Daiktinė teisė

Daiktinė teisė

• Daiktinė teisė - tai asmens absoliuti teisė į daiktą. Jos turėtojas turi galimybę įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

• Skiriamos tokios daiktinės teisės:

• 1) nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti;

• 2) turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti– Valstybės ir savivaldybių įmonės turtą valdo,

naudoja ir disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). Valstybės ir savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės yra griežtai tikslinės paskirties

• 3) valdymas - daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą;

• 4) servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą

• 5) uzufruktas - asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas

• 8) hipoteka - esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui;

• Daiktinei teisei būdinga tai, kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus (pvz., daikto savininkas), o kitas subjektas, kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvus.

• Daiktinei teisei būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu, nepriklausomai nuo daikto savininko pasikeitimo

Nuosavybės teisė, jos rūšys ir formos

• nuosavybės teisė apima visas teises ,kurios įmanomos daiktinei teisei, t.y. teises daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises, įeinančias į valdymo, naudojimo teisių,o kartais net ir į disponavimo daiktu teisių visumą.

• Nuosavybės teisė – tai savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises (valdymo, naudojimo, disponavimo).

• Nuosavybės teisės turinį sudaro trys teisių grupės:

• 1) valdymas;• 2) naudojimas;• 3) disponavimas.

• Teisė valdyti daiktą suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės yra:

• 1) teisė turėti daiktą savo žinioje (ne faktinis, o juridinis turėjimas);

• 2) teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį.

• Teisė naudoti – tai gavimas iš daikto naudos. Tai:

• 1) daikto naudingų savybių pritaikymas savininko poreikiams tenkinti;

• 2) teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją.

• Teisė disponuoti – tai teisė nustatyti daikto teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Disponavimo teisė įgyvendinama:

• 1) turtą parduodant kito asmens nuosavybėn atlygintinai (pirkimo - pardavimo sutartis);

• 2) turtą perduodant kito asmens nuosavybėn neatlygintinai (dovanojimo sutartis);

• 3) perduodant turtą laikinai naudotis (nuomos sutartis);

• 4) sudarant kitus sandorius (testamento sudarymas).

• Nuosavybės rūšys yra viešoji ir privati, taip pat gali būti mišri nuosavybė.

• Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe. Turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešam (bendram) interesui. Viešosios nuosavybės subjektai yra valstybė ir savivaldybės.

• Privačios nuosavybės subjektais gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu įstatymuose neuždrausta turėti tą turtą privačios nuosavybės teise.

Bendroji nuosavybė

• Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį daiktą ir juo disponuoti.

• Skiriamos dvi bendrosios nuosavybės rūšys:• 1) bendrosios dalinės nuosavybės teisė – kai

nustatytos kiekvieno savininko turto dalys;• 2) bendrosios jungtinės nuosavybės – kai turto

dalys nėra nustatytos.

• Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos bendraturčių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu.

• Santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.

Nuosavybės teisės įgijimas

• Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:• 1) pagal sandorius;• 2) paveldėjimu;• 3) pasisavinant vaisius ir pajamas;• 4) pagaminant naują daiktą;• 5) pasisavinant bešeimininkį daiktą;• 6)pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius

naminius gyvūnus • 7) įgyjamąja senatimi

• Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys)– savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš

svetimo neteisėto valdymo. Reikalavimas grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo vadinamas vindikaciniu (lot.”vindicare” – reikalauti pagal teisę)

– Jeigu neteisėtas daikto valdytojas tą daiktą suvartojo ar kitaip sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys

• Nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys)– Savininko nuosavybės teisė gali būti pažeidžiama

trukdant savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu

– norint apsaugoti savininko nuosavybės teises, numatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

– Negatorinio reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir atlyginti šiais veiksmais padarytą žalą

PRIEVOLIŲ TEISĖ

• Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis– reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius

asmeninius neturtinius santykius,susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn,patikėjimo teise arba laikinam naudojimui,dėl įvairių darbų atlikimo ar paslaugų teikimo,žalos padarymo asmeniui ar turtui ir pan.

• Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja šie bruožai:– apibrėžtumas - yra konkretūs teisės

subjektai,kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas

– dinamiškumas -prievolė ekonominės apyvartos teisinė forma,o ekonominė apyvarta yra labai dinamiška

– turinio apibrėžtumas (privalomumas) - prievolinė teisė nesuteikia kreditoriui teisės veikti kaip jis nori,o suteikia tik teisę reikalauti,kad skolininkas atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tokių veiksmų,kurie sudaro prievolės turinį

– tikslingumas - prievoliniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda dėl to,kad kreditorius ar skolininkas vienokiu ar kitokiu būdu nori patenkinti savo poreikius bei interesus

Prievolės šalys

• Prievolė – tai toks civilinis teisinis santykis, kurio viena šalis – skolininkas – privalo atlikti kitos šalies – kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą.

• Kreditoriumi vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę teisę reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo. Kreditorius šią reikalavimo teisę gali perleisti kitam asmeniui.

• Skolininku vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę pareigą, kurią pagal kreditoriaus reikalavimą privalo atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Skolininkas taip pat turi teisę savo subjektinę pareigą kreditoriui perkelti kitam asmeniui, tačiau tiktai sutinkant kreditoriui.

• Prievolės dalyku gali būti daiktai, veiksmai, kūrybinė veikla, kūrybinės veiklos rezultatai

• Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų– 1) prievolės atsirandančios iš sutarčių– 2) prievolės atsirandančios iš nesutartinių santykių:

• a) vienašalių sandorių;• b) administracinių aktų;• c) išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių

susikūrimo;• d) žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui;

• Tinkamo prievolės įvykdymo principas - tinkamas prievolės įvykdymas – tai tokie skolininko veiksmai vykdant subjektinė savo pareigą prievolėje, kurie tiksliai atitinka prievolės sąlygas, t.y. pagal objektą, įvykdymo laiką, būdą, vietą bei kitus reikalavimus, kuriuos nustato įstatymas arba sutartis. Prievolės įvykdymas yra tinkamas, jeigu prievolė įvykdoma kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui;

Prievolių užtikrinimo būdais

• netesybos - tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t.;

• hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui– Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės

valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises

• laidavimas - laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės– Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė– Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji

pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas

• rankpinigiai - rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą– Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji

sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma.

– Susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojantį.