Petras ŽEMKAUSKAS

VISKAS ATBULAI

Satyros ir humoro trauktinė

AKaunas, 2019

Petras ŽEMKAUSKAS

VISKAS ATBULAI

ISBN 978-609-474-137-1

© Petras Žemkauskas, 2019© Dailininkas Vladimiras Beresniovas, 2019

Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkui

Vidui Mačiuliui už svarią materialinę paramą, tuo su-

teikiant galimybę knygą „Viskas atbulai“ pateikti skaitytojams kaip amžiaus

(1928 10 06 – 2018 10 06) jubiliejinį leidinį ir 50-ąją savo kūrybos knygą.

Autorius

ATSIKOSËJIMAI

7

Ðiuolaikinë Vendeta Kraujo kerštas kažkadaEgzistavo kaip mada:Niekam nieko nepasakę,Jie už akį dūrė akį,Kraują plaudavo kraujuIr be išmonių naujųTai vadino vendeta, Net tradicija šventa.

Keičias mados mūsų krašto –Kerštui mes naudojam raštą,Nuo graudžiausio mūsų skundoNet negyvėliai pabunda:Atkirtį be kraujo duodamIr iš balto darom juodą,Iš tiesaus padarom kreivą –Šaudom kaip fronte kareiviai.Kaip malonu, kaip gražu –Pražūtį mes priešui nešam. –Nes už sugadintą kraująNet nė teismas nešienauja.Štai kokia dabar šventaŠiuolaikinė VENDETA.

8

Pokalbis su „að“(Testamentas ekspromtu)

Rašau eiles, siekiu aš grožio,Pasižiūriu – man gimė... proza!– Ji ritminė, – aš temą pasuku, –Krėvė taip rašė – jį vadinam klasiku. – Bet čia poezijos – nė lašo!Ir prozos šitaip jau nerašo.Kur gi siužetas? Turinys?Juk tai visai ne kūrinys, Beprasmiai žodžiai suversti – Rašytoju vadintis? Dar anksti,Teisybę sakant, gal net per vėlai?Tai ne kūryba – žodžių draikalai.

Nėjai į klasikus prieš pusę šimto metų –Juk jau skystėja protas, rankos kreta,Greit [kaip Valinskui] teks ištart „atia“,Tupi juk nebūties krante! – Ir kas? Mirties aš jau nesibaidau,Užteks, ką per amželį suradauIr į knygas sudėjau – gal kita kartaAtras archyvuose ir tąLašelį gėrio – aš juk to siekiau,Deja, ne viską dar tepasakiau,

9

– Tik tu gal Letos kitame krante,Valinsko frazę tardamas: „atia!“–Vargu tave teprisimins vaikai,Kai bus atėję jau kiti laikai?

– Naršys archyvus jau kita karta,Kuriai mana kūryba bus šio to verta,Kaip praeitų epochų atspindys?– Vargu ar kas tada archyvus tuos vartys?– Bet lukterkim, ką pasakys jiems ateitis.O kol esu aš šitame krante, Tik tau aš tegaliu ištart „atia!“

10

Parazitø kamuolys Oi paslaptinga mūsų planeta!Į jos gelmes juk niekas neįlys:Kas žingsnis čia gyvybė vis kita,Tai knibždančių gyvūnų kamuolys. Visi gyvūnai vienas kitą vejasIr slapstos, kur išmano, nuo kitų.Jų nepasiekia mūs tikslai ir svajos –Jų daug – nesuprastų, neatrastų!

Štai parduotuvėj „juokdarys iš cirko“Apžiūrinėja žvilgančias prekes –Vos jis išeis, net nieko nenupirkęs,Savininkai jau prekių pasiges.

Anas ūsuočius (nors visai dar jaunas!)Ištraukė litų keisti į eurus –Keitėjai nuo galvų sau plaukus raunas:Įkišo pinigus jiems netikrus!Pigiau rūkyti šis gudruolis bando,Bet džiaugiasi ta laime neilgai:Gal metams prisipirko kontrabandos –Užklupo jį įstatymų sargai.Kiekvieną dieną, Žemė vos nubunda,Žvalgaisi – atsipeikėt negali:Aplink gyvybė knibžda, žydi, gundo!Kiek parazitų Žemės kamuoly!

11

Tas kamuolys orbitoj randa keliąIr knibžda jis – lyg milžino galva.O toj galvoj – mažytė lyg dulkelėTėvynė mano, mano Lietuva!

12

Tikiu

Žinau, kur gali pašaipos nuvest,Tad pradedu šaipytis... iš savęs,Nesišaipysite, jei jums atrodo,Jog „barasi puodas, kad katilas juodas“.

Aš netikiu čigonės būrimu Iš delno arba taro kortom.Tikiu malonia šiluma namų,Tikru jausmu, tiktai ne meilės sportu.

Ir astrologų netikiu galia, Kurią jie apgaulingai demonstruoja.Tikiu tik savo siekiais ir valia,Žygiuot į humoro rytojų.

Net Zodiako netikiu kerais, Visų būrėjų pastangom bevaisėm –Su humoristo siekiais atviraisĮ pragarą tikriausiai tenueisiu.

13

Noriu...

Kažko noriu. O ko? Nežinau.O gal nieko neverta norėti?Aš nekeikiu likimo dosnaus –Juk turiu, ko geidžiau aš turėti!

Jei ko trūksta, tai trūksta visiems:Dabar menas pastumdėlio vietoj!Bet netenka dar vaikščiot basiems,Maistui graužt duonos žiauberę kietą.

Ko, jaunystės? Ir ką joj randi?Jos klaidom netoli tenueisi!Man mielesnė senatvė brandi,Apgalvotieji mąstymo vaisiai.Gal gerai, kad vis noris kažko?

Tai variklis gyvenimo laimėn.Nuolat kurti, svajoti, ieškot, Nes juk niekas negimsta savaime!

14

Kur nueisime?

Jau nežinom, kaip teks mums gyventi –Gal gimtoji kalba atsibos?Juk čia veržiasi interventaiSvetimos, net ne aisčių kalbos.

Kaip mes tęsim gyvenimą šitąTrypdami savo kalbą rimtai,Kai lyg žvyro tešlon primaišytaMūs kalbon svetimybių šimtai?

Eik į įstaigą ar parduotuvę –Net afi šų vardai pakeisti,Lyg sėdėtų jose ne lietuviai,Lyg iš užsienių jie atsiųsti.

Kalbininkai, kur Lietuvą vedat?Kur nuves tuo keliu jus galva?Juk savigarbą šitaip praradus,Ir tautybę praras Lietuva!

Kur jūs žiūrit, kalbos puoselėtojai,Pro savųjų reformų prizmę?Gresia potvynis vargšei mūs LietuvaiBesibraunančių barbarizmų.

15

Tai ðtai!

[Vietoj autobiografijos]

Sakot, sukežęs? Bet vis dar sveikas,Kaip žemės ūky, neturiu švenčių.Metų apmaigytas, bet atsilaikęs,Kad iki karsto jaunas gyvenčiau.

Kirvarpos graužia – gydytis reikia?Kūnas – be balso: tyli ir kenčia.Ligų apgraužtas, bet išsilaikęs,Kad visą amžių sveikas gyvenčiau.

Žino suaugęs, gal net ir vaikas:Ko besiimčiau – neišsižiočiau.Gundytas žanrų, bet atsilaikęs,Kad visą amžių humorizuočiau!

Uþmarðties kaina

Nesiskųskime užmarštimi –juk yra toks nerašytas dėsnis:Kitų ydas vos užmiršt imi –Jiems daraisi tu reikalingesnis!

16

Sraigtas

Dar sukasi likimo mano sraigtas – Tai susergu, tai vėl skubu pasveikti.Apsisukimai, jau žinau, lėtėsTolyn, tolyn nuo mano praeities.

Nuo greičio viršijimo nuolatinioMatyt, detalės mano susitrynė – Per šitiek daug nudilusių dalių Lenktynininku likti negaliu. Ieškosiu veteranų, tarpe jųGal dar pasieksiu pergalių naujų?!

17

Karalienë

– Aš šeimoj karalienė esu! –Pasigyrė kaimynams viena.– Pagyrūnė esi! Iš tiesų,Šitaip garbint save? Gal gana? –– O kaip vyras? – Klausyti skaudu,Tu laikai jį po savo padu? – Pašnekovai atsiliepė du.

Bet žmona turi nuomonę tvirtą,Oponentams iš karto atkirto:– Vyras mano šeimoj visagalis, Visada aš jo žodžių klausau,Jo valdžios neprisiimu sau, – Šia fraze užgesino ji ginčą. –Jeigu vyras nebūtų karalius,Karaliene savęs nevadinčiau.

Liûdnas dialogas

– Aš vyro nesulaukiu... Laimė žūva! –Prasiveržė kaimynei aimana.– Neištikimas? Pas kitas užkliūva?– Dar niekur neužkliūva. Aš – pana.

18

Pseudo... Ne, tai visai nebuvo bučinys,Nesužėravo tavo akyse ugnis.Nejaugi meilei jau atėjo galas,O bučinys – beprasmis ritualas? Staiga užgeso ir troškimai gražūs,Teliko sapnas ar skaudus miražas.Kankina tas iš sapno pabudimas, Užgesusių jausmų klaikus žaidimas. Iš šalto tavo lūpų prilietimoBeliko nuoskauda prisiminimo –Mane kankina ji tarytum bintas,Staiga ant mano lūpų pakabintas!

Neliesiu šito binto niekada,Kol neužgys man širdyje žaizda –Nuo mano lūpų jis ir pats nukris,Jei gims tikrasis meilės sūkurys.

O jei tikroji meilė jau negimtų,Tas bintas saugos širdį užrakintą Lyg mumiją šaltasis sarkofagas.Lyg mitologijoj bežadis magas.

Ir bus archeologams radinys –Krūtinėj likęs meilės židinys,Kurio net laikas [gal po metų šimto]Nebepajėgs paslėpto atrakinti.

19

Aðtrumas Gyvenimo kely sutinkam asmenis,Kurie užkliudo seną arba jauną:Jų aštrūs žodžiai tarsi peilio ašmenysĮžeisti siekia arba net nupjauna.Kaip pasielgti, svarstote, jaučiu:Įveiksim juos tiktai ne tuo pačiu!

20

Spragos Gyventi daros žiauriai nesmagu:Kodėl įstatymuose tiek spragų?Valstybei šitos spragos juk žalingos,Tačiau jai kam matyt jos reikalingos?

Kodėl kai kam iš džiaugsmo akys dega,Įstatymuos atradus kokią spragą?Ko stengiasi kai kas ją panaudoti?Kad nori sau didesnę naudą duoti!

Kada gi pagaliau diena išauš, Kai valdžios pamatys jas iš viršaus?Parodykim spragas iš apačios –Tegul viršūnės žalą apskaičiuos!

21

Apie groþá Ji saugojo išpuoselėtą grožį,Jos žvilgsnis buvo mielas, atidus,O visas veidas – tarsi žiedas rožės...Tiktai nematė niekas, koks vidus.

Gal jis tiktai dorybėm tviska?Gal pilnas pykčio, melo ir klastos?Gana spėliot. Gal susumuokim viską:Vidinio grožio – veidas neatstos.

Pamfleto ar odës?

Pamatė merginą. Kokia ji graži!Stebuklų stebuklas jinai! Dievaži!Prieš šitokį grožį pasaulis nublankstaPajuto, kad kelnėse darosi ankšta!

Tačiau, kai pabandė prie jos prisiliesti,Tuoj antausį gavo, pradėjo atvėstiTokia kaip visos dama pasirodys,Verta gal pamfl eto, ne degančios odės.

22

Mintis kaip vaisius

1

Mintis kaip vaisius. Turi ji prinokti. Šią tiesą visada pats sau kartoju:Kol smegenys nespėjo susivokti,Tegu liežuvis dar netrimituoja!

Jei mūsų smegenis valdys liežuvis,Neabejokim: mūsų protas žuvęs.Neprisidėsiu aš prie tų, kas žodį švaisto,Mintis tegu sulauks brandos dienų, Naudosiu ją kaip ginklą arba vaistą – Žinosiu, kad prasmingai gyvenu.

2

Mintis kaip vaisius. Turi ji subręsti,Gyvybę pagimdyti savyje.Kol gyvenu, turiu aš tai išspręsti –Juk tai – gyvybės tikslas ir svaja.Nenoriu būt gyvenime aklu,Auginti savo vaisių be sėklų,Ir nesiliausiu aš, kol mano žodisSavus vaisius gyvenime parodys.

23

Uþ kokybæ

Gyvenimas mūsų kasdien vis gražėjaIr savo prestižą it akį mes saugom:Net skaičius kvailysčių žymiai sumažėjo,Nes kokybė jų nuolat... auga.

24

Apie pliká ir jo plikæ

Šukuoja plikis, ko seniai neturi,Išminčiai du į jį iš tolo žiūri:Galėtų jis tik brūkštelt paausiuos – Nereiktų plikės erzinti visos.

– Matai? Jo atmintis labai gera,Nes ji neleidžia į senatvę klysti:Nors jo viršugalvy plaukų nėra,Tebešukuoja galvą – kaip jaunystėj.

– Netiesą, broli, tu dabar sakai:Jis atmintį praradęs visiškai.Visai užmiršo, kad seniai nupliko,Ir iki šiol brūžuoja savo plikę.

O plikis šypsosi: tegu jie kalba –Ne atmintį šukuoja jis, o galvą,Ir visiškai jam nebaisu, Kad plikė ta išlindo tarp ausų.

25

Ðventiðkas svaigulys

Pasidžiaukim: juk smagu gyventi?Tik pažvelkim į linksmus kaimynus:Kuo didesnė mus aplanko šventė,Tuo daugiau ir butelių šiukšlynuos.

Ar tu žilas, ar dar net be ūsų,Juk visiems smagu į šventę eiti!Koks svaigus gyvenimėlis mūsų –Padidėja net mašinų greitis,

Net inspektorius, tave sulaikęs,Nori tau tik laimės palinkėt,Tik pridurdamas: už greitį laikasPabaudėlę šventišką mokėt.

Kas dainuoja, šoka, užkandžiauja, Fejerverkų koks gražus lietus!Net policija nenuobodžiauja,Apibendrina puotų rezultatus.

Šventė mums – tai atjaunėti proga, Džiūgauja net nieko negalįs.Kelia į dausas kiekvieną žmogųTas laimingų švenčių svaigulys!

26

Nekrologas svaièiojimui

Ilgai laikiau save labai protingu,Poetai buvo man lyg nuosavi...Nejaugi mano atmintis sutingo?To proto net neįžiūriu savy?

Aš į Parnasą be sparnų skridau – Maironis antras nuo šlaitų Dubysos.Kur tas poetas? Jo neberadau –Seniai išsikvėpė svajonės visos.

Nesišaipykit, gyvas dar esu,Gal vėl nuo nulio teks gyvent pradėti?Žalios jaunystės pažadų visųNeleisiu sau lengvai išsižadėti.Ilgoką amžių skyrė man LemtisIr pabudimą iš gilaus letargo –Juk liko man senatvės patirtis,Kuri man šviečia kelią... vėl į vargą.

27

Be iðeities

Gali tu eit, kur nori,Važiuot visais keliais,Aukštai skraidyti oru,Nert ežerais giliais,Bet niekur kojos nenuvesPabėgti... nuo savęs.

Paspruksi nuo žmonos,Paspruksi nuo policijos –Skriaudų nedovanosNei verksmas, nei peticijos,Nes akys nenuvesPasprukti... nuo savęs.

Išeisi iš namų,Išeisi net iš proto –Suras tarp svetimųIr tiesų, ir kuprotą,Net sapnas neišvesIšeiti... iš savęs.

28

Universalas

Jį, tokį aštriaprotį,Nesulaikys nė narvas:Jis puikiai moka groti...Kiekvieno mūsų nervais.

Prarask svajas ir viltį,Nebūki toks užburtas:Jis puikiai moka švilpti,Prašvilpęs tavo turtą.Savus planus jis vykdoIr vasarą, ir rudenį:Jo dainos puikiai migdo,Retai kurį pabudina.

Pats riekia duonos riekę,Pats nuograužas paliks.Bet nuostabiai aprėkia,Jei kitas neįtiks.

Nenorim tempti naštą, Neskirtą nekaltiems –Jis sugeba primestiNet nuodėmes kitiems.

Jis puikiai valdo menąSudrumsti tavo šventęIr puikiai paverkšlena,Kad jam sunku gyventi.

29

Kaip žmogų ir pilietįVisi jį puikiai žinome:

Jis moka patylėti,Kur reiks prisipažinimo.

Priverčia žmogų rausti,Kas klausė jo apsalęs –Kur jis beįsispraustų,Visur – UNIVERSALAS.

30

Vieða iðpaþintis

Nežinau, kas aš esu, kas būsiu –Praeitį ištrynė (iš=)atmintis.Peržengė seniai į antrą pusęDevintoji metų dešimtis.

Išlikau lig šiolei jaunas, sveikas,Jokio organo dar nejaučiu,Kartais krykštauju lyg mažas vaikas,Kartais tarsi persenęs krenkščiu.

Man tas pat, kaip iš šalies atrodau –Apsirinka akys visada.Peržengęs jaunystės kelio gruodą,Aš žengiu dienų autostrada.

Sako, viską tu pieši nuogai,Sako, tu moralę pamiršai. – Aš nedorėlius smerkiau ilgai,Nuodėmes parodžiau jų viešai.

Tik todėl aš skyriau jiems tiek vietos –Piktžoles juk stengiaus išravėti.Aš nuo realybės nenutolau,Ir fantazijoms netrūksta vietos.

31

Naujo dviračio neišradau,Obuolių iš rojaus neraškiau,O planų – turiu aš jų dar daug,Jų visų aš net neišsakiau.

Košės degutu negadinau,Šito niekas man nepripaišys,Pagaliau juk aš ir pats žinau,Kad nesu gyvenimų ašis.

Negaliu aš vietoj nusėdėti,Jau nebeišdrįsčiau nusidėti.Many plazda angelo dvasia –Visos nuodėmės – tik mintyse.

Apie mirties bausmë

– Jau neįmanoma valdžių pažinti –Vis svarsto, kaip gyvenimas gražės:Net mirties bausmę siūlo grąžinti –Taip, sako, nusikaltėlių mažės.

O vis tik per lėtai pasaulis kinta.Mirties bausmė jo nepakeis staiga...– Mirties bausmė nebuvo panaikinta,Vaidinam j! – MINIMALI ALGA!

32

Apie protà Vyrai, keistas tas protas mūsų:Visą amžių mes velkam naštą.Jisai gimsta tiktai su ūsais,O kartu su plike subręsta.Ir kokia mums iš to nauda,Kai protaut jau nėra kada.

33

Neiðsprendþiama máslë

Gyventi – vargas, bet ne šventė:Tavasis derlius pilnas dirsių.Nedirbsi? Tai iš ko gyventi?Kada gyventi, jeigu dirbsi?

34

Organai

Susitikom draugai, nesimatę ilgai, Be kalbos atviros juk nebūna draugai;Jam – vien kepenys, inkstai, kasa ir blužnis, Visas kūnas jam – tikras ligų židinys.

O kaip man? Gyvenu juk visai be kančių:– Jokio organo aš visiškai nejaučiu!Pats sau vergas esu, pats sau ponas!

– Be kančių? Tai baisu! Tai tu – gyvas lavonas!Ir nukūprino jis, tuoj manęs atsikrsatęs,Kad aš tiesą sakiau, visiškai nesupratęs.

Pavasary dzûkijoje

Gėrėkitės, broliai ir seserys:Dzūkijoje vėl pavasaris!Ir senis, ir mažas vaikutisCik džiausiasi, klega ir kruta.

O koks tų bezdų žydėjimas!Jų kvapą kiekvienas žino:Tarytum bezdų bezdėjimasJaunystę mums sugrąžina!

35

Odë juokui

Kvatokime, juokimėsNesibijokimeNelaimių, vargų,Bėdų ir ligų –Skaniai nusijuoktiSmagu ir saugu,

Nes tai, kas juokinga,Nėra pavojingaNei vaikui, nei seniui:Nekenkia kišenei,Nedrumsčia jausmų,Nesukelia dvasiaiNei kūnui skausmų.

Kvatokime, juokimėsIr nesibijokime...(kartoti nuo trečios eilutės iki [amžiaus] galo).

36

Geluonis

Bitė dūzgia – ji įspėja:– Traukis! Pranešu ne veltui!Atsitraukti nesuspėjai –Ji tik cvakt!, ir tau įgelta.

O satyros įgėlimasNegu bitės daug staigesnisIr jos geluonis ilgesnis:Gilia mus be įspėjimo,Kas moralę laužyt ima.

Iðgelbëtojas

– Šunelis man išgelbėjo gyvybę! –Senukas gyrė šunį vieną dieną, –Atvyko gydyt medikų daugybė,Jis – neprileido prie manęs nė vieno!

37

Galva ir kojos

Žmogus turėjo galvą gerą –Pasielgė ne taip, kaip dera

Ir teisinasi: kaltos kojos,Kad nuvedė blogais keliais!

Kada dėl gėrio tu aukojies,Širdis nuklysti tau neleis.Ko gero, jis dabar pradėsVerst nuodėmes jau ant širdies?

38

Þavesys ir realybë

Aplink blizgučiai spindi apgauliai –Į realybę turi vest keliai,Blizgučiais tais apžlibintom galvom, Dažnai mes tiesą vejam nelauktai.Štai – gėrimės vaivorykštės spalvom, O nepamąstom: ten vanduo tiktai.

39

Priminimas Krapštinėdama sparnąJuodu savo snapu, Tyliai žirgčioja varnaAnt herojų kapų. Eik šalin, juoda paukšte,Tu nelaimių nešėja,Nusileidus iš aukščioGiltinės pranešėja.

Neskaičiuokim ant pirštų,Kas lig šiol nepaseno –Juk herojai nemiršta,Amžinai jie gyvena.

Pasirinkimas

– Kodėl žmona tokia maža?Juk aukštesnių už ją daugybė!– Pasirinkau mažiausiąIš visų blogybių!

40

Gruodþio elegija

Gruody šiluma svarbu:Rankos grumba, štai, drebu.Deginu eiles namuos –Atsiras gal šilumos?

Jau šilčiau, gyvent galiu,Bet... neliko tų eilių!Kaip atkurt jas? Velnias žino!Atmintis jų negrąžina,Gaila širdžiai tų minčių!Liūdna darosi, kenčiu...

Vėl pradėti kurt iš naujo?Laikas juk metus šienauja! – Atmintie, senoji ragana,Sugrąžinki, ką sudeginau!

Šaiposi man atmintis:– Sudegimas – tai mirtis.Džiaukis tuo, ką padarei,Gal pradėsi kurt gerai?

Ką kraiglioji, kitą kartąTik degtuko ir teverta!Pasišildei? Neraudok,O tikros kūrybos duok!

41

Fëjoms Pabodo fėjų šypsenos,Įkyrios, pataikūniškos!Jau niekinu apysenisMalonumus vien kūniškus! Gal jau gana jums klyst,Aistringai žavios fėjos*?Esu eiliakalys,O ne kilnus Orfėjas!Jau pavargau nuo fėjų –Tegul jas velnias griebia!Priimk mane, Morfėjau,Į savo mielą glėbį!

Fėjos – burtininkės, kerėtojos, galinčios daryti stebuklus.Orfėjas (gr.) – dainininkas, žavintis žmones ir net dievus.Morfėjus (gr.) – miego ir sapnų dievas.

42

Trise

Dieną naktį visada trise:Televizorius, kompiuteris ir aš.Atsigaunu aš su jais dvasia Ir plaukiu, kur mano svajos neš.Džiūgauju, kad mes trise namuos – Negaliu pakęsti vienumos.

Dësnis

Nesistebėk, užuodžiuŽmogaus didybės dėsnį:Kuo riebesni jo žodžiai,Tuo siela jo skurdesnė.

Ilgesys

– Nuolatos gyvenu aš viena,Jausdama meilės ilgesį aklą!Jau gana! Teateina dienaPasikarti... Ant tavo kaklo!!!

43

Galiojimo terminas Visur ant vaistų, maisto gaminių Nurodomas galiojimo jų laikas.Vos baigsis terminas, mesk po velnių –Vartoti jau negalima, nesveika! Bet kažkodėl garantijų nematomAnt daugelio dalykų būtinų:Gimei – o kiek gyventi skirta metų?Sergi – gulėsi kiek dienų?Susituokei – žinia juk būtina:Kiek metų pragyvensi su žmona?Kada ar jai, ar sau ieškot kitos,Gyvenimą pratęsti paskirtos?– – – – – – – – – – – – – – – – – – – Tai gal supraskime Kūrėjo duotąŽmogaus gyvenimo taisyklę šventą:Akimirką kiekvieną išnaudoti,Lyg paskutinę dieną tu gyventum!

44

Kas galvoje? Protingosios galvos tik kūprina žmogų,Svoriu jos net stuburą lanksto,Tuščioms – kilt į viršų be galo patogu – Į aukštumas stiebias iš anksto!Pažvelgsi į žmogų – iš karto žinai,Ar protas jame, ar tuštybių kalnai.

45

Þemuogë ir braðkë

Lyg ir pasakëèia

Dvi seserys gyveno: žemuogė ir braškė.Viena pamėgo mišką, o kita – namus.Kas smaguriaudamas abi jas raškė,Iškart visus pajuto skirtumus.Viena – didžiulė. Puošia vaišių stalą,Viliojančiai padėta vidury.Kita – smulkutė, bet kvapni be galo,Medaus skoniu ištirpsta gomury.

O žmonės – okeanas tai bekraštis,Skirtingas mums, kaip žemuogė nuo braškės.Vieni svajoja kuo daugiau priryti,Kiti – žmonijai laimę padaryti.

Skolintojams

Suklydęs niekas sau nedovanos –Juk nesmagu palikti išjuoktam!Armonikos, protezų ir žmonosNerizikuokim skolinti kitam!

46

Paiðdykavimas

Paleidau vaizduotę laisvai išdykauti,Ekspromtu pagainioti mintį,Su ydomis savo rimtai susikauti,Ir jas užmarštin nuskandinti.Ir užmojų daug, ir planų begalybė,O nerimas sielą vis maigo ir gnybia. Deja, mūs kūryba lyg valkata liko, Tik biznis dabar karaliauja,Tik tie, kas dar stengės, pražilo, nupliko,Bet kurti vis vien nesiliauja.

Estradoje šėlti net tūkstančiai renkasŠimtinių jie bilietams randa –Į rimtą koncertą – neištiesia rankos,O knygos atverst – nė nebando!

Svajonë

Svajoti niekam neužginta.Kaip kišenes nuo moterų apginti?Kad moters dieną jos neengtų,Kaip tokią tulpių veislę išauginti:Kad prieš šventę nepabrangtų?

47

Flirtas Nenori, kad kompanija suirtų?Tuščiažodžiauki, prisiminki fl irtą!Malonu jausti: šypsosi tau, ploja,Save parduodi? Nė šuva neloja,

Kaip disonansas nuotaikos visos,Pabūgęs laimės dirbtinos kažkasTau tekšteli: o kiek fl irte tiesos?It kastuvu tą klegesį užkas. Tai ką? Tave tas fl irtas jau nualino?Oi, ne: Su sąžine fl irtuot? Negalima!

48

Baltijos traiðkanos

Akimis LietuvosMūsų ežerus žmonės vadina –Jie vis stebi,Kaip Nemunas pievomis plaukia...Kad ir Baltija mūsų Planetos akis, visi žinom –Susitikti su jaVisi vasaros saulės telaukiam.Tiktai Baltijos bangos nerimsta,Lankytojus smerkiaIr traiškanom verkia:Kiek ten stiklo, plastmasės nugrimsta,Kiek balasto plūduriuot išmeta,Baltiją šventą paverčia išviete!Supa Baltijos akysVisokią siūbuojančią tarą!

O valdove Neptūne,Nejaugi neduosi tu sprigto? Kad traiškanos šitosĮ valdišką akį įstrigtų!?

49

Kosminis alkoholis

Mokslininkai konstatavo, kad kometos skleidþia alkoholio kvapà [Faktas].

Kometos girtos jau padangėse zylioja,Ašigaliuos net ledo apranga skylėta –Jei net ir Kosmose šie dėsniai jau galioja,Iš debesų ištrykš ir alkoholio lietūs.

Ar nesugundys kas į „durnių laivą“Ir „sausąjį įstatymą“ įvesti,Kad tie, kas niekada neprasiblaivo,„Patepti gerklei“ svaigalų nerastų?!

Spragos

Gyventi daros žiauriai nesmagu:Kodėl įstatymuose tiek spragų?Valstybei šitos spragos juk žalingos,Tačiau kažkam, matyt, jos reikalingos?Kada gi pagaliau diena išauš,Kai valdžios pamatys jas iš viršaus?Parodykim spragas iš apačios –Tegul viršūnės žalą apskaičiuos!

50

Intelektinis srautas

Intelektinis „Auksinis protas“Verčia mus pažinti pasaulį visą.Ir suprask tu, liesas ar kuprotas,Net iš kur tiek klausimų priviso?Vien į Vakarus mūs protą grūda?Ko jie siekia, garbina ir gina?Mes kiekvieną intelekto grūdąNorime daiginti MŪS TĖVYNEI!

Ðiuolaikinë

Kaip atskirt šiuolaikinę solistę?Neįmanoma jau suklysti:

Dabartinės estrados vergėPrieš žiūrovus plačiai išsižergia,Amuletais taip apsikarsto,Kad netilptų, ją guldant į karstą,Tik pažvelk į estrados klipą – Krūtys jai net pro gerklę lipa,Kad matytųsi kūnas baltas,Iki pu[t]sės sijonas praskeltas!

51

Privati valda

Aptvėriau savo sodą ir gėlyną aklinai:Nelandžios bitės niekada čionai –Čia šeimininkas esu aš, tik aš,Iš čia kaimynų bitės jau medaus neneš,

Manų gėlių nė nepauostys niekada –Žinos, kad čia – tai privati valda!O jei labai gėlių pauostyt užsigeis,Tegul už tai užmoka pinigais!

52

Nekrologas idëjai Jis buvo rimtas, doras ir nagingas,Tėvynei savo siekė būt naudingas.Vis dirbo ir niekų jis nekliedėjo,Aukštyn jį vedė nuostabi idėja,

Karjeros karieta aukštyn riedėjo,Tačiau, matyt likimo buvo lemtaIdėjai atsidurt tarp spekuliantų,[Jie verslininkais tuoj pasivadino,Siekius idėjos teršė ir gadino.]Tuoj verslininkai viešpataut pradėjo,Kankino, maigė leisgyvę idėją.

Gal pagaliau idealistai vėleiAtvers istorijos mūs vadovėlį,Idėja prisikels dorai gyventi, Visi dar švęsim atgimimo šventę?Tikėkimės: ir vėl klestės gyvaĮveikus tokį „verslą“ Lietuva.

53

Rauginta nuotaika

Surūgo nuotaika –Kišu ją į stiklainįRaugintos nuotaikosTurėsit, ainiai.Tada galėsitDrąsiai pamėgintiSaviesiems priešamsNuotaiką rauginti.

54

Dþiaukis „Kol jaunas, o broli,Sėk pasėlio grūdą“Ir džiaukis, kol niekas Iš darbo negrūda.

55

Velniø priminimas

Kai kas velnių pakęst negaliIr siunčia jie kiekvieną po velnių.Aš užjaučiu visų velniūkščių daliąKentėt... nuo neapykantos žmonių.

Ko vertas gyvulys be uodegos?Net žiurkės ir drambliai jomis mojuoja.Pavydi povo uodegos margosVisi velniai, vien apie ją svajoja.

Kanopas turi karvės ir arkliai –Velnių kanopos, kaip ir karvių, skeltos.Arkliai net pasagų prašys reikliai,Kad nebadytų žvyras padų veltui.

Ne vieną puošia ir ilgi ragai.Ožiai ir briedžiai mėgsta juos raityti.Tokių jiems velnias pavydės ilgai –Ir jis tokius norėtų įsigyti.

Už ką tą velnią puola koneveikti?+Jis turi, ką kiekvienas gyvulys.Gėrėtis reikia juo, ne peikti –Per jėgą jis į širdį neįlįs.

56

Patinka mums, kas velniškai gražu,Kas skuba – sakom, velniškai greiti.Priprasim prie velnių mes pamažu,Tik patys nevelnėkim ateity. Visų širdy juk velnias įsirangęs,Gyvent negalim be velnių seniai,Muziejų Žmuidzinavičius įrengęsNė nesibaidė, kad jame velniai.

Net kunigas mums primena mielai,Kad tie velniai – tai buvę angelaiIr, jeigu eis jie žmoniškais keliais,Gal Dievas jiems net nuodėmes atleis?

Pasaulis mūsų visas – velniava,Pažinti velnią – proto atgaiva..

57

Kas verda?

Kas aš esu? Kaip jums atrodau?Štai matot galvą ant pečių lyg puodą,Bet jūs nepamatysite, deja,Kas verda šito puodo viduje,Kas slepiama nuo negeros akies,Kol jums parodyti reikės.

58

Palinkëjimas

Mes nuoširdžiai linkėti tau atėjome,Kad nuolat puoštų tavo būtį varganąRegėjimo, klausos, uoslės, lytėjimoIr net kiti, nesuminėti organai.Tegu tarnauja jie, vieningai susilieję,Net ir po šimto metų jubiliejaus!

Gybybës paslaptisAš gyvas todėl, kad kuriu ir kuriu,Kad stengiuos išreikšti: ką sieloj turiu.Kūryba – tikrasis gyvenimas mano,Kas dirba, kas kuria, tik tas ir gyvena.O jei mano triūsą dar kritikai tranko,Tai reiškia – širdis dar neįveikė rankų?Gal rankos padaro ne tai, ko reikėtų?Priimkite šią savikritiką kietą!Tačiau aš žinau: mano darbas svarbus:Tai, ko nesukūriau, tikėkite – BUS!

59

Kompromisas

Vis moko televizija mankštintis,Kad būčiau gyvas, sveikas ir tiesus:Net mano kūnas jau pradėjo tinti,Betreniruojant sąnarius visus.

O kai pradėjau registruoti laiką,Kurį sveikatai verčia paaukot,Nusigandau: besiekiant kūno sveiko,Nėra kada nei dirbti, nei miegot.

Pažvelgsi į kitas – esi mergišius!Net nematai jų – aišku, impotentas!

Pirkai mašiną – pinigai už kyšį?Nenupirkai – esi mėmė, ir šventa!

Vedei dar jaunas – per anksti tau mergos!Vedei vėlai – debilui taip ir reikia!Likai nevedęs – dar didesnis vargas:Ar tik ne organas kažkoks neveikia?

Jei dirbi kur – geresnio darbo neradai?Nedirbi – vėpla, asilas, kiti vardai!

Jei sėdi savo pačiai po padu –Dirbk ir už ją, plušėk už du!Laikysi po padu savuoju pačią –Ragus tau stato, nedorybes krečia!

Sakykit, moterys, ką mums daryti?Kaip išsisukt nuo šitokio likimo?Nejaugi visa amžių teks mums rytiTik nuoskaudas ir jūsų pasmerkimą?!

60

Pasakos ir tikrovë

Mūs gyvenimas bėga ir pasukaNe tik ten, kur u eitum mielai:Moka sekti fantastines pasakasNet ir mūsų valdžios šulai.

61

Iðbrauk

Jeigu dėl pinigo garbę pamynei,Išbrauk iš žodyno žodį „Tėvynė“.

62

Nesugausi

Lai visi užuodžiaŠitos frazės liūdesį:Nesugausi žodžio,Per staigiai išsprūdusio.

Žurnalistų sąjungos senjorų klubo „Mes“ narys Juozas Kundrotas, daugelio reikšmingų knygų autorius, išgirdęs ten mano skaitytas epigramas, patarė paruošti spaudai „gryna-veislę epigramidę“. Susigundžiau.

EPIGRAMIDIJA[Epigramø piramidë]

65

Kaip praturtëti

Daugiau norėtum pinigų?Tai veik, nesnausk ir neliūdėk:Padvigubės jų, bus smagu,Tik juos prieš veidrodį padėk:

Stebukladarë

Žmonelė mano – juk stebukladarė,Linksmai plaukiu gyvenimo laivu:Šypsodamasi ji mane padarėJau net savų vaikų tėvu.

Nihilistas

Siekiam laisvės. Apsigavome?Lenda išvada savaime:Tai įstatymams vergavimas,Ne pasirinkimo laimė.

Nesantaikos prieþastis

Pirkom tachtą. Negera.Aš nirštu, pikta pati:Susipykstam – per siaura, Susitaikom – per plati.

66

Paslapèiø sargas

Šiuo vyru, paslapčių tarnyboj sklidinu,Kaip savimi pasitikėti reikia:Atlyginimą pernai jam padidino,O žmonai paslaptį lig šiol išlaikė!

Ieðkantiems

Ir gražiausiam obuoly Kirminą atrast gali.

Atpirkimas

Žinom: Kristus kadaise ryžos Už kaltuosius mirti ant kryžiaus.Jei turėtų, ne vienas išdrįstųNukryžiuot personalinį Kristų.

Kai kam

Kada išmoksim, gerbiami tamstytės,Prieš galvas, ne prieš skrybėles lankstytis?

Iðeitis

Už lango – sąšlavynas. Negražu.– Greičiau uždenkit langą... peizažu!

67

Apie kainas

Rodos, rengiamės ir valgom –Perspektyva – ne šviesi:Jeigu spręsim pagal algą,Klaikiai pigūs mes visi.

Aèiû!

Kaip dygsta posmai! Tarsi grybai:Judri ranka, laki dvasia!Brangioji, ačiū! Įkvepi kūrybai...Kada nebūni namuose.

Irgi credo

Ko stovi lyg apstulbęs?Greičiau mąstyk ir veik!Įstatymas – tai stulpas:Neperšoki – apeik!

Gyvenimo ironija

Saulė visus mus budina,Vienodai ji šildo daug ką:Ir teisėją, ir budelį,Net ir auką.

68

Traukos dësnis

Kaip danguj, taip ir ant žemėsTraukos dėsniu visi remias:Sukasi žvaigždžių orbitojPataikūnai satelitai.

Kandumas

Mėgsta šaipytis, barti, kedentiSu šypsenėle gera.Turi dar vieną pieninį dantį,Proto dantų – jau nėra.

Apie pëdsakus Sentencijoj šioj nieko Iš piršto neišlaužta:Ryškiausią pėdsaką paliekaTik tas, kas moka šliaužti.

Pilvo dangtis

Ar džiaugsme, ar bėdos ištiktamJam svarbiausia – tik sočiai priryti.Net galva virš jo švarko tik tam,Kad į pilvą lietaus neprilytų.

69

Gera neðti

Asilui užkrovė naštą –Velka krovinį mielai.Gera didį krūvį nešti,Kol gyvena... asilai!

Gyvenimas

Mūs gyvenimas – mūšis už būvį.Ne svajonė ir ne daina.Mūs gyvenimas – lyg ta keptuvė:Viena pusė švari, o kita – suodina.

Kaip suþinoti?

Mane kankina įkyri mintis:Ar garbės žodžiui būna senatis?

Kas kur

Sėdim kas kur įsitaisę,Kas kur vietos randam,Net kai kas, [mums davus teisę],Ant valstybės sprando.

70

Optimistas

Jis žino: su trenksmu išeis,Tačiau... su kupinais krepšiais!

Velniðka kantrybë

Vienas kitą ujam, keikiam,Linkstame visi piktam.[Velniškos kantrybės reikiaBūti angelu kitam!]

Irgi dësnis

Žvėriškas dėsnisLig šiolei veikia:Žmogui suėstiDantų nereikia.

Màstytojas

Jo mintys kartais tokios gilios esti,Kad jų gelmėj visa prasmė paskęsta.

Tikëkimës

Tikėkimės, kad laikas atsijos,Kas be galvos, o kas... tik be sijos.

71

Abejingumo kaina

Rinkimai primena piliečio teisę,Tačiau abejingumas dar gajus:Balsuosit už netikusius ir jūs,Kas už gerus balsuoti neateisit.

Pykèio prieþastis

Ir kaip nebūt piktam?Juokinga, pikta, keista:Įstatymai priimami tik tam,Kad juos kažkas vis keistų.

Pasiteisinimas

Ne! Aš ne avinas, ne mulkis!Įžeidinėt mane – gana!Aš šeimoje – pirmasis smuikas, Tik groja smuiku tuo... žmona.

Prestiþo matas

Vargšui kas? Duonos plutą nurysIr kentės nuo bėdų nusigrįžęs.Jei pilvuką praras Vyriausybės narys,Koks bus mūsų Valstybės prestižas?!

72

Arba – arba

Mes gyventi kitaip nė nebandomNesinori juk būt atstumtiems!Arba mums kas į uodegą lenda,Arba mes skubam lįsti kitiems!

Uþmarðtis

Jie kupini ir siekių, ir idėjų,Gyvenimą normuoja mums visiems,Tačiau užmiršta mūs įstatymų leidėjai,Kad normos tos galioja net ir jiems.

Apie dantis

Davė Dievas gerus dantis žmogui – Tegu valgį kiekvieną išbando!Tačiau mes net įkąsti išmokom!O skaudžiausia – kai savas įkanda.

Apie kritikà

Gal kai kas pamiršo,Bet prasmė gili:Kritika į viršųSkrenda netoli.

73

Moterø akimis

Moterų [tai nerašytas dėsnis]Požiūris į vyrus įvairus:Svetimas joms malonesnis,Įdomesnis, atidesnis,Savas – Dieve, gink, koks įkyrus!

Moteriðkas ilgesys

Kaip sunku: gyvenu aš viena,Jausdama meilės ilgesį aklą!...Jau gana! Teateina dienaPasikarti!.... Ant tavojo kaklo...

Vyrø rûðys

Dviejų rūšių kaimynai tie mano,Juos pažinkit ir jūs būtinai: Vieni griauna kliūtis kaip taranai,Kiti – spokso šalia kaip tranai!

Pasirinkimas

– Kodėl žmona tava tokia maža?Juk didesnių už ją daugybė.– Aš praktiškas, pasirinkauMažiausią iš visų blogybių!

74

Gyvenimo bûdas

Be adoracijos jisai nertimo,Gyvent be pataikūnų negalėjo.Užrašė net šešėliui pagyrimą, Kad po jo kojom paslikas gulėjo.

Kol geri

Visi žmonės tau geri,Kol kartu su jais geri.

Pasakos ir tikrovë

Mūs gyvenimas bėga ir pasukaNe tik ten, kur tu eitum mielai:Moka sekti fantastines pasakasNet valstybės valdžios šulai!

Knygø tvanas

Matom knygų tvaną gražų,Bet mažyčiai jų tiražai,O šalia literatūrosKiek puikios... makulatūros!

75

Deja, deja

Mes prašom Dievą paramos. Deja,Jis neskuba išgirsti mūsų maldą:Kaskart labiau gilėja prarajaTarp tų, kas turtą kuria, ir kas valdo.

Irgi aidas

Tai keistuoliai! Plagiatų baidos!Juk tai genijų kūrybos aidas!

Iki aðarø

Eini gatve, ir darosi taip miela,Kad ašaros užtvindo tavo kelią:Poetas štai pardavinėja savo sielą –Ką tik išleistą jo poezijos knygelę!

Susipjovæ norai

Jie barėsi kiekvieną dieną.Jų norai pjovėsi. Baisu:Ji nori visko, bet iš vieno,Jis nori vieno. Iš visų!

76

Kur logika?

Dėl meilės vyrai visada aukojas –Įsimylėjusių dabar priviso.Kas myli plaukus, kas akis ar kojas,O juk mylėti reikia – visą!

Þaizda

Tu parodei man tikrąjį veidą –Man negyja skaudžioji žaizda:Kad nubėgai pas kitą, atleidau,Kad grįžai – negaliu! Nie– ka– da!

Tikrai kvailys

Tu mane išvadinai kvailiu!Apmąsčiau, akis žemyn nubedęsIr dabar patvirtinti galiu:Ne kvailys tavęs nebūtų vedęs!

Vargas dël proto

Pasakysiu, jei norit žinoti,Kas man slypi giliai širdyje:Geriau likti be proto dėl moters,Negu protą prarasti per ją.

77

Nepasiekiamoji

Palangos jūroj meilė nenuskendo –Jau negaliu pasiekt šaltų bangų.Tegu šią laimę išmėginti bandoTie, kas kišenėj turi pinigų.

Ilgaamþiai

Jaučiu: jūs nieko neišmanot!Nekritikuokit mano būdo!Kodėl vėžliai ilgai gyvena?Todėl, kad jie iš lėto juda!

Kasdienybës svoris

Net pilkoji kasdienybė Turi savo svorį:Kiek mažėja galimybės,Tiek didėja norai.

Patarimas

Dėl vedybų nesukit galvų per dienas –Viską dėsnis nulems ypatingas:Apsukruoliai išgaudys gražiausias panas, O kukliesiems teliks... tik protingos.

78

Dëmë

Jo biografi ja ne be dėmės:Jis žiauriai trokšta... nuodėmės.

Tiesa... Skliausteliuose

Padėti vertaPrašančiam žmogui[Jeigu iš kartoGerai užmoka].

Kas puoðia þmogø

Ar visi pasiruošęNusijuokti kartu?Šypsena žmogų puošia[Jei dar likę dantų!]

Meilës raugas

Jo širdis meilės raugoNemažai prigamina:Myli džipą jis. Draugo.Myli žmoną. Kaimyno.

79

Gaudykim laimæ

Naujieji metai! Laimė skrenda!Tebūna ji be atvangos!Jei nesugausi jos už sprando,Tada bent čiupk... už uodegos!

Kaip dirbti?

Mes darbuotis privalomApdairiai, ne paikai –Ne iš laimės pabąlaDar jaunystėj plaukai!

Oro prognozë

Saulutė švies, orai gerės,Vėjelis – tik vos vos plevensIr niekas nė neįžiūrėsŠuns autografo ant akmens.

Linkëjimas

Tau linkiu šį popuri Meilės, grožio, proto kieto!Kas dar liko nelinkėta, Viską tu pati turi!

80

Muzikë

Ji muzikė, žmonelė mano,Melodijų daug moka,O aš – deja, deja, nuo senoTik pagal jos dūdelę šoku...

Ðeðëlis

Jisai be pasaulėžiūros tikros,Jau perkandau jo veidmainystę visa:Ankstyvą rytą buvo Vakaruos,O vakarop – jau Į Rytus nutįsęs.

Apie turtà

Koks turtingas jo vidus –Jo net melas nuoširdus!

Lyg svetima

Visada su juo malonu,Liejasi jausmų gama, Taip jis myli savo žmoną,Lyg jam būtų... svetima.

81

Proto paslaptis

Į senatvę jisai lyg aptingo,Lyg primiršo svarbiausias tiesas –[Reikia likti labai protingu,Kad suprastumei kvailas esąs].

Bûrimas Galiu be kortų jums paburti,Kas gera, dora, kas gražu:Nesibijokit didžio turto,Bijokit pensijų. Mažų.

Degradavæ

Dievas jausmus visiems mums davė,Deja, tie jausmai jau kai kam degradavę.

Ástatymas ir laisvë

Ar bendrauja laisvė su įstatymu?Ką ji duoda, ką iš mūsų atima?Keistą laisvę iš valstybės gavome:Amžiną įstatymams vergavimą.

82

Joms patinka

„Aš nuo tavo akių apakau,Kur ne tu, ten tamsu man aplinkui...“ –Aš visoms tą patį sakauIr stebiuosi: labai joms patinka.

Norëèiau

Žvelgiu į savo praeitį akytą, O širdyje vis dar viltis rusena:Norėčiau, kad apie mane sakytų:Taip, jis paseno, bet... juk nenuseno.

Autoepitafija

Buvau...ininkas,...etas,...urgas,Ne vieno posto pirm... ir vad...,Ir kas iš to? Likau nusmurgęsPo nuopelnų senų krūva.Jau pralaimėjau aršų mūšį,Gal kas minės, kaip daug parašiusį,Deja, likau... tik antrarūšėEpochos išvarta sutręšusi...

PRAKALBINTI OBJEKTAI

85

Futbolo kamuolys

Didžiuotis, girtis – gal ir nedrąsu.Jaučiu ir pats aš savo tuščią vidų.Tai kas, kad spardomas esu visų,Bet į vartus juk tūkstančiai palydi!

Piniginë

Ko spoksai tu lyg užburtas?Aišku juk savaime:Piniginė – dar ne turtas,Turtas – dar ne laimė!

Skrybëlë

Štai, pasirinkite: lentynoj išrikiuotosKokios tik norit, formos ir spalvos.Bet mums skaudu, kai turime maskuotiPuodynę tuščią vietoje galvos.

Padas

Ginu nuo skausmo jūsų kojas,Tačiau mums būna kartkartėm skaudu:Kai kas dėl kito visada aukojas, Kai kas paminti stengias po padu.

86

Këdë

Seniai prakeikiau savo liūdną daliąSušildyt sėdimąją kūno dalį.

Kelmas

Mane pamatę, Prisiminkit pradžią:Kiekvienas kelmas – Tai memorialas. Medžiui.

Bitë

Aš giliu, kai kitaip negaliu.Tu, žmogau, Kad įskaudintum kitą.Kas geresnis?Manau, pasakyta.

Sliekas

Kelionėj niekasMano žingsnių neskaičiuosIr nebijau aš kritikosIš apačios.

87

Nosis

Aš užuosiu, sužinosiu,Kas kuo kvepia, kas ką varžo,Tik nereikia savo nosiesKaišioti į kito daržą.

Kelias

Vedu aš visada Į tikslą didį.Nekeikite manęs,Į šunkelius nuklydę.

Akis

Gyvenimas charakteristiką Jums išakės,Jeigu matuosit viską Iš akies.

Vëjas

Jei kalbėsim atvirai,Žmogų perpučiu kiaurai,Bet galvelėj jeigu tuščia,Proto niekaip neįpūsčiau.

88

Laiptai

Nesiekit karjeros, Aksiomą pamiršę, Kad laiptai tie patys – Apačion ir į viršų.

Lieþuvis

Aš užpuolu, aš ir saugau,Aš galiu toli nuvest.Ar aš priešas, ar aš draugas Tai priklauso nuo tavęs.

PRO ÛSÀ

91

Kerðto aistra

Malonu važinėti mieste troleibusu – kol nu-važiuoji iki savo tikslo, susipažįsti su visais ke-leiviais ir sužinai visas, net pačias karščiausias gyvenimo naujienas. Tai yra todėl, kad šiais laikais visi žmonės nuo lopšelinuko iki sukrio-šusio pensininko turi mobiliuosiuos telefonus ir bet kur važiuodami būtinai jais naudojasi. Taip ir tu, šalia jų stovėdamas arba, jei nėra vaikų, sėdėdamas, noromis arba nenoromis susipažįsti su jų asmeniniu gyvenimu ir su-žinai visas pasaulines naujienas. Ar gali būti kas patogiau? Nei tau televizorių deginti, nei laikraščiams pinigus mėtyti  – tik klausykis ir krauk viską į galvą

Reklaminių pranešimų ir privačių skelbimų į gyventojų pašto dėžutes išnešiotojas Aidas Smilius, važinėdamas troleibusu mobiliuko ne-sinešioja, jis visas reikalingas žinias susirenka iš bendrakeleivių, kurie savo telefonais kalba taip garsiai, kad jų klausytis gali, net būdamas kita-me troleibuso gale. Štai senutė dejuoja savo paš-nekovei, kad jos anūkas, tas varvanosis pyplys, eidamas iš mokyklos namo, būtinai užsirūko.

– Iš kur tu pinigų rūkymui gauni? Tėvai duo-da? – klausiu jį, o jis man pučia miglą į akis: su-taupau, sako, iš tų eurų, kuriuos mama pietums įdeda. Ir nieko jam nepadarysi, jei mama moko savo sūnelį taupumo.

92

– Aš, žinai, dabar žiauriai fainą kadrą sužve-jojau, – giriasi viena jau panokusi dama. – Vy-ras, žinai, ne kažkas, bet jau pinigų pas jį – vo, – brūkšteli pirštu sau per kaklą, – Kai pradeda skeryčiotis restorane, tai visi staliukai į mus žiū-ri... Neilgai aš juo gėrėsiuos, tiktai iki to laiko, kol fainesnį susirasiu...

– Viskas, jau pavariau tą Vycką, – skundžiasi kažkam viena tikrai įspūdinga panelė. – Tik įsi-vaizduok, nieko jam negailiu, o jis, tik pamislyk, dar pagalbinę, kažkokią žvairę susimedžiojo! Ar galima už tai atleisti? Nepatikėsi, bet aš dabar visų vyrų nekenčiu. Ir neištversiu: kol pyktis ne-perdegė, susigausiu bet kokį kadrą ir viską pa-darysiu jam taip, kaip Vycka man padarė. Kai susitiksime, papasakosiu, kaip man sekėsi – aik-telėsi!

Sudomino Aidą Smilių ta įspūdingoji: lūpos padažytos širduke, virš jos galvos padarytas iš plaukų ne bumbulas, o visas katilas, o pirštų na-gai spindi vaivorykštės spalvomis! Čia tai bent! Tai ne tos plevėsos, su kuriomis jis gamtos prie-globstyje šlaistėsi  – reikia tik susigauti ją, kol nepraėjo jai pasiryžimas savo vyrui keršyti.

Pro stovinčius keleivius Aidas prasibrovė ar-tyn prie jos. O kaip ji kvepia, kokie grakštūs jos judesiai – pamėgins prisigretinti, kai tik ji iš tro-leibuso išlips.

Pavyko net geriau negu jis tikėjosi. Kai tik jis pradėjo dejuoti, netoliese eidamas, ši nežemiš-koji būtybė pati jį prakalbino:

93

– Kas tau, berneli? Tu lyg kažko nusiminęs? Nelaimė ar gyvenimo sunkumai?

– Ai, neklauskite – blogiau negu nelaimė, – atsiduso Aidas. –Mylėjau vieną labiau negu vis-ką pasaulyje, o ji, ta begėdė, išdavė mane, kitą susirado... Nežinau dabar, ką daryti: skandintis ar pasikarti?.. Kas to nepergyveno, niekada ne-supras manęs...

– O aš tave suprantu, – dabar atėjo eilė atsi-dusti jai. – Suprantu todėl, kad ir aš kažką pa-našaus ką tik pergyvenau. Kas geriau žmogų supras, jei ne likimo draugas?

Abiem bedėstant savo nuoskaudas, mergina staiga stabtelėjo.

– Kas atsiriko? Ir jus pergyvenimas kankina? – galantiškai paklausė Aidas, žiūrėdamas jai į akis.

– Ne, ne tai, – atsakė ji. – Priėjome mano na-mus, ir aš dabar svarstau, kaip pasielgti... Mes juk visai nepažįstami, bet jūs toks savas, artimas ir mielas, tiesiog nelaimės draugas. Kaip jūs pa-sielgtumėte mano vietoje?

O man atrodo, kad tai visai ne problema, – atsakė jis, mintyse džiaugdamasis, kad jo planas buvo teisingas.

– Iš karto supratau jus ir be žodžių, – paga-liau nusišypsojo ji. – Mano vardas Ugnė. O jūsų vardas?

– Aidas.– Dabar, kai mes jau pažįstami, galime ir

svečiuotis vienas pas kitą, – rado sprendimą Ugnė. – Eime, – pridūrė įsikibusi į jo rankovę.

94

Abu suėjo vidun, Ugnė tuoj pat užplikė ka-vos, paruošė vakarienės. Vakarieniavo abu ilgai, lauke net sutemo.

– Pagal buvusias mūsų šeimos tradicijas, po vakarienės mudu eidavome miegoti, tikriau sa-kant, nemiegoti, – klastingai šypsodamasi prisi-pažino Ugnė. – Taip ir prašosi organizmas kaž-ko nepaprasto...

– Jūs tiesiog ir mano mintis skaitote. – net apsidžiaugė savo būsima pergale Aidas.

– Tik patarčiau pirma po dušu palįsti, kelio-nės dulkes gerai nuplauti, – patarė Ugnė. – Juk net sena patarlė sako, kad sveikame kūne sveika siela. Tik nusirenk čia. Vonia ankšta, nepatogu aptaškytais drabužiais paskui į patalą lįsti. Nesi-varžyk, juk mes jau kaip ir susituokę, paslapčių neprivalome turėti, aš pirmoji rodau pavyzdį, – padrąsino ji svečią, pradėdama nusirenginėti.

Kai Aidas atėjo apsiprausęs, jis apstulbo pa-matęs, kad jo kelnės, švarkas net apatiniai dra-bužiai gulėjo ant grindų žirklėmis taip sukarpy-ti, kad net apsirengti nebuvo kuo – skiautėmis savo nuogumo jau neuždengsi.

– Tai va, dabar tu suprasi, kaip aš jaučiausi po vienos aistringos meilės nakties, kai jis plėšte nuplėšė nuo manęs drabužėlius. Aš juk tau sa-kiau, kad bet kuriam vyrui padarysiu taip, kaip manasis padarė man, kad ir kitas suprastų, koks tai yra malonumas. O dabar eik kur nori – arba į patalą, arba namo, pats pasirink. Mano keršto ugnis dabar jau išblėso, radau žmogų, kuris turi

95

suprasti, kaip aš turėjau jaustis, iš pušyno nuoga namo eidama.

Aidą iš karto buvo užvaldęs įsiūtis, bet pagal-vojęs jis atsakė:

– Dienos metu šitaip sudarkytas negaliu namo eiti. Einu dabar, kol dar naktis. Atsisvei-kindamas galiu tik pasakyti, kad jokios mergi-nos aš nė neturėjau, šią istoriją sugalvojau, bet tu – neįsivaizduosi, kaip man patikai.

– Grįžk, kvailiuk, rasiu tau pareiti kitus dra-bužius. Tarp kitko, ir tu man patikai.

Vis tik jis neatsigrįžo ir nuėjo.– Kad žinotum, aš – visai ne Ugnė, o Miglė, –

palydėjo jį Ugnės žodžiai.– Ir aš ne Aidas, – prisipažino jis, tik dabar

teatsigrįždamas, – bet vardo kol kas aš tau dar nepasisakysiu. Sudie!

96

Irgi

Tokia prakeikta mano laimė – ką bedary-čiau, viskas pasidaro atbulai. Kur nors eidamas pasiimu lietsargį – dangus būna švarutėlis, net blizga kaip karininko batų aulai. Tikiuosi gied-ros – šliūkšteli lietus kaip iš kibiro, net ledų kartais pasiūlo. Išeinu šiltai apsirengęs – šuntu kaip bulvė katile, išeinu pusnuogis – danties ant danties nepataikau. Pasikviečia draugas rimtam pokalbiui – Pasirodo, ten gimtadienio ar net jubiliejaus laistymas, o aš įlindau tuščio-mis rankomis. Kviečia į vaišes – pasikabinu po smakru varlytę, sumušu kelnių briauną, o ten, pasirodo, švediškas stalas su valgių kąsneliais ant pagaliukų. Įstringa toks patiekalas tarp dantų, ir jo nei sukramtyti, nei sveiko nuryti negaliu.

Mama pasakojo, kad aš net gimiau atbulas, pirma atėjo į pasaulį kojytės, o tik tada galva. Pagal tokią atbulinę logiką, mane, net mirusį, ko gero, pašarvos ant karsto dangčio, tik prieš laidojant karstu apvoš.

Pačiame jaunystės pavasaryje, kada visų gal-vos tik meilės svajonėmis užimtos, ir aš buvau nusižiūrėjęs visai nieko mergytę, svajojau drau-gauti su ja, bet ir čia viskas išėjo atbulai. Išėjau į miesto parką pasimatyti su ja, o susitikau alėjo-je visai kitą, nepažįstamą, net gerokai panokusią merginą.

97

– Tai vienas vaikštinėji? – lyg paklausė, lyg konstatavo ji.

– Greit būsiu ne vienas, – atsakiau jai.– Jau dabar tu ne vienas, – pataisė ji mane. –

Juk mes jau dviese. Pasivaikščiosime?Pagalvojau, kad, kol ateis mano išrinktoji,

galiu pasivaikščioti ir su šita, ir linktelėjau gal-vą. Vaikštinėjame, stovinėjame, sėdinėjame, bet kalbėti su ja nėra apie ką – juk mes visai nepa-žįstami. Nieko, ištversiu.

– Sakyk, ar aš tau graži? – po ilgo tylėjimo pagaliau paklausė ji, spoksodama man į akis.

Tai bent rimtas klausimas. Rask save ger-biantį vyrą, kuris atsakytų, kad moteris negraži arba kad ji ne kažkas. O ji vis bado žvilgsniais neseniai nuskustą mano veidą.

– Tu... Ne tokia kaip kitos... – išsisukau nuo atsakymo, kuris tikrai jai nepatiktų.

– Va, va! – atkuto ji. – Matau, kad turi tu sko-nį! O dar pasakyk, ar patinku aš tau?

Ir vėl klausimas nei į tvorą, nei į mietą. Ką jai atsakyti?

– Pats nežinau... – sumurmėjau.– Nieko, greitai sužinosi, – paguodė ji mane.Pagaliau kitame alėjos gale pasirodė ir mano

išsirinktoji. Dabar tai jau išsivaduosiu iš tos pri-siplakėlės!

– Angele, aš čia! – šūktelėjau mojuodamas ranka, bet ji, tikriausiai pamačiusi mane su kita, apsisuko ir nė neatgręždama pasuko į kitą alė-ją. Ką daryti? Vytis ją, palikus tą prisiplakėlę?

98

O kur dabar ją ir besurasčiau, jeigu jau dingo iš akių?

– Neimk į galvą, – pradėjo mane guosti paš-nekovė. – Žinai patarlę: varna nuo mieto, kita į jos vietą! O gal ta proga po kavos puoduką? Iš karto visas nerimas atslūgtų. Kaip galvoji?

To dar betrūko, kad aš ją už šitą šunybę dar restorane kava vaišinčiau! Nė už ką!

– Aš čia visai šalia gyvenu ir kavos geros turiu. Eime! – šūktelėjo sugriebusi mane už rankos.

Na, jeigu ji pati siūlo, pagalvojau, tegul išper-ka savo kaltę. Aš bent pamatysiu, koks ji žmo-gus, kaip gyvena. Kol ji virtuvėje ruošė kavą, žvilgsniu perbėgau visą jos butuką: vienas kam-barėlis ir virtuvė, baldai jau gerokai aptrinti, bet visur lyg ir švaru. Atnešusi kavą, ji pasodino mane ant sofos, prie manęs pritraukė staliuką ir savo fotelį, pastatė spalvoto gėrimo butelį, tau-reles ir ištempė visą glėbį nuotraukų albumų. Ir pradėjo girtis: buvo ten ir ten, dar net ten, pa-žįstama su tuo ir su tuo, dar ir su tuo, meilinosi jai tas ir dar tas, net ir šitas, bet ji kiekvienam tą patį ne ir ne! Visą tą laiką, kol puodukuose neliko kavos, o butelyje gintaro spalvos gėrimo, kol visi nuotraukų albumai buvo perkelti į jau matytų pusę, man net išsižioti ką nors pasakyti nebuvo kada, nutraukiau jos pasigyrimų srautą tik tada, kai už lango jau pradėjo temti:

– Jau pats laikas galvoti apie namus, juk rytoj darbas, reikės anksti keltis, – įsiterpiau. – belie-ka tik padėkoti šeimininkei už vaišingumą

99

– Pala, pala, – pertraukė ji mane. – pasakyk man tiesiai, trumpai ir aiškiai, ar tavo tėvai dori žmonės?

– Žinoma, dori, – atsakiau. – argi gali būti kitaip?

– Tada viskas nuspręsta: patarlė sako, kad dorų tėvų vaikai naktimis nevaikšto. Nevaikš-čiosi ir tu, nakvosi čia, pas mane, jeigu jau taip ilgai užsisėdėjai. Ir jokių atsikalbinėjimų, kitaip nebus.

– Bet juk tai neįmanoma, tik vienas kamba-rėlis, neišsiteksime.

– Ir dar kaip išsiteksime! Pražiodinsiu sofą – matysi, kokia ji plati, čia net keturi pilvūzai su-tilptų.

Šeimininkė ėmėsi darbo: išnešė į virtuvę in-dus, išskėtė sofą, paklojo patalynę ir, rodydama man, kad daryčiau tą patį, išniro iš suknelės, nusimovė kojines ir išsitiesė. Kitos išeities ne-buvo, taip padariau ir aš, tik labai stengiausi, kad tarp mudviejų būtų kuo didesnis tarpas, tik ji to visai nepaisė, visa judėjo, tai ranka, tai koja užkabindama ir mane. Netrukus ji jau visu kūnu atriedėjo artyn, tarpas tarp mūsų dingo. Taip ir nežinau, kelintą valandą sumigome, nes ji pradėjo vos ne akrobatinius triukus, rai-tėsi, nedavė ramybės ir man, tai užgriūdama ant manęs, tai vos ne palįsdama po manimi. Štai ką daro svaigalai, pagalvojau, negėrusi ji tikriausiai taip nesielgtų. Žinoma, apsijuokti nesinorėjo ir man.

100

Tik rytą, kai išsiruošiau eiti į darbą, ji priglu-do prie manęs ir paklausė:

– Kada dabar susitiksime?– Nežinau, – atsakiau. – kaip darbo sąlygos

leis...– O reikia! Ir kuo greičiau reikia... Po to, ką

tu šią naktį man padarei... Mes dabar jau kaip savi, supranti?

– Aš padariau? Nustebau. – Juk tu pati visą laiką išdykavai.

– Gal nesiginčykime? – surado ji kompromi-są. – Susitarkime, kad viską darėme abu.

Praėjo keletas dienų, ir aš pagalvojau, kad gal ir neblogai būtų pas ją vėl kavos išgerti. Nereikė-jo jai nė skambinti, ji pati mane prisiminė – juk davėme vienas kitam savo telefono numerius. Vėl kava iki vėlyvo vakaro, vėl aš dorų tėvų vai-kas, o rytą vėl nežinau, kada tarnybos reikalai leis pas ją atsirasti.

– Tik ilgai jokiu būdu nedelsk, juk laikas pradėti tartis apie mūsų vestuves,  – griežtai pareiškė ji, ir tas pareiškimas mane lyg lediniu vandeniu nuplikė – ne apie tai dar reikia rimtai pagalvoti. Ne apie jos vestuves, bet apie skyrybų su ta prikibėle pa greitinimą! O ji atsisveikinant net savo butuko raktų dublikatą man įbruko:

– Tu juk savas, ateik kada tik panorėsi, ne-paisydamas, ar aš būsiu namie, ar ne – vis vien namo sugrįšiu.

Trečią kartą užšokau pas ją nelaukdamas jo-kio susitarimo – galvojau, padarysiu jai staig-

101

meną ir ta pačia proga ją įspėsiu, kad vestuvių greitai dar nesitikėtų. Nė nepaskambindamas durų skambučiu, atsirakinu duris, įeinu vidun ir staiga pamatau: ant išskėstos sofos paklota pata-lynė, o ant jos guli pusnuogė Asta ir ne daugiau apsirengęs gerokai žilstelėjęs storulis. Mane pa-matęs jis iškart įšoko į džinsus, o Asta nelabai sutrikusi uždengė save iki kaklo antklode ir pa-reiškė:

– Susipažinkite: čia mūsų kolektyvo rėmėjas, jis labai remia visas mūsų gastroles, tarp kitko, jis irgi labai norėtų mane vesti, bet aš... Juk tu mane žinai?

Iš Astos supažindinimo man giliausiai įstrigo vienintelis žodis „IRGI“. Netardamas jiems nė žodžio, aš padėjau ant staliuko Astos buto raktą, apsisukau ir išėjau. Šį kartą visam laikui. Ir vėl, kaip dabar matote, viskas man išėjo atbulai: Nu-sižiūrėjau vieną, kelią pastojo kita, o ta kita – at-leisk, Viešpatie, kad net kalbėjau su ja, savo tik-rąją prarasdamas!

102

Kirminas

Šeštadienio popietę miesto kultūros skyrius Laisvės alėjoje prie fontano suruošė literatų hu-moristų susibėgimą. Kvietimuose, kuriuos gavo visi plunksnagraužiai, buvo pranešamos ir viso sambūrio taisyklės:

Atvykdamas į susibėgimą, Jūs privalote turėti:1. Gerą nuotaiką.2. Linksmą, bet ne kilometrinį kūrinėlį [trum-

pumas – prioritetas].3. Aštriai pagaląstą liežuvį ir4. Didelį sąmojaus maišą.Speciali komisija išaiškins konkurso nugalėto-

jus, kurių laukia įspūdingi prizaiNuo Jūsų priklauso, kad popietėje būtų įdomu

ir malonu, linksma ir naudinga..

Rytis Vanagas – žinomas humoristas. Ir jį sudomino tas kvietimas į susibėgimą: atrodytų, visko jis turėjo net daugiau negu reikalaujama kvietime, reikia tik surasti tinkamą kūrinį da-lyvauti konkurse ir, žinoma, gauti tą įspūdingą prizą. Pervertė visą savo archyvą – nieko tokio, kas sukeltų klausytojams juoką ir padovanotų jiems gerą nuotaiką!

O gal visai nedalyvauti? Nesinorėtų būti muse barščiuose! Bet juk tai negalima, nelei-džia humoristo prestižas! Eina jis Laisvės alė-

103

ja nukabinęs nosį ir abiem akimis stebi visus praeivius, tik, deja, niekas nepakiša jam nė menkiausio siužetėlio, jei ne siužeto, tai bent įdomios detalės.

O žmonių Laisvės alėjoje daug. Vieni skuba į namus su išsipūtusiais krepšiais iš parduotu-vių, kiti neskubėdami žvalgosi į vitrinas, kažko ieško, treti, ypač porelės, šlifuoja kojomis grin-dinį, nematydami nieko kito, tik tą, prie kurio ar kurios glaustosi apsikabinę per liemenį. Rytis atsisėdo ant plataus suolo ir stebi einančiuosius, vis tikėdamasis, kad kas nors atneš jei ne siu-žetą, tai bent patrauklų epizodą. Staiga kvartalo gale, netoli nuo fontano, prie kurio turės vykti humoristų susibėgimas, pasigirdo šaižus mote-riškas klyksmas. Vieną kartą, antrą, trečią. Jau-nimas paskubėjo net bėgti prie riksmo vietos, tuoj susidarė ten didelis tankus žmonių gumu-las. Tik pagyvenę žmonės, ir vyrai, ir moterys, vos stabtelėję prie jaunimo būrio, iš karto nu-eidavo savais keliais Rytis irgi buvo bebėgąs ar-tyn, bet susitvardė – piemeniška būtų brautis į tą vaikėzų būrį, geriau ramiai sėdėti ir klausytis įvykio atgarsių, kuriuos nešėsi su savimi nuei-nantys žmonės.

– Na ir jaunimas šiais laikais! – piktinosi eidama viena senutė savo draugėms.  – Nega-na to, kad viešose vietose sustoję bučiuojasi, čiupinėja vienas kitą, to dar betrūko, kad štai dabar tiesiai prie žmonių kiša ranką merginai po suknele.

104

– Visi čia kalti, – prisidėjo antroji. – Mergina muistosi, nesiduoda, visa gerkle klykia, bernai jos visai nepaiso, bet žmonės? Stabteli, pasižiū-ri – ne gelbsti ją, o ramiausiai nueina. O dar apie moralę visi šneka. Tikra Sodoma ir Gomora, ki-taip nepavadinsi!

– Nesuprantu, ir už ką policijai algas moka, jeigu ji tokių baisybių nemato? – prisidėjo tre-čia. – Pasodintų vieną, kitą, trečią – iškart gyve-nimas pasikeistų!

– Ne, ten buvo kažkas kitaip, – įsiterpė dar viena. – Juk tada, kai tas bernas ją ėmė čiupinėti, ji iškart nutilo.

– Labai aišku. Jai patiko, ką tas frantas jai darė! – leptelėjo pirmoji. – Sako, mergoms pa-tinka, kai vampyrai jas užpuola?!

– Tik vampyras čia, ne kitaip, – dėstė viena inteligentiška moteris savo bendrakeleivei. – ly-giai taip, kaip romanuose: iškart žaizda ant kak-lo, kur buvo vampyro įsisiurbta.

– Tai tik romanuose, – prieštaravo antroji. – Gat vėse visai jų nematyti.

– Paprasčiausiai, gal ir kirminas iš medžio šakų nušoko tiesiai tai merginai į užantį? Tik todėl ji ir purtė savo suknelę, ir klykė ne savo balsu? Kiek girdėjau, visur jų pilna, – nenusilei-do pirmoji.

– Jeigu jau iš medžio šakų, tai gal koks šikš-nosparnis? – suabejojo kita.

– Šikšnosparniai dieną miega, tik naktį pa-bunda medžioti, – nenusileido pirmoji. – Jeigu sakytum, kad tai bitė ar širšė, gal ir patikėčiau...

105

Moterys nuėjo tolyn, ir Rytis jų jau nebegir-dėjo. Ir ties fontanu jaunimo būrelis jau gerokai praskydo: tik nedidelis jų būrelis ratu stovėjo įbedę akis į apskritimo centrą. Dabar jau nėra spūsties, galima ir artyn prieiti, – apsisprendė Rytis ir priėjo prie stovinčiųjų.

Jaunimo rato viduryje, smaukydamas savo liemenį daugybe ataugėlių asfaltu, rėpliojo di-delis plaukuotas kirminas.

– Nuostabus taiklumas ar toks atsitiktinu-mas? – stabėjosi mergina su didžiule vasarinės suknelės iškirpte, atidengiančia krūtinės iškilu-mus vos ne iki nuodėmingo nuogumo. – Iš me-džio kaip į taikinį!

– Seksualus tas kirminas, žino, kur nušok-ti! – leptelėjo vienas vaikinas ir visas jų būrys pradėjo žvengti, net mergina, suėmusi ranka, sumažino savo suknelės iškirptę!

– Tai tau, Linai, ačiū, kad taip operatyviai jį ištraukei, – kita ranka brūkštelėjo vaikinui per veidą mergina. – Jūs neįsivaizduosite, kaip mane išgąsdino tas kirminas: ir kutena, ir ar tik ne kanda, kad iš karto pasidarė taip nepakelia-mai baisu?

Besiklausant šio pokalbio, Ryčiui iš karto tapo aišku, kad humoreska gal ir gims, bet to įspūdingojo prizo – nė nesitikėk!

106

Kaip sugauti þmonà

[Tik átariesiems]

Apibendrindamas savo ilgamečius apmąs-tymus ir turtingą darbo praktiką, šiuo opusu ryžtuosi apginkluoti vyrus patarimais, kaip iš-aiškinti ir sugauti neištikimą žmoną, žinoma, tikėdamasis, kad apie šitą mano tyrinėjimų re-zultatą nieko nesužinos manoji žmona, kurią aš, remdamasis žemiau išdėstytais patarimais, kasdien sugaunu neištikimybėje ne mažiau kaip dešimt kartų.

1. Žmona pradėjo dažniau vaikščioti į kirpyk-lą aišku, nori įrodyti, kad teisus yra tas, kuris pasakė, kad su savo grožiu ji galėjo susirasti ir geresnį.

2. Žmona, sukdamasi apie puodus, šypsosi – jos mintys ne namie.

3. Pietų metu žmona didžiausią mėsos ga-balą įdėjo ne į jūsų, o į savo lėkštę – aiškus meilės atvėsimas, padidėjęs dėmesys savo skrandžiui..

4. Žmona antra diena nepastebi ištrūkusios jūsų švarko sagos – patikrinkite pagal 1 arba 6 punktą.

5. Žmona skundžiasi savo draugėms, kurių vienos vyras namie tarkuoja bulves cepelinams, kitos – plauna grindis, trečios – skalbia vystyk-lus – ji svajoja apie tokį vyrą, kuris vienas atliktų visus šiuos darbus.

107

6. Žmona kambariuose pagrindinai išvalė dulkes – dėmesio: pas ją ateis kažkas iš tų drau-gų, su kuriais ji sakėsi nutraukusi visus ryšius.

7. Žmona visai nevalo dulkių – skųsis drau-gėms, kad, su tokiu vyru gyvenant, švara neįma-noma.

8. Žmona priekaištauja, kad grįžote namo su kvapeliu – ieško preteksto rimtai susipykti arba 7 punktas.

9. Žmona nė nepastebi, kad jūs su kvapeliu – arba susižavėjusi dar didesniu girtuokliu, arba ji pati išgėrusi.

10. Žmona pati su kvapeliu – atminkite tai-syklę, kad veltui niekas svetimų žmonų negirdo.

11. Žmona už nieką nei pyksta, nei bara, jūsų lyg nepastebi – čia visų blogiausia: tikrinkite pa-gal 5 arba 8 punktą.

Stebėkite savo žmonas, tada iš anksto atspė-site visas šeimos audras ir galėsite joms pa-siruošti. O tų galimų audrų tikrai rasite, jeigu reguliariai tikrinsite savo žmonas pagal visus 10 punktų. Taip elgdamiesi jūs nė neįsižeisite, jeigu kas pavadins jus pavyduoliais. Sėkmės jums!

108

Kaip demaskuoti vyrà

[tik átariosioms]

Nors vyrai vadinami stipriąja lytimi, moterų šventa pareiga yra nuolat juos globoti ir dieną– naktį kontroliuoti, nes vyrų ištikimybė žmonai priklauso tik nuo žmonų pastangų. Šie gyveni-mu patikrinti patarimai turi tapti įtariųjų žmo-nų gyvenimo pagrindu.

1. Vyras išeina į darbą tyliai niūniuodamas – kas pusvalandis skambinėkite jam į darbą: ar tik nebuvo jis suplanavęs pas ką nors nuskuosti?

2. Vyras grįžo namo su kvapeliu – išreikalau-kite, kad jis pavardėmis išvardytų visus sugėro-vus, su kuriais išgėrė „po vieną alaus“, ir įsitikin-kite, ar jų tarpe nebuvo moterų.

3. Jeigu moterų ten buvo ir gerta ne po vieną ir ne tik alaus, sužinokite iš sugėrovų, kuri mo-teris buvo šalia jūsų vyro ir kaip jiedu elgėsi, ar vyras neįtikinėjo tos moters, kad esąs nevedęs?

4. Sužinokite tos moters vardą, pavardę ir adresą – dėl visa ko, faktams pasitvirtinus, gali ir praversti.

5. Pareikalaukite, kad vyras į visokiausius masinius renginius būtinai vestųsi ir jus. Jeigu jis sakys, kad iš jo kolegos šaipysis, ramiai paaiš-kinkite jam, kad bet kuris prasižiojęs šaipokas gali susilaukti pylos už doros šeimos ardymą.

6. Jeigu vyrą pradės siuntinėti į komandi-ruotes, įtikinkite jį, kad jis „dėl šeimyninių

109

priežasčių“ jokiu būdu negali vykti į komandi-ruotes su nakvyne.

7. O jei vis tik jis bus siunčiamas į koman-diruotę su nakvyne, reikalaukite, kad jis gautų komandiruotę ir savo žmonai – juk nemėtys ji asmeninių lėšų dėl vyro komandiruotės.

8. Bent vieną kartą per savaitę raskite kokį „svarbų reikalą“ aplankyti vyrą darbe, žinoma, nepranešant jam apie savo atvykimą, kad įsiti-kintumėte, su kuo jis bendrauja darbo metu.

9. Jeigu pajutote, kad vyras atšalo meilėje, būtinai veskitės jį pas gydytoją ir paskui su tuo arba ta gydytoja personaliai ir intymiai išsiaiš-kinkite, kokia yra jo fi zinė sveikata, ar nereikia jam viag ros.

10. Jeigu jis, kalbėdamas arba mylėdamasis su jumis, pavadins jus kokiu svetimu moterišku vardu, tuo labiau, jei miegant sapne jam išsprūs ne jūsų vardas, būtinai nuvykite į jo darbovie-tės kadrų skyrių ir gaukite tolimesniam tyrimui visų tą vardą nešiojančių moterų sąrašą. Kaip tuo sąrašu naudotis, jums nereikia aiškinti – tai padiktuos gyvenimo praktika.

11. Paskutinysis praktinis patarimas jums pačiai: niekur ir niekada nevadinkite savo vyro vardu, kad kartais ir jums neišsprūstų koks svetimas vardas – vadinkite jį švelniu katinė-liu, mielu pupuliuku, tobulu gražuolėliu, skar-džiu vieversėliu, didingu ereliu, eikliu žirgeliu ir taip toliau, [tik, gink Dieve, ne įžūlia kiau-le, kvailu asilu, buku avinu, užsispyrėliu ožiu,

110

ristu eržilu, slimpinėjančiu drambliu, pamaiva beždžione ar bet kokia raguoto velnio atmai-na, tuo labiau pačiu Liucipierium], kad nieka-da neleistumėte savo vyrui net išsižioti – taip apsisaugosite nuo kaltinimų arba pravardžia-vimų sau pačiai ir išsaugosite šventą ramybę savo namuose.

Sėkmės ir laimės jums asmeniniame gyveni-me! Ir neužmirškite, kad jūs esate visos savo šei-mos barometras, kuris pranašauja ne tik audras arba pūgas, bet ir giedrą, kurios jūs ir siekiate.

111

Nelaimingas radinys

Nesidžiauk radęs, neverk pametęs, sako amžių patikrinta lietuvių liaudies patarlė. Tuo įsitikino ir restorano „Dar po vieną“ rūbinin-kas Mikas Girdžius, nepraėjus nė valandai po to, kai net ne darbo dieną skvere ties restoranu po suolu, ant kurio jis atsisėdo parūkyti, rado nedidelį plastikinį maišelį, kuriame iš karto užčiuopė kažką kietą. Įdomu, koks žioplys savo turtą čia pametė, pagalvojo jis, kišdamas ran-ką į to maišelio žiotis. Dar nespėjo jis to turto ištraukti, kai pajuto ant savo peties kažkieno sunkią ranką.

– Tai ačiū, kad pakėlei, duok šen, čia mano turtas, – išgirdo Mikas kietus žodžius ir pakėlęs akis pamatė šalia stovintį džinsuotą rubuilį, jau tiesiantį ranką šį radinį atimti.

Aha, vadinasi, tas daiktas kažkam reikalin-gas, staiga pagalvojo Mikas, bet argi jo čia nuo-savybė?

– Sakai, čia tavo turtas? Jei taip, tai pasakyk, kas čia, to maišelio viduje? – paklausė jis svars-tydamas mintyse, kaip pasielgti.

– Žinoma, mano, ir aš čia ką tik rūkiau, o ką į maišelį įsidėjau, tau nereikia nė žinoti! Atiduok!

– Ne, mielasis, matau, kad tu nežinai, ką aš čia turiu, – atkirto jam Mikas, atstumdamas jo ištiestą ranką. – Keliauk, kol sveikas, ir besi-kėsink į mano nuosavybę!

112

– Tai ką? Apiplėšimas vidury baltos dienos! Svetimo turto pasisavinimas! – riktelėjo džin-suotasis. – Negalvok, liūdnai tau baigsis! Gob-šuolis, šmikis! – pridūrė nueidamas.

Mikas sunerimo, paskutinįjį žodį blogai iš-girdęs: net jo vardą žino, pamanė, kad Miku jį tas prikibėlis pavadino! Ar nepradės jis keršyti? Gal tikrai reikėjo dėl šventos ramybės tą maiše-lį jam atiduoti? Reikia pasižiūrėti, kas tame maišelyje yra. Pasižiūrėjo ir vos ne aiktelėjo: vi-duje buvo jau išvalgyta tuščia skardinė konser-vų dėžutė, atskirai įmestas jos dangtelis ir poros bananų lupenos. Net pyktelėjo Mikas ant savęs, kad dėl tokio radinio vos nesusipešė su tuo ru-builiu, matyt pamačiusiu, kad Mikas tą maišelį iš po suolo pakėlė.

Bet tai buvo dar ne pabaiga. Nespėjo jis baig-ti rūkyti, kai prie jo vėl atsirado tas pats rubuilis su uniformuotu policininku.

– Štai jis, tas plėšikas, – parodė pirštu rubuilis.– O jūs esate tikras, kad tai jūsų maišelis? –

paklausė jį pareigūnas.– Jokios abejonės, – užtikrintai patvirtino ru-

builis. – Patikrinkite, ant šono užrašyta „Maksi-ma“ ir dar raudonas iksas šalia!

– Gal neverta ginčytis, – dabar jau ramiai pa-aiškino Mikas. – Dabar aš jau neabejoju, kad tai jis savo buitines atliekas skvere mėto, tik niekas iki manęs jo dar nebuvo sugavęs.

– Tai dar neįrodyta, – suabejojo pareigū-nas. – Ar Jūs galite įrodyti tai, ką dabar kalbate?

113

– Jums trūksta įrodymų? – pakėlė balsą Mi-kas. – Pažiūrėkite, kas maišelio viduje – aš norė-jau visa tai tik išmesti, nekeldamas viešo triukš-mo, bet, jeigu jis taip griežtai prieštarauja, tegul dabar jis pats atriša tą maišelį, visiems parodo tasšiukšles ir tegu išneša jas išmesti, kad nerei-kėtų tai už jį daryti man. Jūs tik nubauskite jį už viešosios vietos teršimą ir kad neužpuldinėtų žmonių, kurie norėjo tik palaikyti tvarką viešoje vietoje.

Mikui teliko tik atsisėsti ant suoliuko ir ra-miai žiūrėti, kaip pareigūno lydimas užpuolikas nunešė į šiukšlių konteinerį Miko radinį.

114

Ið pirmo þvilgsnio

Mano žmona nuolat man kartoja, kad ji turin-ti nuostabią savybę viską, kas vertingiausia, įver-tinti iš pirmo žvilgsnio. Einu, sako, gatve – daug žmonių matau, bet iš pirmo žvilgsnio suvokiu, kuris iš jų yra blogas žmogus. Ir štai rezultatas: nė vienas žmogus gyvenime nėra man nieko blo-go padaręs! Einu į parduotuvę, permetu akį per prekių lentynas – iš pirmo žvilgsnio pamatau, kas čia yra geriausio, ir perku. Kitos moterys keiks-noja, kad ne tai, kas geriausia, nupirkusios, o aš juokiuosi. Kodėl gi tu, sako net kiekvienam, ži-noma, pirmiausia man, negali iš pirmo žvilgsnio visko įvertinti? Koks puikus būtum vyras!

– Tai kad man nesiseka, sakau jai. Vieną kar-tą gyvenime šitaip pamėginau, ir įklimpau kaip musė į išrūgas. Daugiau taip niekur ir niekada nesielgsiu.

– O kas tau taip nepasisekė? – užsidegė smal-sumu žmona.

– Nagi tave vedžiau, – atsakiau, laukdamas, kaip ji reaguos „iš pirmo žvilgsnio“.

– Tfu, kad tave, – ištvėrė ji nenusikeikusi, bet drėbtelėjo man, žaibuodama savo žaliomis akimis:

– Taip tau tokiam ir reikia! Jei nepatinka, su-sirask geresnę!

Ir vis tik įkalė ji man į sąmonę savo požiūrį į gyvenimą – pasiryžau rytoj nuo pat ryto va-

115

dovautis tuo jos pirmuoju žvilgsniu. Rytą atsi-sėdau valgyti jos paruoštų pusryčių ir iš pirmo žvilgsnio suvokiau, kad tai ne pusryčiai, o tik pašildyta vakarykščia vakarienė, kurios vakar nesuvalgiau. Sėdžiu ir laukiu.

– Tai ko lauki? Kad kepti karveliai tau iš dan-gaus kristų? Nesulauksi. Duodu tai, ką turiu.

– Ačiū, apetitas dingo, – atsakiau, atsikėliau nuo stalo ir išėjau. Ji nulydėjo mane ledinėmis akimis.

Pakeliui į darbą užėjau į kavinę. Iš pirmo žvilgsnio mane sužavėjo šokinėjantys kliuksin-čiame katile cepelinai. Pasirodo, žmona teisi: papusryčiavau su alkano vilko apetitu. Kai rei-kėjo atsiskaityti, pažvelgiau į bufetininkės akis ir iš pirmo žvilgsnio supratau, kad ji nežemiš-kai graži, tiesiog kokia undinė ar angelas, ne-palyginamai gražesnė už mano amžinai susi-raukusią ir beprotiškai susivėlusią žmoną – štai ką reiškia jau ne pirmasis žvilgsnis į tą praeities atgyveną!

– Pas mus visada kas nors gardaus pusry-čiams būna, – nusišypsojo bufetininkė. ir aš iš pirmojo žvilgsnio pajutau, kad ji neabejinga kavinės lankytojams, o gal net ne visiems, o tik man?

– Ko gero, teks dažniau pas jus pusryčiauti, – atsakiau jai ir iš karto supratau, kad jai tas mano atsakymas labai patiko. Tas supratimas dar la-biau mane įtikino, kai ji mane, jau išeinantį pa-klausė:

116

– Atleiskite, aš tik tarp kitko, bet norėčiau paklausti... Ar jūs jau vedęs?

Manau, nereikia aiškinti, kodėl aš iš pirmųjų jos žodžių supratau, kad ji neabejinga man, to-dėl ryžausi jai atsakyti be jokio melo:

– Taip, savo nelaimei, turiu prisipažinti, kad jau esu davęs darbo santuokos registrato-riams... – tariau ir iš pirmo žvilgsnio supratau, kad jos nenuvyliau, nes ji, angeliškai nusišypso-jusi, apibendrino:

– Supratau. Žinau, ką reiškia vyras su prak-tika: toks gyvenime klaidų jau nepadarys. Pati-kėkite, tai sakau ne iš pirmo žvilgsnio, o iš skau-džios gyvenimo praktikos...

Tą pačią dieną, eidamas iš darbo namo, rim-tai susimąsčiau, kokia moteris vyrui geriau: ar ta, kuri sprendžia iš pirmo žvilgsnio, ar kuriai sprendimą padiktuoja gyvenimo praktika? Tarp kitko, tai tebesvarstau iki šiol ir, būkite tikri, kažką nuspręsiu. Tik ne iš pirmo žvilgsnio.

117

Subjektai ir objektai

Juk realu, kad kiekvieną žmogų dažnai už-klumpa įvairiausi prisiminimai. Vieni jie būna labai malonūs, kiti žadina smalsumą, treti tie-siog žlugdo gyvenimą arba nepataisomai gadina nuotaiką. Vieni žmonės būna taip užsiėmę, kad nelieka laiko bet ką prisiminti, kitiems jie žadi-na tik smalsumą, tretiems net atima norą gy-venti. Tai iš čia paskui gimsta girtavimas, melas, keiksmai, išdavystės, net savižudybės.

Sandėlininką Gytį Žiobą prisiminimai irgi dažnai aplanko, bet iki tokių baisumų niekada nepriveda – paprasčiausiai, jis turi tiek laiko, kad prisimena viską nuo vaikiško paspirtuko ir pirmojo dviratuko iki pirmojo tėvų zapuko ir paskutiniojo nuosavo džipuko. Jis tik džiaugėsi, kad gyvenimas klostėsi ne atvirkščiai, nuo dži-puko iki kup roto zapuko, kurio net muziejuose šiais laikais jau nebepamatysi. Todėl ir jo prisi-minimus dažniausiai žadino tik nekaltas smal-sumas.

Pavyzdžiui, jis prisiminė, kaip dar vidurinės mokyklos pradinėse klasėse gretimos klasės mokinukę Liną Vaitkutę, kurią buvo tada kvai-lai įsimylėjęs grynai vaikiška meile. Juokinga tai buvo meilė: abu rašinėjo vienas kitam vieno sa-kinio laiškučius, bet į rankas jų nepadavinėjo, tik pa kišdavo juos mokyk los kieme po dideliu akmeniu ir ten rasdavo atsakymus, o tie laiškai

118

buvo maždaug vienodo turinio: „Tu man labai graži“ – „Ir tu man gražus“, „Tu man patinki“ – „Ir tu man patinki“, „Aš tave myliu“ – „Ir aš tave labai myliu“. Ir nežinia, kuo visa tai būtų pasi-baigę, jei kiti vaikai, užtikę tų laiškučių, nebūtų pradėję dainuoti: „Gytis ir Lina – kavalierius ir pana!“. Po tos pajuokos abu pradėjo saugotis, kad tik niekur nesusitiktų, kad vaikai liautųsi iš jų šaipytis. Paskui, jau vyresnėse klasėse, įstrigo jam į akį ilgakasė mėlynakė Zita, kurią jis nuolat sekiojo akimis, iš tolo lydėjo žvilgsniu, einan-čią iš pamokų namo, bet vis nedilo iš atminties pirmoji meilės pamoka, ir jis nedrįso nors ką jai sakyti, o tuo labiau – rašyti laiškučius, kad bendraklasiai neuždainuotų: „Ta Zita ir Gytis – nuostabi porelė“ arba „Šitas Gytis ir Zita visada visur greta“. Pirmosios savo klaidos jis nepakar-tojo, baigė vidurinę, šiaip taip prastūmė porą kursų institute, įsidarbino didelėje gamykloje, vedė inžinierę Birutę ir pagarsėjo gamykloje kaip doras šeimos žmogus.

Ir atsitik tu man taip, kad vieną gražią die-ną iš kito miesto atvyko į jų gamyklą ekskursija, kurią atvedė jų inžinierė, o Gytis buvo paprašy-tas papasakoti ekskursantams apie savo gamyk-lą. Pasakoja jis apie savo gamyklos produkciją, žmones, kultūrinį gyvenimą, visi įdėmiai klau-sosi, o jų vadovė tiesiog ryja jį akimis. Pradėjo ir jis tą vadovę įdėmiau stebėti, nes kuo toliau, tuo labiau ji atrodė į kažką seniai pažįstamą panaši. Ar tik ne antra Zita, dingtelėjo jam? Bet ne: Zita

119

buvo strazdanota, o šitos veidas – lyg iš mar-muro ištekintas, Zitos kasos plaikstėsi ant nu-garos, o tos – viena masyvi kasa apvyniota apie galvą kaip Ukrainos Timošenkos. Iš Zitos per istorijos pamokas ilgesnio sakinio neištrauksi, o ši – tik lieja savo gražbylystes apie pagarsėjusią Gyčio gamyklos produkciją, aiškiai matyti, kad ji ne pėsčia!. Neištvėrė Gytis: nutaikęs progą, paklausė tą vadovę, prisiglaudęs prie jos ausies, kad kiti neišgirstų:

– Atleiskite, gal tokia Zita – jūsų giminė?Vadovė nusišypsojo jam labai panašia į Zitos

šypsena, bet rimtai atsakė, kad tokios giminės ji nemačiusi ir negirdėjusi, nėra jų plačioje gimi-nėje dviejų moterų tokiu pačiu vardu.

– Atsiprašau, – sutrikęs sumurmėjo jis. – Va-dinasi, aš apsirikau, bet jūs be galo panaši į mo-terį, kurią labai seniai lyg ir karštai mylėjau...

Dabar jau Gyčiui teko dar labiau sutrikti, kai ji angeliškai nusišypsojo ir irgi tyliai atsakė:

– Ačiū tau, Gyti!Gytis pasijuto kaip ant adatų arba net kaip

ant degančių žarijų, bet vis tik prašneko:– Ir mano vardą žinote? Tik nesuprantu, už

ką tas „ačiū“?– Už pirmąjį, nors ir labai pavėluotą, meilės

prisipažinimą.Ne, neprasivėrė žemė ir nenukrito dangus,

kai apnuoginęs savo širdį Gytis pagaliau suprato, kad prieš jį stovi, žinoma, ji, jo jaunystės Zita!! Ekskursija iš karto neteko ir gido, ir vadovės.

120

Pažvelgę į juodu, visi suprato, kad bent šią aki-mirką reikia atsitolinti nuo jų, ir visi pabiro ce-che, kol vadovai kalbėjosi.

– Kaip gaila, Zita! Jūs tikriausiai tuoj išva-žiuosite? – prašneko Gytis jau ne vadovo, o įsi-mylėjusio gimnazisto balsu. – Mums juk būūū-tinai reikia išsikalbėti...

– Jei tik abu norėsime, būtinai išsikalbėsi-me, – pertraukė jį Zita. – Jie išvažiuos, o aš lik-siu savo tėvų aplankyti. Iki mano išvažiavimo dar visa naktis. Tik man gaila visai kito...

– O ko? – vėl nepajėgė suprasti Gytis.– O to, kad viską išsakyti ne tik nakties, bet ir

viso mėnesio nepakaks... Juk aš irgi buvau tave... sakykime, įsimylėjusi, bet tu to nesupratai. Koks buvai nenuovokus tada, toks ir likai iki šiol, net štai ir dabar manęs nepažinai. Ar ne gėda? Pa-galvok.

121

Susapnuotas katinas

Praėjusią naktį pensininkas Balys Gražulis nei iš šio, nei iš to ėmė ir susapnavo savo katiną. Kad prausiasi, kad prausiasi jis ir vis į duris žiū-ri. Balys iš karto prisiminė savo mirusią žmoną, kuri iš karto įtikinėtų, kad tokiu atveju reikia laukti svečių! Svečiai, žinoma, malonu, ir susap-nuotas katinas – tai tau ne kokia pelė ar žiurkė, kurios, kaip sakytų žmona, tik vagis ar kokius plėšikus reikštų. Rimas sapnais netiki, tačiau ką nors susapnuoti – irgi šiokia tokia pramoga, gy-venimo paįvairinimas.

Ir tikrai, vos jis papusryčiavo, pasigirdo durų skambutis. Atidarė duris – nė pakvietimo ne-laukdamas įšlumsėjo vidun kažkoks nematytas, nepažįstamas bent pora dešimčių metų už jį jaunesnis džinsuotas tipas.

– Neapsirikau? Pas Gražulį pataikiau? Labai gerai!

– Bet aš jūsų nė nepažįstu. Kokiu klausi-mu? – pasiteiravo Balys.

– Tuoj pasakysiu, – prašneko atėjūnas, sta-tydamas ant stalo skaidraus gėrimo puslitrį ir guldydamas šalia jo įvyniotus į laikraštį silkę ir svogūną, – Duonos, manau, pats virtuvėje rasi?.. Tai va, atėjau susipažinti – juk kartu gy-vensime.

– Kaip tai kartu? – nustebo Balys. – Čia mano, o ne jūsų butas!

122

– Niekas į tavo nuosavybę ir nesikėsina, bet po tavo žmonos mirties vienam gyventi trijų kam-barių bute – juk tai labai brangu! Mokesčiai ko-kie – žinai, kokios kainos vien už šildymą! Vieną kambarį išnuomosi man – iš karto visi mokesčiai sumažės! Taip man ir tavo kaimynai patarė – eik, sako, tik pas Rimą! Tai ko lauki? Eik, ieškok duo-nos, ir kavos gali užkaisti – pasišnekėsim, susitar-sim – gyvensim kaip balandėliai!

– Nieko mes nesitarsim! – pyktelėjo pagaliau viską supratęs Rimas. – Niekam aš to kambario nenuomosiu, supratai?

– Bet pasitarti juk galima? Duok čia taure-les – prie stikliuko lengviau susišnekėsime. At-sivešiu čia kompiuterį – už jo nuomą internete visas žinias veltui matysi, nereikės nė laikraščių pirkti!

– Pasiimk savo vaišes, man gydytojai gerti uždraudė! – atėjūno pavyzdžiu Balys perėjo į „tu“. – Nei aš tau butą nuomosiu, nei su tavimi gersiu! Pokalbis baigtas!

– Negersi – galiu atsiimti, – vėl susidėdamas viską į maišelį, nesutrikdamas tęsė įsibrovėlis. – Nors kavos gal nepagailėsi?

– Nepagailėsiu, – norėdamas pagaliau atsi-kratyti nelaukto svečio, nusileido Rimas. – Pra-šau, ką tik užvirinau.

Atėjūnas godžiai išgėrė jau šiek tiek atvėsusią kavą ir išeidamas tarė:

– Kaip išmanai. Bet žinok, tikrai gailėsies! Ilgai prisiminsi, praleidęs auksinę progą!

123

Pagaliau jis išėjo. Tik dabar Rimas pamatė, kad jo spintelės durelės praviros. Pasižiūri – va-kar joje padėtos pensijos jau nėra! Tai štai kodėl jis prašė kavos iš virtuvės atnešti ir kodėl išeida-mas leptelėjo, kad Balys ilgai jį prisimins.

Nieko nelaukdamas jis paskambino į polici-ją – pareigūnai labai greitai sugavo tą vagį, net televizija vakare pranešė, kad kaimynų budru-mas padėjo sugauti apsuk rų vagį, kuris iš vieno žmogaus pavogė kompiuterį, o iš kito – senatvės pensiją.

– Ne budrumas mūsų, o žioplumas, – atsidu-so Rimas. – Jeigu mes patys nebūtume žiopli, ir policijai kur kas mažiau būtų darbo.

Pasirodo, katiną, o tuo labiau jo prausimąsi sap nuoti reiškia ne tik svečius, bet ir apsukrų vagį, kuris ir tave bematant išpraus.

124

Nepamatæs – nepatikësi Jonas su Ona Butkai ir Juozas su Lina Sutkai

gyveno greta vieni kitų tame pačiame kaime... Gražiai gyveno ir puikiai sugyveno: pasibaigė kuriai ...ienei degtukai arba druska – tuoj pat išgelbės ją kita. Pritrūko kuriam...utkui cigare-tės – antrasis su juo net paskutinį pakelį lygiai pusiau pasidalins. Abu arba abi visur kartu ėjo, kartu iš visur parėjo. Tik vieną kartą taip atsi-tiko, kad aplinkybės privertė ir Butkų, ir Sutkų poras atsiskirti, o tas jų atsiskyrimas turėjo il-gam laikui neužmirštamas pasekmes.

Tai atsitiko tada, kai toli, net už kelių kilo-metrų gyvenąs stambus ūkininkas Stasys Jurkus kasė bulves. Sukvietė visus, net ir tolimus kai-mynus, į talką kasti bulvių. Visi mielai ėjo pas jį į talką, nes nuo seno žinojo, kad ten po talkos visada būna neužmirštamai turtingas patalkys. Jo bulvių laukas tik rai didelis, bet ir talkininkų susirinko ištisa minia: visą dieną kaip skruzdė-lynas virė laukas, bet vakare visos bulvės buvo nukastos, bulviena perakėta, o derlius surink-tas, supiltas į maišus ir parvežtas namo.

Visi talkininkai po įtempto darbo nusiplovė rankas, susėdo už ilgo specialiai pabaigtuvėms greitosiomis iš lentų sukalto stalo ir prasidėjo lauktasis patalkys. Jurkuvienė ant viso duonke-pės pado iškepė storulį kugelio luitą, o kad, ne-duok, Dieve, talkininkams kugelio nepritrūktų,

125

dar storulį ketaus arba, kaip seni žmonės sako, špyžiaus puodą su mėsgaliais į duonkepės žiotis įgrūdo – visi žino, kad tame puode pats didžiau-sias skanėstas. Jurkus nepagailėjo samanės ir visas jo kiemas ūžė nuo garsių kalbų, anekdotų ir dainų. Mėnuliui iš dangaus pašviečiant val-gytojus ir valgius, linksmybės tęsėsi vos ne iki vidurnakčio. Pirmasis susigriebęs Sutkus, kuris dvylikapirštėje žarnoje turėjo pusės lito dydžio skylę, o be to, nebuvo didelis stikliuko mėgėjas, atsistojęs pareiškė kaimynams:

– Gana, einu namo, kad pati nekeiksnotų manęs išeinančio belaukdama. Prisikimšau štai kugelio iki kaklo, net stikliukui supilti vietos gerk lėje neliko.

– Būk žmogus, palauk, ir aš su tavimi einu, – pašoko iš vietos kaimynė Ona Butkuvienė. – Būtų vyno, tai dar kiek palaižyčiau, o tų pragaro lašų nė į burną nenoriu.

– Gerai, trise net smagiau, tuoj ir mano pati turi išsiruošti, – pritarė jai Sutkus.

– Niekas jos, tokios dainininkės, nepaleis namo, – suabejojo Butkus. – Matai, kaip ji antai dainą veda – visas kiemas pritaria jai. Ir Jurkus su pačia jų neišleis, kad dainos nesibaigtų!

– Eikit jau, eikit vieni, – atsiliepė Sutkuvienė, kuri, pasirodo, sugebėjo girdėti visą jų pokal-bį, – Aš ir su Butkum galėsiu namo pareiti.

Vos jiedu nuėjo, Jurkaus kieme nuskambė-jo kita daina, po jos trečia ir atrodė, kad joms galo niekada nebus. O Jurkuvienė tik tempė į

126

kiemą pakaitintus kugelio padažus ir vis ragino užkandžiauti, kol galų gale kažkuris pastebėjo, kad pradėjo šviesėti, keisti spalvą rytinis dan-gaus pakraštys.

– Vyrai, moterys, ar pasiutot? Juk tuoj bus rytas! Eime namo, juk tuoj ir keltis reikės, – pa-ragino visus viena moteriškutė. Padėjo talkinin-kams jos nusikeikimas: pagaliau visi būreliais patraukė namo.

– Tai ką? Laikas jau ir mudviem? – įsikibo Butkui į parankę Sutkuvienė.

– Jūs ką? Išprotėjote? – šoko piestu Jur-kus. – Šitokia migla, taku per raistą? O jeigu į kokią akivarą kojas įmerksite? Šitaip negalima, nusnūskite iki ryto čia, seklyčioje!

– Žinoma, taip, – pritarė vyrui ir Jurkuvie-nė, – Šviežiai paklojau, kas norėsite, lovoje, kas ne – ant sofos paklota. Marš be derybų! – atida-rė seklyčios duris, ir abu suėjo vidun, apsižvalgė.

– Pasirink, kur tu nori gulti? – galantiškai pa-klausė Butkus.

– O man be skirtumo, – jau ant lovos galo dėdama viršutinius drabužius atsakė Sutkuvie-nė. – Jei nori, kol dar laikas, gali ir tu pasirinkti. Apsispręsk.

– O aš noriu tik ten, kur tu, – plačiai nusišyp-sojo Butkus, įsmeigęs į ją akis.

– Reikėjo anksčiau sakyti, – pagaliau išsišiepė ir Sutkuvienė, – būčiau šiaudų į lovą atsinešusi...

– Nenusišnekėk, čia spyruoklės, jokių šiaudų nereikia.

127

– Nieko tu nežinai, – visu rimtumu ėmėsi aiškinti Lina Sutkuvienė. – Senovės lietuviai, prireikus į lovą guldyti du žmones, į jų tarpą lo-voje būtinai paguldydavo pluoštelį apvalių, dar nesuplotų rugio šiaudų.Jeigu rytą pamatys, kad šiaudai nesutrinti, tebėra apvalūs, vadinasi, sve-čiai padorūs, o jei jie sutrinti, daugiau jų į lovą kartu jau neguldys.

– Gerai, tada aš rytą būtinai šiaudų lovoje pa-tiesiu, – sušnibždėjo Butkus, įsirop šdamas šalia jos. Lina mėgino jį išstumti iš lovos, bet nepajė-gė, o triukšmo kelti nesinorėjo, teko paklusti jo valiai, o rytą, kai jiedu pusnuogiai išėjo į kiemą prie praustuvo atsigaivinti, suklego pro šalį ei-nantys vyrai ir moterys

– Tik pažiūrėkite! Ar tik akys nemeluoja? Tai bent talkininkai! Visą naktį jūs pas Jurkų dirbo-te, ar ką?

– Linute, sudegėme! – nuleido nosį Butkus. – Dabar jau visas kaimas ant dantų nešios, kad pas Jurkų seklyčioje net visą naktį nuogi dirbo-me. Tu bent įsivaizduoji, ką man Ona užgiedos, tas šnekas išgirdusi?

– O tu visai nesuk dėl to galvos, – nuramino jį Lina. – Aš viską taip sutvarkysiu, kad niekas nė neišsižios, pamatysi. O tu visiems, net ir savo Onai kartok tą patį: „Kas buvo, tai buvo, o ko ne – tai ne.“

O Lina pradėjo darbuotis. Ką besutiks iš mo-terų, visoms giriasi:

128

– Tai bent patalkys pas Jurkų buvo – mir-siu, o neužmiršiu! Apsinakvojau seklyčioje su Butkum, ir prasidėjo ne gyvenimas, o pasaka: kad čiupo jis mane į glėbį, kad pradėjo maigy-ti – tiesiog nepalyginsi su manuoju!.. Net dabar dar negaliu atsigauti! Tik būk gera, neprasitark maniškiui, kad jis manęs neužpjautų!

Nereikia nė sakyti, kad ši naujiena neįtikėti-nai greitai apskrido visą kaimą, žinoma, pasiekė ir Sutkų.

– Ką tu čia išdarinėji? – net pyktelėjo ir Jonas Butkus. – Visas kaimas dabar iš manęs juokiasi. Argi aš toks netikęs vyras?

– Ir tegul juokiasi, svarbiausia, kad niekas tuo netiki, nieko tau neprikiša.

Ir atsitik tu man taip, kad abudu Sutkai, ei-dami iš parduotuvės, susitiko pėdinančius keliu Liną ir Joną Butkus.

– Tai ką, eržile, duok dabar ataskaitą, ko ten, pas Jurkų, pridarei, kad visas kaimas klega? – riktelėjo Sutkus. Butkus rimtai išsigando: ne-jaugi dabar čia, visų žmonių akivaizdoje, skels tas smarkuolis jam antausį? Kaip dabar visų aki-vaizdoje pasiteisinti?

Tyla. Tik staiga kad prapliups Sutkus juoktis:– Neįtikėtina! Žinojau, kad tu, Juozai, drau-

gauji su stikliuku, kad turi auksinį balsą, bet kad tu ir artistas, nė už ką nebūčiau patikėjęs! Šoku jį barti už tuos plepalus, o jis taip gražiai nulei-do nosį, kinkos tik dreba, net liūlys po nosimi pakibo! Tokį nusikaltėlį suvaidinai, kad nors iki

129

gyvos galvos į belangę kišk! Tikras Atkimšonas, na tas, ponas Blynas, ar kaip jis ten? Žinote ką? Už tokią Juozo vaidybą statau jam ir visiems jums po alaus bokalą. Eime į barą!

Stebėjosi visi kaimynai, pro baro langą pa-matę juos, bokalus kilnojančius: kas jie per žmonės? Čia kaip už nuopelną kėlė save į dan-gų, čia už neištikimybę malė vienas kitą į mil-tus, o apsisukę jau vėl kartu alų plempia, visų akivaizdoje svetimas pačias bučiuoja. Greičiau-sia, ten nieko nė nebuvo, tik žmones pajuokinti tenorėjo. Mokykitės, kaip reikia gyventi!

130

Profesoriðka istorija

Tikriausiai girdėjote anekdotą apie profe-sorių, kuris virtuvėje panoro išsivirti sau kiau-šinį. Jis pasiėmė laikrodį kad tiksliai žinotų, kada kiaušinį iš puodo ištraukti, kol jo verdamo kiaušinio trynys dar neperviręs, įmetė laikrodį į verdantį vandenį ir, laikydamas saujoje kiaušinį, laukė, kol praeis lygiai penkios minutės. Rezul-tatą galima įsivaizduoti.

Prireikė tik penkių minučių, kad aš įsitikin-čiau, jog tas anekdotas – apie mane. Ne, ne, aš ne profesorius ir niekada juo nebūsiu, ir jokio kiaušinio aš nevirinau, bet istorija man atsitiko tokia, kaip tam profesoriui. Tai gali patvirtinti ir mano žmona, kuri grįžo iš parduotuvės su pil-nu plastikiniu maišeliu pirkinių ir, paslaptingai šypsodamasi, pareiškė:

– Šok iš laimės iki lubų! Parnešiau tau tokį siurprizą, kuriuo visą amžių gėrėsies!

– Nagi parodyk, parodyk jį! – nekantravau aš, bet žmona, savo kūnu uždengusi maišelį, pa-reiškė, eidama į virtuvę:

– Turėk kantrybės, mielasis! Pirma išnešk į konteinerį štai šitą atliekų maišelį, o tada abu pasidžiaugsime pirkiniu.

Kietai prikimštas šiukšlių maišelis buvo jau užrištas ir paruoštas išnešimui. Čiupau jį, nu-sileidau laiptais žemyn, švystelėjau maišelį į di-džiulį konteinerį ir parkaukšėjau į butą. Žmo-

131

na pasitiko mane žaibuojančiomis ledinėmis akimis.

– Tai reikėjo ir galvą išmesti, kam ją dar par-sinešei, – suriko ji jokio siurprizo nežadančiu balsu. – Tu juk mano pirkinius išmetei, o visas šiukšles palikai! Įjunk atbulinį bėgį, išmesk tas bjaurybes ir parnešk pirkinius! Vikriai!

Tik tada supratau, kas atsitiko. Kaltas ne aš, o ji, kad savo pirkinius į tokį patį maišelį susidėjo. Juk net ant pačių maišelių būna užrašoma, kas skiriama maisto produktams, kas siurprizams, o kas – buitinėms atliekoms! Ko nežiūri, į ką pre-kes krauna?

Nieko nepadarysi, už žmonų nuodėmes vi-sada tik vyrai būna kalti – vėl skuodžiu prie to prakeikto konvejerio, bet čia manęs laukia dar didesnė bėda: konvejeris jau tuščias. Paklausiu žmones, į kurią pusę nuvažiavo tas šiukšlių su-rinkėjas ir tekinas bėgu iki kito konvejerio, bet jis dar pilnas atliekų, vadinasi, žmonos siurprizą jie jau išvežė į sąvartyną. O sąvartynas juk už poros dešimčių kilometrų, į jį veža atliekas iš visų pusių ir traktoriai jas iškart suslegia į vientisą plutą – kaip toje plutoje paskendusį siurprizą surasi?

Grįžtu namo lyg žemę pardavęs, nosį nulei-dęs, žinau, kad geruoju tai nesibaigs, bet žmona pateikė dar didesnį siurprizą: nei bardama, nei dejuodama dėl materialios žalos, ji tik šyptelėjo ir pranešė:

– Ten buvo specialiai tau naujametė dovanė-lė. Tiek to, pragyvensime ir be jos...

132

– Tai vis tik kas ten buvo? – išdrįsau paklausti.– Tegu tai lieka paslaptis, sužinosi ją prieš

kitus.Naujuosius, žinoma, kai jau būsi išnešęs vi-

sas savo šiukšles.Visa laimė, kad mes, vyrai, ne tokie smalsūs

kaip moterys, pagalvojau, kai jau praradau viltį tą dovanėlę surasti. Svarbiausia, kad ji taip ir liko nesupratusi, kad aš esu toks baisus užuomarša, tegu ir toliau didžiuojasi puikia savo vyro at-mintimi. Štai kaip yra svarbu niekada ir niekam iki galo nepasakyti tiesos. Net ir savo žmonai.

133

Pagrindinis argumentas

Būna žmogaus gyvenime situacijų, kurių išspręsti nei įstatymai, nei įvykių liudininkai nepajėgia. Tokiu atveju kartais problemą gali padėti išspręsti visai kiti, net visai nesugebantys kalbėti gyvūnai, pavyzdžiui, net skruzdės. Neti-kite? Paskaitykite.

Rimtos įstaigos tarnautojas Kostas Gintvi-las su žmona Gaiva gyvena geležinkelininkų kvartale netoli stoties, todėl, jeigu prireikia kur nors išvažiuoti, būtinai važiuoja ne autobusu, bet traukiniu. Taip patogiausia: keli žingsniai, ir stotis, o vagone iki kelio galo gali net pusę nuo-tykių romano perskaityti. Pasiėmė jis knygą ir šį kartą, kai reikėjo iš Kauno nuvažiuoti į Vilnių. Įsigijo bilietą, bet iki traukinio dar pusvalan-dis. Grįžti namo? O ką ten padarysi, tik laiką be prasmės pragaišinsi? Geriau paėjės štai į šlaitą, atsisės ir knygą paskaitys. Taip ir padarė. Atsi-sėdo žolėje ant kupsto, įniko į knygos nuotykius ir į traukinį vos vos suspėjo. Susirado savo vietą vagone ir skaito toliau.

Beskaitydamas staiga pajuto, kad kažkas ku-tena jo blauzdas, paskui niežulys pakilo aukš-tyn, jau erzina šonus, net kak lą pasiekė. Kas gi čia per velnias? Atsisegė kelnes – nagi jo kūnu skruzdės vaikščioja, matyt šlaite ant skruzdėly-no buvo atsisėdęs. Ką daryti? Išeitis gimė iš kar-to: reikia tik nusimauti kelnes, atidaryti vagono

134

langą ir išpurtyti lauk tas įsibrovėles! Staiga nuo Vilniaus šalia atstuksėjo kitas traukinys, jo va-gonas pagavo ir nusinešė atgal į Kauną jo kelnes su pinigine, dokumentais, net kelionės bilietu, ir Kostas liko be kelnių ir bilieto. Ką reikės daryti sostinėje be kelnių?

Vilniaus traukinio vagono palydovė irgi pa-matė ant praviro lango kabančias kelnes. Įtrau-kė jas vidun, patikrino dokumentus – nagi jos kaimyno turtas pas ją vėjo gūsiu atplaukė! Ji įsidėjo tas kelnes su dokumentais į savo kelio-nės maišelį ir nunešė jas atiduoti Kosto žmonai Gaivai.

– Kaimynėle, grąžinu tau taip netikėtai su vėjo gūsiu į mano vagoną atplaukusias tavo vyro kelnes, – pareiškė ji.

– Kosto kelnes? – nustebo Gaiva. – Nepūsk man arabų su tokiomis istorijomis! Viskas aiš-ku: jis ne į Vilnių, o pas tave važiavo! Susiuos-tėte! Tik nesuprantu, kodėl man tas kelnes at-nešei? Blogas kavalierius buvo, ar ką? Keršiji? Bet už ką man tokia Dievo bausmė? Jeigu tu jau pasisavinai mano vyrą, tai turėk sau ir jo kelnes. Nepriimsiu aš jo!

Nespėjo jos išsiaiškinti savo santykių, kai tarpdury atsirado ir pats Kostas, apsirengęs ge-ležinkelininko uniforma.

– Tu neįsivaizduoji, žmonele, kokia istorija man atsitiko! – pradėjo jis savo pasiaiškinimą, bet žmona iš karto jį pertraukė:

135

– Baik savo komedijas! Viskas aišku! Tu ne į sostinę važiavai, o į geležinkelininkus įstojai, net jų uniformą jau gavai!

– Atsipeikėk! Kai traukinyje be kelnių likau, Kaišiadoryse išlipau ir jų uniformą pasiskoli-nau, kad namo galėčiau grįžti. Net mano doku-mentai kelnėse liko, jų tik rai neišmesčiau...

– Na, jūs aiškinkitės, o aš einu miegoti, – pa-reiškė palydovė matydama, kad Gaivos nepajėgs įtikinti. – Tik leisk, aš ir tavo skruzdėles iš savo krepšelio išpurtysiu. Žiūrėk, kiek tų bjaurybių iš jo kelnių pas mane prisirinko!

Gaiva ilgokai žiūrėjo į rėpliojančias iš krep-šelio ir jau skubančias grindimis skruzdes ir pa-galiau nusišypsojo, pagaliau pamačiusi pagrin-dinį argumentą, kad jos vyras nemeluoja.

– Eik ir tu, Kostai, su ja kartu, bent kelnes ge-rai išpurtyk – turėsi juk vėl apsiauti jas, tą uni-formą geležinkelininkams grąžindamas.

Tai kaip? Įsitikinote, kad net skruzdės gali padėti sudėtingas situacijas spręsti?

136

Pagarsëjo

Mūsų kaimo kaminkrėtys Julius Žiburkus buvo linksmo charakterio žmogus. pagarsėjęs kaip didelis juokdarys ir didelis anekdotų mė-gėjas. Vieną žiemos dieną jis, grįždamas namo iš turgaus, kur pardavinėjo pirties mėgėjams dar vasarą surištas vantų šluoteles, eidamas ša-likele, kad nereikėtų bristi į gilią pakelės pusnį, užkliuvo koja už sniege pasislėpusio kuoliuko ir atplėšė vieno bato padą. Kaip pareiti, galvojo – juk nebrisi plika kojine per gilų sniegą. Sugal-vojo: nusirišo nuo kaklo ilgą kaklajuostę, kaime vadinamą šaliku, apvyniojo ja savo vargšę koją, dėl visa ko pasiimdamas ir nukentėjusįjį batą [o gal kas jį dar pataisys?] ir klibikščiavo namo džiaugdamasis, kad bent nesninga.

– Kas tau, Juliau, atsitiko, kad koją taip apsi-muturiavęs? –paklausė kely sutiktas rajono laik-raščio korespondentas Grigas Ūsas. – Susimušei su kuo ar liga įsimetė?

– Nė neklausk, vis tiek nepatikėsi, – liūd nai nuleido galvą Julius. – Vienai senutei, ant stogo užsilipęs, kaminą krėčiau, nuo stogo tiesiai ant akėčių nusiritau – tai dar laimė, kad koją, o ne galvą ant virbalo pataikiau... tik pamanyk, nuo antro aukšto tiesiai ant akėčių... [tarp kitko, gy-venvietėje visi namai – tik vieno aukšto].

– Tai tu laimės vaikas, kad tik tiek. Kitas jau su Abraomu būtų susipažinęs, o tu – lyg niekur nieko.

137

Eina jis toliau – nagi laiškininkė Aldona jį pamatė, iš karto pradėjo klausinėti:

– Juliuk, mielasis, kas gi tau? Su uošviu su-sikibai?

Julius susimąstė: patikėjo Ūsas, patikės ir ji, po visą kaimą žinias nešiodama.

– Vis tiek nepatikėsi, – pagaliau atsakė. – Aname kaime į javų kuliamąją pėdus leidau, netyčia koją įgrūdau. Iš gydytojo grįžtu – su-dėjo kojos kauliukus, subintavo, sako, kad turi sugyti.

– Na tau ir sekasi, – atsiduso Aldona. – Saky-tų kas kitas – tikrai nepatikėčiau. Geras ir gydy-tojas, kad taip kauliukus atgal sudėliojo...

Jau visai ties namais sustabdė jį grįžtantys iš savo mokyklos berniūkščiai.

– Dėde Juliau, kas atsitiko jūsų kojai? – ap-spito jį vaikai.

– Niekada neikite į jaują. – ėmė juos mokyti Julius. – Visiškai netyčia įkišau koją į linų min-tuvus, norėjau ją ištraukti, bet pėda į kitą pusę nusisuko. Nuėjau pas gydytoją, tai dabar jis at-gal ją atsuko.

– Tai tik džiaugtis reikia, kad visai kojos ne-nutraukė, – paguodė jį nueidami vaikigaliai.

O korespondentas Ūsas nesnaudė. Jis tuoj pat surinko visas žinias apie Juliaus Žiburkaus nuotykius ir paruošė apie tai didelį straipsnį:

138

Kà reiðkia tikëjimas Gyvena Vyžuočių kaime nepalenkiamas op-

timistas Julius Žiburkus, apylinkės kaminkrėtys. Neperseniausiai jis nukrito nuo kamino antraja-me namo aukšte ir stebuk lingai išgijo. Įkišo koją į javų kuliamosios mašinos žiotis, bet nuėjo į poli-kliniką pas gydytoją, kuris sudėliojo į vietas visus lūžusius kauliukus, ir jo koja tapo sveika. Linų mintuvai nusuko jo koją į priešingą pusę, bet gy-dytojas atsuko ją atgal, ir koja visai pasveiko.

Iš kur tokio gajumo paslaptis? O ji slypi gilia-me Juliaus tikėjime. Gydytojas jį įtikinėjo, kad koja turi pasveikti, jis šventai tuo tikėjo, ir jo koja pasveiko. Vadinasi, jį išgydė tikėjimas.

Išvada: tikėkime medicina ir jos galiomis. Ži-noma, tikėkime ir spauda, kuri skelbia tik moks-lu patikrintas teisingas žinias. Štai ką reiškia ti-kėjimas!

Grigas Ūsas, spec. korespondentas

Nešdamasis namo savo batą su atplyšusiu padu, mūsų Julius Žiburkus tvirtai tikėjo, kad batsiuviai jį dar sutaisys, bet tikėjimas jį karčiai apvylė: meistrai pripažino, kad išsižiojęs jo ligo-nis jau nebepagydomas.

Ar patikėjo Ūso straipsniu laikraščio skaity-tojai, paliekame spręsti šios knygelės skaityto-jams. Mums belieka tik įtikinti jus, kad Julius Žiburkus kaime tikrai pagarsėjo. Pagarsėjo, visai

139

nebuvęs pas jokį gydytoją, kaip nuostabus liežu-vio lankstymo meistras. Ar vertas pagarsėjimo ir korespondentas Grigas Ūsas, tegul sprendžia laikraščio redakcija.

140

Laimë ne bute

Kai Izidorius Gaidys, užbaigęs savo vargus žemėje, staiga iškeliavo į Anapilį, jo žmone-lė Darata, likusi viena, rimtai susimąstė, kaip toliau gyventi. Trys kambariai trečiame aukš-te – juk neapeis jų, neprižiūrės su savo nuolat maudžiančiais kelių sąnariais. Jai, senutei pensi-ninkei, visiškai pakaktų ir vieno kambarėlio, bet būtinai pirmame aukšte, kad nereikėtų kankin-ti vargšių kojelių. Ir visi tie mokesčiai už butą būtų kur kas mažesni, ir pirkinių iš parduotuvės nereikėtų net į trečią aukštą tampyti. Ką daryti? Gal į laikraštį skelbimą duoti?

– Dar ko užsimanysi? Laikraščiui už skelbi-mą pinigus mokėti? – pamokė ją kaimynė. – O tu paprasčiausiai autobusų stotelėje ant stulpo raštelį užklijuok, matysi, iš karto atsiras norin-čių didesnio buto. Pasirinksi, kas tau patiks, ir už savo didesnį plotą dar piniginį priedą gausi. Žinai, kokios jos, tos mūsų, pensininkių, pa-šalpos.

Gaidienė taip ir padarė. Ir neapsivylė: tą pa-čią dieną ją aplankė net du kandidatai. Vieno iš jų, skrybėlėto poniško vyro ji iš karto atsisakė, nes jis užgiedojo, kad Daratos butui reikia rim-to remonto ir už tai ji turinti keisti savo butą be jokių priedų. Antroji kandidatė, tvarkinga, žydinti pusamžė moterėlė, ilgai nesiderėdama, pakvietė Daratą pasižiūrėti jos vieno kambario

141

butuko, abi pusės buvo patenkintos.Sandėris įvyko, Darata mintyse paskaičiavo, kad už dvie-jų kambarių priedą ji net seną virtuvės įrangą galės pasikeisti ir pinigų dar juodai dienai liks. Net buto langas čia su grotomis, kad niekas į butą slapčiomis neįsibrautų.

Atidavusioji savo butuką moteris irgi prisi-pažino, kad ji ruošiasi pakeisti gyvenimo būdą, todėl jos būsimajam vyrui atskiras kambarys irgi tikrai patiks.

Prasidėjo Daratai naujas gyvenimas. Pakeitė virtuvės įrangą, nereikėjo varginti kojų, kopiant į trečiąjį aukštą, net į parduotuvę nueiti iš čia žymiai arčiau ir autobusų stotelė vos ne po jos langu. Tik naktys šitame bute neramios, kažkas būtinai vis pertraukia jos miegą. Vieną naktį, laukdami autobuso, ties jos grotuotu langu su-stojo du svirduliuojantys vyrai. Vienas išsitrau-kė iš kišenės butelį, atsuko kamštį ir ėmė gerti, paskui perėmė iš jo butelį kitas. Kai tik susto-jo autobusas, jis tėškė butelį į jos namo sieną ir abu nuvažiavo. Kitą dieną dar visai padoriai atrodantis vyras sustojo ties jos grotuotu langu, įkišo ranką iki stiklo ir pradėjo belsti į jį. Gu-lėdama patale Darata aiškiai matė jį, apšviestą gat vės žibinto, ir labai gailėjosi, kad nepasikabi-no ant lango aklinos užuolaidos. O tas vyras, sa-vaime suprantama, nori įsibrauti į butą, tikrina, ar yra kas bute. Daratai dingtelėjo, kad gal reikia paskambinti į policiją, bet paskui persigalvojo: o kam skambinti? Juk nieko neatsitiko, niekas

142

vidun nesibrauna. Tik po poros minučių ji pasi-juto skaudžiai apsirikusi: Tas vyras pasikrap š tė grotų šone, paskui sustūmė grotas į šoną ir jau krapštosi prie lango rėmų. Ką daryti? Gal jau tikrai skambinti į policiją? Bet ne, jos nera-mumą nustelbė smalsumas: na ką gi jis toliau darys? Nori ją apiplėšti? O ką jis plėš, jeigu ji gyvena visai neturtingai, net savo kuklios man-tos, gulinčios ant grindų dėžėse, dar neišsipa-kavusi? Ir kaip jis įeis į butą per uždarytą lan-gą? Dauš stiklą? Nepanašu, per daug padoriai jis atrodo.

Ir vis tik vėsaus oro gūsis ją įtikino, kad lan-gas jau praviras, o jis ropščiasi vidun. Tylutėliai perėjo per kambarį, sustojęs pasilenkė prie jos lovos ir, nedegdamas šviesos, tamsoje įsižiūrėjo į Daratą, kuri vos pravėrusi akis stebėjo įsibro-vėlio elgesį. Ją ramino tai, kad įsibrovėlio elgesys buvo visai ne agresyvus, o greičiau švelnus ir dė-mesingas. Nejaugi mane, seną moterį, jis dabar imtų ir užpultų? Visai nepanašu į tai. Ne, jis ne mergininkas, nusprendė Darata.

– Vaivute, taip giliai miegi? Čia aš, tavo Neri-jus. – pusbalsiu prašneko jis. – Kodėl tu neatsi-liepei, kai skambinau telefonu ir vieną, ir antrą kartą?

Darata nusprendė, kad jau atėjo laikas suvai-dinti pabudusią.

– Apsirikote, Nerijau, ne į tą butą pataikėte, – atsakė ji. – čia jokia Vaivutė negyvena.

Nerijus sutriko.

143

– Tai aš noriu jus paklausti, kaip atsiradote Vaivos bute? Mes rimtai draugaujame ir čia su-sitikinėdavome. Prisipažinsiu jums, kad tai aš ir visą šį mechanizmą įėjimui į jos butą sukūriau, kad būtų daugiau romantikos ir nereikėtų kai-mynams ramybės drumsti.

– Suprantu Vaivą, tikriausiai ji norėjo jums staig meną padaryti, tyčia nesakė, kad su mani-mi butus sukeitė. Senasis mano butas man buvo per didelis, o ji didesnio buto sau ieškojo, Kaip dabar suprantu, ir jums gyvenimui ji erdvę ruo-šė, – paaiškino Darata, pagaliau keldamasi iš lo-vos.  – Tai gal... atsisveikinimui su senuoju jos butu, po puodelį kavos?

– Ačiū už svetingumą, bet aš norėčiau suspėti pas Vaivą, – paaiškino Nerijus. – Tik jos adreso dar nežinau... Gal atskleiskite šią paslaptį man, kad staigmena atsilyginčiau jai už staigmeną?

Užsirašęs naująjį Vaivos adresą, Nerijus iš-skubėjo, o Darata jautėsi patenkinta, kad pa-greitino įsimylėjėlių susitikimą. Tik kitą rytą jos nuotaiką sudrumstė atėjusi Vaiva. Jos žaibuo-jančios akys pranašavo artėjančią audrą.

– Ką jūs padarėte? Argi aš prašiau jus duoti tam Nerijui savo naująjį adresą? Ko jūs kišatės į mano asmeninį gyvenimą?

– Tai šitoks jūsų „ačiū“? – nustebo Darata. – Aš judviem tik gero norėjau... Toks mielas vaiki-nas, padėjau jam jus susirasti.

– Jums jis gal ir mielas, bet man – ne, – neri-mo Vaiva. – Nepagalvojai, kad aš gal norėjau tik

144

pasislėpti nuo jo? Jis tikras despotas, o ne drau-gas, stengėsi paversti mane savo meilės audrų žaisliuku, net mano buto langą taip sutvarkė, kad bet kada galėtų įsibrauti ir mane užklupti – baisus pavyduolis buvo, įsikalęs sau į galvą, kad aš ir su kitais susitikinėju

– O ką aš galėjau žinoti? – teisinosi Darata. – Pats Nerijus pasisakė, kad vestuvėms ruošiatės.

– Jis norėjo mane priversti, kad už jo tekė-čiau, bet aš apie tai nė negalvojau, – prisipažino Vaiva. – Turiu aš berniuką, su kuriuo ir tuoktis ruošiamės, tik tas Nerijus bet kokia kaina nori mus išskirti. Net ir butą skubėjau pakeisti, kad Nerijus mano naujojo adreso nesužinotų, o jūs iš karto jam pasakėte... Ar tik neteks vėl butą keisti?

145

Skandalo gesintojai

Penkiaaukščio namo laiptinėje vidury baltos dienos penktojo aukšto gyventoja Skirma net persikreipusi nuo svorio, nešė į buitinių atliekų konteinerį didelį plastikinį maišą šiukšlių. Susi-tiko kaimyną iš trečiojo aukšto senuką Valenti-ną ir, pasilabindama su juo, netyčia savo maišu užkliudė laiptų tvorelę. Maišas plyšo, iš jo laip-tais ėmė riedėti žemyn viskas, kas buvo apvalu, pabiro bulvių lupenos, apelsinų ir bananų žievės ir vištienos kaulai. Kaimynas, prisiminęs savo ri-terišką jaunystę, šoko jai padėti, rankioti atgal į maišą įvairias stamb menas, o sutrikusi Skirma, viena ranka laikydama patį maišą, o kita – pra-trūkusį jo šoną, tiesiog nesusigaudė, kuo galėtų savo padėjėjui padėti. Pastatytų maišą ant laip-tų  – viskas išbyrėtų, paleistų skylę  – maiše dar liko neiškritusios dvokiančios silkių galvos, net spalvingos tualetinio popieriaus skiautelės. Beli-ko jai tik kankintis matant kaip Valentinas kan-kinasi per jos nevalyvumą. Pagaliau, kai didžioji dalis šiukšlių buvo surinkta, abu išsiskyrė: ji nu-sinešė žemyn savo gėdą, o jis, pagaliau pasiekęs savo butą, šoko plauti savo kvepiančių rankų.

Atsikračiusi savo krovinio Skirma net pa-sibaisėjo, kaip atrodė laiptai po tos asmeninio gyvenimo avarijos, bet tai buvo dar ne pabaiga: kaimynė iš ketvirtojo aukšto Nijolė, skubėdama žemyn, užmynė likusias banano išnaras ir staiga

146

pradėjo čiuožti laiptais nė kiek neblogiau kaip slidininkai nuo kalno didžiojo slalomo metu. Maža to, ji tęsė savo slalomą jau rogutėmis, kol viena koja įstrigo laiptinės tvorelėje ir ji, paga-liau apsisukusi 360 laipsnių kampu, liko įstrigu-si, kol Skirma prišoko jai padėti.

– Šaudyti tokius, kurie šitaip laiptinę teršia! – niršo Nijolė. – Šitaip ne tik sveikatą, bet ir gyvy-bę iškart galima prarasti. Nedovanosiu, eisiu į valdybą, į policiją – tegu tvarko tokius teršėjus!

Skirma, suprantama, nė neprasižiojo, kad ta teršėja – tai ji. Nesaldu būtų dabar į jos mėsmalę patekti, geriau pačiai pritarti Nijolės spiegimui. Iš girdę triukšmą, stabtelėjo ir kiti kaimynai, šią aki-mirką užmiršę, kur ir ko jie buvo pasiruošę eiti.

– Ko jūs dar ginčijatės? – ėmė tramdyti mo-teris kaimynas iš penktojo aukšto, kuris visur ir visada eina tik užsimaukšlinęs juodą beretę, kad niekas nepastebėtų, kaip sparčiai jis plinka ir nesišaipytų, kad jo lova pertrumpa. – Užmiršote taisyklę: atsitiko, kad priteršei – pats ir išsivalyk! Nebus nė ginčų.

Skirma mintyse visai sutiko su ką tik išgirsta nuomone, bet valyti – nepajudėjo iš vietos: juk visi tada burnos, kad tai ji nuolatinė laiptinės teršėja.

– Kalbate lyg nežinodami, kad laiptinėje kiek-viename aukšte yra po tris butus, o kiekviename aukšte yra aiškus ir neginčijamas nurodymas, kad gyventojai privalo prižiūrėti savo aukšto laiptinės dalį, pasidalinę dešimtadieniais. Tegul

147

tik visi laikosi tų nurodymų, ir jokių nešvarumų nebus, – baksnodama smiliumi į ant sienos ka-bančio nurodymo tekstą, perrėkė visus triukšmus trečiojo aukšto gyventoja, griežtai prisilaikanti raštiškų nurodymų. – Būtų tai atsitikę per mano dešimtadienį – seniai jau būtų buvę švaru ir ne-reikėtų dabar ginčytis.

O žmonės vis ėjo, trypė kojomis likusią laip-tų aikštelėje įvairiausių atmatų krūvelę, kuri pa-mažu vis žemėjo, susiplakė kojomis ir tapo kieta lyg betono danga. Dabar jos nė šluota arba sku-duru jau neįveiksi, prireiks net plentų lyginimo mašinos, tik su kelių technika čia neprivažiuosi. Kai atėjo eilė valyti laiptinę tai raštiškų taisyklių vykdytojai, ji kategoriškai pareiškė:

– Ne, šito kupsto tai aš negramdysiu, jis iš praeitos pamainos man paliktas. Arba tegu da-bar ateina ir nusivalo savo palikimą, arba ir aš palauksiu, kol valyti ateis jos eilė.

Presuotų nešvarumų krūvelė vis augo, sto-rėjo, plėtėsi į šonus, lipdami laiptais žmonės jau peržengdavo ją arba net visai apeidavo, kad neužkliūtų kojos. Atėjus eilei, neišvalė tos vie-tos net ir toji raštiškų nurodymų gerbėja, net ji aiškiai matė, kad ne tokią didelę krūvelę ji buvo palikusi, čia jau kitų pamainų apsileidimas.

Laiptinės gyventojai turėjo ir mokyk linio am-žiaus vaikų, kurie, grįždami iš pamokų, vis stab-telėdavo prie tos nešvarumų salos, apžiūrinėda-mi ją. Vieną dieną jie pademonstravo visiems gyventojams eismo taisyklių žinojimą: įsmeigė

148

ten ant vielos koto padarytą raudoną vėliavėlę. Dabar žmonės jau nemindavo tos krūvos, bet pagarbiai apeidavo ją, kad nenuverstų vėliavėlės. O vaikams to nepakako: vieną popietę jie susi-rinko į laiptinę su savo žaisliniais sunkvežimiais, kastuvėliais, kai kas net tikrus tėvų kastuvus at-sitempė ir prasidėjo darbas. Vieni tikru kastuvu atkirtinėjo presuoto turto gabalus, kiti krovė juos į savo sunkvežimius ir vežė į savo pastatytą plas-tikinį maišą. Greitai presuotų šiukšlių krūvos ne-beliko, kibirėliais iš butų atsinešę vandens, jie net išplovė tą vietą, kur neseniai raudonoji vėliavėlė buvo įsmeigta. Dabar jiems liko pats sunkiausias uždavinys – nutempti tą plastikinį šiukšlių maišą į penktąjį aukštą ir pakabinti jį ant Skirmos buto durų rankenos, o viršuje įsmeigti raudonąją vė-liavėlę. Vaikai juk viską mato, girdi ir žino net ir labai slepiamas tėvų paslaptis.

Atidariusi savo buto duris ir pamačiusi ant rankenos kabantį nešulį su vėliavėle, Skirma net nustėro: ar tik nepamatė kaimynai šitokios gė-dos? Visa laimė, kad ji gyvena penktame aukšte ir iki čia nepakyla kitų aukštų gyventojai. Dabar su-augusiųjų skandalą pakeitė plačiai nuskambėjusi žinia apie darželinukų ir penktokėlių žygdarbį.

– Nušluostė mums, seniams, nosį tie vai-kai, – atsiduso Skirma, net ir mintyse neišdrįsu-si prisipažinti, kad jie nosį nušluostė ne kam kitam, o jai  – juk tai iš jos maišelio išbirusios ir nesurinktos šiukšlės įžiebė tą visų apkalbėtą pasaulinį skandalą.

149

Kada baigiasi sapnas?

Nei iš šio, nei iš to butų savininkų bendri-jos samdomai teritorijos valytojai Auksei Nar-butaitei atsitiko neįtikėtinas dalykas: ji ėmė ir susapnavo, kad dalyvauja kažkokiuose moterų grožio karalienės rinkimuose. Vaikšto ji lyg ka-ralaitė ant podiu mo, o visi dalyviai tik ploja, tik šaukia jai „valio!“ Pabudo – ir vėl ji ta pati apšepusi švaros saugotoja, baigusi fi nansinį technikumą, bet niekur negavusi padoresnio, pagal sugebėjimus tinkančio darbo, sutiku-si bendrijoje laikinai pauždarbiauti valant jos narių teritoriją.

Atsisėdo Auksė prieš veidrodį ir pati nuste-bo, kad ji pasidarė tokia apsileidusi: plaukai ne-sutvarkyti, o jau rankų ir kojų nagai – baisu ir pažiūrėti. Panagės juodos, lako jie, ko gero, net niekada nematę, batukai nukleipti, suknelė – tik į šiukšlyną šitokias padorios merginos meta. Ne ir dar kartą ne: šitaip apsileisti negalima. Kiek galėjo, susitvarkė ji pati, ko trūko, pagelbėjo kir-pėja su manikiūro ir pedikiūro specialistėmis. O kai ji persirengė, ištraukė iš spintos stalčiaus padorius batukus ir tada pasižiūrėjo į veidrodį – nepatikėsite, pati savęs nepažino, net atsisuko pažiūrėti, ar nestovi už jos nugaros kokia dama iš užsienietiško bulvarinio kino fi lmo.

– Ne, panele Aukse, tik už šitokį atlyginimą dirbti negalima, – tarė ji iš veidrodžio žiūrinčiai

150

į ją damai. – Iš karto einu pas bendrijos pirmi-ninką ir pareiškiu jam ultimatumą: arba – arba!

Nuėjo – pasirodo, dar dvi moterys sėdi prie pirmininko durų.

– Nėra pirmininko? – paklausė.– Yra, bet pas jį pats meras sėdi, jau visas

pusvalandis jiedu ten šnekasi, – atsakė viena.Kaip tik tuo metu prasivėrė pirmininko kabi-

neto durys ir pro jas išlindo meras, kurį Auksė jau buvo mačiusi vienoje televizijos laidoje.

– Ir jūs pas pirmininką? – paklausė jis sėdin-čias moteris. Kitų dviejų jis lyg ir nepastebėjo, bet Auksei nusišypsojo, padavė ranką ir net pa-bučiavo jos pirštinėtą rankutę. – Atleiskite, kad priverčiau jus laukti, neatidėliotini reikalai visus spaudžia.

Pirmininkas dar nebuvo uždaręs kabineto ir pamatė visą Auksės ir mero dialogą.

– Užeikite, – pamojo jis Auksei. – Kaip jūs išgražėjote, tiesiog pažinti neįmanoma. O su meru seniai pažįstami?

Auksės sutrikimas truko tik akimirką.– Juk seniai sakoma, kad Lietuva – tai gi-

minių kraštas, – sugalvojo ji, kaip išsisukti nuo tiesioginio atsakymo, bet pirmininkas iš karto pajuto jai pagarbą, net pats nustebo, kaip iki šiol šitokios merginos neįsidėmėjo.

– Tai kokios bėdos jus pas mane atvijo?– Nenoriu veikti už akių, todėl pirmiausia

atėjau pas jus pasitarti, ką daryti. Kiemsargės atlyginimas man, turinčiai šiiitokį išsilavinimą,

151

per mažas, negaliu iš jo pragyventi. Sakykite, ar yra kokia galimybė padidinti man atlyginimą, ar teks ieškotis darbo kitur? – tęsė ji mero pa-žadintą viltį.

– O kaip jūs įsivaizduojate tą „kitur“? – aki-mirkai sutrikęs paklausė ją pirmininkas. – Juk žinote, kad jūsų atlyginimas sudaromas iš visų bendrijos narių mokamų komunalinių patarna-vimų mokesčių, įsibėgėti nėra kur.

– Vadinasi, aš pati kalta, kad nesutikau, kai mane kvietė dirbti į meriją, – suvaidino ji atsi-dususią, – bet aš neišdrįsau iš karto šokti taip aukštai, norėjau pradėti iš apačios.

– Ir teisingai, – pagyrė ją pirmininkas. – ne-galima tokių kadrų kitiems atiduoti. Jeigu jūs pakentėtumėte... tik vieną mėnesį, ruošiasi išeiti į pensiją mūsų bendrijos buhalteris – jo atlygi-nimas kur kas didesnis.

– Vadinasi, turiu dar visą mėnesį pagalvoti, – tęsė savo vaidmenį Auksė. – Bet ir jūs neskubė-kite į tą vietą priimti kitą žmogų.

– Žinoma, palūkėsime, – pritarė jai pirmi-ninkas. – Mes ir patys suinteresuoti turėti jus kaip slenkstį į meriją.

Eidama į namus Auksė pati sau pripažino, kad jos sapnas išsipildė – štai ką reiškia bent sap ne pasidaryti grožio karaliene!

152

Meilë telefonu

O vis tik geras dalykas yra tas mobilusis te-lefonas: nereikia tau nei susitikti su žmogumi, nei matyti jį – per bet kokį atstumą, nors už šimtų kilometrų tavo pašnekovas, o kalbiesi su juo, lyg jis stovėtų tau prieš akis. O štai tie iš-manieji – net matyti savo pašnekovą gali, ma-tai, ar jis tau šypsosi, ar susiraukęs. Mano mo-bilusis, kurį man padovanojo per gimtadienį mama, dar ne toks, juo kalbėdamas žmogaus, deja, nematai, bet vis vien dalykas nuostabus. Matydamas, kad dabar net darželinukai savo mamoms skambina, kad jau pareina namo, kad mano bendraklasiai, dešimtokai draugai, savo mergaitėms apie meilę telefonu čiulba, panorau susirasti telefoninę draugę ir aš – kuo aš blogesnis už juos?

Nučiupęs iš draugų vienos gretimos mokyk-los abiturientės Ritos telefono numerį, paskam-binau jai, siūlydamas amžiną draugystę. Ji mie-lai sutiko su manimi draugauti, tuoj sužinojo, kad mano vardas Mindaugas, pirmojo ir vie-nintelio Lietuvos karaliaus vardo savininkas, ir pati pasisiūlė kasdien su manimi telefonu susitikinėti. Labai apsidžiaugiau, kalbėdavau-si su ja vos ne kasdien, bet greitai pajutau, kad vien pokalbių lyg ir mažoka – pasiūliau jai ap-sikeisti nuotraukomis, kad kada nors susitikę vienas kitą pažintume. Ir su tuo ji mielai sutiko,

153

o kai laiške radau spalvotą jos nuotrauką, tie-siog apstulbau: į mane žvelgė nuostabi šviesia-plaukė mėlynomis akimis ir ilgomis kasomis. Dabar mane apėmė sunkus rūpestis: ar beno-rės ji su manimi draugauti, kai pamatys mano strazdanas, kumpą nosį ir dviejų litų monetos dydžio juodą apgamą ant skruosto? Ne, su tokia nuotrauka visą draugystę iš karto sugadinčiau, reikia ieškoti kitokios išeities!

Susigavęs savo geriausią draugą Gintarą, pa-klausiau jį:

– Sakyk, mes draugai ar ne?– Žinoma, kad draugai, – atsakė jis. – O ko-

dėl klausi?– Na, ir klausimas! – atsakiau. – Noriu bet

kada ir bet kur tavo gražuolį veidą matyti. Nusiuntęs Ritai Gintaro nuotrauką jaučiausi

kaip Dantės devintajame danguje. Ir ji telefonu išgyrė mano veido grožį, net užsiminė apie gali-mą mūsų susitikimą. Man tai buvo kaip drąsiau-sių svajonių viršūnė, tačiau pabudo ir nerimas. Kaip reikės įtikinti ją susitikus, kad telefonu kal-bėjau su ja nuoširdžiai, kad bijojau, jog galiu ją prarasti?

Tačiau kur mudviem susitikti? Nagi čia, Kau-ne, Ozo pramogų centre šalia Žemaičių plento. Pasakyta – padaryta. Vieną vakarą, kai mieste plakatai skelbė, kad čia dainuos iš Vilniaus atvy-kusi solistė Girmantė Vaitkutė, nuėjau ten ir aš. Kol vyko koncertas, Ritos nepamačiau, bet, kai tik prasidėjo masinis pasilinksminimas, šokiai, iš

154

tolo pamačiau ir savo Ritą, besišnekučiuojančią su kažkokia drauge, toli gražu, ne tokia gražia kaip Rita. Nusprendžiau, kad jau atėjo laikas pri-eiti prie jos.

– Sveika, Rita! – pasveikinau ją priėjęs.  – Suprantu, kad nepažinai manęs, bet tuoj viską paaiškinsiu.

– Ko jums reikia? Iš kur žinote mano var-dą?  – apipylė ji mane klausimais, žiūrėdama kaip į ateivį iš kokios svetimos planetos.

– Aš Mindaugas, su kuriuo tu susirašinėji. Atėjau į pasimatymą, – aiškinu jai, o ji tik per-žvelgė mane nuo galvos iki kojų, žybtelėjo aki-mis ir tėškė man į akis:

– Nejaugi jūs nežinote, kaip tai vadinasi? Gal aną uniformuotąjį pakviesti?

– O kaip vadinasi? Tik draugystė ir nieko daugiau.

– Ne, tai vadinasi prie– ka– biavimu!  – at-rėžė ji ir nusisuko nuo manęs. Staiga ji pamatė mano draugą Gintarą, iš kurio aš pasiskolinau nuotrauką, bešnekučiuojantį su kitu draugu, ir nubėgo prie jo.

– Sveikas, Mindaugai! Ko neprieini prie ma-nęs? Aš jau maniau, kad tavęs visai nėra.

– Ar tik neapsirikote? – kiek sugebėdamas Gintaras sušvelnino toną, pamatęs, kad priėju-sioji tikrai labai graži ir tvarkinga. – Aš Ginta-ras, o su Mindaugu jūs ką tik kalbėjote. – pa-aiškino jis, pirštu rodydamas mane. – Gal kuo galėčiau jį pakeisti?

155

Rita sutriko nesugalvodama, ar prašyti šį ne-pažįstamąjį paaiškinti, kas čia atsitiko, ar grįžti ir pareikalauti pasiaiškinimo Mindaugą, ar pa-prasčiausiai apsisukti ir išeiti namo, bet Gin-taras galantiškai ją sulaikė – tokią gražuolę ne kasdien sutiksi.

– Pasakysiu atvirai, kad ir aš čia dalinai kal-tas, kad nepaklausiau Mindaugą, kam jam pri-reikė mano nuotraukos – pasirodo, jis persiuntė tą nuotrauką jums. Ar tik ne taip atsitiko? – nu-sišypsojo jis. – Štai užgrojo nuostabų valsą, su-teikite man laimę pašokti jį su jumis.

Rita neatsisakė. Jau po kelių muzikos tak-tų ji pajuto, kad Gintaras šoka lengvai ir tai-syklingai, netampo jos į šalis kaip kiti. Kažin ar Mindaugas taip sugebėtų, dingtelėjo jai. Pasibaigus šokiui, Gintaras paleido ją iš glėbio ir ėmė mąstyti, kaip elgtis toliau, bet Rita pati jam pasiūlė išeitį:

– Ne, neskubėkime išsiskirti, veskite dabar mane prie savo draugo Mindaugo.

– O dabar, gerbiamieji vyrai, išsiaiškinki-me, – prašneko ji, kai visi trys susitiko. – Reikia juk nuo viso melo pagaliau prieiti prie tiesos.

– Teisingai, – pritarė jai Mindaugas. – Tai aš kaltas, kad, norėdamas tau labiau patikti, nu-siunčiau tau ne savo, o klasės draugo Gintaro nuotrauką.

– Kaltas ir aš, kad, duodamas Mindaugui savo nuotrauką, nepasidomėjau, kokiam tikslui jos Mindaugas prašo.

156

– O labiausiai kalta esu aš, – prisipažino Rita. – Aš draugauju su visai kitu vaikinu ir mes jau ruošiamės susituokti, bet man labai knietėjo bent trumpam laikui pratęsti nerūpestingą vai-kystę – gavusi iš Mindaugo malonų telefoninį laišką, neištvėriau nepaišdykavusi. Atleiskite man už tokį lengvabūdiškumą ir leiskite galuti-nai atsisveikinti su savo vaikystės išdaigomis ir... su jumis. Geriausios jums kloties, – palinkėjo ji ir išėjo.

– Matai, brolyti, gražuolės pakampėse nesi-mėto... – atsiduso Gintaras, ir Mindaugas min-tyse jam pritarė. Pajuto, kad jo telefoninė meilė užgeso.

157

Meilës svarstyklës

Žvalus senukas buvo jau artėjantis prie aš-tuoniasdešimt metų Gervazas Pūras, ir su se-nais, ir su jaunimu sugebėjo rasti bendrą šne-ką. Susės, būdavo, su kaimynais prie naminio alaus uzbono ir kad pradės pasakoti apie savo audringos jaunystės nuotykius – klausysies iš-sižiojęs, net savo gimtuosius namus užmiršęs. Net jaunimas, susibėgęs pas atėjusius senelio Gervazo aplankyti anūkus, kvatodavo išsižiojęs nuo ausies iki ausies, kai jis pradėdavo pasakoti, kaip jaunystėje, pasičiupęs už uodegos, iš miš-kelio parsitempė į namus lapę kartu su spąstais, į kuriuos ji buvo pakliuvusi, arba kaip jis, įlipęs į senąją liepą, grėb liu baidė iš medžio viršūnės panorusias ten susisukti lizdą varnas.

Nebuvo kada Gervazui skųstis senatve: tai vienas, tai kitas, kartais net keliese arba ir su savo tėvais jie nuolat būdavo pas senelį, ap-kuopdavo jo sodybos kiemą, net kambarius, pa-dėdavo maitinti visą pulką naminių paukščių, surinkti iš jų gūžtų kiaušinius, o mergaitės pri-kepdavo nuostabių blynų, kartais net kugelio su spirgučiais ir visi vienas per kitą vis pasakodavo seneliui Gervazui, kaip jį myli, rūpinasi jo svei-kata, nori, kad jis visą šimtą metų pragyventų. Net abejoti pradėdavo senukas, kuo jis nusipel-nė tokios meilės ir pagarbos, tokio dėmesio ir paramos.

158

– Pamatysi, net aiktelėsi, tėti, pamatęs, kaip atrodys tavo senoji sodyba, kai mes ją persta-tysime ir įrengsime čia puikią užmiesčio vilą su visais patogumais ir pramogų aikštynu tavo proanūkiams, – siurbčiodamas naminį alų sva-jojo vyriausiasis Gervazo sūnus Laimis Pūras, atvažiavęs čia su visa savo šeima išsikepti čia tradicinių šašlykų, kuriems mėsą užmarinavo dar mieste. – Auksinė bus tavo senatvė!

– Nemokėčiau aš nė gyventi tokioje praban-goje, – palingavo galvą susimąstęs Gervazas. – Nesulauksiu aš to rojaus, greit kūną atiduosiu žemei, o dūšią – ponui Dievui...

– Su dabartine technika tai vienas juokas, – paguodė jį Laimis.

– Netikėk, tėti, tuo auksaburniu, – nusijuokė Gervazo duktė Violeta, su savo vyru ir vaikais atvykusi upelyje meškerėmis žuvyčių ištrauk-ti.  – Nieko jis nepadarys, tik veltui burną au-šina. Štai mudu su vyru prie tavo lūšnelės tik brezentinį priestatą ant karkaso užtempsime, ir vaikams bus rojus, ir miestiečiai didelius pini-gus paklos, kad tik leistume jiems čia, gamtos prieglobstyje, vestuves arba jubiliejus ruošti...

Susimąstė Gervazas, išleidęs dukterį su vyru, vaikais ir žuvimi. Visi jie sako, kad mane myli, manimi rūpinasi, o visai ne man tuos savo pla-nus kuria. Tai pagaliau ką jie myli? Mane ar tą mano lūšnelę?

Mėgo Gervazas dviratį, per savo amželį jau ne vieną jų yra sulaužęs ir pašiūrėje už lauko

159

virtuvės sukrovęs, kad nelaimės atveju atsar-ginių dalių turėtų. Dviračiu jis ir į kaimo par-duotuvę nuvažiuodavo, ir į miestelį nurūkdavo kelio dulkes keldamas, kai ko nors rimtesnio prireikdavo. Štai ir dabar artėja šventoji Ona, amžinatilsį jai, žmonos vardinės, pagal seną tra-diciją, vaikai su šeimomis suvažiuos  – būtinai reikia kokios Bobelinės, spanguolinės ar „Trejų devynerių“ nusipirkti! Kaimo parduotuvėje to-kių įmantrybių negausi, reikia iš anksto mies-telyje apsirūpinti. Negalima prieš savo vaikus apsijuokti. Taip ir padarė.

Pagaliau ir šventoji Ona. Sugužėjo vaikai su šeimomis. Violeta su savo vyru nuskubėjo prie upelio, svajodami apie būsimą žuvienę, Laimis užkūrė šašlykinę, jo žmona maustė ant iešmų marinuotos mėsos gabalėlius – visi ruošėsi bū-simajai puotai. Ir Gervazas ištraukė iš daržinės savo ištikimąjį žirgelį.

– Kur tu, tėti, ruošiesi? – nustebo Laimis.– Et, smulkmena, „skysto kuro“ atsivešiu, –

numojo ranka Gervazas.– Padėk tą dviratį, visko, ko reikia, mes atsi-

vežėme, – tramdė jį sūnus.– Ėėė, ne, tokio, kokį aš atvešiu, jūs tik rai

neturite. Mūsų parduotuvėje Stakliškių midaus būna.

– Tada sėsk į mano mašiną, bus greičiau, – nenusileido Laimis.

– Mano plaučiai benzino kvapo nemėgsta, – atkirto jam Gervazas, užšoko ant dviračio ir

160

paskendo kelio dulkių debesyje. Praėjo gal net valanda, iškepė šašlykai, vaikams išvirė žuvienė, o Gervazas dingo kaip į vandenį.

– Gal aš pašoksiu iki parduotuvės, pažiūrėsiu, kas ten atsitiko, – pasisiūlė Laimis, bet jo pagalbos neprireikė: Į kiemą keturiomis įrėpliojo Gerva-zas, ant kaklo užsimovęs dviračio rėmą, o vienoje rankoje temp damas dviračio ratą. Visi prišoko prie jo.

– Apvylė mane senukas dviratis, – prastenėjo Gervazas. – Padėkite man atsigulti, labai šonus gelia, gal kaulai sumaišė savo vietas...

Prišokę vyrai numovė jam dviračio rėmą, švarką, nuavė batus ir paguldė į lovą. Gervazas čiupinėjo savo šonus ir sunkiai dejavo.

– Jūs sėskite prie stalo, vaišinkitės, o aš tru-putį... pagulėsiu, gal kiek praeis... – prastenėjo Gervazas.

Įpylę vaikams žuvienės virtuvėje, Laimis su Violeta susėdo vaišintis gretimame kambaryje. Nuotaikos nebuvo, ją sudrumstė Gervazo ne-laimė.

– O sakiau tėvui, sėsk į mašiną, bus greičiau, bet jis manes nepaklausė, tarytum pats bėdą sau prisišaukė, – atsiduso Laimis. – Žinai, kaip tokie sutrenkimai pavojingi tokiame amžiuje...

Gali net nepasveikti. O gal pakviesti greitąją? Greičiau ir jį atgautų, ir mums ramiau būtų.

– Dar ko! Jei lemta jam dar gyventi, atsigaus ir be gydytojų, savaime viskas išsispręs, – atsakė Violeta. – Man tik įdomu, ar jis jau pasiruošęs

161

mirčiai, ar parašė testamentą? Tu, Laimi, irgi geras, dar ūžei jam į galvą apie savo rūmus už-miestyje...

– O iš kur tu žinai? Ar tik ne su velniu bičiu-liaujiesi? – pašoko Laimis.

– Neprireikė velnio, pats tėtis man pasakė, – atkirto Violeta. – Tai štai, kaip tu myli tėvą, tik savo planais domiesi, net numirti ramiai jam nenori leisti, apie greitąją kalbi.

– Nemaniau, kad tu tokia... – išplėtė akis Laimis. – Tegul jis tik gyvena nors ir visą šimtą metų.

Gervazas įdėmiai klausėsi jį sudominusio pokalbio gretimame kambaryje už pravirų durų patenkintas, kad pagaliau išgirdo, kas iki šiol labiausiai jį domino, ir išgirdęs, kas ir kodėl jį myli ir dėl ko juo taip rūpinasi. O vaišių kamba-ryje ginčas vis aštrėjo.

– Aš ir nelinkiu jam mirties, tik man dabar labai įdomu, kur jis laiko savo dokumentus, – tęsė savo mintį Violeta. – Kol jis dar tįso, labai vertėtų žvilgterėti, ar jau yra testamentas, kad ir mums būtų aiškiau, ko tikėtis po jo mirties ir kaip su juo elgtis.

– O ar ne paprasčiau mane patį paklausti? – lyg perkūno trenksmas nuskambėjo Violetos ausyse Gervazo balsas ir ji pajuto ant savo pečių sunkias savo tėvo rankas. – Atvirai prisipažin-siu, kad iki šios dienos aš ir pats daug ko neži-nojau ir nesupratau... Tik todėl teko man tra-dicinės mūsų šventės proga pasiimti iš palėpės

162

sulaužyto dviračio rėmus ir suvaidinti šią is-toriją. Atleiskite, daugiau šia tema jau niekada nejuokausiu, nes pagaliau susipažinau su jumis, o svarbiausia – pasvėriau jūsų meilę, kurią jūs man visą laiką lyg ir rodėte. O štai šiandien Lai-mis bent užsiminė, kad nelaimės atveju reikia gydytojų pagalbos, o tu, Violeta, pasirodo, tik ir lauki, kada aš ištiesiu kojas ir tu atvažiuosi čia jau kaip šeimininkė. Kalbate apie mano testa-mentą – nejaugi nesuprantate, kad jūs savo el-gesiu jį patys rašote? Bet mes juk susirinkome čia atšvęsti tradicinį mamos vardadienį – tai ir pradėkime šią šventę! Pagal tradiciją, man pri-klauso ir pirmasis tostas. Siūlau pakelti taures už pagaliau įvykusią tik rąją mūsų pažintį!

Plojimų ir ovacijų nebuvo.

163

Laistynës lietumi

Jau nuo savaitės vidurio ant skelbimų len-tos, namų sienų, net ant storesnių medžių ka-mienų mirgėjo spalvomis ranka išraityti pla-katai, kad sekmadienį po pietų Ramybės šilo aikštelėje vyks masinis jaunimo ir senimo susibūrimas su sportinėmis varžybomis, pasi-linksminimu ir užsienio dainininkų koncertu. Radijas ir televizija iš anksto skelbė, kad oras bus auksinis: saulėtas, šiltas, tik protarpiais su trumpalaikiais lietumis, bet vidurvasarį tai juk smulkmena.

Prisirinko žmonių į šilą kaip niekada, tiesiog minių minios. Seniūnas pasirūpino, kad aikšte-lės pakraščiuose būtų daugybė suoliukų, ir visi jie buvo užsėsti taip ankštai, kad žmonės šno-pavo susispaudę kaip silkės statinėje, beveik visi laikydami rankose ir lietsargius apsisaugojimui nuo to žadamo trumpalaikio lietaus. Buvo tikrai labai linksma: ėjo lenktynių, traukė virvę, įsilin-dę į maišus varžėsi, kas ką nustums už apibrėž-tos ribos. Vedantysis Audrius tik žarstė sąmo-jus, žiūrovus skatino gausiai ploti ir pats plojo iš visų jėgų, šaukė „valio“ iki užkimimo. O kai užgrojo muzika, prasidėjo šokiai, aikštelės vidu-rys tiesiog užvirė lyg puodas ant kait rios ugnies, prisigrūdo joje šokančiųjų tiesiog sausakimšai, liko sėdėti tik tie, kas pasiaukojo saugoti sėdin-čiųjų lietsargius.

164

– O dabar pasirodys svečiai iš užsienio! – pa-skelbė vedantysis Audrius.

Visi išsiskirstė atsisėsti džiaugdamiesi, kad saulė pasislėpė už debesėlio ir jie galėjo, atvėsus orui, bent prakaitą nusišluostyti.

– Duetas. Meilės rapsodija. Dainuoja Zbig-nevas Dumčius ir Katažina Poliačko, – pranešė Audrius.

– Štai tau ir užsieniečiai, – suošė žiūrovai. – Juk tai sandėlininkas Zbigis ir melžėja Kotrė!

– Nenustebkite, kad pavadinau juos užsie-niečiais, – paaiškino Audrius. – Jiedu tikrai gy-vena už mano buto sienos mūsų name.

Kartu su žiūrovų reakcija viršuje blykstelėjo žaibas, sugriaudėjo perkūnija ir staiga prapliupo lietus. Žmonės buvo tam pasiruožę – aikštelės pakraščiuose virš jų galvų išsiskėtė įvairiaspal-vių lietsargių stogas. Prasidėjo dueto užtraukta daina.

– Gerai jiems ten, estradoje po stogu dainuo-ti, – atsiduso senyvos moterys, – o mums telieka tik kaip varlėms mirkti vandeny...

– Nenusiminkime, tas lietus – tai paties Die-vo dovana mūsų perdžiūvusiems laukams, – lyg išgirdęs moterų atodūsius, guodė žiūrovus Aud-rius ir paskelbė kitą dainą. O liūtis vis stiprėjo, lietaus lašai stambėjo ir sliuogdami nuo vieno skėčio ant kito tiesiog srovėmis papliupo ant žemutinių skėčių, o nuo jų – ant kaimynų pe-čių – juk turi kažkur nukristi kiekvienas lašelis. Vienas po kito atsirado vis daugiau gudruolių,

165

kurie suglaudė savo lietsargius, prakišo juos tarp kitų skėčių ir išsiskėtė virš jų – tada vanduo sruvo jau ant kitų galvų ir pečių.

Pasibaigė „užsieniečių“ koncertas, nuš čiuvo ir lietus, už debesėlio vėl pasirodė saulė. Sausu-tėlis Audrius paskelbė:

– Dabar persikelsime prie upelio, mūsų lau-kia šimto metrų plaukimo varžybos.

– Ačiū, mes jau atplaukėme, – murmėjo mo-terys, laikydamos savo suknelių apačias, kad jos nesiglaustų prie nuogo kūno.

– O mes, vyrai, eisime, būtinai eisime! – su-sižvalgę tarpusavy pareiškė vyrai, o moterys at-šlumsėjo iš paskos pasigėrėti reginiu. Vos pir-mieji vyrai priėjo prie vandens, staiga jie sugrėbė Audrių, prinešė jį iki tėkmės ir šlumštelėjo toli į upelio vidurį. – Dabar komanduok mums, nuo kur iki kur reikės plaukti! – kvatojo jie.

Praėjo minutė, trečia, penkta – Audrius ne-iškyla. Vyrai sunerimo, ar tik nepersistengė jie keršydami tam sausuoliui?

– Šokime gelbėti, kad neprisivirtume sau košės už paskandinimą! Gal jis, vargšelis, nė plaukti nemoka? – sukruto smarkuoliai.

Nė nenusirengdami supliumpsėjo jie į van-denį, nuplaukė iki tėkmės vidurio – Audriaus nėra. Ką dabar daryti?

Staiga pačiame upelio vidury, šiek tiek to-liau, ties giliuoju duburiu išplaukia į paviršių Audrius, laikydamas už pakarpos abudu savo gelbėtojus. Išvilko juos į krantą atsigeivelioti ir

166

ėmė pro savo marškinių užantį traukti prie nuo-go kūno pasislėpusias žuvytes.

– Kas nemoka plaukti, varžybose nedalyvau-ja! – pareiškė Andrius, gręždamas pažliugusius savo baltinius. – O savo žlugtą išsigręžkite pa-tys. – Aš bent žuvies vakarienei parsinešiu, o jūs nė to nesugebėjote!

Plaukimo varžybos nutrūko, masinė šventė pasibaigė be uždarymo ceremonijos.

167

Turinys

ATSIKOSĖJIMAIŠiuolaikinė Vendeta . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7Pokalbis su „aš“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8Parazitų kamuolys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10Tikiu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12Noriu... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13Kur nueisime? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14Tai štai! . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15Užmaršties kaina . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15Sraigtas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16Karalienė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17Liūdnas dialogas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17Pseudo... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18Aštrumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Spragos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20Apie grožį . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21Pamfl eto ar odės? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21Mintis kaip vaisius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22Už kokybę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23Apie plikį ir jo plikę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24Šventiškas svaigulys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 25Nekrologas svaičiojimui . . . . . . . . . . . . . . . 26Be išeities . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27Universalas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28Vieša išpažintis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30Apie mirties bausmę . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31Apie protą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 32Neišsprendžiama mįslė . . . . . . . . . . . . . . . . 33

168

Organai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34Pavasary dzūkijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34Odė juokui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35Geluonis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36Išgelbėtojas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36Galva ir kojos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37Žavesys ir realybė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38Priminimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39Pasirinkimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39Gruodžio elegija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40Fėjoms . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41Trise . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42Dėsnis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42Ilgesys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42Galiojimo terminas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43Kas galvoje? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44Žemuogė ir braškė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45Skolintojams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45Paišdykavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46Svajonė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46Flirtas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47Baltijos traiškanos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48Kosminis alkoholis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49Spragos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49Intelektinis srautas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50Šiuolaikinė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50Privati valda. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51Nekrologas idėjai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52Rauginta nuotaika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53Džiaukis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54Velnių priminimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55

169

Kas verda? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57Palinkėjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58Gyvybės paslaptis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58Kompromisas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59Išbrauk . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61Nesugausi . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62

EPIGRAMIDIJAKaip praturtėti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65Stebukladarė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65Nihilistas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65Nesantaikos priežastis . . . . . . . . . . . . . . . . . 65Paslapčių sargas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Ieškantiems . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Atpirkimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Kai kam . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Išeitis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Apie kainas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Ačiū! . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Irgi credo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Gyvenimo ironija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Traukos dėsnis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68Kandumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68Apie pėdsakus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68Pilvo dangtis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68Gera nešti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Gyvenimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Kaip sužinoti? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Kas kur . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Optimistas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70Velniška kantrybė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70

170

Irgi dėsnis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70Mąstytojas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70Tikėkimės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70Abejingumo kaina . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71Pykčio priežastis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71Pasiteisinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71Prestižo matas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71Arba – arba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72Užmarštis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72Apie dantis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72Apie kritiką . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72Moterų akimis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73Moteriškas ilgesys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73Vyrų rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73Pasirinkimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73Gyvenimo būdas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74Kol geri . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74Pasakos ir tikrovė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74Knygų tvanas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74Deja, deja . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75Irgi aidas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75Iki ašarų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75Susipjovę norai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75Kur logika? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76Žaizda . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76Tikrai kvailys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76Vargas dėl proto . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76Nepasiekiamoji . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77Ilgaamžiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77Kasdienybės svoris . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77Patarimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77

171

Dėmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78Tiesa... Skliausteliuose . . . . . . . . . . . . . . . . . 78Kas puošia žmogų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78Meilės raugas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78Gaudykim laimę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79Kaip dirbti? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79Oro prognozė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79Linkėjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79Muzikė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80Šešėlis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80Apie turtą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80Lyg svetima . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80Proto paslaptis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81Būrimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81Degradavę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81Įstatymas ir laisvė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81Joms patinka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82Norėčiau . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82Autoepitafi ja . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82

PRAKALBINTI OBJEKTAIFutbolo kamuolys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85Piniginė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85Skrybėlė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85Padas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85Kėdė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86Kelmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86Bitė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86Sliekas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86Nosis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87Kelias . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87

172

Akis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87Vėjas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87Laiptai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88Liežuvis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88

PRO ŪSĄKeršto aistra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91Irgi . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96Kirminas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 102Kaip sugauti žmoną . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106Kaip demaskuoti vyrą . . . . . . . . . . . . . . . . . 108Nelaimingas radinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 111Iš pirmo žvilgsnio . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114Subjektai ir objektai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 117Susapnuotas katinas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121Nepamatęs – nepatikėsi . . . . . . . . . . . . . . . . 124Profesoriška istorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 130Pagrindinis argumentas . . . . . . . . . . . . . . . . 133Pagarsėjo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136Ką reiškia tikėjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 138Laimė ne bute . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 140Skandalo gesintojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 145Kada baigiasi sapnas? . . . . . . . . . . . . . . . . . . 149Meilė telefonu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152Meilės svarstyklės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157Laistynės lietumi . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163

Žemkauskas, PetrasVISKAS ATBULAI: satyros ir humoro trauktinė.

Užuominos, užuojautos, pasišaipymai, pa-

tarimai ir nuoširdūs pabarimai įvairiausiais lengvais, apysunkiais arba sunkiais, per daug džiaugsmingais bei nereikalingai skausmingais žmogaus gyvenimo klausimais. Tinka panaudo-ti sau arba įgelti kitam – tai priklauso nuo skai-tytojo moralės ir pasaulėjautos.

Humoreskų cikle „Pro ūsą“ autorius psicho-logiškai subtiliai su humoru, kartais pereinan-čiu iki grotesko, narplioja senyvų ir jaunų žmo-nių buitines situacijas su nelauktaa pabaiga.

Dailininkas Vladimiras BeresniovasMaketuotoja Laura Inė

2019-01-02. 22 sp. l. Tiražas 100 egz. Užsakymas 19-010.Leidykla „Naujasis lankas“, Draugystės g. 17F, 51229 Kaunas.

Spaustuvė „Morkūnas ir Ko“, Draugystės g. 17F, 51229 Kaunas.

Petras ÞemkauskasVISKAS ATBULAI