cmyk

1

cmyk

„Respublikos“ leidinys Nr. 36 (977) 2013 m. rugsėjo 7 d.

PASIRINKIMASKaroliui SaKalauSKui plojimai aidi ir gaiSruoSe

Ugniagesių gretas papildęs Karolis Saka-lauskas įžvelgia panašumų gaisrininko ir aktoriaus darbuose: „Jau teko patirti, kai po gaisro arba eismo įvykio likvidavimo žmonės tau ploja už gerą darbą...“

4

LIETUVOS GAMTAmiKologėS jurgoS motiejūnaitėS netriKdo grybų rinKėjai

Jurga Motiejūnaitė pripažįsta, kad gryname lauke dirbdami mikologai neatsigina dė-mesio, nes... „Kažkuo ne visai įprastu ne visai įprastoje vietoje užsiimame ir dar nešioja-mės peilius ir lupas...“

5

POMĖGIAIuniKali Kunigo mozėS mitKevičiauS abrozdėlių KoleKcija

Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos vikaras M.Mitkevičius, renkantis šventus pa-veikslėlius, įsitikinęs, kad jie visais laikais šildė ir šildo tikinčiųjų širdis.

12

Vilniaus mažojo teatro aktorė Agnė Šataitė, nepabūgusi iššūkio, įniko į naujo spektaklio repeticijas. „Labai keista, kai žmonės nustemba. Ką jūs repetuojate? Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“? Kas čia per seniena!“ Tokios replikos sukelia šypseną, nes Vaižgantas labai gyvas ir labai tinkantis šioms dienoms.“

3

Aktorė Agnė Šataitė: Vaižgantas gyvas

Stas

io Ž

umbi

o nu

otr.

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikasMintys

NUo šiol PaKeliUi

Neįgudusiai akiai gali atrodyti, kad gamta dar tebetarpsta, tebetrykšta gy-vastimi, tebesimėgauja nuolatinio gimi-mo ir gimdymo, nepaliaujamo žydėjimo ir augimo stebuklu. Juk medžiai - dar žali žalutėliai, vėjas dar švelniai, dar bičiuliš-kai taršo jų vešlias garbanas... Ir dangus virš jų vis dar pilnas baltapūkių debesėlių bei paukščių, tiesa, jau pritilusių, jei ir čiul-bančių, tai tik prigesintais balsais, tarsi prisibijant pabudinti kolei kas nemato-mą, bet jau aiškiai juntamą grėsmę...

Nors tamsžalę spalvą įgavusios pie-vos dar tebeknibžda žiogų ir plaštakių miriadais, nors žemė dar tebealsuoja ši-luma, o saulė dar nešykšti pasauliui jau-kių, guodžiančių šypsenų, kiek gerėliau įsižiūrėjęs jau gali pastebėti kad visa - net ir šiluma, net ir vis dar tebesiskleidžiantys, tebekvepiantys žiedai - jau tik dekoracija, imituojanti bėgusią ir nepavejamai nubė-gusią pasauliu gyvastį.

Visa, kas kunkuliavo nenustygdami savy, sprogo žiedais ir lapais, stiebėsi link ekstazės ir bučinio, link galimybės gyven-ti dar smarkiau, dar pilniau, dar tikriau, jau pasisotino, aptingo, susitaikė su svajų neišsipildymu, galimybių ribomis... Kam buvo lemta išdygti, jau išdygo, kam buvo skirta sunokti, sunoko... Vaisiai ir lapai jau tik kabo ant šakų, nebealsuodami, nebe-sukdami gyvybės rato, nebesiverždami pirmyn, jau nebe su nekantra - tik su bai-me laukdami ateities.

Žvelgdamas į vietomis nurudusius šienu kvepiančius žolės kuokštus dar ga-lėčiau ramintis, kad tai nuo sausros ir karščio, sekdamas akimis zigzagais liūd-nai besileidžiantį geltoną lapą, - įtikinėti save, jog tai tik vėjo nupūstas liepžiedis ar ryškiaspalvis drugys, nuo šakos kylan-tis skrydžiui, - meluoti sau, kad vasara tik trumpam stabtelėjo atsikvėpti, nusnūsti, o paskui vėl ims dūkti su nauja energija, dar didesniu pasiutimu... Tačiau net ir šios savitaigos seansams pernelyg vėlu: kaži kas giliai manyje jau aiškiai žino, kad jokio nubudimo, jokio antrojo kvėpavimo, jokio naujo gyvybės antplūdžio nebus - tik sau-lės šypsena tolydžio nukraujuos, virsdama šiurpia skausmo grimasa, kiek pasūku-riavę žvarbėjančioje padangėje paukščiai išplasnos paskui gandrus, jau šią akimirką tolstančius nuo mūsų, lyg nuo pasibaigu-sio kino filmo, dar kiek pasisups bedvasiai lapai ant šakų, kol jų šnaresys vėjyje toly-džio pavirs sausu braškesiu...

Kaip niekad artimas šiemet esu šiam vasaros skutais apkamšytam ankstyvo rudens peizažui, kaip niekad gerai su-prantu gelstančių medžių, išskrendančių paukščių, besitraukiančios šilumos kal-bą... Visa savo esybe juntu: šį kartą jau nebesu tik atsietas stebėtojas, rudens žen-klais ir blankstančiomis vasaros dekoraci-jomis gebantis tiesiog gėrėtis, - pirmąkart gyvenime esu peizažo dalis, kandama rudens lygiai su pievomis, byranti lapais, dūzgianti drauge su išvarytais iš avilių tranais...

Juste juntu, kaip ruduo savo sunkią plaštaką deda man ant peties ir vedasi drauge. Ilgai dar vesis. Per dar tik ateisian-čius pavasarius ir vasaras, per tirpsmo ir žydėjimo šventes, saulės atokaitas ir kve-piančią žolę... Tik jau nebepaleisdamas, nebeišleisdamas iš savojo glėbio - nuo šiol mums jau iki pat pabaigos pakeliui.

Tikiu, manieji lapai, žali ir gaivūs, kurį laiką dar pasisups ant šakų. Žvaigždele gal dar blykstelės ir vienas kitas susivė-linęs žiedelis... Ir tik arčiausiai esantys pastebės, kaip jų šnaresys vėjyje tolydžio virsta sausu braškesiu.

Rimvydas StankevičiuSParengė Deimantė ZaiLSkaitĖ

„Atėję iš sapnų aborigenai“ - taip pavadinta vakar sostinės Pamėnkalnio galerijoje atidaryta spalvinga ir paslaptingais ženklais išmarginta kaunietės tekstilininkės Zinaidos Irutės Dargienės (77 m.) paroda. Kodėl aborigenai? Kodėl būtent jie paakino dailininkę sukurti visą galeriją kilimų ir tapybos ant šilko darbų?

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

„Nesvarbu, ar mūsų protėvių, ar kitų tolimų kraštų kultūra, man ji yra įdomi. Pamaniau, kad ir Aus-tralijos aborigenų gyvenimas bei tradicijos išlikusios iki šių dienų, gali padėti nūdien, atgaivinti mū-sų technikos amžiaus stebuklais paveiktą dvasią. Smalsumas yra mano kūrybos varomoji jėga“, - pasakoja parodos autorė, kuri prieš trejus metus kelis mėnesius buvojusi Australijoje parsivežė neišdildomų įspūdžių. Dailinin-kė aborigenų menu susidomėjo dar anksčiau, negu pateko į šį egzotišką žemyną. Pirmiausia ji pamatė parodą Tel Avivo dailės muziejuje ir susižavėjo aborigenų meno geometrinėmis formomis, spalvų derme, dekoratyvumu, o nesuprantami ženklai viliojo su-sipažinti su jai tuomet dar neži-noma meno filosofija. Kai nuvy-ko į Australiją ir daug ką pamatė savo akimis, pabuvo muziejuose, galerijose, o daugiausiai įspūdžių pasisėmė iš tarptautinių aborige-nų meno festivalių. Z.I.Dargienė pamanė, kad ir Lietuvos abori-genai su savo senaisiais pago-niškais papročiais bei atgimusiu baltiškuoju menu galėtų juose da-lyvauti ir būtų įdomūs ne tik ten gyvenantiems tautiečiams.

Parodoje dėmesį patraukia keletas darbų, kuriuose vaizduo-

jama gyvatė. Įspūdingas kilimų triptikas pavadintas „Gyvenimo geismas“. „Gyvatė, kaip jūs ži-note, įvairiose šalyse yra tam tikras simbolis. Ir aborigenams, ir lietuvių mitologijoje gyvatė yra sveikatos, seksualumo, gyveni-mo energijos simbolis. Saulės, žvaigždės, augaliniai motyvai bei kai kurie kiti ženklai sutinkami ir jų kultūroje, ir mūsų. Simbolių ir ženklų kalba būdinga ir kitų šalių

senosioms kultūroms. Tad lygin-dami tuos iškalbingus senuosius aborigenų ženklus ir atrasdami bendrumų suvokiame, kad Žemė mums visiems yra viena ir ją rei-kia saugoti“, - kalba menininkė.

„Jeigu ateityje dar turėsiu energijos, tai su bendramintė-mis tekstilininkėmis, kurios Kau-ne yra susibūrusios į savotišką klubą „Esam“, kursiu darbus, kuriuose įamžinsime senovės

baltų ženklus. Mūsų idėją galė-tų paremti Kultūros ministerija. Tuomet galėtume tuos darbus pristatyti aborigenų festivaliuo-se kitose šalyse ir taip garsin-ti Lietuvos vardą pasaulyje“, - apie savo kūrybines svajones kal-ba dailininkė, surengusi jau 36-ąją savo kūrybos parodą.

Įspūdingas buvo ir parodos atidarymas: buvo rodomas daili-ninkės sukurtas filmas apie Aus-tralijos senųjų gyventojų kultūrą ir meną, skambėjo muzikanto Artūro Sinkevičiaus tradiciniu aborigenų pučiamųjų instrumen-tų didžeridū (didgeridoo) atlie-kama melodija. Z.I.Dargienė yra padariusi ir daugybę nuotraukų, ji sako, kad galėtų surengti ne vieną fotografijų parodą, bet tam, žinoma, reikia daug laiko ir pini-gų. O kol kas menininkė kviečia Pamėnkalnio galerijoje pasigėrėti tekstilės ir kitais darbais, kuriuose prie aborigenų meno dera ir indo-europietiškos - baltiškos kultūros

Kas Ką žada

Jonas VAITKUS

lietuvos rusų dramos teatre žiū-rovai išvys netradicinę „eugenijaus onegino“ premjerą: garsusis rusų romantiko aleksandro Puškino kū-rinys suskambės teatro scenai neį-prasta Sergejaus Prokofjevo muzika, kurią kompozitorius specialiai parašė garsiojo rašytojo šimtosioms mirties metinėms paminėti, tačiau dėl sovie-tinės cenzūros scenos ji nepasiekė. Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, tai rimtas kūrinys, reikalaujantis paieš-kos. Jis akcentuoja, kad realizuoti tokį kūrinį scenoje be galo atsakinga, tačiau kartu labai įdomu.

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

Aborigenų ir baltų ženklų giminystė

Kas Kuo tapo

Kristina BRAzAUSKIeNė

Prezidento našlė Kristina Brazaus-kienė priėmė iššūkį tapti viena iš didžiausio kulinarinio šou „Skonis“ teisėjų. Didžiulę patirtį maitinimo įstaigoje sukaupusi moteris prisi-pažįsta, kad jai nepaprastai patinka gaminti, ir apgailestauja, kad dabar neturi kam. Pirmą kartą į televi-ziją žengianti ne svečio, o laidos šeimininko teisėmis prisipažįsta, kad viešėdama užsienyje gali kur nors knygyne praleisti po kele-tą valandų, besirinkdama knygas apie virtuvę, serviravimą, svečių aptarnavimą.

Kas Kam ruošiasi

Renata ŠeReLYTė

artėjant filmo „Vardas tamsoje“, kuris sukurtas pagal to paties pavadinimo Renatos šerelytės romaną, premje-rai, lietuvos rašytojų sąjungos leidy-kla nusprendė išleisti antrą knygos leidimą ir kartu su Vilniaus knygų fes-tivaliu pristatyti jį plačiajai visuome-nei. Romano pristatymas, kuriame dalyvaus pati autorė Renata šerelytė, įvyks Vilniaus knygų festivalio metu rugsėjo 13 d. Vilniaus dailės akade-mijos dizaino ir inovacijų centre „Tita-nikas“. Susidomėjimo sulaukusiame R.šerelytės romane vyrauja detekty-vinės fabulos elementai.

Kas Ko lauKia

Vaidas BAUMILA

atlikėjo Vaido Baumilos laukia įdo-mus darbas teatro scenoje - spalio mėnesį „Domino“ teatras prista-tys muzikaliausią metų projektą - daugybę apdovanojimų pelniusią muzikinę komediją „Paskolinkite tenorą“, kurioje žiūrovai išvys intri-guojančią Vaido Baumilos, Deivio ir Rafailo Karpio trikovę. Žiūrovų abejingų nepaliks sudėtingos vo-kalinės partijos, temperamentas, beprotiškas ritmas scenoje, praban-gūs kostiumai, visiškos katastrofos grėsmė ir pagauta sėkmė.

n Dailininkė Z.i. Dargienė susižavėjo aborigenų menu

cmyk

3

cmyk / 3

Deimantė ZaiLSkaitĖ

- Už jautrią vaidybą spektak-lyje „Dostojevskis vaikams“ ta-pai „Vasaros 2013“ festivalio laureate. Ar šis įvertinimas tau paglostė širdį?

- Tikrai buvo laimės pilna die-na, nes labai svarbu, kai įvertina už tavo darbą ir už spektaklį, kurį su didžiausiu malonumu repetavome. F.Dostojevskis man labai artimas autorius, net ir baigusi repeticijas toliau skaitau. Manau, rašytojo kū-rinius reikia skaityti ne vieną kartą, nes jo tekstuose labai daug užko-duota, todėl vis dar neatsitraukiu nuo šio įdomaus autoriaus. Minėtas spektaklis buvo ne mėnesio darbas, o ilgai brandintas, todėl labai smagu už jį gauti įvertinimą. Ir režisieriui svarbu, kad jo aktorė laimėjo prizą. Bet, aišku, pasidžiaugi vieną dieną ir paskui vėl eini į kovą, vėl grįžti prie darbų.

- Kaip priėmei iššūkį nuo F.Dostojevskio kūrybos peršok-ti prie J.Tumo-Vaižganto?

- Kaip tik grįžome po vasaros atostogų ir pradėjome repetuoti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, režisierė - Gabrielė Tuminaitė. Mano vaidmuo - Severiutė. Šiaip labai keista, kai žmonės išgirdę paprastai nustemba: ką jūs darote? Ką repetuojate? Vaižganto „Dėdes ir dėdie-nes“? „Kas čia per seniena“, - stebisi jie. Tokios replikos šiek tiek sukelia šypseną, nes Vaižgantas labai gyvas ir labai tinkantis šioms dienoms.

- Ar prisimeni, kokį įspūdį šis kūrinys paliko mokyklos suole?

- Vaižganto kūrinius skaičiau mokykloje kaip privalomą literatūrą, tačiau nevadinčiau to skaitymu, nes viskas jau seniai buvo pa-miršta. Perskaitai kūrinį ir po kurio laiko jį pamiršti, kai prireikia, vėl grįžti. Bet kai da-bar perskaičiau šitą kūrinį, net pati nustebau: jis man padarė labai gerą įspūdį.

Iš pradžių buvo keista Rimo Tumino užduo-tis: darykite lietuvišką klasiką. Peržvelkite ro-manus, noveles, apsakymus, taip pat ir pjeses - tokia užduotis buvo mesta režisieriams. Aišku, mes visi žiūrėjome ir skaitėme, daug kam, ir man pačiai, atrodė, kad nėra ko atsi-rinkti iš lietuviškos klasikos, kai tiek gerų pasaulinės literatūros kūrinių. Bet kai pra-dėjome skaityti, žiūrėti, supratome, kad tai - mes patys. Ir Vaižgantas nėra jokia seniena. Jis mumyse šiandien gyvena. Tos temos ir šiandien aktualios - tai žmogaus prigimties, jo esybės, jo būties temos. Lygiai tas pats gali vykti ir mieste, ir kavinėje, ir mūsų namuose, ištaiginguose ar neištaiginguose, nes tai yra visiems bendros problemos. Man atrodo, pagrindinis dalykas, apie ką Vaižgan-tas kalbėjo savo kūrinyje, - tai žmogus, jo li-kimas, susitaikymas su savo likimu. Tai yra kertiniai kūrinio taškai, kurie turėtų išlikti ir pačiame spektaklyje.

- Ar tiki likimu? Ar tiki, kad žmogus gali kažką savo gyvenime pakeisti, ar viskas jau yra nulemta aukštesnių jėgų?

- Aš tikiu likimu, bet tikiu, kad kažką galima ir pakeisti, tik nežinau, ar to reikia. (Šypsosi.)

- Tavo biografijoje yra įdomus faktas, kad mokeisi K.Paltaroko katalikiškoje mokykloje, taip pat vaikystės metais esi giedojusi bažnyčios chore. Kiek tau svarbus tikėjimas?

- Aš esu katalikė, tikiu Dievą, stengiuosi nueiti į bažnyčią ir pasimelsti už artimuosius, pabūti su savimi. Mano tėvai ir seneliai yra tikintys žmonės. Manau, tai yra tradicijos da-lis, kartu ir savotiškas stiprybės šaltinis. Man džiaugsmas - tikėti, baisiausia, kai susvyruoja tikėjimas, o dienų gyvenime būna įvairių.

Tiesa, bažnyčioje vykstančios pamaldos irgi ne mažesnis teatras, kuris lygiai taip pat mus veikia. Jeigu koks labai įdomus kunigas aukoja mišias, tai argi prastesnis būna teatras?

- Nebaugino, kad Vaižgantas - kunigas ir gali pasirodyti per daug di-daktiškas?

- Kaip tik ne. Jis ne tik kūryboje, bet

ir gyvenime buvo nestandartinis kunigas. Neseniai baigiau skaityti labai gerą knygą apie Vaižgantą ir jo gyvenimą. Tai išsami jo biografija ir kelias į kunigystę.

Įstrigo, kad jisai mėgo pasijuokti iš uolių tikinčiųjų: tikėti reikia ne žodžiais, o darbais. Jis nebuvo davatkiška asmenybė, dėl to jo gyvenimas buvo labai sudėtingas. Jam prikai-šiota, esą nusižengia kunigų įstatymams, yra ne katalikas, jis buvo išvadintas kone eretiku, nes slapta sutuokdavo įsimylėjėlius. Vaižgan-tas buvo tikras žmonių gynėjas. Kai skaitai „Dėdes ir dėdienes“, matai, kaip jisai kalba apie moterišką žavesį, apie žybčiojančias blauzdas. Atrodo, iš kur jis taip moka, taigi yra kunigas. Vaižgantas nebijojo gana atvirai rašyti ir kalbėti apie fizinę trauką, pavyzdžiui, kas atsitinka tarp Severijos ir Rapolo Geišės. Man atrodo, negalima sakyti, kad Vaižgantas buvo pirmiausia kunigas, o tik paskui rašyto-jas, man atrodo, kad pirmiausia Vaižgantas - rašytojas.

Pats jis savęs nelaikė ypatingu rašyto-ju, nors man atrodo, fantazijos jam netrū-ko. Vaižgantas net pavydėjo broliui, esą šis talentingesnis, jeigu tik nebūtų tin-ginys. Jo brolis pasakodavo daug įdomių istorijų, kurios linksmindavo kaimiečius, o Vaižgantas uoliai užrašinėjo. Jis sakė:

„Aš ne rašytojas, aš tik pasakoju tai, ką matau“. Kitas dalykas - kaip kunigas, jis prisiklausydavo išpažinčių ir paskui jau turėdavo ką parašyti. (Šypsosi.) Bet šiaip labai įdomi Vaižganto biografija.

- Ar bijai vienatvės, kurią „Dėdėse ir dėdienėse“ patiria vienas pagrindinių veikėjų My-koliukas?

- Bijau vienatvės, bet labai daž-nai jinai ir praverčia. Man atrodo, įvairiais gyvenimo etapais mes kar-tais irgi jaučiamės tokie pat vieniši.

- Esi R.Tumino kurso auk-lėtinė. Koks jausmas apima dirbant su jo dukra?

- Su Gabriele labai smagu dirb-ti, nes tai visiškai darbui atsiduo-dantis žmogus. Tu nebaigi repe-ticijos su skambučiu, dažniausiai baigiasi repeticija ir prasideda ilgi pokalbiai apie darbą, todėl galima sakyti, kad dirbi dvidešimt ketu-rias valandas per parą. Tai smagu, nes jauti, kad kuri. Režisierė yra labai kūrybiškas žmogus: viską, kas aplink gyvenime vyksta, ji su-geba kaip magnetas sutraukti, vis-ką pasiimti iš aplinkos ir iš tavęs kaip žmogaus. Visiškai nesvarbu, kokios nuotaikos ateini, būna įvai-rių nuotaikų, ji sugeba nenuneigti tavęs, o atvirkščiai - sužadinti tau

kūrybiškumą.Man atrodo, ir R.Tuminas, ir Gabrielė

moka uždegti aktorių, sužadinti vaizduotę ir paskatinti degti savo darbu. Mes kaip iš bendro katilo išbridusios. Gal pirmais stu-dijų metais, kai Gabrielė įstojo, ir buvo po-žiūris, kad tai R.Tumino dukra, bet paskui visi susigyvenome ir to visiškai nebesu-reikšminame.

- Ar jau matai savo kuriamą hero-ję?

- Procesas vyksta - kažkur toli matyti jau praeinanti, prabėganti, kaip sako Vaiž-gantas, bekrembliaujanti Severija. Kai kuriu personažą, man norisi atrasti kuo daugiau jo spalvų, pirmiausia ištraukti tai, ką autorius apie jį mąstė.

Jau rodėme pirmąjį eskizą ir sulaukėme pasisekimo, pritarimo. Teatras labai džiaugia-si, kad tai darome, aišku, džiaugiamės ir mes, kad šiais laikais turime tokią prabangą repe-tuoti tiek, kiek norisi. Šitas spektaklis bus rodomas etapais, žiūrovai, manau, irgi turės galimybę ateiti į atviras repeticijas. Kai vy-ko pirmoji eskizo peržiūra, daugiau dalyvavo teatro žmonės, bet kitame etape jau tikriau-siai galėsime pasikviesti žiūrovų. Kurdami šį spektaklį, sukame šiek tiek kitu kampu: nori-si dirbti iš lėto, neskubant, ramiai. R.Tuminas, studijų metais paklaustas, režisieriau, kaip švęsime Kalėdas, yra atsakęs: „Tyliu, ramiu darbu“. Mes irgi dabar manome, kad čia - mūsų šventė, kad švęsime tyliu, ramiu darbu.

prisipažinimaij/b žmonės

Vaižgantas nėra jokia seniena. Jis mumyse šiandien gyvena. Tos temos ir šiandien aktualios - tai žmogaus prigimties, jo esybės, jo būties temos

Aktorė Agnė Šataitė: Vaižgantas

gyvas„Vaižgantas labai gyvas ir labai tinkantis šioms dienoms“, - neabejoja Vilniaus mažojo teatro aktorė Agnė Šataitė (27 m.),

repetuojanti pagal Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį „Dėdės ir dėdienės“ režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklyje.

Stasio Žumbio nuotr.

4

cmykcmyk4

„Baigiau ir narų kursus, tad dabar esu ugniagesys gelbėtojas naras“, - džiugiomis naujienomis dalijasi iš televizijos atpažįstamas Karolis Sakalauskas (30 m.), kuris mūsų šalyje toks vienintelis aktorius, kas ketvirta para gelbėjantis žmones gaisruose ar eismo įvykiuose.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

- Kuo jus, aktorių, taip sužavėjo ugniagesio profesija? Juk čia nesuvai-dinsi, kad gesini gaisrą, iš tikrųjų turi jį užgesinti.

- Aš visą laiką žavėjausi ugniagesio pro-fesija - tais žmonėmis, kurie dirba tokį at-sakingą darbą. Ir gaisrinės, važiuojančios su sirenomis gatvėmis, man visą laiką keldavo šiurpą. Galvodavau, kaip baisu, bet kartu kaip įdomu, žinant, kad skubama į nelai-mės vietą - į gaisrą ar eismo įvykį - padėti žmonėms. Kai dar buvau vaikas, lėkdavau su dviračiu paskui ugniagesių mašinas, kad pasižiūrėčiau, kur jie važiuoja. Man visada atrodė, kad toks darbas, reikalaujantis di-delės ištvermės ir psichologinio pasirengi-mo, man labai patiktų. Ir aš nusprendžiau jį išbandyti, tik nežinojau, kad taip nelengva ten įstoti. Dabar jau pasikeitė nuomonė apie mūsų darbą, bet anksčiau žmonės skeptiškai žiūrėdavo į ugniagesio profesiją - galvodavo, kad tokią specialybę renkasi neišsilavinę, neišsimokslinę žmonės, nes iš karto baigęs dvylika klasių gali ten stoti. Dabar požiūris po truputį keičiasi, vis daugiau žmonių, tu-rinčių aukštąjį išsilavinimą, stoja į ugniagesių specialybę. Jau beveik metai, kaip aš dirbu ugniagesiu, ir kol kas nesigailiu.

- Ar aktoriaus darbas kuo nors pa-našus į ugniagesio?

- Aš galiu pasakyti, kuo panašus: pavyz-džiui, teatre po spektaklio didžiausia palai-ma, kai aktoriui ploja didelė minia žmonių. Tai jau teko patirti ir gaisrininko darbe, kai po gaisro arba eismo įvykio likvidavimo žmonės ploja tau už gerą darbą. Jausmas irgi nepaprastas. Neseniai po avarijos irgi žmonės plojo, tai visi kolegos susižvalgėme ir nusišypsojome.

- Ar jums pasitaikė, kai gesinant gaisrą nepavyko išvengti aukų?

- Gaisruose man dar neteko. Bet la-bai dažnai būna, kad, namie kilus gaisrui, žmonės patys bando gesinti - pusę valan-dos gesina, apdega patys, o kai mato, kad ugnis vis labiau plinta, tik tada paskambina ugniagesiams. Šie atvažiavę jau randa atvira liepsna degantį namą ir šalia stovintį apde-gusį šeimininką. Vieną kartą taip ir buvo: atvažiuojame naktį, atrodo, stovi tamsiaodis, bet įsižiūrėjau, kad žmogus visas apdegęs - veidas aprūkęs, plaukai nusvilę, rankos apdegusios. Stovi jis žiemą basas ir rusiš-kai šaukia: vyrai, greičiau pilkite vandenį. Tokiomis situacijomis patartume blaiviai įvertinti situaciją, ar gaisrą užgesinsite pa-tys, ar verčiau iš karto kviesti pagalbą ir tada bandyti pačiam kažką daryti. Aš siū-lau pastarąjį variantą. Dažniausiai žūsta girtaujantys, rūkantys lovose ir, be abejo, vaikai, kurie negali patys išeiti iš patalpos ir dažniausiai slepiasi po lovomis. Ugniage-siams ilgiausiai atmintyje išlieka, kai žūsta mažamečiai. Todėl ir per televizijos laidą „Ugnies tramdytojai“ stengėmės pamokyti, kad tėvai tiesiog kalbėtų su vaikais, jog ne-laimės atveju reikia bėgti ir šauktis pagalbos ir nors, gink Dieve, nesislėpti.

- Ar jus tenkina ugniagesio atlygi-nimas?

- Kai reikia mokėti už komunalines pas-laugas, dengti paskolas, pirkti maistą ir mo-kėti už vaikų (5 metų Ajus ir beveik ketverių Elija - red. past.) darželį, kaip ir daugeliui žmonių atlyginimas kelia juoką. Nieko ne-duoda, kai žmonės gražiuoju reikalauja ir nuoširdžiai sako, - na, jūs supraskite, kad mūsų darbas pavojingas, o mes neturime net elementariausių priemonių: batų, pirštinių,

uniformų, šalmų mums trūksta. Metai po metų tos vidaus tarnybos prašo, skundžia-si, piketuoja, bet jų vis tiek niekas negirdi.

Kalbant apie valdžią, nesuvokiu, kaip gali būti toks požiūris į mūsų darbą, o reikalavimai mums keliami labai dideli. Visai neseniai buvo rimtas žinių patikrinimas, buvo žiūrima, ar per minutę apsirengei ir išvažiavai, ar diržą užsisegei, ar pirštines užsimovei, ar nepamir-šai šalmo. Bet jeigu gaisro vietoje išlipsi be pirštinių ir pasakysi, aš neturiu pirštinių, tai gal ir nieko tokio... Sakys, tai savo nusipirk. Tai va, visi senieji ugniagesiai tyli ir verkia, o jaunimas dar kažkaip laviruoja, ieškosi kito darbo, naktimis dirba kokioje apsaugoje. Save kankina, alina, bet dar kol kas tyli. Kas būtų, jei jaunimas atsisakytų dirbti ir išvažiuotų į užsienį? Daug kas taip kalba ir mano pa-mainoje: jeigu tik gaunu pasiūlymą, iš karto metu darbą ir išvažiuoju. Kiek žmonės gali save kankinti? Ne vien tik į pinigus žiūrint, svarbiausia - kad kitoks požiūris būtų į tave, kad tave gerbtų kaip ugniagesį.

- Bet greičiausiai viską atperka pap-rastų žmonių įvertinimas?

- Be abejo, jaučiame žmonių įvertinimą. Jau daug metų ugniagesiais žmonės pasitiki labiausiai - tiek nepasitiki nei policija, nei medikais, ant kurių dažnai krinta korupcijos šešėlis. O ugniagesiai nei kyšius ima, nei ką - gi po gaisro nepasakysi: na, duok man šimtą litų. Yra buvęs atvejis, kai iš medžio iškėlus katiną mergaitė ištiesė 50 litų. Be abejonės, atsisakėme priimti, nes mes esame davę priesaiką dirbti Tėvynės ir žmonių gerovei, o ne kad paskui mums būtų atsiskaityta. Na-tūralu, kad žmonės mums jaučia pagarbą. Po iškvietimo Vilniaus mieste, kur mūsų rajo-nas, mes per kelias minutes atvažiuojame į įvykį ir operatyviai dirbame iš karto, steng-damiesi išgelbėti žmonių gyvybes, paskui - turtą. Gaisro metu stovintys žmonės dažnai stebisi: Dieve, koks jūsų darbas yra sunkus. Ir iš tikrųjų paskui sėdi pavargęs ir galvoji: o čia tai darbas. Daug labiau išsikrauni fiziškai, emociškai ir adrenalino pasisemi daugiau negu kokioje sporto salėje. Po tokio darbo jau grįžti nusikalęs ir galvoji, kad šiandien jau daugiau niekur nenori važiuoti, bet pra-eina diena, pailsi ir vėl esi pilnas jėgų: tik važiuojame, vyručiai.

- Jus traukia ne tik prie ugnies, bet ir prie vandens...

- Dabar aš esu ir ugniagesys gelbėto-jas naras, dirbu būtent Antakalnyje 6-oje komandoje, kur bazuojasi ir narai. Važiuo-jame ieškoti ir nuskendusių objektų bei skenduolių arba gelbėti skęstančiųjų. Tai irgi sunkus darbas, labai prastas matomu-mas mūsų ežeruose, kartais vos matai per gerą sprindį, tenka nematant dumble šliaužti dugnu ir ieškoti žmonių. Bet vėlgi - tai mane traukė, viliojo ir neseniai baigiau du su puse mėnesio trunkančius narų kur-sus Klaipėdoje.

- Ar iš žmonos Jolantos išgirstate, kad jums tapus ugniagesiu gelbėtoju už jūsų pečių jaučiasi ypač saugiai?

- Panašių kalbų yra buvę. Namie pasakoju ir apie gaisrus, ir apie avarijas, kaip žmo-nės per neatsargumą prisidaro nuostolių ir panašiai, tai žmona kiekvienoje situacijoje stengiasi būti atsargesnė. Kalbu apie tai, kad jeigu aš darbe ir - neduok Dieve - namuose kyla gaisras, ką reikia daryti pirmiausiai. Mokau, jeigu gaisras apačioje, tai jūs per apačią jau neišeisite, nes visa apačia bus pilna dūmų, todėl atsiminkite, kad viršuje dar yra durys ir langai. Visus dalykus su žmona esame nuo A iki Z aptarę, nes mūsų namas yra gana senas, medinukas. Kaip ir per savo laidą mokėme, kiekvienam žmogui bent vieną kartą gyvenime reikėtų paban-dyti užrištomis akimis evakuotis iš savo gyvenamo būsto. Tai žmona sako: gerai, gerai, bet aš džiaugiuosi, kad tave turiu ir jeigu kas, žinau, kad tokioje situacijoje tu tikrai nesutriksi.

- Ar pačiam yra tekę degti?- Ne, degti pačiam neteko, nors mėgstu

pakūrenti laužus, bet visą laiką laikausi sau-gumo reikalavimų, žiūriu, kad šalia turėčiau kokį vandens šaltinį ar būčiau prisijungęs laistymo žarną, jeigu kas atsitiktų. Žmonės labai dažnai tvarkydami aplinką uždega lau-žą ir išeina. Arba nueina namo, sugrįžta po kurio laiko ir žiūri, kad jau dega jų namo viena dalis, tvartas, kluonas ar sandėliukas. Dar didesnis absurdas su žolės deginimu kiekvieną pavasarį. Negaliu pasakyti, kad žmonės tingi nusišienauti, bet lauką nu-šienauti kainuoja nemažus pinigus, jau ne tie laikai, kai anksčiau eidavo ir hektarus rimti vyrai su dalgiais šienaudavo. Dabar - padega. Tai kiek kartų važiuojame, kai nuo žolės jau užsidegė šalia stovinčios malkos, šalia stovintys ūkiniai pastatai. Kartą atva-žiavome pas vienus žmones, o jie jau nusi-rengę savo striukes, su jomis gesina žolę, nes iki namo likę vos penki metrai. Taigi žmonių požiūris į kai kuriuos dalykus dar labai kvailas.

Nelaimės atveju reikia bėgti ir šauktis pagalbos ir nors, gink Dieve, nesislėpti

pasirinkimasj/b žmonės

Aktorius

ovacijų sulaukia ir gaisruose

Karolis Sakalauskas

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

cmyk

5

cmyk / 5

lieTuvos gamTaj/b Tema

Gamtos tyrimų centre dirbanti mikologė Jurga Motiejūnaitė (51) šypsosi pasakodama, kad lauke dirbantys mikologai, klūpstomis vaikštantys aplink grybą su didinamuoju stiklu, traukte traukia aplinkinių dėmesį. Netgi dirbant mikroskopais laboratorijoje dėmesio neapmąžta, nes tada užplūsta smalsuoliai telefoniniais skambučiais, juk lietuviai ne veltui pasižymi kaip aistringi grybautojai, kuriems įdomu viskas, kas susiję su grybais.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Mokslininkės netrikdo grybų rinkėjai

Išeidama pasivaikščioti miko-logė gali lengvai praeiti pro grybą. „Jeigu tai labai gerai žinomas gry-bas, tai kurių velnių man į jį žiūrė-ti, vis tiek aš gerai žinau, kas tam ar kitam grybui yra būdinga. Be to, tarp kolegų esame pasiskirstę, kiekvienas tyrinėjame savo grybų grupę, mano sritis - kerpės ir ant kerpių bei samanų augantys gry-bai. Įdomūs tie grybai, kurie auga ypatinguose ir retuose biotopuo-se, pavyzdžiui, senuose miškuo-se, kalkingose pievose, kartais pelkėse. Pats gražiausias tyrimų momentas, kai žiūrėdami pro mi-kroskopą randame ką nors naujo, įdomaus, nepaprasto, ypač jeigu dar pavyksta aptikti kokią retą rūšį, sa-kykime, naują Lietuvai arba naują mokslui“, - pasakoja biomedicinos mokslų daktarė.

J.Motiejūnaitė prisipažįsta, kad su grybų tyrinėjimu savo gyveni-mą susiejo visai atsitiktinai. „Kai pradėjau dirbti Botanikos institu-te, man visai netikėtai pasiūlė tirti grybus, tuo metu dar studijavau da-bartiniame Lietuvos edukologijos universitete. Iš pradžių tas darbas neatrodė labai patrauklus, bet kuo toliau dirbi, tuo labiau matai ne-paprastai plačią grybų įvairovę, - grybai drauge su vabzdžiais yra patys gausiausi, patys įvairiausi organizmai Žemėje. Taip įsitikinau, kad grybai - tikrai vieni iš įdomiau-sių organizmų studijuoti, - sako mokslininkė, niekada ypatingai nemėgusi grybauti. - Pavyzdžiui, grybai, galima sakyti, yra inter-netinio ryšio išradėjai, nes miške sudaro tinklą, kuris per mikorizę (pastovus, specifiškas ryšys tarp augalo ir grybo - red.past.) sujungia pačius įvairiausius augalus, sakyki-me, pušį - su meškauoge ar beržu. Labai juokiausi - kažkur perskaičiu-si skundą, kad dešimt metų žmogus pila baravykų liekanas po obelimi, o baravykai kaip neauga, taip neauga. Bet grybai mikorizės požiūriu yra specializuoti. Pavyzdžiui, dauguma baravykų sudaro mikorizę su puši-

mi, bet su obelimi nesudaro, todėl galima šių grybų liekanas pilti iki pasaulio pabaigos, niekada ten ne-užaugs nei baravykai, nei lepšiai, ir viskas“.

Kadangi mikologams tenka darbuotis ne tik mikroskopu, bet ir gryname ore, braidant po miš-kus, pievas ar netgi pelkynus, ar jų darbui netrukdo paprasti grybų rinkėjai, galintys tiesiog iš pano-sės nugvelbti retos rūšies grybą? „Nebent kai vienas kolega darba-vosi populiariausių valgomų gry-bų derėjimo tema, bet ir tada mes dirbome pasienyje tarp Lietuvos ir Lenkijos, kur niekas negrybaudavo. Mes gavome leidimą, mus įleisdavo pasieniečiai ir ten ramiai dirbdavo-me. Visais kitais atvejais grybauto-jai mums nėra trukdys“.

Užtat dėmesio mikologai su-laukia su kaupu. „Greičiau traukia-me aplinkinių akį tuo, kad kažkuo ne visai įprastu ne visai įprastoje vietoje užsiimame ir dar nešio-jamės peilius ir lupas. O jeigu, neduok Dieve, dirbame mieste, tai galima iš viso sužvėrėti. Iš pradžių smagu, kai priėję aplinkiniai klausinėja, do-misi, bet paskui, kai jau domisi koks penkiolikta-sis, pradeda atsibosti. Iš pradžių labai džiaugiausi, nes jaučiasi didelis skir-tumas nuo to, kas būdavo prieš dvidešimt metų, kai prieidavo daug mažiau žmo-nių, jeigu dirbdavome net vi-siškai viešoje vietoje. O dabar žmonės drąsiai prieina ir teiraujasi, ką čia veikiame. Kitą kartą ir griež-tai klausia, jeigu dirbame arčiau gy-venamųjų namų. Bet mes nedažnai dirbame tokiose antropogeniškose vietose“, - darbo ypatumus dėsto didelę patirtį sukaupusi mikologė.

Domisi ir įtartinais dalykais

Ar Lietuva yra gana grybinga šalis? „Viskas priklausys nuo to, kiek bus miško, ir dar tokio, kuris tinkamas grybams. Grybingas ar

negrybingas, priklauso ir nuo žmo-nių manijos, nes Europoje nelabai daug tokių maniakų grybautojų kaip lietuviai, kurie dažnai renka ir dar viską, kas pakeliui pasitaiko. Kitas dalykas - viskas priklausys nuo ateities klimato sąlygų, nes klima-tas keičiasi - vasaros dažnai būna karštos ir sausos, mažai tinkamos grybams“, - sako Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vedėja J.Motiejūnaitė.

Ji pasakoja, kad maždaug nuo vasaros vidurio telefonas kaiste įkaista nuo smalsuolių klausimų: „Standartinis vidutinio žmogaus klausimas: „Čia pas mus priaugo tokių gražių, tokių mėsingų gry-bukų su tokia ruda kepurėle, ar jie yra valgomi?“ O kartą žmogus keistai domėjosi haliucinogeniniais grybais, bet pagrasinau, kad prane-šiu policijai, ir domėjimasis liovė-si. Tiesiog žmogus mėgino tiksliai išsiaiškin-

ti, kaip tiksliai ir kokiose vietose rasti tokius grybus, nes jie auga ir Lietuvoje, tik mūsiškiai sukaupia gerokai mažiau haliucinogeninių medžiagų nei užsienyje randami tokie grybukai. Vienas kolega už-sienyje vykusioje ekspedicijoje, atsimenu, kartą pajuokavo, kai praeidami pro šalį kaip tik išvydo-me augantį kuokštelį tokių grybų: „Gal simpoziumo vakarėliui prisi-renkame?“ Tačiau, dėkui Dievui, eilinis pilietis, kuris labai giliai ne-pasidomės, nelabai ir atskirs juos nuo kitų šungrybiukų, o mes tokių konsultacijų tikrai neteikiame“, - tvirtina mikologė.

Gali išgirsti, kad kai kas valgo ir musmires, esą tinkamai jas pasi-ruošę, tačiau mikologė ragina taip kvailai nesielgti. „Valgymo pabaiga priklausomai nuo musmirės rūšies bus ligoninėje arba reanimacijoje. Žaliąją musmirę, pavyzdžiui, gali-ma virti, nuvirinėti, plikyti, ką nori daryti nors ir dešimt kartų, jos nuo-dai - faloidinas - neyra. Tik raudo-

nosios musmirės nuodas ne toks pavojingas kaip žaliosios, nors

ir su ja geriau nejuokauti“, - sako mikologė, piktindamasi,

kad dažnai žmonės mano-si geriau išmanantys apie grybus net už specialistus. Kitas prietaras, su kuriuo susidūrė J.Motiejūnaitė, -

esą grybus veikia mėnulio fazės. „Tai jau daug metų kla-

jojanti informacija, bet niekas nežino, niekas netyrė pasvai-

čiojimų apie grybus veikiančias mėnulio fazes. O daugiau... Kartais su miškininkais pasibarame, nes jie vis stengiasi įrodyti, kad nesvarbu, kiek kirs miško, grybams viskas gerai. Kartais susiduriama su re-gioniniais papročiais, pavyzdžiui, kai kuriose vietose nerenka tam tikrų grybų, net jeigu šie yra val-gomi, tačiau lengvai supainiojami su nuodingais. Toks stereotipas, sakyčiau, yra labai sveikas ir tei-singas, - mokslininkė svarsto, kad senoliai būtent savo gyvybės kai-na ir suskirstė grybus į valgomus ir nuodingus. - Pavyzdžiui, aplink

kaimą Žemaitijoje, kur gyveno ma-no seneliai, nebuvo valgomos žalios ir geltonos spalvos ūmėdės. Įtariu, iš to nusistatymas ir kilo, kad kaž-kas kažkada apsinuodijo musmire ir iškart iš valgomų sąrašo buvo išbraukti visi grybai, kurie turi žalią arba geltoną viršų ir baltus lakštelius apačioje“.

J.Motiejūnaitė tvirtina, kad kiek-vieną dieną susidurdama su grybais dar nesapnuoja šių kepuriuočių. „Negaliu sakyti, kad dvidešimt keturias valandas galvoju vien apie grybus ir kerpes. Aš dirbu jau tris-dešimt metų ir neatsimenu, kad kada nors būčiau sapnavusi grybus, nebent iškyla didelė problema, tai kartais galbūt susapnuoji greičiau problemos sprendimą ar to spren-dimo paieškas, bet ne pačius gry-bus“, - šypsosi mikologė.

Bet užtat kiekvieno mikologo gyvenime pasitaiko kuriozinių si-tuacijų. „Man pasakojo kolega iš užsienio, kuris dirbo Afrikoje su vadinamaisiais koprofiliniais gry-bais, kurie auga ant žolėdžių gy-vūnų mėšlo, kaip jisai grįždamas iš ekspedicijos ir visai prieš pat skrydį rado labai tinkamo grybais apaugusio dramblių mėšlo. Kadangi jau buvo susipakavęs bagažą, nelabai turė-jo kur jį įsidėti. O kadangi vilkėjo daugiakišenę liemenę, to mėšlo, žinoma, jau išdžiūvusio, įsidėjo į kišenes. Žinoma, tos kišenės buvo išsipūtusios ir muitinėje mano ko-legos paklausė, ką jis čia vežasi. Jis tiesiai šviesiai atsakė, kad dramblių mėšlą. Jo paprašė parodyti - jis pa-rodė, ir jį labai skubiai praleido“, - juokiasi mikologė. Ji pati panašioje situacijoje nėra atsidūrusi, bet į ku-riozus patenka dėl pagrindinės darbo priemonės - peilio, kai tam tikrose vietose jį yra draudžiama vežtis. Šypsosi prisiminusi, kokios išdidėju-sios būna apsaugos darbuotojų akys, stebintis, kam vidutinio amžiaus eu-ropietei turistei reikalingas peilis. Bet prisistačius mikologe, važiuo-jančia rinkti grybų pavyzdžių, nuste-bimą apsaugos darbuotojų veiduose keičia šypsena, labai geranoriškas nusiteikimas ir paslaugumas.

Mikologui įdomus ne kiekvienas grybasdosjė• Biomedicinos mokslų dakta-

rė Jurga Motiejūnaitė gimė 1961 m. rugsėjo 25 d. Kaune.

• 1984 m. pradėjo dirbti Bota-nikos institute, nuo 2003-iųjų eina Mikologijos laboratorijos vedėjos pareigas.

• Leidinio „Lietuvos grybai“ vyriausioji redaktorė. Yra pa-rašiusi vieną mokslinę mo-nografiją, išleidusi populiarią knygelę, per 100 straipsnių tarptautiniuose ir Lietuvos mokslo žurnaluose.

• Šiuo metu pagrindinis darbo objektas - drauge su įvairių sričių biologais dirba kormo-ranų kolonijoje ir stengiasi išsiaiškinti, kaip kormoranai pakeitė miško ekosistemą, taip pat toliau vykdo Lietuvos ir kitų europos šalių kerpių ir su jomis susijusių grybų bio-loginės įvairovės tyrimus.

Europoje nelabai daug tokių maniakų grybautojų kaip lietuviai, kurie dažnai renka ir dar viską, kas pakeliui pasitaiko

irmanto Sidarevičiaus nuotr.

6

cmykcmyk

smuiko virTuozasj/b scena

2009-ųjų „Eurovizijos“ nugalėtojas Aleksandras Rybakas po savo sėkmės iki šiol neatsipučia nuo įvairiausių televizijos šou ir popkoncertų maratono. Per metus jis surengia daugiau kaip 100 pasirodymų! Tačiau Kristupo vasaros festivalyje vaikinas atskleis mažiau žinomus savo talentus.

Ieva MIŠKINYTĖ

„Aš pirmiausia esu kompozi-torius, o tik tada - smuikininkas ir popatlikėjas“, - ne kartą dėstė žurnalistams ši Norvegijoje gy-venanti „Eurovizijos“ žvaigždė. Artėjantis A.Rybako koncertas Vil-niuje leis tuo įsitikinti, nes svečias žada griežti su profesoriaus Donato Katkaus diriguojamu Vilniaus savi-valdybės Šv.Kristoforo kameriniu orkestru smuiko klasiką ir savo kompozicijas.

A.Rybakas akcentuoja baigęs klasikinio smuiko studijas. „Re-petuoju su orkestrais, nenoriu bū-ti vien komercinės muzikos atli-kėjas“, - prisipažino vaikinas. Be to, jis labai anksti pradėjo ir kurti muziką, o dabar tiesiog svajoja apie dienas, kai gyvens sėsliau ir galės atsidėti komponavimui.

Pastaruoju metu šio atlikėjo dėmesys buvo sutelktas į autorinį

albumą vaikams. „Aš nesitikiu, kad pasaulio spauda puls apie tai rašyti. Žurnalistams būtų kur kas įdomiau, jei Rybakas susilauktų kūdikio ar pasigertų ir ką nors aptalžytų“, - apgailestavo Aleksandras.

Matyt, A.Rybakui šiek tiek pabodo nesibaigiančios kelionės ir pramogų verslo „malonumai“. „Man labiau patinka keliauti po mažus Europos miestelius, ben-dradarbiauti su vaikų orkestrais negu dalyvauti gigantiškuose tarp-tautiniuose šou. Raudonas kilimas manęs nedomina“, - teigė meni-ninkas.

Tačiau Aleksandras buvo grį-žęs į „Euroviziją“ jau po savo per-galės kaip kompozitorius ir netgi kaip žurnalistas, talkinęs vienai Norvegijos televizijai. Jis mėgsta naujas patirtis.

Visgi tai nereiškia, kad jis negali gyventi be pramogų verslo šurmu-lio. „Pastebėjau, kad čia vis daugiau galvojama apie pinigus. Artistai no-ri kuo greičiau atgauti investicijas į karjerą, tampa pragmatiški, vis sun-kiau išlaiko pusiausvyrą tarp mo-ralumo ir troškimo prasigyventi, - piešė tamsiąją pramogų verslo pu-sę dainininkas. - Man tai svetima. Tapti pinigų įkaitu - baisu“.

A.Rybakui kelia pasibaisėjimą ir kai kurių žvaigždžių elgesys su sa-vo gerbėjais, mat šie verčiami lauk-ti savo dievaičių valandų valandas, net kai tokios būtinybės nėra.

„Norvegijoje žurnalistai nesu-pranta, kodėl aš pirmiausia ben-

drauju su savo gerbėjais, o tik pas-kui su spauda“, - atskleidė atlikėjas.

A.Rybakas niekada neatsisako duoti gerbėjams autografų. Jis gauna daugybę jų laiškų oro ir elektroni-niu paštu. O Aleksandro draugų ra-tas socialiniame tinkle „Facebook“ tinkle jau perkopė pusę milijono. Jis stengiasi susisiekti su jais bent kartą per savaitę.

„Gerbėjo laiškas, autografo pra-šymas gatvėje man yra geros nuo-taikos užtaisas“, - neslėpė meni-ninkas. Kartais Aleksandras netgi specialiai nueina į masinių sambū-rių vietas, kad spontaniškai paben-drautų su žmonėmis.

„Tie žmonės pirks mano albu-mus, o kuriu aš nuolat. Tai didžiau-sias mano gyvenimo džiaugsmas“, - samprotavo A.Rybakas.

Anot jo, scena - tai vienintelė vieta, kur jis gali leisti sau viską. „Čia galiu apie nieką daugiau ne-galvoti, išskyrus muziką. Jaučiuosi karalius. Tačiau nulipęs nuo scenos aš nusiimu karūną ir tampu papras-tu žmogumi“.

Festivalio uždarymo kon-certas. Aleksandras Rybakas (smuikas, Norvegija) ir Vilniaus miesto savivaldybės kamerinis orkestras, dirigentas Donatas Katkus; klasika ir originalios A.Rybako kompozicijos.

Rugsėjo 11 d. 19 val. Vil-niaus paveikslų galerijos kieme (Didžioji g.4, Vilnius).

Europos numylėtinis A.Rybakas keičia įvaizdį

SUTA

UPY

KITe NaUJaS PaRTNeRiS –

ReSToRaNaS „BaSilico“ Su „SeB laisvalaikio“ kortele – 10% nuolaida sąskaitai (išskyrus dienos pietus). Pylimo g. 21, a.Goštauto g. 40c, Vilnius. Tel. (8 650) 51 680, www.basilico-pica.lt

10% NUolaiDa

cmyk

7

cmyk / 7

Nesenstančiosžvaigždės

grožisj/b sveTur

Demi Mur (Demi Moore)

50 metųAktorė Demi Mur gali nušluostyti nosį

daugeliui jaunų gražuolių - ji atrodo daug jaunesnė, negu yra. Demi jaunystės pa-slaptis - audringas asmeninis gyvenimas. Demi visada labiau domino vyrai, o ne die-tos. Nors jos santuoka su 35 metų Eštonu Kačeriu (Ashton Kutcher) žlugo, o Demi, kaip kalbama, iki šiol dar neatsigavo, nuo-latinis galvosopis dėl „širdies reikalų“ ak-torei padeda likti jaunai ne tik dvasia, bet ir kūnu. Viename interviu aktorė pasakojo: „Aš negaliu išlaikyti savo išvaizdos tokios, kokia ji buvo prieš 20 metų, nors žmonės stengiasi išlaikyti viską, kas kada nors pate-ko jiems į rankas. Aš nustojau laikytis dietų, kad nerodyčiau blogo pavyzdžio dukterims. Turiu tris dukras, ir tik jaunylės kaulai yra smulkūs. Mokau jas vertinti savo grožį ir nemėgdžioti ko nors, su kuo jos neturi nie-ko bendra. Ir aiškinu, kad būti liesai - tai nereiškia būti laimingai. Įdomiausia, kad nustojus kamuoti savo kūną pratimais ir dietomis, mano figūra tapo tokia, apie ko-kią svajojau“.

Monika Beluči (Monica Bellucci)

48 metaiMetai bėga, o Monika Beluči daugeliui

vyrų vis dar yra moters grožio etalonas. Vyras Vensanas Kaselis (Vincent Cassel) be jos neįsivaizduoja savo gyvenimo, o dizaineriai D.Dolčė ir S.Gabana (D.Dolce & S.Gabbana) be Monikos neįsivaizduoja reklamos kampanijos. Pati aktorė niekada neslėpė, kad jos grožis yra ginklas, kurį galima ir reikia naudoti. „Yra daugybė bū-dų kūno grožiui išsaugoti, tarp jų - puiki kosmetika, pratimai. Žinoma, jei moteris tiesiog tingi tuo užsiimti, neturiu ką pasa-kyti“, - sakė M.Beluči viename interviu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Moni-ka labai griežta, bet iš tiesų ji nepasisako už tai, kad save reikėtų varžyti, atsisakant gyvenimo džiaugsmų. „Aš ištyrinėjau savo kūną ir žinau, kad, pavyzdžiui, pica šimtu procentų nusėda ant mano šonų. Ir ką sau manote, aš, italė, nustosiu valgyti picą?! Niekados! - pareiškė Monika. - Štai todėl esu pasirengusi kai ką išbraukti iš valgia-raščio, jei to reikia darbui, bet taip gyventi visą gyvenimą“.

Džeinė Fonda (Jane Fonda)

75 metaiNors Džeinei Fondai jau 75-eri, niekam

neapsiverstų liežuvis pavadinti ją senele. Per visą gyvenimą ši gražuolė dėl moterų nuvei-kė labai daug. Dž.Fonda sukūrė visą aerobi-kos pratimų kompleksą, išleido 12 programų vaizdo įrašus ir 6 knygas apie tai, kaip būti sveikai ir žvaliai. Džeinė turi teisę patarinė-ti, juk net būdama solidaus amžiaus ji geba užtemdyti daugelį jaunų žvaigždučių. Pati Dž.Fonda prisipažįsta, kad amžius įpareigoja atidžiau vertinti savo sveikatą ir išvaizdą. To, ką sau galima leisti būnant 25-erių, jau ne-begalima 40-ies... „Aš labai mėgstu martinį ir retkarčiais leidžiu sau suvalgyti d-i-i-i-delį sūrainį. Bet kuo esi vyresnė, tuo sunkiau išvengti lepinimosi padarinių. Aš esu gana drausmingas žmogus“, - sakė aktorė.

Šis drausmingumas padėjo Džeinei ne tik puikiai atrodyti sulaukus tokio amžiaus, bet ir įveikti vėžį - prieš trejus metus Dž.Fonda sirgo šia sunkia liga. Nespėjusi išsirašyti iš ligoninės po operacijos, Džeinė Fonda pareiškė, kad ne-trukus pradės ruošti naują aerobikos programą, o apie vėžį daugiau nenorinti nė girdėti!

Sofija Vergara (Sofia Vergara)

41 metaiAktorė ir modelis iš Kolumbijos Sofija

Vergara garsėja ne tik gražiomis akimis, bet ir idealia figūra, kurios galėtų pavydėti bet kuri 20-čia metų jaunesnė mergina. Sofija, seniai žinoma Lotynų Amerikoje, JAV ir Europoje, išgarsėjo po „Pepsi“ reklamos, kurioje dalyvavo drauge su Deividu Bekh-emu (David Beckham). Šiandien S.Vergara - viena iš daugiausiai uždirbančių Amerikos televizijos žvaigždžių. Gražuolė neslepia, kad už savo sėkmę didžiąja dalimi turi būti dėkinga išvaizdai. „Kalbėkime atvirai: mano krūtinė atvėrė man daugelį durų“, - kartą pareiškė žvaigždė. Beje, humoro jausmas Sofijai tikrai nesvetimas. Viename interviu ji „išdavė paslaptį“: „Artimiausiu metu pa-tempsiu odą, o ateityje, kai mano seksualu-mo neliks, tiesiog sumažinsiu apimtis, kad niekas netrukdytų“. Beje, Sofija turi 21 metų sūnų Manolą. Kai Sofija pasirodo drauge su sūnumi, juos lengvai galima palaikyti pora! Iš tiesų Sofija nemėgsta daug jaunesnių už ją vyrų: už dabartinį savo draugą ji vyresnė vos trejais metais.

Kim Ketrol (Kim Cattrall)

57 metaiKim - ryškus ir įkvepiantis pavyzdys, kad

moteris gali atrodyti seksuali ir po 50-ies. Gy-venime Kim yra daug kuo panaši į savo heroję Samantą iš serialo „Seksas ir miestas“ - ji įspū-dinga brandaus amžiaus moteris, neleidžianti sau apsileisti. Išlaikyti figūrą jai padeda „seni geri draugai“ - joga ir pilatesas. Kitaip nei daugelis žvaigždžių, tvirtinančių, jog jų jauna-tviškumo paslaptis yra genai ir gera nuotaika, Kim atvirai prisipažįsta, kad nuolatos sunkiai dirba, norėdama gerai atrodyti. „Aš visą gy-venimą laikausi dietos, nes mano apetitas yra žvėriškas. - Kasdieninės treniruotės, aštuonios stiklinės vandens kasdien - tai tęsiasi visą ma-no gyvenimą. Metams bėgant, man tampa vis sunkiau. Kai kurios kūno dalys protestuoja prieš dietas, bet kartu kaip tik dėl jų atsibundu anksti ryte ir pradedu mankštintis“.

Gvinet Peltrou (Gwyneth Paltrow)

40 metųGvinet priklauso prie to reto tipo mote-

rų, kurios metams bėgant tik gražėja. Tiesa, dėl to „kalti“ ne nuostabūs genai ir ne agur-kų kaukės, o kasdieninis darbas su savimi. Gvinet kasdien dirba su asmenine trenere, atsisakė visko, kas „skanu ir kenkia“, ir bū-tinai kas savaitę lankosi pas kosmetologę. O štai, pavyzdžiui, botoksu ji liko labai ne-patenkinta. Kartą Gvinet papasakojo, kaip jai būna sunku: „Kartais raudu ir šaukiu, o paskui tiesiog prisiverčiu treniruotis. Aš pamišusi dėl treniruočių“. Bet vieną silpny-bę „geležinė ledi“ Gvinet Peltrou vis dėlto turi - šeštadieniais ji surūko cigaretę! Juk reikia truputį paišdykauti!

Parengė Milda kunSkaitĖ

Sofi Loren (Sophia Loren)

78 metaiItalijos kino legendai Sofi Loren jau 78

metai, bet ji iki šiol gali sau leisti iškirp-tes ir prigludusias vakarines sukneles. Kai S.Loren buvo 72-eji, ji dalyvavo kuriant erotinį kalendorių vyrams. Merginos jau ne vieną dešimtmetį nagrinėja S.Loren grožio receptus. Ji jais noriai dalijasi savo knygose. „Už viską, ką gyvenime turiu, turiu būti dė-kinga spagečiams“, - kartą pasakė S.Loren. Iš tiesų, žvaigždė dievina spagečius, bet nereikia įsivaizduoti, kad Sofi leidžia sau šlamšti saldainius ir bandeles. Daugelis yra girdėję, kad aktorė eina miegoti 9 val. va-karo, o anksti ryte sode mankštinasi. Sofi jaunystė buvo audringa, todėl išlikti gražiai jai padėjo ne tik dietos ir pratimai, bet ir tu-riningas asmeninis gyvenimas. Juk moteriai svarbiausia - būti laimingai.

Helė Beri (Halle Berry)

47 metaiAktorė Helė Beri pasižymi nepaprastai

gražia figūra ir idealia oda - pabandykite jos veide rasti raukšlelių! 47 metų žvaigždė ne tik puikiai atrodo, bet ir nebijo gimdyti. Ne-seniai ji sužinojo, kad antrą kartą laukiasi. Mažai kas žino, kad jaunystėje Helei Beri buvo nustatytas diabetas! Žvaigždė ne tik susigyveno su liga, bet ir iš jos gavo nau-dos. „Iš esmės liga mane išmokė saugoti sveikatą ir padėjo išlaikyti figūrą, - papa-sakojo aktorė. - Būti lieknai nesunku, jei iš gyvenimo išbrauksi saldumynus ir kepinius, cukrų, druską, alkoholį. Man šis pasirinki-mas nebuvo lengvas, nors ir supratau, kad esmė - ne mano figūra, o mano sveikata“. Helė visiškai atsisakė saldumynų ir žalin-gų įpročių. Rezultatas akivaizdus - ji svei-ka ir graži.

Amžinos jaunystės eliksyras, deja, kol kas neišrastas, bet yra moterų, kurios po 40-ies, 50-ies ir net 60-ies sugeba atrodyti patraukliai ir gundomai. Jos - gyvas įrodymas, kad amžiaus nereikia bijoti. Tai kur slypi nevystančios jaunystės paslaptis?

ePa-eltos nuotr.

8

cmykcmyk8

cmyk

9

cmyk / 9

Kai artėja savaitgalis, kiekvienas meškeriotojas pradeda planuoti, kur užmesti masalą, tačiau ne taip paprasta neprašauti pro šalį, kad negrįžtum be laimikio. O štai uostamiesčio meškeriotojai gali susiplanuoti žūklę paskutinę minutę, nes puikių vietų gaudyti žuvis nestinga pačiame miesto centre.

viktoras aRMaLiS

Belaidis telegrafas

Kad nereikėtų spėlioti, kas kim-ba, uostamiesčio meškeriotojams pakanka pakelti telefono ragelį ir paskambinti keliems draugams - po ketvirčio valandos turėsi gana aiškų vaizdą, kokios žuvys kimba. Gali būti, kad verta užmesti plūdi-nę meškerę Danės senvagėje, ties Jono kalneliu, kur galima sugauti kilograminį karosą, jei auksašoniai jau pradėjo aktyviai kibti po pirmųjų šalnų. Gali pasitaikyti savaitgalis, kai nuo Biržos tilto iki pat Tauralau-kio Danėje kimba stambios rudeni-nės kuojos, gali būti, kad Smiltynėje masalus ragauja karšiai, o galbūt verta paimti spiningą ir leistis pa-medžioti ešerių ar sterkų į Danės žiotis. Žodžiu, pasirinkimas platus, bet svarbiausia, kad galima išsivers-ti be jokių transporto išlaidų. Visos žūklavietės pasiekiamos pėsčiomis arba keltu, o tie uostamiesčio meš-keriotojai, kurie gyvena atokesniuo-se miesto rajonuose paprastai sėda ant dviračio ir po pusvalandžio būna ant kurios nors iš miesto krantinių, kur vietos pakanka visiems.

Kuojų viliotinis

Nors uostamiestyje vietų meš-kerioti nestinga, tačiau reikia iš-manyti tam tikras žūklės pamario regione subtilybes. Jei, būdami Klaipėdoje, norėsite prisidėti prie vietos meškeriotojų, pirmiausia reikėtų apsilankyti krantinėje be meškerės ir pažiūrėti, kokie įran-kiai ir masalai naudojami. Pradėti reikėtų nuo kuojų. Populiari rau-donpelekių gaudymo vieta - Danės krantinė priešais burlaivį „Meri-dianas“. Čia visada išvysite tuziną įvairaus amžiaus meškeriotojų su plūdinėmis ir į akis kris gana stambios plūdės (tokio kalibro plūdžių niekam į galvą neateis naudo-ti kuojoms meškerioti ežeruose). Šios ilgo ir siauro lašo formos „Sal-mo“ plūdės, kurių ke-liamoji galia yra 8-10 g, parankios todėl, kad uos-tamiestyje dažnai pučia gana stiprūs vėjai, kurie pašiaušia Danės vandenį: lengvą plūdę bangos nuolat užlieja, todėl sunku paste-bėti kibimą. Antra, būtina, kad plūdė nuolat būtų ver-tikali, todėl jai reikia gana svaraus „inkaro“, kurio vai-dmenį atlieka masyvus sva-relis, tvirtinamas ant valo ne mažiau kaip metro atstumu nuo kabliuko, o ties pavadėlio ir pa-grindinio valo jungtimi - vienas ar du 0,2-0,3 g svareliai, nugramzdi-nantys į priedugnę masalą. Tačiau jis neturi gulėti ant dug no, nes masalą tuojau pat apninka grun-dulai. Masalas turi kyboti 3-5 cm atstumu nuo dug no ir retkarčiais pakilti 40-50 cm virš dugno, kad kuojoms imituotų tėkmės neša-mą maisto kąsnelį. Judantis ma-

salas čionykštėms kuojoms daug patrauk lesnis. Masalas naudojamas įvairiausias - nuo kukurūzų grūdų iki batono, tačiau rudenį kuojoms labiau patinka musės lervų verti-nukas arba nedidelis sliekas.

Kabliuko dydis

Tie meškeriotojai, kurie į žūklę išsirengia anksčiau, paprastai ke-liasi į Smiltynę, nes čia didžiausia tikimybė nuo krantinės sumeš-kerioti karšį ar stambų plakį. Jei masalas - sliekas, gali užkibti ir stambus ešerys. Nuo Smiltynės krantinių meškeriojama dugninė-mis, nes masalą reikia užmesti toli, o plūdine tai padaryti sunkiau nei dugnine. Be to, masalas turi gulė-ti ant dugno, nes iš Kuršių marių į jūrą dažnai plūsta stipri tėkmė. Meškeriojant tokiomis sąlygo-mis ne visada įmanoma panaudoti šėryklę ir prie valo tenka segti gramzdą. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju pavadėlis su kabliuku turi būti palyginti neilgas (10-15 cm). Marių dugnas palei Smilty-nės krantines daug kur apžėlęs dumbliais: jei pavadėlis ilgas, jis

iškart apsivelia žalėsiais, o masalas prasmenga jų ma-sėje. Jei nori sulaukti kibi-mo, masalas turi gulėti ant dumblių paviršiaus. Labai svarbus yra kabliuko ti-pas ir dydis: kai meške-riojant naudojamas šiuo metu karšiams labiau-siai patinkantis masalas - musės lervos, reko-menduotinas kabliu-kas yra 10-8 numerio

„Cobra Hanna“, nes kad ir kaip paradoksaliai skamba, bet geriausiai karšius vilioja vėrinu-kas iš trijų musių lervų. Suver-si ant kabliuko daugiau lervų - kibs retai, bet dar rečiau - jei už-versi tik dvi lervas. Žodžiu, minėto dydžio kabliukas tinka kaip tik to-kiai lervų porcijai suverti. Karšių kibimo laikas - nuo 6 iki 9 val. ryto, tačiau pasitaiko, kad karšiai prade-da kibti tik 11 val. Parankiausios dugninės - su liaunomis viršūnė-lėmis, kurios tokioje žūklėje idea-liai atlieka kibimo sig nalizatoriaus funkciją. Na, ir būtinas ilgakotis graibštas, nes meškerioti tenka nuo akmens riedulių klojinio arba nuo gana aukštos krantinės - nei vienu, nei kitu atveju ranka iš-griebti žuvį iš vandens nėra men-kiausios galimybės.

Ratilų kalba

Spiningininkai labiausiai pa-mėgę Danės žiotis, kur susiduria srauni marių ir žymiai lėtesnė upės tėkmė, todėl palei krantines atsi-randa sūkuriuojančio vandens kiše-nės, kuriose mėgsta būriuotis eše-riai ir sterkai. Ypač palankūs tylūs rytai ir vakarai, kai nepučia vėjas,

o tėkmė iš marių plūsta į jūrą. Jei vandens paviršiumi ima liuoksėti aukšlės ir sklisti dešimtys ratilų, kuriuos sukelia jas medžiojantys ešeriai, reikia skubiai į tą vietą, kur matyti daugiausiai ratilų, užmesti masalą - guminuką. Nei vobleriai, nei sukrės netinka, nes tokius masalus sunku valdyti nuo aukš-tos krantinės, kita vertus, ešeriai minėtais masalais menkai domisi. Kur kas apetitiškesnis jiems atro-do guminukas, imituojantis mailių ir dar turintis, kaip „Lucky John“ guminukai, skonį bei kvapą. Van-duo nei Danėje, nei Kuršmarėse nėra skaidrus, todėl ešeriai grobį gali įžiūrėti tik tada, kai atsiduria jų panosėje, o štai masalų skleidžiamą apetitišką aromatą pajunta iškart ir ima artintis prie jo šaltinio, tikė-damiesi aptikti mailiaus. Smulkias žuveles imituojantys guminukai la-bai tikroviški, todėl apgaulę ešeriui pastebėti sunku, o kai jis pastveria „gardų“ guminuką, dar ir viliojamą skonį pajunta, todėl nenori paleisti masalo iš dantų. Gaila, kad ešerių kibimas trunka dažniausiai 30-40 minučių, tik retais atvejais ilgiau. Tačiau ir per trumpą laiką galima sugauti tuziną marių ešerių, ku-

sTiliusj/b žūklė

Vyniok ant ūsoPatogi Masalinė

Meškerioti nuo krantinių reikalinga speciali eki-puotė, su kuria meškeriotojas būtų mobilus ir turėtų laisvas rankas. Kad nereikėtų nešiotis žūkladėžės su kabliukais, žnyplėmis kabliukams išsegti, spiningo masalais bei smulkiais reikmenimis, uostamiesčio meškeriotojai naudoja specialias „Salmo“ masalines-diržus, kuriais galima susijuosti liemenį. Be to, tokia masalinė labai patogi važiuojant dviračiu, o klaipėdie-čiai dviračiais dažniausiai ir važiuoja meškerioti.

Žūklės Prognozė50 Proc. teisybėsgeriausias laikas žūklei

pagal kibimo kalendorių š.m.

rugsėjo 8 d.7-9.30, 15.30-17.30 val.

rugsėjo 14 d.7.30-10.30, 17-18.30 val.

Savaitgalis krantinėje

Vikt

oro

arm

alio

nuo

tr.

n Dažniausias laimikis - kuojos

10

cmykcmyk10

galvosūkiaij/b žaidimai

kryŽiaŽodis

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

ŠacHMatai

Nr.1 S.Viljamsas - R.Vivingas, 2013 m. Baltųjų ėjimas.

Nr.2 R.Beitsas - S.Hegarty, 2013 m. Baltųjų ėjimas.

Nr.3 Š.Tavaresas - Y. - F.Čžou, 2013 m. Juodųjų ėjimas.

PRaėJUSioS SaVaiTėS atsakyMai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1

1 padėtis 1...Vh5 2.Kg2 Bg3 3.Kg3 Rb8 0:12 padėtis1.Žd5 Bc8 2.Že6 Kg8 3.Žf6 1:03 padėtis 1.Žc6 Kg7 2,Bh8 Kh8 3.Žd4 ed4 4.Kd2 Kg7 5.Kc1 1:0

Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDzA.

PRaėJUSioS SaVaiTėSatsakyMai

Vertikaliai: Prisikėlęs. tam. kuba. etiketas. Vita. Dima. Žararaka. Ošimas. Mama. titovas. ramunės. ko. Panavas. adinys. Marokas. Skonis. Su. Gatavos. Suomės. ar. Makačinas. Plonas. Mus. lakas. tralas. Ges. Melisos. kaimai. keris. Varmas. tarėsi. arpai. karas. ivas. Pušis. Da. Nei. Galas. aB. tol. Pagis. ir. Niekalas. Jauna. Vytautas. Ąselėmis. as.

HOrizONtaliai: Muchtaro. Dakota. likimo. Suma. Gali. riba. Mačas. ka. Patiko. taranas. Žinovas. atakos. Vainona. Serovas. karvelis. tavas. tarpai. tiras. Primas. ką. Nakas. Slamai. Pas. Mek. Suolas. Gale. tarakonai. Pagal. adomas. kulisė. aksominės. tašas. Šunis. karis. Ji. Vinys. Geras. kas. laimės. Merės. tas. Sausis. Daina. aras. Burs. Sidabras.

PaŽyMėtuOSe laNGeliuOSe: teokratija.

Naujausią irūnos ir mariaus kompaktinę plokštelę „auksinis duetas“ laimėjo:• Bruklienė Dalia

(Kaunas)• leonavičiūtė lina

(Marijampolė)Dėl prizo skambinti

tel.: 238-70-31, 238-70-32 Vilniuje iki rugsėjo 11 d. 17 val.

PRaėJUSioS SaVaiTėS Prizo laiMėtojai

Kryžiažodžio atsakymą siųskite žinute numeriu iki rugsėjo 12 d. 19 val. Žinutės kaina - 1 Lt.

1390SmS

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

SpręSKite Kryžiažodį ir laimėKite:

Du skaitytojai, teisingai išsprendę kryžiažodį, gaus dovanų „zuzi fiesta gimtadienis“ DVD

cmyk

11

cmyk / 11

kakuro

galvosūkiaij/b žaidimai

iŠbrauk sudoku

(RUGSėJo 9-15 D.)HoroskoPas

avinams bus sunku kontroliuoti emocijas ir veiksmus.

Kitą savaitę gali iškilti prieštarin-gų ir net nemalonių situacijų. Laiku parodyta iniciatyva gali ne tik išgelbėti padėtį, bet ir įtvir-tinti pozicijas darbe, sustiprinti jūsų autoritetą.

jaučiai neturėtų nuleisti rankų, jei už-grius smulkios pro-

blemos. Nesutarimus pavyks įveikti pokalbiu. Nesėkmė darbe tebus vaizduotės vaisius. Tačiau atidžiai investuokite į finansi-nius projektus, o geriau atei-nančią savaitę to nedarykite.

dvyniai visa, kas vyks ateinančią sa-vaitę, turėtų vertinti

pasitelkę savigarbą. Nekreipkite dėmesio į nepagrįstus kaltini-mus. Jeigu sulauksite vyresny-bės kritikos, reaguokite ramiai, viršininkų akyse jūs vis tiek ge-riausias.

vėžių laukia pa-lanki savaitė, ypač sėkminga bus finan-

sinė veikla. Savaitės pradžioje galite sulaukti nemažų pajamų. Būkite budrūs ir dėmesingi for-mindami dokumentus ir ne-skolinkite pinigų - taip apsisau-gosite nuo nereikalingų konf-liktų.

liūtai kitą savaitę lengvai įgyvendins se-nus planus. entuziaz-

mas, energija ir jūsų idėjos stebins aplinkinius - jie palaikys jūsų inicia-tyvą ir planus. Vyresnybė įsiklau-sys į jūsų siūlymus, o kolegos ir artimieji padės juos įgyvendinti.

mergelės kitą savaitę turi elgtis ryž-tingai ir visokeriopai

pasinaudoti atsiradusiomis gali-mybėmis. Galbūt pradėsite svarbų projektą, kurio rezultatais vėliau liksite patenkinti. Raskite šiek tiek laiko ir seniems buities reikalams, pavyzdžiui, smulkiam remontui.

svarstyklėms atsivers naujos gali-mybės, kurios padės

siekti teigiamų rezultatų visuose reikaluose. Dėl žavesio ir gebėji-mo pritraukti žmones galbūt ne kartą atsidursite dėmesio centre. Toks malonus bendravimas su-teiks galimybę sužinoti daug įdomių ir svarbių dalykų.

skorpionams reikėtų susimąstyti apie ateitį ir sudaryti

konkretų artimiausio laikotarpio veiksmų planą. Nuo kitos savai-tės jūsų gyvenime prasideda pa-lankus laikotarpis svarbiems su-manymams - daugelį jų pavyks įgyvendinti. Pastebimai išaugs jū-sų autoritetas.

Šauliai kitą sa-vaitę gali sulaukti ne-tikėtos sėkmės. Bet,

užuot ėmęsi kelių darbų vienu metu, turite susitelkti ties tuo, kas šiuo metu svarbiausia. Grei-tai atsivers galimybė sužinoti daug svarbios informacijos ir praplėsti akiratį.

ožiaragiams kitą savaitę reikėtų skirti finansiniams

klausimams. Jeigu kiltų idėjų, kaip pagerinti šeimos gerovę, neatidėliodami jas įgyvendinki-te. Ši savaitė bus produktyvi vi-sose srityse. Tokio sėkmingo lai-kotarpio gali tekti dar ilgai laukti.

vandeniams kils įvairiausių nau-dingų idėjų. Dabar

pats metas kai kurias jų įgyven-dinti, bet tam reikėtų susirasti bendraminčių, kurie pritartų jūsų požiūriui ir taptų patikimais part-neriais. Tokių žmonių tikrai rasite tarp darbo kolegų ir draugų.

žuvys kitą savaitę gali pamatyti naujų darbo perspektyvų.

Jūsų pastangos įgyvendinti se-nas idėjas, susijusias su profesi-ne veikla, bus pastebėtos vyres-nybės ir neabejotinai taps vai-singos. Tiesa, teks įdėti nemažai pastangų, prireiks ir kantrybės.

eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

mergelė

n RašytojasVytautas BUBNYS(1932 m. rugsėjo 9 d.)

n DailininkasŠarūnas SAUKA(1958 m. rugsėjo 11 d.)

n FilosofasArvydas ŠLIOGERIS(1944 m. rugsėjo 12 d.)

Pagalbinės SKaičių SUMų ReiKšMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PRaėJUSioS SaVaiTėS atsakyMai

1 9 83 8 9 27 4 6

2 9 1 5 3 4 67 3

5 8 66

3 7 4

5 2 6 3 9 81 3 67 9 1

4 1 7 36 2 7 5 1 4

5 3 84 7 1 6

8 4 9 7 3 12 9 8 6 7

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PRaėJUSioS SaVaiTėS atsakyMai

2 7 3 1 5 8 9 6 49 4 8 3 6 7 1 2 56 5 1 9 4 2 8 7 33 1 7 6 2 9 4 5 84 9 6 8 7 5 2 3 18 2 5 4 3 1 7 9 61 3 9 2 8 6 5 4 77 8 4 5 9 3 6 1 25 6 2 7 1 4 3 8 9

8 4 6 7 3 1 2 9 52 1 5 9 4 8 3 6 73 7 9 2 5 6 8 4 19 6 2 3 1 4 5 7 81 5 8 6 2 7 9 3 47 3 4 5 8 9 1 2 66 8 3 4 9 5 7 1 25 2 7 1 6 3 4 8 94 9 1 8 7 2 6 5 3

PRaėJUSioS SaVaiTėS atsakyMai

13 L o N D o N A S

12

cmykcmyk12

pomėgiaij/b laisvalaikis

Treti metai Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje kunigaujantis Mozė Mitkevičius (32), ilgokai ieškojęs savo tikrojo gyvenimo pašaukimo, dalį laisvalaikio skiria unikaliai kolekcijai. Jis yra surinkęs jau, ko gero, per tūkstantį, gal ir daugiau taip vadinamų abrozdėlių. Tie maži sakralūs paveikslėliai jam labai artimi ne tik dėl to, kad juose meniškai pavaizduotas šventųjų gyvenimas, vaizdeliai iš Biblijos. Daugumą jų kažkas iš visos širdies kunigui dovanojo.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Paskatino Julius Sasnauskas

Patį pirmąjį įrėmintą paveikslėlį, vaizduojantį kūdikėlį Jėzų, jaunajam kuni-gui padovanojo jo mokytojas, visiems gerai pažįstamas ir gerbiamas vienuolis pranciškonas Julius Sasnauskas. Nuo šios neeilinės dovanėlės viskas ir prasidėjo.

Kunigo Mozės kolekcijoje kruopščiai surikiuoti šventi paveikslėliai tiesiog spinduliuoja vidine šiluma. Jie atkeliavę iš daugelio pasaulio šalių, nes kiti dvasininkai, sužinoję, kad Mozė dar studijuodamas kunigų seminarijoje pasišovė rinkti šias relikvijas, jam parveža ar atsiunčia iš įvairių pasaulio šalių.

Prašau iš tokios daugybės tvarkingai bene į 20 stendų surikiuotų paveikslėlių išskirti jam pačius brangiausius, mylimiausius. „Man jie visi mieli savaip. Žinoma, patys brangiausi (tikra šio žodžio prasme) yra tie patys seniausi - dar XIX ar XX amžiaus pirmosios pusės. Vieni žavi savo senumu, kiek aptrinti, apdriskę, bet žmonių išsaugoti kaip šventos relikvijos. Tie senoviniai - unikalių meistrų darbo, patrauklūs ne tik miniatiūriniais paveikslėliais, bet ir kvarbatkėlėmis, šventųjų aksominiais rūbeliais, kiti - spalvomis ar linijomis. Tai tikri meno kūriniai, dvelkiantys paprastumu ir išmintimi, o šiandieniniai, kad ir blizgūs bei spalvingi, mano galva, labiau „kičiniai“, - aiškina šios neįprastos kolekcijos savininkas. Jis siūlo ne tik akis paganyti, bet ir atidžiai perskaityti jų įrašus. Kai kurie įrašai sentimentalūs, kiti primena maldelę. Skaitome paprastus, bet tikinčiųjų širdis suvirpinančius žodžius: „Saldžiausė Szirdis Jezaus, buk mano Meile!“ Arba dar vienas mielas paveikslėlis vaizduoja mažą mergaitę, kuri sėdėdama ant altoriaus beldžia į dureles ir klausia: „Jezau, ar esi cze?“

Prisijaukinti šventieji

Kunigas apgailestauja, kad jo kolekcijoje mažai yra lietuviškų paveikslėlių. Ir ne todėl, kad jų nebuvo: „Žmonės juos įsidėję į maldaknyges veždavosi į Sibirą ir kitas

tremties vietas. Ten tie maži paveikslėliai su Marijos, Jėzaus ir kitų šventųjų atvaizdais atstodavo altorėlį, prie kurio jie melsdavosi. O kiti žmonės, kurie nemokėjo skaityti, mokėsi Šventojo Rašto ir teologijos tiesų iš užrašų ant abrozdėlių“.

Pasak kolekcininko, tuos paveikslėlius ir juose pavaizduotus šventuosius žmonės laikydavo savo globėjais, troško, kad jie būtų jų kasdienybės dalimi, apsaugotų nuo piktojo pagundų ir ligų, taip pat ir nuo priešo, kuris kėsinasi į tėvų žemę. Štai, pavyzdžiui, 1938 metų Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslėlis vaizduoja tautiniais rūbais pasipuošusią lietuvaitę su sūnumi ant rankų, kuri viltingai žvelgia į lenkų okupuotą Vilnių, o Madonos ji maldauja grąžinti sostinę Tėvynei. Kitoje pusėje užrašyta giesmė, maldaujanti neapleisti, užtarti, išblaškyti sielvartą netekus mylimo Vilniaus.

Tėvynės meilę vaizduoja ir paveikslėliai, skirti Lietuvos globėjui šv.Kazimierui, kurio atvaizdą beveik visada lydi žodžiai: „Šv.Kazimierai, globok mūsų Tėvynę Lietuvą“. Beje, kunigas akcentavo, kad žmonės linkę šventuosius priartinti prie savęs, savo gimtojo krašto: „Jeigu paklaustum žemaičio, kur gimė ar gyveno šv.Antanas, ne vienas tikriausiai atsakytų, kad Žemaitijoje, nes čia yra vienas žinomiausių jo vardo vienuolynų, o sunkiai

įsivaizduotų, kad iš tiesų jis buvo portugalas“.M.Mitkevičius jau buvo surengęs ke-

lias paveikslėlių parodas. O po jų ne tik parapijiečiai, bet ir žmonės iš kitų Lietuvos kampelių, sužinoję apie jo pomėgį, siunčia jam tuos brangius jų tėvų, senelių ir prosenelių išsaugotus paveikslėlius. „Taip po kruopelytę ir susidėliojo štai tokia religinio miniatiūrinio meno mozaika“, - šypsosi pašnekovas ir prisipažįsta, kad juos dėlioti, rūšiuoti ir jais gėrėtis iš tiesų didelis malonumas, o štai paruošti tas miniatiūras parodai, pagaminti stendus nėra taip lengva. Gerai, kad atsiranda pagalbininkų.

Netrukus jis žada savo surinktą unikalią kolekciją eksponuoti, o gal ir padovanoti Bažnytinio paveldo muziejui.

Kelias į kunigystę

M.Mitkevičiaus kelias į kunigystę nebuvo tiesus. Vilniuje gimęs ir augęs vaikinas pirmąsias tikėjimo pamokas gavo iš savo močiutės dzūkės. Mozė - toks jo pasirinktas vardas įrašytas pase ir kituose dokumentuose - įstojo ir baigė Mykolo Romerio universiteto teisės bakalauro ir magistro studijas, o tik po to apsisprendė stoti į Vilniaus kunigų seminariją.

Sauliaus Venckaus nuotr.

Maži kunigo Mozės stebuklai

n Šventųjų paveikslėliai iš Mozės Mitkevičiaus surinktos kolekcijos (XiX a. pabaiga-XX a.)

cmyk

1

cmyk

„Respublikos“ leidinys Nr. 36 (977) 2013 m. rugsėjo 7 d.

PASIRINKIMASKaroliui SaKalauSKui plojimai aidi ir gaiSruoSe

Ugniagesių gretas papildęs Karolis Saka-lauskas įžvelgia panašumų gaisrininko ir aktoriaus darbuose: „Jau teko patirti, kai po gaisro arba eismo įvykio likvidavimo žmonės tau ploja už gerą darbą...“

4

LIETUVOS GAMTAmiKologėS jurgoS motiejūnaitėS netriKdo grybų rinKėjai

Jurga Motiejūnaitė pripažįsta, kad gryname lauke dirbdami mikologai neatsigina dė-mesio, nes... „Kažkuo ne visai įprastu ne visai įprastoje vietoje užsiimame ir dar nešioja-mės peilius ir lupas...“

5

POMĖGIAIuniKali Kunigo mozėS mitKevičiauS abrozdėlių KoleKcija

Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos vikaras M.Mitkevičius, renkantis šventus pa-veikslėlius, įsitikinęs, kad jie visais laikais šildė ir šildo tikinčiųjų širdis.

12

Vilniaus mažojo teatro aktorė Agnė Šataitė, nepabūgusi iššūkio, įniko į naujo spektaklio repeticijas. „Labai keista, kai žmonės nustemba. Ką jūs repetuojate? Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“? Kas čia per seniena!“ Tokios replikos sukelia šypseną, nes Vaižgantas labai gyvas ir labai tinkantis šioms dienoms.“

3

Aktorė Agnė Šataitė: Vaižgantas gyvas

Stas

io Ž

umbi

o nu

otr.