67
MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETO CIVILINIO PROCESO TEISĖS KATEDRA Marek Mašaro TEISĖS PROGRAMOS BAKALAURO III KURSO DIENINIŲ STUDIJŲ STUDENTAS Tvbd6-05 APLINKYBĖS, KURIŲ NEREIKIA ĮRODINĖTI Kursinis darbas TIKRINO: lektorius A. Drigotas ....................................... (parašas) VERTINIMAS: ........................... 1

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Embed Size (px)

Citation preview

Page 1: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

CIVILINIO PROCESO TEISĖS KATEDRA

Marek Mašaro

TEISĖS PROGRAMOS

BAKALAURO III KURSO DIENINIŲ STUDIJŲ STUDENTAS

Tvbd6-05

APLINKYBĖS, KURIŲ NEREIKIA ĮRODINĖTI

Kursinis darbas

TIKRINO: lektorius A. Drigotas

.......................................

(parašas)

VERTINIMAS: ...........................

Vilnius, 2009

1

Page 2: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

TURINYS

Įvadas...........................................................................................................................3

1.Visiems žinomi faktai...............................................................................................6

1.1.Visiems žinomų faktų esmė...................................................................................6

1.2. Teismų kompetencija, dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti............................9

2. Prejudiciniai faktai...................................................................................................11

2.1. Prejudicinių faktų esmė.........................................................................................11

2.2. Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio prejudicinė galia civiliniame procese..............15

3. Teisinės prezumpcijos..............................................................................................18

3.1. Teisinių prezumpcijų esmė....................................................................................18

3.2. Teisinių prezumpcijų požymiai..............................................................................20

3.3. Teisinių prezumpcijų klasifikacija.........................................................................21

3.4 Teisinių prezumpcijų funkcijos ir paskirtis.............................................................25

3. Faktų pripažinimas....................................................................................................30

3.1. Faktų pripažinimo esmė........................................................................................30

3.2. Faktų ir ieškinio pripažinimas................................................................................31

3.3. Faktų pripažinimo rūšys.........................................................................................32

3.4. Faktų pripažinimas užsienio šalyse........................................................................34

4. IŠVADOS..................................................................................................................36

5.PASIŪLYMAI............................................................................................................37

6. ZUSAMMENFASSUNG..........................................................................................38

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS.....................................................................................40

2

Page 3: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Įvadas

Darbe nagrinėjamos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti ir jų įtaka visam įrodinėjimo

procesui. Šios temos atskirais klausimais pasisakė tokie užsienio autoriai kaip J. A. Serikovas, V.

A. Musina ir kt. Lietuvos mokslininkų, kurie atskirais klausimais būtų nagrinėję šią temą nėra, todėl

rašant šitą darbą teko remtis Artūro Driuko ir Virgilijaus Valančiaus darbais. Pamynėtina taip pat

Vytauto Nekrošiaus „Civilinis procesas: koncetruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės“

knyga, kurioje autorius užsimena apie šią temą.

Teorijos stoką papildo teismų praktiką. Jos tikrai yra nemažai, kadangi kaip matysime

vėliau su šiuo dalyku teismai gana dažnai susiduria. Netgi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau-

LAT) Senato nutarimas apie įrodinėjimo apžvalgą užsimena apie aplinkybes, kurių nereikia

įrodinėti. Tuo tarpu užsienio šalių mokslininkai įdėmiai nagrinėja kiekvieną aplinkybę. Visgi šiuo

atveju iškyla tam tikra problema, kurios nematyti Lietuvos Civilinio proceso kodese ( toliau –

CPK ). Rusų moksle yra numatytos tik 2 aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti, bet autoriai kalba ir

apie kitas, kurios numatytos LR CPK. Čia kyla klausimas ar kažkokios aplinkybės nėra tokios

svarbios kaip kitos? Į šį klausimą bandysime atsakyti šiame darbe.

Lietuvai atkurus neprklausomybę ir vykdant visą teisės reformą, taip pat ir civilinio proceso

teisės svarbu tinkamai atsižvelgti į visą civilinio proceso teisės esmę ir svarbiausius proceso

dalykus. Galima drąsiai teigti, kad įrodymai yra vienas iš civilinio proceso pagrindų. Todėl viskam,

kas su juo yra susiję turi būti išsamiai išnagrinėta. Tai pasakytina ir apie aplinkybes, kurių nereikia

įrodinėti. Be to nereikia pamiršti tai, kad įrodinėjimas yra sunki veikla, todėl ją reikia įvairiais

būdais palengvinti. Vienas iš tokių būdų yra mūsų nagrinėjama tema. Jei tiksliai žinosime, kokių

faktų nereikia įrodinėti, tai ne tik sutaupysime visų proceso dalyvių lėšas, bet ir patį procesą

padarysime greitesnį ir paprastesnį.

Šio darbo skyriuose yra keliami įvairūs klausimai bei uždaviniai ir iš karto yra ieškoma jų

sprendimo variantų. Darbo pirmajame skyriuje nagrinėjama pirmasis faktas, kurio nereikia įrodinėti

– aplinkybė, teismo pripažinta visiems žinoma. Pažymėtina, kad tai viena iš svarbiausių aplinkybių.

Apie šią aplinkybę taip pat pasisakė ir LAT savo apžvalgoje apie CPK normas reglamentuojančias

įrodinėjimą. Apie šios aplinkybės aktualumą parodo ir tai, kad ją kaip vieną iš dviejų mini Rusų

mokslininkai.Šiame darbo skyriuje bus stengiamasi aiškiai nurodyti, kokie faktai yra visiems

žinomi ir ką daryti kilus ginčui, ar bylai reikšmingos aplinkybės pripažintinos visiems žinomomis.

3

Page 4: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Antrame darbo skyriuje yra nagrinėjama kita aplinkybė – prejudicinis faktas. Apie jį yra

nemažai tiek teorinės medžiagos, tiek teismų praktikos. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai aišku,

tačiau kuo labiau gilinantis, tuo labiau viskas atrodo supainiota.teorijos. Šiuo atveju į pagalbą eina

teismų praktika, kuri papildo teorinę medžiagą. Kaip matysime su prejudiciniais faktais yra labai

susijusios civilinės ir baudžiamosios bylos. Tai pasakytina apie bylas, kuriose teismo nuosprendžiu

pripažinta nusikaltimu padaryta žala. Paminėtina tai, kad kartais teismas gali pripažinti asmeniui

teisę į žalos atlyginimą ir perduoti bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokiu atveju svarbi yra

prejudicija, nes asmeniui jau nereikės įrodinėti kaltę ir kitus dalykus, pripažintus teismo

nuosprendžiu.

Trečiame darbo skyriuje yra nagrinėjamos teisinės prezumpcijos. Tai dar viena aplinkybė,

kurios nereikia įrodinėti. Galima drąsiai teigti, kad teisinės prezumpcijos yra aktualiausia šio darbo

ir apskritai faktų, dėl kurių asmuo atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos, dalykas. Teisinėje

literatūroje ir teismų praktikoje bene plačiausiai yra nagrinėjama ši aplinkybė. Kaip vėliau

matysime daug ginčų kyla dėl to ar savoka „prezumpcijos“ yra tinkama ar nereikėtų tiesiog vartoti

sąvokos „prezumpcija“. Ypač aršiai dėl to diskutuoja Rusų mokslininkai. Taip pat jų darbuose labai

daug dėmesio yra skiriama teisinių prezumpcijų klasifikacijai, ko darbo autorius pasigedo Lietuvių

mokslininkų darbuose. Juose pateikiami tik standartinis kalsifikavimas į nuginčijamas ir

nenuginčijamas prezumpcijas.

Mokslininkai apeliuoja į tai, kad daug civiliniam procese yra ir iš materialiosios teisės

kylusių prezumpcijų. Tą patį teigia ir Rusų mokslininkai, tačiau jie papildo visą sistemą ir tokiomis

prezumpcijomis, kurios priklauso grynai civiliniam procesui. Tačiau analizuojant temą darbo

autoriui kilo tokių abėjonių, ar Rusų mokslininkai kartais nepainioja teisinių prezumpcijų ir teisinių

principų. Šias abejones stengsimės išsklaidyti ketvirtajame dabo skyriuje.

Paskutinė šiame darbe nagrinėjama aplinkybė yra faktų pripažinimas. Aišku faktų

pripažinimas nėra tokia įdomi aplinkybė kaip teisinės prezumpcijos, tačiau ji yra savotiškai svarbi ir

dažnai sutinkama teismų praktikoje. Iš esmės rašant šitą darbą problemų nekylo su faktų

pripažinimu. Autoriui tik įdomumą sukėlė neteisminis faktų pripažinimas, kadangi tokį faktą reikia

įrodinėti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles1. Darbo autorius bando išsamiai

Išnagrinėti faktų pripažinimą ir ieškinio pripažinimą. Šios sąvokos nėra tapačios.

Šios temos aktualumas yra šiai dienai nemažas. LR Seimas 2002 m. Vasario 28 d. LR CPK

patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtino naują CPK2. Iš esmės jame visai

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas NR 51 „Dėl CPK normų reglamentuojančių įrodinėjimą,taikymo teismų praktikoje“ // Teismų praktika. Nr, 22 psl. 178.2 Žinios 2002, Nr. 36-1340

4

Page 5: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

kitaip pažiūrėta į įrodymus negu prieš tai galiojusiame kodekse. Tam tikrų skirtumų mes matome ir

dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti. Tačiau sulyg nauju kodekso priėmimu visa civilinio

proceso reforma nesibaigė. Labai dažnai Europos Taryba savo reglamentuose kviečia Bendrijos

šalis supaprastinti visą procesą ir taip taupyti šalių ir teismo lėšas bei laiką. Byloje G. Kikalienė v.

AB „Turto bankas“ LAT konstatavo, kad civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą

privatinių ginčų išsprendimą, ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą 3.

Teismo procesas ilgai trunka dėl įrodymų tyrimo. Todėl būtina nustatyti mechanizmą, kuris

leistų teismui tirti tik tokius dokumentus, kurie tikrai yra svarbus ir reikšmingi bylai išspręsti. Tuo

tarpu teismą reikia atlaisvinti nuo nebūtinų faktų tyrimo. Tai pasakytina apie aplinkybes, kurių

nereikia įrodinėti. Kol kas CPK numato 4 tokius faktus, tačiau tikėtina, kad ateityje tokių

aplinkybių padaugės. Atleidus teismą nuo nereikalingo tam tikrų dokumentų tyrimo bus sutaupyti

ne tik šalių lėšos ir laikas.

Iš temos aktualumo išplaukia temos tikslas – nustatyti aplinkybes, kurias nereikia įrodinėti

ir detaliai išanalizuoti kiekvieną iš jų.Taip pat bandyti nustatyti ir naujas aplinkybes, atleidžiančias

šalį nuo įrodinėjimo pareigos. Šiam tikslui pasiekti, rašant šį darbą, bus vadovaujamasi istoriniu,

lyginamuoju ir loginiu metodais

Uždaviniai: 1) Nustatyti aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, vietą įrodinėjimo procese. 2)

Atskleisti kiekvieno fakto atleidžiančio šalį nuo įrodinėjimo pareigos esmę. 3) Palyginti vienas

aplinkybes su kitomis 4) Pabandyti nustatyti naujas aplinkybes, kurias galima būtų neįrodinėti.

1.Visiems žinomi faktai

1.1. Visiems žinomų faktų esmė

3 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. Spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje C. Kikalienė v. AB „Turto bankas“, Nr. 3K-3-999/2001, kategorija 84.

5

Page 6: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

LR CPK 182 str. 1 p.numatyta pirmoji aplinkybė, kuria nereikia įrodinėti – visiems žinomi

faktai. Tokią aplinkybę pripažįsta tiek Lietuvos tiek užsienio šalių mokslininkai. Štai sovietinis

civilinis procesas numatė, kad įrodinėti nereikia visiems žinomų faktų ir prejudicinių faktų4. Taip

pat ir Vakarų Europos šalyse šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos, jeigu teismas

pripažįsta aplinkybes visiems gerai žinomas5.

Priversti šalis įrodinėti tai, kas visiems yra gerai žinoma, tikrai būtų nelogiška ir užvilkintų

visą procesą. Tačiau šiuo atveju labai sunku yra nubėžti griežtą liniją tarp to, kas yra žinoma ir

nežinoma proceso dalyviams. LAT Senatas LR teismų praktikos, taikant CPK normas,

reglamentuojančias įrodinėjimą apžvalgoje atkreipė dėmesį, kad visiems žinomais faktais gali būti

pripažinti faktai, kuriuos žino: 1) bet kuris protingas vidutinio išprusimo žmogus, t.y. visi žmonės iš

savo gyvenimo patirties. Tai galėtų būti mokslo atradimai, geografinės žinios, istoriniai įvykiai,

dienų skaičius savaitėje, metų laikai. 2) asmenys, gyvenantis tam tikroje konkrečioje gyvenvietėje,

pvz., avarija, gaisrai, potvyniai, įvairios nelaimės ir t.t.

Šiuo atveju matyti kaip Senato nutarime bandoma regalmentuoti faktus, kurie gali būti

pripažinti visiems žinomi. LAT tarsi bando nustatyti, kad aplinkybės žinomos tiek visos šalies

mastu, t.y. pirmuoju atveju ir tam tikros teritorijos ar grupes asmenų mastu, t.y. antruoju atveju.

Manytina, kad LAT teisingai pasielgė nustatydamas tokį reglamentavimą. Dažnai atsitinka taip, kad

kas yra žinoma tam tikroje teritorijoje nėra žinoma kitiems. Nagrinėjant bylą teisme jau nereikės

įrodinėti tokių aplinkybių ir taip laikomasi koncentruotumo principo.

Visgi ne visada visiems žinomos aplinkybės yra žinomos visiems proceso dalyviams. Kilus

ginčui ar tie faktai yra visiems žinomi, teismas turėtų žodine ar rašytine nutartimi pripažinti, ar

nepripažinti tokio fakto6. Kaip matome galutinį žodį turi pasakyti teismas. Jis tą gali padaryti

pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje žodine ar rašytine nutartimi, o

nagrinėdamas bylą teisme žodinio proceso tvarka paprasta žodine nutartimi. Iš esmės klausimų

nekyla dėl to, kai teismas pripažįsta aplinkybę visiems žinomą. Tačiau teismas neturėtų iš karto

atmesti fakto, jeigu abejojama dėl jo visuotinamumo. Tokiu atveju bylą nagrinėjantis teisėjas turėtų

paprašyti šalį pateikti papildomų įrodymų apie aplinkybės visuotinį žinojimą. Jeigu teismas

konstatuoja, kad faktas yra visuotinai žinomas, tai jis laikomas įrodytu.

Pažymėtina, kad pagal CPK 182 str. 1 p. aplinkybės visiems žinomas pripažįsta teismas.

Pavyzdžiui, tai galėtų būti tokie faktai: Lietuvos valstybės atkūrimo diena 1918 vasario 16 – oji,

4 Треушников М. К. Доказательства и доказания в советском гражданском процесе. Москва, 19945 Švedijos Teismo proceso kodeksas 35:2 str.6 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas NR 51 „Dėl CPK normų reglamentuojančių įrodinėjimą,taikymo teismų praktikoje“ // Teismų praktika. Nr, 22

6

Page 7: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena 1990 kovo 11 – oji, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą

2004 m. Gegužės 1 d., I ir II pasauliniai karai, gaisras „ Mažeikių naftos“įmonėje, žymiausių

švenčių dienos, tai Naujieiji metai, Šventos Kalėdos, Šventos Vėlykos, lokaliniai faktai –

pavasariniai potvyniai Nemuno žemupyje. Teismų praktika šiuo atveju pateikia labiau visuotinius

pavyzdžius tų aplinkybių, kurios atleidžia šalį nuo įrodinėjimo pareigos. Aišku, šis sąrašas galėtų

būti kur kas ilgesnis, bet jis yra tik pavyzdinis. Teismas kiekvienu atveju privalo pats nuspręsti ar

faktas yra visuotinai žinomas, ar dar šalis privalo pateikti tos aplinkybės visuotinamumą

pagrindžiančius įrodymus.

Su visuotinais faktais yra kur kas lengviau negu su lokaliniais faktais. Kadangi vyksta

žmonių ir prekių migracija, tai arba visuotinai žinomos aplinkybės yra žinomos visiems proceso

dalyviams, arba jos nežinomos niekam, nesvarbu ar teismas ir proceso dalyviai yra iš tos pačios

apylinkės. Su lokaliniais faktais yra kur kas sudėtingiau, kadangi subjektų, žinančių tam tikras

aplinkybes yra apibrėžtas tam tikra teritorija. Šiuo atveju jeigu teismas ir proceso dalyviai nėra iš

tos pačios vietovės, tai galima drąsiai teigti, kad CPK 182 str. 1p. negalios ir proceso šalys jau iš

anksto turėtų paruošti įrodymus apie visiems žinomą aplinkybę.

Problemų su visuotinai žinomomis aplinkybėmis kyla ne tik dėl jų teritorialumo. Rusų

mokslininkai šiuo atveju perspėja dėl faktų žinojimo laiko. Jie teigia, kad nieko nėra amžino ir

viskas su laiku yra užmirštama. Taip pat yra ir su aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.Taip 40–

ųjų metų pabaigoje ir 60 – ųjų metų pradžioje buvo visuotinai žinomos piniginės reformos. Tačiau

šiandien tokios aplinkybės jau prarado savo visuotinį žinojimą ir tokias aplinkybes reikia nustatyti

įrodymų pagalba.

Kartais yra painiojami visiems žinomi faktai ir teismui žinomi faktai. Pripažįstama, kad

teismas ex officio žino ir išmano materialiąją ir proceso teisę įstatymo galiojimą ir negaliojimą.

Taigi šiuo atveju šalys atleidžiamos nuo šių aplinkybių įrodinėjimo pareigos. Tačiau tai neatima iš

šalies galimybės pateikti savo vienos ar kitos teisės normos aiškinimą teigti, kad įstatymas negalioja

ar galioja visai kita jo redakcija. Visas šitas aplinkybes teismas turi patikrinti ex officio.

Kiek kitaip yra dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, kai šalys susitaria Lietuvoje

teismuose taikyti užsienio šalių teisę. Pagal CPK 808 str. 2 d. užsienio teisė Lietuvoje laikoma fakto

klausimu. Todėl šalis, kuri remiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti privalo įrodyti užsienio

teisės galiojimą, turinį ir taikymo bei aiškinimo faktą praktikoje tos valstybės teisėje. Aišku, šaliai

ne visada būna taip paprasta susirinkti išsamią informaciją apie užsienio valstybės teisę, todėl

įstatymas numato, kad šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną

užsienio teisę.

7

Page 8: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Toks šalies ir teismo bendradarbiavimas yra sveikintinas, kadangi įrodymų rinkimas yra

sudėtingas procesas. Kalbant apie užsienio šalies teisės taikymą Lietuvos teismuose nereikia

maišyti dviejų labai svarbių dalykų: kada užsienio šalies teisės taikymą numato šalių susitarimas, o

kada tarptautinė sutartis. Pastaruoju atveju užsienio šalies teisė pripažįstama teisės klausimu, todėl

visus klausimus susijusius su užsienio teise teismas aiškinasi ex officio.

Teismai nagrinėdami bylas dažnai susiduria su aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Viena

iš tokių teismo sprendimų galima paminėti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos sprendimą7. Vilnius apygardos teismas panaikino Vilniaus miesto antrojo

apylinkės teismo 2000 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikina, ieškovės ieškinį patenkino iš dalies,

atnaujino ieškovei įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl 1998 m. spalio 17 d. darbo

sutarties NR. 98/011 iš dalies pripažino negaliojančią kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Kolegija

nurodė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės (nedarbas, sunki ekonominė ir socialinė padėtis,

daugumos žmonių vienintelis pragyvenimo šaltinis – darbinės pajamos) yra visiems žinomos ir jų

įrodinėti nereikia.

Šiuo atveju nekyla abejonių kad teismas teisingai pasielgė pripažindamas tokias aplinkybes

visiems žinomas, kadangi tokie faktai, nurodyti ieškovės iš tikrųjų yra labai gerai žinomos ne tik

proceso šalims, bet ir visiems kitiems asmenims. Būtent kaip teigia M. K. Treušnikovas, kad

aplinkybės gali būti pripažintos visiems žinomomis tik tada, kai egzistuoja dvi sąlygos: 1) objektyvi

– aplinkybės žinomas didelio rato žmonėms. 2) Subjektyvi – aplinkybės žinojimas visiems teismo

proceso dalyviams8. Kaip matome šiuo atveju buvo laikomasi anksčiau paminėtų dviejų sąlygų ir

teismas teisingai padarė pripažindamas tokias aplinkybes visiems žinomas.

Detaliau nagrinėjant teismų praktika matyti, kad su visiems žinomomais faktais dažniau

susiduriama nustatant civilinių bei procesinių terminų pabaigą. Tai atvejais, kai paskutinė termino

diena tenka oficialios šventės dienai ar nedarbo dienai, tai termino pabaigos diena laikoma po jos

einanti darbo diena. Vieną iš tokių sprendimų galima paminėti LAT 2002 m. sausio 28 d. nutartį.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas UAB „Intervelas“ nurodė, kad termino nepraleido, nes

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas

Nr. 17-07/7823 buvo įteiktas buvusiam bendrovės direktoriui A. Norkui 1998 sausio 5 d. paskutine

20 dienų termino diena buvo 1998 sausio 25 d., o pagal CPK termino pasibaigimo diena laikoma po

jos einanti darbo diena, t. y. 1998 sausio 26 d., būtent tą dieną buvo paduotas skundas. Tokios

aplinkybės savaime aišku turi būti pripažįstamos neįrodinėjamos, nes jos aiškios tiek proceso

7 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 birželio 21 d sprendimas Nr 8 Треушников М. К. Гражданский процесс. Издание 3. Москва, 2006 psl 223

8

Page 9: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

dalyviams, tiek ir pačiam teismui. Todėl reikia stengtis taupyti tiek proceso dalyvių tiek teisėjų

laiką ir vietą.

1.2 Teismų kompetencija, dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti

Išnagrinėję teismų praktiką pastebime, kad viena iš aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti –

aplinkybės teismo pripažintoms visiems žinomomis, pripažįsta ne tik pirmosios instancijos teismai,

bet ir apeliacinės ar kasacinės instacijos teismai. Tai yra svarstytinas dalykas, kadangi aplinkybės,

kurių nereikia įrodinėti priklauso įrodymų sričiai, o įrodymai iš esmės yra tiriami tik pirmosios ar

apeliacinės instacijos teismuose. Todėl iš to pagrįstai kyla klausimas, koks teismas gali pripažinti

aplinkybę kaip visiems žinomą? Iš jau minėtų ir išanalizuotų bylų matyti, kad atleisti šalį nuo

įrodinėjimo pareigos gali visų instancijų teismai tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės

instancijos teismai, tiek ir kasacinis teismas.

Tačiau nereikėtų sustoti ir verta prisiminti, kad prie bendrosios kompetencijos teismų veikia

ir „ypatingasis“ teismas – LR Konstitucinis Teismas. Labai įdomu yra išnagrinėti jo kompetenciją ir

pamatyti tai ar vykstant procesui šiame teisme dalyvaujantys asmenys atleidžiami nuo įrodinėjimo

pareigos. Apie įrodymus LR Konstituciniame Teisme kalbama LR Konstitucinio Teismo 34 str.

Jame numatyti 2 atvejai, kada šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos. Pirmasis atvejis, kai

Konstitucinis Teismas pripažįsta aplinkybes visiems žinomas. Antras atvejis, kai faktai nustatyti šio

teismo nutarimu vienoje byloje iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas bylas. Darytina išvada, kad

aplinkybės teismo pripažintos visiems žinomomis yra reikšmingos vykstant procesui šiame teisme.

Lietuvoje be bendrosios kompetencijos veikia ir specializuoti teismai. Todėl kyla būtinybė

išsiaiškinti, kokių aplinkybių nereikia įrodinėti vykstant procesui administraciniame teisme ir ar jis

numato aplinkybę, teismo pripažinta visiems žinomą. LR ABTĮ 58 str. numato keturias aplinkybes,

kurių nereikia įrodinėti. Pirma aplinkybė - teismo pripažinta visiems žinoma. Antra - prejudiciniai

faktai. Trečia teisinės prezumpcijos. Šuo atveju galime pastebėti, kad įstatymas numato mūsų dabar

nagrinėjamą aplinkybę. Visgi ABTĮ nenumato tokios svarbios aplinkybės kaip faktų pripažinimo,

apie kurį bus kalbama vėliau

Lietuva priklauso ES, todėl šios Bendrijos institucijų sprendimai yra privalomi ir LR

institucijoms bei piliečiams. Šiuo atveju mums yra svarbu išsiaiškinti ar EB teismai savo praktikoje

naudoja aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Vienoje iš savo bylų Europos Žmogaus Teisių Teismas

2004 06 17 byloje Ždanoka prieš Latviją pripažino Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos

faktą ir Sovietų Sąjungos rėžimo neteisėtumą9. Teismas Sovietų Sąjungos įvykdytos visų Baltijos

9 Europos žmogaus teisių teismo 2004-06-17 byla Ždanoka prieš Latviją.

9

Page 10: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

valstybių tame tarpe ir Lietuvos okupaciją ir įvesto rėžimo neteisėtumą pripažinimą ir

nedemokratiškumą pripažino visiems žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti.

Nuo visiems žinomų aplinkybių reikia skirti tokius faktus, kuriuos teisėjas sužinojo

privačiai, kai nebuvo teismo proceso. Tokių atvejų gali atsitikti, pvz., kai teisėjas žino, kad miręs

ieškovo tėvas buvo pradėjęs statyti namą, nes teisėjo tėvas yra ir ieškovo tėvas buvo kaimynai10.

Tokiais atvejais teisėjas negali remtis tuo faktu, jeigu jie nėra įrodyti bendra tvarka, nes kitaip jis

taptų liudytojas.

Manytina, kad faktai pripažįstami visiems žinomi yra svarbi aplinkybė, kurios nereikia

proceso šalims įrodinėti. Tai pažymi ne tik mokslininkų diskusijos dėl šio fakto, bet ir gausi teismų

praktika, kurioje taikoma tokia šalį nuo įrodinėjimo pareigos atleidžianti aplinkybė. Pažymėtina,

kad tam, kad teisėjas atleistų šalį nuo įrodinėjimo tokia aplinkybė turi turėti 2 sąlygas: 1) objektyvi

– aplinkybės žinomos didelio rato žmonėms 2) subjektyvi – aplinkybės žinomos visiems teisinio

proceso dalyviams.

2. Prejudiciniai faktai

2.1. Prejudicinių faktų esmė

10 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 444

10

Page 11: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

LR CPK 182 2 ir 3 p. numato dar vieną aplinkybę, kurią nereikia įrodinėti – prejudiciniai

faktai (lotynų kalba „prejudicio“ reiškia iš anksto nuspręstas). Pagal LR CPK 182 str. 2 p. nereikia

įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje

byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimai sukelia teisines

pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tuo tarpu 182 str. 3 p. nurodo, kad nereikia

įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių , nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu

baudžiamojoje byloje. Taigi, faktai nurodyti įsiteisėjusiame sprendime ar nuosprendyje, vadinami

prejudiciniais faktais11.

Detaliau išnagrinėjus CPK 182 str. 2 ir 3 p. normas pastebėsime, kad tarpusavio prejudicija

yra susijusę teismo sprendimas vienoje byloje su teismo sprendimu kitoje byloje. Taip pat teismo

sprendimas vienoje civilinėje byloje su teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir teismo

nuosprendis baudžiamojoje byloje su teismo sprendimu civilinėje byloje. Taip faktai nustatyti

įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje nėra įrodinėjami sprendžiant kitas civilines bylas,

kuriose dalyvauja tie patys asmenys ar jų teisių peremėjai.

Teismo sprendimo prejudicinė galia turi subjektines galias – ji yra taikoma tik tam tikram

subjektų ratui, kuris dalyvavo nagrinėjant ankstesnę bylą. LAT Senatas savo apžvalgoje nurodė,

kad bylose, kuriose taikoma prejudicija itin svarbu tiksliai nustatyti teisinių santykių subjektus. Be

to 182 str. 2 p. aiškiai yra numatyta, kad civilinėje ar administracinėje byloje turi dalyvauti tie patys

asmenys.

Mums šiuo atveju svarbu yra išsiaiškinti žodžių „tie patys asmenys“ esmę. Kadangi žinome,

kad procese gali dalyvauti ir atstovai, ir teisių perėmėjai, ir kiti šalies interesus atstovaujantys

asmenys. Kaip nurodo CPK komentaro autoriai:“sąvoka „tie patys asmenys“ jokiu būdu nereiškia

tos pačios procesinė spadėties. Svarbi yra ne procesinė padėtis, o pats dalyvavimo procese

faktas“12.Visgi toks sąvokos išaiškinimas naetskleidė mūsų nežinomybės, nes aiškiai nepasakyta, ar

kalba eina apie šalis, ar apie valstybines institucijas. Kadangi tai yra labai svarbu turime tęsti

„paiešką“ toliau.

Manytina, kad apie tai išsamiausiai kalba A. Driukas. Jis teigia, jog pakanka, kad toks asmuo

būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Nėra svarbi kokia yra byloje dalyvaujančio asmens

procesinė padėtis. Kitoje byloje ji netgi gali pasikeisti: ieškovas gali tapti atsakovu,

11 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 44812 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas. Vilnius: Justitia, 2005 psl. 21

11

Page 12: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

atsakovas ieškovu, tretysis asmuo atsakovu13. Į sąvoką „tie patys asmenys“ įeina ir teisių perėmėjai. Tai

netrukdo taikyti prejudicijos. Ją galima taikyti ir tada, kai kitoje byloje dalyvauja ne tie patys anksčiau

dalyvavę atstovai, nes jie nėra civilinių teisinių santykių subjektai. Pažymėtina, kad galima būtų taikyti

prejudiciją nebūtinas paties fizinio asmens dalyvavimas byloje. Pakanka, kad jis būtų įtrauktas byloje

dalyvaujančiu asmeniu.

Visgi tam tikrais atvejais negalima taikyti prejudicinio fakto. Jeigu nagrinėjamoje civilinėje

byloje pagrįstai dalyvauja nors vienas asmuo, anksčiau nedalyvavęs išnagrinėtoje civilinėje ar

administracinėje byloje. Tokiu atveju teismo priimtas sprendimas prejudicinės galios neturi. Tačiau

būna atveju, kada įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems toje

byloje asmenims. Toks subjektų sąrašo išplėtimas pagal galiojantį CPK kaip išimtis iš bendros taisyklės

– tik teismo sprendimai dėl pripažinimo, pavyzdžiui, kai byloje dėl fizinio asmens pripažinimo

neveiksniu ar ribotai veiksniu, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur

esančiu. Tokiais atvejais teismo sprendimo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią visiems net ir

byloje nedalyvavusiems asmenims.

Ši aplinkybė, kuria nereikia įrodinėti, tiesiogiai susijusi su teise teikti įrodymus ir teise į teisminę

gynybą. Dėl šios priežasties taisyklė neturėtų būti taikoma plečiamai. Pažymėtina, kad faktai nustatyti

administracinių institucijų ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais prejudicinės

galios neturi ir turi būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Labai išsamiai šiuo atveju pasisako CPK

komentaro autoriai. Jie teigia, kad administracinėje byloje priimtu sprendimu nustatyti faktai

pripažintini prejudiciniais tik jeigu sprendimas yra priimtas teismo, o ne kitos institucijos. Ne teismo

priimti sprendimai yra tiesiog rašytiniai įrodymai14 .

Manytume, kad mokslininkai taip labai aiškiai nurodo tas institucijas, kurių sprendimai turi

prejudicinę galią, o kurių neturi. LAT Senatas atkreipė dėmesį, kad prejudicijos taisyklė nelaikytini: 1)

teismo nutartys ( išskyrus apeliacinio teismo nutartis, kuriomis išsprendžiamos bylos). 2) teismo

sprendimai už akių. 3) Teismo įsakymai. Šie dokumentai vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Šiuo atveju

išimtis yra Konstitucinis Teismas, kandagi jo sprendimai dėl įstatymo ar kitų teisės aktų atitikimo

Konstitucijai turi prejudicinę galią.

Teismų praktikoje dažnai iškyla keblumų su prejudicija, kai įsiteisėja neapskųsta pirmosios

instancijos teismo sprendimo dalis, o kita susijusi sprendimo dalis yra apskundžiama. Pažymėtina, kad

tokiu atveju prejudicinių faktų negalima taikyti byloje, nagrinėjant ją apeliacine

13 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 59414 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas. Vilnius: Justitia, 2005 psl. 21

12

Page 13: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

ar kasacine tvarka. Tai pažymi ir LAT CBS teisėjų kolegija 2004 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje

byloje Nr. 3K-3-36/2004. Joje konstatuojama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas 182 str. 2 p.

normą, susijusią su prejudicija, iškreipė jos prasmę ir tūrinį bei prejudicinių faktų sąvoką. Pagal CPK

182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje

byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Tuo tarpu CPK 279 str. 4 p. nustatyta, kad sprendimui

įsitesėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti

teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai nepagrįstai sprendė, kad

nereikia įrodinėti tos aplinkybės, kuri nustatyta ne kitoje civilinėje, o toje pat nagrinėjamoje byloje.

Iš išnagrinėtų teismo sprendimų matyti, kad pasitaiko ir kitų CPK 182 str. 2 p. Teismo daromų

klaidų. Štai vienoje iš bylų LAT nagrinėjo bylą pagal ieškovės Bronės Jasinskienės kasacinį skundą dėl

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 17 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje

pagal ieškovės Bronės Jasinskienės ieškinį atsakovui ŽŪB “Banga” dėl bendrovės narių visuotinio

susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

LAT nustatė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismo teisėjų

kolegija, netirdami įrodymų ir vadovaudamiesi 1964 m. CPK 61 straipsnio nuostatomis, rėmėsi Kauno

apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje

byloje Nr.2-1587-09/2002, kurioje teigiama, kad A. Gustaitis 2002 m. gegužės 3 d. buvo Bangos ŽŪB

narys. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia teismo išvada negali sutikti, nes šioje civilinėje byloje

netinkamai taikytos 1964 m. CPK 61 straipsnio nuostatos. Pagal CPK 61 straipsnio ir 233 straipsnio 2

dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje

civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Civilinėje byloje Nr.2-1587-09/2002 m. ieškovu

buvo Bangos ŽŪB pirmininkas Juozas Jasinskas, o atsakovu – Bangos ŽŪB. Šioje civilinėje byloje

ieškove yra Bangos ŽŪB narė Bronė Jasinskienė, o atsakovu – Bangos ŽŪB. Taigi šioje civilinėje

byloje ir civilinėje byloje Nr.2-2587-09/2002 dalyvavo ne tie patys asmenys, todėl ankstesnėje byloje

nustatyti faktai neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje15.

Pažymėtina, kad kartais teismai daro klaidas su prejudicijos pradžia ir pabaiga. Teismo

sprendimo prejudicinė galia prasideda nuo to laiko, kada įsigalioja teismo sprendimas.Vertėtų

prisiminti, kada įsigalioja teismo aktas, kuriuo išsprendžiamas ginčas. Pirmosios instancijos teismų

sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apelaicine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra

apskųstas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų

15 LTA CBS teisėjų kolegijos 2004 m. Sausio 14 d. Bronės Jasinskienės v. ŽŪB “Banga” Nr3K-7-121/2004 m. Bylų kategorija 21.2.2.4

13

Page 14: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

priėmimo dienos. Kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Taigi su

sprendimų įsiteisėjimu teismai turėtų būti dėmesingi, nes kitaip negalima taikyti prejudicijos. Dėl

teismo sprendimo prejudicinės galios pabaigos viskas yra labai aišku ir paprasta. Prejudicinė galia

baigiasi, kada sprendimas yra panaikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.

Su prejudicijos galios pradžia ir pabaiga gali būti susijęs ir kito teismo sprendimo įsigaliojimas.

CPK 163 str. 3 p. numato teisėjo pareigą sustabdyti bylą, kol bus išspręsta kita byla, kurioje priimtas

sprendimas turės jai prejudicinę galią. Manytina, kad toks veiksmas yra sveikintinas, kadangi yra

taupomas tiek šalių laikas ir pinigai, nes nereikės pradėti naujo proceso.

Tačiau žiūrint iš kitos pusės ne visada yra įmanoma numatyti ar kitas teismo sprendimas turės

prejudicinę galią šiam teismo procesui. Gali atsitikti ir taip, kad sprendimas išvis nebus priimtasar bus

apskųstas apeliacine ar kasacine tvarka. Iškyla klausimas ar tikrai tikslinga ir verta stabdyti bylą ir laukti

kol bus priimtas sprendimas kitoje byloje? Visgi manytumėme, kad tokiu atveju verta viską atiduoti į

teisėjo rankas ir jis privalo numatyti į ateitį ar verta priiti sprendimą, nelaukiant kito teismo sprendimo.

Pažymėtina, kad šioje galimas tesėjų piknaudžiavimas, nes nenorėdami savęs apskunkinti darbais

nepagrįstai nestabdytų bylų ir nelauktų kito teismo sprendimo.

Nagrinėjant CPK 182 str. 2 p. matyti, kad įstatymų leidėjas dėl sprendimo pasisakė lakoniškai –

nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar

administracinėje byloje. Ką reiškia pasisakymas „nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu“? Teismo

sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies. Jokių abejonių

nekyla, kai dėl reikšmingo fakto teismas pasisakė rezoliucinėje dalyje. Tuo tarpu iškyla klausimas ar

šalis gali remtis aplinkybe, kurią aptarė sprendimo motyvuojamoje dalyje? Ar tokią aplinkybę mes

priskirsime prie tokių, kurių nereikia įrodinėti pagal CPK 182 str. 2 p.? Atrodo, kategoriškai atsakyti

būtų gana rizikinga, nors formuojama praktika, leidžianti tai daryti.

Ieškinį teisme dėl 2003 m. gegužės 12 d. UAB „Midoja“ visuotino akcininkų susirinkimo

nutarimo pripažinimo negaliojančiu ieškovas nurodė, jog jis yra UAB „Midoja“ akcininkas, turintis šios

įomės akcijų. Tuo tarpu kitoje byloje LAT CBS teisėjų kolegija 2003 m. birželio 6 d. konstatavo, kad

balandžio 4 d. ir 2003 m. gegužės 5 d. pirkimo – pardavimo sutartys nesukėlė teisinių pasekmių ir

ieškovas netapo teisėtu UAB „Midoja“ akcininku. Pagal CPK 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių,

nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje. Šioje byloje prejudicinę reikšmę turi faktas, jog

ieškovas šioje byloje nėra UAB „Midoja“ akcininkas.

LAT konstatavo, kad CPK 182 str. 2 p. tiesiogiai nenurodo, kurioje sprendimo dalyje turi būti

pasisakyta dėl prejudicinių faktų. Ši teisės norma nenumato ir neduoda pagrindo išvadai, kad

prejudicinę reikšmę turintys faktai nustatyti kitoje byloje turi būti užtikrinti tik sprendimo rezoliucinėje,

14

Page 15: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

o ne sprendimo motyvuojamoje dalyje. Darytina išvada, kad bylai reikšmingi faktai yra ir turi būti

išdėstomi, dėl jų pasisakomane sprendimo rezoliucinėje, o motyvuojamoje dalyje. Dėl to nukreipimas į

kito teismo sprendimo motyvuojamąjį dalį yra galimas ir kaip tik atitinka CPK 182 str. 2 p. reikalvimus

Dėl išdėstytų argumentų kasacinio skundo motyvai, jog teismas neturėjo teisės atsižvelgti į LAT

CBS teisėjų kolegijos 2003 m. birželo 6 d. nutarties motyvuojamoje dalyje nustatytų šiai bylai

reikšmingą faktinę aplinkybę yra nepagrįstas, neteisėtas ir atmestinas16.

Pažymėtina, kad ne bet kokios aplinkybės paminėtos teismo sprendime kitoje byloje pagal CPK

182 str. 2 p. gali būti pripažįstamos kaip teismų nustatytos ir neįrodinėtinos.

3.2 Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio prejudicinė galia civiliniame procese

LR CPK 182 str. 3 punktas numato, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų pasekmių,

nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Būtent tik įsiteisėjusiu teismo

nuosprendžiu nustatyti asmens nusikalstamų veiksmų padariniai turi prejudicinę galią civilinėje byloje.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas atskirdamas šią neįrodinėtiną aplinkybę į atskirą punktą parodo jos

svarbą ir reikšmę nagrinėjant civilines bylas. Dažnai tiek civilines tiek baudžiamasias bylos yra

tarpusavyje susijusios, todėl neprotinga būtu tokius faktus įeinančius į įrodinėjimo dalyką vienoje

byloje, iš naujo nagrinėti kitoje byloje.

Prejudicinę galią civiliniame procese turi įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Visgi teismo

nuosprendžio galia šiuo atveju yra ne visiška, o ribota. Taip yra todėl, nes baudžiamojoje byloje

teisiamojo veiksmai tyriami ir vertinami baudiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso

pagrindu. Nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka jau to paties asmens veiksmai vertinami pagal

civilninį kodeksą ir civilinio proceso kodekdą. Baudžiamojoje ir civilinėje bylose įrodinėjimo dalykai

paprastai yra skirtingi.

Visgi pasitaiko tokių civilinių bylų, kuriose baudžiamojoje byloje nustatyti faktai įeina į

įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstamos veikos tiesioginės pasekmes

(kūno sužalojimas, mirtis, turto sunaikinimas). Tokios aplinkybės nustatytos įsitesėjusiu teismo

nuosprendžiu baudžiamojoje byloje turi prejudicinę galią civilinėje byloje ir negali būti iš naujo

nagrinėjamos.

` Matyti, kad teismų praktika kalba apie tai, jog nereikia iš naujo nagrinėti teismo nuosprendžiu

nustatytų nusikalstamos veikos pasekmių esančiais civilinės bylos įrodinėjimo dalyko sudėtyje ir to, kad

16 LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis c.b. G. Stankevičius v. UAB „Midoja“ Nr. 3k-3-374/2004 kat 21.2.2.1; 22.2

15

Page 16: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

tą veiką padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Pavyzdžiui, civilinėje byloje dėl

atlyginimo už nusikalstamos veikos padarytą žalą ieškovui jau nereikia įrodinėti pačios žalos ir kad ją

padaręs būtent atsakovas ir yra priežastinis žalos ir nusikalstamų veiksmų ryšys.

Visgi teismo nuosprendyje nurodytą –žalos dydį ieškovas privalo įrodyti. Tuo tarpu įsiteisėjęs

teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrnėjančiam civilinę bylą dėl asmens,

o pastarasis jau negali įrodinėti savo nekaltumo, kadangi jis jau yra nustatyas teismo nuosprendžiu.

Tačiau tam tikrais atvejais iškyla klausimasar atsakovas tikrai negali jokiais būdais paneigti savo

kaltumą nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka?

Vienoje iš savo nutarčių LAT nurodė, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje

byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo

nuosprendis. Ši norma reiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą civilnio proceso tvarka neturi teisės

revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Pripažinus žalą ne nuteistojo o kito asmens veiksmų

padarinį būtų sugriautas teismo nuosprendio autoritetas, jo privalomumas ir nenuginčijamumas. Tokiu

sprendimu būtų paneigta teismo nuosprendyje konstatuota išvada, kad žala yra būtent nuteistojo asmens

neteisėtų ir kaltų veiksmų padarinys17.

LAT Senatas LR teismų praktikos taikant Civilinio proceso kodekso normas,

reglamentuojančias įrodinėjimą apžvalgoje pabrėžė, kad nereikai įrodinėti nusikaltamos veikos

pasekmių ir kad veiką padarė asmuo, kuriam priimtas teismo nuosprendis. Visgi šiuo atveju iškyla

kalusimas, ko būtent nereikia įrodinėti? Rusų teisė mokslininkai pažymi, kad taikant prejudiciją

civilnijėhje byloje reikšmę turi 2 faktai nustatyti baudžiamojoje byloje: 1) Ar buvo padaryta

nusikalstama veika. 2) ar veika padaryta atitinkamu asmeniu18. Rusų specialistai kalba apie tai, kad tik

šie 2 faktai yra svarbus taikant prejudiciją o visi kiti, tokie taip, pavyzdžiui, asmens atleidimas nuo

bausmės nėra pagrindas nenagrinėti bylą civilinio proceso tvarka.

Prejudicinę galią turi visų rūšių teismuo nuosprendžiais nustatytos nusikalstamų veikų

pasekmės. Tai gali būti tiek išteisinamasis nuosprendis, apkaltinamasis ir nuosprendis, kuriuo

baudžiamoji byla yra nutraukiama. Teismų praktikoje pažymima, kad tam tikrais atvejais, kai

baudžiamoji byla baigiama ne nuosprendžiu, o nutartimi, tai nėra kliutis nustatytų aplinkybių lakyti

prejudiciniais faktais.

Vienoje iš savo bylų Lietuvos Apeliacinis Teismas konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismo

2003 gegužės 8 d. nutartimi, kuria baudžiamoji byla buvo nutrakta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio

priėmimo senačiai ir konstatavus, kad A.D. padarė nusikaltimą numatyta BK, ieškinys buvo paliktas

17 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 44818 Мусин В. Ф., Чечина Н. А .,Чечот Д. М., Гражданский процесс. Москва,1997 psl 196

16

Page 17: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

nenagrinėtas. Ieškinį šioje byloje Z. Pareiškė 2003 gegužės 12 d. Aplinkybė, kad baudžiamoji byla

baigta nutartimi, o ne nuosprendžiu, reikšmės neturi ir negali užkirsti kelio nukentėjusiajam apginti

savo teisių civilinio proceso tvarka.

Pagal CPK 182 str. 3 p. nereikia įrodinėti aplinkybių – prejudicinių faktų. Aplinkybė, kad

baudžiamoji byla baigta ne nuosprendžiu, o nutartimi šiuo atveju negali būti kliūtimi, ja nustatytų

aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais: baudžiamojoje byloje priimta teismo nutartis , kurioje

konstatuota, kad A. D. padarė nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instatncijos teismas pagrįstai rėmėsi

Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis

Dėl nusikalstamų veiksmų pasėkmių ir iš naujo jų netyrė.

CPK 182 str. 2 ir 3 p. numato dar vieną aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti – prejudiciniai

faktai. Svarbu yra skirti, kada aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje

ar administracinėje byloje, o kada nustatytos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Nuo to

priklauso ir įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje ir tai, ko jau nereikės įrodinėti. Tiek teisės

specialistai, tiek teismų praktika parodo, kad prejudiciniai faktai yra svarbi aplinkybė ir netgi teismai ne

visuomet ją pagrįstai ir teisingai taiko.

3 Teisinės prezumpcijos

3.1 Teisinių prezumpcijų ėsmė

CPK 182 str. 4 d. Numato kitą aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti – teisinės prezumpcijos,

nepaneigtos bendra tvarka. Teisines prezumpcijas trumpai galima apibūdinti kaip sunormintas

17

Page 18: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

sveiko proto taisykles19. Tokias taisyklės preziumuoja esant tokius faktus, kuriuos ilgainiui

patvirtino gyvenimo praktika ( presumptio, ex eo quuod plerunque ). Įstatymuose numatytos

prezumpcijos paprastai yra susietos su tam tikromis aplinkybėmis, kurioms esant preziumuojami

faktai pripažįstami esant tikrovėje.

Teisinė prezumpcija turi ypatinga reikšmę teisės moksle. Dėl jų egzistavimo ir funkcijos

ginčijasi teisės teoretikai ir praktikai. Mokslininkų nuomonės išsiskyria netgi dėl žodžio

„ prezumpcija“. Pamynėtina, kad mokslininkai įvairiai vartoja šį terminą. Labiau tai yra pastebima

užsienio šalių autorių darbuose. Užsienio literatūroje galima surasti tokių sąvokos „prezumpcija“

sinonimų: 1) Prielaida 2) Įrodomoji prielaida 3) Teisinė prielaida 4) Įstatyminė prielaida 5) Juridinė

prielaida 6) Prezumpcija 7) Įstatyminė prezumpcija 8) Teisinė prezumpcija 9) Legali prezumpcija

10) Formali prezumpcija 11) Juridinė įrodomoji prezumpcija 12) Juridinė prezumpcija.

Visuotinai yra sutariama, kad prezumpcija paimta iš Romėnų teisės, tačiau jos ištakos siekia

žymiai senesnius laikus. Lotynų kalboje žodis „praesumere“ reiškia kažką paimti ar priimti į priekį.

Plačiąja prasme šis žodis reiškia: tikėti, galvoti, remtis, anksčiau laiko vartoti, džiaugtis, anksčiau

norėti, laikytis kažko be įrodymų, numatyti iš anksto.20 Kaip matome teisinė prezumpcija gali būti

suprantama plačiąją ir siaurąja prasme.

Kaip jau minėta šiame darbe apie teisines prezumpcijas gana aiškiai ir daug kalba teisės

mokslininkai. Vieni iš jų teigiamai kalba apie šį faktą, kiti – visiškai ją neigia ir reikalauja jį

pašalinti iš teisės sistemos. Žinomas Rusų teisininkas V. Spasovič rašė: „Teisinės prezumpcijos, tai

iš esmės blogis, kurio reikia visapusiškai vengti“. Sovietinėje literatūroje taip pat palaikomas

neigiamas požiūris. Jis pasireiškia todėl, kad buvo priešprieša

tarp materialiosios teisės ir prezumpcijų, kuriose yra formalių įrodymų elementai. Iš esmės matyti,

kad teisinės prezumpcijos neigiamai buvo priimamos sovietiniame civiliniame procese. Kad

išsisaiškinti, kodėl taip buvo reikia detaliau nagrinėti šios aplinkybės, kurios nereikia įrodinėti

esmę.

Didžioji dalis teisinių prezumpcijų tai įstatymų leidėjo atrinktos ir įtvirtintos teisėje

bendrosios prielaidos. Perėjimo tvarka nuo bendrųjų prielaidų prie prezumpcijų yra jų pats

tinakamiausias formavimo būdas. Tokiu atveju prezumpcijos išsaugo visas pagrindines bendrųjų

prielaidų charakterisitikas ir pagrindinį dalyką – aukščiausią tikimybę.

19 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 60120 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl 8

18

Page 19: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Tipiškumas ir aukščiausioji tikimybė dar Romėnų teisininkų buvo laikomos kaip

svarbiausios teisinių prezumpcijų savybės. Šitos savybės buvo išreiškiamos formulėse: praesumptio

ex eo quod plerumque fit (prezumpcija kyla iš to, kas daug kartų pasireiškia)

ir praesumptiones sunt socienturae ex signo verisinili ad probandum assumptae (prezumpcijos esmė

yra prielaida iš galimų aplinkybių, pateiktų dėl įstatymo tikslo).

Sovietiniais laikais didelis dėmesys buvo teikiamas prezumpcijos didelės tikimybės

požymiui. Apie šį požymį kalba tokie autoriai: S. V. Kurilev, M. A. Gurvič ir kt. Kai kurie

mokslininkai kalbėjo apie didelės tikimybės absoliutiškumą teismų prezumpcijų. Tačiau problemų

kildavo su nekaltumo prezumpcija. Juk negalima kalbėti apie tai, kad dažniausiai asmuo padarė

nusikalstamą veiką, kuria jis yra kaltinamas. Asmuo gali būti nuteistas tik tada, kai prieš jį yra

surinkti patikimi įrodymai, grindžiantys jo kaltę. Dėl šios prežasties teisės moksle kilo labai daug

diskusijų, kai kurie autoriai apskritai neigė nekaltumo prezumpcijos buvimą.

Mokslininkų ginčuose protingiausiai pasielgė V. I. Kaminskaja. Ji teigė, kad kartu su

tipinėmis teisinėmis prezumpcijomis egzistuoja netipinės prezumpcijos. Tokias mažai tikėtinas

prezumpcijas autoriai vadina kvaziprezumpcijomis. Tokių prezumpcijų esmė pasireiškia ne tame,

kad jų didelė tikymybė, o tame, kad jos reikalingos teisminei veiklai.

Visgi minėti autoriai ne iki galo išplėtė savo mintis. Iš aukščiau paminėtų teiginių matyti,

kad egzistuoja 2 rūšių prezumpcijos: 1) bendrosios (didelės tikimybės) 2) kvaziprezumpcijos

(mažos tikimybės). Šitos prezumpcijos turi skirtingus loginius pagrindus ir skirtingi jų formavimo

būdai. Didelės tikimybės prezumpcijos formuojamos iš prielaidų visumos. Tuo tarpu

kvaziprezumpcijos neturi šios priešprezumpcinės stadijos ir formuojamos vien tik iš teisinio

reglamentavimo būtinumo. Įstatymų leidėją prezumpcijos interesuoja todėl, kad jos pateikia teisinį

mechanizmą su kuriuo pagalba galima efektyviai

sureglamentuoti visuomeninius santykius ir apsaugoti svarbiausius socialinius interesus. Jeigu

pasiekti šiuos tikslus leidžia visuma prielaidų, tai teisėje egzistuoja didelės tikimybės prezumpcijos,

pvz., tėvystės prezumpcija vaiko gimusio užregistruotoje santuokoje atžvilgiu. Tuo tarpu jei apginti

socialinius interesus galima naudojant tik „dirbtines“ prielaidas, tada formuojamos

kvaziprezumpcijos, pvz., nekaltumo prezumpcija.

3.2 Teisinių prezumpcijų požymiai

19

Page 20: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Šiame darbe jau išaiškinome apie teisinių prezumpcijų prielaidas ir esmę, tai toliau reikia

išskirti tam tikrus požymius būdingus tik prezumpcijoms Pažymėtina, kad šie požymiai daugiau ar

mažiau yra būdingi visoms prezumpcijoms, nepriklausomai nuo to, koks yra jų skirtymas.

Požymiai:

1) Bet kuriai teisinei prezumpcijai būdinga išvados tikimybė apie prielaidos objektą požymis. Šitas

teiginys vienodai tinka tiek didelės tikimybės prezumpcijoms, tiek mažos tikimybės

prezumpcijoms. Kiekvienu atveju tikimybės požyis yra šių dviejų rūšių prezumpcijose. Šito

požymio specifika pasižymi tuo, kad ji susijusi vidine prezumpcijos struktūra ir neturi teisinės

reikšmės. Iš teisinės pusės žvelgiant tevystės ir nekaltumo prezumpcijos yra lygios, nors ir turi

skirtingus tikimybės lygius.

2) Kiekviena teisinė prezumpcija yra normatyvinės sistemos elementas. Ji turi normatyvinio

užtvirtinimo požymių. Prezumpcijos gali būti 2 būdais užtvirtintos: 1) tiesioginiu 2)

netiesioginiu. Tačiau jokios reikšmės neturi tai, kokiu būdu prezumpcija yra įtraukiama į tesės

sistemą.

3) Teisinių prezumpcijų esminiu požymiu yra prielaidos objektas. Tai gali būti būsenos, faktai,

teisiniai santykiai. Dažnai teisinėje literatūroje yra naudojama sąvoka „faktas“. Faktas kaip

prielaidos objektas visada turi arba teigiamas, arba neigiamas savybes. Prezumpcijoje visada

yra daroma išvada ar tas faktas egzistuoja, ar ne. Taigi nustatę šitą faktą mes matysime ar

galime taikyti prezumpciją, ar ne.

4) Paskutinis esminis teisinės prezumpcijos požymis yra tas, kad perėjimas nuo nustatyto fakto –

pagrindo prie preziumuojamo fakto nėra įrodinėjamas. Tačiau reikia laikytis tam tikrų sąlygų:

1) Visada turi būti nustatytas ar įrodytas faktas – pagrindas 2) Teismas priima preziumuojamą

faktą be įrodinėjimo procedūros 3) teismas gali

priimti preziumuojamą faktą tik tada, kai nėra kitų faktų, paneigiančių taikomą prezumpciją.

Taigi pagal nustatytas pagrindines teisinių prezumpcijų požymius galima būtų suformuluoti

teisinių prezumpcijų sąvoka. Teisinė prezumpcija – tai teisės normoje užtvirtinta tikėtina išvada apie

faktą, kuris teismo priimamas be įrodinėjimo procedūros, jeigu yra nustatytas susijęs faktas –

pagrindas ir nėra nuginčytas įrodinėjimo keliu esant kitą faktą.

3.4 Teisinių prezumpcijų klasifikacija

20

Page 21: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Toliau darbe bus nagrinėjama teisinių prezumpcijų klasifikacija. Kaip vėliau matysime,

kalsifikacija yra svarbi kalbant apie prezumpcijas. Ji padeda atskleisti prezumpcijų esmę ir aiškiai

nurodo kaip reikia naudotis šiuo instrumentu, siekiant pasiekti geriausių rezultatų .

Nagrinėdami teisines prezumpcijas pateiksime tik pačias reikšmingiausias. Pažymėtina, kad

teisės moksle yra gana daug teisinių skirstymu, bet ne visi mums yra aktualus.detaliau išnagrinėjus

teisės mokslininkų darbus pamatysime, kad prezumpcijų klasifikaciją surasti ir bendrosios teisės

sistemoje. Visgi Lietuva priklauso kontinentinės teisės sistemai, tai nematome jokios prasmės

nagrinėti tokius skirstymus. Taipogi darbo apimtis neleidžia gyliau pažvelgti į prezumpcijų

klasifikaciją.

Dažniausiai sutinkamas teisinėje literatūroje skirstymas – faktinės ir teisinės prezumpcijos.

Faktinės prezumpcijos dar vadinamos žmogaus prezumpcijomis. Jų pagrindinis bruožas yra tas, kad

nerasime jų įtvirtintų teisės normose, todėl neturi juridinės reikšmės. Natūralu, jog iškyla klausimas,

kodėl jos tada yra reikalingos ir kam apskritai toks skirstymas, jei viena prezumpcijos rūšis neturi

teisinės reikšmės.

Teisės moksle dėl tokio skirstymo iškylo 2 požiūriai: 1) teigiamas 2) neigiamas. Didžiausia

dalis Rusų mokslininkų pasisako už faktinių prezumpcijų egzistavimą. Mokslininkai teigia, kad

tokios prezumpcijos turi savųjų funkcijų ir reikšmių teisėje. Tuo tarpu tokie mokslininkai kaip M. S.

Strogovič, O. V. Baulin palaiko neigiamą pusę. Jie visiškai neigia faktinių prezumpcijų teisėje

egzistavimą. Dėl šios priežasties mokslininkai teigia, kad visiškai bereikšmis yra tokios

klasifikacijos nagrinėjimas21. Visgi galima sukritikuoti Rusų mokslininkus ir pasakyti, kad faktinės

prezumpcijos turi teisinę reikšmę.

Visų pirma įstaymų leidėjas naudoja faktines prezumpcijas kaip motyvą ar pagrindą

kurdamas naujas teisės normas. Taip atsitiko su norma, kuri numato civilinę atsakomybę. Įstatymų

leidėjas šuo atveju pasinaudojo faktinę prezumpciją ir nustatė amžių kaip prielaidą, nuo kurio asmuo

gali suprasti ir valdyti savo veiksmus. Visų antra, kai kurios faktinės prezumpcijos virsta teisinėmis

prezumpcijomis, kada yra įtraukiamos į teisinę sistemą. Visų trečia, teisės taikymas tam tikrais

atvejais negali apsieiti be faktinių prezumpcijų prielaidų, pvz., Rusijos teisėje tylėjimas

pripažįstamas kaip sutikimo ženklas.

Antras labai reikšmingas yra skirstymas teisinių prezumpcijų į nuginčijamas ir

nenuginčijams. Dauguma prezumpcijų yra nuginčijamos, t.y. gali būti paneigtos bendrąja tvarka.

Nuginčijamos prezumpcijos pateikia mums prielaidas, kurias dar galima paneigti įstatymu nustatyta

21 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl 28

21

Page 22: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

tvarka ir kurios galioja tol, kol nėra nustatyta kitaip. Teisės moksle dėl nuginčijamų prezumpcijų iš

esmės didelių ginčų nekyla. Pažymėtina, kad jų taikymą randame ir teismų praktikoje.

Štai vienoje iš savo bylų LAT nurodė, kad civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė yra

preziumuojama, tai yra įmonė pareiškusi ieškinį įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo neprivalo

įrodinėti, kad įmonės vadovas yra kaltas (CK 483 str.). Įmonės vadovas siekdamas išvengti civilinės

atsakomybės turi įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Atsakovas kaltės prezumpcijos

nepaneigė – nepateikė patikimų argumentų, kurie teiktų pagrindą pripažinti, jog atsakovas

nuspręsdamas dėl sandorio sudarymo veikė išimtinai ieškovo interesais ir siekė sudaryti finansiškai

naudingą įmonei sandorį. Priimdamas sprendimą dėl sandorio sudarymo atsakovas veikė kaip

įmonės valdymo organas ir būtent jam tenka atsakomybė dėl ABĮ 18 str. 6 d. Reikalavimų

pažeidimo ir atitinkamo ir atitinkamas dėl žalos ieškovo įmonei padarymo22.

Teisės doktrinoje ir teisės moksle kyla diskusijų dėl nenuginčijamų prezumpcijų. A. Driukas

teigia: „nenuginčijamos prezumpcijos yra tarsi taisyklės išimtis. Jų objektyviai neįmanoma

nuginčyti, nes tokios prezumpcijos sukurtos specialiai spręsti ypatingoms situacijoms, kurios kitaip

nuvęstų į aklavietę“23. Mokslininkas netgi siulo kitaip juos vadinti – teisinėmis fikcijoms.

Nenuginčijamų ar absoliučių prezumpcijų pavyzdžių mes galime aptikti ir CK, pavyzdžiui, jeigu

negalima nustatyti kuris išdviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi miruisiais tuo

pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.

(CK 5.3 str.2 d.); jeigu negalima nustatyti ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas preziumuojama, kad jis

gimė gyvas (CK 2.2 str.3 d.).

Nenugičijamų prezumpcijų pavyzdžių pateikai ir teismų praktika. LAT savo nutartyje

pažymėjo, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyi įstatymas, ar šalys susitarimu ( CK

6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais.

Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginius prievolės įvykdymo, jeigu šalys nėra

susitarusios kitaip. Paskolos santykiuose, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanas nustato CK

6.872 str. 1 d. Be mokėjimo funkcijos palūkanos gal būti kaip kompensacija už kreditoriasu patirtus

nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo pinigine prievolę. CK 6.210 str.

numatytos palūkanos už termino praleidimą yra palūkanos, kuriomis kompensuojami kreditoriaus

nuostoliai, atsiradę piniginės prievolės neįvykdžius laiku ir numato jų minimalų kompensavimą.

Tokias įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo

22 LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. Gruodžio 18 d. nutartis C.B. V. Semeška v. Vokietijos bendrovės „Gretsch – Unitas Gmbh“ ir UAB „Gretsch – Unitas Baltic“/ bylos Nr. 3K-3-1590/2002 m., kat. 39.6.2.13 23 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 604

22

Page 23: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

įvykdytos laiku ir kuriems su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo

pasiekmių24.

Kaip matome iš pateiktos teismo nutarties palūkanos iš esmės yra kompensacija už

kreditoriaus negautas pajamas, kurias jis gautų, jei įprastai nauduotųsi savo lėšomis. Taigi įstatymų

leidėjas CK 6.210 str. tarsi įtvirtino nenuginčijamą prezumpciją, kad dėl piniginės prievolės

termino praleidimo kreditorius visada patiria nuostolių, negautų pajamų forma. Tokias lėšas asmuo

galėtų investuoti, nupirkti akcijų ar kitaip uždirbti pinigų, todėl įstatymų leidėjas preziumuoja, kad

laiku negrąžinus skolos, šalis patiria nuostolių. Aišku yra tam tikri reikalavimai, kurių reikia

paisyti. Svarbu, kad šalis dėl piniginės prievolės termino praleidimo, nuostolių atlyginimo šalys gali

ir susitarti kitaip.

Daug diskusijų dėl absoliučių prezumpcijų kelia Rusų mokslininkai. Dauguma iš jų neigia

egzistuojant tokias prezumpcijas, kadangi jos prieštarauja objektyviosios tiesos principui. Tokie

mokslininkai kaip K. S. Judelson, V. P. Voložanin, I. V. Rešetnikova, A. T. Bonner pasisako už tai,

kad jų visai nebūtų teisės moksle ir apie tai net nereikia diskutuoti. Visgi yra antra pusė

mokslininkų teigiančių, kad nenuginčijamos prezumpcijos egzistuoja. Prie tokių teoretikų galima

priskirti V. I Kaminskają, V. K Babajevą, S.S Aleksejevą, M. A. Gurvicą, O.V. Bauliną. Įstatymų

leidėjas numatydamas tam tikras

nenuginčijamas prezumpcijas naudojasi formaliosios teisės puse, tam kad galėtų apginti svarbius

visuomeninius santykius. Dėl šios prežasties įstatymų leidėjas privalo kartais nukrypti nuo

objektyviosios tiesos principo.

Savotišką ir verta dėmesio nenuginčijamų prezumpcijų kalsifikaciją pateikią V. A.

Fedotovas. Jis dalina jas į bendrąsias teisines ir specialiąsias25. Prie bendrųjų teisinių absoliučių

prezumpcijų autorius priskiria: galiojančios Konstitucijos teisingumo ir veiksmingumo

prezumpciją, teisingumo ir veiksmingumo įstatymų, neprieštaraujančių konstitucijai, prezumpcij,

teisingumo ir veiksmingumo poįstatyminių aktų, neprieštaraujančių konstitucijai ir įstatymas

prezumpcija.

Specialiąsias nenuginčijamas prezumpcijas F. A. Fedotovas skyria į 3 rūšis: 1)

Prezumpcijos, nustatančios teisingumą žinomai neegzistuojančių faktų tam, kad būtų apginti

kažkieno įstatymu saugomi interesai. Pavyzdžiui, vyro, davusio sutikimą dirbtinai apvaisinti

žmoną, tėvystės prezumpcija. 2) Prezumpcijos, nustatančios realų fakto egzistavimą, kuris

dažniausiai būna, o išimtini atvejai yra įstatymu ignoruojami tam, kad būtų apsaugota teisinė

24 LAT CBS išplestinė teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 18 d. Nutartis C.B. AB bankas „Hansa – LTB v. Aldona Mejerienė ir Antanas Survita (bylos Nr. 3K-K-751/2003 m., kat. 27.5.4.,31.5,57.1)25 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl.37

23

Page 24: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

santarvė. Pavyzdžiui, nesupratimas savo veiksmų, kai nėra pasiektas baudžiamosios atsakomybės

amžiūs. 3) Prezumpcijos, nustatančios realaus fakto egzistavimą, tačiau kurio objektyviai patikrinti

negalima, o įstatymu pagrindu daryti tai nereikšminga. Pavyzdžiui, teisėjų ir kitų proceso dalyvių

nešališkumo prezumpcija CPK numatytais atvejais.

Manytina, kad nenuginčijamų prezumpcijų išskirimas į atskirų prezumpcijų rūšį yra tikrai

teisingas žingsnis. Jų egzistavimo būtinumas pasireiškia tame, kad šios prezumpcijos priimtos

ypatnga tvarka, reguliuoja svarbius teisinius santykius.

Didelio susidomėjimo yra sulaukęs prezumpcijų skirstymas į materialiąsias – teisines ir

procesines. Kalbant apie materialiąsias – teisines prezumpcijas, tai į jas yra 2 požiūriai: 1)

materialiosios teisinės prezumpcijos yra prezumpcijos įtvirtintos materialiosios teisės normose. 2)

neturi reikšmės, kokiose normose yra įtvirtintos prezumpcijos, svarbu, kad jos leidžia išspręsti šalių

ginčą iš esmės.

Į procesines prezumpcijas irgi yra 2 požiūriai: 1) Vieną poziciją paliko tokie autoriai kaip V.

I. Kaminskaja, J. L. Štumin, teigiantys, kad procesinę prezumpciją jie supranta kaip materialią

prezumpciją, kuri yra taikoma teisme įgyvendinant teisingumą. 2) Kita pozicija dėl procesinių

prezumpcijų yra ta, kad tokios prezumpcijos turi būti įtvirtintos procesinės teisės normose.

Pradininkas tokio požiūrio yra V. K. Babajevas. Pagrindu tokio skirstymo jis laikė teisės skirstymą

į materialiąją ir procesinę.

V. K. Babajevas teigė, kad jeigu teisės norma yra „pirminis reguliatorius“ visuomeninių

santykių, tai su šios normos pagalba galima išspręsti ginčą iš esmės, tai tokia norma yra materiali.

Tuo tarpu jeigu šita norma nustato naudojimą materialiosios teisės normų tvarką, tai tokia norma

yra procesinė26.

Tokį skirstymą palaiko tokie Rusų mokslininkai: D. M. Ščekin, I. S Šabunina, O. A.

Kuznecova. Teoretikai teigia, kad materialios prezumpcijos turi 2 savybes: 1) materialią – teisinę 2)

procesinę. Tačiau kai kurie mokslininkai suabsoliutina šias dvi teisinių prezumpcijų savybes,

paneigdami egzistuojant procesines prezumpcijas. Manytina, kad tai nėra visiškai teisinga, nes tai

absoliučiai paneigia supratimą apie šią aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti.

Procesinių prezumpcijų galiojimą palaiko tokie autoriai kaip V. K. Babajev, V.V.Jarkov, I .

S. Šabunina. Pagrindinė procesinių prezumpcijų paskirtis – padėti užtikrinti teisingą ir teisėtą

teisminį bylos nagrinėjimą, ginčo išsprendimo iš esmės ir sprendimo priėmimą. Minėti autoriai

nurodo tokias teisines prezumpcijas: teisėjo nešališkumo prezumpcija, procesinio įstatymo žinojimo

prezumpcija, atsakovo nekaltumo prezumpcija, teisingo teismo sprendimo prezumpcija.

26 Ten pat psl. 45

24

Page 25: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Darbo autoriaus nuomonė, procesinių prezumpcijų galiojimas yra naudingas dalykas ir šių

prezumpcijų pagalba yra išsprėsta daugelis problemų teisminiame bylos nagrinėjime. Visgi mums

kelia abejonių mums kelia abejonių tas dalykas, ar Rusų mokslininkai nepainioja prezumpcijų ir

principų? Teisėjo nešališkumo ir kitos paminėtos prezumpcijos yra ne kas kita kaip Lietuvos CPK

numatyti principai. Todėl reikia atsargiai žvelgti į susidariusią situaciją.

Prieinant prie tam tikrų išvadų paminėtina, kad teisinių prezumpcijų klasifikacija naudinga

ne tik teismui, bet ir kitiems proceso dalyviams. Kadangi daug prezumpcijų yra susijusios su

įrodinėjimo dalyku, tai šalys žinodamos, kokios prezumpcijos joms taikomos labiau orientuosis

vykstančiuose bylinėjimuose ir taip teismui padės įvykdyti teisingumą.

Teisinėje literatūroje prezumpcijų klasifikacijų yra labai daug. Mes apžvelgėme pačias

reikšmingiausias. Dar prezumpcijos yra skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines, dispozityviąsias ir

imperatyviąsias, didelės tikimybės ir mažos tikimybės. Pažymėtina, kad su prezumpcijų

klasifikacija yra susijusios tam tikros problemos. Visų pirmą dominuoja dichotominis skirstymas,

retai kada tuo pačiu pagrindu prezumpcijos yra skirstomos į 3 ar 4

rūšis.Visų antrą, teisės mokslininkai nepateikia pilnaverčio skirstymo. Klasifikacija dažniausiai

susideda iš 2 dalių: 1) pagrindinės prezumpcijos 2) antrinės. Visų trečią, teisės moksle mažai yra

diskutuojama apie antrines prezumpcijas, jų vietą užima priminės prezumpcijos.

3.4 Teisinių prezumpcijų funkcijos ir paskirtis

Nagrinėjant teisines prezumpcijas reikia pakalbėti ir apie jų funkcijas. Detaliai išnagrinėję jų

paskirti matysime kam ir kaip galime panaudoti teisines prezumpcijas.Tai padės mums labiau

orientuotis visame procese.

Lietuvių teisės mokslininkų darbuose nėra aiškiai apibėžtos teisinių prezumpcijų funkcijos.

Vieni mokslininkai teigia, kad prezumpcijos atlieka tokias funkcijas: pirma, jomis yra siekiama

taupyti šalių ir teismo laiką bei jėgas įrodinėjant. Antra, jos padeda rasti išeiti iš aklavietės, kurioje

ne vienam tenka atsidurti. Trečia, prezumpcijomis siekiama užtikrinti vienodą socialinę politiką ir

praktiką.27 Pavyzdžiui, kaltės, nekaltumo prezumpcijos yra tam tikri principai, kuriais grindžiama

teisės sistema. Visgi tokia klasifikacija nėra visapusė, todėl tai verčia mus ieškoti kitų.

Detalią teisinių prezumpcijų klasifikaciją pateikia Rusų teisės mokslininkai. J. S. Serikov

pateikia tokį prezumpcijų skirstymą: 1) Įrodinėjamo dalyko fakto nustatymo prezumpcija. 2) Šalies

27 Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia,2005 psl 111

25

Page 26: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

atleidimas nuo preziumuojamo fakto įrodinėjimo funkcija. 3) Procesinės ekonomijos funkcija. 4)

Imperatyvioji prezumpcijų funkcija28. Pažymėtina, kad kai kurias funkcijas mini ir Lietuvių

mokslininkai, todėl vertėtų šitą klasifikaciją nuodugniau apžvelgti.

Dėl pirmosios funkcijos apie įrodinėjimo dalyko fakto nustatymo esmės mokslininkai gana

aršiai diskutuoja. Pagrindinis kalusimas šiuo atveju yra toks, ar teisinė prezumpcija yra įrodinėjimo

dalykas byloje ar ne? Vieningos nuomonės mes nerasime. Vieni teigia, kad prezumpcijos įeina į

įrodinėjimo dalyką. Šią nuomonę palaiko M. G. Avdiukov, V. K. Babajev, I. V. Rešetnikova. L. P.

Smišlajev teigia, kad įstatymų leidėjas prezumpcijų pagalba nurodo, kokius faktus privalo įrodyti

ieškovas, ir kokie priklauso atsakovui. Į įrodinėjimo dalyką įeina ir pirmi ir antri, kadangi negalima

atsakovą statyti į blogesnę padėtį negu ieškovą, jo atsakomybę pagrindžiant prielaidomis.

Kitos nuomonės laikosi K. S. Judelson. Jis teigia, kad teisinės prezumpcijos neįeina į

įrodinėjimo dalyką. Teisinės prezumpcijos kartu su visuotinai žinomais faktais, prejudicija sudaro

pagrindą atleidžiantį šalį nuo įrodinėjimo pareigos. Tokios nuomonės laikosi ir kiti mokslininkai.

A. Driukas nurodo, kad procesinės prezumpcijos skiriasi nuo kitų neįrodinėjamų aplinkybių,

nes jų nereikia įrodinėti. Galima teigti, kad mokslininkas palaiko teigiančius, kad teisinės

prezumpcijos neįeina į įrodinėjimo dalyką. Tačiau neskubėkime daryti greitų išvadų. Mokslininkas

sako, kad pagal CPK 182 str. 4 p. Nurodyta, kad nereikia įrodinėti tik tokių prezumpcijų, kurios

nepaneigtos bendrąja tvarka. Vadinasi, prezumpcijas gali paneigti kita šalis29. Manytina, kad

Lietuvos mokslininką galima priskirti prie tokių, kurie mano, kad prezumpcijas galima paneigti.

Vieno iš CPT vadovėlio autoriai teigia, kad šalis, kuri remiasi preziumuojamu faktu, be

abejo turi teisę pareikšti papildomai jį patvirtinančių įrodymų. Tačiau kitai šaliai pateikus

prezumpciją paneigiančius įrodymus , šalis, kuri remiasi privalo įrodyti anksčiau preziumuotą

faktą.“30 Iš to išplaukia išvada, kad tam tikrais atvejais teisinė prezumpcija yra įrodinėjimo dalykas,

bet ne visada.

Iš pateiktų nuomonių susidaro 2 išvados. Todėl manytumėme, kad tikslinga būtų plėtoti ir

nagrinėti temą toliau. Kalbant apie teisinę prezumpciją ir įrodinėjimo dalyką turime turėti omeny

vieną momentą. Kiekviena prezumpcija susideda iš 2 faktų rūšių: fakto – pagrindo ir

preziumuojamo fakto. Tam kad galėtumėme taikyti prezumpciją iš pradžių turime įrodyti faktą

pagrindą. Pavyzdžiui, kad galiotų tėvystės prezumpcija iš pradžių turime įrodyti faktą – pagrindą,

t.y. santuokos sudarymą. Dėl to galime teigti, kad faktas pagrindas yra įrodinėjimo dalykas.

28 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl.10829 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 60130 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 434

26

Page 27: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Problemų iškyla su preziumuojamu faktu. Kaip tik yra įrodytas faktas – pagrindas,

numatytas teisės normos, preziumuojamas faktas pradeda veikti automatiškai. Ar įeina šitas faktas į

įrodinėjimo dalyką, jeigu jis tarsi įrodytas faktu – pagrindu ar neįeina? Šiuo atveju manytumėme,

kad preziumuojamas faktas neįeina į įrodinėjimo dalyką taip pat kaip ir prejudicinis faktas. Tarp šių

dviejų kategorijų skirtumo nėra.

Galima daryti išvada, kad teisinės prezumpcijos aktyviai paveikia įrodinėjimo dalyką. Visų

pirmą, jos nurodo kokius faktus – pagrindus reikia įtraukti į įrodinėjimo dalyką, kad galiotų pati

prezumpcija. Antra, teisinės prezumpcijos nurodo faktus, kokius reikia įrodyti

tam, kad prezumpcija būtų paneigta. Trečia, prezumpcijos nurodo kitus faktus, kurių egzistavims

paneigtų preziumuojamo fakto būvimą.

Antra teisinių prezumpcijų funkcija – atleidimas nuo įrodinėjimo pareigos preziumuojamo

fakto. Dėl šios funkcijos mokslininkų nuomonės vėl išsiskyrė ir susidarė dvi teorijos. Pirmoji teigė,

kad prezumpcijos nagrinėjamos kaip pagrindas įrodinėjimo pareigos pasiskirstime. Antroji numato,

kad prezumcija yra pagrindas atleisti šalį nuo įrodinėjimo pareigos.

Autoriai teigiantys, kad prezumpcija yra pagrindas įrodinėjimo pareigos pasiskirstymui, yra

L. P. Smišlaev, M. G. Avdiukov, B. K. Babajev, M. K. Treišnikov, A. T. Boner. Labiausiai

pasižymėjusiu šios teorijos mokslininku galima laikyti M. G. Avdiukovą. Jis teigė, kad normos

numatančios įrodinėjimo pareigos pasisikirstymą susideda iš 2 rūšių taisyklių: bendrų ir privačių.

Bendroji taisyklė numato, jog kiekviena puse privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji bando

įrodyti savo reikalavimą. Tuo tarpu privati taisyklė susideda iš tam tikrų elementų esant neviešam

bylos nagrinėjimui.

Antroji taisyklė numato, jog prezumpcija yra pagrindas atleisti šalį nuo įrodinėjimo

pareigos. Šios pozicijos laikosi ir A. Driukas: „ Šalis kuri remiasi pagal įstatymus preziumuojamais

faktais, jeigu šie nepaneigti priešingos šalies įrodymais, atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos“31.

Taipogi yra nemažai Rusų mokslininkų palaikančių tokią poziciją: I. E. Engelman, A. F. Kleinman,

K. S. Judelson. Iš esmės kalbant apie įrodinėjimo pareigos nebuvimą turima omeny, kad jeigu šalis

įrodė esant faktą – pagrindą, tai preziumuojamas faktas nėra įtraukiamas į įrodinėjimo dalyką ir nei

vienas iš proceso dalyvių jo neįrodinėja. Teismas apsiriboja tik patikrinimu ar kitais įrodymais

prezumpcija nėra paneigta.

Teismas tokiu atveju privalo būti aktyvus. Visų pirmą, teisėjas turi pareigą savarankiškai

tikrinti preziumuojamą faktą. Visų antrą, preziumuojamas faktas tampa privalomas teismui. Dėl šių

31 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 601

27

Page 28: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

teismo įpareigojimų, teisėjas kiekvienu atveju privalo atsargiai elgtis su teisinėmis prezumpcijomis

ir tikrinti jų galiojimą.

Antroji taisyklė apie teisines prezumpcijas pasireiškia 3 elementais: 1) preziumuojamas

faktas neįeina į įrodinėjimo dalyką. 2) Šalis atleidžiama nuo preziumuojamo fakto įrodinėjimo, jei

yra įrodytas faktas – pagrindas. 3) Jeigu byloje nėra įrodytas kitas faktas, kuris galėtų paneigti

preziumuojamą faktą, teismas privalo be jokių abejoniu juo naudotis.

Trečia teisinės prezumpcijos funkcija – procesinės ekonomijos prezumpcija. Šita funkcija

reiškia tai, kad prezumpcijos padeda taupyti tiek teismo, tiek proceso dalyvių laiką bei pinigus. Ši

funkcija yra paprasta ir aiški, todėl teisės moksle dėl jos diskusijų nekyla. Visi mokslininkai

pasisako už tai, kad ši aplinkybė palengvina, supaprastina ir sutrumpina preziumuojamo fakto

įrodinėjimą.

Galima teigti, kad supaprastina ne tik vieno fakto įrodinėjimo procedūrą, bet ir visą

įrodinėjimo procesą teisme. Kaip jau buvo minėta anksčiau, faktas nėra įrodinėjamas nei šalių, nei

teismo. Tai leidžia efektyviau vykdyti teisingumą. Vienas iš amerikiečių mokslininkų Morganas

išnagrinėjęs prezumpcijų taikymą teisminiame bylų nagrinėjime priėjo prie išvados, kad šios

aplinkybės padeda pagreitinti bylų nagrinėjimą ir apeiti teisines aklavietes32.

Kaip konkrečiai pasireiškia proceso greitumas taikant juridines prezumpcijas? Visų pirmą,

ši aplinkybė pašalina preziumuojamą faktą, kurio jau nereikia įrodinėti šaliai. Savaime aišku, kad

taip sumažėja faktų, kuriuos reikia šaliai įrodyti. Visų antrą, šalis privalo įrodyti tik faktą –

pagrindą, o atleidžiama nuo preziumuojamo fakto įrodinėjimo. Manytume, kad nekyla abejonių,

kad šaliai faktą pagrindą įrodyti yra žymiai lengviau negu įrodinėti preziumuojamą faktą. Dėl šios

priežasties įrodinėjimo procesas tampa paprastesnis ir greitesnis.

Paskutinė juridinės prezumpcijos funkcija – imperatyvi funkcija. Šita funkcija yra susijusi

su santykiu tarp prezumpcijos ir teisėjo vidiniu įsitikininu vertinant įrodymus. Kyla klasimas, ar

privalomi yra teismui preziumuojami faktai, ar gali teisėjas neatsižvelti į teisės faktus remiantis

laisvu įrodymu vertinimu?Koks yra prezumpcijos ir teisėjo vidinio įsitikinimo santykis?

Pažymėtina, kad tesėjo vidinis įsitikinimas dėl įrodymų galimas tik tada, jei įrodymai neturi

iš anksto nustatytos galios. Atsižvelgiant į teisines prezumpcijas, tai teisės moksle susiformavo 2

požiūriai. Vienas iš jų teigia, kad prezumpcijos yra privalomos teismui, jos riboja teisėjo vidinius

įsitikinimus. Kitas požiūris – sprendžiant bylą teisėjas nėra susaistytas teisinėmis prezumpcijomis.

32 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006. psl.100

28

Page 29: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Šalininkai nuomonės, kad prezumpcijos yra privalomos teisėjui, buvo tokie mokslininkai

kaip M. R. Fabregeft, J. B. Levental. Prancūzų mokslininkas M. R. Fabregg teigė, kad įstatyminė

prezumpcija privaloma teismui net ir tada, kada jam kyla abėjonė, jog ji

prieštarauja tiesai. Manytume, kad teismas privalo visada vadovautis prezumpcija, jeigu yra

nustatytas faktas – pagrindas.

Kitas požiūris, kad teismas nėra susaistytas prezumpcija iš esmės atspindi sovietinio proceso

liekanas, todėl tokio požiūrio nagrinėjimas yra neaktualus.

CPK 182 str. 4 p. numato, kad civiliniame procese nereikia įrodinėti teisinių prezumpcijų

nepaneigtų bendra tvarka. Pažymėtina, kad dėl su šia aplinkybe tiek teismuose, tiek teisės moksle

yra nuolat susiduriama. Tai yra gerai, kadangi kaip nurodo viena prezumpcijų funkcija –

ekonomiškumo, taikant šia aplinkybę yra taupomi šalių ir teismo lėšos ir laikas. Tai šiandieniniame

procese yra labai svarbu.

3 Faktų pripažinimas

3.1 Faktų pripažinimo esmė

LR 182 str. 5 p numato, kad nereikia įrodinėti aplnkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais

faktais. Įstatymų leidėjas šiame punkte numato paskutinę aplinkybę – faktų pripažinimą. Pažymėtina,

kad nors ši aplinkybė numatyta straipsnyje paskutinė, tai dar nereiškia, kad ji yra neveiksminga ir

netaikoma. Atvirkščiai, teismų praktikoje faktų pripažinimas yra labai dažnai taikomas ir tai yra

29

Page 30: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

sveikintina. Tokiu būdu yra taupomos šalių lėšos ir laikas. Dėl šios prižasties vertėtų nuodugniau

išnagrinėti faktų pripažinimą, kad galėtumėme suprasti jo esmę.

Prieš pradedant kalbėti apie faktų pripažinimo esmę, manytume kad iš pradžių reikėtų

panagrinėti pačią „faktų pripažinimas“ sąvoką. LR CPK komentaro autoriai nurodo, kad „pripažinimas

– tai šalie teikiama informacija, kuria patvirtinamos aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų

ar atsikirtimų pagrindas“33. Šiuo atveju faktai – tai aplinkybės, kurios yra priešingos šalies reikalavimų

ar atsikirtimų pagrindas. Taigi faktų pripažinimas, tai informacija, pateikta vienos šalies, kuri yra

pagrindas patvirtinti šalies nurodytas aplinkybes.

Įstatymų leidėjas dėl aplinkybės, kurios nereikai įrodinėti numatytos CPK 182 str. 5 p. pateikia

nuorodą į 187 str. Jame numatyta, kad šalis turi teisę pripažinti esant faktus, kuriais kita šalis grindžia

savo reikalvimus ar atsikirtimus. Taipogi teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytų, jeigu įsitikina,

kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl grąsinimu, apgaulės ar siekiant

nuslėpti tiesą.

CPK 187 str. 1 p. numatyta šalies teisė yra susijusi su dispozityvumo ir rungimosi pripcipais.

Pažymėtina, kad šalis gali pripažinti kitos šalies teiginius be jokio smurto, grąsinimo, savanoriškai ir

nieko neverčiama. Todėl teismas negali priimti iš tikrųjų nebuvusių ar melagingų faktų pripažinimą,

kitu atveju toks pripažinimas yra niekinis. Teismas turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, kad šalies

pripažinti faktai atitinka bylos aplinkybes ir nėra pareikštas paveikiant šalį.

Svarbu yra nustatyti, kas yra pripažinimo objektas. Pažymėtina, kad juo yra teisininės ir faktinės

aplinkybės, patvirtinančios priešingos šalies teiginius. Iš to išplaukia išvada, kad tokie teiginiai

dažniausiai ar netgi visada yra naudingi priešingai šaliai. Tačiau pripažinti galima ne visas teisines ir

faktines aplinkybes. Štai pripažinimo objektu negali būti teisės normų, jų taikymo ir aiškinimo ir

įrodymų vertinimo pripažinimas. Šalis negali pripažinti tokių faktų, kadangi tai yra teismo

kompetencija, o šalies pareiškimai dėl šių aplinkybių negali būti vertinami kaip pripažininmas. Dar

vienas ribojimas yra susijęs su faktų pripažinimu, tai kad faktus pripažinti gali tik veiksni šalis, o

neveiksni šalis to padaryti negali.

Skirtingai negu kitos aplinkybės, kurių nereikia įordinėti, faktų pripažinimas automatiškai

neatleidžia šalies nuo įrodinėjimo pareigos, nes teismas privalo įsitikinti, kad pripažinimas tikrai buvo

savanoriškas. CPK 187 str. 2 p numatyta, kad teismas nelaiko faktą pripažintu, jeigu nustatyta, kad

pripažinimas neatitinka bylos aplinkybes ir pareikštas šalies dėl apgaulės, smurto, grąsinimo, suklydimo

ar siekiant nuslėpti tiesą. Tokiu atveju teismas nelaiko faktą pripažintu ir šals nėra atleidžiama nuo

įrodinėjimo pareigos.

33 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas. Vilnius: Justitia, 2005 psl 21.

30

Page 31: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Vienoje iš LAT bylų teigiama., kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad nereikia

įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Vilniaus m. savivaldybė, teisėta

ginčo pastato nuomotoja, 1996 m. pripažino, kad UAB ,,Saulėtekis” atliko kapitalinį remontą už 407510

Lt. Taigi šis faktas neturėjo būti įrodinėjamas. Kadangi kapitalinio remonto kainos dydį pripažino pats

nuomotojas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė pateikti buhalterinės apskaitos

dokumentus, patvirtinančius tokias išlaidas. Kadangi ieškovas VĮ ,,Valstybės turto fondas” šios sumos

nepripažino, Vilniaus m. savivaldybės pripažinimas laikytinas neteisminiu. Tačiau teisė doktrinoje ir

teismų praktikoje pripažįstama, kad ir neteisminis faktų pripažinimas turi būti vertinamas kaip faktų

pripažinimas34

3.2 Faktų ir ieškinio pripažinimas

CPK 140 str. numato tokį institutą kaip ieškinio pripažinimas. Šiuo atveju iškyla klausimas, ar

šis institutas yra susijęs su mūsų nagrinėtina aplinkybe. Iš pirmo žvilgsnio negalime sutikti su tuo, kad

šie du dalykai yra tarpusavyje susiję. Visgi manytumėme, vertėtų panagrinėti tai detaliau tam, kad

galetumėme atskirti šiuos du institutus. Tai yra labai svarbu.

Vienas iš mokslininku A. Driukas kategoriškai nurodo, kad šios dvi sąvokos nėra tapačios:

„Faktų pripažinimas ir ieškinio pripažinimas nėra tapačios sąvokos, nes faktų pripažinimas reiškia, kad

šalis neginčija tik dalies aplinkybių, o ne tai, kad ji sutinka su viskuo, kas išdėstatya ieškinyje“35.

Tuo tarpu kitas Lietuvos civilinio proceso specialistas Valentinas Mikelėnas pripažįsta, kad

faktų pripažinimas negali būti laikomas nereagavimu į į ieškinį. Jis teigia, kad tokia aplinkybė, jog

atsakovas nesurašė atsiliepimo į ieškinį ar neatvyko į teismo posėdį, negali būti nei ieškinio, nei ieškovu

nurodytų faktų pripažinimu36.

Manytina, kad šiuo atveju mokslininkai teisingai laiko poziciją dėl ieškinio ir faktų pripažinimo.

A. Driukas teisingai nurodė, kad ieškinio pripažininmas yra visų reikalavimų, esančių ieškinyje

pripažinimas. Tuo tarpu fakto pripažinimas, tai tik vieno reikalavimo ar fakto, esančio ieškinyje

pripažinimas. Nereikią užmiršti tai, kad ieškinyje gali būti pareikštas ir ne vienas reikalavimas.

Dar svarbesnė yra Valentino Mikelėno pozicija dėl to, kad neatsiliepimas į ieškinį negali būti

laikomas faktų pripažinimu. Teismų praktikoje dažnai pasitaiko taip, kad šalys nepateikia atsiliepimo į

34 LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5  d. nutartis VĮ ,,Valstybės turto fondas” v. BUAB ,,Saulėtekis” Nr. 3K-3-244 /2004 kat. 31.3.6.; 31.5.; 45.5.35 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl 605

36 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 445

31

Page 32: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

ieškinį, tiek į priešieškinį, dubliką ar tripliką. Dažnai tai padaryti sukliudo objektyviosios priežastys.

Todėl jei jei būtų laikomos faktu pripažinimu nukentėtų visos šalys be išimties. Ir kas svarbiausia, tai

kad tokiu atveju būtų pažeisti visi pagrindiniai civilinio proceso principai: tiek principas į tinkamą

civilinį procesą, tiek teisė būti išklausytam ir kt. Tokios pačios pozicijos laikosi ir LAT, kuris savo

apžvalgoje teigia, jog atsiliepimo į ieškinį nepateikimas, šalies neatvykimas į teismo posėdį negali būti

vertinamas kaip faktų ar ieškinio pripažinimas37.

Teisės specialistas Valentinas Mikelėnas pateikia dar vieną svarbų faktą, kuris mūsų manymu

yra vertas ypatingo dėmesio. Jis teigia: „atsakovas surašo atsiliepimą į ieškinį, tačiau kai kurių ieškovo

nurodytų faktų neginčija, gali būti kvalifikuojama kaip netiesioginis faktų pripažinimas“. Visgi mūsų

nuomone tokia pozicija yra kritikuotina, nes tokiose valstybinėse institucijose kaip teismai negali būti

jokių spėlionių ar netiesioginių išvadų. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, tokia norma galėtų būti kaip

paskatinimas šaliai tinkamai surašyti atsiliepimą, ir kad nereikėtųjį pildyti vėliau taip vilkinant procesą.

3.3 Faktų pripažinimo rūšys

Teisinėje mokslo literatūroje tiek teismų praktikoje yra pripažįstama įvairių faktų pripažinimo

rūšių. Pažymėtina, kad visais atvejais teismas privalo įsitikinti ar pripažinimas yra tikras, savanoriškas ir

nepriklausomas, nepriklausomai nuo to, kokia tai pripažinimo rūšis. Teisinėje literatūroje yra labai daug

faktų pripažinimo rūšių, tačiau šiame darbe paminėsime tokias rūšis: 1) žodines ar rašytines 2)

teismines ar neteismines 3) kvalifikuotos ar nekvalifikuotos.

Vienas iš pagrindiniu fakto pripažinimo rūšių yra žodinis ar rašytinis pripažinimas. Iš skirstymo

matyti, kad tam tikri faktai yra pripažįstami žodžiu, bet gali būti pripažinti ir raštu. Pažymėtina, kad

žodžiu ir raštu faktai gali būti pripažinti bet kurioje proceso stadijoje. Žodžiu faktai pripažįstami

žodiniame teismo posėdyje. Toks faktų pripažininmas turi būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir

šalies pasirašytas. Rašytinis pripažinimas gali būti išdėstytas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje,

priešieškinyje, atsiliepime į ieškinį, duplike, triplike, rašytiniuose šalių paaiškinimuose). Apie tai kalba

ir LAT vienoje uš savo nutarčių38

Kita faktų pripažinimo rūšis yra teisiminis ir neteisminis faktų pripažinimas. Teisminis faktų

pripažinimas suponuoja mums minį, kad tai yra faktų pripažinimas teisme. Tačiau visais atvejais

teismas turi įsitikinti ar pripažinimas yra savanoriškas. Teisėjas negali priimti tikrovėje nebuvusių ir

37 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 patvirtinta LR teismų praktikos taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo apžvalga // Teismų praktika Nr. 2238 LAT CBS nutartis 2001 balandžio 4 d. Danguolė Gudaitienė ir Lida Naruševičienė v Evaldas Naujokas, 3K-3-392/2001 kat 30.3

32

Page 33: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

melagingų faktų, nes toks pripažinimas yra niekinis39. Taipogi teisėjas privalo įsitikinti ir tikrinti, kad

šalies pripažinti faktai atitinka bylos aplinkybes ir kad jo pripažinimas nėra pareikštas dėl apgaulės,

smurto, grąsinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.

Šiuo atveju iškyla klausimas, ką daryti šaliai, kai faktų pripažinimas nebuvo savanoriškas?

Pažymėtina, jei faktai buvo pripažinti, tai pripažinimą galima paneigti įrodžius suklydimą, apgaulę,

prievartą, grasinimą ar smurtą. Tai reiškia, kad faktų pripažinimas nėra atšaukiamas. Todėl kai šalis

faktą pripažįsta vykstant procesui pirmosios instancijos teisme, o vėliau bando ją paneigti vykstant

procesui apeliacinės instancijos teisme, teismas turi remtis ankstesniu šalies pripažinimu, nes negalima

to paties teigti ir to paties neigti. Ir tik įrodžius aplinkybes numatytas CPK 187 str. 2 d. toks

pripažinimas netenka galios ir anksčiau pripažintas faktas tampa įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi.

Svarbu pamėti dar vieną ribojimą susijusi su faktu pripažinimu. Teismas privalo atsisakyti

priimti faktų pripažinimą, kuris neatitinka akivaizdžiai iki tol byloje įrodytas aplinkybes40. Be to faktų

pripažinimas turėtų būti teismo vertinamas labai atsargiai nedispozityviose bylose, nes čia egzistuoja

teismo pareiga nustatyti materialiąją tiesą byloje. Tokiu atveju svarbu paminėti tai, kad atsiliepimo į

ieškinį nepateikimas, šalies neatvykimas į teismo posėdį negali būti vertinami kaip ieškinio ar faktų

pripažinimu.

Tam tikrais atvejais faktus galima pripažinti ir ne teisme, todėl toks pripažinimas vadinasi

neteisminiu faktu pripažinimu. Toks pripažinimas gali būti išreiškiamas gali būti išreiškiamas laiškuose,

raštuose valstybės ar savivaldybės institucijoms, garso įrašuose. Pavyzdžiui, jeigu byloje dėl tėvystės

nustatymo būtų įrodyta, kad pokylyje kitiems girdint asmuo pareiškė, kad yra vaiko tėvas, tai teismas

galėtų tokią aplinkybę laikyti faktų pripažinimu. Tačiau kaip pažymi LAT savo nutartyje dėl CPK

normų, reglamentuojančių įrodinėjimą faktus, šalies pripažinti faktai ne civilinio proceso metu, reikia

įrodinėti pagal bandrąsias įrodinėjimo taisykles.

Trečias faktų pripažinimo skirstymas yra skirstymas į kvalifikuotą ir nekvalifikuotą faktų

pripažininimą. Nekvalifikuotas faktų pripažinimas yra toks pripažinimas faktų, kai yra pripažįstami

priešingai šaliai naudingi faktai be jokių išlygų. Pavyzdžiui, ieškovas teigia, kad paskolino atsakovui 5

tūkstančius litų ira atsakovas šį faktą pripažįsta. Kvalifikuotas pripažinimas yra toks pripažinimas, kada

yra pripažįstama tik dalis tam tikrų faktinių aplinkybių ar daromos tam tikros išlygos. Pavyzdžiui,

ieškovas teigia, kad paskolino 5 tūkstančius

39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 patvirtinta LR teismų praktikos taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo apžvalga // Teismų praktika Nr. 2240 Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia,2005 psl.121

33

Page 34: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

litų atsakovui, o pastarasis teigia, jog skolinosi iš ieškovo tik 2 tūkstančius litų, ar kad gražinimo

teriminas dar nėra suėjęs, ar kad pusę pinigų jau grąžino. Pažymėtina, kad esant kvalifikuotam faktų

pripažinimui nereikia įrodinėti tos dalies, kuri yra pripažistama.

3.4 Faktų pripažinimas užsienio šalyse

Išnagrinėjome kaip Lietuvos civilinio proceso teisė reguliuoja faktų pripažinimą, todėl

manytumėme, kad būtų tikslinga pažiūrėti kaip reguliuoja užsienio šalių civilinio proceso tesė šį

institutą. Apžvelgsime gfaktų pripažinimą bendrosios teisės ir kontinentinės teisės šalyse. Iš pastarosios

sistemos priklausančių šalių apžvelgsime Švedijos Prancūzijos ir Italijos civilinio proceso teisės faktų

pripažinimą.

Faktų pripažinimas yra kontinentinės teisės valstybėse, tiek bendrosios teisės vastybėse

reguliuojamas panašiai. Visgi bendrojoje teisėje teismui yra privalomas ne bet koks pripažinimas.

Teismas negali priimti prievarta ar neteisėtai išgauto fakto pripažinimo. Visais atvejais kai šalis

pripažįsta, kad buvo sudaryta sutartis, bet teimas nustato, jog sutartis prieštarauja viešajaj tvarkai, tai

toks fakto pripažinimas tiek šalims, tiek teismui jokios teisinės galios neturi. Teismas tokiu atveju

nepriima fakto pripažinimo, nes privalo viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis pripažinti

negaliojančiomis.

Bendrosios teisės sistemoje yra 3 sąlygos, kurias turi atitikti faktų pripažinimas. Pirma, faktas

turi būti pripažintas iškėlus bylą. Antra, jie turi būti pripažinti dėl to, kad nagrinėjama byla. Trečia, turi

būti pripažinti faktai, kuriais remiasi kita šalis ir kurių pripažinimas kitai šaliai naudingas41. Pažymėtina,

kad šiais punktais kaip ir netiesiogiai yra nustatomas draudimas neteisminiam faktų pripažinimui, kuris

galimas kontinentinės teisės valstybėse. Bet iš kitos pusės žiūrint galbūt tai yra teisinga, nes neteisminių

faktų pripažinimą reikai įrodinėti. Taip ir vėl yra apkraunami tiek teismas, tiek šalys papildomu

įrodinėjimu.

Nagrinėjant bendrosios teisės šalių faktų pripažinimą svarbu paminėti dar tai, kad faktus galima

priapžinti tik aktyviu elgesiu veikimu ar juos numatyti iš aplinkybių, pvz., šaliai visiškai nereaguojant į

priešingos šalies nurodytus faktus. Svarbu paminėti tai, kad faktus gali pripažinti ir šalis, ir jos atstovas.

Kontinentinės teisės sistemoje faktų pripažinimas labiausiai išvystytas yra Švedijoje.

Pažymėtina, kad šioje valstybėje faktų pripažinimas dispozytiviose bylose yra privalomas. Tuo tarpu

nedispozityviuose bylose teismas šalies faktų pripažinimo gali nepriimti ir bylą nagrinėti iš esmės.

41 Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia,2005

34

Page 35: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Skirtingai negu Lietuvos CPK Švedijos teismo proceso kodekas 35:3 str. Šaliai suteikiama teisė

panaikinti savo pripažinimą. Tai leidžiama daryti, nors fakto pripažinimas yra visiškai įrodytas ir

nebuvo jokių veiksmų, palaužusių savarankišką asmens valią. Tačiau Švedijos teisės doktrinoje yra

labai diskutuotina dėl melagingo priapžinimo reikšmės. Vieni teigia, kad teismas priimtų net ir

melagingą pripažinimą, nes to reikalauja dispozityvumo principas. Kiti laikosi nuomonės, kad toks

sprendimas pakirs teismo reputaciją ir melagingo sprendimo priimti negali.

Italijoje kaip ir Lietuvoje faktų pripažinimas gali būti tiek teisminis, tiek neteisminis. Pastarajį

galima įrodyti liudytojų parodymais ar rašytiniais įrodymais, jeigu liudytojų parodymai yra leistina

įrodinėjimo priemonė. Savo ruožtu Italijoje nepalankius faktus gal pripažinti tik pati šalis, o ne jos

atstovas. Šalis gali paneigti pripažinimą įrodžius savo klaidą ar prievartą.

Prancūzijoje faktų pripažinimas laikomas galutiniu ir visiškai įrodytu, todėl savo pripažinimo

šalis negal atšaukti. Paneigti faktų pripažinimą galima tik įrodžius, kad pripažint suklydus, dėl apgaulės

ar prievartos.

Įstatymų leidėjas CPK 182 str. 5 p. nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios

grindžiamos priešingos šalies pripažintais faktais. Tai svarbi aplinkybe, kuri padeda šaliai neįrodinėti

bereikalingų faktų. Pažymėtina, kad faktų pripažinimas gali būti tiek teisminis, tiek neteisminis. Visgi

šiuo atveju numatyti CPK, kad būtų leistas tik teisminis faktų pripažinimas, kadangi netesminio fakto

pripažinimas privalo būti įrodytas bendrais įrodinėjimo pagrindais.

IŠVADOS:

1. CPK 182 str. numato 4 aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti:1) Aplinkybės, teismo pripažintos visiems

žinomomis; 2) Prejudiciniai faktai; 3) Teisinės prezumpcijos, nepaneigtos įstatymų nustatyta tvarka; 4)

faktai, kurių egzistavimą pripažino šalis, jei teismas tokį faktų pripažinimo priėmė.

2. Visiems žinomi faktai svarbi aplinkybė, kurios nereikia proceso šalims įrodinėti numatyta CPK 182

str. 1d. 1 p. Tam, kad teisėjas atleistų šalį nuo įrodinėjimo tokia aplinkybė turi turėti 2 sąlygas: 1)

35

Page 36: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

objektyvi – aplinkybės žinomos didelio rato žmonėms 2) subjektyvi – aplinkybės žinomos visiems

teisinio proceso dalyviams.

3. CPK 182 str. 2 ir 3 p. numato – prejudicinius faktus. Svarbu yra skirti, kada aplinkybės yra nustatytos

įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, o kada nustatytos teismo

nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Nuo to priklauso ir įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje ir tai,

ko jau nereikės įrodinėti.

4. CPK 182 str. 4 p. numato, kad civiliniame procese nereikia įrodinėti teisinių prezumpcijų

nepaneigtų bendra tvarka. Su šia aplinkybe tiek teismuose, tiek teisės moksle yra nuolat

susiduriama. Tai yra gerai, kadangi kaip nurodo viena prezumpcijų funkcija – ekonomiškumo,

taikant šia aplinkybę yra taupomi šalių ir teismo lėšos ir laikas.

5. Įstatymų leidėjas CPK 182 str. 5 p. nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos

priešingos šalies pripažintais faktais. Faktų pripažinimas gali būti tiek teisminis, tiek neteisminis.

Abejonių sukelia neteisminis faktų pripažinimas.

6. Visos aplinkybės veiksmingos, pagrįstai numatytos CPK 182 str ir taikomos teismų praktikoje.

Tačiau teismas visgi susiduriant su aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti padaro klaidų, todėl labai

atsargiai privalo taikyti šią normą

PASIŪLYMAI:

1) Įstatymų leidėjas privalo numatyti daugiau aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, kadangi tai

atleidžia šalį nuo įrodinėjimo pareigos taip palengvinant civilinio proceso metu vykdoma

įrodinėjimą.

36

Page 37: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

2) Remiantis bendrosios teisės sistema faktų pripažinimu siūloma numatyti galimybę pripažinti

faktus tik vykstant procesui teisme, taip panaikinti neteisminį faktų pripažinimą, kadangi jis yra

neveiksmingas.

3) Įstatymų leidėjas privalo numatyti konkrečiai kokios teisinės prezumpcijos yra nuginčijamos ir

kokios nenuginčijamos, taip nurodant šalims konkrečiai, ką jiems galima įrodyti, o ko nereikia.

Zusammenfassung

In diesem Text gets es um den Umstand, deren man nicht beweisen musst.des. Es gibt vier

hauptigen Umstande: Umstande, die allem bekannt sind, prejudicial Tatsachen, rechtlich

Prezumption und exestirte Tatsache, der andere Seiten anerkent. Das Zivilprocesrecht kennt auch

andere Umstande aber sie sind unwichtig

37

Page 38: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

Die erste Umstande ist die Umstande, die allem bekannt sind. Es ist grundsatzliche Umstand

des Zivilprocesrecht. Dieser Umstand sind sehr wichtig auch in heutige litauische Recht. Die

Umstande, die allem bekannt sind nimmt auch die heutige litauische Zivilprocesgesetzbuch in 182

1 p.

Die zweite Umstande ist die prejudicialen Tatsachen. Dieser Umstand sind wichtig. Die

Umstande, die allem bekannt sind nimmt auch die heutige litauische Zivilprocesgesetzbuch in 182

2 und 3 p.

Die driette Umstande ist die rechtlichen Prezumption. Die Umstande, die allem bekannt sind

nimmt auch die heutige litauische Zivilprocesgesetzbuch in 182 4 p. Diese Umstande passt das

Gericht in seine Praxis

Fűr das heutige litausche Strafrecht macht die Einfluss alle hauptige Umstande. Sehr wichtig

ist die prejudiciale Tatsachen, weil sie besondere Einfluss fűr die heutige litauische

Zivilprocesgesetzbuch hat.

Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, NR. 33 – 1014.

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 36 - 1340.

3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 74 - 2262.

38

Page 39: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

4. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normų taikymas teismų praktikoje/ 1991 05-

2002, Vilnius, 2000.

5. Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės

informacijos centras, 2006.

6. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia,

2003.

7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas.

Vilnius: Justitia, 2005.

8. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius: Jusititia, 1997.

9. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės.

Vilnius: Justitia,2005.

10. Nekrošius V. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Teisė nr. 53, 2004.

11. Мусин В. Ф., Чечина Н. А .,Чечот Д. М., Гражданский процесс. Москва,1997.

12. Ярков В. В., Гражданский процесс. Москва, волтерс клувер, 2005.

13. Треушников М. К. Гражданский процесс. Москва, 2000.

14. Треушников М. К. Гражданский процесс. Издание 3. Москва, 2006.

15. Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер,

2006.

16. Треушников М. К. Доказательства и доказания в советском гражданском процесе.

Москва, 1994

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51

patvirtinta LR teismų praktikos taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo

apžvalga // Teismų praktika Nr. 22.

39

Page 40: MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

18. LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. Spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje C. Kikalienė v. AB

„Turto bankas“, Nr. 3K-3-999/2001, kategorija 84.

19. LAT CBS išplestinė teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 18 d. Nutartis C.B. AB bankas „Hansa –

LTB v. Aldona Mejerienė ir Antanas Survita (bylos Nr. 3K-K-751/2003 m., kat.

27.5.4.,31.5,57.1)

20. Europos žmogaus teisių teismo 2004-06-17 byla Ždanoka prieš Latviją.

21. LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. Gruodžio 18 d. nutartis C.B. V. Semeška v. Vokietijos

bendrovės „Gretsch – Unitas Gmbh“ ir UAB „Gretsch – Unitas Baltic“/ bylos Nr. 3K-3-

1590/2002 m., kat. 39.6.2.13

22. LTA CBS teisėjų kolegijos 2004 m. Sausio 14 d. Bronės Jasinskienės v. ŽŪB “Banga” Nr3K-

7-121/2004 m. Bylų kategorija 21.2.2.4

23. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis c.b. G. Stankevičius v. UAB

„Midoja“ Nr. 3k-3-374/2004 kat 21.2.2.1; 22.2

24. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5  d nutartis VĮ ,,Valstybės turto fondas” v.

atsakovo BUAB ,,Saulėtekis” Nr. 3K-3-244 /2004 kat. 31.3.6.; 31.5.; 45.5.

40