirvį, apie galvą, k u r i nusir is j am nuo pečių, apie kapą ke l io gale. O aš ga lvo jau apie skaudų savo pabėgimą, galvojau, k a d dabar reikės man klaidžioti ka ip kok ia i * benamei, ir... o, su k o k i a kančia aš gal­vo jau apie tai, ką pa l ikau ! Bet ar aš galėjau pasielgt i kitaip? Aš įsivaizdavau, kad misteris Ročesteris dabar sėdi savo kambaryje ir , laukdamas, kada patekės sau­lė, guodžiasi v i l t im i , k a d aš greit ateisiu ir pasakysiu, jog pas i l i eku su juo ir pr ik lausys iu jam. Aš taip troš­k a u pr ik lausy t i t i k j am v ienam! V i s a siela norėjau grįžti. Buvo dar nevėlu. Aš dar galėjau apsaugoti jį

443

nuo kartaus skausmo. Aš buvau t ikra , k a d k o l kas dar niekas nepastebėjo mano pabėgimo. Aš dar galėjau grįžti ir tapti j am paguoda, jo pasididžiavimu, jo gel­bėtoja nuo nelaimės, gal net ir nuo pražūties. O, to j i baimė, k a d j is pražudys save,— ka ip j i graužė man širdį! Šita baimė it dantytos strėlės smaigalys draskė man krūtinę; k a i aš bandžiau ištraukti ją, ji plėšė man žaizdą; aš a lpau iš skausmo, k a i pr is imin imai varė ją dar g i l iau. A p l i n k krūmuose čiulbėjo paukščiai. . J i e — ištikimi v ienas k i tam. Paukščiai — j u k meilės simbolis... O ka ipg i aš?,. Širdies kančių draskoma ir iš paskutiniųjų stengdamasi elgtis pagal savo įsitikini­mus, aš t iesiog baisėjausi pačia sav imi .

Kas man iš to, k a d aš jaučiau, j og elgiuosi teisingai, k a d nepažeminu savęs! Aš j u k nuskriaudžiau, sužei­džiau, pa l i kau savo šeimininką! Aš dėl to nekenčiu pat i savęs. Ir v i s t i k aš negalėjau grįžti, pasukt i atgal. T u r būt, mane palaikė pats dievas? O mano va l ia , mano sąžinė buvo bejėgės, nes šias mano sielos galias buvo užsmaugusi s log i širdgėla. Aš v e rk i au it pak la i ­kus i , e idama savo vienišu kel iu. . . Ir žengiau greitai, greitai it išprotėjusi. Staiga mane apėmė v id in is s i lp­numas, j i s pakir to man kojas, supančiojo mane, ir aš parkr i tau. Valandėlę gulėjau, įsikniaubusi į rasotą žolę. Aš b i j o jau ,— o gal v y l i a u s i , — k a d čia numirs iu . Tačiau" netrukus pasikėliau: iš pradžių ropojau ketur­pėsčia, paskui šiaip taip atsistojau, kažkaip nesąmo­ninga i verždamasi žūt būt pasiekt i vieškelį.

Atsidūrusi pr ie jo,-turėjau pailsėti pr ie gyvatvorės. Besėdėdama- išgirdau dardant ratus ir pamačiau artė­jančią karietą. Aš atsistojau ir ' pakėliau ranką. Ji su­stojo. Paklausiau, k u r j i važiuoja. Vežėjas paminėjo kažkokią tolimą vietovę, kur , aš buvau t ik ra , misteris Ročesteris netur i jokių pažįstamų. Paklausiau, už k i ek j i s mane ten nuvežtų. J i s pasakė, k a d už trisdešimt ši-

444

l ingu. Bet aš turėjau t i k dvidešimt. Na , j e i už dvide­šimt, tegu bus už dvidešimt, sut iko j is . Vežėjas padėjo įlipti man į vidų; karieta buvo tuščia. M a n atsisėdus, j is uždarė dureles, ir mes ėmėme riedėti vieškeliu.

M ie las skaitytojau, l i n k i u tau n iekad nepergyvent i to, ką aš tada pergyvenau! Tegu iš tavo akių n iekad nesrūva tokios gausios, karštos ir skausmingos ašaros, kok ios tada tekėjo per mano veidą. Tegu tau n iekad netenka kre ipt is į dangų tokiomis beviltiškomis ir kan ­kinančiomis maldomis, kok ias tuomet tarė mano lūpos. L i n k i u , kad tau n iekad netektų bi jot i , j og padarysi ne­laimingą tą, kurį m y l i v i sa širdimi.

X X V I I I S K Y R I U S

Praėjo pora dienų. Buvo vasaros vakaras; vežėjas išlaipino mane kryžkelėje, k u r i vad inos i Uitkrosas. J i s negalėjo manęs to l iau vežti už tuos pinigus, kur iuos buvau j am davusi, o aš daugiau neturėjau nė šilingo. Kar i e ta j a u buvo spėjusi nuvažiuoti kokią mylią; ir šit aš v iena. Šią akimirką apsižiūrėjau, j og pamiršau savo ryšulėlį karietos gale, ku r b u v a u jį padėjusi sau­gumo dėlei; ten j i s ir l iko , tenai j i s ir gulės,— ir da­bar aš nebeturėjau ničnieko.

"U i tkrosas — ne miestelis, netg i ne kaimas: ta i t i k mūrinis stulpas, pastatytas ten, ku r susikerta ke tur i ke­l i a i , ir nudažytas bal ta i , t ikr iaus ia i dėl to, k a d geriau matytųsi iš tolo ir tamsoje. Stulpo viršūnėje pr ikal tos keturios lentelės; jos rodo, k a d artimiausias miestas y r a už dešimties mylių, tol imiausias — daugiau ka ip už dvidešimties. Iš gerai m a n žinomų šių miestų vardų aš susigaudžiau, kok io je grafijoje išlipau: ta i v i ena iš centrinių šiaurės grafijų — n y k i , v ietomis pelkėta,

445

vietomis ka lvo ta žemė. Užpakalyje ir iš abiejų pusių plytėjo negyvenamos vietovės; to l i , anapus slėnio ties mano kojomis, dūlavo kalvos. Gyventojų čia, tur būt, re ta ,— nė v ieno praeiv io nematyt i šiuose kel iuose; j ie šakojasi į rytus, vakarus, šiaurę ir p i e tus—.ba l t i , p la­tūs, tylūs; v i s i j i e e ina per pelkes ir dykynes, kuriose auga tankūs ir vešlūs šilojai, pasiekdami net pačią pa­kelę. V i s t ik atsit ikt inis ke le iv i s ga l i pro čia praeit i , o šiuo metu aš nenor iu n i ekam maišytis akyse: nepa­žįstamiems žmonėms ga l i atrodyt i keista, ką aš čia v i ena darau, be j ok io t ikslo stoviniuodama pr ie pake­lės stulpo. M a n e gal i paklaust i , o aš galėsiu t ik taip atsakyti , k a d atrodys neįtikėtina ir įtartina. Jok i e ry­šiai manęs nebesieja su žmonių visuomene, ne i kokios vilionės, ne i v i l t ys netraukia manęs tenai, k u r gyvena panašios į mane būtybės, n iekam, mane pamačius, ne­k i l s ne i gera linkinčios minties, ne i užuojautos. Aš ne­tur iu kitų giminių, t ik visų mūsų motiną — gamtą; aš pr ig lus iu pr ie jos krūtinės ir maldausiu ramybės.

Aš le idausi per tankius rusvus šilojynus, nenutol-dama nuo einančio per juos takel io ; br isdama i k i kelių vešlia žole, aš sukinėjausi takel io v ing ia is ir , ne i lga i trukus, nuošalioje v ietoje radau pajuodusią nuo sama­nų granito uolą, po k u r i a ir atsisėdau. Aukšti, šilojais apaugę ka lvos šlaitai supo mane; uo la stūksojo virš mano galvos; aukštai plytėjo dangus.

Praėjo gerokai la iko, k o l aš įstengiau nur imt i netgi šioje nuošalioje vietoje; aš bi jo jau, k a d ku r nors neto­liese gal i bastytis kok i e nuklydę nuo kaimenės gal­v i ja i , k a d mane ga l i pastebėti koks nors niedžiotojas ar brakonier ius. Suošus vėjui, aš baikščiai kilstelėdavau galvą, įsivaizduodama, jog ta i at lek ia koks bul ius; o sušvilpus t i l v i ku i , man atrodė, j og ta i žmogus. Ta ­čiau pamačiusi, k a d mano būkštavimai nepagrįsti, ir nuraminta gi l ios tylos, k u r i įsiviešpatavo ap l inku i nak-

446

čiai užeinant, aš paga l iau įsitikinau, jog esu saugiai įsikūrusi. Ik i šiol man nebuvo k i l u s i nė v i ena mint is , aš t i k budr ia i v i sko k lausiausi , dair iausi , drebėjau; o dabar vėl galėjau mąstyti.

Kas man daryti? K u r eiti? O, tie nepakenčiami k l a u ­simai , k a i nebuvo, ką daryt i , i r nebuvo, k u r e i t i ; k a i mano nuvargusioms, drebančioms kojoms prieš akis dar buvo i lga kelionė, k o l aš pasieksiu kokią nors žmonių buveinę; k a i man dar reikės maldauti šalto gailestingumo, k o l gausiu pastogę, sukel t i įtartiną užuojautą ir kone t i k ra i sulaukt i neigiamą atsakymą, dar nebaigus aiškintis dėl savo padėties ir neišmeldus nė mažiausios pagalbos.

Aš paliečiau šilojus: j i e buvo sausi ir dar šilti nuo kaitr ios vasaros dienos. Pažvelgiau į dangų — j is buvo giedras; žvaigždė me i l i a i mirgėjo ties aukšta uolos skiautere. Pamažėli kr i to rasa, bet aš beve ik jos ne­jaučiau, nesigirdėjo net vėjo šlamesio. Gamta atrodė malon inga i r gera. Aš pagalvojau, k a d j i m y l i mane, visų atstumtą. Ir, iš žmonių tegalėdama tikėtis įtaru­mo, priešiškumo ir užgaulumo, aš Švelniai pr i g ludau pr ie jos ka ip duktė pr ie motinos. K a d ir kas būtų, šiąnakt aš būsiu jos viešnia,— j u k aš jos va ikas ; j i na i ka ip mot ina priglaus mane, nere ikalaudama pinigų, ne-nustatydama kainos. Dar turėjau kąsnelį bandutės, k u ­rią už paskutinius pensus nus ip i rkau miestelyje, k a i per jį mes važiavome vidurdienį. Aš pastebėjau p r i ­nokusių mėlynių, kur ios v ietomis blizgėjo šilojuose, nelyginant juodojo agato ka ro l iuka i ; p r i s i r inkau jų rieškučias ir suvalg iau su duona. Ši atsiskyrėlio v aka ­rienė nors ir nenumalšino kankinančio alkio, ta i v i s dėlto bent k i ek jį apramino. Pava lg ius i aš sukalbėjau vakarinę maldą ir atsigul iau.

Pr ie uolos šilojai buvo laba i vešlūs. K a i aš atsi­gul iau, mano kojos paskendo juose; apsupę mane iš

447

abiejų pusių l y g aukšta siena, j ie t ik iš viršaus pro siaurą tarpą le ido prasiskverbt i nakt ies orui . Aš su­l enk iau dvilinką savo šaliką ir aps ik lo jau juo it ant­k lode; mažas, samanomis apaugęs kupstas atstojo man pagalvį. Ta ip įsitaisiusi, aš bent nakties pradžioje ne­jutau šalčio.

M a n o miegas būtų buvęs ramus, j e i gu ne plyštanti iš skausmo širdis. Ji skundėsi savo k ruv inomis žaizdo­mis, nutrauktomis stygomis; j i virpėjo dėl misterio Ro­česterio ir jo liūdno l ik imo . Su kank inamu gai lesiu j i s ielojosi dėl jo ; j i veržėsi prie jo, nenumaldomo ilgesio nešama; bejėgė ka ip pašautas paukštis, ji v i s dar blaš­kėsi sužeistais sparnais, ve l tu i stengdamasi skr is t i pas mylimąjį.

Sių minčių iškamuota, aš ats iklaupiau. Užėjo naktis, sumirgėjo žvaigždės,— giedra, t y k i

naktis, perdaug-rami, k a d būtų buvę gal ima ko bi jot i . M e s žinome, k a d dievas y r a v i sur esantis; tačiau, be abejo, labiausiai jaučiame jį tada, k a i prieš mūsų akis atsiskleidžia jo kūrinių didybė; ir ka ip t i k giedrame nakties danguje, k u r jo pasaul iai ke l iau ja nebylų savo kelią, mes aiškiausiai jaučiame jo begalinį didingumą, jo visagalybę. Aš ats iklaupiau pasimelst i už misterį Ročesterį. Pažvelgusi aukštyn, pro ašaras išvydau Paukščių Taką. Pr is iminusi , kas j i sa i y ra , kok ios nesu­skaitomos saulių sistemos skrie ja ten, erdvėje, pa l ik­damos pasku i save t ik vos šviečiančią žymę, aš paju­tau dievo galybę ir didybę. Aš kuo tvirčiausiai tikėjau, k a d j is ga l i išgelbėti savo sukurtą būtybę; aš buvau įsitikinusi, k a d negal i žūti ne i žemė, ne i jo je gyvenanti k u r i nors siela. Ir mano malda v i r to karšta padėka. J u k gyvybių leidėjas y r a ka r tu ir sielų išganytojas. Mis ter is Ročesteris bus išgelbėtas; j i s d ievo kūrinys, ir dievas jį saugos. Aš vėl prisiglaudžiau pr ie uolos krū­tinės ir netrukus užmigau ir pamiršau savo širdgėlą.

448

Tačiau rytojaus dieną j a u ka ip re ikiant pajutau, į kokią gyvą bėdą esu pak l iuvus i . K a i pabudau ir apsidair iau, paukščiai seniai j a u buvo palikę savo l i z ­dus, bitės seniai išskridusios r i n k t i šilojų medaus; rasa dar nebuvo nukr i tus i , bet ilgį ryto šešėliai j a u ėjo t rumpyn, ir saulė savo spindul ia is maudyte maudė že­mę ir dangų.

K o k i a t yk i , ka i t r i ir nuostabi diena! It auksinė dy­k u m a driekėsi man prieš akis šilojynė! V i su r , ku r t ik pažvelgsi, spindėjo saulė. O, k a d būtų gal ima gyvent i šiame spindesyje, o, k a d būtų gal ima mait intis šituo švytėjimu! Aš išvydau driežą, kur is ropojo uo la ; iš­v ydau bitę, rūpestingai zujančią tarp saldžių mėlynių. J e i gu būčiau bitė ar driežas, susirasčiau čionai deramo maisto ir nuolatinę prieglaudą. Bet aš buvau žmogus, ir man reikėjo v iso to, kas būtina žmogui. Aš negalė­j a u l i k t i ten, kur v iso to nebuvo. Todėl atsikėliau ir apmečiau akimis guolį, -kurį t ik ką pa l ikau. Be jokios v i l t ies žvelgdama į ateitį, dabar t ik v i eno tesigailė-j a u — k a d sutvėrėjas nerado re ikalo pasišaukti mano sielą praeitą naktį, k a i aš miegojau; tuomet šitam pa­vargus iam kūnui, mirt ies išvaduotam nuo tolimesnės kovos su l i k imu , bebūtų likę v i e n ramia i dūlėti ir , besii lsint ramybėje, pamažu susi l iet i su šios dykynės žeme. Tačiau gyvenimas su v isa is savo poreikiais , kan ­čiomis ir prievolėmis v i s dar nepal iko manęs; reikėjo nešti jo naštą, tenkint i jo reikmes, kentėti skausmus, v y k d y t i savo pareigą. Ir aš le idausi į kelionę.

Priėjusi Uitkrosą, pas i r inkau tą kelią, kur iuo einant saulė šviestų man iš užpakalio,— dabar ji ka i t r i a i l iepsnojo danguje. K u o gi daugiau aš galėjau vado­vautis, pas i r inkdama kryptį? Ėjau i lga i , ir k a i nuspren­džiau, j og mano jėgos v isa i baig iasi ir aš ga l iu su ra­mia sąžine pasiduoti nuovarg iu i , kur is j a u buvo mane suėmęs, ga l iu atsikvėpti po tokių įtemptų pastangų ir ,

29. Džeinė E i r . 449

atsisėdusi ant p i rmo pasita ikiusio akmens, nugr imzt i i tą nenumaldomą apatiją, k u r i surakino mano širdį ir visą mano būtybę,— aš staiga išgirdau varpo gaus­mą,— tai buvo bažnyčios varpas.

Aš pasukau garso l ink, ir štai tarp romantiškų ka l ­vų, kurių besikaitaliojančių kontūrų aš j a u kokią va ­landą neberegėjau,— išvydau kaimą ir tolėliau va rp i ­nę. Dešinėje pusėje visas slėnis margavo ganyklomis, d i rvomis ir giraitėmis. Blizgąs upelis v ingur iavo pro įvairiausius žalumos atspalvius — pro geltonus it me­dus javus, pro tamsų miško masyvą, pro šviesias l an ­kas. M a n o dėmesį atkreipė ratų dardėjimas, ir, pa­žvelgusi priešais j kelią, aš pamačiau prikrautą veži­mą, kur i s iš lėto k i l o į kalną; tolėliau piemuo ginė porą karvių. Žmonių gyvenimas ir žmonių triūsas supo mane. Aš tur iu tęsti kovą: g int i savo gyvybę ir dar­buotis k a i p i r v i s i k i t i .

Buvo k o k i a antra valanda, k a i aš įėjau į kaimą. Jo vienintelės gatvės gale stovėjo nedidelė krautuvėlė, o jos lange buvo išdėliotos bandelės. Ka ip aš norėjau tokios bandelės! Pasistiprinusį būčiau galėjusi bent šiek t iek atgauti jėgas; nevalgius man buvo sunku to­l i au ke l i aut i . V o s t ik atsidūrusi panašių į save būty­bių tarpe, aš panorau vėl būti st ipr i ir energinga. J a u ­čiau, k o k i a gėda būtų apalpti iš bado gatvėje, v i du ­ryje ka imo. Ėmiau galvot i , ar neatsirastų koks nors daiktas, kurį galėčiau iškeisti į bandelę. A n t k a k l o bu­v a u užsirišusi šilko skarelę, turėjau pirštines. 'Aš men­k a i teįsivaizdavau, ką daro žmonės, patekę į didelę bėdą. Ar kas ims iš manęs nors vieną iš tų daiktų? T ik r iaus ia i neims, bet r e ik ia pabandyt i .

Aš įėjau į krautuvėlę; joje buvo moteris. Pama­čiusi pador ia i apsirengusią panelę, jos manymu — kokią l ed i , j i malonia i išėjo manęs pas i t ikt i . K u o j i ga l int i m a n patarnauti? M a n pasidarė gėda; liežuvis

4z0

manęs neklausė, ir aš negalėjau ištarti savo prašymo. Aš nedrįsau pasiūlyti j a i ne i dėvėtų pirštinių, ne i su ­siglamžiusios skarelės; be to, jaučiau, kad v isa tai bus k v a i l a ir beprasmiška. Aš t i k paprašiau le ist i v a l an ­dėlę prisėsti, nes esanti laba i pavargusi . Nus i v y lus i , k a d aš nesiruošiu nieko p i rk t i , krautuvininkė šaltai išklausė mano prašymą. Ji parodė man kėdę; aš atsi­sėdau. Ašaros buvo beužtvindančios man akis, bet, su­prasdama, ka ip bais ia i jos nereikal ingos šiuo metu, aš su la ik iau jas. Paskui paklausiau, ar y r a šiame ka ime k o k i a siuvėja.

— Taip, dv i ar trys. Bet ir joms vos teužtenka darbo.

Aš svarsčiau; mano padėtis buvo be galo bloga, at­sidūriau t i k ram skurde. Be to, neturėjau ne i lėšų, ne i draugų, nei pinigų. Reikėjo ką nors daryt i . Bet ką? Aš turėjau ku r nors kreipt is . Bet kur?

Ar j i nežinanti — gal kas nors kaimynystėje ieško tarnaitės?

Ne, j i nėra girdėjusi. — Koks pagrindinis verslas šiose vietovėse? Ką

daugiausia v e i k i a gyventojai? — K a i kur i e bernauja fermose, daugelis d irba mis­

terio O l i ve r i o adatų fabrike ir l ie jyklo je . — Ar misteris O l i v e r i s i m a i darbą moteris? — Ne , ten dirba t ik v y ra i . — O ką v e i k i a moterys? — Nežinau,— atsakė moter is .— V i enos tur i šiokį

darbą, kitos kitokį. Manos i , ka ip kurios gal i . Maty t , j a i įgriso mano k laus imai . Ir iš tikrųjų, k o ­

kią aš turėjau teisę j a i įkyrėti? Įėjo kok ie du ar trys ka imyna i , kėdė, aišku, buvo re ika l inga. Aš atsisvei­k inau .

Aš nuėjau ka imo gatve, žvalgydamasi į v isus na­mus abiejose jos pusėse, bet negalėjau sugalvot i ko -

29* 451

kios nors dingsties ar priežasties į kurį nors užsukti. Kokią valandą, o gal daugiau basčiausi palei kaimą, ta i nue idama k i ek tolėliau už jo, ta i grįždama. J a u v i ­sai netekusi jėgų ir kęsdama begalinį alkį, aš pasukau į šalutinę gatvelę ir atsisėdau pr ie gyvatvorės. Tačiau nepraėjus nė ke le tu i minučių, aš vėl buvau ant kojų, vė l ėmiau ieškoti kokios išeities ar bent patarimo. Gatvelės gale stovėjo gražus namukas, priešais jį buvo darželis, nepaprastai tvarkingas ir pi lnas margų gėlių. Sustojau. Kokią turėjau teisę pr ie i t i pr ie baltų durų ir pal iest i žvilgantį plaktuką? A r g i aš galėjau tikėtis, k a d šio būsto gyventojai manęs pasigailės? V i s t ik aš p r i ­ėjau ir pasibeldžiau. Švariai apsirengusi, malonaus ve i ­do j auna moteris atidarė duris. Aš prab i lau tok iu ba l ­su, k o k i u ga l i kalbėti t i k jėgų netekusi būtybė, pa­gauta gi l ios nevi l t ies; gai l iu, t y l i u ir virpančiu balsu aš paklausiau, ar nere ik ia čia tarnaitės.

, —• N e , — atsakė j i , — mes nelaikome tarnaitės. — Ar nepasakytute man, k u r aš galėčiau gauti ko­

k i o darbo? — kalbėjau to l iau .— Aš ne čionykštė, netu­r i u šiose vietose pažįstamų. Ieškau darbo,— v i s t iek kok io .

T3et k a m ji turėjo galvot i už mane arba ieškoti man vietos; be to, mano išorė, keistas stovis ir prašymas turėjo atrodyt i j a i labai įtartinai. Moter i s papurtė gal­v ą — nors j a i labai gaila, bet j i na i negal int i man nieko pasakyt i . Baltosios durys užsidarė — labai mandagia i ir pagarbia i , bet v i s dėlto pal ikdamos mane už slenksčio. J e i g u šitos durys būtų ilgėliau pabuvusios atviros, aš t ik r iaus ia i būčiau paprašiusi kąsnelio duonos,— mano išdidumas j au buvo palaužtas...

Aš neturėjau jėgų grįžti į nesvetingą kaimą, be to, ten t ik r iaus ia i nebuvo ko nė tikėtis paramos. Ger iau j a u buvo pasukt i iš ke l io į mišką, kur i s dunksojo neto­liese ir savo tamsiu šešėliu žadėjo man svetingą prie-

452

globstį. Tačiau b u v a u taip nusikamavusi , tok ia s i lpna, taip iškankinta bado, k a d instinktas vertė mane k l a i ­džioti pa le i žmonių būstus, k u r aš galėjau nors šiek t iek tikėtis gauti maisto. Žinojau, k a d vienatvė nebus man vienatvė, ramybė nebus ramybė, k o l badas, tasai maitvanagis, drasko man v idur ius .

Aš pr ie idavau pr ie namų, vėl pasitraukdavau, grįž­davau atgal ir vėl e idavau šalin, persekiojama minties, k a d nega l iu nieko re ikalaut i , k a d netur iu teisės tikėtis, j og kas nors susidomėtų mano vieniša dal ia. Tuo tarpu diena ėjo vakarop, o aš v i s basčiausi ka ip benamis, a l ­kanas šuo. E idama per lauką, pastebėjau priešais var ­pinę ir nuskubėjau pr ie jos. Pr ie kapinių, sodo apsup­tas, stovėjo nedidelis, bet gražus, solidus namukas; aš neabejojau, kad tai k leboni ja . Pr is imin iau, jog žmonės, atvykę į tokias vietas, kur iose j i e netur i bičiulių ir ieško darbo, kartais kre ip ias i į kunigą, prašydami re­komendaci jos ir pagalbos. J u k kunigo pareiga padėti, bent patarimu, tiems, kas prašo padėti. M a n atrodė, k a d aš tu r iu šiokią tokią teisę tikėtis patarimo. Ir šit, pažvalėjusi ir sukaupusi paskutines jėgas, aš nuėjau į kleboniją. Priėjau pr ie namų ir pasibeldžiau į v i r tu ­vės duris. Atidarė sena moteris; paklausiau, ar čia k l e ­bonija?

— Taip. — Ar kunigas namie? — Ne . — Ar greitai j i s sugrįš? — Ne . — Ar to l i išvykęs? — Ne per tol iausia, už kokių trijų mylių. J i s buvo

iššauktas, nes staiga mirė jo tėvas; dabar j i s y r a Marš-Ende ir t ikr iaus ia i išbus tenai dar kok ias d v i savaites.

— O" kunigo žmona namie?

453

Ne , n ieko nėra, t ik j i v iena, o j i — šeimininkė. Bet jos pačios, skaitytojau, aš neįstengiau papra­

šyti tos pagalbos, be kur ios nebegalėjau gyventi , aš v i s dar nenorėjau elgetauti. Ir vė l nukiūtinau šalin.

Dar kartą nusirišau savo skarelę ir įsivaizdavau bandeles, išdėliotas krautuvėlėje. O, k a d gaučiau nors plutelę, nors mažą kąsnį numalšinti a lk io kančioms! Nesąmoningai vėl pasukau ka imo l ink , vėl susiieškojau krautuvėlę ir įėjau į ją; ir nors v idu je be šeimininkės buvo dar pašalinių žmonių, aš išdrįsau paprašyti: ar ji negalėtų man duoti duonos už skarelę?

Mote r i s įtariamai pažvelgė į mane: ne, j i niekados nepardavusi savo prekių šitokiu būdu.

Beve ik v isa i netekusi v i l t ies, aš paprašiau pusės bandutės; jį vėl atsisakė duoti . Iš ku r j i na i žinanti, k u r aš ėmiau tą skarelę, pasakė j ina i .

Ta i gal j i duosianti duonos už mano pirštines? Ne , k a m jos j a i re ikal ingos! Nesmagu, skaitytojau, kalbėti apie šias smulkme­

nas. K a i kas tv i r t ina, jog ma lonu pr is imint i pergyven­tas kančias, tačiau man ir dabar sunku pagalvot i apie šį mano gyvenimo laikotarpį: moral inis pažeminimas ir fizinės kančios — perdaug skaudūs pr is imin imai , kad galėčiau i l g iau pr ie jų sustoti. Aš nesmerkiau tų, k u ­r ie mane atstūmė. Jaučiau, k a d šito ir reikėjo l aukt i ir k a d k i ta ip nė negalėjo būti: paprastas elgeta dažnai suke l ia įtarimų; o gerai apsirengęs elgeta būtinai pasi­rodys įtartinas. Sakyk im, k a d aš prašiau t ik ta i darbo, tačiau kas turėjo tuo pasirūpinti? Žinoma, t ik ne tie, kur i e matė mane pirmą kartą ir n ieko apie mane neži­nojo. O dėl moters, k u r i nenorėjo duoti duonos už mano skarelę,— tai ir j ina i pasielgė teisingai, j e igu mano pasiūlymas j a i atrodė įtartinas ar mainas nenau­dingas. Žodžiu sakant, le iskite man daug nepasakoti. M a n sunku apie tai kalbėti.

454

J a u beve ik sutemus aš ėjau pro vieną fermą; pr ie atdarų trobos durų sėdėjo fermeris ir vakar ien iavo ; j i s valgė duoną su jsūriu. Aš sustojau ir tar iau:

— Ar neduotute man kąsnelio duonos? Aš laba i išalkusi.

J i s nustebęs žvilgtelėjo į mane; tačiau, nė žodžio nesakęs, atriekė storą griežinį ir padavė man. E s u įsi­t ik inus i , k a d jis- nepalaikė manęs elgeta, tačiau n u ­sprendė, k a d aš ekscentriška panelė, kur i a i šovė į gal­vą paragauti juodos duonos. Paėjusi nuo namų k i ek tolėliau, aš tučtuojau atsisėdau ant žemės ir suva l ­g iau duoną.

Netekus i v i l t ies gauti pastogę žmonių būste, aš ėmiau ieškoti prieglobsčio tame miške, kurį anksčiau esu minėjusi. Tačiau naktį aš pra le idau b iaur ia i ; mano poilsį nuolat v is kas nors sutr ikdydavo, žemė buvo drėgna, oras šaltas, be to, pro mane v i s praeidavo žmonės, ir aš turėjau be perstojo keist i guolį; nė v a ­landėlę nesijaučiau saugi ir rami . Paryčiui ėmė l y t i ; l ietus dulkė visą sekančią dieną. Neversk i te manęs, skaitytojau, pasakoti visų tos dienos smulkmenų; aš v i s taip pat ieškojau darbo ir n ieko nelaimėjau, v i s taip pat - kenčiau alkį; t i k vieną kartą man pavyko užvalgyti. Pr ie vienos sodybos durų pamačiau mergytę, k u r i ruošėsi sukrėsti iš dubenėlio į kiaulės lovį šaltus košės likučius.

— Ar neatiduotum man šitos košės? — p a k l a u ­siau ją.

Ji nustebusi pažvelgė į mane. — Mama!—šūktelėjo j i n a i . — C i a moteris prašo

manęs tos košės. — Gera i , dukre l e ,— atsakė balsas iš trobos,— ati­

duok ja i , j e i gu j i elgetauja. Kiaulės v is t iek neės. Mergaitė iškrėtė man į saują sustingusią tirštą ma­

sę, ir aš godžiai ją prar i jau.

455

K a i drėgnos sutemos ėmė tirštėti, aš sustojau ant tuščio tako, vingiuojančio per kalvas, kur iuo kiūti­nau j a u daugiau ka ip valandą.

— Baig iasi paskutinės mano jėgos,— tariau pati s a u . — Jaučiu, k a d nebegalėsiu to l iau eit i . Ne jaug i ir šią naktį teks praleist i v ienai? Ne jaug i l i e tu i lyjant teks pr ig laust i ' galvą prie šaltos, šlapios žemės? Bi jau, kad taip ir bus, nes kas gi mane pri ims? Tačiau ka ip bus man sunku tatai iškęsti! J u k aš a lkana, nusi lpusi , sušalusi, ir n i ekam aš ne galvoj, netur iu nė mažiausios v i l t i es ! T ik r i aus ia i nebesulauksiu įyto... Ir kodėl gi aš nega l iu susi ta ik int i su mint imi , jog nebetol i mirtis? Kodėl kovo ju dėl beprasmiško savo gyvenimo? Dėl to, k a d žinau, k a d t i k iu , jog misteris Ročesteris gyvas; be .to, mirt is iš bado ir šalčio — tai toks l ik imas, k u ­r iam pr ig imtis negal i pasiduoti nesipriešindama. O ap­vaizda, suteik mari jėgų dar nors valandėlę! Padėk man, parodyk man kelią!

M a n o blausus žvilgsnis klaidžiojo po niūrią, miglo­tą apylinkę. Supratau, kad j au to l i nuk l ydau nuo ka i ­mo: jo v i sa i nebebuvo matyt i , dingo netgi jo ariamos dirvos. Sunkel ia is ir takeliais aš vėl atsibasčiau į dy­kynę; ir t i k siauras menkai įdirbtos žemės rėžis, toks pat tuščias ir nederl ingas ka ip kad šilojynai, iš kurių j is buvo atkovotas, beskyrė. mane nuo niūrių kalnų.

:— Ką gi, verčiau numir t i čia, negu gatvėje ar ant kel io , kur iame p i lna žmonių,— mąsčiau aš.— Ir tegu verčiau kuosos ir varnos kapo ja mano kūną, negu at­s idurt i elgetos karste ir supūti vargšų kapinėse..

Šitaip nusprendusi, aš pasukau į ka lnus . Priėjau juos. Dabar te l iko surasti nuošalią vietelę, k u r galė­čiau atsigult i , nors ir nesijausdama visiškai saugi, ta­čiau bent pasislėpusi nuo žmonių akių. V i s u r ap l inkui plytėjo dykynė. T i k jos spalvos buvo nevienodos — žalia ten, ku r pelkė buvo užžėlusi meldynais ir sama-

nomis, juoda — ku r sausoje d irvo je v i e n i šilojai augo. Temstant aš vos tegalėjau sk i r t i tuos atspalvius; man atrodė, k a d čia kai ta l io jas i šviesios ir tamsios jdėmės, nes spalvos išblėso ka r tu su dienos šviesa.

M a n o žvilgsnis v i s dar tebeklaidžiojo po ka lnus ir šilojynus, pasimesdamas gūdžiame vietovaizdyje, ka ip staiga tamsoje, kažkur to l i , tarp pelkių ir kalvų, su­spindo žiburėlis. „Tai k la jo jant i ugnelė",— nuspren­džiau aš ir l auk iau , k a d j is ims ir išnyks. Tačiau j i s v is spingsėjo l yg ia šviesa, nenutoldamas ir nesiart inda-mas. „Jei taip, vadinas, ten t i k ką sukurtas laužas",— spėliojau aš ir ėmiau stebėti, ar neims didėti l iepsna; tačiau ne, ji nemažėjo ir nedidėjo. „Tikriausiai žvakė dega k u r troboje,— nutar iau aš.— Je i gu ir taip būtų, aš n i eku gyvu nepasieksiu jos: j i perdaug to l i ; bet kas iš to, j e i gu ji žibėtų net čia pat? Aš pasibelsčiau į du­ris t ik tam, k a d jos v i s v i e n prieš mane užsitrenktų."

Aš atsigul iau ir prisiglaudžiau ve idu prie žemės. Kurį laiką gulėjau nejudėdama. Nakt ies vėjas skriejo virš kalvų ir viršum manęs ir vaitodamas ti lo to lumo­je. Li jo lietus, ir aš peršlapau l i g i paskut inio siūlo galo. O, kad galėčiau sustingti ir atsiduoti gailestingajai mir ­čiai — tegu tuomet p l i aup ia sau lietus. Aš n ieko ne­jausčiau. Bet v i s dar gyvas mano kūnas virpėjo, šalto lietaus merkiamas. K i e k pagulėjusi, aš vė l atsikėliau.

Žiburėlis tebedegė, v i s taip pat a tkak l ia i blykčio­damas pro lietų. Aš vėl pamėginau eit i ; iš lėto v i l k a u savo iškamuotą kūną žiburėlio l ink . J i s vedė mane šlaitu, paskui per didžiulę pelkę, neįžengiamą žiemos metu; netg i dabar, pačiame vidurvasarį, j i žlegsėjo ir l ingavo man po kojomis. Du kartus parpuol iau, bet kas kartą atsikėliau ir vė l ėjau to lyn. Žiburėlis buvo paskutinė mano v i l t is . Aš tu r iu jį pasiekt i !

Šiaip taip prasigavusi per pelkę, tarp tamsių šilojų pamačiau šviesų ruožą. Pr is iar t inau prie jo; ta i buvo

457

kel ias, kur is ėjo t iesiog į žiburėlį, šviečiantį kažkaip iš aukštai, l y g nuo kalnel io , apsupto medžiais,— matyt, ta i būta eglių, nes tamsoje aš vargais negalais įžiū­rėjau jų kontūrus ir tamsius spygl ius. Priėjus arčiau, mano kelrodė žvaigždė dingo; kažkas man ją, tur būt, užstojo. Ištiesiau ranką ir užčiuopiau kažkokią tamsią masę — tai buvo žema netašytų akmenų siena, virš k u ­rios stūksojo l y g ir žiogrių tvora, o už jos — aukšta spyg l iuota gyvatvorė. Aš s l inkau to l yn apčiuopomis. Staiga priešais kažkas subaltavo: tai buvo varte l ia i ; j i e atsidarė, vos prie jų prisi l ietus. Iš abiejų pusių juoda­vo bugienių ar bukmedžių krūmai.

Įžengusi pro varte l ius ir praėjusi pro krūmus, aš pamačiau namo siluetą'—tamsų, žemą ir gana ilgą pa­statą. Tačiau kelrodis žiburėlis buvo dingęs. A p l i n k u i viską gaubė tamsa. G a l namo gyventojai j a u sugulė? Bi jo jau, k a d taip ir bus. Ieškodama durų, pasukau už kampo ,— ir šit vėl suspindo maloni Šviesa. Ji l ie josi pro mažo, grotuoto langel io rombinius st iklus. Lange­l i s buvo per kokią pėdą nuo žemės; j is atrodė dar ma­žesnis, nes jį buvo apraizgiusios gebenės ar koks kitas v i j ok l in i s augalas, kur io lapai tirštai dengė visą šią sienos dalį. Langel is buvo toks siaurutis ir taip lapų užgožtas, jog užuolaidų ar langinių, matyt, v i sa i ne­reikėjo. Pasi lenkusi ir praskle idusi ant lango nusiko-rusius lapus, pažvelgiau į vidų. Pamačiau kambarį su švariai išgrandyta, smėliu pabarstyta asla; riešutme­džio bufetą su eilėmis alavinių lėkščių, kur ios rausvai švytėjo nuo degančių židinyje durpių; įžiūrėjau sieninį laikrodį, paprastą, nedažytą stalą ir keletą kėdžių. Žva­kė, kur ios skaist i liepsnelė buvo man švyturiu, stovėjo ant stalo; jos šviesoje senyva moteris mezgė kojinę. Ji atrodė k i ek prasčiokiška, bet jos drabužiai buvo tokie pat skrupul inga i švarūs, ka ip ir v iskas ap l inku i .

Aš t ik probėgšmais apžvelgiau v isus šiuos daik-

458

tus ,— n i eku ypat ingu j i e nepasižymėjo. M a n o dėmesį patraukė prie' židinio sėdinti grupė. Jo romioje šilu­moje sėdėjo dv i moterys, rausvų atspindžių nutv ieks­tos, jaunos, grakščios, v isa is atžvilgiais t ikros l ed i : v i ena — žemoje supamojoje kėdėje, antra — ant suo­le l io ; abi jos buvo su gedulo drabužiais, su suknelė­mis, papuoštomis k repu ; šis niūrus apdaras i t in pabrė­žė gražius jų veidus ir dai l ius kaklus. Didžiulis senas pointeris laikė padėjęs masyvią savo galvą v i ena i mergaitei ant kelių, kitos sterblėje gulėjo susirangiusi juoda katė.

Keista buvo matyt i šias grakščias paneles tok io je kuk l i o j e virtuvėje. Kas jos? J u k negalėjo jos būti duk­terys šiai pagyvenusia i moteriškei, sėdinčiai už stalo, nes ji panėšėjo į kaimietę, o jos atrodė aiškiai išpru­susios ir išsimokslinusios. M a n niekados nebuvo tekę matyt i tų moterų, tačiau, k a i pažvelgiau į jų veidus, man atrodė, kad aš seniai pažįstu kiekvieną jų bruožą. Negalėčiau pasakyti , k a d jos gražios — jos buvo per­daug išblyškusios ir r imtos, jų veidai , palinkę pr ie knygų, atrodė g i l ia i susimąstę, net griežti. A n t stalel io tarp jų stovėjo k i t a žvakė ir gulėjo du didžiuliai to­mai ; jos v i s žvilgčiojo į juos, matyt, kažką l yg inda­mos iš jų su ki tomis mažesnėmis knygomis, kur ias l a i ­kė rankose. Ta ip daro žmonės, kur ie , ska i tydami kny ­gą svet ima kalba, naudojasi žodynu: V i s a tai jos darė be jok io garso, tartum jų figūros būtų buvusios šešė­l i a i , o apšviestas kambarys — paveikslas. Buvo taip ty­l u , kad girdėjosi, ka ip pelenai k r in ta nuo grotelių ir tamsiame kampe t iks i la ikrodis ; i r man atrodė, kad aš net girdžiu, ka ip skimbčioja v i rba la i senos moters rankose. Ir todėl, k a i pagal iau kažkieno balsas sutrikdė šią keistą tylą, aš jį gerai išgirdau.

— K lausyk , D i a n a , — tarė v iena, nustojusi skai ty­t i . — Francas ir senasis Danie l is leidžia naktį kar tu , ir.

459

Francas pasakoja sapną, dėl kur i o j is nusigandęs pa­budo ,— k l a u s y k ! — I r j i na i t y l i a i perskaitė keletą sa­kinių, kurių aš nesupratau nė v ieno žodžio, nes j ie bu ­vo man nežinoma ka lba ; j i skaitė ne prancūziškai ir ne lotyniškai. Nežinojau, ar tai buvo graikų ar vokiečių ka lba .

— K o k i a įspūdinga v i e ta ,— tarė j i ba i gus i .— Aš tie­siog nega l iu atsigėrėti.

K i t a mergina, pakėlusi galvą ir k lausydamasi se­sers, pakartojo, žiūrėdama į ugnį, t i k ką perskaitytą eilutę. Vėliau aš susipažinau su ta nežinoma man k a l ­ba ir nežinoma knyga , todėl aš paci tuosiu čia tą e i lu­tę, nors, k a i pirmą kartą ją išgirdau, ji man skambėjo ka ip beprasmiškas metalo žvangesys.

— Da trat hervor Einer, anzusehen wie die Ster-nen-nacht.1 P u i k u ! P u i k u ! — • sušuko sesuo, ir jos gilios akys sublizgėjo.— Mata i , ka ip nuostabiai gražiai pa­vaizduotas rūstus ir galingas arkangelas. Ši eilutė daugiau ver ta negu šimtai pompastiškų puslapių. „Ich wage die Gedanken in der Schale meines Zornes und die Werke mit dem Gevsichte meines Grimms." 2 M a n laba i pa t inka !

A b i vėl nut i lo . — N e g i būtų kraštas, k u r žmonės šitaip šneka? —

paklausė senoji moteris, pakėlusi nuo mezginio galvą. — Taip, H a n a , — tasai kraštas daug didesnis už

Angliją, ir jame t ik šitaip ir kalbama. — N a , j au mano galva neišneša, ka ip j ie ten susi­

šneka; o j e igu k u r i iš jūsų nusidangintute tenai, tai j u k suprastute, ką j ie sako, tiesa?

— Mes , tur būt, ši tą suprastume, bet ne viską, nes mes ne tokios j au mokytos, ka ip k a d tu, Hana, manai.

1 Tada pasirodė kažkas, panašus į žvaigždėtą naktį (vok.). 2 Aš sveriu mintis savo rūstybės svarstyklėmis ir seikėju dar­

bas savo pykčio saiku (vok.).

460

Mes nemokame kalbėti vokiškai ir negal ime ska i ty t i be žodyno..

— p kas jums iš to? — M e s ruošiamės kada nors dėstyti mokyk lo j e šią

kalbą, ar bent jos pagrindus, ka ip įprasta išsireikšti, ir tuomet mes uždirbsime daugiau negu dabar.

— G a l būt. Tačiau .užteks galvas kvaršinti; gana j au šiam vakaru i .

— Taip, kas tiesa, tas tiesa. Aš pavargau. O tu, Mer i ?

— Baisiausiai. Ir ka ip nežmoniškai sunku mokyt is kalbą, k a i netur i k i to . mokytojo, t i k žodyną.

— Tavo teisybė. Tr dar tokią nelengvą, nors ir gra­žią vokiečių kalbą. Kada gi pagal iau grįš Sent-Džonas?

— Dabar ve ik iaus ia i greit, j a u l yg ia i dešimt,— ir M e r i pažvelgė į auksinį laikrodėlį, išsitraukusi j,į iš už juostos.— Ka ip smarkia i l y ja ! Hana, būk gera, žvilg­telk, ar neužgeso svetainėje židinys.

Moter is atsistojo ir atsidarė duris, pro kur ias aš ne­aiškiai pamačiau koridorių. Ne t rukus išgirdau, ka ip j i ­nai kažkur už sienos maišo žarijas; greit ji sugrįžo.

— A k , va ike l i a i ,— tarė moter is ,— tiesiog širdį su­spaudžia, ka i įeinu į tą kambarį; j is toks niūrus... ir dar tasai tuščias krėslas, nustumtas į kampą.

Ji nusišluostė pri juoste akis; r imt i mergaičių ve ida i nuliūdo.

— Tačiau j is dabar geresniame pasauly je ,— kalbė­jo tol iau H a n a . — Ne r e i k i a gailėtis, kad jo nebėra su mumis. V i s i ems gal ima palinkėti tokios ramios mirties.

— Jūs sakote, kad j is neminėjo mūsų?—paklausė v i ena mergaitė.

— Nespėjo, brangutės mano; jūsų tėvas numirė staigiai. Iš vakaro pasijuto k i ek b log iau, bet n ieko r im­to, ir k a i misteris Sent-Džonas paklausė jį, ar nereikėtų pakv iest i kurią nors iš jūsų,— j is t ik nusijuokė. Lyg i a i

461

prieš dv i savaites, rytą atsikėlęs, j is pajuto, k a d galva kažkokia s u n k i , — atsigulė truputį pailsėti, taip ir nebe-atsikėlė; j is j au buvo visiškai sustingęs, k a i jūsų brol is įėjo į jo kambarį. A k , va ike l i a i , j is buvo paskutinis iš senosios giminės, nes jūs ir misteris Sent-Džonas v isa i k i t ok i e negu tie, kur i e j a u mus pa l iko ; jūsų motina bu­vo daugmaž tok ia ka ip jūs, ir tok ia pat mokyta. Tu , M e r i , t i k ra motina, o D iana lab iau panaši į tėvą.

Mergaitės atrodė tokios panašios, k a d negalėjau suprasti , ku r g i mato tuos skirtumus senoji tarnaitė (aš nusprendžiau, k a d ka ip t ik šitokią padėtį užėmė na­muose ta pagyvenusi moteris). A b i buvo grakščios, abiejų dailūs ve ida i švietė taurumu ir protu. Tiesa, v i e ­nos p lauka i buvo tamsesni negu kitos, ir jų šukuose­nos skyrėsi: šviesiai kaštoniniai M e r i p l auka i buvo tie­s ia i persk i r t i ir g lotniai sušukuoti, tamsesnės Dianos garbanos kr i to ant kak lo tankiais kuokštais.

La ikrod is išmušė dešimtą. — Jūs t ikr iaus ia i j a u išalkote?—pastebėjo H a ­

n a . — O ir misteris Sent-Džonas grįžęs neatsisakys už­kąsti.

Ir j i pradėjo ruošti vakarienę. A b i merginos atsi­stojo; matyt, jos ruošėsi pere i t i į svetainę. Ik i pat šios valandėlės aš taip susidomėjusi jas apžiūrinėjau, ma­ne ta ip patraukė jų išvaizda ir pašnekesys, k a d aš be­v e i k pamiršau nelaimingą savo pačios padėtį; dabar aš vėl ją pajutau ir , matant tokį kontrastą, ji pasirodė man dar beviltiškesnė ir baisesnė. Atrodė, jog įvyktų t ikras stebuklas, j e i man pasisektų suke l t i šių narnų gyventojų užuojautą, pr iverst i juos patikėti mano bė­dos ir kančių t ik rumu, išmelsti iš jų prieglobstį bena­mei klajūnei. Užčiuopusi duris ir neryžtingai pastukse­nusi , aš pajutau, k a d ši paskutinė mano v i l t i s — t ik ta i chimera'. Hana atidarė.

462

— Ko jums reikia? — nustebusi paklausė j i , ap­žvelgdama mane su žvake, kurią laikė rankoje.

— Ar galėčiau pasikalbėti su jūsų šeimininkė­mis? — paklausiau.

— Verčiau sakykite , ko jums iš jų re ik ia . Iš k u r jūs atėjote?

— Aš ne čionykštė. — Ko jums r e ik ia tokį vėlyvą metą? — Leiski te man pernakvot i daržinėje ar ku r nors

k i tur ir nepagailėkite kąsnelio duonos, . Hanos ve ide pasirodė nepasitikėjimas, kur i o aš taip

bi jo jau. — Kąsnelį duonos aš jums duos iu ,— tarė ji patylė­

j u s i , — bet mes negal ime duot i nakvynės va lkatoms. K u r tai matyta?

— Leiskite man pakalbėti su jūsų šeimininkėmis. — Ne, j o k i u būdu. K u o jos gal i jums padėti? Ir nė­

ra ko jums bastytis t ok iu metu. K a i p jums ne gėda! . -— Bet ku r g i aš eisiu, j e i gu jūs mane išvarote? Ką

man daryti? — O! Esu t ikra, k a d jūs pu ik i a i žinote, ku r jums

eiti ir ką daryt i . T i k nedaryki te n ieko blogo — ir v i s ­kas. Šit jums pensas. Ir e iki t sau...

— Pensas nepapenės manęs, ir aš nebetur iu jėgų to l iau eit i . Neuždarykite man durų. O, neuždarykite, dėl dievo meilės!

— Aš tur iu uždaryti! Lietus man pilną virtuvę p r i -lis... „ • - -

— Pasakykite panelėms... Leiskite mane pas jas... — J o k i u būdu! Jūs, matyt, nelabai padori . J e i bū­

tute k i tok ia , nekeltute tokio triukšmo. Nešdinkitės! — Bet aš mirs iu, j e i gu jūs mane išvysite! — Dar ko. Bi jau, k a d jūs kėsinatės ką blogo pada­

ry t i , todėl ir bastotės naktį apie padorių žmonių na­mus. J e i gu čia k u r netoliese y r a v isa gauja plėšikų

463

ar kitokių piktadarių,— pasakyki te j iems, k a d mes ne v ienos namie; y r a ir vyras, ir šunų, ir šautuvas.— Ta i pasakiusi , sąžininga, bet nepermaldaujama tarnaitė už­trenkė ir užšovė duris.

Sito buvo j a u per daug! M a n e nusmelkė aštrus, ve­r iant is skausmas, iš nevi lt ies plyšo man širdis. Visiš­k a i nus ikamavus i , nebepajėgdama pasi judint i iš vietos, aš parpuo l iau ant šlapių laiptelių. Va i t o j au , grąžiau rankas, raudojau, begalinės širdgėlos pagauta. O, toj i mirt ies šmėkla! O, ta paskut in io j i va landa, taip siau­b inga i artėjanti pr ie manęs! Ir ta vienatvė! Deja, mane atstūmė tokie pat žmonės ka ip ir aš! Ne v i e n t ik už­geso v i l t i es kibirkštėlė,— paskutinis ištvermės lašas k o k i a i valandėlei išseko manyje. Tačiau netrukus aš vėl pamėginau susivaldyt i .

— M a n be l i eka v i en n u m i r t i , — tar iau sau,—- bet aš t i k i u dievą. Todėl tu r iu nuo lank ia i l aukt i , kada Įvyks j o va l i a .

Šiuos žodžius aš ištariau ne t ik mint imis, bet ir ba l ­su, ir , užgniaužusi visas savo kančias g i l ia i širdyje, stengiausi pr iverst i ją tylėti.

— V i s i žmonės turės m i r t i , — visiškai neto l i manęs pasigirdo kažkieno balsas,— bet ne v i s i pasmerkt i su­l auk t i kankinamos ir ankstyvos mirties, k o k i a tektų jū­sų dal ia i , j e igu jūs nusikamavusi čia žūtute.

— Kas čia kalba? Kas? — paklaus iau aš, išsigandu­si šių netikėtų žodžių, nes b u v a u praradusi bet kokią viltį su laukt i pagalbos. Kažkoks žmogus stovėjo šalia manęs, bet tamsi naktis ir nusi lpusios mano akys ne­le ido man jo gerai įžiūrėti. Atėjusis garsiai ir i lga i ėmė belstis į duris.

— Ar čia jūs, mister i Sent-Džonai? — šūktelėjo Hana .

— Aš, aš, at idarykite greičiau. — O, ka ip jūs peršlapote ir sužvarbote tokią b iau-

464

rią naktįl Skubėkite v i d u n ! Jūsų seserys nerimauja, ap l inku i bastosi kažkokie valkatos. C i a buvo tok ia be­namė elgeta... Aš matau, k a d j i dar nenuėjusi,— mat, k u r atsigulė! Kelkitės! K o k i a gėdai Sakau, nešdinkitės šalini

— Ty l i au , Hana . Aš nor iu porą žodžių pasakyt i šiai moteriai . Jūs at l ikote savo pareigą, neįsileisdama jos į namus, dabar le iskite man at l ik t i savąją — ir įsileisti ją. Aš stovėjau netoliese ir girdėjau, ką j u d v i kalbėjo­te. M a n atrodo, čia nepaprastas atsit ikimas — ir aš tu ­r i u j į išsiaiškinti. Jauno j i moteriške, kelkitės ir e ik i te p i rma manęs į namus.

Varga is negalais aš įslinkau į vidų. Ne t rukus j a u stovėjau šviesioje, švarioje virtuvėje, pr ie pat židi­n i o , — v i sa drebėdama, bejėgė, suprasdama, k a d atro­dau labai keistai , šiurpiai i r pasigailėtinai. A b i j a u ­nosios panelės, jų brol is — misteris Sent-Džonas, ir ser no j i tarnaitė, išpūtę akis, žiūrėjo į mane.

— Sent-Džonai, kas ji?—paklausė v i ena sesuo. — Nežinau; aš radau ją prie durų. — Ji v i sa i išblyškusi,— tarė Hana . — Balta it k re ida ar mirt is . Ji tučtuojau išgrius.

Pasodinkite ją. Ir iš tikrųjų man ėmė suktis ga lva; aš būčiau par­

puolusi , bet kažkas pastūmė man kėdę. Nuovoką aš dar tebeturėjau, nors kalbėti j a u nebeįstengiau.

— Ga l gurkšnelis vandens ją atgaivins? Hana, at­neškite vandens. Ji ba is ia i nusikamavusi . O k o k i a l ie­sutė! Nė lašelio kraujo jos veide!

— T i k r a šmėkla! — Ar j i serga, ar iš bado taip nusilpusi? — M a n a u , k a d iš bado. Hana, ar čia pienas? Duo­

k i te jį šen ir kąsnelį duonos. Diana (aš pažinau ją iš ilgų garbanų, kur ios užden­

gė man židinio liepsną, k a i j i na i pasilenkė pr ie manęs)

30. Džeinė E i r . 465

atlaužė kąsnelį duonos, suvilgė jį piene ir pridėjo ma: pr ie lūpų. Jos veidas buvo v i sa i ties manimi , aš pama čiau jame užuojautą, o iš jos sujaudinto alsavimo su pratau, k a d j i gai l is i manęs. Jos paprastuose žodžiuost skambėjo tas pats jausmas; šitai veikė mane ka ip ba l zamas.

— Pamėginkite va lgyt i . — Ta ip , pamėginkite,— švelniai pakarto jo M e r i ;

jos ranka nuėmė mano permirkusią skrybėlaitę ir pa­kėlė galvą. Aš ėmiau va lgy t i tai, ką jos m a n davė, iš pradžių lėtai, paskui godžiai.

— Neduok i t e per daug iš karto, sustabdykite ją,— tarė b ro l i s ,— k o l kas gana.— Ir j is atitraukė puodelį su p i enu ir lėkštę su duona.

— Dar nors truputėlį, Sent-Džonai,—žiūrėk, kok ios alkanos jos akys.

— Tuo tarpu daugiau negalima, sesute. Pažiūrėsim, ar galės j i dabar kalbėti; paklausk, kuo j i vardu.

- Aš pajutau, k a d ga l iu kalbėti, ir atsakiau: — Aš vad inuos i Džeinė E l i o t .— Norėdama išsaugoti

savo paslaptį, aš dar prieš ta i buvau nusprendusi pa­s ivadint i pramanyta pavarde.

— O k u r jūs gyvenate? K u r jūsų artimiej i? Aš tylėjau.

— Ar gal ima pakv iest i ką nors iš jūsų pažįstamų? Aš papurčiau galvą. — Ką jūs galite papasakoti apie save? Dabar, pagal iau peržengusi šio namo slenkstį ir at­

sidūrusi pas jo šeimininkus, aš j au nebesijaučiau trem­tine va lkata , visų atstumta. Aš nusprendžiau nusimesti elgetos kaukę, ir pajutau, k a d ga l iu elgtis su žmonėmis taip, ka i p buvau pratusi anksčiau. Aš beve ik atsipei­kėjau i r , k a i misteris Sent-Džonas paprašė mane papa­sakot i ką apie save, po trumpos pauzės tar iau :

466

— Sere, šiandien aš nega l iu jums v i sko detal iai iš­pasakoti .

— Tuomet, ko jūs laukiate iš manęs?—paklau­sė j is .

— Nieko, -—atsakiau; man vos užteko jėgų t ik kuo trumpiausia i atsakyti .

Dabar įsiterpė Diana.

— Jūs norite pasaky t i ,— paklausė j i , — k a d mes su­teikėme jums reikalingą pagalbą ir dabar gal ime vėl išleisti jus naktį, per lietų, į pelkes?

Aš pažvelgiau į Dianą. Jos bruožuose švietė vidinė jėga ir gerumas. Staiga aš įsidrąsinau. Šypsena atsaky­dama į jos užjaučiantį žvilgsnį, aš tar iau:

— Aš pas i t ik iu jumis. Žinau, kad net j e i gu būčiau benamis, paklydęs šuo, ir ta i jūs neišvytute manęs iš namų tokią naktį; ne, aš n ieko nebi jau. Daryk i t e su manimi , ką norite, t i k nere ikalaukite iš manęs i lgo pa­sako j imo,— aš vos bealsuoju, k a i ka lbu, man gniaužia gerklę.

V i s i trys žiūrėjo į mane ir tylėjo. — Hana,-— pagal iau tarė misteris Sent-Džonas,— te­

gu j i čia k o l kas pasėdi; n ieko neklauskite jos; po de­šimties minučių duoki te j a i likusį pieną ir duoną. M e ­ri ir Diana, eime į svetainę aptarti šio įvykio.

J i e išėjo. Ne t rukus v i ena mergaitė grįžo, t ik nega­l i u pasakyt i , k u r i . Besėdint pr ie gaivinančios ugnies, mane sukaustė malonus sustingimas. Pusbals iu j i na i kažką pasakė Hanai . Paskui , tarnaitės padedama, aš vargais negalais užkopiau .laiptais, j i nuv i l k o man šla­pius drabužius ir paguldė į šiltą, sausą lovą. Nors ir be galo nuvargusi , aš staiga pajutau, ka ip mane užliejo dėkingo džiaugsmo banga, ir , padėkojusi d ievui , už­migau.

30* 467

X X I X S K Y R I U S

K a i p praėjo sekančios trys dienos, ir trys naktys, aš laba i menka i teprisimenu. A tmin ty j e iškyla t ik k a i k u ­r ie tada mano pergyvent i įspūdžiai. Aš gulėjau beve ik n ieko negalvodama ir nė nekrusteldama. Žinojau, k a d esu mažame kambarėlyje, siauroje lovoje. Aš, rodos, b u v a u pr iaugusi pr ie tos lovos. Gulėjau nejudėdama l y g akmuo, i r , j e i gu kas būtų išmetęs mane iš tos lo­vos, ta i būtų to l ygu mirčiai. Aš nejaučiau, ka ip bėgo laikas, ka ip , pras l inkus ry tu i , ateidavo v idurdienis, o po v idurd ien io — vakaras. Aš pajusdavau, j e i kas įei­davo ar išeidavo iš kambario, netg i žinodavau, kur is būtent iš namiškių, suprasdavau viską, kas būdavo sa­koma, j e i gu kalbant is stovėdavo pr ie manęs, bet nega­lėdavau atsakyt i : m a n buvo sunku praver t i lūpas, sun­ku pajudint i ranką. Dažniausiai mane aplankydavo H a ­na. Aš jaudindavausi , k a i j i įeidavo. Jaučiau, k a d j i nepatenkinta, j og atsiradau namuose, k a d j i negal i su­prast i ne i manęs, ne i mano padėties, k a d j i nusistačiusi prieš mane. Kokį vieną ar du kartus per dieną į mano kambarį užsukdavo D iana ir M e r i . Stovėdamos pr ie mano lovos, jos šnibždėdavo v i ena k i t a i :

.— Ka ip gerai, k a d mes ją priglaudėme! — Taip, t ikr iaus ia i rytą būtume ją radę negyvą

pr ie mūsų durų. Norėčiau žinoti, ką j a i teko pergy­venti?

— T i k ra i , vargšelė, matyt, daug iškentėjusi. T ok i a nus ikamavus i ir išblyškusi klajūnė!

— Iš jos ka lbos atrodo, k a d ji išsilavinusi, o jos drabužiai, nors pu r v in i ir peršlapę, mažai tenešioti ir gerai pasiūti.

— Kažkoks keistas jos veidas; toks l iesutis ir išse­kęs, tačiau v is dėlto j is .man pat inka; ir aš įsivaizduoju, k a d j is atrodys v i sa i malonus, k a i j i susveiks i r pa-žvalės.

468

Nė karto man neteko išgirsti kok io nors apgailesta­v imo, k a d jos priėmė mane į savo namus, nepastebėjau nei įtarumo, ne i nepalankumo. Sitai mane didžiai guodė.

Mis ter is Sent-Džonas buvo užėjęs t ik ta i kartą; pa­žvelgęs į mane, j is pasakė, k a d mano letarginė būk­lė — tai ligūsta reakci ja po i l ga i t rukusio ir pernelyg didel io nuovargio. Nesą j ok io re ikalo šaukti daktarą: pr ig imtis pat i pu ik iaus ia i įveiksianti nus i lp imo pada­r inius. K iekv ienas mano nervas buvęs perdaug įtemptas, ir visas organizmas turįs kurį laiką pabūti miegūstoje ramybėje. Jok ios l igos nesą. K a i v iskas pakrypsią į ge­rą pusę, aš imsiant i gana greitai sve ikt i . Situos savo svarstymus j is išdėstė ke le tu žodžių, ramiu, t y k i u ba l ­su, ir , k i ek patylėjęs, pridūrė santūriu tonu, ka ip žmo­gus, kur is nėra pratęs per daug rodyt i savo jausmų:

— Gana neįprastas veidas; jame visiškai nėra v u l ­garumo ar nusmukimo žymių.

— A n a i p t o l , — atsakė D i a n a . — Tiesą sakant, Sent-Džonai, aš netgi jaučiu kažkokį palankumą ta i vargšei būtybei. Aš norėčiau, k a d mes ir to l iau galėtume ją globoti .

— V a r g u ar ta i bus, įmanoma,— atsakė Sent-Džo­nas .— T ikr iaus ia i paaiškės, k a d tarp šios jaunosios led i ir jos artimųjų įvyko koks nesusipratimas ir po to j i ­nai juos nepateisinamai pa l iko . Ga l mums pavyks grą­žinti ją į šeimą, j e igu t ik ji nesispirs, tačiau aš paste­b i u jos ve ide tv i r to charakterio bruožus, ir šitai ver­čia mane abeįoti, ar j i bus suka lbama.— J i s keletą m i ­nučių apžiūrinėjo mane, paskui pridūrė:—Ji atrodo protinga, bet v i sa i negraži.

— Ji tok ia ligonė, Sent-Džonai. — Ar ligonė, ar sve ika, j i v i s t iek nebus apveid i .

Jos bruožuose v i sa i nėra dai lumo ir harmonijos, kur i e būdingi grožiui.

469

Trečią dieną aš pasi jutau geriau; ketvirtą j a u ga­lėjau kalbėti, pasi judint i , pasikel t i lovoje ir apsiversti . Hana — tai buvo, rodos, pietų metas — atnešė man ko ­šės ir pakepintos duonos. V a l g i a u gardžiai; va lg is man labai pat iko, j is neturėjo to nemalonaus skonio, kurį aš jaučiau karščiuodama ir kur is apkart ino man viską, ką t ik aš paragaudavau. Hana i išėjus, aš pajutau, jog man grįžta jėgos, aš tartum atgijau; po i lgo poi ls io dabar troškau ką nors v e i k t i . Norėjosi atsikelt i . Bet kuo aš galėjau apsirengti? T i k drėgna, purv ina sukne­lė, su k u r i a miegojau ant žemės ir gr imzdau pelkėje! M a n buvo gėda pasirodyt i savo geradariams su t ok iu apdaru. Bet man neteko pat i r t i šitokio pažeminimo.

A n t kėdės šalia savo lovos aš radau v isus savo dra­bužius, švarius ir sausutėlius. M a n o juoda šilkinė suk­nelė kabojo ant sienos. Jo je j a u nebesimatė dėmių, j i buvo kruopščiai išprosyta ir atrodė v i sa i gerai. Ne t mano batuka i išvalyti ir kojinės išskalbtos ir suady­tos. Pamačiau, k a d kambaryje y r a v iskas, ko re ik ia prausiantis, dargi šukos ir šepetėlis plaukams. Varga is negalais, pailsėdama kas penkios minutės, pagal iau apsirengiau. Suknelė karo jo ant manęs, nes buvau la ­ba i suliesėjusi, bet aš apsigaubiau šaliku i r , atrodyda­ma ka ip ir p i rm iau švariai i r pador ia i (nebuvo likę nė dėmelės, nė jok ios žymės tos netvarkos, kur ios aš taip neapkenčiau ir k u r i , ka ip man atrodė, žemino ma­ne), pr i s i l a ikydama už turėklų, nu l ipau akmeniniais la iptais j siaurą koridorių ir pagal iau šiaip taip pasie­k i a u virtuvę.

Ji v isa kvepėjo šviežia duona ir gaivinančia šilu­ma. Hana kepė duoną. K a i p žinoma, pr ietarai užvis sunkiausia išnaikinti iš širdies, kur ios d i r va n iekada nėra buvus i suarta ir apvaisinta auklėjimu ir l av in i ­mu ; tie pr ietarai joje tarpsta a tkak l ia i , ištvermingai ka i p piktžolės tarp akmenų. Pirmą kartą mane išvydu-

470

si , Hana buvo man nedraugiška; paskui j i po truputį atsileido; o dabar, pamačiusi, kad aš įeinu tvark inga i i r da i l ia i apsitaisiusi, j i netgi nusišypsojo.

— Ką? Jūs j au atsikėlėte? — pastebėjo j i . — T a i jums, vadinasi , geriau? J e i norite, sėskite į mano krės­lą pr ie židinio.

Hana parodė į supamąjį krėslą; aš atsisėdau. Ji to­l iau triūsė, v is dirsčiodama į mane akies kampe l iu . Išėmusi iš krosnies keletą- kepalų, ji pasisuko į mane ir staiga stačiai paklausė:

—• Ar jūs kada nors elgetavote, prieš patekdama šičia?

Iš pradžių aš pasip ikt inau, bet, pr is iminusi , k a d man nėra ko įsižeisti ir k a d aš iš tikrųjų patekau čia ka ip elgeta, atsakiau ramiai , tačiau t v i r tu balsu: .

—• Jūs klystate, j e i la ikote .mane elgeta. Aš ne e l ­geta; taip pat ka ip ir jūs ir jūsų jaunosios panelės.

Patylėjusi j i na i tarė: —; Šito aš n ieka ip neperprantu,— juk, man rodos,

jūs neturite ne i namų," ne i pinigų? —• J e i žmogus ir netur i ne i namų, nei pinigų, tai

dar nereiškia, j og j is elgeta — ka ip k a d jūs manote. — Jūs mokyta?—• paklausė ji po to. — Taip. —• Bet jūs niekuomet nebuvote pensione? —• Aš buvau pensione' aštuonerius metus. J i išplėtė akis.. —• Ta i kodėl gi jūs negalite užsidirbti duonos? —• Aš užsidirbdavau ir , t ik iuos i , vėl užsidirbsiu.

Ką jūs ketinate daryt i su šitais agrastais? — paklau­siau, k a i j ina i atsinešė kraitelę uogų,

— Dėsiu į pyragus. — Duoki t , aš per r inks iu juos. —• Ne , aš nele is iu jums nieko dirbt i . — Betgi aš tur iu ką nors ve ik t i . Duokite .

471

Hana sutiko ir net atnešė man švarų rankšluostį ant kelių pasitiesti.

—• Dar susitepsite suknelę,— paaiškino j i . — Jūs ne­pratusi pr ie juodo darbo, aš ta i matau iš jūsų rankų. O gal jūs buvote siuvėja?

—• Ne , jūs klystate. Bet arg i ne v is t iek, kas aš buvau, nesukite galvos dėl manęs. Verčiau pasakykite, ka ip vadinas i ši sodyba?

— V i e n i ją vad ina Marš-Endu, k i t i — Mur -Hauzu . —• O tas džentelmenas, kur is čia gyvena, y r a mis­

teris Sent-Džonas? —• Ne , j is čia negyvena; j is t ik vieši pas mus.

O gyvena j i s savo parapijoje, Mortone . — Tame kaimely je už keleto mylių nuo čia? —• Taip, tame kaimely je . —• Ką gi j is ten ve ik ia? —• J i s kunigas. Aš pr is imin iau, ką man atsakė klebonijos šeimi­

ninkė, ka i aš norėjau pamatyt i kunigą. — Vad inas i , čia jo tėvo namai? —• N a , žinoma; senasis misteris Riversas čia gy­

veno, ir jo tėvas, i r senelis, i r prosenelis. —• Vad inas i , tas džentelmenas y r a misteris Sent-

Džonas Riversas? — Sent-Džonas — tai jo krikšto vardas. —• O jo seserys y r a D iana ir M e r i Rivers? — Ta ip . —• Jų tėvas miręs? — Numirė prieš tris savaites nuo apopleksijos. — O motinos j ie neturi? — Šeimininkė mirė lyg ia i prieš metus. —• Jūs seniai gyvenate šitoje šeimoje? —• Aš čia gyvenu j au trisdešimt metų. V i sus iš­

auginau. —• Vad inas i , jūs dora ir ištikima tarnaitė. Aš jus

472

gerbiu, nors jūs buvote tokia nemandagi ir pavadinote mane elgeta...

Ji vėl nustebusi pažvelgė į mane. -— Maty t , aš gerokai aps i r ikau dėl jūsų,— tarė

j i . — Bet čia bastosi t iek visokių valkatų, k a d jūs tu­rite man atleisti .

—- Ir jūs,— kalbėjau aš griežtai,— ruošėtės mane išvyti tokią naktį, k a i net ir šuns niekas nevarytų.

— Žinoma, e lg iausi negerai. Bet ką gi padarysi ! Aš daugiau galvo jau apie va ikus negu apie save. Vargšelės. Be manęs, nėra kam jomis pasirūpinti. N o r i nenor i tenka būti griežtai.

Aš keletą minučių rūsčiai tylėjau. — Nesmerki te manęs per daug ,— vėl prabi lo j ina i . — Ne , aš v i s dėlto smerksiu j u s , — t a r i au ,— ir pa­

sakysiu jums kodėl. Ne t iek dėl to, k a d jūs atsisa­kėte mane pr i imt i į savo namus ir palaikėte apgavike, k i ek dėl to jūsų priekaišto, k a d aš netur int i ne i pinigų, ne i namų. O j u k k a i kur i e patys geriausiej i žmonės pasaulyje buvo tokie pat neturt ingi ka ip aš; ir , ka ip krikščionei, jums nederėtų neturto l a iky t i nus ika l t imu.

— Iš tikrųjų, nederėtų,— tarė j inai ,—-misteris Sent-Džonas tą patį man sako. Aišku, k a d pasie lg iau netei­singai ; i r dabar matau, k a d jūs v i sa i ne tok ia , ka ip man iš pradžių pasirodė. Jūs labai mie la ir v i sa i pa­dor i panelė.

—• N a , t iek to. Aš jums atleidžiu. Duoki te ranką. J i n a i įdėjo savo baltą miltuotą ir sudžiūvusią ran­

ką į manąją; dar malonesnė šypsena nušvietė jos šiurkštų veidą, ir nuo šios ak imirkos mes tapome b i ­čiulės.

Senutė, matyt, mėgo paplepėti. K o l aš r inkau uo-r gas, Hana ruošė pyragu i tešlą ir pasakojo man viso­kiausias smulkmenas apie savo ve l ionius šeimininkus ir apie „vaikus" —• taip ji vadino paneles ir jų brolį kunigą.

473

Senasis misteris Riversas, pasakojo j ina i , buvęs ganą paprastas žmogus, bet v i s dėlto džentelmenas, darg i iš laba i senos giminės. Marš-Endas priklausęs Riversams nuo - pat tos dienos, k a i buvęs pastatytas, prieš porą šimtų metų su viršum. Tiesa, ta i esąs nedi­delis ir kuk lus namas — nepalyg ins i jo su misterio O l i -ver io rūmais Mor ton-Ve i l e . Bet j i na i dar pris imenanti i jo tėvą, Bilį Oliverį,— tasai tebuvęs t ik darbininkas adatų fabrike, o R iversa i — k i lm ing i žmonės dar nuo visų tų Henrikų laikų, tuo bet kas galįs įsitikinti, pa­žvelgęs į metrikų knygą Mor tono bažnyčios zakr is t i T

joje. Tiesa, senasis džentelmenas buvęs paprastas žmo­gus, ka ip ir v i s i čia. J i s buvęs aistringas medžiotojas ir geras ūkininkas ir taip to l iau. O šeimininkė, to j i buvus i v i sa i k i tok ia . J i labai mėgusi skai tyt i , i r amži­nai v is kažką mokiusis ; ir „vaikai" v i sa i į ją. Tokių ka ip j ie nesą čionykštėse vietose ir n iekada nebuvę; v i s i trys pamėgę mokslą kone nuo tos pačios dienos, k a i t ik ėmė kalbėti; ir v isuomet j i e buvę ypat ingi , k i t i j iems nė iš tolo negalį pr i l yg t i . Mis ter is Sent-Džo­nas, vos t ik paaugęs, tuojau įstojęs į koledžą ir tapęs kun igu . O mergaitės, k a i t ik baigs mokyklą, eis d i rbt i guvernantėmis. Jos sakiusios, k a d jų tėvas netekęs daug pinigų dėl v ieno žmogaus, kur iuo laba i pasitikę-. jęs, o tas ėmęs ir subankrutavęs; ir kadangi tėvas tada buvęs nepakankamai turtingas, k a d būtų galėjęs duoti joms kraičius, jos turėjusios pačios pasirūpinti sav imi . Seserys beve ik negyvenusios namie ir parvažiavusios r

t ik trumpam, mirus mister iu i R iversu i ; bet jos taip mylinčios Marš-Endą, ir Mortoną, ir šilojais apaugu­sias dykynes, ir mūsų kalnus! A b i panelės pabuvojusios Londone ir daugelyje kitų didelių miestų; bet jos v i ­suomet sakančios, k a d namie esą užvis geriausia. O ka ip jos sutariančios, niekuomet nesiginčijančios, nesipykstančios! J a u kitos tokios darnios šeimos t ik­r iausia i nė pasaulyje nebesą!

474

Perr inkus i agrastus, aš paklausiau, ku r dabar abi panelės ir jų brol is.

—• Išėjo pasivaikščioti į Mortoną, bet j ie po pus­valandžio grįš arbatos.

Iš tiesų j ie netrukus grįžo ir įėjo pro virtuvę. M i s ­teris Sent-Džonas, pamatęs mane, ty lomis nusilenkė ir Ipraėjo pro šalį. Bet mergaitės sustojo. M e r i ke letu žodžių švelniai ir ramia i pareiškė savo džiaugsmą, k a d aš j a u v isa i pasve ikusi ir atsikėlusi iš lovos; Diana paėmė mane už rankos ir pakraipė galvą.

— Reikėjo-palaukti, k o l aš l e i s iu jums nu l ip t i že­m y n , — tarė j i n a i . — Jūs dar tok ia išbalusi ir sunykusi . Vargšas va ike l is ! Ne la iminga mergaitė!

Dianos balsas skambėjo man ka ip balandžio bur­kavimas. Buvo malonu sut ikt i jos akių žvilgsnį. Jos veidas man atrodė žavus. M e r i veidas buvo toks pat įdvasintas, jos bruožai tokie pat patrauklūs; bet j i na i buvo lab iau užsidariusi ir laikėsi k iek šaltokai, nors ir atrodė Švelni. Dianos žvilgsnyje ir kalboje buvo šiokio tokio va ld ingumo; iš v i sko matėsi, k a d tai, va ­l ingos prigimties - žmogus. M a n visuomet būdavo ma­l onu nusi le ist i va ld ingam žmogui—'jeigu t ik j is atro­dydavo p ro t ingas—'nus i l enk t i tv i r ta i va l ia i , j e i gu tai le ido man sąžinė ir savigarba.

— O ką jūs čia v e i k i a t e ?— ' t o l i au kalbėjo j i . — Jums čia ne v ieta. M u d v i su M e r i kartais sėdime v i r ­tuvėje, nes nor ime namuose naudotis visiška laisve ir netgi leidžiame sau k i ek nesivaržyti, bet jūs — mūsų viešnia, ir jūsų v ieta svetainėje.

— M a n ir čia gerai. — Čia triūsia Hana, ir jūs išsimiltuosite. — Be to, virtuvėje jums per karšta,—'įterpė M e r i . — Žinoma,— pridūrė sesuo.— Eime. Jūs turite k l a u ­

s y t i ! — neišleisdama mano rankos, j i privertė mane atsistoti ir nuvedė į kitą kambarį.

— Pasėdėkite čionai,.— tarė j i , sodindama mane ant

475

so f os ,—ko l mes nus iv i lks ime apsiaustus ir parengsi­me arbatą. Ta i i r g i pr iv i leg i ja , k u r i a mes naudojamės savo nuošaliame pelkių namelyje; mes pačios pasitar­naujame, k a i t ik panorime arba k a i Hana kuo nors užsiėmusi — kepa, alų daro, skalb ia ar prosi ja.

J i uždarė duris i r pa l iko mane vieną su mister iu Sent-Džonu, kur is sėdėjo priešais su knyga ar laikraš­čiu rankose. Iš pradžių aš apžvelgiau svetainę, paskui jos šeimininką.

Svetainė buvo pa lyg int i nedidelė, labai paprastai apstatyta, bet j a u k i savo švara ir t vark ingumu. Seno­viški krėslai blizgėte blizgėjo, o riešutmedžio stalas švytėjo ka ip veidrodis. Keletas k i ek išblukusių portretų, kur ie vaizdavo senų laikų vy rus ir moteris, puošė ap­mušalais išklijuotas sienas; spintose pro st ikl ines du­reles matėsi knygos ir senovinio porcel iano komplektas. Kambary je nebuvo jokių nereikalingų papuošalų, jo­kių modernių baldų, išskyrus d v i rankdarbių dėžutes ir pr ie sienos stovintį panelių sekreterį iš rausvojo medžio; baldai , k i l imas ir užuolaidos atrodė labai seni, bet gerai išsilaikę.

Mis ter is Sent-Džonas, kur is sėdėjo nejudėdamas ka ip ir figūros patamsėjusiuose portretuose, nepake l ­damas akių nuo puslapio, kurį j i s skaitė, ir tylomis sučiaupęs lūpas,— buvo labai patogus stebėti objektas. Aš į jį galėjau žiūrėti tarsi į statulą. J i s buvo jaunas, gal kokių dvidešimt aštuonerių dvidešimt devynerių metų, aukštas, l ieknas; jo veidas nejučia traukė akį. Laba i ta i syk l ing i bruožai, t iesi klasiška nosis, atėnie­čio b u m a ir smakras. Retai kada anglo veidas esti taip artimas ant ikiniams pavyzdžiams, ka ip k a d buvo jo. Suprantama, k a d jį šokiravo mano bruožų netai­sykl ingumas ka ip kontrastas jo paties bruožų harmo­ni ja i . Jo akys buvo didelės ir mėlynos su tamsiomis blakstienomis; viršum aukštos kaktos, baltos ka ip

476

drambl io kaulas, garbanojosi nerūpestingai sušukuoti šviesūs p lauka i .

2avus paveikslas — ar ne tiesa, skaitytojau? Ta­čiau originalas nelabai darė įspūdį, k a d šis žmogus būtų švelnaus, nuolaidaus, jautraus ir net ramaus būdo. Nors j i s sėdėjo v i sa i nejudėdamas, jo kaktos ir lūpų l ini jose, jo nosies šnirpšlių v irpesyje aš įžiūrėjau kaž­kok io neramumo, nejautrumo ar net žiaurumo. J i s nepratarė nė žodžio ir dargi nė karto į mane nepažvel­gė, k o l sugrįžo jo seserys. Diana, ruošdama arbatą, v i s įeidavo ir išeidavo iš kambario, ir kartą atnešė man t ik ką iškeptą pyragaitį.

— Suvalgyki te jį dabar,— pasakė ji,—jūs t ik r i au­sia i a lkana. Hana sako, k a d po pusryčių nedavusi jums nieko, t ik košės.

Aš neatsisakiau, nes jaučiau nemažą apetitą. Tuo metu misteris Riversas užvožė knygą, priėjo

- pr ie stalo ir atsisėdęs įsmeigė į mane savo gražias mėlynas akis. Dabar jo žvilgsnyje matėsi nesivaržan­čio smalsumo ir atkaklumo, kur i e rodė, k a d i k i šiol j i s tyčiomis, o ne iš drovumo vengė žiūrėti į mane.

— Jūs laba i alkana? — paklausė j is. —• Taip, sere. Ta ip j au visuomet buvau įpratusi t rumpai atsakyti

į trumpą klausimą, ir t iesiai — į tiesų. —• Gerai , k a d nedidelė temperatūra privertė jus

pastarąsias tr is dienas sus i la ikyt i nuo valg io, būtų buvę labai pavoj inga numalšinti alkį iš karto. Dabar j au galite va lgyt i , nors v is dėlto re ik ia žiūrėti saiko.

—• T ik iuos i , k a d ne i lga i v a l g y s iu jūsų duoną, se­re ,— išsprūdo man didžiai nemandagus ir nesumanus atsakymas.

—• Žinoma,— tarė j is šaltai.— V o s t ik jūs pasakysite mums, k u r gyvena jūsų art imiej i , mes pranešime jiems, ir jūs grįšite namo.

477

— Čia — tur iu jums t iesiai pasakyt i — ne mano va ­l i a ; aš netur iu jokių namų ir jokių artimųjų.

V i s i trys pažvelgė į mane, tačiau be mažiausio ne­pasitikėjimo. Aš nepajutau įtarimo jų žvilgsniuose, greičiau smalsumą. Aš ka l b u apie merginas. Iš Sent-Džono akių, nors jos ir buvo labai aiškios ir skaidrios, tiesą sakant, sunku buvo ką nors suprasti. Atrodė, k a d j i s jomis naudojosi, t ik norėdamas pras iskverbt i į kitų žmonių mintis, o ne savąsias atskleist i ; šitas įžvalgu­mas ir uždarumas drauge greičiau galėjo kitą žmogų sutr ikdyt i negu padrąsinti.

— Jūs norite pasaky t i ,— paklausė j i s , — k a d netu­rite jokių giminių?

— Taip. J o k i e ryšiai nesieja manęs su j o k i u žmo­gum; aš netur i teisės pasibelsti nė į v ienus namus A n g ­li joje.

— Gana keista padėtis jūsų amžiaus žmogui. Dabar aš pamačiau, k a d jo žvilgsnis įsmeigtas į ma­

no rankas, kur ias aš buvau pasidėjusi ant stalo prie­šais save. Aš nesupratau, kodėl j am jos parūpo; jo žodžiai netrukus man tai paaiškino.

— Jūs dar nebuvote ištekėjusi? Jūs tebesate panelė? D iana nusijuokė. — Bet, Sent-Džonai, j u k j a i ne daugiau ka ip sep­

t yn io l ika aštuoniolika metų,— pasakė j i . — M a n beve ik devyn io l ika ; bet aš netekėjusi. Ne. Aš pa jutau, . ka ip deginąs raudonis užliejo man

skruostus, nes ka lba apie ištekėjimą sukėlė man karčių ir jaudinančių prisiminimų. J i e v i s i pastebėjo, k a d aš sutr ikau i r pasi jutau nejaukia i . Diana i r M e r i , pasigai­lėjusios manęs, nukreipė savo žvilgsnius nuo mano paraudusio ve ido; bet šaltesnis ir griežtesnis jų brol is tebežiūrėjo į mane, k o l aš pagal iau ir prav i rkau.

—* -Kur jūs gyvenote paskut in iuoju metu? — pa­klausė j is po k i ek la iko .

478

— Tu perdaug smalsus, Sent-Džonai,—• sušnibždė­j o M e r i .

Bet j is žiūrėjo į mane, persilenkęs per stalą, ir man atrodė, k a d jo nepermaldaujamas, ver iantis žvilgsnis re ikalauja atsako.

— Aš negal iu pasakyt i ne i kur , ne i pas ką gyve­n a u , — tai mano paslaptis,— trumpai atsakiau.

—• Ir šitos paslapties, man rodos, jūs turite teisę neatskleisti ne i Sent-Džonui, ne i kam k i t a m , — paste­bėjo Diana.

'•— Tačiau j e i n ieko nežinosiu ne i apie jus, ne i apie jūsų praeitį, aš negalėsiu jums padėti,— tarė jos bro­l is .—-O j u k jums r e ik ia pagalbos, ar ne?

— M a n jos re ik ia , ir aš jos ieškau. M a n re ikia, sere, k a d koks nors t i k ra i geras žmogus padėtų man gauti darbo, kurį aš pajėgčiau a t l ik t i ; man re ik ia už­s id irbt i bent būtiniausiems dalykams, be kurių negal i­ma apsieit i .

— Nežinau, ar aš esu t ik ra i geras žmogus, bet esu pasiruošęs jums k i ek galėdamas padėti, j e i gu j a u jūsų ket in imai tokie dor i . Todėl p i rmiausia pasakyki te man, ką jūs paskut in iu metu dirbote ir ką mokate daryti?

Aš j au buvau išgėrusi savo arbatą. Ji nepaprastai atgaivino mane, ka ip k a d vynas atgaivintų milžiną; j i suteikė naujų jėgų mano nusi lpusiems nervams, ir aš galėjau tv i r ta i atsakinėti savo jaunam įžvalgiam tei­sėjui.

— M i s t e r i R i v e r sa i ,— tar iau aš, atsigręžusi į jį ir žiūrėdama taip pat, ka ip k a d j is p i rmiau žiūrėjo į ma­n e — atv i ra i i r nesivaržydama.—Jūs i r jūsų seserys suteikėte man didžiulę paslaugą, didesnės iš v iso ne­galėtų padaryt i žmogus savo ar t imui : savo k i l n i u sve­t ingumu jūs išgelbėjote man gyvybę. Tas te ik ia jums neribotų teisių laukt i iš manęs dėkingumo ir šiokią tokią teisę. tikėtis mano atvirumo. Aš jums papasako­s iu istoriją tos klajūnės, kurią jūs priglaudėte, k i ek

479

ta i y r a gal ima, nepadarant žalos savo pačios dvasinei ramybei ir mora l in iam be i f iz iniam saugumui, o taip pat nepakenkiant ir ki t iems žmonėms.

Esu našlaitė, kun igo duktė,— ėmiau pasakoti aš.— M a n o tėvai numirė, man dar jų nepažinus. Užau­gau pas gimines, kur i e priėmė mane ka ip beturtę našlaitę, i r mok iaus i v ienoje labdarybės mokyklo je . Aš netgi pasakys iu jums, ka ip vadinasi ta mokyk la , kur io je šešerius metus mokiausi , 6 dvejus mokyto ja­v a u , — ta i Louvudo našlaičių pr ieg lauda ...širo grafi­joje. Jūs, mister i R iversa i , t ik r iaus ia i esate girdėjęs apie ją. Tos prieglaudos iždininkas y r a garbingasis Robertas Broklherstas.

— Esu girdėjęs apie misterį Broklherstą ir matęs tą mokyklą.

— Aš pa l i kau Louvudą maždaug prieš metus ir nutar iau tapti guvernante kokiuose nors ' privačiuose namuose. Gavau gerą vietą ir b u v a u la iminga. Sitą vietą buvau pr iversta pa l ik t i keturias dienas prieš pa­tekdama pas jus. Savo išėjimo priežasties aš negal iu ir netur iu teisės pasakyt i : tai neduotų jok ios naudos, netgi būtų k i ek pavoj inga, ir nuskambėtų ka ip pras i ­manymas. Aš nesu nė k i ek susitepusi, taip pat nepada­r iau j ok io nusižengimo, ka ip bet kur i s iš jūsų. Bet aš t i k ra i nelaiminga, ir dar i l ga i būsiu nelaiminga, nes katastrofa, išvijusi mane iš namų, kur iuose aš gyvenau ka ip t ikrame rojuje, buvo keista ir baisi . Nutarus i iš ten pasitraukti , aš turėjau du t iks lus: pabėgti ir pasi­slėpti; dėl to man teko pa l ik t i viską, aš tepasiėmiau nedidelį ryšulėlį, kurį, beskubėdama ir būdama didžiai susi jaudinusi, pamiršau karietoje, atvežusioje mane į Uitkrosą. Štai kodėl aš atsidūriau šioje vietoje be daiktų ir be pinigų. Aš prale idau d v i naktis po a tv i ru dangumi ir d v i dienas klaidžiojau, nė karto neperženg­dama nė vienų namų slenksčio; t ik vieną kartą per visą tą laiką man pasisekė pavalgyt i ; ir k a i aš buvau

480

j a u visiškai bado ir nuovargio iškamuota, jūs, mister i Riversai , neleidote man žūti pr ie jūsų durų ir pr ig lau­dėte mane savo pastogėje, Aš žinau viską, ką jūsų seserys man padarė, nes nė valandėlę nebuvau pra­radusi sąmonės savo l igos metu, taip pat esu joms be galo dėkinga už jų nuoširdžią, tikrą ir kilnią užuojautą, ka ip ir už jūsų evangelišką gailestingumą...

— Neversk jos t iek daug kalbėti, Sent-Džonai,— man nuti lus, tarė D i a n a , — ja i , matyt, v i s dar kenk ia jaudint is . M i s Eliot, eikšekite čionai ir sėskitės ant sofos.

Aš nejučiomis krūptelėjau, išgirdusi šį mano prasi­manytą vardą, kurį v i sa i buvau pamiršusi. Mis ter is Riversas, nuo kur i o žvilgsnio, rodos, nepasprukdavo nė mažiausia smulkmena, iŠ karto ta i pastebėjo.

— Jūs sakėte, kad jūs vadinatės Džeinė Eliot? — paklausė j is.

— Ta ip ,— tar iau aš.— Šiuo va rdu aš manau k o l kas vadintis, bet tai net ikras mano vardas, ir dėl to man neįprastas.

— O savo t ikro jo vardo jūs nepasakysite? — Ne . Užvis labiausiai aš bi jau, kad mano paslaptis

neiškiltų aikštėn, ir todėl v eng iu visokių paaiškinimų, kur i e galėtų tai pagreit int i .

— Esu įsitikinusi, k a d jūs teisingai darote,— tarė Diana.™ O dabar, bro lau, duok j a i kurį laiką ramybę.

Tačiau k i ek patylėjęs Sent-Džonas vėl taip pat šaltai ir a tkak l ia i klausinėjo mane.

—• Jūs nenorite i l ga i naudotis mūsų vaišingumu? Aš matau, k a d jūs trokštate kuo greičiau išsivaduoti nuo mano seserų užuojautos, o svarbiausia — nuo ma­no labdaringumo. (Aš puik iaus ia i suprantu tą skirtumą ir neįsižeidžiu — jūs elgiatės teisingai.) Jūs norite tapti nepriklausoma?

— Taip, ta i j a u esu sakiusi . Nurodyk i t e man kokį darbą arba vietą, ku r ga l ima rasti darbo; ta i v iskas,

31. DželnA Eir. 481

ko aš dabar prašau, suteikite man galimybę išeiti nors į pačią vargingiausią lūšnelę; bet k o l kas le iskite man pabūti čia: aš b i jau vėl pat i r t i benamio žmogaus siaubą,

— N a , žinoma, jūs pasi l iksite pas mus ,— tarė D ia ­na, uždėjusi baltą savo ranką man ant galvos.

—• Aišku,—• pritarė M e r i su t i k ru , matyt, j a i bū­dingu nuoširdumu.

— M a n o seserys, ka ip matote, džiaugiasi, galėda­mos jumis rūpintis,— tarė misteris Sent-Džonas,— l y ­g ia i ka ip džiaugtųsi, glamonėdamos sušalusį paukštelį, žiemos vėjo atvytą pr ie mūsų lango. Aš gi lab iau l i n ­kęs padėti jums susirasti darbo ir pasistengsiu tai padaryt i ; bet, įsidėmėkite, mano galimybės labai men­kos. Aš tesu t ik ka imo kunigas neturtingoje parapi­joje; mano pagalba bus labai k u k l i . I r j e i gu jūs l i n ­kus i n i ek in t i paprastą darbą, ta i ieškokite geresnės pagalbos negu ta, kurią aš ga l iu jums pasiūlyti.

— J i n a i j a u sakė, k a d sut inka d i rb t i bet kokį dorą darbą, j e i gu t ik sugebės jį a t l i k t i , — atsakė už mane D i a n a , — ir j u k tu žinai, Sent-Džonai, k a d j i negal i ieš­k o t i pagalbos k u r k i tur ; norom nenorom j a i tenka tu­rėti reikalą su t ok iu sausu žmogum, ka i p tu.

— Aš ga l iu būti siuvėja, tarnaitė, slaugė, j e i gu ne­įmanoma rasti ko geresnio,— atsakiau aš.

— G e r a i , — šaltai tarė misteris Sent-Džonas.---Jei­gu jūsų tokie nora i , pažadu jums padėti; aš ta i padary­siu, kada t ik man pavyks i r ka ip pavyks.

T a i pasakęs, j i s vėl pasiėmė knygą, kurią skaitė prieš arbatą. Net rukus aš išėjau; aš t iek daug kalbėjau -ir taip i l ga i sėdėjau, k a d mano jėgos vėl baigėsi.

482

X X X S K Y R I U S

K u o ger iau pažinau Mur -Hauzo gyventojus, tuo lab iau j i e man patiko. Per keletą dienų mano sveikata t iek pagerėjo, k a d aš j a u galėjau sėdėti visą dieną, o kartais netgi truputį pasivaikščioti. Aš j a u galėjau buvot i su M e r i i r Diana, k a i jos ką dirbdavo, kalbėti su jomis, k i ek t ik pat inka, i r padėti joms, j e i gu t ik jos man tai leisdavo. Bendravimas su jomis man teikė gaivinančio džiaugsmo, kurį patyr iau pirmą kartą gy­venime, ir tas džiaugsmas k i l o iš visiško mūsų skonių, jausmų ir įsitikinimų sutapimo.

M a n pat iko tos pačios knygos ka ip ir joms, aš ža­vėjausi tuo, kas ir joms te ikdavo džiaugsmo, aš gar­b inau tą patį, k a m ir jos pritarė. Jos mylėjo savo vienišą sodybą. Tame nedidel iame p i lkame senoviš­kame name su jo žemu stogu, grotuotais langais, ap i ­rusiomis sienomis, su jo senomis, nuo kalnų vėjo pa­l inkusiomis eglėmis,- išsirikiavusiomis į alėją, su jo sodu, tamsiu nuo kukmedžių ir bugienių krūmų šešėlių, kur iame žydi t ik pačios paprasčiausios gėlės, aš taip pat rasdavau daug nenykstančio žavesio. Seserys mėgo rausvus šilojynus, supančius sodybą, ir gilų slėnį, į kurį nuo vartelių ėjo akmenuotas takel is. Iš pradžių j is v ing iavo tarp apaugusių paparčiais kalvų, o pas­k u i —• pro lygias ganyklas pa le i šilojynus, kur iuose margavo bandos pilkų avių ir ėriukų su gauruotais snukučiais; dar kartą sakau, seserys tiesiog entuzias­tiškai mėgo šį peizažą. Aš supratau šitą jų jausmą ir pr i tar iau joms karštai be i nuoširdžiai. Aš jutau šios vietovės žavesį, jos vienatvės šventumą. M a n o žvilgs­nis gėrėjosi kalvų kontūrais, tais savotiškais atspal­viais , kur iuos kalnams ir žemumoms teikė samanos ir erškėtrožės, žiedais nubarstytos pievos, vešlūs papar­čiai ir gelsvos granito uolos. V i sos šios smulkmenos man, ka ip i r joms, buvo gaivinantis i r nuostabiai ma-

31* 483

lonus džiaugsmo šaltinis. Audros ūžesys' ir lengvas vėjelis, darganota ir t y k i diena, ryto ir vakaro žaros, mėnesiena ar debesuota n a k t i s — v i s a tai žavėjo mane, ka ip ir jas, ir taip pat kerėjo sielą.

Namie mes taip pat sutardavome: A b i merginos buvo lab iau už mane išsilavinusios ir apsiskaičiusios; bet ir aš stengiausi neats i l ikt i nuo jų, žengdama paskui jas tuo mokslo taku, kurį jos buvo j a u nuėjusios. Aš godžiai r i j au knygas, kurias jos man duodavo, o pas­k u i būdavo didžiai smagu vakara is svarstyt i su jomis tai , ką aš perskai tydavau dieną. Mūsų mintys sutapo, mūsų nuomonės papildė v i ena kitą; žodžiu, tarp mūsų viešpatavo visiška harmoni ja.

Mūsų trijulėje pirmaujantis ir vadovaujantis va id ­muo teko D iana i . Fiziškai j i na i visais atžvilgiais pra­noko mane; j i buvo graži, st ipri . J i turėjo t iek daug gyvybinės energijos, taip mokėjo lengva i kalbėti, jog aš negalėdavau atsistebėti. Iš pradžių vakara is aš šiek t iek pakalbėdavau, bet k a i praeidavo gyvumo ir šne­kumo nuota ika , aš mėgdavau ty lomis sėdėti ant suo­le l io pr ie Dianos kojų, padėjusi galvą j a i ant kelių, ir klausyt is , ka ip j i na i su M e r i g i l ia i svarsto t ik pavir ­šutiniškai mano tepaliestą temą. D iana pasisiūlė mokyt i mane vokiečių kalbos. Šios pamokos teikė man ma­lonumo. Moky te jos va idmuo j a i pr i t iko , i r j i na i mėgo jį, o man smagu buvo jaustis mokine . Mūsų būdai papildė vienas kitą; iš šio bendravimo k i l o stiprus tarpusavio prisirišimas. Seserys patyrė, k a d aš m o k u piešti, ir tučtuojau jų pieštukai ir dažų dėžutės atsi­dūrė mano rankose. M a n o įgudimas—'šiuo atžvilgiu aš jas p ra l enk iau — stebino ir žavėjo jas. M e r i ištisas valandas sėdėdavo, žiūrėdama, ka ip aš piešiu; paskui j i ėmė iš manęs mokyt is . Ta i buvo gabi, nuovok i ir stropi mokinė. Tok io j e apl inkoje dienos man atrodė ka ip valandos, o savaitės — ka ip dienos.

O dėl Sent-Džono, ta i tas intymumas, kur is taip

484

greitai ir natūraliai užsimezgė tarp manęs ir jo seserų, j am l iko v isa i svetimas. V i e n a to svetimumo priežas­čių buvo ta, k a d j is pa lyg int i mažai tebūdavo namie; matyt, didesnę la iko dalį j i s sk irdavo l anky t i savo ka imo l igoniams ir vargšams, kur i e gyveno to l i v ienas nuo ki to .

Atrodė, j og ir biauriausias oras negalėjo suk l iudyt i šių ganytojiškų kelionių. Ir per lietų, ir giedroje j is , baigęs rytines pamaldas, imdavo kepurę ir , lydimas Kar lo , seno medžioklinio šuns, kur is priklausė dar jo • tėvui, v ykdavo a t l ik t i meilės ar pareigos mis i jos,— nežinau, kur iuo būtent požiūriu j is savo darbą vert ino. Kartais, j e i gu oras būdavo i t in biaurus, seserys mėgin­davo j į su la ikyt i . Tuomet j i s sakydavo, šypsodamasis savo keista, greičiau iškilminga negu l inksma šyp­sena:

—• Je i gu vėjas ar lietus sukliudytų man a t l ik t i to­kią lengvą pareigą,— tai ar ga l iu aš l a iky t i save pa­siruošusiu tam t iks lu i , kurį esu pasirinkęs?

D iana i r M e r i paprastai t ik atsidusdavo i r paskęs­davo liūdnose mintyse.

Tačiau be dažnų Sent-Džono išvykų buvo dar v iena kliūtis su juo bičiuliautis: j i s buvo kažkoks užsidaręs, liūdnas ir netgi paniuręs. Nors j is ir labai uo l ia i ėjo ganytojiškas savo pareigas ir n ieko negal ima buvo p r i ­kišti jo gyven imui be i įpročiams,— vis dėlto jam, matyt, trūko to sielos skaidrumo, tos vidinės ramybės, kurią ka ip atpildą tur i jaust i k iekv ienas t ikras krikš­čionis ir v e ik lus fi lantropas. Dažnai vakarais , sėdėda­mas pr ie popieriais užversto stalo, j is staiga nukre ip ­davo žvilgsnį nuo knygos arba padėdavo į šalį p lunks­ną ir , pasirėmęs ranka galvą, paskęsdavo kažkokiose mintyse; tačiau nuolat blyksinčios jo akys ir išsiplėtę vyzdžiai rodė, k a d jos drumstė ir jaudino jo sielą.

Be to, man atrodė, k a d gamtoje j is nerado to

485

nerūpestingo džiaugsmų šaltinio, kokį j ina i teikė jo seserims. T i k t a i vieną vienintelį kartą j i sa i pasakė man girdint, j og laba i g i l ia i jaučiąs šitų paprastų, rūs­čių kalnų žavesį ir nuo vaikystės esąs prisirišęs pr ie tamsios pastogės ir apsamanojusių gimtojo namo sie­nų; tačiau jo žodžiai ir tonas praskambėjo greičiau kažkaip niūriai ir liūdnai negu džiaugsmingai. Maty t , j is niekuomet neklydinėjo po šilojais apaugusias dy­kynes, gėrėdamasis ten viešpataujančia guodžiančia ty la , nesižavėjo jų ramia grožybe.

Kadang i j is nemėgo žmonių draugystės, man ne iš. karto pasitaikė proga įvertinti jo protingumą. Pirmą kartą aš susidariau nuomonę apie jo gabumus, išgirdu­si jo pamokslą Mor tono bažnyčioje. K a i p aš norėčiau aprašyti šitą pamokslą, bet man tai per sunkus užda­v inys . Aš netgi nega l iu t iks l ia i perduot i savo įspūdžių.

J i s pradėjo ramia i , ir savo dėstymo maniera be i balso tembru jo pamokslas išliko v i enoda i ramus l i g i galo. Tačiau aistringas, nors ir santūrus įkarštis netru­kus suskambėjo energingiau, išraiškingiau, o kalbos tempas v is didėjo. V i s a tai darė įspūdį, k a d jo žodžiuo­se glūdi sukaupta, tačiau kontro l iuo jama jėga, k u r i a pamoksl in inkas mokamai naudojasi. Jo oratoriškas ta­lentas jaudino širdį, stulbino protą, bet klausytojas nejautė nusiraminimo. K iekv ienas sakinys buvo tarsi užnuodytas ke is tu kartėliu, j am stigo guodžiančio švel­numo. Pamoksl in inkas dažnai rėmėsi griežtais k a l v i -nizmo pr inc ipais — išrinktumu, predestinacija, pa­smerktumu; i r kas kartą šitai suskambėdavo ka ip l i k i ­mo nuosprendis. J a m nuti lus, aš, užuot pasidariusi linksmesnė, ramesnė, giedresnė, pajutau kažkokį ne­išreiškiamą liūdesį, nes man atrodė (nežinau, ka ip kitiems), k a d gražbylystė, kur ios aš klausiausi , k i l o iš kažkokių nev i l t im apnuodytų gelmių, kuriose v i r te virė veržlūs nepasotintų norų ir neramių siekimų sū­kur i a i . Aš buvau t ikra , k a d Sent-Džonas Riversas,

486

nors i r gyveno k i l n i a i , sąžiningai i r d ievobaimingai , dar nebuvo įgijęs tos palaimintos, dieviškos ramybės, k u r i pranoksta bet kokį protingumą; k a d j is tos ra ­mybės y r a pasiekęs ne daugiau už mane, k u r i slaptai kenčia liūdesį dėl sudužusio dievaičio ir prarasto ro­jaus; tą liūdesį, kurį aš -vengiau minėti, bet kur i s žiau­r i a i mane kank ino .

Tuo tarpu praėjo mėnuo. Diana ir M e r i netrukus turėjo pa l i k t i Mur-Hauzą ir atsidurt i visiškai k i tok io je apl inkoje, k i tok iame gyvenime, kur i s jų laukė v iename stambiame Pietų Ang l i j os mieste; abi jos gavo guver­nančių vietas k i lmingose ir turtingose šeimose, k u r į jas bus žiūrima iš aukšto ka ip į samdomą asmenį, ku r niekas niekas nežinos jų įgimtų vertingų savybių ir net nesidomės jomis, k u r bus vert inamos t ik jų įgy­tos profesinės žinios, ka ip k a d vert inamas virėjo iš­radingumas ar kambarinės v ikrumas. Mis te r i s Sent-Džonas i k i šiol nė karto nebuvo užsiminęs apie vietą, kurią buvo žadėjęs; tačiau man būtinai reikėjo rasti k o k i o darbo. Vieną rytą pas i l ikusi svetainėje v i ena su juo, aš nutar iau pr ie i t i pr ie lango nišos, k u r i , pa­stačius ten kėdę, stalą- ir knygų lentyną, pasidarė jo kabinetu; aš ieškojau žodžių, norėdama užduoti man rūpimą klausimą,— j u k visuomet būna sunku pramušti uždarumo ledą, kur is it šarvai gaubia panašius į jį žmones; tačiau Sent-Džonas išgelbėjo mane iš kebl ios padėties ir pats*prabi lo p irmutinis .

M a n priėjus, j is pakėlė į mane akis . — Jūs norite mane kažko paklausti?—tarė j is. —' Taip. Sakykite , ar jūs negirdėjote apie kokį nors

man tinkamą darbą? —• Aš suradau, arba, t iks l iau, sugalvojau, jums šį

tą j a u prieš tris savaites; bet kadangi jūs čia buvote ir. naudinga, ir patenkinta, o mano seserys pr ie jūsų prisirišo ir labai džiaugėsi jūsų draugyste, ta i aš neno-

.487

rėjau v iso to t rukdyt i tol , k o l ateis laikas joms išvykti iš Marš-Endo, o po to ir jums įsitraukti į darbą.

— J u k jos išvažiuoja po trijų dienų? — paklau- . siau aš.

—• Taip, joms išvykus, aš grįšiu į kleboniją M o r -tone. Hana v y k s su manimi , ir šis senas namas bus užkaltas.

Aš lauk iau , k a d j i s tęs šį pokalbį; tačiau jo mintys, atrodė, nukrypo kažkur k i tur ; iš jo akių aš mačiau, k a d j is jau 1 nebegalvoja apie mane ir apie mano re i -

~kalą. M a n teko j am pr imint i tą klausimą, kuris- mane • taip labai domino,

—• M is t e r i Riversai , kokią man surastą vietą jūs p i rma minėjote? T ik iuos i , k a d šis uždelsimas nesu­trukdys man ją gauti.

— O ne, t ik nuo manęs v ieno pr ik lauso išrūpinti jums tą vietą, žinoma, j e i gu jūs panorėsite pr i imt i mano pasiūlymą.

J i s vėl nut i lo , tartum nenorėdamas tęsti! Aš degiau nekantrumu: vienas kitas neramus judesys ir atkaklus,

- įbestas į jį žvilgsnis ir be žodžių le ido j am pu ik i a i su­prasti, ko aš l auk iau iš jo.

—• Be' re ikalo jūs taip skubate,—-tarė j i s . — T u r i u jums atv i ra i pasakyt i , k a d aš negal iu jums pasiūlyti n ieko viliojančio ar pelningo. Todėl, prieš imdamas apie ta i kalbėti, aš- prašau jus pr is imint i mano įspėji­mą: j e i gu man ir .pasiseks jums padėti, toj i pagalba tebus kažkas panašaus į ak lo pagalbą šlubiui. Aš: esu neturtingas; k a i apmokėsiu tėvo skolas, man tel iks ši sena sodyba, eilė kreivų eglių už jos, o priešais Ją — s k l y p e l i s pelkėtos žemės su kukmedžiais ir bu ­gienių krūmais. Aš negarsus. Tiesa, R iversa i — sena •giminė, bet šiuo metu iš trijų gyvų likusių jos atstovų du užsidirba duoną, tarnaudami pas svetimus žmones, o trečiasis l a iko save svet imu savo gimtinėje ne ' t ik gyvas būdamas, -bet ir mirties va landai atėjus. Ir kar tu

-488

j is v i l ias i , kad jo dal ia y r a la iminga, i r nekantr ia i l au ­k i a tos dienos, kada ant jo pečių bus uždėtas išsisky­r imo kryžius — išsiskyrimo su v i sa kuo, kas t ik j am y ra art imo šiame pasauly je ,— ir kada ga lva kovo jan­čios bažnyčios, kur ios menku nar iu j is save la iko, pa­sakys j am: „Kelkis i r ' e i k paskui mane ! "

Sent-Džonas šiuos žodžius ištarė taip, ka ip saky­damas savo pamoks lus ,— santūriu, g i l i u balsu; jo veidas tebebuvo išblyškęs, o akys degė tuo pačiu karštligišku bl izgesiu. J i s kalbėjo to l iau:

—• O kadangi aš pats negarsūs ir neturtingas, tai ir jums tegal iu pasiūlyti kuklų ir nežymų darbą. Ga l būt, jums atrodys j is žeminantis, nes dabar matau, jog esate pr ipratusi pr ie to, ką žmonės vad ina raf inuotu­mu; jūs l i nkus i s iekt i to, kas idealu, ir i k i šiol gyve­note t ik išsilavinusios visuomenės tarpe. Bet aš manau, k a d darbas žmonių labu i negal i būti žeminantis. M a n atrodo, kad , juo nevaisingesnė ir nedėkingesnė d irva , tekusi krikščioniškajam artojui , juo prasčiau at lyg i ­namas jo darbas, tuo j am daugiau garbės. Šiuo atve ju jo da l i a—• ta i pionier iaus da l i a ,— o pirmais ia is krikš-.čionybės pionier iais buvo apaštalai, o jų vadovas — -pats išganytojas.

— Ką g i , — tar iau aš, k a i j is ' vėl nutilo,—• tęskite. Prieš imdamas kalbėti, j is pažvelgė į mane; atrodė,

k a d j is neskubėdamas įsižiūri į mano veidą, tartum jo bruožai ir l ini jos būtų buvusios it raidės knygos puslapiuose. Savo stebėjimų rezultatus j is išreiškė to­kiais žodžiais:

—• Manau , k a d jūs sutiksite užimti tą vietą, kurią aš jums siūlau,— tarė j i s , — ir k i ek la iko padirbėsite, ' bet nepasi l iksite ten visiškai,— jums taip pat būtų sunku, ka ip ir man, amžiams užsidaryti ankštoje už­kampio parapijoje, 'kaimo gūdumoje, nes jūsų pr ig im­tis, ka ip i r . mano, tur i kažką tokio, kas prieštarauja

489

bet k o k i a i ramybei , nors jums tas pasireiškia visiškai k i ta ip .

— Paaiškinkite s m u l k i a u , — paprašiau aš, k a i j is vėl nuti lo.

—• Gerai , tuojau pamatysite, kokį kuklų, paprastą ir menką darbą aš jums siūlau. Dabar, k a i mano tėvas numirė ir aš tapau pats sau šeimininku, nebei lgai bepa l iks iu Mortone . T ikr iaus ia i išvyksiu iš šitų vietų ne vėliau ka ip po metų, bet k o l l i e k u čia, aš at iduosiu visas jėgas savo ganomiesiems aptarnauti. K a i aš čio­na i a t vykau prieš porą metų, Mor tone nebuvo nė v ie­nos mokyk los ; varguolių v a i k a i negalėjo nė k i ek pra­s i lav int i . Aš at idar iau mokyklą berniukams, o dabar rengiuosi at idaryt i kitą — mergaitėms. J a u pasisekė išnuomoti namus, pr ie kurių y r a kotedžas iš dviejų kambarių — mokyto ja i . J i n a i gaus trisdešimt svarų per metus; jos kambar ia i j au apstatyti — tiesa, labai papras­tai, bet ten y r a v iskas, ko būtiniausiai re ik ia . Dėl to tur ime būti dėkingi dosniajai mis O l i ve r , J i n a i vienturtė duktė v ieninte l io mano parapijos tur tuo l io—-mister io O l i ver io , ku r i am pr ik lauso adatų fabrikas ir ketaus l i e j yk la šiame slėnyje. T o j i dama taip pat mokės už mokslą ir drabužius v i ena i našlaitei, paimtai iš prie­glaudos, su sąlyga, k a d mergaitė padės mokyto ja i ap-siruošti namie ir mokyk lo je , nes pačiai v i ena i j a i būtų sunku viską pasidaryt i . Ar norite jūs būti ta mokytoja?

J i s paklausė kažkaip skubėdamas; atrodė, kad j i s tikėjosi, jog aš pas ip ikt inusi ar bent paniek inamai at-mesiu šią galimybę. Gera i nežinodamas ne i mano jausmų, ne i minčių, nors k a i ką ir nuvokdamas, Sent-Džonas nebuvo t ikras, ka ip aš į v i sa tai pažiūrėsiu. Iš tikrųjų v ieta buvo k u k l i , bet teikė patikimą pr ie­globstį, kur i o man taip reikėjo; šis darbas atrodė sun­kus, palyginus su guvernantės darbu turtinguose na­muose, bet čia nereikėjo n iekam pr ik lausy t i ; o baimė

490

pasidaryt i vergiškai pr ik lausomai nuo svetimų žmonių degino mano širdį ka ip įkaitinta geležis; šis darbas nebuvo gėdingas, netinkamas ar mora l ia i žeminąs. Ir aš pasiryžau.

— Dėkoju jums už jūsų pasiūlymą, mister i -River­sai, aš mie la i j į p r i imu.

—• Bet ar jūs viską ka ip re ikiant supratote? — pa­klausė j is .—Aš k a l bu apie ka imo mokyklą; jūsų mo­kinės bus t ik ka imo samdinių dukterys, ger iausiu atve ju — fermerių dukterys. Mezgimas, siuvimas, ska i ­tymas, rašymas ir skaičiavimas — štai v iskas, ko jums teks jas mokyt i . A r g i galėsite čia pr i ta iky t i savo išsi­lavinimą? A r g i jūsų protas, širdis, jūsų skonis ras čia pasitenkinimą?

— Aš pasaugosiu juos, k o l jų pr i re iks . J i e man išliks.

—• Ta i jūs suprantate, kok io darbo imatės? —• Žinoma. Dabar j i s nusišypsojo, bet jo šypsenoje nebuvo ne i

kartėlio, ne i liūdesio, jo je švietė džiaugsmas ir gi lus pasitenkinimas.

— Kada gi jūs pradėsite? — Į savo naująjį butą pers ike ls iu rytoj i r , j e igu

norite, pamokas pradėsiu ateinančią savaitę. — Pu iku , tegu bus taip. Sent-Džonas atsistojo ir perėjo per kambarį. Paskui

stabtelėjo i r , pažvelgęs į mane, pakraipė galvą. — K u o jūs nepatenkintas, mister i R i v e r s a i ? — p a ­

klaus iau aš. — Ilgai jūs nepabūsite Mortone , ne, nepabūsite. —• Kodėl? Iš ko jūs taip sprendžiate? —• Aš įžvelgiau tai jūsų akyse; jos ne iš tų, kur ios

žada ramų gyvenimą. —• Aš ne ambicinga. J i s krūptelėjo. —> Kodėl jūs prabi lote apie ambiciją? Kas, jūsų

491

nuomone, ambicingas? Aš žinau, kad toks esu, bet ka ip jūs tai pamatėte?

—• Aš tekalbėjau v i en apie save. — Gerai , bet j e i gu jūs ne ambicinga, ta i jūs...—

j is nut i lo . — Ką aš? —• Aš norėjau pasakyt i : jūs aistringa; bet jūs ga­

lėjote tą žodį suprasti ne ta prasme ir įsižeisti. Žmo­giškas prisirišimas ir simpatijos tur i jums didelą reikš­mę. Aš esu t ikras, k a d jūs ne i lga i pajėgsite vieniša leist i laisvą laiką ir tenkintis monotonišku darbu, j e i niekas jūsų neskatins tai daryt i , l y g i a i ka ip ir aš,— pridūrė j is karštai,— nei lga i tegalėsiu gyvent i pala i ­dotas šitame užkampyje, tarp balų ir kalnų; tam prieš­tarauja mano prigimtis, kurią man suteikė dievas; čia gabumai, kur iuos esu iš jo gavęs, žūsta be naudos. Jūs matote, k i ek aš prieštarauju pats sau. Aš, kur is t ik ką skelbiau, k a d žmogus ga l i būti patenkintas gana k u k l i a savo dal ia, i r įrodinėjau, k a d net medkirtys i r vandenvežys savo darbu ga l i garbingai tarnauti die­vui,—• aš, d ievo tarnas, esu nerimo graužiamas. Matote, v is t ik re ik ia šiaip ar taip der int i mūsų įgimtus po­l ink ius su mūsų principais.

"Jis išėjo iš kambario . Per šią valandą aš geriau jį pažinau negu per visą mėnesį ir v is juo labai stebė­jausi .

D iana ir M e r i darėsi v i s liūdnesnės ir tylesnės, juo lab iau artėjo ta diena, kada jos turėjo išsiskirti su b ro l iu ir namais. Jos stengėsi to neparodyti , bet ne­galėjo paslėpti ar užgniaužti slegiančio jas susirūpi­nimo. Kartą D iana prasitarė, k a d šis išsiskyrimas v i ­siškai nebūsiąs panašus į v isus kitus. Tur būt, su Sent-Džonu joms teksią išsiskirti daugel iu i metų, o gal net v i sam gyvenimui .

—• J i s viską paaukos tam t iks lu i , kurį j au seniai pas i r inko ,— tarė Diana, — ir savo prisirišimą prie ar t i -

-492

mųjų, ir kitus, dar stipresnius jausmus. Sent-Džonas atrodo esąs ramus, Džeine, bet jo sielą degina ugnis. Jūs gal palaikėte jį romiu, bet dažnai j i s esti neper­maldaujamas ka ip mirt is ; o blogiausia, k a d man są­žinė neleidžia atkalbinėti jo nuo žiauraus nutarimo; ir iš tikrųjų, ka ip aš ga l iu ginčytis su juo? Tas nuta­rimas teisingas, k i lnus , t i k ra i krikščioniškas, bet j is drasko man širdį.— Ir gražiose jos akyse pasirodė aša­ros. M e r i žemai pasilenkė pr ie savo rankdarbio.

— M e s netekome tėvo; netrukus mes neturėsime ne i savo kampo, ne i b ro l i o ,— sušnibždėjo j i .

O tuo tarpu atsit iko nedidel is įvykis, tartum ty­čiomis l i k imo siųstas įrodyti, k o k i a teisinga patarlė: „Bėda niekuomet neateina v i ena " , ir padidint i jų ne­laimes nau ju kartėliu. Už lango, skaitydamas kažkokį laišką, sudūlavo Sent-Džonas. J i s įėjo į kambarį.

—• Mūsų dėdė Džonas mirė,— tarė j is. Atrodė, seserys buvo priblokštos, bet sutiko šią

žinią be ypatingo jaudin imos i ir s ie loj imosi ; matyt, šis įvykis joms buvo greičiau svarbus negu liūdnas.

— Mirė,— pakartojo Diana. — Taip. Ji atidžiai pažvelgė b ro l iu i į veidą. —• Ir kas gi dabar? —• t y l i a i paklausė j ina i . — Kas dabar?—'pakar to jo Sent-Džonas, o jo ve i ­

das tebebuvo ka ip visuomet sustingęs it marmuras .— Kas dabar? N i eko . Skai tyk.

J i s numetė laišką j a i ant kelių. Diana perbėgo jį akimis ir atidavė M e r i . To j i tylėdama perskaitė j į ir grąžino bro l iu i . V i s i trys pažiūrėjo vienas į kitą, ir v i s i trys nusišypsojo nel inksma, susimąsčiusia šypsena.

— A m e n ! Mes ir taip pragyvensime! —• pagal iau tarė Diana.

— Ir gyvensime nė k i ek ne b log iau kaip l i g šiol,—• pastebėjo M e r i .

— Žinoma, tačiau šis laiškas perdaug gyva i prime-

493

na mums, ka ip galėjo būti,—•įsiterpė misteris River-. sas,— perdaug j a u aiškus kontrastas.

J i s sulankstė laišką, užrakino jį stalčiuje ir išėjo. Keletą minučių visos tylėjome, Paskui D iana atsi­

gręžė į mane. —• Džeine, jūs t ikr iaus ia i , stebitės mumis ir mūsų

paslapt imis,— tarė j i , — i r la ikote mus beširdžiais, ma­tydama, k a d mus mažai tejaudina tokio art imo g imi­naičio mirt is ; bet mes jo v i sa i nepažinome. J i s buvo mūsų motinos brol is . Tėvas i l ga i su juo vaidi jos i . Jo patariamas, tėvas sur iz ikavo didele da l imi savo turto ir le idosi į spekuliaciją, k u r i jį susmukdė. J i e nepagai­lėjo v ienas k i tam karčių žodžių, išsiskyrė p ik tuo ju , taip ir nebesusitaikė. Vėliau dėdei ger iau sekėsi, ir j is, pasirodo, susidėjo apie dvidešimt tūkstančių sva­rų. J i s buvo nevedęs, neturėjo artimų giminių, t ik mus ir dar vieną giminaitę, k u r i j am taip pat dukterėčia. Tėvas tikėjosi, k a d j i sa i atitaisys savo klaidą ir pal iks mums savo turtą, tačiau iš laiško matyt i , k a d dėdė viską pa l iko tai nežinomai dukterėčiai, išskyrus tris­dešimt ginėjų, k a d Sent-Džonas, D iana ir M e r i R iver ­sai nusipirktų tris gedulo žiedus. Žinoma, j i s turėjo teisę taip pasielgti , bet v i s t ik ši nauj iena mus nuliū­dino. M u d v i su M e r i la ikytume save turtingomis, j e igu j i s mums būtų palikęs nors po tūkstantį svarų, o Sent-Džono geriems darbams tokia suma būtų labai pra­vertusi . . Po tokio paaiškinimo ne i misteris Riversas, ne i jo seserys nebeužsiminė apie šią naujieną. Kitą dieną aš persikrausčiau iš Marš-Endo į Mortoną. Dar po dienos D iana ir M e r i išvyko į tolimą B... Po savaitės misteris Riversas ir Hana persikėlė į kleboniją, ir senoji so­dyba ištuštėjo.

494

X X X I S K Y R I U S

Ir šit aš pagal iau įsigijau pastogę — mano namai buvo kotedžas iš dviejų kambarėlių. V ienas apačioje — su išbaltintomis sienomis ir smėliu pabarstyta asla; čia stovėjo keturios dažytos kėdės ir stalas, sieninis la ikrodis, indauja su ke le tu lėkščių bei dubenėlių ir fajansiniu arbatos komplektu . Ki tas kambarėlis viršu­j e — tokio pat dydžio ka ip virtuvė, su paprasta medine lova ir komoda, visiškai nedidele, bet v i s dėlto jos negalėjo užpildyti mano menkas garderobas, nors tau­rių ir kilniaširdžių savo bičiulių gerumo dėka j i s buvo pagausėjęs, ir aš turėjau nedidelę pačių reikalingiausių daiktų atsargą.

Vakaras . Aš t ik ką at le idau našlaitę, k u r i man pa­tarnauja, už jos triūsą atsimokėjusi apelsinu. Ir šit sėdžiu pr ie židinio v iena. Šįryt buvo at idaryta ka imo mokyk la . T u r i u dvidešimt mergaičių. T i k t a i trys iš jų moka skai ty t i ; nė v i ena nemoka ne i rašyti, ne i ska i ­čiuoti. Ke l ios mergaitės moka megzti, ir t ik labai ne­daugelis šiek t iek s iuva. Jos ka lba su aiškiu v i e t in iu akcentu. K o l kas mes dar sunkia i tesusikalbame. K a i kur ios iš jų stačiokės, šiurkščios, užsispyrusios ir labai pr imi tyv ios ; kitos klusnios, nor ia i mokos i i r elgiasi malonia i . Aš ne tur iu pamiršti, k a d šitos skurdžiai apsi­rengusios mažos kaimietės — tokios pat būtybės su kūnu ir k r au ju ka ip ir pačių kilmingiausių šeimų pa l i -kuonės ir k a d įgimto k i lnumo, jautrumo, prot ingumo ir gerumo pradai s l yp i jų širdyse ka ip ir aukštakilmių vaikų sielose. M a n o pareiga bus išugdyti tuos pradus; žinoma, šis uždavinys suteiks man šiokio tokio pasiten­k in imo. Aš ne lauk iu kažkokių ypatingų džiaugsmų iš savo būsimo gyvenimo, tačiau j e i gu pr is i ta ikys iu prie jo ir daug dirbs iu, aš v i s t ik galėsiu stumti dienas.

Ar buvau l inksma, rami i r patenkinta tomis ryto i r dienos valandomis, kur ias prale idau toje skurdžioje,

495

nejaukioje klasėje? Savęs neapgaudinėdama, tur iu at­sakyt i — ne. Aš jaučiausi labai nelaiminga. Jaučiausi — k o k i a aš kvailė! —pažeminta. Bi jo jau, k a d žengiau tokį žingsnį, kur is j a u ne pakels mane socialinių laiptų pakopomis, bet, atvirkščiai, nuves dar žemiau. Aš baisėjausi nemokšiškumu, skurdu ir grubumu — v i su tuo, ką girdėjau ir mačiau ap l ink save. Tačiau neverta per daug pe ik t i ir n iek int i save dėl šitų jausmų. Žinau, k a d taip elgtis man nedera ,—o tai j a u didelis žings­nis į priekį, ir aš pasistengsiu tuos savo jausmus nuga­lėti. J a u rytoj t ik iuos i nors iš dalies juos įveikti, o po dviejų trijų savaičių gal man pavyks visiškai juos pamiršti. Po keleto mėnesių mano pasibiaurėjimas, gal būt, pavirs džiaugsmu, k a i pamatysiu, k a d mano mo­kinės j a u ger iau mokos i ir gražiau elgiasi.

O k o l kas mane graužte graužė klausimas, ar aš gerai padariau. G a l ger iau buvo pasiduoti pagundai, paklausyt i aistros balso i r , atsisakius sunkių pastangų ir kovos, užsnūsti tarp gėlių, šilko t inkluose ir pabusti Prancūzijos pietuose, prabangioje v i lo je , ku r aš dabar galėjau gyvent i ka ip misterio Ročesterio meilužė, sal­džiai apsvaigusi jo mei le ,— nes j i s mylėtų, o taip, j is st ipr ia i mylėtų mane kurį laiką.. J u k j is iš tikrųjų buvo pr ie manęs prisirišęs, niekas kitas manęs taip nepamils. N iekuomet niekas daugiau taip negarbins mano ža­v ingumo, jaunystės, gracijos, nes niekas daugiau ne­pastebės manyje šitų bruožų. J i s mane mylėjo ir d i ­džiavosi man im i ,— joks kitas vyras neturės man tokių jausmų. Bet k u r nuskr ido mano mintys ir ką aš ka lbu, o svarbiausia — jaučiu? „Kas ger iau ,— k laus iau aš sa­ve ,— ar tapti savo pono verge ir guostis tariama laime k u r nors Marse ly je , atsiduodant trumpoms apgaul in­gos laimės valandėlėms, o paskui l ie t i karčias atgai­los ir gėdos ašaras, ar būti ka imo mokytoja, la isva ir garbinga, gyvent i kalnų vėjų gair inamame namelyje, pačioje Ang l i j os širdyje?"

496

Taip, dabar matau, kad nesuklydau, pa l inkdama pa­reigos bei įstatymo pusėn ir nugalėdama neprotingas akimirkos pagundas. Dievas padėjo man teisingai pasi­r ink t i . Aš'dėkinga jo apvaizdai , k a d įkvėpė man iš­mintingą sprendimą!

K a i mano vakar in ia i apmąstymai pasibaigė tokia išvada, aš atsistojau, nuėjau pr ie durų ir įsižiūrėjau į vasaros saulėlydį ir į ramius laukus priešais savo kotedžą, kur is , ka ip ir mokyk la , buvo apie pusę my­lios nuo kaimo. Paukščiai čiulbėjo savo paskutines giesmes.

Aplink tylu; rasa gaivi...

Stebėdama gamtą, aš tariausi esanti la iminga ir l a ­ba i nustebau, staiga pajutusi, jog aš verkių. Kodėl? Todėl, k a d l ik imas mane atskyrė nuo mano šeimininko, kur i o ąš niekuomet nebepamatysiu; todėl, k a d aš ba i ­minausi, j og nevi l t is , skr iauda ir mesutvardomas įtūžis dėl mano pabėgimo per daug jo neišmuštų iš teisingo ke l io , neišrautų j am paskutinės v i l t ies atgimti ir pa­sitaisyti . Sios mintys užgožė man puikų vakaro dangų ir vienišą slėnį. Aš sakau vienišą, nes šioje Mbr tono dalyje nesimatė nė v ieno pastato, t ik bažnyčia ir k l e -bonij a, pusiau skendint i medžiuose, ir j au visiškai tolumoje — Ve i l -Ho las , ku r gyveno turtuol is misteris O l i ver i s su savo dukter ia. Aš užsidengiau veidą ran­komis ir atsišliejau galva į mūrinę durų staktą; tačiau netrukus nedidelis šlamesys pr ie tvoros, k u r i skyrė mano sodelį nuo apylinkės pievų, privertė mane pa­ke l t i akis. Mis ter io Riverso šuo, senasis Kar las , stūmė snuk iu vartel ius, o pats Sent-Džonas stovėjo, pasirėmęs ant jų sukryžiuotomis rankomis; jo antakia i buvo su­raukt i , griežtas, beve ik nepatenkintas žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane. Aš pakviečiau jį užeiti.

— Ne tu r iu la iko ; aš užnešiau ryšulėlį, kurį seserys

32. Bžeinė E i r . 497

pal iko jums. Manau , kad jame y r a dažų dėžutė, pieš­tuka i i r popierius.

Aš priėjau. paimti ryšulėlio,— tai buvo ,miela do­vana. Sent-Džonas atidžiai žiūrėjo, ka ip man atrodė, į mano veidą rūsčiu žvilgsniu: aišku, jame dar tebe­buvo gana žymių ašarų pėdsakų.

— Ar jūsų darbas pirmą dieną nuvarg ino jus l a ­biau, negu tikėjotės? — paklausė j is.

— O, ne! Atvirkščiai, aš manau, kad i l ga in iu i man visiškai gerai seksis pamokos su mergaitėmis.

— Ga l jūs tikėjotės kitokių gyvenimo sąlygų... jūsų kotedžas,' jo baldai... tiesą sakant, y r a gana skurdūs...

Aš pertar iau jį: — M a n o namelis švarus. J i s saugoja mane nuo dar­

ganos. Baldų visiškai gana, ir j i e patogūs. V i sa , ką aš matau apie save, man ke l i a dėkingumą, o ne liūdesį. Aš ne tok ia kvailutė ir ne tok ia patogumų mėgėja, k a d gailėčiausi, j og nėra k i l imo , sofos ir sidabrinių indų; be to, prieš penkias savaites aš nieko neturė­j a u , — buvau visų atstumta elgeta, va lkata, o dabar tur iu pažįstamų, pastogę, darbą. Aš stebiuosi dievo gerumu, mano draugų k i l numu, l i k imo palankumu. Aš n iekuo nesiskundžiu.

— Tai , vadinasi , jūsų neslegia vienuma? J u k šis namelis toks tamsus ir tuščias.

— Ik i šiol aš dar neturėjau la iko pasidžiaugti ra ­mybe, o juo lab iau — bodėtis v ienuma.

—• Gera i . T ik iuos i , k a d jūs iš tikrųjų jaučiate pa­sitenkinimą, apie kurį kalbate; šiaip ar taip, sveikas protas jums nurodys, k a d dar per ankst i pasiduoti abe­jonėms i r baimei , ka ip k a d padarė Loto ž m o n a A š nežinau, ką jūs pal ikote prieš ateidama pas mus, bet rekomenduoju jums ryžtingai priešintis bet kokioms

1 Pasak biblijos, Loto žmona, bėgdama iš Sodomos miesto, at­sigręžė atgal ir už tai buvo paversta druskos stulpu.

498

pagundoms ir Besižvalgyti atgal; ženkite tv i r ta i savo naujuoju k e l i u , — nors keletą mėnesių.

— Aš ir rengiuosi taip elgtis,—• atsakiau. Sent-Džonas kalbėjo to l iau: — Sunkus darbas — sutramdyti savo norus ir įveikti

savo po l inkius. Bet k a d tai y r a įmanoma, aš įsitikinau iš savo patirties. Dievas suteikė mums šiokią tokią galią kre ip t i "savo likimą; ir k a i mūsų gyvybinės-jėgos trokšta ve ik los , kur ios mes negalime joms duoti , k a i mūsų va l i a veržiasi į kelią, kur is mums uždarytas, mes neturime numar int i savęs dvas in iu badu ir pasiduoti nevilčiai; mums tere ikia paieškoti k i to maisto savo sielai, tokio pat stiprinančio, ka ip ir uždraustasis va i ­sius, kur io j i s iekia paragauti, t ik gal tyresnio, i r nu ­tiesti savo troškimams kelią, gal ir sunkesnį, bet tokį pat tiesų ir platų, ka ip tasai, kurį užtvėrė mums l i ­kimas.

Prieš metus aš pats buvau be galo nelaimingas, man atrodė, kad , įsišvęsdamas kunigu, aš padar iau klaidą. M a n o monotoniškos priedermės mir t ina i mane nuka ­muodavo. Aš aistr ingai veržiausi į aktyvesnį gyve­nimą, į l ab iau jaudinančius darbus literatūros srityje, norėjau būti men in inku, rašytoju, orator ium — bet kuo, t ik ne kunigu . Taip, pol i t iko, kar io , šlovės ieškotojo, garbėtroškos, valdžios siekėjo širdis plakė po k u k l i a kunigo sutana. Aš sakydavau sau: mano gyvenimas toks sunkus, k a d aš tu r iu j į pakeist i arba numi r t i ! Ta ­čiau po tamsos ir kovos la ikotarpio blykstelėjo šviesa ir atėjo išgelbėjimas. M a n o siaurutis gyvenimas staiga atsiskleidė priešais mane ka ip ber ib ia i to l ia i , mano siela išgirdo dangaus kvietimą — stoti, sukaupt i visas savo jėgas, išskleisti sparnus ir pak i l t i aukštyn į neži­nomas platybes. Viešpats pavedė man misiją, kur i a i deramai a t l ik t i r e ik i a gabumų ir stiprybės, drąsos ir iškalbingumo — visų tų geriausių ypatybių, kur iomis tur i pasižymėti karys, valstybės veikėjas ir oratorius,

32* 499

nes geras misionier ius tur i įkūnyti savyje visų šių asmenų savybes.

Aš nusprendžiau tapti mis ionier ium. N u o tos ak i ­mirkos mano vidinė būsena pasikeitė, sielos pančiai nukr i to , ir visos mano jėgos tapo laisvos; buvusios grandinės pa l iko v i e n maudžiantį skausmą, kurį išgy­dy t i gal i t ik laikas. Tiesa, tėvas priešinosi mano n u ­tar imui , bet po jo mirties mano ke ly je nebel iko nė vienos rimtos kliūties. Sutvarkyt i k a i kur iuos reikalus, surasti įpėdinį Mor tono parapi jai , nutraukt i ar raute išrauti k a i kur iuos ryšius, geidulingų pagundų suke l ­tus ,— tai bus paskutinės grumtynės su žmogiškąja s i lp­nybe, ir aš žinau, k a d tur iu jas laimėti, nes esu p r i ­siekęs laimėti,— ir aš - pa l iks iu Europą ir v y k s i u į Rytus.

V i s a tai j is pasakė savo ypat ingu, dus l iu i r kar tu patetišku balsu; nutilęs j is pažvelgė ne į- mane, bet į nusileidžiančią saulę, į kurią žiūrėjau ir aš. A b u mes stovėjome nusigręžę nuo takel io, kur is ėjo per lauką vartelių l ink, ir neišgirdome žingsnių per vešlią jo žolę; liūliuojantis upel io čiurlenimas slėnyje buvo v ie­nintel is garsas, trikdąs vakaro tylą; ir abu mes krūp­telėjome, išgirdę linksmą balsą, kur is nuskambėjo tarsi sidabrinis varpel is :

— Labas vakaras, mister i R iversa i ! Labas vakaras, senasis K a r l a i ! Jūsų šuo, sere, greičiau pažįsta savo draugus negu jūs; j is pastatė ausis ir pav izg ino uode­gą, vos man pasirodžius palaukėje, o jūs v is tebesto­v i t e nusigręžęs nuo manęs.

Ta i buvo tiesa. Nors misteris Riversas, išgirdęs šį melodingą balsą, taip smarkia i krūptelėjo, tartum žai­bas būtų perskrodęs viršum jo galvos debesį, tačiau j is vis. tebestovėjo ta pačia poza, k u r i a jį užtiko ka l ­bančioji, —• parimęs ant vartelių ir žiūrėdamas į v a - . karus. Pagal iau j is iš lėto atsigręžė. M a n pasirodė, kad greta jo pasivaideno nereal i būtybė. Už trijų žingsnių

500

nuo jo stovėjo mergaitė su akinančiai baltais drabu­žiais, jauna ir gracinga, k i ek p i lnoka, bet grakšti; iš pradžių j i pasilenkė paglostyt i Kar l o , paskui pakėlė galvą, atmetė ilgą vualį, ir priešais mus pražydo to­bulo grožio veidas. Posakis „tobulas grožis" y r a drąsus, bet aš neatsi imu jo: harmoningesnio ve ido dar'nėra sukūręs nuosa ikus. A l b i o n o kl imatas, grynesnių rpžių ir jazminų atspalvių nepuoselėjo jo drėgni vėjai ir debesuota padangė. V i s a j i buvo žavi, be mažiausio trūkumo. - Jaunosios mergaitės ve ido bruožai buvo ta isyk l ing i ir dailūs, jos akys buvo tokios formos ir spalvos, kok ias mes matome senųjų meno meistrų pa­ve iks luose,— didelės, tamsios, raiškios; i lgos tankios blakstienos teikė jos žvilgsniui švelnaus svaj ingumo; p lon i antakia i darė jos veidą giedrą; balta, l y g i kakta alsavo ramybe ir pabrėžė gyvą spalvų žaismą; skruostai buvo apvalūs, rausv i ir skaistūs; tokios pat skaisčios, rausvos, putl ios ir žavios buvo jos lūpy­tės; dantys lygūs ir ba l t i ; mažas smakras — su duobute, vešlios garbanos,— žodžiu, ji turėjo visas tas gerąsias Ypatybes, kur ios drauge sudaro idealaus grožio įsikū­nijimą. Aš stebėjausi, žiūrėdama į tą nuostabią bū­tybę; žavėjausi ja v i sa širdimi. Gamta, be abejonės, kūrė ją su didele mei le ir, pamiršusi visą savo įpras­tąjį pamotės šykštumą, apdovanojo savo favoritę su karališku dosnumu.

„Kaip žiūri į šitą žemišką angelą Sent-Džonas?" — man savaime k i l o klausimas, k a i aš pamačiau, k a d j is atsigręžė ir žvelgia į ją; ir taip pat savaime ėmiau ieškoti atsakymo į šį klausimą jo ve ido išraiškoje. Bet j i s j a u buvo spėjęs,nukreipti savo žvilgsnį nuo šios įstabios gerosios f ė j os ir žiūrėj o į kuklų ramunių kuokštą, augantį prie vartelių.

— Nuostabus vakaras, bet j au vėloka jums v ienai vaikščioti,— tarė j is, užmindamas ko ja baltas it sniegas užsiskleidusių žiedų galvutes.

501

— O, aš grįžau namo iš S... (ji paminėjo d ide l i miestą, esantį už kokių dvidešimt mylių) t ik šiandien. Tėtė sakė, k a d jūs atidarėte mokyklą ir k a d atvyko nauja mokyto ja ; ir aš po arbatos užsidėjau skrybėlę ir atbėgau su ja susipažinti. Čia j uk j inai? — paklausė mergaitė, rodydama į mane.

—• Ta ip ,— tarė Sent-Džonas. — Ka ip jūs manote, ar jums patiks Mortonas? —

kreipėsi j i į mane paprastai ir na iv ia i , nors ir vaikiš­ka i , bet labai patraukl ia i .

— T ik iuos i , k a d patiks. Aš tur iu pagrindo tuo t i ­kėti.

—• Ar jūsų mergaitės buvo atidžios? — Aišku. — O jums pat inka jūsų namelis? — L a b a i . . —• Ar gerai aš jį įrengiau? —• Laba i gerai. — Ir gerai par inkau jums patarnautoją—Ali­

są Vud? —• Visiškai. J i n a i gabi ir paslaugi. „Tai mat, kas j i n a i , — supratau aš,— mis O l i ver ,

turtuol io duktė, l yg ia i gausiai apdovanota fortūnos ka ip ir gamtos. Iš tikrųjų ji gimė po la iminga žvaigžde."

—• Aš kartais užsuksiu pas jus ir padėsiu jums per pamokas,— pridūrė j i . — Lanky t i jus man bus pramo­ga, o pramogas aš mėgstu. M i s t e r i Riversai , o <kaip l inksma buvo S... miestel V a k a r šokau i k i antros va ­landos nakties, arba, t iks l iau, ryto. Ten dėl tų visų r iau­šių 1 atsiųstas N pulkas, o ka r in inka i mei l iausi žmonės pasaulyje! Nė žiūrėti nesinori į mūsiškius peilių ir

1 Autorė turi omeny pačioje devynioliktojo šimtmečio pradžio­je įvykusius mašinų laužymo maištus, kurių banga nusirito per Siaurės Anglijos grafijas ir kurie žiauriai buvo kariuomenės nu­malšinti.

502

žirklių galąstojus ir pardavinėtojus,— koks gi-čia jau­nimas!

M a n pasirodė, kad , besiklausant jaunosios mergai­tės, misterio Sent-Džono veidas kažkaip keistai persi­kreipė. J i s tv i r ta i sučiaupė lūpas, ir nuo to apatinė jo ve ido dalis pasidarė neįprastai rūsti ir sunki . J i s pakėlė akis nuo ramunių ir įsmeigė jas į mis O l i ver , perver­damas ją griežtu, reikšmingu, tiriančiu žvilgsniu. Ji vėl atsakė jam juoku , ir šitas juokas taip nuostabiai derėjo pr ie jos jaunystės, rausvų skruostų, smakro duobutės ir blizgančių akių!

Sent-Džonas tebestovėjo priešais ją, nebylus ir griežtas; j i ėmė glostyt i Karlą.

— Vargšas Kar las m y l i mane,— kalbėjo j i n a i , — j is ne paniuręs ir nevengia savo draugų; mokėdamas k a l ­bėti, j is nežiūrėtų į mane ty lomis.

K a i j ina i , g lostydama K a r l o galvą, grakščiai pasi­lenkė priešais jauną, bet rūstų jo šeimininką, aš pa­mačiau, ka ip nukaito Sent-Džono veidas. Pamačiau, ka ip niūriose jo akyse staiga blykstelėjo l iepsna ir sužėrėjo nesuvaldomas jaudinimasis. Ir tą akimirką j isai , pagyvėjęs ir nuraudęs, man pasirodė'beveik toks pat gražuolis ka ip ir j ina i . Jo krūtinė smarkia i k i lno ­josi , tartum l iepsninga jo širdis, k u r i a i pabodo despo­tiška proto galia, būtų plėtusis ir veržusis į laisvę. Bet j is, matyt, sutramdė ją, ka ip narsus raitel is k a d su­tramdo prunkščiantį žirgą. Nė v i enu žodžiu, nė v i enu judes iu neatsakė j is į tas lipšnias užuominas, kur ios jam buvo daromos.

— Tėtė sako, kad pastaruoju metu jūs pas mus nė akių nerodote,— kalbėjo to l iau mis Ol iver , pažvelgusi į j į .— Jūs visiškai pamiršote Veil-Holą. Sį vakarą j is vienas ir truputį nesve ikuo ja ,— eime kartu, aplanky­site j į !

— Perdaug j au vėlu t rukdyt i misterį Oliverį,— at­sakė Sent-Džonas.

503

— Iš ku r jūs ištraukėte, kad. per vėlu? O aš jums sakau, kad pats patogiausias laikas. Dabar ka ip t ik tas metas, k a i tėtei labiausiai r e ik ia žmonių draugystės. Fabr ikas uždarytas, ir j am nėra kas ve ik t i . Eime, mis­teri R iversa i . Kodėl jūs toks atšiaurus ir vengiate žmo­nių? — Ji stengėsi žodžiais užpildyti tą tylą, kurią su­darė jo nebylumas.

— O, aš v isa i pamiršau!' — šūktelėjo j i , staiga kres­telėjusi žavią garbanotą galvutę ir l y g pykdama ant savęs.— Aš tokia lengvabūdė ir išsiblaškiusi! A t l e i s ­k i te man. Aš ir pamiršau, k a d jūs turite rimtą priežastį neplepėti su manim. J u k D iana i r M e r i pa l iko jus, Mur-Hauzas uždarytas, ir jūs toks vienišas. Iš tikrųjų, man jūsų gai la. Eime ap lankyt i tėtės.

— Ne šiandien, mis Rozamunda, ne šiandien. . Mis ter is Sent-Džonas tai pasakė beveik mechaniškai,

j is vienas težinojo, k i ek pastangų jam pare ikalavo šis atsisakymas.

— Na , j e i gu jūs toks užsispyręs, aš einu, nebesi-ryžtu čia i l g iau pas i l ik t i : j au iškrito rasa. Labanaktis!

Ji ištiesė j am ranką. J i s vos palietė jos pirštus.-— Labanaktis ! ^—pakartojo j is t y l i u ir dusl iu lyg

aidas balsu. Ji nuėjo, bet netrukus grįžo. — O ar kartais jūs nesergate? — paklausė j i . Šito paklaust i visiškai derėjo, nes Sent-Džono ve i ­

das buvo baltesnis už jos suknelę. —: Visiškai sve ikas ,— atsiliepė j is ir , nusilenkęs

ja i , pasitraukė nuo vartelių. M i s O l i v e r nuėjo į vieną pusę, j is — į kitą. Ji dukart atsisuko ir pažiūrėjo j am įkandin, o paskui išnyko ka ip nuostabus regėjimas slė­n io sutemose; o Sent-Džonas tolo ryžtingais žingsniais ir nė karto neatsigręžė.

Šis kitų žmonių kančios ir vidinės kovos vaizdas nukreipė mano mintis nuo savo pačios liūdno l ik imo.

504

Ne ve l tu i Diana Rivers pasakė apie savo brolį^ kad jis—'„nepermaldaujamas ka ip mir t i s " . Jos žodžiai nė k iek nebuvo perdėti.

X X X I I S K Y R I U S

Aš to l iau mokytoj a v au kaimo mokyk lo j e kuo uol iausia i ir sąžiningiausiai. 'Iš pradžių tai buvo sun­kus darbas. Praėjo nemaža la iko, k o l aš pagal iau iš­mokau suprasti savo mokines. Visiškos nemokšos, ne­judrios galvosenos, jos man atrodė beviltiškos ir, iš p i rmo žvilgsnio, visos tokios pat bukaprotės; bet ne­trukus aš supratau, k a d k lys tu . Jos skyrėsi v i ena nuo kitos l yg ia i taip, ka ip ir išsilavinę žmonės; ir k a i aš ger iau su jomis susipažinau, o jos — šu manimi , tas skirtumas darėsi v is didesnis. K a i jos apsiprato su manim, mano ka lba, mano re ikalav imais i r tvarka, k a i kur ios iš tų nerangių žiopliukių tapo gana guviomis mergaitėmis. Pasirodė, k a d daugelis iš jų paslaugios ir malonios; tarp jų aš radau nemaža ir tokių, kur ios pasižymėjo įgimtu mandagumu ir savigarbos jausmu, be to, ir puik ia is gabumais, kur i e .vertė mane jomis domėtis ir žavėtis.- Ne t rukus šioms mergaitėms j au pasidarė ma lonu gerai a t l ik t i savo darbą, vaikščioti nusipraususioms ir švariais drabužiais, regul iar ia i iš­mokt i pamokas, k u k l i a i i r deramai elgtis. Kartais jos tiesiog nuostabiai greitai darydavo pažangą, ir aš tei­sėtai didžiavausi šiomis mokinėmis; pr ie k a i kurių ge­riausių aš prisirišau, o jos prisirišo pr ie manęs. Tarp mano auklėtinių buvo keletas fermerių dukterų — kone suaugusių merginų. Jos j a u mokėjo skaityt i , ra ­šyti ir siūti; šitas aš mok iau gramatikos pagrindų, geo­grafijos, istorijos', o taip pat sudėtingesnių rankdarbių. Jų tarpe aš sut ikau tokių mergaičių, kur ios buvo ver-

505

tos pagarbos, kur ios troško žinių bei sugebėjo tobu­l intis ir su kur iomis aš prale idau nemaža malonių vakarų jų namuose. Jų tėvai paprastai . labai mei l ia i elgdavosi su manimi . M a n buvo ma lonu pr i imt i nuo­širdų jų vaišingumą ir rodyt i j iems pagarbą, pr ie k u ­rios j ie, matyt, nebuvo pratę. Tačiau tai j iems patiko ir buvo naudinga, nes kėlė juos savo pačių akyse ir skatino norą nus ipe lnyt i tokį pagarbų elgesį.

Aš jaučiau, k a d mane šių vietų žmonės ima mylėti. K a i išeidavau iš namų, v is i , mane sutikę, nuoširdžiai sve ik indavos i ir draugiškai šypsodavosi. Gyvent i visų gerbiamai, tegu ir darbo žmonių gerbiamai, j uk tas pat, kas „kaitintis ramios, mei l ios saulutės sp indul iuos" ; šios saulės šviesoje g iedr i sielos jausmai išleidžia pum­purus ir pražysta. Tomis dienomis mano širdis dažniau būdavo kup ina dėkingumo negu liūdesio. Ir v i s t ikta i , skaitytojau, prisipažįstu, kad , gyvenant tokį ramų, tokį naudingą gyvenimą,— kada pasibaigdavo diena, praėjusi kuo stropiausiai bemokant savo auklėtines, ir vakaras, kur i o metu piešdavau ar skaitydavau, ma­lonios vienatvės apsupta,—• naktį mane apnikdavo ke ist i sapnai; ryškūs, neramūs, p i l n i svajonių ir j aud i ­nančių vaizdų, audr ingi sapnai; tokie sapnai, kuriuose, pergyvendama nepaprastus įvykius ir nuotykius, kup i ­nus romantiškų peripetijų ir pavojų, aš v i s susidurda­v a u su mister iu Ročesteriu, i r kaskart labiausiai jau­dinančiu, kritišku momentu; ir tuomet jo apkabinimų jėga, jo balso skambesys, jo akių žvilgsnis, jo rankų ir skruostų prisi l iet imas, meilė jam, supratimas, kad esu jo my l ima, ir v i l t i s praleist i visą- gyvenimą greta jo atgydavo manyje su v i sa pirmykšte aistra ir jėga. Nubudus i aš atsimindavau, ku r esu ir k o k i a mano pa­dėtis. Pasku i ke ldavausi iš savo lovos be užuolaidų, susi jaudinusi i r virpėdama, i r t ik tamsi t y l i naktis ga­lėdavo regėti mano beviltišką blaškymąsi ir girdėti aistringo ilgesio prasiveržimus. O kitą rytą lyg ia i de-

506

vintą valandą aš pradėdavau pamokas mokyk lo je — rami, santūri, pasirengusi d i rbt i įprastą kasdienį darbą.

Rozamunda O l i v e r tesėjo savo pažadą lankyt is pas mane. Paprastai j i užsukdavo ryt in io pasijodinėjimo metu. Gražioji mergaitė šuoliu atlėkdavo prie mokyk­los durų ant savo ponio, l yd ima raito tarno su livrėja. Sunku įsivaizduoti žavesnį vaizdą, ka ip ši jojikė su pur­purine amazone ir juoda, aksomine skrybėle, grakščiai gulinčia ant ilgų garbanų, kur ios glamonėjo jos skruos­tus ir draikėsi ant pečių; taip apsirengusi j ina i pasiro­dydavo kuk l i o j e ka imo mokyk lo j e i r l engva i eidavo pro apstulbusių ka imo mergaičių suolus. Paprastai j i ats i lankydavo tomis valandomis, k a i misteris Riversas turėdavo katekizmo pamokas. B i jau, k a d puikiosios viešnios žvilgsnis k i aura i perverdavo jaunajam kun igu i širdį. Rodės, kažkoks instinktas įspėdavo Sent-Džoną, k a d j i artėja, i r j e i gu j i na i pasirodydavo tarpdury tuo metu, ka i j is žiūrėdavo į priešingą pusę, jo skruostai nu -kaisdavo, ir tartum iš marmuro iškalti jo bruožai, nors ir išlikdavo tokie pat sustingę, v is t ik ta i neapsakomai pasikeisdavo; nežiūrint išorinio ramumo, juose maty­davosi kažkokia nerami vidinė ugnis, apie kurią buvo gal ima spėti anaiptol ne iš jo veido išraiškos arba sker­somis mesto žvilgsnio.

Rozamunda, aišku, žinojo savo galią, o j is nepajėgė nuslėpti nuo jos savo jausmų. Ir nors j i s pasižymėjo d i ­de l iu krikščionišku stoiškumu, gana būdavo j a i l inksmai , padrąsinamai, netgi lipšniai j am nusišypsoti, ir jo ranka imdavo drebėti, o akys suliepsnodavo. Atrodė; k a d jo liūdnas ir ryžtingas žvilgsnis sakė tai , ko nekalbėjo jo lūpos: ,,Aš m y l i u jus, ir žinau, k a d jūs mane pasir ink-tute iš kitų. Aš esu nebylys ne iš baimės, k a d mane atstumsite. J e i gu aš pasiūlyčiau jums savo širdį, jūs t ik­r iausia i ją pri imtute. Bet šita širdis j au padėta ant šven­tojo altoriaus; ap l ink ją j a u sukurtas laužas. Net rukus iš šitos aukos bel iks t ikta i pe lenai . "

507

Tuomet j ina i atkišdavo lūputes ka ip nuskaustas va i ­kut is ; susimąstymo debesis apniaukdavo jos spindu­liuojantį linksmumą; ji paskubomis ištraukdavo savo rankutę iš jo rankos ir , slėpdama apmaudą, nusigręžda­vo, nenorėdama žiūrėti į tą rūstų herojų ir kankinį. Sent-Džonas, be abejo, būtų atidavęs viską pasaulyje ir puolęs pr ie jos, norėdamas susigrąžinti, su la iky t i ją, k a i j ina i j į taip pa l ikdavo; bet dėl jos j is nenorėjo pa­aukot i nė v ieno šanso amžinajam išganymui pe lnyt i ir dėl jos viliojančios meilės nebūtų atsisakęs nė vienos savo v i l t ies į pomirtinę laimę. Be to, atsidėjęs šiai v ie­nai aistrai, j i s nebūtų galėjęs visapusiškai patenkint i savo sielos, kur io je slypėjo ir kel iautojas, ir tiesos ieš­kotojas, ir poetas, ir kunigas. J i s negalėjo, j is neno­rėjo išsižadėti savo audringo ir kov ingo misionieriaus ke l io dėl V e i l -Ho l o j aukumo ir tylos. V i s a tai aš suži­no jau iš paties Sent-Džono, k a i vieną kartą man pavyko atv i ra i su juo pasikalbėti, nors j is ir buvo labai santūrus.

M i s O l i v e r pagerbdavo mano kotedžą dažnais apsi­lankymais, ir aš visiškai perprataujos charakterį, kur i a ­me nebuvo n ieko paslėpto ar net ikro; j i buvo koketiška, bet ne beširdė, r e ik l i , bet ne per didelė egoistė. Ji buvo išpaikinta nuo pat vaikystės, bet ne visiškai sugadinta; staigi, bet geraširdė, p i lna tuštybės (ką gi ji galėjo da­ry t i , k a i k iekv ienas į veidrodį mestas žvilgsnis j a i ro­dyte rodė, kok i a j i žavinga), bet ne pamaiva; dosni ir nesididžiavo savo turt ingumu; natūrali ir ganėtinai pro­t inga; l inksma, guv i i r nerūpestinga. Ji atrodė nuosta­b ia i žavi netgi tok ia i pašalinei stebėtojai, ka ip aš. Ta ­čiau ji neatrodė labai įdomi, ir nedarė gilaus įspūdžio. Ji buvo v isa i kitos prigimties būtybė negu, pavyzdžiui, Sent-Džono seserys. V i s dėlto j i pat iko man beveik taip pat, ka ip mano auklėtinė Adelė, nors pr ie to va iko , kurį globojame ir mokome, mes in tymiau prisirišame negu

508