SPORTAS Nr3 (2016m)

3 p.

11 p.

12 p.

18 p.

ŽVILGSNIS

LEGIONIERĖ

TEMA

SUKAKTIS

„Ne visada ir ne visur blogai būti mažam“, – teigia 134 cm ūgio Europos ir pasaulio jėgos trikovės čempionas Egidijus Valčiukas.

Vienos Lietuvos salės tinklinio rinktinės lyderių Erikos Kliokmanaitės vasaros bėga tarp smėlio aikštelių ir šeimos restorano Ispanijoje.

Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ komandos kelią į LMKL sostą nušvietė ir trenerio Lino Šalkaus svaidomi žaibai.

„Visada jausdavausi kaip dailininkas, piešiantis paveikslą“, – sako garsiausia Lietuvos dailiojo jojimo atstovė Judra Kašarina.

SVAJONĖS PILDOSI

2016 Nr. 3

Nors vasara jau prasideda, susizgribti mokytis plaukti ir dabar dar ne vėlu. Ir tam gali pakakti vos 24 valandų. 16 p.

www.sportas.info

„Sunkus darbas treniruotėse ir maratonas – ne kančia“, – tvirtina olimpinį kelialapį į Rio de Žaneirą iškovojusi lengvaatletė Vaida Žūsinaitė. Ji ne tik per mėnesį nubėga apie 600 km, bet ir randa laiko treniruoti kitus ir dalyvauti socialiniuose projektuose. 20 p.

INVESTICIJA Į GYVYBĘ

Mar

iaus

Kav

alia

usko

nuo

tr.

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 3

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 686 09 700

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected] [email protected] Daugėlaitė[email protected]

REKLAMATel. 8 686 09 700Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos rytas“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

9 000

ATGARSIAI 23Net 23 medalius (8 aukso, 8 sidabro, 7 bronzos) laimėjo Lietuvos kiokušin karatė kovotojai Europos suaugusiųjų ir jaunių čempionate Gruzijoje. „

Taip po pergalės LKL pusfinalio serijoje 3:2 prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“ kalbėjo Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkų treneris Dainius Adomaitis.

Geriausias Lietuvos tenisininkas Ričardas Berankis pasiekė aukščiausią karjeros laiptelį. Jis gegužės pabaigoje pakilo į 50-ąją vietą pasaulio reitinge ir tik stebuklas jam gali užkirsti kelią į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) piešinys

Net 23 medaliukaratė kov

„Mums didžiausia motyvacija pusfi nalyje buvo „Lietuvos ryto“ žaidimas Prienuose (balandžio 13 d. vilniečiai Prienuose patyrė pralaimėjimą 77:80, jis galėjo jiems padėti išvengti akistatos pusfi nalyje su „Neptūnu“, bet taip nenutiko – red.). Mes matėme, kad „Lietuvos rytas“ nenori žaisti su mumis, ir prisiminėme, ką jie darė Prienuose.“

LIETUVOS PLAUKIKAI

LIETUVOS IRKLUOTOJAI

„ACME-ŽALGIRIS“

HENRIKAS ŽUSTAUTAS

VINCENTAS KORKUTIS

Europos plaukimo čempionate Londone Rūta Meilutytė iškovojo auksą (100 m krūtine), o Giedrius Titenis (100 m krūtine) ir Danas Rapšys (200 m nugara) – bronzą. Lietuvai atstovavo 12 plaukikų ir dvi šuolininkės į vandenį.

Europos irklavimo čempionate Mindaugas Griškonis (vienvietė) ir Aurimas Adomavičius, Dominykas Jančionis, Martynas Džiaugys, Dovydas Nemeravičius (keturvietė) iškovojo sidabrą, Saulius Ritteris ir Rolandas Maščinskas (dvivietė) – bronzą.

Ketvirtus metus iš eilės Lietuvos moterų rankinio čempione tapo Kauno komanda „ACME-Žalgiris“, fi nalo serijoje 3:1 įveikusi Garliavos „SM-CASCADA“.

Henrikas Žustautas užsitikrino kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes vienviečių kanojų irklavimo 200 m rungtyje, už nugaros palikęs pagrindinius konkurentus – Jevgenijų Šukliną ir Vadimą Korobovą.

Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) vadovai medaliu „Už nuopelnus olimpiniam švietimui“ apdovanojo LOA narį, laikraščio „Sportas“ bendradarbį, tenisininką ir teniso teisėją Vincentą Korkutį.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 3

ŽVILGSNIS Šį pavasarį EGIDIJUS VALČIUKAS spėjo tapti ir Europos, ir pasaulio rekordininku ir čempionu.

Ingvaras [email protected]

Užsispyrimas ir Dievo duotas talentas – šias vieną po kito medalius skinančio ir rekordus gerinančio 18-mečio jėgos trikovininko Egidijaus Valčiuko savybes pabrėžė jo treneris Antanas Gricius.

Treneris 2013-aisiais pastebėjo už bendraamžius kur kas mažesnį berniuką, mokyklos sporto salėje kilnojantį svarsčius, ir pasiūlė jam išbandyti savo sporto šaką. Siūlydamas pataikė į dešimtuką. Dabar A. Gricius tikina, kad mažylis yra tiesiog sukurtas jėgos trikovei.Kelmės rajone Šaukėnuose gimęs ir augęs E. Valčiukas visada buvo mažesnis už bendraamžius. Dabartinis jo ūgis – 134 centimetrai. Egidijui – įgimtas augimo hormono sutrikimas. Vaikystėje dėl to graužęsis, atletas dabar įžvelgia ir pranašumų. „Ne visada ir ne visur blogai būti mažam. Tarp savo sporto šakos atstovų dėl ūgio turiu fizinių pranašumų. Amplitudė į štangos pusę mano atveju yra mažesnė“, – sako jėgos trikovės atletas. O per 30 metų jėgos trikove užsiimantis jo treneris A. Gricius patikslina: „Jo ūgis jam labai padeda pritupiant ir spaudžiant, tačiau atliekant traukos rungtį tai trukdo.“Panašaus ūgio varžovų per tuos trejus metus, kai E. Valčiukas dalyvauja įvairiose jėgos trikovės varžybose, jam neteko pastebėti.

Įspūdingi rezultataiŠį pavasarį E. Valčiukas vėl sudrebino jėgos trikovės pasaulį.

Balandį jis spėjo tapti ir Europos, ir pasaulio rekordininku ir čempionu.Europos jaunių ir jaunimo pirmenybėse lietuvis pagerino keturis rekordus. Svorio kategorijoje iki 53 kg besivaržantis atletas jau pirmuoju bandymu pritūpė su 230 kg štanga ir iškart pagerino jaunių rekordą. Sėkmingas bandymas buvo ir su 240 kg štanga, o pritūpęs su 250 kg svorio štanga jis sugebėjo pagerinti ir jaunimo grupės pasaulio rekordą. Du kartus pasaulio jaunių rekordą E. Valčiukas pagerino ir spausdamas štangą – 140,5 kg, o vėliau – 150 kg. Bendroje jaunių grupės svorio kategorijos iki 53 kg įskaitoje Lietuvos sportininkas surinko net 545 kg ir taip pagerino pasaulio rekordą. Lietuvis be vargo tapo Europos jėgos trikovės čempionu.Vos po savaitės vykusiame pasaulio štangos spaudimo čempionate jis įveikė rungtį su 151 kg svorio štanga, pagerino pasaulio jaunių rekordą ir laimėjo aukso medalį.Tai nėra pirmi dideli Lietuvos jėgos trikovininko laimėjimai. Pasaulio čempiono titulą E. Valčiukas iškovojo 2015-ųjų rugsėjį. Tada jis pagerino du planetos rekordus: pritūpimo su štanga ir štangos spaudimo gulint. Prieš tai E. Valčiukas yra iškovojęs ir Europos, ir pasaulio čempionatų mažesnės prabos medalių.Pernai per varžybas Kaune trikovėje E. Valčiukas surinko 515 kg ir pirmąsyk įvykdė suaugusiųjų elito normatyvą.

Pradėjo nuo svarsčiųKuršėniškis A. Gricius prieš šešerius metus įsidarbino Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazijoje kūno kultūros mokytoju.

„Ten į jėgos sporto sekciją atėjo Egidijus ir mes pradėjome kultivuoti svarsčių kilnojimo sportą. Jis palengva sustiprėjo, pirmą kartą dalyvavo Lietuvos moksleivių štangos spaudimo čempionate Kuršėnuose. Ten užėmė penktąją vietą ir jam ši sporto šaka pradėjo labiau patikti, nes pagal sudėjimą šis sportas labiau tiko negu svarsčių kilnojimas“, – apie bendradarbiavimo su E. Valčiuku pradžią kalbėjo jo mokytojas ir treneris.Pats jaunuolis savo rimto sportavimo pradžia laiko būtent posūkį į jėgos trikovę. „Svarsčius kilnojau. Bet tai nebuvo labai rimta. O į jėgos trikovę jau įsitraukiau rimtai. Treneris man ją pasiūlė, nuvažiavau į varžybas, jose man gerai sekėsi. Taip ir sportuoju iki šiol ir neketinu mesti“, – pasakoja atletas.Jėgos trikovės treniruotės vyko jau ne Šaukėnuose, o Kuršėnuose, sporto klube „Kristalas“, 20 km nuo gimtojo Egidijaus miestelio. „Per savaitę 2–3 kartus vykstu į Kuršėnus. Dabar važiuoju savo mašina, pats vairuoju. Anksčiau brolis, mama arba tėtis nuveždavo“, – tęsia vaikinas.Pirmosios E. Valčiuko jėgos trikovės varžybos vyko užsienyje – Baltarusijoje. Jose mažasis atletas pasiekė Lietuvos rekordą.„Egidijui ši sporto šaka genetiškai tinka. Jo užsispyrimas ir Dievo duotas talentas padeda pasiekti rezultatų“, – aiškina staigų auklėtinio šuolį į jėgos trikovės aukštumas A. Gricius.

Įveikia visas kliūtisAtleto gimtinėje Šaukėnuose gyvena apie pusę tūkstančio žmonių. Suprantama, kiekvienas kiekvieną ten pažįsta.

„Taip, visi čia žino apie mano sportą, medalius, rekordus. O kaip reaguoja? Na, išskirtinai nereaguoja. Paprastai“, – teigia gimnazistas.Laisvalaikio trūkumu, kitaip nei daugelis kitų aukšto lygio sportininkų, E. Valčiukas nesiskundžia: „Laisvalaikio lieka. Suprantama, ne tiek daug, kiek tiems žmonėms, kurie nesportuoja.“Pasak A. Griciaus, jo auklėtinis yra užsispyręs, žinantis savo tikslą ir jo siekiantis, nebijantis sunkumų, skausmo. Per tuos metus, kai dirbo su E. Valčiuku, treneris nepastebėjo kokių nors atleto psichologinių problemų dėl neįprastai mažo ūgio ar paaugliško amžiaus. „Manau, psichologines problemas jam padeda įveikti gera šeima, draugai ir aplinka, kuri jį priima draugiškai, įgimtas linksmumas ir realus požiūris į gyvenimą. Jis sporto niekada negalvojo mesti, o artimiausiu metu ketina gerinti rekordus“, – sako E. Valčiuko treneris.Iki suaugusiųjų varžybų E. Valčiukui dar yra likę keleri metai. Jėgos trikovininkai jaunimo varžybose baigia dalyvauti nuo 23-ejų. Ir pats sportininkas, ir jo treneris mano, kad laiko pasiruošti šiam, sunkiausiam, sportinės karjeros etapui yra pakankamai.„Viskas priklausys tik nuo jo paties. Žinoma, aš pasiruošęs padėti. Egidijaus galimybės man dar pačiam nėra aiškios, kol kas nematau jo ribų“, – atskleidžia A. Gricius.Kokia jau dabar tiek pasiekusio mažojo sportininko svajonė? Jis nori, kad jėgos trikovę įtrauktų į olimpinių žaidynių programą ir jis turėtų galimybę siekti olimpinio kelialapio.

„EspdšK3

18-metis Egidijus

Valčiukas dar tik

trejus metus dalyvauja

jėgos trikovės varžybose, bet jose jau spėjo iškovoti per 100 medalių.

STIPRYBĖ – UŽSISPYRIMAS IR TALENTAS„Ne visada ir ne visur blogai būti mažam“, – teigia 134 cm ūgio Europos ir pasaulio čempionas Egidijus Valčiukas

Asmeninio albumo nuotr.

E. Valčiukui jėgos trikovės pasaulį atvėrė

treneris A. Gricius.


POKALBIS 2016 m. olimpinės žaidynės – pirmos ir paskutinės, kuriose teisėjaus Lietuvos irklavimo federacijos viceprezidentas EDMUNDAS DAUKANTAS.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Tarptautinės logistikos bendrovės „Schenker“ direktorius, tarptautinės kategorijos teisėjas Edmundas Daukantas – trečiasis Lietuvos irklavimo arbitras, kuris teisėjaus olimpinėse žaidynėse. Maskvoje teisėjavo Vilhelmas Dundulis, o Atlantoje – Eugenijus Levickas.

„Kai sužinojau, jog esu pakviestas teisėjauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, jausmas buvo dvejopas. Labai džiaugiausi, kad išsipildė mano svajonė. Tačiau dar labiau džiaugiausi už patį Lietuvos irklavimą, kad jis taip aukštai įvertintas. Nėra jokių abejonių, kad Lietuvos teisėjas buvo pasirinktas dėl to, jog net penkios mūsų įgulos dalyvauja olimpinėse žaidynėse. Tai labai solidu“, – sako E. Daukantas.

Kaip formuojama olimpinių žaidynių irklavimo teisėjų kolegija? Irklavimo srityje taikomi rašytiniai principai, vienas jų – malonus, bet kartu ir graudus. Irklavimo teisėjas per olimpines žaidynes gali teisėjauti tik vieną

kartą gyvenime. Tarptautinė irklavimo federacija (FISA) labai daug dėmesio skiria teisėjavimo kokybei ir siekia, kad pasaulyje būtų ne mažiau kaip 400 aukštos kvalifi kacijos tarptautinės kategorijos arbitrų.Olimpinėms žaidynėms jų pakanka 20. Jeigu kam nors pavyks teisėjauti du kartus, tikimybė pasiekti šį olimpą kitiems bus nulinė. Principas, jog olimpinėse žaidynėse teisėjaujama tik vieną kartą, motyvuoja visus kitus kuo greičiau artėti prie aukštesnio lygio. Viskas vyksta piramidės principu ir tik pačiame viršuje pradeda švytėti olimpiada – viltis, kad vieną kartą jose pasirodysi. Turi būti aktyvus ir niekada nepamiršti, kad visi teisėjavimo lygiai svarbūs.

Kur jums teko teisėjauti kopiant meistriškumo laipteliais?2006-aisiais pirmą kartą teisėjavau Europos čempionate Poznanėje, po to dar du kartus (2010 m. Breste ir 2012 m. Varezėje) buvau tų čempionatų arbitras. 2008 m. teisėjavau pasaulio jaunių ir suaugusiųjų neolimpinių rungčių čempionate Lince (Austrija), Pasaulio taurės etape Poznanėje ir

„„Kai sužinojau, jog esu pakviestas teisėjauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, jausmas buvo dvejopas. Labai džiaugiausi, kad išsipildė mano svajonė. Tačiau dar labiau džiaugiausi už patį Lietuvos irklavimą, kad jis taip aukštai įvertintas. Nėra jokių abejonių, kad Lietuvos teisėjas buvo pasirinktas dėl to, jog net penkios mūsų įgulos dalyvauja olimpinėse žaidynėse.“

tarp jų ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Spalio pabaigoje ofi cialiu laišku pranešta, kuriose varžybose teisėjai kviečiami teisėjauti. Tikėjausi, kad būsiu pakviestas į pasaulio jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų neolimpinių rungčių čempionatą Roterdame, kuris vyks po olimpinių žaidynių. Tai gigantiška ir nepaprastai sunki regata teisėjavimo požiūriu. Tačiau gavau kvietimą teisėjauti Rio de Žaneire.

Kurioje pozicijoje teisėjausite?Kai kurių sporto šakų atstovai sako, kad jie iš pradžių nežino kur ir jiems pranešama tik atvykus. Aš žinau – visur. Olimpinė regata truks apie 10 dienų ir mes, teisėjai, žinome, kad dirbsime visose pozicijose. Rotacija bus greita ir vyks kiekvieną dieną, kasdien gausime po kelias pozicijas. Teatras prasideda nuo drabužinės, o irkluotojų varžybos – nuo kontrolės komisijos. Tikrinama, ar tikrai tie sportininkai, kurie įregistruoti paraiškoje, stos į startą, ar valties įranga atitinka saugumo reikalavimus. Kontrolės komisijos teisėjai, viską sutikrinę, išlydi irkluotojus į startą. Kiti teisėjai juos pasitinka.

Alfredo Pliadžio nuotr.RIO DE ŽANEIRO ŽAIDYNIŲ IRKLAVIMO VARŽYBŲ TEISĖJAS EDMUNDAS DAUKANTAS

OLIMPIADA – TEISĖJAVIMO VIRŠŪNĖolimpinėje kvalifi kacinėje regatoje Poznanėje, 2013 m. – pasaulio jaunimo čempionate Amsterdame. Teisėjavau ir pasaulio pakrančių jūrinio irklavimo čempionate Stambule. Kadangi domiuosi organizacine veikla, tenka dalyvauti įvairiuose FISA posėdžiuose. Netikėtai sužinojau klaidą, kurią dažnai daro tarptautinės kategorijos teisėjai, siekdami teisėjauti olimpinėse žaidynėse, – jie visi stengiasi teisėjauti kuo aukštesnio rango varžybose ir užmiršta įprastas tarptautines regatas, kuriose visada trūksta teisėjų. Į tą faktorių, kad žmonės neišdidūs, nepamiršta, kad, be pasaulio ir Europos čempionatų, yra, tarkime, ir „Gintarinių irklų“ regata Trakuose bei kitos, FISA visada atsižvelgia.

Kada sužinojote, jog teisėjausite Rio de Žaneire?Tai – ofi ciali procedūra. Kasmet ji prasideda nuo to, jog esame kviečiami pareikšti savo pageidavimus, kur norime teisėjauti, ir kartu įsipareigojame, kad, jeigu būsime pakviesti, būtinai ir teisėjausime. Vietų yra mažiau nei arbitrų. Ne visi teisėjai gauna darbo. Aš pažymėjau keletą regatų,

Virg

audo

Lek

nick

o nu

otr.

E. Daukantas nuolat teisėjauja aukščiausio lygio varžybose Lietuvoje ir užsienyje.


Sportą puikiai pažįstantis VALDAS ADAMKUS mano, kad permainų reikia, nes dabar šioje srityje per daug biurokratijos. 7p.p.

Sportininkams finišavus, teisėjai atlieka valčių svorio kontrolę, pakviečia į dopingo kontrolę ir t. t. Tai darbas ant kranto. Be abejo, yra starto procedūros, valčių lydėjimas. Prieš startą žiūrima, kad per apšilimą valtys nesusidurtų. Visi 20 teisėjų visas dienas turės darbo, kasdien tos pozicijos bus keičiamos. FISA yra pagarsėjusi Tarptautiniame olimpiniame komitete sąžiningumo propagavimu ir bet kokių įmanomų nukrypimų nuo taisyklių arba sąžiningumo principų prevencija. Džiaugiuosi, kad mūsų pastebėjimas prieš 12 metų, jog teisėjavimo kokybę reikia gerinti, labai atsiliepė ir Lietuvos irkluotojų rezultatams. Gerai prisimenu, kai 2004–2005 m. į tarptautines regatas pradėjau važinėti kaip komandos vadovas, irkluotojams nuolat pabrėždavau, kad jie turi laikytis irklavimo taisyklių.Kai regatas Lietuvoje labai priartinome prie tarptautinio lygio, mūsų sportininkai įprato, jog laikytis taisyklių yra norma. Per varžybas pažeidimų būna nedaug, nes irkluotojų kultūra visame pasaulyje aukšta. Pavojingos vietos labai paprastos ir jų dažniausiai nemato žiūrovas – tai apšilimo zona. Ten nepažymėta trasa, o plaukia daug valčių. Jeigu nors truputį nesilaikai judėjimo taisyklių, gali sužeisti varžovą ir sugadinti jo valtį.

Ar jūs jaunystėje irgi irklavote?Taip. Vienas iš mano mokytojų buvo legendinis irkluotojas, Romos olimpinių žaidynių medalininkas Zigmas Jukna. Trakų internatinę mokyklą baigiau tais pačiais 1980-aisiais, kai jis mirė. Irklavo abu mano tėvai Vanda (Palileikaitė) ir Jonas Daukantai, jie buvo neblogo meistriškumo ir irklavo vienvietes. Aš pažeidžiau šeimos tradicijas ir irklavau pavieniu irklu – daugiausia aštuonvietę ir keturvietę be vairininko. Tapau Lietuvos čempionu, atstovavau šalies rinktinei. Irkluodamas turėjau dvi bėdas: silpnokas akis ir širdies ydą. Mūsų medikai, dantis sukandę, man dar leisdavo irkluoti, bet kai pajudėdavau kiek toliau, SSRS gydytojai man aiškino, kad reikia mesti irklavimą. Kai pamačiau, kad mano sportinė karjera sunkiai skinasi kelią per administracinius kabinetus, nusprendžiau, jog per daug neverta kovoti. Paskutiniai mano irklavimo metai buvo 1984-ieji, kai jau buvau bebaigiąs karinę tarnybą Rygoje, ne viena valtimi tapau SSRS kariškių čempionu. Tačiau SSRS atsisakius dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse pagalvojau: dėl ko aš čia sportuoju? Mano to meto valties partneris Sigitas Kučinskas nutarė sportuoti toliau, tapo pasaulio čempionu, o aš nusprendžiau imtis kitų veiklų: mokytis, dirbti.

Kada pradėjote teisėjauti irklavimo varžybose?Manau, kad amžių sandūroje – 1998-aisiais, tačiau kai kas Lietuvos irklavimo federacijos archyvuose rado padėką už mano gerą teisėjavimą 1980-aisiais. Buvau vienas iš nedaugelio sportininkų, kurie buvo gerai susipažinę su irklavimo taisyklėmis. Kai tokie puikūs irklavimo teisėjai V. Dundulis ar Vladas Mileška paprašydavo manęs padėti pateisėjauti per įvairias jaunių varžybas, niekada neatsisakydavau. Tačiau to nelaikiau rimtu teisėjavimu. Kai aktyviau pradėjau domėtis, kuo galima padėti Lietuvos irklavimui, pamačiau, jog daug ko trūksta: trenerių, sportinio inventoriaus, teisėjų. Su treneriais, dirbančiais savo darbą, nebuvau linkęs konkuruoti. Su tam tikra vadybine patirtimi buvau pasiryžęs padėti savo administracine veikla. Nebūti pasyviam irklavimo šeimoje skatino ir Sigitas Kučinskas bei dabar jau šviesaus atminimo Eugenijus Levickas, Artūras Jukna, dabartinis Lietuvos irklavimo federacijos vadovas Dainius Pavilionis, kiti. Jie mane ir įtraukė į Lietuvos irklavimo federaciją. Po truputį pradėjau teisėjauti, tačiau apie tarptautinės kategorijos teisėjo karjerą negalvojau. Stengiausi būti naudingas 2002-aisiais Trakuose organizuojant pasaulio jaunių irklavimo čempionatą. Šio

čempionato metu iš arti pamatęs irklavimo virtuvę labai daug ko sužinojau. Pasibaigus čempionatui, vis labiau buvau traukiamas į LIF administracinį olimpą. 2004-aisiais buvau išrinktas LIF viceprezidentu. Prieš tuos rinkimus labai daug dirbome, rengdami trijų olimpinių ciklų 2004–2016 m. Lietuvos irklavimo strategiją. Rėmėmės tuo, ką matėme, Atėnų olimpinių žaidynių rezultatais, kai dalyvavo viena Lietuvos įgula. Visi buvome susirūpinę, jog pasirodyta prasčiau nei per Sidnėjaus olimpines žaidynes. Strategijoje įrašėme daug tikslų, tarp jų ir tai, kad 2016 m. per olimpines žaidynes (tada dar nežinojome, kur jos vyks) turi dalyvauti ne mažiau kaip trys Lietuvos įgulos ir bent viena kovoti dėl medalių. Iš mūsų visi šaipėsi ir gardžiai juokėsi. Tačiau mus pagyrė už optimizmą ir įspūdingus tikslus.

Tačiau viskas išsipildė daugiau nei 100 procentų.Taip, Rio de Žaneire dalyvaus penkios mūsų įgulos. Prie tos strategijos dirbo žmonės, kurie nėra tokie stiprūs kaip irkluotojai ar treneriai, bet stiprūs kaip vadybininkai. Dėliojome tikslus ir renginius, kalbėjomės, kaip į irklavimo varžybas pritraukti žiūrovų, ką daryti, kad daugiau jaunimo norėtų irkluoti, apie teisėjavimo kokybę. Vertinome, kad kokybiškas gero teisėjo darbas – tai vienas iš faktorių, kuris irklavimą darytų

patrauklų. Lietuvoje tai buvo naujoviškas požiūris. Pradėjome diskutuoti, kas yra geras teisėjas, o kas blogas. Idėjų buvo daug. Vystantis tiems ginčams išryškėjo viena iš priežasčių, kodėl pajudėjau link tarptautinės kategorijos teisėjo kvalifi kacijos. Vieni sakė, kad teisėją galima vertinti pagal jo turimą kategoriją. Jeigu jis yra nacionalinės kategorijos, tuomet yra neblogas, o jeigu tarptautinės kategorijos – labai geras. Aš palaikau kitą nuomonę: nacionalinės kategorijos teisėjas yra nė kiek ne blogesnis už tarptautinės kategorijos. Kaip pavyzdį pateikiau „Formulės 1“ čempioną: jis yra geras vairuotojas, tačiau kažin ar gali vairuoti autobusą. Tas pats ir irklavimo srityje. Teisėjauti Danės upėje, Nemune, jaunučių varžybose ar olimpinėse žaidynėse – kas sunkiau? Per olimpines žaidynes gerai įrengiama irklavimo trasa, rungtyniauja didelio meistriškumo sportininkai, žinantys taisykles, o vaikučiai upėje tarpusavyje lenktyniauja be pažymėtų takų. Tai – skirtingos veiklos. Norint apginti tokią nuomonę, lieka vienas būdas – pačiam tapti tarptautinės kategorijos teisėju. Jau buvau dalyvavęs ne viename seminare, stebėjau ir dirbau irklavimo varžybų savanoriu ne tik Lietuvoje. Išlaikiau gana sunkų kvalifi kacijos egzaminą ir pradėjau teisėjauti tarptautinėse varžybose. 2008-aisiais tapau tarptautinės kategorijos teisėju.

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių irklavimo

varžybos vyks Rodrigo de Freitaso lagūnoje.


„„Kur Lietuvos sporto gyvenimo svoris turi būti perkeltas – ar į visuomenę, ar likti valstybinėje sistemoje? Man atrodo, tas klausimas svarstomas pačiu laiku. Tema ne tik pribrendusi, ji mus skatina pažvelgti ir į kitas valstybes, į tas santvarkas, kurios tvarkosi kitaip nei mes. Ir iš jų pasisemti patirties, imti pavyzdį, kaip atitinkamas formas pritaikyti mūsų gyvenime.“

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyko Lietuvos nevyriausybinių sporto organizacijų forumas, kurio metu aptarta šalies sporto plėtra ir perspektyvos.

Forumą atidarė prezidentas Valdas Adamkus, sveikinimą perdavė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, dalyvius pasveikino vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius ir Europos nevyriausybinių sporto organizacijų asociacijos (ENGSO) prezidentas Carlosas Paula Cardoso.Pranešimus skaitė Latvijos, Estijos, Švedijos, Danijos, Suomijos ir Lietuvos sporto specialistai.„Išskyrus olimpines žaidynes šiais metais, šis sporto visuomenės susitikimas turbūt buvo vienas reikšmingiausių, nes jis palietė mūsų sportą, jo organizacijas. Šis forumas neturėtų nieko įžeisti, galime tik pasidžiaugti, kad neatsiliekame nuo gyvenimo, žingsnis į žingsnį einame su kitomis pasaulio valstybėmis. Šis forumas – tai diena, kai galime kritiškai pažvelgti į savo veiklą ir padaryti atitinkamas išvadas bei sprendimus. Norėčiau, kad sportinio gyvenimo sprendimai, plėtra kuo greičiau ir sėkmingiau įtrauktų vis daugiau gyventojų sluoksnių“, – sveikindamas forumo dalyvius, kalbėjo kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus.Pasibaigus kalboms, forumo dalyviai priėmė rezoliuciją. Jos pagrindinės nuostatos: įgyvendinti nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystę Lietuvos sporto sistemoje; įgyvendinti sporto savireguliacijos principą, skatinti siekti lyderystės nevyriausybines sporto organizacijas plėtojant sveikų ir neįgalių asmenų sveikatinamąjį fi zinį aktyvumą, didelio meistriškumo sveikų ir neįgalių sportininkų rengimą bei plečiant įvairaus lygio sporto varžybas; pasiekti, kad rengiami Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo bei Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo projektai ir kiti reikalingi teisės aktų projektai būtų suderinti su Lietuvos sporto prezidentų taryba ir nevyriausybinėmis sporto organizacijomis; perimti gerąją Europos valstybių patirtį plėtojant nevyriausybinių sporto organizacijų veiklą, savireguliaciją ir lyderystę.

Į forumą susirinkę sporto organizacijų atstovai sutarė įgyvendinti nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystę Lietuvos sporto sistemoje. Ar tai realu? – paklausėme V. Adamkaus.

Nežinau, kokia bus galutinė forma, reikėtų labiau pasigilinti. Tačiau pritariu, kad mūsų sporto organizacijai reikia permainų. Manau, kad ji be reikalo biurokratizuota, kai kurias institucijas būtų galima sutelkti, tuomet veikla taptų daug ryškesnė ir efektingesnė.

Minėjote, kad pradedame svarstyti, kur turi būti perkeltas mūsų Lietuvos sporto gyvenimo svoris – ar į visuomenę, ar paliktas valstybinėje sistemoje. Kokia jūsų nuomonė?Savo neilgo sportinio gyvenimo kelyje turėjau progos būti abiejose pusėse – tiek visuomeninėje, tiek vyriausybinėje, nors paskirtys buvo skirtingos. Įsitraukęs į visuomeninę veiklą ne buvau koks nors pareigūnas, o dalyvavau būtent organizuojant sportinę veiklą. Vyriausybinėje, valstybinėje santvarkoje teko susidurti su tikrąja biurokratija. Nemažai mūsų visuomenės tikrai gyvena sportinį gyvenimą, išgyvena dėl sėkmių ar nesėkmių. Visiems kitiems sportinis gyvenimas turbūt yra priimtina, maloni mūsų gyvenimo dalis. Kur Lietuvos sporto gyvenimo svoris turi būti perkeltas – ar į visuomenę, ar likti valstybinėje sistemoje? Man atrodo, tas klausimas svarstomas pačiu laiku. Tema ne tik pribrendusi, ji mus skatina pažvelgti ir į kitas valstybes, į tas santvarkas, kurios tvarkosi kitaip nei mes. Ir iš jų pasisemti patirties, imti pavyzdį, kaip atitinkamas formas pritaikyti mūsų gyvenime. Forume pateikta įvairių pavyzdžių. Tiesa, dalyvavau tik pirmoje forumo dalyje ir girdėjau tik pusę kitų

valstybių atstovų kalbų. Sporto problemas ryškiausiai aptarė Danijos delegacijos atstovas, o kiti pranešimai buvo apibendrinamieji, tik pristatant savo sistemas, neužsimenant apie veiklą, efektingumą ir t. t. Pasigedau pasikeitimo praktiniais patarimais, susijusiais su tarp valstybių vykdomomis programomis.

Ko trūksta, kad mūsų šalies sistema būtų tvarkoma idealiai?Nenorėčiau užbėgti už akių, nes tai yra svarstytinas reikalas. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad pas mus kas nors negerai. Tačiau pasaulis eina į priekį. Įvairiose sporto organizacijose, tarpvalstybinėse ir kitose, išbandyti ir veikia įvairūs modeliai. Todėl šiandien pats laikas pažvelgti į savo pačių vidų ir padaryti atitinkamus sprendimus. Tą žingsnį reikėtų žengti dabartinei sporto vadovybei – Kūno kultūros ir sporto departamentui, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kitoms organizacijoms.Tarkime, dabartinis sporto priklausymas vyriausybinei įstaigai – Vidaus reikalų ministerijai – man, kaip buvusiam sporto organizatoriui, sunkiai suvokiamas. Tikrai norėčiau, kad tai būtų labai rimtai svarstoma. Jeigu tas organizacijos priklausymas valstybiniu požiūriu išliktų, sportą labiau tiktų kuruoti Švietimo ir mokslo ministerijai. Kalbama, kad vietoj Kūno kultūros ir sporto departamento būtų galima sukurti Sporto ministeriją. Mano manymu, sportas neturėtų būti politinis vienetas ministerijos pavidalu. Įsivaizduoju, kad būtų galima

FORUMASNrNr. . 33

Lietuvos nevyriausybinių sporto organizacijų forume Vilniuje aptarta šalies sporto plėtra ir perspektyvos.

supaprastinti ir pavadinti Kūno kultūros institutu, bet ne ministerija. Jis būtų savotiškai nepriklausomas administraciniu požiūriu, o, jei tikrai to reikėtų, turėtų artimų ryšių su Švietimo ir mokslo ministerija.

Gyrėte Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Kaip manote, ar kitos Lietuvos nevyriausybinės sporto organizacijos veiklios?Nemaišyčiau politikos su sportiniu gyvenimu. Sakyčiau, kad jos yra atskiros, solidžios, turinčios savo uždavinių ir idealų. Kokią formą jos įgaus įvykdžius persitvarkymo reformą, tą ir reikėtų bandyti įgyvendinti. Pasižiūrėkime, ką šiandien galime padaryti mūsų sporto organizacijoje, ir raskime jai geriausius kelius.

Ar valstybė deramai prisideda, kad fi nansavimas sporto sričiai didėtų?Jeigu pažiūrėtume į visą Lietuvos biudžetą, visur, kur tik pažvelgsi, kiekvienai sričiai reikia pinigų. Mane ypač jaudina sunki pensininkų padėtis, žmonės vos suduria galą su galu. Maži atlyginimai ir visa kita. Dabar prioritetinis klausimas, kur pirmiausia sutelkti visas jėgas, kad palengvintume bendrą visų Lietuvos žmonių gerovę arba lygį. Nesiimu tų sportui trūkstamų pinigų reikalauti daugiau, o kitiems mažiau. Visiems jų reikia. Tik svarbu žiūrėti, kad prioritetai skirstant biudžetą būtų nustatyti ten, kur reikia labiausiai. Ten pirmiausia pinigai ir turi būti skirti. O kad bendra mūsų žmonių gerovė kiltų, turėtume išsamiai pergalvoti visas mūsų sistemas ir stengtis jas įgyvendinti.

SVARBU RASTI GERIAUSIUS KELIUS

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

V. Adamkus pasveikino forumo dalyvius.

Sportą puikiai pažįstantis Valdas Adamkus mano, kad permainų reikia, nes dabar šioje srityje per daug biurokratijos


RYŠIAI Lietuvos vaikų ir jaunių rinktinė laimėjo mačą Odesoje 12:8 ir šia pergale nustebino ukrainiečius.

Ingvaras [email protected]

„Lietuva yra vienas mūsų prioritetų, tai šalis, kuri labai mums padeda tarptautinėje politikoje, visapusiškai mus palaiko. Mes vertiname Lietuvos Respublikos, jos prezidentės, Vyriausybės, Seimo, diplomatų, lietuvių tautos palaikymą. Lietuva, kaip partnerė, mums ypač reikalinga. Taip pat ir sporto srityje“, – teigia Ukrainos sporto ir jaunimo viceministras, Tarpvyriausybinio UNESCO komiteto fi zinio lavinimo ir sporto viceprezidentas Mykola Movčanas.

Jis yra didelis Lietuvos ir Ukrainos sportininkų bendradarbiavimo šalininkas, vienas idėjos surengti tradicinius dviejų šalių jaunųjų šachmatininkų mačus bendraautorių. Arba, kaip pavadino ukrainietį Lietuvos šachmatų federacijos viceprezidentas Jonas Sidabras, turnyro krikštatėvis ir idėjinis variklis.Antrasis toks krikštatėvis – Lietuvos ambasados Ukrainoje įgaliotasis ministras Gvidas Kerušauskas. Šie du vyrai ir sumanė surengti turnyrą, kuris jau tapo tradicinis ir suteikė šachmatininkams galimybę pirmiesiems išbandyti Lietuvos ir Ukrainos sportinį bendradarbiavimą.

Pradžia – VilniujeDar pernai liepą dviejų šalių vaikų ir jaunių komandų mačas surengtas Vilniuje, Lietuvos

Respublikos Seimo rūmuose. Turnyras buvo skirtas Ukrainos ir Lietuvos eurointegracijai.M. Movčanas ir tuometis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko buvo ofi cialūs Ukrainos atstovai šių varžybų atidaryme. Lietuvos atstovai buvo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis.„Tiesą sakant, mes tada jau buvome išėję atostogų, bet teko staigiai surinkti vaikus, todėl ką radom, tą radom. Politikai susiskambino, pasakė, jog labai reikia įgyvendinti šią idėją. Na, ką padarysi“, – prisimena pirmąjį turnyrą Lietuvos šachmatų federacijos viceprezidentas J. Sidabras.Tą mačą Ukrainos jaunieji šachmatininkai laimėjo triuškinamu rezultatu.Turnyro dalyviams surengtos ekskursijos į Trakus, Kernavę, kitas įsimintinas vietas.„Vis dar palaikome labai šiltus santykius, nors ir anksčiau visose peripetijose su Ukrainos šachmatų federacija visada buvome vienoje pusėje. Bet sportinių ryšių mes nelabai ir palaikėme. Ukrainiečiai labai stiprūs ir galingi šachmatų srityje – pasaulio šachmatų valstybių penketuke. Jų mokykla – prestižinė, jų laimėjimai – didžiuliai. Bendrauti su tokios šachmatų kultūros žmonėmis buvo didelis malonumas“, – pasakoja J. Sidabras.

Pamatė kitokį pasaulįAtsakomasis mačas vyko šių metų balandį Odesoje. Prieš

jį lietuviai turėjo galimybių pasiruošti ir geriau atrinkti komandą.Lietuvos vaikų ir jaunių rinktinė laimėjo mačą 12:8 ir nustebino Ukrainos šachmatų bendruomenę.„Mačas Odesoje buvo labai naudingas. Vėliau vykusiame Lietuvos čempionate mūsų žalias jaunimas žaidė labai gerai. Bet ta nauda vaikams buvo ne vien sportinė. Jie dalyvavo ekskursijose, bendravo su bendraamžiais, susipažino su Ukrainos realijomis. Beje, Odesa yra ukrainiečių, rusų, žydų kultūrų centras. Vaikai pamatė kitokį pasaulį, jis praturtino jų pasaulėžiūrą“, – tęsia J. Sidabras.

Sportas padeda bendrautiM. Movčanas mano, kad šiuo atveju sportiniai ryšiai nėra kaip savaiminis tikslas. Veikiau jie yra priemonė bendrauti Ukrainos ir Lietuvos sportininkams. Kaip viena lietuvių ir ukrainiečių tautų bendravimo dalių.„Sportas yra labai svarbus jaunimo diplomatijos instrumentas. Svarbiausia yra ne pats sportas, o šiltų, draugiškų sportuojančių Ukrainos ir Lietuvos vaikų ir jaunimo santykių palaikymas. Sportininkų bendravimas vysto draugiškus ryšius tarp mūsų valstybių“, – sako Ukrainos viceministras.Tai, kad šachmatų srityje, kaip ir kalbant apie daugelį kitų sporto šakų, didelė Ukraina mažą Lietuvą gerokai lenkia, anot pašnekovo, jokia kliūtis.„Juk Lietuva taip pat puoselėja šachmatų tradicijas. Didis

šachmatininkas ir šachmatų teoretikas Vladas Mikėnas buvo lietuvis. Jis sukūrė pagrindą ir padėjo vystytis šachmatams Lietuvoje. Taip, kol kas Ukraina Lietuvą šioje srityje lenkia, bet tai tikrai netrukdo kviesti lietuvių į Ukrainą rengti šachmatininkų stovyklų. Galėtų bendrauti su Ukrainos šachmatų teoretikais, treneriais. Mes turime gerų šachmatų mokyklų ne tik Odesoje, bet ir Kijeve, Lvove. Tas pats ir dėl kitų sporto šakų. O štai tobulinti krepšinį jūs galite mums padėti. Krepšinio mes iš jūsų mokomės ir norime perimti jūsų patirtį“, – tvirtina M. Movčanas.Anot Ukrainos viceministro, šachmatininkų bendradarbiavimas tėra pirmas žingsnis dviem šalims siekiant bendradarbiauti sporto srityje.„Nuo šachmatų viskas prasidėjo, o bendradarbiaujame ir bendradarbiausime su įvairių sporto šakų atstovais. Pernai spalio pradžioje Ukrainoje viešėjo Arvydas Sabonis, čia buvo surengtas fi lmo apie jį pristatymas. Galvojame toliau bendrauti su Lietuva dėl šachmatų, krepšinio, regbio ir daugelio kitų sporto šakų. Šachmatai tiesiog buvo pirmas žingsnis, padėsiantis žengti kitus bendradarbiavimo su kitomis sporto šakomis žingsnius“, – teigia M. Movčanas.Kitas vaikų ir jaunių šachmatų turnyras dar šiemet vyks Lietuvoje. „Tikimės, kad jau taip stipriai, kaip pernai, malkų nebepasikrausime“, – šyptelėja J. Sidabras.

PIRMAS ŽINGSNIS – ŠACHMATAILietuvos ir Ukrainos

sportininkų bendradarbiavimas prasidėjo nuo jaunųjų šių šalių

šachmatininkų susitikimo

„„Sportas yra labai svarbus jaunimo diplomatijos instrumentas. Svarbiausia yra ne pats sportas, o šiltų, draugiškų sportuojančių Ukrainos ir Lietuvos vaikų ir jaunimo santykių palaikymas. Sportininkų bendravimas vysto draugiškus ryšius tarp mūsų valstybių.“ MYKOLA MOVČANAS

Šachmatų mačo

Ukrainoje dalyviai ir

organizatoriai.


Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) pagerbti pasaulio standartinių sportinių šokių parodomosios programos čempionai Lina Chatkevičiūtė ir Donatas Vėželis. KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius jiems įteikė aukso medalius „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.Aukso medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ apdovanoti ir legendiniai šokėjų treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišos.Atminimo medaliai įteikti Kauno kultūros

centro „Tautos namai“ direktorei Jolitai Rudgalvienei ir vyriausiajai specialistei Vidai Liugienei.Apdovanodamas sportininkus ir jų trenerius departamento generalinis direktorius džiaugėsi, kad Lietuvoje puoselėjamos ilgametės sportinių šokių tradicijos ir lietuviai nuolat išsiskiria iš kitų tiek pasaulio, tiek Europos čempionatuose.Su sportininkais ir jų treneriais aptarti laimėjimai ir ateities planai. L. Chatkevičiūtė

buvo laiminga, kad pasaulio čempionais jie tapo Kaune organizuotame čempionate. Jame šokėjų pora jautė didelį žiūrovų palaikymą.Aptarta ir nauja varžybų vertinimo sistema, dėl kurios Lietuvos sportinių šokių federacijai prireiks papildomų lėšų įsigyjant vertinimo sistemos programą ir kompiuterinę įrangą.Lietuvos sportinių šokių federacija mūsų šalyje ketina rengti kuo daugiau tarptautinių renginių.

Verslo, sveikatingumo ir pramogų centre „Trasalis“ vyko mokinių, mokytojų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų konkurso „Sveikuolių sveikuoliai“ trečias, baigiamasis, etapas.Baigiamajame konkurso etape rungėsi 40 komandų (280 dalyvių) – ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai, pradinių, 5–6, 7–8 ir 9–11 klasių mokiniai. Jiems teko pasitikrinti sveikatos žinias, gebėjimą dirbti komandoje ir įveikti judriųjų estafečių užduotis. KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius įteikė apdovanojimus – taures ir piniginius prizus. Jie atiteko penkiolikai geriausių

komandų, po tris geriausiai pasirodžiusias komandas penkiose grupėse. Piniginiai prizai sudarė atitinkamai po 200, 150 ir 100 eurų. Šiais apdovanojimais siekiama padėti įsigyti sporto inventoriaus ir taip palaikyti bei skatinti mokyklas tęsti labai svarbaus sveikatos komponento – fizinio aktyvumo – ugdymą.Sveikindamas fi nalinio etapo nugalėtojus, E. Urbanavičius pasidžiaugė mokinių noru būti sveikiems ir aktyviems. Jis palinkėjo, kad sveika gyvensena taptų jų gyvenimo būdu, o konkurse įgytos žinios būtų skleidžiamos draugams, pažįstamiems, tėvams.

Šių metų konkursas prasidėjo 2015 m., jis vyko trimis etapais, o fi nalas suorganizuotas Trakuose. Šiemet konkurse dalyvavo 943 komandos iš 258 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų, 555 bendrojo ugdymo mokyklų ir 10 profesinio mokymo centrų. Iš viso konkurso rungtis išbandė 6621 dalyvis.Mokinių, mokytojų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų konkursas „Sveikuolių sveikuoliai“ yra vienas masiškiausių Lietuvos vaikų renginių, kuriuo siekiama ugdyti vaikų ir mokinių gebėjimus saugoti ir stiprinti savo ir kitų sveikatą, skleisti sveikos gyvensenos principus mokyklų bendruomenėse.

ĮVYKIAINrNr. . 33

Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento naujienų kronika.

PAGERBTI PASAULIO ČEMPIONAI

SVEIKUOLIŲ KONKURSO FINIŠAS

SIEKIA PERMAINŲ

PASKIRSTĖ LĖŠAS

S

P

Seimo Biudžeto ir fi nansų komitetas kreipėsi į Finansų ministeriją dėl tinkamo nacionalinių sporto federacijų ir gyventojų fi zinio aktyvumo skatinimo fi nansavimo.„Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus pagrindinė nacionalinių sporto šakų federacijų veikla – sportininkų rengimas, jų dalyvavimo sporto varžybose užtikrinimas ir nacionalinių čempionatų organizavimas – turi būti fi nansuojama valstybės biudžeto lėšomis“, – sako Biudžeto ir fi nansų komiteto pirmininkas Petras Narkevičius.Rašte Finansų ministerijai pažymima, jog šiuo metu veikianti ydinga sporto federacijų fi nansavimo iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) tvarka sulaukė neigiamų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vertinimų.„Biudžeto ir fi nansų komitetas ne tik pritaria, bet ir primygtinai rekomenduoja Finansų ministerijai skirti 3,5 mln. eurų sporto federacijų fi nansavimui. Tačiau šie pinigai federacijoms turi būti skirti pagal aiškius, skaidrius ir viešai skelbiamus kriterijus“, – teigia P. Narkevičius.Gegužę net 48 sporto šakų federacijos, atstovaujančios daugiau nei 100 tūkst. sportininkų ir trenerių, raštu informavo KKSD, skatinančią siekti, kad būtų vėl nustatytos valstybės sportui skiriamos lėšos.Sporto šakų federacijos, kaip ir Biudžeto ir fi nansų komitetas, siekia, kad nuo 2017 m. KKSD pripažintų nacionalinių sporto federacijų didelio sportinio meistriškumo plėtros programos būtų fi nansuojamos valstybės biudžeto lėšomis.Raštus KKSD atsiuntė visos 18 valstybės strateginių ir prioritetinių sporto šakų federacijos. Iš 36 olimpinių sporto šakų federacijų juos atsiuntė 31.Nuo 2009 m. KKSRF lėšomis pradėta fi nansuoti nacionalinių sporto šakų federacijų programas. Dėl to sumažėjo visuomenės fi zinio aktyvumo skatinimo projektų fi nansavimas ir nukentėjo šių projektų įgyvendinimas.KKSRF įstatymas numato, jog fondo lėšomis turi būti remiami kūno kultūros ir sporto trumpalaikės veiklos projektai, atsižvelgiant į KKSRF prioritetus ir projektų turinį, o ne sporto federacijų programos.

Nuolatinė KKSD komisija paskirstė lėšas kūno kultūros ir sporto projektų fi nansavimo konkurso „Sportuojanti bendruomenė“ projektams. Konkursu siekiama paskatinti vietos gyventojų fi zinį aktyvumą, formuoti sveikos gyvensenos įpročius, o kartu stiprinti bendruomeniškumą.Paraiškas konkursui galėjo teikti tik teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotos bendruomeninės organizacijos, kurių steigimo dokumentuose nurodyta, kad jos vysto kūno kultūrą ir sportą, ir kurios paraiškos teikimo metais iš departamentui skirtų valstybės biudžeto asignavimų nėra gavusios lėšų to paties pobūdžio veiklai. Gautos 242 paraiškos iš 55 savivaldybių. Projektams vykdyti prašoma suma sudarė 422 128 eurus, o tai gerokai viršijo konkursui skirtą lėšų sumą – 59 tūkst. eurų. Valstybės biudžeto lėšos skirtos 212 bendruomeninių organizacijų projektams, atitinkantiems konkurso kriterijus.

KKSD pagerbti tarptautinėse varžybose medalius iškovoję sumo imtynininkai ir jų treneriai. KKSD padėkos įteiktos Europos jaunimo čempionatų prizininkėms Gretai Stučinskytei (3-ioji vieta svorio kategorijoje iki 50 kg; iki 18 m.), Jurgitai Grinevičiūtei (3-ioji vieta svorio kategorijoje iki 70 kg; iki 23 m.) ir Astai Burnytei (3-ioji vieta svorio kategorijoje iki 75 kg; iki 21 m.). Taip pat apdovanoti treneriai Natalija Jemeljanova, Rolandas Kazlauskas ir Sigitas Lukavičius.

Apdovanojimas KKSD.

Rena

to M

izer

o nu

otr.

Rena

to M

izer

o nu

otr.

KKSD DĖMESYS SUMO IMTYNĖMSK


„„Išmokau daug kalbų: kalbu ispaniškai, angliškai, o nuo vaikystės – rusiškai. Buvo didelis stimulas išmokti rusų kalbą, nes tėvai, nuo manęs slėpdami visas paslaptis, tarpusavyje stengdavosi kalbėti rusiškai, kad nesuprasčiau.“

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Net ir kamuojama kelio traumos, 31 metų Erika Kliokmanaitė beveik be keitimų rungtyniavo Alytuje vykusiame Europos moterų tinklinio čempionato atrankos turnyre. Šiose varžybose Lietuvos tinklininkės pralaimėjo visas trejas rungtynes: nugalėtoja tapusiai Juodkalnijai 1:3, antrą vietą užėmusiai Bosnijai ir Hercogovinai bei trečiosioms prizininkėms norvegėms po 2:3.

188 cm ūgio tinklininkė neslėpė, kad jai šis sezonas labai sudėtingas: prieš 11 savaičių atlikta menisko operacija. Ne itin sudėtinga, tačiau per anksti pradėta reabilitacija ir dabar Alytuje sportininkė žaidė ištinusiu ir skaudančiu keliu. „Pradėjau galvoti, kad gal jau laikas kabinti sportbačius. Bet vis dar noriu žaisti. Šiemet per Belgijos čempionatą laimėjau bronzos medalį, atstovavau „Charleroi Dauphines“ klubui“, – pasakoja E. Kliokmanaitė.Po turnyro Alytuje sportininkė išskrido į Ispaniją, kur nedideliame L’Ametljos de Maro miestelyje, netoli Taragonos, jau 16 metų gyvena jos mama, o netoliese, Ljeidoje, įsikūręs sportininkės draugas, buvęs tinklininkas Rubenas, su kuriuo praėjusių metų rudenį susipažino viename iš paplūdimio turnyrų. „Į Ispaniją grįžtu su didele nuoskauda širdyje. Per rungtynes su norvegėmis iš eilės dukart nepriėmiau labai svarbių komandai kamuolių. Aš juos prisiminsiu visą savo gyvenimą“, – prieš išvykdama kremtasi Erika. Baigėsi salės tinklinio sezonas. Ar dalyvausi paplūdimio varžybose?Lietuvoje paplūdimio tinklinio nežaidžiu, poroje su este Kadri Puri dalyvauju Katalonijos čempionate. Dukart tapome čempionėmis, o praėjusiais metais buvome antros. Buvau kalbinama žaisti ir Lietuvoje, bet iki galo nesusitariau su Lietuvos tinklinio federacija. Žaisti paplūdimyje man patinka net labiau nei salėje.

Kaip vertini mūsų paplūdimio tinklinio lyderių Monikos Povilaitytės ir Ievos Dumbauskaitės žaidimą?Labai šaunus duetas, noriu, kad merginos patektų į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. 2014-aisiais dalyvavau Rytų Europos tinklinio čempionate (EEVZA) Vilniuje ir su Monika Šalkute užėmėme trečią vietą. Labiau norėjau aikštelėje susitikti su Monika ir Ieva, bet kol kas neteko.

Kiek metų jau žaidi tinklinį?16–17 metų. Mano pirmoji trenerė – kaunietė Edita Simonavičienė. Iš pradžių nenorėjau žaisti tinklinio, bet mama, praeityje irgi neblogo meistriškumo tinklininkė Vida Veličkaitė, mane nusivedė į sporto salę ir pradėjau žaisti. Po to patekau į Lietuvos jaunimo rinktinę ir dalyvavau Europos čempionato atrankos varžybose Maskvoje. Gal penkis ar šešis kartus pavyko tapti Lietuvos moterų čempione. Labai džiaugiausi, kad po 20

metų pertraukos pagaliau suburta šalies moterų tinklinio rinktinė, į kurią buvau pakviesta ir aš.

Tavo sportinėje karjeroje – daug užsienio klubų. Kur teko rungtyniauti?Dar studijuodama Lietuvos kūno kultūros akademijoje, pasiėmiau akademines atostogas ir per savo gimtadienį išskridau į Ameriką mokytis ir žaisti. Man tada buvo 22-eji. Mokiausi Sent Čarlso – nedidelio miesto prie Sent Luiso Misūrio valstijoje – universitete. Studijavau kartu su Sauliumi Matikoniu, jis dabar yra Lietuvos moterų rintinės vyriausiosios trenerės asistentas. Užsimezgė mudviejų draugystė, bet dabar su Sauliumi esame tik puikūs draugai. Amerikoje praleidau pusketvirtų metų, baigiau universitetą. Ten studijuodama, grįždavau į namus ir baigiau Kūno kultūros akademiją. Tačiau Amerikoje taikomos labai griežtos taisyklės: kai baigi universitetą, nebegali žaisti, todėl ten salėje rungtyniavau vos vieną sezoną. Kadangi mano mama

LEGIONIERĖ Pirmojo Europos tinklinio čempionato atrankos barjero neįveikė nei Lietuvos vyrai, nei moterys. Jie liko paskutiniai savo grupėse.

gyvena Ispanijoje, vykdavau jos aplankyti. Ten iš pradžių žaidžiau paplūdimio tinklinį, o vėliau ir salės, porą sezonų atstovavau Ispanijos „Aro“ komandai.Po to rungtyniavau Švedijos „Katrineholm“ klube, kurį ne vienerius metus treniravo dabartinė Lietuvos moterų rinktinės vyriausioji trenerė Daiva Simokaitienė, bet tuo metu, kai žaidžiau šioje komandoje, ji buvo padariusi pertrauką. Vėliau pusę sezono praleidau Lietuvoje, atstovavau Jonavos „Achemai“, ir pusę – Turkijoje. Porą metų rungtyniavau Prancūzijoje ir metus Belgijoje.

Kur labiausiai patiko žaisti?Kiekviena šalis itin skirtinga. Labai patiko Belgijos klubo treneris Pascualis Saurinas, jis yra Ispanijos moterų rinktinės strategas. Iš jo daug ko išmokau, sukaupiau patirties. Prancūzijoje žaidėjos buvo apgaubtos dėmesiu.Mūsų antrojoje lygoje bankrutavo keli klubai, tačiau žaidėjoms valstybė sumokėjo visus pinigus. Kaip šalis patiko Turkija. Išmokau daug kalbų: kalbu ispaniškai, angliškai, o nuo vaikystės – rusiškai. Buvo didelis stimulas išmokti rusų kalbą, nes tėvai, nuo manęs slėpdami visas paslaptis, tarpusavyje stengdavosi kalbėti rusiškai, kad nesuprasčiau.

Ar žaisdama užsienio klubuose tapai turtinga?Žaidžiau ne paties aukščiausio lygio tinklinį, tačiau pinigų pragyvenimui pakako. Vasarą grįždavau į Ispaniją ir padėdavau mamai darbuotis jos vasaros restorane. Sukdavausi tarp paplūdimio tinklinio ir restorano, pinigais tikrai negaliu švaistytis. Tinklinį žaidžiu ne dėl pinigų, bet dėl to, kad jis man patinka.

Tapai Belgijos čempionato medalininke, ar ir kitais metais vėl rungtyniausi tame pačiame „Charleroi Dauphines“ klube?Ten nebenoriu žaisti. Pastaruosius du mėnesius dėl menisko traumos praleidau ant atsarginių suoliuko. Norėčiau išbandyti ką nors kita, bet stabdo kelio problemos. Esu kryžkelėje: ar žaisti tinklinį toliau, ar nutraukti savo sportinę karjerą.

GALVOSŪKIAI KARJEROS KRYŽKELĖJE

Augu

sto Če

tkau

sko/

CEV

nuot

r.

E. Kliokmanaitė Alytuje žaidė beveik be keitimų.

Lietuvos rinktinės tinklininkės Erikos Kliokmanaitės vasaros bėga tarp smėlio aikštelių ir šeimos restorano Ispanijoje


TEMA LMKL čempionato finale „Hoptrans-Sirenos“ įveikė Marijampolės „Sūduvą“. Bronzą iškovojo Vilniaus „Kibirkštis“.

Lina Daugėlaitė[email protected]

„Darbų visokių prisikaupę, ūkinių tokių – ko nepadarai per visą sezoną, dabar tenka daryti“, – po čempioniško sezono fi nišo „Hoptrans-Sirenų“ treneris Linas Šalkus atostogas pradėjo tvarkydamas kasdienius reikalus.

Tai jis gali daryti ramia širdimi – atvedęs lygos vidutiniokes („Hoptrans-Sirenos“ reguliarųjį sezoną baigė 4 vietoje) ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio, jis nušluostė nosį savo kolegoms, kurių treniruojamos komandos „ant popieriaus“ atrodė kur kas galingiau ir buvo laikomos favoritėmis: praėjusių metų čempionė „Utena“ liko it musę kandusi ir po fi nalo serijos atsistojo ten, kur po reguliariojo sezono stovėjo „Hoptrans-Sirenos“, o Marijampolės „Sūduvai“ teko pasitenkinti sidabriniu medalių spindesiu. Tačiau savo nuopelnų komandos strategas nesureikšmina – kiekviename interviu jis

KELIĄ Į TIKSLĄ NUŠVIETĖ IR TLietuvos moterų krepšinio lygos sostą užėmusios Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ komandos strateg

pabrėžia, jog ne jis, o merginos aikštelėje padarė visą darbą. Vis dėlto veiksnių, vedusių čempionėmis tapusias „Sirenas“ į pergalę, buvo ne vienas. Be to, fi zinio rengimo treneris Marius Vadeikis sugebėjo išsaugoti merginas fi nalo serijai kupinas jėgų ir pasistengė, kad optimaliausią sportinę formą jos įgytų atsakingiausiu metu. Vyriausiasis treneris ne tik tiksliai strategavo veiksmus aikštėje, bet ir rado raktą į merginų širdis, įskeldamas jose kibirkštį, pavirtusią pergalės liepsna: „Kai žaidėme su „Utena“, visą laiką sakiau, kad mūsų niekas neslėgs. Va, „Utenai“, jeigu praloš, bus blogai. Nereikia galvoti, kas bus, jeigu šiandien pralaimėsime. Na, kas bus? Bus nauja diena, ir viskas. Pasakykite nors vieną pasaulio komandą, kuri yra viską laimėjusi. Nėra tokios. Tą patį sakiau ir prieš rungtynes su „Sūduva“ – antrą vietą mes jau turime, jos neatims, bet jeigu „Sūduva“ praloš, jai bus blogai. Joms – fi asko, o mums – super. O būdavo varžybų, kai merginos ko

žaidėjos sakė: „Treneri, kada jūs eisite į kirpyklą?“ Pas bet ką nesikerpu – turiu savo kirpėją ir einu. Bet vis nebuvo laiko“, – tęsia L. Šalkus. Išsidabinti į auksinio sezono iškilmes treneris taip ir nespėjo, pas savo kirpėją pagaliau rado laiko apsilankyti prabėgus savaitei po LMKL sezono uždarymo.Čempioniškai sezoną užbaigęs L. Šalkus neslepia, kad pasiūlymo sulaukė jau ne vieno. Bet nė vieno jų taip pat neskuba priimti: „Pasiūlymų nesivaikau – bėgsi nuo vilko, užbėgsi ant meškos. Mes, treneriai, puikiai žinome, koks mūsų darbas – čia laimėjai, čia... Gal kam nors reikia garbės, man jos nereikia. Noriu ramiai dirbti tai, ką moku. Džiaugiuosi, kai mano merginos pakliūva į rinktinę, smagu, kad ko nors išmokai, kad kas nors tave prisimena. Į vyrus žiūri ir matai, kaip Mindaugas Kuzminskas, kuris pas tave žaidė, šiandien rungtyniauja, Renaldas Seibutis, Martynas Gecevičius... Džiaugiuosi, kad jiems gerai sekasi. Taip pat ir merginos.“

nors bijodavo – bijodavo mesti, bijodavo nepataikyti... Gal tai mums šiek tiek padėjo.“ Ir štai – pamiršusios baimę, „Sirenos“ įveikė vienas favorites po kitų ir pirmą kartą per klubo istoriją pasipuošė čempionių titulu.

Įsipareigoti neskubaAtostogaudamas L. Šalkus krepšinio nepamiršta. „Domiuosi kiekvieną dieną, negaliu be krepšinio – tai kaip liga“, – teigia vyras. Pasibaigus LMKL, jis paniro į LKL atkrintamųjų kovų karštį, nors ir kompiuterio ekrane. Vasarą, kaip ir praėjusiais metais, jis rengiasi savo žiniomis dalytis krepšinio stovykloje Palangoje. „Negali poilsis būti visiškai pasyvus“, – tarstelėja.Tačiau dėlioti kito sezono planų treneris neskuba. Jo sutartis su LMKL čempionių komanda baigiasi. Klubo vadovai kvietė strategą sėsti prie derybų stalo, tačiau šis paprašė duoti laiko atsikvėpti. „Kirpykloje tris mėnesius nesu buvęs. Taigi apie ką mes galime šnekėtis? Vakar pagaliau nusikirpau. Jau man

„„Pasiūlymų nesivaikau – bėgsi nuo vilko, užbėgsi ant meškos. Mes, treneriai, puikiai žinome, koks mūsų darbas – čia laimėjai, čia... Gal kam nors reikia garbės, man jos nereikia. Noriu ramiai dirbti tai, ką moku. Džiaugiuosi, kai mano merginos pakliūva į rinktinę, smagu, kad ko nors išmokai, kad kas nors tave prisimena.“ LINAS ŠALKUS

Kauno rajono komandos „Hoptrans-Sirenos“ triumfas LMKL čempionate. „H

optr

ans-

Sire

nų“

nuot

r.


Žavesys prieš jėgąLMKL L. Šalkus dirba šeštus metus. Vyrų krepšiniui atiduota gerokai daugiau. Vien Vilniaus „Sakalų“ komandoje jis praleido dešimtmetį. Kodėl palikęs vyrus ėmėsi treniruoti moteris? Pirmiausia suviliojo nauja patirtis ir iššūkiai Lietuvos moterų rinktinėje – pakviestas tuomečio rinktinės vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko, tapo jo asistentu. Ėmėsi treniruoti Lietuvos studenčių komandą, su kuria dalyvavo universiadoje. Netrukus sulaukė ir pasiūlymo burti Kaune stiprią moterų komandą. „Taip ir pradėjau dirbti su moterimis. O ar vyrus, ar moteris treniruoti, kaip sakė Garastas, skirtumo didelio nėra: kamuolys tik mažesnis, taisyklės tos pačios, krepšys tas pats“, – šį gyvenimo kelio posūkį prisimena treneris. Vis dėlto skiriasi ir daugiau dalykų. Moterų psichologija – kietas riešutas, kurį perkąsti treneriui sudėtinga. „Tiek gyvenime, tiek krepšinio aikštelėje. Vyrui gali piktesnį žodį pasakyti, nusikeikti. Būna, kad aš ir su moterimis taip pasielgiu, bet paskui stengiuosi atsiprašyti“, – atvirai kalba treneris. Ir kaip čia nepratrūksi, kai, pasakoja, kartais ir dešimt kartų pakartojus vis tiek nesupranta, ką ir kaip reikia daryti. „Aš noriu toliau į priekį eiti, o mes trypčiojame vietoje, tą patį mokomės. Kad ir per rungtynes: paimi lentą, ją pasuki taip, kad joms būtų patogu, parodai, kad tu stovėsi

Po vienuolikos metų pertraukos Alytaus tinklininkės vėl užkopė ant Lietuvos čempionato garbės pakylos. 15p.p.

TRENERIO SVAIDOMI ŽAIBAIgas Linas Šalkus pripažįsta: moterų krepšinis žavus, bet jų psichologija – sunkiai įkandamas riešutas

čia, tu čia. Išeina į aikštę ir visai į kitas vietas sustoja... Ką jos galvoja sėdėdamos ant suolo, nežinau...“ – tai, kas liko už čempioniško sezono uždangos, praskleidžia komandos vairininkas.Bet, kaip sakoma, čempionai neteisiami. Ir jeigu kartais svaidomi žaibai padėjo rasti čempionišką kelią, vadinasi, tas kelias buvo teisingas. „Būtų nerėkęs, būtume netapusios čempionėmis“, – akmens dėl kartais prasiveržiančių trenerio emocijų užantyje nelaiko naudingiausia finalo serijos žaidėja tapusi „Hoptrans-Sirenų“ lyderė Santa Okockytė.Tad kuo žavus moterų krepšinis, kad už nugaros paliko gerokai populiaresnes vyrų batalijas? „Moterimis žavus, – šypsosi treneris. – Krepšinį žaidžiančios moterys gražios. Ir ne tik jį – visas sporto šakas. Kad ir kokia būtų sporto šaka – kultūrizmas, krepšinis, tinklinis ar sunkioji atletika, kiekviena savaip graži. Gal elegantiškiau krepšinį žaidžia moterys. Vyrai kiečiau, šiurkščiau.“ Tačiau moterų žavesys nenustelbia jėgos grožio. Vyrų krepšinio čempionių treneris ilgisi: „Jeigu atvirai, ilgiuosi kiekvieną dieną. Bet gal, kita vertus, ir gerai: čia sėdi sau ramiai, kol jos nubėga, kol sumąsto, pailsi, nereikia tiek daug nervintis, nėra tiek daug įtampos. Sunku pasakyti, kas geriau. Bet vis tiek vyrų krepšinis yra vyrų.“

„Nemanau, gal viena kita. Vienos rankos pirštais suskaičiuotume. Nieko nenoriu įžeisti... Viena Santa išsiskyrė, buvo lyderė. Aš jų nenuvertinu, bet man atrodo, kad reikia padaryti didelį žingsnį. Nekalbu apie jaunesnes – Klaudiją Serkevičiūtę, Liviją Sakevičiūtę. Jos gal mažiau žaidė, bet jau yra rinktinės (U-18 – aut. past.) žaidėjos“, – sako L. Šalkus.

Lietuviškos „Sirenos“Lietuvos čempionių gretose – nė vienos legionierės. „Kiek aš jų vežiau anksčiau, nepataikau“, – legionierėmis nusivylęs komandos strategas. Į savo treniruojamą komandą jis kvietėsi ir Estijos rinktinės žaidėją, ir ukrainiečių, ir baltarusių, ir serbių, ir juodaodžių, tačiau visos jos nepateisino lūkesčių. „Gal jos mano, kad čia bananų respublika? Niekas nemoka žaisti, nieko nesupranta. Atrodo, tokia šalis kaip Serbija idealiai žaidžia, bet atvažiuoja... Iš Serbijos turėjome krepšininkę, žaidėme su Šiaulių „Rūta“, mano legionierė nė vieno taško neįmetė, o Šiauliai nulį pergalių visą sezoną turėjo! Tai kam man tokia legionierė reikalinga? Man 8-as ar 9-as žmogus daugiau įmeta“, – nusivylimais dalijasi treneris.Legionierė, anot jo, reikalinga tokia, kuri būtų visa galva geresnė už klube rungtyniaujančią lietuvę. Lygiai taip pat lietuvės, tapusios legionierėmis, turi pranokti vietines žaidėjas. Todėl L. Šalkus skeptiškai vertina ankstyvą krepšininkių norą išvykti į užsienį, nepaisant savo galimybių ir pasirinktos komandos lygio. Norint rungtyniauti užsienio klubuose, pirmiausia kaip žaidėjai reikia subręsti ir užaugti Lietuvoje. „Dabar S. Okockytė gali važiuoti. O praėjusį sezoną rinktinėje jai nesisekė, sezonas buvo nekoks. Dabar ji – Lietuvos čempionė, surinko taškų vidurkį, pripažinta geriausia

fi nalo žaidėja. Prašau – dabar ji jau bus prekė. Krepšininkė turi užaugti kaip žaidėja. O ne per vienerias rungtynes įmesti 20 taškų ir valio – rytoj važiuoju į Norvegiją, Švediją ar Daniją...“ – kad komandos lydere tapusi ir šį sezoną sužibusi S. Okockytė turėtų sulaukti dėmesio vertų pasiūlymų, neabejoja treneris.Ar čempionės taps paklausiomis „prekėmis“ krepšinio rinkoje?

L. Šalkus neslepia – jis pasiilgsta

vyrų krepšinio.Al

fred

o Pl

iadž

io n

uotr.



Kai su tinkliniu atsisveikino buvęs ilgametis Alytaus moterų tinklinio treneris Julijonas Jankauskas, prigeso ir ilgai rusenęs šios sporto šakos moterų židinys. Tik prisiminimuose liko 2001–2002 m. pelnyti Lietuvos vicečempionių, 2003-aisiais – čempionių titulai, o 2005-aisiais – bronzos medaliai.

Tačiau pastaraisiais metais puoselėtas gražias moterų tinklinio tradicijas ryžosi atgaivinti dideli tinklinio entuziastai Kęstutis Pačėsas, J. Jankauskas, Vytautas Pajarskas, Napaleonas Andrijauskas, Henrikas Šivokas, Gintautas Draugelis. Jie subūrė tarybą ir pradėjo rūpintis moterų tinklinio reikalais. Triūsas nenuėjo veltui. Alytuje suburta moterų komanda, kuri patikėta žinomam praeityje tinklininkui K. Pačėsui. Per šiemetinį Lietuvos tinklinio čempionatą alytiškės pelnė bronzos medalius ir maloniai nustebino ne tik miesto tinklinio gerbėjus, bet ir Lietuvos tinklinio specialistus. Alytaus „Prekybos-Paramos“ komandos laimėtus bronzos medalius Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika įvardijo kaip vieną iš čempionato staigmenų.

Ar Lietuvos tinklinio čempionato bronzinėje komandoje žaidė vien alytiškės? – paklausiau komandos trenerio K. Pačėso. Alytiškių buvo keturios. Komandai dar atstovavo dvi žaidėjos iš Rietavo, viena – iš Lazdijų, ją sustiprinome Ukrainos (Ira Brizgun) ir Baltarusijos (Galina Lotvin) sportininkėmis. Legionierėms nuomojome butą ir tinklininkės treniravosi su mūsų žaidėjomis. Jaunimas iš jų galėjo daug ko pasimokyti. Praėjusių metų rudenį mūsų komandoje dar žaidė kairiarankė Irina Andrejeva iš Chersono, ji buvo lyderė. Tačiau per draugiškas rungtynes su Kauno „Heksa“ jai trūko kryžminiai raiščiai ir ukrainietė išvyko į namus. Bronzos medaliai žaidėjoms ypač pakėlė nuotaiką. Dabar visų sportininkių akys žiba, jos yra laimingos. Visas Alytus yra patenkintas komandos medaliais.

Ar bronzos medalius būtų galima įvardyti kaip Alytaus moterų tinklinio atgimimą? Iš dalies taip. Be vyresnių moterų, jau treniruojasi ir mūsų jaunosios tinklininkės. Kai čempionato rungtynes žaisdavo mūsų miesto reprezentacinė komanda, jas stebėdavo ir pamaina, jaunimas mokėsi iš vyresnių žaidėjų.

Visą laiką norėjome susigrąžinti prarastas pozicijas. Pradėjome nuo paplūdimio tinklinio, kurorte prie pylimo ir Dailidės ežerėlio įsirengėme keturias aikšteles, jose galima žaisti visą dieną, Suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje įkūrėme Tinklinio centrą, taip pat „Jotvingių“ klubą, kuriam vadovauja šios mokyklos direktorius G. Draugelis. Iškilo nauja sporto salė, kurioje nori treniruotis daug įvairių šalių komandų. Alytuje tebuvo likęs vienas tinklinio treneris Artūras Sidaras, treniravęs berniukus. O kažkada, kai dar dirbo J. Jankauskas, jų buvo aštuoni. Todėl pirmiausia pagrindinis mūsų uždavinys ir buvo suburti mergaičių trenerius. Dabar jų turime jau dvi, trenere galėtų pradėti dirbti ir viena geriausių mūsų žaidėjų, komandos kapitonė Tautvilė Grinkevičiūtė. Pradžia padaryta. Alytuje atgimė moterų tinklinis. Rengiame apskrities pirmos ir antros lygų pirmenybes, daug paplūdimio varžybų.

Iki šiol neturėjai nieko bendra su moterų tinkliniu. Kaip ryžaisi treniruoti „Prekybą-Paramą“?Kai susibūrė komanda, merginos neturėjo trenerio, jos žaidė vienos. Tačiau per varžybas joms nelabai sekėsi ir tinklininkės paprašė manęs padėti. Treneriu dirbti neketinau, norėjau, kad prie komandos sugrįžtų ilgametis jos treneris J. Jankauskas.

Tačiau jis treneriu nedirbo apie aštuonerius metus, kaip pats sakė, norėjo naktimis miegoti ir atsisakė. Tiesa, nuo tinklinio buvęs ilgametis komandos treneris nenutolo: ateina į sporto salę ir labai daug padeda.

Ar gauni atlygį už darbą?Ne, apie etatą galiu tik pasvajoti. Ne vienas treneris norėtų atvažiuoti į Alytų ir treniruoti tinklininkus, tačiau nėra etatų. Kai vyksta varžybos, gaunu maistpinigių. Tinklinį su pertraukomis žaidžiau 40 metų. Kai sulaukiau 64-erių, dar dalyvavau „Žalgirio“ draugijos žaidynėse. Žaidžiant buvo lengviau, niekuo nereikėjo rūpintis. O dabar, kai nežaidžiu, daug sunkiau, viskas gula ant mano pečių. Tačiau be tinklinio negaliu gyventi. Kai rengėmės Lietuvos čempionatui, per savaitę treniravomės mažiausiai po keturis kartus, retkarčiais – net po du kartus per dieną. Per poilsio dieną dirbdavome manieže, plaukiodavome baseine. Buvau tokios nuomonės: jeigu dirbti, tai rimtai. Tas darbas davė rezultatų. Komanda suburta, kokie tolesni planai?Viskas priklausys nuo to, ar mus parems vietos valdžia. Jeigu parems, mūsų tikslas – dalyvauti Baltijos lygoje, žaidėjos nusiteikusios tobulėti. Vasarą kai kurios mūsų tinklininkės dalyvaus paplūdimio varžybose.

IŠ ARTI

Man kiek neramu dėl mūsų paplūdimio aikštelių. Negauname lėšų, kad jas kas nors prižiūrėtų, kad būtų atvežta smėlio.

Visą gyvenimą atidavei tinkliniui, o kodėl tavo sūnus Tomas, dabartinis „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos vyriausiasis treneris, netapo tinklininku? Mokydamasis antroje, trečioje klasėje Tomas lankė plaukimo pratybas. Tačiau užpuolė sinusitas, gydytojai jam uždraudė plaukioti. Galėjo pereiti į tinklinį. Tačiau tuo metu Alytuje, kad ir kaip būtų keista, nebuvo nė vienos berniukų tinklinio grupės. Todėl dar nedidelio ūgio Tomas pasirinko krepšinį. Per vienerius metus jis ūgtelėjo 18 cm iki 1 m 90 cm. Tomą atsivesdavau į tinklinio treniruotes, jis galėjo būti ir geras tinklininkas – gerai priimdavo kamuolius, buvo šoklus. Mažai kas manė, jog Tomas taps krepšininku. Tačiau viską lėmė didelis jo užsispyrimas. Kaip tėvas, jam irgi nemažai padėjau, grūdinau įvairiais fi ziniais pratimais. Didžiuojuosi abiem savo sūnumis, o ypač Tomu. Jis dažnai grįžta į Alytų, kaip pat sako, bent čia, puikioje gamtoje, gerai išsimiega. Kitas sūnus Kęstutis gyvena Anglijoje, vysto savo verslą. Turiu tris anūkus ir vieną anūkę. Jauniausi Tomo ir Kęstučio vaikai lanko krepšinio pratybas. Tačiau neprarandu vilties, jog tinklinį žais... mano proanūkiai (šypsosi).

ATGIMIMĄ PATVIRTINO MEDALIAIPo vienuolikos metų pertraukos Alytaus tinklininkės per Lietuvos čempionatą vėl užkopė ant garbės pakylos

Alytaus „Prekybos-Paramos“ komandos stratego KĘSTUČIO PAČĖSO sūnus Tomas yra Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkų treneris.

„„Žaidžiant buvo lengviau, niekuo nereikėjo rūpintis. O dabar, kai nežaidžiu, daug sunkiau, viskas gula ant mano pečių. Tačiau be tinklinio negaliu gyventi. Kai rengėmės Lietuvos čempionatui, per savaitę treniravomės mažiausiai po keturis kartus, retkarčiais – net po du kartus per dieną. Per poilsio dieną dirbdavome manieže, plaukiodavome baseine. Buvau tokios nuomonės: jeigu dirbti, tai rimtai. Tas darbas davė rezultatų.“

NrNr. . 33

Alytaus tinklinio komanda džiaugiasi Lietuvos čempionato bronza. Viduryje stovi K. Pačėsas.

Mar

ytės

Mar

cink

evič

iūtė

s nu

otr.


SPORTUOJAM


24 valandos – daug tai ar mažai? Sveikatingumo klubo „Impuls“ plaukimo treneris Kęstutis Steponavičius šypsosi: paskaičiavus, kiek gyvenime yra valandų, 24 valandos tikrai nėra daug. O būtent tiek, Lietuvos plaukimo federacijos skaičiavimais, reikia, kad išmoktume saugiai elgtis vandenyje.

„Man atrodo, tai nėra didelė investicija, bet ji gali išgelbėti gyvybę. Be to, vandens malonumai ir sveika, ir malonu – jie neišvengiami. Ypač tarp mažųjų“, – sako treneris. Mokytis plaukti verta, nes prie vandens – tiek prie atvirų telkinių, tiek uždarose patalpose prie baseinų – praleidžiame daug laiko. Ir per gyvenimą susidurti su vandeniu tenka kiekvienam.Beje, statistika negailestinga: nors per pastaruosius 15 metų skendimų skaičius Lietuvoje mažėja, tačiau tenka apgailestauti, kad jis vis tiek išlieka vienas didžiausių Europoje.

Standartas – 400 metrųKaip jau minėta, paprastai manoma, kad per 24 valandas galima išmokti judėti ir laisvai elgtis vandenyje. Bet tai nėra taisyklė. Tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus turi individualių gebėjimų, kurie priklauso nuo fi zinių ir psichologinių savybių. Kai kuriems, pasak trenerio K. Steponavičiaus, užtenka vos 8 valandų praktikos, kitiems prireikia ir daugiau nei 30 valandų. Be to, kiek užtrunka mokymasis, lemia ir tikslas – norima mokėti nuplaukti standartinius 400 metrų, o gal pasiruošti plaukimo maratonui?400 metrų – tiek žmogus turi gebėti nuplaukti vienu kartu. Tuomet pagal pasaulinius standartus laikoma, kad jis moka saugiai elgtis vandenyje. „Bet iš pradžių mes stengiamės, kad vaikai be papildomų priemonių išmoktų nuplaukti bent 25 metrus, paskui didiname krūvį iki 50 metrų. Mokome plaukti skirtingais stiliais, kad dirbtų skirtingos raumenų grupės ir nesutriktų vandenyje. Taigi pradėkime nuo 25 metrų – išmokime perplaukti baseiną, bet siekiamybė turėtų būti ne mažiau

Daugėja vyresniųSveikatingumo klube „Impuls“ dirbantis treneris pasakoja, jog mokytis plaukti ateina vis daugiau žmonių. Ir jie – ne tik vaikai: „Ankstesniais metais ateidavo tik vaikai ar jaunimas iki 16 metų, o dabar sulaukiame ir vaikų, ir suaugusiųjų, kuriems jau per 30 metų – nebebijo, nebesidrovi, kad nemoka plaukti, o tiesiog ateina ir pradeda mokytis. Supranta, kad mokytis plaukti niekada nebus per vėlu“, – džiugias tendencijas pastebi K. Steponavičius. Koks amžiaus tarpsnis geriausiai tinka mokytis plaukti? Atsakymą pasufl eruos faktas, kad vaikai išmoksta plaukti lengviau nei suaugusieji. Taip, pasak trenerio, yra todėl, kad jų kūnas dar nesusiformavęs ir elastingas. „Vaikus lengva priversti dirbti, jie taip pat greičiau įsisavina krūvius, kvėpavimą. Be to, suaugusieji dažnai turi įvairių baimių – yra skendę ar šiaip kas nors bloga yra nutikę su vandeniu. Bet galima save perlaužti – svarbiausia bandyti“, – drąsina treneris. Taigi išmokti plaukti gali kiekvienas, jeigu yra tam pasiryžęs.

kaip 400 metrų be sustojimų“, – aiškina sveikatingumo klubo „Impuls“ treneris.

Ateina ir keturmečiaiKokio amžiaus vaikai gali pradėti lankyti plaukimo treniruotes? Pasak K. Steponavičiaus, pastebima tendencija, jog į jas ateina vis mažesni vaikai. „Pas mus grupėse jau yra penkiamečių. Turime ir keturmečių – su mažesniais pamokėlės vyksta įtraukiant žaidimo elementų. Viskas priklauso nuo vaikų gebėjimo koncentruoti dėmesį – ne veltui ir į mokyklas jie pradeda eiti nuo 7 metų. Bet standartas – 5–7 metai“, – sako plaukimo treneris.Be to, sveikatingumo klubas „Impuls“ formuoja mažas grupes vaikams su tėveliais. „Kartu su vaikais gali ateiti treniruotis mama ar tėtis. Mažose grupelėse vyksta labai efektyvios treniruotės“, – teigia K. Steponavičius. Tačiau kokį metodą mokantis plaukti pasirinkti, priklauso nuo vaiko. „Jeigu vaikas susitelkia, susikoncentruoja į plaukimą, viskas gerai. Būna ir taip, kad vaikai sutelkia dėmesį į tėvelius ir

400 metrų – tiek žmogus turi gebėti nuplaukti vienu kartu. Tuomet laikoma, kad jis moka saugiai elgtis vandenyje.

„„Ankstesniais metais ateidavo tik vaikai ar jaunimas iki 16 metų, o dabar sulaukiame ir vaikų, ir suaugusiųjų, kuriems jau per 30 metų – nebebijo, nebesidrovi, kad nemoka plaukti, o tiesiog ateina ir pradeda mokytis. Supranta, kad mokytis plaukti niekada nebus per vėlu.“

VANDENYJE – NEĮKAINOJAMOS PAMOKOSNors vasara jau prasidėjo, susizgribti mokytis plaukti ir dabar dar ne vėlu. Ir tam gali pakakti vos 24 valandų

Vaikai išmoksta plaukti lengviau nei suaugusieji.

Alfredo Pliadžio nuotr.


„Visada jausdavausi kaip dailininkas, piešiantis paveikslą“, – teigia garsiausia Lietuvos dailiojo jojimo atstovė JUDRA KAŠARINA. 18p.p.

tada treniruotė gali nukentėti. Ar tėvams stebėti treniruotę, ar ne – labai individualu, žiūrime pagal vaikus. Kartais tėvelių paprašome arba jie patys supranta, jog geriau išeiti, kad neblaškytų vaiko dėmesio. Bet jeigu vaikas noriai treniruojasi, kartu su tėveliais „pasikankinti“, atlikti tuos pačius pratimus dar smagiau“, – pasakoja treneris.

Tėvų įžangaDar prieš pradedant vaikams lankyti plaukimo treniruotes, įžangą į mokymąsi plaukti gali padaryti tėvai ar kiti artimi jiems žmonės. Jie gali išmokyti vaiką pajusti vandenį, išbūti po vandeniu nekvėpuojant, nebijoti panardinti galvos, parodyti pirminius judesius. „Šių pratimų gali drąsiai išmokyti ir tėvai – jie nėra sudėtingi. Kai vaikai dar per jauni treniruotis, mes parodome tėvams, ko reikėtų juos mokyti, kol paaugs ir galės lankyti treniruotes“, – tęsia K. Steponavičius. Vėliau, vaikams paaugus, tvirtina plaukimo specialistas, svarbu, kad būtų mokoma plaukti taisyklingai, t. y. išlaikyti kūno ir plaukimo simetriškumą: „Plaukiant krūtine, dažnai netinkamai dėliojamos kojos arba laisvu stiliumi plaukiama pakelta galva. Reikia tam tikrų žinių, kad išmokytum vaiką plaukti akademiniu stiliumi, jis laikomas labai sveika sporto šaka.“

Tinkama sveikataKalbant apie sveikatą plaukiant, iš tiesų turbūt kiekvienas žino, kad plaukimas – viena geriausių sporto šakų, padedančių stiprinti kūną, grūdintis nepatiriant traumų. Bet treneris K. Steponavičius įspėja, jog

plaukimas gali būti ir žalingas sveikatai. „Aišku, geriau eiti plaukti, negu neiti, bet reikia mokėti plaukti taisyklingai“, – perspėja jis. Pavyzdžiui, jeigu plaukiant kūno judesiai asimetriški, kūnas vystysis netolygiai. Gali pakenkti ir netaisyklinga kūno padėtis vandenyje, kai plaukiama nelaikant stuburo tiesiai, horizontalioje padėtyje. Be to, su gydytojais reikia pasitarti tiems, kurie į vandenį nori žengti išsigydę traumas. „Jeigu tai yra reabilitaciniai pratimai arba ateinama patyrus traumų, būtina pasitarti su gydytoju, kad šis parengtų specialius pratimus vandenyje. Paprastai sakoma, kad plaukimas labai palankus stuburui. Bet jeigu yra išvarža ar kas nors panašaus, reikia pasitarti su gydytoju. Moksliniais terminais kalbant, plaukimas tonizuoja nugarą. Todėl nugaros raumenys būna nuolat įtempti – plaukimas nėra atpalaiduojantis užsiėmimas. Tad jeigu traumai gydyti reikia atpalaiduojamųjų pratimų, plaukimas gali ir netikti“, – tvirtina plaukimo specialistas. Kokias klaidas daro pradedantieji? Anot „Impuls“ klube dirbančio trenerio, viena pagrindinių – pradžiamoksliai labai skuba ir stengiasi įveikti vandenį jėga: „Jie nesuderina kvėpavimo, labai stipriai „įjungia“ rankų ir kojų darbą, kitaip sakant, ne atsigula ant vandens, o kovoja su juo. Iš pradžių reikėtų paprasčiausiai pradėti nuo kvėpavimo ir plūdrumo pratimų, kad pajustum vandenį, pradėtum ant jo gulėti – kad ne kovotum su juo, o tiesiog stumtum jį nuo savęs kojų ir rankų judesiais. Energingas taškymasis nesuteikia tiek naudos, kiek galėtų.“

Treneris K. Steponavičius.


SUKAKTIS JUDRA KAŠARINA – vienintelė Lietuvos tarptautinės klasės dailiojo jojimo teisėja.


„Labai džiaugiuosi savo gyvenimu – nenorėčiau pakeisti nė vienos dienos. Nebuvau olimpinė čempionė, bet mano visas gyvenimas buvo labai turtingas – dariau tai, ko norėjau, ir atidaviau visą save“, – gyvenimo pilnatve trykšta 75 metų jubiliejų švenčianti garsiausia Lietuvos dailiojo jojimo atstovė Judra Kašarina.

Nors ant žirgo J. Kašarina sėdėjo jau seniai, energinga moteris ir šiandien mėgstamos veiklos nepalieka nuošaly – jodinėti ji moko vaikus ir mėgėjus, be to, vis dar teisėjauja varžybose. „Turiu keletą žirgų, ateina vaikų nuo aštuonerių metų, brandžių ponių, vis dar teisėjauju varžybose. Gyvenu puikiai. Žinau, kad ir mano metų kai kas sėda ant žirgo, bet man to nereikia – man be galo miela dalytis savo žiniomis, ypač su kokiu nors gabiu raiteliu, ir tai man teikia didžiulį malonumą“, – kiekviename gyvenimo etape moteris randa kuo džiaugtis. Įsimintinų akimirkų buvo daug. Šešiolikos atsisėdusi ant žirgo, iš pradžių laurus skynė pati, o paskui stebėjo, kaip triumfo akimirkomis mėgaujasi jos auklėtiniai. Ji tapo vienintele Lietuvoje tarptautinės klasės dailiojo jojimo teisėja. Beje, mokėjimas joti jai suteikė galimybę paragauti ir aktorės duonos – su kitomis „laumėmis“ ji jojo „Velnio nuotakoje“.

Skrydžiai neatgrasėJ. Kašarina žirginį sportą atrado, kai geografijos mokytojas pasiūlė lankyti jojimo treniruotes. Gyvūnus mėgstančią šešiolikmetę iš Kauno toks pasiūlymas suviliojo ir, pradėjusi lankyti treniruotes, su žirgų sportu nebesiskyrė: „Matyt, buvau labai atkakli. Kiekvieną dieną nukrisdavau, bet vis tiek ateidavau. Buvau valinga. Jeigu jau nutariau, reikia daryti, o jeigu daryti, tai tik labai gerai.“Neišgąsdino J. Kašarinos ir kur kas skaudesni skrydžiai nuo žirgų jau sportinės karjeros metais. O jų buvo ne vienas. „Turėjau tokią kumelę, kurios neįvertinau. Kartą skridau tokiu salto, kad nukritau tiesiai ant galvos – kaip reikiant smegenų sutrenkimas buvo, bet dar sudalyvavau varžybose, nes visa tai įvyko per apšilimą. Tačiau grįžus iš Maskvos teko pagulėti“, – prisimena vieną istoriją. Kitą kartą nukritus nuo žirgo trūko plautis. „Įdomių skrydžių buvo, – juokiasi ir purto galvą, –

Pirmoji – mama labai nenorėjo, kad dukra šokinėtų per kliūtis. Antroji – rimtesnė.„Supratau, kad dailusis jojimas – tai menas. Vienas senas inteligentiškas treneris Maskvoje yra pasakęs: „Jeigu žiūri į žirgą, dalyvaujantį varžybose, matai, kaip jis dirba, bėga ir tau ausyse neskamba muzika, tai reiškia, kad kažkas ne taip.“ Gal ir kvaila, bet aš visada jausdavausi kaip dailininkas, piešiantis paveikslą“, – kuo sužavėjo dailusis jojimas, pasakoja J. Kašarina.Be to, anot jos, tai intelektualus sportas: „Jeigu nori rimtai treniruotis ir daug pasiekti, turi kažkas būti viduje. Tai yra grožis, menas, jį reikia pajusti. Be to, tai raitelio ir žirgo duetas – čia svarbiausia harmonija.“

Prisimena kiekvienąJ. Kašarina prisimena visus savo žirgus. Pirmasis žirgas Komfortas atkeliavo iš Maskvos. Ten jis jau buvo išmokytas joti pagal olimpinę – didžiojo prizo – programą. „Maskva žirgus nurašydavo kaip netinkamus, o Lietuva atsiveždavo. Mums tokie žirgai buvo labai geri – pas mus juk nebuvo jokios mokyklos,

baimės vėl lipti ant žirgo niekada nebuvo. Norėjosi tik pasveikti ir tęsti savo darbą.“

Džiaugsmas mokytiJ. Kašarina Lietuvos čempionės vardą per savo karjerą iškovojo dešimt kartų. Ji buvo Lietuvos, SSRS rinktinės narė. Vėliau pati ėmėsi ugdyti raitelius. Pasak trenerės, nėra didesnio džiaugsmo, nei perteikti savo patirtį mokiniams, ypač gabiesiems: „Turėjau porą tokių sportininkų. Ji joja, aš sakau, ką daryti. Mano žodžiai dar skrenda ore, o ji jau padaro – tai nuostabu.“ J. Kašarina labiausiai didžiuojasi savo auklėtine Sandra Sysojeva, kuri šiandien yra pajėgiausia Lietuvos dailiojo jojimo atstovė. „Mano įdėtas darbas nenuėjo veltui. Dailiojo jojimo varžybose yra tokia rungtis „Šv. Jurgio prizas“. Sandra, būdama 14 metų, ją laimėjo – Lietuvoje daugiau to nepadarė niekas. Ir aš labai didžiuojuosi – jos sumanumu, sporto ir gyvenimo rezultatais“, – pasakoja trenerė, su buvusia auklėtine tebepalaikanti ryšius, o kartais ją dar ir konsultuojanti. J. Kašarina trenere pradėjo dirbti dar pati tebesportuodama.

Daugelį metų ji dirbo Vilniaus jojimo sporto mokykloje ir Aukšto meistriškumo sporto mokykloje, 21 metus buvo Lietuvos dailiojo jojimo rinktinės vyriausioji trenerė.

Pažino užkulisių intrigasJ. Kašarina – vienintelė tarptautinės kategorijos dailiojo jojimo teisėja Lietuvoje. Kaip teisėja, ji pakilo iki pačių aukštumų – 1980 m. dirbo olimpinėse žaidynėse Maskvoje.Judra neslepia, kad dailiojo jojimo užkulisiuose – savos taisyklės ir tvarka, todėl patekti į kitas žaidynes ji neturėjo jokių galimybių: „Visur yra barjerai – mandagiai šnekant, viskas sureguliuota. Visur politika. Buvau tam katile, žinau virtuvę, todėl galiu pasakyti: man labai patinka šis sportas, bet visiškai nepatinka varžybos – jose teisybės nėra. Kalbu apie aukščiausio lygio varžybas. Kuo mažesnės varžybos, tuo daugiau teisybės.“

Menas jotiSavo sportinį kelią J. Kašarina pradėjo dalyvaudama trikovės varžybose. „Ir net diplomą turiu“, – šyptelėja prisiminusi. Bet pasirinkti dailųjį jojimą privertė keletas priežasčių.

mes nieko nemokėjome, o čia jau paruoštas žirgas – tai labai daug. Komfortas mane daug ko išmokė, tačiau jo širdis buvo silpna“, – tęsia Judra. Su šiuo žirgu greitai teko atsisveikinti. Vėliau J. Kašarina pradėjo jodinėti trenerio Liudo Navicko paruoštu žirgu Sirena. „Su juo išmokau joti didžiojo prizo programą. O į Sąjungos rinktinę patekau su savo pačios paruoštu žirgu. Tai buvo Ipacija – mano žirgas „nuo... iki...“ – prisimena moteris.Su Sirena, juokiasi J. Kašarina, prasidėjo kumelių epopėja. Joti kumelėmis jai patiko labiau. Kodėl? „Vyras nuo moters juk skiriasi?“ – juokiasi buvusi sportininkė. Pasak patyrusios žirgų sporto specialistės, kumelės dėmesingesnis, sukalbamesnės. „Aišku, būna labai kumeliškų kumelių, kaip mes sakome. Su tokiomis nelabai ką padarysi. Bet sportinės kumelės subtilios – aš nemėgstu jėgos. Man patinka diplomatiškas priėmimas“, – skirtumus aiškina moteris. Per karjerą jai teko pažinti daug žirgų, išgyventi daug netekčių. „Aš viską prisimenu kaip vakar, kas jiems nutiko...“ – tarstelėja trenerė.

ŽIRGINIO SPORTO MENININKĖ„Visada jausdavausi kaip dailininkas, piešiantis paveikslą“, – teigia garsiausia Lietuvos dailiojo jojimo atstovė Judra Kašarinakaip dailininkas, piešiantis paveiksląąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąą“, – teigia garsiausia Lietuvos dailiojo jojimo atstovė Judra Kašarinaa

Garsiausia auklėtinė

S. Sysojeva.

Per karjerą iškovotas ne

vienas titulas.

J. Kašarina nesiskiria su žirgais.


Iki parolimpinių žaidynių Rio de Žaneire likus mažiau nei keturiems mėnesiams, jau baigiami rikiuoti būsimos Lietuvos sportininkų delegacijos kontūrai.Planuojama, kad Brazilijoje mūsų šalies parolimpinę rinktinę sudarys 10–12 sportininkų, o didžiausios viltys siejamos su šiemet gegužę Rio de Žaneire vykusiose tarptautinėse varžybose „Rio Open“ nugalėjusios Lietuvos golbolo rinktinės, plaukiko Edgaro Matako, lengvaatlečių Ramunės Adomaitienės, Mindaugo Biliaus pasirodymais.„Mūsų tikslas vienas – kuo geriau pasirodyti. Geriausiu atveju galime tikėtis poros medalių, tačiau prognozė – nepalankus dalykas. Pavyzdžiui, visada laukdavome, kad golbolo žaidėjai iškovos prizines vietas, tačiau dažnai tarsi užburtame rate likdavome ketvirti“, – sako Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) generalinis sekretorius Gintaras Zavadckis.Aklųjų riedulio – golbolo – komanda dar pernai iškovojo teisę dalyvauti parolimpinėse žaidynėse, tapusi Tarptautinės aklųjų sporto asociacijos (IBSA) pasaulio žaidynių Pietų Korėjoje vyrų golbolo turnyro čempione.„Tai, kad lietuvių golbolo komanda, varžydamasi su stipriausiomis pasaulio rinktinėmis, iškovojo pasaulio žaidynių auksą, yra nuostabu, – džiaugiasi LPOK prezidentas Vytautas Kvietkauskas. – Mūsiškiai nurungė visas stipriausias planetos komandas, todėl į šios sporto šakos atstovus dedame labai daug vilčių.“2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse Lietuvos golbolo rinktinė užėmė ketvirtąją vietą. Praėjusiose žaidynėse Lietuvai iš viso atstovavo 11 sportininkų, nelaimėtas nė vienas medalis.Šiemet Rio de Žaneire Lietuvai atstovaus septyniolikmetis

plaukikas Edgaras Matakas, ką tik grįžęs iš Europos čempionato. E. Matakas – vienintelis Lietuvos neįgalus plaukikas, įvykdęs net tris 2016-ųjų parolimpiados A lygio kvalifi kacinius normatyvus.Dar viena Lietuvos delegacijos lyderių – lengvaatletė R. Adomaitienė, turinti judėjimo negalią. Ji – daugkartinė Europos, pasaulio čempionatų čempionė ir prizininkė, pasaulio rekordininkė šuolio į tolį ir ieties metimo rungtyse.Į parolimpiadą vyks ir M. Bilius – vienas geriausių mūsų šalies neįgalių sportininkų, lengvaatletis, turintis judėjimo negalią. Pernai neįgalių sportininkų pasaulio lengvosios atletikos čempionate jis užėmė antrąją vietą rutulio stūmimo rungtyje, IWAS (neįgaliųjų sporto) pasaulio žaidynėse iškovojo auksą rutulio stūmimo rungtyje ir bronzą mesdamas diską.Rugsėjo 7–18 d. vyksiančioms žaidynėms Lietuvos parolimpinis komitetas ir sportininkai ruošiasi jau daugiau nei trejus metus.„Pasirengti žaidynėms reikia ne tik fi ziškai – tam reikalingos ir lėšos. Iškovoję vietas parolimpiadoje sportininkai gauna fi nansavimą pasirengimui, dalyvauja vienose ar keliose tarptautinėse varžybose. Labai daug kainuoja sportininkų apranga, medikamentai, papildai, lėšų reikia ir tam, kad būtų galima sumokėti už fi zinio rengimo trenerių, kito lydinčio personalo darbą“, – vardija LPOK generalinis sekretorius G. Zavadckis.2015 m. gruodį savo parama prie pasirengimo parolimpiadai prisidėjo ir bankas „Citadele“. Pasak G. Zavadckio, be rėmėjų pagalbos būtų labai sudėtinga pritraukti naujų talentų, tinkamai ugdyti esamus sportininkus, suteikti jiems reikalingą sporto įrangą, finansuoti dalyvavimą tarptautinėse varžybose.

TIKISI MEDALIŲ

KELIAS Į RIOPlanuojama, kad Rio de Žaneire mūsų šalies parolimpinę rinktinę sudarys 10–12 sportininkų.

NrNr. . 33

LASF

nuo

tr.

Lietuvos golbolo rinktinė – viena parolimpiados favoričių.



Vaida Žūsinaitė pirmąjį gyvenime maratoną nubėgo prieš dvejus metus Vilniuje. O šią vasarą ketvirtasis jos maratonas bus paženklintas svajonės išsipildymu – 28 metų sportininkė varžysis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Į 42 km 195 m distancijos startą V. Žūsinaitė 2014-aisiais stojo Vilniaus maratone ir, pasiekusi trasos rekordą (2 val. 43 min. 13 sek.), jį laimėjo ir įvykdė pasaulio čempionato normatyvą. Tačiau kojos trauma užkirto kelią į planetos pirmenybes. Dar po metų trenerio Romo Sausaičio auklėtinė antrą kartą bėgo maratoną. Šįkart – Vokietijos mieste Hanoveryje. Nuotolį tąsyk įveikė per 2 val. 37 min. 59 sek. Trečiasis jos maratonas vėl buvo Hanoveryje. Finišą pasiekusi per 2 val. 32 min. 50 sek. V. Žūsinaitė įvykdė Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvą. O svarbiausia, kad pasiekė geriausią rezultatą tarp Lietuvos sportininkių, iki gegužės pradžios kovojusių dėl vienintelio likusio kelialapio į Rio. Kiti du olimpiniai bilietai iš anksto atiduoti Dianai Lobačevskei ir Rasai Drazdauskaitei.„Anksčiau apie tokį rezultatą galėjau tik pasvajoti. Hanoverio

maratonui labai kruopščiai rengiausi, atsižvelgdama į pusės maratono rezultatą, giliai širdyje tikėjau, kad distanciją galiu įveikti per 2 val. 33 min. Galima sakyti, panašų laiką ir pasiekiau. Ateityje maratoną norėčiau nubėgti greičiau nei per 2 val. 30 min. Šiemet man buvo labai naudinga mėnesio trukmės žiemos treniruočių stovykla Lisabonoje, kur padėjau gerus pamatus. Treniravausi dukart per dieną, pratybos buvo kokybiškos. Dieną leisdavau sau ir pamiegoti, nubėgau daug kilometrų. Kai grįžau į namus, buvo nelengva, dieną nebuvo galimybių ir numigti. Tačiau gerą sportinę formą pavyko išlaikyti. Kai įvykdžiau normatyvą, didžiavausi savimi, nors visą laiką esu linkusi save nuvertinti. Įrodžiau sau, kad tikrai galiu greitai bėgti“, – teigia Vilniaus miesto sporto centro auklėtinė.

Vaida, kaip atsigauni po sunkių maratonų?Nubėgusi maratoną antrus metus iš eilės važiuoju į Druskininkus: pabūnu gamtoje, gydyklose pasimėgauju įvairiomis procedūromis, paplaukioju baseine, pasikaitinu pirtyje. Šiemet Druskininkuose ilsėjausi tik kelias dienas. Už Merkinės, Puvočiuose, yra mano mamos gimtinė. Sutvarkiau ten artimųjų kapus, pasodinau gėlių.

Kaip tapai lengvaatlete?Gimtajame Alytuje bėgioti pradėjau lankydama dešimtą klasę. Tuo pačiu metu buvau ir labai aktyvi Šaulių sąjungos narė, net baigiau instruktorių kursus. Nebuvo daug laiko bėgioti, todėl pratybas lankiau triskart per savaitę. Tačiau vienas Šaulių sąjungos atstovas, pamatęs mane kroso varžybose, kurias laimėjau, pagyrė, kad bėgioju, ir pabrėžė, jog vienu užpakaliu dviejų kėdžių neapsėsiu. Leido suprasti, kad ir toliau bėgiočiau. Natūraliai

bėgimas mane nutolino nuo Šaulių sąjungos. Mokykloje gerai mokiausi, be sporto, dar labai traukė menai, mokytojai sakė, kad esu talentinga. Mėgau piešti, patiko socialiniai mokslai.Alytus man labai patinka, jis dabar atsigavęs, pagražėjęs, daug pėsčiųjų ir dviračių takų, puikių bėgimo trasų. Ypač puikus stadionas, yra maniežas, kurio nebuvo, kai gyvenau Alytuje. Kai tik galiu, visada parvažiuoju į namus. Neseniai gimtinėje sutikau savo mokyklos mokytoją Raimondą Soroką, jis

VEIDAS Rio de Žaneiro žaidynėse Lietuvai atstovaus maratonininkės RASA DRAZDAUSKAITĖ, DIANA LOBAČEVSKĖ ir VAIDA ŽŪSINAITĖ.

MARATONAS – NE KANČIA

Olimpinį kelialapį iškovojusi Vaida Žūsinaitė ne tik per mėnesį

nubėga 600 km, bet ir randa laiko treniruoti kitus

Rio deRASA DRAZDAUSKA

Maratonui rengiasi ir Vaidos brolis

Gediminas.

Tai didelė atgaiva sielai. Druskininkuose norėjosi pabūti ilgiau, tačiau neturėjau galimybių, nes dirbu su bėgimo mėgėjais ir negaliu jų palikti vienų ilgesniam laikui. Kiekvieną vakarą suplanuotos treniruotės, esu labai atsakinga ir stengiuosi nepraleisti treniruočių. Rengdamasi pirmajam maratonui, 2014-aisiais važinėjau į Kauną ir Lietuvos sporto universitete lankiau paskaitas, baigiau trenerių kursus. Kai labai nori, gali visur suspėti: ir mokslus baigti, ir maratonus bėgioti.

Ar didelė tavo mėgėjų grupė?Dirbu su keliomis moterų ir mišriomis grupėmis, kuriose treniruojasi apie 50 bėgimo entuziastų. Labiau patinka dirbti su mažesnėmis grupėmis, nes galiu daugiau su bėgikais pabendrauti, kiekvienam skirti daugiau dėmesio, pataisyti klaidas. Žiemą treniruojamės manieže, o vasarą – Kalnų parke. Tai yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis. Dabar, kai įvykdžiau olimpinį normatyvą, tikiuosi, mano gyvenimas pagerės. Su mėgėjais dirbu nuo 2014-ųjų keturis penkis kartus per savaitę, dažniausiai vakarais. Bėgimo entuziastai mane labai palaiko, jie tiki manimi. Kartais su jais irgi pabėgioju.

Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės bus pirmos V. Žūsinaitės karjeroje.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.


mane sudomino bėgimu. Kartu su juo pabėgiojome. Aplankiau savo trenerio, šviesaus atminimo Antano Naruševičiaus, kapą, uždegiau žvakutę. Mano treneris neturėjo vaikų, jam buvau kaip dukra, jis mane labai mylėjo. Prieš išvykdama studijuoti į Vilnių, su juo kalbėjau, kad būtų smagu nuvažiuoti į olimpiadą. Savo pažadą išpildžiau, tik gaila, kad su treneriu negaliu kartu pasidžiaugti. Sportuojant ypač svarbu, kas bus tavo pirmasis treneris. Jis gali arba numalšinti norą sportuoti, arba dar labiau motyvuoti. Man pirmasis treneris įskiepijo aistrą bėgimui, jis mane kartu ir labai saugojo. Buvo ypač dosnus, iš savo sodo visada atnešdavo įvairiausių gėrybių.

Ar visą laiką bėgiojai tik ilgus nuotolius?Alytuje dažniausiai bėgiojau 1 500 m nuotolį, o studijų metais ir ilgesnes distancijas. Ilgai rinkausi, kur studijuoti: Vilniuje ar Kaune. Su treneriu pasitarėme, kad būtų gerai toliau tobulėti pas R. Sausaitį. Įstojau į Vilniaus universitetą ir 2011-aisiais gavau vadybos ir verslo administravimo bakalauro diplomą.Po to dar baigiau ir Mykolo Romerio universiteto magistrantūrą, ten studijavau programų ir projektų valdymą, o kiek vėliau – ir trenerių kursus

Lietuvos sporto universitete. Man labai patinka mokytis ir, jeigu turėčiau laiko, tikrai dar ką nors studijuočiau. Ateityje galėčiau būti dėstytoja.

Ar šeimoje tu viena esi bėgikė? Ne, mano 29-erių brolis Gediminas, dabar gyvenantis Kaune, anksčiau už mane pradėjo bėgioti. Kadangi už jį esu jaunesnė, tai ir pasileisdavau paskui jį. Gediminas ir dabar bėgioja, stiprina sveikatą, yra vienas didžiausių mano sirgalių. Brolis stengiasi ir nuo manęs neatsilikti: 2015-aisiais pradėjo dalyvauti varžybose ir jau triskart yra bėgęs pusę maratono. Dabar Gediminui rašau planus, jį konsultuoju ir rengiu pirmajam maratonui, kurį jis bėgs Kaune.

Nuolat esi kviečiama į įvairius socialinius projektus, ar jie tau netrukdo sportuoti?Kaip ir mano tėveliai, esu jautrus žmogus, todėl man prisidėti prie gražių akcijų visada malonu, tai tikrai netrukdo.

Nedaug trūko, kad 3 000 m kliūtinio bėgimo distancijoje būtum įvykdžiusi Londono olimpinių žaidynių normatyvą, pritrūkai vos 6 sekundžių.Tada nebuvo lengva derinti mokslą su studijomis. Jeigu būčiau tik sportavusi, manau, normatyvas būtų paklusęs.

3 000 m kliūtinis bėgimas man patiko ir buvo labai skaudu, kad nenuvažiavau į olimpines žaidynes. Per televiziją net negalėjau žiūrėti iškilmingo žaidynių atidarymo. Ir tik tada, kai mūsų sportininkai pradėjo startuoti varžybose, galėjau prisėsti prie televizoriaus. Supratau, kad gyvenimas vien olimpinėmis žaidynėmis nesibaigia. Pradėjau dirbti su bėgimo entuziastais, dalyvauti socialiniuose projektuose. Išlaikiau ramybę ir tai man padėjo ramiai rengtis Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Maratonas man patinka, atsirado didelė motyvacija – jaučiuosi lyg ant bangos ir, manau, kad dar ilgai bėgiosiu.

Kodėl metei 3 000 m kliūtinį bėgimą ir pasirinkai maratoną?Nuo mažens nebijau kentėti, galiu prisiversti daryti pačius sunkiausius darbus. Man patinka rengtis maratonui, treniruotės sunkios, įveikiu nemažai kilometrų. Kiekvieną dieną treniruojuosi po du kartus. Tenka nubėgti po 20–30 km, o per mėnesį – apie 600 km. Kai atlieku juodą darbą per treniruotes, per varžybas gaunu daug adrenalino, būnu susikoncentravusi startui. Maratonas visą laiką buvo mano mintyse. Mat turėjau šiokių tokių nugaros problemų, tad 3 000 m kliūtinio bėgimo distancijoje, kai reikėdavo šokti per kliūtis, pradėdavo ją skaudėti. Supratau, kad su šia rungtimi anksčiau ar vėliau teks atsisveikinti.

Ką mėgsti veikti laisvomis valandomis?Per treniruočių stovyklas arba laisvalaikiu iš siūlų, plunksnų, karoliukų mėgstu gaminti vadinamąsias sapnų gaudykles. Sakoma, kad jos miegant sugauna blogus sapnus ir palieka tik gerus.

Jas dovanoju savo draugams. Prie širdies man ir piešimas, įvairūs rankdarbiai.Turiu savo talismaną – meškutį, kuriam, kai važiuoju į treniruočių stovyklas ar varžybas, kartais pasiuvu naujų drabužėlių.

Varžybose tave dažnai lydi draugas. Kaip judu susipažinote?Mano draugas Marius – Domanto Razausko grupės būgnininkas. Su juo susipažinau per šios grupės koncertą. Prisiminusi savo amžinatilsį mokytojos žodžius, kad atlikėjams visada smagu gauti gėlių, į tą koncertą atėjau su gėle, kurią įteikiau būgnininkui. Po koncerto grupė savo „Facebook“ puslapyje ne tik pasidalijo įspūdžiais, bet ir paragino atsišaukti gerbėjai su gėle. Supratau, kad tai apie mane, susisiekiau ir nuo to viskas prasidėjo. Džiugu, kad ne tik Marius, bet ir visa grupė mane labai palaiko. Kai iškovojau kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, džiaugėsi visa grupė. Dažnai per treniruotes bėgiodama klausau D. Razausko dainų, todėl bėgimas tampa savotiška meditacija, mažiau pavargstu.

Kokias viltis sieji su olimpinėmis žaidynėmis?Maratono nesu bėgusi nei per pasaulio, nei per Europos čempionatus, tai bus mano pirmosios tokio lygio varžybos. 2015-aisiais pasaulio čempionatas man būtų buvusi puiki repeticija, bet stresinis kojos lūžis neleido dalyvauti. Tačiau per padarytą pertrauką organizmas pailsėjo ir į bėgimo takelį grįžau su naujomis jėgomis. Rio de Žaneire maratonininkams bus ypač sunkios bėgimo sąlygos, didelis karštis. Sunku prognozuoti savo vietą ir rezultatą. Stengsiuosi pasirodyti kuo geriau.

„„Per treniruočių stovyklas arba laisvalaikiu iš siūlų, plunksnų, karoliukų mėgstu gaminti vadinamąsias sapnų gaudykles. Sakoma, kad jos miegant sugauna blogus sapnus ir palieka tik gerus. Jas dovanoju savo draugams. Prie širdies man ir piešimas, įvairūs rankdarbiai.“

„Kauno sporto halėje rytoj – taurės rungtynės“ – taip vadinasi 1961 m. „Sporte“ išspausdintas straipsnis. 23p.p.

Su draugu Mariumi.

Bilietą į Rio de Žaneirą bėgikė iškovojo Hanoverio maratone Vokietijoje.


60-metį švenčiantis laikraštis „Sportas“ pradėtas leisti 1956 m. Kartu su savo skaitytojais pažvelgsime į leidinio archyvus.

Šįkart – 1961 m. sausio 14 d. išspausdintas straipsnis apie dabar jau legendinės Kauno sporto halės rekonstrukcijos darbus Europos moterų rankinio taurės rungtynių tarp Kauno „Žalgirio“ ir Lenkijos „Krakowia“ komandų išvakarėse.Žalgirietės šias rungtynes sausakimšoje halėje laimėjo 8:6 ir pateko į pusfi nalį, kuriame vėliau nusileido Bukarešto „Stijntos“ (Rumunija) ekipai.* * *Optimistiškai nusiteikęs žmogus pasakys: „Indas yra iki pusės pilnas.“ – „Ne, indas yra pusiau tuščias“, – priešpastatys pesimistas. Objektas tas pats, o kaip nevienodai į jį reaguoja atskiri žmonės! Panašius samprotavimus teko išgirsti prieš keletą savaičių apsilankius Kauno sporto halės statyboje. Tuomet darbininkai dar tik pradėjo kloti grindis, tvarkyti suolus žiūrovams. Nors svarbiausia jau buvo atlikta (išbetonuota sporto arena, paruoštos gelžbetoninės tribūnos), tačiau darbo dar buvo daug. Ir štai keletas kauniečių, žinovų žvilgsniais apmetę statybos vietą, kalbėjo:– Nieko nebus! Rungtynes teks žaisti kitoje salėje. Juk dar tiek darbo!..Tačiau statybininkai – žmonės optimistai. Nė vienas jų nenuogąstavo dėl darbų gausumo.– Jeigu jau įsipareigojome, tai ir įvykdysime, – užtikrino tuomet vyr. darbų vykdytojas inžinierius Vladas Šurkus. Neskaičiuosime, kiek valandų, dienų prabėgo nuo to laiko, tačiau pastebėsime, jog pastarųjų dienų bėgyje buvo atlikti visi pagrindiniai sportinės arenos darbai. Sporto halės gelžbetoninės tribūnos pasipuošė naujutėliais suolais. Jie žymiai patogesni už senuosius, turi atramas. Išaugo ir sėdimų vietų skaičius. Jeigu anksčiau halės tribūnose galėjo tilpti 3 100 žiūrovų, tai dabar sėdimų vietų priskaitoma 5 400 (vietų skaičius padidėjo ketvirtosios tribūnos, kurios anksčiau nebuvo, sąskaita).Špuntuotų lentų (60 x 60 mm) „kilimu“ pasidengė sporto halės grindys. Sporto arena taip pat žymiai didesnė ir geresnė. Viename jos gale po grindimis (20 x 6) įtaisyta šuoliaduobė lengvaatlečiams. Sportinė arena dabar užima 1 238 kvadratinių metrų plotą. Bene svarbiausią vietą sporto halės rekonstravimo darbuose užėmė apšildymo sistemos įrengimas. Daug teko statybininkams padirbėti, kol plieniniai vamzdžiai iš katilinės pasiekė kaloriferius, esančius po gelžbetoninėmis tribūnomis. Jų pagalba kaip tik ir bus apšildoma sporto halė.

„SPORTUI“ 60

Be to, galingi kaloriferių ventiliatoriai karštu vasaros metu bus panaudojami patalpos vėdinimui. Tai tik dalis kapitalinių darbų, kuriuos jau visiškai atliko darbininkai, o kur dar visa eilė kitų. Šiuo metu statybininkų darbo diena sklidina smulkių, jeigu taip galima pasakyti, darbų. Tačiau jie tiek pat svarbūs, kaip ir „didieji“...– Na, Jonaiti, junk šviesą, – pro pjūklų ir elektrinių oblių „muziką“ išgirdo elektrikų brigados viršininkas A. Jonaitis. Rankos judesys ir sporto halė pirmą kartą nušvito skaisčia šviesa. Dvylika didžiulių liustrų, išdėstytų trimis eilėmis virš sporto arenos, „nusišypsojo“ statybininkams. Visi sužiuro į aparatą. Taip, apšvietimas puikus: 180 liuksų.Vos tik sporto halę aplanko sportininkas, nejučiomis tarp jo ir statybininkų užsimezga dalykinis pokalbis. „Ar bus padengtas asfaltuotas bėgimo takas guma?“ – klausinėja lengvaatlečiai. Futbolininkams rūpi, kaip statybininkai įrengtų jiems prietaisus tinklui pakabinti. Tai ir girdisi: „Kaip?.. Kur?..“Sporto halėje lankėsi ir Kauno „Žalgirio“ rankininkės. Treneris A. Gasparka teiravosi, ar halė sekmadienio rungtynėms bus pilnai apšildoma, kur merginoms teks persirengti, tuo tarpu žalgiriečių vartininkę Rožę Stasiulevičienę domina kitkas. Pastebėjusi rankinio vartus, Rožė iš papratimo tuojau pat užima juose vietą. Ji minutėlei susikaupia (turbūt įsivaizduoja, kaip vyks rungtynės) ir negalvodama išrėžia:– Praleisiu tik du įvarčius!..– Du! O kodėl du?Kiek pagalvojusi ji paaiškina:– Krokuvoje praleidau per daug, tad namuose reikia pasitaisyti...– Mūsų tikslas – rytoj laimėti rungtynes nors vieno įvarčio skirtumu, – pastebi A. Gasparka, – o tai namuose pasiekti ne taip jau sunku. Tiesa, nežais Bimbienė ir, galimas daiktas, Dimšienė, tačiau ir be jų stengsimės iškovoti pergalę. Rumunės bus, be abejo, žymiai stipresnės (tik ką buvo gauta žinia, kad rumunės laimėjo revanšines rungtynes prieš jugoslaves 9:6).Rytdienos rungtynės laukiamos su dideliu nekantrumu, tik gaila, kad ne visi norintieji galės stebėti rungtynes. Mat vien pagal paraiškas reikalaujama 7 000 bilietų! Tačiau sekmadienį Vilniaus radijas transliuos rungtynes, o antradienį televizija jau rodys fi lmą apie jas. Nors rungtynės vyks sekmadienį, tačiau statybininkams dar daug teks padirbėti. Iki pavasario būtina įrengti papildomas patalpas, nudažyti suolus, sienas, geležinius karkasus, ištinkuoti sporto halės fasadą terazitiniu tinku. Žodžiu, paruošti salę galutinai ir perduoti sportininkams.

STATYBOS RUNGTYNIŲ IŠVAKARĖSE„Kauno sporto halėje rytoj – taurės rungtynės“ – taip vadinasi 1961 m. „Sporte“ išspausdintas straipsnis

1939 m. atidaryta Kauno sporto halė kelis kartus buvo rekonstruojama. 1958 m. pradėtas jos kapitalinis remontas galutinai baigtas 1962 m.

„ „Vos tik sporto halę aplanko sportininkas, nejučiomis tarp jo ir statybininkų užsimezga dalykinis pokalbis. „Ar bus padengtas asfaltuotas bėgimo takas guma?“ – klausinėja lengvaatlečiai. Futbolininkams rūpi, kaip statybininkai įrengtų jiems prietaisus tinklui pakabinti. Tai ir girdisi: „Kaip?.. Kur?..“


POSŪKIS 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse TOMAS VAITKUS su Lietuvos rinktine užėmė aštuntąją vietą persekiojimo lenktynėse treke.


Vienas geriausių Lietuvos dviratininkų 34-erių Tomas Vaitkus, prieš porą metų garsiai paskelbęs apie karjeros pabaigą, vėl mina pedalus tarptautinėse varžybose. Ne savo malonumui – stengdamasis įveikti save, varžovus ir įrodyti visiems, kad važiuoti dviračiu greitai jis dar gali.

Grįžimas į sportą po pusantrų metų pertraukos prasidėjo nuo Lietuvos rekordo. Jį T. Vaitkus pasiekė pernai, kai dviračiu iš Klaipėdos į Vilnių numynė per 8 val. 32 min. ir 10 sek.Nuo praėjusio sezono antrosios pusės klaipėdiškis apsivilko Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) trečiojo diviziono komandos iš Latvijos „Rietumu-Delfi n“ marškinėlius. Šiam sezonui jis pasirašė sutartį taip pat su trečiojo diviziono „Al Nasr Pro Cycling Team-Dubai“ iš Jungtinių Arabų Emyratų ir su ja jau iškovojo ne vieną pergalę.Per savo karjerą T. Vaitkus yra atstovavęs ir gerai žinomoms „Landbouwkrediet-Colnago“, „Ag2r Prevoyance“, „Discovery Channel“, „Astana“, „RadioShack“ ir „Orica GreenEDGE“ komandoms, o jo pergalių sąraše yra ne tik Lietuvos ir pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempiono titulai, bet ir laimėtas legendinių lenktynių „Giro d’Italia“ etapas.

Tomai, kodėl nusprendėte grįžti į profesionalų sportą? Tai įvyko neplanuotai. Prasidėjo nuo to, kad ėmiau daugiau sportuoti, nes buvau priaugęs daug svorio. Vėl nuvažiavau į lenktynes, pajutau „kraujo skonį“ ir viskas prasidėjo. O valgant apetitas didėja: pradėjau lenktyniauti, pamačiau, kad dar galiu važiuoti greitai, ir taip atsitiko, kad grįžau. Aišku, daug per tuos pusantrų metų praradau, taip pat ir kai kurių dviratininkui naudingų savybių. Reikia dar daug dirbti, kad būčiau toks, koks buvau anksčiau.

Ar baigus lenktyniauti buvo sunku? Pirmus metus net nenorėjau žiūrėti į tą sportą. Gal buvau ir piktas ant jo, nes labai pasikeitė – tapo komercinis. Iš pradžių, kai pirmus metus lenktyniavau profesionaliose komandose, komanda būdavo kaip šeima, draugai. Bet dviračių sportas visą laiką keitėsi, darėsi vis labiau komercinis – sportininkai vieni į kitus nebežiūri, galvoja tik apie save. Konkurencija didelė, kad išliktum šio sporto gretose, turi būti ir „naglas“, ir egoistas.

Šiandien atstovaujate komandai „Al Nasr Pro Cycling Team-Dubai“. Ar esate ja patenkintas? Taip. Komandoje atlieku du vaidmenis: esu sportininkas ir važiuojantis direktorius, tad sprendžiu, kokia bus lenktynių taktika, kartais treniruotėse padedu vietiniams sportininkams. Komanda gyvuoja pirmus metus, tad didelio spaudimo nėra – ar gerą rezultatą parodome, ar nepasiseka. Komanda jauna, auga, mokomės ir mums visai neblogai sekasi. Valdžia taip pat, galima sakyti, patenkinta.

Lenktyniaujančio direktoriaus pareigos – jums naujas iššūkis? Anksčiau būdavau daugiau darbininkas ir darydavau tai, ką man pasakydavo. O dabar ir komandai pavadovauju, ir pačiam tenka pavažiuoti. Kol kas rezultatais patenkintas ir aš, ir komanda. Jaučiuosi laisviau, nes darau tai, ką noriu, ir taip, kaip norėčiau, kad būtų daroma.

Kokie komandai iškelti tikslai? Kuo daugiau pasirodyti, išlįsti į viešumą, kad komanda taptų žinomesnė. Nenoriu spėlioti ir žiūrėti toli į ateitį, bet gali būti, kad kitais metais tapsime antrojo diviziono komanda – pakilsime vienu laipteliu aukščiau. Perėjus į aukštesnį lygį, bus daugiau ir didesnių lenktynių, ne tik tai, ką galime gauti dabar.

Pasirašėte sutartį vieneriems metams. Ketinate ją pratęsti? Pasiūlymą likti kitiems metams jau turiu, bet parašai

dar nesudėti. Jeigu gaučiau viliojantį pasiūlymą iš kokios nors didesnės komandos, pagalvočiau. Bet ši komanda man kol kas tikrai patinka, perspektyvos neblogos, viskas labai gerai klostosi. Gali būti, kad, baigęs dviratininko karjerą antrą kartą, liksiu ten jau kaip nebevažiuojantis direktorius.

Jungtiniai Arabų Emyratai – mums egzotiška šalis. Ar reikėjo priprasti prie kultūrinių ir kitokių skirtumų? Viskas kitaip nei pas mus, bet reikia prisitaikyti. Nors dabar, prasidėjus karštajam sezonui, ten sunku ir turbūt jau su visa komanda išvažiuosime į Europą. Daugiau laiko Emyratuose praleidome žiemą. Bet paprastai sunku. Reikia treniruotis dykumose – vėjas, smėlis... Norisi kalnų – tenka sėsti į automobilį ir apie valandą į juos važiuoti. Taip prarandame daug laiko – kol nuvažiuojame, kol parvažiuojame, užtrunkame visą dieną.

Turite namą Ispanijoje. Su šia šalimi siejate savo ateitį? Senokai esu įsigijęs ten būstą. Man buvo patogu treniruotis – keliai geri, aukšta dviračių sporto kultūra. Saugiau keliuose jautiesi nei Lietuvoje ar Emyratuose. Gal vasarą važiuosiu ten pasitreniruoti. Kol kas ateities su Ispanija nesieju.

Mokate ne tik greitai minti pedalus, bet ir mėgstate greitai važinėti mašina. Esate greičio fanatikas?

NAUJAS STARTAS – NAUJI IŠŠŪKIAI

Gal daugiau adrenalino. Patinka ekstremalios sporto šakos, dalyvauju ir renginiuose – daug draugų ten dalyvauja ir aš kartu. Bet dabar su automobilių sportu nieko bendra neturiu. Šiuo metu vairuoju „Mini“ – tikrai ne iš greitųjų automobilių. Gal jau užaugau?.. Žinoma, kai yra galimybė vairuoti sportinį automobilį ir aplėkti porą ratų, visada malonu ir įdomu. Bet nebėra taip, kaip būdavo anksčiau – įsėdai į automobilį, ir tau lenktynės prasideda.

Ar sužadėtinė Gabrielė lydi jus po pasaulį? Jeigu stovyklos ilgesnės, aplanko. Bet gana dažnai parskrendu į Lietuvą ir būnu namuose. Aišku, kelionių daug – lenktynės, stovyklos, bet stengiuosi grįžti į Lietuvą. Nepalieku vienos.

Sužadėtinė dirba modeliu, o jūs ar domitės mada? Kol kas Gabrielė modelio darbą pristabdė – dabar studijuoja slaugą. Man patinka gražiai apsirengti, bet daugiausia dominuoja sportiniai drabužiai. Aš visą gyvenimą su sportine apranga, laisvalaikiu taip pat renkuosi sportinį stilių.

Norėtumėte dar palenktyniauti „Tour de France“ ar „Giro d’Italia“?Žinoma, norėčiau, jeigu būtų tokia galimybė. Tikrai pasiruoščiau ir parodyčiau, kad dar galiu važiuoti, ir greitai. Nors yra daug skeptikų, kurie man vėl pradėjus sportuoti sakė, kad greitai važiuoti nebegalėsiu.

„„Pirmus metus net nenorėjau žiūrėti į tą sportą. Gal buvau ir piktas ant jo, nes labai pasikeitė – tapo komercinis. Iš pradžių, kai pirmus metus lenktyniavau profesionaliose komandose, komanda būdavo kaip šeima, draugai. Bet dviračių sportas visą laiką keitėsi, darėsi vis labiau komercinis – sportininkai vieni į kitus nebežiūri, galvoja tik apie save.“ TOMAS VAITKUS

Į profesionalų sportą sugrįžęs dviratininkas Tomas Vaitkus arabų klube kuria komandos sėkmės receptus

T. Vaitkus atstovauja JAE klubui.

Su širdies drauge

Gabriele.

Dviratininko karjeroje – daug įspūdingų pergalių.

Documents

SPORTAS Nr3 (2016m)