girinukasLietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio leidinys

Nr.32 2015

Vilko grožis toks kerintis, kad nustelbia jo žiaurumą. Nežinia, kokia prasmė tų visų gamtoje vykstančių dramų, bet mes žinome tik viena – prasmė yra. Kiekviena rūšis atlieka itin svarbų, nors mums dar ir ne iki galo suprantamą, vaidmenį, be kurio griūva visa ekosistema. Šiame „Girinuko“ numeryje tarp kitų gamtos paslapčių pakalbėkime ir apie vilko reikšmę. Reikšmę miškui.

Valdo Augustino nuotrauka

KONKURSAS „MIŠKO DRAUGAS“

Organizatoriai: Aplinkos ministeri-ja, VšĮ „Nepriklausomi projektai“, GMU.

Tikslas: išrinkti aktyviausiai miško-saugos idėjas propaguojančius JMB būrelius, apibendrinti ir paskleisti ge-riausią patirtį.

Kas gali dalyvauti: JMB būreliai, klubai, mokyklinės girininkijos.

Ką reikia padaryti: vykdyti veiklas, propaguojančias miškosaugos idėjas (praktinių darbų miškuose atlikimas,

Organizatoriai: Aplinkos ministerija, ASU Miškų ir ekologijos fakul-tetas, JMBS, VšĮ „Nepriklausomi projektai“, GMU.

Tikslas: skatinti jaunųjų miško bičiulių iniciatyvą plėsti ir gilinti ži-nias, gebėjimus ir įgūdžius ekologinės miškininkystės, miškų ūkio ir miškų apsaugos, miškų priežiūros ir atkūrimo, išsilavinimo bei profe-sinio orientavimo srityse, skatinti suvokti ir tyrinėti gamtinę aplinką, aplinkosaugos ir miškosaugos svarbą.

Kas gali dalyvauti: JMB būreliai, klubai, mokyklinės girininkijos. Gali būti pateikiami tiek individualūs, tiek kolektyviniai (ne daugiau kaip dviejų būrelių) darbai su darbo vadovu.

Ką reikia padaryti: vykdyti tiriamuosius darbus miške, juos aprašyti ir pristatyti savo būrelyje bei miškų urėdijoje. Urėdijoje atrinkti geriausi darbai siunčiami į respublikinį konkursą Vilniuje. Konkurso komisija at-renka 6–8 geriausius darbus iš visos Lietuvos ir darbų autorius pakvie-čia pristatyti juos konferencijoje.

Svarbios datos: tiriamųjų darbų pabaiga – iki 2016 m. kovo 1 d. Urė-dijoje atrinkti geriausi darbai siunčiami į Vilnių – iki 2016 m. balandžio 4 d. Komisija atrenka geriausius darbus – iki 2016 m. balandžio 20 d. Baigiamoji konferencija numatoma 2016 m. gegužės mėn.

Prizai: konkurso nugalėtojas gauna kvietimą ir kompensuojamą kelionę dviem asmenims ir vadovui dalyvauti tarptautiniame miškinin-kystės konkurse Rusijoje ar Europos šalyje. Visi finalininkai kviečiami nemokamai dalyvauti stovykloje „Mūsų žalioji vasara“. Geriausių darbų autorius išugdę vadovai gauna pažymėjimus.

Daugiau informacijos: konkurso nuostatai ir rekomenduojama pro-jekto-tyrimo struktūra paskelbta facebook‘o paskyroje „Jaunieji miško bičiuliai“. Atrinktus darbus urėdijos turi siųsti adresu Laisvės pr. 85, LT-06123 Vilnius, Tiriamųjų darbų konkursui, VšĮ „Nepriklausomi projektai“. Kilus klausimų skambinkite tel. (8 5) 237 7134, 8 685 72 505 (Jūratė Morkvėnaitė).

TARPTAUTINIS KONKURSAS „JAUNIMAS EUROPOS MIŠKUOSE“Organizatoriai: „Young people in European Forests“ (YPEF), Aplin-

kos ministerija, ASU Miškų ir ekologijos fakultetas, JMBS, VšĮ „Nepriklau-somi projektai“, Generalinė miškų urėdija (GMU).

Tikslas: skleisti žinias apie Europos miškus, jų svarbą ir būtinybę iš-saugoti unikalią bei įvairiapusišką miško aplinką, plėsti mokinių akiratį, palaikyti moksleivių iniciatyvą ekologinės miškininkystės, miškų ūkio ir miškų apsaugos srityse.

Kas gali dalyvauti: JMB būreliai, klubai, mokyklinės girininkijos (8–12 klasių mokiniai, 13–20 metų amžiaus, po tris vienoje komandoje).

Ką reikia padaryti: komanda turi sukurti skaitmeninį A1 formato plakatą, kurio tema gali būti miško apsauga, miško atkūrimas, biokuras, biologinė miško įvairovė, sodmenų auginimas, miškininkystės istorija, miško socialinė reikšmė. Ta pačia tema „Power Point“ programa turi parengti 10–15 minučių pristatymą. Taip pat reikės atlikti 50 klausimų testą anglų kalba apie Europos ir Lietuvos miškus, todėl dalyvaujanti komanda privalo turėti gerų anglų kalbos žinių. Nugalėjusi komanda dalyvaus konkurse Moldovoje, kur taip pat reikės parengti plakatą ir at-sakyti į testo klausimus.

Svarbios datos: komandų registracija – iki 2016 m. vasario 15 d. Pa-siruošimas konkursui naudojantis tinklalapio http://ypef.eu informacija „Susipažink – miškai“ (anglų kalba), plakato parengimas ir atsiuntimas el. paštu – iki 2016 m. gegužės 1 d. Nacionalinis etapas – 2016 m. ge-gužės mėn. (tiksli data bus pranešta vėliau). Tarptautinis etapas – 2016 m. rugsėjo mėn.

Prizai: pirmosios vietos nugalėtojai laimi prizą ir kelionę į tarptautinį etapą Moldovoje (komandos ir jos vadovo kelionės, apgyvendinimo, maitinimo išlaidos kompensuojamos). Antrosios ir trečiosios vietos nu-galėtojai laimi prizus. Pirmosios, antrosios ir trečiosios vietos nugalėto-jai taip pat laimi kvietimą į stovyklą „Mūsų žalioji vasara“.

Daugiau informacijos: konkurso nuostatai ir registracijos forma pa-skelbta facebook‘o paskyroje „Jaunieji miško bičiuliai“. Užpildytą registra-cijos formą ir parengtą plakatą siųsti el. paštu nepriklausomiprojektai@gmail.com. Kilus klausimų skambinkite tel. (8 5) 237 7134, 8 685 72 505 (Jūratė Morkvėnaitė) arba (8 5) 275 2587, 8 686 30 472 (Eglė Mankevičienė).

RESPUBLIKINIS TIRIAMŲJŲ DARBŲ KONKURSAS

straipsnių rašymas, plakatų kūrimas, stendų įrengimas, lankstinukų, skrajučių kūrimas ir platinimas, interneto svetainių kūrimas ir admi-nistravimas, akcijų organizavimas, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, konkursuose ir kt.).

Svarbios datos: veiklų pabaiga – 2016 m. gegužės 1 d. Veiklos atas-kaitą su priedais (fotonuotraukomis, informacijos spaudoje kopijomis, vaizdo bei garso įrašais ir kt.) atsiųsti iki 2016 m. gegužės 5 d. Konkurso rezultatai bus paskelbti iki 2016 m. birželio 1 d. facebookʼe ir žurnale „Girinukas“.

Prizai: konkurso dalyviai, įvertinti pirmąja, antrąja ir trečiąja vieto-mis, apdovanojami diplomais ir vertingomis dovanomis, o vadovai – padėkomis. Konkurso nugalėtojai bus pakviesti nemokamai dalyvauti stovykloje „Mūsų žalioji vasara“, pristatys būrelio vykdomą veiklą ir bus apdovanoti stovyklavimo metu.

Daugiau informacijos: konkurso nuostatai su darbų vertinimo me-todika ir ataskaitos forma paskelbta facebook‘o paskyroje „Jaunieji miš-ko bičiuliai“. Ataskaitas siųsti adresu Beržo 3-ioji g. 21, Sakiškių kaimas, LT-15168 Vilniaus rajonas, konkursui „Miško draugas“, VšĮ „Nepriklauso-mi projektai“. Kilus klausimų skambinkite tel. (8 5) 237 7134, 8 685 72 505 (Jūratė Morkvėnaitė).

40 METŲ TRUNKANTI BIČIULYSTĖ SU MIŠKUŠiais metais sukanka 40 metų, kai šalyje veikia Lietuvos miškininkų

sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūris (JMBS). Spalio 20 d. Anykš-čių meno inkubatoriuje buvo organizuojamas Jaunųjų miško bičiulių sambūrio sąskrydis. Ši savarankiška organizacija vienija per 300 jaunų-jų miško bičiulių būrelių, daugiau nei 10 000 moksleivių ir darželinu-kų, bendradarbiaujančių su visomis miškų urėdijomis ir besidominčių gamta, miškininkyste, miškininko profesija, augalijos ir gyvūnijos išsau-gojimu.

Jaunųjų miško bičiulių būreliai gamino stendus, kuriuose pristatė savo veiklą, ruošėsi viktorinai. Renginyje dalyvavo jaunieji miško bičiu-liai, globojami 32 miškų urėdijų. Sveikinimo žodį tarė aplinkos vicemi-nistras Linas Jonauskas, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas doc. dr. Edmundas Bartkevičius, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius, JMBS rėmimo tarybos pirmininkė Eglė Mankevičienė.

Jausmingais žodžiais JMBS narius pagerbė JMBS rėmimo tarybos pir-mininkė Eglė Mankevičienė: „Galvojau, su kuo palyginti Jaunųjų miško bičiulių sambūrį, ir nutariau, kad artimiausia būtų palyginti su medžiu. Yra tiek įvairiausių medžių. Medis visada turėjo labai šventą prasmę. Tai – ir šeimos medis, ir giminės medis, ir žinių medis, net Pasaulio medis... Ir jūs esate kaip tas medis, su 10 000 lapelių. Linkiu, kad jūs garbingai vykdytumėte misiją būti stipriu medžiu, šaknimis tvirtai kabintis į žemę, nes šaknys – tai mūsų tradicijos, mūsų istorija, o šakomis stiebtumėtės į

saulę, nes saulė – žinių, mokslo siekimas. Būkite tvirti ir lankstūs.“Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis pradžiugino netikėta saldžia

dovana – į salę atkeliavo didžiulės pintinės, pilnos šokoladinių baravy-kų.

Nuotaikingai šventę vedė grupė „Neteisėtai padaryti“. Iš Kvėdarnos atvykę jaunieji miško bičiuliai džiaugėsi, kad tarp kitų grupės narių su-tiko ir savo kraštietį – buvusį Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokinį Šarūną Gedvilą. Šventėje netrūko žaidimų, varžybų, vyko žinių patikrinimas komandose. Taip pat buvo surengtos ekologinės ir kūrybi-nės dirbtuvės. Panevėžio „Miško meistrelių“ ir „Jaunojo meistrelio“ bū-reliai, vienijami vadovo mokytojo Romo Kupčinsko, rodė, kaip pasidary-ti urėdijos logotipą ar savo miestelio herbą, o mergaitės mokė šventės dalyvius, ką galima pasigaminti iš rudeniškų medžių lapų. Atėjus pietų metui, visi ragavome kareiviškos košės.

Renginio pabaigoje visi miško bičiuliai galėjo pasivaikščioti tarp me-džių viršūnių – aplankyti medžių lajų taką ir apžvelgti Anykščių apy-linkes tarsi iš paukščio skrydžio. Taip pat stebėjosi ir didžiuliu Puntu-ko akmeniu, aukščiausią bokštą Lietuvoje turinčia bažnyčia, grožėjosi nuostabia Anykščių krašto gamta.

Parengta pagal JMBS, Kvėdarnos P. Liatuko pr. mokyklos JMBB „Pelėdžiukas“ vadovės A. Varanienės ir Viešintų pagr. mokyklos JMBB „Atžalynas“ vadovės V. Macijauskienės informaciją

VILKAS IR MIŠKININKAS

Tai įvyko beveik prieš 50 metų. Seniausiame pasaulyje nacionalinia-me parke Jeloustoune, kuris yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, įkur-dinti pirmieji vilkai. Išnykę jie buvo po barbariško gyvūnijos naikinimo, kai labai nukentėjo ne tik bizonai, bet ir šie plėšrūnai – iki 1905 metų vilkų buvo išžudyta visas milijonas. Bet laikai keitėsi, ir keitėsi požiūris į vilkus. Buvo sumanyta grąžinti šiuos indėnų garbintus gyvūnus ir pir-miausia tai padaryta minėtame nacionaliniame parke. Vilkams patiko graži parko gamta, ir netrukus jie įvedė savo tvarką. Įvyko stebuklas, kuris pateko į visus ekologijos vadovėlius. Iki tol skurdę nacionalinio parko miškai atsigavo ir suvešėjo. Mokslininkai suko galvas, kaip viena rūšis galėjo taip pakeisti visą kraštovaizdį. Jie nustatė, kad pirmiausia pasikeitė kanopinių gyvūnų elgesys ir mityba. Iki tol jie ramiai ganėsi miškuose, naikino vos išdygusius medelius ir neleido jiems išaugti į di-delius medžius. Atsiradus vilkams, elniai patraukė ganytis į pievas, kur plėšrūną galėjo iš toliau pastebėti. Miško jaunuolynai sparčiai užaugo. Upių pakrantėse atsirado maisto bebrams, kurie taip pat išplito. Patven-kę upes, bebrai sukūrė aibę dirbtinių ežerų, kuriuose apsigyveno gau-sybė žuvų ir vandens paukščių. Nuo tada žmonės suprato, kokia yra vil-ko reikšmė gamtai ir kad kiekvienam miškui yra reikalingas savas vilkas.

Pažvelkime į mums artimesnius kraštus. Lenkijoje gyvena 700 vilkų (dvigubai daugiau nei pas mus), ir mokslininkai apskaičiavo, kad vilkai kasmet miškininkams sutaupo po 2 milijonus eurų. Kaip? Dėsnis toks pat kaip Jeloustoune: vilkai neleidžia kitiems gyvūnams užsibūti vie-noje vietoje todėl elniniai žvėrys nepadaro didelės žalos miško jaunuolynams. Vilkai tarsi gano elnius, briedžius ir stirnas. Dalį jų vilkai sumedžioja, taip pat ir tuo lai-kotarpiu, kai žmonėms negalima medžioti. Be to, pastebėta, kad sumažėjus vienos rūšies grobiui, vilkai nustoja jį medžioti ir pereina prie kitos rū-šies. Taip gamtoje išlaikoma ekologinė pusiaus-vyra. Vilkai žmonėms kelia ir rūpesčių. Kasmet Lenkijoje sumokama apie 300 tūkst. eurų kom-pensacijų ūkininkams už papjautas avis. Bet suskaičiavus vilkų daromą naudą ir žalą, tapo akivaizdu, kad vilkai reikalingi miškininkams, todėl nuo 1998 metų šie žvėrys Lenkijoje, skir-tingai nei Lietuvoje, visai nemedžiojami.

O kaip yra Lietuvoje? Neseniai Utenos miškų urėdijos urėdė televizijos laidoje pa-siskundė, kad briedžių daroma žala jos val-domuose miškuose tapo nebeištveriama. Miškininkai nespėja atkurti tai, ką šie kano-piniai sunaikina, sunku apsaugoti pasodin-tus miško jaunuolynus, daug išlaidų tenka tvoroms, repelentams. Urėdė mano, kad

ekologinė pusiausvyra pažeista, nes stinga plėšrūnų. Ir iš tikrųjų, miš-kininkų atliekamos kasmetinės vilkų apskaitos duomenimis, Utenos ir Zarasų krašte vilkų aptinkama labai retai. Lietuvos miškininkai kasmet išleidžia per milijoną eurų kanopinių žvėrių pažeistiems miškams at-kurti ir pasodintiems miško sodinukams apsaugoti. Dalį šių nuostolių miškininkams galėtų sumažinti vilkai, jeigu kiekvienoje girioje, kiekvie-name didesniame miške gyventų bent po vieną vilkų šeimą. Taigi vilkai yra geriausi miško ir miškininkų draugai.

Tačiau toks požiūris buvo ne visada. Jeigu pasklaidytume senuo-sius žurnalo „Mūsų girios“ numerius, beveik kiekviename iš jų rastume straipsnį arba bent žinutę apie vilkus. Daugelis tų straipsnių buvo labai neigiami. Juose aprašoma, kaip miškininkai medžioja vilkus tarsi ken-kėjus, dažnai net ne savo noru, o valdžios nurodymu. Požiūris į vilkus Lietuvoje ilgą laiką nesikeitė, ir Tarybų Sąjungos valdžia buvo užsimo-jusi iki 1980 metų apskritai išnaikinti vilkus kaip rūšį. Kad ir kaip būtų, reikia pripažinti, jog miškininkų medžiotojų patirtis yra neįkainojama šiandienos gamtosaugai. Daug kas smerkia prof. Tado Ivanausko kolek-cijos tikslais vykdytą medžioklę, kurios metu žūdavo ir labai reti gyvū-nai, bet tai padėjo fundamentalius gyvūnų pažinimo pagrindus. Lygiai taip pat ir miškininkų medžiotojų patirtis leido pažinti gyvūnus ir perei-ti į visai kitą etapą – nuo pažinimo prie apsaugos.

Tarpukario ir vėlesnių laikų miškininkų pėdsekystės sugebėjimai buvo stulbinantys. Atrodo, kad niekas geriau ir negalėjo pažinti vilkų nei patys miškininkai. Visa tai galima būtų pritaikyti ir dabar, tik miš-kininkų vaidmuo būtų jau visai kitas. Jų nevadovėlinės žinios yra ver-tingos vilkų apsaugai XXI amžiuje, tik dažnai mes nemokame jomis pasinaudoti.

Iliustracija iš 1938 m. „Mūsų girios“ žurnalo (Nr.2) J.P.Kedžio straipsnio „Vilkai ir jų medžioklė“

GAMTOS PĖDSEKIO KALENDORIUS. ŽIEMA

Žiema – tai metas, kai viskas, kas nematoma, staiga tampa matoma. Iš sniege paliktų pėdsakų netikėtai sužinome, kokia didelė gyvūnų įvai-rovė gyvena mūsų pamėgtame miške ar parke. Pėdsaką rasti nesunku, bet reikia jį dar ir perskaityti. Taigi šiame ir kituose „Girinuko“ numeriuo-se mes mokysimės skaityti. Skaityti gamtoje.

Norint surasti žvėrį, reikia pačiam juo „tapti“Apie gamtos pėdsekystę yra prirašyta daug storų knygų, bet gamtoje

retai būna taip, kad rastume idealius pėdsakus, atrodančius kaip pieši-nyje. Dažnai tie pėdsakai neryškūs, nepilni, todėl norint būti tikru pėd-sekiu reikia daugiau įgūdžių. Paprastai tariant, reikia pačiam „pavirsti“ žvėreliu, kad suprastum visus jo „laiškus“, paliktus sniege ar smėlyje. Ir be to, pėdsakai – tai ne vien pėdutės, įspaustos žemėje. Tikras gamtos pėdsekys atpažįsta kur kas daugiau gyvosios gamtos ženklų – gyvūnų maitinimosi atliekas, rausimo, kandimo, graužimo žymes, plunksnas, garsus, kvapus, skonius ir t. t.

Jeigu nori matyti kaip lapė, turi žemai pasilenkti ir įsivaizduoti, kaip atrodo pasaulis jos akių lygyje. Labai dažnai vaikai pėdsakus pastebi greičiau nei suaugę žmonės, nes vaikų akimis žemė (ir pėdsakai) yra arčiau. Svarbiausia – neskubėti. Gerokai daugiau pėdsakų ras tas, kuris apžiūrės ir kelią, ir šalikelę, ir augalus pakelėje, atsisuks atgal, pritūps. Juk būtent taip grobio (pelėno) ieško lapės, na, o jūsų grobis (pėdsakai) slepiasi ne ką prasčiau nei pelėnas.

Jei nori girdėti kaip lapė – „pasididink“ savo ausis delnais. Mūsų ausys per mažos, kad viską miške išgirstume, bet vos priglaudus delnus prie ausų, įvyksta stebuklas – viskas girdisi du kartus aiškiau ir daug len-gviau suprasti, iš kur sklinda garsas. Pabandykit!

Nors tarpukariu dar nebuvo jokių mokslinių tyrimų apie vilkus, miški-ninkai jau žinojo, kad vilkai yra socialūs gyvūnai, gyvenantys šeimomis (ne gaujomis), užimantys tam tikrą teritoriją, ir sugebėjo atskirti vilkų šeimos individus ne tik iš jų veiklos žymių, bet ir iš staugimo. Tai labai svarbios žinios apie vilkus. Keičiantis miškininkų požiūriui į vilkus, kaip ir į visą biologinę įvairovę, šios žinios efektyviai gali būti panaudojamos gamtos apsaugai, lygiai kaip efektyviai jos buvo naudojamos gamtos naikinimui. Pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių praktikuojamas nami-nių gyvulių apsaugos būdas aptveriant ganyklą raudonų vėliavėlių už-tvaru, nors tas pats būdas iki šiol naudojamas vilkų šeimoms naikinti.

Medžioklėje vilko buvimo įrodymus miškininkai rinkdavo labai kruopščiai, nes nuo to priklausė medžioklės sėkmė. Tuo tarpu šian-dien tiriant naminių gyvulių papjovimo atvejus į įrodymus žiūrima pro pirštus, kadangi gyvulys vis tiek jau papjautas, ir ne tiek svarbu, ką apkaltinsi. Iš tarpukario laikotarpio žurnalo „Mūsų girios“ matome, kad miškininkai žinojo, jog negalima kritusių gyvulių tiesiog palikti miške, nes tai gali privilioti nepageidaujamus plėšrūnus. Taip pat žinojo, kad negalima naikinti vilkų jauniklių, nes tuomet visa vilkų šeima pakrinka ir ima puldinėti naminius gyvulius.

Medžioklėje vilkas ir žmogus visą laiką stengėsi pergudrauti vienas kitą, mokydavosi vienas iš kito, ir tai leido tobulėti abiem. Šiandien, kai žmogus vis labiau skverbiasi į laukinę gamtą, vis labiau ardo ekologinę pusiausvyrą, turime prisiminti senųjų miškininkų išmintį ir, vadovauda-miesi naujomis vertybėmis, nauju požiūriu į kiekvienos rūšies vaidme-nį, siekti išmokti sugyventi su gamta, prisitaikyti prie jos poreikių.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius

Užduotis jauniesiems miško bičiuliams: pakalbėkite su jus kuruo-jančiu miškininku apie kanopinių žvėrių daromą žalą jo girininkijos ar urėdijos miškuose. Paklauskite, kokių priemonių jis imasi, kad tą žalą sumažintų. Pasiteiraukite, ar girininkijos, urėdijos miškuose gyvena vil-kų, kartu aptarkite jų vaidmenį miškams.

Vilko pėdsako pagrindiniai požymiai - dydis ir X formos ženklas, aiškiai matomas tarp piršto pagalvėlių. Iliustracijos autorė dr. Sabina Nowak

Laputės nors ir nėra vegetarės, bet vartoja daug augalų virškinimui pagerinti, susirgus arba šiaip, iš smalsumo. Visus augalus jos atpažįsta iš skonio ir kvapo. Mes augalus mokomės pažinti iš knygų, bet juk visi susiduriame su problema, kad daug augalų labai panašūs tarpusavyje.

Panašūs išvaizda, bet nepanašūs skoniu ir kvapu. Kai būsite gamtoje, paprašykite savo draugo užsimerkti ir duokite jam pauostyti, pakram-tyti jums žinomų augalų. Mokykitės pažinti augalus kaip lapės ir nieka-da nesuklysite!

Gamtos pėdsekio „amunicija“Dabar, kai mes jau mokame „pavirsti“ žvėreliu, reikia dar dviejų daly-

kų – žinių ir įrankių. Reikia iš anksto susipažinti su gyvūnų, kurių pėd-sakų ieškome, ekologija ir biologija, t. y. kuo minta, kur gyvena, kada prasideda ruja ar tuoktuvės, kaip žiemoja, kada ir į kokią spalvą pakei-čia kailį arba plunksnas, kaip kaupia maisto atsargas, kokie kiti gyvūnai yra jo giminaičiai. Pavyzdžiui, jeigu žinai, kad barsukas žiemą miega, tai šiuo metų laiku radęs nežinomą pėdsaką tikrai žinosi, kad jis ne barsu-ko.

Na, o koks pėdsekys be pėdsekio įrankių! Svarbiausi iš jų – liniuotė, rašiklis, užrašų knygutė ir fotoaparatas (arba fotografuojantis telefo-nas). Atsiminkite, kad visos pėdsakų nuotraukos, padarytos be liniuo-tės – bevertės. Labai dažnai pėdsakai skiriasi tik dydžiu, o ne forma. Pavyzdžiui, padidink lapės pėdsaką keturis kartus ir gausi vilko pėd-saką – jis lygiai tokios pat formos, ir eisena lapės tokia pati kaip vilko („viena linija“). Todėl jei prie pėdsako nėra nufotografuota liniuotė ar kitas žinomo matmens daiktas, net geriausias pėdsekys gali jums ne-pasakyti, koks žvėris čia praėjo. Liniuotė svarbi dar ir dėl to, kad pamatavus pėdsako ilgį, plotį, žingsnio dydį, galima nustatyti ne tik gyvūno rūšį, bet ir jo am-

žių, lytį ar net atskirą individą. Taigi nuo šiol išsiruošę į mišką visada pa-sitikrinkite, ar kuprinėje yra liniuotė.

Rašiklis tinka bet koks, bet atsargoje turėkite paprastą pieštuką, – jis niekada nesušals (kaip tušinukas), rašo labai ilgai, nes bet kada galima pasismailinti peiliuku. Užrašų knygutė geriausiai tiks tokia, kuri lengvai telpa į kišenę. Galima nusipirkti, bet daug mielesnė bus ta, kurią susi-klijuosite arba pasisiųsite patys. Tai bus pirmoji jūsų asmeninė knygutė! Užsirašykite: „Būsimo gamtos pėdsekio užrašai“, nesiskirkite su ja kie-kvieną dieną, aprašykite viską, ką pastebėsite gamtoje, net tai, ko dar nepažįstate. Po dešimties metų pamatysite, koks didelis turtas yra šie užrašai. Kiekvieną dieną parašykite nors po sakinį (jei neturite apie ką rašyti, rašykite apie orą), ir tas sakinys sugrąžins jus į visus prisiminimus, visus mažus ir didelius nuotykius, patirtus tą dieną.

Anksčiau, kai fotoaparatai buvo reti, gamtos pėdsekiams tekdavo persipiešti pėdsaką (tai irgi geras ir naudingas būdas!). Kam piešti se-kasi sunkiau, gali pasinaudoti vienu gudriu patarimu. Paimkite skaidrią plėvelę (gali būti ir nuo įmautės), uždėkite ją ant pėdsako ir žymekliu perpieškite pėdsako kontūrus. Gausite visai neblogą pėdsako kopiją, prie kurios beliks užrašyti datą ir vietą, kur radote.

Bet dabar, kai daugelis turi fotografuojančius išmaniuosius telefonus, pasidaryti pėdsako nuotrauką yra ne problema. Problema yra, kaip nu-fotografuoti patį pėdsaką, kad nuotrauka būtų naudinga. Visų pirma pėdsaką fotografuokite vertikaliai, iš viršaus. Ne iš šono, ne iš priekio ar galo, nes taip tik iškreipsite vaizdą. Iš šono fotografuojame tik bendrą vaizdą, norėdami parodyti, koks yra žingsnis, koks judėjimo pobūdis (ar gyvūnas šuoliavo, ar bėgo risčia, ar ramiai ėjo). Ir žinoma, fotografuo-dami prie pėdsako nepamirškite pridėti liniuotės ar kokio kito daikto. Pėdsakams atpažinti tinka tik priekinių kojyčių pėdsakai, nes daugu-mos žinduolių rūšių užpakalinės letenėlės labai panašios. Kaip atskir-ti priekinę pėdutę nuo užpakalinės? Priekinių kojyčių pėdutės beveik visų gyvūnų yra didesnės nei užpakalinių. Todėl pirma surandame di-desnę pėdutę ir fotografuojame būtent ją.

Žiema – ragų metimo (ir ieškojimo) metasNa, o dabar, kai esame pasiruošę pėdsekystei, pažiūrėkime, kokių iš-

skirtinių pėdsakų ir gyvūnų veiklos žymių galime aptikti būtent žiemą. Žiemą elniniai žvėrys (stirnos, elniai, briedžiai) meta ragus. Kai ateina tas metas ir jau ragus niežti, žvėrys trina juos į medžių kamienus, šakas, braunasi per šabakštynus... Jeigu matote, kad šviežiai nutrinta žievė, prilaužyta šakų, pritrypta ir pilna kažkokio kanopinio gyvūno pėdsa-kų, – atsargiai! Kažkur jau guli jūsų trofėjus. Užtenka pasekti šio gyvū-no pėdsakais, ir galbūt nusišypsos sėkmė – ragas bus jūsų. Tik reikia

Norint atskirti vilko ir vilkšunio pėdsaką, reikia pažiūrėti į pėdsako centrą - vilko atve-ju (kairėje) pėdos centre matoma tuštuma, o pas vilkšunį (dešinėje) piršto pagalvėlės

yra arčiau viena kitos ir tą tuštumą užpildo. Iliustracijos autorė dr. Sabina Nowak

Pušies kankorėžiai likę po voverės (pirmi keturi), kryžiasnapio (penktas) ir genio (šeštas) maitinimosi. Voverė, norėdama

pasiekti sėklas, kankorėžio žvynus nugraužia, kryžiasnapis – savo snapu juos sukarpo išilgai, o genys - tiesiog sukapoja

Eglės kankorėžiai likę po voverės (pirmi trys), kryžiasnapio (ketvirtas) ir genio (penktas) maitinimosi

randate gerokai didesnio paukščio sparnų atspaudą, reikalą turite su pelėda. Visos mūsų krašto pelėdos žiemoja, be to, iš šiaurės gali atskristi ir retesnių rūšių, pvz., raiboji, laplandinė ar baltoji. Daugumai jų pelės, nerimstančios po sniegu, yra pagrindinis maisto šaltinis žiemą. Tupi ant šakos, savo tobula klausa išgirsta pelę (pelėda per 25 metrus gali išgirsti žmogaus širdies plakimą) ir lygiai taip pat tobulai tyliai sminga į tą vietą, palikdama šios nedidelės dramos pėdsaką sniege.

Įdomiausia sekti plėšrūnų pėdsakaisVasario mėnesį, kai spūsteli didesni šalčiai, gamtoje prasideda ypa-

tingas metas – plėšriųjų žvėrių ruja. Vilkai, lūšys, lapės, audinės nepa-prastai suaktyvėja, labai daug juda, intensyviai žymi savo teritoriją ir ieško partnerio naujiems palikuonims kartu susilaukti. Būtent vasario mėnesį geras metas pasiklausyti vilkų staugimo, tik reikia žinoti jų gy-venamąsias vietas. O ten, kur vilkai gyvena, neįmanoma nerasti jų pėd-sakų, nes vilkai ypač daug judantys gyvūnai, stengiasi apibėgti kiekvie-ną savo teritorijos takelį, visus aiškesnius „riboženklius“ savo šlapimu paženklinti, kad svetimi vilkai žinotų, jog čion geriau nesibrauti. Atskirti vilko pėdsaką nuo šuns, ko gero, pats sunkiausias pėdsekio uždavinys, nes tie pėdsakai iš tiesų labai panašūs. Ypač jei lygintume su vokiečių aviganiu, kuris, galima sakyti, yra vilko „prototipas“ – tas pats kūno su-dėjimas, tie patys matmenys... Kaip matote piešinyje, pagrindinis vilko pėdsako skiriamasis bruožas yra pėdsako dydis. Vilko pėda (su nagais) žiemos metu yra mažiausiai 10–12 cm ilgio, tuo tarpu nedaug yra šunų, kurie turi tokią didelę pėdą. Žvelgiant į vilko pėdsaką iš viršaus, aiškiai matyti, kad jis suketvirčiuotas (tarsi padalintas į keturias dalis), o tarp pirštų galima lengvai padėti X ženklą. Tuo tarpu daugumos šunų pėd-sakuose X ženklo nematyti. Vilko pėdsake visada aiškūs ilgoki ir aštrūs nagai, tuo tarpu šuns pėdsake matomi nagai dažnai trumpi ir pusapva-liai. Pusapvalės daugumos šunų yra ir pačios pėdos (ilgis ir plotis pana-šūs), tuo tarpu vilkų pėdos visada pailgos, ilgio ir pločio santykis yra 1,5 (patelių) arba 1,3 (patinų). Pagaliau jei visi požymiai mums kalba apie vilko pėdsaką, ir dydis, X-as, forma sutampa, pažiūrėkime į patį pėdsako centrą. Jei tuštuma tarp pirštų ir pado trynių gerai matoma (žr. paveiks-lą, apibraukta raudonai), turime vilką, o jei tuštumos nėra, – vilkšunį. Prisiminkite, kad lyginame tik priekinių kojų pėdas.

Yra ir daugiau vilko bei šuns pėdsakų skirtumų, bet apie juos – pava-sariniame „Girinuko“ numeryje. Būtent kovo mėnesį miškininkai orga-nizuos kasmetinę vilkų apskaitą, kurioje savanoriais galėsite būti ir jūs. Bendraukite su jūsų sambūrį kuruojančiu miškininku, ir jis paaiškins, kaip vilkų apskaita yra vykdoma, ko reikia, kad galėtumėte prisijungti. Tai yra tikrai nepaprastas reginys, kai vieną dieną visoje Lietuvoje visi miškininkai ir jų pagalbininkai išeina ieškoti vilkų.

Linkime jums šią žiemą daug šviežio sniego ir daug atradimų. Siųs-kite pėdsakų ir gyvūnų veiklos žymių nuotraukas gamtos pėdsekiui Andrejui Gaidamavičiui (Labanorovilkas@gmail.com), ir jis padės jums pažinti, kokį gyvūną radote. Įdomesnes nuotraukas paskelbsime Jau-nųjų miško bičiulių facebook‘o puslapyje.

Nuo sniego pakilusio kėkšto sparnų žymės

nusiteikti, kad ragų ieškojimas nėra lengvas pasivaikščiojimas. Gali tekti nueiti ne vieną kilometrą, be to, per visokiausius brūzgynus. Jeigu rago niekas nesuras iki pavasario, jį greitai apgrauš miško pelės, kurioms pa-vasarį, kaip ir kitiems gyvūnams, ima trūkti kalcio.

Kankorėžių derliaus ėmimo metasŽiemą miškas skurdus, jame nedaug maisto. Todėl dalis gyvūnų labai

vertina pušų ir eglių kankorėžius ir juose paslėptas riebias sėkliukes. La-biausiai kankorėžius vertina voverės, didieji geniai ir egliniai kryžiasna-piai. Paveikslėlyje matote, kuo skiriasi šių trijų gyvūnų išlukštenti pušų ir eglių kankorėžiai. Daugiausia kankorėžių prilukštena geniai. Susiranda plyšį medyje, kur patogu įsprausti kankorėžį, ir neša, vis neša ton vieton naują, kol po medžiu susidaro nemenka išlukštentų kankorėžių krūva. Tokios vietos vadinamos „genio kalvėmis“. „Tuk tuk, tuk tuk“, – skamba visas miškas, per mesto pagalio nuotolį vis po naują „kalvę“ geniams

įkuriant.

Miško slėpynės

Jei apylinkėse yra ąžuolų, ant sniego nesunkiai pastebėsite labai gra-žius kėkšto sparnų atspaudus (žiūrėkite nuotrauką). Visą rudenį kėkštas vargo, kol 10 000 gilių po visą mišką išslapstė. Na, o atėjus žiemai tenka visas tas vietas prisiminti ir savo gilę surasti. Ten, kur kėkštas nusilei-džia ir pakyla, matome aiškią duobutę, paliktą paukščio kojų, ir plunks-nų atspaudus kraštuose, nutolusius per gerą sprindį nuo centro. O jei

ŽIEMIŠKOS MIŠKO PASLAPTYSHorizontaliai1. Vieta, kur genys gliaudo kankorėžius, vadinama: Genio ...3. Žvėrelis, kuris žiemą pasidaro visas bal-tas, tik uodegos galiukas lieka kaip buvęs.4. Žvėrelis, kuris visą žiemą miega žemyn galva.8. Kiauninių šeimos žvėrelis, kuris medžio-ja žuvis.9. Kas paukščiams baisesnis – šaltis ar badas?10. Žvėris, kurio pėdos panašios į žmogaus.

Vertikaliai1. Mūsų kraštų paukštis, kuris peri net ir žiemą.2. Paukštis, kuris nakvoja įsirausęs į sniegą.5. Panašus į pelę, bet lapė jo neėda.6. Kaip vadinasi linijos, pagal kurių skaičių ant kelmo nustatomas medžio amžius?7. Užbaikite pavadinimą paukščio, kuris maisto žiemą susiranda panerdamas po ledu: Vandeninis ...10. Plėšrus miško žvėris, kurio pėdsake neatsispaudžia nagai.

ŽIEMIŠKOS MIŠKO PASLAPTYS

Viršelio nuotrauka Valdo Augustino

Keliauja mišku lūšis ir ieško mais-to. Prieina genio kalvę ir klauso: tuk tuk, tuk tuk... Pakelia galvą į viršų, o ten, pušies viršūnėje, genys kad darbuojasi, išlukštenti kankorėžiai kad lekia į šalis... Vienas nukrenta tiesiai ant kelmo. Lūšis puola su juo žaisti, visai kaip naminė katė, ir be-žaisdama nuvalo nuo kelmo snie-gą. Kelmo būta šviežio, todėl pa-simato rievės. Lūšis ima pagal tas rieves skaičiuoti, kiek tam kelmui gali būti metų, bet vis suklysta ir skaičiuoja iš naujo... Neapsikentęs krebždesio iš po kelmo išlenda šer-muonėlis. Visas baltas, tik uodegos galiukas juodas. Po kelmu jo urve-lis, ten jis slepia pagautas peles, pelėnus. Tik kirstukų neliečia, nes jie turi blogą skonį ir kvapą, kuris visus plėšrūnus atbaido. Pamatęs lūšį, šermuonėlis labai išsigąsta ir skuodžia prie upės. Lūšis paskui jį.

Prie upės šermuonėlis pradingsta, bet lūšies dėmesį patraukia neį-prastas paukštis. Jis neria į vieną eketę ir po kelių akimirkų išlenda kitoje, jau su mažu kirminėliu sna-pe. Tai vandeninis strazdas – retas paukštis šiame krašte, užskrenda tik žiemą. Tokio vikruolio, žino-ma, nepagausi. Lūšis jau apsisuko grįžti prie savo kelmo, mat taip ir nepabaigė skaičiuoti, bet jai už nugaros kilo didžiulis triukšmas. Atsigręžia ir mato, kaip viena ūdra su didžiuliu pasimėgavimu ant pil-vo nučiuožia šlaitu į upę. Po to dar viena ir dar viena... Čia visa ūdrų šeimynėlė susirinko. Matyt, pagau-dyti žuvies. Ūdroms lūšis nebaisi. Jos labai drąsios, kartu apsigina ir nuo didesnio plėšrūno. Lūšis tai žino, todėl nutaria geriau palaukti, kol ūdros ką nors sužvejos, o tada jas išgąsdinti ir žuvį atimti. Lūšis

bando pri-tūpti, bet čia snie-gas suspurdėjo, ir jai iš po kojų pakilo tetervinas. Jis jau buvo įsirausęs į sniegą nakvoti, bet iš-gąsdino neprašytas svečias. Teter-vinas – tikras skanėstas lūšiai, to-dėl ji, nieko negalvodama, keliais vikriais šuoliais paukštį pasivijo... Miške žiemą visiems nelengva, ir tiek paukščiams, tiek žvėrims len-gviau tverti šaltį nei badą. Dėl to kai kurie gyvūnai, tokie kaip šikš-nosparnis, barsukas ar lokys, ku-riems žiemą maisto susirasti labai sunku, verčiau pasirenka užmigti iki pavasario. Tačiau yra vienas paukštis, kurį galima būtų pava-dinti atsparumo šalčiui rekordinin-ku. Tai eglinis kryžiasnapis. Žiemos metu jis ne tik lengvai prasimaiti-na pušų ir eglių kankorėžių sėkliu-kėmis, bet ir peri savo vaikus!