gYVYBėS RaTaS gImTOjOjE KaLBOjE

130

ISSN0258–0802.LITERATŪRA201052(1)

gYVYBėS RaTaS gImTOjOjE KaLBOjE Viktorija Daujotytė, Balsā ūkūs’ / Balsai ūkuose: eilėraščiai, Vilnius: Regio-ninių kultūrinių iniciatyvų centras, 2010. 128 p.

Straipsnyje analizuojama unikali etno-loginės reikšmėsViktorijosDaujotytėsknyga Balsai ūkuose,kuriąsudaroautorėspratarmė („Pasiaiškinimas“) bei eiliuotitekstai,lygiagretaužrašytižemaičių(var-niškiųdūnininkų)tarmeirbendrinelietuviųkalba. Šiais tekstais autorė siekia atkurtiautentiškąmotinos balsą, kuriame ieškoir savo tapatybės ištakų, žemės žmogausišminties,tampančiosgyvenimofilosofija,taippatrekonstruoti jaubeveikišnykusiojos vaikystės kaimo pasaulį – su visaisjo žmonių charakteriais, darbais, daiktaisir gamta.Motinos kalba rekonstruojamaatmintyje, tai sąmonėje išsaugotas pra-eities laikas, todėl knygą galima laikytiprisiminimų literatūra ir tyrinėti kartu sukitaisreikšmingaismemuarinėsliteratūrostekstais.Knyga neapsiriboja vien tarmėsužrašymo ir etnografiniais tikslais, jojesukuriamas konkretus ir stiprus žemaitėsmoters charakteris, o iš atminties prikeltas motinosbalsasretransliuojamaskaipypačpaveikus estetinis, poetinis tekstas, kaip autentiškapoezija,turintimeditacijos,mi-nimalizmoirkasdienybėsestetikosbruožų.Permoteriškąsias patirtis kuriamas feno-menologinis agrarinės kultūros žmogauspasaulėvaizdis,kurisvienumetuyralabaiasmeniškas,atremtas įkonkrečiąvietovę,autorės gimtinę, kitas vertus, jis pasiekiaypatingo universalumo ir apibendrinimo,

išeinaišetnografinėsreikšmėsribų.Svar-biausia knygojeyradialogiškamotinosirdukterssituacija,vaizduojamampasauliuisuteikianti moteriškuosius, matristinius episteminius pagrindus. Kalbinį tekstą knygoje sintestetiškai

palydi fotografuoti vaizdai, atliekantys ne tikestetinę,betirdokumentavimofunkci-ją, todėlknygayrakaip retaorganiška iroriginali.Žemaitiškąkraštovaizdį–VarniųirPavandenės parapijas,Keiniškės irPa-girgždūčio kaimųvietoves – fotografavoJonasDaujotis,DanutėMukienė, JonasStrazdauskas,ArvydasŠliogeris,VirginijaValuckienė.Šis straipsnis parašytas taikant įvairias

prasmės aiškinimo strategijas: kultūrinįantropologinį, archetipinį, komparatyvis-tinįmetodus, tačiau labiausiai pasitikėtavadinamuoju artimu skaitymu, analitiniuinterpretaciniu metodu, estetinio suvokimo intuicija. Straipsnio tikslas – apmąstytimoderniojožmogauskultūrinės tapatybėsproblematiką, kuri ypač aktuali šiandien,politinės bei ekonominės globalizacijos,Europostautųintegravimosilaikais.

Asmens autentiškumas ir kalba

Galbūt esminis, nors dažnai nemąstomasmoderniojo žmogaus rūpestis yra auten-tiškumoklausimas:kiekašesutikras?Ką

131

šiamepasaulyjeveikiuištikrųjųteisingai,irkasmaneapsaugonuoklaidingobuvimo?Mano buvimo tikrumą ir gyvenimo

kokybęlemiamanosantykiųsukitaisžmo-nėmismoralinėreikšmė(vienišožmogausegzistencijosnėra).Tačiaumoralinisegzis-tencijosmatmuoreikalaujatvirtesniorea-lybės pagrindo.Autentiškumoklausimasvisadaontologinis:iškokiostikrovėsesuatsiradęs,įkokiąesuatsirėmęs,koksmanobuvimopagrindas?Ontologiniaisavastiespagrindai suvokiami aksiologiškai, jiemąstomikaipvertybinėsžmogausbuvimoprojekcijos.

Tas santykis su tikrove, kaip ir auten-tiškumo jausmas, turi laikomatmenį, jisyra dinamiškas, kintantis: autentiškumo siekiamaapmąstantsavekintančiamelaike,įjįeinama–taisąmonėsintencionalumas,kryptingumas. Autentiškumas yra nuolat kuriamas.Gyvenimotikrumojausmasjudakartu su gyvenimu. Autentiškumas kaip sąmonės intencio-

nalumas yra dvejopas, atitinkantis laikosimetriją (praeitis–ateitis):perspektyvusir retrospektyvus. Jukmano autentiškumą gali stiprinti

pasirinktasgyvenimotikslas,kurįrenkuosisąmoningaikaipatitinkantįmanoprigimtįirleidžiantįišreikštisavožmogiškąsiassavy-bes.Kreipdamassavomintisirveiksmusįtąateitiestiksląjaučiuosigyvenąsteisingai,autentiškai,netjeigumanopastangosirnėrasėkmingos.Taigigalibūti,kadmanogyve-nimąkuriamanotikslas,manopasirinktaprograma.Tokia pozicija dvelkia pozity-vizmoideologija,okaipestetinėprogramaji kreipia į avangardizmo eksperimentus.Pozityvizmas ir avangardizmas išlaisvina, nesleidžiapamirštipraeitį.Šipsichologinė

irestetinėnuostatabūdingatechnologineisąmonei.Tačiau yra kitas autentiškumo kelias,

pagrįstas retrospektyviu laiku, praeitiesatkūrimu,atmintiesišsaugojimu.Sąmonin-gumasčianetechnologinis,betmitologinis:taisakraliniųlaikotaškų,pirminiųpriežas-čiųpakartojimas,apmąstymas,atkūrimas.Jisparemtastikėjimuontologinėspradžioskuriamąjareikšme,grįstasauksoamžiaus,prarastojo rojaus ir panašiais archetipais.Pradžioje yra viskas, pabaigoje – niekas;pradžiayrašventa,taigitikra,odabartis–netikrumasirjudėjimasįchaosą.Taisenaidėjų istorijos tradicija. Platonui tikrojopasauliopažinimasreiškiatikprisiminimą(kaipdvasinėstapatybėsatkūrimą).Roman-tikuiMaironiui svarbiausia sąmonės jėgataip yra atsiminimas, atmintis. Asmuoyraistorijairtosistorijosinter-

pretacija(kaipaksiologinissavastiesaspek-tas).Taigiašesupasakojimas,kylantisišmanoatminties.Manetikrądarovisatai,kąprisimenukaipsavotapsmorealybę:tėvai,seneliai,giminė,gimtinė,tauta,tradicijairt.t.Visataiatmintyjeišsaugotakalbospavi-dalu. Ir pats save išaiškinu, suvokiu, tvirtinu tikįsirašydamasįgyvenimąperkalbą.Nespasakojimasirprasmė–taikalba.Žmoguskaipžmogiškabūtybėgyvenakalboje;kalbayrabūtinojižmogiškojobuvimoforma.Šita retrospekcinio autentiškumo linija

ateina iš amžių glūdumos, ten pat ir iš-nyksta,manogalutinėrealybėslepiasilaikosutemoseirtojegamtospasauliogelmėje,kuriosnebesiekiakalbosšviesa.Todėlsavoautentiškumonegaliuištęstiikibegalybės,nesišnykčiauchaose;manoautentiškumasyra individualus, kaip ir mano gyvenimo ir manogiminėsartautoslinija.Beje,turinti

132

savoindividualiąkalbą,apsaugančiąmanoatmintįnuoanoniminėsbendrakalbėsbū-ties.Kalba,kaipirkūnas,individualizuoja,apibrėžiairsaugokažkątokio,kasvadina-ma savastimi. Tokiaautentiškumoprojekcijaneišven-

giamai mitologiška, bet kartu labai reali, netrealistiška.Perjąmespritampameprietradicijos,tėvųirseneliųistorijos,pritampa-mepriegyvenimotvarkosbeirealybės.Irtąsavastiesprojekcijąsuvokiamekaipatmin-tiesįrašą,ypatingątekstą,kuriosvarbiausiasveikėjasesamemespatys.Taipatsiremiameįpasaulį,kuris,beje,yranuolatnykstantis,tolstantis,kaip„balsaiūkuose“.Mesįsitvir-tinamejameužimdamiišeinančiųžmoniųvietas. Ir kad neprarastume buvimo tikrumo, privalomeišsaugotijųbuvimobūdą,elgse-nas,vaidmenis,oypačkalbą.Žodžiojėgamumsleidžiadaugkąprisiminti.Kalba–svarbiausiasautentiškumoišsaugojimobeipatikrinimobūdas,tikkalbojepraeitisįgyjasakralumoreikšmę.Nekalbiniulygmeniupraeitiestiesiognėra.Esametikritiek,kieksąmoningaisuvo-

kiame savo perimtus vaidmenis, pareigas, atsakomybes, vertybes. Taip tampame tradicijosdalimiiružjąatsakome,esametarsiįpareigotijąliudyti.

Taigi šitas aš–kultūrossubjektas–grįžtaįsavobuvusįpasaulį,įtėviškėslaukus,ieš-kodamasvaikystėspėdsakų,nesjie–realisavastiesistorijospradžia.Šaliamanopėd-sakų–tėvųvedančiospėdos.Stengiuosiat-kurtijųbalsusirgirdėtijųkalbą,kadbūčiauorganiška jųpasauliodalis.Kitaipbūčiautikdaiktastarpdaiktų,nuogiminėsatskirta,nukirsta,savęsnesuvokiantiegzistencija.Tačiaujukirlaukaijaunebetie–jiema-

nęs,nutolusio,jaunepažįsta,–irtėvųbalso

jaunebėra.Jiegirdisitikmanoatmintyje,kuri lieka vienintelis mano autentiškumo šaltinis. Irmėginu visa tai – savo tikrągyvenimą,kurionėrabemanogyvenimolinijos–atgaivintikalboslygmeniu.Maždaug taip – iš gyvenimo tikrumo

paieškos – ir atsiranda unikalus individu-alaus autentiškumo liudijimas –V.Dau-jotytėsknyga„Balsaiūkuose“.Gyvenimotikrumąšiojeknygojeteikiaasmuo,kuriogyvenimonebėra–Motina.Išeidamaiššiopasauliojipasiliekakaiparchetipasirkaipautentiškastikrovėsbalsas.

Autentiškos kalbos kūniškumas

Autorėšiaunikalia„dvikalbe“knygasiekia„pagauti“ buvusią kalbą,motinos balsą,tarmę.Esminis eilėraščių principas – ko-munikacija,jungiantimotinosirduktersgy-venimus. Vienas balsas – kalbantis, kitas – esantis greta ir girdintis, viską užrašantisjaukitaisžodžiais,kitaisregistrais.Atrodo,vienojepusėjesakoma,kitoje–išgirstama;vienoje – kuriama, kitoje – išsaugoma;pirmoji kalba jau sunkiai suprantama, taitolstančiosmotinosbalsas,kitakalba–lygbuvusiosiosaidasdabartyje.Knygaunikalikaipliudijimobūtinybė,onekaipkalbinisarliteratūriniseksperimentas.Šiojeknygojepoezijaišliteratūriniųkonvencijųtarsisu-grįžtapatiįsave–įgyvokalbėjimoištakas,siekdamapatiesžodžioatsiradimogelmę.Nesžodisčiafenomenologiškaikūniškas,neatskiriamasnuo žmogausbalso, rankų,jodarbų,daiktųirvisogamtiniopasaulio,kurisnuotraukomissubtiliailiudijamasšaliažodinio teksto kaip vizualinis kalbėjimoekvivalentas. Bandymas pagauti gyvenimą kaip są-

monės ūkuose blėstančią kalbą – tai ir

133

MarcelijausMartinaičioprisiminimųkny-gos„Mesgyvenome“1 principas. Atrodo, kad per literatūrą grįžtama namo, į savožodžionamus.Ir,galibūti,kadviskastentebėrakaipbuvę,tikmespatysbeviltiškainutolę,nesperdaugbūtatuščiokultūriniokalbėjimo.Betkitaipirneįmanoma–juk,nenutolęnuonamų,jųneatrastumeirnetu-rėtumekursugrįžti.Neprarasdamitėvų,jųnesuvoktumekaipnelygstamosvertybės,–jietiesiogbūtųmusslegianti,mūsųsąmonęužgožiantinašta.V.DaujotytėsBalsai ūkuosepratęsiajos

lyrikos knygąPerrašai2 – taip pat gyvos atminties literatūrą. Ištraukia iš laiko su-temųartimusžmonesirpatvirtinabuvimotikrumą–kaipbuvimąkartu su jais.TačiauBalsai ūkuosebuvusįpasaulįdarlabiaupri-artina nei asmeniškos Perrašųrefleksijos,motinajausuvokiamanekaipsimbolisarkoksliteratūrinisarchetipas,ji tiesiogpa-sisodinamašaliairjosklausomasi.Jukyrairtokiųtekstų,kuriegalibūtitikklausomi,išklausomi, – kaip apreiškimas. Žemaitiškojekalbojemotinayravisdar

kalbanti, pasakojanti, girdima. Jos balsasaidi iš prisimenančiosios vidaus, jis jautapęssavastimi.Žemaitiškatarmė–būtinamotinosgyvenimoypatybė,žemaitiškumasneatimamas iš josbalso, šiąknygą reikiatiesioggirdėti.Betskaitytijątarmiškaisun-ku, nes motinos kalba yrajospačiosdalis,kuri negali būti atplėšta nuo etnografinėskonkretybėsirsuliteratūrinta,taptibendrinenuosavybe.Todėlšiammotinosbalsuirei-

1 MarcelijusMartinaitis,Mes gyvenome: biografi-niai užrašai,Vilnius:Lietuvosrašytojųsąjungosleidy-kla, 2009. 224 p.

2 ViktorijaDaujotytė,Perrašai, Vilnius: Vilniaus dailėsakademijosleidykla,2005.300p.

kiavertėjos.Okokiabūtųgeresnėvertėjajeinejospačiosdukra,kuriyratarsitopatiesduonoskepaloriekelė–norsiratriekta,betkvapastaspats.Jukduonažmonesjungiakaiptikdalijama,patsgyvenimasištikrųjųyrabegalinisgyvybėsdalijimasis,irtikpertąpasidalijimąmesišgirstameirpamatomevienaskitą. Ir išsiskirdami, ir prarasdamimessusijungiame–kažkurtengiliai,kurjauiržodžioaidasnebesiekia.Perrašyta į bendrinę kalbą svarbiausia

šiospoetinėsknygosfigūra(kažkuoartimaVytautoMačernioVizijųsenolei),jaubūtųnebeta.Todėltaiiryradidžiojiknygostemairtikslas–savastiesgaivinimaspermotinąirpermotinoskalbą.Kartaisimiirsuvokilabai paprastai, kad svarbiausia yra tiesiog gyvenimas.Okastai,jeigunelaikojudėji-masžmogiškosiosbūtiespavidalais?V.DaujotytėsirM.Martinaičioatminties

knygųparadoksas toks:buvęsgyvenimasyrasunkus,netskausmingas,betužtatbran-gus.Nes jis–vienintelis,nepakeičiamas,kaip nepakeičiamayra žmogaus savastis.Togyvenimogaivinimasperkalbą irperatmintį(taivienasirtaspats)taippatskaus-mingas. Bet kuo skausmas aštresnis, tuo savimonėgyvesnė.Taigivargasyražemėsžmogaustikrumoirunikalumopagrindas.Vargasnepakeičiamas,kaipnepakeičiamiyratėvai.Antai tėvasmotinos atminties kalboje

išryškėjairkaipžiaurokasžmogus,knygojevengiamabetkokiosjoidealizacijos,atsisa-komaglobojančiojotėviškumostereotipų.Bettuosavobaisumujiskaiptikyratikras,labai artimas ir, reikia manyti, brangus, vienintelis.TėvasyrašventaskaipDievas,mirtingajam jis turi kelti siaubą.Keistasuvokti,tačiauištosiaubo,iš„dantųgrieži-

134

mo“(SigitasGeda)atsiranduaš:šventatėvoatmintis yramano rūsti ir brangi tikrovė,taimanobuvimopriežastisiresmė,kuriosniekaip negaliu atsisakyti nesunaikindamas savęspaties.Taigi gyvybėyra savekalbantis gyve-

nimas(bežodžioirbekalbosnėrajokiossavivokos).Visakita–sąvokomismąstomarealybė, atminties ir savimonės ryškumo,josstiprumoarpraradimolaipsniai.Neatsi-tiktinai ir M. Martinaitis savo prisiminimus knygojeMes gyvenome užsimoja baigtituolaikotarpiu,kaijoprisiminimųherojustampavisiemsžinomuautoriumi,kaijisjaugyvenalygnesavo,otųvisųkitųgyvenimą.Okastoksjisbuvoikikultūrinėsreikšmėsatsiradimo, kas yra dabar – neaišku ir pačiam autoriui. Savastis yra didžiausiapaslaptis, nes aš negaliu pažvelgti į savetiesiogiai,bereflektuojančioskalbosveidro-džio.Mestarsinustojamegyventigaudamisavomoksliniusvardus(„dukartgimusio-jo“iniciacija)irkitaskultūrinesreikšmes,akademiniai ritualai negailestingai naikina mūsųunikaliąjąesmę,tąvidujeesantįvai-ką,apiekurįrašoM.Martinaitis.ŽemaitiškakalbaužrašytiV.Daujotytės

poetiški tekstai atrodo keistai, kaip koks Kukutis, pasiklydęs intelektualios civili-zuotoskalboslabirintuose,iškuriųnebėrakelio atgal. Ši knyga – ir tikra poezija, kuri labai

aiškiai pasimatytų jos dešiniąją, literatū-rinekalbaparašytąpusę išleidus atskirai.Betknygojekaiptiksvarbesnėyrabūtentkairioji,širdiespusė,motinosbalsaspasa-kotojosatmintyje.Irdar–visimotinosbalsąįrėminantys vaizdai, patikimas pagrindasžmoniųsusikalbėjimui.Betkokspasakytasžodisatsirandasusavoerdve ir laiku, jis

negali skambėti abstrakčioje tuštumoje.Juk žemės žmogus irmąsto vaizdais, jisnetperžodįbūtinaituriįsikibtiįvaizdą.Beto,irpoezijosjėga–vaizdokonkretumas,prasmėsmaterialumas, garsuose įkūnytasgyvenimojausmas.Žodžiomeno esmė ir yra žmogiškojo

subjektyvumosubstancija,įkūnytakalboje.Šiandien tą substanciją iš literatūros vislabiau išpusto informacinių technologijųvėjas, irmesbarškame, ritamės, tušti lygsapnai.Kuriuos sapnuojamenemes, ku-riuossapnuojabendrojižmoniųkalba.

Jutiminės kalbos šaknys (kalba kaip realybės substancija)

Tarmiška,„gamtiška“kalbayranepapras-tai gyvybinga. V. Daujotytės knygoje,motinoskalboje sugrąžintasdonelaitiškaskalbosjausmas:gamtosžodžiaienergingi,dinamiški,ekspresyvūskaipirpatsgamtosgyvybėspradas:„irupelispakalnėjemažas,bet greitas, / pavasariais virte virdavo, pu-rienomšvietė“(p.37).Tiktokiojegyvosioskalbosmaitinančioje terpėje gali atsirastistipriausi poetinės vaizduotės impulsai,kuriuose dar atpažintume animistinės są-monėselementą.V.Daujotytės rekonstruotamotinos ir

vaikystėkalbaturinepaprastaistipriaspo-etinespotencijas,jojetebėragyvaskalbosjusliškumas, aesthesis, žodžiomaterijačiatarsisuaugusisudaiktokūniškumo,josubstancinėmiskokybėmis.KaipirBroniausRadzevičiaus atminties rekonstrukcijoje(Priešaušrio vieškeliuose), šioje knygojegaususpalvų,atspalvių,jutiminėspatirties, todėlkonkrečiojižmogausbuitisimašvytėtisakralinėsrealybėsspalvomis:„krepšįmėly-nų,baltų,rausvųbulvelių/kūdrospakrašty

135

nuplaunu,nuskalauju,/kokiosgražios,kaisusideduįsenąpintinę,/neatsidžiaugiu,kaipnudažytosvisos“ (p. 57), „kovomėnesioankstyvieji rytai / yra tokioskeistos spal-vos,/ūkaipilkailelijiniai,mėlyni“(p.58).V. Daujotytės knygos tekstas, kaip

minėta,yradvibalsis:pasakotojaarlyrinėsubjektėsavo„sukultūrintais“žodžiaistarsivejasitarmiškąmotinosbalsą,susipinasujuo,gaivinajįsavosąmonėjeirpaverčiasa-vastimi,patvirtindamagyvybėsratodėsnį–mesžengiamepraėjusiųjųpėdomis,patystapdamipraėjusiaisiais;gyvendamimestikperimamevaidmenis;mūsųvaidmenysyraįrašytikalbojeirreiškiasikaipkalbėjimas,o mes patys sau esame tiesiog tyla, niekada neatsakomas klausimas. Teksto kalba nuo-lat aktualina tylą, kaip būtiną kalbėjimo,žmonesrišančiosusikalbėjimosąlygą.Tylayraamžinasiskintančiolaikoirkalbančiosgyvybėspagrindas.Garsų pilna žmogaus atmintis: gyve-

nimasmotinos ir jos sekėjos vaizduotėjepirmiausia suvokiamas kaip garsas, balsas, užpildantis žmogaus sąmonę, jo buitį irvisąkonkretųjįžmogauskosmosą–namus,kiemą,mišką.Tasžmogausirdaiktųbal-sas tampa artikuliuotais žodžiais, o žodisčiayragyvaskaipiržmogus.Taitarmiš-kas sinesteziškas garsas, kurio akustinis suvokimas sužadina ir kitus lygiagrečiusjutimus,svarbiausia–regimuosius.Todėlfotografuotivaizdaiknygoje,visišieūkuosebeiprieblandoseskęstantyspeizažainuolatlydižodinį tekstąkaip joorganiškadalis,tą tekstą vaizdai jutimiškai sukonkretinairužbaigia,uždaro.Peizažastarsiišsaugogyvenimogarsusir,aišku,jotylą.Šitokia ontologinė būties sandaramo-

dernųjį žmogų grąžina prie globojančios

pasauliokalbos, sutaiko jį su savimi,nestokį tapsmą leidžia suvokti kaip savas-ties principą.Anot budizmo filosofijos,klaidingamanyti,kadmesesameįmestiįlaiką,kurismusnešaįnebūtį,–mespatysiresamelaikas.Mesjukegzistuojametikkeisdamiesi,mąstydami save kaip kaitą,kitaipbūtistiesiognesuvokiama,jostiesiognėra.Visa, kas yra, egzistuoja kaip prie-žastingumas,kaipvirsmas,–patigyvybėyranuolatinisjudėjimas,matuojantissavepradžios ir pabaigos atkarpomis. Šiojeknygojeatgaivintamemotinosbalseimamegirdėti gamtosfilosofiją, amžinąją darną,kurivediniosanskritokultūrojevadinamasanatana dharma. Gyvybėamžina,keičiasijospavidalai–

toksyranatūralistinėssamsarosfilosofijosdėsnis.Taigi pavidalai ir individuali eg-zistencijayrasąlygiški,reliatyvūsdydžiai,kuriuosnatūralistinėetikaskatinasuvoktikaipsistemosfunkcijasirpriejųneprisirišti.Individualizmas – iliuzijos sritis, žemėsžmogus yra autentiškas savo archetipiš-kumu,savoamžinųjųvaidmenųatradimu.Šiojeholistinėjerealybėje,kuržmogus–tikgyvybėsindas,tikroviškesnėužindividąyrakalba, pripildanti ir žmogų, ir jo pasaulį:„balsai,garsai,pilnavidurėkalbanamiškė“(p.21).Kalba–kultūroskūrėja,jiyra„na-miškė“,todėlnetikpripildo,betirtvarko,o svarbiausia – viską jungia („visi girdivisus“,p.21).Labiausiaiįpasauliotvarkąžmogusįsi-

rašosakralinekalbėjimo forma– ritmiškaiorganizuotakalba, liaudiškadaina, kuri jįpripildoprasmiųirtarsiišlaisvinaišindivi-dualybėsribotumo,paverčiakosmineharmo-nija.Savaimesuprantama,kadtikrojibūtiesharmonijayranekintanti,todėlirtokiosdai-

136

nosturibūtikolektyvinėssąmonėskūrinys,ateinantis iškažkokiosgiliausios senovės:„mamabūdavovistassenąsias/liepsmanužvesti, josyraamžinos, sakydavo, /kaipdangus,žemė,žaliospievos;/kaiįsidainuo-davau,kaiįsilinguodavau,/atrodydavo,kadmanęsirnebėr,/tikgarsaseinakaipiškokiostuštumos, / [...] kaipkoksvėjas išdideliomiško,/oširdygera,gera“(p.47).Šitokiapalaima,išsilaisvinimas,išėjimas

išsavęs(graikiškaiek-stasis–stovėjimasuž)perdainosritmą–taisoteriologinisliau-diškosioskultūroselementas,analogiškasinduizmokvėpavimopratimams(prānāyā-ma),ritminėmsmantrųformulėmsirpan.Liaudiesdainaharmonizuojažmogų,surišajįsuvisatostvarkairsuteikiasavotiškųam-žinybėsišgyvenimopatirčių.Kalbayralygdviejųkrypčiųjudėjimas:jiindividualizuojagyvybėsformasirkartuuniversalizuojajas,atkuriavisuotinybės jausmą(anotMirceaEliade’s,taivadintųsimistinėsintegracijosįvykiu).Tokia dvasinė integracija leidžiaindividui sutapti su visatos ritmais ir suvokti savekaipamžinybėspulsą.Gyvenimas yra veikla, judėjimas, o

žmogaus sprendimai priklauso pasekmiųkategorijai.Nežmoguspasaulyjeveikia,betsužmogumiveiklaatsitinka.Būtisžmoguiyranežinomybė,agnostinėgelmė:„niekasnegaližinoti,/iškurateinatamsa/antžmo-gaus“(p.58),slepiantimūsųlikimus.Todėl„nežinai juk, su kuobūsi pasodintas priestalo, / kokiu vardu kieno pavadintas – / ne tavovalia“(p.58).Nuošioliaudiškogam-tosžmogaussuvokimotikvienasžingsnisiki kitos universalios išminties formulės:„TebūnieTavovalia.“Įveikęsindividualiąvalią,kuripriešinasi

būties darnai primesdamapasauliui savo

tvarką, žmogus suderina save su gyveni-motvarkairtaippasiekiaramybę,sėkmę.Parafrazuodamišiąišmintįdaoizmo(kinųgamtos filosofijos) kontekste sakytume:žmogus plaukia kartu su daiktais, niekonenorėdamas,niekoneturėdamas,neprisi-rišdamas,todėlįveikdamassavąjįegoizmągauna viską: „vaikeli, daug nenorėk / irviskąturėsi,kotaureiks“(p.53).

Ir apskritai, toks spekuliatyvaus ir sim- bolizuojančiomąstymoatsižadėjimas,na-ratyviniųkonstrukcijųsuardymasV.Dau-jotytės atminties tekstus kartais paverčiasavotiškais haiku, minimalistine gamtos lyrika – soteriologinemeditacija, per ku-rią žmogus taip pat pritampa prie būtiesharmonijos,atsižadėdamassavęsirsusitai-kydamas su pasaulio tvarka: „ruduo, / dar buvoankstyvas,/kasambulvesprieievos“(p.55).Todėlparadoksaliaišiojeknygoje,kuriojepertarmiškąkalbąrekonstruojamaskonkretus giminės pasaulis, išeinama įpačius plačiausius egzistencinių patirčiųlaukus – šią knygą galėtų kaip dvasiškaiartimąreflektuotinetiklietuviškojokaimožmogus,betirkoksRytųpoetasgamtamel-dysarfilosofas.

motiniškasis gyvenimo medis ir gyvybės ratas

Šio organiškojo kalbos pasaulio centrinėfigūra–moteriškasisgyvybėsmedis:„Talaukinėobelispalei raistą, /kaip ji žydė-davo,ojuknejauna,/visadatokia,niekaskitokiosnematęs,/iriškurtasjosžydėji-mas–metaiišmetų“(p.19).Naivinuos-taba, išlaisvinanti sąmonę iš pragmatiniosantykiosubūtimi,taippatyrabuvusiojopasauliogyvybingumoženklas.

137

Permotinoskalbą rekonstruojamasar-chajinisgyvenimotvarkosmodelis.Žmogusį pasaulį ir gyvybės ratąyra įrištaspagalarchetipinę tvarką, jis negali būti tiesiogsavaime.Žmogausgyvenimas–taijona-mai,medisprienamųirvisakita.Jeikuriosgrandiestrūksta,žmoguslygirnegyvena:„jeiprienamųnėrmedžių,nėriržmonių,/sakydavo,jietiktaipvadinasi,/ogyvenanuošviesosnusisukę“(p.37).VincoMic-kevičiaus-Krėvės liepa,SauliausŠaltenioirRomualdoGranauskoklevai,daugybėslietuvių autorių kūryboje išnyra tojimi-tinio gyvybėsmedžio atmintis kaip būti-nasis pasaulėvaizdžio centras, orientyras,atskaitos taškas.Be sakralizuotosmedžiofigūrosgyvenimasyra tarsi nusuktasnuotikrovės.TačiauV.Daujotytėsknygoješiįsišaknijusiožmogauskultūrinėatmintisyrapaliudijamagyvai,motinosbalsu,todėljiišlaisvinamaišspekuliatyviųdekoracijųiratgaunasavopaprastą,kaimietiškątikrumą.Medžiaitiesiogsužmoginami,pririšamipriesodybosirgiminėsvardo:„mūsųklevaiirNorviloąžuolas/Pagirgždūtypatysseniausimedžiai“(p.43).Medžiosimbolizmas–įdangųauganti

gyvybėsvalia,todėlšiosimbolioišsižadė-jimasreikštųgyvenimoneigimąirnebūtiespasirinkimą.ŠaliažinomosfilosofinėsMar-tyno Heideggerio metaforos – „kalba yra būtiesnamai“,–pridurtume irmedįkaipbūties pastogę: „senovės žmonės gyvenopomedžiais, / kaip po kokiais dangausdangčiais“(p.43).Su besiskleidžiančios ir žydinčios gy-

vybėsmedžio simboliu tiesiogiai siejasigyvybėsratosimbolizmas:„čiadarvaikas,čiamotina,ojau,žiūrėk,irsenelė“(p.27).Taichtoniškosiosbūtiestvarka–samsaros

srautas, gyvybės ratas, su kuriuo būtinasusitaikyti, nes susitaikymas su natūraliapasauliotvarkayravisosnatūralistinėseti-kosprincipas,aukščiausiažemėsžmogausišmintis. Šią tiesą žino kiekvienas, bet,išsakytamotinoslūpomis,jitarsinuramina,paguodžia,palydi:„žinok,vaikeli,taipyrairtautaipturėsbūti,/žmonėsauga,sens-ta,mirtis visusnušienauja, / ir vėl žolelėšviežia,irvėlnaujosvėžės“(p.19).Žolelė šviežia, naujos vėžės – puikus poetinėsinstrumentuotėspavyzdys.Gyvenimas yra gyvybės tęstinumas,

gyvenatarsinežmogus,betkraujas–kaipontologinė substancija, per kuriąmumsduota patirti amžinumą ir susitaikyti susavoegzistenciniulaikiškumu.Giliausiojižmogaussavivokairatremiamusneįmūsųatominę,nedalomąsavastį,betįsamsarinęgyvybės tėkmę.Net ir pati kalba,matyt,yra kraujo atmintis (Vydūnomokymasapiekraujo,kalbosirtikėjimosubstancinįintegralumąbuvokeistokas,tačiausavaipteisingas).Gyvybės atsinaujinimo ratasindiškojojemetafizikojevadinamaskarmosdėsniu;vakariečiopersonalistinėpsicholo-gijayralinkusiįsivaizduotitąreinkarnacijąkaip individualaus aš pasikartojimą dis-kursyviamelaike:laikasyratrūkčiojantisprocesas,skaidomaspradžiosirpabaigosintervalų,ogyvojibūtybėyrašiameproce-seišnyrantisneskaidomassąmonėsatomas.Tokįmąstymąkuriaegocentrinėsavimonė,nuolatdramatizuojantipasauliovaizdą irkurianti tragiškuosius antropocentrinius mitus. Kaipsvarbiąkarmospriežastingumoir

samsarosratosuvokimokorekcijąVIIIa.yra išsakęs advaita vedantos filosofinėsmokyklos autoritetas Šankara: iš tikrųjų

138

persikūnija ne žmogus, o Dievas. Nemir-tingumasšiuopožiūriususijęssuneasme-niškasubstancija,kuriįgyjalaikiškuosiusasmeniškumo pavidalus. Ta substancijaliaudiškojojematristinėjeV.Daujotytėsabiejų pasakotojų sąmonėje yra kraujosubstratas.Peržmogų iržmogujegyvenakraujo atmintis, kuri pasiekia intuityviąsavivoką archetipinėse situacijose. Pasi-kartojančiose būsenose, kasdieniškuosedarbuoseprabundagiliojikraujoatmintis,savotiškas nemirtingumo jausmas: „daž-nai,kaikądirbu/(vakarmalkasišstirtosįglėbįimant),/tikdilgt,kadčianeaš,omotina, /matai, kas tai yra kraujas, / jeidukterįturi,galirnenumiršti,/ojeidarnevieną,/nebereikiataujokiopriskėlimo,/irtavorankosdarbuojas,/irtavoakyskokįrūbelįmatuojas/šiandienarrytoj,kalbataispačiaisžodžiais/irkažkasnusijuokia(kaipmanomažoji)“(p.85).Vyriškojojeliteratūrinėjesąmonėjetoji

kraujo ir kartų ryšio idėja yra išmąstyta,spekuliatyvi,omatristinėjeV.Daujotytėsmotinossąmonėjejiyratiesioginisintuity-vussuvokimas,dovanojamasperypatingą,moteriškąjąkūnofenomenologiją.Matristi-neigyvybėslinijainereikianettragiškosiosprisikėlimomitologijos,kuriateinaišvy-riškosiosfiziologijosnulemtossavimonės,nesvyriškojigyvybėslytisegzistuojatarsišaliaesminėssamsaroslinijos,–jiišsaugosavo tęstinumą ne persiliedama iš kūnoį kūną, bet tarsi peršokdama iš formos įformąirįnatūralistinėsgyvenimotėkmėssampratą įnešdama valios ir stebukliniovirsmokomponentų.

Taigi motina išlieka ir atgimsta tik per tą pačią lytį, per dukrą, o sūnums šiojesistemoje tenka tarsi instrumentinė, šalu-

tinėfunkcija, todėl jieyrapriverstikurtissavąsiasnemirtingumobeiišlikimostrate-gijas.Arba – glaustis prie moters, motinos, amžinosiosmatter. Vyrų pasaulis šiojemotiniškojekalbojeyranutolintas,jissve-timasiragresyvus,kaipirHadokaralystėDemetrosirPersefonėsmite.JukpožemiųHadas yra tik prievartautojas, Persefonėspagrobėjas.Moterųpatiriamasvyrųsmur-tas yra tarsi būtinoji pasaulio sąlyga, bekurios nebūtųgyvybės pratęsimo.Tačiauvyrassavaimešiojematristinėjesistemojeyratikfunkcinėsreikšmėsdydis.Gyvybėsdialektinė triada čia turi tik vieną triadosišraišką: dukra,motina, senelė.Visos josžengiavienapaskuikitą„saugiuatstumu“,taikydamosįvienakitospėdas,nesgyve-nimas yra tik kartotė, kraujo keliavimasamžinųjųformųtaku.DaranksčiauV.Daujotytėšiąsavimo-

nėspatirtįyraužrašiusieilėraščiųknygosPerrašai tekstuose: „motinos bruožai /išryškėjamano veide – / ta pati rykštė /gena mus abidvi, / lygiai viena nuo kitos / atsilikusias.“3Laikorykštėsukalaikoratą,otoratodiskursyvūselementai(tarsistipinai)yrasaugiaifiksuoti,„lygiaiatsilikę“,atskirtilaikoatkarpomis(kartomis),kadgyvybėspavidalaineišnyktųirneištirptųvienaski-tame,neįgijęindividualiossavižinos.Kalbataippatyrabūtiessubstancijąindividuali-zuojanti,struktūruojantimatrica.Kalbėjimožodžiai–taitarsidarvienasgyvybėsveidas, lytis,kūnodrabužiai.Gyvybės tęstinumo nušvitimas pati-

riamas būtent kaip kraujo balsas – kaip dilgsnis,tiesiogfizinis,kūniškasissuvoki-mas.Šisgyvybėsratopasikartojimas(per

3ViktorijaDaujotytė,Perrašai, 151.

139

moteriškąjąliniją),manau, yra svarbiausia V.Daujotytėsfenomenologiniųapmąstymųtema,atitinkamaikoreguojantiirjoslitera-tūrostekstųperskaitymusbeisvarstymus.Mokslininkei jos profesinis darbas yra tapatisavastiespaieškoskelionė,kuriišbetkurprasidėjusiatvedaįtąpačiąvietą–įmo-tinąkaipmitinębūtiespradžiąirpabaigą.Dėl šitokios gyvybės tėkmės pajautos

žmogusniekuometnėragalutinis,užbaig-tas,todėljistarsiniekadanesusikuriasavonamų,norssavokalbėjimuyraįsišaknijęsšiapus, jokalba ir jonamai iš tikrųjųyraanapus: „šešiasdešimtmetų pragyvenauten,/obeveikpusęčia,/betkodėlatrodo,/kad ne namuose, ir viskas, / rodos prašvis diena/ irreikėsgrįžti–––[...]“(p.87).Beveikfilosofinėsnuostabosklausimofrazępertraukiareikšmingabrūkšniųpunktuaci-ja–gyvybėsvirsmoženklas.Taigitikrayratikgyvybė–kraujasirkal-

bėjimas–ovisakitapraeina,„irskausmaivisi,irvargųpavalkai“(p.87),netirmeilė,šitas gyvybei regeneruoti skirtas potraukis, kuris sujungia individus, bet nesunaikinajų kraujo tapatybės.Motinos ir dukrossantykis – vienintelis ontologiškai tikras, nepaneigiamas.

Kalbos gyvybė ir realybės nušvitimai

Paradoksas: gyva kalba yra neužrašoma,virsdamatekstuirgramatikajitarsimirš-ta (tokia ir Platono kalbos ir kalbėjimosamprata), todėl tai – „beraštė kalba“. Jifunkcionuojakaipkalbėjimas,yragyva,kolgirdima–pasaulyjearatmintyje.Poreikis rašyti „berašte kalba“ kyla iš

desperacijos, nes tai, kas gyva, juk neiš-vengiamaisilpsta,nykstairmiršta,ovietoj

buvusiožodžiolieka„lygrandaspabalęs“–egzistencinėtuštumapasaulyjeiržmogausdvasioje.Todėl kalbą būtina atgaivinti vidiniu

kalbėjimu,net ir neužrašomąbandytiuž-rašyti.Tačiaugyvąirkūniškąkalbąrašytitaippatreikiabūtinaikūniškai,tarsibandantapčiuopti pirštais: „rašau ranka, o kaipkitaipgalėčiau,/jukvisitiemanožodžiaiišdaiktų/išjųpaglostymųirteatsiranda“(p.29).Taigidaiktaiyralygžmogauskūnotęsinys,joegzistencinėperiferija,osušildytirankomisjietampakūnoirsąmonėsdali-mi–išliekančiaisžodžiais,kuriejauturineinformacinį,betontologinįstatusą.Peržodįgrįžtamuojuryšiugalimabenttrumpamat-kurtibuvusiolaikogyvybę–kaipkūniškąjąpatirtį.Toksgyvastiesnušvitimasatmintieskloduosegalibūtitiktrumpalaikisžybsnis,kaipbudistinėsatori patirtis ar kaip Algirdo Juliaus Greimo aprašytas guizzo (atmintiesir būties šviesa kaip „giliausias estetinėspercepcijos lygmuo“),ArvydoŠliogerioupėtakio blyksnis sietuvoje. Sąmonė, in-tensyviainukreiptaįžodį,kartaissusilaukiaatsako:„irretkarčiaissužimbakažkasžo-dyje/kaipstiklošukelėjesauleišviečiant“(p.29).Neabejotina,kadžmogaussąmoneitikrojirealybėvisuometyrakažkas, tai, kas nepasakoma,betįkąmuskreipiažodis,onušviečia–sąmonėssaulė.Kaip ir hinduizmo sankjosfilosofijoje,

žmogus šiamematristiniame būtiesmo-delyjeyrasubjektyviųjutimųkompleksai,koreliuojantyssuobjektyvuotujutimišku-mu,mūsųpojūčiaisurištisu„jusliųgany-klomis“.Iššitosubjektyvausirobjektyvausjusliškumosąveikosinstrumentiškaiišaugajutimoorganai–akys,ausysirpan.Todėlir pirmtakai „savo dievų klausėsi, atkišę

140

dideles ausis“(p.25).Neabejotina,kadtiedievaiyragyvenimąpalaikančiosgamtosjėgos.

Kalba ir globojanti gyvybės jėga

Permotinoskalbąišgirstaspasaulis–tikrasamsara, gyvybės srautas, atsinaujinantitėkmė.Moteriška vandens stichija šiamepasaulyjeyradominuojanti,keistaivandensypatybiųįgyjairžemėssubstancija(„van-denyjeyravisasgyvumas,/antžemėsjistiktai teišeina, / iš gilumų iškyla“, p. 61;„žinok,vaikeli,kadžemėkaipirvanduo/yrašvari,galiirrankas,irveidąpasivalyti“,p.61).Tasvanduokaipgyvybėspaslaptisčia,Žemaitijoje,yraypačnegilus,versmėsatsiveriažmoguikaipbūtiesdovana.AntaiŠliogeriųsodyboje„šuliniaibuvękelipilni,vanduopačiamepaviršiuje,/galėjaisamčiusemtisarlūpomgerti“(p.37).Išgilumospasžmonesišėjęsvanduo„savoįsčiųne-užmiršta,miršta/irgrįžtaįsenąjąšeimą,įnežinomusvandenis“(p.61).Vedinėje kultūroje panašiai sampro-

taujama apie absoliučią tikrovę, kuriesanti dviejų būvių:avykta (neišreikštas,nematomas, nežinomas)Brahmanas, patiamžinybė,irvyakta(matomas,tapęs)–kos-minė,materialiojiBrahmanomanifestacija.Neišvengiamaiįšįgyvybėsratąįrašomairmirties fazė, kaip antroji gyvenimopusė.Viskas atsiranda ir viskas išnyksta, kas gimė,tasneišvengiamaimiršta–gamtinėbūtisfunkcionuojakaiphomeostatinė,saveatkuriantisistema.Toksamžinasgyvybėsratas – hinduistinio religinio irfilosofinio„Bhagavadgytos“ teksto konceptualusispagrindas.Viskas keičiasi, nesikeičia tikDievas.Gyvybėamžina,betjospavidalai

laikini. Tačiau ir tie gyvybės pavidalainesunaikinami. Tokiagyvybėsirmirtiesdialektikasub-

tiliairyškinamapersuaugusiožmogausirmažosmergaitėspatirtis,–žiniąapiekai-mynėsmirtįstengiasipertrauktinekantrusmažožmogausgyvenimogeismas:sutiktaant kelio kaimynė yra „kažkodėl juodaiapsirengusi, / apsiverkusi – – – / kalbasi kažkąrimtai,/aštampauužrankos,eikim,/nieko neberasime, / – – – uogos kaip rasos, / krėsi... nenukrėsi...“ (p. 64). Poetiniaispunktuacijosženklaisišreiškiamasgyvybėspertrūkis,taippatperskiriamosirsąmonin-gumo ribos (dviejųmoterų irmergaitės);daugtaškis lyg stabdo frazę, išduoda su-sijaudinimą, nes uogų ir gyvybinės rasosmetafora išsakomasavotiškaegzistencinėišmintis:žmonėsmiršta,betgyvybeigalonėra.Gyvenimasgalibūtilabaitrapusžydėji-

mas:„tasmanokūdikisdarpakėlėgalvelę,/ pažiūrėjo į žiedelius, ištiesė rankelę, /nusijuokė ir bežiūrint numirė“ (p. 69).Todėl žmogus tokiamepasaulyje privalo„augintijėgą“,būtistiprus.Irypačstiprituribūtinamųglobėjamoteris,motina.Nesjigyvenatarsinesau,ovaikams,naujaigy-vybei. Ji privalo atsitiesti po vaiko mirties, nes„darduauga“,jiprivalogintisnamuskaipgyvybėsžidinį–netiknuopasaulio,betirnuovyrosavivalės:„irvartussavo,irribasgyniau,/tokiajaumanoprigimtis,/nesileidžiupopadupaminama,/irviskas“(p.73);„visągyvenimągalvojau,/kadturiubūtistipri,neisavovyrui,neijokurvomsnepasiduoti“(p.77).Žmogui ištverti tokį gyvenimąpadeda

darbas,jįpalaikodaiktai(panašiosegzisten-cinėsmetaforosskambairmotinoskalbėji-

141

muigiminiškuoseMarcelijausMartinaičiotekstuose):„galtienaščiaimaneirišlaikė,rodos,kaineši,/irtavekažikasnešakaiporu“(p.77).Moterispermotiniškąkalbąirperkraują

yra tiesiogiai susieta su realybe, jos nie-kuomet ikigalonepasiglemžiasąlygiškaskultūrinės sferos, spekuliatyvios kalbospasaulis,todėljiišprigimtiesyrastipresnė,ištvermingesnė. Ji jaučia gyvybės pulsąsavastimi,perjąateinairišeinagyvenimas,todėlV.Daujotytėsknygayraypačatviramotersproblematikosinterpretacijoms.

Natūralizmo dėsnis ir aristokratiškumas

Motinosirdukterssusikalbėjimepergam-tiniųvaizdiniųprizmęišryškėjairnatūra-listinio aristokratizmo principas: gyvybėtęsiasaveišlaikydamageriausiusindividųbruožus,todėlšiamekolektyvistinėssąmo-nėsmodelyjelabaisvarbugyvenimolinija–protėviųatmintis.Ojisavaimesuponuojaindividųįsipareigojimąprotėviams,giminėsvardui.Aristokratiškosiossąmonėsindivi-dai gyvena lyg ne sau, bet savo giminei, todėlprisimenasavošaknis,apieprotėviuskalba su pagarba, o tokia savo etika atsklei-džiabajoriškąprigimtį.KnygojeminimosirŠliogerių,irDaujočiųgiminėsšaknimisnueinaįbajoriškąjąkultūrą.Panašiaitokįnatūralistinį aristokratiškumą į valstietiš-kąjąkaimokultūrąsavoVizijose perkelia irVytautasMačernis – vienas didžiausiųžemaitiškosiossavimonėsšviesulių.

išvados

V.DaujotytėsknygojeBalsai ūkuose ran-dametrisontologinius,aksiologiškaipažen-

klintusrealybės laipsnius:fizinęgamtinę,tarmiškosirbendrinėskalbospakopas.Juosgalėtumeredukuotiįdvipakopas:gyvybėskraujasirgyvybėskalba,išaugantiiššitokraujosubstancijos.Žmogus kaip kultūros subjektas yra

sudarytasiškalbos,okalbašiojeknygojeatremtaįmoteriškąjągamtinėsrealybėsse-mantiką.Taipknygojeišryškėjaintuityviojimatristinė pasaulėjauta, kalbos lygmeniukonstruojamas episteminisgyvybės ratas,tapatusindiškajaisamsarosirkarmoskon-cepcijai.Gyvenimasyragyvybėsjudėjimas,kuriosvarbiausiafigūrayramoteris,motina.Rekonstruodama tarmiškąmotinos kalbąkaipsavoatmintiesirsavastiesturinį,autorėsiekiaatkurtitapatybę–gyvenimotikrumojausmą.Perfenomenologineskūniškosioskalbos įžvalgas, per gyvybės žybsniusžodyje spontaniškai patiria amžinybėsritmą–kraujoirgyvybėspulsą,palaikantįžmogiškąjąasmensegzistenciją.Knygaunikali tuo, kad, susiaurindama

josaksiologijąirsemantikąikitikroviško,asmeniško motinos ir dukters santykio, įrašydama šį santykį į labai konkrečiąetnografinę vietovę, autorė per archetipi-nespatirtisbeiintuicijasišeinaįplačiausiąreikšmių lauką,kuris leidžia interpretuotijoskalbinesatmintisindiškosiosepistemo-logijos sąvokomis.Tačiaumotinos kalbaatgaivinairtai,kasindiškojojeepistemojeyra beveik išnykę –moteriškąjį gyvybėspasauliomodelį,vyriškųjųreikšmiųsferąpalikdamanuošalėjekaipperiferinį iran-trinį:vyriškosiosgyvenimolinijosyratarsišakos antmoteriškojo gyvenimomedžiokamieno.

regimantas Tamošaitis

142

LiTERATūRA

Šalt iniai

DaujotytėViktorija,Balsā ūkūs’ / Balsai ūkuo-se,Vilnius:Regioniniųkultūriniųiniciatyvųcentras,2010.128p.

DaujotytėV.,Perrašai,Vilnius:Vilniausdailėsakademijosleidykla,2005.300p.

Martinaitis Marcelijus,Mes gyvenome: biogra-finiai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungosleidykla, 2009. 224 p.