24
4 p. 7 p. 9 p. 12 p. Nr. 5 (984) 2014 RUGPJŪTIS ŠEIMA SVARBIAU Už futbolininko Manto Kuklio ištekėjusi ir sūnaus susilaukusi žolės riedulininkė Dovilė Kuklienė paaukojo profesionalės karjerą: „Man svarbiausia – šeima. Bet kai galiu, žaidžiu.“ 17 p. www.sportas.info Jaunus imtynininkus grūdina sunkumai. 15p. Nr. 5 (984 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) ) SV POKALBIS KOMANDA ČEMPIONAI TEMA Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas: „Svarbu ir kokybė, ir kiekybė.“ Kęstučio Skučo treniruojama Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinė bando įsiveržti tarp elitinių Europos komandų. Lietuvos žolės riedulio čempionų klubas pirmuosius žingsnius žengė asfalto aikštelėse, o lazdas žaidėjai gaminosi patys. Atgimusiame „Vingio“ stadione sostinėje jau treniruojasi lengvaatlečiai. Antraisiais namais šią areną vadina Virgilijus Alekna. SPORTO VAIRAS – NAUJOSE RANKOSE Šalies sporto vairą perėmęs naujasis Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Edis Urbanavičius nepriklauso jokiai partijai: „Ateinu ne politikuoti. Šiame poste politiko nereikia. Čia turi būti žmogus, geriausiai išmanantis du dalykus: sportą ir viešąjį administravimą. Žinoma, ir turintis politinį palaikymą.“ 3 p. Evaldo Šemioto nuotr.

SPORTAS Nr5 (2014m)

Embed Size (px)

DESCRIPTION

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS LEIDŽIAMAS NUO 1956 METŲ

Citation preview

Page 1: SPORTAS Nr5 (2014m)

4 p.

7 p.

9 p.

12 p.

Nr. 5 (984) 2014 RUGPJŪTIS

ŠEIMA SVARBIAU

Už futbolininko Manto Kuklio ištekėjusi ir sūnaus susilaukusi žolės riedulininkė Dovilė Kuklienė paaukojo profesionalės karjerą: „Man svarbiausia – šeima. Bet kai galiu, žaidžiu.“ 17 p.

www.sportas.info

Jaunus imtynininkus grūdina sunkumai. 15 p.

Nr. 5 (984444444444444)))))))))))))))))))) ))))))))))) ) ) ))) ))) ) )) ))))))))))))))

SV

POKALBIS

KOMANDA

ČEMPIONAI

TEMA

Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas: „Svarbu ir kokybė, ir kiekybė.“

Kęstučio Skučo treniruojama Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinė bando įsiveržti tarp elitinių Europos komandų.

Lietuvos žolės riedulio čempionų klubas pirmuosius žingsnius žengė asfalto aikštelėse, o lazdas žaidėjai gaminosi patys.

Atgimusiame „Vingio“ stadione sostinėje jau treniruojasi lengvaatlečiai. Antraisiais namais šią areną vadina Virgilijus Alekna.

SPORTO VAIRAS – NAUJOSE RANKOSE

Šalies sporto vairą perėmęs naujasis Kūno kultūros ir sporto

departamento direktorius Edis Urbanavičius nepriklauso jokiai partijai: „Ateinu ne politikuoti.

Šiame poste politiko nereikia. Čia turi būti žmogus, geriausiai

išmanantis du dalykus: sportą ir viešąjį administravimą. Žinoma,

ir turintis politinį palaikymą.“ 3 p.

Eval

do Š

emio

to n

uotr.

Page 2: SPORTAS Nr5 (2014m)

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMARasa JankeliūnienėTel. 8 655 39 470Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 19Virgilijus Alekna pirmą kartą po 19 m. pertraukos pralaimėjo kitam mūsų šalies disko metikui. Lietuvos pirmenybėse olimpinį čempioną įveikė 23 m. Andrius

Gudžius. Jis diską numetė 63,03 m, o 41 metų V. Alekna – 61,43 metro. „„Taip, tikrai pereinu į biatloną. Čia matau daugiau perspektyvų nei slidinėjimo sporte. Taip pat nelabai tenkino sportavimo sąlygos, trenerių ir personalo klausimai. Pirmi įspūdžiai tikrai geri, esu patenkintas. Darbo specifi ka panaši, tik dar šaudyti reikia – dirbti ir treniruotis dviem frontais. Tačiau principai panašūs.“

Sočio olimpinėse žaidynėse kaip slidininkas dalyvavęs 21 metų Vytautas Strolia ima į rankas šautuvą – jis nutarė tapti biatlonininku.

RIČARDAS BERANKIS

ŠACHMATININKAI

IRKLUOTOJAI

TINKLININKĖS

KANOJININKAI

Lietuvos tenisininkas triumfavo ATP „Challenger“ serijos Prezidento taurės varžybose Kazachstane. Jis fi nale 7:5, 5:7, 6:3 nugalėjo turką Marselį Ilhaną. Tai – pirmas R. Berankio laimėtas turnyras po ketverių metų pertraukos.

Pasaulio šachmatų senjorų čempionate Vilniuje amžiaus grupėje per 50 m.nugalėjo Lietuvos 1-oji ekipa – Eduardas Rozentalis, Aloyzas Kveinys ir Vidmantas Mališauskas, Virginijus Dambrauskas ir Laimutis Šolys.

Pasaulio jaunimo (iki 21 m.) irklavimo čempionate Italijoje auksą iškovojo Milda Valčiukaitė, sidabrą – porinės dvivietės įgula Rolandas Maščinskas ir Aurimas Adomavičius, bronzą – Žygimantas Gališanskis.

Paplūdimio tinklininkės Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė Kipre po aštuonių iš eilės pergalių tik fi nale neatsilaikė prieš kanadietes 1:2 (19:21, 21:18, 10:15) ir iškovojo pasaulio jaunimo (iki 21 m.) čempionato sidabrą.

Baidarių ir kanojų irklavimo pasaulio jaunimo (iki 23 m.) ir jaunių (iki 19 m.) čempionate 200 m vienviečių kanojų distancijoje jaunimo varžybų auksą iškovojo Henrikas Žustautas, o jaunių bronzą – Vadimas Korobovas.

Prestižinėse pasaulio daugiadienėse dviračių lenktynėse garsiai nuskambėjo Lietuvos vardas. 19-ame etape pergalę šventęs Ramūnas Navardauskas tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu šių legendinių varžybų etapą.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

Virgilijus Alekna pdisko metikui. Lg j p

Gudžius. Jis

Page 3: SPORTAS Nr5 (2014m)

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTISRRUGUGPJPJŪTŪTISIS20201414 RRUGUGPJPJŪŪ

Marius [email protected]

Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius savo kabinete Žemaitės g. esančioje KKSD būstinėje sėdi toje pačioje kėdėje, kaip ir jo pirmtakas Klemensas Rimšelis. Šypteli, paklaustas, ar kėdė patogi. „Taip. Nesu išrankus“, – prisipažįsta 43 metų vilnietis.

Šalies sporto vairas E. Urbanavičiaus rankose nuo liepos 16 dienos. Į KKSD vadovo pareigas ketverių metų kadencijai jį paskyrė Vyriausybė.Sporto pasaulyje departamento generalinis direktorius – ne naujokas. Jis daug metų pats žaidė rankinį, buvo šios sporto šakos treneris, vadovavo Lietuvos rankinio lygai ir Lietuvos rankinio federacijai (LRF). Tuo pat metu E. Urbanavičius dirbo Ryšių reguliavimo tarnybos Inspektavimo skyriaus vedėju.Naujasis KKSD vadovas turi kūno kultūros mokytojo ir rankinio trenerio diplomą. Be to, yra pradėjęs Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistro studijas Mykolo Romerio universitete (MRU).Departamento generalinis direktorius – dviejų dukterų tėvas. Vyresnioji – 19-metė Eglė – taip pat MRU studentė ir gyvena Vilniuje. O jaunesnioji, 9 metų Saulė, kartu su savo mama gyvena Ispanijoje, bet kasmet parvažiuoja į gimtinę.Su gyvenimo drauge E. Urbanavičius, turėdamas laiko, aplanko savo tėvus, įsikūrusius Alytuje: „Mano naujomis pareigomis ypač džiaugėsi tėvukas, nes jis – sporto žmogus.“

Ar buvo sunku iš darbo Ryšių reguliavimo tarnyboje persiorientuoti į KKSD vadovo veiklą? – paklausėme E. Urbanavičiaus.Persiorientuoti nebuvo sunku, nes nebuvau pasitraukęs iš sporto. Išėjęs iš LRF grįžau į Vilniaus klubą VHC „Šviesa“, buvau jo valdybos pirmininkas. Pastarasis sezonas mums buvo sėkmingiausias – pirmą kartą iškovojome Lietuvos lygos sidabrą.Žinoma, pareigos KKSD yra kas kita. Čia įgyvendinama ir nemaža dalim formuojama šalies sporto politika.Yra dar daug dalykų, kuriuos reikės perprasti. Bet daug kas buvo aišku ir žinoma iš anksto. Pagrindinė užduotis pradžiai – susipažinti su kolektyvu iš arčiau. Pasikalbame, apsikeičiame nuomonėmis. Mane priėmė tikrai gražiai. Tikiu, kad su visais rasime bendrą kalbą.

Tai, kad buvote LRF prezidentas, naujame darbe padeda geriau suprasti federacijų poreikius?Ši patirtis labai svarbi. Galiu objektyviai įvertinti abi puses – pirmoji yra reikalavimų ir siekių, dabartinė – argumentų ir motyvų, kaip objektyviai turi būti skirstomos valstybės lėšos ir keliamos užduotys federacijoms. Abi pusės labai skiriasi.

ŽVILGSNISŠeštoje klasėje rankinio pratybas lankyti pradėjęs EDIS URBANAVIČIUS rankininko karjerą baigė sulaukęs 32 metų. Tada jis jau dirbo ir treneriu.

Kita vertus, nesunku identifi kuoti, kaip kas veikia, kaip dirba. Nes žinai, ką pats darei.

Tikriausiai bus sunku daug kartų sakyti „ne“, nes tikrai teks tai daryti...Nelengva. Žinoma, jei yra galimybių, norėtųsi nesakyti to „ne“ ir padėti visiems. Bet čia netgi ne galimybių, o kriterijų ir principų klausimas. Jei kriterijai efektyvūs ir teisingi, jų tikrai nekeisime. Bet jei pamatysime, kad reikia kažką keisti, svarstysime. Mano antrasis tikslas po susipažinimo su KKSD kolektyvu – susitikimai su visomis sporto šakų federacijomis, Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, Lietuvos sporto federacijų sąjunga, kitomis sporto organizacijomis. Tikiuosi iš jų išgirsti daug svarbių dalykų. Mano nuostata – maksimaliai atsižvelgti į nuomones, kiek tai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, įstatymams.

Gal apie KKSD vadovo darbą kalbėjotės su savo pirmtaku K. Rimšeliu?Dar ne. Bet labai norėčiau susitikti. Gal ir gerai, kad ne iš karto. Nes noriu pats susidaryti nuomonę apie kolektyvą be išankstinio nusistatymo, o po to išgirsti buvusio vadovo nuomonę ir komentarus.Man labai gerai talkina pavaduotojas Vytautas Vainys, jis daug dalykų puikiai išmano, žino ir dalyvavo juos kuriant, taip pat kiti padėjėjai.

Tai apie komandos keitimą nesvarstote?Nesvarstau ir tai pabrėžiu

susitikdamas su darbuotojais. Niekas neturėtų jausti laikinumo, įtampos.

Pabrėžiama, kad į KKSD vadovo postą atėjo sporto žmogus. Kada juo tapote?Sporto žmogumi tapau trečioje klasėje. Kai tėvukas mane pradėjo kartu imti į pramankštas. O ketvirtoje klasėje pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Lankiau dvejus metus, neblogai sekėsi. Gal būčiau ko nors ir pasiekęs, bet sporto mokykloje kuriam laikui neliko krepšinio trenerio. Mano kūno kultūros mokytojas Vladas Zokas buvo ir rankinio treneris, tad viliojo į šią sporto šaką. Sportuoti ragino ir tėvas Sigitas Urbanavičius, buvęs lengvaatletis, vidutinių nuotolių bėgikas. Tėvas – tremtinys, bet buvo patekęs net į CSKA rinktinę. Tremtiniui tai didelis laimėjimas.Aš labiau linkau į žaidimus. Tad šeštoje klasėje perėjau į rankinį. Ir žaidžiau jį iki 32 metų. Nuo 1988 m. ne tik žaidžiau Vilniaus „Šviesos“ komandoje, bet ir nuo 1994-ųjų buvau jos žaidžiantysis treneris. 2002 m. baigiau žaidėjo karjerą. Tais metais įkūrėme Vilniaus rankinio centrą (VHC). Mano treniruojama VHC „Šviesa“ dukart laimėjo šalies čempionato bronzą. Tai buvo pirmieji Vilniaus vyrų rankinio komandos iškovoti Lietuvos pirmenybių medaliai po maždaug 30 metų pertraukos.2005 m. su bendraminčiais iš kitų klubų įkūrėme Lietuvos rankinio lygą. 2006 m. teko palikti trenerio darbą, nes tapau lygos vadovu ir šiame poste išbuvau ketverius metus.

Tuo metu buvo jaučiamas pakilimas, lygos rungtynės reguliariai buvo transliuojamos per televiziją. Dar didesnius planus sujaukė krizė. Kaip lygos vadovas buvau pakviestas į LRF vykdomąjį komitetą. Kai 2008 m. tuometis federacijos prezidentas Vytenis Andriukaitis tapo Seimo nariu, man buvo pasiūlyta užimti jo postą. Svarsčiau beveik metus. Problemų buvo labai daug ir vertinau, ar esu pajėgus jas išspręsti. Viena mano sąlygų buvo, kad mane palaikytų su mano komanda. Bet ją rinkti sekėsi sunkiai. Esu dėkingas tiems žmonėms, kurie sutiko dirbti kartu. Mes sugebėjome nuveikti nemažai darbų. Daug kas kalba apie nelabai sumažėjusias federacijos skolas. Bet aš tada aiškiai sakiau – mano pagrindinis tikslas – rankinio sporto plėtra, o ne federacijos skolų valdymas. Mums pavyko atnaujinti federacijos žinomumą – tai ne kartą sakė verslininkai, potencialūs rėmėjai. Atsirado daugiau tvarkos, aiškumo, supratimo. Vėl buvo suburtos šešios rinktinės, ne tik vyrų, moterų, bet ir jaunimo. Žinoma, liko tikrai daug darbų, nes visko įgyvendinti neleido galimybės. Buvo rimtas iššūkis. Manau, su juo susidorojome.Buvo siūlymų likti ir toliau dirbti. Pagrindinis dalykas, dėl kurio nesutikau kandidatuoti antrai kadencijai, – man nepavyko įtikinti daugumos federacijos narių, kad jie taptų aktyviais savo sporto šakos kūrėjais, įsitrauktų į veiklas, kurios tiesiogiai susijusios su jų vykdomomis kasdienėmis funkcijomis. Tad turiu nemažai su sportu susijusios patirties. Svarbu, kad perėjau visas pakopas – nuo žaidėjo iki lygos ir federacijos vadovo.

Kas jus pakvietė į KKSD generalinio direktoriaus pareigas?2013-ųjų pradžioje su kelių kitų sporto šakų federacijų vadovais buvome pakviesti pas tuometį Seimo pirmininką Vydą Gedvilą pasikalbėti dėl naujai kuriamo Sporto įstatymo. Ten buvo ir Virgilijus Alekna. Išsivystė diskusija dėl kandidato į KKSD generalinio direktoriaus postą. Seimo pirmininkas paklausė, ar iš mūsų būrio niekas nenorėtų. V. Alekna ir dar keli asmenys pasiūlė mane. O pirmininkas manęs visai nepažinojo, pasidomėjo, kas aš toks. Prisistačiau, pakalbėjome apie mano specialybę, darbus, kiek vėliau susitikę aptarėme smulkiau, buvau pristatytas premjerui.

Ar esate kurios nors partijos narys?Ne. V. Gedvilas, to paties susitikimo metu pasakė: „Jei norite dirbti ir įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, nesiūlyčiau būti politiku.“ Kai jis taip pasakė, man net nereikėjo didelių argumentų aiškinant, kad ateinu ne politikuoti. Šiame poste politiko nereikia. Čia turi būti žmogus, geriausiai išmanantis du dalykus: sportą ir viešąjį administravimą. Žinoma, ir turintis politinį palaikymą.

sn

PptS4

Šalies sporto vairas Edžio

Urbanavičiaus rankose nuo liepos 16 d. Į KKSD vadovo pareigas

ketverių metų kadencijai jį paskyrė

Vyriausybė.

SVARBIAUSIA RASTI BENDRĄ KALBĄNaujasis Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Edis Urbanavičius: „Atėjau ne politikuoti“

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

Page 4: SPORTAS Nr5 (2014m)

4 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Kitąmet rugsėjo 6 d. druskininkietis Kęstutis Jezepčikas švęs 50 metų jubiliejų. Keturis kartus (1988, 1990, 1991 ir 1992 m.) Lietuvos sportinio ėjimo 50 km distancijos čempionas, keturiskart Lietuvos rekordininkas.

1994 m. K. Jezepčikas įkūrė Druskininkų ėjimo klubą, kuriame ir šiandien sėkmingai ugdomi ėjikai. Tačiau dabar druskininkiečiui svarbūs ir Lietuvos lengvaatlečių reikalai. Mūsų šalies lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris K. Jezepčikas įsitikinęs, kad keletas Lietuvos atstovų per aukščiausio rango varžybas gali kovoti ir dėl medalių.

Treneri, sezonas jau įpusėjo, šios sporto šakos gerbėjai laukia šalies rekordų, tačiau jų neužfi ksuota. Tad kaip vertini sportininkų startus? Galutinis vertinimas bus pasibaigus sezonui – rudenį, kai sudalyvausime pagrindinėse metų varžybose – Europos čempionate ir pasaulio jaunimo čempionate. Šį sezoną pagerinti du olimpinių rungčių šalies rekordai: Airinė Palšytė į aukštį peršoko 198 cm ir Neringa Aidietytė 20 km nuėjo per 1 val. 29 min. 1 sek. Jau dabar galime prognozuoti, kad į Europos čempionatą Ciuriche deleguosime pačią gausiausią komandą, kurioje bus

ir labai jaunų sportininkų. Deja, neišvengėme ir traumų (Dovilė Dzindzaletaitė, A. Palšytė, Rytis Sakalauskas), bet jau per Lietuvos čempionatą Airinė ir Dovilė pademonstravo reikiamą lygį ir kartu su komanda turėtų vykti į žemyno pirmenybes.

Pirmą kartą Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje mūsų rinktinei pavyko išsilaikyti Europos pirmosios lygos čempionate, kur tarp 12 komandų užėmėte dešimtą vietą. Kas padėjo įgyvendinti iškeltą uždavinį? Išsilaikyti Europos komandinio čempionato pirmojoje lygoje padėjo tai, kad, palyginti su ankstesniais metais, pagerėjo mūsų silpnoji grandis – vyrų vidutinieji ir ilgieji nuotoliai. Justinas Beržanskis tapo 3 000 m kliūtinio bėgimo nugalėtoju, o Petras Glebus 1 500 m distanciją įveikė septintas. Į komandą sėkmingai įsiliejo jaunimas: šuolių į tolį varžybose šešta buvo Jogailė Petrokaitė, šuolių į aukštį sektoriuje Gintarė Nesteckytė – ketvirta, o ieties metimo sektoriuje Edis Matusevičius – septintas. Jie demonstravo gerą sportinę formą ir padėjo komandai. Buvo ir nesėkmingų pasirodymų. Dėl traumų ne visi stipriausi atletai galėjo startuoti Taline, todėl, žiūrėdamas į kitus metus, matau perspektyvą ne tik išlikti pirmoje lygoje, bet ir pretenduoti į pirmąjį šešetuką.

Visą laiką turėjote ryškų lyderį – Virgilijų Alekną. Tačiau dabar tokio didelio meistriškumo

POKALBIS Į Europos čempionatą Ciuriche Lietuva deleguos rekordinio dydžio komandą.

„Lietuvos sporto universitetas kasmet parengia užtektinai gabių specialistų, tačiau problema ta, kad sistema sukurta tokia, jog jaunas treneris, dirbdamas mėgstamą darbą, nesugebės išlaikyti savo šeimos ir turės sumokėti savo darbdaviui mokesčius už auklėtinius. Todėl gabiausi lengvosios atletikos treneriai dažnai renkasi kitus darbus.

lygio sportininkų, tikimybė laimėti medalius didesnė. Lengvoji atletika dabar turi keletą sportininkų, kurie artėja prie pasaulinio elito, tik reikia visiems suremti pečius, to siekti ir medaliai sugrįš į Lietuvą.

Susiduriate su didesnio meistriškumo trenerių stoka, o kur dingsta Lietuvos sporto universitete parengti absolventai? Ar pastaraisiais metais lengvosios atletikos trenerių gretos pasipildė naujais specialistais?Su šia problema, manau, susiduria ir kitos sporto šakos. Gerai, kad mūsų veteranai dirba ir dalijasi savo patirtimi. Ta proga norėčiau padėkoti tų sporto organizacijų vadovams, kurie vertina trenerį ne pagal amžių, o pagal gebėjimus ugdyti sportininkus ir rengti juos pačiu aukščiausiu lygiu. Lietuvos sporto universitetas kasmet parengia užtektinai gabių specialistų, tačiau problema ta, kad sistema sukurta tokia, jog jaunas treneris, dirbdamas mėgstamą darbą, nesugebės išlaikyti savo šeimos ir turės sumokėti savo darbdaviui mokesčius už auklėtinius. Todėl potencialiausi, gabiausi lengvosios atletikos treneriai dažnai renkasi kitus darbus (klubuose dirba bendrojo fi zinio parengimo treneriais). Reikia tik džiaugtis, kad jie lieka sporto srityje ir tobulėja. Tikimės, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jie grįš lengvąją atletiką.

Alfredo Pliadžio nuotr.LIETUVOS RINKTINĖS TRENERIS KĘSTUTIS JEZEPČIKAS

SVARBU IR KOKYBĖ, IR KIEKYBĖsportininko nėra. Kuris jų pretenduoja tapti rinktinės fl agmanu?Manau, kad savo paskutinio žodžio dar netarė ir pats V. Alekna. Jis vykdavo į pagrindines varžybas kovoti tik dėl aukščiausių vietų. Dabar turime būrį sportininkų, kurie, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gali kovoti dėl medalio per paties aukščiausio rango varžybas. Jauniesiems sportininkams dar reikia laiko adaptuotis tarp suaugusiųjų, o potencialiems medalininkams, vyresniems sportininkams – svarbiausiose varžybose sugebėti save realizuoti šimtu procentų ir tvirtesnio psichologinio pasirengimo.

Londono olimpinėse žaidynėse dalyvavo rekordinis 20 mūsų lengvaatlečių būrys. Tačiau medalių neiškovota, kas tau, rinktinės vyr. treneriui, svarbiau: kiekybė ar kokybė?Kai sportas didelio meistriškumo, svarbu viskas, galutinį rezultatą lemia dešimtys veiksnių, todėl tarp kokybės ir kiekybės dėčiau lygybės ženklą. Vykdami į Londono olimpines žaidynes, trečdaliu Lietuvos olimpinės rinktinės narių mes didžiavomės, nes išsipildė jų gyvenimo svajonė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Jie šią teisę iškovojo sunkiu darbu bei talentu ir tik sėkmės trūkumas mums neleido pasidabinti medaliais – užimtos ketvirtos, penktos, aštuntos vietos, o tai yra olimpiniai prizininkai.Turint didelį būrį aukščiausio

K. Jezepčikas

A. Palšytė šiemet du kartus gerino Lietuvos rekordą.

Page 5: SPORTAS Nr5 (2014m)

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

Kęstučio Skučo treniruojama Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinė bando įsiveržti tarp elitinių Europos komandų. 7p.

SS

.

Yra ir malonių momentų. Būdamas jaunių ir jaunučių varžybose, pastebiu vis daugiau naujų veidų, jaunimas savo karjerą sieja su trenerio darbu. Manau, kad būtent jie sugebės pasinaudoti naujausiomis technologijomis, galimybėmis ir užims mūsų veteranų vietas. Puikus pavyzdys – jaunas treneris klaipėdietis Mindaugas Krakys. Jis jau yra surinkęs grupę vidutinių nuotolių bėgikų, kurie pelno medalius per tarptautines varžybas.

Vilniuje į rikiuotę stojo naujasis „Vingio“ stadionas, ar čia galima tikėtis sulaukti geresnio lygio tarptautinių varžybų?Pagaliau ir Vilniuje turime stadioną, kuriame gali treniruotis miesto lengvaatlečiai, nes pastarieji pora metų jiems buvo labai sudėtingi. Nebuvo nė vieno stadiono, kur normaliomis sąlygomis būtų galima treniruotis. „Vingio“ stadionas labiausiai pritaikytas pratyboms, o ne tarptautinėms varžyboms rengti, nes yra tik šeši bėgimo takeliai. Čia galėtumėme rengti nacionalines jaunučių, jaunių varžybas. Noriu tikėti pažadais, kad Vilniuje atsiras Nacionalinis stadionas ir bus proga vilniečiams bei Lietuvos žmonėms stebėti paties aukščiausio lygio lengvosios atletikos varžybas.

Ar Lietuvos lengvosios atletikos federacija negalvoja apie naujo formato varžybas – tarkime, mačus su Lenkija, Baltarusija, Rusija ir kitomis šalimis?Per porą pastarųjų dešimtmečių susiformavo ypač glaustas ir įtemptas tarptautinių varžybų kalendorius. Vyksta pasaulio ir Europos čempionatai, Europos ir Pasaulio taurės varžybos, Baltijos šalių mačai bei nacionaliniai čempionatai, todėl geriausiems sportininkams tenka labai didelis krūvis. Europos federacijos vadovai kiekvieną rudenį diskutuoja varžybų kalendoriaus klausimais ir ieško optimalių sprendimų. Manau, kad dabar vykstantis Europos komandinis čempionatas leidžia mums varžytis su tomis šalimis, kurios yra maždaug mūsų pajėgumo (šiemet rungtyniavome kartu su Baltarusija). Su tavo paminėtomis šalimis palaikome labai glaudžius ryšius ir varžomės įvairiose jaunių, jaunučių varžybose.

Artėja Europos čempionatas Ciuriche. Kiek lengvaatlečių jau įvykdė normatyvus ir kiek mūsų sportininkų ten dalyvaus? Artėjant čempionatui, aiškėja mūsų komandos sudėtis, ji galutinai bus aiški po Baltijos šalių mačo Valmieroje (Latvija) ir Lietuvos čempionato Kaune liepos 29–30 dienomis. Pagal šių dienų duomenis, man abejonių nekelia 13 moterų ir 14 vyrų dalyvavimas čempionate, dar du vyrai ir dvi moterys turi realių galimybių vykti į Ciurichą. Panašu, kad Europos čempionate dalyvaus rekordinis skaičius sportininkų – 25–30. Noriu akcentuoti, kad įvykdytas normatyvas atletui negarantuoja teisės dalyvauti čempionate. Jis tai privalo pademonstruoti ir šį sezoną, deja, turime 3–5 sportininkus, kurie įvykdė normatyvus praėjusias metais ir galėtų dalyvauti čempionate, bet šiemet jų pasiekti rezultatai neatitinka čempionato lygio, ir jie į Ciurichą nevažiuos.

Kokie lengvaatlečiams bus keliami uždaviniai?Pagrindinis uždavinys visiems sportininkams – būti geriausios sportinės formos ir realizuoti save. Tai leistų užimti aukštas vietas. Komandoje bus keletas jaunimo atstovų, todėl tikimės, kad jie pasisems patirties ir sugebės sėkmingai su suaugusiaisiais nukeliauti iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.

Kada prasidės lengvaatlečių atranka į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes? Ar tikiesi tokio gausaus lengvaatlečių būrio kaip ir per Londono olimpiadą?Jau nuo 2015 m. sezono pradės ryškėti mūsų rinktinės kontūrai ir sportininkai pradės vykdyti normatyvus, kurie, manau, bus artimi kitų metų pasaulio čempionato Pekine normatyvams.Žvelgiant iš šios dienos pozicijų, būtų galima tikėtis panašaus skaičiaus sportininkų kaip ir Londone. Visi tie sportininkai, kurie dalyvaus Europos čempionate, turi tikslą pasiekti ir Rio de Žaneirą.Norėčiau, kad sportininkus kuo mažiau kamuotų traumos, o treneriai rastų racionaliausių sprendimų, rengdami juos pagrindinėms varžyboms.

Sėkmingai šį sezoną lenktyniauja ėjikė N. Aidietytė.

Page 6: SPORTAS Nr5 (2014m)
Page 7: SPORTAS Nr5 (2014m)

7LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTISRRUGUGPJPJŪTŪTISIS20201414 R RRRUGUGPJPJŪTŪT

KOMANDA Lietuvoje vežimėlių krepšinį žaidžia apie 40 žmonių. Šalies čempionate dalyvauja 5–6 komandos.

Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinė bando įsiveržti tarp elitinių Europos komandų

KYLA Į NAUJAS AUKŠTUMASSaulius [email protected]

Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinė Europos čempionato B diviziono varžybose Čekijoje birželį iškovojo bronzos medalius. Lietuviai, pralaimėję vos vieną mačą, tik per plauką nepateko į elitinę A grupę.

Pokalbis su mūsų šalies rinktinės vyriausiuoju treneriu, Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytoju Kęstučiu Skuču apie vežimėlių krepšinį.

Patekimas į fi nalą Čekijoje jums būtų garantavęs kelialapį į elitinę A grupę. Ko pristigo? – paklausėme trenerio.Pritrūko kelių dalykų, taip pat ir sėkmės. Be to, galbūt vyrams pristigo jėgų, nes labai sunkus buvo paskutinis grupės mačas su rusais, kurį laimėjome per pratęsimą. Per dieną reikėjo žaisti dvejas rungtynes. Kai grupės varžybose iškovojome visas pergales, gal per daug atsipalaidavome.Dvikova su Čekija pusfi nalyje mums buvo pati prasčiausia. Labai jau nesisekė, o čekai sužaidė savo geriausias rungtynes. Mums trūko kontrolinių varžybų. Sužaidėme tik dvejas Lenkijoje su vietos rinktine. Norint dar geriau pasirodyti Europos čempionate, būtina sužaisti daugiau draugiškų mačų, vykti į rimtus turnyrus. Tam mums reikia didesnio fi nansavimo.Kita vertus, nors nepatekome į elitinę grupę, pasirodymu iš esmės esu patenkintas. Tai buvo aukščiausia Lietuvos rinktinės užimta vieta per visą istoriją. Anksčiau lietuviai yra kovoję ir C grupėje.

Galbūt pritrūko jūsų indėlio aikštėje. Kodėl nusprendėte nerungtyniauti, juk anksčiau buvote žaidžiantysis treneris?Nutariau, kad bus naudingiau komandai, jei vadovausiu jai iš šalies. Taip galima geriau pamatyti žaidimo trūkumus, priimti teisingesnius sprendimus. Be to, didelį dėmesį skiriu plaukimui. Treniruojuosi ir rengiuosi rugpjūtį Olandijoje vyksiančiam Europos neįgaliųjų čempionatui.

Kaip apibūdintumėte vežimėlių krepšinį? Tai labai panašu į tikrą krepšinį. Pavyzdžiui, irgi žaidžiami keturi kėliniai po dešimt minučių. Tokiame pat aukštyje ir krepšys, tokiu pat atstumu nuo krepšio yra tritaškio linija.Būtina daug treniruotis, norint pasiekti gerų rezultatų. Itin svarbi taktika. Atliekame derinius, pavyzdžiui, „du prieš du“ kaip ir žaidžiant sveikųjų

išvykęs. Jokio konfl ikto nėra, aš nuoskaudos nejaučiu.

Ar Lietuvos klubai dalyvauja tarptautinėse varžybose?Kasmet dalyvaujame Anykščiuose vykstančiame tarptautiniame turnyre garsios politikės Vilijos Blinkevičiūtės taurei laimėti. Mūsų LSU-RSK komanda yra mėginusi jėgas Eurolygos-3 turnyre. Į kitą etapą nepatekome. Vyksta Eurolygos-1, Eurolygos-2, Čempionų taurės ir įvairių kitų varžybų.

Ar yra lietuvių, kurie atstovauja užsienio klubams?Taip. Mano brolis Vytautas Skučas, dar keli žaidėjai rungtyniauja pajėgioje Sankt Peterburgo komandoje „Nevskij Aljans“. Brolis tą klubą ir treniruoja.

Kokio dydžio atlyginimus jie gauna?Kelis šimtus eurų per mėnesį. Stipriose Italijos, Ispanijos, Vokietijos lygose sportininkai uždirba 800–1 200 eurų. Žinau, kad Stambulo klubas „Galatasaray“ keliems lenkams moka daugiau nei 2 000 eurų per mėnesį.

krepšinį. Žaidėjai vienas kitam stato užtvaras. Svarbu geras fi zinis pasirengimas, vežimėlių valdymas, kad jie būtų itin manevringi, aukščiausios kokybės. Mažesnę negalią turintys sportininkai sėdi aukščiau. Jie rungtyniauja puolėjų, vidurio puolėjo pozicijose.

Kiek kainuoja tokie vežimėliai?Maždaug 10–15 tūkst. litų. Tokius iš esmės turi visi Lietuvos rinktinės nariai. Taigi inventorius labai brangus.

Kiek laiko tokie vežimėliai gali būti naudojami?Vidutiniškai apie penkerius metus. Tokie vežimėliai skirti tik krepšiniui.

Ar rungtynių metu krepšininkai patiria traumų?Taip. Juk kaskart žaidimas vis greitėja. Pasitaiko skaudžių susidūrimų. Būna, kad kai kurios komandos žaidžia šiurkščiai. Taip nutiko Čekijoje per mūsų dvikovą su kroatais. Varžovai žaidė labai nervingai, kai kurie jų provokavo mūsiškius, užsipuldavo ir necenzūriniais žodžiais.

Kiek žmonių Lietuvoje aktyviai žaidžia vežimėlių krepšinį?Apie 40. Lietuvos čempionate dalyvauja 5–6 vyrų komandos.

Ar tose komandose žaidžia moterų?Tik viena kita.

Anksčiau Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinei atstovavo ir Karolina Lingytė (ji automobilių avarijoje neteko kojos, anksčiau buvo vadinama viena perspektyviausių žaidėjų Lietuvoje – aut. past.).Ji negalėjo žaisti, turėjo labai svarbių reikalų.

Pamenu, prieš kurį laiką mūsų šalies rinktinę buvo sudrebinęs konfl iktas. Kas buvo nutikę?Prieš kelerius metus Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidento Anatolijaus Čupkovo ir K. Lingytės iniciatyva į rinktinės vyriausiojo trenerio vietą vietoj manęs buvo pakviestas amerikietis. Man siūlė būti vienu iš asistentų. Aš atsisakiau, nacionalinei komandai tada nutarė nebeatstovauti ir būrys žaidėjų. Dabar tas amerikietis jau

Lietuvos vežimėlių rinktinė (K. Skučas pirmas iš dešinės) Europos pirmenybių B diviziono varžybose pralaimėjo tik vieną mačą.

Žemyno čempionate Brno mieste dalyvavo 10 komandų.lsu.lt nuotr.

1930-12-16, Biliūnai, Skapiškio valsč., Rokiškio apskr. – 2014-07-16, VilniusSporto organizatorius, LSSR nusipelnęs treneris (1972). „Žalgirio“ sporto draugijos garbės narys (1975). 1953 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. 1953–1957 m. Utenos r. Sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotojas, 1957–1961 m. Vilniaus miesto sporto komiteto vyr. inspektorius, 1961–1991 m. „Žalgirio“ centro tarybos instruktorius, Mokomojo sportinio skyriaus vedėjas, 1994–2006 m. Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vyr. specialistas, laikraščio „Sportas“ direktorius, 2006–2008 m. Lietuvos sporto enciklopedijos redakcijos techninis redaktorius. Kauno miesto slidinėjimo sekcijos teisėjų kolegijos pirmininkas (1951–1953). Vilniaus miesto sporto organizacijų kolonos Baltijos kelyje iniciatorius ir organizatorius (1989 m., dalyvavo apie 300 žmonių).V. Pivoriūnui įteikti Kūno kultūros ir sporto komiteto medaliai Lietuvos SRS sportui atminti (1980, 1984, 1985), KKSD medaliai „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1990 m., 1995 m., sidabro medalis 2000 m.), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė (2004).

Dėl buvusio ilgamečio draugijos darbuotojo ir Garbės nario Vytauto Pivoriūno mirties nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą ir artimuosius.

Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“

Dėl buvusio ilgamečio ledo ritulio veikėjo, daugkartinio Lietuvos čempiono, puikaus trenerio Adolfo Mickaus mirties reiškiame užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.

Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“

VYTAUTAS PIVORIŪNAS

Page 8: SPORTAS Nr5 (2014m)

8 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

IŠ ARTI PETRAS KIUŠAS net 50 metų laikytą dviratį su olimpiniu čempionu Gintautu Umaru išmainė į naują.

Nenuilstantis veteranas į dviračių sportą sugrįžo sulaukęs 65 metųČEMPIONAS LAUKIA PENSIJOSMarius [email protected]

Petras Kiušas beveik kiekvieną savaitgalį dalyvauja dviračių lenktynėse. Nors pasiruošti startams kaišiadoriškis beveik neturi laiko, nes dirba pirkėjų konsultantu „Senukų“ prekybos centre.

„Treniruočių labai pasiilgau. Liko du mėnesius padirbėti, kad surinkčiau iki pensijos trūkstamą darbo stažą, o tada vėl galėsiu normaliai treniruotis“, – teigė P. Kiušas. Šiam dviratininkui – jau 67-eri. Tačiau solidus amžius netrukdo minti pedalų sunkiose trasose, kuriose varžosi ir profesionalai. P. Kiušas Alytuje apgynė atskiro starto lenktynių Lietuvos čempiono titulą amžiaus grupėje per 60 metų. Grupinėse lenktynėse jis iškovojo sidabrą.Praėjusiais metais P. Kiušas pateko tarp geriausių Kaišiadorių sportininkų, laimėjęs ne tik šalies čempiono marškinėlius, bet ir skynęs prizus Lietuvos plento ir kalnų dviračių varžybose. Iš viso 2013-aisiais veteranas varžybose dalyvavo 30 kartų, 25 sykius užėmė prizines vietas. Šie metai taip pat ne mažiau įtempti.

Kelintą kartą laimėjote Lietuvos čempionatą? – paklausėme P. Kiušo.Antrą. Pirmą kartą nugalėjau pernai

Utenoje. Laimėti buvo sunku ir pernai, ir šiemet.

Kiek metų važinėjate dviračiu?Važinėjau 1963–1968 metais. Po to 50 metų išvis nebuvau užlipęs ant dviračio. O dabar trečius metus vėl minu pedalus.Jaunystėje buvau Lietuvos rinktinės narys, SSRS sporto meistras. Gyniau Lietuvos garbę. Teko lenktyniauti su legendiniu Kaziu Paršaičiu. Mano pirmosios daugiadienės lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą“ sutapo su jo paskutiniu pasirodymu šiose varžybose. Dalyvaudavau daugiadienėse varžybose Vilnius–Gdanskas, Vilnius–Košalinas. Kai grįžau iš tarnybos armijoje, buvo parengti visi popieriai man atstovauti Rygos ASK klubui. Tačiau tarnybos metu man dvejus metus neleido rimtai sportuoti, tad praradau gerą sportinę formą. Prasidėjo studijos, vėliau – darbas. Mečiau ilgam.

Kas paskatino grįžti?Atitarnavau, atidirbau, nebėra ką veikti. Tad, sulaukęs 65-erių, grįžau. O įdirbis likęs nuo senų laikų.

Dviračiu važinėjate kiekvieną dieną?Pernai treniravausi labai intensyviai – tris ar keturias dienas iš eilės, po to – poilsio diena ir vėl treniruotės. O šiemet teko eiti padirbėti, nes iki pensijos pritrūko aštuonių mėnesių stažo.

Tad treniruotėms beveik nėra laiko. Liko du mėnesius dirbti, o tada vėl galėsiu normaliai treniruotis. Pasiilgau treniruočių. Nors krūvio ir dabar užtenka – visą dieną ant kojų.

Kiek metų dar planuojate dalyvauti Lietuvos čempionatuose?Dar porą metų tai tikrai. O po 70-mečio pažiūrėsime.

Ar šiuolaikiniai dviračiai labai skiriasi nuo tų laikų, kai atstovavote Lietuvos rinktinei?Tais laikais turėjau labai gerą dviratį – CNC, vieną iš tų dešimties pirmųjų, nupirktų Lietuvos rinktinei prieš ketvirtąją tautų spartakiadą. Jie buvo ne sovietiniai, o užsienietiški ir tada kainavo daugiau nei nauji „Žiguliai“. Svarbiausia, kad kai pradėjau tarnybą armijoje, iš manęs to dviračio nepaėmė. Išsaugojau iki šių laikų. Tik užpernai su senus dviračius kolekcionuojančiu olimpiniu čempionu Gintautu Umaru tą mano CNC iškeitėme į naują labai gerą kalnų dviratį „Trek“. Tad dabar dalyvauju ne tik plento, bet ir kalnų dviračių varžybose.

Iš kur tiek energijos?Nežinau, bet iš kažkur yra. Važinėdamas dviračiu numečiau svorio. Kai po ilgos pertraukos grįžau į dviračių sportą, svėriau 110 kg, o dabar – 87–90 kilogramų.

Agnė Urbonaitė[email protected]

Nuo liepos 1 d. prasidėjo Italijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmetis. Sporto srityje italai tęs Lietuvos pirmininkavimo metu pradėtą temą apie sporto indėlį į ekonomiką, tačiau į tai pažvelgs nauju kampu – kaip sporto sektoriaus inovacijos skatina pokyčius kituose ekonomikos sektoriuose, o kartu prisideda prie bendro šalių ekonominio augimo.

Šia tema planuojama parengti, suderinti ir priimti Tarybos išvadas – politinį dokumentą, kuriame atsispindi bendras ES šalių požiūris į aktualią problemą ir siūlomus sprendimus.

Tinkama sritis naujovėmsPirmajame Sporto darbo grupės posėdyje – tokių šį pusmetį numatyti penki – inovacijų temą pristatyti italai pakvietė Trento universiteto profesorių Paolo Bouquet. Jis priminė, kad sporto sektoriaus ES bendroji pridėtinė vertė (GVA) yra 2,98 proc., t. y. beveik 300 mlrd. eurų, panašią vertę sugeneruoja žemės ūkio, žuvininkystės ir miškų sektoriai kartu sudėjus. Sporto srities pokyčiai ir inovacijos daro įtaką daugumai kitų sektorių, tokių kaip aktyvaus laisvalaikio, turizmo, sveikatingumo, sveikatos apsaugos, maisto ir gėrimų, švietimo, žiniasklaidos, gamybos, elektronikos, IT, pramogų ir kt. Profesorius pabrėžė abipusį ryšį tarp mokslinių tyrimų ir sporto – sporto sektoriui reikia išradimų, kad pasiektų geresnių rezultatų, o mokslui reikalingi testai ir efektyvių rezultatų žinomumas, ką ir suteikia sportas. Taigi sportas sukuria naujus iššūkius mokslui, mokslas – naujus produktus rinkai, ir šie pasklinda į kitus sektorius. Profesorius P. Bouquet taip pat atkreipė dėmesį, kad sporto sektorius yra etiškai tinkama sritis naujovėms, kitaip nei karo pramonė, kurioje taip pat taikoma daug išradimų.

Lietuva taip pat turi ką parodytiLietuva, pristatydama savo patirtį, pripažino, kad bendra inovacijų politika šalyje užima dar tik formavimosi etapo pozicijas, tačiau pažanga yra matoma. Pagal Europos Komisijos atliekamą tyrimą „Inovacijų sąjungos švieslentė“ Lietuva vis dar nesiekia ES šalių vidurkio, tačiau jau pakilo iš menkų novatorių (angl. modest innovators) 2010 m. į nuosaikių novatorių (angl. moderate innovators) grupę 2012 m., kartu su Italija, Ispanija, Portugalija, Čekija, Graikija, Slovakija, Vengrija ir Malta.Lietuva taip pat paminėjo du sporto naujovių pavyzdžius – sveikatingumo klasterio „iVita” išmaniuosius marškinėlius, matuojančius širdies darbą, kurie Lietuvos rinkai bus pristatyti dar šių metų rudenį, bei startuolių bendrovės „Abili“ sukurtą universalų nepusiausvirą irklavimo treniruoklį, kurį galima naudoti ir profesionalų treniruotėms, ir reabilitacijai.

Laukia daug renginiųItalų pirmininkavimo metu, be šio dokumento apie inovacijas, Ministrų Taryboje planuojama surengti diskusiją apie sveikatinamojo fi zinio aktyvumo skatinimą, atkreipiant dėmesį į popamokinę jaunuolių veiklą. Italai taip pat numatę nemažai neformalių renginių – konferencijų, seminarų, vyks neformalus sporto ministrų susitikimas, ES sporto forumas bei sporto direktorių susitikimas.Europos Sąjungos Tarybai šalys pirmininkauja rotacijos principu, keisdamosi kas pusmetį. Pirmininkavimo laikotarpiu vyksta 5–6 Sporto darbo grupės posėdžiai, kuriuose rengiami ir derinami dokumentų tekstai, patvirtinami pirmininkavimo pabaigoje vykstančioje Taryboje. Nuo kitų metų sausio 1 d. pirmininkavimą ES Tarybai perims kaimynė Latvija.

IŠŠŪKIAI MOKSLUI

P. Kiušas Alytuje apgynė šalies

čempiono titulą.Mariaus Grinbergo nuotr.

Page 9: SPORTAS Nr5 (2014m)

9LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

ČEMPIONAI Komandoje „Ardas-Rudamina“ jau šeštus metus žaidžia ir vienas legionierius iš Baltarusijos gardinietis JEVGENIJUS KURSAS.

Žolės riedulio čempionų klubas pirmuosius žingsnius žengė asfalto aikštelėse, o lazdas žaidėjai gaminosi patys

„ARDO-RUDAMINOS“ SIEKIS – REKORDAS Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Devintą kartą Lietuvos žolės riedulio vyrų čempione tapusi Vilniaus komanda „Ardas-Rudamina“ kitąmet tikisi pergalę švęsti dešimtą kartą.

Jeigu vilniečiams tai pavyktų padaryti, būtų pasiektas savotiškas Lietuvos čempionatų rekordas – iki šiol po devynis kartus šalies čempionų vardus yra iškovoję tik jie ir Kėdainių žolės riedulininkai. Šiųmetė pergalė yra tarsi dovana, nes sukako 25-eri, kai komanda debiutavo Lietuvos čempionate. 1989 m. ji vadinosi „Rudamina“, ekipą subūrė gydytojas Feliksas Paškevičius ir kūno kultūros mokytojas Vytautas Vilipas. 2001 m. komanda pasivadino „Ardas-Rudamina“. Nuo to laiko jie devynis kartus tapo šalies čempionais, o kitus kartus – prizininkais.

Sunkus kelias į viršūnęIlgametis čempionų komandos vadovas, triskart Lietuvos čempionas, sporto klubo „Ardas“ prezidentas Arvydas Ilgevičius šiandien su šypsena prisimena pirmuosius Rudaminos žolės riedulininkų kūrimosi metus tolimais 1989-aisiais. „Ankstų pavasarį žaidėme asfaltuotoje aikštelėje, o pirmosiose varžybose dalyvavome vos po kelių treniruočių. Žaidimo niuansus aiškinomės autobuse, pakeliui į varžybas. Iš pradžių mums trūko visko: lazdų, kamuolių, kai kas lazdas netgi patys puolė gamintis. Netrūko tik didžiulio entuziazmo. Šį kūrimosi laikotarpį mes pavadinome „Bepročiai stadione“, – sako A. Ilgevičius, dabar dirbantis Policijos departamento Fizinio rengimo ir sportinės veiklos poskyrio vyresniuoju specialistu.Jis, kaip ir pagrindinis komandos treneris Marijanas Gžibovskis bei V. Vilipas, buvo pagrindiniai komandos žaidėjai. M. Ilgevičius dar buvo ir žaidžiantysis treneris, o kiek vėliau visi pasidalijo funkcijomis: Rudaminoje gyvenantis Marijanas tapo treneriu, Vytautas – jo padėjėju, o Arvydas – komandos vadovu. Šie komandos ramsčiai sako, kad jiems šiemetis čempionatas buvo ypač sunkus. Gana lengvai patekę į fi nalą, jie čia sutiko atkaklų Širvintų „Intos-Baltic-Champignons“ pasipriešinimą. Pirmosiose rungtynėse „Ardo-Rudaminos“ aikštėje širvintiškiai pirmavo 3:1. Tačiau šeimininkai sugebėjo atsitiesti, rungtynėms pasibaigus lygiosiomis, jie taikliau realizavo baudinius ir laimėjo 6:4.Antras mačas laimėtas 2:1, nors komandoje ir nerungtyniavo

„„Praėjusiais metais, siekdami išvykti į Europos čempionato ketvirtojo diviziono varžybas Zagrebe, buvome netgi priversti parduoti klubo mikroautobusą, nes miesto savivaldybė dėl sunkios fi nansinės padėties mums negalėjo padėti.“

komandoje – Marius Kriaučiūnas (43 m.) ir trečiasis vartininkas Ričardas Urbonas (per 40 m.), o jauniausi – du 17-mečiai Lukas Krenas ir Gžegošas Andrulionis. Šeši komandos žaidėjai dar dalyvauja ir veteranų (daugiau kaip 35 m.) varžybose. Prie jų prisijungia ir komandos vadovas A. Ilgevičius bei treneris M. Gžibovskis.

Stadioną dalijasi su futbolininkaisRudaminoje žolės riedulį žaidžia ir maži, ir dideli. Pirmieji priklauso Vilniaus r. sporto mokyklai. Nors Rudaminoje praėjusiais metais buvo iškilmingai atidarytas naujasis žolės riedulio stadionas, tačiau daugkartiniai Lietuvos čempionai į stadioną patenka tik vieną kartą per savaitę. Jį užvaldė futbolininkai. „Žolės riedulininkams būna sudėtinga suderinti ir laiką, nes šeši komandos žaidėjai pamainomis dirba (netgi sekmadieniais) Rudaminos paukštyne ir gali treniruotis tik po darbo. Praėjusiais metais mums buvo leista treniruotis su Sporto mokyklos auklėtiniais, du iš jų pasikvietėme į suaugusiųjų komandą ir jie šiemet tapo Lietuvos čempionais“, – sako A. Ilgevičius.Nemažai šių metų Lietuvos čempionų žaidžia ir grindų riedulį, šios sporto šakos federacijos vienas iš steigėjų ir įkūrėjų – valdybos pirmininkas A. Ilgevičius. Jis grindų riedulį taip pat žaidžia. Šiemet įvyko ketvirtasis Lietuvos čempionatas, kuriame rudaminiečiai užėmė ketvirtąją vietą, o praėjusiais metais laimėjo bronzos medalius.

Lietuvos čempionai „Ardas-Rudamina“ riedulininkai.

plėtoti, taip pat ilgamečiai klubo rėmėjai Lietuvos ir Čekijos bendra įmonė UAB „ARX“, UAB „Baltic Arms“, UAB „Motorida“. „Praėjusiais metais, siekdami išvykti į Europos čempionato ketvirtojo diviziono varžybas Zagrebe, buvome netgi priversti parduoti klubo mikroautobusą, nes miesto savivaldybė dėl sunkios fi nansinės padėties mums negalėjo padėti. Tose varžybose dalyvavome jau dešimtą kartą, o debiutavome taip pat būtent Zagrebe, todėl visiems labai norėjosi išvažiuoti. Mūsų debiutas nebuvo rožėmis klotas, visoms komandoms pralaimėjome, tačiau pasisėmėme neįkainojamos patirties. 2013 m. mes jau laimėjome Europos ketvirtojo diviziono varžybas. Šiemet miesto savivaldybė skyrė pinigėlių ir kažkiek kompensavo už praėjusius metus“, – sako A. Ilgevičius.

Broliai pamėgo žolės riedulįKomandoje „Ardas-Rudamina“ jau šeštus metus žaidžia ir vienas legionierius iš Baltarusijos gardinietis Jevgenijus Kursas, yra keturi panevėžiečiai, besitreniruojantys savarankiškai ir atvažiuojantys tik į varžybas. Komandos lyderis – panevėžietis Valentas Jankevičius, jis čempionų komandoje žaidžia nuo 1993 metų. Valentas – universalus žaidėjas – gerai ginasi, skirsto kamuolius. Patikimai rungtyniauja J. Kursas, broliai Albertas ir Tomas Kušlevičiai. Komandoje žaidžia dar du broliai Andrejus ir Paulius (šį sezoną dėl stuburo išvaržos jis nerungtyniavo) Beinorovičiai, Robertas Voitechovskis. Vyriausi

keturi pagrindiniai žaidėjai, tarp jų – ir abu vartininkai Rokas Rudenka ir Andrejus Paškevičius, nugaros traumą nuo pavasario gydėsi atakų lyderis Artūras Zaleskis, pravarde „Maradona“. Pasak komandos vadovo A. Ilgevičiaus, labai ilgai reikėjo laukti fi nalinių rungtynių, komandos žaidėjus tai veikė neigiamai. Tačiau vyrai į aikštę išbėgo tvirtai pasiryžę nugalėti. Pirmą kėlinį jie turėjo dvi progas pelnyti įvarčių ir jomis pasinaudojo Robertas Voitechovskis, o po 4 min. – Vitalijus Ryncevičius.Vilniečiai savo pergalę nutarė paminėti kartu su Lietuvos vicečempione Vilniaus „HFTC-Tauro“ moterų komanda, kuri buvo suburta tuo pačiu metu kaip ir rudaminiečių. Abiejų komandų žaidėjai yra vyresnio amžiaus, jie tarpusavyje puikiai sutaria, tas vakaras bus ir sezono pabaigtuvės.„Ardas-Rudamina“ labai norėtų, kad juos, kaip ir Lietuvos čempionėmis tapusias vyrų futbolo ir moterų krepšinio komandas, pagerbtų miesto savivaldybė. Žolės riedulininkai iki šiol dar nė karto nebuvo taip pagerbti. Nebuvo pagerbti ir praėjusiais metais, kai pirmą sykį Lietuvos vyrų žolės riedulio istorijoje vasarą laimėjo Europos ketvirtojo diviziono čempionatą.

Teko parduoti mikroautobusąČempionų komandoje – visi dirbantys žmonės, ji vienintelė Lietuvos aukščiausiosios lygos ekipa, neturinti etatinio trenerio. Klubui padeda Vilniaus savivaldybė, ji šiemet skyrė 20 tūkst. litų kelionei į Europos čempionatą ir klubo veiklai

Page 10: SPORTAS Nr5 (2014m)

10 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

SPORTUOJAM Planuojama, kad renginys sukvies apie 200 sporto organizacijų, o į tarptautinį turnyrą „Savickas Classic“ atvyks apie 2 tūkst. dalyvių.

Spalio 4–5 d. vyksiantis festivalis žiūrovus kvies į Lietuvos parodų ir kongresų centrą „Litexpo“. Organizatorių teigimu, sporto šventė bus sudaryta iš trijų dalių. Apsilankiusieji centre „Litexpo“ galės susipažinti su sostinėje veikiančiais įvairiausių sporto šakų klubais, mokyklomis ir būreliais, dalyvauti sporto prekių bei įrangos parodoje ir galiūnų turnyre „Savickas Classic“ išvysti stipriausius planetos sportininkus.

„Sukursime tiesioginį su sporto sritimi susijusių žmonių, įmonių bendravimą su šventės lankytojais, nes norime, kad kiekvienas apsilankęs renginyje rastų sau naudingų dalykų – užsirašytų į sporto klubą, paskatintų sportuoti savo šeimos narius, įsigytų su sportu ir laisvalaikiu susijusių reikmenų, pamatytų planetos stipruolius arba sudalyvautų įvairiausiuose turnyruose“, – sako sporto festivalį organizuojančios viešosios įstaigos „Sveikas miestas“ direktorius Mantas Paulauskas.

Įspūdingas dalyvių skaičiusPlanuojama, kad renginys sukvies apie 200 mieste veikiančių sporto organizacijų, o į tarptautinį turnyrą „Savickas Classic“, siejantį įvairias jėgos sporto šakas,

žada atvykti apie 2 tūkst. dalyvių iš 20 valstybių. „Laukia didelė, įdomi ir naudinga sporto šventė. Lankytojai galės išbandyti įvairias sporto šakas ir taip rasti sau tinkamą“, – teigia M. Paulauskas. Anot pašnekovo, sporto klubai paruoš parodomąją programą, bus galima išbandyti kovos menus, dalyvauti įvairaus stiliaus mankštose, veiks seminarų ir diskusijų erdvė, kurioje bus galima klausytis ir diskutuoti su sveikatingumo ir sporto temomis susijusių pranešimų. Prie renginio antrąjį kartą jungiasi ir didžiausias treniruočių festivalis „Nike“ treniruočių diena. Įkvėpta „Impuls“. Treniruočių festivalio metu „Litexpo“ susirinks geriausi pasaulio treneriai, vyks aktyviausios treniruotės, skirtos ir profesionalams, ir mėgėjams. Jau trečius metus vyksiančiame turnyre „Savickas Classic“ vyks ne tik pasaulio galiūnų čempionų lygos etapas, bet varžysis ir Europos galiūnai mėgėjai. Turnyrą tiesiogiai transliuos televizija „Eurosport“. Taip pat bus rengiamos rankų lenkimo varžybos, štangos spaudimo, prisitraukimų, gatvės gimnastikos, imtynių turnyrai.

Apie Vilniaus sporto festivalįVilniaus sporto festivalis šiemet jungia jau tradiciniais renginiais tapusius Vilniaus sporto mugę

bei Tarptautinį sporto festivalį. Lietuvos galiūnų federacija (LGF) trečią kartą istorijoje gavo teisę Lietuvoje surengti pasaulio galiūnų čempionų lygos pusfi nalio etapą. Ir šiais metais Tarptautinis sporto festivalis vyks „Litexpo“ ketvirtoje salėje. Jame ketina apsilankyti daugiau nei 2 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Programoje laukia: pasaulio galiūnų turnyras (SCL), Europos galiūnų turnyras, rankų lenkimo varžybos, lengvojo kultūrizmo, bikinio, kūno rengybos varžybos, štangos spaudimo varžybos, prisitraukimų varžybos, gatvės gimnastikos čempionatas, imtynių ir bokso turnyrai. Vilniaus sporto mugė – tai ketvirtas tokio pobūdžio Vilniuje organizuojamas renginys, skirtas sporto klubams, mokykloms, federacijoms bei visoms kitoms sporto organizacijoms, įmonėms ir sporto kultūros plėtrai. Vilniaus sporto mugė veiks trečioje ir penktoje „Litexpo“ salėse.

Pernai – didžiulis susidomėjimasPraėjusiais metais Vilniaus sporto mugė (rugsėjo 28 d.) praėjo puikiai ir sulaukė didelio lankytojų dėmesio.Buvo galimybė susipažinti su daugiau kaip 165-iais sporto klubais (mokyklomis, būreliais,

federacijomis), sudalyvauti įvairiose treniruotėse, pasiklausyti įdomių pranešimų sveikatingumo ir sporto temomis ar pabendrauti su žinomais sportininkais; Daugiau nei 40 įmonių pristatė savo produkciją, susijusią su sportu ir laisvalaikiu.

Gali dalyvauti visiŠiais metais penktoje salėje bus kviečiamos įsikurti įvairiausios sporto organizacijos. Programoje laukia ne tik sporto organizacijų paroda, bet ir įvairiausi pasirodymai, mokymai, sporto turnyrai, varžybos, speciali pranešimų zona, kurioje pranešimus skaitys patyrę sporto, sveikatingumo atstovai. Trečioji salė bus skirta sporto prekių ir įrangos parodai. Čia mugės lankytojai galės susipažinti su naujausiomis sporto prekių ar įrangos naujienomis ir tendencijomis. Šioje salėje taip pat vyks naujų laisvalaikio ir sporto aprangos kolekcijų pristatymai, specialistų konsultacijos.Vilniaus sporto festivalį organizuojanti VšĮ „Sveikas miestas“ kviečia visas sporto organizacijas, įmones prisijungti prie šio didžiulio renginio ir jame dalyvauti.

Daugiau informacijos: [email protected] ir

www.sveikasmiestas.lt.

SOSTINĘ DREBINS SPORTO ŠVENTĖFestivalis sujungs du tradicinius renginius – sporto mugę ir Žydrūno Savicko jėgos sporto šakų turnyrą

Jau trečius metus vyks turnyras „Savickas Classic“.Alfredo Pliadžio nuotr.

Mugėje savo veiklą pristato įvairios sporto organizacijos.

Aug

usto

Did

žgal

vio

nuot

r.

Page 11: SPORTAS Nr5 (2014m)
Page 12: SPORTAS Nr5 (2014m)

12 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

TEMA Viso stadiono bendra techninio projekto vertė – apie 6 mln. litų, pinigai skirti iš Valstybės investicinės programos.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

„Vingio“ stadionas – valstybės nuosavybė, tačiau jis buvo neprižiūrėtas. Nuo 1954 m., kai stojo į rikiuotę, buvo beveik nerenovuotas. Apgailėtini bėgimo takai, persirengimo kambariai, dušai.

Stadiono rekonstrukcijos laukė ne tik vilniečiai. Jau liepos 10 d. čia vyko Lietuvos jaunių lengvosios atletikos pirmenybės, kuriose dalyvavo būsimieji olimpiečiai ir rekordininkai. Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva sako, kad čia vyks ir suaugusiųjų varžybos, nors stadione tėra šeši bėgimo takai. „Manau, kad šio stadiono takai mūsų lengvaatlečiams bus palankūs, gerų rezultatų dosnūs ir sektoriai. „Vingis“ – gražus, tvarkingas, patrauklus, labai gražioje vietoje“, – teigia LLAF generalinė sekretorė.

Išbandė olimpiečiaiDukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna neatsispyrė pagundai ir jau pačią pirmą dieną po renovacijos išbandė disko metimo sektorių. Garsusis

sportininkas su šiuo stadionu tarsi suaugo, čia beveik visą laiką treniruojasi nuo 1990 m., kai į Vilnių atvažiavo iš Panevėžio internatinės mokyklos. „Šis stadionas tapo mano antraisiais namais. Jame per dieną treniravausi po du kartus, išbūdavau po šešias valandas. Galiu drąsiai pasakyti: nuostabus sektorius, jo negalima lyginti su tuo, ką turėjome iki šiol. Tokiame puikiame sektoriuje Vilniuje man dar neteko treniruotis. „Vingio“ stadionas – tai fantastika, manau, kad jis visada bus pilnas jaunimo“, – įsitikinęs V. Alekna. Lietuvos šuolių į aukštį rekordininkė Airinė Palšytė po traumos jau pradeda treniruotis ir ypač džiaugiasi naujuoju šuolių į aukštį sektoriumi. „Prieš įrengiant sektorių, kartu su trenere Tatjana Krasaitiene buvome pakviestos į stadioną ir mūsų paklausė, kurioje vietoje jį norėtume matyti. Viską išsimatavome tiesiog centimetro tikslumu. Kiek čia pavyks peršokti – nežinau, tačiau dabar sąlygos yra puikios, daug geresnės nei buvo anksčiau“, – teigia sportininkė.

Renovavo iš pagrindų„Vingio“ stadionas priklauso Kūno kultūros ir sporto

departamento (KKSD) įstaigai – Lietuvos olimpiniam sporto centrui. Kaip teigė šio centro generalinis direktorius Linas Tubelis, iš viso stadiono bendra techninio projekto vertė – apie 6 mln. litų, pinigai skirti iš Valstybės investicinės programos. Dabar investuota apie 3,5 mln. litų. „Vingio“ stadionas kol kas yra vienintelis Vilniuje, kuriame galima rengti aukštesnio lygio varžybas. Stadionas įrengtas šiuolaikiškai, vizualiai atrodo gražiai. Kokybiški nauji bėgimo takai ir šuolių bei disko metimo sektoriai, įrengtos naujos kėdės 2 tūkst. žiūrovų, persirengimo kambariai, trenerių darbo kabinetai, dušai, pirtis. „Renovuoti ir stadiono pagrindai – po bėgimo takais paklota nauja asfalto danga. Nemažai lėšų investuota į tai, ko mes nematome – tai inžineriniai tinklai, lietaus kanalizacija ir nuotekos, visos komunikacijos. Stadiono rekonstrukcijos konkursas įvyko 2012 m. pabaigoje, tačiau renovuojant projekte ne viską pavyko numatyti, atsirado kai kurių nenumatytų darbų, dėl jų reikėjo derėtis, todėl stadiono rekonstrukcija užtruko.

Tačiau, matyt, teisus premjeras Algirdas Butkevičius sakydamas, kad gal mes per gretai norime pokyčių. Vis dėlto nors ir lėčiau, bet eisime teisingu keliu ir, viliuosi, kad šiame stadione bus išugdytas dar ne vienas Lietuvos, Europos ar pasaulio čempionas. Kita vertus, pradžia niekada nebūna lengva, ne išimtis – ir „Vingio“ stadionas. Sunkmečiu nebuvo paprasta numatyti lėšų šiam stadionui renovuoti. Buvo ilgai aiškinamasi su rangovais dėl dangų, kaip reikia kloti, įsivėlė temperatūros režimai. Atsižvelgiant į olimpiečių pageidavimus, teko perstumdyti sektorius, perkelti šuoliaduobes. Tas vėlavimas buvo natūralus“, – aiškino L. Tubelis. Lietuvos olimpinio sporto centro generalinis direktorius teigia, kad „Vingis“ – lengvosios atletikos stadionas, tačiau čia treniruosis ir šiuolaikinės penkiakovės meistrai, futbolininkai, visi tie, kuriems stadionas bus reikalingas. Futbolo vartai bus su ratukais.

Darbai bus tęsiamiTikimasi, kad antrojo etapo darbai prasidės kitais metais, ir, jeigu viskas gerai klostysis, jie turėtų baigtis 2016-aisiais. Antrojo etapo metu atsiras

„VINGIS“ PAKILO NAUJAM GYVENIMUIAtgimusiame stadione sostinėje jau pluša lengvaatlečiai. Antraisiais namais šią areną vadina Virgilijus Alekna„

„Galiu drąsiai pasakyti: nuostabus sektorius, jo negalima lyginti su tuo, ką turėjome iki šiol. Tokiame puikiame sektoriuje Vilniuje man dar neteko treniruotis. „Vingio“ stadionas – tai fantastika, manau, kad jis visada bus pilnas jaunimo.“ VIRGILIJUS ALEKNA

Modernizavimo pirmojo etapo pabaigtuvėse simbolinę juostelę perkirpo K. Rimšelis, D. Gudzinevičiūtė, D. A. Barakauskas ir A. Butkevičius.

„Vingio“ stadionas atvėrė vartus lengvaatlečiams.Alfredo Pliadžio nuotr.

Page 13: SPORTAS Nr5 (2014m)

13LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

Europos jaunimo vicečempionų treneris Olegas Antoščenkovas neabejoja, kad sportininkams labai svarbūs įvairūs išbandymai. 15p.

SS

p.

naujos keturios teniso aikštelės, apšilimo krepšinio aikštelė su vienu lanku, bus atnaujinta pusiau atvira treniruoklių salė, įrengtos sportinio inventoriaus sandėliavimo patalpos, apšviesti bėgimo takai, jais sportininkai galės bėgioti vakarais, bus prisijungta prie miesto vandentiekio, nes dabar vanduo gaunamas iš Botanikos sodo. „Manau, Vyriausybė skiria didžiules investicijas sporto infrastruktūrai sutvarkyti. Norėčiau pakviesti visus, kurie tik nėra abejingi, kad kartu su švietimo sistemos darbuotojais, ministerija, KKSD, Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu (LTOK), kitomis valstybės institucijomis pagalvotume, kaip galėtumėme suaktyvinti sportinę veiklą. Tikrai didžiulis ačiū už tai, kas yra padaryta. Mes būsime aktyvūs ir toliau, investuosime į infrastruktūrą, kalbėsime apie žmonių geresnį požiūrį į sveikatos prevenciją. Tas jau vyksta ir matyti vis daugiau žmonių Vingio parke – daugiau vaikščiojančių, važinėjančių dviračiais, bėgiojančių. Progresas jaučiamas“, – sako A. Butkevičius. Lietuvos lengvosios atletikos maniežo ir stadiono direktorius

Egidijus Zvilna mano, kad iki 19 val. stadione treniruosis didelio meistriškumo sportininkai ir Vilniaus lengvosios atletikos mokyklos auklėtiniai, o vėliau juo galės naudotis ir mėgėjai, kuriems būtų geriausia nusipirkti abonementą.

Sporto vadovai džiaugiasi bazeIškilmingose stadiono modernizavimo pirmojo etapo pabaigtuvėse dalyvavo premjeras A. Butkevičius, vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičūtė.„Noriu pasidžiaugti, kad ir nedideliu įvykiu, bet jau kažką civilizuoto Vilniuje turime. Tai buvo mano kaip ir paskutinis įsipareigojimas sutvarkyti šį stadioną“, – sakė KKSD iki birželio pabaigos vadovavęs Klemensas Rimšelis.Kaip teigė D. A. Barakauskas, stadionas pastatytas Lietuvos piliečiams, Lietuvai, kad vaikai galėtų ne tik kurti, bet ir turėti didelį norą gerinti rekordus. Džiaugsmo neslėpė ir LTOK prezidentė D. Gudzinevičiūtė: „Vingis“ – mano gimtojo miesto legendinis stadionas, džiaugiuosi jį matydama atgimusį naujam gyvenimui.“

Bėgimo takai užkloti modernia danga.

Arenoje įrengtos šiuolaikiškos

drabužinės ir dušai.

Atnaujinant stadioną

teko perkelti šuoliaduobes.

Page 14: SPORTAS Nr5 (2014m)
Page 15: SPORTAS Nr5 (2014m)

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

Saulius [email protected]

Lietuvos jaunieji imtynininkai ir toliau skina medalius svarbiausiose tarptautinėse varžybose. Šią vasarą iš Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionato su sidabro apdovanojimais grįžo graikų-romėnų imtynių atstovai: panevėžietis Kristupas Šleiva (svorio kategorija iki 55 kg) bei klaipėdietis Mantas Knystautas (iki 120 kg).

K. Šleiva pakeliui į fi nalą užtikrintai pranoko tris varžovus ir tik lemiamoje dvikovoje nusileido dvejais metais vyresniam azerbaidžaniečiui. M. Knystautas taip pat parklupdė tris oponentus, o fi nale pralaimėjo pajėgiam gruzinui. Tai buvo jau trečias jo sidabro medalis įskaitant ir žemyno jaunių (iki 18 m.) čempionatus.„Sporto“ laikraštis pakalbino pagrindinį K. Šleivos ir M. Knystauto trenerį Olegą Antoščenkovą. Jis optimistiškai kalbėjo apie jaunųjų graikų-romėnų imtynių atstovų perspektyvas.

Kaip apibūdintumėte abu Europos jaunimo vicečempionus? Kokie jų didžiausi pranašumai? – paklausėme trenerio.K. Šleiva itin techniškas, psichologiškai labai tvirtas. Jis nepaiso jokių autoritetų. Tarkime, neišsigąsta greičiau bręstančių pietiečių, kuriems jau barzda užaugo. Kristupas yra puikus kūrėjas, ne vien atlieka mechaninį darbą. Jo kovų ateina pažiūrėti Rusijos, Azerbaidžano, kitų šalių imtynių treneriai. K. Šleiva ant imtynių kilimo kuria grožį, atlieka įspūdingus veiksmus. Jis sparčiai tobulėja ir gali patekti jau į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.M. Knystautas turi galimybių būti tokio lygio imtynininkas kaip Mindaugas Mizgaitis. Mantas, kaip ir Kristupas, stiprus psichologiškai, be to, neįtikėtinai darbštus. Jo nereikia versti treniruotis, M. Knystautas gyvena imtynėmis ir kryptingai siekia tikslo. Atsižvelgdamas į tai, kad sunkiasvoriai bręsta lėčiau, tikiu, kad jis pateks į 2020 m. olimpiadą.Reikėtų pabrėžti, kad prie šių dviejų sportininkų tobulėjimo

svariai prisidėjo pirmieji treneriai – su Kristupu dirbęs Vladimiras Audickas bei Mantą treniravęs Artūras Ševelkovas.

Ar, be K. Šleivos ir M. Knystauto, Lietuvoje dar yra talentingų jaunų graikų-romėnų imtynininkų, kurie po kelerių metų galėtų iškovoti medalių didžiausiose suaugusiųjų varžybose?Taip, beveik visose svorio kategorijose turime labai gabių sportininkų, kurie ateityje, manau, sėkmingai kovos ir su suaugusiaisiais. Nemažai jų laimėjo medalių Europos, pasaulio jaunių, jaunimo čempionatuose. Itin perspektyvūs Romas Fridrikas, Vilius Laurinaitis, Julius Matuzevičius, Justas Petravičius, Martynas Nemsevičius. Žodžiu, šešiose iš aštuonių svorio kategorijų yra talentingų imtynininkų.

Vilniuje jaunieji imtynininkai gyvena Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC). Kokios ten sudarytos sąlygos?Labai geros. Viskas – vienoje vietoje. Jaunieji imtynininkai čia

gyvena, mokosi, centre puikus maistas. Šalia – „Sportimos“ salė, kurioje sąlygos taip pat itin geros. Lietuvoje reikėtų daugiau tokių centrų kaip LOSC. Žinoma, turtingų šalių sportininkai turi geresnes sąlygas, pavyzdžiui, norvegai. Bet mūsų imtynininkų lygis aukštesnis nei jų. Aš su sportininkais galėčiau darbuotis ir ant plikos žemės.Mano nuomone, dar geriau, jei jauni sportininkai susiduria su sunkumais, nes jie grūdina. Tarkime, mes jau daug metų apie 32 val. važiuojame traukiniu į varžybas Rusijos mieste Rostove. Traukinyje karšta, važiuojame ne kupė, o paprastame miegamajame vagone. Tačiau jauni atletai nesiskundžia nuovargiu, o nuvykę demonstruoja gerus rezultatus.

Kita vertus, jei turėtumėte daugiau lėšų, gal rezultatai būtų dar geresni?Sunku pasakyti, bet imtynių fi nansavimas galėtų būti geresnis. Dauguma pinigų atitenka suaugusiesiems. Labai taupome. Su autobusiukais riedame ir 2 tūkst. kilometrų. Kartais tenka miegoti ir ant žemės mokyklose.

„Mes jau daug metų apie 32 val. važiuojame traukiniu į varžybas Rusijos mieste Rostove. Traukinyje karšta, važiuojame ne kupė, o paprastame miegamajame vagone. Tačiau jauni atletai nesiskundžia nuovargiu, o nuvykę demonstruoja gerus rezultatus.

TALENTAI RRUGUGPJPJŪTŪTISIS20201414 R RRRUGUGPJPJŪTŪT

Graikų-romėnų imtynių Europos jaunimo vicečempionais tapo KRISTUPAS ŠLEIVA ir MANTAS KNYSTAUTAS.

IMTYNININKUS GRŪDINA SUNKUMAIEuropos jaunimo vicečempionų treneris Olegas Antoščenkovas neabejoja, kad jaunimui labai svarbūs išbandymai

Imtynininkas J. Petravičius su treneriais O. Antoščenkovu ir M. Ežerskiu.

K. Šleiva iškovojo sidabrą lengviausio svorio kategorijoje, o M. Knystautas – sunkiausio.Valdo Malinausko nuotr.

Page 16: SPORTAS Nr5 (2014m)

16 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

„„Kadangi smėlio danga yra minkšta, galima lavinti žemus užgriebimus. Žaidėjai, ypač jauni, nebijo gaudyti ir griūti. Traumų tikimybė yra kur kas mažesnė nei žaidžiant ant žolės. Krintama minkštai, greitis mažesnis dėl specifi nės smėlio dangos, mažiau apgaulingų judesių.“

NAUJOVĖ Lietuvos regbio federacija, padedama pagrindinio savo rėmėjo Lietuvos pašto, siekia populiarinti įvairias regbio rūšis.

Dominykas Genevič[email protected]

Vasara – atostogų metas, tačiau sparčiai Lietuvoje populiarėjančio sporto, regbio, žaidėjai net ir karščiausiomis dienomis nepalieka savo sporto šakos. Regbininkai turi puikią progą šiltuoju metų laiku suderinti tiek sportą, tiek atostogas, nes vis daugiau dėmesio visame pasaulyje sulaukia netradicinis paplūdimio regbis.

Vilioja poilsiautojų akisPaplūdimio regbio taisyklės kiek skiriasi nuo septynetų regbio. Rungtynių trukmė yra du kėlinukai po 5 minutes. Aikštės matmenys – maždaug 31 x 25 metrų. Todėl beveik kiekviename paplūdimyje galima rasti tokį žaidimo plotą. „Paplūdimio regbis patrauklus žiūrovams tuo, kad tai dinamiškas žaidimas, jame daug veiksmo, daug gražių užgriebimų, kamuolio perdavimų. Žiūrovams niekada neatsibosta tokios rungtynės, o patiems žaidėjams tikrai yra ką veikti – bėgioti ir grumtis ant smėlio visas 10 minučių. O kur dar saulė, paplūdimys, jūra (gali būti ir ežeras ar upė), merginos su bikiniais ir, žinoma, šaltas alus po varžybų“, – pasakojo vienas iš atvirojo Lietuvos paplūdimio regbio čempionato organizatorių Vaidotas Girdvainis.Poilsiautojai mėgsta pajūrį, todėl šis žaidimas visada sulaukia nemažo dėmesio. Atvirasis Lietuvos čempionatas, kuriame varžosi vis daugiau komandų, pastaraisiais metais rengiamas Klaipėdoje – Smiltynės paplūdimyje.

Mažesnė traumų tikimybėPaplūdimio regbis yra puiki galimybė visiems sportininkams aktyviai praleisti tarpsezonį. Nors regbis vis dar laikomas pavojingu sportu, žaisti ant smėlio yra ir saugu, ir naudinga.„Paplūdimio regbis nuo tradicinio skiriasi tik žmonių skaičiumi, žaidimo trukme bei danga. Visi kiti žaidimo elementai išlieka tie patys. Bėgiojimas ant smėlio labiausiai apkrauna kojas, todėl tai tinkamas būdas pasiruošti naujam sezonui, fi zinei ištvermei lavinti. Daugumos sporto šakų sportininkai bėgioja ant smėlio, norėdami pagerinti fi zinį pasiruošimą. O regbiui tai – dvejopa nauda, nes kartu galima treniruoti ir beveik visus techninius bei žaidybinius elementus, naudojamus žaidžiant įprastame stadione“, – teigė V. Girdvainis.Pasak Klaipėdoje regbį puoselėjančio V. Girdvainio, galimybe pažaisti paplūdimyje pasinaudoja dauguma Lietuvos

komandų. Į šalies čempionatą, kuriame žaidžia ir jaunimas, ir suaugusieji, ir veteranai, susirenka per 30 ekipų. „Kadangi smėlio danga yra minkšta, galima lavinti žemus užgriebimus. Žaidėjai, ypač jauni, nebijo gaudyti ir griūti. Traumų tikimybė yra kur kas mažesnė nei žaidžiant ant žolės. Krintama minkštai, greitis mažesnis dėl specifi nės smėlio dangos, mažiau apgaulingų judesių. Dėl to sportininkai tarpsezoniu mėgsta praktikuoti tokį regbį. Fizinei formai palaikyti tai idealu. Net po kojos sąnarių traumų daktarai rekomenduoja bėgioti ant smėlio“, – įžvalgomis dalijosi V. Girdvainis.

Populiarėja visame pasaulyjePaplūdimio regbis sparčiai populiarėja visame pasaulyje, ypač šalyse, kurios yra įsikūrusios

prie jūrų ar vandenynų. Šį sportą sieja Europos paplūdimio regbio asociacija (EBRA). Kaip teigė V. Girdvainis, įvairūs tarptautiniai čempionatai dažniausiai rengiami Viduržemio jūros pakrantės valstybėse – Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Bet iš tikrųjų paplūdimio regbis žaidžiamas visose pasaulio valstybėse, kur tik yra smėlio.„Net jeigu smėlio nėra, tai – ne problema. Netgi Londono centre yra vykęs turnyras, kur buvo atvežtas ir supiltas smėlis iš pajūrio“, – pripažino treneris.Tarptautinė regbio federacija (IRB) yra išleidusi ofi cialias paplūdimio regbio taisykles („IRB Beach 5“). Visi ofi cialūs turnyrai privalo būti rengiami pagal jas. Stipriausios Senojo žemyno komandos žaidžia Europos paplūdimio penketų regbio

geromis emocijomis. Galbūt yra tradicija laimėjusiai komandai šokti į jūrą? „Paplūdimio regbio žaidėjai turi tradiciją nebent laimėjusios komandos trenerį įmesti į jūrą“, – šypsojosi V. Girdvainis.Lietuvos regbio federacija, padedama pagrindinio savo rėmėjo Lietuvos pašto, siekia populiarinti įvairias regbio rūšis. Šiais metais Lietuvoje pirmą kartą buvo surengti net du septynetų regbio čempionatai, juose puikiai pasirodė Lietuvos rinktinės. Vyrų komanda Kaune iškovojo teisę žaisti elitiniame divizione ir kovos dėl patekimo į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, o dar prieš metus tarp autsaiderių buvusi moterų rinktinė Vilniuje vykusiame B diviziono turnyre pelnė antrąją vietą ir kitąmet žais aukštesnio lygio varžybose.

PAPLŪDIMIO SMĖLYJE – REGBIO AUDROSPaplūdimio regbis naudingas sportininkams, norintiems aktyviai praleisti tarpsezonį, ir patrauklus žiūrovams

Paplūdimio regbis – dinamiškas žaidimas.klaipedoskovas.lt nuotr.

serijos varžybose, kur ekipos tarpusavyje žaidžia septyniuose miestuose. Pagal „IRB Beach 5“ taisykles organizuojamas ir Lietuvos čempionatas.

Trečiasis kėlinys – paplūdimyjeBet kokios 15 regbio ar septynetų regbio 7 varžybos neįsivaizduojamos be vadinamojo trečiojo kėlinio. Kadangi paplūdimio regbio rungtynės trunka vos 10 min., turnyrai vyksta 1–2 dienas. Trečiasis kėlinys, kurio metu abiejų komandų žaidėjai, nepaisydami kietos kovos aikštelėje, susėda prie bendro stalo, vyksta iškart po fi nalinių rungtynių. Paplūdimio regbio komandos po turnyrų susirenka ten pat, kur ir vyksta čempionatai, – ant smėlio. Paplūdimyje žaidėjai vaišinasi, pokštauja ir dalijasi

Page 17: SPORTAS Nr5 (2014m)

17LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

Ingvaras [email protected]

„Mano, kaip profesionalės, karjera buvo senokai sustabdyta. Man svarbiausia – šeima. Bet kai galiu, žaidžiu. Kad ir dabar – birželį Lietuvos rinktinėje. Arba į kokias nors svarbesnes klubo rungtynes. Tada močiutė pagelbėja, vaikaitį pažiūri, jei vyras būna išvykęs. Aišku, profesionalų sportas man vargu ar įmanomas. Bet dėl to neliūdžiu“, – kalba Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ ir Lietuvos žolės riedulio rinktinės puolėja Dovilė Kuklienė, prieš kelerius metus dar buvusi profesionali žolės riedulio žaidėja Italijoje, Belgijoje.

Prieš dvejus metus Dovilė ištekėjo už Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Manto Kuklio. Neilgai trukus sportininkų šeima susilaukė pagausėjimo – sūnaus Noriaus.Nors, anot Dovilės, santuoka buvo tik savotiškas sportininkų santykių įtvirtinimas, kuriam dar reikėjo rasti laiko. Bendrauti jaunuoliai pradėjo daug anksčiau. Dar tada, kai Dovilė pradėjo savo karjerą „Gintroje-Strektėje-Universitete“, o Mantas buvo „Šiaulių“ futbolo klubo gerbėjų numylėtinis. Ir tęsėsi draugystė, kai abu jie rungtyniavo Belgijos klubuose.Į Čekiją šį pavasarį Dovilė išvažiavo jau, kaip pati sako, pabaigusi profesionalės karjerą. Ir nors šioje šalyje ji tebuvo tik „Bohemian“ saugo žmona bei savo vaiko mama, o ne žolės riedulininkė, birželį sugrįžo į gimtuosius Šiaulius, į Lietuvos rinktinės stovyklą ir Pasaulio lygos pirmojo atrankos etapo turnyrą.Liepos pradžioje 26 metų M. Kuklys sugrįžo atstovauti Vilniaus „Žalgiriui“, tad sportininkų šeima vėl gyvens Vilniuje.

Kaip susipažinote su Mantu? Su Mantu susipažinome universitete. Buvome vienoje grupėje, studijavome kūno kultūrą ir specialiąją pedagogiką. Pamenu, susirinkome į vieną grupę ne rugsėjo pirmąją – gal trečiąją. Ir iš karto ėmėme kibinti vienas kitą.

Tada jau buvote profesionali žolės riedulininkė?Taip. Dar besimokydama mokykloje rimtai sportavau. Baigusi 12 klasių, išvykau į Italiją vienam sezonui. Supratusi, kad reikia baigti rimtesnius mokslus, grįžau į Lietuvą žaisti „Gintroje“. Kai mokiausi jau antrame kurse, man pasiūlė nuvažiuoti parungtyniauti į Belgiją. Ten buvo tikrai šimtu procentų profesionalų sportas. Vyras jau buvo pasipiršęs. Pradėjome galvoti, kada vestuves iškelti ir per dvejus metus taip ir neradome laisvo savaitgalio. Pamatėme, kad mums, šiaip ar taip, reikia būti kartu, o pačios vedybos ne kažin ką reiškia – tik kitą pavardę.Ir supratome, kad kažkuris vienas turi aukoti sportą. Labai daug lėmė fi nansinis aspektas. Tas, kas gauna daugiau pinigų, ir turi pirmenybę sportuoti. Tvirtai nusprendėme, kad eisime šeimos kūrimo link. Ir tada Belgijoje aš žinojau, kad šis mano sezonas – paskutinis, važiuoju pas vyrą, kuris tuo metu jau žaidė „Žalgiryje“, į Lietuvą.

Ir į Belgiją gal vykote kartu?Iš pradžių išvykau aš. Tada jis atvyko, prisitaikė. Bet su komanda jam nepasisekė, klubas turėjo fi nansinių problemų ir jis sugrįžo į Vilniaus „Žalgirį“. Tada teko vieną pusmetį pakentėti atskirai. Bet juk ne visą laiką taip gyveni.

Sakote, baigėte karjerą. Bet dar birželio pabaigoje rungtyniavote Pasaulio lygos pirmojo atrankos etapo turnyre.

Ir per šią atranką, ir su klubu buvau visą mėnesį Šiauliuose. Bet to profesionalumo mano žaidime tikrai nebėra. Tiesiog kiek įmanoma stengiuosi prisidėti – žolės riedulys mano pomėgis.

Vadinasi, vis vien kur nors treniruojatės?Tiesą sakant, Lietuvos lygis nėra toks baisiai aukštas, man užtenka prieš konkrečias rimtesnes varžybas su komanda pasitreniruoti ir aš tikrai neiškrentu iš bendro konteksto. Nėra taip, kad treniruočiausi nuolat. Štai žaidžiant Europoje jau reikia daugiau. Ten aš pajutau, kad to, ką mes darome čia, yra per maža Europos lygiui pasiekti. O čia – lazdą pasiimi likus savaitei iki turnyro ir to gana. Gal ir gaila, bet taip yra. Kai ruošiausi nuoširdžiai porą mėnesių, darbas man sugrąžino tą formą, kurią buvau pasiekusi geriausiais laikais Belgijoje. Turbūt tokio lygio ir liksiu, bet profesionalų sporto jau ir užteks. Pakaks šeimai vieno profesionalaus sportininko.Noras žaisti žolės riedulį savo malonumui tikrai nėra dingęs, kai tik turiu galimybę, pasinaudoju. Tik negaliu sportuoti kaip profesionalė, nes tam reikia daug dirbti ir turėti daug laiko. O aš turiu vaiką. Jei tiksliai žinotum – išeini tada, grįžti tada, gal ir būtų galima viską suderinti. Bet ne tokiomis sąlygomis, kai tau šiandien – viena treniruotė, rytoj – dvi, ir iš anksto nežinai, kada kokie susirinkimai. Tada jau nebūtumei šeimos žmogus. O aš visada sakau, kad šeima man svarbiausia.

Šį pusmetį, gyvendama su vyru Čekijoje, žolės riedulio nežaidėte? Net nečiupinėjau lazdos. Pirmiausia dėl to, kad nebuvau jos ten nusivežusi. Tik prieš pat išvykdama pamačiau, kad mieste yra žolės riedulio klubas.

Netyčiom pastebėjome, kad už kelių futbolo aikščių yra ir viena žolės riedulio... Gal ir kiek gailiuosi, kad nepamatėme jos anksčiau. Vis tiek būčiau radusi laiko, gaučiau inventoriais, pasitreniruočiau su tuo klubu, kiek leistų vaikas.

Į Čekiją su vyru vykote kartu nuo pirmos dienos?Būtume tikrai kartu iš karto važiavę nuo pirmos dienos, bet Šiauliuose tuo metu vyko nacionalinis uždarų patalpų čempionatas, tai aš gerą mėnesį buvau pasilikusi, kad pasiruoščiau. Tada vėl grįžau pas vyrą pabūti, po to – atgal į Šiaulius, nes ten vyko visas rinktinės pasiruošimas. Tiesiog stengiausi visur suspėti.

Ir kas prižiūrėjo vaiką, kai Mantas Čekijoje, o jūs – treniruotėje Šiauliuose?Padeda Noriaus seneliai. Treniruotės vyksta vakare, kai jie grįžta iš darbo, tai nėra taip, kad būtų didelių problemų. Jeigu labai nori, visur visada galima rasti išeitį.Be to, tas vaikas – jau ne toks mažas – metukai ir keturi mėnesiai, jam veiklos reikia. Su vaiku gali daryti lauke, aikštėje ar stadione tą patį, ką ir be jo.

O „Žalgirio“ rungtynėse jūs visada kartu su Noriumi?Visada kartu žiūrime futbolą stadione. Ir vaikui tai didžiausia pramoga, ir vyrui kažkaip geriau, kai šeima ateina jo palaikyti.

Gyvenate tai Belgijoje, tai Lietuvoje, tai Čekijoje. Ar neatsibosta, nesinori pastovumo?Pamenu, kažkada brolienė kalbėjo: aš tai taip negalėčiau – keliauti ir keliauti. O man, kaip sportininkei, su jau kone 20 metų stažu tos kelionės – įprastas dalykas. Visiškai to nesureikšminu.

SVARBIAUSIA – TVIRTA ŠEIMA

„Su Mantu susipažinome universitete. Buvome vienoje grupėje, studijavome kūno kultūrą ir specialiąją pedagogiką. Pamenu, susirinkome į vieną grupę ne rugsėjo pirmąją – gal trečiąją. Ir iš karto ėmėme kibinti vienas kitą.

Dovilė, Mantas ir Norius Kukliai stengiasi kuo

dažniau būti kartu.

Kai Dovilės ir Manto Kuklių keliai susiliejo į vieną, vienam jų teko atsisakyti profesionalų sporto.

KARJERARRUGUGPJPJŪTŪTISIS20201414 R RRRUGUGPJPJŪTŪT

DOVILĖ KUKLIENĖ randa laiko ne tik auginti sūnų, bet ir atstovauti žolės riedulio Lietuvos rinktinei.

Page 18: SPORTAS Nr5 (2014m)

18 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

„Ypač didelė mano pagalbininkė žmona Laima Zilporytė, Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalininkė. Ji važinėja su dviratininkėmis į varžybas, stovyklas, joms gamina valgyti, o kai man reikia kur nors išvykti, puikiai vadovauja pratyboms.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Lietuvos moterų dviračių plento rinktinės vyriausiajam treneriui birželis buvo labai karštas. Šio mėnesio 19 d. jam sukako 60. Iš įvairių šalių suvažiavo jo su jubiliejumi pasveikinti vaikai ir anūkai iš pirmosios santuokos, taip pat Anglijoje studijuojanti dukra Irma bei profesionalų klube „MTN Qhubeka“ besitreniruojantis sūnus Ignatas.

„Man – jau 60, tačiau didelės naštos nejaučiu, vis dėlto savęs nelaikau ir 30-mečiu. Mašina jau nebelakstau po 2 tūkst. km nesustodamas, turiu sustoti ir pailsėti. Krūvis ir toliau didelis. Varžybos, treniruotės, stovyklos, prieš Lietuvos čempionatą vien su Ignu kasdien tekdavo dirbti po keturias valandas. Rūpinuosi „Fortūnos“ kubu, kuriam vadovauju ir kuriam priklauso 100 sportininkų, juos ugdo septyni treneriai. Ant mano pečių – sportinis inventorius, apranga, mašinos, darbas su rėmėjais. Krūvio užtenka“, – sako Valerijus Konovalovas.

1980 m. tapai Panevėžio sporto mokyklos dviračių treneriu ir nuo to laiko jau 38-erius metus esi susijęs su dviračių sportu, ar neatsibosta? – paklausiau V. Kanovalovo.Tikrai ne. Dviratininkai keičiasi, dirbu su jaunimu, jam norisi padėti. Tačiau didelio optimizmo nekelia prastas fi nansavimas. Pasiekiame gerų rezultatų – gauname pinigų, nepasiekiame – negauname. Kai dirbau su pagrindinėmis Lietuvos dviratininkėmis, negalėjau užtektinai dėmesio skirti rezervui.Kai didįjį sportą paliko mūsų žvaigždės ir pradėjau dirbti su jaunimu, pajutau tą atotrūkį ir ypač fi nansavimo stygių. Mano „Fortūnai“ šiemet Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas skyrė 100 tūkst. litų, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas – 80 tūkst. litų sporto bazei išlaikyti. Panevėžio savivaldybei dabar tenka didžiulė našta – trekas. Jį išlaikyti metus kainuoja apie 2 mln. litų. Jeigu jis būtų pripažintas nacionalinės svarbos objektu, miestui būtų truputį lengviau. Viską užversti tik miesto savivaldybei – per didelė našta. Anksčiau savivaldybė 60 miesto sporto klubų nuolat skirdavo 1,5 mln. litų, tada „Fortūna“, kurią ypač garsino dviratininkės, gaudavo po 50–60 tūkst. litų. Dabar tie pinigai iš esmės skiriami trekui išlaikyti, ir mums tenka vos 2,5 tūkst. litų... Talentingas jaunimas auga, deja, „pasitikėjimo kredito“ niekas neduoda.

Tavo išugdytas legendines dviratininkes Editą Pučinskaitę,

Dianą Žiliūtę, Rasą ir Jolantą Polikevičiūtes pakeitė nauja karta. Sakyk, ar dabar įmanoma išugdyti tokio meistriškumo plento meistres?Žinoma, įmanoma, bet reikia, kad atsirastų koks nors geras rėmėjas. Legendinės mūsų dviratininkės, taip pat kelios užsienietės buvo suburtos į profesionalių komandą. Mūsų dviratininkės buvo jos lyderės. Į komandą investuotos nemažos mūsų ir užsienio lėšos. Talentų Lietuvoje yra, reikia tik lėšų jiems išpuoselėti. Mes važinėjame po kaimus, miestus ir jų randame. Pasaulio čempionato penktosios vietos laimėtoją Mildą Jankauskaitę radome Vabalninkuose, o ketvirtąją vietą pelniusi Žavinta Titenytė – iš Šiaulių, trenerio Kęstučio Norvaišo auklėtinė. Tačiau bijau kalbėti apie talentingų mergaičių ateitį. Kai reikia dalyvauti varžybose, mes sėdime namie. Mūsų varžovės per metus turi po 80–90 startų, jos per varžybas tobulėja, o mes dalyvaujame vos 20 varžybų... Po ketverių metų pertraukos į didįjį sportą sugrįžo 26 metų Daiva Tušlaitė. Ji nėra pavargusi, išsemta ir per šiemetį Lietuvos čempionatą atskiro starto varžybose, nedaug pralaimėjusi Aušrinei Trebaitei, pelnė sidabro medalį. Su geriausiomis savo auklėtinėmis sieju dideles viltis.

Sujungei aplinkinių gyvenviečių jaunąsias dviratininkes, klubo

treneriai važinėja jų treniruoti, kai kurios yra sukeltos į Panevėžį, ar pasiteisina tai, ką darai?Žinoma, pasiteisina. Klubo treneriai triskart per savaitę mikroautobusu važiuoja į tas vietoves, kur gyvena ir mokosi dviratininkės, vežasi dviračius ir joms rengia treniruotes. Vienai kitai gabesnei dviratininkei paliekame dviračius, kad jos dar ir savarankiškai pavažinėtų. Mergaitės pradeda dalyvauti varžybose. Pačias talentingiausias pakviečiame į Panevėžį, jas apgyvendiname savo klubo viešbutuke, maitiname, sportininkės mokosi Vytauto Žemkalnio gimnazijoje ir dukart per dieną treniruojasi. Dabar iš aplinkinių vietovių sukėlėme 12 jaunųjų dviratininkių. Ne vieną sportininkę nukreipiame į dviračių treką. A. Trebaitę, Europos čempionato plento varžybų prizininkę, Lietuvos dviračių sporto federacijos prašymu perdaviau treko treneriui Antanui Jakimavičiui, tada ji rengėsi Londono olimpinėms žaidynėms. Aušrinė tapo Europos dviračių treko čempione, šiemet per Lietuvos dviračių plento čempionatą Alytuje laimėjo du aukso medalius. Jai iki šiol klubas moka atlyginimą.„Fortūnos“ klube iki 20 metų treniravosi Gintarė Gaivenytė. Ji važinėjo plentu, o po to perėjo į treką. Nuo aštuntos iki dešimtos klasės klubo narė buvo Simona Krupeckaitė, penkerius metus su

mumis treniravosi ir „Fortūnai“ priklausė Rasa Leleivytė.

Ar legendinės dviratininkės padeda „Fortūnai“ išgyventi? Daug padeda Diana Žiliūtė. Ji dirba įmonėje „Diadora“ konsultante, ieško didelio meistriškumo sportininkų, kurie sutiktų reklamuoti jų įmonės sportinę aprangą. Kai Diana dirbo italų klubo dviračių trenere, mūsų dviratininkėms atveždavo sportinės aprangos, batelių, šalmų. Dviem dviratininkėms ji padovanojo keturias poras batelių, kurie kainavo 1 000 eurų.

Subrendo ir didelio meistriškumo dviratininku tapo tavo sūnus Ignatas, ar jis vis dar po tavo sparneliu, remiasi tavo patarimais ir rekomendacijomis?Nors jis ir atstovauja profesionalų komandai, tačiau visą rudenį du mėnesius su juo nuolat tenka dirbti prieš Lietuvos čempionatą ir po jo po porą savaičių reikia vadovauti Igno pratyboms. Daug darbų laukia ir artėjant pasaulio čempionatams, reikia surengti specialias treniruotes, per varžybas Igną lydėti trasoje. Rūpinuosi ir sūnaus sveikata, tenka susitikinėti su gydytojais. Ypač didelė mano pagalbininkė žmona Laima Zilporytė, Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalininkė. Ji važinėja su dviratininkėmis į varžybas, stovyklas, joms gamina valgyti, o kai man reikia kur nors išvykti, puikiai vadovauja pratyboms.

SUKAKTYS VALERIJAUS KONOVALOVO auklėtinės buvo pasaulio čempionės Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa Polikevičiūtė.

TALENTŲ IEŠKO VISOJE LIETUVOJEBūrį mūsų šalies dviračių sporto žvaigždžių išugdęs Valerijus Konovalovas ir atšventęs 60-metį nemažina apsukų

V. Konovalovas su vaikais ir vaikaičiais (nuotraukoje

nėra sūnaus Ignato).

Page 19: SPORTAS Nr5 (2014m)

19LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Legendiniam Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės treneriui Jurijui Moskvičiovui liepos 11 d. sukako 70 metų.

Jubiliatas tik šypteli ir sako, kad šia gražia data jis ypač nesidžiaugia, bet ir neverkia. „Jau mažiau sveikatos. Gyvenimas bėga labai greitai, ritasi lyg nuo kalniuko. Neseniai važiavau iš Druskininkų per Varėną, prisiminiau ten gyvenantį sporto žurnalistą Virgilijų Mundrį. Anksčiau, kai dar gyvenau nuosavame name Žvėryne, su juo buvome kaimynai. Abu lankėme fechtavimosi pratybas, iš jo gavau pirmąsias pamokas. Tačiau kiek metelių nuo to laiko jau prabėgo“, – sako J. Moskvičiovas.

Pateko į gydytojų rankasPrieš kelerius metus sušlubavo J. Moskvičiovo sveikata, teko daryti operaciją. Jis labai dėkingas chirurgui Eugenijui Stratilatovui, kuris treneriu labai rūpinosi. Teko ilgai gydytis, atlikti reikalingas procedūras. „Dabar gydytojai mane jau paleido, gal dėl amžiaus, gal dar dėl ko kito, bet, manau, šita mano liga nėra įveikiama, tik kažkuriam laikui sustabdoma, – įsitikinęs garsusis treneris. Pasakė ir tarė: Tfu, tfu, tfu, kad neprisikalbėčiau.“

Spaudimas palikti darbąPatyręs specialistas labai išgyvena, kad nuo šių metų kovo 31 d. jis jau nebedirba Lietuvos olimpiniame sporto centre, jo patirtis niekam nereikalinga. „Iš darbo išėjau ne visai savo noru, buvau pradėtas iš visų pusių spausti ir parašiau prašymą.

Dar norėjosi dirbti – penkiakovei atidaviau visas savo jėgas, atsisakiau visų pomėgių. Dabar reikia pratintis prie kito gyvenimo. Atsikeliu rytais ir galvoju, gal kur reikia kokią vinį įkalti. Jeigu gerai pamiegu, tai dienos bėga ypač greitai. Labai gerai, kad kanalas „Eurosport“ rodo daug įvairių sporto šakų varžybų, jas stebiu. Mano kovų bendražygis Stasys Šaparnis turi sodybą, ten praleidžia daug laiko, vis kažką stato, kala, turi užsiėmimą. O aš savo sodybą Molėtuose prie ežero praėjusių metų rudenį pardaviau, ji manęs netraukė. Gyvenu naujos statybos trijų kambarių bute ir savo draugams sakau, kad dabar dirbu žmonos, kuri taip pat jau nebedirba, vairuotoju. Kur jai reikia, ten ir vežu. Abu gyvename iš pensijos, o ji, tiesą sakant, nėra tokia vargana“, – atvirai kalba Jurijus.

Tvirta šeimaJau seniai užaugintos dvi dukros: 51-ų Aliona gyvena Dubajuje, o 67-erių Liudmila – Vilniuje. Dukros Jurijui padovanojo du anūkus ir vieną anūkę. Praėjusiais metais jubiliatas su žmona Kapitolina atšventė auksinių vestuvių jubiliejų. „Tai žmonos nuopelnas, kad mūsų šeima tokia tvirta. Ji manęs išlaukė, kai sportavau, iš vienos treniruočių stovyklos važinėjau į kitą, vyko daug varžybų, namie mažai ir tebuvau. Pradėjus dirbti treneriu, vėl ta pati plokštelė sukosi“, – teigė Jurijus.Mintimis jubiliatas nuklysta į savo ankstesniuosius metus, kai buvo ne tik puikus fechtuotojas ir penkiakovininkas, o kiek vėliau – ir žvejys, medžiotojas. Aplink jį sukosi didelis bendraminčių būrys. Su dideliu malonumu

Kalba su nuoskauda Jubiliatas nenoriai kalba apie geriausius šiandienos Lietuvos penkiakovininkus, su kuriais teko dirbti ir kurie garsino Lietuvą per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Jurijus pripažįsta, kad su tomis įžymybėmis nebuvo šiltų santykių. „Buvome geri pažįstami ir tiek. Per Sidnėjaus, Pekino olimpines žaidynes dar viskas klostėsi gerai. Tačiau kai metams bėgant pradėjo prastėti rezultatai, viskas ir prasidėjo“, – sunkiai renka žodžius treneris. Tačiau dėl to penkiakovės iš savo širdies Jurijus nenori išrauti, tai, kaip pats sako, – gyvenimo gabalas. „Gal ir gerai, kad į penkiakovę vėlai atėjau, S. Šaparnis mane prikalbino, kai dirbau Vidaus reikalų ministerijoje. Treneriu

pradėjau dirbti 1989-aisiais, o su penkiakove gyvenimas mane supažindino 1960-aisiais. Su šia sporto šaka praleidau kone pusę amžiaus – 44 metus. Tačiau penkiakovės dabar naktimis nesapnuoju, neturiu sukaupęs jokio nuotraukų albumo. Mečiau žvejybą, pardaviau visus namuose laikytus šautuvus. Penkiakovę man primena tik įvairūs apdovanojimai“, – sako garsusis treneris. Dabar penkiakovininkus rengia atskirų sporto šakų treneriai, o Jurijus dirbo vienas, tik jojimo rungčiai mokinius ruošti padėjo Gediminas Pikūnas. „Ko gero, pasaulyje bene toks vienas buvau. Dabar, jeigu rezultatai ima smukti, treneriai į pagalbą kviečiasi psichologus, kitokius padėjėjus“, – teigė J. Moskvičiovas.

„Dar norėjosi dirbti – penkiakovei atidaviau visas savo jėgas, atsisakiau visų pomėgių. Dabar reikia pratintis prie kito gyvenimo. Atsikeliu rytais ir galvoju, gal kur reikia kokią vinį įkalti.

SPORTĄ MENA NE SAPNAI, O TROFĖJAI

Legendinis penkiakovininkų kalvis Jurijus Moskvičiovas priverstas pratintis prie naujo gyvenimo, nors dar norėjo dirbti treneriu

J. Moskvičiovas penkiakovės naktimis nesapnuoja.Alfredo Pliadžio nuotr.

UGUGPJPJŪTŪTISIS20201414 R RUUUGUGPJPJŪTŪTII

Sveikatos mokslų universiteto rektorius Remigijus Žaliūnas tenisą žaidžia dešimt metų ir su juo nesiskiria nei vasarą, nei žiemą. 20p.p.

GYVENIMO ETAPAIGGimė 1944 m. liepos 11 d. Nižnij Novgorode (Rusija). SSRS penkiakovės (1964) ir fechtavimosi (1965) sporto meistras. Lietuvos nusipelnęs treneris (1995, 2003), tarptautinės kategorijos teisėjas (1991). Pirmasis treneris – Simas Žekonis, po to jį tobulino Anastazas Špokas. Nuo 1946 m. gyvena Lietuvoje. 1971 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, įgijo inžinieriaus ekonomisto diplomą. Keturis kartus Lietuvos fechtavimosi (1965, 1966, 1971) ir šiuolaikinės penkiakovės (1968) čempionas. SSRS komandinio fechtavimosi čempionato sidabro medalininkas (1963), SSRS spartakiados bronzos medalio laimėtojas (1967). Kandidatas į SSRS olimpinę rinktinę (1968). Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinės vyr. treneris (nuo 2000 m.). Jo treniruojami penkiakovininkai per pasaulio čempionatus laimėjo 6 aukso, 9 sidabro ir 5 bronzos medalius, o per Europos čempionatus – 6 aukso, 12 sidabro ir 3 bronzos apdovanojimus, trejose olimpinėse žaidynėse dalyvavo du auklėtiniai ir laimėjo 2 sidabro ir 1 bronzos medalį. Žymiausi auklėtiniai – olimpinių žaidynių prizininkai, daugkartiniai pasaulio ir Europos čempionai Andrejus Zadneprovskis ir Edvinas Krungolcas, pasaulio čempionato bronzos medalininkas ir Europos čempionas Justinas Kinderis, pasaulio vicečempionė ir Europos bronzos medalininkė Donata D. Rimšaitė. Geriausias Lietuvos olimpinių sporto šakų treneris (2006).

Jurijus kalba apie ankstesnės kartos penkiakovininkus, jie buvo labai draugiški, viena šeima. „Labai šilti, gražūs prisiminimai. Su didžiuoju sportu praleidau apie 12 metų. Augau ir sportavau kartu su Jonu Rapaliu, tada Maskvoje gyvenusiais S. Šaparniu, Gerimantu Narkumi. Mes viskuo dalydavomės, buvome kaip broliai. Jokio pavydo, jokio nepasitikėjimo vienas kitu. Buvome tvirtas kumštis“, – sako Jurijus. Jubiliatas save pavadino Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės liudininku: „Užkabinau“ ir ankstesnės kartos Sovietų Sąjungos bei Lietuvos penkiakovininkus, ir šiandienos. Teko startuoti su legendiniais SSRS penkiakovininkais Igoriu Novikovu, ukrainiečiu Ivanu Deriuginu, leningradiečiu Aleksandru Tarasovu, kitais.“

Page 20: SPORTAS Nr5 (2014m)

20 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Profesoriui habil. dr. Remigijui Žaliūnui tenisas – puiki atgaiva po sunkių darbų. Jis – Lietuvos širdies asociacijos, Lietuvos gydytojų sąjungos, Europos kardiologų draugijos, Tarptautinės kardiologų draugijos ir federacijos, Amerikos kardiologų draugijos, Europos universitetų asociacijos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos narys, Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas, Kauno krašto kardiologų draugijos pirmininkas.

Rektorius teniso raketę į rankas paėmė gana vėlai, būdamas 43-ejų. Tai buvo jo pirmoji ir, kaip pats sako, matyt, paskutinė sporto šaka.

Žaidžia ir sūnus„Tada Kauno medicinos universitete buvo susibūrusi stipri teniso komanda, ji tarp visų šalies aukštųjų mokyklų nuolat būdavo pirmoji. Dėstytojas Gerardas Šauklys ir mane pakvietė padaužyti kamuoliuką. Pažaidžiau kelis mėnesius – patiko. Pažįstami pasiūlė lankyti „Žalgirio“ sporto kompleksą, kuriame dirba puikūs treneriai“, – prisimena rektorius. R. Žaliūnas pateko į buvusio daugkartinio Lietuvos čempiono Gracijaus Remeikio globą. Nuo penkerių metų šis patyręs teniso treneris lavina ir rektoriaus 12-metį sūnų Balį – jaunuolis sportuoja daugiau nei tėvas. Jie abu per savaitę turi ir vieną bendrą treniruotę. „Jeigu kur nors iškylaujame, poilsiaujame, visą laiką žaidžiame

kartu. Man partnerio jau nereikia. Šiemet žaisdamas su sūnum nė karto nesu laimėjęs. Jis nedidelio ūgio, tačiau yra greitas, išsiskiria gera technika“, – sako rektorius. Tik 29-erių dukra Rūta nesusižavėjo tenisu, ji – ekstremalaus sporto entuziastė, turi juodą šotokan karatė diržą. Propaguoja sveiką gyvenseną. Dabar savo malonumui lavina ištvermę – bėgioja ilgas distancijas, važinėja dviračiu į kalnus. Netgi profesiją atitinkamą pasirinko – skubios pagalbos (nuo šių metų įdiegta ir Lietuvoje). Mokėsi rezidentūroje Škotijoje, o dabar gyvena Australijoje – per savaitę susirado darbą Sidnėjaus ligoninėje ir rengiasi vestuvėms. „Tenisą gal žaistų ir mano žmona Dalia, tačiau ji yra akių gydytoja, mikrochirurgė, daug operuoja, docentė, taip pat dirba universiteto ligoninėje skyriaus vadove ir, jos įsitikinimu, tenisas nesuderinamas su mikrochirurgo darbu“, – paaiškino medikas.

Negali be tenisoMedikas pripažįsta, kad jo pagrindinė motyvacija – didelis teniso pomėgis. Jis įsitikinęs, kad gyvenime gali pasiekti ko nors tik tada, kai darai tai, kas patinka. Lygiai tas pat ir su sportu. Vieniems patinka bėgioti, kitiems – sportuoti lengvojo kultūrizmo klube, tretiems – stiprėti kilnojant svarmenis, o rektoriui – žaisti tenisą. Jeigu būna galimybių, per savaitę jis tenisą žaidžia net keturis kartus.R. Žaliūnas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriumi dirba nuo 2002-ųjų. Iš pradžių dešimt metų vadovavo Kauno medicinos universitetui. Kai 2010 m. ši aukštoji mokykla susijungė su Veterinarijos

akademija, šiuo metu visose struktūrose su ligonine, visais institutais, kurių jie yra arba dalininkai, arba sudėtinė dalis, dirba apie 10 tūkst. darbuotojų. Kaunietis ne tik vadovauja universitetui, bet ir nuo 2000-ųjų yra LSMU Kardiologijos klinikos vadovas. Kiekviena jo darbo diena prasideda nuo klinikinio darbo. „Būtent didžiausi rezultatai yra toje srityje. Gydytojo darbo nemetu, nes jis sunkiai pasiekiamas, o prarasti gali labai greitai. Manau, kai būsiu jau nebe rektorius, vis tiek dar gebėsiu būti kardiologas“, – įsitikinęs Remigijus.

Stiprybė – komandaKetverius metus R. Žaliūnas buvo Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas. Darbų daug, tačiau rektorius viską puikiai suderina, kaip pats sako, paroje yra 24 val., kai institucija didelė, niekada nebūna taip, jog vienas žmogus viską daro. „Labai džiaugiuosi, kad yra komanda, stipri kompetentinga bendruomenė. Anksčiau būdavo taip: išvažiuoja vienas klinikos gydytojas atostogauti ar į kitą šalį ir jo nėra kam pakeisti. Dabar kitaip. Jeigu žaidžiu tenisą, žinau, kas budi ligoninėje, ir kad ligonis gaus lygiai tokią pačią pagalbą 24 val. ir septynias dienas per savaitę. Tai – didelė stiprybė. Atėjo ta karta, kuri, sakyčiau, yra Sąjūdžio arba nepriklausomos Lietuvos vaikai. Kai šiemet „Žalgirio“ arenoje teikiau studentams diplomus, buvo susirinkę daugiau kaip 5 tūkst. žmonių – tėvų, vaikų.Yra gimusi graži idėja – tuo pačiu metu įteikiami diplomai docentams, profesoriams,

pagerbiame ir akademikus, ir studentai pamato, kad dar nesibaigia jų mokslo studijos, kad visas gyvenimas prieš akis. Kaip ir su tenisu – jeigu nori pasiekti rezultatų, reikia daug treniruotis“, – sako rektorius. Pergalės neaplenkia R. Žaliūno. Per Lietuvos profesorių teniso turnyrus jis triskart tapo čempionu. Tiesa, Remigijus žino: kasmet atsiranda vis naujų jaunų profesorių, o turnyre amžiaus grupių nėra, tad nugalėti bus vis sunkiau.

Rektorius – pavyzdys studentamsR. Žaliūnas dalyvauja ir Lietuvos gydytojų teniso sąjungos bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriaus taurės varžybose. Tai žiemą vykstantis dvejetų turnyras. Jame rungiasi visi tie, kurie yra susiję su sveikatos mokslais. Gali žaisti ir šeimos gydytojai, odontologai, kineziterapeutai, slaugytojai. Susirenka apie 70 teniso mėgėjų. „Turime ir garbės narių. Jie nėra medikai, tačiau, kaip aš sakau, yra tenisininkai ir jiems nereikia vizitinės kortelės. Tai – Vytautas Kaminskas, Gediminas Kirkilas, Zigmantas Balčytis, Vygaudas Ušackas, Viktoras Valentukevičius, Darius Mockus. Kai žaidžiame dvejetus, vienas būtinai turi būti medikas“, – teigė sveikatos specialistas.Sportiškas rektorius, sportiški ir LSMU studentai. Būsimieji medikai yra vieni stipriausių iš Lietuvos aukštųjų mokyklų. Pasak rektoriaus, jų universitetas yra išskirtinis ne tik sveikatos mokslų srityje, bet ir tuo, kad čia daug mokosi studentų iš užsienio šalių. Stiprūs jų badmintonininkai, merginų futbolo komanda.

ATGAIVA PO SUNKIŲ DARBŲ

„Tenisą gal žaistų ir mano žmona Dalia, tačiau ji yra akių gydytoja, mikrochirurgė, daug operuoja, docentė, taip pat dirba universiteto ligoninėje skyriaus vadove ir, jos įsitikinimu, tenisas nesuderinamas su mikrochirurgo darbu.

R. Žaliūnas nuolat dalyvauja teniso turnyruose.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

POMĖGIS REMIGIJUS ŽALIŪNAS tris kartus tapo čempionu per Lietuvos profesorių teniso turnyrus.

Sveikatos mokslų universiteto rektorius

Remigijus Žaliūnas tenisą žaidžia dešimt

metų ir su juo nesiskiria nei

vasarą, nei žiemą

Page 21: SPORTAS Nr5 (2014m)

21LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

Ingvaras [email protected]

Jonavos r. Šveicarijos plaukimo maratono varžybos pirmą kartą buvo surengtos prieš penkerius metus. Jos idėjos autorius – 52 m. Arlandas Antanas Juodeška – tam rinkosi datą, kuri netrukdytų kitiems panašiems renginiams: Lampėdžių, Platelių ir Sudeikių plaukimo maratonams. Pasirinko Jonines.

2014-aisiais A. A. Juodeška su pagalbininkais surengė ne vien tik plaukimo varžybas. Šveicarijoje vyko visa sporto šventė: triatlono (šaudymo, plaukimo ir bėgimo) varžybos, mažojo futbolo turnyras. O šventės pabaigą vainikavo kamerinio orkestro koncertas A. A. Juodeškos sodyboje.Iš daugiau nei septynių dešimčių šventės dalyvių ir dar dukart tiek žiūrovų nebuvo nė vieno ja nusivylusio.„Baseinai vasarą uždaromi ir žmonės, norėdami plaukti, susigalvoja tokią pramogą kaip plaukimo maratonas. Tiesa, mūsų maratonas, kurio distancija – 1,5 km, nėra tokio ilgio, koks jis yra užsienyje – 5 kilometrai. Kad ir kaip būtų, dėl mūsų šalies šalto vandens ir oro sąlygų nuplaukti 1,5 km tikrai užtenka“, – apie didžiulę plaukimo mėgėjų šventę kalbėjo A. A. Juodeška.Juolab kad Lietuvoje priimta plaukti be šildomųjų kostiumų. Taip buvo šiemet ir per Šveicarijos plaukimą. Nors nuo kitų metų jo taisykles ketinama keisti.„Lietuvoje iškraipomos taisyklės. Čia plaukiama be kostiumo, nors tarptautinės taisyklės

sako, kad esant temperatūrai, mažesnei nei 20 °C, kostiumą galima naudoti. Taigi nuo kito plaukimo Šveicarijoje, esant žemesnei temperatūrai, bus galima būti su kostiumu, kad žmonės nesusirgtų, kad mūsų plaukimas būtų sveikas. Tegu ir būsiu pirmas Lietuvoje, kuris tai išsakys“, – kalbėjo A. A. Juodeška.

Padėjo atsisakyti cigaretėsPlaukimas A. A. Juodeškai buvo vaikystės užsiėmimas. Prie jo vyras sugrįžo, pasiekęs gilią brandą.„Plaukimą lankiau iki 11 metų. Kodėl tik tiek? Labai paprasta istorija. Mano treneris Leonidas Bezubovas norėjo gyventi geriau. Jis iš darbo Kūno kultūros institute (KKI) perėjo dirbti į 28-ąją vidurinę – arčiau savo namų. O aš – Vilijampolės vaikas. Man jau į KKI važiuoti buvo toli. Į 28-ąją keliauti buvo dar toliau. Nuėjęs į savo rajono 24-ojoje vidurinėje mokykloje vykstančias treniruotes nepritapau prie kolektyvo. Padariau pauzę. Kol mokykloje mane susirado šiuolaikinės penkiakovės treneris. Nuėjau ten. Per ketverius metus tapau Lietuvos čempionu, užėmiau trečiąją vietą SSRS, bet vėliau įstojau į Medicinos institutą ir baigėsi visi mano sportavimai“, – pasakojo A. A. Juodeška.Pats A. A. Juodeška sako, kad buvo padaręs 30-ies metų pertrauką, kol vėl atrado plaukimą. Ir jis vyrą per kelerius metus labai stipriai pakeitė.„Užsiėmiau kitais reikalais, ne sportu. Filosofi ja buvo kita – reikia viską išgerti, surūkyti, kad kitiems neliktų, sveikesni būtų. O jei rimčiau, alkoholio atsisakiau

Sunkiausia plaukti jūrojePats A. A. Juodeška Šveicarijos maratono varžybose nedalyvavo, nes buvo šių varžybų direktorius. Tik po to, kai visi dalyviai nuplaukė ir 1,5 km, ir 300 m, o triatlono dalyviai dar nebuvo visko iššaudę, jis nuplaukė 150 metrų.Tačiau varžybose veteranas dalyvauja dažnai.„Pernai štai sudalyvavau 19-oje varžybų skirtingose šalyse ir beveik visose tapau savo amžiaus čempionu. Praktiškai iš kiekvienų varžybų atkeliauja visų spalvų medalių“, – kalbėjo A. A. Juodeška.Jis pripažįsta, kad kur kas maloniau jam plaukti baseine nei tvenkinyje ar kitame atvirame vandens telkinyje.A. A. Juodeškai teko plaukioti ir jūroje. Ir ne tik plaukioti, bet ir dirbti gelbėtoju. Jūra, jo vertinimu, bene blogiausia vieta žmogui, pripratusiam plaukti baseine.„Galiu pasakyti, kad taip toli nuo kranto kaip vietiniai gelbėtojai aš negalėdavau nuplaukti dėl psichologinių priežasčių. Jūroje aš tuoj pat pasimesdavau ir baimės būdavo pilnos kelnės. Jie ten buvo pripratę, o aš ne jūros,

bet baseino vaikas. Jūroje visai kitoks plaukimas. Reikia ir galvą mokėti iškelti pasižiūrėti, kur plauki, susigaudyti, kur tave gali nešti srovė. Suprasti, kada pakyla didesnė banga.“

Teko gelbėti skęstančiuosiusA. A. Juodeška yra išgelbėjęs tris skendusius žmones. Bet ne jūroje. Neramios jūros sąlygomis jis bandė padėti, bet ši istorija neturėjo laimingos pabaigos.„Kaip vakar prisimenu, kaip bandžiau išgelbėti žmogų, kai banga ėjo per molus. Kai tokios sąlygos, neįmanoma galvoti apie teisingą gelbėjimą, kokie aprašyti knygutėse. Neįsivaizduoju, kokiu reikia būti monstru, kiek turėti sveikatos, kad tomis sąlygomis imtum ir pagal visas taisykles išgelbėtum žmogų. Mano atveju pabaiga buvo letalinė. Tik tiek, kad kūną ištraukiau... Šiaip tris žmones esu ištraukęs. Iš Neries, karjero, ežero. Bet ne iš jūros“, – kalbėjo plaukikas.A. A. Juodeška, pabaigęs Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, iki 2001 m. dirbo mediku. Dabar dirba rinkodaros pardavimo vadovu vienoje užsienio medicininės įrangos bendrovėje.

POMĖGIS PAKEITĖ GYVENIMĄVaikystėje plaukimu susižavėjęs medikas Arlandas Antanas Juodeška šią sporto šaką vėl atrado po 30-ies metų

UGUGPJPJŪTŪTISIS20201414 R RUUUGUGPJPJŪTŪTII

PETRAS PRANCKŪNAS – vienintelis žmogus, dalyvavęs visuose 25-iuose bėgimuose aplink Žaliuosius ežerus. 22p.p.

1995-aisiais. Mesti rūkyti buvo sunkiau. Pavyko tai padaryti iš ketvirto karto. Dabar tai jau praėjęs mano gyvenimo etapas. Ir rūkymo atsikratyti padėjo tai, kad grįžau į plaukimą. Sukakus 45-iems pajutau, kad visa mano sukaupta energija pradėjo silpti. Reikėjo rasti alternatyvą. Vaikai užaugę, nereikia jais rūpintis, viskas yra, tik štai – jėgų... Jau negaliu tiek padaryti, jau nenoriu. Teko rasti tikrą hobį. Kuris sektųsi, teiktų gerų emocijų, sveikatos. Visa tai radau plaukimo veteranų judėjime. Čia man sekėsi ir gerinti savo amžiaus rekordus, aplenkti varžovus. Ir pajutau, kad šeima, vaikai nustebo, aplinkiniai ėmė kitaip žiūrėti, darbe pradėjo kitaip sektis. Tiesiog tapau kitokiu žmogumi“, – pasakojo A. A. Juodeška.Pasvarstęs su veteranais, ką galėtų sukurti gero, vyras suprato, kad neblogai būtų išnaudoti puikias Šveicarijos kaimelio apylinkių sąlygas.„Mano organizaciniai gebėjimai niekada nebuvo prasti. Vieni žmonės yra aktyvesni, kiti – pasyvesni, o aš niekada nebuvau „paskutinis ant suoliuko“, – tikino sporto šventės organizatorius.Kodėl būtent Šveicarija?„Jaunystėje buvau kaunietis. Nuo 1994-ųjų persikėliau į Vilnių. Dar vėliau – į trečią vietą, Šveicariją. Mano tėvai sodą išmainė į sodybą toje gražioje vietovėje. Aš taip pat nusipirkau sklypą šalia. Taip esu apžergęs visą Lietuvą: Kaunas–Vilnius–Šveicarija“, – sako A. A. Juodeška.Anot jo, Šveicarija yra patogi susirinkti vieta, tvenkinys saugus, gana tikslus atstumas.

Šveicarijos plaukimo maratono idėja gimė A. A. Juodeškos galvoje.

Page 22: SPORTAS Nr5 (2014m)

22 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

Ingvaras [email protected]

Vilniaus dirbančiųjų sporto klubų sąjungos „Žalgiris“ rengiamas bėgimas iš pradžių būdavo skirtas Žalgirio mūšio metinėms. Vėliau juo pradėtos minėti dvi datos – prie liepos 15-osios prisidėjo dar ir liepos 6-oji – Valstybės diena.

„Tuomet dar buvau studentas. Neprisimenu: pirmame ar antrame Lietuvos edukologijos universiteto kurse mokiausi. Ir pas Povilą Karoblį lankiau lengvosios atletikos treniruotes. Aišku, mano varžybos visada vykdavo stadione. Bet ėmė kažkas ir pakabino universitete šio bėgimo nuostatus. Pagalvojau – gal ir visai nieko? Vasara – šilta, ežerai. Su keliais kolegomis ir sudalyvavome. Taip ir nepraleidžiu nuo to karto“, – pasakojo Biržų r. gimęs, nuo mokslų Vilniaus edukologijos universitete pradžios sostinėje gyvenantis 44 metų Petras Pranckūnas.

Kaip susidomėjote bėgimu? – paklausėme P. Pranckūno.Pirmą diplomą gavau šeštoje klasėje, nubėgęs 400 metrų. Nuo tada pradėjau rimčiau žavėtis bėgimu. Kai įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, treniravausi pas profesorių P. Karoblį. Po universiteto treniravausi savarankiškai. Nebuvau sporto nutraukęs, 20 ar daugiau metų sukausi lengvosios atletikos renginiuose.

Nebandėte jokio kito sporto? Bėgimas patiko nuo pat vaikystės?Vaikystėje, aišku, bėgiku būti nenorėjau. Norėjau žaisti futbolą, įsivaizdavau save kaip karatistą. Bet netyčia laimėjau varžybas. Pradėjau treniruotis. Ėmė viskas sektis – pergalės ėjo viena po kitos. Ir tada jau niekur kitur eiti nebenorėjau.

Ar dažnai bėgiojate, dalyvaujate varžybose?Dalyvauju beveik kiekvieną savaitgalį. Aišku, rimti bėgikai taip nedaro – aš jau nusileidau iki mėgėjiško lygio. Bet kai tik turiu laiko, tai ir dalyvauju. Kartais ir po du kartus per savaitgalį išeina: ir šeštadienį, ir sekmadienį. Praleidžiu, kai reikia kur išvažiuoti ar taip susiklosto šeimos aplinkybės. Šiemet jau esu nubėgęs apie 10 pusmaratonių ir daug visokių trumpesnių bėgimų.O šiaip bėgioju beveik kiekvieną dieną po darbo. Gal ne kiekvieną dieną išeina, bet per savaitę kokius penkis kartus pavyksta.

Kur vyksta tas kasdienis bėgimas?Daugiausia bėgioju Vingio parke. Įaugęs jis man į kraują. Bėgiojau jame ir mokydamasis, bėgiojau ir dirbdamas – visą gyvenimą Vingio parke. Jeigu išvyksiu kur kitur, bėgiosiu kitur, bet dabar gyvenu Vilniuje, Karoliniškėse, todėl bėgioti Vingio parke man patogu.

Varžybose bėgate tam, kad nubėgtumėte distanciją? Ar svarbus ir rezultatas?Domiuosi rezultatu. Štai laimi veteranų varžybas – vis vien malonu. Anksčiau, kai sportavau rimčiau, norėdavau absoliučią įskaitą laimėti ar prizininku tapti, žiūrint kokie varžovai. Dabar, savaime suprantama, bėgu labiau savo malonumui: pavyko tapti prizininku – gerai, nepavyko – irgi neblogai. Tuo džiaugiuosi,

tuo gyvenu, į bėgimą daugiau žiūriu kaip mėgėjas. Bandau savaitgalį sudalyvauti varžybose ir man to užtenka.Šiemet sukaks 45-eri. Tokio amžiaus bėgdamas kalnų nenuversi. Bet vis vien būna malonu, kai aplenki už save perpus jaunesnius, kurie tau tiktų į sūnus.

Dažnai taip pasitaiko?Būna. Šiemet esu ne vieną bėgimą laimėjęs. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Sakėte, malonu bėgti vasarą. Nebūna per karšta?Bėgti malonu bet kada. Aišku, reikia pasirinkti trasą, drabužius, tempą. Kiekvienas bėgimas teikia malonumą. Taip, jeigu netinkamai apsirengsiu, bėgsiu ne pagal savo tempą, bus neįdomu.Neįdomu, kai renginį vidury vasaros daro mieste ant asfalto. Kitas dalykas bėgti aplink

Žaliuosius ežerus: gamta, pavėsis. Tokie renginiai tikrai traukia. Tas pat ir su treniruotėm. Kiekvienas pasirenka. Jeigu karšta – patarimas dieną nebėgti. Galima tai daryti anksčiau ryte.

Kokių dar patarimų galėtumėte duoti žmonėms, bėgiojantiems ar norintiems bėgioti? Pavyzdžiui, ar taikote sau kokius nors mitybos apribojimus?Patarimų galima duoti daug ir įvairiomis temomis. Dabar jokių dietų nesilaikau, nes nesitreniruoju kaip profesionalas. Bėgioju savo malonumui ir dalyvauju savo amžiaus grupės veteranų varžybose, kuriose pavyksta dalyvauti. Bėgikams pirmiausia reikia nusistatyti tikslą. Jeigu žmogus bėgioja dėl savo sveikatos, nereikėtų per daug žavėtis varžybomis. Tiesiog tausoti savo sveikatą ir siekti tikslo. O varžybas reikia atsirinkti – kurios tam padeda, kurios ne. Dabar internete yra labai daug įvairių patarimų. Kas netingi tuos patarimus dalija į kairę ir į dešinę. Vis tik reikėtų vadovautis specialistų nuomone. Aš pats internete dažnai matau klaidingų patarimų, kurie tikrai nepadės, gali dar ir žalos padaryti. Reikėtų vis dėlto turėti ir savo galvą, suprasti, kur yra specialisto patarimas, o kur – mėgėjo.

Kur jūs dirbate?Dirbu Policijos departamento Personalo valdyboje. Mokau pareigūnus fi zinio ir kovinio pasirengimo.

Policininkų neužkrėtėte savo bėgimo aistra?Kai dirbau policijos mokykloje, esu įkalbėjęs vieną studentą. Jis ir dabar sportuoja savo malonumui. O policijoje taip pat yra mėgėjų, juos paskatinu, padedu patarimais.

O žmonos? Vaikų?Abi dukterys lanko muzikos mokyklą, per daug noro bėgti nerodo, bet kartais dalyvauja. Mažoji gal kiek daugiau noro turi. Didžioji – daugiau užsiėmusi, tad atsisako. Anksčiau su manimi nuvažiuodavo ir į Lenkiją, ir į Latviją, yra ir prizininkė buvusi. Bet turi daug kitos veiklos. Nors gal dar ir ankstoka. Viena antrokė, kita – šeštokė, dar gali spėti rimtai pradėti sportuoti, jeigu norės. Jeigu vaiką pradėsi spausti, jis greitai išsisunks ir vėliau nenorės nieko. Tai rodo ir praktika. Jeigu žmogus pasiekia daug, mokydamasis mokykloje, tai dažniausiai vėliau nesportuoja. Vaikai to atsikanda, o ir treneriai iš jų per daug reikalauja, sportas tampa sunkus ir neįdomus darbas.

TRADICIJA Bėgimą aplink Žaliuosius ežerus rengia dirbančiųjų sporto klubų sąjunga „Žalgiris“ ir viešoji įstaiga „Sveikas miestas“.

BĖGIKUI REIKIA TURĖTI TIKSLĄPetras Pranckūnas – vienintelis žmogus, dalyvavęs visuose 25-iuose bėgimuose aplink Žaliuosius ežerus

„Dabar internete yra labai daug įvairių patarimų. Kas netingi tuos patarimus dalija į kairę ir į dešinę. Vis tik reikėtų vadovautis specialistų nuomone.

Po fi nišo jubiliejiniame bėgime P. Pranckūną (viduryje) sveikino draugijos „Žalgiris“ prezidentas V. Nėnius ir premjeras A. Butkevičius.Vytauto Dranginio nuotr.

Page 23: SPORTAS Nr5 (2014m)

23LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 RUGPJŪTIS

PERTRAUKĖLĖ RRUGUGPJPJŪTŪTTTISIS

Siųskite teisingą kryžiažodžio atsakymą el. paštu [email protected] iki rugpjūčio 15 d. ir laimėkite „Hummel“

laisvalaikio marškinėlius.

Gegužės mėnesio numeryje spausdinto galvosūkio teisingą atsakymą „Kur trumpa ten ir trūksta“ atsiuntė 16 skaitytojų. Ištraukus burtus

paaiškėjo, kad „Hummel“ prizą laimėjo Vilius Laurinavičius. Sveikiname!

Page 24: SPORTAS Nr5 (2014m)

24 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 RUGPJŪTIS

pavalgyti ir atsipūsti. Tai populiari vieta Ignalinos mieste ir tradicinė stotelė miesto svečiams, turistams. O trijų žvaigždučių viešbutis leidžia maloniai leisti laiką ir pasilikti ilgiau. Į viešbutį žmonės dažniausiai atvyksta kelioms dienoms – komandiruočių ar įvairių kelionių metu. Tačiau P. Mačiulis sako, kad jie stengiasi orientuotis į žmones, norinčius pailsėti ilgiau: „Mes siūlome tikrosios, nesugadintos gamtos pažinimą. Siūlome žmonėms pasyvų ir aktyvų poilsį gamtoje.“Ignalinos „Žuvėdra“ – vieta, kur prasideda poilsis ir pramogos!

Parkas savo paslaugas siūlys ir pavasarį, rudenį bei dalį žiemos – jį įkūrus stengiamasi išspręsti sezoniškumo problemą.„Kada gera Ignalinoje? Kai šalta, yra sniego ir kai karšta, kepina saulė. Tačiau nuo šiol bus gera visada, – juokiasi parko įkūrėjas. – Čia žiemos pramogų tradicijos senos. Parkas gali dirbti visus metus, esant, kad ir 20 laipsnių šalčiui. Žiemą mes kooperuojamės su partneriais, siūlome slidžių nuomą, plaukiojimą baseine ir kitas su žiemos malonumais susijusias pramogas.“Šalia parko veikia viešbutis „Žuvėdra“, kuriame įsikūręs ir erdvus restoranas su terasa. Dauguma atvykusių žmonių po aktyvių pramogų eina į restoraną

PRAMOGOS Ilgiausio Lietuvoje skrydžio per ežerą nuotolis pirmyn ir atgal – net 620 metrų.

20201414 R RUGUGPJPJŪŪ2220201414 R RUGUG

Mažvydas [email protected]

Šiais metais Ignalinoje atsidariusiame „Žuvėdros“ pramogų parke vis daugiau žmonių atvyksta pasileisti į ilgiausią Lietuvoje skrydį per ežerą. Naujasis parkas įsikūręs Ignalinoje, šalia Paplovinio ežero, kur nuo 1962 m. veikia restoranas, o pastaraisiais metais ir viešbutis „Žuvėdra“. Parke veiklos ras ir tie, kuriems ekstremalus gyvenimo stilius svetimas.Viešbučio ir restorano šeimininkas, bendrovės „Namų fabrikas“ direktorius Petras Mačiulis sako, kad atidaryti pramogų parką buvo gerai apgalvotas žingsnis. Kiekvienais metais ieškoma ir analizuojama įvairių aktyvių pramogų projektų, vertinamas jų poreikis bei nauda vietos gyventojams, svečiams.Nors tai jau 18-a ir net ne pati didžiausia tokio pobūdžio pramogų vieta Lietuvoje, tačiau būtent ilgiausiu skrydžiu per ežerą išsiskiriantis „Žuvėdros“ parkas siūlo patirti neišdildomų įspūdžių ir gauti tikrą adrenalino dozę. Juk

Taip pat parke galima išsinuomoti dviračius ir smagiai pakeliauti po Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją. Šalia „Žuvėdros“ parko įrengtas ir veikiantis lauko teniso aikštynas. Vasarą ežere paleidžiamas vandens fontanas.„Visos laipynės yra šalia ežero, jų aukštis – nuo 2 iki 22 metrų. Iš viso yra daugiau nei 30 įvairių rungčių. Esame įsigiję naujus dviračius, užsieniečiai labai mėgsta pasivaikščiojimus po miškus. Tačiau labiausiai žmones traukia laipynės. Parkas atitinka visus profesionalų keliamus reikalavimus – pramoga gana ekstremali, todėl naudojamos visos saugumo priemonės“, – sako P. Mačiulis.

per ežerą skriejama iš vieno kranto į kitą ir vėl atgal, įveikus keletą rungčių ir pasiekus aukščiausiame taške, 22 m aukštyje, esančią platformą. Skrydžio nuotolis pirmyn ir atgal – 620 metrų.„Visi ypač džiaugiasi šiuo skrydžiu per ežerą, jis į viena pusę trunka per 40 sekundžių. Žmogus gauna daug adrenalino, eina ir dar kartą bando, nors būna ir nedrąsu. Mūsų profesionalūs instruktoriai visada padeda, pataria. Kai kam kojos ir rankos dreba, bet žmonės elgiasi atsakingai“, – pasakoja parko įkūrėjas.Jauniausia parko lankytoja, išbandžiusi šį šuolį ir ežerą perskriejusi su instruktoriaus pagalba, buvo šešiametė. Tėvai džiaugėsi ir dėkojo už suteiktą paslaugą.Be skrydžio per ežerą, užtenka ir kitų parko pramogų. Čia siūlomi du kliūčių maršrutai – žaliasis ir mėlynasis. Bandant juos pereiti gana aukštai reikia įveikti daugybę lynų, ant jų kabančių takelių, rąstelių, kilpų. Pramogoms kiekvieną parengia dirbantys instruktoriai. Jie padeda taisyklingai užsidėti diržus, praveda instruktažą.

PER EŽERĄ – SVAIGINANTIS SKRYDISLietuvos žiemos sostine vadinamoje Ignalinoje netrūksta pramogų ir vasarą