Maitinkimės sveikai ir naudingai

KAS SUGALVOJO SKILANDĮ

Lietuvos baltųjų veislės kiaulių šiandien retas valstietis augina, o tikrų lašinių (per 12-14 cm storio) gauti praktiškai neįmanoma, nes turgūs ir parduotuvės užverstos cheminiais augimo stimuliatoriais prifarširuotų daniškai-lenkiškų kiauliagyvių „mėsa“ ir plonais 2-3 pirštų storio „lašiniais“, kurių sumalti mėsos malimo mašinėle nebeįmanoma, nes jie ištęžta į taukus, o

plėvės apsivelia apie peiliukus. Tai yra todėl, kad greituoju cheminiu smirdančiuoju teršiančiuoju būdu auginamų kiauliagyvių riebalai nespėja susiformuoti į tikrus lašinius, lieka

pusskysčiais taukais

Dar ir dabar sūduviai, zanavykai ir kapsai moka pagaminti tikrą skilandį.Lietuvos baltųjų veislės kiaulę skilandžio paruošimui reikia ne skersti, o “padurti”,

“nusmeigti” ir tai atlikti privalo ne bet kas, o tik specialistas skerdėjas (jų senais laikais būdavo reta, - vienas kitas apylinkėje, o jų paslaugos gerai apmokamos skerdiena), nes kiaulę paskersti reikia taip, kad ji nesikankintų, nepajustų savo galo, net nežviegtų…

Geri skerdikai nuo seniausių laikų, nuo viduramžių kiaulių, kaip šiandien elgiasi mėsos kombinatai, nekankindavo, netrankydavo elektra, nežvigdydavo, kaip daro neišmanėliai pjovikai, o apsvaigindavo specialiu kūju. Tai galime matyti viduramžių piešiniuose:

Viduramžių piešiniuose matom, kaip kiaulės prieš pjaunant, apsvaiginamos didžiuliu mediniu

kūjuKiaulę, o ne paršą “padurti” lapkričio mėnesį (kai kas kiaulę durdavo ir prieš Kalėdas),

atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa ''pučiasi'', būna skani ir minkšta. O ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Suprantama mėsa privalo būti atvėsinama.

Lietuvos baltųjų veislės kiaulė prieš pjaunant turi būti visą mėnesį maitinama tik ąžuolo gilėmis, negalima duoti bulvių ir miltų, nuo kurių kiaulė prisiaugina neskanių taukų ir patižusių lašinių.

Skilandžiui imti tik 2 dienas 0-4º C temperatūroje brandintą kumpinę mėsą ir kietuosius lašinius.

Viduramžių graviūrose matyti kaip kiaulės šeriamos gilėmis. Antrame piešinyje kiaulininkas kuokomis nuo ąžuolų nudaužo giles

Kulyta - dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense)

Mėsa Sūduvoje būdavo ir dar kai kur tebėra degtukų dėžutės dydžio gabalais kapojama ką tik šviežiai specialiai šiam tikslui išskobtame ir tik žaljovario (taip žaliąjį gluosnį vadina sūduviai; yra ir sidabralapiai gluosniai. Džiovinta ir trinta sidabralapio gluosnio žievė „pročkeliai“ yra veiksmingas nuskausminantis vaistas) geldoje, - žaljovario syvai išlaiko mėsos raudoną spalvą (senovėje pagal sūduvius salietrą skilandin dėdavo tik visiški goželiai, vėplos. Šiais laikais, kai gluosnių matomai sumažėjo ir juos pjauti draudžiama, galima dėti 1 kg mėsos 10g salietros – kalio druskos), stambiai kapota arba pjaustyta mėsa išmaišoma su pusės degtuko dėžutės dydžio stambiai kapotų arba pjaustytų kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir juodomis kulytos sėklelėmis (sūduviai puikiai pažįsta šią prieskoninę žolelę, juolab, kad ji mėsai suteikia saikingai jaučiamą česnako aromatą ir negadina mėsos, kaip tikras česnakas, nes nuo česnako mėsa pradeda gesti ir net pūti... Kitiems pranešu, kad kulyta yra dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense) - bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas. Ši žolelė gavo kulytos pavadinimą todėl, kad nuo neatmenamų laikų yra naudojama vyrų potencijai gydyti. Beje, ji yra žymiai veiksmingesnė, negu garsusis ženženis, o kulytos arbata galingesnė už viagrą).

Autentiškas skilandžio receptas:15 kg kiaulienos kumpinės, supjaustytos degtukų dėžutės dydžio gabalais,

5 kg kietų lašinių, supjaustytų pusės degtukų dėžutės dydžio gabalais,30 g druskos, 10 g salietros – kalio druskos, 5 g kulytos (dirvinės čiužutės) grūdelių, 5 g stambiai grūstų juodųjų pipirų, 5 g stambiai grūstų kvapiųjų pipirų.

Autentiškas daratos ir kindziuko receptas:5 kg kiaulienos kumpinės, supjaustytos pusės degtukų dėžutės dydžio gabalais, 1, 5 kg kietų lašinių, supjaustytų ketvirčio degtukų dėžutės dydžio gabalais,10 g druskos, 3 g salietros – kalio druskos, 1,5 g kulytos (dirvinės čiužutės) grūdelių, 1,5 g stambiai grūstų juodųjų pipirų, 1,5 g stambiai grūstų kvapiųjų pipirų.

Kiaulės skrandyje sukištas kapotas kiaulienos kumpinės mėsos ir kietų lašinių įdaras

Kiauliena įdarytas skrandis Nemokšiškai išrūkytas skilandis

Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į gerai išplautą išsausintą kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai,

suveržiama medinėmis lentutėmis, šaltoje vietoje savaitei gerai paslegiama (didžiausia

gėda tiems namams, kurių skilandyje būdavo likę oro tarpai) ir kabinama senovėje tiesiai į kaminą (specialus įrenginys, kuris buvo stubos viduryje ir jame ant ugniakuro buvo gaminamas valgis, o vėlesniais laikais ant namo (stubos) aukšto į šalia kamino pastatytą žaljovario (gluosnio) lentų spintą (kitas medis netinka).

Spintos apačioje iš kamino yra skylė, pro kurią įeina dūmai, ir tokia pat skylė į kaminą yra spintos viršuje, pro kurią dūmai į kaminą išeina.

Jau pati skrandžio ar kiaulės pūslės plėvė apsaugo nuo gyvių ar bakterijų patekimo į mėsą, bet neblogai padeda ir aitrūs dūmai (sūduviai žinojo kaip ką vadinti: AŠTRŪS BŪDAVO DAIKTAI, AITRŪS - DŪMAI, GRAUDŪS - VALGIAI, GAIŽŪS – GĖRIMAI, LAIŠKŪS – SVOGŪNLAIŠKIAI, MEŠKINIAI ČESANKAI, O VĖLIAU IR ŠPARAGAI…)

Nedaug į spintą dūmų pakliūna, bet jų pakanka, kad nuo nepageidaujamų gyvių apsaugotų ir šaltų dūmų apgaubtyje skilandis nokinasi, rauginasi (fermentuojasi) kelis metus.

O kiaulės pūslėje yra gaminami darata arba kindziukas, - jiedu yra ovalinio lašo formos, taip pat nokinami (fermentuojami) šaltų dūmų apgaubtyje, bet mažiau laiko.

Daratas, kinziukus ir skilandžius šaltai rūko rūkyklose tik visiški neišmanėliai ir tinginiai, kaip sako sūduviai - “goželiai” arba sukčiai, kurie nesupranta kuo skiriasi nokintos (fermentuotos) ir rūkytos mėsos skoniai, kvapai (aromatai), išvaizda ir netgi konsistencijos, kuriems svarbiau ne skonis ir kvapas, o tik, kad greitai pasigamintų ir būtų galima parduoti turguje, apmulkinus neišmanantį pirkėją.

Būtent taip mūsų dienomis „skilandžius“ gamina mėsos fabrikai. Tikrą skilandį nuo fabrikinio gali neatskirti tik aklas, nupjauta nosimis ir druskos rūgštimi išplikyta burna žmogėnas... O kur dingo tų niekalų gamintojų, gamybos technologų sąžinė, garbė ir orumas?..

Nuotraukoje taip atrodo darata Nuotraukoje taip atrodo kindziukas

Darata yra dedama ant stalo per bulviakasį arba šienapjūtę {6-7 mėnesius nokinama (fermentuojama), bet ne rūkoma!}, - daratos mėsa yra švelnaus nokintos (fermentuotos) mėsos skonio.

Kindziukas pjaunamas per bulviakasį {10-11 mėnesių nokinamas (fermentuojamas), bet ne rūkomas!!}, - tas malonus liesti, žavėtis jo ovalumu gaminys yra ryškesnio nokintos raugintos mėsos skonio, stalan patiekiamas bulviakasio talkų metu.

Na, o pats karalius – gero vyro glėbio apimties skilandis su dviem ragais pjaunamas tik per kitų metų rugiapjūtę {21 mėnesį nokinamas (fermentuojamas), bet ne rūkomas!!!}.

Man teko tokio skilandžio ragauti ties Vilkaviškiu per rugiapjūtę: vyrai sėdėjome tolokai nuo namo obelų sode, kalbėjomės, kol moterys virtuvėje ruošė vaišes. Virtuvės langas buvo praviras. Ir staiga mus pasiekė neįprastas, fantastiškas, viliojantis, seiles sukėlęs, pasakišką apetitą sužadinęs aromatas, - prapjauto skilandžio nokintos (fermentuotos) mėsos kvapas.

Moterims mūsų kviesti nereikėjo, - paskubomis sugužėjome stubon. Aš smalsumo vedinas užsukau į virtuvę. Ten ant stalo gulėjo vyro glėbio apimties per pusę perpjautas skilandis, kuris skleidė pritrenkiančiai gardų, sakyčiau netgi gundantį kvapą. Turbūt tai yra vienintelis pasaulyje žmogaus sukurtas kiaulienos patiekalas, kurio aromatą ir skonį būtų galima apibūdinti - orgazmišku.

Ir po to, kai ant stalo buvo atneštos lėkštės diametro dydžio plonytės kaip popierius dieviško aromato skilandžio riekės, kai įdėtos burnoje jos tirpte sutirpo, sukėlusios dausų palaimos jausmus, - galima drąsiai teigti, - nebuvo, nėra ir niekur kitur pasaulyje nebus gardesnio mėsos gaminio.

Bet tie smaguriai sūduviai, kad juos kur galas, vien tuo nepasitenkino: dėjo ant stalo juodos ruginės duonos, keptos ant kopūstų lapų, dėjo kietos kaip sviestas rūgščios naminės grietinės. Liepė teptis ant duonelės grietinės, ant viršaus suraityti skilandžio riekę ir dar taip paragauti. Na, ką žmogus po tokių vaišių gali pasakyti, - nebent tik tai, kad rojų žmogus ir žemėje gali susikurti, ir tai pirmieji padarė sūduviai...

Kas yra ragavęs šio sūduvių neįprasto skonio nokintos raugintos (fermentuotos) mėsos gaminio, plonytėmis juostomis supjaustyto (beveik du metus nokinama mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, kvapą (aromatą), bet ir konsistenciją, - jo mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, susiklijuoja, kad tampa lyg vientisi), patiekiamo su juoda rugine duona ir kieta rūgščia grietine, tas jau amžiams nebeužmirš jo fantastiško skonio ir kvapo.

O jau kas nepatingės gaminti skilandį, kas Europos vartotojams pateiks jį žaljovario (gluosnio) medinėse skrynelėse, nes būtent jose perpjautas skilandis būdavo išlaikomas net iki penkerių metų, tas tikrai taps pirmuoju savo sąžiningu darbu užsidirbusiu Lietuvos milijonieriumi.

Visus šiandien maisto prekių mėsos gamintojų-gadintojų niekalus “rūkytus skilandžius” vadinu tikruoju jų vardu – rūkytos nemėsos chemizutais gumulais.

Didžiausiai visų lietuvių ir ypač sūduvių gėdai lietuvių kulinarijos paveldo mėsos gamyboje nesigaudantys valdininkai - „činovnikai“ jau suspėjo Europos Sąjungoje įteisinti ir net “skilandžiu“ pavadinti Lietuvos mėsos gamyklų cheminių auginimo stimuliatoriais skatintų ir genetiškai modifikuotais dirbtiniais pašarais maitintų kiauliagyvių sūrų kancerogeninį (“šaltai rūkytą“) chemizuotos mėsos-nemėsos gumulą, kurio vieta turėtų būti tik brokdarių-falsifikatorių lentynoje.

Mano supratimu sūduviams (suvalkiečiams) jau būtų pats laikas iš Lietuvos mėsos gamintojų-gadintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditaciją, už tai, kad jie iš vis nesuvokia skilandžio gamybos technologijos, kad net nežino kas per dalykas yra mėsos fermentavimas. Technologiškai tai yra visai kitoks mėsos ruošimo būdas, nei rūkymas, kad būtų lengviau valdininkams suprasti, - tai toks skirtumas kaip malkų pjovimas nuo grybų rinkimo…

Nuotraukoje šaltai rūkytas aukštaičių kekulas Nuotraukoje dzūkiškai vytintos avienos dešros

Būtent mėsos fermentavimas yra išskirtinis mėsos apdorojimo būdas, kurį žino vien tik sūduviai, kaip aukštaičiai žino kekulo ir skubriųjų dešrų karštą rūkymą, dzūkai – avienos dešrų ir kumpių vytinimą, žemaičiai - kraujyje nokinto palendvico ir užtrino šaltą rūkymą.

Ir gamintojai-gadintojai, ir mėsos gamybos nesimokę valdininkai šiandien jau be jokios gėdos naudojasi išskirtiniu sūduvių gaminio vardu, tik ar ilgai vyks ši profonacija?..

Nesuprantu kaip ir kada Lietuvoje vietoje „kapotinių“ dešrų atsirado „skilandinės“ dešros. Matyt, tai bus atsitikę per skilandžio gamybos technologijos neišmanymą: skilandis yra skilandžiu ne vien todėl, kad jo mėsa ir lašiniai yra kapojama, o todėl, kad kapota arba stambiai pjaustyta kiaulienos kumpinės mėsa turi savo išskirtinį prieskoniavimą, kimšimą į kiaulės skrandį, džiovinimą suslėgus ir paskui mažiausiai 21 mėnesį fermentavimą šaltų dūmų apsuptyje.

Mėsos vartotojai turėtų žinoti, kad tais gamintojais, kurie gamina „skilandines dešras“, pasitikėti negalima, nes jie mėsos gamyboje yra profanai ir gamina nevykusį pakaitalą (surogatą)...

Kaunas, 2010 m. vasario 10 d.Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertasVincentas SakasMob. tel. +370617 24 338

P.S.Kad Lietuvos žmonės akivaizdžiai galėtų įsitikinti valdininkų – „činovnikų“

„kompetencijos“ lygiu, pridedu jų sukurbtą nesąmonę, kuri nieko bendro neturi su Lietuvos kulinarijos paveldo gaminiu – skilandžiu, o yra tiesiog paprasta diletantų profanų, absoliučiai nieko neišmanančių mėsos gamybos technologijoje ir nežinančių Lietuvos kulinarijos istorijos ir nieko negirdėję apie Lietuvos kulinarijos paveldą, kurie šiandien vadinami „specialistais“, idiotišką spekuliaciją, kuri iš atsiduoda neišpasakytu noru įtikti Lietuvos netikusios mėsos gaminių surogatų gamintojams – brokdariams:

„Sausio 14 d. Europos Komisija reglamentu įregistravo mėsos gaminį „Skilandis“ į Garantuotų tradicinių gaminių registrą. Tai pirmasis lietuviškas gaminys, kurio tradiciškumas pripažintas Europos Sąjungos lygiu.

Pagal Europos Sąjungos (ES) reglamentus, praėjus dvidešimčiai dienų nuo šio sprendimo paskelbimo ES oficialiajame leidinyje, t. y. nuo vasario 3 d., bet kuris gamintojas, pagaminęs mėsos gaminį „Skilandis“ pagal produkto specifikaciją, turi jį ženklinti arba specialiu ES ženklu, arba nuoroda „Garantuotas tradicinis gaminys“, arba santrumpa „GTG“. Ši produkto specifikacija yra pateikta 2009 m. gegužės 8 d. ES oficialiajame leidinyje (OL 2009 C 106, p. 27) paskelbtoje paraiškoje, kurioje įvardinta pareiškėjų grupė, įregistruoto produkto pavadinimas, apibūdinimas, specifines juslinės ir fizikinės-cheminės savybės, gamybos būdas, reikalavimai produkto atitikties kontrolei.

Specialia saugoma nuoroda ar ženklu pažymėtas produkto pavadinimas yra saugomas nuo piktnaudžiavimo šia nuoroda, nuo bet kokio vartotojų klaidinimo, suteikia informaciją apie gaminamą produktą. Visa tai suteikia produktui didesnę pridedamąją vertę bei padeda išlikti konkurencingu rinkoje.

Paraiškų parengimo bei kontrolės išlaidos gali būti iš dalies kompensuojamos iš ES ar valstybės lėšų. Be to, ES lygiu įregistruotų produktų gamintojai gali teikti Europos Komisijai projektus dėl tokių produktų propagavimo ir vartojimo skatinimo ES ar trečiosiose šalyse finansavimo. Tai padeda išgarsinti gaminamus produktus ir sudaro geresnes realizavimo galimybes.

Lietuvoje kontrolės institucija, atsakinga už registruotų garantuotų tradicinių gaminių atitikties produkto specifikacijos reikalavimams kontrolę, paskirta Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Vadovaujantis Tarybos reglamento dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių reikalavimais, gamintojas, nors ir priklausantis paraišką pateikusiai pareiškėjų grupei bei ketinantis gaminti garantuotą tradicinį gaminį, iš anksto apie tai turi pranešti kontrolės institucijai, kuri, atlikusi patikrinimą, suteikia teisę ženklinti produktą minėtu ženklu ar nuoroda.

Ministerija kviečia mėsos produktų gamintojus, gaminančius skilandį pagal paskelbtą produkto specifikaciją ir norinčius ženklinti ES ženklu ar nuoroda „Garantuotas tradicinis gaminys“, kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą adresu Siesikų g. 19, Vilnius, telefonu. +370 5 240 4361

Tikimės, kad ir kiti Lietuvos gamintojai, kurie dar neužmiršo, kaip kepti tradicinę lietuvišką duoną su natūraliu raugu, gaminti skanų varškės sūrį ar tikru dūmu kvepiančius mėsos gaminius aktyviai sieks saugomų nuorodų lietuviškiems produktams. Tam jie turėtų parengti registracijos paraišką bei ją pateikti Žemės ūkio ministerijai. Paraišką gali pateikti asmenų grupė, kurios nariai gamina ar perdirba tuos pačius produktus, nepriklausomai nuo jos teisinės formos ar sudėties.

Daugiau informacijos apie žemės ūkio ir maisto produktų saugomas nuorodas, jų registracijos, kontrolės ir kt. procedūras galima rasti Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje adresu http://www.zum.lt/lt/zemes-ukio-ministerija/maisto-sauga-ir-kokybe/Europos Komisija lietuvišką skilandį įregistravo garantuotų tradicinių gaminių (GTG) registre.

Tik natūralūs prieskoniai

Ateityje perkant skilandžius EK ženklas padės atskirti, kuris pagamintas tradiciškai, kuris – pasitelkiant šiuolaikinius "patobulinimus". Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos specialistė Jadvyga Laukytė pasakojo, kad Garantuoto tradicinio gaminio ženklu galės būti ženklinami tik tie skilandžiai, kurie pagaminti pagal senovines technologijas.

"Turime įrodymų, kad skilandžiai buvo gaminami dar XVI a. Tada gamyba vyko rankomis, dabar dalį darbo atlieka mašinos. Tačiau yra privalomi natūralūs produktai ir natūralus brandinimo kelias. Atsižvelgiant į dydį, skilandžio gamyba gali užtrukti iki kelių mėnesių", – aiškino J.Laukytė.

Lietuvoje yra nemažai gamintojų, skilandžius gaminančių pagal tradicines technologijas. "Skilandžius, pretenduojančius į Garantuoto tradicinio gaminio ženkliuką, galima atpažinti iš užrašų etiketėse. Be mėsos, čia turėtų būti įrašyti natūralūs prieskoniai. Tačiau pamačius E250, nereikėtų bijoti. Tai nitritinė druska, kuri sveikesnė nei anksčiau naudota salietra", – ieškosiantiems tradicinių skilandžių patarė specialistė.

Kas tas skilandis?

Lietuvos liaudies buities muziejaus metodinėje medžiagoje nurodoma, kad XVI–XVIII a. įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietose rašytiniuose šaltiniuose minimas žodis "skilandis". Šis žodis yra 1680 m. Theodoro Lepnerio "Prūsų–lietuvių kalbų žodyne", vėliau išleistuose lietuvių–vokiečių kalbų žodynuose. Kai kur Lietuvoje skilandis buvo ir tebėra vadinamas kindziuku. Gaminys, kurio pavadinimas "Kindziukas", į Garantuotą tradicinį gaminį pretenduoti negalės.

Skilandis yra rūkytas, virvele perrištas nelygaus, gruoblėto paviršiaus, suspausto lašo arba nedidelės cukinijos formos standžios konsistencijos mėsos gaminys natūraliame apvalkale. Jo skersmuo – ne mažesnis kaip 8 cm. Senovėje skilandis buvo gaminamas kemšant jį į kiaulės skrandį, o nuo XX a. pradžios jie dažniausiai dedami į kiaulės pūsles arba galvijų akląsias žarnas. Namų sąlygomis skilandis gaminamas tik iš kiaulienos, o mėsos perdirbimo įmonėse naudojama kiauliena ir jautiena. Skilandis nuo senų laikų taupomas vasaros darbymečiui, tiekiamas svečiams įvairiomis progomis.

Skilandžiui būdingas rūgštokas, aštrokas, prieskonių, sūrus skonis bei brandinant ir džiovinant susidarantis specifinis skonis ir kvapas. Liesoje mėsoje nevienodai pasiskirstę lašinių gabalėliai.

Su tokia skilandžio receptūra gali susipažinti visos ES šalys ir turi teisę užprotestuoti jo originalumą.

Gaminant Garantuotu gaminiu pripažintą skilandį, be jautienos ir kiaulienos, dedama druskos, prieskonių, česnakų, cukraus, konservanto E250 (natrio nitritas), antioksidantų E300 (askorbo rūgštis) ir E301 (natrio askorbatas), gali būti įdėta smulkintų lauro lapų, muskato. (pabraukta mano – V.S.)

Gamybos būdas:

Atvėsinta kiauliena rankomis arba specialiomis mašinomis supjaustoma 1–3 cm gabalėliais, o lašiniai – 0,5–2 cm gabaliukais. Mėsa sumaišoma su prieskoniais ir kitais priedais. Pagamintas faršas brandinamas ne mažiau kaip 6 valandas esant ne aukštesnei nei 4 laipsnių temperatūrai. Paskui mėsa kemšama į natūralias kiaulių pūsles arba galvijų akląsias žarnas taip, kad neliktų oro tarpų. Prikimšta pūslė užrišama natūraliais storais siūlais arba virvelėmis. Suformuotas produktas perrišamas virvele išilgai, padalijant produktą į keturias dalis. Sudėtas į akląją žarną papildomai perrišamas skersai kas 4–5 cm.

Paskui skilandžiai sukabinami ant rėmų ir brandinami esant ne aukštesnei nei 4 laipsnių temperatūrai ne mažiau kaip 3 paras. Skilandžiai rūkomi esant 18–30 laipsnių temperatūrai dūmais, gautais deginant lapuočių medžių pjuvenas. Su pertraukomis rūkoma nuo 2 iki 15 parų. Vėliau rūkyti skilandžiai džiovinami esant 8–18 laipsnių temperatūrai ne mažiau kaip 30 parų. Pagaminti skilandžiai laikomi esant 0–15 laipsnių temperatūrai.“

Pasak Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktoriaus Gintauto Kniukštos, tai pirmas produktas ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse, kuriam suteikta teisė naudotis europietišku ženklu, rodančiu patvirtintą gaminio receptūrą ir išskirtinę kokybę.

Skilandis bus ženklinamas Europos Bendrijos ženklu su nuoroda ir žodžiais „Garantuotas tradicinis gaminys“ ir santrumpa „GTG“. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuos simbolikos naudojimą, išduos leidimus gamintojams, norintiems gaminti skilandį ir ženklinti jį bendrijos simboliais. Kontrolės institucija periodiškai tikrins, ar produktas atitinka specifikacijoje numatytus reikalavimus. Bus tikrinama gamintojų kontrolės sistema, gamintojų dokumentacija bei analizuojamos produkto charakteristikos.

„Garantuoto tradicinio gaminio ženklu galės būti ženklinami tik tie skilandžiai, kurie pagaminti pagal senovines technologijas. Gaminys gali būti gaminamas bet kurioje ES šalyje, tačiau turi būti laikomasi patvirtintos receptūros. Paženklinto produkto vertė kyla, vartotojai pasitiki ženklu, rodančiu išskirtinę kokybę“, - sakė Gintautas Kniukšta.

Lietuvoje skilandis nuo seno laikomas nacionaliniu produktu. Skilandis yra rūkytas, virvele perrištas nelygaus, gruoblėto paviršiaus, suspausto lašo arba nedidelės cukinijos formos standžios konsistencijos mėsos gaminys natūraliame apvalkale. Jo skersmuo – ne mažesnis kaip 8 cm.

Namų sąlygomis skilandis gaminamas tik iš kiaulienos, o mėsos perdirbimo įmonėse naudojama kiauliena ir jautiena. Skilandis nuo senų laikų taupomas vasaros darbymečiui, tiekiamas svečiams įvairiomis progomis. Skilandžiui būdingas rūgštokas, aštrokas, prieskonių, sūrus skonis bei brandinant ir džiovinant susidarantis specifinis skonis ir kvapas.“ Ir štai kažkoks „činovnikėlis“ Kniukšta drįsta tvirtinti, kad skilandis turi būti „lašo arba nedidelės cukinijos formos“ (kodėl ne runkelio ar morkos formos?).Į brokdarių mėsininkų „skilandį“ jau kemšą karvieną, beria citrinos rūgštį ir kitokį mikalą-šikalą, mirko cheminėje kraujo plazmoje... – visiškas mėsos gamybos principų neišmanymas, Lietuvos kulinarijos paveldo profanacija, technologinis neraštingumas ir išsigimimas, o svarbiausiai, - pirkėjų niekinimas, durninimas ir tyčiojimas...