View
6
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMA
TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ
Vilnius, 2017
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
2
TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO TERITORIJOS TAIKOMĄJĄ ESAMOS
BŪKLĖS ANALIZĘ ATLIKO:
PROJEKTO VADOVAS
Dr. Zenonas Gulbinas
EKSPERTAI:
Justas Budriūnas – miškai
Dr. Zigmantas Gudžinskas – biologinė įvairovė
Dr. Zenonas Gulbinas – kraštotvarkiniai konfliktai
Aušra Kitovienė – miškai
Marijus Pileckas – rekreacija, kartografija, GIS
Gediminas Raščius – kraštovaizdis
Dr. Jonas Satkūnas – geologija ir geomorfologija
Dr. Vykintas Vaitkevičius – kultūros paveldas
Vaidotas Valskys – bendroji geografinė ir socialinė-ekonominė teritorijos analizė,
kartografija, GIS
Egidijus Žalneravičius – augalija, buveinės
Jevgenijus Žikulinas – kartografija
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
3
TURINYS
ĮVADAS ..................................................................................................................................... 5
1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga .................................................................................. 6
1.1. Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas............................................................... 6
1.2. Reljefas ............................................................................................................................ 7
1.3. Hidrografinis tinklas ....................................................................................................... 11
1.4. Klimatas ......................................................................................................................... 14
1.5. Kraštovaizdžio struktūra ................................................................................................. 14
1.6. Žemėnaudų struktūra ...................................................................................................... 15
2. Miškų analizė ........................................................................................................................ 17
3. Gyvosios gamtos analizė ....................................................................................................... 21
3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga ........................................................................... 21
3.2. Retų ir saugomų rūšių bei buveinių paplitimas ................................................................ 25
3.3. Europos Bendrijos svarbos buveinės ............................................................................... 28
3.4. Buveinių apsaugos ir tvarkymo principai ........................................................................ 32
3.5. Svetimžemės ir invazinės rūšys....................................................................................... 33
3.6. Kertinės miško buveinės ................................................................................................. 34
3.7. Saugomos grybų rūšys .................................................................................................... 36
3.8. Saugomos gyvūnų rūšys ................................................................................................. 36
3.9. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų vertinimas ............................................ 40
4. Gamtos paveldo analizė ......................................................................................................... 42
5. Kultūros paveldo analizė ....................................................................................................... 51
5.1. Nekilnojamo kultūros paveldo vertybės .......................................................................... 51
5.2. Kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės ............................................................ 53
6. Žemėvaldų analizė ................................................................................................................ 55
7. Socialinė-ekonominė teritorijos analizė ................................................................................. 55
8. Teritorijos rekreacinio potencialo analizė .............................................................................. 57
9. Kraštotvarkinių konfliktų analizė........................................................................................... 62
9.1. Regioninio parko išorinių ribų optimizavimo poreikis..................................................... 62
9.2. Regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribų optimizavimo poreikis .......................... 64
9.3. Gyvosios gamtos vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos .......................... 70
9.4. Negyvosios gamtos paveldo vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos
bei probleminiai arealai ......................................................................................................... 72
10. Veiklą regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai ................................................... 76
SANTRUMPOS ........................................................................................................................ 78
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI................................................................................................. 79
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
4
PRIEDAI .................................................................................................................................. 81
1 priedas. Pelkės Tytuvėnų regioniniame parke ............................................................................. 82
2 priedas. Valstybinės reikšmės miškai Tytuvėnų regioniniame parke ........................................... 83
3 priedas. Medynai Tytuvėnų regioniniame parke ......................................................................... 84
4 priedas. Miško augavietės Tytuvėnų regioniniame parke ............................................................ 85
5 priedas. Miško ploto padidėjimas Tytuvėnų regioniniame parke nuo 2005 metų ......................... 86
6 priedas. Miško įveisimas ir apaugimas mišku Tytuvėnų regioniniame parke............................... 87
7 priedas. Miškų grupės Tytuvėnų regioniniame parke .................................................................. 88
8 priedas. Saugomų augalų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke.................................... 89
9 priedas. Saugomų grybų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke ..................................... 90
10 priedas. Saugomų paukščių rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke .............................. 91
11 priedas. Saugomų žinduolių, roplių, vėžiagyvių ir vabzdžių rūšių paplitimas Tytuvėnų
regioniniame parke........................................................................................................................ 92
12 priedas. Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės ir nekilnojamųjų kultūros paveldo
vertybių požymius turintys objektai Tytuvėnų regioniniame parke ir jo prieigose .......................... 93
ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖS BRĖŽINYS M 1:27 000 ......................................................... 100
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
5
ĮVADAS
Tytuvėnų regioninio parko planavimo schema rengiama vykdant projektą Nr. 05.5.1-
APVA-V-018-01-0003 „Saugomų teritorijų planavimo dokumentų ir metodologinės
medžiagos (vertybių būklės vertinimui ir kraštovaizdžio analizei) parengimas“, finansuojamą
pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto
„Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“
05.5.1-APVA-V-018 priemonę „Biologinės įvairovės apsauga“ iš Europos Sąjungos
struktūrinių fondų lėšų.
Projekto vykdytojas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos
ministerijos. Tytuvėnų regioninio parko planavimo shemą pagal 2017 m. gegužės 30 d. sutartį
Nr. F4-2017-042 / 84 rengia VšĮ Gamtos paveldo fondas ir VĮ Valstybės žemės fondas.
Tytuvėnų regioninio parko esamos būklės analizės metu buvo parengtos šios
regioninio parko teritorijos tyrimų ataskaitos:
1. Tytuvėnų regioninio parko kultūros paveldo vertybių studija. Autorius – prof. dr.
Vykintas Vaitkevičius;
2. Tytuvėnų regioninio parko negyvosios gamtos paveldo vertybės. Autorius – doc. dr.
Jonas Satkūnas;
3. Tytuvėnų regioninio parko biologinės įvairovės ir jos vertybių studija. Autoriai –
doc. dr. Zigmantas Gudžinskas ir Egidijus Žalneravičius;
4. Tytuvėnų regioninio parko miškų analizė ir siūlymai jų apsaugai ir tvarkymui.
Autorius – Justas Budriūnas.
Regioninio parko planavimo schemos rengėjai labai dėkoja už pastabas ir pasiūlymus
Tytuvėnų regioninio parko specialistams.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
6
1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga
1.1. Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas
Tytuvėnų regioninis parkas, užimantis 18158,95 ha plotą, yra vakarinėje Lietuvos
dalyje. Didžioji dalis regioninio parko teritorijos išsidėsčiusi Kelmės rajono savivaldybėje,
šiaurrytinė dalis – Radviliškio rajono savivaldybėje, o pietiniai pakraščiai – Raseinių rajono
savivaldybėje (1 pav.). Pagrindinės gyvenvietės: Tytuvėnai, Šiluva, Pagauštvinis, Skogalis,
Plauginiai, Plekaičiai, Lenartuva, Paežeriai. Tytuvėnų regioninio parko direkcija įsikūrusi
Tytuvėnų mieste, kuris yra 19 km atstumu nuo Kelmės, 27,2 km – nuo Raseinių, 39,6 km –
nuo Radviliškio ir 46 km – nuo Šiaulių.
Parką iš šiaurės supa Budraičių, Šedbarų, Kiaunorių kaimų bei Šiaulėnų miestelio
dirbami laukai ir Pavengrio, Užpelkių, Mūrų miškai. Vakarinėje dalyje parko teritoriją supa
dirbami Pagryžuvio ir Pavydų kaimų laukai bei pievos ir Padubysio, Palapiškių miškų
masyvų plotai. Pietinėje dalyje parko teritoriją riboja dirbami laukai ir pievos, kurios patenka į
Bogušiškių, Narušių, Šiaulelių, Vilkiškių kaimų teritorijas bei Meškynės, Aukštadvario miškų
masyvai. Rytinė regioninio parko dalis ribojasi su Šaukoto miestelio, Papušynio, Kunigiškių,
Budrių, Kadylų kaimų dirbamais laukais ir pievomis.
1 pav. Tytuvėnų regioninio parko administracinis skirstymas.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
7
1.2. Reljefas
Tytuvėnų regioninis parkas plyti Rytų Žemaičių plynaukštės geomorfologiniame
rajone. Parko reljefas gana įvairus – vyrauja banguota bei vietomis kalvotesnė moreninė
lyguma, suformuota atsitraukiant paskutiniajam ledynui (2 pav.). Būdingos ir smėlio kalvos,
apaugusios pušų šilais, bei lygesnės banguotos lygumos, nusileidžiančios į plačias durpynais
virtusias žemumas. Šie smėlynai – tai ledyno tirpsmo vandens suklostytos formos.
Charakteringiausias parko kraštovaizdžio bruožas – Tytuvėnų ežerų grandinė. Tai tarsi pailgi
karoliai suverti ant vienos gijos. Sprendžiant pagal jų formą ir išsidėstymą, tai greičiausiai
rininės kilmės ežerų klonis.
Rina – tai iš vokiečių kalbos kilęs geomorfologinis terminas apibūdinantis ilgą siaurą
duobėtą ledyno tirpsmo vandens išgraužtą slėnį, paprastai gilų ir stačiašlaitį (pavyzdžiui
Asvejos ežeras). Rinų klonius suformuoja ledyno tirpsmo vandenys, išsikraunantys
pliūpsniais iš po ledyno esant dideliam slėgiui. Todėl paprastai rinos yra suformuotos iš
įvairaus gylio duobių grandinių. Manoma, kad duburių skaičius rininiame slėnyje atitinka
ledyno stabtelėjimų ir naujo suspausto vandens pliūpsnio susidarymų skaičių. Didelio slėgio
vandens išgraužtos duobės liko neužpildytos nuosėdomis. Taip galėjo įvykti tik todėl, kad jos
buvo užpildytos ledu ledyno blokais arba užšalusiu vandeniu, palaidotu po nedidelio storio
nuosėdų danga. Palaidoti ledo blokai atšilus klimatui ištirpo. Tokiu būdu atsikūrė
stačiašlaičiai rininiai duburiai. Palaidotų ledo blokų tirpimo procesą geologai vadina
termokarstu. Šio proceso dėka yra susiformavę jauniausios ledyninės reljefo formos – gilūs
termokarstiniai dubakloniai (pavyzdžiui, garsioji Velnio duobė prie Aukštadvario), giliausių
ežerų (pavyzdžiui, Tauragno, Asvejos) rinos. Poledynmečio žmonės galėjo būti
termokarstinio proceso liudininkais. Gal būt šio proceso dėka atsirado padavimai apie staiga
prasmegusius dvarus, bažnyčias.
Ar Tytuvėnų ežerų grandinė iš tiesų yra rininės kilmės? Kokie argumentai leidžia taip
manyti? Šios grandinės orientacija atitinka paskutiniojo ledyno judėjimo kryptį, kada galėjo
susikaupti ledyno plyšiuose suspaustas tirpsmo vanduo. Abejonių dėl šios kilmės hipotezės
kelia tik nedidelis Gauštvinio (giliausia vieta 3,8 m) ir Apušio (5,3 m) ežerų gylis. Tačiau šią
aplinkybę, paaiškinti, matyt galima tuo, kad būtent šių ežerų dubenys buvo išgraužti ledynui
ne slenkant į priekį o jam traukiantis ir sparčiai tirpstant, kada nespėjo susiformuoti palaidoto
ledo blokai, o rininės duobės buvo užpildytos tirpsmo vandens nešmenimis. Tuo tarpu piečiau
telkšantys Giliaus ir Bridvaišio ežerai buvo suformuoti dar esant pakankamai galingiems
polediniams srautams, kuriems išsiliejus, jų duburiuose liko palaidoti ledo blokai.
Termokarstinio proceso pasekmėje jie ištirpo gerokai vėliau, tik poledynmetyje. Todėl
Bridvaišio ir Giliaus ežerai yra labai gilūs, jų gylis siekia 42,8 ir 23 metrus. Giliaus ežero
dubens termokarstinę kilmę savotiškai patvirtina ir padavimas. Pasak jo, Giliaus ežeras
senovėje atūžęs oru ir užkritęs ant čia augusio miško. Dar senovėje žvejai esą tuo įsitikinę
traukdami tinklus, kurie užsikabinę už medžių viršūnių tuojau susidrasko. Kalbant geologų
kalba, tai reikštų kad ežeras įdubo labai greitai, o su juo įdubo ir ežero vietoje augęs miškas.
Taigi, Tytuvėnų ežerų grandinė greičiausiai susiformavo ledynui traukiantis. Giliaus ir
Bridvaišio ežerų dubenys buvo išgraužti anksčiau, tačiau termokarstiniu būdu atsikūrė
vėliausiai. Gauštvinio ir Apušio ežerų dubenis išplovė jau silpnesni srautai, čia pat juos
užpildę ir nuosėdomis.
Su ežerų grandine siejasi ir akmenų ruožai, kurie liudija čia buvus ledyno plyšiams.
Kodėl ledynas būtent šioje vietoje sueižėjo, gali paaiškinti tektoninės sandaros analizė. Pagal
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
8
giluminių geologinių bei geofizinių tyrimų duomenis, Tytuvėnų ežerų grandinė beveik tiksliai
sutampa su aktyvia tektonine zona. Greičiausiai tai žemės plutos lūžis, išilgai kurio žemės
plutos blokai juda skirtingu greičiu. Tai galėjo būti viena iš priežasčių susiformuoti ledyno
plyšių sistemai, kurioje cirkuliavo tirpsmo vandens srautai išgraužę ežerų klonius bei sukloję
akmenų ruožus.
Geologiniu požiūriu akmenų ruožai – tai ledyninės kilmės forma, susidariusi ledyno
plyšyje, į kurį buvo išslegiama dugninė morena (ledyno nešama medžiaga). Plyšiu tekėjęs
ledyno tirpsmo vanduo išplovė smulkžemį, molį ir smėlį, palikdamas tik riedulius. Kad plyšiu
tekėjo vandens srautai rodo akmenų ruožų galuose susiklostę vėduoklės pavidalo smėlio
sankaupos – išnašų kūgiai. Taigi akmenų ruožai žymi buvusius ledyno plyšius.
Viename iš Tytuvėnų parko akmenų ruožų prie kelio Tytuvėnai–Mockaičiai (Paežerių
miške), pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos valstybėse Lietuvos geologijos tarnybos specialistai,
vadovaujami dr. A. Bitino bendradarbiaudami su JAV mokslininkais 2003 metais atliko
akmenų paviršiaus kosmogeninio datavimo tyrimus. Jų metu nustatyti berilio mineralo
dešimtojo izotopo kiekiai, kurie rodo, kiek laiko riedulių paviršių veikia tiesioginis kosminis
spinduliavimas. Kitaip tariant, šiuo metodu nustatoma prieš kiek laiko rieduliai pateko į
dienos šviesą arba kada ištirpo juos talpinęs ledas. Šių tyrimų duomenys rodo, kad
paskutinysis kontinentinis ledynas Tytuvėnų apylinkėse ištirpo prieš 10–14 tūkstančių metų.
Lietuvoje tokių akmenų ruožų aptikta labai nedaug, nemažai natūralių riedulynų sunaikinta,
akmenys panaudoti statybai, skaldos gamybai.
Akmenų ruožai, vadinami „Akmenų rūža“ (dar kitaip Tučkinės) ir „Velniakeliu“ (arba
Paežerio rūža, Peleniaus rūža), – valstybės saugomi gamtos paveldo geologiniai objektai.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
9
2 pav. Tytuvėnų regioninio parko geomorfologinis žemėlapis (legenda kitame puslapyje).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
10
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
11
1.3. Hidrografinis tinklas
Tytuvėnų regioniniame parke ežerai užima apie 1,5 % (pagal GDR10LT) parko
teritorijos ploto. Taip pat didelius plotus užima upeliai, kanalai ir drenažo grioviai, kurie kartu
užima 204,99 ha plotą (1,13 % nuo viso parko teritorijos). Pelkės užima net 554,49 ha plotą, o
tai sudaro 3,05 % viso regioninio parko teritorijos.
Tytuvėnų RP teritorijos hidrografinio tinklo tankis – 2,18 km/km². Bendras visų
Tytuvėnų RP upių ir upelių vagų ilgis yra apie 395,77 km.
Ežerai
Tytuvėnų regioninio parko vakarinėje ir rytinėje dalyse išsidėstę 15 ežerų, kurių
bendras plotas sudaro 274,9 ha (1 lentelė). Iš jų tik vienintelis Gauštvinis viršija 100 ha, dar 3
parko ežerai siekia kelių dešimčių hektarų plotą.
1 lentelė. Ežerai Tytuvėnų regioniniame parke (pagal GDR10LT).
Eil. Nr. G Kodas Pavadinimas Plotas, ha
1. hd3 ež. Gauštvinis 123,15
2. hd3 ež. Bridvaišis 45,17
3. hd3 ež. Gilius 36,69
4. hd3 ež. Apušys 26,98
5. hd3 Miškinių ežeras 9,87
6. hd3 ež. Gomerta 8,61
7. hd3 Juodežeris 6,93
8. hd3 Paežerių ežeriukas 1,81
9. hd3 Pėžų ežeras 1,60
10. hd3 Bevardžiai ežerai (6 vnt.) 14,11
Iš viso: 274,9
Gauštvinis – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 6 km į šiaurę nuo
Tytuvėnų, Didžiojo Tyrulio durpyno pietiniame pakraštyje. Nusidriekęs iš šiaurės į pietus
3,1 km, plotis siekia 0,6 km. Gylis iki 5 m. Ežero plotas siekia 1,243 km², kranto linijos ilgis –
6,98 km. Ežero dubuo rininės kilmės. Krantai žemi, daug kur apaugę miškais, pievomis ir
krūmynais, pelkėti. Suteka Šimša ir Spangupis, pietuose išteka Dubysos intakas Gryžuva.
Gauštvinio ežeras įeina į Užpelkių botaninį-zoologinį draustinį. Vakariniame ežero krante
įsikūręs Pagauštvinio kaimas.
Bridvaišis – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 1 km į pietryčius nuo
Tytuvėnų. Ežero plotas – 46,5 ha. Ilgis 1,1 km, plotis 0,7 km. Didžiausias gylis 42,8 m.
Vidutinis gylis 10,2 m. Rytiniai ir pietvakariniai krantai aukšti, šiaurinis žemas, pelkėtas.
Ežere yra dvi salos – Didžioji ir Varnų. Iš ežero išteka Tytuvos upelis (Lapišės intakas,
Dubysos baseinas), o įteka tik mažyčiai upeliukai.
Prie ežero yra Rutelių ir Plauginių kaimai, Tytuvėnų miesto pakraštys. Ežero
šiauriniame krante stūkso Tytuvėnų piliakalnis. Šis ežeras yra mėgstamas poilsiautojų.
Rytinėje ežero pusėje įsikūrusi poilsiavietė „Sedula“. Čia galima pailsėti, paplaukioti valtimis,
vandens dviračiais. Gausiai lankomas ir pagrindinis paplūdimys vakariniame krante bei kiti
mažesni paplūdimiai.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
12
Gilius – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į
šiaurę nuo Tytuvėnų, Tytuvėnų regioniniame parke. Ilgis iš šiaurės į pietus 0,95 km, plotis iki
0,5 km. Ežeras rininės kilmės. Krantai šiaurėje ir šiaurės vakaruose žemi, kitur aukštesni. Iš
pietinės pusės supa miškas. Šiaurėje išteka upelis į greta telkšantį Apušio ežerą. Prie ežero
įrengta vandens sporto bazė. Prieina Tytuvėnų miesto šiaurinis pakraštys, Kuršių kaimas.
Apušys – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 3 km į šiaurę nuo Tytuvėnų,
tarp Radviliškio–Sovetsko geležinkelio ir jo atšakos į Tytuvėnų tyrelį. Ežero forma lenkta iš
šiaurės į pietryčius, ilgis 0,9 km, plotis iki 0,3 km. Ežeras rininis. Krantai žemi, apsupti
pelkėtų pievų. Apušys upeliais jungiasi su Gauštvinio (šiaurėje) ir Giliaus (pietuose) ežerais.
Išteka Gryžuvos (Dubysos baseinas) intakas Apušis.
Upės
Tytuvėnų RP teritorija priklauso Nemuno upių baseino rajonui. Rytinė regioninio
parko teritorijos dalis patenka į Nevėžio pabaseinį, o vakarinė į Dubysos pabaseinį. Bendras
visų Tytuvėnų RP upių ir upelių vagų ilgis 395,77 km. Tytuvėnų RP upių tinklo tankis –
2,18 km/km². Ilgiausios Tytuvėnų RP upės: Šušvė, Šimša, Lapišė, Tytuva, Gryžuva, Šušvaitė
(2 lentelė).
2 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko upės (pagal GDR10LT).
Eil. Nr. Pavadinimas Ilgis, km
1. Šušvė 13,77
2. Šimša 6,51
3. Lapišė 5,47
4. Tytuva 4,94
5. Gryžuva 3,45
6. Šušvaitė 2,32
7. T-2 1,96
8. Š-4 1,72
9. Sandrava 1,71
10. Š-1 1,70
11. Žyzdrė 1,42
12. Spangupis 1,34
13. Gomerta 1,28
14. Supynė 0,97
15. Apušis 0,75
16. Apušis 0,52
17. Šėta 0,09
18. Medinė Žyzdrė 0,06
19. Bevardžiai upeliai 345,80
Iš viso: 395,77
Šušvė – upė Vidurio Lietuvoje; Nevėžio dešinysis intakas. Prasideda Plekaičių
apylinkėse (Kelmės r.), 6 km į pietryčius nuo Tytuvėnų. Pačiame aukštupyje teka į šiaurę per
Tytuvėnų tyrelį, vėliau suka į rytus ir teka pro Sulinkių pelkę (Radviliškio r.), nuo santakos su
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
13
Berže teka į pietus ir pietryčius. Įteka į Nevėžį 36 km nuo jo žiočių, netoli Graužų kaimo
(Kėdainių r.).
Intakai:
kairieji: Šušvaitė, Beržutė, Malštovė, Beržė, Srautas, Krimslė, Paliūnys,
Paupelys, Žiedupė;
dešinieji: Šėta, Upytė, Gomerta, Žadikė, Vedreikė, Miegotas, Ažytė, Skardūnė,
Raguva, Pečiupė, Cigoniškė, Žemėplėša, Liedas, Lapskojis, Vikšrupis, Grinčiupys, Putnupys.
Slėnys aukštupyje ir vidurupyje daugiausia 2–3 km pločio, žemiau – 350–450 m.
Šlaitai 6–15 m aukščio. Aukštupio vaga 8–10 m pločio, vidurupio ir žemupio – 10–16 m
pločio. Salpos plotis 40–80 m. Srovės greitis 0,1–0,4 m/s. Užšalusi gruodžio–kovo mėn.
Ledai vidutiniškai išsilaiko 91–99 dienas, ilgiausiai – 142–148 dienas. Ledo storis 83–
100 cm. Ledonešis paprastai prasideda kovo pabaigoje (nors kartais ir balandžio viduryje) ir
trunka 4–5 dienas (ilgiausiai – 27 d.). Metinė vandens svyravimų amplitudė aukštupyje 2,9 m,
žemupyje 3,4 m. Pavasarinių potvynių aukštis (lyginant su vasaros lygiu) 2,6–3,1 m.
Šimša – upė Lietuvoje, Šiauliuose, Šiaulių, Radviliškio ir Kelmės rajonuose. Išteka iš
Tyrulių pelkės tarp Žuvininkų kaimo ir Talšos ežero ir teka visą laiką į pietus, iš pradžių
melioracijos grioviu tarp Šiaulių miesto Šimšės ir Zoknių rajonų, toliau Šimšės kanalu tarp
Piktmiškio ir Margių, pro Bačiūnus, Lingailių miško pakraščiu pro Rėkyvą ir Einoraičius,
Dukto miško pakraščiu pro Širvučius, Tyrulių pelkės pakraščiu pro Pakapę, Šiaulių ir
Radviliškio rajonų, toliau Radviliškio ir Kelmės rajonų riba pro Kiaunorius, toliau natūralia
vaga ir Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje įteka į Gauštvinio ežerą. Iš
Gauštvinio ištekanti upė vadinasi Gryžuva (Dubysos baseinas). Intakas – Krioklys (kairysis).
Pelkės
Tytuvėnų regioniniame parke dėl gamtinių ypatybių pelkės užima nemažus plotus.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis1 šlapynės užima beveik ⅓ parko teritorijos (3
lentelė), t. y. 10 kartų daugiau nei pelkės užima pagal GDR10LT duomenų bazę (554,49 ha).
Toks didelis neatitikimas gaunamas, nes pagal pastarąją duomenų bazę didžioji dalis pelkių
apskaitoma kaip miškai, pievos ir ganyklos. Pelkės daugiausia išsidėsčiusios centrinėje ir
rytinėje parko dalyse, Užpelkių miške (1 priedas). Didžiausios parko pelkės: Tytuvėnų tyrelis,
Šiluvos tyrelis ir Didžiojo tyrulio dalis. Nemažus Šiluvos ir Tytuvėnų tyrelių plotus (18 lentelė)
šiuo metu kasa UAB „Tytuvėnų durpės“.
3 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko pelkės.
Pelkės tipas Plotas, ha Dalis, % Nuo parko
ploto, %
Aukštapelkės 1122 19,7 6,2
Žemapelkės 3195 56,1 17,6
Nenustatyto tipo pelkės 304 5,3 1,7
Durpingi pažemėjimai 1073 18,8 5,9
Iš viso: 5694 100,0 31,4
Pagal buveinių inventorizacijos duomenis apie 2,95 % parko teritorijoje esančių
buveinių sudaro pelkių buveinės. 7230 Šarmingos žemapelkės užima 43,36 ha plotą (55,06 %
1 – Lietuvos pelkių ir durpynų žemėlapis M 1:200 000 © Lietuvos geologijos tarnyba, 2005
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
14
nuo visų pelkių buveinių), o 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai – 35,1 ha plotą (44,57 % nuo visų
pelkių buveinių). Likusią dalį sudaro 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, kurios
užima 0,23 ha plotą (0,37 % nuo visų pelkių buveinių).
1.4. Klimatas
Teritorija yra vakarinėje Lietuvos dalyje ir priklauso Vidurio žemumos klimatinio
rajono – Mūšos-Nevėžio parajoniui. Dėl didesnio atstumo nuo jūros ir išsidėstymo
vyraujančių vakarų vėjų kryptimi už Žemaičių aukštumos keteros vietovės klimatas turi
daugiau kontinentinių bruožų. Pastebimai didesnė metinė temperatūros amplitudė. Žiemos
daug šaltesnės negu pajūryje (sausio mėn. vidutinė temperatūra siekia apie −5,5 °C). Pastovi
sniego danga laikosi apie 80–90 dienų: susidaro apie gruodžio 25 d., o išnyksta apie kovo
15 d. Maksimalus sniego dangos storis siekia apie 20 cm. Vasarą liepos mėn. vidutinė
temperatūra siekia apie +16,5 °C. Vidutinis kritulių kiekis per metus siekia apie 650 mm
(artimas šalies vidurkiui). Drėgmės kiekis ore ir debesų vandeningumas yra sumažėjęs dėl
atstumo nuo jūros, be to Žemaičių aukštumos yra išsidėsčiusios išilgai vyraujantiems vakarų
krypties vėjams. Didžioji dalis kritulių iškrenta šiltuoju metų laiku – 425 mm, tuo tarpu
šaltuoju metų laiku – 225 mm. Vidutinis metinis vėjo greitis yra daug mažesnis negu
vakarinėje Lietuvos dalyje ir siekia apie 3–3,5 m/s. Vėjo poveikį mažina miškai.
Svarbiausieji procesai įtakojantys vietos klimato ypatumus yra adiabatinis oro
leidimasis nuo gretimų aukštumų, bei blogos nuotėkio plokščiu paviršiumi sąlygos. Dėl šių
priežasčių šiam klimatiniam parajoniui būdingas dirvožemių perdrėkimas.
1.5. Kraštovaizdžio struktūra
Visas Tytuvėnų regioninis parkas patenka į Kuršo-Žemaičių aukštumų ruožo (C)
Žemaičių aukštumos srities (CV) Rytų Žemaičių pelkėtą agrarinę mažai urbanizuotą pakilumą
(CV15).
Kraštovaizdžio gamtinį pobūdį didžia dalimi suformavo vėlyvojo Nemuno ledynmečio
Baltijos stadijos fliuvioglacialinis reljefas, kurio pažemėjimuose holoceno laikotarpiu
susiformavo stambios pelkinės lygumos (žemapelkės, aukštapelkės) ir ežeruoti duburiai.
Apskritai, pelkės, kasami ir apleisti durpynai, kitos šlapynės užima labai didelę parko
teritorijos dalį. Pelkynai čia vadinami tyruliais.
Parke vyrauja pakilumų (plynaukščių) kraštovaizdis. Molinga banguota pakiluma (B')
driekiasi į šiaurės rytus, o smėlinga banguota pakiluma (B) – į pietryčius nuo Tytuvėnų ir
pačiame miete. Šių pakilumų pažemėjimuose plyti stambiausios pelkės: Tytuvėnų ir Šiluvos
tyreliai.
Kalvotas kraštovaizdis susitelkęs parko pakraščiais. Priemolingas moreninis kalvynas
(K') užima rytinę parko dalį – Kalnų ir Šaukoto kalvynai. Kalnų kalvyne yra aukščiausia
regioninio parko kalva (186,7 m). Pietvakarinių parko pakraščiu driekiasi smėlingas
fliuvioglacialinis kalvynas (K) – Šiluvos fliuvioglacialinio masyvo dalys. Šiaurės vakariniu
pakraščiu parko teritorija nedaug prisiliečia prie moreninis gūbrio (G) – Pakapės moreninio
gūbrio.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
15
Ežerinis kraštovaizdis stebimas vakariniame regioninio parko pakraštyje kur ežeruotas
duburys (E) talpina lyg ant vienos gijos suvertus Bridvaišio, Giliaus, Apušies ir Gauštvinio
ežerus.
Bendras kraštovaizdžio pobūdis (sukultūrinimas arba natūralumas) morfostruktūriniu
funkciniu požiūriu vertintas pagal Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, patvirtintą
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. D1-703.
Parke vyrauja natūralaus pobūdžio miškingas gamtinis kraštovaizdis: miškingas (m),
pelkinis (t) ir miškingas pelkėtas (mt). Miškingas kraštovaizdis (miškas 90–100 %, agro
<10 %) apima Užpelkių mišką, Tytuvėnų šilą, Gomertos kraštovaizdžio draustinį. Pelkinis
kraštovaizdis (pelkė 70–100 %, miškas 10–30 %) apima Tytuvėnų tyrelio šiaurinę dalį.
Miškingas pelkėtas (miškas 70–90 %, pelkė / ežeras 10–30 %) apima Šiluvos tyrelį ir
Tytuvėnų tyrelio pietinę dalį.
Mišraus pobūdžio miškingas mažai sukultūrintas kraštovaizdis dengia dalį banguotos
pakilumos. Miškingas agrarinis (ma) kraštovaizdis (miškas 50–70 %, agro 30–40 %, urbo
<5 %) iš pietų ir rytų juosia Tytuvėnus.
Sukultūrintas agrarinis kraštovaizdis užima santykinai labai nedidelę parko teritorijos
dalį. Agrarinis (a) kraštovaizdis (agro 80–90 %; urbo <10 %, miškas <20 %) išskirtas Pakapės
moreninio gūbrio pietiniame gale.
Agrarinis iš dalies urbanizuotas kraštovaizdis apima Šiluvos apylinkes, kur išskiriamas
agrarinis mažai urbanizuotas (au') kraštovaizdis (agro 60–80 %, urbo 10–20 %, miškas
<20 %). Kraštovaizdžio panoramose išsiskiria Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika
ir netoliese pastatyta Šiluvos koplyčia.
Urbanistinis kraštovaizdis apima Tytuvėnus, kur išskiriamas urbanistinis ežeruotas
(ue) kraštovaizdis (urbo 60–80 %, ež. 20–40 %, miškas <10 %). Aiški kraštovaizdžio
dominantė Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia su Tytuvėnų bernardinų vienuolynu.
1.6. Žemėnaudų struktūra
Daugiau negu pusę regioninio parko ploto užima miškai (55,1 %), kurie tolygiai
išsidėstę visoje regioninio parko teritorijoje (4 lentelė). Atviri plotai, kuriuose vyrauja
dirbama žemė (18,5 %), sodai, pievos ir ganyklos (6,15 %) ir užstatytos teritorijos (1,7 %)
daugiausiai išsidėsčiusios regioninio parko vakarinėje ir centrinėje dalyse. Didelius plotus
užima durpynai (1241,4 ha, apie 6,8 % nuo visos teritorijos). Taip pat nemažus plotus užima
medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai (4,25 %), upės, upeliai, kanalai ir drenažo grioviai
(1,13 %) bei ežerai (1,5 %). Likusią dalį sudaro nedideli kelių, karjerų, gamybinių teritorijų ir
nenaudojamų žemių plotai (3 pav.).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
16
3 pav. Tytuvėnų regioninio parko žemės naudmenų struktūra.
4 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko žemės naudmenų struktūra (pagal GDR10LT).
Žemės naudmenų kategorijos Plotas, ha Dalis, %
Durpynai 1241,35 6,84
Karjerai 8,94 0,05
Keliai 218,19 1,20
Upės 1,27 0,01
Upeliai, kanalai ir drenažo grioviai 204,99 1,13
Ežerai 274,90 1,51
Kūdros 17,38 0,10
Pelkės 554,49 3,05
Tvenkiniai 6,49 0,04
Miškai 10005,42 55,10
Sodai 4,16 0,02
Užstatytos teritorijos 308,62 1,70
Gamybinės teritorijos 10,96 0,06
Dirbama žemė 3360,78 18,51
Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai 771,53 4,25
Pievos ir ganyklos 1109,49 6,11
Nenaudojama žemė 50,69 0,28
Kita 9,28 0,05
Iš viso: 18158,95 100,00
6,84
0,05
1,20
0,01
1,13 1,51
0,10
3,05
0,04
55,10
0,02
1,70
0,06
18,51
4,25 6,11
0,28 0,05
Durpynai
Karjerai
Keliai
Upės
Upeliai, kanalai ir drenažo grioviai
Ežerai
Kūdros
Pelkės
Tvenkiniai
Miškai
Sodai
Užstatytos teritorijos
Gamybinės teritorijos
Dirbama žemė
Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai
Pievos ir ganyklos
Nenaudojama žemė
Kita
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
17
2. Miškų analizė
Esama miškų būklė, naudojimas ir tvarkymas. Didžioji dalis Tytuvėnų regioninio
parko miškų plyti Tytuvėnų MU Tytuvėnų ir Šiluvos g-jų bei Radviliškio MU Legečių g-jos
teritorijose, šiek tiek įsiterpia į Raseinių MU Pikčiūnų g-ją (4 pav.). Radviliškio MU miškai
inventorizuoti 2012 metais, parengtas miškotvarkos projektas 2013–2022 metų laikotarpiui.
Raseinių MU miškai inventorizuoti 2014 metais, miškotvarkos projektas patvirtintas 2016 m.
balandžio 12 d. Tytuvėnų MU naujas miškotvarkos projektas rengiamas šiuo metu, o 2006 m.
parengto projekto galiojimas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d.
įsakymu Nr. D1-814 pratęstas iki 2018 m. gruodžio 31 d.
4 pav. Urėdijų ir girininkijų ribos.
Miškai užima 11 071 ha, tai sudaro 61 % parko ploto (5 lentelė). Parke yra keletas
stambesnių miškų masyvų – Papušynio, Užpelkių, Butkių, Tytuvėnų, Šiluvos, Sandravos
miškai, besijungiančių tiesiogiai ar per nedideliais atstumais išsimėčiusius mažesnius
miškelius. Ne miško plotai daugiausiai koncentruojasi centrinėje parko dalyje, tarp Tytuvėnų
ir Šiluvos, taip pat į šiaurės rytus nuo šių gyvenviečių. Likusioje parko dalyje vyrauja miškai
su nedideliais pievų ar dirbamų laukų intarpais.
Valstybiniai miškai parke sudaro 56 % viso miškų ploto, privatūs ir kiti miškai – 44 %.
Valstybinės reikšmės miškai išsidėstę daugiausiai didžiuosiuose miško masyvuose parko
vakarinėje dalyje ir Gomertos kraštovaizdžio draustinyje parko šiaurrytinėje dalyje (2
priedas). Privačių miškų didžiausia koncentracija tarp Butkių ir Papušynio miškų masyvų.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
18
5 lentelė. Miškai Tytuvėnų regioniniame parke Miškų valstybės kadastro duomenimis.
Žemės naudmenų grupė Plotas, ha Dalis, %
Miško žemė 10873,8 98,2
Ne miško žemė 35,7 0,3
Žemė apauganti mišku 161,9 1,5
Iš viso: 11071,4 100,0
Miškų plotai parko teritorijoje nuolatos didėja. Pagrindinė to priežastis – savaime
apželiančios tarpumiškės (etaloninis pavyzdys – buvę dideli atviri plotai Vičių miško
centrinėje dalyje), taip pat medžiais ir krūmais apaugantys durpynai (5 priedas). Žemė,
apauganti mišku, šiuo metu sudaro 1,5 % bendro miškų ploto. Dalis plotų, anksčiau laikytų
pelkėmis (ne miško žeme), šiuo metu yra traktuojami kaip miško aikštės, ir tai dar labiau
padidina miškingumo procentą. Plotų, kuriuose būtų numatyta įveisti mišką, yra nedaug –
pavieniai nedideli ploteliai Gomertos kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje ar palei
vakarinę jo ribą. O štai žemės, savaime apaugančios mišku, yra gerokai daugiau – tame
pačiame Gomertos kraštovaizdžio draustinyje, taip pat jau minėtos atviros erdvės miško
masyvų apsuptyje Vičių miško centrinėje dalyje (6 priedas).
Parke 24 % visų medynų yra kultūrinės kilmės. Daugiausia kultūrinės kilmės medynų
yra Butkių, Šiluvos ir Tytuvėnų miškų masyvuose, valstybiniuose miškuose. Daugiausia tai
arba pokario metais apželdintos be šeimininkų likusios žemės ūkiui nepalankios žemės
Gomertos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, arba želdant atkurtos kirtavietės miškų ūkio
funkcinio prioriteto zonose.
Išskirtinis parko miškų bruožas – dideli pelkinių augaviečių plotai (6 lentelė).
Pelkinėse augavietėse augantys miškai sudaro trečdalį visų parko miškų – 33,3 %. Vyrauja
žemapelkės – Pc ir Pd augavietės sudaro net 77 % visų pelkių. Jos išsidėsčiusios Šiluvos ir
Tytuvėnų tyrelių miškuose ir palei juos. Tačiau nepaisant didelio pelkių ploto, parke vyrauja
sausi dirvožemiai – normalaus drėgnumo N hidrotopo augavietės sudaro 37 % visų miško
dirvožemių.
6 lentelė. Miško augaviečių struktūra (%).
Dirvožemio drėgnumo laipsnis Dirvožemio derlingumo laipsnis
Iš viso: Kodas Tipas
a b c d f
Labai
nederlingi Nederlingi Derlingi
Labai
derlingi
Ypatingai
derlingi
L
Laikinai perteklingo
drėgnumo (glėjiški)
dirvožemiai
- 1,27 9,80 10,35 0,27 21,69
N Normalaus drėgnumo
dirvožemiai - 3,06 30,68 3,40 0,003 37,14
P Pelkiniai durpiniai
dirvožemiai 0,78 6,76 16,10 9,64 - 33,28
Š Normalaus drėgnumo
šlaitų dirvožemiai - 0,02 0,37 0,02 - 0,40
U
Pastoviai perteklingo
drėgnumo (glėjiniai)
dirvožemiai
- 0,10 2,19 5,19 0,01 7,48
Iš viso: 0,78 11,22 59,13 28,59 0,28 100,00
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
19
Čia vyrauja Žemaitijai būdingi derlingi (Nc) dirvožemiai (83 %), o Nb ir Nd
augavietėms tenka atitinkamai 8 % ir 9 % sausųjų dirvožemių. Sausos augavietės daugiausiai
išsidėsčiusios Gomertos kraštovaizdžio draustinio centrinėje ir šiaurinėje dalyje, taip pat
Šiluvos ir Tytuvėnų miškų masyvuose bei Vičių geomorfologiniame draustinyje (4 priedas).
Laikinai perteklinio drėgnumo dirvožemiuose auga kiek daugiau nei penktadalis parko miškų,
čia vyrauja derlingi ir labai derlingi Ld ir Lf trofotopai. Pereinamieji tarp mineralinio ir
pelkinio grunto dirvožemiai (U hidrotopas) sudaro 7,5 % visų miškų dirvožemių, čia vyrauja
Ud ir Uc augavietės. L ir U hidrotopai daugiausiai pasitaiko Užpelkių ir Apušio botaninių
zoologinių draustinių teritorijose bei Tytuvėnų miško ūkinės paskirties prioriteto zonoje.
Šlaitinės augavietės sudaro tik 44 ha, t. y. tik 0,4 % visų augaviečių.
Medynų pagal vyraujančią medžių rūšį (6 lentelė) išsidėstymas parko teritorijoje (3
priedas) atkartoja miško augaviečių išsidėstymą. Pelkinėse ir užmirkusios augavietės vyrauja
beržynai, sausose augavietėse – pušynai, vietomis eglynai. Tačiau panagrinėjus atskirų tipų
trofotopų ir hidrotopų gausą (procentais nuo visumos), matomas įdomus ir nestandartinis
miškų pasiskirstymas pagal vyraujančią medžių rūšį, atsižvelgiant į esamas augavietes. Nors
tipiškos pušies augavietės (a ir b trofotopai) sudaro tik 12 % visų miškų, pušynai sudaro net
ketvirtadalį (25,2 %) visų parko medynų. Vadinasi, pusė jų auga kitoms rūšims labiau
tinkančiuose dirvožemiuose, daugiausiai Nc augavietėje, labiausiai tinkančioje eglynams,
kurie savo ruožtu sudaro 28,3 % visų medynų. Parko teritorijoje vyrauja beržynai, užimantys
30,7 % visų medynų ploto. Užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose auga palyginti
nemažai juodalksnynų – jie sudaro 10,7 %. Menkaverčių lapuočių – baltalksnio ir drebulės –
medynai sudaro atitinkamai 3,1 ir 1,5 proc. Medynų pasiskirstymas augavietėse yra normalus,
išskyrus didelį kiekį pušynų, atsižvelgiant į labai nederlingų ir nederlingų dirvožemių kiekį.
Pušynai derlinguose dirvožemiuose daugiausiai yra susiformavę savaime, nėra gryni, juose
daug kitų medžių, daugiausia eglių, beržų, drebulių, neretai yra antrasis ardas. Šie mišrūs
pušynai yra labai vertingi biologinės įvairovės požiūriu, tad, nors tai ir pakankamai sudėtinga,
po kirtimų juos būtina atkurti ta pačia vyraujančia rūšimi.
Analizuojant medynų pasiskirstymą brandumo grupėmis, matome santykinai didelį
brandžių ir vyresnių medynų kiekį – jie sudaro daugiau kaip trečdalį (37,36 %) visų medynų
(6 lentelė). Daugiau kaip pusė visų beržynų (50,9 %) ir juodalksnynų (50,7 %) yra brandūs ar
vyresni. Šių medžių rūšių medynai, net ir pasiekę brandą, išlieka gana stabilūs ir atsparūs
neigiamiems aplinkos veiksniams, tačiau toks didelis brandžių ir vyresnių medynų plotas
verčia sunerimti, ypač turint omenyje, kad beveik trečdalis visų beržynų (32,4 %) ir
juodalksnynų (30,9 %) yra jau perbrendę. Vienu metu dideliems šių lapuočių, kaip taisyklė
augančių perteklingo drėgnumo dirvožemiuose, plotams pasiekus gamtinę brandą ir pradėjus
juos kirsti, tegu ir neplynais kirtimais, stipriai sumažės vandens iš dirvožemio pašalinimas
(išgarinimas), dėl ko gali staiga labai pakilti gruntinis vandens lygis, todėl gali žūti dideli
plotai perbrendusių (nebeatsparių) medynų. Vienu metu žuvus didesniems jų plotams, miško
atkūrimas ar atsikūrimas gali tapti nebeįmanomas. Tai gresia šiuo metu esančios augmenijos
žuvimu, stipriais visos ekosistemos pokyčiais. Eglynai ir pušynai šiuo požiūriu atsparesni –
brandūs ir vyresni medynai sudaro atitinkamai 27,4 % ir 23,7 %. Tačiau eglynai ir pušynai
stipriai išsibalansavę jaunuolynų–pusamžių medynų amžiaus tarpsnyje. Jaunuolynai sudaro
33,7 % visų eglynų, o pušynų jaunuolynai – tik 8,7 %. Veikiausiai iškirtus pušynus Nc
trofotope, miškas atkuriamas egle, kaip pagrindine tiksline rūšimi šiai augavietei. Tokiu būdu
pušynų plotai mažėja, juos keičia biologinės įvairovės požiūriu ne tokie vertingi eglynai.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
20
7 lentelė. Medynų struktūra (%).
Vyraujanti
medžių rūšis
Medynų brandumo grupės
Iš viso: Jaunuo-
lynai Pusamžiai
Pribręs-
tantys Brandūs Perbrendę
Pasiekę
gamtinę
brandą
Ąžuolas 0,22 0,04 0,001 - - - 0,3
Beržas 3,89 6,90 4,37 5,57 9,54 0,41 30,7
Blindė - 0,02 0,001 0,01 - - 0,0
Baltalksnis 0,10 0,57 0,48 1,80 0,15 0,05 3,1
Drebulė 0,54 0,25 0,06 0,23 0,35 0,02 1,5
Eglė 9,54 5,75 5,23 7,26 0,09 0,39 28,3
Guoba - - - 0,004 - - 0,0
Gluosnis - - - 0,02 - - 0,0
Juodalksnis 2,11 2,02 1,12 2,12 2,85 0,45 10,7
Klevas 0,07 0,06 - - - - 0,1
Kiti k. lapuočiai 0,01 - - - - - 0,0
Liepa 0,002 0,004 - 0,003 0,039
0,0
Maumedis 0,01 0,01 - - - - 0,0
Pušis 2,19 13,76 3,28 4,13 0,76 1,08 25,2
Tuopa 0,002 - - 0,01 0,01 - 0,0
Uosis 0,002 0,04 - - - - 0,0
Iš viso: 18,69 29,41 14,54 21,16 13,79 2,41 100,0
Dabartinis miškų priskyrimas miškų grupėms daugelyje vietų visiškai neatitinka
saugomos teritorijos zonavimo. Šiuo metu rengiamame Kelmės rajono savivaldybės miškų
priskyrimo miškų grupėms plane miškų grupės išskirtos pagal parko zonų ribas (7 priedas).
Miškingumas parko teritorijoje pakankamai aukštas, gana intensyvus savaiminis
apžėlimas mišku, todėl reikėtų numatyti priemones miško aikštėms ir laukymėms išsaugoti ar
netgi naujai suformuoti masyvuose, kur jų nėra.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
21
3. Gyvosios gamtos analizė
3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga
Tytuvėnų regioninio parko floros ir augalijos apžvalga. Tytuvėnų regioniniame
parke išsamūs floros tyrimai atlikti prieš 20 metų. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad
regioninio parko teritorijoje aptinkami 603 rūšių savaiminiai augalai, priklausantys 93
šeimoms ir 304 gentims. Be to, teritorijoje buvo užregistruotos 72 svetimžemės augalų rūšys.
Pagal rūšių gausumą Tytuvėnų regioniniame parke daugiausia yra astrinių
(Asteraceae) šeimos augalų – 62 rūšys. Daugelis šios šeimos augalų yra būdingi atviroms arba
pažeistoms buveinėms, o miškų buveinėse jų dalis gerokai mažesnė. Kai kurios šios šeimos
rūšys yra riboto paplitimo ir parodo tam tikrą pereinamąjį teritorijos pobūdį iš pietinių į
šiaurinius fitogeografinius šalies rajonus. Iš tokių rūšių reikia paminėti švelniąją kreisvę
(Crepis mollis) ir paupinę usnį (Cirsium rivulare).
Antroji pagal rūšių gausumą yra miglinių (Poaceae) šeima, kuriai priklauso 52 rūšys.
Dauguma šios šeimos augalų taip pat būdinga atviroms buveinėms, tačiau jų pasitaiko ir kitų
tipų buveinėse – miškuose, pelkėse. Daug šios šeimos augalų pievų buveinėse yra
vyraujantys. Trečioji pagal rūšių gausumą yra viksvuolinių (Cyperaceae) šeima, kuriai
priklauso 50 parke užregistruotų rūšių. Dauguma viksvuolinių šeimos augalų – pelkių ir kitų
perteklinio drėkinimo buveinių, rečiau vidutinio drėgnumo buveinių augalai. Erškėtinių
(Rosaceae) šeima Tytuvėnų regioniniame parke pagal gausumą užima ketvirtąją vietą ir turi
36 rūšis. Dauguma šios šeimos augalų yra gana sausų ar vidutinio drėgnumo buveinių augalai,
tik nedidelė dalis būdinga pelkių ir kitoms drėgnoms buveinėms (pvz., pelkinė vingiorykštė
(Filipendula ulmaria), raudonoji žiognagė (Geum rivale), miškinė sidabražolė (Potentilla
erecta)). Gana daug šios šeimos atstovų priklauso rasakilos (Alchemilla) genčiai, kurioje
gausu apomiktinių rūšių. Kitų šeimų augalai turi mažiau kaip 30 rūšių. Pupinių (Fabaceae)
šeimai priklauso 27 rūšys, gvazdikinių (Caryophyllaceae) – 25 rūšys, vėdryninių
(Ranunculaceae) šeimai – 22 rūšys, gegužraibinių (Orchidaceae) ir notrelinių (Lamiaceae)
šeimoms – po 20 rūšių.
Tytuvėnų regioninis parkas, pagal floristinį fitocenologinį Lietuvos padalijimą
priklauso Centrinės Europos provincijai ir apima dalį Rytų Žemaičių plynaukštės ir Šiaurės
Lietuvos žemumos rajono pietvakarinį pakraštį. Dėl šios priežasties teritorijoje būdingais yra
laikomi spygliuočių miškai su reikšminga lapuočių priemaiša, pelkės ir šlapios pievos. Dėl
žmonių veiklos didelė dalis pelkių ir šlapių pievų nusausintos, o pelkės ilgą laiką buvo
intensyviai eksploatuojamos – kasamos durpės. Dėl to būdingos augalų bendrijos ir joms
būdingos rūšys išlikusios tik mažiausiai pažeistuose, dažnai nedideliuose plotuose.
Tytuvėnų regioninio parko augalija, kaip ir flora, gana stipriai paveikta antropogeninių
veiksnių. Mažiausiai žmonių veiklos paveiktos augalų bendrijos telkiasi miškuose, vandens
telkinių (ypač ežerų) pakrantėse, išlikusiuose pelkių plotuose. Dalyje miškų bendrijų, kuriose
vykdoma intensyvi ūkinė veikla, yra nemažai bendrijų degradacijos požymių. Ypač aiškių
degradacijos požymių yra prie kanalų ir sausintų pelkių masyvų esančiuose miškuose. Dėl
nuolat vykdomų kirtimų, miškuose daug kur susiformavusios pakaitinės miško bendrijos su
ne visiškai būdinga ar netgi nebūdinga medyno, krūmų ir žolinių augalų rūšių sudėtimi.
Nepaisant to, kai kuriuose miškuose, kuriuose ūkininkavimas yra ne toks intensyvus,
išlikusios būdingos, nepakitusios arba beveik nepakitusios miškų bendrijos.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
22
Dauguma pievų plotų Tytuvėnų regioniniame parke buvo sukultūrinti, o natūralių
pievų išlikę mažai. Be to, per paskutinius du dešimtmečius, pasikeitus ūkininkavimo
pobūdžiui ir labai sumažėjus pievų naudojimo intensyvumui (nešienaujama, neganomi
galvijai), natūralios pievos dar labiau nyksta, jų plotų reikšmingai sumažėjo, o kultūrinių
pievų vietoje formuojasi krūmynai. Dėl to pievų augalams ir bendrijoms kyla dar didesnė
grėsmė.
Gana reikšmingą Tytuvėnų regioninio parko dalį užima dirbami laukai, kuriuose
formuojasi vienamečių ir daugiamečių piktžolių bendrijos, kurioms būdinga nedidelė rūšių
įvairovė.
Išsamūs floros ir augalijos tyrimai Tytuvėnų regioniniame parke vykdyti maždaug
prieš 20 metų (8 lentelė). Vėliau parko teritorijoje atlikti tyrimai apėmė tik tam tikras
teritorijos dalis, buvo apžvalginio pobūdžio arba buvo koncentruoti į atskirus objektus (kai
kurias rūšis, jų populiacijų būklę, europinės svarbos buveines ir kt.). Dėl kintančios aplinkos,
antropogeninio poveikio, ūkininkavimo intensyvumo ir tradicijų kaitos, taip pat ir dėl
natūralių priežasčių flora sparčiai kinta, saugomų teritorijų augalų, kaip ir kitų organizmų
įvairovės išsamūs tyrimai turėtų būti vykdomi ne rečiau kaip kas 20–25 metai, kad būtų
galima įvertinti kaitos tendencijas, parinkti būtinas apsaugos ir tvarkymo priemones bei
užtikrinti vertybių apsaugą.
8 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje vykdyti moksliniai augalijos tyrimai.
Eil.
Nr. Tyrimų tema Metai
Tyrimus vykdžiusi įstaiga,
autorius
1. Apžvalginiai Užpelkių botaninio-
zoologinio draustinio floros ir augalijos
tyrimai
1978–1979 Botanikos instituto Floros ir
geobotanikos laboratorija
2. Užpelkių botaninio zoologinio augalijos
kartografavimas ir apsaugos biologinių
pagrindų nustatymas
1979–1980 Botanikos instituto Floros ir
geobotanikos laboratorija.
Tyrimus vykdė J. Balevičienė,
R. Jankevičienė,
Ž. Lazdauskaitė.
3. Užpelkių botaninio zoologinio retų
augalų bendrijų ir Lietuvos
Raudonosios knygos rūšių
kartografavimas
1990–1991 Botanikos institutas
4. Tytuvėnų regioninio parko ir gretimų
teritorijų augmenijos apžvalga
1996 A. Balsevičius, K. Katilius,
A. Skirpstas, R. Valatkevičius
5. Lietuvos Raudonosios knygos augalų ir
gyvūnų radimvietės
1997 Gamtinės įvairovės išsaugojimo
draugija
6. Kertinių miško buveinių išskyrimas 2002 Tytuvėnų regioninio parko
ekologas S. Stašaitis
7. Tytuvėnų regioninio parko ežerų
hidrobiologiniai ir hidrologiniai tyrimai
2006 Lietuvos hidrobiologų draugija
8. Šimšų miško buveinės, augalų rūšys ir
jų apsaugos priemonės
2011 A. Balsevičius
9. Šimšų miško retų ir apyrečių augalų
rūšių, paupinio usnyno bendrijų
kartografavimas
2011 V. Lopeta
10. EB svarbos natūralių buveinių
inventorizavimas visoje šalyje
2011–2015 Gamtos tyrimų centro Botanikos
institutas
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
23
Siekiant nustatyti dabartinę Tytuvėnų regioninio parko augalų įvairovę ir įvertinti jų
būklę bei suprasti vykstančius pokyčius, artimiausiu metu turėtų būti pakartoti išsamūs floros
tyrimai. Tyrimai turėtų būti vykdomi ne trumpiau kaip tris vegetacijos sezonus. Kiekvienais
metais vegetacijos sezono metu tyrimai turėtų būti vykdomi ne mažiau kaip penkiais etapais
(nuo balandžio iki rugsėjo vidurio): ankstyvą pavasarį, pavasario viduryje, vasaros pradžioje,
vidurvasarį, ir vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje.
Grybų įvairovė. Grybų įvairovė Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje išsamiai
netyrinėta ir duomenys apie teritorijoje aptinkamus grybus labai fragmentiški. Šiek tiek
duomenų apie regioniniame parke aptinkamus grybus ir kerpes buvo surinkta 2002–2005 m.
vykdant kertinių miško buveinių inventorizaciją, tačiau duomenų labai mažai ir jie apima tik
tam tikroms buveinėms būdingas arba buveinių specializuotas grybų ir kerpių rūšis.
Apibendrinus esamą informaciją nustatyta, kad Tytuvėnų regioniniame parke iki šiol
užregistruota apie 60 grybų ir kerpių rūšių. Jeigu būtų atlikti išsamūs tyrimai grybų ir kerpių
rūšių skaičius galėtų būti maždaug dešimteriopai didesnis.
Grybų įvairovė dabartinėje Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje išsamiai netyrinėta.
Informacijos apie parke augančias grybų rūšis randama tik Šimšų miško BAST gamtotvarkos
plane. Jame nurodoma, kad Šimšų miške auga raudonviršiai (Leccinum), lepšės (Leccinum
scabrum), baravykai (Boletus), apysaldžiai piengrybiai (Lactarius subdulcis), ūmėdės
(Russula), paprastosios musmirės (Amanita muscaria), tikrieji kazlėkai (Suillus granulatus),
rudosios meškutės (Phragmatobia fuliginosa), rudmėsės (Lactarius deterrimus). Pelkiniuose
miškuose neretai aptinkama gelsvoji voveraitė (Cantharellus lutescens), ant eglių, rečiau –
beržų virtuolių ir stuobrių galima rasti į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašytą skaisčiąją
raudonpintę (Pycnoporellus fulgens). Miško biržėje ant sukrautų beržo šakų buvo aptikta
tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinus), kuri Lietuvoje taip pat saugoma.
Išsamios grybų ir kerpių įvairovės tyrimų stoka Tytuvėnų regioniniame parke yra
akivaizdi, dėl to reikėtų artimiausioje perspektyvoje organizuoti parko mikologinius tyrimus.
Grybai ir kerpės yra ne tik svarbūs ekosistemų komponentai, bet ir neretai parodo
ekosistemose ir buveinėse vykstančius teigiamus arba neigiamus pokyčius.
Gyvūnų įvairovė. Remiantis Tytuvėnų regioninio parko 2011 m. veiklos ataskaita,
parke užregistruotos 787 gyvūnų rūšys, iš kurių – 49 saugomos. Didžiausią parke
užregistruotų gyvūnų rūšių dalį sudarė bestuburiai gyvūnai – 586 rūšys. Vandens telkiniuose
rasta 11 rūšių apskritažiomenių ir žuvų rūšių, tokia pat yra varliagyvių ir roplių įvairovė – 11
rūšių. Dėl regioniniame parke esančių įvairių tipų buveinių – miškų, pievų, pelkių, ežerų
pakrančių, išeksploatuotų durpynų ir kt. – suskaičiuotos 142 paukščių rūšys ir 37 žinduolių
rūšys.
Žinduoliai. Regioninio parko žinduoliai paskutinį kartą detaliai tirti 1997 m. Tuo metu
parke buvo užregistruotos 36 žinduolių rūšys. Vėliau žinduoliai detaliai nebuvo tyrinėti,
atlikti tik kai kurių regioninio parko teritorijų tyrimai. Remiantis SRIS duomenimis,
regioniniame parke aptinkamos 3 saugomos žinduolių rūšys – ūdra (Lutra lutra), lūšis (Lynx
lynx) ir baltasis kiškis (Lepus timidus). Daugiausiai kartų parke registruota ūdra, kuri buvo
pastebėta Šimšos ir Gryžuvos upių pakrantėse, Gauštvinio, Miškinio ežerų, Paežerių ežeriuko
bei kitų vandens telkinių pakrantėse. Baltieji kiškiai pastebėti didesniuose regioninio parko
miškų masyvuose – Paežerio miške, Tytuvėnų miške, Papušynio miške bei Tytuvėnų tyrelio
durpyno apylinkėse. Lūšis registruota tik vieną kartą, 2014 m. Užpelkių miške.
Paukščiai. Tytuvėnų regioniniame parke detalūs ornitofaunos tyrimai buvo vykdyti
Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje, Tytuvėnų tyrelio durpyne bei Šimšų miško
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
24
BAST. Literatūros duomenimis, regioniniame parke turėtų stebima daugiau kaip 140 rūšių
paukščių. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke užregistruotos 22 saugomos
paukščių rūšys (10 priedas). Dažniausias ir beveik visoje regioninio parko teritorijoje
aptinkamas baltasis gandras (Ciconia ciconia). Juodasis gandras (Ciconia nigra) pastebėtas
keturiose vietose – Tytuvėnų, Šimšos ir Užpelkių miškuose. Tytuvėnų ir Vičių miškuose
užregistruotas baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos), juodoji meleta (Dryocopus
martius), uldukas (Columba oenas), lygutė (Lullula arborea), paprastoji medšarkė (Lanius
collurio), Bridvaišio ežero apylinkėse aptinkamas didysis baublys (Botaurus stellaris).
Nemažai paukščių užregistruota Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje. Čia gyvena
gervės (Grus grus), jerubės (Bonasa bonasia), mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina),
juodoji meleta (Dryocopus martius), pelėdikė (Athene noctua), pilkoji meleta (Picus canus),
Gauštvinio ež. Apylinkėse – jūrinis erelis (Heliaeetus albicilla). Tytuvėnų tyrelio durpyno
apylinkėse aptinkami: didysis baublys (Botaurus stellaris), gulbė giesmininkė (Cygnus
cygnus), juodoji žuvėdra (Chlidonias niger), rudakaklis kragas (Podiceps griseigena),
sketsakalis (Falco subbuteo), didysis baltasis garnys (Egretta alba), upinė žuvėdra (Sterna
hirundo), gervė (Grus grus), mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina), nendrinė lingė (Circus
aeruginosus) bei pelėsakalis (Falco tinnunculus).
Vabzdžiai. Tytuvėnų regioniniame parke atlikta nemažai entomologinių tyrimų, ypač
gerai ištyrinėta Užpelkių botaninio-zoologinio bei Apušio botaninio-zoologinio draustinių
entomofauna. Geriausiai regioniniame parke ištyrinėti drugiai. Literatūroje nurodoma, kad
parke užregistruota daugiau kaip 150 drugių, žirgelių ir vandens vabalų rūšių bei apie 400
naktinių drugių rūšių. SRIS nurodoma, kad regioninio parko teritorijoje aptinkama 18
saugomų vabzdžių rūšių. Daugiausiai parke randama saugomų drugių rūšių. Dauguma drugių
užregistruoti Užpelkių ir Šimšų miškų pakraščiuose, proskynose, miškapievėse, retesniuose
šių miškų masyvuose, tarp miško masyvų įsiterpusiose pievose, taip pat Gauštvinio, Apušio ir
Giliaus ežerų pakrantėse, jų pakrančių pelkėse ir aplinkinėse pievose. Teritorijoje dažnesni
yra: rudaakis satyriukas (Coenonympha hero), baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna),
auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia), akiuotasis satyras (Lopinga achine), tamsioji
šaškytė (Melitaea diamina), didysis auksinukas (Lycaena dispar). Be minėtų drugių rūšių,
parke registruotas pietinis perlinukas (Brenthis daphne), pievinis satyriukas (Coenonympha
tullia), kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) ir machaonas (Papilio machaon).
Regioniniame parke taip pat užregistruotas didysis karališkasis laumžirgis (Anax imperator),
mažasis karališkasis laumžirgis (Anax parthenope), grakščioji skėtė (Leucorrhinia caudalis),
baltakaktė skėtė (Leucorrhinia albifrons), šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis), mažoji
nehalenija (Nehalennia speciosa) ir žieduotoji strėliukė (Sympecma paedisca), kurios
pastebėtos Gauštvinio, Apušio, Giliaus ir Miškinių ežerų apylinkėse bei kitose parko dalyse,
kuriose vyrauja šlapynės. Be minėtų vabzdžių rūšių, 2010 m. Gauštvinio ežero šiaurinėje
pakrantėje buvo užregistruotos plačioji dusia (Dytiscus latissimus) ir dvijuostė nendradusė
(Graphoderus bilineatus).
Vėžiagyviai. Vėžiagyviai regioniniame parke labai mažai tyrinėti. SRIS nurodoma,
kad 1965–1969 m. Apušio, Gilaus ir Bridvaišio ežeruose buvo randami plačiažnypliai vėžiai
(Astacus astacus), tačiau vėlesnių duomenų apie jų paplitimą parke nėra.
Ropliai, varliagyviai. Ropliai ir varliagyviai regioniniame parke mažai tyrinėti. Viso
regioninio parko ropliai ir varliagyviai detaliau tyrinėti 1997 m., o vėliau jie tirti tik 2010–
2011 m. Šimšų miško BAST. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke, Tytuvėnų
miške, 2015 m. užregistruota viena saugoma roplių rūšis – trapusis gluodenas (Anguis
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
25
fragilis). Daugiau roplių pastaruoju metu neaptinkama, nors literatūros šaltiniuose nurodoma,
kad regioninio parko teritorijoje buvo randamas gyvavedys driežas, vikrusis driežas ir
paprastoji angis. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke saugomų varliagyvių rūšių
nėra užregistruota, tačiau tikėtina, kad jų parke tikrai tūrėtų būti.
Mokslinių gyvūnijos tyrimų Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje pradžia – Užpelkių
botaninio-zoologinio draustinio tyrimai 1990 m. Vėliau vykdyti viso parko arba jo dalių
gyvūnijos įvairovės tyrimai (9 lentelė).
Siekiant tinkamai organizuoti gyvūnų apsaugą Tytuvėnų regioniniame parke, labai
svarbu atlikti visapusiškus įvairių taksonominių grupių gyvūnų tyrimus. Mažiausiai duomenų
yra apie daugumos vabzdžių ir kitų bestuburių gyvūnų įvairovę. Šių taksonominių grupių
tyrimams turėtų būti teikiamas prioritetas.
9 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje atlikti moksliniai gyvūnijos tyrimai.
Eil.
Nr. Tyrimų tema Metai
Tyrimus vykdžiusi įstaiga,
autorius
1. Užpelkių botaninio-zoologinio
draustinio vabzdžių, paukščių ir
žinduolių faunos tyrimai
1990 Ekologijos instituto mokslininkai:
S. Pakalniškis, A. Stanionytė,
S. Švažas, P. Bluzma, R. Baleišis,
R. Mažeikytė, K. Baranauskas,
A. Ulevičius
2. Užpelkių botaninio-zoologinio
draustinio ornitologiniai tyrimai
1990 Ekologijos instituto j. m. b.
S. Švažas
3. Tytuvėnų regioninio parko
entomofaunos apžvalga
1997 K. Matiukas
4. Lietuvos raudonosios knygos augalų
ir gyvūnų radimvietės
1997 Gamtinės įvairovės išsaugojimo
draugija
5. Tytuvėnų regioninio parko
varliagyviai ir ropliai
1997 Gamtinės įvairovės išsaugojimo
draugija
6. Tytuvėnų regioninio parko
žinduoliai
1997 K. Baranauskas, E. Mickevičius
7. Tytuvėnų tyrelio durpyno
ornitofaunos tyrimai
1998–2000 G. Matiukas
8. Tytuvėnų regioninio parko Šiaurinės
dalies entomologiniai tyrimai
2003 D. Dapkus
9. Tytuvėnų regioninio parko ežerų
hidrobiologiniai ir hidrologiniai
tyrimai
2006 Lietuvos hidrobiologų draugija
10. Užpelkių botaninio-zoologinio
draustinio entomologiniai tyrimai
2010 G. Švitra
11. Šimšų miško BAST varliagyvių,
roplių, paukščių ir žinduolių tyrimai
2010–2011 V. Lopeta
3.2. Retų ir saugomų rūšių bei buveinių paplitimas
Saugomos augalų rūšys Tytuvėnų regioniniame parke. Tytuvėnų regioniniame
parke, remiantis Saugomų rūšių informacinės sistemos (toliau – SRIS) duomenimis,
užregistruotos 32 augalų rūšys (10 lentelė), įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų,
augalų ir grybų sąrašą, patvirtiną Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d.
įsakymu Nr. 504. Iš jų 28 rūšys yra induočiai augalai, likusios 4 rūšys – samanos ir
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
26
kerpsamanės Rūšys, kurios Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje minėtos literatūros ir
kituose šaltiniuose, bet nenurodytos jų tikslios radavietės ir apie jų buvimą teritorijoje nėra
duomenų SRIS, į lentelę neįtrauktos. Iš saugomų augalų rūšių, užregistruotų Tytuvėnų
regioniniame parke, 6 rūšių populiacijų būklė vertinima kaip gera, 16 – patenkinama, 2 –
išnykusi ir 8 rūšių būklė yra nežinoma.
Išnagrinėjus saugomų rūšių augalų paplitimą Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje (8
priedas), galima aiškiai pastebėti kelias dideles saugomų augalų rūšių santalkas: Kiaunorių,
Užpelkių, Šimšos, Paežerio, Tytuvėnų ir Papušynio miškai ar jų dalys, priklausančios
regioniniam parkui. Kitose teritorijos dalyse retų rūšių augaviečių nedaug arba visiškai nėra.
Toks saugomų rūšių paplitimas aiškiai parodo biologinės įvairovės požiūriu vertingiausias
teritorijas, kurios turi būti tinkamai saugomos ir tvarkomos.
10 lentelė. Retosios augalų rūšys ir jų būklės vertinimas.
Rūšies pavadinimas Apsaugos
statusas Gausumas Būklė
Lotyniškas Lietuviškas
Betula humilis Liekninis beržas LRK 2(V)
kategorija
Apyretis,
gana gausus
Gera
Campanula
cervicaria
Šiurkštusis katilėlis LRK 3(R)
kategorija
Labai retas,
negausus
Nežinoma
Centunculus minimus Mažoji šimtūnė LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
negausus
Nežinoma
Cerastium sylvaticum Miškinė glažutė LRK 4(I)
kategorija
Retas,
negausus
Nežinoma
Corallorhiza trifida Nariuotoji ilgalūpė LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
labai mažai
Nežinoma
Dactylorhiza baltica
(D. longifolia)
Baltijinė gegūnė LRK 5(Rs)
kategorija
Dažnas, gana
gausus
Gera
Dactylorhiza cruenta Raiboji gegūnė LRK 1(E)
kategorija
Retas,
negausus
Patenkinama
Dactylorhiza fuchsii Aukštoji gegūnė LRK 4(I)
kategorija
Dažnas, gana
gausus
Gera
Dactylorhiza
incarnata
Raudonoji gegūnė LRK 5(Rs)
kategorija
Dažnas, gana
gausus
Gera
Dactylorhiza
maculata
Dėmėtoji gegūnė LRK 2(V)
kategorija
Gana retas,
negausus
Patenkinama
Dactylorhiza
ochroleuca
Gelsvoji gegūnė LRK 3(R)
kategorija
Retas,
negausus
Patenkinama
Dactylorhiza
traunsteineri
Siauralapė gegūnė LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
negausus
Patenkinama
Drepanocladus
lycopodioides
Pataisinė drepanė LRK 1(E)
kategorija
Retas,
negausus
Nežinoma
Gymnadenia
conopsea
Pievinis plauretis LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
negausus
Nežinoma
Glyceria nemoralis Miškinė monažolė LRK 4(I)
kategorija
Labai retas,
gana gausus
Patenkinama
Hammarbya
paludosa
Pelkinė laksva LRK 2(V)
kategorija
Labai reta,
negausi
Patenkinama
Hydrocotyle vulgaris Pelkinė raistenė LRK 1(E)
kategorija
Labai retas Išnykęs
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
27
Rūšies pavadinimas Apsaugos
statusas Gausumas Būklė
Lotyniškas Lietuviškas
Huperzia selago Statusis atgiris LRK 5(Rs)
kategorija
Dažnas, gana
gausus
Gera
Lejeunea cavifolia Paprastoji plojenė LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
negausus
Nežinoma
Liparis loeselii Dvilapis purvuolis Buveinių
direktyva (II,
IV), LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
negausus
Patenkinama
Malaxis monophyllos Vienalapis gedutis LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
negausus
Patenkinama
Neckera pennata Plunksninė pliusnė LRK 2(V)
kategorija
Apyretis,
negausus
Patenkinama
Nymphaea alba Paprastoji vandens
lelija
LRK 4(I)
kategorija
Retas,
negausus
Patenkinama
Orchis mascula Vyriškoji gegužraibė LRK 2(V)
kategorija
Retas, labai
negausus
Patenkinama
Pinguicula vulgaris Paprastoji tuklė LRK 2(V)
kategorija
Apyretis,
gana gausus
Gera
Platanthera
chlorantha
Žalsvažiedė blandis LRK 4(I)
kategorija
Gana retas,
negausus
Patenkinama
Poa remota Retažiedė miglė LRK 5(Rs)
kategorija
Retas,
negausus
Nežinoma
Potamogeton
acutifolius
Smailialapė plūdė LRK 4(I)
kategorija
Retas, gausus Patenkinama
Primula farinosa Raktažolė pelenėlė LRK 2(V)
kategorija
Apyretis,
negausus
Patenkinama
Pulsatilla patens Vėjalandė šilagėlė Buveinių
direktyva (II,
IV), LRK 2(V)
kategorija
Labai retas,
nežinomas
Išnykusi
Swertia perennis Daugiametis patvenis LRK 3(R)
kategorija
Retas,
negausus
Patenkinama
Trichocolea
tomentella
Pūkuotoji apuokė LRK 2(V)
kategorija
Gana retas,
negausus
Patenkinama
Įvertinus saugomų rūšių būklę galima teigti, kad daugelio augalų populiacijos gana
gausios ir augalai paplitę daugelyje jiems tinkamų buveinių. Iš tokių augalų galima paminėti
aukštąją gegūnę (Dactylorhiza fuchsii), baltijinę gegūnę (Dactylorhiza baltica), raudonąją
gegūnę (Dactylorhiza incarnata), statųjį atgirį (Huperzia selago) ir kt. Dauguma šios grupės
rūšių yra gana dažnos ir Lietuvoje, jos mažiau jautrios aplinkos pokyčiams arba geba prie jų
prisitaikyti.
Kita dalis rūšių Tytuvėnų regioniniame parke yra labai retos arba retos, o jų
populiacijos negausios. Iš tokių rūšių reikia paminėti nariuotąją ilgalūpę (Corallorhiza
trifida), raibąją gegūnę (Dactylorhiza cruenta), siauralapę gegūnę (Dactylorhiza
traunsteineri), pelkinę laksvą (Hammarbya paludosa) ir kt. Tokių rūšių apsaugai turėtų būti
skiriama daugiau dėmesio ir, esant galimybėms, vykdomi buveinių tvarkymo darbai, siekiant
palaikyti palankią jų būklę ir išsaugoti arba pagausinti populiacijas.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
28
Kelių rūšių augalai, anksčiau buvę regioninio parko teritorijoje, dabar neaptinkami ir
manoma, kad yra išnykę. Iš tokių rūšių reikia paminėti vėjalandę šilagėlę (Pulsatilla patens),
kuri įrašyta ne tik į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, bet ir
į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedą. Ši rūšis dabartinėje parko teritorijoje buvo
aptikta 1961 m., o dabar nerandama. Spėjama, kad taip pat išnykusi pelkinė raistenė
(Hydrocotyle vulgaris), paskutinį kartą registruota 1950 m. Tyrulių pelkėje, pievinis plauretis
(Gymnadenia conopsea), paskutinį kartą registruotas 1979 m. Labai svarbu atlikti Tytuvėnų
regioniniame parke registruotų saugomų rūšių (ypač priskirtų 1–3 kategorijoms) augalų ir jų
populiacijų būklės vertinimą. Tokie duomenys padėtų racionaliai ir pagrįstai organizuoti
saugomų rūšių populiacijų ir buveinių apsaugą.
Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje yra dvilapio purvuolio populiacija. Ši rūšis
įrašyta ne tik į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą, bet ir įtrauktą į Buveinių direktyvos II priedą.
Populiacija nedidelė, bet labai svarbi tiek fitogeografiniu, tiek ir rūšies apsaugos požiūriu. Dėl
to reikėtų tiksliai įvertinti rūšies populiacijos dydį bei būklę ir, remiantis gautais duomenimis,
parinkti būtinas buveinių tvarkymo ir rūšies populiacijos būklės gerinimo priemones.
Buveinių apsaugai skirtų teritorijų gamtotvarkos planuose rekomenduojame numatyti
įgyvendinti specifines ypač retų ir pažeidžiamų rūšių apsaugos priemones, atsižvelgus į
kiekvienos rūšies poreikį. Būtina pabrėžti, kad daugeliu atvejų retų rūšių augalų buveinių ir
populiacijų apsaugos priemonės gali būti įgyvendinamos nedideliuose (0,1–0,5 ha) plotuose,
apimančiuose konkrečias saugomų rūšių buveines. Tokiais atvejais priemonės būna
veiksmingesnės, jas galima įgyvendinti daug kruopščiau, negu dideliuose buveinių plotuose.
Be to, priemonėms nedideliuose plotuose įgyvendinti reikia daug mažiau lėšų. Svarbiausia,
kad būtų kiekvienai rūšiai parenkamos veiksmingiausios priemonės ir griežtai laikomasi
priemonių įgyvendinimo terminų bei dažnumo.
3.3. Europos Bendrijos svarbos buveinės
Tytuvėnų regioniniame parke Europos Bendrijos svarbos buveinės buvo
inventorizuotos ir kartografuotos 2011–2014 m., įgyvendinant projektą „Europos Bendrijos
svarbos natūralių buveinių inventorizavimas visoje šalyje“. Regioniniame parke iš viso
aptiktos 18 tipų Europos Bendrijos svarbos buveinės, kurios apima 272 atskirus plotus.
Bendras šių buveinių plotas dengia 2 674 ha parko teritorijos (11 lentelė). Pagal plotus,
didžiausią dalį sudaro miškų buveinės, kurios užima 2362,9 ha, toliau eina vandens buveinės,
kurios užima 168,1 ha. Pelkių buveinės užima 78,8 ha, o pievų buveinių regioniniame parke
palyginti mažai – jos užima 64,3 ha.
Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko buveinių erdvinį pasiskirstymą ir pasiskirstymą
pagal tipus, galima teigti, kad didžiausius plotus užima europinės svarbos miškų buveinės,
kurių didžiausias tankis yra Šimšų miško BAST. Taip pat nemažai ir gana didelių europinės
svarbos miškų buveinių masyvų yra Papušynio miško BAST, bei Gomertos kraštovaizdžio
draustinio dalyje, Miškinių ežero aplinkoje. Kitur miškų buveinės didesniais ar mažesniais
masyvais pasklidusios pavieniui visoje regioninio parko teritorijoje. Nors apie 30 %
regioninio parko teritorijos sudaro žemės ūkio naudmenos, didžiausia dalis jų yra dirbami
laukai. Europinės svarbos pievų buveinių inventorizuota nedaug, jų plotai palyginti nedideli.
Septyni iš devynių regioniniame parke esančių ežerų priskiriami europinės svarbos ežerų
buveinėms.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
29
11 lentelė. Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų pasiskirstymas regioniniame parke.
Buveinės tipas Kartografuotų
plotų skaičius
Užimamas
plotas (ha)
Visų europinės
svarbos buveinių
dalis (%)
3140 Ežerai su menturdumblių
bendrijomis
1 44,1 1,6
3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su
plūdžių arba aštrių bendrijomis
5 114,1 4,3
3160 Natūralūs distrofiniai ežerai 2 9,8 0,4
6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai 1 1,9 0,1
6270 *Rūšių gausios ganyklos ir
ganomos pievos
1 1,4 0,1
6410 Melvenynai 6 21,8 0,8
6450 Aliuvinės pievos 2 6,2 0,2
6510 Šienaujamos mezofitų pievos 14 33,0 1,2
7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 16 35,1 1,3
7160 Nekalkingi šaltiniai ir
šaltiniuotos pelkės
1 0,3 0,0
7230 Šarmingos žemapelkės 10 43,4 1,6
9010 *Vakarų taiga 9 72,3 2,7
9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai 8 53,7 2,0
9050 Žolių turtingi eglynai 31 132,2 4,9
9080 *Pelkėti lapuočių miškai 63 680,0 25,4
9180 *Griovų ir šlaitų miškai 1 1,5 0,1
91D0 *Pelkiniai miškai 52 638,0 23,9
91E0 *Aliuviniai miškai 49 785,1 29,4
Iš viso 272 2674,1 100,0
Teritorijoje inventorizuota palyginti nedaug pelkių buveinių. Kiek didesnius plotus
užima tik tarpinių pelkių ir liūnų buveinės. Manome, kad dalis kasybos metu pažeistų pelkių,
kurios Tytuvėnų regioniniame parke užima didelius plotus, galėtų būti priskirtos prie
degradavusių aukštapelkių tipo. Inventorizuojant europinės svarbos buveines, šios pažeistos
pelkės nebuvo identifikuotos kaip europinės svarbos buveinės. Tokių plotų, galinčių būti
priskirtų prie europinės svarbos buveinių – 7120 Degradavusių aukštapelkių – yra Tytuvėnų
tyrelio ir Šiluvos tyrelio durpynų dalyse. Žinoma, didelė dalis pelkių yra visiškai sunaikintos
ir jos atskurti galėtų tik per labai ilgą laiką (ne mažiau kaip per 50–100 metų).
Pievų buveinės:
6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai. Šio tipo buveinės įsikuria sausuose arba
mezofilinėse augavietėse, ant rūgščių dirvožemių. Buveinės paprastai užima nedidelius plotus
upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse, panuovoliuose, pelkių prieigose.
Žolyne vyrauja briedgaurės, tačiau kartais jų gausumas būna nedidelis. Šio tipo buveinė regio-
niniame parke užregistruota tik vienoje vietoje, Šimšos kaimo apylinkėse ir užima 1,9 ha.
6270 *Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos. Buveinės aptinkamos sausų,
vidutinio drėgnumo, kartai drėgnų, menkai maisto medžiagų turinčių, paprastai rūgščių
dirvožemių augavietėse. Žolyne aptinkama daug rūšių, kurių įvairovė priklauso nuo buveinės
naudojimo ir drėkinimo ypatumų. Tipiškose buveinėse žolynas neaukštas su gyvulių nenoriai
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
30
ėdamų augalų kuokštais. Šio tipo buveinė regioniniame parke užregistruota tik vienoje
vietoje, Tolučių kaimo apylinkėse ir užima 1,4 ha.
6410 Melvenynai. Buveinės įsikuria drėgnuose ir apydrėgniuose, rūgščiuose arba
karbonatų turinčiuose dirvožemiuose. Buveinėse gruntinis vanduo paprastai slūgso netoli
dirvožemio paviršiaus. Žolyną sudaro vidutinio aukščio ir aukštaūgiai žoliniai augalai. Žolyne
vyraujančios melvenės sudaro nedidelius kupstus. Šio tipo buveinės retos ir užima nedidelius
plotus. Kiek didesnis masyvas užregistruotas Gauštvinio ežero pietrytinėje pakrantėje. Iš viso
regioniniame parke inventorizuoti 6 plotai, kurie užima 21,8 ha.
6450 Aliuvinės pievos. Šio tipo buveinės formuojasi upių slėnių salpose ir yra
užliejamos sezoninių potvynių metu. Priklausomai nuo reljefo ypatybių, buveinėse skiriasi
drėgmės rėžimas ir dirvožemio mechaninė bei cheminė sudėtis. Buveinėse vyrauja aukštaūgės
žolės, kurios neretai sudaro monodominantinius žolynus. Žolynai dažnai vienaaukščiai,
visiškai susivėrę. Regioniniame parke inventorizuoti 2 šio tipo buveinių plotai, kurie užima
6,2 ha.
6510 Šienaujamos mezofitų pievos. Šio tipo buveinėms priklauso žemyninės
vidutinio drėgnumo trąšios pievos. Pagal edafines ir drėgmės sąlygas susiformuoja skirtingi
šio tipo pievų variantai – drėgnesniuose ir trąšiuose dirvožemiuose susidaro tankus, gana
aukštas žolynas, o skurdesniuose sausuose dirvožemiuose – retesnis ir žemesnis žolynas.
Šienaujamos mezofitų pievos yra dažniausiai regioniniame parke aptinkamos natūrinių pievų
buveinės, nors jos didelių plotų neužima. Iš viso parke inventorizuota 14 plotų, kurie užima
33,0 ha.
Pelkių buveinės:
7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Šio tipo buveinės įsikuria neigiamose reljefo
pakraščiuose, ežerų pakraščiuose. Maitinamos krituliais ir gruntiniais vandenimis. Vanduo
paprastai telkšo žemiau samanų dangos, bet gali būti ir paviršiuje. Mikroreljefas dažnai
nelygus, su neaukštais kimsais. Geros būklės buveinėse krūmų projekcinis padengimas
nedidelis. Žolių ardas priklausomai nuo buveinės sąlygų būna įvairus, buveinėse dažniausiai
vyrauja stambiosios arba smulkiosios viksvos. Samanų danga paprastai ištisinė. Daugiausiai
tarpinių pelkių ir liūnų buveinių yra Gomertos kraštovaizdžio draustinyje. Iš viso
regioniniame parke inventorizuota 16 šio tipo buveinių plotų, kurie užima 35,1 ha.
7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės. Buveinės formuojasi nekalkingų
arba mažai kalkingų, rūgščių arba neutralios reakcijos šaltinių vėsaus vandens įtakoje.
Pelkėjimo procesui palankios neigiamos reljefo formos ir nelaidžių dirvožemių sluoksniai.
Šaltinio versmė, vandens tėkmės vieta ir šaltinio vandens maitinama žemapelkė labai skiriasi
fizionomiškai, tačiau sudaro vieną buveinę. Buveinėse aplink versmę ir vandens tėkmės
vietoje gausiai auga lapsamanės ir kerpsamanes su žiediniais augalais. Miško šaltinių ištakose
šalia palyginti aukštų miglinių ir viksvuolinių šeimų atstovų pažeme driekiasi žemaūgiai
žoliniai augalai. Versmes dažniausiai supa beržai, juodalksniai, eglės. Šaltinių vandens
maitinamose žemapelkėse susidaro ištisinė samanų danga. Šio tipo buveinė regioniniame
parke inventorizuota vienoje vietoje ir užima 0,3 ha plotą.
7230 Šarmingos žemapelkės. Šio tipo buveinės įsikuria paežerėse, upių slėniuose,
šlaitų pelkėse, kurios maitinamos gruntinių ir iš apypelkio atitekančių vandenų. Vandens lygis
dažniausiai laikosi sulig substrato paviršiumi. Tipiškose buveinėse vyrauja smulkiosios
viksvos, susidaro labai tanki samanų danga, pasitaiko pavienių krūmų. Didžiausias masyvas
yra Šimšos telmologiniame draustinyje, dar penkios šio tipo buveinės užregistruotos
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
31
Gomertos kraštovaizdžio draustinyje, bei viena – Užpelkių botaniniame-zoologiniame
draustinyje. Iš viso regioniniame parke inventorizuota 10 šarmingų žemapelkių buveinių
plotų, kurie užima 43,4 ha.
Miškų buveinės:
9010 *Vakarų taiga. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria maisto medžiagų nedaug
turinčiuose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio dirvožemiuose. Sausesniuose ir
mažiau trąšiuose dirvožemiuose vyrauja pušų medynai, o trąšesniuose ir drėgnesniuose –
eglynai. Buveinė išsiskiria negausia žoline augalija ir tankia, dažniausiai beveik ištisine
samanų danga. Šio tipo miškai pasitaiko retai, daugiausia pietvakarinėje regioniniame parke
dalyje. Iš viso inventorizuotos 9 šio tipo buveinės, kurios užima 72,3 ha.
9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai. Dažniausiai šio tipo miškai aptinkami vidutinio
drėgnumo ar laikinai perteklinio drėkinimo, bet neužmirkusiose augavietėse. Dirvožemiai
vidutiniškai derlingi, trąšūs. Medynų struktūra netolygi, paprastai išsiskiria du medžių ardai.
Krūmų ardas dažniausiai nėra tankus. Žolių ardas tankus, o samanų parastai labai negausu.
Šio tipo miškai regioniniame parke pasitaiko retai ir jie neužima didelių plotų. Iš viso
inventorizuoti 8 plotai, kurie užima 53,7 ha.
9050 Žolių turtingi eglynai. Šio tipo miškai įsikuria lengvos mechaninės sudėties,
pakankamai karbonatinguose, vidutinio drėgnumo ar gana šlapiuose, kartais šaltiniuotuose
dirvožemiuose. Medynai įvairiaamžiai, dažniausiai išsiskiria du medžių ardai. Medyne
vyrauja eglės, nors gausu lapuočių medžių. Krūmų ir žolių ardai paprastai vešlūs. Samanų
danga dažniausiai mozaikiška. Šio tipo buveinės nėra labai dažnos, tačiau nedideliais
masyvais pasklidusios beveik visoje regioninio parko teritorijoje. Iš viso inventorizuoti 31
plotai, kurie užima 132,2 ha.
9080 *Pelkėti lapuočių miškai. Šio tipo miškai auga perteklinio drėgnumo
dirvožemiuose. Pavasarį buveinė užliejama kasmetinių polaidžio vandenų, o vasarą gruntinio
vandens lygis yra sulig žemės paviršiumi ar virš jo. Pelkėti lapuočių miškai susiformuoja
durpinguose lokaliose reljefo žemumose, palei ežerus, upes, apypelkius. Medynai vienaardžiai
arba dviardžiai, medžiai dažniausiai auga ant įvairaus aukščio kupstų. Ant šių kupstų taip pat
įsikuria buveinei būdingi žoliniai augalai bei samanos, o drėgnuose arba užlietuose
tarpkupsčiuose dažnai auga aukštosios viksvos. Šio tipo miškai – dažniausiai regioniniame
parke aptinkamos miškų buveinės, kurios įvairaus dydžio masyvais pasitaiko visoje
teritorijoje. Iš viso inventorizuoti 63 masyvai, kurie užima 680,0 ha.
9180 *Griovų ir šlaitų miškai. Šio tipo miškai įsikuria vidutinio drėgnumo trąšiose ir
vidutiniškai derlingose augavietėse ant karbonatingų, drėgmei laidžių priemolio ar molio,
kartais žvyro dirvožemių. Dažniausiai užima nedidelius plotus giliuose upių ir upelių
slėniuose, stačiuose ežerų šlaituose, griovose. Medynai dažniausiai dviardžiai, vyrauja
lapuočiai medžiai. Krūmų ir žolių ardai paprastai vešlūs, o samanų danga dažniausiai
neišsivysčiusi. Šio tipo miškų buveinė regioniniame parke inventorizuota vienoje vietoje,
Šiaulaičių kaimo apylinkėse ir užima 1,5 ha plotą.
91D0 *Pelkiniai miškai. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria maisto medžiagų
neturtinguose, drėgnuose ir šlapiuose, rūgščiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio
vandens lygis nuolat aukštas. Buveinė apima aukštapelkinius raistus, apypelkio miškų
kompleksus. Buveinės struktūra priklauso nuo augavietės sąlygų – oligotrofinėse augavietėse
medžių ardą formuoja pušys ir beržai, o mezotrofinėse – eglės, pasitaiko beržų ir juodalksnių.
Krūmų, krūmokšnių ir žolių ardai visų variantų pelkiniuose miškuose vidutinio tankumo arba
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
32
tankūs. Samanų danga gerai išvystyta, dažniausiai ištisinė, joje paprastai dominuoja kiminai.
Ryškus mikroreljefo kupstuotumas. Šio tipo buveinės yra viena iš dažniausiai aptinkamų ir
didžiausius plotus užimančių miškų buveinių regioniniame parke – inventorizuoti 52 masyvai,
kurie užima 638,00 ha.
91E0 *Aliuviniai miškai. Tipiškos buveinės įsikuria upių slėniuose, kurie užliejami
kasmetinių pavasario potvynių, tačiau nėra nuolat užmirkę. Dirvožemiai labai trąšūs, laidūs,
geros aeracijos. Drėgnesnėse, nuolat užliejamose vietose, medyne vyrauja gluosniai, o
sausesnėse vietose kiti įvairių rūšių lapuočiai medžiai. Žolių arde vyrauja plačialapių miškams
būdingos rūšys, tačiau gausu nitrofilinių augalų. Samanų danga paprastai negausi, ryškesnė
drėgnesnėse vietose. Šio tipo miškų buveinės regioniniame parke yra dažnos, aptinkamos
beveik visoje teritorijoje ir užima didžiausią plotą iš visų miškų buveinių. Daugiausia i
aliuvinių miškų yra Šimšų miške. Iš viso regioniniame parke inventorizuoti 49 masyvai, kurie
užima 785,1 ha.
Vandenų buveinės:
3140 Ežerai su menturdumblių bendrijomis. Skaidrūs, mezotrofiniai ežerai, arba
kalkingi oligomezotrofiniai ežerai. Šių ežerų visą dugną arba jo dalį dengia vešlūs
maurabragių ir menturdumblių sąžalynai. Vidutinis šio tipo ežerų gylis yra daugiau kaip 3 m,
retai mažesnis. Šio tipo ežerams priskiriamas Bridvaišio ežeras, inventorizuotas buveinės
plotas – 44,1 ha.
3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis. Natūraliai
maisto medžiagų gausūs, paprastai pilkšvos arba melsvai žalios spalvos, drumsti ir
apydrumsčiai ežerai. Dugnas padengtas smėliu arba dumblingomis nuosėdomis. Šių ežerų
seklumose susiformuoja plūduriuojančių augalų, o gilesniuose atviruose plotuose – stambiųjų
plūdžių bendrijos. Šio tipo ežerams priskiriami Gauštvinio, Paežerių ežeriuko, Juodežerio ir
Miškinių ežerai, inventorizuotas buveinės plotas – 114,1 ha.
3160 Natūralūs distrofiniai ežerai. Tai dažniausiai pelkėse esantys ežerai, kurių
vanduo yra rudas ir rūgštus dėl humusinių rūgščių. Dažnai šiuose ežeruose augalų visai nėra,
nors kartais jie auga pavieniui arba sudaro nedidelius sąžalynus. Šio tipo ežerams priskiriami
Gomertos ir Pėžų ežerai, inventorizuotas buveinės plotas – 9,8 ha.
3.4. Buveinių apsaugos ir tvarkymo principai
Išsamūs buveinių apsaugos ir tvarkymo principai bei priemonės numatomos ir
apibrėžiamos buveinių apsaugai svarbių teritorijų (toliau – BAST) gamtotvarkos planuose. Iš
Tytuvėnų regioniniame parke esančių BAST, gamtotvarkos planas patvirtintas Apušio ežeras
ir jo apyežerės BAST. Jo galiojimas baigiasi 2017 m. Šimšų miško BAST gamtotvarkos
planas parengtas 2017 m., tačiau kol kas jis nepatvirtintas.
Išnagrinėjus Apušio ežero ir jo apyežerių BAST gamtotvarkos planą, galima teigti, kad
plane numatytos nepakankamos priemonės pelkių buveinių ir jose augančių augalų rūšių
apsaugai. Parinkti neoptimalūs priemonių įgyvendinimo terminai (pvz., nendrių kirtimas
birželio mėnesį, o ne liepos antrojoje pusėje, kaip rekomenduojama), numatyta palikti per
didelio tankumo krūmų ardą ir kt. Dėl tokių priežasčių pelkių buveinių tvarkymo priemonių
efektyvumas mažėja. Kadangi šio BAST gamtotvarkos plano galiojimas baigiasi 2017 m.,
būtina teritorijos būklę išsamiai įvertinti iš naujo ir parengti metodiškai ir gerąja gamtotvarkos
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
33
priemonių įgyvendinimo patirtimi pagrįstą priemonių planą, kad būtų pagerinta šios svarbios
teritorijos buveinių būklė.
Parengtame, tačiau dar nepatvirtintame Šimšų miško BAST gamtotvarkos plane taip
pat stinga pelkių ir pievų buveinių gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo terminų tikslumo ir
dažnumo. Nėra numatytų priemonių saugomų rūšių (pvz., vyriškosios gegužraibės,
siauralapės gegūnės, gelsvosios gegūnės, nariuotosios ilgalūpės, raktažolės pelenėlės ir kt.)
populiacijų apsaugai arba jų būklės gerinimui. Manome, kad gamtotvarkos planuose, greta
bendrųjų buveinių tvarkymo priemonių, tikslinga numatyti specialų nedidelių plotų tvarkymą,
siekiant pagerinti saugomų rūšių populiacijų būklę, atsižvelgus į rūšių biologines ir
ekologines savybes. Skirtingų buveinių tvarkymo priemonės turi būti įgyvendinamos
skirtingais terminais ir skirtingu dažnumu. Negalima rūšių turtingų briedgaurynų ir
melvenynų buveinių tvarkyti taikant tą pačią priemonių įgyvendinimo schemą, nes šiose
buveinėse (kaip ir kitose pievų ir pelkių buveinėse) skirtingu metu baigiasi būdingų ir tipiškų
rūšių vegetacija, skirtingu metu jie išbarsto sėklas, skirtingai buveines veikia susikaupiančios
nuokritos ir kiti veiksniai.
Visais atvejais buveinių tvarkymas ir naudojimas turi būti vykdomas griežtai laikantis
Bendrųjų buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų, patvirtintų Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276. Ypač svarbu šių nuostatų
laikytis derinant miško kirtimus Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje miškuose esančiose
europinės svarbos buveinėse ir kituose didele biologine įvairove ir gamtinėmis vertybėmis
pasižyminčiuose miškų plotuose.
3.5. Svetimžemės ir invazinės rūšys
Tytuvėnų regioniniame parke, remiantis 1997 m. vykdytų floros tyrimų ir vėlesnių
stebėjimų duomenimis, iš viso užregistruotos 72 svetimžemių augalų rūšys, tarp kurių 8 rūšys
(12 lentelė) yra įrašytos į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos
aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. D1-433 „Dėl invazinių Lietuvoje rūšių
sąrašo patvirtinimo“. Dabartinis invazinių rūšių skaičius parke gali būti kur kas didesnis,
tačiau dėl detalių tyrimų stokos tikslus jų skaičius lieka nežinomas.
Tytuvėnų regioniniame parke invaziniai augalai kol kas rimtų problemų nekelia, tačiau
būtina laiku imtis jų populiacijų kontrolės ir naikinimo priemonių, nes per gana trumpą laiką
padėtis gali visiškai pasikeisti. Jau dabar kai kur susidarę gausialapių lubinų, uosialapių klevų,
varpinių medlievų, šluotinių sausakrūmių, raukšlėtalapių erškėčių ir Sosnovskio barščių
židiniai. Jeigu nebus imtasi priemonių šiems invaziniams augalams naikinti, vėliau išlaidos jų
naikinimui ir gamtinių buveinių atkūrimui gali būti nepalyginamai didesnės.
Teritorijoje gana daug ir kitų svetimžemių rūšių, kurios pastaruoju metu pradeda plisti.
Iš tokių reikia paminėti penkialapį vynvytį (Parthenocissus quinqueflora), kuris įsikuria
miškų buveinėse. Miškuose aplink Tytuvėnų miestelį jau dabar šios rūšies augalai kai kur
sudaro nemažus sąžalynus, o netolimoje ateityje, nesiėmus populiacijos kontrolės priemonių,
rūšis gali dar labiau išplisti ir turėti neigiamos įtakos miškų biologinei įvairovei. Kita pavojų
kelianti rūšis – bulvinė saulėgrąža (Helianthus tuberosus). Šių augalų, kuriuos įveisė
medžiotojai, aptinkama Šimšų miško BAST, šalia 497 kvartalo esančioje laukymėje. Gausiai
išplitusios viename plote bulvinės saulėgrąžos stelbia vietinius augalus, formuodama
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
34
nebūdingą Šimšų miško BAST kraštovaizdžiui monodominantinę bendriją ir gali pradėti plisti
į gretimas pievų bei miškų buveines.
12 lentelė. Invazinės augalų rūšys užregistruotos Tytuvėnų regioniniame parke.
Lietuviškas
pavadinimas
Lotyniškas
pavadinimas
Paplitimas ir
gausumas Buveinės
Varpinė medlieva Amelanchier spicata Gana retas, bet
vietomis gausus
Miškuose, pamiškėse,
kirtavietėse
Vėlyvoji ieva Prunus serotina Apyretis, vietomis
gana gausus
Pamiškėse, pakelėse
Raukšlėtalapis
erškėtis
Rosa rugosa Retas, negausus Pakelėse,
sodybvietėse
Sosnovskio barštis Heracleum
sosnowskyi
Retas, negausus Pakelėse,
sodybvietėse
Gausialapis lubinas Lupinus polyphyllus Apyretis, ypač gausus
ir užima didelius
plotus Antaniškių k.
Pamiškėse, šlaituose,
dirvonuose,
dykvietėse
Šluotinis sausakrūmis Cytisus scoparius Retas, gana gausus Pušynuose,
pamiškėse
Kanadinė elodėja Elodea canadensis Gana dažnas, gausus Bridvaišio ežere,
grioviuose
Uosialapis klevas Acer negundo Apyretis, vietomis
gana gausus
Pakelėse, pamiškėse,
dykvietėse
3.6. Kertinės miško buveinės
Remiantis 2002–2005 m. vykdytos kertinių miško buveinių inventorizacijos
duomenimis ir miškotvarkos dokumentuose pateikta informacija, Tytuvėnų regioniniame
parke išskirtos 22 kertinės miško buveinės, kurios užima 116,4 ha (13 lentelė). Be to, išskirtos
6 potencialios miško kertinės buveinės, kurios užima 15,4 ha.
13 lentelė. Kertinės miško buveinės inventorizuotos Tytuvėnų regioniniame parke.
Buveinės tipas Inventorizuotų plotų
skaičius Plotas (ha)
Kertinės miško buveinės
B2 2 10,5
C1 8 66,1
C2 4 14,5
C3 5 20,0
C4 1 5,2
K1 2 0,1
Iš viso 22 116,4
Potencialios kertinės miško buveinės
A2 1 3,8
B2 1 3,7
C1 1 1,6
C2 1 2,0
C3 2 4,3
Iš viso 6 15,4
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
35
Pušynų ir mišrių miškų su pušimis (A2) tipui priskiriamas 1 potencialių kertinių miško
buveinių plotas. Šio tipo miškuose spygliuočiai sudaro ne mažiau kaip 50 % tūrio, o
vyraujantys spygliuočiai yra pušys. Šio tipo miškai paprastai įsikuria sausesnėse
augimvietėse, jiems būdingas sausesnis ir šiltesnis mikroklimatas. Ūkinės veiklos
nepalietuose miškuose nemažai įvairių irimo stadijų sausuolių, stuobrių bei virtuolių.
Kitų lapuočių miškų (B2) tipui priskiriami 2 kertinių miško buveinių plotai bei 1
potencialių kertinių miško buveinių plotas. Medynuose dažniausiai vyrauja drebulės ir beržai,
kiti lapuočiai ir eglės gali sudaryti priemaišą. Lapuočiai medžiai sudaro ne mažiau kaip 50 %,
tačiau mažiau kaip pusė jų yra plačialapiai. Tokiems miškams būdingi biologiškai seni
lapuočiai medžiai, virtuoliai, stuobriai.
Šlapiųjų juodalksnynų ir beržynų (C1) tipui priskiriami 8 kertinių miško buveinių
plotai bei 1 potencialių kertinių miško buveinių plotas. Šio tipo miškai įsikuria ant durpinių
arba šlapių mineralinių dirvožemių, gruntinis vanduo dažniausiai būna nejudrus, paprastai
sulig ar virš dirvožemio paviršiaus. Daugiau kaip 50 % medynų tūrio sudaro juodalksniai arba
plaukuotieji beržai.
Šlapiųjų eglynų ir mišrių miškų su eglėmis (C2) tipui priskiriami 4 kertinių miško
buveinių plotai bei 1 potencialių kertinių miško buveinių plotas. Šio tipo miškai įsikuria ant
durpių ir šlapių mineralinių dirvožemių, dažniausiai lygiose vietose, rečiau lėkštuose
šlaituose. Gruntinio vandens lygis dažniausiai nuolat aukštas. Eglės sudaro daugiau kaip 50 %
medyno tūrio, taip pat įsiterpia beržų, pušų, o kur derlingesni dirvožemiai – juodalksnių.
Pelkiniai pušynai ir beržynai (C3) tipui priskiriami 5 kertinių miško buveinių plotai bei
2 potencialių kertinių miško buveinių plotai. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria skurdžiuose
rūgščiuose durpiniuose dirvožemiuose reljefo pažemėjimuose arba aukštapelkių plynių
pakraščiuose. Medynai dažnai įvairiaamžiai, juose vyrauja pušys ir beržai, kurie sudaro
daugiau kaip 70 % tūrio, samanų dangoje paprastai vyrauja kiminai. Būdingos lėtai
augančios, senos, dažnai išsikraipiusios pušys, įvairių irimo stadijų stuobriai ir virtuoliai.
Šlapiųjų plačialapių miškų (C4) tipui priskiriamas 1 kertinių miško buveinių plotas.
Šio tipo miškai įsikuria sekliuose durpiniuose arba šlapiuose mineraliniuose, gana derlinguose
dirvožemiuose, dažniausiai ant lėkštų šlaitų, šaltiniuotose vietose, upių ir upokšnių
pakrantėse. Daugiau kaip 50 % medyno tūrio sudaro plačialapiai medžiai. Medynuose vyrauja
uosiai, dažniausiai su didele juodalksnių ir baltalksnių, kartais beržų, guobų ir liepų priemaiša.
Užliejamuose šio tipo miškuose atsiranda kupstuotumas.
Pavienio medžio milžino (K1) tipui priskiriami 2 kertinių miško buveinių plotai. Šio
tipo kertinė miško buveinė išskiriama tada, kai medis milžinas yra pakankamai didelis, kad
galėtų išlaikyti savaime atsikuriančią specializuotosios rūšies populiaciją. Ant pavienių labai
senų ir stambių medžių gali gyventi retų ir saugomų rūšių organizmai. Dažniausios medžių
milžinų rūšys yra – ąžuolas, pušis ir uosis, kurių kamieno skersmuo žmogaus krūtinės
aukštyje yra ne mažesnis kaip 1 m. Labai seni stambūs medžiai yra svarbios daugelio
specializuotųjų rūšių organizmų buveinės.
Išskirtinių priemonių kertinių ir potencialių kertinių miško buveinių apsaugai
Tytuvėnų regioniniame parke taikyti nereikia. Svarbiausias jų vertingąsias savybes galima
išsaugoti taikant tokias pačias priemones, kokios yra taikomos europinės svarbos buveinių
apsaugai, nes europinės svarbos miško buveinių ir kertinių bei potencialių kertinių miško
buveinių struktūra yra panaši. Jeigu kertinių miško buveinių tvarkymas ir naudojimas būtų
vykdomas laikantis Bendrųjų buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų,
patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276, būtų
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
36
užtikrinamos tiek kertinių miško buveinių, tiek potencialių kertinių miško buveinių, tuo pačiu
ir dalies europinės svarbos buveinių, ilgalaikis stabilumas ir natūrali miško buveinių raida.
3.7. Saugomos grybų rūšys
Remiantis SRIS duomenimis, Tytuvėnų regioniniame parke užregistruotos 2 saugomos
grybų rūšys (14 lentelė), kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir
grybų rūšių sąrašą, patvirtiną Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d.
įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo
patvirtinimo“.
14 lentelė. Saugomos grybų rūšys Tytuvėnų regioniniame parke ir jų būklės vertinimas.
Rūšies pavadinimas Apsaugos
statusas Gausumas Būklė
Lotyniškas Lietuviškas
Pycnoporellus
fulgens
Skaisčioji
raudonpintė
LRK 3(R)
kategorija
Retas,
negausus
Patenkinama
Pycnoporus
cinnabarinus
Tikroji raudonpintė LRK 4(I)
kategorija
Retas,
negausus
Patenkinama
Tytuvėnų regioniniame parke dvi skaisčiosios raudonpintės augavietės 2011 m.
registruotos Šimšų miško BAST, dar viena 2013 m. – Papušynio miške. Tikroji raudonpintė
du kartus 2011 m. registruota Šimšų miško BAST (9 priedas).
Duomenų apie saugomų grybų gausumą ir populiacijų būklę yra labai mažai. Parke
saugomų grybų rūšys rastos atskirų teritorijų tyrimų arba atsitiktinių išvykų metu. Siekiant
tiksliai įvertinti regioninio parko grybų ir kerpių įvairovę, būtini sistemingi šios organizmų
grupės tyrimai.
Svarbiausia visų grybų ir kerpių rūšių apsaugos sąlyga – palaikyti palankią jų buveinių
būklę. Kadangi svarbiausios šios grupės organizmų buveinės yra miškai, labai svarbu
užtikrinti jų tinkamą apsaugą ir naudojimą.
3.8. Saugomos gyvūnų rūšys
Tytuvėnų regioniniame parke užregistruotų saugomų gyvūnų rūšių sąrašas sudarytas
remiantis Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS) esančiais duomenimis. Dalis
duomenų nebuvo panaudoti, nes kai kurių gyvūnų stebėjimo vietos nurodytos labai netiksliai
arba visai nenurodytos, nėra duomenų apie stebėjimo laiką, gausumą, sunku nustatyti pateiktų
duomenų patikimumą.
SRIS duomenimis, regioniniame parke užregistruotos 45 saugomų gyvūnų rūšys (15
lentelė), iš kurių didžiausią dalį sudaro paukščiai ir vabzdžiai. Rūšių paplitimo žemėlapiai (10
priedas ir 11 priedas) rodo retų rūšių pasiskirstymą regioninio parko teritorijoje.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
37
15 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko saugomos gyvūnų rūšys ir jų būklės vertinimas.
Rūšies pavadinimas Apsaugos statusas
Rūšies
dažnumas Būklė
Lotyniškas Lietuviškas
Žinduoliai
Lepus timidus Baltasis kiškis Berno konvencija (III),
Buveinių direktyva (V),
LRK 3(R) kategorija
Gana reta Patenkinama
Lynx lynx Lūšis Berno konvencija (III),
Buveinių direktyva (II,
IV, V), LRK 3(R)
kategorija
Labai reta Nežinoma
Lutra lutra Ūdra Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (II,
IV), LRK 5(Rs)
kategorija
Gana
dažna
Gera
Paukščiai
Aquila pomarina Mažasis erelis
rėksnys
Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 3(R) kategorija
Reta Patenkinama
Athene noctua Pelėdikė Berno konvencija (II),
LRK 4(I) kategorija
Labai reta Nežinoma
Bonasa bonasia
(Tetrastes
bonasia)
Jerubė Berno konvencija (III),
Paukščių direktyva (I, II)
Reta Patenkinama
Botaurus
stellaris
Didysis baublys Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 3(R) kategorija
Reta Patenkinama
Chlidonias niger Juodoji žuvėdra Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Gera
Ciconia ciconia Baltasis gandras Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I)
Dažna Gera
Ciconia nigra Juodasis gandras Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 2(V) kategorija
Reta Patenkinama
Cygnus cygnus Gulbė
giesmininkė
Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 3(R) kategorija
Gana reta Gera
Circus
aeruginosus
Nendrinė lingė Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I)
Labai reta Nežinoma
Columba oenas Uldukas Berno konvencija (III),
Paukščių direktyva (II),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Nežinoma
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
38
Rūšies pavadinimas Apsaugos statusas
Rūšies
dažnumas Būklė
Lotyniškas Lietuviškas
Dendrocopos
leucotos
Baltnugaris
genys
Berno konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Nežinoma
Dryocopus
martius
Juodoji meleta Berno konvencija (II),
Paukščių direktyva (I)
Gana reta Patenkinama
Egretta alba Didysis baltasis
garnys
Berno konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 4(I) kategorija
Labai reta Nežinoma
Falco subbuteo Sketsakalis Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Nežinoma
Falco
tinnunculus
Pelėsakalis Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
LRK 2(V) kategorija
Labai reta Nežinoma
Grus grus Gervė Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 5(Rs) kategorija
Gana reta Gera
Heliaeetus
albicilla
Jūrinis erelis Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (I),
Paukščių direktyva (I),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Nežinoma
Lanius collurio Paprastoji
medšarkė
Berno konvencija (II),
Paukščių direktyva (I)
Labai reta Patenkinama
Lulula arborea Lygutė Berno konvencija (III),
Paukščių direktyva (I)
Reta Patenkinama
Picus canus Pilkoji meleta Berno konvencija (II),
Paukščių direktyva (I),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Nežinoma
Podiceps
griseigena
Rudakaklis
kragas
Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Nežinoma
Sterna hirundo Upinė žuvėdra Berno konvencija (II),
Bonos konvencija (II),
Paukščių direktyva (I)
Labai reta Nežinoma
Vabzdžiai
Anax parthenope Mažasis
karališkasis
laumžirgis
LRK 4(I) kategorija Labai reta Patenkinama
Brenthis daphne Pietinis
perlinukas
LRK 3(R) kategorija Labai reta Nežinoma
Coenonympha
hero
Rudaakis
satyriukas
Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (IV),
LRK 4(I) kategorija
Dažna Gera
Coenonympha
tullia
Pievinis
satyriukas
LRK 3(R) kategorija Reta Gera
Dytiscus
latissimus
Plačioji dusia Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (II,
IV), LRK 4(I) kategorija
Labai reta Patenkinama
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
39
Rūšies pavadinimas Apsaugos statusas
Rūšies
dažnumas Būklė
Lotyniškas Lietuviškas
Euphydryas
aurinia
Auksuotoji
šaškytė
Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (II),
LRK 3(R) kategorija
Dažna Gera
Euphydryas
maturna
Baltamargė
šaškytė
Buveinių direktyva (II,
IV), LRK 3(R) kategorija
Dažna Gera
Graphoderus
bilineatus
Dvijuostė
nendradusė
Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (II,
IV), LRK 4(I) kategorija
Labai reta Nežinoma
Leucorrhina
caudalis
Grakščioji skėtė Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (IV),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Patenkinama
Leucorrhinia
albifrons
Baltakaktė skėtė Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (IV),
LRK 3(R) kategorija
Labai reta Patenkinama
Leucorrhinia
pectoralis
Šarvuotoji skėtė Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (II,
IV), LRK 4(I) kategorija
Reta Patenkinama
Lycaena dispar Didysis
auksinukas
Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (II,
IV), LRK 3(R) kategorija
Dažna Patenkinama
Lopinga achine Akiuotasis
satyras
Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (IV),
LRK 4(I) kategorija
Dažna Gera
Maculinea
teleius
Kraujalakinis
melsvys
Berno konvencija (II),
Buveinių direktyva (II,
IV), LRK 3(R) kategorija
Reta Patenkinama
Melitaea
diamina
Tamsioji šaškytė LRK 3(R) kategorija Dažna Gera
Nehalennia
speciosa
Mažoji
nehalenija
LRK 3(R) kategorija Reta Patenkinama
Papilio machaon Machaonas LRK 4(I) kategorija Labai reta Patenkinama
Sympecma
paedisca
Žieduotoji
strėliukė
Buveinių direktyva (IV) Reta Patenkinama
Ropliai
Anguis fragilis Trapusis
gluodenas
Berno konvencija (III) Labai reta Nežinoma
Vėžiagyviai
Astacus astacus Plačiažnyplis
vėžys
Berno konvencija (III),
Buveinių direktyva (V)
Reta Išnykusi
Iš saugomų gyvūnų rūšių, užregistruotų Tytuvėnų regioniniame parke, 11 rūšių
populiacijų būklė vertinima kaip gera, 18 – patenkinama, 1 – išnykusi ir 15 rūšių būklė yra
nežinoma. Daugelio saugomų gyvūnų populiacijos, turimais duomenimis, yra negausios.
Plačiažnypliai vėžiai teritorijoje yra išnykę. Paskutiniai duomenys apie juos iš regioninio
parko teritorijos surinkti beveik prieš 50 metų – 1969. Kai kurių rūšių drugiai, susiję su pelkių
buveinėmis, šioje teritorijoje yra gana dažni arba dažni, nes yra jiems tinkamų buveinių. Antra
vertus, dieniniai drugiai regioniniame parke yra daug geriau ir nuosekliau ištirti negu kitų
grupių vabzdžiai ar kiti gyvūnai. Negalima atmesti, kad informacija apie daugelį rūšių yra
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
40
neišsami, nes remiamasi pateiktais atskirų stebėjimų duomenimis, o ne išsamiais, moksliškai
pagrįstais tyrimais.
Tytuvėnų regioniniame parke, kaip ir kitose saugomose teritorijose, turėtų būti
vykdomi sistemingesni saugomų gyvūnų rūšių tyrimai. Jeigu apie paukščių ir kai kurių
žinduolių gausumą ir būklę yra tam tikrų duomenų, tai apie daugelio bestuburių (išskyrus
drugius) populiacijų būklę duomenų nedaug. Tam tikrų grupių saugomų gyvūnų, kaip ir visos
jų įvairovės tyrimus saugomose teritorijose turėtų vykdyti ne tik saugomose teritorijose
dirbantys specialistai, bet ir atskiras taksonomines grupes nuosekliai tiriantys mokslininkai.
3.9. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų vertinimas
Tytuvėnų regioniniame parke yra penkios buveinių apsaugai svarbios teritorijos:
Šimšų miškas (LTKEL0007), Apušio ežeras ir jo apyežerės (LTKEL0010), Šiluvos tyrelis
(LTKEL0012), Papušynio miškas (LTKEL0013) ir Miškinių miškas (LTRAD0003). Visos
BAST Tytuvėnų regioniniame parke užima 2723 ha plotą. Buveinių apsaugai svarbių
teritorijų steigimo argumentai ir vertybės nurodytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2009 m. balandžio 22 d. įsakyme Nr. D1-210 „Dėl Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių
apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai,
patvirtinimo“.
Šimšų miškas (LTKEL0007). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima Užpelkių
botaninį-zoologinį draustinį, Užpelkių gamtinį rezervatą, Šimšos telmologinį draustinį ir dalį
ekologinės apsaugos bei rekreacinio prioriteto zonų. BAST įsteigtas siekiant saugoti
europinės svarbos 6510 Šienaujamų mezofitų pievų, 7230 Šarmingų žemapelkių, 9080
Pelkėtų lapuočių miškų buveines, taip pat europinės svarbos drugių rūšis – auksuotąją
šaškytę, didįjį auksinuką ir baltamargę šaškytę.
Šimšų miško BAST gamtotvarkos planas parengtas 2017 m., tačiau kol kas jis
nepatvirtintas. Parengtame Šimšų miško BAST gamtotvarkos plane stinga pelkių ir pievų
buveinių gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo terminų tikslumo ir dažnumo. Nėra numatytų
priemonių saugomų rūšių (pvz., vyriškosios gegužraibės, siauralapės gegūnės, gelsvosios
gegūnės, nariuotosios ilgalūpės, raktažolės pelenėlės ir kt.) populiacijų apsaugai arba jų
būklės gerinimui. Manome, kad gamtotvarkos planuose, greta bendrųjų buveinių tvarkymo
priemonių, tikslinga numatyti specialų nedidelių plotų tvarkymą, siekiant pagerinti saugomų
rūšių populiacijų būklę, atsižvelgus į rūšių biologines ir ekologines savybes. Skirtingų
buveinių tvarkymo priemonės turi būti įgyvendinamos skirtingais terminais ir skirtingu
dažnumu. Pavyzdžiui, negalima rūšių turtingų briedgaurynų ir melvenynų buveinių tvarkyti
taikant tą pačią priemonių įgyvendinimo schemą, nes šiose buveinėse (kaip ir kitose pievų bei
pelkių buveinėse) skirtingu metu baigiasi būdingų ir tipiškų rūšių vegetacija, skirtingu metu
jie išbarsto sėklas, skirtingai buveines veikia susikaupiančios nuokritos ir kiti veiksniai.
Vidutinio klimato kraštuose yra atlikta tyrimų, kurių rezultatai aiškiai patvirtina, kad
tvarkant pievų buveines, kurių būklę lemia žolės pjovimas, labai svarbu ne tik nupjauti ir
pašalinti žolės biomasę, bet darbus vykdyti tinkamu laiku, kai dauguma augalų subrandina
sėklas. Be to, žolė turi būti išdžiovinama ir tik tada sugrėbiama, kad išbyrėtų augalų sėklos.
Kai augalai pašalinami iš karto, neišdžiovinti, sėklos neišbyra ir pašalinamos iš buveinės.
Grėbiant išdžiovintą žolę, ne tik išbyra sėklos, bet jos tuo pačių įterpiamos į dirvožemį, nes
susidaro dirvožemio pažaidų. Taip pat susidaro sąlygos augalų sėkloms sudygti ir daigams
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
41
augti mažesnės konkurencijos sąlygomis. Taip gali atsinaujinti žolynas. Jeigu žolė pjaunama
per vėlai, augalų sėklos sudygsta rudenį arba visiškai nedygsta, iki šalnų nespėja išaugti iki
reikiamo dydžio ir žūva. Dėl netinkamu laiku įgyvendinamų gamtotvarkos priemonių, jų
efektyvumas ir teigiamas poveikis buveinei kelis kartus sumažėja.
Apušio ežeras ir jo apyežerės (LTKEL0010). Buveinių apsaugai svarbios teritorijos
ribos sutampa su Apušio botaninio-zoologinio draustinio ribomis. BAST įsteigtas siekiant
saugoti europinės svarbos 3150 Natūralių eutrofinių ežerų su plūdžių arba aštrių bendrijomis,
6410 Melvenynų, 6510 Šienaujamų mezofitų pievų, 7160 Nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų
pelkių ir 7230 Šarmingų žemapelkių buveines, taip pat europinės svarbos drugių rūšis –
auksuotąją šaškytę, didįjį auksinuką ir kraujalakinį melsvį.
Apušio ežero ir jo apyežerės BAST gamtotvarkos planas patvirtintas 2007 m., o
2017 m. jo galiojimas baigiasi. Išnagrinėjus Apušio ežero ir jo apyežerių BAST gamtotvarkos
planą, galima teigti, kad plane numatytos nepakankamos priemonės pelkių buveinių ir jose
augančių augalų rūšių apsaugai. Parinkti neoptimalūs priemonių įgyvendinimo terminai (pvz.,
nendrių kirtimas birželio mėnesį, o ne liepos antrojoje pusėje, kaip rekomenduojama),
numatyta palikti per didelio tankumo krūmų ardą ir kt. Dėl tokių priežasčių pelkių buveinių
tvarkymo priemonių efektyvumas mažėja. Kadangi šio BAST gamtotvarkos plano galiojimas
baigiasi 2017 m., būtina teritorijos būklę išsamiai įvertinti iš naujo ir parengti metodiškai ir
gerąja gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo patirtimi pagrįstą priemonių planą, kad būtų
pagerinta šios svarbios teritorijos buveinių būklė. Tinkamai parengus gamtotvarkos planą taip
pat efektyviau būtų galima panaudoti darbo jėgos išteklius ir lėšas.
Šiluvos tyrelis (LTKEL0012). Buveinių apsaugai svarbios teritorijos ribos sutampa
Šiluvos tyrelio I telmologinio draustinio ribomis. BAST įsteigtas siekiant saugoti europinės
svarbos 91D0 Pelkinių miškų buveines.
Šiluvos tyrelio BAST gamtotvarkos planas neparengtas.
Papušynio miškas (LTKEL0013). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima dalį
Gomertos kraštovaizdžio draustinio bei ekologinės apsaugos prioriteto zonos. BAST įsteigtas
siekiant saugoti europinės svarbos 3160 Natūralių distrofinių ežerų ir 91D0 Pelkinių miškų
buveines.
Papušynio miško BAST gamtotvarkos planas neparengtas.
Miškinių miškas (LTRAD0003). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima dalį
Gomertos kraštovaizdžio draustinio. BAST įsteigtas siekiant saugoti europinės svarbos 91D0
Pelkinių miškų buveines.
Miškinių miško BAST gamtotvarkos planas neparengtas.
Tikslinant esamus ir rengiant naujus gamtotvarkos planus būtina atsižvelgti į invazinių
ir kitų svetimžemių rūšių paplitimą teritorijose ir numatyti reikiamas jų populiacijų naikinimo
bei kontrolės priemones, kol tų organizmų populiacijos nedidelės ir nepadariusios žalos
vietinei biologinei įvairovei ir kitoms gamtos vertybėms.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
42
4. Gamtos paveldo analizė
Tytuvėnų regioninio parke yra 9 gamtos paveldo objektai, iš jų 8 geologiniai ir
1 botaninis objektas.
Parko teritorijoje ištirti ir detaliai apibūdinti 8 geologinio paveldo objektai. Jų
išsidėstymas pažymėtas žemėlapyje (5 pav.), o detalūs aprašymai pateikiami toliau.
5 pav. Geologinio paveldo objektų išsidėstymas Tytuvėnų regioniniame parke.
Akmenės akmuo (6 pav.). Sin. Akmuo su koplytėle, Koplytėlės akmuo. Koordinatės:
6153965; 453950. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, archeologijos paminklas.
Riedulys netaisyklingos formos ir nelygaus kauburiuoto paviršiaus (dalis riedulio
viršaus gana plokščias), jame matosi skalumo plokštumų linijos ir šių plokštumų fragmentai.
Riedulys kažkada smarkokai nuskaldytas. Nuo Sandravos upelio pusės jis turi statų šoną su
apačioje esančia trikampiškos angos niša, kurios horizontalus gylis 0,77 m. Nuo E. Masiulio
sodybos pusės riedulio šonas yra laiptuotas (nuskaldymo pasekmė), čia šalia guli atskeltas
nemažas akmens gabalas. Paminklinio riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
43
dalies): aukštis – 2,43 m; ilgis – 4,6 m; plotis – 4,48 m; didžiausia horizontali apimtis –
16,14 m. Prie šio riedulio gulintis atskeltas jo gabalas turi šiuos matmenis: aukštį – 0,95 m;
ilgį – 1,95 m ir plotį – 1,1 m. Riedulį sudaranti uoliena – amfibolinis-biotitinis plagiogranito-
gneisas (šešėliškas migmatitas), rusvai ir juosvai pilkas (margas), vidutingrūdis ir
smulkiagrūdis. Tiriant šlifą nustatyti šie mineralai: plagioklazas (40 proc.), kvarcas (25–
30 proc.), biotitas (15 proc.), mikroklinas (10–15 proc.), raginukė (5–10 proc.), sfenas,
apatitas, ortitas; kristalinių grūdelių dydis: plagioklazo – < 4 mm; kvarco – < 3 mm,
mikroklino – 1–2 mm; struktūra – lepidogranoblastinė, metasomatinė (plagioklazą keičia
kvarcas, mikroklinas), smulkiagrūdė ir vidutingrūdė; tekstūra – neryškiai gneisiška.
6 pav. Akmenės akmuo su koplytėle.
Būklė 1989-07-18 buvo įvertinta kaip patenkinama. Paminklinio riedulio vientisumas
kažkada buvo pažeistas, ką ir dabar paliudija riedulyje išskaldytos vietos ir greta nublokštas
nuo jo nuskeltasis didokas gabalas. Nemaža riedulio dalis (ypač nuo E. Masiulio sodybos
pusės) yra apaugusi žaliom samanom. Ant paminklinio riedulio aukščiausios dalies yra
pastatyta medinė koplyčia taip, kad jos apačia viena vieta remiasi į šį riedulį, I kitomis – ant
pakištų ir cementu įtvirtintų kelių nedidelių akmenų. Koplyčia ketursienė, bet su nukirstais
visais keturiais sienų kampais (taigi plane – lyg ir aštuonkampė). Koplyčios priekinės ir
užpakalinės kraštinių (kiekvienos) ilgis sudaro 1,25 m, šoninių kraštinių (kiekvienos) – 0,9 m,
sienų aukštis (iki stogo) – 1,13 m, keturšlaičio stogo aukštis – 0,4 m. Virš stogo (centre) yra
medinis bokštelis su apvaliomis ištekintomis kolonėlėmis (kai kurios išlūžusios), tačiau be
kryžiaus (matyt, nunykęs). Koplyčios priekyje yra stiklinės durys, o iš šonų – palyginti
nedidelių langų angos, užtaisytos celofano plėvele. Koplyčios viduje įrengtas altorėlis su
medinėmis kolonomis, yra kryželis ir šv. Marijos paveikslėlis, pamerkta ir gėlių buteliukuose
(nuo pieno). Skulptorių nėra, tačiau artimiausioje E. Masiuliui priklausančioje sodyboje
sužinota, jog seniau yra buvusi šv. Onos skulptūra, o koplyčią kasmet tvarkydavo mokytoja
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
44
Tautkienė iš Šiluvos. Koplyčia nedažyta, apirusi (labiausiai nukentėjęs bokštelis), du langeliai
be stiklų. Aprašė A. Linčius, 1989.
Rinkšelių akmuo (7 pav.). Sin. Aukuro, Didysis, Rinkšelių dubenuotasis.
Koordinatės: 6156427; 457272. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.
Riedulys yra netaisyklingos formos; jo viršus plokščias, bet nelygus (duobėtas),
viename įdubime užsilaiko kritulių vanduo; jo šonai ne visur statūs. Iš Š–ŠV pusės šis
riedulys kažkada tiek nuskaldytas, jog telikusi apatinė dalis su greta numestomis šešiomis jo
nuoskalomis (jų skersmuo įvairuoja, bet ne didesnis kaip 0,8 m). Riedulio matmenys (virš
žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 1,55; ilgis – 5,61; plotis – 5,4; didžiausia
horizontali apimtis – 17,6 m. Riedulį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas su biotitu,
pilkai rusvas (margas), porfyroblastiškas, įvairiagrūdis (stambiagrūdis ir vidutingrūdis).
Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (70 proc.), kvarcas (15–20 proc.),
plagioklazas (5–10 proc.), biotitas (5 proc.), cirkonas; kristalinių grūdelių dydis: kvarco – 1–
3 mm; mikroklino – 0,3–0,8 mm, biotito – 0,5 mm, plagioklazo – 0,2 mm; struktūra –
granoblastinė, porfyroblastinė (mikroklinas), poligoniška (mikroklinas, plagioklazas
pagrindinėje masėje), metasomatinė (kvarcas keičia mikrokliną, plagioklazą); tekstūra –
masyvi, kvarcas sudaro lęšius, orientuotus apytikriai viena kryptimi.
7 pav. Rinkšelių akmuo (R. Uzdro ir G. Mikalausko nuotraukos, 2009).
Didžiausia žala rieduliui padaryta jį kažkada apskaldant, dėl ko jis negrįžtamai
praranda pirmykštę savo vaizdą. Riedulys guli gana natūralioje aplinkoje – lėkštašlaitės
kalvos viršuje esančiame palyginti nedideliame neariamame sklype, apaugusiame žole.
Akmenų rūža. Sin. Tučkinės rūža. Koordinatės: 6170191; 450370. Valstybės
saugomas gamtos paveldo objektas.
Akmenų rūžos ilgis – 1650 m, plotas – 0,66 ha, plotis – 2–22 m. Rūža driekiasi terasos
šlaitu, kurio aukštis 1,0–2,0 metrai. Tai labai specifinė morfologinė ypatybė, lyginant ją su
kitais akmenų ruožais Tytuvėnų regioniniame parke, kurie turi daugiau ar mažiau aiškaus
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
45
pylimo pavidalą. Ši „Akmenų rūžos“ ypatybė, matyt paaiškinama tuo, jog paskutinėje ledyno
tirpimo stadijoje į rytus nuo „Akmenų rūžos“ telkšojo patvenktinis prieledyninis ežeras. O į
vakarus nuo „Akmenų rūžos“ tuo pat metu tūnojo betirpstantis ledyno blokas, buvęs šio ežero
krantu. Patvenktiniame ežere klostėsi smėlis, aleuritas ir todėl šioje vietoje dabar čia plyti
terasa, o jos šlaitas sutampa su Akmenų rūža. Ledyno guolio vietoje liko Užpelkių miško
pažemėjimas. Tačiau tiek pietiniame, tiek ir šiauriniame Akmenų rūžos galuose aiškiai matyti,
kad akmenų rūža yra pylimo pavidalo.
Vyrauja magminės kilmės uolienos – įvairios sudėties granitai. Akmenų tankis
vietomis siekia net iki 30 riedulių 16 kvadratinių (4 × 4 m) metrų plote. Aprašė J. Satkūnas,
2005.
Kokmaniškės kalnas (8 pav.). Sin. Majako kalnas. Koordinatės: 6161985; 452135.
Geomorfologiniame žemėlapyje ši didkalvė pavadinta keimu. Jo aukštis siekia apie
162 m virš jūros lygio. Tokios kalvos – tai smėlio sankaupos kontinentinio ledyno protirpoje
ar vidinėje tuštumoje, kurios vėliau, ištirpus ledynui išliko smėlio kalvų pavidalu. Dažnai ant
jų viršūnių slūgso moreninio priemolio kepurės, netgi rieduliai, rodantys, kad smėliui
klostantis ledyno ertmėje, virš jos dar buvo ledyno skliautas prisotintas akmenų ir kitokių
ledyno nešmenų. Norint tiksliau nustatyti Kokmaniškės kalno kilmę ir jo formavimosi istoriją,
reikalingi gręžiniai, kiti tyrimai. Smėlio ruzgos gali papasakoti, ar kalvą suformavo tekėjęs
vanduo, ar ledyno ertmėje užsistovėjęs ledyno tirpsmo vanduo.
Keimas geologams – tai ne žemaitiškas žodis „kiemas“, o smėlio kalnas, dažniausiai
izometriškos, kupoliškos formos. Žemaičių aukštuma ir jos pašlaitės – tai lyg ir lietuviškų
keimų tėvynė. Jų tyrimai ateityje padės atkleisti dar daugelį neįmintų ledlaikių paslapčių.
Aprašė J. Satkūnas, R. Guobytė, 2005.
8 pav. Kokmaniškės kalnas (V. Mikulėno nuotr., 2014).
Bridvaišio šaltinis (9 pav.). Koordinatės: 6162357; 450937.
Verdenė – kylantis šaltinis pagal požeminio vandens iškrovos sąlygas. Bridvaišio
šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis sulfatinis (10 pav.). Jame nežymiai
padidėjęs nitratų kiekis, tačiau leistinos normos neviršija.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
46
9 pav. Bridvaišio šaltinis (nuotr. iš „Vadovas po Tytuvėnų regioninį parką“).
10 pav. Bridvaišio šaltinio vandens cheminės analizės rezultatai.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
47
Požeminio vandens didelį šaltinių potencialą teikia Giliaus ežero pakrantės, kur trykšta
padidėjusio karbonatingumo vanduo ir ištakose formuojasi gėlavandenės klinties nuosėdos –
tufai.
Akmenų rūžos pažintinis takas (demonstracinė atkarpa). Kiaunorių miške.
Koordinatės: 6173062; 449203.
Tytuvėnų regioniniame parke Kiaunorių miške buvo atskleista pažinimui akmenų
rūžos dalis 2015 m. baigus įrengti maždaug 1,3 km ilgio pažintinį taką. Bendras šio ledyninės
veiklos relikto – rūžos – ilgis viršija 3 km ir yra nutįsęs iš šiaurės į pietus paryškindamas
parke išskirtus geomorfologinius lineamentus. Rūžos keteros ir šlaitų, ypač labiau išreikštame
rytiniame, paviršiuje natūraliai kyšo įvairiausių formų, dydžio bei petrografinės sudėties
rieduliai (11 pav.). Didžiausias matomas rūžoje riedulys (12 pav.) sudarytas iš padūlėjusio ir
aptrupėjusio pilkai rožinio granito gneiso uolienos gabalo. Jo horizontali apimtis siekia 9 m,
ilgis – 3,40 m, plotis – 1,78 m, aukštis virš žemės paviršiaus – 1,45 m. Demonstracinėje tako
atkarpoje (13 pav.), kur 64 m² plote iki 0,5 m gylio buvo atkasti 174 akmenys, didesni nei
10 cm skersmens – vyrauja metamorfinės ir magminės uolienos.
11 pav. Akmenų rūžos natūraliosios dalies fragmentas pažintiniame take (V. Mikulėno
nuotr., 2014).
Šis pažinimo takas unikalus ne tik gamtine, bet ir menine prasme. Garsūs Lietuvos
skulptoriai iš akmenų sukūrė originalias skulptūras ir instaliacijas. Akmenų rūžos pažintiniu
taku siekiama lankytojams ne tik papasakoti apie ledyno suformuotus akmenų ruožus, tačiau
kartu pateikti informaciją apie akmens istorinę, kultūrinę, mitologinę reikšmę.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
48
12 pav. Didžiausias matomas pažintinio tako rūžoje riedulys (V. Mikulėno nuotr., 2014).
13 pav. Demonstracinė atkarpa Akmenų rūžos pažintiniame take (V. Mikulėno nuotr.,
2014).
Rūžos didžiausias akmuo (14 pav.). Sin. Didysis Tytuvėnų akmenų rūžos akmuo,
Tytuvėnėlių akmuo. Koordinatės: 6167001; 447886.
Riedulys yra pamestas gamtos jėgų Paežerio miške, netaisyklingai ovališkos formos,
gerai apgludintas. Jo virš žemės paviršiaus esančios dalies didžiausi matmenys: aukštis – 1,3
m; ilgis – 4,1 m; plotis – 2,0 m; horizontali apimtis – 10,3 m. Riedulys sudarytas iš magminės
uolienos – pagrindinė uolienos masė – vidutingrūdė. Atlikus riedulio konkretaus pavyzdžio
makroskopinę analizę, preliminariai nustatyta tokia mineralinė sudėtis: feldšpatas (60 proc.),
kvarcas (35 proc.), biotitas (5 proc.). Rausvas stambiakristalis granitas. Stambiausias riedulys
rūžoje (daugiau kaip kilometro ilgio riedulingoje juostoje), skilęs per vidurį. Preliminariais
skaičiavimais pagal ilgį patenka į aštuntą dešimtuką tarp žinomų Lietuvos didžiausių riedulių;
tūris – apie 6 m³.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
49
Riedulio būklė 1998-10-15 buvo įvertinta kaip patenkinama: 20 cm pločio trūkis jį
skiria į dvi dalis pietiniame šone. Atskilusios (mažesnės) dalies matmenys: aukštis – 0,8 m;
ilgis – 2,6 m; plotis – 1,24 m. Didžiosios dalies matmenys atskirai nebuvo matuoti, jie yra
artimi šio aprašymo pradžioje pateiktiems dydžiams (riedulys buvo pamatuotas kaip vientisas
kūnas). Aprašė V. Mikulėnas, A. Rimša, G. Matiukas, 1998.
14 pav. Perskilęs Tytuvėnų akmenų rūžos didžiausias akmuo (V. Mikulėno nuotr., 1998).
Velniakelio rūža. Sin. Velniakelis, Paežerio rūža, Peleniaus rūža. Koordinatės:
6170740; 449310. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.
Rūžos ilgis – 350 m; plotas – 0,1 ha; aukštis – 1–1,5 m; plotis – 4 m (vidut.).
Akmenų tankis vietomis siekia iki 15–20 riedulių 16 kvadratinių (4 × 4 m) metrų
plote. Riedulių petrografinė sudėtis detaliai netyrinėta, tačiau yra būdinga paskutiniojo
apledėjimo metu iš Skandinavijos ledyno atstumtų eratinių riedulių kompleksui –
vyrauja magminės kilmės uolienos – įvairios sudėties granitai. „Velniakelio“ ruožui
būdinga daugmaž taisyklinga pylimo forma (15 pav.). Jo pietiniame gale, ties sodyba
plyti smėlingas išnašų kūgis, kuris liudija, kad šioje vietoje iš ledyno plyšio ištekėjo
tirpsmo vandens srautai, kurie ir išplovė Velniakelio akmenis. Aprašė J. Satkūnas,
2005.
Tytuvėnų regioniniame parke yra vienintelis botaninis paveldo objektas – Storoji
Tytuvėnų šilo pušis – paskelbtas saugomu 2005 m. Auga Tytuvėnų seniūnijoje, Kelmės
rajone, Tytuvėnų miškų urėdijos Tytuvėnų girininkijos (32 kv., 35 skl.) teritorijoje, Tytuvėnų
miške, šalia rajoninio kelio 2105 Tytuvėnai–Pakapė–Šiauliai. Medžio rūšis – paprastoji pušis
(Pinus sylvestris L.). Medžio kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 340 cm, aukštis – 28,5 m,
lajos aukštis – 12,5 m, lajos plotis – 14 m. Turi 3 viršūnes. Medžio amžius apie 220 m.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
50
15 pav. Taku per Velniakelio rūžą (V. Mikulėno nuotr., 2015).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
51
5. Kultūros paveldo analizė
Tytuvėnų regioninio parko branduolys – Gauštvinio, Apušio, Giliaus ir Bridvaišio
ežerų grandinė. Ilgas ir platus, seniai durpynu virtęs Tyrelis supa Tytuvėnus iš rytų; kitados
čia baigėsi kalbinis ir tam tikra dalimi kultūrinis žemaitiškumas. Šiandien ryškesnius parko
gyventojų ir gyvenviečių skirtumus įžvelgti sunku. Galbūt ir todėl, kad aukščiau kasdieninės
buities ar kitų išorės bruožų iškyla Tytuvėnuose ir ypač Šiluvoje tvyranti šventumo bei
pamaldumo nuotaika.
Nacionalinis reikšmingumo lygmuo suteiktas būtent Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos
bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansambliui, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo
bazilikos ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios statinių kompleksams (plačiau žr.
11 priedą). Be jų nacionalinėmis vertybėmis dar laikomi: Lenartuvos pilkapiai, 1863 m.
sukilėlio Z. Citavičiaus kovos ir žūties vieta Patytaukyje, sukilėlių kapai Tytuvėnų šile,
knygnešio K. Roseno kapas Šiluvoje, 1941 m. Tytuvėnų žydų žudynių vietos ir kapai,
Lietuvos partizanų bunkerio vieta Goriškio miške, taip pat partizanų P. Morkūno ir
S. Zinkevičiaus žūčiai paminėti skirtas paminklas Vičiuose.
Šis taikomųjų kultūros paveldo tyrimų aprašymas bendrina naujausius archeologinius
ir istorinius atradimus, kurie prailgina ir sutankina Tytuvėnų istorijos pasakojimą: žvalgomieji
Tytuvėnėlių akmens amžiaus radimvietės tyrimai rodo, kad Giliaus pakrantėje žmonių buvota
jau vėlyvajame paleolite (senojo akmens amžiaus pabaigoje, apie IX tūkst. pr. m. e.); prie
Akmenės kaimo aptikti pirmųjų mūsų eros amžių pilkapiai, o žvalgant žemės paviršių
Skogalio laukuose, surasta vertingų V–XV a. laikotarpio archeologinių radinių. Pastarieji
liudija apie senųjų Tytuvėnų gyventojų laidojimo vietą; medinės pilies būta ant piliakalnio
Bridvaišio ežero pakrantėje.
1944–1953 m. Tytuvėnai, Šiluva, Šaukoto ir Šiaulėnų apylinkės buvo partizaninio karo
sūkuryje. Jau nustatyta keleto dešimčių partizanų stovyklų, žeminių, bunkerių, ryšininkų ir
rėmėjų sodybų padėtis, partizanų kautynių ir žūties vietos. Tai iki šiol plačiau nežinoma,
svarbi trūkstama parko kovų už Lietuvos laisvę paveldo grandis. Pabrėžtina, kad ji
nacionalinės reikšmės, svarbi tautiniam ir pilietiniam ugdymui.
2017 m. liepos 15 d. duomenimis, iš viso parke yra 8 kultūros paminklai, 15 valstybės
saugomų kultūros paveldo objektų arba kompleksų ir 20 kultūros paveldo objektų, įrašytų į
Nekilnojamojo kultūros paveldo Registrą, t. y. turinčių pradinę teisinę apsaugą; 75 vietos ir
statiniai turi kultūros paveldo objektų požymių, kurie ateityje turi būti ištirti. Dar 29 valstybės
saugomi kultūros paveldo objektai arba kompleksai, 15 kultūros paveldo objektų, įrašytų į
Registrą ir 34 kultūros paveldo objektų požymių turinčios vietos ir statiniai yra parko
prieigose (išsamiau žr. 11 priedą).
5.1. Nekilnojamo kultūros paveldo vertybės
Archeologijos paveldas. Parke yra 10 valstybės saugomų arba į Registrą įrašytų
kultūros paveldo objektų, 10 objektų, turinčių archeologinės vertės požymių. Už parko ribų
yra dar ne mažiau kaip 14 tokių vietų.
Seniausi, ypač vertingi archeologiniai objektai yra Tytuvėnėlių akmens amžiaus
radimvietė ir bronzos amžiui būdingas Daukšių akmuo su duobutėmis. Būtina tęsti
radimvietės žvalgomuosius tyrimus, atlikti akmens aplinkos žvalgymus.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
52
Žemaitijai ir Šiaurės Lietuvai būdingi, visapusiškai reikšmingi pirmųjų mūsų eros
amžių pilkapiai išliko Debeikiuose, Kuršiuose, Lenartuvoje ir, jau minėta, tarp Akmenės ir
Sandrausiškės. Be to, pilkapių vietos nustatytos Plekaičiuose ir Rinkšeliuose.
Piliakalniai negausūs, tačiau išraiškingi: I t-mečio pradžiai atstovauja Šiauleliai,
panašios išvaizdos piliakalnis Bridvaišio pakrantėje, kaip rodo nauji atsitiktiniai radiniai jo
aplinkoje, buvo naudojamas iki pat II t-mečio pirmos pusės. Platesnių tyrinėjimų laukia
žymusis Kudinų Šiaulės kalnas, be to, reikia patikslinti Pašakarnio Pilės ir nustatyti
Antaniškių kalvos archeologinę vertę.
Siekiant patikslinti teritorijos ribas, nustatyti vertingąsias savybes, žvalgomieji
tyrinėjimai ateityje reikalingi Akmenių, Budraičių, Roglaičių, Skogalio plokštiniuose
kapinynuose, kuriuose rasta atsitiktinių V–XV a. laikotarpio radinių.
Nėra abejonės, jog parke yra didelis viduramžių ir naujųjų laikų objektų: sodybviečių,
kaimaviečių, dvarviečių, senkapių, senovės ūkinės veiklos vietų skaičius, tačiau nuoseklių ir
nuodugnių tyrinėjimų stoka neleidžia apie juos tvirčiau kalbėti.
Mitologinės vertybės. Parke yra 2 valstybės saugomi kultūros paveldo objektai, 10
vietų, turinčių mitologinės vertės požymių. Už parko ribų – dar ne mažiau kaip 7 tokie
objektai.
Vertingiausios šventvietės, abi prie didelių riedulių, išliko Akmenės kaime,
numelioruoto Sandravos upelio pakrantėje ir Rinkšelių kaimo lauke. Ir Akmenėje, ir
Rinkšeliuose šventvietės priklauso geležies amžiaus paminklų kompleksams, tai dar labiau
padidina jų reikšmę ir akina siekti, kad šie ryšiai kokiu nors būdu būtų atskleisti, pabrėžti.
Toks pat svarbus ir vertingas Varpinės kalnu vadinamas alkakalnis, šventas šaltinis
prie Kudinų piliakalnio.
Akmenys su smailiadugniais dubenimis, kurie išliko Grigalaičiuose, Pašakarnyje ir
trečiasis akmuo į Tytuvėnus buvo atvežtas iš Kaimalės kaimo, yra datuojami XV–XVI a., t. y.
laikotarpiu po krikščionybės įvedimo. Visos trys šventomis laikomos pušys prie Debeikių,
Ropkepių, Viliošių (sykiu ir prie senojo Šiluvos kelio), nors išreiškia senuosius baltų religijos
vaizdinius (Saulė pušyje), taip pat priklauso naujųjų amžių laikotarpiui, vaizdžiai parodo to
meto žmonių religingumą ir pamaldumą.
Architektūrinės vertybės. Parke yra 8 kultūros paminklai, 2 valstybės saugomi, 5 į
Registrą įrašyti kultūros paveldo objektai ir dar viena vieta, turinti architektūrinės vertės
požymių (Pašakarnio dvaro sodybos fragmentai). Už parko ribos – dar ne mažiau kaip 19
tokių objektų ir jų kompleksų.
Dauguma parko architektūros paveldo objektų yra susitelkę Šiluvoje ir Tytuvėnuose,
seniausi pastatai (arba jų dalys, detalės) yra sakralinės paskirties, datuojami XVII a. pirmąja
puse – XX a. Reikšmingiausia parko dvaro sodyba Tytuvėnėliuose, deja, išliko tik maža
dalimi.
Be architektūrinės Šiluvos ir Tytuvėnų miestelių istorinės dalys dar turi ir urbanistinę
vertę. Tačiau ją tik iš dalies atspindi Nekilnojamojo kultūros paveldo registro dokumentai.
Saugomų inžinerinio paveldo objektų parke nėra. Tačiau ateityje reikia kreipti dėmesį į
vandens ir vėjo malūnų, lentpjūvių vietas, senovės kelius, brastas, tiltus.
Istorinės vertybės. Parke yra vienas valstybės saugomas ir 5 į Registrą įrašyti kultūros
paveldo objektai, net 42 vietos, turinčios istorinės vertės požymių. Už parko ribų – dar ne
mažiau kaip 22 istorinės vertės požymius turinčios vietos.
Šių objektų daugumą sudaro 1944–1953 m. partizaninį karą menančios žeminės,
bunkeriai, stovyklavietės, kautynių ir žūties vietos, kai kurių šio krašto partizanų gimtinės
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
53
arba sodybos, iš kur jie su ginklu rankoje išėjo į mišką kovoti už laisvę. Atkreiptinas dėmesys,
kad dalis parke esančių istorijos paveldo objektų mena ketvirtąjį Lietuvos prezidentą,
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą
(1909–1954), Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Visuomeninės dalies viršininką, signatarą
Juozą Šibailą-Merainį (1905–1953), Pietų ir Vakarų Lietuvos partizanų kelionę į visos
Lietuvos partizanų vadų Susitikimą, taip pat vietos būrių vadus, kurie kilo pareigose ir
partizaninio karo istorijoje užima svarbią, garbingą vietą (pvz., Povilas Morkūnas, Feliksas
Kokšta, Jonas Šukys, Antanas Kuraitis ir kt.).
Pagal pobūdį, istorinėms vertybėms artimos memorialinės. Jų parke yra iš viso 15:
penki valstybės saugomi, trys į Registrą įrašyti ir septyni požymių turintys kultūros paveldo
objektai. Tai pavieniai knygnešio K. Roseno, slapta palaidotų Lietuvos partizanų kapai,
neveikiančios kaimų, miestelių kapinės ir sukilėlių, karių palaidojimo vietos, taip pat
Tytuvėnų žydų žudynių vietos, raudonojo teroro aukų užkasimo vieta miške prie Šiluvos.
Valstybės saugomas dailės objektas parke – vienas (antkapinė koplytėlė Šiluvoje).
Kultūros paveldo objekto požymių turi dar trys mažosios architektūros pavyzdžiai ir
savamokslio kūrėjo Petro Stundžios sodyba Vičių kaime.
5.2. Kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės
Tytuvėnų regioninio parko kultūros paveldo vertybių apsaugos kryptys yra šios:
1) kultūros vertybių išsaugojimas vietoje;
2) kultūros vertybių tvarkyba ir naudojimas;
3) kultūros vertybių pažinimas ir šių duomenų sklaida.
Pagrindinė nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos kryptis yra
išsaugojimas vietoje, pagrindinį dėmesį skiriant jų būklės stebėsenai, apsaugai nuo vizualinės
taršos, ryšių su aplinka išsaugojimui ir stiprinimui, pritaikymui lankyti.
Siekiama, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertybėms būtų nustatytos ir (arba)
patikslintos teritorijų ribos, vertingosios savybės, rengiami nekilnojamojo kultūros paveldo
apsaugos specialieji planai, sudaromi apsaugos reglamentai.
Tytuvėnų regioniniame parke kultūros paminklai, valstybės saugomi ir į
Nekilnojamojo kultūros paveldo Registrą įrašyti kultūros paveldo objektai, vietovės, jų
teritorijos ir apsaugos zonos tvarkomos, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo
apsaugos įstatymu ir kitais kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais,
atsižvelgiant į nustatytus objektų apsaugos tikslus ir režimą, naudojimo ir pritaikymo
lankymui galimybes. Kultūros objektų požymių turintys objektai ir vietovės yra tvarkomi,
atsižvelgiant į jų naudojimo ir pritaikymo lankymui galimybes.
Archeologinio ir mitologinio paveldo vertybės: piliakalniai, pilkapiai, plokštiniai
kapinynai, mitologiniai akmenys tvarkomi taikant reguliuojamos apsaugos režimą (KOr). Šios
vertybės gali būti pasitelktos pažintiniam turizmui ir visuomeniniams renginiams. Pritaikant
archeologinio ir mitologinio paveldo vertybes lankymui, rūpestingai tvarkomi želdiniai,
svarstoma kraštovaizdžio formavimo kirtimų galimybė, rengiama saugų ir vertybei nežalingą
lankymą užtikrinanti infrastruktūra: laiptai, takai, atokvėpio vietos ir kt.
Pirmiausiai tvarkytini šie archeologinio ir mitologinio kultūros paveldo objektai:
Šiaulelių piliakalnis ir Skogalio kapinynas, vad. Pile (valomi nuo nepageidautinų medžių ir
krūmų), prie Kudinių Šiaulės kalno esantis alkakalnis, vad. Varpinės kalnu (tvarkomi
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
54
želdiniai, pritaikomas lankymui), Akmenės kaimo akmuo (valomi nepageidautini medžiai ir
krūmai, taip pat Sandravos pakrantės ruožas, tokiu būdu atveriamas platus šventvietės vaizdas
iš pietų pusės).
Siekiama bendradarbiavimo su archeologais tyrėjais, toliau ieškoma nežinomų akmens
ir geležies amžiaus gyvenviečių, aukojimo vietų Tyrelio durpyne, taip pat povandeninio
paveldo objektų Bridvaišio ir Giliaus dugne.
Architektūrinio paveldo vertybės – statiniai, pastatai ir jų kompleksai tvarkomi taikant
reguliuojamos apsaugos režimą. Šiose vertybėse atliekami įstatymų numatyta tvarka
suplanuoti ir suderinti restauravimo ir (arba) tvarkymo darbai. Vertybės pritaikomos
visuomenės poreikiams, pirmiausiai – pažintiniam turizmui.
Tarpininkaujama ieškant lėšų Tytuvėnų Kristaus Gelbėtojo koplyčios-mauzoliejaus
restauracijai, siekiama, kad šis valstybės saugomas objektas būtų įtrauktas į kasmet teikiamą
ir atnaujinamą Kultūros paveldo departamento tvarkybos darbų programą.
Architektūrinio ir urbanistinio pobūdžio objektai – Šiluvos ir Tytuvėnų (pastarųjų
aktas rengiamas) miestelių istorinės dalys tvarkomos taikant kraštovaizdžio atnaujinamojo
tvarkymo (GEr) režimą.
Istorinio ir memorialinio paveldo vertybės – iškilius asmenis menantys pastatai, vietos,
paminklai, kapai, kapinės, istorinių įvykių vietos tvarkomos, taikant reguliuojamos apsaugos
režimą (KOr). Šiose vertybėse tvarkomi želdynai, kuriama ir (arba) plėtojama pažintiniam
lankymui būtina infrastruktūra. Pirmiausiai tvarkytina: Senosios evangelikų liuteronų kapinės
Tytuvėnuose (aplinka, vartai), senosios Akmens k. kapinės (trūksta liepto per pakelės griovį),
knygnešio Ipolito Skirmanto sodyba Sandrausiškėje (aplinka, želdiniai), sovietinių okupantų
ir kolaborantų nužudytų civilių gyventojų užkasimo vieta miške prie Šiluvos (aplinka),
Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vieta Medsodžių kaime (A. Žiogo gyvenamojo namo
pamatai, aplinka), 1945–1946 m. Džiugo būrio partizanų slėptuvės-žeminės vieta Plekaičių
miške ir partizanų ryšių punktas, vad. Birutės kalneliu (Radzevičių sodybvietė) Antaniškių
kaime (aplinka, želdiniai), Lietuvos partizano Povilo Morkūno-Rimanto (1920–1953) sodybos
vieta ir klėtelė (apleistas, beglobis pastatas), partizanų Antano, Jono ir Petronėlės Kuraičių
sodybos vieta Grigalaičių kaime (aplinka, želdiniai).
Pagal galimybes siekiama Lietuvos partizanų vardų suteikimo gatvėms Tytuvėnuose
(Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Šibailos-Merainio ir Lauryno Mingilo-Džiugo), Šiluvoje
(Jono Žemaičio-Vytauto, Povilo Morkūno-Rimanto ir Leono Caporkaus-Šarūno).
Dailės požiūriu reikšmingi kultūros paveldo objektai tvarkomi, pritaikant juos
pažintiniam turizmui. Tarpininkaujama, ieškant lėšų Plekaičių kaimo kryžiaus restauracijai.
Siekiant pažinti, įtaigiau pristatyti ir skleisti kultūros paveldą:
1) Eksponuojami du vienas šalia kito esantys 2004–2005 m. archeologų ištirti Kuršių
pilkapiai, atidengiant jų akmens vainikus;
2) Rengiami žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Tytuvėnėlių dvaro sodyboje,
ženklinamos neišlikusių pastatų vietos;
3) Atkuriama, plėtojama Petro Stundžios sodyboje Vičių kaime buvusi lauko skulptūrų
ekspozicija;
4) Bendradarbiaujant su Kelmės kraštotyros, Šiaulių Aušros ir Lietuvos nacionaliniu
muziejumi stiprinamos, plėtojamos parko lankytojų centro ekspozicijos archeologinė ir
istorinė dalys; ieškoma galimybė perimti ir eksponuoti Kaimalės akmenį su smailiadugniu
dubeniu II.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
55
6. Žemėvaldų analizė
Privati žemė sudaro beveik pusę (44,08 %, 8005,1 ha) analizuojamos teritorijos ploto
(16 lentelė). Į Tytuvėnų regioninį parką patenka 3187 privatūs žemės sklypai ar jų dalys, iš jų
didžioji dalis yra žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties sklypai ir tik nedidelė dalis
kitos paskirties žemė.
Valstybinė žemė užima apie 55,9 % (10153,9 ha plotą) analizuojamos teritorijos ploto.
Didžiąją dalį valstybinės žemės sudaro – miškų ūkio paskirties žemė (37,9) iš kurios didžiąją
dalį sudaro valstybinės reikšmės miškai (92,4 %). Taip pat nemažus plotus užima žemės ūkio
paskirties žemė (4,1 %) ir kitos paskirties žemė (5,2 %). Likusią nedidelę dalį valstybinės
žemės sudaro konservacinės (0,06 %) paskirties žemė. Laisvos valstybinės žemės plotai
užima 1550,05 ha.
16 lentelė. Žemės nuosavybės formos ir tikslinė paskirtis Tytuvėnų regioniniame parke.
Žemės nuosavybės formos ir tikslinė
paskirtis Plotas, ha Dalis, %
Privati žemė 8005,1 44,08
Žemės ūkio paskirties žemė 5034,1 27,72
Miškų ūkio paskirties žemė 2739,8 15,09
Kitos paskirties žemė 229,4 1,26
Vandens ūkio paskirties žemė 1,8 0,01
Valstybinė ar valstybės valdoma žemė 10153,9 55,92
Žemės ūkio paskirties žemė 744,9 4,10
Miškų ūkio paskirties žemė 6886,6 37,92
Iš jos – valstybinės reikšmės miškai 6362,8 92,39
Konservacinės paskirties žemė 11,7 0,06
Kitos paskirties žemė 960,6 5,29
Laisvos valstybinės žemės plotai 1550,05 8,54
Iš viso: 18159,0 100,00
7. Socialinė-ekonominė teritorijos analizė
Šiuo metu Tytuvėnų regioniniame parke yra šios pagrindinės gyvenvietės: Tytuvėnai,
Šiluva, Pagauštvinis, Skogalis, Plauginiai, Plekaičiai, Lenartuva, Paežeriai. Visoje regioninio
parko teritorijoje gyvena apie 3360 žmonių (2011 metų gyventojų surašymo duomenys).
Parko teritorija gyvenama retai – 18,5 žm./km² (vidutinis gyventojų tankumas Lietuvoje – 57
žm./km²). Didesnę dalį gyventojų skaičiaus sudaro moterys – 1840, o vyrų – 1510. Moterų
persvara Tytuvėnų regioniniame parke nėra didelė (100 vyrų tenka apie 120 moterų), tačiau
vyrų ir moterų santykis skirtingose gyvenvietėse nevienodas. Dažniau pasitaiko, kad moterų
yra daugiau nei vyrų. 0–14 metų amžiaus gyventojų skaičius yra 420, 15–64 metų – 2030,
vyresnių kaip 65 metų – 900.
Parko gyventojų išsilavinimo lygis nėra aukštas. Didelę dalį sudaro pagyvenę žemės
ūkiu besiverčiantys žmonės, neturėję galimybių gauti gerą išsilavinimą, o miestuose
išsimokslinęs jaunimas atgal į tėviškę paprastai nesugrįžta. Tokiu būdu maža ne tik aukštąjį,
bet ir vidurinįjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalis. Aukštąjį išsilavinimą turi 410 gyventojų,
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
56
aukštesnįjį arba specialųjį vidurinį – 530, vidurinį išsilavinimą – 930, pradinį ir pagrindinį –
1170 (statistikos departamento duomenys).
Gyventojų, kuriems pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, parke yra
– 840. Gyventojų, kurie gauna pajamas iš savo ar šeimos verslo, žemės ūkio veiklos,
nuosavybės ar investicijų, parke yra apie 80 gyventojų. Gyventojų, kurių pagrindinis
pragyvenimo šaltinis yra pensijos, pašalpos, stipendijos ar valstybės išlaikomi yra 2420.
Tytuvėnų regioniniame parke iš viso yra 325,7 km kelių, iš jų 70,3 km su danga (17
lentelė). Gana tankus lauko ir miško kelių tinklas, kurio bendras ilgis siekia 190,3 km. 1 km²
tenka: viso kelių – 1,79 km, su danga – 0,38 km, be dangos – 1,41 km (Lietuvoje atitinkamai
apie 0,94-0,8-0,3) (pagal GDR10LT). Apskritai parko teritorijoje kelių tinklas yra gana gerai
išvystytas, bet kelių kokybė yra nepakankama. Tai nėra palanku socialiniam-ekonominiam
parko vystymuisi, ypač autoturizmo plėtotei.
17 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko keliai (pagal GRD10LT).
Kelio tipas Kelio ilgis regioniniame
parke, km
Pėsčiųjų, dviračių ar apžvalginiai takai 1,79
Keliai su danga 70,28
Gruntkeliai 17,88
Lauko ir miško keliai 190,25
Gatvės 45,48
Iš viso: 325,7
Geografinė padėtis. Tytuvėnų RP geografinė padėtis yra pakankamai palanki išorinės
rinkos požiūriu. Parko teritoriją kerta transporto srautai, kurie apima aplinkinius, didesnius
miestus, tokie kaip Kelmė, Raseiniai, Kėdainiai, Šiauliai.
Gamtiniai ištekliai. Didžiojoje regioninio parko dalyje vyraujantys nederlingi
dirvožemiai ir sudėtingas reljefas, o taip pat saugomos teritorijos statusas užkerta kelią
intensyviam žemės ir miškų ūkiui. Parko teritorijoje yra gana nemažai naudingųjų iškasenų
telkinių, bet dėl valstybiniams parkams taikomų apribojimų jų eksploatacija yra sudėtinga.
Kita vertus vaizdingas Tytuvėnų regioninio parko kraštovaizdis, gausūs miškai ir vandens
telkiniai sudaro itin geras prielaidas rekreacijos ir turizmo plėtotei.
Darbo jėgos ištekliai. Darbo jėgos išteklių struktūra parke atitinka bendrąsias
Lietuvos kaimo charakteristikas. Dabartinė jos kvalifikacinė (siauros specializacijos žemės
ūkio ir kiti neatitinkantys šiuo metu vyraujančios paklausos darbuotojai) bei amžiaus (didelė
pensijinio amžiaus gyventojų dalis) struktūra nesudaro prielaidų vystyti naujas, į kitas rinkas
orientuotas ekonomines veiklos rūšis, t. y. aplinka inovacijoms ir investicijoms yra nepalanki.
Vidaus vartotojų rinka. Parko vidaus rinka yra maža ir skurdi, nes didžiosios
gyventojų dalies pajamos mažos (pensija arba pajamos iš žemės ūkio veiklos). Dauguma
parko gyvenviečių yra smulkios. Toks gyvenviečių smulkumas neskatina mažmeninių
paslaugų vystymosi, ką rodo menkas tokio pobūdžio įstaigų tinklas. Be to, pastebimas
pastovių gyventojų skaičiaus mažėjimas. Taigi, ekonominių veiklos rūšių orientuotų į vietos
rinką vystymas neturi palankesnių perspektyvų. Didesnių pokyčių veikiančiuose ūkio
subjektuose, kurie yra įsikūrę Tytuvėnų regioniniame parke lyginant 2015, 2016 ir 2017 metų
duomenis, nepastebima.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
57
8. Teritorijos rekreacinio potencialo analizė
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą Tytuvėnų RP patenka į vidutinio
potencialo Šiaulių–Raseinių rekreacinį arealą, kuriam taip pat priskiriami Dubysos ir
Kurtuvėnų regioniniai parkai bei Šiaulių, Kelmės, Raseinių ir Ariogalos miestai su
apylinkėmis. Šiam arealui nustatytas vidutinis rekreacijos perspektyvinės plėtros lygmuo
(plėtojamos regioninės reikšmės rekreacinės sistemos) bei vidutinis rekreacijos plėtros
valstybinio rėmimo lygis. Prioritetas teikiamas pažintinei rekreacijai, poilsiui gamtoje ir
pramoginei rekreacijai. Kitos vystytinos rekreacijos rūšys – verslinė ir sportinė rekreacija.
Tytuvėnų miestas priskirtas lokalinės svarbos rekreacijos aptarnavimo centrams su pažintinio
turizmo ir poilsio gamtoje specializacija.
Tytuvėnų regioninio parko geografinė padėtis nėra itin palanki. Regioninis parkas yra
„šone“ nuo pagrindinių kelių, atstumas iki didžiųjų šalies miestų taip pat didokas: Kaunas
nutolęs 107 km, Klaipėda 151 km, Vilnius net 201 km. Todėl nėra paprasta sudominti ir
pritraukti turistus, ypač iš tolimesnių Lietuvos miestų ir regionų. Gana arti yra tik Šiauliai
(vos 48 km), kurie patenka į tą patį rekreacinį arealą. Regioninį parką patogu pasiekti
automobilių keliais. Pro Tytuvėnus ir Šiluvą kursuoja ir tarpmiestiniai autobusai. Geležinkeliu
Radviliškis–Tauragė keleiviniai traukinai nebevažiuoja. Rekreacinės infrastruktūros vystymą
kiek apsunkina ganėtinai sudėtingas administracinis suskirstymas – Tytuvėnų regioninis
parkas patenka į trijų savivaldybių (Kelmės, Raseinių ir Radviliškio rajonų) teritorijas, tad
rekreacinės infrastruktūros, ypač turistinių trasų ir takų, įrengimą ir tvarkymą tenka derinti su
daugybe institucijų.
Pats Tytuvėnų kraštas pasižymi palankiomis sąlygomis įvairioms rekreacijos rūšims,
pirmiausia pažintiniam turizmui ir poilsiui gamtoje, vystyti.
Pažintinio turizmo potencialas. Didelis dėmesys skirtinas pažintinio turizmo,
apimančio tiek gamtinį, tiek kultūrinį krašto pažinimo aspektus, plėtrai, nes būtent ši
rekreacijos forma vaidina svarbiausią vaidmenį tiek ugdant gimtojo krašto sampratą bei meilę
šalies viduje, tiek reprezentuojant Lietuvą tarptautiniu mastu.
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane pažymima, kad pažintinio turizmo
sistema plėtojama turint tikslą atskleisti gamtinius bei kultūrinius krašto savitumus. Tvarkomi
ir eksponuojami pažintinę vertę turintys gamtiniai bei kultūriniai objektai, jų grupės bei
kompleksai, reiškiniai:
Lietuvos valstybingumo istorijos, kovos už savarankiškos valstybės išsaugojimą
bei atkūrimą etapai, faktai, vietovės, paminklai ir kt.;
būdingi ir unikalūs gamtiniai bei kultūriniai kraštovaizdžio kompleksai;
gyvosios etnokultūros ir moderniosios kultūros židiniai, faktai bei reiškiniai;
saugomo gamtos ir kultūros paveldo apsaugos bei tvarkymo būdai.
Šios nuostatos puikiai tinka ir Tytuvėnų regioniniam parkui.
Tytuvėnų regioniniame parke netrūksta pažintiniu požiūriu patrauklių gamtinių ir
kultūrinių objektų ir kompleksų, kai kurie jų – saviti ir išskirtiniai. Parke yra Šiluva – svarbus
piligrimystės centras, pritraukiantis daug maldininkų ir lankytojų. Maldininkai ir turistai taip
pat gausiai lanko Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos ir bernardinų vienuolyno ansamblį. Šiluva
ir Tytuvėnų vienuolyno ansamblis yra žinomiausi regioninio parko objektai – juos žino ar
bent jau yra girdėję dauguma šalies gyventojų. Taip pat didelio populiarumo susilaukė
eksponuojama Akmenų rūžos atkarpa (pažintinis takas). Pažymėtina, kad parke yra stipriai
išreikštas Laisvės kovų paveldas, kurio ištyrimui ir eksponavimui būtina skirti didesnį dėmesį.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
58
Taip pat parke yra specifinių pažintiniu požiūriu įdomių teritorijų, pavyzdžiui, eksploatuojami
durpynai. Pastaruoju metu „karjerų ir industrinių teritorijų“ turizmas populiarėja Lietuvoje,
tad durpynų pažintinį potencialą taip pat reikia išnaudoti.
Parko direkcijos duomenimis, regioninio parko lankytojų skaičius nuosekliai auga.
2012 m. parko lankytojų centrą, direkcijos organizuojamas ekskursijas ir renginius aplankė
2640 lankytojų, o 2016 metais lankytojų skaičius jau siekė 4970 – taigi išaugo beveik
dvigubai. Ši statistika atspindi parko direkcijos aktyvumą ir pastangas vystyti pažintinį
turizmą.
Kraštovaizdžio vaizdingumo požiūriu regioninio parko teritorija yra nevienalytė.
Vaizdingiausias kraštovaizdis yra Tytuvėnų, Šiluvos, Sandrausiškės apylinkėse bei Gomertos
kraštovaizdžio draustinyje. Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane jis įvardijamas
kaip ypač raiškios vertikaliosios sąskaidos stipriai kalvotasis kraštovaizdis. Tačiau šis
kraštovaizdis ne visur lengvai apžvelgiamas – miškingose vietovėse (pavyzdžiui, Gomertos
kraštovaizdžio draustinyje) apžvalgą apsunkina miškai, yra nemažai uždarų ar pusiau uždarų
erdvių; kraštovaizdyje gerai išryškėja tik vertikalios dominantės. Todėl atviras kraštovaizdžio
erdves ir apžvalgos vietas (atkarpas) reikia saugoti, neleisti apaugti mišku. Vaizdingiausius
regioninio parko kraštovaizdžius lankytojai gali apžvelgti važiuodami keliais, dviračių
turizmo trasomis bei nuo Tytuvėnų ir Šiaulės apžvalgos bokštų. Tuo tarpų pelkėtų duburių
(Tyrulių, Tytuvėnų tyrelio) kraštovaizdis yra neraiškus, nepasižymi estetine verte.
Tytuvėnų regioninio parko kelių būklė, ypač lyginant su Rytų ir Pietų Lietuvos
valstybiniais parkais, yra ganėtinai gera. Regioninio parko teritoriją galima lengvai apvažiuoti
automobiliu ar dviračiu, pasiekti daugelį lankytinų gamtos ir kultūros objektų, pasigrožėti
vaizdingais kraštovaizdžiais. Tai sudaro palankias prielaidas vystyti pažintinį turizmą. Ir tik
Gomertos kraštovaizdžio draustinyje kelių būklė yra prastesnė – čia esančius vietinės
reikšmės ir bendro naudojimo kelius reikėtų gerinti, pirmenybę teikiant esamoms ir
numatomoms dviračių turizmo trasų atkarpoms.
Autoturizmas Tytuvėnų regioniniame parke yra daugiau tranzitinio pobūdžio. Pagal
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane pateiktą prioritetinių nacionalinės svarbos
specializuoto pažintinio turizmo trasų sistemą, Tytuvėnų regioninį parką kerta nacionalinis
reprezentacinis kultūrinio turizmo maršrutas – „Lietuvos istorijos ir kultūros vėrinys“ (atkarpa
Katauskiai–Šiluva–Tytuvėnai–Kelmė) bei regioninis gamtinio ir kultūrinio pobūdžio
maršrutas „Vidurio Lietuvos parkų žiedas“ (atkarpa Lyduvėnai–Šiluva–Tytuvėnai–
Johampolis–Kelmė). Tytuvėnų regioninį parką maršrutu Raseiniai–Šiluva–Tytuvėnai–Kelmė
kerta ir Nacionalinio lygmens autoturizmo specialiajame plane numatytos autoturizmo trasos
„Žemaitijos keliai“ ir „Jono Pauliaus II piligrimų kelias“. Nuo Kelmės iki Tytuvėnų taip pat
veda autoturizmo trasos „Via Hanseatica“ atšaka. Šios nacionalinio lygmens autoturizmo
trasos priskirtos pirmam įgyvendinimo etapui (2009–2017 m.).
Autoturizmo trasos pažymėtos galiojančiame Tytuvėnų regioninio parko tvarkymo
plane. Atkreiptinas dėmesys, kad planuojamos autoturizmo trasų atkarpos neretai sutampa su
dviračių turizmo trasomis – tai nėra optimalu dviračių turizmo požiūriu.
Dviračių turizmui vystyti Tytuvėnų regioniniame parke skiriamas prioritetinis
dėmesys. Parko direkcija pati nuomoja dviračius. Šiuo metu lankytojams siūlomos 4 dviračių
turizmo trasos – Šiaulės žemės (22 ir 17 km, 3–4 val.), Tytuvėnų (15 km, 3 val.), Pro akmenų
ruožus (34 km, 5 val.), Pro durpynus ir Šiluvą (21 arba 27 km, 3–4 val.). Trūksta dviračių
turizmo trasų (jungčių) Gomertos kraštovaizdžio draustinio centrinėje dalyje. Parko tvarkymo
plane bei Radviliškio rajono savivaldybės dviračių ir pėsčiųjų takų sistemos išvystymo
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
59
specialiajame plane dviračių turizmo trasos šioje teritorijoje yra numatytos, tačiau jos nėra
optimalios ir kol kas liko neįrengtos. Į tai būtina atsižvelgti rengiant naują tvarkymo planą.
Pažymėtina, kad tik dalis dviračių turizmo trasų atkarpų eina specialiai įrengtais
dviračių ir pėsčiųjų takais. Neretai turistai turi važiuoti automobilių keliais, kas nėra patogu.
Vandens turizmas. Regioninio parko upės nėra tinkamos vandens turizmui dėl per
mažo vandeningumo. Nors galiojančiame tvarkymo plane Gauštvinio ežeras ir Gryžuvos
atkarpa pažymėta kaip vandens turizmo trasa, šio žymėjimo reikėtų atsisakyti.
Pėsčiųjų turizmas Tytuvėnų regioniniame parke neblogai išvystytas. Parke yra keletas
pažintinių takų. Populiariausi ir gausiausiai lankomi – Akmenų rūžos, Giliaus ežero,
Bridvaišio ežero ir Šiaulės žemės. Galiojančiame tvarkymo plane taip pat numatytas
Tytuvėnų miško pažintinis takas. Šiluvos miško pažintinis takas (vakariniame Šiluvos
miestelio pakraštyje) nebefunkcionuoja ir jį atkurti netikslinga. Piligrimai į Šiluvą dažnai eina
nuo pietiniame parko pakraštyje prie Raseinių–Katauskių–Šiluvos kelio įrengtos atokvėpio
aikštelės per Šiluvos mišką. Šio maršruto pagrindu pradėtas įrengti „Piligrimų takas“.
Poilsio gamtoje ir pramoginės rekreacijos potencialas. Poilsis gamtoje ir pramoginė
rekreacija Lietuvoje neįsivaizduojama be vandens telkinių. Šiuo požiūriu patraukliausi
Tytuvėnų mieste telkšantys Bridvaišio ir Giliaus ežerai – jie ganėtinai gilūs, neužpelkėję,
patenka į rekreacinio prioriteto zonas ir yra intensyviai naudojami poilsiui ir pramogoms, čia
gerai išvystyta rekreacinė infrastruktūra ir paslaugos. Bridvaišio ežere vystomos vandens
pramogos – pagrindiniame pliaže įrengta 250 m ilgio vandenlenčių trasa, vasarą veikianti nuo
10 iki 19 val. Čia taip pat nuomojamos valtys ir irklentės. Mažiau patrauklūs, tačiau taip pat
naudojami poilsiui Gauštvinio (vakarinėje pakrantėje stovyklaujama) ir Gomertos (rytinėje
pakrantėje įrengta poilsiavietė, vakarinėje įsikūrusi kaimo turizmo sodyba) ežerai. Kol kas
nepakankamai išnaudojamas Gomertos kraštovaizdžio draustinyje šalia dviračių turizmo trasų
telkšančio Viliošių (Baublės) tvenkinio rekreacinis potencialas – dabar čia įrengta maudyklė ir
automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau perspektyvoje galėtų būti stovyklaujama.
Rekreaciniu požiūriu vertingiausi miškai – pušynai – paplitę aplink Tytuvėnų miestą ir
Šiluvos miestelį. Tai yra palanki aplinkybė, nes Šiluva ir Tytuvėnai yra gausiausiai lankomos
parko vietovės. Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai mažiau patrauklūs – mišrūs,
nemažai eglynų. O pelkėtame duburyje telkšančio Gauštvinio apyežerių miškai ganėtinai šlapi
ir netinkami poilsiui. Vandens telkiniai ir miškai sudaro galimybes tradicinėms „verslinėms“
poilsio gamtoje formoms – žvejybai, uogavimui ir grybavimui. Pažymėtina, kad žvejybai
tinkami ir tie ežerai, kurie šiaip jau nėra patrauklūs poilsiui, pavyzdžiui, Apušio ežeras.
Svarbiausias turistų ir poilsiautojų aptarnavimo centras regioniniame parke – Tytuvėnų
miestas – yra išsidėstęs labai gražioje ir rekreaciniu požiūriu dėkingoje gamtinėje aplinkoje:
vaizdingame kalvotame kraštovaizdyje, tarp poilsiui tinkamų ežerų ir pušynų. Pastaruoju
metu Tytuvėnų mieste ir jo apylinkėse sėkmingai vystoma rekreacinė infrastruktūra, didėja
paslaugų ir veiklų įvairovė, miestas turi bendrąjį planą. Todėl pagrįstai gali būti svarstomas
Tytuvėnų miesto kaip potencialios kurortinės vietovės statusas. Tytuvėnai turi geriau
išvystytą infrastruktūrą ir paslaugas nei, pavyzdžiui, Aukštadvaris, kuris Lietuvos
Respublikos teritorijos bendrajame plane yra įvardintas kaip potenciali kurortinė vietovė.
Rekreacinė infrastruktūra ir jos poreikis. Kaip jau minėta, rekreacinė infrastruktūra
ir paslaugos geriausiai išvystytos Tytuvėnų mieste, ypač prie Giliaus ir Bridvaišio ežerų. Tai
palanku tiek vietos gyventojams, tiek turistams.
Siekiant kurortinės vietovės statuso Tytuvėnams būtina bent viena veikianti kurortinio
gydymo ar sveikatinimo įstaiga. Tinkama vieta tokiai įstaigai įkurti galėtų būti Tytuvėnų
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
60
rekreacinio prioriteto zonoje, netoli Giliaus ežero esantis 2 ha valstybinis sklypas.
Galiojančiame parko tvarkymo plane šiame sklype buvo numatyta įrengti stovyklavietę,
tačiau šis sprendinys liko nerealizuotas. Siekiant sudaryti sąlygas šioje vietoje įkurti
atitinkamo profilio įstaigą, reikėtų pakoreguoti tvarkymo plano sprendinius ir surasti
investuotoją.
Parke būtinas bent vienas kempingas. Geriausia vieta kempingui įrengti – vėlgi
Tytuvėnuose, Bridvaišio rekreacinėje zonoje, valstybinėje žemėje šalia vakarinės Bridvaišio
ežero pakrantės (16 pav.).
16 pav. Numatoma ir siūloma rekreacinė infrastruktūra Tytuvėnų regioniniame parke.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
61
Prie parko lankytojų centro, Tytuvėnų miško pakraštyje, siūloma įrengti poilsiavietę
bei miško verslams (bitininkystė, potašo, medžio anglių gamyba ir kt.) skirtą lauko
ekspoziciją. Tytuvėnų miške, prie kelio vedančio į Giliaus ežero poilsiavietę, siūloma įrengti
automobilių stovėjimo aikštelę. Taip pat Bridvaišio vakarinėje ir Giliaus pietinėje pakrantėse
siūloma numatyti papildomas vietas stovyklavimui.
Būtina plėtoti lankytojams ir vietos gyventojams skirtą rekreacinę infrastruktūrą
Šiluvos miestelyje ir jo apylinkėse. Kadangi atlaidų metu maldininkams trūksta vietų
automobilių stovėjimo aikštelėje, planuojama įrengti papildomą stovėjimo aikštelę kitoje
(rytinėje) kelio pusėje. Rytiniame miestelio pakraštyje, Zbaro kaime, rekultivuojant buvusio
smėlio karjero teritoriją bus įrengta poilsiavietė su vandens telkiniu (kūdra) ir maudykle,
skirta pirmiausia vietos gyventojams. Taip pat yra privati iniciatyva įrengti kempingą Šiluvos
miestelio vakariniame pakraštyje, netoli esamos kaimo turizmo sodybos (dabar – gyvenamojo
prioriteto zona). Šiluvos miške, piligrimų maršruto pagrindu, bus įrengtas maldininkams
skirtas „Piligrimų takas“.
Gomertos ežero rytinėje pakrantėje įrengta poilsiavietė yra svarbi Šaukoto miestelio
gyventojams. Siūloma numatyti galimybę joje stovyklauti su palapinėmis (transformuoti į
stovyklavietę). Stovyklavietę taip pat siūloma įrengti prie Viliošių (Baublės) tvenkinio. Prie
kitų Gomertos kraštovaizdžio draustinio vandens telkinių plėtoti rekreacinę infrastruktūrą
netikslinga.
Gauštvinio ežero rekreacinio prioriteto zoną siūloma išplėsti pietų kryptimi, pagal
vakarinę ežero pakrantę, apimant tradicines poilsiavimo ir stovyklavimo vietas. Dabar dalis
poilsiavimui naudojamos vakarinės ežero pakrantės patenka į Užpelkių botaninį-zoologinį
draustinį, o rekreacinio prioriteto zonoje įrengtos vienintelės stovyklavietės aiškiai nepakanka.
Prijungus prie rekreacinio prioriteto zonos atsivertų galimybės vakarinėje ežero pakrantėje
įrengti papildomas stovyklavietes (aikšteles palapinėms ir automobiliams statyti), taip
patenkinant poilsiautojų poreikius bei išvengiant kraštotvarkinio konflikto.
Planuojama nutiesti dviračių ir pėsčiųjų taką nuo Šiluvos iki Tytuvėnų (jau parengtas
specialusis planas, išpirkta žemė). Siūloma tolau vystyti žiedinę dviračių turizmo trasą „Pro
durpynus ir Šiluvą“, gerinant atkarpą Tytuvėnai–Pašakarnis–Plekaičiai–Šiluvos tyrelio
durpynas–Šiluva. Šioje atkarpoje reikia pagerinti kelią, įrengti atokvėpio vietą prie Plekaičių
tvenkinio, atnaujinti poilsiavietę šiauriniame Šiluvos tyrelio durpyno pakraštyje. Taip pat
numatoma įrengti lauko ekspoziciją Petro Stundžios sodyboje (atkreiptinas dėmesys, kad šalia
šios sodybos yra Kęstučio apygardos partizanų kautynių ir žūties vieta – ją taip pat derėtų
pritaikyti lankymui).
Rengiant naują tvarkymo planą būtina patikslinti dviračių turizmo trasas ir jungtis
Gomertos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Tikslinga atsisakyti galiojančiame tvarkymo
plane numatytos dviračių turizmo trasos atkarpos per Tytuvėnų tyrelio durpyną.
Parke yra keletas nerekultivuotų smėlio ir žvyro kasaviečių. Kai kurios iš jų
rekultivuojant galėtų būti pritaikytos poilsiui.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
62
9. Kraštotvarkinių konfliktų analizė
9.1. Regioninio parko išorinių ribų optimizavimo poreikis
Parko išorinės ribos keitimą siūloma svarstyti pietryčių pusėje, kur šiandien nutįsęs
270 m ilgio, vidutiniškai 35 m pločio parko ploto kyšulys (17 pav.). Jo smaigalyje – kultūros
paveldo objekto požymius turinčios senosios Akmens k. kapinės, mūrinis koplytstulpis ir
vidurinio geležies amžiaus kapinynas. Atsižvelgiant į tai, jog pastaroji archeologinė
radimvietė išeina už parko ribos, jog čia plyti Akmenės mitologiniam akmeniui (unikalus
kodas 5589) nustatytos vizualinės apsaugos zonos dalis, siūloma: parko išorinę ribą
sutapatinti su minėta zona (1) arba ribą išplėsti šiaurės rytų kryptimi (2), apimant didžiąją
Vilkiškių k. gūbrio dalį su dar viena priešistorine laidojimo vieta ir įamžinta partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta Grigučių sodyboje. 1952 m. spalio 3 d. šioje Povilo Lukšio rinktinės
vadavietėje žuvo Dominykas Grumuldis-Darbininkas (g. 1922 m.), Stasys Satkus-Marūnas
(g. 1924 m.) ir viena žymiausių Lietuvos moterų partizanių – Izabelė Vilimaitė-Stirna
(g. 1925 m.).
17 pav. Pasiūlymas keisti parko ribą ties Akmenės ir Vilkiškių kaimais.
Taip pat siūloma svarstyti pietvakariuose, Pyragių (Palapišių) miško kvartaline linija
nubrėžtą parko ribą, nes vos 70–510 m atstumu į pietus nuo jos yra du nacionalinės reikšmės
vertybių požymius turintys kultūros paveldo objektai: 1) 1946 m. pavasario pabaigoje –
vasaros pradžioje Lietuvos partizanų įtvirtintų stovyklaviečių kompleksas; jame tų pačių metų
liepos 6 d. įvyko P. Morkūno vadovaujamos partizanų kuopos (tuo metu joje buvo ir
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
63
Žebenkšties rinktinės vadai J. Žemaitis ir J. Čeponis) kautynės su NKVD2 ir MVD
3 daliniais,
žuvo A. Jokubaitis-Šiūra (g. 1913 m.) ir 2) Lietuvos partizanų Jono Baltkojo-Eimučio
(g. 1926 m.), Petro Banio-Leono (g. 1931 m.), Antano Einikio-Žemaičio (g. 1921 m.) ir
Broniaus Papreckio-Tautmylio (g. 1931 m.) žūties 1949 m. spalio 4 d. vieta, kurią ženklina
sunykęs medinis kryžius.
Į tą patį, prie parko siūlomą prijungti plotą (18 pav.) patenka vertingas ir geros būklės
Antrojo pasaulinio karo metų slėptuvių-žeminių kompleksas kairiajame Lapišės krante.
18 pav. Pasiūlymas keisti parko ribą Pyragių (Palapišės) miške.
Vakaruose siūloma svarstyti Pagryžuvio kultūros paveldo vertybių židinio: piliakalnio
su senovės gyvenviete (unikalus kodas 24515) ir dvaro sodybos pastatų, parko komplekso
(unikalus kodas 196) prijungimo prie parko galimybę. Siūlymą kurti salą, 1,6 km nutolusią
nuo parko ribos (1) arba sudaryti kyšulį pagal Gryžuvos upelį (2) (19 pav.), grindžia
akivaizdus istorinis ryšys tarp Pagryžuvio ir Tytuvėnėlių dvarų (Pagryžuvį įkūrė Jeronimas
Pšeciševskis, Tytuvėnėlių dvarininko J. Burbos žentas), taip pat menamas ryšys tarp
Pagryžuvio ir Bridvaišio piliakalnių.
2 – Vidaus reikalų liaudies komisariatas (rus. НКВД, Народный комиссариат внутренних дел). 3 – Vidaus reikalų ministerija (rus. МВД, Министерство внутренних дел).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
64
19 pav. Pasiūlymas prijungti prie parko Pagryžuvio kultūros paveldo vertybių židinį.
9.2. Regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribų optimizavimo poreikis
Atlikus Tytuvėnų RP draustinių geomorfologinę reljefo analizę pateikiami pasiūlymai
jų ribų koregavimui, siekiant pilniau apsaugoti vertingus gamtinius kompleksus.
Gomertos kraštovaizdžio draustinis (tuo pačiu ir pats Tytuvėnų RP) rytinėje dalyje
neapima Kalnų ir Šaukoto kalvynų sandūros (smulkiai kalvoto masyvo, kurio kilmė – keiminė
terasa). Už regioninio parko ribos PR dalyje lieka Šaukoto kalvyno pietinė dalis ir Vilkiškių
140–150 m a. a. kalva (20 pav.).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
65
20 pav. Pasiūlymas dėl Gomertos kraštovaizdžio draustinio ribos koregavimo.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
66
Vičių geomorfologinis draustinio ribos daug kur keistinos (21 pav.) siekiant tiksliau
apibrėžti Vičių fliuvioglacialinį ledyno pakraščio gūbrį. Siūlomi tikslinimai brėžinyje
pažymėti baltomis punktyrinėmis linijomis; parko riba pažymėta violetine linija.
21 pav. Pasiūlymas dėl Vičių geomorfologinio draustinio ribos koregavimo.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
67
Skogalio (Bridvaišio) kraštovaizdžio draustinio ribos kai kur keistinos (22 pav.)
siekiant tiksliau išskirti raiškaus moreninio gūbrio apylinkinių pelkinių kompleksus. Siūlomi
tikslinimai brėžinyje pažymėti baltomis punktyrinėmis linijomis.
22 pav. Pasiūlymas dėl Skogalio (Bridvaišio) kraštovaizdžio draustinio ribos
koregavimo.
Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko buveinių būklę ir pasiskirstymą teritorijoje,
saugomų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių populiacijų būklę, paplitimą ir buveines paaiškėjo,
kad daugeliu atvejų gamtinių draustinių ir buveinių apsaugai svarbių teritorijų ribos yra
optimalios. Reikia atlikti tik nedidelius pakeitimus.
1. Užpelkių gamtinis rezervatas. Beveik visa Užpelkių gamtinio rezervato teritorija
yra valstybiniai miškai, tačiau nedidelė rezervato teritorijos dalis yra privačios nuosavybės
teise valdomas žemės plotas. Esant tokiai situacijai, yra sudėtinga tinkamai organizuoti
gamtinio rezervato apsaugą ir tvarkymą, nepažeidžiant rezervato režimo ir privačios
nuosavybės teisių. Dėl to siūlome pakeisti gamtinio rezervato ribas ir teritorijos pakraštyje
esantį privačios nuosavybės teise valdomą sklypą išimti iš Užpelkių gamtinio rezervato.
Kadangi privačios nuosavybės teise valdomas žemės sklypas nedidelis, toks teritorijos ribų
koregavimas neturės neigiamos įtakos nei ekosistemos vientisumui, nei rezervate esančių kitų
gamtinių vertybių apsaugai.
2. Tytuvėnų tyrelio durpyno teritorijos tvarkymas ir naudojimas. Tytuvėnų
regioniniame parke didelį plotą užima buvusio Tytuvėnų tyrelio durpyno teritorija, kurioje
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
68
ilgą laiką buvo eksploatuojamos durpės. Dabar durpės nebekasamos, durpyno teritorija
padalyta į keliolika sklypų, kuriuos privačios nuosavybės teise valdo fiziniai asmenys.
Durpyno teritorija pagal dabartinį zonavimą priskirta ekologinės apsaugos prioriteto zonai.
Įvertinę dabartinę teritorijos būklę, manome, kad šioje teritorijoje neturėtų būti
vykdomi jokie esminiai pakeitimai ir ji turėtų būti palikta atsikurti savaime. Kai kuriuose
kasybos plotuose susidarę seklūs vandens telkiniai, kuriuose telkiasi paukščiai, o telkinių
pakraščiuose pamažu atsikuria pelkių bendrijos. Bet kokie vandens lygio režimo pakeitimai
atskiruose kasybos plotuose gali turėti neigiamos įtakos gretimų plotų būklei. Manome, kad
buvusių durpyno kasybos plotų gilinimas ar kitoks jų pertvarkymas yra netikslingas ir
rizikingas. Taip pat neturėtų būti atnaujinama durpių gavyba.
Reikėtų svarstyti Šiluvos tyrelio II telmologinio draustinio pavadinimo keitimą.
Nepatogu viename regioniniame parke vienodai vadinti ir tik skaitmenimis skirti du skirtingus
draustinius. Šis draustinis galėtų būti vadinamas pagal kaimo, esančio maždaug už 1 km į
rytus nuo teritorijos, pavadinimą – Sandrausiškės telmologiniu draustiniu, o Šiluvos tyrelio I
telmologinį draustinį vadinti tiesiog Šiluvos tyrelio telmologiniu draustiniu.
Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko miškų buveinių būklę, siūloma Užpelkių
gamtinio rezervato zonos ribą, esančią 493 kv. viduje, perkelti į vakarus, sutapatinant su 127
ir 493 kv. riba, o Šiluvos girininkijos 913 kv. ribose išskirti gamtinio rezervato zoną.
Atsižvelgiant į susiklosčiusią VSTT ir KPD bendradarbiavimo praktiką kultūros
paveldo apsaugos srityje, reikia sutapatinti Šiluvos urbanistinio draustinio ribas su Šiluvos
miestelio istorinės dalies – į Registrą įtraukto kultūros paveldo objekto (unikalus kodas
12631) – ribomis.
Tokį patį žingsnį reiks žengti Tytuvėnuose. Iki šiol Tytuvėnų urbanistinio draustinio
ribos buvo sutapatintos su Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno
komplekso (unikalus kodas 975) teritorijos ribomis. Miestelio istorinės dalies vertingųjų
savybių tyrimas šiandien pradėtas ir teritorijos ribų planas Kultūros paveldo centre jau
rengiamas. Kartu su šios studijos priedais pateikiamas išankstinis, svarstomų ribų brėžinys
(23 pav.).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
69
23 pav. Pasiūlymas dėl Tytuvėnų urbanistinio draustinio ribos.
Plečiant parką pietvakarių kryptimi (žr. 9.1 poskyrį), didėtų Vičių geomorfologinio
draustinio plotas. Geomorfologiniu požiūriu tai nesukeltų prieštaravimų: brėžiama riba yra už
Lapišės (Dubysos kairysis intakas), tad į draustinio plotą patektų vaizdingo ir žaismingo
miško upelio ruožas.
Plečiant parko ribą pietryčių kryptimi (žr. 9.1 poskyrį), atsižvelgiant į archeologinį ir
istorinį kultūros paveldo objektų pobūdį, jų gausą ir reikšmę, taip pat vaizdingą Sandravos
aukštupio ir Vilkiškių gūbrio kraštovaizdį, siūloma svarstyti naujo – Sandrausiškės vardo4 –
kraštovaizdžio draustinio steigimo galimybę (24 pav.). Šios vertingos vietovės viduryje, tarp
Akmenės ir Sandrausiškės buvo ir iš dalies išliko didelė pirmųjų mūsų eros amžių pilkapių
grupė, kurią 1939 m. birželį tyrinėjo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus archeologinė
ekspedicija, vadovaujama Prano Baleniūno. Buvo ištirti 9 pilkapiai, juose rasta iš viso 10
griautinių kapų arba jų liekanų, aptikta daugelis archeologinių radinių, taip pat sparninė
profiliuota segė, kuri prekybiniais keliais į Lietuvą buvo atgabenta iš Romos imperijos. Dvi
vėlesnio geležies amžiaus tarpsnio laidojimo vietos buvo ir yra tirtinos pietinėje siūlomo
draustinio dalyje – Akmens ir Vilkiškių kaimų laukuose.
4 Pastaraisiais metais Sandrausiškės kaimo vardas Vyriausybės nutarimu išbrauktas iš Gyvenamųjų vietų
registro, tad jo suteikimas draustiniui – prasmingas ir svarbus.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
70
24 pav. Pasiūlymas dėl Sandrausiškės kraštovaizdžio draustinio steigimo.
Istorinio Sandrausiškės kaimo erdvėje išliko knygnešio Ipolito Skirmanto sodybos
akmeninis rūsys; Lietuvos partizanų ryšininkų ir rėmėjų Karčiauskų sodyba, į rytus nuo jos
esanti bunkerio vieta; ryšių punktas, buvęs prie seno ąžuolo į šiaurę nuo Kazakauskių
sodybvietės (Vilkiškių k. Grigučių sodyboje jau minėta Povilo Lukšio rinktinės vadavietė ir
partizanų žūties vieta – žr. 9.1 poskyrį). Be to, Akmens k. vėjo malūną išlaikė partizanų
rėmėjų Einikių šeima, 1945–1946 m. čia buvo malami vietos gyventojų partizanams paaukoti
miltai.
9.3. Gyvosios gamtos vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos
Tytuvėnų regioniniame parke yra penkios buveinių apsaugai svarbios teritorijos, bet
trims iš jų – Šiluvos tyrelio BAST (LTKEL0012), Papušynio miško BAST (LTKEL0013) ir
Miškinių miško BAST (LTRAD0003) gamtotvarkos planai iki šiol neparengti. Svarbu
artimiausiu metu parengti šių teritorijų gamtotvarkos planus. Taip pat būtina atnaujinti Apušio
ežero ir jo apyežerės BAST (LTKEL0010) gamtotvarkos planą, kurio galiojimas baigiasi
2017 m. Reikia pakoreguoti ir naujai parengtą, bet dar nepatvirtintą Šimšų miško BAST
(LTKEL0007) gamtotvarkos planą, įtraukiant invazinių ir svetimžemių rūšių gausos
reguliavimo priemones, taip pat koreguoti pievų buveinių tvarkymo metodus bei terminus.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
71
Visuose gamtotvarkos planuose būtina atsižvelgti į invazinių ir kitų svetimžemių rūšių
paplitimą teritorijose ir numatyti reikiamas jų populiacijų naikinimo bei kontrolės priemones.
Savalaikis priemonių taikymas, kol rūšys nedaug išplitusios, pašalintų galimybę toms rūšims
vėliau išplisti ir ateityje nereikėtų investuoti daug lėšų į invazinių rūšių kontrolę bei
naikinimą.
Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko miškų buveinių pasiskirstymą ir būklę
išskiriamos šios pagrindinės konfliktinės situacijos parko miškuose:
miško aikštės ir miškapievės dažnai inventorizuojamos kaip miškas (miško žemė),
tuo pačiu jas priskiriant miško plotams, nors realiai tai yra pievos, kurias ir būtina išlaikyti
atviras, be medžių ar krūmų;
Tytuvėnų tyrelio durpyno teritorijoje (572–578 kv.) dideli atviri plotai savaime
apauga žėliniais, ypač palei kanalus (buvusius ar esamus), tokiu būdu naujieji žėliniai
segmentuoja didelius atvirus plotus į mažus, ir pelkė tampa nepatraukli migruojantiems
paukščiams;
Užpelkių botaninio zoologinio draustinio pietinėje dalyje (511 ir 520 kv.), ŽEk ir
ŽEr kraštovaizdžio tvarkymo zonose, savaime želia miškas. Čia inventorizuotus miškus
naujajame miško grupių plane siūloma priskirti IIA pogrupiui, nors saugomų vertybių
(augalų) išsaugojimui užtikrinti tie plotai turėtų būti išlaikomi neapaugę mišku, kaip pievos.
Inventorizavus šiuose plotuose mišką ir priskyrus jį IIA pogrupiui, iš esmės užkertamas kelias
miško augmenijos pašalinimui ir tuo pačiu ten augantys atvirų vietų Raudonosios knygos
augalai pasmerkiami išnykimui.
Išnagrinėjus miškų priskyrimą miškų grupėms siūloma jį tikslinti:
1. Šiluvos g-jos 66 ir 70 kv. palei tradicinį piligrimų kelią išskirti 50 m zonas (iš
abiejų kelio pusių) ir siūlyti priskirti IIB grupei (rekreaciniams miškams);
2. šiuo metu rengiamame Kelmės rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų
grupėms plane numatomas miško grupės keitimas iš II į I (rezervatinius miškus), įkuriant
Užpelkių rezervatinę zoną, įtraukiant į ją 493 kv. vakarinę dalį, nors ten yra privati miško
valda – tai prieštarauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymui; siūlome 493 kv. miškų
nepriskirti I grupei;
3. Šiluvos girininkijos 913 kv. miškus siūlyti priskirti I miškų grupei;
4. Radviliškio miškų urėdijos Legečių g-jos 621 ir 616 kv. aplink piliakalnį
išsidėsčiusius miško sklypus siūlyti priskirti IIB pogrupiui (kad būtų galima vykdyti
kraštovaizdžio formavimo kirtimus), taip pat išskirti 50 m pločio juostą abipus tako, vedančio
į apžvalgos bokštą, ir joje esančius miškus taip pat priskirti IIB grupei;
5. Radviliškio miškų urėdijos Legečių g-jos 9 kv. 2–4, 7, 8, 10 skl. siūlyti priskirti
IIB grupei.
Taip pat pateikiami siūlymai dėl ūkininkavimo miškuose ir apmiškinimo reguliavimo:
1. Miško genetinių draustinių ribas peržiūrėti natūroje, atmetant tuos plotus, kur
dalyje taksacinio sklypo akivaizdžiai netinka medyno charakteristikos ir tai netenkina
draustinio reikalavimų.
2. Imtis priemonių, kad būtų galima pašalinti miško augmeniją Užpelkių botaninio
zoologinio draustinio pietinėje dalyje (511 ir 520 kv.), ŽEk ir ŽEr zonose esančiose atvirose
užmirkusiose pievose, taip užtikrinant 5 augalų rūšių įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą
išsaugojimą.
3. Imtis priemonių, kad būtų galima pradėti rekonstruoti didelius II grupės miškų
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
72
plotus nelaukiant, kol jie pasieks gamtinę brandą, dėl aunksčiau ataskaitoje išvardintų
priežasčių.
4. Pušynus sausose ir laikinai užmirkusiose augavietėse atkurti ta pačia pagrindine
rūšimi.
5. Numatyti ir vykdyti ūkines priemones (šienavimą, krūmų ir medžių kirtimą),
padedančias išsaugoti gamtiniu požiūriu vertingas atviras erdves.
9.4. Negyvosios gamtos paveldo vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos bei probleminiai arealai
Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis yra
3 eksploatuojami durpių telkiniai ir vienas smėlio telkinys (18 lentelė). Nepradėti naudoti
naudingųjų iškasenų telkiniai nebus pradedami kasti, nes tokios veiklos pradėti saugomose
teritorijose įstatymiškai neleidžiama. Sprendžiant pagal duomenis apie gavybos apimtis
Šiluvos tyrelio šviesių durpių gavyba truks 15 metų, Tytuvėnų tyrelio – 65 metus. Stalmokų
karjere smėlio gavyba truks ilgiau.
18 lentelė. Naudingųjų iškasenų telkiniai Tytuvėnų regioniniame parke.
Eil.
Nr.
Pavadi-
nimas Naudotojas
Naudin-
goji iškasena
Skirto
kasybos
sklypo
plotas, ha
Skirtų naudoti
išteklių likutis
2017-01-01,
tūkst. kub. m
Vid. metinė
gavybos
apimtis,
tūkst. kub. m
Planuojama
karjero
egzistavimo
trukmė, metais
1. Šiluvos tyrelis
UAB
„Tytuvėnų
durpės“
Durpės 545,6 6788
Iš jų šviesių 851 55
120 Iš jų šviesių 15
2. Tytuvėnų
tyrelis
UAB „Tytuvėnų
durpės“
Durpės 205,9 1860
Iš jų šviesių 395 6
310
Iš jų šviesių 65
3. Stalmokai VĮ „Šiaulių regiono
keliai“
Smėlis 11,4 537 2 214
Pastaba: skirtos naudoti Didžiojo tyrulio durpių telkinio dalies plotas nepatenka į Tytuvėnų regioninio parko
teritoriją.
Išeksploatuotų durpynų ir kitų kasimviečių sutvarkymas turi būti numatytas atskiruose
planuose ir įgyvendintas pagal parengtus projektus. Visi naudingųjų iškasenų gavybos
objektai (karjerai, durpių gavybos laukai) turi galiojančius naudojimo (kasybos ir
rekultivacijos) projektus, kurie yra saugomi Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fonde
(toliau – GF).
Stalmokų (2010 m. naudojimo projekto papildymas, Nr. GF 13861) karjerą numatyta
rekultivuoti į mišką, jo šlaitus nulėkštinant 25 laipsnių kampu.
Šiluvos tyrelio (2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo) projektas,
Nr. GF 5573) rekultivavimo būdas – savaiminė renatūralizacija. Nnumatomas barelinių
griovių užlyginimas, surenkamųjų griovių užpylimas, paviršiaus profiliavimas, vandens lygio
pakėlimas.
Tytuvėnų tyrelio (2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo)
projektas, Nr. GF 5574) rekultivavimo būdas – savaiminė renatūralizacija (25 pav).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
73
Numatomas barelinių griovių užlyginimas, surenkamųjų griovių užpylimas, paviršiaus
profiliavimas, vandens lygio pakėlimas
25 pav. Eksploatuojamas Šiluvos tyrelio durpynas ir jo atributinė bei reglamentuojanti
lauko informacija (V. Mikulėno nuotraukos, 2014).
Tytuvėnų regioniniame parke registruota 17 potencialių taršos židinių. Reikėtų
regioninio parko darbuotojams įvertinti jų būklę ir su objektų savininkais aptarti tvarkymo ir
priežiūros būdus.
Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Geologinės aplinkos taršos židinių posistemyje,
Tytuvėnų regioniniame parke yra užregistruota 17 potencialių taršos židinių (PTŽ).
Inventorizuoti 3 sąvartynai, 4 technikos kiemai, 3 naftos bazės, 2 sandėliai, 1 skerdykla, 1
degalinė, 1 kiaulidė ir 2 valymo įrenginiai (19 lentelė). 9 objektai buvo inventorizuoti
2004 m., o 8 – 2009 m., todėl sukaupta informacija gali būti pasikeitusi. Objektų būklė yra
labai įvairi, nuo veikiančių iki rekultivuotų.
Kiekvienam PTŽ yra įvertintas ir apskaičiuotas preliminarus jo pavojingumas. Objekto
pavojingumas skaičiuojamas atsižvelgiant į keletą kriterijų – įvertinama objekto būklė,
eksploatacijos periodas, pastatų ar įrenginių būklė, izoliacinės dangos, lietaus nuotekų
surinkimo sistemos, teršiančių medžiagų sklaidos galimybės ir pavojingumas, objekto plotas,
atstumai iki artimiausių vandens telkinių, gruntinio vandens slūgsojimo gylis ir pan. Iš minėtų
kriterijų skaičiuojamas bendras objekto pavojingumas.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
74
19 lentelė. Potencialūs taršos židiniai Tytuvėnų regioniniame parke.
PTŽ
Nr.
PTŽ
potipis Būklė
Būklės
pradžia
Būklės
pabaiga Plotas Savininkas
Bendras
pavojingumas
3455 Sąvartynas Rekultivuotas 19850101 20030101 Vidutinis pavojus
9726 Technikos
kiemas Veikiantis 19600101 15000
Tytuvėnų miškų
urėdija Vidutinis pavojus
10115 Sąvartynas Rekultivuotas 19700101 20110101 15000 Kelmės r.
Tytuvėnų seniūnija Vidutinis pavojus
9725 Naftos
bazė Veikiantis 19900101 900
Tytuvėnų miškų
urėdija Vidutinis pavojus
126 Sandėlis Sugriautas 140 Didelis pavojus
9675 Technikos
kiemas Neveikiantis 19720101 19900101 1500 Nežinoma Vidutinis pavojus
3445 Skerdykla Veikiantis 19960101 0 Rasos Šlepienės IĮ Vidutinis pavojus
10114 Valymo
įrenginiai Rekonstruotas 19700101 30000
Kelmės r.
Tytuvėnų seniūnija
Ypatingai didelis
pavojus
3452 Sąvartynas Veikiantis 19850101 6000 UAB „Šiluvos
komunalinis ūkis“ Vidutinis pavojus
9659 Sandėlis Sugriautas 19700101 19910101 200 Nežinoma Ypatingai didelis
pavojus
3453 Technikos
kiemas Veikiantis 26000 Vidutinis pavojus
3449 Valymo
įrenginiai Sugriautas 19920101 7150
SP UAB „Raseinių
vandenys“ Vidutinis pavojus
3450 Technikos
kiemas Sugriautas 19850101 19930101 30000 Vidutinis pavojus
3023 Degalinė Veikiantis 20000101 3000 UAB „Antivis“ Ypatingai didelis
pavojus
9658 Naftos
bazė Sugriautas 19720101 19900101 150 Nežinoma Vidutinis pavojus
3451 Kiaulidė Neveikiantis 19630101 19910101 6600 Vidutinis pavojus
10116 Naftos
bazė Neveikiantis 19800101 19980101 500 Nežinoma Didelis pavojus
Pagal bendrą pavojingumą geologinei aplinkai 3 PTŽ, esantys Tytuvėnų regioniniame
parke yra ypatingai didelio pavojaus, 3 didelio ir 12 vidutinio pavojingumo. Ypatingai didelio
pavojaus objektai yra PTŽ Nr. 10114 – valymo įrenginiai Tytuvėnų m., Žvejų g. 12, PTŽ
Nr. 9659 – sandėlis Pašakarnio k. ir PTŽ Nr. 3023 – degalinė Tytuvėnų m., Žemaitės g. 14.
Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkai didžiausią pavojų kelia apleisti, neveikiantys,
bešeimininkiai objektai. Tytuvėnų regioniniame parke LGT turimais duomenis daugiau kaip
pusė PTŽ yra neprižiūrimi, bešeimininkiai.
LGT taip pat turi informacijos apie dviejose PTŽ teritorijose atliktus ekogeologinius
tyrimus ir nustatytą pavojingumo būklę:
PTŽ Nr. 10115 sąvartynas, Kuršių k., tyrimai atlikti 2009 m. ir 2011 metais. Kuršių
sąvartynas rekultivuotas 2011 metais. Darbų metu sutvarkytas apie 2,0 ha plotas. Teritorijoje
suformuotas apie 85 m ilgio, iki 75 m pločio ir keleto metrų aukščio sąvartyno kaupas (plotas
apie 9375 m²). Šiukšlių kaupas užpiltas nelaidžiu gruntu ir užsėtas daugiametėmis žolėmis.
Po rekultivacijos atliktų pakartotinių tyrimų metu tarša nenustatyta, tačiau, įvertinus
sąvartyno kaupe vykstantį biodegradacijos procesą, ganėtinai laidžias teritorijos uolienas ir
netoli sąvartyno esančius gruntinio vandens vartotojus, rekomenduojami pakartotiniai
ekogeologiniai tyrimai, ypač gruntinio vandens srauto iškrovos kryptimi – šiaurinėje
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
75
sąvartyno papėdėje. Pakartotiniai ekogeologiniai tyrimai leistų spręsti apie tolesnio požeminio
vandens monitoringo tikslingumą;
PTŽ Nr. 126 sandėlis, Narušių k., tyrimai atlikti 2014 metais. Sandėlis yra miško
zonoje. Tiesioginiais tyrimais nustatyta, kad viename grunto bandinyje patvaraus organinio
teršalo DDT5 (chlororganinio pesticido) koncentracija 48 kartus viršija nustatytą ribinę verte
(ribinė vertė 0,1 mg/kg). Žymesnių gruntinio vandens cheminės sudėties pokyčių nenustatyta.
Šiame objekte keičiant teritorijos naudojimo paskirtį reikalinga atlikti detalesnius tyrimus ir
pašalinti taršą.
Kad PTŽ teritorijos regioniniame parke keltų kuo mažiau pavojaus aplinkai ir žmonių
sveikatai, o taip pat ir nekeltų vizualinės taršos, būtų tikslinga įvertinti jų dabartinę būklę ir su
objektų savininkais (dėl bešeimininkių objektų reiktų kreiptis į savivaldybę) aptarti tvarkymo
ir priežiūros būdus. Užterštų teritorijų sutvarkymui gali būti gautas finansavimas pagal 2014–
2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto
„Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“
05.6.1-APVA-V-020 priemonę „Užterštų teritorijų tvarkymas“.
5 – dichloro-difenil-trichloroetanas (vienas iš sintetinių pesticidų).
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
76
10. Veiklą regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai
Veiklą Tytuvėnų regioniniame parke reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
įsakymai (20 lentelė).
20 lentelė. Veiklą Tytuvėnų regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai.
Pavadinimas Patvirtinimo data Nr.
Lietuvos Respublikos įstatymai
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas 1993 m. lapkričio 9 d. Nr. I-301
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I-1120
Lietuvos Respublikos miškų įstatymas 1994 m. lapkričio 22 d. Nr. I-671
Lietuvos Respublikos žemės įstatymas 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas 1995 m. liepos 5 d. Nr. I-1034
Lietuvos Respublikos statybos įstatymas 1996 m. kovo 19 d. Nr. I-1240
Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas 1998 m. kovo 19 d. Nr. VIII-667
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros
paveldo apsaugos įstatymas
1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-733
Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos
poveikio aplinkai vertinimo įstatymas
1996 m. rugpjūčio 15 d. Nr. I-1495
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai
Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų
patvirtinimo
1992 m. gegužės 12 d. Nr. 343
Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos aprašo
ir miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų
patvirtinimo
2001 m. rugsėjo 26 d. Nr. 1171
Dėl visuomenės informavimo, konsultavimo ir
dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų
planavimo nuostatų patvirtinimo
1996 m. rugsėjo 18 d. Nr. 1079
Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu
ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose
parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų
patvirtinimo
2004 m. gegužės 14 d. Nr. 583
Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo
nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo
patvirtinimo
1999 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1073
Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo 1999 m. balandžio 29 d. Nr. 490
Dėl Tytuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų plano
patvirtinimo
2006 m. gegužės 5 d. Nr. 427
Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių
teritorijų nuostatų patvirtinimo
2004 m. kovo 15 d. Nr. 276
Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai
svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto
pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo
2009 m. balandžio 22 d. Nr. D1-210
Dėl gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų
patvirtinimo
2008 m. balandžio 2 d. Nr. 318
Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių
tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo
2002 m. sausio 31 d. Nr. 152
Dėl planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai
vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo
2004 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 967
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
77
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymai
Dėl Tytuvėnų regioninio parko tvarkymo plano
patvirtinimo
2006 m. liepos 14 d. Nr. D1-347
Dėl Tytuvėnų regioninio parko apsaugos reglamento
patvirtinimo
2002 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 431
Dėl saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo
taisyklių patvirtinimo
2014 m. sausio 8 d. Nr. D1-24
Dėl visuomenės dalyvavimo planų ir programų
strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūrose
ir vertinimo subjektų, Europos Sąjungos valstybių
narių ir kitų užsienio valstybių informavimo tvarkos
aprašo patvirtinimo
2004 m. rugpjūčio 27 d. Nr. D1-455
Dėl planų ir programų atrankos dėl strateginio
pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo
patvirtinimo
2004 m. rugpjūčio 27 d. Nr. D1-456
Dėl teritorijų planavimo erdvinių duomenų
specifikacijos patvirtinimo
2013 m. gruodžio 31 d. Nr. D1-1009
Dėl teritorijų planavimo normų patvirtinimo 2014 m. sausio 2 d. Nr. D1-7
Dėl gamtinio karkaso nuostatų patvirtinimo 2007 m. vasario 14 d. Nr. D1-96
Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo
patvirtinimo
2005 m. sausio 20 d. Nr. 3D-37 /
D1-40
Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai
svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto
pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo
2009 m. balandžio 22 d. Nr. D1-210
Dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo 2014 m. kovo 14 d. Nr. D1-281
Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir
apsaugos nuostatų patvirtinimo
2004 m. sausio 20 d. Nr. D1-35
Dėl valstybės saugomų gamtos paveldo objektų
sąrašo patvirtinimo
2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 652
Dėl gamtos paveldo objektų vertinimo ir
reikšmingumo nustatymo kriterijų aprašo
patvirtinimo
2009 m. liepos 8 d. Nr. D1-393
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
78
SANTRUMPOS
BAST – buveinių apsaugai svarbi teritorija
EB – Europos Bendrija
GDR10LT – Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 georeferencinių erdvinių
duomenų rinkinys
GF – Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fondas
GIS – geografinės informacinės sistemos
IĮ – individuali įmonė
KPD – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
LGT – Lietuvos geologijos tarnyba
LKS – Lietuvos koordinačių sistema
LRK – Lietuvos raudonoji knyga
MU – miškų urėdija
PTŽ – potencialus taršos židinys
RP – regioninis parkas
SRIS – Saugomų rūšių informacinė sistema
UAB – uždara akcinė bendrovė
VĮ – valstybės įmonė
VSTT – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
79
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Baleniūnas Pranas. Kelmynų, Rinkšelių ir Sandrausiškės pilkapiai. 1939 m.
tyrinėjimai. Lietuvos istorijos instituto bibliotekos Rankraštynas, f. 1–237.
2. Butkus Vigmantas. Stebuklo horizontai. Šiluva ir jos legenda lietuvių literatūroje.
Vilnius, 2014.
3. Dviračių ir pėsčiųjų takų sistemos išvystymo Radviliškio rajono savivaldybės
teritorijoje specialusis planas (2015 m.).
4. Geomorfologinio žemėlapio M 1:200 000 revizija / Guobytė R.; Lietuvos geologijos
tarnyba. – Vilnius, 2000. – 57 p. + 2 žml. (7 lapai) + CD: 9 pav. – (LGT fondas;
Nr. 5478).
5. Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazimieras. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai
1864–1904. Vilnius, 2004.
6. Kelmės rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms plano projektas,
parengtas Valstybinės miškų tarnybos.
7. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarė Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela. Vilnius,
2005, t. 3. [Prieiga per internetą http://www.piliakalniai.lt].
8. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro skaitmeniniai duomenys © Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba, 2006–2017.
9. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (2002 m.).
10. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai. Vilnius, 1977,
t. 3.
11. Michelbertas Mykolas. Corpus der römischen Funde im europäischen Barbaricum.
Litauen. Vilnius, 2001.
12. Michelbertas Mykolas. Kuršių pilkapynas. Vilnius, 2009.
13. Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės /3. Vakarų Lietuvos miestai
ir miesteliai /1. Vilnius, 2004.
14. Nacionalinio lygmens autoturizmo specialusis planas (2009 m.).
15. Nacionalinis kraštovaizdžio tvarkymo planas (2015 m.).
16. Nuo Dubysos upės slėnio erdvių iki Tytuvėnų velniakelių: geologinė pažintinė
ekskursija Raseinių ir Kelmės rajonuose, 2014 m. birželio 19–20 d.: seminaro temų ir
objektų aprašas / sudarė: Satkūnas J., Mikulėnas V., Grigienė A., Minkevičius V.;
Lietuvos geologijos tarnyba, Molėtų švietimo centras. – Vilnius: LGT, 2014. – 22 p.:
iliustr. – Bibliogr. str. gale. – 502.6/.7.
17. Raseinių rajono savivaldybės turizmo ir rekreacijos specialusis planas (2009 m.).
18. Rašomavičius V., 2012. EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas. –
Vilnius.
19. Satkūnas J. Tytuvėnų regioninio parko geologijos ir geomorfologijos įdomybės =
Tytuvėnai Regional Park-Geological and Geomorphological Sights // Geologijos
akiračiai. – 2006. – Nr. 1. – P. 51–55: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 55.
20. Saugomų rūšių informacinė sistema, 2017. https://sris.am.lt/
21. Slah Gvidas. Tytuvėnėlių akmens amžiaus gyvenvietės žvalgomųjų archeologinių
tyrimų 2015 m. ataskaita (Miškininkų g., Tytuvėnėlių k., Kelmės r. ). Klaipėda, 2017.
Rankraštis Tytuvėnų regioninio parko direkcijos archyve.
22. Stalmokai, 2010 m. naudojimo projekto papildymas, Nr. GF 13861.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
80
23. Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija. Parengė Ieva Šenavičienė ir Dainius
Junevičius. Vilnius, 2015, p. 36–46.
24. Šiluvos tyrelis, 2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo) projektas,
Nr. GF 5573.
25. Širkaitė Jolanta. Dailininkė Sofija Romerienė (Zofia Romer, 1885–1972). Vilnius,
2005.
26. Širkaitė Jolanta. Tytuvėnų dvaras, Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai.
Vilnius, 2008, p. 159–173.
27. Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai. Sud. Dalia Klajumienė. Vilnius, 2006.
28. Tytuvėnų tyrelis, 2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo) projektas,
Nr. GF 5574.
29. Vadovas po Tytuvėnų regioninį parką. Sud. Almantas Kulbis. Vilnius, 2015.
30. Vaišvila Alfonsas. Knygnešių veikla Šiluvoje, Kraštotyra, 1979, kn. 9, d. 2, p. 41–48.
31. Vaišvila Alfonsas. Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI–XX a.). Vilnius,
2013.
32. Vaitkevičius Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius, 1998.
33. Vaitkevičius Vykintas, Baltrūnas Valentinas. Lietuva. 101 įdomiausia vieta. Vilnius,
2008.
34. VĮ Raseinių miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projektas.
35. Tytuvėnų regioninio parko tinklapis http://www.trp.lt/
36. http://www.vstt.lt/VI/files/Media/galutiniai_vadovai_po_parkus/po%20tytuvenu%20r
egionini%20parka.pdf
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
81
PRIEDAI
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
82
1 priedas. Pelkės Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
83
2 priedas. Valstybinės reikšmės miškai Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
84
3 priedas. Medynai Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
85
4 priedas. Miško augavietės Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
86
5 priedas. Miško ploto padidėjimas Tytuvėnų regioniniame parke nuo 2005 metų
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
87
6 priedas. Miško įveisimas ir apaugimas mišku Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
88
7 priedas. Miškų grupės Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
89
8 priedas. Saugomų augalų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
90
9 priedas. Saugomų grybų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
91
10 priedas. Saugomų paukščių rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
92
11 priedas. Saugomų žinduolių, roplių, vėžiagyvių ir vabzdžių rūšių paplitimas Tytuvėnų
regioniniame parke
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
93
12 priedas. Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės ir nekilnojamųjų kultūros pavel-
do vertybių požymius turintys objektai Tytuvėnų regioniniame parke ir jo prieigose
Statu-sas
Reikš-
mingu-
mas
Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos
Archeologijos paveldas Regist. Nenust. 3833 Piliakalnis, vad. Pile Pašakarnio k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Regist. Nenust. 3882 Piliakalnis Šiaulelių k., Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Regist. Region. 5133 Kuršių pilkapynas, vad.
Milžinkapiais,
Kačmilžiais
Kuršių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Regist. Region. 5136 Tytuvėnų piliakalnis, vad.
Briedvaišio piliakalniu
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Regist. Region. 6099 Budraičių kapinynas, vad.
Gyže
Budraičių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r. sav.
Valst.
saug.
Nenust. 16140 Debeikių pilkapis Debeikių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Regist. Region. 16356 Kuršių pilkapis Kuršių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Valst.
saug.
Nenust. 23865 Kudinų, Kalnų piliakalnis
su gyvenviete
Kudinų k., Šiaulėnų sen.,
Radviliškio r. sav.
Valst.
saug.
Nacion. 30339 Lenartuvos pilkapynas Lenartuvos k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Tirt.
Pilkapių vieta Plekaičių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Dar žinomi kaip
Kelmynų k. pilkapiai;
buvo tyrinėti 1939 m.
LKS 6159066, 454826
Tirt.
Pilkapių vieta Rinkšelių k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Parko riba kalvą dalina
pusiau LKS 6156499,
457477
Tirt.
Kapinynas, vad. Milžinkapiais
Roglaičių k., Šiluvos sen., Raseinių r. sav.
LKS 6157915, 450240
Siūl.
Akmuo su duobutėmis Daukšių k., Šiaulėnų
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6166483, 458753
Tirt.
Piliakalnis Antaniškių k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6157255, 457854
Tirt.
Naujųjų amžių radimvietė Grigalaičių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Rastas akmuo su smail.
dub. LKS 6161680,
459543
Valst.
saug.
Nenust. Kudinų, Kalnų piliakalnis
su gyvenviete
Kudinų k., Šiaulėnų sen.,
Radviliškio r. sav.
LKS 6168194, 462765
Siūl.
Pilkapiai Akmenės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Dar žinomi
Sandrausiškės k.
pavadinimu; tyrinėti
1939 m. LKS 6155372,
454483
Tirt.
Kapinynas Akmenės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Dalis parke, dalis už
ribų LKS 6153852, 454226
Tirt.
Kapinynas, vad. Pile Skogalio k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6162052, 451077
Siūl.
Akmens amžiaus
radimvietė
Tytuvėnėlių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6165234, 448721
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
94
Statu-sas
Reikš-
mingu-
mas
Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos
Architektūros paveldas Regist. Nenust. 204 Buv. dvaro sodybos
fragmentai
Tytuvėnėlių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Regist. Nenust. 494 Pašakarnėlio buv. dvaro
sodybos fragmentai
Pašakarnio k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
2017-03-27 teisinė
apsauga panaikinta
Pamin. Nacion. 975 Tytuvėnų Švč. Mergelės
Marijos bažnyčios ir
bernardinų vienuolyno
ansamblis
Maironio g. 2, 2A,
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Pamin. Nacion. 1583 Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos kompleksas
M. Jurgaičio a. 2, Šiluva, Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Regist. Region. 4433 Šiluvos Šaulių namai Jono Pauliaus II g. 12,
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Regist. 12631 Šiluvos miestelio istorinė
dalis
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Kultūrinė vietovė
Valst.
saug.
Region. 13490 Antkapinė koplytėlė Jono Pauliaus II g.,
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Valst.
saug.
Nenust. 23206 Tytuvėnų Kristaus
Gelbėtojo koplyčia-
mauzoliejus
S. Romerienės g. 9,
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Regist. Nacion. 31214 Šiluvos Švč. Mergelės
Marijos Apsireiškimo
koplyčios statinių
kompleksas
Jono Pauliaus II g. 7,
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Regist. Viet. 32201 Namas Sodų g. 1, Tytuvėnai,
Tytuvėnų sen., Kelmės r.
sav.
Tirt.
Pašakarnio dvaro sodybos
fragmentai
Pašakarnio k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6161115, 453422
Pamin. Nacion. 21847 Švč. Mergelės Marijos,
Švč. M. Marijos Angelų
Karalienės bažnyčia
Maironio g. 2A,
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Tytuvėnų Švč.
Mergelės Marijos
bažnyčios ir bernardinų
vienuolyno ansamblis
Pamin. Nacion. 21848 Vienuolyno namas Maironio g. 2A,
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Tytuvėnų Švč.
Mergelės Marijos
bažnyčios ir bernardinų
vienuolyno ansamblis
Pamin. Nacion. 21849 Kančios laiptų, Kristaus
laiptų, Šventųjų laiptų koplyčia
Maironio g. 2A,
Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.
Tytuvėnų Švč.
Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų
vienuolyno ansamblis
Pamin. Nacion. 21850 Arkadų galerija Maironio g. 2A,
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Švč. M. Marijos
Gimimo bazilikos
kompleksas
Pamin. Nacion. 25030 Švč. Mergelės Marijos
Gimimo bazilika
M. Jurgaičio a. 2, Šiluva,
Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Švč. M. Marijos
Gimimo bazilikos
kompleksas
Pamin. Nacion. 25031 Sandėlis (kaulinyčia) M. Jurgaičio a. 2, Šiluva,
Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Švč. M. Marijos
Gimimo bazilikos
kompleksas
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
95
Statu-sas
Reikš-
mingu-
mas
Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos
Istorinis paveldas Siūl.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Mūrų k., Šiaulėnų sen.,
Radviliškio r. sav.
LKS 6169068, 458995
Valst.
saug.
Nacion. 10937 1863 m. sukilėlių būrio
vado Zigmanto
Citavičiaus kovos ir žūties
vieta
Patytaukio k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Regist. Region. 33081 Knygnešio Kazimiero
Roseno gimtoji sodyba
Jono Pauliaus II g. 22,
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Regist. Nacion. 39502 Gydytojo Boroko Chveideno žuvimo vieta ir
kapas
Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.
Regist. Nacion. 39503 Calio Senzulio žuvimo
vieta ir kapas
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Regist. Nacion. 39137 Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Goriškio k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Įregistruota 2017-07-14
Siūl.
1945–1946 m. Džiugo
būrio partizanų slėptuvės-
žeminės vieta
Sandravos miškas,
Tytuvėnų apylinkių sen.,
Kelmės r. sav.
LKS 6158168, 454955
Tirt.
Lietuvos partizano Leono
Caporkaus-Šarūno (1918–
1951) sodybos vieta
Plekaičių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6159275, 454688
Tirt.
Lietuvos partizano Jono
Junako-Rūko (1910–
1947) sodybos vieta
Plekaičių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6158746, 455163
Siūl.
Lietuvos partizanų
kautynių ir žūties vieta
Medsodžių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r. sav.
Dar žinoma Rekstiškio
arba Žiogynės vardu. LKS 6160604, 455690
Siūl.
1945–1946 m. Džiugo
būrio partizanų stovykla-
vietė, vad. Žydrojumi
Tytuvėnų Tyrelis,
Tytuvėnų apylinkių sen.,
Kelmės r. sav.
LKS 6161999, 456269
Siūl.
Lietuvos partizanų
ryšininkų ir rėmėjų
Radzevičių sodybos vieta
Antaniškių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6157360, 456099
Tirt.
Raudonosios armijos
karių stovyklavietė ir
Lietuvos partizanų
slėptuvių-bunkerių vieta
Papušynio miškas,
Tytuvėnų apylinkių sen.,
Kelmės r. sav.
LKS 6159580, 457488
Tirt.
Lietuvos partizanų rėmėjų
Antano ir Veronikos
Butkų sodyba
Miškinių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6160159, 458794
Siūl.
Lietuvos partizanų
Antano, Jono ir Petronėlės
Kuraičių sodybos vieta
Grigalaičių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6160711, 459451
Tirt.
Lietuvos partizanų slėptuvės-bunkerio vieta
Grigalaičių k., Šaukoto sen., Radviliškio r. sav.
Lietuvos partizanų Antano, Jono ir
Petronėlės Kuraičių
sodybvietė. LKS
6160715, 459430
Siūl.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Grigalaičių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6161004, 458788
Tirt.
Lietuvos partizano
Vaclovo Daukanto-Ryto
(1926–?) sodybos vieta
Grigalaičių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6161593, 458416
Siūl.
Lietuvos partizanų
ryšininkių ir rėmėjų
Balčiūnų sodyba
Grigalaičių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6161967, 459035
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
96
Statu-sas
Reikš-
mingu-
mas
Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos
Tirt.
Lietuvos partizanų sąskrydžio vieta
Grigalaičių k., Šaukoto sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6162268, 458418
Tirt.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio II
vieta
Goriškio k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6162534, 459696
Siūl.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Šaukoto miškas, Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6163511, 460349
Siūl.
Lietuvos partizanų Felikso
Kokštos-Rustemo (1927–
1952) ir Zofijos
Kokštienės-Lietučio
(1929–1952) žūties vieta
Baranaučiznos k.,
Šiaulėnų sen.,
Radviliškio r. sav.
Dar žinoma Ungurinės
vs. vardu. LKS
6166276, 461507
Tirt.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Šiluvos Tyrelis,
Tytuvėnų apylinkių sen.,
Kelmės r. sav.
LKS 6156114, 453729
Siūl.
Lietuvos partizano Povilo
Morkūno-Rimanto (1920–1953) sodyba
Zbaro k., Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Išlikusi klėtis. LKS
6155803, 451503
Tirt.
Žuvusių Lietuvos
partizanų užkasimo vieta
Tytuvėnų m., Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
LKS 6163348, 449443
Tirt.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Pašakarnio k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6163487, 458051
Tirt.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Ropkepių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Ist. Grinių k.; Melešių
sodybvietė. LKS
6157333, 457985
Tirt.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Baublės vs., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Kučinskų sodybvietėje.
LKS 6167728, 461324
Regist. Nacion. 40175 Kęstučio apygardos
partizanų vado Povilo
Morkūno-Ežeriečio,
Drako, Rimanto ir štabo
nario Stasio Zinkevičiaus-
Algimanto kautynių ir žūties vieta
Vičių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Įregistruota 2017-05-26
Tirt.
J. Žemaičio-Vytauto
tėviškės namas
Šiluvos g., Tytuvėnai,
Tytuvėnų sen., Kelmės r.
Stribų išardytas ir
atgabentas iš
Kiaulininkų k.,
Raseinių r. LKS
6162649, 449447
Tirt.
Pirmojo pasaulinio karo
gynybiniai įtvirtinimai
Skogalio k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Kapinynas. LKS
6162078, 451143
Tirt.
Lietuvos partizanų
ryšininkų ir rėmėjų
Karčiauskų sodyba
Sandrausiškės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6155928, 454630
Siūl.
Lietuvos partizanų
slėptuvės-bunkerio vieta
Sandrausiškės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6156472, 454792
Tirt.
Knygnešio Ipolito
Skirmanto sodyba
Sandrausiškės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Išlikęs rūsys. LKS
6155909, 454503
Tirt.
Lietuvos partizanų: Antano Budgino-Žvainio
(1925–1952), Stasio
Vaitkaus-Gedimino
(1930–1952) ir Stepono
Augusčio-Upelio (1931–
1952) žūties vieta
Sandrausiškės k., Šiluvos sen., Raseinių r. sav.
LKS 6157380, 454277
Tirt.
Lietuvos partizanų ryšių
punktas
Sandrausiškės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6156560, 454292
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
97
Statu-sas
Reikš-
mingu-
mas
Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos
Siūl.
Žuvusių Lietuvos partizanų užkasimo vieta
Turgaus g., Šiluva, Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Stribyno ir areštinės kompleksas. LKS
6155613, 451201
Siūl.
Pušis, vad. Šnabo pypke Šilo g. 14, Šiluva,
Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
LKS 6154935, 450445
Siūl.
Stribynas Tytuvėnų m., Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
LKS 6162707, 449347
Siūl.
Namas, kuriame 1942–
1944 m. gyveno Lietuvos
kariuomenės kpt. Jonas
Žemaitis
Jono Pauliaus II g.,
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Šiluvos miestelio
istorinė dalis. LKS
6155361, 450943
Tirt.
Antrojo pasaulinio karo
gynybiniai įtvirtinimai
Šiluvos miškas, Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6155628, 450238
Siūl.
Stribynas ir areštinės Turgaus g., Šiluva,
Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Šiluvos miestelio
istorinė dalis. LKS
6155567, 451207
Siūl.
Stribynas Bukoto g. 3, Šiluva, Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Šiluvos miestelio istorinė dalis. LKS
6155388, 451141
Tirt. Lietuvos partizanų
slėptuvės-žeminės vieta
Pumpurų miškas, Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6158287, 445519
Tirt.
Antrojo pasaulinio karo
gynybiniai įtvirtinimai
Užpelkių miškas, Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6173228, 449871
Tirt.
Lietuvos partizano
Nikodemo Augusčio (?–
1946) žūties vieta
Kaimalės k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6169907, 449372
Tirt.
Žuvusių Lietuvos
partizanų užkasimo vieta
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
LKS 6155403, 450314
Dailės paveldas Valst.
saug.
Region. 30265 Antkapinė koplytėlė Jono Pauliaus II g.,
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Siūl.
Kryžius Plekaičių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6159186, 454677
Siūl.
Koplytstulpis Akmenės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Kapinynas. LKS
6153841, 454201
Tirt.
Koplytėlės Žaiginio g., Šiluva,
Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Dvi koplytėlės ant
greta augančių pušų.
LKS 6154868, 451705
Tirt. Petro Stundžios sodyba Vičių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6159729, 449498
Inžinerinis paveldas Tirt.
Siaurojo geležinkelio
pylimas
Tytuvėnėlių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
LKS 6164839, 449372
Memorialinis paveldas Valst.
saug.
Nacion. 26160 Tytuvėnų žydų žudynių
vieta ir kapas I
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Siūl.
Lietuvos partizanų kapas Tytuvėnų m., Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.
LKS 6163101, 449490
Regist. Viet. 10934 Antrojo pasaulinio karo
Sovietų Sąjungos karių
palaidojimo vieta
Miško g., Tytuvėnai,
Tytuvėnų sen., Kelmės r.
sav.
Valst.
saug.
Nacion. 10935 Tytuvėnų žydų žudynių
vieta ir kapas II
Tytuvėnai, Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
98
Statu-sas
Reikš-
mingu-
mas
Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos
Valst. saug.
Nacion. 10936 1863 m. sukilėlių kapai Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.
Regist. Viet. 11122 Antrojo pasaulinio karo
Sovietų Sąjungos karių
palaidojimo vieta
Raseinių g., Šiluva,
Šiluvos sen., Raseinių r.
sav.
Valst.
saug.
Region. 20721 Šiluvos žydų senosios
kapinės
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Valst.
saug.
Nenust. 26138 Kuršių k. senosios kapinės Kuršių k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Regist. Nacion. 33080 Knygnešio Kazimiero
Roseno kapas
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
Tirt.
Lietuvos partizano Prano
Jurkaus-Likimo (1925–
1948) kapas
Pašakarnio k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Pašakarnėlio dvaro
sodyba. LKS 6162584,
457772
Siūl.
Lietuvos partizano Povilo
Lušo-Mildūno (1919–
1949) kapas
Šiluva, Šiluvos sen.,
Raseinių r. sav.
LKS 6155223, 450744
Siūl.
Senosios kaimo kapinės Roglaičių k., Šiluvos sen., Raseinių r. sav.
Kapinynas. LKS 6157926, 450169
Siūl.
Senosios kaimo kapinės Akmenės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Kapinynas. LKS
6153839, 454195
Tirt.
Sovietinių okupantų ir
kolaborantų nužudytų
civilių gyventojų
užkasimo vieta
Šiluvos miškas, Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6154908, 452600
Siūl.
Senosios evangelikų
liuteronų kapinės
Tytuvėnų m., Tytuvėnų
sen., Kelmės r. sav.
LKS 6162786, 448953
Mitologinis paveldas Siūl. Kaimalės akmuo su
smailiadugniu dubeniu II Pievų g. 19, Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r.
Perkeltas. LKS 6162499, 449096
Siūl.
Pašakarnio akmuo su
smailiadugniu dubeniu
Pašakarnio k., Tytuvėnų
apylinkių sen., Kelmės r.
sav.
Pašakarnio dvaro
sodyba. LKS 6161144,
453399
Siūl.
Akmuo su smailiadugniu
dubeniu
Grigalaičių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
Lietuvos partizanų
ryšininkių ir rėmėjų
Balčiūnų sodyba. LKS
6161969, 459067
Tirt.
Pušis Ropkepių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6157958, 458137
Tirt.
Pušis Debeikių k., Šaukoto
sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6163895, 458755
Valst.
saug.
Nenust. 5589 Akmuo, vad. Koplytėlės
akmeniu
Akmenės k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Valst.
saug.
Region. 5599 Rinkšelių akmuo, vad.
Aukuro, Didžiuoju
akmeniu
Rinkšelių k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
Siūl.
Pušis Viliošių k., Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.
LKS 6168767, 461983
Siūl.
Alkakalnis, vad. Varpine Kudinų k., Šiaulėnų sen.,
Radviliškio r. sav.
LKS 6168300, 462647
Siūl.
Šaltinio vieta Kudinų k., Šiaulėnų sen.,
Radviliškio r. sav.
LKS 6168197, 462836
Tirt.
Kalnas, vad. Kartuvių
kalnu
Antaniškių k., Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6156945, 457050
Siūl.
Šventvietė, vad. Varpo
pelke
Šiluvos miškas, Šiluvos
sen., Raseinių r. sav.
LKS 6155286, 449643
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
99
Sutrumpinimai:
Pamin. – kultūros paminklas
Valst. saug. – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas
Regist. – registrinis kultūros paveldo objektas
Siūl. – nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių požymius turinčiam objektui siūloma suteikti
teisinę apsaugą
Tirt. – tirtinas nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių požymius turintis objektas
Nacion. – nacionalinis reikšmingumo lygmuo
Region. – regioninis reikšmingumo lygmuo
Viet. – vietinis reikšmingumo lygmuo
Nenustat. – reikšmingumo lygmuo nenustatytas
Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017
100
ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖS BRĖŽINYS M 1:27 000
Recommended