SPORTAS Nr10 (2013m)

9 p.

10 –11 p.

15 p.

19 p.

Nr. 10 (979) 2014 SAUSIS

ŽYDRŪNASNESUSTOJA

Jau ne kartą sklido gandai, kad galiūnas Žydrūnas Savickas baigia sportininko karjerą. Bet 38 metų atletas kol kas nežada sustoti: „Turiu ir šiemet neįgyvendintų ambicijų. Kai kuriuos rekordus norisi dar pagerinti.“ 7 p.

www.sportas.info

LIETUVOSTAUTINIOOLIMPINIOKOMITETOŽURNALAS

Nr. 10 (979)

ŽYNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNNEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEES

TRENERIS

SPORTUOJAM

TECHNIKA

AKIRATYJE

Vilniaus „Žalgirio“ strategas Marekas Zubas – apie ateitį, lenkų ir lietuvių santykius, balą Pakruojyje ir Kalėdas.

Dziudo trenerė Lolita Dudėnienė naujokams visada paaiškina, kad moko ne muštis, o kovoti. Čia svarbiausia – pasinaudoti varžovo jėga.

Aviamodeliavimas ir laivų modeliavimas Lietuvoje laikosi ant šių sporto šakų entuziastų pečių. Bet jų laimėjimai žinomi visame pasaulyje.

Lietuvos šachmatininkas Šarūnas Šulskis du kartus žaidė su naujuoju pasaulio čempionu Magnusu Carlsenu ir pasidalijo po pergalę.

„2013-ieji, nors juose ir yra skaičius 13, buvo nepaprastai sėkmingi Lietuvos sportininkams medalių gausa. Tai net ne medalių lietus, o tikra medalių kruša.“ Taip 2013 metus įvertino Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis. Pergales Lietuvos sporto žmonės skynė ne tik arenose, bet ir užkulisiuose. Linkime, kad 2014-ieji būtų dar dosnesni!

DERLINGI METAI

Donato Biliaus(„Lietuvos rytas“) pieš.

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 SAUSIS

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 686 09 700

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMARasa JankeliūnienėTel. 8 652 43 022Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 0237

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

METAI 9 Kelialapius į Sočio olimpines žaidynes jau užsitikrino 9 Lietuvos sportininkai: šokių ant ledo pora, po du biatlonininkus,

slidininkus ir kalnų slidininkus, čiuožėja trumpuoju taku.

Labai džiaugiamės, kad Lietuvos pilietybė suteikta čiuožėjai Isabellai Tobias, ji atvėrė kelią labai talentingam ir patriotiškam mūsų sportininkui Deividui Stagniūnui čiuožti ant Sočio olimpinių žaidynių ledo. Tai tikrai nuostabu, ši pora tikslo siekė, nesugniužo ir nusipelnė to, ko iš tikrųjų yra verti, nes olimpinį kelialapį jie jau turėjo savo rankose.

LTOK PREZIDENTĖ DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ

„SIEKITE DIDŽIOSIOS SVAJONĖS“Metai buvo labai intensyvūs ir įdomūs. Turėjome idėjų, kurias buvome pažadėję išpildyti, ir jas praktiškai įgyvendinome. Džiaugiuosi kolektyvu ir jo entuziazmu – permainos pajudėjo, manau, kad vėliavos tikrai nenuleidome žemiau, o pakėlėme dar aukščiau.

to. Mūsų jaunieji atletai ateityje taip pat turėtų džiuginti Lietuvą svariomis pergalėmis.Po daugelio metų pertraukos iškovotas medalis per Europos olimpinį žiemos festivalį. Va-saros olimpiniame festivalyje mūsų delegacija buvo nemaža, jaunimas labai stengėsi – tikrai

šauni – mažiausiai devyni sporti-ninkai. Neteisūs tie žmonės, ku-rie sako, kad „turistų“ į žiemos olimpines žaidynes nereikėtų siųsti, nes jie nieko nepasieks – geriau pataupyti pinigėlius. Sportininko pelnyta teisė daly-vauti žaidynėse – tai ilgamečio darbo rezultatas ir atletas žaidy-nėse turi dalyvauti.

Kiekvienas sportininkas turi gauti progą pabandyti eiti to-liau. Olimpinės žaidynės – viena svarbiausių užsienio diplomati-jos formų. Jeigu mes nenuvešime savo sportinės delegacijos, vadi-nasi, mūsų nėra. O jeigu nėra – neturime jokios galimybės būti pastebėti.

Labai džiaugiamės, kad Lietu-vos pilietybė suteikta čiuožėjai Isabellai Tobias, ji atvėrė kelią labai talentingam ir patriotiškam mūsų sportininkui Deividui Sta-gniūnui čiuožti ant Sočio olim-pinių žaidynių ledo. Tai tikrai nuostabu, ši pora tikslo siekė, nesugniužo ir nusipelnė to, ko iš tikrųjų yra verti, nes olimpinį kelialapį jie jau turėjo savo ran-kose.

Atsižvelgdami į mūsų įmonės „Olifėja“ veiklą, ir kitąmet padė-sime mūsų sporto federacijoms. Įmonės darbas yra sėkmingas, pardavimai geri ir tai nuteikia labai optimistiškai. Šiemet mūsų pagalba federacijoms buvo ne-maža. Pagal aptartus principus nepadarėme nė vienos išimties, visiems buvo išdalyta taip, kaip susitarta. Tikimės, kad ir kitąmet mūsų pagalba nesumažės.

2014-aisiais Lietuvos sportinin-kams linkiu, kad mažos nesė-kmės nesutrukdytų pasiekti di-džiosios svajonės, kad visi gautų progą kovoti dėl kelialapio į kurias nors olimpines žaidynes, kad jų nuoširdus darbas atneštų rezultatus, kurių jie siekia.

turime gražią ateitį, viliuosi, kad jaunieji sportininkai subręs ir taps tikraisiais olimpiečiais.

Labai svarbūs ir intensyvūs bus 2014-ieji bei 2015-ieji. Kitais me-tais vyks Sočio olimpinės žiemos žaidynės, II olimpinės jaunimo žaidynės, o 2015-aisiais – du olimpiniai festivaliai ir I Euro-pos sporto žaidynės.

Per Sočio olimpines žaidynes mūsų sportinė delegacija bus

„

Pasaulio ir Europos plaukimo čempionė Rūta Meilutytė bei šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionas Justinas Kinderis – geriausi 2013 m. Lietuvos sportininkai. Taip nusprendė Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) nariai tradiciniuose, jau devintą kartą surengtuose metų laureatų rinkimuose.

Antrus metus iš eilės geriausia šalies sportininke išrinkta 16-metė plaukikė R. Meilutytė, šiemet spindėjusi aukš-čiausio lygio varžybose ir tapusi pasau-lio, Europos čempione ir rekordininke. Antrąją vietą vėl užėmė penkiakovės pa-saulio čempionė Laura Asadauskaitė. Tre-čiąją – BMX dviračių Europos čempionato sidabro medalio laimėtoja Vilma Rimšaitė.J. Kinderis geriausiu Lietuvos sportinin-ku išrinktas pirmą kartą. Antrąją vietą užėmė pernykštis rinkimų nugalėtojas, kanojos irkluotojas Jevgenijus Šuklinas, šiemet nuskynęs Europos čempionato ir universiados auksą. Trečioji vieta atiteko

Europos vicečempionės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidimo dirigentui Mantui Kalniečiui.Geriausios metų komandos laurus LSŽF nariai skyrė šiemet visas varžybas, ku-riose dalyvavo, laimėjusiai Lietuvos ir-klavimo porinės dvivietės įgulai Donatai Vištartaitei ir Mildai Valčiukaitei. Pasaulio, Europos ir universiados čempionės pra-noko žemyno pirmenybių sidabrą iško-vusią vyrų krepšinio rinktinę ir dar vieną irkluotojų duetą – pasaulio, Europos vi-cečempionus ir universiados čempionus Saulių Ritterį bei Rolandą Maščinską. 2013 m. geriausiu treneriu išrinktas krep-šinio rinktinės strategas Jonas Kazlaus-kas. Į pirmą trejetą dar pateko D. Vištar-taitės ir M. Valčiukaitės treneris Algirdas Arelis bei R. Meilutytę treniruojantis britas Jonas Ruddas.Geriausia neolimpinių sporto šakų atsto-ve pripažinta karatė kiokušin pasaulio čempionė Margarita Čiuplytė. Per iškilmes sostinės viešbutyje „Ar-tis“ kartu su sportininkais pasveikinti ir 2013 m. Lietuvos sporto žurnalistikos premijų laureatai. Jiems bus įteiktos šviesaus atminimo kolegų premijos, ku-rias įsteigė loterijų įmonė „Olifėja“. Romos Grinbergienės premija už ryš-kiausius metų darbus atiteko dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentui Gintarui Šiupariui, Aleksandro Krukausko premija už gyvenimą, skirtą sporto žurnalistikai, – bokso metraštininkui Rimgaudui Tiriliui.Pirmąkart paskelbtas ir apdovanotas LSŽF bėgimo čempionato nugalėtojas, kuriam prizą įsteigė Lietuvos lengvosios atletikos federacija. Juo tapo „Lietuvos ryto“ televizi-jos reporteris Edgaras Maslauskas.

OLIMPINĖ SVAJONĖ

Prezidentė Dalia Grybauskai-tė išimties tvarka suteikė Lietuvos pilietybę amerikietei Isabellai Tobias ir išpildė jos olimpinę svajonę – amerikietė kartu su Deividu Stagniūnu galės atstovauti Lietuvai So-čio žiemos olimpinių žaidynių ledo šokių varžybose.

Ofi cialiai Lietuvos piliete 22 metų I. Tobi-as tapo gruodžio 12 dieną. Amerikietės priesaiką priėmė vidaus reikalų minis-tras Dailis Alfonsas Barakauskas.I. Tobias priesaikos ceremoniją Vidaus reikalų ministerijoje stebėjo ne tik jos partneris D. Stagniūnas, bet ir į Lietuvą kartu su čiuožėjų pora atskridę sportinin-kės tėvai Madalyn ir Stephanas.Vėliau čiuožėjų pora nuskubėjo į Prezi-dentūrą, kur susitiko su D. Grybauskaite.„Artėjant žiemos olimpinėms žaidynėms, jūsų pora jau tapo olimpine mūsų šalies viltimi. Linkiu garbingos ir sąžiningos

kovos. Niekada nepamirškite, kad Jums sėkmės linkės ir už Jus plaks daugiau kaip trys milijonai širdžių, skanduosiančių vieną žodį – Lietuva“, – sakė prezidentė.D. Grybauskaitė pabrėžė, kad pilietybė – tai ne tik teisės, bet ir pareigos. Tai kartu ir įsipareigojimas prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį, ištikimybė ša-lies žmonėms, vertybėms ir tradicijoms.Vadovaujantis Konstitucija, Pilietybės įstatymu ir atsižvelgus į Pilietybės reikalų komisijos siūlymą, pilietybė išimties tvar-ka I. Tobias buvo suteikta praeitą savaitę.Prezidentė atsižvelgė ir į tai, kad spor-tininkė I. Tobias trejus su puse metų treniruojasi kartu su Lietuvos piliečiu D. Stagniūnu, taip pat mokosi lietuvių kalbos, yra išlaikiusi lietuvių kalbos eg-zaminą, dalyvauja JAV lietuvių bendruo-menės gyvenime.Lietuvai Sočio olimpinėse žaidynėse atstovaus rekordinis skaičius sportinin-kų – devyni. Kelialapį į Sočio žaidynes yra pelniusi ir čiuožėja trumpuoju taku Agnė Sereikaitė. Biatlonininkai ir slidi-ninkai turi po du kelialapius – po vieną moterų ir vyrų. Pagal dabartinius reitin-gus biatlono trasose galėtų lenktyniauti Diana Rasimovičiūtė ir Tomas Kaukė-nas, o slidinėjimo – Ingrida Ardišauskai-tė ir Vytautas Strolia. Vieną kelialapį turi ir kalnų slidininkai vaikinai, o pretenden-tai vykti į žaidynes du – Rokas Zaveckas bei Aivaras Tumas. Sočyje lenktyniaus ir kalnų slidininkė Ieva Januškevičiūtė.

Sporto žmonės neturi priekaištų Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK), tikrai dir-bame negailėdami jėgų, turime gražių planų. Šaunūs buvo ir sportiniai metai. Išugdyta daug pasaulio čempionų, yra kuo di-džiuotis. Džiaugiamės, kad ir mes prisidėjome prie tų perga-lių, nebuvo didelių netekčių, sportininkai buvo sveiki ir dėl traumų nepaliko didžiojo spor-

PASKELBĖ LAUREATUS

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 SAUSISSSAUAUSISISS20201414 SSAUAUSISISS

VISI RINKIMŲ LAUREATAILaikraščio „Sportas“ rinkimų istorija. Populiariausi Lietuvos sportininkai1956 m. Algirdas Šocikas boksas1957 m. Jonas Pipynė lengvoji atletika1958 m. Birutė Kalėdienė lengvoji atletika1959 m. Adolfas Varanauskas lengvoji atletika 1960 m. Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius irklavimas1961 m. Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius irklavimas 1962 m. Antanas Vaupšas lengvoji atletika 1963 m. Adolfas Varanauskas lengvoji atletika 1964 m. Ričardas Tamulis boksas 1965 m. Modestas Paulauskas krepšinis 1966 m. Modestas Paulauskas krepšinis 1967 m. Modestas Paulauskas krepšinis 1968 m. Danas Pozniakas boksas 1969 m. Modestas Paulauskas krepšinis1970 m. Modestas Paulauskas krepšinis 1971 m. Modestas Paulauskas krepšinis 1972 m. Modestas Paulauskas krepšinis 1973 m. Vladas Česiūnas baidarių ir kanojų irklavimas1974 m. Vladas Česiūnas baidarių ir kanojų irklavimas1975 m. Česlovas Jezerskas savigynos sportas1976 m. Angelė Rupšienė krepšinis1977 m. Vilhelmina Bardauskienė lengvoji atletika 1978 m. Vilhelmina Bardauskienė lengvoji atletika1979 m. Lina Kačiušytė plaukimas 1980 m. Lina Kačiušytė plaukimas 1981 m. Robertas Žulpa plaukimas1982 m. Vladas Turla šaudymas1983 m. Ana Ambrazienė lengvoji atletika1984 m. Arvydas Sabonis krepšinis1985 m. Arvydas Sabonis krepšinis1986 m. Arvydas Sabonis krepšinis1987 m. Šarūnas Marčiulionis krepšinis1988 m. Gintautas Umaras dviračių sportas1989 m. Šarūnas Marčiulionis krepšinis1990 m. Šarūnas Marčiulionis krepšinis1991 m. Šarūnas Marčiulionis krepšinis1992 m. Romas Ubartas lengvoji atletika1993 m. Vitalijus Karpačiauskas boksas1994 m. Arvydas Sabonis krepšinis1995 m. Arvydas Sabonis krepšinis1996 m. Arvydas Sabonis krepšinis1997 m. Arvydas Sabonis krepšinis1998 m. Diana Žiliūtė dviračių sportas1999 m. Edita Pučinskaitė dviračių sportas2000 m. Virgilijus Alekna lengvoji atletika2001 m. Virgilijus Alekna lengvoji atletika2002 m. Raimondas Rumšas dviračių sportas2003 m. Virgilijus Alekna lengvoji atletika2004 m. Virgilijus Alekna lengvoji atletika2005 m. Žydrūnas Savickas galiūnų sportas2006 m. Virgilijus Alekna lengvoji atletika2007 m. Virgilijus Alekna lengvoji atletika2008 m. Edvinas Krungolcas šiuolaikinė penkiakovė2010 m. Marius Stankevičius futbolas2011 m. Mindaugas Griškonis irklavimas2012 m. Rūta Meilutytė plaukimas

„SPORTO“ RINKIMAI

Laikraštis „Sportas“ kartu su portalu „sportas.info“ jau 58-ą kartą renka Lietuvos metų sporto laureatus. Nuo 1965-ųjų istoriją skaičiuojančiuose rinkimuose galite dalyvauti ir Jūs!

Iki 2014 m. sausio 10 d. siųskite savo balsus elektroninio pašto adresu [email protected] arba paštu: laikraštis „Sportas“, Olimpiečių g. 17, LT-09237 Vilnius. Laiškuose eilės tvarka įrašykite tris, jūsų nuomone, geriausius 2013 m. Lietuvos sportininkus. Vienam iš balsavusiųjų ištraukus burtus atiteks specialus laikraščio „Sportas“redakcijos prizas. Laukiame Jūsų balsų!

2014-aisiais visiems Lietuvos sportininkams, olimpiečiams

ir parolimpiečiams, mėgėjams linkiu, kad šioje pusiaukelėje į olimpines žaidynes jie visi

matytų tolimąjį Rio de Žaneirą ir žinotų, kad ateitis priklauso

tiems, kurie nori ją matyti. Jeigu nenorės matyti

olimpinių žaidynių sostinės, tai niekada ir nematys.

Ilgametis LTOK vadovas ARTŪRAS POVILIŪNAS neslepia – LTOK atkūrimo darbo grupės nariai 1988-aisiais smarkiai rizikavo. 4p..

KKSD GENERALINIS DIREKTORIUS KLEMENSAS RIMŠELIS

„NEPAPRASTAI SĖKMINGI METAI“2013-ieji, nors juose ir yra skaičius 13, buvo nepaprastai sėkmingi Lietuvos sportininkams medalių gausa. Tai net ne medalių lietus, o tikra medalių kruša. Džiaugiuosi Rūtos Meilutytės, penkiakovininkų, irkluotojų, krepšininkų pasirodymais. Visus lūkesčius ir mūsų planavimo dokumentuose numatytą premijavimo fondą viršijo sportininkai su negalia. Nuoširdžiai sveikinu ir džiaugiuosi jų pergalėmis.

Be kasdienio darbo, papildomas iš-šūkis mums buvo pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai sporto srityje. Pirmininkavimo programo-je buvome numatę tris prioriteti-nes temas – sveikatinančio fi zinio aktyvumo skatinimą, sporto indėlį į ekonomiką, parodant sektoriaus potencialą spręsti krizės padarinius, bei sporto gerojo valdymo principų diegimą.

Tiems, kas sekė Lietuvos pirmi-ninkavimą, dabar galiu pasakyti: sulaukėme puikių Europos Komi-sijos, Europos komisarės sportui Androullos Vassiliou, Tarybos ge-neralinio sekretoriato, įvairių šalių nuomonių ir daug gražių įvertini-mų. Pagyrimų nusipelnė visi Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD), Lietuvos atstovybės Briu-selyje, Vidaus reikalų ministerijos žmonės, dirbę šioje sferoje.

Sporto srityje pirmininkavimą Eu-ropos Tarybai galima įvardyti kaip itin sėkmingą Lietuvai. Tai prista-čiau ir Seimo Europos reikalų komi-tete. Su visomis Europos Sąjungos institucijomis, mūsų ambasada, vi-somis šalimis narėmis bendravimas buvo šiltas ir profesionalus.

Tai – viso mūsų kolektyvo nuopel-nas. Vadinasi, per 22 metus Lietu-voje kažkas pasikeitė. Mums reikia pagaliau išmokti Lietuvoje vertinti žmones, suprasti, kad ne vien pri-vačiame sektoriuje visi dirba taip, jog net žiežirbos lekia, bet valstybės tarnyboje taip pat. Pirmininkavimas buvo didžiulis Lietuvos valstybės administracinio personalo gebėjimų europiniu lygmeniu išbandymas.

Sporto departamento žmonės la-bai imlūs ir greitai persiorientavo į tarptautinį lygį, įsigilino į visą do-kumentų rengimo metodiką, dery-binius dalykus. Tai nėra paprasti dalykai. Tam žmonės buvo rengia-mi. Valstybė, investuodama lėšas, galima sakyti, užaugino valstybės tarnybos elitą ir jį turime išsaugoti. Pirmininkavimas suteikė valstybės tarnybai ypač didelio profesionalu-mo, jo rezultatus, tikėkimės, matysi-me dar ilgai.

Mūsų pirmininkavimas baigiasi, kitas bus po 14 metų. Nuo 2014-ųjų

su praėjusiais metais mūsų biudže-tas didėja daugiau nei 12 mln. litų, o fondas – daugiau nei 2 mln. litų. Tai – džiugūs skaičiai. Tačiau 2013 m. 4,5 mln. litų buvo išimta iš mūsų asignavimų, bet rentų mokėjimas nesustojo, tik jos dabar mokamos per „Sodrą“. Tai reiškia, kad funkci-ja nedingo. Jeigu pridėtume rentas, tai sporto sferai skiriama 96 mln. litų.

Ko tikiuosi iš 2014-ųjų? Nauji me-tai privalo būti geresni už praėju-sius! Be to, mus turi dominti ne vien pinigai. Vis dėlto svarbu, kad aug-

pirmininkavimą pusmečiui perima Graikija, po jos – Italija, o 2015 m. ES Tarybai pirmininkaus mūsų kaimy-nė Latvija.

Kiti metai Lietuvos sportininkams bus olimpinio ciklo vidurys. Nesu pranašas ir neprognozuoju, kokie jie bus. Visas gyvenimas yra progre-sas, į priekį juda ir Lietuvos spor-tas. Tikiuosi, kad 2014-aisiais mūsų sportininkai ir toliau mus džiugins savo rezultatais. Viliuosi, kad jie tik gerės, toliau keisis mūsų sporto inf-rastruktūra, kad pagaliau išjudėsi-me, atgaivinsime sporto gimnazijų ir mokyklų sporto klases, nors kol kas šitam procesui Vyriausybė lėšų nenumatė.

Galiu pasidžiaugti didėjančiu fi -nansavimu, gerėjančia Lietuvos sporto infrastruktūra. Kitąmet jai biudžete yra pridėti 8 mln. litų, ben-dri asignavimai – 91,5 mln. litų, iš jų fondas – 19,4 mln. litų, taigi lyginant

tų ne tik sportininkai, bet ir sporto organizacijos, kiltų jų gebėjimai – gerajam sporto valdymui skyrėme dėmesio ir pirmininkavimo laiko-tarpiu. Daug gerojo valdymo prin-cipų atsirado ir mūsų atnaujintoje federacijų pripažinimo tvarkoje.

2014-aisiais visiems Lietuvos spor-tininkams, olimpiečiams ir parolim-piečiams, mėgėjams linkiu, kad šio-je pusiaukelėje į olimpines žaidynes jie visi matytų tolimąjį Rio de Ža-neirą ir žinotų, kad ateitis priklau-so tiems, kurie nori ją matyti. Jeigu nenorės matyti olimpinių žaidynių sostinės, tai niekada ir nematys. Te-gul Rio de Žaneiras visiems būna kelrodė žvaigždė.

Sportininkams ir jų treneriams linkiu nesidairyti atgal, pasitikėti savo jėgomis ir niekada nenuvertin-ti savęs. Skinkite pergales, kuriomis džiaugsimės visi, o valstybė visada suras būdų padėkoti.

„


Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Pro buvusio ilgamečio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento A. Poviliūno akis prabėgo visas LTOK ikišiolinis gyvenimas. Nuo pačių pirmųjų dienų iki dabar.

Gruodžio 11 d. suėjo 25 metai nuo LTOK atkūrimo. Kokie liko ryškiausi prisiminimai? – paklausėme A. Poviliūno.

25 metai atrodo gana ilgas laiko tarpas, bet jie prabėgo neišpasakytai greitai, tarsi būtų vieni metai. Žinoma, įdomių įvykių buvo daug, yra ką prisiminti. Ir pati pradžia, ir sudėtingas pripažinimo laikotarpis, nuo pirmųjų olimpinių žiemos ir vasaros žaidynių Albervilyje bei Barselonoje 1992 m., pirmasis Romo Ubarto olimpinis aukso medalis, krepšininkų laimėjimai. Po to prasidėjo konkretus ir aiškus darbas, nes prisijungėme prie tarptautinės olimpinės šeimos, žinojome visą situaciją. Svarbiausia buvo olimpinį komitetą užkelti ant bėgių, o dabar tas traukinys rieda puikiai. Londono olimpinės žaidynės parodė, kad esame labai sportiška šalis: užimta 34-oji vieta tarp 204 nacionalinių olimpinių komitetų. Tai – fantastika.

Kai buvo atkuriamas LTOK, dirbote Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoju. Jums pasiūlius vadovauti darbo grupei, ar nerizikavote savo darbu?

Buvau jaunas, apie daug dalykų nemąsčiau. Svarbiausia buvo pasitikėjimas, o kai žmonės pasitikėjo manimi, – norėjosi kažką padaryti. Aišku, rizika buvo, ir nemaža. 1988 m. dar priklausėme Sovietų Sąjungai, mūsų pagrindinis kuratorius ir viršininkas buvo SSRS sporto komitetas. Lapkričio mėnesį mūsų kolegos latviai atkūrė olimpinį komitetą ir, siekdami neerzinti Maskvos, jį pavadino Laikinuoju olimpiniu komitetu. Gerai prisimenu, kai nuvažiavau į SSRS sporto komiteto kolegijos posėdį (dabar tai vadinama plenumu), kuriame buvo pasmerktas latvių sprendimas, ir jų prezidentui Vilniui Baltiniui net nebuvo leista jame dalyvauti.Dalyvavo tik respublikų sporto vadovai. Į Maskvą vykau vietoj tuomečio Lietuvos sporto komiteto pirmininko Zigmanto Motiekaičio, todėl man buvo leista dalyvauti. Savyje radau drąsos ir SSRS sporto komiteto pirmininkui, tuomečiam Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) nariui Maratui Gramovui,

įteikiau ofi cialų kvietimą gruodžio 11 d. dalyvauti mūsų atkuriamojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto suvažiavime.Jo reakcija buvo nekokia. Kaip dabar prisimenu, kolegijos prezidiume sėdėjo SSRS CK sektoriaus vedėjas. Jis įsiaudrinęs pasakė, kad tokiems separatistams ne vieta ne tik partijoje, bet ir šioje salėje. Supratau, kad kvepia velniava, nes bet koks skambutis į Vilnių man galėjo baigtis nepalankiai. Tačiau viskas baigėsi laimingai.

Tikriausiai buvo sudėtingas ir tolesnis kelias?

Taip. Jau buvo pasirengta LTOK atkūrimo suvažiavimui, buvo jaučiamas didžiulis entuziazmas, surinkta daugiau kaip 100 tūkst. žmonių parašų, palaikančių LTOK atkūrimą. Po kolegijos posėdžio Maskvoje sulaukėme didelės reakcijos – apie viską informavau mūsų vadovybę, nes estai savo olimpinio komiteto atkūrimą sumanė nukelti į 1989-uosius, buvo pasiūlymas ir mums tą padaryti.Tačiau mes visi nusprendėme, kad suvažiavimas turi įvykti. Tam, kad jis įvyktų, buvo pasiūlyta padaryti kompromisą: 1924 m. olimpinei delegacijai vadovavo Lietuvos sporto lyga, todėl buvo nuspręsta Olimpinį

POKALBIS 1988 m. per LTOK atkūrimo suvažiavimą Kazimieras Motieka ištarė svarbiausius žodžius, kad atkuriamas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.

LTOK GARBĖS PREZIDENTAS ARTŪRAS POVILIŪNAS „Tvyrojo didelė įtampa, buvo daug sudėtingų momentų. Nežinodamas, kaip viskas baigsis, ar nebus likviduotas LTOK, dabartinis „Olifėjos“ direktorius Antanas Muraška į savo gimtuosius Žiežmarius netgi vežė slėpti visą mūsų archyvą.

Ilgametis LTOK vadovas Artūras Poviliūnas neslepia – LTOK atkūrimo darbo grupės nariai 1988-aisiais smarkiai rizikavo

komitetą pavadinti Lietuvos sporto olimpine lyga, kad Maskva nesuprastų. Teko perdaryti suvažiavimo akreditacines korteles. Konsultavausi su Kazimieru Motieka, Arvydu Juozaičiu, dirbusiais mūsų darbo grupėje, Romualdu Ozolu, Vytautu Landsbergiu. Visi žmonės norėjo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Suvažiavimo išvakarėse su K. Motieka sutarėme, kad aš, kaip pagrindinis pranešėjas, sakysiu, jog mums reikia atkurti olimpinę organizaciją, o Kazimieras išeis ir pasakys, kad tai turi būti ne lyga, o Olimpinis komitetas. Pilnutėlė salė tai sutiko ovacijomis, iš esmės buvo galima baigti suvažiavimą, nė vieno nebuvo prieštaraujančio.

Kas buvo sunkiau – vadovauti darbo grupei ar atkurtam Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui?

Kai nesi už nieką atsakingas, gali kalbėti ką nori. Tačiau kai reikia prisiimti atsakomybę už sportininkus – jau sudėtinga. Atkūrę LTOK, jautėme didžiulę euforiją, galvojome, kad jau viską padarėme ir IOC mus išskėstomis rankomis priims. Nieko panašaus. Viskas truko pustrečių metų. Po Kovo

OLIMPINIS TRAUKINYS RIEDA PUIKIAI

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 SAUSIS

Daugkartinis pasaulio ir Guinnesso rekordininkas ŽYDRŪNAS SAVICKAS beveik apsisprendė: sportininko karjeros jis dar nebaigs. 7p..

11-osios, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, kovo 14 d. priėmėme sprendimą, kad mūsų sportininkai nedalyvautų SSRS čempionatuose ir neatstovautų svetimai valstybei. SSRS sporto valdžiai tai buvo žiaurus akibrokštas. Tvyrojo didelė įtampa, buvo daug sudėtingų momentų. Nežinodamas, kaip viskas baigsis, ar nebus likviduotas LTOK, dabartinis „Olifėjos“ direktorius Antanas Muraška į savo gimtuosius Žiežmarius netgi vežė slėpti visą mūsų archyvą.Dauguma mūsų sportininkų ant nepriklausomybės aukuro iš esmės paaukojo visas olimpines perspektyvas. Pilietiškumo atžvilgiu jie buvo tikri didvyriai. Niekas iš kitų šakų nenutraukė santykių su SSRS, mes buvome vieninteliai, mūsų gretose nebuvo nė vieno sportininko kolaboranto. Jaučiau didžiulę atsakomybę ir siekiau, kad kuo greičiau Lietuvos atletai galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tarptautinėse varžybose. Mes buvome blokuojami, tarptautinės federacijos neleido mūsų sportininkams dalyvauti ofi cialiose varžybose. Bet savo tikslą vis vien pasiekėme.

Atkuriant LTOK visi tryško entuziazmu, žmonės dirbo be jokios naudos sau, ar per tuos 25-erius metus nesumaterialėjo Lietuvos sportas?

Žinoma, viskas pasikeitė, ir tai nieko keista. Gyvenimas keičiasi. Tačiau tokio entuziazmo, koks buvo per atkuriamąjį LTOK suvažiavimą, niekur nematau ir turbūt nematysiu. Prisimenu, kai vykome į Barseloną, Arvydas Sabonis, Voldemaras Chomičius, ypač Šarūnas Marčiulionis, rinko lėšas, kad krepšininkai galėtų nuvažiuoti į olimpines žaidynes. Daug padėjo ir JAV gyvenęs Valdas Adamkus, turėjęs savo fondą.Buvome visiški vargšai, viską darėme savo lėšomis, valstybė nelabai ką galėjo remti. Todėl po metų ir įkūrėme savo loteriją, norėjosi būti visiškai nepriklausomiems. Būtent tai sako ir Olimpinė chartija, kad geriausiai būti nepriklausomiems. Ypač entuziastingai ir nuoširdžiai dirbo Antanas Muraška. Jis važinėdavo į Ukrainą ir užsakydavo plėšomų bilietukų.

Ko norėtumėte palinkėti naujajam Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui?

Linkiu, kad po 25 metų olimpinis traukinys važiuotų dar greičiau, būtų dar geresni rezultatai. Tačiau olimpinis sąjūdis – ne vien tik aukšti rezultatai, labai svarbu ir žmonių sveikata, dalyvavimas įvairiuose „Sporto visiems“ renginiuose, jaunimo skatinimas sportuoti. Džiaugiuosi, kad šiandieną LTOK žengia labai geru, teisingu keliu.

Per šventinę Generalinės asamblėjos sesiją A. Poviliūną sveikino dabartinė LTOK prezidentė D. Gudzinevičiūtė.

LTOK 25-metis paminėtas Seime. Per iškilmes pagerbti

LTOK atkūrimo darbo grupės nariai, LTOK vadovai,

olimpiniam sąjūdžiui nusipelnę asmenys, užsienio

šalių olimpinių komitetų atstovai.

Alfredo Pliadžio nuotr.



Gruodžio pradžioje stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas pagerino naują rekordą. Šį kartą ne varžybinį. Ž. Savicko vardas vėl buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą.

Konkurso Lietuvos „Metų automobilis 2014“ bandymų stovykloje Ž. Savickas per 32,9 sek. penkis metrus patempė vilktimi sukabintus 12 automobilių „Nissan Note“. Kiekvieno jų svoris – po 1 100 kilogramų.Dėl šio įvykio į Lietuvą atvyko „Guinness World Records Limited“ ofi cialus atstovas Jackas Brockbankas. Jis iškart po renginio įteikė liudijimą, patvirtinantį pasiektą pasaulio rekordą.Taip Ž. Savickas buvo jau šeštąjį kartą įrašytas į Guinnesso rekordų knygą. Tiesa, anot sportininko, per treniruotę jis buvo nutempęs ir 20 automobilių... 38 metų atletas apie savo ateitį nuspręs iki šio mėnesio pabaigos. Žydrūnas neslepia, kad linksta dar metus praleisti profesionaliai sportuodamas. Juolab kad tvirtina su metais tik stiprėjantis. Ir turi dar noro gerinti rekordus. Varžybų ir Guinnesso.

Pradžiai jau turbūt nusibodęs klausimas – ar žadate tęsti profesionalaus sportininko karjerą?

Man kiekvienų metų pabaigoje šį klausimą užduoda... Ir kiekvieną kartą sakau – planuoju tik metus į priekį. Šiemet metai buvo visai neblogi, o kitų metų dar nesu suplanavęs. Dar šį gruodį ruošiuosi susiplanuoti. Bet linkstu prie to, kad dar vieną sezoną gana aktyviai dalyvausiu. Be to, turiu ir šiemet neįgyvendintų ambicijų. Kai kuriuos rekordus norisi dar pagerinti.

Kokio amžiaus galiūnas yra pats stipriausias?

„Aš vis dar stiprėju. Šiais metais jaučiau, kad turiu dar didelį potencialą. Juk ne kilogramu daugiau iškėliau negu pernai, rekordus galiu pagerinti keliais kilogramais, tik jei nieko neskaudės ir nebus jokių traumų.

VEIDAS2014 SAUSIS

12 sukabintų automobilių patempęs ŽYDRŪNAS SAVICKAS jau šeštą kartą buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą.

Sudėtinga pasakyti. Labai priklauso nuo to, kada žmogus pradėjo sportuoti. Vis dėlto turbūt optimaliausias šiam sportui amžius yra nuo 30 iki 35 ar 37 metų. Bet kartais žmogus gali stiprėti ir iki 40-ies metų. Jeigu tik nėra patyręs traumų ar nėra dar ko nors, kas neleistų 100 proc. jėga sportuoti. O aš vis dar stiprėju. Šiais metais jaučiau, kad turiu dar didelį potencialą. Juk ne kilogramu daugiau iškėliau negu pernai, rekordus galiu pagerinti keliais kilogramais, tik jei nieko neskaudės ir nebus jokių traumų. Vis dėlto mano pagrindiniai varžovai yra jaunesni – apie 30–33 metų. Kita vertus, yra ir vyresnių galiūnų. Sauliui Brusokui – 45-eri, o jis sėkmingai dalyvauja varžybose.

Sakėte – priklauso nuo to, kada pradėjai sportuoti? Kuo vėliau pradėjai, tuo ilgiau tęsis karjera?

Taip. Bet koks profesionalų sportas palieka žymių organizmui. Jei žmogus vėliau pradeda sportuoti, jis vėliau pasiekia savo piką. O man labai pasisekė, aš pradėjau labai anksti. Jau nuo 16-os metų dalyvauju varžybose, bet dar iki šiol nesu pasiekęs savo piko. Tiesa, daugiau tokių žmonių pasaulyje nepažįstu.

Kiek kartų esate įrašytas į Guinnesso rekordų knygą?

Šešis. Taip jau išėjo, kad per pastaruosius trejus metus susirinkau visus šešis rekordus.

Ar jie skiriasi nuo sportinių rekordų?

Skiriasi. Sporto rekordai yra labai apibrėžiami: rungtys, kurios vyksta varžybose, svoriai. Reikia, kad rekordas būtų pasiektas atitinkamo rango varžybose, kad jį užfi ksuotų atitinkamo rango teisėjai. Kad pagerintum Guinnesso rekordą, reikia dalyvauti Guinnesso rekordų šou fi lmavimuose, vykstančiuose

Kinijoje, Italijoje, Turkijoje, Bolivijoje. Arba turi įvykdyti daug reikalavimų ir pasiekti rekordą čia, Lietuvoje, kaip mes pastarąjį kartą darėme. Bet tai labai sunkus ir brangus kelias. Negali šiaip sau sugalvoti: ai, aš šiandien noriu jį pasiekti ir pasieksiu. Nors rekordų galima sugalvoti daug, jie būna labai įvairūs, o galiūnų sporto rekordų skaičius yra ribotas. Kita vertus, Guinnesso rekordų knyga nesuteikia labai didelės galiūnų sporto įvairovės. Kitose srityse – ką tik žmogus sugalvoja, tą ir daro. O čia kai kurie rekordai yra visiškai identiški tam, ką mes darome ir per varžybas. O kartais varžybose atliekame daug sunkesnius dalykus negu Guinnesso rekordai. Šių rekordų siekia gana ribotas skaičius žmonių. Varžybose konkurentų būna kur kas daugiau. Ir ne per kiekvienas varžybas išeina rekordą pasiekti, nes jie yra aukšti. Guinnesso rekordai dažnai būna nauji. Jie užfi ksuojami. O kartais normatyvas būna ir per aukštas.

Iš sporto ir gyvenate? Ar daug yra tokių žmonių, kaip jūs – galiūnų, gyvenančių iš sporto?

Beveik visi aukščiausio rango galiūnai yra profesionalai ir jie iš to galėtų gyventi. Bet aš dar dirbu visokius darbus, nes man lieka laiko. Ir labai nuobodus būtų gyvenimas, jei vien tik sportuočiau. Kai kurie galiūnai taip pat dirba ir kitus darbus. Ne dėl to, kad iš sporto negalėtų išgyventi, bet kad būtų ir kitais dalykais visuomenei naudingi. Bet tokių mažuma. Iš pirmojo dešimtuko turbūt esu vienas, be sporto dar turintis ir kitų veiklų.

Ar Lietuvoje ir užsienyje galiūnų sporto populiarumas yra panašus?

Negalima sakyti: Lietuvoje ir užsienyje. Kiekvienoje šalyje galiūnų sporto populiarumas yra skirtingas. Yra šalių, kur jis yra

populiaresnis, yra – kur mažiau populiarus nei Lietuvoje. Bet vėlgi – kas yra tas populiarumas? Štai Lietuvoje mūsų varžybas žiūri 5 proc., o Norvegijoje – 15 proc. televizijos žiūrovų. Norvegijoje šis sportas tris kartus populiaresnis? Bet jie neturi gerų galiūnų. Ir į pačias varžybas Lietuvoje žiūrovų susirenka daugiau negu Norvegijoje. Bet Lietuva nėra viena lyderių pagal galiūnų sporto populiarumą. Atrodo, visi jį mėgsta, bet pagal sirgalių, atvažiavusių palaikyti mus užsienyje, skaičių mes atsiliekame. Palaiko tik išeiviai, kai dalyvaujame varžybose JAV, Ispanijoje, Anglijoje ar Airijoje. Visi vietos lietuviai suvažiuoja.

Kur jus geriau atpažįsta?

Lietuvoje. Bet pasisveikinti, nusifotografuoto labiau nori atpažinę užsienyje.

Ką daro galiūnai, baigę karjerą? Iš karto nustoja sportuoti, treniruotis?

Daug jų dalyvauja veteranų čempionatuose. Savo malonumui. Jei jiems dar neatsibodo kilnoti sunkumų. Bet kartais pereina ir į kitas sporto šakas: sunkiąją atletiką, jėgos trikovę, štangos spaudimą, rankų lenkimą. Treniruoja jaunimą, teisėjauja, organizuoja varžybas. Dažnai žmonės lieka su sportu. O stipriausieji dažnai įsidarbina televizijose kaip komentatoriai.

Žmona vis dar nesiūlo jums baigti karjeros?

Jau siūlo. Tikrai nėra patenkinta mano karjeros tąsa.

Ar gali tai turėti įtakos jūsų sprendimui dėl kitų metų?

Visko gyvenime nutinka. Bet, manau, kad tai padaryti būtų gana sunku.

DAUGĖJA NE TIK METŲ,

BET IR JĖGOSDaugkartinis pasaulio ir Guinnesso

rekordininkas Žydrūnas Savickas beveik apsisprendė: sportininko

karjeros jis dar nebaigs

Ž. Savicko rekordas Druskininkuose.avgi.lt nuotr.

u šeštą kartą buvo į


didesnė jėga jie yra. Taip, Lenkijoje jų yra daugiau negu Lietuvoje, bet atsižvelkime į tai, kiek žmonių gyvena vienoje ir kitoje šalyje. Mano manymu, tokios akcijos, kokią surengė „Lech“ gerbėjai, nepatenkinti rungtynių rezultatu, nepadeda komandai. Aišku, pralaimėjus yra sunku, o ypač, kai dar šitaip pasielgia tavo gerbėjai. Jie turi tikėti savo komandos futbolininkais, o žaidėjai turi jausti jų kovoti skatinančią paramą. Bet visi privalo suprasti, kad tai yra sportas. Aistruoliai juk ateina į stadioną, o ne į teatrą. Stadione iki galo nebūna aišku, kaip rungtynės pasibaigs. Žaidėjai – irgi žmonės, jie klysta, ne visada ir ne viskas jiems sekasi. Tad aš norėčiau, kad sirgalių būtų kaip įmanoma daugiau ir jie turėtų įtakos komandai, bet ekstremaliose situacijose būtų jaučiamas saikas ir neperžengiama riba, už kurios aistruolių pagalba ir palaikymas tampa papildomu sunkumu žaidėjams.

Lietuvių ir lenkų santykiai pastaruoju metu nėra labai puikūs. Ar neiškilo nepasitenkinimo, kad esate lenkas ir dirbate lietuvių klube?

Aš suvokiu, kad situacija nėra ideali. Ir man labai gaila, kad taip yra. Pats keliolika mėnesių gyvenu Lietuvoje, bet nepakantumo nepatyriau. Esu tuo patenkintas, nes tai rodo, kad galime sugyventi draugiškai. Bet kartais išgirstu, kad problemų yra. Suprantu, kad visada laimi viena komanda, todėl laiminga bus tik viena pusė. Šiuo atveju laimėjo Lietuvos komanda su lenku treneriu. Labai nesmagu dėl to, kas buvo Poznanėje – kalbu apie audeklą su garsiuoju užrašu. To nesuprantu ir nesuprasiu. Esu įsitikinęs, kad tai nebuvo sporto aistruolių reikalas. Mano nuomone, šiems žmonėms futbolas nėra

svarbiausias. Provokaciją rengia tie, kurie užsiima kažkuo kitu, nenaudingu lenkų ir lietuvių santykiams.

Mūsų stadionai. Ar galėjo Lenkijoje nutikti kas nors panašaus kaip Pakruojyje, kur „Žalgirio“ vartus apsaugojo bala, sustabdžiusi į juos riedantį kamuolį?

Tada, kai aš pradėjau žaisti futbolą, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šiek tiek vėliau, Lenkijoje buvo panaši stadionų problema kaip dabar Lietuvoje. Bet nepamenu, kad būtų tekę žaisti tokioje aikštėje, kokioje tąkart žaidėme su „Kruoja“. Ir aukščiausiosios lygos, ir žemesnės, ir taurės turnyro varžybos, susidarius tokiai padėčiai, būtų atšauktos, surasta geresnė aikštė arba atidėtos kitai dienai. Tai nebuvo futbolas. Sezono pabaigoje, kai tiek sužaista rungtynių, visų mūsų nuomone, kiekvienam tokia aikštė grėsė trauma prieš svarbiausias rungtynes dėl čempionų vardo. Žaisti galima bet kokiomis sąlygomis, bet negalima rizikuoti žaidėjų sveikata, nes jiems tai – būdas uždirbti pinigų gyvenimui. Todėl man buvo labai keista, kodėl tos rungtynės įvyko.

Kur švęsite Kalėdas?

Dažniausiai Kalėdas švenčiu su savo giminėmis. Aplankysiu mamą – ji gyvena netoli Ukrainos sienos, Zamoscio miestelyje. Taip pat gruodžio pabaigoje, tarpušvenčiu, važiuosiu paslidinėti slidėmis ir snieglente. Beje, naudodamasis proga norėčiau visiems futbolo aistruoliams ir visiems lietuviams palinkėti gerų švenčių ir ateinančių metų.


2013-aisiais Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai po 14 metų pertraukos vėl tapo Lietuvos čempionais. Į viršūnę juos atvedė 49-erių lenkas treneris Marekas Zubas.

Pradėjęs darbą Vilniuje 2012-ųjų vasarą M. Zubas, jo komandai tapus čempione, pratęsė sutartį su „Žalgiriu“ ir 2014-iesiems. Nors Varšuvoje gyvenančios trenerio žmona ir duktė tikėjosi, kad jis priims vieną iš Lenkijos „Ekstraklasos“ klubų pasiūlymų.

Atrodo, Lietuvoje pasiekėte viską: laimėjote Supertaurę, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurę, iškovojote pergalę prieš Poznanės „Lech“ ir pelnėte šalies čempiono vardą. Daugiau jau kaip ir nėra ko siekti?

O aš manau, kad yra. Kitą sezoną reikės apginti čempionų vardus ir patvirtinti, kad „Žalgiris“ yra geriausia Lietuvos komanda, o ir trečia iš eilės LFF taurė irgi būtų neblogas rezultatas. Ir, aišku, juk žaisime Čempionų lygos atrankoje, o tai yra kur kas labiau prestižinės varžybos negu Europos lyga. Kita vertus, startavus Čempionų lygoje lengviau patekti į tos pačios Europos lygos grupių turnyrą nei pasirinkus pernykštį mūsų kelią. Bet kokiu atveju klubo laukia labai įdomus sezonas. Ir manęs taip pat.

Bet po skaudaus pralaimėjimo mače su Zalcburgo „Red Bull“ sakėte, kad „Žalgiriui“ nėra ką daryti Europos lygos grupės turnyre.

Sakiau. Ir sezono pabaiga tai patvirtino. Mūsų komanda dar nebuvo pasirengusi žaisti tiek daug rungtynių per sezoną.

Pernai jų sužaidėme 61-as. Tiek žaidžia geriausios Europos komandos, turinčios savo sudėtyje per 30 žaidėjų. Sunku būtų įsivaizduoti mūsų sezono pabaigą, jei būtume žaidę dar ir Europos lygos grupėje. Juk neturime pakankamai žaidėjų ir reikiamos kokybės. Kitąmet jau būsime įgiję tokios patirties ir, manau, kad klubo vadovybė dirba ta linkme, kad kitą sezoną komandą papildytų grupė gerų žaidėjų.

Ko „Žalgiriui“ trūksta, kad jis būtų konkurencingas Europoje?

Šiek tiek daugiau ir panašesnio pajėgumo žaidėjų. Kad galima būtų juos kaitalioti – suteikti progų visiems. Reikia išnaudoti kiekvieną galimybę sustiprinti komandą. Šiemet prieš Europos turnyrą praradome vieną stipriausių žaidėjų. Kitą sezoną reikėtų padaryti atvirkščiai – pasipildyti geru žaidėju prieš startą Europoje.

Lietuva stebėjosi Poznanės komandos „Lech“ ir gerbėjų santykiais, kai po pralaimėtų rungtynių lenkų sirgaliai reikalavo savo komandos žaidėjų viešai pasiaiškinti. Lietuvoje nieko panašaus nebūna. Bet ir aistruolių – kur kas mažiau. Kas geriau?

Kad ir kaip būtų, kuo gerbėjų daugiau, tuo žaidėjams geriau. Kas mes be aistruolių? Kam turėtume žaisti? Sau? Sau skirtos treniruotės, o žaidimas – sirgaliams. Taip, tai yra mūsų darbas, bet visa tai daroma ir dėl aistruolių. Tam, kad jie galėtų ateiti ir papramogauti. Gal ne tiek papramogauti, bet užsiimti tuo, ką jie mėgsta. Tai yra kitas klubo veiklos aspektas – tas, kuris atsiskleidžia ne aikštėje. Ir kuo aistruolių daugiau, tuo

2014 SSAUSIS

„Labai nesmagu dėl to, kas buvo Poznanėje – kalbu apie audeklą su garsiuoju užrašu. To nesuprantu ir nesuprasiu. Esu įsitikinęs, kad tai nebuvo sporto aistruolių reikalas. Mano nuomone, šiems žmonėms futbolas nėra svarbiausias. Provokaciją rengia tie, kurie užsiima kažkuo kitu, nenaudingu lenkų ir lietuvių santykiams.

Su Lietuvos čempionų treneriu Mareku Zubu atvirai apie viską: „Žalgirio“ ateitį, sirgalius, lenkų ir lietuvių santykius, balą Pakruojyje ir Kalėdas

St

TRENERISMAREKAS ZUBAS per Kalėdas aplankys mamą, o po to keliaus paslidinėti slidėmis ir snieglente.

Su „Žalgiriu“ Lietuvoje viską, kas įmanoma laimėjęs M. Zubas neabejoja, kad laukia dar

vienas įdomus sezonas.Sauliaus Čirbos nuotr.

NAUJĄ SEZONĄ

LAUKIA NAUJIIŠŠŪKIAI

o po to keliaus paslidinėti


SPORTUOJAM Pasak Lolitos Dudėnienės, Lietuvoje pradėti lankyti dziudo galima nesulaukus ir ketverių. Bet galima ir sulaukus 70-ies.


„Dziudo yra kovinė sporto šaka. Bet tai nėra jėgos sportas. Dziudo principas: išnaudojant partnerio jėgą ir savo jėgą naudojant minimaliai, atlikti veiksmą. Mes neturime smūgių – nesame nei karatė, nei boksas. Pats dziudo pavadinimas į lietuvių kalbą būtų verčiamas kaip „švelnus kelias“.

Dziudo esmė yra apgavystė. Turi apgauti priešininką taip, kad jis nesuprastų, ir jo jėgą panaudoti savo tikslui“, – apie savo sporto šaką aistringai pasakojo tarptautinės kategorijos trenerė kaunietė Lolita Dudėnienė.Dziudo klubo „Asahi“ („Ryto saulė“) prezidentė sportininkus treniruoja jau ketvirtį amžiaus. Dabar – daugiausia mergaites. O kartais – ir suaugusius vyrus.„Mažyliai iki 10-ies metų – tiek berniukai, tiek mergaitės – treniruojasi kartu. Ir net tarptautinėse varžybose dalyvauja kartu. 7–8 metų mergaitės netgi stipresnės už berniukus. O, pavyzdžiui, turiu vieną 30 metų sportininką vyrą, kuris nedalyvauja jokiose varžybose“, – pasakojo trenerė.Tai, kad moteris treniruoja ir vyrus, L. Dudėnienei nieko nauja. Ji sako, kad yra net pasaulio čempionų, kuriuos varžyboms rengia moterys.

„Įsivaizduokite, kai prie 130 kg sunkiasvorio stovi 45 kg sverianti trenerė. O šiaip man rašo socialinio tinklo „Facebook“ draugai iš Prancūzijos, suaugę vyrai ir klausia, ar galėčiau atvažiuoti vesti treniruotės. Sakau – jūs vyrai, be to, jūs gyvenate Prancūzijoje, kur dziudo yra labai populiarus, kam jums reikia moters trenerės iš užsienio? Ir suaugęs 40-ies metų vyras atsako – turėjau daug instruktorių ir įsitikinau, kad moteris daug geriau pedagogiškai gali išaiškinti. Vyras greitai susinervina, kai jo nesupranta. O moteris turi daugiau kantrybės“, – pasakojo trenerė.

Svarbiausia – norasPaklausta, ko reikia ateinant į dziudo treniruotę, L. Dudėnienė atsako – noro. Amžius – nesvarbu. Lietuvoje pradėti lankyti dziudo galima nesulaukus ir ketverių. Bet galima ir sulaukus 70-ies.„Visame pasaulyje dziudo priskiriamas prie rekreacijos sportų, todėl jis populiarus ir tarp vyresnių žmonių. Vyksta Europos ir pasaulio veteranų čempionatai, kuriuose surenkama amžiaus grupė per 70 metų. Ir jos dalyviai turi žalią ar mėlyną diržą. O tai reiškia, kad jie 2–3 metus dziudo teužsiima. Vadinasi, niekada nevėlu pradėti. Į sporto mokyklas priimami mokyklinio amžiaus vaikai. O aš turiu mažiukų grupę. Yra

ir keturmetis, ir dar tik tuoj švęsiantis ketverius metus. Esu įsitikinusi, kad kuo jaunesnis vaikas pradeda sportuoti, tuo labiau jam į organizmą įsipaišo dienotvarkė. Jeigu vaikas iki 12 metų nesusirado jokio užsiėmimo, tokiems vaikams sunku, nes jiems reikia pabūti lauke su draugais, pažaisti kompiuteriu – jie jau neturi sportui laiko. O jeigu vaikas pradeda nuo mažens, jis pripranta dėlioti savo dienotvarkę ir visada atranda daugiau laiko nei tas, kuris niekuo neužsiima“, – pasakojo L. Dudėnienė.

Tikslai – skirtingiVaikai nutaria lankyti dziudo dėl įvairių priežasčių. „Gal ne didžioji dalis, bet daug jų sieja viltis su ateities rezultatais, su noru dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Kita dalis ateina dėl to, kad galbūt mokykloje turėjo kokių nors problemų ir nori būti stipresni. Kiti ateina dėl to, kad atėjo draugas. Po to būna įvairiai. Žinau tokią istoriją, kai mergaitę atsivedė klasės draugė, labai norėjusi lankyti dziudo. Tačiau tai, kuri labai norėjo, ne itin viskas pavyko, o atėjusioji per klaidą laimėjo du Europos medalius“, – kalbėjo trenerė.Vaikų, kurie dziudo nori išmokti vien dėl to, kad išmoktų muštis, dažniausiai laukia nusivylimas.„Tokiems mes iš karto atsakome, kad muštis nemokome. Mes

mokome kovoti. Žinoma, žinias galima panaudoti savigynai ar ginant silpnesnius. Ir dažniausiai, kai vaikai ko nors išmoksta, jie pradeda labiau savimi pasitikėti. O tas pasitikėjimas iš karto taiso jų elgesį. Skriaudikai, pamatę, išgirdę ar sužinoję, kad vaikas yra dziudo čempionas ar prizininkas, jau kabintis nebenori. Vaikai įgauna autoritetą. Tokių chuliganų, kad mes nesusitvarkytume, kuriais skųstųsi ir tėvai, ir mokytojai, niekada nebuvau sutikusi. Arba iš karto išeina, arba užsikabina ir laikui bėgant jų tikslai tampa kitokie“, – tvirtino patyrusi trenerė.

Pradžiai kimono nereikiaKimono, be kurio dziudo atrodo neįsivaizduojamas, irgi nėra būtinas pirmai treniruotei.„Apavo mes neavime, sportuojame basi, o mūsų naujokai ateina su kokiu nors sportiniu kostiumu, kurio nebūtų gaila tampyti. Tu negali pasakyti naujokui – būtinai ateik su kimono. Kimono kainuoja. O sportininkas – ar jis mažas vaikas, ar vyresnis – turi suprasti, kad nori tuo užsiimti ir į tai verta investuoti. O gal jam nepatiks, gal jis greitai supras, kad tai – ne jam“, – kalbėjo L. Dudėnienė.Kimono kainos labai skiriasi.„Padėvėtų kimono galima už 20–30 litų nusipirkti. Suaugusiam žmogui – atsižvelgiant į gamintoją. Kainos skiriasi pagal ūgius. „Adidas“ ar „Mizuno“

„Jeigu vaikas iki 12 metų nesusirado jokio užsiėmimo, tokiems vaikams sunku, nes jiems reikia pabūti lauke su draugais, pažaisti kompiuteriu – jie jau neturi sportui laiko. O jeigu vaikas pradeda nuo mažens, jis pripranta dėlioti savo dienotvarkę ir visada atranda daugiau laiko nei tas, kuris niekuo neužsiima.

Dziudo trenerė Lolita Dudėnienė naujokams visada paaiškina, kad moko ne muštis, o kovoti. Čia svarbiausia – pasinaudoti varžovo jėga

DL

ŠVELNIAME KELYJE UŽSIMIRŠTA RŪPESČIAI

L. Dudėnienė su savo auklėtine, dukart Europos

čempionatų bronzos medalio laimėtoja,

daugkartine Lietuvos čempione, Pasaulio

taurės varžybų prizininke

R. Gedutyte.Akvilės Snarskienės nuotr.


Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu sporto srityje padaryta viskas, kas ir planuota. Liko tik perduoti estafetę Graikijai. 12p..

kainos keičiasi kas 5 cm, kitų gamintojų – kas 10 centimetrų. Kas 10 cm jie po 10–20 litų brangėja. Pigiausi yra plonesni, bet vaikui storo kimono tikrai nereikia. Nacionalinių rinktinių nariai perka jau pačius geriausius, sunkiausius, storiausius ir brangiausius kimono. Bet kokiose tarptautinėse varžybose galima naudoti tik licencijuotų – Tarptautinei dziudo federacijai sumokėjusių už licenciją – įmonių aprangą. Su lietuvišku, estišku ar vengrišku kimono tavęs niekas neleis dalyvauti. Lipant ant tatamio, pirmas žingsnis yra kimono kontrolė. Ji labai griežta, apžiūrimas ilgis, plotis, storis. O pats svarbiausias dalykas, į ką kreipiamas dėmesys, – gamintojo emblema“, – pasakojo L. Dudėnienė.Suaugusio žmogaus kimono kaina svyruoja nuo 200 iki 1 000 litų.

Prieš treniruotę – meditacijaKiekvienos dziudo treniruotės pradžioje būna meditacija – kelių minučių susikaupimo ritualas. „Kad pamirštum visus rūpesčius, ir tas dvi valandas atiduotum darbui, nemąstydamas apie kasdienes problemas“, – tikina trenerė.Per pirmąsias treniruotes vaikai išmoksta kritimų technikos. „Laviname koordinaciją, lankstumą. Tai pravers visą gyvenimą. Žiemą žmonės krenta ir susilaužo ranką, tačiau tai tikrai nebus žmogus, lankęs dziudo.

Jis visam gyvenimui išmokomas kristi nesiremdamas delnu ar alkūne. Dziudo visada krentama nusileidžiant ant užpakalio ar ant šono. Rankos yra kaip amortizatoriai, sušvelninantys smūgį“, – sakė L. Dudėnienė. Ji tikino, kad dziudo pagal patiriamas traumas nepatenka net į dešimtuką.Pasak trenerės, dziudo treniruotėms vaikui per mėnesį reikėtų išleisti nuo 15 iki 100 litų.

Diržai ir danaiMeistriškumas dziudo matuojamas diržų ir danų sistema. Žemiausia pakopa – baltas diržas, po jo eina geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas. Visi kiti diržai – juodi. Tada suteikiami danai. Žemiausias – pirmas, po to – antras ir t. t.„Baltas diržas suteikiamas už etiketo išmanymą. Pagarba priešininkui, pagarba vyresniam, pagarba mokytojui. Prieš lipdamas ant tatamio turi nusilenkti, išeidamas – nusilenkti, treneriui – nusilenkti, partneriui – nusilenkti, pasibaigus kovai – nusilenkti. Yra elgesio taisyklės, ką gali daryti, o ko negali. Po kiekvienos pakopos iki žalio diržo privaloma laikyti egzaminus. Aukštesnės pakopos suteikiamos atsižvelgiant į rezultatus. Kad galėtum dalyvauti suaugusiųjų čempionate, turi turėti bent rudą diržą“, – pasakojo L. Dudėnienė.

Vilniaus dziudo klube „Banga“ vaikus treniruoja ir

olimpietis A. Techovas.Klubo „Banga“ nuotr.


TEMA Tarybos rekomendacija dėl sveikatinančio fizinio aktyvumo skatinimo – tai pirmas istorijoje ES sporto srities teisinis dokumentas.

„Sportas suteikia galimybę jauniems žmonėms auginti tokias svarbias asmenybės savybes, kaip iniciatyvumas, kūrybiškumas, darbas komandoje ir disciplina. Taip pat neturėtume užmiršti, kad sporto sektorius yra reikšmingas kiekvienos valstybės nacionalinei ekonomikai. D. A. BARAKAUSKAS

Agnė Urbonaitė [email protected]

Europos Sąjungoje dokumentai, dėl kurių susitaria šalys narės, tvirtinami atitinkamos srities Ministrų Taryboje Briuselyje. Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto taryba posėdžiavo lapkričio 25–26 dienomis.

Iki šio renginio vyko intensyvus parengiamasis darbas – dokumentų tekstai buvo derinami penkiuose Sporto darbo grupės posėdžiuose, tada keliavo į ambasadorių lygmens posėdį, vadinamąjį COREPER. Paprastai patvirtinus dokumentus šiuo lygmeniu Taryboje nesklandumų nekyla, vis dėlto pirmininkaujanti šalis visuomet turi būti pasiruošusi netikėtumams. Pavyzdžiui, likus kelioms dienoms iki Tarybos, vienos ES šalies delegacija įspėjo, kad posėdžio metu ketina blokuoti jau suderintą Tarybos išvadų dėl sporto indėlio į ekonomiką ir jaunimo nedarbo mažinimą dokumentą, nes ši šalis pradeda laikytis nuostatos, jog tose srityse, kur nereikalingi bendri veiksmai, sportas yra šalių narių, o ne ES kompetencija. Išvados, kaip politinis dokumentas, tvirtinamas vienbalsiai, taigi tiek Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD), tiek Nuolatinės atstovybės ES specialistams ir vadovams skubiai reikėjo rasti kompromisą, kad nenukentėtų dokumento turinys.

Istorinis dokumentasPagaliau Tarybos posėdyje buvo

priimti abu prioritetiniai sporto srities dokumentai – Tarybos rekomendacija, skatinanti sveikatą gerinantį fi zinį aktyvumą, bei Tarybos išvados dėl sporto indėlio į ES ekonomiką, kuriose ypač akcentuojamas sporto vaidmuo sprendžiant jaunimo nedarbo ir socialinės įtraukties problemas. Tarybos rekomendacija dėl sveikatinančio fi zinio aktyvumo (angl. HEPA – Health enhancing physical activity) skatinimo – tai pirmas ES sporto srities teisinis dokumentas. Jame numatytas stebėsenos mechanizmas, kuris veiks darniai su jau vykdoma Pasaulio sveikatos organizacijos fi zinio aktyvumo ir mitybos stebėsena. Šis instrumentas padės sukaupti išsamesnę informaciją apie šalyse narėse vykdomą pažangą, siekiant skatinti visuomenės fi zinį aktyvumą ir priimti kompetentingus politinius sprendimus. Europos piliečių fi zinio aktyvumo trūkumas – rimta problema. 60 proc. europiečių pripažįsta, jog retai ar iš viso neužsiima fi zine veikla. Todėl, pasak Sporto Tarybai pirmininkavusio vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko, ši rekomendacija priimta pačiu laiku.Priimant Tarybos išvadas dėl sporto indėlio į ES ekonomiką ir jaunimo nedarbo mažinimo, buvo akcentuojama šių išvadų reikšmė, parodant sporto sektoriaus potencialą ir stiprinant jo pozicijas. „Jaunimo nedarbas šiandien yra viena sudėtingiausių ES problemų. Sportas suteikia

galimybę jauniems žmonėms auginti tokias svarbias asmenybės savybes, kaip iniciatyvumas, kūrybiškumas, darbas komandoje ir disciplina. Taip pat neturėtume užmiršti, kad sporto sektorius yra reikšmingas kiekvienos valstybės nacionalinei ekonomikai. Investicijos į sportą gali tiesiogiai prisidėti prie ES ekonomikos atsigavimo“, – pabrėžė ministras D. A. Barakauskas.Posėdžio metu taip pat vyko vieša ministrų diskusija apie gerojo valdymo principus sporte. Diskusijoje ministrai pabrėžė, jog geras sporto valdymas – tai sporto organizacijos autonomijos ir savireguliacijos sąlyga. Jei sporto organizacijos sugeba užtikrinti fi nansų ir veiklos skaidrumą, jų vadyba remiasi profesionalumo principais, tada poreikis jas prižiūrėti valstybei gali mažėti.Tarybos posėdyje Lietuva pristatė ataskaitą apie Pasaulinę antidopingo konferenciją, vykusią lapkričio 12–15 d. Johanesburge. Joje buvo patvirtintas atnaujintas Antidopingo kodeksas. Šioje konferencijoje Lietuva, atstovaujama vidaus reikalų viceministro Elvino Jankevičiaus, pristatė koordinuotą ES poziciją šiuo klausimu.

Dalijosi įžvalgomisPrieš Tarybos sporto dalies posėdį už sportą atsakingi ministrai (pirmininkaujantis, prieš tai pirmininkavusios šalies ir dviejų pirmininkausiančių vėliau) ir komisarė, Europos Parlamento nariai pietavo su europinėmis sporto organizacijomis – „FIBA

Europe“, „FifPro“, „EU Athletes“, „Supporters Direct Europe“, „Transparency International“ – ir dalijosi įžvalgomis apie sporto gerąjį valdymą. Šių pietų tikslas – aktualizuoti problemas pirmiausia išklausant sporto judėjimo atstovų nuomonę, vėliau Taryboje ta pačia tema savo nuomones išsako vyriausybių atstovai.

Direktorių susitikimas Kaune Sėkmingai įvykdžius pirmininkavimo programos sporto srityje formaliąją dalį Briuselyje, laukė paskutinis renginys Lietuvoje – gruodžio 2 d. neformalus ES sporto direktorių susitikimas Kaune. Kauno miesto rotušėje posėdžiavę ES šalių sporto direktoriai aptarė naujo 2014–2017 m. Tarybos sporto darbo plano prioritetines temas. Kaip gana sėkmingas buvo įvertintas dabar galiojantis pirmasis Tarybos sporto darbo planas. Naujam planui siūlomos keturios temos – sportas ir visuomenė, ekonominė sporto dimensija, sporto integralumas, dideli sporto renginiai. Diskusijų metu šalys pageidavo matyti ir tokias temas kaip švietimas, žmogaus teisės ir lyčių lygybė sporte. Galutinį sporto darbo plano projektą Ministrų Tarybai pateiks Graikija. Jį patvirtinus naują darbo planą antrąjį 2014 m. pusmetį turėtų pradėti įgyvendinti Italija.ES sporto direktoriai taip pat diskutavo apie gerojo valdymo principų įtaką, kovojant su susitarimais dėl varžybų

SKLANDUS IR SĖKMINGAS FINIŠAS

Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu sporto srityje padaryta viskas, kas ir planuota. Liko tik perduoti estafetę Graikijai

Sporto vadovų susitikimu Kaune

baigta Lietuvos pirmininkavimo

ES Tarybai sporto programa.


„Sportas visiems“ rengiamose seniūnijų žaidynėse dalyvauja apie 16 tūkst. žmonių. O tradicinis asociacijos festivalis turėtų tapti tarptautinis. 14p.p.

rezultatų. Buvo akcentuojama, jog čia svarbus vaidmuo tenka sporto organizacijų, klubų fi nansų valdymui, nes žaidėjai, negaunantys atlyginimų, yra labiau pažeidžiami. Taip pat svarbus sportininkų švietimas, saugumo užtikrinimas pranešantiesiems apie pažeidimus. Sutartų varžybų padariniai – mažėjantis žiūrovų ir sirgalių skaičius. Susitikime buvo diskutuojama ir apie tai, kaip geriausiai būtų galima suorganizuoti Europos sporto savaitę nacionaliniu ir ES lygiu. Šį projektą, siekdama skatinti gyventojų fi zinį aktyvumą, Europos Komisija planuoja pradėti nuo 2015 metų.Susitikime Lietuva pristatė ataskaitą apie Pasaulinę antidopingo konferenciją, vykusią Johanesburge, bei apie Europos Tarybos rengiamos konvencijos kovai su varžybų rezultatų manipuliacijomis priešpaskutinę plenarinę sesiją, vykusią lapkričio 26–28 d. Strasbūre.„Šiuo neformaliu sporto vadovų susitikimu, kurį organizuoja kiekviena pirmininkaujanti šalis, užbaigta Lietuvos pirmininkavimo sporto srityje programa. Ofi cialiai mūsų šalies pirmininkavimas baigsis gruodžio 31 dieną, tad šį mėnesį dar turėsime atlikti tam tikrus darbus perleisdami pirmininkavimo vairą graikų kolegoms. Vis dėlto jau galime sakyti, kad didieji darbai atlikti sklandžiai ir sėkmingai“, – sakė KKSD generalinis direktorius Klemensas Rimšelis.

„Ateikite pas mus, nes vyrai nori pasikalbėti apie reikalus“, – taip vienos Europos šalies olimpinio komiteto vadovo žmona per tarptautinį renginį pasiūlė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei ir užsienio ryšių direktorei Vaidai Masalskytei.

Pasak D. Gudzinevičiūtės, tai vienas iš daugybės pavyzdžių, rodančių, kaip stipriai įsišakniję stereotipai, trukdantys pasiekti lyčių lygybę sporte.Apie tai LTOK vadovė kalbėjo gruodžio 3–4 d. Vilniuje vykusioje Europos Sąjungos tarptautinėje konferenci-joje, skirtoje lyčių lygybei sporte.Į Vilnių susirinkę Tarptautinio olimpinio ir parolimpinio

komiteto, įvairių tarptautinių ir nacionalinių sporto bei kitų sričių organizacijų atstovai dvi dienas diskutavo apie tai, kaip išspęsti lyčių lygybės sporte klausimus.

Mažiausiai yra moterų sporto vadovių ir trenerių. Nes tarp sportininkų proporcijos apylygės.

Pasak Europos Komisijos Jaunimo ir sporto reikalų generalinio direktorato vadovės Chiaros Gariazzo, moterys užima tik dešimtadalį sporto vadovų ir trenerių pozicijų.

Tarptautinės triatlono sąjungos prezidentė bei Tarptautinio olimpinio komiteto narė Marisol Casado mano, kad moterų trūkumą sporto vadovų postuose galėtų išspręsti įvestos kvotos. Jai pritarė ir Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentas seras Philipas Cravenas.

M. Casado taip pat stebėjosi, kodėl vienintelė kandidatė moteris D. Gudzinevičiūtė nebuvo išrinkta į Europos olimpinių komitetų Vykdomąjį komitetą, nors jame deklaruojama lyčių lygybė.

Konferencijos dalyviams Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės kreipimąsi perskaitė Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Klemensas Rimšelis. Anot šalies vadovės, 2012 m. Londone du aukso medalius iškovojusios Lietuvos sportininkės, LTOK prezidentės D. Gudzinevičiūtės, Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo vadovės Vilmos Venslovaitienės pavyzdžiai puikiai parodo, kad moterys gali labai daug pasiekti sporto srityje.

Tituluočiausios visų laikų teniso vežimėliuose žaidėjos, 42 „Didžiojo kirčio“ serijos turnyrų laimėtojos, septyniskart parolimpinių žaidynių čempionės olandės Esther Vergeer teigimu, prie lyčių lygybės sporte daugiau galėtų prisidėti žiniasklaida, pateikdama puikių moterų sportininkių, trenerių, vadovių pavyzdžių.

Vokietijos gimnastikos rinktinės vyriausioji trenerė Ulla Kock mano, kad kur kas daugiau moterų rinktųsi trenerio darbą, jei jis būtų tinkamai apmokamas ir nereikėtų dirbti papildomų darbų. „Reikia užtikrinti, kad trenerė būtų profesija, leidžianti uždirbti pragyvenimui, išlaikyti šeimą“, – teigė vokietė.

STEREOTIPŲ GNIAUŽTUOSES

Vidaus reikalų ministras D. A. Barakauskas pirmininkavo sporto tarybos posėdžiui Briuselyje.Eu2013.lt nuotr.

Po rimtų kalbų sporto vadovų susitikime Kaune – bendra nuotrauka.


IŠ ARTI Naujuoju „Sportas visiems“ generaliniu sekretoriumi išrinktas GIEDRIUS GRYBAUSKAS, o viceprezidentu tapo ALGIMANTAS JUCEVIČIUS.

GRETOS KASMET VIS GAUSESNĖSLietuvos asociacijos „Sportas visiems“ rengiamose seniūnijų žaidynėse dalyvauja apie 16 tūkst. žmonių

Vilniuje vyko „Sportas visiems“ ataskaitos ir rinkimų konferencija.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Pagrindinis asociacijos renginys – žaidynės Palangoje. Jos kasmet sutraukia tūkstančius dalyvių.


Vilniuje vykusioje ataskaitos ir rinkimų konferencijoje ketvirtai kadencijai asociacijos „Sportas visiems“ prezidentu perrinktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas Algis Vasiliauskas džiaugiasi, kad jų gretos gausėja, kad dabar asociacija sieja 19 įregistruotų narių ir veikia daugiau kaip 650 klubų. 2016 m. „Sportas visiems“ švęs 25-metį.

Per konferencijoje vykusius rin-kimus generaliniu sekretoriumi dirbęs Lietuvos keliautojų sąjun-gos prezidentas Algimantas Juce-vičius buvo išrinktas asociacijos viceprezidentu. Generaliniu se-kretoriumi tapo buvęs viceprezi-dentas Giedrius Grybauskas

Kaip laikosi „Sportas visiems“? – paklausėme A. Vasiliausko.

Asociacijos veikla yra labai įvairi, pavyko suburti kūno kultūrą puo-selėjančias organizacijas. „Sportas visiems“ gyvuoja jau bemaž 25 me-tus, todėl per savo žaidynes gali su-rinkti iki 10 tūkst. dalyvių. Jaučiame šiokią tokią savivaldybių paramą, vadinasi, esame pripažinti. Dabar mūsų fi nansavimo lygis toks, kad vien iš nario mokesčio negalėtu-mėme išsilaikyti, o rėmėjų, kurie no-rėtų padėti kūno kultūrai, per daug nėra. Ateityje gal kas nors ir pasikeis – Lietuva pirmininkavo ES tarybai, buvo priimta gerų dokumentų dėl kūno kultūros plėtros. Gal kada nors į juos bus sureaguota?Džiaugiuosi, kad gana veiklūs ir gau-siai lankomi „Sportas visiems“ asoci-acijos sporto klubai, nors pastaruoju metu iš Lietuvos daug kas išvažiavo.

Visame pasaulyje „Sporto vi-siems“ judėjimas sparčiai popu-liarėja, o koks jis Lietuvoje?

Šis judėjimas ne populiarėja, bet visada buvo populiarus. Civili-

zuotų, kultūringų valstybių po-žiūris į kūno kultūrą yra teigia-mas, tai – užimtumas, laisvalaikis, sveikata, darbo jėgos našumas, nauda gamybai, pramonei, vals-tybei, didžiulė nauda, mažinant gydymosi išlaidas. Visi protingi tų šalių žmonės tai suvokia ir tokia veikla visokerio-pai skatinama vietos savivaldos ir valstybės mastu. Todėl keistas mūsų vietos savivaldos, sporto skyrių vadovų požiūris į kūno kul-tūrą ir sportą. Jiems svarbiausia – sporto mokyklų, aukštojo sportinio meistriškumo „centriukų“, kurie yra tarsi reikmė, fi nansavimas, o visa kita, anot jų, gali palaukti. Tarkime, Vilniuje ir Klaipėdoje fi -gūruoja tik didysis sportas, o kūno kultūra ir mėgėjų sportas išrauti iš šaknų. Tuose miestuose nieko nie-kam nereikėjo visus 25 metus.

Vadinasi, asociacija „Sportas vi-siems“ turi nemažų problemų?

Problemų visi turi, tačiau mūsų renginiai vyksta, organizacija gyva. Į mūsų organizuojamus ren-ginius žmonės suplūsta iš visos Lietuvos, dalyvauja įvairiose pro-gramose. „Sportas visiems“ turi savo tikslus, uždavinius ir juos stengiasi įgyvendinti.

Pagrindinis jūsų vadovaujamos asociacijos akordas – festivalis Palangoje, gal ir daugiau organi-zuojate panašių renginių?

Galima didžiuotis visų mūsų or-ganizacijų renginiais. Juos gražiai rengia Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija, Lietuvos bendrosios gim-nastikos asociacija, patrauklios yra „Žalgirio“ sporto draugijos bei Lie-tuvos kaimo sporto ir kultūros aso-ciacijos „Nemunas“ žaidynės. Jos ne ką prastesnės už festivalį Palangoje, tik mes apie jas mažai kalbame ir viešiname. Palangos festivalis – tai puiki galimybė dar kartą visoms asociacijos narėms su-važiuoti į pajūrį ir pasportuoti, tu-riningai praleisti laisvalaikį, pabūti visoms kartu.

Ir ne tik patiems dalyvauti, bet ir kuo daugiau žmonių sudominti kūno kultūra ir sportu, juos pa-kviesti dalyvauti tuose renginiuose. Galiu pasakyti, kad tai daryti mums gerai sekasi.

Viską daro žmonės, o ar asociaci-ja turi savo srities patriotų?

Tokių žmonių yra nemažai, tačiau šiandien nenoriu kurių nors išaukš-tinti ar sumenkinti. Netekome trijų asociacijos vadovų – Mamerto Aba-ravičiaus, Adolfo Ūžos ir Albino Rapkevičiaus. Tačiau, kaip sakoma, nepakeičiamų žmonių nėra – šiuos šviesaus atminimo ilgamečius va-dovus pakeitė kiti. Žiūrėsime, kaip jaunesniajai kartai seksis dirbti. Su viltimi žiūriu į šiuos pokyčius, vis-kas turėtų būti gerai.

Ar per savo keturias kadencijas pavyko suburti puikų bendra-minčių būrį?

Nemanau, kad tai aš jį subūriau. Aš tiesiog atėjau į tą būrį. Kolek-tyvas susibūrė pats nuo pačios pirmosios asociacijos dienos. Dir-bame, planus kuriame ir juos rea-lizuojame visi kartu, tarpusavyje pasitardami, priimdami sprendi-

mus per reguliariai vykstančius tarybos posėdžius. Kaltinti, skųstis, koneveikti nėra už ką – dirbame visi kartu. Nesąmonin-gų ir nerealių planų, kurių neįma-noma įveikti, nekuriame – veikiame tiek, kiek leidžia mūsų galimybės ir biudžetas. Todėl ir nesklandumų pasitaiko mažai.

Ar nenusiviliate tuo darbu, kurį darote?

Negaliu sakyti, kad esu labai pa-tenkintas, visada norisi padaryti geriau. Tačiau jokiu būdu ne-galiu teigi, kad mane persekioja neviltis. Jeigu nevyktų renginių, žmonės būtų nusivylę, būtų sun-ku kalbėtis su Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD), ki-tomis institucijomis, tos nevilties būtų daugiau. Reikia džiaugtis, tarkime, seniū-nijos sporto žaidynėmis. Jos gana sunkokai pajudėjo, tačiau greitai įsivažiavo. Palyginę pirmąsias ir dabartines žaidynes pamatysi-me, kad tai kaip dangus ir žemė. Žaidynėse dalyvauja ir seniūnai, jau matau ir savivaldybių merus, vicemerus. Savivaldos vadovai supranta, kad renginys žmonėms yra reikalin-

gas. Finalinėse seniūnijų žaidynė-se dalyvauja daugiau kaip 1 000 sportininkų, o visuose etapuose – apie 16 tūkstančių. Apie kokį dar didesnį renginį Lietuvoje ga-lime kalbėti? Miestai patys siūlosi surengti fi nalines seniūnijų sporto žaidynes, vyksta savotiška kon-kurencija, kur jas rengti. Seniūnijų sporto žaidynės vyksta turint ma-žiausias sąnaudas, bet dalyvaujant daugybei žmonių.

Kokie asociacijai bus 2014-ieji?

Tradicijos, be abejo, išliks ir kitą-met, tačiau galvojame ir apie nau-joves. Mūsų festivalis Palangoje jau išaugo iš savo marškinėlių ir kitąmet svarstome apie tarptau-tinį. Ketiname pasikviesti mūsų kaimynus – Estijos, Latvijos, gal-būt Baltarusijos sportininkus. Jau praėjusiais metais kaimynus bandėme pasikviesti, svečiai daly-vavo gimnasčių programoje. Kitą-met bandysime pasilikti daugiau biudžeto lėšų ir, manau, į tarptau-tinį festivalį Palangoje visi su malo-numu atvyks. Tik reikia juos rimtai pakviesti, tarkime, „Žalgirio“ drau-gijos žaidynėse jau kelerius metus noriai dalyvauja Sankt Peterburgo sportininkai.

„Savivaldos vadovai supranta, kad renginys žmonėms yra reikalingas. Finalinėse seniūnijų žaidynėse dalyvauja daugiau kaip 1 000 sportininkų, o visuose etapuose – apie 16 tūkstančių.


„Modelio pagaminimas kainuoja nuo 1 lito, jei tai daro žmogus laisvalaikiu. O jeigu kalbėtume apie unikalias sumažintas lėktuvų kopijas, – iki dešimčių tūkstančių litų ir daugiau. Medžiagos perkamos specializuotose arba internetinėse parduotuvėse.

2014 SAUSIS

TRADICIJOS BLĖSTA, OPTIMIZMAS NEAviamodeliavimas ir laivų modeliavimas mūsų šalyje laikosi tik ant šių sporto šakų entuziastų pečių


Didelis aviamodeliavimo ir laivų modeliavimo entuziastas – VGTU Mechanikos fakulteto Mechatronikos ir robotikos mokomosios laboratorijos vedėjas Jarutis Kanišauskas. Jis modeliuoti pradėjo 1980 m., buvo F3B klasės radijo bangomis valdomų daugiakovės sklandytuvų modelių SSRS rinktinės narys (1985–1991), septyniskart Lietuvos čempionas, SSRS taurės varžybų laimėtojas ir prizininkas, 1988 m. per SSRS čempionatą laimėjo bronzos medalį.

Nuo 1996 m. iki šių metų dirbo Respublikiniuose moksleivių techninės kūrybos rūmuose.

Mūsų šalyje aviamodeliavimą dar nuo 1927 m. plėtojo Lietuvos aeroklubas. Istorija graži, o kokia ji dabar? – paklausėme J. Kanišausko.

Gražios tradicijos Lietuvoje, deja, blėsta. Aviamodeliavimas gyvuoja atskirų entuziastų pastangomis. Šios sporto šakos entuziastai dalyvauja Lietuvos čempionatuose, Baltijos šalių taurės varžybose, ikariadose, Europos ir pasaulio čempionatuose.Turime talentingą lyderį – 28-erių metų Donatą Paužuolį. Jis šiemet Vokietijoje per pirmąjį Tarptautinės aeronautikos federacijos (FAI) radijo bangomis valdomų akrobatinių aviamodelių čempionatą (dalyvavo 49 atstovai iš 15 valstybių) F3P klasėje tapo pasaulio vicečempionu.

Kiek Lietuvoje veikia aviamodeliavimo klubų?

Formalių klubų kaip ir nėra. Yra neformalūs. Dirba entuziastai. Šiuo metu galima suskaičiuoti iki 1 000 aviamodeliuotojų. Skaičiai gana optimistiniai. Pasigaminti aviamodelį nėra taip paprasta. Reikia ir sugebėjimų, ir pinigų, ir medžiagų.Modelio pagaminimas kainuoja nuo 1 lito, jei tai daro žmogus laisvalaikiu. O jeigu kalbėtume apie unikalias sumažintas lėktuvų kopijas, – iki dešimčių tūkstančių litų ir daugiau. Medžiagos perkamos specializuotose arba internetinėse parduotuvėse.Modelio pagaminimo trukmė – nuo kelių iki kelių tūkstančių valandų, jeigu kalbame apie aukšto techninio sudėtingumo modelius, jų tikslias formas ir pan. Be to, svarbi ir aplinka – pastovi temperatūra, drėgmė. Reikia vakuumo, dažymo, šlifavimo ir t. t. įrangos, kurios namų sąlygomis beveik neįmanoma turėti.

Kiek žmonių gamina vieną aviamodelį?

Paprastai vienas. Priklauso nuo modelio sudėtingumo. Yra dalyvauta projekte, kurį užsakė kino studija. Tuomet dviejų lėktuvų (La-5 ir Me-109E) kopijų formas gamino šešių patyrusių modeliuotojų komanda.

Aviamodeliavimas – jaunų ar pagyvenusių žmonių sportas?

Amžius – ne kliūtis. Svarbi inžinerinė erudicija, sugebėjimai.

Kur sportuoti?

Aerodromuose, nors į juos, deja, ne visur esame įleidžiami, lygiuose laukuose.

Kurią Lietuvos aviamodeliuotojų pergalę pavadintumėte pačia svariausia per visą Lietuvos istoriją?

Donato Paužuolio laimėtą sidabro medalį pasaulio čempionate.

Esate absoliutus Lietuvos modelių skridimo trukmės (išsilaikymo ore) rekordininkas – 2 val. 50 min. (1981). Kuo paaiškintumėte, kad taip ilgai laikosi jūsų rekordas?

Pasikeitė laikai. Rekordiniai modeliai projektuojami, gaminami, bandomi, tobulinami ir t. t. Reikia laiko, kruopštumo. Šiandien tai tampa itin brangiu malonumu, be to, pasikeitė laikai ir požiūris – entuziastai dažniausiai perka paprastą modelį pagal principą „pigiai, greitai ir gana gerai“.

Tačiau su tokiu modeliu tobulėjama lėtai, o rekordai tampa net ir teoriškai nebepasiekiami. Svarbu paminėti ir tai, kad rekordo registravimas yra gana sudėtinga procedūra: reikia surinkti teisėjų komandą, sulaukti tinkamų meteorologinių sąlygų, galų gale reikia ir sportinės sėkmės.

Dar viena jūsų aistra – laivų modeliavimas. Ši sporto šaka Lietuvoje pradėta populiarinti 1950-aisiais. Ar ši technikos sporto šaka prigijo, turi savo tradicijas?

Šaka prigijo. Vyksta Lietuvos čempionatai, taurės varžybos. Randasi naujas kompetencijos centras – VGTU Mechatronikos ir robotikos laboratorijoje jaunimėlis gali kurti ir tobulinti jachtų modelius.

Kiek Lietuvoje veikia laivų modeliavimo sporto klubų?

Laivų modeliuotojų yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kaišiadoryse, Trakuose, Visagine. Norint pasigaminti laivų modelį, reikia tų pačių sąlygų, kaip ir aviamodelių gamybai. Aišku, galima gaminti modelį klasikiniu būdu, naudojant kūginės balzos juosteles. Tačiau darbo bus daug, tai truks ilgai ir išlieka galimybė, kad toks modelis pralaimės moderniam plastikiniam.Atskiras klausimas – burės. Jų siuvimas – didelio techninio meistriškumo sritis, kuriai vėlgi reikia specialių žinių ir įgūdžių. Modelis nelemia galutinio rezultato – svarbu turėti kokybiškas bures. Varžyboms jų reikia ne vienos, jos parenkamos pagal vėjo stiprumą.

J. Kanišauskas gamina ir laivų, ir lėktuvų modelius.

TECHNIKASvariausia Lietuvos aviamodeliuotojų pergalė – DONATO PAUŽUOLIO iškovotas pasaulio vicečempiono titulas.

Dabartinis Lietuvos aviamodeliavimo lyderis D. Paužuolis.


MANO KRAŠTAS Elektrėniškių dziudo klube, vadovaujamame Gintauto Akelio, pratybas lanko apie 120 sportininkų.


Pirmojo dešimtmečio proga Sporto, turizmo ir pramogų centro direktorius, Lietuvos dziudo rinktinės treneris Kęstas Vitkauskas suorganizavo savo administracijos darbuotojams kelionę į Stokholmą. Kelionės metu buvo proga apžvelgti nueitą kelią, pasidžiaugti laimėjimais ir aptarti problemas.

Dešimt metų – tai tik didelių darbų pradžia, startas tolesnei kūno kultūros ir sporto plėtotei. Bet direktorius šypteli ir sako, kad tarp to, kas buvo prieš dešimt metų, ir to, kas yra dabar, – labai didelis skirtumas. Kai jis pradėjo vadovauti centrui, tebuvo vos keli sporto klubai, dar neveikė plaukimo baseinas, vėliau tapęs kone pagrindine elektrėniškių susibūrimo vieta. „Po metų pusantrų tuomečių Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus Vyto Nėniaus bei elektrinės direktoriaus Prano Noreikos ir dabartinio mero Kęstučio Vaitukaičio dėka sugebėjome pasistatyti plaukimo baseiną, veikiantį iki šių dienų. Jis dar nėra renovuotas, laukia savo eilės. Ledo rūmai jau buvo pastatyti, tačiau jie buvo šalčiausi pasaulyje. Dabar mūsų ledo arena – jau viena šilčiausių, toliau vyksta jos renovacija, numatytos lėšos antrojo etapo darbams. Objektas veikia visu pajėgumu, vyksta treniruotės, varžybos. Mūsų „Energijos“ komanda dalyvauja Baltarusijos ledo lygoje“, – sako Sporto, turizmo ir pramogų centro direktorius.

DEŠIMTMETIS – TIK DARBŲ PRADŽIA Elektrėnų sporto variklis

Kęstas Vitkauskas svajoja ne tik išugdyti olimpietį, bet ir užauginti stiprų bei

sveiką jaunimą

Veiklos netrūksta kasdienBe Ledo rūmų, baseino, centrui priklauso ir miesto paplūdimys, kur įrengtos dvi tinklinio aikštelės. Kelerius metus centrui dar priklausė vaikų atrakcionų parkas, tačiau pernai jis buvo uždarytas ir dabar savivaldybė ieškų būdų, kaip jį naujoviškai atgaivinti. „Šiuos sporto objektus nėra lengva išlaikyti – vien tik Ledo rūmams per mėnesį reikia 130 tūkst. litų, baseinui – iki 100 tūkst. litų. Per metus susidaro gana nemaža sumelė. Pabrango šaltas vanduo, reikalingas abiem sporto bazėms. Už baseiną susirenkame tik 40 proc. reikalingų lėšų.Kiekvieną dieną laukia daug darbų. Mūsų baseine viskas sena, genda, lūžta, jam kasdien reikia priežiūros. Šiose sporto bazėse treniruojasi mūsų centrui priklausančių klubų atstovai bei Sporto mokyklos auklėtiniai. Jiems skiriamas išskirtinis laikas. Kiek jaunimui reikia baseino, ledo, tiek jam ir skiriame valandų“, – teigė K. Vitkauskas, Sporto, turizmo ir pramogų centrui vadovaujantis nuo pirmosios jo įkūrimo dienos. Kaip direktorius, pats sakosi užaugęs ne tik su šiuo centru, kuriame dirba 50 administracijos ir aptarnaujančiojo personalo darbuotojų, bet ir su Elektrėnais.

Ir direktorius, ir trenerisApie K. Vitkauską – žinomą Lietuvos sporto organizatorių – sukasi visas Elektrėnų sportinis gyvenimas. Jis kilęs nuo Prienų, Gojaus kaimo, o į Elektrėnus tėvai atsikėlė gyventi 1979 m., Kęstas čia pradėjo lankyti penktą klasę. Netrukus prasidėjo jo, kaip dziudo atstovo, sportinė karjera, elektrėniškis tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu ir prizininku.

Talentingą sportininką treniravo Gintautas Akelis. Jis ir dabar klube dirba treneriu. K. Vitkauskas visiems laikams įėjo į dziudo istoriją – 1990 m. tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos čempionu 71 kg svorio kategorijoje, dalyvavo Europos suaugusiųjų čempionate Gdanske ir užėmė septintąją vietą. Su šia sporto šaka K. Vitkauskas nesiskiria iki šių dienų. Baigė Kūno kultūros akademiją, dabar dirba ir direktoriumi, ir treneriu. Dziudo susidomėjo ir jo sūnus Kęstutis, atstovavęs šaliai I pasaulio olimpinėse jaunimo žaidynėse, per pasaulio jaunių čempionatą užėmęs penktąją vietą, o Europos jaunimo čempionate buvęs septintas.Elektrėniškių dziudo klubas, vadovaujamas prezidento G. Akelio, gerai žinomas visoje Lietuvoje, jame pratybas lanko apie 120 sportininkų – jaunimo, studentų, veteranų. Daug puikių dziudo imtynininkų parengia ir direktorius K. Vitkauskas.

Netrūksta klubų ir varžybųSporto, turizmo ir pramogų centras glaudžiai bendradarbiauja su Sporto mokykla, kurioje dirba apie 30 trenerių, – kartu rengia varžybas, organizuoja įvairius renginius. „Esame daugiau atsakingi už ūkio dalį ir suaugusiųjų sportą. Mūsų profesionalai, išskyrus ledo ritulininkus ir dziudo imtynininkus, Elektrėnuose ilgai neužsibūna, išvažiuoja į didžiuosius centrus. Namuose daugiausia lieka mėgėjai ir buriasi į sporto klubus. Jų užsiregistravusių turime 20, o aktyviai veikiančių – 16. Yra neblogos krepšinio, futbolo, rankinio komandos, yra netgi slidinėjimo, kalnų slidinėjimo entuziastų. Kai kurie aktyviai

dalyvauja ne tik Lietuvoje organizuojamuose renginiuose“, – sako K. Vitkauskas. Elektrėniškiai taip pat rengia daug įvairiausių varžybų. Vyksta dviračių sporto, irklavimo, smiginio, buriavimo renginiai. Buriuotojai susibūrė į klubą „Poseidonas“ ir yra labai aktyvūs. Ežere bandoma žaisti ir vandensvydį. Labai populiarus elektrėniškių masinis bėgimo renginys aplink Elektrėnų marias. Jis šiemet vyko jau 42-ą kartą. Tai – pusės maratono varžybos (yra ir papildomų distancijų) aplink ežerą, gerinami šio bėgimo rekordai. Tomis pačiomis dienomis miesto stadione vyksta ir tradicinis futbolo turnyras, bočios varžybos. Elektrėniškiai labai pamėgo praėjusiais metais įrengtą 4 km ilgio dviračių sporto taką, juo naudojasi ir gausus bėgimo entuziastų būrys. Prieš porą metų gimė naujas renginys – birželio pradžioje vykstanti vasaros sporto sezono atidarymo šventė.

Dirba darnus kolektyvasSporto, turizmo ir pramogų centro direktorius K. Vitkauskas turi gerų pagalbininkų – pavaduotoją Audrių Valaišą, sporto organizatorę, buvusią daugkartinę Lietuvos plaukimo čempionę Neringą Milašienę, ledo ritulio entuziastą Andrejų Simankovą, savo auklėtinį Lietuvos rinktinės narį Marijų Postnovą – jis, beje, netrukus baigs Lietuvos sporto universitetą.„Mano viena didžiausių svajonių – išugdyti ne tik olimpietį, bet ir kad Elektrėnų jaunimas augtų sveikas, stipus, kad jis visada prisimintų savąjį sporto centrą, kuriame užaugo“, – sako K. Vitkauskas.

„Sporto objektus nėra lengva išlaikyti – vien tik Ledo rūmams per mėnesį reikia 130 tūkst. litų, baseinui – iki 100 tūkst. litų. Per metus susidaro gana nemaža sumelė. Pabrango šaltas vanduo, reikalingas abiem sporto bazėms.


NESUSTOTI PADEDA TVIRTAS UŽNUGARIS

2014 SSAUSIS

Per Kretingoje vykstantį rankinio turnyrą „Rados taurė“ į vartus stoja ir verslininkė Rada Matulevičienė

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Kretingos sporto mokyklos rankinio treneriu Algimantas Pranaitis dirba nuo 1979 m. ir šiai sporto šakai paskyrė visą savo gyvenimą. 1982 m. jis įgijo Kūno kultūros instituto diplomą. Jaunystėje taip pat aktyviai žaidė rankinį, kelerius metus rungtyniavo Lietuvos čempionatuose, stovėjo vartuose.

„Gal dėl to man visą laiką geriausiai sekėsi ugdyti vartininkes. Daug rankininkių kartų išleidau į gyvenimą, tikrai apie 500 merginų, bet norisi ir toliau dirbti, sveikatos yra. Tik va, sporto bazės problema mums darosi vis aktualesnė. Neturime nė vienos geros salės, kuri atitiktų šiandienos rankinio reikalavimus. Vien dėl to šiemet atsisakėme žaisti Lietuvos pirmosios lygos čempionate, negalime pasikviesti gerų užsienio komandų. Sporto sales reikia renovuoti, bet būtų puiku, kad turėtume gerą sporto kompleksą“, – sako A. Pranaitis.

Trenerio dienoraštisNors neturi modernios bazės, Kretingos jaunosios rankininkės visą laiką pasiekia puikių rezultatų. Jų treneris rašo dienoraštį, kuriame užfi ksuoti visi rezultatai. Talentingų žaidėjų jis ieško rajono mokyklose ir gimnazijose. Treniruoja tik mergaites, o apie berniukus negalvoja, nes jie daugiausia renkasi futbolą ir krepšinį.Pirmoji grupė, kurią subūrė A. Pranaitis, buvo rankininkės, gimusios 1967 metais. Viena žaidėjų – Irena Tamošauskaitė – buvo pakviesta atstovauti Vilniaus „Eglės“ dublerėms, tačiau ten ilgai neišbuvo. Bene pati svariausia jaunųjų kretingiškių pergalė – 1996 m. per Lietuvos moterų pirmosios lygos čempionatą laimėti aukso medaliai. 2003 m. Lietuvos jaunučių čempionate kretingiškės pelnė bronzos medalius, tai buvo labai garbingas laimėjimas, nes fi nale žaidė Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Kretingos jaunosios rankininkės. Lietuvos vaikų pirmenybėse kretingiškės net 17 kartų žaidė fi naluose, 2000 m. tapo Lietuvos jaunučių čempionėmis. Per pastaruosius trejus metus kretingiškės nuolat patenka į fi nalus.

Rankininkės garsina rajonąKretingos sporto mokyklos, populiarinančios septynias sporto šakas, direktorius Remigijus Malakauskas rankininkes įvardija kaip vienas tų, kurios bene labiausiai garsina rajoną. Geriausia šių metų Kretingos sporto mokyklos sportininke pripažinta Lietuvos jaunių

rinktinei atstovaujanti rankininkė Fausta Abrutytė. Ji dalyvavo Europos jaunių čempionato kvalifi kaciniame turnyre Vengrijoje, o penkta dešimtuke – kita rankininkė Ramunė Poškutė. Geriausia mokyklos komanda trečius metus iš eilės taip pat pripažintos rankininkės.Iš viso Lietuvos įvairaus amžiaus grupių rinktinėse buvo 8–9 kretingiškės. Visų laikų geriausiomis Kretingos rankininkėmis A. Pranaitis vadina Gintarę Anužytę, F. Abrutytę, pasaulio studentų trečiosios vietos laimėtoją vartininkę Liną Drasutytę-Meškauskienę, Gretą Gajauskaitę ir Raimondą Sandaraitę.

Rengia tarptautinį turnyrąDidelį vaidmenį Kretingos rankininkių gyvenime atlieka „HBH“ poilsio ir pramogų kompleksų, barų, viešbučio, pirčių ir alaus daryklos savininkė Rada Matulevičienė. Ji – pagrindinė rankininkių rėmėja. Treneris laimingas, kad jį gyvenimas suvedė su šia didelės širdies sporto entuziaste. „Nežinau, kaip mes, o ir visas Kretingos sportas, be jos gyventume. Turėdami tokią rėmėją, o ji rajone yra didelis autoritetas, mes esame lyg ant sparnų, mums lieka tik gerai žaisti. Dėka gerbiamos Rados mūsų rankininkės yra labai gražiai aprengtos, turi po kelias aprangas, dalyvauja tarptautiniuose turnyruose Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje, Švedijoje, Vokietijoje, jau nekalbant apie Latviją ir Estiją.Vien tik ko vertas rankinio turnyras „Rados taurė“, į kurį nori patekti įvairių užsienio šalių komandos.

Tai – tarsi mažosios olimpinės žaidynės, kur žaidėjoms viskas padėta ant lėkštutės“, – sako jaunųjų kretingiškių ugdytojas.„Rados taurės“ varžybos vyksta jau 12 metų. „HBH“ savininkė R. Matulevičienė tomis spalio dienomis visa savo esybe tris dienas būna pasinėrusi į rankinį. „HBH“ būstinėje vyksta komandų pristatymas, vakaronė, čia įrengtas ir apdovanojimų stendas.

Lemtinga pažintis prie jūrosKaip atsitiko, kad ši verslininkė pradėjo remti rankinį? „Tai įvyko 2001-aisiais, kai mes, 2000-ųjų Lietuvos jaunučių čempionių komanda, pasikvietėme verslininkę atvažiuoti į Klaipėdą pasižiūrėti paplūdimio rankinio turnyro. Tada užėmėme pirmąją vietą, pagal tradiciją buvau įmestas į šaltoką jūrą. Oras buvo prastokas, visi sušalome, ir Rada mus pakvietė pas save sušilti į pirtį. Tokia buvo mūsų pirmoji pažintis su „HBH“ savininke. Jau po metų, 2002 m., kilo mintis rengti rankinio turnyrus“, – prisiminė A. Pranaitis.

2006 m. turnyras tapo tarptautiniu, jame yra žaidusios Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos komandos. Devynis kartus iš dvylikos turnyrą laimėjo kretingiškės. Tačiau, kaip sako merginų treneris, visą laiką negali būti pirmas, labai sveika užimti ir antrąsias ar trečiąsias vietas. Per pastaruosius ketverius metus susirenka labai stiprios komandos – Estijos, Latvijos jaunių čempionės ir prizininkės. Kova užverda nuo pirmos iki paskutinės rungtynių minutės. Kartu vyksta ir draugiškos rungtynės tarp turnyro rinktinės ir trenerių, teisėjų bei rėmėjų. Į vartus stoja ir varžybų rėmėja R. Matulevičienė.

Rengia stovyklas ŠventojojeAntrus metus iš eilės kretingiškėms netgi rengiamos 10 dienų treniruočių stovyklos Šventojoje – sportininkės gyvena viešbutyje, gauna maitinimą, treniruojasi. Šiemet Šventojoje stovyklavo 17 merginų.„Į tas stovyklas atvažiuoja ir mūsų pagrindinė rėmėja. Ji pasižiūri, kaip mes gyvename, treniruojamės, ilsimės, per treniruotes kelioms minutėms kartais ir pati stoja į vartus, prisimena jaunystę. Rankininkėms tai būna nepakartojamos akimirkos, kai jos gali susitikti ir pabendrauti su „HBH“ savininke, kuri jomis taip nuoširdžiai rūpinasi.Pratybos būna labai naudingos, per jas atsirenku pačias gabiausias žaidėjas. Po tos treniruočių stovyklos dalyvavome tradiciniame tarptautiniame keturių komandų Panevėžio taurės turnyre ir antrą kartą tapome nugalėtojomis“, – sako A. Pranaitis.

„Daug rankininkių kartų išleidau į gyvenimą, tikrai apie 500 merginų, bet norisi ir toliau dirbti, sveikatos yra. Tik va, sporto bazės problema mums darosi vis aktualesnė.ALGIMANTAS PRANAITIS

Jau 12 metų rengiamo

tarptautinio turnyro „Rados

taurė“ pagrindinė rėmėja –

R. Matulevičienė (stovi kairėje),

o pagrindinis organizatorius –

A. Pranaitis (stovi dešinėje).

R. Matulevičienė ir A. Pranaitis prie rankinio turnyro trofėjų stendo.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Lietuvos šachmatininkas Šarūnas Šulskis yra įveikęs naująjį pasaulio čempioną Magnusą Carlseną, tačiau tuo nepuola girtis, nes norvegas tada buvo nepilnametis. 19p.p.

18 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 SAUSIS11188888 LILILIETETETUVUVUVOSOSOSOS SSSSPOPOPORTRTRTR OOOO LALALAL IKIKIKKRARARAŠTŠTŠŠTISISS 20202020141414141 SSSSAUAUAUAUSISISIS SSSS


AKIRATYJEUSIS2014 SAUSIS


Vos 23 metų Magnusas Carlsenas lapkritį užėmė pasaulio šachmatų čempiono sostą. Norvegas mače dėl karūnos 6,5:3,5 nugalėjo iki tol nuo 2007-ųjų karaliavusį indą Viswanathaną Anandą.

Vienas geriausių Lietuvos šachmatininkų Šarūnas Šulskis neslepia – Norvegijos šachmatininko pergalė jam buvo kiek netikėta. Nors dauguma specialistų sėkmę prognozavo tuo metu dar 23-iojo gimtadienio nesulaukusiam norvegui.„Nepaisydamas daugumos nuomonės, aš prieš mačą maniau, kad favoritas yra pasaulio čempionas V. Anandas. Jis soste sėdėjo kelerius metus, atmušė ne vieną tokią ataką. Bendra šachmatų pasaulio nuomonė buvo, kad pergalę lems reitingas ir jaunystė. Dauguma labai palaikė M. Carlseną“, – pasakojo Š. Šulskis.Tarptautinis didmeistris iš Lietuvos su naujuoju pasaulio čempionu yra du kartus susidūręs akis į akį. „Esu M. Carlseną įveikęs, kai jam buvo 14 metų. Bet negi imsi girtis su nepilnamečiais pasiektais rezultatais?.. 2010-aisiais Chanty Mansijske vykusioje šachmatų olimpiadoje jis atsirevanšavo. Maždaug 60-ies ėjimų partijoje jis pasiekė pergalę žaisdamas baltaisiais. Jau tada M. Carlseno reitingas buvo 1800 ir jis buvo ryški žvaigždė. Tad kalbant formaliai – mano santykis su M. Carlsenu yra 1:1“, – sakė Š. Šulskis.

Prie lentos emocijų netrūkstaM. Carlseno pergalę prieš V. Anandą aiškindamas psichologija ir nuotaika Š. Šulskis

„Tikrai netikiu, kad varžovas gali būti stipresnis ko nors pavartojęs. Dviračių ar kokiose nors kitose varžybose dopingas sukelia pavojų sportiniam sąžiningumui. Žaidžiant šachmatais pavojus sąžiningumui kitas. Mes turime kompiuterinio sukčiavimo problemą.

ŠARŪNAS ŠULSKIS tikina, kad, kaip ir bet kuriai sporto šakai, šachmatams reikalingas fizinis pasirengimas.

Šarūnas Šulskis yra įveikęs naująjį pasaulio čempioną Magnusą Carlseną, tačiau tuo nepuola girtis, nes norvegas tada buvo nepilnametis

tikino – nors ir atrodo, kad šachmatai yra šalto proto ir susikaupimo žaidimas, čia labai svarbios emocijos. „Šachmatai yra labai žmogiškas žaidimas. Tai yra dviejų žmonių kova ir dėl to emocijos beveik neišvengiamos, o jų kontroliavimas – tikras menas. Kai kurių aukštos klasės šachmatininkų, tokių kaip Vasylio Ivančuko, nervai yra labai ištampyti. Jis taip kamuojasi po pralaimėjimo, kad tai tiesiog nesuvokiama protu. Šachmatai, kad ir intelektualus, vis vien yra sportas. Į futbolą, krepšinį žiūrovus, žaidėjus traukia emocijos. Žaidžiant šachmatais – tik įrankiai kiti: intelektinė veikla, smegenys. Bet, be emocijų, šachmatai, kaip ir futbolas ar krepšinis, nebūtų patrauklus žaidimas“, – įsitikinęs tarptautinis didmeistris.

Svarbu ir fi zinė parengtisDauguma į šachmatus, kaip į sporto šaką, žiūri su ironiška šypsena. Bet Š. Šulskis tikina, kad, kaip ir bet kuriai sporto šakai, šachmatams reikalingas fi zinis pasirengimas.„Kai buvau moksleivis – gležnas vaikas – treneriai man tą pabrėždavo. Dėl to mes bėgiodavome krosus, žaisdavome krepšinį. Taip, šachmatams reikia fi zinio pasirengimo. Aišku, nebūtina kilnoti sunkumų. Taip įsisavinamas deguonis. O deguonis yra smegenų maistas“, – pasakojo tarptautinis didmeistris.Kaunietis pats nevažinėja automobiliu. O ir ėjimą pėsčiomis labiau vertina nei miesto transportą.„Neturiu įpročio laukti autobuso, jei žinau, kad jis atvažiuos po penkių minučių. Einu į kitą stotelę. Mano kojos dirba, kūnas savinasi deguonį. Dėl to

naudingos yra ir mankštos, ir pasivaikščiojimai gryname ore, jei sugebu suderinti laiką – žaidžiu krepšinį ar futbolą“, – kalbėjo šachmatininkas.Prieš varžybas, anot Š. Šulskio, svarbiausia pailsinti smegenis: „Šachmatų partijos vidutinė trukmė yra ne mažiau nei trys valandos. Rungtynės – daug ilgesnės negu krepšinio ar ledo ritulio, kur sportininkai nuolat vienas kitą keičia. Žaisdamas šachmatais žmogus dirba vertingiausia savo kūno dalimi – smegenimis. Jos neturi būti pervargusios, blogai paveikia bemiegės naktys. Kadangi šachmatai – protinė veikla, besaikis alkoholio vartojimas nėra gerai. Šachmatininkai, vartojantys alkoholį, trumpina savo karjerą, mažina gebėjimus. Siekiant rezultatų, reikalingas šachmatininko budrumas, susikaupimas, gera fi zinė forma.“

Leidžiama ir draudžiamaŠachmatų partijos metu galima išgerti kavos, arbatos ar kitų nealkoholinių gėrimų. Alkoholio partijos metu gerti draudžiama.„Manau, jei žaidėjas prieš rungtynes išgers, nebus taip, kad teisėjas prie jo prikibs, jeigu tai neturės įtakos jo elgesiui. Čia jau žmogaus etikos klausimas. Jeigu jis mano, kad jam tai padeda – tegu. Aš manau, kad man tai kenkia, todėl niekada to nedarau“, – kalbėjo Š. Šulskis.Šachmatininkas netiki, kad alkoholis, medikamentai ar dar kas nors gali būti dopingas.„Aš pasakysiu savo nuomonę apie dopingą. Mes, šachmatininkai, su juo susidūrėme netikusiu aspektu, kai mūsų tarptautinė federacija bandė įstoti į Tarptautinį olimpinį komitetą. O man nusispjauti, ką mano

varžovas vartoja. Aš žaidžiu su žmogumi ir netikiu, kad jam gali padėti kokie nors vaistai. Nes jeigu vaistai gali padėti žaisti šachmatais, tai jie gali padėti ir fi losofi niams traktatams, ir mokslui, tad tokius medikamentus turėtume įteisinti. Tikrai netikiu, kad varžovas gali būti stipresnis ko nors pavartojęs. Dviračių ar kokiose nors kitose varžybose dopingas sukelia pavojų sportiniam sąžiningumui. Žaidžiant šachmatais pavojus sąžiningumui kitas. Mes turime kompiuterinio sukčiavimo problemą. Dabar kompiuterinės programos yra tokios galingos, kad gali peržiūrėti milijonus ėjimų per sekundę“, – kalbėjo Š. Šulskis.Pats griežčiausias draudimas – mobilieji telefonai. Net jeigu jis cyptelės kišenėje, pranešdamas, kad atėjo žinutė, – iš karto skiriamas pralaimėjimas.„Aš jums nubraižysiu galimą sukčiavimo schemą. Aš žaidžiu turnyrą Indijoje, o mano partija transliuojama internetu visame pasaulyje. Mano bendrininkas namuose sau patogiai įsijungia galingą programą ir atsiunčia man žinutę, kaip reikia sužaisti. Jeigu mes telefonų nedrausime, bus labai paprasta sukčiauti“, – kalbėjo tarptautinis didmeistris.Sukčiavimo atvejų pasitaiko ir šachmatininkams pakilus nuo lentos, kad ir nueiti į tualetą. Žaidžiant partiją šachmatininkams niekada netrukdoma pasitraukti nuo lentos padarius savo ėjimą. Taip pat nesąžiningas žaidėjas gali turėti bendrininkų salėje tarp žiūrovų, kurie savo telefonuose gali būti pasijungę šachmatų analizės programą.Tad šachmatų pasaulyje dopingu galima vadinti ne medikamentus, o šiuolaikines technologijas.

ŠACHMATŲ DOPINGAS – TELEFONAI

Tarptautinis didmeistris

Š. Šulskis nemažai laiko praleidžia ne tik prie šachmatų lentos,

bet ir sporto salėje.Asmeninio albumo nuotr.


ISTORIJA 1935 m. rugsėjį BABE RISKO nugalėjo lenką Teddy Yaroszą ir tapo pasaulio profesionalų bokso vidutinio svorio čempionu.

LIETUVIŠKOS ČEMPIONO ŠAKNYSPasaulio profesionalų čempiono Babe Risko giminės mano, kad šis atletas nepelnytai pamirštas protėvių žemėje

Vytenis Bagdonas, Regimantas [email protected]

Prieš 90 metų, 1923 m. gruodžio 29–30 d., per Lietuvos dviratininkų sąjungos pirmenybes Kaune Stepono Dariaus iniciatyva buvo surengtos pirmosios ofi cialios bokso varžybos.

Ta proga šiemet išleista Rimgaudo Tirilio knygelė „Lietuvos boksui 90“. Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentas Darius Šalūga pratarmėje rašo: „Negalima nepaminėti mūsų boksininkų laimėjimų svetur. Prieš 100 metų (1913) JAV lietuvis Jurgis Čepulionis (George’as Chipas) iškovojo pasaulio profesionalų čempiono diržą. 1932 m. jo žygdarbį pakartojo legendinis sunkiasvoris Juozas Šarkis-Žukauskas (Jackas Sharkey).“ LBF prezidentas nepaminėjo dar vieno garsaus boksininko, turinčio lietuviško kraujo. Sporto pasaulyje jis geriausiai žinomas Babe Risko vardu.

Atleto tėvas gimė Lietuvoje2005 m. sausio mėnesį atverta internetinė Bokso enciklopedija (http://boxrec.com) leidžia

susipažinti su praeities boksininkais, jų kovomis, laimėjimais ir biografi jomis. Mūsų dėmesį atkreipė iš Sirakjuso, esančio netoli Niujorko, kilęs boksininkas, daugiausia žinomas kaip Babe Risko. Jo tikroji pavardė – Henry L. Pylkowski arba Pelkowski (1911–1957). Mes, Pilkauskų giminės palikuonys, pradėjome domėtis boksininko kilme ir paaiškėjo, kad jo tėvas Tomas Pilkauskas yra kilęs iš Stračnių kaimo, esančio netoli Subačiaus (Kupiškio rajone). Mus visus sieja bendras prosenelis Justinas Pilkauskas (1796–1882), palaidotas Stračnių kapinėse. Justino sūnus Matas (Mataušas) iš pradžių gyveno su tėvais Stračniuose, vėliau Pelyšėlių II palivarke. Mato sūnus Tomas (Tamošius) Pilkauskas (g. 1867 m.) jaunas išvyko į JAV, gyveno Sirakjuse, dirbo sodininku labai turtingoje šeimoje. 1909 m. vedė Michaliną Gajauskaitę (Gajevski) ir susilaukė penkių vaikų. Vyriausias buvo Henrikas Liudvikas (1911–1957), po jo – Vincas Tomas (1912–2002), Liucija (1914–1954), Sofi ja (1916–2013) ir Karolis (1918–2007).

Paveldėjo brolio slapyvardįVincas, kaip sužinojome iš jo dukraitės Kerrie Pelkowski

Kuruc, buvo boksininkas, vėliau bokso ir imtynių renginių organizatorius, įvairių visuomeninių klubų pirmininkas. Būdamas boksininkas vadino save Vince Risko, mokė boksuotis ir savo brolius, o vyresnysis Henrikas vėliau paveldėjo ir jo slapyvardį. Motina nepritarė sūnų boksavimuisi, todėl Henrikas tarnaudamas laivyne savo bokso laimėjimus slėpė slapyvardžiais. Jo brolis Vincas pasakodavo, kad, Henrikui tapus vidutinio svorio pasaulio bokso čempionu, apie tai sužinojusi motina labai nuliūdo. Henriko bokso ringe pasiekti rezultatai skirtingais slapyvardžiais (Henry Pulaski, Sailor Pulaski, Eddie Risko, Babe Risko) registruojami nuo 1929 metų.

Iškovojo čempiono diržą1935 m. rugsėjo 19 d. Eddie (Babe) Risko Pitsberge, Pensilvanijoje, nugalėjo lenką Teddy Yaroszą ir tapo pasaulio profesionalų bokso vidutinio svorio čempionu.1936 m. vasario 10 d. Niuarke, Naujajame Džersyje, jis apgynė pasaulio čempiono titulą nugalėdamas Tony Fisherį.Tačiau 1936 m. liepos 11 d. Siatle lietuvių kilmės boksininkas pralaimėjo Freddie Steele’ui ir

„Motina nepritarė sūnų boksavimuisi, todėl Henrikas tarnaudamas laivyne savo bokso laimėjimus slėpė slapyvardžiais. Jo brolis Vincas pasakodavo, kad, Henrikui tapus vidutinio svorio pasaulio bokso čempionu, apie tai sužinojusi motina labai nuliūdo.

prarado čempiono diržą. 1937 m. vasario 19 d. Niujorke Babe Risko dar kartą susitiko su F. Steele’u, bet ir vėl pralaimėjo.

Kilmę atskleidžia nuotraukosBabe Risko boksininko karjerą baigė 1939 metais. Ringe sportininkas kovojo 94 kartus, pasiekė 58 pergales, pralaimėjo 24 kartus ir 12 kartų susitikimai baigėsi lygiosiomis. Boksininkų sąrašuose Henrikas Pilkauskas priskiriamas lenkų boksininkams, o kitur nurodoma, kad jis yra lietuvių ir lenkų kilmės. Henriko tėvo Tomo dedikacija svainiui ant vestuvinės nuotraukos gerai atspindi tuometę paprastų Amerikos lietuvių kalbos būklę: lietuviški žodžiai, lenkiškas raidynas ir slaviškos lietuvių pavardžių formos. Mes neabejojame savo giminaičio lietuviška kilme. Turime jo tėvų vestuvinę nuotrauką su dedikacija Tomo sesers vyrui kitoje pusėje ir Henriko krikštynų autentišką nuotrauką, siųstą giminėms iš Sirakjuso į Lietuvą. Tad, minint Lietuvos bokso 90 metų sukaktį, šalia Jurgio Čepulionio ir Juozo Žukausko-Šarkio neturėtų būti pamirštas ir Henrikas Pilkauskas.

Tomo ir Michalinos Pilkauskų vestuvių nuotrauka, 1909 metai. Dedikacija svainiui kitoje nuotraukos pusėje.

Babe Risko buvo užkopęs į pasaulio profesionalų bokso

viršūnę.



Šiauliečiui alpinistui ir medikui Algirdui Briedžiui gruodžio 19 d. sukanka 75 metai.

Triskart Lietuvos alpinizmo čempionas su bendražygiais 1960 m. pirmą kartą alpinizmo istorijoje įkopė į Elbrusą žiemos sąlygomis ir nusileido slidėmis. Vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrėjų A. Briedis yra įveikęs Lenino (1965; 7134 m), Teke Toro (1968; 4480 m), Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050) ir Žalgirio (visas - 1969; 4850 m), Komunizmo (1971; 7495 m), Kilimandžaro (5895 m) ir Monblano (abi – 1995; 4810 m) viršukalnes.

Į kalnus – per slidinėjimąA. Briedis jaunystėje kultivavo ne vieną sporto šaką, ypač slidinėjimą ir biatloną. Beje, kelias į alpinizmą prasidėjo slidinėjimo treniruotėse.„Studijuodamas susipažinau su mūsų alpinizmo sporto pirmtakais. Su Vytautu Vosyliumi kartu studijavome Kauno medicinos institute. Jis iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) grįžo tiesiai į penktą kursą, o aš buvau pirmame. Tad mes su juo susitikome slidinėjimo rinktinėje. Būtent jis pakvietė užsiimti alpinizmu ir tai buvo mano pirmieji žingsniai. 1957 m. Kaune įkūrėme pirmąją Lietuvoje alpinizmo sekciją. Tada prasidėjo visi žygiai“, – kalbėjo A. Briedis.Kitaip nei daugelis alpinistų, kalnais domėtis ėmusių dėl egzotikos, šiauliečiui tai visų pirma buvo nauja sporto šaka.„Iš pradžių buvo tik grynai sportinis pomėgis. Tiesiog nepažįstama sritis, nepažįstama trauka. Kai pirmus kartus užkopėme, tapau rinktinei reikalingas kaip gydytojas

traumatologas. Kilo mūsų alpinizmo lygis, prasidėjo savarankiškos lietuvių ekspedicijos ir aš jose turėdavau dalyvauti kaip alpinistas ir kaip gydytojas traumatologas“, – pasakojo A. Briedis.Savas gydytojas Lietuvos alpinizmo rinktinei buvo ypač reikalingas. „Vykdavo Sovietų Sąjungos aukštuminio alpinizmo pirmenybės. Viena dalyvavimo sąlygų buvo turėti savo gydytoją ir vadovą. Jei jis būdavo iš kito miesto, iš kitos respublikos, rezultatai būdavo menkinami. Juk tikslas buvo pasirodyti ir pasiekti sportinių rezultatų. Todėl ir savo vadovą ugdėme, ir savo gydytoją visada turėjome. Ir mūsų rezultatai būdavo ne tokie blogi“, – kalbėjo medikas.

Suteikti pagalbą ir patartiAlpinizmo rinktinės gydytojas nelygu futbolo ar lengvosios atletikos komandos medikui. Nepasėdėsi stadione ant suoliuko, visur tekdavo eiti kartu.„Tie patys kalnai, tie patys žygiai, tas pats fi zinis krūvis. Viskas su kuprine. Taigi, jei reikėdavo, teikdavau pagalbą, o jei viskas sėkmingai – kopdavau kartu“, – pasakojo A. Briedis. O ir pilno medicininio lagamino su savimi nepasiimsi. Kalnuose reikšmės turi kiekvienas kilogramas. „Medikamentų imdavau minimaliai, juk viskas sverdavo. Jei manta sudarydavo apie 20–30 kg, ji buvo normali, bet išimtinais atvejais sverdavo ir 40 kilogramų“, – prisiminė dabar Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbantis ortopedas traumatologas.Pagalbą suteikti A. Briedžiui teko ne kartą. „Stovyklose dirbdavau pamaininiu gydytoju, o ekspedicijose irgi pasitaikydavo pavienių atvejų. Pamenu, net ir mūsų lietuviškosios ekspedicijos į Pamyrą metu vienas alpinistas

įkrito į ledo plyšį, patyrė sunkią galvos traumą, prarado sąmonę. Teko jį ledyno plyšiais traukti žemyn, iškvietus malūnsparnį skraidinti į Dušanbę“, – kalbėjo alpinistas.Kalnuose traumatologui teko būti ir kitų medicinos šakų žinovu. Teko patarinėti bendražygiams, kaip rengtis, ką valgyti ir gerti.„Ten visiškai kitokia oro drėgmė, kitoks slėgis. Čia, apačioje, pakanka lūpas seilėmis suvilgyti, o ten akimirksniu išdžiūsta, sutrūkinėja gleivinės ir atsiranda žaizdų. Kad to nepatirtų ir nereikėtų pasukti atgal, sportininkas turi turėti skysčių ir reguliariai atsigerti. Reikalinga triguba skysčių dozė. Maitinimasis irgi kitoks. Tai, kas tikdavo žemumų sąlygomis, visiškai netinka aukštikalnėse. Mes, lietuviai, čia suvirškiname lašinukus ar dar kietesnį maistą, o ten nei šokoladas, nei lašiniai neįsisavinami. Oro sąlygos ten visai kitokios, kitoks deguonies santykis, raumenų darbo produktų pasišalinimas. Kalorijų ten reikia dvigubai ar trigubai daugiau. Valgydavome praktiškai tą patį, bet pačių pasiruoštą maistą: lengviau įsisavinamų kruopų košes, konservus, sublimuotą mėsą. Iš pradžių daržovės, suprantama, tiek, kiek įmanoma jas išlaikyti“, – pasakojo A. Briedis, pats kalnuose išvengęs traumų.

Sunkiausia įveikti KomunizmąAnot alpinisto, sunkiausiai sekėsi pasiekti aukščiausią SSRS tašką – 7 495 m virš jūros lygio iškilusią Komunizmo (dabar – Ismailo Samani) viršukalnę. Tam prireikė dviejų bandymų, tiesa, dėl kitą ekspediciją ištikusios nelaimės.„Pirmąją ekspediciją teko nutraukti. Rusų iš Voronežo ekspedicija patyrė masinę traumą – aštuonis alpinistus nušlavė sniego lavina. Ir mums teko dalyvauti gelbėjimo darbuose. O po jų kopti nebuvo nei laiko, nei galimybių.

Ekspediciją pakartojome po dvejų metų ir galų gale į tą viršūnę užkopėme“, – teigė šiaulietis.A. Briedis neneigia, kad kalnai jį užbūrė visam gyvenimui.„Pastarąjį kartą kopiau 1995 metais. Aišku, tai jau buvo pramoginis kopimas į Alpes, į Kilimandžaro viršūnę Afrikoje kartu su Vladu Vitkausku. Jau nesiekėme jokių sportinių rezultatų, tiesiog kopėme savo malonumui, norėdami gerai praleisti atostogas“, – pasakojo medikas.Baigiantis sovietiniams laikams alpinistas įsitraukė ir į sporto politiką. Jis – vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrėjų, buvęs LTOK Šiaulių tarybos pirmininkas.„Teko dalyvauti tame suvažiavime 1989 m. gruodžio 11 d. Profsąjungų rūmuose. Bet aš įkūrėjų grupėje nebuvau. Aš čia Šiauliuose įkūriau miesto olimpinę tarybą. Tai buvo olimpinės akademijos, olimpinės tarybos atramos taškas – pirminis židinys“, – kalbėjo A. Briedis.

Medikų ir alpinistų šeimaNors kalnus įveikusio gydytojo tėvai nieko bendra su medicina neturėjo, jo žmona ir duktė labai su ja susiję.„Žmona Laimutė dirba gydytoja toje pačioje ligoninėje kaip ir aš. Dukra Rasa irgi gydytoja. Ji dirba Vilniuje“, – paaiškino A. Briedis, turintis ir du vaikaičius – Algirdą ir Rūtą.Jokių konfl iktų dėl alpinizmo A. Briedžiui šeimoje nekildavo. Mat Laimutė – taip pat alpinistė. „Mano žmona – taip pat su sportiniu charakteriu. Ji pati kokius penkis šešis sezonus yra buvusi kalnuose, ragavo kopimų duonos. Žinojo viską, todėl tikrai jokių nesusipratimų dėl to nekildavo“, – pasakojo buvęs Lietuvos alpinizmo rinktinės gydytojas.

Būdamas alpinizmo komandos gydytoju ant atsarginių suolo nepasėdėsi. Tad ir Algirdui Briedžiui tekdavo kopti kartu su sportininkais„

Mūsų lietuviškosios ekspedicijos į Pamyrą metu vienas alpinistas įkrito į ledo plyšį, patyrė sunkią galvos traumą, prarado sąmonę. Teko jį ledyno plyšiais traukti žemyn, iškvietus malūnsparnį skraidinti į Dušanbę.

A. Briedis (antras iš dešinės) su bendražygiais Žalgirio viršūnėje.

Romualdo Augūno nuotr.

2014 SAUSIS

SUKAKTYSALGIRDAS BRIEDIS – ne vienintelis alpininstas šeimoje. Jo žmona Laimutė taip pat yra įveikusi ne vieną viršukalnę.

j

KALNAI UŽBŪRĖVISAM GYVENIMUIB


REGBIS RYTIS DAVIDOVIČIUS į regbį pasuko tada, kai pajuto profesionalų futbolo minusus: komercializaciją ir nešvarius užkulisius.

Dovilė Šeduikytė[email protected]

Sporto pasaulyje jau senokai sklando sparnuota frazė: „Futbolas – tai džentelmenų sportas, kurį žaidžia chuliganai, o regbis yra chuliganų sportas, kurį žaidžia džentelmenai“.

Jau metus Lietuvos regbio fede-racijai (LRF) vadovaujantis Rytis Davidovičius ilgą laiką žaidė fut-bolą, tačiau į regbį pasuko būtent tada, kai pajuto profesionalų fut-bolo minusus – komercializaciją ir nešvarius užkulisius. Lietuvoje regbis yra ne profesionalų sportas, todėl į regbio šeimą įsitraukiantys žmonės ir aikštėje, ir už jos ribų yra varomi entuziazmo ir gerų in-tencijų, o ne fi nansinių laimikių.

Praėjo beveik metai, kai esate LRF prezidentas. Kodėl sutikote užimti šias pareigas?

Iki tol gyvenau futbolu. Jį žaidžiu nuo trejų metų, tačiau dabar tai jau mėgėjiška veikla. Esu įsitiki-nęs, kad pats švariausias, pats sveikiausias yra mėgėjų sportas. Prieš kelerius metus dideli pi-nigai, futbolo komercializacija, nešvarūs žaidimai mane pastū-mėjo atsitraukti nuo profesionalų futbolo. Kaip tik tuo metu vienas draugas rekomendavo atkreip-ti dėmesį į regbį, kur šių dalykų nėra ir gerokai daugiau daroma iš širdies. Pradėjau domėtis, su-sitikau su regbio žmonėmis, pra-dėjome kartu dirbti, kol pagaliau

vieną dieną turėjome spręsti reg-bio veiklos valdymo Lietuvoje klausimą. Teko prisiminti posakį: „Arba darai rimtai, arba apskritai nedarai“. Pasitaręs su šeima ir su pačiu savimi, nutariau pasirinkti pirmąjį variantą.Aš pats niekada nesu žaidęs regbio, tačiau gyvenu sportu, turiu verslo, projektų valdymo patirties. Tad tai, kad nežaidžiau regbio, manau, yra mano didelis pranašumas, leidžian-tis į šį žaidimą žvelgti kaip į procesą, kurį reikia suvaldyti ir įgyvendinti padedant kitiems žmonėms. Taip gimsta pasitikėjimas kitais, koman-dinis darbas.

Koks per šiuos metus jums pasi-taikė didžiausias iššūkis?

Neabejotinai, didžiausias iššūkis – suvienyti visus regbio žmones vienam tikslui, bendram darbui. Šio sporto srityje dirbantys žmo-nės yra didžiuliai savo darbo entuziastai. Daugumai jų atrasti talentą, nugalėti yra daug svar-biau nei pinigai. 99 proc. žaidėjų negauna atlygio už tai, kad kovoja aikštėje. Savo širdimi, jėga, noru, ryžtu jie pasiekia neįtikėtinų re-zultatų. Jie treniruojasi po darbų, o ruošdamiesi rinktinės kovoms ima atostogas darbuose ir ski-ria tą laiką pasirengti. Žinoma, jau turime ir keletą profesionalių regbininkų, tačiau jie yra tik keli iš dviejų tūkstančių, žaidžiančių regbį. Regbio žmonės turi be galo didelę širdį. Visi šie žmonės mėgsta šį sportą, jam aukojasi, turi savo idėjų, o

mūsų, vadovų, darbas – juos su-jungti ir siekti, kad regbis gyvuotų ir klestėtų.

Kokius svarbiausius pokyčius įvardytumėte Lietuvos regbio pa-saulyje šiais metais?

Jau prieš metus buvo aišku, kad maža regbio bendruomenė gali pasiekti daugiau tik suvienyda-ma jėgas. Tad didžiausiu pokyčiu pavadinčiau vėl bendrą Lietuvos tradicinio regbio čempionatą. Prieš dvejus metus dalis klubų įkūrė atskirą Lietuvos čempionatą ir tai tapo grėsme paties žaidimo vientisumui. Džiaugiuosi, kad as-meninės ambicijos buvo paliktos nuošalyje, siekiant bendro tikslo.Džiugu pastebėti ir pokyčius rin-kodaros bei komercijos srityse. Gerokai padidinome pajamų dalį iš privačių investuotojų, taip suma-žindami priklausomybę nuo valsty-bės institucijų ir Tarptautinės regbio federacijos. Manau, tai pavyko pa-daryti dėka dirbusių žmonių profe-sionalumo ir, svarbiausia, požiūrio. Dažna sporto organizacijų proble-ma ta, kad jos pas investuotojus eina prašyti paramos, bet negalvoja, kaip uždirbti visiems kartu. Regbio fe-deracijoje mes visuomet dirbame, kad investuotas litas investuotojui uždirbtų bent pusantro. Dar vie-nas svarbus žingsnis – maksimalus skaidrumas. Bene pirmas veiksmas, kurio ėmėmės, susitarėme su audi-torių įmonės KPMG teisininku An-driumi Budvyčiu dėl veiklos audito, o nariai reguliariai gauna veiklos ataskaitas.

R. Davidovičių labiausiai žavi regbio mėgėjų pasišventimas savo sporto šakai.LRF nuotr.

Gana akivaizdūs pokyčiai vyksta ir pagrindinėse šalies rinktinėse. Treneriai diegia naujoves, atsi-skleidžia naujų talentų.

Šiais metais pagrindiniu fede-racijos rėmėju tapo „Lietuvos paštas“, kitiems metams sutartį pasirašė „Vičiūnų įmonių gru-pė“. Ar labai sudėtinga pritraukti solidžius rėmėjus, kad atkreiptų dėmesį į regbį?

Žinoma, kad sudėtinga. Rinkoje vyksta arši konkurencija dėl kie-kvienos investicijos. Tačiau, maty-damas mūsų pokyčius ir vystymą-si, aš nusiteikęs optimistiškai. Kaip minėjau, mūsų didžiausias prana-šumas, kad mes su rėmėjais kalba-me ne kaip su labdaros ar paramos davėjais, bet kaip su investuotojais. Mums, kaip ir jiems, svarbu, kokia yra kiekvienos investicijos vertė. La-bai džiaugiuosi, kad tokios solidžios įmonės, kaip „Lietuvos paštas“ bei „Vičiūnų įmonių grupė“, tiki Lietu-vos regbiu.

Kokie svarbiausi regbio rengi-niai vyks Lietuvoje?

Ateinantys metai bus kupini iššū-kių. Lietuvoje planuojame rengti net tris Europos turnyrus. Tai septy-netų regbio vyrų ir moterų Europos čempionatai, kuriuose dalyvaus net 400 sportininkų iš 20 šalių, ir jaunių (iki 17 m.) keturių komandų tarp-tautinis turnyras. Remiantis atlikta studija, šie turnyrai Lietuvos eko-nomikai sugeneruos apie 600–700 tūkst. litų tiesioginių pajamų.

„Šio sporto srityje dirbantys žmonės yra didžiuliai savo darbo entuziastai. Daugumai jų atrasti talentą, nugalėti yra daug svarbiau nei pinigai. 99 proc. žaidėjų negauna atlygio už tai, kad kovoja aikštėje. Savo širdimi, jėga, noru, ryžtu jie pasiekia neįtikėtinų rezultatų.

ENTUZIAZMAS SVARBESNIS

UŽ PINIGUS Lietuvos regbio federacijos prezidento

Ryčio Davidovičiaus pagrindinis tikslas – suvienyti šios sporto šakos bendruomenę


PERTRAUKĖLĖSSAUAUSISISS

Siųskite teisingą kryžiažodžio atsakymą el. paštu [email protected] iki sausio 10 d. ir laimėkite „Hummel“ laisvalaikio marškinėlius.

Gruodžio mėnesio numeryje spausdinto kryžiažodžio teisingą atsakymą „Klauptas“ atsiuntė 28 skaitytojai. Ištraukus burtus paaiškėjo, kad „Hummel“ prizą laimėjo Artūras Visockis. Sveikiname!


ŠVENTĖ Per Lietuvos parolimpinio komiteto šventę „Neringos“ restorane apdovanoti geriausi 2013 m. šalies neįgalieji sportininkai

20201414 S SAUAU20201414

Per Lietuvos parolimpinio komiteto 2013 m. laureatų apdovanojimą Vilniuje parolimpiečiai sportinę aprangą

iškeitė į proginius drabužius

Europos golbolo čempionę Lietuvos rinktinę apdovanojo Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis bei

premjeras Algirdas Butkevičius.

„NERINGOJE“ ŽIBĖJO SPORTO ŽVAIGŽDĖS

METŲ GERIAUSIEJIPer Lietuvos parolimpinio komiteto šventę „Neringos“ restorane buvo apdovanoti 10 geriausių 2013 m.

Lietuvos neįgaliųjų sportininkų ir jų treneriai, taip pat – šių metų

Europos čempionė Lietuvos golbolo rinktinė.

Metų laureataiRamunė Adomaitienė (lengvoji

atletika), trenerė Algina VilčinskienėOsvaldas Bareikis (dziudo),

treneris Artūras SakasMantas Brazauskis (golbolas),

treneriai Karolis Levickis ir Klaidas Janeika

Mindaugas Bilius (lengvoji atletika), treneris Rimantas Plungė

Donatas Dundzys (lengvoji atleti-ka), treneris Jonas Baltrušaitis

Mindaugas Dvylaitis (plaukimas), trenerė Birutė Statkevičienė

Simonas Kurutis (lengvoji atletika), treneris Deimantas Jusys

Gluosnė Norkutė (lengvoji atletika, trenerė Dangyra Grigienė

Kęstutis Skučas (plaukimas), trenerė Rasa Stravinskienė

Marius Zibolis (golbolas), treneriai Karolis Levickis ir Klaidas JaneikaLietuvos golbolo rinktinė: Mantas

Brazauskis, Marius Zibolis, Nerijus Montvydas, Mantas Panovas,

Genrikas Pavliukianecas, Mindau-gas Suchovejus. Treneriai: Karolis

Levickis ir Klaidas Janeika.

Susirinkusiuosius į iškilmes sveikino TPK prezidentas seras Philipas Cravenas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė sveikina Ramunę Adomaitienę ir jos trenerę Alginą Vilčinskienę

Seimo narys Juras Požela įteikė prizą Mindaugui Dvylaičiui ir jo trenerei Birutei Statkevičienei.

Darių Dundzį apdovanoja

Latvijos parolimpinio

komiteto prezidentė

Daiga Dadzitė.

Iškilmės vyko „Neringos“ restorane.

Seimo vicepirmininkės Irenos Degutienės plojimai Mindaugui Biliui.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

Documents

SPORTAS Nr10 (2013m)