SPORTAS Nr9 2014

3 p.

7 p.

10 p.

12 p.

Nr. 9 (988) 2014 GRUODIS www.sportas.info

Po istorinės sėkmės – vėl į salę

6 p.

SITUACIJA

ŽVILGSNIS

SPORTUOJAM

TEMA

2014-ieji Klaipėdos universitete paženklinti ne tik legendinio ansamblio, bet ir Sportinių šokių katedros netektimi.

KKSD kloja pamatus kovai su manipuliacijomis varžybų rezultatais ir pripažįsta, kad problemų šioje srityje Lietuvos sportui netrūksta.

Laukdami pirmojo sniego visi kalnų slidinėjimo mėgėjai neturėtų švaistyti laiko veltui. Jį reikėtų skirti kūnui stiprinti.

„Gintros-Universiteto“ ekipai šis sezonas buvo geriausias ne tik per visą klubo gyvavimo, bet ir viso moterų futbolo Lietuvoje istoriją. Vieniems geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų šis gruodis – išskirtinis.

Sergejui Jovaišai gruodžio 17 d. sukaks 60, o Arvydui Saboniui gruodžio 19 d. – 50 metų. „Arvydas ir Sergejus – tikros Lietuvos krepšinio žvaigždės.

Tarp jų – dešimties metų skirtumas, jie „Žalgiryje“ taip pat žaidė dešimt metų. Tai buvo nuostabūs laikai, pasiekėme daug puikių pergalių“, – apie

buvusius auklėtinius sakė legendinis treneris Vladas Garastas. 4 p.

TIKROS ŽVAIGŽDĖS

Nuo

tr. iš

Vyt

auto

Gud

elio

arc

hyvo

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2014 GRUODIS

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMARasa JankeliūnienėTel. 8 655 39 470Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 95Alytuje surengtos Lietuvos sportinio ėjimo 95 metų jubiliejaus iškilmės. Jose buvo pagerbti šios sporto šakos puoselėtojai, veteranai, treneriai, sportininkai,

žurnalistai, prisimintas įspūdingas Lietuvos ėjikų nueitas kelias.„Taip kalbėjo Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Deividas Šemberas. paklaustas, ar buvo atvejų, kai jis aikštėje pajuto, kad varžovai nesistengia arba keistai žaidžia.

Ledo ritulio olimpinis čempionas Darius Kasparaitis tapo jau penkto vaiko tėvu – jo žmona Lisa Carol pagimdė sūnų Milesą Adamą. Pora taip pat augina 2008 m. gimusias dvynes Liv ir Lilly bei 2010-aisiais gimusį sūnų Marley’į. Be to, ledo ritulininkas turi 17-metę dukterį Elizabeth iš pirmosios santuokos.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

y j gbuvo pagerbti šios spo

y j gg

žurnalip

„Nenoriu kažko kaltinti, bet prisipažinsiu atvirai – taip buvo. Man asmeniškai įtarimą sukėlė vienas mačas. Pajutau, kad kažkas ne taip, tačiau neturiu įrodymų, faktų, negaliu sakyti, kuri tai komanda. Tokie dalykai turi būti pažaboti, ir tai turi daryti ne tik Futbolo federacija, bet ir prokuratūra, kitos instancijos, kurinčios daugiau priemonių.“

LENGVAATLEČIAI

EDITA DANIŪTĖ

KARATĖ KOVOTOJAI

PAULIUS ČEREŠKA

SAULIUS LIGEIKA

2014 m. geriausiais šalies lengvaatlečiais išrinkti disko metikai Zinaida Sendriūtė ir Andrius Gudžius, geriausiu treneriu – Vaclovas Kidykas, geriausia kylančia žvaigžde – šuolininkė į tolį Jogailė Petrokaitė.

Sportinių šokių profesionalų pasaulio čempionato auksas, iškovotas Kinijoje su italu Mirko Gozzoli, tapo paskutiniu trofėjumi Editos Daniūtės kolekcijoje. Lietuvos šokėja paskelbė apie karjeros pabaigą.

Kiokušin karatė Europos čempionate be svorio apribojimų Kaune vicečempionais tapo Inga Mikštaitė ir Andrius Draugelis, o bronzą iškovojo Gabija Gudeliauskaitė, Vytautas Cėpla ir Valdemaras Gudauskas.

Pasaulio tradicinės karatė čempionate du bronzos medalius iškovojo Paulius Čereška – asmeninės ir komandinės kumitė rungtyse. Pastarojoje – su Pauliumi Mackoniu, Dariumi Balčiūnu ir Norbertu Motiejūnu.

Lapkričio 18 d., eidamas 62-uosius, staiga mirė vienas geriausių visų laikų Lietuvos tinklininkų Saulius Ligeika. 1953 m. spalio 30 d. gimęs tinklininkas buvo SSRS taurės laimėtojas, 15 kartų Lietuvos čempionas.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 GRUODISGGRURUODODISIS20201414 GGRURUODOD

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansamblis „Žuvėdra“, negalėdamas išgyventi, be didesnio triukšmo, tyliai, ramiai nulipo nuo scenos. Nulipo išdidžiai, Lietuvai pelnęs didžiulę šlovę, Lotynų Amerikos šokių aštuoniskart pasaulio ir aštuoniskart Europos čempionų vardus. Lietuvoje nėra kitos komandos, kuri būtų parvežusi tiek aukščiausio lygio varžybų apdovanojimų.

Visi vargai prasidėjo dar anksčiau, kai ansamblio vadovai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai po kiekvieno čempionato kalbėdavo, kad darosi vis sunkiau išlaikyti kolektyvą, nes šokėjai neturi kaip išgyventi.

Treniruotės degalinėseKartu su klaipėdiečiais autobusu teko važiuoti ne į vieną pasaulio ir Europos čempionatą. Kai vykdavo vienas „Žuvėdros“ ansamblis, autobuse dar buvo galima ir nusnausti, ištiesti kojas, o kai dvi komandos – jau visiems tekdavo susispausti. Rusijos ir kitų šalių ansambliai į čempionatus atvykdavo keliomis dienomis anksčiau, apsiprasdavo su varžybų arena, po kelionės gerai pailsėdavo. O klaipėdiečiai paprastai tikslą pasiekdavo tik varžybų išvakarėse, gilią naktį. Pakeliui šokėjos tvarkydavo savo sukneles, derindavo įvairius

SITUACIJA Anksčiau Klaipėdos universitete studijuodavo po 60 ir daugiau šokėjų, o šiandien, po švietimo reformos, jų tėra vos 20.

papuošimus. Kai autobuso vairuotojai skirtingų šalių degalinėse sustodavo pailsėti, „Žuvėdra“ tuo mielai pasinaudodavo ir eidavo treniruotis. Susirinkdavo gausybė smalsuolių. Jie stebėdavosi, kas čia vyksta, gal labdaros koncertas...

Skirtingas požiūris„Žuvėdra“ taupė, galvojo, kaip išsiversti čempionato dienomis, kaip geriau pasirengti varžyboms ir gražiau atrodyti. Jeigu Klaipėdos savivaldybei būtų rūpėjęs uostamiesčio veidas – „Žuvėdros“ ansamblis – ji kolektyvui tikrai būtų skyrusi ne 29 tūkst. litų, kurių užtenka tik kelionei apmokėti. O sportiniai šokiai nebūtų išbraukti ir iš sporto mokykloje kultivuojamų sporto šakų.Štai Vilnius legendinei savo „Žalgirio“ futbolo komandai skyrė 3,5 mln. litų. Pinigus savivaldybė davė ne skaudama širdimi, o tvirtai nusprendusi, kad sostinėje reikia atgaivinti futbolą, susigrąžinti prarastas pozicijas. Ir tikslas pamažu įgyvendinamas – „Žalgiris“ antrus metus tampa Lietuvos čempionu. Jeigu tokius pinigus būtų turėjusi „Žuvėdra“, šiandien nereikėtų stebėtis, kad Lietuvos prestižinio sportinių šokių ansamblio jau nebėra, kad jis nedalyvaus ne tik pasaulio ir Europos čempionatuose, bet ir neatstovaus šaliai per įvairius tarptautinius renginius.

Teko atsisakyti pinigųŠiais metais Kūno kultūros ir sporto

rėmimo fondas komandai skyrė 40 tūkst. litų. Bet „Žuvėdros“ vadovai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai elgėsi garbingai ir nusprendę, kad nebėra galimybių dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose, atsisakė šių pinigų, nors juos galėjo paimti klubo sportinei veiklai plėtoti.Sudėjus fondo ir savivaldybės paramą, būtų išėję 69 tūkst. litų per metus. Tiek kainuoja tik drabužiai ir muzika, o važiuoti nebelieka už ką.

Universitete mažėja šokėjųAnksčiau Klaipėdos universitete studijuodavo po 60 ir daugiau šokėjų, o šiandien, po švietimo reformos, jų tėra vos 20. „Dabar dar konkuruojame su teatralais ir režisieriais, kuriems lietuvių kalba ir tarmė yra vienas pagrindinių dalykų, o mums tikrai ne, nes mūsų šokėjai nėra kalbininkai ir literatai. Viena mūsų mergaitė, gal šešis ar septynis kartus Lietuvos čempionė, su pagyrimu baigė mokyklą, gerai buvo įvertintos jos anglų kalbos žinios, puikiai išlaikytas testas, tačiau šokėja rusė ir per lietuvių kalbos egzaminą surinko vos 38 balus. Net du šimtukai, lietuvių kalba blogai ir talentinga mergaitė neįstojo. Tokių daugybė, tačiau jie, Lietuvos čempionai, prizininkai ar fi nalininkai, neįstoja. Klausiau universiteto rektoriaus ir dekano, kaip tie balai skaičiuojami ir kaip sudaromi, tačiau nė vienas jų nepaaiškino. Be to, už mokslą reikia mokėti nemažus pinigus. Tai kuo papildyti „Žuvėdrą“, kai su jaunimu,

norint jį įtraukti į komandą, mažiausiai 5–6 metus reikia dirbti. Mokyklose nėra motyvacijos mokytis, todėl ir pažymiai prastesni, o kai mokiniai pasirenka specialybę, atsiranda motyvacija“, – sako R. Idzelevičius.

Panaikinta katedraDėl tokios padėties Klaipėdos universitete nuo šių metų liepos 1 d. panaikinta Sportinių šokių katedra, kurios vedėjas nuo 2007 m. buvo R. Idzelevičius. Ji dabar sujungta su Choreografi jos katedra ir vadinasi Šokio katedra, kur rengiami įvairaus profi lio šokio meno specialistai, aukštos klasifi kacijos choreografai. Šiuo metu ilgametis „Žuvėdros“ vadovas – sportinių šokių programos vadovas, nes dar yra besimokančių specialistų. „2014-ieji – mums tikrai tragiški. Nebėra „Žuvėdros“, panaikinta sportinių šokių specialybė. Mes priklausome Menų fakultetui, kur svarbiausi yra menai, o sportiniai rezultatai nereikalingi. Tada mus perveskite į Lietuvos sporto universitetą, kur yra specialybė ir kur Lietuvos čempionams bei prizininkams sudarytos sąlygos įstoti. Įsivaizduokite: nuo penkerių metukų tėvai veda vaikus į muzikos mokyklą. Ir nors čia jie mokėsi kone 15 metų ir sumokėjo nemažus pinigus, negali įstoti į Klaipėdos universitetą. Tai kokia čia sistema, kai net čempionams nesudaromos sąlygos. Štai ir visa tvarka Švietimo ir mokslo ministerijoje“, – apgailestauja R. Idzelevičius.

rtSen

i

iš8

„Žuvėdra“ po aštuonis kartus tapo

Lotynų Amerikos

šokių pasaulio ir Europos čempione.

„ŽUVĖDROS“ SKRYDIS Į NEŽINIĄ

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

2014-ieji Klaipėdos universitete paženklinti ne tik legendinio ansamblio, bet ir Sportinių šokių katedros netektimi


Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Vieniems geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų šis gruodis – išskirtinis. Sergejui Jovaišai gruodžio 17 d. sukaks 60, o Arvydui Saboniui gruodžio 19 d. – 50 metų.

Apie Lietuvos krepšinio ąžuolus kalbėjomės su ilgamečiu jų treneriu Kauno „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje, šalies Krepšinio federacijos garbės prezidentu Vladu Garastu. Būtent jį Lietuvos krepšinio federacijos prezidento poste pakeitė A. Sabonis.„Arvydas ir Sergejus – tikros Lietuvos krepšinio žvaigždės. Tarp jų – dešimties metų skirtumas, jie „Žalgiryje“ taip pat žaidė dešimt metų. Abu kartu galėtų ir savo jubiliejus švęsti“, – sako V. Garastas.

Kokie šie krepšininkai buvo aikštelėje? – paklausėme legendinio trenerio. Iki tol kaip vidurio puolėjai „Žalgiryje“ žaidę krepšininkai neatitiko šios pozicijos reikalavimų. Per SSRS čempionatus už juos buvo gerokai aukštesnių ir stipresnių žaidėjų. Mūsų vidurio puolėjams

buvo sudėtinga kovoti su kitų komandų šios pozicijos krepšininkais.Norint gerai ir stabiliai žaisti, komandoms reikalingi geri vidurio puolėjai. Nors Arvydas į „Žalgirį“ atėjo būdamas vos 17-os, jam leisdavau daug žaisti, vadovavausi principu, kad gal dabar geriau vieną žingsnį atgal, bet po to – du žingsnius į priekį. Arvydas per metus labai patobulėjo. Jau 1982-aisiais jis buvo pakviestas į SSRS rinktinę ir dalyvavo pasaulio čempionate. Arvydas iš kitų pirmiausia išsiskyrė puikiu puolimu, įvairiais metimais, ypač „kabliu“, bei fantastiškais perdavimais. Jis gerai matė aikštę ir savo partnerius, mesdavo ir iš arti, ir iš toli. Kalbant apie gynybą, baudos aikštelė priklausydavo Arvydui: jis puikiai padėdavo žaidėjams gintis, blokuodavo daug kamuolių, gerai kovojo po savo ir varžovų krepšiais. „Nusiėmęs“ kamuolį, Arvydas jį ypač puikiai perduodavo į priekį komandos draugams. Kamuolį tiksliai permesdavo kone per visą aikštelę. To dabar pasigendu stebėdamas mūsų vidurio puolėjus.Sergejus buvo universalus krepšininkas, puikiai žaidė visose

POKALBIS SERGEJUI JOVAIŠAI gruodžio 17 d. sukaks 60, o ARVYDUI SABONIUI gruodžio 19 d. – 50 metų.

„Ir Arvydas, ir Sergejus buvo profesionalai. To puikaus laikotarpio niekada neišbrauksiu iš savo gyvenimo. Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is yra pasakęs, kad kalba visi, o sprendžia vienas. Buvau treneris, man reikėjo demonstruoti tam tikrą diplomatiją, vengti konfl iktinių situacijų.

Surizikavau ir leidau. Sergejus atliko lemiamą metimą, kuris mums atnešė aukso medalius.

Paprastai su žvaigždėmis būna sunku dirbti, o kaip buvo jums?Visko buvo, tačiau dirbti nebuvo sunku. Ir Arvydas, ir Sergejus buvo profesionalai. To puikaus laikotarpio niekada neišbrauksiu iš savo gyvenimo. Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is yra pasakęs, kad kalba visi, o sprendžia vienas. Buvau treneris, man reikėjo demonstruoti tam tikrą diplomatiją, vengti konfl iktinių situacijų. Su žaidėjais stengiausi kalbėtis, viską išsiaiškinti, neužsispirti.

Kaip apibūdintumėte tuos metus, kai dirbote su Arvydu ir Sergejumi?Tai buvo nuostabūs metai, pasiekėme daug puikių pergalių. Brendo komanda, o aš kartu su ja. Mums pasisekė, kad po Maskvos olimpinių žaidynių, kai SSRS rinktinė užėmė trečiąją vietą, Sovietų Sąjungoje pasikeitė krepšinio situacija. Per vieną iš trenerių pasitarimų leningradiečių treneris Vladimiras Kondrašinas pasakė, kad mums sunku progresuoti, nes nuo Europos esame atsitvėrę Kinų siena.

Alfredo Pliadžio nuotr.LEGENDINIS TRENERIS VLADAS GARASTAS

ARVYDAS IR SERGEJUS – TIKROS ŽVAIGŽDĖSaikštelės vietose. Buvo techniškas, taktiškai stiprus. Gerai valdė kamuolį, puikiai jį perduodavo vidurio puolėjui, patikimai gynėsi. Ypač išsiskirdavo, perimdamas kamuolius. Mes sakydavome, kad Sergejus turi ilgas, „išleidžiamas“ rankas. Kaip ir Arvydas, jis mokėjo gerai žaisti, susidarius ekstremalioms situacijoms: kuo padėtis būdavo sudėtingesnė, tuo jis geriau žaisdavo. Komandoje turint tokius puikius žaidėjus, kaip Arvydas ir Sergejus, pergalės mūsų nelenkė.Žaidžiant su stipriomis komandomis, dažniausiai viskas sprendžiasi per paskutines minutes ar sekundes ir viską lemia žaidėjo šaltakraujiškumas, gebėjimas sužaisti be klaidų, įgyvendinti trenerio užduotis. Kai 1985 m. pirmą kartą tapome SSRS čempionais, Sergejus pasitempė kirkšnį ir negalėjo daryti jokių staigių judesių. O žaisdamas krepšinį nepašliaužiosi, reikia bėgti, šokti, žaibiškai į viską reaguoti. Sergejus buvo pakeistas, sėdėjo ant atsarginių suolelio. Rungtynės ėjo į pabaigą, ir Sergejus, priėjęs prie manęs, paprašė, kad jį išleisčiau žaisti. Jam ir sakau: „Tu juk negali...“ Tačiau jis vis tiek savo: „Leiskit!“

V. Garastas daug metų treniravo A. Sabonį ir S. Jovaišą.Alfredo Pliadžio nuotr.

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2014 GRUODIS

Pirmasis lietuvis, tapęs sunkiosios atletikos pasaulio čempionato prizininku, AURIMAS DIDŽBALIS mano, kad parodė ne viską, ką gali. 6p.

20201414 G GRURUODODISISUUODODISIS

.

Buvo priimtas sprendimas, kad SSRS čempionai dalyvaus Europos šalių čempionų taurės varžybose, sidabro medalininkai – Europos šalių taurių laimėtojų taurės, o bronzos medalininkai – Radivojaus Koračo turnyruose. Pradėjus žaisti gero lygio varžybose, atsirado didelių galimybių komandai tobulėti. Per tuos dešimt metų, kai treniravau „Žalgirį“, visą laiką buvome viršūnėje. Puikiai žaidžiant mūsų krepšininkams, triskart tapome SSRS čempionais, penkiskart vicečempionais, gerai rungtyniavome Europos taurės turnyruose.

Ar A. Sabonį laikytumėte visų laikų geriausiu Lietuvos krepšininku?Be abejonės taip, jį tvirtai vadinu geriausiu šimtmečio krepšininku. Arvydo indėlis į Lietuvos krepšinį yra didžiulis. Buvo galima kai ką laimėti ir be Arvydo, tačiau kai reikėdavo žaisti su CSKA, be jo negalėjome nugalėti. Jam atėjus, atsivėrė milžiniškos galimybės. Arvydo charakteris buvo čempioniškas, jis buvo sutvertas žaisti gerą krepšinį.

Ar Arvydas su Sergejumi aikštelėje padarė viską, o gal galėjo padaryti dar daugiau?

Tikrai padarė ne viską. Jeigu per Europos taurių laimėtojų taurės varžybas Grenoblyje būtų žaidęs Sergejus, galėjome tapti nugalėtojais. Pralaimėjome vos keturiais taškais. Kita galimybė pasirodyti geriau buvo 1986 m. per Europos šalių čempionų taurės turnyro fi nalą Budapešte, kurį stebėjo vos 30 mūsų ir net 5 tūkst. kroatų žiūrovų. Tačiau įvyko konfl iktinė situacija, ir Arvydas buvo pašalintas iš aikštės. Po to su kroatais rugsėjo mėnesį žaidėme Williamo Joneso taurės turnyre Argentinoje ir juos be Arvydo sutriuškinome net 27 taškais. Trečia galimybė buvo per Atlantos olimpines žaidynes. Tačiau tada kelio traumą turėjęs Šarūnas Marčiulionis žaidė vos puse savo pajėgumo. Jeigu jis būtų buvęs sveikas, puikiausiai galėjome žaisti fi nale.

Arvydas tapo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu, o Sergejus – Seimo nariu. Kaip vertinate jų darbą?Aš norėjau, kad Arvydas taptų Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu, tačiau jis iš pradžių didelio entuziazmo nerodė, reikėjo jį įtikinti. Toms pareigoms Arvydas labai tinka, nes yra gerai žinomas žmogus, jį visi pažįsta.

VIZITINĖS KORTELĖSVArvydas Sabonis. Gimė 1964 m. gruodžio 19 d. Kaune. Pirmasis treneris – Jurijus Fiodorovas. Profesionalaus žaidėjo karjerą pradėjo 1981 m. Kauno „Žalgiryje“. Tris sezonus iš eilės (1985–1987) padėjo iškovoti SSRS krepšinio čempionato aukso medalius. 1984 ir 1985 m. Italijos laikraštis „La Gazzetta dello Sport“ A. Sabonį išrinko geriausiu Europos metų krepšininku.1985 m. birželio 18 d. ketvirtajame NBA naujokų biržos rate 74-uoju šaukimu jį pasirinko Atlantos komanda „Hawks“, tačiau pasirinkimas buvo anuliuotas, nes žaidėjas buvo per jaunas. 1986 m. pirmojo rato 24-uoju šaukimu A. Sabonį pakvietė Portlando komanda „Trail Blazers“, bet dėl politinių motyvų jis negalėjo išvažiuoti į JAV. 1986 m. Argentinoje su Kauno „Žalgiriu“ jis laimėjo Tarpkontinentinę W. Joneso taurę. 1989 m. A. Sabonis jau galėjo palikti SSRS, tačiau pasirinko ne Portlando „Trail Blazers“, o Ispanijos Valjadolido komandą „Forum“. 1992 m. tęsė karjerą Madrido „Real“. 1993 ir 1994 m. su „Real“ tapo Ispanijos čempionu, 1995 m. iškovojo Europos klubų čempionato (dabar – Eurolyga) taurę. 1993 ir 1995 m. išrinktas geriausiu Europos krepšininku.1995 m. A. Sabonis vėl prisijungė prie Portlando komandos „Trail Blazers“, kurioje žaidė septynis sezonus (2001–2002 m. nežaidė). 1997 m. išrinktas geriausiu Europos krepšininku. 1999 m. svetainės „NBA.com“ lankytojai A. Sabonį išrinko didžiausią įtaką NBA padariusiu užsieniečiu.2003 m. po 14 metų pertraukos A. Sabonis sugrįžo į Lietuvą ir su Kauno „Žalgiriu“ tapo Lietuvos čempionu bei naudingiausiu Eurolygos sezono žaidėju. 2004 m. gegužės 15 d. sužaidė paskutines rungtynes kaip profesionalus žaidėjas: LKL superfi nalo mače su Vilniaus „Lietuvos rytu“ A. Sabonis pelnė 14 taškų. Ilgą laiką aktyviai nesportavęs, 2005 m. gruodį jis pareiškė baigiantis profesionalaus krepšininko karjerą. A. Sabonis 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, 1996 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu, 2001 m. jam įteiktas aukščiausias Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimas – Olimpinis ordinas. 1997 m. rugsėjo 11 d. A. Saboniui suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas. Įtrauktas į FIBA ir NBA krepšinio šlovės muziejų.2011 m. spalio 24 d. A. Sabonis buvo išrinktas LKF prezidentu.

Aukščiausio lygio varžybų medaliaiEuropos čempionatai1983 m. Prancūzija – bronza1985 m. Vakarų Vokietija – auksas1989 m. Jugoslavija – bronza 1995 m. Graikija – sidabrasPasaulio čempionatai1982 m. Kolumbija – auksas1986 m. Ispanija – sidabrasOlimpinės žaidynės1988 m. Seulas – auksas 1992 m. Barselona – bronza1996 m. Atlanta – bronza* * *Sergejus Jovaiša. Gimė 1954 m. gruodžio 17 d. Anykščiuose. 1961–1972 m. mokėsi Anykščių A. Vienuolio vidurinėje mokykloje. Pirmasis treneris – Povilas Kūgys. 1972–1989 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje, 1989–1991 m. – Vokietijos klubuose „SSV Hagen“, 1991–1995 m. „BG Hagen“, 1995–1998 m. „ATS Cuxhaven“ (ir treneris). 1973–1992 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, žaidė 82 rungtynes, pelnė 525 taškus. 1977–1985 m. SSRS vyrų krepšinio rinktinės narys, žaidė 182 rungtynes, pelnė 1 705 taškus.2004–2005 m. Anykščių „Puntuko“ krepšinio komandos treneris, 2005–2006 m. Joniškio „Delikateso“ krepšinio klubo treneris, 2006–2007 m. Anykščių kūno kultūros ir sporto centro treneris, nuo 2007 m. – Anykščių r. savivaldybės mero patarėjas sportui ir turizmui.Nuo 2012 m. liepos 16 d. – Seimo narys.

Aukščiausio lygio varžybų medaliaiEuropos čempionatai1981 m. Čekoslovakija – auksas1983 m. Prancūzija – bronza1985 m. Vakarų Vokietija – auksas1987 m. Graikija – sidabrasPasaulio čempionatai1978 m. Filipinai – sidabras 1982 m. Kolumbija – auksasOlimpinės žaidynės1980 m. Maskva – bronza1992 m. Barselona – bronza

Federacijos prezidentas – tai vizitinė kortelė. Prieš Europos čempionatą, kuris vyko Lietuvoje, Arvydas buvo išrinktas mūsų krepšinio ambasadoriumi ir važinėjo po valstybes, kurių komandos turėjo atvykti į Lietuvą. Jau tada jis, kaip būsimas LKF prezidentas, atliko didelį darbą. Per federacijos konferenciją tereikėjo tik patvirtinti jo kandidatūrą.Kai buvo paskelbta, kad prasideda LKF prezidento rinkimai, ir paprašyta per vieną mėnesį pateikti kandidatūras, kito kandidato tiesiog nebuvo, nes konkurentai žinojo, jog jie nenugalės Arvydo.Sergejus Seime dabar nori pateikti siūlymą, kad rentos būtų skiriamos ne tik sportininkams, tapusiems pasaulio ir Europos čempionatų bei olimpinių žaidynių medalininkais, bet ir jų treneriams. Treneriai juk taip pat daug dirba, tačiau jų triūsas lieka neįvertintas. Tarkime, mano, kaip trenerio, darbo stažas – 43 metai, savo karjerą baigiau būdamas 67-erių. Dukart laimėjome medalius per olimpines žaidynes, Europos čempionatą. Tačiau dabar nenoriu verkšlenti, nes tos rentos galiu ir nesulaukti.

A. Sabonis vadinamas geriausiu visų laikų Lietuvos krepšininku.

S. Jovaiša aikštėje užsitarnavo „Gudriojo

lapino“ pravardę.

Pastaruoju metu A. Sabonis vadovauja Lietuvos krepšinio federacijai, o

S. Jovaiša yra Seimo narys.


IŠ ARTI Pasaulio čempionate ant garbės pakylos užkopęs AURIMAS DIDŽBALIS jau beveik turi kišenėje olimpinį kelialapį.

„

Lina Daugėlaitė[email protected]

„Pailsėsiu, kai pasensiu. O kol jaunas, kol galiu, reikia naudotis tuo, nes, neaišku, kas ir kada gali nutikti. Tad, kol jėgos leidžia, tik pirmyn“, – juokiasi sunkiaatletis Aurimas Didžbalis.

Pasaulio čempionate bronzos medalį iškovojęs sportininkas svajoja ne apie atostogas, o apie tai, kaip artimiausiu metu atsigriebti ir įrodyti, kad pasaulio čempionate jis parodė ne viską, ką gali. Taigi atostogomis Aurimui dar nekvepia. Ką ten atostogomis – po pasaulio čempionato jis grįžo ne į gimtąją Marijampolę ir seniai lankytus tėvų namus, o tiesiai į Klaipėdą, į treniruočių salę. Net ir švęsti istorinio laimėjimo nebuvo kada. „Buvo šioks toks sutikimas sporto salėje, bet švęsti nebuvo kada, nes dar sprendžiame varžybų klausimus. Vakar vieną treniruotę turėjau – tai toks tas šventimas. Šiandien vėl dvi“, – atsipalaiduoti sunkiaatletis negali. Pasaulio čempionate neišnaudojęs visų savo galimybių stūmimo rungtyje, taip visko palikti Aurimas nenori: „Kitose varžybose norėčiau reabilituotis, pakelti daugiau – arčiau savo tikslų. Apmaudu taip palikti. Gal 220 kg pastumsiu, o jeigu diena bus gera – ir dar daugiau. Čempionate padariau klaidą – gal ir jaudulio nesutramdžiau, nes pirmas rimtas startas po pertraukos. Ir tos visos pagyros, linkėjimai parsivežti medalį trikdo“, – atviravo A. Didžbalis.

Medaliui trūksta cukrausAtkaklus darbas ir užsispyrimas atvedė 23-ejų sunkiaatletį į planetos elitą. Pasaulio čempionate Kazachstane A. Didžbalis iškovojo bronzos medalį (iki 94 kg), per dvi rungtis iškėlęs 399 kilogramus. Jo bronzos medalis – istorinis. Iki šiol nė vienam Lietuvos sunkumų kilnotojui nepavyko užlipti ant pasaulio čempionato garbės pakylos.Be to, A. Didžbalis, išrovęs 185 kg štangą, pasiekė asmeninį rekordą ir pelnė mažąjį sidabro medalį rovimo rungtyje. Tačiau stūmimo rungtyje lietuvis užėmė penktąją vietą – jam pakluso 214 kg svoris. Du bandymai išstumti 218 kg štangą buvo nesėkmingi.Tad, nepaisant istorinio rezultato, marijampolietis savo pasirodymu pasaulio čempionate nėra visiškai patenkintas. „Tiesą sakant, pasaulio čempionate pasiekiau pusę tikslo. Tikėjausi 185 kg išrauti ir 220 kg nustumti. Prieš varžybas tikėjausi medalio, bet apie jo spalvą negalvojau. Jei

būtų buvęs geras rezultatas, atitinkama ir vieta būtų. O 214 kg – tai toks svoris... Esu stūmęs ir Lietuvos čempionate daugiau. (Lietuvos čempionate A. Didžbalis išstūmė 220 kg ir pasiekė Lietuvos rekordą – aut. past.). Dėl to ir apmaudu. Ir iškovotas medalis ne toks saldus, nes rezultatas ne toks, kokį įsivaizdavau. Bet ką čia kalbėti ir teisintis. Reikia darbais įrodyti. Viskas dar prieš akis“, – stiprus vyrukas verkšlenti nenori, o savo jėgą ketina įrodyti per artimiausias varžybas. Pasak sunkiaatlečio, atlikdamas rovimo veiksmą, jis jaučiasi stabiliau. „Jeigu diena gera ir gerai pasiseka, tai esu universalus – abi rungtys gerai sekasi. Bet pasaulio čempionate taip nepavyko“, – aiškina A. Didžbalis.

pavalgau, šiek tiek atsikvėpiu ir vėl – atgal į lovą ilsėtis, nes švaistyti jėgų prieš tokias varžybas nesinori“, – pasakojo A. Didžbalis.Vis dėlto, susidėliojęs artimiausius varžybų planus, sunkiaatletis planuoja ištrūkti į gimtąją Marijampolę. „Tikrai esu pasiilgęs“, – neslepia, kad per ilgą pasiruošimą pasiilgo tėvų namų. Kaip ir mamos ruošto maisto. „Gal cepelinų ar keptos vištos“, – išduoda Aurimas, kuo prašys mamos jį palepinti, kai pravers gimtųjų namų duris.

Atgal nesidairoĮ pasaulio elitą A. Didžbalis įsiveržė po dvejų metų diskvalifi kacijos dėl dopingo vartojimo – varžybose jis vėl dalyvauja nuo gegužės. „Tai tikrai gera pradžia po pertraukos. Norėjosi jos kitokios, bet vis tiek pirmasis pasaulio čempionatas ir trečioji vieta – tikrai gerai. Kitais metais tikimės geriau pasiruošti ir sudalyvauti – pasaulio čempionatas vyks Hjustone (JAV). Reikia stengtis, didinti svorius ir viskas bus gerai“, – optimistiškai nusiteikęs sunkiaatletis. Dalyvauti po priverstinės pertraukos aukščiausio rango varžybose nebuvo lengva. „Buvau atpratęs. Vien varginantys skrydžiai, ką reiškia. Bet, kita vertus, ir malonu – daug emocijų buvo, sunku apsakyti. Viskas eina geryn, svarbu, kad nieko neskaudėtų“, – atgal dairytis ir versti juodus sportinės karjeros puslapius sunkiaatletis nebenori.Dauguma varžovų pasaulio čempionate lietuviui buvo pažįstami. Bet ne pasaulio čempionu tapęs kazachas. „Net pavardės jo neprisimenu“, – Žasulanas Kydyrbajevas lietuviui buvo staigmena.

Laikas bėga greitaiA. Didžbalis beveik turi kišenėje olimpinį kelialapį. Tad kartais susimąsto ir apie olimpines žaidynes, nors iki jų – dar dveji metai: „Ir iki šio čempionato, atrodo, tiek daug buvo likę, o čia savaitė, kita – rytoj jau startuoji... Taip pat ir su olimpinėmis žaidynėmis – greitai jos ateis.“O prieš jas dar laukia kitos varžybos. Gruodžio 27-ąją A. Didžbalis ketina dalyvauti komercinėse varžybose Katare, į kurias sulaukė kvietimo pasaulio čempionate. Gal ir pilietybę jau siūlė arabų šeichai lietuviui, kuris čempionate demonstravo ne tik jėgą, bet ir akrobatinius triukus, kai, pasiekęs asmeninį rekordą rovimo rungtyje, atliko įspūdingą salto. „Ne, dar nesiūlė“, – juokiasi Aurimas. O jeigu kas ir siūlytų, suvalkietis žada likti patriotu ir Lietuvos neišsižadėti.

PO ISTORINĖS SĖKMĖS – VĖL Į SALĘSunkiosios atletikos pasaulio čempionato prizininku tapęs Aurimas Didžbalis mano, kad parodė ne viską, ką gali

pirmiausia išsimiegu“, – šypsosi sunkiaatletis. Jei oras geras, poilsio dieną vaikinas nueina prie jūros, į miestą atsigerti kavos ar papietauti, su draugais pasižiūrėti fi lmo ar dar kur nors. „Tačiau to laiko nėra daug. Nedažnai būna, kad sekmadienį trykšti energija. Būnu pavargęs – per savaitę treniruotėse sukilnoju ir per 100 tonų, tad sekmadienį dažniausiai miegu,

Medalio kainaPergalėms reikia ne tik talento, bet ir juodo darbo. „Kokį pusmetį iš salės stengiausi nekelti kojos, gyvenau tokiu režimu. Bet turiu rezultatą“, – medalio kainą išduoda marijampolietis, pastaruosius metus gyvenantis ir besitreniruojantis Klaipėdoje, vadovaujamas trenerio Broniaus Vyšniausko. Koks tas režimas? Rytas prasideda 7 valandą. Po pusvalandžio mankštos – pusryčiai, valandėlė pogulio ir 9.30 val. sunkiaatletis jau pluša salėje. Pusę pirmos – pietūs, paskui vėl pogulis, o pusę penkių – antra treniruotė. Pusę aštuonių – vakarienė, 21 val. – mankšta, 23 val. – lova. Ir taip šešias dienas per savaitę. Sekmadienis – vienintelė laisva diena. „Per ją

Po sėkmingo pasirodymo – įspūdingas salto.IWF.net nuotr.


Mažvydas [email protected]

Manipuliacijos sporto varžybomis ir jų rezultatais, siekiant pasipelnyti, lažybų rinkoje – įsišaknijusi problema visame pasaulyje. Lietuvos sportas – ne išimtis. Čia problemos vis labiau pastebimos ir keliančios grėsmę. Nors bandymai pažaboti grėsmes kol kas labiau teoriniai, ieškoma vis veiksmingesnių kelių kovai su bėdomis.

Mastas nežinomasLietuvoje nėra specialių įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie būtų nukreipti prieš manipuliacijų sporto varžybų rezultatais reiškinį. Pasak teisės žinovų, šie dalykai turėtų būti įvertinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį „Sukčiavimas“, tačiau praktiškai tai neveikia.Pasak Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus patarėjos Ramunės Bistrickaitės, Lietuvoje nėra vykdoma manipuliacijų sporto varžybomis nuosekli stebėsena, todėl tikrasis paplitimo mastas nėra žinomas. Net ir turint informaciją apie tokias manipuliacijas, surinkti įrodymus labai sudėtinga. Šią situaciją kiek pakeisti turėtų vidaus reikalų ministro

ir teisingumo ministro bendru įsakymu sudaryta darbo grupė, nutarusi, kad reikia papildyti dabar galiojantį Baudžiamąjį kodeksą specialiais priedais dėl manipuliacijų sporto varžybomis sudėtimi.

Pasirašė konvencijąRugsėjo pradžioje Lietuva kartu su kitomis Europos Tarybos valstybėmis pasirašė konvenciją prieš manipuliacijas sporto varžybų rezultatais.Ši konvencija – tai tarptautinių standartų rinkinys. Tikimasi, kad jis taps veiksminga priemone tarptautiniu mastu kovojant su šiuo reiškiniu. „Pagrindinė konvencijos nauda ta, kad mes deklaruojame, jog esame nepakantūs šiam reiškiniui. Kuo daugiau šalių prisijungs, tuo bus didesnė galimybė keistis informacija. Tai labai svarbu“, – kalba KKSD vadovas Edis Urbanavičius.Nors konvencija pasirašyta, ją dar būtina ratifi kuoti. Norint tai padaryti, reikia atlikti namų darbus – vienas tokių darbų yra įkūrimas platformos, kuri būtų sudaryta iš kelių institucijų ir vykdytų nuoseklią galimų manipuliacijų stebėseną. Tam jau sukurta komisija, tačiau tokios platformos kūrimas gali būti ne vienų ir ne dvejų metų darbas, tad E. Urbanavičius nelinkęs snausti.

Įpareigos federacijasKelis žingsnius, norėdamas pagerinti kovą su manipuliacijomis sporto varžybomis, KKSD rengiasi žengti artimiausiu metu – jau baigiamas rengti bendradarbiavimo projektas su Lietuvos valstybine lošimų priežiūros komisija. Abi organizacijos tiesiog keisis turima informacija apie galimus nusižengimus.Kitas kovos kelias palies ir sporto federacijas. KKSD vadovas nori, kad bet kuriame dokumente – varžybų nuostatuose, įstatuose – atsirastų aiškus reglamentavimas ir draudimas užsiimti manipuliacijomis. Turėtų būti įvestos konkrečios sankcijos tiems, kurie dalyvauja lažybose.„Visų pirma turi būti vykdoma prevencija, įvestas reglamentavimas. Šis vėliau turėtų padarinių – baudos, diskvalifi kacijos ir pan. Čia federacijos laisvos apsispręsti. Kitais metais sieksime, kad tas įpareigojimas per teisės aktus atsirastų, ir vėliau pareikalausime parodyti, kaip tai įgyvendinama. Federacijos, nesugebėsiančios priimti reglamentų, gali turėti problemų su fi nansavimu iš valstybės biudžeto“, – teigia E. Urbanavičius.

Futbole – raudona šviesaTiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje dažniausi ir didžiausi

skandalai dėl manipuliavimo varžybų rezultatais vyksta futbolo virtuvėje. Tačiau nusikaltėliai gali būti įsisukę į bet kurią sporto šaką, neabejoja E. Urbanavičius. Vis dėlto futbolas išlieka jautriausia galimų nusikaltimų vieta.„Turime daug informacijos, kad Lietuvos futbolas turi labai didelių problemų, susijusių su sutartomis rungtynėmis. Mums pasirašant konvenciją, buvau susitikęs su vienu UEFA pareigūnu, prižiūrinčiu šiuos reikalus. Klausiau jo apie Lietuvą, tai jis atsakė, kad šiuo metu mūsų šalies futbolo aikštėje dega ryškiai raudona šviesa“, – pasakoja KKSD vadovas.Tokia situacija esą susidaro dėl lengvų galimybių įsigyti Lietuvos klubus, todėl ypač daugėja investuotojų iš Rusijos, susijusių su Azijos struktūromis.„Kalbėjausi su Lietuvos futbolo federacijos sekretoriumi Edvinu Eimontu. Jie ketina imtis priemonių, sudarydami nepalankias sąlygas klubams lengvai įsigyti. Reikia peržiūrėti licencijavimą ir klubams keliamus reikalavimus“, – apie galimus pasikeitimus pasakoja E. Urbanavičius.KKSD taip pat planuoja bendrus projektus su policija ir prokuratūra, tačiau susitikimai ir sprendimai, kaip šios organizacijos galėtų suvienyti jėgas, dar vyks.

ŽVILGSNIS 20201414 G GRRRURUODODISIS

Rugsėjį Lietuva kartu su kitomis Europos Tarybos valstybėmis pasirašė konvenciją prieš manipuliacijas sporto varžybų rezultatais.

„„Pagrindinė konvencijos nauda ta, kad mes deklaruojame, jog esame nepakantūs šiam reiškiniui. Kuo daugiau šalių prisijungs, tuo bus didesnė galimybė keistis informacija. Tai labai svarbu.“ EDIS URBANAVIČIUS

KKSD vadovas E. Urbanavičius aktyviai įsitraukė į veiklą prieš manipuliacijas sporto srityje.Alfredo Pliadžio nuotr.

REIKIA NE STEBĖTI, O VEIKTIKKSD kloja pamatus kovai su manipuliacijomis varžybų rezultatais ir pripažįsta, kad problemų netrūksta


ŽAIDYNĖS Per šių metų žaidynes iš viso buvo pasiekti 37 varžybų ir 26 Lietuvos jaunučių rekordai.


Šių metų jaunučių žaidynėse dalyvavo apie 20 tūkst. sportininkų, fi naliniame etape – per 8 tūkstančius. Jie rungėsi 24-ių sporto šakų varžybose.

Žaidynių vėliavą Vilnius per iškilmes „Karolinos“ viešbučio konferencijų centre perdavė Šiauliams. Čia bus surengtas kitąmet vyksiančių jaunių žaidynių fi nalinis etapas.Iškilmėse dalyvavo Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Juras Požėla, Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytautas Vainys, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, viceprezidentas Algis Vasiliauskas ir generalinis sekretorius Valentinas

Paketūras, Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis.

Programoje – naujovėsŽaidynių programoje buvo 18-a 2013−2016 m. prioritetinių sporto šakų.Papildomai į žaidynių programą buvo įtrauktos badmintono, kiokušin karatė, orientavimosi sporto, sportinių šokių, vandensvydžio ir žolės riedulio varžybos. Šių sporto šakų federacijos pačios susimokėjo dalyvavimo išlaidas. Sunkiosios atletikos varžybose pirmą kartą rungėsi ir merginos. Jau tapo tradicija, kad kasmet gausiausios būna Vilniaus ir Kauno miestų delegacijos. Jos su dviem komandomis (815 ir 783 sportininkų) dalyvavo visų žaidynių programoje esančių sporto šakų varžybose. Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys su dviem komandomis dalyvavo tik

„Per žaidynes buvo taikoma nauja įskaitinių taškų skaičiavimo sistema. Pagal ją buvo atsižvelgiama ne tik į dalyvių skaičių, bet ir į sporto šakos svarbą. Savivaldybių kompleksinė įskaita skaičiuota reglamentuojant įskaitinių sporto šakų skaičių grupėse: pirma grupė – 20, antra – 16, trečia – 12, ketvirta – 10, penkta ir šešta – 6 sporto šakos“, – sakė LSFS generalinė sekretorė Agnė Vanagienė.

Jaunimas džiugino rekordais Per žaidynes jaunieji sportininkai nudžiugino rekordais. Plaukikai pasiekė tris žaidynių ir du Lietuvos jaunučių rekordus, šauliai – du žaidynių rekordus, sunkiaatlečiai – 27 žaidynių ir 21 Lietuvos jaunučių rekordą, lengvaatlečiai – penkis žaidynių ir tris Lietuvos jaunučių rekordus. Iš viso buvo pasiekti 37 žaidynių ir 26 Lietuvos jaunučių rekordai. Po paskutinių fi nalinių varžybų,

vykusių spalio 10–12 d. Vilniuje, pirmojoje savivaldybių grupėje nugalėjo Kauno sportininkai, daugiau nei 4 tūkst. taškų pralenkę vilniečius. Kitose grupėse nugalėtojomis tapo Klaipėdos, Alytaus, Utenos, Joniškio ir Visagino savivaldybės.LSFS generalinė sekretorė A. Vanagienė atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurių mažesnių savivaldybių atstovams atskirų sporto šakų varžybose pavykdavo nugalėti net didmiesčių atstovus. Sunkiosios atletikos varžybas laimėjo Marijampolės sportininkai, paplūdimio vaikinų tinklinio varžybas – kelmiškiai. Antrąsias vietas užėmė Kauno r. rankininkės, Alytaus rankininkai ir šauliai, Marijampolės paplūdimio tinklininkai, Kelmės laisvųjų imtynių atstovai bei tinklininkės, Druskininkų tinklininkai, Visagino baidarių ir kanojų irkluotojai, Neringos buriuotojai.

VILNIUS PERDAVĖ ESTAFETĘ ŠIAULIAMSPer Lietuvos jaunučių sporto žaidynių iškilmingą uždarymą „Karolinoje“ netrūko geros nuotaikos, įspūdžių ir prizų

lengvosios atletikos varžybose. Šiauliečiai iš viso rungtyniavo 20-ies (be badmintono, sportinių šokių, šiuolaikinės penkiakovės ir vandensvydžio), klaipėdiečiai 18-os (be orientavimosi sporto, stalo teniso, šaudymo, šiuolaikinės penkiakovės, vandensvydžio ir žolės riedulio), panevėžiečiai 17-os (be badmintono, buriavimo, irklavimo, šaudymo, teniso, vandensvydžio ir žolės riedulio) sporto šakų varžybose. Sporto šakų ir dalyvių gausa savo grupėse išsiskyrė Alytaus, Utenos, Visagino savivaldybių komandos. Tačiau buvo ir savivaldybių, dalyvavusių vos kelių sporto šakų varžybose. Dviejų sporto šakų ribos negali peržengti Šalčininkų, Pakruojo, Druskininkų, Kalvarijos, Birštono savivaldybės. Tik vienos sporto šakos varžybose dalyvavo Zarasų, Rietavo ir Neringos savivaldybės. Žaidynėse iš viso nedalyvavo tik Kaišiadorių savivaldybės jaunieji sportininkai.

R. Vaiginas žaidynių vėliavą perdavė G. Jasiūnui (kairėje).Mažvydo Laurinaičio nuotr.


Algimantą Kukštą, kuris sugalvojo šį projektą, žaidynių jokiu būdu negalima sužlugdyti. Kiekviena sporto federacija organizuoja savo čempionatus, o žaidynės – tai kompleksinis renginys“, – sakė R. Vaiginas. Kitais metais Lietuvos jaunių (jaunių ir jaunučių žaidynės rengiamos pakaitomis kas antrus metus) sporto žaidynės vyks Šiauliuose, todėl R. Vaiginas žaidynių vėliavą perdavė Šiaulių merui Justinui Sartauskui. Šis pasižadėjo ne tik gražiai surengti žaidynes, bet ir pageidavo, kad Šiauliuose vyktų ir iškilmingas žaidynių uždarymas. Šiaulių kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas sakė, kad jiems žaidynės labai svarbios, todėl nebaugina kitąmet laukiantys dideli išbandymai. Jis prisiminė, kad prieš penkerius metus tuomečio KKSD vadovo R. Vaigino iniciatyva Lietuvos jaunių ir jaunučių žaidynėse

atsirado naujovė – siekiant, kad jos taptų įdomesnės, šventiškesnės, buvo nuspręsta daugumos sporto šakų fi nalinį etapą rengti viename mieste. „Pagrindinis fi nalinis etapas pirmą kartą vyko Šiauliuose. Arenoje surengėme iškilmingą žaidynių atidarymą, jaunieji sportininkai stebėjo spektaklį „Geležinė princesė“. Ratas apsisuko ir dabar vėl atėjo eilė Šiauliams. Renginys vėl vyks Šiaulių arenoje. Tariamės ir su Šiaulių dramos teatru. Jis jaunuosius žaidynių dalyvius vėl turėtų kuo nors nudžiuginti. Stengsimės kuo geriau parengti sporto bazes, kuriose vyks kovos, viliamės, kad žaidynes pavyks surengti ne prasčiau nei kituose miestuose. Lietuvos jaunučių žaidynėse mums nepasisekė, trečioji vieta mūsų netenkina, stengtis yra kur. Namie tikrai turėtume reabilituotis“, – kalbėjo G. Jasiūnas.

Trečiosios vietos atiteko Alytaus dziudo entuziastams, Marijampolės tinklininkams, Telšių sunkiaatlečiams, Utenos merginų ir vaikinų rankinio komandoms, Rokiškio paplūdimio tinklininkams, Kelmės žolės riedulininkėms, Anykščių kiokušin karatė atstovams, Elektrėnų vandensvydžio komandai. Prasčiausiai žaidynėse sekėsi Kretingos, Šalčininkų, Druskininkų ir Rietavo savivaldybių sportininkams.

Žaidynės negali nutrūktiIškilmingame uždaryme dalyvavęs Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas pasidžiaugė, kad Lietuvos jaunių ir jaunučių sporto žaidynės dar vyksta, nes jos labai reikalingos.„Žinoma, yra ir taisytinų dalykų, bet svarbu, kad tos žaidynės tęstųsi toliau. Pagerbiant šviesaus atminimo sporto patriarchą

Laukdami pirmojo sniego visi kalnų slidinėjimo mėgėjai neturėtų švaistyti laiko veltui. Jį reikėtų skirti kūnui stiprinti. 10p.

20201414 G GRURUODODISISRURUODODISIS

.

APDOVANOJIMŲ GAUSAAIš šešių savivaldybių grupių, suskirstytų pagal mokinių skaičių, žaidynių nugalėtojais tapo: pirma grupė: 1) Kaunas, 2) Vilnius;antra grupė: 1) Klaipėda, 2) Panevėžys, 3) Šiauliai;trečia grupė: 1) Alytus, 2) Marijampolė, 3) Kauno r.; ketvirta grupė: 1) Utena, 2) Biržai, 3) Kelmė;penkta grupė: 1) Joniškis, 2) Skuodas, 3) Prienai;šešta grupė: 1) Visaginas, 2) Ignalina, 3) Pagėgiai.

Pirmoje ir antroje grupėse lyderių pozicijos pasikeitė, o trečioje – ne. Utenos r., sumažėjus moksleivių skaičiui, iš trečios grupės buvo perkeltas į ketvirtą, kur iš karto tapo grupės lyderiu. Savo pozicijas per porą metų stipriai pagerino Prienų r. ir Pagėgių savivaldybių komandos, esančios penktoje ir šeštoje grupėse.„Karolinoje“ per uždarymo iškilmes buvo apdovanoti ir atskirų sporto šakų laimėtojų treneriai: badmintonas – Juozas Špelveris, baidarių ir kanojų irklavimas – Kęstutis Janušauskas, boksas – Vincas Murauskas, buriavimas – Aleksandras Ščepinas, dviračių sportas – Vladimiras Kolesnikovas, dziudo – Svetlana Vetrova, futbolas – Ivanas Švabovičius, imtynės (graikų-romėnų) – Zenonas Bertulis, imtynės (laisvosios) – Večiaslavas Fiodorovas, irklavimas – Antanas Lavickas, kiokušin karatė – Eugenijus Šilaika, krepšinis – Birutė Jankauskienė ir Alfredas Kaniava, lengvoji atletika – Mindaugas Krakys, orientavimosi sportas – Jolanta Šulčienė, plaukimas – Eugenijus Rakitinas, rankinis – Raimondas Maldžius, sportiniai šokiai – Sergejus Jefi menka, stalo tenisas – Onutė Jucevičiūtė, sunkioji atletika – Regimantas Norvilas, šaudymas – Vida Zvicevičienė, šiuolaikinė penkiakovė – Artūras Kalininas, tenisas – Gracijus Remeikis, paplūdimio tinklinis – Vijola Montvilienė ir Gilbertas Kerpė, salės tinklinis – Asta Jansonienė ir Edgaras Suchanekas, vandensvydis – Nerijus Papaurėlis, žolės riedulys – Donata Grigienė. Sportininkų ugdymo centrų įskaitos nugalėtojais tapo: badmintonas – Klaipėdos badmintono klubas, baidarių ir kanojų irklavimas – Kauno irklavimo mokykla, boksas – Vilniaus sporto centras, buriavimas – Kauno buriavimo mokykla „Bangpūtys“, dviračių sportas – Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras, dziudo – Vilniaus sporto centras, futbolas – Vilniaus futbolo mokykla, imtynės – Vilniaus sporto centras, irklavimas – Kauno irklavimo mokykla, kiokušin karatė – Klaipėdos kiokušin karatė klubas „Shodan“, krepšinis – Vilniaus krepšinio mokykla, lengvoji atletika – Kauno sporto mokykla „Viltis“, orientavimosi sportas – Kauno sporto mokykla „Gaja“, plaukimas – Vilniaus sporto centras, rankinis – Vilniaus sporto mokykla „Tauras“, sportiniai šokiai – Panevėžio sportinių šokių klubas „Rumba“, stalo tenisas – Vilniaus sporto mokykla „Tauras“, sunkioji atletika – Marijampolės sporto centras „Sūduva“, šaudymas – Kauno jaunalietuvių sporto organizacijos mokykla, šiuolaikinė penkiakovė – Vilniaus sporto centras, tenisas – Vilniaus teniso akademija, tinklinis – Kauno centro sporto mokykla, vandensvydis – Vilniaus sporto centras, žolės riedulys – Vilniaus sporto mokykla „Tauras“.

Apdovanojimus teikė (iš kairės): R. Kveselaitis, D. Gudzinevičiūtė, J. Požėla ir V. Vainys.

Žaidynių fi nalinis etapas

vyko Vilniuje. A. Vanagienė

(kairėje) apdovanoja žolės riedulio varžybų

dalyvius.

Žaidynių uždarymas surengtas „Karolinoje“.



„Ruoškitės slidinėjimo sezonui atsakingai, tegul malonių įspūdžių nesugadina nei skausmas, nei ligos“, – linki sporto klubo „Body Gym“ treneris Janas Tankevičius.

Treneris sutinka, kad Lietuvoje kalnų slidinėjimo mėgėjai dažniausiai nekantriai laukia pirmojo sniego, o jam iškritus skuba šliuožti, nors ir nėra tam fi ziškai pasiruošę.

Svarbu išsitirti sveikatąVisų pirma, pasak J. Tankevičiaus, ruošiantis slidinėti reikia pradėti ne nuo fi zinio pasirengimo, o nuo sveikatos tyrimų.„Yra du elementarūs testai, svarbūs kiekvienam žmogui. Pirmiausia, esant ramybės būsenos, reikėtų pasidaryti elektrokardiogramą ir kraujo tyrimą. Elektrokardiogramoje galima pamatyti širdies pertempimo, elektrolitų trūkumo požymius, širdies ritmo sutrikimus, gresiančio miokardo infarkto požymius, kuriuos galima efektyviai pakoreguoti pasitarus su gydytoju dar prieš išvykstant slidinėti. Kraujo tyrimas svarbus norint išsiaiškinti, koks hemoglobino kiekis kraujyje, ar yra lėtinės, ūminės infekcijos požymių – veiksnius, turinčius didelę įtaką gerai savijautai slidinėjant.Pagyvenę ar mažai prieš tai sportavę žmonės apie tai negalvoja. Slidinėdami žmonės pasiekia gana didelį greitį, širdis ima sparčiai plakti ir persimuša

SPORTUOJAM JANAS TANKEVIČIUS prieš susiruošiant slidinėti pataria bent mėnesį skirti fiziniam pasirengimui ir lankytis sporto salėje.

specifi nis dalykas. Jis taip pat pabrėžia, kad treniruotės neturėtų virsti fi ziniu košmaru.„Nereikia persistengti. Jos turi būti saikingos, kad iš salės neiššliaužtume keturiomis. Treniruotės turi būti pakankamai įdomios ir malonios“, – sako jis.Profesionalūs slidininkai pasirengimo ciklo metu atlieka specialius pratimus, lavinančius greitį, vystančius ištvermę, ugdančius vikrumą, gerinančius koordinaciją. Tai gali būti lipimas, bėgimas, šokinėjimas per barjerus ir pan. Šio sporto mėgėjai dažnai neturi tokiems pratimams tinkamo inventoriaus, tačiau jį galima rasti sporto klube. Pavyzdžiui, sporto klubo „Body Gym“ aerobikos salėje galima pasidaryti barjerų ir per juos šokinėti, sukurti visokių įvairių bėgimo, lipimo kliūčių, ir jau tokios treniruotės tampa ne tik įdomios, bet ir duoda naudos, sako J. Tankevičius.„Kiekvienas pratimas, taikomas kūnui, yra naudingas. Raumuo turi atmintį ir būtent ta atmintis suveikia reikalingu momentu, kai norima išvengti traumos ar įveikti kliūtį“, – teigia treneris.

Slidinėjimas – vaikystės aistraJ. Tankevičius pats mielai stojasi ant slidžių ir bando įveikti trasas. Jis nuo vaikystės mėgsta slidinėti, pirmiausia rinkosi lygumų slides ir tik prieš keletą metų išbandė kalnų slides.„Į didelius kalnus dar nevažiavau. Pastaruosius dvejus metus treniravausi Liepkalnyje, bet jau įveikiau visas trasas. Šį sezoną jau važiuosiu į didelius kalnus, pats sau pažadėjau“, – nekantrauja specialistas.

grupės, kurias būtina stiprinti pačioje sporto pradžioje – pilvo presas, sėdmenys ir nugara, ypač apatinė ir vidurinė jos dalys. Stiprinant šiuos raumenis gerėja ir laikysena. Tačiau negalima pamiršti itin svarbių kojų, krūtinės, pečių juostos raumenynų.Slidininko fi zinis pasirengimas – tai ne vien jėgos pratimai. Reikėtų nepamiršti ir raumenų tempimo pratimų, svarbu gerinti sąnarių raiščių lankstumą, dubens stabilumą, pusiausvyrą ir koordinaciją.

Reikėtų didinti krūvįTie žmonės, kurie savo fi zine forma susirūpino anksčiau, arba tie, kurie sportuoja nuolat, turėtų atsiminti, kad krūvis artėjant kalnų slidinėjimo sezono atidarymui turi būti didinamas. Tačiau J. Tankevičius perspėja, kad šiuo klausimu geriausia tartis su specialistu, nes tai –

Laukdami pirmojo sniego visi kalnų slidinėjimo mėgėjai

neturėtų švaistyti laiko veltui. Jį reikėtų skirti kūnui stiprinti

PRADEDANČIŲJŲ TRENIRUOTĖPNr. Pratimas 1–2 savaitė 3–4 savaitė Priėjimai/pakartojimai Priėjimai/pakartojimai1. Kojų spaudimas, treniruoklis 2/15 3/10–122. Kojų tiesimas, treniruoklis 2/6 3/8 (3 skirtingos pėdų padėtys) kiekvienai pozicijai kiekvienai pozicijai3. Kojų lenkimas, treniruoklis gulint 2/15 3/10–124. Įtūpstai viena koja su „TRX“ diržais 2/20 2/205. Kojų suvedimai, treniruoklis 2/20 3/10–156. Kojų išvedimai, treniruoklis 2/20 3/10–157. Vertikalus troso traukimas 2/15 3/10–128. Troso traukimas prie pilvo 2/15 3/10–129. Spaudimas krūtinei, treniruoklis 2/15 3/10–1210. Įstrižiniai pilvo preso raumenys užkabinus kojas 2/15–20 3–15/20 kiekvienam šonui kiekvienam šonui10. Atsilenkimai, treniruoklis 2/20 3/3011. Svarmenų kėlimas į šalis 2/12–15 3/12–1512. Rankų tiesimas trigalviam žasto raumeniui 2/15 3/15

P. S. Būtina pasitarti su treneriu, ar jūsų fi zinė būklė leidžia naudoti šią programą ir joje nurodytus pratimus. Taip pat būtina nepamiršti atlikti lankstumo ir tempimo pratimų.

sąnario raiščius. Stuburui taip pat gresia pavojus“, – perspėja specialistas.

Pasiruošimui – bent mėnesisJ. Tankevičius prieš susiruošiant slidinėti pataria bent mėnesį skirti fi ziniam pasirengimui ir lankytis sporto salėje. Pirmąsias savaites jis pataria sportuoti pagal klubuose esančias įvadines programas.„Atėjus į sporto klubą mažiausiai prieš mėnesį ir sportuojant tris kartus per savaitę raumenų tonusas tikrai pagerės, jie įsitemps, gerės koordinacija, kūno laikymas. Žmogus pradės labiau pasitikėti savimi ir tada išvažiuoti slidinėti tikrai bus saugiau“, – neabejoja treneris. Jis taip pat perspėja nesivaikyti klaidingo įsitikinimo, kad reikia stiprinti tik kojų raumenis, nes jie svarbiausi slidinėjant. Kūnas turi būti visapusiškai stiprus, norint, kad jis funkcionuotų tinkamai. Svarbiausia trys raumenų

jos ritmas. Įtakos turi ir kalnuose esantis slėgis. Jeigu išvažiuosite į kurortą ir ten susirgsite, dings visa atostogų euforija. Žinoma, reikalingas ir fi zinis pasirengimas“, – pataria jis.Treneris įsitikinęs – žmogus savimi pasitiki labiau tada, kai yra sportiškas. Tačiau nestinga ir tokių, kurie niekada rimtai nesportavo ir galvoja, kad nuvažiavę slidinėti patirs gerų emocijų ir puikiai praleis laiką. Tačiau realybė gali būti daug skaudesnė.„Tokie žmonės dažniausiai patiria traumų. Kūno raumenynas būna neparuoštas, o tai reiškia, kad kelių, klubų pečių ir t. t. sąnariai, juosmens stuburo dalis yra nestabilūs. Krentant slidinėjimo metu patiriama rankų lūžių, kryžminių kelio raiščių plyšių. Yra tekę dirbti su slidininkais (stiprinti jų kūną po traumų), kurie slidinėjimo metu nutraukė visus keturis kryžminius kelio

PRIEŠ SEZONĄ – NAMŲ DARBAI


„Gintra-Universitetas“ turi tai, ko dažnai trūksta kitiems – rėmėjų ir miesto valdžios dėmesį, o svarbiausia – kantrybės. 12p..

Rankų tiesimas trigalviam žasto raumeniui.

Svarmenų kėlimas į šalis.

Atsilenkimai.

Troso traukimas prie pilvo.

Vertikalus troso traukimas.

Spaudimas krūtinei.

Kojų suvedimai (kairėje) ir išvedimai

(dešinėje).

Įtūpstai viena koja su „TRX“ diržais.

Kojų tiesimas (3 skirtingos pėdų padėtys).

Kojų spaudimas.

Įstrižiniai pilvo preso raumenys užkabinus kojas.

Kojų lenkimas

gulint.


TEMA „Gintros-Universiteto“ komanda šiemet Lietuvos čempione tapo jau 13-ą kartą. Ir net dešimtą kartą paeiliui.

Ingvaras [email protected]

Šiaulių „Gintros-Universiteto“ futbolininkėms šis sezonas buvo geriausias ne tik per visą klubo gyvavimo, bet ir viso moterų futbolo Lietuvoje istoriją. Lietuvos klubas pateko į UEFA Čempionų lygos aštuntfi nalį. Tai reiškia, kad „Gintra-Universitetas“ yra viena iš 16-os geriausių Europos komandų.Lietuvos A lygos čempionatą, laimėjusios visas jame žaistas rungtynes, šiaulietės baigė rekordu – įmušė 128 ir nepraleido nė vieno įvarčio.

Sėkmės nebūna be darboČempionų lygos atrankos grupės turnyrą Šiauliuose Lietuvos klubas pradėjo pralaimėjimu 1:3 Kipro Limasolio „Apollon Ladies“, vėliau 2:0 įveikė Farerų salų „Klaksvik“ ir 5:0 Albanijos Škoderio „Vllaznia“ bei iškovojo teisę dalyvauti atkrintamosiose varžybose. Iš jų šiaulietės eliminavo Čekijos čempionę „Sparta“, namuose ir Prahoje sužaidusios lygiosiomis 1:1 ir 5:4 laimėjusios baudinių seriją. Aštuntfi nalyje lietuvėms teko nusileisti Danijos „Brøndby“. Kopenhagoje šeimininkės laimėjo 5:0, tad pergalės 2:0 Šiauliuose „Gintrai-Universitetui“ iškopti į dar aukštesnį etapą neužteko.„Be sėkmės, aišku, nieko nebūna.

Bet mes labai daug dirbame. Ir rezultatas anksčiau ar vėliau ateina. Juk jau kelintą kartą dalyvaujame šiame turnyre. O sezonas išskirtinis buvo tuo, kad anksčiau mums nepavykdavo įveikti pirmo etapo, dabar tai pasisekė. Po to buvo dvejos geros rungtynės su Prahos „Sparta“. Ir tik Kopenhagoje sėkmė nusisuko“, – kalbėjo „Gintros-Universiteto“ vyriausiasis treneris Rimantas Viktoravičius.Jam antrina ir Lietuvos moterų futbolo asociacijos (LMFA) prezidentas Artūras Krukis. „Šis rezultatas – ilgalaikio darbo vaisius, – sako jis. – Šitiek metų „Gintra“ yra Lietuvos čempionė. Visa infrastruktūra sukurta. Komanda supranta, kad yra reikalinga ir miestui, ir klubui, ir rėmėjams.“„Gintros-Universiteto“ komanda šiemet Lietuvos čempione tapo jau 13-ą kartą. Ir net dešimtą kartą paeiliui. UEFA turnyruose šiaulietės šiais metais dalyvavo 11-ą kartą. Iš jų – penktą Čempionų lygoje.„Tai geriausias sezonas klubo istorijoje. Rezultatai akivaizdūs“, – be užuolankų pareiškė ne vienus metus Lietuvos čempionių ekipoje rungtyniavusi puolėja Rasa Imanalijeva.„Gintros-Universiteto“ klubo prezidentas Gintaras Radavičius mano, kad artimiausiu metu Šiaulių komanda gali pakartoti

šių metų rezultatą – perspektyva tam yra: „Šiandien komandoje turime šešias dvyliktokes, kurios, tikimės, kitais metais taps studentėmis ir dar mažiausiai ketverius metus mokysis Šiauliuose. Didžiulė paspirtis Vijolių sporto vidurinė mokykla, į kurią, tikimės, atvažiuos mokytis gabių mergaičių iš visos Lietuvos. Norėtume išsaugoti dabartines studentes, kad jos, pabaigusios mokslus, rastų darbus ir liktų gyventi Šiauliuose. Kitam sezonui turime pratęsę sutartis su stipriausiomis klubo legionierėmis. Šių metų laimėjimas ne tik džiugina, bet ir įpareigoja kitąmet kelti ne mažesnius tikslus kaip šiemet.“

Džiugina ne viskasVis dėlto negalima sakyti, kad Lietuvos moterų futbolas viskuo džiugina. Kitaip nei „Gintra-Universitetas“, šalies rinktinė žvaigždžių nuo dangaus toli gražu neraško.Pasaulio ar Europos čempionatų rungtynių Lietuvos moterys šiemet nežaidė. Vasarą rinktinė dalyvavo Baltijos taurės turnyre. Jame užėmė antrąją vietą, 1:0 įveikusi latves ir 0:3 nusileidusi estėms. Rudenį žaidė draugiškas rungtynes Liuksemburge, kur 0:1 pralaimėjo šios šalies futbolininkėms.„Vienareikšmiškai pasakyti, kad Lietuvoje su moterų

futbolu viskas gerai, nedrįsčiau. Nes viena yra „Gintra“, kita – rinktinė“, – kalbėjo R. Imanalijeva. Ji, kaip ir daug Šiaulių klubo futbolininkių, gina ir nacionalinės komandos spalvas.Anot sportininkės, komanda per retai rengia stovyklas ir rungtyniauja.„Taip – „Gintra“ sudaro pusę rinktinės, bet tai nėra ta pati komanda, nes merginos atvažiuoja iš skirtingų vietų. Mums labai trūksta susižaidimo, viena kitos supratimo. Retai rungtyniaujame – gal po kartą per metus žaidžiame draugiškus mačus. Dėl to negali kaltinti federacijos. Visą rėmimą, viską, ką reikia, mes gauname“, – kalbėjo Šiaulių klubo ir Lietuvos rinktinės puolėja.„Gintros-Universiteto“ strategas R. Viktoravičius yra ir šalies rinktinės vyr. treneris. Jis skirtumą tarp klubo ir rinktinės rezultatų aiškina ne vien rungtynių stoka.„Į „Gintrą“, kitaip nei į rinktinę, mes galime pasikviesti legionierių. Užlopyti visas skyles. Pavyzdžiui, mūsų centro saugės. Jos tikrai neblogos, bet dar jaunos. Joms trūksta patirties ir dėl to rinktinės žaidimas nesusiklijuoja. Juolab kad moterų futbole yra didelė migracija – žaidėjos neužsibūna tol, kol ateina patyrimas. O patyrimas – 26–30 metų. Tada jos dingsta: šeimos, gimdymai.

ISTORINIS SEZONAS RODO – EINAMA TTarp 16 stipriausių Europos komandų patekusi „Gintra-Universitetas“ turi tai, ko trūksta kitiems – rėmėjų ir miesto

„„Be sėkmės, aišku, nieko nebūna. Bet mes labai daug dirbame. Ir rezultatas anksčiau ar vėliau ateina. Juk jau kelintą kartą dalyvaujame šiame turnyre. O sezonas išskirtinis buvo tuo, kad anksčiau mums nepavykdavo įveikti pirmo etapo, dabar tai pasisekė.“ RIMANTAS VIKTORAVIČIUS

„Gintra-Universitetas“ šį sezoną Lietuvos čempionatą laimėjo

nepraleidusi nė įvarčio.Viliaus Dambrausko nuotr.


Nesakau, kad visus „Gintros“ rezultatus lėmė legionierės, bet Anna Alekperova ar Laetitia Chapeh Yimga tikrai komandai padėjo daug.“A. Krukis prisipažino negalįs atsakyti, kodėl skirtumas tarp šalies stipriausio klubo ir rinktinės rezultatų yra toks akivaizdus.„Kol kas fenomeno, kodėl „Gintrai“ sekasi vienaip, o rinktinei – kitaip, negaliu paaiškinti. Nesu ir pats sau į šį klausimą atsakęs. Taip, komandos pagrindas yra toks pat. Bet tai gali būti atmosferos, mikroklimato komandose skirtumai“, – svarstė LMFA prezidentas.„Moterų futbolo padėtis tikrai nėra puiki. Pirmiausia jam trūksta masiškumo, populiarumo. Dėmesio. Iš sirgalių, iš valdžios, iš rėmėjų. Jei reikėtų pasakyti, ko labiausiai moterų futbolui reikia, atsakyčiau: dėmesio iš valdžios, masiškumo ir kantrybės. Kantrybės siekti rezultato, jei ir nesiseka“, – mano R. Viktoravičius.G. Radavičius taip pat įvardijo dėmesio ir masiškumo trūkumą šalies moterų futbolui. Prie jų pridėjo ir infrastruktūros sąlygas.„Pirma – masiškumas. Kai turėsime kelis tūkstančius, o ne kelis šimtus sportuojančių mergaičių, tada turėsime ir stipresnių klubinių komandų, ir stipresnes rinktines. Antra – reikia geresnių sąlygų. Negali mergaitė rengtis po krūmu ar po beržu. Reikia infrastruktūros su aikštėmis, stadionais, drabužinėmis, dušais ir t. t. Žinoma, futbolo maniežų. Negalime Lietuvoje plėtoti futbolo, neturėdami futbolo maniežų. Mūsų žiemiškas klimatas lemia, kad mažiausiai keturiems penkiems mėnesiams iškrentame iš lygiaverčio futbolo ugdymo, palyginti su kitomis Europos valstybėmis. Trečia – didesnio dėmesio merginoms tiek iš valdžios, tiek iš Futbolo federacijos. Artimiausias tikslas turėtų būti bent Baltijos šalių klubų lyga, kurioje galėtų rungtyniauti stipriausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos klubai“, – kalbėjo „Gintros-Universiteto“ vadovas.

Kuria studenčių lygąNors moterų A lygoje šiaulietės šlavė visas varžoves, „Gintros-Universiteto“ strategas nesutiko, kad jo komanda neturi konkurenčių Lietuvoje.„Taip – pažiūrėjus į plikus rezultatus, galbūt taip atrodo. Žaidžiame su „Žalgiriu“ ar su Kauno klubu, įmušame, varžovės psichologiškai palūžta ir mes įmušame joms daug. Bet jeigu tik jos įmuštų pirmos, būtų visai kitaip. Ir taip bet kada gali įvykti“, – kalbėjo R. Viktoravičius.A. Krukis tikisi, kad konkurenčių šiaulietėms turėtų atsirasti

artimiausiu metu. Iš Vilniaus. Sostinėje bręsta MFA „Žalgirio“ komanda.„Yra jau precedentų su legionierių atvykimu į Vilnių. O aplink jas renkasi jaunos mergaitės. „Gintros“ pavyzdys rodo kelią kitiems klubams. Ir jie juo eina sėkmingai, nes tai matyti iš jų rezultatų“, – kalbėjo LMFA prezidentas.Jis mano, kad moterų futbolui impulsą turėtų suteikti ir organizuojama studenčių lyga: „Deramės su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis. Juk vienas kertinių „Gintros“ klubo akmenų yra Šiaulių universitetas. Turime tikslą, kad ir kituose universitetuose atsirastų merginų komandų. Matote, kol mergaitės mokosi mokyklose, jos lanko futbolą. O kai jas baigia, tampa studentėmis, išsibarsto, išsivažinėja. Tad vieta, kur merginos galėtų žaisti futbolą, tampa aukštoji mokykla. Kalbamės su Lietuvos studentų futbolo lyga, kad kartu sukurtume merginų studenčių lygą. Taip moterų futbolas augtų ir pačiai „Gintrai“ būtų tik geriau – ji turėtų didesnę konkurenciją Lietuvoje. Be to, studenčių komandos galėtų būti pagrindas rinktinei. Dabar mes ta kryptimi ir judame.“

Dauguma žaidėjų – mėgėjosKitaip nei niekada tokių tarptautinių aukštumų nepasiekę Lietuvos vyrų klubų futbolininkai, „Gintros“ žaidėjos iš pinigų, gaunamų už žaidimą, neišgyvena. „Kai iš mūsų reikalauja rezultatų, mes laikomos profesionalėmis. Bet nėra taip, kad gyventume iš futbolo. Yra susitarusiųjų dėl geresnių sąlygų, bet dauguma merginų šiuo aspektu – mėgėjos“, – pasakojo R. Imanalijeva. Ji pati šiuo metu ieško darbo.Rasa trumpam buvo išvykusi į Švediją. Bet tapti tikrai profesionalių klubo žaidėja jai nepavyko dėl patirtų traumų. „Visose skandinavų šalyse moterys gyvena iš futbolo“, – tikino puolėja.Profesionalės buvo ir „Gintros-Universiteto“ Čempionų lygos varžovės. Ypač atkrintamųjų varžybų. „Mes supratome, kad jos visos turi profesionalių sutartis. Nežinau, ar joms to atlyginimo užtenka, kad išgyventų, bet, kad jos jį gauna, tai tikrai“, – kalbėjo „Gintros-Universiteto“ ir Lietuvos rinktinės puolėja.R. Imanalijeva mano, kad tikrai profesionalių žaidėjų moterų futbolas įmanomas ir Lietuvoje. Ateityje. Ir net ne tokioje tolimoje, kad ji pati negalėtų tapti moterimi, gyvenančia iš šios sporto šakos. „Noriu tikėti, kad tai bus įmanoma ir nereikės ilgai laukti“, – sakė futbolininkė.

TEISINGU KELIUo valdžios dėmesį, o svarbiausia – kantrybės

Jau šiais mokslo metais 5–12 klasių mokiniams išleista nauja mokymo priemonė „Kūno kultūros užduočių sąsiuviniai“. 14p.p.


MOKSLAS 5–12 klasių mokiniams išleista nauja mokymo priemonė „Kūno kultūros užduočių sąsiuviniai“.

Inga Gliožaitienė[email protected]

Kūno kultūros, sporto ir sveikos gyvensenos žinios daro esminį poveikį fi zinės kultūros raštingumui, asmenybės išprusimui, erudicijai, leidžia perimti vertybes ir naudoti jas visą gyvenimą.Jau šiais mokslo metais 5–12 klasių mokiniams išleista nauja mokymo priemonė „Kūno kultūros užduočių sąsiuviniai“, kurią parengė MB „Leidiniai sportui“.Sąsiuviniuose gausu užduočių, skirtų savarankiškam darbui, siekiant įtvirtinti per pamokas įgytas žinias, ugdant mokinių kūrybinį mąstymą, formuojant sportinę kultūrą. Tai puiki priemonė, teikianti jaunuoliams papildomų žinių apie žmogaus sveikatą, ją lemiančius veiksnius, praplečianti netradicinio fi zinio aktyvumo pažinimo sritis.Autorė, kūno kultūros mokytoja metodininkė Inga Gliožaitienė rekomenduoja užduočių sąsiuvinius naudoti per pamokas kūno kultūros, sporto ir sveikos gyvensenos

teorinėms žinioms patraukliau perteikti, daliniams įgūdžiams stebėti ir vertinti, programos įsisavinimo lygiui patikrinti. Jais galima naudotis organizuojant sporto stovyklų veiklas, išvykose, kelionėse. Sąsiuvinių turinį sudaro saugaus elgesio, populiariųjų tradicinių ir žiemos sporto šakų, netradicinio fi zinio aktyvumo žinių įtvirtinimo skiltys. Taip pat temos apie garsiuosius dabartinius sportininkus bei Lietuvą garsinusias legendas, olimpinį ugdymą ir sveiką gyvenseną, fi zines ypatybes ir fi zinio pasirengimo testus. Užduotys integruotos su lietuvių ir anglų kalba, matematika, geografi ja, istorija, daile ir kitais bendrojo ugdymo dalykais.Tai puiki pagalbinė mokomoji priemonė novatoriškiems mokytojams, siekiantiems užtikrinti ugdymo turinio kokybę bei įvairovę.Ne tik mokytojai, bet ir tėvai, trokštantys, kad jų atžalos domėtųsi sportu ir sveika gyvensena, turėtų pasirūpinti, kad šie sąsiuviniai kartu su sportine apranga dar šiais mokslo metais rastų vietą mokykliniame krepšelyje.

Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) susirinkę didžiausių sporto ir sveikatingumo krypties Lietuvos universitetų vadovai bei atstovai, sutarę su KKSD, nutarė sudaryti Lietuvos sporto mokslo ekspertų tarybą. Šios sporto mokslininkų grupės tikslas bus patarti departamentui kūno kultūros ir sporto politikos įgyvendinimo klausimais, dalyvauti rengiant teisės aktus ir teikti mokslines išvadas. Pirmininku išrinktas Lietuvos sporto universiteto rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas.„Esame šios idėjos iniciatoriai, nes tiek savo kasdieniuose darbuose, tiek rengdami tam tikrų pokyčių gaires matome ekspertinės nuomonės, požiūrio iš šalies, patarimo ir įvertinimo poreikį. Taip mes norime dar labiau padidinti ir sustiprinti departamento specialistų kompetenciją. Matome ir tokio bendradarbiavimo naudą abiem pusėms – mokslininkai mus konsultuos, o mes, formuodami jiems užduotis, parodysime realias, praktines problemas. Džiaugiuosi ir esu dėkingas mokslininkams už šios idėjos palaikymą bei pritarimą“, – sakė KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius.Naujosios tarybos pirmininko prof. habil. dr. A. Skurvydo teigimu, tarybos tikslas ir misija bus padėti

departamentui įgyvendinti sporto strategiją ir paskatinti sporto politikos pažangą, remiantis naujausiomis mokslo žiniomis. Pasak jo, taryba ne tik analizuos esamą situaciją, bet ir siūlys naujoves, pagrįstas pažangiausiu, naujausiu moksliniu požiūriu.Atsižvelgus į Lietuvos sporto, Lietuvos edukologijos, Mykolo Romerio bei Vilniaus universitetų pateiktus kandidatus ir šiandien dalyvavusių atstovų bendru sutarimu sudaryta tokios sudėties taryba: pirmininkas – prof. habil. dr. A. Skurvydas, sekretorius – Lietuvos sporto universiteto kancleris prof. Mindaugas Balčiūnas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sporto instituto vadovas prof. dr. Rimtautas Gudas, Lietuvos edukologijos universiteto Sporto metodikos katedros vedėjas prof. habil. dr. Kazimieras Milašius, Mykolo Romerio universiteto Sveikatos ir sporto centro vedėjas prof. habil. dr. Algirdas Raslanas, Lietuvos sporto universiteto Senato pirmininkas prof. dr. Aleksas Stanislovaitis, Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto dekanas, Senato pirmininkas prof. dr. Audronius Vilkas, Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro direktorė doc. dr. Ramunė Žilinskienė.

SPORTAS SĄSIUVINIUOSE

TALKINS ŽINIOMIS


Antrą kadenciją miesto vairą laikyti pasiruošęs Alytaus meras Jurgis Krasnickas su sportu koja kojon žengia visą gyvenimą.

Jaunystėje jis aktyviai sportavo: žaidė futbolą, mėgo lengvąją atletiką, šokinėjo į tolį. Praktikavo ir šaudymą, savigyną, karatė, stalo tenisą. Dabar mėgsta bėgioti, jam patinka stebėti futbolo, krepšinio, ledo ritulio, teniso varžybas.

Kuo man brangus Alytus? „Visa mano darbinė veikla, vaikų auginimas, viskas, kas yra gero mano gyvenime, susieta su Alytumi. Čia pradėjau dirbti gydytoju, 1996–1990 m. dar buvau sveikatos ministro Antano Vinkaus padėjėjas, bet nuo Alytaus neatitrūkau, kaip gydytojas darbo ir čia buvau pasilikęs. Dirbau apskrities gydytoju, S. Kudirkos ligoninės direktoriumi.Esu dėkingas Alytui – čia užaugo keturi mano vaikai, gyvena giminės, draugai. Nors gimiau Simne, Alytus – mano miestas. Mūsų giminė didelė: tėvelis – iš aštuonių, o mamytė – iš devynių vaikų šeimynų. Giminių daug, gal nuo šešerių ar septynerių metukų pradėjau važinėti pas juos į Alytų.Alytus man brangiausias miestas. Kai 1984 m. su žmona Vilija baigėme Kauno medicinos institutą (KMI) ir rinkomės, kur važiuoti dirbti, aš pirmasis iš pediatrų (buvau pasirinkęs vaikų gydytojo specialybę) galėjau likti dirbti KMI katedroje, kitur, turėjau didelių galimybių važiuoti į Vilnių ir gauti butą. Tačiau visą laiką sakiau ir sakysiu, kad žodis – svarbiau už parašą. Jeigu davei žodį, jo privalai laikytis. Buvau pažadėjęs Alytaus apskrities viršininkui Vydui Baravykui grįžti į Alytų. Tada buvo pastatyta nauja apskrities S. Kudirkos ligoninė,

nemažos perspektyvos. Esu pakankamai sėslus ir šeimos žmogus, man vienas svarbiausių komponentų – gimtinė, kur Simne gyveno tėvukai, todėl ir tai nemažai lėmė, kad pasirinkome Alytų. Per tuos metus, kai dirbau Vilniuje, supratau, kad vienu metu dirbti du darbus – sunku. Atsisakiau miesto savivaldybės tarybos nario mandato, nedalyvavau rinkimuose. Žinojau: jeigu dirbsiu Vilniuje ministro padėjėju, neturėsiu laiko ir galimybių dirbti kaip visavertis tarybos narys.“

Darbai, kuriais džiaugiuosi. „Galiu didžiuotis ir džiaugtis, kad pavyko atgaivinti numarintus projektus, jie pajudėjo iš mirties taško. Tačiau tie darbai atliekami ne taip gerai, kaip norėtume. Tam yra viena priežastis ir problema: konkursus laimi tie, kurie nėra pajėgūs atlikti savo įsipareigojimų ir darbų. Tačiau dėl bendrų pastangų ir komandinio darbo judame į priekį. Sutvarkėme Rotušės aikštę, rekonstruojame Žaliąją gatvę, baigiame sutvarkyti Ugniagesių gatvę, vieną iš Dailidės ežerėlių. Pajudėjo stadiono trečiojo etapo darbai, Lietuvos futbolo federacijai skyrus 7 848 kv. m dangą, kurios vertė 127 801,40 eurų, savivaldybės lėšomis įrengtas Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos dirbtinės dangos futbolo aikštynas. Palaikėme žmonių bendruomenės iniciatyvą ir prie pylimo atsirado keturios puikios paplūdimio tinklinio aikštelės, persirengimo patalpos, žiūrovų suoliukai. Aikštelės vasarą būna pilnos tinklinio entuziastų, čia vyksta ir šalies varžybos. Galime pasigirti, kad kai kurių mūsų padalinių vadovų ir stipraus savivaldybės Investicijų skyriaus darbuotojų dėka esame vieni daugiausia Lietuvoje rengiančių

RINKIMAI

„ALYTUS – MANO MIESTAS“Alytaus meras Jurgis Krasnickas nori, kad patogiame mieste gyventų sportiški ir sveiki žmonės

20201414 GGRRRURUODODISIS

Savivaldybių tarybų rinkimai vyks 2015 m. kovo 1 d.

bendrų tarptautinių projektų. Pritraukiame gerokai daugiau lėšų, nei iš pradžių planavome.“

Darbai, kurie lauks. „Jeigu antrai kadencijai būsiu perrinktas Alytaus meru, svarbiausias ir prasmingiausias projektas – miesto aerodromo rekonstrukcija. Jeigu pavyktų viską sutvarkyti, ką planuojame, – būtų didžiulis stimulas Alytui žengti į priekį. Būtų gerai ir Alytaus sportui, ir visai aplinkinei teritorijai.Mano supratimu, antras svarbiausias projektas – alytiškių ypač mėgstamas Dainų slėnis. Baigus pastatyti pėsčiųjų ir dviračių tiltą, kurio darbus atlieka bendrovė „Alkesta“, Dainų slėnis turėtų būti labai patrauklus miesto gyventojams. Toliau tęsime dviračių takų integraciją. Esame žiedinė savivaldybė, todėl dėl bendrų projektų kalbėsimės su Alytaus rajono savivaldybe, ir dviračių takai taip pat turėtų nusidriekti ir rajone. Trečias svarbus projektas, kurį būtina įgyvendinti, – Jaunimo parko renovacija. Toliau tęsiu pradėtus darbus. Miestas vis labiau gražėja, keičia savo veidą, norisi, kad dar gražesnis ir patrauklesnis būtų miesto centras.“

Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP kandidatų sąrašo Alytaus m. rinkimų apygardoje Nr. 2 politinės kampanijos

sąskaitos. Užs. Nr. 141101-1.

ŽVILGSNIS IŠ ŠALIESŽ

Alytus gyvena sveikai Algis Vasiliauskas, LTOK viceprezidentas, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas: Alytaus meras Jurgis Krasnickas – labai artimas sporto bendruomenės žmogus. Meras puikiai tvarkėsi su baigiamaisiais sporto infrastruktūros darbais, gana didelį dėmesį skyrė miesto sporto veiklai fi nansuoti. Šiemet Alytus laimėjo Lietuvos seniūnijų sporto žaidynes, tai liudija, kad merui rūpi ne tik didysis, bet ir masinis sportas, žmonių sveikata. Reikia tiktai džiaugtis, kad Alytus gyvena sveikai, miesto meras propaguoja sveiką gyvenseną ir puikiai supranta didelę sveikatos reikšmę žmogaus gyvenime. Meras aktyviai dalyvauja daugelyje sporto renginių, visada padeda miestui organizuojant šalies ir tarptautinius sporto renginius. Didelis mero pranašumas – rūpinimasis žmonėmis. Alytaus savivaldybė pagerbia miesto sporto veteranus, švenčiančius jubiliejus ar sukaktis, komandas, svariai pasirodžiusius per Lietuvos čempionatus ar kitas varžybas. Toks ir turi būti miesto vadovas.

Bendrauja su žmonėmisAdomas Andrušaitis, Alytaus Sporto ir rekreacijos skyriaus vedėjas: Meras, kaip tikras miesto šeimininkas ir kaip tikras tėvas, visus vaikus apžiūri vienodai. Stengiasi visur būti, bendrauti su žmonėmis. Žinodami didelį mero užimtumą, varžybose dažnai jam atstovauja jo pavaduotoja ir aš. Sporto renginių mieste vyksta labai daug, kartais savaitgaliais net po dešimt, pritrūksta netgi medicinos sesučių.Jurgis Krasnickas visada stengiasi šiek tiek laiko praleisti su sportininkais. Ar būtų su kaklaryšiu, ar su paprasčiausiu megztinėliu. Kad ir koks renginio pobūdis, krepšelyje visada turi tinkamą dovaną. Ta mero geroji savybė pabūti su sportininkais, sporto bendruomenėmis – būtina bet kuriam vadovui. Ar vyksta Alytaus kolektyvų varžybos, ar Lietuvos čempionatas, tarptautinis turnyras – meras vienodai su didele pagarba stengiasi pabūti šitame žmonių sambūryje.

Daug padėjo ėjikamsRomas Jurgelevičius, Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos viceprezidentas:Apie Jurgį Krasnicką galiu kalbėti tik labai gerai. Esu atsakingas už Alytuje vykstančius sportinio ėjimo renginius. Meras su savo komanda mums daug padėjo gražiai surengti 40-ąjį tarptautinį sportinio ėjimo festivalį. Nereikėjo prašyti, įkalbinėti, kad renginys reikalingas Alytui. Sportiškasis meras netgi pats daug ką rekomendavo ir pasiūlė. J. Krasnickas puikiai supranta, koks svarbus miestui šis renginys, ir pritaria, kad jis ir toliau vyktų Alytuje.

Alytaus miesto meras J. Krasnickas sporto renginiuose būna ir svečias, ir dalyvis.


„„Septynetų regbiui tapus olimpine sporto šaka, norime rasti daugiau perspektyvių, talentingų žmonių, kurie galbūt dar neatrado regbio savo širdyje. Atstovaudami universitetui jie gali atskleisti savo talentą, o ateityje įsilieti ir į rinktines.“ VIDMANTAS VALYS

REGBIS Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos universitetų septynetų regbio čempionato etapas – „Peugeot“ turas.

Dominykas Genevič[email protected]

Šį rudenį Vilniuje po ilgos pertraukos buvo atgaivintos Lietuvos universitetų regbio pirmenybės. Atkūrus nepriklausomybę jau buvo rengiami 15-os regbio studentų čempionatai, bet jie nutrūko ir tik šiemet buvo nuspręsta organizuoti olimpinės sporto šakos – septynetų regbio – universitetų pirmenybes. Būtent universitetai prieš daugiau nei 50 metų padėjo pagrindą šios sporto šakos plėtrai Lietuvoje.

Vystėsi universitetuoseVieną dieną buvusio Kūno kultūros instituto (KKI) dėstytojas Valerijus Griešnovas ant savo stalo netikėtai rado į lietuvių kalbą išverstų ir rotatoriumi išspausdintų lapelių šūsnį. Pažvelgęs suprato, kad tai – regbio žaidimo taisyklės. Kas jas ant stalo padėjo, išvertė ir išspausdino, sužinoti taip ir nepavyko. Be to, Respublikinio sporto komiteto sandėlyje Valerijus buvo pastebėjęs niekam nereikalingą kamuolį ir jo nepamiršo. Taip regbis pirmą kartą atsirado Lietuvoje.„Būtent universitetuose ir prasidėjo regbio plėtra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Regbį žaidžia aukšto intelekto žmonės, pirmosios rungtynės Lietuvoje buvo sužaistos tarp Vilniaus universiteto ir Kūno kultūros instituto“, – pasakojo buvęs regbio žaidėjas, šios sporto šakos puoselėtojas ir Kauno „Ąžuolo“ klubo vadovas Vytautas Vasilenka.V. Vasilenka pats atstovavo iš studentų sudarytai Kauno „Politechnikos“ komandai vienose pirmųjų šalies regbio pirmenybių. Pirmosios regbio rungtynės Lietuvoje sužaistos 1960 metais.Kaune, stebint 7 tūkst. smalsuolių, įvyko istorinės kautynės tarp laikinosios ir tikrosios sostinės rinktinių regbininkų pajėgų. Laimėjo kauniečiai rezultatu 26:11. Žiūrovams knietėjo sužinoti – rankomis ar kojomis sportininkai perdavinės kamuolį. O kiek nuostabos buvo, teisėjui leidus kiaušinio formos kamuolį ir rankomis mėtyti, ir kojomis spardyti... Taisyklių, aišku, niekas nesupaisė, bet sporto mėgėjus žavėjo grumtynės, vyrų ryžtas.„1960 m. pirmąsias neofi cialias rungtynes tarp Kauno „Politechnikos“ ir Vilniaus „Inžinerijos“ vilniečiai laimėjo 10:0. „Inžinerija“ yra buvusi ir Lietuvos čempionė. Buvo įsikūrusi ir Šiaulių pedagoginio instituto komanda, bet ji nesutvirtėjo, regbį žaidė net Kauno veterinarijos akademija. O Kauno „Politechnika“ įsikūrė 1962-aisiais ir yra daugkartinė Lietuvos čempionė, prizininkė, Sovietų Sąjungos čempionatų

dalyvė“, – apie studentų komandas ir jų pasiektus rezultatus pasakojo V. Vasilenka.Nors 7-ajame dešimtmetyje regbis Lietuvoje tik pradėjo savo kelią, studentai siekė aukštumų ir kovodami su stipriausiomis Sovietų Sąjungos ekipomis.Sąjunginiame studentų regbio turnyre Rostove prie Dono (Rusija) „Atleto“ komanda iškovojo dvi pergales, vieną susitikimą baigė lygiosiomis. Užimta garbinga penktoji vieta iš aštuonių varžybose dalyvavusių ekipų, į priekį praleidus keturias Maskvos ekipas.„Mes pirmieji iškovojome teisę žaisti aukščiausioje Tarybų Sąjungos lygoje, regioninėse varžybose nugalėję Latvijos ekipas“, – pasakojo „Politechnikai“ atstovavęs V. Vasilenka.

Trūko pinigųLietuvai atgavus nepriklausomybę, sudėtingoje situacijoje atsidūrė ir valstybė, ir regbis, ir universitetai. Dėl fi nansinių problemų žaisti regbį buvo beveik neįmanoma.„Kai prasidėjo visi nepriklausomybės atsikūrimo įvykiai, universitetai turėjo problemų su studentais, su fi nansavimu. Apie sportą nebuvo kada galvoti. Nebuvo fi nansavimo, dėstytojai išeidavo iš universitetų, nebūdavo iš ko jiems mokėti atlyginimų. Sportuojantys studentai negaudavo nei transporto, nei aprangų, todėl tos komandos išnyko. Smagu, kad dabar universitetų čempionatas atkurtas, nes jis primena šio sporto istoriją Lietuvoje“, – teigė V. Vasilenka.

sudėtyje turintys šiauliečiai nesunkiai pateko į pusfi nalį, o jame 52:5 sutriuškino Mykolo Romerio universitetą (MRU). Finale Lietuvos sporto universitetas (LSU) bandė mesti iššūkį ŠU ekipai ir kai kuriuose epizoduose niekuo nenusileido savo varžovams. Bet klaidų neatleidę Šiaulių studentai įrodė savo pranašumą ir šventė pergalę 38:12.„Labai gerai, kad rengiamas toks čempionatas. Jau seniau reikėjo jį organizuoti, nes universitetuose mokosi daug regbininkų, o septynetų regbis yra tokia sporto šaka, kur nebūtina žaisti regbį, kad galėtum pabandyti sudalyvauti“, – įspūdžiais dalijosi vienas ŠU komandos trenerių Žygimantas Radžius.„Septynetų regbiui tapus olimpine sporto šaka, norime rasti daugiau perspektyvių, talentingų žmonių, kurie galbūt dar neatrado regbio savo širdyje. Atstovaudami universitetui jie gali atskleisti savo talentą, o ateityje įsilieti ir į rinktines“, – pasakojo varžybų organizatorius Vidmantas Valys.

ATSIGRĘŽĖ Į SAVO IŠTAKASPrieš daugiau nei 50 metų pagrindą regbio atsiradimui ir plėtrai Lietuvoje padėjo universitetų komandos

Kurį laiką buvo rengiami didžiojo 15-os regbio studentų čempionatai, bet dėl mažo sportininkų skaičiaus šių pirmenybių išplėsti nepavyko. Todėl nuspręsta sukurti paprastesnio žaidimo – septynetų regbio – čempionatą.„Sepynetų regbis yra atletiškas, įdomus ir greitas, bet nėra toks sudėtingas kaip didysis regbis. Čia nereikia tokių specifi nių žaidėjų, dvimetrinių puolėjų, galingų žmonių. Mažąjį regbį gali žaisti kiekvienas, todėl, tikiuosi, kad visos Lietuvos aukštosios mokyklos ateityje galės deleguoti savo komandas“, – pridūrė V. Vasilenka.

Favoritai pateisino vardąVilniuje įvyko pirmasis Lietuvos universitetų septynetų regbio čempionato etapas – „Peugeot“ turas. Susijungus Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) ir Lietuvos edukologijos (LEU) universitetų ekipoms, pirmame ture varžėsi šešios komandos.Favoritės vardą pateisino Šiaulių universiteto (ŠU) komanda. Lietuvos rinktinių narių savo

Sostinėje sėkmingiausiai žaidė Šiaulių universiteto regbininkai.

Įvyko pirmasis Lietuvos universitetų septynetų regbio empionato etapas.

Sau

liaus

Čirb

os n

uotr.


Lina Daugėlaitė[email protected]

Rumunijoje vykusiose Europos taurės varžybose kaunietis Darius Labanauskas asmeninėje rungtyje iškovojo sidabro medalį. Iki tol nė vienas iš Lietuvos smiginio žaidėjų tokio rango varžybose prie medalio dar nebuvo priartėjęs. Tad, atvertęs naują Lietuvos smiginio istorijos puslapį, Darius įteikė puikią dovaną ir sau pačiam – būtent šiemet sukanka dešimt metų, kai jis ėmė laidyti strėlytes į taikinį.

Dešimtmečio proga kaunietis rado laiko peržvelgti nueitą kelią ir suskaičiavo visus savo laimikius – 85 medaliai, iš kurių aukščiausios prabos sudaro jau didžiąją dalį, ir apie 180 taurių. Lietuvos smiginio žaidėjų reitinge, Latvijos bei Skandinavijos šalių reitinguose karaliaujantis kaunietis gerai prisimena savo pirmąjį medalį – bronzą, iškovotą Šiauliuose vykusiose varžybose. Po kurio laiko tame pačiame mieste jis pasidabino ir pirmuoju savo aukščiausios prabos apdovanojimu. „Ta pergalė įsimintina dėl to, kad pirmąkart įveikiau legendinį Arūną Čyplį – iki tol jam pralaimėjau net 12 kartų, aštuoniskart iš jų – fi nale“, – auksinio medalio kainą mena D. Labanauskas. A. Čiplys – vienas pagrindinių Dariaus varžovų Lietuvoje, susižėręs šešis Lietuvos čempiono vardus. Tačiau jau trejus metus iš eilės geriausio Lietuvos žaidėjo sosto D. Labanauskas neužleidžia niekam. Be abejo, tarp brangiausių apdovanojimų – ir Europos taurės sidabras. Ant krūtinės Rumunijoje suspindęs medalis ir pačiam D. Labanauskui buvo netikėtas. Europos taurės turnyre jis dalyvavo vos antrąkart. Sidabro medalį asmeninėje rungtyje iškovojęs kaunietis prieš dvejus metus tokios pat prabos apdovanojimu džiaugėsi kartu su A. Čypliu – tąkart lietuviai antri buvo dalyvaudami porinėje rungtyje. „Porinė rungtis kitokia – ten ne viskas nuo tavęs priklauso. Pusė per pusę. Žvelgdamas prieš šias varžybas į ištrauktus burtus, tikrai nesitikėjau taip toli nueiti. Buvo stiprių varžovų pakeliui, be to, neturiu patirties žaisti vadinamuosiuose televiziniuose turnyruose (tokiuose, kuriuos transliuoja televizija – aut. past.), tad, maniau, kad bus sudėtinga“, – įspūdžiais iš šių metų Europos taurės turnyro dalijasi D. Labanauskas. Tačiau varžovai krito vienas po kito, o pilkasis kardinolas iš Lietuvos nužygiavo iki pat fi nalo. Jame po gana lygios kovos lietuvis pripažino airio Davido Concannono pranašumą.

Antras bandymas užsienyjeSmiginį prieš dešimt metų D. Labanauskas pradėjo žaisti su draugu kaip mėgėjas. Vėliau nusipirko elektroninį taikinį. „O kartą, kaip tik per draugo gimtadienį, pamačiau skelbimą, kad Kaune vyksta tokių elektroninių taikinių turnyras. Nuvykome pabandyti, taip ir užsikabinau“, – D. Labanauskas prisimena, kaip pradėjo treniruotis Kauno „Trajektorijos“ klube, į kurį žaidėjai rinkdavosi kartą per mėnesį. „Ne daug nuo to laiko esu varžybų Lietuvoje praleidęs“, – prisimena. Jau dveji metai, kai kaunietis pakeitė klubą, – dabar jis Klaipėdos smiginio klubo narys. Šiemet D. Labanauskas pradėjo dalyvauti ir užsienyje rengiamuose turnyruose, rinkdamas reitingo taškus ir bandydamas atverti duris į profesionalų sportą. „Pamėginau smiginį žaisti užsienio turnyruose ir prieš aštuonerius metus, tačiau tada pralaimėjau jau pirmame rate ir nuo to karto nebevažiavau – važiuoji toliausiai, 20 min. pažaidi ir išvažiuoji atgal...“ – sako sportininkas.Ir tai jam neblogai sekėsi, nes po aštuonerių metų pertraukos vėl pabandęs dalyvauti užsienio turnyruose skaičiavo ne pralaimėjimus, o pergales: „Šiemet pirmą kartą užsienio turnyre buvau vienas iš prizininkų – Brėmene iš 600 dalyvių laimėjau trečiąją vietą. Suomijoje buvau antras, taip

Žaidžiant smiginį, uždirbti galima. D. Labanauskas duoną valgyti norėtų taip pat iš šio žaidimo. „Geri, profesionalūs žaidėjai per metus uždirba ir po milijoną svarų, – pasakoja kaunietis. Jis ekonominės krizės metu netekęs darbo dabar visą savo dėmesį sutelkė į smiginį. – Pabandžiau užsiimti tuo, kas patinka. Būna gyvenime pokyčių – jeigu pats nepakeiti, pakeičia aplinka.“

Visiems prieinamas sportasNors smiginio profesionalai žarsto didelius pinigus, bet pats smiginis – pigus sportas, prieinamas kiekvienam. Varžybose kiekvienas žaidžia su savo strėlytėmis, o jos kainuoja nuo 80 iki 130 litų. Strėlių yra įvairių formų ir svorių. Įsigyti taikiniui reikės dar apie 150–200 litų. Pasak jo, smiginis įdomus, nes čia viską reikia atlikti pačiam: „Nei tu draugą apkaltinsi, nei varžovą – nei tave pastūmė, nei laikė, laukti, kad laikas pasibaigtų, kaip žaisdamas krepšinį, taip pat negali – turi ateiti ir padaryti savo darbą.“

Pats sau trenerisSmiginio treniruotėms specialių patalpų nereikia. „Žaidžiant 80 proc. sėkmės lemia galva – ramus ar neramus esi, ar netrukdo pašalinės mintys. O visa kita – technika, metimas. Su galva man lyg ir viskas gerai, o techniką reikia tobulinti“, – kalba patyręs žaidėjas.

D. Labanauskas treniruojasi namie, kartą per savaitę nueina į klubą. Treniruotėms skiria maždaug po 4 val. per dieną. Bet daugiausia, pasak jo, patirties pasisemti galima per varžybas. „Yra kompiuterinė programa, „Youtube“ medžiagos galima rasti. Kai pradėjau žaisti, žiūrėjau, kaip žaidžia geriausi žaidėjai – A. Čiplys, Jaroslavas Svirskas. Žiūri, klausi, bandai. Rimti žaidėjai turi ir savo vadybininkus, ir psichologus, ir specifi nių treniruočių, kad stiprintų ranką. Varžybos trunka 9–10 val.: žaidi 20 min., tada – laukimas, stovėjimas, vaikščiojimas. Kažkas suskaičiavo, kad žmogus per varžybas nueina apie 8 km, tad fi zinis pasirengimas reikalingas. Juolab kad smiginio žaidėjo stovėsena nėra taisyklinga – svoris permetamas ant vienos kojos, pasvyrama į priekį ir reikia ant tos vienos kojos išlaikyti pusiausvyrą, o ranka siūbuoti. Sujudėsi kelis milimetrus, o ties taikiniu jau bus centimetras...“ – pasakoja D. Labanauskas. Tačiau jis pats tokio profesionalumo lygio, kad rengtųsi varžyboms ir fi ziškai, dar nepasiekė: „Tobulinu techniką. Nežinau, ar teisingu keliu einu. Rezultatai rodo, kad gal teisingu, bet man kaskart, kai paimu strėlę į rankas, atrodo, kad vis kitaip metu. Lietuvoje nėra tokių specialistų, kurie galėtų pasakyti – gerai dirbi ar ne. Pas mus tai – pionieriška sporto šaka.“

Darius Labanauskas, laimėjęs Europos taurės sidabro medalį, atvertė ir naują Lietuvos smiginio istorijos puslapį

VEIDAS Žaidžiant smiginį, uždirbti galima. DARIUS LABANAUSKAS duoną valgyti norėtų taip pat iš šio žaidimo.

BELDŽIASI Į PROFESIONALŲ PASAULĮ

pat ir Estijoje.“ Pergales jis skynė ir su įvairiais porininkais, dalyvaudamas porinėje rungtyje, – Čekijoje vykusiame turnyre tapo čempionu, Austrijoje ir Belgijoje buvo antras, Šveicarijoje ir Lenkijoje – trečias. „Užsienyje stiprių varžovų daug. Skirtumas tarp geriausių ir gerų žaidėjų nėra didelis. Ir kartais žaidžiant užsienyje jau antrame ar trečiame rate, o kartais ir pirmame reikia žaisti taip, kaip Lietuvoje fi nale“, – sakė žaidėjas.

Dalyvaus prestižiniame turnyreŠiandien kaunietis pasauliniame reitinge iš 3 000 kvalifi kuotų žaidėjų užima 5-ąją vietą, o prestižiniame Britų smiginio organizacijos (BDO) reitinge – 19-ąją. „BDO reitingas yra svarbesnis – pagal jį atrenkami žaidėjai į komercinius turnyrus. Svarbiausia laikytis BDO reitingo 16-uke, bet tai gana sunku, nes yra daug gerų žaidėjų“, – smiginio subtilybes dėsto kaunietis. Kitų metų sausio pirmomis dienomis prestižinio turnyro Leiksaide duris pravers ir D. Labanauskas. Jis pagal praėjusio sezono reitingą (reitingavimas baigiasi spalio mėnesį) gavo kvietimą į šį turnyrą. „Burtai jau ištraukti. Jeigu iškrisiu po pirmo rato, vien už tai, kad žaidžiau jame, gausiu per 3 000 svarų. Pirmąją vietą laimėjusiajam atiteks 100 tūkst. svarų prizas“, – pasakoja D. Labanauskas.

D. Labanauskas sukaupė įspūdingą

trofėjų kolekciją.



Lietuvos tinkliniui – 85-eri. Garbingas jubiliejus paminėtas Kaune, Lietuvos sporto universiteto aktų salėje. Visiems susirinkusiesiems ši sporto šaka, kuriai atiduoti patys gražiausi jaunystės metai, brangi.

Tiesa, susirinko tik Kauno tinklinio puoselėtojai. Jie ir surengė šventinį vakarą. Kauniečiai išsileido leidinį „... ir kauniečiams brangus tinklinis“ (autoriai: Vytautas Jankus ir Vytautas Kirkliauskas), kurį paskyrė savo miesto buvusiems, dabartiniams ir būsimiems tinklinio puoselėtojams. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius labiausiai nusipelniusiesiems įteikė medalius „Už aukštus sportinius pasiekimus“ ir padėkos raštus „Laudatio“, o Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės padėkas tinklininkams įteikė Seimo narys, buvęs tinklininkas Mečislovas Zasčiurinskas. Jubiliejiniame vakare apdovanojimų pažėrė ir Kauno meras Andrius Kupčinskas, kiti. Bene daugiausia apdovanojimų gavo mūsų tinklinio legendos, buvę dėstytojai, treneriai, tinklinio teisėjai V. Jankus ir Steponas Gargasas, penkių SSRS tautų spartakiadų dalyvis Gerardas Šauklys, pasaulio ir Europos čempionė Marytė Batutytė. Šilčiausiai buvo sutikta ir ilgais plojimais palydėta buvusi ilgametė Kauno tinklinio mokyklos trenerė Zita Jankienė, išugdžiusi daug Lietuvos moterų rinktinės žaidėjų.

„Tinklinis buvo žaidžiamas netgi žiemą lauke, jis buvo masinis. Su didele pagarba reikėtų minėti Lietuvos tinklinio pionieres – Lietuvos žemės ūkio akademijos moterų tinklininkes, kurios 1948 m. tapo Lietuvos čempionėmis. VYTAUTAS JANKUS

Laikraščio „Sportas“ pašnekovas – vienmetis su Lietuvos tinkliniu, visą savo gyvenimą paskyręs mėgstamai sporto šakai V. Jankus. Jam 2015-ųjų sausio 29 d. sukaks 85-eri.

Buvote vienas iš tų, kurie labiausiai siekė, kad būtų paminėtas Lietuvos tinklinio 85 metų jubiliejus... Mes tikrai turime kuo pasigirti ir pasidžiaugti: Lietuvoje išaugo du olimpiniai čempionai Liudmila Meščeriakova-Buldakova ir šviesaus atminimo Vasilijus Matuševas, pasaulio ir Europos čempionė M. Batutytė-Tatarūnienė. Visame pasaulyje išgarsėjo talentingos paplūdimio žaidėjos Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė. Jos abi siekia kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.Lietuvos moterų ir vyrų nacionalinės rinktinės po 20 metų pertraukos dalyvauja Europos čempionato atrankos varžybose. Skaudu ir nesuprantama, kodėl kartu su kauniečiais nebuvo pagerbti ir kitų miestų bei rajonų tinklinio treneriai, teisėjai, žaidėjai. Negalima užmiršti tų žmonių, kurie kūrė Lietuvos tinklinio istoriją. Buvo lengva numarinti kone pusšimtį metų gyvavusią populiariąją „Sporto“ taurę ir sunku suorganizuoti Lietuvos tinklinio 85 metų jubiliejų...Nemanau, kad Lietuvos tinklinio federacijos vadovams būtų iškilę sunkumų įpareigoti kiekviename mieste ir rajone, kur puoselėjamas tinklinis, gyvenančius tinklinio entuziastus surengti jubiliejines tinklinio varžybas ir jų metu pagerbti savo šviesulius. Jų yra ne tik Kaune, bet ir Vilniuje,

Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Alytuje, Kelmėje, kituose miestuose. Paprasčiausiai negerbiame tų žmonių, kurie savo gyvenimą susiejo su tinkliniu. Keista, bet nė vienas mūsų tinklinio renginys, įvairaus amžiaus varžybos nebuvo skirtos Lietuvos tinklinio 85 metų jubiliejui paminėti. Kauniečiai surengė gražų jubiliejinį vakarą, bet tikrai keista, kad jau ketvirtus metus nėra miesto tinklinio federacijos, nėra kam rūpintis miesto komandomis...

Esate vienmetis su Lietuvos tinkliniu, sakykite, koks jis buvo anksčiau?Ankstesnių metų tinklinis tikrai nebuvo žemo lygio. Visada buvo gerų žaidėjų, komandų, rungtyniavusių SSRS čempionatuose. Daug metų dalyvavau Lietuvos tinklinio federacijos veikloje, buvau trenerių, teisėjų komisijų narys, nuo 1991 m. vadovavau Lietuvos jaunių komisijai, o ir dabar tebesu jos narys. Tinklinis siejo mus visus, jautėme pagarbą vieni kitiems, mūsų tinklininkų šeima buvo darni ir draugiška, puikūs tarpusavio santykiai, ko, deja, negaliu pasakyti apie šiandieną. Turėjome daug gerų, tinkliniui atsidavusių trenerių: Danutė Gedminienė, Augustinas Karkauskas, Steponas Batoras, Vytautas Masaitis, Jonas Algimantas Juozaitis, Romanas Kryževičius ir kt. Sovietmečiu Lietuvoje buvo ypač daug tinklinio komandų. Prisimenu, kai vykdavo „Kolūkiečio“ taurės varžybos, jose dalyvaudavo net 400 komandų. Tinklinis buvo žaidžiamas netgi žiemą lauke, jis buvo masinis.

Su didele pagarba reikėtų minėti Lietuvos tinklinio pionieres – Lietuvos žemės ūkio akademijos moterų tinklininkes, kurios 1948 m. tapo Lietuvos čempionėmis. Dabar – didelė sporto šakų įvairovė, į tinklinį jaunimas neplūsta.

Ar jūs taip pat žaidėte tinklinį?Taip, atstovavau Kūno kultūros institutui, Kauno „Žalgirio“ antrajai komandai, Kauno rinktinei, 1963 m. tapau Lietuvos spartakiados čempionu. Buvau jungiantysis žaidėjas. Su tinkliniu suaugau nuo 1949-ųjų, kai įstojau studijuoti į Kūno kultūros institutą. Tinklinis – tai mano gyvenimas, jis man daug davė, bet ir aš jam savęs negailėjau.

Kuriuo laikotarpiu Lietuvos tinklinis buvo pasiekęs didžiausią meistriškumą?Lietuvos moterų rinktinė, vadovaujama S. Batoro, puikiai pasirodė per Penktąją SSRS tautų spartakiadą, kur užėmė septintąją vietą. Žaidėjoms buvo suteikti SSRS sporto meistrių vardai. Tačiau, manyčiau, kad pats brandžiausias laikotarpis buvo, kai Kauno „Dinamo“ moterų ir Vilniaus „Kuro aparatūros“ vyrų komandos žaidė SSRS aukščiausiosios lygos čempionatuose. Tada Lietuvos žiūrovai matė paties aukščiausio lygio tinklinį.

Kurie Lietuvos tinklininkai, jūsų nuomone, yra patys geriausi per visą mūsų šalies istoriją?Moterų – M. Batutytė, nes Liudmila Meščeriakova Kaune tik pradėjo sportinį kelią ir Meksiko bei Miuncheno olimpine čempione tapo gyvendama Maskvoje, o vyrų – V. Matuševas. Labai stiprus buvo ir Saulius Ligeika.

Tinklinio patriarchas Vytautas Jankus džiaugiasi lietuvių rezultatais aikštėje, bet neslepia – yra dėl ko ir nerimauti

JUBILIEJUS GGRURUODODISIS20201414 GGGGRURUODODISIS

Lietuvoje išaugo du olimpiniai tinklinio čempionai LIUDMILA MEŠČERIAKOVA-BULDAKOVA ir VASILIJUS MATUŠEVAS.

ILGAS IR GARBINGAS KELIAS

Lietuvos tinklinio 85-mečio iškilmės Kaune.

Renato Dūdos nuotr.


Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

„Kai išgirstu Antano Laukaičio pavardę, man pirmiausia kyla asociacijos su tolimąja Australija. A. Laukaitis ir Australijos lietuvių jaunimas neatskiriami, tai – tarsi sinonimas. Jis tapo ne tik sporto žmonių, bet ir visos Lietuvos bičiuliu iš Australijos. Kengūrų šalyje tarp lietuvių jis buvo žinomas kaip labai veiklus žmogus, kurio pilna būdavo visur.

A. Laukaičio pastangomis Australijos lietuviams sportas tapo viena reikšmingiausių sričių. Jis vadovavo kelioms jų išvykoms į Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, Australiją suartino su Lietuva, o Lietuvą – su Australija, tapo dideliu lietuvybės puoselėtoju.“ Taip apie A. Laukaitį yra sakęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.A. Laukaitis – vienas iš Sidnėjaus „Kovo“ sporto klubo steigėjų, jo vadovas, vėliau tapęs garbės nariu, Australijos lietuvių fi zinio auklėjimo sąjungos pirmininkas, Australijos lietuvių išvykų į Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Amerikoje, Kanadoje ir Lietuvoje vadovas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atašė Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.

Nekantriai laukdavo lietuviųŠių eilučių autorė su A. Laukaičiu susipažino dar sovietmečiu, kai 1988 m. jis į Australiją pakvietė mūsų šalies sporto organizacijų vadovus Vytą Nėnių bei Viktorą Strikaitį susipažinti su išeivių sportiniu gyvenimu, jų šventėmis ir tradicijomis.Lietuvai tapus nepriklausoma, A. Laukaitis kasmet atvykdavo į gimtinę ir šios kelionės laukdavo kaip didžiausios šventės. Čia praleisdavo vasaras, o atvėsus orams grįždavo į savo namus Australijoje. Kai gimtinėje matydavo sportuojantį jaunimą, o vėliau Dainių ir šokių šventes, kuriose dalyvaudavo tūkstančiai jaunų žmonių, jokiu būdu negalėdavo sutikti su nuomone, kad Lietuvoje nėra jaunimo, nes šis išvažiuoja į užsienį. „Jaunimo yra ir labai gražaus, tik jam reikia skirti daugiau dėmesio, juo labiau rūpintis, nes tas lietuviškas jaunimas gali nutautėti“, – sakydavo A. Laukaitis. Jis ypač nekantriai laukdavo atvykstančių Lietuvos sportinių delegacijų ir komandų, jas visada sutikdavo oro uoste ir per visą viešnagės laiką jomis nuoširdžiai rūpindavosi.

Nuo Melburno iki SidnėjausA. Laukaitis stebėjo penkerias olimpines žaidynes. Per jas

stengdavosi pabuvoti visur, kur tik dalyvaudavo Lietuvos sportininkai. Ypač verždavosi į krepšinio varžybas, mat dar besimokydamas Kauno 4-ojoje gimnazijoje krepšinį pats gerai žaidė, o vėliau tai darė ir Vokietijoje, ir Australijoje. Krepšiniu jis sudomino ir abi savo dukras bei anūkus, savo namų kieme buvo pasistatęs krepšinio stovą su lanku.Jam ypač didelį įspūdį darė matyta pirmoji olimpiada Melburne ir paskutinioji Sidnėjuje, kurios metu Antanas jau buvo didelis Lietuvos sportininkų draugas.1956 m. Melburne A. Laukaitis buvo akredituotas kaip sporto žurnalistas, atstovavo „Draugo“ laikraščiui, pirmą kartą susitiko su Lietuvos sportininkais. „Tačiau tada glaudi mūsų draugystė neužsimezgė, vieni į kitus žvilgčiojome nepasitikėdami, kažko bijodami. Visai kitoks buvo mūsų susitikimas per Miuncheno olimpines žaidynes. Ten įgijau daug puikių draugų ir po žaidynių mane užplūsdavo daug laiškų iš Lietuvos“, – nuolat prisimindavo šviesaus atminimo A. Laukaitis. Jo telefono numerį Sidnėjuje, rodos, žinojo visa Lietuva. Skambučiai iš gimtinės Antanui teikdavo didžiulį džiaugsmą. Jau būdamas solidaus amžiaus, jis išmoko dirbti ir kompiuteriu. Jo namuose Sidnėjuje buvo tikras lietuviškas muziejus. Kambariai buvo kupini

lietuviškų paveikslų, tautinių juostų, knygų, muzikos įrašų, gintaro, medalių, albumų.

Gimtinėje – muziejusŠviesaus atminimo A. Laukaitis ypač džiaugėsi, kai jo gimtajame Leipalingio muziejuje, įsikūrusiame buvusio dvaro rūmuose, atsirado ir jam skirtas kambarys. Tose apylinkėse Laukaičių vardas labai gerai žinomas. Jo dėdė buvo Seinų prelatas, vyskupo Antano Baranausko sekretorius, „Šaltinio“ laikraščio redaktorius ir leidėjas, o vėliau Rusijos dūmos ir Lietuvos Seimo atstovas Juozas Laukaitis. Velionio tėvas turėjo privačią vaistinę, buvo lietuvių kovotojų šaulių ir partizanų vadas, jo vadovaujamiems kovotojams pavyko apginti kraštą nuo lenkų. Savo dėdės ir tėvo atminimui Leipalingio muziejuje Antanas ir atidarė kambarį, jame sukaupė daug įdomių eksponatų. Vien iš Australijos paštu atsiuntė daugiau kaip 1 000 knygų, įvairių sportinių trofėjų.2009 m. buvo atvažiavęs į iškilmingą muziejaus atidarymą, čia gražiai pagerbtas ir nustebintas, kad po tiek daug metų gimtinėje nebuvo užmirštas ir yra laukiamas.Tačiau muziejuje jo eksponatų yra tik maža dalis, visų medalių kopijos. Patys brangiausi trofėjai yra likę Australijoje, todėl svečiams parodyti dar turėjo labai daug ką. Antanas ne kartą sakė, kad visi eksponatai į muziejų

galėtų atkeliauti tada, kai tik atsirastų didesnis kambarys.

Lietuvybė – gyvenimo pagrindasJaunystėje A. Laukaitis svajojo tapti gydytoju (tarp jo giminių – nemažai šios profesijos atstovų), bet neturėjo galimybių studijuoti. Vokiečių laikais Kauno universitete lankė lietuvių kalbos ir žurnalistikos kursus, manė, kad ateis laikas, kai galės studijuoti, įgyti specialybę. Tačiau vokiečiai uždarė šią mokslo įstaigą, suėmė profesorių, išvežė direktorių. 1942 m. buvo sugautas ir į Vokietiją darbams išvežtas ir 16-metis Antanas, Australijoje jis atsidūrė 1949-aisiais. „Lietuvoje gyvenau tik 16-a metų, jeigu atmesčiau vaikystę, tai anoks iš manęs lietuvaitis. Tačiau lietuvybė buvo mano gyvenimo pagrindas, svetimuose kraštuose su ja taip pat nesiskiriu. Visiems didžiuodamasis galiu pasigirti, kiek daug vertingų lietuviškų darbų Australijoje turėjau. Visada ilgėdavausi Lietuvos, ji man buvo šventas vardas.Lietuvoje palaidoti mano tėvai, gyvena giminės, daug draugų. Sovietmečiu per tą ilgesį net buvau išmestas iš gimto krašto. Buvau nuvažiavęs aplankyti tėvo kapo, tačiau mane sučiupo ir <...> per penkias valandas turėjau palikti gimtą kraštą. Iš Lietuvos išvažiavau verkdamas, nes žinojau, kad į ją manęs greit neįsileis. Net penkerius metus turėjau laukti“, – savo viešnagę sovietmečiu dažnai prisimindavo Antanas.

PRO MEMORIA Lietuvai tapus nepriklausoma, ANTANAS LAUKAITIS kasmet atvykdavo į gimtinę ir šios kelionės laukdavo kaip didžiausios šventės.

SUARTINO AUSTRALIJĄ IR LIETUVĄLapkričio 5 d. mirė garsus Australijos lietuvių bendruomenės veikėjas, žurnalistas 88 metų Antanas Laukaitis

„Lietuvybė buvo mano gyvenimo pagrindas, svetimuose kraštuose su ja taip pat nesiskiriu. Visiems didžiuodamasis galiu pasigirti, kiek daug vertingų lietuviškų darbų Australijoje turėjau. Visada ilgėdavausi Lietuvos, ji man buvo šventas vardas.

A. Laukaičio pastangomis Australijos lietuviams sportas tapo viena reikšmingiausių sričių. Alfredo Pliadžio nuotr.

Dėl garsaus Australijos lietuvių sporto veikėjo, ilgamečio ALFAS valdybos pirmininko, žurnalisto Antano Laukaičio mirties nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą, artimuosius, kolegas, visą Australijos lietuvių bendruomenę.

Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės darbuotojų vardu generalinis

direktorius Edis Urbanavičius

Dėl buvusio ilgamečio Australijos lietuvių sporto bendruomenės vadovo ir organizatoriaus, aktyvaus sporto žurnalisto Antano Laukaičio mirties, nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą ir artimuosius.

Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“


PERTRAUKĖLĖ GGRURUODODISISSS

Siųskite teisingus kryžiažodžio atsakymus el. paštu [email protected] iki gruodžio 15 d. ir laimėkite

„Hummel“ laisvalaikio marškinėlius.

Lapkričio mėnesio numeryje spausdinto kryžiažodžio teisingus atsakymus atsiuntė 12 skaitytojų.

Ištraukus burtus paaiškėjo, kad „Hummel“ prizą laimėjo Linas Adomaitis. Sveikiname!


STILIUS ŽYDRŪNAS SAVICKAS „Fiat Freemont“ prieš pusmetį gavo iš rėmėjų – įgaliotosios „Fiat“ atstovės Baltijos šalyse įmonės „Autobrava“.

20201414 G GRURUOO20201414 G GRR


„Dabar jau žinai, ką vairuoja stipriausias pasaulyje.“ Išvydę tokį užrašą ant priešais važiuojančio automobilio, nesutrikite – jį tikrai vairuoja galiūnas Žydrūnas Savickas. Raudoną ir erdvų „Fiat Freemont“ prieš pusmetį jis gavo iš rėmėjų – įgaliotosios „Fiat“ atstovės Baltijos šalyse įmonės „Autobrava“.

„Kol Žydrūnas gerina vieną pasaulio rekordą po kito, tiesiog privalu užtikrinti, kad ir kelyje jis vairuotų geriausią automobilį. Šis visureigis puikiai atspindi Žydrūno rezultatus ir dominavimą tarp stipriausių planetos vyrų“, – įteikdamas raktelius tada sakė „Autobrava“ direktorius Renaldas Gineika.Per šį laikotarpį galiūnas savo visureigį spėjo išbandyti ir ilgose kelionėse – šią vasarą jis automobiliu vyko į Italiją, kur visą mėnesį siekė Guinnesso pasaulio rekordų.

Džiaugiasi visureigiu„Automobilis – puikus, jame daug vietos. Be to, kas retai

būna suderinama, kalbant apie visureigius, jo kuro sąnaudos ekonomiškos. Kelionėje į Italiją automobilis man pasirodė labai naudingas, buvo patogu važiuoti“, – džiaugiasi galiūnas.Į Italiją stipriausias pasaulio žmogus su „Fiat Freemont“ išsiruošė, nes turėti savo automobilį gyvenant visą mėnesį užsienyje – patogu. Juolab kad nuomos punktuose tokio dydžio ir erdvumo automobilių rasti labai sunku. „Ilgiau būnant užsienyje, reikia vežtis daug daiktų. Pati kelionė nėra tokia sunki – su nakvyne atvažiavome per dvi dienas. Be to, lėktuvu tiek prisiskraidau, kad kartais norisi pasivažinėti ir automobiliu. Kartu sustojame, apžiūrime įvairius miestus, šalis – tai tampa ir pažintine kelione. Taip šią vasarą apvažiavome visą Italiją, Kroatiją, Prancūziją, buvome Šveicarijoje“, – prisimena Ž. Savickas.Tokios kelionės malonumu tampa ir dėl mažų visureigio kuro sąnaudų – 100 km jam tereikia 8 l kuro, o važiuojant tiesiu keliu galima išsiversti ir vos su 6 litrais.Atletas taip pat pripažįsta, kad

vairavimas jam malonumą teikia būtent tada, kai važiuoja naujais keliais, aplanko naujas vietas, šalis, o ne tada, kai reikia nusigauti iš namų į darbą.

Norėtų pralėkti leduStipriausias planetos žmogus mielai išmėgintų ir žiemos pramogas – važinėjimą ant ledo ar kitas ekstremalias pramogas, tačiau pripažįsta, kad tam nelieka laiko.„Iš tikrųjų gal ir būtų įdomu, bet neturiu tiek laiko aktyvioms pramogoms. Ilgai užtrunka kelionės, varžybos, treniruotės, tad dažniausiai ilsiuosi ramiai. Bet jei turėčiau laiko, neabejoju, kad būtų įdomu“, – neslepia atletas.Kelyje Žydrūnas kaip ir varžybose – ramus, šaltakraujiškas ir viską pasveriantis: „Aš ramesnis vairuotojas, to išmokau sportuodamas. Šaltakraujiškumas man daug kartų yra padėjęs, ypač per varžybas. Kelyje tai turėtų būti taisyklė. Negalima karščiuotis prie vairo – čia klaida gali kainuoti labai brangiai: sužeidimais ir žmonių gyvybėmis“, – mano atletas.

GALIŪNAS – PRIE GALIŪNO VAIRO

Drausmina šiukšlintojusDėl ramaus vairavimo būdo galiūnui pavyksta išvengti ir nemalonių incidentų keliuose. Tačiau jis su šypsena pasakoja, kaip kartais auklėja nekultūringus vairuotojus, mėtančius šiukšles per langus.„Man labai nepatinka, kai vairuotojai šiukšlina. Jei kas išmeta šiukšlę, prie kito

šviesoforo stengiuosi privažiuoti iš šono ir pro langą pasakyti, kad sugrįžtų ir susirinktų šiukšles. Nemažai pasitaiko atvejų, kai žmonės sugrįžta ir jas pasiima. Tai malonu, nes kitą kartą gal ir jie pagalvos prieš mesdami, ar verta. Aišku, dauguma nustemba pamatę mane. Galbūt tai irgi padeda“, – juokiasi Ž. Savickas.

Stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas – ramus vairuotojas. Tačiau gatvėse jis nevengia pamokyti šiukšlintojų

Maž

vydo

Lau

rinaiči

o nu

otr.

Documents

SPORTAS Nr9 2014