SPPDeee.sppd.lt/media/mce_filebrowser/2015/01/09/Vaiku... · 2015. 1. 9. · Turinys Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Laimutė Žalimienė

Vaikų socialinės globos kokybė ir jos vertinimas

M e t o d i n ė p r i e m o n ė

Recenzavo:

doc. dr. L. Lazutka

dr. V. Gevorgianienė

Apsvarstė ir rekomendavo spaudai

Vilniaus universiteto Filosofi jos fakulteto taryba

2007 m. spalio 17 d., protokolas Nr. 35

Socialinių tyrimų instituto mokslo taryba

2007 m. lapkričio 6 d., protokolas Nr. 7

ISBN 978-9955-786-00-9

prof. dr. Nijolė Večkienė. Vytauto Didžiojo universitetasdr. Raimonda Bikmanienė. Mykolo Romerio universitetas

Turinys

Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .5Įvadas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .7

1 skyrius. Vaiko socialinė globa: teorinė globos kokybės samprata, teisinis reglamentavimas ir teikiamų paslaugų statistika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .12

1.1. Socialinių paslaugų kokybės sampratos teoriniai aspektai svarbūs praktiniam kokybės supratimui ir vertinimui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .12

1.2. Vaiko globos ir socialinės globos samprata Lietuvos teisės aktuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . .171.3. Vaikų socialinės globos poreikio ir teikiamų paslaugų statistika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .181.4. Pagrindiniai knygoje vartojami terminai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .24

2 skyrius. Socialinės globos atitikties socialinės globos normoms vertinimas bei socialinių paslaugų institucijų veiklos įsivertinimo ypatumai . . . . . . . . . . . . . . . . . . .26

2.1. Metodinė medžiaga atitikties socialinės globos normoms vertinti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .262.2. Socialinių paslaugų institucijų veiklos įsivertinimo ypatumai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .422.3. Normų taikymo skirtumai, susiję su vaiko priklausymu tam tikrai socialinei grupei ir

paslaugų ar jų teikimo vietos ypatumais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .46

3 skyrius. Paslaugų paskyrimas, planavimas ir vaiko apgyvendinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .513.1. Vaikui (jo tėvams, globėjui/rūpintojui) užtikrinama galimybė susipažinti su

socialinių paslaugų įstaiga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .533.2. Vaikui užtikrinamas socialinės globos tikslingumas, paremtas visapusišku

poreikių vertinimu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .553.3. Vaikui pagal įvertintus poreikius sudaromas individualios socialinės globos

planas (toliau – ISGP) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .653.4. Vaiko ISGP periodiškai peržiūrimas ir tikslinamas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .743.5. Procedūrų, tvarkų, taisyklių, formų parengimas ir laikymasis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .76 Problematiškiausi normų srities Paslaugų paskyrimas ir planavimas aspektai, remiantis

2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo Šiaulių apskrities įstaigose rezultatais . . . . . . . . .79

4 skyrius. Vaiko gerovės užtikrinimas (artimos šeimai namų aplinkos sukūrimas) . . . . . . . . . .824.1. Vaikui sukuriama jo poreikius atitinkanti sveika ir saugi aplinka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .844.2. Emocinė aplinka, pagrįsta abipusiu vaiko ir paslaugas teikiančio personalo pasitikėjimu, pa-

garba ir meile . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .944.3. Vaikui užtikrinama motyvuojanti ir stimuliuojanti visavertį asmenybės vystymąsi

aplinka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .994.4. Vaikas apsaugotas nuo smurto, prievartos, išnaudojimo, įžeidinėjimų . . . . . . . . . . . . . . . .107 Problematiškiausi normų srities Vaiko gerovės užtikrinimas (artimos šeimai namų aplinkos

sukūrimas) aspektai, remiantis 2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo Šiaulių apskrities įstaigose rezultatais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .116

5 skyrius. Vaiko vystymosi poreikių užtikrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1195.1. Tinkamai ir laiku vaikui organizuotos sveikatos priežiūros paslaugos

(šios normos taikomos tik socialinės globos namams) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1215.2. Vaikui sukuriama palanki ugdymosi aplinka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1255.3. Vaikui padedama įgyti socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių . . . . . . . . . . . . . . . . . .1385.4. Vaiko socialinių ryšių tinklo palaikymas ir stiprinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .151 Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Vaiko vystymosi poreikių

užtikrinimas, remiantis 2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo Šiaulių apskrities įstaigose rezultatais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .159

6 skyrius. Aplinka ir būstas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1646.1. Vaikui užtikrinama saugi ir jo poreikius tenkinanti socialinės globos vieta ir aplinka . . . .1666.2. Vaikui užtikrinamos patogios, jaukios ir privatumą garantuojančios patalpos . . . . . . . . . .1716.3. Vaikui užtikrinamos vaiko poreikius bei privatumą garantuojančios asmens

higienos patalpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .180 Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Aplinka ir būstas, remiantis

2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo Šiaulių apskrityje rezultatais . . . . . . . . . . . . . . . .182

7 skyrius. Personalas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1847.1. Personalo skaičius ir struktūra tinkami vaikui teikti kokybiškas pa-slaugas . . . . . . . . . . . .1867.2. Personalą sudaro kvalifikuota komanda . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .191 Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Personalas, remiantis

2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo Šiaulių apskrities įstaigose rezultatais . . . . . . . .210

8 skyrius. Valdymas ir administravimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2128.1. Socialinės globos paslaugų institucija turi visus reikalingus dokumentus,

būtinus tokio pobūdžio veiklai vykdyti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2168.2. Socialinės globos institucijoje nuolat tobulinamas personalo profesionalumas . . . . . . . . .2198.3. Socialinės globos institucijoje geranoriškai ir konstruktyviai reaguojama į

skundus ir pageidavimus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2268.4. Socialinės globos institucijos veikla grindžiama skaidrumo, atskaitomybės ir

viešumo principais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .230 Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Valdymas ir administravimas,

remiantis 2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo Šiaulių apskrities įstaigose rezultatais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .235

Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .237Priedai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2471 priedas. Poreikių vertinimo struktūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2482 priedas. Rekomendacijos dėl individualaus socialinės globos plano sudarymo . . . . . . . . . . . .2503 priedas. Rekomendacijos dėl vaiko bylos formos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2524 priedas. Rekomendacijos dėl įstaigos metinės veiklos ataskaitos turinio . . . . . . . . . . . . . . . . .2535 priedas. Taisyklės, tvarkos, procedūros, politikos, kurias rekomenduojama

pasirengti arba bent aptarti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2546 priedas. Anketa vaikui, gyvenenčiam vaikų globos namuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2577 priedas. Anketa ilgalaikės socialinės globos personalui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .262

SUMMARY . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .269

5

Pratarmė

Nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio ypatingai dažnai analizuojamas ir aptaria-mas socialinių paslaugų kokybės viešajame sektoriuje klausimas. Tam turėjo reikšmės visa eilė aplinkybių ir veiksnių, susijusių tiek su žmogaus ir piliečio teisių užtikrinimo siekiais, paslaugų vartotojų interesų atstovavimu, mišrios paslaugų rinkos kūrimo ten-dencijomis, visuotinės kokybės vadybos principų perkėlimu ir taikymu viešajame sek-toriuje.

Vienas iš patikimų būdų paslaugų kokybei užtikrinti yra paslaugų standartizavimas, t. y. tam tikrų privalomų (įstatymiškai įtvirtintų) reikalavimų paslaugų kokybei taiky-mas. Poreikį parengti ir taikyti socialinių paslaugų standartus (Lietuvoje pasirinktas ter-minas socialinės globos normos) lemia tiek paslaugų sistemos orientacija į geresnį kliento poreikių tenkinimą, tiek su tuo susijęs siekimas racionalizuoti paslaugų organizavimo struktūrą, o kartu ir paslaugų teikimo kaštus, galimybė diferencijuoti paslaugos kainą, pagaliau – platesnis nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) įtraukimas į paslaugų teikimo procesą. Tuo būdu galime išskirti du pagrindinius socialinių paslaugų normų taikymo tikslus. Pirmasis – užtikrinti kokybiškas paslaugas klientui (šioje knygoje tai bus socialinės rizikos vaikas, vaikas, netekęs tėvų globos ar vaikas su negalia), apginti jo teises ir interesus. Antrasis – sudaryti palankesnes prielaidas mišria globos ekonomika pagrįstai paslaugų rinkai atsirasti.

Būtina pažymėti, kad socialinių paslaugų standartų (normų) įgyvendinimas nėra vienkartinis įvykis ar veiksmas, o nuolatinis paslaugų kokybės tobulinimo procesas, ku-riame normų parengimas ir jų vertinimo kriterijų numatymas yra tik šio proceso pra-džia. Normos, pagal savo formulavimus, įtvirtina tam tikrą paslaugų kokybės siekiamy-bę, nors ir pastaroji, laikui bėgant, gali keistis, keičiantis žmonių poreikiams, visuomenės galimybėms ar gyvenimo kokybės supratimui. Kalbant apie socialinių paslaugų vaikams standartizavimo ištakas Lietuvoje, socialinės globos normų įdiegimo pagrindas buvo 2002 m. Pasaulio banko ir UNICEF organizacijų iniciatyva parengta metodika Impro-ving Standarts of Child Protection Servises in ECA Countries. Remiantis šios metodikos

6

principais 2004 metais Lietuvoje buvo pradėti rengti socialinių paslaugų vaikams nor-mų projektai, o 2005 metais šie projektai buvo praktiškai išbandyti. Vėliau šių projektų pagrindinės idėjos buvo įtvirtintos naujajame Socialinių paslaugų įstatyme, o konkretus dokumentas, kuriame materializavosi normos yra Socialinės globos normų aprašas1.

Kalbant apie visapusišką socialinių paslaugų standartizavimo sistemos Lietuvoje su-kūrimą ir įtvirtinimą, šiandien ypač aktualu susitarti dėl normų vertinimo sampratos ir ieškoti efektyviausių būdų vertinimo mechanizmams suformuoti. Šia knyga siekiama prisidėti prie Lietuvoje kuriamos socialinių paslaugų vaikams kokybės sistemos įtvir-tinimo, įgyvendinant socialinės globos normas, o taip pat prie sukūrimo šių normų vertinimo sampratos, kuria remiantis būtų formuojami vertinimo kriterijai, rodikliai, pasirenkami vertinimo metodai ir vertinimo procedūros.

Knygos autorė tikisi, kad ši knyga bus naudinga visoms socialinių paslaugų srity-je dirbančioms institucijoms, diegiant paslaugų kokybės sistemą bei pagelbės globoja-miems vaikams.

1 Dėl socialinės globos normų aprašo. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas Nr. A1-46. 2007 vasario 20 d.

7

Įvadas

Socialinės globos normų, kaip būdo paslaugų kokybei užtikrinti taikymas, suponuoja socialinių paslaugų organizavimo sistemai specialių žinių, įgūdžių ir praktikų porei-kį. Tiek socialinių paslaugų, tiek paslaugų kokybės reiškinių sudėtingumas daro prak-tinį normų įgyvendinimą ypatingai sudėtingą ir kompleksinį, reikalaujantį įsigilinti į minėtų reiškinių sampratą, esmę, giluminį turinį ar struktūrą. Šios knygos pagrindinis tikslas – padėti įsigilinti į socialinės globos normų vaikams turinį ir, tuo remiantis pasi-rinkti tinkamiausius normų vertinimo kriterijus, jų formulavimo principus, vertinimo rodiklius, metodus, procedūras ir kt. Normų taikymas pareikalaus iš socialinių paslaugų įstaigų, jose dirbančio personalo, normų įgyvendinimą vertinančių institucijų žinių ir supratimo, kas yra socialinių paslaugų ir paslaugų vaikams kokybė, ką ta kokybė reiškia vaiko teisių ir pareigų kontekste, kaip kokybės vertinimas traktuojamas paslaugų koky-bės vadybos teorijose ir į ką būtina atkreipti dėmesį, siekiant teikti kokybiškas paslaugas praktikoje.

Todėl šioje knygoje bus bandoma išanalizuoti pagrindinius socialinės globos normų vaikams turinio aspektus, remiantis patvirtintomis Socialinės globos normomis2, siekiant padėti įsigilinti ir suprasti atskirų normų, kaip paslaugų kokybės išraiškos, esmę ir jos įgyvendinimą lemiančius dalykus. Be to, knygoje pateikiamas atskirų socialinių paslau-gų kokybės aspektų, suformuluotų normose, turinio paaiškinimas ar interpretavimas platesniame vaiko raidos, poreikių, savybių ir t. t. kontekste.

Knygoje pateikti ir kai kurie galimi normų vertinimo kriterijai arba tų kriterijų for-mulavimo kryptys (kuria linkme formuluoti kriterijus). Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad pateikiami vertinimo kriterijai turi rekomendacinį pobūdį ir tuo labiau nepreten-duoja į formulavimo galutinumą, kadangi konkrečių vertinimo kriterijų sistemos pasi-rinkimui turi įtakos ne tik teoriniai, bet ir praktiniai, organizaciniai dalykai.

2 Dėl socialinės globos normų aprašo. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas Nr. A1-46. 2007 vasario 20 d.

8

Kokias paslaugas ir kokias vaikų grupes apima šioje knygoje analizuojami pas-laugų kokybės dalykai? Normos taikomos šioms vaikų socialinėms paslaugoms:

dienos socialinei globai (teikiamai dienos centruose ir namuose);trumpalaikei socialinei globai (teikiamai socialinės globos namuose, šeimynose, vaikus globojančiose šeimose);ilgalaikei socialinei globai (teikiamai socialinės globos namuose, šeimynose, vai-kus globojančiose šeimose).

Šios socialinės globos paslaugos teikiamos tokioms vaikų grupėms:socialinės rizikos vaikams;vaikams, likusiems be tėvų globos (kuriems nustatyta laikinoji arba nuolatinė globa);vaikams su negalia.

Taigi šioje knygoje analizuojami socialinių paslaugų kokybės dalykai apima minė-tas paslaugas ir globojamų vaikų grupes, kitaip sakant, remiasi trimis vaikų socialinės globos paslaugas reglamentuojančių normų grupėmis: 1) likusių be tėvų globos vaikų, socialinės rizikos vaikų, vaikų su negalia ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos nor-momis, taikomomis socialinės globos namams; 2) likusių be tėvų globos vaikų, sociali-nės rizikos vaikų, vaikų su negalia ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos normomis, taikomomis šeimynoms ir vaikus globojančioms šeimoms; 3) vaikų su negalia dienos socialinės globos normomis, taikomomis dienos socialinės globos centrams ir kitoms socialinės globos įstaigoms, teikiančioms dienos (trumpalaikę) socialinę globą vaikų su negalia namuose.

Kam skirta knyga? Knyga skirta socialinių paslaugų sistemos dalyviams: paslaugas teikiančių socialinių

paslaugų įstaigų personalui, šeimynoms, vaikus globojančioms šeimoms, paslaugų ga-vėjams (vaikams, jų tėvams, globėjams/rūpintojams), vaiko teisių apsaugą įgyvendinan-tiems specialistams, atitikties socialinės globos normoms vertinimą atliekantiems speci-alistams, taip pat, pagal socialinio darbo programas, studijuojantiems studentams.

Aplinkybės, turėjusios įtakos knygos turiniui ir struktūrai Knygos medžiaga pateikiama ir išdėstyta taip, kad atspindėtų visus esminius sociali-

nių paslaugų vaikams kokybės aspektus, akcentuojamus patvirtintose normose. Todėl analizuojamų klausimų išdėstymo nuoseklumą, logiką 3–8 skyriuose lemia patvirtintų normų turinys ir struktūra. Leidinyje siekiama aptarti ne tiek labai konkrečius ar deta-lius normų turinio aspektus (nors neapsieinama ir be kai kurių normų detalizavimo), bet labiau orientuojamasi į principinę paslaugų kokybės turinio analizę, siekiant padėti suprasti vienoje ar kitoje normoje akcentuojamus dalykus, jų atsiradimo ištakas, o kartu šios normos įgyvendinimui svarbius aspektus.

9

Knygos turiniui ir struktūrai tam tikra prasme turėjo įtakos ir anksčiau autorės pa-rengta metodinė priemonė, skirta socialinės globos pagyvenusiems asmenims kokybės sampratai ir vertinimui3, siekiant išlaikyti panašų analizės stilių bei struktūrą. Kita ver-tus, šiame leidinyje daugiau dėmesio skiriama platesniam teoriniam, normose akcen-tuojamam, kokybės aspektui paaiškinti, siekiant paslaugų teikėjams, vartotojams ir ver-tintojams padėti suformuoti platesnį supratimą apie paslaugų kokybės gerinimo kelius ir būdus, įžvelgti galimas kokybės gerinimo perspektyvas ar problemas.

Kadangi įstatymiškai reglamentuota socialinių paslaugų teikėjų funkcija reguliariai vykdyti atitikties socialinės globos normoms įsivertinimą, leidinyje aptarti ir tokio įsi-vertinimo dalykai.

Vertinant atskirų normų praktinio įgyvendinimo perspektyvas ir galimas problemas, buvo pasinaudota 2005 metais atlikto mokslinio tyrimo Vaikų socialinės globos standar-tų projekto taikymo galimybės4 rezultatais, kurie leido atskleisti silpnas vietas praktiškai įgyvendinant atskiras normas.

Knygos struktūraKnygą sudaro pratarmė, įvadas, aštuoni skyriai, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmame skyriuje Vaiko socialinė globa: kokybės samprata, teisinis reglamentavimas,

teikiamų paslaugų statistika pateikiama paslaugų ir socialinių paslaugų kokybės sam-prata, visuotinės kokybės vadybos bruožai, aptariama vaiko globos ir socialinės globos samprata, kuri įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose, pateikiami statistiniai rodikliai, atspin-dintys socialinės globos paslaugų vaikams Lietuvoje apimtis ir tendencijas bei pagrindi-nių terminų žodynėlis.

Antrame skyriuje Socialinės globos atitikties socialinės globos normoms vertinimas bei socialinių paslaugų institucijų savo veiklos įsivertinimo ypatumai pateikiama metodinė medžiaga apie socialinės globos normų vertinimą, normų vertinimo eigos bei procedū-ros aprašymas, atskirų normų vertinimo kriterijų pavyzdžiai, įstaigos veiklos įsivertini-mo samprata.

Trečiame–aštuntame skyriuose yra analizuojama socialinės globos vaikams koky-bė, remiantis Socialinės globos normų apraše išskirtomis šešiomis normų sritimis ir jose esančiomis normomis bei jų charakteristikomis. Minėtos trys vaikų socialinės globos normų grupės (Socialinės globos normų aprašo 1–3 priedai) nėra atskirai analizuojamos, kadangi dauguma normų apima tuos pačius kokybės aspektus, o atskirų tipų normų traktavimo ir vertinimo skirtumai, aptarti 2.3 šios knygos skyriuje.

3 L. Žalimienė. Socialinės globos pagyvenusiems asmenims kokybė ir jos vertinimas. Metodinė priemonė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. UNDP. Vilnius, 2005.

4 Vaikų socialinės globos standartų projekto taikymo galimybės. Vertinimo kriterijai bei klausimy-nai. Mokslinio tyrimo ataskaita. Tyrimą atliko L. Žalimienė, D. Skučienė, R. Lazutka. Užsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2005.

10

Būtina pažymėti, kad aptariant atskirų normų sritis, bus pateikiama teorinė medžiaga, leidžianti pagrįsti ir plačiau suprasti išskirtos srities esmę, atskirus tos srities aspektus. Pvz., 3 knygos skyriuje bus analizuojama, kaip socialiniame darbe suprantamas poreikio vertinimas, kas yra individualus socialinės globos planas ir t. t. Kalbant apie kiekvieną sritį, bus trumpai aptartas tos srities turinys, kuo ji svarbi socialinių paslaugų organiza-vimo ir teikimo procese. Ypatingai bus akcentuojama, į ką reikia atkreipti dėmesį įgy-vendinant šios srities normas. Analizuojant konkrečias normas, akcentuojama normos esmė ir paaiškinami svarbiausi aspektai, remiantis teorine literatūra, teisės aktais, pavyz-džiais iš atliktų empyrinių tyrimų, siekiant padėti paslaugų teikėjams bei vertintojams suprasti normų esmę ir adekvačiai pasirinkti vertinimo kriterijus.

3–8 skyriai pradedami tos normų srities (pvz., Personalas) sampratos, tikslų apibūdi-nimu. Toliau, remiantis šioje srityje esančių socialinės globos normų turiniu, išskiriami pagrindiniai aspektai (siekiant juos akcentuoti ir išskirti iš viso teksto, jie pateikiami api-brėžti). Analizuojant kiekvieną išskirtą aspektą, pradedama nuo kertinių teiginių, t. y. normų charakteristikų performulavimo į jų turinį atspindintį trumpą teiginį. Taip pat aptariami pagrindiniai, kalbant apie tą normą, vartojami terminai, kadangi šiais termi-nais remiamasi analizuojant normos turinį. Kiekvienas kertinis teiginys detalizuojamas ir analizuojamas, siekiant atskleisti visus svarbius tos charakteristikos aspektus, kurie būtini realiam normos įgyvendinimui (pvz., aptariama, kas sudaro charakteristikos, pro-fesinį tobulėjimą skatinanti aplinka, turinį). Kiekvieno kertinio teiginio (normos cha-rakteristikos) analizė užbaigiama galimais vertinimo kriterijais, kurie, kaip buvo minėta anksčiau, yra tik rekomendacinio, orientacinio pobūdžio.

Skyriuje Paslaugų paskyrimas, planavimas ir vaiko apgyvendinimas yra analizuojami vaiko poreikių vertinimo, individualios socialinės globos plano sudarymo ir peržiūrė-jimo klausimai. Akcentuojama, kad tiek vertinant vaiko poreikius, tiek sudarant vaiko individualios socialinės globos planą, būtina, kad dalyvautų vaikas ir jo tėvai, artimieji, o taip pat įvairiūs specialistai, jog būtų bendradarbiaujama, pakankamai detalizuojami poreikiai ir planai. Nuo to, kaip tiksliai, detaliai ir visapusiškai bus įvertinti vaiko po-reikiai, priklauso vaiko individualios socialinės globos plano kokybė, o pastaroji lemia vaiko problemų sprendimo efektyvumą ir rezultatyvumą.

Skyriuje Artimos šeimai namų aplinkos sukūrimas (kai kalbame apie vaikų globos na-mus) arba analogiškame skyriuje Vaiko gerovės užtikrinimas (kai kalbame apie dienos socialinę globą, globą vaiko su negalia namuose ar globą šeimose ir šeimynose), ana-lizuojama vaiko gerovės, sveikos ir saugios aplinkos samprata bei konkrečiai ją suda-rantys elementai. Aptariama, ką reiškia fiziškai, psichologiškai, emociškai saugi aplinka, sveika vaiko mityba, kas sudaro termino šeimos aplinka esmę, kaip turi būti formuojami vaiko saugaus elgesio įgūdžiai ir pan.

Skyriuje Vaiko vystymosi poreikių užtikrinimas pateikiama vaiko vystymosi poreikių struktūra, šių poreikių sudėtinės dalys, analizuojami vaiko ugdymo proceso kompo-

11

nentai, didelis dėmesys skiriamas vaiko socialinių ryšių tinklo reikšmei ir formavimo būdams aptarti, vaiko savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymui, vaiko geriausio intereso, pozityvaus individualumo, savęs suvokimo ugdymo sampratoms išaiškinti.

Skyriuje Aplinka ir būstas analizuojamos tinkamų vaikui būsto ir buitinių gyvenimo sąlygų charakteristikos, jų atitikimas higienos normoms, vaiko poreikiams, aptariami reikalavimai socialinių paslaugų įstaigos dislokacijai, ypatingas dėmesys skiriamas vaiko privatumo užtikrinimui.

Skyriuje Personalas aptariama įstaigos personalo bei jo planavimo samprata, anali-zuojami personalo profesionalumo klausimai, komandinio darbo bei supervizijos reikš-mė personalo darbo kokybei. Šeimynoms ir vaikus globojančioms šeimoms analogiška sritis vadinasi Šeimynos ir vaikus globojančios šeimos kvalifikacija.

Skyrius Valdymas ir administravimas apima personalo profesiniam tobulėjimui pa-lankios aplinkos sukūrimą, konstruktyvios reakcijos į klientų skundus ir pageidavimus užtikrinimą, įstaigos veiklos planavimą, atitikties socialinės globos normoms sampratą.

Prieduose pateikiamos poreikių vertinimo, individualios socialinės globos plano, vai-ko bylos formų pavyzdžiai, metinės įstaigos veiklos ataskaitos galimas turinys, tvarkų, procedūrų, taisyklių, kurias būtų tikslinga pasirengti ar aptarti, sąrašas, vaiko socialinių ryšių tinklo vertinimo schema.

Knygoje vartojami sutrumpinimai NVO – nevyriausybinės organizacijos.ISGP – individualus socialinės globos planas.LR – Lietuvos Respublika.SADM – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

12

1 s k y r i u s

Vaiko socialinė globa: teorinė globos kokybės samprata, tei-sinis reglamentavimas ir teikiamų paslaugų statistika

1.1. Socialinių paslaugų kokybės sampratos teoriniai aspektai svarbūs praktiniam kokybės supratimui ir vertinimui

Socialinių paslaugų standartizavimas (normų įgyvendinimas) iš esmės keičia kokybės sampratą socialinių paslaugų sferoje ir reiškia perėjimą nuo paprasto kokybės valdymo prie nuolatinio kokybės gerinimo proceso. Pastaruoju atveju pasiekti kokybės rezultatai yra pagrindas tolimesniam kokybės gerinimui ir kokybė suprantama ne kaip turintis pradžią ir pabaigą, bet kaip nesibaigiantis procesas5. Taigi galime realiai įsitikinti, kad W. E. Deming pasiūlytas visuotinės kokybės vadybos modelis pramoninei gamybai, pas-taruoju laikotarpiu perkeltas ir pritaikytas paslaugų sferai, gali būti tinkamas ir naudo-jamas socialinių paslaugų kokybei vystyti. W. E. Deming kokybės modelio struktūra (su-dedamosios dalys)6 atspindi svarbiausius kokybės vadybos aspektus, kuriuos, pasigilinę mes randame Lietuvoje patvirtintose socialinės vaikų globos normose:

kryptingas vadovavimas (padeda užtikrinti paslaugų teikimo proceso kokybę, ko-mandinį darbą, personalo pasitenkinimą darbu);vidinė ir išorinė kooperacija, bendradarbiavimas (padeda užtikrinti vaiko porei-kių vertinimo ir tenkinimo kompleksiškumą, tęstinumą, išbaigtumą);mokymasis (siekiant užtikrinti vaiko gerovę, aprūpinimą, teises, šiuolaikinės vaiko raidos, poreikių kontekste, personalui būtina nuolat tobulinti savo žinias ir įgū-džius);

5 Vanagas P. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas: Technologija. 2006. P. 35. 6 Anderson, J., Rungtusanatham, M., & Schroeder, R. (1994b). A theory of quality management

underlying the Deming management method. Academy of Management Review, 19, 472–509.

13

dėmesys ne tik rezultatams, bet ir paslaugų teikimo procesui (paslaugų kokybės užtikrinimui būtina skirti dėmesį kiekvienam paslaugos teikimo etapui, procedū-rai, aspektui);kokybės gerinimas kaip nesibaigiantis procesas (kinta vaiko poreikiai, atsiranda naujos galimybės juos tenkinti, naujos pagalbos formos ir praktikos, inovacijos, keičiasi teisės aktai ir t. t.);kokybei svarbu užtikrinti personalo pasitenkinimą darbu (tyrimais įrodyta7, kad personalo pasitenkinimas darbu aiškiai koreliuoja su klientų pasitenkinimu pa-slaugomis);kliento įtraukimas į kokybės vertinimą, kliento pasitenkinimas paslaugomis yra svarbus kokybės rodiklis (normose visur akcentuojamas vaiko ir jo šeimos/globė-jų dalyvavimas paslaugos teikimo procese).

Taigi socialinės globos paslaugų vaikams kokybės užtikrinimas reikštų, kad kiekvie-nas socialinių paslaugų teikėjas vadovaujasi aukščiau paminėtais visuotinio kokybės vadybos modelio principais. Kita vertus, šių principų taikymas reiškia, kad sudaromos prielaidos socialinės globos normoms įgyvendinti.

Kalbant apie socialinės globos paslaugų kokybės sampratą ir kokybės vertinimą reikia pabrėžti, kad paslaugų, o tuo labiau socialinių paslaugų kokybė, yra ypatingai kom-pleksiškas ir nevienareikšmiškai apibūdinamas reiškinys. Jame mes randame tiek daug įvairių aspektų, lygmenų ir bruožų, kad paslaugų kokybės įvertinimas tampa sudėtinga veikla, reikalaujančia rimto metodologinio ir metodinio pagrindimo. Kaip teigė ame-rikiečių ekonomistas D. A. Garvin, norėdami valdyti paslaugų kokybę mes pirmiausia turime suskaldyti šį sudėtingą fenomeną į daug paprastesnes, labiau apčiuopiamas, pa-vienes, galimas valdyti dalis.

Toliau šiame skyriuje yra aptariamos kelios dažniausiai vartojamos paslaugų kokybės sampratos, kuriomis buvo vadovaujamasi, analizuojant normas ir paslaugų kokybę bei kurios gali būti naudingos formuluojant vaikų socialinės globos normų vertinimo kri-terijus bei rodiklius.

Socialinių paslaugų kokybės vertinimo triada Socialinių paslaugų kokybės vertinimas apima tris pagrindines dimensijas: paslaugų

struktūros, proceso ir rezultatų kokybės vertinimą.

Struktūros kokybė vaikų socialinėje globoje susijusi su tokiais dalykais kaip, pavyz-džiui, personalo skaičiaus ar profesinės ir pareigybinės struktūros atitikimas globojamų vaikų poreikiams; socialinės globos įstaigos aplinkos tinkamumas vaiko gyvenimui ir ug-dymui; įstaigos, politikų, procedūrų pakankamumas, kad būtų teikiamos geros kokybės paslaugos ir tinkamai administruojama, sudaryti gerą komandą darbui su vaikais ir t. t.

7 Thomas J. Douglas and Lawrence D. Fredendall. Evaluating the Deming Management Model of Total Quality in Services. Decision Sciences. 2004. Volume 35 Issue 3. P. 393.

14

Proceso kokybė vaikų socialinėje globoje susijusi su tokiais dalykais kaip, pavyzdžiui, planingas ir nuoseklus vaiko poreikių vertinimas ir ISGP sudarymas; vaiko ir jo ar-timųjų įtraukimas į poreikio vertinimą, ISGP sudarymą; kvalifikuotas įstaigos veiklos planavimas ir t. t.

Rezultatų kokybė vaikų socialinėje globoje susijusi su tokiais dalykais kaip, pavyz-džiui, greitas vaiko adaptavimasis socialinės globos įstaigoje; vaiko grąžinimas į biologi-nę šeimą; sustiprėjęs vaiko savarankiškumas ar vaikų, gyvenančių viename kambaryje, suderinamumo užtikrinimas ir t. t. Teikiamų paslaugų rezultatų kokybė neabejotinai susijusi ir priklauso nuo struktūros ir proceso kokybinių parametrų. Jeigu socialinių paslaugų teikėjas neturi reikiamo skaičiaus ar kvalifikacijos personalo arba „šlubuo-ja“ jo poreikių vertinimo sistema, labai maža galimybė, kad vaikas gaus adekvačias ir veiksmingas paslaugas. Kita vertus, vaikas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, yra labai su-dėtinga socialinė sistema ir kokybiška socialinės globos paslaugų struktūra ar procesas automatiškai nereiškia gerų rezultatų, sprendžiant vaiko problemas. Rezultatų kokybė susijusi su daugeliu kitų vaiko asmenybės, šeimos, aplinkos aspektų, kurie nepriklauso nuo socialinių paslaugų teikėjo valios ar veiklos.

Visos trys aukščiau paminėtos paslaugų kokybės dimensijos yra sujungtos socialinės globos normose ir, vertinant jų įgyvendinimą, svarbu bandyti įvertinti kiekvieną aspektą atskirai.

Objektyvaus-subjektyvaus kokybės vertinimo aspektų dilemaAukščiau aptartos paslaugų kokybės vertinimo triados aptarimas neapima dar vie-

no svarbaus paslaugų kokybės vertinimo aspekto, o būtent, objektyvaus-subjektyvaus kokybės vertinimo dilemos. Autoriai, analizuojantys paslaugų kokybę pripažįsta, kad kokybė gali būti įvertinta tiek objektyviai, tiek subjektyviai ir šie vertinimai ne visada gali sutapti. Kokybės objektyviam vertinimui būtini konkretūs, apčiuopiami kriterijai, rodikliai, faktai, kuriuos galima išmatuoti (pvz., personalo ir vaikų skaičiaus santykis globos namuose; vaikų maisto įvairovė; procedūros, užtikrinančios vaiko dalyvavimą, vertinant poreikius ir t. t.). Tuo tarpu subjektyviai kokybė vertinama, kai paslaugų vartotojas, klientas išsako savo nuomonę, lūkesčių išpildymą, atskleidžia savo požiūrį, kadangi paslaugos, skirtingai nei prekės, yra patirties produktas, t. y. jas vertinti gali-ma tik vartojant, paslaugų kokybė atsiskleidžia jų vartojimo (gavimo) metu. Ir jeigu subjektyviai paslaugos kokybė gali būti įvertinta kliento kaip visuma (aš patenkin-tas arba ne šiomis paslaugomis, paslaugos išsprendė mano vaiko problemas ir pan.), tai objektyvūs rodikliai ir kriterijai gali išmatuoti tik atskirus paslaugų kokybės aspektus ir nėra pajėgūs įvertinti (aprėpti) paslaugos kokybės kaip visumos. Kaip buvo minėta, tarp objektyvaus ir subjektyvaus kokybės vertinimo gali kilti neatitikimų ar priešta-ravimų, kurie pirmiausia susiję su tokiomis paslaugos savybėmis kaip neapčiuopia-

15

mumas, teikimo ir vartojimo vienalaikiškumas, paslaugos teikėjo ir gavėjo tiesioginės sąveikos būtinumas.

Vertinant paslaugos kokybę, yra vienodai svarbūs tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji rodikliai ir kriterijai, o jeigu jie neatitinka, reikėtų pasitelkti papildomus vertinimo me-todus ar rodiklius. Pvz., dienos centro veiklos neįgaliems vaikams vertinimo kriterijai, kaip antai personalo kvalifikacija, atrankos kriterijai, naujų darbuotojų mokymas, gera komanda ir pan. yra tenkinami, tačiau vaiko tėvai mano, kad personalas nesuteikia jų vaikui veiksmingų paslaugų. Tokiu atveju reikėtų pasigilinti į atskirus paslaugos tei-kimo proceso aspektus (pvz., ar pakankama šiam vaikui paslaugos teikimo trukmė, ar taikomi tinkami darbo metodais, ar personalas turi užtektinai bendravimo su neįgaliu vaiku įgūdžių ir pan.) ir tik tada nuspręsti, kiek subjektyvus vertinimas atitinka tikrovę, o gali būti, kad neigiamas subjektyvus vertinimas yra, nepakankamo tėvų informavimo ir įtraukimo į pagalbos vaikui teikimo procesą, pasekmė.

Paslaugų kokybės modeliaiKalbant apie paslaugų kokybės vertinimo kompleksiškumą, galima pasinaudoti ir

mokslininkų siūlymais naudoti skirtingus paslaugų kokybės analizės modelius. Kiekvie-nas iš jų leidžia skaidyti paslaugų kokybę įvairiais lygmenimis ir aspektais, tokiu būdu vertinant apimamas viso paslaugų kokybės fenomeno sudėtingumas. Kalbant apie tokį vertinimą, remiantis modeliais, išskiriami trys skirtingo tipo paslaugų kokybės modeliai:

vartotojo kokybės suvokimo modelis;paslaugos teikimo proceso modelis; paslaugų teikimo sistemos modelis8.

Vadovaujantis vartotojo kokybės suvokimo modeliu yra detalizuojami ir vertinami įvairūs paslaugų kokybės aspektai, pasinaudojant vartotojo išsakyta subjektyvia nuo-mone. Vartotojas suvokia paslaugų kokybę sujungdamas objektyvius faktus ir subjekty-vius įspūdžius į vieną visumą. Paslaugų kokybę jis vertina pasitelkęs tam tikrus sąmo-ningai apsibrėžtus ar tik nujaučiamus kriterijus. Daugelio autorių nuomone, vartotojui svarbiausia šie paslaugos parametrai: profesionalumas, patikimumas, prieinamumas, lankstumas, operatyvumas, teikėjo pasirengimas padėti, estetiniai aspektai, patogumas, tvarkingumas, empatija, požiūris, elgsena. Kiekvienas vartotojas suteikia savo pasirink-tiems kokybės vertinimo kriterijams individualų turinį ir svarbą. Mokslininkai: A. Para-suraman, V. A. Zeithaml ir L. L. Berry, pateikė kokybės matavimo instrumentarijų, kuris mokslinėje literatūroje vadinamas Servgual metodika. Jos esmė yra ta, kad suvokiama paslaugos kokybė nustatoma kaip balų, kuriais įvertinama laukiama ir patirta kokybė, skirtumas9. Lūkesčiai sietini ne su konkrečiu, o su idealiu paslaugos teikėju (pavyzdžiui, kaip dienos centrą lankančio vaiko tėvai įsivaizduoja idealiu atveju tokio centro teikia-

8 Bagdonienė L. Hopenienė R. Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas: Technologija. 2004. 9 Ten pat.

16

mų paslaugų struktūrą, o paskui vertina centro, kurį lanko jų vaikas, paslaugų struktūrą ir pan.). Servgual kokybės vertinimo metodikoje yra išskiriamos tokios kriterijų grupės: apčiuopiamumas (įstaigos aplinka, maitinimo kokybė, asortimentas, aprūpinimas dra-bužiais ir pan.); patikimumas (pažadų tesėjimas, ir kita.); operatyvumas (pagal numa-tytą paslaugos teikimo planą, laiku); kompetentingumas (personalo kvalifikacija, diplo-mai, patirtis); prieinamumas (kad nebūtų kliūčių bendrauti, gauti patarimus, paramą); paslaugumas; komunikabilumas; pasitikėjimas; saugumas; empatija.

Paslaugos teikimo proceso modelis akcentuoja paslaugos, kaip tam tikros technolo-gijos, eigą, struktūrą. Čia tampa svarbūs tokie dalykai kaip materialinės bazės paslaugų teikimui užtikrinimas, atitinkamo skaičiaus ir kvalifikacijos personalo suformavimas, paslaugų asortimentas, veiklos formalizavimas: politikų, procedūrų, taisyklių parengi-mas ir laikymasis; bendravimo su klientu metodų įvairovė ir tinkamumas ir t. t. Anali-zuojant paslaugų kaip proceso kokybę, mes galime išskaidyti paslaugos teikimo procesą į tokius pagrindinius etapus kaip paslaugos planavimas, paslaugos teikimas, paslaugos efektyvumo vertinimas. Toliau turėtų būti analizuojama kiekvieno išskirto etapo koky-binės charakteristikos: kas ir kaip vykdė planavimą, ar personalo funkcijos ir bendra-darbiavimas užtikrina sklandų pagalbos teikimą, ir pagaliau – ar pasiekiami suplanuoti vaiko globos tikslai.

Vertinant kokybę, paslaugų teikimo sistemos modelis mūsų dėmesį kreipia į siste-mingumo akcentavimą, t. y. kaip ir kokie sudėtiniai elementai sudaro paslaugų teikimo sistemą ir kaip tie elementai sąveikauja tarpusavyje. Ar ta sąveika yra pastovi, nuosekli, visaapimanti, operatyvi, įvairiapusė ir t. t. Analizuojant socialinių paslaugų kokybę va-dovaujantis sisteminiu požiūriu, socialinių paslaugų įstaiga turėtų būti traktuojama kaip sistema, sąveikaujančių ir susijusių dalių – posistemių visuma. Tokiu atveju paslaugų kokybė priklauso nuo posistemių komunikacijos efektyvumo, vidinių ir išorinių ryšių funkcionavimo kokybės, priimtų sprendimų kokybės ir pan.

Taigi, išanalizavę keletą paslaugų kokybės sampratų ir vertinimo apibrėžčių, galime

konstatuoti, kad paprastai vienareikšmiškai nusakyti kokybę ar ją įvertinti – neįma-noma. Tai reiškia, kad, prieš vertindami kokybę, mes turime apsibrėžti, kokia kokybės ir jos vertinimo samprata vadovausimės. Socialinių paslaugų institucijų veikla, taikant patvirtintas socialinės globos normas, turi būti grindžiama visų vienodai suvokiama kokybe, tos kokybės vertinimo kriterijais. Tai nelengvas uždavinys, nes paprastai skir-tingose organizacijose kokybė gali būti suprantama kitaip ir reikšti skirtingus daly-kus10. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje socialinių paslaugų srityje pagrindas šių požiūrių vieningumui jau atsirado, patvirtinus socialinės globos normas ir pradėjus jas įgyvendinti.

10 Barczyk K. Visuotinės kokybės vadyba. Vilnius, 1999.

17

1.2. Vaiko globos ir socialinės globos samprata Lietuvos teisės aktuose

Vartojant vaiko globos terminą, labai svarbu atskirti globos kaip civilinio kodekso ir šei-mos teisės termino sampratą nuo socialinės globos kaip socialinės paslaugos sampratos. Vaiko globa (rūpyba) Civiliniame kodekse – tai likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ug-dymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems. Vaikui gali būti nustatyta laikinoji arba nuolatinė globa (rūpyba)11. Remiantis Lietuvos Respublikos Civi-liniu kodeksu (XVIII skyrius), vaiko globos (rūpybos) formos yra: globa (rūpyba) šeimo-je, globa (rūpyba) šeimynoje ir globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.

Šioje knygoje analizuojama vaiko socialinės globos, kaip socialinės paslaugos, ko-kybės užtikrinimo klausimai. Socialinės paslaugos yra paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar vi-siškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiš-kai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Socialinių paslaugų įstatymo 3 str.). Vienas iš atvejų, kada vaikui reikalingos ir pradedamos teikti socialinės globos paslaugos yra tas, kai vaikui nustatyta laikinoji arba nuolatinė globa (rūpyba) ir paskirta konkreti globos forma (šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos insti-tucijose).

Vaiko globa šeimoje – tai globa natūralioje šeimos aplinkoje, kai bendras vaikų skai-čius su savais yra ne daugiau kaip 5 vaikai šeimoje. Vaikų skaičius gali būti didesnis, jeigu neišskiriami broliai ir seserys12. Vaiko globa šeimynoje – globa šeimos aplinkoje, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja 6 ir daugiau vaikų, tačiau bendras vaikų skai-čius, kartu su savais, neturi būti didesnis kaip 12, išskyrus tuos atvejus, kai neišskiria-mi broliai ir seserys13. Vaiko globa vaikų globos institucijoje – kai vaiką globoja valsty-binės ar nevyriausybinės institucijos, kai nėra galimybių globoti vaiką šeimoje14.

Civilinės teisės tvarka nustačius vaikui globos rūšį ir formą, pradedamos teikti socia-linės globos paslaugos, ką reglamentuoja jau socialinių paslaugų atitinkami teisės aktai. Vaiko socialinė globa kaip paslauga yra viena iš socialinių paslaugų rūšių, taip reglamen-tuoja Socialinių paslaugų įstatymas, priskiriama specialiosioms socialinėms paslaugoms. Socialinė globa yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šiuo atveju vaikui) teikiama

11 Vaiko globos organizavimo nuostatai. Patvirtinta LR Vyriausybės nutarimu Nr. 405. 2002 m. kovo 27 d.

12 LR Civilinis kodeksas. // III knyga. Nepilnamečių globa ir rūpyba. Vilnius, 2000. 3.359 str.13 LR Civilinis kodeksas. // III knyga. Nepilnamečių globa ir rūpyba. Vilnius, 2000. 3.360 str14 LR Civilinis kodeksas. // III knyga. Nepilnamečių globa ir rūpyba. Vilnius, 2000. 3.361 str.

18

kompleksinė pagalba, kuriai reikia nuolatinės specialistų priežiūros15, Socialinės globos paslaugos vaikui gali būti teikiamos socialinės globos įstaigose arba vaiko namuose. Vai-ko socialinės globos paslaugos apima: dienos socialinės globos paslaugas, trumpalaikės socialinės globos paslaugas ir ilgalaikės socialinės globos paslaugas16.

Tačiau socialinės globos paslaugos teikiamos didesniam vaikų būriui, ne tik tiems, kuriems nustatyta globa (rūpyba). Šios paslaugos reikalingos vaikui ir tais atvejais, kai vaikas yra neįgalus ir būtina ugdyti jo savarankiškumo, apsitarnavimo įgūdžius, suge-bėjimą dalyvauti visuomenės gyvenime; taip pat tais atvejais, kai vaikas elgetauja, valka-tauja, piktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagomis, yra patyręs smurtą šeimoje ir jo galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos. Taigi socialinės globos paslaugos teikiamos17:

vaikams su negalia;socialinės rizikos vaikams;be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta nuolatinė arba laikinoji globa (rūpyba).

Vadinasi, kai kalbame apie socialinės globos paslaugas, turime omenyje didesnį vaikų skaičių negu tais atvejais, kai kalbame apie vaikų globą (rūpybą).

Sekančiame poskyryje yra pateikiama vaikų socialinės globos paslaugų Lietuvoje sta-tistika, kuri leidžia įsivaizduoti šių paslaugų mastą, paplitimą ir kartu socialinės globos normų taikymo apimtis. Kai kurie statistiniai rodikliai (pvz., vaikų skaičius pagal globos nustatymo priežastis, smurto prieš vaikus paplitimas ir kt.) leidžia tam tikra prasme įsivaizduoti ir globojamų vaikų poreikių specifiką bei reikalingas paslaugas.

1.3. Vaikų socialinės globos poreikio ir teikiamų paslaugų statistika

Įvertinant pastarųjų kelerių metų tendencijas, socialinės globos paslaugų poreikis vai-kams šiek tiek mažėja, kita vertus, vaikų, kuriems reikalingos tokio pobūdžio paslaugos, skaičius išlieka gana didelis. Toliau pateikiami statistiniai rodikliai atspindi socialinės globos paslaugų vaikams poreikį bei tendencijas ir leidžia teigti, kad šio tipo paslaugų kokybės užtikrinimas yra svarbus daugelio vaikų gyvenimo kokybei ir sėkmingai raidai.

Žemiau pateiktos lentelės duomenys rodo, kad socialinės rizikos šeimų skaičius 2000–2006 m. sudarė 18,1–13,5 tūkst.; nuo 2003 metų tokių šeimų ir vaikų skaičius pradėjo mažėti ir 2006 m., lyginant su 2000 m., sumažėjo maždaug trečdaliu.

15 Socialinių paslaugų įstatymas. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493. 8 str. 5 p. 16 Socialinių paslaugų katalogas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-93. 2006

balandžio 5 d. 17 Socialinių paslaugų katalogas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-93. 2006

balandžio 5 d.

19

1 lentelė. Socialinės rizikos šeimos18

2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m.

Šeimų skaičius 18,1 18,7 18,5 17,9 16,9 16,4 13,5

Jose vaikų 40,3 42,8 40,0 39,2 36,9 36,5 31,4

Vaikų socialinės globos paslaugų statistika leidžia įsivaizduoti, kokių poreikių ir pro-blemų turintys vaikai gyvena vaikų globos namuose, šeimynose ar šeimose, lanko dienos socialinės globos centrus. Kaip galima spręsti iš pateikiamų rodiklių, bent jau teoriškai visoms tokioms šeimoms ir jose gyvenantiems vaikams būtų reikalingos socialinės pa-slaugos, kadangi šios šeimos girtauja, neturi vaiko priežiūros įgūdžių, smurtauja ir t. t.

2 lentelė. Socialinės rizikos šeimos, pagal priskyrimo rizikos šeimai priežastį, 2005 m.19

PriežastysŠeimos,

iš viso

Vaikai,

iš viso

Iš viso 16361 36535

Iš jų dėl:

tėvų girtavimo 9943 23008

tėvų piktnaudžiavimo azartiniais žaidimais 3 6

įgūdžių stokos prižiūrint vaikus 3122 7392

prievartos prieš vaikus 761 1266

netinkamo socialinės paramos naudojimo 537 1291

neterminuoto tėvų valdžios apribojimo ir naujai gimusio vaiko 283 468

kitų priežasčių 1712 3104

Smurto prieš vaikus paplitimo mastą atspindi savivaldybių vaiko teisių apsaugos tar-nybų užfiksuoti atvejai netgi šeimose, kurios nebuvo priskirtos socialinės rizikos šeimų grupei. Sprendžiant iš pateiktos informacijos, dažniau smurtą patiria berniukai negu mergaitės, išskyrus seksualinį smurtą.

18 Socialinės paslaugos 2006 m. Statistikos departamentas. Žiūrėta internete: http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/64_Inform_Socialines_paslaugos_2006_galut.doc 2007 m. rugpjūčio 27 d.

19 Ten pat.

20

3 lentelė. Smurto prieš vaikus paplitimas 2005 m.

Smurto rūšys Iš viso atvejų Berniukai Mergaitės

Fizinis smurtas 1464 1047 412

Psichologinis smurtas 707 409 296

Seksualinis smurtas 140 37 104

Iš viso 2311 1493 812

Kasmet apie 3 tūkst. vaikų netenka tėvų globos, trečdalis iš jų – ikimokyklinio am-žiaus. Lyginant informaciją apie socialinės rizikos šeimų ir tėvų globos netekusių vaikų skaičių (1 ir 4 lentelių duomenis), galima daryti prielaidą, kad maždaug kas dešimtam vaikui iš socialinės rizikos šeimos kasmet prireikia trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos paslaugų.

4 lentelė. Vaikai, netekę tėvų globos20

2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m.

Per metus netekę

tėvų globos vaikai 2597 2863 3003 3023 3267 3209 3006

Pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikams nustatoma globa/rūpyba, yra tėvų nesirū-pinimas ir netinkama priežiūra bei auklėjimas. Taigi tokiems vaikams reikalinga siste-minga, pastovi specialistų pagalba, stengiantis ištaisyti tėvų padarytą skriaudą, sudaryti sąlygas tolimesnei jų sėkmingai raidai. Kitos vaikų globos nustatymo priežastys (5 lent.) taip pat rodo, kad vaikams reikalinga kompleksiška ir nuolatinė specialistų priežiūra.

5 lentelė. Vaikai, kuriems nustatyta globa (rūpyba) pagal globos (rūpybos) nustatymo prie-žastis21

Globos/rūpybos nustatymo priežastys 2003 m. 2004 m. 2005 m.

Vaikai, per metus netekę tėvų globos, iš viso 3023 3267 3209

20 Socialinės paslaugos 2006 m. Statistikos departamentas. Žiūrėta internete: http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/64_Inform_Socialines_paslaugos_2006_galut.doc 2007 m. rugpjūčio 27 d.

21 Statistinės informacijos apie vaikus rodikliai: socialinė apsauga. http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/LT_Vaikai_teminės%20lentelės_Soc_aps.doc Žiūrėta 2007 m. rugpjūčio 29 d.

21

Globos/rūpybos nustatymo priežastys 2003 m. 2004 m. 2005 m.

Iš jų pagal priežastis:

tėvai nesirūpino, nesidomėjo vaiku, jo nepri-

žiūrėjo, netinkamai auklėjo1630 1970 1902

tėvų valdžios apribojimas 521 491 429

vaikai tapo našlaičiais 275 242 259

tėvai dingę ir jų ieškoma 92 74 53

tėvai naudojo smurtą 72 117 90

tėvai pripažinti neveiksniais 16 9 23

tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo

vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mė-

nesius

7 4 27

tėvai teismo paskelbti mirusiais arba pripa-

žinti nežinia kur esančiais3 1 15

tėvai laikinai negalėjo rūpintis vaiku 407 359 411

iš jų dėl:

tėvų ligos 160 191 194

suėmimo, bausmės atlikimo 89 65 87

kitų priežasčių 158 103 130

Didžioji dalis (virš 40 proc.) tėvų globos netekusių vaikų nukreipiami globoti šei-moms, kiti – globos institucijoms (56 proc.) ir nedidelė dalis (4 proc.) – globojami šei-mynose. Kaip matome iš žemiau lentelėje pateiktos informacijos, į neįgaliems vaikams skirtas globos įstaigas patenka labai nedaug vaikų, kurie yra netekę tėvų globos. Ši aplin-kybė mums yra labai svarbi vertinant vaiko poreikius ir planuojant paslaugas socialinės globos įstaigose.

6 lentelė. Likusių be tėvų globos vaikų nukreipimas pagal globos vietą22

2004 m. 2005 m.

Per metus likusių be tėvų globos vaikų, iš viso 3267 3209

Iš jų pagal vaiko globos vietą:

22 Statistinės informacijos apie vaikus rodikliai: Socialinė apsauga. http://www.stat.gov.lt/uplo-ads/docs/LT_Vaikai_teminės%20lentelės_Soc_aps.doc.

22

2004 m. 2005 m.

šeimose 1368 1383

šeimynose 25 31

kūdikių namuose 295 245

apskrities, savivaldybių ir NVO vaikų globos namuose 1155 1183

globos įstaigose neįgaliems vaikams ir jaunimui 19 19

bendrojo lavinimo ir specialiosiose mokyklose* 104 55

savivaldybės vaikų globos grupėse 301 292

* Mokyklos, kurios vykdė vaiko globą (rūpybą) ir teikė socialines paslaugas su apgyvendinimu.

Socialinės globos normose yra įtvirtintos nuostatos, kad vertinant vaiko poreikius ir teikiant socialinės globos paslaugas būtina užtikrinti vaiko apsaugą nuo diskriminacijos dėl etninės, rasinės kilmės. T. y. vertinant vaiko poreikius bei teikiant paslaugas, svarbu įvertinti vaiko etninę ar rasinę kilmę ir nepažeisti vaiko teisių, išlaikant etninį identitetą. Iki šiol, kalbant apie vaikų globą, ypač stacionarios globos įstaigose, šis aspektas nebuvo reglamentuotas, neturime ir oficialiai pateikiamos statistikos apie globojamų vaikų etni-nę tapatybę. Ar kitų tautybių vaikai turi galimybę būti globojami ir auklėjami pagal savo tautos tradicijas (pvz., romų tautybės vaikai)? Tai labai subtilus ir sudėtingas klausimas, kuriam, kol kas Lietuvos socialinių paslaugų sistemoje nebuvo skiriama daugiau dė-mesio, tačiau, vykstant Europos Sąjungos plėtrai, globalizacijos procesams, tarptautinei migracijai, šis klausimas vis aktualesnis. Pvz., remiantis pateikta statistika, 2006 metais globa/rūpyba buvo nustatyta 31 vaikui, turinčiam užsienio valstybės pilietybę, trečdalis iš jų apgyvendinti globos institucijose.

7 lentelė. Globos (rūpybos) nustatymas vaikams, turintiems užsienio valstybės pilietybę, 2006 m.23

Iš visoNustatyta laikinoji globa

(rūpyba)Nustatyta nuolatinė globa

(rūpyba)

Iš viso 31 14 17

Globa institucijoje 12 1 11

Globa šeimoje 19 13 6

23 Statistinės informacijos apie vaikus rodikliai: socialinė apsauga. Žiūrėta internete: http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/LT_Vaikai_teminės%20lentelės_Soc_aps.doc.

23

2006 metais Švedijoje buvo tiriama24 romų tautybės vaikų globa, šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar nukreipiant romų vaikus į socialinių paslaugų institucijas, globojančias šeimas, užtikrinama vaikų teisė į savo identiteto išsaugojimą. 2005 m. buvo globojami 39 romų tautybės vaikai, iš jų 22 apgyvendinti globojančiose šeimose, tačiau tik 3 iš jų savo tautybės šeimose. T. y. kiti vaikai nepateko į jų identitetą atitinkančią kul-tūrą ir socialinių ryšių tinklą. Tyrimas parodė, kad personalas nėra pakankamai kvalifi-kuotas, jog suprastų, ką reiškia etninės mažumos statusas ir kaip reikia dirbti su vaikais, užtikrinant jų teisę į etninės kilmės bruožų ir kultūros išlaikymą.

Kalbant apie vaiko teisę gauti paslaugas, atsižvelgiant į etninę kilmę reiškia, kad vai-kas turi būti supažindintas su savo etnine kilme, turi būti kalbama apie jo identiteto įtvirtinimą. Vaikui turi būti padedama rasti kontaktinius asmenis ir sukurti socialinių ryšių tinklą su jo etninės kilmės asmenimis, kad jis galėtų pažinti ir įsisąmoninti savo etninę kultūrą, papročius ir t. t. Vaikų socialinės globos įstaigose personalo rodikliai atspindi gausų specialistų, ir mažiau gausų savanorių, kuriems reikės įgyvendinti socia-linės globos normas, būrį.

8 lentelė. Vaikų globos įstaigų darbuotojai 2006 m. pabaigoje25

Socialinės globos įstaigosIš viso dar-

buotojų

Socialiniai

darbuotojai*Savanoriai

Kūdikių namuose** 672 23 20

Bendrojo lavinimo, specialiosiose mokyk lose ir

specialiojo ugdymo centruose3493 74 –

Globos namuose vaikams ir jaunimui su negalia 679 363 –

Apskričių globos namuose 2103 128 6

Laikinos vaikų globos namuose 210 59 37

Specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos na-

muose193 7 –

Savivaldybių vaikų globos namuose 622 110 4

Nevyriausybiniuose vaikų globos namuose 179 67 18

Iš viso 8151 831 85

* Įskaitant socialinius pedagogus.** Kol kas šios įstaigos nėra priskiriamos socialinių paslaugų įstaigoms.

24 Roma children taken into care. The Swedish National Board of Health and Welfare. 2006. 25 Vaiko globos įstaigos darbuotojai. Žiūrėta internete: http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/LT_

Vaikai_teminės%20lentelės_Soc_aps.doc 2007 m. rugpjūčio 29 d.

24

1.4. Pagrindiniai knygoje vartojami terminai

Šiame skyrelyje pateikiami dažniausiai knygoje pasikartojantys terminai, kiti terminai pateikiami atskirai kiekviename skyriuje.

Administravimas – funkcijos, kurias atlieka įstaigos vadovas, padalinių vadovai, siekda-mi įgyvendinti vaikų socialinės globos įstaigų tikslus bei patenkinti vaikų poreikius.

Artima šeimai aplinka – aplinka, kurioje vaikas yra aprūpintas, jaučiasi saugus, laimin-gas, mylimas.

Diskriminacija – neigiamas individo ar institucijos elgesys su kitu individu dėl jo am-žiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės kilmės, religijos, gabumų, socialinės padėties ir t. t. Diskriminacija reiškia su asmens amžiumi, etnine kilme ir kitais dalykais susijusius stereotipus ir tendencingas neigiamas nuostatas.

Institucija – tai sąveikaujanti hierarchizuota žmonių grupė, turinti tam tikrus bendrus išteklius ir susibūrusi pasiekti bendrų tikslų. Šioje knygoje terminas institucija vartoja-mas kaip apibendrinantis, kalbant apie vaikų globos namus, dienos centrus, šeimynas ir vaikus globojančias šeimas.

Konfidencialumas (lot. confidentia – pasitikėjimas) – slaptumas, užtikrinimas, kad bus apsaugota nuo viešo informacijos paskelbimo (pvz., informacijos apie vaiko poreikius ar šeimos problemas).

Poreikio vertinimas – pagal patvirtintas metodikas atliekamas vaiko fizinio, socialinio, psichologinio savarankiškumo įvertinimas, kuriuo remiantis suplanuojamos jam būti-nos paslaugos.

Privatumo užtikrinimas – aplinkos, santykių, kuriuose palikta pakankamai erdvės perso-nalo, aplinkinių nekontroliuojamam, nestebimam asmeniniam gyvenimui, sudarymas.

Psichosocialiniai veiksniai – psichinė sveikata ir socialiniai įgūdžiai.

Resocializacija – prisitaikymo gyventi pagal visuomenėje priimtas normas atstatymas; keitimosi procesas elgesio, pasaulėžiūros, vertybių, dorovinių nuostatų lygmenyse.

Socializacija – socialinių normų ir vertybių perėmimo procesas; savęs realizavimas vi-suomenėje.

Socialiniai įgūdžiai – tai įgūdžiai, kurie padeda vaikui prisitaikyti gyventi aplinkoje, pagal visuomenėje priimtinas normas. Pvz., tai yra problemų sprendimas, kūrybinis ir kritinis mąstymas, bendravimo įgūdžiai, savęs pažinimas, streso įveikimas, atsisakymo įgūdžiai, gebėjimas tvarkytis savo aplinkoje ar mokėti elgtis su pinigais, palaikyti švarą, paisyti higienos reikalavimų ir kt.

Socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžia-gomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar

25

negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pa-vojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. So-cialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba)26.

Socialinės rizikos šeima – tai šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis ben-dravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asme-nybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose žymiai apriboja vaiko galimybes iš-reikšti poreikius ir jausmus27.

Socialinės rizikos vaikas – vaikas iki 18 metų, kuris valkatauja, elgetauja, nelanko moky-klos ar turi elgesio problemų mokykloje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psi-chotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir dėl šių priežasčių jo galimybės ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos28.

Specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių29.

Šeima – svarbiausioji vaikų ugdymo institucija, mikroaplinka, kurioje vykdoma vaikų socializacija. Šeimoje pateikiamos ir puoselėjamos vertybės, mokomasi socialinio elge-sio modelių. Šeimai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos30.

Vaikas su negalia – vaikas iki 18 metų, kuris dėl neįgalumo yra iš dalies ar visiškai ne-įgijęs jo amžių atitinkančio savarankiškumo ir kurio galimybės ugdytis bei dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos31.

Vaiko byla – byla, kurioje kaupiami ir laikomi globojamo vaiko dokumentai, visa su juo, kaip paslaugų gavėju, susijusi informacija.

Vaikus globojanti šeima – sutuoktiniai (ar vienas gyvenantis vyresnis kaip 21 metų as-muo), įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrintys ar globojantys (besirū-pinantys) nesusietus giminystės ryšiais likusius be tėvų globos vaikus, socialinės rizikos vaikus, vaikus su negalia32.

26 Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493. 2 str. 7 punktas. 27 Dėl darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų patvirtinimo. Socialinės

apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-207 2003 m. gruodžio 17 d. 28 Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493. 2 str. 8 punktas.29 Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. 2004. 10 str.30 O. Šulcienė Žiūrėta internete: http://www.lkdp.lt/?lang=lt&page=JS/0513. 2007 m. rugsėjo 4 d.31 Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493. 2 str. 11 punktas.32 Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493. 2 str. 12 punktas.

26

2 s k y r i u s

Socialinės globos atitikties socialinės globos normoms vertinimas bei socialinių paslaugų institucijų veiklos

įsivertinimo ypatumai

2.1. Metodinė medžiaga atitikties socialinės globos normoms vertinti

Šiame skyriuje aptariama socialinės globos normų vertinimo metodologija ir metodi-ka, bandant sistemiškai įsivaizduoti visą vertinimo procesą ir konkrečius žingsnius bei veiklas atliekant normų vertinimą. Pateikiami normų vertinimo kriterijų formulavimo pavyzdžiai, remiantis 1 knygos skyriuje aptarta paslaugų kokybės samprata, o taip pat aprašyta konkreti normos vertinimo eiga ir procedūra.

Vertinimo metodologinis pagrindasPradėdami socialinės globos normų vertinimą, vertintojai pirmiausia turėtų grįžti

prie 1 skyriuje aptartos paslaugų kokybės sampratos, kaip metodologinio vertinimo struktūros ir proceso pagrindo, vertinimo kriterijams parengti. Taigi pirmiausia tu-rėtume remtis nuostata, kad paslaugų kokybė yra sudėtingas fenomenas ir jos verti-nimui būtina kiekvieną kokybės aspektą (normos charakteristiką) išskaidyti į atski-ras pavienes, galimas išmatuoti kiekybiniais ar kokybiniais kriterijais, dalis. Vadinasi, galima siūlyti, kad būtų formuluojami trijų grupių vertinimo kriterijai tam, kad mes galėtume įvertinti:

socialinės globos paslaugų struktūros atitiktį;socialinės globos paslaugų proceso atitiktį;socialinės globos paslaugų rezultato atitiktį.

27

Formuodami struktūros kokybės vertinimo kriterijus, mes turėtume apimti tokius da-lykus, kaip personalo skaičiaus ir globojamų vaikų skaičiaus santykį, personalo profesi-nę ar pareigybinę struktūrą, socialinės globos įstaigos aplinkos pritaikymą vaiko speci-aliesiems poreikiams, įstaigos tvarkų, taisyklių ar procedūrų pakankamumą sklandžiai veiklai organizauoti ir t. t.

Formuodami proceso kokybės vertinimo kriterijus, mes turėtume apimti tokius da-lykus kaip, pavyzdžiui, planingą vaiko poreikių vertinimą ir ISGP sudarymą; vaiko ir jo artimųjų įtraukimą į poreikio vertinimą, komandos veiklos tobulinimo priemonių užtikrinimą ir t. t.

Formuodami rezultatų kokybės vertinimo kriterijus, mes turėtume apimti tokius daly-kus, pavyzdžiui, ar vaikas įgijo savarankiško gyvenimo įgūdžių, ar vaikas buvo grąžintas į biologinę šeimą, kaip buvo numatyta, ar neįgalus vaikas tapo savarankiškesnis apsitar-naudamas ir t. t.

Taigi rengiant kiekvienos normos ar jos charakteristikos vertinimo kriterijus, siekiant kompleksiškai įvertinti normos atitiktį, tikslinga stengtis suformuluoti kiekvienos rū-šies kriterijų: paslaugų struktūrą vertinančius kriterijus, procesą vertinančius kriterijus ir rezultatą vertinančius kriterijus. Kita vertus, reikėtų vadovautis minimaliu kriterijų skaičiumi, kad būtų išvengta perdėto vertinimo sistemos biurokratizavimo. Kai kurioms labai konkrečioms normų charakteristikoms toks kriterijų detalizavimas tikrai nėra bū-tinas. Pavyzdžiui:

jeigu kalbame apie normą, kad vyresniems kaip 7 metų skirtingos lyties vaikams turi būti skirti atskiri miegamieji kambariai, savaime aišku, kad vertinimo krite-rijus bus susijęs tik su rezultatu, t. y. ar skirtingos lyties vaikai miega atskiruose miegamuosiuose;arba kalbant apie normos charakteristiką, kad įstaigos vadovui būtinas aukštasis išsilavinimas, vertinimo kriterijus taip pat bus vienareikšmiškai susijęs su rezulta-tu – ar vadovas turi tokį išsilavinimą ar neturi;normos charakteristika, teigianti, kad socialinės globos paslaugų teikimui būtinas vaiko tėvų, globėjų prašymas taip pat gali būti įvertinta vienu kriterijumi, pavyz-džiui, kad visų globojamų vaikų bylose yra tokie prašymai ir t. t.

Tuo tarpu daugiau vertinimo kriterijų reikės, kai kalbame apie sudėtingesnes nor-mų charakteristikas, sujungiančias daugiau paslaugų teikimo aspektų, ypač, kai kalbama apie vaiko gerovės užtikrinimą, vaiko teises ir t. t.

Toliau šiame skyriuje pateikiami trys pavyzdžiai, kaip suformuluoti kriterijus nor-mų charakteristikoms vertinti, kai reikalinga panaudoti daugiau negu vieną vertinimo kriterijų.

28

1 pavyzdys. Išanalizuokime normos charakteristikos Vaikui suteikiama galimybė jam priimtina forma pareikšti savo nuomonę apie socialinės globos namų parinkimą, vertinimo kriterijus.

Galvodami apie struktūros kokybę, šiuo atveju galėtume formuluoti kriterijų Glo-bos namų apgyvendinimo taisyklėse yra įrašyta nuostata, kad kiekvienas vaikas, prieš jį apgyvendinant, išsako savo nuomonę.

Vertinant proceso kokybę galėtume formuluoti kriterijų Personalas yra aptaręs (arba darbuotojų funkcijų apraše yra numatyta), kas ir kaip padeda vaikui išsakyti savo nuomonę dėl globos namų parinkimo.

Rezultatas šioje normoje būtų tai, kad kiekvienas vaikas (pagal savo raidą ir iš-sivystymą), gyvenantis vaikų globos namuose, yra išsakęs savo nuomonę, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl globos namų jam parinkimo. Taigi rezultatų kokybės vertinimui šioje normoje galėtume formuluoti kriterijų – Kiekvieno vaiko byloje užfik-suota vaiko nuomonė apie įstaigą jo apgyvendinimo metu.

Prisimindami, kad paslaugų kokybės vertinimas turi apimti tiek objektyvų tiek ir subjektyvų vertinimą, rezultato kokybės vertinimui galėtume formuluoti kriterijų Dauguma galinčių savo nuomonę išsakyti vaikų (80 proc.) sutinka, kad jiems nebuvo kliūčių išsakyti savo nuomonę.

Formuluojant kriterijus labai svarbu iš karto galvoti ir apie būdus, kaip kriterijų ati-tikimą patikrinsime. Aukščiau aptartos normos charakteristikos vertinime, struktūros kokybės kriterijus bus patikrintas dokumentų analizės būdu, t. y. pažiūrėjus, ar įstaigos apgyvendinimo taisyklėse yra įtvirtinta minėta nuostata. Proceso kokybės kriterijaus atitikimas taip pat bus patvirtintas dokumentų analizės būdu (peržiūrėjus pareigybių aprašus ir jų funkcijas – ar ten numatyta, kad tam tikrų pareigybių darbuotojai atsako už vaiko nuomonės išreiškimo paskatinimą, pagalbą vaikui tą nuomonę išsakyti ir pan.). Šis kriterijus gali būti tikrinamas ir kitu būdu – interviu su personalu, administracija, siekiant išsiaiškinti, ar įstaiga skiria dėmesį šiam klausimui, ar yra aptarta, susitarta, kas ir kaip padeda vaikui išsakyti nuomonę.

Rezultato kokybės kriterijus patikrinamas peržiūrėjus vaikų bylas ir nustačius, ar ten yra įrašai, kad vaikas išsakė savo nuomonę ir kokia toji nuomonė buvo. Šiai informa-cijai patikrinti, kilus abejonėms, gali būti panaudotas ir papildomas vaikų anketavimo metodas arba interviu su vaikais, kad paaiškėtų, ar jie tikrai turėjo galimybę išsakyti nuomonę, apsigyvendami įstaigoje.

Kaip matome, kalbant apie tai, kokius vertinimo metodus galime naudoti, tikrin-dami kriterijų atitikimą, susiduriame su dar vienu paslaugų kokybės vertinimo aspek-tu – objektyviu arba subjektyviu kokybės vertinimu. Pirmame knygos skyriuje mes kal-bėjome apie objektyvaus-subjektyvaus kokybės vertinimo dilemą, kadangi kokybė gali būti įvertinta tiek remiantis objektyviais, t. y. nuo kliento nepriklausančiais kriterijais ir

29

rodikliais, tiek subjektyviais – kaip tą paslaugą vertina klientas, o šie vertinimai ne visada gali sutapti. Objektyvus vertinimas remiasi kriterijais, kuriuos mes galime išmatuoti kie-kybiniais rodikliais, pvz., personalo ir vaikų skaičiaus santykiu globos namuose; vaikų raciono įvairove; procedūrų, užtikrinančių vaiko dalyvavimą poreikių vertinime, bu-vimu ir t. t. O tuo tarpu subjektyvus kokybės vertinimas – tai paslaugų vartotojo (šiuo atveju vaiko) išsakyta nuomonė apie gaunamas paslaugas ar lūkesčių dėl gaunamų pas-laugų išsipildymą, pvz., ar vaikas mano, kad į jo nuomonę atsižvelgiama, planuojant paslaugas, ar jis jaučiasi saugus, ar maistas, kurį jis gauna, atitinka jo skonį ir t. t.

Kaip buvo aptarta pirmajame knygos skyriuje, kalbant apie paslaugų kokybės mode-lius, vartotojas turi tam tikrą savo sampratą, savo rodiklius (kurie gali būti tiek sąmonin-gai suformuluoti, tiek nesąmoningai nujaučiami), kuriais remdamasis vertina paslaugos kokybę.

Dar kartą reikėtų akcentuoti, kad vertinant paslaugų kokybę subjektyvaus vertinimo kriterijų negalima nepaisyti, nes, kaip buvo pasakyta, paslaugos kokybė „kuriama“ jos tiesioginio vartojimo metu. O tai reiškia, kad paslaugos kokybės neįmanoma įvertinti atsietai nuo kliento vertinimo. Kalbant apie klientus – vaikus, mes susiduriame su vaiko, galinčio išreikšti savo nuomonę, samprata, kai ne visais atvejais vaikas yra pajėgus tą nuomonę išreikšti. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad mes kalbame apie tai, jog klau-simai vaikui ar jo nuomonės atsiklausimas turi būti adekvatūs vaiko amžiui, brandai, negalios pobūdžiui, o tada vaiko vertinimas yra svarbus.

Taigi, vertinant paslaugos kokybę, yra vienodai svarbūs tiek objektyvieji, tiek subjek-tyvieji vertinimo kriterijai, o jiems neatitinkant, (pvz., objektyvūs kriterijai tenkinami, o subjektyvūs – vaiko nuomonė, neigiama arba atvirkščiai) išvados apie normos įgyven-dinimą turi būti daromos pasitelkiant papildomus kriterijus, vertinimo metodus. T. y. reikia pripažinti, kad tarp objektyvaus ir subjektyvaus kokybės vertinimo gali būti nea-titikimų ar prieštaravimų ir tai yra normalus dalykas, reikalaujantis papildomai įsigilinti į tos normos įgyvendinimo aplinkybes.

Norėdami tai konkrečiai įsivaizduoti grįžkime prie aukščiau pateikto pavyzdžio apie normos charakteristikos Vaikui suteikiama galimybė jam priimtina forma pareikšti savo nuomonę apie socialinės globos namų parinkimą vertinimo kriterijų. Sakysime, kad objektyvūs struktūros, proceso, rezultato vertinimo kriterijai šiuo atveju yra tenkinami, tačiau interviu su personalu metu matome, kad darbuotojai ignoruoja, nuvertina vaiko nuomonės išsakymo svarbą, o interviu su vaikais metu sužinome, kad dauguma vaikų mano, jog jie negalėjo nieko pasakyti, niekas jų nesiklausė, nutildė, kai jie norėjo kalbėti ir pan. Kokią tada galime daryti išvadą apie normos įgyvendinimą? Būtų neteisinga teigti, kad ši norma visiškai įgyvendinta, nors formalūs, objektyvūs vertinimo kriterijai yra tenkinami: įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse įrašyta, kad vaikui suteikiama galimybė išsakyti nuomonę dėl apgyvendinimo, socialinio darbuotojo pareigybės apraše numa-tyta jo atsakomybė už tai, kad padėtų kiekvienam vaikui, jį paskatintų, padrąsintų šią

30

nuomonę išreikšti, vaiko byloje užrašyta, kad vaikas išsakė nuomonę dėl šios įstaigos jam patrauklumo.

Tokiu atveju reikėtų papildomai pabendrauti su vaikais, personalu, įstaigos admi-nistracija, patikslinti jų nuomones, nuostatas ir tada suformuluoti galutines išvadas dėl normos įgyvendinimo. Pvz., išvada turėtų konstatuoti, kad nors objektyvūs kriterijai yra tenkinami, tačiau subjektyvūs verčia tuo abejoti, todėl galime daryti išvadą, jog norma įgyvendinta tik iš dalies. Tokiu atveju patartina organizuoti personalo mokymą, suteikti galimybes dalyvauti seminaruose, kur kalbama apie vaiko raidos ypatumus, poreikius, siekiant padėti suprasti, kad vaiko savijautai, baimės, netikrumo nugalėjimui svarbu pa-dėti vaikui išsakyti savo nuomonę, išreikšti jausmus ir t. t. Taip pat reikia sustiprinti socialinio darbuotojo atliekamų funkcijų kontrolę.

2 pavyzdys. Išanalizuokime normos charakteristikos Vaikui sudaromos galimybės laisvai reikšti savo nuomonę, pažiūras ar pageidavimus, sprendžiant klausimus, susiju-sius su jo, kaip visavertės asmenybės, vystymusi, vertinimo kriterijus.

Galvodami apie struktūros kokybę, galėtume formuluoti kriterijų Darbuotojų pa-reigybių aprašuose atsispindi darbuotojo pareigos skatinti vaiką visais klausimais reikšti savo nuomonę, nevaržyti vaiko nuomonės išsakymo ir atsakomybė už šių pareigų nevyk-dymą. Šiuo atveju naudotume dokumentų analizės metodą kriterijaus atitikimui pa-tikrinti. Arba kitas kriterijus – Personalo kvalifikacijos kėlimo dokumentuose atsispindi gautos žinios apie bendravimo su vaiku ypatumus.

Vertinant proceso kokybę čia būtų sunku rasti objektyvų kriterijų, turėtume for-muluoti subjektyvų kriterijų. Pvz., Dauguma vaikų (80 proc.) mano, kad personalas skatina juos reikšti savo nuomones. Šiam kriterijui patikrinti būtų reikalinga vaikų an-ketinė apklausa. Čia tiktų ir kitas subjektyvus kriterijus – paties personalo nuomonė apie savo nuostatas, požiūrį į vaikų pageidavimų, nuomonių reiškimą. Pvz., Su vaikais dirbantis personalas yra tolerantiškas ir pakantus vaikų nuomonių raiškai. Šio kriteri-jaus patikrinimui būtų reikalingi interviu su personalo nariais, siekiant išsiaiškinti jų nuostatas, vertybes, mąstymo būdą.

Šios normos rezultatas būtų tai, kad kiekvienas vaikas (pagal savo raidą ir išsi-vystymą), laisvai reiškia savo nuomonę, pažiūras, nebijo išsakyti pageidavimų. Taigi rezultatų kokybės vertinimui šioje normoje galėtume formuluoti kriterijų – Vaikai yra aktyvūs, nebijo išsakyti savo nuomonės, išreikšti pageidavimų. Arba kriterijus Dau-guma vaikų mano, kad jie laisvai gali išsakyti savo nuomonę, pažiūras. Šiam kriterijui patikrinti būtų reikalinga vaikų anketinė apklausa.

Kol normų vertinimo kriterijų sistema kuriama, galime bandyti siūlyti ir alternatyvius kriterijų formulavimo variantus. Toliau pateikiamas alternatyvus vertinimo kriterijų su-darymo pavyzdys, kai vertinimo kriterijai numatomi tik normai, o normų charakteris-

31

tikos yra kaip gairės kriterijams formuluoti. Šiuo atveju reikėtų pastebėti, kad kriterijai turėtų būti formuluojami bandant sistemingai apimti visų tos normos charakteristikų turinį.

3 pavyzdys. Išanalizuokime normos Vaikui pagal įvertintus poreikius sudaromas individualus socialinės globos planas (toliau vadinama – ISGP) galimus vertinimo kri-terijus.

Galvodami apie struktūros kokybę, galėtume formuluoti kriterijų – ISGP paren-gimui buvo suburta specialistų, susidedančių iš.... komanda, taip pat užtikrintas vaiko bei jo teisėtų atstovų dalyvavimas. Šiuo atveju galėtume naudoti dokumentų analizės metodą kriterijaus atitikimui patikrinti (ar vaiko ISGP, poreikio vertinimo formoje, kituose dokumentuose galime rasti patvirtinimą apie minėtų subjektų dalyvavimą).

Vertindami proceso kokybę, galėtume formuluoti kriterijų ISGP planas parengtas per 2 mėnesius. Šiuo atveju galėtume naudoti dokumentų analizės metodą, išsiaiškin-dami, per kiek laiko planas buvo parengtas.

Šios normos rezultatas būtų tai, kad ISGP turinys, struktūra atitinka vaiko porei-kius, visas įvertintas aplinkybes. Taigi rezultatų kokybės vertinimui šioje normoje galėtume formuluoti kriterijų – ISGP plane numatyta pagalba, priemonės, paslaugos, kurios atitinka vaiko įvertintus poreikius, jų struktūrą, specifiką. Šiam kriterijui pati-krinti taip pat būtų reikalinga dokumentų analizė, interviu su personalu, vaiku, jo tėvais, globėjais, siekiant įvertinti atitikimą tarp to, kokie vaiko poreikiai, svarbios aplinkybės buvo įvardintos, vertinant poreikius ir tarp to, kas atsispindi ISG plane.

Vertinimo metodaiKaip matėme iš aptartų pavyzdžių, kriterijams patikrinti gali būti naudojami tokie

vertinimo metodai:dokumentų analizė, t. y. įstaigos vidaus tvarkos taisyklės, vaiko ISGP, personalo pareigybių aprašai, personalo kvalifikacijos kėlimo planai ir t. t.; interviu (su vaikais, personalu, tėvais, globėjais), tais atvejais, kai svarbu pajusti vaikų ar personalo nuostatas, pripažįstamas vertybes, bendravimo stilių ir t. t.; testavimas (naudojant specialius, profesionalų parengtus testus, siekiant įvertinti vaiko raidos ypatumus, savijautą arba pvz., vaikų suderinamumą gyventi viename kambaryje); anketinės apklausos (vaikų, personalo, tėvų, globėjų), tais atvejais, kai reikia tiks-lių duomenų apie nuomonių pasiskirstymą, pvz., kokia dalis vaikų yra patenkinti jiems priskirtu asmeniu arba galimybėmis pasirinkti drabužius pagal savo skonį, arba kaip pasiskirsto personalo nuomonės vertinant įvairių drausminančių prie-monių vaikui taikymą ir t. t.;

32

focus grupės (diskusijų grupės metodas), siekiant su personalo nariais išsiaiškinti informacijos apie vaiką konfidencialumo ribas arba su vaikais aptarti jų visuotinai priimtino elgesio modelius; stebėjimo metodas, įvertinant, kokie vaikų ir personalo bendravimo santykiai, sti-lius arba paties personalo ar pačių vaikų ir pan., arba, ar pritaikyta aplinka vaiko specialiesiems poreikiams ir t. t. Plačiau metodai nušviečiami įvairioje metodinėje literatūroje apie socialinių tyrimų metodus33.

Specialus vertinimo metodas gali būti sukonstruotas pasinaudojant Servqual kokybės metodiką. Jos esmė ta, kad suvokiama paslaugos kokybė nustatoma kaip balų, kuriais įvertinama laukiama ir patirta kokybė, skirtumas34. Lūkesčiai sietini ne su konkrečiu, o su idealiu paslaugos teikėju (pavyzdžiui, kaip dienos centrą lankančio neįgalaus vaiko tėvai įsivaizduoja idealią tokio centro teikiamų paslaugų struktūrą, o paskui vertina cen-tro, kurį lanko jų vaikas, paslaugų struktūrą ir pan.).

Vertinimo tipaiVertinančios institucijos prasme mes turime išskirti du vertinimo tipus:

išorinį vertinimą, kurį atlieka speciali institucija, vadinama išoriniu vertintoju (šiuo metu tai būtų Socialinių įstaigų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos);vidinį vertinimą, kurį atlieka patys socialinių paslaugų teikėjai, t. y. socialinių pas-laugų įstaigos.

Pagal vertinimo laiką mes turėtume išskirti tokius du vertinimo tipus:pradinis (pirminis) normų atitikties vertinimas, kurį atlieka išorinis vertintojas, pradėjus įgyvendinti normas, o paskui tam tikrais reguliariais vertinimo etapais;pakartotinis (atrankinis) vertinimas, kurį išorinis vertintojas atlieka patikrinda-mas, kaip socialinių paslaugų institucija įgyvendino rekomendacijas po pradinio vertinimo.

Vertintojų laikysena ir funkcijos:pasirinktas normas stengtis vertinti objektyviai, be jokio išankstinio teigiamo ar neigiamo nusistatymo; stengtis kiek galima mažinti patikrinimo sukeliamą stresą ir biurokratiškumą;vesti kryptingą, tikslingą pokalbį su tikrinamais darbuotojais, vaikais, jų tėvais, globėjais, turint suplanuotą pokalbių, interviu tikslą ir jo siekiant, nesiblaškant ir nenukrypstant į nereikšmingus dalykus;užtikrinti gaunamos informacijos ir duomenų konfidencialumą;

33 Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Judex, Kaunas, 2002. 34 Bagdonienė L. Hopenienė R. Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas, Technologija, 2005.

33

parengti vertinimo ataskaitas, užtikrinant, kad suformuluota nuomonė, išvados dėl normų atitikties yra pakankamai pagrįstos, remiasi tiek subjektyviais, tiek objektyviais kriterijais, realistiškai atspindi pasiekimus ir problemas;vertinimo ataskaitose akcentuoti tiek stipriąsias, tiek ir silpnąsiais atitikties nor-moms puses;tikrinimo metu gautas išvadas susieti su konkrečiomis rekomendacijomis – kaip įgyvendinti normas, kriterijų atitikimą;organizuoti vertinimą taip, kad nesutriktų normalus įstaigos ritmas ir darbas, ta-čiau turėti užtektinai laiko pabendrauti su įstaigos personalu, vaikais, jų tėvais, globėjais.

Normų vertinimo ciklas apimtų tokius vertinančios institucijos veiklos etapus: vertinimo plano ir grafiko sudarymą (metinio, dvejų metų);vertinimo klausimynų ir anketų rengimą;savęs vertinimo tipinės rekomendacinės metodikos parengimą;įstaigų informavimą apie vertinimo grafiką, vizitų ir savęs vertinimo trukmės, lai-ko suderinimą;savęs vertinimo anketų, kitų klausimynų išsiuntinėjimą vertinamoms įstaigoms;lankymąsi įstaigoje, stebėjimus, interviu ir kita;surinktos informacijos (anketų, interviu stenogramų, focus grupių darbo rezulta-tų, stebėjimo informacijos) apdorojimą;pirminių išvadų ir rekomendacijų dėl atitikimo normoms rengimą;įstaigų atstovų supažindinimą su pirminėmis išvadomis ir vertinimo rezultatais; pirminių išvadų ir vertinimo rezultatų derinimą, koregavimą;galutinės išvados ir jų perdavimą įstaigoms;grįžtamojo ryšio apie rekomendacijų įgyvendinimą realizavimą (kada, kokiu būdu bus įsitikinta, ar įstaiga įgyvendino rekomendacijas, tobulindama normų įgyven-dinimą).

Vertinimo planai ir grafikai turi būti sudaromi įvertinant įstaigų, kurias reikia ver-tinti, skaičių, turimą vertintojų pajėgumą, laiko, kuris reikalingas parengti vertinimo instrumentarijų (anketas, stebėjimo planus ir kt.), sąnaudas.

Vertinimo klausimynų, anketų rengimo, stebėjimo ir focus grupių organizavimo planų rengimas. Kalbant apie šį etapą, reikėtų akcentuoti, kad vertinimo klausimynų, anketų, testų rengimas yra gana daug laiko reikalaujanti veikla. Tai reikia turėti omenyje, rengiant vertinimo planus ir grafikus. Kai kurioms anketoms, testams ir pan. parengti reikėtų pasikviesti tam tikros srities specialistus kaip ekspertus (pvz., psichologus, me-dikus, pedagogus ir kt.). Taip pat turėtų būti bendradarbiaujama su išorinėmis susiju-

34

siomis institucijomis (pvz., VTAT, Vaiko teisių apsaugos kontroliere, pedagoginėmis-psichologinėmis tarnybomis, siekiant išsiaiškinti, į ką reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, vertinant vienų ar kitų normų įgyvendinimą.

Savęs vertinimas. Savęs vertinimą atlieka pats socialinių paslaugų teikėjas, pasitikrin-damas, kaip jo teikiamos paslaugos atitinka patvirtintas normas ir kriterijus. Kita vertus, savęs vertinimo rezultatai yra panaudojami normų atitikties išorinio vertinimo procese. Įstaigos gali bet kada atlikti vienų ar kitų normų atitikties vertinimą, jeigu mano, kad tai būtina jų veiklai tobulinti. O tuo tarpu išorinė vertinanti institucija, remdamasi savo pasitvirtintais planais ir darbo grafikais, gali paprašyti socialinių paslaugų teikėjų atlikti savęs vertinimą pagal rekomenduojamus klausimynus, anketas, metodikas ir pan. Tai bus pagrindas tolesniam vertinimui atlikti.

Labai svarbu, kad pasirinkti vertinimo metodai užtikrintų informacijos patikimumą ir vaikų konfidencialumą. Pvz., siekiant išvengti įtakos vaiko nuomonei, vaikams pil-dant vertinimo anketas turėtų dalyvauti tik vertintojai (nepriklausomi asmenys); gauta informacija turėtų būti aptariama su personalu, išlaikant informacijos apie vaiką konfi-dencialumą. Turint savęs vertinimo rezultatus, išoriniai vertintojai gali planuoti ir pada-ryti interviu su personalu ar vaikais, organizuoti stebėjimus ar focus grupes.

Surinkti duomenys turi būti apdorojami naudojant tinkamas kompiuterines pro-gramas. Kadangi vertinimo duomenų masyvai bus ganėtinai dideli, būtina pasirinkti (nusipirkti) tinkamas, patogiausias programas to tipo duomenims apdoroti.

Ataskaitos ir išvadų bei rekomendacijų dėl atitikties normoms rengimas. Kiekvie-nos institucijos vertinimo ataskaita turi būti labai konkreti ir galimai trumpesnė: tekstai turėtų būti trumpi, o išvados ir rekomendacijos pateikiamos dėl kiekvienos normos ir jos charakteristikų lentelių forma (žr. toliau pateiktas 1–9 formas). Pateikiamos išvados apie stebėtą veiklą, pastabos, rekomendacijos, kurias sritis reikėtų gerinti, ką pakeisti, patobulinti. Turėtų būti pabrėžiamos ne tik silpnos, tobulintinos sritys, bet taip pat iš-ryškintos stipriosios paslaugų kokybės pusės, privalumai.

Vienas iš svarbiausių elementų normų atitikties tikrinimo procese – grįžtamojo ryšio užtikrinimas. T. y. išvadų ir rekomendacijų, kurios buvo pateiktos patikrintai įstaigai, įgyvendinimo patikrinimas. Turi būti numatyta forma, laikas, kas ir kaip tai atlieka.

Normų vertinimo procedūra Kalbant apie konkrečią normų vertinimo veiklą, mes turėtume apibūdinti ją kaip

procedūrą, kuri apima keletą nuoseklių žingsnių, t. y.:vertinimo metodų kiekvieno kriterijaus atitikimui įvertinti numatymą;

35

instrumentarijaus: anketų, dokumentų analizės ar stebėjimo planų, focus grupių ar interviu klausimynų, parengimą;informacijos, remiantis parengtais instrumentais, surinkimą;surinktos informacijos apdorojimą ir normų vertinimo suvestinių parengimą; rekomendacijų dėl normos įgyvendinimo tobulinimo parengimą;grįžtamojo ryšio apie rekomendacijų įgyvendinimą užtikrinimą.

Toliau, remiantis viena pasirinkta norma, yra pateikiama trumpa kiekvieno žingsnio charakteristika ir preliminarios vertinimo formos, kurios atspindi atitinkamo žingsnio vertinimo procedūros turinį.

1 formoje mes tik surašome normos charakteristikas ir jų vertinimo kriterijus, kurių atitikimo/neatitikimo rezultatus užfiksuosime atlikę visą vertinimo procedūrą.

2 formoje numatomi vertinimo metodai kiekvienam pasirinktam kriterijui. Numa-tant vertinimo metodus, reikėtų orientuotis į minimalų jų skaičių, kadangi kiekvieno papildomo metodo naudojimas reikalaus papildomai daugiau laiko, žmonių ir kitų ište-klių. Parenkant ir apsisprendžiant dėl metodų, reikėtų įvertinti analizuojamos normos turinį, kiek svarbus jį vertinant kliento, personalo dalyvavimas. Vertinant normas, dėl kurių yra kilusios kokios nors problemos ar diskusijos, reikėtų naudoti daugiau nei vie-ną vertinimo metodą.

Remiantis numatytais vertinimo metodais, sudaromi klausimynai, anketos, stebėji-mo planai ir kt. Klausimynų, anketų ir kt. sudarymas reiškia, kad kiekvienam kriterijui formuluojami klausimai, siekiant išsiaiškinti, ar kriterijus tenkinamas. Gali būti, kad kai kurie kriterijai yra labai paprasti, „vienaplaniai“, todėl jiems nereikia klausimynų. Galima iš karto įvertinti, ar kriterijus tenkinamas. Pvz., jeigu vertinimo kriterijus yra „Bendras socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų bei vaikų skaičiaus santykis turi būti ne mažesnis kaip 0,5“, užtenka palyginti skaičius (tačiau nėra reikalo formuluoti papildo-mus klausimus, norint sužinoti, ar šis kriterijus yra tenkinamas.

Įvertinant tai, kad informacijos apie normų atitikimą ar neatitikimą bus sukaupta gana daug, svarbu, kad klausimai anketose būtų išdėstyti ir sunumeruoti taip, jog galė-tume suprasti, su kokia norma ir vertinimo kriterijumi jie susiję. Kitaip neišvengsime painiavos ir chaoso sukauptoje informacijoje. Visi klausimynai turi būti apipavidalinti kaip tam tikros anketos (t. y. sudėti į anketas). Atsižvelgiant į pasirinktus metodus, gali būti sudaroma:

anketa vaikui (anketos pavyzdys pateiktas 6 priede);anketa personalui (anketos pavyzdys pateiktas 7 priede);interviu planas;dokumentų analizės planas (kokie aspektai bus analizuojami);

36

stebėjimo planas;focus grupės planas;testas.

Anketų formą, struktūrą, dizainą renkasi vertinanti institucija. Galima būtų rekomen-duoti kiekvienam anketos tipui (anketos personalui, anketos tėvams, anketos vaikams) pasirinkti skirtingą dizainą (titulinį puslapį, spalvą ar pan., kad būtų lengviau dirbti su šia informacija).

Sudarius anketas, dokumentų analizės ar stebėjimo planus ir kt., remiantis jais, surenkama reikalinga informacija. Dalis informacijos gali būti surenkama paštu nu-siuntus anketas, anketos vaikams turėtų būti pildomos tik dalyvaujant patiems verti-nimo institucijos atstovams, kad būtų užtikrintas vaiko saugumas, informacijos kon-fidencialumas. Surinkta informacija, atsižvelgiant į jos turinį, turėtų būti apdorojama kompiuteriu, panaudojant specialias programas arba analizuojama tiesiogiai (žodiniai komentarai).

3 formoje pateikiama kiekvieno kriterijaus atitikimo/neatitikimo vertinimo suves-tinė, o ja remiantis – apie normos charakteristikos atitikimą/neatitikimą ir galiau-siai – pačios normos atitikimą/neatitikimą. T. y. šioje suvestinėje pereiname tris api-bendrinimo lygmenis. Pirmajame lygmenyje, apibendrinus surinktą vertinimo metu informaciją, pažymimas kiekvieno kriterijaus atitikimo lygis: tenkinamas visiškai, iš dalies ar netenkinamas. Pvz., jeigu nuomonės iš anketų, interviu ir kt. apie kriterijaus atitikimą įvairuoja (yra ir teigiamų, ir neigiamų aspektų) – pasirenkamas vertinimas „iš dalies tenkinamas“; jeigu yra daug neigiamų vertinimų – „netenkinamas“; jeigu vi-sose anketose, klausimynuose vertinimai tik teigiami, tai galima žymėti, kad kriterijus „tenkinamas“.

Antrame lygmenyje, remiantis kriterijų atitikimo lygiu, nusprendžiama dėl kiekvie-nos normos charakteristikos įgyvendinimo masto. Jeigu visi tos normos kriterijai visiš-kai tenkinami, vadinasi, normos charakteristika įgyvendinta; jeigu bent vienas kriterijus nėra visiškai tenkinamas – įgyvendinta tik iš dalies, o jeigu daugiau kaip 50 proc. krite-rijų nėra visiškai tenkinamai, normos charakteristika neįgyvendinta (gali būti pasirinkta ir kitokia logika).

Trečiame lygmenyje, remiantis normų charakteristikų atitikties įvertinimu, nuspren-džiama ir dėl pačios normos atitikties:

jeigu visiškai atitinka visos normos charakteristikos, vadinasi, atitinka ir pati norma;jeigu bent viena normos charakteristika neatitinka, vadinasi, norma įgyvendinta tik iš dalies.jeigu daugiau kaip 50 proc. normos charakteristikų neatitinka, vadinasi, norma neįgyvendinta.

37

Šie vertinimo mastai pateikti kaip pavyzdžiai, galima ir kitaip grupuoti atitikimą/ne-atitikimą.

4 formoje pateikiamos išvados ir rekomendacijos dėl 4 normos Vaikui teikiamų pas-laugų efektyvumas užtikrinamas periodiškai peržiūrint ir patikslinant ISGP įgyvendinimo tobulinimo. Analizuodami kiekvieną normos charakteristiką, pagal jos vertinimo kri-terijus, konstatuojame silpnas vietas ir numatome, ką reikėtų tobulinti. Rekomendaci-jos pateikiamos kiekvienai normos charakteristikai, atsižvelgiant į kriterijus, kurie nėra tenkinami. Stengiamasi pateikti pasiūlymus ne tik dėl formalių dalykų sutvarkymo, bet ir dėl požiūrio keitimo, neigiamų tradicijų išgyvendinimo, tobulinimo, personalo skati-nimo formų įvairovės ir kt.

Socialinių paslaugų institucija, atsižvelgdama į vertinančios institucijos išvadas ir pa-siūlymus, turėtų parengti kiekvienai pateiktai rekomendacijai trumpą ir konkretų jos įgyvendinimo planą.

Apibendrinant vertinimo procedūrą galima būtų rekomenduoti, kad kiekvienai nor-mai vertinti būtų tikslinga sudaryti formų rinkinį, kurį paskui būtų galima nuolat nau-doti vertinant, o prireikus tik pakeisti kai kuriuos vertinimo metodus ar naudojamus klausimynus.

Normos Vaikui teikiamų paslaugų efektyvumas užtikrinamas periodiškai peržiūrint ir patikslinant ISGP vertinimo eiga

1 forma. Normos charakteristikos ir vertinimo kriterijai (užpildoma pabaigus vertinimą)

Normos charakteristikos Galimi vertinimo kriterijai

Kriterijaus tenkinimo lygis

Ten-kina-mas

Iš dalies tenki-namas

Ne-tenki-namas

1 2 3 4 5

4.1. Užtikrinama, kad su-sidarius naujoms aplinky-bėms, susijusioms su vaiko sveikatos būkle, jo branda ar vaiko poreikiais, ISGP bus peržiūrimas ir tiksli-namas

vaiko byloje atsispindi ISGP per-žiūra kartą per metus arba susida-rius naujoms aplinkybėms;personalas supranta ISGP peržiū-ros svarbą ir būtinumą;įstaigos dokumentuose numatyta ISGP peržiūros tvarka.

–

–

–

38

Normos charakteristikos Galimi vertinimo kriterijai

Kriterijaus tenkinimo lygis

Ten-kina-mas

Iš dalies tenki-namas

Ne-tenki-namas

4.2. Peržiūrėtame ir pa-

tikslintame ISGP turi būti

pateikiama socialinės glo-

bos teikimo laikotarpiu

pasiektų rezultatų analizė,

įvertinami vaiko brandos,

situacijos jo šeimoje, vaiko

individualių paslaugų po-

reikių pokyčiai bei naujos

priemonės, susijusios su

poreikių tenkinimu

vaiko byloje atsispindi ISGP per-

žiūros rezultatai;

naujai numatytos priemonės re-

miasi pasiektais rezultatais ir vaiko

brandos, poreikių pokyčiais;

vaiko byloje atsispindi darbo su

vaiko šeima įvertinimas;

įstaigoje numatyta formali tvarka,

kaip analizuojamas vaiko ISGP

įgyvendinimas;

paslaugas teikiančios komandos

veiklos planuose atsispindi veikla,

susijusi su vaikų ISGP analize ir

tikslinimu;

vaikas, įvertinant jo amžių ir bran-

dą, dalyvauja jo ISGP įgyvendini-

mo vertinime.

–

–

–

–

–

–

4.3. Vaiko su negalia tė-

vams (globėjui, rūpintojui),

o prireikus ir artimiems

giminaičiams užtikrina-

ma, kad socialinės globos

namai nuolat palaikys ryšį

su jais, pateiks informaciją

apie ISGP sudarymo ir vyk-

dymo eigą, jei tai nepriešta-

rauja vaiko interesams. At-

siradus vaiko sveikatos bū-

klės ar kitoms problemoms,

su vaiko tėvais (globėju,

rūpintoju) bus kiek galima

skubiau susisiekta

vaiko byloje atsispindi personalo

bendradarbiavimas su vaiko tėvais,

globėjais, peržiūrint vaiko ISGP, jį

koreguojant;

pareigybių aprašuose numatytos

personalo funkcijos bendradar-

biaujant su globojamo vaiko tė-

vais;

įstaigoje yra patvirtintos bendra-

darbiavimo su vaiko tėvais/globė-

jais taisyklės, tvarka;

80 proc. vaiko tėvų/globėjų mano,

kad jie pakankamai informuojami

apie vaiko globos žingsnius.

–

–

–

–

39

2 forma. Kriterijų vertinimo metodai Kiekvienam vertinimo kriterijui numatomas vertinimo metodas (metodai).

Normos charak-teristika

Kriterijai Vertinimo metodai (ką tikimasi sužinoti)

4.1. 1. Vaiko byloje atsispindi ISGP per-žiūra kartą per metus arba susida-rius naujoms aplinkybėms

Dokumentų analizė – ar užfiksuotas visų po-reikių peržiūrėjimas

2. Personalas supranta ISGP per-žiūros svarbą ir būtinumą

Interviu su personalu – ar jų teiginiai, vertini-mai atspindi ISGP svarbą ir būtinumą

3. Įstaigos dokumentuose numa-tyta ISGP peržiūros tvarka

Dokumentų analizė – vadovo patvirtinta ISGP peržiūros tvarka

4.2, 1. Vaiko byloje atsispindi ISGP peržiūros rezultatai

Dokumentų analizė – ar byloje yra įrašai apie peržiūrą

2. Naujai numatytos priemonės remiasi pasiektais rezultatais ir vaiko brandos, poreikių pokyčiais

Interviu su tėvais (globėjais) – ar ISGP kore-guojami pagal pasikeitimus.Dokumentų analizė – ar vaiko ISGP pakorega-vimas remiasi užfiksuotais pokyčiais

3. Vaiko byloje atsispindi darbo su vaiko šeima įvertinimas

Dokumentų analizė – ar vaiko byloje yra įrašai apie tai, kaip įvertintas darbas su šeima

4. Paslaugas teikiančios koman-dos veiklos planuose atsispindi veikla, susijusi su vaikų ISGP ana-lize ir tikslinimu

Dokumentų analizė – komandos veiklos pla-nuose numatyta kokiu būdu bus analizuojami ir tikslinami ISGP, kokios kiekvieno komandos nario funkcijos ir kita

5. Vaikas, įvertinus jo amžių ir brandą, dalyvauja jo ISGP įgyven-dinimo vertinime

Dokumentų analizė – užprotokoluota vaiko nuomonė.Interviu su vaiku – 80 proc. 12–18 metų vaikų dalyvavo, vertinant ISGP įgyvendinimą

4.3. 1. Vaiko byloje atsispindi perso-nalo bendradarbiavimas su vaiko tėvais, globėjais

Dokumentų analizė – 50 proc. vaikų bylų yra užprotokoluotas tėvų ar globėjų dalyvavimas

2. Pareigybių aprašuose numaty-tos personalo funkcijos, bendra-darbiaujant su globojamo vaiko tėvais

Dokumentų analizė – pareigybių funkcijose numatytas bendradarbiavimas

3. Įstaigoje yra patvirtintos ben-dradarbiavimo su vaiko tėvais/globėjais taisyklės, tvarka

Dokumentų analizė – ar yra tokia tvarka ir tokios taisyklės

40

Normos charak-teristika

Kriterijai Vertinimo metodai (ką tikimasi sužinoti)

4. 80 proc. vaiko tėvų/globėjų mano, kad jie pakankamai in-formuojami apie vaiko globos žingsnius

1. Interviu su vaiko tėvais/globėjais rodo, kad 80 proc. mano, jog jie pakankamai informuoti

3 forma. Vertinimo suvestinė

Kriterijai /Normos charakteristikos

Kriterijaus įgyvendinimo lygis

Netenki-namas

Iš dalies tenkinamas

Tenkina-mas

Vaiko byloje atsispindi ISGP peržiūra kartą per metus

arba susidarius naujoms aplinkybėms

Personalas supranta ISGP peržiūros svarbą ir būtinumą

Įstaigos dokumentuose numatyta ISGP peržiūros tvarka

+

+

+

4.1. Užtikrinama, kad, susidarius naujoms aplinkybėms,

susijusioms su vaiko sveikatos būkle, jo branda ar vaiko

poreikiais, ISGP bus peržiūrimas ir tikslinamas

Iš dalies

Vaiko byloje atsispindi ISGP peržiūros rezultatai

Naujai numatytos priemonės remiasi pasiektais rezulta-

tais ir vaiko brandos, poreikių pokyčiais

Vaiko byloje atsispindi darbo su vaiko šeima įvertinimas

Įstaigoje numatyta formali tvarka, kaip analizuoti vaiko

ISGP įgyvendinimą

Paslaugas teikiančios komandos veiklos planuose atsi-

spindi veikla, susijusi su vaikų ISGP analize ir tikslinimu

Vaikas, įvertinus amžių ir brandą, dalyvauja vertinant jo

ISGP įgyvendinimą

+

+

+

+

+

+

4.2. Peržiūrėtame ir patikslintame ISGP turi būti pa-

teikiama socialinės globos teikimo laikotarpiu pasiek-

tų rezultatų analizė, įvertinami vaiko brandos, situa-

cijos jo šeimoje, vaiko individualių paslaugų poreikių

pokyčiai bei naujos priemonės, susijusios su poreikių

tenkinimu

Iš dalies

41

Kriterijai /Normos charakteristikos

Kriterijaus įgyvendinimo lygis

Netenki-namas

Iš dalies tenkinamas

Tenkina-mas

Vaiko byloje atsispindi personalo bendradarbiavimas su

vaiko tėvais/globėjais, peržiūrint vaiko ISGP, jį koreguojant

Pareigybių aprašuose numatytos personalo funkcijos,

bendradarbiaujant su globojamo vaiko tėvais

Įstaigoje yra patvirtintos bendradarbiavimo su vaiko tė-

vais/globėjais taisyklės, tvarka

80 proc. vaiko tėvų/globėjų mano, kad jie pakankamai

informuojami apie vaiko globos žingsnius +

+

+

+

4.3. Vaiko su negalia tėvams (globėjui, rūpintojui), o pri-

reikus ir artimiems giminaičiams užtikrinama, kad soci-

alinės globos namai nuolat palaikys ryšį su jais, pateiks

informaciją apie ISGP sudarymo ir vykdymo eigą, jei tai

neprieštarauja vaiko interesams. Atsiradus vaiko sveika-

tos būklės ar kitoms problemoms, su vaiko tėvais (globė-

ju, rūpintoju) bus kiek galima skubiau susisiekta

Iš dalies

Bendras 4 normos – Vaikui teikiamų paslaugų efektyvu-

mas užtikrinamas periodiškai peržiūrint ir patikslinant

ISGP – įgyvendinimo įvertinimas

Iš dalies

įgyvendinta

4 forma. Išvados ir rekomendacijos dėl normos įgyvendinimo tobulinimo

Normos charakteristika Išvados ir rekomendacijos

4.1. Užtikrinama, kad, susidarius naujoms aplinkybėms, susijusioms su vaiko sveikatos būkle, jo branda ar poreikiais, ISGP bus peržiūrimas ir tikslinamas

* Tik kai kurių vaikų bylose atsispindi įrašai apie plano peržiūrą, įrašai netvarkingi ir nesistemingi

R. – atkreipti dėmesį į visuotinį ir tvarkingą įrašų fik-savimą

* Interviu su personalu metu paaiškėjo, kad dauguma darbuotojų į ISGP peržiūrą žiūri tik kaip į formalumą

R. – kolektyve išsiaiškinti peržiūros tikslus, reikšmę, or-ganizuoti mokymą

* Kadangi ISGP peržiūros tvarka niekur neformalizuota, surasti formą tai padaryti

42

Normos charakteristika Išvados ir rekomendacijos

4.2. Peržiūrėtame ir patikslintame ISGP turi būti pateikiama socialinės globos teikimo laikotarpiu pasiektų rezultatų analizė, įvertinami vaiko brandos, situacijos jo šeimoje, vaiko individualių paslaugų poreikių po-kyčiai bei naujos priemonės, susiju-sios su poreikių tenkinimu

* Naujai vaikui numatytos priemonės ir paslaugos nėra paremtos iki tol buvusio efektyvumo įvertinimu, nėra tęstinumo

R. – prieš numatant naujus darbo su vaiku metodus ar formas, įvertinti prieš tai taikytus

* Komandos veiklos planuose, dokumentuose nėra įra-šų apie bendrą komandinį darbą, analizuojant pasiektus vaiko globos rezultatus

R. – pradėti dokumentuoti bendrus komandinius spren-dimus dėl vaiko globos įvertinimo ir koregavimo

* Tik vaikai nuo 16 metų įtraukiami vertinti ISGP

R. – įtraukti vaikus vertinti ISPG nuo 14 metų

4.3 Vaiko su negalia tėvams (globėjui, rūpintojui), o prireikus ir artimiems giminaičiams užtikrinama, kad soci-alinės globos namai nuolat palaikys ryšį su jais, pateiks informaciją apie ISGP sudarymo ir vykdymo eigą, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Atsiradus vaiko sveikatos būklės ar kitoms problemoms, su vaiko tėvais (globėju, rūpintoju) bus kiek galima skubiau susisiekta

* Ne visų specialistų pareigybėse atsispindi pareiga ben-dradarbiauti su tėvais

R. – patikslinti pareigybių funkcijas, į kurias įeina ben-dradarbiavimas su vaiko tėvais

* Tėvai/globėjai mano, kad jų niekas neinformuoja apie svarbius vaiko globos pasikeitimus

R – sudaryti tėvų, globėjų informavimo planą

2.2. Socialinių paslaugų institucijų veiklos įsivertinimo ypatumai

Įsivertinimo samprata, tikslai ir reikšmėSavęs vertinimas yra sudėtinė atitikimo normoms vertinimo sistemos dalis, šalia

(arba kartu) su atliekamu išoriniu vertinimu. Išorinis vertinimas – tai vertinančios institucijos atliekamas normų atitikimo vertinimas. Tuo tarpu savęs vertinimas (sa-vianalizė), kalbant apie normų įgyvendinimą, siejamas su pačios įstaigos savanorišku pasitikrinimu, t. y. ar ji atitinka normas. Žiūrint plačiau, savęs vertinimas yra įstaigos ar atskirų jos veiklos sričių būklės, veiklos, pastangų, rezultatų analizė, jų kokybės api-būdinimas, pagal nusistatytus rodiklius bei pokyčių, galimybių, perspektyvų numaty-

43

mas. Visa tai reikalinga pačiai įstaigai, siekiant savo pastangomis tobulinti teikiamų paslaugų kokybę. Į savęs vertinimą įeina ir personalo savęs vertinimas kaip sudėtinė savęs vertinimo dalis.

Išorinis vertinimas paprastai remiasi savęs vertinimu. Kita vertus, išorinis vertinimas, nors ir aprėpia savęs vertinimo sritis ir jomis remiasi, tačiau yra labiau visuminio, siste-minio, platesnio pobūdžio.

Įsivertinimas – tai priemonė, padedanti įstaigai apibrėžti savo stipriąsias puses ir tas sritis, kuriose dar galima tobulėti, kad veikla taptų efektyvesnė, jog normos būtų visiškai įgyvendintos. Tai yra tam tikra refleksija to, kas įvyko ir ką reikėtų padaryti to-limesnėje veikloje. Įsivertinimas reiškia perėjimą nuo išorinės kontrolės prie asmeni-nės atsakomybės už savo veiklos rezultatus. Tai yra kokybės vadybos dalis, padedanti nusistatyti kas yra gerai, o kas ir kaip tobulintina, galvojant apie normų įgyvendinimą ir kuo geresnį vaiko poreikių. Taigi savęs vertinimas yra darbuotojų savęs ugdymo procesas. Darbuotojų savęs vertinimo procesas leidžia įvertinti savo žinias, interesus, vertybes bei asmenybę, kurie reikalingi konkrečiai darbinei veiklai ir konkrečioms normoms įgyvendinti.

Nors savęs vertinimui reikalingas laikas, tačiau tik savo veiklos refleksija, stebėjimas, rezultatų matavimas, lyginimas leidžia iš tikro suprasti bei pajusti savo veiklos privalu-mus ir trūkumus. Neretai savęs įvertinimas yra kritikuojamas dėl objektyvumo stokos, tačiau išorinis vertinimas gali tinkamai koreguoti šias spragas.

Veiklos įsivertinimo turinys turėtų apimti normose numatytas sritis ir charakteristi-kas, remtis patvirtintais kriterijais, papildomai atspindėti įvairius normų įgyvendinimui svarbius aspektus. Įstaigos gali ir pačios, pagal savo poreikį, pasirengti vertinimo klausi-mynus, anketas, numatyti vertinimo metodus. Rengiant anketas bei klausimynus savęs vertinimui reikėtų vadovautis ta pačia logika, kuri buvo pateikta prieš tai einančiame poskyryje, aptariant išorinį vertinimą.

Savęs vertinimas gali būti atliekamas tiek pačios įstaigos iniciatyva jai pasirinktu lai-ku. Taip pat jis būtinas prieš atliekant išorinį vertinimą arba gali būti atliekamas po tam tikro įvykio, siekiant, kad jis taptų instrumentu paslaugų kokybei gerinti.

Įsivertinimo lygiai Paprastai įsivertinimas įstaigoje gali būti skirtingos apimties, remiantis ja gali būti

skiriama: visiškas savęs vertinimas, kurio metu įvertinama įstaigos veiklos atitikimas visoms normoms; pasirinktos srities (sričių) arba nuodugnus savęs įvertinimas, kai įvertinama pasi-rinkta normų grupė, ypač gilinantis į ją, pvz., panaudojant daugiau metodų;atskirų pareigybių darbuotojų veiklos įsivertinimas normų įgyvendinimo kon-tekste.

44

Įsivertinimo procedūraSavęs vertinimas apima keturis etapus, stadijas:

pasirengimą vertinti, vertinimo planavimą;įsivertinimo atlikimą;atsiskaitymą, informavimą apie vertinimo rezultatus;veiklos tobulinimo planavimą, remiantis įsivertinimo rezultatais.

Tikslinga sudaryti savęs vertinimo planą (tvarkaraštį), kuris padės planingiau ir nuo-

sekliau atlikti vertinimą (žr. 9 lent.).

9 lentelė. Savęs vertinimo plano (tvarkaraščio) pavyzdys

Savęs verti-nimo etapai

Veikla Data Atsakingi asmenys

I etapas Pasiruošimas, planavimas

Sprendimo dėl įvertinimo priėmimas Rugsėjo mėn Administracija

Suformuojamos vertinimo grupės Rugsėjo mėn. Administracija

Sudaromas savęs vertinimo planas (tvarkaraštis)

Rugsėjo mėn. Koordinavimo grupė

Parengiama savęs vertinimo metodika Spalio–lap-kričio mėn.

Koordinavimo grupė, vertinimo grupės

Kolektyvas informuojamas apie savęs įvertinimo proceso vykdymą

Lapkričio mėn.

Koordinavimo grupėAdministracija

II etapas Savęs vertinimo atlikimas

Darbuotojai renka duomenis Gruodžio mėn.


Duomenų analizė Sausio–vasa-rio mėn.


Pirminiai savęs vertinimo rezultatai ir išvados bei siūlymai

Kovo mėn. Koordinavimo grupė,vertinimo grupės

Galutinis duomenų apibendrinimas Pirminio ataskaitos varianto aptari-mas kolektyve

Balandžio mėn.

AdministracijaKoordinavimo grupėDarbo grupės

III etapas Atsiskaitymas, informavimas apie vertinimo rezultatus

Galutinio ataskaitos varianto parengi-mas ir pristatymas

Gegužės mėn.

Administracija

45

Savęs verti-nimo etapai

Veikla Data Atsakingi asmenys

IV etapas Tolimesnės veiklos planavimas

Priemonių, paslaugų kokybei tobulin-ti, numatymas, jų įgyvendinimo tvar-karaščio parengimas

Birželio mėn. Administracija, koor-dinavimo grupė

Labai svarbus pasirengimo vertinimui etapas, jam turi būti skiriama pakankamai

laiko, nes nuo kiekvieno darbuotojo pasirengimo ir įsitraukimo priklauso viso proce-

so sėkmė. Pirmaisiais metais, pradedant įsivertinimą, pasirengimo etapui reikėtų skir-

ti daugiau laiko, vėliau, kai darbuotojai ir administracija turės patirties šioje srityje,

pakaks trumpesnio pasirengimo laikotarpio. Pasirengimas apimtų tokias veiklas:

vadovo įsakymo atlikti savęs vertinimą parengimą;

darbuotojų supažindinamą su savęs vertinimo tikslais ir uždaviniais;

savęs vertinimo darbo grupės sudarymą;

vertinimo plano ir metodikos parengimą bei suderinimą;

savęs vertinimo tvarkaraščio sudarymą.

Labai svarbu, kad kiekviena norma, kuri, atlikus savęs vertinimą, yra iš dalies ar visiš-

kai neįgyvendinta, turėtų argumentuotą paaiškinimą – kas ir kodėl nepadaryta. Kadangi

tuo pagrindu turi būti sudaromas normų atitikties gerinimo planas. Be to, šiais paaiški-

nimais remsis ir išorinio vertinimo institucija, vertindama, ar įstaiga gerai supranta savo

problemas, ar numato reikalingas priemones normų įgyvendinimui tobulinti.

Kalbant apie pačių darbuotojų savęs vertinimą (savo profesinės veiklos), jis leistų at-

skleisti priežastis, dėl kurių neįgyvendintos normos, t. y. dėl paties kolektyvo profesinės

veiklos ar asmeninių problemų. Kiekvienas darbuotojas turėtų pasirinkti tas normas, už

kurių įgyvendinimą jis yra atsakingas (arba jo veikla susijusi su tų normų įgyvendini-

mu) ir išanalizuoti, ar jo žinios, gebėjimai, veikla prisideda prie normos įgyvendinimo

ar, atvirkščiai, kliudo įgyvendinti normą.

Darbuotojams patogiausiai savo darbo veiklą vertinti naudojant tam tikrą klausi-

myną. Šis klausimynas galėtų apimti keletą pagrindinių temų: pvz., žinias, praktinius

gebėjimus, darbo patirtį, asmenines vertybes, kitas svarbias aplinkybes, galinčias turėti

įtakos darbinei veiklai. Darbuotojo savęs vertinimo anketos pavyzdys pateikiamas 10

lentelėje.

46

10 lentelė. Darbuotojo įsivertinimo formos pavyzdys

Vardas, pavardė...........................................................................................................................................

Užimamos pareigos....................................................................................................................................

Jūsų funkcijos, pagal pareigybines instrukcijas (išvardinti).........................................................................................................................................................................................................................................

Norma, susijusi su Jūsų darbinėmis funkcijomis:pvz., vaikui padeda-ma suprasti šeimos, lytinio švietimo, profesijos įgijimo reikšmę.

Trūkstamos žiniosPvz., neturiu žinių apie paauglių lyti-nio švietimo metodikas

Ką reikėtų padarytiSurasti literatūros ir susipažinti su paauglių lytiniam švietimui taikomomis metodikomis

Trūkstami gebėjimaiSunkiai užmezgu kontaktus su naujai atvykusiu vaiku

Ką reikėtų padarytiBendravimo įgūdžiams įgyti lankyti kursus

Trūkstamos asmeninės savybėsNėra problemų

Ką reikėtų padaryti

Kitos svarbios aplinkybės, trukdan-čios įgyvendinti normąLabai didelis darbo krūvis

Ką reikėtų padarytiSiūlyti administracijai peržiūrėti darbo krūvį

Darbuotojų savęs vertinimo išvados turėtų būti aptariamos viešai, numatomos kon-krečios priemonės veiklai tobulinti (pvz., mokymas, profesinės veiklos stebėjimas (su-pervizija), darbo krūvio koregavimas ir pan.) tiek paties darbuotojo, tiek įstaigos admi-nistracijos.

2.3. Normų taikymo skirtumai, susiję su vaiko priklausymu tam tikrai so-cialinei grupei ir paslaugų ar jų teikimo vietos ypatumais

Siekdami išsiaiškinti socialinės globos normų vaikams taikymo ypatumus, turime ap-tarti pagrindines sąvokas, kurios apibrėžia vaiko situaciją bei teikiamas paslaugas. Pir-miausia – kokių poreikių, problemų turintys vaikai gauna socialinės globos paslaugas, kurioms taikomos normos?

47

Normose mes kalbame apie socialinės rizikos vaikus, be tėvų globos likusius vaikus ir vaikus su negalia.

Socialinės rizikos vaikas – vaikas iki 18 metų, kuris valkatauja, elgetauja, nelanko mokyklos ar turi elgesio problemų mokykloje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinė-mis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir dėl šių priežasčių jo galimybės ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos35.

Likęs be tėvų globos vaikas – vaikas, kuriam paskirta laikinoji arba nuolatinė glo-ba. Iš toliau pateiktų priežasčių, dėl kurių vaikui gali būti nustatyta globa, galime preliminariai spręsti apie pagrindines vaiko problemas.

Vaikui nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko:1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripa-

žinti nežinia kur esančiais;3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų;4) tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per

tris mėnesius;5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais.

Vaikui laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko:1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus

pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais);2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų

tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių;3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri,

netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo nutartimi vaikas bus atskirtas nuo tėvų).

Vaikas su negalia – vaikas iki 18 metų, kuris dėl neįgalumo yra iš dalies ar visiškai neįgijęs jo amžių atitinkančio savarankiškumo ir kurio galimybės ugdytis bei daly-vauti visuomenės gyvenime yra ribotos36. Šiam vaikui nustatomas neįgalumo lygis ir specialieji poreikiai.

Be to, reikia turėti omenyje, kad likęs be tėvų globos vaikas kartu gali būti ir socia-linės rizikos vaikas ir neįgalus vaikas.

35 Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493. 2 str. 8 punktas.36 Ten pat. 2 str. 11 punktas.

48

Toliau mums svarbu, ar vaikui nustatyta globa civilinės teisės požiūriu, o jeigu taip, tai kokia globos forma, nes nuo to priklauso, kokias socialinės globos paslaugas jis gali gauti. Vaikų socialinės globos normose mes kalbame apie tris grupes vaikų šiuo požiū-riu: vaikus, kuriems nustatyta laikinoji globa/rūpyba; vaikus kuriems nustatyta nuola-tinė globa/rūpyba ir vaikus, kuriems globa/rūpyba nėra nustatyta, t. y. juos globoja jų tėvai.

Vaikas, kuriam nustatyta nuolatinė globa. Vaiko nuolatinė globa nustatoma likusiam be tėvų globos vaikui, kuris esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą ir kurį prižiūrėti, auklėti, atstovauti jam, jo teisėms ir teisėtiems interesams pavedama ki-tai šeimai, šeimynai ar vaikų globos įstaigai (Vaiko globos organizavimo nuostatai)37. Nuolatinė globa nustatoma teismo nutartimi. Vaikas, kuriam nustatyta laikinoji globa. Vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų glo-bos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje, atstovavi-mas jo teisėms ir teisėtiems interesams bei jų gynimas mokymo, gydymo, teisėsau-gos ir kitose įstaigose. Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Laikinoji globa nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Vaikas, turintis tėvų globą. Tai yra socialinės rizikos arba/ir neįgalus vaikas.

Tada mes turime atkreipti dėmesį į atskirų socialinės globos paslaugų apibrėžimus, pateiktus Socialinių paslaugų įstatyme.

Dienos socialinė globa – visuma paslaugų, kuriomis vaikui su negalia teikiama kom-pleksinė nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu dienos centre arba asmens namuose.Trumpalaikė socialinė globa – visuma paslaugų, kuriomis vaikams, laikinai neteku-siems tėvų globos, socialinės rizikos vaikams ar vaikams su negalia teikiama kom-pleksinė nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba (atitinkamai ne il-giau kaip 12 mėn., ne ilgiau kaip 6 mėn., ir ne mažiau kaip 12 val. per parą iki 1 mėn.) socialinės globos namuose, grupinio gyvenimo namuose, krizių centruose, šeimynose, globojančiose šeimose. Ilgalaikė socialinė globa – visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškiems vai-kams su negalia, vaikams, kuriems nustatyta nuolatinė globa teikiama kompleksinė nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba vaikų socialinės globos namuose, grupinio gyvenimo namuose, šeimynose, globojančiose šeimose.

37 Vaiko globos organizavimo nuostatai. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 405. 2002 kovo 27 d.

49

Taigi normų taikymo skirtumą lemia konkreti vaiko situacija, vaiko poreikiai: kai kalbame apie neįgalaus vaiko poreikių vertinimą, sudarant ISGP, turi būti krei-piamas dėmesys į vaiko specialiuosius poreikius, jų tenkinimą: aplinkos pritaiky-mą, personalo pagalbą ugdyti vaiko savarankiškumui, susijusiam su negalia; pagal vaiko negalią adaptuotas formalaus ugdymo programas bei jų įgyvendinimo or-ganizavimą; kai kalbame apie vaiką, kuriam nustatyta nuolatinė globa, tai reiškia, kad vaikas faktiškai neturi šeimos arba mažai galimybių tokią šeimą įtraukti į vaiko globos organizavimą; vaikas neturi šeimos modelio pavyzdžio, jaučiasi ypatingai vienišas ir atskirtas;trumpalaikė socialinė globa reiškia, kad būtina orientuotis į laikinosios globos tikslus – grąžinti vaiką į šeimą; ypatingas dėmesys turi būti skiriamas darbui su vaiku šia linkme ir su pačia šeima, bendradarbiaujant su savivaldybės socialinės priežiūros paslaugų teikėjais, šeimos paramos tarnybomis.

11 lentelėje matome, kokios socialinės globos paslaugos yra teikiamos vaikams, pagal jų situaciją, priklausymą tam tikrai socialinei grupei, kaip tai reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas bei Socialinių paslaugų katalogas ir koks dėl to susidaro skirtumas, taikant normas.

11 lentelė. Socialinės globos paslaugos vaikams

Vaikų socialinės grupės ir jiems teikiamos (+) arba neteikiamos socialinės globos paslaugos Kodėl susidaro skirtumas, taikant normas

Ilgalaikė socialinė globa

Socialinės rizikos vaikas neteikiama

Be tėvų globos likęs vaikas, kai:

nustatyta laikina globa neteikiama

nustatyta nuolatinė globa +

Vaikas su negalia +

Ilgalaikės socialinės globos normų taikymo

skirtumas susidaro dėl vaiko sunkios nega-

lios, specialiųjų poreikių, nes vaikui būtina

pritaikyti aplinką, daugiau personalo vaikams

prižiūrėti ir ugdyti, atitinkama personalo kva-

lifikacija

Trumpalaikė socialinė globa

Socialinės rizikos vaikas +


nustatyta laikina globa +

nustatyta nuolatinė globa neteikiama

Vaikas su negalia +

Ne ilgiau kaip 6 mėn.

Ne ilgiau kaip 12 mėn.

12 val. per parą 1 mėn.

Skirtumas susidaro dėl skirtingos teikimo tru-

kmės, vaiko negalios

50

Vaikų socialinės grupės ir jiems teikiamos (+) arba neteikiamos socialinės globos paslaugos Kodėl susidaro skirtumas, taikant normas

Dienos socialinė globa

Socialinės rizikos vaikas neteikiama


nustatyta laikina globa neteikiama

nustatyta nuolatinė globa neteikiama

Vaikas su negalia +

Dienos socialinės globos paslaugos neįgaliam vaikui

Dienos socialinė globa įstaigoje

Dienos socialinė globa namuose

Skirtumas susidaro dėl to, kad vienu atveju

vaikas yra įstaigos aplinkoje, kitu – jis būna

savo namų aplinkoje

51

3 s k y r i u s

Paslaugų paskyrimas, planavimas ir vaiko apgyvendinimas

Planavimas – tai organizacijos vizijos, misijos, tikslų ir uždavinių formulavimas bei prie-monių ir būdų, reikalingų šiems tikslams pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti, numa-tymas. Planavimo funkcija atsako į klausimus: kur esame konkrečiu metu? Kur link norime eiti? Kaip tai padaryti?

Planavimo svarbą atspindi keletas planavimą apibūdinančių aspektų: planai yra sudaromi tam, kad padėtų mums persikelti iš ten, kur mes esame, į ten, kur mes norime būti;planavimas yra aktyvus procesas, planuodami mes siekiame pasikeitimų;planuodami mes numatome priemones tikslams pasiekti;remiantis planais, kontroliuojami pasiekti tikslai, trūkumai, išaiškinamos problemos;planas yra pagrindas rezultatams kontroliuoti, nes plane numatyti tikslai yra lygi-nami su tuo, kas yra pasiekta38.

Be to, planavimas reiškia konkrečių veiklų pasirinkimą iš keleto galimų alternatyvų39. Pasirinkimas turi būti racionalus, t. y. apmąstytas, pagrįstas ir atsakyti į klausimus:

Kas turėtų būti padaryta?Kokiais būdais geriausiai tai galima padaryti?Kada turime tai padaryti?

Būtina pastebėti, kad planavimo funkcija labai glaudžiai siejasi su kontrolės funkcija. Pvz., kai kurie planai, pavyzdžiui, finansiniai arba vaiko ISGP yra naudojami ir kaip kontrolės metodai. T. y., neturėdami planų, mes negalėsime kontroliuoti, ar padarėme tai, ką reikėjo padaryti.

38 R. W. Weinbach. The social worker as manager. New York London. 1990. 39 Ten pat.

52

Pirmoji sritis, kuri suformuluota vaiko socialinės globos normose, apima paslaugų paskyrimo ir suplanavimo veiklą. Ši sritis išskirta tiek ilgalaikės, tiek trumpalaikės, tiek dienos socialinės globos normose. Šioje srityje dar išskirtas ir trečias aspektas – vaiko apgyvendinimas. Pastarasis akcentuojamas tik socialinės globos namams ir globai šei-mose bei šeimynose.

Šios normų srities tikslas – užtikrinti, kad vaikui būtų numatyta ir sistemiškai supla-nuota adekvati jo poreikiams ir veiksminga jo problemų sprendimui socialinė globa. Šis planavimas turi užtikrinti vaiko teisę būti įkurdintam arba nukreiptam į jam labiausiai tinkančią socialinės globos instituciją (kai teikiama dienos socialinė globa vaiko namuo-se, jam taip pat turi būti suplanuotos geriausiai jo poreikius tenkinančios paslaugos). Be to, planas turi užtikrinti vaiko poreikių, kurie, atlikus įvairiapusį vertinimą, buvo pripa-žinti būtinais, patenkinimą. Kalbant apie stacionarią globą, reikia paminėti, kad Europos Sąjungos Ministrų komiteto rekomendacijose Dėl vaikų, gyvenančių globos institucijose teigiama, kad vaiką atiduoti globoti į instituciją reikia tik išimtinais atvejais, siekiant užtikrinti svarbiausius vaiko interesus ir kuo greitesnę jos/jo socialinę integraciją ar reintegraciją. Sprendimas dėl vaiko atidavimo globai ir įkurdinimas turi būti priimtas ir vykdomas be diskriminacijos dėl lyties, rasės, spalvos, socialinės, etninės ar tautinės kilmės, reiškiamų nuomonių, kalbos, nuosavybės, religijos, negalės, kilmės ar kito vaiko ir (arba) jo tėvų statuso40.

Paslaugų paskyrimo ir planavimo srities normose yra akcentuojama, kad socialinės globos planavimas turi būti vykdomas nuosekliai, sistemiškai, visapusiškai, t. y. remian-tis tiek vaiko poreikiais, tiek atsižvelgiant į vaiko nuomonę (pagal vaiko brandą) bei įvertinant paslaugų teikėjo galimybes tuos poreikius tenkinti.

Normų srities paslaugų paskyrimas, planavimas ir vaiko apgyvendinimas turinys iš es-mės koncentruojasi apie tokius pagrindinius dalykus:

Galimybes vaikui (jo globėjui/rūpintojui) iš anksto susipažinti su paslaugų įstaiga, paslaugų teikėju.Visapusišką vaiko poreikių įvertinimą.Individualios socialinės globos plano (toliau – ISGP) sudarymą.ISGP peržiūrėjimo ir tikslinimo periodiškumą.Paslaugos teikimą laikantis numatytų, patvirtintų procedūrų ir taisyklių.

Toliau bus detaliau aptariamas kiekvienas iš 5 aukščiau išskirtų dalykų, siekiant at-kreipti dėmesį, kas yra svarbiausia, įgyvendinant normas.

40 ET REC (2005) 5 of the Committee of Ministers to member states of the rights of children living in residential institutions. Adopted by the Committee of Ministers on 16 March 2005 ar the 919 th meeting of the Minister‘s deputies.

1.

2.3.4.5.

53

3.1. Vaikui (jo tėvams, globėjui/rūpintojui) užtikrinama galimybė susipa-žinti su socialinių paslaugų įstaiga

Šioje normoje kalbama apie susipažinimą su socialinės globos namais, dienos socialinės globos centru, šeimyna ar vaikus globojančia šeima, t. y. institucija, kuri teiks ar kur bus teikiamos paslaugos. Susipažinimas reiškia informacijos apie paslaugų teikimo sąlygas gavimą, susipažinimą vietoje su institucijos aplinka, sąlygomis, personalu.

Žemiau išskirti kertiniai teiginiai, kurie atspindi šios normos turinį, detalizuoja, kas yra svarbiausia, kai mes kalbame apie vaiko ir jo tėvų, globėjų teises, galimybę susipa-žinti su įstaiga, kuri teiks vaikui paslaugas. Šie kertiniai teiginiai kartu atspindi ir tuos aspektus, kurie bus svarbūs, vertinant šios normos įgyvendinimą.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (įvertinti): išankstinis susipažinimas (apsilankymas); pakankamas, išsamus informavimas; galimybė išsakyti nuomonę apie globos namų pasirinkimą*.

* Taikoma tik socialinės globos namams.

Išankstinis susipažinimas Pirmiausia, kalbant apie paslaugų paskyrimą, yra būtina akcentuoti vaiko (jo šeimos,

teisėtų globėjų) išankstinio susipažinimo su socialinę globą teikiančiomis institucijomis būtinumą. Išankstinio susipažinimo su globos įstaiga galimybė sumažina vaiko stresą, išankstinį priešišką nusiteikimą paslaugų teikimo įstaigos ir darbuotojų atžvilgiu.

Kalbant apie dienos socialinę globą ar globą vaiko namuose, šis susipažinimas taip pat yra būtinas ir svarbus, nors aišku neturi tokios ypatingos reikšmės, lyginant su atve-ju, kai vaikas yra netekęs tėvų globos ir jam reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa. Kalbant apie vaikus su negalia, jiems ypatingai svarbu susipažinti su nauja aplin-ka, nes negalios atveju įprasta aplinka daro esminį poveikį vaiko savijautai, saugumo jausmui, ugdymo paslaugų paveikumui.

Tiek socialinės rizikos vaikui, tiek vaikui su negalia ar vaikui, likusiam be tėvų globos, patekus (atvykus) į socialinių paslaugų įstaigą būdingas įtampos, nežinomybės ar net pavojaus jausmas. Vaiko globos institucijoje prisitaiko prie naujos aplinkos per keletą etapų. Dažniausiai išskiriami tokie:

1. Šokas. Vaikas jaučia baimę, nerimą, yra pasimetęs, nes nežino, kas jo laukia, kokia bus aplinka ir pan.

2. Neigimas. Vaikas nori atsiriboti nuo aplinkos. Pasireiškia anoreksija, bulimija, įvairios baimės, košmarai, užmaršumas, nesugebėjimas mokytis. Visas dėmesys nukreipiamas į naujas gyvenimo sąlygas.

54

3. Pyktis. Pykstama dėl visko. Vaikas jaučiasi kaltas, kad atsidūrė tokioje situacijoje. 4. Liūdesys ir nusivylimas. Vaikas nori bendrauti su suaugusiu žmogumi, prie jo pri-

siriša ir ieško atramos, paguodos (atkreiptinas dėmesys į šį aspektą, kuris dar kartą patvirtina, kaip svarbu vaikui turėti kontaktinį asmenį).

6. Prisitaikymas. Vaikas suranda tam tikrą vietą institucijoje tarp kitų vaikų, bendra-amžių, personalo.

Minėtų prisitaikymo sunkumų būna mažiau, kai vaikui leidžiama iš anksto susipa-žinti su įstaiga, jos aplinka. Socialinės globos paslaugas teikiančios institucijos turėtų apgalvoti, kaip rasti galimybę tokiam išankstiniam būsimo kliento susipažinimui (pvz., galėtų būti numatyta, įstaigos personalo aptarta tvarka, kas yra atsakingas už šią veiklą, kokiu būdu tai daroma ir pan.). Gali būti parengta ir „Išankstinio susipažinimo su įstaiga tvarka“, kuri būtų prieinama klientui (vaikui ir jo globėjams/rūpintojams) rašytine for-ma (lankstinukas), įstaigos internetiniame puslapyje ar pan.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas, jo tėvai/ globėjai iš anksto susipažino su įstaiga;paslaugos teikėjas turi paskirtus atsakingus asmenis, taip pat patirtį, praktiką, ko-kiu būdu supažindina su savo aplinka ir paslaugomis potencialius klientus;paslaugos teikėjas turi parengęs informaciją apie teikiamas paslaugas;paslaugos teikėjas, įvertinęs vaiko specialiuosius poreikius, sudaro sąlygas vaikui su negalia susipažinti su įstaiga.

Galimybė išsakyti savo nuomonę Svarbu, kad pasirinkta globos įstaiga atitiktų vaiko poreikių specifiką, tačiau ne ma-

žiau svarbu leisti vaikui jam priimtina forma pareikšti savo nuomonę. Kalbant apie leidimą pareikšti savo nuomonę, būtina atkreipti dėmesį į neįgalaus vaiko poreikių spe-cifiką (pvz., jeigu tai kurčias vaikas, jam turi būti sudaryta galimybė išsakyti nuomonę ir būti išklausytam gestų kalba, aklam ar blogai matančiam vaikui turi būti žodžiu apibū-dinama aplinka, kurioje jis gyvens ir t. t.). Vaiko teisių konvencijoje yra akcentuojama, kad kiekvienas vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę, į kurią turi būti kreipiamas dėmesys.

„Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę...“41

Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio42.

41 Vaiko teisių konvencija. 13 straipsnis, 1 punktas. Vaiko teisių informacijos centras, 1999.42 Ten pat. 12 straipsnis, 1 punktas.

55

Nukreipiant vaiką stacionariai globai, ...pasirenkant globos institucijos tipą, pirmiausia reikia atsižvelgti į vaiko poreikius ir interesus ir, kur tai įmanoma, į vaiko asmeninę nuo-monę; šiai nuomonei turi būti skiriama reikiama reikšmė atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą... Be to, jeigu aplinkybės leidžia, vaiko įkurdinimui turi būti pasirinkta vieta, kuri yra kuo arčiau vaiko aplinkos ir organizuota taip, kad tėvai galėtų vykdyti savo pareigas ir palaikyti reguliarius kontaktus su vaiku43.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas ir tėvai prieš teikiant paslaugas galėjo išsakyti savo nuomonę dėl globos institucijos parinkimo;įstaigos administracija sudaro galimybes vaikui, jo tėvams, globėjams išsakyti savo nuomonę;paslaugos teikėjas užtikrina galimybes, priemones vaikui su negalia išsakyti savo nuomonę dėl globos institucijos parinkimo.

Prieinama informacija apie socialinės globos teikėją Turi būti pateikta pakankamai išsami informacija visus vaiką ir jo tėvus/globėjus do-

minančiais klausimais apie socialinės globos namų, dienos centro teikiamas paslaugas, personalą, kitas paslaugų teikimo sąlygas. Ši informacija turi būti pateikiama vaikui, įvertinant jo amžių, brandą, negalios pobūdį, suprantama forma ir būdais. Tai gali būti rašytinė ar žodinė informacija; informacija pateikiama lankstinuke, internetiniame pus-lapyje ar išsakoma vaikui lankantis susipažinti su globos įstaiga.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi informavimo apie savo teikiamas paslaugas planą, metodus, būdus;yra paskirtas atsakingas už informavimą darbuotojas;vaikas, pagal savo amžių, brandą, negalios pobūdį, gali suprasti pateikiamą in-formaciją.

3.2. Vaikui užtikrinamas socialinės globos tikslingumas, paremtas visapu-sišku poreikių vertinimu

Žemiau išskirti kertiniai teiginiai, kurie atspindi šios normos turinį, detalizuoja, kas yra svarbiausia, kai mes kalbame apie socialinės globos tikslingumo užtikrinimą, remiantis išsamiu ir visapusišku vaiko poreikių įvertinimu. Šie kertiniai teiginiai


56

kartu atspindi ir tuos aspektus, kurie bus svarbūs, vertinant pastarosios normos įgyvendinimą.

Kertiniai teiginiai normoms įgyvendinti (vertinti): savivaldybės sprendimas skirti vaikui tikslingą globą; visapusiškas vaiko poreikių vertinimas; reikalingų specialistų (komandos) dalyvavimas vertinant poreikius; vaiko poreikių ir įstaigos galimybių atitikimo įvertinimas;poreikių pervertinimo, pasikeitus situacijai, užtikrinimas.

Terminai:

Poreikių vertinimas – informacijos apie vaiką bei jo aplinką rinkimas bei analizė, re-miantis moksliškai pagrįsta poreikių samprata ir klasifikavimu.

Poreikių pervertinimas – informacijos apie vaiką patikslinimas po tam tikro laikotarpio.

Socialinė aplinka – vaiko aplinkos sistema, socialiniai ryšiai (socialinių ryšių tinklas).

Socialinių ryšių tinklas – asmenys (institucijos), su kuriais vaikas palaiko ilgalaikius ar trumpalaikius, pastovius ryšius; šių ryšių kokybė.

Vaiko poreikiai yra tai, ko reikia vaikui visapusiškai (kaip socialinei sistemai) funk-cionuoti.

Globos tikslingumas – tinkamiausios vaikui, pagal jo individualią būklę, socialinės globos įstaigos parinkimas.

Paslaugų adekvatumas – paslaugos, kurios būtinos vaikui, pagal įvertintus poreikius.

Socialinės globos skyrimo procedūra – veiksmų nuoseklumas, dalyvaujantys subjektai, laikas, vieta, trukmė, kurių laikantis nusprendžiama, kokios vaikui reikalingos paslaugos.

Vaiko nuolatinė globa nustatoma likusiam be tėvų globos vaikui, kuris esamomis są-lygomis negali grįžti į savo šeimą ir kurį prižiūrėti, auklėti, atstovauti jam, jo teisėms ir teisėtiems interesams pavedama kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos įstaigai (Vaiko globos organizavimo nuostatai)44. Nuolatinė globa nustatoma teismo nutartimi.

Vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šei-moje, šeimynoje ar institucijoje, atstovavimas jo teisėms ir teisėtiems interesams bei jų gynimas mokymo, gydymo, teisėsaugos ir kitose įstaigose. Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Laikinoji globa nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.

Vaikų socialinės globos namai – stacionarios socialinių paslaugų įstaigos, teikiančios trumpalaikę/ilgalaikę socialinę globą vienu metu ne mažiau kaip 10 vaikų45.

44 Vaiko globos organizavimo nuostatai. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 405. 2002 kovo 27 d. 45 Socialinių paslaugų katalogas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-93. 2006

balandžio 5 d.

57

Savivaldybės sprendimas skirti vaikui tikslingą globą Socialinės globos paslaugos vaikui gali būti pradėtos teikti tik teisės aktų nustatyta

tvarka priėmus atitinkamas išvadas bei sprendimus skirti vaikui šias paslaugas, o tokie sprendimai turi remtis vaiko situacijos bei poreikių įvertinimu, kaip tai reglamentuo-ja atitinkami teisės aktai46. Poreikių vertinimas turi padėti užtikrinti socialinės globos tikslingumą, t. y. parinkti tinkamiausią vaikui socialinės globos įstaigą. Šiame etape turi glaudžiai bendradarbiauti VTAT ir Socialinės paramos skyriai. Tik įvertinus vaiko porei-kius, galima pagrįstai nuspręsti, ar vaikui reikalinga globa socialinės globos namuose, ar dienos centre, ar vaiką tikslingiau nukreipti į šeimyną ar pas globėjus (šeimą). Pvz., paau-glio amžiaus vaikas turėtų būti nukreipiamas į globos namus, bet ne į šeimą ar šeimyną, nes šio amžiaus vaikui, kaip rodo tyrimai, būtent tokia globos forma yra tinkamesnė.

Socialinės rizikos vaikas negali pradėti gauti socialinės globos paslaugų, kol nėra sa-vivaldybės sprendimo, paremto vaiko poreikių įvertinimu. Vaikui su negalia ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa gali būti teikiama ir be savivaldybės sprendimo, tik tėvų (globėjų) prašymu.

Nustatant vaikui tiek nuolatinę, tiek ir laikinąją globą, tikslinga, kad dėl vaiko apgy-vendinimo artimai bendradarbiautų VTAT ir savivaldybės socialinės paramos skyriai, centrai, nes tik tokiu būdu bus galima kompleksiškiau įvertinti konkretaus vaiko porei-kius ir nukreipti vaiką pas jam tinkamiausią socialinės globos paslaugų teikėją.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: globojamas vaikas turi savivaldybės sprendimą dėl paskirtų paslaugų;savivaldybės sprendimas skirti socialinės rizikos vaikui socialinės globos paslau-gas yra paremtas vaiko poreikių vertinimu, pagal teisės aktais numatytą formą;vaiko byloje atsispindi VTAT ir savivaldybės Socialinės paramos skyriaus bendra-darbiavimas, parenkant vaikui tinkamiausią socialinės globos paslaugų teikėją.

Visapusiškas vaiko poreikių vertinimas Siekiant įgyvendinti šią normą, socialinių paslaugų teikėjai privalo turėti pakankamai

žinių apie žmogaus poreikių teorijas, poreikių klasifikacijas, taip pat įgūdžių, taikant įvairius vaiko poreikių vertinimo metodus.

Poreikių vertinimas yra svarbus žingsnis išsiaiškinti ir suprasti gilumines vaiko pate-kimo globon priežastis, lemiančius veiksnius. Analizuojant šias priežastis turime išskirti tris pagrindines veiksnių grupes: t. y. veiksniai, susiję su pačiu vaiku (jo asmeninėmis

46 LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai: Dėl socialinės globos poreikio vaikui su negalia nustatymo metodikos. 2006 m. rugsėjo 9 d. Nr. A1-255; Dėl socialinės rizikos vaiko ar likusio be tėvų globos vaiko socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo 2006 m. birželio 27 d. Nr. A1-179; Dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų patvirtinimo 2002 m. balandžio 18 d. Nr. 56.

58

savybėmis, negalia, raidos ypatumais), veiksniai, susiję su vaiko artima aplinka – šeima ir trečioji veiksnių grupė – socialinė aplinka, vaiko socialinių ryšių tinklas.

Poreikių vertinimo pagrindu planuojama vaikui reikalinga pagalba, sudaromas ISGP, todėl labai svarbu, kad šis vertinimas būtų kvalifikuotai atliekamas. Kalbant apie vaiko poreikių vertinimo kokybę, mes turime ypatingai akcentuoti tokius vertinimo aspektus (savybes):

– poreikių vertinimas yra nuolatinis (nebaigtinis) procesas. Jis vyksta visą pagal-bos teikimo laikotarpį. T. y. nors formaliai mes išskiriame vertinimą kaip pirminį teikiamos pagalbos etapą, faktiškai jis vyksta visą laiką, teikiant vaikui pagalbą ir sekant, kiek ta pagalba veiksminga, ką reikia keisti ar tobulinti. Be to, būtina ne-pamiršti, kad kai kurie poreikiai gali išryškėti tik per tam tikrą laikotarpį, sudarius atitinkamas sąlygas (pvz., tada, kai vaikas, patekęs į globos namus, adaptuojasi, įgy-ja pasitikėjimo), todėl neįmanoma vienu kartu įsigilinti į visus vaiko poreikius. Be to, reikia laiko įsigilinti į vaiko situaciją, žvelgiant iš vaiko pozicijų, perspektyvos, kas neįmanoma, atliekant momentinį vertinimą.

– vertinimas yra individualus, nes kiekvieno vaiko situacija yra skirtinga. Jeigu pirmi-nis poreikio vertinimas (kurį vaikas atsineša iš VTAT, savivaldybės) yra bendresnio pobūdžio, jame tik konstatuojamas socialinės globos poreikis, tai įstaigoje poreikio vertinimas turi būti kiek galima labiau individualizuotas, įsigilinant į konkretaus vaiko, jo šeimos, aplinkos ypatybes, dėl ko jam reikia socialinės globos paslaugų.

Galvojant apie poreikių vertinimą kaip apie pagalbos vaikui planavimo (ISGP suda-rymo) pagrindą, būtina akcentuoti ir tai, kad vertinimas turi konstatuoti ne tik proble-mas ir sunkumus, bet ir vaiko (jo šeimos) stipriąsias ypatybes, turimus išteklius. Pagalba vaikui turi pirmiausia remtis jo ir jo šeimos stipriosiomis ypatybėmis, jų palaikymu ir plėtojimu. Personalas turi padėti vaikui panaudoti savo išteklius ir galimybes, spren-džiant iškilusias problemas.

Socialinės globos paslaugas teikianti įstaiga disponuoja VTAT surinkta informaci-ja apie vaiką, kuriam nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa, taip pat Socialinės para-mos skyriaus (savivaldybės socialinio darbuotojo) surinkta informacija apie socialinės rizikos vaiką ar vaiką su negalia, ir, vertindama poreikį, vadovaujasi Socialinės rizikos vaiko ar likusio be tėvų globos vaiko socialinės globos poreikio nustatymo metodika47 bei Socialinės globos poreikio vaikui su negalia nustatymo metodika48. T.y socialinių paslaugų teikėjas turi arba VTAT užpildytus dokumentus apie vaiko situaciją, poreikius, globos paskyrimą, laikinos globos planą (kai toks yra), arba savivaldybės socialinių paslaugų

47 Dėl socialinės rizikos vaiko ar likusio be tėvų globos vaiko socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo 2006 m. birželio 27 d. Nr. A1-179.

48 Dėl socialinės globos poreikio vaikui su negalia nustatymo metodikos patvirtinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas 2006 m. rugsėjo 9 d. Nr. A1-255.

59

skyrimo institucijos užpildytą vaiko poreikių paslaugoms įvertinimo formą. Minėti do-kumentai yra pagrindas detalizuojant pagalbos vaikui eigą, procesą socialinės globos įstaigoje, šeimynoje ar vaiką globojančioje šeimoje. Socialinių paslaugų įstaigos perso-nalas arba šeimynos, šeimos globėjai kartu su VTAT, savivaldybės socialiniu darbuotoju detalizuoja vaiko poreikius, remdamiesi anksčiau surinkta informacija, dokumentais. Tuo būdu, socialinės globos paslaugas teikianti institucija užtikrina vaiko poreikių ver-tinimo tęstinumą, detalizuodama ir tikslindama jį konkrečiu atveju.

Kalbant apie visapusišką vaiko poreikių vertinimą norėtųsi atkreipti dėmesį į vaiko poreikių sampratą. Tam, kad vaiko poreikių vertinimas leistų konstatuoti visus su vaiko problemomis susijusius svarbius aspektus, svarbu tinkamai detalizuoti vaiko poreikius. Toliau pateikiama trumpa vaiko poreikių charakteristika, siekiant atkreipti dėmesį į es-minius aspektus.

Remiantis specialistų vertinimais, likusiems be tėvų globos, socialinės rizikos vaikams būdingos tokios pagrindinės problemos:

vėluoja jų raida;vaikai yra iš asocialios aplinkos;nėra svarbaus ar artimo žmogaus;ribotas emocinis išsivystymas.

Visi minėti aspektai yra vaiko poreikių detalizavimo pagrindas. Kad vaiko poreikiai būtų kvalifikuotai įvertinti, poreikius vertinantis personalas turi būti susipažinęs su pa-grindinėmis žmonių poreikių teorijomis, poreikių klasifikacija49. Vertinant vaiko svei-katos, vystymosi, ugdymo (-osi), specialiuosius ir kitus poreikius, būtina juos susieti su vaiko lytimi, amžiumi, etnine kilme, kalba, religija ir kt. aspektais, nes tai susiję su vaiko teisėmis, identiteto išlaikymu, kas yra įtvirtinta Vaiko teisių konvencijoje.

Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto kišimosi50.

Vertinant vaiko poreikius, būtina atsižvelgti ir į tokius aspektus:konkretaus vaiko gebėjimus, gabumus;situaciją vaiko šeimoje;ypatumus, susijusius su vaiko amžiumi; vaiko brandą;

49 Johnson L. C. Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. VU Specialiosios psichologijos labo-ratorija. Vilnius, 2001.

50 Vaiko teisių konvencija. 8 straipsnis, 2 punktas. Vaiko teisių informacijos centras, 1999.

60

etninę kilmę;kalbą;religiją, lytį ir kt.

Nukreipiant vaikus gyventi šeimose ar šeimynose, ypač svarbu užtikrinti vaiko ir šei-mynos, vaikus globojančios šeimos etninių, rasinių, religinių, kultūrinių dalykų ir kalbos suderinamumą. Būtina vadovautis nacionaliniais bei ES teisės aktais, reglamentuojan-čiais asmens teises laisvai išpažinti pasirinktą religiją, turėti galimybes kalbėti savo tau-tos kalba, bendrauti su savo tautybės asmenimis.

Kalbant apie vaiko poreikių vertinimą, būtina aptarti ir poreikių vertinimo metodus. Visapusiškam ir išsamiam vaiko poreikių įvertinimui būtina panaudoti įvairius meto-dus, tinkamiausius atskirų poreikių specifikai.

Poreikių vertinimo metodaiSocialinio darbo pagrindiniai metodai, vertinant poreikius, yra interviu, anketavi-mas, stebėjimas, dokumentų analizė, socialinių ryšių schemų, ekožemėlapių suda-rymas. Socialinis darbuotojas siekia ne tik surinkti faktus, bet ir atskleisti, pajausti vaiko jausmus, savijautą, požiūrius ir t. t. Interviu, kaip poreikių vertinimo metodo svarba ir ypatybės, labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Vienaip reikia bendrauti su mažu vaiku ir visai kitaip, bendraujant su paaugliais ir vyresnio amžiaus vaikais. In-terviu metu socialiniam darbuotojui reikia turėti stebėjimo, klausymo, klausinėjimo, dėmesio koncentravimo, vadovavimo ir interpretavimo, bendravimui palankaus klimato sudarymo įgūdžius51. Interviu gali būti ne tik su vaiku, bet ir su jo šeimos nariais, draugais, kitais susijusiais asmenimis.

Dokumentų analizė yra vienas dažniausių ir neišvengiamai naudojamų poreikių vertinimo metodų. Pagrindiniai dokumentai, kuriuos reikalinga analizuoti vertinant poreikius, yra šie: informacija iš VTAT, socialinės paramos skyriaus, mokyklos, svei-katos priežiūros įstaigų, policijos, seniūnijos ir t. t.

Stebėjimas svarbus kaip papildomas poreikių vertinimo metodas šalia interviu ir dokumentų analizės. Stebėjimo įgūdžiai leidžia papildyti kitą surinktą informaciją apie aplinkos palankumą vaiko gyvenimui, personalo nuostatas ar vertybes, vaiko savijautą ir t. t. Stebint galima nustatyti, kurios temos vaikui, personalui yra nepa-geidautinos, skausmingos arba jų vengiama.

Vertinant vaiko poreikius, tikslinga naudotis socialinių ryšių tinklo analizės meto-dais (pvz., genograma, ekožemėlapiu), kadangi tai padeda atskleisti gilumines vaiko

51 Johnson L.C. Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. VU Specialiosios psichologijos labo-ratorija. Vilnius, 2001.

61

problemų priežastis. Vaiko socialinių ryšių tinklo vertinimas turėtų apimti (žr. priede Vaiko socialinių ryšių tinklo analizės schema):

pirminio tinklo (ryšiai su šeimos nariais, artimaisiais) įvertinimą; antrinio tinklo (ryšiai su draugais, bendraamžiais, ryšiai mokykloje, užklasinėje veikloje) įvertinimą;tretinio tinklo (ryšiai su formaliosiomis institucijomis, mokykla, būreliai ir kt.) įvertinimą.

Svarbu išsiaiškinti, kiek ir kokios pagalbos vaikas galėtų gauti iš savo socialinio ryšių tinklo, koks įsikišimas reikalingas, stiprinant šį tinklą. Čia turėtų būti apimami tokie aspektai kaip vaiko santykiai su artimaisiais, vaidmuo šeimoje; bendravimo ypatumai; šeimos krizės; šeimos kultūra ir lūkesčiai; šeimos tradicijos ir ritualai; vaiko laisvalaikis ir kt. Norint įvertinti vaiko socialinių ryšių tinklą naudojamos ge-ometrinės figūros, simboliai, kurie nurodo tinklų, esamų ryšių pobūdį. Grafinis vai-ko ryšių vaizdavimas gali padėti socialiniam darbuotojui geriau įsivaizduoti esamą situaciją, pažvelgti į vaiko problemą plačiau, nesutelkiant dėmesio į vieną ar kitą problemą. Šiuo metodu galima nustatyti reikšmingus socialinės paramos šaltinius įvairiose vaiko socialinės aplinkos srityse (šeimoje, bendraamžių grupėje, mokykloje ir t. t.); paramos rūšis (emocinė, informacinė, kontrolės ir t. t). Turėtų būti vertina-mas vaiko socialinių ryšių tinklo dydis, struktūra (ar tinklas platus, siauras), tinklo tvirtumas, pastovumas. Taikant dvigubos perspektyvos metodą, ieškoma skirtumų tarp vaiko poreikių ir jo tenkinimo galimybių vaiko šeimoje52. Skirtumai tarp šių sis-temų parodo, kur yra neatitikimai, ką reikia keisti vaiko ar jo šeimos sistemose. Pvz., vaikas blogai mokosi, nelanko mokyklos, o jo tėvai neturi profesinio išsilavinimo, jų vertybių skalėje mokslas užima labai menką vietą. Tai rodo, kad vaiko poreikiai pagalbai įgyti išsilavinimą ypatingai sudėtingi, nes šeima jam neįskiepijo mokslo reikšmės supratimo gyvenime.

Paprastai poreikių vertinimui, siekiant suprastinti procedūrą, bei schematizuoti informaciją, naudojamos poreikių vertinimo formos (pavyzdys pateiktas priede).

Vertinant neįgalaus vaiko poreikius, būtina remtis sveikatos specialistų informacija apie vaiko negalios pobūdį, sunkumą, kas sudaro prielaidas vaiko specialiesiems porei-kiams atsirasti. Todėl vaikui su negalia turi būti papildomai vertinami aplinkos, būsto pritaikymo ir techninės pagalbos priemonių poreikiai. Vaikui gyvenant savo namuose, tuo rūpinasi jo tėvai ar globėjai, tačiau, kai vaikas gauna socialinės globos paslaugas na-muose, šių paslaugų teikėjai turėtų bendradarbiauti su tėvais, kad sudarytų vaikui kuo palankesnes sąlygas ugdymuisi, raidai, užtikrinti priimtiną gyvenimo kokybę.

52 Johnson L.C. Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. VU Specialiosios psichologijos labo-ratorija. Vilnius, 2001, 240 psl.

62

Šios normos vertinimui reikėtų skirti ypatingą dėmesį, siekiant išsiaiškinti, ar po-reikiai buvo užtektinai išskaidyti, detalizuoti, ar įvertintos visos aplinkybės, kurios gali turėti įtakos poreikių specifikai, ar panaudoti įvairūs poreikių vertinimo metodai, gi-linantis į vaiko poreikius. Būtų naudinga, kad įstaigos turėtų pasitvirtinusios pastovią poreikių vertinimo formą (žr. 1 priede pateikiamą rekomenduojamą poreikių vertinimo struktūrą, t. y. kokius poreikius būtų tikslinga išskirti).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys:

įstaiga turi pasitvirtinusi poreikių vertinimo formą; vaiko poreikių vertinimo formoje jo poreikiai smulkiai detalizuoti;vaiko specialieji poreikiai detalizuoti pagal jo negalios pobūdį ir sunkumą;vaiko poreikių vertinimo forma atspindi, kad vertinant buvo atsižvelgta į vaiko etninę kilmę, vaiko brandą, kalbą, šeimos situaciją (visi šie aspektai gali būti ir kaip atskiri vertinimo kriterijai);vaiko poreikių vertinimui buvo panaudota keletas metodų, leidžiančių įsigilinti į vaiko ir jo šeimos situaciją;personalo kvalifikacijos kėlimo dokumentuose atsispindi jų įgytos žinios ir įgūdžiai apie poreikių klasifikavimo teorijas bei poreikių vertinimui taikomus metodus.

Reikalingų specialistų dalyvavimasBūtina pabrėžti, kad kvalifikuotą, visapusišką poreikio vertinimą gali atlikti tik soci-

alinių paslaugų įstaigos profesionalų komanda, sudaryta iš įvairių sričių specialistų: so-cialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, psichologų, pediatrų, logopedų ir t. t. Taip pat turėtų būti kviečiami dalyvauti VTAT specialistai, kaip vaiko teisių srities žinovai. Pagal vaiko problemos pobūdį gali būti papildomai kviečiami reikalingi specialistai iš šalies (pvz., iš Pedagoginės-psichologinės tarnybos, Pirminės sveikatos priežiūros įstaigų ir kt.). Globos tikslingumui užtikrinti svarbu, kad vaiko poreikius vertinantis personalas (globojančios šeimos, šeimynų atstovai) būtų susipažinęs su vaiko raidos ypatybėmis, žinotų, kokios problemos būdingos likusiems be tėvų globos, socialinės rizikos ar neį-galiems vaikams.

Socialinių paslaugų įstaigos vadovas ar kitas jo paskirtas asmuo turi pasirūpinti, kad vertinant dalyvautų specialistai, atsižvelgiant į konkretaus vaiko situaciją ir poreikius. Kai vaikas globojamas šeimoje ar šeimynoje, šį poreikio vertinimą pradeda ir jam vado-vauja atsakinga savivaldybės institucija, kartu su šeimyna ar vaikus globojančia šeima.

Į vaiko poreikių vertinimą būtina įtraukti ir patį vaiką bei vaiko tėvus/globėjus. Jeigu įmanoma, vaiko šeima turėtų dalyvauti planuojant ir organizuojant vaiko globą53. Jeigu


63

tai yra socialinės rizikos šeima, savivaldybės VTAT, socialinių paslaugų skyriai, centrai turėtų ieškoti būdų, kaip įtraukti vaiko tėvus į vaiko poreikių vertinimą bei jam rei-kalingų paslaugų planavimą, nes paprastai probleminių šeimų tėvų rūpinimasis vaiku yra menkas. Socialinų paslaugų įstaigos administracija turėtų bendradarbiauti su kito-mis savivaldybės socialinių paslaugų įstaigomis, teikiančiomis pagalbą šeimai ir stengtis įtraukti tėvus į organizuojamą vaiko globą, ugdyti tokį poreikį. Tam gali būti siūloma tėvams įsitraukti į savipagalbos grupes, šeimos paramos grupes, tėvų įgūdžių ugdymo programas, veikiančias nevyriausybinėse organizacijose, religinėse bendruomenėse54. Gal būt tarpininkauti, kad tokios NVO ar religinės bendruomenės užmegztų ryšį su šeima, bandytų jas sudominti savo veikla ir taip rasti priėjimą prie tokios šeimos ir jos problemų.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko poreikius vertina specialistų komanda;vaiko sveikatos poreikius vertino turintys medicininį išsilavinimą ir reikalingą kvalifikaciją specialistai;vaiko socialinius poreikius vertino turintys socialinio darbuotojo kvalifikaciją ir darbo su vaikais patirtį specialistai;vaiko ugdymosi poreikius vertino pedagoginį išsilavinimą turintys specialistai ir t. t.

Vaiko poreikių ir įstaigos galimybių atitikimo vertinimas Tais atvejais, kai vaikas nukreipiamas į socialinės globos namus, pastarieji turi įver-

tinti savo įstaigos galimybes suteikti vaikui reikalingos apimties, trukmės, intensyvumo ir t. t. paslaugas. Globos tikslingumas apibūdinamas kaip vaikui tinkamiausios, pagal jo individualią būklę, poreikius įstaigos ir paslaugų parinkimas. Taigi tikslingumas suside-da iš „dviejų polių“ derinio: viena vertus, svarbu kiek galima detaliau įvertinti konkre-taus vaiko situaciją, problemas; kita vertus, svarbu žinoti konkretaus paslaugos teikėjo (institucijos, įstaigos), galimybes tuos poreikius tenkinti. T. y. kokias sąlygas, specialis-tus turi institucija, kokia paslaugų teikėjų (personalo, šeimos ar šeimynos tėvų), kvalifi-kacija, patirtis ir t. t.

Normose numatyti tam tikri apribojimai dėl vienos ar kitos socialinės globos paslau-gų tikslingumo:

– Pvz., 2.6 normoje (Socialinės globos normų aprašo 1 priedas) nurodoma, kada vai-kai negali būti priimami į socialinės globos namus; 2.5 normoje įtvirtinti vaikų amžiaus apribojimai.

– Atitinkamai žr. 1.7–1.8 normas (Socialinės globos normų aprašo 2 priedas), kuriose akcentuojama, kad šeimose ar šeimynose negali būti apgyvendinti vaikai, sergan-

54 L. Gvaldaitė, B. Švedaitė. Socialinio darbo metodai. P. 192.

64

tys tam tikromis ligomis, arba nurodyta, kad šeimose ir šeimynose gali būti apgy-vendinti tik vaikai, kuriems nustatyta nuolatinė globa, o kiti gali būti apgyvendinti tik trumpalaikei socialinei globai.

– 2.4 norma (Socialinės globos normų aprašo 3 priedas) nurodo, kad dienos socialinės globos paslaugos tikslingos tik vaikams su negalia iki 21 metų, kuriems nustaty-tas visiškas ar dalinis nesavarankiškumas, o 2.5 norma nurodo, kokiomis ligomis sergantys vaikai negali būti priimami į vaikų su negalia socialinės globos dienos centrą.

Jeigu įstaiga, institucija mano, kad negali suteikti vaikui reikalingų paslaugų ir pagal-bos, ji turi apie tai informuoti savivaldybę. Tokiu atveju galimi du variantai: arba ieškoti kitų paslaugų teikėjų arba padėti tai institucijai išplėsti teikiamų paslaugų apimtį, koky-bę, ir t. t., kad užtikrintų vaikui reikalingas paslaugas. Kuris variantas tikslingesnis turi būti nuspręsta, remiantis ne kokiais kitais išskaičiavimais, o tik vaiko geriausio intereso principu.

Ypač svarbus vaiko poreikių ir socialinės globos paslaugų teikėjo suderinamumas tais atvejais, kai vaikas nukreipiamas globoti šeimoms ar šeimynoms. Vaikas, ateidamas į globėjo šeimą atsineša savo supratimą, įpročius, įgūdžius, gyvenimo ar auklėjimo būdą, kurie gali būti visai skirtingi, negu esantys globėjo šeimoje. Ypač atsižvelgiant į tai, kad dažnai globojami vaikai yra patyrę smurtą, socialiai apleisti, traumuoti, nepasitikintys savimi ir aplinkiniais. Be to, gana dažnai globojami vaikai iš žemesnio socialinio sluoks-nio patenka į vidutinį, kas dar labiau apsunkina jų adaptacijos procesą globėjo šeimoje55. Dėl vaiko neigiamos gyvenimo patirties, apleistumo ir pan., netgi vaikui atėjus į pasiruo-šusią, nusiteikusią jį globoti šeimą, vyksta sudėtingi pasikeitimo, prisitaikymo procesai pačioje šeimoje: suardoma joje nusistovėjusi struktūra, santykiai ir formuojasi nauja šei-mos struktūra, įtakojama socialinės sąveikos tarp globotinio ir globėjų šeimos narių56.

Šeima, kuri globoja vaikus susideda iš atskirų šeimos narių, kurių kiekvienas turi tam tikrus lūkesčius globos santykių atžvilgiu57. Todėl sprendžiant, kuri šeima ar šeimyna yra tinkama konkrečiam vaikui, svarbu susipažinti su tos šeimos lūkesčiais, apžvelgti galimus šeimos santykių pasikeitimus, prasidėjus globai. Todėl norma (Socialinės glo-bos normų aprašo 2 priedas), akcentuojanti, kad Vaikui užtikrinamas šeimynos ar vaikus globojančios šeimos narių tarpusavio sutarimas priimti jį į šeimą ir teikti socialinę globą reiškia, jog turi būti įsitikinta, ar šeimos nariai susitarė dėl globos. Kaip žinia, Vaiko globos organizavimo nuostatuose (2002 m.), įtvirtinta nuostata, kad turi būti rašytinis sutikimas vyresnių kaip 16 metų asmenų, gyvenančių kartu su būsimu globėju.

55 Martin R. Textor. Vorbereitung auf die Pflegeelternschaft. In Kindergarten / Sozialpädagogik. Homepage von Ingeborg Becker-Textorund Dr. Martin R. Textor. Žiūrėta internete: http://people.freenet.de/Textor/Pflegeelternschaft.htm.2007 balandžio 5 d.

56 D. Snieškienė. Vaikų globa šeimoje kaip socialinis veiksmas.// Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas: VDU. 2001.

57 Žr. internete:http://cgi.dji.de/5_asd/ASD-Handbuch/F102_Blandow_Druck.pdf.

65

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: paslaugos teikėjas užtikrina kiekvienam vaikui pagal poreikio įvertinimą numa-tytas paslaugas;jeigu paslaugos teikėjas suteikia vaikui ne visas numatytas paslaugas, vaiko byloje yra VTAT, o vaiko su negalia atveju ir jo tėvų/globėjų, sutikimas;personalo kvalifikacijos pažymėjimai, išklausytų mokymų, praktikumų progra-mos ir kt. (šeimos, šeimynos pasirengimas) atspindi galimybes suteikti vaikui rei-kalingas paslaugas;globojančiose šeimose ir šeimynose yra rašytiniai kartu su globėju gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų sutikimai priimti vaiką globai.

Poreikių pervertinimo, pasikeitus situacijai, užtikrinimasKaip jau buvo minėta, vaiko poreikių vertinimas nėra vienkartinis dalykas, o proce-

sas, kurio metu reguliariai vertinamas vaikui suteiktos pagalbos poveikis, vaiko poreikių dinamika. Normose akcentuojama, kad pasikeitus vaiko situacijai, sveikatos būklei ir kt., užtikrinamas globos poreikio pervertinimas. Tokį pervertinimą gali pradėti bet kuris so-cialinės globos institucijoje tiesiogiai su vaiku dirbantis specialistas (arba įstaiga gali būti pasitvirtinusi procedūrą, taisykles, kas, kada ir kaip pradeda vaiko poreikio pervertini-mą), šeimynos ar vaikus globojančios šeimos atstovas. Kilus abejonėms (klausimams), tai gali pradėti VTAT ar normas vertinanti institucija. Poreikio pervertinimo periodiškumą gali nusimatyti pati įstaiga, įvertindama savo globojamų vaikų ypatybes, susiklosčiusią įstaigoje praktiką ir pan. Svarbu, kad kiekvienas esminis vaiko situacijos, būklės pokytis būtų pastebėtas, įvertintas ir, pagal tai, pakoreguota specialistų teikiama pagalba.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi pasitvirtinusi (aptarusi) poreikių pervertinimo procedūrą, tvarką, pe-riodiškumą;vaikų bylose atsispindi periodiškas vaiko poreikių pervertinimas;personalas supranta poreikių pervertinimo svarbą ir būtinumą.

3.3. Vaikui pagal įvertintus poreikius sudaromas individualios socialinės globos planas (toliau – ISGP)

Kalbant apie vaiko socialinės globos planavimą, būtina akcentuoti, kad normose numa-tytas ISGP sudarymas susieja poreikių vertinimą su paslaugų teikimo veikla, siekiant vaiko situacijos pokyčių, problemos sprendimo. Vertinant ISGP kokybę, pagrindinis kriterijus turėtų būti šio plano atitikimas įvertintiems poreikiams. T. y. kiekvienas vaiko poreikis turi rasti savo atitikmenį plane tam tikros paslaugos, pagalbos, priemonės ir

66

pan. forma. Kalbant apie neįgalius vaikus, ISGP turi būti priemonės ir paslaugos, susiju-sios su vaiko negalia, specialiųjų poreikių tenkinimu, o kalbant apie socialinės rizikos vai-ką ar vaiką, kuriam nustatyta laikinoji globa – priemonės ir paslaugos, susijusios su vaiko šeima ir grąžinimo į šeimą pastangomis (gali būti pateikti kaip ISGP atskiri priedai).

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti:detalaus ISGP sudarymas; paslaugų pagal vaiko su negalia, socialinės rizikos vaiko, vaiko, kuriam paskirta laikinoji globa poreikius, detalizavimas;ISGP ir laikinos globos plano susiejimas;ISGP ir papildomų priemonių, grąžinant vaiką į šeimą, susiejimas;ISGP ir nuolatinės slaugos bei nuolatinės priežiūros priemonių integravimas;individualus darbas su vaiko tėvais; laiku sudarytas ISGP;vaiko, tėvų (globėjo, rūpintojo) dalyvavimas, sudarant ISGP;bendradarbiavimo sutarties sudarymas;socialinės globos teikėjų bendradarbiavimas.

Terminai:

Individualus socialinės globos planas – poreikio vertinimu paremtas planas, kuris nu-mato kokią pagalbą ir paslaugas reikia teikti vaikui, kad turėtų normalias kasdieninio gyvenimo ir raidos sąlygas.

Laikinos vaiko globos planas – VTAT rengiamas planas, kai vaikui nustatyta laikinoji globa.

Bendradarbiavimo sutartis – rašytinis susitarimas tarp vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ir socialinės globos namų, VTAT atstovų ir savivaldybės socialinių darbuotojų, siekiant apibrėžti kiekvieno teises, pareigas, atsakomybę vaiko socialinės globos laikotarpiu.

Papildomos priemonės, grąžinant vaiką į šeimą – socialinės globos įstaigos ir/ar kitos savivaldybės socialinių paslaugų institucijos darbo su vaiko šeima priemonės (paslau-gos), siekiant, kad vaikas galėtų grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.

Nuolatinės slaugos ir nuolatinės priežiūros priemonės – priemonės, kurias neįgaliam vaikui garantuoja, numato Neįgaliųjų integracijos įstatymas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas Dėl specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisy-klių patvirtinimo bei kiti su aprūpinimu specialiosiomis priemonėmis susiję teisės aktai.

Socialinė priežiūra – visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kom-pleksinė, bet nuolatinės specialistų priežiūros nereikalaujanti pagalba58.

58 Socialinių paslaugų katalogas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-93. 2006 balandžio 5 d.

67

Detalaus ISGP sudarymas ISG planas sudaromas, remiantis poreikių vertinimo, kurį atliko įstaigos specialistų

komanda, remdamasi savivaldybės specialistų, VTAT atstovų surinkta informacija. Šių institucijų sukaupta informacija apie vaiką, jo poreikius dar kartą peržiūrima, susistemi-nama, papildoma vaiko poreikių tyrimais įstaigoje.

ISGP tikslas – sukurti vaikui normalias gyvenimo sąlygas, galimybes visapusiškai vai-ko raidai. Todėl ISGP turi atsispindėti visos normaliai vaiko raidai būtinos sąlygos ir paslaugos, kurios numatomos remiantis poreikių vertinimu. Kiekviena numatyta pa-slauga turi remtis vaiko poreikiais. Ilgalaikės, trumpalaikės socialinės globos paslaugos skiriamos tais atvejais, kai vaikui nustatyta laikina ar nuolatinė globa, t. y. vaikas fak-tiškai netenka šeimos. Į tai turi būti atkreipiamas dėmesys, vertinant vaiko poreikius ir sudarant ISG planą. Tam, kad vaikas galėtų normaliai augti, vystytis, jam reikalinga šeimos aplinka, kurią turi užtikrinti minėtos institucijos.

ISGP forma, kaip ir poreikių vertinimo forma nėra reglamentuota ir ją kiekvienas socialinės globos paslaugų teikėjas gali pasirengti ir pasitvirtinti savo nuožiūra, tačiau būtų tikslinga, kad šis planas apimtų tokią informaciją:

– detalią informaciją apie vaiką, jo šeimą: šeimos nariai, tėvų amžius, užimtumas, išsilavinimas, sveikata, gyvenimo sąlygos, pajamos ir t. t.;

– informaciją iš šeimos gydytojo apie vaiko sveikatos būklę, pagal sveikatos apsau-gos ministerijos reglamentuotą formą;

– detalizuojamas paslaugas (socialinės, sveikatos, ugdymo ir kitos), kurios vaikui bus teikiamos, remiantis įvertintais poreikiais;

– vaikui, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa, ar socia-linės rizikos vaiko plane turi būti numatytos papildomos priemonės, susijusios su socialinės priežiūros teikimu vaiko biologinei šeimai ir vaiko grąžinimu į šią šeimą (gali būti atskiras ISGP 1 priedas – pagalbos šeimai planas);

– vaikui su sunkia negalia pagal įvertintus poreikius plane turi būti numatytos pa-pildomos priemonės, suderintos su nuolatinės slaugos ir nuolatinės priežiūros priemonėmis (2 ISGP priedas – nuolatinės slaugos ir nuolatinės priežiūros prie-monių planas);

– žymos apie periodiškai vykdomą ISGP peržiūrą (kokie buvo pokyčiai, kas pa-tikslinta).

2 priede yra pateiktas pavyzdys, kokias pagrindines dalis galėtų apimti ISGP.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga (šeimyna, globojanti šeima, kartu su VTAT, savivaldybės socialiniu darbuo-toju) turi patvirtintą ISGP formą bei jo sudarymo tvarką;ISGP numatytos priemonės remiasi vaiko poreikių įvertinimu, siekia įgyvendinti socialinės globos tikslus ir uždavinius;

68

ISGP planas detalizuoja darbo metodus ir priemones, reikalingus globos tikslams pasiekti;ISGP atsispindi žymos apie vykdomą plano peržiūrą, jos rezultatus.

ISGP remiasi anksčiau surinkta informacija apie vaiką, o plano priedai detalizuoja pa-galbą neįgaliam vaikui, vaikui iš socialinės rizikos šeimos.

ISGP ir laikinos globos plano susiejimas reiškia, kad VTAT suplanuota vaiko laiki-noji globa, vaikui atvykus į socialinės globos instituciją, papildoma atskira dalimi (ISG planu), detaliu konkrečių paslaugų sąrašu, kurias garantuoja ši institucija (vaikų globos namai, dienos centras, globojanti šeima ar šeimyna). Sudarant ISGP paslaugų teikėjas vadovaujasi laikinosios globos planu, kaip orientyru, pagrindinėmis gairėmis. Be to, lai-kinos globos plane jau yra surinkta pradinė informacija apie vaiko šeimą, vaiką ir pan. Sudarant ISGP, ši informacija prireikus dar gali būti papildoma ir detalizuojama (pvz., socialinės globos paslaugų teikėjas gali parengti vaiko socialinių ryšių tinklo schemą, kuri leis įsigilinti į vaiko situaciją ir tikslingiau suplanuoti jam reikalingą pagalbą).

Tais atvejais, kai vaikui nustatyta nuolatinė globa, laikinos globos planas nėra rengia-mas, tačiau VTAT turi tam tikrą bazinę informaciją apie vaiką ir jo šeimą, kuri turi būti panaudota, sudarant ISGP.

Sudarant ISGP socialinės rizikos vaikui ar neįgaliam vaikui, paslaugų teikėjas remiasi savivaldybės socialinio darbuotojo vaiko poreikių vertinimu.

Tais atvejais, kai vaikui nustatyta laikinoji globa arba socialinės rizikos vaikui ISGP numato papildomas priemones grąžinant vaiką į šeimą. Šiuo atveju detalizuojamos pa-slaugos ir pagalba, kuri reikalinga pačiam vaikui tam, kad išlaikytų ar atkurtų, sustiprin-tų jo kontaktus su biologine šeima. Įvertinus vaiko santykius su šeima, vaiko požiūrį, nuostatas tėvų, kitų šeimos narių atžvilgiu, ISGP turi būti numatytos priemonės kaip padėti vaikui bendrauti su šeima, suprasti šeimos reikšmę, svarbą gyvenime, teigiamai žiūrėtį į šeimos narius. Kita vertus, numatomos socialinės priežiūros paslaugos59 pačiai šeimai, siekiant jos pokyčių, tam kad vaikas galėtų grįžti į ją, kaip galinčią užtikrinti vaikui normalias sąlygas tolimesniam gyvenimui ir raidai. Šiuo atveju socialinės globos vaikui teikėjas galėtų arba pats teikti paslaugas vaiko biologinei šeimai, arba bendradar-biautų su savivaldybės institucijomis, teikiančiomis tokias paslaugas. Čia gali būti nu-matytos priemonės dirbant socialinį darbą su pačais tėvais: ugdant jų tėvystės įgūdžius, sprendžiant priklausomybių problemas ar pan. Taip pat numatytos priemonės padėti tėvams įsidarbinti, susitvarkyti būsto, gyvenimo sąlygų problemas. Bet kuriuo atveju institucija, kuri teikia paslaugas vaikui, turi aktyviai bendradarbiauti su institucijomis, teikiančiomis paslaugas šeimai.

Gana problemiškas darbas su globojamo vaiko šeima tais atvejais, kai vaikas glo-bojamas šeimoje ar šeimynoje. Šios šeimos ir šeimynos perima vaiko biologinių tėvų

59 Socialinės priežiūros paslaugų sąrašas yra numatytas Socialinių paslaugų kataloge (2006).

69

pareigas ir neretai netgi bando užimti jų vietą, o ne atlikti pakeičiamos vaiko globos fuk-cijas, kaip tam tikrą pagalbą vaiko biologiniams tėvams, kadangi pastarieji nėra pajėgūs patys atlikti tokias funkcijas. Tiek praktikai, tiek vaiko raidą tyrinėjantys mokslininkai ginčijasi dėl globėjų šeimos sampratos, kuri būtų palankiausia vaiko raidai. Ar globėjų šeima turi užimti vaiko tėvų vietą, ar tik sukurti vaikui aplinką, kuri įvairiomis prasmė-mis kompensuotų vaikui tėvų nebuvimą? Klausimas yra toks – ar vaikui geriau, jeigu šeimynoje ar vaiką globojančioje šeimoje bus atskiriamas darbas nuo tėvystės ar ne?60 Ypatingai reikėtų atkreipti šeimynų ir globojančių šeimų tėvų dėmesį, kad laikinosios globos tikslas yra vaiko grąžinimas į biologinę šeimą. Kaip rodo statistika61, vaiko grą-žinimu tėvams baigiasi apie 40 proc. visų laikinosios globos atvejų. Galima teigti, kad šis skaičius yra svarbus vaiko laikinosios globos ir ISGP vykdymo kokybės visuminis rodiklis. Kaip rodo atlikti tyrimai62, daugumai globėjų sunkiai sekasi atskirti darbą nuo tėvystės, vykdant vaiko globą. „Globėjų supratimas ir motyvacija globai retai byloja apie jų nusiteikimą dirbti vaiko grąžinimo į tikrąją šeimą labui“63. Tokie globėjų motyvai rodo, kad jie save identifikuoja pirmiausia kaip vaiko tėvus, o ne kaip socialinės globos paslaugų teikėjus. Tuo tarpu Vakarų Europos ar JAV praktika vaiko globos šeimoje jau yra pasiekusi šios globos profesionalumo etapą, t. y. vaiko globa šeimoje suprantama kaip pagalbos biologinei šeimai forma64. Tai pasiekta sukūrus atitinkamą paramos, kon-sultavimo, mokymo sistemą globojančioms šeimos, kas Lietuvoje dar tik formuojasi.

Tais atvejais, kai teikiamos paslaugos skirtos vaikui su negalia, ISGP turi dar vieną dalį – papildomas priemones, kurios reikalingos vaikui tenkinti jo specialiuosius porei-kius; o vaikui su sunkia negalia – nuolatinės slaugos ir nuolatinės priežiūros priemones. Aprūpinimą šiomis priemonėmis reglamentuoja atitinkami įstatymai65.

Kai dienos trumpalaikės socialinės globos paslaugos teikiamos vaiko su negalia na-muose, esant poreikiui, ISGP gali būti numatomos individualaus darbo su vaiko tėvais

60 I. Moncevičiūtė. Vaikų globa šeimose: problemų ir poreikių paramai analizė. VU Socialinio darbo katedra. Bakalauro darbas. Vad. L. Žalimienė. 2005. //Bankauskienė, V. Staskevičienė. Vaikus globojančių šeimų kaip edukacinės institucijos požymių tyrimo pagrindimas. //Mokslo programos „Ribotų išteklių šalies švietimo modernizavimas veiklos inteligentiškumo ugdymui“ ataskaita. 2002. Kaunas: KTU.

61 JT Vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita. 2004. 62 I. Moncevičiūtė. Vaikų globa šeimose: problemų ir poreikių paramai analizė. VU Socialinio

darbo katedra. Bakalauro darbas. Vad. L. Žalimienė. 2005. Psl. 8. 63 Ten pat. Psl. 9.64 D. Snieškienė. Vaikus globojančios šeimos samprata. //Filosofija, sociologija. – Vilnius: Lietu-

vos mokslų akademijos leidykla. 2001. Nr. 3. p. 45–51. 65 LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. 2004 m. gegužės 11 d. Nr. IX-2228; Dėl specia-

liųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių patvirtinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas 2006 m. kovo 28 d. Nr. A1-88; Dėl socialinės globos poreikio vaikui su negalia nustatymo metodikos patvirtinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas 2006 m. rugsėjo 9 d. Nr. A1-255.

70

(globėju, rūpintoju) priemonės (kaip ISGP priedas). Šios priemonės reikalingos padėti globojamo vaiko tėvams (globėjams/rūpintojams) įgyti reikalingus įgūdžius vaiko su negalia priežiūrai, spręsti tėvams kylančias problemas dėl vaiko negalios (pvz., padėti tėvams priimti, susitaikyti su vaiko negalia ir kt.).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko su negalia ISGP yra detalizuotas papildomomis priemonėmis nuolatinei globai ir slaugai;socialinės rizikos vaiko ISGP yra detalizuotas papildomomis priemonėmis darbui su vaiko šeima;plane atsispindi individualaus darbo su vaiko tėvais priemonės, metodai; ISGP remiasi laikinos globos plane pateikta informacija ir laikinos globos spren-dimais;ISGP turinys atspindi globojamo vaiko poreikių ypatumus (vaikas su negalia, su sunkia negalia, socialinės rizikos vaikas, vaikas, kuriam nustatyta laikina globa).

Laiku sudarytas ISGP Normose nėra įtvirtinta konkrečių terminų dėl ISGP sudarymo, tačiau akcentuoja-

ma, kad paslaugų teikėjas, kaip profesionalas turi laiku sudaryti šį planą. Tai reiškia, kad plano sudarymas negali būti dirbtinai vilkinamas, jeigu yra surinkta reikalinga in-formacija, atliktas išsamus vaiko poreikių vertinimas. Kita vertus, planas neturėtų būti sudaromas skubotai, trūkstant informacijos ar specialistų kvalifikuotai sudaryti planą. Siekiant užtikrinti pagalbos vaikui kokybę, ISGP gali būti sudaromas ir tam tikrais eta-pais, t. y. pirminis planas po tam tikro laiko gali būti papildomas, koreguojamas. Tačiau įstaiga turi būti pasitvirtinusi plano sudarymo procedūrą ar tvarką. Per tą laiką, kol ISGP sudarinėjamas, vaiko interesai neturėtų nukentėti, jam turėtų būti teikiama pagal-ba, kuri akivaizdžiai yra reikalinga. Vaiko ...įkurdinimas neturi trukti ilgiau, nei būtina; vaiko įkurdinimo laikotarpiu pagrindinio dėmesio reikalauja priežiūra, kaip užtikrinami svarbiausi jos/jo interesai66...

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko byloje atsispindi ISGP sudarymo trukmė (kada planas pradėtas rengti ir kada baigtas); ilgesnė ISG plano sudarymo trukmė, susijusi su vaiko poreikių detalizavimu ir kitomis svarbiomis aplinkybėmis; vaikas turi sudarytą arba sudaromą ISGP;


71

įstaigos dokumentuose reglamentuota ISGP sudarymo procedūra ir tvarka;personalas supranta, kad svarbu laiku sudaryti ISGP.

Užtikrinamas vaiko ir jo tėvų/globėjų dalyvavimas, sudarant ISGP Sudarant ISG planą vaikas (jo tėvai/globėjai/rūpintojai) neturi likti nuošalyje. Socia-

linis darbuotojas ar kitas specialistas negali vienas sudaryti plano, remdamasis vien tik surinkta informacija poreikių vertinimo metu. Kartais nepatyrę darbuotojai ar darbuo-tojai, spaudžiami greitai atlikti „popierinį darbą“, nekantraudami pradėti pokyčių pro-cesą, susigundo patys sudaryti planą. Arba darbuotojai gali nejaukiai jaustis su klientu, jo tėvais/globėjais, nemokėti su jais bendrauti (pvz., vaikas ar jo tėvai su negalia) ir dėl šių priežasčių vengti įtraukti vaiką ar jo teisėtus atstovus į plano rengimą. Kaip rodo ty-rimai, neįtraukiant kliento į pagalbos jam planavimą nesėkmės ir pagalbos neefektyvu-mo galimybės tik didėja67. Kaip ir vertinant poreikius, sudarant ISGP, turi būti siekiama kuo aktyvesnio vaiko, tėvų (globėjo, rūpintojo) dalyvavimo. Į jų nuomonę turi būti kiek įmanoma atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Žiūrint iš platesnės pagalbos veiksmingumo perspektyvos, neįtraukiant vaiko ar jo tėvų/globėjų į planavimą iš jų atimama galimybę pagerinti savo problemų sprendimo įgūdžius, nelieka vietos sa-varankiškam apsisprendimui, atsakomybės formavimosi ugdymui, kas ypatingai svarbu vyresnio amžiaus vaikams.

Kita vertus, kliento (vaiko, jo tėvų/globėjų) įtraukimas į plano sudarymą neatsiejamas nuo socialinio darbo vertybių ir etikos. Jeigu darbuotojas rengia planą vienas, jis mani-puliuoja vaiko ir jo šeimos, globėjų lūkesčiais, dažnai čia įdėdamas savuosius. Darbuoto-jas negalės planų individualizuoti, nes remsis savo samprata, o tuo tarpu planai kiekvie-nam vaikui yra skirtingi, įvertinant jo situaciją. Ta situacija gali būti susijusi ir su tokiais specifiniais dalykais kaip vaiko tautybė, išpažįstama religija, seksualinė orientacija, kas paties socialinio darbuotojo atveju gali būti visai skirtinga. Ypatingas dėmesys vaiko ir jo atstovų dalyvavimui turi būti skiriamas tais atvejais, kai vaikui teikiamos ilgalaikės soci-alinės globos paslaugos ....individualus priežiūros globos vietoje planas, įskaitant reguliarų patikrinimą, turi užtikrinti vaiko teises, o ypač vaiko teisę būti išklausytam; atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, jo/jos nuomonei turi būti skiriama reikiama reikšmė68... Pvz., su-darant ISG planą romų tautybės vaikui, ypač, jeigu jam numatyta ilgalaikė globa vaikų globos namuose, darbuotojai turėtų pasirūpinti vaiko artimųjų ar kitų jo etninės grupės atstovų dalyvavimu, tam, kad įvertintų su vaiko tautybe susijusius globos ypatumus.

Kalbant apie neįgalius vaikus, šis dalyvavimas gali būti apsunkintas vaiko negalios, tačiau ir šiuo atveju personalas turi išnaudoti visas galimybes, kad įtrauktų vaiką ir jo

67 L. C. Johnson Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris, Vilnius, 2001. P. 249. 68 ET REC (2005) 5 of the Committee of Ministers to member states of the rights of children

living in residential institutions. Adopted by the Committee of Ministers on 16 March 2005 ar the 919 th meeting of the Minister‘s deputies.

72

tėvus/globėjus į paslaugų planavimą. Tam, pavyzdžiui, gali būti svarbu mokėti gestų kalbą arba mokėti padrąsinti vaiką išsakyti savo nuomonę.

Kadangi daugumai globojamų vaikų yra būdingas nepasitikėjimas savo jėgomis, ne-mokėjimas išreikšti savo nuomonės, baikštumas ir pan., personalas privalo turėti žinių ir įgūdžių, kaip motyvuoti ir padrąsinti vaiką kalbėti, išsakyti savo nuomonę. Jeigu pra-diniame globos etape sunku to pasiekti, socialinis darbuotojas, psichologas ar pedago-gas, dirbantys šioje įstaigoje, turi numatyti vaiko ISG plane tokią pagalbą vaikui. Po tam tikro laikotarpio, peržiūrint ISGP, reikia atkreipti dėmesį į pasiektus rezultatus, t. y. ar vaikas tapo drąsesnis, guvesnis, ar geba ir nebijo reikšti savo nuomonės.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko byloje atsispindi jo ir jo tėvų/globėjų nuomonė dėl globos organizavimo;įstaiga turi numačiusi tvarką, procedūrą, kokiu būdu vaikas ir jo tėvai, globėjai, dalyvauja sudarant ISGP;personalas ir administracija supranta vaiko ir jo atstovų dalyvavimo ISGP suda-ryme svarbą ir būtinumą;personalas ir administracija turi strategiją bei praktiką, kokiu būdu vaiką ir jo tė-vus įtraukti, sudarant ISGP;vaikų nuomonė patvirtina jų dalyvavimą, sudarant ISGP.

Bendradrabiavimo sutartis tarp vaiko tėvų ir socialinės globos įstaigos. Siekiant su-stiprinti tėvų įsipareigojimus, vykdant vaiko ISG planą, tikslinga sudaryti bendradar-biavimo sutartį tarp vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ir socialinės globos namų, VTAT atstovų ir savivaldybės socialinių darbuotojų. Sutarties turinys turi trumpai atspindėti kiekvienos vaiko globoje dalyvaujančios institucijos teises, pareigas, atsakomybę ben-dradarbiavimo procese. Tokia sutartis nenumatyta tik globai šeimose ir šeimynose, kad būtų išvengta per didelio šios globos formalizavimo.

Šios sutarties sudarymas su vaikų, kuriems nustatyta laikina globa, ar socialinės ri-zikos vaikų šeimomis taip pat yra vienas iš būdų sustiprinti socialinį darbą su šeima ir padidinti vaiko galimybes grįžti į šeimą.

Dienos globos atveju tokia sutartis gali būti stimulas neįgaliu vaiku nepakankamai besirūpinančiai ar neturinčiai tam įgūdžių šeimai sustiprinti tėvystės įgūdžius ir įgyti pagalbos neįgaliam vaikui įgūdžių. Taigi tokia bendradarbiavimo sutartis padeda tiek vaikui, tiek ir šeimai, o kartu ir pagalbos teikėjams, betarpiškai bendraujant, išsiaiškinant kas geriausia ir reikalingiausia vaikui ir ką kiekviena šalis pajėgi dėl to padaryti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko byloje yra bendradarbiavimo tarp jo tėvų/ globėjų ir socialinės globos namų, VTAT ir kitos sutartys;

73

įstaiga turi pasitvirtinusi bendradarbiavimo sutarties formą; personalas turi žinių ir įgūdžių kaip sudaryti ir įtvirtinti tokias sutartis;vaiko tėvai/globėjai patvirtina tokių sutarčių abipusį naudingumą.

Socialinės globos namų, šeimynų, vaikus globojančių šeimų bendradrabiavimas su VTAT atstovais, savivaldybės socialiniais darbuotojais ir kt.

Socialinės globos poreikis atspindi, kad šių paslaugų reikalingo vaiko problemos yra kompleksiškos ir gilios. Socialinės globos institucijos nėra pajėgios vienos teikti visos reikalingos pagalbos vaikui, todėl labai svarbus visų su konkretaus vaiko situacija su-sijusių institucijų bendradarbiavimas. Ilgalaikės ar trumpalaikės globos atveju šis ben-dradrabiavimas reiškia, kad, sudarant ISG planus bei teikiant pagalbą vaikui, paslaugų teikėjai pasitelkia VTAT atstovus, savivaldybės socialinius darbuotojus, sveikatos prie-žiūros specialistus, pedagoginės psichologinės tarnybos, įdarbinimo institucijų speci-alistus ir kt. Kadangi pagalba vaikui – tai pirmiausia pagalba vaiko šeimai, socialinės globos namų bendradrabiavimas su savivaldybės darbuotojais, teikiančiais socialinės priežiūros paslaugas šeimoms, yra ypatingai svarbus. Užtikrinant vaiko teises, būtina bendradrabiauti su VTAT specialistais, kurie yra šios srities žinovai ir t. t.

Kalbant apie globą šeimynose ar šeimose, normose įtvirtinta nuostata apie vaiko ga-limybes asmeniškai bendrauti su VTAT atstovais, savivaldybės socialiniais darbuotojais ir kitais specialistais. Tai labai svarbu vaiko teisių užtikrinimui, kadangi, globojamas šeimynos ar šeimos, vaikas labai artimai ir tiesiogiai susijęs (priklausomas) nuo savo globėjų ir gali neturėti drąsos jiems išsakyti savo nuomonę, pageidavimus, o tuo labiau, kritikuoti ar pasiskųsti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko byloje atsispindi socialinės globos teikėjo bendradarbiavimas su VTAT, sa-vivaldybės socialiniais darbuotojais, vertinančiais poreikį paslaugoms, teikiančiais socialinės priežiūros paslaugas šeimoms, pedagogine psichologine tarnyba ir kt., pagal tai, kokie yra vaiko poreikiai;minėtų institucijų nuomone, socialinės globos teikėjas su jais bendradarbiauja, sprendžiant globojamų vaikų problemas;personalas ir administracija supranta tokio bendradarbiavimo svarbą vaiko pagal-bos efektyvumui;yra aptarta ir numatyta bendradarbiavimo taisyklės, procedūra ir kita;VTAT patvirtina apie šeimynų ir globojančių šeimų vaikų galimybes tiesiogiai su jais bendrauti;vaikai išsakė nuomonę, patvirtinančią jų galimybes asmeniškai bendrauti su VTAT ir kt. institucijomis;globėjai supranta tokio vaikų tiesioginio bendravimo svarbą ir būtinumą.

74

3.4. Vaiko ISGP periodiškai peržiūrimas ir tikslinamas

Normos, reglamentuojančios ISGP periodišką peržiūrėjimą ir koregavimą turi tikslą už-tikrinti, kad teikiant vaikui paslaugas būtų lanksčiai reaguojama į vaiko situacijos, porei-kių pokyčius. Socialinio darbo procese pokyčių vertinimas kliento sistemoje yra esminis elementas. Socialinės globos paslaugų vaikui teikimą globos namuose, dienos centre, vaiko namuose, globojančioje šeimoje ar šeimynoje, turime įsivaizduoti kaip procesą, kurio metu, žingsnis po žingsnio artėjame link vaiko problemų sprendimo ar situaci-jos gerinimo. T. y. pradiniame vaiko globos etape, suplanavus pagalbą ir jos teikimo trukmę, po numatyto laikotarpio vertiname, kas pasikeitė vaiko situacijoje, ar teikiama pagalba duoda rezultatus, kokie jie konkrečiai. Tai ir yra ISGP peržiūra.

Peržiūros metu fiksuojame, kokie suplanuoti tikslai, uždaviniai pasiekti, kokie ne vi-sai ar visai nepasiekti ir, tuo remiantis, planuojame sekantį pagalbos etapą. Kaip antai, jeigu per numatytą laikotarpį vaikas turėjo būti grąžintas į šeimą, bet to nepavyko pa-daryti, vaiko situacija ir poreikiai turi būti iš naujo peržiūrimi, vertinami ir suplanuoja-mos naujos priemonės ir paslaugos. ES Ministrų komiteto rekomendacijose dėl vaikų, esančių stacionarios globos institucijose (2005 m.) teigiama, kad ...kai vaiko sugrįžimas į savo šeimą yra neįmanomas, būtina numatyti kitas globos priemones arba pratęsti įkurdi-nimo laiką atsižvelgiant į vaiko norus ir jos ar jo gyvenimo kelio tolydumą, pasitenkinimą ir asmeninius poreikius69.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti:laiku patikslinamas ISGP;pasiektų ISGP įgyvendinimo rezultatų analizė;pastovūs kontaktai ir informavimas apie vykdomus žingsnius.

Terminai: Paslaugų efektyvumas – pasiektų rezultatų lyginimas su užsibrėžtais tikslais ir numa-

tytais uždaviniais. Laiku patikslinamas ISGP – planas peržiūrimas ir koreguojamas iš karto, kai kas nors

pasikeičia vaiko situacijoje.

ISGP patikslinimas ir peržiūrimas laiku. Kalbėdami apie ISGP pervertinimo poreikį mes iš esmės kalbame apie vaikui teikiamos pagalbos, paslaugų veiksmingumą. Šiuo atveju suteiktos pagalbos veiksmingumas rodo, ar pasiekti ISGP užsibrėžti tikslai. So-

69 Ministrų Komiteto rekomendacija REC 20055 valstybėms narėms dėl vaikų, gyvenančių glo-bos institucijose (Priėmė Ministrų Komitetas 2005 m. kovo 16 d. Ministrų pavaduotojų 919-e posėdyje).

75

cialinės globos tikslai gali būti išdėstyti tam tikrais etapais, laikotarpiais (t. y. dirbama su vaiku ir šeima „žingsnis po žingsnio“). Tokiu atveju po kiekvieno žingsnio turi būti pervertinami vaiko poreikiai ir patikslinamas ISGP.

Poreikio pervertinimas ir ISGP tikslinimas turi būti pradedamas ir tais atvejais, kai pasikeičia vaiko sveikatos būklė, raidos ypatybės, situacija šeimoje ar kitos aplinkybės. Kiekvienas su vaiku dirbantis specialistas gali būti vaiko poreikių ir ISGP peržiūrėjimo iniciatorius, jeigu mato, kad vaiko situacija ar būklė pasikeitė. Jeigu nėra tokių iniciaty-vų, ne rečiau kaip kartą per pusę metų vaiko kontaktinis darbuotojas turi pradėti tokį peržiūrėjimą, o ne rečiau kaip 1 kartą per metus turi būti iš esmės peržiūrėtas vaiko ISGP ir užfiksuoti pasiekti rezultatai.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko byloje atsispindi ISGP peržiūra kartą per metus arba susidarius naujoms aplinkybėms;personalas supranta ISGP peržiūros svarbą ir būtinumą;įstaigoje yra numatyta ISGP peržiūros tvarka.

Pasiektų ISGP įgyvendinimo rezultatų analizė Peržiūrėjus kiekvieną ISGP, turi būti fiksuojami rezultatai, o sekantis plano etapas turi

remtis pasiektais rezultatais. Jeigu rezultatai rodo, kad planas nėra realizuotas (nėra nu-matytų pokyčių vaiko ir jo šeimos situacijoje, teikiamos paslaugos nepasiekia numatytų tikslų ir pan.), būtina numatyti, ką ir kaip reikia koreguoti ISGP plane, kad rezultatai būtų pasiekti. Labai svarbu aiškiai įvardinti, kokie vaiko poreikiai nėra visiškai patenki-nami, kaip buvo numatyta ISGP, kokios pagrindinės kliūtys trukdo suteikti numatytas paslaugas, kas kliudo išspręsti vaiko problemas. Jeigu tai yra vaikas, kuriam nustatyta laikina globa ar socialinės rizikos vaikas, lygiagrečiai turi būti pervertinamas ir darbas su šeima, pagalba šeimai, siekiant sugrąžinti vaiką į šeimą. Kartą per metus tokią kiekvieno vaiko ISGP įgyvendinimo rezultatų analizę turėtų atlikti visa specialistų komanda. Ši analizė turėtų būti suprantama ne vien tik kaip dokumentų – ISGP ir įrašų vaiko by-loje – analizė, bet ir bendravimas su vaiku, jo tėvais/globėjais. Komandos narių, vaiko patikėtinio asmens bendros diskusijos.


vaiko byloje atsispindi ISGP peržiūros rezultatai ir, remiantis jais, papildomi ir pakoreguojami vaiko socialinės globos tikslai;vaiko byloje atsispindi ir darbo su vaiko šeima įvertinimas bei, jeigu reikia, kore-guojama tolimesnė pagalba šeimai; įstaigoje numatyta tvarka, kaip analizuoti vaiko ISGP įgyvendinimą;

76

komandos veiklos planuose atsispindi veikla, susijusi su vaikų ISGP įgyvendinimo analize;vaikas, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, dalyvauja, vertinant jo ISGP įgyvendinimą.

Pastovūs kontaktai ir informavimas apie vykdomus pagalbos žingsnius, pagalbos pa-keitimus vaiko tėvams, globėjams/rūpintojams.

Normos numato, kad būtina palaikyti pastovius kontaktus ir informuoti vaiko tėvus, globėjus, rūpintojus apie pasiekimus, problemas, vykdant ISGP, taip pat naujai numa-tytus vykdomus pagalbos žingsnius. Šis informavimas reiškia ne tik supažindinimą su situacija, bet aktyvų tėvų, globėjų dalyvavimą, atsiklausiant jų nuomonės, vertinimų bei, pagal galimybes ir vaiko interesus, į juos atsižvelgiant. Jeigu kyla nelauktų problemų dėl vaiko sveikatos, elgesio ir pan., turi būti kuo skubiau susisiekiama su vaiko tėvais, glo-bėjais, informuojama apie situaciją, jie kviečiami atvykti ar kitaip dalyvauti, sprendžiant iškilusius sunkumus. Ryšiai su tėvais ar globėjais turi būti pastovūs, o ne atsitiktiniai, turi būti aiški tvarka, kada, kokiomis formomis bendraujama, kas už tai yra atsakingas. Neįgalių vaikų tėvai turi būti tikri, kad, pablogėjus vaiko sveikatos būklei ar kilus kitoms problemoms, jie bus operatyviai informuoti, bus atsiklausiama ir atsižvelgiama į jų nuo-monę, žinoma, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko byloje atsispindi personalo bendradarbiavimas su vaiko tėvais, globėjais, peržiūrint vaiko ISGP, jį koreguojant;įstaigoje yra numatytos personalo funkcijos bendradarbiaujant su globojamo vai-ko tėvais;įstaigoje yra aptartos (patvirtintos) bendradarbiavimo su vaiko tėvais/ globėjais taisyklės, tvarka;vaiko tėvai, globėjai mano, kad jie pakankamai ir laiku informuojami apie svar-bius vaiko globos žingsnius, kuriuos vykdo specialistai.

3.5. Procedūrų, tvarkų, taisyklių, formų parengimas ir laikymasis

Procedūrų ir taisyklių parengimas nėra išskirta kaip atskira norma, tačiau jos yra dauge-lio normų sudėtinė dalis. Peržiūrėjus šios srities normas galime išskirti tokias procedū-ras, taisykles, tvarkas ir formas, kurios būtinos normų įgyvendinimui užtikrinti:

ISG plano sudarymo tvarka;ISGP forma;periodiškai vykdomų ISGP peržiūros rezultatų žymėjimo taisyklės;

77

vertinant vaiko poreikius, sudarant ar tikslinant ISGP sudarymo tvarką, turi daly-vauti tėvai/globėjai, o prireikus – giminaičiai;bendradarbiavimo sutartis tarp vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ir socialinės globos namų, VTAT atstovų ir savivaldybės socialinių darbuotojų;ryšių su vaiko tėvais, globėjais palaikymo tvarka;šeimynos, vaiką globojančios šeimos narių tarpusavio sutarimo priimti globoti vaiką, patvirtinimo procedūra;šeimynos, globojančios šeimos bendradarbiavimo su VTAT atstovais, savivaldybės socialiniais darbuotojais ir kitų institucijų atstovais tvarka. globojamo vaiko, gebančio išreikšti savo nuomonę, bendravimo su VTAT atsto-vais, savivaldybės socialiniais darbuotojais, kt. institucijų atstovais, tvarka.

Terminai:

Procedūra – plano tipas, skirtas daryti įtaką įvykių nuoseklumui arba chronologijai. Procedūrų naudojimas yra tinkamas situacijose, kai tikslams pasiekti svarbu laikytis tam tikro vykdomų veiklų nuoseklumo, eiliškumo70.

Taisyklės – išdėsto reikalingą sprendimą arba veiksmą situacijoje, kuri organizacijoje gali kartotis.Taisyklės arba reikalauja, arba draudžia tam tikrą elgesį. Taisyklės yra vienas iš būdų taupyti laiką.

Tvarka – įvardija būtinas veiklas, už jų atlikimą atsakingas pareigybes, išdėsto veiklos atlikimo nuoseklumą.

Bendradarbiavimo sutartis su vaiko tėvais (globėju, rūpintoju), socialinės globos ins-titucija, VTAT ir kt. – rašytinis susitarimas, kuriame nurodoma kiekvienos pusės parei-gos, teisės, bendradarbiavimo tvarka, atsakomybė už susitarimo nesilaikymą.

Įstaigos procedūros, taisyklės, tvarkos, formos gali būti tiek žodiniu susitarimu pa-remtos (pavyzdžiui, aptarta įstaigos darbuotojų susirinkime), tiek formalios rašytinės ir patvirtintos steigėjo, įstaigos vadovo, pasitelkiant klientus, jų atstovus, gyventojų, kli-entų tarybas. Socialinės globos teikėjai turėtų nusimatyti ISG plano sudarymo tvarką (procedūrą), tam, kad kiekvienam naujai atvykusiam vaikui šie planai būtų sudaromi laiku, nuosekliai, neskubant. Pavyzdžiui, įstaiga (šeimyna, globojanti šeima) gali turėti pasitvirtinusi vaiko ISGP sudarymo tvarką, kurioje numatyta, kas dalyvauja planą su-darant, per kiek laiko planas turi būti sudarytas, kas atsakingas už jo vykdymo kontrolę, peržiūrėjimą ir t. t.

Įstaigoje turėtų būti aptarta ir aišku, kas ir kaip atlieka periodiškai vykdomų ISGP peržiūros rezultatų žymėjimą. Tokie žymėjimai turėtų būti vykdomi laikantis bendrų

70 R. W. Weinbach. The social worker as manager. New York London. 1990.

78

numatytų taisyklių, o ne skirtingai traktuojami kiekvieno ISGP atveju ar skirtingų dar-buotojų.

Socialinės globos teikėjui svarbu turėti ir vaiko tėvų/globėjų, esant reikalui, giminai-čių dalyvavimo, vertinant vaiko poreikius ar sudarant ar tikslinant ISGP, tvarką. Galbūt, ši tvarka nebūtinai turi būti rašytinė ir griežta, bet svarbu, kad įstaigos personalas būtų aptaręs, kas, kada, kokiais būdais kviečia vaiko tėvus/globėjus dalyvauti vaiko socialinės globos organizavime. Kaip rodo praktika, neretai yra sunku motyvuoti, įtraukti tėvus į šį procesą, ypač tais atvejais, kai vaikui nustatyta laikinoji globa. Čia turėtų būti aptarti tėvų įtraukimo į globos procesą būdai: kaip motyvuoti, sudominti, padėti atvykti ir t. t. Žinant, kad vaikų tėvai priklauso socialinės rizikos šeimoms, jų įtraukimas į vaiko glo-bos procesą yra kartu ir socialinis darbas su šeima. Šiame darbe dalyvauja ir kitos savi-valdybės socialinių paslaugų institucijos, todėl būtinas jų bendradarbiavimas.

Bendradarbiavimo sutartis tarp vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ir socialinės globos namų, VTAT atstovų ir savivaldybės socialinių darbuotojų yra naudinga visoms šalims, nes įtvirtina globos procese dalyvaujančių pusių pareigas, funkcijas. Kiekvienai pusei aišku, už ką ji atsakinga, kokias funkcijas turi atlikti, kokie rezultatai turi būti pasiekti.

Ryšių su vaiko tėvais, globėjais palaikymo tvarka reiškia, kad personalas yra numatęs, aptaręs, kaip palaikomi ryšiai su kiekvieno vaiko tėvais, globėjais, kokiais būdais siekia-ma tuos ryšius surasti, įtvirtinti. Kadangi šių ryšių palaikymas yra labai svarbus vaiko vystymuisi, saugumo jausmui užtikrinti ir t. t., tikslinga organizuoti personalo (koman-dų) pasitarimus (aptarti tokių ryšių palaikymo problemas, pasidalinant patirtimi).

Nukreipiant vaikus globai į šeimynas ar globojančias šeimas, būtinas šeimynos, vai-kus globojančios šeimos tarpusavio sutarimas priimti globoti vaiką. Šis sutarimas yra labai svarbus tiek globėjams, tiek vaikui, nes nepakankamai išsiaiškinus globėjų šeimos narių lūkesčius, požiūrius į naują šeimos narį, gali kilti papildomų problemų, susijusių su vaiko adaptacija ar net pavojus vaikui nepritapti globojančioje šeimynoje ar šeimoje. VTAT, savivaldybių, kuriose yra globėjai, socialinių paslaugų tarnybos turėtų tarpinin-kauti kiekvienai potencialiai globėjų šeimai ar šeimynai, įsitikinant savo šeimos narių nusiteikimu priimti globai vaiką. Pirmiausia pati šeimyna ar globojanti šeima turėtų būti aptarusi ir išsiaiškinusi tarpusavyje, ar tikrai visi šeimos nariai pritaria paimti glo-boti vaiką ar vaikus. Jeigu patys globėjai nepajėgia to išsiaiškinti, jie gali kreiptis ir į atitinkamus specialistus (psichologus, tam parengtus socialinius darbuotojus), kurie pa-dėtų jiems suderinti savo šeimos narių pozicijas ir susitarti.

Šeimynos, globojančios šeimos bendradarbiavimo su VTAT atstovais, savivaldybės socialiniais darbuotojais, kitų institucijų atstovais tvarka, nebūtinai turi būti rašytinė. Tačiau pačių šeimynų, globojančių šeimų iniciatyva turėtų būti siekiama aptarti to-kio bendradarbiavimo eigą, periodiškumą. Bendradarbiavimo planavimas leistų glo-bėjams tikėtis tikslesnės, laiku suteiktos paramos, sprendžiant iškilusias vaiko globos problemas.

79

Globojamo vaiko, gebančio išreikšti savo nuomonę, bendravimo su VTAT atstovais, savivaldybės socialiniais darbuotojais, kitų institucijų atstovais procedūra (tvarka). Vai-kai turi būti informuoti apie tokio bendravimo galimybes, būdus, gauti paramą susiti-kimams ir pan. Todėl tai turėtų būti įtvirtinta gal net rašytine forma tam tikroje atmin-tinėje, nurodant kontaktinius telefonus, pareigybes minėtose tarnybose, bendravimo periodiškumą ir kt.

Problematiškiausi normų srities Paslaugų paskyrimas ir planavimas aspektai, remiantis 2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo71

Šiaulių apskrities įstaigose rezultatais

2005 metais Šiaulių apskrityje vykdytas bandomasis (pilotažinis) normų vaikų socialinei globai tyrimas leidžia pastebėti problematiškiausius normų srities Paslaugų paskyrimas ir planavimas įgyvendinimo aspektus. Paslaugų paskyrimo ir planavimo srityje dažniau-siai pasitaikančios problemos susijusios su tokiais normų įgyvendinimo aspektais kaip:

vaiko poreikių vertinimo metodikų trūkumas; vaiko (jo tėvų, globėjų/rūpintojų) nedalyvavimas, vertinant vaiko poreikius.

Pavyzdžiui, tyrimo metu anketose pateikti vaikų socialinių paslaugų įstaigų darbuotojų atsakymai atspindi požiūrį, kad vaiko ar jo tėvų/globėjų dalyvavimas, nuomonės išsaky-mas, vertinant vaiko poreikius ar planuojant pagalbą, jų pačių, o ne paslaugų teikėjų rei-kalas. Teigiama, kad tėvai nenori ir nebendrauja su vaiku ar/ir įstaiga, todėl į jų nuomonę ir neatsižvelgiama. Tačiau neįvertinama, kad vaikų, kuriems reikia socialinių paslaugų, tė-vams, taip pat reikia pagalbos ir pradėti nuo to, kaip juos motyvuoti, jog aktyviai įsitrauktų į vaiko socialinės globos poreikio vertinimą ir reikalingų paslaugų planavimą.

Tyrimas parodė, kad neretai įstaigos neturi visų reikalingų dokumentų, būtinų prade-dant vaikui teikti socialinės globos paslaugas, kaip numato priėmimo tvarka.

Kalbant apie įvairias tvarkas, taisykles ir procedūras, tyrimas parodė, kad vaikų pri-ėmimo į vaikų globos namus tvarka nėra pakankamai nuosekli ir užtikrinanti visų for-malumų sutvarkymą. Kai kurių įstaigų atstovai išsakė nuomonę, kad nėra tikri, kaip tinkamai tvarkyti dokumentus ar vaikų bylas. Globojamo vaiko dokumentai laikomi įvairiose institucijose (VTAT, savivaldybės socialinės paramos skyriuje ir kitur) ir ne visų kopijos yra pas socialinės globos teikėją. Kalbant apie reikalingas procedūras ir taisykles globos kokybei užtikrinti, įstaigos neturi taisyklių, kurios numatytų vaiko do-kumentų saugojimą, plano sudarymo ir peržiūros tvarką. Be to, dažnai vaiko bei jo tėvų nuomonė poreikių įvertinimo procese nėra protokoluojama.

71 Vaikų socialinės globos standartų projekto taikymo galimybės. Vertinimo kriterijai bei klausi-mynai. //Mokslinio tyrimo ataskaita. Tyrimą atliko: dr. Laimutė Žalimienė, dr. Daiva Skučienė, dr. Romas Lazutka. Užsakovas: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2005.

80

Vertinant vaiko poreikį, pagrindinė problema yra ta, kad kai kurie vaikų globos na-mai neturi pasitvirtinę vaiko poreikių vertinimo metodikų. O jeigu ir turi tokią me-todiką, tai mano, kad jų metodika neužtikrina visapusiško vaiko poreikių įvertinimo. Pirmiausia todėl, kad turimose metodikose daugiau akcentuojami vaikų ugdymosi, svei-katos poreikiai, bet mažiau dėmesio skiriama socialiniams poreikiams detalizuoti. Būti-na nepamiršti, kad tais atvejais, kai vaikui nustatyta laikinoji globa, poreikio vertinimas turi daug bendrų sąlyčio taškų su vaiko laikinosios globos planu, kurį ruošia VTAT. Šis planas yra pagrindas toliau plėtojant, detalizuojant vaikui reikalingą pagalbą socialinės globos įstaigoje. Tačiau praktikoje tokios planavimo integracijos, kad būtų kuo labiau susieti VTAT rengiami vaiko laikinos globos planai, informacija apie vaiką ir jo šeimą, atskirų specialistų išvados iš pedagoginės, psichologinės tarnybos, sveikatos priežiūros įstaigų ir vaiko ISG planas, kol kas nėra.

Vertinant vaiko poreikius, jo situaciją dažniausiai susiduriama su pateiktos informa-cijos teisingumu, objektyvumu. Be to, buvo pažymėta, kad, norint surinkti informaciją poreikiams vertinti, reikia daug laiko.

ISGP nėra visai naujas ir nežinomas dalykas socialines paslaugas, ypač stacionarią globą, teikiančioms įstaigoms. Vaikams socialinės globos paslaugas teikiančios įstaigos sudarinėja įvairius planus, bet dažnai nėra vienijančio plano, sistemingai apimančio visą vaikų globos procesą. Daugelis įstaigų atstovų nurodė, kad ISGP vaikui nėra sudaromas, tačiau normose numatyti ISGP struktūros elementai atsispindi eilėje įvairių kitų įstai-gos dokumentų, pvz., individualiuose ugdymo planuose, vaiko laikinosios globos plane. Kaip parodė tyrimas, pagrindinė problema yra ta, kad įstaigos taikoma vaiko globos planavimo praktika dabartiniu metu neatitinka vaiko ISGP reikalaujamos vaiko globos planavimo struktūros. Įstaigų atstovai pažymėjo, kad nėra vieningos metodikos, kaip tai reikia daryti. Dabar įstaigos pildo daug įvairių formų (savo metodiniuose posėdžiuose pasitvirtina įvairias formas), tačiau įgyvendinant normas būtų reikalinga visas formas peržiūrėti ir susisteminti.

Kalbant apie tai, kad, rengiant ISGP, būtina kiek įmanoma įtraukti vaiką, vaiko tėvus, globėjus/rūpintojus, visus reikalingus specialistus. Reikia pasakyti, kad trečdalio įstaigų veikloje pats vaikas nedalyvauja planuojant jo poreikių tenkinimą. Kaip parodė tyrimas, ne visada paslaugų teikėjai supranta, ką reiškia „pagal galimybes įtraukti vaiką“ arba akcentuoja, kad tėvai iš socialinės rizikos šeimų nenori dalyvauti. Kad šios normos būtų įgyvendintos, akivaizdu, jog reikalinga mokyti darbuotojus, kelti kvalifikaciją, kadangi vaiko ar jo tėvų neįtraukimas į poreikio vertinimą ar ISGP sudarymą rodo, kad darbuo-tojai nesupranta šios normos esmės. Būtent tokiais atvejais, kai tėvai nenori, atsisako dalyvauti, socialiniai darbuotojai turėtų tai suprasti kaip ženklą, kad būtinas darbas su vaiko šeima. Būtina kontaktų su vaiko tėvais paieška, bandymai jiems padėti įsitraukti į vaiko globos organizavimą. Šeimos abejingumas, nenoras dalyvauti vertinant vaiko poreikius gali būti įveikiamas kvietimais dalyvauti organizuojamose popietėse, pakar-

81

totiniais pokalbiais su tėvais ir t. t. Kai kurios įstaigos turi sukaupusios teigiamą tokio tėvų įtraukimo patirtį, kaip antai, kai kurios dienos socialinės globos paslaugas teikian-čios įstaigos sudaro bendradarbiavimo sutartį su vaiko šeima arba tėvai pildo iš anksto parengtas pageidavimų anketas.

Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad nepakankamai dėmesio skiriama paties vaiko nuomonei, planuojant jo globą. Personalas turėtų būti apmokomas, kaip padėti vaikui išsakyti savo nuomonę ir pageidavimus.

Socialinės globos paslaugas teikiančioms įstaigoms trūksta tokių specialistų kaip psi-chologai, specialieji pedagogai, teisininkai, kurie turėtų dalyvauti ir ISGP plano sudary-me. Jų paslaugos globojamiems vaikams dažnai yra būtinos. Vertinant poreikius dažnai trūksta medicininių išvadų apie vaiko sveikatą.

Normose nėra numatyta, per kiek laiko turi būti sudarytas ISGP. Tyrimo metu dėl

ISGP sudarymo termino vieningo atsakymo nebuvo. Buvo nurodomi terminai nuo 15 dienų iki 12 mėnesių. Įstaigos nurodė įvairias kliūtis, lemiančias plano sudarymo tru-kmę: tai ir specialistų stoka ir vaiko liga adaptacijos laikotarpiu ir tai, kad nėra vieningos ISGP sudarymo tvarkos.

Panašios problemos ir dėl ISGP peržiūrėjimo ir koregavimo proceso. Vaikui teikiamų paslaugų efektyvumas labai daug priklauso nuo pastovaus, periodiško ISGP peržiūros ir koregavimo. Kaip rodo praktika, kol kas šis peržiūrėjimas yra daugiau formalus, nes nemaža dalis ilgalaikės socialinės globos įstaigų neužtikrina vaiko, jo tėvų (globėjų) da-lyvavimo peržiūroje.

Įstaigų atstovai pažymėjo, kad ne visi vaikai bendrauja su tėvais, nėra žinoma tėvų gyvenamoji vieta arba tėvai nesidomi vaiko globos organizavimu, todėl tėvai faktiškai nedalyvauja nei vertinant vaiko poreikius, nei sudarant ISGP ar jį peržiūrint. Arba tėvai dalyvauja gana formaliai, nes dėl laiko stokos jie nuomonės nepareiškia.

Taigi reikėtų akcentuoti, kad, įgyvendinant socialinės globos normas paslaugų pasky-rimo ir planavimo srityje, ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į:

vaiko ir jo tėvų (globėjų/rūpintojų) įtraukimą vertinant poreikius, sudarant ir per-žiūrint ISGP;reikalingų specialistų visapusiškam poreikio vertinimui ir ISGP parengimui užti-krinimą;paslaugų teikimo proceso formalizavimą (poreikio vertinimo metodikų, ISGP rengimo tvarkų, formų, taisyklių nustatančių vaiko dokumentų saugojimą ir kt. parengimą).

82

4 s k y r i u s

Vaiko gerovės užtikrinimas (artimos šeimai namų aplinkos sukūrimas)

Antroji normų sritis turi skirtingus pavadinimus, kai kalbame apie vaiko globą šeimyno-se, šeimose, dienos socialinę globą (šiais atvejais sritis vadinama Vaiko gerovės užtikrini-mas) ir kai kalbame apie socialinę globą vaikų globos namuose (sritis vadinama Artimos šeimai namų aplinkos sukūrimas). Pastarasis pavadinimas akcentuoja namų aplinkos vaikų globos namuose sukūrimo išskirtinę reikšmę vaiko gerovei. Tuo tarpu kitais as-pektais šios srities normos yra panašios, nes kalba apie sveiką ir saugią vaiko gyvenimo ir sėkmingos raidos aplinką, sąlygas visavertės asmenybės vystymuisi, pasitikėjimu ir meile pagrįstus santykius tarp vaiko ir globą teikiančio personalo.

Gerovė – „organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti indi-vidams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei sociali-nių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti visus gebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę atsižvelgiant į jų šeimų ir bendruomenės poreikius72.“ Vaiko gerovė suprantama kaip sąlygų vaikui gyventi visavertį gyvenimą sudarymas, jo teisės į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime užtikrinimas73. Vaiko gerovės politika – socialinės politikos dalis, kuri remiantis tarptautiniais dokumentais yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą74. Kas sudaro šių trijų principų turinį? Vaiko apsauga – tai teisė augti savo šeimoje ir gauti profesionalią pagalbą, taip pat tei-sė būti apsaugotam nuo socialinio ir individualaus smurto; vaiko aprūpinimas – teisė į

72 Friedlander W., Apte R. Introduction to Social Welfare. Prentice-Hall, 1980.73 Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija. LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 20 d. nutarimas

Nr. IX-1569.74 Council of Europe. Steering Committee on Social Policy CDPS III.8(94)9: Childhood Policies:

Children and their Families; Children and Society.

83

išteklius ir paslaugas, juos paskirstant tarp vaiko ir suaugusiųjų; ypač skiriant dėmesį neįgaliam vaikui, vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, ir vaikui, kuriam yra pavojus patirti skurdą, tėvų smurtą bei nepriežiūrą ar įsitraukti į nusikalstamą veiklą; vaiko da-lyvavimas – teisė veikti, išreikšti savo nuomonę ir daryti įtaką sprendimams šeimoje ir visuomenėje individualiai ir kolektyviai, sukuriant vaikui socialinę erdvę jo aktyviam dalyvavimui75. Remiantis šia vaiko gerovės samprata reikėtų gilintis į šios srities normas ir „konstruoti“ kriterijus normų atitikties vertinimui.

Artima šeimai namų aplinka yra suprantama kaip aplinka, kurioje vaikui yra suda-rytos pačios palankiausios sąlygos vystytis. Turima galvoje tiek vaiko aprūpinimas, tiek vaiko apsauga, globa, tiek saviraiškos galimybės, pagarba ir meilė ir t. t. „Vienas žymiau-sių Lietuvos pedagogų ir filosofų prof. Stasys Šalkauskis tvirtino, jog ugdymas šeimoje yra ypatingas, neprilygstantis jokiai kitai institucijai, nes jame jaučiamos vyriškumo ir moteriškumo įtakos, yra harmoningas ir visuminis, būna pagrindu visiems kitiems ug-dymo laipsniams. Šių dienų žymiausi Lietuvos edukologai, tyrę ugdymą šeimoje, taip pat pripažįsta, jog šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas76.“

Šios normų srities tikslas – užtikrinti, kad vaikas gyventų saugioje, jam palankioje, draugiškoje aplinkoje ir turėtų visas būtinas sąlygas savo, kaip vaiko sėkmingai raidai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme teigiama, kad Tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų pareiga auklėti, prižiūrėti ir išlaikyti vaiką. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo su-daryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis77.

Normų sričių Vaiko gerovės užtikrinimas ir Artimos šeimai namų aplinkos sukūrimas turinys iš esmės koncentruojasi apie tokius pagrindinius dalykus:

1. Vaiko poreikius atitinkanti sveika ir saugi aplinka.2. Teigiama emocinė aplinka, pagrįsta abipusiu vaiko ir paslaugas teikiančio perso-

nalo pasitikėjimu, pagalba ir meile.3. Vaiko aplinka motyvuoja ir stimuliuoja visavertį asmenybės vystymąsi. 4. Vaikas apsaugotas nuo smurto, prievartos, išnaudojimo, įžeidinėjimų.

Toliau bus detaliau aptariamas kiekvienas iš 4 aukščiau išskirtų aspektų, siekiant at-kreipti dėmesį, kas juose yra svarbiausia, įgyvendinant normas.

75 Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija. LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. IX-1569.

76 Obelenienė Birutė. Nesavanaudiškas atsidavimas ir dviejų vienybė. Už gyvybę 2000 Nr. 7–8. Žiū-rėta internete: http://www.gyvybe.lt/uzgyvybe/20000708/uzg07-8_12.html. 2007 m. rugsėjo 11 d.

77 Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Valstybės žinios, 1996. Nr. 33-807. 21 str.

84

4.1. Vaikui sukuriama jo poreikius atitinkanti sveika ir saugi aplinka.

Šių normų turinys susijęs pirmiausia su sveikos aplinkos samprata. Sveika aplinka apima dalykus, susijusius su vaiko maitinimu, aprūpinimu, sveikatos apsauga. Sveika aplinka reiškia ir normalios vaiko raidai psichologinės aplinkos, palankaus mikroklimato suda-rymą. Saugios aplinkos samprata apima tiek fizinį aplinkos saugumą, tiek psichologiniu požiūriu palankią vaiko buvimui, gyvenimui aplinką.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): fiziologinius poreikius, sveikatos būklę ir vaiko pageidavimus atitinkantis maiti-nimas;tėvų konsultavimas vaiko maitinimo, priežiūros klausimais*;**sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimas;pirmosios medicininės pagalbos, medikamentų* užtikrinimas;fiziškai saugi ir psichologiškai harmoninga aplinka;saugaus elgesio įgūdžių formavimas;artima šeimai aplinka;užtikrinamas vaiko aprangos savitumas;aplinka, atitinkanti vaiko raidos ypatumus, interesus;užtikrinamas informacijos apie vaiką konfidencialumas;registruojami ir analizuojami įvykiai, nelaimingi atsitikimai, vaiko teisių pažei-dimai; vaiko socialinei globai skirtos lėšos naudojimas vaiko interesams**.

* Vaikams su negalia dienos socialinei globai.** Globa šeimose ir šeimynose

Terminai:

Sveika aplinka – aplinka, kuri užtikrina vaikui normalų pagal jo poreikius maitinimą, sveikatos priežiūrą, sudaro sąlygas vaiko normaliai raidai.

Saugi aplinka – aplinka, kurioje vaikui nėra grėsmės patirti fizinius sužalojimus, taip pat psichologines traumas, smurtą.

Psichologiškai harmoninga aplinka – aplinka, kuri sudaro sąlygas formuotis psichiš-kai stabiliai vaiko asmenybei.

Artima šeimai aplinka – aplinka, kurioje vaikas yra aprūpintas, saugus, turi privačią erdvę ir laisvę saviraiškai, jaučiasi laimingas ir mylimas.

85

Fiziologinius poreikius ir sveikatos būklę atitinkantis vaiko maitinimas, atsižvelgiant

į vaiko pageidavimus. Vaiko sveikatai ir normaliam vystymuisi labai svarbus visavertis maitinamas, įvertinant vaiko amžių ir su tuo susijusius jo fiziologinius poreikius, taip pat vaiko sveikatos būklę. Sveiko maitinimosi problema mūsų visuomenėje dabartiniu metu ypatingai aktuali, todėl organizuojant vaikų maitinimą svarbu, kad maistą ruošian-tys ar už maitinimo organizavimą atsakingi darbuotojai turėtų pakankamą supratimą ir žinių apie sveiką maistą, mitybą, šio maisto paruošimo būdus ir pan. Kadangi mais-tas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatai stiprinti, tai šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą. Būtent toks mitybos apibūdinimas geriausiai atspindi jos reikšmę78. Sveikos mitybos sampratą yra įtvirtinusi Pasaulio sveikatos organizacija. Ji konstatuoja tokius sveikos mitybos principus: nuosaikumas, įvairumas, subalansuo-tumas. Nuosaikumas – vienos medžiagos negali būti per daug, nes net ir reikalingiau-sios medžiagos perteklius gali būti kenksmingas sveikatai. Įvairumas – valgant įvairesnį maistą atsiranda didesnė tikimybė gauti visas organizmui reikalingas medžiagas. Su-balansuotumas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis.

Nors higienos normos79 reglamenuoja pagrindinius vaikų maitinimo aspektus (raci-oną, energetinių verčių dydį, maitinimo dažnumą ir kt.), tačiau čia lieka ganėtinai vietos maistą ruošiančių darbuotojų iniciatyvai ir patirčiai – kaip užtikrinti vaikams ne tik sveiką, bet ir skanų maistą. Būtina nepamiršti, kad normos akcentuoja paisyti ir vaiko nuomonės bei pageidavimų dėl maisto ir maitinimo organizavimo pasirinkimo. Kai kalbame apie artimą šeimai namų aplinką ir vaiko gerovę, būtina neignoruoti ir subjek-tyvios vaiko nuomonės ir pageidavimų dėl maisto ir maitinimo. Kaip ir biologinėje šei-moje, vaikų maitinimas, derinant sveiko maisto ir maitinimosi galimybes ir vaiko norų paisymą nėra paprastas dalykas, taip ir socialinių paslaugų įstaigose nėra paprasta tai suderinti, ypač turint galvoje, kad čia reikia atsižvelgti ir suderinti daugelio vaikų nuo-monių ir poreikių įvairovę. Tam, kad vaikai galėtų išsakyti savo nuomonę, pageidavimus dėl to, kokio patiekalo, maisto jie norėtų, paslaugų teikėjai turėtų būti išradingi ir ge-ranoriški vaiko atžvilgiu. Pvz., numatyti tam tikrą grafiką, kad kiekvienas vaikas žinotų dieną, kai maistas bus gaminamas atsižvelgiant į jo išsakytus pageidavimus (sakykim, tai gali būti vaiko gimimo diena ar kt.).

78 Sveika mityba. Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Žiūrėta internete: http://www.vilniaus-vsc.lt/gyvenimo_budas/sveika_mityba.htm. 2007 m. gegužės 11 d.

79 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 11 25 įsakymu Nr. 510 patvirtintos „Rekomenduojamos arba fiziologinės maisto medžiagų ir energijos normos (RPN)“. 1999. Šio-se normose pateikiami kūdikiams, vaikams, paaugliams ir suaugusiems rekomenduojami per parą maisto medžiagų (baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų) ir energijos kiekiai.

86

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikui skirti maisto produktai ir maistas atitinka higienos normose numatytus reikalavimus;vaikas gauna dietinį maitinimą, jeigu to reikalauja jo sveikatos būklė;vaikas gali išsakyti savo nuomonę dėl maisto, į kurią stengiamasi kiek įmanoma atsižvelgti;maitindami vaiką, atsižvelgiame ir į vaiko tėvų/ globėjų pageidavimus ar nuomonę;įstaigos personalas, atsakingas už maisto paruošimą, turi užtektinai žinių apie sveiką mitybą bei įgūdžių, kaip ruošti sveiką maistą vaikams.

Tėvų konsultavimas vaiko maitinimo, priežiūros klausimaisKai vaikas gyvena savo šeimoje ar globojančioje šeimoje, šeimynoje, būtina užtikrinti

reikiamą pagalbą, konsultacijas šių šeimų ir šeimynų tėvams dėl vaiko maitinimo. Todėl būtų tikslinga, kad socialinių paslaugų įstaigose būtų numatytas laikas bent kartą per metus organizuoti trumpalaikius seminarus, kitų formų užsiėmimus, kurių metu būtų susipažįstama su sveiko maisto ir maitinimosi naujovėmis, medikų, mokslininkų reko-mendacijomis, aptariamos su vaikų maitinimu susijusios problemos. Seminaruose būtų kviečiami dalyvauti vaiko tėvai (kai vaikas gauna socialinę globą vaikų globos namuose, dienos centruose ar savo namuose). Tuo tarpu vaiko globėjai, šeimynų atstovai patys tu-rėtų rodyti iniciatyvą ir kreiptis į savivaldybės atsakingas institucijas (visuomenės svei-katos tarnybas, dietologus ir pan.) ir bent kartą per 2 metus kelti savo kvalifikaciją šioje srityje (pvz., išklausyti 4 val. paskaitas apie vaiko maitinimą). Tik paėmus globoti vaiką, tokie kursai turėtų būti privalomi vaiko globėjams, šeimynų tėvams.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigoje yra asmuo, atsakingas už vaiko tėvų, globėjų konsultavimą dėl vaiko mai-tinimo;globojančios šeimos ir šeimynos atstovai reguliariai atnaujina sveiko maitinimosi žinias.

Vaikui reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimasSveikatos priežiūros paslaugos šios srities normose detaliau reglamentuojamos tik vai-

ko globai šeimose ir šeimynose. Stacionarios socialinės globos atveju (kai vaikas gyvena globos namuose), sveikatos priežiūros paslaugų normos yra įtvirtintos 3 normų srityje Vaiko vystymosi poreikių užtikrinimas. Dienos socialinės globos centruose ar vaiko na-muose, teikiant paslaugas vaikui su negalia, numatyta, kad neįgalaus vaiko šeima konsul-tuojama dėl būtinų sveikatos priežiūros paslaugų savalaikio užtikrinimo. T. y. darbuoto-jai, matydami, kad tėvai nepakankamai supranta ar žino, kada ir kokia sveikatos priežiūra reikalinga vaikui, turėtų jiems patarti, nukreipti pas reikalingus specialistus ir pan.

87

Kalbant apie vaiko sveikatos priežiūros užtikrinimą globojančiose šeimose ir šeimy-nose, turima galvoje, kad sveikatos priežiūros paslaugos vaikui būtų teikiamos laiku ir prieinamos, tarp jų ir psichikos sveikatos paslaugos; laiku būtų teikiama pirmoji medici-ninė pagalba, atliekami vaiko sveikatos profilaktiniai patikrinimai, garantuoti reikalingi skiepai. Kai vaikui yra būtina vartoti medikamentus, šie medikamantai turi būti paduo-dami vaikui laiku ir užtikrinama, kad vaikas juos tinkamai suvartotų (dienos centruose tuo turėtų pasirūpinti medicininį išsilavinimą turintis personalas, tuo tarpu šeimose ir šeimynose – vaiko globėjai, šeimynų tėvai patys arba iškviesdami pirminės sveikatos priežiūros specialistą, kai patys negali to atlikti, pvz., suleisti švirkštu vaistus).

Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas reiškia, kad vaikas gaus jam reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas pagal savo būklę (susirgus bus laiku iškviečiamas gydy-tojas, vaikas laiku bus skiepijamas, atliekami reikalingi profilaktiniai sveikatos patikrini-mai, pvz., stomatologo, odontologo). Kai neįgalus vaikas gyvena savo šeimoje, socialinių paslaugų teikėjas nėra tiesiogiai už tai atsakingas, bet turi pastebėti, jeigu tėvai tuo ne-sirūpina, neturi pakankamai informacijos ar elgiasi aplaidžiai ir tokiais atvejais patarti vaiko tėvams, ką jie turėtų daryti.

Ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą tais atvejais, kai vaikas yra patyręs smurtą, išnaudojimą, turi elgesio problemų. Vaikas turėtų laiku gauti psichologo, psichiatro pagalbą, užtikrinant jos tęstinumą. Pavyzdžiui, kad vaikų globos namų personalas palydėtų vaiką į psichikos sveikatos centrą, psichologinės konsultacijos tarnybą ir tarpininkautų, jog vaikui būtų suteikta reikalinga pagalba. So-cialinės globos paslaugų teikėjas turėtų nuolat palaikyti kontaktus su mokykla, kurioje mokosi vaikas, siekiant disponuoti informacija apie vaiko elgesio sunkumus, problemas, laiku nuvesti vaiką pas psichikos sveikatos specialistus. Stacionarios globos įstaigose kiekvieno vaiko sveikatos būklė turi būti matoma personalo, reaguojama į vaiko išvaiz-dos, elgesio pasikeitimus, kadangi tai gali būti susiję su jo sveikatos būkle; taip pat at-kreipiamas reikiamas dėmesys į vaiko skundus dėl sveikatos. Kaip normalioje šeimoje (pvz., tėvai mato, kad vaikas nevalgo, yra irzlus ar susirūpinęs ir pamatuoja vaikui tem-peratūrą, nuveda pas dantų gydytoją ar pan.), taip ir globos įstaigoje, kiekvieno vaiko būklė šia prasme turi būti pastebima ir į keliančius nerimą požymius laiku bei atitinka-mai reaguojama.

Stacionarios globos įstaigos turi pasirūpinti ir profilaktiniais vaiko sveikatos patikri-nimais, kaip tą reglamentuoja atitinkami teisės aktai.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalo funkcijose numatyta konsultuoti neįgalaus vaiko tėvus dėl vaikui reika-lingų sveikatos priežiūros paslaugų;šeimynų tėvai ir globėjai turi žinių apie atitinkamo amžiaus vaikų sveikatos prie-žiūros paslaugų poreikį (pvz., skiepų, profilaktinių patikrinimų ir pan.);

88

šeimynų tėvai ir globėjai rūpinasi vaikų psichinės sveikatos paslaugomis.

Pirmosios medicininės pagalbos užtikrinimas, būtinų medikamentų vaikui pateikimas pagal gydytojo nurodymą

Taip normose reglamentuota, kad personalas turi mokėti suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Vaikų globos namų personalas, vaiko globėjai, šeimynų tėvai privalėtų turėti reikiamų įgūdžių pirmajai medicinos pagalbai suteikti. Tam jie turi būti išklausę atitin-kamus kursus ir kasmet atnaujinti žinias.

Vaiko ligos atveju personalas, vaiko globėjai ir tėvai privalo turėti būtinų žinių apie medikamentus ir jų vartojimą. Jei reikia konsultuotis dėl to su šeimos gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu, bendruomenės slaugytoja ar pan. (neįgalių vaikų dienos centruose už tai atsakingas sveikatos priežiūros specialistas, slaugytoja).


personalas, šeimynų ir vaikus globojančių šeimų tėvai yra apmokyti suteikti pir-mąją medicinos pagalbą vaikui;įstaigoje yra numatyta, kas atsako už tai, kad vaikui būtini medikamentai būtų laiku paduoti (neįgalių vaikų dienos socialinės globos paslaugos centre ir namuo-se);šeimynų tėvai ir globėjai turi būtinų žinių apie medikamentus ir jų vartojimą, pa-sirūpina, kad vaikui būtini medikamentai būtų paduoti.

Fiziškai saugi ir psichologiškai harmoninga aplinkaAplinkos, kurioje vaikas gyvena (stacionarios globos atveju) ar būna (dienos globos

atveju) saugumas turi būti suprantamas nevienareikšmiškai. Saugumas reiškia ne tik fizinį vaiko saugumą (aplinka, kad vaikas nesusižeistų, sąlygos nebūtų kenksmingos jo sveikatai ir pan.), bet ir psichologinį saugumą, t. y. galimybių vaiko normaliai raidai, poreikių tenkinimui sudarymą. Kalbant apie fizinį saugumą, pirmiausia būtina prisi-minti, kad vaikai iš prigimties yra smalsūs. Smalsumas yra normalus ir sveikas vaikystės požymis, todėl suaugusieji turi pasirūpinti, kad vaikui būtų sukurta saugi aplinka būti, žaisti, mokytis, miegoti ir t. t., siekiant išvengti pavojingų situacijų, kuriose vaikas gali susižeisti, patirti traumas, išsigąsti ir pan. Galima būtų išskirti daugelį su fizinės aplinkos saugumu susijusių aspektų, situacijų:

– laiptai ir kitos pavojingos vietos turi būti tinkamai įrengtos, aptvertos, sutvar-kytos;

– prie langų neturėtų stovėti lovos, kad maži ar jaunesnio amžiaus vaikai negalėtų pasiekti lango ar jo rankenos;

– kambario sienos, baldai ir žaislai turi būti nudažyti dažais be švino. Jei baldai lupa-si, juos reikia pašalinti iš mažų vaikų kambario;

89

– nenaudoti staltiesių ir nedėti sunkių daiktų ant jų, nes mažesni vaikai, traukdami staltiesę, gali juos užsimesti ant savęs;

– nelaikyti prieinamose vietose medikamentų, juos paslėpti ir užrakinti; – nelaikyti mažiems vaikams prieinamose vietose smulkių ir aštrių daiktų (sagų,

adatų, žirklių ir pan.); – nepirkti ir nenaudoti jaunesnio amžiaus vaikams netinkamų žaidimui stiklinių

daiktų ar žaislų;– trąšos, chemikalai ir pan. neturėtų būti laikomi gyvenamosiose vaikų patalpose ir t. t.Jeigu kalbame apie vaiką su negalia, vaikas paprastai turi specialiųjų poreikių ir fiziš-

kai saugi aplinka susijusi su tų specialiųjų poreikių įvertinimu ir atitinkamos aplinkos užtikrinimu. Pavyzdžiui, užtikrinta galimybė saugiai pasiekti reikalingas patalpas, kai vaikas turi judėjimo sutrikimų ar blogai mato, arba pasirūpinama palydėti jį į mokyklą.

Psichologiškai harmoninga aplinka susijusi su santykiais: tarp pačių vaikų toje įstai-goje; tarp vaikų ir personalo; tarp personalo; tarp personalo ir vaiko tėvų, artimųjų. Jeigu tenkinamos pagrindinės vaiko saugumo reikmės, vaiką supa juo besirūpinančių suaugusiųjų meilė, pritarimas, jeigu suaugusieji vaikui yra elgesio modeliai ir nustato nuoseklias elgesio ribas, vaikas sugeba išsiugdyti savigarbą ir stiprų „aš“ jausmą80. Taigi psichologiškai harmoninga aplinka pirmiausia reiškia, kad pasirūpinama tuo, kokie yra vaiko santykiai su jį supančiais vaikais ir suaugusiaisiais, kad vaikas negyventų psicholo-ginio diskomforto ar spaudimo sąlygomis, (pvz., dėl to, kad jo kambaryje gyvenantys kiti vaikai nepalankiai nusiteikę jo atžvilgiu, pravardžiuojasi ar atiminėja jo daiktus).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: paslaugų teikėjo fizinė aplinka nekelia grėsmės atitinkamo amžiaus ar negalios vaiko saugumui (pagal aukščiau aptartus fizinės aplinkos saugumo aspektus);paslaugų teikėjai (personalas, administracija) supranta, kas yra palankus psicholo-ginis mikroklimatas vaiko raidai;įstaigos veiklos planai, kiti dokumentai atspindi, kad personalas, administracija skiria dėmesį psichologiškai harmoningos gyvenamosios aplinkos formavimui;įstaigoje yra aptartos, numatytos ir naudojamos elgesio strategijos, kaip išvengti vaikų tarpusavio įžeidinėjimų, užgauliojimų, pravardžiavimų ir pan.; vaikai jaučiasi saugūs, nepatiria nuolatinio smurto ar įžeidinėjimų.

Vaiko saugaus elgesio įgūdžių formavimas. Saugios aplinkos samprata apima ir paties vaiko įgūdžių ugdymą, siekiant, kad jis pats suprastų ir būtų pajėgus pagal savo galimy-bes išvengti jam pavojingos ir nesaugios aplinkos. Kitaip sakant, vaikas turėtų gyventi ar būti saugioje, normalioje, tačiau ir ne šiltnamio sąlygas primenančioje aplinkoje. Sie-

80 C. Sutton. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. VI Specialiosios psichologijos laboratorija, Vilnius, 1999.

90

kiant, kad vaikas įgautų saugaus elgesio žinių ir įgūdžių gali būti naudojamos įvairios priemonės ir darbo su vaiku formos, atsižvelgiant į vaiko amžių, brandą, negalios po-būdį. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad saugaus elgesio įgūdžiai išugdomi veiksmingiau, jeigu sudaromos sąlygos pačiam vaikui pažinti, suprasti, įvertinti galimas nesaugias ar pavojingas situacijas, negu tiesiogiai vaiką gąsdinant ar moralizuojant. T. y. personalas turėtų būti ganėtinai kvalifikuotas, kad sugebėtų padėti vaikui pagal jo amžių ir galimy-bes išsiugdyti saugaus elgesio įgūdžius, suprasti, kas yra nepriimtinas elgesys ar įpročiai. Pavyzdžiui, gali būti organizuojamos išvykos į viešus renginius, o paskui analizuojama, kaip ten elgėsi atskiri jauni žmonės, kaip galima vertinti jų elgesį.

Saugaus elgesio įgūdžiai apima ir vaikų supažindinimą su tokiomis tipinėmis pavojin-gomis situacijomis kaip gaisras, elgesys prie vandens telkinių, elektrinių buitinių prietaisų naudojimas ir t. t. Vaikams turėtų būti sudaromos galimybės įgyti žinių ir įgūdžių, kaip elgtis gaisro atveju, gelbstint skestantįjį, naudojantis buitiniais elektros prietaisais ir t. t.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas turi numatęs formas, būdus kaip formuoti vaikų, pagal amžiaus grupes, saugaus elgesio įgūdžius įvairiose gyvenimiškose situacijose (pratybos, kaip elgtis gaisro atveju, mokymas elgtis su elektros prietaiais ir t. t.);atitinkamų amžiaus grupių vaikai turi žinių ir įgūdžių, kaip saugiai elgtis (pvz., nenusiplikyti karštu vandeniu, išvengti gaisro arba kaip elgtis gaisro atveju, moka saugiai naudotis buitiniais prietaisais ir t. t.);vaikai turi galimybes dalyvauti įvairiuose renginiuose, žygiuose, išvykose, kurių metu gali įgyti praktinių įgūdžių, kaip elgtis, susidarius pavojingai ar nesaugiai situacijai.

Artima šeimai aplinkaŠeima yra daug daugiau nei grupė individų, turinčių bendrą fizinę ir psichologinę er-

dvę. Tai natūrali socialinė sistema su savomis ištobulintomis taisyklėmis, paskirstytais šei-mos nariams vaidmenimis, painiomis slapto ir atviro tarpusavio bendravimo formomis, ištobulintais derybų ir problemų sprendimo būdais, leidžiančiais efektyviai spręsti įvairias užduotis. Šios mikrokultūros nariai susiję giliais ir daugiasluoksniais ryšiais. Tokioje sis-temoje individus sieja stiprūs ilgalaikiai abipusiai ryšiai ir įsipareigojimai. Tarpusavyje šeimos nariai priklausomi ne tik materialine prasme, bet ir meilės, ir dėmesio gavimo, bendravimo bei socializacijos prasme. Gerai funkcionuojančios šeimos skatina savo na-rius savirealizacijai, suteikdamos laisvę ir saugumo bei globos jausmą ieškant savo kelio. Nepaisant savo individualumo, šeimos nariai išlieka atsidavę šeimos grupei, formuojan-čiai bendrą įvaizdį81. Kalbant apie šeimos aplinką, personalui reikėtų žinoti, kad šeima atlieka pagrindinį vaidmenį asmenybės socializacijoje, šalia kitų socializacijos veiksnių,

81 G. Špėlytė. Auklėjimo būdai ir jų įtaka vaiko psichosocialiniam vystymuisi. Žiūrėta internete: http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=2685. 2007 m. rugsėjo 12 d.

91

tokių kaip mokykla, bendraamžių grupės ir t. t. Šeimoje vyksta ankstyvasis vaiko soci-alizacijos procesas: formuojasi vaiko socialiniai įgūdžiai, vaikas išmoksta elgesio nor-mų, formuojasi jo pasaulėžiūra, vertybės, jis įsisavina socialinius vaidmenis (sūnaus, dukters, brolio, anūko). Tačiau jeigu vaikas auga socialinės rizikos šeimoje, įprastas vaiko socializacijos procesas būna sutrikdytas. T. y. tokios šeimos neužtikrina vaiko socializacijos poreikių patenkinimo ir šiuos poreikius turi padėti tenkinti socialinių paslaugų teikėjas.

Stengiantis suprasti šeimos aplinkos vaikui sudarymo svarbą, reikia akcentuoti to-kius momentus: kad šeima ypatinga tuo, jog jos narius sieja stiprūs tarpusavio ryšiai, jos nariai daug laiko praleidžia kartu, šeima daro labai didelę įtaką savo nariams. Be to, šeimoje yra vertinamas kiekvieno šeimos nario įnašas ir kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė. Šeimos problemos priklauso visai šeimai82. Šeimoje vaikas mokosi tam tikrų socialinių vaidmenų: vaiko, tėvo, motinos, brolio, kaimyno ir t. t., bei su tais vaidmenimis susijusių funkcijų ir atsakomybės. Kai vaikui nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa, įstaigos personalas, šeimynos ar globojančios šeimos tėvai turi padėti vaikui išmokti atitinkamų vaidmenų. Neturėtų būti mokoma tik teoriš-kai apie tai kalbant, bet ir sudarant situacijas, kuriose tuos vaidmenis vaikas galėtų išbandyti, realizuoti. Kita labai svarbi šeimos funkcija – socialinių ryšių tinklo, kuria-me vaikas saugiai jaučiasi, sukūrimas. Kai vaikas globojamas, socialinių ryšių tinklo kūrimas yra viena iš globėjų (įstaigos, šeimynos, šeimos) funkcijų. Paprastai vaikas jaučiasi šeimoje saugus, nes žino, kaip kada reikia elgtis, koks elgesys yra geras, o koks smerktinas ir t. t., kadangi paprastai šeimoje galioja tam tikros taisyklės, aiškios ribos, kitaip sakant pozityvi disciplina. Tėvai išmoko vaikus nusistatyti elgesio ribas, jų nuosekliai laikytis.

Šeimai artima aplinka reiškia ir sąlygų sudarymą vaikui vystyti savo sugebėjimus, dalyvauti pageidaujamoje veikloje. Įstaigos personalas turi siekti aptarti ir išskirti visus savo veiklos aspektus, kurie būtų svarbūs ir prsisidėtų, kuriant šeimos aplinką.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos personalas supranta šeimos aplinkos reikšmę vaiko raidai;administracija užtikrina personalo kvalifikacijos kėlimą, įgyjant žinių ir įgūdžių sudaryti vaikams šeimos aplinką;vaikai turi galimybes reikšti savo nuomonę, į kurią kreipiamas dėmesys; vaikai nebijo išsakyti savo nuomonę, pageidavimus, abejones ir pan.;vaikas turi galimybes suprasti ir išmokti įvairius šeimos nario vaidmenis;personalas ir administracija siekia sudaryti vaikui jaukią ir šeimynišką aplinką.

82 Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. VI Specialiosios psichologijos laboratorija, Vilnius, 1999.

92

Vaiko aprūpinimas tinkama aprangaVaikų globos namų, globos šeimose bei šeimynose normos, kalbant apie sveiką ir

saugią aplinką, apima ir vaiko aprūpinimą reikalinga apranga, atsižvelgiant į metų laiką, vaiko lytį, amžių. Be to, akcentuojama, kad kiek įmanoma būtina atsižvelgti į vaiko pageidavimus dėl aprangos, vaiko mėgstamus ar nemėgstamus dalykus (spal-vas, stilių ir t. t.). Kaip žinia, apranga sudaro sąlygas ugdyti vaiko estetinį skonį, iš-reikšti savo individualumą, nuostatas ar vertybes. Todėl, viena vertus, turi būti palie-kama laisvės vaiko individualumui ar polinkiams pasireikšti (pasirenkant drabužių stilių, spalvas ir pan.), kita vertus, svarbu, kad vaikui būtų patariama, kaip rengtis įvairiais atvejais, kas tinkama ar skoninga. Kaip rodo atskiri tyrimai83, gana didelė dalis globos namuose gyvenančių vaikų mano, kad jie neturi madingų rūbų, rengiasi taip, kaip jiems liepia auklėtojai. Todėl, siekiant įgyvendinti šią normą, įstaigos per-sonalas turėtų pagalvoti, kaip sudaryti didesnes galimybes vaikams pasirinkti jiems patinkančią aprangą, be to, daugiau dėmesio skirti vaikų supratimui apie estetišką ir tinkamą aprangą ugdyti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas supranta, kad svarbu ugdyti vaiko estetinį skonį, supratimą apie madą ir kaip estetiškai atrodyti;vaikai turi galimybes išsakyti pageidavimus dėl savo aprangos, į ką kiek įmanoma stengiamasi atsižvelgti;vaikų apranga įvairių stilių, spalvų ir pan.;personalas naudoja įvairias vaikų estetinio lavinimo formas ir būdus.

Aplinka, atitinkanti vaiko asmenines savybes, raidos ypatumus, poreikius bei interesus Aukščiau aptarta fiziškai saugios ir psichologiškai harmoningos gyvenamos aplin-

kos samprata vaikų globos namuose dar apima šios aplinkos individualizavimą pagal kiekvieno vaiko poreikių ypatybes. Šis aplinkos pritaikymas konkretaus vaiko situaci-jai reiškia, kad turi būti atsižvelgiama į vaiko asmenines savybes (pvz., prieraišus ar neprieraišus vaikas, linkęs į vienatvę ar labai komunikabilus ir t. t.), raidos ypatumus, poreikius (pvz., vaikas su negalia, hiperaktyvus vaikas ir kt.), pagaliau – vaiko interesus (mėgsta piešti ar mėgsta sportuoti ir pan.). Sakykime, vaikams su negalia dienos centre, sveikos ir saugios aplinkos samprata išsiplečia, nes apima tokį papildomą aspektą, kaip garantija, kad vaikas neturi būti paliekamas be specialisto priežiūros. Personalo prasme tai pirmiausia reiškia, kad socialinės globos paslaugas teikianti įstaiga turi turėti pakan-kamą specialistų skaičių, kad visose situacijose galėtų garantuoti šią sąlygą. Šeimose ir

83 V. Kraunaitienė. Socialinių paslaugų kokybės vaikų globos namuose analizė ir vertinimas. Ba-kalauro darbas. Darbo vadovė L. Žalimienė. Socialinio darbo katedra. Vilniaus universitetas. 2005. P. 33.

93

šeimynose taip pat turi būti užtikrinama, kad vaikas, atsižvelgiant į jo amžių ir raidos ypatybes, nebus paliekamas be priežiūros.

Neįgaliam vaikui turi būti nustatomi specialieji poreikiai, o tuo turi pasirūpinti so-cialinių paslaugų įstaigos administracija ar šeimyna, globojanti šeima. T. y. kreiptis į ankstyvosios reabilitacijos tarnybą, kai vaikas yra iki 3 metų amžiaus ar pedagoginę-psichologinę tarnybą, kai vaikas vyresnio amžiaus (nuo 3 iki 18 ar 21 metų). Būsto pri-taikymui būtina kreiptis į savivaldybės administraciją84. Be to, vaiko specialiųjų poreikių tenkinimui paprastai reikalingos vienokios ar kitokios techninės pagalbos priemonės, todėl tiek vaikų globos namuose, tiek ir dienos centre ar globojančioje šeimoje/šeimy-noje turi būti pasirūpinama, kad vaikas būtų aprūpintas jam tinkamiausiomis, kiek ga-lima labiau jo savarankiškumą stiprinančiomis priemonėmis. Kai vaikui socialinė globa teikiama namuose, specialistai turėtų pagelbėti šeimai patarimais, konsultacijomis apie šių priemonių gavimo sąlygas, galimybes, įvairovę ir pan., taip pat padėti tėvams jomis aprūpinti vaiką, jeigu šeima nepajėgi pati to padaryti. Dabartiniu metu Lietuvoje ap-rūpinimą specialiosiomis pagalbos priemonėmis reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimti teisės aktai85.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko poreikių vertinimo formoje atsispindi jo individualūs poreikiai, o ISG pla-ne – priemonės, reikalingos vaiko poreikių tenkinimo individualizavimui (pvz., specialistų darbas su hiperaktyviu vaiku, logopedo pagalba kalbos problemų tu-rinčiam vaikui ir kt.);personalas turi žinių ir įgūdžių kaip bendrauti, dirbti su skirtingais vaikais (užda-rais, hiperaktyviais, prieraišiais ir t. t.);įstaiga turi pakankamą skaičių specialistų, kad užtikrintų kiekvienam neįgaliam vaikui buvimą su juo bet kuriuo metu;vaikas yra aprūpintas jam reikalingomis techninės pagalbos priemonėmis.

Visi nelaimingi atsitikimai, susiję su vaiko sveikatos pablogėjimu ar vaiko teisių pa-žeidimai yra registruojami, analizuojamos jų priežastys ir priimami sprendimai, kaip jų išvengti ateityje.

Nelaimingų atsitikimų ar vaiko teisių pažeidimų registravimas turi būti supranta-mas ne kaip papildomas biurokratizmas, bet kaip drausminanti ir prevencinė priemonė. T. y. minėtų atvejų registravimas kartu reiškia ir įstaigos politikos formavimą, kaip to-kiais atvejais elgiamasi, kokiu būdu analizuojamos priežastys, priimamos rekomendaci-jos, siekiant išvengti, kad tokie dalykai nepasikartotų ateityje.

84 Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygos bei taisyklės. SADM įsakymas Nr. A1-88. 2006 kovo 28 d.

85 Neįgaliųjų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis ir šių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas. SADM įsakymas Nr. A1-338. 2006 gruodžio 19 d.

94

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi pasitvirtinusi nelaimingų atsitikimų, vaiko teisių pažeidimų registra-vimo tvarką;įstaiga turi aiškią savo politiką tokių atvejų atžvilgiu;personalas ir administracija supranta tokių atvejų priežasčių analizės svarbą, to-bulinant pagalbą vaikui.

Normos, reglamentuojančios sveiką ir saugią aplinką, kai vaikas globojamas šeimose ar šeimynose, akcentuoja dar vieną papildomą aspektą – vaiko socialinei globai skirtų lėšų efektyvų panaudojimą siekiant kuo geriau patenkinti vaiko poreikius.

Šios normos atitikimo tikrinimo kriterijai neabejotinai bus susiję su globojančioms šeimoms ir šeimynoms skirtų vaiko socialinės globos lėšų panaudojimo tikslingumo tikrinimu. Šis tikslingumas reiškia, kad minėtas lėšas globėjai/rūpintojai naudoja tik vaiko reikmėms ir ne bet kaip, bet siekdami sudaryti vaikui normalias gyvenimo sąlygas, sąlygas ugdymuisi, lavinimuisi, laisvalaikio praleidimui, gabumų vystymui ir t. t. Šių lėšų struktūra gali skirtis, priklausomai nuo vaiko amžiaus, poreikių. Todėl, tikrinant šios normos įgyvendinimą, gali būti analizuojamos įvairios vaiko gyvenimo sritys (ugdymas, apranga, maitinimas, laisvalaikis, gabumų vystymas ir kt.) ir vertinama, ar materialinio aprūpinimo prasme joms skiriama pakankamai išteklių, ar lėšų pakanka. Registruojant šeimynas ar globėjus, turėtų būti vertinami jų gebėjimai ir supratimas apie šeimos biu-džeto tvarkymą, įvairių amžiaus grupių vaikų poreikių ypatybes, nes tai lemia šios nor-mos įgyvendinimą.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: globėjai, šeimynų tėvai tvarko vaikui skirtų lėšų apskaitą;visi globojamo vaiko poreikiai yra patenkinti (ugdymo, aprangos, maitinimo ir kiti);vaikas mano, kad jis yra tinkamai aprūpintas;globėjai supranta šių lėšų efektyvaus panaudojimo svarbą vaiko gerovei.

Informacijos apie vaiką konfidencialumas, kuris šios normos rėmuose reglamentuoja-mas tik šeimynoms ir globojančioms šeimoms, bus aptariamas 7–8 knygos skyriuose.

4.2. Emocinė aplinka, pagrįsta abipusiu vaiko ir paslaugas teikiančio per-sonalo pasitikėjimu, pagarba ir meile

Aplinkos įtaka vaiko raidai ir gyvenimo kokybei jau buvo analizuojama pirmoje šios sri-ties normoje, aptariant psichologiškai harmoningos aplinkos sampratą, taip pat bus ana-

95

lizuojama 6 knygos skyriuje, aptariant aplinkos ir būsto normas. Šioje normoje aplinkos samprata siejama tik su vaiko ir jį globojančių asmenų santykiais, kurie turi prisidėti prie vaiko gerovės užtikrinimo ir veiksmingo vaiko problemų sprendimo.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti):

teigiamos emocinės aplinkos vaikui sukūrimas; aplinkos, nesukeliančios stresinių situacijų sudarymas*; „savo asmens“ vaikui užtikrinimas (ši norma netaikoma globai šeimose ir šeimy-nose);geranoriškų, pasitikėjimu ir pagarba pagrįstų santykių užtikrinimas; sudaryti sąlygas geranoriškai aptarti vaikui iškilusias problemas.

* Kai vaikas globojamas šeimoje ar šeimynoje,

Terminai:

Stabili teigiama emocinė aplinka – tai aplinka, kai vaikas žino savo veiksmų pase-kmes – į tam tikrą jo elgesį tam tikromis aplinkybėmis reaguojama vienodai.

„Savas asmuo“ – asmuo, kuriuo vaikas pasitiki, gali aptarti savo slaptus, intymius da-lykus, problemas, tikėtis visapusiškos paramos ir palaikymo.

Aplinka, padedanti suvokti skirtingas gyvenimo situacijas ir aplinkybes – galimybė vai-kui įgyti žinių ir praktinių įgūdžių įvairiose gyvenimiškose situacijose tam, kad suprastų save ir kitus žmones, mokėtų elgtis atitinkamose situacijose.

Natūralus vaiko prieraišumas – vaiko natūralus poreikis, siekimas turėti artimą asme-nį, jausti jo globą ir paramą kaip būtinus gyvenimo komponentus.

Teigiamos emocinės aplinkos, kurioje vaikas jaučiasi svarbus, mylimas, pripažintas, sau-gus, nepriklausomai nuo emocinės būklės, sveikatos ar vystymosi sutrikimų sukūrimas.

Aplinkoje formuojasi individo požiūris, vertybės. Vaikas, augdamas šeimoje (kaip pagrindinėje jo socializacijos terpėje), mokosi kas yra gera, o kas bloga įvairiais bū-dais: stebėdamas aplinkinių elgesį, klausydamas nurodymų, patarimų, vertindamas savo elgesio padarinius, laikydamasis taisyklių ir t. t. Vaikas stebi ir perima gyvenimo būdą, elgesį, elgesio normas, vertybines orientacijas, bendravimo būdus ir t. t.86 Pa-tekęs globon, visus minėtus mokymosi aspektus vaikas patiria ne savo šeimoje, bet globos institucijos aplinkoje. Kadangi socialinės globos paslaugos vaikui dažniausiai reikalingos dėl tėvų nepriežiūros, smurto, vadinasi, jis atsineša neigiamą patirtį, kurią turi padėti pakoreguoti globos namų, globėjų šeimos ar šeimynos aplinka. Iš esmės so-cialinių paslaugų teikėjas turi sudaryti palankias sąlygas vaiko socializacijai. O vaikui iš probleminės ar socialinės rizikos šeimos – ir resocializacijai, t. y. vaiko elgesio, nor-

86 K. Miškinis. Šeima žmogaus gyvenime. Kaunas, aušra. 2003. P. 7; 20.

96

mų, vertybių, priimtinų visuomenei, atstatymui ar įgijimui, ko jis negauna (negavo), gyvendamas savo šeimoje.

Tuo būdu tampa svarbūs tiek formalūs, tiek neformalūs santykiai globos įstaigoje, ne tik personalo profesionalumas, bet ir asmeninės savybės, elgesys, tarpusavio santy-kių kultūra. Ypatingas dėmesys teigiamai emocinei aplinkai sukurti stacionarios glo-bos įstaigoje yra būtinas pirmiausia todėl, kad tyrimais įrodyta, jog institucinė aplinka individą (ypač vaiką) iš principo veikia neigiamai87. Pirmiausia – nesaugumo jausmas, pastovių emocinių ryšių stoka lemia, kad institucijose gyvenantiems vaikams būdingas didelis uždarumas. Tai savo ruožtu sąlygoja vaiko socialinių ryšių tinklo siaurumą, kliū-tis šio tinklo formavimuisi88.

Kiekvienas vaikas yra unikalus ir savaip reaguoja į kasdienius įvykius. Ši reakcija la-bai priklauso nuo to, ką jis mato savo aplinkoje ir kaip išmoksta suprasti ir valdyti savo emocijas. Stabili emocinė aplinka reiškia, kad vaikas žino savo veiksmų pasekmes – į tam tikrą jo elgesį visada reaguojama taip pat (pvz., jis žino, ko tikėtis, jeigu triukšmaus, kai kiti vaikai miega arba kaip bus reaguojama, kai jis nenorės susitvarkyti savo daiktų). Akcentuojant teigiamą emocinę aplinką, turima galvoje, kad į bet kokį vaiko elgesį re-aguojama pozityviai – nerėkiant ir nebarant vaiko, bet stengiantis padėti jam suprasti, ką jis padarė ne taip, kaip reikėtų daryti vienu ar kitu atveju ir kodėl. Taip pat svarbu, kad personalo tarpusavio santykiai būtų vaikui pozityvios aplinkos pavyzdys, iš kurio vaikas mokosi, kaip elgtis atitinkamose situacijose. Jeigu tėvai ar globėjai, pavyzdžiui, vieną dieną sako vaikams, kad negalima mušti kitų vaikų, o kitą dieną patys nesusilaiko nesmurtavę, tai vaikai išmoksta manipuliuoti. Kaip mes veikiame, jaučiame ir galvojame lemia ir vaikų elgesį. Vaikai mato suaugusiųjų elgesį kaip atspindėjimą išorinio pasau-lio – tai į ką jie nori būti panašūs, kai užaugs.

Svarbu rodyti vaikui meilę, supratimą visą laiką, o ne tik tada, kai jis elgiasi gerai. Nieko nėra blogiau kaip vaikui rodyti meilę tik keliant tam tikras sąlygas. Rodyti nepasi-tikėjimą vaiko sugebėjimais ar iniciatyvomis taip pat nėra gera taktika, nes pasitikėjimo stoka globojamam vaikui siejasi su saugumo ir pripažinimo stoka.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: paslaugos teikėjas sukuria palankias sąlygas vaiko socializacijai ar resocializacijai;personalas, globėjai turi žinių ir įgūdžių, kaip užtikrinti vaikui stabilią teigiamą aplinką;personalo bendravimas su vaiku atspindi šiltus santykius ir savitarpio supratimą;personalas patiki vaikams įvairias veiklas ir deleguoja atsakomybę;

87 R. Kafemanas. Globos institucijų ugdytinių vertybinės socializacijos bruožai. Ugdymo psicho-logija. Mokslo darbai. Nr. 11–12. VPU. 2004. P. 156–162.

88 R. Braslauskienė. Bešeimių vaikų ugdymo ypatumai globos institucijose (socialinis ir psicholo-ginis aspektai). Daktaro disertacija. Kalipėdos universitetas. 2000.

97

vaikai jaučiasi saugūs, reikalingi, pripažinti (vertinant pagal specialius testus ir klausimynus).

„Savo asmens“ vaikui užtikrinimas paslaugas teikiančioje įstaigoje (ši norma netaiko-ma globai šeimose ir šeimynose).Norma, teigianti, kad būtina užtikrinti „savo asmenį“ vaikui, esančiam socialinės

globos įstaigoje, remiasi labai svariais argumentais. Autorių, tyrinėjančių vaikų globos problemas nuomone, net blogi tėvai vaikui duoda daugiau negu gera globos įstaiga ta prasme, kad globos įstaigoje nėra palankių galimybių formuotis vaiko pastoviems emo-ciniams ryšiams. Globos įstaigoje vaikas susiduria su daugybe žmonių (personalu), kurie atlieka įvairias funkcijas, padeda vaikui, bet vaikui neužtikrinamas tokių ryšių pastovu-mas, tęstinumas. Dėl tokių pastovių emocinių ryšių nebuvimo vystosi vaiko egocentriz-mas, vaikas nesugeba nuoširdžiai prisirišti89. Tai savo ruožtu sukelia vaiko prisitaikymo problemas (tyrimai parodė, kad prisitaikymo problemos dažnesnės globos namuose gy-venantiems vaikams negu probleminėse šeimose gyvenantiems vaikams).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: kiekvienas vaikas turi savą asmenį;įstaigos administracija turi tvarką, kokiu būdu vaikui parenkamas tinkamiausias savas asmuo, t. y. užtikrina vaiko ir šio asmens suderinamumą (pvz., taiko speci-alius testus ar kt.);savas asmuo parenkamas atsižvelgiant į vaiko nuomonę ir pageidavimus.

Aplinkos, nesukeliančios stresinių situacijų ir padedančios suvokti skirtingas gyvenimo situacijas ir aplinkybes, sudarymas. Stresas (įtampa) – įvykių, aplinkybių, kurias mes laikome pavojingomis, grėsmingo-

mis, suvokimas ir reagavimas į jas. Stresas sekina psichiškai, fiziškai, emociškai, o kai įvykiai suvokiami kaip nekontroliuojami – stiprėja nuolatinės grėsmės ir bejėgiškumo jausmas. Ši norma atkreipia dėmesį į tai, kad globėjai turi siekti suprasti globojamų vaikų padėties sudėtingumą ir padėti jiems adaptuotis ir gerai jaustis globos aplinkoje. Skirtingai nuo socialinės globos namų, šeimynoje ar globojančioje šeimoje vaikų ir kitų narių kontaktai yra ypač glaudūs, erdvės atsiribojimui nėra daug, todėl būtina siekti sukurti kuo jaukesnę, palankesnę atmosferą, mikroklimatą bendravimui ir buvimui kar-tu. Kartu globojamiems vaikams būtina padėti suprasti ir matyti ne tik savo, bet ir kitų šeimynos ar šeimos narių poreikius, interesus, padėti juos realizuoti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: šeimynoje, šeimoje vyrauja draugiška ir tarpusavio supratimu pagrįsta aplinka;

89 J. Bowlby Child Care and Growth of Love. Penquin Body London. 1987. P. 77–79.

98

globėjai turi ganėtinai žinių apie vaikų, netekusių tėvų globos, neįgalių vaikų po-reikių, raidos ypatumus ir, tuo remdamiesi, siekia padėti jiems atsikratyti streso, baimės ir sukurti ramias gyvenimo sąlygas;globojami vaikai nebijo savo globėjų ar jų šeimos narių;globėjai padeda globojamiems vaikams užmegzti kontaktus vienas su kitu, susi-draugauti, išmokti padėti vienas kitam.

Geranoriškų, pasitikėjimu ir pagarba pagrįstų santykių tarp vaiko ir socialinę globą teikiančio personalo (vaiką globojančios šeimos ir jos narių) užtikrinimas Sutrikę personalo ar globojančios šeimos tarpusavio santykiai gali būti vaikų bendra-

vimo, mokymosi sunkumų, savigarbos, elgesio problemų priežastis. Psichologai jau nuo seno domisi aplinkos santykių įtaka vaikų psichosocialiniam vystymuisi. Priklausomai kokie yra aplinkos santykiai, susiformuoja atitinkamas individo elgesys. Todėl tiek soci-alinės globos įstaigose, tiek šeimynose ar globojančiose vaikus šeimose turi būti skiriama pakankamai dėmesio geranoriškų, pagarba pagrįstų santykių kūrimui tarp pačių perso-nalo narių, o paskui ir tarp personalo, globėjų ir vaikų. Jeigu įstaigos vadovas nepagar-biai ir negeranoriškai bendrauja su personalu, tai neliks vaikų nepastebėta ar netgi taps dalies vaikų tarpusavio santykių modeliu. Geranoriškų, pasitikėjimu ir pagarba pagrįstų santykių formavimas reikalauja nuolatinio dėmesio ir pastangų, o ne vienkartinės vei-klos rezultatas. Personalas ir globėjai turi ieškoti būdų, kaip sukurti tokius santykius su kiekvienu vaiku. Tam reikalinga rasti laiko bendrauti, noro išklausyti ir suprasti, galimy-bių pasireikšti, atsiskleisti vaiko ar darbuotojo savybėms, mokėti ginčytis ir argumen-tuoti, o ne įžeidinėti, gerbti kiekvieną nuomonę ir t. t. Kaip buvo minėta, tokių santykių kūrimas nėra savatikslis, santykiai lemia vaiko tolimesnės raidos sėkmes ar nesėkmes, elgesio ar savivertės problemas.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos vadovas, administracija, globėjai skiria dėmesį tarpusavio santykių koky-bei; personalas, globėjai ieško būdų, kaip su kiekvienu vaiku užmegzti pasitikėjimu ir pagarba grįstus santykius;vaikų neformalaus ugdymo programose skirta vieta tarpusavio santykių reikšmei aptarti ir formuoti;vaikai mato gerus darbuotojų, globėjų tarpusavio santykius.

Galimybių geranoriškai aptarti vaikui iškilusias problemas sudarymasAptariant vaikui iškilusias problemas, turėtų būti atsižvelgiama į vaiko amžių, raidos

ypatybes, charakterį ir kt., nes kiekvienam vaikui būdingos tam tikros savybės, kurios daro įtaką bendravimo stiliui, formai ar sėkmei. Geranoriškumas, aptariant problemas,

99

apima nemaža aspektų: nuoširdų susidomėjimą ir susirūpinimą vaiku, įsiklausymą ir girdėjimą kiekvieno nuomonės ar argumentų, įžeidžiančių žodžių ar etikečių nevar-tojimą, nemoralizavimą ir nesmerkimą, patarimus ir pavyzdžius, įvertinant individua-laus vaiko poreikius, neįkyrų ir draugišką siūlymą. Svarbu, kad darbuotojas ar globėjas, bendraudamas su vaiku, sugebėtų atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, stereotipų (pvz., jo jau nepakeisi, jis atėjo iš tokios šeimos). Svarbu įvertinti ir koks bendravimo stilius bus tinkamiausias – jeigu mažam vaikui tiks globėjiškas tonas, tai tokio tono netoleruos dažnas paauglys.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, globėjai turi bendravimo su vaiku, atsižvelgiant į jo amžių, brandą, negalią ir kt., žinių ir įgūdžių; vaikai kreipiasi į personalą, globėjus ir noriai aptaria savo problemas;personalui, globėjams nebūdingi stereotipai ir „etikečių klijavimas“ globojamiems vaikams.

4.3. Vaikui užtikrinama motyvuojanti ir stimuliuojanti visavertį asmenybės vystymąsi aplinka

Kalbant apie vaiko, kaip visavertės asmenybės vystymąsi, būtina prisiminti, kad „asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pa-žinimą su išgyvenimais. Asmenybei būdingas aktyvumas, kryptingumas (pastovi vy-raujančių poreikių, tikslų, motyvų, mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema. Visavertei asmenybei būdinga savęs vertinimas, tikslų gyvenime turėjimas, savęs įsivaiz-davimas dabar ir ateityje90.

Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl norint atskleisti jos esmę, tiks-linga atsakyti į tris klausimus: a) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia? b) ką ji sugeba? c) kas ji yra? Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą sąlygiškai galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikini-mus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią. Svarbiausia asmeny-bės dalis yra kryptingumas. Remiantis egzistencine psichologija, trys asmenybės pastatą laikančios kolonos yra šios: sugebėjimas įsisamoninti save tam tikrą akimirką, t. y. įsisamoninti tai, ką šiuo

90 Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas: pedagoginės psichologijos įva-das studentams, mokytojams, tėvams. Margi raštai. Vilnius, 1996.

100

metu darau, kaip darau ir kodėl darau – noriu tai tęsti ar kuo greičiau keisti savo pasirinkimą; sugebėjimas, vadovaujantis savo esminėmis vertybėmis ir asmeniniais norais, apsispręsti ir laisvai pasirinkti, ką šiuo ar artimiausiu momentu darysiu, kaip darysiu, t. y. vidinio ir išorinio elgesio pasirinkimo laisvė ir atsakomybės už savo būseną, mintis, norus ir veiksmus išgyvenimas91.

Taigi ši norma reglamentuoja visą eilę vaiko vystymosi aplinkos aspektų, kurie turi padėti užtikrinti vaiko, kaip visavertės asmenybės, susiformavimą.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti):galimybė laisvai reikšti nuomonę, pažiūras, pageidavimus;pagalba vaikui, suvokiant savęs realizavimo, atstovavimo ir dalyvavimo principus. Vaiko teisė dalyvauti priimant sprendimus dėl socialinės globos; *vaiko teisė praktikuoti pageidaujamą religiją ;*visavertės asmenybės vystymuisi palanki, padrąsinanti, o ne baudžianti aplinka;vaiko pareigas ir atsakomybę formuojanti aplinka;vaiko motyvacijos pačiam spręsti problemas stiprinimas.

* Tai akcentuojama tik socialinės globos namuose, įvertinant ET rekomendacijas, kad globos ins-titucijose gyvenantiems vaikams būtina pripažinti ypatingas teises92.

Terminai:

Biheviorizmas – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonės, o į elgesio analizę.

Baudžianti aplinka – aplinka, kurioje dominuoja nuomonė, kad bausmė yra efekty-vus auklėjimo būdas ir bausmių taikymo politika yra palaikoma ir praktiškai įgyvendi-nima.

Motyvacija – jėgos, aplinkybės, kurios teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį tam tikra linkme.

Savęs realizavimo principas – visose veiklose vadovaujamasi asmeninių ir visuome-ninių interesų, tikslų derinimo nuostata, įvairiose veiklose ir gyvenimo srityse ieškant galimybių saviraiškai.

Savęs atstovavimo principas – savo interesų ir poreikių įvairiose gyvenimiškose situ-acijose, srityse atstovavimas kaip teisėtų ir lygiaverčių.


92 Ministrų Komiteto rekomendacija REC 20055. valstybėms narėms dėl vaikų, gyvenančių glo-bos institucijose. Priėmė Ministrų Komitetas 2005 m. kovo 16 d. Ministrų pavaduotojų 919-e posėdyje.

101

Dalyvavimo principas – vaikas yra kviečiamas dalyvauti ir išsakyti savo nuomonę jam svarbiais klausimais.

Visavertei asmenybei būdinga kryptingumas, savęs vertinimas, tikslų gyvenime turė-jimas, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje93.

Vaiko vystymuisi palanki aplinka – fizinė, emocinė, psichologinė aplinka, kuri skatina ir užtikrina vaiko normalią raidą ir brandą.

Principas – pagrindinis teiginys, taisyklė, kuriuo remiantis formuojama vaiko aplin-ka, vaiko ugdymas.

Galimybė laisvai reikšti nuomonę, pažiūras, pageidavimusVaiko teisę laisvai reikšti nuomonę ir pažiūras garantuoja tiek tarptautiniai, tiek ir

nacionaliniai teisės aktai. Vaiko teisių konvencijoje teigiama, kad Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuo-monę; todėl ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas nepaisant apribojimų žodine, rašytine arba spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais būdais94. Nevaržomai mąstyti, laisvai reikšti savo nuomonę, pa-žiūras – tai pagrindiniai demokratinės visuomenės principai. Šiuos principus įteisina šalies Konstitucija, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija bei kiti teisės aktai. Globojami vaikai, kaip ir visi žmonės ar piliečiai, turi teisę reikšti nuomonę, pažiūras ar pageidavi-mus, pagal savo amžių ir brandą, sprendžiant su juo susijusius klausimus. Tai gali būti vertinant vaiko poreikius ar sudarant ISGP, aptariant kitus vaikui svarbius klausimus, planuojant įstaigos veiklą ir kt. Specialiųjų poreikių vaikams turi būti sudaromos sąly-gos, galimybės pareikšti tokią nuomonę, pvz., per gestų kalbos vertėją, kai vaikas turi klausos negalią ir kt.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigoje užtikrinamos galimybės vaikui išsakyti savo nuomonę vertinant jo porei-kius, sudarant ISGP, kitais svarbiais vaikui klausimais;kiek įmanoma atsižvelgiama į vaiko nuomonę;vaikai mano, kad jie yra laisvi reikšti savo nuomonę ir pageidavimus;įstaigos kultūroje vaiko nuomonei yra skiriamas svarbus dėmesys.

Pagalba vaikui, suvokiant savęs realizavimo, atstovavimo ir dalyvavimo principus. Vai-ko teisė dalyvauti priimant sprendimus dėl socialinės globos (taikoma tik socialinės globos namams)


94 Vaiko teisių konvencija 12–13 str.

102

Vaiko teisių konvencijoje teigiama, kad „Valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais, teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui, įgyvendinant jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus“. Globojamiems vaikų globos namuo-se vaikams, taip pat neįgaliems vaikams, ypač reikalinga globėjų pagalba, įgyvendinant savęs realizavimo, atstovavimo ar dalyvavimo principus savo gyvenime, veikloje, todėl, kad jiems trūksta pasitikėjimo savimi, įgūdžių, tai daryti. Vaikui turėtų būti padedama ne tik suvokti saviraiškos svarbą žmogaus gyvenime, bet ir ją įgyvendinant įvairiose vei-klose, t. y. padėti rasti saviraiškos būdą, įvertinant individualius vaiko poreikius, intere-sus, gebėjimus. Dėl nepakankamo pasitikėjimo savimi, mažos savivertės globojamiems vaikams sunkiau atstovauti savo interesams, įvairiose gyvenimiškose situacijose, dažnai jie nesijaučia lygiaverčiai ir turintys teisę išsakyti savo nuomonę, tuo labiau, kad į jų nuomonę reikėtų atsižvelgti. Vaiko dalyvavimo principas socialinėje globoje turi būti realizuojamas įtraukiant vaiką, pagal jo galimybes, į jo poreikių vertinimą, ISGP sudary-mą ar peržiūrėjimą ir kt. Pirmiausia, personalas turėtų būti pakankamai kvalifikuotas, kad suprastų šių principų svarbą vaiko vystymuisi, o taip pat mokėtų įvairių įgalinimo strategijų tam, kad padėtų vaikui taikyti juos gyvenime.

Kai vaikui teikiamos ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos paslaugos vaikų glo-bos namuose, kurie tampa jo namais, gyvenama vieta, kur jis praleidžia didžiąją dalį savo laiko, labai svarbu, kad vaikas, ypač vyresnio amžiaus, galėtų dalyvauti priimant sprendimus dėl socialinės globos namų veiklos. Įstaigos gali ieškoti įvairių formų, kaip tai užtikrinti, pavyzdžiui, per vaikų dalyvavimą įstaigos taryboje, rengiant anketines ap-klausas apie įstaigos veiklos plėtros kryptis, susirinkimus ar diskusijas.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: paslaugų teikėjai supranta savęs realizavimo, atstovavimo ir dalyvavimo princi-pų svarbą vaiko raidai ir visavertės asmenybės formavimuisi bei turi programas, priemones, metodus, kaip padėti vaikui vadovautis šiais principais savo gyvenime ir veikloje;vaikai dalyvauja vertinant poreikius, sudarant ISGP, įstaigos veiklos planavime ir kt.;vaikas siekia realizuoti save per įvairias laisvalaikio, užimtumo, dalyvavimo ben-druomenės gyvenime veiklas;vaikai yra aktyvūs planuojant įvairius renginius, šventes;vaikai turi mėgstamus užsiėmimus, pomėgius, skiria jiems svarbią reikšmę;personalas mano, kad vaiko nuomonė yra svarbi, tobulinant paslaugų kokybę.

Vaiko teisė praktikuoti pageidaujamą religijąNormose įtvirtinta nuostata, kad vaikas turi teisę praktikuoti pageidaujamą religiją

pagal savo tėvų (globėjo, rūpintojo) įsitikinimus, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Ši norma remiasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais:

103

– Teisė išpažinti pasirinktą religiją yra kaip viena iš vaiko socialinių teisių: „Vaikas turi teisę į... religijos laisvę,... teisę laisvai reikšti savo pažiūras95“.

– Vaiko teisių konvencijoje teigiama, kad „Valstybės dalyvės gerbia vaiko teisę į min-ties, sąžinės ir religijos laisvę. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti ribojama tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir yra būtina valstybės saugumo, vie-šosios tvarkos, gyventojų dorovės ir sveikatos arba kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių apsaugai.“

Taigi socialinių paslaugų įstaigos turi užtikrinti realias sąlygas šioms teisėms įgyven-dinti. Tiek socialinės globos namuose, tiek globėjo šeimoje ar šeimynoje vaikui turi būti sudarytos sąlygos praktikuoti pageidaujamą religiją, vaikas negali būti diskriminuoja-mas dėl savo išpažįstamos religijos. Siekiant išvengti tokios diskriminacijos pavojaus, parenkant vaikui globojančią šeimą ar šeimyną, būtina įvertinti vaiko ir globojančios šeimos praktikuojamos, išpažįstamos religijos atitikimą ir nuspręsti, ar būsimas globėjas pajėgus padėti vaikui realizuoti šią teisę.

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas reglamentuoja vaikų teises mokytis tikybos96. Jaunesniam negu 14 metų mokiniui tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos arba etikos dalyką parenka tėvai (globėjai, rūpintojai), valstybės globojamam mokiniui jo šeimoje ar giminėje išpažįstamos tradicinės religinės bendruomenės ar ben-drijos tikybą arba etiką parenka mokykla. Vaikų globos namai ar vaiką globojančios šei-mos, šeimynos atstovai turėtų pasidomėti, ar mokykloje vaikui parinkta tikyba atitinka jo šeimos, giminės išpažįstamą religiją. Mokykla, negalinti užtikrinti mokinių ar jų tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidaujamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos ti-kybos mokymo, įskaito mokiniui tikybos mokymą sekmadieninėje mokykloje ar kitoje tikybos mokymo grupėje, tačiau šiuo atveju tokio mokymo realizavimą turi užtikrinti vaiką globojanti institucija.

Išskiriama net atskira religinės prievartos rūšis, kai vaikas yra verčiamas priimti ribo-tas išskirtines savo tėvų arba globėjų religines pažiūras, o bet kokia kitokio tikėjimo ar mąstymo galimybė yra atmetama. Bet koks vaiko elgesys, kuris neatitinka tėvų (globėjų) išpažįstama religija paremtų reikalavimų, baudžiamas.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas supranta ir pripažįsta vaiko teisę išpažinti religiją pagal vaiko šeimos etninę kilmę ir tikėjimą;vaikas, atsižvelgiant į jo amažių ir brandą, turi teisę pasirinkti išpažįstamą religiją ir ją praktikuoti;

95 Vaiko teisių pagrindų įstatymas. 1996 03 14. 14 str.96 Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas. 31 straipsnis. Teisė mokytis tikybos. Valstybės žinios.

2003, Nr. 63-2853 (2003-06-28). Nr. IX-1630.

104

globėjai turi pasirūpinti vaiko etninę kilmę ir šeimos tradicijas atitinkančios reli-gijos pasirinkimą (nepasirinkimą) mokymo programose;vaikų apklausa rodo, kad vaikai nėra verčiami priimti savo tėvų ar globėjų religi-nes pažiūras.

Visavertės asmenybės vystymuisi palanki, padrąsinanti, o ne baudžianti aplinkaTradicinės vaikų ugdymo sistemos daugiau rėmėsi bihevioristinėmis paradigmomis97,

ypatingai posovietinėse valstybėse. Tačiau pastaruoju metu vis labiau kalbama, akcen-tuojama humanistinė, ekologinė paradigmos, kurios akcentuoja aplinkos reikšmę, ug-dymą per aplinką ir savarankišką veiklą. Bet kurio vaiko sėkmingai socializacijai, raidai yra svarbu sukurti motyvuojančią ir stimuliuojančią aplinką. Teigiamas savęs vertinimas išsiugdomas, kai vaiką teigiamai vertina aplinkiniai ir jis pats. Sąlygos pačiam save tei-giamai vertinti atsiranda tada, kai patiriama aplinkinių pagarba ir meilė. Tačiau vaikui, kuriam reikalingos socialinės globos paslaugos (socialinės rizikos vaikui, vaikui iš sociali-nės rizikos šeimos, neįgaliam vaikui), motyvuojanti ir stimuliuojanti visavertį asmenybės vystymąsi aplinka turi ypatingą reikšmę. Pirmiausia todėl, kad tokie vaikai augo šeimose, kuriose patyrė smurtą, nepriežiūrą, jie nebuvo mylimi, jiems trūko dėmesio, jie buvo menkinami, nebuvo ugdomi jų socialiniai įgūdžiai. Tokiems vaikams būdinga žema sa-vivertė, nereikalingumo jausmas, meilės sau nebuvimas ir pan. To negalime teigti apie neįgalius vaikus, augančius normaliose šeimose, tačiau neįgalūs vaikai dažnai patiria ap-linkinių patyčias, ignoravimą, dėl ko jiems taip pat būdingos panašios savybės.

Pagal E. Eriksono amžiaus krizių tarpsnių apibūdinimą, galime suprasti, kokie aspek-tai yra svarbūs, siekiant sukurti globojamam vaikui motyvuojančią ir stimuliuojančią aplinką.

3.1 lentelė. Beglobio nuo gimimo vaiko įgytos ir ugdytinos asmens savybės98

Vaiko amžiaus tarpsniai Įgyta savybė Ugdytina savybė

Iki 1 metų (kūdikystė) Nepasitikėjimas, nesaugumas,

motinos praradimo baimė

Pasitikėjimas, saugumas, prie-

raišumas

2–3 metų (ankstyvoji

vaikystė)

Nepasitikėjimas, nesavarankiš-

kumas

Pasitikėjimas, savarankiškumas,

saugumas, prieraišumas

4–5 metų (žaidimo am-

žius)


kumas, kaltės jausmas

Savarankiškumas, prieraišumas,

iniciatyvumas

97 Biheviorizmo teorijos požiūriu vienintelis būdas suprasti žmogų yra studijuoti jo elgesį.98 E. Sivec. Vaikų globos institucijų auklėtojo pedagoginės funkcijos. // Magistro darbas. Vadovė

M. Barkauskaitė. VPU. 2005. P. 20.

105

Vaiko amžiaus tarpsniai Įgyta savybė Ugdytina savybė

6–11 metų ( mokyklinis

amžius)


kumas, kaltės jausmas, nepil-

navertiškumas

Savarankiškumas, iniciatyvumas,

pilnavertiškumas

11–18 metų (brendimas

ir jaunystė)

Nepasitikėjimas, nesavaran-

kiškumas, kaltės jausmas,

nepilnavertiškumas, asocialus

elgesys

Savarankiškumas, iniciatyvu-

mas, pilnavertiškumas, socialus

elgesys

Remiantis mokslininkų tyrinėjimais99, kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikai turi skir-tingų interesų rinkinį ir, siekiant sėkmingos vaiko raidos, labai svarbu sudaryti atitinka-mas sąlygas, aplinką tiems interesams pasireikšti. Pavyzdžiui, tik gimę kūdikiai labiau-siai siekia emocinio kontakto, trejų–septynerių metų vaikams svarbiausiu dalyku tampa vaidmenų žaidimai ir simbolinė veikla. Todėl šios aplinkos atitikimas vaiko poreikiams, savybės (ar tai padrąsinanti, palanki aplinka, ar smerkianti, baudžianti aplinka) yra labai svarbios vaiko asmenybės vystymuisi.

Baudžianti aplinka reiškia, kad esant nepageidaujamam vaiko elgesiui, vaiko aplinko-je dominuoja perdėtas kritiškumas, įvairių grasinimų ir bausmių taikymas. Kritika yra vertinimo forma, kuri signalizuoja vaikui, kad jis elgiasi blogai. Tačiau jeigu pastoviai dominuoja ne palaikymas, o kritika, formuojasi menka vaiko savivertė, jis bijo eksperi-mentuoti, būti nubaustas nemeile ir pan. Baudimas vaikui pirmiausia sukelia baimę, o ne priežasčių, kuo blogas jo elgesys, apmąstymą. Kai vadovaujamasi vaiko disciplinavi-mo prioritetu, svarbu palikti vietos vaiko galvojimui. Pavyzdžiui, neteisinga uždrausti vaikams eksperimentuoti ir tyrinėti situacijas, kurios yra pavojingos. Teisinga yra padėti suprasti, kodėl tai pavojinga ir kaip to pavojaus galima išvengti. Toliau pateikiamas pa-grindinių disciplinuojančių priemonių poveikio apibūdinimas:

– Peikimas ir nelogiškos, neadekvačios bausmės. Peikimas atspindi mūsų neigiamus jausmus, pirmiausia pyktį ir nusivylimą. Nelogiškas, neadekvatus baudimas yra dar labiau negatyvus. Jis skatina vaiką nesakyti tiesos, atkreipia, sukoncentruoja vaiko dėmesį į mintis, kad čia negera gyventi ir iš tikrųjų mažai skatina vaiką tai-syti savo elgesį.

– Pamokymas, tai yra tiesioginis pasakymas vaikui, ką jis turi galvoti, kaip elgtis. Tai skatina vaikus nustoti patiems galvoti ir vertinti, o priimti nuomonę ir sprendi-mus, kurie nėra jų pačių patirties rezultatai.

99 Merethe Froyland. Daugkartinis patyrimas įvairiose aplinkose – MEMOS muziejų pedagogi-kos teorinis patyrimas. Žiūrėta internete: http://www.bms.edu.lv/resources/Merethe_lit.pdf. 2007 m. birželio 27 d.

106

– Dažnai vartojamos tokios prievartinės technikos kaip gąsdinimas ir ultimatumas. Taip mes nurodome vaikui, kaip jis turi gyventi. Tuo tarpu daug veiksmingesnė priemonė būtų vaikui suteikti informaciją, kaip naudoti savo žinias, kad padarytų gerus sprendimus.

– Pirma, fizinės bausmės moko vaikus, kad smurtas yra priimtinas konfliktams spręsti. Antra, pasako vaikams, kad jie yra žemesnės būtybės negu juos auklėjantys asmenys.

– Spaudimas pritapti prie kitų, jų lyginimas su kitais, „etikečių“ bei globalinių įver-tinimų naudojimas. Reikia vaikus išmokyti ramiai reaguoti į skirtumus, kūrybin-gais ir išraiškingais būdais. Spausdami vaikus, kad būtų geresni nei yra, ugdome jų supratimą, kad jie nėra tokie geri kaip mes tikėjomės. Geriau vaikus lyginti su jų pačiais praeityje. „Etiketės“ ir apibendrinimai supainioja vaikus, galvojant apie savo tikrą identitetą. Jiems sunkiau suvokti, kas jie yra100.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalo darbo su vaiku bendravime, auklėjimo ir pagalbos metoduose domi-nuoja ne baudžiančios, bet paskatinančios, padrąsinančios priemonės;personalas, dirbantis su vaiku, turi žinių ir įgūdžių, kaip sukurti vaiko asmenybės vystymuisi palankią aplinką;neformalaus vaiko ugdymo programose atsispindi dėmesys vaiko visavertės as-menybės ugdymui.

Vaiko pareigas ir atsakomybę formuojanti aplinka, kurioje lavinami jo gebėjimai pa-čiam spręsti problemas

Ši norma pirmiausia reiškia atitinkamų sąlygų sudarymą, kad vaikas turėtų galimybes realiai pajusti savo atsakomybę ir realizuoti savo pareigas. T. y. turėtų būti naudojamos ne nurodomosios, direktyvinės vaiko pareigų ir atsakomybės ugdymo priemonės (tu privalai tą ir tą padaryti; tavo pareiga gerai mokytis ir t. t.), tačiau sudaromos sąlygos toms pareigoms ir atsakomybei pasireikšti. Pirmiausia kiekvienas vaikas turi turėti tam tikras pareigas ir atsakomybę, kurių vykdymą nuolat prižiūrėtų už tai atsakingas dar-buotojas, vaiko „savas asmuo“. Vaiko pareigos atlikti tam tikrus darbus (pvz., susitvar-kyti savo daiktus, rūpintis savo gyvenamosios aplinkos švara, laiku paruošti pamokas ir t. t.) turi atitikti vaiko galimybes, atsižvelgiant į jo amžių, sugebėjimus. Ugdant atsa-komybę, vaikui turėtų būti sudarytos sąlygos realiai tai įgyvendinti (pvz., kiekvienam vaikui reikia turėti sritį ar veiklą, už kurią būtų atsakingas, o savo pareigų neatlikęs,

100 Dr. E. Medhus. Families That Think – Creating the Proper Family Environment So Our Kids Can Think for Themselves. Žiūrėta internete: http://www.brainy-child.com/article/child-can-think.shtml 2007 m. birželio 27 d.

107

vaikas akivaizdžiai pajustų pasekmes. Sakykime, vaikas atsakingas už pusryčių stalo pa-dengimą, pamiršęs tai padaryti, jis ir kiti vaikai pusryčius gaus vėliau, aplinkiniai reikš jam nepasitenkinimą ir t. t.

Vaiko motyvacijos pačiam spręsti problemas stiprinimas pirmiausia yra socialinio darbuotojo ar socialinio pedagogo funkcija socialinių paslaugų įstaigoje. Kaip žinia, socialiniame darbe didelis dėmesys skiriamas kliento savipagalbai skatinti, motyvavi-mui, pačiam perimti savo problemų sprendimą. Tokiai vaiko motyvacijai sukurti yra svarbios daugelis aplinkybių, pavyzdžiui, pasitikėjimo savo jėgomis ugdymas, įvairių praktinių įgūdžių įgijimas, bendravimo įgūdžių turėjimas, mokėjimas naudotis šiuo-laikiniais informacijos šaltiniais ir t. t. Kiekvieno vaiko ISGP turėtų būti skiriamas dėmesys jo savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, motyvuotumo, pareigingumo ir t. t. vertinimui, kad būtų galima padaryti išvadas, kiek vaikas pajėgus, turi motyvacijos pats spręsti savo problemas. Ir numatyti ISGP priemones, pagalbą, tos motyvacijos ugdymui.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: kiekvienas vaikas, atsižvelgiant į jo amžių, raidos ypatybes ir kt., turi konkrečias pareigas ir atsakomybę;personalas skiria dėmesį vaiko pareigų ir atsakomybės formavimo veiklai (žiūri, kaip vykdomos pareigos, ar jos atitinka vaiko raidos ypatumus, ar reikia jas papil-dyti ar keisti ir pan.);vaiko poreikių vertinime ir ISGP atsispindi dėmesys jo savarankiškumui ir moty-vuotumui įvertinti ir pagalbos priemonės, jeigu tokios reikalingos.

4 .4 . Vaikas apsaugotas nuo smurto, prievartos, išnaudojimo, įžeidinėjimų

Ši norma (kaip atskira) yra išskirta tik globai šeimose ir šeimynose, o tuo tarpu kitoms socialinės globos paslaugoms vaiko apsaugos nuo smurto, prievartos ir pan. reglamen-tavimas atsispindi anksčiau aptartoje sveikos ir saugios aplinkos normoje (socialinės globos namams ir dienos socialinės globos centrams bei socialinei globai vaiko su nega-lia namuose – atitinkamai 5 normos 5.2 bei 5.5 charakteristikos ir 5 normos 5.6 bei 5.9 charakteristikos.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti):vaiko apsauga nuo išnaudojimo, fizinių bausmių, psichologinės ir emocinės prie-vartos;vaikas nėra diskriminuojamas dėl savo padėties ir ypatybių;

108

formuojami vaiko saugaus elgesio įgūdžiai;sudaroma aplinka formuotis vaiko teigiamam požiūriui į save.

Terminai:

Diskriminacija – asmens teisių ribojimas arba atėmimas dėl rasės, tautybės, religijos, amžiaus, lyties ar pan.101

Diskriminacija – kokių nors skirtumų, išimčių, apribojimų darymas ar pranašumo teikimas, pagrįstas rasės, etninės kilmės, religijos, negalios, socialinės padėties, asme-ninių savybių, gebėjimų ir kt. požymiais, siekiant panaikinti arba apriboti pripažintas žmogaus teises ir pagrindines laisves ir neleisti vienodai naudotis jomis arba jas reali-zuoti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ar kurioje kitoje visuomenės gy-venimo srityje.

Netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikros rasės, etninės kilmės, religijos, negalios, socialinės pa-dėties, asmeninių savybių, gebėjimų ir kt. asmenys gali atsidurti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys.

Prievarta, smurtas – žalingi, kenksmingi veiksmai arba praktika, kaip antai, melas, apgavystė, piktnaudžiavimas, priekabiavimas, prievarta, mušimas, įžeidinėjimas, perse-kiojimas, išžaginimas, kankinimas ir t. t. 102

Tiesioginė diskriminacija – bet kurio asmens nevienodas traktavimas dėl rasės, etni-nės kilmės, religijos, negalios, socialinės padėties, asmeninių savybių, gebėjimų ir kt., neturint tam jokio protingo ir objektyvaus pagrindo.

Kalbant apie tai, kaip vaikas turi (gali) būti apsaugotas nuo smurto ar diskriminacijos, reikėtų išskirti, akcentuoti du aspektus, kryptis:

– viena vertus, paslaugas teikiantis personalas, paslaugų įstaigos administracija už-tikrina, sudaro sąlygas, kad vaikui nekiltų pavojus dėl smurto iš paties personalo, globėjų pusės, institucijos aplinkos;

– kita vertus, remiantis pagrindine socialinio darbo, kaip profesijos strategija, pats vaikas įgalinamas, mokomas, kaip suprasti galimas smurto, išnaudojimo, diskrimi-nacijos grėsmes, pavojus ir saugotis jų.

Taigi vertinant normų, kaip vaikas apsaugotas nuo minėtų pavojų, įgyvendinimą bū-tina analizuoti dvi socialinių paslaugų teikėjų veiklos kryptis: globėjų, personalo kvalifi-kacijos užtikrinimo, institucijos antidiskriminacinės ir antismurtinės kultūros formavi-mo ir ugdomojo darbo su vaiku.

101 Socialinės apsaugos terminų žodynas. Sveikatos ekonomikos centras. Vilnius. 1999–2003. 102 Web site of the UK National Workplace Bullying Advice Line. Žiūrėta internete: http://www.

bullyonline.org/related/abuse.htm#Abuses 2007 m. liepos 15 d.

109

Vaikas apsaugotas nuo smurto, išnaudojimo, fizinių bausmių, psichologinės ir emoci-nės prievartos prieš jį naudojimo

Literatūroje galime rasti įvairias smurto tipų klasifikacijas, jas apibendrindami galė-tume išskirti tokius smurto tipus (formas): fizinis smurtas, emocinis smurtas, psicholo-ginis smurtas, seksualinis smurtas, lytėjimo smurtas, egzistencinis smurtas, religinis arba kultinis smurtas.

Fizinis smurtas (prievarta) – tai užpuolimas ar kitoks tyčinis veiksmas prieš vaiką, kurio pasekmė – padaryta fizinė žala vaikui. Į šį apibrėžimą įtraukiamas ir smurtas prieš vaikus, neretai dangstoma kūno bausmių būtinybe auklėjant.

Emocinė prievarta – tėvų arba globėjų veiksmai ar aplaidumas, kuris sukėlė ar galėjo sukelti sunkius elgesio, kognityvinius, emocinius ar psichinius sutrikimus103. Emocinė prievarta apima:

– atsisakymą, nenorą ar negalėjimą išreikšti vaikui savo meilę;– sąmoningą savo meilės vaikui slėpimą;– išankstinių sąlygų kėlimą (pvz., „Kai tu taip elgiesi, aš nemyliu tavęs.“);– vieno vaiko išskyrimą iš kitų;– vaiko asmenybės individualios raidos galimybių slopinimą, neigimą;– vaiko įtraukimą į tėvų konfliktus (kartais vaikas tampa tarsi įkaitas);– vaiko vertimą prisiimti kitų asmenų (paprastai jaunesnių brolių ar seserų) globą,

kai vaikas yra dar per mažas prisiimti tokią atsakomybę;– vaiko matymą, kaip namuose reguliariai vartojamas alkoholis ar kitos svaigiosios

medžiagos, o kartais net vertimą vartoti;– vaiko buvimą tėvų ar kitų suaugusiųjų prievartos liudytoju.Emocinė prievarta yra daugiau nei verbalinė prievarta. Ji paveikia vaiko emocinę bei

socialinę raidą ir gali tapti didžiausia grėsme sveikos asmenybės augimui.Emocinė prievarta gali įgauti daugelį formų:– menkinimą, nuvertinimą;– emocinį šaltumą;– visuomenės normoms priešišką moralę;– žiaurumą;– ypatingą nenuoseklumą; – priekabiavimą, įžeidinėjimą; – ignoravimą;– neadekvatų vaiko kontroliavimą;– izoliavimą;– atstūmimą. Kai globėjas atstumia vaiką, toks jo elgesys paveikia vaiko savęs vaiz-

dą. Vaikas pasijunta esąs nevertingas. Vaikai, kurie savo globėjų buvo atstumti jau

103 Nacionalinis kovos su prievarta prieš vaikus ir vaikų nepriežiūros centras (JAV).

110

nuo mažens, neišmoksta tinkamų savęs nuraminimo elgsenos formų. Atstumtam kūdikiui praktiškai nėra jokios galimybės užaugti sveikai asmenybei;

– terorizavimą104.Emocinė prievarta yra visų prievartos formų šerdis. Prievartos prieš vaikus ar vai-

kų apleistumo ilgalaikiai efektai paprastai kyla iš emocinių prievartos aspektų. Būtent psichologinis prievartos aspektas ir leidžia daugumą smurtinių veiksmų įvardinti kaip prievartą.

Psichologinė prievarta apima tokius veiksmus:– neteisingą nuolatinę kritiką kasdieniniame gyvenime;– neteisingus kaltinimus: neretai vaikas kaltinamas dėl dalykų, kurie nėra su juo

susiję (vaikas tampa „atpirkimo ožiu“);– vaiko negerbimą ir nevertinimą;– vaiko ir jo pasiekimų nepripažinimą;– vengimą pagirti vaiką;– nenuoseklumą vertinant ir teisiant vaiką;– neaiškias, besikeičiančias, nenuoseklias ribas: kartais ribų visai nėra, o kartais jos

yra itin griežtos;– ilgą laiką akių kontakto nebuvimą;– nenuspėjamą tėvų (globėjų) elgesį105.Seksualinis smurtas apima kraujomaišą, išžaginimą, pedofiliją. Lytėjimo smurtas yra tada, kai tarp mažo vaiko ir jo tėvų, globėjų visai nėra arba per

mažai fizinio kontakto, arba tie kontaktai yra tik smurtiniai, baudžiantys, neteisingi, neadekvatūs. Lytėjimo kontaktai yra labai svarbūs vaiko raidai pirmuosius 5–6 jo gyve-nimo metus. Kai kuriems vaikams to reikia iki pat paauglystės.

Egzistencinis smurtas – kai yra ignoruojamas vaiko buvimas ir teisės. Tai apima: ne-sirūpinimą vaiko fiziniais, intelektualiniais, psichologiniais poreikiais (apranga, maitini-mu, mokymu, ugdymu, pasitikėjimu savimi, bendravimo įgūdžiais ir t. t.); vaiko egzis-tavimo ignoravimą, vaiko atstūmimą; vaiko, kaip asmenybės ignoravimą, vaiko atsisa-kymą ir kt.

Religinis arba kultinis smurtas – kai su vaiku elgiamasi ignoruojant jo etninę, su tėvų kilme susijusią religiją, arba vaikas verčiamas prievarta išpažinti jo globėjų religiją, ją praktikuoti; kai vaikui neleidžiama bendrauti su kitos religijos, kurios nepripažįsta glo-bėjai, atstovais ir kt.

Siekiant išvengti bet kurios smurto formos (tipo) apraiškų būtina skirti pakankamai dėmesio personalo formavimui, personalo politikai. T. y. tiek personalo atrankai, prii-mant į darbą, tiek kvalifikacijos kėlimui, tiek personalo veiklos kontrolei, nepakantumo

104 Definition of Emotional Abuse. Žr. internete: http://www.findcounseling.com/journal/child-abuse/emotional-abuse.html.

105 Issues relating to bullying. Žr. internete: http://www.bullyonline.org/related/abuse.htm.

111

atmosferos smurtui įtvirtinimui įstaigos kultūroje (personalo formavimo ir adminis-travimo klausimai detaliau aptariami atitinkamuose šios knygos skyriuose). Kalbant apie šeimynas ir vaikus globojančias šeimas, globėjų atrankos dalykas nėra šių normų objektas, tai reglamentuoja Šeimynų veiklos nuostatai ir Vaikų globos organizavimo nuostatai. Tačiau, vertindama normų atitikimą, vertinančioji institucija turėtų atkreip-ti dėmesį į globėjų tinkamumą šioms pareigoms, būtent smurto, prievartos grėsmės prasme. Socialinių paslaugų įstaigose turėtų būti formuojama nepakantumo smurtui prieš vaiką, vaiko įžeidinėjimams ir pan. politika. Formuojant tokią politiką, labai svarbu laikytis viešumo principo, iškilus smurto faktams ar grėsmei. T. y. siekiama, kad smurto, išnaudojimo ar vaiko įžeidinėjimų atvejai būtų vieši, neslepiami nuo per-sonalo ir nuo vaikų (jeigu tai neprieštarauja jų interesams). Atvejai turi būti registruo-jami, analizuojamos juos sukėlusios priežastys, numatomos prevencinės priemonės, kad tokie faktai nepasikartotų.

Fizinių bausmių vaikams taikymas taip pat yra traktuojamas kaip smurto forma. Nėra pateisinamos jokios fizinės ar verbalinės bausmės, drausminant vaiką. Veiks-minga disciplina padeda vaikams išmokti kontroliuoti savo elgesį ir veikti pagal savo supratimą, kas yra gerai, kas blogai, o ne todėl, kad baudžiama. Bausmės tikslas yra sustabdyti vaiką, kad nedarytų to, ko negalima ar nenorite, kad jis darytų. Yra keturios bausmių rūšys:

fizinė bausmė;verbalinė bausmė; draudimas („Tu negalėsi žiūrėti televizoriaus, jei nepadarysi namų darbų“);daiktinės sankcijos („Tu sudaužei langą, todėl turėsi mokėti pinigus savo išlai-kymui“).

Fizinė bausmė gali išmokyti vaiką fizinio smurto. Fizinė bausmė neveiksminga dėl keleto priežasčių. Visų pirma ji išmoko nekęsti savęs ir kitų. Kita problema yra susijusi su tuo, kaip tėvai baus vaiką, kai jis taps stipresnis ir aukštesnis už juos. Atlygiai ir sankcijos moko vaiką būti gerą tiek, kiek mes matome. Griežtos baus-mės nukreipia vaiko pyktį į tėvus. Pirmosios dvi bausmės: fizinės ir verbalinės nėra veiksmingi disciplinos metodai. Paskutinieji du gali būti naudojami kaip iš dalies veiksmingi disciplinos metodai, priklausomai nuo to kaip tėvai/globėjai juos admi-nistruoja.

Siekiant išvengti pavojaus taikyti vaikui fizines bausmes, svarbu naudoti vaiką draus-minančias priemones, kurios apibrėžia pageidaujamo vaiko elgesio ribas ir sankcijas jų nesilaikant. Vaikui reikia padėti suprasti, kas yra geras ir blogas elgesys per realias situa-cijas, o ne didaktinėmis priemonėmis. Naudokite blogo elgesio padarinius kaip discipli-nos metodą, tai padeda vaikui prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Padariniai turi būti aiškiai logiškai susiję su klaidingu elgesiu (pvz., „Vakar neišsiskalbei savo drabužių, tai šiandien negalime eiti į svečius, nes neturi kuo apsirengti“). Vaikas turi matyti santykį

112

tarp klaidingo elgesio ir padarinių, kuriuos tuo elgesiu sukėlė, kitaip tai neveiks. Padari-nius reikia paaiškinti vienodu, maloniu ir draugišku tonu106.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme yra teigiama, kad vaikui taikomi skiriamų nuobaudų, bausmių rūšių bei dydžio apribojimai, o nuobaudos ir bausmės dydis vaikui turi būti mažesnis negu suaugusiajam, o jos pobūdis (rūšis) – atitikti vaiko amžių107. Šio įstatymo 49 str. teigiama, kad Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažei-dimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Vaikui už mokymo, auklėjimo (globos) įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus gali būti taikomos drausminės auklėjamojo poveikio priemonės: pastaba, pa-peikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas elgesio įvertinimas, kitos įstatymų nustatytos poveikio priemonės108.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: globėjai, personalas visą laiką stengiasi matyti, kokia yra kiekvieno vaiko situacija tarp kitų vaikų, bendraamžių tiek įstaigoje, tiek už jos ribų, ar vaikas nėra skriau-džiamas, išnaudojamas;globėjai, personalas yra ganėtinai kvalifikuoti, turintys žinių ir įgūdžių, kad paste-bėtų smurto apraiškas ir imtųsi reikalingų priemonių, jog to nebūtų;įstaigos vadovas užtikrina tinkamo darbui su vaikais personalo atranką, kad būtų išvengta personalo smurtavimo prieš vaikus; įstaigoje, šeimynoje, globojančioje šeimoje formuojama nepakantumo smurtui, įžeidinėjimams, išnaudojimui atmosfera;nėra užfiksuota smurto prieš vaikus atvejų;vaikai mano, kad smurtas, įžeidinėjimai, išnaudojimas nėra paplitę institucijoje;vaikui netaikomos fizinės bausmės;yra suformuota vaiko drausminimo politika, strategija, kurios nuosekliai laikomasi;vaikas žino, kokie bus padariniai, pažeidus discipliną, ir supranta ryšį tarp klaidin-go elgesio ir jo padarinių;personalas, globėjai turi užtektinai žinių apie bausmių, veiksmingos disciplinos sampratą, disciplinos formas ir pan.;vaikams taikomos bausmės nepažeidžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reikalavimų.

106 Valya Telep, Virginia State University. Lesson 2: Discipline and Punishment: What is the Dif-ference? Žiūrėta internete: http://www.ext.vt.edu/pubs/family/350-111/350-111.html. 2007 m. rugsėjo 12 d.

107 Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. 51 str. 1996. 108 Ten pat. 49 str. „Drausmės bei priverčiamųjų auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymas“.

113

Vaikas nėra diskriminuojamas dėl savo rasės, religijos, kilmės, sveikatos būklės, socia-linės padėties, lyties, asmeninių savybių, sugebėjimų ar kita.

Šiuolaikinėje visuomenėje diskriminacija dažniausiai susijusi su neįgaliais ar senais žmonėmis, rasėmis ar etninėmis grupėmis, lytimi ar lytine orientacija, tačiau vaikų dis-kriminacija yra ne mažiau aktuali problema. Šalia ageism reiškinio vis dažniau diskutuo-jama ir childism problema109. Vaiko teisė į apsaugą nuo diskriminacijos pirmiausia įtvir-tinta LR Konstitucijoje, kurioje teigiama, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu110“. Šiuolaikinė visuomenė vadovaujasi daugeliu teisės aktų111, kurie draudžia asmenų, tarp jų dėl amžiaus, diskriminaciją ir numato kelius ir būdus, kaip jos išvengti ar su ja kovoti. Diskriminacija yra daugialypis ir daugiaaspektis reiškinys, kartais sunkiai pastebima ar užfiksuojama. Ji gali būti tiesioginė arba netiesio-ginė. Tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lyties, negalios ir pan. sudaromos prastesnės sąlygos negu kitam asmeniui. Galimos įvairios tiesioginės vaikų diskriminacijos formos112:

– Atvira diskriminacija – vaikų pašalinimas iš suaugusiųjų aplinkos, ne dėl jų saugu-mo ar gerovės, o dėl suaugusiųjų patogumo.

– Nekreipimas dėmesio į amžių: tai yra traktavimas kiekvieno tuo pačiu būdu, igno-ruojant ar neigiant skirtingus poreikius. Tai gali išskirti vaikus.

– Vaikai matomi kaip nebrandūs, paprasčiausiai esantys pakelėje į suaugusiųjų gy-venimą, o ne žmonės, turintys teises.

– Vaikai traktuojami kaip bejėgiai. Vaikams neleidžiama dalyvauti, priimant spren-dimus ir rimtai nežiūrima į jų indėlį.

– Vaikai matomi kaip potencialios aukos. Šio tipo diskriminacija yra tada, kai pažei-džiama grupė yra kaltinama, kai ji patiria nesėkmę ar žalą.

– Stereotipizavimas. Vaikai gali būti matomi kaip labiau linkę meluoti nei suaugu-sieji. Tai ypač taikoma globojamiems vaikams.

– Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, kai atsiranda teisių apribo-jimas arba pirmenybės, pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, negalios, lyties ir t. t. asmenims. Pavyzdžiui, vaikas gali būti neįgalus, priklausyti etninei mažumai, turėti tėvus su psichinės sveikatos problemomis. Tokie vaikai bus įvairių diskrimi-

109 Dr E Webb. Discrimination against children. Žiūrėta internete: http://adc.bmj.com/cgi/con-tent/full/89/9/804 ; [email protected]. 2007 m. birželio 28 d.

110 Lietuvos Respublikos Konstitucija. 29 str. 111 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencija (1950), Europos socialinė chartija (1961), Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (1995), Amsterdamo sutartis (1997), EB Rasinės lygybės direktyva (2000), Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymas (2003), Vaiko teisių apsaugos konvencija (1989) ir kt.

112 Dr E Webb. Discrimination against children. Žiūrėta internete: http://adc.bmj.com/cgi/con-tent/full/89/9/804 ; [email protected]. 2007 m. birželio 28 d.

114

nacijos formų aukos, o tai turės įtakos jo vystymuisi, galimybėms. Kadangi vaikai yra priklausomi nuo suaugusiųjų, jie gali tapti netiesioginės diskriminacijos au-komis dėl to, kad jų tėvai ar globėjai yra neturtingi, ligoti, neįgalūs ir pan. Vaikai, kuriems būtina stacionari globa, gali būti netiesiogiai diskriminuojami dėl šios aplinkybės. Pavyzdžiui, nesudarant jiems galimybių bendrauti su tėvais, dalyvauti bendruomenės gyvenime ar teisės gauti jiems reikalingą informaciją, renkantis iš-pažįstamą religiją ar ją praktikuojant ir kt.113

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: interviu su personalu rodo, kad personalas, globėjai turi pakankamai žinių apie tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos sampratą, formas, kovos su dikrimina-cija būdus;įstaigos administracija užtikrina tinkamo darbui su vaikais personalo atranką, sie-kiant išvengti vaiko diskriminacijos atvejų;globėjų šeimoje, įstaigoje formuojama nepakantumo diskriminacijai bet kokiai jos formai atmosfera;įstaigos, globėjų veiklos arsenale yra priemonių planas, numatytos priemonės dis-kriminacijos prevencijai;nėra užfiksuota vaiko diskriminacijos atvejų.

Vaikui formuojami saugaus elgesio įgūdžiai ir suteikiamos žinios, kaip suprasti saugumąSaugaus elgesio įgūdžiai apima vaiko elgesį namuose, gatvėje, prie vandens telki-

nių, viešose vietose ir kitose kasdieninio gyvenimo situacijose. Saugaus elgesio įgū-džių formavimuisi svarbu sudaryti vaikui galimybes, kad jis būtų atitinkamų situa-cijų, veiklų dalyviu ir galėtų išsiugdyti tokius įgūdžius. Pavyzdžiui, galėtų būti prie vandens telkinių vasarą, mokytųsi plaukti, paskui aptarti galimus pavojus tokiose situacijose. Kartu būtina vaikui suteikti ir tam tikras žinias, informaciją, kuri padėtų jam suprasti situacijas, galinčias kelti pavojų jo sveikatai, saugumui. Tiek saugaus elgesio žinios, tiek praktiniai įgūdžiai turi būti formuojami atsižvelgiant į vaiko am-žių, brandos lygį (pvz., aptariant seksualinio smurto, prekybos žmonėmis, narkotikų vartojimo pavojų su paaugliais ir vyresnio amžiaus vaikais per specialius pokalbius, filmų peržiūras ir t. t.)

Saugaus elgesio ugdymui vaikų globos namuose turėtų būti parengtos specialios pro-gramos pagal vaikų amžių, raidos ypatybes. Jos turėtų apimti tiek teorinius dalykus – atitinkamų žinių suteikimą, tiek praktinių įgūdžių ugdymą.

113 Dr E Webb. Discrimination against children. Žr. internete: http://adc.bmj.com/cgi/content/full/89/9/804.

115

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikui suteikiamos žinios apie saugaus elgesio sampratą ir sudaromos sąlygos ug-dyti saugaus elgesio įgūdžius įvairiose situacijose;globėjai, personalas turi ugdymo programas, veiklos strategijas, praktiką, kaip ga-lima ugdyti įvairaus amžiaus vaikų saugaus elgesio įgūdžius;nėra užregistruota nelaimingų atsitikimų, vaiko sužalojimų dėl saugaus elgesio taisyklių nesilaikymo.

Vaikui sukuriama aplinka, kurioje formuojasi jo teigiamas požiūris į save kaip asmenybęSavigarba yra pamatinis žmogaus poreikis. Mažas vaikas trokšta vienintelio daly-

ko – kad mama jam pasakytų, jog jis yra šaunus. Vaiko savivertės formavimuisi lemiamą įtaką daro kūdikystė. Jeigu kūdikiu mažai rūpinamasi, jei jis nepatiria artimiausių žmo-nių meilės, formuojasi baikštumas, įtarumas, nesaugumas bei nepasitikėjimas išoriniu pasauliu ir jame gyvenančiais žmonėmis, pakertamas pasitikėjimo savimi jausmas. Dėl to vaikas vėlesniame amžiuje gali turėti rimtų asmenybės bei elgesio problemų, kurias koreguoti nėra paprasta ir lengva. Įvertinant tai, kad didžioji dalis vaikų, gaunančių so-cialinės globos paslaugas yra iš socialinės rizikos šeimų, vaiko teigiamo požiūrio į save formavimas yra labai svarbus socialinės globos paslaugas teikiančių institucijų uždavi-nys. 2–3 metų amžiaus vaikui labai svarbu leisti pasijusti vertinga asmenybe, kuri gali pati rinktis, pradedant nuo pačių paprasčiausių dalykų. Jei vaikui neleidžiama išban-dyti savo jėgų, nuolat akcentuojamos jo klaidas, peikiama, skubinama, barama, puola-ma daug ką daryti už jį, formuojasi perdėto drovumas, gėdos jausmas, abejojimas savo jėgomis ir pasauliu.

6–11 metų vaikas patiria daug naujų dalykų, susijusių su mokyklos lankymu, vaikas suvokia, kad gali ir sugeba pasiekti savo išsikeltų tikslų. Tačiau jei vaikas pakliūva į tokią aplinką, kuri nepadeda formuotis naujiems įgūdžiams bei mokėjimui, ir sulaukia daug kritikos, menkinimo, paniekos, tuomet vaiko viduje formuojasi nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis. Dėl šių priežasčių didėja menkavertiškumo jausmas, formuojasi menka savivertė. Savigarba yra ypač svarbi paauglystės amžiuje ir prieš paauglystę.

Kaip teigia vaikų raidą tyrinėjantys specialistai, tėvai, globėjai, mokytojai vaidina svarbų vaidmenį, patenkindami vaiko fiziologinius, saugumo, meilės, priklausomumo ir pagarbos poreikius, tačiau ne mažiau svarbu, kad sudarytų sąlygas pačiam vaikui tobu-linti savąjį „aš“. Didelę įtaką vaiko savivertės formavimuisi daro tėvų, globėjų, mokytojų taip pat bendraamžių bendravimas, elgesys su pačiu vaiku. Jeigu suaugusieji ir vaikai nuolat vaiką žemins, nuvertins, atstums, kritikuos ir pan., vaikas taps baikštus, nepa-sitikintis savimi ir aplinkiniais. Nuo elgesio su vaiku ypatumų, vaiko priėmimo (ar jis priimamas teigiamai toks, koks yra, ar pagiriamas, paskatinamas, ar juo džiaugiamasi ir pan.) priklauso ar jam seksis žaisti, mokytis, dirbti, kaip klostysis jo santykiai su kitais. Tyrimai rodo, kad, kai vaikui parodoma per mažai meilės, teigiamų emocijų, jam sun-

116

kiau rasti sritis, kuriose galėtų pasiekti gerų rezultatų, jaustų pasitenkinimą, sumažėja jo pasitikėjimas savimi. Vaikas yra lengvai pažeidžiamas, jo psichologinė savigyna dar nėra išplėtota. Kaip nurodoma literatūroje, vaiko savivertė iš esmės priklauso nuo jo pri-imtinumo tėvams/globėjams, aiškiai nustatytų elgsenos apribojimų bei nuo jo turimos laisvės nustatytose ribose.

Du pagrindiniai savivertės šaltiniai yra jaustis mylimam ir pajėgiam. Vaikui svarbu, kad tėvai/globėjai tai puoselėtų kiekvieną dieną mažais žingsneliais. T. y. išklausytų ir priimtų rimtai vaiko jausmus, skirtų pakankamai laiko bendrauti su vaiku, leisti vaikui pačiam spręsti, gerbti vaiko nuosavybę ir išreikšti meilę žodžiais, jį apkabinti. Žema savivertė kartais yra gerai, ypač tais atvejais, kai vaiko veikla nėra gera. Kaltės jutimas gali stimuliuoti vaiką taisytis ir grąžinti savivertei balansą. Tėvai taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo savivertę, nes vaikai mokosi žiūrėdami į savo tėvus ir juos imi-tuodami. Kalbėkite garsiai apie savo jausmus ir būdus, kaip susidorojate su gyvenimo problemomis. Tai parodo vaikui, kad individai gali kontroliuoti savo jausmus ir mąs-tymą apie save. Pozityvi savivertė yra galima kiekvienam, bet ji neatsiranda per naktį. Tikra savivertė yra formuojama visą gyvenimą ir dauguma iš mūsų patiria pakilimus ir nuopuolius. Tėvų vaidmuo yra leisti pajusti vaikui, kad jis mylimas ir išmokyti įveikti gyvenimo iššūkius114.

Kadangi globojamiems vaikams dažnai būdinga žema savivertė, personalas, globėjai turėtų konsultuotis ir konsultuoti vaikus pas psichologus, siekdami rasti būdus, kaip sustiprinti vaiko savivertę.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: sudaromos neformalaus ugdymo programos, numatomos veiklos ir priemonės vaiko savivertės formavimuisi;personalas, globėjai supranta savivertės reikšmę vaiko raidai ir turi žinių bei įgū-džių vaiko savivertės formavimui užtikrinti;personalo, globėjų elgesys skatina teigiamos vaiko savivertės formavimąsi;vaikams būdinga normali savivertė (psichologiniai testai).

Problematiškiausi normų srities Vaiko gerovės užtikrinimas (artimos šeimai namų aplinkos sukūrimas) aspektai, remiantis 2005 m. bandomojo

(pilotažinio) tyrimo Šiaulių apskrities įstaigose rezultatais

Įgyvendinant šios srities normas, kaip parodė bandomasis (pilotažinis) tyrimas, galima rasti nemaža silpnų grandžių. Pirmiausia – tai susiję su vaiko aprūpinimo dalykais – yra

114 Understanding Children. Self-esteem. Žiūrėta internete: http://www.extension.iastate.edu/Pu-blications/PM1529H.pdf. 2007 m. birželio 10 d.

117

problemų dėl dietinio maitinimo užtikrinimo, vaiko pageidavimų, susijusių su maistu, maisto pasirinkimo, vaiko aprūpinimo apranga, atsižvelgiant į jo skonį ir pageidavimus. Dėl lėšų stygiaus vaikų globos namai negali leisti vaikams rinktis naujų madingų drabu-žių, tačiau stengiasi mokyti madingai ir skoningai rengtis padėvėtais drabužiais. Pačių vaikų anketinė apklausa parodė, daugelis vaikų labai nepatenkinti gaunama apranga, net 40 proc. vaikų nurodė, kad su jais niekada nesitariama dėl aprangos pasirinkimo.

Daugiau nei 40 proc. įstaigų mano, kad tik iš dalies apsaugo vaikus nuo pavojingų kontaktų su pašaliniais žmonėmis ar vaikais, kadangi, kai vaikai būna viešose vietose, mokyklose, jų neįmanoma apsaugoti. Ne visada užtikrinamas globos namų teritorijos saugumas, nes tai priklauso nuo įstaigos geografinės padėties. Trečdalis įstaigų mano, kad iš dalies apsaugo vaikus nuo psichologinio spaudimo, nuo kitų vaikų smurto pačioje įstaigoje, bei iš dalies užtikrina vaikų apgyvendinimą, atsižvelgdami į psichologinį sude-rinamumą. Į vaikų globos namus patenka vaikai, turintys įvairių elgesio ir emocijų su-trikimų, delinkventinio elgesio, todėl būna atvejų, kai jie pyktį išlieja ant silpnesnių. Kita vertus, dėl patalpų stokos sudėtinga atsižvelgti į vaikų psichologinį suderinamumą.

Pagal įstaigų pateiktus vertinimus, socialinės globos namuose vaikas tikrai nediskri-minuojamas dėl jo savybių ar įsitikinimų.

Tačiau problemų kyla dėl galimybės vaikui turėti savą asmenį (patikėtinį), daugelis įstaigų nurodė pradedančios ieškoti kelių šiai problemai išspręsti.

Apie 80 proc. įstaigų teigia, kad sukuria vaikui stabilią emocinę aplinką, kurioje jis jaučiasi reikalingas, mylimas, saugus.

Šiame tyrime nebuvo gilinamasi į vaikų ir personalo santykius, tačiau, pavyzdžiui, Šalčininkų vaikų namų vaikų anketinė apklausa115 parodė, kad tik 20 proc. vaikų krei-piasi į auklėtoją ar kitą personalą, iškilus problemoms. Nei vienas vaikas nenorėtų pati-kėti savo problemų nei socialiniam pedagogui, nei psichologui mokykloje, kurią lanko. Taigi negalima būtų teigti, kad vaikai jaučia aplinkos draugiškumą, kadangi jie labiau pasitiki tik draugais ar savimi, bet ne darbuotojais.

Ar vaikui sudaromos galimybės ugdyti savarankiško gyvenimo įgūdžius? Daugiausia problemų, įgyvendinant šią normą, susiję su vaiko galimybe turėti kišenpinigių savo reikmėms ir savarankiškumo perkant prekes, naudojantis visuomeniniu transportu ar buitinėmis paslaugomis. Trečdalyje įstaigų yra problemų ir dėl vaiko teisės nekontro-liuojamai paskambinti Vaiko teisių kontrolierei arba vaikų linijai. Penktadalis įstaigų nesupažindina vaikų su pagrindinių maisto prekių bei buitinių paslaugų kainomis, nepaaiškina, kaip naudotis visuomeniniu transportu. Įstaigos teigia, kad vaikai nors ir sužino kainas, tačiau nėra būtinybės jomis naudotis, todėl šias žinias greitai užmiršta. Vaikai nedalyvauja ir aptariant būsimų kasdieninės reikmės pirkinių poreikį. Tik keletas įstaigų nurodė, kad vaikai dalyvauja tik aptariant drabužių pirkimą.

115 Socialinių paslaugų kokybės vaikų globos namuose analizė ir vertinimas. V. Kraunaitienė. Ba-kalauro darbas. Darbo vadovė dr. L. Žalimienė. Vilniaus universitetas. 2005.

118

Vaikų savarankiškų įgūdžių formavimosi aplinką charakterizuoja ir vaikų savarankiš-ki gebėjimai ruošti patiekalus bei padengti šventinį stalą. Vaikai atlieka šiuos darbus, o jų įgūdžiai formuojami „gyvenimo mokyklėlėse“, įtvirtinami šeimynose, per kalendorines šventes, gimtadienius. Visos įstaigos nurodė, kad visi vaikai turi galimybę ruošti patieka-lus bei padengti šventinį stalą, jei jie neturi žymių judesio ir padėties sutrikimų arba to nori ir sugeba. Be to, gaminti maistą vaikai išmoksta atostogaudami pas globėjus.

Vaikų savarankiškumo formavimas užtikrinamas per jų atsakomybės ugdymą ir sky-rimą pareigų, pirmiausiai kasdieninių, buitinių. Visos įstaigos dalyvavusios apklausoje nurodė, kad jų globotiniai turi pareigų buityje: tvarkosi kambarius, tvarko ir prižiūri savo drabužėlius. Keletas įstaigų nurodė, kad vaikai turi budėjimų tvarkaraščius bendro naudojimo patalpose. Viena įstaiga nurodė, kad vaikai turi globoti mažuosius, slaugyti ligonius, laistyti gėles, maitinti žuvytes, susitvarkyti lauko žaidimų aikštelę.

Dauguma ilgalaikės vaiko globos įstaigų nurodė, kad moko vaikus skaičiuoti namų ūkio pajamas ir išlaidas kalbantis, analizuojant realias situacijas, moko teoriškai per eko-nominio ugdymo valandėles, individualių programų metu. Beveik visos, išskyrus vieną vaikų globos įstaigą, pažymėjo, kad moko vaikus nustatyti pirmenybes namų ūkio biu-džete. Visose ilgalaikės globos įstaigose vaikai mokomi taupyti energetinius išteklius, drabužius ir avalynę, indus, žaislus. Keletas respondentų teigė, kad vaikams suteikiamos šios srities teorinės žinios yra geros, tačiau praktinių įgūdžių vis dėlto trūksta.

Skatindami vaiką mokytis ir ugdyti savo sugebėjimus, darbuotojai susiduria su viena bendra problema – vaikų mokymosi motyvacijos stoka. Be to, nurodomos tokios nei-giamos vaikų savybės: menka savimonė, maža pažanga tobulinant savo įgūdžius. Kaip skatinti vaikų motyvaciją, ugdyti savimonę ir pan., šioms problemoms įveikti beveik visos įstaigos taiko individualų darbą su vaiku.

Visose įstaigose yra aiškinamasi priežastys, kodėl vaikai vengia kreiptis į personalą patarimų ar ko nors paprašyti. Vienoje įstaigoje šiuo tikslu buvo vykdoma anketinė apklausa, kitoje – individualių pokalbių metu, siekiama išsiaiškinti, ypač pastebėjus, kad vaikas galimai turi problemų.

119

5 s k y r i u s

Vaiko vystymosi poreikių užtikrinimas

Vaiko vystymosi samprata apima fizinį vaiko vystymąsi, motorinį vystymąsi, jo psicho-socialinę ir emocinę raidą (socialinių santykių požiūriu, kultūriškai tinkamu elgesiu, vertybėmis, savęs vertinimu) ir kognityvinę bei kalbos raidą. Taigi vaiko vystymosi po-reikiai gali būti siejami su šiomis sritimis:

1. Fizine raida.2. Psichosocialine ir emocine raida.3. Kognityvine ir kalbos raida.4. Maitinimu.5. Sveikata.6. Motoriniais įgūdžiais.7. Socialinėmis žiniomis ir elgsena.8. Vertybėmis.9. Savęs vertinimu116.

L. Jovaiša117, kalbėdamas apie žmogaus asmenybės brandą bei psichinių procesų vys-tymąsi, išskiria šiuos amžiaus tarpsnius:

kūdikystė (nuo gimimo iki vienerių metų);ankstyvoji vaikystė (antrieji-tretieji metai);pirmoji vaikystė (ketvirtieji-septintieji metai);antroji vaikystė (aštuntieji-dešimtieji metai);

116 Assesment of the needs of young children. The world bank.117 Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. Šiauliai. 2001.

120

paauglystė (vienuoliktieji-keturioliktieji metai);ankstyvoji jaunystė (penkioliktieji-septynioliktieji metai);jaunystė/ankstyvasis subrendimo amžius (aštuonioliktieji-dvidešimt antrieji metai);branda (nuo 23 metų).

Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingos savitos asmenybės brandos bei psichinių proce-sų vystymosi tendencijos. Pvz., paaugliams būdinga dėmesio stoka, išsiblaškymas, kas susiję su sparčiu fiziniu vystymusi, branda, taip pat ribotas visuomeniškumas – jam nepriimtina suaugusiųjų draugystė, nes šie nenoriai pripažįsta jo subrendimą ir savarankiškumą. Jis linkęs bendrauti su savo bendraamžiais ir truputį vyresniais už save. Viena svarbiausių paauglio veiklos motyvų yra užtikrinti savo socialinį statusą. Ankstyvojoje jaunystėje la-bai pasikeičia vaiko santykiai su draugais, tėvais ir kitais suaugusiaisiais. Tai sąlygoja in-telektinis brendimas, pusiausvyra tarp pilietiškų emocijų, sukaupta bendravimo patirtis. Paauglystės ir jaunystės metais dažnai susižavima kokia nors veikla, jai skiriama pernelyg daug laiko. Nuo to nukenčia tiesioginio pirmaeilių uždavinių sprendimas, mokymosi ar darbo veiklos interesai. Jaunystė perima daug bruožų iš paauglystės, o pirmojo subrendimo amžiaus pradžia mažai kuo skiriasi nuo jaunystės pabaigos. Būdingiausias šio amžiaus bruožas – savarankiškumas118. Taigi teikiant socialinės globos paslaugas specialistai tu-rėtų žinoti vaiko poreikių sričių ypatybes atitinkamame amžiaus tarpsnyje ir tuo vado-vautis, individualizuodami paslaugas kiekvienam vaikui. Pavyzdžiui, iš pateiktų trumpų paauglių ir ankstyvosios jaunystės amžiaus tarpsnių apibūdinimų matome, kodėl šiais laikotarpiais vaikams reikia sudaryti sąlygas savarankiškumui ugdytis, pasireikšti, savo pripažinimui ir statusui įtvirtinti ir t. t.

Vertinant vaiko vystymosi poreikius bei sudarant pagalbos planą (ISGP), būtina va-dovautis holistiniu119 požiūriu, ypač tai būtina ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais (0–8 metai)120. Tai reiškia, kad kiekvienas vaikas turi būti matomas kaip individualių savybių vientisa sistema aplinkoje, todėl, ir organizuojant globą, ir teikiant paslaugas, būtina matyti ne atskiras vaiko savybes ar bruožus, o visumą.

Šios normų srities tikslas – užtikrinti, kad vaikas turėtų visas reikalingas sąlygas ugdymuisi, vystymuisi, siekiant suformuoti pilnavertę asmenybę. Ši normų sritis yra išskirta visose trijose normų grupėse, tačiau detaliausias vaiko vystymosi poreikių regla-mentavimas yra būdingas vaikų socialinės globos namų normoms.

Pasaulio mokslinė patirtis rodo, kad net trumpas vaikų apgyvendinimas globos įs-taigoje, turi įtakos jų sergamumui ir psichosocialinės sveikatos neigiamiems aspektams

118 Šveikauskas V. Edukologijos pradmenys. Žiūrėta internete: http://www.vsv.lt/mokymas/Edu-kologijos/ 2007 m. birželio 12 d.

119 Holos – gr. visas120 HIV/AIDS – What about very young children? Žiūrėta internete: http://www.healthcomms.

org/pdf/findings02-hiv-ecd.pdf 2007 m. rugsėjo 15 d.

121

atsirasti. Nacionalinis vaiko sveikatos ir raidos institutas (National Institute of Child Health and Human Development) įvertina vaiko palikimo, apleidimo, skriaudimo po-veikį; atlieka kognityvinio, emocinio ir socialinio vaiko vystymosi tyrimus. Šie tyrimai rodo, kad, augantys globos institucijoje vaikai, lėčiau vystosi. Tokie lėtesnio vystymosi, specialiųjų poreikių vaikai nėra protiškai atsilikę. Tai „pamesti“ vaikai visuomenės svei-katos požiūriu. Reikėtų išlyginti jų vystymosi disfunkcijas ir stiprinti sveikatos išteklius. Būtina, kad šalia būtų padedantis. Palikto ir apleisto vaiko kognityviniam, emociniam ir socialiniam vystymui ir ugdymui tinkamų ryšių ir šeimos aplinkos sukūrimas yra ta investicija, kuri ilgą laiką teigiamai veiks ir stiprins jo sveikatos išteklius121.

Šios normų srities turinys iš esmės koncentruojasi apie tokius pagrindinius dalykus:

1. Tinkamai ir laiku vaikui organizuotos sveikatos priežiūros paslaugos.2. Palankios vaiko ugdymosi aplinkos sukūrimas.3. Savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo užtikrinimas.4. Vaiko socialinių ryšių tinklo palaikymas ir stiprinimas.

Toliau bus detaliau aptariamas kiekvienas iš 4 aukščiau išskirtų aspektų, siekiant at-kreipti dėmesį, kas yra svarbiausia įgyvendinant normas.

5.1. Tinkamai ir laiku vaikui organizuotos sveikatos priežiūros paslaugos (šios normos taikomos tik socialinės globos namams)

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): užtikrinti profilaktinius vaiko sveikatos patikrinimus;užtikrinti vaiko skiepijimą pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių;užtikrinti visas vaikui reikalingas sveikatos priežiūros, tarp jų ir psichikos sveika-tos, paslaugas;garantuoti pirmąją medicinos pagalbą;nuolat stebėti vaiko sveikatos būklę.

Terminai:Vaiko profilaktinių skiepijimų kalendorius – kalendorius, kuriame numatytas priva-

lomas ir rekomenduojamas vaikų skiepijimo nuo tam tikrų ligų grafikas, patvirtintas sveikatos ministro įsakymu.

121 G. Raslavičienė „Vaikų, su pažeistais socialiniais ryšiais ir augančių globos institucijoje, mišrių elgesio ir emocijų sutrikimų vertinimas“. G. Raslavičienė „Visuomenės sveikata“. – 2001, 1(14) 3–12 p.

122

Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas – sąlygos, aplinkybės, priežastys, kurioms esant vaikas gauna jam reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas.

Adaptacinis laikotarpis – laiko tarpsnis, kurio metu vaikas įgyja naują statusą ir de-rinasi prie naujos aplinkos reikalavimų122.

Užtikrinti profilaktinus vaiko sveikatos patikrinimusVaikui reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos susijusios tiek su profilaktiniais

sveikatos patikrinimais, tiek su sveikatos priežiūra vaikui susirgus, atsitikus nelaimin-gam atsitikimui ar pan.

Kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, kaip žinia, į ikimokyklinio ugdymo įstai-gą vaikas priimamas, pateikus jo sveikatos raidos istoriją, pagal sveikatos apsaugos teisės aktų reikalavimus (turi būti užpildyta forma F. 025-112/a ar išrašas iš šios formos)123. Taigi, jeigu globojamas vaikas lanko darželį, globos namų atsakingas darbuotojas patei-kia vaikų darželio medicinos darbuotojui minėtą formą iš sveikatos priežiūros įstaigos. Taip pat globos namai turi pateikti papildomą informaciją apie vaiko vystymosi, elgesio ypatumus, įvertinti vaiko sveikatos būklę ir, jei reikia, kartu su pedagogu paskirti indivi-dualų dienos režimą, maitinimą bei kitas sveikatinimo priemones. Duomenys apie vaiką pateikiami ikimokyklinės įstaigos grupės auklėtojai.

Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros teisės aktai reglamentuoja, kad 7–18 metų vaikai kasmet turi būti profilaktiškai tikrinami. Mokiniai kiekvienais metais iki rugsėjo 15 d. mokyklai turi pateikti informaciją apie profilaktinio sveikatos patikrinimo rezul-tatus, socialinės globos namai, kuriuose vaikai gyvena, turi pasirūpinti šių patikrinimų organizavimu. Taigi profilaktiškai vaiko sveikata turi būti tikrinama kiekvienais metais prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą ar vaikų darželį.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: kūdikių sveikatos profilaktiniai patikrinimai vykdomi, remiantis teisės aktų rei-kalavimais; ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos profilaktiniai patikrinimai vykdomi, re-miantis teisės aktų reikalavimais; mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos profilaktiniai patikrinimai vykdomi, remian-tis teisės aktų reikalavimais.

Užtikrinti vaiko skiepijimą pagal profilaktinių skiepijimų kalendoriųLietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros teisės aktai reglamentuoja, kokie skiepai

yra reikalingi, tinkami kiekvieno amžiaus vaikui. Sveikatos ministro yra patvirtintas

122 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas Dėl pradinio ugdymo sampratos. 2003 m. vasario 3 d. Nr. 113.

123 Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2002 Ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 102. 2002 m. kovo 4 d.

123

Profilaktinių skiepijimų kalendorius. Dėl kitų papildomų skiepų (pvz., vaikui išvykstant į turistines keliones, sporto varžybas į šalis, kur gali grėsti pavojus sveikatai dėl kokių nors ligų, gripo epidemijų atvejais ir kt.) konkrečiam vaikui sprendžia globos įstaigos atsakingas asmuo, vadovaudamasis geriausiu vaiko interesu ir pagrįstomis medicinos darbuotojų rekomendacijomis.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: kiekvieno vaiko byloje atsispindi jo profilaktiniai skiepijimai; kiekvienas vaikas skiepijamas pagal jo amžių ir sveikatos būklę;įstaigos atsakingas personalas laiku pasirūpina vaikų skiepijimu.

Užtikrinti visas vaikui reikalingas sveikatos priežiūros, tarp jų ir psichikos sveikatos paslaugas. Užtikrinimas globos įstaigoje reiškia tai, kad kiekvienam vaikui prireikus pa-sirūpinama, jog būtų suteiktos reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos (vaikas pa-lydimas į polikliniką, ligoninę, iškviečiamas gydytojas ir t. t.). Taip pat vaiko sveikatos priežiūra apima ir vaiko higienos įgūdžių ugdymą, atitinkamų sveikų gyvenimo sąlygų vaikui užtikrinimą.

Ikimokyklinėje įstaigoje ugdomi vaiko higienos įgūdžiai, laikantis tam tikras patvir-tintas programas. Globos namai, kuriuose vaikas gyvena, turėtų pasidomėti, kokios yra šios programos ir panašiai ugdyti vaiko sveikatos įgūdžius, jam būnant šioje įstaigoje. Sveikatos ministro įsakyme taip pat yra numatyta, kad vaikai į ikimokyklinę įstaigą ne-vedami, kai oro temperatūra yra žemesnė kaip –20 °C124, todėl globos namų personalas taip pat turi užtikrinti, kad būtų paisoma šių sąlygų, svarbių vaiko sveikatai.

Jeigu vaikas yra mokyklinio amžiaus, bendrojo lavinimo mokyklos užtikrina mokslei-vių sveikatos ugdymo programas ir tam tikrą sveikatos priežiūrą taip, kaip reglamentuo-ja sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl mokinių sveikatos priežiūros125. Formalioji sveikatos ugdymo programa yra integruota į kitų mokymo dalykų programas. Sveikatą ugdyti gali būti mokoma specialiose sveikatos ar sveikos gyvensenos pamokose, kurios organizuojamas kaip pasirenkamas kursas. Mokykloje mokiniams turi būti užtikrintas pirminių visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, sveikatos tikrinimas, teisės aktų nustatyta tvarka126. Globos įstaigose gyvenantys specialiųjų poreikių vaikai, išsky-rus negalinčius lankyti švietimo įstaigų, nuo 3 metų yra ugdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigose127. Asmens specialiuosius ugdymosi poreikius pedagoginiu, psichologiniu, me-

124 Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2002 Ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas nr. 102. 2002 kovo 4 d.

125 Lietuvos higienos norma HN 21:2005 Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. V-476.

126 Ten pat. 4.21 str.127 LR Specialiojo ugdymo įstatymas. 1998 m. gruodžio 15 d. Nr. VIII-969.

124

dicininiu ir socialiniu aspektais įvertina švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisi-ja ar (ir) pedagoginė psichologinė tarnyba Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų bendrai nustatyta tvarka. Specialiojo ugdymo komisija veikia ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir bendrojo lavinimo mokyklose. Todėl globos įstaiga, kurioje gyvena vaikas, turintis specialiųjų poreikių, pasirūpina, kad vai-kui būtų įvertinti specialieji medicininiai poreikiai ir, atsižvelgiant į tai, numatyta, kokia medicininė pagalba vaikui reikalinga.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos politikos ir procedūros numato, kas atsakingas už kiekvieno vaiko sveika-tos priežiūrą ir kaip tai yra organizuojama;globos įstaigos personalas žino kiekvieno amžiaus tarpsnio vaikų sveikatos ypatybes ir bendradarbiauja su ikimokyklinėmis įstaigomis bei bendrojo lavinimo mokyklo-mis, užtikrinant kiekvienam vaikui reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas;globos įstaiga, kurioje gyvena vaikas, turintis specialiųjų poreikių, pasirūpina, kad vaikui būtų įvertinti specialieji medicininiai poreikiai ir, atsižvelgus į tai, numaty-ta, kokia medicininė pagalba vaikui reikalinga;vaikų bylose atsispindi dėmesys jų psichikos sveikatai;įstaiga neišsiskiria iš kitų blogesniais vaikų sveikatos rodikliais.

Garantuoti pirmąją medicinos pagalbą reiškia, kad visas vaikų socialinės globos įstai-goje dirbantis personalas turėtų būti išklausęs pirmosios medicinos pagalbos kursus ir, iškilus būtinumui, suteikti vaikui pirmąją medicinos pagalbą (pvz., vaikui apsinuodijus, užspringus, susižeidus ir t. t.). Šie pirmosios medicinos pagalbos įgūdžiai turi būti kas-met atnaujinami.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas yra išklausęs pirmosios medicinos pagalbos kursus;personalo žinios apie pirmąją pagalbą nuolat atnaujinamos;įstaigoje neužfiksuota atvejų, kai vaikui nebuvo tinkamai suteikta pirmoji pagalba.

Normų nuostata, kad turi būti vykdomas „nuolatinis vaiko sveikatos būklės stebėji-mas“ akcentuoja, kad kaip ir bet kurioje normalioje šeimoje, globos namuose turi būti pamatomi vaiko negalavimai, kurie gali būti susiję su sveikatos sutrikimais (pvz., vaikas blogos nuotaikos, nevalgo, irzlus). Taip ir globos įstaigoje kiekvienas vaikas turi būti ma-tomas ir laiku pasirūpinama suteikti jam reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas. Čia svarbu, kad ne tik įstaigoje dirbantis sveikatos priežiūros specialistas (jeigu toks yra), bet ir vaiko „savas asmuo“, kiekvienas personalo narys būtų pastabus ir atidus kiekvienam vaikui, jo savijautai ir galimiems sveikatos sutrikimams. Kadangi pastaruoju laikotarpiu

125

pagausėjo psichinės sveikatos problemų mūsų visuomenėje, ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas globojamo vaiko psichinei sveikatai užtikrinti. Įvertinant tai, kad pa-tekimas globon kiekvienam vaikui yra papildomas rizikos, streso faktorius, paveikian-tis vaiko psichinę sveikatą (kaip buvo minėta anksčiau, globojamiems vaikams daž-niau būdingas nepasitikėjimas savimi, bendravimo problemos, agresyvumas ir t. t.). Globos įstaigų darbuotojai, siekdami pastebėti vaiko poreikį minėtoms paslaugoms, turėtų glaudžiai bendradarbiauti su vaiko ikimokykline ar mokymo įstaiga, psichi-kos sveikatos centrais, bendrai sprendžiant iškilusiais psichikos sveikatos problemas. Ypatingas dėmesys vaiko psichikos sveikatai ir su tuo susijusioms paslaugoms turėtų būti teikiamas:

– vaikui patekus į globos įstaigą, jo adaptacijos laikotarpiu;– vaikui pradėjus lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą arba mokyklą.Adaptacija suprantama kaip būsena, kurioje vaiko poreikiai ir aplinkos reikalavimai

yra visiškai patenkinami. Tai tam tikra prasme harmonijos tarp vaiko ir globos namų aplinkos būsena (žinoma, kiek tai įmanoma, vaikui netekus savo tėvų globos). Vaiko adaptacija yra procesas, kurio metu ši harmonija pasiekiama. Tai suprantama tiek kaip aplinkos keitimas (pritaikymas) vaikui, tiek kaip vaiko mąstymo, supratimo, elgesio pa-sikeitimai.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos administracijos numatytos taisyklės, politikos, procedūros ir kt. užtikrina, kad kiekvieno vaiko sveikatos būklė yra nuolat matoma, pastebima ir vaikas gauna reikalingą pagalbą;yra numatyta pagalba kiekvienam naujai atvykusiam vaikui, padedant prisitaikyti prie įstaigos aplinkos ir gyvenimo;vaikai, pagal savo amžių ir supratimo lygį, teigiamai vertina jiems reikalingą pa-galbą, susirgus ar sutrikus sveikatai.

5.2. Vaikui sukuriama palanki ugdymosi aplinka

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): sudaryti sąlygas mokytis pagal vaiko poreikiams tinkamas ugdymo programas;bendradarbiauti su socialinės globos namais, siekiant įgyvendinti vaiko ugdymo tikslus;taikyti reikalingas specialiąsias ugdymo programas; sudaryti palankias ugdymosi sąlygas, atsižvelgiant į vaiko individualumą;užtikrinti ypatingų vaiko gebėjimų ir gabumų realizavimą;

126

užtikrinti vaiko brandą, įgūdžius ir interesus atitinkančias ugdymuisi reikalingas programas, priemones ir aplinką; pagrįstai taikyti vaikui drausminančias priemones.

Terminai:

Neformalusis vaikų švietimas – kryptinga veikla, padedanti vaikui įgyti kompetenci-jos, tapti sąmoninga asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti savo proble-mas ir aktyviai veikti visuomenėje bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos128.

Ugdymas – mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavi-mas129.

Ugdymo programa – įvairiai formalizuota švietimo programa (modulis), kurios turi-niu, perteikimo būdais ir metodais siekiama numatyto rezultato.

Specialusis vaiko ugdymas – vaiko mokymas, lavinimas bei vertybinių nuostatų for-mavimas, pripažįstant vaiko gebėjimus ir galias. Specialieji ugdymosi poreikiai – pa-galbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka specialiųjų poreikių asmens galimybių130.

Saviraiška – asmenybės prigimties ir patirties realizavimas veikloje, kurios metu atsi-skleidžia asmenybės talentas, gebėjimai ir išgyvenimai.

Socializacija – vaiko vystymasis (raida) sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūros vertybių perėmimo procesas, tobulinimasis ir savęs realizavimas visuomenėje.

Socialinė aplinka – aplinkinis socialinis pasaulis: materialinės ir dvasinės žmogaus gyvenimo visuomenėje, vystymosi ir veiklos sąlygos.

Alternatyvios komunikacijos priemonės – gestų kalba, Brailio raštas.

Socializacijos ir užimtumo programos – neformalaus vaikų ugdymo programos, kurių tikslas užtikrinti vaikų gerovę, socialinės partnerystės pagrindu kuriant ir įgyvendinant kryptingas užimtumo, prevencijos ir edukacines programas, sąlygojančias sėkmingą vaikų socializaciją, ugdančias jų kultūrinę brandą, pilietiškumą, socialinius įgūdžius, sa-viraišką, gebėjimus ir polinkius131.

Sudaryti sąlygas mokytis pagal vaiko poreikiams tinkamas ugdymo programas Vaiko teisių pagrindų įstatymas reglamentuoja, kad „Atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo

išsilavinimo lygį, tėvai arba kiti teisėti vaiko atstovai turi teisę parinkti švietimo įstai-

128 Neformaliojo vaikų ugdymo koncepcija. Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. ISAK-2695. 2005.12.0.

129 LR Švietimo įstatymas. 2003 birželio 28 d. Nr. 63-2853.130 LR Specialiojo ugdymo įstatymas. 1998 m. gruodžio 15 d. Nr. VIII-969.131 Suformuluota remiantis Vaikų ir jaunimo socializacijos programa. LR Vyriausybės 2004 m. va-

sario 23 d. nutarimas Nr. 209.

127

gą, mokymosi formą bei metodus pagal vaiko protines ir fizines galias, įsitikinimus bei gabumus132“. Taigi socialinės globos namuose ar šeimynose, šeimose gyvenantys vaikai, pagal savo poreikius ir galimybes, mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse ar specialio-siose mokyklose, kaip ir biologinėse šeimose gyvenantys vaikai. Globos namai, šeimynos, globojančios šeimos, kaip vaiko interesus atstovaujančios institucijos, turi pasirūpinti, kad pagal galiojančią tvarką būtų įvertinti vaiko ugdymosi poreikiai bei galimybės ir vaikas pradėtų lankyti jam tinkančią mokymo įstaigą pagal vaiko poreikius atitinkančias ugdymo programas. Turi būti užtikrinama, kad nuo 7 metų vaikas pradėtų lankyti mo-kyklą. Kadangi globojamiems vaikams būdingas socialinis apleistumas, menka savivertė ir kiti neigiami bruožai, labai svarbu, kad, parenkant vaikui ugdymo įstaigą ir programą, jis nebūtų nepagrįstai nuvertintas.

Švietimo įstatymas numato, kad vaikui, dėl ligos ar patologinės būklės negalinčiam mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, sveikatos apsaugos bei švietimo ir mokslo mi-nistrų nustatyta tvarka sudaromos sąlygos mokytis namuose, savarankiškai mokytis ir laikyti egzaminus. Esant tokioms aplinkybėms globos institucija turi pasirūpinti tokių vaikų mokymo organizavimu globos namuose.

Apie kiekvieną globojamą vaiką turi būti žinoma – kaip jam sekasi mokykloje; ko-kios kyla mokslo ar elgesio problemos, kam vaikas turi gabumų, o kokie dalykai sun-kiai sekasi ir t. t. Jeigu yra mokymosi sunkumų, turi būti pasirūpinama vaiko porei-kius atitinkančios ugdymo programos parinkimu. Globos namų darbuotojai, globėjai turi lankytis tėvų susirinkimuose, organizuojamose šventėse ir t. t., kad galėtų tinka-mai ir adekvačiai suvokti savo globojamų vaikų poreikių ypatybes ir jiems reikalingą ugdymą.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas mokosi pagal jo galimybes ir sveikatos būklę atitinkančią ugdymo progra-mą, tai patvirtina atitinkamų sričių specialistų išvados ir rekomendacijos;ypatingas dėmesys kreipiamas vaiko galimybių mokytis įvertinimui, kad vaikas nebūtų nepagrįstai nuvertintas; pagal poreikius ir teisės aktų reikalavimus vaikui sudaromos sąlygos mokytis na-muose;globos namų darbuotojai, globėjai lankosi tėvų susirinkimuose, organizuojamose šventėse ugdymo įstaigose;įstaigos administracija ir personalas, globėjai, siekia, kad kiekvienas vaikas gautų jam tinkamiausią ugdymo formą ir programą.

132 LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 1996 m. kovo 14 d. Nr. I-1234. 35 str.

128

Specialiųjų ugdymo programų taikymas namuose, jeigu tai būtina čia gyvenantiems vaikamsSocialinės globos įstaiga, globėjai turi užtikrinti, kad vaikams, turintiems specialiųjų

poreikių, būtų sudarytos sąlygos ugdymui. Gali būti ugdoma specialiose ugdymo ins-titucijose arba, jei būtina, ir socialinės globos namuose, šeimynose ar šeimose. Vaikams turi būti pritaikytos geriausiai jų poreikius tenkinančios specialiojo ugdymo programos: modifikuotos, adaptuotos, specialios arba individualios. Vaikų, turinčių specialiųjų po-reikių, ugdymą, reglamentuoja Specialiojo ugdymo įstatymas, kurio nuostatos taikomos ir socialinės globos institucijose gyvenantiems vaikams. Svarbu, kad vaiko ugdymu rū-pintųsi ne tik ugdymo įstaiga, bet ir vaiko globėjai, globos namai, kaip vaiko intere-sus atstovaujančios ir ginančios institucijos. Kaip biologinėje šeimoje gyvenančio vaiko ugdymusi rūpinasi vaiko tėvai (bendrauja ir bendradarbiauja su vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, mokyklomis ir kt.), taip ilgalaikes socialinės globos paslaugas gau-nančio vaiko ugdymu turi rūpintis šių įstaigų personalas, globėjai.

Kai kurios Specialiojo ugdymo įstatymo133 nuostatos: specialusis ugdymas yra Lie-tuvos švietimo sistemos dalis. Jis apima specialiųjų poreikių asmenų ankstyvąjį, ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį lavinimą, profesinį, aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, papildomą ugdymą. Specialiųjų poreikių asmenys ugdomi valstybinėse, savivaldybių bei nevalstybinėse visų tipų bendrojo ir specia-liojo ugdymo įstaigose, globos įstaigose ir specializuotuose suaugusiųjų centruose. Globos įstaigose gyvenantys specialiųjų poreikių vaikai, išskyrus negalinčius lankyti švietimo įstaigų, nuo 3 metų yra ugdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Globos įstaigose gyvenantys specialiųjų poreikių asmenys, išskyrus negalinčius lankyti švie-timo įstaigų, nuo 6–7 metų yra ugdomi įvairių tipų bendrojo lavinimo mokyklose. Asmenys, negalintys lankyti švietimo įstaigų, ugdomi namuose.

Specialiųjų poreikių asmenys mokomi bendrųjų ir specialiųjų dalykų pagal Švie-timo ir mokslo ministerijos patvirtintus arba jos nustatyta tvarka aprobuotus moky-mo planus, bendrąsias ir specialiąsias programas.

Specialiųjų poreikių vaikui jo tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu sudaromos są-lygos ugdytis arčiau jų gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo ir ben-drojo lavinimo mokykloje visiškos, dalinės integracijos forma arba specialiojo ugdymo programą vykdančioje mokykloje. Vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius įvertina, ugdymo formą siūlo mokyklos specialiojo ugdymo komisija arba pedagoginė psicho-loginė tarnyba. Mokyklą vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba.

Modifikuota programa – specialiųjų poreikių asmeniui pritaikyta bendrojo lavi-nimo programa, leidžianti jam ugdytis pagal valstybinius išsilavinimo standartus.

133 LR Specialiojo ugdymo įstatymas. 1998 m. gruodžio 15 d. Nr. VIII-969.

129

Adaptuota programa – valstybinio išsilavinimo standartams neprilygstanti ben-drojo lavinimo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių asmens gebėjimams ir re-aliam mokymosi lygiui.

Specialioji programa – valstybiniams išsilavinimo standartams neprilygstanti ben-droji dalyko programa, skirta tam tikrai specialiųjų poreikių asmenų grupei, ar pro-grama, skirta sutrikusiai funkcijai lavinti.

Individualioji programa – programa, skirta asmens individualiems gebėjimams ugdyti ir specialiesiems ugdymosi poreikiams tenkinti.

Specialiąją pedagoginę pagalbą teikia specialieji pedagogai, turintys aukštąjį išsi-lavinimą ir pedagogo psichologo kvalifikaciją darbui su specialiųjų poreikių asmeni-mis. Psichologinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenims teikia psichologai, turintys ne mažesnį kaip psichologijos magistro laipsnį arba jam prilygstantį studijų kvalifi-kacinį laipsnį. Socialinę pagalbą teikia socialiniai darbuotojai.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: visi neįgalūs vaikai ugdomi, pagal jiems tinkamas ir reglamentuotas teisės aktais ugdymo programas bei sąlygas;kiekvienam neįgaliam vaikui taikoma ugdymo programa (modifikuota, adaptuo-ta, speciali ar individuali) yra adekvati jo poreikiams ir užtikrina geriausią vaiko interesą;specialiųjų poreikių vaikai mokomi bendrųjų ir specialiųjų dalykų pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus arba jos nustatyta tvarka aprobuotus mokymo planus, bendrąsias ir specialiąsias programas;ugdymo programas vykdo šią veiklą turinčios teisę vykdyti institucijos ir atitinka-mą kvalifikaciją turintys specialistai taip, kaip reikalauja teisės aktai.

Sudaryti palankias ugdymosi sąlygas, atsižvelgiant į vaiko individualumą Socialinės globos institucija, turėdama visapusišką informaciją apie vaiko poreikius,

gabumus, pageidavimus, norus turi siekti sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaiko raidai. Atsižvelgus į vaiko amžių, amžiaus tarpsnių ypatybes, svarbu sudaryti galimybes vai-kams ugdyti gabumus, žaisti tam amžiui naudingus žaidimus, sportuoti, skaityti knygas, lankyti įvairius būrelius. Kaip žinia, galimybės saviraiškai yra labai svarbus veiksnys asmenybės formavimuisi, pasitikėjimui savimi, vaiko savivertės augimui. Palanki aplin-ka vaiko ugdymui užtikrina sėkmingą jo psichosocialinę, emocinę raidą, skatina kūry-biškumą, fantaziją, kas daro įtaką vaiko psichinei sveikatai. Yra pastebėta, kad tėvai ar globėjai linkę slopinti vaikų fantaziją, nes tai susiję su didesniais vaiko priežiūros rūpes-čiais. Tačiau jos nepuoselėjant tais vaiko raidos periodais, kurie palankūs kūrybiniam mąstymui ugdyti, vaiko kūrybiškumo galios bus labai ribotos. Be to, kaip rodo tyrimai,

130

slopinant vaiko fantaziją ir kūrybiškumą, didėja galimybės kauptis vaiko neigiamoms emocijoms, pykčiui. Slopinti kūrybiškumą ir fantaziją – pavojingas kelias. Tai, kas slo-pinama, niekur neišnyksta – virsta kūryba arba destrukcija. Kuo anksčiau ir kuo labiau kūrybiškumas slopinamas, tuo dažniau jis tampa destruktyvus. Tėvai ir mokytojai dažnai mano vertiną kūrybiškumą, tačiau iš tikrųjų ne visuomet sugeba priimti kūrybišką vaiko elgesį, nes ir patys mieliau taikosi prie vyraujančių visuomenės normų („nenusišnekėk“, „neišsišok“, „būk toks, kaip visi“ ir pan.)134.

Kaip svarbi ugdomoji aplinka vaiką veikia ir bendravimas su bendraamžiais. Paau-glystėje ypač svarbūs yra draugai. Įgūdžiai įgyti bendraujant su draugais gali užtikrinti sveikus suaugusiųjų santykius. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų, neįgalūs vaikai dažniau turi bendravimo problemų, yra nedrąsūs, todėl svarbu skirti daug dėmesio bendravimo įgūdžiams ugdyti.

Sėkmingai vaiko socializacijai labai svarbu, kad vaikas įgytų pakankamai įgūdžių įvai-riose gyvenimo situacijose: buityje, asmeniniuose santykiuose, visuomeniniame gyve-nime. Pavyzdžiui, kaip elgtis ir kur kreiptis nelaimės ar krizių atveju, kaip užjausti ar padėti nelaimės ištiktam draugui ir t. t. Šių įgūdžių įgijimui svarbu skirti pakankamai laiko, ieškoti įvairių priemonių, siekti vaikus sudominti ir įsitraukti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikui sudaromos sąlygos, teikiamos paslaugos atspindi palankią aplinką jo gebė-jimams atsiskleisti, įvertintiems poreikiams tenkinti;vaikas turi galimybes žaisti, sportuoti; vaikas, turintis bendravimo problemų, gauna reikalingą specialistų pagalbą;vaikas, pagal savo poreikius, gali tenkinti saviraiškos poreikius;vaikas lanko būrelius ir pan., pagal savo pageidavimus ir poreikius;socialinės globos paslaugų teikėjas (personalas, globėjai) turi žinių ir įgūdžių apie vaiko fantazijos ir kūrybiškumo ugdymo svarbą.

Vaikas turi turėti žaislų, atitinkančių jo amžių ir brandą. Žaislai turi atitikti vaiko brandos etapus, t. y. kognityvinį ir intelekto vystymąsi, aprašytą vaiko raidos etapuose, tada jie naudingi ugdymui. Kita vertus, žaislai gali žaloti vaikų psichologinį ir mentalinį vystymąsi. Kai vaikas žaidžia, jo smegenų membranos paviršius išsiplečia ir smegenys būna atviros naujoms idėjoms. Ir, atvirkščiai, kai vaikas nuobodžiauja, nėra įsitraukęs į veiklą, smegenų sluoksniai susitraukia apribodami protą. Mokymui skirti žaislai plečia vaiko žinias apie įvairius dalykus, pavyzdžiui, matematiką, kalbą ir skaitymą. Manoma, kad dėlionė (angl. puzzle) vysto vaiko drausmingumą ir vaizduotę, o žodžių loto, žai-

134 Daiva Grakauskaitė-Karkockienė Kūrybos psichologija (teoriniai ir praktiniai aspektai) Žr. in-ternete: http://www.skrynia.lt/biblioteka/gabiuju-ugdymas.rtf.

131

džiamas grupėje, skatina konkurencingumą ir turtina vaiko žodyną. Žaislai moko vaiką įsitraukti į veiklą ir teikia pasitenkinimą, skatina vaiko proto vystymąsi135.

Taigi žaislai ir žaidimai yra labai svarbūs vaiko raidai. Žaidimai yra svarbi ir efektyvi vaiko psichoterapijos priemonė. Pavyzdžiui, manoma, kad spontaniškumą žadinantys žaidimai ankstyvojoje vaikystėje kompensuoja motinos dėmesio stoką.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas turi žaislų, atitinkančių jo amžių ir brandą;vaikas turi galimybes išmokti ir žaisti jam tinkamus žaidimus, prisidedančius prie jo savijautos, gerovės didinimo;personalas, globėjai turi žinių ir moka įvairiems amžiaus tarpsniams tinkamų ir reikalingų žaidimų.

Ypatingų vaiko gebėjimų ir gabumų realizavimas priklauso ne tiek nuo paties vaiko, ypač, kai kalbame apie globojamus vaikus, kiek nuo tam palankios aplinkos sukūrimo. Vienu atveju pats vaikas, turintis išskirtinių gebėjimų dailės, muzikos, tiksliųjų mokslų ar kt. srityse, gali būti ganėtinai iniciatyvus ir atkaklus, siekdamas tuos gebėjimus ugdyti; kitu atveju pats vaikas, turintis tokių gebėjimų, gali neturėti pakankamai valios, motyva-cijos tokiems gebėjimams ugdyti. Pastaruoju atveju ypač svarbu, kad socialinės globos paslaugų teikėjas įžvelgtų tokius gebėjimus ir motyvuotų vaiką, sudarytų sąlygas tiems gebėjimams ugdyti. Tuo labiau, kad gabūs vaikai dažniau būna labai jautrūs. Gali būti, kad tokiems gebėjimams ugdyti bus reikalingi papildomi ištekliai ir paslaugų teikėjo pastangos, tačiau, vadovaujantis geriausiu vaiko interesu, šie ištekliai ir pastangos turėtų būti surasti. Praktiniai patarimai (kad gabūs vaikai gerai jaustųsi ir kokios kliūtys trukdo jiems atsiskleisti)136:

Praktiniai patarimai, ko reikia, kad gabieji jaustųsi gerai (remiantis A. Takacs ir M. B. Karnes): – susitikimų su bendraminčiais;– subalansuotos mokymo programos;– žaismingos (nenuobodžios) mokymosi aplinkos;– galimybių tenkinti individualius poreikius;– mokytojų patarėjų, konsultantų;– paskatinimo, padrąsinimo veikti;– aplinkinių gebėjimo priimti juos tokius, kokie yra.

135 Arland Kent. For more information on educational toys. Žiūrėta internete: www.educational-toys-time.com 2007 m. liepos 9 d.

136 Daiva Grakauskaitė-Karkockienė Kūrybos psichologija (teoriniai ir praktiniai aspektai). Žr. in-ternete: http://www.skrynia.lt/biblioteka/gabiuju-ugdymas.rtf.

132

Nors kiekvieno vaiko atvejis yra individualus, nustatyta, kad vyrauja šios kliūtys ga-bumams atsiskleisti: 1. Negatyvus požiūris į mokyklą ir mokymąsi apskritai.2. Blogi santykiai su tėvais.3. Nuotaikų svyravimas, depresija, vidiniai prieštaravimai.4. Žemas savęs vertinimas, „pastumdėlio“ savijauta; polinkis teisintis ir aiškinti savo

trūkumus, kaltės priskyrimas kitiems.5. Polinkis fantazuoti.6. Blogi tarpusavio santykiai, nepasitikėjimas žmonėmis.7. Atkaklumo stoka, polinkis į išsiblaškymą ir svarbių reikalų atidėliojimą.8. Priešiškumas mokytojams, vadovams.9. Nuobodulys.10. Savidrausmės stoka ir nesugebėjimas imtis atsakomybės (asmeninės) už savo

veiksmus.11. Lyderio savybių neturėjimas.12. Nesugebėjimas atsipalaiduoti, linksmintis arba pernelyg didelis dėmesys malonu-

mams.13. Emocinės pusiausvyros stoka.14. Jautrumas kritikai; polinkis kritikuoti kitus.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: gabiems vaikams sudaromos palankios sąlygos ugdyti savo gabumus;personalas, globėjai supranta gabių vaikų didesnį pažeidžiamumą ir siekia sukurti gabiems vaikams aplinką, kurioje jie gerai jaustųsi (žr. viršuje šios aplinkos cha-rakteristikas);personalas, globėjai supranta gabių vaikų didesnį pažeidžiamumą ir siekia mažinti kliūtis gabiems vaikams atsiskleisti (žr. viršuje šios aplinkos charakteristikas);įstaigos administracija skiria dėmesį ir lėšas gabių vaikų ugdymui.

Užtikrinti vaiko brandą, įgūdžius ir interesus atitinkančias ugdymuisi reikalingas pro-gramas, priemones ir aplinką Įvairūs autoriai137 įvairiai klasifikuoja vaiko raidos etapus, kurių ypatumai lemia skir-

tingus vaiko poreikius ugdymui, ugdymo priemonėms ir su tuo susijusiai kitai pagalbai. Paprastai skiriamos trys pagrindinės brandos stadijos: ankstyvoji vaikystė, vaikystė ir

137 Stages of Growth Child Development – Early Childhood (Birth to Eight Years), Middle Child-hood (Eight to Twelve Years). Žr internete: http://education.stateuniversity.com/pages/1826/Child-Development-Stages-Growth.html.

133

paauglystė. Šios stadijos yra apibrėžiamos per vystymosi tikslus, nors ribos tarp jų nėra labai griežtos:

– Ankstyvoji vaikystė (nuo gimimo iki aštuonerių metų). Pagrindinis vystymosi už-davinys yra žinių vystymasis. Vaikas auga, išmoksta sėdėti, vaikščioti, prašytis į tualetą, naudoti šaukštą, koordinuoti akių ir rankų judesius. Fiziniai vaiko kūno pokyčiai yra lydimi vaiko kognityvinės ir kalbos raidos. Pradeda suvokti savo vei-klos priežasties ir poveikio esmę ir atsaką iš vaiką prižiūrinčių asmenų. Kalbos vartojimas leidžia vaikui komunikuoti su kitais ir spręsti problemas. Pagrindi-nis momentas, kai vystosi vaiko prisirišimas, yra vieneri metai amžiaus. Emocinio prisirišimo kokybė ar prisirišimo stoka suformuota ankstyvojoje vaikystėje yra pagrindas tolimesniems vaiko santykiams. Nuo trijų iki penkerių metų auga so-cioemociniai įgūdžiai, įskaitant bendraamžių santykių formavimąsi, lyties iden-tifikaciją ir supratimą kas yra gerai, o kas blogai. Ikimokyklinio amžiaus vaikas išmoksta konkrečių lyties vaidmenų, t. y. to, kas laikoma mergaitės ar berniuko elgesiu. Sparčiai vystosi simbolių, tiek ženklų, tiek kalbos vartojimas. Vaikui nuo šešerių-septynerių metų didžiausią įtaką daro mokykla ir žaidimų aikštelė. Šiuo laikotarpiu, nustačius vaiko raidos ypatumus ir problemas, pritaikius tinkamas ugdymo programas, galima gauti gerų rezultatų.

– Vaikystė (aštuoneri-dvylika metų). S. Freudas šią stadiją vadina latentine stadija, laikotarpiu, kai seksualiniai ir agresyvūs iššūkiai yra užslopinti. Šioje stadijoje vys-tosi kognityvinės žinios, asmenybė, motyvacija ir tarpasmeniniai santykiai. Vaikai šiuo laikotarpiu išmoksta visuomenės vertybes. Todėl pirmas uždavinys šioje sta-dijoje yra integracija tiek individo, tiek visuomenės kontekste. Fizinė raida šiuo laikotarpiu yra lėtesnė nei ankstyvojoje vaikystėje ar paauglystėje. Psichologinė mokyklinio amžiaus vaiko raida taip pat sulėtėja, lyginant su ikimokyklinio vaiko raida. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai išsiugdo pozityvų savigarbos jausmą ir išmoksta pasijusti kompetentingi, jeigu jiems duodama progų pasiekti laimėjimų; jie sugeba imtis nemenkos atsakomybės. Vaikas turi entuziazmo mokytis ir dirbti, pasiekimai tampa motyvuojančiu veiksniu vaikui formuojant kompetenciją ir sa-vivertę. Didėja vaiko galimybės dalyvauti tarpasmeninėje komunikacijoje. Drau-gai yra labai svarbūs šiame amžiuje, ir įgūdžiai, įgyti bendraujant su jais, gali už-tikrinti sveikus suaugusiųjų santykius. Daugumai vaikų šiuo laikotarpiu padidėja nepriklausomybė, stiprėja draugystė ir vystosi interesai: sporto, muzikos ir pan.

– Paauglystė (dvylika-aštuoniolika metų). Paauglystė pasibaigia, kai individas bai-gia suformuoti savo kaip suaugusiojo identitetą. Paauglystė apibrėžiama psicho-loginiu, kultūriniu, kognityviniu aspektais. Pirminis raidos tikslas paauglystėje yra identiteto formavimasis. Seksualinė branda yra viena iš ryškiausių šio periodo vystymosi bruožų. Šiuo laikotarpiu paaugliai daugiausiai turi naudos iš tiesioginės patirties, o ne iš abstrakčių idėjų ir principų. Paaugliai išmoksta naujų vaidmenų,

134

naujo mąstymo ir elgsenos, jie tyrinėja naujas skirtingas idėjas ir vertybes. Emoci-jų požiūriu paauglystė gali būti netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir su nerimu dėl ateities138. Paauglystė yra charakterizuoja-ma kaip konfliktas tarp identiteto ir vaidmens. Jie pradeda trauktis iš savo šeimos priklausomybės, konfliktuojant šeimos ir bendraamžių įtakai. Nuotaikų svyravi-mai taip pat yra būdingi paauglystei. Nors nuotaikų svyravimas priskiriamas hor-monams, tačiau tai gali būti loginė reakcija į socialinius, fizinius ir kognityvinius pokyčius, su kuriais kovoja paaugliai, spręsdami savivertės problemas. Daugybės psichologinių sutrikimų, kaip antai, depresija, nuotaikų svyravimai ir šizofrenija prasideda šiame amžiuje.

Todėl globos namų personalas turi žinoti kiekvieno vaiko raidos tarpsnio ypatybes, sunkumus, tam, kad sukurtų tinkamas sąlygas vaiko raidai, užkirstų kelią problemoms atsirasti.

Be to, turi būti kuriamos ir taikomos įvairios vaikų neformaliojo ugdymo programos (socializacijos ir užimtumo programos). Tai neformalaus vaikų ugdymo programos, ku-rių tikslas užtikrinti vaikų gerovę. Jos turi papildyti ir pratęsti atitinkamo amžiaus vaikų formalaus ugdymo programų nuostatas ir principus. Neformalaus vaikų švietimo pro-gramos – tai neformaliojo švietimo įstaigos (mokytojo) parengta ir neformaliojo švietimo metodais įgyvendinama programa, kuria siekiama ugdyti vaiko kompetencijas plėtojant prigimtinius vaiko gebėjimus139. Šių programų rėmuose, socialinės partnerystės pagrindu, gali būti kuriamos ir įgyvendinamos kryptingas užimtumo, prevencijos ir edukacinės programos, sąlygojančios sėkmingą vaikų socializaciją, ugdančios jų kultūrinę brandą, pilietiškumą, socialinius įgūdžius, saviraišką, gebėjimus ir polinkius. 2005 m. buvo pa-tvirtinta neformaliojo vaikų ugdymo koncepcija140, kuri apibrėžė neformaliojo vaikų ug-dymo tikslus, uždavinius, rezultatus, ugdymo sistemą ir t. t.

Prireikus vaikui turi būti taikomos alternatyvios komunikacijos priemonės (jeigu vai-kas aklas – jam turi būti sudarytos galimybės skaityti Brailio raštu, jis turi būti mokomas šiuo raštu naudotis; bendraujant su vaiku nepamirštama viską išreikšti žodžiais; kurčias vaikas turi būti mokomas gestų kalbos ir turėti galimybę bent su vienu darbuotoju susi-kalbėti gestų kalba ir t. t.).

Šiuolaikiniame informacinių technologijų amžiuje svarbu sudaryti galimybes vaikui naudotis kompiuteriu, kitomis informacinėmis technologijomis (pvz., jeigu nėra gali-mybių apsirūpinti kompiuteriais, galima ieškoti bendradarbiavimo galimybių su moky-klomis, kitomis įstaigomis, kuriose vaikas galėtų periodiškai naudotis IT).

138 C. Sutton Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija, VU Specialiosios psichologi-jos laboratorija, Vilnius, 1999.

139 Neformaliojo vaikų ugdymo koncepcija. Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. ISAK-2695. 2005. 12.30.

140 Neformaliojo vaikų ugdymo koncepcija. Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. ISAK-2695. 2005. 12.30.

135

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, globėjai žino atitinkamo amžiaus ir brandos vaiko poreikius ir užtikri-na reikalingas priemones ir aplinką vaiko ugdymui;neįgalūs vaikai turi reikalingas techninės pagalbos priemones, kitą aprūpinimą, kuris būtinas jų ugdymui;įstaigos administracija užtikrina reikalingų pagal vaikų poreikius neformalaus ug-dymo programų kūrimą ir įgyvendinimą;personalas, globėjai turi žinių ir įgūdžių alternatyvių komunikacijos priemonių taikymui.

Tolerancijos ir pagarbos bet kuriam kitam vaikui ar suaugusiam asmeniui ugdymas, nepriklausomai nuo jo fizinės būklės, socialinės ar etninės kilmės ir kt. yra svarbi vaiko ugdymo dalis. Nors tolerancijos ugdymas yra bendrojo lavinimo mokyklų bei ikimoky-klinio vaikų ugdymo programose, globos institucijose šis ugdymas turėtų būti tęsiamas realizuojant neformalaus ugdymo programas. Tolerancijos samprata – tai pirmiausia pažinimas, kas yra tas „kitas“, tolerancijos ir nepakantumo ribų suvokimas, bendravimo įgūdžių formavimas ir jų taikymas kasdieninėje veikloje141. Ugdant toleranciją pirmiau-sia labai svarbus atitinkamos aplinkos sukūrimas, padedančios formuotis tolerancijai ir pagarbai kitam ir kitokiam. Pavyzdžiui, jei personalas vartoja įžeidžiančius žodžius tam tikrų socialinių grupių ar asmenų atžvilgiu, smerkia ar „klijuoja etiketes“, formalūs pamokymai būti tolerantiškam neduos teigiamų rezultatų. Svarbu vaikui sudaryti gali-mybes susipažinti su kitos rasės, religijos, etninės kilmės žmonių gyvenimu, poreikiais, suprasti, kodėl atsiranda skirtumai tarp žmonių, kas juos lemia.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, globėjai elgiasi tolerantiškai ir pagarbiai tarpusavyje, su vaikais, kitais asmenimis;organizuojant įvairias vaikų veiklas ir užsiėmimus, kreipiamas dėmesys toleranci-jos ir savitarpio pagarbos ugdymui;vaikų nuostatos kitų atžvilgiu yra tolerantiškos.

Drausminančių priemonių, bausmių vaikui taikymas mūsų visuomenėje kol kas yra labai skirtingai suprantamas ir diskutuojamas dalykas. Dar neretai fizinė bausmė su-prantama kaip labiausiai vaiką drausminanti priemonė. Tuo tarpu efektyvi disciplina padeda vaikams išmokti kontroliuoti savo elgesį ir veikti pagal savo supratimą, kas yra gerai, kas blogai, o ne todėl, kad baudžiama. (detaliau apie bausmių rūšis ir jų poveikį

141 Ranonytė A. Kaip ugdoma tolerancija? Formali programinė nuostata ir kasdienė patirtis. Žiū-rėta internete: http://www.ces.lt/downloads/structure/files/Kaip%20ugdoma%20tolerancija.pdf 2007 m. liepos 10 d.

136

žr. 3 šios knygos skyriaus poskyrį Vaikas apsaugotas nuo smurto, prievartos, išnaudoji-mo, įžeidinėjimų). Normose įtvirtinta nuostata, kad vaikui gali būti taikomos tik tokios drausminančios priemonės, kurios nepažeidžia vaiko teisų ir yra taikomos, siekiant užti-krinti vaiko geriausią interesą. Ši norma remiasi keletu teisės aktų, kaip antai Vaiko teisių konvencija Vaiko gerovės socialinės politikos koncepcija, Vaiko teisių pagrindų įstatymas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje „Drausmės bei priverčiamųjų auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymas“ teigiama, kad „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą“. Taip pat „Vaikui už mokymo, auklėjimo (globos) įs-taigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus gali būti taikomos drausminės auklėjamojo poveikio priemonės; pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas elgesio įvertinimas, kitos įstatymų nustatytos poveikio priemonės“142.

Ministrų komiteto rekomendacijose valstybėms narėms yra teigiama, kad visos glo-bos institucijose naudojamos kontrolės ir drausmės priemonės, įskaitant tas, kurios yra skirtos sau pačiam, daromos žalos ar kitų sužalojimų prevencijai, turi būti paremtos visiems žinomomis taisyklėmis ir patvirtintais standartais143. Vadinasi, personalas ir glo-bėjai neturi teisės taikyti tokių kontrolės ir drausmės priemonių, kurios prieštarautų išvardintų teisės aktų nuostatoms, o šių priemonių praktinis taikymas turėtų būti raštiš-kai įtvirtintas paslaugų teikėjo dokumentuose.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikui drausminančios priemonės taikomos, nepažeidžiant tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatų;personalas, globėjai turi pakankamai žinių apie įvairių disciplinuojančių priemo-nių taikymo vaiko elgesiui koreguoti efektyvumą;vaikai mano, kad jie nėra neteisėtai baudžiami;įstaigos administracija, globėjai turi apgalvotą ir nuoseklią drausminančių prie-monių vaikams taikymo politiką bei patvirtintą tvarką.

Geriausio vaiko intereso samprata pradėta vartoti dvidešimtojo amžiaus viešojoje po-litikoje. Ši nuostata argumentuojama tuo, kad vaikai negali greitai atsigauti ir bet koks pokytis vaiko gyvenime gali būti žalingas jo gerovei. Pavyzdžiui, teismas vartoja geriau-sio vaiko intereso doktriną, kai siekia nustatyti, kas priims medicininius sprendimus, kai tėvai nesutinka su juridiškai įteisintais. Tėvams skiriantis, teismas analizuoja būsimas

142 Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Valstybės žinios, 1996, Nr. 33-807. 49 straipsnis. 143 Ministrų Komiteto rekomendacija REC 20055 valstybėms narėms dėl vaikų, gyvenančių glo-

bos institucijose (Priėmė Ministrų Komitetas 2005 m. kovo 16 d. Ministrų pavaduotojų 919-e posėdyje).

137

vaiko gyvenimo sąlygas ir jo būsimus globėjus – ar tai atitiks geriausią vaiko interesą. T. y. sprendžiama, kaip atsilieps vaikui tėvų bendravimas; globėjų namų aplinka. Antai britų įstatymuose vaiko interesai yra pirmaeilis dalykas visose bylose. Teismas tikrina vaiko gerovės aspektų sąrašą, išsiaiškindamas vaiko norus bei jausmus (atsižvelgiant į jo amžių ir supratimą); vaiko fizinius, emocinius ir ugdymo poreikius; pokyčius vaiko gyvenimo aplinkybėse dabartyje ir ateityje. Laikomasi nuostatos, kad bet kokia žala, dėl kurios vaikas kenčia dabar, gali turėti riziką ateityje. Ši vaiko situacijos, gerovės veiksnių analizė turi užtikrinti vaiko teises ir visada tam teikiama pirmenybė prieš bet kokį sprendimą144. Vaiko geriausio intereso samprata yra plati, integruojanti daugelį aspektų.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga galime pateikti šiuos vaiko interesų sampratos elementus: a) sveikas vystymasis; b) bendravimas su kitu tėvu ir giminėmis; c) teisė į orumą, asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę; d) laisvas pažiūrų ir nuomonės reiškimas visais su juo susijusiais klausimais; e) teisė į mokslą; f) teisė į poilsį ir laisvalaikį; g) tinkamas teisės dirbti realizavimas; h) saugi socialinė aplinka.

M. S. Meli145 teigia, jog iš pradžių geriausių vaiko interesų kriterijus gali pasirodyti patrauklus, kadangi jis suteikia platesnę galimybę išsiaiškinti ir nuspręsti, kas vaikui yra naudingiausia. Tačiau, žiūrint iš kito taško, besivadovaujant tokiu abstrakčiu kriterijumi kaip vaiko interesai, akivaizdu, kad geriausio įmanomo sprendimo pa-siekimas neretai yra labiau iliuzija nei realybė. Pakankamai svarus šiuo atveju yra vaiko norų vaidmuo. Tačiau šis kriterijus taip pat yra ganėtinai neapčiuopiamas ir „slidus“. Į vaiko norus gali būti neatsižvelgiama arba jiems skiriama mažiau dėme-sio, kai vaikas yra nepakankamai subrendęs, kad išreikštų savo norus arba, kai vaiko norai prieštarauja vaiko interesams. Pažymėtina, kad Lietuvos teisėje nėra nustatyta amžius, nuo kada yra išklausoma vaiko nuomonė teisme, o tik minima, jog vaikas turi būti pakankamai subrendęs, kad mokėtų reikšti savo mintis. Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Rusijos Federacijoje, nustatomas konkretus amžius, o, pavyzdžiui, Vo-kietijoje ši sritis reglamentuojama dar kitaip. Nustatoma amžiaus riba, nuo kurios nepilnamečio nuomonė tampa lyg ir lygiavertė tėvų nuomonei146.

144 Žr. internete: www.wikipedia.org.145 Melli M. S. Toward a Restructuring of Custody Decision – making at Divorce: an Alternative

Approach to the Best Inerests of the Child // Eekalaar J. Sarcevic P. (eds.) Parenthood in Mo-dern Society. – London: Martinus Nijhoff Publishers, 1993. P. 32.

146 Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų. Žiūrėta internete: http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Naudingi_resursai/Vaiko_gyvenamosios_vietos_nustatymas_su_vienu_t%C4%97vu 2007 m. rugsėjo 16 d.

138

Geriausio vaiko intereso principas taikant drausminančias priemones reiškia, kad šios priemonės nepažeis vaiko sveiko vystymosi, bendravimo su tėvais ar artimaisiais, vaiko orumo ir teisės į neliečiamybę, saugią aplinką ir t. t. (žr. aukščiau pateiktą apibū-dinimą).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: taikomos drausminančios priemonės nepažeidžia vaiko sveiko vystymosi, bendra-vimo su tėvais ar artimaisiais, vaiko orumo ir teisės į neliečiamybę, saugią aplinką ir t. t.;vaiko nuomone, taikomos drausminančios priemonės nepažeidžia jo teisių ir orumo.

5.3. Vaikui padedama įgyti socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių

Pagalba vaikui įgyjant socialinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius reglamentuoja-ma visose trijose socialinės globos paslaugų vaikams normose. Tačiau dienos socialinės globos normose neįgaliems vaikams ši norma yra mažiau detalizuota dėl tos priežasties, kad gaudami dienos socialinę globą vaikai su negalia gyvena savo namuose ir jų šeimos atlieka vaiko socializacijos, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo funkciją. Tuo tarpu socialinės globos institucijose gyvena likę be tėvų globos ar socialinės rizikos vaikai, kuriems tėvų parama šiuo požiūriu yra nepasiekiama ir todėl reikalinga iš personalo ir globėjų pusės.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): ugdyti vaiko savikontrolę, emocijas, jausmus ir elgesio raišką;ugdyti vaiko atsakomybę ir pareigingumą;skatinti pozityvius santykius tarp vaiko ir jo socialinio ryšių tinklo atstovų;ugdyti pozityvų vaiko individualumą ir savęs suvokimą; suteikti žinių šeimos planavimo, lytinio gyvenimo, tėvystės (motinystės) įgūdžių klausimais; suteikti žinių profesinio orientavimo klausimais;ugdyti vaikų savarankiškumo, savitarnos ir visuomenei priimtino elgesio įgū-džius;ugdyti vaiko savarankiškumą, motyvaciją pačiam tvarkytis įvairiose kasdieninio gyvenimo, buities situacijose; ugdyti vaiko savitvarkos gebėjimus, atliekant buities darbus;užtikrinti vaiko estetinį lavinimą;

139

ugdyti vaiko asmens higienos įgūdžius;užtikrinti dienpinigius vaiko smulkioms išlaidoms*.

* Taikoma tik socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams.

Terminai:Savikontrolė – galia kontroliuoti savo veiklą; racionali žmogaus refleksija ir savo veiks-

mų vertinimas pagal sau pačiam svarbius motyvus ir nuostatas, santykių tarp veiksmų tikslų, priemonių ir padarinių lyginimas, analizavimas ir koregavimas.

Savęs suvokimas – yra žinių ir supratimo apie save visuma.Vaiko savivertė – vaiko savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmo-

nių vertinimas. Pozityvaus vaiko individualumo ir savęs suvokimo ugdymas reiškia, kad vaikui pade-

dama suprasti ir priimti save kaip tam tikros lyties, tautybės, tikėjimo, negalios asmenį, pabrėžiant jo asmenybės išskirtinumą, teisę būti unikaliam.

Etika – žmonių elgesio normos; dorovės filosofija147.Etiketas – nustatyta elgesio tvarka ir forma tam tikroje aplinkoje148. Estetinis lavinimas – supratimo apie grožį ugdymas.Socialinių ryšių tinklas – socialinė struktūra, sudaryta iš individų, susijusių įvairiais

ryšiais, santykiais (giminystės, kaimynystės, finansiniais ir t. t.); arba metodas, kuriuo vadovaujantis analizuojama socialinių santykių kokybė.

Ugdyti vaiko savikontrolę, emocijas, elgesį, jausmų raišką Globojamų vaikų elgesio sutrikimai dažnai yra susiję su nepalankia psichosocialine

aplinka. Ši aplinka buvo nepalanki biologinėje šeimoje, o patekę į globos instituciją vaikai yra supykę, įsižeidę, prastai toleruoja frustraciją ir lengvai praranda savitvardą. Skurdi ar netinkama aplinka yra dažnai susijusi su elgesio sutrikimu, ir manoma, jog daugeliu atvejų tai yra lemiamas etiologinis veiksnys. Pavyzdžiui, esant reaktyviam prieraišumo sutrikimui būdingas baimingumas, padidėjęs dirglumas, skurdus socialinis bendravimas su bendraam-žiais, dažni agresijos atvejai bei liūdesys. Reaktyvusis prieraišumo sutrikimas beveik visada kyla dėl ypač neadekvačios vaiko priežiūros. Tai gali būti psichologinė prievarta ar vaiko ap-leistumas, nuolatinis nereagavimas į vaiko poreikius ir bandymus bendrauti. Neslopinamo prieraišumo sutrikimo atveju elgesio deviacijos pasireiškia įkyriu lipšnumu ir neselektyviu prieraišumu. Vaikui augant prieraišumas išlieka, o įkyrų lipšnumą pakeičia dėmesio ieško-jimas ir neišrankus draugiškumas. Sindromas yra aiškiausiai indentifikuotinas tiems vai-kams, kurie nuo kūdikystės auginami institucijoje arba pirmaisiais vaiko gyvenimo metais buvo žymi globojančių asmenų ar šeimų, kuriose vaikas gyveno (pvz., globos namuose, pas įvairius globėjus), kaita. Savo šeimos atstumtas vaikas jaučiasi nepritampantis ir išgyvena

147 Tarptautinių žodžių žodynas. Vaitkevičiūtė V. Vilnius: Žodynas. 2002. P. 293. 148 Ten pat.

140

nusivylimą. Kad nugalėtų menkavertiškumo jausmą, vaikas įvairiais būdais siekia surasti savo vietą tarp kitų, dažniausiai stengiasi atkreipti dėmesį arba siekia tikslo jėga. Toks vai-kas bando įsitvirtinti tapdamas ypatingas, tam tikslui panaudodamas naudingus būdus, iš kurių dažniausiai destruktyvius – demonstratyvų elgesį, konfliktiškumą149.

Ištvermė, kantrybė, savitvarda, santūrumas atlieka labai svarbų elgsenos reguliavi-mo vaidmenį. Nesugebantys susitvardyti, impulsyviai reaguojantys žmonės dažnai daro daug neteisingų ir neapgalvotų veiksmų, neadekvačiai elgiasi, kenkia sau ir aplinkiniams. Prie tokių veiklą reguliuojančių savybių reikia priskirti ir savikontrolę – gebėjimą savo veiklą ir elgesį sąmoningai kontroliuoti ir atitinkamai reguliuoti. Daugelis valios savybių gali būti išugdomos ir labai priklauso nuo saviauklos. L. Jovaiša skiria dvi pagrindines saviauklos rūšis: neįsisąmonintą ir įsisąmonintą. Saviauklos užuomazgų esama vaikys-tėje, kai savarankiškai, nors ir nesąmoningai mokomasi iš kitų kalbos ir elgesio. Vaikas tapatina savo veiksmus su suaugusiųjų veiksmais. Taip jis išmoksta kalbėti, saviruošos veiksmų ir kt. Ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimas tiks-lingesnis saviauklos siekimas – tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Iš pradžių suaugusieji atkreipia dėmesį į netinkamą elgesį, vaikas susiorentuoja, ką daryti, kaip taisyti elgesį. Ilginiui jis kontroliuoja save, taiso elgesį. Savikontrolė – epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos150.

Savikontrolė remiasi galia kontroliuoti savo veiklą. Kalbėdami apie savikontrolę, mes kalbame ir apie valią. Valia – asmenybės savybė, pasireiškianti sugebėjimu sąmoningai reguliuti savo veiklą pagal užsibrėžtą tiklą, sutelkiant jėgas išorinėms bei vidinėms kliū-tims ir sunkumams nugalėti151.

J. Laužikas suskirstė valios savybes į tris dideles grupes:aktyvumą, tikslingumą, ryžtingumą, iniciatyvumą, drąsumą, atkaklumą jis priski-ria aktyvinančioms savybėms; organizuotumą, savarankiškumą, drausmingumą, saikingumą, savikontrolę – prie reguliuojančiųjų savybių;ištvermę, kantrybę, savitvardą ir santūrumą galime apibūdinti kaip sulaikančiąsias savybes.

149 Raslavičienė G. Tėvų globos netekimas (svarbiausių tarpusavio socialinių ryšių bei santykių pažeidimas) neigiamai veikia vaiko pažintinį vystymąsi ir jo emocinę-socialinę sveikatą. Intern. pr. http://www.ivaikinimas.lt/document_db/tfiles/147.doc. Žiūrėta 2007 m. rugpjūčio 10 d.

150 Jurgita Lekavičiūtė-Povilaitienė. Savęs vertinimo ir savikontrolės užuomazgos ikimokyklinia-me amžiuje. Jų raida jaunesniame mokykliniame amžiuje. Bakalauro darbas. Klaipėdos univer-sitetas. Pedagogikos fakultetas. Psichologijos katedra. 2005.

151 Jurgita Lekavičiūtė-Povilaitienė. Savęs vertinimo ir savikontrolės užuomazgos ikimokyklinia-me amžiuje. Jų raida jaunesniame mokykliniame amžiuje. Bakalauro darbas. Klaipėdos univer-sitetas. Pedagogikos fakultetas. Psichologijos katedra. 2005..

141

Valios savybės yra glaudžiai susijusios. Antai savarankiškumas glaudžiai siejasi su tokio-mis valios savybėmis kaip drąsa, iniciatyvumas, atkaklumas, ištvermė, savikontrolė ir kt.

Pagal psichologijos žodynėlį savikontrolė – racionali žmogaus refleksija ir savo veiks-mų vertinimas pagal sau pačiam svarbius motyvus ir nuostatas, santykių tarp veiksmų tikslų, priemonių ir padarinių lyginimas, analizavimas ir koregavimas. Savikontrolė gali pasireikšti įvairiomis formomis: savęs apribojimu, įveikimu, privertimu, nuslopinimu, pasmerkimu, pritarimu sau, savęs parėmimu, patikrinimu ar net nubaudimu. Savikon-trolės formos, rūšys ir konkretus turinys priklauso nuo subjekto veiksmų sąmoningu-mo. Asmenybės sugebėjimas nuolat save kontroliuoti yra vienas iš valios brandumo rodiklių.

Dar savikontrolė yra apibūdinama kaip gebėjimas savo veiklą ir elgesį sąmoningai kontroliuoti ir atitinkamai reguliuoti. A. Suslavičius152 apibūdina savikontrolę kaip savo elgesio tikrinimą, lyginimą, orentuojantis į savo elgesio socialinį priimtinumą, tinkamumą. Savo elgesio tikrinimas apima verbalinio ir neverbalinio įspūdžio kūri-mo kontrolę. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą, kaip į subjektą reaguoja kiti žmonės ir aktyvų savo elgesio keitimą, kaip atsaką į kitų žmonių reakcijas ir lūkesčius. Pavyzdžiui, kaip susijusi vaiko savikontrolė ir elgesio korekcija? Jeigu suaugusieji at-kreipia dėmesį į netinkamą elgesį, vaikas susiorentuoja, kaip taisyti elgesį. Reaguo-damas į suaugusių pastabas verbaliniu ar neverbaliniu būdu, vaikas ilginiui išmoksta kontroliuoti savo elgesį.

Kai valia silpna, gali vyrauti instinktyvus, nekontroliuojamas elgesys ir biologinių poreikių paskatos, tačiau valia įgalina vadovautis socialiniais bei moraliniais moty-vais. Vaikai, kurie ne patys pasirenka savo elgesį, remdamiesi savo žiniomis, įgūdžiais, o pasikliauja kitais vaikais, tėvais, mokytojais, ar kitais suaugusiaisiais priimant spren-dimus, nėra išmokę savikontrolės. Tai reiškia, kad šie vaikai gali pasekti kitų blogais pasirinkimais ir neprisiimti atsakomybės už savo elgesio padarinius. Jie taip pat gali klausyti kitų, kalbančių neigiamus dalykus apie žmones, kurie yra skirtingos rasės, religijos, kultūros ar turi negalią. Savikontrolės įgūdžiai leidžia vaikui toleruoti kitus, nepaisant skirtumų.

Ugdant vaikų savikontrolę svarbu parinkti pagal amžių tinkamus tikslus. Priešmo-kyklinio amžiaus vaikams tai gali būti – išmokti nepertraukti kito kalbančiojo, kol šis neišsakys savo minties arba nesimušti su broliais ar seserimis. Ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams tai gali reikšti miegojimo laiko režimo laikymąsi ar pykčio reiškimą tinkamu būdu (nešaukiant ar nedemonstruojant fizinių veiksmų).

Tiek savikontrolė, tiek savęs vertinimas, pereinant iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą, kinta. Remiantis rusų mokslininkų tyrimais153 ikimokyklinukų savęs vertinimas labai

152 A. Suslavičius „Socialinė psichologija“, Kaunas „Šviesa“ 1995 m. 19–33 psl.153 „Особенности психического развития детеи 6–7-летнего возроста“ Под редакцией

Д. Б. Эльпонина, А. Л. Венгера, Москва, Педагогика, 1988–1991 m. P. 105.

142

aukštas. Vaikas galvoja, kad jis pats protingiausias, pats stipriausias. Ir tik pergyvenus septynerių metų krizę, savęs vertinimas darosi objektyvesnis. Tokiam savęs vertinimui susiformuoti padeda vaidmeniniai žaidimai, kurie padeda vaikui žiūrėti į daugelį dalykų iš įvairių pusių (ypač tada, kai režisieriumi šio žaidimo tampa jis pats). Tačiau tam, kad vaikai išmoktų kurti iš pradžių reikalinga suaugusiojo pagalba ir pavyzdys. Adekvatų vaiko savęs vertinimą ugdo teigiami vertinimai žaidžiant ir bendraujant. Turėdamas teigiamą savęs vertinimą mokinys greičiau įgyja savikontrolės įgūdžius.

Pagrindinės savikontrolės ugdymo strategijos: skatinti vaikus padaryti pertrauką, kai jie supyksta ar jaučiasi liūdni;užtikrinti vaikams pakankamai dėmesio, kad jie nepertrauktų kitų, kai kalbamasi (taip yra dėl dėmesio stygiaus);suteikti pastovų ir pozityvų atsaką į tinkamą vaiko elgesį.

Reikia mokyti vaikus įsisamoninti strategijas tokiu atveju: „Aš norėčiau, bet negaliu dabar“. Prašyti pagalvoti:

– apie prašymą vėliau,– veikti ką nors kita,– prašyti pasiskolinti tai,– paprašyti pasidalinti tai, – pasiprašyti buities ruošos darbų, norint uždirbti pinigų,– palaukti savo eilės,– išmokti teigti „aš to noriu, bet viskas yra gerai“,– veikti pagal savo geriausią pasirinkimą.Siūloma su vaiku žaidžiant kartoti šiuos dalykus, analizuojant ir stengiantis suprasti

savo jausmus ir kontroliuojant pyktį.

Savo jausmų pažinimo įgūdžiai. Siekiant išmokyti vaiką kontroliuoti savo elgesį, kai jis patiria stiprius jausmus, jis turi išmokti identifikuoti savo jausmus. Jausmai – tai žmogaus išgyvenimas, santykis su tikrove: gamtos reiškiniais, žmonėmis, jų poelgiais bei kūriniais ir pačiu savimi. Jausmai gali būti aktyvūs, steniniai, turintys emocinį toną arba pasyvūs, asteniniai, susiję su nemaloniais išgyvenimais. Jausmai asmeny-bės struktūrai labai reikšmingi, jie lemia žmogaus elgesį, jo veiklą bei santykius su kitais žmonėmis. Dažnai jie būna svarbūs asmenybės veiklos skatintojai ir elgesio re-guliatoriai. Jausmai formuojasi bręstant asmenybei. Kasdieninė aplinka skatina ugdyti jausmus. Niekada nėra per anksti kalbėti su vaiku apie jausmus ar padėti jam suvokti ryšį tarp jausmų ir elgesio. Susiejus juos galima pamatyti, kaip jausmai veikia mūsų pasirinkimus ir kaip galima padidinti vaiko savikontrolę. Pirmiausia reikia išmokyti vaiką kalbėti apie jausmus (jei tu laimi žaidimą, tu šypsaisi; jei kas nors pasakė, ką nors blogo, tu nori verkti ir pan.). Prašyti vaiko pateikti pavyzdžius apie jausmus (apribo-

143

jant iki trijų, keturių) – „Gal gali man papasakoti apie tai, kada tu jautiesi laimingas?“ Toliau reikia prašyti vaiko išvardinti kiek galima daugiau jausmų, kiek jis žino. Pa-prašyti parodyti kūno kalba jausmus (laimingas, piktas ir pan.). Reikia mokyti vaikus mąstyti apie tai, kas atsitiko. Mąstyti apie tai, ką jaučia kūnas. Pažinti jausmą. Išmokti sakyti „Aš jaučiu“. Pavyzdžiui, siekiant išmokyti vaiką valdyti pyktį, reikia išmokyti jį pažinti, kai jis jaučiasi piktas. Suskaičiuoti iki 10, pagalvoti apie pasirinkimus (nueiti į šalį; atsipalaiduoti ir giliai įkvėpti; papasakoti asmeniui gražiais žodžiais, kodėl esi piktas); veikti pagal geriausią pasirinkimą. Vaiką reikia išmokyti identifikuoti pasirin-kimus (galima paprašyti grupuoti ant popieriaus lapo į du stulpelius „geri“ ir „blogi“ pasirinkimai, aiškinant vaikui, kodėl vienas ar kitas priskiriamas į atitinkamą stulpelio pusę)154.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, globėjai, turi žinių ir įgūdžių apie vaiko savikontrolės, valios, jausmų ugdymo ypatybes atskirais amžiaus tarpsniais ir taiko tinkamas jausmų ir elgesio raiškos ugdymo strategijas;vaiko ISGP atsispindi dėmesys jo savikontrolės, elgesio raiškos ugdymui;personalas taiko įvairias formas ir būdus, siekdamas išugdyti vaikams pareigų ir atsakomybės supratimą;vaikai turi savikontrolės, tinkamo elgesio raiškos įgūdžių (specialūs testai).

Vaiko atsakomybės ir pareigingumo ugdymui svarbiausia, kad jis turėtų konkrečias pareigas (vaikų globos namuose, dienos centre, šeimynoje, savo šeimoje ir kitur) ir būtų kreipiamas dėmesys, domimasi, kaip jis tas pareigas atlieka. Jeigu neatlieka pareigų ar atlieka jas atmestinai, reikėtų stengtis sudaryti vaikui aplinkybes, sąlygas, kuriomis jis pajustų, ką reiškia neatlikti pareigų, būti neatsakingam ir pan. Pareigos ir atsakomybė turi atitikti vaiko amžių, išsivystymo lygį, t. y., kad nebūtų jam per sunkios, būtų supran-tamos, teiktų malonumą savo rezultatais, nes kitu atveju vaikas (ypač ikimokyklinio amžiaus) gali pradėti vengti savo pareigų arba susiformuoti supratimą, jog pareigos ir atsakomybė reiškia tik nemalonius ir sunkiai realizuojamus dalykus.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas turi pastovias pareigas, atitinkančias jo amžių, brandą;vaikų neformalaus ugdymo programose, priemonėse, skiriama pakankamai dė-mesio pareigų ir atsakomybės ugdymui;vaikai teigiamai priima savo pareigas ir supranta savo atsakomybę.

154 National association of school psychologists. „teaching young children self-control skills“. Žr. internete: http://www.nasponline.org/resources/handouts/behavior%20template.pdf .

144

Pozityvios vaiko aplinkos, santykių ir savęs suvokimo skatinimas, siekiant sukurti jau-kią ir streso nekeliančią aplinką Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus.

Ypač tai akivaizdu ankstyvesniuose amžiaus tarpsniuose. Vaikai suaugusiųjų vertini-mams teikia didelę reikšmę, nes negali jų nuomonės įvertinti kritiškai. Todėl vaikų savęs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų (tėvų, globėjų, mokytojų) vertinimų atspindys. Tuo tarpu pauglystėje vis didesnę reikšmę ima įgyti bendraamžių vertinimai. Savosios vertės pajautimas gali formuotis tuo atveju, kai vaiko artimoje aplinkoje vertinamas individualumas, sugebėjimai, pasiekimai. Vaikas turi jausti esąs vertas meilės, pagarbos, supratimo. Tokioje aplinkoje išaugęs vaikas turės savigarbos jausmą ir sugebės pasirū-pinti savo gerove, prisitaikyti visuomenėje. Priešingas savigarbos jausmui yra gėda ir nepripažinimu, nuvertinimu pagrįstas savęs vertinimas. Jis atsiranda tais atvejais, kai vaikas pastoviai patiria nuvertinimą, kritiką, nepatiria meilės, užuojautos ar pagarbos. Suaugęs toks žmogus jausis nevertas meilės ir pats nesugebės duoti jos kitiems, nes nu-vertinimo ir gėdos išgyvenimai būna pagrindiniai, formuojant savęs supratimą ir verti-nimą. Jei vaikas nuolat išgyvena gėdą, jis pradeda tikėti, kad iš tiesų yra pertekęs trūku-mų, nevertas meilės ir tokį vertinimą sunku pakeisti. Gėda skatina norą užsisklęsti nuo artimumo, rūpinimosi, nes tai reikalauja atskleisti save, dalintis jausmais.

Psichologai pripažįsta, kad ypač neigiamą įtaką vaiko savęs vertinimo formavimuisi turi negatyvūs kitų žmonių vertinimai, kurie ugdo vaiko nepasitikėjimą savimi. Pavyz-džiui, dažnai pasitaikanti praktika, kad suaugusieji, vertindami vaiko elgesį ar mokymą-si, dažniausiai orentuojasi į jo klaidas, nesėkmes. Dauguma suaugusiųjų įsitikinę, kad pagyrimai tik „gadina“ vaiką, naudingiau jį kritikuoti ir duoti pastabas. Dar blogiau, kai kritikuojama ne konkretus elgesys, o daromi apibendrinimai apie vaiko asmenybę, cha-rakterį. Tai yra svarbus faktorius, darantis įtaką žemos vaiko savivertės formavimuisi. Nuolat girdėdamas tik neigiamus vertinimus, vaikas ima tikėti, kad jis blogas, negabus, kad nieko pakeisti nebegalima ir reikia su tuo susitaikyti. Vaikas pradeda nepasitikėti savimi mokykloje, kieme, namuose ir t. t.

Pozityvūs globojamo vaiko santykiai su kitais vaikais, personalo darbuotojais, tėvais, globėjais ir t. t. labai priklauso nuo aplinkos, kurioje vaikas būna, gyvena. Jeigu aplin-ka visada triukšminga, nervinga, labai kritiška, nesaugi, kelianti vaikui stresą, pozityvūs santykiai yra sunkiai įmanomi.

Streso šaltiniai gali būti tiek socialinės globos įstaigoje, tiek mokykloje, tiek ir vaiko namuose ir t. t. Antai gali būti išskirti tokie streso šaltiniai, susiję su bendraamžiais, mo-kykla, globos įstaiga155:

– buvimas ne namie (5–7 metų vaikams);– verkimas (5–7 metų vaikams);

155 Helping children cope with stress. Žr. internete: http://www.ces.ncsu.edu/depts/fcs/pdfs/fcs457.pdf.

145

– būti mokytojų (globėjų) baudžiamam;– palikimas po pamokų;– nuogąstavimas dėl bendravimo su bendraamžiais sėkmingumo;– nuogąstavimas dėl mokymosi rezultatų;– nuogąstavimas, kad nepriims į futbolo komandą, šokių būrelį ar pan.;– nuogąstavimas, kad būsiu skirtingas nei kiti;– nuogąstavimas dėl besikeičiančio kūno (10–12 metų vaikams) ir t. t.Kiti dideli streso šaltiniai gali būti susiję su tokiomis aplinkybėmis kaip tėvų skyrybos,

perkėlimas į kitą mokyklą, liga ir t. t. Kaip rodo tyrimai, yra visa nemaža veiksnių, kurie gali padėti vaikui susidoroti su stresinėmis situacijomis:

– sveiki, meilūs, pagarbūs santykiai bent su vienu iš suaugusiųjų;– pasitikėjimas savimi;– išugdyti socialiniai įgūdžiai, problemų sprendimo įgūdžiai;– religingumas;– mokėjimas sukoncentruoti dėmesį;– pomėgių, interesų turėjimas;– galimybė padėti kitiems;– santykiai su suaugusiaisiais už tiesioginės šeimos (globos įstaigos) ribų;– sėkmė sprendžiant problemas;– draugų, globėjų palaikymas, paskatinimas;– vaiko supažindinimas, informavimas apie jį bauginančius dalykus.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: specialistai, dirbantys su vaikais, supranta pozityvių santykių svarbą vaiko savi-vertei ir vystymuisi;vaikų ir personalo bendravimas remiasi vienas kito supratimu, parama, palaiky-mu, o ne perdėtu kritiškumu;personalo bendravime su vaikais atsispindi vaiko individualumo, sugebėjimų, pa-siekimų vertinimas;personalas moka padėti susidoroti vaikui su stresinėmis situacijomis;vaikai mano, kad jie gyvena, būna malonioje ir jaukioje aplinkoje.

Ugdyti pozityvų individualumą, savęs suvokimą Individo savęs, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas yra va-

dinamas savęs vertinimu. Nuo savęs vertinimo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesekmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus valios brandumui, o taip pat savikontrolei ir kitų valios savybių aktyvumui. Pischologų nuomone, neadekvatus savęs vertinimas defor-muoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu

146

apsunkina normalią psichinę raidą. Vienas iš žemo savęs vertinimo padarinių gali būti asmenybės siekimas įtvirtinti save kitų sąskaita – juos žeminant, mušant, akcentuojant jų trūkumus, mažesnę kompetenciją, klaidas ir pan. Kartais savęs įtvirtinimo problema gali būti sprendžiama pačiomis blogiausiomis formomis: prievarta, agresija bei smurtu. Tokiu destruktyviu būdu vaikas verčia atkreipti į jį dėmesį, iš autsaiderio nors trumpam tampa lyderiu bei padėties šeimininku ir galbūt pirmą kartą pajaučia savąją vertę156.

Savęs suvokimo, pozityvus individualumo ugdymas turi būti vykdomas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, turint pakankamai informacijos apie vaiko vystymosi, raidos etapų (pagal amžių) ypatumus. Priešmokyklinio amžiaus vaikų savivertė yra siejama su naujų žinių išmokimu. Vaikui nuo 3 iki 5 metų amžiaus išsivysto samprata apie savo asmenines žinias ir interesus. Šio amžiaus vaikai išmoksta palyginti savo darbą su juos supančiu pasauliu. Jie nori kad jų piešiamas paukštis atrodytų kaip tikras ir pan. Jau-nesniojo mokyklinio amžiaus vaikai dar negali pamatuoti savo stiprybių ir silpnybių. Mokymasis, naujų žinių įgijimas ir tapimas kompetentingam užtikrina vaikui stipresnį savo identiteto suvokimą ir pozityvų savęs vertinimą. Mokykliniame amžiuje vyksta kokybinis šuolis vaiko savęs vertinime. Mokyklinio amžiaus vaiko savęs vertinimas la-biau objektyvus, pagrįstas ir diferencijuotas. V. M. Sluckis nustatė, kad 3–5 metų vaikai išbarti suaugusiųjų, nekeičia požiūrio į save, o 6-7 metų vaikų reakcija specifinė: sėkmė stiprina jų savęs vertinimą, nesėkmė – mažina157.

Reikia siekti, kad vaikas iš pat pradžių tinkamai save vertintų. Jei vaikas yra linkęs save pervertinti, nereikėtų jo per dažnai girti, vertinant jo pasiekimus, dažniau nurodyti, kuriuos reikia šalinti. Tuo tarpu nepasitikinčius savimi vaikus reikia padrąsinti, įtikinti, kad pasistengę galės įveikti nesėkmę. Didelės įtakos vaiko požiūriui į save turi savęs ver-tinimas, susiklostęs vaiko biologinėje šeimoje. Todėl socialinės globos įstaigų darbuoto-jai turi sukaupti pakankamai informacijos apie vaiko santykius šeimoje.

Du pagrindiniai vaiko pozityvaus savęs suvokimo ir pozityvaus individualumo šal-tiniai yra jaustis mylimam ir pajėgiam. Vaikui svarbu, kad tėvai, globėjai ar darbuotojai kiekvieną dieną matytų jo veiklą, pasiekimus, problemas, t. y.:

– išklausytų ir rimtai priimtų vaiko jausmus;– leistų laiką su vaiku;– leistų vaikui priimti sprendimus; – gerbtų vaiko nuosavybę;– išreikštų meilę žodžiais ir apkabinimais. Daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausi-

mą: „Ar aš galiu būti asmenybe ir ar kiti gali mane mylėti?“ Jei atsakymas į šį klausimą

156 Jurgita Lekavičiūtė-Povilaitienė. Savęs vertinimo ir savikontrolės užuomazgos ikimokyklinia-me amžiuje. Jų raida jaunesniame mokykliniame amžiuje. Bakalauro darbas. Klaipėdos univer-sitetas. Pedagogikos fakultetas. Psichologijos katedra.

157 Pradinukų ugdymas: straipsnių rinkinys, Šiauliai „Mokslo Aidai“, 1994 m.

147

yra „Taip“, vaikas šį atsakymą įsisąmonina ir jaučiasi gerokai saugesnis, nes yra mylimas ir priimamas. Tai yra savo įvaizdžio, savigarbos, savo vertės esmė. Jei atsakymas į klau-simą yra teigiamas su tam tikra sąlyga (aš myliu tave, jei …, arba – aš myliu tave, kai…) tuomet vaikas stengiasi pateisinti save kitų akyse, siekia būti vertas ir gerbiamas. Jei atsakymas neigiamas, vaikas gali padaryti išvadą, kad jis nėra vertas meilės ir pagarbos ir tai gali atmesti kitų žmonių įtaką jo elgesiui158.

Vaikui augant jis supranta, kad turi individualių interesų poreikių, gabumų. Svarbu užtikrinti galimybes vaikams eksperimentuoti su savo skirtingomis veiklomis. Nereikia vaiko spausti ar versti daryti daug dalykų vienu metu. Vaikystė turi leisti vaikui atrasti ir eksperimentuoti.

Tais atvejais, kai vaiko veikla nėra skatintina ir tai akivaizdžiai parodoma, kaltės jaus-mas gali stimuliuoti vaiką taisytis ir grąžinti savivertei balansą.

Tėvai (globėjai, įstaigos personalas) taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo savi-vertę, nes vaikai mokosi žiūrėdamas į aplinkinius ir juos imituodamas. Svarbu garsiai kalbėti apie savo jausmus ir būdus, kaip susidorojate su gyvenimo problemomis. Tai parodo vaikui, kad individai gali kontroliuoti savo jausmus ir mąstymą apie save. Po-zityvi savivertė yra galima kiekvienam, bet ji nesusiformuoja per naktį. Tikra savivertė yra formuojama visą gyvenimą ir dauguma iš mūsų patiria savęs vertinimo pakilimus ir nuopuolius. Tėvų, globėjų, darbuotojų vaidmuo yra leisti pajusti vaikui, kad jis visada yra mylimas, tai daro vaiką pajėgų spręsti pačiam kilusias problemas, priimti gyvenimo iššūkius159.

Kas yra vaiko „savęs suvokimas“? Savęs suvokimas yra žinių ir supratimo apie save vi-suma. Savęs suvokimas apima fizines, psichologines ir socialines savybes, kurios gali būti įtakojamos individo požiūrių, įpročių, tikėjimų ir idėjų. Dauguma sėkmių ir nesėkmių, ku-rias žmonės patiria daugelyje gyvenimo sričių yra glaudžiai susiję kaip jie mato save ir savo santykius su kitais. „Savęs suvokimas“ apibūdinamas kaip išmokstamas, organizuojamas ir dinaminis. Kaip žinome nei vienas negimsta suvokdamas save. Tai vyksta laipsniškai ankstyvaisiais gyvenimo metais ir keičiasi per pasikartojančias suvokiamas patirtis. Savęs suvokimas yra išmokstamas, išvystomas per patirtį, jis sudaro beribį potencialą vystymui-si. Kadangi savęs suvokimas tai ankstesnės patirtys ir dabartinis suvokimas, individai gali įsivaizduoti save skirtingais būdais, nei juos mato kiti. Savęs suvokimas yra organizuotas. Kiekvienas asmuo turi daugybę įsivaizdavimų apie savo egzistenciją ir kiekvienas suvoki-mas yra derinamas su visais kitais. Pagrindiniai savęs suvokimai yra pakankamai stabilūs, todėl juos pakeisti reikia laiko. Savęs suvokimas yra dinaminis. Siekiant suprasti savęs

158 L. C. Johnson Socialinio darbo praktika. VU Specialiosios psichologijos laboratorija, Vilnius, 2001.

159 Understandin Children. Self esteem. Žr. internete: http://209.85.135.104/search?q=cache:_hlZ_CrEGmkJ:www.extension.iastate.edu/Publications/PM1529H.pdf+positive+self+understanding+of+child&hl=lt&ct=clnk&cd=19&gl=lt&ie=UTF-8&inlang=lv.

148

suvokimo prigimtį reikia jį įsivaizduoti kaip pastoviai aktyvią sistemą, tačiau kuri pažymi tam tikromis tiesos gairėmis asmeniui. Ši gairių sistema įtakoja ir keičia kaip žmogus mato save, kitus ir pasaulį. Dinaminė savęs suvokimo pusė yra tai, kad pasaulis ir daiktai yra ne tik įsivaizduojami, bet įsivaizduojami santykyje su asmens savęs suvokimu. Be to, savęs suvokimo raida yra tęstinis procesas. Sveikoje asmenybėje yra pastovus naujų idėjų priėmi-mas išmetant pasenusias. Jei savęs suvokimas privalo pastoviai save apginti nuo atakų, tai jo augimo galimybės yra ribotos160.

Pozityvaus vaiko individualumo ir savęs suvokimo ugdymas reiškia, kad vaikui pade-dama suprasti ir priimti save kaip tam tikros lyties, tautybės, tikėjimo, negalios asmenį, pabrėžiant jo asmenybės išskirtinumą, teisę būti unikaliam.

Pozityvaus vaiko individualumo skatinimas reiškia, kad vaikui sudaroma, užtikrina-ma aplinka, kurioje vertinamas vaiko individualumas, sugebėjimai, pasiekimai, vaikas jaučiasi esąs vertas meilės, pagarbos, supratimo.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, globėjai turi žinių apie tai, kokie veiksniai turi įtakos vaiko pozityvaus savęs suvokimo formavimuisi ir įgūdžiams, kaip šį pozityvų savęs suvokimą ska-tinti;vaiko ISGP atsispindi darbas su vaiku, skatinant jo pozityvų savęs suvokimą;vaikas teigiamai vertina save ir savo veiklą (psichologiniai testai).

Suteikti žinių profesinio orientavimo klausimais. Skatinti šeimos planavimo, lytinio gy-venimo, tėvystės (motinystės) įgūdžiusVienas iš socialinių paslaugų tikslų yra padėti asmeniui integruotis visuomenėje. Tai-

gi vaikai, gaudami socialinės globos paslaugas, turi įgyti daugybę žinių ir įgūdžių, kurie reikalingi jų sėkmingai raidai ir įsitraukimui į visuomenę, jiems suaugus, ir kurių jiems negali suteikti jų biologinė šeima, tėvai. Kalbame apie žinias šeimos planavimo, lytinio gyvenimo, tėvystės (motinystės) įgūdžių ugdymo, profesinio orientavimo klausimais. Ruošimas šeimyniniam gyvenimui suprantamas kaip mokymas tvarkyti šeimos buitį ir lytinis švietimas per sveikos gyvensenos mokymą. Vaikai mokomi realizuoti dvi šeimos funkcijas: reprodukcinę bei ūkinę-ekonominę. Mokyklose moksleivių ruošimas šeimai daugiau remiasi ne specialiais šeimos kursais, bet dalykine integracija. Globos institu-cijose turėtų būti užtikrinamas šio ruošimo tęstinumas, perimamumas. T. y. nors visi šie paminėti dalykai įeina ir į vaikų ikimokyklinio ar mokyklinio formalaus švietimo programas, tačiau būtinas ir neformalus ugdymas šiais klausimais. Socialinės globos paslaugų teikėjai turėtų apgalvoti ir pasirengti savo neformalaus švietimo programas minėtais klausimais, siekdami, kad šios programos visiškai suformuotų vaiko sampratą apie šeimos planavimą, lytinio gyvenimo, tėvystės (motinystės) įgūdžių ugdymą, profe-

160 Žr. internete: www.wikipedia.org.

149

sijos įgijimą. Svarbu, kad minėtos programos: jų turinys, informacijos pateikimo būdai ir metodai, apimtis ir kt. būtų adaptuotos kiekvienai vaikų amžiaus grupei, atitiktų vaiko brandą ir atsižvelgtų į vaiko negalią. Pavyzdžiui, profesinio orientavimo žinios neįga-liam jaunuoliui turi būti pateikiamos jo negalios specifikos kontekste: kokios paslaugos, parama garantuojama neįgaliems besimokantiems, kokia parama skiriama neįgalaus as-mens darbo vietai pritaikyti, ką reiškia socialinė neįgaliųjų įmonė ir parama neįgaliųjų verslo plėtrai.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: užtikrinamas vaiko neformalus ugdymas profesinio orientavimo, šeimos planavi-mo, lytinio gyvenimo, tėvystės (motinystės) įgūdžių formavime, adaptuotas kie-kvienai vaikų amžiaus grupei, atitiktų vaiko brandą ir atsižvelgtų į vaiko negalią;personalas, globėjai kelia kvalifikaciją vaikų profesinio orientavimo, šeimos plana-vimo, lytinio gyvenimo, tėvystės (motinystės) įgūdžių formavimo srityse;vaikai pagal savo amžių ir brandą turi žinių ir įgūdžių profesinio orientavimo, šeimos planavimo, lytinio gyvenimo, tėvystės (motinystės) srityse.

Vaiko perspektyva suaugusiųjų gyvenime šeimoje, visuomenėje, darbe daug priklauso nuo jo savarankiškumo, savitarnos ir savitvarkos įgūdžių. Savarankiškumas – gebėjimas veiklą ir elgesį derinti su įsitikinimais ir siekti užsibrėžtų tikslų be kitų įsikišimo bei pa-galbos161. Iš esmės savarankiškumo savybė būdinga žmogaus prigimčiai, tačiau jos raida daug priklauso nuo ugdymo ir veiklos pobūdžio162. Šie įgūdžiai gali būti išugdyti tik sudarius sąlygas vaikui praktikuotis ir kartu stiprinant vaiko motyvaciją būti savaran-kiškam. Pasak K. Miškinio (1993 m.)163, nedarnių šeimų vaikai būna ne itin savarankiški, o tokių globos institucijose yra dauguma. Todėl, jeigu vaikas gyvena globos namuo-se, čia jam turi būti sudarytos sąlygos visiems kasdieniniame gyvenime reikalingiems įgūdžiams įgyti (darbinių, higieninių, biudžeto tvarkymo, naudojimosi visuomeninėmis paslaugomis ir t. t.). Skirtingai nuo vaiko, kuris gyvena šeimoje ir normalios šeimos gyvenimo būdas savaime įtraukia vaiką į šeimos funkcionavimui būtinas veiklas, kartu suteikia reikalingus įgūdžius. Kaip antai vaikas, gyvenantis globos namuose, nedispo-nuoja piniginėmis lėšomis, todėl neturi galimybės „išbandyti“, kaip reikia apsipirkti par-duotuvėje ar sumokėti komunalinius mokesčius, neturi supratimo apie prekių kainas ir pinigų taupymą.

Kad vaikas taptų savarankiškas kasdieniniame gyvenime, įgytų savitvarkos ir savitar-nos įgūdžių, jam reikalinga globėjų (personalo) parama, patarimai, priežiūra. Ši pagalba

161 J. Laužikas „Rinktiniai raštai“ 3 tomas, Kaunas „Šviesa“ 1997. 259–398 psl. 162 Ten pat.163 B. Obelenienė. Nesavanaudiškas atsidavimas ir dviejų vienybė. Žr. internete: http://www.gyvy-

be.lt/uzgyvybe/20000708/uzg07-8_12.html.

150

ir priežiūra neturėtų būti perdaug įkyri, smulkmeniška, priekabi, kad vaiko „neatbaidy-tų“ nuo tam tikrų veiklų, darbų, nesukeltų pasipriešinimo reakcijos, neslopintų vaiko iniciatyvos ir motyvacijos. Siekiant įtraukti vaiką į įvairias savęs apsitarnavimo veiklas, t. y. asmeninės higienos, kambarių ar darbo vietos tvarkymo, maisto gaminimo, skalbi-mo, reikia rasti prie kiekvieno vaiko individualų priėjimą ir atitinkamą motyvaciją.

Neįgalus vaikas turėtų gauti pagalbą, atitinkančią jo negalios pobūdį ir savarankišku-mo laipsnį, tačiau visada turėtų būti laikomasi nuostatos, kad neįgalaus vaiko įgūdžius save apsitarnauti reikia plėsti, ir net sunkiausios negalios vaikas yra pajėgus ką nors padaryti pats, kad ir mažiausią, paprasčiausią veiksmą ar judesį. T. y. turi būti laikomasi subsidiarumo principo. Be to, kalbant apie neįgalius vaikus, ugdant tam tikrus įgūdžius reikalinga turėti, aprūpinti vaiką specialiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, specialūs indai, stalas, įrankiai, mokant sunkios negalios vaiką savarankiškai pavalgyti. Arba įvairios ne-įgalių vaikų užimtumui skirtos priemonės ir t. t.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikui sudaromos sąlygos įgyti savarankiškumo, savitvarkos įgūdžių, atsižvelgiant į jo amžių ir galimybes (kaip organizuojama veikla įstaigoje, kiek vaikas joje daly-vauja ir kt.);kryptingai ugdomas kiekvieno amžiaus tarpsnio vaiko savarankiškumas (pareng-tos neformalaus ugdymo programos);vaikai yra savarankiški buityje, savęs apsitarnavime ir kitose gyvenimo srityse;įstaiga skiria resursus, siekdama sudaryti sąlygas vaikų savarankiškumui ugdyti.

Kaip viena iš vaiko savarankiškumo ugdymo sričių yra higieninių įgūdžių ugdymas. Ikimokyklinio amžiaus vaikų higienos įgūdžiai ugdomi ir vaikų darželiuose, pagal svei-katos ugdymo programas. Apie ikimokyklinėje įstaigoje ugdomus higienos įgūdžius turi būti informuojami tėvai, globėjai ir skatinami ta pačia linkme ugdyti vaikus namie164. Bendrojo lavinimo mokyklose taip pat skiriama dėmesio šiems įgūdžiams ugdyti, o jų tąsa turėtų būti užtikrinama socialinės globos įstaigose. Normose, reglamentuojančiose aplinką ir/ar gyvenimo sąlygas yra įtvirtintos nuostatos, kokia aplinka ir sąlygos būtinos, ugdant vaikų asmens higienos įgūdžius.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: socialinių paslaugų teikėjai tęsia vaiko higieninių įgūdžių ugdymą, remiantis iki-mokyklinėse ir mokymo įstaigose vykdoma veikla šioje srityje;institucijos fizinė aplinka užtikrina sąlygas vaiko higieninių įgūdžių ugdymui;vaikai turi asmeninės higienos žinių ir įgūdžių.

164 Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2002 Ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 102. 2002 kovo 4 d.

151

Vaikas mokomas etiketo, užtikrinamas jo estetinis lavinimas.Etiketas suprantamas kaip vienas iš deramo, laukiamo socialinio elgesio tam tikromis

aplinkybėmis, aspektų. Etiketas numato ar draudžia būdus, kaip žmonės turi bendrauti, remdamiesi priimtinomis visuomenės normomis ir vertybėmis. Etiketas apima elgesio taisykles ir formas (pvz., nurodo kaip žmonėms mandagiai pasisveikinti, apsaugo nuo nepatogių, juokingų situacijų, pataria, kaip reikia rengtis atitinkamose situacijose, pade-da bendrauti, mandagiai ir kultūringai valgyti, išmoko nebūti įkyriam ir nepagarbiam su aplinkiniais, pasako, kaip pridera sielvartauti ir t. t. Etiketo ypatybes lemia kultūra. Kas yra tinkama vienose kultūrose pagal etiketą, gali būti netinkama kitose. Tai būtina įver-tinti organizuojant ne lietuvių tautybės vaikų socialinę globą. Atėję iš socialinės rizikos šeimų vaikai dažnai neturi supratimo apie elementarų etiketą pagrindinėse gyvenimo situacijose (kaip elgtis prie stalo, viešose vietose, kaip rengtis įvairiomis progomis, kaip bendrauti ir t. t.).

Etika, estetinis lavinimas yra skirtas vaikų doriniam ugdymui165, tai lavinimas, kas yra gražu, kilnu, o kas niekinga, kas žavu, o kas bjauru; kas harmoninga ir t. t.166 Tai viena iš būtinų vaiko ugdymo krypčių. Šis lavinimas vykdomas pagal ikimokyklinio bei mokyklinio ugdymo programas, o globos institucija turi ir toliau teikti vaikui žinias apie grožį ir gėrį bei ugdyti atitinkamą elgesį. Organizuodami vaiko gyvenimą globos institucijoje personalas ir globėjai turi nepamiršti praktinio vaiko estetinio lavinimo.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas mokomas etiketo visose gyvenimo srityse;vaikas žino, kaip tinkamai elgtis įvairiose situacijose;vaikų apranga, aplinka atspindi etiketo žinojimą ir estetinių vertybių supratimą;neformalaus ugdymo programose atsispindi vaiko estetinio lavinimo dalykai;personalas turi žinių ir įgūdžių apie etiketą, estetinį lavinimą.

5.4. Vaiko socialinių ryšių tinklo palaikymas ir stiprinimas

Socialiniai ryšiai užima svarbią vietą šiuolaikinėje gyvenimo kokybės sampratoje. 1993 m. Pasaulinė sveikatos organizacija pasiūlė tokį gyvenimo kokybės apibrėžimą – tai indi-vidualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje indivi-das gyvena, kontekste, susijęs su individo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės,

165 Etika. Žiūrėta internete: http://www.pedagogika.lt/puslapis/BP%20projektai%202007-05-23/Pradine%202007-05-23/Etikos%20pradinis%20ugdymas%2005-23.pdf 2007 m. liepos 25 d.

166 Aesthetics. Žiūrėta internete: http://en.wikipedia.org/wiki/Aesthetics. 2007 m. liepos 25 d.

152

nepriklausomybės lygio, socialinių ryšių bei ryšių su aplinka167. Taigi socialiniai ryšiai yra svarbi vaiko gyvenimo kokybės komponentė. Socialinių ryšių tinklas yra apibū-dinamas kaip socialinė struktūra, sudaryta iš individų, susijusių įvairiais ryšiais, san-tykiais (giminystės, kaimynystės, finansiniais ir pan.). Analizuojant vaiko socialinių ryšių tinklą galima įvertinti vaiko socialinių santykių kokybę, t. y. santykių su vaiko tėvais, artimaisiais, draugais, kaimynais ir t. t. pastovumą, tvirtumą, ilgalaikiškumą, periodiškumą, įvairiapusiškumą ir t. t. Globojamo vaiko socialiniai ryšiai – tai santy-kiai su pirminiu socialiniu tinklu, artimąja aplinka (tėvais, globėjais, broliais, seserimis, giminaičiais, draugais ir kt.), su kuriuo vaiką sieja artimi emociniai ryšiai ir antriniu socialiniu tinklu, formaliąja aplinka (mokykla, sveikatos priežiūros įstaigomis, soci-alinių paslaugų įstaigomis ir kt.). Pozityviai arba negatyviai formuojami socialiniai tarpusavio ryšiai, santykiai yra pagrindinis mūsų teigiamų arba neigiamų emocijų šaltinis, suteikiantis mums atitinkamai psichoemocinio komforto arba diskomforto (nepasitikėjimo, nesaugumo, nerimo, baimės) ir skatinantys arba stabdantys individo pažintinį vystymąsi, savisklaidą ir psichosocialinės sveikatos raidą. Vaikai, patekę į glo-bos institucijas, susiduria su daugybe išsiskyrimų, praradimų, pažeidžiami jų pirminiai svarbiausi tėvų-vaikų socialiniai ryšiai. Atsiskyrimo metu patiriama didžiulė trauma. Socialinio ryšio nutraukimas yra netektis. Vaikas jaučiasi bejėgis, jo jausmai apmiršta, pasireiškia depresijos simptomai, vaikas išgyvena savo jausmų ir emocijų alinimą. Toks vaikas gali kaltinti visus aplinkinius, protestuoti prieš auklėtojus. Atsiskyrimas nuo žmo-gaus, prie kurio vaikas buvo itin prisirišęs yra tolygu praradimui, kas gali sukelti vaikui psichosocialinės sveikatos ir organinius sutrikimus. Tėvų ir globėjų netektis bet kuriame amžiuje veda prie neseniai įgytų įgūdžių regreso. Regresija yra psichinės gynybos mecha-nizmas – grįžimas prie nebrandaus elgesio stereotipų. Institucijoje augančiam vaikui tai atsitinka gana dažnai168.

Socialinių ryšių svarba žmogaus gyvenime yra neabejotina. Maždaug dešimties mė-nesių vaikai, jeigu jie tvirtai prisirišę, naudojasi motina ar svarbiausiu globėju kaip sau-giu pagrindu ir patikimu orientacijos šaltiniu, iš kurio sprendžia, artintis ar vengti nau-jo žmogaus ar situacijos. Kūdikiai emociškai „prisiriša“ prie vieno ar daugiau žmonių. Kūdikiai dažnai sukuria prisirišimo prie keleto žmonių tinklą. Kartais egzistuoja aiški prisirišimų hierarchija, kurioje vienas asmuo pasirenkamas kaip artimų ryšių centras. Vaikui naudinga sukurti pasitikėjimą keliančius ryšius su daugiau negu viena ar dviem pagrindinėmis figūromis.

167 Gyvenimo kokybės samprata. Žiūrėta internete: http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=2491. 2007 m. liepos 25 d.

168 Raslavičienė G. Tėvų globos netekimas. Žiūrėta internete: http://www.ivaikinimas.lt/docu-ment_db/tfiles/147.doc. 2007 m. rugpjūčio 10 d.

153

Veiksniai, kurie charakterizuoja gerus socialinius ryšius apima keletą aspektų, pavyz-džiui, kitų žmonių gerbimą, toleravimą, stereotipų netaikymą ir „etikečių neklijavimą“, mandagumą ir t. t.169

Vaiko socialinių ryšių stiprinimas reiškia, kad siekiama padėti vaikui išlaikyti san-tykius su jam svarbiais žmonėmis ir institucijomis, kad vaikas priklausytų savo šeimai, bendruomenei. Didžioji dalis gyvenimo yra santykiai ir bendravimas su kitais žmonė-mis ir socialinių santykių pilnatvė kelia pasitenkinimą ir lemia sėkmę gyvenime. Pagal L. Sanicola, plėtojant socialinių ryšių tinklą galimi tokie intervencijos žingsniai:

Socialiniame tinkle surasti asmenį, kuris turi daugiausia kompetencijos, gali pri-siimti atsakomybę ir bendradarbiauti (pvz., tai gali būti draugas, bendradarbis ar giminaitis, motyvuotas tinklą išlaikyti).Sustiprinti esamus arba atgaivinti nutrūkusius santykius.Patį vaiką skatinti įsipareigoti kitiems, ypač jei jis yra pasyvus savo situacijoje.Bendradarbiauti su pagalbininkais, kurie nepriklauso nei pirminiam, nei antri-niam tinklui170.

Normos, reglamentuojančios vaiko socialinius ryšius yra skirtingai formuluojamos, priklausomai nuo to, ar šios normos skirtos vaikų globos namams, ar dienos socialinei globai vaikams su negalia, ar globai šeimose ir šeimynose, išskyrus dvi žemiau pateiktas normas. Todėl pastarosios dvi normos aprašomos bendrai, o visos kitos bus aprašomos atskirai kiekvienai globos rūšiai.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): pagalba plėtojant stabilius ir pagarba bei meile pagrįstus tarpasmeninius santy-kius;vaikui padedama suprasti socialinių ryšių svarbą žmogaus gyvenime.

Terminai:

Vaiko socialiniai ryšiai – tai santykiai su pirminiu ir antriniu socialiniu tinklu, arti-mąja aplinka (tėvais, globėjais, broliais, seserimis, giminaičiais, draugais ir kt.), su kuriais vaiką sieja artimi emociniai ryšiai ir tretiniu socialiniu tinklu, formaliąja aplinka (moky-kla, sveikatos priežiūros įstaigomis, socialinių paslaugų įstaigomis ir kt.

Vaikas, gebantis išreikšti nuomonę – vaikas, pagal savo amžių ir socialinę-psicholo-ginę raidą, galintis išsakyti savo nuomonę viešai ir adekvačiai reaguoti į jam svarbius klausimus.

169 Ron Kurtus. Importance of Social Relations in Life. Žiūrėta internete: http://www.school-for-champions.com/life/relations.htm 2007 m. rugpjūčio 10 d.

170 L. Gvaldaitė, B. Švedaitė. Socialinio darbo metodai, SDRC, 2005.

154

Pagalba suvokiant priklausomybės šeimai reikšmę, plėtojant stabilius ir pagarba bei meile pagrįstus tarpasmeninius santykius tarp vaiko ir jam svarbių žmoniųNors daugelis globojamų vaikų namuose, šeimynose ar šeimose yra iš socialinės ri-

zikos šeimų, kurių tėvai jais nesirūpina ir nesidomi, tačiau įvertinant šeimos reikšmę vaiko vystymuisi, socialinės globos paslaugų teikėjai turi siekti, kad vaikas bendrautų su savo biologine šeima. Socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, kiti socialinės globos įstaigų su vaikais dirbantys specialistai bei globėjai turi padėti vaikui suprasti jo biologinės šeimos reikšmę, padėti atstatyti ir palaikyti ryšius su šeimos nariais, grin-džiant juos pagarba ir meile. Vaiko ryšių su biologine šeima atstatymas ir palaikymas gali pareikalauti daug atkaklaus, ilgalaikio specialistų darbo, tačiau šeimos reikšmė vai-ko interesams reikalauja tam skirti ypatingą dėmesį ir jėgas.

Kai vaikas globojamas šeimynose ar šeimose, globėjų pareiga stengtis padėti vaikui grįžti į šeimą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Būtina akcentuoti, kad darbas su globojamo vaiko tėvais (socialinės rizikos šeima) yra ne tik vaikų globos institucijų, bet ir bendruomenės socialinių paslaugų tarnybų, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo objektas. Bendradarbiaujant šioms institucijoms siekiama padėti šeimai atstatyti savo pajėgumą, funkcijas rūpintis vaiku.

Kaip rodo praktika, neretai globos institucijų personalas, šeimynų ar globojančių šei-mų tėvai labai neigiamai žiūri į vaiko biologinę šeimą (tėvus, priskiriamus socialinės ri-zikos asmenims) ir neturi pakankamai motyvacijos bei kvalifikacijos padėti vaikui ben-drauti, palaikyti ryšius su tėvais ir artimaisiais. Darbuotojai, kurie dirba su globojamo vaiko socialinės rizikos šeima turėtų būti papildomai mokomi, suteikiant jiems žinių ir įgūdžių socialinio darbo metodų, bendravimo, konfliktų sprendimo ir kt. srityse. Tuo-met jie bus pajėgūs padėti vaikui ugdyti pagarbą savo šeimai, artimiesiems, o taip pat rasti kontaktus su tėvais, pabandyti motyvuoti juos keistis, suprasti vaiko poreikius ir interesus, išmokti rūpintis vaikui ir t. t.

Kai vaikui paslaugos reikalingos dėl jo negalios, bet ne dėl tėvų nepriežiūros, smurto ir pan., pagalba vaiko socialinių ryšių su artimaisiais plėtojimui įgauna kitą turinį ir prasmę. Neįgalų vaiką turinti šeima paprastai taip pat yra gan pažeidžiama, tėvai jaučia kaltę arba gėdinasi savo neįgalaus vaiko, nežino ir nemoka, kaip su juo bendrauti, kaip jam parodyti savo jausmus. Todėl kartais vaikas per daug globojamas arba, atvirkščiai, juo per mažai rūpinamasi, manant, kad dėl savo negalios jis mažiau jaučia ar supranta.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, globėjai supranta šeimos reikšmę vaiko gyvenime ir siekia sudaryti sąlygas bent minimaliai vaikui bendrauti su savo šeima;personalas ir globėjai neatsiliepia apie vaiko tėvus nepagarbiai ir neigiamai, neturi neigiamų nuostatų, vengia stereotipų;vaikas bendrauja su savo šeima tiek, kiek jam reikia;

155

personalas, globėjai turi žinių ir įgūdžių, kaip užmegzti kontaktus ir bendrauti su socialinės rizikos šeimomis, neįgalių vaikų tėvais.

Vaikui padedama išmokti bendrauti, užmegzti kontaktus, suprasti socialinių ryšių svarbą žmogaus gyvenimeKaip rodo įvairūs atlikti tyrimai, globojami institucijose vaikai, vaikai iš probleminių

šeimų, neįgalūs vaikai pasižymi nesugebėjimu bendrauti, užmegzti pastovių ryšių, jų socialinių ryšių tinklas yra silpnai išvystytas. Kad vaikas išmoktų tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis, jis turi įgyti pozityvios bendravimo patirties. Ši patirtis pirmiausia reiškia, kad vaikas nusipelnė būti išklausytas. Ypač svarbu parodyti vaikui, jog jūs jį suprantate, jums įdomu ir svarbu, ką jis pasakė. Paprastai socialinės rizikos vaikai to neatsineša iš savo šeimos. Svarbu rasti kiekvienam globojamam vaikui užtektinai laiko, kad jis galėtų pradėti bendrauti. Tam būtų labai tinkamas vaiko „savas asmuo“. Nepa-sitikinčio savimi vaiko svarbu nepertraukinėti, jam ką nors kalbant, nebūti išimtinai kritiškiems ar abejingiems.

Paveldėti bendravimo sunkumai sudaro tik dalį kliūčių, trukdančių bendrauti. Nė kiek ne mažesnę dalį apima ir aplinkos veiksniai, turėję vaiko gyvenime įtakos ir prisi-dėję prie jo elgesio, charakterio formavimosi. Tai šeimos problemos, vaiko nepriežiūra, smurtas šeimoje ir t. t. Norint padėti vaikui išmokti bendrauti, reikalinga detali šeimos, iš kurios vaikas atėjo, charakteristika (tėvų išsilavinimas, darbas, santykiai ir t. t.). Taigi vertinant vaiko poreikius visa tai turi atsispindėti – kas gali kliudyti ar padėti, ugdant vaiko bendravimo įgūdžius. Norėdami užmegzti kontaktą su svetimais žmonėmis, pri-valome laikytis tam tikrų bendravimo taisyklių. Viena svarbiausių – mokėti išklausyti. Dėmesingai ir atidžiai klausytis reikia mokytis. Taip pat bendravimui būtina tolerancija ir pagarba kitų nuomonei. Be abejo, siekiant užmegzti kontaktus su svetimais žmonė-mis, nugalėti baimės ir nepasitikėjimo barjerus, labai svarbi būti draugiškam, mokėti draugiškumą parodyti. Tada galima nuslopinti agresyvumą, kuris automatiškai kyla tarp svetimų žmonių171.

Vaiko bendravimo įgūdžių ugdymui svarbu, kad patys darbuotojai, globėjai, gera-noriškai ir maloniai bendrautų tarpusavyje, rodytų bendravimo stiliaus, formų, būdų galimybes ir įvairovę.

Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu, t. y. su kitais žmonėmis. Viena vertus, mes kalbame apie asmens individualizmą, nepriklausomybę ar autonomiją, kita vertus, kiekvienas individas yra visuomenės narys ir jam svarbu palaikyti socialinius ryšius, bendrauti. Vaikas, ypač paauglys, nori būti nepriklausomas, ir kovoja su tuo, nuo ko priklauso172. Tuo būdu jis tam tikra prasme neigia ar nenori pripažinti socialinių ryšių

171 J. Ebneris „Ar mokame bendrauti?“. Vilnius Mintis 1979 m.172 Bulajeva. T. Šiuolaikinio ugdymo ir saviugdos autonomijos problema. ACTA PAEDAGOGICA

VILNENSIA. 2002. 9. P. 266–267.

156

svarbos. Globėjai jam turi padėti suprasti šių ryšių svarbą žmogaus gyvenime. Pagal Anzenbacher, tik subrendęs žmogus suvokia ne tik savo priklausomybę, bet ir savo ne-priklausomybės ribas173.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, globėjai, turi žinių ir įgūdžių vaiko bendravimo įgūdžiams ugdyti;personalas, globėjai geranoriškai ir maloniai bendrauja tarpusavyje, rodo tinkamo bendravimo pavyzdį;personalo mokymai, seminarai ir pan. atspindi, kad skiriamas dėmesys personalo bendravimo įgūdžiams ugdyti;vaikai moka, nebijo bendrauti, turi bendravimo įgūdžių;įstaiga, globėjai padeda vaikui įvairiais būdais suprasti socialinių ryšių svarbą gy-venime.

Kaip vienas iš būdų vaikų globos namuose gyvenančio vaiko socialinių ryšių tinklui plėtoti gali būti galimybės vaikui laikinai išvykti pasisvečiuoti pas tėvus, artimuosius, gimines ar kitus asmenis, kurie gali priimti vaiką. Labai svarbu, kad vieta, kur vaikas sve-čiuojasi būtų jam saugi, užtikrinanti būtiniausią priežiūrą ir aprūpinimą. Vaikų globos namų administracija turėtų siekti kiekvienam savo globojamam vaikui sudaryti tokias galimybes laikinai išvykti. Tai galima sėkmingiau įgyvendinti bendradarbiaujant su sa-vivaldybės socialinių paslaugų, švietimo institucijomis, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomenės nariais ir kt. Kadangi socialinių pas-laugų teikėjas turi būti tikras, kad laikinai išvykęs vaikas bus tinkamai prižiūrėtas, būtina sudaryti rašytinę sutartį, aptariant abiejų pusių sąlygas, teises, pareigas, atsakomybę. Vai-ko teisių apsaugos tarnyba turėtų būti kaip tarpininkas, užtikrinantis vaiką priimančios šeimos tinkamumą tokiai trumpalaikei globai. Šis tarpininkavimas, remiantis normų nuostatomis, reiškia, kad VTAT pateikia pagrįstą išvadą ar šeima, į kurią laikinai išvyks vaikas, yra tinkama ir pasiruošusi priimti vaiką. Kol kas Lietuvoje nėra suformuotas šeimų, nusiteikusių ir pasiruošusių priimti vaiką trumpalaikei laikinai globai, tinklas. Tuo tarpu eilėje senųjų Europos Sąjungos šalių vaikų globos institucijų sistemoje funk-cionuoja laikinos vaikų globos (savaitgaliais, švenčių dienomis ir kt.) šeimoje tinklas. Šį tinklą sudaro šeimos, kurios savanoriškai pageidauja padėti globojamiems vaikams, pri-imdamos juos kuriam laikui į savo namus. Tokiai veiklai šeimos turi pereiti tinkamumo patikrinimą, atrankos procedūras bei periodiškai lankyti atitinkamus mokymo kursus, kuriuose gauna žinių, būtinų vaiko globai.

Vaikas gali išvykti iš globos namų tik teisės aktų ir paslaugos teikėjo patvirtinta, nu-statyta tvarka ir visais atvejais turi būti įsitikinta dėl vaiko saugumo. Pavyzdžiui, ar iš-

173 Bulajeva. T. Šiuolaikinio ugdymo ir saviugdos autonomijos problema. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA. 2002. 9. P. 268.

157

leisti vaiką Kalėdoms pas tėvus, kurie piktnaudžiavo alkoholiu ir prieš vaiką smurtavo, tačiau dabar lanko AA(anoniminių alkoholikų) klubą ir nori išspręsti šią problemą. Šiuo atveju sunku pateikti „gatavus receptus“, darbuotojų pareiga surinkti išsamią informa-ciją ir įvertinti situaciją, priimti sprendimą, atsižvelgiant į vaiko interesus (vaikas labai nori pasisvečiuoti pas tėvus).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi numačiusi tvarką ir procedūrą, kaip užtikrinti vaiko saugumą, jam iš-vykus pas artimuosius ar laikinus globėjus;įstaiga bendradarbiauja su kitomis bendruomenės institucijomis, siekdama užti-krinti vaiko saugumą;įstaiga sudaro sutartį su asmeniu, pas kurį vaikas išvyksta;nėra užfiksuota išvykusio vaiko nepriežiūros, skriaudimo, išnaudojimo atvejų.

Socialinės globos vaikų globos namuose atveju normos reglamentuoja vaiko, gebančio išreikšti savo nuomonę, bendravimo su VTAT atstovais, savivaldybės socialiniais darbuo-tojais ir kitais specialistais aplinkybes, siekiant keleto tikslų:

– tobulinti stacionarios vaiko globos kokybę, labiau atsižvelgiant į vaiko pageidavi-mus ir poreikius;

– operatyviai reaguoti į vaiko pageidavimus, poreikius, nusiskundimus, jeigu to ne-užtikrina globos namų administracija;

– skatinti vaiko (ypatingai vyresnio amžiaus) motyvaciją pačiam savimi rūpintis ir mokėti atstovauti savo teises;

– motyvuoti globos įstaigos personalą skirti daugiau dėmesio vaiko ryšiams su tė-vais palaikyti ir stiprinti, ieškoti galimybių grąžinti vaiką į šeimą;

– išsiaiškinti vaiko požiūrį, jausmus, nuomonę apie jo galimybes grįžti į tėvų šeimą.

Ką reiškia pasakymas Vaikas, gebantis išreikšti savo nuomonę? Viena vertus, vaiko nuo-monė išplaukia iš jo socialinės-psichologinės brandos. J. Piaget išskyrė keturias vaiko in-telekto raidos stadijas, kurios atspindi vaiko gebėjimą išreikšti savo nuomonę. Sensomo-torinę (nuo gimimo iki 2 metų), kai mėginama koordinuoti motorinį elgesį jutiminiais stimulais. Ikioperacinę (2–7 metai). Dvejų metų vaiko kalba darosi funkcionali. Sąvo-kos dar yra labai individualios ir neatitinka tikrovės. Trejų metų vaiką valdo suvokimo laukas (ką jis mato), o ne žodinė sistema (kas jam sakoma). 6–7 metų vaikas išmoksta teisingai reaguoti į simbolių sistemas ir nekreipti dėmesio į suvokimo įspūdžius. Jis vis dar sunkiai manipuliuoja daugiau nei viena idėja tuo pačiu metu. Konkrečių operacijų stadiją (7–11 metų), kai vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas, bet tik su kon-krečiais daiktais. Jam dar sunku abstrakčiai mąstyti. Jam reikia konkrečių pavyzdžių, kurie padėtų sudaryti mąstymo sąsajas. Formalių operacijų stadiją (11–15 metų). Šiuo

158

periodu svarbiausias yra abstraktus mąstymas. Vaikas mąsto ir numato įvykius, kurių dabar nėra arba niekada nebuvo patirta. Jis formuluoja hipotezes (prielaidas), sprendžia problemas, gali įsivaizduoti naujus dalykus. Sugebėdamas atitrauktai mąstyti, paauglys jau iš pat pradžių gali sieti visus elementus tarpusavyje. Jis jau mąsto „jei…tai“.

Kita vertus, tapatinti vaiko amžių ir raidą yra neteisinga. Svarbu, remtis konkretaus vaiko psichika, asmeninėmis savybėmis, bendravimo ir kalbos įgūdžiais ir pan.

Kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformu-luoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Priimant sprendimą, į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko in-teresams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai. Jei vaikas mano, kad tėvai, globėjai pažeidinėja jo teises, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo keturiolikos metų – ir į teismą174.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikui užtikrinamos galimybės asmeniškai bendrauti su VTAT atstovais, kitais specialistais (vaiko nuomonė);personalas, globėjai supranta tokio bendravimo būtinumą ir svarbą;personalas, globėjai nesudaro vaikui dirbtinių kliūčių tokiam bendravimui;numatytos procedūros ir taisyklės tokiam bendravimui realizuoti.

Bendradarbiavimas su neįgalaus vaiko tėvais, globėjais, rūpintojais, sprendžiant die-nos globos metu kilusias problemasBendradarbiavimas su globojamo vaiko tėvais, globėjais, kitomis socialinių paslaugų

ar švietimo, sveikatos apsaugos institucijomis yra būtinas kokybiškai vaiko globai užti-krinti ir yra reglamentuotas normose įvairiais aspektais. Pastaruoju atveju kalbama apie vaiko su negalia dienos socialinę globą, kai tėvų dalyvavimas ypač svarbus dėl vaiko negalios ir mažesnio vaiko savarankiškumo pačiam išsakyti savo pageidavimus, proble-mas. Neįgalus vaikas gali turėti specifinių su jo negalia susijusių poreikių, įpročių ir t. t., kurių pats nėra pajėgus įvardinti ar išsakyti globojančiam personalui.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, pagal galimybes palaiko nuolatinius kontaktus su neįgalaus vaiko tė-vais, siekdamas gauti informaciją, svarbią vaiko globos kokybei užtikrinti;tėvai, globėjai mano, kad su jais pakankamai bendradarbiaujama; įstaiga turi tvarką ir taisykles, kaip bendradarbiauti su vaiko tėvais;bendradarbiavimas su vaiko tėvais atsispindi vaiko ISGP ir poreikių vertinime.

174 Nepilnamečio vaiko dalyvavimas užtikrinant jo teises. LR Civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 3. 164 str.

159

Gali būti atvejų, kai neįgalus globojamas vaikas patiria išnaudojimą ar smurtą šeimo-je. Tačiau dėl savo negalios yra labai priklausomas nuo savo tėvų ar globėjų ir ne visada pajėgus tai apibūdinti ar pasiskųsti. Socialinis darbuotojas ar kitas specialistas turėtų būti pastabus ir atidus bet kokiems su vaiko galimu išnaudojimu, smurtu susijusiems požymiams. Pastebėjęs galimą grėsmę ar smurto, vaiko išnaudojimo požymius, jis turė-tų skirti pakankamai dėmesio situacijai išsiaiškinti, pasitelkdamas VTAT atstovus, kitus savivaldybės socialinius darbuotojus. Pasitvirtinus įtarimams, turi būti teikiama pagalba vaikui ir organizuojama pagalba kitiems šeimos nariams. Taip pat įvertinama, ar vaikas gali pasilikti gyventi šeimoje.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas dalijasi informacija ir turi įgūdžių pastebėti nepriežiūrą, smurtą prieš neįgalų vaiką;personalas pažįsta kiekvieno neįgalaus vaiko šeimą ir žino jos gyvenimo sąlygas, tėvų charakterius, polinkius ir pan.;įstaiga turi pagalbos programą tėvams, linkusiems smurtauti ar neprižiūrėti vaiko.

Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Vaiko vystymosi poreikių užtikrinimas, remiantis bandomojo (pilotažinio) tyrimo


Analizuojant šios srities normų įgyvendinimą buvo pastebėtos tokios pagrindinės problemos:

– nepakankamai sudaromos galimybės gabiems ir talentingiems vaikams toliau ugdyti savo sugebėjimus, naudotis reikalingomis knygomis, informacinėmis technologijomis. Naudojimasis informacinėmis technologijomis vaikams prieinamas tik mokyklo-se, kadangi globos įstaigos nėra pakankamai kompiuterių ir pan.;

– tik kas penkta įstaiga iš dalies užtikrina vaiko dalyvavimą visuomeninių organiza-cijų veikloje, būrelių, sporto, muzikos mokyklų lankymą;

– daugelyje įstaigų kyla problemų dėl vaiko galimybių bendrauti su tėvais. Įstaigų personalo nuomone vaikų tėvai nepajėgūs bendrauti su vaiku. Visų įstaigų at-stovai teigė, kad viena iš pagrindinių kliūčių vaikui bendrauti su biologine šeima ir artimaisiais yra pačių tėvų ir artimųjų nenoras bendrauti su vaiku. Keletas įs-taigų nurodė, kad kliūtys dar yra rizikavimas vaiko saugumu bei sveikata, tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu ar vaiko negalia. Akcentuojama, kad ir vaikas pats nenori bendrauti su tėvais. Tokius atsakymus pirmiausia turėtume traktuoti kaip nepakankamą personalo darbą, įgyvendinant normą dėl pozityvių vaiko santykių su tėvais skatinimo. Nors tiesa, kai kurios įstaigos pažymėjo, kad vaikų neigiama

160

reakcija tėvų atžvilgiu bandoma įveikti keičiant vaikų požiūrį į esamą situaciją, sudarant sąlygas išsakyti savo jausmus, keliant tėvų autoritetą, mokant vaikus to-lerancijos. Personalas nekalba apie savo pastangas, būdus ir metodus padėti vaikui užmegzti ryšius, bendrauti su tėvais. Kai kurių įstaigų atstovai įžvelgia problemas, susijusias su vaiko galimybėmis bent švenčių dienomis pabūti biologinėje šeimoje. Nepakankami vaikų globos namų ryšiai su seniūnijomis ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba, siekiant užtikrinti vaiko ryšių su šeima pastovumą ir plėtrą;

– dauguma įstaigų teigia, kad socialinių ryšių svarbą žmogaus gyvenime suvokia tik kai kurie jų vaikai. Personalas aiškina vaikams tokių ryšių svarbą, skatina dalyvauti įstaigos ir miesto bendruomenės gyvenime, organizuoja renginius, socialinių įgū-džių pratybas. Tačiau ne visose įstaigose pakankamai ugdomas vaiko supratimas apie socialinių ryšių svarbą žmogaus gyvenime. Nepakankamas įstaigų supratimas apie savo vaidmenį vaiko ryšių su šeima stiprinimo procese. Priklausomybės šei-mai reikšmė vaikams aiškinama pokalbių metu, stengiantis supažindinti su šeimos modeliu, ieškant šeimų, kurios galėtų švenčių dienomis ar atostogų metu paimti vaikus į šeimą, apgyvendinant kartu su tos pačios šeimos vaikais;

– išsakytos nuomonės leidžia teigti, kad atsiranda kliūčių ir sudarant sąlygas vaiko individualumui atsiskleisti.

Kalbant apie šios srities normas, didžiausias dėmesys tiriant buvo skiriamas normoms, kurios susijusios su vaiko savarankiškumo ugdymu. Toliau pateikiama informacija apie normų, susijusių su vaiko savarankiškumo ugdymu, įgyvendinimą. Dauguma įstaigų pripažįsta, kad nesukuria visų sąlygų ir prielaidų vaiko savarankiško gyvenimo įgūdžiams įgyti. Tik dėl vaiko savitvarkos ugdymo visos įstaigos yra tikros, kad visiškai tenkina šį reikalavimą. O tuo tarpu, kalbant apie kitus savarankiško gyvenimo aspektus, daugelis įstaigų dar mato nemažai tobulintinų dalykų. Buvo įvardintos tokios pagrindinės nepa-kankamo vaikų savarankiškumo ugdymo priežastys:

– nėra sąlygų mokyti vaikus gaminti maistą;– nėra galimybių visiems vaikams duoti kišenpinigių; – institucinės aplinkos nutolimas nuo šeimyninės aplinkos; – nėra vieningos savarankiškų įgūdžių ugdymo programos; Buvo apklausiami ir patys vaikai, ką jie mano apie savo savarankiškumą? Didesnė

pusė vaikų nurodė, kad jie nemokomi pasigaminti valgio; pusė vaikų nurodė, kad mo-kėtų patys pasigaminti tik kelis patiekalus, apie 40 proc. teigia, kad moka gerai gaminti valgį. Penktadalis vaikų gamina maistą rečiau nei kartą per mėnesį, daugiau nei pusė, to niekada nedaro.

Du trečdaliai vaikų nurodė, kad vaikų globos namuose jie yra mokomi išsimazgoti indus. Trečdalis vaikų indus mazgoja kelis kartus per mėnesį, beveik trečdalis nieko ne-daro, apie 18 proc. – kelis kartus per savaitę, likusieji rečiau nei kartą per mėnesį.

161

Daugiau nei pusė vaikų pažymėjo, kad yra mokomi naudotis skalbimo mašina, dau-giau nei pusė vaikų patys skalbiasi drabužius kelis kartus per savaitę, trečdalis tai daro kelis kartus per mėnesį.

Daugiau nei pusė vaikų mokomi išsilyginti savo drabužius, prisisiūti sagas yra išmo-kyti apie du trečdaliai vaikų globos namuose gyvenančių vaikų.

Daugiau nei pusė vaikų globos namuose gyvenančių vaikų nurodė, kad mokomi susirasti reikalingą informaciją. Daugiausia vaikų jiems reikalingą informaciją, adresą, įstaigos telefoną sužino klausdami auklėtojų, socialinių darbuotojų ir kito personalo, kas penktas nurodė, kad susiranda telefonų knygoje, kiti sužino per draugus, pažįstamus, apie 15 proc. klausia socialinių pedagogų, kreipiasi į socialinę darbuotoją.

Kiti vaikų savarankiškumo lygį leidžiantys vertinti aspektai: – dauguma vaikų nurodė, kad niekada negauna kišenpinigių;– apie 80 proc. vaikų nežino, kiek kainuoja pagrindiniai maisto produktai: duona,

pienas, varškė, mėsa, sviestas, daržovės. Parduotuvėje trečdalis vaikų apsiperka ke-lis kartus per savaitę, kitas trečdalis pažymėjo, kad kelis kartus per mėnesį, penk-tadalis to niekada nedaro;

– maždaug pusė vaikų kompiuteriu naudojasi kiekvieną dieną ar kelis kartus per savaitę. Kita pusė – tik kelis kartus ar kartą per mėnesį;

– virš 70 proc. vaikų dažniau ar rečiau dirba sode, darže, likusieji nenurodė tokios veiklos;

– daugiau nei pusė vaikų pažymėjo, kad beveik nesikalba su darbuotojais apie šeimą, lyčių santykius, vyro ir moters vaidmenį šeimoje;

– apie du trečdalius vaikų retai kalbasi su darbuotojais apie profesijos įgijimą. Nors apie profesijos pasirinkimą dauguma vyresnio amžiaus vaikų nurodė, kad konsul-tuojami;

– apie penktadalis vaikų nurodė nekalbėję su personalu apie būsto įsigijimą; – beveik visi vaikai dažniau ar rečiau kalbasi su darbuotojais apie tai, kaip susirasti

darbą.Pačių vaikų nuomonė dėl to, kas galėtų padėti padidinti jų savarankiško gyvenimo

įgūdžius:– daugiau mokytis įvairių buitinių įgūdžių, turėti galimybių daugiau patiems viską

daryti ir savimi rūpintis; – turėti galimybių dalyvauti, atliekant įvairius darbus: perkant maistą, drabužius,

mokant mokesčius, kreipiantis į gydytoją ir pan.; – labiau pasitikėtų vaikų sugebėjimu susitvarkyti; – turėti daugiau galimybių patiems tvarkyti savo buitį; – kad darbuotojai būti geranoriškesni.Vaikams buvo pasiūlyta dešimties balų sistema įvertinti savo savarankiškumo lygį,

turint galvoje, kad jie jau pilnamečiai ir išeina gyventi savarankiškai. Šiek tiek daugiau

162

kaip pusės vaikų vertinimai yra maksimalūs, t. y. 8–10 balų, tačiau apie ketvirtadalis savo savarankiškumą įvertino tik 3–5 balais.

Kalbant apie kitas šios srities normas, kas antra įstaiga sutinka, kad neužtikrina vai-kų išmokymą, kaip elgtis ir pristatyti save įvairiose gyvenimo situacijose. Daugelis – apie 80 proc. įstaigų tik iš dalies sudaro sąlygas vaikams įgyti darbinius, savarankiško namų ūkio, biudžeto tvarkymo įgūdžius. Daugiau nei pusė įstaigų pripažįsta, kad tik iš dalies sudaro sąlygas vaikui įgyti naudojimosi visuomeninėmis viešosiomis paslaugomis įgū-džius. Kai kurie atsakymai kalba apie nepakankamą personalo nusiteikimą dirbti su vaikais šia linkme, pavyzdžiui, teigiama, kad specialistų darbą su vaikais, mokant kaip elgtis vaikams viešose vietose, riboja vaikų emocijų ir elgesio sutrikimai, vaikų nesuge-bėjimas žaidžiant panaudoti realiame gyvenime išmokto elgesio. Tam reikėtų daugiau individualaus darbo, tačiau individualaus dėmesio vaikams neretai pritrūksta, o jį užti-krinti trūksta darbuotojų. Savarankiško gyvenimo įgūdžius trukdo ugdyti ir tai, kad per mažai naujos buitinės technikos, nėra galimybės vaikų įdarbinti per vasaros atostogas. Mokyti vaikus tvarkyti biudžetą neturima lėšų, todėl vaikams suteikiami tik pirminiai, savarankiško namų ūkio tvarkymo įgūdžiai.

Visos apklausoje dalyvavusios ilgalaikės globos įstaigos pažymėjo, kad skiria laiko vaikams ugdyti estetiškos aprangos sampratą. Tai daroma įvairiai: per individualias ug-dymo programas, TV laidų, žurnalų, renginių aptarimus, vaikų dalyvavimą apsiper-kant ir patiems renkantis drabužius, avalynę. Pačių vaikų, gyvenančių šiuose globos namuose, nuomonė kritiškesnė. Vaikai globos namuose gaunamą aprangą pasiūlytoje dešimties balų sistemoje įvertino nekaip – apie 50 proc. vaikų aprangą įvertino minima-liai – 1–3 balais. Tik 15 proc. gaunamą aprangą įvertino 9–10 balų. Apie 40 proc. vaikų nurodė, kad jų niekada neklausia, nesitaria kokios aprangos jie norėtų, o trečdalis vaikų teigia, kad su jais kartais pasitariama. Dauguma vaikų (virš 70 proc.) nurodė, kad glo-bos namuose juos moko, kaip reikia apsirengti įvairiomis progomis, tačiau penktadalis nurodė, jog nemoko. Tyrimas parodė, kad estetiniai vaikų įgūdžiai lankantis viešuose, laisvalaikio renginiuose (teatre, prie stalo, švenčių, gimtadienių metu ir pan.) yra nepa-kankami.

Manoma, kad vaikai globos namuose įgyja užtektinai higienos įgūdžių, tačiau akcen-tuojamas ypatingas vaikų apsileidimas šioje srityje, ką vaikai atsineša iš savo šeimų. Tei-giama, kad, būdami globos namuose, vaikai įgyja asmens higienos įgūdžių, tačiau bent laikinai grįžę į namus ir neprižiūrimi pedagogų, šiuos įgūdžius vėl gerokai apleidžia. Ugdant vaiko higieninius įgūdžius globos namai akcentuoja, kad per mažai higienos patalpų, higienos priemonių.

Vaikui kartojant socialiai nepriimtiną elgesį, personalas kalba individualiai su vaiku, pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistų, skiriamos drausminės nuobaudos, aiškina-masi elgesio priežastys, analizuojamos elgesio taisyklės, grįžtamasis ryšys. Pačios įstaigos neturi visų reikiamų specialistų, galinčių užtikrinti vaikui pagalbą socialiai nepriimtino

163

elgesio atveju. Keletas įstaigų nurodė psichologų etatų trūkumą, negalėjimą pasikviesti tokių specialistų.

Beveik visos vaikų ilgalaikės globos įstaigos, išskyrus vieną, mano, kad skiria užtekti-nai laiko, aiškinant vaikams šeimos, lytinio švietimo, profesijos įgijimo klausimus. Šiais klausimais vaikai turi galimybę domėtis ir savarankiškai: internete, lankstinukuose, li-teratūroje, lankydami užsiėmimus kitose miesto įstaigose, įvairių organizuojamų susi-tikimų metu, pokalbiuose su kompetentingais specialistais. Ugdant vaikus šeimos, lyti-nio švietimo, profesijos įgijimo klausimais, susiduriama su neigiamomis nuostatomis, įgytomis vaiko šeimoje, iniciatyvumo stoka, vaikų negebėjimu adekvačiai įvertinti savo gebėjimus. Be to, per maža adaptuotos literatūros pasiūla lytinio švietimo, šeimos pla-navimo klausimais, trūksta naujų metodikų ir specialistų. Iš pateiktų atsakymų bei pa-pildomų paaiškinimų peršasi nuomonė ir apie nepakankamą specialistų kompetenciją ir savo funkcijų supratimą, įgyvendinant šią normą. Kaip antai problemų vaiko ugdyme aiškinimas vaiko nepakankama motyvacija, socialiniu apleistumu ar negalia rodo, kad personalas tam tikra prasme nori atsiriboti nuo vaiko problemos sprendimo, palikda-mas tai pačiam vaikui.

164

6 s k y r i u s

Aplinka ir būstas

Aplinkos, kurioje vaikas gyvena, mokosi, bendrauja, kuria, žaidžia ir t. t., reikšmė yra didžiulė vaiko sėkmingai raidai ir tolimesniam įsitvirtinimui gyvenime. Aplinka turi būti organizuojama remiantis humanistiniais, ekologiniais, ergonominiais principais. Ypač svarbu apibrėžti, kokia fizinė bei dvasinė erdvė vaiką supa, kad ta aplinka būtų ma-loni, stimuliuojanti, leidžianti atsiskleisti vaiko individualybei, jo pažintinėms galioms. Pavyzdžiui, pedagoginė ergonomika tiria vaiko ugdymo proceso ypatybes priklausomai nuo aplinkos optimalumo sąlygų. Vaikai globos įstaigoje praleidžia daug laiko, todėl vaiką supanti aplinka turi jo nevaržyti, būti komfortiška, estetiška, padėti atsiskleisti pažintiniams poreikiams. Sunku išugdyti poreikį tausoti ir vertinti aplinką, suformuoti bei įdiegti tam tikrus estetinius kriterijus, jei vaiko gyvenimo, buvimo aplinka netei-kia natūralaus pavyzdžio. Aplinka traktuotina kaip išorinė (eksternali) ir kaip vidinė (internali) institucijos erdvė. Išorinė aplinka yra pagrindas, leidžiantis sėkmingai plė-toti vidinę aplinką – mikroklimatą, tarpusavio santykius ir pan. Tačiau pozityvi vidinė aplinka formuojasi iš palankios išorinės erdvės. Tiek išorinė, tiek vidinė aplinka turi svarbios įtakos vaikų fizinei ir dvasinei raidai, emocinei savijautai, mokymosi motyva-cijai, bendravimo ir bendradarbiavimo poreikių įgyvendinimui. Tinkamai organizuota aplinka – tai sėkmingą vaiko raidą stimuliuojanti aplinka175. Galime kalbėti apie globos įstaigų išorinę ir vidinę aplinką kaip kultūros terpę, kurioje vyksta vaiko socializacija, adaptacija, integracija ir t. t. Socialinės globos įstaigų aplinka – tai ne tik pastatai ar žaidimų aikštelės, bet ir labai svarbi socialinė ir kultūrinė erdvė, kurioje vyksta ir nuo kurios daug priklauso vaiko gyvenimo kokybė ir sėkminga raida.

175 Zulumskytė. A. Mokyklos ugdymo ir ugdymosi aplinka bei jos reikšmė vaikui. Gimtasis žodis. 2006. Žr. internete: http://gimtasiszodis.w3.lt/zulumskyte_06_1.htm.

165

Aplinka šiose normose suprantama kaip fizinė ir kaip emocinė aplinka, kurioje vai-kas gyvena, praleidžia didelę dalį savo laiko, gauna jam reikalingą pagalbą. Gyvenamąją aplinką plačiąja prasme sudaro176:

natūrali gamtinė aplinka: oras, vanduo, klimatas, geografinė aplinka ir pan.;dirbtinė aplinka: namai, butai, darbo, buitinės sąlygos ir pan.;socialinė-ekonominė aplinka: visuomenės kultūra, individo įpročiai, išsilavinimas;emocinė, psichinė aplinka: santykiai, emociniai ryšiai su kitais kartu esančiais as-menimis.

Tuo tarpu būstas akcentuoja tik su apgyvendinimu susijusias paslaugas. Šiose nor-mose aplinka traktuojama tiek kaip fizinė aplinka, tai yra vaikų socialinės globos namų, dienos centro ar vaiko su negalia namų vieta, įrengimas, sutvarkymas, apšvietimas, švara, o taip pat išorinė aplinka (žaidimų aikštelės, kiemas, sodas ir pan.). Ir emocinė aplinka – tai tarpusavio santykiai, bendravimo ypatumai, kurie sukuria tam tikrą terpę, mikroklimatą visai vaiko veiklai, gyvenimui. Aplinka, kurioje gyvena vaikas, turi neabe-jotiną reikšmę vaiko savijautai, sveikatai, pagaliau ir visai vaiko raidai. Esant nepalan-kiai fizinei, emocinei aplinkai gali sutrikti vaiko sveikata, organizmo funkcijos, sumažėti organizmo prisitaikymo prie aplinkos galimybės, atsparumas nepalankiems veiksniams ir t. t. Vaiko gerovei yra svarbi tiek fizinė, tiek emocinė aplinka, nors fizinės aplinkos reikšmė dažnai yra nepagrįstai nuvertinama. Tuo tarpu fizinės aplinkos kokybė yra ne-abejotinai svarbi tiek bendrai vaiko raidai, tiek jo ugdymo rezultatams. Aplinka, kurioje vaikas gyvena, mokosi, bendrauja negali būti traktuojama vien kaip pasyvi erdvė, kadan-gi skurdi, apleista, neestetiška, neįvairi aplinka nesukelia teigiamų emocinių išgyvenimų, joje daug mažiau praktinį veiklumą skatinančių situacijų177.

Šios normų srities tikslas – užtikrinti, kad vaikas gautų paslaugas saugioje, patogioje jo kasdieniniam gyvenimui aplinkoje, aplinkoje, palankioje ugdymuisi, asmenybės raidai.

Šios normų srities detaliausias reglamentavimas yra būdingas vaikų socialinės globos namų normoms, tuo tarpu šeimynoms ir globojančioms šeimoms aplinkos ir būsto re-glamentavimas yra mažiau detalus.

Ši normų sritis (Aplinka ir būstas) iš esmės koncentruojasi apie tokius pagrindinius dalykus:

1. Saugi ir vaiko poreikius tenkinanti socialinės globos vieta ir aplinka.2. Patogios, jaukios ir privatumą vaikui garantuojančios patalpos.3. Vaiko poreikius bei privatumą garantuojančios asmens higienos patalpos.

176 Mačiūnas E. Poveikio sveikatos vertinimui sistemos modeliavimas. Valstybinis aplinkos sveika-tos centras. Žiūrėta internete: http://vasc.sam.lt/pvsv_sist_model.pdf 2007 m. liepos 13 d.

177 Zulumskytė. A. Mokyklos ugdymo ir ugdymosi aplinka bei jos reikšmė vaikui. Gimtasis žodis. 2006. Žr. internete: http://gimtasiszodis.w3.lt/zulumskyte_06_1.htm.

166

Toliau bus detaliau aptariamas kiekvienas iš trijų aukščiau išskirtų aspektų, siekiant atkreipti dėmesį, kas yra svarbiausia įgyvendinant normas.

6.1. Vaikui užtikrinama saugi ir jo poreikius tenkinanti socialinės globos vieta ir aplinka

Labai svarbu užtikrinti vaikų saugumą jų gyvenamoje aplinkoje, kadangi, kaip rodo statistika ir tyrimai, daugiausia nelaimingų atsitikimų, kurių metu nukenčia vaikai, įvyksta artimiausioje, įprastinėje aplinkoje. Draudimai ar pamokymai dažnai nesulai-ko vaikų nuo neatsargaus elgesio, nes vaikams būdingas noras tyrinėti supantį pasaulį, visur lipti, viską liesti, imti, ragauti ir t. t.178, todėl labai svarbu užtikrinti aplinkos, kurioje būna vaikas, saugumą fizine prasme. Vaikų traumų rizikos pobūdis susijęs ir su vaiko amžiumi, nes vaiko psichofiziologinės savybės kiekvienu jo amžiaus tarpsniu yra skirtingos: jeigu kūdikis gali iškristi iš nesaugios lovytės ar vežimėlio, tai 2–3 metų vaikas dažniau gali nusideginti atvira liepsna, apsipilti karštu vandeniu. Penkiamečio pavojai gali būti labiau susiję su bandymais naudotis įvairia technika ar elektros prie-taisais, o paauglystė susijusi su savęs išbandymu įvairiose nesaugiose ir pavojingose gyvybei situacijose.

Šioje normoje kalbama apie reikalavimus išorinei aplinkai, t. y. vietą, kurioje yra įsi-kūrusi socialinių paslaugų institucija, teritorijos sutvarkymą, išplanavimą, patalpų ir teritorijos pritaikymą vaiko specialiesiems poreikiams. Pagrindinius šioje normoje ak-centuojamus aplinkos saugumo aspektus reglamentuoja vaikų globos įstaigų higienos norma HN 124:2004179, išskyrus globą šeimose ir šeimynose. Globos šeimoje atveju, apie aplinkos tinkamumą vaiko globai yra nusprendžiama, patikrinus ir įvertinus šeimos gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus180. Vėliau, kai vaikas jau gyvena šeimoje, šios aplinkos tinkamumo tikrinimas nebuvo reglamen-tuotas, o priėmus normas, tai bus daroma reguliariai normų atitikties vertinimo metu. Įregistruojant šeimynas, kaip reglamentuoja Šeimynų bendrieji nuostatai (1998), akcen-tuojamos tik buitinės sąlygos, bet nekalbama apie aplinkos vaikui tinkamumą platesne prasme. Taigi normos paskatins atkreipti į tai dėmesį.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): socialinės globos paslaugų teikimo vieta lengvai pasiekiama, sudaro galimybes da-lyvauti bendruomenės gyvenime, skatina integraciją;

178 Strukčinskienė B. Saugi vaikystė. Klaipėda. 2002. 179 Lietuvos higienos normą HN 124:2004 ,,Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reika-

lavimai“. Patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 23 d. Nr. V-17.180 Vaiko globos organizavimo nuostatai. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 405. 2002 kovo 27 d.

167

patalpų ir teritorijos išplanavimas bei įrengimas atitinka poreikius bei reikalavimus;saugi nuo pašalinių asmenų teritorija;galimybės naudotis poilsio ir rekreacijos zonomis;aplinka ir patalpos pritaikytos specialiųjų poreikių vaikams.

Socialinės globos paslaugų teikimo vieta lengvai pasiekiama, sudaro galimybes daly-vauti bendruomenės gyvenime, skatina integraciją. Ši norma akcentuoja tai, kad soci-alinės globos įstaiga (šeimyna, globojanti šeima), įkurta vietoje, kuri lengvai pasiekia-ma visuomeniniu transportu arba užtikrinamos transporto paslaugos tam, kad vaikas galėtų integruotis į bendruomenės gyvenimą. Šioje normoje kalbama apie socialinių paslaugų teikimo vietą, vietą geografine prasme. Normoje akcentuojama, kad socia-linės globos paslaugų teikimo vieta neturėtų būti nuošali, izoliuota nuo vietos ben-druomenės, sunkiai pasiekiama visuomeniniu transportu. T. y. vieta neturėtų sudary-ti vaikui papildomų sunkumų, vykstant į mokyklą, vaikų darželį, kitas visuomeninio naudojimo įstaigas, bendruomenės renginius ir t. t. Aišku, jeigu įstaiga jau įsteigta nuošalioje vietovėje (tokių vaikų globos įstaigų, įsikūrusių nuošaliose vietovėse gam-tos prieglobstyje ir pan. Lietuvoje yra), šios normos įgyvendinimas pirmiausia reiškia transporto paslaugų, visų pirma visuomeninio transporto, užtikrinimą. Šio dalyko su-tvarkyti pati viena socialinių paslaugų įstaiga nėra pajėgi, tačiau ji turi rodyti inici-atyvą ir bendradarbiauti su savivaldybės administracija. Neįgalūs vaikai, negalintys naudotis visuomeniniu transportu, turi būti aprūpinti savivaldybės specialiu trans-portu, skirtu neįgaliųjų reikmėms. Tokį transportą dabar turi visos savivaldybės, o vaikų atvežimui į socialinės globos įstaigą kiekvieną dieną turėtų būti šių paslaugų teikimo prioritetas. Šeimynos ir šeimos, įsikūrusios nuošalesnėse nuo visuomeninio transporto stotelių vietovėse, turėtų pačios užtikrinti savo globojamų vaikų dalyva-vimą bendruomenės gyvenime (jeigu vaikas neįgalus specialias transporto paslaugas taip pat turėtų teikti savivaldybė).

Tuo tarpu prieš steigiant naujas vaikų socialinės globos įstaigas, jau iš anksto tu-rėtų būti įvertinta vieta (institucijos dislokacija) vaiko integracijos į bendruomenę prasme.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas nėra izoliuotas nuo bendruomenės gyvenimo dėl institucijos dislokacijos vietos;specialiųjų poreikių vaikams užtikrinamos specialaus transporto paslaugos;socialinių paslaugų teikėjas prireikus bendradarbiauja su savivaldybe, užtikrin-damas vaikui ir jo tėvams/globėjams galimybes visuomeniniu transportu pasiekti įstaigą.

168

Patalpų ir teritorijos išplanavimas bei įrengimas atitinka poreikius bei reikalavimusSocialinių paslaugų teikėjo patalpų ir teritorijos išplanavimas ir įrengimas turi

atitikt vaiko poreikius bei šio tipo paslaugų įstaigų paskirtį, galiojančias normas bei reikalavimus. Lietuvoje, pagal Sveikatos apsaugos ministro patvirtintą 2004 higienos normą181, vaikų socialinių paslaugų įstaigoms (globos namams, dienos centrams ir kt.) keliami tam tikri įrengimo, išplanavimo, eksploatavimo reikalavimai, kurie turi užtikrinti vaikui saugią aplinką. Norma taikoma veikiančioms, naujai statomoms ir rekonstruojamoms vaikų globos įstaigoms ir privaloma juridiniams bei fiziniams as-menims, užsiimantiems statybos technine veikla, vaikų globos įstaigų steigėjams bei vadovams, įstaigų saugos kontrolę atliekančioms institucijoms. Tokio tipo įstaigos negali būti kuriamos nepritaikytose šiam tikslui patalpose. Pavyzdžiui, draudžiama įrengti vaikų buvimo patalpas rūsiuose, cokoliniuose aukštuose. Statinių naudojimo pagal paskirtį tinkamumą reglamentuoja Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvar-ka182. Be abejonės, tokio tipo įstaigos turi atitikti ir daug kitų su vaiko sveikata ir sau-gumu susijusių reikalavimų:

– pastatų mikroklimatui183;– apšvietimui184;– atliekų tvarkymui185;– šildymui, vėdinimui ir t. t.186

Minėtoje higienos normoje yra nuorodos į kitus teisės aktus, kuriuos turi žinoti ir taikyti savo aplinkai vaikų globos įstaigos187.

O šeimynų ir globojančių šeimų būstams keliami tie patys reikalavimai, kaip ir bet kuriam kitam gyvenamajam namui ar butui. Ar būstas tinkamas globojamo vaiko apgyvendinimui, turi būti nusprendžiama, patikrinus sąlygas ir suteikus šeimai ar šei-

181 Lietuvos higienos normą HN 124:2004 ,,Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reika-lavimai“. Patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 23 d. Nr. V-17.

182 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. 242 ,,Dėl STR 1.11. 01:2002 ,,Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 60–2475).

183 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 42:1999 „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mi-kroklimatas“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 3.

184 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 98:2000 ,,Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 277.

185 Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas. 1998, Nr. 61–1726; 2002, Nr. 72–3016.186 „Dėl STR 2.09.02:1998 ,,Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinimo ir 1998 08 31

įsakymo Nr. 162 dalinio pakeitimo“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 19.

187 Šiose normose vaikų globos įstaigoms priskiriami vaikų globos namai, dienos centrai ir kiti juridiniai asmenys, turintys teisę užsiimti vaikų globa /rūpyba (pvz., šeimynos).

169

mynai globos teisę. Tačiau vėliau, globodama, šeimyna ir šeima turi nuolat rūpintis, kad jų namai atitiktų visus higienos, priešgaisrinės saugos reikalavimus gyvenamie-siems namams.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: socialinių paslaugų institucijos teritorija, bendro naudojimo ir gyvenamosios pa-talpos atitinka tokio tipo statiniams keliamus reikalavimus, kuriuos numato Stati-nių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka;socialinių paslaugų institucijos aplinka atitinka sanitarines-higienines normas, kurias numato Lietuvos higienos norma HN 124:2004; socialinių paslaugų įstaigų apšvietimas atitinka keliamus reikalavimus, kuriuos numato STR 2.09.02:1998 Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas;socialinių paslaugų institucijos aplinka atitinka priešgaisrinės saugos reikalavimus;vaikai mano, kad jie gyvena (būna) patogiose, šiltose, gerai vėdinamose, apšvies-tose patalpose.

Vaikui užtikrinama saugi nuo pašalinių, pavojingų vaikui, asmenų teritorija Ši norma atkreipia dėmesį, kad vaikų namų ar dienos centro neįgaliems vaikams te-

ritorija turi būti visą laiką matoma personalo, pastebimi atklydę pašaliniai asmenys. Saugumas jokiu būdu nereiškia aukštos spygliuotos tvoros ar „devyniais užraktais“ už-rakintų vartų. Tokie būdai prieštarautų aplinkos reikalavimui, užtikrinti vaiko integra-ciją į bendruomenę. Tačiau vaikų globos įstaigos higienos norma numato, kad vaikų globos įstaigos teritorija turi būti aptverta. Įstaigos administracija ir vadovas, įvertin-dami vietos, kurioje yra įsikūrusi įstaiga, specifiką, taip pat aplinkinių teritorijų ir jose gyvenančių gyventojų ypatybes, turėtų patys nuspręsti, kaip derinti vaikų saugumo ir integracijos reikalavimus gyvenamai vietai.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos politikos ir taisyklės numato vaikų apsaugojimą nuo pašalinių vaikams pavojingų asmenų;įstaigos vidaus tvarkos taisyklės numatyto, kokie darbuotojai atsakingi ir kokios jų funkcijos, užtikrinant vaikų saugumą paslaugų teikėjo teritorijoje;įstaigos nelaimingų atsitikimų ir įvykių žurnale nėra užfiksuota smurto prieš vai-kus ar kt. vaiko saugumui gresiantys atsitikimai.

Vaikas turi galimybes naudotis poilsio ir rekreacijos zonomis, esančiomis globos įstaigos teritorijoje arba šalia jos Globai šeimose ir šeimynose tokio tipo normos nėra suformuluotos, orientuojantis į

aplinkybę, kad galimybės vaiko poilsiui ir rekreacijai įvertinamos jau duodant leidimą

170

globai šeimoje ar šeimynoje. Tuo tarpu socialinių paslaugų įstaigose svarbu nepamiršti, kad vaiko sėkmingai raidai labai svarbu užtikrinti pakankamą erdvę poilsiui, sportui, žaidimams gryname ore, gamtoje. Žaidimų aikštelės, atsižvelgiant į žaidimų pobūdį, turi būti velėnuotos, apsėtos žole arba plūktos. Draudžiama teritorijoje sodinti ir auginti dy-gius ir nuodus išskiriančius augalus. Projektuojant naujus vaikų globos namus ar dienos centrus (pagal reikalavimus) yra numatytos vietos sporto, žaidimų aikštelėms. Naujai steigiamų vaikų globos įstaigų sklypo dydis turi būti nustatomas, atsižvelgiant į vaikų skaičių, pastato dydį, vaikų veiklos specifiką, bet turi būti ne mažesnis kaip:

– 160 m² vienam vaikui, kai vaikų globos įstaigoje – iki 120 vaikų;– 180 m² vienam vaikui, kai vaikų globos įstaigoje – iki 90 vaikų; – 200 m² vienam vaikui, kai vaikų globos įstaigoje – iki 60 vaikų188.Tais atvejais, kai įstaigos steigiamos rekonstruojamų senų pastatų vietose, pasirenkant

pastatus šioms reikmėms turi būti įvertintos galimybės tam tikrų erdvių vaiko poilsiui, rekreacijai įrengimui. Jeigu nėra galimybių įrengti poilsio zonų, reikėtų ieškoti kitos vietos įstaigai. Tais atvejais, kai įstaiga jau seniai įkurta, ir nėra sąlygų vaikų poilsiui, žai-dimams pačios įstaigos teritorijoje, reikėtų užtikrinti sąlygas vaikų poilsiui panaudojant aplinkines galimas teritorijas. Tuo turėtų pasirūpinti įstaigos administracija, bendradar-biaudama su savivaldybe, švietimo įstaigomis ir pan.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikų globos įstaigos užtikrina vaikams vietas žaidimams ir poilsiui gamtoje;globos įstaigų sklypo dydis atitinka higienos normoje keliamus reikalavimus;vaikai yra patenkinti galimybėmis žaisti ir sportuoti gamtoje.

Specialiųjų poreikių vaikai naudojasi pritaikyta jų poreikiams aplinka ir patalpomisStatybos projektavimo reikalavimai numato, kad visuomeninės paskirties įstaigos tu-

rėtų pritaikytą aplinką specialiesiems poreikiams. Lietuvos Respublikos aplinkos minis-tro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu189 2001 m. patvirtinti statinių reikalavimai žmonių su negalia reikmėms. Turima galvoje tiek išorinė aplinka (takeliai, įėjimai, laukujės durys ir t. t.), tiek gyvenamųjų ar bendro naudojimo patalpų aplinka (vidinės durys, tualetai, du-šai, virtuvės ir kitos patalpos) turi būti pritaikytos specialiesiems poreikiams. Kiekvienas paslaugomis besinaudojantis vaikas neturėtų patirti apribojimų savo veiklai ir buvimui įstaigoje dėl aplinkos, nepritaikytos specialiesiems poreikiams.

Patalpų pritaikymo specialiesiems poreikiams reikalavimų vaikus globojančioms šei-moms ir šeimynoms nėra, tačiau globojančioms šeimynoms ir šeimoms, kaip ir bet ku-

188 Lietuvos higienos normą HN 124:2004 ,,Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reika-lavimai“. Patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 23 d. Nr. V-17. 13 str.

189 Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymas.

171

riai kitai šeimai, kurioje gyvena neįgalus asmuo, patalpos pritaikomos, remiantis būsto pritaikymo žmonėms su negalia reikalavimais190. Pagal šiuos reikalavimus, teisę į būsto pritaikymą ir su tuo susijusių išlaidų kompensavimą turi asmenys su judėjimo ir apsi-tarnavimo funkcijų sutrikimais. Būsto pritaikymas – būsto minimalus pertvarkymas, naudojant specialius elementus, koreguojant neįgaliesiems su judėjimo ir apsitarnavi-mo funkcijų sutrikimais neprieinamas erdves, ir smulkus remontas, įgyvendinant šiuos statybos sprendimus. Sudarant būsto pritaikymo laukiančių asmenų eilę, vaikai ir jau-nuoliai nuo 7 iki 24 metų turi pirmenybę. Taigi šeimyna ar vaikus globojanti šeima pati turi pasirūpinti savo globojamo neįgalaus vaiko poreikiais ir kreiptis į savivaldybės administraciją ar jos sudarytą Būsto pritaikymo žmonėms su negalia komisiją dėl būsto aplinkos pritaikymo.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaiko su specialiaisiais poreikiais veiklos neriboja nepritaikyta aplinka ir būsto patalpos; įstaigos administracija rūpinasi aplinkos ir patalpų pritaikymo tobulinimu, siek-dama, kad neįgalūs vaikai taptų kuo savarankiškesni;savivaldybės administracija gali patvirtinti, kad globojančios šeimos ir šeimynos atstovai bendradarbiauja, siekdami pritaikyti jų namų aplinką globojamo neįga-laus vaiko poreikiams.

6.2. Vaikui užtikrinamos patogios, jaukios ir privatumą garantuojančios patalpos

Šiose normose kalbama apie reikalavimus bendro naudojimo ir gyvenamųjų patalpų aplinkai, t. y. kambarių, kuriuose vaikai gyvena (stacionarios globos atveju), ruošia pa-mokas, leidžia laisvalaikį, bendrauja su specialistais, draugais ar artimaisiais ir pan. Rei-kalavimuose šioms patalpoms akcentuojami trys pagrindiniai aspektai: patalpų pato-gumas, jaukumas ir privatumas. Vienas iš svarbiausių vaiko ugdymo tikslų – formuoti vaiko vertybinį santykį su jį supančia aplinka. Todėl vaiką turi supti tvarkinga, patogi, jauki, privatumą garantuojanti, kitaip sakant, harmoninga aplinka. Ši aplinka turės įta-kos ateičiai, t. y. ar vaikas galės savarankiškai formuoti savo aplinką, žinos kas gražu, kas estetiniu požiūriu vertinga; kas ir kokiomis aplinkybėmis priimtina, o kas netinkama. Reikėtų siekti, kad globos įstaigos aplinka bent minimaliai atitiktų šiuolaikinės visuome-nės estetinę buities, būsto sampratą, technologijų išsivystymą. Nors, remiantis praktika,

190 Dėl bazinių būsto pritaikymo žmonėms su negalia reikalavimų, būsto pritaikymo žmonėms su negalia poreikio vertinimo metodikos ir būsto pritaikymo žmonėms su negalia finansavimo tvarkos. 2007 m. balandžio 19 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas Nr. A1-111.

172

galima pasakyti, kad daugelio globos įstaigų interjeras yra gana skurdus ne tik dėl resur-sų stokos, bet ir dėl nepakankamo įstaigų steigėjų ir administratorių požiūrio į aplinkos svarbą ir reikšmę globojamo vaiko raidai.

Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas patalpų privatumui. Tyrimais įrodyta, kad net labai apgalvotai suplanuotos, patogios patalpos (darbe, globos įstaigose ir pan.) ne-užtikrina jomis besinaudojantiems asmenims komforto, jeigu be fizinių gyvenamosios ar darbo vietos charakteristikų, nebus skirta dėmesio psichologiniam patogumui bu-vimo vietoje sukurti. Tai yra užtikrinti privatumą, kad žmogus galėtų galvoti apie šią vietą kaip „mano teritorija“, „mano privati erdvė“ ir pan. Žmonės, siekdami susikurti tą pageidaujamą privatumą, stengiasi įvairiais būdais „pažymėti“ savo teritoriją, pavyz-džiui, dekoruodami atvirukais, šeimos narių nuotraukomis, augalais, pertvaromis ir t. t. „Privati erdvė“ yra asmenį supanti jam saugi teritorija, o kiti asmenys patekti į ją gali tik pačiam asmeniui pageidaujant. Patenkinus asmens privačios erdvės poreikį, labai padidėja bendras patogumo pojūtis. Ir priešingai, dirbant, o tuo labiau gyvenant kolek-tyvinėje mažoje erdvėje, neturint tik sau priklausančios vietos, atsiranda įtampa, nepa-sitenkinimas, asmuo psichologiškai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, tam išeikvodamas didelę dalį savo energijos.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): patalpos yra pritaikytos vaikui, tinkamai apstatytos;patalpos yra artimos šeimos namų aplinkai;patalpos šiltos, gerai vėdinamos, tinkamai apšviestos;vaikas aprūpintas tinkamais ir saugiais baldais bei inventoriumi; užtikrinamas vaikų suderinamumas, apgyvendinant viename kambaryje;vyresni kaip 7 metų skirtingų lyčių vaikai miega atskiruose miegamuosiuose;užtikrinamos patalpos privatiems susitikimams: vaikui su tėvais, artimaisiais ar draugais;vaiko privatumui užtikrinti kambaryje yra širma;vaikas gali saugiai pasidėti savo daiktus ar pinigus.

Terminai:

Saugūs baldai – baldai, kurių konstrukcija, medžiagos, iš kurių jie pagaminti, nekelia grėsmės atitinkamo amžiaus ir būklės vaiko sveikatai, yra ergonomiški.

Interesų suderinamumas apgyvendinant vaikus – viename kambaryje gyvena vaikai, kurių amžius, poreikiai, sveikatos būklė, charakterio ypatumai ir kt. nekelia grėsmės kartu gyvenančių vaikų fizinei ir psichinei sveikatai.

Privatumą garantuojančios patalpos – patalpos, kuriose vaikas gali turėti privačią er-dvę ir pagal poreikius ja naudotis.

173

Patalpos artimos šeimos namų aplinkai – fizinė aplinka atitinka šeimos namų aplinkai priskiriamas charakteristikas (pvz., šeimos nariai turi savo mėgstamą, atskirą kampelį, daiktus, baldus, jų sustatymo, išdėliojimo stilių, apšvietimo jaukumą ir t. t.).

Patalpos yra pritaikytos vaikui, tinkamai apstatytos. Patalpos, kuriose vaikas gyvena, mokosi, leidžia laisvalaikį ir t. t. yra pritaikytos jo poreikiams, atitinka higienos reikala-vimus, aprūpintos reikalingais baldais bei inventoriumi. Vaikų globos įstaigų higienos norma191 reglamentuoja, kad vaikų globos įstaigų kambariai individualiai veiklai turi būti ne mažesni kaip 4,0 m² vienam vaikui ir rekreacinės patalpos – 1,0 m² vienam vai-kui. Auklėjamojoje grupėje vaikų globos įstaigoje vienam vaikui turi būti skiriama ne mažiau kaip 18 m² bendrojo patalpų ploto.

Auklėjamojoje grupėje, skirtoje gyventi ne daugiau kaip 12 vaikų, turi būti įrengtos šios patalpos:

– prieškambaris su drabužine – 15 m²;– miegamieji pagal vaikų skaičių, viename kambaryje ne daugiau kaip 4 vietos;– auklėtojos (mamos) kambarys – 8 m²;– bendrasis kambarys (valgomasis, žaidimų, bendravimo) – 30 m²;– pamokų ruošos kambarys;– virtuvė, kai nėra bendrų maisto tvarkymo patalpų – 12 m²;– buities kambarys – 10 m²;– dvi vonios (dušo) ir tualeto patalpos – plotas priklauso nuo įrengimo būdo;– ūkio patalpa – 15 m².Miegamajame kiekvienam vaikui turi būti skirta po 6 m² ploto. Nuo 7 metų amžiaus

mergaitėms ir berniukams turi būti įrengti atskiri miegamieji.Norma taip pat reglamentuoja kai kuriuos reikalavimus bendrojo kambario, miega-

mojo, virtuvės, vonios įrengimui, apstatymui. Pavyzdžiui, kad miegamajame kiekvienam vaikui turi būti atskira lova kietu pagrindu ir negali būti įrengiamos dviaukštės lovos. Atstumas nuo šildymo įrenginių iki lovos turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m. Vaikai turi būti aprūpinti minkštu ir kietu inventoriumi, pagal patvirtintas normas. Minkštas in-ventorius turi būti keičiamas, atsižvelgiant į jo susidėvėjimą, o kietas inventorius turi atitikti vaikų ūgį. Be to, numatyta, kad kiekvienam vaikui turi būti baldai asmeniniams daiktams laikyti, taip pat baldai vaikų laisvalaikio priemonėms susidėti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: bendrųjų ir gyvenamųjų patalpų atitikimas higienos normoje keliamiems reikala-vimams (reikėtų atskirai imti kiekvieną aspektą ir tikrinti jo atitikimą);

191 Lietuvos higienos normą HN 124:2004 ,,Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos rei-kalavimai“. Patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 23 d. Nr. V-17. 6 skyrius „Patalpos ir jų įrengimas“.

174

patalpų sutvarkymas, apstatymas yra jaukus, sukuria namų atmosferą;vaikai patenkinti patalpų apstatymu, sutvarkymu, jaučiasi jose jaukiai ir laisvai;įstaigos administracija ir personalas supranta fizinės aplinkos (patalpų) reikšmę vaiko ugdymui, savijautai.

Vaikui su sunkia negalia yra reikalingos papildomos patalpos dienos centre (kur vaikas galėtų pailsėti, pamiegoti) Dienos socialinės globos centre turi būti įrengiamos patalpos vaiko su sunkia negalia

poilsiui dienos metu, ko neakcentuoja minėta higienos norma. Tai specifinė paslauga vaikui su sunkia negalia, kurią sąlygoja vaiko sveikatos būklė.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: dienos centrai turi patalpas (arba sudaro sąlygas) vaikų poilsiui dienos metu; patalpos vaiko poilsiui dienos metu yra pritaikytos vaikų su sunkia negalia porei-kiams.

Patalpos, kuriose vaikas gyvena, mokosi, leidžia laisvalaikį ir t. t., yra artimos šeimos namų aplinkai (taikoma tik vaikų globos namams) Higienos normoje (HN124:2004) įtvirtintus reikalavimus vaikų globos namuose

būtina įgyvendinti vadovaujantis šeimos namų aplinkos kūrimo principu, t. y. siekti, kad kambarių išdėstymas, išplanavimas, apstatymas, sutvarkymas sudarytų jaukumo, priimtinumo čia gyvenančiam vaikui įspūdį. Stacionarios institucinės globos poveikis globojamo vaiko gyvenime turi nemaža neigiamų pasekmių jo psichikai, raidai, toli-mesniam įsitvirtinimui gyvenime. Nors ir labai gera būtų ilgalaikė vaikų socialinė glo-ba institucijose, šios globos esmė vis tiek susijusi su vaiko atskirtimi ir izoliavimu nuo šeimos aplinkos. Kaip buvo analizuota šios knygos 3–4 skyriuose, institucinė globa pa-lieka „žymę“ visai vaiko raidai, tolimesniam vystymuisi. Siekiant švelninti neigiamą ins-titucinės aplinkos poveikį vaikui, svarbu užtikrinti vaikų globos namuose gyvenančiam vaikui kiek galima artimesnę šeimos sąlygoms aplinką. Kas turima galvoje, kalbant apie gyvenamųjų patalpų artimumą šeimos namų aplinkai? Galima būtų išvardinti keletą aspektų:

– vaiko kambario apstatymas turi priminti ne ligoninę (išrikiuotos baltai užklotos lovos, minimalistinis stilius ir t. t.), bet jaukius namus (šiltos spalvos, laisvai išdė-lioti daiktai ir t. t.);

– kiekvienas vaikas turi galimybę išsidėlioti savo daiktus, sustumdyti baldus taip, kaip pats nori ir pageidauja;

– vaikas gali turėti jam mielus daiktus, baldus, paveikslus ir kt.; – kambaryje yra ne tik bendras apšvietimas, bet ir vietinis (prie stalo, lovos ar kt.,

kaip vaikas pageidauja).

175

Kiekvienas iš mūsų gerai, saugiai jaučiamės tokiuose namuose, kur baldai, būtiniausia įranga, interjeras, spalvos, dydžiai priderinti prie asmeninių interesų, atspindi polinkius, nekelia nemalonių asociacijų ar prisiminimų, atitinka laiko dvasią ir t. t. Vaikų globos namai yra vaiko namai ir jų sutvarkymas, baldai, daiktai, spalvos, kvapai sukuria tam tikrą emocinę atmosferą, mikroklimatą, kuris veikia vaiko savijautą, nuotaiką, kuris gali motyvuoti, o gali ir žlugdyti. Jaukiai aplinkai sukurti labai svarbūs įvairūs atributai. Tai gali būti laikraščių ar žurnalų iškarpos, karpiniai, nuotraukos, žaislai, kompaktiniai dis-kai ir t. t., atspindintys vaiko polinkius ir priklausymą prie tos institucinės erdvės, ku-rioje vyksta jo nuolatinė veikla. Psichologai teigia, kad tokie atributai padeda įtvirtinti santykius su esančia aplinka, pripažinti tą aplinką sava ir saugia. Gyvendamas vaikų globos namuose vaikas yra priverstas priimti čia galiojančius santykių su aplinkiniais reikalavimus bei taisykles, o jo mėgstami atributai leidžia jam geriau prie tų sąlygų ir reikalavimų prisiderinti bei pasijusti savo namuose.

Kaip rodo pateikiama statistika ar atliekami tyrimai192, vaikų globos namų materiali-nė padėtis, aplinkos, gyvenamų patalpų kokybė pastebimai gerinama, tačiau dažniausiai ir daugiausia lėšų skiriama liftams įrengti ar naujai stogo dangai, langams, koridoriams ar virtuvės įrangai, o mažiausia lėšų skiriama vaiko tiesioginės gyvenamosios erdvės, kurioje jie praleidžia didelę savo laiko dalį, „pagražinimui“. Tai nėra teisinga politika, nes, kaip žinia, aplinka taip pat yra labai svarbus vaiko ugdymo veiksnys. Norėdami daryti įtaką vaiko įgūdžiams tvarkytis savo kambarį, tausoti aplinką, baldus ar daiktus, darbuotojai turėtų vadovautis ne tiesioginėmis direktyvomis (padaryk tą ir tą, taip ir taip), o rasti būdų, kaip paskatinti vaiką pačiam ką nors keisti, gražinti, tobulinti savo gyvenamąją aplinką. Mes sunkiai išmokysime vaiką gerbti įstaigos personalo (virėjų, va-lytojų, kiemsargių, budėtojų) darbą, jeigu jis nesupras ir nejaus aplinkos grožio, nematys pavyzdžio, kas tai yra gerai organizuota fizinė erdvė.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos administracija ir personalas turi sampratą, kas yra šeimos namų aplinka ir siekia ją įgyvendinti;vaikai turi žinių ir įgūdžių, kaip kurti estetišką ir jaukią buitį;vaikai jaučiasi laisvi ir nevaržomi formuodami savo gyvenamojo kambario aplinką.

Vaiko gyvenamosios patalpos šiltos, gerai vėdinamos, tinkamai apšviestosPatalpų vėdinimą, apšvietimą, šildymo režimą reglamentuoja vaiko globos įstaigų hi-

gienos norma193. Joje teigiama, kad pagrindinės vaikų globos įstaigų patalpos turi būti

192 Regiono įvairaus tipo vaikų globos ir spec. ugdymo įstaigų veiklos organizavimo ir finansavimo sisteminis įvertinimas. Mokslinio tyrimo ataskaita. Parengė L. Žalimienė ir A. Bunevičienė. Užsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2001.

193 Lietuvos higienos normą HN 124:2004 ,,Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reika-lavimai“. Patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 23 d. Nr. V-17.

176

apšviestos tiesioginiu natūraliu apšvietimu. Natūralios apšvietos koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 1,5 proc. toliausiai nuo lango nutolusiame taške. Miegamuosiuose, o kitose patalpose (jei būtina), turi būti įrengtos apsauginės užuolaidos (žaliuzės) nuo tiesioginių saulės spindulių. Individualios veiklos kambariuose darbo vietoje turi būti numatytas vietinis apšvietimas. Tinkamas apšvietimas – tai stalinė lempa ar kitoks vie-tinis apšvietimas194.

Vaikų globos įstaigų patalpų šildymo ir vėdinimo sistemos bei jų įrengimas turi atitikti statybos techninio reglamento reikalavimus195. Higienos norma reglamentuoja, kokia turi būti atskirų patalpų, kuriomis vaikas naudojasi, temperatūra. Antai prausykloje, tualete turi būti +18–19º C; miegamajame – +20–22º C. Patalpų mikroklimatas turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkamoms patalpoms196.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos šildymo sistema atitinka higienos normos reikalavimus; įstaigos vėdinimo sistema atitinka higienos normos reikalavimus;įstaigos apšvietos sistema atitinka higienos normos reikalavimus;vaikai neteigia, kad jiems nuolat šalta ar tamsu.

Atsižvelgiant į vaiko amžių ir poreikius, jis yra aprūpintas tinkamais ir saugiais baldais bei inventoriumi Vaikų globos įstaigų higienos normos 1 priede pateikti vaikų globos įstaigų aprūpini-

mo reikalingu inventoriumi normatyvai. Kita higienos norma197 numato reikalavimus medžiagoms, iš kurių gali būti pagaminti saugūs, nekenkiantys sveikatai baldai. Taip pat paslaugų įstaigos administracija turi užtikrinti, kad naudojamų baldų konstrukcija, formos nekeltų pavojaus vaikų sveikatai. Neatskiriamu šiuolaikinės visuomenės būsto atributu tampa kompiuteris. Vaikų globos namuose ši IT priemonė tampa taip pat vis labiau paplitusi ir svarbu, kad ji nekenktų vaikų sveikatai. Higienos norma numato, kad draudžiama kompiuterius statyti vaikų miegamuosiuose kambariuose.

194 Lietuvos higienos normą HN 124:2004 ,,Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos rei-kalavimai“. Patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 23 d. Nr. V-17. 1 lentelė. Pagrindinių patalpų dirbtinio apšvietimo vertės.

195 „Dėl STR 2.09.02:1998,,Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinimo ir 1998 08 31 įsakymo Nr. 162 dalinio pakeitimo“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 19.

196 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 42:1999 „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mi-kroklimatas“ tvirtinimo“ Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 3.

197 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 105:2001 „Polimeriniai statybos produktai ir baldinės me-džiagos patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. 356.

177

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikų globos įstaigos aprūpinimas inventoriumi atitinka normatyvų reikalavi-mus; vaikų globos įstaigų inventorius pagamintas iš sveikatai nekenkiančių medžiagų, kaip reikalauja higienos normos;įstaigoje nėra užfiksuota vaiko sveikatos sutrikimų dėl nesaugių baldų ar inven-toriaus.

Vaikas apgyvendinamas kambaryje, atsižvelgiant į jo poreikius, interesus ir suderina-mumą su kitų kartu gyvenančių vaikų interesaisSiekiant kiekvienam vaikui sudaryti kiek galima psichologiškai palankesnę aplinką,

stabilią emocinę erdvę, taip pat išvengti smurto, diskriminacijos ar išnaudojimo atvejų, svarbu skirti pakankamai dėmesio vaikų, gyvenančių tame pačiame kambaryje, suderi-namumą užtikrinti. Paskirstant, kaip vaikai bus apgyvendinami kambariuose, yra būti-nos psichologo paslaugos (psichologo pokalbiai su apgyvendinamais vaikais, specialių testų pildymas ir t. t.), norint patikrinti vaikų suderinamumą. Vėliau, pirmosiomis vaikų gyvenimo viename kambaryje dienomis specialistai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į tokių vaikų prisitaikymą vienas prie kito įpročių, gyvenimo būdo, laisvalaikio leidimo formų, sutarimą su kartu gyvenančiais. Pastebėjus vaiko sunkumus, nepritapimą, atstū-mimą ar pan., turėtų būti išsiaiškintos priežastys ir numatyta reikalinga pagalba (nuo grupinio darbo, derinant interesus, iki vaiko perkėlimo į kitą kambarį).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi praktiką ir metodus (pvz., testus), kaip patikrinti vaikų suderinamumą, apgyvendinant juos tame pačiame kambaryje;personalas moka pastebėti vaikų nesuderinamumo atvejus ir sprendžia šią pro-blemą;nėra užfiksuota vaikų smurto, diskriminacijos ar išnaudojimo atvejų tarp kartu gyvenančių viename kambaryje vaikų.

Vaikas turi galimybę pasinaudoti patalpomis, privačiai susitikti su tėvais, artimaisiais ar draugais, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams Ši norma išskirta tik vaikų globos namuose teikiamoms socialinės globos paslaugoms.

Galimybė privačiai susitikti yra svarbi tiek vaikui, tiek jo tėvams, artimiesiems ar drau-gams, kadangi privatumo poreikis yra natūrali kiekvieno žmogaus reikmė tam tikrose situacijose. Teisė į privatumą visumoje negali būti kvestionuojama, nebent yra labai rimtų ir pagrįstų argumentų dėl vienos ar kitos konkrečios situacijos, kai tas privatumas gali reikšti grėsmę ar pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gerovei. Vaikų globos na-muose tokią vietą privatiems susitikimams ne visada paprasta užtikrinti, tačiau įstaigos

178

administracija turėtų apgalvoti ir numatyti tvarką ir taisykles, kaip tai padaryti. Tam gali būti panaudojamos įvairios įstaigos gyvenamosios patalpos, tačiau turi būti numatytos aiškios taisyklės – kaip, kada, kas gali prašyti suteikti šias patalpas. Turi būti atsakingi už tokių sąlygų sudarymą asmenys, o vaikai ar jų artimieji neturėtų jausti neigiamo požiū-rio, psichologinio spaudimo dėl tokių susitikimų ir pageidavimų.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi patalpas, užtikrinančias vaiko ir jam artimų žmonių susitikimų priva-tumą;įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse yra numatyta privačių susitikimų tvarka;personalas ir administracija supranta privatumą užtikrinančių patalpų būtinumą;vaikai patvirtina, kad jie turi galimybes privatiems susitikimams.

Esant poreikiui ar būtinybei, vaikui sudaromos sąlygos, galimybės turėti privačią erdvęNormose yra kalbama ir platesne prasme apie privačios erdvės vaikui užtikrinimą.

T. y. turima galvoje ne tik vieta vaiko susitikimams su artimaisiais, bet ir privati erdvė vaiko kasdieniniam gyvenimui, veiklai, pabūti vienam. Vaikui esant įstaigoje (vaikų globos namuose, dienos centre), siekiant užtikrinti privatumą reikalinga privati erdvė gyvenamajame kambaryje ar bendro naudojimo patalpose. Tai gali būti realizuoja-ma naudojant širmas, pertvaras ar pan. Kai vaikas gyvena šeimynoje ar globojančioje šeimoje, jo globėjai taip pat turi pagalvoti, kaip sukurti vaikui privačią erdvę. Tai gali būti tiek atskiras vaiko kambarys, tiek kita patalpa, jeigu tokių galimybių nėra. Bet pastaruoju atveju turi būti aptartos aiškios taisyklės, kaip tas privatumas bus užti-krintas, kad vaikas jaustųsi saugus ir tikras (pvz., kad jo pokalbio telefonu su tėvais ar draugais nebus klausomasi, kad per gimtadienį jis galės būti su draugais vienas, jeigu to pageidauja ir kt.).

Žinoma, kartais tokiu atveju gali iškilti vaiko saugumo plačiąja prasme dilema – privatumas užtikrinamas grėsmės saugumui sąskaita. Tokiu atveju personalas ir glo-bėjai turėtų vadovautis vaiko geriausio intereso principu, savo profesine patirtimi ir nuojauta.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigos tvarka ir taisyklės numato privačios erdvės vaikui užtikrinimą;personalas (globėjai) supranta privatumo svarbą vaiko orumui ir savigarbai ugdyti;vaikai mano, kad jie turi privačią erdvę.

Patalpų pritaikymas specialiesiems poreikiams, saugumasVaiko su negalia savarankiškumui užtikrinti būtina pritaikyta jo specialiesiems po-

reikiams gyvenamoji aplinka, speciali įranga. Kai vaikas gyvena vaikų globos namuose

179

ar lanko dienos centrą, socialinės globos įstaigos administracija turi pritaikyti savo pa-talpas konkrečių vaikų specialiesiems poreikiams. Vertinant vaiko poreikius, įvertinami ir specialieji poreikiai aplinkai pritaikyti. Taigi tuo remiantis, pritaikoma gyvenamoji bei bendro naudojimo aplinka (įvažiavimai į namą, liftai, pakėlėjai, vonios ar tualeto patalpos ir t. t.).

Kai vaikas gauna socialinės globos paslaugas namuose, paslaugos teikėjas tik tarpi-ninkauja, pritaikant vaiko namų aplinką specialiesiems poreikiams (pataria tėvams, kas būtų geriausia, atsižvelgdamas į vaiko situaciją, susisiekia su atitinkamomis instituci-jomis ir pan.). Šeimynose ar šeimose jų globėjai turi pasirūpinti būsto aplinkos pritai-kymu savo vaikams, bendradarbiaudami su atitinkamomis savivaldybės tarnybomis ar administracija.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikai su negalia gali patekti į visas naudojamas paslaugų teikimo patalpas;institucijoje yra atsakingas už aplinkos pritaikymą darbuotojas (šeimynos tėvai, globėjai), kurie susipažinę su šią sritį Lietuvoje ir Europos Sąjungoje reglamentuo-jančiais teisės aktais, taisyklėmis, naujovėmis ir priemonėmis;vaiko globėjas bendradarbiauja su atitinkamomis savivaldybės institucijomis, ga-linčiomis patarti ir padėti, pritaikant aplinką neįgalaus vaiko poreikiams.

Vaikas turi galimybę saugiai pasidėti savo asmeninius vertingus daiktus ar pinigusŠi norma taikoma tik vaikų globos namams. Socialinių paslaugų teikėjas turėtų su-

daryti galimybes kiekvienam vaikui saugiai pasidėti asmeninius vertingus daiktus ar pinigus. Tam gali būti naudojamos užrakinamos spintos, dėžės, seifai ir kt., priklausomai nuo įstaigos apsibrėžtos tvarkos ir galimybių. Tiek daiktams, tiek pinigams saugoti įstai-ga turėtų pasitvirtinti specialią tvarką, kuri numatytų kada ir kaip vaikai galėtų naudotis tokia paslauga, kas atsakingas už šią paslaugą, tvarkos laikymąsi ir pan. Vaikai turėtų būti supažindinti su šia tvarka.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi pasitvirtinusi tvarką, kaip laikyti vaikų asmeninius vertingus daiktus ir pinigus;vaikai supažindinti su ta tvarka;šiai tvarkai pritaria globos namų taryba;per pastarąjį laikotarpį nebuvo vaikų, jų globėjų skundų, nekilo problemų dėl ver-tingų daiktų ir pinigų laikymo.

180

6.3. Vaikui užtikrinamos vaiko poreikius bei privatumą garantuojančios asmens higienos patalpos

Vaiko asmens higienai tinkamos, privatumą garantuojančios patalpos yra svarbi su-dėtinė fizinės aplinkos dalis, turinti įtakos tiek apskritai vaiko estetiniam ugdymui, tiek vaiko higienos įgūdžių formavimui. Dėl šių patalpų kyla ypač daug problemų vaikų globos namuose (apie tai žr. šio skyriaus pabaigoje pateiktus Šiaulių apskrities vaikų globos namų darbuotojų ir vaikų anketinės apklausos rezultatus). Pirmiausia šių patalpų kokybę sunkiausia užtikrinti senuosiuose, buvusiuose valstybiniuose vai-kų globos namuose, kurių planas nebuvo orientuotas į vaiko privatumo garantavimą. Privatumo problema aktuali ir kai kuriuose naujai įsteigtuose savivaldybių ar NVO vaikų globos namuose, kadangi planuojant nebuvo atsižvelgta į privatumo garantavi-mo reikalavimą.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): vaikui užtikrinamos privačios atitinkamai aprūpintos asmens higienos patalpos;vaikas gali atlikti buities darbus tam skirtose patalpose.

Terminai:

Asmens higienos patalpos – tai patalpos skirtos vaiko asmens higienos poreikius ten-kinti, t. y. tualetai, vonios, dušai, pirtys, skalbyklos, džiovyklos, buities kambariai.

Būtinos higienos priemonės: muilas, šampūnas, dantų pasta, skalbiamieji milteliai, vienkartinio naudojimo servetėlės, higieniniai įklotai, šukos, rankšluosčiai, tualetinis popierius, sanitarinis krepšys ir kita.

Pagal vaiko amžių, brandą ir lytį jam užtikrinamas privačios asmens higienos patal-pos, aprūpintos būtinomis higienos priemonėmisKadangi nėra tipinių vaikų globos įstaigų statybos projektų, šios įstaigos patalpos gali

būti planuojamos gana skirtingai, tačiau turi būti laikomasi reikalavimų asmens higie-nos patalpoms. Vaikų globos įstaigų higienos norma numato, kad jeigu vonia (dušas) ir tualetas įrengti vienoje patalpoje, esančioje šalia miegamojo, jos plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,6 m2. Patalpoje turi būti geros būklės vonia ar dušas, praustuvė, uni-tazas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), stiklinė, muilas, pakabos rankš-luosčiams ir drabužiams, tualetinis šepetys, tualetinis popierius, šiukšlių dėžė. Jei šalia miegamojo vonios (dušo) ir tualeto patalpos įrengiamos atskirai, vonios (dušo) patalpos plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,4 m2, o tualeto patalpos plotas – ne mažesnis kaip 1,2 x 0,8 m. Vonios (dušo) patalpoje turi būti geros būklės vonia ar dušas, praustuvė, vei-drodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), stiklinė, muilas, pakabos rankšluosčiams

181

ir drabužiams, sanitarinis krepšys; tualeto patalpoje – unitazas, berniukams – pisuaras, mergaitėms – bidė, tualetinis šepetys, tualetinis popierius, sanitarinis krepšys198.

Jei šalia miegamojo įrengta tik atskira tualeto patalpa, jos plotas turi būti ne mažesnis kaip 1,2 x 0,8 m, joje turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), stiklinė, muilas, pakabos rankšluosčiams, tualetinis šepetys, tualetinis popie-rius, sanitarinis krepšys.

Jeigu vonios (dušo) ir tualeto patalpomis naudojasi viename aukšte gyvenantys vai-kai, jos turi būti numatytos atskirai berniukams ir mergaitėms. Kai vonios (dušo) ir tualeto patalpos įrengiamos atskirai, 20-čiai vaikų turi būti mažiausiai: 2 vonios (dušo) patalpos; tualeto patalpos berniukams, kuriose turi būti 2 unitazai (arba 1 unitazas ir 1 pisuaras) ir 2 praustuvės; tualeto patalpos mergaitėms, kuriose turi būti 2 unitazai ir 2 praustuvės ir bidė.

Minėtoje higienos normoje pateiktas detalesnis reikalavimų higienos patalpoms ap-rašymas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad socialinės globos normos akcentuoja privatų naudo-jimąsi asmens higienos patalpomis. Viena vertus, šį privatumą iš dalies turi užtikrinti aukščiau aprašyti higienos normos reikalavimai, kita vertus, pati socialinės globos įs-taiga, t. y. personalas, administracija, šeimynų ar globojančių šeimų atstovai turi skirti tam pakankamai dėmesio. T. y. pastebėti, matyti, įvertinti ar asmens higienos patalpos ir jų įranga užtikrina bet kokio amžiaus, brandos, lyties vaiko privatumą. Ar pačių vaikų, personalo elgesys, požiūris, tarpusavio santykiai nepažeidžia šio privatumo (pvz., per-sonalas ir vaikai nemato nieko blogo, kad keli vaikai naudojasi tuo pačiu rankšluosčiu, arba kad mergaitės turi eiti pas ūkvedį prašyti higieninių priemonių, arba šeimynoje tualetai neturi užraktų ir t. t.).

Vertinant šio skyriaus pradžioje aptartą fizinės aplinkos svarbą vaiko estetiniam ug-dymui, socialinės globos įstaigų administracijoms, šeimynų ir šeimų globėjams reikėtų atkreipti dėmesį į šių patalpų ir įrangos estetiškumą, jaukumą, nors to nereglamentuoja higienos normos, tačiau yra ne mažiau svarbu vaiko savijautai ir ugdymui.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: asmens higienos patalpų įrengimas ir aprūpinimas atitinka higienos normos rei-kalavimus;asmeninės higienos patalpos turi vidinius užraktus; personalas (globėjai) supranta ir rūpinasi vaikų privatumo užtikrinimu asmens higienos srityje;vaikai mano, kad turi galimybę privačiai naudotis asmeninės higienos paslau-gomis;

198 Remiantis Lietuvos higienos norma HN 124:2004 ,,Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 23 d. Nr. V-17.

182

įstaigos administracija skiria dėmesį higienos patalpų estetiškumui.

Vaikas turi galimybę išsiskalbti ir išsidžiovinti savo drabužius, atlikti kitus buities dar-bus tam skirtose patalpose Ši norma įtvirtinta tik vaikų globos namų teikiamoms socialinės globos paslaugoms.

Vaikų globos įstaigose turi būti įrengta skalbykla, drabužių (patalynės) džiovinimo bei lyginimo patalpos. Jos turėtų būti bent minimaliai aprūpintos buitine technika: skalbi-mo mašina, laidynėmis, lyginimo lentomis, siuvimo priemonėmis ir pan. Tokios patal-pos ir įranga svarbios ne tik higienos reikalavimų požiūriu, bet ne mažiau svarbios ir vaikų savarankiškumo ugdymo požiūriu. Tokiose patalpose vaikai gali mokytis patys išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, juos išsilyginti ar susitaisyti. Jei įstaigą aptarnauja įmonė, teikianti skalbimo paslaugas, vaikų globos įstaigose, specialiuosiuose vaikų au-klėjimo ir globos namuose turi būti numatyta tik 4 m² patalpa nešvariems skalbiniams rinkti ir rūšiuoti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi patalpas drabužiams skalbti ir džiovinti, įvairiems buities darbams;vaikai naudojasi rūbų skalbimo, džiovinimo ir kt. buitinėmis patalpomis ir įranga;įstaigos personalas rūpinasi, kad vaikai naudotųsi šiomis patalpomis ir įranga.

Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Aplinka ir būstas, remiantis 2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo

Šiaulių apskrityje rezultatais

Kaip parodė bandomasis normų srities Aplinka ir būstas tyrimas, normos ne visada vi-siškai įgyvendinamos. Galima būtų išskirti tokias pagrindines problemas, susijusias su patvirtintų normų šioje srityje įgyvendinimu:

– dalis įstaigų neužtikrina vaikų apsaugos nuo pašalinių asmenų, nes teritorija nėra kaip nors apsaugota, o personalo tokiai apsaugai vykdyti nėra. Įstaigos nurodė, kad stengiasi, jog teritorijoje nesilankytų pašaliniai asmenys, tačiau to neišvengia, nes tai sąlygoja globos namų geografinė padėtis;

– neužtikrinamas pastato įrengimas ir pritaikymas turintiems specialiųjų poreikių vaikams;

– dalis įstaigų negali užtikrinti vaikams higienos normoje numatyto patalpų ploto, patalpų struktūros. Trečdalis įstaigų gali tik iš dalies užtikrinti vaiko poreikius ati-tinkantį bendrąjį bei gyvenamąjį plotą, patalpas, reikalingas vaikui ugdyti, praleisti laisvalaikį, sportuoti. Viena įstaiga pažymėjo, kad turi per mažą sporto salę, kita paaiškino, kad negali įrengti sporto aikštelės, nes gyvena regioniniame parke;

183

– trūksta lėšų aprūpinti vaikų bendro naudojimo ir gyvenamojo ploto patalpas bal-dais, inventoriumi. Įstaigos pažymėjo, kad turi pagrindinius daiktus, baldus, tačiau jie yra seni, gauti iš paramos, dėvėti arba nupirkti iš užsieniečių, todėl atrodo ne-estetiškai;

– trečdalis apklausoje dalyvavusių įstaigų pažymėjo, kad tik iš dalies gali užtikrin-ti berniukams ir mergaitėms atskirus užrakinamus tualetus ir vonios kambarius. Penktadalis įstaigų tik iš dalies aprūpina vonios ir tualeto kambarius visomis rei-kalingomis higienos priemonėmis;

– daugelis įstaigų nurodė, kad tik iš dalies gali užtikrinti vaikų suderinamumą (jų charakterių, polinkių ir pan. prasme) apgyvendinant kambariuose.

184

7 s k y r i u s

Personalas

Personalas (įstaigos darbuotojai) yra vienas iš pagrindinių socialinių paslaugų teikimo proceso elementų, nuo kurio priklauso paslaugų kokybė, vaiko poreikių patenkinimas ir problemų sprendimas. Vaikų socialinės globos paslaugos yra ypatingai sudėtinga ir atsakinga veikla, reikalaujanti aukštos profesinės kvalifikacijos199 ir motyvacijos. Todėl, formuojant personalą vaikų socialinės globos paslaugų teikimui, labai svarbu parinkti darbuotojus, turinčius atitinkamą profesinį išsilavinimą, praktinius įgūdžius, darbo pa-tirtį su vaikais. Ne mažiau svarbu ir darbuotojų asmeninių savybių, vertybių sistemos darbui su vaikais tinkamumas. Taigi, kalbant apie socialinių paslaugų vaikams kokybės užtikrinimą, mes ypatingai turėtume akcentuoti įstaigos žmogiškųjų išteklių200 svarbą. Tarptautinių žodžių žodyne201 personalas (lot. personalis) apibūdinamas kaip įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojai, pavyzdžiui, pagalbinis personalas arba kaip vienos profesijos atstovai, pavyzdžiui, medicinos personalas.

Įstaigos, kuri teikia socialinės globos paslaugas vaikams, personalą sudaro užimamų pareigybių, numatytų įstaigos valdymo schemoje, darbuotojų visuma. Ši visuma sociali-nių paslaugų įstaigoje paprastai apima tris personalo grupes:

1. Profesionalų personalą – turintį atitinkamų profesijų diplomus ir reikalingą pa-tirtį. Tai personalo grupė, kuri gali atlikti savo darbą, priskirtas funkcijas visiškai

199 Kvalifikacija – tam tikrų žinių, mokėjimų, gebėjimų, įgūdžių ir patirties visuma, kuriuos turėda-mas specialistas gali kokybiškai dirbti tam tikro sudėtingumo darbą.

200 Žmogiškieji ištekliai – dirbančių įstaigoje žinios, įgūdžiai, vertybės, motyvacija, kuriuos jie pa-naudoja savo veikloje.

201 Tarptautinių žodžių žodynas. Vaitkevičiūtė. V. Vilnius: Žodynas.1999.

185

savarankiškai (paprastai tai yra socialiniai darbuotojai, slaugytojai, psichologai, kineziterapeutai, dietistai ir kt.).

2. Neprofesionalų personalą, kuris dar neturi arba jam nebūtinas, pagal galiojan-čius įstatymus, profesinis išsimokslinimas tai pareigybei atlikti (tai gali būti dar studijuojantys, socialinių darbuotojų asistentai, kuriems Lietuvoje nėra būtinas profesinis išsilavinimas). Šiai personalo grupei paprastai reikia priežiūros, kon-sultacijų, jie dirba vadovaujami profesionalių socialinių darbuotojų, slaugytojų ar pan.

3. Savanoriai – asmenis, kurie tiesiogiai nėra priskiriami personalui, tačiau atlie-ka tam tikras personalo funkcijas. Šios funkcijos priklauso nuo savanorių turi-mos kvalifikacijos ir jų pačių nusiteikimo – kiek ir kaip jie pageidauja dalyvau-ti paslaugų teikimo procese. Paprastai socialinių paslaugų įstaigose jie atlieka funkcijas, kurios nereikalauja ypatingos kvalifikacijos, pavyzdžiui, organizuoja laisvalaikio, užimtumo, buitines paslaugas. Kaip matėme iš 1 skyriuje pateiktos statistikos, savanoriai yra įprasta personalo dalis daugumoje socialinių paslaugų įstaigų tipų.

ET ministrų komiteto rekomendacijose202 atkreipiamas dėmesys į stacionarios globos įstaigų personalo formavimo svarbą. Teigiama, kad šio tipo institucijų veiklos organiza-vimas (be kitų sąlygų) turi remtis ir:

– personalo stabilumu ir pakankamu personalo skaičiumi;– adekvačiu personalo atlyginimu;– optimalia personalo struktūra, ypač lyčių požiūriu;– tarpdisciplininiu komandiniu darbu ir profesinės veiklos stebėjimu (supervizija);– pagalba ir specialiu personalo mokymu, kaip bendradarbiauti su vaiko tėvais;– etikos kodeksais, kurių nuostatos ganėtinai susietos ir su Vaiko teisių konvencijos

teiginiais.

Šios normų srities tikslas – užtikrinti, kad vaikui paslaugas teiktų personalas, kurio skaičius, kvalifikacija, asmeninės savybės geriausiai atitinka globojamų vaikų poreikius ir leidžia efektyviai spręsti vaikų problemas. Taip pat šiose normose kalbama apie per-sonalo darbo organizavimą, siekiant užtikrinti globojamiems vaikams geros kokybės paslaugas ir efektyvų problemų sprendimą.

Detaliausias personalo struktūros ir veiklos reglamentavimas yra būdingas vaikų socialinės globos namų normoms, o tuo tarpu normose šeimynoms ir vaikus globo-jančioms šeimoms yra aptariama tik keletas svarbiausių šeimynų ir vaikus globojančių šeimų kvalifikacijos aspektų.

202 Recommendation Rec (2005) to member states on the rights of children living in residentail institutions. Concil of Europe Committee of ministers. 16 March 2005.

186

Peržiūrėję šios srities normas, galime išskirti, kad normų turinys iš esmės koncen-truojasi apie tokius pagrindinius dalykus:

1. Personalo skaičių ir struktūros tinkamumą, siekiant teikti vaikui kokybiškas paslaugas.

2. Personalo komandos pakankamą kvalifi kaciją, asmenines savybes, siekiant ten-kinti globojamų vaikų poreikius.

Toliau bus detaliau aptariamas kiekvienas iš dviejų aukščiau išskirtų aspektų, siekiant atkreipti dėmesį, kas yra svarbiausia, įgyvendinant normas.

7.1. Personalo skaičius ir struktūra tinkami vaikui teikti kokybiškas pa-slaugas

Normose kalbama apie būtiną personalo skaičių (t. y., kad etatų skaičius užtikrintų visų reikalingų paslaugų kiekvienam vaikui teikimą) bei struktūrą (turima galvoje atskirų personalo grupių, pvz., socialinio darbo, pedagogikos, slaugos, administra-vimo ir kt., pakankamumas). Normose, kurios reglamentuoja vaikų socialinę globą šeimynose ir globojančiose šeimose nėra išskirta šio tipo normų, kadangi teisės aktai apibrėžia šeimynoje ar šeimoje globojamų vaikų skaičių (šeimyna gali globoti ne mažiau kaip 6 be tėvų globos likusius vaikus ir ne daugiau kaip 12 vaikų kartu su savo vaikais203.

Teoriniai personalo skaičiaus planavimo pagrindai. Personalo skaičiaus planavimas remiasi darbo laiko sąnaudų (t. y. darbo krūvio) kiekvienai pareigybei apskaičiavi-mu. Dažniausiai personalas yra planuojamas pagal pareigybes, naudojant skaičiuoti-nį-analitinį arba patyriminį-statistinį metodus. Pirmuoju atveju, apskaičiuojant vienos pareigybės darbo laiko sąnaudas, naudojami tokie būdai kaip darbo laiko fotografija, momentinis stebėjimas, chronometražas, anketavimas. Tai daug darbo laiko reikalau-jantys metodai, todėl tokiu darbo normavimu paprastai užsiima specialios instituci-jos. Antruoju, t. y. patyriminio-statistinio metodo naudojimo atveju, pareigybės darbo krūvis ir reikalingų pareigybių skaičius nustatomas pagal nusistovėjusią praktiką (t. y. savo arba panašių įstaigų praktikos pagrindu). Bet tokiu atveju labai svarbu įvertinti, ar paslaugų teikimo sąlygos yra visiškai analogiškos (pvz., vaikų skaičius, jų poreikiai, savarankiškumo lygis, įstaigos aplinka ir t. t.). Sakykim, socialinių darbuotojų padėjėjų darbo krūvis dienos centre gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo vaikų su negalia

203 Dėl Šeimynų nuostatų patvirtinimo. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1037. 2002 liepos 3 d.

187

savarankiškumo. Reiškia, bus reikalingas ir skirtingas padėjėjų skaičius to paties tipo įstaigoje, kur nesavarankiškų vaikų yra labai daug ir kur jų – mažiau. Dabartiniu metu atskirų pareigybių socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normaty-vai yra patvirtinti Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu204 ir jais vadovaujamasi, nustatant personalo skaičių.

Planuojant personalo skaičių trumpam laikotarpiui, didesnę įtaką turi darbuotojų siekiai, planai, kuriuos gali nujausti įstaigos administracija (pvz., kiek darbuotojų pla-nuoja mokytis ir bus reikalingas pakaitinis personalas, kiek darbuotojų išeis į pensiją ar pasiims atostogas vaiko priežiūrai ir t. t.), tuo tarpu planuojant ilgalaikį personalo po-reikį, būtina išanalizuoti ne tik esančią situaciją, bet ir keleto metų personalo struktūros tendencijas, jas nulėmusius vidinius bei išorinius veiksnius.

Kaip rodo dabartinė praktika, užtikrinant reikalingą personalo skaičių kokybiškoms paslaugoms teikti, socialinių paslaugų įstaigos neretai susiduria su lėšų trūkumu. Lie-tuvoje vaikų globos institucijų darbuotojų atlyginimai, kaip ir apskritai socialinio dar-bo srityje dirbančių žmonių atlyginimai, yra gerokai mažesni negu vidutiniškai visose ekonominės veiklos sferose. Remiantis Statistikos departamento duomenimis205, vidu-tinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sferoje 2003 m. buvo 891 litas arba sudarė 83 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalyje. Tuo tarpu įvertinant darbo su globojamais vaikais intensyvumą, sunkumą ir šiam darbui būtiną aukštą personalo kvalifikaciją, atlyginimai turėtų būti gana dideli, kad galima būtų tokį personalą pritraukti ir išlaikyti. Kaip patariama ET ministrų komiteto re-komendacijose206, stacionarios vaikų globos institucijų veikla turi remtis „personalo stabilumu ir pakankamu personalo skaičiumi, o taip pat „adekvačiais personalo atly-ginimais“.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): personalo skaičiaus ir globojamų vaikų skaičiaus santykis užtikrina kokybiškas paslaugas ir tinkamą veiklos organizavimą;personalo skaičius užtikrina kiekvieno vaiko ISGP įgyvendinimą;vaikui, turinčiam kompleksiškų problemų užtikrinamas didesnis personalo skaičius;užtikrinamas kokybiškoms paslaugoms teikti reikalingas personalo skaičius dieną ir naktį.

204 Dėl socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvų patvirtinimo. 2006 m. lapkričio 30 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-317 (2007 03 16).

205 Lietuvos statistikos metraštis. 2005. Statistikos departamentas. Vilnius, 2005 m. P. 117. 206 Recommendation Rec (2005) to member states on the rights of children living in residentail

institutions.Concil of Europe Committee of ministers. 16 March 2005.

188

Terminai:

Personalas – tam tikras pareigybes, numatytas įstaigos valdymo schemoje, užimančių darbuotojų visuma207.

Pareigybė – darbo vieta, kurią gali užimti tik tam tikro išsilavinimo, įgūdžių (turintis praktinės patirties), asmeninių savybių turintis darbuotojas. Socialiniame darbe, kaip žinia, asmeninės savybės yra labai svarbi kokybiškų paslaugų socialiai pažeidžiamiems asmenims teikimo sąlyga.

Darbo laiko sąnaudų normatyvai – laikas, kuris reikalingas tam tikros pareigybės dar-buotojui tam tikroms veikloms, funkcijoms atlikti. Normatyvais vadovaujantis apskai-čiuojamas reikalingas darbuotojų skaičius.

Personalo skaičiaus ir globojamų vaikų skaičiaus santykis užtikrina kokybiškas paslau-gas bei tinkamą veiklos organizavimą Tam, kad vaikui būtų teikiamos kokybiškos paslaugos, visos paslaugos, kurios jam rei-

kalingos pagal įvertintus poreikius ir sudarytą ISG planą, pirmiausia reikia, kad užtektų personalo. Kyla klausimas, kaip mes galime įvertinti, ar personalo yra pakankamai? Vie-nas iš formalių personalo pakankamumo rodiklių yra personalo skaičiaus ir globojamų vaikų skaičiaus santykis. Šis santykis išreiškiamas darbuotojų skaičiaus normatyvais. Apskaičiuojant reikalingą personalo skaičių, vadovaujamasi Socialinės apsaugos ir dar-bo ministerijos patvirtintais socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvais208. Šių normatyvų tikslas – nustatyti ilgalaikę, trumpalaikę ar dienos soci-alinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudas pagal atskiras socialinės globos gavėjų grupes. Šie normatyvai taikomi, nustatant socialinę globą teikiančio personalo (socialinių darbuotojų, socialinių darbuotojų padėjėjų, socialinių pedagogų, psichologų, sveikatos priežiūros specialistų) sudėtį ir skaičių pagal atskiras socialinės globos gavėjų grupes. Socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvai nusta-tomi pareigybėmis. Vienos pareigybės darbo laikas prilyginamas 40 darbo valandų per savaitę. Apskrities viršininko įsteigtose socialinių paslaugų įstaigose normatyvai taiko-mi, neviršijant įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų asignavimų. Sveikatos priežiūros specialistų darbo laiko sąnaudų normatyvai (pareigybėmis) sociali-nės globos įstaigose taikomi, atsižvelgiant į socialinės globos gavėjų poreikius ir įstaigos geografinę padėtį209.

Pakankamas personalo skaičius veiklos organizavimo prasme, kas akcentuojama tik vaikų globos namams skirtose normose, reiškia, kad užtektinai turėtų būti visų pareigy-

207 Sakalas A. Personalo vadyba. Vilnius, Margi raštai. 1998. P. 71. 208 Dėl socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvų patvirtinimo. 2006 m.

lapkričio 30 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-317 (2007 03 16).209 Ten pat.

189

bių darbuotojų, tarp jų administracijos, pagalbinio personalo, įstaigos funkcionavimui užtikrinti. T. y. šis aspektas akcentuoja institucijos, kaip sistemos, gyvybingumo, funkci-onavimo garantiją. Pavyzdžiui, galbūt socialinių paslaugų įstaiga turi pakankamai per-sonalo paslaugoms teikti, bet neturi pagalbinio personalo (valytojų, budėtojų, buhalterių ar kt.) tam, kad įstaiga apskritai galėtų normaliai dirbti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalo skaičius apskaičiuotas, remiantis patvirtintais darbo laiko normaty-vais; socialinių darbuotojų padėjėjų ir slaugytojų padėjėjų darbo grafikas užtikrina rei-kalingą kokybiškų paslaugų teikimui personalą tiek dienos, tiek nakties metu ir išeiginėmis dienomis (visos paros priežiūrą);personalo skaičius užtikrina visų įstaigos funkcijų, numatytų jos veiklos nuosta-tuose, vykdymą;vaikai bet kuriuo paros metu ir švenčių dienomis gauna reikalingą tinkamą pa-galbą.

Personalo skaičius užtikrina kiekvieno vaiko ISGP įgyvendinimąAukščiau aptarta pakankamo personalo skaičiaus problema reikalauja tolimesnio

detalizavimo, kai kalbame apie kiekvieno vaiko individualius poreikius, o ne apskri-tai vaikų skaičių įstaigoje. Kadangi kiekvienam vaikui sudaromi individualūs socialinės globos planai, gali būti, kad kai kurių paslaugų reikės tik nedidelei vaikų grupelei arba bus reikalingos tik vienkartinės ar periodiškos paslaugos, kurioms teikti reikalingas per-sonalas nebus įstaigos pasamdytas. Tokiu atveju paslaugų teikėjas turėtų ieškoti būdų, kaip užtikrinti kiekvienam vaikui reikalingas paslaugas (pvz., samdyti specialistą atski-roms vienetinėms ar periodinėms paslaugoms suteikti).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalo pareigybių aprašymai leidžia spręsti, kad visi vaiko poreikiai paslau-goms, pagal ISGP, yra tenkinami;vaikai gauna visas ISGP numatytas paslaugas;darbuotojai nedirba viršvalandžių.

Vaikui, turinčiam kompleksiškų problemų (negalia, socialinė rizika, tėvų globos neteki-mas), užtikrinamas didesnis personalo skaičiusReikia atkreipti dėmesį, ar apskaičiuotas personalo skaičius pagal normatyvą užti-

krins kokybiškų paslaugų vaikui suteikimą. Pvz., susidarys situacija, kai daugeliui vaikų reikalinga labai intensyvi pagalba, o mes suformuosime įstaigos personalą orientuoda-miesi į mažesnį normatyvą (jis, kaip žinia, pateikiamas gana didelėse ribose-intervale).

190

Pvz., teikiant dienos socialinę globą institucijose vaikui su kompleksine negalia yra nu-matytas socialinio darbuotojo/socialinio pedagogo normatyvas 0,2–0,3. Mes pasirinksi-me 0,2 ir pasirodys, kad mūsų personalas bus perkrautas darbu, turės dirbti viršvalan-džius, norėdamas atlikti visus reikalingus darbus. Tokiu būdu, pasirenkant konkretų normatyvą reglamentuojamose ribose svarbu įvertinti ne tik bendrai vaikų skaičių, bet ir vaikų pagal negalios sunkumą ar problemos kompleksiškumą, skaičių. Gali būti, kad lėšų taupymo tikslais pasirinkus mažesnį normatyvą ir tuo pat metu įdarbinus mažesnį darbuotojų skaičių darbuotojai nesugebės suteikti visų ISGP numatytų vaikui paslaugų arba šios paslaugos nebus kokybiškos dėl skubėjimo, darbuotojo streso ar pervargimo.

Aišku, teoriškai galime prognozuoti, kad pasikeitus klientų (vaikų) kontingentui, poreikių struktūra keisis ir darbuotojų normatyvai taps per dideli (darbo krūvis taps žymiai mažesnis). Taip kartais gali įvykti ir praktikoje, nors visumoje dideli socialinių paslaugų įstaigų klientų poreikių svyravimai nėra būdingi. Susiklosčius tokiai situacijai tai jau būtų įstaigos vadovo profesinės kompetencijos klausimas, kaip lanksčiai ir efek-tyviai išspręsti šią problemą.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas nesiskundžia per dideliu darbo krūviu;darbuotojų skaičius apskaičiuojamas įvertinant vaikų problemų pobūdį, kom-pleksiškumą;įstaigos administracija turi politiką kaip spręsti personalo trūkumo ar pertekliaus problemas.

Tiek dieną, tiek naktį vaikui užtikrinamas reikalingas kokybiškoms paslaugoms teikti personalo skaičiusŠi norma skirta tik vaikų globos namams, kuriuose vaikams reikalinga priežiūra ir nak-

ties metu. Paprastai naktį lieka minimalus personalo skaičius. Apskaičiuojant reikalingą etatų skaičių ilgalaikės (trumpalaikės) vaikų socialinės globos atveju, turi būti numatyta, kokie specialistai būtini globos įstaigoje naktį ir atitinkamai apskaičiuojama, koks tokių specialistų skaičius naktį bus reikalingas. Tada atitinkamai didinamas personalo skaičius (kartu įvertinant pamaininiam, naktiniam darbui taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus, pvz., ne mažesnė kaip 24 val. poilsio tarp darbo dienų trukmė)210.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikai gauna reikalingą priežiūrą ir pagalbą bet kuriuo paros metu;etatų skaičius atspindi pakankamą personalo skaičių ir naktį;įvykių registravimo žurnalai atspindi registruotus nelaimingus atsitikimus, įvyku-sius naktį, kai vaikai buvo palikti vieni.

210 Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas. 2002 m. birželio 4 d. įstatymas. Žr. internete: http://192.168.133.239/Litlex/ll.dll?Tekstas=1&Id=55743&BF=1Nr. IX-926. 144 str.

191

7.2. Personalą sudaro kvalifikuota komanda

Šios normos akcentuoja, kad vaiko, kuriam reikia socialinės globos paslaugų poreikių tenkinimą užtikrina kvalifikuotas personalas bei personalo valdymo politika. Personalo kvalifikacija turi būti patvirtinta atitinkamais diplomais, pažymėjimais, licencijomis, o pasitelkiamų į pagalbą savanorių veikla turi būti prižiūrima. Vaiko poreikiai geriausiai gali būti tenkinami tik dirbant komandai, kurioje kiekvienas specialistas turi reikiamą kvalifikaciją ir asmenines savybes, tinkamas dirbti su vaikais. Be to, būtina bendradra-biauti su kitomis institucijomis, kaip antai VTAT, mokyklos, sveikatos apsaugos įstaigos ir kt. Vaiko formaliojo tinklo institucijomis. Svarbią reikšmę globos kokybei turi perso-nalo vertybių sistema ir profesinių etikos kodeksų laikymasis. Vertybės – tai profesinio elgesio gairės, kurios yra svarbios siekiant geriausio vaiko intereso. Tarpusavio pagarba ir supratimas yra vienos iš tų bazinių vertybių, kuriomis turi būti grindžiami vaiko ir personalo bei personalo tarpusavio santykiai.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): socialinės globos įstaigos vadovas turi reikiamą išsilavinimą, būtinų žinių bei ates-tacijos pažymėjimą;paslaugas teikiantis personalas turi reikiamą profesinį išsilavinimą, yra išklausęs mokymus, įgijęs reikalingas licencijas ir atestacijos pažymėjimus;personalas nuolat kelia savo kvalifikaciją;personalas savo darbe vadovaujasi etikos normomis ir etikos kodeksais;savanorių teikiamos paslaugos yra prižiūrimos;įsitikinama savanorių tinkamumu dirbti su vaikais;užtikrinamas komandinis darbas ir tarpžinybinis bendradarbiavimas;profesionalių personalo veiksmų užtikrinimas;tarpusavio santykiai grindžiami abipuse pagarba, tarpusavio supratimu ir sutarimu;personalas užtikrina informacijos konfidencialumą;personalui užtikrinama apsauga nuo užkrečiamų ligų.

Terminai:

Bendražmogiškos etikos normos – elgesio normos, kurios svarbios visiems žmonėms, ne tik kurios nors profesijos atstovams. Pavyzdžiui, būti sąžiningam, teisingam, gerbti žmogaus orumą ir kt.

Profesijos etikos kodeksas – elgesio normos, kurios svarbios ir kurių turi būti laiko-masi tam tikros profesijos atstovų veikloje (pvz., pageidaujami socialinio darbuotojo elgesio su globojamais vaikais būdai).

192

Vertybės yra žmonių ar socialinių grupių elgesio, kuriam teikiama pirmenybė, formu-luotės. T. y. tam tikri principai, įsitikinimai, kuriais vadovaujantis žmogus renkasi savo elgesio būdus, grindžia savo gyvenimo būdą211. Vertybės nusako tai, kam teikiama pir-menybė, koks elgesys yra pageidaujamas. Vertybės yra įsitikinimai, kad kažkuris būdas yra priimtinesnis negu kitas ir juo vadovaujamasi savo veikloje.

Empatija – įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną, siekiant suprasti ir padėti spręsti jo problemą.

Komanda – kartu dirbančių profesionalų grupė, kurioje visų specialistų buvimas yra būtinas bendram tikslui įgyvendinti.

Tarpžinybinis bendradarbiavimas – dalijimasis informacija, patirtimi, veiklos planais ir pan. tarp įvairių institucijų, kurios tiesiogiai susijusios su globojamo vaiko situacija ar problemomis.

Profesionalūs personalo veiksmai – veiksmai, kurių tikimės iš tam tikros profesijos at-stovo, kaip tos srities žinovo, turinčio pakankamai žinių, įgūdžių, patirties kvalifikuotai pagalbai suteikti.

Vaiko teisėti interesai – interesai, kurie įtvirtinti įvairiuose tarptautiniuose ir naciona-liniuose teisės aktuose, normose, pripažinti visuomenėje.

Informacijos konfidencialumas – užtikrinimas, kad informacija nebus neteisėtai, ne-pagrįstai, neprofesionaliai naudojama ir skleidžiama.

Profesinė kvalifikacija – profesinis pasirengimas, įgyjamas baigus nuosekliąsias neu-niversitetines ar universitetines (pagrindines, profesines, vientisąsias arba antros pako-pos – specialiąsias profesines, magistrantūros) studijas212.

Socialinės globos įstaigos (namų) vadovas turi aukštąjį išsilavinimą, žinių pedago-gikos, psichologijos, slaugos ir socialinio darbo srityse ir yra įgijęs vadovo atestaci-jos pažymėjimąSocialinių paslaugų įstaigų vadovai, kaip ir bet kurių kito tipo paslaugų įstaigų

vadovai, pirmiausia yra administratoriai, atsakingi už personalo darbo organizavi-mą ir įstaigos funkcionavimo užtikrinimą. Taigi visų pirma jiems yra būtina vady-binė kvalifikacija, kurią jie turi mokėti taikyti, išmanydami ir įvertindami socialinių paslaugų, socialinio darbo kaip veiklos specifiką. Vertinant socialinio darbo, kaip socialinių paslaugų įstaigų veiklos pagrindą, specifiškumą, socialinės globos pas-laugų teikimo administravimas yra ypatingai sudėtinga ir kompleksinė veikla. Šis

211 Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios psicholo-gijos laboratorija. 2001. P.57.

212 Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos aprašas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1 (Žin., 2006, Nr. 43-1569, Nr. 86-3375).

193

sudėtingumas pirmiausia gali būti siejamas su įstaigos tikslais ir klientais. Socialinių paslaugų įstaigų tikslas – kokybiškai tenkinti socialiai atskirtų asmenų poreikius, siekiant jų socialinės integracijos213, o šio tipo institucijos vadovas turi balansuoti tarp vykdomos veiklos socialinio teisingumo ir ekonominio efektyvumo. Sprendi-mas nebeteikti labai brangiai įstaigai kainuojančių paslaugų, net jeigu tai gresia aki-vaizdžiu įstaigos finansavimo trūkumu, yra labai sudėtingas ir sunkus uždavinys. Jis gali būti priimtas tik su daugeliu išlygų ir visapusiškai įvertinus situaciją. Šio tipo įstaigose sprendimas nebeteikti brangiai kainuojančių, ekonomiškai neefekty-vių paslaugų visada turi etikos dimensiją. Ar galime neteikti žmogui pagalbos? Eko-nomiškai „nuostolingų“ socialinių paslaugų klausimas tampa vis labiau aktualus, plėtojant socialinių paslaugų decentralizaciją, darbo su klientu individualizavimą. Tai reiškia, kad socialinių paslaugų įstaigos vis mažėja klientų skaičiumi, kadangi su kiekvienu klientu reikia dirbti individualiai. Kokią alternatyvą turi pasirinkti įstai-gos vadovas – individualų socialinį darbą ar grupinę terapiją, teikiant pagalbą vai-kams – smurto, prekybos žmonėmis ar seksualinės prievartos aukoms? Individualus darbas reiškia didesnį personalo poreikį, daugiau išlaidų, tačiau efektyvesnę pagalbą vaikui, siekiant grąžinti jį į normalų gyvenimą. Tuo tarpu grupinė terapija leidžia sumažinti personalo skaičių ir išlaidas, suteikti minimalią būtinąją pagalbą, bet kiek ta pagalba bus efektyvi?214 Taigi vadovo išsilavinimas ir kvalifikacija turi būti labai gera, kad suderintų ir subalansuotų ekonominius, vadybinius ir socialinio darbo principus bei vertybes, organizuojat konkrečios įstaigos veiklą.

Kadangi socialinės globos paslaugos vaikams yra įvairių profesijų specialistų koman-dos teikiama pagalba, vadovas privalo suprasti pagrindinių, jo įstaigoje dirbančių spe-cialistų veiklos turinį, esmę, pagrindinius metodus. Tai būtų tokios sritys, kaip antai pedagogika, psichologija, slauga, socialinis darbas.

Kaip administratorius socialinių paslaugų įstaigos vadovas turi išmanyti personalo formavimo politiką, darbuotojų motyvavimo sistemas, efektyvaus darbo organizavimo principus ir t. t., kas yra įgyjama vadybos krypties nuosekliosiose ar nenuosekliosiose studijose, kursuose ar specialiose programose.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vadovas turi visas normose reikalaujamų sričių žinias ir įgūdžius paliudijančius dokumentus;vadovas turi aukštojo mokslo baigimo diplomą.

213 Socialinių paslaugų įstatymas. 2006.214 Žalimienė L. Socialinių paslaugų vadyba: balansavimas tarp socialinio teisingumo ir ekonomi-

nio racionalumo. // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Mokslo straipsnių rinki-nys. 1(6). Šiaulių universiteto leidykla, 2006. P. 183.

194

Paslaugas teikiantis visų pareigybių ir specialybių personalas turi teisės aktuose nusta-tytą profesinį išsilavinimą, išklausęs mokymus, įgijęs reikalingas licencijas ir atestacijos pažymėjimus, kaip numato atitinkami teisės aktaiAtitinkamų profesijų darbuotojų profesinę kvalifikaciją vertina ir pripažįsta už tai

atsakingos institucijos pagal numatytą tvarką bei procedūras215:– socialinių darbuotojų – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;– sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, stomatologų, akušerių, kineziterapeutų,

ergoterapeutų, masažuotojų, dietistų, slaugytojų ir kt.) – Sveikatos apsaugos mi-nisterija;

– švietimo specialistų (specialiųjų pedagogų, socialinių pedagogų, auklėtojų ir kt.) – Švietimo ir mokslo ministerija ir t. t.

Socialinių darbuotojų pareigybei užimti socialinės globos įstaigose būtina turėti so-cialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją. Pagal dabartinį reglamentavimą216, socialinis darbuotojas turi turėti (ar siekti įgyti) aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą. Taip pat socialiniu darbuotoju gali dirbti ir asmuo:

– turintis kitą aukštąjį socialinių mokslų srities išsilavinimą ir įgijęs socialinio dar-buotojo profesinę kvalifikaciją, kuri jam buvo suteikta, išklausius ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų, socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojo-je mokykloje;

– turintis aukštąjį ne socialinių mokslų srities išsilavinimą ir įgijęs socialinio dar-buotojo profesinę kvalifikaciją, kuri jam buvo suteikta, išklausius ne mažiau kaip 60 kreditų socialinio darbo dalykų, socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojo-je mokykloje.

Socialinio darbuotojo padėjėjui reikalavimas turėti aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą nėra taikomas. Socialinio darbuotojo padėjėju negali dirbti as-muo, teritorinės darbo biržos siųstas pagal viešųjų darbų programą.

Socialiniais darbuotojais ir socialinių darbuotojų padėjėjais laikomi socialinį darbą dirbantys asmenys, kurių pareigybės yra išvardintos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. A1-223 „Dėl Socialinį darbą dirbančių darbuotojų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 96-3608) patvirtintame Socialinį darbą dirbančių darbuotojų pareigybių sąraše.

215 Dėl profesinės kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo nuostatų ir profesinės kvalifikacijos ver-tinimą vykdančių institucijų ir reglamentuojamų profesijų sąrašo patvirtinimo. LR Vyriausybės nutarimas. 2000 m. birželio 1 d. Nr. 624.

216 Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos aprašas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balan-džio 5 d. įsakymu Nr. A1-92 (Žin., 2006, Nr. 43-1569, Nr. 86-3375).

195

Socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai privalo kelti savo kvalifikaciją, kaip yra numatyta reikalavimuose ir turėti tos kvalifikacijos įgijimą patvirtinančius doku-mentus. Dirbant vaikų socialinės globos įstaigose jie turi kelti kvalifikaciją būtent šių paslaugų srityje ir turėti pažymėjimus, patvirtinančius, kad išklausyti darbo su vaikais kursai.

Sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją bei reikalingus leidimus, licencijų turėji-mą reglamentuoja visa eilė teisės aktų:

– Slaugos praktikos įstatymas (2001, Nr. 62-2224);– Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymai:

• Dėl bendrosios ir (ar) specialiosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikaci-jos pripažinimo. 2001 m.

• Dėl slaugytojų profesinio tobulinimo, privalomo bendrosios ir (ar) specialio-sios praktikos slaugytojų licencijų ir sertifikatų (kai jie privalomi) perregistra-vimo ar galiojimo atnaujinimo tvarkos ir masto nustatymo. 2001 m.

• Dėl slaugos praktikos licencijavimo taisyklių patvirtinimo. 2001 m.• Dėl slaugos paslaugų, kurioms teikti yra būtina licencija, sąrašo tvirtinimo.

2001 m.• Dėl sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo

tvarkos. 2002 m.

Pedagoginių specialybių personalas kelia kvalifikaciją pagal savo srities kvalifikacijos kėli-mo sistemą. Tai reglamentuoja keletas švietimo ir mokslo ministro įsakymų, kaip antai:

• Dėl kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, viduri-nio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašo tvirtinimo. 2005 m.

• Dėl psichologų kvalifikacijos ir išsilavinimo reikalavimų aprašo tvirtinimo. 2005 m.

• Dėl profesinės kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo komisijos tvirtinimo.2002 ir kt.

Reikia pažymėti, kad apie 80 proc. vaikų globos institucijų darbuotojų yra auklėto-jai, turintys pedagoginį išsilavinimą. Jų profesinės kvalifikacijos reikalavimai nurodyti Pedagogų rengimo nuostatuose, patvirtintuose Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1995 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 28, ir Pedagogų atestacijos nuostatuose, patvirtin-tuose Švietimo ir mokslo ministerijos 1998 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 331. Iš tikrųjų šie darbuotojai dirba ne tik pedagoginį, bet ir socialinį darbą su globos namuose gyve-nančiais vaikais bei jų biologine šeima ir ateityje planuojama socialinės globos įstaigose tokios pareigybės atsisakyti.

196

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: socialinio darbo specialistai turi teisės aktuose numatytą išsilavinimą ir reikalingą kvalifikaciją; sveikatos apsaugos specialistai turi teisės aktuose numatytą išsilavinimą, reikalin-gas licencijas, pažymėjimus; švietimo srities specialistai turi teisės aktuose numatytą išsilavinimą ir reikalingą kvalifikaciją;kitų sričių specialistai (psichologai, buhalteriai ir kiti) turi teisės aktuose numatytą išsilavinimą ir reikalingą kvalifikaciją.

Personalas nuolat kelia savo kvalifikaciją ir įgyja darbe reikalingų žinių Socialinės globos įstaigų personalą sudaro įvairių sričių specialybių darbuotojai (švie-

timo, sveikatos apsaugos, socialinio darbo ir kt.), kurių kvalifikacijos kėlimą reglamen-tuoja atitinkami teisės aktai.

Socialinio darbuotojo kvalifikacijos kėlimas yra akcentuojamas ir Socialinio darbuo-tojo etikos kodekse – Socialinis darbuotojas nuolat kelia savo kvalifikaciją, atnaujina ži-nias, profesiškai tobulėja217. Socialinių darbuotojų bei jų padėjėjų kvalifikaciniai moky-mai pradėti nuo 1997 metų, vykdant pirminį socialinių darbuotojų atestavimą. Nuo 2007 metų socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų kvalifikacijos kėlimą reglamentuoja Soci-alinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos aprašas218, kuris numato, kad socialinis darbuotojas ir socialinio darbuotojo padėjėjas turi nuolat siekti atnaujinti savo teorines socialinio darbo žinias ir praktinius socialinio darbo įgūdžius bei gebėjimus. Minimali socialinio darbuotojo kvalifikacijos kėlimo tru-kmė priklauso nuo kvalifikacinės kategorijos, kurią jis siekia įgyti arba prasitęsti. Socia-linio darbuotojo darbdavys privalo jam sudaryti sąlygas kelti savo profesinę kvalifikaciją nustatytomis profesinės kvalifikacijos kėlimo formomis ne mažiau kaip 16 valandų per metus. Socialinis darbuotojas kelia savo kvalifikaciją, dalyvaudamas teoriniuose moky-muose, kuriuose nenuosekliųjų studijų būdu jis įgyja teorines socialinio darbo žinias, ir praktiniuose mokymuose, kuriuose nenuosekliųjų studijų būdu jis įgyja praktinius soci-alinio darbo įgūdžius ir gebėjimus. Socialinis darbuotojas gali kelti savo kvalifikaciją or-ganizuodamas kitų asmenų teorinius ir praktinius mokymus, kurių metu jis moko kitus socialinius darbuotojus, socialinio darbuotojo padėjėjus, socialinio darbo studentus.

Socialinio darbuotojo padėjėjas privalo kelti savo kvalifikaciją dalyvaudamas įžan-giniuose ir periodiniuose mokymuose. Įžanginius socialinio darbuotojo padėjėjo mo-

217 Socialinio darbuotojo etikos kodeksas. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. 1998. Žiūrėta internete: http://www.vdu.lt/sdi/sddok.htm 2007 m. rugsėjo 5 d.

218 Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos aprašas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balan-džio 5 d. įsakymu Nr. A1-92 (Žin., 2006, Nr. 43-1569, Nr. 86-3375).

197

kymus privalo išklausyti kiekvienas asmuo, kuris pradeda dirbti socialinio darbuotojo padėjėju ir kuris neturi socialinio darbo ar jam prilyginto išsilavinimo. Šių mokymų metu socialinio darbuotojo padėjėjas kelia savo kvalifikaciją dalyvaudamas teoriniuose mokymuose, kuriuose nenuosekliųjų studijų būdu jis įgyja minimalias teorines sociali-nio darbo žinias, bei praktiniuose mokymuose, kuriuose nenuosekliųjų studijų būdu jis įgyja minimalius praktinius socialinio darbo įgūdžius ir gebėjimus.

Sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys socialinės globos įstaigose, kelia savo kva-lifikaciją pagal Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimus atitinkamų specialybių specialistams. Pavyzdžiui, slaugytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimą reglamentuo-ja Sveikatos apsaugos ministro įsakymas219, kuriame teigiama, kad bendrosios ir (ar) specialiosios praktikos slaugytojų licencija perregistruojama tik pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad slaugytojas paskutinius penkerius metus ne mažiau kaip 60 valandų tobulino profesinę kvalifikaciją“.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: socialinio darbo specialistai kelia savo kvalifikaciją, kaip to reikalauja atitinkami teisės aktai; sveikatos apsaugos specialistai kelia savo kvalifikaciją, kaip to reikalauja atitinka-mi teisės aktai; švietimo srities specialistai kelia savo kvalifikaciją, kaip to reikalauja atitinkami teisės aktai; kitų sričių specialistai kelia savo kvalifikaciją, kaip to reikalauja atitinkami teisės aktai.

Personalas savo darbe vadovaujasi bendražmogiškomis etikos normomis ir atitinkamų profesijų etikos kodeksaisEtikos kodeksai išplaukia iš vertybių ir nurodo pageidaujamo elgesio su žmonėmis

būdus. Etika – tai mokslas apie elgesio normas, moralę, o profesinė etika – tai profesi-nės moralės forma, tam tikros profesijos atstovų elgesio kodeksas, užtikrinantis žmo-nių tarpusavio santykių, profesinės veiklos ir profesinės kompetencijos reikalavimų moralinį pobūdį. T. y. kiekvienos profesijos etikos kodeksas atspindi tos profesijos veiklos ypatybes, veiklos specifiką, tačiau kartu kiekvienos profesijos etikos kodeksas remiasi ir bendražmogiškomis vertybėmis, tokiomis kaip humanizmas, pagarba žmo-gui, žmogaus teisių gerbimas, sąžiningumas, teisingumas, atsakomybė ir t. t.220 Verty-

219 Dėl Slaugytojų profesinio tobulinimo, privalomo bendrosios (ar) specialiosios praktikos slau-gytojų licencijų ir sertifikatų (kai jie privalomi) perregistravimo ar galiojimo atnaujinimo tvar-kos ir masto nustatymo. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Žin.,2001, Nr. 87-3045.

220 JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Žiūrėta internete: http://www.unhchr.ch/udhr/lang/lit.htm 2007 m. rugsėjo 5 d.

198

bės yra etikos normų pagrindas. Kiekviena profesinė etika remiasi bendražmogiškomis vertybėmis ir formuluoja savo profesijos vertybes. Šias sąsajas tarp bendražmogiškų ir profesinių vertybių galime įsivaizduoti žemiau pateiktoje schemoje. „Platusis trikam-pio galas atspindi bendrąsias, abstrakčias, tolimąsias vertybes, o siaurasis trikampio galas rodo specifines, konkrečias, artimąsias vertybes221“. Socialinio darbuotojo etikos kodekse akcentuojamos tokios vertybės kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė222.

1 pav. Abstrakčios ir konkrečios vertybės223 (B. R. Compton & B. Galaway, 1999)

Vertybės – tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas224. Vertybės yra reikšmingas socialinių pas-laugų teikimo komponentas. Socialinio darbo vertybės struktūriškai sudaro tris grupes:

1) bendrąsias arba fundamentaliąsias vertybes, kurioms priskiriamos tokios vertybės kaip laisvė, demokratija ar teisingumas;

2) toleruotinas arba tiesiogines vertybes, kaip religinė laisvė, kurios nėra visuotinai pripažintos, tačiau išreiškia žmonių galimybę pasirinkti savo vertybinę orientaciją dau-giakultūrėje ir globalioje aplinkoje;

221 V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė. Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis. Žiūrėta internete: http://www.vdu.lt/alearning2003/I%20Dalis/LT/Ivanauskiene_lt_kalb_1.doc 2007 m. liepos 8 d.

222 Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios psicholo-gijos laboratorija. 2001. P. 57.

223 V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė. Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis. Žiūrėta internete: http://www.vdu.lt/alearning2003/I%20Dalis/LT/Ivanauskiene_lt_kalb_1.doc 2007 m. liepos 8 d// iš knygos Compton B. R., Galaway B. Social Work Processes, 1999.

224 Barker R. L. The Social Work Dictionary. Washington DC: Nasw Press, 1995.

199

3) instrumentines arba profesines vertybes, t. y. socialinio darbo principus, kaip antai konfidencialumas, apsisprendimo teisė, pripažinimas, pagarba ir pan.225

Dažnai žmonės elgiasi pagal moralinius kodeksus ir vertybių sistemas, kurių kaip reikiant nesupranta, neišsiaiškina iki galo jų prasmės. Tačiau socialiniam darbuotojui, norinčiam pažinti save, reikia suprasti šios profesijos moralinio kodekso ir vertybių sis-temą226. Pirmiausia tai, kad socialinio darbo ištakos glūdi humanizmo filosofijoje, tikė-jimu demokratijos idealais. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas akcentuoja tokias vertybes kaip darbą visuomenės gerovei, pagalbą individui bei šeimai, sprendžiant jų problemas, siekiant socialinio teisingumo. Pagrindinė socialinio darbo idėja – ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją. Socialinis darbuotojas ir socialinio darbuotojo padėjėjas savo veikloje turi vadovautis šiomis vertybinėmis nuostatomis227:

– gerbti savo klientus ir vertinti kiekvieno iš jų unikalumą;– būti empatiškas, stengtis suprasti kiekvieną klientą ir jam padėti;– vertinti visus klientus vienodai ir teikti jiems pagalbą nepriklausomai nuo jų soci-

alinės padėties, tikėjimo, lyties, rasės, įsitikinimų ar pažiūrų;– pasitikėti savo klientu, būti objektyviam priimant sprendimus, nesivadovauti iš-

ankstinėmis nuostatomis;– sukurti bendradarbiavimo su klientu santykius, į jo socialinių problemų sprendi-

mą įtraukti jį patį, jo šeimą, bendruomenę;– laikytis konfidencialumo, apie klientą žinomą informaciją teikti tik įstatymų nu-

matytais atvejais ir tik siekiant apginti geriausius kliento interesus.Be to pažymima, kad socialinis darbuotojas ir socialinio darbuotojo padėjėjas turi

pasižymėti tokiomis savybėmis kaip tolerancija, geranoriškumas, atsakingumas, kūry-biškumas bei iniciatyvumas.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: darbuotojams nėra pareikšta pastabų, nuobaudų dėl etikos kodekso pažeidimų;suprasti profesinį etikos kodeksą ir taikyti personalo darbe;personalas išmano bendražmogiškas etikos normas ir vadovaujasi jomis savo darbe.

225 Aistė Urbonienė ir Irena Leliūgienė Socialinio darbo vertybių taikymo praktikoje barjerai: lygi-namasis požiūris. Socialiniai mokslai Nr. 1 (55), 2007.

226 Žr. internete: http://www.vadovelis.lt/darbai/lt/filosofija/visi_tipai/darbas-1930/Socialinio_darbo_ir_etikos_rysys.

227 Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos aprašas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balan-džio 5 d. įsakymu Nr. A1-92.

200

Savanorių teikiamos paslaugos yra prižiūrimos specialistų ir kokybiškos Socialinių paslaugų sferoje tradiciškai visada dirba nemažai savanorių. Savanoriai,

tai asmenys, kurie savo valia ir niekieno neverčiami atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio (išskyrus, su savanoriška veikla susijusių išlaidų, pvz., maitini-mo, kelionės ir kt. kompensavimą). Jie gali dirbti viešosiose, biudžetinėse ir kt. įstaigose. Savanoriais dirba tiek suaugę asmenys, tiek moksleiviai, taip pat asmenys, turintys įvairų išsilavinimą ir patirtį. Lietuvoje savanorių darbą reglamentuoja:

– LR Darbo kodeksas (2002 m.).– LR Vyriausybės nutarimas dėl savanoriškų darbų organizavimo tvarkos228.– LR Vyriausybės nutarimas dėl savanorišką darbą atliekančių asmenų išlaidų kom-

pensavimo tvarkos229.– Labdaros ir paramos įstatymas (2001 m.).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga yra pasitvirtinusi savanorių darbo vertinimo kriterijus;įstaigoje yra numatyta naujų savanorių apmokymo, instruktavimo tvarka;kiekvieno savanorio darbą prižiūri už tai atsakingas etatinis socialinis darbuotojas ar kitas specialistas;įstaigoje neužfiksuota vaiko teisių pažeidimo ar kitų problemų iš savanorių pusės; vaikai patenkinti savanorių dalyvavimu.

Priimant į darbą ar pasitelkiant dirbti savanorius, įsitikinama jų tinkamumu dirbti šio tipo įstaigose su vaikaisDarbuotojo tinkamumas tam tikroms pareigoms yra vertinamas:– remiantis formaliais kriterijais: atitinkamo diplomo pagal pareigybę, į kurią pre-

tenduoja, turėjimą; praktinę patirtį (t. y. darbo stažą); kvalifikacijos kėlimo doku-mentus;

– asmenines savybes dirbti su vaikais. Praktinės patirties reikalavimai priklauso nuo to, kokiems vaikams teikiamos paslau-

gos: ar tai yra socialinės rizikos vaikai, be tėvų globos, ar neįgalūs vaikai, ar vaikai, tu-rintys kompleksiškas problemas (pvz., neįgalūs ir socialinės rizikos). Sėkmingam darbui būtina turėti ne tik atitinkamą diplomą, bet ir praktinės patirties su minėtų problemų turinčiais vaikais. Žinoma, galimas ir mokymasis darbo vietoje, kai naujai atėjęs specia-listas, pavyzdžiui, diplomuotas socialinis darbuotojas, mokomas įstaigoje dirbančių spe-cialistų. Tokiu atveju įstaiga turėtų būti pasitvirtinusi naujai atėjusių darbuotojų moky-mo tvarką, mokymo programų apmatus, paskyrusi už tai atsakingus darbuotojus.

228 Dėl savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo. LR Vyriausybės nutarimas 2001 m. gruodžio 13 d. Nr. 1511.

229 Dėl savanorišką darbą atliekančių asmenų išlaidų kompensavimo tvarkos patvirtinimo. Lietu-vos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 732.

201

Formuojant profesionalų personalą, neabejotinai svarbu darbuotojų išsilavinimas, kvalifikacija, praktiniai įgūdžiai, darbo patirtis su vaikais. Tačiau ne mažiau svarbu ir darbuotojų asmeninių savybių, vertybių sistemos tinkamumas, motyvacija dirbti su vai-kais. Ypatingai dirbant stacionarios (uždaro tipo) globos įstaigose darbuotojų ir vaikų są-veika, priklausomybė vienų nuo kitų yra labai didelė: bendraujama ilgą laiką, čia vyksta visi vaiko gyvenimo įvykiai, vaikai yra daugiau ar mažiau nesavarankiški ir priklausomi nuo pagalbos, todėl personalo asmeninės savybės stipriai veikia įstaigos mikroklimatą bei vaikų gyvenimo kokybę. Socialiniame darbe, kaip žinia, asmeninės savybės yra labai svarbi sėkmingos veiklos dalis. Paprastai asmeninių savybių tinkamumas gali būti tikri-namas, priimant specialistą ar savanorį išbandymo laikotarpiui. Arba gali būti taikomi specialūs testai. Pavyzdžiui, prieš tapdamas vaikų globos namų socialiniu darbuotoju, asmuo turėtų atsakyti sau į tokius klausimus:

1. Kokia mano asmeninė nuostata socialinės rizikos (neįgalių) vaikų atžvilgiu?2. Kokie negatyvūs vaikų iš probleminių šeimų (neįgalių vaikų) įvaizdžiai man bū-

dingi?3. Ar manau, jog darbas su tokiais vaikais yra tik laiko švaistymas?4. Ar manau, kad darbas su neįgaliais ar socialinės rizikos vaikais slegia ir neteikia

pasitenkinimo230?Nesunku atspėti, kad turint neigiamų nuostatų į neįgalius ar socialinės rizikos vaikus,

bus sunku užtikrinti jiems teikiamų paslaugų kokybę, išvengti diskriminacijos atvejų. Siekiant užtikrinti savanorių teikiamų paslaugų kokybę bei kartu ir globojamų vaikų

saugumą, teises, būtina kad kiekviena savanorius priimanti įstaiga turėtų pasirengusi savo savanorių priėmimo, atrankos tvarką, kriterijus, pagal kuriuos vertins savanorių tinkamumą dirbti su vaikais.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi pasitvirtinusi savanorių atrankos tvarką ir kriterijus;įstaiga turi darbo su savanoriais patirties, rengia jų apmokymo planus;vaikai yra patenkinti savanorių dalyvavimu jų įstaigos gyvenime; savanorių darbas apskaitomas pagal savanorių darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;įstaiga turi pasirengusi savo kriterijus, kuriais vadovaudamasi po bandomojo lai-kotarpio sprendžia apie potencialaus kandidato į darbuotojus tinkamumą;nėra užregistruotų per pastaruosius metus įstaigoje vaikų diskriminacijos, teisių pažeidimo problemų iš personalo ar savanorių pusės;priimamų į darbą darbuotojų gyvenimo aprašymuose yra įvardinti kvalifikacijos kėlimo vaikų globos srityje kursai;

230 Perfrazuota pagal: Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos: mokomoji knyga/Vytauto Didžiojo Universitetas. Socialinio darbo institutas. – Kaunas, 2002. P. 274.

202

įstaigos darbuotojų priėmimo tvarkoje yra įrašyti kvalifikaciniai vaikų globos sri-ties reikalavimai;visi naujai priimti darbuotojai bei savanoriai yra išklausę mokymus apie vaikų teises, pagalbos teikimo principus, priežiūros ypatybes, taip pat supažindinti su vertybiniais darbo su vaikais aspektais.

Vaiko problemoms kompleksiškai spręsti užtikrinamas komandinis darbas ir tarpžiny-binis bendradarbiavimasTeikiant socialinės globos paslaugas be tėvų globos likusiems vaikams, socialinės ri-

zikos ar neįgaliems vaikams komandinis darbas yra būtinas dėl vaiko problemų kom-pleksiškumo ir sudėtingumo. Vienas specialistas nėra pajėgus išspręsti vaiko problemų, būtina įvairių specialybių personalo koordinuota ir vienas kitą papildanti veikla. Ką reiškia komanda ir komandinis darbas? Komandos apibrėžimuose paprastai akcentuo-jami tokie dalykai:

– tai darbuotojų grupė, papildanti vienas kitą savo žiniomis ir įgūdžiais; – tai darbuotojų, turinčių bendrą tikslą, už kurio įgyvendinimą atsakingi visi, grupė. Taigi papildantys vienas kitą savo žiniomis ir įgūdžiais, bendradarbiaudami koman-

dos nariai gali pasiekti užsibrėžtų tikslų, antai suteikti vaikui kokybiškas ir efektyvias paslaugas. Kalbant apie komandą, paprastai pabrėžiamas jos veiklos rezultatas – efekty-vumas. T. y. tik tokia darbo grupė, kuri dirba efektyviai, gali būti vadinama komanda231. Specialistų grupei, kurią galime vadinti komanda, būdingi tokie bruožai: lyderiavimo atsakomybė pasiskirsto tarp visų komandos narių; visi komandos nariai turi aiškius juos vienijančius tikslus; komandos darbo rezultatai – kiekvieno atskirai ir kartu visų darbo rezultatai; komandiniame darbe egzistuoja tiek individuali, tiek komandinė atsa-komybė; vertinant komandos darbą vertinamas visos komandos darbas ir individualios pastangos, dirbti komandoje; komandos sprendžia problemas bendrose atvirose disku-sijose; komanda turi savo vidinį elgesio kodeksą, nerašytas elgesio taisykles; komanda turi savo vidinę struktūrą; kiekvienas komandos narys prisiima užduotis ir atsakomybę pagal savo sugebėjimus232.

Norint suformuoti efektyvią komandą, labai svarbu, kad kiekvienas komandos narys prisiimtų ir vykdytų funkcijas ir veiklą, kuriai jis yra labiausiai tinkamas ir kompeten-tingas. Aišku, įstaigoje kiekvienas specialistas atlieka savo darbą pagal pareigybės, kurią jis užima, aprašymą. Tai iš esmės lemia jo pagrindines funkcijas komandoje. Tačiau šalia to, dirbant komandoje, atsiranda papildomos „komandinės“ funkcijos. Šios funkcijos yra susijusios su tuo, koks vaidmuo tenka kiekvienam komandos nariui. T. y. sąvei-kaudami komandos nariai sukuria skirtingus socialinius vaidmenis (vaidmuo – elge-sio normos, kurių laukiama iš individo, užimančio tam tikrą poziciją tarpasmeninių

231 Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas. 1998. 232 Vijeikienė B. Vijeikis J. Komandinio darbo pagrindai. Vilnius. 2000.

203

santykių sistemoje)233. Mokslininkai, tyrinėjantys komandų formavimąsi ir profesinius vaidmenis, įvairiai juos klasifikuoja. „Komanda yra ne tam tikrų pareigybių žmonių grupė, bet kongregacija (taryba) individų, turinčių savo vaidmenis, kuriuos supranta kiti komandos nariai. Kiekvienas komandos narys siekia tiksliai atlikti savo vaidmenį ir tai daryti kiek galima efektyviau ir natūraliau“234. Žemiau pateiktoje lentelėje mato-me kai kurių dažniausiai pasitaikančių komandinių vaidmenų apibūdinimus. Kiekviena komanda paprastai turi tokių vaidmenų „rinkinį“, jei jo nėra, gali kilti sunkumų tam tikrose veiklos grandyse (pvz., gali pritrūkti naujų idėjų, jeigu komandoje nėra sėjiko, arba nebus iki galo įvertintas tam tikro metodo poveikis, efektyvumas, jeigu komandoje nėra užbaigėjo).

13 lentelė. Komandiniai vaidmenys bei jų pagrindinės charakteristikos235

KOMANDINIS VAIDMUO

VAIDMENS APIBŪDINIMAS

Sėjikas

Naujų idėjų generatorius, sudėtingų problemų sprendėjas. Labiau domisi

didesnėmis problemomis, todėl linkę praleisti svarbias smulkmenas. Gali

per daug laiko skirti idėjoms, kurios neatitinka komandos poreikių, tiks-

lų. Individualistas, nėra komandos nariams visuotinai priimtinas.

Išteklių tyrinėtojas

Ypač kūrybiškas, bet negeneruoja naujų idėjų. Iš kito perima neapdorotą

idėją ir ją išrutulioja. Įgudę derybininkai ir diplomatai. Pozityvi ir opti-

mistiška prigimtis turi įtakos komandos motyvacijai. Apsaugo komandą

nuo inercijos, stagnacijos.

Koordinatorius

Labai disciplinuotas ir linkęs sukaupti dėmesį į konkrečią užduotį. Pa-

deda išlaikyti komandą, siekiant užsibrėžto tikslo. Tai – stipri, vienijanti

komandą jėga. Geras pašnekovas, įgudęs atpažinti individualius talentus

bei panaudoti juos komandos naudai.

FormuotojasStipriai orientuotas į pasiekimus. Dažnai tampa komandos lyderiu. Gali

konfrontuoti ir priimti nepopuliarius sprendimus.

Patarėjas-vertin-tojas

Stabilus, intravertiškas, jo stiprybė – kitų komandos narių veiklos analizė.

Jo reikėtų prašyti išanalizuoti problemą, sudaryti planus ar įvertinti ko-

mandos nario įnašą. Įžvalgus, retai suklysta. Kritikuoja, kai mato trūku-

mų darbe, nereiškia emocijų.

233 Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas. 1998.234 Team Roles at Work. Belbin M. Butterworth Heinemann. 1993. Žiūrėta internete: http://www.

belbin.com/belbin-team-roles.htm 2007 m. liepos 11 d.235 Team Roles. Belbin M. Žiūrėta internete: http://www.belbin.com/belbin-team-roles.htm.

2007 m. rugsėjo 5 d.

204

KOMANDINIS VAIDMUO

VAIDMENS APIBŪDINIMAS

Vykdytojas

Nuosekliai dirba, lojalus, neturi stipraus asmeninio intereso. Džiaugia-

si atlikdami bet kokią užduotį. Gali būti nelankstus ir linkęs priešintis

idėjoms, kurios atrodo nesusijusios su reikalu. Linkęs bendradarbiauti,

pritaikant ir koordinuojant savo pasiūlymus.

Specialistas

Siekia įgyti labai specifinių įgūdžių bei žinių. Labiausiai domisi savo

subjekto sritimi, kurią tobulina ir kurioje pasiekia profesionalų lygį. Ne-

siekia parodyti didelio susidomėjimo kito darbu. Turi tikslą tapti siauros

srities specialistu.

Užbaigėjas

Stebi, kad tikslai ir numatytos veiklos būtų atliktos iki galo. Nerimauja,

numato pavojus. Atidžiai tikrina kiekvieną detalę, koreguoja veiklą. Ne-

toleruoja kitų nerūpestingumo.

Įvairūs autoriai pateikia gana skirtingas komandinių vaidmenų klasifikacijas. Pa-vyzdžiui, V. Barvydienė, J. Kasiulis išskiria tokius komandinius vaidmenis, kaip antai lyderis, veiklos žmogus, idėjų žmogus, kontaktų žmogus, organizatorius, tikrintojas, teisėjas, komandos darbuotojas236. Paprastai kiekvienos įstaigos personalą sudaro įvai-rių vaidmenų atlikėjai ir labai svarbu žinoti tų vaidmenų privalumus ir trūkumus tam, kad iš personalo būtų suformuota efektyviai dirbanti komanda. Taigi, vertinant normos apie komandinį darbą įgyvendinimą (ar dirbama komandoje), svarbu bandyti įvertin-ti įvairius komandiniam darbui būdingus bruožus (kurie buvo aptarti aukščiau) ir jų pasireiškimą konkrečiame kolektyve (pvz., kaip personalo nariai supranta savo tikslus ir kaip tie tikslai papildo bendrų įstaigos tikslų įgyvendinimą; ar atsakomybę už tikslų įgyvendinimą prisiima kiekvienas specialistas ir t. t.).

Pačios socialinių paslaugų įstaigos, tobulindamos komandinį darbą turėtų išsianali-zuoti kiekvieno personalo nario vaidmenį komandoje, aptarti, ar vaidmenų užtenka, ar jų per daug. Pavyzdžiui, pasirodo, kad komandoje yra daug „sėjikų“, t. y. tų, kurie gene-ruoja naujas idėjas, bet trūksta „vykdytojų“, kurie tas idėjas įgyvendintų.

Kalbėdami apie šį standartą, turėtume susipažinti ir su darbuotojų vaidmenų konflik-tų samprata, nes neretai socialinis darbuotojas ar kitas specialistas, teikiantis socialinės globos vaikams paslaugas turi atlikti vienas kitam prieštaraujančius vaidmenis. Vaidme-nų teorijose kalbama apie vaidmenų dviprasmiškumą, vaidmenų konfliktą, kai vieno vaidmens atliekamos funkcijos gali prieštarauti kito vaidmens funkcijoms. Pavyzdžiui, socialinio darbuotojo, kaip vaiko patikėtinio, kontaktinio asmens vaidmuo ir socialinio darbuotojo, kaip vaiko elgesio prižiūrėtojo ir kontrolieriaus vaidmuo socialinės globos įstaigoje. Socialinis darbuotojas gali jausti vaidmenų konfliktą, nes vaidmenims priski-

236 Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas. 1998.

205

riami skirtingi lūkesčiai: iš vaiko patikėtinio tikimasi besąlygiško palaikymo, paramos, o tuo tarpu kontrolieriaus vaidmuo reikalauja kritiško požiūrio ir net sankcijų taikymo.

Pasiekti efektyvų tarpžinybinį bendradarbiavimą teikiant socialines paslaugas, kol kas sunkai sekasi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Tam kliudo tiek tarpžinybiniai teisiniai barjerai, tiek ir subjektyvios atskirų sferų specialistų nuostatos. Kaip vieną iš žingsnių, sprendžiant tarpžinybinio bendradarbiavimo problemas, galima paminėti 2007 m. Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą Slaugos ir socialinių pas-laugų bendro teikimo tvarkos aprašą. Šis aprašas reglamentuoja sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų specialistų bendradarbiavimą, teikiant paslaugas neįgaliems vai-kams ir suaugusiems237.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigoje dirba profesionaliai suformuota specialistų komanda; organizacijos dokumentuose atsispindi taikoma komandinio darbo praktika;personalo nariai supranta ir vertina komandinio darbo svarbą, sprendžiant vaiko problemas;yra dokumentai, atspindintys, kad įstaigos personalas turi komandinio darbo ži-nių ir įgūdžių, kelia kvalifikaciją šioje srityje;įstaiga turi nuolatinių partnerių, su kuriais dirba, sprendžiant vaikų problemas, tinklą;įstaiga turi bendradarbiavimo su vaiko problemų sprendimui reikalingomis insti-tucijomis strategiją ir nusistovėjusią praktiką;vaikų bylose atsispindi įstaigos specialistų bendradarbiavimas su kitų institucijų specialistais, sprendžiant vaiko problemas ir tenkinant poreikius.

Vaikui užtikrinami profesionalūs personalo veiksmai, ypač atkreipiant dėmesį į vaiko tei-sių ir teisėtų interesų užtikrinimą, kai vaiko veiksmai kelia pavojų jam ir aplinkiniams Vaikų socialinės globos įstaigose dirbančiam personalui, šalia globos ir paramos vai-

kui vaidmenų, neretai tenka atlikti ir kontrolieriaus bei sankcijų taikytojo vaidmenį. Čia atkreipiamas dėmesys į situacijas, kai iškyla vaiko drausminimo, ypatingos kontrolės poreikis. Turima galvoje situacijos, kai vaikas savo elgesiu gali pakenkti sau ar aplin-kiniams ir personalas turi užtikrinti pagalbą vaikui, nepažeisdamas jo teisių ir teisėtų interesų. Dažnai tokiais atvejais susiduriama su bausmių vaikui taikymo, vaiko izolia-vimo problema. Pavyzdžiui, vaiko agresyvaus elgesio su aplinkiniais vaikais atveju kyla klausimas, kaip turi elgtis personalas, kad užtikrintų aplinkinių vaikų saugumą, tačiau prieš patį vaiką nenaudotų prievartos, fizinių bausmių, kurios pažeistų jo teises ar oru-mą? Ypač ši problema yra aktuali vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams, kadangi

237 Žr. internete: http://www.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/teises_aktu_projektas.

206

vaikai čia gyvena, yra artimai susiję vienas su kitu ir su personalu. Vaiko teisių konven-cijoje teigiama, kad drausmė turi būti palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą vaiko orumui ir vaikas neturi patirti žeminančio elgesio ar bausmių.

2005 m. Europos tarybos ministrų komitetas patvirtino rekomendacijas dėl vaikų, gyvenančių institucijose teisių238. Jose teigiama, kad „visos kontrolės ar disciplinos prie-monės, kurios naudojamos stacionarios globos institucijose, turi remtis viešojo regu-liavimo taisyklėmis ir patvirtintais standartais“. Lietuvoje bausmių ir drausminančių priemonių prieš vaiką naudojimo nuostatas įtvirtina Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija, kurioje teigiama, kad Valstybė pripažįsta vaiko ir suaugusiųjų lygias teises į apsaugą nuo smurto. Visuomenė yra skatinama netaikyti fizinių bausmių vaikui. Tėvai yra mokomi, kaip disciplinuoti vaiką nenaudojant smurto. Įstatymu uždraudžiama naudoti fizines bausmes kaip disciplinos priemonę239.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas turi žinių ir įgūdžių, kaip elgtis vaiko agresijos pasireiškimo ir pan. atvejais (yra išklausęs kursus, turi tai patvirtinančius sertifikatus);įstaigoje egzistuoja politika ir taisyklės, kaip elgtis prasiveržus vaiko agresijai ar panašiu atveju;personalas susipažinęs su pagrindiniais vaiko teises ir galimas bausmes reglamen-tuojančiais teisės aktais bei šių teisės aktų nuostatomis;vaikai nesiskundžia savo teisių pažeidimais.

Personalo ir vaiko bei jo tėvų (globėjų) santykiai grindžiami abipusės pagarbos, tarpu-savio supratimo ir sutarimo pagrinduPersonalui gali būti nelengva užtikrinti pagarbos ir tarpusavio supratimo atmosferą,

bendraujant su socialinės rizikos vaikais, jų tėvais, kadangi daugeliui jų būdingas ne-mandagus elgesys, agresyvumas, nenoras bendrauti, interesų ribotumas ir t. t. Pradedant dirbti su vaiku ir jo šeima, užmezgant bendradarbiavimo santykius, pirmiausia būtina įsigilinti ir suprasti konkretaus vaiko ir jo šeimos situaciją. Nors gali atrodyti, kad tokių vaikų ir šeimų situacija ir problemos panašios, kita vertus, kiekvienas žmogus ir jo si-tuacija yra skirtinga. Ypač, kai kalbame apie tokius sudėtingus atvejus, kaip tėvų globos netekę vaikai. Svarbu netaikyti klientui stereotipų, nes kiekvieną vaiką reikia individu-alizuoti, t. y. įvertinti jo kilmę, kultūrą, vertybes, patirtį, šeimos struktūrą bei jos funkci-onavimo ypatumus ir t. t. Ypatingai svarbus pirmųjų kontaktų su klientu užmezgimas,

238 Recommendation Rec (2005) to member states on the rights of children living in residentail institutions.Concil of Europe Committee of ministers. 16 March 2005.

239 Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija. 3.3.22 str. 2003. Vyriausybės nutarimas Nr. IX-1569. 2003 05 31.

207

nes nuo jo priklauso tolimesnio bendravimo sėkmė ir rezultatai. Čia darbuotojai turėtų vadovautis tokiais socialinio darbo principais:

– neturėti išankstinių neigiamų nuostatų;– priimti asmenį tokį, koks jis yra;– nemoralizuoti;– įsijausti ir t. t.Kadangi pirmųjų kontaktų su globojamu vaiku reikšmė tolimesniam pagalbos proce-

sui ir tarpusavio supratimui yra labai svarbi, būtų tikslinga organizuoti specialius moky-mus (kursus, seminarus), taip pat superviziją, darbuotojams šia tema.

Bendraujant su vaiku (jo tėvais, globėjais), turi būti nepamirštama, kad svarbiausia, kaip klientas supranta, įsisavina informaciją, kaip kartu ieškoma problemų įvardijimo ir sprendimo būdų. Socialiniame darbe reikalinga kitokia elgsena negu mokytojo-mo-kinio santykiai. Socialinis darbuotojas, remdamasis savo profesinėmis žiniomis ir as-meniniais gebėjimais, padeda žmogui susivokti, susigaudyti problemų sraute ir kartu su klientu ieško problemų sprendimo. Tačiau jis nemoko ir nekontroliuoja kliento kaip mokytojas240. Kalbėdami apie personalo ir vaiko bei jo tėvų, globėjų santykius, mes kal-bame apie intervenciją į kliento sistemą. Šią intervenciją vykdo bet kuris tiesiogiai su vaiku dirbantis specialistas. „Praktiniu požiūriu intervencija yra be galo sudėtingas už-davinys“241. Giliau suvokti intervencijos sėkmės prielaidas padeda socialinių sistemų te-orijos panaudojimas. Suvokiant klientą kaip sistemą, intervencija yra išorinis įsikišimas, galintis kelti pavojų sistemos pusiausvyrai. Todėl klientas (dažnai net nesąmoningai) priešinasi intervencijai. Taigi specialistui svarbu suprasti, kad net pats blogiausias kli-ento elgesys, toks kaip agresija, nemandagumas ir kt. yra kliento identiteto (sistemos) dalis ir vienos dalies pakeisti neįmanoma, nedarant įtakos visumai, aplinkos sąlygoms. „Labai svarbu suvokti, kad asmuo ir bet kuri kita socialinė sistema mokosi ir keičiasi tik pati.... Taigi socialinio darbo intervencija praktiškai turi sudaryti galimybes asmenims patiems keistis242“.

Tam, kad personalo ir vaiko santykiai būtų grindžiami tarpusavio supratimu ir susi-tarimu, specialistai turi stengtis įtraukti vaiką, jo šeimos narius, artimuosius į pagalbos planavimo ir teikimo procesą, sprendimų priėmimą, o ne vienašališkai juos primesti ar pasiūlyti. Specialistai turi siekti sukurti pasitikėjimo atmosferą, kai problemos yra atvirai aptariamos, analizuojamos, kai nevengiama diskusijų ir ginčų, įvairių alterna-tyvų svarstymo. Paprastai paslaugų teikimo pradžioje vaikas, jo artimieji gali būti labai kritiškai ar net priešiškai nusiteikę. Tai gali būti dėl to, kad jie yra išsigandę, užgauti, nepasitiki pagalbos teikėjais ir t. t. Taigi pirmiausia darbuotojas turi skirti laiko pasitikė-jimo santykiams su vaiku ir jo aplinka sukurti. Kol tokie santykiai nebus sukurti, pagal-

240 Gvaldaitė L. Švedaitė B. Socialinio darbo metodai. Vilnius. 2005. P. 62. 241 Ten pat. P. 41.242 Gvaldaitė L. Švedaitė B. Socialinio darbo metodai. Vilnius. P. 60.

208

bos efektyvumas bus minimalus (apie tarpasmeninės sąveikos ypatybes ir kontaktų su klientu užmezgimą žr. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. 2001. P. 144–168).


personalas turi įgūdžių ir žinių apie pasitikėjimo santykių su klientu užmezgimo būdus ir ypatybes;personalas turi supratimą apie sistemų teorijos sampratą socialiniame darbe;personalui būdinga empatija vaikui ir jo tėvams;vaiko ir personalo kreipiniai vieni į kitus atspindi pagarbius ir supratingus santykius;personalas nevartoja užgaulių išsireiškimų, „etikečių“ vaikų ir jų tėvų atžvilgiu;vaikai pagarbiai ir šiltai atsiliepia apie su jais dirbančius specialistus (interviu su vaikais).

Personalas užtikrina informacijos, susijusios su globojamu vaiku, konfidencialumąGali būti išskiriamos įvairios konfidencialumo formos, antai E. Bromley išskiria ke-

turias243: – absoliutus konfidencialumas, kai tvirtai pažadama neatskleisti to, kas išgirstama;– ribotas konfidencialumas, kai iš pat pradžių išsiaiškinama, jog informacija bus da-

linamasi tarp tam tikros grupės narių, pavyzdžiui, specialistų komandos;– sutartinis konfidencialumas, kai susitariama kokią informaciją galima atskleisti ir

kam;– diskrecinis konfidencialumas, kai profesionalas, pasiremdamas savo profesionalia

nuožiūra, nuspręs kokius aspektus apie klientą galima atskleisti (tai, kas būtinai reikalinga).

Socialinės globos atvejais susitarimas dėl konfidencialumo yra labai svarbus dalykas tiek vaiko teisių užtikrinimui, tiek pasitikėjimo santykiams su vaiku, jo tėvais, globė-jais užmegzti ir palaikyti. Vaikas, pagal savo supratimo lygį, gali išsakyti savo nuomonę dėl informacijos apie jį konfidencialumo formos. Gali būti ir labai sudėtingų atvejų, kaip konfidencialumas tampa esminiu dalyku vaiko problemai spręsti. Sakykime, vaiko seksualinio išnaudojimo atvejais svarbu paskatinti vaiką atskleisti apie tai informaciją, kita vertus, remiantis šia informacija, vaiko tėvai bus apkaltinti ir nubausti. Prieš tai su vaiku (ar jo teisėtu atstovu) neaptarti tokios informacijos atskleidimo padarinių būtų neetiška.

Konfidencialumas socialinės globos procese iškyla įvairiais momentais: vaiko porei-kių vertinimo etape, kai reikalinga įvairiapusiška informacija apie vaiką ir jo šeimą, pa-

243 Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. VU Specialiosios psichologi-jos laboratorija. Vilnius. 1999. P. 210. Iš knygos: Bromley E. Confidiantiality. Bulletin of Bri-tisch Psychological Society. Nr. 34. 1981. 468–469.

209

galbos teikimo procese, informacijos apie vaiką ir jo šeimą kaupimo, saugojimo, panau-dojimo atvejais. Ar etiška brautis į kliento ir darbuotojo sąveikos procesą prašant, kad ši sąveika būtų dokumentuojama vaiko byloje? Kokie tokio dokumentavimo privalumai ir trūkumai? Personalas turi aiškai žinoti, kokia informacija turi būti kaupiama ir kokiais tikslais vaiko byloje, kas gali šia informacija naudotis, kam ji bus prieinama, kad nepa-kenktų vaiko interesams. Informacija ir įrašai apie vaiką turi būti saugomi tokiu būdu, kad negalėtų būti paprastai identifikuojami, kai nėra konkretaus poreikio, susijusio su vaiko problemų sprendimu. Vaikas, pagal savo brandos lygį, jo tėvai, globėjai turi žinoti konfidencialumo ribas, t. y. kokia informacija bus registruojama, kaip informacija apie jį, jo šeimą bus naudojama, kas galės prieiti prie šios informacijos, kokios gali būti to pasekmės, kur ir kiek laiko ši informacija bus saugoma.

Įstaigoje turėtų būti aptarti visi minėti informacijos apie klientą konfidencialumo aspektai, įstaigos administracija ir personalas turi būti susipažinę su teisės aktais, regla-mentuojančiais informacijos apie asmenį saugojimo reikalavimais. Visų pirma – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kuris reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvar-kant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų kaip duomenų subjektų teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis244. Šiame įstaty-me asmens duomenys apibrėžiami kaip bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta, pasinaudo-jant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Įstatymas numato tokius bendruosius duomenų tvarkymo principus:

– duomenys renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir tvarkomi su šiais tikslais sude-rintais būdais;

– tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai; – duomenys turi būti tikslūs ir, jei reikia, nuolat atnaujinami; netikslūs ar neišsamūs

duomenys turi būti ištaisyti, papildyti, sunaikinti arba sustabdytas jų tvarkymas;– duomenys turi būti tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti

ir toliau tvarkyti;– duomenys saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nu-

statyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo su-rinkti ir tvarkomi.

Vadovas turi užtikrinti, kad įrašai apie vaiką, jo šeimą bus daromi tinkamai, etiškai, taip pat užtikrina šios informacijos saugojimo tinkamumą (galbūt tai gali būti regla-mentuota atskiru įstaigos aprašu ar aptarta vidaus tvarkos taisyklėse).

244 Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. 1996 06 11.

210

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vaikas pagal savo brandą, jo tėvai, globėjai yra supažindinti su informacijos apie vaiką, jo šeimą, reikalingos globos procese, kaupimo, naudojimo, saugojimo tai-syklėmis;įstaigos administracija yra numačiusi tvarką ir procedūrą, kokiu būdu su vaiko, jo teisėtais atstovais aptariami informacijos konfidencialumo dalykai;personalas ir administracija yra susipažinusi su teisės aktais, reglamentuojančiais informacijos apie klientus saugojimo ir naudojimo tvarką;įstaigoje nekilo problemų dėl informacijos apie vaiką konfidencialumo (tėvų, glo-bėjų skundai kontrolės institucijoms ir pan.);įstaigos vadovas užtikrina tinkamą įrašų apie vaiką fiksavimą bei vaiko bylų sau-gojimą.

Personalui užtikrinama profilaktinės priemonės nuo užkrečiamų ligųKadangi socialinės globos reikalingi vaikai gali būti iš probleminių šeimų, kurios ne-

sirūpino nei vaiko sveikata, higiena, nei savo, todėl vaikai, jų tėvai/globėjai gali sirg-ti užkrečiamomis ligomis. Taigi personalui, bendraujančiam tiesiogiai su globojamais vaikais, turi būti užtikrinti reikalingi skiepai ir kitos sveikatos profilaktikos priemonės, susijusios su galima grėsme sveikatai. Įstaigos administracija, įvertindama užkrečiamų ligų pavojaus riziką, planuoja ir organizuoja savo darbuotojų apsaugą. Taip pat ir dar-buotojai, pastebėję galimą užkrečiamų ligų pavojų iš globojamų vaikų ar jų šeimų pusės, informuoja įstaigos administraciją.


įstaigos politika numato darbuotojų apsaugą nuo užkrečiamų ligų;įstaigoje nėra užfiksuota personalo užsikrėtimo pavojingomis infekcijomis atve-jų;personalas teigiamai vertina administracijos pastangas išvengti užkrečiamų ligų (interviu su personalu).

Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Personalas, remiantis 2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo


Kalbant apie personalo profesionalumą, pagrindinė problema, kurią atskleidė tyrimo rezultatai – nuolatinio personalo kvalifikacijos kėlimo užtikrinimas. Kliūtys personalo kvalifikacijos kėlimui yra nepakankamas finansavimas, dideli mokymo seminarų įkai-niai, taip pat neaiški situacija dėl kai kurių kategorijų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo

211

sistemos, kai įstaigos tapo socialinės apsaugos sistemos dalimi. Įstaigoms sunku sufor-muoti reikalingą vaiko poreikiams tenkinti personalą, labai trūksta socialinių pedagogų ir psichologų. Nepakankamas finansavimas neleidžia padidinti etatų skaičiaus, užtikrinti vaiko saugumą ir laiku suteikti paslaugas. Iš pateiktų vertinimų matyti, kad darbuotojai turi per didelį darbo krūvį, todėl trūksta laiko vaiko problemoms spręsti ir individua-liam darbui su šeima, iš esmės garantuojamas tik iš šeimos paimto vaiko aprūpinimas. Viena įstaiga pažymėjo, jog sunku užtikrinti vaiko ir personalo santykius, pagrįstus tar-pusavio supratimu bei abipuse pagarba.

Dienos centruose kyla problemų dėl su vaikais dirbančio personalo profesinio išsi-lavinimo, atestacijos pažymėjimų šiai veiklai. Aukštos kvalifikacijos specialistai nenori dirbti už tokį menką darbo užmokestį, o savanoriai gali dirbti, tik prižiūrint kvalifikuo-tam darbuotojui.

Pačių vaikų išsakyta nuomonė taip pat parodė, kad personalo veikla ne visai atitin-ka vaikų lūkesčius. Vaikai pasigenda daugiau darbuotojų geranoriškumo, draugiškumo, įdomesnių užsiėmimų.

Įdomu pažymėti, kad patys vadovai ir personalas nemato problemų, susijusių su to-kiais veiklos aspektais, kaip etikos normų laikymasis, informacijos apie vaiką konfiden-cialumo užtikrinimas, komandinio darbo organizavimas. Tačiau pažymi bendradarbia-vimo su kitomis institucijomis nepakankamumą.

212

8 s k y r i u s

Valdymas ir administravimas

Ši normų sritis reglamentuoja socialines paslaugas teikiančių įstaigų valdymo245 klausi-mus, numatydama reikalavimus atskiroms valdymo funkcijoms, tokioms kaip įstaigos veiklos planavimas, organizavimas, kontrolė, koordinavimas. Administravimo terminas vartojamas išskiriant vadovavimo veiklą organizacijoje, nukreiptą į aplinkos personalo darbui sukūrimą, tuo motyvuojant darbuotojus įstaigos misijos, tikslų, planų ir stra-tegijos įgyvendinimui246. Normos reglamentuoja ir kai kuriuos personalo valdymo as-pektus, siekiant, kad personalui būtų sudaryta kuo palankesnė aplinka dirbti. Personalo valdymas – funkcijos, kurios padeda efektyviausiai panaudoti darbuotojus, siekiant or-ganizacijos ir jų asmeninių tikslų247. Socialinių paslaugų įstaigų valdymas ir adminis-travimas – veikla, kurią atlieka šių įstaigų vadovaujantis (administracinis) personalas, siekdamas sudaryti palankias vidines ir išorines sąlygas paslaugoms teikti. Tai apima šias veiklas: į kokybę orientuotos įstaigos vidinės aplinkos (kultūros) kūrimą, resursų paieš-ką ir paskirstymą įstaigos planams įgyvendinti, darbų koordinaciją, siekiant užsibrėžtų tikslų, paslaugų procesų ir struktūrų priežiūrą, vertinimą ir pokyčius, siekiant didesnio veiklos efektyvumo, draugiškos išorinės aplinkos kūrimą ir t. t. Socialinio darbo admi-nistratoriai veikia vadovaudamiesi etinėmis normomis ir profesinėmis vertybėmis, taip pat jie ...kuria apsaugos mechanizmus, užkertančius kelią neetiškam darbuotojų elgesiui.

245 Valdymas – bet kokio objekto ar proceso būklės keitimas, siekiant numatyto tikslo. Butkus S. F. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, Alma litera. 1996. P. 11.

246 Stoškus S., Beržinskienė D. Vadyba, Kaunas, Technologija. 2005. P. 32–37. 247 Ivancevich J. M. William, G. Glueck W. G. Foundations of Personnel/Human Resource Mana-

gement. 1989.

213

Šiuolaikinis vadovas privalo sukurti etiškai sveiką klimatą, kuriame jo darbuotojai galėtų produktyviai dirbti248...

Socialinių paslaugų įstaigų valdymas ir administravimas turi ir tam tikrą specifiką, kurią lemia teikiamų paslaugų bei klientų ypatybės. Valdymo sistema turi remtis soci-alinių paslaugų (socialinio darbo) filosofija, tikslais ir atliepti globojamų vaikų bei kin-tančios aplinkos poreikius. Socialinio darbo administravime ypatingą reikšmę įgauna etinės normos, profesinės vertybės, kadangi paslaugos teikiamos socialiai pažeistiems vi-suomenės nariams, kurie neretai nėra patys visai pajėgūs atstovauti savo, kaip paslaugų vartotojų, interesus. Socialinės veiklos administravimas į organizacinį lygmenį perkelia daugelį vertybinių charakteristikų, charakterizuojančių personalo santykį su klientais (vaikais, senais ar neįgaliais žmonėmis ir t. t.). Tokios socialinio darbo vertybės kaip empatiškumas; pagarba žmogui nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, tikėjimo, ly-ties, rasės, įsitikinimų ar pažiūros; pasitikėjimo ir bendradarbiavimo santykių su klientu kūrimas; konfidencialumas ir kt. yra pagrindas, ant kurio formuojama visa socialinių paslaugų įstaigos veikla. Vadovas turi ne tik pats vadovautis tokiomis vertybėmis249 kaip teisės klientui rinktis pripažinimas, sąžiningumas, humaniškumas, atsakomybė ir pan.250, bet ir turi siekti sukurti analogišką visos organizacijos vertybių sistemą.

Šios srities normose didelė dalis normų skirtos personalo (žmogiškųjų išteklių) valdy-mui. Siekiant užtikrinti efektyvų įstaigos darbą, tikslų pasiekimą svarbu sudaryti sąlygas, kurios leistų kiekvienam darbuotojui atskleisti, panaudoti ir plėtoti savo potencialą (žinias, įgūdžius, kompetencijas). Personalo vadybos sąvoka apima visa tai, kas susiję su darbo organizavimo kultūra, formomis bei metodais, darbuotojų telkimu, jų profesiniu sąveika-vimu, jų savaveiksmiškumo bei personalinės atsakomybės formavimu, jų pasitenkinimu savo veikla ir pan.251 Personalo valdymas dar yra apibūdinamas kaip plati organizacijos veiklų visuma, apimanti aprūpinimą personalu, personalo mokymą, tobulinimą, persona-lo apsaugą ir sveikatą, darbdavio ir darbuotojo santykius bei personalo tyrimus 252.

Paties vadovo vaidmuo efektyviam paslaugų teikimui, kokybės užtikrinimui ir klien-to poreikių tenkinimui taip pat yra labai svarbus. H. Mintzberg išskiria dešimt vadovo vaidmenų, kuriuos pagal bendrus bruožus galima suskirstyti į tris grupes: tarpasmeni-nių santykių palaikymo vaidmenys, informaciniai vaidmenys ir sprendimų priėmimo vaidmenys253.

248 Robins S. P. Organizacinės elgsenos pagrindai. 2003. P. 31. 249 Vertybės atspindi supratimą apie tai, kas yra teisinga, gera ar pageidautina. Robins S. P. Orga-

nizacinės elgsenos pagrindai. 2003. P. 33. 250 Socialinis administravimas. Žiūrėta internete: http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_socialinis_

administravimas. 2007 m. rugpjūčio 24 d. 251 Grigas R. Vadybos bendroji kultūra ir jos plėtros Lietuvoje problemos // Organizacijų vadyba:

sisteminiai tyrimai. 1998, Nr. 6. p. 45–50.252 R. Wayne Mondy and Shane R. Premeaux Human Recource Management. Canada, 1995.253 Stoškus S., Beržinskienė D. Vadyba, Kaunas, Technologija. 2005. P. 161.

214

Taip pat reikėtų akcentuoti palankaus, pozityvaus psichologinio klimato personalo veiklai sukūrimą, užtikrinimą, siekiant įgyvendinti įstaigos tikslus. Palankaus įstaigos mikroklimato sukūrimas apima tokius aspektus kaip254:

– pakankamą organizacijos formaliųjų struktūrų sukūrimą: politikos, procedūros, taisyklės, kurios apibrėžia darbuotojų vartojamus metodus, procedūras ir pan. bei užtikrina jų veiksmingą kontrolę;

– pasiekimų motyvacijos užtikrinimą – juo labiau organizacija skatina asmeninius dar-buotojo siekius ir sudaro galimybę progresuoti, juo geresnė darbuotojų savijauta;

– tarpasmeninių santykių kokybės gerinimą. Tai santykių tarp vadovų ir pavaldinių ir tarp bendradarbių kokybė. Ar kiekvienas darbuotojas yra priimamas kaip pilna-vertis komandos narys, ar įvertinamas jo indėlis bendram darbe?

– darbuotojų autonomijos užtikrinimą. Juo profesionalesnis darbuotojas, juo jam svarbesnė asmeninė autonomija darbe. Svarbu, kad kiekvienas darbuotojas pa-gal savo kompetencijos laipsnį turėtų galimybę priimti sprendimus, savarankiškai veikti. Be to, kiekvienos srities specialistas turėtų turėti ganėtinai erdvės savo pro-fesiniam darbui, nebūtų užgožtas kitų profesionalų.

– vadovų ir darbuotojų statusų poliariškumo mažinimą. Juo poliariškumas didesnis, juo klimatas įstaigoje yra labiau įtemptas, blogesnis. Ar visi jaučiasi kaip pilnaver-čiai komandos nariai, ar jų kompetencijos ribose priimami sprendimai turi įtakos ir reikšmės organizuojant paslaugas.

Norint išsiaiškinti, kaip darbuotojas jaučiasi darbe, ir nuo to pradėti didinti darbuo-tojo pasitenkinimą bei kelti motyvaciją, reikia išskirti tokius aspektus ir rasti atsakymus į tokius klausimus:

Saugumas. Ar žmogus jaučiasi patogiai ir saugiai darbo vietoje bei tarp kolegų?Priėmimas. Ar jis jaučiasi komandos narys, remiamas kolegų?Kompetencija. Ar jaučia, kad susitvarko su darbu, ar jis ne per sunkus?Pasiekimai. Ar jaučia, kad progresuoja savo profesinėje srityje ir darbe?Galia. Ar mano, jaučia, kad kontroliuoja tai, už ką yra atsakingas?

Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo darbuotojo vaidmenų kiekio, funkcijų apibrėžtumo, asmeninių ir organizacijos tikslų ir vertybių suderinamumo255.

Kalbant apie socialinės globos įstaigų valdymo ir administravimo turinį, reikėtų ak-centuoti tokius aspektus:

– efektyvių, turinčių aiškų tikslą darbo santykių tarp administracijos vadovo ir per-sonalo kūrimą;

– paslaugų teikimo įstaigos, kaip vientisos, nors sudarytos iš įvairių struktūrų ir pa-dalinių, suvokimo įtvirtinimą, t. y. vadovui siekia sukurti pusiausvyros ir stabilu-mo tarp atskirų valdymo grandžių ir struktūrų santykius;

254 Remiantis: Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: Žodynas, 1995, p. 62.255 Payne M. Teamwork in multiprofessional care. New York: Palgrave. 2000. P. 78–80.

215

– visų paslaugų teikimo procese dalyvaujančių subjektų (personalo, vaikų, jų tėvų/artimųjų, kitų susijusių institucijų atstovų) įtraukimą į sprendimų plačiąja prasme priėmimo procesą;

– atviro bendravimo aplinkos sukūrimą ir palaikymą; – planavimo kaip nepertraukiamo ir visapusiško proceso sampratos įgyvendinimą

tiek kliento individualiame, tiek įstaigos lygmenyse;– įstaigos aprūpinimo profesionaliais darbuotojais užtikrinimą bei administracijos

siekį sudaryti sąlygas, kad darbuotojai galėtų dirbti profesionaliai. Pats vadovas turi būti profesionalaus elgesio pavyzdys;

– delegavimo principo taikymą. Vadovas perduoda atitinkamas funkcijas persona-lui, pasikliaudamas jo kompetencija; deleguodamas sudėtingesnes užduotis vado-vas skatina ir palaiko darbuotojų profesinį augimą;

– atskirų specialistų veiklos koordinavimą, suderinamumo užtikrinimą. Kuo didesnis personalo skaičius ir funkcijų pasidalijimas, tuo didesnis suderinamumo poreikis;

– vadovas kontroliuoja organizacijos veiklos efektyvumą, siekia, kad paslaugos būtų kokybiškos, pagalba rezultatyvi;

– visų išteklių rūpestingą priežiūrą, saugojimą ir panaudojimą. Vadovas turi tiksliai žinoti visus išteklius ir laiku planuoti jų poreikį;

– teigiamą požiūrį į kaitą – keitimosi procesas yra nuolatinis. Siekiama planuoti įs-taigos keitimosi procesą;

– vykdyti nuolatinį įstaigos teikiamų paslaugų, veiklos vertinimą.

Šios normų srities tikslas – užtikrinti socialinės globos paslaugas teikiančių įstaigų veiklos efektyvumą ir palankias sąlygas kokybiškoms paslaugoms teikti.

Normų sritis Valdymas ir administravimas yra išskirta visose trijose vaikų socialinės globos normų grupėse: normose socialinės globos namams, normose dienos socialinei globai ir socialinei globai vaikų su negalia namuose bei globai šeimose ir šeimynose, tačiau tik šeimynoms ir vaikus globojančioms šeimoms šių normų yra žymiai mažiau. Tuo siekiama išvengti perdėto globos šeimose ir šeimynose biurokratizavimo ir stengia-masi pabrėžti šeimos modelio neformalumą.

Šios normų srities (Valdymas ir administravimas) turinys iš esmės koncentruojasi apie tokius pagrindinius dalykus:

Reikalingų dokumentų, būtinų socialinės globos institucijos veiklai, užtikrinimas.Personalo nuolatinio profesinio tobulėjimo aplinkos palaikymas.Geranoriška ir konstruktyvi reakcija į skundus ir pageidavimus.Socialinės globos paslaugų teikėjo veiklos skaidrumas, atskaitomybė ir viešumas.

216

Toliau bus detaliau aptariamas kiekvienas iš 4 aukščiau išskirtų aspektų, siekiant at-kreipti dėmesį, kas yra svarbiausia įgyvendinant normas.

8.1. Socialinės globos paslaugų institucija turi visus reikalingus dokumen-tus, būtinus tokio pobūdžio veiklai vykdyti

Socialinės globos namai, dienos socialinę globą teikiančios įstaigos ir šeimynos, kaip juri-diniai asmenys, turi turėti atitinkamuose teisės aktuose numatytus dokumentus, atitikti tam tikrus keliamus reikalavimus, jeigu nori užsiimti socialinės globos paslaugų teikimo veikla. Šeimos, kurios globoja vaikus, nėra juridiniai asmenys ir vaikų globą turi teisę vykdyti remiantis Vaiko globos organizavimo nuostatuose numatytais reikalavimais.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti):

turėti reikalingus dokumentus socialinei globai vykdyti;užtikrinti tvarkingą su vaiku susijusios informacijos ir dokumentų kaupimą;užtikrinti dokumentinės informacijos apie vaiką konfidencialumą.

Turėti reikalingus dokumentus socialinei globai vykdytiNuo 2004 m. sausio 1 d. Lietuvoje įkurtas Juridinių asmenų registras256, kurio pa-

skirtis – registruoti juridinius asmenis bei rinkti, sisteminti, saugoti bei teikti apie juos informaciją ir duomenis. Įmonių įregistravimą reglamentuoja Juridinių asmenų registro nuostatai, atskirų teisinių formų įmonių įstatymai ir kiti teisės aktai. Pasirinkta įmo-nė pagal savo teisinę formą turi būti įregistruota Registrų centre. Remiantis Socialinių paslaugų įstatymu, Socialinės globos įstaiga – šio įstatymo nustatyta tvarka turinti teisę teikti socialinę globą įmonė (akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė257, individuali įmonė258), įstaiga (viešoji įstaiga259, biudžetinė įstaiga260), šeimyna261.262 Skirtingų teisinių formų įmonėms įregistruoti reikia skirtingų steigimo dokumentų, be to, skiriasi ir pati steigimo procedūra. Steigiamos įmonės steigėjas prašymą įregistruoti juridinį asmenį ar

256 Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo LR Vyriausybės nutarimas 2003 m. lapkričio 12 d. Nr. 1407.

257 LR akcinių bendrovių įstatymas. 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835 Lietuvos Respublikos 2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 (nuo 2004 m. sausio 1 d.) (Žin., 2003, Nr. 123-5574) redakcija).

258 LR individualių įmonių įstatymas 2003 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-1805. 259 LR Viešųjų įstaigų įstatymas1996 m. liepos 3 d. Nr. I-1428 Nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m.

vasario 14 d.: Nr. IX-1977, 2004-01-27, Žin., 2004, Nr. 25-752 (2004-02-14). 260 LR biudžetinių įstaigų įstatymas. 1995 m. gruodžio 5 d. Nr. I-1113. 261 Dėl Šeimynų nuostatų patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė/nutarimas 2002 m. lie-

pos 3 d. 262 Socialinių paslaugų įstatymas. 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493. 2 str. 4 p.

217

jo padalinį, įmonės steigimo dokumentus pirmiausia turi pateikti notarui, kuris tvirtins duomenų tikrumą ir steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams. Juridinio asmens registravimui reikalingi dokumentai ir tvarka pateikiami Valstybinės įmonės re-gistrų centro viešoje informacijoje (žr. tinklalapį263). Socialinę globą teikia tos socialinės globos įstaigos, kurių veiklos sritis yra socialinių paslaugų teikimas, jų teikiama socialinė globa atitinka socialinės globos normas (taikoma nuo 2007 m.) ir jos turi licenciją teikti socialinę globą (remiantis Socialinių paslaugų įstatymo nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. įstaigoms, norinčioms teikti socialinės globos paslaugas bus reikalingos licencijos).

Kalbant apie vaikus globojančias šeimas, socialinę globą vaikams gali teikti tos šei-mos, kurios atitinka teisės aktų joms nustatytus reikalavimus264, o jų teikiama socialinė globa – socialinės globos normas (šios normos taikomos nuo 2007 m. sausio 1 d.). Vaiko globos organizavimo nuostatuose nurodyta, kokius dokumentus turi pateikti šeima kaip fizinis asmuo, norintis globoti vaiką.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: paslaugų teikėjas turi visus teisės aktuose šiam juridiniam asmeniui nustatytus dokumentus;paslaugų teikėjas turi visus teisės aktuose šio tipo socialinių paslaugų įstaigai nu-statytus dokumentus;paslaugų teikėjas atitinka šio tipo juridiniams asmenims bei paslaugų teikėjams keliamus reikalavimus.

Užtikrinti tvarkingą su vaiku susijusios informacijos ir dokumentų kaupimą vaiko bylojeVisa informacija apie vaiką kaupiama kiekvienam vaikui užvestoje byloje. Šioje byloje

yra visa apie vaiką sukaupta informacija: VTAT sukaupta informacija, kuria remiantis vaikui buvo nustatyta globa (kopijos iš VTAT dokumentų); vaiko poreikių vertinimo užpildytos formos, vaiko ISG planas, atskirų specialistų žymos ir t. t. Vaiko byla turėtų būti formuojama taip, kad užtikrintų visos su vaiku susijusios kaupiamos informacijos sistemiškumą, kita vertus, byla turi būti patogi naudotis specialistams. Socialinių paslau-gų įstaigoms rekomenduojama formuoti vieną bylą, kuri apima visą su vaiku susijusią informaciją, tačiau atskiros jos dalys gali būti laikomos atskirų specialistų kartotekose. Tam, kad būtų aiškus bylos turinys ir kur prireikus galima būtų rasti kito specialisto reikalingą informaciją apie vaiką, byla turi turėti turinį, kuriame išvardintos visos bylos sudedamosios dalys ir jų laikymo vieta. Bylą rekomenduojama formuoti iš kelių dalių, kad informacija apie vaiką būtų tvarkingai kaupiama, jog būtų patogu šia informacija naudotis (žr. 3 priedą).

263 Žiūrėta internete: http://www.kada.lt/jar/atmintines/e-gidas.php. 2007 m. liepos 9 d.264 Vaiko globos organizavimo nuostatai. LR Vyriausybės Nutarimas Nr. 405. 2002 m. kovo 27 d.

Žin., 2002, Nr. 35-1275.

218

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: kiekvienas vaikas turi bylą, kurioje tvarkingai kaupiama informacija apie vaiką;įstaiga turi pasitvirtinusi tvarką, kaip, kada ir kur daromi įrašai apie vaiką jo byloje;įstaiga yra aptarusi, kaip yra laikoma ir naudojama vaiko byla, kas atsakingas už visos bylos priežiūrą; įstaiga laikosi įstatymuose numatytų asmeninių duomenų apsaugos taisyklių ir reikalavimų.

Užtikrinti dokumentinės informacijos apie vaiką konfidencialumą Tam, kad vaikui būtų teikiamos adekvačios, efektyvios paslaugos, reikia turėti pakan-

kamai informacijos apie vaiką (jo raidos ypatybes, šeimos aplinką, poreikius ir t. t.). Tai reiškia, kad ši informacija turi būti renkama ir kaupiama. Socialinės globos įstaigose tai daroma, vertinant vaiko poreikius, planuojant paslaugas, teikiant vaikui atskirų specialis-tų pagalbą ir ją fiksuojant vaiko byloje ir t. t. Informacija, kuri yra vaiko byloje, dokumen-tuose, turi būti saugojama ir naudojama tik paslaugų teikimo tikslais. Informacija gali būti naudojama ir kitais teisės aktų apibrėžtais tikslais (pvz., ši informacija gali būti reikalinga, pildant oficialias statistines formas apie įstaigos veiklą), bet konfidencialumo užtikrini-mas reiškia, kad vaikas šioje informacijoje nebus identifikuotas. Neretai vaikų socialinės globos įstaigose vykdomi įvairūs socialiniai tyrimai, pavyzdžiui, studentams rengiant savo diplominius darbus, socialinės apsaugos institucijoms atliekant įstaigų veiklos analizę ir t. t. Šiais atvejais taip pat turi būti užtikrinamas informacijos apie vaiką konfidencialumas ir tuo turi pasirūpinti įstaigos administracija (pasidomėti, kokia informacija apie vaiką renkama, kaip ji fiksuojama, ar bus užtikrintas vaiko anonimiškumas ir pan.).

Taigi informacijos apie vaiką konfidencialumo užtikrinimas reiškia, kad ši informaci-ja bus tinkamai kaupiama, laikoma ir nebus viešai skelbiama, neteisėtai naudojama arba naudojama ne vaiko interesais.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: tėvų, globėjų, vaiko skundai dėl konfidencialios informacijos neteisėto paviešini-mo (pvz., dėl straipsnių spaudoje);vaiko byla ir kita informacija apie vaiką laikoma, užtikrinant konfidencialumo reikalavimus;socialinės globos įstaigoje atliekami tyrimai užtikrina renkamos informacijos apie vaiką anonimiškumą;vaikas, sugebantis pareikšti savo nuomonę, nesiskundžia informacijos apie jį ne-teisėtų naudojimu ar paviešinimu; vaiko bylos įrašai yra profesionalūs, diskretiški, nepažeidžia informacijos apie as-menį konfidencialumo reikalavimų;personalas supranta, kas yra informacijos apie vaiką konfidencialumas.

219

8.2. Socialinės globos institucijoje nuolat tobulinamas personalo profesio-nalumas

Šiose normose kalbama apie tai, kad socialinės globos paslaugas teikiančios insti-tucijos kultūroje turi dominuoti nuolatinio personalo tobulėjimo siekis. T. y. tiek pačių specialistų nusiteikimas nuolat kelti savo kvalifikaciją, tiek institucijos admi-nistracijos politika, skatinanti ir palaikanti konkrečiais veiksmais nuolatinį perso-nalo tobulinimąsi.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): personalo profesinį tobulėjimą motyvuojanti aplinka;personalo iniciatyvos tobulinti komandinį darbą;reguliari ir kokybiška pagalba personalui;nuolatinis savęs vertinimas;užtikrinti vaiko tėvų, globėjų susipažinimą su atitikties socialinės globos normoms vertinimo išvadomis.

Terminai:

Personalo profesinį tobulėjimą motyvuojanti aplinka – įstaigos formalios ir neforma-lios politikos, kurios akcentuoja profesinio tobulėjimo svarbą ir sudaro sąlygas šį tobu-lėjimą realizuoti.

Efektyvūs pagalbos būdai – būdai, kurie užtikrina vaiko problemų sprendimą iš es-mės, siekiant optimaliai derinti pagalbos veiksmingumą ir organizavimo išlaidas.

Socialinės globos kokybė – tam tikri nustatyti, reikalaujami teikiamų paslaugų proceso ir rezultatų parametrai.

Komandinis darbas – bendradarbiaujanti personalo veikla, bendromis jėgomis sie-kiant įgyvendinti vaiko globos tikslus ir uždavinius. Komandinis darbas reiškia, kad įstaigos specialistai dirba glaudžiai koordinuodami savo veiklą ir vaiko pagalbos or-ganizavimo procese dalyvauja kaip vienas kito veiklą papildantys ir vienas kito veikla besiremiantys specialistai (dar vienas komandinio darbo apibrėžimas buvo pateiktas ankstesnėje knygos dalyje).

Socialinės globos atitiktis normoms – įstaigos veikla, teikiamos paslaugos atitinka nor-mose akcentuojamus ir vertinimo kriterijuose numatytus dalykus.

Atitikties normoms įsivertinimas – paslaugų teikėjo veikla, kuria siekiama įsivertinti, kaip teikiamos paslaugos, atitinka normas ir jų vertinimo kriterijus.

Supervizija (profesinės veiklos stebėjimas, priežiūra) – socialinio darbo specialistų profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinant ir padedant socialiniams

220

darbuotojams vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją265.

Profesinį tobulėjimą motyvuojanti aplinka Motyvavimas suprantamas kaip judėjimo, veiklos priežastis, kuri skatina mus veikti,

daryti266. Profesinio tobulėjimo motyvacija – tai suinteresuotumas veikti save tobuli-nant, nusiteikimas ir konkreti veikla keliant savo veiklos efektyvumą, kokybę ar kvali-fikaciją. Įvairios motyvacijos teorijos skirtingai aiškina žmonių paskatas dirbti. Pavyz-džiui, F. Herzberg 2 veiksnių motyvacijos teorija pagrįsta prielaida apie pasitenkinimo ir nepasitenkinimo darbu veiksnius (veiksniai, kurie gali pašalinti nepasitenkinimą darbu, vadinami higieniniais veiksniais ar darbo aplinkos veiksniais ir veiksniai, kurie turi įta-kos pasitenkinimui, vadinami motyvacijos veiksniais). Galimybės kelti savo profesio-nalumą, t. y. gilinti žinias ir įgūdžius profesinės veiklos srityje yra vienas iš darbuoto-jų motyvacijos veiksnių. Prisimenant A. Maslow poreikių hierarchijos teoriją, žmogui poreikių hierarchijoje egzistuoja savirealizacijos poreikiai, kurių patenkinimui darbinė veikla ir jos tobulinimas yra sudėtinė savirealizacijos poreikių dalis. Tuo tarpu žemas darbuotojo darbo užmokestis gali turėti įtakos nepakankamam darbuotojo fiziologi-nių poreikių tenkinimui ir tokiu atveju kiti poreikiai gali ryškiai nepasireikšti. T. y. darbuotojas, gaunantis mažą atlyginimą, gali būti nepakankamai motyvuotas savireali-zacijai, o tai reiškia ir savo kvalifikacijos kėlimui. Taigi profesinį tobulėjimą skatinanti aplinka reiškia tiek įstaigos vadovo ir administracijos dėmesį ir veiklą profesionalumui tobulinti, tiek ir paties darbuotojo suinteresuotumą ir aktyvų dalyvavimą tobulinant kvalifikaciją.

Profesinį tobulėjimą motyvuojanti aplinka reiškia, kad:– organizacijos kultūroje svarbią vietą užima personalo kvalifikacijos klausimai, tam

skiriamas nuolatinis dėmesys, vertinami aukštos kvalifikacijos specialistai (mo-kant jiems didesnį atlyginimą);

– organizacijos politika* dėl personalo išreiškia prioritetus aukštos kvalifikacijos personalui formuoti;

– administracija laikosi pastovaus personalo veiklos kokybės vertinimo ir tobulini-mo principo;

– įstaiga turi personalo kvalifikacijos kėlimo strategiją ir planus;– įstaiga ieško įvairių formų ir būdų savo darbuotojų kvalifikacijai kelti.

265 Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socia-linių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo. Socialinės apsaugos ir darbo mi-nistrės įsakymas Nr. A1-92. 2006 balandžio 6 d.

266 Sakalas A. Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai. 1998. P. 230.

221

* Organizacijos politikos – tai bendri formulavimai ar supratimai, kurie nukreipia galvojimą ir veiksmą priimti sprendimus. Kad suprastume terminą politika įstaigos vadyboje, mes turime pažvelgti į pilną kelių žodžių reikšmę šiame apibrėžime. Žodis „bendri“ rodo, kad politikoms nėra būdinga duoti konkrečias instrukcijas, kaip ką personalo narys turi ar neturi daryti. Žinoma, politikos nustato parametrus spren-dimui priimti, bet tik tam tikrose ribose, negriežtai. Organizacija gali, pavyzdžiui, turėti politiką – nepriimti svetimų darbuotojų į aukštesnius postus, kol yra savų kvalifikuotų tam darbui tinkamų darbuotojų. Žodžių junginys „formulavimai ir supratimai“ politikos apibrėžime parodo būdų, kuriais politikos yra perduodamos, įvairovę. T. y. politikos gali būti rašytinės, gali būti žodinis neformalus susitarimas ar viso kolektyvo palaikoma nuostata. Žodžių junginys „veda arba nukreipia galvoji-mą ir veiksmą priimti sprendimus“ pasako mums, kad politikos yra pastanga sufor-muoti būdą, pagal kurį kiti mąstytų ir elgtųsi. Kalbant apie personalo kvalifikaciją, tai gali būti, pvz., įstaigos nuostata, kad į darbą priimami tik aukštąjį išsilavinimą turintys socialiniai darbuotojai267.

Profesinį tobulėjimą skatinanti organizacijos kultūra padeda atsiskleisti tokioms per-sonalo narių savybėms kaip aktyvumas, iniciatyvumas, susidomėjimas, atvirumas nau-jovėmis, interesas mokytis visą gyvenimą, kūrybiškumas ir pan.

Profesinį tobulėjimą palaikanti aplinka reiškia ir galimybių kelti kvalifikaciją užti-krinimą. T. y. įstaigos vadovas ir administracija ne tik viešai deklaruoja, bet ir realiai sudaro sąlygas kiekvienam personalo nariui kelti savo kvalifikaciją pagal tai profesijai numatytą kvalifikacijos kėlimo tvarką (pvz., numato, kas pakeis darbuotoją jo kvalifika-cijos kėlimo metu, skiria reikalingus finansinius išteklius ir t. t.).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: vadovas skatina kvalifikacijos kėlimą įvairiomis formomis, inovacijų diegimą;per pastaruosius metus darbuotojai pasiūlė ir įdiegė keletą naujų pagalbos formų, metodų; personalas patenkintas administracijos dėmesiu profesiniam tobulėjimui;įstaiga turi personalo kvalifikacijos kėlimo strategiją ir planus;įstaigos formalios ir neformalios politikos atspindi dėmesį profesiniam tobulėji-mui;darbo užmokestis yra susietas su darbuotojų kvalifikacijos lygiu, kvalifikacijos kė-limu;įstaiga ieško įvairių formų ir būdų savo darbuotojų kvalifikacijai kelti.

267 R. W. Weinbach. The social worker as manager. New York London. 1990.

222

Skatinamos personalo iniciatyvos tobulinti komandinį darbą, ieškant efektyvių pagal-bos būdų ir formų vaiko problemoms spręstiKomandiniu darbu siekiama kiekvieno vaiko globos galutinių tikslų įgyvendinimo,

taip pat bendrų įstaigos tikslų, kartu siekiant sudaryti galimybes kiekvieno komandos nario savirealizacijai. Kad kiekvienas komandos narys galėtų duoti maksimalią nau-dą komandai, jis turi turėti palankias sąlygas savęs kaip specialisto realizavimui. Taigi, tobulinant komandinį darbą, būtų svarbu analizuoti ir vertinti tiek bendrų komandos tikslų įgyvendinimą, tiek atskirų komandos narių galimybes realizuoti savo profesinį potencialą. Socialinės globos įstaigų vadovai šioje srityje turėtų siekti įtvirtinti įstaigoje politiką, kuri skatintų komandą (komandas) periodiškai vertinti savo veiklą, ieškoti jos tobulinimo galimybių. Vadinasi, komandinio darbo tobulinimas reikštų, kad skiriamas dėmesys:

– komandos formavimo tobulinimui; – komandinio darbo tobulinimui;– kiekvieno komandos nario profesionalumo tobulinimui.Kai įstaigoje formuojama komanda, turėtų būti siekiama laikytis visų pagrindinių

komandos formavimo etapų ir taisyklių. Pradiniame, pirmajame komandos formavimo etape, komandos nariai apsibrėžia uždavinius, nusistato bendravimo būdus, ieško savo optimalios vietos komandoje. Toliau – diferenciacijos etape – komandos nariai aiškina-si savo lūkesčius, kovoja dėl savo vaidmens įtvirtinimo, konkuruoja dėl vaidmenų ir funkcijų. Integracijos etape suformuojamos komandos bendravimo taisyklės, sisteminiai problemų sprendimo metodai, stiprėja vienas kito supratimas ir komandos ryšiai. Kon-krečios veiklos, t. y. paslaugų teikimo etape, komandos nariai konstruktyviai bendradar-biauja, tampa vis autonomiškesni savo veikloje. Pagaliau brandos etape komanda jau dirba kaip suderintas mechanizmas, kurio prioritetas yra nuolatinio tobulėjimo sieki-mas268. Jeigu komanda įstaigoje jau dirba, yra suformuota, retkarčiais komandos nariai turėtų aptarti savo, kaip komandos, privalumus ir trūkumus, pasitikslinti savo vietą, funkcijas komandoje.

Norint suformuoti efektyviai dirbančią komandą, labai svarbu, kad kiekvienas ko-mandos narys prisiimtų ir vykdytų funkcijas ir veiklą, kuriai jis labiausiai tinka ir geriau-siai išmano. Aišku, paslaugų įstaigoje kiekvienas specialistas atlieka darbą pareigybės, kurią jis užima, aprašo rėmuose. Tai iš esmės lemia jo pagrindines funkcijas komandoje. Tačiau šalia to, dirbant komandoje, atsiranda papildomos „komandinės“ funkcijos arba komandiniai vaidmenys. Vaidmuo pasako, ko galima tikėtis iš kito žmogaus, atliekan-čio tam tikrą vaidmenį (komandinių vaidmenų aprašymą žr. 6 skyriuje – Personalas).

268 Dyer W. G. Team building:Issues and Alternatives. Reading, Mass: Addison-Wesley. Boston. 1987; Team building. Participants Workbook. Žiūrėta internete: http://www.optimistleaders.org/LeadershipInfo/PersonalDevelopment/WebWorkshopsPersonalDev/Team_building-par-ticipant.pdf 2007 m. liepos 12 d.

223

Aiškus komandinių vaidmenų apsibrėžimas palengvina darbą kartu, kadangi padeda numatyti galimus veiksmus ir atsakomojo elgesio formas. Problemos gali kilti dėl to, kad tuo pačiu metu darbuotojas gali turėti keletą vaidmenų arba dėl to, kad tą patį vaidmenį suvokia skirtingai.

Vertinant komandinio darbo veiksmingumą reikėtų bandyti susikurti tam tikrų ro-diklių, indikatorių sistemą, pagal kurią periodiškai, sistemingai būtų vertinamas koman-dos darbas. Pavyzdžiui, atkreipti dėmesį, kokie pakeitimai komandos darbe atnešė tei-giamus, o kokie, neigiamus poslinkius, sprendžiant vaiko problemas ir kt.

Kiekvienas komandos narys, kaip tam tikros profesijos atstovas, savo ruožtu rūpinasi savo kvalifikacijos kėlimu, žinių ir įgūdžių tobulinimu ir šioje veikloje visada gali tikėtis įstaigos administracijos ir paramos. T. y. įstaigos kultūra yra tokia, kad specialistai žino, jog jų pastangos gerinti profesionalumą, siekiant efektyviai spręsti globojamo vaiko pro-blemas, bus palaikomos ir teigiamai vertinamos.


įstaigos veiklos plane atsispindi iniciatyvos tobulinti komandinį darbą;įstaigoje parengta komandinio darbo efektyvumo vertinimo sistema;yra pritaikyta naujų efektyvių pagalbos būdų komandiniame darbe;specialistai gali apibrėžti savo vietą komandoje ir indėlį į jos darbą.

Personalui teikiama reguliari ir tinkama kolegų bei kitų specialistų pagalbaSocialinio darbuotojo, kaip ir kitų „padedančiųjų“ profesijų veikla, reikalauja di-

delio darbuotojų atsidavimo, įsijautimo į klientų situaciją. Socialiniai darbuotojai bei kiti vaikų socialinės globos įstaigose dirbantys specialistai dažnai patiria stresą, jiems neretai pasireiškia „perdegimo“ sindromo atvejai, kuriuos sukelia nuolatinė akistata su sudėtingais egzistenciniais žmonių išgyvenimais, mažu profesinės veiklos rezultatyvumu269. Socialiniai darbuotojai intensyviuose interakciniuose santykiuose su klientais, jų aplinka patiria emocinę, fizinę ir psichologinę perkrovą. Patiriamas aplin-kos spaudimas ir vidinis diskomfortas kelia stresą, nerimą. Nuo patiriamo streso darbe priklauso socialinių paslaugų teikėjų darbo kokybė270. Be to, socialiniam darbui kaip profesinei veiklai didelę įtaką daro pokyčiai visuomenės socialiniame, ekonominiame gyvenime. Keičiasi aplinka, keičiasi ir klientai, jų poreikiai, lūkesčiai ir pan. Todėl la-bai svarbu, kad tiek socialiniai darbuotojai, tiek kiti vaikų socialinės globos įstaigose dirbantys specialistai gautų laiku tinkamą paramą. Jų profesinę veiklą būtina atkurti, reflektuoti besikeičiančių sąlygų, reikalavimų, aplinkos kontekste. Vaikų globoje tai

269 Dirgėlienė I., Kiaunytė A. Supervizija Lietuvos socialinio darbo kontekste. ACTA PAEDAGO-GICA VILNENSIS. 2005. Nr. 15. 240–254. Žiūrėta internete: http://www.ceeol.com/aspx/getdo-cument.aspx?logid=5&id=19A1B6FC-C0A6-4C3D-AF2B-25E331FE573F 2007 m. liepos 12 d.

270 Ten pat. P. 245.

224

ypatingai aktualu dėl didelio šios socialinės grupės pažeidžiamumo. Vadinasi, sie-kiant išlaikyti pakankamą teikiamų paslaugų kokybę, turi būti vykdoma kiekvieno specialisto pastovi profesinės veiklos refleksija, padedant kolegoms ir kitiems specia-listams. Lietuvoje atsiranda nauja profesija – profesinės veiklos stebėtojai (supervizo-riai), kurie teikia profesinių santykių konsultavimo paslaugas. Esant sudėtingesnėms situacijoms ir galimybėms gali būti pasinaudojama ir profesionalių veiklos stebėtojų pagalba.

Tačiau kol kas, kaip rodo praktika, ne visada socialinių paslaugų įstaigų personalas gauna reikalingą pagalbą arba ši pagalba nebūna pakankama ir tinkama. Kokios prie-žastys, aplinkybės kliudo personalui gauti profesinės veiklos konsultavimo paslaugas? Tai gali būti tiek ankstesnė neigiama tokios pagalbos patirtis, tiek bendravimo su labiau patyrusiais darbuotojais, kaip autoritetais, sunkumai. Gali būti ir įvairios vidinės kliūtys: finansinių resursų stoka, etatų trūkumas, didelis darbuotojų darbo krūvis arba organiza-cijos kultūros ypatumai, kai įstaigoje dominuoja uždarumas ir vadovas neskiria pakan-kamai dėmesio profesiniam tobulėjimui. Kokybiškos kolegų pagalbos kliūtis gali būti ir specialisto nesugebėjimas, nenoras priimti pagalbą, bijant pasirodyti nesugebančiam atlikti savo funkcijų, silpnam ir pan.

Taigi, vertinant ar personalui teikiama reguliari ir kokybiška kolegų, kitų specialistų pagalba, būtina atkreipti dėmesį tiek į šios pagalbos teikėjus (kolegas, supervizorius), tiek į pagalbos gavėjus (personalą). T. y., viena vertus, ar yra kas teikia šią pagalbą ir koks yra šios pagalbos turinys; kita vertus, ar personalas supranta profesionalios veiklos stebėji-mo (supervizijos) svarbą, būtinumą, ar sugeba jos paprašyti ir ją priimti.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigoje numatyta tvarka ir sudarytas grafikas reguliariai darbuotojų supervizijai vykdyti;įstaigoje paskirtas asmuo, atsakingas už profesinės pagalbos kolegoms organiza-vimą;personalas teigiamai vertina gaunamą kolegų pagalbą ir jos naudą savo profesinės veiklos tobulinimui;įstaigos biudžete numatytos lėšos profesionalios supervizijos paslaugų pirkimui.

Socialinės globos kokybė užtikrinama nuolat atliekant socialinės globos atitikties nor-moms įsivertinimąRemiantis Socialinių paslaugų įstatymo nuostatomis, kiekvienas socialinių paslaugų tei-

kėjas, norintis užtikrinti kokybiškas paslaugas, turi nuolat domėtis, ar jo veikla atitinka pa-tvirtintas normas ir jų vertinimo kriterijus. Išorinį normų įgyvendinimo vertinimą vykdo Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ne rečiau kaip kartą per dvejus metus. Tuo tarpu pačios socialinių paslaugų įstaigos yra įparei-

225

gotos vykdyti savo teikiamų paslaugų kokybės įsivertinimą (atitikties normoms įsivertini-mą). Šiam įsivertinimui vykdyti socialinių paslaugų įstaiga turi pasirengti savo procedūras, taisykles, klausimynus (apie įsivertinimą žr. 2 šios knygos skyriuje). Iš esmės tai nauja socia-linių paslaugų teikėjų veiklos sritis, kuri ateityje bus ypatingai svarbi kaip paslaugų kokybės garantija.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga yra pasirengusi savo paslaugų kokybės įsivertinimo taisykles, tvarką, klau-simynus atskirų normų atitikimui vertinti;įstaiga gali pateikti dokumentus, patvirtinančius įsivertinimo vykdymą;yra paskirti atsakingi asmenys atsakingi už įsivertinimo organizavimą;darbuotojai supranta atitikties normoms įsivertinimo reikšmę ir svarbą paslaugų kokybei gerinti;įstaiga turi susidariusi planą, kaip gerinti paslaugų kokybę, remiantis įsivertinimo rezultatais.

Vaiko tėvai ir artimieji turi galimybę susipažinti su atitikties socialinės globos normoms vertinimo išvadomis ir rekomendacijomisSiekiant laikytis ypatingai svarbaus šiuolaikinėje paslaugų vadyboje kliento įtraukimo

į paslaugų teikimo procesą principo, kliento (vaiko, jo tėvų, globėjų ir pan.) dalyvavimas turi būti užtikrintas ir paslaugų kokybės vertinimo (atitikties normoms) etape. Turima galvoje, kad normos numato, jog vaiko tėvai, globėjai ar artimieji be kliūčių gali susipa-žinti su vertinimo išvadomis ir rekomendacijomis, išsakyti savo nuomonę, kuri gali būti svarbi, tobulinant ateityje paslaugų kokybę. Įstaigos administracija turi užtikrinti verti-nimo išvadų viešumą. Kokiu būdu tai daro konkretus paslaugų teikėjas, priklauso nuo jo paties pasirinkimo, praktikos ar galimybių (pvz., galima organizuoti viešus vertinimo išvadų pristatymus susitikimuose ar susitikimuose su vaikų tėvais, globėjais, steigėjais, bendruomenės atstovais; arba parengti ir paštu išsiuntinėti vaiko tėvams, globėjams įsi-vertinimo išvadas ir rekomendacijas ir t. t.).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: numatyti būdai, kaip vaiko tėvai, artimieji gali susipažinti su vertinimo išvadomis ir rekomendacijomis;vaiko tėvai, artimieji žino turį teisę susipažinti su normų vertinimo išvadomis;vaiko tėvai, artimieji supažindinti su paskutinio vertinimo rezultatais;įstaigoje yra paskirtas asmuo, atsakingas už vertinimo rezultatų pateikimą vaiko tėvams, globėjams.

226

8.3. Socialinės globos institucijoje geranoriškai ir konstruktyviai reaguoja-ma į skundus ir pageidavimus

Bet kurioje šiuolaikinėje organizacijoje atvirumas viešajai nuomonei, konstruktyvi re-akcija į kritiką yra laikoma svarbiais organizacijos gyvybingumo ir efektyvumo tobuli-nimo veiksniais. Siekiant užtikrinti vaiko gyvenimui, ugdymui, užimtumui palankią, ge-ranorišką aplinką, svarbu, kad įstaigoje dominuotų atvira kritikai, problemų aptarimui atmosfera. Įstaigoje turi būti siekiama pasinaudoti vaiko ar jo tėvų/globėjų išsakytais skundais ir pageidavimais kaip svarbiais argumentais, tobulinant paslaugų kokybę ir įstaigos veiklą. Reakcija į skundus ir pageidavimus turi būti geranoriška, operatyvi ir laiku.

Įstaigos administracija turėtų žiūrėti į Socialinių paslaugų įstaigos tarybą kaip svarbų įrankį, palengvinantį pasirinkti ir priimti sprendimus vaikui ir įstaigos veiklai svarbiais klausimais.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): administracijos supratimas bei konstruktyvi reakcija į keliamus klausimus ir pro-blemas;operatyvi bei geranoriška reakcija į vaiko, tėvų, globėjų (rūpintojų) skundus;tarybai gali teikti pasiūlymus ir daryti įtaką įstaigos veiklai;įstaigos valdymas ir administravimas yra nuolat tobulinamas.

Terminai:

Konstruktyvi reakcija į skundus ir pageidavimus – skundai ir pageidavimai priimami kaip paslaugų kokybės tobulinimo pasiūlymai, į kuriuos reikia įsigilinti, aptarti ir esant galimybėms ir būtinumui tuos pasiūlymus įgyvendinti, rasti visas puses tenkinančius sprendimus.

Socialinių paslaugų įstaigos taryba – įstaigos administracijos, steigėjų, vaikų, jų tėvų/glo-bėjų, bendruomenės atstovų ir kt. suinteresuotų asmenų taryba, kurią tvirtina steigėjas.

Gerosios praktikos pavyzdžiai – socialinių paslaugų teikimo inovacijos, metodai, pro-cedūros, politikos, kurios visų pripažinimu davė teigiamus rezultatus, sprendžiant vaiko problemas.

Vaikas, jo tėvai, globėjai, darbuotojai ir kt. gali kreiptis į administraciją dėl iškilusių problemų ir sulaukia supratimo bei konstruktyvios reakcijosMokslininkai, tyrinėjantys vaiko raidos ypatybes, pabrėžia, kad ugdant iniciatyvią ir

motyvuotą asmenybę labai svarbu, jog vaikystėje nebūtų žlugdomas vaikams būdingas smalsumas, noras klausinėti. Tuo labiau globojamas vaikas, kurio pažeista ir mažesnė

227

negu paprastai vaikų savivertė, turi jausti, kad jis yra pageidaujamas su visais savo klau-simais, problemomis, abejonėmis ar skundais. Vaikas neturi sulaukti perdėto kritiškumo ar abejingumo. Vaiko atvirumui būtina geranoriška aplinka, t. y. vaiko nuomonė, skun-dai ar klausimai neturėtų būti sutinkami pašaipomis, kritika ar abejingumu. Priešingu atveju vaikas nebus linkęs išsakyti savo nuomonės ir vertinimų, bijos atvirai bendrauti ir užsisklęs savyje. Atviros diskusijoms ir kritikai aplinkos kūrimas turi apimti visus ly-gmenis: vaiko ir personalo; tarp pačių globojamų vaikų; tarp pačių personalo narių; tarp personalo ir vaiko tėvų, artimųjų. Atvirumo aplinka turi būti sukurta visuose paslaugų teikimo etapuose, t. y. vertinant vaiko poreikus, planuojant paslaugas, kasdieniniame gyvenime ir bendravime, sprendžiant iškilusius konfliktus.

Vaiko galimybė išsakyti savo nuomonę, abejoti, sulaukti palaikančios ir geranoriškos reakcijos turi labai svarbią reikšmę vaiko tolimesnei raidai. Kur dingsta gabūs, klausinė-jantys, originalūs, savo nuomonę turintys vaikai? Dažnai jie, sulaukę tam tikro amžiaus (7–10 metų), tarsi išnyksta, tampa panašūs vieni į kitus. Ar tai tik raidos, amžiaus tarpsnio ypatumas?... O gal priežastys kur kas gilesnės? Vaiko polinkiai natūraliai skleisis priiman-čioje aplinkoje esant didesnei laisvei ir aktyviai paskatinant pasireiškiančius polinkius...Tyrinėjant ankstyvosios patirties įtaką buvo pastebėta, kad aukštas intelekto koeficientas (IQ) ir kūrybiniai sugebėjimai dažniausiai atsiskleidžia ankstyvojoje vaikystėje, jaunesnia-me mokykliniame amžiuje ar paauglystėje. Buvo bandyta ieškoti elgesio patirties vaikystėje ir pasiekimų suaugus sąryšio. Nustatyta, kad IQ ir kiti veiksniai (namų aplinka, mokymosi patirtis ir kt.) turi įtakos vėlesniems laimėjimams271.

Tai, kaip personalas priima vaiko ir jo aplinkos išsakytą kritiką, skundus, pageidavimus, labai priklauso ne tik nuo personalo asmeninių savybių, bet ir nuo jo profesionalumo, mokėjimo spręsti konfliktus, dalyvauti diskusijoje. Personalas, tiesiogiai dirbantis su vai-kais, turėtų būti išmokytas bendravimo įgūdžių, pagrindinių strategijų konfliktui nagri-nėti ir jaustųsi tvirtai bei kompetentingai, kilus tokiems konfliktams su vaikais ar tėvais.

Užslopintas konfliktas niekur nedingsta, psichologinė įtampa pasilieka ir gali išsiveržti kito konflikto metu, daug nepalankesnėje situacijoje, ir daug stipriau. Konfliktus reikė-tų ne slopinti, o spręsti, pačioje užuomazgoje, kol konfliktas dar nepasiekė kulminacijos, ir situacija tampa nebevaldoma. Norint sėkmingai išspręsti konfliktą pačioje jo užuo-mazgoje, darbuotojai turi turėti tam tikrus gebėjimus. Labai svarbu atpažinti konfliktą kuo anksčiau, o dar svarbiau – mokėti tam tikrų elgesio strategijų, kurios padeda spręsti konfliktus272.

271 Daiva Grakauskaitė-Karkockienė. Kūrybos psichologija (teoriniai ir praktiniai aspektai) Žr. in-ternete: http://www.skrynia.lt/biblioteka/gabiuju-ugdymas.rtf.

272 Žiūrėta internete: http://www.manager.lt/karjera/index.php?st=11; Konfliktai ir bendravimas. ALF, –Vilnius, 1996. 2007 m. liepos 13 d. Stoškus V. Partnerystė sprendžiant konfliktus. Vilnius: Rosma, 2004.

228

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: darbuotojai turi žinių ir įgūdžių, kaip paskatinti vaiką, jo tėvus, artimuosius išsa-kyti savo nuomonę, problemas;vaikas nebijo išsakyti savo nuomonę ir pageidavimus dėl įvairių dalykų;personalas mano, kad vaiko, jo tėvų globėjų išsakytos problemos, skundai padeda tobulinti teikiamą pagalbą;įstaigoje palankiai žiūrima į kritiką ir diskusijas;personalas yra išmokytas strategijų konfliktams spręsti.

Užtikrinama operatyvi bei geranoriška reakcija į skundus, dokumentinės informacijos apie vaiką konfidencialumasOperatyvi ir geranoriška reakcija į skundus reiškia, kad vaikas, jo tėvai, artimieji gali

būti išklausyti, nevaržomai išsakyti savo nuomonę. Įstaigoje turi būti numatyta vieta, kur galima konfidencialiai aptarti iškilusias problemas, įstaigos administracija ir dar-buotojai tam turi skirti laiko, neatidėliodami skundų ar problemų aptarimo. T. y. netu-rėtų būti sudaroma dirbtinių kliūčių (nevilkinamas pokalbis, galimybė susitikti su pa-geidaujamu specialistu ir pan.) pasiskųsti, išsakyti kritišką nuomonę.

Asmuo, išsakantis kritišką nuomonę (ar tai būtų vaikas, jo tėvai, globėjai), neturėtų būti pasitinkamas nedraugiškai, šiurkščiai, atsainiai ir pan., o turi jausti personalo nusi-teikimą ir norą išsiaiškinti problemas ir daryti pakeitimus (jeigu nusprendžiama, kad jie yra reikalingi ir įmanomi).

Dar vienas svarbus aspektas – tiek vaikas, tiek jo tėvai ar globėjai yra tikri personalo geranoriškumu ir nebijo dėl pasiskundimo neigiamų pasekmių (pvz., kad bus išvadinti skundikais, su jais bus nedraugiškai elgiamasi, negalės dalyvauti išvykoje ir t. t.).

Informacijos konfidencialumas reiškia, kad asmuo (personalas), su kuriuo vaikas (jo teisėti globėjai) kalbėjosi, išlaikys paslaptyje pokalbio turinį, jeigu nėra būtina apie tai kalbėti su kitais komandos ar personalo nariais ir specialistas, pats vienas gali išspręsti išsakytą problemą. Konfidencialumas svarbus ir siekiant išvengti „etikečių klijavimo“, smurto ar pravardžiavimosi iš kitų vaikų pusės (tu ar tavo tėvai skundikai ir t. t.).

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: yra numatyta vieta, personalo darbo laikas konfidencialiems pokalbiams;dauguma vaikų žino, kad gali pasiskųsti, kritikuoti ir nebijo tai daryti;personalas supranta skundus kaip galimybę tobulinti savo veiklą;įstaigos politika dėl skundų ar kritikos išsakymo yra aiški ir nedviprasmiškai tei-giama;įstaigoje yra numatyta procedūra, kaip elgiasi personalas vaiko, jo tėvų, globėjų skundo atveju;personalas supranta tokios informacijos konfidencialumo užtikrinimo būtinumą.

229

Socialinės globos įstaigose sudarytos sąlygos veikti tarybai, kuri gali teikti pasiūlymus ir daryti įtaką įstaigos veiklaiGyventojų tarybos socialinių paslaugų įstaigose yra vienas iš būdų įtraukti klientą

į paslaugų kokybės gerinimą, taip pat vienas iš būdų įgalinti klientą pačiam aktyviai dalyvauti, sprendžiant savo problemas, savo gyvenimo organizavimą. Todėl įstaigos administracija neturėtų būti abejinga, o skatinti (motyvuoti) tokios tarybos sudarymą, paaiškindama vaikams, jų tėvams ar globėjams tokios tarybos naudą, galimybes ir pan. Naudinga, kad tarybos veikloje dalyvautų tiek vaikai, tiek personalo atstovai, tiek vaikų tėvai, globėjai, artimieji, kitų susijusių institucijų, bendruomenės, kurioje yra globos įs-taiga, atstovai.

Tarybos nariai turėtų būti laikomi įstaigos administracijos partneriais, sprendžiant visus svarbesnius įstaigos veiklos organizavimo klausimus.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigoje yra veikianti taryba;taryba dalyvauja įstaigos administracijos veikloje, rengiant metinius planus, atas-kaitas, atliekant savęs vertinimą;administracijos ir personalo požiūris į tarybą kaip į naudingą partnerį, tobulinant paslaugų teikimą;taryba yra pateikusi pasiūlymų dėl įstaigos veiklos tobulinimo, paslaugų kokybės gerinimo ir pan.

Įstaigos valdymas ir administravimas yra nuolat tobulinamasSocialinės globos įstaigų aplinka nuolat kinta: keičiasi socialinės ekonominės sąly-

gos, įstatymai, globojamų vaikų poreikiai, reikalavimai paslaugoms, personalui. Pagaliau keičiasi ir pati paslaugų kokybės, veiksmingumo samprata. Siekiant užtikrinti vaikams teikiamos pagalbos efektyvumą, būtina nuolat tobulinti socialinės globos įstaigų valdy-mą bei administravimą. Įstaigos valdymo ir administravimo tobulinamas apima tokias sritis kaip:

– aktualių teisės aktų žinojimas ir pasikeitimų svarstymas, vertinimas;– domėjimasis ir analizavimas valdymo ir administravimo gerosios praktikos pa-

vyzdžių;– atitikties socialinės globos normoms vertinimo rezultatų analizė ir tobulinimo

krypčių bei priemonių numatymas;– savęs įsivertinimo rezultatų, išvadų nagrinėjimas bei rekomendacijų, kaip tobulin-

ti savo veiklą, rengimas;– reguliarus įstaigos vadovų, administracijos savo kvalifikacijos kėlimas;– įstaigos administracijos dėmesys įstaigų valdymo ir administravimo naujovėms.

230

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaigoje numatyta personalo susirinkimų tvarka, grafikai seminarų, kuriuose svarstomi teisės aktai, naujovės, gerosios praktikos pavyzdžiai ir kt.;įstaigos veikla patobulinta, remiantis svarstymų metu gautais pasiūlymais;įstaiga palaiko kontaktus ir dalinasi gerąja patirtimi su kitomis socialinės globos įstaigomis;įstaigos administracija kelia savo kvalifikaciją administravimo srityje;įstaigos veiklos valdyme taikomos naujovės, pakeitimai, siekiant efektyvesnio administravimo.

8.4. Socialinės globos institucijos veikla grindžiama skaidrumo, atskaito-mybės ir viešumo principais

Socialinės globos paslaugos vaikams yra skirtos socialiai pažeistiems vaikams, kurie nėra patys pajėgūs pasirūpinti savimi, atstovauti savo teises. Be to, socialinės globos paslau-gos vaikams didžiąja dalimi yra finansuojamos iš valstybės lėšų. Todėl socialinių paslau-gų įstaigų veiklos skaidrumas, viešumas ir atskaitomybė yra būtini, kad visuomenė būtų tikra dėl teikiamos pagalbos kokybės, vaikų teisių užtikrinimo, pagaliau – efektyvaus viešųjų išteklių panaudojimo.

Vietos savivaldos įstatyme273 yra akcentuojama, kad skaidrumo principas reiškia, jog veikla turi būti aiški ir suprantama, suprantama, kas už ką yra atsakingas, kokie vienų ar kitų sprendimų priėmimo argumentai. Taip pat turi būti sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus kas ir kodėl daroma.

Viešumas reiškia teisę susipažinti su priimamais sprendimais, gauti viešus ir moty-vuotus atsakymus į pareikštą nuomonę.

Atskaitomybė reiškia būtinumą atsiskaityti tiems, kam tarnauja, t. y. vaikams, jų tė-vams, globėjams, bendruomenės nariams, visuomenei, kuri finansuoja paslaugų teikimą ir t. t.

Kertiniai teiginiai normai įgyvendinti (vertinti): reguliariai atnaujinti informacinį biuletenį;bendradarbiaujant parengti strateginis bei metinis veiklos planai; bendradarbiauti su Socialinių paslaugų įstaigų priežiūros departamentu, kitomis kontrolės institucijomis;pateikti metines ataskaitas ir kitą informaciją apie savo veiklą.

273 Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas. 2000.

231

Terminai:Strateginis įstaigos veiklos planas – 3–5 metams numatytos įstaigos pagrindinės vei-

klos kryptys ir priemonės. Metinis įstaigos veiklos planas – 1 metams numatyti įstaigos veiklos tikslai, uždaviniai

ir priemonių sistema jiems įgyvendinti. Metinė ataskaita – įstaigos vadovo ar steigėjo patvirtinta forma, pagal kurią kalen-

dorinių metų pabaigoje administracija pateikia informaciją apie pagrindinius įstaigos rodiklius, įstaigos planuose numatytų tikslų ir uždavinių įgyvendinimą.

Įstaigos veiklos skaidrumo principas reiškia, kad teisėtai suinteresuotiems subjektams yra prieinama informacija apie įstaigos veiklą. Yra aiški kiekvieno personalo nario ir administracijos atsakomybė. Aiškūs vienų ar kitų sprendimų priėmimo argumentai ir sudaromos sąlygos prireikus gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma.

Įstaigos veiklos viešumo principas reiškia, kad įstaiga užtikrina galimybes vaikui, jo tėvams, globėjams, taip pat bendruomenės ar žiniasklaidoms atstovams, kitoms institu-cijoms ar asmenims susipažinti su juos teisėtai dominančiais įstaigos veiklos rodikliais, priimamais sprendimais, taikomais darbo metodais ir kt., gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pateiktus teisėtus klausimus.

Atskaitomybės principas reiškia, kad įstaiga atsiskaito už savo veiklos rezultatus, tikslų ir uždavinių įgyvendinimą tiems, kam padeda jos teikiamos paslaugos, kas užtikrina įstaigos funkcionavimą. T. y. vaikams, jų tėvams, globėjams, bendruomenės nariams, visuomenei, savivaldybės ar apskrities administracijai, kuri finansuoja paslaugų teikimą ir t. t.

Statistinių duomenų konfidencialumas – gautų duomenų naudojimas tik statistikos reikmėms taip, kad nebūtų galima identifikuoti konkretaus respondento ir jo veiklos rezultatų274.

Reguliariai atnaujinamas informacinis biuletenis apie teikiamas paslaugasSocialinės globos įstaigos informacinis biuletenis būtinas tiek gerinant paslaugų pri-

einamumą, tiek užtikrinant veiklos skaidrumą bei viešumą. Informaciniame biuletenyje turėtų būti pagrindinė informacija apie įstaigos teikiamas paslaugas, jų kokybę, atitiki-mo normoms rezultatus. Kad tėvai, globėjai, o taip pat vaikas, pagal savo sugebėjimus ir supratimo lygį, galėtų iš anksto (prieš apsigyvenant įstaigoje, pasirenkant dienos centrą ar pagalbos namuose tarnybą) susipažinti su socialinės globos paslaugų teikimo sąlygo-mis ir apsispręsti, ar tai jam priimtina, informacija apie įstaigos veiklą turi būti lengvai prieinama. Informacinis biuletenis galėtų būti platinamas įvairiais būdais: socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros įstaigose, kitose viešose vietose, jame turėtų būti paslaugų teikėjo kontaktiniai duomenys (telefonai, adresai) ir kita susipažinimą su įstaiga ir jos teikiamomis paslaugomis užtikrinanti informacija.

274 Lietuvos Respublikos Statistikos įstatymas. 1999.

232

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: paslaugos teikėjas turi informacinį biuletenį;pasikeitus svarbioms paslaugų teikimo sąlygoms, biuletenis peržiūrimas ir prirei-kus atnaujinamas;biuletenio turinys aiškiai atspindi pagrindines paslaugų teikimo sąlygas;įstaigoje yra paskirtas darbuotojas, atsakingas už informacinio biuletenio atnauji-nimą ir platinimą.

Socialinė globa organizuojama, remiantis strateginiu bei metiniu veiklos planais, suda-rytais bendradarbiaujant suinteresuotiems asmenims ir institucijoms Šiuolaikinėje visuomenėje bet kurios įstaigos veikla neįsivaizduojama be veiklos pla-

navimo, trumpalaikių ar strateginių įstaigos veiklos planų sudarymo. Paslaugų įstaigos, įmonės ar organizacijos planavimo poreikį sąlygoja nemaža aplinkybių. Ypač reikėtų akcentuoti tokius dalykus:

– planai yra pagrindas, kuriuo remiantis galime vertinti ir kontroliuoti įstaigos veiklą;

– planai padeda užsibrėžti realius tikslus, nes planuojant vertiname turimus ište-klius;

– planai padeda racionaliau paskirstyti išteklius, nes sistemingai apgalvojamos ir įvertinamos visos sąlygos ir aplinkybės;

– planai yra personalo, įstaigos administracijos savikontrolės įrankis; – planai suteikia galimybę klientui įsivaizduoti, ko jis gali tikėtis iš paslaugų tei-

kėjo.

Socialinių paslaugų planavimą savivaldybės lygmeniu reglamentuoja Socialinių pas-laugų planavimo metodika275. Tuo tarpu socialinių paslaugų įstaigų veiklos planavimas nėra griežtai reglamentuotas, bet, juos sudarant, reikėtų remtis bendrais planavimo teorijos principais, rekomendacijomis, viešųjų, biudžetinių įstaigų veiklos planavimą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat strateginį planavimą reglamentuojančiais teisės aktais.

Išskiriama tokia planų pagal trukmę hierarchija276: 1. Strateginiai planai (3–7 metams).2. Vidutinės trukmės planai (2–3 metams).3. Einamieji planai (1 metams). 4. Operatyviniai planai (ketvirčiui, mėnesiui).

275 Socialinių paslaugų planavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1132 (Žin., Nr. 124-4705).

276 Vasiliauskas, A., Strateginis valdymas, Vilnius, 2002.

233

Planą paprastai sudaro keturios dalys: įvadas, situacijos analizė, planas, jo įgyven-dinimo tvarka ir priemonės277.

Plano įvade pateikiamas plano rengimo kontekstas, rengėjai bei pristatoma plane suformuluota plėtros vizija.

Situacijos analizė apima stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) matri-cą; problemų formulavimą.

Plano dalyje pateikiama paslaugų plėtros vizija; prioritetinės plėtros kryptys, pri-oritetinių plėtros krypčių tikslai; uždaviniai, kuriuos užsibrėžiama įgyvendinti per atitinkamą laikotarpį, siekiant kiekvieno iš tikslų; priemonės uždaviniams pasiekti; planas pradedamas nuo poreikio įvertinimo.

Plano įgyvendinimo tvarka. Joje nurodoma, kas atsakingas už atskirų plano dalių įgyvendinimą, kokiais etapais planas realizuojamas, plano įgyvendinimo vertinimo kriterijai bei tvarka, plano peržiūros, koregavimo mechanizmo (procedūros) numa-tymas. Plano kontrolės mechanizmas.

Įstaigos, įmonės, organizacijos veiklos planą sudaro ne vienas asmuo, o sudaroma speciali darbo grupė. Paprastai plano rengimo iniciatyva priklauso įstaigos vadovui, kuris savo potvarkiu tvirtina plano rengimo darbo grupės sudėtį. Kalbant apie vaikų socialinės globos paslaugas teikiančių įstaigų planų rengimą, reikėtų pasakyti, kad tokioje darbo grupėje būtų tikslinga matyti įvairių suinteresuotų asmenų bei insti-tucijų atstovus: personalo ir administracijos, įstaigos tarybos, vaikų, jų tėvų/globėjų atstovus, taip pat atstovus iš VTAT, galbūt vietinės žiniasklaidos, ar savivaldybės administracijos.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi pasitvirtinusi metinį veiklos planą;įstaiga turi pasitvirtinusi veiklos strategiją;metiniai ir strateginiai planai remiasi įstaigos savianalizės rezultatais;sudarant planus, dalyvavo vaikai, jų tėvai, globėjai, VTAT, savivaldybės socialiniai darbuotojai, vietinės bendruomenės atstovai ir kiti;įstaiga turi pasitvirtinusi planų rengimo tvarką.

277 Improvement, expansion and reform: the next 3 years (Priorities and planning framework 2003–2006). Žr. internete: http://www.dh.gov.uk/PolicyAndGuidance/OrganisationPolicy/Fi-nanceAndPlanning/PlanningFramework/fs/en; A Guide – Strategic Service Development Plans // National Primary and Care Trust Development Programme. Žr. internete: http://www.nat-pact.nhs.uk/uploads/pcc/SSDP3.doc (2007 07 12).

234

Siekdama teikti efektyvias ir kokybiškas paslaugas, įstaiga bendradarbiauja su Sociali-nių paslaugų priežiūros departamentu, kitomis kontrolės institucijomisSocialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo mi-

nisterijos278 atsako už socialinių paslaugų kokybės vertinimą ir priežiūrą, vykdo paslau-gų atitikimo normoms vertinimą. Minėta institucija sudaro normų vertinimo kriterijus, juos keičia ar koreguoja, planuoja normų vertinimo procesą bei procedūrą. Įvertinęs įstaigos paslaugų atitikimą socialinės globos normoms, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas pateikia išvadas bei rekomendacijas dėl normų tobulinimo kelių ir gali-mybių. Socialinės globos paslaugas teikianti įstaiga gaus tiek tiesiogines rekomendacijas dėl savo teikiamų paslaugų normų atitikties gerinimo, tiek galės pasinaudoti vieša infor-macija apie kitų analogiškų įstaigų vertinimo rezultatus.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos taip pat atsako už vaikų globos kokybę, dėl ko so-cialinės globos paslaugų teikėjai turėtų bendradarbiauti su šio tipo institucijomis, su-darant įstaigos planus ar vaikų ISG planus, numatant pagalbos vaikams tobulinimo būdus, priemones.

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: personalas, įstaigos administracija yra susipažinusi su Socialinių paslaugų priežiūros departamento pateiktais normų vertinimo kriterijais šio pobūdžio paslaugoms;įstaigos personalas, administracija domisi Socialinių paslaugų priežiūros departa-mento pateiktomis rekomendacijomis dėl paslaugų kokybės tobulinimo, dalyvau-ja seminaruose, mokymuose, siekdami tobulinti paslaugų kokybę;įstaiga pateikia departamentui reikalingą informaciją normų atitikties vertini-mo metu;įstaiga sudaro normų atitikties gerinimo planą, remdamasi departamento atliktu vertinimu bei rekomendacijomis; įstaiga teikia informaciją, paaiškinimus, dalyvauja diskusijose su vaiko teisių ap-saugos institucijomis, analizuojant ir gerinant globojamų vaikų padėtį bei proble-mų sprendimą.

Įstaiga užtikrina metinių ataskaitų ir kitos informacijos pateikimą Socialinių paslaugų įstaigos, vadovaudamosi Biudžetinių įstaigų įstatymu, Viešųjų

įstaigų įstatymu, savivaldybių bei apskričių administracijų atitinkamais teisės aktais, kasmet rengia savo veiklos metines ataskaitas, taip pat teikia informaciją statistikos de-partamentui, pagal reikalaujamas formas ir periodiškumą, kaip reglamentuoja LR Sta-tistikos įstatymas (1999 m.). Be to, užtikrinant veiklos skaidrumą bei viešumą, įstaiga pagal poreikį ir galimybes teikia informaciją žiniasklaidai, tyrimo organizacijoms, ben-druomenės nariams, steigėjams.

278 Socialinių paslaugų priežiūros departamento tinklalapis: www.sppd.lt.

235

Galimi vertinimo kriterijai ar jų formulavimo kryptys: įstaiga turi metinės veiklos ataskaitas;įstaiga teikia informaciją apie savo teikiamas paslaugas Statistikos departa-mentui;įstaiga turi nusimačiusi tvarką ir atsakingus asmenis, kurie prireikus užtikrina informacijos apie įstaigos veiklą pateikimą žiniasklaidai, tyrimo organizacijoms, bendruomenės nariams, steigėjams ir kt.

Problematiškiausi aspektai, įgyvendinant normų sritį Valdymas ir administravimas, remiantis 2005 m. bandomojo (pilotažinio) tyrimo


Kaip parodė bandomojo tyrimo metu surinkta informacija, įgyvendinant šios srities normas iškils poreikis tam tikrais aspektais tobulinti paslaugų teikėjų veiklą. Vienas iš tokių aspektų – įstaigos veiklos formalizavimas, pasirengiant ir pasitvirtinant reikalin-gus taisyklių, procedūrų, politikų ir kt. dokumentus. Nors visos įstaigos nurodė turin-čios įstaigos steigimui būtinus dokumentus, tačiau tik apie du trečdaliai įstaigų turi savo veiklos vertinimo metodikas, daugeliui dar reikės įdiegti pastovią savo veiklos vertinimo praktiką, ne visi vaikai turi tinkamai sutvarkytas bylas. Tik 40 proc. įstaigų naudoja personalo savęs vertinimo metodikas ir tai tik vienos profesinės grupės – pedagogų vei-klos įsivertinimui. Kai kurios įstaigos nurodė neturinčios raštiškai įformintos paslaugų apskundimo tvarkos.

Siekiant įgyvendinti normų reikalavimus, būtina tobulinti reagavimo į kritiką ir skun-dus praktiką. Kai kas mano, kad negali užtikrinti personalo geranoriškos reakcijos į vai-ko, tėvų ar globėjų skundus, kiti mano, kad neturi vaiko ar jo tėvų/globėjų supažindini-mo su apskundimo galimybėmis patirties. Vieningos tvarkos, per kiek laiko pasiskundęs asmuo yra informuojamas apie sprendimus, nėra. Antai keletas įstaigų pažymėjo, kad į skundus atsako per 10 dienų, viena įstaiga per 30 kalendorinių dienų, o kitos teigė, kad neturi tvarkos per kiek laiko reikėtų atsakyti į užklausimus ir skundus. Kai kurios įstai-gos nurodė, kad jos turėjo nusiskundimų dėl darbuotojų šiurkštaus elgesio su vaikais ir tokiems darbuotojams taikė drausmines nuobaudas.

Dauguma įstaigų nurodė, kad per praėjusius metus raštiškų skundų neturėjo, o žodi-nius skundus sprendžia neatidėliodamos.

Kas penkta įstaiga pripažino neužtikrinanti savo darbuotojams reikalingos kolegų pagalbos ar išorinio stebėjimo, priežiūros (supervizijos).

Didesnė pusė tyrime dalyvavusių įstaigų neturi arba neatnaujina informacinio biule-tenio apie savo veiklą.

236

Taigi apibendrinant normų srities Valdymas ir administravimas praktiką, galima būtų konstatuoti tokias pagrindines problemas:

– ne visi vaikai turi asmenines bylas;– nėra įsitvirtinęs požiūris išsakyti ir geranoriškai aptarti problemas, išsakyti savo

nuomonę ar pasiskųsti; – nėra susiformavusi įstaigų savo veiklos nuolatinio vertinimo (įsivertinimo)

praktika;– kyla problemų dėl darbuotojų supervizijos;– trūksta paprastos apskundimo tvarkos;– neužtikrinamas informacinio biuletenio atnaujinimas.

237

Literatūra

About Inspection of Regulated Services. Žr. internete: http://www.csci.org.uk/information_for_service_providers/inspection/about_inspection.pdf.

Adaškevičienė E. Vaikų sveikatos ugdymas. Pedagoginiai aspektai. Lietuvos sporto informa-cijos centras. – V., 1999. – 247 p.

Aesthetics. Žiūrėta internete: http://en.wikipedia.org/wiki/Aesthetics. 2007 m. liepos 25 d.

After the Fall. The human impact of ten of trassition. UNICEF Innocenti Research Centre. Florence, Italy, 1999.

A Guide – Strategic Service Development Plans // National Primary and Care Trust Develo-pment Programme. Žr. internete: http://www.natpact.nhs.uk/uploads/pcc/SSDP3.doc (2007 07 12).

Anderson, J., Rungtusanatham, M., & Schroeder, R. (1994b). A theory of quality management underlying the Deming management method. Academy of Management Review, 19, 472–509. Thomas J. Douglas and Lawrence D. Fredendall. Evaluating the Deming Management Model of Total Quality in Services. Decision Sciences. 2004. Volume 35 Issue 3. P. 393.

„Are you ready for your inpection?“ Ofsted, 2003. Žr. internete: http://www.ofsted.gov.uk/pu-blications/index.cfm?fuseaction=pubs.displayfile&id=3881&type=pdf.

Babachinaitė G. Vaiko teisės: jų samprata ir įgyvendinimo problemos // Vaikų teisės ir jų įgyvendinimo garantijos: konferencijos medžiaga. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo lei-dykla, 1996. P. 17–23.

Babachinaitė G. Vaikų ir nepilnamečių teisių apsauga // Mokslo Lietuva, 1994. Nr. 3.

Bagdonienė L. Hopenienė R. Paslaugų marketingas ir vadyba. – Kaunas: Technologija, 2004.

238

Bankauskienė, V. Staskevičienė. Vaikus globojančių šeimų kaip edukacinės institucijos požy-mių tyrimo pagrindimas. Mokslo programos „Ribotų išteklių šalies švietimo modernizavi-mas veiklos inteligentiškumo ugdymui“ ataskaita. 2002. – Kaunas: KTU.

Barczyk K. Visuotinės kokybės vadyba. – Vilnius, 1999.

Barker R. L. The Social Work Dictionary. Washington DC: Nasw Press, 1995.

Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija.– Kaunas, 1998.

Bendrojo lavinimo mokyklų vidaus audito metodika (I–III dalys). Švietimo aprūpinimo cent-ras, Vilnius, 2002.

Blažys V. Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, apklausos principai // Nepilnamečių krimi-nalinė justicija: kvalifikacijos kėlimo kursų paskaitų medžiaga. – V.: Vidaus reikalų ministe-rija, 2001. P. 78–87.

Bowlby J. Child Care and Growth of Love. Penquin Body London. 1987. P. 77–79.

Braslauskienė R. Bešeimių vaikų ugdymo ypatumai globos institucijose (socialinis ir psicho-loginis aspektai). Daktaro disertacija. Klaipėdos universitetas. 2000.

Bulajeva T. Šiuolaikinio ugdymo ir saviugdos autonomijos problema. ACTA PAEDAGOGI-CA VILNENSIA. 2002. 9. P. 266–267.

Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas: pedagoginės psichologijos įvadas studentams, mokytojams, tėvams. – V.: Margi raštai, 1996.

Butkus S. F. Organizacijos ir vadyba. – V.: Alma litera, 1996. P. 11.

Child Care Regulation 2003, Child Care Act 2003. Žr. internete: http://www.legislation.qld.gov.au/LEGISLTN/CURRENT/C/ChildCareR03.pdf.

Dapšys A., Juršaitė R., Michailovič I. Vaiko teisių apsaugos problemos Lietuvoje // Žmogaus teisės Lietuvoje. Teoriniai ir praktiniai aspektai: straipsnių rinkinys. – V.: Nepriklausomas sociumo tyrimo institutas, 1996. P. 111–124.

Dapšys A., Sakalauskas G. Smurtą patyrusių vaikų reabilitacijos teisiniai aspektai. – V.: Teisės institutas, 2005.

Definition of Emotional Abuse. Žr. internete: http://www.findcounseling.com/journal/child-abuse/emotional-abuse.html.

Dirgėlienė I., Kiaunytė A. Supervizija Lietuvos socialinio darbo kontekste. ACTA PAEDAGO-GICA VILNENSIS. 2005. Nr. 15. P. 240-254. Žiūrėta internete: http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=19A1B6FC-C0A6-4C3D-AF2B-25E331FE573F 2007 m. lie-pos 12 d.

239

Dyer W. G. Team building:Issues and Alternatives. Reading, Mass: Addison-Wesley. Boston. 1987.

Dr. E. Webb: Discrimination against children. Žiūrėta internete: http://adc.bmj.com/cgi/content/full/89/9/804 ;[email protected]. 2007 m. birželio 28 d.

Drucker foundation self-assessment tool. Žr. internete: http://www.pfdf.org/leaderbooks/sat

Ebneris J. Ar mokame bendrauti? – V.: Mintis, 1979.

Etika. Žiūrėta internete: http://www.pedagogika.lt/puslapis/BP%20projektai%202007-05-23/Pradine%202007-05-23/Etikos%20pradinis%20ugdymas%2005-23.pdf 2007 m. liepos 25 d.

Europos politika dėl vaikų. – V.: Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras, 1999.

Friedlander W., Apte R. Introduction to Social Welfare. Prentice-Hall, 1980.

Froyland M. Daugkartinis patyrimas įvairiose aplinkose – MEMOS muziejų pedagogikos te-orinis patyrimas. Žiūrėta internete: http://www.bms.edu.lv/resources/Merethe_lit.pdf. 2007 birželio 27 d.

Full Day Care: Guidance to the National Standarts, 2001. Žr. internete: http://www.ofsted.gov.uk/publications/index.cfm?fuseaction=pubs.displayfile&id=2427&type=pdf.

Gintalienė G., Girdzijauskienė S., Černiauskaitė D., Lesinskienė S. Lietuviškas SDQ – Stan-dartizuotas mokyklinio amžiaus vaikų galių ir sunkumų klausimynas. Psichologija. 2004. Nr. 29. P. 88–105.

Gyvenimo kokybės samprata. Žiūrėta internete: http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=2491. 2007 m. liepos 5 d.

Grakauskaitė-Karkockienė D. Kūrybos psichologija (teoriniai ir praktiniai aspektai). Žr. in-ternete: http://www.skrynia.lt/biblioteka/gabiuju-ugdymas.rtf.

Grigas R. Vadybos bendroji kultūra ir jos plėtros Lietuvoje problemos // Organizacijų vady-ba: sisteminiai tyrimai. 1998, Nr. 6. P. 45–50.

Gvaldaitė L. Švedaitė B. Socialinio darbo metodai.– Vilnius, 2005.

Helping children cope with stress. Žiūrėta internete: http://www.ces.ncsu.edu/depts/fcs/pdfs/fcs457.pdf 2007 rugsėjo 15 d.

HIV/AIDS – What about very young children? Žiūrėta internete: http://www.healthcomms.org/pdf/findings02-hiv-ecd.pdf 2007 m. rugsėjo 15 d. Žr. internete: http://cgi.dji.de/5_asd/ASD-Handbuch/F102_Blandow_Druck.pdf.

240

Žr. internete: http://www.vadovelis.lt/darbai/lt/filosofija/visi_tipai/darbas-1930/Socialinio_darbo_ir_etikos_rysys.

Implementation Handbook for the Convention on the Rights of the Child, UNICEF, 1998.

Improvement, expansion and reform: the next 3 years (Priorities and planning framework 2003–2006), Žr. internete: http://www.dh.gov.uk/PolicyAndGuidance/OrganisationPolicy/FinanceAndPlanning/PlanningFramework/fs/en.

Issues relating to bullying. Žr. internete: http://www.bullyonline.org/related/abuse.htm

Ivanauskienė V., L. Varžinskienė. Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis moky-masis. Žiūrėta internete: http://www.vdu.lt/alearning2003/I%20Dalis/LT/Ivanauskiene_lt_kalb_1.doc 2007 m. liepos 8 d.

Ivancevich J.M. William, G. Glueck W.G. Foundations of Personnel/Human Resource Ma-nagement. 1989.

Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. – V.: Žodynas, 1995, P. 62.

Jatkevičius A., Sakalauskas G. Tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys vaikų ir jaunimo baudžiamąją atsakomybę // Teisės problemos. 2000. Nr. 3/4. P. 29−38.

Jaunimas ir vaikai besikeičiančioje visuomenėje. Regioninė monitoringo ataskaita Nr. 7. Lie-tuvos nacionalinis UNICEF komitetas. – Vilnius, 2001.

Jaunimo sveikatos stiprinimas Europoje. Sveikatos ugdymas mokykloje. Ugdymo priemonė mokytojams ir kitiems asmenims, dirbantiems su jaunimu. – Vilnius, 1998.

Johnson L. C. Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. – Vilnius. 2001.

Jovaiša. L. Edukologijos pradmenys. – Šiauliai, 2001.

Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto išvados dėl Lietuvos Respublikos įžanginės ataskaitos / Jungtinių Tautų Vaikų fondo Lietuvos nacionalinis komitetas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. – Vilnius, 2001.

Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje. Lie-tuvos Respublikos ataskaita Jungtinių tautų Vaiko teisių komitetui. – Vilnius, 1999; http://www.nplc.lt/nj/.; http://www.socmin.lt/ataskaitos.html.

Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos ataskaita Jungtinių tautų Vaiko teisių komitetui (2004), www.socmin.lt.

Juršaitė R., Michailovič I., Dapšys A. Vaiko teisių apsaugos problemos Lietuvoje // Žmogaus teisės Lietuvoje. Teoriniai ir praktiniai aspektai. – Vilnius, 1996.

241

Kaffemanas R. Globos institucijų ugdytinių vertybinės socializacijos bruožai. Ugdymo psi-chologija. Mokslo darbai. Nr. 11–12. VPU, 2004. P. 156–162.

Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Judex, Kaunas, 2002.

Kent A. For more information on educational toys. Žiūrėta internete: www.educational-toys-time.com 2007m. liepos 9 d.

Konfliktai ir bendravimas ALF, –Vilnius, 1996. Žiūrėta internete: http://www.manager.lt/kar-jera/index.php?st=11 2007 m. liepos 13 d.

Kraunaitienė V. Socialinių paslaugų kokybės vaikų globos namuose analizė ir vertinimas. Ba-kalauro darbas. Darbo vadovė L. Žalimienė. Socialinio darbo katedra. Vilniaus universitetas, 2005. P. 33. Kurtus R. Importance of Social Relations in Life. Žiūrėta internete: http://www.school-for-champions.com/life/relations.htm.

Laužikas J. Rinktiniai raštai 3 t., – Kaunas. Šviesa, 1997. L. Gvaldaitė. B. Švedaitė Socialinio darbo metodai. – Vilnius, 2005.

Lekavičiūtė-Povilaitienė J. Savęs vertinimo ir savikontrolės užuomazgos ikimokykliniame amžiuje. Jų raida jaunesniame mokykliniame amžiuje. Bakalauro darbas. Klaipėdos univer-sitetas. Pedagogikos fakultetas. Psichologijos katedra. 2005.

Lietuvos statistikos metraštis. 2005. Statistikos departamentas. – Vilnius, 2005. P. 117.

Lietuvos šeima. – Vilnius: Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos institutas, 1994–1995.

Mačiūnas E. Poveikio sveikatos vertinimui sistemos modeliavimas. Valstybinis aplinkos svei-katos centras. Žiūrėta internete: http://vasc.sam.lt/pvsv_sist_model.pdf 2007 m. liepos 13 d.Medhus E. Families That Think – Creating the Proper Family Environment So Our Kids Can Think for Themselves. Žiūrėta internete: http://www.brainy-child.com/article/child-can-think.shtml 2007 m. birželio 27 d.

Melli M. S. Toward a Restructuring of Custody Decision – making at Divorce: an Alternative Approach to the Best Inerests of the Child // Eekalaar J. Sarcevic P. (eds.) Parenthood in Modern Society. – London: Martinus Nijhoff Publishers, 1993. P. 32

Meškauskaitė L., Paulionytė B. Nepilnamečių teisinės apsaugos nuo jiems žalingos informa-cijos visuomenės informavimo priemonėse problemos // Justitia. 2001. Nr. 4–5.

Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime. – Kaunas. Aušra, 2003. P. 7, 20.

Moksleivio sveikatos sauga. – Vilnius, 2002. P. 51.

Moncevičiūtė I. Vaikų globa šeimose: problemų ir poreikių paramai analizė. VU Socialinio darbo katedra. Bakalauro darbas. Vad. L. Žalimienė. 2005.

242

Nachmias Ch. F. – Nachmias D. Research methods in the social sciences. London. Sydney- Auckland, 1996.

National association of school psychologists. „Teaching young children self- control skills“. Žiūrėta internete: http://www.nasponline.org/resources/handouts/behavior%20template.pdf.

Nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimo metodika. Organizacijų vystymo centras/ Baltijos- Amerikos partnerystės programa. – Vilnius, 2001.

Obelenienė Birutė. Nesavanaudiškas atsidavimas ir dviejų vienybė. Už gyvybę 2000 Nr. 7–8. Žiū-rėta internete: http://www.gyvybe.lt/uzgyvybe/20000708/uzg07-8_12.html. 2007 m. rugsėjo 11 d.

Особености психического развития детеи 6–7-летнего возроста“. Под редакцией Д. Б. Эльпонина, А. Л. Венгера, Москва: Педагогика, 1988–1991 m. P. 105.

Payne M. Teamwork in multiprofessional care. New York: Palgrave. 2000. P. 78–80.

Pradinukų ugdymas: straipsnių rinkinys. – Šiauliai: Mokslo aidai, 1994.

Ranonytė A. Kaip ugdoma tolerancija? Formali programinė nuostata ir kasdienė patirtis. Žiūrėta internete: http://www.ces.lt/downloads/structure/files/Kaip%20ugdoma%20tolerancija.pdf 2007 m. liepos 10 d.

Raslavičienė, G. Vaikų, su pažeistais socialiniais ryšiais ir augančių globos institucijoje, miš-rių elgesio ir emocijų sutrikimų vertinimas/ G. Raslavičienė // Visuomenės sveikata. – 2001, 1(14) P. 3–12.

Raslavičienė G. Tėvų globos netekimas. Žiūrėta internete: http://www.ivaikinimas.lt/docu-ment_db/tfiles/147.doc. 2007 m. rugpjūčio 10 d.

Robins S. P. Organizacinės elgsenos pagrindai. 2003. P. 31.

Roma children taken into care. The Swedish National Board of Health and Welfare. 2006.

Sagatys G. Vaiko atskyrimas nuo tėvų ir alternatyvioji globa Europos Žmogaus Teisių Teis-mo jurisprudencijoje // Jurisprudencija: mokslo darbai. 2003. T 41 (33).

Sakalas A. Personalo vadyba. – Vilnius. Margi raštai, 1998. P. 71.

Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. – Vilnius, 2000.

Self- assessment resources. Žiūrėta internete: www.rileyguide.com. 2007 rugsėjo 22 d.

Self-assessment: discovering yours transferable skills. Žiūrėta internete: http://www.career-center.uiuc.edu/ws03/cexploration/assessinterests.asp 2007 m. spalio 5 d.

Sivec E. Vaikų globos institucijų auklėtojo pedagoginės funkcijos. // Magistro darbas. Vadovė M. Barkauskaitė. VPU, 2005. P. 20.

243

Snieškienė D. Vaikus globojančios šeimos samprata. //Filosofija, sociologija. –Vilnius: Lietu-vos mokslų akademijos leidykla, 2001. Nr. 3. P. 45–51.

Snieškienė D. Vaikų globa šeimoje kaip socialinis veiksmas.// Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas: VDU, 2001.

Socialinės apsaugos terminų žodynas. Sveikatos ekonomikos centras. – Vilnius, 1999–2003.

Socialinės paslaugos 2006 m. Statistikos departamentas. Žiūrėta internete: http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/64_Inform_Socialines_paslaugos_2006_galut.doc 2007 m. rug-pjūčio 27 d.

Stankūnienė V. Jasilionienė A., Jančaitytė R. Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros. – Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2005.

Statistinės informacijos apie vaikus rodikliai: Socialinė apsauga. Žr. internete: http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/LT_Vaikai_teminės%20lentelės_Soc_aps.doc.

Stages of Growth Child Development – Early Childhood (Birth to Eight Years), Middle Childhood (Eight to Twelve Years). Žiūrėta internete: http://education.stateuniversity.com/pages/1826/Child-Development-Stages-Growth.html.

Strengths and Difficulties Questionnaire. SDQ. Goodman Robert. 1998. Žiūrėta internete: http://vinst.umdnj.edu/VAID/TestReport.asp?Code=SEDQS 2007 m. liepos 10 d.

Stoškus S., Beržinskienė D. Vadyba. – Kaunas: Technologija, 2005. P. 32–37.

Stoškus V. Partnerystė sprendžiant konfliktus. – Vilnius: Rosma, 2004.

Strukčinskienė B. Saugi vaikystė. – Klaipėda, 2002.

Suaugęs žmogus neturi mušti vaiko. – Vilnius: Vaiko teisių informacijos centras, 2003.

Suslavičius A. Socialinė psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1995. P. 19–33.

Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija, VU Specialiosios psicholo-gijos laboratorija. – Vilnius, 1999.

Sveika mityba. Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Žiūrėta internete: http://www.vil-niausvsc.lt/gyvenimo_budas/sveika_mityba.htm. 2007 m. gegužės 11 d.

Шнекендорф З. К. Путеводитель по Конвенции о правах ребенка. – Москва. 1997.

Šulcienė O. Žiūrėta internete: http://www.lkdp.lt/?lang=lt&page=JS/0513. 2007 m. rugsėjo 4 d.

Šveikauskas V. Edukologijos pradmenys. Žiūrėta internete: http://www.vsv.lt/mokymas/Edukologijos/2007 m. birželio 12 d.

244

Universaliosios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos. – Vilnius, 2000.

Urbonienė A. ir Leliūgienė I. Socialinio darbo vertybių taikymo praktikoje barjerai: lygina-masis požiūris. Socialiniai mokslai Nr. 1 (55), 2007.

Ustilaitė S. Purlienė M., Poškuvienė R. Lytiškumas. 2000. P. 54.UNICEF tinklapis: http://www.unicef.org.

Understanding Children. Self-esteem. Žiūrėta internete: http://www.extension.iastate.edu/Publications/PM1529H.pdf. 2007 m. birželio 10d.

Vaikų elgesio ir problemoms nustatyti naudojamas standartizuotas „galių ir sunkumų“ klau-simynas. SDQ liet. adaptuotas Lietuvoje. Psichologas Robert Goodman. 2000.

Vaikas tarp prievartos ir išnaudojimo. – Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2000.

Vaikų socialinės globos standartų projekto taikymo galimybės. Vertinimo kriterijai bei klau-simynai. Mokslinio tyrimo ataskaita. Tyrimą atliko L. Žalimienė, D. Skučienė, R. Lazutka. Užsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2005.

Vanagas P. Visuotinės kokybės vadyba. – Kaunas: Technologija. 2006. P. 35.

Vaiko globos įstaigos darbuotojai. Žiūrėta internete: http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/LT_Vaikai_teminės%20lentelės_Soc_aps.doc 2007 m. rugpjūčio 29 d.

Valya Telep, Virginia State University. Lesson 2: Discipline and Punishment: What is the Difference? Žiūrėta internete: http://www.ext.vt.edu/pubs/family/350-111/350-111.html. 2007 m. rugsėo 12 d.

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų. Žiūrėta internete: http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Naudingi_resursai/Vaiko_gyvenamosios_vietos_nustatymas_su_vienu_t%C4%97vu 2007 m. rugsėjo 16 d.

Vijeikienė B. Vijeikis J. Komandinio darbo pagrindai. – Vilnius, 2000.

Vasiliauskas, A., Strateginis valdymas. – Vilnius, 2002.

Team Roles at Work. Belbin M. Butterworth Heinemann. 1993. Žiūrėta internete: http://www.belbin.com/belbin-team-roles.htm 2007 m. liepos 11 d.

Tarptautinių žodžių žodynas. Vaitkevičiūtė V. – Vilnius: Žodynas, 2002. P. 293.

Textor M. R. Vorbereitung auf die Pflegeelternschaft. In Kindergarten / Sozialpädagogik. Homepage von Ingeborg Becker-Textorund Dr. Martin R. Textor. Žiūrėta internete: http://pe-ople.freenet.de/Textor/Pflegeelternschaft.htm. 2007 balandžio 5 d.

245

Zulumskytė. A. Mokyklos ugdymo ir ugdymosi aplinka bei jos reikšmė vaikui. Gimtasis žo-dis. 2006. Žr. internete: http://gimtasiszodis.w3.lt/zulumskyte_06_1.htm.

Žalimienė L. Socialinės globos pagyvenusiems asmenims kokybė ir jos vertinimas. Metodinė priemonė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. UNDP. – Vilnius, 2005.

Žalimienė L. Socialinių paslaugų vadyba: balansavimas tarp socialinio teisingumo ir ekono-minio racionalumo. // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Mokslo straipsnių rinkinys. 1(6). Šiaulių universiteto leidykla, 2006. P. 183.

Žiobienė E. Nepilnamečių interesų apsauga nuo neigiamo žiniasklaidos poveikio // Jurispru-dencija: mokslo darbai. 2006. Nr. 9 (87).

R. Wayne Mondy and Shane R. Premeaux Human Recource Management. Canada, 1995.

Weinbach R. W. The social worker as manager. New York London. 1990.

Web site of the UK National Workplace Bullying Advice Line. Žiūrėta internete: http://www.bullyonline.org/related/abuse.htm#Abuses 2007 m. liepos 15 d.

247

Priedai

1 priedasPOREIKIŲ VERTINIMO STRUKTŪRA

Šiame priede pateikiamos rekomendacijos dėl vaiko poreikių vertinimo formos turinio ir struktūros. Konkrečią poreikių vertinimo formą turėtų pasirengti ir pasitvirtinti pati paslaugų institucija. Šios formos turinys turėtų remtis normose išskirtais vaiko poreikiais, savybėmis. Taip pat vaiko atsinešta informacija iš kitų poreikio vertinimo formų, tačiau ši forma turėtų būti žymiai labiau detalizuota, labiau įsigilinta į vaiko savybes, poreikius.

Kokiais ankstesniais poreikių vertinimais svarbu remtis: savivaldybės atliktu sociali-nės rizikos vaiko poreikių vertinimu pagal Socialinės rizikos vaiko ar likusio be tėvų glo-bos vaiko socialinės globos poreikio nustatymo metodiką. Jeigu vaikas neįgalus, jam buvo užpildyta poreikių vertinimo forma remiantis Socialinės globos poreikio vaikui su negalia nustatymo metodika. Kai vaikui nustatyta laikinoji globa, jo poreikiai buvo vertinti re-miantis Vaiko laikinosios globos/rūpybos nuostatais, kurių 8 priede tai pat užpildomas vaiko poreikių vertinimas. Pastaruoju atveju vaiko ISGP yra vaiko laikinos globos (rū-pybos) plano dalis.

Taigi socialinės globos institucija, vertindama vaiko poreikius, turėtų padaryti detalią vaiko poreikių (savybių) sąrašą. Šių poreikių ir vaiko savybių detalumas gali būti skir-tingas, pačios institucijos sudarytas, remiantis jos praktika ir patirtimi, darbo stiliumi.

Patogumo dėlei būtų galima rekomenduoti, kad ši forma apimtų visus aspektus apie vaiko savybes, poreikius, kurie yra akcentuojami normose.

Neįgaliam vaikui turėtų būti labiau detalizuoti fizinio ar psichinio savarankiškumo poreikiai.

Apie kiekvieną vaiko savybę, poreikį turėtų būti pateikta trumpa žodinė charakte-ristika ir galbūt, įvertinimas, pavyzdžiui, 5 balų sistema. Tai atspindėtų, kaip stipriai ta vaiko savybė išugdyta, o kiek dar reikia pastangų, kad poreikis būtų patenkintas.

248

Vaiko savybių, poreikių sričių išskyrimas ir įvertinimas

Vaiko savybės, poreikių sritys Trumpa charakte-

ristika

Savarankiš-

kumo lygis

(pvz., 5 balų

sistema)

Vaiko šeimos pagrindinės charakteristikos: šeimos dydis,

struktūra, tėvų išsilavinimas, darbinė, materialinė padė-

tis, gyvenimo sąlygos, etninė kilmė, religiniai ypatumai,

kitos svarbios vaiko globai aplinkybės

Psichinė ir fizinė sveikata, higiena

Formalaus ugdymo poreikiai

Emocinė būklė

Elgesys, pykčio valdymas, drausmingumas

Raidos ypatumai

Santykiai su šeima

Socialinių ryšių tinklas

Charakterio bruožai

Gabumai, mėgstami užsiėmimai, laisvalaikis

Socialinis savarankiškumas

Bendravimas, kontaktų užmezgimas

Vertybės

Specialieji poreikiai:

Aplinkos pritaikymas

Techninės pagalbos priemonės ir kt.

Slaugos būtinumas

Ir t. t. (gali būti išskirti ir kiti poreikiai ar savybės)

Apibendrinimas: vaiko stipriosios ir silpnosios charakte-

rio pusės, elgesio, sveikatos, ypatumai

X

Vaiko ryšiams su šeima įvertinti tikslinga būtų panaudoti genogramą, kuri atspindėtų esminę informaciją apie vaiko šeimą, artimuosius ir giminaičius. Remiantis ja, gali būti atliekama išsami biologinės šeimos stipriųjų ir silpnųjų bruožų analizė.

249

Vaiko socialinių ryšių tinklui įvertinti bei tinklo stiprinimui planuoti būtų tikslin-ga panaudoti socialinių ryšių schemų metodą. Centre esantis apskritimas reiškia vaiką. Schema vaizdžiai parodo socialinių ryšių tinklo apimtį, kokybę. Sutartiniai žymėjimai, kurie yra pateikiami po schema, leidžia įvertinti socialinių ryšių kokybę.

Vaiko socialinių ryšių įvertinimo schemos pavyzdys

PIRMINIS TINKLAS (šeima, artimieji)

ANTRINIS TINKLAS (draugai, giminės, kaimynai)

TRETINIS TINKLAS (socialinės, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigos)

NORMALŪS RYŠIAI

TVIRTI RYŠIAI

SILPNI RYŠIAI

NEPASTOVŪS RYŠIAI

KONFLIKTINIAI RYŠIAI

SUSISKALDĘ RYŠIAI

SANTYKIŲ NUTRAUKIMAS, SKYRYBOS

AMBIVALENTIŠKI RYŠIAI

250

2 priedas REKOMENDACIJOS DĖL INDIVIDUALAUS SOCIALINĖS

GLOBOS PLANO SUDARYMO

ISG plane, remiantis poreikių vertinime išskirtomis vaiko savybėmis ir poreikiais, yra numatomos teikti paslaugos, pagalba, aplinkos pritaikymas specialiesiems poreikiams ir kt.

Turėtų būti numatomas laikotarpis – kiek laiko kiekviena pagalbos rūšis, paslauga bus teikiama iki sekančio poreikių ir ISGP peržiūrėjimo. Taip pat turėtų būti fiksuojami peržiūros rezultatai (pokyčiai), pasiekti ar nepasiekti tikslai. Todėl kiekvienam punktui formoje turėtų būti palikta pakankamai vietos įrašams papildyti. Kasmet turėtų būti sudaromas naujas ISGP.

Vaiko individualios socialinės globos planas

Vaiko poreikių sritys, ku-riose reikia paslaugų

Reikalingos paslaugos, pagalba, aplinka

Teikimo laikotarpis

Pokyčių fik-savimas (kas pasiekta, nu-

matymas nau-jų paslaugų )

Psichinė ir fizinė sveikata

Higienos įgūdžiai

Pagalba formaliam ugdy-mui realizuoti

Emocinė būklė

Elgesys, pykčio valdymas, drausmingumas

Raidos ypatumai

Santykiai su šeima

Socialinių ryšių tinklas

251

Vaiko poreikių sritys, ku-riose reikia paslaugų

Reikalingos paslaugos, pagalba, aplinka

Teikimo laikotarpis

Pokyčių fik-savimas (kas pasiekta, nu-

matymas nau-jų paslaugų )

Charakterio bruožai

Etninė kilmė, religiniai ypatumai

Gabumai, mėgstami užsiė-mimai, laisvalaikis

Socialinis savarankiškumas

Bendravimas, kontaktų užmezgimas

Vertybės

Plane turėtų būti atskiri priedai:

1 priedas. Kai vaikui nustatyta laikinoji globa arba socialinės rizikos vaikui – papildo-mos priemonės, grąžinant vaiką į šeimą, iš jų socialinės priežiūros paslaugos pačiai šei-mai, siekiant pokyčių šeimoje.

2 priedas. Vaikui su sunkia negalia – papildomų nuolatinės slaugos ir priežiūros prie-monių suplanavimas.

252

3 priedasREKOMENDACIJOS DĖL VAIKO BYLOS FORMOS

Vaiko byla turėtų būti formuojama taip, kad visa su vaiku susijusi informacija būtų sis-temingai kaupiama, kita vertus, byla turi užtikrinti, kad būtų patogu ja naudotis specia-listams. Rekomenduojama formuoti vieną vaiko bylą, kuri apima visą su vaiku susijusią informaciją, tačiau atskiros jos dalys galėtų būti laikomos atskirų specialistų kartoteko-se. Kad būtų aiškus bylos turinys ir kur prireikus galima rasti reikalingą informaciją apie vaiką, bylos pirmame lape turėtų būti turinys, kuriame išvardintos visos bylos sudėtinės dalys ir jų laikymo vieta.

Bylą rekomenduojama formuoti iš 3 dalių: 1. Pagrindinė byla (vaiko „atsinešti dokumentai“: pvz., poreikių vertinimo forma iš sa-

vivaldybės, laikinos globos planas, sutartys su tėvais ar globėjais, kiti dokumentai).2. Poreikių vertinimo (pervertinimo) forma ir ISPP.3. Specialistų darbinių įrašų bylos: socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų,

sveikatos priežiūros specialistų, kurios gali būti laikomos atskirai nuo pagrindi-nės bylos, pvz., socialinių darbuotojų, pedagogų ar sveikatos priežiūros specialistų kartotekose.

Vaiko bylos turinys

Dokumento pavadinimasLaikymo vieta atsakingas asmuo (vardas, pavardė)

Pagrindinė byla: išvardinti dokumentai, kurie sudėti į šią bylą

Poreikių vertinimo forma ir ISPP

Specialistų bylos:

socialinių darbuotojų

ugdymo specialistų

psichologų

medikų

253

4 priedasREKOMENDACIJOS DĖL ĮSTAIGOS

METINĖS VEIKLOS ATASKAITOS TURINIO

Ataskaita turi būti labai konkreti ir trumpa, iš kurios galėtume spręsti apie įstaigos pla-no (socialinės globos tikslų ir uždavinių) įgyvendinimą.

Kiekvienam žemiau nurodytam dalykui skirti ne daugiau 1–2 puslapius. Prieduose gali būti pateiktos lentelės, o pačioje ataskaitoje pateikiami tik vertinimai:

kokie pokyčiai įvyko per metus; kokios silpnybės ir stiprios vietos; kokios problemos, kaip jas reikėtų spręsti kitais metais.

Įstaigos vizija ir misija, uždaviniai.Vaikų skaičiaus ir struktūros analizė, kaitos duomenys.Personalo skaičiaus, struktūros, kvalifikacijos duomenys.Teikiamų paslaugų sąrašas.Pagrindiniai paslaugų kokybės vertinimo rezultatai: savęs vertinimo (personalo, gyventojų apklausų), išorinių vertinimų (jeigu tokie buvo) rezultatai.Gyventojų tarybos dalyvavimas, priimant sprendimus ir tobulinant veiklą.Kokios pagrindinės kliūtys ir problemos, įgyvendinant vaiko ISGP.Skundų priežasčių ir su tuo susijusių pakeitimų, priemonių analizė.Diskriminacijos, smurto, bausmių taikymo, vaiko nepriežiūros atvejų analizė.Įstaigos savianalizės duomenų apibendrinimas.Vaikų nuomonė apie teikiamas paslaugas.

Įstaigos finansavimas: šaltiniai, struktūra, lėšos vienam vaikui.– išlaidos vienam vaikui iš viso; – tarp jų tiesiogiai vaiko reikmėms;– personalo kvalifikacijos išlaidos; – kt.

254

5 priedasTAISYKLĖS, TVARKOS, PROCEDŪROS, POLITIKOS,

KURIAS REKOMENDUOJAMA PASIRENGTI ARBA BENT APTARTI

Šių tvarkų, procedūrų ir kt. tikslas – paslaugos teikėjo veiklą padaryti viešesnę, skaidres-nę, palengvinti įstaigos administravimą bei vertinimą atitikties normoms. Šis įstaigos veiklos formalizavimas turėtų palengvinti komunikacijos procesą, geresnį vaiko, jo tėvų/globėjų, personalo, VTAT, kitų institucijų tarpusavio supratimą.

Įstaigos administracija turėtų pati nuspręsti, kokius paslaugų normose akcentuoja-mus aspektus, dalykus svarbu įtvirtinti vienos ar kitos formos dokumentuose ar žodi-niuose susitarimuose.

Neabejotinai dokumentams parengti ar susitarti dėl tam tikrų taisyklių, politikų rei-kės papildomo laiko, tačiau vėliau tai atsipirks, nes palengvins veiklos organizavimą, atitikties normoms vertinimą.

Įstaiga turėtų pati nuspręsti, toliau siūlomų dokumentų jos įstaigoje tikslingumą, for-mą, turinį, kad jie duotų realią naudą, būtų patogu jais naudotis. Reikėtų vadovautis nuostata, kad parengti dokumentai turi padėti užtikrinti vaiko teises gauti kokybiškas paslaugas ir palengvinti įstaigos darbą, bet nesukurti per didelio įstaigos veiklos biuro-kratizavimo precedento.

Toliau pateikiamas rekomenduojamų tvarkų, taisyklių, procedūrų ir pan. sąrašas, ku-ris išdėstytas pagal normose reglamentuotus aspektus ir jų seką. Galbūt įstaigos manys, kad tikslinga turėti ir kitų dokumentų, kurie nėra čia išvardinti.

Dokumento pavadinimas Ką svarbu akcentuoti

Įstaigoje naudojamų tvarkų,

taisyklių, procedūrų sąrašas

Įstaiga turėtų turėti pasidariusi savo naudojamų tvarkų, proce-

dūrų, taisyklių sąrašą. Visų sąraše išvardintų dokumentų po 1

kopiją turėtų būti susegta bendrame aplanke, kad esant reikalui

jas visas nesunkiai galima būtų rasti

Vaiko susipažinimo su ins-

titucija tvarka

Turėtų būti pateikta informacija, kas, kada gali kartu su vaiku

apsilankyti įstaigoje, koks personalas turi priimti, supažindinti,

atsakyti į klausimus, pateiktos institucijos koordinatės ir telefo-

nai

Vaiko poreikių vertinimo,

pervertinimo ir ISGP suda-

rymo, koregavimo tvarka,

taisyklės

Aptarti visą poreikių vertinimo bei ISGP sudarymo procesą,

trukmę, atsakingus asmenis, kaip to reikalauja normose pateik-

tos charakteristikos

255


Socialinės priežiūros teiki-

mo vaiko biologinei šeimai

tvarka

Kas ir kokią pagalbą teikia vaiko biologinei šeimai, su kuo ir

kaip bendradarbiaujama ir pan.

Bendradarbiavimo sutarties

tarp vaiko tėvų/globėjų,

globos namų, VTAT ir kt.

forma

Bendradarbiaudama su VTAT, savivaldybės socialinės paramos

administracija vaikų globos institucija turėtų pasirengti tokią

formą, kuri numatytų visų dalyvaujančių šalių teises, pareigas,

funkcijas

Bendradarbiavimo su

VTAT, savivaldybės sociali-

niais darbuotojais, sveikatos

priežiūros specialistais ir kt.

taisyklės

Numatyti pagrindines taisykles, siekiant, kad šis bendradarbia-

vimas būtų efektyvus

Ryšių su vaiko biologine

šeima palaikymo tvarka

Kas atsakingas už šių ryšių palaikymą, kokiais būdais tai daro-

ma, kaip dažnai ir pan.

Vaiko diskriminacijos,

smurto prieš vaiką atvejų

vertinimo tvarka

Šios tvarkos pagrindinis tikslas – formuoti netoleruojančią

tokių dalykų įstaigos kultūrą, viešumo atmosferą. Turi būti

aptarta, kokios personalo pareigos, atsakomybė išaiškėjus,

pranešant apie smurto, diskriminacijos atvejus, kaip įformi-

namas toks įvykis, kokia atvejo nagrinėjimo tvarka, galimos

sankcijos personalui. Be to, ši tvarka turi garantuoti vaiko

saugumą nuo smurtautojo, o jeigu toks atvejis buvo, tai

smurtautojo nušalinimo nuo tiesioginio kontakto su vaiku

tvarka

Neformalaus ugdymo pro-

gramų sąrašas

Kasmet sudaryti ir patikslinti, kokias neformalaus ugdymo pro-

gramas institucija vykdo

Formalaus ugdymo pro-

gramų, kuriomis remiantis

ugdomi institucijos vaikai,

sąrašas

Kasmet sudaryti ir patikslinti, pagal kokias formalaus ugdymo

programas ugdomi institucijos vaikai

Vaiko savo asmens numaty-

mo ir paskyrimo tvarka

Numatyti, kokiu būdu vaikui parenkamas savas asmuo, kokiais

kriterijais vadovaujamasi, kaip suderinama su vaiku, kai šis as-

muo gali būti keičiamas ir kt.

Drausminančių priemonių

vaikams taikymo tvarka

Numatoma, kokios gali būti taikomos drausminančios priemo-

nės, kad nepažeistų vaiko teisių, kaip dažnai ir kokiomis aplin-

kybėmis gali būti taikomos

256


Nusiskundimų, prašymų

pateikimo ir nagrinėjimo

tvarka

Kam galima pateikti nusiskundimus ir prašymus, kas juos re-

gistruoja, kaip vyksta tolesnis nagrinėjimas, per kiek laiko, kas

turi dalyvauti nagrinėjime, kaip informuojamas pareiškėjas, kur

saugomi nusiskundimai, prašymai, sprendimai

Vaikų suderinamumo, apgy-

vendinant viename kamba-

ryje, nustatymo procedūra

Gali būti ir žodinis susitarimas, kas ir kokiu būdu užtikrina

šį suderinamumą, kaip jis patikrinamas arba, pvz., pareigybių

apraše priskirtos tokios funkcijos tam tikram specialistui

Išvykimo pas laikinus glo-

bėjus tvarka

Turėtų būti pateikta informacija apie išvykimo galimybes ir

sąlygas, siekiant užtikrinti vaiko saugumą, poreikių tenkinimą

Personalo, kurio pagrin-

dinės funkcijos tiesioginis

darbas su vaiku, atrankos

tvarka

Joje turėtų būti aptariamos papildomos sąlygos, priimant į

darbą personalą, kiek leidžia, neprieštarauja Darbo kodeksui ar

kitiems darbo santykius reglamentuojantiems įstatymams. Šios

tvarkos tikslas – įvertinti kandidato profesinį ir asmeninį tinka-

mumą darbui su vaikais, neįgaliais vaikais. Tvarkoje nurodoma,

kokie būdai, kriterijai taikomi vertinant kandidato tinkamumą

Savanorių atrankos taisy-

klės

Aptariama, kokie kriterijai taikomi vertinant savanorius, kokie

atrankos būdai

Vaiko pinigų ir kitų jam

vertingų daiktų laikymo

apskaitos taisyklės

Šiose taisyklėse galėtų turi būti aptariami tokie dalykai: kur lai-

koma, kas ir kaip atsakingas už saugojimo organizavimą; kokia

pinigų apskaita, kaip ir kada kontroliuojamas laikymas

Įstaigos vidaus tvarkos tai-

syklės

Šių taisyklių turinys ir struktūra labai priklauso nuo įstaigos pasi-

rinkimo – ar pagrindinius įstaigos veiklos aspektus įtvirtinti pačio-

se vidaus tvarkos taisyklėse, ar šias taisykles įtraukti tik kertinius

teiginius, o juos detalizuoti prieduose. Pastaruoju atveju vidaus

tvarkos taisyklėse turėtų būti nuorodos į šių taisyklių atskirus prie-

dus (pvz., detaliau priede „Personalo elgesio vaiko agresijos atveju

taisyklės“, „Drausminančių priemonių taikymo taisyklės“ ir kt.).

Įstaigos savęs vertinimo

metodika ir tvarka

Metodika, kurioje įstaiga numato, kas atsakingas už įstaigos sa-

vęs vertinimo organizavimą, kada jis turi būti atliekamas, kokia

forma pateikiama savęs vertinimo informacija ir t. t. Taip pat

kokiu būdu rezultatai gali būti pateikiami vaiko tėvams/globė-

jams, jeigu jie pageidauja

Kitos reikalingos tvarkos

ar procedūros (jeigu įstaiga

mano, kad reikalinga)

257

6 priedasANKETA VAIKUI, GYVENANČIAM VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE

Šioje anketoje norėtume sužinoti tavo nuomonę apie savarankiško gyvenimo įgūdžių įgijimą vaikų namuose:

Ar, tavo nuomone, yra užtektinai galimybių įgyti tokius įgūdžius, ką reikėtų daryti kitaip, kad vaikų namuose gyvenantys vaikai galėtų būti savarankiškesni.

1. Kiek tau metų ………………

2. Esi berniukas mergaitė

3. Kiek laiko gyveni šiuose namuose………………

4. Ką labiausiai mėgsti daryti laisvalaikiu (parašyk du savo mėgstamiausius laisvalaikio užsiėmimus): .............................................................................................................................................................................................................................................................................

5. Kaip vertintum dešimties balų sistema gaunamą namuose aprangą? Pabrauk atitinkamą skaičių 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

6. Ar tavęs atsiklausia ir tariasi, kokios aprangos tu norėtum? Taip, visada tariasi. Kartais pasitaria. Niekada nesitaria.

7. Ar namuose Tave moko, kaip reikia (pažymėk savo atsakymą): Taip Ne

Apsirengti įvairiomis progomis

Suprasti, kas yra madinga apranga

Susitvarkyti kambarį ir savo daiktus

Laikytis asmeninės higienos

Pasigaminti valgyti

Elgtis prie stalo

258

7. Ar namuose Tave moko, kaip reikia (pažymėk savo atsakymą): Taip Ne

Išsiplauti indus

Naudotis skalbykle

Elgtis viešose vietose

Išsilyginti savo drabužius

Prisisiūti sagas

Susirasti reikalingą informaciją

Kaip tvarkytis su pinigais

Kaip naudotis banko paslaugomis

Kaip spręsti konfliktus, nusiraminti streso atveju

Apsipirkti parduotuvėje

Sumokėti įvairius mokesčius

Pasirūpinti savo sveikata, kai sergi (kur ir kaip kreiptis į gydymo

įstaigas)

Naudotis įvairiomis paslaugomis (chemine valykla, batų taisykla,

darbo birža ir kt.)

Išsirinkti profesiją

8. Ar tvarkai savo kambarį? Taip. Ne, nes nemoku. Ne, nes man tai daryti nepatinka. Ne, nes tam yra valytoja.

9. Ar tau svarbu, kad kambarys būtų sutvarkytas? Taip. Ne, man nesvarbu. Apie tai negalvoju. Ne.

10. Ar moki gaminti valgį? Moku gerai gaminti. Moku tik kelis patiekalus. Nemoku.

259

Manęs tai nedomina. Niekada nesu gaminusi (-ęs) maisto.

11. Jeigu reikia sužinoti kokį nors adresą, įstaigos telefoną, kaip surandi tokią informaciją?..................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

12. Ar žinai, kur kreiptis susirgus, kai skauda dantį, kokia yra tvarka, norint patekti pas gydytojus?

Taip, žinau į kokią polikliniką kreiptis ir kaip tai daryti. Šiek tiek įsivaizduoju. Nežinau, viską sutvarko darbuotojai.

13. Kada paskutinį kartą buvai pas gydytoją? ................................................................... 14. Ar kasdien gauni kišenpinigių?

Taip, gaunu kasdien. Kartais gaunu, bet retai. Gaunu labai retai. Niekada negaunu.

15. Ar įsivaizduoji, žinai kiek kainuoja pagrindiniai maisto produktai: duona, pienas, varškė, mėsa, sviestas, daržovės?

Taip. Nelabai. Ne.

16. Kaip dažnai tu dirbi šiuos darbus?

Kiekvieną dieną

Kelis kar-tus per savaitę

Kelis kar-tus per mėnesį

Rečiau nei kartą per mėnesį

Niekada to neda-

rau

Plaunu indus

Gaminu valgį

Tvarkau kambarį

Skalbiuosi drabužius

Apsiperku parduotuvėje

Naudojuosi kompiuteriu

260

Kiekvieną dieną

Kelis kar-tus per savaitę

Kelis kar-tus per mėnesį

Rečiau nei kartą per mėnesį

Niekada to neda-

rau

Dirbu sode, darže

Dirbu staliaus darbus

17. Ar kalbatės su darbuotojais apie šeimą, lyčių santykius, vyro ir moters vaidmenį šeimoje? Taip, dažnai. Kartais. Apie tai beveik nesikalbame.

18. Ar kalbatės apie profesijos įgijimą, kur galima mokytis, kokias profesijas įgyti? Taip, dažnai. Retai. Niekada.

19. Kuo norėtum būti užaugęs? ...............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

20. Ar su darbuotojais kalbatės apie tai, kaip galima įsigyti būstą (nusipirkti, išsinuomoti)? Taip, esame ne kartą apie tai kalbėję. Gal kada nors ir kalbėjomės. Apie tai beveik nekalbame.

21. Ar su darbuotojais kalbatės apie tai, kaip galima susirasti darbą mūsų šalyje ar kitoje šalyje?

Taip, esame ne kartą apie tai kalbėję. Gal kada nors ir kalbėjomės. Apie tai beveik nesikalbame.

22. Kaip manai, ką globos namuose reikėtų daryti, kad vaikai galėtų būti savarankiškesni? Pabrauk atsakymus, kuriems pritari.

Daugiau mokyti įvairių buitinių įgūdžių. Dažniau leisti patiems viską daryti ir savimi rūpintis. Sudaryti sąlygas patiems tvarkyti savo buitį. Sudaryti sąlygas dalyvauti, atliekant įvairius darbus: perkant maistą, drabužius, mo-kant mokesčius, kreipiantis į gydytoją ir panašiai.

Daugiau darbų turėtų daryti patys vaikai, o ne personalas. Darbuotojai turėtų būti geranoriškesni. Labiau pasitikėti vaikų sugebėjimu susitvarkyti.

261

Kita (įrašyk savo siūlymą, jeigu jo neradai pateiktame sąraše) ..........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

Na, ir galiausiai, apžvelgęs įvairius su savarankiškumu susijusius dalykus, kaip pats įver-tintum save? ☺23. Kaip apskritai įvertintum savo savarankiškumo lygį, galvodamas, kad tu jau pilname-tis ir išeini gyventi savarankiškai? Įvertink 10 balų sistema (kaip mokykloje), pabraukdamas, tavo nuomone, tinkamą balą.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Ačiū!

Tavo atsakymai mums bus labai naudingi, galvojant, kaip vaikų namuose sudaryti tin-kamas sąlygas, kad vaikai būtų savarankiškesni.

262

7 priedasANKETA ILGALAIKĖS SOCIALINĖS GLOBOS PERSONALUI

PRAŠOME, KAD ŠIĄ ANKETĄ PASITARIANT UŽPILDYTŲ ĮSTAIGOS KOLEKTYVAS

1. Įstaigos pavadinimas .............................................................................................................2. Vidutinis metinis vaikų skaičius 200...m. ............................................................................

Apie paslaugos teikimo plano sudarymą

3. Per kiek laiko nuo vaiko apgyvendinimo globos namuose sudaromas paslaugos teiki-mo planas?.....................................................................................................................................

4. Išvardinkite kliūtis, kurios lemia plano sudarymą vėliau nei numatyta ...........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

5. Ar dažnai vaikas (arba artimieji) susipažįsta su paslaugos teikimo planu? Dažnai. Retai. Niekada. Kita (įrašykite). .........................................................

.........................................................................................................................................................

6. Kokių specialistų trūksta, sudarant paslaugos teikimo planą? ...........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

7. Kaip palaikote ir skatinate vaikų norą ar iniciatyvą dalyvauti bendruomenės gyveni-me? ..........................................................................................................................................................................................................................................................................................................

8. Su kokiomis problemomis susiduriate, skatindami vaiką mokytis ir ugdyti savo suge-bėjimus? ..................................................................................................................................................................................................................................................................................................

9. Kokias priemones taikote vaiko nesėkmingo mokymosi rezultatų priežastims įveikti?.........................................................................................................................................................

10. Ar vaikai ruošia patiekalus bei serviruoja šventinį stalą? Taip, labai dažnai. Dažnai. Kartais. Labai retai. Ne.

263

11. Ar visi vaikai turi galimybę tai daryti? Taip. Ne. Kita

12. Ar yra įstaigoje tvarka, apibrėžianti galimybę vaikui turėti (gauti) kišenpinigių? Taip. Ne.

13. Trumpai paaiškinkite kišenpinigių davimo vaikams situaciją jūsų įstaigoje ........................................................................................................................................................................

14. Ar vaikai dalyvauja, aptariant būsimų kasdieninės reikmės pirkinių poreikį? Parašy-kite, kokiu būdu tai daroma ................................................................................................................................................................................................................................................................

15. Ar visi vaikai gali eiti į parduotuvę apsipirkti? Trumpai aprašykite situaciją .......................................................................................................................................................................

16. Kokios yra kiekvieno vaiko pareigos buityje? Aprašykite situaciją ........................................................................................................................................................................................

17. Į ką atsižvelgiant, jos yra parenkamos? .......................................................................................................................................................................................................................................

18. Kokiais būdais ugdote vaikų atsakomybę? .................................................................................................................................................................................................................................

19. Kokie veiksniai galėtų padėti stiprinti vaikų atsakomybę? ...............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

20. Ar mokote vaikus skaičiuoti namų ūkio pajamas ir išlaidas? Kokiu būdu tai daroma, parašykite ...............................................................................................................................................................................................................................................................................................

21. Ar vaikai mokomi nustatyti pirmenybę namų ūkio biudžete (pavyzdžiui, svarbiausioms reikmėms, mažiau svarbioms, dalykams, kurių galima atsisakyti tam tikram laikui)?

Taip. Ne.

22. Ar vaikai mokomi taupyti? ............................................................................................................................................................................................................................................................

264

23. Kokiais būdais leidžiate suprasti vaikams, kad jie gali tartis su jumis bet kokiu rūpi-mu klausimu? ...............................................................................................................................

24. Ar aiškinatės priežastis, dėl ko vaikai vengia kreiptis patarimų, su prašymais ir pan. į perso nalą? ...............................................................................................................................................................................................................................................................................................

Vaiko ryšių su šeima palaikymo bei stiprinimo klausimai

25. Su kokiomis institucijomis ir dėl kokių priežasčių bendrauti sekasi sunkiausiai, siekiant grąžinti vaiką į šeimą? (nurodykite paeiliui: 1 – sunkiausia, 2 – mažiau sunku ir t. t.)...................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

26. Įvardinkite pagrindines kliūtis, trukdančias vaikui bendrauti su biologine šeima ar artimaisiais? ...........................................................................................................................................................................................................................................................................................

27. Kokiomis priemonėmis bandote jas įveikti? ..............................................................................................................................................................................................................................

28. Kaip reaguojate į vaikų neigiamą reakciją tėvų atžvilgiu? .......................................................................................................................................................................................................

29. Kaip padedate vaikui suvokti priklausomybės šeimai reikšmę? .............................................................................................................................................................................................

30. Kokios dažniausiai pasitaikančios problemos, padedant vaikui suvokti priklausymo šeimai reikšmę? .....................................................................................................................................................................................................................................................................................

31. Kaip sprendžiate šias problemas? ................................................................................................................................................................................................................................................

32. Kokiu būdu atsižvelgiate į vaiko pageidavimus, užuominas apie jo norus bendrauti su jam patinkančiais asmenimis? Trumpai paaiškinkite ........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

265

33. Kaip manote, ar Jūsų vaikai suvokia socialinių ryšių svarbą žmogaus gyvenime? Taip, visi. Taip, kai kurie. Tik nedidelė dalis.

34. Kaip konkrečiai darote įtaką vaiko socialinių ryšių suvokimui? ............................................................................................................................................................................................

Apie pagalbą, ugdant savarankiško gyvenimo įgūdžius

35. Ar skiriama laiko vaikams ugdyti aprangos estetikos sampratą, jos reikšmę? Kokiu būdu tai darote, trumpai parašykite ...................................................................................................................................................................................................................................................

36. Ar Jūsų vaikai turi užtektinai įgūdžių, kaip reikia elgtis viešuosiuose renginiuose, te-atre, prie stalo ir pan. Trumpai pakomentuokite situaciją. Kokiose gyvenimo situacijose, Jūsų nuomone, vaikų įgūdžiai yra nepakankami? Vaikams stinga įgūdžių ................................................................................................................................................................................

37. Kokius matote būdus, galinčius patobulinti šiuos vaikų įgūdžius? ........................................................................................................................................................................................

38. Kaip įvertintumėte vaikų asmens higienos įgūdžius? ..............................................................................................................................................................................................................

39. Kokias matote problemas, ugdant vaikų asmens higieną? .......................................................................................................................................................................................................

40. Ar yra įstaigoje vidaus tvarkos taisyklės, numatančios, kas tvarko vaikų kambarius, darbo vietas?

Taip. Ne.

41. Ar visi vaikai susitvarko savo kambarius, darbo vietas, dalyvauja įstaigos organizuo-jamoje darbinėje veikloje? Trumpai pakomentuokite situaciją..............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

42. Kaip skatinate juos įsitraukti (išvardinkite)? .......................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

266

43. Ar jūsų įstaigoje, Jūsų požiūriu, vaikui pakankamai išugdoma įgūdžių gyventi sava-rankiškai, išėjus iš globos namų?

Taip. Ne.

44. Kokias matote problemas šioje srityje .........................................................................................................................................................................................................................................

45. Ar vaikai turi galimybių susipažinti, suprasti, išmokti naudotis socialinės infrastruk-tūros įstaigų teikiamomis paslaugomis (pvz., poliklinikos, batų taisyklos, darbo biržos, banko ir t. t.)?Trumpai pakomentuokite ...................................................................................................................................................................................................................................................................

46. Kokias matote problemas, ugdant šiuos įgūdžius? .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

47. Ar, jūsų nuomone, visi vaikai gali savarankiškai naudotis šių įstaigų paslaugomis? Taip. Ne.

48. Jei vaikas kartoja socialiai nepriimtiną elgesį, kokias taikote priemones?..................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

49. Ar pakanka įstaigoje specialistų, galinčių užtikrinti vaikui pagalbą socialiai nepriim-tino elgesio atveju?

Taip. Ne. Kita (įrašykite) .......................................................................................

50. Jei „ne“, tai ar visada galite juos pasikviesti prireikus? ......................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

51. Kaip įvertintumėte, ar pakankamai skiriama laiko, aiškinant vaikams šeimos, lytinio švietimo, profesijos įgijimo klausimus?

Taip. Ne.

52. Ar vaikai turi galimybę domėtis šiais klausimais savarankiškai? Kokiu būdu? .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

267

53. Kokios dažniausiai pasitaikančios problemos, ugdant vaiką šeimos, lytinio švietimo, profe si jos įgijimo klausimais? (jei jų yra išvardinkite) ............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

Personalo skaičiaus ir struktūros dalykai

54. Ar užtenka personalo kokybiškoms paslaugoms užtikrinti? Taip. Ne.

55. Jei „ne“, tai parašykite, kiek jūsų požiūriu darbuotojų trūksta, kokių pareigybių ar profesijų? ...............................................................................................................................................................................................................................................................................................

56. Išvardinkite pagrindines problemas, užtikrinant reikiamą personalo skaičių? .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

57. Išvardinkite pareigybes, kurių trūksta? ................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

58. Kaip įvertintumėte darbuotojų darbo krūvį? Trumpai pakomentuokite šią situaciją vaiko po rei kių tenkinimo aspektu .....................................................................................................................................................................................................................................................

59. Kaip ir kada informuojate vaiką, jo tėvus apie apsiskundimo, iškilusių problemų aptarimo tvarką? ............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

60. Ar jūsų požiūriu esama informavimo, apskundimo, problemų išsiaiškinimo tvarka įstaigoje yra veiksminga?

Taip. Iš dalies. Ne.

61. Ką būtų galima joje patobulinti? ...........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

268

62. Ar yra įstaigoje nustatyta tvarka, per kiek laiko atsakoma į skundą? Koks tai laiko-tarpis? ......................................................................................................................................................................................................................................................................................................

63. Per kiek laiko informuojate apskundusį asmenį apie sprendimus, susijusius su jo problema? ......................................................................................................................................

64. Ar pasitaikė įstaigoje atvejų, kai dėl nusiskundimų darbuotojams buvo taikytos drausminės nuobaudos? (pakomentuokite tokius atvejus) ....................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

65. Kiek vaikų ar tėvų skundų yra užregistruota per praėjusius metus ir dėl kokių prie-žasčių? ..............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

Dėkojame už atsakymus.

269

SUMMARY

Implementation of standarts is one of the ways to ensure the quality of the social ser-vices. To come to a decision to use of social services standarts (in Lithuania is used term social care norms) determine the orientation of the services system to the better satisfaction of the clients needs. Also the objective to rationalize the structure of services organization, and together the expenses of the services, finally – the wider involvement of the NVO to the process of the services delivering. Thus we can seperate two main objectives of the implementation norms of the social services. The first one – to ensure the quality of services for the child in social care institutions, to protect his rights and interests, ant the second – to create better conditions for the development of the mixed economy of care.

h e beginning of the norms implementation process in Lithuania was in 2002 introduced World Bank and UNISEF Methodology Improving Standarts of Child Protection Servises in ECA. Pursuant to this methodology in Lithuania 2004 was initiated project Standartisation of social services for children. h e main ideas of this project was stated in the new Law of social services in 2006 and in 2007 was approved the Description of social care norms1.

Norms of social care as the way to ensure the quality of services suppose special knowledge and skills for the organizational system of social services. h e complexity of social services quality determine that practical implementation of norms will be uneasy task which will require to go into the essence, content and structure of the each standart. h e main purpose of this book is to promote understanding about the content

1 Concerning the description of social care norms. Oder of the Minister of Social Security and Labour 2007 Fabruary 20 No A1-46.

270

of social care norms and on this basis to suggest the best criterion for evaluation of norms implementation. Using norms will require more knowledge and understanding about social services and quality of services for children, what the quality means in the context of rights and duties of the child, how the evaluation of quality is treated in the theory of the services quality management.

h erefore on the purpose to understand the essence of single norm and matters which determine their implementation we will need to go into the content of norms of social care for children. Furthermore there is presented explanation and interpretation of seperate aspects of the quality of social services in the wide context of child‘s rights, needs and development.

Also in the book is presented examples of criterion for norm evaluation as some recommendations but in the practice development of the system of the criterion is determined by many organizational and other matters.

h is book consist of preface, introduction, eight chapters, list of literature and appendixes.

In the fi rst chapter Social care of child: conception of quality, legal regulation, statistics of services there is presented defi nition of quality of the services, statistical indicators of social care services for children in Lithuania and the vocabulary of mainly used terms.

In the second chapter Evaluation of social care norms and the characteristics of self evaluation there is presented methodical material about evaluation proceedings and procedure of the social care norms, examples of individual norms evaluation criterion, conception of self evaluation.

In the third chapter Appointment, planning of services and placement of child there is analysed questions like evaluation of child needs, creation of individual social care plan and plan revision. It is emphasized that it is important to involve a child and his parents, survivors, ensure cooperation between specialists of diff erent areas, elaboration of needs and plans on purpose to evaluate child needs and on purpose to create a plan of child care. Quality of care plan depends on evaluation of child needs and determine effi ciency of problem solution.

In the fourth chapter Creation of environment familiar to domestic (when we are talking about residential care homes) or in parallel chapter Child welfare protection (when we are talking about the day social care, care at home or in the foster families) there is analysed the conception of child welfare, healthy and safe environment. h ere is discussed about physically, psychologicaly, emotionaly safe environment, healthy meal for a child, the essence of term family environment, how must be formed safe skills of a child, etc.

In the fi � h chapter Development needs of the child there is presented the structure of child development needs, analysed components of child education process, discussed social communication system of a child, development of child skills for independent living.

271

In the sixth chapter Environment and housing there is analysed characteristics of the conditions for child daily living needs, adequacy for hygiene norms, child needs, special attention is paid for ensuring child privacy.

In the seventh chapter Personnel there is disccused conception of personnel and its planning in the institution, analysed questions of qualifi cation of the personnel, team work and supervision.

h e eighth chapter Management and administration include such aspects as creation of good environment for personnel proff esional skills, constructive response to complaints of the clients, planning of institution activities.

h is book is dedicated for the actors of social services system: staff which aff ord social services, foster families, families who take care of child, receiver of services (for children, their parents, fosters), for child rights specialists, staf of norms monitoring and evaluation and also for the students studying in social work programmes.

Author expects this book will be useful for all institutions working in the area of children social services and also will contribute for the welfare of the children in care.

Documents

SPPDeee.sppd.lt/media/mce_filebrowser/2015/01/09/Vaiku... · 2015. 1. 9. · Turinys Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .