1

2018 m. balandis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS .................................................... 4

1. VALSTYBĖS NARĖS PILIEČIO, PASINAUDOJUSIO TEISE LAISVAI JUDĖTI,

IŠDAVIMAS TREČIAJAI VALSTYBEI ................................................................................... 4

2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Pisciotti (C-191/16) ........................................................... 4

II. ORO VEŽĖJŲ ATSAKOMYBĖ ................................................................................................ 6

2018 m. balandžio 17 d. sprendimas sujungtose bylose Krüsemann ir kt. (C-195/17), Neufeldt

ir kt. (C-197/17) ir kt. ..................................................................................................................... 6

2018 m. balandžio 12 d. sprendimas Finnair (C-258/16) ............................................................ 7

III. PREKYBOS AGENTO VEIKLA ............................................................................................. 9

2018 m. balandžio 19 d. sprendimas Conseils et mise en relations (CMR) SARL (C-645/16) . 9

IV. JURISDIKCIJOS NUSTATYMAS ......................................................................................... 11

2018 m. balandžio 19 d. sprendimas Saponaro, Xylina (C-565/16) .......................................... 11

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS

1. VALSTYBĖS NARĖS PILIEČIO, PASINAUDOJUSIO TEISE LAISVAI JUDĖTI,

IŠDAVIMAS TREČIAJAI VALSTYBEI

2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Pisciotti (C-191/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 18 ir 21 straipsniai – Valstybės

narės piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti, išdavimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms –

Europos Sąjungos ir šios trečiosios valstybės susitarimas dėl ekstradicijos – Sąjungos teisės taikymo

sritis – Draudimas išduoti, taikomas tik valstybės narės piliečiams – Judėjimo laisvės apribojimas –

Nebaudžiamumo prevencija grindžiamas pateisinimas – Proporcingumas – Pranešimas Sąjungos

piliečio kilmės valstybei narei

R. Pisciotti, Italijos Respublikos piliečiui, 2010 m. rugpjūčio 26 d. US District Court for the Southern

District of Florida in Fort Lauderdale (Jungtinių Amerikos Valstijų Pietų Floridos apygardos Fort

Loderdeilio federalinis teismas) priėmė nutartį jį suimti; R. Pisciotti kaltinamuoju aktu buvo

apkaltintas dėl nusikaltimo, susijusio su rinkos konkurencijos ribojimu Floridos valstijoje.

2013 m. birželio 17 d. skrydžio iš Nigerijos į Italiją tranzitinio sustojimo Frankfurto prie Maino

(Vokietija) oro uoste metu R. Pisciotti buvo suimtas Vokietijos federalinės policijos pareigūnų.

2013 m. birželio 18 d. jis stojo prieš Amtsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino

apylinkės teismas, Vokietija), kad būtų išnagrinėtas Jungtinių Amerikos Valstijų prašymas jį suimti.

R. Pisciotti pareiškė nesutinkąs būti išduotas taikant neformalią supaprastintą procedūrą. Remiantis

2013 m. birželio 24 d. Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis

apygardos teismas, Vokietija) nutartimi, R. Pisciotti buvo suimtas ekstradicijos tikslu. 2013 m.

rugpjūčio 7 d. Jungtinės Amerikos Valstijos perdavė Vokietijos Federacinei Respublikai formalų

ekstradicijos prašymą. 2013 m. rugpjūčio 16 d. Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos

teismas nusprendė pratęsti R. Pisciotti suėmimą ekstradicijos tikslu priimdamas formalią nutartį

suimti siekiant įvykdyti ekstradiciją. 2014 m. sausio 22 d. nutartimi tas pats teismas pripažino, kad

prašymas išduoti R. Pisciotti buvo tenkintinas. 2014 m. vasario 6 d. R. Pisciotti kreipėsi į

Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) prašydamas taikyti

laikinąsias apsaugos priemones tam, kad nebūtų vykdoma 2014 m. sausio 22 d. Frankfurto prie

Maino aukštesniojo apygardos teismo nutartis. Federalinis Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario

17 d. nutartimi atmetė šį prašymą. 2014 m. vasario 26 d. laišku R. Pisciotti nurodė Bundesministerium

der Justiz (Federalinė teisingumo ministerija, Vokietija), kad jo ekstradicija prieštarauja Sąjungos

teisei, nes pažodžiui aiškinant Konstitucijos 16 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį (Vokietijos piliečiai

negali būti išduodami kitai valstybei. Įstatyme gali būti numatytos ekstradicijai į kitas <...> valstybes

nares ar tarptautiniam teismui taikomos išimtys, galimos, jei užtikrinami teisinės valstybės principai)

ir jį taikant tik Vokietijos piliečiams, pažeidžiamas bendrasis nediskriminavimo principas. 2014 m.

kovo 17 d. Vokietijos Federacinė Respublika leido išduoti R. Pisciotti ir 2014 m. balandžio 3 d. jo

ekstradicija buvo įvykdyta. Tą pačią kovo 17 dieną R. Pisciotti kreipėsi į Landgericht Berlin (Berlyno

apygardos teismas, Vokietija) su ieškiniu dėl Vokietijos Federacinės Respublikos atsakomybės už

leidimą jį išduoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms pripažinimo ir dėl jam šios valstybės narės

padarytos žalos atlyginimo. Jungtinėse Amerikos Valstijose jam iškeltoje baudžiamojoje byloje

R. Pisciotti pripažino savo kaltę ir buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, į ją buvo

įskaičiuotas devynių su puse mėnesių laikotarpis, kai jis buvo suimtas Vokietijoje, be to, jam skirta

50 000 JAV dolerių (apytiksliai 40 818 Eur) bauda. R. Pisciotti atliko laisvės atėmimo bausmę

Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 2015 m. balandžio 14 d. buvo paleistas į laisvę.

Teisingumo Teismas byloje sprendė klausimą, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad tokiu

atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai Sąjungos pilietis, dėl kurio buvo gautas JAV

ekstradicijos prašymas pagal 2003 m. birželio 25 d. ES ir JAV susitarimą dėl ekstradicijos, siekiant

5

įvykdyti šį prašymą, buvo laikinai sulaikytas ne jo pilietybės valstybėje narėje, šio piliečio situacija

patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ir ar SESV 18 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį

prašomajai valstybei narei draudžiama pagal konstitucinės teisės normą daryti skirtumą tarp savo

piliečių ir kitų valstybių narių piliečių ir leisti vykdyti jų ekstradiciją.

Susitarime tarp ES ir JAV dėl ekstradicijos nereglamentuotas klausimas dėl galimo prašomos

valstybės skirtingo požiūrio į savo ir kitų valstybių piliečius. Tačiau sutarties 17 straipsnio 1 dalyje

numatyta, kad valstybė narė, kaip prašomoji valstybė, pagal galiojančią dvišalę šios valstybės ir JAV

sutartį dėl ekstradicijos gali remtis minėtame susitarime nereglamentuotu atsisakymo pagrindu. Pagal

Vokietijos ir JAV sutartį dėl ekstradicijos susitariančioms šalims leidžiama neišduoti savo piliečių.

Pagal ES ir JAV susitarimo dėl ekstradicijos 17 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai prašomąją valstybę

saistantys konstituciniai principai gali būti kliūtis vykdyti pareigą išduoti ir klausimo sprendimas nėra

numatytas nei ES ir JAV susitarime dėl ekstradicijos, nei taikytinoje dvišalėje sutartyje, prašomoji ir

prašančioji valstybės viena su kita konsultuojasi. 17 straipsnyje iš esmės leidžiama, kad valstybė narė,

remdamasi dvišalės sutarties nuostatomis arba savo nacionalinės konstitucinės teisės normomis,

priimtų specialų sprendimą dėl savo piliečių ir uždraustų jų ekstradiciją. Tačiau kompetencija turi

būti naudojamasi laikantis pirminės teisės, visų pirma SESV nuostatų dėl vienodo požiūrio į Sąjungos

piliečius ir jų judėjimo laisvės.

Teismas, remdamasis Petruhhin byla (C-182/15), teigė, kad esant šioje byloje nagrinėjamai situacijai,

nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama išduoti Sąjungos pilietį, turintį ne prašomosios valstybės

narės, o kitos valstybės narės pilietybę, kaip antai R. Pisciotti, lemia judėjimo laisvės apribojimą, kaip

jis suprantamas pagal SESV 21 straipsnį. Toks apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis

priežastimis ir proporcingas siekiamam tikslui. Šiuo atveju kyla klausimas, ar Vokietijos Federacinė

Respublika galėjo imtis mažiau R. Pisciotti naudojimąsi laisvo judėjimo teise ribojančių priemonių

ir jį perduoti Italijos Respublikai, o ne JAV.

Petruhhin byloje buvo nuspręsta, kad reikia teikti pirmenybę keitimuisi informacija su valstybe nare,

kurios pilietis yra suinteresuotas asmuo, ir suteikti šios valstybės narės valdžios institucijoms

galimybę išduoti Europos arešto orderį vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Taigi, kai valstybei narei,

kurios teritorijoje judėjo Sąjungos pilietis, turintis kitos valstybės narės pilietybę, trečioji valstybė, su

kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi

informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi, ir, jei to reikalauja aplinkybės, pastarosios

prašymu perduoti šį asmenį, laikydamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų, jeigu pagal

nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą

už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų. Nors Petruhhin byloje buvo sprendžiamas

ekstradicijos klausimas tokiomis aplinkybėmis, kai nebuvo Sąjungos ir atitinkamos trečiosios

valstybės tarptautinio susitarimo dėl ekstradicijos, šioje byloje suformuluota taisyklė turi būti taikoma

tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai ES ir JAV susitarimas dėl ekstradicijos

suteikia prašomai valstybei narei teisę neperduoti savo piliečių.

Iš Teisingumo Teismo bylos medžiagos matyti, kad Italijos Respublikos konsulinės įstaigos buvo

informuotos apie R. Pisciotti padėtį prieš įvykdant pagrindinėje byloje nagrinėjamą ekstradicijos

prašymą, tačiau Italijos teisminės institucijos neišdavė Europos arešto orderio dėl šio asmens. Taigi

tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai Sąjungos pilietis, dėl kurio buvo gautas JAV

ekstradicijos prašymas pagal ES ir JAV susitarimą dėl ekstradicijos, siekiant įvykdyti šį prašymą,

buvo laikinai sulaikytas ne jo pilietybės valstybėje narėje, pagal SESV 18 ir 21 straipsnius

nedraudžiama, kad prašomoji valstybė narė, suteikusi valstybės narės, kurios pilietis yra asmuo,

kompetentingoms institucijoms galimybę pagal Europos arešto orderį prašyti perduoti šį pilietį,

tačiau, šiai valstybei narei nesiėmus jokių priemonių šiuo klausimu, pagal savo konstitucinės teisės

normą darytų skirtumą tarp savo ir kitų valstybių narių piliečių ir, nors ji neleidžia išduoti savo

piliečių, leistų vykdyti šio asmens ekstradiciją.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

6

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30ddb48d9e8792284df1b6

48ab394987eda3.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyNc3f0?text=&docid=200883&pageIndex=0&doclan

g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=702194

II. ORO VEŽĖJŲ ATSAKOMYBĖ

2018 m. balandžio 17 d. sprendimas sujungtose bylose Krüsemann ir kt. (C-195/17), Neufeldt

ir kt. (C-197/17) ir kt.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Transportas – Bendros kompensavimo ir pagalbos

keleiviams taisyklės atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju –

Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – 5 straipsnio 3 dalis – 7 straipsnio 1 dalis – Teisė į kompensaciją –

Atleidimas – Sąvoka „ypatingos aplinkybės“ – „Laukinis streikas“

Keleivių ir oro vežėjos TUIfly GmbH (toliau – TUIfly) ginčas kilo minėtai bendrovei atsisakius

keleiviams, kurių skrydis buvo atidėtas ilgam laikui, išmokėti kompensacijas remiantis „ypatingų

aplinkybių“ išimtimi.

Ieškovai užsisakė iš TUIfly skrydžius, kuriuos ši vežėja turėjo vykdyti 2016 m. spalio 3–8 d. Visi šie

skrydžiai arba vėlavo, arba atvykimas buvo atidėtas trims ar daugiau valandų dėl itin didelio skaičiaus

TUIfly darbuotojų neatvykimo į darbą dėl laikinojo nedarbingumo po to, kai 2016 m. rugsėjo 30 d.

šios oro vežėjos vadovybė informavo savo darbuotojus apie įmonės restruktūrizavimo planus. Įprastai

laikinai nedarbingi būna apie 10 % TUIfly darbuotojų, tačiau ši procentinė dalis gerokai padidėjo

laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki spalio 10 d.: skrydžių įgulos narių laikinasis nedarbingumas

padidėjo nuo 34 % iki 89 %, o keleivių salono įgulos narių – nuo 24 % iki 62 %. 2016 m. spalio 3 d.

dėl minėto darbuotojų nedarbingumo 24 skrydžiai buvo atidėti ilgam laikui. 2016 m. spalio 4 d.

29 skrydžiai buvo atidėti ilgam laikui, o 7 – atšaukti. Nuo 2016 m. spalio 5 d. buvo atšaukta didelė

dalis skrydžių. 2016 m. spalio 7 ir 8 d. TUIfly atšaukė visus skrydžius iš Vokietijos. Atsižvelgdama į

šią padėtį, kurią ji vertino kaip „ypatingas aplinkybes“, kaip jos suprantamos pagal 2004 m. vasario

11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras

kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba

atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas Nr.

261/2004) 5 straipsnio 3 dalį, TUIfly atsisakė ieškovams išmokėti kompensaciją.

ESTT sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 14 konstatuojamąja

dalimi, turi būti aiškinama taip, kad reikšmingos orlaivių įgulų narių dalies spontaniškas neatvykimas

į darbą („laukinis streikas“) patenka į sąvoką „ypatingos aplinkybės“, kaip jos suprantamos pagal tą

nuostatą.

Teismas nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 261/2004 14 ir 15 konstatuojamąsias dalis ir 5 straipsnio

3 dalį, nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, oro vežėjas atleidžiamas nuo pareigos mokėti

keleiviams Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą kompensaciją, jei gali įrodyti, kad

skrydis atšauktas arba atvykimas atidėtas trims ar daugiau valandų dėl ypatingų aplinkybių, kurių

nebūtų buvę galima išvengti net ėmusis visų pagrįstų priemonių, t. y. aplinkybių, kurių oro vežėjas

negali realiai kontroliuoti (2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pešková ir Peška, C-315/15,

EU:C:2017:342, 20 punktas ir nurodyta jurisprudencija). „Ypatingomis aplinkybėmis“, kaip jos

suprantamos pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, gali būti laikomi tie įvykiai, kurie

atitinka dvi sąlygas: dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi įprastai oro vežėjo

veiklai ir kurių jis realiai negali kontroliuoti (2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pešková ir Peška,

C-315/15, EU:C:2017:342, 22 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Tokios aplinkybės gali susidaryti

pirmiausia dėl streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklai.

Kartu ESTT pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės nebūtinai automatiškai yra atleidimo nuo

Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos pareigos mokėti kompensaciją

7

pagrindai (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Wallentin-Hermann, C-549/07,

EU:C:2008:771, 22 punktą), dėl to kiekvienu atveju reikia vertinti, ar jos atitinka nurodytas dvi

kumuliacines sąlygas. Be to, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 tikslą, kaip matyti iš jo

1 konstatuojamosios dalies, užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir į tai, kad šio reglamento

5 straipsnio 3 dalimi nukrypstama nuo keleivių teisės į kompensaciją skrydžių atšaukimo arba

atidėjimo ilgam laikui atveju principo, sąvoka „ypatingos aplinkybės“, kaip jos suprantamos pagal

pastarąją straipsnio dalį, turi būti aiškinama griežtai (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d.

Sprendimo Wallentin-Hermann, C-549/07, EU:C:2008:771, 20 punktą).

ESTT, vertindamas ar „laukinis streikas“ gali būti laikomas „ypatingomis aplinkybėmis“, kaip jos

suprantamos pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad nagrinėjamu atveju oro

vežėjos darbuotojų „laukinis streikas“ kilo šiai vežėjai netikėtai pranešus apie įmonės

restruktūrizavimą. Dėl šio pranešimo maždaug savaitę orlaivių įgulų narių nedarbingumo lygis buvo

itin didelis po to, kai raginimą paskelbė ne įmonės darbuotojų atstovai, bet spontaniškai patys

darbuotojai, kurie į darbą neatvyko dėl laikinojo nedarbingumo. Taigi neginčijama, kad TUIfly

darbuotojai pradėjo šį „laukinį streiką“ siekdami pareikšti savo reikalavimus, šiuo atveju susijusius

su restruktūrizavimo priemonėmis, apie kurias pranešė šios oro vežėjos vadovybė.

ESTT nurodė, kad įmonių restruktūrizavimas ir reorganizavimas yra įprastos jų valdymo priemonės,

taigi oro vežėjams vykdant veiklą paprastai gali kilti nesutarimų ar net konfliktų su jų darbuotojais ar

šių darbuotojų dalimi. Atitinkamai rizika, kylanti dėl tokių priemonių socialinių pasekmių, turi būti

laikoma būdinga įprastai atitinkamo oro vežėjo veiklai. Taip pat negalima laikyti, kad nagrinėjamose

bylose aptariamo „laukinio streiko“ atitinkamas oro vežėjas negali realiai valdyti. Pažymėtina, kad,

nepaisant didelio nedarbingumo lygio minėtas „laukinis streikas“ buvo nutrauktas vežėjui sudarius

susitarimą su darbuotojų atstovais.

ESTT išaiškino, kad: Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 14 konstatuojamąja

dalimi, turi būti aiškinama taip, kad reikšmingos orlaivių įgulų narių dalies spontaniškas neatvykimas

į darbą („laukinis streikas“) dėl to, kad skrydžius vykdantis oro vežėjas netikėtai pranešė apie įmonės

restruktūrizavimą, po to, kai raginimą paskelbė ne įmonės darbuotojų atstovai, bet spontaniškai patys

darbuotojai, kurie į darbą neatvyko dėl laikinojo nedarbingumo, nepatenka į sąvoką „ypatingos

aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30dd15dea198759a49c4b2

b895f737ed5f41.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyNchb0?text=&docid=201149&pageIndex=0&doclan

g=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=15064

2018 m. balandžio 12 d. sprendimas Finnair (C-258/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Oro transportas – Monrealio konvencija – 31 straipsnis –

Oro vežėjų atsakomybė už įregistruotą bagažą – Oro vežėjui teikiamo rašytinio skundo formos ir

turinio reikalavimai – Elektroniniu būdu paduotas ir oro vežėjo informacinėje sistemoje

užregistruotas skundas – Skundas, kurį gavėjo vardu paduoda oro vežėjo darbuotojas

Oro linijų bendrovės Finnair Oyj ir draudimo bendrovės Keskinäinen Vakuutusyhtiö Fennia (toliau –

Fenia) ginčas kilo dėl oro vežėjo atsakomybės už žalą, atsiradusią praradus bagaže buvusius daiktus.

Kristiina Mäkelä-Dermedesiotis (toliau ir – keleivė) Finnair lėktuvu skrido iš Malagos (Ispanija) į

Helsinkį (Suomija). 2010 m. lapkričio 1 d. atvykusi į Helsinkį ji pastebėjo, kad iš jos įregistruoto

bagažo dingo daiktų. Tą pačią dieną keleivė telefonu pranešė apie tai Finnair keleivių aptarnavimo

skyriaus atstovui. Ji išvardijo dingusius daiktus ir nurodė šiam atstovui jų vertę; atstovas suvedė

K. Mäkelä-Dermedesiotis pateiktą informaciją į Finair informacinę sistemą. 2010 m. lapkričio 3 d.

K. Mäkelä-Dermedesiotis dar kartą telefonu kreipėsi į Finnair keleivių aptarnavimo skyrių ir paprašė

draudimo bendrovei Fennia skirto dokumento, patvirtinančio daiktų dingimą. Gavusi tokį prašymą

8

Finnair išdavė jai pranešimo apie žalą gavimą patvirtinantį dokumentą. Fennia atlygino keleivės

patirtą žalą ir, perėmusi iš draudėjos reikalavimo teisę, pareiškė atgręžtinio reikalavimo teise

grindžiamą ieškinį Finnair. Finnair ginčijo šio ieškinio priimtinumą argumentuodama tuo, kad

keleivė raštu nepateikė skundo per septynias dienas nuo bagažo gavimo, kaip nurodyta Monrealio

konvencijos 31 straipsnio 2 dalyje.

ESTT sprendė, ar 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos ir Europos bendrijos vardu 2001 m.

balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB patvirtintos Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio

vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) 31 straipsnio 4 dalį reikia

aiškinti taip, kad per šio straipsnio 2 dalyje nurodytus terminus skundas turi būti pateiktas raštu, kaip

numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, nes priešingu atveju bet koks ieškinys vežėjui yra nepriimtinas.

Iš Monrealio konvencijos 31 straipsnio 2 dalies matyti, kad žalos atveju asmuo, turintis teisę, kad jam

būtų pristatytas krovinys, pastebėjęs padarytą žalą, tuoj pat arba vėliausiai per šioje nuostatoje

nurodytus terminus atitinkamai nuo įregistruoto bagažo gavimo dienos ir nuo krovinio gavimo dienos

privalo pateikti skundą oro vežėjui. Be to, pagal šios konvencijos 31 straipsnio 3 dalį visi skundai

privalo būti pateikti raštu ir perduoti arba išsiųsti per šiems skundams pateikti nustatytus terminus.

Taigi Monrealio konvencijos 31 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos papildo viena kitą. Šios konvencijos

31 straipsnio 2 dalyje tik nustatomi terminai, per kuriuos skirtingų rūšių skundai turi būti pateikti oro

vežėjui, o jos 31 straipsnio 3 dalyje nurodyta, pirma, kokiu būdu šie skundai turi būti pateikti vežėjui

ir, antra, kokia forma turi būti pateikti šie skundai, turint omenyje, kad toks patikslinimas negali daryti

poveikio pareigai laikytis minėto 31 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų.

Teismas nurodė, kad remiantis tuo, kas išdėstyta, Monrealio konvencijos 31 straipsnio 4 dalį reikia

aiškinti taip, kad per šio straipsnio 2 dalyje nurodytus terminus skundas turi būti pateiktas raštu, kaip

nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, nes priešingu atveju bet koks ieškinys vežėjui yra nepriimtinas.

Vertindamas, ar skundas, užregistruotas oro vežėjo informacinėje sistemoje, atitinka Monrealio

konvencijos 31 straipsnio 3 dalyje numatytą rašytinės formos reikalavimą, ESTT nurodė, kad

rašytinės formos reikalavimas neturi pernelyg apriboti konkretaus skundo pateikimo būdo, kurį

keleivis gali pasirinkti, jeigu šį keleivį galima identifikuoti kaip skundo autorių. Taigi minėtos

konvencijos 31 straipsnyje nurodytas žodis „raštu“ suprantamas kaip reikšminių grafinių ženklų

visuma, nepaisant to, ar jis parašytas ranka, išspausdintas popieriuje arba registruotas elektroniniu

būdu. Atsižvelgiant į tai ESTT sprendė, kad skundas, kuris užregistruotas oro vežėjo informacinėje

sistemoje, atitinka Monrealio konvencijos 31 straipsnio 3 dalyje numatytą rašytinės formos

reikalavimą.

Toliau ESTT nagrinėjo, ar, Monrealio konvencijos 31 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip,

kad pagal jas nedraudžiama rašytinės formos reikalavimą laikyti įvykdytu, jei oro vežėjo atstovas

žinant keleiviui raštu – popieriuje arba elektroniniu būdu – užregistruoja pranešimą apie skundą šio

vežėjo informacinėje sistemoje.

Teismas pažymėjo, kad nors atsakomybė parengti skundą tenka tik keleiviui, iš Monrealio

konvencijos 31 straipsnio formuluotės niekaip negalima daryti išvados, kad jam būtų draudžiama

pasinaudoti kitų asmenų pagalba rengiant tokį skundą. Taip pat jam leidžiama pasinaudoti oro vežėjo

atstovo pagalba surašant žodžiu pateiktą pranešimą ir užregistruojant jį tam skirtoje šio vežėjo

informacinėje sistemoje. Kartu negalima paneigti, kad atitinkami keleivio ir oro vežėjo, kuriam dirba

atstovas, interesai yra skirtingi arba netgi priešingi. Iš tikrųjų pirmasis tvirtina, kad padaryta žala jo

bagažui, o antrasis turi prisiimti atsakomybę už tą žalą. ESTT sprendė, kad vis dėlto tikslas apsaugoti

tarptautinio vežimo oru vartotojų interesus ir būtinybė užtikrinti, kad atstovas tiksliai ir sąžiningai

užrašytų žodžiu pateiktą keleivio pareiškimą, gali būti pakankamai užtikrinami, Monrealio

konvencijos 31 straipsnio 2 ir 3 dalis aiškinant taip, kad pagal jas nedraudžiama rašytinės formos

reikalavimą laikyti įvykdytu, jei oro vežėjo atstovas žinant keleiviui raštu – popieriuje arba

elektroniniu būdu – užregistruoja pranešimą apie žalą šio vežėjo informacinėje sistemoje, su sąlyga,

kad minėtas keleivis iki šios konvencijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos gali

9

patikrinti, ar skundo, kurį surašo ir informacinėje sistemoje užregistruoja oro vežėjo atstovas, tekstas

yra teisingas, ir prireikus tą skundą iš dalies pakeisti, papildyti ar net visiškai pakeisti.

Galiausiai ESTT nagrinėjo, ar, Monrealio konvencijos 31 straipsnyje keliami kiti esminiai skundo

reikalavimai, be to, kad oro vežėjas turi būti informuotas apie atsiradusią žalą. Atsakydamas į

nurodytą klausimą Teismas sprendė, kad iš Monrealio konvencijos 31 straipsnio 1 dalies formuluotės,

be kita ko, matyti, kad įregistruoto bagažo pristatymas be jokių gavėjo nusiskundimų, laikomas

prima facie įrodymu, kad bagažas buvo atvežtas geros būklės pagal vežimo dokumentą arba pagal

kitą įrašą, išsaugotą kitomis priemonėmis, nurodytomis šios konvencijos 3 straipsnio 2 dalyje. Iš šios

formuluotės matyti, kad oro vežėjui skirtu skundu siekiama jam pranešti, kad įregistruotas bagažas

nebuvo atvežtas geros būklės pagal vežimo dokumentą arba pagal kitą įrašą, išsaugotą kitomis

priemonėmis, nurodytomis šios konvencijos 3 straipsnio 2 dalyje. Kadangi Monrealio konvencijos

31 straipsnio 2–4 dalyse iš pradžių tik nurodomi terminai, per kuriuos skirtingų rūšių skundai turi būti

pateikti oro vežėjui, tada nurodoma, kokiu būdu ir kokia forma šie skundai turi būti pateikti vežėjui,

ir galiausiai – šių reikalavimų nesilaikymo pasekmės, ESTT sprendė, kad šiame straipsnyje

minėtiems skundams nėra nustatyta jokių kitų esminių reikalavimų.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=200964&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=23253

III. PREKYBOS AGENTO VEIKLA

2018 m. balandžio 19 d. sprendimas Conseils et mise en relations (CMR) SARL (C-645/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai –

Direktyva 86/653/EEB – Prekybos agento teisė į kompensaciją arba nuostolių atlyginimą nutraukus

komercinio atstovavimo sutartį – 17 straipsnis – Teisės į kompensaciją nutraukus komercinio

atstovavimo sutartį per šioje sutartyje nustatytą bandomąjį laikotarpį netaikymas

Ginčas kilo tarp bendrovės Conseils et mise en relations (CMR) SARL (toliau – CMR) ir bendrovės

Demeures terre et tradition SARL (toliau – DTT) dėl CMR pateikto reikalavimo, pirma, atlyginti

nuostolius, atsiradusius dėl komercinio atstovavimo sutarties, kuria ji buvo susaistyta su DTT,

nutraukimo, ir, antra, atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėto šios sutarties nutraukimo.

2011 m. gruodžio 2 d. DTT sudarė su CMR komercinio atstovavimo sutartį dėl individualių namų

pardavimo. Pagal šią sutartį DTT ir CMR atitinkamai turėjo įgaliotojo ir įgaliotinio statusą. Šioje

sutartyje buvo numatytas dvylikos mėnesių bandomasis laikotarpis, kuriam pasibaigus ji būtų

laikoma neterminuota ir per kurį kiekviena šalis turėjo galimybę ją nutraukti iš anksto apie tai

pranešusi prieš penkiolika dienų pirmąjį mėnesį, o vėliau – prieš mėnesį. Komercinio atstovavimo

sutartyje buvo nustatytas tikslas – sudaryti 25 pardavimų sandorius per metus. 2012 m. birželio 12 d.

raštu DTT pranešė CMR apie savo sprendimą po mėnesio nuo sutartyje numatyto pranešimo nutraukti

šią sutartį. Šis sprendimas buvo grindžiamas minėtoje sutartyje numatyto tikslo nesilaikymu, nes per

penkis mėnesius CMR sudarė tik vieną pardavimo sandorį. 2013 m. kovo 20 d. CMR pareiškė ieškinį

dėl nuostolių, atsiradusių dėl komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo, atlyginimo ir

kompensacijos dėl neteisėto sutarties nutraukimo išmokėjimo.

ESTT sprendė, ar 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių

įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (toliau – Direktyva

86/653/EEB) 17 straipsnį reikia aiškinti taip, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti nuostolių

atlyginimo ir kompensavimo mechanizmai komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo atveju

taikomi, kai sutartis nutraukiama per joje nurodytą bandomąjį laikotarpį.

10

Teismas visų pirma pažymėjo, kad Direktyvoje 86/653/EEB nėra jokios nuorodos į sąvoką

„bandomasis laikotarpis“. Kadangi jokia minėtos direktyvos nuostata nereglamentuoja bandomojo

laikotarpio sąlygos, darytina išvada, jog tokios sąlygos, kuri susijusi su šalių laisve sudaryti

komercinio atstovavimo sutartį, direktyva iš esmės nedraudžia.

Toliau ESTT nagrinėjo, ar komercinio atstovavimo sutartyje nustatyta bandomojo laikotarpio sąlyga

kliudo taikyti šios Direktyvos 86/653 17 straipsnyje, atitinkamai jo 2 ir 3 dalyse, numatytus nuostolių

atlyginimo ir kompensavimo mechanizmus, jeigu ši sutartis nutraukiama per bandomąjį laikotarpį.

Teismas pažymėjo, kad pirma, pagal Direktyvos 86/653 17 straipsnio 1 dalį valstybės narės imasi

priemonių, būtinų užtikrinti, kad, „pasibaigus <…> sutarties galiojimui“, prekybos agentui būtų

atlyginta arba būtų kompensuoti jo nuostoliai. Be to, Direktyvos 86/653 17 straipsnio 3 dalyje

numatyta, kad prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kuriuos jis patiria „dėl savo santykių su

atstovaujamuoju nutraukimo“, atlyginimą. Taigi, prekybos agento teisė į kompensaciją arba nuostolių

atlyginimą priklauso nuo jo sutartinių santykių su atstovaujamuoju nutraukimo. Nors bandomojo

laikotarpio sąlygos tikslas yra palengvinti nutraukti komercinio atstovavimo sutartį, vis dėlto tokios

sutarties nutraukimas per joje nustatytą bandomąjį laikotarpį yra „sutarties nutraukimas“ arba

„[prekybos agento] santykių su atstovaujamuoju nutraukimas“, kaip tai suprantama pagal

Direktyvos 86/653 17 straipsnio 1 ir 3 dalis.

Kartu ESTT sprendė, kad iš Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 ir 3 dalių matyti, jog juose numatytais

nuostolių atlyginimo ir kompensacijos mechanizmais siekiama ne nubausti už sutarties nutraukimą,

bet atlyginti prekybos agentui už jo suteiktas paslaugas, kuriomis, nepaisant to, kad sutartiniai

santykiai buvo nutraukti, atstovaujamasis ir toliau naudojasi, arba padengti sąnaudas ir išlaidas, kurių

jis patyrė teikdamas šias paslaugas. Todėl iš šio prekybos agento negali būti atimta teisė reikalauti

nuostolių atlyginimo ar kompensacijos vien dėl to, kad komercinio atstovavimo sutartis buvo

nutraukta per bandomąjį laikotarpį, jei buvo įvykdytos šio 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos

sąlygos. Taigi, iš minėto straipsnio formuluotės matyti, kad teisė į nuostolių atlyginimą ar

kompensaciją taikoma net tuomet, jeigu atstovaujamojo ir prekybos agento sutartiniai santykiai

nutrūksta per bandomąjį laikotarpį. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad, kiek tai susiję su

Direktyvos 86/653 tikslu, negalimas joks šios direktyvos 17 straipsnio aiškinimas, kuris galėtų būti

nenaudingas prekybos agentui (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Semen, C-348/07,

EU:C:2009:195, 21 punktą).

Taigi, aiškinimas, kad komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo per bandomąjį laikotarpį atveju

neturi būti mokama jokia kompensacija, yra nesuderinamas su Direktyvos 86/653 17 straipsnyje

įtvirtinto mechanizmo privalomuoju pobūdžiu. Iš tiesų toks aiškinimas, pagal kurį žalos atlyginimas

priklauso nuo to, ar komercinio atstovavimo sutartyje nustatyta bandomojo laikotarpio sąlyga, kai,

priešingai, nei nustatyta šiame straipsnyje, neatsižvelgiama į prekybos agento veiklos rezultatus arba

jo patirtas sąnaudas ir išlaidas, yra aiškinimas, kuriuo pakenkiama prekybos agentui, iš jo atimant bet

kokią teisę reikalauti kompensacijos vien dėl to, kad sutartyje, kuri jį saisto su atstovaujamuoju, yra

nustatytas bandomasis laikotarpis.

ESTT išaiškino, kad: Direktyvos 86/653 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šiame straipsnyje,

atitinkamai jo 2 ir 3 dalyse, numatyti kompensacijos ir nuostolių atlyginimo mechanizmai komercinio

atstovavimo sutarties nutraukimo atveju taikomi, jeigu ši sutartis nutraukiama per joje nustatytą

bandomąjį laikotarpį.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=201266&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=73849

11

IV. JURISDIKCIJOS NUSTATYMAS

2018 m. balandžio 19 d. sprendimas Saponaro, Xylina (C-565/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija

ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas –

Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Valstybės narės teismas, kuriam nepilnamečio vaiko vardu buvo

pateiktas prašymas leisti atsisakyti priimti palikimą – Jurisdikcija tėvų pareigų srityje – Jurisdikcijos

prorogacija – 12 straipsnio 3 dalies b punktas –Pritarimas jurisdikcijai – Sąlygos

Byloje sprendžiami klausimai, susiję su valstybės narės teismų jurisdikcija priimti sprendimą dėl tėvų

savo nepilnamečio vaiko vardu pateikto prašymo leisti atsisakyti priimti jam skirtą palikimą.

Veikdami savo nepilnamečio vaiko, kuris turi Graikijos pilietybę, vardu jo tėvai prašė Eirinodikeio

Lerou (Leros taikos teismas, Graikija) išduoti leidimą atsisakyti priimti šio vaiko senelio iš motinos

pusės (toliau – palikėjas) palikimą. Palikėjas mirė nesurašęs testamento, mirties dieną jis gyveno

Graikijoje. Be materialaus turto, kurio bendra vertė – 900 Eur, palikėjas buvo nuteistas už

pasikėsinimą sukčiauti ir jo palikėjai galėjo būti patraukti civilinėn atsakomybėn nukentėjusiajam

siekiant žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties palikėjo sutuoktinė ir dukterys, atitinkamai

nepilnamečio vaiko senelė, motina ir teta atsisakė priimti palikimą, o turinčio paveldėti turtą vaiko

tėvas ir motina šio vaiko vardu pateikė prašymą leisti atsisakyti priimti palikimą. A. Saponaro ir

K. Ch. Xylina (tėvų) ir jų nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Romoje (Italija).

ESTT sprendė dėl Graikijos teismų jurisdikcijos priimti sprendimą dėl minėto tėvų prašymo,

konkrečiai, dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio

Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003) 12 straipsnio 3 dalimi

grindžiamos jurisdikcijos prorogacijos galimybės.

Teismas visų pirma nagrinėjo ar Reglamentas Nr. 2201/2003 taikomas nustatant jurisdikciją turintį

teismą, esant situacijai, susijusiai su paveldėjimu. Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 3 dalies

f punkte nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas paveldėjimui. Šiuo klausimu Teismas sprendė,

kad nepilnamečio vaiko vardu pateiktas tėvų prašymas leisti atsisakyti priimti palikimą yra susijęs su

asmens statusu ir veiksnumu ir patenka ne į paveldėjimo teisės taikymo, bet į tėvų pareigų, taigi

Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį.

ESTT vertino, ar tokiu atveju, kai nepilnamečio vaiko tėvai, kurie nuolat su juo gyvena vienoje iš

valstybių narių, jo vardu kitos valstybės narės teismui pateikia prašymą leisti atsisakyti priimti

palikimą, Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šios kitos

valstybės narės teismo jurisdikcijos prorogacija nepažeidžia šio punkto nuostatų ir ypač vaiko

intereso, kai prašymą minėtam teismui šio vaiko tėvai pateikė kartu, ir prokuroras, kuris pagal

taikomą nacionalinę teisę laikomas visateise atitinkamos bylos šalimi, tokiai jurisdikcijos

prorogacijai neprieštaravo, o palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties dieną buvo šioje kitoje valstybėje

narėje, kur yra ir paveldėjimo objektu esantis jo turtas. Minėtas klausimas susijęs su sąvoka „aiškiai

išreikštas ar kitoks nedviprasmiškas pritarimas dėl jurisdikcijos prorogacijos“, antra, su žodžių

junginiu „teismui priėmus bylą savo žinion, visos bylos šalys“ ir, trečia, su sąvoka „vaiko interesas“.

Šios sąvokos ir šis žodžių junginys vartojamas Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies

b punkte.

Dėl sąvokos „aiškiai išreikštas ar kitoks nedviprasmiškas pritarimas“

Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktu, teismo jurisdikcijai pagal šią

nuostatą turi būti pritarta aiškiai ar kitokiu nedviprasmišku būdu. Kaip Teismas nurodė 2014 m.

lapkričio 12 d. Sprendime L (C-656/13, EU:C:2014:2364, 56 punktas), šia nuostata reikalaujama, kad

būtų nustatyta, jog egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas jurisdikcijos

prorogacijai. Toks pritarimas neegzistuoja, jeigu į teismą kreipiasi tik viena šalis, o kita šalis įstoja į

bylą šiame teisme vėliau, bet tam, kad užginčytų jo jurisdikciją (žr. 2014 m. lapkričio 12 d.

12

Sprendimo L, C-656/13, EU:C:2014:2364, 57 punktą). ESTT sprendė, kad vis dėlto tais atvejais, kai

abu nepilnamečio vaiko tėvai pateikia bendrą prašymą tam pačiam teismui, jie išreiškia tokį patį norą

kreiptis į šį teismą, taigi ir sutikimą dėl kompetentingo teismo parinkimo. Nesant kitos šią išvadą

paneigiančios informacijos, reikia laikyti, kad toks pritarimas yra „nedviprasmiškas“, kaip tai

suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktą.

Dėl žodžių junginio „teismui priėmus bylą savo žinion, visos bylos šalys“

Visų pirma Teismas priminė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje numatytas

jurisdikcijos pagrindas grindžiamas artumo kriterijaus, pagal kurį ieškinius dėl tėvų pareigų vaikui

pirmiausia turėtų nagrinėti šio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai,

išimtimi. Šia išimtimi siekiama suteikti šalims tam tikrą autonomiją bylose dėl tėvų pareigų,

pabrėžiant, kad sąlyga dėl nedviprasmiško pritarimo teismų, į kuriuos kreipiasi visos bylos šalys,

jurisdikcijai turi būti aiškinama siaurai (2015 m. spalio 21 d. Sprendimo Gogova, C-215/15,

EU:C:2015:710, 41 punktas).

Teismas nurodė, kad prokuroras, kuris pagal nacionalinę teisę laikomas bylos šalimi kreipimosi į

teismą atveju ir kuris atstovauja vaiko interesui, yra bylos šalis, kaip tai suprantama pagal Reglamento

Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktą. Taigi negalima nepaisyti jo prieštaravimo dėl

jurisdikcijos prorogacijos. Kiek tai susiję su data, kada bylos šalys turi išreikšti pritarimą, t. y. data,

kai teismas priima bylą savo žinion, pabrėžtina, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį ši

data iš principo atitinka dieną, kai teismui pateikiamas dokumentas dėl bylos iškėlimo arba jam

lygiavertis dokumentas (2014 m. spalio 1 d. Sprendimo E., C-436/13, EU:C:2014:2246, 38 punktas

ir 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo L, C-656/13, EU:C:2014:2364, 55 punktas). Pagal analogiją tuo

atveju, kai prokuroras pagal taikomą nacionalinę teisę laikomas visateise bylos dėl tėvų pareigų

šalimi, jo protestas dėl atitinkamo vaiko tėvų pasirinkto teismo, pareikštas po kreipimosi į teismą

dienos, neleidžia pripažinti, kad visos bylos šalys iki šios dienos išreiškė pritarimą dėl jurisdikcijos

prorogacijos. Tačiau, nesant tokio prieštaravimo, šios šalies sutikimas gali būti laikomas numanomu

ir galima manyti, kad tenkinama sąlyga dėl nedviprasmiško visų bylos šalių išreikšto pritarimo

jurisdikcijos prorogacijai teismui priėmus bylą savo žinion.

Dėl sąvokos „vaiko interesas“

Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jurisdikcijos prorogacija jokiu atveju

negali prieštarauti vaiko interesui ir kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar laikomasi

šios sąlygos. Reglamento Nr. 2201/2003 12 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta galimybė pripažinti

valstybės narės, kurioje nėra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, teismų jurisdikciją, jeigu dėl jos

sutaria tėvų pareigų turėtojai.

ESTT nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju vaiko tėvai sudarė tokį susitarimą. Taip pat pažymėtina,

kad be to, jog vaikas yra valstybės narės, kurios teismas pasirinktas, pilietis, palikėjo gyvenamoji

vieta jo mirties dieną buvo šioje valstybėje narėje ir joje yra ir paveldėjimo objektu esantis turtas, taip

pat yra ir skolų, kurios turi būti padengtos iš palikimo. Tokiomis aplinkybėmis teismas pripažino, kad

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, kurioje pabrėžiama

vaiko ir valstybės narės, kuriai šis teismas priklauso, sąsaja, leidžia manyti, kad sąlyga dėl

atsižvelgimo į vaiko interesą yra tenkinama.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ESTT išaiškino, kad: kai nepilnamečio vaiko tėvai, kurie nuolat su

juo gyvena vienoje iš valstybių narių, jo vardu kitos valstybės narės teismui pateikia prašymą leisti

atsisakyti priimti palikimą, Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktą reikia aiškinti

taip, kad:

– bendras vaiko tėvų teismui, kurį jie pasirenka, pateiktas prašymas reiškia, kad jie nedviprasmiškai

išreiškė pritarimą dėl šio teismo,

– prokuroras, kuris pagal nacionalinę teisę yra visateisė tėvų pradėtos bylos šalis, laikytinas bylos

šalimi, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktą. Jo

13

protestas dėl vaiko tėvų pasirinkto teismo, pareikštas po kreipimosi į teismą dienos, neleidžia

pripažinti, kad visos bylos šalys iki šios dienos išreiškė pritarimą dėl jurisdikcijos prorogacijos.

Nesant tokio prieštaravimo, šios šalies sutikimas gali būti laikomas numanomu ir galima manyti, kad

tenkinama sąlyga dėl nedviprasmiško visų šalių išreikšto pritarimo jurisdikcijos prorogacijai teismui

priėmus bylą savo žinion, ir

– dėl to, kad palikėjo mirties dieną jo gyvenamoji vieta buvo valstybėje narėje, kuriai priklauso

pasirinktas teismas, ir kad joje yra ir paveldėjimo objektu esantis turtas bei skolos, kurios turi būti

padengtos iš palikimo, nesant informacijos, kuri patvirtintų, kad jurisdikcijos prorogacija gali

pakenkti vaiko padėčiai, galima manyti, kad tokia jurisdikcijos prorogacija atitinka vaiko interesą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=201260&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=52760

14