Upload
gintas-vasauskas
View
674
Download
5
Embed Size (px)
Citation preview
MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO
TEISĖS FAKULTETO
CIVILINIO PROCESO TEISĖS KATEDRA
Marek Mašaro
TEISĖS PROGRAMOS
BAKALAURO III KURSO DIENINIŲ STUDIJŲ STUDENTAS
Tvbd6-05
APLINKYBĖS, KURIŲ NEREIKIA ĮRODINĖTI
Kursinis darbas
TIKRINO: lektorius A. Drigotas
.......................................
(parašas)
VERTINIMAS: ...........................
Vilnius, 2009
1
TURINYS
Įvadas...........................................................................................................................3
1.Visiems žinomi faktai...............................................................................................6
1.1.Visiems žinomų faktų esmė...................................................................................6
1.2. Teismų kompetencija, dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti............................9
2. Prejudiciniai faktai...................................................................................................11
2.1. Prejudicinių faktų esmė.........................................................................................11
2.2. Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio prejudicinė galia civiliniame procese..............15
3. Teisinės prezumpcijos..............................................................................................18
3.1. Teisinių prezumpcijų esmė....................................................................................18
3.2. Teisinių prezumpcijų požymiai..............................................................................20
3.3. Teisinių prezumpcijų klasifikacija.........................................................................21
3.4 Teisinių prezumpcijų funkcijos ir paskirtis.............................................................25
3. Faktų pripažinimas....................................................................................................30
3.1. Faktų pripažinimo esmė........................................................................................30
3.2. Faktų ir ieškinio pripažinimas................................................................................31
3.3. Faktų pripažinimo rūšys.........................................................................................32
3.4. Faktų pripažinimas užsienio šalyse........................................................................34
4. IŠVADOS..................................................................................................................36
5.PASIŪLYMAI............................................................................................................37
6. ZUSAMMENFASSUNG..........................................................................................38
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS.....................................................................................40
2
Įvadas
Darbe nagrinėjamos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti ir jų įtaka visam įrodinėjimo
procesui. Šios temos atskirais klausimais pasisakė tokie užsienio autoriai kaip J. A. Serikovas, V.
A. Musina ir kt. Lietuvos mokslininkų, kurie atskirais klausimais būtų nagrinėję šią temą nėra, todėl
rašant šitą darbą teko remtis Artūro Driuko ir Virgilijaus Valančiaus darbais. Pamynėtina taip pat
Vytauto Nekrošiaus „Civilinis procesas: koncetruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės“
knyga, kurioje autorius užsimena apie šią temą.
Teorijos stoką papildo teismų praktiką. Jos tikrai yra nemažai, kadangi kaip matysime
vėliau su šiuo dalyku teismai gana dažnai susiduria. Netgi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau-
LAT) Senato nutarimas apie įrodinėjimo apžvalgą užsimena apie aplinkybes, kurių nereikia
įrodinėti. Tuo tarpu užsienio šalių mokslininkai įdėmiai nagrinėja kiekvieną aplinkybę. Visgi šiuo
atveju iškyla tam tikra problema, kurios nematyti Lietuvos Civilinio proceso kodese ( toliau –
CPK ). Rusų moksle yra numatytos tik 2 aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti, bet autoriai kalba ir
apie kitas, kurios numatytos LR CPK. Čia kyla klausimas ar kažkokios aplinkybės nėra tokios
svarbios kaip kitos? Į šį klausimą bandysime atsakyti šiame darbe.
Lietuvai atkurus neprklausomybę ir vykdant visą teisės reformą, taip pat ir civilinio proceso
teisės svarbu tinkamai atsižvelgti į visą civilinio proceso teisės esmę ir svarbiausius proceso
dalykus. Galima drąsiai teigti, kad įrodymai yra vienas iš civilinio proceso pagrindų. Todėl viskam,
kas su juo yra susiję turi būti išsamiai išnagrinėta. Tai pasakytina ir apie aplinkybes, kurių nereikia
įrodinėti. Be to nereikia pamiršti tai, kad įrodinėjimas yra sunki veikla, todėl ją reikia įvairiais
būdais palengvinti. Vienas iš tokių būdų yra mūsų nagrinėjama tema. Jei tiksliai žinosime, kokių
faktų nereikia įrodinėti, tai ne tik sutaupysime visų proceso dalyvių lėšas, bet ir patį procesą
padarysime greitesnį ir paprastesnį.
Šio darbo skyriuose yra keliami įvairūs klausimai bei uždaviniai ir iš karto yra ieškoma jų
sprendimo variantų. Darbo pirmajame skyriuje nagrinėjama pirmasis faktas, kurio nereikia įrodinėti
– aplinkybė, teismo pripažinta visiems žinoma. Pažymėtina, kad tai viena iš svarbiausių aplinkybių.
Apie šią aplinkybę taip pat pasisakė ir LAT savo apžvalgoje apie CPK normas reglamentuojančias
įrodinėjimą. Apie šios aplinkybės aktualumą parodo ir tai, kad ją kaip vieną iš dviejų mini Rusų
mokslininkai.Šiame darbo skyriuje bus stengiamasi aiškiai nurodyti, kokie faktai yra visiems
žinomi ir ką daryti kilus ginčui, ar bylai reikšmingos aplinkybės pripažintinos visiems žinomomis.
3
Antrame darbo skyriuje yra nagrinėjama kita aplinkybė – prejudicinis faktas. Apie jį yra
nemažai tiek teorinės medžiagos, tiek teismų praktikos. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai aišku,
tačiau kuo labiau gilinantis, tuo labiau viskas atrodo supainiota.teorijos. Šiuo atveju į pagalbą eina
teismų praktika, kuri papildo teorinę medžiagą. Kaip matysime su prejudiciniais faktais yra labai
susijusios civilinės ir baudžiamosios bylos. Tai pasakytina apie bylas, kuriose teismo nuosprendžiu
pripažinta nusikaltimu padaryta žala. Paminėtina tai, kad kartais teismas gali pripažinti asmeniui
teisę į žalos atlyginimą ir perduoti bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokiu atveju svarbi yra
prejudicija, nes asmeniui jau nereikės įrodinėti kaltę ir kitus dalykus, pripažintus teismo
nuosprendžiu.
Trečiame darbo skyriuje yra nagrinėjamos teisinės prezumpcijos. Tai dar viena aplinkybė,
kurios nereikia įrodinėti. Galima drąsiai teigti, kad teisinės prezumpcijos yra aktualiausia šio darbo
ir apskritai faktų, dėl kurių asmuo atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos, dalykas. Teisinėje
literatūroje ir teismų praktikoje bene plačiausiai yra nagrinėjama ši aplinkybė. Kaip vėliau
matysime daug ginčų kyla dėl to ar savoka „prezumpcijos“ yra tinkama ar nereikėtų tiesiog vartoti
sąvokos „prezumpcija“. Ypač aršiai dėl to diskutuoja Rusų mokslininkai. Taip pat jų darbuose labai
daug dėmesio yra skiriama teisinių prezumpcijų klasifikacijai, ko darbo autorius pasigedo Lietuvių
mokslininkų darbuose. Juose pateikiami tik standartinis kalsifikavimas į nuginčijamas ir
nenuginčijamas prezumpcijas.
Mokslininkai apeliuoja į tai, kad daug civiliniam procese yra ir iš materialiosios teisės
kylusių prezumpcijų. Tą patį teigia ir Rusų mokslininkai, tačiau jie papildo visą sistemą ir tokiomis
prezumpcijomis, kurios priklauso grynai civiliniam procesui. Tačiau analizuojant temą darbo
autoriui kilo tokių abėjonių, ar Rusų mokslininkai kartais nepainioja teisinių prezumpcijų ir teisinių
principų. Šias abejones stengsimės išsklaidyti ketvirtajame dabo skyriuje.
Paskutinė šiame darbe nagrinėjama aplinkybė yra faktų pripažinimas. Aišku faktų
pripažinimas nėra tokia įdomi aplinkybė kaip teisinės prezumpcijos, tačiau ji yra savotiškai svarbi ir
dažnai sutinkama teismų praktikoje. Iš esmės rašant šitą darbą problemų nekylo su faktų
pripažinimu. Autoriui tik įdomumą sukėlė neteisminis faktų pripažinimas, kadangi tokį faktą reikia
įrodinėti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles1. Darbo autorius bando išsamiai
Išnagrinėti faktų pripažinimą ir ieškinio pripažinimą. Šios sąvokos nėra tapačios.
Šios temos aktualumas yra šiai dienai nemažas. LR Seimas 2002 m. Vasario 28 d. LR CPK
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtino naują CPK2. Iš esmės jame visai
1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas NR 51 „Dėl CPK normų reglamentuojančių įrodinėjimą,taikymo teismų praktikoje“ // Teismų praktika. Nr, 22 psl. 178.2 Žinios 2002, Nr. 36-1340
4
kitaip pažiūrėta į įrodymus negu prieš tai galiojusiame kodekse. Tam tikrų skirtumų mes matome ir
dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti. Tačiau sulyg nauju kodekso priėmimu visa civilinio
proceso reforma nesibaigė. Labai dažnai Europos Taryba savo reglamentuose kviečia Bendrijos
šalis supaprastinti visą procesą ir taip taupyti šalių ir teismo lėšas bei laiką. Byloje G. Kikalienė v.
AB „Turto bankas“ LAT konstatavo, kad civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą
privatinių ginčų išsprendimą, ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą 3.
Teismo procesas ilgai trunka dėl įrodymų tyrimo. Todėl būtina nustatyti mechanizmą, kuris
leistų teismui tirti tik tokius dokumentus, kurie tikrai yra svarbus ir reikšmingi bylai išspręsti. Tuo
tarpu teismą reikia atlaisvinti nuo nebūtinų faktų tyrimo. Tai pasakytina apie aplinkybes, kurių
nereikia įrodinėti. Kol kas CPK numato 4 tokius faktus, tačiau tikėtina, kad ateityje tokių
aplinkybių padaugės. Atleidus teismą nuo nereikalingo tam tikrų dokumentų tyrimo bus sutaupyti
ne tik šalių lėšos ir laikas.
Iš temos aktualumo išplaukia temos tikslas – nustatyti aplinkybes, kurias nereikia įrodinėti
ir detaliai išanalizuoti kiekvieną iš jų.Taip pat bandyti nustatyti ir naujas aplinkybes, atleidžiančias
šalį nuo įrodinėjimo pareigos. Šiam tikslui pasiekti, rašant šį darbą, bus vadovaujamasi istoriniu,
lyginamuoju ir loginiu metodais
Uždaviniai: 1) Nustatyti aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, vietą įrodinėjimo procese. 2)
Atskleisti kiekvieno fakto atleidžiančio šalį nuo įrodinėjimo pareigos esmę. 3) Palyginti vienas
aplinkybes su kitomis 4) Pabandyti nustatyti naujas aplinkybes, kurias galima būtų neįrodinėti.
1.Visiems žinomi faktai
1.1. Visiems žinomų faktų esmė
3 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. Spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje C. Kikalienė v. AB „Turto bankas“, Nr. 3K-3-999/2001, kategorija 84.
5
LR CPK 182 str. 1 p.numatyta pirmoji aplinkybė, kuria nereikia įrodinėti – visiems žinomi
faktai. Tokią aplinkybę pripažįsta tiek Lietuvos tiek užsienio šalių mokslininkai. Štai sovietinis
civilinis procesas numatė, kad įrodinėti nereikia visiems žinomų faktų ir prejudicinių faktų4. Taip
pat ir Vakarų Europos šalyse šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos, jeigu teismas
pripažįsta aplinkybes visiems gerai žinomas5.
Priversti šalis įrodinėti tai, kas visiems yra gerai žinoma, tikrai būtų nelogiška ir užvilkintų
visą procesą. Tačiau šiuo atveju labai sunku yra nubėžti griežtą liniją tarp to, kas yra žinoma ir
nežinoma proceso dalyviams. LAT Senatas LR teismų praktikos, taikant CPK normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą apžvalgoje atkreipė dėmesį, kad visiems žinomais faktais gali būti
pripažinti faktai, kuriuos žino: 1) bet kuris protingas vidutinio išprusimo žmogus, t.y. visi žmonės iš
savo gyvenimo patirties. Tai galėtų būti mokslo atradimai, geografinės žinios, istoriniai įvykiai,
dienų skaičius savaitėje, metų laikai. 2) asmenys, gyvenantis tam tikroje konkrečioje gyvenvietėje,
pvz., avarija, gaisrai, potvyniai, įvairios nelaimės ir t.t.
Šiuo atveju matyti kaip Senato nutarime bandoma regalmentuoti faktus, kurie gali būti
pripažinti visiems žinomi. LAT tarsi bando nustatyti, kad aplinkybės žinomos tiek visos šalies
mastu, t.y. pirmuoju atveju ir tam tikros teritorijos ar grupes asmenų mastu, t.y. antruoju atveju.
Manytina, kad LAT teisingai pasielgė nustatydamas tokį reglamentavimą. Dažnai atsitinka taip, kad
kas yra žinoma tam tikroje teritorijoje nėra žinoma kitiems. Nagrinėjant bylą teisme jau nereikės
įrodinėti tokių aplinkybių ir taip laikomasi koncentruotumo principo.
Visgi ne visada visiems žinomos aplinkybės yra žinomos visiems proceso dalyviams. Kilus
ginčui ar tie faktai yra visiems žinomi, teismas turėtų žodine ar rašytine nutartimi pripažinti, ar
nepripažinti tokio fakto6. Kaip matome galutinį žodį turi pasakyti teismas. Jis tą gali padaryti
pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje žodine ar rašytine nutartimi, o
nagrinėdamas bylą teisme žodinio proceso tvarka paprasta žodine nutartimi. Iš esmės klausimų
nekyla dėl to, kai teismas pripažįsta aplinkybę visiems žinomą. Tačiau teismas neturėtų iš karto
atmesti fakto, jeigu abejojama dėl jo visuotinamumo. Tokiu atveju bylą nagrinėjantis teisėjas turėtų
paprašyti šalį pateikti papildomų įrodymų apie aplinkybės visuotinį žinojimą. Jeigu teismas
konstatuoja, kad faktas yra visuotinai žinomas, tai jis laikomas įrodytu.
Pažymėtina, kad pagal CPK 182 str. 1 p. aplinkybės visiems žinomas pripažįsta teismas.
Pavyzdžiui, tai galėtų būti tokie faktai: Lietuvos valstybės atkūrimo diena 1918 vasario 16 – oji,
4 Треушников М. К. Доказательства и доказания в советском гражданском процесе. Москва, 19945 Švedijos Teismo proceso kodeksas 35:2 str.6 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas NR 51 „Dėl CPK normų reglamentuojančių įrodinėjimą,taikymo teismų praktikoje“ // Teismų praktika. Nr, 22
6
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena 1990 kovo 11 – oji, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą
2004 m. Gegužės 1 d., I ir II pasauliniai karai, gaisras „ Mažeikių naftos“įmonėje, žymiausių
švenčių dienos, tai Naujieiji metai, Šventos Kalėdos, Šventos Vėlykos, lokaliniai faktai –
pavasariniai potvyniai Nemuno žemupyje. Teismų praktika šiuo atveju pateikia labiau visuotinius
pavyzdžius tų aplinkybių, kurios atleidžia šalį nuo įrodinėjimo pareigos. Aišku, šis sąrašas galėtų
būti kur kas ilgesnis, bet jis yra tik pavyzdinis. Teismas kiekvienu atveju privalo pats nuspręsti ar
faktas yra visuotinai žinomas, ar dar šalis privalo pateikti tos aplinkybės visuotinamumą
pagrindžiančius įrodymus.
Su visuotinais faktais yra kur kas lengviau negu su lokaliniais faktais. Kadangi vyksta
žmonių ir prekių migracija, tai arba visuotinai žinomos aplinkybės yra žinomos visiems proceso
dalyviams, arba jos nežinomos niekam, nesvarbu ar teismas ir proceso dalyviai yra iš tos pačios
apylinkės. Su lokaliniais faktais yra kur kas sudėtingiau, kadangi subjektų, žinančių tam tikras
aplinkybes yra apibrėžtas tam tikra teritorija. Šiuo atveju jeigu teismas ir proceso dalyviai nėra iš
tos pačios vietovės, tai galima drąsiai teigti, kad CPK 182 str. 1p. negalios ir proceso šalys jau iš
anksto turėtų paruošti įrodymus apie visiems žinomą aplinkybę.
Problemų su visuotinai žinomomis aplinkybėmis kyla ne tik dėl jų teritorialumo. Rusų
mokslininkai šiuo atveju perspėja dėl faktų žinojimo laiko. Jie teigia, kad nieko nėra amžino ir
viskas su laiku yra užmirštama. Taip pat yra ir su aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.Taip 40–
ųjų metų pabaigoje ir 60 – ųjų metų pradžioje buvo visuotinai žinomos piniginės reformos. Tačiau
šiandien tokios aplinkybės jau prarado savo visuotinį žinojimą ir tokias aplinkybes reikia nustatyti
įrodymų pagalba.
Kartais yra painiojami visiems žinomi faktai ir teismui žinomi faktai. Pripažįstama, kad
teismas ex officio žino ir išmano materialiąją ir proceso teisę įstatymo galiojimą ir negaliojimą.
Taigi šiuo atveju šalys atleidžiamos nuo šių aplinkybių įrodinėjimo pareigos. Tačiau tai neatima iš
šalies galimybės pateikti savo vienos ar kitos teisės normos aiškinimą teigti, kad įstatymas negalioja
ar galioja visai kita jo redakcija. Visas šitas aplinkybes teismas turi patikrinti ex officio.
Kiek kitaip yra dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, kai šalys susitaria Lietuvoje
teismuose taikyti užsienio šalių teisę. Pagal CPK 808 str. 2 d. užsienio teisė Lietuvoje laikoma fakto
klausimu. Todėl šalis, kuri remiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti privalo įrodyti užsienio
teisės galiojimą, turinį ir taikymo bei aiškinimo faktą praktikoje tos valstybės teisėje. Aišku, šaliai
ne visada būna taip paprasta susirinkti išsamią informaciją apie užsienio valstybės teisę, todėl
įstatymas numato, kad šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną
užsienio teisę.
7
Toks šalies ir teismo bendradarbiavimas yra sveikintinas, kadangi įrodymų rinkimas yra
sudėtingas procesas. Kalbant apie užsienio šalies teisės taikymą Lietuvos teismuose nereikia
maišyti dviejų labai svarbių dalykų: kada užsienio šalies teisės taikymą numato šalių susitarimas, o
kada tarptautinė sutartis. Pastaruoju atveju užsienio šalies teisė pripažįstama teisės klausimu, todėl
visus klausimus susijusius su užsienio teise teismas aiškinasi ex officio.
Teismai nagrinėdami bylas dažnai susiduria su aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Viena
iš tokių teismo sprendimų galima paminėti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos sprendimą7. Vilnius apygardos teismas panaikino Vilniaus miesto antrojo
apylinkės teismo 2000 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikina, ieškovės ieškinį patenkino iš dalies,
atnaujino ieškovei įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl 1998 m. spalio 17 d. darbo
sutarties NR. 98/011 iš dalies pripažino negaliojančią kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Kolegija
nurodė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės (nedarbas, sunki ekonominė ir socialinė padėtis,
daugumos žmonių vienintelis pragyvenimo šaltinis – darbinės pajamos) yra visiems žinomos ir jų
įrodinėti nereikia.
Šiuo atveju nekyla abejonių kad teismas teisingai pasielgė pripažindamas tokias aplinkybes
visiems žinomas, kadangi tokie faktai, nurodyti ieškovės iš tikrųjų yra labai gerai žinomos ne tik
proceso šalims, bet ir visiems kitiems asmenims. Būtent kaip teigia M. K. Treušnikovas, kad
aplinkybės gali būti pripažintos visiems žinomomis tik tada, kai egzistuoja dvi sąlygos: 1) objektyvi
– aplinkybės žinomas didelio rato žmonėms. 2) Subjektyvi – aplinkybės žinojimas visiems teismo
proceso dalyviams8. Kaip matome šiuo atveju buvo laikomasi anksčiau paminėtų dviejų sąlygų ir
teismas teisingai padarė pripažindamas tokias aplinkybes visiems žinomas.
Detaliau nagrinėjant teismų praktika matyti, kad su visiems žinomomais faktais dažniau
susiduriama nustatant civilinių bei procesinių terminų pabaigą. Tai atvejais, kai paskutinė termino
diena tenka oficialios šventės dienai ar nedarbo dienai, tai termino pabaigos diena laikoma po jos
einanti darbo diena. Vieną iš tokių sprendimų galima paminėti LAT 2002 m. sausio 28 d. nutartį.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas UAB „Intervelas“ nurodė, kad termino nepraleido, nes
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas
Nr. 17-07/7823 buvo įteiktas buvusiam bendrovės direktoriui A. Norkui 1998 sausio 5 d. paskutine
20 dienų termino diena buvo 1998 sausio 25 d., o pagal CPK termino pasibaigimo diena laikoma po
jos einanti darbo diena, t. y. 1998 sausio 26 d., būtent tą dieną buvo paduotas skundas. Tokios
aplinkybės savaime aišku turi būti pripažįstamos neįrodinėjamos, nes jos aiškios tiek proceso
7 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 birželio 21 d sprendimas Nr 8 Треушников М. К. Гражданский процесс. Издание 3. Москва, 2006 psl 223
8
dalyviams, tiek ir pačiam teismui. Todėl reikia stengtis taupyti tiek proceso dalyvių tiek teisėjų
laiką ir vietą.
1.2 Teismų kompetencija, dėl aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti
Išnagrinėję teismų praktiką pastebime, kad viena iš aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti –
aplinkybės teismo pripažintoms visiems žinomomis, pripažįsta ne tik pirmosios instancijos teismai,
bet ir apeliacinės ar kasacinės instacijos teismai. Tai yra svarstytinas dalykas, kadangi aplinkybės,
kurių nereikia įrodinėti priklauso įrodymų sričiai, o įrodymai iš esmės yra tiriami tik pirmosios ar
apeliacinės instacijos teismuose. Todėl iš to pagrįstai kyla klausimas, koks teismas gali pripažinti
aplinkybę kaip visiems žinomą? Iš jau minėtų ir išanalizuotų bylų matyti, kad atleisti šalį nuo
įrodinėjimo pareigos gali visų instancijų teismai tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės
instancijos teismai, tiek ir kasacinis teismas.
Tačiau nereikėtų sustoti ir verta prisiminti, kad prie bendrosios kompetencijos teismų veikia
ir „ypatingasis“ teismas – LR Konstitucinis Teismas. Labai įdomu yra išnagrinėti jo kompetenciją ir
pamatyti tai ar vykstant procesui šiame teisme dalyvaujantys asmenys atleidžiami nuo įrodinėjimo
pareigos. Apie įrodymus LR Konstituciniame Teisme kalbama LR Konstitucinio Teismo 34 str.
Jame numatyti 2 atvejai, kada šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos. Pirmasis atvejis, kai
Konstitucinis Teismas pripažįsta aplinkybes visiems žinomas. Antras atvejis, kai faktai nustatyti šio
teismo nutarimu vienoje byloje iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas bylas. Darytina išvada, kad
aplinkybės teismo pripažintos visiems žinomomis yra reikšmingos vykstant procesui šiame teisme.
Lietuvoje be bendrosios kompetencijos veikia ir specializuoti teismai. Todėl kyla būtinybė
išsiaiškinti, kokių aplinkybių nereikia įrodinėti vykstant procesui administraciniame teisme ir ar jis
numato aplinkybę, teismo pripažinta visiems žinomą. LR ABTĮ 58 str. numato keturias aplinkybes,
kurių nereikia įrodinėti. Pirma aplinkybė - teismo pripažinta visiems žinoma. Antra - prejudiciniai
faktai. Trečia teisinės prezumpcijos. Šuo atveju galime pastebėti, kad įstatymas numato mūsų dabar
nagrinėjamą aplinkybę. Visgi ABTĮ nenumato tokios svarbios aplinkybės kaip faktų pripažinimo,
apie kurį bus kalbama vėliau
Lietuva priklauso ES, todėl šios Bendrijos institucijų sprendimai yra privalomi ir LR
institucijoms bei piliečiams. Šiuo atveju mums yra svarbu išsiaiškinti ar EB teismai savo praktikoje
naudoja aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Vienoje iš savo bylų Europos Žmogaus Teisių Teismas
2004 06 17 byloje Ždanoka prieš Latviją pripažino Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos
faktą ir Sovietų Sąjungos rėžimo neteisėtumą9. Teismas Sovietų Sąjungos įvykdytos visų Baltijos
9 Europos žmogaus teisių teismo 2004-06-17 byla Ždanoka prieš Latviją.
9
valstybių tame tarpe ir Lietuvos okupaciją ir įvesto rėžimo neteisėtumą pripažinimą ir
nedemokratiškumą pripažino visiems žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti.
Nuo visiems žinomų aplinkybių reikia skirti tokius faktus, kuriuos teisėjas sužinojo
privačiai, kai nebuvo teismo proceso. Tokių atvejų gali atsitikti, pvz., kai teisėjas žino, kad miręs
ieškovo tėvas buvo pradėjęs statyti namą, nes teisėjo tėvas yra ir ieškovo tėvas buvo kaimynai10.
Tokiais atvejais teisėjas negali remtis tuo faktu, jeigu jie nėra įrodyti bendra tvarka, nes kitaip jis
taptų liudytojas.
Manytina, kad faktai pripažįstami visiems žinomi yra svarbi aplinkybė, kurios nereikia
proceso šalims įrodinėti. Tai pažymi ne tik mokslininkų diskusijos dėl šio fakto, bet ir gausi teismų
praktika, kurioje taikoma tokia šalį nuo įrodinėjimo pareigos atleidžianti aplinkybė. Pažymėtina,
kad tam, kad teisėjas atleistų šalį nuo įrodinėjimo tokia aplinkybė turi turėti 2 sąlygas: 1) objektyvi
– aplinkybės žinomos didelio rato žmonėms 2) subjektyvi – aplinkybės žinomos visiems teisinio
proceso dalyviams.
2. Prejudiciniai faktai
2.1. Prejudicinių faktų esmė
10 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 444
10
LR CPK 182 2 ir 3 p. numato dar vieną aplinkybę, kurią nereikia įrodinėti – prejudiciniai
faktai (lotynų kalba „prejudicio“ reiškia iš anksto nuspręstas). Pagal LR CPK 182 str. 2 p. nereikia
įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje
byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimai sukelia teisines
pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tuo tarpu 182 str. 3 p. nurodo, kad nereikia
įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių , nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu
baudžiamojoje byloje. Taigi, faktai nurodyti įsiteisėjusiame sprendime ar nuosprendyje, vadinami
prejudiciniais faktais11.
Detaliau išnagrinėjus CPK 182 str. 2 ir 3 p. normas pastebėsime, kad tarpusavio prejudicija
yra susijusę teismo sprendimas vienoje byloje su teismo sprendimu kitoje byloje. Taip pat teismo
sprendimas vienoje civilinėje byloje su teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje su teismo sprendimu civilinėje byloje. Taip faktai nustatyti
įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje nėra įrodinėjami sprendžiant kitas civilines bylas,
kuriose dalyvauja tie patys asmenys ar jų teisių peremėjai.
Teismo sprendimo prejudicinė galia turi subjektines galias – ji yra taikoma tik tam tikram
subjektų ratui, kuris dalyvavo nagrinėjant ankstesnę bylą. LAT Senatas savo apžvalgoje nurodė,
kad bylose, kuriose taikoma prejudicija itin svarbu tiksliai nustatyti teisinių santykių subjektus. Be
to 182 str. 2 p. aiškiai yra numatyta, kad civilinėje ar administracinėje byloje turi dalyvauti tie patys
asmenys.
Mums šiuo atveju svarbu yra išsiaiškinti žodžių „tie patys asmenys“ esmę. Kadangi žinome,
kad procese gali dalyvauti ir atstovai, ir teisių perėmėjai, ir kiti šalies interesus atstovaujantys
asmenys. Kaip nurodo CPK komentaro autoriai:“sąvoka „tie patys asmenys“ jokiu būdu nereiškia
tos pačios procesinė spadėties. Svarbi yra ne procesinė padėtis, o pats dalyvavimo procese
faktas“12.Visgi toks sąvokos išaiškinimas naetskleidė mūsų nežinomybės, nes aiškiai nepasakyta, ar
kalba eina apie šalis, ar apie valstybines institucijas. Kadangi tai yra labai svarbu turime tęsti
„paiešką“ toliau.
Manytina, kad apie tai išsamiausiai kalba A. Driukas. Jis teigia, jog pakanka, kad toks asmuo
būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Nėra svarbi kokia yra byloje dalyvaujančio asmens
procesinė padėtis. Kitoje byloje ji netgi gali pasikeisti: ieškovas gali tapti atsakovu,
11 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 44812 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas. Vilnius: Justitia, 2005 psl. 21
11
atsakovas ieškovu, tretysis asmuo atsakovu13. Į sąvoką „tie patys asmenys“ įeina ir teisių perėmėjai. Tai
netrukdo taikyti prejudicijos. Ją galima taikyti ir tada, kai kitoje byloje dalyvauja ne tie patys anksčiau
dalyvavę atstovai, nes jie nėra civilinių teisinių santykių subjektai. Pažymėtina, kad galima būtų taikyti
prejudiciją nebūtinas paties fizinio asmens dalyvavimas byloje. Pakanka, kad jis būtų įtrauktas byloje
dalyvaujančiu asmeniu.
Visgi tam tikrais atvejais negalima taikyti prejudicinio fakto. Jeigu nagrinėjamoje civilinėje
byloje pagrįstai dalyvauja nors vienas asmuo, anksčiau nedalyvavęs išnagrinėtoje civilinėje ar
administracinėje byloje. Tokiu atveju teismo priimtas sprendimas prejudicinės galios neturi. Tačiau
būna atveju, kada įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems toje
byloje asmenims. Toks subjektų sąrašo išplėtimas pagal galiojantį CPK kaip išimtis iš bendros taisyklės
– tik teismo sprendimai dėl pripažinimo, pavyzdžiui, kai byloje dėl fizinio asmens pripažinimo
neveiksniu ar ribotai veiksniu, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur
esančiu. Tokiais atvejais teismo sprendimo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią visiems net ir
byloje nedalyvavusiems asmenims.
Ši aplinkybė, kuria nereikia įrodinėti, tiesiogiai susijusi su teise teikti įrodymus ir teise į teisminę
gynybą. Dėl šios priežasties taisyklė neturėtų būti taikoma plečiamai. Pažymėtina, kad faktai nustatyti
administracinių institucijų ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais prejudicinės
galios neturi ir turi būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Labai išsamiai šiuo atveju pasisako CPK
komentaro autoriai. Jie teigia, kad administracinėje byloje priimtu sprendimu nustatyti faktai
pripažintini prejudiciniais tik jeigu sprendimas yra priimtas teismo, o ne kitos institucijos. Ne teismo
priimti sprendimai yra tiesiog rašytiniai įrodymai14 .
Manytume, kad mokslininkai taip labai aiškiai nurodo tas institucijas, kurių sprendimai turi
prejudicinę galią, o kurių neturi. LAT Senatas atkreipė dėmesį, kad prejudicijos taisyklė nelaikytini: 1)
teismo nutartys ( išskyrus apeliacinio teismo nutartis, kuriomis išsprendžiamos bylos). 2) teismo
sprendimai už akių. 3) Teismo įsakymai. Šie dokumentai vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Šiuo atveju
išimtis yra Konstitucinis Teismas, kandagi jo sprendimai dėl įstatymo ar kitų teisės aktų atitikimo
Konstitucijai turi prejudicinę galią.
Teismų praktikoje dažnai iškyla keblumų su prejudicija, kai įsiteisėja neapskųsta pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis, o kita susijusi sprendimo dalis yra apskundžiama. Pažymėtina, kad
tokiu atveju prejudicinių faktų negalima taikyti byloje, nagrinėjant ją apeliacine
13 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 59414 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas. Vilnius: Justitia, 2005 psl. 21
12
ar kasacine tvarka. Tai pažymi ir LAT CBS teisėjų kolegija 2004 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje
byloje Nr. 3K-3-36/2004. Joje konstatuojama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas 182 str. 2 p.
normą, susijusią su prejudicija, iškreipė jos prasmę ir tūrinį bei prejudicinių faktų sąvoką. Pagal CPK
182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje
byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Tuo tarpu CPK 279 str. 4 p. nustatyta, kad sprendimui
įsitesėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti
teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai nepagrįstai sprendė, kad
nereikia įrodinėti tos aplinkybės, kuri nustatyta ne kitoje civilinėje, o toje pat nagrinėjamoje byloje.
Iš išnagrinėtų teismo sprendimų matyti, kad pasitaiko ir kitų CPK 182 str. 2 p. Teismo daromų
klaidų. Štai vienoje iš bylų LAT nagrinėjo bylą pagal ieškovės Bronės Jasinskienės kasacinį skundą dėl
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 17 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės Bronės Jasinskienės ieškinį atsakovui ŽŪB “Banga” dėl bendrovės narių visuotinio
susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.
LAT nustatė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismo teisėjų
kolegija, netirdami įrodymų ir vadovaudamiesi 1964 m. CPK 61 straipsnio nuostatomis, rėmėsi Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje
byloje Nr.2-1587-09/2002, kurioje teigiama, kad A. Gustaitis 2002 m. gegužės 3 d. buvo Bangos ŽŪB
narys. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia teismo išvada negali sutikti, nes šioje civilinėje byloje
netinkamai taikytos 1964 m. CPK 61 straipsnio nuostatos. Pagal CPK 61 straipsnio ir 233 straipsnio 2
dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje
civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Civilinėje byloje Nr.2-1587-09/2002 m. ieškovu
buvo Bangos ŽŪB pirmininkas Juozas Jasinskas, o atsakovu – Bangos ŽŪB. Šioje civilinėje byloje
ieškove yra Bangos ŽŪB narė Bronė Jasinskienė, o atsakovu – Bangos ŽŪB. Taigi šioje civilinėje
byloje ir civilinėje byloje Nr.2-2587-09/2002 dalyvavo ne tie patys asmenys, todėl ankstesnėje byloje
nustatyti faktai neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje15.
Pažymėtina, kad kartais teismai daro klaidas su prejudicijos pradžia ir pabaiga. Teismo
sprendimo prejudicinė galia prasideda nuo to laiko, kada įsigalioja teismo sprendimas.Vertėtų
prisiminti, kada įsigalioja teismo aktas, kuriuo išsprendžiamas ginčas. Pirmosios instancijos teismų
sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apelaicine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra
apskųstas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų
15 LTA CBS teisėjų kolegijos 2004 m. Sausio 14 d. Bronės Jasinskienės v. ŽŪB “Banga” Nr3K-7-121/2004 m. Bylų kategorija 21.2.2.4
13
priėmimo dienos. Kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Taigi su
sprendimų įsiteisėjimu teismai turėtų būti dėmesingi, nes kitaip negalima taikyti prejudicijos. Dėl
teismo sprendimo prejudicinės galios pabaigos viskas yra labai aišku ir paprasta. Prejudicinė galia
baigiasi, kada sprendimas yra panaikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.
Su prejudicijos galios pradžia ir pabaiga gali būti susijęs ir kito teismo sprendimo įsigaliojimas.
CPK 163 str. 3 p. numato teisėjo pareigą sustabdyti bylą, kol bus išspręsta kita byla, kurioje priimtas
sprendimas turės jai prejudicinę galią. Manytina, kad toks veiksmas yra sveikintinas, kadangi yra
taupomas tiek šalių laikas ir pinigai, nes nereikės pradėti naujo proceso.
Tačiau žiūrint iš kitos pusės ne visada yra įmanoma numatyti ar kitas teismo sprendimas turės
prejudicinę galią šiam teismo procesui. Gali atsitikti ir taip, kad sprendimas išvis nebus priimtasar bus
apskųstas apeliacine ar kasacine tvarka. Iškyla klausimas ar tikrai tikslinga ir verta stabdyti bylą ir laukti
kol bus priimtas sprendimas kitoje byloje? Visgi manytumėme, kad tokiu atveju verta viską atiduoti į
teisėjo rankas ir jis privalo numatyti į ateitį ar verta priiti sprendimą, nelaukiant kito teismo sprendimo.
Pažymėtina, kad šioje galimas tesėjų piknaudžiavimas, nes nenorėdami savęs apskunkinti darbais
nepagrįstai nestabdytų bylų ir nelauktų kito teismo sprendimo.
Nagrinėjant CPK 182 str. 2 p. matyti, kad įstatymų leidėjas dėl sprendimo pasisakė lakoniškai –
nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar
administracinėje byloje. Ką reiškia pasisakymas „nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu“? Teismo
sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies. Jokių abejonių
nekyla, kai dėl reikšmingo fakto teismas pasisakė rezoliucinėje dalyje. Tuo tarpu iškyla klausimas ar
šalis gali remtis aplinkybe, kurią aptarė sprendimo motyvuojamoje dalyje? Ar tokią aplinkybę mes
priskirsime prie tokių, kurių nereikia įrodinėti pagal CPK 182 str. 2 p.? Atrodo, kategoriškai atsakyti
būtų gana rizikinga, nors formuojama praktika, leidžianti tai daryti.
Ieškinį teisme dėl 2003 m. gegužės 12 d. UAB „Midoja“ visuotino akcininkų susirinkimo
nutarimo pripažinimo negaliojančiu ieškovas nurodė, jog jis yra UAB „Midoja“ akcininkas, turintis šios
įomės akcijų. Tuo tarpu kitoje byloje LAT CBS teisėjų kolegija 2003 m. birželio 6 d. konstatavo, kad
balandžio 4 d. ir 2003 m. gegužės 5 d. pirkimo – pardavimo sutartys nesukėlė teisinių pasekmių ir
ieškovas netapo teisėtu UAB „Midoja“ akcininku. Pagal CPK 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių,
nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje. Šioje byloje prejudicinę reikšmę turi faktas, jog
ieškovas šioje byloje nėra UAB „Midoja“ akcininkas.
LAT konstatavo, kad CPK 182 str. 2 p. tiesiogiai nenurodo, kurioje sprendimo dalyje turi būti
pasisakyta dėl prejudicinių faktų. Ši teisės norma nenumato ir neduoda pagrindo išvadai, kad
prejudicinę reikšmę turintys faktai nustatyti kitoje byloje turi būti užtikrinti tik sprendimo rezoliucinėje,
14
o ne sprendimo motyvuojamoje dalyje. Darytina išvada, kad bylai reikšmingi faktai yra ir turi būti
išdėstomi, dėl jų pasisakomane sprendimo rezoliucinėje, o motyvuojamoje dalyje. Dėl to nukreipimas į
kito teismo sprendimo motyvuojamąjį dalį yra galimas ir kaip tik atitinka CPK 182 str. 2 p. reikalvimus
Dėl išdėstytų argumentų kasacinio skundo motyvai, jog teismas neturėjo teisės atsižvelgti į LAT
CBS teisėjų kolegijos 2003 m. birželo 6 d. nutarties motyvuojamoje dalyje nustatytų šiai bylai
reikšmingą faktinę aplinkybę yra nepagrįstas, neteisėtas ir atmestinas16.
Pažymėtina, kad ne bet kokios aplinkybės paminėtos teismo sprendime kitoje byloje pagal CPK
182 str. 2 p. gali būti pripažįstamos kaip teismų nustatytos ir neįrodinėtinos.
3.2 Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio prejudicinė galia civiliniame procese
LR CPK 182 str. 3 punktas numato, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų pasekmių,
nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Būtent tik įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu nustatyti asmens nusikalstamų veiksmų padariniai turi prejudicinę galią civilinėje byloje.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas atskirdamas šią neįrodinėtiną aplinkybę į atskirą punktą parodo jos
svarbą ir reikšmę nagrinėjant civilines bylas. Dažnai tiek civilines tiek baudžiamasias bylos yra
tarpusavyje susijusios, todėl neprotinga būtu tokius faktus įeinančius į įrodinėjimo dalyką vienoje
byloje, iš naujo nagrinėti kitoje byloje.
Prejudicinę galią civiliniame procese turi įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Visgi teismo
nuosprendžio galia šiuo atveju yra ne visiška, o ribota. Taip yra todėl, nes baudžiamojoje byloje
teisiamojo veiksmai tyriami ir vertinami baudiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso
pagrindu. Nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka jau to paties asmens veiksmai vertinami pagal
civilninį kodeksą ir civilinio proceso kodekdą. Baudžiamojoje ir civilinėje bylose įrodinėjimo dalykai
paprastai yra skirtingi.
Visgi pasitaiko tokių civilinių bylų, kuriose baudžiamojoje byloje nustatyti faktai įeina į
įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstamos veikos tiesioginės pasekmes
(kūno sužalojimas, mirtis, turto sunaikinimas). Tokios aplinkybės nustatytos įsitesėjusiu teismo
nuosprendžiu baudžiamojoje byloje turi prejudicinę galią civilinėje byloje ir negali būti iš naujo
nagrinėjamos.
` Matyti, kad teismų praktika kalba apie tai, jog nereikia iš naujo nagrinėti teismo nuosprendžiu
nustatytų nusikalstamos veikos pasekmių esančiais civilinės bylos įrodinėjimo dalyko sudėtyje ir to, kad
16 LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis c.b. G. Stankevičius v. UAB „Midoja“ Nr. 3k-3-374/2004 kat 21.2.2.1; 22.2
15
tą veiką padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Pavyzdžiui, civilinėje byloje dėl
atlyginimo už nusikalstamos veikos padarytą žalą ieškovui jau nereikia įrodinėti pačios žalos ir kad ją
padaręs būtent atsakovas ir yra priežastinis žalos ir nusikalstamų veiksmų ryšys.
Visgi teismo nuosprendyje nurodytą –žalos dydį ieškovas privalo įrodyti. Tuo tarpu įsiteisėjęs
teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrnėjančiam civilinę bylą dėl asmens,
o pastarasis jau negali įrodinėti savo nekaltumo, kadangi jis jau yra nustatyas teismo nuosprendžiu.
Tačiau tam tikrais atvejais iškyla klausimasar atsakovas tikrai negali jokiais būdais paneigti savo
kaltumą nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka?
Vienoje iš savo nutarčių LAT nurodė, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje
byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo
nuosprendis. Ši norma reiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą civilnio proceso tvarka neturi teisės
revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Pripažinus žalą ne nuteistojo o kito asmens veiksmų
padarinį būtų sugriautas teismo nuosprendio autoritetas, jo privalomumas ir nenuginčijamumas. Tokiu
sprendimu būtų paneigta teismo nuosprendyje konstatuota išvada, kad žala yra būtent nuteistojo asmens
neteisėtų ir kaltų veiksmų padarinys17.
LAT Senatas LR teismų praktikos taikant Civilinio proceso kodekso normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą apžvalgoje pabrėžė, kad nereikai įrodinėti nusikaltamos veikos
pasekmių ir kad veiką padarė asmuo, kuriam priimtas teismo nuosprendis. Visgi šiuo atveju iškyla
kalusimas, ko būtent nereikia įrodinėti? Rusų teisė mokslininkai pažymi, kad taikant prejudiciją
civilnijėhje byloje reikšmę turi 2 faktai nustatyti baudžiamojoje byloje: 1) Ar buvo padaryta
nusikalstama veika. 2) ar veika padaryta atitinkamu asmeniu18. Rusų specialistai kalba apie tai, kad tik
šie 2 faktai yra svarbus taikant prejudiciją o visi kiti, tokie taip, pavyzdžiui, asmens atleidimas nuo
bausmės nėra pagrindas nenagrinėti bylą civilinio proceso tvarka.
Prejudicinę galią turi visų rūšių teismuo nuosprendžiais nustatytos nusikalstamų veikų
pasekmės. Tai gali būti tiek išteisinamasis nuosprendis, apkaltinamasis ir nuosprendis, kuriuo
baudžiamoji byla yra nutraukiama. Teismų praktikoje pažymima, kad tam tikrais atvejais, kai
baudžiamoji byla baigiama ne nuosprendžiu, o nutartimi, tai nėra kliutis nustatytų aplinkybių lakyti
prejudiciniais faktais.
Vienoje iš savo bylų Lietuvos Apeliacinis Teismas konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismo
2003 gegužės 8 d. nutartimi, kuria baudžiamoji byla buvo nutrakta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senačiai ir konstatavus, kad A.D. padarė nusikaltimą numatyta BK, ieškinys buvo paliktas
17 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 44818 Мусин В. Ф., Чечина Н. А .,Чечот Д. М., Гражданский процесс. Москва,1997 psl 196
16
nenagrinėtas. Ieškinį šioje byloje Z. Pareiškė 2003 gegužės 12 d. Aplinkybė, kad baudžiamoji byla
baigta nutartimi, o ne nuosprendžiu, reikšmės neturi ir negali užkirsti kelio nukentėjusiajam apginti
savo teisių civilinio proceso tvarka.
Pagal CPK 182 str. 3 p. nereikia įrodinėti aplinkybių – prejudicinių faktų. Aplinkybė, kad
baudžiamoji byla baigta ne nuosprendžiu, o nutartimi šiuo atveju negali būti kliūtimi, ja nustatytų
aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais: baudžiamojoje byloje priimta teismo nutartis , kurioje
konstatuota, kad A. D. padarė nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instatncijos teismas pagrįstai rėmėsi
Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis
Dėl nusikalstamų veiksmų pasėkmių ir iš naujo jų netyrė.
CPK 182 str. 2 ir 3 p. numato dar vieną aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti – prejudiciniai
faktai. Svarbu yra skirti, kada aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje
ar administracinėje byloje, o kada nustatytos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Nuo to
priklauso ir įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje ir tai, ko jau nereikės įrodinėti. Tiek teisės
specialistai, tiek teismų praktika parodo, kad prejudiciniai faktai yra svarbi aplinkybė ir netgi teismai ne
visuomet ją pagrįstai ir teisingai taiko.
3 Teisinės prezumpcijos
3.1 Teisinių prezumpcijų ėsmė
CPK 182 str. 4 d. Numato kitą aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti – teisinės prezumpcijos,
nepaneigtos bendra tvarka. Teisines prezumpcijas trumpai galima apibūdinti kaip sunormintas
17
sveiko proto taisykles19. Tokias taisyklės preziumuoja esant tokius faktus, kuriuos ilgainiui
patvirtino gyvenimo praktika ( presumptio, ex eo quuod plerunque ). Įstatymuose numatytos
prezumpcijos paprastai yra susietos su tam tikromis aplinkybėmis, kurioms esant preziumuojami
faktai pripažįstami esant tikrovėje.
Teisinė prezumpcija turi ypatinga reikšmę teisės moksle. Dėl jų egzistavimo ir funkcijos
ginčijasi teisės teoretikai ir praktikai. Mokslininkų nuomonės išsiskyria netgi dėl žodžio
„ prezumpcija“. Pamynėtina, kad mokslininkai įvairiai vartoja šį terminą. Labiau tai yra pastebima
užsienio šalių autorių darbuose. Užsienio literatūroje galima surasti tokių sąvokos „prezumpcija“
sinonimų: 1) Prielaida 2) Įrodomoji prielaida 3) Teisinė prielaida 4) Įstatyminė prielaida 5) Juridinė
prielaida 6) Prezumpcija 7) Įstatyminė prezumpcija 8) Teisinė prezumpcija 9) Legali prezumpcija
10) Formali prezumpcija 11) Juridinė įrodomoji prezumpcija 12) Juridinė prezumpcija.
Visuotinai yra sutariama, kad prezumpcija paimta iš Romėnų teisės, tačiau jos ištakos siekia
žymiai senesnius laikus. Lotynų kalboje žodis „praesumere“ reiškia kažką paimti ar priimti į priekį.
Plačiąja prasme šis žodis reiškia: tikėti, galvoti, remtis, anksčiau laiko vartoti, džiaugtis, anksčiau
norėti, laikytis kažko be įrodymų, numatyti iš anksto.20 Kaip matome teisinė prezumpcija gali būti
suprantama plačiąją ir siaurąja prasme.
Kaip jau minėta šiame darbe apie teisines prezumpcijas gana aiškiai ir daug kalba teisės
mokslininkai. Vieni iš jų teigiamai kalba apie šį faktą, kiti – visiškai ją neigia ir reikalauja jį
pašalinti iš teisės sistemos. Žinomas Rusų teisininkas V. Spasovič rašė: „Teisinės prezumpcijos, tai
iš esmės blogis, kurio reikia visapusiškai vengti“. Sovietinėje literatūroje taip pat palaikomas
neigiamas požiūris. Jis pasireiškia todėl, kad buvo priešprieša
tarp materialiosios teisės ir prezumpcijų, kuriose yra formalių įrodymų elementai. Iš esmės matyti,
kad teisinės prezumpcijos neigiamai buvo priimamos sovietiniame civiliniame procese. Kad
išsisaiškinti, kodėl taip buvo reikia detaliau nagrinėti šios aplinkybės, kurios nereikia įrodinėti
esmę.
Didžioji dalis teisinių prezumpcijų tai įstatymų leidėjo atrinktos ir įtvirtintos teisėje
bendrosios prielaidos. Perėjimo tvarka nuo bendrųjų prielaidų prie prezumpcijų yra jų pats
tinakamiausias formavimo būdas. Tokiu atveju prezumpcijos išsaugo visas pagrindines bendrųjų
prielaidų charakterisitikas ir pagrindinį dalyką – aukščiausią tikimybę.
19 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 60120 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl 8
18
Tipiškumas ir aukščiausioji tikimybė dar Romėnų teisininkų buvo laikomos kaip
svarbiausios teisinių prezumpcijų savybės. Šitos savybės buvo išreiškiamos formulėse: praesumptio
ex eo quod plerumque fit (prezumpcija kyla iš to, kas daug kartų pasireiškia)
ir praesumptiones sunt socienturae ex signo verisinili ad probandum assumptae (prezumpcijos esmė
yra prielaida iš galimų aplinkybių, pateiktų dėl įstatymo tikslo).
Sovietiniais laikais didelis dėmesys buvo teikiamas prezumpcijos didelės tikimybės
požymiui. Apie šį požymį kalba tokie autoriai: S. V. Kurilev, M. A. Gurvič ir kt. Kai kurie
mokslininkai kalbėjo apie didelės tikimybės absoliutiškumą teismų prezumpcijų. Tačiau problemų
kildavo su nekaltumo prezumpcija. Juk negalima kalbėti apie tai, kad dažniausiai asmuo padarė
nusikalstamą veiką, kuria jis yra kaltinamas. Asmuo gali būti nuteistas tik tada, kai prieš jį yra
surinkti patikimi įrodymai, grindžiantys jo kaltę. Dėl šios prežasties teisės moksle kilo labai daug
diskusijų, kai kurie autoriai apskritai neigė nekaltumo prezumpcijos buvimą.
Mokslininkų ginčuose protingiausiai pasielgė V. I. Kaminskaja. Ji teigė, kad kartu su
tipinėmis teisinėmis prezumpcijomis egzistuoja netipinės prezumpcijos. Tokias mažai tikėtinas
prezumpcijas autoriai vadina kvaziprezumpcijomis. Tokių prezumpcijų esmė pasireiškia ne tame,
kad jų didelė tikymybė, o tame, kad jos reikalingos teisminei veiklai.
Visgi minėti autoriai ne iki galo išplėtė savo mintis. Iš aukščiau paminėtų teiginių matyti,
kad egzistuoja 2 rūšių prezumpcijos: 1) bendrosios (didelės tikimybės) 2) kvaziprezumpcijos
(mažos tikimybės). Šitos prezumpcijos turi skirtingus loginius pagrindus ir skirtingi jų formavimo
būdai. Didelės tikimybės prezumpcijos formuojamos iš prielaidų visumos. Tuo tarpu
kvaziprezumpcijos neturi šios priešprezumpcinės stadijos ir formuojamos vien tik iš teisinio
reglamentavimo būtinumo. Įstatymų leidėją prezumpcijos interesuoja todėl, kad jos pateikia teisinį
mechanizmą su kuriuo pagalba galima efektyviai
sureglamentuoti visuomeninius santykius ir apsaugoti svarbiausius socialinius interesus. Jeigu
pasiekti šiuos tikslus leidžia visuma prielaidų, tai teisėje egzistuoja didelės tikimybės prezumpcijos,
pvz., tėvystės prezumpcija vaiko gimusio užregistruotoje santuokoje atžvilgiu. Tuo tarpu jei apginti
socialinius interesus galima naudojant tik „dirbtines“ prielaidas, tada formuojamos
kvaziprezumpcijos, pvz., nekaltumo prezumpcija.
3.2 Teisinių prezumpcijų požymiai
19
Šiame darbe jau išaiškinome apie teisinių prezumpcijų prielaidas ir esmę, tai toliau reikia
išskirti tam tikrus požymius būdingus tik prezumpcijoms Pažymėtina, kad šie požymiai daugiau ar
mažiau yra būdingi visoms prezumpcijoms, nepriklausomai nuo to, koks yra jų skirtymas.
Požymiai:
1) Bet kuriai teisinei prezumpcijai būdinga išvados tikimybė apie prielaidos objektą požymis. Šitas
teiginys vienodai tinka tiek didelės tikimybės prezumpcijoms, tiek mažos tikimybės
prezumpcijoms. Kiekvienu atveju tikimybės požyis yra šių dviejų rūšių prezumpcijose. Šito
požymio specifika pasižymi tuo, kad ji susijusi vidine prezumpcijos struktūra ir neturi teisinės
reikšmės. Iš teisinės pusės žvelgiant tevystės ir nekaltumo prezumpcijos yra lygios, nors ir turi
skirtingus tikimybės lygius.
2) Kiekviena teisinė prezumpcija yra normatyvinės sistemos elementas. Ji turi normatyvinio
užtvirtinimo požymių. Prezumpcijos gali būti 2 būdais užtvirtintos: 1) tiesioginiu 2)
netiesioginiu. Tačiau jokios reikšmės neturi tai, kokiu būdu prezumpcija yra įtraukiama į tesės
sistemą.
3) Teisinių prezumpcijų esminiu požymiu yra prielaidos objektas. Tai gali būti būsenos, faktai,
teisiniai santykiai. Dažnai teisinėje literatūroje yra naudojama sąvoka „faktas“. Faktas kaip
prielaidos objektas visada turi arba teigiamas, arba neigiamas savybes. Prezumpcijoje visada
yra daroma išvada ar tas faktas egzistuoja, ar ne. Taigi nustatę šitą faktą mes matysime ar
galime taikyti prezumpciją, ar ne.
4) Paskutinis esminis teisinės prezumpcijos požymis yra tas, kad perėjimas nuo nustatyto fakto –
pagrindo prie preziumuojamo fakto nėra įrodinėjamas. Tačiau reikia laikytis tam tikrų sąlygų:
1) Visada turi būti nustatytas ar įrodytas faktas – pagrindas 2) Teismas priima preziumuojamą
faktą be įrodinėjimo procedūros 3) teismas gali
priimti preziumuojamą faktą tik tada, kai nėra kitų faktų, paneigiančių taikomą prezumpciją.
Taigi pagal nustatytas pagrindines teisinių prezumpcijų požymius galima būtų suformuluoti
teisinių prezumpcijų sąvoka. Teisinė prezumpcija – tai teisės normoje užtvirtinta tikėtina išvada apie
faktą, kuris teismo priimamas be įrodinėjimo procedūros, jeigu yra nustatytas susijęs faktas –
pagrindas ir nėra nuginčytas įrodinėjimo keliu esant kitą faktą.
3.4 Teisinių prezumpcijų klasifikacija
20
Toliau darbe bus nagrinėjama teisinių prezumpcijų klasifikacija. Kaip vėliau matysime,
kalsifikacija yra svarbi kalbant apie prezumpcijas. Ji padeda atskleisti prezumpcijų esmę ir aiškiai
nurodo kaip reikia naudotis šiuo instrumentu, siekiant pasiekti geriausių rezultatų .
Nagrinėdami teisines prezumpcijas pateiksime tik pačias reikšmingiausias. Pažymėtina, kad
teisės moksle yra gana daug teisinių skirstymu, bet ne visi mums yra aktualus.detaliau išnagrinėjus
teisės mokslininkų darbus pamatysime, kad prezumpcijų klasifikaciją surasti ir bendrosios teisės
sistemoje. Visgi Lietuva priklauso kontinentinės teisės sistemai, tai nematome jokios prasmės
nagrinėti tokius skirstymus. Taipogi darbo apimtis neleidžia gyliau pažvelgti į prezumpcijų
klasifikaciją.
Dažniausiai sutinkamas teisinėje literatūroje skirstymas – faktinės ir teisinės prezumpcijos.
Faktinės prezumpcijos dar vadinamos žmogaus prezumpcijomis. Jų pagrindinis bruožas yra tas, kad
nerasime jų įtvirtintų teisės normose, todėl neturi juridinės reikšmės. Natūralu, jog iškyla klausimas,
kodėl jos tada yra reikalingos ir kam apskritai toks skirstymas, jei viena prezumpcijos rūšis neturi
teisinės reikšmės.
Teisės moksle dėl tokio skirstymo iškylo 2 požiūriai: 1) teigiamas 2) neigiamas. Didžiausia
dalis Rusų mokslininkų pasisako už faktinių prezumpcijų egzistavimą. Mokslininkai teigia, kad
tokios prezumpcijos turi savųjų funkcijų ir reikšmių teisėje. Tuo tarpu tokie mokslininkai kaip M. S.
Strogovič, O. V. Baulin palaiko neigiamą pusę. Jie visiškai neigia faktinių prezumpcijų teisėje
egzistavimą. Dėl šios priežasties mokslininkai teigia, kad visiškai bereikšmis yra tokios
klasifikacijos nagrinėjimas21. Visgi galima sukritikuoti Rusų mokslininkus ir pasakyti, kad faktinės
prezumpcijos turi teisinę reikšmę.
Visų pirma įstaymų leidėjas naudoja faktines prezumpcijas kaip motyvą ar pagrindą
kurdamas naujas teisės normas. Taip atsitiko su norma, kuri numato civilinę atsakomybę. Įstatymų
leidėjas šuo atveju pasinaudojo faktinę prezumpciją ir nustatė amžių kaip prielaidą, nuo kurio asmuo
gali suprasti ir valdyti savo veiksmus. Visų antra, kai kurios faktinės prezumpcijos virsta teisinėmis
prezumpcijomis, kada yra įtraukiamos į teisinę sistemą. Visų trečia, teisės taikymas tam tikrais
atvejais negali apsieiti be faktinių prezumpcijų prielaidų, pvz., Rusijos teisėje tylėjimas
pripažįstamas kaip sutikimo ženklas.
Antras labai reikšmingas yra skirstymas teisinių prezumpcijų į nuginčijamas ir
nenuginčijams. Dauguma prezumpcijų yra nuginčijamos, t.y. gali būti paneigtos bendrąja tvarka.
Nuginčijamos prezumpcijos pateikia mums prielaidas, kurias dar galima paneigti įstatymu nustatyta
21 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl 28
21
tvarka ir kurios galioja tol, kol nėra nustatyta kitaip. Teisės moksle dėl nuginčijamų prezumpcijų iš
esmės didelių ginčų nekyla. Pažymėtina, kad jų taikymą randame ir teismų praktikoje.
Štai vienoje iš savo bylų LAT nurodė, kad civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė yra
preziumuojama, tai yra įmonė pareiškusi ieškinį įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo neprivalo
įrodinėti, kad įmonės vadovas yra kaltas (CK 483 str.). Įmonės vadovas siekdamas išvengti civilinės
atsakomybės turi įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Atsakovas kaltės prezumpcijos
nepaneigė – nepateikė patikimų argumentų, kurie teiktų pagrindą pripažinti, jog atsakovas
nuspręsdamas dėl sandorio sudarymo veikė išimtinai ieškovo interesais ir siekė sudaryti finansiškai
naudingą įmonei sandorį. Priimdamas sprendimą dėl sandorio sudarymo atsakovas veikė kaip
įmonės valdymo organas ir būtent jam tenka atsakomybė dėl ABĮ 18 str. 6 d. Reikalavimų
pažeidimo ir atitinkamo ir atitinkamas dėl žalos ieškovo įmonei padarymo22.
Teisės doktrinoje ir teisės moksle kyla diskusijų dėl nenuginčijamų prezumpcijų. A. Driukas
teigia: „nenuginčijamos prezumpcijos yra tarsi taisyklės išimtis. Jų objektyviai neįmanoma
nuginčyti, nes tokios prezumpcijos sukurtos specialiai spręsti ypatingoms situacijoms, kurios kitaip
nuvęstų į aklavietę“23. Mokslininkas netgi siulo kitaip juos vadinti – teisinėmis fikcijoms.
Nenuginčijamų ar absoliučių prezumpcijų pavyzdžių mes galime aptikti ir CK, pavyzdžiui, jeigu
negalima nustatyti kuris išdviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi miruisiais tuo
pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.
(CK 5.3 str.2 d.); jeigu negalima nustatyti ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas preziumuojama, kad jis
gimė gyvas (CK 2.2 str.3 d.).
Nenugičijamų prezumpcijų pavyzdžių pateikai ir teismų praktika. LAT savo nutartyje
pažymėjo, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyi įstatymas, ar šalys susitarimu ( CK
6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais.
Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginius prievolės įvykdymo, jeigu šalys nėra
susitarusios kitaip. Paskolos santykiuose, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanas nustato CK
6.872 str. 1 d. Be mokėjimo funkcijos palūkanos gal būti kaip kompensacija už kreditoriasu patirtus
nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo pinigine prievolę. CK 6.210 str.
numatytos palūkanos už termino praleidimą yra palūkanos, kuriomis kompensuojami kreditoriaus
nuostoliai, atsiradę piniginės prievolės neįvykdžius laiku ir numato jų minimalų kompensavimą.
Tokias įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo
22 LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. Gruodžio 18 d. nutartis C.B. V. Semeška v. Vokietijos bendrovės „Gretsch – Unitas Gmbh“ ir UAB „Gretsch – Unitas Baltic“/ bylos Nr. 3K-3-1590/2002 m., kat. 39.6.2.13 23 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 604
22
įvykdytos laiku ir kuriems su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo
pasiekmių24.
Kaip matome iš pateiktos teismo nutarties palūkanos iš esmės yra kompensacija už
kreditoriaus negautas pajamas, kurias jis gautų, jei įprastai nauduotųsi savo lėšomis. Taigi įstatymų
leidėjas CK 6.210 str. tarsi įtvirtino nenuginčijamą prezumpciją, kad dėl piniginės prievolės
termino praleidimo kreditorius visada patiria nuostolių, negautų pajamų forma. Tokias lėšas asmuo
galėtų investuoti, nupirkti akcijų ar kitaip uždirbti pinigų, todėl įstatymų leidėjas preziumuoja, kad
laiku negrąžinus skolos, šalis patiria nuostolių. Aišku yra tam tikri reikalavimai, kurių reikia
paisyti. Svarbu, kad šalis dėl piniginės prievolės termino praleidimo, nuostolių atlyginimo šalys gali
ir susitarti kitaip.
Daug diskusijų dėl absoliučių prezumpcijų kelia Rusų mokslininkai. Dauguma iš jų neigia
egzistuojant tokias prezumpcijas, kadangi jos prieštarauja objektyviosios tiesos principui. Tokie
mokslininkai kaip K. S. Judelson, V. P. Voložanin, I. V. Rešetnikova, A. T. Bonner pasisako už tai,
kad jų visai nebūtų teisės moksle ir apie tai net nereikia diskutuoti. Visgi yra antra pusė
mokslininkų teigiančių, kad nenuginčijamos prezumpcijos egzistuoja. Prie tokių teoretikų galima
priskirti V. I Kaminskają, V. K Babajevą, S.S Aleksejevą, M. A. Gurvicą, O.V. Bauliną. Įstatymų
leidėjas numatydamas tam tikras
nenuginčijamas prezumpcijas naudojasi formaliosios teisės puse, tam kad galėtų apginti svarbius
visuomeninius santykius. Dėl šios prežasties įstatymų leidėjas privalo kartais nukrypti nuo
objektyviosios tiesos principo.
Savotišką ir verta dėmesio nenuginčijamų prezumpcijų kalsifikaciją pateikią V. A.
Fedotovas. Jis dalina jas į bendrąsias teisines ir specialiąsias25. Prie bendrųjų teisinių absoliučių
prezumpcijų autorius priskiria: galiojančios Konstitucijos teisingumo ir veiksmingumo
prezumpciją, teisingumo ir veiksmingumo įstatymų, neprieštaraujančių konstitucijai, prezumpcij,
teisingumo ir veiksmingumo poįstatyminių aktų, neprieštaraujančių konstitucijai ir įstatymas
prezumpcija.
Specialiąsias nenuginčijamas prezumpcijas F. A. Fedotovas skyria į 3 rūšis: 1)
Prezumpcijos, nustatančios teisingumą žinomai neegzistuojančių faktų tam, kad būtų apginti
kažkieno įstatymu saugomi interesai. Pavyzdžiui, vyro, davusio sutikimą dirbtinai apvaisinti
žmoną, tėvystės prezumpcija. 2) Prezumpcijos, nustatančios realų fakto egzistavimą, kuris
dažniausiai būna, o išimtini atvejai yra įstatymu ignoruojami tam, kad būtų apsaugota teisinė
24 LAT CBS išplestinė teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 18 d. Nutartis C.B. AB bankas „Hansa – LTB v. Aldona Mejerienė ir Antanas Survita (bylos Nr. 3K-K-751/2003 m., kat. 27.5.4.,31.5,57.1)25 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl.37
23
santarvė. Pavyzdžiui, nesupratimas savo veiksmų, kai nėra pasiektas baudžiamosios atsakomybės
amžiūs. 3) Prezumpcijos, nustatančios realaus fakto egzistavimą, tačiau kurio objektyviai patikrinti
negalima, o įstatymu pagrindu daryti tai nereikšminga. Pavyzdžiui, teisėjų ir kitų proceso dalyvių
nešališkumo prezumpcija CPK numatytais atvejais.
Manytina, kad nenuginčijamų prezumpcijų išskirimas į atskirų prezumpcijų rūšį yra tikrai
teisingas žingsnis. Jų egzistavimo būtinumas pasireiškia tame, kad šios prezumpcijos priimtos
ypatnga tvarka, reguliuoja svarbius teisinius santykius.
Didelio susidomėjimo yra sulaukęs prezumpcijų skirstymas į materialiąsias – teisines ir
procesines. Kalbant apie materialiąsias – teisines prezumpcijas, tai į jas yra 2 požiūriai: 1)
materialiosios teisinės prezumpcijos yra prezumpcijos įtvirtintos materialiosios teisės normose. 2)
neturi reikšmės, kokiose normose yra įtvirtintos prezumpcijos, svarbu, kad jos leidžia išspręsti šalių
ginčą iš esmės.
Į procesines prezumpcijas irgi yra 2 požiūriai: 1) Vieną poziciją paliko tokie autoriai kaip V.
I. Kaminskaja, J. L. Štumin, teigiantys, kad procesinę prezumpciją jie supranta kaip materialią
prezumpciją, kuri yra taikoma teisme įgyvendinant teisingumą. 2) Kita pozicija dėl procesinių
prezumpcijų yra ta, kad tokios prezumpcijos turi būti įtvirtintos procesinės teisės normose.
Pradininkas tokio požiūrio yra V. K. Babajevas. Pagrindu tokio skirstymo jis laikė teisės skirstymą
į materialiąją ir procesinę.
V. K. Babajevas teigė, kad jeigu teisės norma yra „pirminis reguliatorius“ visuomeninių
santykių, tai su šios normos pagalba galima išspręsti ginčą iš esmės, tai tokia norma yra materiali.
Tuo tarpu jeigu šita norma nustato naudojimą materialiosios teisės normų tvarką, tai tokia norma
yra procesinė26.
Tokį skirstymą palaiko tokie Rusų mokslininkai: D. M. Ščekin, I. S Šabunina, O. A.
Kuznecova. Teoretikai teigia, kad materialios prezumpcijos turi 2 savybes: 1) materialią – teisinę 2)
procesinę. Tačiau kai kurie mokslininkai suabsoliutina šias dvi teisinių prezumpcijų savybes,
paneigdami egzistuojant procesines prezumpcijas. Manytina, kad tai nėra visiškai teisinga, nes tai
absoliučiai paneigia supratimą apie šią aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti.
Procesinių prezumpcijų galiojimą palaiko tokie autoriai kaip V. K. Babajev, V.V.Jarkov, I .
S. Šabunina. Pagrindinė procesinių prezumpcijų paskirtis – padėti užtikrinti teisingą ir teisėtą
teisminį bylos nagrinėjimą, ginčo išsprendimo iš esmės ir sprendimo priėmimą. Minėti autoriai
nurodo tokias teisines prezumpcijas: teisėjo nešališkumo prezumpcija, procesinio įstatymo žinojimo
prezumpcija, atsakovo nekaltumo prezumpcija, teisingo teismo sprendimo prezumpcija.
26 Ten pat psl. 45
24
Darbo autoriaus nuomonė, procesinių prezumpcijų galiojimas yra naudingas dalykas ir šių
prezumpcijų pagalba yra išsprėsta daugelis problemų teisminiame bylos nagrinėjime. Visgi mums
kelia abejonių mums kelia abejonių tas dalykas, ar Rusų mokslininkai nepainioja prezumpcijų ir
principų? Teisėjo nešališkumo ir kitos paminėtos prezumpcijos yra ne kas kita kaip Lietuvos CPK
numatyti principai. Todėl reikia atsargiai žvelgti į susidariusią situaciją.
Prieinant prie tam tikrų išvadų paminėtina, kad teisinių prezumpcijų klasifikacija naudinga
ne tik teismui, bet ir kitiems proceso dalyviams. Kadangi daug prezumpcijų yra susijusios su
įrodinėjimo dalyku, tai šalys žinodamos, kokios prezumpcijos joms taikomos labiau orientuosis
vykstančiuose bylinėjimuose ir taip teismui padės įvykdyti teisingumą.
Teisinėje literatūroje prezumpcijų klasifikacijų yra labai daug. Mes apžvelgėme pačias
reikšmingiausias. Dar prezumpcijos yra skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines, dispozityviąsias ir
imperatyviąsias, didelės tikimybės ir mažos tikimybės. Pažymėtina, kad su prezumpcijų
klasifikacija yra susijusios tam tikros problemos. Visų pirmą dominuoja dichotominis skirstymas,
retai kada tuo pačiu pagrindu prezumpcijos yra skirstomos į 3 ar 4
rūšis.Visų antrą, teisės mokslininkai nepateikia pilnaverčio skirstymo. Klasifikacija dažniausiai
susideda iš 2 dalių: 1) pagrindinės prezumpcijos 2) antrinės. Visų trečią, teisės moksle mažai yra
diskutuojama apie antrines prezumpcijas, jų vietą užima priminės prezumpcijos.
3.4 Teisinių prezumpcijų funkcijos ir paskirtis
Nagrinėjant teisines prezumpcijas reikia pakalbėti ir apie jų funkcijas. Detaliai išnagrinėję jų
paskirti matysime kam ir kaip galime panaudoti teisines prezumpcijas.Tai padės mums labiau
orientuotis visame procese.
Lietuvių teisės mokslininkų darbuose nėra aiškiai apibėžtos teisinių prezumpcijų funkcijos.
Vieni mokslininkai teigia, kad prezumpcijos atlieka tokias funkcijas: pirma, jomis yra siekiama
taupyti šalių ir teismo laiką bei jėgas įrodinėjant. Antra, jos padeda rasti išeiti iš aklavietės, kurioje
ne vienam tenka atsidurti. Trečia, prezumpcijomis siekiama užtikrinti vienodą socialinę politiką ir
praktiką.27 Pavyzdžiui, kaltės, nekaltumo prezumpcijos yra tam tikri principai, kuriais grindžiama
teisės sistema. Visgi tokia klasifikacija nėra visapusė, todėl tai verčia mus ieškoti kitų.
Detalią teisinių prezumpcijų klasifikaciją pateikia Rusų teisės mokslininkai. J. S. Serikov
pateikia tokį prezumpcijų skirstymą: 1) Įrodinėjamo dalyko fakto nustatymo prezumpcija. 2) Šalies
27 Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia,2005 psl 111
25
atleidimas nuo preziumuojamo fakto įrodinėjimo funkcija. 3) Procesinės ekonomijos funkcija. 4)
Imperatyvioji prezumpcijų funkcija28. Pažymėtina, kad kai kurias funkcijas mini ir Lietuvių
mokslininkai, todėl vertėtų šitą klasifikaciją nuodugniau apžvelgti.
Dėl pirmosios funkcijos apie įrodinėjimo dalyko fakto nustatymo esmės mokslininkai gana
aršiai diskutuoja. Pagrindinis kalusimas šiuo atveju yra toks, ar teisinė prezumpcija yra įrodinėjimo
dalykas byloje ar ne? Vieningos nuomonės mes nerasime. Vieni teigia, kad prezumpcijos įeina į
įrodinėjimo dalyką. Šią nuomonę palaiko M. G. Avdiukov, V. K. Babajev, I. V. Rešetnikova. L. P.
Smišlajev teigia, kad įstatymų leidėjas prezumpcijų pagalba nurodo, kokius faktus privalo įrodyti
ieškovas, ir kokie priklauso atsakovui. Į įrodinėjimo dalyką įeina ir pirmi ir antri, kadangi negalima
atsakovą statyti į blogesnę padėtį negu ieškovą, jo atsakomybę pagrindžiant prielaidomis.
Kitos nuomonės laikosi K. S. Judelson. Jis teigia, kad teisinės prezumpcijos neįeina į
įrodinėjimo dalyką. Teisinės prezumpcijos kartu su visuotinai žinomais faktais, prejudicija sudaro
pagrindą atleidžiantį šalį nuo įrodinėjimo pareigos. Tokios nuomonės laikosi ir kiti mokslininkai.
A. Driukas nurodo, kad procesinės prezumpcijos skiriasi nuo kitų neįrodinėjamų aplinkybių,
nes jų nereikia įrodinėti. Galima teigti, kad mokslininkas palaiko teigiančius, kad teisinės
prezumpcijos neįeina į įrodinėjimo dalyką. Tačiau neskubėkime daryti greitų išvadų. Mokslininkas
sako, kad pagal CPK 182 str. 4 p. Nurodyta, kad nereikia įrodinėti tik tokių prezumpcijų, kurios
nepaneigtos bendrąja tvarka. Vadinasi, prezumpcijas gali paneigti kita šalis29. Manytina, kad
Lietuvos mokslininką galima priskirti prie tokių, kurie mano, kad prezumpcijas galima paneigti.
Vieno iš CPT vadovėlio autoriai teigia, kad šalis, kuri remiasi preziumuojamu faktu, be
abejo turi teisę pareikšti papildomai jį patvirtinančių įrodymų. Tačiau kitai šaliai pateikus
prezumpciją paneigiančius įrodymus , šalis, kuri remiasi privalo įrodyti anksčiau preziumuotą
faktą.“30 Iš to išplaukia išvada, kad tam tikrais atvejais teisinė prezumpcija yra įrodinėjimo dalykas,
bet ne visada.
Iš pateiktų nuomonių susidaro 2 išvados. Todėl manytumėme, kad tikslinga būtų plėtoti ir
nagrinėti temą toliau. Kalbant apie teisinę prezumpciją ir įrodinėjimo dalyką turime turėti omeny
vieną momentą. Kiekviena prezumpcija susideda iš 2 faktų rūšių: fakto – pagrindo ir
preziumuojamo fakto. Tam kad galėtumėme taikyti prezumpciją iš pradžių turime įrodyti faktą
pagrindą. Pavyzdžiui, kad galiotų tėvystės prezumpcija iš pradžių turime įrodyti faktą – pagrindą,
t.y. santuokos sudarymą. Dėl to galime teigti, kad faktas pagrindas yra įrodinėjimo dalykas.
28 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006 psl.10829 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 60130 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 434
26
Problemų iškyla su preziumuojamu faktu. Kaip tik yra įrodytas faktas – pagrindas,
numatytas teisės normos, preziumuojamas faktas pradeda veikti automatiškai. Ar įeina šitas faktas į
įrodinėjimo dalyką, jeigu jis tarsi įrodytas faktu – pagrindu ar neįeina? Šiuo atveju manytumėme,
kad preziumuojamas faktas neįeina į įrodinėjimo dalyką taip pat kaip ir prejudicinis faktas. Tarp šių
dviejų kategorijų skirtumo nėra.
Galima daryti išvada, kad teisinės prezumpcijos aktyviai paveikia įrodinėjimo dalyką. Visų
pirmą, jos nurodo kokius faktus – pagrindus reikia įtraukti į įrodinėjimo dalyką, kad galiotų pati
prezumpcija. Antra, teisinės prezumpcijos nurodo faktus, kokius reikia įrodyti
tam, kad prezumpcija būtų paneigta. Trečia, prezumpcijos nurodo kitus faktus, kurių egzistavims
paneigtų preziumuojamo fakto būvimą.
Antra teisinių prezumpcijų funkcija – atleidimas nuo įrodinėjimo pareigos preziumuojamo
fakto. Dėl šios funkcijos mokslininkų nuomonės vėl išsiskyrė ir susidarė dvi teorijos. Pirmoji teigė,
kad prezumpcijos nagrinėjamos kaip pagrindas įrodinėjimo pareigos pasiskirstime. Antroji numato,
kad prezumcija yra pagrindas atleisti šalį nuo įrodinėjimo pareigos.
Autoriai teigiantys, kad prezumpcija yra pagrindas įrodinėjimo pareigos pasiskirstymui, yra
L. P. Smišlaev, M. G. Avdiukov, B. K. Babajev, M. K. Treišnikov, A. T. Boner. Labiausiai
pasižymėjusiu šios teorijos mokslininku galima laikyti M. G. Avdiukovą. Jis teigė, kad normos
numatančios įrodinėjimo pareigos pasisikirstymą susideda iš 2 rūšių taisyklių: bendrų ir privačių.
Bendroji taisyklė numato, jog kiekviena puse privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji bando
įrodyti savo reikalavimą. Tuo tarpu privati taisyklė susideda iš tam tikrų elementų esant neviešam
bylos nagrinėjimui.
Antroji taisyklė numato, jog prezumpcija yra pagrindas atleisti šalį nuo įrodinėjimo
pareigos. Šios pozicijos laikosi ir A. Driukas: „ Šalis kuri remiasi pagal įstatymus preziumuojamais
faktais, jeigu šie nepaneigti priešingos šalies įrodymais, atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos“31.
Taipogi yra nemažai Rusų mokslininkų palaikančių tokią poziciją: I. E. Engelman, A. F. Kleinman,
K. S. Judelson. Iš esmės kalbant apie įrodinėjimo pareigos nebuvimą turima omeny, kad jeigu šalis
įrodė esant faktą – pagrindą, tai preziumuojamas faktas nėra įtraukiamas į įrodinėjimo dalyką ir nei
vienas iš proceso dalyvių jo neįrodinėja. Teismas apsiriboja tik patikrinimu ar kitais įrodymais
prezumpcija nėra paneigta.
Teismas tokiu atveju privalo būti aktyvus. Visų pirmą, teisėjas turi pareigą savarankiškai
tikrinti preziumuojamą faktą. Visų antrą, preziumuojamas faktas tampa privalomas teismui. Dėl šių
31 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl. 601
27
teismo įpareigojimų, teisėjas kiekvienu atveju privalo atsargiai elgtis su teisinėmis prezumpcijomis
ir tikrinti jų galiojimą.
Antroji taisyklė apie teisines prezumpcijas pasireiškia 3 elementais: 1) preziumuojamas
faktas neįeina į įrodinėjimo dalyką. 2) Šalis atleidžiama nuo preziumuojamo fakto įrodinėjimo, jei
yra įrodytas faktas – pagrindas. 3) Jeigu byloje nėra įrodytas kitas faktas, kuris galėtų paneigti
preziumuojamą faktą, teismas privalo be jokių abejoniu juo naudotis.
Trečia teisinės prezumpcijos funkcija – procesinės ekonomijos prezumpcija. Šita funkcija
reiškia tai, kad prezumpcijos padeda taupyti tiek teismo, tiek proceso dalyvių laiką bei pinigus. Ši
funkcija yra paprasta ir aiški, todėl teisės moksle dėl jos diskusijų nekyla. Visi mokslininkai
pasisako už tai, kad ši aplinkybė palengvina, supaprastina ir sutrumpina preziumuojamo fakto
įrodinėjimą.
Galima teigti, kad supaprastina ne tik vieno fakto įrodinėjimo procedūrą, bet ir visą
įrodinėjimo procesą teisme. Kaip jau buvo minėta anksčiau, faktas nėra įrodinėjamas nei šalių, nei
teismo. Tai leidžia efektyviau vykdyti teisingumą. Vienas iš amerikiečių mokslininkų Morganas
išnagrinėjęs prezumpcijų taikymą teisminiame bylų nagrinėjime priėjo prie išvados, kad šios
aplinkybės padeda pagreitinti bylų nagrinėjimą ir apeiti teisines aklavietes32.
Kaip konkrečiai pasireiškia proceso greitumas taikant juridines prezumpcijas? Visų pirmą,
ši aplinkybė pašalina preziumuojamą faktą, kurio jau nereikia įrodinėti šaliai. Savaime aišku, kad
taip sumažėja faktų, kuriuos reikia šaliai įrodyti. Visų antrą, šalis privalo įrodyti tik faktą –
pagrindą, o atleidžiama nuo preziumuojamo fakto įrodinėjimo. Manytume, kad nekyla abejonių,
kad šaliai faktą pagrindą įrodyti yra žymiai lengviau negu įrodinėti preziumuojamą faktą. Dėl šios
priežasties įrodinėjimo procesas tampa paprastesnis ir greitesnis.
Paskutinė juridinės prezumpcijos funkcija – imperatyvi funkcija. Šita funkcija yra susijusi
su santykiu tarp prezumpcijos ir teisėjo vidiniu įsitikininu vertinant įrodymus. Kyla klasimas, ar
privalomi yra teismui preziumuojami faktai, ar gali teisėjas neatsižvelti į teisės faktus remiantis
laisvu įrodymu vertinimu?Koks yra prezumpcijos ir teisėjo vidinio įsitikinimo santykis?
Pažymėtina, kad tesėjo vidinis įsitikinimas dėl įrodymų galimas tik tada, jei įrodymai neturi
iš anksto nustatytos galios. Atsižvelgiant į teisines prezumpcijas, tai teisės moksle susiformavo 2
požiūriai. Vienas iš jų teigia, kad prezumpcijos yra privalomos teismui, jos riboja teisėjo vidinius
įsitikinimus. Kitas požiūris – sprendžiant bylą teisėjas nėra susaistytas teisinėmis prezumpcijomis.
32 Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер, 2006. psl.100
28
Šalininkai nuomonės, kad prezumpcijos yra privalomos teisėjui, buvo tokie mokslininkai
kaip M. R. Fabregeft, J. B. Levental. Prancūzų mokslininkas M. R. Fabregg teigė, kad įstatyminė
prezumpcija privaloma teismui net ir tada, kada jam kyla abėjonė, jog ji
prieštarauja tiesai. Manytume, kad teismas privalo visada vadovautis prezumpcija, jeigu yra
nustatytas faktas – pagrindas.
Kitas požiūris, kad teismas nėra susaistytas prezumpcija iš esmės atspindi sovietinio proceso
liekanas, todėl tokio požiūrio nagrinėjimas yra neaktualus.
CPK 182 str. 4 p. numato, kad civiliniame procese nereikia įrodinėti teisinių prezumpcijų
nepaneigtų bendra tvarka. Pažymėtina, kad dėl su šia aplinkybe tiek teismuose, tiek teisės moksle
yra nuolat susiduriama. Tai yra gerai, kadangi kaip nurodo viena prezumpcijų funkcija –
ekonomiškumo, taikant šia aplinkybę yra taupomi šalių ir teismo lėšos ir laikas. Tai šiandieniniame
procese yra labai svarbu.
3 Faktų pripažinimas
3.1 Faktų pripažinimo esmė
LR 182 str. 5 p numato, kad nereikia įrodinėti aplnkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais
faktais. Įstatymų leidėjas šiame punkte numato paskutinę aplinkybę – faktų pripažinimą. Pažymėtina,
kad nors ši aplinkybė numatyta straipsnyje paskutinė, tai dar nereiškia, kad ji yra neveiksminga ir
netaikoma. Atvirkščiai, teismų praktikoje faktų pripažinimas yra labai dažnai taikomas ir tai yra
29
sveikintina. Tokiu būdu yra taupomos šalių lėšos ir laikas. Dėl šios prižasties vertėtų nuodugniau
išnagrinėti faktų pripažinimą, kad galėtumėme suprasti jo esmę.
Prieš pradedant kalbėti apie faktų pripažinimo esmę, manytume kad iš pradžių reikėtų
panagrinėti pačią „faktų pripažinimas“ sąvoką. LR CPK komentaro autoriai nurodo, kad „pripažinimas
– tai šalie teikiama informacija, kuria patvirtinamos aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų
ar atsikirtimų pagrindas“33. Šiuo atveju faktai – tai aplinkybės, kurios yra priešingos šalies reikalavimų
ar atsikirtimų pagrindas. Taigi faktų pripažinimas, tai informacija, pateikta vienos šalies, kuri yra
pagrindas patvirtinti šalies nurodytas aplinkybes.
Įstatymų leidėjas dėl aplinkybės, kurios nereikai įrodinėti numatytos CPK 182 str. 5 p. pateikia
nuorodą į 187 str. Jame numatyta, kad šalis turi teisę pripažinti esant faktus, kuriais kita šalis grindžia
savo reikalvimus ar atsikirtimus. Taipogi teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytų, jeigu įsitikina,
kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl grąsinimu, apgaulės ar siekiant
nuslėpti tiesą.
CPK 187 str. 1 p. numatyta šalies teisė yra susijusi su dispozityvumo ir rungimosi pripcipais.
Pažymėtina, kad šalis gali pripažinti kitos šalies teiginius be jokio smurto, grąsinimo, savanoriškai ir
nieko neverčiama. Todėl teismas negali priimti iš tikrųjų nebuvusių ar melagingų faktų pripažinimą,
kitu atveju toks pripažinimas yra niekinis. Teismas turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, kad šalies
pripažinti faktai atitinka bylos aplinkybes ir nėra pareikštas paveikiant šalį.
Svarbu yra nustatyti, kas yra pripažinimo objektas. Pažymėtina, kad juo yra teisininės ir faktinės
aplinkybės, patvirtinančios priešingos šalies teiginius. Iš to išplaukia išvada, kad tokie teiginiai
dažniausiai ar netgi visada yra naudingi priešingai šaliai. Tačiau pripažinti galima ne visas teisines ir
faktines aplinkybes. Štai pripažinimo objektu negali būti teisės normų, jų taikymo ir aiškinimo ir
įrodymų vertinimo pripažinimas. Šalis negali pripažinti tokių faktų, kadangi tai yra teismo
kompetencija, o šalies pareiškimai dėl šių aplinkybių negali būti vertinami kaip pripažininmas. Dar
vienas ribojimas yra susijęs su faktų pripažinimu, tai kad faktus pripažinti gali tik veiksni šalis, o
neveiksni šalis to padaryti negali.
Skirtingai negu kitos aplinkybės, kurių nereikia įordinėti, faktų pripažinimas automatiškai
neatleidžia šalies nuo įrodinėjimo pareigos, nes teismas privalo įsitikinti, kad pripažinimas tikrai buvo
savanoriškas. CPK 187 str. 2 p numatyta, kad teismas nelaiko faktą pripažintu, jeigu nustatyta, kad
pripažinimas neatitinka bylos aplinkybes ir pareikštas šalies dėl apgaulės, smurto, grąsinimo, suklydimo
ar siekiant nuslėpti tiesą. Tokiu atveju teismas nelaiko faktą pripažintu ir šals nėra atleidžiama nuo
įrodinėjimo pareigos.
33 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas. Vilnius: Justitia, 2005 psl 21.
30
Vienoje iš LAT bylų teigiama., kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad nereikia
įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Vilniaus m. savivaldybė, teisėta
ginčo pastato nuomotoja, 1996 m. pripažino, kad UAB ,,Saulėtekis” atliko kapitalinį remontą už 407510
Lt. Taigi šis faktas neturėjo būti įrodinėjamas. Kadangi kapitalinio remonto kainos dydį pripažino pats
nuomotojas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė pateikti buhalterinės apskaitos
dokumentus, patvirtinančius tokias išlaidas. Kadangi ieškovas VĮ ,,Valstybės turto fondas” šios sumos
nepripažino, Vilniaus m. savivaldybės pripažinimas laikytinas neteisminiu. Tačiau teisė doktrinoje ir
teismų praktikoje pripažįstama, kad ir neteisminis faktų pripažinimas turi būti vertinamas kaip faktų
pripažinimas34
3.2 Faktų ir ieškinio pripažinimas
CPK 140 str. numato tokį institutą kaip ieškinio pripažinimas. Šiuo atveju iškyla klausimas, ar
šis institutas yra susijęs su mūsų nagrinėtina aplinkybe. Iš pirmo žvilgsnio negalime sutikti su tuo, kad
šie du dalykai yra tarpusavyje susiję. Visgi manytumėme, vertėtų panagrinėti tai detaliau tam, kad
galetumėme atskirti šiuos du institutus. Tai yra labai svarbu.
Vienas iš mokslininku A. Driukas kategoriškai nurodo, kad šios dvi sąvokos nėra tapačios:
„Faktų pripažinimas ir ieškinio pripažinimas nėra tapačios sąvokos, nes faktų pripažinimas reiškia, kad
šalis neginčija tik dalies aplinkybių, o ne tai, kad ji sutinka su viskuo, kas išdėstatya ieškinyje“35.
Tuo tarpu kitas Lietuvos civilinio proceso specialistas Valentinas Mikelėnas pripažįsta, kad
faktų pripažinimas negali būti laikomas nereagavimu į į ieškinį. Jis teigia, kad tokia aplinkybė, jog
atsakovas nesurašė atsiliepimo į ieškinį ar neatvyko į teismo posėdį, negali būti nei ieškinio, nei ieškovu
nurodytų faktų pripažinimu36.
Manytina, kad šiuo atveju mokslininkai teisingai laiko poziciją dėl ieškinio ir faktų pripažinimo.
A. Driukas teisingai nurodė, kad ieškinio pripažininmas yra visų reikalavimų, esančių ieškinyje
pripažinimas. Tuo tarpu fakto pripažinimas, tai tik vieno reikalavimo ar fakto, esančio ieškinyje
pripažinimas. Nereikią užmiršti tai, kad ieškinyje gali būti pareikštas ir ne vienas reikalavimas.
Dar svarbesnė yra Valentino Mikelėno pozicija dėl to, kad neatsiliepimas į ieškinį negali būti
laikomas faktų pripažinimu. Teismų praktikoje dažnai pasitaiko taip, kad šalys nepateikia atsiliepimo į
34 LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis VĮ ,,Valstybės turto fondas” v. BUAB ,,Saulėtekis” Nr. 3K-3-244 /2004 kat. 31.3.6.; 31.5.; 45.5.35 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006 psl 605
36 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003 psl. 445
31
ieškinį, tiek į priešieškinį, dubliką ar tripliką. Dažnai tai padaryti sukliudo objektyviosios priežastys.
Todėl jei jei būtų laikomos faktu pripažinimu nukentėtų visos šalys be išimties. Ir kas svarbiausia, tai
kad tokiu atveju būtų pažeisti visi pagrindiniai civilinio proceso principai: tiek principas į tinkamą
civilinį procesą, tiek teisė būti išklausytam ir kt. Tokios pačios pozicijos laikosi ir LAT, kuris savo
apžvalgoje teigia, jog atsiliepimo į ieškinį nepateikimas, šalies neatvykimas į teismo posėdį negali būti
vertinamas kaip faktų ar ieškinio pripažinimas37.
Teisės specialistas Valentinas Mikelėnas pateikia dar vieną svarbų faktą, kuris mūsų manymu
yra vertas ypatingo dėmesio. Jis teigia: „atsakovas surašo atsiliepimą į ieškinį, tačiau kai kurių ieškovo
nurodytų faktų neginčija, gali būti kvalifikuojama kaip netiesioginis faktų pripažinimas“. Visgi mūsų
nuomone tokia pozicija yra kritikuotina, nes tokiose valstybinėse institucijose kaip teismai negali būti
jokių spėlionių ar netiesioginių išvadų. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, tokia norma galėtų būti kaip
paskatinimas šaliai tinkamai surašyti atsiliepimą, ir kad nereikėtųjį pildyti vėliau taip vilkinant procesą.
3.3 Faktų pripažinimo rūšys
Teisinėje mokslo literatūroje tiek teismų praktikoje yra pripažįstama įvairių faktų pripažinimo
rūšių. Pažymėtina, kad visais atvejais teismas privalo įsitikinti ar pripažinimas yra tikras, savanoriškas ir
nepriklausomas, nepriklausomai nuo to, kokia tai pripažinimo rūšis. Teisinėje literatūroje yra labai daug
faktų pripažinimo rūšių, tačiau šiame darbe paminėsime tokias rūšis: 1) žodines ar rašytines 2)
teismines ar neteismines 3) kvalifikuotos ar nekvalifikuotos.
Vienas iš pagrindiniu fakto pripažinimo rūšių yra žodinis ar rašytinis pripažinimas. Iš skirstymo
matyti, kad tam tikri faktai yra pripažįstami žodžiu, bet gali būti pripažinti ir raštu. Pažymėtina, kad
žodžiu ir raštu faktai gali būti pripažinti bet kurioje proceso stadijoje. Žodžiu faktai pripažįstami
žodiniame teismo posėdyje. Toks faktų pripažininmas turi būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir
šalies pasirašytas. Rašytinis pripažinimas gali būti išdėstytas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje,
priešieškinyje, atsiliepime į ieškinį, duplike, triplike, rašytiniuose šalių paaiškinimuose). Apie tai kalba
ir LAT vienoje uš savo nutarčių38
Kita faktų pripažinimo rūšis yra teisiminis ir neteisminis faktų pripažinimas. Teisminis faktų
pripažinimas suponuoja mums minį, kad tai yra faktų pripažinimas teisme. Tačiau visais atvejais
teismas turi įsitikinti ar pripažinimas yra savanoriškas. Teisėjas negali priimti tikrovėje nebuvusių ir
37 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 patvirtinta LR teismų praktikos taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo apžvalga // Teismų praktika Nr. 2238 LAT CBS nutartis 2001 balandžio 4 d. Danguolė Gudaitienė ir Lida Naruševičienė v Evaldas Naujokas, 3K-3-392/2001 kat 30.3
32
melagingų faktų, nes toks pripažinimas yra niekinis39. Taipogi teisėjas privalo įsitikinti ir tikrinti, kad
šalies pripažinti faktai atitinka bylos aplinkybes ir kad jo pripažinimas nėra pareikštas dėl apgaulės,
smurto, grąsinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.
Šiuo atveju iškyla klausimas, ką daryti šaliai, kai faktų pripažinimas nebuvo savanoriškas?
Pažymėtina, jei faktai buvo pripažinti, tai pripažinimą galima paneigti įrodžius suklydimą, apgaulę,
prievartą, grasinimą ar smurtą. Tai reiškia, kad faktų pripažinimas nėra atšaukiamas. Todėl kai šalis
faktą pripažįsta vykstant procesui pirmosios instancijos teisme, o vėliau bando ją paneigti vykstant
procesui apeliacinės instancijos teisme, teismas turi remtis ankstesniu šalies pripažinimu, nes negalima
to paties teigti ir to paties neigti. Ir tik įrodžius aplinkybes numatytas CPK 187 str. 2 d. toks
pripažinimas netenka galios ir anksčiau pripažintas faktas tampa įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi.
Svarbu pamėti dar vieną ribojimą susijusi su faktu pripažinimu. Teismas privalo atsisakyti
priimti faktų pripažinimą, kuris neatitinka akivaizdžiai iki tol byloje įrodytas aplinkybes40. Be to faktų
pripažinimas turėtų būti teismo vertinamas labai atsargiai nedispozityviose bylose, nes čia egzistuoja
teismo pareiga nustatyti materialiąją tiesą byloje. Tokiu atveju svarbu paminėti tai, kad atsiliepimo į
ieškinį nepateikimas, šalies neatvykimas į teismo posėdį negali būti vertinami kaip ieškinio ar faktų
pripažinimu.
Tam tikrais atvejais faktus galima pripažinti ir ne teisme, todėl toks pripažinimas vadinasi
neteisminiu faktu pripažinimu. Toks pripažinimas gali būti išreiškiamas gali būti išreiškiamas laiškuose,
raštuose valstybės ar savivaldybės institucijoms, garso įrašuose. Pavyzdžiui, jeigu byloje dėl tėvystės
nustatymo būtų įrodyta, kad pokylyje kitiems girdint asmuo pareiškė, kad yra vaiko tėvas, tai teismas
galėtų tokią aplinkybę laikyti faktų pripažinimu. Tačiau kaip pažymi LAT savo nutartyje dėl CPK
normų, reglamentuojančių įrodinėjimą faktus, šalies pripažinti faktai ne civilinio proceso metu, reikia
įrodinėti pagal bandrąsias įrodinėjimo taisykles.
Trečias faktų pripažinimo skirstymas yra skirstymas į kvalifikuotą ir nekvalifikuotą faktų
pripažininimą. Nekvalifikuotas faktų pripažinimas yra toks pripažinimas faktų, kai yra pripažįstami
priešingai šaliai naudingi faktai be jokių išlygų. Pavyzdžiui, ieškovas teigia, kad paskolino atsakovui 5
tūkstančius litų ira atsakovas šį faktą pripažįsta. Kvalifikuotas pripažinimas yra toks pripažinimas, kada
yra pripažįstama tik dalis tam tikrų faktinių aplinkybių ar daromos tam tikros išlygos. Pavyzdžiui,
ieškovas teigia, kad paskolino 5 tūkstančius
39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 patvirtinta LR teismų praktikos taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo apžvalga // Teismų praktika Nr. 2240 Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia,2005 psl.121
33
litų atsakovui, o pastarasis teigia, jog skolinosi iš ieškovo tik 2 tūkstančius litų, ar kad gražinimo
teriminas dar nėra suėjęs, ar kad pusę pinigų jau grąžino. Pažymėtina, kad esant kvalifikuotam faktų
pripažinimui nereikia įrodinėti tos dalies, kuri yra pripažistama.
3.4 Faktų pripažinimas užsienio šalyse
Išnagrinėjome kaip Lietuvos civilinio proceso teisė reguliuoja faktų pripažinimą, todėl
manytumėme, kad būtų tikslinga pažiūrėti kaip reguliuoja užsienio šalių civilinio proceso tesė šį
institutą. Apžvelgsime gfaktų pripažinimą bendrosios teisės ir kontinentinės teisės šalyse. Iš pastarosios
sistemos priklausančių šalių apžvelgsime Švedijos Prancūzijos ir Italijos civilinio proceso teisės faktų
pripažinimą.
Faktų pripažinimas yra kontinentinės teisės valstybėse, tiek bendrosios teisės vastybėse
reguliuojamas panašiai. Visgi bendrojoje teisėje teismui yra privalomas ne bet koks pripažinimas.
Teismas negali priimti prievarta ar neteisėtai išgauto fakto pripažinimo. Visais atvejais kai šalis
pripažįsta, kad buvo sudaryta sutartis, bet teimas nustato, jog sutartis prieštarauja viešajaj tvarkai, tai
toks fakto pripažinimas tiek šalims, tiek teismui jokios teisinės galios neturi. Teismas tokiu atveju
nepriima fakto pripažinimo, nes privalo viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis pripažinti
negaliojančiomis.
Bendrosios teisės sistemoje yra 3 sąlygos, kurias turi atitikti faktų pripažinimas. Pirma, faktas
turi būti pripažintas iškėlus bylą. Antra, jie turi būti pripažinti dėl to, kad nagrinėjama byla. Trečia, turi
būti pripažinti faktai, kuriais remiasi kita šalis ir kurių pripažinimas kitai šaliai naudingas41. Pažymėtina,
kad šiais punktais kaip ir netiesiogiai yra nustatomas draudimas neteisminiam faktų pripažinimui, kuris
galimas kontinentinės teisės valstybėse. Bet iš kitos pusės žiūrint galbūt tai yra teisinga, nes neteisminių
faktų pripažinimą reikai įrodinėti. Taip ir vėl yra apkraunami tiek teismas, tiek šalys papildomu
įrodinėjimu.
Nagrinėjant bendrosios teisės šalių faktų pripažinimą svarbu paminėti dar tai, kad faktus galima
priapžinti tik aktyviu elgesiu veikimu ar juos numatyti iš aplinkybių, pvz., šaliai visiškai nereaguojant į
priešingos šalies nurodytus faktus. Svarbu paminėti tai, kad faktus gali pripažinti ir šalis, ir jos atstovas.
Kontinentinės teisės sistemoje faktų pripažinimas labiausiai išvystytas yra Švedijoje.
Pažymėtina, kad šioje valstybėje faktų pripažinimas dispozytiviose bylose yra privalomas. Tuo tarpu
nedispozityviuose bylose teismas šalies faktų pripažinimo gali nepriimti ir bylą nagrinėti iš esmės.
41 Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia,2005
34
Skirtingai negu Lietuvos CPK Švedijos teismo proceso kodekas 35:3 str. Šaliai suteikiama teisė
panaikinti savo pripažinimą. Tai leidžiama daryti, nors fakto pripažinimas yra visiškai įrodytas ir
nebuvo jokių veiksmų, palaužusių savarankišką asmens valią. Tačiau Švedijos teisės doktrinoje yra
labai diskutuotina dėl melagingo priapžinimo reikšmės. Vieni teigia, kad teismas priimtų net ir
melagingą pripažinimą, nes to reikalauja dispozityvumo principas. Kiti laikosi nuomonės, kad toks
sprendimas pakirs teismo reputaciją ir melagingo sprendimo priimti negali.
Italijoje kaip ir Lietuvoje faktų pripažinimas gali būti tiek teisminis, tiek neteisminis. Pastarajį
galima įrodyti liudytojų parodymais ar rašytiniais įrodymais, jeigu liudytojų parodymai yra leistina
įrodinėjimo priemonė. Savo ruožtu Italijoje nepalankius faktus gal pripažinti tik pati šalis, o ne jos
atstovas. Šalis gali paneigti pripažinimą įrodžius savo klaidą ar prievartą.
Prancūzijoje faktų pripažinimas laikomas galutiniu ir visiškai įrodytu, todėl savo pripažinimo
šalis negal atšaukti. Paneigti faktų pripažinimą galima tik įrodžius, kad pripažint suklydus, dėl apgaulės
ar prievartos.
Įstatymų leidėjas CPK 182 str. 5 p. nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios
grindžiamos priešingos šalies pripažintais faktais. Tai svarbi aplinkybe, kuri padeda šaliai neįrodinėti
bereikalingų faktų. Pažymėtina, kad faktų pripažinimas gali būti tiek teisminis, tiek neteisminis. Visgi
šiuo atveju numatyti CPK, kad būtų leistas tik teisminis faktų pripažinimas, kadangi netesminio fakto
pripažinimas privalo būti įrodytas bendrais įrodinėjimo pagrindais.
IŠVADOS:
1. CPK 182 str. numato 4 aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti:1) Aplinkybės, teismo pripažintos visiems
žinomomis; 2) Prejudiciniai faktai; 3) Teisinės prezumpcijos, nepaneigtos įstatymų nustatyta tvarka; 4)
faktai, kurių egzistavimą pripažino šalis, jei teismas tokį faktų pripažinimo priėmė.
2. Visiems žinomi faktai svarbi aplinkybė, kurios nereikia proceso šalims įrodinėti numatyta CPK 182
str. 1d. 1 p. Tam, kad teisėjas atleistų šalį nuo įrodinėjimo tokia aplinkybė turi turėti 2 sąlygas: 1)
35
objektyvi – aplinkybės žinomos didelio rato žmonėms 2) subjektyvi – aplinkybės žinomos visiems
teisinio proceso dalyviams.
3. CPK 182 str. 2 ir 3 p. numato – prejudicinius faktus. Svarbu yra skirti, kada aplinkybės yra nustatytos
įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, o kada nustatytos teismo
nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Nuo to priklauso ir įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje ir tai,
ko jau nereikės įrodinėti.
4. CPK 182 str. 4 p. numato, kad civiliniame procese nereikia įrodinėti teisinių prezumpcijų
nepaneigtų bendra tvarka. Su šia aplinkybe tiek teismuose, tiek teisės moksle yra nuolat
susiduriama. Tai yra gerai, kadangi kaip nurodo viena prezumpcijų funkcija – ekonomiškumo,
taikant šia aplinkybę yra taupomi šalių ir teismo lėšos ir laikas.
5. Įstatymų leidėjas CPK 182 str. 5 p. nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos
priešingos šalies pripažintais faktais. Faktų pripažinimas gali būti tiek teisminis, tiek neteisminis.
Abejonių sukelia neteisminis faktų pripažinimas.
6. Visos aplinkybės veiksmingos, pagrįstai numatytos CPK 182 str ir taikomos teismų praktikoje.
Tačiau teismas visgi susiduriant su aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti padaro klaidų, todėl labai
atsargiai privalo taikyti šią normą
PASIŪLYMAI:
1) Įstatymų leidėjas privalo numatyti daugiau aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, kadangi tai
atleidžia šalį nuo įrodinėjimo pareigos taip palengvinant civilinio proceso metu vykdoma
įrodinėjimą.
36
2) Remiantis bendrosios teisės sistema faktų pripažinimu siūloma numatyti galimybę pripažinti
faktus tik vykstant procesui teisme, taip panaikinti neteisminį faktų pripažinimą, kadangi jis yra
neveiksmingas.
3) Įstatymų leidėjas privalo numatyti konkrečiai kokios teisinės prezumpcijos yra nuginčijamos ir
kokios nenuginčijamos, taip nurodant šalims konkrečiai, ką jiems galima įrodyti, o ko nereikia.
Zusammenfassung
In diesem Text gets es um den Umstand, deren man nicht beweisen musst.des. Es gibt vier
hauptigen Umstande: Umstande, die allem bekannt sind, prejudicial Tatsachen, rechtlich
Prezumption und exestirte Tatsache, der andere Seiten anerkent. Das Zivilprocesrecht kennt auch
andere Umstande aber sie sind unwichtig
37
Die erste Umstande ist die Umstande, die allem bekannt sind. Es ist grundsatzliche Umstand
des Zivilprocesrecht. Dieser Umstand sind sehr wichtig auch in heutige litauische Recht. Die
Umstande, die allem bekannt sind nimmt auch die heutige litauische Zivilprocesgesetzbuch in 182
1 p.
Die zweite Umstande ist die prejudicialen Tatsachen. Dieser Umstand sind wichtig. Die
Umstande, die allem bekannt sind nimmt auch die heutige litauische Zivilprocesgesetzbuch in 182
2 und 3 p.
Die driette Umstande ist die rechtlichen Prezumption. Die Umstande, die allem bekannt sind
nimmt auch die heutige litauische Zivilprocesgesetzbuch in 182 4 p. Diese Umstande passt das
Gericht in seine Praxis
Fűr das heutige litausche Strafrecht macht die Einfluss alle hauptige Umstande. Sehr wichtig
ist die prejudiciale Tatsachen, weil sie besondere Einfluss fűr die heutige litauische
Zivilprocesgesetzbuch hat.
Literatūros sąrašas:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, NR. 33 – 1014.
2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 36 - 1340.
3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 74 - 2262.
38
4. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normų taikymas teismų praktikoje/ 1991 05-
2002, Vilnius, 2000.
5. Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorijai ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės
informacijos centras, 2006.
6. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia,
2003.
7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II ir III dalis. Antras tomas.
Vilnius: Justitia, 2005.
8. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius: Jusititia, 1997.
9. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės.
Vilnius: Justitia,2005.
10. Nekrošius V. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Teisė nr. 53, 2004.
11. Мусин В. Ф., Чечина Н. А .,Чечот Д. М., Гражданский процесс. Москва,1997.
12. Ярков В. В., Гражданский процесс. Москва, волтерс клувер, 2005.
13. Треушников М. К. Гражданский процесс. Москва, 2000.
14. Треушников М. К. Гражданский процесс. Издание 3. Москва, 2006.
15. Сериков Ю. А. Презумпции в гражданском судопроизводстве. Москва, волтерс клувер,
2006.
16. Треушников М. К. Доказательства и доказания в советском гражданском процесе.
Москва, 1994
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51
patvirtinta LR teismų praktikos taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo
apžvalga // Teismų praktika Nr. 22.
39
18. LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. Spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje C. Kikalienė v. AB
„Turto bankas“, Nr. 3K-3-999/2001, kategorija 84.
19. LAT CBS išplestinė teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 18 d. Nutartis C.B. AB bankas „Hansa –
LTB v. Aldona Mejerienė ir Antanas Survita (bylos Nr. 3K-K-751/2003 m., kat.
27.5.4.,31.5,57.1)
20. Europos žmogaus teisių teismo 2004-06-17 byla Ždanoka prieš Latviją.
21. LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. Gruodžio 18 d. nutartis C.B. V. Semeška v. Vokietijos
bendrovės „Gretsch – Unitas Gmbh“ ir UAB „Gretsch – Unitas Baltic“/ bylos Nr. 3K-3-
1590/2002 m., kat. 39.6.2.13
22. LTA CBS teisėjų kolegijos 2004 m. Sausio 14 d. Bronės Jasinskienės v. ŽŪB “Banga” Nr3K-
7-121/2004 m. Bylų kategorija 21.2.2.4
23. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis c.b. G. Stankevičius v. UAB
„Midoja“ Nr. 3k-3-374/2004 kat 21.2.2.1; 22.2
24. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d nutartis VĮ ,,Valstybės turto fondas” v.
atsakovo BUAB ,,Saulėtekis” Nr. 3K-3-244 /2004 kat. 31.3.6.; 31.5.; 45.5.
40