SPORTAS Nr7 (2014m)

8 p.

10 p.

21 p.

22 p.

Nr. 7 (986) 2014 SPALIS

SĖKMĖS RECEPTAS

Legendinis krepšininkas Sergejus Jovaiša teigia, kad Jonas Kazlauskas sugebėjo rasti sėkmės receptą, kaip pasiekti įspūdingų rezultatų su itin ryškių žvaigždžių neturinčia rinktine. 3 p.

www.sportas.info

Idėją įgyvendino rekordiniu greičiu. 12 p.

Nr. 7 (9866666666)))))) ))) ) ) )))))) ))))) ) )))) ) ) ))))))))) )))))

SĖRECE

TALENTAI

SPORTUOJAM

SUKAKTYS

SITUACIJA

Europos jaunių pulo čempionate sidabrą iškovojęs šešiolikmetis Pijus Labutis biliardinėje kasdien praleidžia po penkias valandas.

„Snow Arenoje“ prasidėjo mokslo metai – Druskininkuose tęsiama vaikų mokymo slidinėti kalnų slidėmis programa.

Olimpinis vicečempionas Stasys Šaparnis džiaugiasi, kad nugyveno puikų gyvenimą, nes darė tai, kas labiausiai patiko.

Legendinė Vilniaus „Eglė“ mini 40-metį. Tačiau pastaruoju metu rankinio klubui dažniau tenka ne džiaugtis pergalėmis, o kovoti dėl išlikimo.

SVARBIAUSIA – NESUSTOTI

Elija

us K

niež

ausk

o nu

otr.

Šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionate Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis iškovojo auksą mišrioje estafetėje, bet asmeninėse

varžybose liko be medalių. „Jie pateko į dešimtukus, mūsų sporto šakai tai irgi garbingos vietos, tačiau, įpratus prie medalių, norėjosi

ir šiemet jais pasidžiaugti. Manau, kad mes užsisėdėjome, kiek prisnūdome. Tai jokiu būdu ne kokia nors kritika, bet priminimas,

jog reikia ir toliau išsaugoti iškovotas pozicijas“, – teigia Lietuvos rinktinės treneris Henrikas Eismontas. 4 p.

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 SPALIS

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMARasa JankeliūnienėTel. 8 655 39 470Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 7070-metį atšventė Kauno „Žalgiris“. 1944 m. įkurta krepšinio komanda 5 kartus tapo SSRS čempione, 1986 m. laimėjo Tarpžemyninę taurę, 1998 m. – Europos

taurę, 1999 m. – Eurolygą, o LKL čempionų titulus iškovojo net 16 sykių. „Taip apie motyvus, paskatinusius Vilniaus maratono metu įveikti 10 km trasą, sakė Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius. Jo laikas – 41 min. 29 sek.

Vilniuje vykusiame rankų lenkimo pasaulio čempionate Lietuvos atstovai visose amžiaus grupėse iškovojo 7 aukso, 1 sidabro ir 3 bronzos medalius. Du čempiono titulus pelnė šilutiškė Viešosios policijos skyriaus patrulio būrio vyriausioji tyrėja Eglė Vaitkutė. „Šilutėje mane daug kas pažįsta, todėl truputį lengviau. Jaučiu pagarbą“, – apie sporto naudą darbui sakė čempionė.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

70-metį atšventė Kauntatatattattttatatatatattttattataataatttatattattaaaapopppp SSRS čempione, 19

į

taurę, 1999 m. –p

„Nebėgioju ilgų distancijų, nesiruošiu dideliems iššūkiams, bet kiekvieną rytą stengiuosi nubėgti apie 5 km. 10 km man – optimali distancija. Čia su protu galiu išmėginti save ir pabandyti pasiekti šiokių tokių rezultatų. Panašią distanciją esu bėgęs Stokholme, tada laikas buvo apie 44 minutes. Pamaniau, kad verta save išbandyti ir šiek tiek pagerinti tą laiką.“

EDGARAS VENCKAITIS

JUOZAS JANKAUSKAS

TENISO RINKTINĖ

JURIJUS MOSKVIČIOVAS

TOMAS DANILEVIČIUS

J

Taškente vykusiame pasaulio čempionate graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 66 kg bronzos medalį iškovojo Edgaras Venckaitis. Jis lemiamoje kovoje ant menčių paguldė Hasaną Alijevą iš Azerbaidžano.

Rugsėjo 8 d. Kaune po sunkios ligos mirė vienas garsiausių Lietuvos krepšinio teisėjų Juozas Jankauskas. Jam buvo 83-eji. J. Jankauskas buvo vienas Lietuvos krepšinio lygos teigėjų, FIBA arbitras ir komisaras.

Daviso taurės antrosios grupės Europos ir Afrikos zonos lemiamame mače Lietuvos teniso rinktinė 3:2 įveikė Bosnijos ir Hercegovinos komandą ir pirmą kartą istorijoje pateko į pirmąją grupę.

Šiuolaikinės penkiakovės treneriui Jurijui Moskvičiovui 70-mečio proga įteiktas aukščiausias Kūno kultūros ir sporto departamento apdovanojimas – I laipsnio ordinas su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

Karjerą baigė rezultatyviausias visų laikų Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas 36 metų Tomas Danilevičius. Jis yra žaidęs Lietuvos, Rusijos, Belgijos, Anglijos, Škotijos, Šveicarijos, Italijos ir Slovėnijos klubuose.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 SPALIS20201414 SSPAPALILISS

Saulius [email protected]

Lietuvos vyrų rinktinė net ir nedemonstruodama aukšto lygio krepšinio Ispanijoje vykusiame pasaulio čempionate liko tik per plauką nuo medalių.

Mūsų šalies krepšininkai grupės turnyre 87:74 įveikė Meksiką, 75:62 – Angolą, 79:49 – Pietų Korėją, 67:64 – Slovėniją ir 75:82 nusileido Australijai.Aštunfi nalyje lietuviai 76:71 pranoko Naująją Zelandiją, ketvirtfi nalyje 73:61 nugalėjo Turkiją, pusfi nalyje 68:96 pralaimėjo JAV, o atkakliame mažojo fi nalo mūšyje 93:95 nusileido Prancūzijai.Laikraščio „Sportas“ korespondentas kalbėjosi su buvusiu garsiu krepšininku Sergejumi Jovaiša.

Lietuvos rinktinė, kuriai neatstovavo keletas svarbių krepšininkų, užėmė labai aukštą ketvirtąją vietą. Kaip vertinate ekipos žaidimo kokybę?Kaip ir pernai Europos čempionate neblizgėdami, turėdami iš esmės vidutiniokų komandą, pasiekėme unikalių rezultatų. Mums sekėsi ir su burtais. Praėjusiais metais Slovėnijoje, šiemet Ispanijoje sužaidėme tik dvejas trejas geras rungtynes, bet užėmėme stulbinamai geras vietas. Pasaulio čempionato mažajame fi nale lietuviams jau beveik buvo užkabinti medaliai ant kaklo, bet juos prancūzai tiesiog nuplėšė nuo krūtinės. Tose rungtynėse komandai pristigo sumanumo.Mūsų rinktinės minusas – turime per mažai žaidėjų, galinčių kurti, improvizuoti. Todėl Jono Kazlausko nuopelnai neginčijami. Sutinku, kad kartais galėjome žaisti greičiau, bet,

ŽVILGSNISLietuvos rinktinės lyderis Jonas Valančiūnas pasaulio čempionate vidutiniškai pelnė po 14,4 taško ir atkovojo 8,4 kamuolio.

matyt, treneris, viską apsvarstęs, nusprendė remtis poziciniu puolimu. J. Kazlauskas turbūt pamanė, kad jo auklėtiniai darys dar daugiau klaidų, jeigu bėgs greitai. Ir klydome dažnai. Klaidos – lyg Lietuvos rinktinės, beje, ir Kauno „Žalgirio“ viena iš vizitinių kortelių. Stebiuosi, kad kamuolius neretai pametame ir lygioje vietoje. Neįsivaizduoju, kodėl taip yra. Paradoksas: prarandame daug kamuolių, bet laimime.

Kaip vertinate didžiulę Jono Valančiūno pažangą?Jonas per metus tapo gerokai stabilesnis. Per jį jau galima konstruoti žaidimą. Anksčiau rinktinės lyderiu dažniausiai būdavo Linas Kleiza.

Kodėl visų savo galimybių neatskleidė Donatas Motiejūnas, Mindaugas Kuzminskas?Iš šių krepšininkų tikėjausi daugiau. D. Motiejūnas dažnai tiesiog dingdavo aikštėje, daugumą rungtynių blankiai sužaidė ir M. Kuzminskas. Jis psichologiškai nėra stiprus. Juokaudamas sakau, kad Mindaugui reikia prieš mačą savo širdį laikinai pakeisti liūto širdimi. Pritariu, kad D. Motiejūnas gal per daug laiko praleisdavo per toli nuo krepšio. Jis toks žaidėjas, kuriam reikia įvairovės, Donatui patinka improvizuoti. Spėju, kad šie du krepšininkai po metų bus kur kas naudingesni. Jiems dar reikia truputį laiko, kad jų žaidime įvyktų lūžis. Geriau galėjo sužaisti ir Jonas Mačiulis. Jis turi didelį potencialą.

J. Kazlauskas teigė, kad taip ir nepavyko kompensuoti Manto

Kalniečio netekties. Tomas Pačėsas, dar vienas kitas krepšinio pasaulio žmogus mano, kad Lietuvos rinktinei reikėtų natūralizuoti aukštesnio lygio įžaidėją užsienietį. Juk neturime itin talentingų jaunų atakų organizatorių.Jei priimtume į rinktinę legionierių, tai būtų Lietuvos krepšinio silpnybės pasireiškimas. Būtina gerų įžaidėjus užsiauginti patiems.

Pasak trenerių Rūtenio Paulausko, Algio Milono, mūsų šalyje aukšto lygio įžaidėjų trūksta, nes vaikų, jaunučių lygmeniu per daug dėmesio skiriama taktikai, o ne individualiam žaidėjų rengimui. Ar sutinkate su jais?Taip. Negalima jaunų krepšininkų sprausti į rėmus. Nevalia liepti vaikams žaisti tik vienoje pozicijoje. Tokiu atveju vėliau jiems pristinga universalumo, kūrybingumo. Arvydas Sabonis anksčiau rungtyniavo beveik visose pozicijose. Aš būdamas vaikas buvau ir vidurio puolėjas.Pažiūrėkime, JAV rinktinė žaidžia beveik be derinių, bet vis tiek visus triuškina. Pirmiausia dėl to, kad jie individualiai itin stiprūs. Jei amerikiečiai naudotų daug derinių, jie turbūt nelaimėtų čempionato. JAV krepšininkai žaidė jiems priimtiną „bėk ir mesk“ krepšinį, jei būdavo nors akimirką laisvi, iškart atakuodavo.Tai visiškai pasiteisino. Amerikos komandos treneris Mike’as Krzyzewskis jau prieš kelerius metus suvokė, kad rinktinėje reikia kelių puikių metikų. Šįkart tai buvo Klay’us Thompsonas, Stephenas Curry, Jamesas Hardenas, Kyrie Irvingas. Tada varžovų neišgelbėja ir zoninė ar

šiaip sutankinta gynyba prie krepšio. Norint nugalėti amerikiečius, būtinas ir puikus fi zinis pasirengimas.

Kurios rinktinės artimiausiu metu galėtų mesti iššūkį amerikiečiams? Ispanijos rinktinėje bręsta kartų kaita. Gal prancūzai?Ispanai padarė esminė klaidą – jie visas savo žvaigždes aikštėje norėjo paversti herojais. Taip, prancūzai, kai dar prisijungs Tony Parkeris, bus nepaprastai galingi. Kita vertus, ir Lietuvos komanda galėtų kibti į atlapus JAV rinktinei. Manau, prieš pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes reikėtų sužaisti kontrolinių rungtynių, tarkime, su JAV studentų komandomis. Tada lietuviai labiau priprastų prie agresyvios, kibios gynybos, didžiulių greičių.

Ar rinktinei labai trūko L. Kleizos?Galbūt jis kai kuriose rungtynėse būtų patraukęs mūsų komandą. Bet nebuvo jokios garantijos, kad mes su L. Kleiza ir M. Kalniečiu būtume laimėję medalius.

Kitąmet laukia Europos čempionatas, kuriame bus dalijami kelialapiai į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Kokia mūsų rinktinė galėtų būti 2015 metais? Ar nacionalinei komandai dar praverstų Šarūnas Vasiliauskas, veteranai Simas Jasaitis, Kšyštofas Lavrinovičius?Sunku pasakyti, kaip jie atrodys kitąmet. Pavyzdžiui, Kšyštofas iš esmės sužaidė tik vieną kitą gerą epizodą mače su Slovėnija. Tačiau jis vis tiek padėjo komandai. Teisus J. Kazlauskas sakydamas, kad rinktinės garbę turi ginti tie krepšininkai, kurie tuo metu yra geriausi.

KdžraJa1313

Lietuvos rinktinė pagal klaidas užėmė

13-ąją vietą pasaulio

čempionate – vidutiniškai prarasdavo

14,6 kamuolio per rungtynes. Iš ketvirtfi nalio

dalyvių dažniau klydo

tik slovėnai (15,1).

TRENERIS RADO SĖKMĖS RECEPTĄLietuvos rinktinės pasirodymas pasaulio čempionate – legendinio krepšininko Sergejaus Jovaišos akimis

Lietuvos rinktinėje stabiliausiai rungtyniavo

J. Valančiūnas.FIBA nuotr.

J. Kazlauskui pavyko suderinti komandos žaidimo stygas.


Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Šiemet per pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatą Varšuvoje mūsų šaliai atstovavo penki sportininkai. Sėkmingiausiai pasirodyta mišrių estafečių varžybose, kur Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis tapo planetos čempionais. Per asmenines varžybas jie neapgynė pernai iškovotų čempionų titulų – Laura fi nišavo penkta tarp moterų, Justinas – devintas tarp vyrų. Finale taip pat kovojusi Gintarė Venčkauskaitė liko 32-a.

Tik dviem sportininkams – vilniečiams Linai Batulevičiūtei ir Lukui Kontrimavičiui – nepavyko patekti į fi nalą.Apie pasaulio čempionatą kalbamės su Lietuvos rinktinės treneriu kauniečiu Henriku Eismontu.

Ką parodė čempionatas?Labai išaugo sportininkų meistriškumas, ypač plaukimo ir bėgimo rungtyse. Pasitempė ir moterys, ir vyrai. Kaip ir anksčiau, lyderiai lieka Didžiosios Britanijos, Rusijos, Lietuvos sportininkai, stiprios Kinijos, Vokietijos penkiakovininkės.Šis pasaulio čempionatas parodė, kad šiek tiek susilpnėjo mūsų

penkiakovininkų pozicijos. Iki šiol viskas buvo gerai – iš pasaulio ir Europos čempionatų sportininkai grįždavo su medaliais. Tačiau šiemet per juos aukso medalius pelnė tik L. Asadauskaitė ir J. Kinderis neolimpinėje mišrių estafečių rungtyje. Jie šių pergalių buvo verti, kovojo pasiaukojamai, ypač visus žavėjo paskutinėje – kombinuotoje (bėgimas ir šaudymas) – rungtyje. Abu buvo puikiai pasirengę psichologiškai, britus palaužė per penktąją rungtį.Tačiau per asmenines varžybas abu geriausi Lietuvos penkiakovininkai liko be medalių. Tiesa, jie pateko į dešimtukus, mūsų sporto šakoje tai irgi garbingos vietos, tačiau, įpratus prie medalių, norėjosi ir šiemet jais pasidžiaugti. Jeigu ne aukso medaliai mišrių estafečių varžybose, čempionatas mūsų sportininkams galėjo baigtis liūdnai. Žinoma, būtų galima pateisinti, kad šie metai nėra tokie svarbūs, kad pagrindinis dėmesys sutelktas į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ir atrankai į jas. Tačiau jeigu šiemečio pasaulio čempionato scenarijus pasikartos ir Brazilijoje, ką tada kaltinsime?

Tad gal mūsų šiuolaikinės penkiakovės meistrai užsnūdo ant laurų?

POKALBIS Pasak HENRIKO EISMONTO, pasaulio čempionatas parodė, kad labai išaugo sportininkų meistriškumas, ypač plaukimo ir bėgimo rungtyse.

„Manau, kad mes užsisėdėjome, kiek prisnūdome ir, manėme, kad ir toliau taip bus. Tai jokiu būdu ne kokia nors kritika, bet priminimas, jog reikia ir toliau neužleisti iškovotų gražių pozicijų, neužsnūsti ant laurų ir daug treniruotis. Pergalių pasiekta tikrai įspūdingų, Lietuvos penkiakovininkai jau keleri metai yra pasaulio elite.

federaciją, į čempionatą atvežusią palaikymo komandą, kurioje buvo treneriai, žurnalistai, penkiakovininkų draugai. Stadione plevėsavo Lietuvos trispalvė, mūsų sirgaliai aktyviai palaikė sportininkus. J. Kinderiui nėra rimtos pamainos namie. Vienintelis L. Kontrimavičius, debiutavęs šiemečiame pasaulio čempionate ir nepatekęs į fi nalą. O po jų – duobė, nieko nesišviečia.

Kodėl nepaminite savo mokinio Dovydo Vaivados? Juk jis per olimpines jaunimo žaidynes Nandzinge buvo trečias, o Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas jį pavadino kylančia mūsų penkiakovės žvaigžde.Dovydas iš tiesų yra labai talentingas: kairiarankis, aukštas, žvėriškai gerai plaukia. Tačiau jam – vos 17-a. Jeigu palygintume šio mano auklėtinio ir E. Krungolco ar A. Zadneprovskio rezultatus, kai jiems buvo po 17 metų, tai Dovydas yra visa galva už juos aukštesnis. Tačiau kas žino, kas bus po metų kitų, kokia bus sportininko motyvacija. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti ir apie merginas. Gabios penkiakovininkės Ieva ir Emilija

Alfredo Pliadžio nuotr.LIETUVOS ŠIUOLAIKINĖS PENKIAKOVĖS RINKTINĖS TRENERIS HENRIKAS EISMONTAS

UŽSISĖDĖTI NEGALIMA – VARŽOVAI APLENKSManau, kad mes užsisėdėjome, kiek prisnūdome ir, manėme, kad ir toliau taip bus. Tai jokiu būdu ne kokia nors kritika, bet priminimas, jog reikia ir toliau neužleisti iškovotų gražių pozicijų, neužsnūsti ant laurų ir daug treniruotis. Pergalių pasiekta tikrai įspūdingų, Lietuvos penkiakovininkai jau keleri metai yra pasaulio elite. Prisiminkime Edvino Krungolco, Andrejaus Zadneprovskio laimėjimus. Jie fantastiški. Iš jų estafetę perėmė L. Asadauskaitė, J. Kinderis. Tačiau kas pasaulio šiuolaikinėje penkiakovėje vyksta dabar? Daugėja puikių sportininkų – jau ir Egipto atstovai apie save prabyla. Jų lyderis, 28 metų Amro El Geziry, jau tampa vicečempionu. Jis gerai plaukia (čempionate pasiekė geriausią rezultatą), fechtuojasi (antras) ir joja (trečias). Neaišku, ar tai laikinas 28 metų egiptiečio blykstelėjimas, ar jis į penkiakovę atėjo ilgesniam laikui. Pasaulio čempionate dalyvavo ir Korėjos, Argentinos, Čilės penkiakovės meistrai. Praėjusiais metais čempionate laimėjome du aukso medalius asmeninėse varžybose, o šiemet – nė vieno. Tai – labai rimtas signalas, rengiantis Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms.Reikia pagirti Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės

H. Eismontas tiki, kad jo auklėtinė G. Venčkauskaitė atsigaus iki Rio de

Žaneiro olimpinių žaidynių.Alfredo Pliadžio nuotr.

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 SPALIS

Seniūnijų žaidynėse vėl savo kolegas įveikęs Dainius Maciukevičius į aktyvią sportinę veiklą įtraukė visą Pagėgių kraštą. 6p..

Serapinaitės įstojo studijuoti į aukštąsias mokyklas, prasidėjo mokslas, gali iškilti problemų, kaip viską suderinti. Šiuolaikinės penkiakovės pagrindas – geras bėgimas ir šaudymas, šios rungtys labai kilsteli sportininkus į viršų. Puikus pavyzdys – L. Asadauskaitė ir J. Kinderis, per asmenines varžybas šioje paskutinėje kombinuotoje rungtyje labai pagerinę savo rezultatus. Mūsų sportininkams būtina daugiau padirbėti plaukimo baseine. Nereikėtų kaltinti mūsų baseinų. Vanduo yra, ko daugiau reikia? Prieš pasaulio čempionatą Kaune Lietuvos rinktinės penkiakovininkams buvo surengta treniruočių stovykla, sudarytos geros sąlygos padirbėti „Girstučio“ baseine.

Kas atsitiko jūsų mokinei G. Venčkauskaitei, kuri per Londono olimpines žaidynes buvo 12-a, o dabar liko 32-a?Čempionatas jai susiklostė tikrai nesėkmingai, sportininkė „netraukė“. Gintarei trūko jėgos, čempionatui ji nebuvo gerai pasirengusi, na, ir ypač stokojo laimės. Per jojimo varžybas ji gavo kone prasčiausią žirgą. Dėl to, kas įvyko Varšuvoje, šiek tiek kaltinu ir save. Dvi savaites praleidau olimpinėse jaunimo žaidynėse Nandzinge ir, parašęs planus, Gintarę palikau kitiems treneriams – fechtavimo pamokėles vedė Julius Staškūnas, o kitų sporto šakų – Paulius Aleksandravičius, Vidmantas Vaičaitis, Romas

Jakutis. Šie treneriai patyrę, dirbo nuoširdžiai, negaliu jų kaltinti. Tačiau Gintarės rezultatai visose rungtyse stipriai pablogėjo. Manau, kad atsirado sveikatos problemų, reikės viską atidžiai išstudijuoti. Tačiau sportininkei dar tik 21-i, ji labai darbšti, nepaprastai pareiginga. Gintarė gavo labai gerų pamokų per Londono olimpines žaidynes, o dabar per čempionatą jomis nepasinaudojo. Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dar lieka laiko, laukia įtemptas ir kruopštus darbas. Manau, kad tie pora metų Gintarei bus sėkmingesni.

Kiek metų jūs jau esate susietas su penkiakove? 53-ejus. Nuo 13-os metų atėjau į šią sporto šaką ir su ja esu iki šių dienų. Aktyviai sportavau iki 22 metų, tapau Lietuvos čempionu, laimėjau Lietuvos spartakiados varžybas, buvau patekęs į SSRS jaunių rinktinę. Pačius geriausius savo rezultatus pasiekiau 1967–1972 metais.Mano sportinė karjera baigėsi, atlikus karinę tarnybą, kai grįžau namo ir patyriau inkstų priepuolį. Nuo 1971-ųjų pradėjau dirbti treneriu ir dabar priklausau Kauno plaukimo mokyklai. Pavyko išugdyti daug puikių penkiakovininkų: J. Staškūną, Saulių Kerzą, Eugenijų Seniūtą, Vilmą Juchnevičiūtę, Tadą Žemaitį. Dabar didžiausias savo viltis sieju su G. Venčkauskaite ir D. Vaivada. Su šiuo vaikinu dirbu jau trečius metus. Penkiakovė – tai mano gyvenimas, su juo suaugau ir niekada neišsiskirsiu.

R. Petrukanecas džiaugiasi sėkmingu sezonu.

D. Vaivada iškovojo jaunimo olimpinių žaidynių bronzą.

J. Kinderis ir L. Asadauskaitė pasaulio čempionais tapo

neolimpinėje rungtyje.


Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Lietuvos seniūnijų sporto žaidynės vyksta nuo 2008 m., varžybose jau dalyvavo 150 tūkst. žmonių.

Šiemet septintosiose seniūnijų zoninėse varžybose jėgas bandė net 322 seniūnijų sportininkai, o fi nalinėse varžybose Prienuose susirinko 45 seniūnijų atstovai. Vyko 12 sporto šakų varžybos, apdovanojimų siekė 1 115 sportininkų. Žaidynių organizatorė – Lietuvos asociacija „Sportas visiems“, o pagrindinis partneris – Kūno kultūros ir sporto departamentas. Kaip ir praėjusiais metais, seniūnų trikovės varžybas (baudų mėtymas, smiginis, orientavimosi sportas) laimėjo Pagėgių seniūnas 47 metų Dainius Maciukevičius. „Tai buvo sunkiausios varžybos, kiek esu dalyvavęs. Visur buvo skaičiuojamas laikas, visur bėgte. Rungtys buvo parinktos įdomios, man sekėsi ir gana nesunkiai nugalėjau“, – sako D. Maciukevičius. Jis turėjo ir palaikymo komandą – seniūnijos sportininkus, žmoną, pusseserę.

Sportiškas seniūnas, vadinasi, ir Pagėgių seniūnija sportiška? – paklausiau D. Maciukevičiaus. Pagėgiuose mūsų seniūnija yra didžiausia, gyvena 4,5 tūkst.

žmonių, turime didesnių galimybių plėtoti kūno kultūrą ir sportą. Esame gana aktyvūs, visur dalyvaujame. Mūsų gausu ir „Žalgirio‘ draugijos žaidynėse, ir asociacijos „Sportas visiems“, ir kituose renginiuose.Turime imtynininkų, futbolininkų, krepšininkų, tinklininkų, kitų sporto šakų atstovų. Pagėgių jaunimas anksčiau garsėjo kontrabanda, todėl labai džiugu, kad dabar pagaliau apie tai visi nutilo, Pagėgiai minimi tik teigiamai. Smagu pačiam stengtis, kai matau tikslą, daug vaikų stadione, gyventojų sąmonę keičia sveika gyvensena.

Kokias sąlygas turite sportuoti?Šiemet atsidarėme naują nedidelį stadioną, pagal trijų šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – projektą pasistatėme krepšinio, futbolo, riedučių aikštyną, jį patys stengiamės ir prižiūrėti. Smagu, kai matau, kiek vakarais žmonių ateina į aikštyną pasportuoti. Aikštynas jau tapo mūsų seniūnijos traukos centru. Sportuoja ir visa mano šeima, dabar Prienuose tinklinį žaidė 24-erių sūnus Ernestas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės darbuotojas. Tinklinis tapo mūsų šeimos hobiu: jį žaidžiu ir aš, žmona Rolanda bei jaunesnysis sūnus Rokas, studijuojantis Klaipėdos universitete. Anksčiau

ŽAIDYNĖS Finalinėse varžybose Prienuose susirinko 45 seniūnijų atstovai. Vyko 12 sporto šakų varžybos, apdovanojimų siekė 1 115 sportininkų.

sportavau. Žaidžiau tinklinį, krepšinį, lankiau lengvosios atletikos pratybas, šokinėjau į aukštį. Sportas man labai praverčia, vadovaujant seniūnijai.

Ar esate griežtas seniūnas?Tikiuosi, kad esu geras. Mane žmonės mato, kai rytais bėgioju, o vakarais su žmona minu dviračio pedalus. Mūsų miestelis nėra didelis, todėl mano tikslas – sudominti žmones sportu, kuo daugiau jų įtraukti į visuomeninę veiklą. Pagėgiuose ypač populiarus projektas „Kai siela dainuoja“, kartu su žmona ir vaikais esame vieninteliai, kurie jame dalyvaujame jau penktus metus. Sportuojame, šokame ir dainuojame, vasarą dalyvaujame vietinio pobūdžio įvairiuose koncertuose. Įgijome naujos patirties ir ja stengiamės pasidalyti su kitais. Kuo žmogaus siela didesnė, tuo jis įdomesnis visiems.

Pagėgių seniūnijoje sportas yra mėgstamas, o kas yra atsakingas už sporto sritį, gal turite sporto metodininką?Labai norėčiau, kad jis būtų. Turime sporto bazę, aktyviai sportuojančių žmonių, tačiau žmogaus, atsakingo už sportą, neturime. Visko imuosi pats, nors seniūnų pareigybių apraše tokio punkto nėra. Sporto metodininko

septynerius metus jis lankė imtynių pratybas, sirgo šia sporto šaka, pasiekė gana gerų rezultatų, tačiau dabar persimetė į tinklinį, atstovauja universitetui. Žmona dalyvavo seniūnijų zoninėse tinklinio varžybose Šilalėje, tačiau su komandos draugėmis nepateko į finalines varžybas. Mūsų namuose yra daug sportinio inventoriaus: kamuolių, dviračių, treniruoklių, medalių, taurių. Vasarą į varžybas dažniausiai važiuojame su visa šeima. Jei nugalime – taurių kolekcija papildome naujomis.

Kiek metų dirbate seniūnu ir ar sunkus jūsų darbas?Seniūnu dirbu trečius metus, esu valstybės tarnyboje. Anksčiau 20 metų dirbau pasienyje. Kai darbas patinka, viską stengiesi daryti dėl žmonių, jų gerovės, kai su žmonėmis gerai sutari, tai ir sunkumai nebaisūs. Seniūnas – tai lyg kunigas. Tenka būti ir psichologu, ir paslaugų teikėju, žmogų turiu ir išklausyti, ir jam nusileisti, jį paguosti, pareikalauti. Darbas įvairiapusis, man įdomus. Kai dirbau Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, buvo įvairiausių situacijų su kolektyvais, žmonėmis. Įgijau nemažos patirties. Baigiau Šilutės žemės ūkio technikumą, kur taip pat aktyviai

„Mane žmonės mato, kai rytais bėgioju, o vakarais su žmona minu dviračio pedalus. Mūsų miestelis nėra didelis, todėl mano tikslas – sudominti žmones sportu, kuo daugiau jų įtraukti į visuomeninę veiklą.

SENIŪNAS SKLEIDŽIA SPORTO VIRUSĄSeniūnijų žaidynėse vėl savo kolegas įveikęs Dainius Maciukevičius į aktyvią sportinę veiklą įtraukė visus Pagėgius

Pagėgių seniūnas D. Maciukevičius (viduryje) ir pats dalyvavo varžybose,

ir palaikė savo seniūnijos sportininkus.

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


Europos jaunių pulo čempionate sidabrą iškovojęs Pijus Labutis biliardinėje kasdien praleidžia po penkias valandas. 8p..

etatas būtų sveikintinas dalykas, didelė paspirtis.Suburti komandas, surinkti žmones ir juos išvežti į varžybas – nemažas rūpestis ir darbas. Vien tik žaidynės „Sportas visiems“ vyksta trimis etapais, kiekvieną kartą reikia atlikti darbą. Apie tai, kad seniūnijose reikia turėti sporto metodininkų, jau kalbama per savivaldybės posėdžius. Gal svajonė ir bus kada nors įgyvendinta. Jeigu seniūnijoje atsirastų sporto metodininko etatas, žmonės būtų tikrai sveikesni ir stipresni, jų gyvenimas taptų dar įdomesnis.

Ar turite pagalbininkų, organizuodamas sportinį gyvenimą?Iš esmės viską darau pats. Šis darbas man prie širdies, nes visą gyvenimą draugauju su sportu. Pagėgiuose turime didelį sporto entuziastą, buvusį savivaldybės vicemerą Remigijų Špečkauską, jis organizuoja visą procesą, o aš prie to darbo prisidedu. Seniūnijoje mane vadina sportišku seniūnu. Visą laiką stengiuosi palaikyti gerą fi zinę formą. Per Lietuvos seniūnijų fi nalines varžybas gerai žinojau – apginti pernykštį nugalėtojo titulą (2012 m. buvau antras) seniūnų trikovės varžybose bus sunkiau, nei jį iškovoti, tačiau pavyko susitvarkyti su jauduliu, įtampa ir vėl užkopiau ant

nugalėtojų pakylos aukščiausiojo laiptelio. Pirma buvo ir Natkiškių seniūnė Vilyta Sirtautienė. Taigi sportiškiausi Lietuvos seniūnai gyvena Pagėgiuose.

Ką galite pasakyti apie Lietuvos seniūnijų sporto žaidynes?Jos žmonėms labai reikalingos. Žaidynės puikios, graži jų organizacija, patrauklios sporto šakos. Visi buvome pamaitinti, visą dieną praleidome kartu, susiradome naujų draugų. Tačiau vis dėlto norėtųsi, kad šiame gražiame renginyje dalyvautų dar daugiau žmonių. Gal reikėtų keisti vertinimo metodiką. Laimėjus pirmo etapo varžybas, toliau reikia rūpintis antru etapu, seniūnams vėl tenka burti žmones, rūpintis transportu. Po to – trečiu, jeigu patenki į fi nalines varžybas. Darbo patrigubėja. Visi prie to pripranta, atrodo, kad seniūnams visa tai ir priklauso. Norėtųsi, kad per seniūnijų žaidynes būtų prizinis fondas. Laimėjo komanda kurios nors sporto šakos zonines ar fi nalines varžybas – štai sportinės aprangos komplektas. Kai žmonės pasipuošia vienoda sportine apranga, iš karto atkreipia visų dėmesį. Sportine apranga Pagėgių seniūnija negali skųstis, bet jos trūkumas vis dėlto jaučiamas. Tačiau, kita vertus, kartais užtenka ir gero žodžio.

REKORDAS – NE RIBA

NUGALĖTOJAI

R

N

Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas Algis Vasiliauskas apie seniūnijų sporto žaidynes: „Vyko septintosios seniūnijų žaidynės, o nuo 2008 m. jose jau dalyvavo daugiau kaip 150 tūkst. sportininkų. Tai – rekordas. Tačiau tai ir ne riba, žaidynės tęsiasi. Vyksta miestų ir rajonų seniūnijų, zoninės, fi nalinės varžybos. Į Prienus suvažiavo daugiau kaip 1 000 sportininkų. Apmaudu, kad nedalyvavo Pasvalio, Jurbarko, Biržų seniūnijų atstovai. Valstybė skyrė pinigų pirmo etapo kovoms, rėmė ir kitų etapų varžybas. Vadinasi, sporto skyrių arba savivaldybių žmonės, atsakingi už kūno kultūrą ir sportą, prastai atlieka savo pareigas. Raštu kreipsimės į miestų ir rajonų merus, jiems padėkosime, paminėsime ir tuos, kurie aplaidžiai pažiūrėjo į seniūnijų žaidynes, atėmė iš žmonių galimybę dalyvauti šiame gražiame renginyje. Žmonės nori dalyvauti, tik organizatoriai nepadarė savo darbo. Septintosios seniūnijų sporto žaidynės pavyko, viskas vyko sklandžiai. Kitais metais žaidynes norėtų surengti Kėdainiai, Utena, Prienai, svarstome ir apie Palangą. Spalį planuojame apvažiuoti tas vietas, kur kitąmet galėtų vykti žaidynės, pasižiūrėti, kokias savivaldybės turi sporto bazes ir kuo jos gali prisidėti prie žaidynių rengimo. Per asociacijos „Sportas visiems“ tarybos posėdį spręsime, kuris miestas ar rajonas taps aštuntųjų Lietuvos seniūnijų žaidynių sostine. Seniūnijų žaidynes turime rengti visi kartu.“

Šių metų seniūnijų žaidynių Miestų grupėje fi nalinėse varžybose geriausiai pasirodė Alytaus savivaldybės sportininkai, aplenkę Marijampolės ir Kauno savivaldybes. Rajonų grupėje pirma – Klaipėdos r. savivaldybė, o prizininkėmis tapo Kelmės ir Jonavos rajonų savivaldybės.

Stalo tenisininkai varžėsi erdvioje arenoje.

Tradicinėse virvės traukimo varžybose

netrūko aistrų.

Krepšininkai rungėsi po

atviru dangumi.

Futbolininkų rungtynės.

Paplūdimio tinklinio varžybose virė atkaklios kovos.

Iš kairės: KKSD generalinis direktorius E. Urbanavičius, Lietuvos sporto federacijų sąjungos generalinė sekretorė A. Vanagienė, „Sportas visiems“ prezidentas A. Vasiliauskas ir Seimo narys A. Palionis.


TALENTAI Europos jaunių čempionato bronzos medalį laimėjo 13-metis KĘSTUTIS ŽADEIKIS.

Mažvydas [email protected]

Amerikietiškasis biliardas, arba kitaip pulas, daugumai asocijuojasi su pramoga ir laisvalaikio leidimu. Tačiau mažai kas žino, kad Lietuvoje nestinga šio sporto profesionalų ir jaunųjų talentų, parvežančių medalių iš tarptautinių turnyrų.

Du lietuviai sužibėjo ir Europos jaunių čempionate. 16-metis Pijus Labutis pelnė sidabrą „Pool-8“ rungtyje, o 13-metis Kęstutis Žadeikis parsivežė „Pool-10“ rungties bronzos apdovanojimą. Lietuvos pulo federacijos (LPF) prezidentas Tomas Brikmanis mano, kad šie žaidėjai ateityje skambių pergalių gali pasiekti ir suaugusiųjų varžybose.

Medalių dar nesitikėjoT. Brikmanis pripažįsta, kad šių pergalių iš jaunųjų lietuvių jis dar nesitikėjo ir buvo nustebintas jų pasirodymo. Jo teigimu, tokio lygio individualiose varžybose sėkmė ir talentas dar ne viską reiškia, čia svarbi ir psichologija.„Iš pradžių labai nudžiugino Kęstutis, iššovęs lemiamu momentu ir laimėjęs medalį. Pijus gana sunkiai įsivažiavo, įsižaidė tik čempionato viduryje. Viename mače jis atsitiesė iš labai prastos situacijos – galbūt tai leido jam patikėti savo jėgomis. Tada jis nušlavė labai stiprius varžovus ir galėjo laimėti net fi nalą, bet

klaidelė pakišo koją“, – prisiminė federacijos vadovas.

Tikisi pergalių ir ateityjeTiek P. Labutis, tiek K. Žadeikis federacijos prezidentui teikia vilčių, kad ir ateityje iš jų sulauksime panašių pergalių. Svarbiausia, kad jauni žaidėjai neprarastų motyvacijos ir nemestų pulo, nes tokios situacijos yra gana dažnos.„Jie turi visas galimybes, nes žaidžia aukštu jaunimui lygiu. Pijus jau išbandė save ir suaugusiųjų rinktinėje, pasisėmė daug patirties. Kęstutis dar labai jaunas, iš jo galima daug ko tikėtis, jeigu nenutrauks treniruočių. Tai jau kita problema, kai dingsta motyvacija ir sunku prisiversti žaisti. Taip būna dažnai, todėl esame praradę ne vieną gabų jaunuolį“, – pasakojo T. Brikmanis.Prezidentas džiaugiasi, kad tobulėti jaunimui Lietuvoje padeda ir didelis mūsų pulo žaidėjų meistriškumas, geros sąlygos, konkurencinga aplinka. Jo teigimu, jeigu ko nors pasieki Lietuvoje, gali galvoti ir apie tarptautinius apdovanojimus.

Atstovaus Europos rinktineiLapkričio 15–19 d. Kinijoje vyks pulo pasaulio čempionatas. Į jį važiuos ir P. Labutis. Vaikinas kartu su kitais trim jaunaisiais talentais atstovaus Europos rinktinei. T. Brikmanis tokį laimėjimą vadina išskirtiniu įvykiu tiek šaliai, tiek federacijai.

„Tai didelis laimėjimas mums, kad patekome į rinktinę. Apie tai net nesvajojome“, – pripažįsta federacijos prezidentas.Šiam čempionatui intensyviai besiruošiantis Vilniaus Žirmūnų gimnazijos vienuoliktokas P. Labutis sako, kad dabar dirba itin daug ir stengiasi ištaisyti savo trūkumus.„Ruoštis sekasi gerai, tobulinu visus dalykus, kurie man nesisekė Europos čempionate ir Baltijos taurės varžybose. Reikia įdėti labai daug darbo. Patirties bei įgūdžių semsiuosi ir įvairiuose turnyruose prieš čempionatą“, – teigė moksleivis.

Sėkmė įkvepiaPijus į biliardo salę atėjo vedamas savo tėvo, žaidusio pulą. Pirmą kartą žaisti jis pamėgino būdamas 13-os ir greitai suprato, kad nori užsiimti šiuo sportu rimtai. Radęs pirmąjį trenerį, jis jau beveik penkerius metus nepaleidžia biliardo lazdos iš rankų. Nors ir buvo trumpai apleidęs treniruotes, vėliau sugrįžo, o

dabar paskatintas pergalių dirba su dviguba motyvacija.„Biliardas iškart prilipo prie širdies. Praėjus porai metų nuo treniruočių pradžios, buvau nustojęs žaisti tris mėnesius, bet grįžau. Dabar po pergalių ir lūkesčiai, ir noras treniruotis, siekti ko nors daugiau tik auga“, – aiškino P. Labutis.Vienas iš tikslų – pagaliau tapti ir Lietuvos čempionu, nes Pijus tris kartus liko antras. Norėdamas pasiekti savo tikslų, jis kiekvieną dieną po pamokų treniruojasi po 4–5 valandas. Tai kartais trukdo mokslams, bet ne itin stipriai, sako vaikinas.Pijus kaip svarbiausią raktą į amerikietiškojo biliardo pergales išskiria psichologinę stiprybę, nes žaidimo metu turi išlikti maksimaliai susikaupęs. Žaidimo, kuris jį labiausiai žavi tuo, kad galima konkuruoti su visais.„Čia gali konkuruoti su kiekvienu, tiesiog reikia skirti daug laiko ir pastangų. Tai individualus sportas, esi už viską atsakingas pats“, – sako jaunasis talentas.

SUNKŲ DARBĄ ATPERKA

PERGALĖS

„„Jie turi visas galimybes, nes žaidžia aukštu jaunimui lygiu. Pijus jau išbandė save ir suaugusiųjų rinktinėje, pasisėmė daug patirties. Kęstutis dar labai jaunas, iš jo galima daug ko tikėtis, jeigu nenutrauks treniruočių. Tai jau kita problema, kai dingsta motyvacija ir sunku prisiversti žaisti. Taip būna dažnai, todėl esame praradę ne vieną gabų jaunuolį.“ TOMAS BRIKMANIS

Europos jaunių pulo čempionate sidabrą iškovojęs Pijus Labutis biliardinėje kasdien praleidžia po penkias valandas

P. Labutis intensyviai rengiasi pasaulio čempionatui.

Europos jaunių čempionato prizininkas K. Žadeikis.


SPORTUOJAM Šiais mokslo metais šeštų klasių moksleiviams „Snow Arenoje“ bus pravesta 18 slidinėjimo pamokų.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Naujų mokslo metų proga jaunuosius kalnų slidininkus pasveikinęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas teigė, jog Druskininkai Lietuvoje yra pirmieji ir vieninteliai, įgyvendinantys tokią programą.

„Siekiame, kad jaunoji druskininkiečių karta užaugtų pažinusi slidinėjimo galimybes. Esame vienintelis Lietuvos miestas, kuris ne tik turi tokį išskirtinį objektą, bet ir suteikia unikalią galimybę vaikams išmokti slidinėjimo pradžiamokslį. Visi Druskininkų savivaldybės vaikai, baigę mokyklą, mokės taisyklingai slidinėti, galės pamokyti ir draugus iš kitų miestų, galbūt atsiskleis jaunieji žiemos sporto talentai“, – sakė R. Malinauskas.

Slidinėti mokysis šeštokai„Su Druskininkų savivaldybe bendraujame nuo pat arenos projektavimo darbų. Mintis mokyti mokinius slidinėti kirbėjo seniai – turint tokią areną būtina ją išnaudoti. Seniau irgi slidinėdavome per kūno kultūros pamokas, tik ne kalnų slidėmis. Tad kodėl dabar negalime mokyti kalnų slidinėjimo? Štai Austrijoje, Italijoje visų mokyklų, kurios yra prie kalnų, vaikai turi galimybę slidinėti – kūno kultūros pamokos kartą per savaitę ar dažniau perkeliamos į kalnus“, – druskininkiečių užmoju džiaugėsi Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas Paulius Augūnas. Praėjusiais metais slidinėjimo programa vyko balandžio ir gegužės mėnesiais. Iš viso mokiniai turėjo po penkias pamokas. Šiais mokslo metais šeštų klasių moksleiviams „Snow Arenoje“ bus pravesta 18 slidinėjimo pamokų. Slidinėti mokysis visų keturių („Atgimimo“, „Saulės“, Leipalingio ir Viečiūnų) mokyklų, kuriose yra septynios šeštos klasės, mokiniai. Treniruotės vyks du kartus per mėnesį po 90 minučių. Vaikus slidinėti mokys ir kūno kultūros mokytojai, ir slidinėjimo instruktoriai. Į areną moksleivius atveš Druskininkų švietimo centro mokykliniai autobusai, keliones fi nansuos Druskininkų savivaldybė.

Dauguma naujokai„Dauguma vaikų ir tėvų reaguoja labai teigiamai. Suteikiama galimybė nemokamai paslidinėti, kitaip leisti kūno kultūros pamokas – visą laiką mokyklos sporto salėje irgi pabosta“, –

įsitikinęs šeštų klasių moksleivius slidinėti mokantis instruktorius Artūras Bikulčis. Gal tik kokie 3 proc. moksleivių jau yra bandę slidinėti kalnų slidėmis, o dauguma ateina visiškai nepatyrę. „Pasitaiko, kad kai kuriems nepatinka. Tuomet jie susigalvoja visokių pateisinamų priežasčių ir nebelanko. O kas ateina, nori slidinėti, džiaugiasi – tokių labai daug“, – teigia instruktorius. Ar tėvai nebijo, kad sprandą nusisuks? „Tam aš čia ir esu, kad išmokyčiau stovėti ant slidžių ir jaustis saugiai, o tada galima bandyti leistis ir nuo didesnio kalniuko. Arenoje labai puikiai įrengtas pradedančiųjų šlaitas, kuriame galima išmokyti bet ką“, – paaiškino A. Bikulčis.

Vaikų akys dega„Po pirmosios slidinėjimo pamokos šiemet teko pačiam

pabendrauti su šeštokais. Kokios vaikų emocijos! Akys žiba, dega noru... – pasakojo P. Augūnas, neabejojantis, kad iš tos masės atsiras ir vaikų, kurie norės toliau siekti sportinių rezultatų. – Tokia pati sistema veikia Austrijoje, Italijoje – per tokį sietą pereina beveik visi vaikai, treneriai pasižiūri, atsirenka.“Jeigu prie Druskininkų iniciatyvos prisidėtų daugiau savivaldybių, Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidento nuomone, po poros metų galėtume turėti realių rezultatų: „Manau, gerokai padaugėtų vaikų, lankančių treniruotes. Šnekamės su Vilniaus savivaldybe. Poreikis yra: praėjusią žiemą mūsų slidinėjimo mokykla prie Vingio parko tilto rengė nemokamas kalnų slidinėjimo pamokas ir susidomėjimas buvo didžiulis –

nebepajėgėme priimti visų vaikų. Įvertinant mokinių koncentraciją Vilniuje, tik laiko klausimas, kada panašią programą įgyvendinsime sostinėje. Taip pat – kituose šalies miestuose. Tiesa, tik žiemą. O Druskininkuose galima slidinėti visus mokslo metus“, – optimistiškai nusiteikęs P. Augūnas.Kalnų slidinėjimo mokymo programa siekiama ne tik skatinti vaikus sportuoti, išmokyti slidinėti kalnų slidėmis, bet ir tikimasi įtraukti kalnų slidinėjimą į Lietuvos moksleivių olimpinio festivalio programą.Šiuo metu pirmuosius žingsnius su slidėmis žengiančių šeštokų mokslo metų pabaigoje lauks varžybos. Programa moksleiviams fi nansuojama Druskininkų savivaldybės ir „Snow Arenos“ lėšomis.

Į PAMOKAS – SU SLIDĖMISRugsėjo 17 d. „Snow Arenoje“ prasidėjo mokslo metai – čia tęsiama mokymo slidinėti kalnų slidėmis programa

„„Siekiame, kad jaunoji druskininkiečių karta užaugtų pažinusi slidinėjimo galimybes. Esame vienintelis Lietuvos miestas, kuris ne tik turi tokį objektą, bet ir suteikia unikalią galimybę vaikams išmokti slidinėjimo pradžiamokslį.“ RIČARDAS MALINAUSKAS

Prieš pirmą pamoką su šeštokais įsiamžino Druskininkų meras R. Malinauskas.

Moksleivius slidinėti moko A. Bikulčis.


Šių metų rugsėjo 1-oji buvo neeilinė Panevėžio Senvagės ir Šiaulių Vijolių mokyklomis. Jos tapo sporto vidurinėmis mokyklomis. 12p.p.


Turėti gražų kūną ir būti sveikas nori bene kiekvienas žmogus, tačiau ne visi jie, susidūrę su svorio problemomis, atranda jėgų ir noro kažką keisti. Vieni negali atsikratyti savo mitybos įpročių, kiti neturi valios prakaituoti sporto klube, sako treneris Janas Tankevičius.

Sporto klube „Body Gym“ žmonėms lieknėti padedantis J. Tankevičius savo karjerą pradėjo kaip gatvės šokių treneris ir skaičiuoja 17-os metų darbo stažą. Moterys pagalbos į jį kreipiasi dažniau nei vyrai. Klientų vis daugėja.„Lieknėjimas visada bus aktuali tema, žinant, koks maistas dabar siūlomas parduotuvėse. Anksčiau visi sakydavo, kad amerikiečiai nutukę dėl prasto maisto. Dabar tai jau vyksta ir pas mus. Lieknėjimo specialistai kuo toliau, tuo labiau populiarės“, – įsitikinęs treneris.

Mitai pradeda bliūkštiBadavimas. Ilgą laiką šis žodis daugumai asocijavosi su svorio metimu. Šis mitas po truputį nyksta, žmonės internete randa naudingos informacijos ir supranta, kad kelias gražesnio kūno link atrandamas subalansavus mitybą.„Pastaruoju metu žmonės skaito, žino, kad badauti nereikia. Dabar pirmiausia klausiama, kaip tinkamai maitintis“, – pokyčius pastebi treneris. Tačiau, kad ir kiek informacijos yra internete ar jos suteikia treneris, viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. J. Tankevičius pripažįsta – pakeisti žmogaus mitybos įpročius itin sunku.

Vieniems tai nepavyksta ir tokie žmonės gana greitai meta sportą, kiti neklauso patarimų, todėl labai ilgai laukia rezultatų.Treneris pasakoja, kad žmonių, turinčių užtektinai valios pakeisti savo gyvenimą, nėra daug. Geriausių rezultatų pasiekia smalsūs klientai. Tokie, kurie patys domisi svorio metimu ir sužinota informacija dalijasi su savo treneriu.

Pavojingiausias – perdirbtas maistasTreneris savo auklėtiniams leidžia suvalgyti ir cepelinų ar bulvių, svarbu, kad tai būtų daroma nedažnai, mažomis porcijomis ir pirmoje dienos pusėje. Kartais jiems leidžiama suvalgyti ir picos.„Inkstai ir kepenys irgi turi dirbti. Jie turi atrinkti reikalingas medžiagas, o nereikalingas pašalinti. Organai turi veikti, todėl kartais suvalgius tokio maisto nieko nebus“, – sako jis.Tačiau J. Tankevičius griežtai rekomenduoja atsisakyti visų perdirbtų produktų. Vienas pavyzdžių – itin mėgstami avižiniai batonėliai, kurie dažnai pavadinami taip, kad keltų asociacijas su sveika gyvensena.„Siūlau atsisakyti antros, trečios eilės perdirbtų produktų, pavyzdžiui, traškučių, įvairių paplotėlių, batonėlių. Tarkime, ant batonėlio su saldikliais ir dažikliais etiketės, rašoma, kad jis pagamintas iš avižų. Tačiau tai jau nežinia kiek kartų apdorotas produktas, kuriame vitaminų ir naudingų medžiagų beveik nėra“, – pastebi treneris.Specialistas visų pirma išskiria ne tai, kokį maistą reikėtų valgyti, o tai, kad jis turėtų būti kokybiškas. Nereikėtų pasitikėti ir ant prekių esančiais ekologiškumo užrašais. Jis pataria rinktis natūralių

gamtos išteklių produkciją – vištieną, kalakutieną, žuvis, grūdinės kultūros produktus, bulves, kurių dauguma bijo. Savo klientams po kelių savaičių intensyvaus sporto jis rekomenduoja į racioną įtraukti ir maisto papildų – vitaminų ir mineralinių medžiagų, aminorūgščių, riebalų rūgščių omega, padedančių atsinaujinti pažeistoms raumenų ląstelėms ir papildyti organizmo išnaudotas medžiagas.

Ilgos kardiotreniruotėsNors J. Tankevičius pažįsta ne vieną žmogų, anstvorio atsikračiusį tiesiog sumažinus maisto porcijas ir susitvarkius racioną, tačiau norint greitai pasiekti rezultatų ir turėti gražų kūną reikia lieti prakaitą ir sporto salėje. Trenerio klientai kardiotreniruotes, trunkančias valandą, lanko 4–5 kartus per savaitę. Prie jų prijungiamos ir jėgos treniruotės su svoriais.„Mokslininkų tyrimų duomenimis, pirmąsias 22–24 min. darant kardiotreniruotę, sudeginami tik angliavandeniai. Tai pirminis energijos šaltinis. Aišku, laikas gali skirtis – tai priklauso nuo konkretaus žmogaus. Vėliau prasideda riebalų deginimas“, – pasakoja J. Tankevičius.Nors riebalų deginimo metodikų yra įvairių, trenerio mėgstamiausia yra tokia:

pirmąsias 20–25 min. žmogus atlieka didesnio intensyvumo pratimus (t. y. palaiko apie 80 proc. maksimalaus pulso), o kitas 30–35 min. intensyvumas mažinimas. Taip sudeginama apie 500–700 kalorijų.

Treneris turi būti pavyzdysKardiotreniruotes J. Tankevičius rekomenduoja ir tada, kai nėra siekiama numesti svorio. Šios treniruotės gerina širdies ištvermę, jų metu organizmas gauna deguonies, gerėja kraujo apytaka ir žmonių savijauta.Pagerėjusi savijauta ir išvaizda nėra vienintelis motyvacijos šaltinis žmonėms – juo stengiasi būti ir treneris.„Treneris turi būti etalonas. Jis turi mokėti daugiau už mokinį, sekti naujoves ir atrodyti fi ziškai gerai. Pats stengiuosi motyvuoti žmones. Jie mato, kaip maitinuosi, nes atsinešu maisto į darbą. Kartais jiems tai parodau specialiai. Dabar ir socialinis tinklas „Facebook“ visagalis – įdedi patiekalo nuotrauką ir žmonės pamato“, – mano J. Tankevičius.Klientų, kurie pasiekę savo norimus tikslus palieka sporto klubą, yra, tačiau tokių – vienetai.„Dažniausiai žmonės sportuoja toliau. Aš stengiuosi motyvuoti žmogų, kad tai turi tapti gyvenimo būdu. Tie, kurie užsikabina, iš sporto klubo beveik neišeina“, – šypsosi J. Tankevičius.

„„Treneris turi būti etalonas. Jis turi mokėti daugiau už mokinį, sekti naujoves ir atrodyti fi ziškai gerai. Pats stengiuosi motyvuoti žmones. Jie mato, kaip maitinuosi, nes atsinešu maisto į darbą. Kartais jiems tai parodau specialiai. Dabar ir socialinis tinklas „Facebook“ visagalis – įdedi patiekalo nuotrauką ir žmonės pamato.“

BADAVIMUI – NE, SPORTUI – TAIP

Sporto klubo „Body Gym“ asmeninis treneris Janas Tankevičius savo klientams leidžia suvalgyti ir cepelinų, ir picos

Į J. Tankevičių pagalbos kreipiasi ir moterys, ir vyrai.


TEMA Ministras pirmininkas ALGIRDAS BUTKEVIČIUS sako, kad Vyriausybės planuose iš viso numatytos penkios sporto vidurinės mokyklos.


Nuo šiol sporto talentai vidurinėse mokyklose galės treniruotis, gyventi ir mokytis.

Šių mokyklų steigimą koordinavo premjeras Algirdas Butkevičius. Jis buvo ryžtingas ir principingas, siekdamas, kad mokyklos pradėtų veikti ne 2015-aisiais, o šiemet.Panevėžyje buvo atgaivinta tai, ko prieš 25 metus atsisakyta, – 1989 m. Lietuvos Nepriklausomybės prieangyje buvo uždaryta garsi sportininkų rengimo kalvė – internatinė sporto mokykla, kurioje mokėsi būsimos Lietuvos sporto legendos: krepšininkai Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis, lengvaatlečiai Vilhelmina Bardauskienė, Romas Ubartas, dviratininkės Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa Polikevičiūtė, boksininkas Vitalijus Karpačiauskas, daugybė kitų garsių atletų.

Pavyko išsaugoti turtąŠvietimo ir mokslo ministerijos planuose Panevėžio ir Šiaulių sporto vidurines mokyklas buvo numatyta atidaryti 2015-aisiais. Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius dabar pripažįsta, kad panevėžiečių pasididžiavimą buvusią internatinę sporto

mokyklą būtinai reikėjo atgaivinti.Ilgi laukimo metai prailgo ne vienam treneriui, šiandien jau išėjusiam į užtarnautą pensiją. Buvęs ilgametis Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro direktorius Bronislovas Pliavga kruopščiai saugojo mokyklos turtą, statybininkai vis paremontuodavo maniežą, bendrabutį, administracines patalpas, per tą laiką iškilo viešbutis, kuriame apsigyveno sportininkai. Atgaivinant Panevėžio sportininkų kalvę, kryžiaus kelių nereikėjo eiti. Meras V. Satkevičius prisiminė, kaip jie ir šiauliečiai, nuvykę į Vyriausybę, dėliojo savo planus. Tame pasitarime dalyvavo ir Švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) atstovai. Atėjo ir A. Butkevičius. Išklausęs pasisakymus, jis aiškiai visiems pasakė: „Sporto vidurinės mokyklos bus.“ Ir nurodė jų atidarymo datą – 2014 m. rugsėjo 1-ąją. Viskas klostėsi greitai. Tarkime, specializuota meninės krypties ugdymo programa, kol ji realizuojama, trunka ketverius metus. Sporto pakraipos mokyklų projektas buvo įgyvendintas vos per vienus metus. Darbo grupė dirbo darniai ir planai virto kūnu.

Mokinius rinkosi pagal rezultatusŠiandien panevėžiečių mokykloje 7–11 klases lanko 172 mokiniai, veikia 13 sporto šakų sekcijos, dirba 26 treneriai. Mokytis šioje sporto vidurinėje mokykloje panoro gerokai daugiau jaunuolių ir merginų, jie buvo atrinkti konkurso tvarka pagal KKSD nustatytus kriterijus ir varžybų rezultatus. Nemažai jaunųjų sportininkų (85) atvyko iš kitų šalies regionų. Daugiausia jaunimo panoro lankyti dviračių pratybas, kiek mažiau – krepšinio, futbolo, rankinio, plaukimo. Jaunųjų panevėžiečių tikslai ambicingi – vieni nori tapti tokiais kaip Virgilijus Alekna, kiti – kaip Rūta Meilutytė, treti – Lietuvos rekordininkais, ketvirti – užkopti ant olimpinių žaidynių pakylos. Kaip jiems seksis, bus matyti. Tačiau ne vienas pastebėjo, kad kol kas sporto vidurinėje mokykloje dirba tie patys Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro treneriai, o pajėgiausi Lietuvos atskirų sporto šakų specialistai nėra pakviesti.

Pasirašo sutartis su federacijomisSporto vidurine mokykla tapo ir Šiaulių Vijolių vidurinė mokykla. Dar 2004 m. čia buvo įsteigtos sporto klasės, tačiau reikėjo laukti

net 10 metų, kol mokykla tapo sporto vidurine mokykla.Pasak Seimo nario Edvardo Žakario, su šia mokykla susijusio nuo 2004 m., dar ne taip seniai nemažai politikų šią mokyklą norėjo uždaryti, nes itin mažėjo mokinių skaičius. Tačiau kolektyvas pasakė „ne“ ir dėjo daug pastangų, kad tragedija neįvyktų. Mokykla, pasitikdama naujuosius mokslo metus, pasikeitė langus, susitvarkė aplinką. Tačiau ją būtinai reikia renovuoti, atnaujinti stadioną. Lankyti šiauliečių sporto vidurinę mokyklą panoro apie 250 mokinių. Bet tiek jų priimti nebuvo galimybių. Po konkurso jų liko 197. Suformuotos 5–12 klasės. Iš jų 109 yra šiauliečiai, o 88 atvykę iš kitų miestų ir rajonų. Šiauliai turi geras sporto bazes, puikus jų lengvosios atletikos ir futbolo stadionas, žolės riedulio bazė, teniso aikštynas. Šiauliai – žaidimų miestas, todėl ir jų mokykloje bus kultivuojami žaidimai.Šiauliečiai pradėjo aktyvią veiklą, jie pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos tinklinio, rankinio, irklavimo, imtynių, futbolo, lengvosios atletikos, baidarių ir kanojų irklavimo bei kitomis federacijomis. Jų mokykla norėtų plėstis, stengsis, kad

IDĖJĄ ĮGYVENDINO REKORDINIU GREIČIURugsėjo 1-oji buvo neeilinė Panevėžio Senvagės ir Šiaulių Vijolių mokyklomis. Jos tapo sporto vidurinėmis„

„Vyriausybė naujoms sporto vidurinėms mokykloms skirs daugiau lėšų nei kitoms – numatytos papildomos lėšos maitinimuisi, sportiniam inventoriui, aprangai įsigyti, treniruočių stovykloms. Dalį lėšų (daugiau kaip 550 tūkst. litų) papildomai metams skirs ir KKSD“. ALGIRDAS BUTKEVIČIUS

Premjeras A. Butkevičius koordinavo sporto vidurinių mokyklų steigimą ir dalyvavo jų atidarymo iškilmėse.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


kitais metais čia galėtų mokytis ir sportuoti 300 mokinių.

Premjeras tiki sėkmeDvi sporto vidurinės mokyklos Lietuvoje jau veikia. Tačiau norisi daugiau. Ministras pirmininkas A. Butkevičiaus sako, kad Vyriausybės planuose iš viso numatytos penkios sporto vidurinės mokyklos. Trečioji tokio profi lio mokykla turėtų atsirasti Marijampolės regione, o dėl kitų dviejų kol kas vyksta diskusija. Jos galbūt bus atidarytos Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje – taip pat gana sportiškuose miestuose.„Vyriausybė naujoms sporto vidurinėms mokykloms skirs daugiau lėšų nei kitoms – numatytos papildomos lėšos maitinimuisi, sportiniam inventoriui, aprangai įsigyti, treniruočių stovykloms. Dalį lėšų (daugiau kaip 550 tūkst. litų) papildomai metams skirs ir KKSD“, – sako A. Butkevičius. Vis dėlto premjeras pabrėžė, kad tose sporto vidurinėse mokyklose turėtų būti rengiami ne tik rekordininkai, būsimi olimpiečiai, bet jose turi būti skatinamas rimtas požiūris ir į mokslą, nes be gerų žinių neišaugs ir didelio meistriškumo sportininkų. A. Butkevičius tikisi, kad jo įdėtas triūsas turėtų pasiteisinti, nes į Panevėžio ir Šiaulių regiono sporto vidurines mokyklas atėjo mokytis ir tobulėti geriausi tų regionų jaunieji sportininkai. „Jie jau yra lankę sporto mokyklas, o dabar liks tik tobulėti toliau. Tikiu, kad abi mokyklos išugdys daug talentų, nes specializuoto sportinio ugdymo programas įgyvendinančios įstaigos yra skirtos ypač talentingiems ir gabiems sportui vaikams“, – akcentavo premjeras.

Gerokai brangesnis krepšelisAbiejų sporto vidurinių mokyklų direktorės Irma Abromaitienė ir Jūratė Pauliukienė tvirtina, kad moksleivio pagrindinė užduotis – gerai mokytis, kad jų dienynuose būtų dešimtukai, devintukai. Ir Šiaulių, ir Panevėžio sporto vidurinės mokyklos ateityje turėtų tapti sporto gimnazijomis. Tokiomis, kokios yra meno ar muzikos gimnazijos.Sporto vidurinių mokyklų mokinio krepšelis net šešis kartus didesnis nei nespecializuoto ugdymo mokyklos mokinio. Tarkime, vienam Šiaulių sporto vidurinės mokyklos mokiniui per metus planuojama skirti 20 tūkst. litų. Šiaulių ir Panevėžio sporto vidurinėms mokykloms šiais mokslo metais Švietimo ir mokslo ministerija skyrė 1 mln. 74 tūkst. litų ūkio lėšų ir mokinio krepšelį, o KKSD – 512 tūkst. litų, visi jie bus skirti sportinei aprangai įsigyti, varžyboms. Naujų sporto vidurinių mokyklų atidarymo iškilmėse dalyvavo ir Seimo nariai, savivaldybių merai, KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras.

DĖL LIETUVOS MOKSLEIVIJOS FIZINĖS BŪKLĖSDĖL MAŽĖJANČIO DĖMESIO KŪNO KULTŪRAI MOKYKLOSEDĖL MOKSLEIVIŲ SVEIKATINIMO, TAIKANT FIZINĮ AKTYVUMĄ, PADĖTIES ŠALIES MOKYKLOSE

Atsižvelgdami į tai, kad Lietuvoje moksleivių fi zinė būklė blogėja, jų fi zinis aktyvumas mažėja, mokyklos bendruomenės fi zinis aktyvumas, sveika gyvensena neplėtojama, suprasdami, jog sveikatos ugdymas yra sėkmės visose srityse pagrindas, darantis įtaką žmogaus gyvenimo kokybei ir dėl to švietimo sistemoje turintis būti prioritetinis, be to, būdami įsitikinę, kad su sportine veikla susijusiai vertybių sistemai ir elgesiui ypač svarbus mokyklinis amžius,

LIETUVOS OLIMPIEČIŲ VARDU PAREIŠKIAME, kad dėl mažėjančio dėmesio kūno kultūrai mokyklose susidarė liūdna padėtis: tik 0,3 proc. mokyklų vykdo privalomų trijų kūno kultūros pamokų per savaitę reikalavimą. Atsižvelgiant į mokyklos bendruomenės pasirinkimą, mokinių rezultatai per kūno kultūros pamokas gali būti vertinami tik įskaita, o ne pažymiu, moksleivių sveikatinimo, taikant fi zinį aktyvumą, situacijos analizė šalies mokyklose nėra atliekama.

SUTELKĘ DĖMESĮ Į ŠIUOS KLAUSIMUS,RAGINAME Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Lietuvos švietimo ir mokslo ministeriją, Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės imtis priemonių mažėjančio dėmesio kūno kultūrai šalies mokyklose, moksleivių fi zinio inertiškumo ir akivaizdžiai blogėjančios moksleivių sveikatos problemoms spręsti.KVIEČIAME Lietuvos mokyklų bendruomenes, sporto federacijas, asociacijas, sąjungas atkreipti dėmesį į susidariusią netoleruotiną padėtį, ieškoti efektyvių priemonių ir būdų fi zinio lavinimo, sveikatos išsaugojimo vaidmeniui akcentuoti, tarpusavio ryšiui tarp dvasinės būklės, fi zinio aktyvumo ir sveiko laisvalaikio leidimo aiškinti. Kviečiame aktyviai atstovauti moksleivių fi zinės būklės stiprinimo pozicijai.

OLIMPIEČIŲ PARAŠAI:Lina Inga KAČIUŠYTĖBirutė STATKEVIČIENĖVida VENCIENĖVytautas BRIEDISSigitas KUČINSKASStasys ŠAPARNISVladas ČESIŪNASAntanas VAUPŠASRomualdas BITĖAdolfas ALEKSEJŪNASVidas BIČIULAITISZigmas GUDAUSKASEugenijus LEVICKASRobertas ŽULPAAntanas BAGDONAVIČIUSEdvinas KRUNGOLCASAndrejus ZADNEPROVSKISLaura ASADAUSKAITĖEinius PETKUSJustinas KINDERISDainius VIRBICKASBirutė KALĖDIENĖRomas UBARTASCelestinas JUCYSRemigijus VALIULISVitalijus KARPAČIAUSKASBirutė ŠAKICKIENĖJonas ČEPULIS

KREIPIMASIS

Šiaulių sporto vidurinės mokyklos svečių knygoje įrašą paliko ir KKSD vadovas E. Urbanavičius.

LTOK prezidentės D. Gudzinevičiūtės sveikinimo žodis.

Atidarymo iškilmes abi mokyklos buvo pašventintos.

Šiaulių sporto vidurinės mokyklos atidarymas.

Panevėžiečių mokykloje 7–11 klases lanko 172 mokiniai.

Atnaujintame Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos aikštyne užteks vietos ne tik gimnazistams. 15p.p.


Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Tokio sporto aikštyno, kokį pagal projektą „Sveiko gyvenimo būdo propagavimas Lietuvos ir Baltarusijos pasienio regionų švietimo institucijose“ atnaujino Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija, galėtų pavydėti visos šalies bendrojo lavinimo mokyklos.

Projektas buvo parengtas prieš porą metų, o įgyvendintas kartu su Gardino 2-ąja vidurine mokykla ir Alytaus bei Gardino savivaldybėmis. Daugiau kaip 4 tūkst. kv. m ploto aikštyne, esančiame miesto centre, – 10 treniruoklių, kurie iš karto sudomino alytiškius, taip pat dirbtinės dangos universalios rankinio, krepšinio, gimnastikos, teniso ir tinklinio aikštelės, yra teniso stalas, lygiagretės, daugiau nei 100 vietų tribūna žiūrovams.Tai vienas geriausių Lietuvos sporto aikštynų, kainavęs apie 1 mln. litų. Tokia suma skirta ir Gardino 2-ajai vidurinei mokyklai, taip pat rekonstravusiai savo stadioną. Buvusioje alytiškių 2-ojoje vidurinėje mokykloje išaugo daug puikių sportininkų. O pats garsiausias jų – Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas krepšininkas Tomas Pačėsas. Ne vienas buvusių mokinių sportininkų atėjo pasižiūrėti naujojo aikštyno. Buvęs ilgametis Alytaus tinklinio rinktinės žaidėjas, baigęs šią mokyklą, o vėliau joje dirbęs kūno kultūros mokytoju, Romas Baltrukevičius neatsispyrė

pagundai išbandyti vieno iš treniruoklių. „Prieš daugiau kaip 50 metų žaidėme prastose krepšinio ir tinklinio aikštelėse, bėgiojome žole apaugusiais takais, apie treniruoklius nė svajoti nesvajojome. Mokyklos sportinis gyvenimas pasikeitė iš pagrindų“, – sakė R. Baltrukevičius.

Laukė daug metų„Šio universalaus atviro sporto komplekso seniai laukėme – gal kokius 15 metų. Daug pasikeitė valdžios, politikos atstovų. Vis gyvenome pažadais, kad po metų kitų bus aikštynas. Pagaliau atėjo laiminga diena – rugsėjo 16-oji – ir aikštynas atvėrė duris. Labai norėčiau, kad šiuo nuostabiu aikštynu naudotųsi ne tik gimnazistai, bet ir miesto bendruomenė, aplinkinių namų gyventojai. Labai svarbu, kaip bendruomenė sugebės saugoti aikštyną, jį branginti“, – sakė gimnazijos kūno kultūros mokytojas ir Alytaus lengvosios atletikos metikų treneris Jonas Baltrušaitis.Žinoma, šiam prityrusiam mokytojui ir treneriui norėjosi, kad prie gimnazijos būtų ir stadionas. Jį prieš gerus dešimt metų buvo planuojama statyti. Tačiau atsirado žemės savininkai ir stadionui įrengti nepakako sklypo, todėl nutarta įrengti aikštyną.

Prisiminė tragišką bitumą Gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas puikiai mena daug metų mokyklos erdvėje buvusią pavojingą sveikatai tragišką bitumo dangą ir padangas, pritaikytas kliūčių ruožui.

Tai, kad čia iškiltų stadionas ar aikštynas, buvo didžiausia gimnazijos kūno kultūros mokytojų svajonė. „Vienas akmuo nusirito nuo krūtinės, o kitas užsirito. Aikštynas pritaikytas mūsų reikmėms, projektuotas šiai erdvei. Labai noriu, kad jis ir po metų kitų atrodytų taip gražiai, būtų nenusiaubtas, kad jaunimas juo naudotųsi kaip savo.Noriu, kad šiame aikštyne kiltų gražios iniciatyvos, kad čia visiems užtektų vietos, kad jis būtų puoselėjamas ir saugomas. Mokiniai ateina ir išeina, ypač džiaugiuosi didžiule dovana mūsų kūno kultūros mokytojams, kurie garsėja savo gražiomis iniciatyvomis. Jie puikiai dirba ne tik gimnazijoje, bet ir su neįgaliais žmonėmis. Sporto aikštynas – dovana visiems. Įgyvendindami šį projektą radome naujų draugų Baltarusijoje ir iš jų galime daug ko pasimokyti“, – sakė V. Skroblas.

Sveikino ir premjerasSporto aikštyno iškilmės prasidėjo gimnazijos bendruomenės ir svečių su Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono orkestru šventine eisena į sporto aikštyną. Šiam orkestrui ir gimnazijos mokinių kolektyvui atlikus Lietuvos, Europos ir Baltarusijos himnus, pakėlus vėliavas, prasidėjo iškilmingas aikštyno atidarymas.Sveikinimą gimnazijai perdavė premjeras Algirdas Butkevičius: „Nuoširdžiai sveikinu moksleivius, pedagogus, tėvus gimnazijos atnaujinto sporto aikštyno atidarymo proga.

Galbūt daug kas pasakytų, kad čia nėra nieko ypatinga. Daug mokyklų turi aikštynus ar stadionus. Tačiau jūsų gimnazija pasinaudojo Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis, be to, šis aikštynas – tarptautinio projekto dalis, nes mes padedame ir savo kaimynams Baltarusijoje. Mums visiems labai svarbu, kad Lietuvos mokyklos išleistų į gyvenimą ne tik išsilavinusius, bet ir sveikus, fi ziškai stiprius jaunuolius. Jūsų gimnazija garsėja aktyviu patriotiniu ir pilietiniu auklėjimu, puikiais santykiais su Karo akademija. Ekspertų teigimu, turite vieną geriausių šalyje mokyklinių muziejų. Dabar nėra abejonių, kad turėsite ir vieną geriausių šalyje sporto aikštynų. Jis bus dar vienas argumentas jūsų gimnazijai – didžiausiai Alytaus miesto mokyklai – gausinti savo gretas. Tikiuosi, kad čia tvirtės ne tik šviesūs, savo kraštą mylintys jaunuoliai, bet čia kils ir mūsų sporto elitas.“Netrūko ir daugiau sveikinimų: kalbėjo miesto vicemerė Nijolė Makštutienė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas Algis Vasiliauskas, jis gimnazijos direktoriui V. Skroblui įteikė LTOK skirtą dovaną – kamuolių. Tarp svečių buvo „Žalgirio“ draugijos prezidentas Vytas Nėnius. Šį svarbų projektą įgyvendino Alytaus bendrovė „Parama“. Jos generalinis direktorius Gintaras Kostiukevičius gimnazijos direktoriui įteikė simbolinį raktą. Po iškilmingos programos futbolo ir tinklinio aikštelėse sužaistos pirmosios Alytaus ir Gardino sportininkų rungtynės.

„„Vienas akmuo nusirito nuo krūtinės, o kitas užsirito. Aikštynas pritaikytas mūsų reikmėms, projektuotas šiai erdvei. Labai noriu, kad jis ir po metų kitų atrodytų taip gražiai, būtų nenusiaubtas, kad jaunimas juo naudotųsi kaip savo.“ VIRGINIJUS SKROBLAS

BAZĖS

AIKŠTYNAS – DOVANA VISAM MIESTUIAtnaujintame Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos aikštyne užteks vietos ne tik gimnazistams

Aikštyne yra rankinio, krepšinio, gimnastikos, teniso

ir tinklinio aikštelės.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Treniruoklius išbandė buvęs kūno kultūros mokytojas R. Baltrukevičius.

Į vartus stojo gimnazijos direktorius V. Skroblas, o jį nuginkluoti mėgino Alytaus vicemerė N. Makštutienė.

Į gimnaziją susirinko garbingi svečiai.

20201414 SSPPPAPALILISS

Projektas buvo parengtas prieš porą metų, o įgyvendintas kartu su Gardino 2-ąja vidurine mokykla ir Alytaus bei Gardino savivaldybėmis.


„„Visame pasaulyje regbininkai ir futbolininkai puikiai sutaria bei dalijasi aikštėmis. Netgi dažniausiai naudojami žaidimo plotai labai skiriasi. Jeigu žaidžiant futbolą daugiausia ištrypiamas aikštės centras, tai regbyje – kraštai.“ RYTIS DAVIDOVIČIUS

REGBIS Tiek „Geležinis vilkas“, tiek Vilniaus regbio akademija stadionus statosi savo lėšomis, padedami rėmėjų ir regbio entuziastų.

Dominykas Genevič[email protected]

Lietuvoje toliau sparčiai populiarėja regbio žaidimas. Daugėja sportuojančių vaikų, gerėja šalies septynetų regbio rinktinių rezultatai tarptautinėje arenoje, vis garsiau svajojama apie olimpines žaidynes. Tačiau nuo senų rūpesčių greitai pabėgti nepavyksta. Regbio stadionus Lietuvoje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, o norint juos išsaugoti kartais tenka nueiti kryžiaus kelius.

Ką gali aistra regbiui, parodo Vilniaus „Geležinio vilko“ ekipos vadovai ir entuziastai. Seniausias Lietuvoje veikiantis regbio klubas Vilniuje, Verkių mikrorajone, iš apleisto mokyklos stadiono per metus sukūrė regbio aikštelę, kurioje jau sužaistos ir pirmosios ofi cialios rungtynės.Nesnaudžia ir Vilniaus regbio akademija. Ji 25-eriems metams išsinuomojo Ledo rūmų pašonėje esantį mokyklos stadioną ir ketina pritaikyti jį regbiui.

Rūpesčių netrūkstaLietuvos regbio federacijos prezidentas Rytis Davidovičius sutinka, kad regbio bazių klausimas vis dar yra skausmingas.„Lietuvos regbio stadionų situacija yra tragiška. Tik Vilnius, Kaunas ir Šiauliai gali pasigirti keletu stadionų, kuriuose galima žaisti vietines čempionato rungtynes, tačiau šių stadionų kokybė neatitinka tarptautinių standartų“, – teigė R. Davidovičius.

Vilniuje yra atnaujintas Vingio stadionas, kuris priklauso Lietuvos olimpiniam sporto centrui (LOSC). Todėl patys klubai, įdėję daug pastangų, kad stadionas egzistuotų, nebenori savo lėšomis tobulinti valstybės objekto.„Tik nuo LOSC vadovų noro priklauso, ar regbis ten bus žaidžiamas, ar ne. Todėl investuoti lėšas į svetimą daržą sudėtinga. Verkiuose mes gavome žemės 20-iai metų ir galima jau naudoti rėmėjų investicijas. Dar ne viskas pabaigta, bet vaikai jau gali žaisti“, – pasakojo „Geležinio vilko“ klubo prezidentas Audrius Jakutis.Ruošiamas ir dar vienas stadionas Šiauliuose – Lietuvos regbio sostinėje. Tačiau vienas iš dviejų esamų artimiausiu metu gali išnykti, mat Zoknių stadionas įsikūręs netoli oro uosto, kuris smarkiai plečiasi.

Iš apleisto lauko – stadionas„Geležinio vilko“ klubo vadovai, žaidėjai, treneriai ir draugai metus aukojo savo laiką ir energiją, bandydami atgaivinti šalia Verkių mokyklos esantį stadioną. Su rėmėjų pagalba atnaujintas sporto objektas išvydo dienos šviesą.„Tai buvo baisiau negu tuščias laukas. Čia buvo stadionas, užpiltas vandens, žolė – žmogaus ūgio, o futbolo vartų net nesimatė“, – taip buvusią situaciją apibūdino A. Jakutis.Žinoma, Lietuvoje, norint gauti leidimą sutvarkyti apleistą teritoriją ir pritaikyti ją visuomenės labui, tenka gerokai paplušėti.

„Geležinio vilko“ iniciatyvas ir tokią didelę aistrą regbiui, kad į stadionus investuojamos savos lėšos. Šis kelias yra labai sudėtingas, be to, jam reikia be galo daug išteklių“, – pasakojo R. Davidovičius.Bėda dėl stadionų nebūtų tokia didelė, jeigu futbolo bendruomenės požiūris būtų kiek platesnis ir supratingesnis. Dažnai sakoma, kad regbis gali sugadinti futbolo stadioną, todėl negalima leisti regbininkų ant vejos.„Galiu pasakyti, kad tai nėra visiška tiesa, nes visame pasaulyje regbininkai ir futbolininkai puikiai sutaria bei dalijasi aikštėmis. Netgi dažniausiai naudojami žaidimo plotai labai skiriasi, – aiškino R. Davidovičius. – Jeigu žaidžiant futbolą daugiausia ištrypiamas aikštės centras, tai regbyje – kraštai. Pavyzdžiui, analizavome Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadiono veją po Europos regbio septynetų čempionato. Varžybos vyko dvi dienas ir po jų veja buvo normali, tarsi po vienų futbolo rungtynių.“

Tikisi ES paramosLietuvos regbio federacija daug tikisi iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų 2014–2020 metais.„Mes privalome turėti dengtą maniežą Šiauliuose, keletą aikščių ir galbūt ateityje 2–3 tūkst. vietų regbio stadioną, skirtą tarptautinėms rungtynėms“, – į ateitį žvelgė R. Davidovičius.

ĮVEIKTI KLIŪTIS PADEDA ENTUZIAZMASRegbio stadionus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, o norint juos išsaugoti tenka nueiti kryžiaus kelius

„Su miesto valdžia pradėjome kalbėtis prieš trejus ar ketverius metus. Du kartus net iki Artūro Zuoko kabineto teko nukeliauti per visus valdininkus. Bet gavome sporto funkcionierių palaikymą ir dabar turime stadioną. O kam gali būti blogai, jeigu čia anksčiau buvo bala, kur vaikai negalėdavo net žingsnio žengti?“ – klausė A. Jakutis.Stadionas įsikūręs šalia naujai pastatyto daugiabučio. Kai kam geriau pro langą matyti apleistą pelkę negu sportuojančius vaikus.„Su namo gyventojais ilgai susirašinėjome, nes jie pradėjo reikšti pretenzijų, kad jiems gyvenimas pablogėjo, kai vietoj kažkokio šabakštyno padarėme stadioną. Bet tai yra mokyklos stadionas, todėl gyventojai negali uždrausti stadionui būti stadionu“, – vaizdingai pareiškė A. Jakutis.

Netinkamas požiūrisTiek „Geležinis vilkas“, tiek Vilniaus regbio akademija stadionus statosi savo lėšomis, padedami rėmėjų ir regbio entuziastų. Valstybė prie regbininkų sportavimo sąlygų gerinimo neprisideda.„Pagrindinė tokios liūdnos situacijos priežastis, manyčiau, yra struktūrinių lėšų nepritekėjimas iki regbio. Regbis iki šiol buvo mažiau žinomas ir tūnojo kitų sporto šakų šešėlyje. Trūko lobizmo, žinių ir tinkamo darbo su tarptautiniais fondais, nes stadioną statyti savo lėšomis yra be galo sudėtinga. Noriu išskirti Vilniaus regbio akademijos ir

„Geležinio vilko“ klubas Vilniuje iš apleisto mokyklos stadiono per metus sukūrė regbio aikštelę, kurioje jau sužaistos ir pirmosios ofi cialios rungtynės.Sauliaus Čirbos nuotr.


„Klubo įkūrimo idėjos autoriai – Šarūnas Linkus ir Česlovas Glazauskas. Buvo surinkta nemaža entuziastų komanda iš buvusių buriuotojų, irkluotojų ir vandens slidininkų. Elektrėnų savivaldybės taryba pritarė idėjai atgaivinti vandens sporto šakas ir patikėjo „Poseidonui“ panaudos pagrindu jachtklubo pastatus.


Elektrėnų sporto, turizmo ir pramogų centro direktorius Kęstas Vitkauskas džiaugiasi, kad prieš trejus metus, susibūrus vandens sporto šakų entuziastams, buvo įkurtas sporto klubas „Poseidonas“. Vėl atgijo vandens sportas, savivaldybės tarybos sprendimu pasitikėjimo teise klubui dešimčiai metų buvo perduotas jachtklubas.

„Kai 2003 m. Elektrėnų savivaldybės sporto mokyklai buvo perduotas jachtklubas sportinei veiklai plėtoti, beveik dešimt metų nebuvo organizuojama jokia veikla, nors Elektrėnai anksčiau garsėjo vandens slidžių, buriavimo, irklavimo laimėjimais. Šiuo metu jachtklubas atgimė iš naujo: Elektrėnų mariose vėl matome skriejančius buriuotojus, baidarių ir kanojų irklavimo atstovus, vaikai mokomi buriuoti, rengiamos varžybos. Jachtklubas tapo elektrėniškių traukos ir užimtumo objektu“, – sako K. Vitkauskas. Laikraščio „Sportas“ pašnekovas – vienas iš klubo steigėjų ir vadovas, Elektrėnų ledo rūmų padalinio vadovas Vaidas Bernotas.

Klubas „Poseidonas“ pradėjo savo veiklą, kaip gyvuojate? Klubo įkūrimo idėjos autoriai – Šarūnas Linkus ir Česlovas Glazauskas. Buvo surinkta nemaža entuziastų komanda iš buvusių buriuotojų, irkluotojų ir vandens slidininkų. Elektrėnų savivaldybės taryba pritarė idėjai atgaivinti vandens sporto šakas ir patikėjo „Poseidonui“ panaudos pagrindu jachtklubo pastatus. Išsirinkome valdybą, joje daugiau kaip 50 narių, pasitvirtinome įstatus, o svarbiausia – turime didelį norą galynėtis su vėju ir bangomis.

Buriavimas Elektrėnuose atsirado tada, kai vyko projektas „Elektrėnų marių dalies išvalymas“, ar jis elektrėniškiams buvo sėkmingas?Elektrėnų mariose buriuoti pradėta prieš 50 metų. Ilgą laiką ši sporto šaka buvo sėkmingai puoselėjama, buriuotojai dalyvaudavo įvairiose regatose ir buvo žinomi visoje Lietuvoje. Pagal to laiko reikalavimus buvo sukurta gera infrastruktūra, puiki bazė, vėliau jachtklube įsikūrė vandens slidininkai ir irkluotojai. Elektrėnų gyventojams buvo sudarytos puikios laisvalaikio leidimo ir sportavimo sąlygos.Tačiau per pastaruosius daugiau kaip 15 metų aktyvi

veikla jachtklube buvo nutrūkusi. Burės mariose tapo retu reiškiniu, matėsi vienas kitas vandens slidininkas ar vandlentininkas. Buvo nebenaudojami elingai ir kiti pastatai. Buriavimo Elektrėnuose atgaivinimas nesusijęs su minimu projektu.

Su kokiomis buriavimo plėtros problemomis susiduriate, ar Elektrėnų sporto mokykla kultivuoja buriavimą, ar turite trenerį?

Pagrindinės problemos – fi nansavimas ir treneriai. Elektrėnų savivaldybės sporto mokykloje buriavimo trenerio niekada nebuvo ir nėra, nors jachtklubas anksčiau ir priklausė mokyklai. Norinčiuosius buriuoti truputį pamoko patys klubo nariai, Lietuvos buriavimo akademija (LBA) padeda patarimais, treneriais, inventoriumi. Šį sezoną iš Elektrėnų savivaldybės sporto rėmimo programai skirtų lėšų dalis teko

trenerio darbui apmokėti. Tačiau už tokius pinigus galima dirbti vos dvi savaites.

Kas jums padeda išsilaikyti, ar turite savo patalpas, elingų, burlaivių?Padeda entuziazmas. Pagal panaudos sutartį su Elektrėnų savivaldybe turime elingų ir kitų pastatų, burlaiviai – privatūs, dalis jachtų priklauso LBA. Atsiranda naujų jachtų ir katamaranų, papuošiančių Elektrėnų marias. Už Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento, rėmėjų ir klubo narių lėšas sutvarkėme pastatų stogus, tiltelius, krantinę ir pan.

Kiekvienas klubas svajoja išugdyti olimpietį, ar tokias svajones puoselėjate jūs?Olimpietį gal ir būtų galima išugdyti, bet tik ateityje. Buriavimu norime sudominti kuo daugiau jaunimo ir vaikų. Bendradarbiaudami su LBA, norime perduoti trenerių ir jų išugdytų buriuotojų patirtį, dalyvauti regatose ir rengti jas Elektrėnuose.

Kokias puoselėjate tradicijas, ar dalyvaujate tik Lietuvos regatose, o gal važiuojate ir į užsienį? Dirbame vos trečius metus, tačiau tradicijos jau formuojasi: kelis kartus mūsų buriuotojai dalyvavo „Škvalo“ klubo regatoje Mozūruose (Lenkija), rengiame sezono atidarymo regatą „Burių paradas“, atvirų durų dienas, kai pažaboti vėją gali kiekvienas norintysis, Valstybės dienai paminėti – regatą „Apie Elektrėnų marias“. Žiemą vyko Lietuvos ledrogių čempionatas, rugpjūčio viduryje rengėme „Elektrėnų vėjo iššūkio“ regatą, skirtą Leonui Valinevičiui atminti. Kasmet rugsėjo viduryje organizuojame Lietuvos katamaranų čempionatą – Poseidono taurės regatą. Kartu su Lietuvos vandens motociklų sporto federacija Elektrėnų mariose vyko tarptautinės sezono atidarymo ir Rytų Europos taurės varžybos. Jose dalyvavo daugiau nei 50 dalyvių iš septynių šalių.Turime ir motorinių laivų sekciją. Keletas entuziastų susidomėjo vandlenčių ir vandens slidžių sportu. Klubo valdybos pirmininko Š. Linkaus iniciatyva žiemą rengiami antros eilės vairininko kursai. Juos išklausė nemaža dalis klubo narių ir sėkmingai išlaikė teorijos bei praktikos egzaminus.

Kokius puoselėjate ateities planus?Sudominti buriavimu ir kitomis vandens sporto šakomis kuo daugiau jaunimo, tvarkyti ir plėsti bazę, įsigyti inventoriaus. Planų išties daug.

MANO KRAŠTAS Elektrėnų mariose buriuoti pradėta prieš 50 metų. Ilgą laiką ši sporto šaka buvo sėkmingai puoselėjama.

„POSEIDONAS“ – ANT BANGOSElektrėnų klubas jau tapo vandens sporto šakų mėgėjų traukos centru tiek vasarą, tiek žiemą

Lietuvos rinktinės strategas I. Pankratjevas neslepia –

rezultatai daro įtaką jo nuotaikai.

Žiemą Elektrėnų mariose vyko Lietuvos ledrogių čempionatas.

Elektrėnuose surengtos tarptautinės vandens motociklų varžybos.

„Poseidonas“ rengia varžybas įvairaus amžiaus buriuotojams.



Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas savivaldybėje kuruoja ir sportą, o jį pažįsta puikiai. Valdininkas jaunystėje gerai žaidė futbolą, tapo Lietuvos čempionu ir prizininku, laimėjo šalies futbolo taurę. Be to, yra vadovavęs Kūno kultūros ir sporto departamentui.

Su R. Vaiginu kalbėjomės apie kintantį Vilniaus sporto veidą. Dešimt sporto mokyklų sujungtos į Sporto centrą, reorganizuota ir visa miesto sporto sistema.

Rugsėjo 1-ąją duris atvėrė naujasis Vilniaus sporto centras. Kodėl prireikė sujungti sporto mokyklas?Miesto sporto sistema buvo sukurta 1990 m. ir nuo to laiko 24 metus nebuvo jokių permainų ar pokyčių. Apie 2000-uosius atsirado Vilniaus olimpinis sporto centras, papildęs sporto mokyklų skaičių. Jau seniai vyko diskusija, kad Vilniaus sporto mokyklos savo veikla yra šiek tiek atgyvenusios ir neatitinka nūdienos reikalavimų. Prieš trejus ar ketverius metus buvo parengta galimybių studija, kurioje dalyvavo specialistai, mokslininkai ir įvertino esamą situaciją Vilniuje. Jie pateikė savo siūlymus ir išvadas. Buvo sudaryta darbo grupė, kurioje aš, kaip sporto srities kuratorius, buvau įpareigotas prižiūrėti, kad ši reorganizacija būtų įvykdyta. Iki tol Vilniuje turėjome dešimt sporto mokyklų, o po reorganizacijos liko tik trys žaidimų sporto mokyklos: futbolo, krepšinio ir žaidimų sporto mokykla „Tauras“. Pastaroji kultivuoja tinklinį, rankinį, žolės riedulį, tenisą, stalo tenisą. Kitos penkios sporto mokyklos ir

Vilniaus olimpinis sporto centras buvo sujungtos į Vilniaus miesto sporto centrą, o Šachmatų ir šaškių sporto mokykla prijungta prie „Tauro“ sporto mokyklos. Nuo rugsėjo 1-osios Vilniuje liko keturios sporto mokymo įstaigos. Ar reorganizacija buvo lengva?Ne, ji nebuvo lengva ir paprasta, ilgokai užtruko. Susidūrėme su teisiniais aktais, įstatymais – jų nebuvo galima pažeisti. Norėčiau padėkoti kone visų sporto mokyklų direktoriams, jų pavaduotojams, specialistams už geranorišką supratimą, kad toks sporto centras reikalingas. Tačiau Šachmatų ir šaškių sporto mokykla kažkokiu būdu bandė sustabdyti šią reorganizaciją, įrodinėjo, kad tai neteisėta, nebus naudos, kad norime parduoti jų turtą, sunaikinsime sporto šaką, trenerių etatus. Ji pradėjo kovoti už savo teises, norėjo likti savarankiška, prieštaravo, kad būtų prie ko nors prijungta.Bet viskas buvo daroma teisėtai pagal iš anksto numatytą ir visais lygmenimis suderintą planą. Reorganizacija įvyko, ir tie nuogąstavimai, kad sunaikinsime sporto mokyklas bei sporto šakas, nepasitvirtino. Šachmatų ir šaškių mokykla, kaip ir buvo įsikūrusi tose patalpose, taip ir liko, valandų skaičius treneriams gali netgi padidėti.

Koks buvo pagrindinis sporto mokyklų reorganizacijos tikslas?Vienas pagrindinių tikslų – kad efektyviau naudotume sportui skirtas lėšas. Buvo girdėti šnekų, kad Vilniuje sportui skiriamas nedidelis dėmesys, kad trūksta lėšų. Tačiau tai netiesa. Šiais metais sportui skirta 23 mln. litų, praėjusiais – 26 mln. litų. Tačiau šie metai dar nesibaigia, tai nėra paskutiniai skaičiai.

Tikiuosi, kad miesto savivaldybės taryba priims sprendimą, kad sportui būtų skirta dar papildomai 1 mln. 200 tūkst. litų. Iki metų pabaigos bus peržiūrimas biudžetas ir, tikimės, gauti trūkstamas lėšas. Realus mūsų poreikis – 26–27 mln. litų. Ar tai maži skaičiai? Manau, kad ne. Vien sporto mokykloms su darbo užmokesčiais, patalpų nuoma tenka apie 14–15 mln. litų. Jeigu palygintume su visos Lietuvos sporto biudžetu, kai visoms sporto šakų federacijoms skiriama apie 11 mln. litų, tai mūsų sporto mokykloms skiriama tikrai gana daug lėšų. Ir miesto politikai, ir savivaldybės valdžia nori, kad tos lėšos būtų efektyviai naudojamos, kad jos būtų nukreiptos ten, už ką atsakinga savivaldybė. Pirmiausia tai vaikų užimtumas ir jų sveikatingumas – kad kuo daugiau vaikų sportuotų ir kuo mažiau namuose sėdėtų prie kompiuterių, televizorių arba iš viso nieko neveiktų. Su sporto mokyklų reorganizacija siejame dideles viltis, viskas vyks koncentruotai. Antrasis mūsų uždavinys – valdymo administravimo išlaidų mažinimas. Anksčiau kiekviena sporto mokykla turėjo direktorių, vieną arba du pavaduotojus, vadybininką, metodininką. Valdymo aparatą sudarė 5–6 žmonės, ką jie veikė, nebuvo kontroliuojama, o pagrindinį darbą atlikdavo treneriai. Kai vadovų skaičius išpūstas, būdavo neefektyviai naudojamos lėšos. Reorganizacija padėjo sumažinti administracinį valdymo aparatą, šiek tiek atsinaujinti, pritraukti naujų žmonių.Buvo perspėtos ir visos trys sporto mokyklos, kad pasitemptų, nes visos bus stebimos, kad valandos, skirtos trenerių etatams, būtų

naudojamos efektyviai. Kiekvienas treneris už gautas valandas turi dorai ir kruopščiai dirbti, kad rezultatas būtų matomas. Sporto mokyklos turi ugdyti ir didelio meistriškumo sportininkus.

Ar sporto centras turi savo būstinę ir kas jam vadovauja?Yra paskirtas laikinasis direktorius, buvęs Vilniaus lengvosios atletikos mokyklos direktorius Marius Jukonis. Ant jo pečių sugulė visa reorganizacija. Jis puikiai tvarkosi, surinko puikų kolektyvą. Bus skelbiamas konkursas Sporto centro direktoriaus pareigoms užimti. Realiausias kandidatas – M. Jukonis. Jis savo darbu ir supratimu įrodė, kad gali gerai tvarkytis, steigiant naują Vilniaus sporto centrą. M. Jukonis laikinai buvo įsikūręs buvusioje gimnastikos ir vakarinėje suaugusiųjų mokykloje, o greitai centras persikels į puikias atskiras miesto savivaldybei priklausančias patalpas Vytenio gatvėje.

Kaip vertinate permainas Kūno kultūros ir sporto departamente?Vertinu gerai. Naujajam direktoriui Edžiui Urbanavičiui linkiu stiprybės, gerų idėjų ir sumanymų. Reikia, kad sporto federacijų vadovai žinotų, jog bet kada, iškilus sunkumams, gali užeiti pas KKSD generalinį direktorių pasitarti ir tikėtis pagalbos bei paramos. Vieni kitus turime palaikyti – miestų ir rajonų savivaldybės, sporto padalinių vadovai, federacijos turi dirbti bendram labui, nes reikia pripažinti, kad Lietuvos sporto biudžetas, palyginti su kitų šalių, yra vienas mažiausių Europoje ir pasaulyje. Su tomis nedidelėmis lėšomis turime dirbti efektyviai ir siekti bendro tikslo bei rezultato.

„Vienas pagrindinių tikslų – kad efektyviau naudotume sportui skirtas lėšas. Buvo girdėti šnekų, kad Vilniuje sportui skiriamas nedidelis dėmesys, kad trūksta lėšų. Tačiau tai netiesa. Šiais metais sportui skirta 23 mln. litų, praėjusiais – 26 mln. litų. Tačiau šie metai dar nesibaigia, tai nėra paskutiniai skaičiai.

NAUJAS VILNIAUS SPORTO VEIDAS

Nuo šio rudens šalies sostinėje iš dešimties sporto mokyklų liko keturios. Taip tikimasi efektyviau panaudoti lėšas

20201414 S SSSPAPALILISS

R. Vaiginas savivaldybėje

kuruoja ir sportą.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Olimpinis vicečempionas Stasys Šaparnis džiaugiasi, kad nugyveno puikų gyvenimą, nes darė tai, kas patiko. 21p.p.


Ingvaras [email protected]

Spalio 2 d. olimpiniam vicečempionui, pasaulio čempionui ir daugkartiniam prizininkui Stasiui Šaparniui sukanka 75-eri.

„Gyvenau puikų gyvenimą. Tokį, kai dirbi mėgstamą darbą, o už jį tau dar ir pinigus moka“, – apibendrina savo nugyventus metus penkiakovininkas.

Pirmas sportas – futbolasVisose S. Šaparnio biografi jose rašoma, kad į šiuolaikinę penkiakovę jis atėjo iš plaukimo ir vandensvydžio. Bet jo pažintis su sportu prasidėjo ne nuo šių šakų. Kaip ir dauguma pokario metais augusių sportininkų, Panevėžyje gimęs S. Šaparnis išbandė bene visas sporto šakas, kurios tuo metu ir toje vietoje jam buvo prieinamos. Pirma tokių buvo futbolas. Neapsiėjo ir be tinklinio, ledo ritulio, rankinio, bėgimo, slidinėjimo.„1955-aisiais buvo priimtas nutarimas rengti SSRS tautų spartakiadą. Tada ir prasidėjo vajus. Ieškojo, rengė įvairių sporto šakų atletus, kad atstovautų Lietuvai spartakiadoje. Taip liepė man iš futbolininko tapti plaukiku. Juolab kad 100 m nuplaukdavau per 1 min. 24 sekundės. Pasakė: futbolininkų pas mus daugybė, o plaukikų trūksta“, – prisimena S. Šaparnis.Anot jo, visi Panevėžio plaukikai tuo pat metu buvo ir vandensvydininkai.Ir plaukimo, ir vandensvydžio varžybos tais laikais vykdavo atviruose vandens telkiniuose – ežeruose, tvenkiniuose. Aišku, to meto varžybos labai priklausydavo nuo oro sąlygų, plaukikų ir vandensvydininkų sezonas nebūdavo ilgas.„Pamenu, nuvažiavome į Zarasus žaisti vandensvydžio, o ten – velniškai šalta. Per pertrauką, kad nesušaltumėm, išgėrėm denatūruoto spirito. Tai po to visi vadino Panevėžio „denaturščikais“, – juokiasi veteranas.

Nauja – tik fechtavimasBaigęs mokyklą, S. Šaparnis Vilniuje paskutinį kartą dalyvavo Lietuvos plaukimo čempionate. Per jį penkiakovės treneris Simas Žekonis pasikvietė plaukiką treniruotis pas save.„Vienintelė sritis – fechtavimas – man buvo nauja. Kitos rungtys nebuvo kažkas neįprasta. Užsiimant penkiakove reikia turėti pagrindą, o jį sudaro bėgimas ir plaukimas. Ir jojimą buvau išbandęs. Po karo Panevėžyje, kai man dar dešimties nebuvo, netoliese buvo arklidės. Tuos arklius mes, vaikai, nujodavome į

„„Vieną sporto šaką pamilau iki galo gyvenimo, taip pat ir vieną žmoną. Ji – panevėžietė. Maskvoje neieškojau, su kuo sujungti gyvenimą, maniau – mano vaikams reikia lietuviško kraujo. Tad grįžau į Lietuvą, parsivežiau žmoną iš gimtojo Panevėžio ir gyvename su ja jau 45 metus.“

ganyklą. Vienu nujoji, kitu parjoji atgal. Be balno, be nieko, – tik pavadį duodavo. O ir šaudyt tekę buvo“, – pasakojo S. Šaparnis.Persikėlęs į sostinę garsusis atletas studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. Jau 1959-aisiais dalyvavo draugijos „Spartak“ pirmenybėse Maskvoje. O 1960 m. Lietuvos pirmenybėse užėmė trečiąją vietą.„Tada supratau, kad penkiakovė – mano sportas“, – kalba olimpinis vicečempionas.

Įspūdinga titulų kolekcijaBe olimpinio sidabro Meksiko žaidynėse 1968-aisiais, S. Šaparnis yra laimėjęs vieną pasaulio čempionato aukso, tris sidabro ir vieną bronzos medalį. Dauguma šių medalių yra komandiniai, pelnyti kartu su SSRS rinktine. Individualus – 1967 m. pasaulio pirmenybių Švedijoje sidabras.Šis medalis S. Šaparniui sukelia ir linksmų, ir liūdnų prisiminimų.„Manau, kad tada praradau auksą. Per šaudymą. Iki tol pirmavau ir galvojau – reikia kuo geriau pataikyti, o jau tada gaudykit mane. Bet atėmė 40 taškų už varžybų pristabdymą. Ginklas užsikirto. Vis dėlto po smukimo per kitas rungtis išlindus į antrąją vietą džiaugsmo buvo daug“, – dalijasi prisiminimais penkiakovininkas.

„Nusigėrusiųjų čempionatas“S. Šaparnio laikais sportininkai per varžybas griebdavosi ir įvairių būdų atsigauti, įveikti psichologinę įtampą. Iki 1966-ųjų

Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos nutarimo priskirti alkoholį dopingui, vyną ar degtinę tam naudojo bene visi penkiakovininkai.„1965 m. pasaulio čempionatas vyko Rytų Vokietijoje. Vienas austras gerai fechtavosi, bet prieš šaudymo rungtį prisigėrė. Po to buvo didžiulis straipsnis žurnale „Bild“, pavadintas „Nusigėrusiųjų čempionatas“. Tad 1966 m. buvo įvesta dopingo kontrolė prieš šaudymą. Iki tol visi penkiakovininkai gerdavo. SSRS rinktinėje būdavo manoma, kad 300–400 g degtinės pagerina šaudymo rezultatus. Man užtekdavo stiklinės ar pusantros raudonojo vyno. Po fechtavimosi krūvio, kai visą naktį atakuoji ir giniesi, reikėdavo kažkaip susitvarkyti nervus. Todėl išgerdavau butelį vyno, kad normaliai miegočiau. Ryte atėjus, prieš apšilimą – šimtas gramų. Padarydavau apšilimą – stiklinę. Vėliau man viena gydytoja patarė gerti valerijonų šaknų arbatos. Po jos ranka šiek tiek dreba, bet ją galima valdyti“, – neslėpdamas pasakoja S. Šaparnis.

Buvo CSKA narysŠešerius savo produktyviausius kaip sportininko metus lietuvis praleido Maskvoje. Sportavo CSKA – Centriniame armijos sporto klube. „1963-iaisiais baigus universitetą mane paėmė į armiją. 1961 m. aukštosiose mokyklose panaikino karines katedras. Man tada trūko pusės metų, kad katedra suteiktų

atsargos leitenanto laipsnį. Patekau į Rygą. Tris su puse mėnesio tarnavau. Vietos sporto klubas apžiūrėjo ir nepaėmė. Sako – mums užtenka sportininkų, penkiakovininkų mums nereikia. Parašiau laišką į Maskvą, į CSKA. Tuo metu buvau penktas SSRS. Ir pervedė mane į Maskvą“, – prisimena, kaip atsidūrė šiame sovietų sporto bastione, Panevėžyje gimęs sportininkas.CSKA turėjo puikią sporto infrastruktūrą ir didelių galimybių, šiam klubui priklausė įvairiausių sporto šakų geriausi SSRS atletai.„Žmonės CSKA vadindavo CSKA „koniušnia“ (arklidė). Nes visus sportininkus kaip geriausius eržilus atsirinkdavo. Bet sąlygas sportuoti sudarydavo tokias, kokių kitur labai retai pasitaikydavo“, – kalba S. Šaparnis.

Penkiakovė pasikeitė1970-aisiais S. Šaparnis baigė sportinę karjerą.Dvejus metus išdirbęs Vengrijoje, jis grįžo į Lietuvą, dirbo draugijoje „Dinamo“, teisėjavo pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionate bei Maskvos olimpinėse žaidynėse.Nuo 1988-ųjų buvo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas, vėliau – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas (1992–1996), Lietuvos sporto federacijų sąjungos prezidentas.„Pasakysiu atvirai: dabartinė penkiakovė man neimponuoja. Viskas pasikeitė. Mano laikais jojimo rungties trasą ruošdavo pagal žirgus. Fechtavimo rungtyje kova trukdavo tris minutes, dabar – vieną. Aš dvi minutes žvalgyba užsiimdavau fechtuodamasis. Pradėdavome aštuntą valandą ryto, baigdavome – pusę dvylikos nakties. Dėl šaudymo – taip pat. Mano laikais buvo kito kalibro ginklai“, – atsako S. Šaparnis į klausimą, ar domisi dabartinių penkiakovininkų laimėjimais.

Vienas sportas, viena moterisS. Šaparnis vedė iš Rusijos grįžęs gyventi į Lietuvą. Turi žmoną, dukterį, sūnų ir dvi anūkes.„Vieną sporto šaką pamilau iki galo gyvenimo, taip pat ir vieną žmoną. Ji – panevėžietė. Maskvoje neieškojau, su kuo sujungti gyvenimą, maniau – mano vaikams reikia lietuviško kraujo. Tad grįžau į Lietuvą, parsivežiau žmoną iš gimtojo Panevėžio ir gyvename su ja jau 45 metus. Mano dukra ištekėjo ir gyvena Rygoje, pagimdė man dvi anūkes. Dabar vienai jų – 17-a, kitai – 13-a. Aš juokiuosi, kad viena yra lietuvė, kita – latvė. Sūnus dirba čia, kriminalinėje policijoje, nevedęs“, – apie šeimą pasakoja olimpinis vicečempionas.

„PENKIAKOVĖ – MANO SPORTAS“Olimpinis vicečempionas Stasys Šaparnis džiaugiasi, kad nugyveno puikų gyvenimą, nes darė tai, kas patiko

SUKAKTIS 20201414 SSPAPALILISS

1698 m. STASYS ŠAPARNIS iškovojo Meksiko olimpinių žaidynių sidabro medalį.

Alfredo Pliadžio nuotr.


Ginas [email protected]

„Eglės“ istorijoje pergalių netrūksta. Tai ir aukščiausi titulai Lietuvos čempionatuose, prizinės vietos SSRS pirmenybėse, 1988 m. laimėta IHF (Tarptautinės rankinio federacijos) taurė.

Pergalės – tai ir gausus būrys klubo auklėtinių, po 1991-ųjų plačiai pasklidusių po visą Europą. Tarp jų pasaulio jaunimo čempionės Vida Katarskytė-Taurienė, Ramunė Vilimaitė-Lukšienė, Loreta Obručaitė-Ivanauskienė, Daiva Kalauskaitė-Zinkevičienė, Jolanta Žemaitytė-Jankevičienė, Rima Kužimova-Sypkuvienė, olimpinė ir pasaulio čempionė Sigita Mažeikaitė-Strečen, pasaulio čempionė Aušrelė Miklušytė-Fridrikas, kuri 1999 m. pripažinta geriausia pasaulio rankininke. Tiesa, tada ji jau atstovavo Austrijai.Pergalės – tai ir visą keturiasdešimtmetį trunkanti garsiausio Vilniaus rankinio klubo istorija. Tačiau dabar „Eglei“, kaip ir visam Lietuvos moterų rankiniui, tenka ne džiaugtis pergalėmis, o kovoti dėl išlikimo.

Rankiniui trūksta vedlioViena svarbiausių ir bene pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos rankinis atsidūrė dabartinėje padėtyje, yra ta, kad jis neturi tokio autoritetingo, principingo, objektyvaus, vienijančio visą rankinio šeimą apologeto, koks buvo šviesaus atminimo Janis Grinbergas. Neturi, ir tiek. Traukiasi, siaurėja Lietuvos rankinio geografi ja. Kur pradingo tokie rankinio židiniai kaip Jurbarkas, Pasvalys, Varėna, Skaudvilė, Tauragė, Druskininkai? Pastebimai mažėja ir ima stigti rankinio trenerių, senoji gvardija patylomis, kartais net neatsisveikinusi, išeina, o naujų vardų beveik negirdėti.Puikiai žinomas ne tik sporto, bet ir verslo pasaulyje žmogus, vienas geriausių visų laikų savo pozicijos rankininkų Lietuvoje Gediminas Mikulėnas tvirtina, kad mūsų šalies rankiniui, jo atgimimui reikia žaidimo erdvės: pakankamo dydžio, visiems prieinamų, pigių, greitai pastatomų ir prireikus transformuojamų universalių sporto salių. Atsiradus tokioms darbovietėms, atsirastų ir rankinio mokytojų – trenerių. Jie, pasak G. Mikulėno, turėtų ir galėtų laimėti varžybas dėl vaikų, jaunimo su kitomis sporto šakomis.

Žaidėjos traukia į užsienįDabartinio „Eglės“ rankinio klubo vadovo, trenerio Juozo Žalos nuomonė apie rankinio

būklę ir perspektyvas Lietuvoje irgi gana pesimistiška. Pasak J. Žalos, ypač bloga moterų rankinio padėtis. Apie prastą kadaise klestėjusios sporto šakos padėtį byloja ir praėjusio sezono šalies čempionato aukščiausiame divizione, ir Lietuvos nacionalinės moterų bei įvairaus amžiaus jaunimo rinktinių rezultatai tarptautinėse varžybose. „Jei prieš dešimtmetį iš Lietuvos rungtyniauti į kitą šalį išvykdavo jau subrendusios rankininkės, dabar į užsienį traukia vos vidurinę mokyklą baigusios, tik pradinius rankinio mokslus sporto mokyklose išėjusios merginos. Jos ten treniruojasi 2–3 kartus per savaitę, kartą du rungtyniauja, turi kur gyventi, dirba konkretų darbą, uždirba ir gyvena, per daug galvos nesukdamos dėl savo nebūtinai sportinės ateities“, – pastebėjo J. Žala.

Sportas moksleivių nebedomina Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius, šiuo metu einantis ir Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidento pareigas, Antanas Skarbalius tvirtina, kad šalies mokyklose kūno kultūros pamokos nuvertintos. Jose vaikai per mažai sportuoja, nebeprivalo laikyti normatyvų, o merginų susidomėjimas sportu dar mažesnis nei vaikinų. A. Skarbalius sako, kad jaunimas sportu apskritai mažiau domisi, nes dabar siūlomos daug lengviau prieinamos pramogos, kurioms nereikia didesnių pastangų: kompiuteriai, daugybė elektroninių žaidimų. Dar viena bėda, anot A. Skarbaliaus, yra profesionalių komandų stoka. Kur vaikams, baigusiems mokyklą, tęsti sportinę karjerą? Jei nėra perspektyvų, jie arba apleidžia sportą, arba išvyksta į užsienį. LRF vadovo teigimu, reikėtų visai nedaug: dešimtadaliu padidinti sportui skiriamas lėšas ir šalyje

galėtų atsirasti profesionalių komandų, augtų sportinis meistriškumas.Anot „Eglės“ klubo vadovo, LRF prezidento žodžiai labai teisingi, tačiau J. Žala turėjo ir priekaištų A. Skarbaliui. Pastarasis esą visą dėmesį skiria savo treniruojamam Kauno „Acme-Žalgiriui“, burdamas čia perspektyviausias žaidėjas iš visos šalies ir viliodamas jas galimybe žaisti šalies rinktinėje, kuriai pats ir vadovauja. Kitiems lieka trupiniai.

Klubo vadovas turi vilčiųJ. Žala neabejoja – kol Lietuvoje krepšinis mėgausis išskirtiniu dėmesiu, o kitų sporto šakų, tarp jų ir rankinio, komandų vadovai turės vaikščioti su atkišta, amžinai prašančia ranka, niekas nepasikeis.„Reikia daug dėmesio mūsų sporto šakai. Tas dėmesys apima daug ką: ir investicijas, ir pačias įvairiausias rankinio atkūrimo priemones. Sužlugdyti labai lengva, o kaip viską prikelti iš griuvėsių, turi rūpėti ne tik mums, mūsų klubui, pasitinkančiam savo 40-ąjį gimtadienį.Nemažų vilčių, susijusių su rankinio atgimimu, turime dabar, kai Kūno kultūros ir sporto departamentui ėmė vadovauti ne tik ambicingas sporto, bet ir tikras rankinio žmogus Edis Urbanavičius. Mūsų, rankinio puoselėtojų, viltis žadina ir įsteigtos sporto vidurinės mokyklos Panevėžyje ir Šiauliuose. Džiaugiantis jų atkūrimu, reikia neužmiršti, kad pats svarbiausias dalykas ir jų sėkmingo egzistavimo pagrindas – atranka. Šiose mokyklose turi mokytis, lavintis patys gabiausi sportui, talentingiausi ir perspektyviausi vaikai“, – kalbėjo J. Žala.

Jubiliejų paminėjo turnyraisNeatsižvelgiant į sunkią klubo situaciją, 40-mečio jubiliejui paminėti rugpjūčio 29–31 d. surengtas tarptautinis moterų

rankinio turnyras. Varžybas laimėjo Koscežynos UKS PCM iš Lenkijos. Antrąją vietą užėmė Latvijos sporto pedagogikos akademijos komanda, trečiąją – LEU „Šviesa-Eglė“, ketvirtąją – Kauno „Širšės-Gaja“.Ta pačia proga buvo surengtos ir pamainos varžybos – penkiolikmečių mergaičių turnyras. Jį laimėjo „Eglės“ mergaitės iš „Tauro“ sporto mokyklos, nurungusios visas varžoves: dvi Alytaus komandas, jaunąsias eišiškietes ir komandą „SM Tauras“.J. Žala atkreipė dėmesį, kad šiemet Lietuvos moterų rankinio čempionatas keičia savo formatą. Jame žada dalyvauti devynios komandos: „Acme-Žalgiris“, Kauno r. „Garliava SM-Cascada“, „SM Tauras-Vilniaus kolegija“, LEU „Eglė-Šviesa“, pirmosios lygos ekipos iš Šiaulių, Klaipėdos, Alytaus ir Utenos bei Kauno rankinio centro komanda „Širšės-Gaja“.

Per šventę – liūdnos mintysJ. Žala neslėpė – švenčiant komandos 40-metį ir dėkojant visiems, kas padėjo visus tuos metus gyvuoti ir išgyventi, ypač Lietuvos edukologijos universitetui už suteiktas sąlygas treniruotis ir rungtyniauti, vis dažniau apninka liūdnos mintys. „Ar tik šis „eglučių“ 40-metis nebus paskutinė mūsų garsios komandos sukaktis? Vaikščiodamas po įstaigas ir instancijas neretai imi ir pagalvoji, ar tik ne man vienam „Eglės“ klubo reikalai ir terūpi. Manau, kad mūsų varžybos patraukė rankinio mėgėjų dėmesį, tikimės geresnės ateities mėgstamai sporto šakai ir savo komandai. Nuoširdžiai dėkojame rankiniui neabejingiems rėmėjams, kurie padėjo surengti šį jubiliejinį turnyrą: bendrovėms „Olifėja“, „Alvora“, „Vilbrita“, „Pakaita“, „Sigida“, „Universali arena“, „Iksados GTS“, „Velux“, viešbučiui „Park Inn“ ir kitiems“, – kalbėjo „Eglės“ vadovas.

SITUACIJA Vilniaus „Eglės“ komanda 1988 m. laimėjo Tarptautinės rankinio federacijos taurę.

PER ŠVENTĘ – LIŪDNOS MINTYSVilniaus „Eglė“ mini 40-metį. Tačiau pastaruoju metu klubui tenka ne džiaugtis pergalėmis, o kovoti dėl išlikimo

„„Jei prieš dešimtmetį iš Lietuvos rungtyniauti į kitą šalį išvykdavo jau subrendusios rankininkės, dabar į užsienį traukia vos vidurinę mokyklą baigusios, tik pradinius rankinio mokslus sporto mokyklose išėjusios merginos.“ JUOZAS ŽALA

Buvusių „Eglės“ žaidėjų ir klubo darbuotojų pagerbimas.

Gino Pinigio nuotr.


PERTRAUKĖLĖ SSPAPALILISS

Siųskite teisingus kryžiažodžio atsakymus el. paštu [email protected] iki spalio 15 d. ir laimėkite „Hummel“

laisvalaikio marškinėlius.

Rugsėjo mėnesio numeryje spausdinto kryžiažodžio teisingus atsakymus atsiuntė 12 skaitytojų. Ištraukus

burtus paaiškėjo, kad „Hummel“ prizą laimėjo Violeta Navakauskienė. Sveikiname!


STILIUS VILMA ŠALAŠEVIČIŪTĖ vaikystėje išbandė ir kitas sporto šakas – tinklinį, krepšinį, plaukimą.

20201414 S SPAPA20201414


Lengvuoju kultūrizmu užsiimanti marijampolietė Vilma Šalaševičiūtė sporto salėje sutiko ir savo vyrą, o tituluotai sportininkei šeima tapo pagrindiniu pergalių varikliu.

„Tauro“ klubo auklėtinė šiemet triumfavo Lietuvos pirmenybių lengvojo kultūrizmo iki 163 cm ūgio kategorijoje, nors 34-erių sportininkė šia veikla rimtai užsiima tik kiek daugiau nei ketverius metus.

Vyrą sutiko sporto klubeVilma į sporto klubą pirmą kartą užsuko dar jaunystėje, bet tada jame užsibuvo trumpiau nei metus. Būtent tada ji susipažino su būsimu vyru Gintaru ir dabar augina du vaikus – Norbertą ir Laisvydą. „Į sporto salę sugrįžau 2010 m. sausį, praėjus kelioms dienoms po 30-ojo gimtadienio. Tada jau buvau ne paliegusi paauglė, o moteris, dviejų sūnų mama“, – prisimena ji.V. Šalaševičiūtė šį sportą pasirinko dėl to, kad jai išpuoselėtas ir tvirtas kūnas yra gražu. Dar vaikystėje ji išbandė ir kitas sporto šakas – tinklinį, krepšinį, plaukimą ir visada atstovaudavo mokyklai įvairiose varžybose.

Sportininkai – lyg skulptoriaiKultūrizmu ar lengvuoju kultūrizmu profesionaliai užsiimantys žmonės itin dažnai susiduria su negatyviu požiūriu – dažnam atletų kūnai atrodo nenatūralūs ir atgraso. Nors moterys, dalyvaujančios lengvojo kultūrizmo varžybose, nesiekia užsiauginti didelių raumenų ir atrodo proporcingai, sveikai, vis dėlto sulaukia įvairių komentarų. Dažniausias jų – kad šis sportas skirtas ne moterims.„Mane daugiausia supa taip pat sportuojantys žmonės, todėl nelabai susiduriu su negatyviu žmonių požiūriu. Bet jei tokių pasitaiko, stengiuosi daugiau su jais nesusitikti“, – šypsodamasi sako Lietuvos čempionė. Būtent galimybė turėti tokį kūną, kokio nori, Vilmą labiausiai ir žavi: „Tu esi kaip skulptorius – gali formuoti savo kūną, kaip jis tau patinka, neperžengdamas savo noro ribų.“

Įkvepia ir palaiko šeimaNors Vilma jau spėjo laimėti ne vieną turnyrą, išmėginti savo jėgas su geriausiais Europos sportininkais ir įrodyti, kad yra viena geriausių Lietuvos atlečių, jai didžiausią malonumą vis dar teikia pirmosios pergalės ant scenos. Pasak jos, taip yra dėl to, kad tuo metu tai buvo kažkas nauja ir netikėta. Tačiau visų pergalių ir sportinės sėkmės galėtų ir nebūti, jei ne sportininkės šeima, kurią ji vadina didžiausia palaikymo komanda, motyvuojančia nesustoti ir judėti vis toliau.„Yra trys pagrindiniai žmonės, kurių negalėčiau nuvilti ir dėl

kurių stengiuosi, – manimi tikintis ir suprantantis vyras bei vaikai – jiems noriu parodyti, kad gyvenime įmanoma pasiekti viską, tik reikia turėti svajonę ir jos atkakliai siekti. Netgi tada, kai krenti, o aplink visi džiaugiasi, privalai neparodyti savo silpnumo, privalai keltis, eiti pirmyn tvirtu žingsniu, pasitikėdamas savimi ir tais žmonėmis, kurie tavimi tiki“, – kalba Vilma.

Vaikai vadovaujasi tėvų pavyzdžiuKol dažnas mūsų dar tik bunda, Vilma jau pluša sporto salėje. Treniruotę, trunkančią

mane ir kurį laiką namuose vaikams būdavo ir tėtis, ir mama“, – šypsosi sportininkė.Matydami sveikus ir sportuojančius tėvus, vaikai taip pat ima iš jų pavyzdį ir visa šeimyna dažnai išbėga kartu pabėgioti.„Vaikai, matydami, kaip namuose valgo jų tėvai, pradeda valgyti taip pat – užuot rinkęsi bulves valgo ryžius, atsisako raudonos mėsos ir mieliau gardžiuojasi vištiena. Visi kartu mėgstame pabėgioti ir lengvai pasportuoti“, – pasakoja tituluota sportininkė ir laiminga žmona bei mama, po alinančių dietų visų pirma stverianti šokolado plytelę.

„„Vaikai, matydami, kaip namuose valgo jų tėvai, pradeda valgyti taip pat – užuot rinkęsi bulves valgo ryžius, atsisako raudonos mėsos ir mieliau gardžiuojasi vištiena. Visi kartu mėgstame pabėgioti ir lengvai pasportuoti.“

PERGALIŲ VARIKLIS – ŠEIMAVilma Šalaševičiūtė – puikus pavyzdys moters, spėjančios ir auginti du vaikus, ir skirti dėmesio sau

dvi valandas, ji pradeda 8 val. ryto. Ir taip penkis kartus per savaitę, o artėjant varžyboms treniruočių krūvis dar padidėja. Kaip sportininkė viską suderina ir spėja auginti vaikus?„Kai nori, galima viską suderinti, bet čia man labai padeda vyras. Mes pasidalijame darbus. Visus šiuos metus vaikų mokslais ir popamokine veikla rūpinosi jų tėtis, tad dabar aš noriu kuo daugiau laiko pabūti su jais. Užsiimant lengvuoju kultūrizmu ir norint pasiekti kuo daugiau, reikia visą save atiduoti sportui. Šiuo požiūriu man pasisekė, nes vyras tai pat sportuoja, dalyvavo varžybose, todėl puikiai suprato

V. Šalaševičiūtės vaikai ima pavyzdį iš tėvų ir dažnai kartu pasportuoja.

Documents

SPORTAS Nr7 (2014m)