2012 m. birželio 8 d.

2012 m. birželio 8 d.„Ukmergės žinių“ priedas apie krašto praeitį ir dabartį

Šie met mi ni mi jubiliejai

Prieš 110 me tų, 1902 m., ku ni go An ta no Ju ce vi čiaus rū­pes čiu baig ta sta ty ti mū ri nė Že mait kie mio Šv. Ka zi mie ro baž ny čia.

***Prieš 110 me tų, 1902 m., Ja­

ku tiš kiuo se įsteig ta mo kyk la. Nuo 1993 m. ji – pa grin di nė mo­kyk la, o nuo 2007 m. – Del tu vos pa grin di nės mo kyk los Ja ku tiš­kių pra di nio ug dy mo sky rius.

***Prieš 105 me tus, 1907 m.,

Uk mer gė je pra dė jo veik ti ber­niu kų gim na zi ja. I pa sau li nio ka ro me tais gim na zi jų veik la su stab dy ta. 1918 m. vėl pra­dė jo veik ti. Uk mer gės Jo no Ba sa na vi čiaus pra di nė mo­kyk la, pa sta ty ta 1939 me tais, ta po Uk mer gės ber niu kų gim­na zi ja, 1949 me tais – Uk mer­gės I­oji ber niu kų vi du ri nė mo­kyk la, nuo 1950 me tų – I­oji vi du ri nė mo kyk la. Nuo 1954 me tų mo kyk la ta po miš ri, nes iš Uk mer gės ant ro sios vi du ri­nės mo kyk los bu vo per kel tos mo ky tis ir mer gai tės.

***Prieš 90 me tų, 1922 m., Uk­

mer gė je bu vo įsteig tas Cen­tri nio kny gy no sky rius, ku riam pa ti kė tos bib lio te kos funk ci­jos. 1936 m. jis pa va din tas Uk mer gės vie šą ja bib lio te ka. 1946 m. įkur tas Vai kų li te ra tū­ros sky rius, 1950 me tais ta pęs ra jo ni ne vai kų bib lio te ka. 1973 m. Uk mer gės ra jo ni nė bib lio te­ka tam pa Cen tri ne bib lio te ka. Už da rius 12 kai mo bib lio te kų, li ku sios 39 kai me ir 2 mies te ta po Cen tri nės bib lio te kos fi­lia lais. 1995 m. Cen tri nė bib­lio te ka pa va din ta Uk mer gės ra jo no sa vi val dy bės vie šą ja bib lio te ka. 2005 m. rug sė jo 28 d. bib lio te kai su teik tas Vla do Šlai to var das.

www.uk mer gesvb.lt

Prie­ta­rai,­kaip­ir­lie­tu­vių­liau­dies­dai­nos,­pa­sa­kos,­pa­tar­lės,­ėjo,­ei­na­ ir­eis­kar­ta­ iš­kar­tos.­Pa­skai­ty­ti­prie­ta­rus­įdo­mu,­kar­tais­net­la­bai­juo­kin­ga.­

Jei gu iš ei da mi ką nors pa­mirš tat ir ten ka grįž ti pa si im ti, bū ti nai trum pam pri sės kit ar ba žvilg tel kit į veid ro dį, nes ne si­seks.

Jei gu už kliū nat kai re ko ja – lau kit ne lai mės.

Jei gu no rit, kad ne at si tik tų, ne nu žiū rė tų kaž kas, ki še nė je lai ky kit špy gą – pa dės ap si gin ti nuo blo gos akies.

Jei niež ti kai rį del ną – gau si pi ni gų, o jei de ši nį – lau kia ma­lo nus su si ti ki mas.

Jei gu va ka re pa ma tot vo rą – lau kit ne lai mės, jei gu ry te – sėk mės.

Bir­že­lio­ 10­ die­ną­ šven­čia­mos­De­vin­ti­nės.­Tai­–­baž­ny­ti­nė­krikš­čio­nių­šven­tė,­vyks­tan­ti­de­vy­nios­sa­vai­tės­po­Ve­ly­kų­tarp­ge­gu­žės­25­ ir­ bir­že­lio­ 23­ die­nos.­ Ši­ iš­kil­min­ga­šven­tė­dar­va­di­na­ma­Die­vo­Kū­no­šven­te.­Lie­tu­vos­baž­ny­čio­se­tą­dien­vyks­ta­at­lai­dai.

Tai pas ku ti nė iš kil no ja mų jų ka­len do riaus šven čių. Jos da lis skir­ta pa gar bin ti Švč. Sak ra men tui. Pri si me na mi Jė zaus Kris taus per pas ku ti nę va ka rie nę prieš kan čią apaš ta lams pa sa ky ti žo džiai: „Jei ne val gy si te žmo gaus Sū naus kū­no ir ne ger si te jo krau jo, ne tu rė si te sa vy je gy ve ni mo. Kas val go ma no kū ną ir ge ria ma no krau ją, tas tu ri am ži ną jį gy ve ni mą, ir aš jį pri kel­siu pas ku ti nę die ną“. Taip Jė zus kal bė jo lai min da mas ir da ly da mas sa vo mo ki niams duo ną ir vy ną.

De vin ti nių žo les smil ky da vo gy dant nuo iš gąs čio su sir gu sius vai kus, „pik tos akies“ pa kenk tus gy vu lius ar ba aud rai už ėjus, kad per kū nas ne įtrenk tų. Kad smil­ky mas žo lė mis veik tų, rei kė da vę jas tin ka mai pa ruoš ti. Baž ny čio je pa šven tin da vo gė les, su pin tas po

De­vin­ti­nių­pa­pro­čiaide vy nias į de vy nis vai ni kė lius. Iš kiek vie no vai ni kė lio im da vo po žo le lę, skai čiuo da mi at ža ga riai ir vis pri du riant žo de lį „nei“: nei de­vy ni, nei aš tuo ni, nei sep ty ni...

Prie iš rink tų jų pri dė da vo sa ma nų, pa im tų kryž mai nuo se no kry žiaus ir kryž mai iš vi sų ke tu rių tro bos ker čių. Dar pri dė da vo me džio ša ke lę. Jei gy­do ber niu ką – nuo ąžuo lo ar ber žo, jei mer gai tę – lie pos, pu šies.

Ši taip su rin kus, žo le lės per skirs­to mos į ki tas krū ve les, skai čiuo jant vėl gi at ža ga riai, pir ma į de vy nias, po to į tris ir į še šias, per skir tas pu­siau. Šio mis jau smil ko ma tris die­nas po du kar tus – sau lei dar ne pa­te kė jus ir ne nu si lei dus.

Ši su dė tin ga lie tu viš ka žo lių ma­gi ja pa rem ta skai čiais trys, še ši, de­vy ni. Jie su da ro pa ties ar chaiš kiau sio – Mė nu lio ka len do riaus pa grin dą. Ma giš ki skai čiai nau do ti ir už ke rint, ir nui mant ke rų vei ki mą.

Tą dien ber že liais puo šia mas kie­mas, tro bos, du rys ir vi dus, o pie­me nė liai vai ni kuo ja kar ves, ke lia sam bū rius. Šei mi nin kė kiek vie nam, sė din čiam prie sta lo, iš vir da vo po de vy nis vir ti nius. Jei De vin ti nių die­na bū da vu si gra ži, sau lė ta, ti kė ta, kad šie me tai at neš ge rą ja vų der lių.

Vy tau tas GIPAS Vi si mes my lim sa vo ša lį, ku rio­

je gi mė me, gy ve na me. Ir man čia te ko lai mė nuo ma žų die nų gy ven ti. Vai kys tė je gy ve nau Uk mer gė je, da­bar ti nė je A. Sme to nos gat vė je, prieš pat ka rei vi nes. Tuo met gat vė va di­no si Lie pų alė ja. Ir ta da ne ga lė jau net pa gal vo ti, kad ka rei vi nių ne bus. O jas su griaus ne oku pan tai, ku rie nau do jo si šio mis ka rei vi nė mis ir, lie­tu viams iš si ko vo jus Ne pri klau so my­bę, iš si kraus tė pa sta tų ne su grio vę. Jas su nio ko jo Uk mer gės gy ven to jai.

Ta čiau di džiau sias ste buk las, kad dėl to nei kal tų nė ra, nei nu­baus tų. Bet juk taip bu vo su nai­kin ta da lis mū sų kraš to ir mies to

Ka­rei­vi­nes­su­grio­vėm­pa­tysis to ri jos. Juk čia tūks tan čiai mū sų kraš to jau nuo lių gy ve no ir mo kė si gin ti jį nuo prie šų Pir ma ja me pės­ti nin kų Lie tu vos di džio jo ku ni­gaikš čio Ge di mi no pul ke.

Šio pul ko tra di ci jas pe rė mė ir tę­sia Vil niaus mies te, Vi so riuo se, dis­lo kuo tas DLK Ge di mi no šta bo ba ta­lio nas. Jau de šimt me tų ir man, kaip 1­ojo pės ti nin kų pul ko mo ko mo sios kuo pos vir ši los kuo pi nin ko sū nui, teks da ly vau ti bata lio no šven tė se. Ten ka da ly vau ti ir ba ta lio no įkū ri mo pro ga ren gia muo se pa ra duo se.

Šie met va sa rą ba ta lio nas švęs 19­ąsias sa vo įkū ri mo me ti nes.

Uk­mer­gės­li­go­ni­nė­–­vie­na­se­niau­sių­ ra­šy­ti­niuo­se­ šal­ti­niuo­se­mi­ni­mų­mies­to­įstai­gų.­Ji­mi­ni­ma­nuo­1826­me­tų.­Tuo­me­tu­li­go­ni­nė­je­bu­vo­16­lo­vų.­1860–1861­me­tais­Uk­mer­gė­je­vei­kė­ke­tu­rios­­li­go­ni­nės­–­mies­to,­ka­ro,­ka­lė­ji­mo,­žy­dų.­Jo­se­bu­vo­145­lo­vos.

1920 me tais, at kū rus Lie tu vos vals ty bę, vei kė dvi li go ni nės – ap­skri ties ir žy dų.

1944 m. lie pos 23 d. pra dė jo veik ti 150 vie tų ap skri ties li go ni­nė. Per tvar kius ad mi nist ra ci nį su­skirs ty mą, 1950 m. ji bu vo per var­din ta į Uk mer gės ra jo no 150 lo vų li go ni nę.

1960 m. pra dė ta sta ty ti nau ja, mo der ni Uk mer gės cen tri nė li go­ni nė su po li kli ni ka.

Iki to lai ko li go ni nės ūkis bu vo iš si dės tęs vie nuo li ko je pa se nu sių pa sta tų.

Uk­mer­gės­li­go­ni­nėNau ja li go ni nė pra dė jo veik ti

1964 m. ir jai pa tvir tin tas 300 vie­tų lo vų fon das.

Tai bu vo vie na pir mų jų me di ci­nos įstai gų, pa sta ty tų ra jo no cen­tre, to dėl dėl iš skir ti nio fi nan sa vi­mo bu vo ple čia mas lo vų fon das – 1976 m. jis sie kė 590.

1984 m. per duo tas nau do ti nau­jas sta cio na ri nis kor pu sas, vai kų po li kli ni ka, la bo ra to ri ja, fi zio te ra­pi jos ka bi ne tai.

1985 m. Uk mer gės li go ni nė bu vo vie na di džiau sių res pub li ko­je ra jo ni nių li go ni nių, tu rin ti 690 lo vų, 1150 eta tų, iš jų 215,5 – gy­dy to jų.

Šian dien Uk mer gės li go ni nė je – 240 lo vų fon das, iš jų 65 – pa­lai ko mo jo gy dy mo ir slau gos lo­vos, 15 – die nos sta cio na ro lo vų. Uk mer gės li go ni nė pa slau gas tei­kia ne tik šio, bet ir ap lin ki nių Šir­vin tų, Mo lė tų, Anykš čių, Jo na vos ra jo nų gy ven to jams.

Šio je įstai go je dir ba per 500 dar buo to jų, iš jų 98 gy dy to jai.

Per pas ta ruo sius tre jus me tus re konst ravus iš es mės bu vo at­nau jin ti Neu ro lo gi jos, Pa lai ko mo­jo gy dy mo ir slau gos, Aku še ri jos sky riai.

***Žy­miau­si­Uk­mer­gės­li­go­ni­nės­

gy­dy­to­jai:Ka zys Mi ka laus kas (1907–1986).

1928 m. jis bai gė Uk mer gės gim na­zi ją, o 1934 m. – su pa gy ri mu Kau no Vy tau to Di džio jo uni ver si te to Me di­ci nos fa kul te tą. Tais pa čiais me tais K. Mi ka laus kas pra dė jo dirb ti Uk­mer gės LDK Ge di mi no pės ti nin kų pul ko gy dy to ju. Vo kie čių oku pa ci jos me tais dir bo li go ni nė je, or ga ni za vo me di ci nos se se rų kur sus.

K. Mi ka laus kas bu vo stro pus gy dy to jas, pa pras tas, ge ra no riš­kas, tak tiš kas žmo gus. Da ly va vo me ni nė je veik lo je. 1967 m. jam bu vo su teik tas Lie tu vos nu si pel­niu sio gy dy to jo var das.

Nukelta į 8 p.

Paminklas K. Mikalauskui stovi ligo-ninės skverelyje.

Gedimino Nemunaičio nuotr.

Vytautas Gipas (antras iš kairės) – dažnas svečias DLK Gedimino štabo bata-lione.

2012 m. birželio 8 d.

Kiek vie nas bran daus am žiaus su lau kęs žmo gus sa vy je tu ri pa čią di džiau sią ver ty bę – sa vo gy ve ni mo is to ri ją. Kar tais ly­

gią, kaip sty ga, o kar tais pai nią, vin giuo tą, dra ma tiš ką... Jei no ri te pa pa sa ko ti sa vo gy ve ni mo is to ri ją ar sa vo tė vų,

se ne lių, drau gų is to ri jas, jei tu ri te įdo mių se nų nuo trau kų – jū sų vi sa da lau kia „Lai ko ai dai“.

Skam bin ki te tel. 63826, ra šy ki te ad re su Ge di mi no g. 34, Uk­mer­gė­­ar­ba­el.­paš­tu­uk­zi­nios@uk­zi­nios.lt.

Akademikas profesorius Zigmas Zinkevičius šiemet paskelbtas Ukmergės garbės piliečiu. Ta proga iškiliam kraštiečiui buvo išsakyta daug sveikinimų ir linkėjimų. O štai kaip savo dėstytoją pagerbė bu-vusi jo studentė, Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė.

„Lyg pavasario palaiminimą lituanistai, žurnalistai, istorikai priim-davo po senaisiais Alma Mater skliautais spinduliuojančią, intuityviai jaučiamą Tautos giluminę dvasią ir jos gyvasčiai neabejingą kiekvieną mylimų dėstytojų, didžių inteligentų žodį.

Tarp jų visuomet buvo jaunatviškai besišypsantis iškilusis akademi-kas, į pasaulio baltistų olimpą įkopęs Zigmas Zinkevičius, gražiai pasa-kojantis apie Šveicarijos bankų seifuose esančiais pinigais nenuperka-mus lobius – Viešpačiui ir vienintelei „pirmosios paskaitos simpatijai“, taip pat lituanistei, žmonai Reginai padedant, ir šiandien išmintingai tebekuriamas visai lietuvių tautai aktualias mokslines monografijas, vie- nu metu leidžiamas po kelias knygas.

Kur yra iškiliojo lietuvių mokslininko, Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų ir Norvegijos mokslų akademijų, nesyk paskai-tas žymiausiuose Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose skaičiusio profesoriaus kryptingų mokslinių ieškojimų sėkmės raktai? Poetiškai tarti – „gimęs mokslininku“ būtų lengvabūdiška. Begalinė kantrybė, darbštumas, sąžiningumas ženklina akademikui Z. Zinkevičiui Aukščiausiojo skirtą gyvenimą.

Žinomas pasaulyje žurnalistas, visuomenės veikėjas Vilius Bražėnas, švęsdamas 95-erių metų jubiliejų, kalbėjo: „Į Lietuvą atvykau iš tur-tais pertekusios Amerikos, bet nė kiek nesigailiu. Tėvynėje radau dei-manto lobius – žmones, kurių neaptiksi jokioje pasaulio šalyje. Vienas skaidriausių deimantų – Zigmo Zinkevičiaus raštai.“

Raštai, kuriuos jis pradeda marginti dar saulei netekėjus, nesinau-dodamas kompiuteriu, vengdamas šratinuko, nes geriausiai profesoriui mintys klostosi rašant pieštuku.

Lieka tik pritarti Vilniaus universiteto profesoriui Bonifacui Stundžiai, kuris pastebi, jog nėra pasaulyje baltisto ar lituanisto, kuris nepažinotų profesoriaus Z. Zinkevičiaus, nebūtų patyręs jo įtakos. Jis yra gyva baltų ir lietuvių kalbotyros enciklopedija, labiausiai pasau-lyje verčiamas ir dažniausiai cituojamas lituanistas, kurio moksliniai straipsniai išversti net į japonų kalbą.

Ir smagu, kad pamažiukais pamažiukais akademikas grįžta į savo gimtąją Ukmergę. Prieš dvejus metus, 2010-aisiais, profesorius Zig-mas Zinkevičius už knygą „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ pelnė literatūrinę Vlado Šlaito premiją. O šiemet jį nuoširdžiai sveikiname tapus Ukmergės rajono Garbės piliečiu...“

Vla­do­Šlai­to­vie­šo­sios­bib­lio­te­kos­ren­gia­mos­po­ezi­jos­šven­tės­ klau­sy­to­jus­ su­bu­ria­ ne­ tik­bib­lio­te­ko­je.­Po­ezi­jos­pa­va­sa­rio­tra­di­ci­jas­jos­šei­mi­nin­kai­šie­met­per­kė­lė­į­ne­įpras­tas­vie­tas.

Vai do tė ŠANTARIENĖ Penk ta die nį, pra si dė jus Mies to

šven tės pra mo goms, į ren gi nius bū rė si ir po ezi jos žo džio ger bė jai.

Pir mą kar tą su reng ti po ezi jos skai ty mai „Iš Se na mies čio bal ko­nų“. Sa vo kū ry ba, min ti mis pa si­da ly ti su pra ei viais pa kvies ti jau­nie ji ra jo no po etai.

Jų ei lės skam bė jo Vie nuo ly no gat vė je, iš sce na de biu tan tams ta pu­sio Uk mer gės švie ti mo cen tro bal­ko no. Ren gi ny je da ly va vo An ta no Sme to nos gim na zi jos, Se na mies­

Kar­tas­su­bū­rė­po­ezi­jačio, Duks ty nos, Del tu vos, Dai na vos pa grin di nių, Sie si kų ir Žel vos vi du­ri nių mo kyk lų moks lei viai.

Po ezi jos šven tės ren gė jai džiau­gia si, kad po pie tę už klu pęs va sa­ros lie tus ne iš gąs di no at ėju sių jų. La bai ro man tiš kai jis nu tei kė ir jau nuo sius po etus, ir žiū ro vus, ku rie sa kė, jog to kio šil to po ezi jos lie taus vi sai ne rei kia sau go tis...

Or ga ni za to riai dė kin gi moks­lei vių lie tu vių kal bos mo ky to jams, ska ti nan tiems vai kus kur ti, juos drą si nan tiems. Po etai ap do va no ti ra jo no įmo nių, or ga ni za ci jų, Sei­mo na rių skir to mis do va no mis.

Va ka re po ezi ja su skam bo ir Švč. Tre jy bės baž ny čio je. Čia su­reng tas po ezi jos ir mu zi kos va ka­ras „Po var po skam bė ji mo“.

Jau kio je baž ny čios ap lin ko je, tvis kan čio je nuo gė lių ir žva kių

lieps ne lių, žo džio ši lu ma da li jo­si ra jo no li te ra tai. Su si rin ku sie­ji klau sė si po ezi jos kon kur sų ir šven čių di plo man tų, li te ra tū ri nių pre mi jų lau re a tų kū ry bos. Kon­cer ta vo mo te rų vo ka li nis an sam­blis „Can ti le na“.

Ne įpras tai pa va ka ro ti su si bū ru­sius da ly vius ir klau sy to jus la bai šil tai pri ėmė ku ni gas Dai nius Lu­ko nai tis. Pra si ta rė, jog baž ny čio je reng ti po ezi jos va ka rus bu vu si se­na jo sva jo nė.

Po ezi jos paukš tei skir tų ren gi­nių da ly viai taip pat klau sė si tau­tos dva sios ža din to ju va di na mo Mai ro nio ei lių. Jas skai tė Jo no Ba sa na vi čiaus gim na zi jos moks­lei vis Lu kas Si ma na vi čius. 2012­ie ji pa skelb ti šio po eto me tais – šie met su kan ka 150 me tų, kai gi mė Jo nas Ma čiu lis­Mai ro nis.

Uk mer gės kraš to ty ros mu zie­ju je sau go mos ne tik la bai se nos fo to gra fi jos. Čia su kaup ta ir daug nuo trau kų iš vi sai ne se nų lai kų. Įdo mes ni ra jo no fo to gra fų už fik­suo ti kad rai pra ėju sį sa vait ga lį vy­ku sios Mies to šven tės me tu bu vo eks po nuo ja mi pa ro do je „Uk mer­gės mies to šven čių aki mir kos“.

Pa ro dą vi si no rin tie ji ga lė jo ap žiū rė ti lau ke, ša lia mu zie jaus. Nuo trau ko se – aki mir kos iš Uk­mer gė je vy ku sių dai nų ir šo kių, žie mos, spor to ir ki to kių ren gi­nių. Se niau sia fo to gra fi ja da ry ta 1971 me tais Pa va sa rio ir drau gys­tės šven tės me tu. Jos au to rius – A. Krikš ta po nis.

Ge di mi no Ne mu nai čio nuotr.

Uk­mer­gės­mies­to­šven­čių­aki­mir­kos

Jau niau sia po ezi jos šven tės da ly vė – Dai na vos pa grin di nės mo kyk los ant ro kė Ga bi ja Pet raus kai tė.

Me la ni jos Šir vie nės nuotr.

Po eto Mai ro nio, ku rio me tais pa­skelb ti 2012­ie ji, ei les skai tė Jo no Ba sa na vi čiaus gim na zi jos moks lei­vis Lu kas Si ma na vi čius.

Pir mą kar tą po ezi jos skai ty muo se da ly va vo Al vy das Pa drie zas, jau įtei­kęs lei dyk lai sa vo pir mą ją po ezi jos kny ge lę.

Tę si nysLie tu viš ki vai di ni mai Uk mer­

gė je vy ko ke le rius me tus, iki pat Pir mo jo pa sau li nio ka ro pra džios.

P. Vai čiū no po lin kis po ezi jai, mu zi kai bu vo pa ste bė tas dar Uk­mer gės mies to mo kyk lo je. Mo ti na Ma ri ja mė go dai nas, bro lis Sta nis­lo vas Ra zu mas grie žė smui ku. Bro­lio Vik to ro duk tė Ju di ta – ži no ma po etė, jos se suo Da lia – mu zi kė.

Pet ra pi ly je jis iš spaus di no pir­muo sius ei lė raš čius, o pir mo ji pje sė „Pra žy do nu vy tu sios gė lės“, pa ra šy ta 1914 m., su do mi no te at ro tru pės re ži sie rių Juo zą Vaič kų, ku­ris pa sta tė šį ir dar ki tą P. Vai čiū no vei ka lė lį. Pra si dė jo il ga kū ry bi nė drau gys tė.

P. Vai čiū nas lan kė si Bar bo riš­

Pet­ras­Vai­čiū­nas­–­Uk­mer­gės­kraš­to­sū­nuskiuo se 1918­ųjų ru de nį, vo kie čių oku pa ci jos me tais, o ga lu ti nai grį­žo į Lie tu vą 1920­ai siais. Su kū rė šei mą. Jo žmo na – res pub li kos nu si pel niu si ar tis tė Te ofi li ja Vai­čiū nie nė yra iš lei du si at si mi ni mų kny gas „Sce na ir gy ve ni mas“ bei „Li te ra tū ros ir me no pa sau ly je“.

Tai kny gos apie tar pu ka rio Lie­tu vos me ni nin kų gy ve ni mą bei jų įna šą į na cio na li nės kul tū ros aruo dą. Api bū din da mas P. Vai čiū­no, kaip dra ma tur go, in dė lį Jo nas Lan ku tis ra šė: „Pet ras Vai čiū nas už ka ria vo sce ną ir pel nė lie tu vių pub li kos sim pa ti jas. Ta čiau spau da ne le pi no, nes jis kri ti ka vo pa čias vi suo me nės ir vals ty bės vir šū nes“.

Bū da mas ide a lis tas, sa vo dra­mo se aukš ti no mei lę gim ta jam

kraš tui, kri tiš kai ver ti no kar je ris­tus, ku rie ne veng da mi klas tos ir ap gau lių, ko pė į val džios vir šū­nes. Lie tu vių, lat vių, ru sų, len­kų, es tų, žy dų te at ruo se pa sta ty ta sep ty nio li ka P. Vai čiū no vei ka lų. Ta čiau tuo me ti nė Švie ti mo mi nis­te ri ja, ku riai pri klau sė te at rai, už dau giau nei dvi de šim tį pa ra šy tų vei ka lų ne bu vo su mo kė ju si au to­riui nė vie no cen to. Gau da vo tik pro cen tus, ku riuos mo kė jo te at rai.

Te ofi li ja yra ra šiu si, jog nors ne bu vo Lie tu vo je to kio kam pe lio, kur ne bū tų bu vę vai di na mi vy ro vei ka lai, ta čiau iš kū ry bos ne ga­lė jo pra gy ven ti. Bet ma te ria li niai da ly kai ra šy to jui ne rū pė ję – pats va ly da vo švar kus, o žie mi nį pal tą, įsi gy tą dar Ru si jo je, iš ver tė į ki tą

Sveikino­buvusį­dėstytoją

Atkelta iš 7 p.Prie Uk mer gės li go ni nės pa sta­

ty ta pa min kli nė skulp tū ra K. Mi­ka laus kui at min ti.

Kon stan ti nas Na va kaus kas (1933–1992). Bai gė Kau no me di ci nos ins ti­tu tą. Uk mer gės li go ni nei va do va vo nuo 1959 m.

Va do vo pa stan go mis 1960 m. pra dė tas sta ty ti da bar ti nės li go ni­nės pa sta tas.

Tai bu vo vie na pir mų jų So vie tų Są jun go je me di ci nos įstai gų, pa sta­ty tų ra jo no cen tre, to dėl jai ski ria mas di de lis fi nan sa vi mas ir dė me sys. 1985 m. Uk mer gės li go ni nė bu vo vie na di­džiau sių tarp res pub li kos ra jo ni nių li­go ni nių. Prie jos įkur tas di džiu lis 8,1 ha par kas su fon ta nu ir tven ki niu.

K. Na va kaus kas li go ni nei va­do va vo 33 me tus. Li go ni nė je yra ba rel je fas šiam me di kui.

pu sę, už dė jo nau ją apy kak lę ir jį vie nin te lį pra ne šio jo vi są gy ve ni­mą.

P. Vai čiū nas iš lei do ir ke le tą ei­lė raš čių rin ki nių. Jo po ezi ja at lai kė lai ko iš ban dy mus, ypač „Gy ve ni­mo pre liu dai“, ku rie at ski ra kny­ga iš ėjo po au to riaus mir ties. Tai pluoš tas la ko niš kų mi nia tiū rų, sa­vo tiš ki afo riz mai apie žmo gaus bū­tį, lai mės ir mei lės sie kį. Kū rė juos sun kiai sirg da mas, jau mir ties pa­ta le. Ra šė ant ma žy čių po pie riaus la pe lių, ku rių li kę koks tūks tan tis. To kia di džiu lė jo va lios jė ga! Po­etę Ju di tą Vai čiū nai tę ste bi no dar vie na ap lin ky bė: „Kiek ja me tu­rė jo bū ti as me niš ko ža ve sio, jei gu jo, dau giau kaip de šim tį me tų dėl li gos be veik ne iš ei nan čio iš na mų, ne už mir šo nė vie nas bi čiu lis!“

Ra šy to jas pa lai do tas Ra sų ka­

pi nė se. Pi lia kal niuo se, P. Vai čiū no gim ti nė je, įkur tas me mo ria li nis mu zie jus – čia tė vų nuo trau kos, kai miš kos bui ties ra kan dai, by lo­jan tys apie tai, jog pa pras tų ūki nin­kų šei ma iš au gi no Lie tu vai švie sių žmo nių – po etų, gy dy to jų, ku ni gų, tei si nin kų.

Tik da bar pri de ra mai įver ti nu pa žin tį su Te ofi li ja Vai čiū nie ne. Ji ne dve jo da ma pa ti kė jo man sa vo šei mos nuo trau kas, kad jas, per fo­tog ra fuo tas, iš sau go tu me kaip re­lik vi ją žmo gaus, ku rio at mi ni mu ji pa ti rū pi no si, kiek iš ga lė jo.

Kai pir mą kar tą pa si bel džiau į jos bu tą Vil niu je, du rys at si la po­jo, vos tik iš ta riau, jog at vy kau iš Vep rių. Sku bus klau si mas: ar te­bė ra mo kyk la, ku rio je mo kė si ma­ža sis Pet ras, iš da vė jos jau du lį ir vil tį. De ja, mo kyk los ne be li ko.

Uk­mer­gės­li­go­ni­nė