2016 m. spalio 21 d. www.ukzinios.lt

Gedimino Nemunaičio nuotr.

3 p.7 p.3 p.7 p.

Tikėjimo versmėj 2016 m. spalio 21 d. Nr. 20

Projektą remia

Ukmergės kraštą garsinančių žmonių minėtini jubiliejaiSukanka 15 metų, kai Čikagoje

2001 m. spalio 19 d. mirė Petras Vebra, pedagogas, skulptorius. 1936–1939 m. buvo Ukmergės amatų mokyklos direktorius (pasta-tė mokyklos pastatą), 1936–1939 m. – Ukmergės rajono jaunalietuvių vadas. Gimė 1908 m. gegužės 17 d. Radžionių kaime, Kamajų valsčiu-je, Rokiškio apskrityje.

***Sukanka 50 metų, kai Mosėdy-

je, Skuodo rajone 1966 m. spalio 20 d. gimė Adolfas Girdžiūna, pe-dagogas, Ukmergės Antano Sme-tonos gimnazijos direktorius.

***Sukanka 70 metų, kai Pamelny-

tėlės kaime, Jonavos rajone 1946 m. spalio 23 d. gimė Antanas Šimato-nis, inžinierius, pedagogas, poetas.

***Sukanka 85 metai, kai Vaigailių

kaime, Lygumų valsčiuje, Šiaulių apskrityje 1931 m. rugpjūčio 24 d. gimė Vytautas Vaineikis, politinis kalinys, tremtinys. Sovietmečiu Ukmergės rajone Jogvilų kaime Vytauto ir Stanislavos Vaineikių sodyboje įrengtoje pogrindinėje spaustuvėje šilkografijos būdu buvo spausdinamas Lietuvos laisvės ko-votojų sąjungos laikraštis „Varpas“, atsišaukimai bei kita pogrindžio li-teratūra. Mirė 1996 m. spalio 30 d. Palaidotas Jogvilų kapinaitėse.

Vla do Šlai to vie šo sios bib lio te kos Bib liog ra fi jos-

kraš to ty ros sky riaus inf.

Vienose didžiausių Ukmergės rajone – Dukstynos kapinėse – palaidota ir dalis Lietuvos is-torijoje įsiamžinusiųjų. Čia ilsisi kovotojai už Lietuvos laisvę.

Vaidotė ŠANTARIENĖ Pasak Ukmergės miesto seniū-

nijos kapinių prižiūrėtojo Jono Mo-tiejūno, savo istoriją nuo 1977-ųjų skaičiuojančiose Dukstynos kapi-nėse jau palaidota per 8000 žmonių. „Ateityje kapinės bus plečiamos, o tiek vietos, kiek yra dabar, užteks laidoti dar 10–15 metų“, – sako jis.

Pašnekovas girdėjęs ne vien iš kunigų, jog šios kapinės, lyginant su kitomis visoje respublikoje, laikomos vienomis gražiausių ir tvarkingiausių. Tikina, kad šią amžinojo poilsio vietą gamtos prieglobstyje giria ir užsieniečiai. Prisimena prieš kurį laiką viešė-jusių svečių iš Amerikos palygi-nimą, esą čia verta atvykti kaip į vieną iš lankytinų objektų tam, kad nusifotografuotum.

„Pačiam irgi teko svetur ap-žiūrėti tokių vietų. Pavyzdžiui, nustebino vienos kapinės Estijoje, Taline. Ten viskas – grynai miške, vieta miškinga, net pušys neprare-tintos“, – pasakojo pašnekovas.

Tvarko dažnai Dukstynos kapinėse mirusiųjų

ramybę irgi saugo pušys. J. Mo-tiejūnas lygina: pavyzdžiui, Vaiž-ganto kapinėse neretai prisireikia nupjauti vieną kitą medį, nuolatos daug lapų. Tuo metu Dukstynos kapinių didžiausia problema, anot jo, – spygliai.

Tvarkyti kapines padeda se-niūnijoje dirbantieji pagal viešųjų darbų programą. „Kas antrą dieną tvarko, pašluoja, pagrėbia. Seniau paminklininkai palikdavo di-

Mirusiųjų atminimui – ne vien puošnios kapavietės

džiausias krūvas statybinių šiukš-lių – tenka juos pakontroliuoti, bet dabar labiau apsitvarko“, – pasa-kojo kapinių prižiūrėtojas.

Ženklo nepaiso Sako, jog ir automobilių vai-

ruotojai ne visi drausmingi. Dėl jų sulaukiama skundų iš kitų kapinių lankytojų. „Ženklas stovi, auto-mobilių eismas kaip ir turėtų būti draudžiamas, bet vairuotojai ne-paiso, važiuoja pro jį tolyn. Reikia, kad policija labiau pakontroliuotų, nes mes čia neturim galios“, – sako jis. Išimtis, anot pašnekovo, – pa-minklininkai ir neįgalieji.

„Važiuoja daugiau jaunesni – vyresniems lankytojams nekyla minčių pažeidinėti tvarką. Sykį sustojo automobilis prie vartų, iš jo išlipo močiutė. Vairuotojui pa-siūliau vežti ją prie pat, o ji sako – ne, vaikeli, negražu važiuot. Ei-siu“, – prisimena J. Motiejūnas.

Prieš kurį laiką patvirtinus ka-pinių lankymo ir priežiūros tai-sykles, buvo apribotas lankymo laikas. Tačiau, anot jo, didesnių nepatogumų lankytojams tai ne-kelia: „Juk patamsy žmonės ir taip nevažiuoja į kapines. Daugiausia – dieną, perpiet. Tiems, kurie iš toliau, dieną patogiau atvykti.“

Paminklą – sau Prižiūrėtojas pastebi, jog kapų

puošimo tradicijos kinta. Mirusiųjų kapus artimieji puošia įvairiai – pa-gal kiekvieno skirtingą skonį. „Jei-gu per toli gyvena ar nebėra kam lankyti, uždeda plokštes, kad nieko nesodintų. Bet šiaip stengiasi puoš-ti, ir skaldos kokių tik nori spalvų dabar galima matyti kapinėse. Ta-čiau lietuvių juk taip priimta: be gė-lyčių negali būti, o nepapuošti kapai – ne kapai“, – sako jis.

Neatsisakoma ir pompastikos, labai brangių paminklų. Pamena,

kai vienas anykštėnas, apsilankęs Dukstynos kapinėse, pamatė pa-minklą, kuris jam paliko didžiulį įspūdį. Žmogus panoro tokį pat paminklą užsakyti... savo būsimai kapavietei. Prašė padėti surasti kapą prižiūrintį žmogų, kad išsi-aiškintų tokius paminklus gami-nančią įmonę.

Ilsisi partizanai Žvakelės šiame gamtos prie-

globstyje plevena ir ant Dukstynos kapinėse esančių partizanų kapų. Čia pageidavo būti palaidotas ir 2014-ųjų liepą amžino poilsio at-gulęs monsinjoras, partizanų ku-nigu vadintas Alfonsas Svarinskas.

„Partizanų kapavietėse laidoja-ma pagal leidimą. Tik jokio atski-ro paminklo negalima statyti, nes yra vienas bendras“, – pasakojo J. Motiejūnas.

Nukelta į 4 p.

Ukmergės kraštotyros muzieju-je eksponuojama lietuviškos kryž-dirbystės paroda „Mūsų keliuose tesaugo“. Jos autorius – Kolumbi-joje gimę ir augęs, šiuo metu Lie-tuvoje gyvenantis Aleksas E. Kul-vietis. Jis – garsaus mūsų krašte prieškariu kūrusio dailininko E. Ginvill-Kulviečio anūkas.

Vilma NEMUNAITIENĖParodoje – daugiau kaip še-

Senelio paieška iš Kolumbijos atvedė į Ukmergę

šiasdešimt nedidukų koplytstulpių ir kryžių. Visus juos Aleksas E. Kulvietis, dar gyvendamas Ko-lumbijoje, sukūrė iš tropinės me-dienos bemaž per vienerius metus, 2001-aisiais. Sako tuomet taip užsi-krėtė kūryba, kad atsitraukdavo nuo kryželių tik miegoti ir pavalgyti.

Kodėl kryžiai, kaip šis sumany-mas galėjo ateiti į galvą saulėtoje Kolumbijoje gyvenančiam jau-nam vyrui?

Nukelta į 4 p.

Dukstynos kapinės pripažįstamos vienomis gražiausių šalyje. Gedimino Nemunaičio nuotr.

Kryždirbys Aleksas E. Kulvietis darbų parodą surengė Ukmergėje.Vilma NEMUNAITIENĖUkmergėje apšviesta dar vie-

na – Pašilėje esanti šv. Barboros bažnyčia. Neseniai vyko graži šių maldos namų apšvietimo šventė.

Į ją susirinkę žmonės klausėsi parapijiečių surengto koncerto bei eilių, po to buvo vaišinami čia pat verdamu šiupiniu ir arbata. Pasižiūrėti gražaus reginio ir pabūti kartu susirinko per šimtas žmonių.

Klebonas Rimantas Laniaus-kas džiaugiasi parapijiečių kūrybingumu ir dėkoja už

Pašilės bažnyčia išniro iš tamsos

gražius pasirodymus. Dar labiau džiaugiasi išsipildžiusia svajone – apšviesti bažnyčią. Maldos namai nušvis kiekvieną vakarą. Apšvietimas prijungtas prie mies-to elektros tinklų.

R. Laniauskas sakė ne kartą beldęsis į rajono vadovų kabinetų duris su šiuo prašymu, nes mieste pilka ir naktį išnykstanti tamsoje šv. Barboros bažnyčia buvo likusi tokia vienintelė. Projektas buvo finansuotas iš rajono biudžeto ir privačių UAB SMD lėšų.

Per pastaruosius daugiau nei penkerius metus prožektoriais iš

viso jau apšviesti penkeri maldos namai – Švč. Trejybės bažnyčia Ukmergės centre, Šv. Petro ir Po-vilo bažnyčia, taip pat bažnyčios Pabaiske ir Taujėnuose.

Šio sumanymo iniciatorius – UAB SMD vadovas Valdas Petro-nis, kurio vadovaujama įmonė finansavo visų maldos namų apšvietimą. Prie dvejų prisidėjo ir rajono savivaldybė.

„Tokia mintis kilo keliaujant po pasaulį, kur visi maldos namai yra apšviesti, išryškintas jų architektūros grožis. Norėjome, kad taip būtų ir pas mus“, – sako verslininkas.

Pašilės šv. Barboros bažnyčios pastatas nuo šiol sutemus švytės.

Rimanto Laniausko nuotr.

2016 m. spalio 21 d.www.ukzinios.lt4 p. Tikėjimo versmėj

Atkelta iš 3 p.1989–1991 m. šiose kapinėse

buvo perlaidoti 1944–1955 m. Ukmergės apylinkėse žuvę Di-džiosios Kovos apygardos ir Vy-čio apygardų partizanai, kurių pa-laikai buvo likę užkasimo vietose Ukmergėje, Deltuvoje, Šešuoliuo-se, Vidiškiuose, Vaivadiškiuose, Pivonijos šile.

1990 m. atidengtas paminklas ir atminimo lentos 1941 m., 1944–1953 m. sovietiniuose lageriuose žuvusių ir tremtyje mirusių Ukmer-gės apskrities gyventojų atminimui. Autorius – skulptorius Jonas Jagė-la. 1991 m. atidengtas paminklas ir Lietuvos kario kryžiai perlaidotų partizanų atminimui. Autoriai – ar-chitektas Medardas Grigaliūnas ir skulptorius Jonas Žentelis.

Dukstynos kapinės unikalios ir tuo, jog čia yra kolumbariumas. Jis baigtas įrengti pernai gruodį, o oficialiai atidarytas pavasarį. „Ko-lumbariume užimtos dar tik dvi vietos. Naudotis juo ukmergiš-kiams nėra itin aktualu, nes daug kas turi savo įprastas kapavietes arba jas yra rezervavęsi iš anks-to“, – teigia pašnekovas.

Trijuose pastatytuose kolumba-riumuose yra 45 nišos mirusiųjų palaikams. Rajono savivaldybės taryba nustatė vienkartinį kolum-bariumo nišos nuomos mokestį. Mirusiojo palaikų pelenų saugo-jimas čia kainuoja 900 eurų. Niša bus nuomojama 99 metams.

Savivaldybei įrengti kolumba-riumą ir sutvarkyti šalia esančią aplinką kainavo 82 tūkst. eurų. Numatyta ir šių statinių plėtra. Už jau esančiųjų nuomą gautos lėšos bus skirtos kitiems kolumbariu-mams įrengti. Planuojama, kad nišų palaikams Dukstynos kapi-nėse bus iki 200.

Atkelta iš 3 p.Lietuviškai puikiai kalbantis

38-erių metų Aleksas E. Kulvietis pasakojo visuomet domėjęsis savo giminės šaknimis. Kryžiai tapo sa-votišku ryšiu su senelio tėvyne.

Senelis – žymus dailininkasAlekso E. Kulviečio senelis – žy-

mus prieškario lietuvių dailininkas E. Ginvill-Kulvietis (1883–1959).

E. Kulvietis gimė Panevėžio apskrityje, Vadoklių valsčiuje, Alunčių dvare. Rygoje baigė gim-naziją, vėliau baigė Sankt Peter-burgo karališkąją meno mokyklą. Buvo mobilizuotas, dalyvavo Rusų–japonų kare. 1910–1914 m. gyveno JAV, vertėsi fotografija.

Dėl tėvo ligos grįžęs į Lietuvą nusipirko Petrapilyje fotografi-jos kabinetą. Čia sukūrė šeimą su Evelina Kurnevičiūte.

Kulviečių šeima 1918 m. ap-sigyveno Ukmergėje, susilaukė trijų vaikų. Eugenijus įsidarbino Ukmergės valstybinėje gimnazi-joje paišybos mokytoju.

Nuo 1920 m. vadovavo Ukmer-gės skautų tuntui, aktyviai dalyva-vo visuomenės gyvenime. 1928 m. tapo Ukmergės amatų moky-klos direktoriumi. Nuolat dalyva-vo tapybos darbų parodose, buvo gerbiamas menininkas tarp žymių to meto Lietuvos dailininkų.

Deja, Antrasis pasaulinis karas sujaukė menininko ir jo šeimos gyvenimą. 1942 m. buvo vokie-čių mobilizuotas, pateko į diviziją prie Maskvos. Po trijų mėnesių iš vokiečių kariuomenės pasisekė iš-trūkti ir su žmona 1948 m. išvyko į Kolumbiją.

Po metų žmonai mirus tapo našliu. Sulaukęs 67-erių vedė ge-

Mirusiųjų atminimui – ne vien puošnios

kapavietės

rokai jaunesnę kolumbietę Marią Josefą Talero. 1952-aisiais porai gimė sūnus Henrikas. 1959 m. vasario 13 d. E. Ginvill-Kulvietis po sunkios ligos mirė. Meninin-kas per savo gyvenimą yra sukū-ręs kelis tūkstančius paveikslų. Jo tapybos spektras gana platus: jis kūrė religinio turinio paveikslus, portretus, peizažus, miesto krašto-vaizdžius, natiurmortus.

Ieškojo šaknų Ukmergėje prieškariu gyvenu-

sio ir kūrusio menininko anūkas Aleksas E. Kulvietis nuo pat jau-nų dienų domėjosi Lietuva.

Senelio paieška iš Kolumbijos atvedė į Ukmergę

Pirmąjį kryžių senelio atmi-nimui Kolumbijoje prie jo namų Medeljine (Medellin) pastatė 1995 metais.

Vėliau prasidėjo kryželių kūri-mas. O drauge – planai aplankyti senelio tėvynę ir čia gyvenančius artimuosius. 2002 metais atvyko į Lietuvą kaip svečias.

Tačiau pasiliko ilgam. Čia vedė. Nuo 2004 metų su šeima gyvena Kretingoje. Klaipėdos universitete įgijo baltų kalboty-ros magistro laipsnį, dirba ispanų kalbos dėstytoju Klaipėdos uni-versitete ir Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Su žmona

Dana ARNAUDŠį rudenį teko dalyvauti laido-

jimo apeigose Prancūzijoje, tad norėčiau pasidalinti šia patirtimi su tautiečiais.

Prieš keletą metų mirus arti-mai vyro šeimos giminaitei, pirmą kartą stebėjau šarvojimo ir laido-jimo apeigas šioje šalyje ir neat-sistebėjau tradicijų ir papročių skirtumais.

Mirusi giminaitė buvo pašarvo-ta namuose... miegamajame, savo lovoje! Kadangi velionė buvo laisvamanė, tad nebuvo giesmių nei religinės atributikos. Nebuvo jokių vainikų nei gėlių.

Šalia, virtuvėje ir valgomaja-me, gyvenimas tęsėsi. Atvykusieji pareikšti užuojautos buvo priima-mi šiose patalpose. Laidotuvių dieną į paskutinę kelionę palydėti susirinko tik giminaičiai.

Tik tuomet buvo atvežtas kars-tas, į kurį velionės palaikai buvo perkelti laidojimo apeigų tarny-bos. Artimiesiems išreiškus pa-skutinį atsisveikinimą, karstas buvo uždarytas visam laikui, ir mašina pajudėjo į krematoriumą – tokia buvo mirusiosios paskutinė valia.

Krematoriumo salėje giminai-čiai keletą akimirkų gedėjo prie uždaryto karsto, skambant Andre Bocceli dainai, tokiu būdu pa-gerbdami mirusiąją ir jos kilmę. Niekas nepasiliko krematoriume laukti kremavimo pabaigos, tik vėliau patys artimiausieji nuvyko stebėti pelenų krematoriumo sode išbarstymo ir lentelės su mirusios vardu įkėlimo procedūros.

Laidojimo papročiai PrancūzijojeKaip man paaiškino artimieji,

mirusiosios valia išbarstyti pele-nus buvo netradicinė – paprastai pelenai supilami į dėžutę ir lai-dojami kapinėse. Tačiau moteris buvo ypatingai stiprios valios, savo pageidavimus buvo surašiusi popieriaus lape ir jį prisegusi prie dokumentų.

O neseniai teko dalyvauti pa-skutiniame tradicinių ir maždaug katalikiškų apeigų etape. Nuvykę į velionės namus kartu su artimai-siais papietavome, laukdami atve-žant karsto iš už beveik 300 km. Po pietų atvyko keletas kaimynų bei draugų išreikšti užuojautą ve-lionės dukrai.

Pagaliau karstas buvo atvežtas ir pastatytas... sode... artimieji ge-dėjo prie uždaryto karsto, papuoš-to keletu gėlių žiedų. Netrukus ei-sena pajudėjo į bažnyčią – čia pat, vos už 200 m.

Bažnyčioje laukė didelis būrys velionę pažinojusių žmonių, arti-mųjų, draugų.

Pasirodo, norint laidoti su baž-nytinėmis apeigomis, ne taip pa-prasta surasti kunigą. Į šią kaimo bažnytėlę kunigas atvažiuoja vos kartą per savaitę, o jo specialų at-vykimą reikia užsakyti.

Bažnytinės apeigos vyko pa-našiai kaip Lietuvoje, tik kunigo žodį papildė artimųjų pasisaky-mai, o apeigos buvo apvainikuo-tos kaimo himno sugiedojimu.

Išneštas iš bažnyčios karstas buvo pastatytas prie šventoriaus

vartų, kad kiekvienas galėtų atsi-sveikinti su velione, ranka palies-damas karstą.

Stebino, kad nebuvo nešamos gėlės nei vainikai, o keletas atsiųs-tų užuojautai išreikšti gėlių krep-šelių buvo pastatyti prie paruoštos vietos karstui įstatyti. Sakau įsta-tyti, nes karstas nebuvo užkasa-mas po žeme, bet nuleidžiamas į atidarytą cementinį šeimos sarko-

Kristina augina du sūnus – Algir-dą Eugenijų ir Gervydą.

Sieja ypatingas ryšysSu Ukmerge vyrą sieja ypatin-

gas ryšys. Mūsų mieste išliko ne tik kūrybiniai senelio pėdsakai, bet ir jo statytas namas Kauno gatvėje. Aleksas E. Kulvietis ne-slepia – norėtų jį įsigyti ir įkurti senelio muziejų.

Šių metų liepą prezidento An-tano Smetonos dvare Užulėnyje vykusiame pasaulio lietuvių ben-druomenės susitikime Nepriklauso-mybės Akto signataro, pirmojo Lie-tuvos Prezidento Antano Smetonos gimtinėje, buvo pastatytas Alekso E. Kulviečio sukurtas stogastuplis

Autoriaus sukurti kryžiai puo-šia Kolumbijos lietuvių namus ir sodybas. Vienas iš jų pastatytas Kryžių kalne.

Šiuo metu Ukmergės kraštoty-ros muziejuje parodoje eksponuo-jami kryželiai yra neaukšti – apie keliasdešimt centimetrų aukščio. Savo proporcijomis jie atitinka aukštaičių tradicinius kryžius, sto-gastulpius ir koplytstulpius.

Vienintelis didelis kryžius – dau-giau nei 4 metrų – vėliau keliaus į Rusnę tetos Alinos atminimui.

Pasak Alekso E. Kulviečio, juos drožė ir autoriaus senelis, gaminti ir pardavinėti mažus kry-želius pradėjęs gyvendamas karo pabėgėlių stovykloje Vokietijo-je. Nuo tėvynės atplėštiems išei-viams toks kryželis buvo tarytum miniatiūrinė namų peizažo kopija.

Po šimtmečio giminės istori-ja pasikartojo – kryžiai, Lietuvos tautodailė ir kultūra užbūrė mūsų šalyje šaknis įleidusį garsaus kū-rėjo anūką.

fagą, pastatytą čia pat šventoriuje esančiose kapinaitėse ir kuriame buvo numatyta vieta velionei.

Laidotuvių dalyviai karsto įam-žinimo apeigoje nedalyvavo. Gi-minaičiai, svečiai, kaimynai buvo pakviesti į namus pagerbti velio-nę prie kavos, saldumynų ir balto vyno taurės. Pabendravę apie porą valandų žmonės išsiskirstė, o po vakarienės išvažinėjo ir artimieji.

Prancūzijoje gyvenanti ukmergiškė pasakojo, kad prancūzų laidotuvių papročiai smarkiai skiriasi nuo lietuvių.