LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

UŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA

JONAS MINGAILA

ŽIRGŲ KANOPOS VARLöS KAULO PATOLOGIJŲ ĮVERTINIMAS, NAUDOJANT MAKROSKOPINĮ IR RENTGENOLOGINĮ TYRIMĄ

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadov÷: dr. J. Sabeckien÷

KAUNAS 2013

3

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARKANIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Žirgų kanopos varl÷s kaulo patologijų

įvertinimas, naudojant makroskopinį ir rentgenologinį tyrimą“,

1. Yra atliktas mano paties;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nenurodyti darbe, ir pateikiu visą literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu lituvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO

GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

4

(data) (katedros vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretos÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretos÷s (-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)

5

Abstract

Macroscopic and rentgenological evaluation of equine navicular bone

Lithuanian University of Health Sciense. Veterinary Academy.

Master‘s thesis.

Author: Jonas Mingaila

Academic advisor: dr. Jūrat÷ Sabeckien÷

Equine navicular bone is a very important issue nowadays, because the pathological changes in

this structure can cause lameness – witch meens that animal is unable to dispense its function.

Etiology of navicular diseases is diferent and varies - from infectious, to genetic reasons. The

main thing is – early identification of pathological changes in navicular bone, while these

degenerations have not reached the highest level. Early diagnostic and prevention take a huge part of

methods, witch can help to keep horses healthy for a long time.

Despite that the most popular diagnostic method, to identified nevicular bone diseases, is

rentgenology, it is not reliable enough, to see all the changes of navicular bone, especially when they

are just started.

This research takes – 30, horses front leg, navicular bones, whitch were evaluated rentgenological

and morphological. Rentgenological evaluation was compared with morphological evaluation to define

how many percents of existing patological changes are visible in rentgenograms. Also were evaluated

the most common kinds, of pathology in navicular bone, and their relation with each other.

Rezults are: the distribution of pathology of navicular bone – synovial fossae (24%), damages of

cartilaginous surface (24%), deformations (25%), asymmetry (25%). 75% of cases medial side of

navicular bone is thiner then the lateral side. 76,5% - 100% cases have deformations, whitch are

asymmetric. Rentgenological research shows just 50% - 62% pathological changes, whitch are visible

morphologicaly.

6

Turinys 1. Literatūros Apžvalga ................................................................................................................................ 10

1.1. Kaulai - jud÷jimo pagrindas .............................................................................................................. 10

1.2. Navikuliarinis kaulas – palaikomasis kaulas...................................................................................... 10

1.3. Kaulų mikroanatomija ...................................................................................................................... 11

1.3.1. Kaulo struktūra ......................................................................................................................... 11

1.3.2. Kaulinių ląstelių charakteristika ................................................................................................ 11

1.3.3. Mikroskopin÷ kaulų klasifikacija............................................................................................... 13

1.3.4. Kompaktinio kaulo struktūros pokyčiai keičiantis gyvūlio amžiui.............................................. 13

1.4. Varl÷s kaulo mikroanatomija ............................................................................................................ 14

1.5. Navikuliarinis sindromas .................................................................................................................. 16

1.6. Rentgenologija ................................................................................................................................. 16

1.6.1. Pirmieji radiografiniai pakitimai................................................................................................ 18

1.6.2. Pagrindiniai radiografiniai pakitimai kauliniame audinyje ......................................................... 18

1.7. Varl÷s kaulo kraujotaka .................................................................................................................... 19

1.8. Formos pakitimai.............................................................................................................................. 20

1.9. Degeneracin÷s duobut÷s ................................................................................................................... 21

1.10. Diagnostika .................................................................................................................................. 22

2. Tyrimų Metodika ..................................................................................................................................... 24

2.1. Kanopų paruošimas .......................................................................................................................... 24

2.2. Rentgeninis tyrimas .......................................................................................................................... 24

2.5. Makroskopinis tyrimas ..................................................................................................................... 25

2.4. Histologinis tyrimas.......................................................................................................................... 26

3. Rezultatai ................................................................................................................................................. 27

3.1. Makroskopinio tyrimo rezultatai ....................................................................................................... 27

3.2. Rentgenologinis tyrimas ir jo palyginimas su makroskopiniu tyrimu ................................................. 33

3.3. Tyrime rastų, varl÷s kaulo pakitimų, pavyzdžiai................................................................................ 37

7

4. Rezultatų Aptarimas ................................................................................................................................. 41

4.1. Makroskopinis tyrimas ..................................................................................................................... 41

4.1.1. Paviršin÷s kaulo kremzl÷s pakitimai.......................................................................................... 41

4.1.2. Degeneracin÷s kaulin÷s duobut÷s .............................................................................................. 42

4.1.3. Asimetrijos ir deformacijos ....................................................................................................... 42

4.2. Patologijų ryšys ................................................................................................................................ 43

4.3. Rentgenologinis įvertinimas ............................................................................................................. 44

4.4. Rentgeninio ir makroskopinio tyrimų palyginimas ............................................................................ 45

4.5. Histologinis įvertinimas .................................................................................................................... 46

5. Išvados..................................................................................................................................................... 47

6. Literatūros sąrašas.................................................................................................................................... 48

8

Įvadas

Varl÷s kaulas – dar vadinamas navikuliariniu, yra arklio kanopos sudedamoji dalis, kuri nepaisant

to, jog yra labai nedidel÷, atlieka svarbų vaidmenį gyvūno jud÷jime. D÷l šio kaulo patologijų,

atsiradusių d÷l amžiaus, per didelio krūvio, neteisingo laikymo ir kt., žirgai jaučia skausmą, maž÷ja jų

darbingumas, bendra savijauta prast÷ja. Varl÷s kaulo degeneraciniai pakitimai - ypač opi problema

sportinių žirgų augintojams.

Nors navikuliarin÷s ligos sukeliančios laminitą diagnozuotos jau prieš 200 metų, jos vis dar

sukelia diskusijų tarp ligų tyrin÷tojų ir šiandien yra labai aktualios. Predisponuojantys faktoriai, tokie

kaip: genetika, silpnai išsivysčiusi bendra organizmo struktūra, per didelis kūno svorio santykis su

kanopos plotu, parodo gaires gyvūlio auginimui, naudojimui bei ligų diagnostikai, gydymui ir

prognoz÷ms (Wright ir kt. 1998; Marks, 2000).

Arklių navikuliarinis (varl÷s) kaulas yra maža pailgos formos struktūra tarp giliosios

lenkiamosios sausgysl÷s ir piršto sąnario. Ši struktūra sudaro pastovų kampą ir dalyvauja jud÷jime su

kitomis struktūromis. Paviršius, kuris atsuktas į giliosios lenkiamosios sausgysl÷s pusę yra padengtas

elastine kremzle. Elastin÷ kremzl÷ sudaro sąnarinį paviršių, taip su kitomis struktūromis kaulas geba

sudaryti sąnarį (Doige ir Hoffer, 1983).

Daug tyrimų, skirtų arklio p÷dų ir kanopų būklei įvertinti, susiję su navikuliarin÷mis ligomis,

įskaitant: elastin÷s kremzl÷s eroziją ant kaulo sąnarinio paviršiaus, kremzl÷s prastą išsivystymą,

neatsistatymą, per greitą nusid÷v÷jimą, kitus kremzl÷s pažeidimus d÷l pakitusios kanopos

biomechanikos, l÷tinius bursitus, giliosios pirštų lenkemosios sausgysl÷s skaidulų įtrūkimus ir

plyšimus. Šie ir kiti pažeidimai ilgainiui sukelia kremzl÷s ir kaulo negrįžtamas degeneracijas (Sandler

ir kiti 2000). Dažniausiai nustatomi patologiniai pakitimai – degeneracijos ir kiti su jomis susiję

pakitimai: navikuliarinio kaulo elastin÷s kremzl÷s paviršiaus ir giliosios lenkiamosios sausgysl÷s

patologijos – tendinitai (Bradford, 2009), dydžio ir formos pakitimai - navikuliarin÷s zonos

sudedamųjų struktūrų, pagrindin÷s pokremzlin÷s osteoliz÷s, bursos sinovijin÷ hipertrofija ir

navikuliarinio kaulo kraujagyslių ateroskleroz÷ (Doige ir Hoffer, 1983), (Pool, 1989), osteomaliacija,

osteodistrofija, galimos ir osteosarkomos (Jubb ir kt., 2007; Zachary ir Donald, 2007).

Norint įvertinti gyvūno būklę pasaulyje dažniausiai taikomas rentgeninis tyrimas. Rentgeno

nuotraukos daromos itin specifiškai – tik šiam kaului tirti skirta projekcija. Šį tyrimą būtina atlikti

kruopščiai, kad išvengtume klaidingai teigiamų rezultatų, kuriuos gali sukelti atsiradę artefaktai.

9

Nepaisant to, kad rentgenologinis navikuliarinio kaulo būkl÷s įvertinimas dažniausias ir pasaulyje

patvirtintas kaip efektyvus šios struktūros diagnostinis metodas, jis parodo tik pažengusius kaulinius

pakitimus. Svarbu tai, kad yra daugyb÷ navikuliarinio kaulo patologijų, kurios visiškai n÷ra matomos

rentgenogramoje, ypač jei jos dar n÷ra pažengusios. Be to dažniausiai varl÷s kaulo patologijos

prasideda nuo minkštųjų audinių pakitimų , kurios rentgenogramoje taip pat yra nepastebimos. Tokiais

atvejais žirgas įvertinamas kaip sveikas gyvūnas, tačiau tai tik gauti klaidingai neigiami rezultatai.

Ilgainiui netaikant jokio gydymo ar prevencijos prieš patologinio proceso plitimą, pastarasis vystosi

vis intensyviau, kol galiausiai atsiradus klinikiniams simptomams ir pakartojus tyrimą randami jau

išveš÷ję pažeidimai, kurie gali apimti ne tik varl÷s kaulą, bet ir visą navikuliarinę zoną.

Nors rentgeninis tyrimas n÷ra šimtu procentų tikslus jis vaidina svarbų vaidmenį situacijose, kai

navikuliarinio kaulo patologinis procesas jau yra pažengęs ir išveš÷jęs bei puikiai matomas rentgeno

nuotraukoje, o arklys nerodo jokių klinikinių simptomų, kurie gal÷tų liudyti apie esamus pakitimus

varl÷s kaule.

Darbo Tikslas

Apžvelgti literatūrą, susijusią su arklio navikuliarinio (varl÷s) kaulo patologijomis: kokie

pakitimai pasitaiko dažniausiai, kurie iš jų yra pavojingiausi ir aktualiausi bei kaip jie diagnozuojami ir

kokią įtaką daro prognoz÷ms ir gyvūlio eksploatacijai. Jų etiologija, klinika, kurią jie sukelia gyvūnui,

diagnostika, gydymas, prognoz÷s ir baigtys. Kurie varl÷s kaulo pakitimai gali būti traktuojami kaip

patologija, o kurie iš jų atsiranda kaip adaptaciniai reiškiniai, kaip jie koreliuoja tarpusavyje ir kokią

įtaką daro vieni kitiems. Kokie tyrimai pasaulyje taikomi dažniausiai ir kod÷l? Apžvelgti navikuliarinio

kaulo, kitų autorių anksčiau atliktus, rentgenologinius, makroskopinius ir histologinius tyrimus.

Susipažinti su tyrimų atlikimo metodikomis, įvertinti jų tikslus bei kokybę galutinei diagnostikai.

Darbo Uždaviniai

1. Nustatyti kokios patologijos arklio varl÷s kaule pasitaiko dažniausiai.

2. Nustatyti kokia varl÷s kaulo pus÷ pažeidžiama dažniausiai.

3. Palyginti rentgeninio tyrimo rezultatus su makroskopinio tyrimo rezultatais.

4. Įvertinti vienų patologinių pakitimų ryšį su kitais.

10

1. Literatūros Apžvalga

1.1. Kaulai - jud÷jimo pagrindas

Žirgo kaulai – tai skeleto dalis, kuri nusako organizmo formą, dydį ir stabilumą. Jie sukonstruoti

ir sud÷ti kartu taip, kad gyvūnas gal÷tų optimaliai išgyventi natūraliose gyvenimo sąlygose. Arklys

naturalioje aplinkoje turi priešų, nuo kurių turi staigiai pasprukti. Arklio skeletas sukonstruotas taip,

kad gyvūnas gal÷tų atsigulti pails÷ti, ypatinga sąvyb÷ ta, kad žirgai tai daro retai ir be jokių b÷dų gali

stov÷ti 23 valandas per parą, tai dar labiau užtikrina saugumą. Ši sąvyb÷ taip pat reikalauja ypatingos

skeleto darnos ir tvirtumo. Kaulai turi būti sud÷ti tokiu būdu, kad stovint nebūtų eikvojama energija

(t.y. be raumenų įtempimo). D÷l šios priežasties galūnių ir pečių kaulai sud÷ti tam tikru kampu vienas

kitam – tai suteikia optimalų stabilumą ir greitą jud÷jimą su minimaliu raumenų apkrovimu (Strasser,

2012).

1.2. Navikuliarinis kaulas – palaikomasis kaulas

Navikuliarinis aparatas apima navikuliarinį kaulą (4.pav ir 5.pav), navikuliarinio kaulo

kolateraliniai palaikomieji raiščiai, distaliniai sesamoidiniai raiščiai, navikuliarin÷ bursa, gilioji pirštų

lenkiamoji sausgysl÷. Distalin÷je pus÷je navikuliarinis kaulas šiek tiek šaudykl÷s formos ir turi du

kraštus, du paviršius (lenkiamąjį ir sąnarinį) (Redding, 2009).

Varl÷s kaulas – tai skeleto struktūra, kuri atlieka palaikomąją funkciją. Pirštakaulio sąnarinis

paviršius n÷ra horizontalus stov÷jimo pagrindui, o pasviręs apie 30° kampu. Jei nebūtų navikuliarinio

kaulo šis pasvyrimo kampas padid÷tų, o d÷l to, kad sąnarinis paviršius n÷ra horizontalus stov÷jimo

pagrindui, padid÷tų rizika struktūroms išslysti iš sąnario, nes d÷l staigaus ir greito jud÷jimo sąnario

kapsul÷ neatlaikytų spaudimo j÷gos (Strasser, 2012).

.

11

4. pav.: arklio kojos distalin÷s dalies kaulai. 5.pav: sąnario vidinis paviršius.

4.pav. – balta spalva pažym÷tas varl÷s kaulas palmarin÷je pus÷je (Reddeng W. Rich 2009),

5.pav. – varl÷s kaulo vaizdas atv÷rus sąnarį (Sandler, 2000).

1.3. Kaulų mikroanatomija

1.3.1. Kaulo struktūra

Kaulas nuo kremzl÷s skiriasi tuo, kad yra vaskuliarizuotas, jame susidaro kanal÷liai, auga tik

pagal užkoduotą mechanizmą (Yang, 2002).

Kaulų tipai: ilgieji (galūnių kaulai), plokštieji (ment÷s arba dubens kaulai), trumpieji

(riešakauliai), mišrūs (stuburo slanksteliai) (Yang, 2002).

Kaulų funkcijos: palaikomoji, raumenų tvirtinmosi vieta, vidaus organų apsauga, kalcio saugykla

(depas), jų mažas svoris atlaiko didelę tempimo j÷gą. Kaulai yra dinamiški (Yang, 2002).

Kaulo komponentai – kaulin÷s ląstel÷s: osteoprogenitorių ląstel÷s (nediferencijuotos ląstel÷s),

osteoblastai (kaulinio audinio formavimo ląstel÷s), osteocitai (neaktyvios diferencijuotos ir

subrendusios ląstel÷s), osteoklastai (kaulines ląsteles naikinančios ląstel÷s) (Yang, 2002).

1.3.2. Kaulinių ląstelių charakteristika

Osteoprogenitorių ląslel÷s - smulkios ląstel÷s su nedaug citoplazmos, turi ovalų branduolį ir vieną

arba du branduol÷lius. Lokalizuojasi šalia kaulo paviršiaus (periosteumo osteogeninis sluoksnis),

kalcifikuotos kremzl÷s linija, subrendusių osteonų linija. Funkcija: osteoblastų šaltinis (Yang, 2002).

Osteoblastų ląstel÷s - ovalios formos su daug bazofilin÷s citoplazmos, Goldžio aparatas labai

gerai išsivystęs, branduolys ekscentriškas su vienu ar dviem branduol÷liais. Lokalizacija: šalia kaulo

paviršiaus arba kalcifikuotos kremzl÷s paviršiaus, dažniausiai randami grup÷mis. Funkcija: organinių

komponentų talpykla, būsimam kalcifikacijos procesui (Yang, 2002).

Osteocitų ląstel÷s - kai osteoblastai apsupami organin÷s interceliuliarin÷s medžiagos, jie keičiasi

ir vystosi kol tampa osteocitais. Citoplazma yra šiek tiek bazofiliška, Goldžio aparatas prasčiau

išsivystęs, branduolys tamsios spalvos. Lokalizacija: kaulin÷s plokštel÷s viduje arba jos paviršiuje.

Funkcija: osteocitin÷ osteoliz÷ (kalcio homeostaz÷) (Yang, 2002).

Osteoklastai - gigantiškos, daugiabranduol÷s ląstel÷s, kiekvienas branduolys su dviem ar daugiau

branduol÷lių, branduolių membrana nelygi, dantyta. Citoplazmoje yra puikiai išsivystę Goldžio

12

kūneliai, kelios endoplazmin÷s cisternos, daug vakuolių ir lizosomų. Lokalizacija: kauliniame

paviršiuje. Kaulinis audinys šalia osteoklastų būna nelygus, raukšl÷tas. Funkcija: kaulinio audinio

rezorbcija (Yang, 2002).

Osteonų formavimasis ir atsistatymas: anksčiau min÷ti osteonai yra nepanašūs, skiriasi ne tik jie,

bet ir kiekviena kaulinio audinio ląstel÷ tarpusavyje priklausomai nuo subrendimo laipsnio (Yang,

2002).

Kaulinio audinio atsistatymas - tai procesas apimantis plokštelinio kaulo atnaujinimą. Jis

nesukelia ypatingų pasikeitimų bendroje struktūroje, nekeičia geometrijos ar dydžio. Šis procesas

tęsiasi visą gyvūno gyvenimą (Yang, 2002).

Kaulinio audinio formavimas - tai procesas apimantis kaulo rezorbciją ir formavimą tuo pačiu

metu. Tai labai priklauso nuo amžiaus. Formavimas priešingai nei atsistatymas sąlygoja geometrijos -

struktūros ir dydžio kitimą, tuo sudarydamas suaugusio gyvūno skeletą. Kaulo formavimas nevyksta

gyvūnui pasiekus brandos amžių (Yang, 2002).

Osteonų rūšys dalyvaujančios formavime: subrendę osteonai, rezorbciniai osteonai (sudaro

rezorbcines ertmes) ir forminiai osteonai (Yang, 2002).

Pirminis arba nesubrendęs kaulas - tai kaulo formavimosi pradžia, jis dar neturi tikslios formos,

neturi tvirtos struktūros. Tiriant mikroskopiškai pastebimi šie besiformuojančio kaulo bruožai:

1. Netaisyklingas kolageninis pluoštas.

2. Didelis kaulinių ląstelių skaičius.

3. Netaisyklingos kaulin÷s angos.

4. Randamas embriono skelete, metafizių srityje, ir kaulo atsistatymo srityse, (Yang, 2002).

Plokštelinio arba antrojo kaulo požymiai: kolagenin÷s skaidulos plokštel÷je išsid÷sčiusios

netvarkingai, osteonai orientuoti į skirtingas puses, osteocitai išsid÷stę sluoksniuose. Randamas

subrendusiame kaule (Yang, 2002).

Kaulo brendimas arba kaul÷jimas - kaulas niekada neprad÷s formuotis tuščioje vietoje. Jis

pradeda formuotis arba kremzl÷je (endochondralin÷ osifikacija), arba jungiamąjame audinyje

(intramembranin÷ osifikacija) (Yang, 2002).

Kremzl÷s pakeitimas kauliniu audiniu (endochondralin÷ osifikacija):

13

1. Pradžioje toje vietoje būna susidariusi kremzl÷.

2. Hipertrofuoja kremzl÷s ląstel÷s.

Kremzl÷s matrikso kalcifikacija ir kremzl÷s erozija:

a. Osteoklastai ir kapiliarai įeina į kalcifikuotą kremzl÷s matriksą.

b. Vietoje kalcifikuotos kremzl÷s atsiranda kaulinis audinys.

c. Palaipsniui formujasi pirminis ir antrinis kaulinis audinys (Yang, 2002).

Intramembranin÷ osteogenez÷ - jungiamojo audinio pakeitimas kauliniu audiniu (mezenchiminio

audinio tank÷jimas su naujai besiformuojančiomis kraujagysl÷mis; mezenchiminių ląstelių

diferenciacija į osteoblastus, kurie išsid÷sto išilgai sutank÷jusio jungiamojo audinio; osteoidų matrikso

formavimasis iš osteoblastų (osteogenez÷); neorganinių junginių atsid÷jimas osteoido matrikse;

kaulinio matrikso išsid÷stymas pagal užkoduotą formą; trabekulių susijungimas formuojant spongiozinį

kaulą; spongiozinio kaulo pakeitimas kompaktiniu kauliniu audiniu (Yang, 2002).

1.3.3. Mikroskopin÷ kaulų klasifikacija

Kompaktiškas kaulas - daugiau kaulin÷s medžiagos, mažai kaulų čiulpų ertm÷s.

Akytas kaulas - mažiau kaulin÷s medžiagos, didesnis kaulų čiulpų ertm÷s plotas.

Pagrindinis kaulo sudedamasis vienetas - osteonas. Osteonai yra cilindriški vienetai, išsid÷stę

vertikaliai kompaktiniame kaule (Yang, 2002).

Osteono struktūra:

1. Osteono centre yra kanalas, kuris yra nelygus, priklausomai nuo osteono rūšies

(osteoprogenitoriai, osteoblastai ar osteoklastai), (Yang, 2002).

2. Kanalo centre yra kraujagysl÷s, kurios jungiasi su kitomis kraujagysl÷mis,

besiribojančiomis su osteonais ir periosteumu per Voklmano kanalus (Yang, 2002).

3. Centriniai kanalai yra apsupti kaulinio matrikso, kuris yra išsid÷stęs koncentriškai

(Yang, 2002).

4. Kanl÷lių sistema kaule leidžia užtikrinti sklandžią kaulinių ląstelių ir iš jų susidarančio

kaulinio audinio mitybą (Yang, 2002).

1.3.4. Kompaktinio kaulo struktūros pokyčiai keičiantis gyvūlio amžiui

Jauno gyvūno kaulinis audinys labai aktyvus, jame daug susidariusių kavernų, padidinančių

rezorbcinį plotą, ir plačiai pasklidusi besiformuojančių centrinių kanal÷lių sistema. Sijų tinklas gaus÷ja,

tank÷ja, tuo didindamas kaulinio audinio patvarumą (Yang, 2002).

14

Subrendusio gyvūno kauliniame audinyje yra keli forminiai osteonai ir kelios rezorbcin÷s

kavernos. Naujo kaulinio audinio formavimasis tolygus seno kaulinio audinio rezorbcijai (Yang, 2002).

Seno gyvūno kauliniame audinyje yra daugiau rezorbcinių kavernų negu subręndusio. Naujai

susidaręs kaulinis audinys prastai kalcifikuotas. Intensyviai did÷ja kaulinio audinio akytumas

(osteoporoz÷) (Yang, 2002).

Kaulinio audinio atsistatymas (atnaujinimas).

Rumbo formavimas - skaidulin÷s kremzl÷s rumbas - d÷l menko kraujo kiekio pritek÷jimo,

mezenchimin÷s ląstel÷s diferencijuojasi į kremzlinį rumbą, kuris yra pakeičiamas kauliniu rumbu

endochondralin÷s osifikacijos būdu. Pager÷jus kraujotakai pažeistoje vietoje, mezenchiminis audinys

yra tiesiogiai pakeičiamas kauliniu audiniu, praleidžiant kremzl÷s susidarymo etapą – intramembranin÷

osifikacija. Galiausiai, naujo kaulinio audinio susidarymas ir plokštelinio kaulo pakeitimas. (Yang,

2002)

1.4. Varl÷s kaulo mikroanatomija

10. Pav.

10. pav.: navikuliarinis kaulas – sagitalinis pjūvis: 1.sąnarinis paviršius, 2.hialinin÷ kremzl÷, 3. Kortikalinis kaulas, 4.

Kolateralinis sesamoidinis raištis, 5.proksimalinis kraštas, 6.lenkiamasis paviršius, 7.vidinis kortikalinis kaulas, 8.išorinis

kotikalinis kaulas, 9.skaidulin÷ kremzl÷, 10.sagitalinis kraštas, 11.distalinis raištis, 12.distalinis kraštas, 13.sąnarinis

paviršius, 14.akytoji kaulin÷ medžiaga ir kaulų čiulpai (Gabriel, 1999).

Jaunų arklių navikuliarinio kaulo skaidulin÷s kremzl÷s ir greta esantis giliosios lenkiamosios

sausgysl÷s paviršius yra lygus, glotnus ir blizgantis. Elastin÷s kremzl÷s plon÷jimas, šiurkšt÷jimas,

15

pageltimas arba spalvos blukimas pastebimas arkliams nuo 5 metų. Jis stipr÷ja ir ryšk÷ja su amžiumi,

nes iš tirtų arklių, pasiekusių 10 metų amžių, jau net 60 proc. turi šious degeneracinius pakitimus

(Doige ir Hoffer 1983).

Mikroskopiškai navikuliarinio kaulo elastin÷s kremzl÷s (10.pav.) paviršiaus pakitimai

apibūdinami kaip kremzl÷s maž÷jimas ar nykimas bei šiurkšt÷jimas (Down ir kt. 2007). Retkarčiais

paviršiaus skaidulos ir redukuotos ląstel÷s su chondrocitais sudaro grupeles ar būrelius ir nepasiskirsto

tolygiai. Nors rezultatai rodo, kad degeneraciniai pakitimai priklauso nuo amžiaus, kai kurie arkliai, net

ir peržengę 10 metų amžių, tur÷jo tik minimalius pakitimus. Svarbu, kad ši degeneracija mažai

priklaus÷ nuo arklių klinikin÷s būkl÷s, nes ir tiems, kurių klinika rod÷ navikuliarin÷s srities pažeidimą

ir tiems, kurie jokių požymių netur÷jo, buvo rasti min÷ti pakitimai. Kliniškai sergantys tur÷jo nežymiai

didesnius pažeidimus. Vienas svarbiausių degeneracinių požymių ties kaulo išlenkimais ir įdubomis

susidariusi ryški skaidulin÷s kremzl÷s erozija, kuri pasteb÷ta arkliams nuo trijų iki septinių metų

amžiaus ir nei vienas iš jų niekada nebuvo sirgęs navikuliarin÷mis ligomis. Pasitaiko, kad elastin÷s

kremzl÷s paviršiaus pažeidimo vietose būna susidariusios opos. Taip pat nebūdingos įdubos, tuštumos

(dar vadinamos kavernomis) ypatingai tarp varl÷s kaulo ir giliosios lenkiamosios sausgysl÷s. Elastin÷s

krmzl÷s paviršiaus degeneracijos gali būti didesn÷s ir apimti ne tik kremzlę, bet ir kaulą. Susidariusios

kaulin÷s įdubos dažniausiai nelieka tuščios – kaulo trūkumas ertm÷se užpildomas subrendusiu

fibroziniu audiniu. Osteoklastų aktyvumas visiškai nepadid÷ja pažeistoje vietoje, be to, čia nebuvo

rasta ir nekrozinio audinio. Osteofitai dažnai randami tose vietose, kur sunyksta minkštieji audiniai.

Dažniausiai osteofitai matomi kaip netaisyklingos ląstel÷s proksimalinių ir distalinių raiščių

prisitvirtinimo prie kaulo vietoje. Jų būna daugiau distaliniame krašte, tačiau jų išsid÷stymas

nesimetriškas išilgai kaulinio krašto. Kartais mikroskopiškai osteofitai matomi kaip sulipę po kelis,

susiviję arba kaip plona kaulin÷ plokštel÷ iš subrendusių kaulinių ląstelių. Ši plokštel÷ būna kaip tąsa

prieš tai buvusio kaulo. Navikuliarinio kaulo hialinin÷ kremzl÷ dažniausiai lieka nepažeista. (Doige ir

Hoffer, 1983).

Navikuliarin÷ bursa mikroskopiškai subtili struktūra, kuri turi viena sluoksnį ląstelių plonomis

sienel÷mis ir nedidelį kiekį laisvai pasklidusių jungiamojo audinio ląstelių. Nedidel÷ hiperplazija ir

hipertrofija kartais randamos tiriant degeneracijas.tiriant navikuliarin÷mis ligomis sergačių žirgų

navikuliarin÷s bursos sinoviją nebuvo rasta sinovijito požymių. Apie 20 proc. tiriamų arklių randama

arterijoskleroz÷ ir apie 40 proc. jų tur÷jo klinikinių požymių. Niekur nerasta trombų ar pradin÷s

tromboz÷s požymių (Doige ir Hoffer, 1983).

16

1.5. Navikuliarinis sindromas

Trys pagrindin÷s teorijos apima navikuliarinio sindromo patogenezę. Pirmoji - kraujagyslin÷

etiologija teigia, kad d÷l trombų atsirandančių kaulą maitinančiose arteriol÷se, sutrinka audinių mityba

po ko seka kitos patologijos, sukeliančios skausmą ir ischeminę nekrozę varl÷s kaule. Kraujagyslių

hiperemija ir padid÷jusi vaskuliarizacija randama dažniau nei ischemija navikuliariniame kaule, ypač

tarp klinikinius požymius tur÷jusių arklių (Waguespack ir Hanson 2010).

Antroji teorija apima biomechanines priežastis. Thompson teigia, kad nuolatinis spaudimas tarp

giliosios pirštų lenkiamosios sausgysl÷s ir navikuliarinio kaulo lenkiamojo paviršiaus sukelia šių

struktūrų degeneracinius pakitimus. Papildomi faktoriai (kanopų išsivystymas (mažas kanopos plotas),

prasta kaustymo technika, didelis kūno svoris) prisideda prie navikuliarinio sindromo atsiradimo

(Waguespack ir Hanson 2010).

Trečioji teorija nagrin÷jama plačiausiai. Ji teigia, kad navikuliarinis sindromas yra procesas, panašus į

osteoartritą (degeneracinę sąnario ligą), pasireiškiantį septiniu ar aseptiniu uždegimu (Thompson,

2001). Pakitimai atsirandantys navikuliarinio kaulo elastin÷s kremzl÷s lenkiamąjame paviršiuje, kaule

esančiame po kremzle, kavernų vidiniame paviršiuje, ir bursos sinovijin÷se membranose yra panašūs į

pakitimus atsirandančius esant osteoartritui. Prie min÷tų pakitimų galima priskirti ir degeneracijas,

atsirandančias giliosios pirštų lenkiamosios sausgysl÷s paviršiuje (Waguespack ir Hanson, 2010).

1.6. Rentgenologija

Rentgeno diagnostika atsirado 1895 metais. Iki šiol svarbiausias jos metodas fotografinis.

Rentgeno spinduliai pra÷ję pro tiriamąjį objektą sukuria vaizdą, kurį galima užfiksuoti rengeno filme,

fluorografin÷je vaizdo arba kino juostoje, popieriuje (Urbelis ir kt. 2005).

Nors rentgenologija yra dažnai naudojama navikuliarinio kaulo įvertinimui, rezultatai retai

atspindi klinikinę gyvūno būklę. Klasikiniai rentgeno nuotraukose rasti pakitimai yra gerai žinomi

mokslininkams ir gydytojams dirbandiems daugelį metų. Deja, neįmanoma įvertinti pilnos

navikuliarinio kaulo būkl÷s, nes kaulinio audinio degeneracijos pradžioje kaulas dar n÷ra stipriai

pakitęs, o apie susirgimo pradžią gal÷tų liudyti, aplik esantys minkštieji audiniai, kurių šis tyrimas

nevizualizuoja (Widmer ir Fessler, 2002). Tačiau patologijai paryšk÷jus, rentgeno nuotraukose gali būti

pastebimi pakitimai, kurie v÷liau žirgui sukels rimtą susirgimą ( Dyson, 2008).

Radiografija - yra labiausiai paplitęs, navikuliarinio sindromo diagnoz÷s patvirtinimo, modelis.

Rekomenduojamos penkios projekcijos, kad varl÷s kaulas būtų kruopščiai išnagrin÷tas, bet mažiausiai

17

turi būti trys nuotraukos: lateromedialine projekcija, 60˚ dorsoproksimaline-palmarodistaline, 45˚

palmaroproksimaline-palmarodistaline projekcija (Widmer ir Fessler, 2002). Aukštos kokyb÷s,

teisingomis projekcijomis atliktos rentgeno nuotraukos yra būtinos norint nustatyti tikslią diagnozę

(Kees 2002). Artefaktai susiję su neteisingu rentgeno spindulių nukreipimo kampu, blogos technikos

pasirinkimu, ir netinkamu kanopos paruošimu (Widmer ir Fessler 2002). Kanopos paruošimas itin

svarbus – jos apatin÷ dalis turi būti užpildyta medžiaga, kuri tolygiai uždengtų visus plyšius ir

nelygumus bei nepaliktų oro tarpų (Voute 2008). Likę oro tarpai atsispindi rentgeno nuotraukoje ir gali

būti neteisingai įvertinti kaip navikuliarinio kaulo lūžiai (Widmer ir Fessler (2002), Nixon (1996)), ar

kaulin÷s cistos (Thomson’s 2001).

E. G. Okspringsas pasiūl÷ kanopos priekį statyti ant medin÷s pakylos, prie kanopos plantarin÷s

pus÷s d÷ti kasetę su rentgeno filmu, o rentgeno spindulių šaltinį statyti priešais galūnę kanopos aukštyje

(6.pav.). Rentgeno spindulių pluošto centras į kanopą turi sklisti lygiagrečiai su arklio stov÷jimo

pagrindu (Sutkevičius ir kt. 2008).

6.pav.: okspringso pozicija (standartin÷) 7.pav.: dorsopalmarin÷ projekcija

8 pav. Šonin÷ projekcija 9 pav. Šonin÷ varl÷ kaulo rentgenograma

18

6, 7, 8, pav.- (Sutkevičius ir kt. 2008), 9 pav.- (Martinelli, 2002)

6pav., 7pav. ir 8pav. – galimų rentgeninių projekcijų pavyzdžiai norint rentgenologiškai ištirti

varl÷s kaulą, 9 pav. – rentgeno nuotraukos pavyzdys, kurioje rodykl÷mis pavaizduotas varl÷s kaulas.

D÷l to, kad navikuliarinio kaulo rentgeninis tyrimas yra ribotas, kartais sunku pasteb÷ti ir vertinti

kaule atsiradusius pakitimus (pvz. Osteoliz÷, padid÷jusi osteoprodukcija, formos pakitimai).

Atliekant varl÷s kaulo rentgeninį tyrimą būtina atsižvelgti į rekomenduojamas projekcijas, nes

netinkamai atlikus vidurinysis pirštakaulis gali pridengti varl÷s kaulą ir nuotraukoje atsispind÷s

klaidingas vaizdas su daug artefaktų, be to gali susidaryti ir tam tikrų degenerasijų vaizdas (pvz.

kolateralin÷s kremzl÷s mineralizacija) ar pažeidimo vaizdas, kuris klaidins gydytoją (Widmer ir Fessler

2002).

1.6.1. Pirmieji radiografiniai pakitimai

Kaulų čiulpai išsid÷sto erdv÷je, kurios žiev÷s plon÷jimas yra vienas iš požymių navikuliarinio

kaulo degeneracijos atžvilgiu. Šios žiev÷s defektai ar erozijos yra matomi palmaroproksimalin÷je-

palmarodistalin÷je projekcijoje. Bloga projekcija ar aplaidumas darant rentgeninį tyrimą yra vienas

svarbiausių faktorių, d÷l kurio nustatoma klaidingai neigiama diagnoz÷. Žiev÷s defektai pateikiami

kaip vieni pirmųjų požymių navikuliarinio kaulo būkl÷s vertinime, ir yra retai pastebimi sveikiems

arkliams. Meduliarin÷s žiev÷s plon÷jimas gali būti varl÷s kaulo patologijos radiografinis ženklas,

tačiau reikia tur÷ti omenyje tai, kad žiev÷s plon÷jimas yra adaptacinis procesas veikiant

biomechaninei j÷gai. Be to žiev÷s storis priklauso ir nuo veisl÷s bei gyvūno gyvenimo ir darbo

sąlygų (Widmer ir Fessler, 2002).

1.6.2. Pagrindiniai radiografiniai pakitimai kauliniame audinyje

Randami penki pagrindiniai pakitimai, kurie patvirtinami rentgenologiškai:

1. Kaulinio audinio išveš÷jimas.

2. Destruktyvūs kaulinio audinio pakitimai.

3. Kombinuoti produktyvūs-destruktyvūs pakitimai kaule.

4. Tankio pakitimai

a. Sumaž÷jęs arba netolygus

1) Linijomis

2) Lokalizuotas (cistų pavidalo)

b. Padid÷jęs arba sklerotiškas

19

5. Padid÷jęs minkštųjų audinių tankis (O‘Brien, 1999).

Atliktas mokslinis tyrimas apimantis 95 skirtingo amžiaus arklius. Ištirti jų varl÷s kaulai

makroskopiškai, rentgenologiškai ir mikroskopiškai. Nustatyta, kad kuo didesnis sąnarinis ir

lenkiamasis paviršius, tuo lenkiamojo paviršiaus dalis storesn÷, ir tuo didesnis navikuliarinio kaulo

ilgis. Kuo didesnis metų skaičius, juo ryškesni šie požymiai. Histomorfologija – sąnarin÷s dalies

akytumas did÷ja, akytosios kaulin÷s medžiagos daug÷ja, maž÷ja trabekulių, maž÷ja jų paviršiuje

standžiosios medžiagos kiekis, maž÷ja specifinių trabekulių paviršiaus plotas (Gabriel ir kt., 1999).

Galutin÷s tyrimo išvados teigia, kad neigiami požymiai labiausiai susiję su amžiumi.

Navikuliarinio kaulo tankiosios medžiagos maž÷jimas, akytosios kaulin÷s medžiagos daug÷jimas –

kaulo ret÷jimas, tai mažina kaulo patvarumą. Jauniems žirgams iki 2 metų pasteb÷tas labai didelis

kaulin÷s medžiagos akytumas, kuris staiga maž÷ja jiems pasiekus 2 metus. Seniems arkliams pasteb÷tas

nežymus akytumo sumaž÷jimas lyginant su vidutinio amžiaus arkliais, tačiau akytosios kaulin÷s

medžiagos plotas drastiškai did÷ja. Ilgainiui pradeda maž÷ti ir akytosios medžiagos vis labiau plečiantis

kaulų čiulpų ertm÷ms. Senstant arkliui ir kaului minkšt÷jant jį lengviau deformuoti (pagrindin÷s

deformacijos įvyksta d÷l spaudimo iš viršaus). Varl÷s kaulas plečiasi į kraštus, o jo bendras storis

maž÷ja. Taip pat d÷l su amžiumi blog÷jančios navikuliarinio kaulo būkl÷s ir atsparumo spaudimui

sumaž÷jimo, histologiniame tyrime randama daugiau mikrolūžių, kurie mažina kaulo vientisumą. Kitas

svarbus požymis dažn÷jantis did÷jant amžiui – kremzl÷s, dengiančios navikuliarinio kaulo sąnarinius

paviršius mineralizacijos procesas. Nustatyta, kad dažniausios ir didžiausios patologijos nustatomos

arkliams 2-12 metų amžiaus. Tai siejama su dideliu ir intensyviu fiziniu krūviu šiame laikotarpyje

(Gabriel ir kt., 1999).

1.7. Varl÷s kaulo kraujotaka

Kanopos kraujotakos mechanizmas taip pat yra vienas iš tiriamų objektų navikuliarin÷ms ligoms

tirti. Arterioskleroz÷ sukelia ischemiją ir nekrozę, d÷l sumaž÷jusio kraujo kiekio pritek÷jimo į

navikuliarinę zoną, (Parks 2010). Išskirtine kraujotaka ši struktūra pasižymi, nes tai n÷ra tipiškas

skeleto kaulas – kraujagysl÷s neina per periosteumą, o per skylutes einančias tiesiai per kaulo centrą,

(Strasser, 2012).

Yra horizontalus arterijų susijungimas tarp dviejų pirštų arterijų, kurios praeina šalia pirštų kaulų.

Šios lateralin÷s susijungimo vietos yra virš ir po navikuliariniu kaulu; nuo jų smulkios arterin÷s šakos

įeina į varl÷s kaulą. Jei navikuliarinio kaulo arterijų anostomoz÷se ir vidin÷se kraujagysl÷se spaudimas

20

itin padid÷ja – kraujagysl÷s išsiplečia. Tai sukelia nefiziologinį spaudimą vidin÷je kaulo spongiozoje ir

kaulin÷s medžiagos persitvarkymą. Esant nuolatiniam spaudimui kanopos galin÷je pus÷je ir išsiplečiant

pirštų arterijoms, išsiplečia ir smulkios arterijos navikuliariniame kaule. D÷l nuolatin÷s išsipl÷timo

būkl÷s išdid÷ja ir kauliniai kanalai, kuriuos nors ir sunkiai, bet jau įmanoma aptikti rentgeno

nuotraukoje. Tačiau varl÷s kaulo forma ir kraujagyslinių kanalų dydis labai priklauso nuo individualių

sąvybių ir gali stipriai skirtis tarp atskirų individų, (Strasser, 2012).

1.8. Formos pakitimai

Navikuliarinio kaulo formos bei pd÷ties kanopoje pakitimai, d÷l kintančios kanopos

biomechanikos (did÷ja spaudimas į varl÷s kaulą bei netolygiai pasiskirsto svoris), tai dar vienas iš

navikuliarin÷s zonos tyrimo objektų norint išsiaiškinti degeneracijų etiologiją (Sandler ir kt., 2000).

D÷l darbo, esant dideliam navikuliarinio kaulo lenkiamojo paviršiaus apkrovimui vystosi kaulin÷

deformacija. Kai kas prieštarauja ir teigia, kad perdidelis fizinis krūvis treniruot÷se nesukelia

patologijų, kaulo deformacija priklauso nuo sinchronijos ir negali pasiekti ligos statuso. Taip pat

teigiama, jei kaulo formos kitimas yra pakankamai laipsniškas jis ne tik apsaugo struktūras, bet ir

neleidžia susidaryti kitiems pažeidimams (Widmer ir Fessler, 2002).

Padid÷jus spaudimui į varl÷s zoną did÷ja intrakaulinis spaudimas varl÷s kaule (Gabriel, 1998),

prisidedant netvirtam kaulo išsivystymui ir kitiems predisponuojantiems faktoriams, kaip kompensacija

pakitusiam svorio centrui vyksta navikuliarin÷s zonos dalių kitimas, kas ir sukelia degeneracijas

(Sandler ir kt., 2000).

Viena iš svarbiausių struktūrų – navikuliarinis kaulas taip pat rekonstruojamas (Gabriel A, 1998).

Šios rekonstrukcijos gali sukelti kaulin÷s kremzl÷s sklerozę, kaulų čiulpų fibrozę, sul÷tinti veninį

drenažą, dar padidinti intrakaulinį spaudimą ir navikuliarinio kaulo skausmą d÷l padid÷jusio veninio

spaudimo kraujagysl÷se maitinančiose kaulą (Sandler ir kt., 2000).

Yra žinoma, kad naminiams arkliams būdinga tur÷ti vieną priekinę kanopą nefiziologiškai

statesnę, lyginant su kita, tačiau tai netraktuojama kaip sutrikimas. Tokia kanopų asimetrija gali būti

susižalojimo ar blogos kanopų priežiūros pasekm÷, bet jei tai yra įgimta, visos struktūros prisitaiko ir

gali atlikti savo funkcijas nesukeldamos skausmo. Po gimimo raiščiai ir sąnariai suauga į šią nebūdingą

poziciją. raiščiai volarin÷je pus÷je tampa gerokai trumpesni nei tur÷tų būti (Strasser, 2012). Didel÷

problema yra ta, jog priklausomai nuo neteisingos visos kanopos vystymosi faz÷s, bei nuo pakitimų

vienu ar kitu momentu kanopa statoma neiteisingai (Denoix, 1999). Nors augant struktūros ir

21

adaptuojasi, bet žalojama ir kita, ar kitos kanopos d÷l pasikeitusio apkrovimo kampo. Per dvi savaites

nuo gimimo, neteisingas galūn÷s statymas gali būti ištaisytas, jei kumeliukas nuolatos ir reguliariai juda

ant pritaikyto paviršiaus. Deja, kumeliukai dažnai yra laikomi savait÷mis sąlyginai ankštuose garduose,

per šį laiką jungiamosios struktūros (raiščiai ir sausgysl÷s) yra palaikomos tokioje pad÷tyje, kurioje

buvo iškart po gimimo. Kaip jau min÷ta kraujo cirkuliacija kanopoje yra minimali kai sąnarys būna

pernelyg pritrauktas lyginant su fiziologiškai sveiku. Taigi volarinių raiščių sutrump÷jimas padidina

spaudimą galinei kanopos daliai, taip pat padid÷ja spaudimas pirštų arterijose, bei kraujagysl÷se, kurios

įeina ir maitina varl÷s kaulą, taip padid÷ja ir persitvarko spongiozin÷ dalis navikuliariniame kaule

(Strasser, 2012).

Navikuliarinio kaulo formos pakitimai nusako būdingo šiai struktūrai pavidalo praradimą (pvz.:

sustor÷jimas, suplon÷jimas, iškrypimas, papildomų ataugų atsiradimas, minkštųjų audinių

mineralizavimasis (Moore ir White 1998)), kuris vertinamas tiek dorsopalmarin÷je, tiek ir

lateromedialin÷je projekcijoje. Deformacijos sukeliamos d÷l kaulo persiformavimo esant nuolatiniam

fiziniam stresui ir įtampai. Svarbu tai, kad min÷ti pakitimai yra priskiriami adaptaciniams procesams,

nes n÷ra įrodyta, kad jie besąlygiškai koreliuoja su navikuliarinio kaulo patologijomis ar navikuliarinio

sindromo etiologija. Tačiau nustatyta, kad, jei kaulo performavimas, kaip adaptacijos paseka, vis tiek

n÷ra pakankamas (tai reiškia, kad struktūra negali atlaikyti krūvio tenkančio navikuliariniam kaului),

progresyvi kaulin÷ degeneracija vystosi labai sparčiai. Arkliams, kurių varl÷s kaulo proksimalinis

artikuliarinis kraštas yra įgaubtas, rentgenogramoje randama ir kitų min÷tų pakitimų, tai parodo, jog

toks formos pakitimas n÷ra būdingas įprastai adaptacijai – tai jau pirmin÷s degeneracijos požymiai

(Widmer ir Fessler, 2002).

1.9. Degeneracin÷s duobut÷s

Navikuliarinio kaulo rentgeniniai pakitimai leidžia spręsti apie kaulo būklę. Pagrindinis ir vienas

dažniausiai pasitaikančių pakitimų - atsiradusios nebūdingos sinovijin÷s duob÷s pažeistame

navikuliariniame kaule (Widmer ir Fessler, 2002).

Nuo tada, kai kraujagyslių kanalai ar duob÷s aplink juos tampa matomi rentgeno nuotraukoje,

teigiama, kad tai varl÷s kaulo liga. Teorijos d÷l varl÷s kaule atsirandančių duobių priežasčių priklauso

nuo mokyklų. Teiginiai įvairuoja nuo infekcijos sukeltų veiksnių, kraujotakos sutrikimų navikuliarin÷je

zonoje iki genetinių faktorių (Strasser, 2012).

22

Daug mokslininkų stengiasi palyginti ir nustatyti šių sinovijinių duobių skaičių, formą ir

struktūrą. Stipriai išdid÷jusi tokio tipo duob÷ yra sinovijin÷ invaginacija ir dažnai yra distalinio

interfalanginio sąnario sinovijin÷s membranos dalis. Arkliams turintiems problemų su navikuliarine

zona, būdingos labai mažos ir siauros maitinančios kraujagysl÷s, kurios apsuptos hiperplazuota

sinovija. Nors pati navikuliarinio kaulo patologija dar n÷ra tiksliai išaiškinta, tačiau įrodyta, kad šios

sinovijin÷s invaginacijos būna sukeltos distalinio interfalanginio sąnario artroz÷s. Įprastai navikuliarinis

kaulas turi 3-5 kūgio formos sinovijines duobes išilgai distalinio krašto. D÷l gyvūno fizinio krūvio ir

amžiaus jos gali stipriai išdid÷ti ir tapti cilindro pavidalo. Dažnai atsirandančios kaulin÷s duob÷s yra

netaisyklingos formos, nelygiais kraštais ir skirtingais paviršiais. Tai taip pat priklauso nuo

degeneracijos pobūdžio ir kanopos biodinamikos, bei nuo pirminių pakitimų lokalizacijos (Widmer ir

Fessler, 2002).

1.10. Diagnostika

Navikuliarinis sindromas gali pasireikšti įvairios veisl÷s ir amžiaus arkliams. Panašu, kad kai

kurios veisl÷s turi didesnį polinkį sirgti šia liga. Taip pat pasteb÷ta, kad kastracija irgi yra vienas iš

veiksnių didinančių tikimybę susirgti. Lyties įtaka navikuliarin÷s srities ligoms dar n÷ra žinoma

(Waguespack ir Hanson, 2010).

Arkliai sergantys navikuliariniu sindromu, dažnai buna tur÷ję neaiškių, neryžkių ar užsl÷ptų

šlubavimų. Pradžioje šlubavimai būna labai švelnūs ir silpni, o suteikus arkliui didesnį fizinį krūvį ir

ilgesnį laiką šlubavimas išryšk÷ja. Ilgainiui šlubavimas tampa kliūtimi gyvūnui sportuoti ar atlikti

pratimus. Eisena dažnai apibūdinama kaip trumpi, nepastovūs ir kintantys žingsniai, ir šlubavimas

dažniausiai bilateralinis, ir labiau vyrauja vienoje galūn÷je nei kitoje (Waguespack ir Hanson, 2010).

Vienas iš būdų pasteb÷ti sutrikimus yra arklio vaikymas ant kieto paviršiaus ir ankštame

apskritime riščia (tai dar labiau padidina diagnostinį efektą kai įtartina ar šlubuojanti koja būna

nukreipta į apskritimo centrą). Kai kurie sergantys arkliai gali tur÷ti charakteringą stov÷seną poilsio

metu. Nors kanopos kapsul÷ gali pasikeisti d÷l daugyb÷s priežasčių, tačiau dažniausia priežastis būna

l÷tiniai, slapti šlubavimai. Esant navikuliarin÷ms ligoms ir ilgam stov÷jimui vyksta kanopos formos

kitimas, įskaitant mažą, siaurą kanopą su aukštais užpenčiais (Waguespack ir Hanson, 2010).

Arkliai su navikuliariniu sindromu dažnai jaučia stiprų skausmą varl÷s kaulo srityje, tai patvirtina

skausmą sukeliantys bandymai, kai keičiamas kūno svorio pasiskirstymas, ir didelis krūvis tenka

navikuliariniam kaului. Tačiau tokius testus reikia atlikti ir su netiriamąja koja, bei su galine koja, ir

23

būtina nustatyti ar skausmas yra navikuliarin÷je zonoje, kad būtų išvengta klaidingai teigiamų rezultatų

(Waguespack ir Hanson, 2010), (Dyson, 2003).

Norint tiksliau nustatyti sklindančio skausmo vietą taikoma palmarinio pirštų nervo anestezija.

Atsargi anestezijos technika privalo būti atliekama tiksliai įsitikinus, kad palmarinio pirštų nervo

dorsalin÷s šakos nepatenka į anestezuojamą dalį, ir isitikinti, kad tik palmarin÷ kanopos dalis yra

anestezuota. Ieškant skausmo vietos 5-10 min. arklys vedžiojamas ir atliekami testai. Jei nustatyti

nepavyksta nervas anestezuojamas kylant galūne į viršų (Waguespack ir Hanson, 2010).

Dar viena teorija d÷l skausmo lokalizacijos nustatymo sako, kad galima atlikti sinovijinių

struktūrų anesteziją kliniškai sergantiems arkliams. Tačiau ši teorija n÷ra tiksli, nes gali rodyti ne tik

navikuliarinio kaulo būklę, bet ir navikuliarin÷s bursos uždegimą, giliosios pirštų lenkiamosios

sausgysl÷s uždegimą ir raiščių uždegimą, (Waguespack ir Hanson, 2010).

Navikuliarin÷s bursos anestezija yra rekomenduojama panaikinti navikuliarinį skausmą. Kai

kurie mokslininkai tiki, kad ši technika yra naudinga tik atskirti arklius, kurie tikrai turi navikuliarinius

bursitus. Šlubavimo priežastys įvertinamos per 5 minutes nuo anestezinio vaisto suleidimo. Teigiami

rezultatai bursos anestezijos atveju gaunami tik kai skausmą sukelia navikuliarinis bursitas,

navikuliarinio kaulo degeneracijos ar palaikomųjų raiščių uždegimas (Waguespack ir Hanson, 2010).

24

2. Tyrimų Metodika

Tyrimas atliktas LSMU VA patologijos centre ir LSMU VA stambių gyvūlių klinikoje. Ištirta 30

arkio priekinių kanopų varl÷s kaulų. Kanopos pasirinktos atsitiktinai, anamnez÷s duomenys, arklių

amžius ar mirties priežastys, n÷ra žinomi. Visos kanopos prieš tyrimą buvo šaldytos -18°C.

2.1. Kanopų paruošimas

Kanopos buvo išvalomos ir nuplaunamos, nuimamos pasagos (jei arklys buvo kaustytas, o

pasagos nenuimtos), tos kanopos, kurios buvo itin neprižiūr÷tos, peraugusios, apipuvę, gyvūnui esant

gyvam – apipjaustytos. Kanopos paruošimas labai svarbus rentgeninio tyrimo kokybei, nes šiukšl÷s

(kraiko likučiai, peraugusios kanopos atplaišos ar kt.) gali imituoti kaulo pakitimus.

2.2. Rentgeninis tyrimas

Rentgeninis tyrimas atliktas: LSMU VA stambių gyvūlių klinikoje.

Atliekant tyrimą būvo naudotos apsaugos priemon÷s atitinkančios radiacin÷s saugos reikalavimus

(švinin÷s prijuost÷s, švinin÷s pirštin÷s, švinin÷s kaklaskar÷s). Tyrimas atliktas rentgeno kabinete, kuris

taip pat atitinka radiacin÷s saugos reikalavimus.

Rentgenologiškai ištirti ir įvertinti 30 arklio priekinių kanopų navikuliarinių kaulų.

Prieš rentgeninį tyrimą kanopų ragin÷ varl÷ prikimšta specialios plastilino mas÷s, taip, kad padas

sudarytų kuo lygesnę ir vientisesnę plokštumą. Taip sumažinama galimyb÷ atsirasti artefaktams – tod÷l,

rentgenogramoje varl÷s kaulas būna vientisos spalvos, gerai matomi kraštai, viršutin÷ ir apatin÷ linija.

Kanopos pastatytos ant specialios pakylos, kuri suteikia kanopai specifinę pad÷tį – pado

pasvirimo kampas pagrindo atžvilgiu būna apie 45°, o dorsalin÷s sienos 85°-90°. Rentgeno spindulių

šaltinis statomas priešais kanopą – taip, kad spindulių srautas į kanopą sklistų lygiagrečiai pagrindui.

Rentgeno spindulių pluošto centras į kanopą sklinda ties apynag÷s riba per centrą. Kanopos plantarin÷je

pus÷je statoma kaset÷ su rentgeno filmu. Spindulių srauto laikas 10-20 ms. (1. Pav.)

1 pav.Standartin÷ pozicija pagal Okspringsą.

25

Rentgenogramoje įvertinti matomi varl÷s kaulo pakitimai, esamos asimetrijos ir deformacijos.

2.5. Makroskopinis tyrimas

Tyrimas atliktas LSMU VA patologijos centre.

Atlikti 30 arklio priekinių kojų kanopų skrodimai – išimti, kiekvienos jų, navikuliariniai kaulai ir

įvertinti makroskopiškai. Skrodžiant naudotas stovas kojoms įtvirtinti, peiliu kanopa atskirta nuo

likusios kojos dalies ties apynag÷s sąnariu, perpjauti medialiniame ir lateraliniame krašte esantys

raiščiai bei gilioji pirštų lenkiamoji sausgysl÷, kaulą atskyrus nuo greta esančių struktūrų jis buvo

išimtas. Padarytos foto nuotraukos iš skirtingų kaulo pusių: lateralin÷s, medialin÷s, plantarin÷s,

dorsalin÷s, proksimalin÷s ir distalin÷s. Rasti pakitimai apibendrinti ir palyginti su rentgenologinio

tyrimo rezultatais.

2 pav. Tyrimui pasirinktos varl÷s kaulo pus÷s.

3.pav.: tyrimui pasirinktos varl÷s kaulo pus÷s.

2. pav.: A – dorsalin÷ pus÷, B – lateralin÷ pus÷, C – medialin÷ pus÷, 3.pav: D – proksimalin÷ pus÷, E – distalin÷ pus÷,

F – plantarin÷ pus÷.

26

2.4. Histologinis tyrimas

Histologiniai preparatai paruošti LSMU VA patologijos centro laboratorijoje.

Patologin÷ medžiaga paimta iš 30 tirtų arklio priekinių kanopų varl÷s kaulų. Iš kiekvieno kaulo,

tų pačių vietų (centro ir krašto), paimta po vieną m÷ginį. Papildomi m÷giniai paimti iš tų kaulo vietų,

kuriose buvo rasti pakitimai, ir kurios nepateko į standartines m÷ginių ÷mimo vietas.

Histologin÷ technik: paimti m÷giniai įdedami į formaliną, po to į dekalcinuojantį tirpalą (TBD-

2), dekalcinacijos greitis buvo labai nevienodas, tod÷l pra÷jus 3-5 dienom vis periodiškai buvo

patikrinamas dekalcinavimo lygis. Dekalcinuoti kaulų gabal÷liai buvo plaunami tekančiu vandeniu.

V÷liau dehidratuoti skirtingo stiprumo spiritais (70°,80°,96°), laikant po 1 valandą. V÷liau kaulo

gabal÷liai užlieti parafinu ir palikti kol parafinas sustings. Parafino, su kaulo gabal÷liu, blokeliai

pjaustyti mikrotomu. Ant objektinių stiklelių priklijuoti pjūviai buvo merkiami į ksilolą. Galiausiai

pjūviai buvo perplauti vandeniu ir nudažyti (hematoksilinu- eozinu).

27

3. Rezultatai

3.1. Makroskopinio tyrimo rezultatai

11 pav. Makroskopiniame tyrime rastos patologijos

Makroskopiniame tyrime aptikta 6 skirtingos patologinių pakitimų rūšys (11.pav). Grafikas

vaizduoja, kokią dalį procentais kiekvienas pakitimas sudaro iš visų rastų pakitimų. Viename

navikuliariniame kaule rastas kaulo lūžis (1proc., n=1), kremzlinių ar kaulinių ataugų taip pat pasitaik÷

vienas atvejis (1 proc., n=1). Likusių patloginių pakitimų atvejų skaičius pasiskirsto beveik vienodai

(24 ir 25 proc.).

Grafikas vaizduoja navikuliariniame kaule atsiradusias asimetrijas ir jų pasiskirstymą tam tikrose

kaulo vietose procentais (12 pav). Dažniausiai aptinkami asimetriniai pakitimai: nesimetriška centro

linija (49 proc., n=34) ir netaisyklingi kaulo įgaubimai (34 proc., n=23), daugiausiai jų randama

distalin÷je navikuliarinio kaulo pus÷je (įgaubimai: 28 proc., n=19; asimetriška centro linija: 35 proc.,

n=24).

28

12 pav. Asimetrijos

13 pav. Kaulo formos pakitimų palyginimas skirtingose kaulo pus÷se.

Distalin÷je navikuliarinio kaulo pus÷je dažniau aptinkama asimetriška centro linija (71 proc.,

n=24) ir kaulo įgaubimai (83proc., n-19), nei proksimalin÷je ( asimetrin÷ centro linija 29proc., n=10;

kaulo įgaubimai 17 proc., n=4). Tiek distalin÷je, tiek proksimalin÷je pus÷se dažniau randama

asimetriška centro linija nei kaulo įgaubimai (13 pav).

29

14 pav. Kaulo, skirtingų pusių, asimetrijų pagal storį palyginimas.

3 kartus dažniau aptinkama plonesn÷ medialin÷ navikuliarinio kaulo pus÷, nei lateralin÷ (14 pav).

Lateralin÷ pus÷ plonesn÷: 25 proc., n=3; medialin÷ pus÷ plonesn÷: 75 proc., n=9. Kituose tirtuose

atvejuose medialin÷ ir lateralin÷ pus÷s pagal storį nesiskyr÷.

15 pav. Deformacijos

Grafikas rodo – kuriose varl÷s kaulo vietose deformacijos aptinkamos dažniausiai (15 pav).

Distalin÷je (26,37 proc., n=24) ir dorsalin÷je (26,37 proc., n=24) pus÷se formos pakitimai aptinkami

dažniausiai, o lateralin÷je rečiausiai (3,3 proc., n=3).

30

16 pav. Kaulo deformacijų palyginimas su asimetrijomis

Grafikas vaizduoja kaulo formos pakitimus ir atsiradusias asimetrijas skirtingose navikuliarinio

kaulo pus÷se (16 pav). Grafike matyti, kad deformacijos retai vyksta simetriškai. Lateralin÷je ir

distalin÷je pus÷se kaulo deformacijos visada vyko asimetriškai.

17 pav. Paviršin÷s kremzl÷s pakitimai

Kaulo paviršin÷s kremzl÷s pakitimai (pvz. kremzl÷s erozija, kremzl÷s nebuvimas ar netolygus

pasiskirstymas) dažniausiai aptinkami dorsalin÷je kaulo pus÷je (33 proc., 22 atvejai), tap pat dažnai

pažeidžiama palmarin÷s (29 proc., 19 atvejų) ir distalin÷s (21 proc., 14 atvejų) pus÷s kremzl÷.

Rečiausiai pažeidžiama lateralin÷s (3 proc., 2 atvejai) ir medialin÷s (2 proc., 1 atvejis) pus÷s kremzl÷

(17 pav).

31

18 pav. Kaulo paviršin÷s kremzl÷s priklausomyb÷ nuo deformacijų.

Grafiko duomenys paneigia teoriją, jog atsiradus navikuliarinio kaulo formos pakitimams tam

tikroje kaulo pus÷je, toje pus÷je pažeidžiama kaulo paviršin÷ kremzl÷. Palmarin÷je pus÷je kremzl÷s

pažeidimai (n=19) pasitaik÷ dažniau nei deformacijos (n=17), o medialin÷je ir distalin÷je pus÷se kaulo

formos pakitimai gerokai dažniau aptinkami nei paviršin÷s kremzl÷s pažeidimai (18 pav).

Degeneracin÷s kaulo duobut÷s dažniausiai aptinkamos dorsalin÷je pus÷je (48 proc., n=24), taip

pat palmarin÷je pus÷je (32 proc., n=16), medialin÷je (4 proc., n=2), lateralin÷je (2 proc., n=1) ir

distalin÷je (2 proc., n=1) pus÷se šie pakitimai aptinkami rečiausiai. Proksimalin÷je pus÷je aptikta: 12

proc., n=6 (19 pav).

32

19 pav. Degeneracin÷s duobut÷s

20 pav. Dorsalin÷ navikuliarinio kaulo pus÷.

Iš 30 ištirtų arklio priekinių kanopų varl÷s kaulų, dorsalin÷s pus÷s degeneracin÷s duobut÷s rastos

24 kauluose (80 proc.), o tik 6 (20 proc.) kaulų dorsalin÷je pus÷je degeneracinių duobučių neaptikta (20

pav).

33

21 pav. Degeneracinių kaulo duobučių atvejų skaičiaus plyginimas su paviršin÷s kremzl÷s

pakitimų skaičiumi.

Kreiv÷s pavaizduoja, jog degeneracinių duobučių vietose beveik visada būna pažeista

navikuliarinio kaulo paviršin÷ kremzl÷, išskyrus distalinę kaulo pusę, kurioje degeneracin÷s duobut÷s

aptinkamos retai (1 proc.), o kaulo paviršin÷ kremzl÷ būna pažeista daug dažniau (21 proc.) (21 pav).

3.2. Rentgenologinis tyrimas ir jo palyginimas su makroskopiniu tyrimu

22 pav. Patologijų lokalizacija kaulo rentgenogramoje.

34

Iš visų rastų patologinių pakitimų rentgeniniame tyrime, daugiausiai jų aptikta apatin÷je kaulo

linijoje (32 proc., n=15) ir centre(28 proc., n=13), o lateraliniame krašte mažiausiai (10 proc., n=5) (22

pav).

23 pav. Dorsalin÷ navikuliarinio kaulo pus÷.

Dorsalin÷je navikuliarinio kaulo pus÷je rentgeninis tyrimas parodo 62 proc. visų patologinių

pakitimų rastų makroskopiniame tyrime (15 iš 24 atvejų) (23 pav).

24 pav. Palmarin÷ navikuliarinio kaulo pus÷.

35

Rentgeninis tyrimas parodo (8 iš 16 atvejų) 50 proc. mažiau varl÷s kaulo įvairių pažeidimų

palmarin÷je pus÷je nei jų yra randama tiriant makroskopiškai (24 pav).

25 pav. Patologinių pakitimų palyginimas kaulo kraštuose.

Tiriant rentgenologiškai nustatyta, kad šis tyrimas neparod÷: medialiniame krašte 32 proc.,

lateraliniame krašte 15 proc. pakitimų, nustatytų tiriant makroskopiškai (25 pav).

26 pav. Rastos deformacijos.

36

72 proc. (21 iš 29 atvejų) visų makroskopiniame tyrime aptiktų deformacijų galima nustatyti ir

taikant rentgeninį tyrimą (26 pav).

27 pav. Deformacijų lokalizacija rentgenogramoje.

Vertinant navikuliarinio kaulo rentgenogramas daugiausiai formos pakitimų nustatyta apatin÷je

kaulo vaizdo linijoje (34 proc., n=11) ir medialiniame krašte (28 proc., n=9), o centre – kur

deformacijas pasteb÷ti labai sunku taikant šia poziciją, nebent jos būtų labai ryškios, rasta 3 proc.,

(n=1) deformacijų iš visų nustatytų (27 pav).

Destruktyvūs kauliniai pažeidimai aptinkami rentgenogramoje dažniau nei deformacijos, išskyrus

lateraliniame ir medialiniame krašte (šiose vietose tiriant nustatyta daugiau deformacijų nei kitų

kaulinių pažeidimų). Viršutin÷je ir apatin÷je linijoje destruktyvūs kauliniai pažeidimai sukelia ir tos

vietos formos pakitimus. Iš visų nustatytų deformacijų 3 proc. (n=1) jų aptikta vaizdo centre, o

destruktyvių kaulinių pakitimų centre rasta 28 proc. (n=13), tačiau naudojant šią rentgenologinę

projekciją labai sunku nustatyti deformacijas centre, tod÷l negalima teigti, jog centre atsiradę kauliniai

pakitimai nesukelia deformacijų (28 pav).

37

28 pav. Destruktyvių kaulinių pakitimų ir deformacijų palyginimas rentgenogramoje.

3.3. Tyrime rastų, varl÷s kaulo pakitimų, pavyzdžiai

29 pav. Kanopos struktūrų vaizdas atidarius sąnarį.

Nuotraukoje (29 pav.) pavaizduota kanopa atskirta nuo likusios kojos dalies. Kanopos ragin÷

kapsul÷ asimetriška, kaulų pad÷tis vienas kito atžvilgiu netaisyklingai pakitusi (nuotraukos iš

asmeninio archyvo).

38

30 pav. Dorsalin÷ varl÷s kaulo pus÷. 31 pav. Dorsalin÷ varl÷s kaulo pus÷.

32 pav. Dorsalin÷ varl÷s kaulo pus÷.

30, 31, 32 peveiksluose pavaizduoti išsipl÷tę varl÷s kaulo kraujagysliniai kanalai ir susidariusios

degeneracin÷s sinovijin÷s duob÷s dorsalin÷je pus÷je (nuotraukos iš asmeninio archyvo).

33 pav. Išimtas varl÷s kaulas. 34 pav. Nuo kanopos neatskirtas varl÷s kaulas.

33 ir 34 paveiksluose parodyta viena iš varl÷s kaulo patologijų – nebūdingos normaliam kaului,

kremzlin÷s išaugos (nuotraukos iš asmeninio archyvo).

39

35 pav. Varl÷s kaulo distalin÷s ir palmarin÷ pus÷s.

35 paveiksle, pavaizduotas varl÷s kaulas, kurio distalin÷je pus÷je matomi kauliniai įgaubimai

(nuotraukos iš asmeninio archyvo).

36 pav. Varl÷s kaulo distalin÷ pus÷.

Nuotraukoje vaizduojama varl÷s kaulo distalin÷ pus÷, kurioje randama asimetrine centro linija,

bei netolygus kaulo plotis skirtingose pus÷se (36 pav.) (nuotraukos iš asmeninio archyvo).

40

37 pav. Kanopos šoninis vaizdas. 38 pav. Varl÷s kaulo palmarin÷ ir proksimalin÷ pus÷s.

Šiuose paveiksluose (37 ir 38) pavaizduota kanopa ir jos varl÷s kaulas. Matyti, jog kanopa

netaisyklingai nuaugusi, be to statant arkliu koją ant žem÷s didel÷ apkrova teko navikuliarinio kaulo

palmarinei pusei. Paveiksle 37 ir 38 tos pačios kanopos kaulas su grubiai pažeista palmarine puse –

degeneracija išplitusi ir apima jau ir proksimalinę varl÷s kaulo pusę. Kaulin÷ dobut÷, atsiradusi d÷l

mechaninio kaulo traumavimo (37 ir 38 pav.) (nuotraukos iš asmeninio archyvo).

41

4. Rezultatų Aptarimas

4.1. Makroskopinis tyrimas

Įvertinti visi rasti varl÷s kaulo pakitimai (makroskopiniame tyrime) procentine išraiška. Rasta:

varl÷s kaulo degeneracin÷s duobut÷s, kremzlin÷s ar kaulin÷s ataugos kaulo paviršiuje, paviršin÷s kaulo

kremzl÷s pakitimai, kaulo lūžis, deformacijos bei asimetrijos. Tik kaulo lūžis ir kaulin÷s ar kremzlin÷s

ataugos pasireišk÷ labai retai (kiekviena po 1proc. iš visų rastų patologijų), o likę navikuliarinio kaulo

pakitimai procentin÷je išraiškoje pasiskirst÷ bene identiškai (1 proc. skirtumu - 24 proc.-25 proc.)

(p>0,05). Moksliniuose darbuose šios patologijos n÷ra suskirstytos pagal pasireiškimo dažnumą viena

kitos atžvilgiu.

Daugiausiai įvairių varl÷s kaulo pakitimų aptikta dorsalin÷je pus÷je, taip yra d÷l to, jog šioje

vietoje atsiveria kaulo kraujagysliniai kanalai ir toje vietoje iš proksimalin÷s pus÷s yra plonesnis

kaulinis sluoksnis ir gerokai storesn÷ paviršin÷ kremzl÷, o kraujagysliniuose kanaluose n÷ra ištisinio

kaulinio sluoksnio – šioje vietoje svorį palaiko kaulin÷s sijos, rezultatai sutampa su Gabriel ir kiti

(1999). Nepaisant to, jog svorio palaikymui šių struktūrų pakanka, tačiau pasikeitus kanopos

biodinamikai ir svorio centrui, padid÷jus spaudimui į varl÷s kaulą, pradeda vystytis patologiniai

pakitimai.

4.1.1. Paviršin÷s kaulo kremzl÷s pakitimai

Dorsalin÷je pus÷je paviršin÷ kremzl÷ buvo pažeista dažniausiai (33 proc. visų kremzl÷s

pažeidimų tenka dorsalinei pusei), taip pat dažnai kremzl÷ pažeidžiama plantarin÷je pus÷je 29 proc.

Mažiausiai paviršin÷s kaulo kremzl÷s pažeidimų rasta lateraliniame ir medialiniame paviršiuose – vos

2-3 proc. (p>0,05). Tai patvirtina Doige ir Hoffer (1983) teiginius, jog kremzl÷s pažeidimai atsiranda

dažniausiai kaulo išlinkimo vietose, kaip šiuo atveju dorsalin÷je ir plantarin÷je pus÷se, kuriose

išlinkimai yra ir d÷l bendros anatomin÷s sandaros ir d÷l kraujagyslių kanalų, o jei pastarieji yra išdid÷ję

– atsiranda dar didesni išlinkimai, ties kuriais pažeidžiama kremzl÷. Lateralin÷je ir medialin÷je varl÷s

kaulo pus÷se ryžkių išlinkimų n÷ra (jei struktūra anatomiškai taisyklinga), tod÷l ir kremzl÷ šiose vietose

pažeidžiama rečiausiai. Svarbu, jog pakitus kojos statymo kampui ir kaulo pad÷čiai yra žalojama ta

kaulo pus÷, kuri gauna didžiausią apkrovimo j÷gą. D÷l to, kad paviršin÷ kremzl÷ yra paviršiuje – ji

pažeidžiama pirmiausiai, be to tai labai individualiai priklauso nuo kanopos biodinamikos pakitimų,

gauti rezultatai sutampa su Widmer ir Fessler (2002). Paviršin÷s kaulo kremzl÷s pakitimai nebuvo

vertinti išskiriant juos į rūšis, kaip pvz. kremzl÷s erozija, šiurkštumas, blizgumas, spalvos pakitimai,

42

įdubimai, kremzl÷s išnykimas ar kiti jos pažeidimai. Vertinta tik atskiriant paviršin÷s kremzl÷s

pakitimus nuo kitų patologijų.

4.1.2. Degeneracin÷s kaulin÷s duobut÷s

Degeneracin÷s arba, dar vadinamos sinovijin÷s kaulin÷s duobut÷s, dažniausiai pasitaik÷

dorsalin÷je varl÷s kaulo pus÷je: jos sudar÷ 48 proc. visų duobučių rastų visose kitose pus÷se ir buvo

aptiktos 80 proc. visų tirtų varl÷s kaulų. Būtent šioje pus÷je šie pakitimai pasitaiko dažnai, nes čia

atsiveria kraujagysliniai kanalai, kurie d÷l padid÷jusio kraujo spaudimo varl÷s kaule palaipsniui

plečiasi, kol susiformuoja degeneracin÷s duobut÷s ar netgi invaginacijos, duomenys sutampa su

Strasser (2012). Taip pat gana daug degeneracinių duobučių atvejų pasitaik÷ palmarin÷je pus÷je (32

proc.) – šioje vietoje taip pat atsiveria kraujagysliniai kanalai (p>0,05).

Kaulo šonuose – medialiniame ir lateraliniame krašte degeneracinių duobučių pasitaik÷

mažiausias atvejų skaičius (2-4 proc.), taip pat ir distalin÷je pus÷je (2 proc.), o proksimalin÷je - 12

proc. Šiose vietose neatsiveria kraujagysliniai kanalai, tod÷l degeneracinių duobučių atsiradimo

priežastis skiriasi. Tai ne padid÷jusio kraujo spaudimo navikuliariniame kaule, o pakitusio kanopos

statymo kampo pasekm÷. Sąnariniams paviršiams neteisingai liečiantis, kanopos statymo ant žem÷s

metu, vyksta navikuliarinio kaulo traumavimas – pradžioje pažeidžiant paviršinę kremzlę, o v÷liau ir

sukeliant kauliness degeneracijas (kaulines duobutes), rezultatai sutampa su Widmer ir Fessler (2002).

Degeneracinių duobučių etiologija ir patogenez÷ skirtinga, tačiau išraiška panaši. Remiantis tyrimu:

min÷tų pakitimų skaičiumi ir procentine išraiška, galima teigti, jog pagrindin÷ priežastis atsirasti

kaulin÷ms duobut÷ms yra kraujo spaudimo navikuliariniame kaule padid÷jimas. Šie tyrimo rezultatai

sutampa su Strasser (2012) ir Widmer ir Fessler (2002).

4.1.3. Asimetrijos ir deformacijos

Vertinti varl÷s kaulo formos pakitimai: asimetrijos ir deformacijos. Asimetrijos įvertintos

atsižvelgiant į distalinę ir proksimalinę centro liniją; lateralin÷s ir medialin÷s pusių storį, viena kitos

atžvilgiu; distalin÷s ir proksimalin÷s pusių kaulo įgaubimus. Lyginant visas asimetrijas skirtingose

pus÷se, procentine išraiška, nustatyta: distalin÷je pus÷je asimetrin÷ centro linija (35 proc.) buvo

dažniau, ne proksimalin÷je (14 proc.); taip pat distalin÷je pus÷je pasitaik÷ 28 proc. kaulo įgaubimų, o

proksimalin÷je tik 6 proc. Lyginant varl÷s kaulo pusių (lateralin÷s ir medialin÷s) storį nustatyta, kad 3

kartus dažniau medialin÷ pus÷ buvo plonesn÷ už lateralinę (p>0,05). Tiek distalin÷ tiek proksimalin÷

centro linija tur÷tų būti tiesios ir dalinti kaulą į dvi simetriškas dalis, tačiau mokslininkai to neįrod÷

savais tyrimais, tod÷l šie teiginiai negali būti traktuojami kaip moksliškai teisingi.

43

Žinoma, kad centro linija kinta - kintant varl÷s kaulo pad÷čiai, tačiau n÷ra nustatytos normos ar

centro linijos kitimo amplitud÷s, kas leistų atskirti pvz. d÷l adaptacijos įvykusį pakitima – nepatologinį,

nuo patologinio pakitimo, darančio neigiamą įtaką varl÷s kaului (William R. Widmer ir John F. Fessler

2002). Priešingai yra kaulo įgaubimo atvejais – nors normos taip pat n÷ra nustatytos, bet yra patvirtinta,

jog arkliams turintiems kaulinių įgaubimų varl÷s kaule, tiriant rentgenologiškai randama ir kitų jau

patologinių pakitimų. Tyrimo eigoje nustatyta, kad 11 atvejų iš 30 tirtų netur÷jo kaulinių įgaubimų, o

visi kurie tur÷jo įgaubimus proksimalin÷je pus÷je – tur÷jo juos ir distalin÷je. Lyginant rezultatus su

William R. Widmer ir John F. Fessler (2002) ir vertinant juos pagal kaulinius įgaubimus, galima teigti,

jog 63,3 proc. tirtų atvejų, patologinis procesas jau buvo prasid÷jęs.

Deformacijos – formos pakitimai įvertinti atsižvelgiant į skirtingas navikuliarinio kaulo puses.

Dažniausiai pasitaik÷ deformuota dorsalin÷ ir distalin÷ kaulo pus÷s (po 26,37 proc. visų rastų

deformacijų), lateralin÷je pus÷je jų aptikta mažiausiai (3,3 proc.), o kitose pus÷se formos pakitimai

pasiskirst÷ nuo 18,68 proc. iki 9,1 proc. (p>0,05). Dorsalin÷s pus÷s formos kitimai labiausiai priklaus÷

nuo degeneracinių kaulo duobučių, nes joms atsirandant ir plečiantis keičiasi įprasta dorsalin÷ varl÷s

kaulo pus÷s forma. Didelis distalin÷s pus÷s formos pakitimų skaičius labiausiai priklauso nuo ten

dažnai aptinkamų kaulo įgaubimų (d÷l šių įgaubimų atsiradimo taip pat kinta distalin÷s pus÷s

pavidalas).

4.2. Patologijų ryšys

Palyginti deformacijų ir asimetrijų duomenys – norint nustatyti kaip dažnai deformacijos vyksta

simetriškai kiekvienoje tirtoje varl÷s kaulo pus÷je. Rezultatai rodo, jog dažnai kaulo forma keičiasi

nesimetriškai – tai reiškia, kad formos pakitimas vyksta, kurioje nors pus÷je greičiau nei kitoje:

palmarin÷je pus÷je 76,5 proc. deformacijų įvyko asimetriškai, dorsalin÷je pus÷je - 95,8 proc.

deformacijų asimetriškos, medialin÷je - 90 proc. deformacijų asimetriškos, lateralin÷je ir distalin÷je

pus÷se 100 proc. deformacijų asimetriškos, o proksimalin÷je 76,9 proc. formos pakitimų buvo

asimetriški (p>0,05). Mokslinių duomenų apie tyrimus, kurie lygintų deformacijas ir asimetrijas

nerasta, tačiau sprendžiant iš šio tyrimo rezultatų didžioji dalis, o kartais ir visos deformacijos nevyksta

simetriškai. Formos pasikeitimai dažnai būna adaptacinis reiškinys, jei besikeičiantis struktūros

pavidalas peržiangia fiziologines ribas - tai jau patologija. Beto tik÷tina, kad deformacijos niekada

nevyksta simetriškai, tačiau kartais makroskopiniame tyrime (akimi) dar n÷ra pastebima asimetrija, nes

ji būna labai nežymi. Taip pat n÷ra ištirta ir patvirtinta, kad sveikas varl÷s kaulas privalo būti

44

taisyklingos, simetrin÷s formos – tai labai priklauso nuo individualių savybių, tam pritaria ir Strasser

(2012).

Palyginti konkretūs paviršin÷s varl÷s kaulo kremzl÷s degeneracijos atvejai su deformacijomis

skirtingose navikuliarinio kaulo pus÷se norint išsiaiškinti – ar įvykus deformacijai kaulo paviršin÷

kremzl÷ gali būti pažeidžiama, Parks (2010) įrod÷, jog gali. Mūsų tyrimo rezultatai teigia: 89,5 proc.

palmarin÷je pus÷je kremzl÷s pažeidimų buvo nustatyti nedeformuotame paviršiuje, dorsalin÷ – 91,6

proc. deformuotų paviršių tur÷jo kremzl÷s pažeidimus, medialin÷ - 10 proc. kremzl÷s pažeidimo atvejų

iš deformuotuose paviršiuose, lateralin÷ 66,6 proc. kremzl÷s pažeidimų deformuotuose paviršiuose,

distalin÷ - 58,3 proc. kremzl÷s pažeidimų esant deformacijoms, proksimalin÷ – 61,5 proc. kremzl÷s

pažeidimų esant deformacijoms (p>0,05).

Tyrimo rezultatai pasiskirsto labai netolygiai vienas kito atžvilgiu, tod÷l galima teigti, jog

tiesiogin÷s priklausomyb÷s tarp deformacijų ir kremzl÷s pakitimų n÷ra, tačiau reikia prisiminti – kad

deformacija gali būti, o dažnai ir būna adaptacin÷ pasekm÷, jei fiziologin÷s ribos neperžiangiamos kitos

struktūros (šiuo atveju paviršin÷ varl÷s kaulo kremzl÷) netur÷tų būti pažeistos. Beto kremzl÷s pakitimų

etiologija apima daug kitų veiksnių: kaip pvz. medžiagų apykaitos sutrikimus, d÷l kurių kremzl÷ negali

atsistatyti, sąnarių problemas, artrozes, kraujotakos sutrikimus ir kt.

Kitas, tyrime, nor÷tas nustatyti, ryšys – paviršin÷s varl÷s kaulo kremzl÷s pakitimų priklausomyb÷

nuo degeneracinių kaulo duobučių. Šis atvejis priešingas anksčiau aptartam patologijų ryšiui –

kremzl÷s pažeidimo atvejų skaičius tam tikroje varl÷s kaulo pus÷je bene identiškai sutampa visose

pus÷se, išskyrus distalinę pusę. Šie rezultatai įrodo, jog atsiradus kaulin÷ms duobut÷ms, tose vietose

pažeidžiama paviršin÷ kremzl÷, ir atvirkščiai. Tose pus÷se, kuriose kaulinių duobučių yra mažai –

mažai ir paviršin÷s kremzl÷s pakitimų. Distalin÷ pus÷ išskirtin÷ tuo, kad čia, d÷l tvirtos kaulin÷s

sienel÷s ir išlinkimų nebuvimo, retai pasitaiko kaulo degeneracinių duobučių, tačiau distalin÷je pus÷je

dažnai aptinkami kaulo įgaubimai, kurie, kaip jau anksčiau min÷ta, n÷ra fiziologinis pakitimas – tod÷l

atsiradus įgaubimams, d÷l neteisingo svorio centro, ar perdidel÷s j÷gos, vyksta traumavimas, kurio

metu pirmoji pažeidžiama kremzl÷ (tod÷l distalin÷je pus÷je kremzl÷s pažeidimų skaičius didelis). Šia

teoriją patvirtina Widmer ir Fessler (2002) ir, Doige ir Hoffer (1983).

4.3. Rentgenologinis įvertinimas

Vertinant varl÷s kaulo rentgenogramas, pagal randamų pakitimų lokalizaciją, pasirinktos kelios

vietos: apatin÷ ir viršutin÷ varl÷s kaulo linija, lateralinis ir medialinis kraštas bei centras. Daugiausia

45

rastų pakitimų buvo apatn÷je linijoje (31,9 proc. visų rastų pakitimų rentgenogramoje) ir centre (27,7

proc. iš visų rastų pakitimų rentgeno nuotraukose), kitose vietose rasti pakitimai pasiskirst÷ nedideliu

skirtumu (nuo 17 proc. - 10 proc. vsų rastų pakitimų rentgenogramoje) (p>0,05). Įvertinti rezultatai

sutampa su makroskopinio tyrimo rezultatais, nes apatin÷je linijoje ir centre atlikus navikuliarinio

kaulo rentgeninį tyrimą matomos degeneracin÷s kaulo duobut÷s, kurių pasitaiko, palyginti su kitomis

patologijomis, dažnai, tod÷l tose vietose ir rentgenogramoje pakitimų randama gerokai daugiau nei

kitose vietose. Rentgeninis įvertinimas sutampa su Widmer ir Fessler (2002), nes jie taip pat vertino

degeneracines duobutes varl÷s kaulo rentgenogramoje, tačiau tik iš dalies, nes šie mokslininkai

nevertino jų pasitaikymo dažnumo lyginant su kitomis patologijomis.

Deformacijos rentgenogramoje pastebimos ne taip paprastai kaip makroskopiniame tyrime, nes

kaulo neįmanoma apsukti ar apversti, tam kad pasteb÷ti formos pakitimus, kurie gali būti skirtingi ir

pasklidę įvairiomis kryptimis. Taip pat dažnai atspindžiai ir šeš÷liai rentgeno nuotraukoje gali pridengt

deformacijas. Apatin÷je linijoje aptikta 34 proc. visų rastų rentgenogramoje deformacijų. Šioje vietoje

pasteb÷ta daugiausiai formos pakitimų – toks pasireiškimo dažnumas sutampa su toje vietoje

dažniausiai aptinkamomis degeneracin÷mis duobut÷mis, nes kraujagysliniams kanalams stipriai

išdid÷jus, keičiasi ir tos pus÷s forma. Tuo tarpu rentgenogramos centre taikant pasirinktą poziciją,

pasteb÷ti pakitusią kaulo forma (kaip pvz. Sustor÷jimą ar centro linijos pakitimus) yra labai sunku, o

jeigu kaulas pakitęs nežįmiai - išviso neįmanoma. D÷l šios priežasties centre rentgenologiškai aptikta

tik 3 proc. visu formos pakitimų. Medialiniame krašte rasta: 28 proc., o lateraliniame 18 proc. visų

rentgenologinių formos pakitimų. Varl÷s kaulo kraštai rentgeno nuotraukoje atsispindi tiksliai ir su

aiškiomis ribomis – tod÷l net ir menka deformacija yra nesunkiai pastebima. Tuo galima paaiškinti

išskirtinai nemažą pakitimų skaičių kaulo kraštuose, lyginant su ankščiau min÷tomis vertinimo

analiz÷mis, kuriose - kaulo kraštuose, pasitaikydavo sąlyginai nedaug pakitimų. Mokslinių straipsnių ar

kitokių tyrimų neatlikta, kurie apibūdintų deformacijų lokalizaciją rentgenogramoje.

4.4. Rentgeninio ir makroskopinio tyrimų palyginimas

Šioje analiz÷je lyginamas atvejų skaičius rastas makroskopiškai su rastų pakitimų skaičiumi

rentgenogramoje. Pasirinktos dvi varl÷s kaulo pus÷s palyginimui: dorsalin÷ ir palmarin÷.

Dorsalin÷je pus÷je rentgeninis tyrimas parod÷ 62 proc., o palmarin÷je – 50 proc.visų patologijų,

kurios buvo aptiktos makroskopiniame įvertinime. Šiam palyginimui buvo paimtos tik tų pakitimų

rūšys, kurias geba pavaizduoti rentgeninis tyrimas (nepanaudotos pvz. kaulo paviršin÷s kremzl÷s

degeneracijos (jų rentgeno nuotraukoje visiškai neįmanoma pamatyti ir vertinti), asimetrijos ir

46

deformacijos, kurių vertinimas rentgenogramoje gali būti abejotinas, vien d÷l mažiausio rentgeno

spindulių sklidimo kampo pokyčių ar kanopos ragin÷s dalies netaisyklingumo). Rezultatai teigia, jog

didel÷ dalis, pus÷ arba beveik pus÷, visų makroskopiniame tyrime aptinkamų (tai reiškia esamų)

pakitimų yra paprasčiausiai nepastebimi rentgenogramoje, o navikuliarinio kaulo būkl÷ įvertinama – be

pakitimų. Tokiais atvejais žirgas mediciniškai vadinamas sveiku, tačiau tai tik klaidingai neigiami

rezultatai, kurie užkerta kelią prevencijai, gydymui ir stipriai pablogina prognozę bei sutrumpina žirgo

geros ar patenkinamos būkl÷s laiką, rezultatai sutampa su Widmer ir Fessler (2002).

Dar vienas ryšys yra tarp aptinkamų destruktyvių kaulinių pakitimų ir deformacijų varl÷s kaulo

rentgeno nuotraukose. Destruktyvūs pakitimai – tai patologin÷s degeneracijos, kurias galima pasteb÷ti

rentgenogramoje. Rezultatai patvirtina teoriją, kad degeneracijos sukelia deformacijas, taip teigia:

Strasser (2012) ir Waguespack ir Hanson (2010), daug÷jant destruktyvių kaulinių pakitimų – daug÷ja ir

deformacijų. Lateralinaime ir medialiniame kraštuose deformacijų skaičius nežymiai viršija kaulinių

degeneracijų skaičių, nes varl÷s kaulo kraštai yra ploni, lyginant su kitomis dalimis, ir d÷l spaudimo

j÷gos neteisingo paskirstymo greitai keičia savo formą, o to paseka kaulo degeneracijos navikuliarinio

kaulo kraštuose. Tik šiuo atveju pradžioje atsiranda deformacija, o po to destruktyvūs pakitimai. Šiame

palyginime išskirtin÷ yra centrin÷ varl÷s kaulo dalis rentgenogramoje - čia rasta 3 proc. visų

rentgenogramoje aptiktų deformacijų, ir net 28 proc. visų rastų destruktyvių kaulinių pakitimų.

Skirtumas didelis ir iš pirmo žvilgsnio paneigia teoriją, kad deformacijos įvyksta d÷l kaulinių

degeneracijų, tačiau centrin÷je dalyje sunku pasteb÷ti deformacijas, jos gali būti tiesiog neįvertintos,

nes atskirti ar kaulo forma pasikeitusi distalin÷je ar proksimalin÷je varl÷s kaulo dalyje beveik

neįmanoma. D÷l deformacijų centrin÷je rentgenogramos dalyje diagnostinio nepatikimumo negalima

teigti, jog čia degeneracijos atsiranda be deformacijų. Moksliniai tyrimai, kurie lygintų, bendrai visas,

rentgeniniame tyrime aptinkamas, patologijas ir tame pačiame tyrime aptiktas deformacijas, bei

suskirstytų jas pagal aptikimo vietas – neatlikti.

4.5. Histologinis įvertinimas

Histologiniai preparatai padaryti, tačiau jų įvertinimui reikalingi išsamesni tyrimai.

47

5. Išvados

1. Dažniausiai pasitaikantys varl÷s kaulo patologiniai pokyčiai: degeneracin÷s duobut÷s

(24 proc.), paviršin÷s kaulin÷s kremzl÷s pakitimai (24 proc.), deformacijos (25 proc.), asimetrijos (25

proc.).

2. Varl÷s kaulų, dorsalin÷s pus÷s, kraujagysliniai kanalai yra išsipl÷tę (80 proc.) ir tose

vietose pažeidžiama paviršin÷ kaulo kremzl÷ (73 proc.).

3. Medialin÷ varl÷s kaulo pus÷ 3 kartus dažniau yra plonesn÷ už lateralinę.

4. Nuo 76,5 proc. - 100 proc. atvejų deformacijos vyksta asimetriškai.

5. Rentgeninis tyrimas parodo tik 50 proc. - 62 proc. visų esamų varl÷s kaulo pakitimų.

48

6. Literatūros sąrašas

1. Bradford P. Smith, „Large Animals Internal medicine”, 4 tomas, 2009, 1247-1249,

1190-1192 psl.

2. Denoix J.-M., „Functional Anatomy of the Equine Interphalangeal Joints”, Proceedings

of the Annual Convention of the AAEP, 1999, 174-176 psl.

3. Dyson S., „Radiography and Radiology, In Diagnosis and management of lameness in

the horse”, 2003, 157-162 psl.

4. Dyson S.J., „Radiological interpretation of the navicular bone”, Equine Veterinary

Education 20, 2008, 270-278 psl.

5. Doige C.E., Hoffer M.A., „Pathological Changes in the Navicular Bone and Associated

Structures of the Horse“, 1983, 387-394 psl.

6. Down S.S., Dyson S.J., Murray R.C. „Ossification of cartilages of the foot”, Equine

veterinary education 19, 2007, 51-56 psl.

7. Gabriel A., Jolly S., Detileux J., Dessy-Doize C., Collin B., Reginster J.-Y.,

„Morphometric study of the equine nevicular bone: variations with breeds and types of horse and

influence of exercise”, United Kingdom, 1998, 535-545 psl.

8. Gabriel A., Detilleux J., Jolly S., Reginster J.Y., Collin B., Dessy-Doize C.,

„Morphomertic Study of the Equine Navicular Bone: Age-Related Changes and Influence of Exercise“,

1999, 16-21 psl.

9. Yang Yi Jun, “Histology of bone”, 2002, 1-8 psl.

10. Jubb, Kennedy, Palmer, „Pathology of Domestic Animals”, 1 tomas, 2007, 69-92 psl.

11. Kees – Ilona Gunsser J. Dik, „Atlas of diagnostic radiology of the horse”, 2002, 34psl.

12. Marks Daniel, „Conformation and soundness”, Proceedings of the Annual Convention

of the AAEP, 2000, 39-42 psl.

13. Martinelli M.J., Norm Rantanen, „The Role of select Imaging Studies in the Lameness

Examination”, Proceedings of the Annual Convention of the AAEP, 2002, 162 psl.

49

14. Moore N. James, White A. Nathaniel, „Current Techniques in Equine Surgery and lameness”, 2 tomas, 1998, 467psl.

15. Nixon J. Alan „Equine fracture repair“ 1996, psl. 31 – 32.

16. O’Brien Timothy R., „Basic Parameters Required to Accurately Interpret the Distal

Extremity Examination“, 1999, 111 psl.

17. Parks Andrew, „Examination of the Equine foot“, 2010, 485-488 psl.

18. Pool R.R., Meagher D.K., Stover S.M., „Pathophysiology of Navicular Sindrome”,

Veterinary Clinic of North America, 1989, 119 psl.

19. Ramey P., Thomson-Shore, Dexter M.J. „Care and Rehabilitation of the equine foot”,

2011, 302-310 psl.

20. Redding W. Rich, „Anatomy of the Equine Foot as it Pertains to Imaging – What You

Need to Know“, 2009, 28-39 psl.

21. Sandler E. A.; Kawcak C. E.; Wraith C.W. McIl; Norrdin R. W., „Remodeling of the

navicular bone in response to Exercise – A Controlled Study“, 2000, 46,47,48,49 psl.

22. Strasser H., „Navicular no more”, Kanada, 2012, 15-29psl.

23. Sutkevičius Jurgis, Kvalkauskas Juozas, „Veterinerin÷ rentgenin÷ diagnostika“, Naujasis

lankas, Kaunas, 2008, 129 – 156 psl.

24. Thomson’s, „Special Veterinary Pathology”, 2001, 528-531, 519-521 psl.

25. Urbelis A. ir kiti, „Radiacija: sauga, sveikata, ekologija”, vadov÷lis, Vilniaus

universiteto leidykla, Vilnius, 2005, 23psl.

26. Voute Lance, „What can radiology tell us about palmar foot pain?”, Proceedings of the

47th British Equine Veterinary Association Congrress, Liverpool, United Kingdom, 2008, 31 psl.

27. Waguespack R. Wayne, Hanson R. Reid, „Navicular Sindrome in Equine Patients:

Anatomy, Causes, and Diagnosis“, 2010, 1,2,3,7,8,11 psl.

28. Widmer William R., Fessler John F., „Review: Understanding Radiographic Changes

Associated with Navicular Sindrome – Are We Making Progress?“ 2002, 155-158 psl.

50

29. Wright I.M., Kidd Lisa, Thorp B.H., „Gross, Histological and histomorphometric

features of the navicular bone and related structures in the horse”, 1998, 221, 222 psl.

30. Zachary F. James, M. Donald McGavin, „Pathologic Basis of Veterinary Diseases”, 5

tomas, 2007, 958-960 psl.