AKVILĖ: N e p r a š y k a u k s i n ė s

ž u v e l ė s p l a u t i

i n d ų

AK

VILĖ: N

eprašyk au

ksinės žu

velės plau

ti ind

ų

Akv i lė Zav išaitė (1962–1991) – ryški asmenybė ir įdomi me-nininkė, tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje. Jos legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Australijoje, Lietu-voje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki šiol audrina žmonių vaiz-duotę. Ši knyga – tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. Ri-tos Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tai tarsi laiškų romanas, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: pasakojama apie sovietmečio Lietuvos kasdienybę, apie pirmuosius to meto lietuvių emigrantų žingsnius Australijoje ir bandymą ten įsitvirtinti, nuklys-tama į JAV. O vėliau – žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį jau brandaus žmo-gaus akimis. Autentiški tekstai liudija sudėtingą XX amžiaus pabai-gos laiką, jaunos dailininkės siekį perprasti meno paslaptis, tobulėti ir neprapulti gyvenimo verpetuose. „Veikiantieji asmenys“ – po pasaulį išsibarstę šeimos nariai, draugai Lietuvoje, Australijoje ir Ameriko- je – visi su savo dramatiškais likimais ir paslaptimis. Bet tvirčiausia visa vienijanti gija – Akvilės ir jos mamos Ritos ryšys. Jų artumas net būnant toli, atviri pokalbiai apie viską negali palikti abejingų. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Laiš-kus papildo draugų, artimų žmonių atsiminimai, nuotraukos ir Akvi-lės darbų reprodukcijos, vaikystės piešiniai.

Knyga nepretenduoja į išsamų dailininkės Akvilės Zavišaitės gyvenimo aprašymą ar kūrybos analizę.

Tai tik priminimas apie trumpai gyvenusį jauną žmogų ir žvilgsnis į pasaulį jo akimis. Tai bandymas padėkoti Akvilei,

kad ji mane pasirinko savo motina.

R i t a B a l t u š y t ė

ISBN 978-9986-16-901-7

9 789986 169017

Akvilės vardas lotyniškos kilmės, aquila – tai erelis. Ji pati mūsų santykius yra taikliai nusakiusi kaip vištos ir kiaušinio, tačiau aš niekada nesiskiriu su mažu krištoliniu pelėdžiuku. Jį man Akvilė padovanojo primindama lietuvių liaudies pasa-ką apie pelėdą, kuriai jos vaikai patys gražiausi. Jeigu aš savo dukrą pagirdavau, ypač viešai, ji sušnabždėdavo: „Pelėda, pelėda...“

Per ketvirtį amžiaus, man blaškantis per tris kontinentus, pe-lėdžiukas neteko plokščių metalinių pėdučių, miniatiūrinių ausyčių ir snapelio, liko tik du sulipę krištolo rutuliukai su juodom akytėm. Tikėsit ar ne, bet tą vaivorykštės spalvas at-spindintį gumuliuką pridėjus prie akies, praeina perštėjimas, prie smilkinio – galvos skausmas, sugniaužtas saujoje jis nu-veja riešo gėlimą, o kartais ir sunkias mintis.

Tada pelėda žvelgia į dangų ir regi, kaip aukštai aukštai žydry-nėje sklendžia jos aquila.

Rita Baltušytė gimė 1938 m. Kaune. Vilniaus universitete baigusi žurnalistiką, dirbo Lietuvos radijuje, vėliau spaudoje. Nemažai skaitytojų iki šiol prisimena jos išskirtinius straips-nius, interviu, humoreskas. Nuo 1981 m. gyvena Australijo-je. Parengė knygas „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“ (1997), „Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt.“ (2010).

O iš tikrųjų esu labai laiminga, kad esu dailininkė. Savo mene paskandinu viską – ir liūdesį, ir pergyvenimą, ir džiaugsmą – sau sukuriu ką nors, ir taip gera!

. . . . .Dar kas svarbu atsiminti, kad nors mes ir artimiausios giminės, ir be tavęs niekad nebūtų manęs, bet dabar jau kiaušinis pavirto irgi į vištą, ir abi vištos turi atskirus gyvenimus, savo reikalusir tikslus, ir atskirus lizdus. Ir aš esu laiminga, kad niekas, jokia kita višta, vištainis ar viščius negali man nieko pasakyti, nurodyti ir pan. Esu baisiai savarankiška višta...

. . . . .Vat mane kartais gyvenimas tas saldus ir priploja! Visgi, iš kitos pusės – pasaulis yra žiaurus! Bet kadangi taip jau yra, buvo ir bus, reikia daryti kas geriausia ir tikėti į saldžiausia. Tu mane suprasi, nes esi močiutė ir daug pragyvenai.

I š A k v i l ė s Z a v i š a i t ė s l a i š k ų m a m a i i r m o č i u t e i

VILNIUS 2012

AKVILĖ: N e p r a š y k a u k s i n ė s

ž u v e l ė s p l a u t i

i n d ų

S u d a r ė R i t a B a l t u š y t ė

TURINYS

9 / Tarusi savo žodį

14 / Akvilės Zavišaitės gyvenimo ir kūrybos datos

LAIŠKAI

17 / LIETUVA. 1972–1983

121 / AUSTRALIJA. 1983–1986

263 / SUGRĮŽIMAI. 1987–1991

441 / Atsiminimai

486 / Epilogas

21L

IET

UV

A 1

97

2–

19

83

Nida, 1976 06 04 ..............................................................................

Sveika, mama. Ar dar sergi? Jei pasveikai – tai okei!Važiavau su gera kompanija. Moteris ir vaikas. Labai ilgai

(iki dvyliktos ar pirmos) skaičiau knygą, po to nuėjau miegoti ir labai sušalau.

...Mane pasitiko tetukas ir Aldona. Abu susijaudinę, nes traukinys vėlavo pusę valandos. Parsibaladoję į Nidą pavalgėm ir aš visą laiką buvau su tetuku. Tą pačią dieną padariau didelį darbą. Tetukas pynė kažkokias virves, o aš nulakavau visą jachtą! Tiesa, nulakavau ne tik jachtą, bet ir savo rankas bei plaukus. Pas-kui tetukas trynė mane terpentinu. Aš į Nidą atsivežiau ir gražų orą. O kaip Vilniuj? ...Klausausi „Jėzus Kristus superstar“ ir kitas labai geras juostas.

...Tik trūksta Megės. Labai trūksta!P. S. Tetukas sakė, plauks kažkur į Kauną su jachta ir, sakė,

pasiims mane. Iš pradžių pamokys buriuoti. Vat! (Atsiprašau, kad uždėjau kleckus). Linkėjimai Megei. Buč-

kis – Akvilė

Tetuką išlydint. Akvilė pirmoje eilėje trečia iš dešinės,antroje eilėje pirmas iš dešinės – Algimantas Zaviša. Nida, apie 1974

Pirma diena mokyloje. Vilnius, 1969

Būsimosios „Bellevue“ šokėjos debiutas vaikų darželio scenoje. 1966

Namuose Verkių gatvėje. Vilnius, 1966

Palangoje su fotografo šuniuku. 1970

AKVILĖ: N e p r a š y k a u k s i n ė s

ž u v e l ė s p l a u t i

i n d ų

AK

VILĖ: N

eprašyk au

ksinės žu

velės plau

ti ind

ų

Akv i lė Zav išaitė (1962–1991) – ryški asmenybė ir įdomi me-nininkė, tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje. Jos legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Australijoje, Lietu-voje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki šiol audrina žmonių vaiz-duotę. Ši knyga – tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. Ri-tos Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tai tarsi laiškų romanas, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: pasakojama apie sovietmečio Lietuvos kasdienybę, apie pirmuosius to meto lietuvių emigrantų žingsnius Australijoje ir bandymą ten įsitvirtinti, nuklys-tama į JAV. O vėliau – žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį jau brandaus žmo-gaus akimis. Autentiški tekstai liudija sudėtingą XX amžiaus pabai-gos laiką, jaunos dailininkės siekį perprasti meno paslaptis, tobulėti ir neprapulti gyvenimo verpetuose. „Veikiantieji asmenys“ – po pasaulį išsibarstę šeimos nariai, draugai Lietuvoje, Australijoje ir Ameriko- je – visi su savo dramatiškais likimais ir paslaptimis. Bet tvirčiausia visa vienijanti gija – Akvilės ir jos mamos Ritos ryšys. Jų artumas net būnant toli, atviri pokalbiai apie viską negali palikti abejingų. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Laiš-kus papildo draugų, artimų žmonių atsiminimai, nuotraukos ir Akvi-lės darbų reprodukcijos, vaikystės piešiniai.

Knyga nepretenduoja į išsamų dailininkės Akvilės Zavišaitės gyvenimo aprašymą ar kūrybos analizę.

Tai tik priminimas apie trumpai gyvenusį jauną žmogų ir žvilgsnis į pasaulį jo akimis. Tai bandymas padėkoti Akvilei,

kad ji mane pasirinko savo motina.

R i t a B a l t u š y t ė

ISBN 978-9986-16-901-7

9 789986 169017

Akvilės vardas lotyniškos kilmės, aquila – tai erelis. Ji pati mūsų santykius yra taikliai nusakiusi kaip vištos ir kiaušinio, tačiau aš niekada nesiskiriu su mažu krištoliniu pelėdžiuku. Jį man Akvilė padovanojo primindama lietuvių liaudies pasa-ką apie pelėdą, kuriai jos vaikai patys gražiausi. Jeigu aš savo dukrą pagirdavau, ypač viešai, ji sušnabždėdavo: „Pelėda, pelėda...“

Per ketvirtį amžiaus, man blaškantis per tris kontinentus, pe-lėdžiukas neteko plokščių metalinių pėdučių, miniatiūrinių ausyčių ir snapelio, liko tik du sulipę krištolo rutuliukai su juodom akytėm. Tikėsit ar ne, bet tą vaivorykštės spalvas at-spindintį gumuliuką pridėjus prie akies, praeina perštėjimas, prie smilkinio – galvos skausmas, sugniaužtas saujoje jis nu-veja riešo gėlimą, o kartais ir sunkias mintis.

Tada pelėda žvelgia į dangų ir regi, kaip aukštai aukštai žydry-nėje sklendžia jos aquila.

Rita Baltušytė gimė 1938 m. Kaune. Vilniaus universitete baigusi žurnalistiką, dirbo Lietuvos radijuje, vėliau spaudoje. Nemažai skaitytojų iki šiol prisimena jos išskirtinius straips-nius, interviu, humoreskas. Nuo 1981 m. gyvena Australijo-je. Parengė knygas „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“ (1997), „Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt.“ (2010).

O iš tikrųjų esu labai laiminga, kad esu dailininkė. Savo mene paskandinu viską – ir liūdesį, ir pergyvenimą, ir džiaugsmą – sau sukuriu ką nors, ir taip gera!

. . . . .Dar kas svarbu atsiminti, kad nors mes ir artimiausios giminės, ir be tavęs niekad nebūtų manęs, bet dabar jau kiaušinis pavirto irgi į vištą, ir abi vištos turi atskirus gyvenimus, savo reikalusir tikslus, ir atskirus lizdus. Ir aš esu laiminga, kad niekas, jokia kita višta, vištainis ar viščius negali man nieko pasakyti, nurodyti ir pan. Esu baisiai savarankiška višta...

. . . . .Vat mane kartais gyvenimas tas saldus ir priploja! Visgi, iš kitos pusės – pasaulis yra žiaurus! Bet kadangi taip jau yra, buvo ir bus, reikia daryti kas geriausia ir tikėti į saldžiausia. Tu mane suprasi, nes esi močiutė ir daug pragyvenai.

I š A k v i l ė s Z a v i š a i t ė s l a i š k ų m a m a i i r m o č i u t e i