cmyk

1

cmyk

„Respublikos“ leidinys Nr.16 (905) 2012 m. balandžio 21 d.

Žurnalistė Gražina Sviderskytė surizikavo imtis sudėtingo „Lituanicos“ tyrimo, nes jai skaudu dėl užmarštin nueinančio tragiško dviejų lakūnų likimo. Nors kitąmet minėsime 80-ąsias S.Dariaus ir S.Girėno žūties metines, katastrofa dar nėra profesionaliai ištirta, su ja susiję dokumentiniai archyvai padengti keliais dulkių sluoksniais...

3

tiria „Lituanicos“ tragediją

Gražina Sviderskytė

Juliaus/Brigitos skaitytoJams

1000 litų dovana apsilankytisporto klubuose „Impuls“

14p.

PAŽINTISišvogė okupuotus vaizdus

Fotografas Virgilijus Jankauskas apvaikščiojo istorines Mažosios Lietuvos vietas ir parsivežė uni-kalių kadrų, kuriuose matyti, kaip laikas glemžiasi vis daugiau ir daugiau fizinių Mažosios Lietuvos ženklų: buvusios pilys, tiltai ir baž-nyčios trupa ir virsta akmenimis.

4-5

PRISIPAŽINIMAIaušros gineitytės atsisveikinimas

Nors balerina Aušra Gineitytė atsisveikino su ilgamete karjera ir vyru, vis tiek spinduliuoja džiu-gesiu: „Nuoširdžiai sakau: neturiu kuo skųstis. Jeigu gyvenime ir buvo kas ne taip, kas liūdino ar ašarą išspaudė - man rodos, tai neverta prisiminimo“.

6

INTeRvIudidysis smuikininkas sugrįžta mokinio griežimu

Vygi

nto

Skar

aiči

o nu

otr.

10

Tik balandžio 20-22 dienomis

30%

nuolaida

bilietams

į smuikininko P.Amoyalio

ir pianisto J.M.Luisada

koncertą!

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikas

Yra Lietuvoje Dievo numylėtų vietų, kur gali rasti menininkų, ne tik surentusių sau stogus, bet ir perkėlusių savo dirbtuves, bet reto kraštovaizdžio Kernavė Lietuvai viena.

Čia įsikūręs dailininkas Henrikas Orakauskas patvir-tins, kad aplink Kernavę me-nininkų pilni miškai, - matyt, juos bus pritraukęs tebejunta-mas senosios Lietuvos sosti-nės emocinis ar fizikinis laukas. Tos auros pavergti keliauninkai, apvaikščioję piliakalnius, mies-telyje atranda dar vieną kerintį objektą - viename kieme ant rentinio sėdintį keliauninką, „Piligrimą“, su pilnomis rieš-kutėmis vandens. Šią skulptūrą sukūrė H.Orakauskas. Ir jis la-

bai nustebo patyręs, kad kart-kartėmis jam nežinant jo kūrinį aplanko piligrimai, laikydami jį savo piligriminės kelionės stotele, o gal net ritualo vieta, nes dailininko žmona Loreta ne vieną porą kojinių yra ištraukusi iš šulinio po nakties. Tarytum dailininko kūrinys nebepriklau-sytų vien tik jam, o būtų tapęs paslaptingo, jam nepažįstamo gyvenimo dalimi.

„Vieną kartą rytą, gal pusę septynių, atsikeliu, žvilgteliu pro langą, - prisimena dailininkas, - žiūriu, dvi moterys ir vienas vyras eina į piligrimo pusę. Var-tai uždaryti, bet jie tarp medžių perlipa ten suverstus akmenis, pamatęs mane vyras mosteli ran-ka, tarsi sakydamas - nesimaišyk, prieina prie „Piligrimo“, sėda-si. Žiūriu, ką jis darys. Pradėjo mautis batus, nusimovė vieną, paskui nutraukė kojinę, antrą ir meta šulinin, o ten juk geriamas vanduo... Galvoju, tyčiojasi iš

manęs, įpykęs išlekiu į kiemą, klausiu, kodėl jie taip elgiasi. Vie-na moteris laužyta lietuvių kalba sako, kad jie atvykę iš Maskvos, kur šita skulptūra yra gerai žino-ma, kad net nulipę nuo Kailašo

kalno piligrimai atvyksta jo lan-kyti, toks jų ritualas... Moteris sako, kad ne kartą šitame kieme jau yra buvę. Čia mano kiemas, mėginu jiems aiškinti, bet vyras sako: nieko privataus pasaulyje nėra, tai jau nebe jūsų...“

Šią skulptūrą H.Orakauskas nuliejo žmonos prašymu. Jai no-rėjosi, kad jis sukurtų ką nors įspūdingo prie galerijos, kad žmo-gus eidamas sustotų prie jos ir suprastų: čia ne kavinė, ne sve-čių namai, o skulptūrų galerija. Ji siūlė berniuką basomis, Henrikas - klouną, bet dėl klouno buvusi kategoriška, o dėl berniuko - jis: ubagėlio jam nereik. Vieną die-ną jis pasakė darysiąs piligrimą - gatve praplaukia daug turistų. Idėja tiko abiem, o dabar ir ke-liauninkams. Skulptūra išėjo tokia graži, kad vienas maskvietis me-notyrininkas vaikščiojo vaikščiojo aplink ją ir galiausiai tarė, kad po šito šedevro Henrikui mene aps-kritai nebėra ką veikti. Gyveni-mas parodė, kad aukščiausiu balu „Piligrimą“ bus įvertinęs ne tik svetimšalis meno tyrinėtojas, bet ir savi vagys.

Kai skulptūrą pritvirtino prie šulinio, žmona pastebėjo, kad ji geriau atrodytų, jei būtų kitoje pozicijoje, ir dailininkas žadėjo į jos pastabą atsižvelgti, bet kaip neatsuko skulptūros, taip ne-atsuko, nes plikomis rankomis jos nepastumsi, - reikia krano (sveria ji apie aštuonis šimtus kilogramų). Vieną rytmetį dai-lininkas tarė žmonai, kad paga-liau pasuksiąs „Piligrimą“, kaip ji nori. Kas nutiko, persigando ši. Nieko, atsakė dailininkas, tiesiog jis dabar kitoj vietoj sė-di. Skulptūra buvo nutempta į kiemo aikštelę ir palikta prieš jų langus. Naktį trankėsi audra, ir pabudę nuo triukšmo vagių bruzdesį jie palaikė natūraliais gamtos garsais... Kodėl jie nu-metė skulptūrą pusėj kelio, taip ir liko ligi šiol mįslė.

Danutė ŠEPETYTĖ

Šių dienų legenda gimsta KernavėjeMintys

Kas Ką prIstatė

Ramūnas ABUKEVIČIUS

Pristatoma režisieriaus Ramūno Abukevičiaus premjera „Hirosima, meile mano“ pagal šiuolaikinės prancūzų rašytojos ir režisierės Margaritos Diuras (Marguerite Duras) kūrinį. Spektaklyje klau-siama: ar gali gimti meilė mieste, kur būta tiek skausmo ir mirčių? Tai meilės istorija, paliekanti žy-mę visam gyvenimui. Pasak reži-sieriaus R.Abukevičiaus, ši istorija labai aktuali ir šiandienos laikais, kai tikrąja to žodžio prasme ir vėl stovime branduolinės grėsmės akivaizdoje.

Kas Kur Išlydėtas

Donatas MONTVYDAS

Lietuvos „Eurovizijos“ konkurso nugalėtojas dainininkas Donatas Montvydas ruošiasi, ko gero, rim-čiausiam gyvenimo iššūkiui - jis galės koncertuoti tūkstantinėms žiūrovų minioms. Po iškilmingų išleistuvių atlikėjas išvyko į kon-certinį turą, kurio metu savo dainą nugalėtoją „Love is Blind“ gyvai pristatys tarptautinei pub likai. Nors atlikėjo laukia labai rimtas pasiruošimas konkursui, tačiau Donatas spinduliuoja pasitikė-jimu ir jo veide nematyti jokių baimės šešėlių.

Kas Ką suKūrė

Violeta TARASOVIENĖ

Pripažintai dainininkei Violetai Tarasovienei darbštumo galima pavydėti - televizijos projekte „Lietuvos balsas“ dirbanti dai-nininkė drauge su vyru Viliumi Tarasovu ką tik pristatė naujausią dainą, kurios gerbėjai laukė kone metus. Klaipėdoje įsikūręs daini-ninkų duetas neišskiriamas ne tik scenoje, kur jau penkerius metus džiugina lietuvius jausmingomis dainomis, bet ir kasdieniame gyvenime.

Kas Kur dIrIgavo

Saulius SONDECKIS

Visi pasiilgę rimtosios muzikos skubėjo į Vilniaus kongresų rū-mus, kur muzikos mėgėjus stebi-no Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir ypatingas susitikimas su vienos garsiausių Lietuvoje Sondeckių muzikos šeimos at-stovais. Koncerto solistas buvo Vytautas Sondeckis, o dirigavo pasaulyje pripažintas profesorius Saulius Sondeckis - net sunku būtų paminėti visus koncertus, orkestrus ir pasaulinio lygio so-listus, su kuriais iškilusis muzikas yra koncertavęs.

ANT VėSTANčio

RADiAToRiAuSKažkuris mane dar iš moksleiviš-

kų laikų menantis šeštadieninių ma-no skilčių skaitytojas komentarams skirtoje virtualioje erdvėje paklausė: „Ar tu - tas pats berniokėlis, kitados mėgdavęs vakarais sėdėti su draugu Elektrėnų daugiabučio laiptinėje ant radiatoriaus?..“

Šis paprastas klausimas galingu atminties gūsiu siūbtelėjo man į vei-dą, nutvilkydamas sugrįžimo į anas akimirkas džiaugsmu, jau neatsieja-mai sumišusiu su prabėgusių dienų il-gesiu, o ir skaudžiu žinojimu, kad viso to manajame gyvenime jau niekada nebus...

Gal kiek liūdnoka, tačiau iki au-sų atlapota šypsena mėginu sugrįžti į „ano berniokėlio“ kailį - prisiminti ne tik savąją išvaizdą, ne tik šiandien taip pasakiškai tolimų pokalbių su bi-čiuliu nuotrupas, bet ir savąsias min-tis, emocijas, į priekį variusius lūkes-čius, svajones...

Puikiai atsimenu - anais lietingais rudens vakarais ant radiatorių mėg-davęs sėdėti ilgaplaukis berniokėlis jautėsi nelaimingas, nesuprastas. Tam berniokėliui dingojosi, kad likimas jam pamėtėjo per ankštą kūną, per mažą gimtąjį miestą, per menkas vei-klos galimybes... O svajojo jis tapti po-etu, kurio eilės būtų leidžiamos kny-gomis, svajojo jis dirbti laikraštyje - turėti galimybę savaisiais išgyveni-mais, savąja patirtimi ir abejonėmis dalytis su panašiai jaučiančiais, pana-šių į save ieškančiais skaitytojais... Tas berniokėlis, net prisiminti juokinga, svajojo kada nors sėdėti ne ant laip-tinės radiatorių, o savajame darbo kabinete sostinės senamiestyje, kur pro stoglangį vidun dirsčiotų pablyš-kęs mėnulio veidas, kur visas keturias sienas rėmintų knygų lentynos - net tratančios nuo gausybės asmeninės bibliotekos knygų...

Jis, žinoma, dūsaudavo apie tai anam draugui, kartu su juo kvatoda-vosi, kad visa tai - suprantama - neį-manoma, kad greičiausiai likimo bus nublokštas kur nors į „komjaunuoliš-kas statybas“ Sibiro taigoje ar pavirs sentimentaliu autsaideriu, savo sva-jones drėkinančiu ašaromis, it sen-mergė džiovintas, išblukusias gėlių puokšteles...

Panašiai dabar ir elgiuosi - apda-liju giliais atodūsiais visas keturias sa-vo darbo kambario sienas, šarvuotas prikimštomis knygų lentynomis, metu žvilgsnį į vakarinius sostinės žiburius atspindinčią Nerį, pamerkiu akį mė-nuliui, kyštelėjusiam veidą pro manąjį stoglangį, perbraukiu pirštu per ma-nosios poezijos rinkinių nugarėles...

Atrodytų - viskas parengta. Kiek-viena anuometinės svajonės detalė šiandien jau yra apčiuopiama, turi spalvą, kvapą ir formą. Atrodytų - jau nė vieno šapelio, nė vieno štricho ne-betrūksta anomis dienomis formuluo-tai laimei įgyvendinti.

Tik, po šimts, kur surasti, iš kur į šią tikrove virtusią svajonę parsivesti tokio gyvenimo sau norėjusį „aną ber-niokėlį“, taip ir pasilikusį vis svaigiau nuo manęs tolstančioje laiptinėje ant vis labiau ir labiau vėstančio radiato-riaus?..

Rimvydas STankEvičiuS

n Dailininkas Henrikas Orakauskas sukūrė skulptūrą, kurios garsą piligrimai skleidžia po pasaulį

n „Piligrimas“ žiemą

irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Parengė Deimantė ZaiLSkaiTĖ

cmyk

3

cmyk / 3

isTorijaj/b žmonės

Televizijos žurnalistė, istorijos dokumentikos kūrėja, knygų autorė Gražina Sviderskytė (39 m.) ėmėsi kieto riešutėlio - sudėtingo legendomis ir gandais apipinto „Lituanicos“ tyrimo. Kitąmet minėsime 80-ąsias Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragedijos metines, bet, deja, kol kas šitoje mįslingoje istorijoje klausimų yra gerokai daugiau negu atsakymų.

Deimantė ZaiLSkaiTĖ

- Su sūnumi Dariumi kurį laiką gyvenote užsienyje. Ar į Lietuvą sugrįžote iš patriotinių paskatų?

- Galiu pasakyti sūnaus, kuris yra mano šeima, žodžiais. Juk šei-moje mes esame viena. Taigi Darius į mūsų ilgosios kelionės pabaigą, prisimenu, važiuojant mašina per eilinį didmiestį, sako: „Aš jau pra-dedu nerimauti, ar tą savo Vilnių dar pamatysiu“. (Šypsosi.) Tai jis man ir sugrįžus nepamiršdavo primin-ti: „Mama, aš esu lietuvis ir, žinok, gyvenu Vilniuje, o mano gyvenimo prasmė tikrai nėra blaškytis po pa-saulį“. Tada jam buvo suėję penkeri, dabar jam - septyneri. Šitų dalykų jam aiškinti nereikia, jis tiesiog čia prilipęs, labai džiaugiasi, kad net jo mokykla yra prie Gedimino pilies - geriau ir būti nebegali.

Į Lietuvą grįžome tikrai jau senokai. Bet nuolat turiu aiškin-tis, kad iš tikrųjų niekur kitur neketinau gyventi ir tikrai nebu-vau susiruošusi emigruoti. Ar kas nori, ar ne - aš čia. (Juokiasi.) Tai veikiau buvo karjeros pauzė, apie kurią tyliai pasvajodavau, sykiu pilna įvairių profesijai reikalingų dalykų, nes susitikau daug šitos profesijos meistrų. Buvo labai nau-dingas metas, trukęs mažiau nei metus. Grįžau su lagaminu viso-kiausių idėjų, ką čia būtų galima daryti ir kaip.

- Iš to idėjų lagamino išsi-traukėte labai įdomų sumany-mą - pradėjote vykdyti „Litua-nicos“ katastrofos tyrimą. Kas įkvėpė imtis šios sudėtingos istorijos, apaugusios mitais ir gandais?

- Nežinau, tai yra kažkokie vi-diniai dalykai. Jeigu kalbame apie idėjų lagaminą, tai jame projektas apie S.Darių ir S.Girėną buvo labai giliai užkištas - pačioje paskutinė-je kišenėje. Mat turiu šiek tiek patirties ir gerai nutuokiu, kuo toks darbas kvepia: tai yra ilgam, tai yra sudėtinga, ir bus tarpsnių, kai reikės dirbti „juodai“, arte arti. Nepasakyčiau, kad labai žavėjau-si ar tryškau entuziazmu dėl tos minties, bet jinai apsėdo mane, jinai niekur nedingo, ir negalėjau nieko padaryti. Iš patirties jau ži-nojau: jeigu taip atsitinka, turiu imtis darbo.

Bet jau sykį rizikavau, kai ty-riau kapitono R.Marcinkaus bio-grafiją, ir šį kartą nusprendžiau dar labiau rizikuoti. Kol kas įdo-mu. Nematau prasmės daryti tai, kas išgaruoja po valandos, man tai daryti dar sunkiau. Geriau dirbsiu ketverius metus, bet paskui žino-siu, kad dar keturiolika metų gal-būt tai turės prasmės. Jeigu dabar to nedarome, tai kada dar? Laukti seniai nebėra ko. Nuo 1988-1989 metų galėjome pradėti nuosekliau graibstyti galus šioje istorijoje.

- Tikriausiai tam didelės įta-kos turėjo ir asmeninė patirtis - išgyventa tragiška vyro, lakūno Dariaus Išganaičio žūtis...

- Nežinau, gal. Betgi nereikėjo sulaukti katastrofos savo gyve-nime, kad mane pradėtų dominti dramatiškos istorijos: Marcinkaus ėmiausi anksčiau. Manau, jokių asmeninio gyvenimo dramų nerei-kia sieti ir su šiuo tyrimu. Žmonės žūsta, deja, kiekvieną dieną.

- Ar pati dar neatsižegno-jote nuo plieniniais vadinamų žirgų?

- Reikės pradėti vėl, nes li-cenciją atims. Truputį skraidžiau rudenį. Bet lėktuvų fobijos tikrai kol kas neturiu.

- Dabar, kai keliatės ir gula-tės su mintimis apie legendomis apipintą „Lituanicos“ istoriją, nesisapnuoja košmarai?

- Nesisapnuoja. Labai įdomi lakūnų palaikų dra-

ma. Unikalus atvejis. Juk Kaune su-rengtos nebūto masto dviejų dienų valstybinės laidotuvės: teigiama, dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių. O po to visame Kaune neatsirado vietos nei skulptūrai, nei pamin-klui, tik laikinas rūsys memorialas, kur tik keleriems metams buvo padėti balzamuoti palaikai. Kaip tą suprasti? Palaikai atsiduria vėl pas ekspertus, karo metais užmūrijami Medicinos instituto rūsyje - ten dū-la pokariu, mirksta ir per potvynį

1948-aisiais, kol po Stalino mirties prasideda atšilimas. 1957-1958 metais tarybinė propaganda jau šūkauja, kad tuoj bus laidotuvės, į žūties vietą Lenkijoje vyksta de-legacijos pagerbti vokiškųjų fašistų sušaudytų darbo žmonių atminimo. Bet tik 1963 metais komunistų valdžia leidžia karstus iš slėptuvės iškrapštyti. Laidotuvės įvyksta tik 1964 metais, antkapinis paminklas atsiranda tik 1968 metais. O skulp-tūra S.Dariui ir S.Girėnui išvis tik 1993-iaisiais Kaune išdygo, nors Čikaga, Niujorkas, kitos išeivių kolonijos surinkę aukas tai padarė keleri metai po katastrofos. Dėl to tikrai jaučiuosi blogai, galvodama apie tuos du vyrus. Nepelnyta, klaiki lemtis.

- Paradoksas: 2013-aisiais kaip tik minėsime „Lituanicos“ žūties 80-metį, bet katastrofa nėra tyrinėta profesionalių isto-rikų, o archyviniai dokumentai greičiausiai pasidengę keliais sluoksniais dulkių. Kaip galvoja-te, ar iki šios sukakties užbaig-site savo tarptautinį tyrimą?

- Projekto idėją plėtoti pradėjau tik grįžusi 2010 metais. Labai tikė-jausi, kad laiku pradėsiu ir iki 2013 metų būtinai pabaigsiu savo tyrimą. Deja, tiesiog tendencingai, žingsnis po žingsnio pasitvirtindavo mano įžvalga, kad užsiplėšiau daugokai. Mat mano tikslas yra atlikti pirmą-

jį nuodugnų tarptautinį archyvinį tyrimą, nuo A iki Ž. Komplikacija čia tokia, kad istorija yra pernelyg daugiasluoksnė, kompleksiška ir geografiškai išsklidusi, todėl pa-stangų reikia labai daug.

Realiai archyvuose dirbu nuo praėjusių metų kovo. Praėjusį ru-denį aiškiai supratau, kad padaryti darbą taip, kaip jis turi būti atliktas, iki 2013-ųjų vidurio fiziškai yra ne-įmanoma. Ir įsitikinau, kad tam, jog būtų adekvačiai ištyrinėti visi šios istorijos sluoksniai Lietuvoje, JAV ir Vokietijoje, turiu žengti į akade-minį lygmenį. Tai yra tas atvejis, kai žurnalistas ar režisierius, sce-naristas ar rašytojas nebegali nueiti pas istoriką ir paprašyti medžiagos, nes istorikas medžiagos neturi. Be-veik chrestomatinis naujausių laikų mūsų istorijos pavyzdys... Ir sykiu didžiausias įdomumas: pačiai reikia tapti istorike. Tikiuosi, kad per ge-rus trejus metus pavyks Vilniaus universiteto Istorijos fakultete šitą darbą atlikti.

O jubiliejiniais 2013 metais ma-žų mažiausiai norėtųsi dalyvau-ti jubiliejinėje programoje, kurią rengia vyriausybinė darbo grupė. Jau dabar bandau įtikinti žmones, kad sukakties minėjimas nėra vien dūdų orkestrai, kapinių lankymas, patoso pilnos kalbos ir sueigos su sumuštiniais bei vynu. Turi būti iš-spausta lankstumo, fantazijos, tru-putį išradingumo, kad būtų skirta dėmesio solidesnių istorinių žinių sklaidai. 2013-aisiais, po pusantrų metų archyvinio tyrimo, bus jau su-kaupta pakankamai medžiagos šiai temai solidžiau populiarinti: kurti ar bendradarbiauti kuriant filmą, iš-leisti populiarią knygą ar pan. Būtų puiku iš anksto, dar šiemet sukurti specialų projekto tinklalapį, ir ne tik lietuvių kalba.

- Kas buvo įdomiausia tyri-nėjant medžiagą?

- Įdomiausia narplioti tarptau-tinį kontekstą, geopolitinę situaci-ją. Antai dviejų JAV piliečių žūties tyrime yra du tokie pagrindiniai

dokumentai, rašytiniai šaltiniai: vokiečių oficialaus tyrimo Prane-šimas ir Lietuvos oficialaus tyrimo Aktas. Kur yra Jungtinės Ameri-kos Valstijos šitoje situacijoje? Šis klausimas niekada nebuvo įterptas į įvykių grandinę.

- Kadangi „Lituanicos“ is-torija nusidriekusi per kelias valstybes, ar atrandate laiko vykti rinkti medžiagos į Čika-gą, kaip sekasi prisiliesti prie Vokietijos archyvų?

- Džiugina, kad randame nepu-blikuotos dokumentacijos. Pavyz-džiui, Vokietijoje per pirmą žvalgy-binę ekspediciją vasario pabaigoje iš karto, tiesiog pačiame paviršiuje radome išsklaidytų, jokioje „Litu-anicos“ byloje nesusegtų, bet šiai bylai priklausančių dokumentų ori-ginalų. O juk Vokietijos 4-ojo de-šimtmečio archyvai yra išnaikinti, išblaškyti, išvežioti po pasaulį... Kadangi kai kas yra susiję su ci-vilinėmis, nebūtinai politinėmis institucijomis, atrodė prasminga vykdyti paiešką Vokietijoje - pir-mi radiniai patvirtino, kad taip ir yra, tik niekas niekada nevažiavo, nežiūrėjo ir nesiekė giliau.

Kita vertus, man, dar būsimai istorijos profesionalei, buvo netikė-ta patirti, kad Jungtinėse Valstijose radijo archyvai iki 1935-ųjų - didelė retenybė. Gaila: yra aibė radijo sto-čių, kuriose apie skrydį kalbėjo pats S.Darius, ir būtų pašėlusiai įdomu ištraukti tuos įrašus. Užtat Čika-goje per dvi išvykas pavyko reani-muoti didelę dokumentų kolekciją, kuri buvo komos būklės - pamiršta ir nekataloguota. Toks archyvas yra nykstantis archyvas. Taigi džiugu, kad nuo rugsėjo S.Dariaus asme-ninį archyvą, kuriame yra šimtai rašytinių originalų, taip pat foto-archyvų, pavyko iškapstyti. Pasi-dariau vos ne tūkstantį nuotraukų, didžiulius aprašus ir skenuotas ko-pijas, tenykštės darbuotojos ruošia visuotinį dokumentų sąvadą.

- Ragaujate ir pedagoginio darbo. Ar jaunimui įdomi legen-dinė mūsų lakūnų istorija?

- Tai atskira graži istorija: ne-tyčia susipažinau su Šiuolaikinės mokyklos centro žmonėmis ir pri-tapau. Vienuoliktokams iškart pa-sakiau: aš - ne mokytoja. Bet jie man nepaliko pasirinkimo atsa-kydami: o mes, žinokite, esame moksleiviai. (Šypsosi.)

Matau jaunus žmones iš arti, bendrauju su mokytojais ir galiu paliudyti: jaunimui „Lituanicos“ istorija seniai yra „dzin“. Subrendu-sių, sakyčiau, intelektualių būsimų abiturientų rašiniuose juodu ant balto parašyta: „Kadangi Lietuva yra (dalinai) laisva, tautinių tradi-cijų, vertybių, didvyrių nebereikia, kaip anksčiau“. Pamokose patiriu, kad viskas priklauso nuo išmanymo ir pateikimo. Pagrįstas yra jų noras matyti, girdėti naujus argumentus iš atvertų, išslaptintų archyvų, jiems labai svarbus tarptautinis kontekstas, raiškos technologijos. Trečią nepriklausomybės dešim-tmetį sekti jiems bobutės pasakas yra nedovanotina.

G.Sviderskytė tiria „Lituanicos“ tragedijąVyginto Skaraičio nuotr.

Nereikėjo sulaukti katastrofos savo gyvenime, kad mane pradėtų dominti dramatiškos istorijos

4

cmykcmyk4

pažintisj/b laikas

Klaipėdietis fotografas Virgilijus Jankauskas, pavaikščiojęs po Karaliaučiaus kraštą buvo nustebęs, kokio didingo pasaulio, su pilimis, dvarais, katedromis, tiltais ir piliakalniais kadaise būta. Mažosios Lietuvos muziejuje surengęs parodą „Dingęs kraštas“ fotomenininkas konstatuoja: kasdieną jis dūlėja, griūva, nyksta...

- Pernai pavasarį vykote į ekspediciją, Karaliaučiaus kraš-tą, dabartinę Kaliningrado sri-tį, ieškoti ten gyvenusių lietu-vininkų paliktų pėdsakų. Kas paakino šiai kelionei?

- Didžiulis noras pamatyti Prū-siją, Mažąją Lietuvą. Paskatino istoriko Norberto Stankevičiaus knygos apie tenykštes Įsručio, Insterburgo pilis, Tolminkiemio, Toplaukio, Plyviškės ir kitas vie-toves. Jas skaitant, perprantant dramatišką krašto ir jo gyventojų likimą, verkti norėjosi. Norbertas toks entuziastas, kad visą Karaliau-čių išmaišė dviračiu. Mes vykome automobiliu, be vizų, įkliuvome pa-sieniečiams, bet išsisukome.

Nakvodavome kur pakliuvo, pas tenykščius lietuvius, kartais - parkritę ant betono arba Įsrutyje, apleistoje pilyje, bet ta fantastiška naktis atpirko viską.

Dabar griūvančias katedras ir pilis rusai atidavė muziejininkų ži-nion, bet neskyrė pinigų, tai šiems dar skaudžiau matyti, kaip akyse dingsta tos nuostabios XIII-XV amžiuje kryžiuočių ordino inici-atyva vietos gyventojų rankomis sukurtos mūrinės pilys, senųjų prūsų - medinės.

Dabar Karaliaučiuje vėl statomos raketų bazės ir bijau, kad po pusme-čio mes nebegalėsim patekti ten, kur vaikštinėjome anksčiau. Kiekvieną dieną viskas griūva, dūlėja...

Prūsijos imperatoriai tame krašte turėjo savo medžioklės plo-tus, veisė žvėris, vykdavo slidinėti. Senose nuotraukose mačiau, kokie anuomet didingi buvo tiltai, važinė-jo traukiniai, buvo išplėtota infras-truktūra: stovėjo medžiotojų rūmai, poilsio namai su tilteliais. Vėliau, per II pasaulinį karą, pats karinių vokiečių pajėgų maršalas Geringas Karaliaučiuje šventė savo 50-metį. Dabar ten tuščia, nors verk.

- Kokių žmonių ten suti-kote?

- Dar gyvena lietuvių. Naujoji karta kalba lietuviškai. Aplankėme močiutę nuo Jurbarko, ji visą gyve-nimą dirbo kolūkyje, už tai iš valdžios gavo traktorių ir žemės, kuri ten nėra taip vertinama kaip pas mus. Niekas nieko nedirba, tik sėdi. Kai eidavome per kokį lauką, mums žmonės šauk-davo: „Tai mano teritorija!“

Itin svetingas buvo seneliukas, gyvenantis buvusioje bažnyčioje, toje jos dalyje, kur gyveno kuni-gas. Jis daug kariavęs, gauna ne-mažą pensiją.

Vokiečiai per karą taip greit pa-sitraukė, kad paliko daiktus, baldus, meno vertybes. Neliko ir jų; matyt, rusai tiesiog pragėrė. Kai jie viską išgriovė, statėsi savo lūšnas. Ru-sams tai buvo tarsi tremtis, juos kė-lė į Karaliaučiaus kraštą iš Maskvos, iš kitur, ir tai nebuvo patys geriausi žmonės. Pilį ar katedrą paversdavo garažu, vėliau, apgriovę - sandėliu, o šis negalėjo stovėti miesto centre, tad visai sugriaudavo.

Užgyvenusieji šias žemes turi laikinumo pojūtį, o tai bjauriausia, kas gali būti.

Bet aš niekada nesakysiu, kad visi rusai vienodi. Susitikome su grupe žmonių, kurie myli tą kraš-tą, savo pinigais atstatė Įsručio pilį (beje, priešais ją stovi paminklas lietuvių ulonui), rengia talkas.

- Fotografuojate beveik ke-turis dešimtmečius. Jus vadi-na istorijos metraštininku, nes

įamžinate senąsias baltų šven-tes Ožnugario romuvoje. Kuo jos traukia?

- Važiuojant link Jurbarko nuo Skaudvilės, apsistoju ten, kur žy-nys Kęstutis turi romuvą, ten ren-kasi žmonės, vadinantys save pa-gonimis.

Tai nėra religija, juos vienija meilė gamtai, kurią jie laiko Dievu. Rengiasi drabužiais iš lino, kailių, puošiasi gintarais, kokius nešiojo mūsų protėviai. Nieko ten nevyks-ta antgamtiško, viskas lietuviška ir gražu. Kaip katalikai eina stacijas, taip pagonys degina aukas alkuo-se, atiduoda pagarbą protėviams, Vėlinei, mirčiai, gimimui.

- Kasmet skubate į lygia-dienio šventes Kuršių nerijoje, jūsų paroda „Liepsnojantis ly-giadienis“ pernai buvo ekspo-nuojama Lietuvos nacionalinėje UNESCO galerijoje, Vilniuje.

- Atsitiktinai pamačiau spaudo-je, kad yra toks reiškinys, ir kadan-gi jau buvau susidūręs su baltais ir tuo degu, nuvažiavau.

Sąvoka „baltai“ atsirado krikš-čionybės laikais, o iš tiesų tie senie-ji save vadino sarmatais, o Baltiją - Sarmatijos jūra. Išvertus iš vokiečių kalbos, baltai reiškia „diržą“.

Akyse tirpstanti ir nykstanti Mažoji

n Darkiemis (Oziorskas)

n Obeliškių bažnyčia (Zelencovas)

n Lugavėnų dvaro teritorija, tiltelis (čaikovskojės gyvenvietė) n Įsručio pilis „insterburg“ (černiakovskas)

cmyk

5

cmyk

Per lygiadienį kuriami aukurai trylikai Zodiako ženklų, žmonės per juos eina, patyli, susimąsto, kaip praleido metus, aukoja duoną ir gintarą.

Žyniai susirenka net nuo Ša-trijos kalno. Man patinka, kad ten nėra prievartos kaip krikščionių bažnyčioje, kur žmonės būtinai tu-ri melstis, klūpėti. Pagonys elgiasi kaip širdis liepia. Po apeigų links-minasi, bendrauja, užkuria pirtį, įkaitina akmenis.

- Albertas Einšteinas yra pa-sakęs, kad gyvenimas tik tada ko vertas, jeigu nugyvename jį dėl kitų. Ar sutinkate su tokia filosofija?

- Aš pirmiausia fotografuoju dėl savęs. Atsimenu, padariau pirmąją nuotrauką, ji buvo labai graži. Bet kai peršoki tą stadiją ir pasidaro ne-labai svarbu fotografijos grožis, tada pasidarai tikras fotografas - ieškai to, ko niekas iki šiol neatrado.

Dabar esu laimingas, kad kažką paliksiu po savęs, nes negyvensiu amžinai, dingsiu kaip ir tai, ką foto-grafavau. Bet tai yra amžina - užfik-suota diena. Yra toks šiltas jausmas - gal to prireiks istorikams, naujajai kartai. Nes ir dabar nedaug kas ži-no, kas ta Mažoji Lietuva.

Ten gyvenę lietuvininkai Lietu-vai davė labai daug: pirmąją lietu-višką knygą, gramatiką, literatūros milžinus Mažvydą ir Donelaitį. Tai verta išsaugoti.

- Klaipėdoje irgi yra griu-vėsių. Kas, jūsų nuomone, ją puošia, kas - darko?

- Puošia šioks toks likęs sena-miestis. Aišku, tai karo pasekmė, kad miestas buvo labai išgriautas. O darko pinigai, kaip ir visą mūsų gy-venimą. Negalime be pinigų: aš irgi padarau vieną parodą - einu dirbti ir išleidžiu juos kitai parodai.

Klaipėdoje atsirado žmonių, ku-riems reikia išleisti pinigus: gražų namą pasistatyti prie jūros ar miesto centre. Bet ne restauruoti seną isto-

rinį pastatą. Už pinigus galima nusi-pirkti žemės ir daryti su ja ką nori. Kai suprasime, ką suniokojome, nu-šlavėme nuo žemės paviršiaus, bus jau vėlu. Jau ir taip yra nesugrąžina-mų labai daug gražių dalykų.

- Ne vienas menininkas sa-ko, kad didysis gyvenimo dar-bas dar nepadarytas. Ką pasa-kytumėte apie tai?

- Neskirstau darbų į mažus ir didelius. Artimai susidraugavau su Punsko lietuviais. Kasmet švenčiu su jais Žolines, jie per bažnyčią ne-ša šiaudinius sodus, labai brangina katalikiškas tradicijas.

Tačiau ten yra buvusi jotvingių žemė. Ir toks Lukoševičius turi pastatęs romuvą, atkūręs jotvin-gių gyvenvietę, autentišką pilį. Ir yra du broliai jotvingiai, surinkę girnas ir sukrovę girnų kalną. Ten labai gyva, o mūsų krašte tradicijos labiau suvienodėję.

Kilo mintis padaryti projektą apie galingą buvusį jotvingių kraštą. Jotvingiai svarbūs man ne dėl sa-vo kultūros; jie buvo kariai, kurių pareiga buvo ginti baltus.

kalbino ivona ŽiEMYTĖ

n Šakių bažnyčia (nekrasovo gyvenvietė)

2012 m. prenumerataPrenumerata internetu

www.prenumerata.lt

„Respublika“ kasdien:fiziniams asmenims (gyventojams)

1 mėn. - 34,00 6 mėn. - 198,003 mėn. - 102,00 12 mėn. - 396,00

„Respublika“ kasdien:juridiniams asmenims

1 mėn. - 39,00 6 mėn. - 228,003 mėn. - 117,00 12 mėn. - 456,00

„respublika“ + „vakaro žinios“:

1 mėn. - 40,00 6 mėn. - 234,003 mėn. - 120,00 12 mėn. - 468,00

„Respublika“ be priedų:

1 mėn. - 28,75 6 mėn. - 172,503 mėn. - 86,25 12 mėn. - 345,00

„Respublika“ tik penktadieniais:

1 mėn. - 10,50 6 mėn. - 63,003 mėn. - 31,50 12 mėn. - 126,00

„Respublika“ tik šeštadieniais:

1 mėn. - 13,00 6 mėn. - 78,003 mėn. - 39,00 12 mėn. - 156,00

Kainos nurodytos su pristatymu į pašto dėžutę

pensininkams ir neįgaliesiems taikomos nuolaidos.

Tel. pasiteirauti: (8-5) 238 70 31, 238 70 32

prenumerata priimama

„Respublikos“ platinimo tarnybose:

Vilniuje A.Smetonos g. 2, 5 kab. (8-5)212-18-05Kaune Vasario 16-osios g. 7 (8-37) 22-56-00Klaipėdoje Mažvydo al. 3 (8-46) 41-13-14 „Akropolyje“, Taikos pr. 61 (8-46) 24-03-91Panevėžyje V.Kudirkos g. 3 (8-45) 43-98-98Šiauliuose Trakų g. 20 (8-41) 50-07-10Alytuje Dariaus ir Girėno g. 2a (8-315) 74-757Biržuose Vytauto g. 18 (8-450) 31-746Joniškyje Žemaičių g. 1B (8-426) 60-569Kelmėje Laisvės gynėjų g. 14 (8-427) 54-381Kuršėnuose J.Basanavičiaus g. 1 (8-41) 58-57-61Marijampolėje Kęstučio g. 3-3 (8-343) 50-869N.Akmenėje Respublikos g. 7 (8-425) 56-588Pakruojyje Kęstučio g. 8-2 (8-421) 61-704Palangoje Vytauto g. 53 (8-460) 48-872Radviliškyje Dariaus ir Girėno g. 6-13 (8-422) 53-451 Dariaus ir Girėno g. 46 (8-422) 50-163Utenoje Ateities g. 3 (8-389) 50-932

Privačiose platinimo tarnybose:

Anykščiuose A.Baranausko a. 3 (8-381) 59-384Birštone Vytauto g. 5 (8-319) 56-625Druskininkuose M.K.Čiurlionio g. 97 (8-313) 51-075Elektrėnuose Sodų g. 13-3 (8-528) 39-200Gargžduose Kvietinių g. 3 (8-46) 45-21-14Ignalinoje Švenčionių g. 13-1 (8-677) 98-736Jurbarke Kranto g. 7 (8-447) 79-029Kaišiadoryse Gedimino g. 59-113 (8-346) 51-378Kėdainiuose Šilelio g. 27 (8-612) 58-018Kretingoje Birutės g. 11 (8-445) 53-949Kupiškyje Taikos g. 1-25 (8-646) 26-189Lazdijuose Seinų g. 3 (8-318) 52-374Mažeikiuose Žemaitijos g. 18-15 (8-443) 21-233Pasvalyje Smėlio g. 7 (8-451) 53-436, (8-612) 63-997Plungėje J.Tumo-Vaižganto g. 27 (8-448) 72-419 Dariaus ir Girėno g. 10 (8-448) 72-136Prienuose Vytauto g. 15 A (8-685) 30-867Raseiniuose Maironio g. 2 (8-428) 51-337Rokiškyje Nepriklausomybės a.13 (8-458) 52-167Skaudvilėje Liaudies a. (8-446) 54-433Skuode Šatrijos g. 36-52 (8-698) 80-155Šakiuose Draugystės takas 6-3 (8-622) 72-706Šilalėje J.Basanavičiaus g. 23 (8-449) 51-421Širvintose Upelio g. 26-17 (8-603) 18-288Šilutėje Lietuvninkų g. 20 (8-441) 75-474Švenčionyse Adutiškio g. 39 (8-655) 13-833Ukmergėje Pilies g. 2 (8-340) 63-853 (8-620) 97-179Tauragėje Gedimino g. 8-58 (8-446) 54-433Telšiuose Respublikos g. 41 (8-444) 75-510 (8-677) 21-452Trakuose Mindaugo g. 16-14 (8-615) 24-284Vilkaviškyje Žalumynų g. 10 (8-610) 45-539

Leidiniai prenumeratoriams pristatomi kasdien, išskyrus sekmadienius, švenčių dienas, o kaimo vietovių paštuose - ir pirmadienius. Pirmadienį prenumeratoriams nepristatytus leidinius paštai pristato kitą darbo dieną.

n Sunaikinto dvaro vartai (buvusioji Mažoji Lietuva)

Egidijaus Jankausko nuotr.

n Sembos vyskupo pilis (Majovkos gyvenvietė)

Lietuva

6

cmykcmyk6

prisipažinimaij/b žmonės

Baleto artistė ir pedagogė Aušra Gineitytė, vasarą švęsianti savo 50 metų jubiliejų, tiesiog spinduliuoja džiugesiu, nors ką tik atsisveikino su ilgus metus trukusia balerinos karjera. Atsisveikino ir su vyru aktoriumi Rimantu Bagdzevičiumi. O gal jos, dabar jau išsiskyrusios moters, gyvenime plykstelėjo nauja jausmų banga...

Deimantė ZaiLSkaiTĖ

- Jūsų akys spinduliuoja džiu-gesiu - turbūt dėl to kaltas ne tik pavasaris, bet gal ir širdyje gimstantys nauji jausmai?

- Gal. (Šypsosi.) Aš nesakau „ne“. Meilė turbūt yra pats gražiau-sias dalykas gyvenime. Nuoširdžiai sakau: neturiu kuo skųstis. Jeigu gyvenime ir buvo kas ne taip, kas liūdino ar ašarą išspaudė - man ro-dos, tai neverta prisiminimo.

- Tačiau pastaruoju metu jūsų gyvenime netrūko dramatiškų dalykų. Kad ir atsisveikinimas su ilgamete baleto artistės kar-jera. Kovo 13-ąją kaip tik pasku-tinį kartą sušokote choreografės Anželikos Cholinos spektaklyje „Moterų dainos“ ir savo cha-rakteringą vaidmenį perdavėte kolegei Beatai Molytei.

- Spektaklyje „Moterų dainos“, kuris rodomas jau trylika metų, aš šokau nuo pat premjeros, nė sykio neturėdama pamainos. Todėl pagal-vojau, kad gal jau gana... Ir taip jau daug metų - 32-ejus - šoku. Lietu-vos nacionaliniame operos ir baleto teatre išdirbau 21 metus, paskui dar 11 metų šokau vien A.Cholinos spektakliuose. Matote, A.Cholinos spektakliai nėra klasikinis baletas, tai nėra puantiniai šokiai, todėl galėjau šokti ir toliau. Baletas vis tiek yra jaunų žmonių profesija. Šis darbas kainuoja labai daug nervų. O laikui bėgant įgijama patirtis ne-duoda visiško nusiraminimo - kie-kvieną kartą lipant į sceną jaudulys nedingsta.

- Matyt, nusiraminimo nebu-vo ir paskutinį kartą lipant į sce-ną, ir paskutinį kartą po spektak-lio nusilenkiant žiūrovams...

- Negaliu pasakyti, kad buvo labai liūdna, kad su scena atsisvei-kinau kaip su kokiu gyvu daiktu. To nebuvo. Tiesiog buvo graži ir didžiulė šventė. Neatsimenu, kada tiek gėlių gyvenime buvau gavusi. Kitą rytą atsibudau apsupta gėlių - buvo du kibirai rožių ir tulpių. Galvojau, kur dabar jas visas pa-merkti, sustatyti. Taip gera buvo širdyje ir iš to gerumo nebuvo kada raudoti. Juk šitiek netikėtai malonių, brangių žmonių atėjo ma-nęs pasveikinti - ir dėstytojai, ir mokiniai, ir kolegos, ir Anželikos Cholinos teatras, ir mano vaikai. Kas galėjo, tikrai visi atėjo.

- O buvęs vyras R.Bagdze-vičius atėjo?

- Ne, neatėjo.

- Ar apgalvotai atsisveikini-mui pasirinkote būtent „Moterų dainas“?

- Turbūt kad taip, nes šis vaid-muo man labai svarbus, labai myli-mas. Nors turėjau įvairių vaidmenų, šitas užima išskirtinę vietą mano šokėjos karjeroje. Kaip šiandien prisimenu, po premjeros sulaukiau labai daug netikėtų ir gražių atsilie-pimų. Mano atliekamas vaidmuo yra ryškus ir kontrastingas, be to, labai dramatiškas ir netgi tragiškas. Man buvo didžiulė staigmena, kad tai sulauks tokių gerų atgarsių. Labai maloni staigmena, bet kartu ir labai įpareigojanti. Nes turi suvaidinti didžiulę dramą, didžiulę tragediją - mylimo žmogaus netektį. Ir kiek-vieną kartą negali sumeluoti, o turi vaidinti, šokti rodydamas tikruosius savo jausmus.

Kai šokau Lietuvos nacionali-niame operos ir baleto teatre, ten daugiau buvo klasikinis baletas - pasakos, romantizmo išraiškos, kur daugiau viską reikėjo parodyti kūnu. O mane labai traukė ir gilesnė dra-maturgija. Visą laiką man atrodo, kad aš stengiausi mokytis iš dramos ak-torių, kad šokėjas turi būti ne vien šokėjas, bet ir vaidmens atlikėjas. Būtinai turi būti papasakota istorija. Ir būtent man įdomu scenoje kurti tokius dramatiškus vaidmenis, kada gyvenime tokių dramų, ačiū Dievui, patirti nereikia. Va tokie stiprūs, dramatiški vaidmenys, kuriuose gali ilgai kapstytis, man ir buvo įdomūs. Nevaidinau tik komiškų personažų.

- A.Cholinos spektakliuose kaip tik tokių dramų ir netrūks-

ta. Kaip susipažinote su garsią-ja choreografe?

- Su A.Cholina susipažinau, kai ji, grįžusi iš studijų Maskvoje, pradėjo statyti diplominius darbus - spektaklius. Mes kaip ir buvome pažįstamos, sveikinomės. Kaip tik ji teatre statė „Medėją“ ir man pa-siūlė atlikti nedidelį epizodą - mo-tinos vaidmenį. Bet po kurio laiko išdrįsau pasakyti, kad aš noriu kurti Medėjos vaidmenį. Ir su didžiausiu malonumu šitą vaidmenį kūriau. Čia irgi yra dramatinis vaidmuo.

Apskritai mane žavi A.Cholinos pagarba artistui, įžvelgimas jo ga-limybių, talento, sugebėjimų. Ačiū Dievui, kad mes ją turime Lietuvos balete. Anželika yra labai šiltas ir jau-trus žmogus. Gal išoriškai kartais at-rodo vienaip, bet yra visiškai kitaip.

- Ar iš baleto išeinate be nuoskaudų?

- Negaliu skųstis savo gyveni-mu ir savo karjera. Na, nebuvo ji tokia išskirtinė ar vienetinė, nes

aš gi niekada nebuvau vadinamo-ji primabalerina, šokanti tuose pagrindiniuose klasikinio bale-to spektakliuose. Bet aš jaučiau, kad tai yra ne man. Tokiu atveju aš niekad nesiimdavau vaidmenų, nesiprašydavau, kai ko man net yra tekę atsisakyti. Savo karjera džiau-giuosi ir esu patenkinta, nes viską dariau tikrai iš visų jėgų ir iš visos širdies. Turiu tų vaidmenų, turiu puikius kūrybinius prisiminimus.

Vieną kartą su vyresniuoju sū-numi Andriumi išsišnekėjome apie darbą, apie gyvenimą. Ir kažkaip išėjo iš kalbos - jeigu vėl iš naujo pradėti gyventi, bet jau viską ži-nant, kas tavęs laukia tavo dabar-tinėje profesijoje, žinotum, kokie ten tyko sunkumai, nuoskaudos ir panašiai. Sakau: žinai, aš daryčiau tą patį, iš naujo rinkčiausi tą patį. Aš pasirinkau šitą profesiją ir nie-kada nepasigailėjau, nesuabejojau savo pasirinkimu. Labai norėjau būti balerina. Ikimokyklinio am-žiaus pradėjusią šokti, mane pa-

stebėjo mano šviesaus atminimo dėdė Adomas Gineitis, pramoginių šokių šokėjas ir choreografas. Jis mane ir nukreipė iš pradžių į bale-to ratelį, iš ten - į M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

Taip, tai yra juodas, sudėtingas darbas tiek fiziškai, tiek emociškai. Bet lai tai lieka tarp mūsų. Aš ne-noriu, kad žiūrovas, atėjęs žiūrėti spektaklio, galvotų - o kokia jinai čia išsikankinusi ar panašiai. (Šyp-sosi.) Man rodos, kiekvienas meno kūrinio, tam aš priskiriu ir šokį, kū-rimas reikalauja kančių, kad turėtų kažkokią meninę vertę.

- Jūs dar esate ir dviejų sū-nų mama. Ar kitados nebijojote, kad, susilaukus atžalų, gali tekti pristabdyti balerinos karjerą?

- Šokdama supratau, kad man yra labai svarbu turėti šeimą, kad man norisi turėti vaikų. Man atrodo, ko-kia žavi būtų profesija, ja nesibaigia visas gyvenimas. Yra labai daug kitų dalykų - pirmiausiai šeima ir vaikai. Aš labai didžiuojuosi savo dviem sūnumis - ir jie visiškai nepasuko į menų pusę. Nežinau, jaunėlis dar tik studijuoja, bet į baletą jau vėlu. Jie nei buvo skatinami, nei atitveriami nuo mūsų su vyru darbo.

- Dabar daug laisvo laiko at-siras, kuo jį užpildysite?

- Visada susirandu tam tikros veiklos. Mėgstu skaityti knygas. Mėgstu megzti - aš gi esu siuvė-jo dukra, mano tėvas buvo puikus aukšto lygio Vilniaus modelių na-mų siuvėjas-sukirpėjas. Čia gal irgi genai.

Man pasisekė, kai prieš septy-niolika metų man pasiūlė dėstyti M.K.Čiurlionio menų mokykloje charakterinį šokį. Darbas su jau-nimu man pradėjo labai patikti. Aš ne tik mokau juos, aš mokau-si ir iš jų. Dirbant tokį darbą, tu negali leisti sau ištižti - jaunimas neleidžia senti. Negali sau to leisti ir tiesiog nesinori šito sau leisti. Stengiuosi ir noriu, kad vaikai iš mano repeticijų išeitų su gerais prisiminimais, su geromis emo-cijomis. Nes kažkokie pykčiai ar neigiamos emocijos trukdo gy-venti, trukdo dirbti. Aišku, visko būna, visko pasitaiko, visko reikia. Bet man atrodo, kad geruoju ga-lima pasiekti daugiau ir gerokai įdomesnių rezultatų.

Aušra Gineitytė neturi kuo skųstis

Dosjė• Gimė 1962 m. liepos 12 d. Vil-

niuje

• Lietuvos baleto artistė, peda-gogė

• Iki 2001 m. Lietuvos naciona-linio operos ir baleto teatro solistė

svarbesni vaidmenys

Baletai:

• Alyvų fėja - Piotras Čaikovskis „Miegančioji gražuolė“ (1981)

• Motina, Medėja - Antanas Re-kašius „Amžinai gyvi“ (1982), „Medėja“ (1996)

• Mirta - Adolfas Adamas „Žizel“ (1985)

• Ledi Makbet - Osvaldas Bala-kauskas „Makbetas“ (1989)

Šokio spektakliuose:

• Adelė - „Moterų dainos“, pagal Marlene Dietrich dainas, 1998 m.

• Karmen - „Karmen“, 1998 m., muzika: Rodionas Ščedrinas, Žoržas Bizė ir Pablo de Sarasate

• Moteris - „Meilė“, pagal įvairių kompozitorių muziką, 2002 m.

• Senjora Kapuleti - „Romeo ir Džuljeta“, pagal įvairių kompo-zitorių muziką, 2003 m.

Sauliaus Venckaus nuotr.

cmyk

7

cmyk

7

k

INTERNETE - WWW.RESPUBLIKA.LT 2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis RAŠYKITE MUMS: sportas@respublika.netLeidinys Nr. 32 (210)

DIENRAŠČIO „RESPUBLIKA“ PRIEDAS

KREPŠINIS �

Pavadinimas, kuris kadaise buvo ant Šarūno Marčiulionio ir Artūro Karnišovo marškinėlių, vėl yra matomas aikštelėse. Vilniaus „Statyba“ įspūdingai grįžo į Lietuvos krepšinį. Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) naujoji komanda senuoju pavadinimu iškovojo sidabrą. Pasak ekipos trenerio Gintauto Reginos, ambicijos siekia ir aukščiau.

Arūnas ABROMAITIS„Respublikos“ žurnalistas

Tarybiniais laikais „Statyba“ ne-pasiekė tiek pergalių, kiek Kauno „Žalgiris“, tačiau buvo neatsiejama Lietuvos krepšinio dalis. 1979 m. iškovota TSRS čempionato bronza, vėliau komandoje profesionalią kar-jerą pradėjo tokios žvaigždės kaip Š.Marčiulionis ir A.Karnišovas. „Žalgirio“ istorija niekada nenutrū-ko, o „Statybos“ likimas susiklostė kitaip. 1997 m. klubas nustojo eg-zistuoti.

Vienas bandymas prikelti „Sta-tybą“ jau buvo. Taip besivadinusi komanda 2001-2003 m. žaidė Lie-tuvos krepšinio A lygoje. Maždaug prieš metus pabandyta antrą kar-tą. Komandos atkūrimą rėmė ir veteranų klubas „Vilniaus „Staty-bos“ senjorai“. Rudenį viešoji įs-taiga „BC Statyba“ gavo teisę žaisti NKL. Rezultatai rodo, kad šis bandymas atkurti legendą gali būti sėkmingas. Vilniečiai tik fina-le 82:93 nusileido Kauno „LKKA-Atletui“.

Veteranai ir jaunimas

„Suburta nauja komanda. Aiš-ku, krepšininkai yra gabūs, talen-tingi, bet jie buvo surinkti iš skir-tingų ekipų. Buvo neaiškumas, kur mes žaisime - ar regionų lygoje, ar NKL. Komplektavimas šiek tiek vėlavo. Todėl galutinis sezono re-zultatas yra geras“, - sakė „Staty-bos“ vyriausiasis treneris Gintau-tas Regina. „Dar prieš kurį laiką buvo sunku tikėtis tokio sezono finišo. Kita vertus, patekus į fina-lą norisi tą finalą laimėti. Jei būtu-me laimėję ir finalą, sezonas būtų fantastiškas. O dabar manau, kad jis buvo tiesiog geras“, - svarstė žaidžiantysis treneris Mindaugas Budzinauskas.

Du minėti asmenys yra garsiau-si žmonės naujojoje „Statyboje“. G.Regina labiausiai žinomas dėl darbo su jaunimu. Jis buvo pirmasis Rimanto Kaukėno treneris, vedė į didįjį krepšinį Joną Valančiūną. 2009 m. M.Budzinauskas yra rung-tyniavęs Vilniaus „Sakaluose“, Kė-dainių „Nevėžyje“, Lenkijoje, Ukrainoje, Graikijoje. 2004 m., ats-tovaudamas Novo Mesto ekipai KRKA, puolėjas sužaidė aštuonis mačus Eurolygoje.

Šiek tiek Lietuvos krepšinio lygos (LKL) duonos yra ragavę aukštaūgiai Vitalijus Lukša ir Au-rimas Stakėnas, tačiau komandos pagrindą sudaro jaunimas. Beveik visi žaidėjai yra gimę 1991 m. ir vėliau. 38 metų M.Budzinauskui daugelis „Statybos“ krepšininkų tiktų į sūnus. Tiesa, Ovidijus Va-ranauskas ir Darius Tarvydas taip pat spėjo pažaisti LKL. Praėjusią vasarą jie abu atstovavo Lietuvos

20-mečių rinktinei. Martynas Pa-liukėnas rungtyniavo šalies 18-mečių komandoje.

„Klubo vadovai spręs, ar ko-manda ir toliau orientuosis į jau-nimo ugdymą. Tai priklauso ir nuo biudžeto. Tačiau, kiek žinau, pri-oritetas yra jauni talentingi žaidė-jai. Sezono metu jie padarė didelį kokybinį šuolį, bet tikriausiai ir suprato, kad yra rezervų, kur kel-ti savo meistriškumą. Jei branduo-lys išliks, ypatingai stiprintis ir nereikės. Nebent kas nors išeis iš

komandos“, - apie ateitį sampro-tavo R.Regina.

Sezono lūžiai

Po pirmojo etapo Statyba“ buvo tik 10-oje pozicijoje. Vėliau teko žaisti antroje grupėje, kurioje ko-mandos varžėsi dėl 9-16 vietų. Šia-me etape vilniečiai pradėjo skinti pergales. Serija nenutrūko ir at-krintamosiose varžybose. Aštunt-

finalyje „Statyba“ 2-1 eliminavo Jonavos „Triobet“, o ketvirtfinalyje sukūrė sensaciją, kai 2-0 įveikė re-guliariojo nugalėtoją klubą „Radvi-liškis-Juodeliai“. Praėjusį savaitga-lį pusfinalyje vilniečiai 77:73 palau-žė Kauno „Žalgirį-Sabonio krepši-nio centrą“ ir tik tuomet juos su-stabdė „LKKA-Atletas“.

„Viso sezono metu rezultatai šiek tiek svyravo. Pradžia buvo ge-ra, paskui buvo duobelė. Šie daly-kai susiję ir su tuo, jog daugelis krepšininkų žaidė ir studentų ly-

goje. Buvo sudėtinga sudėlioti tre-niruočių procesą. Kol suradome tą aukso viduriuką, praėjo nemažai laiko. Kai nepatekome į pirmą aš-tuntuką, nosies nenukabinome. Tai komandą mobilizavo. Žaidėjai pajuto sveiką pyktį“, - teigė G.Re-gina.

Pasak M.Budzinausko, lūžiu galima vadinti atkrintamųjų var-žybų seriją su Jonavos klubu: „Ir prieš tai demonstravome gerą žai-

dimą. Antroje grupėje pasiekėme kelias pergales iš eilės, tačiau at-krintamosiose varžybose Jonavos komanda mums davė tikrai daug kieto žaidimo pamokų. Nors mūsų situacija buvo labai sunki, sugebė-jome laimėti antrąsias rungtynes Vilniuje ir patikėjome, kad galime daug nuveikti jau šį sezoną“.

Vertina istoriją

Ir G.Reginai, ir M.Budzinaus-kui pavadinimas „Statyba“ reiš-

kia daug. „Su tuo pavadinimu aš užaugau. Kai buvau moksleivis, turėjau svajonę žaisti šioje ko-mandoje. Aišku, ji neišsipildė. Kai pradėjau trenerio karjerą, vėlgi buvo mintis, kad galbūt ka-da nors pavyks treniruoti tokią komandą. Labai džiaugiuosi, kad svajonė išsipildė. 2001 m. jau bu-vo atkurta „Statyba“ ir man teko dirbti su ta komanda. Šis šansas yra jau antras ir tikiuosi, kad jis nebus trumpalaikis“, - vylėsi tre-neris.

„Kartais būna, kad pavadini-mas neatspindi požiūrio į istoriją. Pavadinimu galima spekuliuoti. O mūsų atveju po pokalbio su ko-mandos vadovu Algiu Navicku su-pratau, kad vadovai nusiteikę labai rimtai. Projektas rengtas palaikant kontaktą su „Statybos“ vetera-nais. Padariau išvadą, kad tai labai įdomus darbas“, - teigė M.Budzi-nauskas.

„Statybos“ vardas jam artimas nuo vaikystės. „Pirmieji mano krepšinio įspūdžiai susiję su „Sta-tybos“ pergalėmis. Pirmosios transliacijos, kurias sąmoningai žiūrėjau, buvo iš to bronzinio se-zono TSRS čempionate. Mano se-neliai ir tėvai labai išgyveno dėl komandos. Tai buvo pirmas impul-sas“, - prisiminė puolėjas.

Sirgaliai grįžta

G.Regina mano, kad klubo am-bicijos gali siekti toliau - iki LKL: „Kiek tai užtruks laiko - jau kitas momentas. Tačiau šie žaidėjai tikrai turi noro kelti savo meistriškumą ir padaryti dar vieną žingsnį pir-myn“. Trenerio negąsdina tai, kad Vilniuje jau yra du LKL klubai - „Lietuvos rytas“ ir „Sakalai“. „Aš buvau maloniai nustebintas, kad se-zono metu palaikančių „Statybą“ žmonių skaičius stipriai išaugo. Ypač atkrintamosiose varžybose. Manau, kad vardas yra nepamirštas ir daugelis sirgalių sugrįš į salę. Aišku, tai priklauso nuo mūsų. Ko-manda turi rodyti gerus rezulta-tus“, - pabrėžė 54 metų krepšinio specialistas.

G.Regina ir M.Budzinauskas dar nežino, ar ir kitą sezoną tre-niruos „Statybą“, tačiau jie abu norėtų pratęsti bendradarbiavimą. „Laukia pokalbiai su klubo vado-vais. Šiaip esu patenkintas sezo-nu, galvoju, kad ką nors bendro galima būtų daryti ir toliau. O ar būsiu žaidėjas, ar tik treneris - matysime“, - sakė M.Budzinaus-kas.

„Artimiausiu metu sėsime ir kalbėsime. Tačiau aš nepriešta-raučiau likti. Projektas yra įdo-mus. Esu patenkintas žaidėjų at-sidavimu, darbu treniruotėse, ko-mandine dvasia. Tikrai nesinorėtų mesti šio darbo ir ieškoti laimės kitur“, - patikino G.Regina.

LEGENDA. Vilniaus „Statyba“ 1988-aisiais. Komandos lyderiu buvo Šarūnas Marčiulionis (antroje eilėje 4-as iš kairės), o Artūras Karnišovas (trečioje eilėje 3-ias iš kairės) dar tik pradėjo karjerą. Ekipą treniravo amžiną atilsį Rimas Girskis (antroje eilėje 2-as iš kairės)

�

Vilniaus „Statyba“ grįžo su sidabruRedakcijos archyvo nuotr.

Kai pradėjau trenerio karjerą, vėlgi buvo mintis, kad galbūt kada nors pavyks treniruoti tokią komandą. Labai džiaugiuosi, kad svajonė išsipildė

Gintautas REGINAVilniaus „Statybos“ treneris

�

8

cmykcmyk8

8

c

Sporto žmonės 2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis2

FUTBOLAS �

Šiandien šimtai milijonų futbolo mėgėjų visame pasaulyje priglus prie televizorių ekranų laukdami stebuklingo futbolo spektaklio. Barselonos „Camp Nou“ stadione susitiks dvi stipriausios Ispanijos čempionato ekipos, savo gretose turinčios du šiuo metu neabejotinai geriausius pasaulio futbolininkus. Tai bus jau 218-oji „El Clasico“ vadinamų ir jau beveik 110 metų trunkančių „FC Barcelona“ ir Madrido „Real“ tarpusavio mūšių serija.

Evaldas GELUMBAUSKAS „Respublikos“ žurnalistas

Ideali intrigaScena „klasikiniam“ futbolo gi-

gantų susitikimui parinkta labai tin-kama. Iki Ispanijos futbolo pirme-nybių pabaigos likus 5 turams tur-nyro lentelės viršūnėje įsitvirtinęs Madrido „Real“ klubas savo varžo-vus iš Barselonos lenkia keturiais taškais. Kovo viduryje Karališkojo klubo persvara siekė 10 taškų ir daugelis paskubėjo atiduoti čempio-nų karūną Žozė Murinjo (Jose Mou-rinho) treniruojamai Madrido eki-pai. Tačiau per paskutinius septynis Ispanijos čempionato turus „Real“ prarado šešis taškus ir to užteko, kad 11 pergalių iš eilės iškovojusi „Barcelona“ atgaivintų intrigą. Ke-tvirto iš eilės Ispanijos čempionų titulo siekianti Katalonijos sostinės komanda šiandien gali suduoti dar vieną skaudų smūgį savo principi-nių varžovų ambicijoms ir iki mini-mumo sumažinti atsilikimą nuo pir-menybių lyderių.

Dar žiupsnelį intrigos pridėjo pirmieji UEFA Čempionų lygos pusfinalio mačai. Tiek Madrido „Real“, tiek „Barcelona“ patyrė nesėkmes. „Real“ svečiuose 1:2 nusileido Miuncheno „Bayern“ ekipai, o „Barsa“ svečiuose 0:1 pralaimėjo Londono „Chelsea“ klubui. Norėdami susitikti Čempio-

nų lygos finale - ir sukurti dar vie-ną „El Clasico“ šedevrą - Madrido ir Barselonos klubų futbolininkai atsakomosiose pusfinalio rungty-nėse privalės įtikinamai atsirevan-šuoti savo varžovams.

Žodis - lyderiams

Dar daugiau nei įprastai dėme-sio teks didžiausioms abiejų koman-dų žvaigždėms - Lioneliui Mesiui (Lionel Messi, „Barcelona“) ir Kris-tianui Ronaldui (Cristiano Ronaldo, „Real“). Šį sezoną fantastišku re-zultatyvumu išsiskiriantys futboli-ninkai Čempionų lygos pusfinaliuo-se priminė tik blankius savo šešė-lius. Lietaus permerktoje „Stam-ford Bridge“ aikštėje ir tankioje įstrigęs L.Mesis pirmojo kėlinio pa-baigoje padarė nebūdingą sau klai-dą, po jos „Chelsea“ surengė vie-nintelę rezultatyvią ataką. 14 įvar-čių Čempionų lygoje pelnęs argen-tinietis per visas rungtynes vos tris kartus smūgiavo į „Chelsea“ vartus ir tik kartą jo smūgis privertė pa-dirbėti Londono ekipos vartų sargą Peterį Čechą. Nors geriausias 2009, 2010 ir 2011 metų pasaulio futboli-ninkas kelis kartus sukūrė koman-dos draugams puikias progas pasi-žymėti, bet jam pačiam taip ir ne-pasisekė perskrosti tankios ir kibios varžovų gynybos.

Nors K.Ronaldas Miuncheno „Allianz Arena“ scenoje žibėjo šiek tiek ryškiau ir net atliko rezultaty-vų perdavimą komandos draugui Mezutui Ozilui (Mesut Ozil), bet 8 įvarčius turnyre pelniusiam portu-galui taip pat nepavyko tapti ko-mandos gelbėtoju. Keli nepavykę baudos smūgiai, viena neišnaudota proga - vargu ar šie rodikliai pakels į geriausio pasaulio futbolininko sostą pretenduojančio K.Ronaldo reitingą.

Galima neabejoti, kad pergalė Ispanijos čempionate ir Čempionų lygos turnyre taptų pakankamai svariais argumentais renkant 2012

metų geriausią pasaulio futbolinin-ką. Tiek L.Mesis, tiek K.Ronaldas šį sezoną demonstruoja geriausią per savo karjerą žaidimą. Ispanijos čempionate jie abu jau pelnė po 41 įvartį ir pagerino visų laikų rezul-tatyvumo rekordą. L.Mesis realiai pretenduoja sukurti ir naują visų laikų Europos klubinio futbolo re-zultatyvumo rekordą. Šį sezoną „Barcelona“ ekipoje per 50 mačų 63 įvarčius pelniusiam 24 metų fut-bolininkui iki vokiečio Gerdo Miu-lerio (Gerd Muller, 1972-1973 me-tais) rekordo trūksta dar 4 tikslių smūgių. K.Ronaldo sąskaitoje - 53 įvarčiai per 49 „Real“ rungtynes.

Akivaizdu, kad šiems futbolo ge-nijams geriausio pasaulio futbolinin-ko titulą kitų metų pradžioje lems ne individualaus meistriškumo ro-dikliai, o komandiniai laimėjimai.

L.Mesio šešėlyjeJei šiandien perpildytame

„Camp Nou“ stadione Madrido „Real“ sugebės atlaikyti „Barcelo-na“ spaudimą ir išsivežti bent taš-ką, K.Ronaldo pretenzijos į geriau-sio pasaulio futbolininko titulą įgaus didesnį svorį. Bet jei Portu-galijos rinktinės ir „Real“ klubo lyderis nesugebės išlįsti iš L.Me-sio šešėlio, jam gresia „antro ge-riausio“ futbolininko vaidmens pra-tęsimas.

„Barcelona“ ir „Real“ tarpu-savio mačų statistika K.Ronaldui nežada nieko gero. Nuo 2009 m. sezono, kai 27 metų futbolininkas iš Mančesterio persikėlė į Madri-dą, Ispanijos pirmenybėse įvyko 7 „El Clasico“ serijos. 6 pergales iškovojo L.Mesio vedama „Bar-celona“ ir tik vienas mačas bai-

gėsi lygiosiomis. Tose rungtynė-se K.Ronaldas smūgiu nuo 11 m žymos išlygino rezultatą 1:1. Aki-vaizdi ne tik Barselonos klubo, bet ir L.Mesio persvara. Per 7 tarpusavio dvikovas Ispanijos čempionate jis į „Real“ vartus įmušė 4 įvarčius. K.Ronaldas pa-sižymėjo tik kartą.

Šį sezoną įvyko jau penkios „El Clasico“ dvikovos. Sezono pradžioje tradicinėse Ispanijos Su-pertaurės varžybose vieną mačą laimėjo „Barcelona“ (3:2), kitame susitikime nugalėtojas nepaaiškė-jo (2:2). Pagal tą patį scenarijų vy-ko ir Ispanijos taurės turnyro ke-tvirtfinalio susitikimai. „Real“ Madride pralaimėjo 1:2, o Barse-lonoje sužaidė lygiosiomis (2:2). Dar liūdniau baigėsi pirmoji klubų akistata Ispanijos čempio nate. „Santiago Bernabeu“ stadio ne šei-mininkai jau pirmą mačo minutę išsiveržė į priekį, kai „Barcelona“ vartininko Viktoro Valdeso (Victor Valdes) klaida pasinaudojo pran-cūzas Karimas Benzema (Karim Benzema). Pirmo kėlinio vidury-je puikią progą padvigubinti pers-varą turėjo K.Ronaldas, bet ja ne-pasinaudojo. Netrukus po L.Me-sio perdavimo Aleksis Sančesas (Alexi Sanchez) rezultatą išlygi-no, o antrame kėlinyje Čiavis (Xa-vi) ir Seskas Fabregasas (Cesc Fabregas) įtvirtino „Barcelona“ pergalę 3:1.

Be abejo, net ir nesėkmė Bar-selonoje nesugriaus čempioniškų Madrido „Real“ planų. O pralaimė-jimas pirmose Čempionų lygos pus-finalio rungtynėse dar neužkirto kelio į finalą. Savo ruožtu „Barsai“ nėra kur trauktis - Ispanijos čempi-onams ir Čempionų lygos nugalė-tojams būtinos pergalės tiek „El Clasico“, tiek atsakomojoje Čempi-onų lygos pusfinalio dvikovoje.

O K.Ronaldas ir L.Mesis turės dar vieną progą įrodyti, kad yra verti geriausio pasaulio futbolinin-ko titulo.

ŽVAIGŽDĖS. Prieš „El Clasico“ mačą „Real“ žvaigždė Kristianas Ronaldas ir „Barcelona“ lyderis Lionelis Mesis trumpam nusileido ant žemės�

Eltos nuotr.

Istorinė „El Clasico“ kaina - titulai ir pripažinimas

ISPANIJOS ČEMPIONATAS

2008 m. gruodžio 13 d. „Barcelona“ - „Real“ 2:02009 m. gegužės 9 d. „Real“ - „Barcelona“ 2:62009 m. lapkričio 29 d. „Barcelona“ - „Real“ 1:02010 m. balandžio 10 d. „Real“ - „Barcelona“ 0:22010 m. lapkričio 29 d. „Barcelona“ - „Real“ 5:02011 m. balandžio 16 d. „Real“ - „Barcelona“ 1:12011 m. gruodžio 10 d. „Real“ - „Barcelona“ 1:32012 m. balandžio 21 d. „Barcelona“ - „Real“ ? : ?

K.RONALDAS PRIEŠ L.MESĮ

ISPANIJOS SUPERTAURĖMadrido „Real“ - Barselonos „Barcelona“ 2:2. Įvarčiai: M.Ozil, X.Alonso; D.Villa, L.Messi.

Barselonos „Barcelona“ - Madrido „Real“ 3:2. Įvarčiai: A.Iniesta, L.Messi (2); C.Ronaldo, K.Benzema.

ISPANIJOS TAURĖMadrido „Real“ - „Barcelona“ 1:2. Įvarčiai: C.Ronaldo; C.Puyol, E.Abidal.„Barcelona“ - Madrido „Real“ 2:2. Įvarčiai: Pedro, D.Alves; C.Ronaldo, K.Benzema.

ISPANIJOS ČEMPIONATASMadrido „Real“ - „Barcelona“ 1:3. Įvarčiai: K.Benzema; A.Sanchez, Xavi, C.Fabregas.

2011 -2012 M. SEZONAS

PergalėsLygiosios - 46217 rungtynių

„EL CLASICO“ STATISTIKA

8685

cmyk

9

cmyk

9

myk

Sporto žmonės2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis 3

SAVAITĖS GIMTADIENIAI �

Darius GRIGALIONIS(1977 m. balandžio 21 d.)

Plaukikas, 2004 m. Europos čem-pionato sidabro medalio laimėtojas. Trejų olimpinių žaidynių dalyvis.

Marius PREKEVIČIUS(1984 m. balandžio 22 d.)

Krepšininkas, 2005 m. pasaulio jaunimo čempionas. 2007 m. stu-dentų universiados nugalėtojas.

Donatas SLANINA(1977 m. balandžio 23 d.)

Krepšininkas, 2003 m. Europos čempionas. 2004 m. olimpinių žai-dynių 4-osios vietos laimėtojas.

Aivaras BARANAUSKAS(1980 m. balandžio 26 d.)

Dviratininkas, 2001 m. Europos treko jaunimo čempionato sidabro medalio laimėtojas.

Artūras KARNIŠOVAS(1971 m. balandžio 27 d.)

1995 m. Europos krepšinio vice-čempionas, 1992 ir 1996 m. olimpi-nių žaidynių bronzos laimėtojas.

FUTBOLAS �

Eilinis - 8-asis Lietuvos futbolo A lygos turas aistruoliams siūlo neeilinį reginį. Šiandien 17 val. Vilniaus „Sportimos“ universalioje arenoje jėgas išmėgins du Lietuvos sostinę reprezentuojantys futbolo klubai - REO ir „Žalgiris“. Po beveik dvejų metų pertraukos įvyks pirmasis kovos „dėl Vilniaus“ raundas.

Evaldas GELUMBAUSKAS„Respublikos“ žurnalistas

Istorinis pėdsakasPaskutinis dviejų Vilniaus mies-

to komandų susitikimas A lygoje už-fiksuotas 2010 m. birželio 22 d. Ta-da finansinių konvulsijų blaškoma Vilniaus „Vėtra“ savo aikštėje 3:1 įveikė Vilniaus miesto futbolo drau-gijos (VMFD) „Žalgirio“ komandą. Tačiau po kelių savaičių „Vėtra“ pa-sitraukė iš A lygos, o jos rezultatai buvo anuliuoti. Tad ieškant paskuti-nio, oficialaus Vilniaus derbio, tektų nusikelti į 2008 metus. Tų metų lap-kričio 2 d. į finansinę bedugnę po savininko Vadimo Kastujevo arešto patekęs Vilniaus „Žalgiris“ 1:0 įvei-kė dėl trečios vietos A lygoje kovo-jusią „Vėtrą“.

Šį kartą Vilniaus miesto futbolo derbio tradiciją atgaivinsiančios ko-mandos finansinėmis problemomis nesiskundžia. Tiesa, ryškiai skiriasi jų vietos A lygos turnyro lentelėje. Čempioniškų planų neslepiantis VMFD „Žalgiris“ po 7 turų yra su-rinkęs 16 taškų ir žengia trečioje vietoje. REO su 5 taškais dešimties komandų pirmenybėse užima 8-ą vietą. Praėjęs turas abiem sostinės komandoms džiaugsmo neatnešė. REO svečiuose 1:2 nusileido Pa-kruojo „Kruojai“, o VMFD „Žalgi-ris“ taip pat išvykoje lygiosiomis 2:2 sužaidė su Šiaulių „Šiauliais“.

Futbolininkai ramūs

Prieš rungtynes „Sporto žmo-nės“ pasidomėjo, ką derbis reiškia abiejų komandų futbolininkams.

„Šios rungtynės yra kaip ir eilinis čempionato mačas. Juk už pergalę jose duodami tie patys trys taškai. Nors gal tam tikra intrigėlė yra. Kiek žinau, REO labai nori mums įkąsti, ruošiasi mesti iššūkį. Gal jiems šios rungtynės net ir svarbes-nės, nes jie turi įrodinėti savo vertę, kovoti dėl vietos po saule“, - teigė VMFD „Žalgiris“ kapitonas Algis Jankauskas

Vilniaus REO klubo lyderis To-mas Ražanauskas Vilniaus komandų mačo nesureikšmino. „Man asme-niškai tai eilinės rungtynės, kurias tiesiog reikia laimėti. Ar tai būtų „Žalgiris“, ar „Kruoja“. Nemanau, kad bus kažkas ypatingo. Nebent futbolo mėgėjai patys sukurs kaž-kokį didesnį ažiotažą. Derbis ar ne derbis, bet mums visos rungtynės yra svarbios, eisime į aikštę ir stengsimės laimėti“, - teigė T.Ra-žanauskas.

Savo ekipos žaidėjui pritarė ir REO strategas Stasys Baranaus-kas. „Kai kovoji dėl kiekvieno taš-ko, tai nežiūri, ar žaidi su Vilniaus, ar su kito miesto komanda. Gal ap-linkiniai labiau sureikšmina vadi-namąjį derbį, nes futbolininkams

tai yra dar viena darbo diena“, - svarstė S.Baranauskas.

Auksiniai taškai

Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio asistentas Vitalijus Stanke-vičius „Sporto žmonėms“ teigė, kad rungtynės didesnę reikšmę turi „Žalgiriui“. „Su „Šiauliais“ vilniečių ekipos gynėjai žaidė labai nepatiki-mai, darė nebūdingas sau šiurkščias klaidas. Šiauliečiai galėjo įmušti ne du, o bent keturis įvarčius. Nors ini-ciatyva priklausė „Žalgiriui“, bet jie vis tiek prarado labai svarbius taš-kus. Todėl rungtynėse su REO jiems būtina tik pergalė, - pastebėjo V.Stan-kevičius. - „Žalgirį“ slėgs įtampa, nes jie paprasčiausiai neturi teisės barstyti taškus. Kiekvienas praras-tas taškas gali būti aukso kainos. O papildoma įtampa gali kaustyti žai-dėjų veiksmus, atsiras skubotumas. Vis dėlto REO atsilaikyti nebus len-gva. Jie žais „antru numeriu“, kan-triai ginsis ir ieškos savo šanso kon-tratakose. Daug kas priklausys nuo T.Ražanausko. Rungtynėse su „Šiau-liais“ jis surengė kelis greitus kon-trišpuolius, kuriuos taikliais smū-giais užbaigė Jevgenijus Morozas. Žodžiu, mačo favoritai yra „Žalgiris“, bet jei jiems nepavyks pelnyti greito įvarčio, REO pasitikėjimas išaugs“.

Buvęs VMFD „Žalgirio“ strate-gas, kalbėdamas apie derbio reikš-mę, nebuvo linkęs numoti ranka į vieno miesto komandų mačų speci-fiką. „Vis dėlto tai yra ne šiaip eilinės rungtynės, o vieno miesto komandų mačas. Tai ir papildoma įtampa, nu-siteikimas, ambicijos. Kiekviena ko-manda nori įrodyti, kad ji yra geres-nė už kitą to paties miesto komandą. Tai tik padidins susidomėjimą šiuo susitikimu, pridės intrigos. Manau, kad mūsų laukia išties įdomus susi-tikimas“, - teigė V.Stankevičius.

Prieš sostinės futbolo derbį - olimpinė ramybė

RAMUS. Ne vienoje Vilniaus miesto futbolo komandoje per savo karjerą žaidęs Tomas Ražanauskas futbolo derbiui didesnės reikšmės neteikia

�

KŪNO KULTŪROS IR SPORTO DEPARTAMENTAS prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

„Sporto žmonių“ leidybą dalinai � nansuoja Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas

Naujojo sostinės derbio dalyviai - REO ir VMFD „Žalgiris“ negali pasigirti turtinga tarpusavio kovų istorija. Bent jau ne futbolo aikštėje. Vilniaus REO susikūrė 2005 m. ir iš pradžių vadinosi „Policija“. REO pavadinimą komanda perėmė tik 2008 m. Pernai buvusio legendinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Stasio Baranausko treniruojama ekipa tapo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) I lygos

nugalėtoja ir iškopė į LFF taurės turnyro pusfinalį. Paradoksalu, bet VMFD „Žalgi-rio“ komandos istorija dar trumpesnė. Ši komanda buvo įkurta 2009 m. pradžioje, kai dėl finansinių sunkumų bankroto byla buvo iškelta tikrajam Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubui. Metus praleidę LFF I lygoje, 2010 m. naujieji žalgiriečiai debiutavo A lygoje. Pirmasis sezonas VMFD „Žalgiriui“ atnešė bron-

zos, o antrasis - sidabro medalius. Šiais metais žalgiriečiai be didesnių dvejonių deklaravo vienintelį tikslą - kautis dėl čempionų titulo ir LFF taurės.Beje, pernai būtent „Žalgirio“ vardas įskėlė pirmąsias REO ir VMFD „Žalgiris“ kovos kibirkštis. Tuo metu LFF I lygoje žaidęs REO klubas panoro išsinuomoti Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ pavadinimą iš bankroto by-loje įklimpusio FK „Žalgirio“. Šioje painioje

situacijoje lemiamą žodį tarė LFF vadovai, uždraudę REO klubui naudotis „Žalgirio“ pavadinimu ir atributika. Tiesa, „Žalgirio“ logotipas pernai puikavosi ant daugelio REO futbolininkų marškinėlių ir didesnių problemų nesukėlė. Be to, REO visą sezoną sėkmingai žaidė „Žalgirio“ stadione, o VMFD „Žalgiris“ tuo metu blaškėsi po visą Lietuvą, kol galiausiai naujus namus atrado LFF (buvusiame „Vėtros“) stadione.

FAKTAI

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

Vis dėlto tai yra ne šiaip eilinės rungtynės, o vieno miesto komandų mačas. Tai ir papildoma įtampa, nusiteikimas, ambicijos

�

10

cmykcmyk10

legendosj/b žmonės

- Teko girdėti, kad sutikote atvykti į Vilnių tik gavęs pažadą, jog aplankysite savo dėstytojo, Vilniuje gimusio smuikininko Ja-šos Heifeco namus.

- J.Heifecas yra laikomas geriau-siu visų laikų pasaulio smuikininku, gretinamas su Nikolo Paganiniu (Nic-colo Paganini), tačiau man jis - ir mo-kytojas, kone tėvas, kurio patarimai nulėmė visus didžiuosius mano gyve-nimo sprendimus. Todėl koncertai jo gimtajame Vilniuje man iš tiesų labai svarbūs. Kai pirmą kartą lankiausi Vil-niuje 2001-aisiais, buvo labai šalta, daug sniego, ir su maestro Sauliumi Sondeckiu tik pravažiavome J. Heife-co namus. Tikiuosi, kad dabar galėsiu juos aplankyti.

- Ar J.Heifecas, jau būdamas garsus smuikininkas ir gyvenda-mas JAV, prisimindavo Vilnių?

- J.Heifecas buvo labai arti savo šaknų. Jis buvo itin smalsus žmogus, kalbėjo keletu kalbų ir domėjosi dau-gybe dalykų, tačiau niekada nepamir-šo, iš kur yra kilęs. Dėl jo pasakojimų ir man Vilnius atrodo artimas.

- Galbūt kuris nors tų pasa-kojimų itin įsiminė?

- Kai J.Heifecas buvo septynerių, Vilniuje lankėsi žymus Sankt Peter-burgo pedagogas Leopoldas Aueris, išugdęs daugelį smuikininkų. Jis iš-girdo gabų berniuką ir pakvietė jį stu-dijuoti Sankt Peterburge. Talentingo-jo Jašos tėvai nusprendė sūnaus kar-jerai aukoti viską: jie paliko darbus, pardavė turtą ir namus Vilniuje bei galiausiai su sūnumi atsikraustė į Sankt Peterburgą. Tačiau L.Aueris, išvydęs vaiką savo klasėje, iš pradžių jo neatpažino.

Mano manymu, J.Heifecui ši nuoskauda liko visą gyvenimą. Ma-nau, jo asmenybė, charakteris, aro-gancija, kurią žmonės vėliau paste-bėdavo, yra pirmiausia sąlygoti to vaikystėje patirto šoko.

- Ar prisimenate savo pirmą-jį susitikimą su tuomet visame pasaulyje garsiausiu smuikinin-ku J.Heifecu?

- J.Heifecas garsėjo sunkiu būdu ir buvo laikotarpis, kai JAV nebeatsi-rasdavo smuikininkų, kurie drįstų

mėginti tapti jo mokiniais. Tada Pie tų Kalifornijos universitetas Los Andže-le nusprendė rengti perklausas visa-me pasaulyje, kad J.Heifecas galėtų susirasti studentų. Aš Paryžiaus kon-servatoriją baigiau būdamas dvylikos, o po kelerių metų susitariau vykti stu-dijuoti į Maskvą, pas kitą didį smuiki-ninką Davidą Oistrachą. Tačiau kai vyko J.Heifeco organizuota perklausa Prancūzijoje, buvau į ją pakviestas.

Perklausa buvo tokia sunki ir J.Heifecas mane taip sukritikavo, kad buvau įsitikinęs, jog daugiau nebesusitiksime. Jis privertė groti pačias sudėtingiausias gamas, ko-kios tik įmanomos atlikti smuiku. Kai pasiūliau pagriežti vieną iš 24 N.Paganinio kapričų, jis atsakė, kad mano paruoštasis jo nedomina, ta-čiau jis pageidautų išgirsti kitą, ku-rio buvau negrojęs keletą mėnesių. Kai atėjo laikas griežti koncertą,

sakiau, kad galėčiau pagriežti vieną dalį, o jis tuojau pat paprieštaravo, mat norėjo girdėti visai kitą. Tai tę-sėsi dvi valandas. Per jas negavau pagriežti nieko, ką buvau pasiruo-šęs. J.Heifecui buvo įdomu išmė-ginti mano psichologines, techni-nes ribas. Dabar suprantu, kad jis buvo visiškai teisus, tačiau tada, grįžęs namo, mamai pasakiau, kad nenoriu daugiau nieko girdėti apie šį nesukalbamą ir kandų žmogų. Po poros savaičių sulaukiau telegra-mos, kurioje buvo rašoma, kad esu laukiamas Los Andžele. Paskambi-nau į Maskvą D.Oistrachui - juk taip ilgai laukiau, kad galėčiau Mas-kvoje studijuoti būtent pas jį. D.Oistrachas atsakė: „Jei dabar, bū-damas 52-ejų, galėčiau vykti ir mo-kytis pas J.Heifecą, aš išvykčiau dar šiandien. Pamiršk Maskvą“. Aš

paklausiau. Po kelerių metų teko vakarieniauti JAV drauge su J.Heifecu ir D.Oistrachu. Tai buvo tikrai ypatingas momentas.

- Įvairiuose prisiminimuose apie J.Heifecą minima, kad tai buvo itin sunkaus būdo žmogus, kuris savo sudėtingo charakterio neslėpė - priešingai, jį demons-travo ir tuo mėgavosi.

- Aš taip pat tai patyriau, tačiau tai interpretuočiau kiek kitaip. Tiek J.Heifecas, tiek dirigentas Herber-tas fon Karajanas iš tiesų garsėjo arogancija ir sunkiu būdu. Tačiau pirmiausia tai buvo labai drovūs žmonės. Jei pavyksta jų drovumo sukurtas sienas sugriauti, jie yra pa-čios šilčiausios, jautriausios ir nuos-tabiausios asmenybės. Tiesa, užsi-tarnauti pasitikėjimą buvo sunku. J.Heifecas sakydavo: „Esi kaltas, kol neįrodyta priešingai“. Taip jis trak-tavo absoliučiai visus žmones ir sunkiai keisdavo savo nuomonę. Muzikoje jis galėjo išskaityti daug daugiau nei žodžiuose. Po dvejų me-tų studijų man pavyko pagriežti taip, kad aš įrodžiau, jog esu „nekaltas“. Labai džiaugiuosi, kad mano ben-dravimas su J.Heifecu tęsėsi net aš-tuoniolika metų.

- Jūs kalbate apie lūžį. Ar tai buvo konkretus įvykis?

- Taip. Tai buvo diena, kai aš, stu-dentas, J.Heifecui pagriežiau J.S.Bacho čakoną - vieną žymiausių, tačiau taip pat ir vieną sudėtingiausių smuiko repertuaro kūrinių. Kai bai-giau groti ir jaučiausi atidavęs viską, ką turėjau širdyje, mintyse ir pirštuo-se, jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Esu girdėjęs ir blogiau“. Parbėgau namo, įsikniaubiau į pagalvę ir pra-verkiau dvidešimt minučių, nes tai galų gale buvo pirmasis komplimen-tas, kurį jis man pasakė.

- Komplimentais J.Heifecas nesisvaidė...

- Niekada. Jis taip pat negalėjo pakęsti, kai kiti jam sakydavo kom-plimentus. Kas vakarą grieždamas jis tarsi mesdavo iššūkį sau. Pagyrimais jis niekada netikėjo, kaip, beje, ir kri-tika. J.Heifecas sakydavo: „Šioje pro-fesijoje nuolat esi tarp šlovės ir pra-žūties, ir nė viena jų neturi tavęs veikti“. Tačiau svarbiausias jo patari-mas buvo: „Nesvarbu, kiek laiko už-truks, kol pavyks pasiekti aukštumą. Svarbu, kiek laiko toje aukštumoje išsilaikysi“. Man šiandien 62-eji. Koncertuoju visame pasaulyje. Ti-kiuosi, kad kas kartą groju vis geriau. Manau, aš savo pažadą mokytojui iš-tesėjau.

- „Groji nuostabiai, tačiau aš nieko nepajutau“ - viena J.Hei-feco dažnai kartotų frazių savo mokiniams. Ar įtaigumo įmano-ma išmokti?

- Yra daug puikių atlikėjų, ku-rie labai gerbia kompozitoriaus tekstą, bet jų koncertai sterilūs tar-si ligoninė, neįtaigūs, neatkurian-tys žmogiškų jausmų. Yra ir kita kategorija - tai stiprios asmenybės, fantastiški scenos žmonės, prikaus-tantys dėmesį, tačiau dažnai jie net nepastebi, kad vietoj J.S.Bacho jie groja jau savo muziką. Šiuo atveju J.Hei fecas buvo nepakartojamas: jis niekada nėra bent menkiausiai nu-krypęs nuo teksto. Tai galima pa-vadinti net nuolankumu. Antra ver-tus, jo stipri asmenybė girdėdavosi kiekviename jo išgautame garse. Šiandien aš dėstau ir reikalauju to paties iš savo studentų.

- Prieš daugelį metų tapote jauniausiu Paryžiaus konservato-rijos profesoriumi. Kai kurie atli-kėjai bodisi dėstytojo darbu, teig-dami, kad tai trukdo jų pačių kon-certams. Ką manote jūs?

- Manau, kad esu skolingas sa-vo dėstytojui už gautas žinias, tad tiesiog privalėjau jas perduoti. Kai po studijų, būdamas 23-ejų, grįžau

į Prancūziją, buvau sutiktas labai šiltai, gavau daug koncertų, sutarčių įrašams. Tuo pat metu jaučiau, kad jei nuspręsčiau palaukti 10-20 metų ir dėstyti tik vėliau, dalis iš J.Hei-feco gautų žinių būtų prarastos. Man tai tarsi moralinė skola - tiek J.Heifecui, tiek apskritai pasauliui. Dėstau iki pat dabar, taip pat subū-riau jaunimo orkestrą Lozanoje ir aktyviai koncertuoju solo. Manau, visos šios veiklos papildo viena ki-tą. Esu labai užsiėmęs, bet ir labai laimingas.

- Ar jaunoji solistų karta ski-riasi nuo jūsų bendraamžių?

- Manau, globalizacija, galimybė greitai keistis informacija prie mu-zikos kokybės augimo tikrai priside-da. Neigiama pusė yra ta, kad visų grojimas supanašėja. Tačiau didieji menininkai į šiuos spąstus nepaten-ka. Labai talentingi žmonės visada turėjo kažką bendro - nuo Mocarto iki Šionbergo, patys talentingiausi visuomet yra auksiniai ir šio aukso laikas neveikia.

- Pasaulis vis dar prisimena istoriją apie jūsų vertingąjį smuiką, meistro A.Stradivari-jaus 1717 m. pagamintą Ko-chanski, kuris buvo pavogtas, o vėliau vėl surastas. Ar prisime-nate tą dieną?

- Mano istorija tokia žinoma, kad iki šių dienų kasdien sulaukiu laiškų iš viso pasaulio: žmonės klausia, ką daryti, nes jų brangūs instrumentai taip pat buvo pavogti.

Tai nutiko 1989-aisiais, kai be-dedant smuiką į automobilį ir sekun-dei žengus žingsnį atgal pribėgo va-gis ir smuiką pagrobė. Paaiškėjo, kad jį pavogęs nusikaltėlis buvo susijęs su narkotikais prekiaujančia gauja. Po kelių mėnesių jis buvo nužudy-tas, tačiau smuikas jau buvo perduo-tas į vieno antikvarinėmis vertybė-mis prekiaujančio asmens rankas. Jis tikėjosi smuiką brangiai parduoti, bet niekas nepirko tokio ypatingo, garsios vagystės istorija apipinto instrumento. Galiausiai, po ilgų de-rybų, kurias vedė specialūs teisinin-kai, pavyko smuiką atgauti.

Jį įsigijau grįžęs po studijų JAV. Anksčiau smuikas priklausė Rusijos carui, vėliau - vienam anglų kolek-cininkui. Dabar su savo smuiku ne-siskiriu niekada. Praėjusią savaitę koncertavau Kolumbijoje, Bogotoje. Ten mane dieną ir naktį lydėjo gin-kluotas apsauginis. Šių smuikų ver-tė nuolat auga, tad didėja ir rizika juos prarasti.

kalbėjosi Milda CELiEŠiūTĖ

Su „Laisvalaikio“ kortele balandžio 20-22 d. 30 proc. nuolaida bilietui

n Pjeras amojalis tikisi pamatyti, kur vilniuje gimė jo legendinis mokytojas Jaša Heifecas

Patys talentingiausi visuomet yra auksiniai ir šio aukso laikas neveikia

organizatorių nuotr.

Vienas geriausių pasaulio smuikininkų Pjeras Amojalis (Pierre Amoyal) labai apsidžiaugė galimybe koncertuoti Lietuvoje. Čia kadaise gimė jo dėstytojas, smuiko legenda Jaša Heifecas (Jascha Heifetz), daugybę kartų pasakojęs apie savo vaikystę Vilniuje. Pamatyti jo namus Maironio gatvėje buvo ilgametė 62 metų visame pasaulyje žinomo P.Amojalio svajonė. Balandžio 27 d. P.Amojalis ir pianistas Žanas Markas Luisada (Jean-Marc Luisada) (Prancūzija) koncertuos Vilniaus filharmonijoje.

Didysis smuikininkas sugrįžta mokinio griežimu

Esu skolingas savo dėstytojui už gautas žinias, tad tiesiog privalėjau jas perduoti

cmyk

11

cmyk

kosmosasj/b laikas

Pasirodo, kad žmonijos istorijos kosminė era sutapo su nepaprastai didelio Saulės aktyvumo laikotarpiu, pavadintu didžiuoju maksimumu.

„Ledynų izotopai ir medžių rievės rodo, kad tokių didelių Saulės maksi-mumų per pastaruosius 9300 metų buvo 24, - pasakoja Liukas Barnardas (Luc Barnard) iš Redingo universi-teto (Didžioji Britanija). - Dabartinis artėja prie pabaigos, tai yra Saulės magnetinis laukas greitai susilpnės, sumažės dėmių Saulėje, rečiau vyks vainiko masės išmetimai“.

Atrodytų - na, ir puiku. Šviesu-lys nurims, į Žemės pusę bus rečiau išmetama plazma, žmonija gyvens ramiau. Bet ne!

Pavojinga kosminė spinduliuotė

Saulės magnetinio lauko susil-pnėjimas mokslininkams kelia susi-rūpinimą, nes nuo jo priklauso labai daug. Saulės magnetinio lauko jėga reguliuoja elektromagnetinės spin-duliuotės kiekį aplink Žemę esan-čioje kosminėje erdvėje. O kosminės spinduliuotės, arba radiacijos, šaltiniai

yra galaktikos kosminiai spinduliai ir aukštos energijos Saulės dalelės, ku-rios greitėja vykstant Saulės išsiver-žimams. Priminsime, kad ta spindu-liuotė labai pavojinga, ji kelia pavojų, tarkime, palydovams, taip pat gali pakenkti kosmonautams ir net itin aukštai skraidančių lėktuvų įguloms. Dr.L.Barnardas prognozuoja, kad susilpnėjus šviesulio magnetiniam laukui didės galaktikos kosminių spindulių kiekis, pasiekiantis Žemės atmosferos viršutinius sluoksnius. Be to, nors dėl sumažėjusio Saulės aktyvumo rečiau bus išmetamos aukštos energijos dalelės, pliūpsniai

bus stipresni ir padarys daugiau ža-los. Juk dabartiniai kosminiai apara-tai ir lėktuvai yra apsaugoti tik nuo tokio lygio spinduliuotės, kuri buvo būdinga kosminei erai. Mokslininkai palygino dabartinį didįjį maksimumą su 24 ankstesniais ir mano, kad Sau-lės aktyvumas nukris iki tokio lygio, kuris buvo XVII a. Šis laikotarpis vadinamas Maunderio minimumu - tais metais buvo pastebėtos tik ke-lios Saulės dėmės. Pasak mokslinin-ko, artimiausioje ateityje galaktikos kosminių spindulių srautas padidės 2,5 karto, palyginti su šiandieniniu rodikliu, o daug aukštos energijos dalelių bus išmetama maždaug du-kart per šimtmetį vietoj dabartinių penkių. Dar labiau tikėtina, kad per artimiausius 40 metų Saulės aktyvu-mas sumažės maždaug perpus, tada kosminių spindulių srautas padidės kelis kartus, o dideli aukštos ener-gijos dalelių kiekiai bus išmetami 8 kartus per šimtmetį. Todėl kosminė spinduliuotė aplink Žemę tikriausiai taps pavojingesnė.

Pasaulio pabaiga tamsoje?

O savo 24-ojo didžiojo maksimu-mo pabaigą Saulė paminės pompas-tiškai! Kuo tikriausia pasaulio pabaiga - be šviesos Žemėje. Tai prognozuoja

jau kiti specialistai - NASA. Pasak jų, dėl Saulės aktyvumo šių, 2012 metų, pabaigoje, gresia visuotinė katastrofa. Jos priežastimi taps nematyto galin-gumo geomagnetinės audros, kurias sukels milžiniški Saulės išsiveržimai, vadinamieji vainiko masės išmetimai. „Netikėtos Saulės audros padarinius galima palyginti su atominiu karu arba milžiniško asteroido kritimu į Žemę“, - teigia profesorius Danielis Beikeris (Daniel Baker) iš Kolorado universiteto. Pabaigos pradžia, pasak mokslininkų, bus labai graži. 2012 m. rugsėjo 22 d. visoje Žemėje plyks-telės ryškūs įvairiaspalviai šiaurės

pašvaistės spinduliai, kuriais anks-čiau gėrėdavosi tik poliarinių rajonų gyventojai. Ji bus matoma net dieną. Paskui nugriaudės elektros iškrovų ir žiežirbų kamuolių „fejerverkas“ - kaip Holivudo trileryje. Tik daug baisesnis. Maždaug per 90 sek. viso-je planetoje dings šviesa. Pirmiausia nukentės rajonai, kurie elektra buvo aprūpinti geriau už kitus. Tolesnį koš-marą nesunku įsivaizduoti - juk elek-tros energija yra viso mūsų gyvenimo pagrindas. Patys amerikiečiai prana-šauja, kad per pirmuosius metus po katastrofos žus milijonai kraštiečių. Jie piešia klaikų paveikslą: sustoja traukiniai, liftai, pramonės įmonės, krenta palydovai, lėktuvai, nebevei-kia vandentiekis ir šilumos tiekimas, varva šaldytuvai, tyli radijas, nerodo televizoriai, nutrūksta ryšys... Galas. Elektros nėra. Ir nebus.

Saulės žybsniai vyksta maišantis dujoms. Kai kada šviesulys išmeta milžiniškus dujų burbulus. Nuo pa-viršiaus atitrūksta dešimtys milijardų tonų įkaitusios plazmos. Ji lekia link Žemės milijonų km per valandą grei-čiu. Ir dar su pagreičiu. Smūgis ten-ka planetos magnetiniam laukui. Jis traiškomas, plojamas, sukamas grei-tai ir galingai. Staigūs Žemės elektro-magnetinio lauko pokyčiai sukelia sti-prius elektros krūvio išlydžius. Jie ir gali sudeginti visus elektros tinklus, kurie nepritaikyti tokiems krūviams. Pažeidžiamiausi elementai - trans-formatoriai. Jie greitai perkaista ir išsilydo. Specialistų vertinimais, vien JAV per 90 sek. po smūgio sudegs 300 pagrindinių transformatorių ir be elektros energijos liks per 130 mln. žmonių. Ir kitose šalyse tikriausiai bus ne geriau. Žemynų energetiniai tinklai yra susiję. Išėjus iš rikiuotės net kokiam nors vienam mazgui, kils avarijų kaskada. Pavyzdžiui, 2006 m. banaliai sugedus vienai iš elektros perdavimo linijų Vokietijoje, smarkiai nukentėjo transformatorinės pastotės visoje Europoje. Prancūzijoje penki milijonai žmonių dvi valandas sė-dėjo be elektros. NASA specialistai Saulės audrą prognozuoja 2012 m. rudenį, kai šviesulio aktyvumas bus didžiausias.

Parengė Milda kunSkaiTĖ

Saulės didysis maksimumas baigiasi

Tikėtina, kad per artimiausius 40 metų Saulės aktyvumas sumažės maždaug perpus

EPA-Eltos nuotr.

12

cmykcmyk12

Kol vieni vaikystėje lakstė po kiemą ir tampė mergaites už kasų, dainininkas Linas Adomaitis (36) savo sugebėjimus demonstravo virtuvėje. Būdamas 6-erių jis savarankiškai iškepė pirmąją kiaušinienę. Nors atlikėjas ir dabar drąsiai eksperimentuoja prie viryklės, jis įsitikinęs, kad mylimos moters paruoštas ir su meile patiektas valgis - tiesiausias kelias į vyro širdį.

agnė vaiTaSiūTĖ

L.Adomaičio šeimoje virtuvėje dažniau sukasi mama. „Tačiau tėtis irgi turi tokį labai gerą cinkelį. Kai jis ką nors gamina, padaro labai skaniai“, - gerų žodžių tėčiui negai-lėjo dainininkas, tačiau nesutiko su tuo, kad vyrai yra geresni kulinarai. „Nors daugelis taip sako, bet gyve-nime dažniau maistą gamina mote-ris. Manau, kad tas, kuriam geriau sekasi, ir yra geresnis kulinaras“, - sakė L.Adomaitis.

Jis pats virtuvėje dažniausiai improvizuoja ir stengiasi pagaminti greitai ir skaniai. „Nemoku labai il-gai prie puodų sukiotis. Nors jei yra proga, niekada neatsisakau kokiam nors vakarėliui pagaminti pagrin-dinio patiekalo“, - sakė atlikėjas.

Nors dainininkas ir dažnai su-kasi prie viryklės, skanus mylimos moters patiekalas jį akimirksniu nuginkluoja. „100 proc. sutinku su posakiu, kad tiesiausias kelias

į vyro širdį - per skrandį. Tokia yra vyro prigimtis. O jei dar patie-kalą moteris gražiai patiekia, su šypsena veide, tas jei ir nenuper-ka, tai paperka tikrai“, - įsitikinęs L.Adomaitis. Tuo tarpu pats daini-ninkas savo dabartinę žmoną pa-pirko ne per skrandį, o per klausą. „Kad sužavėčiau, pasitelkiau mu-ziką“, - šypsojosi atlikėjas.

Dar viena jo aistra - kelionės. Nors dainininkas apkeliavo dauge-lį egzotiškų pasaulio kampelių, jo mėgstamiausias patiekalas - morkų ir obuolių sultys. „Būdamas Azijoje daug ko išragavau, įvairių jūros gė-rybių, kurių net pavadinimų nežinau. Pas indėnus valgiau labai skanų pla-čiakaktį omarą, jūros sraigių dydžio sulig trijų litrų stiklainiu. Bet ir pats stengiausi neatsilikti, kartą jiems ant laužo dideliame katile išviriau pomidorų sriubą. Į ją įėjo kokių 10 kg pomidorų, maišas ryžių, omarų. Sriubytė buvo kaip reikalas“, - prisi-minimais dalijosi L.Adomaitis.

Paklaustas, ar nebijo ragauti įvai-rių egzotiškų patiekalų, dainininkas sakė, kad svarbiausia, jog jie būtų švariai nuplauti ir švieži. Nors jis nėra itin didelis sveiko ir vien tik ekologiško maisto propaguotojas, bulvių traškučius ir mėsainius iš savo valgiaraščio stengiasi išbrauk-ti. „Be abejo, visko pasitaiko, ypač kelionėse, bet visada stengiuosi vartoti sveiką maistą. Manau, kad ir Lietuvoje nėra sunku atrasti šviežių daržovių ar vaisių. Žinoma, jos ne-bus tokios pat kaip kokiame nors Tailande, kur viskas ką tik nuskinta nuo medžių, bet kokybiško maisto pasiūla Lietuvoje nesiskundžiu“, - sakė atlikėjas.

maisTasj/b saviTarna

Vikt

oro

Purio

nuo

tr.

Į L.Adomaičio širdį - per skrandį

n Dainininkas Linas adomaitis savo pirmąjį patiekalą pagamino būdamas 6-erių

DVIEM PORCIJOMS REIKėS:

• 6 kiaušinių,

• 2 pilnų šaukštų miltų,

• nepilnos stiklinės vandens,

• gorgonzolos sūrio,

• rūkytos šoninės,

• pomidorų pastos,

• grietinės,

• krapų ar kitokių mėgstamų žalumynų,

• aliejaus kepimui,

• druskos ir juodųjų pipirų pagal skonį.

Lino bLynai

PARUOšIMAS

n kiaušinius, miltus ir vandenį gerai išplakti. Gautą masę padalyti į dvi dalis. Į keptuvę įpilti šlakelį aliejaus ir supilti

vieną dalį kiaušinių masės. Pabarstyti druska ir pipirais. kai šiek tiek apkeps, apversti. Leisti dar šiek tiek pakepti, tada užtepti pomidorų pastos, uždėti rūkytos šoninės ir

gorgonzolos sūrio. Gautą blyną atsargiai suvynioti ir dėti į lėkštę. Taip pat iškepti ir antrąjį. Patiekti su grietine ir žalumynais, galima pagardinti šviežio agurko griežinėliais.

cmyk

13

cmyk / 13

meTodasj/b žūklė

Balandžio antroji pusė - skubančių į nerštavietes kuojų metas. Sidabrašonės dideliais būriais kyla prieš upių srovę, tačiau, kad galėtų pasiekti intakų žiotis, joms reikia jėgų, kurių dar nespėjo pakankamai sukaupti per polaidį. Todėl kuojų tuntai nuolat stabteli patogiose vietose pasimaitinti. Meškeriotojai žino tas vieteles ir gaudo jose kuojas.

viktoras aRMaLiS

Grimztantys skanėstai

Kai prasideda pavasarinės kuo-jų migracijos, jas labiausiai vilioja ne gulintis ant dugno, o srovės plukdomas maistas. Todėl patyrę meškeriotojai įsigudrina taip pluk-dyti masalą, kad jis grimztų kaip jauko grūdelis. Kuojos, išvydusios tėkmės nešamą „objektą“, niekada nepraleidžia jo pro šalį. Tokį meške-riojimą žuvų gaudymo neversliniais įrankiais teorija vadina „stop&go“ metodu. Šis metodas naudojamas tik gaudant žuvis plūdine meškere. Praktiškai tai daroma taip: kai masa-las nugrimzta ir nuplaukia pasroviui 1-2 m, plūdė trumpam prilaikoma

vietoje, todėl pavadėlį su kabliuku, ant kurio užvertas masalas, tėkmė iš inercijos pakelia į aukštesnį horizon-tą. Kai plūdė vėl paleidžiama plauk-ti, masalas, atsidūręs per 0,5-1 m nuo dugno, vėl ima iš lėto grimzti, nešamas srovės. Jei žuvys pusę minutės nesidomėjo grimztančiu masalu, plūdė vėl pristabdoma, kad masalas iš naujo atsiplėštų nuo dug-no, o paskui vėl imtų grimzti. Kom-panijos „Salmo“ ekspertų teigimu, plūdės šiam meškeriojimo metodui gaminamos iš balzos medienos, o jų forma turi būti ypatinga, kad plūdė tinkamai dreifuotų ir jautriai fiksuo-tų kibimą.

Svarelių išdėstymas

Dažniausiai meškeriotojai ren-kasi šiam meškeriojimo metodui 7-8 m ilgio bolonijos stiliaus meš-kerę su rite, tačiau, jei upės gylis nemažas, o atstumas, kuriuo turi dreifuoti plūdė, didesnis nei 8 m, geriau naudoti sudurtinę meškerę, kurios ilgis 9-13 m. Tačiau tiek vie-nu, tiek kitu atveju būtina, kad ant galinės 20 cm ilgio pagrindinio va-lo atkarpos tinkamai būtų išdėstyti reikiamos masės svareliai. Kitaip „stop&go“ metodas - neįmanomas. Geriausia ir praktiškiausia yra pri-pažinta vokiečių meškeriojimo eks-pertų sukurta svarelių išdėstymo schema, pagal kurią pirmiausia ant valo smaigaliu į viršų tvirtinamas lašo formos svarelis, kurio masė sudaro du trečdalius plūdės kelia-mosios galios. Likęs trečdalis ke-liamosios galios paskirstomas tarp 3-5 šratelio formos vienodos masės svarelių. Šie svareliai tvirtinami ant valo vienodais intervalais tarp lašo formos pagrindinio svarelio ir suku-čio, prie kurio tvirtinamas pavadėlis. Sudurtinės meškerės montažui tin-kamiausiu laikomas 0,12-0,16 mm skersmens „Salmo Diamond“ valas, o boloninės - toks pat 0,18-0,20 mm skersmens valas. Pavadėliams nau-dojamas 0,10-0,14 mm skersmens

„Salmo Fluorcarbon“ valas, o pava-dėlių ilgis - 25-50 cm. Tiesa, reikalui esant, pavadėliai gali būti naudojami ilgesni - 60-70 cm. Tokie pavadėliai naudojami tais atvejais, kai kuojos kimba labai atsargiai. Na, o kabliukai geriausi ilgakočiai „Cobra Crystal“, parinkti pagal naudojamo masalo dydį. Musės lervoms plukdyti tin-kamiausi 14-12 numerio, kukurūzų grūdams - 10 numerio, o vidutinio dydžio sliekams - 8 numerio.

Viliojantis debesėlis

Jei meškerės montažas pareng-tas tinkamai, belieka pasirūpinti pa-skutiniu „stop&go“ metodo veiks-mingumą užtikrinančiu dalyku. Kad kuoja lyg pagal siūlą, mūrininkų terminais kalbant, atplauktų iki to taško, iš kurio plukdomas masalas, ją turi vilioti taip pat lėtai grimz-tantis jaukas, tačiau jo stambiosios dalelės - traiškytų grūdų, konser-vuotų kukurūzų, maltų sausainių dalelės turi plaukti pakibusios iš toli matomame kvapniame debesėlyje, kurį sudaro smulkios jauko dale-lės - sėlenos, lieso pieno milteliai, smulkučiai maliniai. Šis viliojantis liežuvio formos debesėlis atsiranda, kai srovė ima plauti nugramzdintus į reikiamą tašką gana lipnaus jauko rutulius, į kuriuos įmaišyta nema-žai smulkaus žvyro ir sauso molio, kad nulipdyti rutuliai būtų sunkūs ir lipnūs. Maždaug trečdalis jauko prieš pilant į žvyrą ir įmaišant mo-lį iš anksto atskiriama į kitą indą - iš tos dalies nulipdomi biresni ru-tuliai. Jie tokie daromi tam, kad suirtų palei pat dugną ir sutirštin-tų kvapnų debesėlį. Biresnio jauko rutulys nugramzdinamas į „tašką“ kas pusvalandį. Tokiu būdu sufor-muotas jauko debesėlis driekiasi pasroviui toli, todėl kuojos pamažu plaukia vis artyn prie tos vietos, kur užmetamas masalas. Jausdamos skanėstų aromatą, žuvys ima inten-syviai ieškoti stambesnių jauko da-lelių ir, kai išvysta jauko debesėlyje

masalą, stveria jį nedvejodamos. Meškeriojimo „stop&go“ metodu schema - nesudėtinga, tačiau rei-kia būti kruopščiam, kad nedary-tum klaidų. Pirmoji fazė - masalas nugramzdinamas taip, kad plūdė atsidurtų jauko įmetimo taške. Kai plūdė nuplaukia pasroviui maždaug metrą, valas įtempiamas, kad prilai-kytų plūdę, o masalas atsiplėštų nuo dugno. Paskui plūdė vėl paleidžiama dreifuoti. Tai kartojama, kol plūdė nuplauks iki kvapnaus šleifo galo. Plūdę reikia stebėti labai atidžiai, nes kuojos tėkmėje kimba staigiai panardindamos plūdę. Dažnai men-kiausias plūdės stabtelėjimas ar nežymus niuktelėjimas - ženklas

pakirsti. Kad kuo toliau masalą ga-lima būtų leisti kvapniu „takeliu“, meškeriojant sudurtine meškere be ritės, naudojamas ilgas valas. Tačiau tai daroma tik tuo atveju, jei galima viena ar dviem dalimis pail-ginti meškerę. Jei gaudoma 12-13 m meškerykočiu, naudojamas trum-pesnis už meškerykotį valas. Žuvys kimba dažniausiai masalo grimzdi-mo metu, tačiau budrumo negalima prarasti ir tada, kai masalas ima vėl dreifuoti. „Stop&go“ metodu gau-domos ne tik kuojos, bet ir kitos karpinės žuvys - plakiai, šapalai, meknės bei strepečiai, pasitaiko, kad užkimba net karšiai ir karpiai.

Kąsnelis skubančiai kuojai

ŽūkLės prognozė50 proc. teisybėsgeriausias laikas žūklei pagal kibimo kalendorių š.m.

baLanDŽio 22 D.6.00-9.30, 11.00-12.30, 16.00-18.30 val.

baLanDŽio 28 D.7.00.-10.00, 12.30-13.30, 17.30-19.00 val.

arsenaLas

neMatoMas pavaDėLisŽuvys, kimbančios tėkmėje, dažnai pasibaido masalo, jei pamato

pernelyg ryškų pavadėlį, prie kurio rišamas kabliukas. Todėl meške-riotojai naudoja kiek įmanoma plonesnį valą pavadėliams rišti, tačiau meškeriojant tėkmėje pasitaiko daug ant dugno gulinčių kliuvinių. Todėl labai dažnai pavadėliai su kabliukais nutraukiami. Kad pavyktų išvengti didelių nuostolių, ekspertai rekomenduoja naudoti vandenyje beveik nematomą fluorokarboninį valą - tada vietoj 0,10 mm skersmens viena-gyslio valo galima drąsiai naudoti 0,14 mm skermens fluorokarboninį, kuris padės išlaisvinti kabliuką 50 proc. užsikabinimo atvejų.

n Jei pavyks aptikti kuojų susitelkimo vietą, sidabrašones galima meškerioti nuo aušros iki sutemų

n Beveik apvalios formos plūdės skirtos meškerioti greitoje tėkmėje

n kiaušinio formos plūdės naudojamos vidutinėje tėkmėje

Viktoro Armalio nuotr.

14

cmykcmyk14

galvosūkiaij/b žaidimai

kryŽiaŽoDis

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

Vertikaliai: Patikėtinis. ašaroti. erina. ena. akylas. kam. akela. Pomada. ara. Mino. Šaka-las. tara. Pala. Pidurutalaga. Dėk. la. kalorija. tV. Bato-ras. Sūkis. iki. Samurajus. Danas. las. „Otelas“. Melas. Dirt. Garsonas. Senos. Sand. karas. Parkas. Geras. kalba-si. Utis. Sandas. Mes. Vilius. Ma. ir. Patiks. kol. Norve-gija. Dina. langinės. trasa. Mamos.

HOrizONtaliai:Galiūnas. amalas. tekila. Čirena. Mos. kilo. Buto. lėna. karen. ta. Patala. Ši-lojas. Nepadorus. Guminė. Vinokuras. keteros. Samaris. Saris. aluj. Meras. Vt. adata. Denas. Per. Pakasa. Salos. Vaga. liūnas. Sitis. Palata. kas. kalija. Ša. agnis. Pani-ka. Vasara. Saldus. Darbas. Da. Oka. Dvilinkas. kim. tardė. kardas. Mono. ima. krist. Sigalas.

PažyMėtUOSe laNGeliUOSe: kompanionai.

PRAėJuSioS SAVAiTėSatsakyMai

Penkis savaitgalius iš eilės dovanojame dviem skaitytojams po 100 lt vertės čekį sporto klubuose „impuls“.

spręskite kryžiažodį ir laimėkite 1000 litų:

Kryžiažodžio atsakymą siųs-kite žinute numeriu iki balandžio 26 d. Žinutės kaina - 1 Lt.1390

sms

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

100 lt vertės čekį sporto klubuose „Impuls“ laimėjo:• Dikaja Julija (Vilnius)• Griauzdytė Aušra

(Panevėžys)

PRAėJuSioS SAVAiTėS prizo LaiMėtojai

Dėl prizo prašome skambinti tel. 238-70-31, 238-70-32 iki balandžio 24 d. 17 val.

ŠacHMatai

Nr.1 A.Matanovičius - V.Jansa, 1968 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.2 A.Karpovas - I.Čiomas, 1977 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.3 I.Farago - P.Siladi, 1974 m. Juodieji pradeda ir laimi.

PRAėJuSioS SAVAiTėS atsakyMai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1

1 padėtis1... Bf3! (2.Vg5 Bf2) 0:1.

2 padėtis1.Va8+ (1.Žf7? Vd1=) 1... Kg7 2.Re5!+ Ve5 3.Vh8+! Kh8 4.Žf7+ 1:0.

3 padėtis1.Rf7+ Bf7 2.Vh8+! 1:0.

Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

„Impuls“ klubai:• vilnius

ozo g. 41 Kareivių g. 14 L.Asanavičiūtės g. 15 Savanorių pr. 28 Fabijoniškių g. 97

• Kaunas Baltų pr. 16

• šiauliai Vairo g. 2

• panevėžys Parko g. 14

cmyk

15

cmyk / 15

kakUro

galvosūkiaij/b žaidimai

iŠbraUk sUDokU

(BALANDŽio 23-29 D.)Horoskopas

avinas ilsėsis ant ankstesnių laimėjimų laurų ir beveik ne-

skirs dėmesio einamiesiems rei-kalams. Astrologas pataria grįžti į realybę ir imtis darbo, kol ne vėlu. Gali būti, kad teks dirbti dieną ir naktį. Bet dėl būsimų rezultatų turėsite ryžtis viskam.

jaUČiai turės ne-kreipti dėmesio į vi-sokius gandus ir tvir-

tai žengti į sėkmę erškėčiais klo-tu keliu. Nusiminsite, kai vyres-nybė netikėtai atmes jūsų daly-kinius pasiūlymus. Nenukabin-kite nosies ir tęskite kovą dėl sa-vo idėjų įgyvendinimo.

dvYniai įstengs užsitikrinti finansinę sėkmę. Bet prieš tai

teks įveikti nemažai sunkumų ir net patirti laikinų nesėkmių verslo srityje. Nepasikliaukite ki-tų nuomone ir visada būkite pa-grindinis savo poelgių vertinto-jas. Kūrybinių profesijų Dvynių laukia didelė sėkmė.

vėžYs susidurs su finansinėmis proble-momis, kurios truk-

dys įgyvendinti svarbų verslo projektą. Jeigu nerasite pinigų, atsisakykite savo sumanymų. Susilaikykite nuo spekuliacinių prekybos sandorių ir bet kokių su rizika susijusių veiksmų.

liūtai pademons-truos lyderio bruo-žus, padės aplinki-

niams rasti išeitį iš keblios padė-ties ir suteiks pagalbą tiems, ku-riems ji reikalinga. O sėkmė kitą savaitę lydės tuos, kurių darbas susijęs su viešbučių ir turizmo verslu.

mErgElė pa-sieks finansinių lai-mėjimų dėl savo pro-

fesionalumo ir energijos. Valsty-bės tarnautojams astrologas ža-da sėkmę artimiausioje ateityje ir aukštesnį postą, kurio jau se-niai tikitės. Su verslo partneriais gali būti visokiausių nesutarimų.

svarstYkliŲ, deja, laukia nepalan-ki savaitė. Jūs galite

turėti nemalonumų darbe ir su-gadinti santykius su kolegomis. Iškils grėsmė netekti savo posto. Bet nereikia pulti į paniką, kitaip jūsų padėtis dar labiau kompli-kuosis.

skorpionui gražaus pelno duos jau seniai realizuoja-

ma sutartis arba anksčiau suda-rytas sandoris. Jeigu jūsų verslui reikalingos investicijos, tai ne-delsdami skirkite jam netikėtai gautą sumą. Valstybės tarnauto-jams rekomenduojama daugiau dėmesio skirti darbui.

Šauliai turės rimtai pasirūpinti sa-vo sveikata. Jai gali

atsiliepti įtemptas darbas. Jeigu gerai nepailsėsite, tai ateityje jū-sų laukia stresai ir kiti nemalo-numai. Praleiskite kelias dienas ne savo kontoroje, o kur nors ki-tur ir sukaupkite jėgų.

ožiaragiUi įdomus įvykis leis pa-siekti tikslą verslo sri-

tyje ir įgyvendinti sumanymus darbe. Savaitė jums bus sėkmin-ga ir finansiniu požiūriu. Tik rei-kia neskubėti ir viską iš anksto gerai apgalvoti.

vandenis daly-vaus svarbiame susi-rinkime, kurio spren-

dimai turės tiesioginės įtakos jo reikalams. Operacijų su nekilno-jamuoju turtu imkitės tik tuo atveju, jeigu už jas bus atsakingi ir kiti asmenys. Visus namų dar-bus patikėkite artimiesiems.

žUvYs padidins savo pajamas, įgy-vendins visus suma-

nymus ir apskritai gana gerai praleis ateinančią savaitę. Astro-logas pranašauja, kad verslinin-kai sudarys naudingą sandorį ir atidarys bendrą įmonę. Imtis verslo galės ir tie, kurie iki šiol dirbo valstybei.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. Atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

Jautis

n GrafikėViktorija Daniliauskaitė(1951 m. balandžio 23 d.)

n Aktorius ir režisieriusDonatas Banionis(1924 m. balandžio 28 d.)

n Medininkų tragedijos liudininkas

Tomas Šernas(1962 m. balandžio 28 d.)

pagaLbinės SKAičių SuMų REiKšMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PRAėJuSioS SAVAiTėS atsakyMai

2 4 7 17 4

6 97 3 1 6

8 9 65 3 19 1 51 7 2

6 8

5 1 29 5 8

3 1 2 8 7 5 63 5 9 2 44 3

8 9 73 8 9 7 4 2

4 8 3 2 1 97 9 1 6 8

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PRAėJuSioS SAVAiTėS atsakyMai

8 3 5 4 7 6 2 9 11 7 4 3 9 2 6 5 82 6 9 1 5 8 4 3 79 1 6 8 2 4 3 7 57 5 3 9 6 1 8 4 24 2 8 5 3 7 1 6 95 9 2 6 8 3 7 1 46 8 1 7 4 9 5 2 33 4 7 2 1 5 9 8 6

6 1 5 8 7 4 9 3 29 3 2 6 1 5 8 4 77 4 8 9 2 3 1 6 53 8 6 5 9 1 7 2 42 7 1 3 4 8 6 5 94 5 9 2 6 7 3 8 15 2 7 1 3 6 4 9 81 9 3 4 8 2 5 7 68 6 4 7 5 9 2 1 3

PRAėJuSioS SAVAiTėS atsakyMai

16 Z O O L O G I J A

16

cmykcmyk16

misTerijosj/b paslapTYs

Pagal seną krikščionišką kalendorių gegužės 1-ąją raganos ir raganiai, burtininkai ir žolininkės privalo sutikti ant savo kalno (Lietuvoje tai Šatrijos) - šokdami raganiškus šokius, giedodami šamaniškas giesmes, degindami laužus ir deglus. Iš kur kilo ši paslapčių apraizgyta raganiška šventė?

Pradėkime, ko gero, nuo pra-džios, būtent nuo keltų, kurie tu-rėjo aštuonias šventes, dalijusias metus į aštuonias apylyges dalis. Be žiemos ir vasaros lygiadienių, kuriuos, vienaip ar kitaip, šventė visos pasaulio tautos, žinomos dar trys. Imbaelko, arba Švilpiko, diena, ko gero, vienintelė, kuri išvengė negeros šlovės. Dviem kitoms - Belteinui (balandžio 30-ąją) ir Sa-maniui (lapkričio 31-ąją) pasisekė kur kas mažiau.

Durys į elfų šalį

Belteino šventės diena anks-čiau nebuvo tokia tiksli - ją švęs-davo, kai pražysdavo gudobelės. Keltai skaičiavo dienas nuo vakaro iki vakaro, o ne nuo ryto iki ryto. Tradicija išliko ir švenčiant dvi šventes - Helovino ir Valpurgijos naktis. Šios šventės buvo priešin-gybė viena kitai - ir pagal kalendo-rių, ir pagal savo esmę.

Keltams naktis prieš gegužės 1-ąją žymėjo vasaros sezono pra-džią - „didžiosios Saulės“ laiką, o naktis į lapkričio 1-ąją - atitinkamai žiemos pradžią. Buvo tikima, kad abi šventės yra plačiai atvertos du-rys į kitą pasaulį - elfų šalį.

Gegužės karalienė

Kaip ir daugelyje tautų, vasaros pradžios šventė buvo skirta Saulei ir derliui, vadinasi, ir vyriškajam pradui. Tradiciją šokti aplink kuolą, apkaišytą gėlėmis ir įvairiaspalvė-mis juostomis, išsaugojo Didžiosios Britanijos ir Airijos tautos.

Tądien renkama ir gegužės ka-ralienė - vienintelė mergina, kuriai šią dieną leidžiama dėvėti žalios spalvos drabužius - mėgstamiau-sios, kaip byloja legendos, elfų spalvos. Karalienė tampa tarpi-ninke tarp paprastų žmonių ir elfų pasaulio atstovų.

Dar vienas Belteino simbolis buvo laužai. Senovės keltai šią dieną į ganyklas išgindavo gyvu-lius. Buvo būtina juos praleisti tarp sukurtų į dvi eiles laužų - manyta, kad tai juos išvaduos nuo žiemos stingulio ir ligų.

Pamiršta šventė

Kaip ir visur, kur įsiviešpatavo krikščionybė, į juoduosius sąrašus buvo įtraukti ne tik keltų dievai, bet ir šventės. Tačiau tai nega-lėjo uždrausti švęsti, todėl bu-vo pasistengta buvusias šventes pakeisti naujomis. Taip lapkričio

1-oji tapo Visų šventųjų diena, kitos senosios šventės, tarp jų ir Naujieji metai, įgijo krikščiony-bės atspalvį.

Bažnytiniame kalendoriuje švęstinų dienų ir taip buvo apstu, todėl naktį į gegužės 1-ąją doro-vingieji katalikai pasistengė tiesiog pamiršti.

Pagoniškos šaknys

Šią šventę šventusios Valpur-gos (710-779 m.) garbei Valpurgi-jos naktimi pavadino vokiečiai. Ši moteris VIII a. kaip misionierė su broliu iš Anglijos atvyko į Vokietiją ir įkūrė vienuolyną. Greitai gandas apie jos gerus darbus pasklido po visą šalį. Žmonės tiesiog plūdo į vienuolyną.

Netrukus po mirties (mano-ma, kad tai įvyko būtent gegužės 1-ąją) ji buvo kanonizuota. Todėl Valpurgijos naktimi balandžio 30-ąją galima laikyti tik pagal keltų kalendorių - Šv.Valpurgijos diena švenčiama gegužės 1-ąją. Tai dar kartą patvirtina šios nakties šven-tės pagonišką kilmę.

Ritualų paslaptis

Kodėl balandžio 30-osios nak-tis viduramžių šaltiniuose minima tarp pačių populiariausių nežabotų aistrų ir orgijų datų? Greičiausiai dievobaimingų tikinčiųjų paro-dymai apie „bedieviškus veiks-mus“ turi visiškai realią prasmę. Liudininkai teigia, kad tamsiomis naktimis dažniausiai ant aukštų sunkiai prieinamų kalvų yra užtikę nusidėjėlių, išdarinėjančių baisius dalykus - paslaptingus ritualus, ap-eigas - ir galiausiai pasiduodančių kūniškoms aistroms.

Visa tai veikiausiai tik senovi-

nių apeigų nuotrupos. Iš tiesų ne tik keltai, bet ir dauguma krikščio-niškos kultūros sekėjų per apeigas, susijusias su žeme, vaisingumu, derlingumu ir sėkminga medžiokle, aukodavo dievams aukas, tepėsi krauju, vilkėdavo gyvūnų kaukes ir kailius, šokdavo ritualinius šokius aplink laužus. Ugnis buvo vienas svarbiausių šios šventės simbolių - be laužų ir deglų ši naktis tiesiog neįmanoma.

Ritualinės orgijos taip pat bu-vo itin svarbi derlingumo šventės dalis. Dauguma Europos pagonių laikėsi gana griežtų šeimos taisyk-lių - monogamijos tikrai negalima vadinti krikščionybės atradimu. Bet

vieną kartą per metus, dažniausiai per Saulėgrįžos šventę, jaunuo-liams buvo leidžiama viskas. Ir jie šiuo leidimu naudojosi su visa savo jaunystės aistra.

Šėtono pamylėti

Ką gi galėjo matyti žmogus, nepatyręs senovės misterijų pa-slapčių, bet įbaugintas šventikų itin įtaigių pasakojimų apie pragarą ir šėtoną?

Valpurgijos naktį ant raganų kalvos susirenka visos raganos su savo palydovais velniais. Visai šiai orgijai vadovauja pats raguotasis šėtonas, išdidžiai ir iškilmingai sėdintis aukštame soste, pačiame susirinkimo viduryje. Visi dalyviai reiškia jam didžiausią pagarbą ir nuolankumą, raportuoja, ką yra

nuveikę pikto, ir dalijasi su juo savo piktais kėslais ir planais. Jei šėtonas nepatenkintas kuriuo nors pavaldiniu, nubaudžia jį smūgiais.

Tuomet deglų, uždegtų nuo liepsnos, besiplaikstančios tarp nelabojo ragų, šviesoje prasideda puota: puolama godžiai ėsti arklie-ną - žalią, be druskos ir duonos, užburti gėrimai geriami iš karvių kanopų ir arklių kaukolių. Paėdę nelabieji puola pašėlusiai links-mintis trenkiant pragariškai mu-zikai. Po tokių šokių aukojamos aukos (dažniausiai ožys, juodas jautis ar karvė). Tuomet užgesi-namos visos ugnys ir prasideda nuodėminga orgija. Ji trunka iki

pat pirmųjų gaidžių, o tada visos raganos sėda ant savo šluotų ir tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko, skrenda kas sau.

Kas jie buvo?

Dabar tikrai galima suprasti, kodėl ši iš tiesų džiugi ir tikrai vi-sai nenuodėminga šventė apaugo įvairiausiais gandais ir neįtikėtinais pasakojimais.

Kas gi iš tiesų buvo tie vidu-ramžių burtininkai ir raganos - se-novės pagonybės pasipriešinimo dalyviai ar inkvizicijos atstovų, troškusių susidoroti su savo poli-tiniais oponentais, prasimanymas? Mums lieka tik spėlioti.

Pagal užsienio spaudą

Pasaulį vasarai prikelia... raganos

Ugnis buvo vienas svarbiausių šventės simbolių - be laužų ir deglų ši naktis tiesiog neįmanoma

Redakcijos archyvo nuotr.