1

Vilniaus pedagoginis universitetasKultûros ir meno edukologijos institutas

Meninio ugdymo katedra

Dalia Karatajienë

ANTIKA: GROÞIS, MENAS,UGDYMAS

(mokomasis metodinis leidinys)

Vilnius, 2004

2

© Dalia Karatajienė, 2004© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004

Apsvarstyta ir rekomenduota spausdinti VPU Meninio ygdymo katedros2004 10 08 posëdyje (protokolo Nr. 5).

Recenzavo:Meninio ugdymo katedros vedëjas prof. habil. dr. Vaidas MatonisVPU PPF dekanas doc. dr. Juozas Þilionis

UDK 7.01(3)(075.8)Ka401

ISBN 9955-516-75-5

3

PRATARMË

Antikos menas, per kelis Europos kultûros tûkstantmeèius nuolat inspi-ravæs ávairiø srièiø groþinës bei mokslinës kûrybos pasireiðkimus, yra toksplatus, tvarus ir ávairiapusis reiðkinys, kad net ir ðiandieninëje postmo-dernistinës kultûros terpëje neretai tampa ekscentriðkø iðpuoliø taikiniu,tuo ne prarasdamas, o tik darsyk parodydamas savo gyvybingumà, pade-monstruodamas save kaip patikimà neblëstanèios traukos objektà.

Ryðiai su antikos pasauliu þenklino ir Lietuvos istorijos puslapius, anti-kos kultûros bei meno atgarsiai ávairiomis formomis átakojo mûsø paèiønacionalinës kultûros sklaidà. Lotynø ir graikø kalbø kelias, pradþioje pa-sukæs á baþnyèià (lotynø kalba baþnytinëje liturgijoje buvo vartojama nuopat krikðèionybës ávedimo) ir ëjæs á Lietuvà ið Prahos, Krokuvos ir Karaliau-èiaus universitetø, 1579 m. ásteigus Vilniaus universitetà, atvërë galimy-bes paþinèiai su visa senovës graikø ir lotynø kultûra, filosofija bei menu.,,XV a., o gal ir XIV a., ðviesesni Lietuvos þmonës, susipaþinæ su lotynøkalba ir Romos istorija ir pastebëjæ tam tikrà panaðumà tarp lotynø irlietuviø kalbø, ëmë skelbti, kad lietuviai yra kilæ ið romënø. Pirmasis tàspëjimà iðkëlë lenkø kronikininkas Jonas Dlugoðas XV a. po Kr. […] Atsi-randa padavimas apie romënø kunigaikðtá Palemonà, arba Pilemonà, kurissu ðeima ir 500 kilmingøjø romënø I a. pabëgæs ið Romos nuo imperato-riaus Nerono persekiojimø, jûros keliu pasiekæs Lietuvà, èia ásikûræs ir da-væs pradþià Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiø giminei. […] Dr. J. Basanavièiuspaðventë kone visà gyvenimà, stengdamasis pagrásti lietuviø kilmæ ið trakøir frigø, padarydamas tuo bûdu lietuvius atëjûnais ið pietø Europos ir iðMaþosios Azijos. Jo manymu, apraðyti Iliados didvyriai buvæ lietuviø protë-viai (Daugirdaitë-Sruogienë V. Lietuvos istorija. Lietuva amþiø sûkury. –Chicago : Sandaros spauda. – 1956, p.30–31).

XVII a. ir vëlesniaisiais ðimtmeèiais senosios graikø kalbos mokant Lie-tuvos kolegijose, klasikinëse gimnazijose ir kunigø seminarijose, antikinëskultûros paveldo ásisavinimas tapo privalomas kiekvieno apsiðvietusio þmo-gaus poþymis.

IV a. pr. Kr. Romoje ávykusi abëcëlës reforma, pateikusi 21 lotyniðkà

4

raidæ, sukûrë abëcëlæ (ji vadinta abece), kurios pagrindas iki ðiol sudaromûsø paèiø raidynà.

Profesionaliø dailininkø kalvëje – 1922–1940 m. veikusioje Kauno me-no mokykloje – ir vëliau ásteigtame Vilniaus dailës institute antikiniø skulp-tûrø kopijø pieðimas buvo ne tik pirmasis jaunø dailininkø þingsnis á menopasaulá, bet ir pamatas, nuo kurio prasidëdavo bûsimøjø menininkø disku-sijos apie harmonijos, proporcijos, meno ir tikrovës santykio bei kitas me-niniu poþiûriu nepaprastai svarbias estetines, menines sàvokas. Tai for-mavo kultûrinæ ir meninæ pasaulëþiûrà ir neabejotinai veikë paties menocharakterá.

Nors antikos impulsø ir pëdsakø sàraðà mûsø kultûrai galima bûtø pra-tæsti, to, kas pasakyta, manau, esant pakankamu pagrindu antikos aptari-mui groþio, meno bei jø ugdymo aspektais, kuriø gilesnis paþinimas pasi-tarnautø tiek su humanitariniais mokslais susijusiø studentø, tiek ir su kon-kreèiu meniniu ugdymu savo profesinæ veiklà siejanèiø bakalaurø, magist-rantø bei doktorantø studijoms. Pratæsdama Vilniaus pedagoginio univer-siteto Meninio ugdymo katedroje besikristalizuojanèià tokios paskirties lei-diniø tradicijà, pradëtà katedros vedëjo prof. V. Matonio*, viliuosi prisidë-sianti prie katedros siekiø aprûpinti studentus metodine literatûra, sutei-kianèia jiems ir studijø programø vykdymui reikalingø þiniø, ir naujø kûry-biniø, ir moksliniø impulsø. Taip pat dëkoju ir ðio leidinio recenzentams, irstudentams, su kuriais paskaitø, seminarø metu aptariant antikos kultûrosir meno klausimus, susiformavo kai kurios akcentuotinos ðio darbo lin-kmës ir kontûrai.

*Matonis V. Renesansas: groþis, menas, ugdymas. – Vilnius : VPU l-kla., 2002.

5

NUO MITO LINK ISTORIJOS

Historia est magistra vitae (istorija – gyvenimo mokytoja).

Ciceronas

Prieð pradëdama istorinæ antikos apþvalgà, kurios pradþia glûdi mitøûkanose, norëèiau vienos ið átakingiausiø menotyros mokyklø – Vienos –meno istorijos profesoriaus þodþiais atsakyti á klausimà, kam jos prireikëleidinyje, skirtame konkreèioms groþio, meno ir ugdymo apraiðkoms ap-tarti. „Norint teisingai ávertinti meno kûriná, bent ávertinti já evoliucijos isto-rijos poþiûriu, bûtina kuo aiðkiau, iki maþiausiø smulkmenø, ásivaizduotiistorinæ situacijà. Istorinis uþdavinys yra individualios ir bendros evoliuci-jos, atskiro meno kûrinio ir jo epochos stiliaus, galiausiai meninës kûrybosir bendrojo vyksmo, á kurá ji áaugusi, jungiamoji grandis“ (Pacht O. Metodi-niai dailës istorijos praktikos principai.– Vilnius : Aidai. – 2003, p.124).Gebëjimas suvokti ir ávertinti kultûros reiðkiná, meno kûriná ið jo paties isto-riniø pozicijø – vienas ið suvokëjo profesionalumà liudijanèiø bruoþø. Taikartu yra ir paaiðkinimas, kodël ðalia specialiosios antikos menà tirianèiosliteratûros toliau tekste bus nurodoma ir istorinæ aplinkà, kasdienybæ, pa-proèius, buitá apþvelgiantys literatûros ðaltiniai.

Renesanso metu atsiradæs ir XVIII a. ásitvirtinæs antikos terminas (lot.– antiquus – senas) plaèiàja prasme reiðkiantis senovæ, o siauresne –senovës graikø ir romënø kultûrà, apima laikotarpá nuo Kretos ir Mikënølaikø (III – II tûkst. pr. Kr.) iki Vakarø Romos imperijos þlugimo V–VI a.,paþenklinto keliomis dvasinës kultûros lûþius menanèiomis datomis. Tai –imperatoriaus Konstantino Didþiojo (Flavius Valerius Constantinus; g. apie280 m.) pradëta Romos imperijos pertvarka. 313 m. Milano ediktu buvolegalizuota krikðèionybë, 326 m. ávyko atviras imperatoriaus ir senato kon-fliktas, paskatinæs imperatoriø Konstantinà 330 m. perkelti sostinæ ið Ro-mos á Konstantinopolá. 529 m. imperatorius Justinianas (Justinianus I; 527–565) uþdarë Platono Akademijà – 387 m. pr. Kr. Platono (gr. Platon, lot.Plato; 428/427 – 347 m. pr. Kr.) – prieðais pat Atënø vartus apie 387 m. pr.Kr. ákurtà filosofijos mokyklà. Pasak meno istoriko R. Krautheimerio, sos-

6

tinës perkëlimas á miestà prie Bosforo reiðkë, jog Senoji Roma tuo metudar nebuvo pasirengusi tapti tuo, kuo ji yra dabar – krikðèioniø imperijossostine (Krautheimer R. Roma: miesto profilis, 312–308. – Vilnius : Aidai,– 2003, p. 55).

Antikos terminu taip pat yra nusakoma erdvinë tarp ðiø datø klestëjusikultûros lokalizacija – Vidurþemio jûros pakranèiø regionas, apimantis irEgëjo jûros salose klestëjusià civilizacijà. Padavimas teigia, kad graikødievø Olimpo virðukalnëje karaliavæs Dzeusas buvo gimæs Kretos saloje, ákurià, pasivertæs sniego baltumo jauèiu ið Finikijos atsiplukdë þmonà Euro-pæ, davusià vardà visam mûsø þemynui. Ið ðios santuokos gimæs sûnusMinas tapo pirmuoju Kretos valdovu, kurá dievas Poseidonas dël jam skir-tos apgaulingos aukos nubaudë siaubinga bausme – Mino þmona Persifajapagimdë Minotaurà – þmogø jauèio galva, – kuriam apgyvendinti legendi-nis architektas Dedalas pastatydino klaidø labirintà. Labirinte gyvenantisMinotauras mito atënieèiø aukojamais þmonëmis.

Ðis pasakojimas suteikia pagrindà ne tik stebëtis antikos mitø átaigu-mu, bet pagrástai interpretuoti já kaip tuometinæ Kretos galybæ, reiðkusiàpolitiðkai ir ekonomiðkai menkai iðsivysèiusiø Atënø pavaldumà Kretai. An-tikos pasaulis bemaþ neþinojo istorinio màstymo (bent jau tokio, kaip mesjá suprantame ðiandien), tad savaip uþkoduotø realiø istorijos pëdsakø ne-iðvengiamai tenka ieðkoti nepaprastai gyvybinguose to pasaulio mituose,traktuojant juos, kaip siûlë A. J. Greimas, it „savotiðkà kultûrinæ archeo-logijà“ (Greimas J. A. Apie dievus ir þmones // Mitologija ðiandien (Anto-logija) / sud. A. J. Greimas, T. M. Keany. – Vilnius : Baltos lankos, 1996, p.203). Þymus antikos kultûros tyrinëtojas A. Losevas teigia, jog „antika nie-kada nepajëgë iðsiskirti su savo dievais, ir […] mitologija antikoje visadavaidino milþiniðkà vaidmená, toká milþiniðkà ir genialø, kad ðiø antikos dievønet apsiðvietæ þmonës nepamirðta jø du, o tiksliau tariant, jau tris tûks-tantmeèius“ (Ëîñåâ À. Ô. Àíòè÷íàÿ ôèëîñîôèÿ è îáùåñòâåííî

èñòîðè÷åñêèå ôîðìàöèè // Aíòè÷íîñòü êàê òèï êóëüòóðû. –Ìîñêâà :

Íàóêà, 1988, c.13).Tiesa, mitinis Atënø ákûrëjas Tesëjas, pasinaudojæs Ariadnës jam áduotu

siûlø kamuoliu, ne tik áveikë Minotaurà, bet dar ir sugebëjo iðeiti ið Labirin-

7

to, ið kurio niekam nepavykdavæ rasti kelio atgal. Pasakojama, jog Ariadnëbuvo gerai ásidëmëjusi labirinto planà, kurá Dedalas mozaika iðdëliojo antjai skirto ðokiø kambario grindø.

Tikrovës, o ne mito sferoje máslingasis labirintas neretai tapatinamassu 1900 m. atkastais Kretos sostinës Knoso rûmais, kuriuos pats jø atra-dëjas anglø archeologas lordas Arturas Evansas (Artur Evans; 1815–1941)pavadino Mino rûmais (archeologinë medþiaga ir rasti dailës objektai lei-dþia teigti panaðius rûmus buvus Faiste ir Hagia Triadoje – vienoje ið Kre-tos valdovø rezidenciniø vietø, esanèioje netoli Faisto). Sudëtinga ðiø apie1600 m. pr. Kr. statytø rûmø planinë ir erdvinë struktûra, ávairiuose aukðtølygiuose sukomponuotos patalpos dar juosianèios ir vidiná kiemà byloja netik apie aukðtà technikos lygá (rûmuose buvo árengtos vonios, vandeniuplaunami unitazai, drenaþinë sistema), bet ir apie menui itin reikðmingusarchitektûros bei gamtinio peizaþo, natûralaus reljefo santykius. Áspûdin-gos gamtos artumo átaka pastebima ne vien salos architektûroje, bet irkitose dailës srityse – pavyzdþiui, Knoso rûmuose iðlikusiose freskose gy-vybingas, dþiugiai nusiteikæs þmogus daugiausiai vaizduotas gamtos fone,o Kretoje plitusios keramikos dirbiniø dekorui taip pat bûdavo pasitelkiamigamtos motyvai – kriauklës, þuvys, aðtuonkojai, kalmarai ir jûros bangos.Meilë gamtai atpalaidavo kretieèius nuo bûtinybës statyti ðventyklas: jøreligija iki ðiol tebëra moksliniø ginèø objektas dël neiððifruoto raðto (taipvadinamojo linijinio raðto B). Manoma, kad religines apeigas kretieèiai grei-èiausiai atlikdavo po atviru dangumi, naudodamiesi nedidelëmis deiviø,laikanèiø rankose gyvates, statulëlëmis ir ið mitinës praeities paveldëtaisjauèio ragø simboliais. (Archeloginiø atradimø istorija vaizdþiai pateikta K.Ceramo knygoje „Dievai, kapai ir mokslininkai“. – Vilnius : Mokslas, 1991.)

Dangaus platybë, jûros artuma ákvëpë ne tik kretieèiø menininkus – jisavaip atsispindëjo ir mitø veikëjø uþmojuose. Legenda pasakoja, kad la-birinto statytojas Dedalas su sûnumi Ikaru, pasigaminæ sparnus ið paukð-èiø plunksnø ir vaðko, kaip tik tenai bandë pakilti á dangø – neveltui, matyt,Dedalas laikomas ir kinetiniø, judanèiø skulptûrø iðradëju.

Dedalo nuopelnus Rusijoje kasmet primena jo vardo premija, áteikia-ma uþ geriausius architektûrinius projektus. JAV – legendinio herojaus

8

vardu pavadintas architektûros ir moksliniø iðradimø þurnalas.XVI a. pr. Kr. netikëta katastrofa, sunaikinusi Kretos civilizacijà, suteikë

galimybes achajø gentims, gyvenusioms þemyne, pavergti Kretà ir áþiebtisavosios kultûros, asimiliavusios kretietiðkàjà, þidiná Mikënuose, kurá, pasakgraikø mito, ákûrë Persëjas. Ðis narsus jaunikaitis kartu su motina Danajaiðmestas skrynioje á jûrà, buvo laimingai bangø atplukdytas á Serifio salà,kurios aikðtingas valdovas Polidektas uþsidegë noru Danajà vesti. SûnusPersëjas palaikë Danajos pasiprieðinimà ir atsisakinëjimus, Polidekto asme-nyje ásigydamas prieðà. Norëdamas atsikratyti Persëjo, Polidektas pavedëjam mirtinà darbà: nukirsti galvà Medûzai, kurios þvilgsnis paversdavo ak-meniu kiekvienà á jà paþvelgusájá. Persëjas ne tik áveikë Medûzà, bet gráþda-mas namo iðgelbëjo Andromedà, kurià vëliau vedë, o Polidektà pavertë ak-meniu, taip ir neatidavæs jam Medûzos galvos, kurios buvo siøstas. Ðià do-vanà áteikæs Atënei, jis tapo Tirinto valdovu ir ákûrë Mikënus.

Tokià legendinæ praeitá menanèiuose miestuose – Tirinte, Mikënuose,Pile buvo imti statyti akropoliai (gr. akropolis – virðutinis miestas) – rûmaiir gyvenvietë ant kalvos, apjuosti masyvia gynybine siena. Tirinto gynybinësiena buvo pastatyta ið milþiniðkø, kartais net trijø metrø diametrà virði-janèiø netaðytø, bet nepaprastai tiksliai suleistø akmenø, todël graikø ke-liautojas Pausanijas (Pausanias; II a.) buvo ásitikinæs, jog toká ástabø, ga-lingà ir rûstø monumentà statë ne þmonës, o mitiniai vienaakiai milþinai –kiklopai, gyvenæ Etnos ugnikalnyje. Nepaisant didelio masto átvirtinimø, ku-rie saugojo, Homero þodþiais tariant, aukse skendëjusiø valdovø kapus,apie 1200 m. pr. Kr. Mikënø miestas buvo sugriautas, o 1150 m. pr. Kr.sugriauta ir pilis. Ið Balkanø pusiasalio gilumos atkeliavæ dorënai nusiaubëachajø miestus, asimiliuodami jø kultûriná palikimà, suformuodami savàjàgraikiðkàjà kultûrà, turinèià keturis vidinius raidos tarpsnius – Homero,archainá, klasikos, helenistiná – ir prasidedanèià Homero periodu, truku-siu nuo XIII a. iki XI a. pr. Kr. Nors aklu laikomas didysis poetas iki ðioltebëra máslë antikos tyrinëtojams, vis dëlto manoma, kad jis ið tiesø gyve-næs ne XIII a., o VIII a. pr. Kr. ir yra didþiøjø epø – „Iliados“ bei „Odisëjos“autorius. Ðie groþinës literatûros kûriniai XIX a. ákvëpë Heinrichà Ðlymanà(Heinrich Shliemann; 1822–1890) pradëti kasinëjimus Trojoje, Mikënuose

9

bei Tirinte ir pagrásti poezijos suþadintus spëjimus, jog legenda laikyti miestaiegzistavo ne vien literatûroje, bet ir tikrovëje.

Ðio skyriaus pradþioje buvo uþsiminta apie siektinà istorinës perspek-tyvos ir kûrinio vertinimo adekvatumà, todël verta bent jau probëgomispaþvelgti, kaip nemariosios poemos „Odisëjas“ (lot. Ulixes) herojaus þygiøsupratimas kito, keièiantis istorinëms aplinkybëms. Protorenesanso kultû-rinëje terpëje á gimtàjà Itakæ pas Penelopæ keliaujantis Odisëjas jau nebe-buvo laikomas herojumi: Dantë (Dante Alighieri; 1265–1321) „Pragare“ uþapsukrumà já pasmerkë kentëti aðtuntajame – sukèiø – rate. V. Ðekspyras(William Shakespeare; 1564–1616) gi „Troile ir Kresidoje“ Odisëjà trakta-vo kaip personaþà, nepraradusá sveikos nuovokos neáprastomis ir neþmo-niðkomis aplinkybëmis, o Dþ. Dþoiso (J. Joyce; 1882–1941) „Ulise“ Odisë-jas pateikiamas veikiau ne kaip herojiðkas, o kaip romantinis personaþas.

Archainiame laikotarpyje (VII–VI a. pr. Kr.) mitologinë pasaulëjautaëmë dalintis vieta po saule su filosofija, ëmusia ieðkoti pirminio visos bû-ties prado: Elëjos filosofijos mokyklos atstovai bûtá kildino ið idëjos, o Joni-jos – ið pirmapradës materijos (arche). Taip ikisokratinë natûrfilosofija,gimusi pakranèiø, kurios ribojosi su kitomis ðalimis, poliuose, ne tik atsidû-rë prie ðiuolaikinio vakarietiðko mokslo principø iðtakø, bet kûrybingai ab-sorbavo Rytø þyniø, matematikø, astronomø ir kitø kultûros sferø atstovøpasiekimus, perteikdama juos besikristalizuojanèiai vakarietiðkai sàmonei.T. Grigorjeva, analizavusi filosofijos atsiradimà Rytø – Vakarø kultûrø sà-veikos ðviesoje, pastebëjo, jog „Senovës Graikijoje buvo tam tikra dozëto, ko Rytuose bûta iðbaigtame pavidale, ir atvirkðèiai: Rytuose galimarasti uþuomazgø pavidale tà, kas Vakaruose turëjo iðbaigtà formà“(Ãðèãîðüåâà Ò. Ï. Îáðàçû ìèðà â êóëüòóðå: âñòðå÷à Çàïàäà ñ Âîñòîêîì

// Êóëüòóða, ÷åëîâåê è êàðòèíà ìèðà / oòâ. ðåä. Àðíîëüäîâ À. È.,

Êðóãëèêîâ Â. À. – Ìîñêâà : Íàóêà, 1987, c. 271). Kultûriniai mainaitaip pat apëmë ir kitas sritis – finikieèiø laivininkystës pasiekimai darë átakàgraikø navigacijai, egiptieèiø bei mesopotamieèiø matematika veikë graikøpasaulëjautà bei praktinæ ûkio evoliucijà.

Archainiame periode atsirado pirmosios akmeninës skulptûros, vaiz-duojanèios dievybes ir þmones, susiklostë orderinës ðventyklø sistemos,

10

iðsivystë juodafigûrinë bei raudonafigûrinë keramika, kuri ið pradþiø buvodekoruojama geometriniais ornamentais, o vëliau – mitø scenomis. Atënøðiaurës vakaruose buvo atkastas iðtisas þiedëjø bei keramikos tapytojøkvartalas – Keramikas, atskleidþiantis ðio amato populiarumà ir paplitimàpolyje. Legenda mena, jog kadaise jame gyvenæs meistras turëjo dukterá,kuri, iðleisdama savo suþadëtiná á karà, strële ant sienos apvedþiojo myli-mojo ðeðëlá. Taip atsirado idëja raiþyti þmoniø atvaizdus ant keramikosdirbiniø. Nors tai tëra tik legendinis pasakojimas, vis dëlto karø tame laiko-tarpyje ið tiesø bûta – Atënø pergalë prieð persus lëmë didþiulá tautiná poliopakilimà, nulëmusá naujà istoriná kultûriná Graikijos vystymosi tarpsná.

Klasikos laikotarpis (V–IV a. pr. Kr.) dar vadinamas Graikijos auksoamþiumi, susijæs su Atënø politiko Periklio (gr. Perikles; 495–429 m. pr. Kr.)veikla. Neuþimdamas jokio valstybinio posto, Periklis inspiravo daugybædemokratiniø pertvarkymø Atënuose (patrauklus Atënø kasdienybës ir pa-proèiø vaizdas pateiktas J. Ðarkadþio knygoje „Kelionë á Senovës Atënus“.– Vilnius : Mokslas, 1986). Demokratinëmis teisëmis D. J. Sporo duomeni-mis Atënuose tuo metu naudojosi 40 000 gyventojø ið 230 000 (Sporre D.J. The Arts. – New Jersey : Prentice-Hall, 1984, p. 7). Tapæs meno irkultûros þidiniu, Atënø polis garsëjo klestinèiu teatru, pasiekë svaiginanèiøaukðtumø literatûroje, moksle, filosofijoje ir dailëje. Periklio laikais buvopastatytas Atënø Akropolis. Ansamblis statytas mikëniðkos tvirtovës vieto-je – jame tebëra 1250 m. pr. Kr. „kiklopø“ mûrytos sienos liekanø. Ðisarchitektûrinis kompleksas skirtas legendinei Atënei – miesto globëjai. Kas-met vasaros metu vykstanèiø Didþiøjø Panatëjø, prisakytø ðvæsti patieslegendinio Tesëjo, metu iðkilminga atënieèiø procesija neðdavo jai aukà –apsiaustà. „Aukà tau, tau peplà mergelës dailø / atneða paðvæst, su jomissustoja / moterø spûstis prie altoriaus tavo…/ bûti…“ (vert. H. Zabulis), –raðë deðimtàja graikø mûza vadinta poetë Sapfo (Sappho; VII a. pr. Kr.),tarytum regëdama bûsimàjá atënieèiø ðventës paveikslà.

Atënë buvo mylimiausioji Dzeuso dukra, atsiradusi pasaulyje kiek ne-áprastu bûdu – iðlindusi ið Dzeuso galvos broliui Hefaistui padedant. Beje,Atënë – iðminties deivë – turëjo pareigà globoti ir graikø amatininkus.Pasakojama, kad syká ji net varþësi su viena audëja. Ir kada ðioji jà nuga-

11

lëjo, Atënë pavertë jà voru, nuolat tebeaudþianèiu savo iððûká deivei me-nantá audiná. (Graikø mitai iðdëstyti knygose: Kunas N. Senovës Graikijoslegendos ir mitai. – Kaunas : Ðviesa, 1984; Markovska V. Graikø mitai. –Vilnius : Vaga, 1971)

Leidþiantis klasikos laikø saulei, prasidëjo helenistinis periodas (IV a.pr. Kr. pab. – I a. pr. Kr.). Saulëlydis sodrina ðeðëlius ir pabrëþia kontrastus.Nors tai – tik metafora, bet gilûs ðeðëliai ið tiesø ryðkino to laikmeèio skulp-tûrø dramatiðkumà, neviltá ir nerimà, atsiradusá tikrovëje ir mene dël vi-suomenëje susiklosèiusiø prieðtaravimø. Istorinës pakraipos literatûrosðaltiniai klasikos gesimà sieja su Peloponeso karu (431–404 m. pr. Kr.),iðsekinusiu Atënus, o menotyrinës pakraipos literatûroje labiau akcentuo-jamos ásigalëjusios subjektyvistinës filosofijos tendencijos, skaldþiusios kla-sikos laikø pasaulëjautos vieningumà.

Helenizmas – paskutinysis Senovës Graikijos kultûros vystymosi eta-pas, susijæs su Aleksandro Didþiojo (lot. Alexander Magnus; 336–323 m.pr. Kr.) karo þygiais, praplëtusiais Graikijos valdas, kuriose plito graikø kul-tûra, kalba ir menas. Pats helenizmo terminas, kurá istorinëje leksikojeátvirtino vokieèiø istorikas Johanas Droizenas (Johan Droysen; 1803–1884),darsyk primena mità apie Trojos karà, kurio pretekstu buvusi graþioji Ele-na (lot. Helena), Dzeuso ir Ledos dukra. Ðá periodà pabaigia istorinëjearenoje pasirodæ Romos legionieriai, uþkariavæ Aleksandro Didþiojo prieGraikijos prijungtas þemes ir atneðæ á Romà Graikijos kultûros bei menopaveldà. Pasak M. Vylerio, viena ið maþai kitusiø Romos kultûros taisykliøbuvo „stulbinamai atkakli iðtikimybë modeliui, graikø suformuotam anksty-vuoju helëniðkosios […] civilizacijos periodu“ (Wheeler M. Romos menasir architektûra. – Vilnius : R. Paknio l-kla, 1999, p. 25). M. Vyleris, beabejo, turëjo galvoje ne vien meno kûrinius, bet ir þodinæ mitø tradicijà,kurià romënai taip pat perëmë ið graikø ir ðiek tiek modifikavo, pritaikyda-mi jà prie savo reikmiø bei istorijos. Graikø Dzeusas èia virto Jupiteriu,Hera – Junona, Atënë – Minerva, Afroditë – Venera, Artemidë – Diana,Poseidonas – Neptûnu, Arëjas – Marsu, Hefaistas – Vulkanu, o Hermis –Merkurijumi. Romëniðko atitikmens neturëjo vienas ið þinomiausiø graikømenà ir mokslà globojusiø dievø – Apolonas, dailëje vaizduotas kaip pa-

12

brëþtinai graþus jaunikaitis, vadovavæs mûzoms. M. Kagano teigimu, Apo-lono mite galima áþvelgti meno tipologijos paieðkø pradmenis. Suteikusiimpulsà mûzø globojamos meno srities specializacijai, mitinio Apolono menøglobos misija sykiu ágijo ir moksliná mastà, nes tai buvo „pirmasis bandy-mas estetinës minties istorijoje ágyvendinti morfologinæ meno analizæ“(Êàãàí Ì. Ìîðôîëîãèÿ èñêóññòâà. Èñòîðèêî-òåîðåòè÷åñêîå

èññëåäîâàíèå âíóòðåííåãî ñòðîåíèÿ ìèðà èñêóññòâà Ìîñêâà :

Èñêóññòâî, 1972, c. 13).Be importuotø dievybiø romënai tikëjo gausybe maþesniø dievø bei

dvasiø (numen), reglamentuojanèiø kasdieninio bei vieðojo gyvenimo po-elgius. Romënø istorikas enciklopedistas Varonas (Marcus Terentius Var-ro; 116 m. pr. Kr. – 27) teigë tokiø dievybiø buvus net 30 000. Todël ne-nuostabu, kad jø globojama sritis buvo labai siaura, savaip specializuota irdaugiausiai koncentravosi apie romëno namus. Ðtai, pavyzdþiui, Janas –namø durø dvasia – kartu globojo visus vartus arba, vaizdþiai tariant, viso-kià pradþià. Dël to ir á naujuosius metus patenkama per Janà – pirmàjámënesá (lot. Januaris). Anglø raðytojas ir filosofas G. H. Èestertonas, api-bûdindamas romënø dievybes, átaigiai sakë: „Italø kultai stebina vietiniu irypaè naminiu pobûdþiu. Toks áspûdis, kad dievybës lyg musës spieèiasiapie namus, tarsi ðikðnosparniai kekëmis apkibæ stulpus ar tarsi kregþdëssusisukæ lizdus pastogëse. Èia ir stogo ar vartø stulpo dievas, èia ir durø arnet kanalizacijos dievas“ (Chesterton G. H. Krikðèioniðkosios kultûros liki-mas // Kultûra ir religija / sud. S. Juknevièius. – Vilnius : Valstybinis leidy-bos centras, 1995, p. 121). Magiðkom dievybës galiom buvo pavaldûs netir legendø veikëjai. Pavyzdþiui, paprotys apjuosti naujai pastatytà namà irmiestà magiðka, nuo pikto sergstinèia siena arba simboliniu jà atitinkanèiulanku, tapo Romulo brolio dvynio Remo pasmerkimo prieþastimi. Remuiperþengus apsauginæ Romos sienà, Romulas ásakë brolá nuþudyti.

Romos imperija uþëmë milþiniðkà maþdaug pusketvirto milijonø kvad-ratiniø kilometrø teritorijà, iðsidriekusià nuo Afrikos iki Ðkotijos, tad pasku-tiniaisiais jos gyvavimo metais Olimpo mitø herojus ir vietinius dievus pa-laipsniui ëmë nukonkuruoti ið Rytø ateinantys kultai, siûlantys pomirtiniogyvenimo vizijas bei átraukiantys á asmeniðkesná dalyvavimà iðganymo rei-

13

kaluose. Ið Egipto á Romà sklido Izidës ir Ozyrio, ið Maþosios Azijos – gam-tos dievybës, dievø motinos Kibelës, ið Persijos – saulës Mitro kultas, ypaèiðpopuliarëjæs tarp kariø. Mitra buvo laikomas kariø globëju ir pergalësteikëju. Mesianistiniai judaizmo sàjûdþiai, plitæ þydø diasporoje Romos im-perijos geografinëse ribose, galiausiai buvo apvainikuoti èia gimusia krikð-èionybe. Romoje formavosi naujosios religijos meniniai simboliniai vaizdi-niai, perëmæ nemaþai stilistiniø bei ikonografiniø antikinës dailës bruoþø,kurie susiklostë ilgai antikos menà átakojusios mitologijos pasëkoje.

Istoriniai ðaltiniai bei romëniðkø monetø lobiø radiniai Lietuvoje mena,kad, plësdami átakos bei prekybos sferas, mûsø eros pradþioje romënø pir-kliai sausuma nutiesë Gintaro kelià nuo Romos iki Baltijos krantø. Ið Pabalti-jo á Europà keliavæs gintaras buvo mainomas á þalvará, emalinius bei stiklokarolius. Gintaras Romoje buvæs itin brangus. Romënø istorikas Plinijus Vy-resnysis (Gaius Plinius Secundus; 23–79) yra raðæs, jog net uþ maþiausià iðjo padirbdintà statulëlæ tekdavæ mokëti daugiau nei uþ gyvà þmogø. Gintaropapuoðalais puoðësi turtingos romënës, neskaidrus gintaras buvo naudoja-mas smilkymui, teatriniø pasirodymø metu. (Plinijaus 37 tomø rinkinys „Gam-tos mokslas“– vienas turtingiausiø Romos raðytiniø ðaltiniø ne tik apie gam-tà, bet ir apie tapybà bei skulptûrà. Pats Plinijus þuvo 79 m. Vezuvijausiðsiverþimo metu. Ugnikalnio nusiaubti miestai yra apraðyti V. Krivèenkosknygoje „Pompëja. Herkulanumas. Stabija“. – Vilnius : Vaga, 1984). Grai-kai taip pat þinojo gintarà. Apie já uþsimenama mite, pasakojanèiame apienepavykusá saulës dievo sûnaus Faetono pasivëþinimà ugningais saulësþirgais. Dël iðvykos nesëkmës Dzeuso valia Faetonas buvo nubaustas mirti-mi, o já apraudojusiø nimfø aðaros virto gintariukais.

Padavimas teigia, jog amþinojo miesto 753 m. pr. Kr. ásikûrusio antseptyniø kalvø steigëjas – pabëgëlis ið Trojos, lotynas Romulas, kilæs iðRomulijø giminës, buvo þindytas vilkës ir augintas piemens. Tapæs karinguRomos valdovu, jis atvertë pirmàjá ðios valstybës istorijos puslapá, ákurda-mas karalystæ (753–510 m. pr. Kr.). Horacijus (Quintus Horatius Flaccus;65–8 m. pr. Kr.) raðë: „O dievai, jei jûs sugalvojot Romà, / kai ið Trojos èia– prie Etruskø kranto / atplaukë bûriai, ta dalis, kur gavo miestà pakeisti /[…] duokite vaikø, pagarbos ir turto / Romulo tautai“ (vert. H. Zabulis).

14

Karalystæ vëliau pakeitë respublika (510–31 m. pr. Kr.), o dar vëliau –monarchija (31 m. pr. Kr.–476 m.). Ðiuo laikotarpiu labiausiai suklestëjoRomos kultûra ir menas.

Net iki VI a. Europos istorija buvo skaièiuojama nuo Romos ákûrimodatos. Tik 525 m. popieþius Jonas I vienuoliui Dionizui Maþajam pavedëtiksliai iðsiaiðkinti Kristaus gimimo metus, ir krikðèioniðkos eros ákûrëjo gim-tadiená laikyti visø istoriniø ávykiø atskaitos taðku. Ðitai galima bûtø laikytisimboline Romos pabaigos data, sutampanèia su pagoniðkø dievø misijosbaigtimi ir drauge su G. H. Èestertonu tarti, jog, atlikæ savo misijà, Olimpodievai uþleido vietà naujam ásikûnijusio, þmoniø nuodëmingumà prisiëmu-sio dievo slëpiniui.

Pasak anglø istoriko V. Tarno, „daugybë prieþasèiø nulëmë olimpieèiølikimà. Jie priklausë miestui – valstybei ir krito drauge su juo: iðsilavinusiøþmoniø poþiûriu, juos uþmuðë filosofija, o prastøjø akyse jø þudiku tapoindividualizmas“ (Òàðí Â. Ýëëèíèñòè÷åñêàÿ öèâèëèçàöèÿ. – Ìîñêâà :

Íàóêà, 1949, c. 306).Taèiau teoriðkai pasaulinë Romos imperija nepasibaigë drauge su an-

tika, nors jos padëtis kurá laikà ir nebuvo aiðkiai apibrëþta. Pasaulio akyseRoma tebebuvo imperijos sostinë, nors joks imperatorius joje niekadadaugiau neberezidavo, ir net senatas èia nebeturëjo jokios faktinës val-dþios (ji priklausë imperatoriui), iðskyrus formaliàjà, vykdanèià tradicinesceremonijas. Bet buvusios imperijos ðlovë neblëso. 800 m. frankø karaliusKarolis Didysis, kuris ne tik rëmë romëniðkas tradicijas atstovaujanèià kul-tûrà, bet ir buvo karûnuotas Romos imperatoriaus karûna, iðsikëlë uþda-viná – renovatio Romani imperii – ir já ágyvendino, formaliai atkurdamasimperijà, teisiðkai gyvavusià net iki 1802 m.

Katulo (Gaius Valerius Catullus; apie 87–54 m. pr. Kr.), Vergilijaus (Pub-lius Vergilius Maro; 70–19 m. pr. Kr.), Horacijaus, Ovidijaus (Publius Ovi-dius Naso; 43 m. pr. Kr. – apie 18 m.) lyrika, architektø inþineriniai beiurbanistiniai pasiekimai, keliai, akvedukai, tiltai, cirkai, áspûdingi amfiteat-rai, triumfo arkos, vieðosios pirtys, romënø pasiekimai teisës srityje – taitik nedidelë Romos palikimo dalis, formavusi tolimesnius Europos istorijoskultûrinio gyvenimo kontûrus.

15

GROÞIO SAMPRATA IR ATSPINDÞIAI MENE

Ars longa, vita brevis (menas ilgaamþis,

gyvenimas – trumpas).

Hipokratas

Groþis antikos pasaulyje nebuvo iðskirtinis meno poþymis – jis reiðkëvisa, kas këlë þmogui pasigërëjimà ir pasitenkinimo jausmà. Groþio jaus-mà galëjo þadinti paprasèiausi kasdieninio vartojimo daiktai, meno kûri-niai, gamta ir galiausiai – þmonës. Antai, Platonas groþá traktavo kaip am-þinà, nekintanèià ir juslëmis nepasiekiamà idëjà, o Aristotelis (Aristoteles;384–322 m.) groþá apibûdino kaip viso kosmoso matmená, pasiþymintá sai-ko ir matematiðkai iðreiðkiamos harmonijos, simetrijos bei tvarkos poþy-miu, kurá protas pajëgus suvokti. Antikos groþio termino talpumas suteikiapagrindà jo apraiðkas istoriniame kûrybos pavelde apþvelgti ne vien mor-fologiniu principu, o pagal ðios kosminës tvarkos savybës sklaidà ávairiuo-se konkreèiuose meno pavidaluose: architektûroje, skulptûroje, tapyboje,muzikoje, literatûroje, teatro mene ir ðokyje. O pati meno sàvoka (gr.technos, lot. ars) nebuvo taikoma vien architektûros bei vaizduojamojobei taikomojo meno objektams – ja buvo apibûdinami ir þemës ûkio dar-buotojø, ir paprastø amatininkø, medikø darbo rezultatai, tuo pabrëþiantiðskirtinæ meistrystës, ágûdþio, amato svarbà minëtose þmogaus veiklossrityse. Taigi skulptûra, tapyba, architektûra, kaip ir bet kuri meistrystëssritis buvo suvokiama kaip iðmokstama. Tik „poezijos yra neiðmokstama,kadangi ji negimsta be dieviðko prado – ákvëpimo.[…] Poetai Graikijoje,kaip ir Egipte, Indijoje buvo prilyginami pranaðams, aiðkiaregiams, regin-tiems paprastiems mirtingiesiems neregimus dalykus“ (Andrijauskas A.Groþis ir menas. Estetikos ir meno filosofijos idëjø istorija. Rytai – Vakarai.– Vilnius : Vilniaus dailës Akademijos l-kla, 1995, p. 295). Þinoma Aristo-telio frazë, skelbianti, jog poezija yra filosofiðkesnë ir kilnesnë uþ istorijà,nepaneigia istorijos reikðmës ir neprieðpastato istorijos poezijai. Ji tik pa-tvirtina ypatingà poezijos statusà antikos pasaulëjautoje. Èia istorija, kaippatyrimas, nusileidþia poetiniam vaizdui: jis pavieniø reiðkiniø patyrimà

16

sutelkia á toká suvokimà, kuriame daiktai ir reiðkiniai ne tik yra, bet ir galiávykti pagal tikëtinumà arba ávykiø bûtinybæ.

Romënai daile domëjosi tik tiek, kiek dailë buvo pajëgi demonstruotivisokeriopà valdþià, tenkinant visuomeninius ir privaèius jos savininko po-reikius bei interesus, kiek „dailës kûriniu galima iðreikðti pasaulietinës val-dþios átakà bei jëgà“ (Jankevièiûtë G. Senovës Romos dailës istorija //Europos dailës istorija / parengë Kultûros ir meno instituto dailëtyros sky-riaus bendradarbiai. – Kaunas : Ðviesa, 1995, p. 22). Dël tokio pragmatið-ko poþiûrio groþio ir meno specifikos apmàstymø mastas graikø màstyto-jams suteikia akivaizdþiai prioritetines pozicijas aptariant estetinius klausi-mus.

Paties menininko individualybë, kûrybiðkumo fenomenas Graikijoje neið-kilo kaip ypatingas klausimas filosofams, o konkreèiuose kûriniuose asme-nybës iðskirtinumas, prieðingai nei romënø mene, taip pat nevaidino jokiovaidmens. A. Losevas toká graikø meno santyká su individualybe ávardijo kaipabstraktø subjektyvizmà, ið kurio kyla ta nedrumsèiama vidinë þmogausramybë, kuria alsuoja graikø kûriniai (Ëîñåâ À. Ô. Èñòîðèÿ àíòè÷íîé

ýñòåòèêè. Ðàííèé ýëëèíèçì. – Ìîñêâà : Èñêóññòâî, 1979, c. 79).Nepaisant to, jog ið paþiûros karingas ir pragmatiðkas romënø genijus

nebuvo palankus kûrybai, ir neretai romënø meno raida siejama su kom-piliacija, vis dëlto romënai paliko nepakartojamø inþinerinio iðradingumopaminklø, susijusiø su praktiðka jø paèiø natûra. Iki ðiol daþnai perkeltineprasme vartojamas posakis tutte le strade portano a Roma – nuoroda netik á Romos autoritetà, bet ir á galingà jos gatviø bei keliø tinklà, kuriuo kaiparterijomis po visà ðalá judëjo kariø bûriai, vaþiavo prekybininkø veþimai,traukë keliautojai. Keliø tvirtumà lëmë tai, kad grindinio akmenys bûdavosudëti ant specialiai paruoðto keliasluoksnio, ilgaamþiðkumà jiems laida-vusio pagrindo. Keliai, iðvagojæ visà ðalá, ádubø ir slëniø teritorijose buvoklojami ant dirbtinø pylimø. Miestø gatvëse, kurios daþnai turëjo pavadini-mus, vaþiuojamoji dalis buvo atskirta nuo pësèiøjø zonos. Kadangi karðtasRomos klimatas reikalavo daug vandens, jam atitekëti á miestus buvo sta-tomi arkiniai, kartais net keliø aukðtø akvedukai, kuriø ilgis retsykiais virðy-davo kelias deðimtis kilometrø. Ritmiðkus, horizonto link tankëjanèius pro-

17

porcingø lankø akvedukø þingsnius Stendalis ( Stendhal; 1783–1842) pa-vadino didinga muzika. Mieste nuleistas á poþeminá vamzdynà vanduo bû-davo teikiamas á termas, fontanus, o kai kada ir á privaèius namus. Mano-ma, kad 33 m. pr. Kr., projektuojant ir statant Romos miesto vandentiekiosistemà, dalyvavo Vitruvijus (Marcus Vitruvius Pollio; I a. pr. Kr.) – archi-tektûros istorijai ir meno teorijai labai reikðmingo veikalo „10 knygø apiearchitektûrà“ autorius.

Termos tradicijà perëmæ ið graikø, kurià patys graikai pasisavino iðkretieèiø, romënai jà taip iðplëtojo, jog vadinti jø gausiai statytus tokiospaskirties pastatus pirtimis bûtø netikslu. Termose bûdavo ne tik maudo-masi, atliekami masaþai, garinamasi, bet þaidþiama, sportuojama, klau-somasi paskaitø, koncertø ir pan. Pirèiø ðildymui buvo naudojama hipo-kausto – centrinio pogrindinio apðildymo sistema. Be milþiniðkø vieðøjøtermø – Karakalos (ðis pastatas uþëmë pusketvirto ðimto kvadratiniø met-rø teritorijà), Diokleciano ir kt. IV a. Romoje veikë net 856 privaèios ter-mos. Apsupti didþiuliø sodø, prabangiai ir áspûdingai árengti statiniai, kuriøinterjeras nestokojo dekoro, buvo tokie didingi, jog 1563 m. Mikelandþelas( Michelangelo Buonaroti; 1475–1564) Diokleciano termø tepidarijø per-tvarkë á Marija deli Andþeli (Maria degli Angeli) baþnyèià. Gyvenamiejinamai buvo statomi taip, kad virð centrinës jo patalpos – atriumo – stogebuvo paliekama anga, lietaus vandená nuleidþianti á apaèioje esantá basei-nëlá. Atitinkamai buvo surëdyta ir miestø kanalizacijos sistema.

Monumentalûs akmeniniai tiltai, kuriø iðtakos – etruskiðkos, yra pa-remti arkine konstrukcija, bylojanèia ne vien apie meistrø technologinius,bet ir apie neprilygstamus meninius erdvës ávaldymo gebëjimus. (Apieromënø pirmtakø etruskø kultûros savitumus ir santykius su paèiais romë-nais galima suþinoti J. Buriano, B. Mouchovos knygoje „Paslaptingieji et-ruskai“. – Vilnius : Mokslas, 1983). Matyt, neatsitiktinai arka tapo ir romë-niðkos imperijos triumfo simboliu, nors pirmosios, tiesa, buvo pastatytosdar prieð imperijos laikotarpá. Vienos arba trijø angø arkos buvo statomosimperatoriø triumfo procesijoms (triumfavimo paprotys, kaip ir daugeliskitø romënø tradicijø bei pomëgiø yra plaèiai ir patraukliai apraðyti J. Suz-dalskio, B. Seleckio, M. Germano Senovës Romos kultûros apybraiþoje

18

„Ant septyniø kalvø“. – Kaunas : Ðviesa, 1969). Dekoruotos dedikaciniaisáraðais, alegoriniais istoriniais pergalæ ákûnijanèiais reljefiniais vaizdais,triumfo arkos primena akmeniná metraðtá, kurá, naudodamiesi plastika, ro-mënai taipogi „raðë“ ir ant memorialiniø kolonø, formuodami techninius irplastinius savosios kultûros ypatumus, kurie ryðkiausiai matomi gausiojejø realistiniø portretø galerijoje.

Konkretaus þmogaus atvaizdas Romoje buvo plaèiai praktikuojamas:nors monetà pirmieji ëmë vartoti graikai, nuo imperatoriaus Augusto (Gai-us Octavius Augustus; g. 63 m. pr. Kr.) laikø visose romënø monetose buvoiðkalami portretiniai cezariø bareljefai. Raito imperatoriaus Marko Aureli-jaus (Marcus Aurelius; g. 121) statula, stovinti Kapitolijaus aikðtëje yradavusi pradþià visiems Vakarø Europos mene paplitusiems raitelio atvaiz-dams, jau nekalbant apie tai, jog IV a. Romos regionarijø duomenimispaèiame mieste stovëjo net 22 raiteliø statulos.

Romënø portretuose meno istorikai iðskiria kelis ikonografinius þmo-gaus atvaizdo tipus. Istorinio tæstinumo poþiûriu reikðmingas valdovo –imperatoriaus, sëdinèio soste, tipas, kilæs ið didþiojo Dzeuso ir Jupiteriovaizdavimo schemø. Nors daþnai tvirtinama, jog krikðèioniðkoji dailë atvë-rë visiðkai naujà meno erà, akivaizdu, kad bent jau imaga sacra – sostetarp savo pavaldiniø sëdinèio imperatoriaus atvaizdas, vaizduojantis ofi-cialø Romos monarchà yra iðkilmingai soste sëdinèios Marijos ðlovës, esan-èios angelø apsuptyje, prototipas (apie istorinæ ikonografiniø dailës tipøtrajektorijà iðsamiau – Andre Grabar knygoje „Krikðèioniðkoji ikonografija.Antika ir viduramþiai“. – Vilnius : Aidai, 2003).

Nepaisant pomëgio analizuoti romëniðkus portretus, taikant nepakar-tojamo modelio ir kûrinio atitikimo jam kriterijø, mûsø laikø þymiø Ameri-kos aktoriø atvaizdai kartais esti tokie panaðûs á romëniðkus veidus, kadsunku susilaikyti nuo komentaro: ðiame þanre romënai perteikë ne tik kaþ-kà labai individualaus, bet kartu – kaþkà itin tipiðko. Gal leidinio virðelyjeesanèiø romëniðkø portretø ir mûsø amþininkø veidø panaðumas galëtøbûti postûmiu iðsamesnëms studijoms, siejant veidø tipus su antikoje atsi-radusia þmoniø charakteriø (sangviniko, choleriko, flegmatiko, melancho-liko) tipologija. Þvelgiant á romënø portretus ið meniniø pozicijø, derëtø

19

atkreipti dëmesá á sausokà jø plastinæ modeliuotæ ir meninio apibendrinimostokà. Taèiau ðios savybës vis dëlto neleidþia traktuoti portretø kaip natû-ralistiniø – jie neperþengia realizmo ribos.

N. A. Èistiakova, nagrinëjusi istorinius antikos meninës kultûros tipus,konstatavo, jog postpolinis kultûros tipas, ásivyravæs helenizmo periodu irRomos klestëjimo laikais, koncentravo dëmesá á paskirà individà, o ne ákolektyvà ar pilietá ir kaip tik todël màstymo bei groþio idealus Roma „pra-turtino nemaþa subjektyvizmo doze“ (×èñòÿêîâà Í. À. Èñòîðè÷åñêèå

òèïû àíòè÷íîé õóäîæåñòâåííîé êóëüòóðû // Aíòè÷íîñòü êàê òèï

êóëüòóðû / îòâ. ðåä. À. Ô. Ëîñåâ. – Ìîñêâà : Íàóêà,1988, c. 108).Arba, kaip pastebëjo antikos vaizduojamosios dailës tyrinëtojos ,,romë-nams nereikëjo idealo vaizdinio; romënai jautësi stiprûs pirmiausia todël,kad jie – romënai” (×óáîâà À. Ï., Êîíüêîâà Ã. È., Äàâèäîâà, Ë. È.

Àíòè÷íûå ìàñòåðà. Ñêóëüïòîðû è æèâîïèñöû. – Ìîñêâà : Èñêóññòâî,

1986, c. 16). J. Baltruðaitis romënø portretuose ákûnytà individualumàávertino grieþèiau: „tylûs, iðmintingi veidai padaryti tiksliai, bet be fantazi-jos […]. Skulptorius dirba objektyvø dokumentà, jis registruoja ir fiksuojafaktus“ (Baltruðaitis J. Visuotinë meno istorija. Nuo prieðistorijos iki vidu-ramþiø. – Kaunas : Ðviesa, 1992, p. 258). Dël ðiø prieþasèiø, kaip ir dëlRomos daugiakultûriðkumo bei etninio nevieningumo, Romos menas pasi-þymëjo ávairumu ir net savotiðka eklektika, leidþianèia menininkø traukoscentru tapusio imperijos laikø Romos miesto situacijà palyginti su ðiø die-nø Amerika – Naujuoju Pasauliu, kuriame atsidûræ ávairiø tautø þmonëstapo amerikieèiais (Jankevièiûtë G., 1995, p. 27).

O tai, jog ðis klausimas pernelyg nerûpëjo Graikijos menininkams, átiki-namiausiai rodo dar archaikos laikotarpio monumentaliosios Graikijos skulp-tûros, liudijanèios apie gero menininko gebëjimà vadovautis nusistovëju-siø taisykliø rinkiniu, pradëjusiu formuotis tame paèiame periode. Visosnuogø jaunuoliø (dar vadinamø kurø) ir ilgais drapiruotais rûbais vilkinèiømerginø (korø) statulos yra frontalios, statiðkos, schematizuotos, turinèiosbemaþ vienodas veidø iðraiðkas ir bruoþus. „Per visà […] laikotarpá tarpapvaliøjø skulptûrø liko nepakitusios nuogø jaunuoliø figûros: vienoda lai-kysena, simetriðka stovësena, prie ðonø prispaustos rankos, viena koja

20

per þingsná atstatyta á prieká, tad patogu juos laikyti tarsi matu, padedanèiustebëti technikos bei raiðkos pokyèius, ávairiai pasireiðkusius kitose skulptû-rose“ (Boardman J. Graikø menas. – Vilnius : R. Paknio l-kla, 1998, p. 83).

Tolesnæ Graikijos skulptûros plëtotæ skatino ne vien jaudinantis mitiniødievø ir þmoniø lemties persipynimas (þmogaus atvaizdas ir jo santykis sutobulybe paèiam þmogui visada rûpëjo ir, matyt, visada bus aktualus me-ne) ir meistriðkas bronzos liedinimo technikos ávaldymas (plaèiau apie tai– Steward A. Greek Sculpture. London : Yale U. Pr., 1990; Âèïïåð Ð. Á.

Èñêóññòâî Ãðåöèè. – Ìîñêâà : Èñêóññòâî, 1972).Plastikos raidà stipriai átakojo konkreti ðalies realija – nuo 776 m. pr.

Kr. imtos registruoti Olimpinës þaidynës. Kadangi jos buvo kulto ðventëaukðèiausiosios Olimpo dievybës garbei, þaidyniø metu stodavo taika,leidþianti prabilti mûzoms. Þaidyniø metu tarp savæs varþydavosi ne viensportininkai, bet ir muzikantai, ir poetai, ir dailininkai. O 540 m. pr. Kr.buvo sukurta pirmoji medinë þaidyniø nugalëtojo statula, davusi impulsàplëtotis harmoningai iðvystyto, atletiðko sudëjimo, anatominiu tikslumupasiþyminèio þmogaus atvaizdo plastikai. Su laiku ásitvirtinantis áprotisstatyti ðventojoje miesto giraitëje pilnafigûrines nugalëtojø statulas ið-këlë anatominio þmogaus paþinimo reikmæ, ir klasikos laikotarpiu skulp-toriaus Polikleto (Polykleitos; apie 480–420 m. pr. Kr.) paraðytas trakta-tas „Kanonas“ apie þmogaus kûno proporcijas tapo populiarus skulptoriøvadovas, o Polikleto kûrinys „Ieties neðikas“ (dar vadinamas „Doriforu“)– universalaus, amþinu vadinamo groþio etalonas. Kanono principai skulp-tûros realizavime buvo taikomi ir Egipte, taèiau kaip tik palyginimas sulanksèiu, gyvu, estetiðkai pagrástu graikø proporcijø kanonu tegali at-skleisti pastarøjø schematiðkà ir mechaniðkà prigimtá. (Apie palyginimàplaèiau – E. Panowsky knygoje „Prasmë vizualiniuose menuose“. – Vil-nius : Baltos lankos, 2002).

Kità klasikos laikotarpio skulptoriø, Polikleto amþininkà Mironà (Myron;V a. pr. Kr.), „Atënës ir Marsijaus“ skulptûrinës grupës autoriø, labiau do-mino galimybë perteikti judesá. Ðá sieká dailininkas ákûnijo apie 460 m. pr.Kr. ið bronzos nuliedintoje statuloje „Disko metikas“ (dar vadinamoje „Dis-kobolas“).

21

„Jeigu skulptorius bûtø parodæs atletà tuo momentu, kai diskas atsiplë-ðia nuo jo rankø, bûtø prarasta skulptûros prasmë, kuri laiduoja jai gyvy-bingumà daugiau nei pustreèio tûkstanèio metø“ (Ñîêîëîâ Ã. È. Èñêóññòâî

äðåâíåé Ãðåöèè. – Ìîñêâà : Èñêóññòâî, 1980, c. 110). Kaip tik dël toMirono novatoriðkumas pagrástai apibûdinamas ne vien kaip gebëjimasstatuloje perteikti sudëtingà þmogaus figûros rakursà, bet ir kaip ypatin-gas talentas joje iðreikðti judesio, bûsimojo veiksmo kulminacijos nuojau-tà. Ðioji skulptûra, kaip ir daugelis kitø graikø plastikos kûriniø, mus pasie-kë tik romëniðkø marmuriniø kopijø pavidale, kadangi romënai laikë jàsektinu ir kopijuotinu groþio pavyzdþiu. Graikø kûriniø kopijavimas Romojebuvo masiðkai paplitæs. Tam buvo steigtiamos net specialios kopijavimodirbtuvës. Mûsø dienas paisekë laiðkai, siøsti á Atikà su praðymais atga-benti Romon skulptûrø vieðoms ir privaèioms valstybës valdoms puoðti.Turtingøjø romënø tarpe buvo masiðkai paplitusi graikiðkø skulptûrø ma-da. „Komercinë kopijø gamyba liudija apie naujà atvaizdo funkcijà, visiðkaisvetimà ankstesniam pasauliui. Atvaizdas buvo iðtrauktas ið konkretauskonteksto, kuriam buvo sukurtas“ (Gombrich H. E. Dailë ir iliuzija. – Vilnius: Alma Littera, 2000, p. 120). Jau nekalbant apie tai, kad á Romà buvonuolat dideliais kiekiais gabenami patys originalai, ir romënai garsëjo netik kaip aistringi dideliø formø, bet ir maþø meno formø – gemø, kamëjø,prabangiø dekoruotø indø ir kitokiø iðtaigingø daiktø – kolekcininkai. (Apieproblemas, kurias sukelia kopijos ir klastotës, atributuojant kûrinius, irapie antikos bei kitø kultûriniø tarpsniø kûriniø padirbinëjimus populiariaipapasakota E. Paulio knygoje „Suklastota deivë: Antikos kûriniø klastotësnuo Renesanso iki mûsø dienø “. – Vilnius : Vyturys, 1992).

Be meistrystës ypatingà vietà groþio ir meno suvokime uþëmë harmo-nija. Visà pasaulá suvokdami kaip kosmosà, graikai pirmiausiai regëjo ja-me tvarkingumà ir darnà. „Tai ðiek tiek susijæ su tuo, kad Graikijoje nebuvouþdaro ðventikø luomo, tarpininkaujanèio tarp dievø ir þmoniø“ (Aster A. V.Filosofijos istorija. – Vilnius : Alma Littera, 1995, p. 44). Tokia padëtis„atriðo rankas“ menininkams ir màstytojams, ágijusiems teisæ laisviau in-terpretuoti tradiciðkai dievams priskiriamà kosmoso dësningumø paþinimosritá. Harmonijos principà jie matë ne tik paèioje kosmoso sàrangoje, bet

22

ir matematikoje, turëjusioje didþiulës átakos menams. Pavyzdþiui, Pitago-ras (apie 580–500 m. pr. Kr.) harmonijà áþvelgë skaièiø eilëje, skaièiø eiliøryðiuose; pastarieji ne tik atspindi kosmoso tvarkà, bet, pasak màstytojo,girdimi ir muzikoje, kuri ir yra ne kas kita, kaip girdima visatos harmonija.Jos klausymas daràs þmogaus sielà harmoningà. (Paèioje Graikijos muzi-koje lemiama reikðmë teko ritmui ir dinamikai, o ne melodijai. Muzikanebuvo visiðkai savarankiðka meno ðaka. Ji daugiausiai lydëjo reèitatyvàarba akompanavo ðokiui.)

Aleksandrijos matematikas Euklidas (Eukleides; IV a. pr. Kr.) harmonijàapibûdino, pasitelkdamas proporcijos sàvokà. Nors aukso pjûvio proporci-jà jis teoriðkai apraðë tik IV a. pr. Kr., meninëje praktikoje jà imta realizuotiþymiai anksèiau. Archaikos laikotarpiu susiklostæ orderiai (lot. ordo – tvar-ka), taikyti architektûroje, yra pagrásti matematine proporcija tarp neða-mø ir neðanèiøjø architektûriniø daliø – kolonø bei perdenginio (antable-mento). Harmonizuojanèiu orderiø principu laikytas apatinis kolonos sker-smens spindulys. Vyriðkame, masyviame dorëniniame orderyje jis buvæs16 spinduliø. Dorëninio orderio kolona neturi bazës, ji stovi tiesiai ant sti-lobato, pats kolonos liemuo iðvagotas kaneliûromis – iðilginiais grioveliais,o kolonos kapitelis yra paprastø geometriniø formø. Já sudaro pusapvalëechina ir virð jos esanti kvadratinë plokðtë, vadinama abaku. Dorëninioorderio kolona gali bûti pakeièiama Atlanto figûra. Vyriðkumo áspûdá, kurápirmasis pastebëjo jau minëtasis Vitruvijus, stiprina tai, jog dorëninio or-derio ðventyklø statyboms – bent jau archaikos laikais – buvo naudojamaskalkakmenis. Iðlakiame, moteriðkame jonëniniame orderyje, kurio ðven-tyklos dar archaikos periodu buvo statomos iðimtinai tik ið marmuro, kolo-nos aukðtis – 18 apatinës kolonos dalies skersmens spinduliø. Jonëninëkolona yra pakylëta nuo stilobato – ji stovi ant bazës, o kapitelis sukompo-nuotas ið plastiðkø voliutø. Kolona gali bûti pakeièiama kariatidës figûra.Puoðniame korintiniame taikytas 20 spinduliø aukðtis, o kresname, monu-mentaliame toskaniniame (toskaninis orderis – Romos architektûros ána-ðas á graikø suformuotà sistemà) – 14 spinduliø. Iki ðiol nepralenkiamuorderinës architektûros ðedevru laikomi Atënø Akropolio, kurio statybomsvadovavo garsus to laikotarpio skulptorius ir architektas Fidijas (Pheidias;

23

apie V a. pr. Kr.–430 m.), statiniai grásti ðiø proporcijø principais. Iðreið-kiant juos skaièiø seka, reikðtø, kad kiekvienas kitas skaièius yra lygusprieð já esanèiøjø sumai, ir jø eilutë atrodytø maþdaug taip: 1, 1, 2, 3, 5, 8,13 ir t. t. Þmogaus akies sandara taip pat yra paremta ðiuo santykiu (3 :5). Todël graikiðkoji proporcija negali bûti laikoma vien formaliu, dydþiusestetizuojanèiu santykiu – ji turi þymiai gilesnæ þmogaus rega pagrástosdarnos suvokimo reikðmæ. Galbût tai galima bûtø laikyti pakankamai átaigiuargumentu, motyvuojanèiu áþvalgà, kad graikiðkos ðventyklos stilistinis vien-tisumas pasiþymi tokiu organiðkumu, jog tada, kai mes kalbame apie kokiànors vienà ðventyklà, mes ið esmës visada turime galvoje visas jø ðventyk-las (Janson H. W. History of Art. – New York : Abrams, 1977, p. 118).

Graikø ðventyklø architektûra buvo orientuota á eksterjerà. Ðventykla bu-vo dievo namai, jos interjeras – vidinë erdvë – skirta polá globojanèios dievy-bës statulos saugojimui, o ne religiniø apeigø atlikimui ar pamaldumo nuo-taikos formavimui. Tokia buvo ir pagrindinio Akropolio pastato – Partenono– funkcija: didþiulëje celëje tebuvo saugoma ið aukso ir dramblio kaulo Fidi-jaus padirbdinta mergelës Atënës (Athene Parthenos) skulptûra, kuri iki mûsødienø nëra iðlikusi, kaip kad nepasiekë mûsø ir kiti menine átaiga amþininkusstulbinæ ðio skulptoriaus kûriniai – Atënës Promachës statula, stovëjusi Atë-nø akropolyje bei Dzeuso skulptûra, skirta Olimpijos ðventyklai. Apytikrá pas-tarosios pavidalà mena atvaizdai ant olimpiniø monetø, keli gruboki jos mo-deliai ir keliautojo Pausanijaus apraðymai.

Dëmesio stoka interjerui paaiðkina, kodël Graikijos architektûra yra to-kia patraukli iðoriðkai, o kartu tai yra viena ið savybiø, leidþianèiø jà atskirtinuo tos paèios paskirties romëniðkø statiniø, kuriuose taip pat buvo nau-dotasi graikø pasiekimais (tiesa, gana laisvai), bet nesitenkinta vien pasta-to eksterjero dominante. Pagrindþiant ðá teiginá, verta atkreipti dëmesá ápastatus, pastatytus imperatoriaus Adriano (Hadrianus; 76–138) laikais.Tai – peripterinë Veneros ðventykla Romoje, pasiþymëjusi interjero deko-ro turtingumu. Jos autorius, kaip ir Atënuose statyto Adrianopolio kom-plekso, – pats imperatorius.

Romos ðventyklose interjerui buvo teikiama kur kas didesnë reikðmë,nei Graikijoje. Vienos ið geriausiai iki mûsø dienø iðsilaikiusiø Romos ðven-

24

tyklø – Panteono, statyto apie 126 m. – interjeras pasiþymi ypatingu didin-gumu ir vientisumu. „Panteono vidus – neprilygstamas; statinys ir buvosumanytas kaip vidus“ (Wheeler M, p. 105). Per kupole esanèià skylæ áðventyklos vidø srûva ðviesa, iðryðkindama puoðnø kesoniná vidinio kupolokevalo dekorà, pabrëþdama rusvai ochrinio poliruoto marmuro sienø teks-tûrà. Bandydami atsakyti á klausimà, kas gi per pusðeðto ðimtmeèio, ski-rianèio Partenonà nuo Panteono ávyko architektûroje, „tiesiai ðviesiai saky-tume: architektûra ið iðorës pasisuko vidun“ (Ten pat, p. 13). Panteonasbuvo skirtas septyniø planetø dievybëms, tad galime manyti, jog jis buvæsgalingo akmenyje iðreikðto darnaus kosmoso vaizdinys. O kosmoso tvar-ka, antikos filosofø poþiûriu – tobula. Ðtai kaip apie jà yra sakæs dialogø irklausimø formà savo apmàstymuose praktikavæs Sokratas (Sokrates; 469–399 m. pr. Kr.): ,,kokios kitos gyvos bûtybës siela yra pajutusi buvimà die-vø, taip puikiai sutvarkiusiø ðá didþiulá pasaulá?” (Ksenofontas. Atsiminimaiapie Sokratà. – Vilnius : Pradai, 1997, p. 53).

Muzikos tonacijoms apibûdinti graikai taip pat vartojo harmonijà reið-kianèias vaizdiniø atitikmenø sàvokas. Dorëniðkoji tonacija pasiþymëjo rim-timi, ji labiau tiko styginiams instrumentams (lyrai, kitarai). Frigiðka tona-cija buvo artima jonëninio orderio keliamam áspûdþiui, jai reikðti labiau-siai tiko fleita, galinti sugraudinti þmogø iki aðarø (fleitos, kaip ne paèiøkilniausiø aistrø þadintojos, tema ákûnyta jau minëtoje Mirono skulptûrinë-je grupëje „Atënë ir Marsijus“). O susijaudinimas, aðaros, rauda buvokaip tik tai, kà meno kûrinys turëjo sukelti þiûrovo sieloje – katarsá. Jo dëkaaistros ir grauduliai pereina á taurumo bûklæ. „Poetikoje“ Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) teigë, kad katarsis – tai jausmø sukilninimas, þmogausapsivalymas, iðgyvenant gailestingumà ir baimæ, kuriuos þmogaus sielojepajëgia sukelti tragedija. Dël ðios prieþasties teatras Graikijoje uþëmë ypa-tingà vietà.

Teatruose vaidintø tragedijø iðtakos – himnai, kuriuos chorai regulia-riai giedodavo gamtos ir vyno dievo Dioniso garbei. Oþkø kailiais apsitaisæchoristai vaidindavo Dioniso palydovus – satyrus. Oþkenomis vilkintis saty-rø choras davë vardà tragedijai, kurios etimologija veda prie graikiðkosjos reikðmës – „oþkos giesmë“. Kristalizuojantis tragedijos struktûrai, cho-

25

ro vadovas tapo kelias funkcijas atliekanèiu asmeniu – jis ne tik vadovavochoristams, bet ëmë kalbëtis su visu choru, imdamasis aktoriaus vaid-mens ir taip ákûnydamas dialoginá, veiksminá dramos pradà. Vystantis tra-gedijai, choro vaidmuo kaskart maþëjo, o vaidinanèiø personaþø ir tarp jøvykstanèiø dialogø – gausëjo. VI a. Aischilas (Aischylos; 525–456m. pr. Kr.)á tragedijà ávedë antrà, o V a. Sofoklis (Sophokles; 496–404 m. pr. Kr.) –treèià aktoriø. Pirmieji dramaturgai kartu buvo ir reþisieriai, ir artistai, irbaletmeisteriai, ir kompozitoriai. Dramaturginë medþiaga leidþia manyti,jog realiame tragedijos audinyje buvo naudotas ir ðokis. Sofoklio „Antigo-nëje“ sakoma: „…Þemë lai dunda po ðokanèiø / kojom, Bachui pavyzdárodant“ (vert. A. Dambrauskas).

Praëjus daugeliui ðimtmeèiø po antikos þlugimo, F. Nyèë „Tragedijosgimime“ raðë, jog „ið tikrøjø „ideali“ yra toji þemë […], kuria paprastaivaikðto graikø satyrø choras, tas pirmasis tragedijos choras; toji þemë,aukðtai pakylëta virðum tikrojo kelio, kuriuo þengia mirtingieji“ (NietzscheF. Tragedijos gimimas. – Vilnius : Pradai, 1997, p. 66). Tatai teigdamasfilosofas, þinia, turëjo galvoje ne áspûdingà graikiðkojo teatro statinio tipà,davusá pradþià visai nûdienei teatro architektûrai, o didingà reginá, vaidy-bos fenomenà. Jis apëmë ir tragedijos, ir komedijos þanrà. Nors Aischilo,Sofoklio, Euripido (Euripides; 480–406 m. pr. Kr.) tragedijose bei Aristofa-no (Aristophanes; g. apie 445 m. pr. Kr.) komedijose ákûnyta nepakartoja-ma asmeninio herojø substancialumo pagava, vaidybinis reginys pasiþy-mëjo sàlygiðkumu: nebuvo naudojamos laikà ir erdvæ konkretizuojanèiosdekoracijos, spektaklio metu veikëjai savo paèiø veidus dengdavo kaukë-mis, romënø vadintom personomis. Personos nebuvo tik stilistiná anø laikøteatro savitumà apibûdinantis scenografijos elementas. Didþiuliuose teat-ruose kaukës buvo bûtinos – toli sëdinèiam þiûrovui áþvelgti aktoriaus mi-mikà bûtø buvæ beveik neámanoma. Be to, jø reikalingumà grindë tai, jogaktoriai buvo tik vyrai, kuriems, atliekant moteriðkà vaidmená, prireikdavoir vaidmená atitinkanèio þenklo. Kartais spektaklio metu, keièiantis vidineiveikëjo bûklei, aktoriams tekdavo keisti kaukes: tam aktorius pasitraukda-vo ið scenos, o gráþæs bûdavo atpaþástamas ið kostiumo. Sceninis rûbasspektaklio metu nekisdavo. Dël tam tikro vaidinimo sàlygiðkumo, þiûro-

26

vams teko iðsiugdyti áprotá daug dalykø ásivaizduoti, jø nematant. Ðitai bu-vo tikrojo meninio suvokimo pradþia, kuri tuo paèiu metu pasireiðkë irgraikø tapyboje, prabilusioje á þiûrovus ne vien iðraiðkingos plastikos kal-ba, bet ir uþuominomis, reikalaujanèiomis ið þiûrovo vaizduotës pastangø.Deja, kamerinës graikø tapybos kûriniai, kurie, pasak daugelio menotyri-ninkø, analizavusiø istorinius paveikslø apraðø ðaltinius, padarë tikrà per-versmà tapybos evoliucijoje, mûsø dienø nebepasiekë (iðsami graikø ta-pybos analizë – ×óáîâà À. Ï., Èâàíîâà À. Í. „Àíòè÷íàÿ æèâîïèñü“. –

Ìîñêâà : Èñêóññòâî, 1967).Yra iðlikæ istoriðkai pagrástø pasakojimø, kad þiûrovai nepaprastai gyvai

reaguodavo á teatre rodomas scenas, jausdami atsakomybæ uþ savo paèiøreakcijas: teatro lankymas buvo ne tik pilietinë priedermë, bet pusiau re-liginë apeiga. Pavyzdþiui, pasakojamas atsitikimas, kad dël vieno ne taipsukirèiuoto þodþio, pakeitusio þodþio reikðmæ, þiûrovams pareiðkus nepa-sitenkinimà, buvo nutrauktas spektaklis. Taip pat þinomas atvejis, kaip spek-taklyje rodytas Mileto miesto þuvimas, kurio ginti buvo stojæ atënieèiai,pravirkdë visus tragedijos þiûrovus, apraudojusius negráþusius atënieèiølaivus drauge su choru.

Suvokdamas teatro reikðmæ, vienas ið þymiausiø Graikijos politikø Li-kurgas (Lykurgos; IV a. pr. Kr.), Atënø Akropolio ðlaite pastatë 27 000 þiû-rovø talpinantá Dioniso teatrà (vadinasi, á já vienu kartu tilpo daugiau neipusë demokratijos teisëmis besinaudojanèiø pilieèiø), surinko didþiøjø dra-maturgø pjeses ir jø atminties áamþinimui teatre pastatydino kûrëjø statu-las, kurios mûsø dienø jau nebepasiekë, nors teatras, kelissyk romënøperstatinëtas, tebestovi ir ðiandien.

Paèioje Romoje ðalia ið Graikijos paveldëtø tragedijos bei komedijosbuvo populiari dar viena teatro meno rûðis – mimø pasirodymai. Tai buvotrumpi improvizuoti vaidinimai kasdienybës temomis, kuriuos atlikdavo ke-li aktoriai be kaukiø: èia ypatingà reikðmæ turëjo jø gebëjimas veido iðraið-komis ir kûno kalba atspindëti paèias ávairiausias vidines þmogaus bûkles.Jø veiksmus lydëjo ir þodþiai. Kadangi daugiausiai mimai vaidindavo gru-bokus farsus, aktoriaus profesija Romoje nebuvo aukðtai kotiruojama, norspatys pasirodymai susilaukdavo didþiulio þiûrovø dëmesio. Mimø vaidini-

27

mai galutinai nutraukë Romos teatro saitus, siejusius já su graikø teatrokultinëmis ir pilietinëmis apeigomis: kasdienybës temø aktualizavimas, sen-sacingumas, dresuotø ðunø, vaikø, erotinius numerius atliekanèiø moterøpasirodymas scenoje, gausi bufonada, natûralizmas – tai tik keletas nau-jojo teatro ypatumø, skirianèiø já nuo klasikos laikø teatro sampratos.

Sicilijoje atsirado dar viena meno rûðis – pantomima – muzikos lydi-mas ðokis kartais – su akrobatiniais elementais. Jau minëtasis D. J. Spo-ras, pateikdamas antikos menø apybraiþà, pastebi, jog mimø pasirodymaiir pantomima neretai yra painiojami ir daþnai laikomi tuo paèiu reiðkiniu,nors tai – visiðkai skirtingos antikos meno formos: pantomima atstovaujaiðimtinai ðokiui, o ne teatro menui (D. J. Spore, p. 35).

Ryðkø skirtumà tarp Graikijos ir Romos teatrinës kultûros normø at-skleidþia iðkalbinga detalë: graikø teatre prieð þiûrovø akis nebuvo galimarodyti þmogþudystës, apie jà reikëdavo suprasti, iðvydus ant specialiospakylos gulinèius „mirusiuosius“. Romoje gi be tragedijos ir komedijos bu-vo itin populiarus cirkas: dresuotø þvëriø demonstravimas, ekvilibristø, fo-kusininkø pasirodymai, gladiatoriø susirëmimai su þvërimis arba – tarpu-savyje, pasibaigiantys tikra vieno ið dalyviø mirtimi daugiatûkstantinës áspecialiai tam statytus amfiteatrus susirinkusiø þiûrovø minios akivaizdoje.Autoritetingas Vakarø Europos teatro tyrinëtojas S. Mokulskis, atskleisda-mas romënø teatro panoramà, raðo: „visi ðie reginiai, ið esmës labai ma-þai kà turintys bendro su teatru, bûdavo savaip teatralizuojami, áformina-mi siuþetiðkai, istoriðkai arba mitologiðkai. […] Gladiatoriai vaizduodavokovotojus prie Trojos arba Tëbø sienø, krikðèionis, metamus sudraskytiþvërims, aptaisydavo kaip mitiná dainininkà Orfëjø, kaip Demetros arbaSaturno þynius, nusikaltusias moteris versdavo vaizduoti Pasifajà arba Eu-ropà, besituokianèias su jauèiu, nusikaltëlius, apvilktus Heraklio kostiumu,degino ant lauþo […].Taigi savo tematika ir stiliumi ðie teatralizuoti regi-niai priminë mimø pasirodymus, derinanèius kraðtutiná natûralizmà su fe-jeriðkumu, prisodrinant visa tai gausia erotika bei fiziologizmais.“(Ìîêóëüñêèé Ñ. Èñòîðèÿ Çàïàäíî Åâðîïåéñêîãî òåàòðà. – Ìîñêâà:

Õóäîæåñòâåíàÿ ëèòåðàòóðà, 1936, c. 113). Romos teatro repertuaretokiø reginiø, matyt, bûta gausu. Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius

28

Ciccero; 106–43 m. pr. Kr.) laiðke draugui Markui Marijui raðë: „Teliekapriminti apie kovas su laukiniais þvërimis, po dvi kasdien, ir taip penkiasdienas ið eilës; jos buvo puikios, niekas to neneigia; bet kas per malonu-mas iðsilavinusiam þmogui þiûrëti, kaip silpnà þmogø suplëðys galingasþvëris arba puikø þvërá pervers medþiotojo ietis?“ (Öèöåðîí Ìàðê Òóëèé.

Ïècüìà. – Ìîñêâà–Ëåíèíãðàä : Íàóêà, 1949, c. 256).Laki mûsø dienas pasiekusi romënø dramaturgo Juvenalio (Decimus

Iunius Iuvenalis; 60–140) frazë, apibûdinanti anø laikø romënø poreikius –panem et circenses (duonos ir cirko reginiø) atsirado kaip tik dël minëtøjørenginiø populiarumo. (Glaustai antikos teatro bruoþai aptarti Phyllis H.knygoje „Teatras. Trumpa istorija“. – Vilnius : R. Paknio l-kla, 1998).

Galima ásivaizduoti, jog fleitomis iðgaunamø subtiliø frigiðkos melodi-kos tonacijø Romos teatruose beveik nesigirdëdavo, nors patys graikaimuzikavo ne vienvamzde, o dvivamzde fleita. Gladiatoriø kautyniø triukð-mà èia virðydavo vandens vargonø – „daugiavamzdþiø fleitø“ garsai. Ágausybæ vamzdþiø oras patekdavo ne puèiant orà ið plauèiø, o mechaniniubûdu, oro stûmimui naudojant vandená. Vandens vargonai – neabejotinasðiandieniniø vargonø prototipas.

Graikijos filosofai skyrë daug dëmesio apmàstymams apie meno san-tyká su realybe, ir ðioje plotmëje iðryðkino kelias minëtojo santykio katego-rijas. Mimezæ – meno pamëgdþiojimo, pakartotino áveiksminimo principà,kurá apibûdindamas Aristotelis sakë: „menas arba atbaigia tai, ko gamtaatbaigti negali, arba mëgdþioja gamtà“ (Ackrill J. L. Aristotelis. – Vilnius :Pradai, 1994, p. 69). Mimetinio principo ásigalëjimas antikos estetikojedidele dalimi átakojo plastiniø menø klestëjimà.

Antroji kategorija – kalokagatija – reiðkia groþio bei gërio tapatumà.Blogis, kaip ir bjaurastis, negalëjo bûti meno objektas. Aristotelis pateisi-no blogá tragedijoje tik tuo atveju, jeigu tragedijos herojus neþûdavo dëlnegarbingo poelgio. Sokratas gi visus menininkus skatino vaizduoti iðimti-nai tik dorybingus bei didþiadvasius þmones ir drauge su Platonu teigë, jogmenininkas ir pats turi bûti suinteresuotas savo dorybingumu. „Valstybëje“Platonas nedviprasmiðkai teigë, jog nei turtai, nei poezija nëra verti to,kad jø vardan galima bûtø nepaisyti dorybiø ir teisingumo.

29

Iki pat XVII a. Vakarø Europos kultûrinëje sàmonëje vyravo antikinismeno supratimas, kuris rëmësi katarsio, mimezës ir kalokagatijos princi-pu, o menu buvo tituluojamas ir kûrybos objektas, ir amatininko dirbinys.D. Ugrinovièius, analizavæs meno ir religijos santykius, pastebëjo, jog Aris-totelio apibûdintasis katarsis turi nemaþai sàlyèio taðkø su religinio jausmodinamika: remdamasis psichologo L. Vygotskio teiginiais, autorius mano,jog abiem atvejais negatyvi emocinë laikysena, sudëtingos ir prieðtaringosbûsenos, pasiekusios savo apogëjø, patirdamos „trumpà sujungimà“ supozityviu vertybiø suvokimu, galiausiai nebetenka galios, ir taip þmoguspasiekia vidiná apsivalymà (Óãðèíîâè÷ Ä. Ì. Èñêóññòâî è ðåëèãèÿ.

Òâîð÷åñêèé î÷åðê. – Ìîñêâà : Ïîëèòèçäàò, 1982, c. 16).Laikydamiesi skirtingø bûties sàrangos aiðkinimo nuostatø, filosofai ne-

vienodai aiðkino minëtøjø kategorijø vertæ ir poveiká visuomenei. Pavyz-dþiui, Platonas – garsiosios Atënø filosofijos mokyklos ákûrëjas, jaunystëjebandæs jëgas literatûroje, laikæs nekintanèiø tobulø idëjø paþinimà aukð-èiausia iðmintimi bei siekiamybe, – menininkø reiðkiamà juslinæ tikrovæmanë esant tik nekintanèiø pirmavaizdþiø idëjø ðeðëliu ir ið esmës skelbë,jog vaizduojamoji dailë yra kenksminga þmogui ir visuomenei. Mimetinëjos prigimtis teparodo paèià þemiausià groþio pakopà ir, bûdama tik idëjosatvaizdo ðeðëlis (ðeðëlio ðeðëlis), griauna idealios valstybës pamatus. Pla-tono teiginys, perteiktas olos alegorija átikinamai liudija, jog visuomenësugdymas, jos ateitis antikos màstytojams rûpëjo ne maþiau nei mumspatiems. Nors Aristotelis tai suvokë kitaip, teigdamas, kad menas ugdo irplëtoja aukðèiausias dvasines þmogaus jëgas, abiejø màstytojø skirtumaiestetikos srityje nepaneigia, o tik patvirtina antikos ðviesuomenës rûpestádël jaunosios kartos ateities.

30

UGDYMO IDEALAI IR REALYBË

Litterarum radices amarae, fructus dulces (mokslo ðaknys

karèios, vaisiai – saldûs).

Ciceronas

Ugdymo idealus pirmiausiai dera áþvelgti graikø epuose: dora, intelek-tas, meniniai ágûdþiai, herojiðka narsa, kurios nuolat prireikdavo karuose,gebëjimas garbingai varþytis ir karo lauke, ir sporto arenoje, ir taikos me-tu. Patys gi epø herojai buvo sergstimi dievø ir mûzø: „Vyrà paðlovinki,Mûza, per negandas ëjusá dràsiai, / Vëtrø blaðkytà ilgai, kai ðventàjà Trojàiðgriovë. / Daugio þmoniø miestus jis aplankë, jø paproèius matë / Ir van-denynuos plaèiuos su pavojumi rungës ne kartà“ (vert. A. Dambrauskas).Epø veikëjai buvo itin jautrûs þmogaus sukurto groþio, meniðkumo apraið-koms – tereikia prisiminti, pavyzdþiui, su kokia áþvalgumu „Odisëjuje“ ap-raðoma auksinë sagë, kelianti veikëjø pasigërëjimà. Jau nekalbant apietai, kad meniðkumo ir technikos stebuklas – Trojos arklys – trojënamspadarë toká áspûdá, jog jie patys atvërë Trojos vartus graikø kariuomenei.Taip pat verta atkreipti dëmesá, jog átikinantys auklëjimo vaisiai buvo paro-dyti paèiuose kûriniuose: „Odisëjuje“ akivaizdþiai matomi herojaus sûnausTelemacho dvasinio, intelektualinio ir fizinio brendimo rezultatai.

Tyrinëtojø teigimu, nemenkà auklëjimo dozæ vaikai gaudavo namuose,kuriuose ðeimininkavo moterys, o vaikø auklëjimu daugiausiai uþsiimdavovergai – pedagogai. Helenizmo laikais pedagogo darbas tapo garbinganamø mokytojo profesija. Mergaièiø mokslas namø slenksèio taip ir ne-perþengdavo (iðskyrus bûsimas heteras, kurios mokydavosi specialiose mo-kyklose, kuriose itin daug dëmesio buvo teikiama meniniø ágûdþiø formavi-mui, ir romënes, ëjusias pradinius mokslus raðto mokykloje – ludus litte-

rarius). Nors pirmieji auklëjimo ir mokymo impulsai buvo suteikiami na-muose, antikos ðalyse taipogi egzistavo oficialios mokyklos, rengianèiosvaikus savarankiðkam gyvenimui, pilietinei jø ateièiai. Graikijoje tobulëjantraðtingumui, pleèiantis ûkiui, skaitymas, raðymas, skaièiavimas labiau pa-siturintiems gyventojams tapo neiðvengiama bûtinybe. Gausûs meno pa-

31

minklai – literatûra, muzika – tapo itin parankia mokymo medþiaga: pra-mokæ raidþiø, mokiniai imdavosi skaityti didþiøjø savo poetø kûrinius. Ho-mero epai ilgà laikà buvo vienintelis doroviniø, geografiniø, religiniø þiniøir gimtosios kalbos mokymo ðaltinis. Ne veltui, matyt, þymus graikø geog-rafas Strabonas (Strabon; 64 m. pr. Kr.–19 m.) Homerà pavadino graikøgeografijos mokslo pradininku. O profesoriaus H. Zabulio teigimu, „jeiantikos menas mums paliko daug áspûdingø apolonø ir afrodièiø, uþ taiturime dëkoti Homerui“ (Zabulis H. Sapfo. – Vilnius : Meralas, 2002, p. 5).

J. Savostina epø herojø átakà visoms gyvenimo sritims aiðkina, pasi-telkdama paèiø herojø dialogus. Pasak mokslininkës, Odisëjo pokalbis suAchilo ðeðëliu leidþia nedviprasmiðkai suvokti, jog pats herojus dël savodramatiðkos lemties gali bûti ramus tik tokiu atveju, kada gyvieji já atme-na, ið kartos á kartà jo þygdarbius perduoda, gerbia ir jo reikalà svarbiuesant laiko (Ñàâîñòíà E. A. Ìèô è êóëüò ãåðîÿ. Æèçíü ìèôà â

àíòè÷íîñòè : ìàòåðèàëû íàó÷íîé êîíôåðåíöèè “Âèïïåðîâñêèå ÷òåíèÿ”.

– Ìîñêâà : Ñîâåòñêèé õóäîæíèê, 1988, c. 103).Poezijos didvyriø, mokëjusiø valdyti visus ginklus, dainuoti, groti lyra,

demonstruoti nuovokà ir moralumà, pavyzdþiu formavosi siektini Graikijosjaunuoliø idealai. Nors netiesiogiai, bet átikinamai apie tai byloja didaktikosterminas, reiðkiantis mokymo ir mokymosi mokslà, kuris á mûsø leksikàyra atëjæs ið senosios graikø kalbos. Graikiðkas þodis didaktikos yra verèia-mas kaip pamokantis. Vadinasi, pasimokyti tikràja to þodþio prasme ðiojeðalyje visø pirma buvo siekiama ið paties meno ir jame ákûnytø þmogausvertës principø. Ugdymo ir meno ryðys antikos pasaulyje buvo pabrëþtinaistiprus: paideia (terminas, apibrëþiantis visà Graikijos ugdymo sistemà)turëjo aiðkiai groþio ir gërio poþiûriu apibrëþtà orientaciná idealà.

Harmoninga, dvasiðkai ir fiziðkai iðsivysèiusi asmenybë buvo siekiamy-bë ne tik Graikijoje. Po daugelio ðimtmeèiø ðá idealà atgaivinæ italø huma-nistai skelbë, jog „dvasia ir kûnas, ðios dvi stichijos, sudaranèios þmogø,privalo vystytis drauge“ (Ïèêêîëîìèíè Ýíåî Ñèëüâèî. Î âîñïèòàíèè

äåòåé // Èäåè ýñòåòè÷åñêîãî âîñïèòàíèÿ. – Ìîñêâà : Íàóêà, 1973,

c. 338). Toká radikalø posûká reiðkianti renesansieèiø idëja, atskirianti scho-lastinio mokymo ir Naujøjø laikø poþiûrá á þmogø, kaip teigia antikos ir

32

renesanso pedagogikos tyrinëtoja N. Reviakina, tiesiogiai paveldëta ið an-tikinio ugdymo nuostatø (Ðåâÿêèíà Í. Àíòè÷íûå èñòî÷íèêè èòàëüÿíñêîé

ãóìàíèñòè÷åñêîé ïåäàãîãèêè // Àíòè÷íîå íàñëåäèå â êóëüòóðå

âîçðîæäåíèÿ. – Ìîñêâà : Íàóêà, 1984, c. 66–79).Meno ir ugdymo ryðys antikos kultûroje nebuvo vienakryptis procesas:

në viena kita Senovës civilizacija nepaliko tiek daug vaikø atvaizdø dailëje.Graikø skulptûroje vaikai nebuvo vien tik suaugusiojo þmogaus ar dievopaveikslo papildas, kaip, pavyzdþiui, þinomame vëlyvosios klasikos skulp-toriaus Praksitelio (Praxiteles; IV a. pr. Kr.) kûrinyje, vaizduojanèiame Her-má, nerûpestingai þaidþiantá su savo maþuoju broliuku Dionisu. Graikijoje irRomoje vaikai patys tapo savarankiðkais dailës kûrinio veikëjais. Maþojostipruolio Heraklio, kovojanèio su gyvatëmis tema iðpopuliarëjo V a. pr. Kr.tapyboje, nuo IV a. ji bûdavo daþnai sutinkama reljefe. Mus taip pat yrapasiekæ ir apvaliosios skulptûros pavyzdþiø ðia tema. Linksmasis kûdikiopavidalo Erotas, Romoje perkrikðtytas á Amûrà, á menà atkeliavæs III a. pr.Kr. leidþia teigti, kad graikø skulptoriai buvo ne tik perpratæ vaikiðko kûnoproporcijø specifikà, bet kartu átaigiai perdavë nepakartojamus vaikiðkusjudesius, gestus bei nuoðirdþias jø nuotaikas. Vaikø skulptûriniai atvaiz-dai, kuriuose matome juos priglaudusius paukðtá prie krûtinës, paleidþian-èius balandá á laisvæ, kovojanèius su antimi, traukianèius rakðtá ið kojos,besimeldþianèius ar tiesiog besiþvalganèius aplinkui, puoðë graikø ir ro-mënø namus bei sodus, visuomeniniø pastatø frizus ir frontonus. Vaikøgyvenimo tematika daþnai bûdavo sutinkama ir ant juodafigûrinës ir rau-donfigûrinës keramikos indø. Galima numanyti, jog vaikui, matanèiam sa-vo paties idealizuotà atvaizdà mene, menas turëjo tapti ákvepiantis, arti-mas ir patikimas. Juk net pats Aristotelis, kuris argumentavo pieðimo svar-bà mokykloje, yra kalbëjæs apie „atpaþinimo dþiaugsmà“, iðtinkantá, þmo-gui susitikus su kûriniu. O ir patys filosofai taipogi nebuvo abejingi dera-miems jaunosios kartos ðvietimo, santykio su ðeima ir bendruomene klau-simams (filosofinës antikos ugdymo idëjos aptartos knygose: Bitinas B.Ugdymo filosofija : vadovëlis aukðtøjø mokyklø studentams. – Vilnius :Enciklopedija, 2000; Ozmon H. A., Craver S. M. Filosofiniai ugdymo pa-grindai. – Vilnius : Leidybos centras, 1996. Antikos pedagogø raðtai lietu-

33

viø kalba yra pateikti knygoje Antikos pedagogai : pedagogikos raðtai /sud. D. Dilytë, J. Vaitkevièius. – Kaunas : Ðviesa, 1991).

Nors tiksli vadovëliø atsiradimo data iki ðiol nëra nustatyta, bet poetøkûriniø, adaptuotø mokyklai era, prasidëjo kaip tik Graikijoje. Kai kuriedabartiniai mokslininkai juos vertina negatyviai, pabrëþdami pernelyg di-delá aiðkinamøjø tekstø supaprastinimà pateikiamø mokslo tiesø arba lite-ratûros kûriniø atþvilgiu. Taèiau þvelgiant á vadovëlius ið pedagogikos pozi-cijø, adaptacija tam tikram asmens iðsivystymo lygmeniui ir ið to iðplau-kiantis supaprastinimas – neiðvengiami dalykai, kurie þenklina ir ðiandienleidþiamus vadovëlius.

Kadangi knygø trûko, poezijà buvo áprasta mokytis mintinai. Ir ne tikdidþiojo Homero ar Hesiodo (Hesiodos; VIII a. pr. Kr.) – mokymo tikslaisdidaktiniai kûriniai apie dievø kilmæ, astronomijà, geografijà ir kitus daly-kus kartais buvo raðomi eiliuotai. Tokiø knygø atsiradimà skatino ákvepian-tis epø, lyrinës poezijos pavyzdys ir, ko gero, praktiniai sumetimai – eiliuo-tà tekstà lengviau ásiminti.

Romoje, kaip ir Graikijoje, knygas – papirusø ritinëlius, – kuriuos ási-gydavo skaityti mëgstantys þmonës – masiðkai perraðinëjo vergai, todëltie, kurie nepajëgdavo knygø ápirkti, galëjo naudotis vieðøjø bibliotekø pa-slaugomis. Vien Romos mieste jø buvo kelios deðimtys. IV a. Romos miestopastatø sàraðe minimos net dvideðimt aðtuonios vieðosios bibliotekos. (Re-gionarijø duomenys apie Romos statinius yra pateikti pirmame ðio leidinioskyriuje minëtoje R. Krautheimerio kultûrologinëje studijoje). Romoje pa-raðytas ir pirmasis lotynø kalbos gramatikos vadovëlis. Itin populiarûs bu-vo tie, kuriuose net gramatikos taisyklës buvo surimuotos. Daugiausiai yraiðlikusiø retorikos vadovëliø.

Romënø mokykloje ðalia gimtosios kalbos dar buvo mokomasi graikið-kai. Nuo I a. pr. Kr. kiekvienas mokslus ëjæs romënas mokëjo graikiðkai,nors kitos uþsienio kalbos antikos pasaulyje, nepaisant jø reikalingumàgrindþianèiø prekybiniø ryðiø, studijuojamos nebuvo. Taèiau Romoje ðaliagraikø kalbos kartais dar buvo mokomasi etruskiðkai, o taip pat dar buvostudijuojama istorija – anuometiná romëniðkà tapatumà garantuojantis mo-kymo komponentas.

34

Neretai mokyklos baigimas bûdavo vainikuojamas kelione á Atënus ar-ba kitus Graikijos kultûros centrus, kur jaunieji romënai gaudavo praktinesfilosofijos pamokas, ðnekuèiuodamiesi su graikø filosofais. Galima spëti,jog diskusijos daþnai palytëdavo ir meno problematikà, kadangi graikøsofistai – iðminties mokytojai – neretai patys uþsukdavo pasiðnekuèiuotisu dailininkais apie kûrybà á jø dirbtuves. Ksenofontas pasakoja taip Sok-ratà kalbëjus su dailininku Parasijumi: ,,Na, o kaip manai (Parasijau), ákatruos atvaizdus maloniau þiûrëti: á tuos, kuriuose ryðkëja groþis, gëris,patrauklumas, ar á tuos, ið kuriø smelkiasi bjaurumas, blogis, atgrasu-mas?” (Ksenofontas, p. 15). Be to, menà buvus jø diskusijø objektu liudijapaties Cicerono Kraso lûpomis energingai reiðkiamas ásitikinimas, jog ora-torius privalo mokëti kalbëti apie viskà, nuoðirdþiai tarnaudamas visomsdevynioms mûzoms.

Praktikuodami tokià mokymo formà, romënai kartu ugdë iðkalbos ágû-dþius. Retoriniai sugebëjimai, ypaè helenizmo laikotarpiu ir vëlyvaisiaisimperijos gyvavimo metais, buvo aukðtai vertinami visuomenëje, o retori-kos mokytojai, vadinti profesoriais, skirtingai nei kitø dalykø mokytojai,kuriø darbas buvo prilyginamas amatininko veiklai, gaudavo kur kas dides-ná atlygá ir neretai net uþimdavo tam tikrus valstybinius postus. Þymiausio-jo Romos oratoriaus Marko Tulijaus Cicerono – raðytojo, advokato, retori-kos filosofijos pradininko – kalbos teismuose, senate buvo traktuojamos irkaip groþinës, ir kaip mokomosios literatûros kûriniai, kurie iki ðiol yranaudojami kaip klasikinës lotynø kalbos studijø ðaltiniai. Iðkalbos ir litera-tûros interesas mokslus jau pabaigusius romënus jungdavo á neoficialiasliteratûros mëgëjø kuopeles, platinanèias graikø ir romënø literatûros beifilosofijos pasiekimus savo gimtuosiuose miestuose (apie tai plaèiau kny-goje Karsavinas L. Europos kultûros istorija. Romënø imperija, krikðèiony-bë ir barbarai. – Vilnius : Vaga, 1991). Mokyklas pabaigusieji graikai savoiðprusimà toliau galëjo gilinti privaèiai studijuodami pas filosofus. Filosofi-jos mokyklø bûta ne tik Atënuose – jos buvo iðsibarsèiusios po visà Graiki-jà. Romoje filosofijos pomëgis reiðkësi dvejopai. Susiþavëjimas ja imperi-jos laikais buvo toks didelis, jog apëmë net imperatoriø aplinkà; tarp jøbuvo uþsibrëþusiø tikslà iðmokti filosofijos, ir drauge jos iðmokyti visus sau

35

artimus rûmø aplinkoje. Taèiau tuo paèiu metu imperijoje, siekusioje kon-troliuoti dvasiná gyvenimà, reiðkësi siekis reglamentuoti ir norminti moky-mà, ypaè minëtoje filosofijos srityje, todël ðio dalyko mokymo eigà pa-laipsniui imta kruopðèiai planuoti, vis labiau ribojant jà grieþtomis mokymoir mokymosi taisyklëmis.

Groþio, þmogaus, jo santykio su tikrove idealai, ákûnyti meno kûriniuo-se ir gausiai matomi miesto aplinkoje, neiðvengiamai átakojo besiformuo-janèias jaunø pilieèiø asmenybes, jau nekalbant apie tai, kad aukðtà me-no statusà visuomenës atþvilgiu Graikijoje palaikë ir pati valstybë. Pavyz-dþiui, Periklio laikais darbo uþmokestis, kurio netekdavo atënietis dël lan-kymosi teatre, buvo kompensuojamas, ir jokios finansinës þalos teatromylëtojas dël bendros polio ðventës – vaidinimo – nepatirdavo. DidþiøjøPanatëjø metu vykdavo garbingø polio pilieèiø bei menininkø apdovanoji-mai: konkursø nugalëtojai bûdavo pagerbiami, áteikiant jiems meno kûriná(daþniausiai – juodafigûrinæ amforà). Beje, Periklis ne tik pats aukðtai ver-tino menà, siekdamas iðlaikyti jo deramà vietà visuomenëje, bet rûpinosiir bendraisiais atënieèiø iðprusimo klausimais. Nors ágyvendinti savosiosidëjos iki galo Atënø valdytojas nepajëgë, vis dëlto planavo iðmokslintivisus atënieèius, áskaitant ir þemesnius gyventojø sluoksnius – amatinin-kus. Istoriniai ðaltiniai leidþia teigti, jog Periklio planas buvo beveik ágyven-dintas miestieèiø tarpe (tà liudija pilietinës pareigos – balsavimo duome-nys, kurie buvo atliekami raðtu, gausûs áraðai ant amatininkø dirbiniø, va-zø). Maþesnis raðtingumas buvo tarp valstieèiø. Vadinasi, galima sakyti,jog sulig raðto ásisavinimu, atënieèiai ágydavo ir estetinio iðprusimo pama-tus.

Kitokiø idealø bûta aristokratinëje Spartos respublikoje – siekis pa-rengti paklusnø, fiziðkai uþsigrûdinusá iðtvermingà ir net þiaurø kará stip-riai ribojo dvasiniø dalykø reikðmæ mokykloje bei miesto bendrijos rëmuo-se: be maksimalaus fizinio grûdinimo, juos sudarë minimalûs raðtingumoir skaièiavimo pagrindai. Be to, Spartos mokyklose mokësi ir mergaitës.Nors atënieèiai, kaip ir Spartos mokiniai, pradëdavo mokytis nuo ðeðeriøarba septyneriø metø, jie mokësi ne vien tik raðto, skaièiavimo, bet irgeometrijos (neiðmananèiam geometrijos Platonas draudë perþengti sa-

36

vosios Akademijos slenkstá), astronomijos bei muzikos. Kitaristø mokyklo-je mokiniai mokësi meno dalykø (áskaitant ir pieðimà, kurio mokymas buvoargumentuojamas ne tik praktinio meno paþinimo motyvais, bet ir groþiosupratimo ugdymu teoriniame lygmenyje). Gramatistø mokykloje buvo mo-komasi raðto bei skaièiavimo. Mokiniai turëjo pabaigti abi ðias mokyklas,kad galëtø toliau mokytis palestroje – sporto sugebëjimus ugdanèioje mo-kykloje, o vëliau – gimnazijoje. Abi pastarosios taip pat turëjo sàsajø suestetiniais idealais: raðytiniai ðaltiniai mini gimnastikos pamokas vykus,skambant muzikai. Aptardamas fizinio lavinimo reikðmæ estetiniam auklë-jimui V. Sezemanas konstatavo, jog „ritmo ir dinamikos jausmo lavinimasbrandina jautrumà ne tik savo kûno judesiø tikslingumui ir darnumui, bet irvisiems ritmingiems ir dinamiðkiems reiðkiniams aplinkiniame pasaulyje,tokiu bûdu noksta ir miklinasi estetinis skonis. […] Tuo paèiu platëja beigilëja auklëtinio dvasinio gyvenimo sfera, jis ágyja sugebëjimà suvokti irsuvokæs pasisavinti tokiø vertybiø, kurios be jautrumo ritmui bei dinamikaijam bûtø neprieinamos. […] Taèiau kûno estetinio lavinimo poveikis siekiadar toliau: iðplësdamas individo suvokimo galimybes ir turtindamas jo vi-diná pasaulá, jis þymiai atsiliepia ir visai jo savijautai“ (Sezemanas V. Este-tika. – Vilnius : Mintis, 1970, p. 364). Tenka tik stebëtis, kodël mûsø mo-kyklose fizinë kultûra iki ðiol yra atsieta nuo estetinio prusinimo, ir ðokiuimokykloje beveik nëra vietos.

Neraðyti atënieèio „iðprusimo standartai“ (dauguma Atënø mokyklø bu-vo privaèios, o Spartoje – valstybinës) reikalavo, jog mokyklà baigiantisjaunuolis mokëtø groti kokiu nors instrumentu, dainuoti, deklamuoti ir ðok-ti. Galima numanyti, kad Graikijos mokyklose ðokis vaidino ypatingà vaid-mená, jungdamas fizinio lavinimo bei meninio prusinimo elementus. Matyt,dël to Atënø mokykloje, skirtingai nei Spartoje, nebuvo ásiðaknijusios fizi-nës bausmës bei muðtras. K. Pukelis harmoningai sudëliotus Atikos moky-mo akcentus komentuoja taip: „galbût sutapimas atsitiktinis, bet Spartosvalstybë gyvavo tik 300 m., tuo tarpu Atika, kur tiek pat dëmesio buvoskiriama ir kûno, ir dvasingumo ugdymui, gyvavo net 15 a.“ (Pukelis K.Mokytojø rengimas. Filosofijos studijos. – Kaunas : Versmë, 1998, p. 118).Pritardami pacituotai áþvalgai, tepriminsime, jog patys dailininkai, formavæ

37

to meto kultûrines, menines nuostatas, taip pat neatsiejo meninio bei re-alinio iðprusimo reikmiø, matydami jø prasmæ tik egzistuojant draugëje.Antai, IV a. pr. Kr. gyvenæs tapytojas, Aleksanro Didþiojo rûmø dailininkasApelesas (Apelles; IV a. pr. Kr.), savo neiðlikusiame traktate apie tapybàteigë, jog norint tapyti ir suprasti menà, privalu iðmanyti skaièiavimà ir geo-metrijà. „Gamtos moksle“ Plinijus pasakoja, jog, surengæs savo darbø paro-dà, pasislëpæs uþ darbø Apelesas klausësi, kaip þmonës geba vertinti pa-veikslus. Iðgirdæs, kaip batsiuvys pasipiktino kûriniu, rodydamas jame nevisiðkai tiksliai nutapytà sandalà, dailininkas batsiuvio neiðprusimà pakomen-tavo taip: ne sutor supra crepidam ( batsiuviui – tik sandalus vertinti).

Graikijoje, helenistinës kultûros kontekste susiformavo universitetinësmokslo struktûros principai. Egipte 332 m. pr. Kr. Aleksandro DidþiojoEgipte ákurta Aleksandrija pagarsëjo milþiniðku Faro ðvyturiu, priskiriamuprie septyneto didþiøjø pasaulio stebuklø (populiariai senojo pasaulio ste-buklai, jø atsiradimas ir tolesnis likimas apraðyti knygoje: Domaðneva A.,Drozdova T. Ið amþiø glûdumos. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijø l-kla,1993). Aleksandrijos Mûsëjas ir áspûdingu rankraðèiø kiekiu disponavusibiblioteka buvo vienas reikðmingiausiø helenistinio mokslo tiriamøjø cen-trø, siejamø su matematiko, fiziko Archimedo (Archimedes; III–II a. pr.Kr.), geometro Euklido vardais. Nepaprastai reikðmingo krikðèioniðko do-kumento – Senojo Testamento vertimas ið hebrajø á graikø kalbà (Septu-aginta) III–II a. pr. Kr. buvo atliktas Aleksandrijos universitete (analogiðkasmokslo tiriamasis centras buvo ásikûræs ir Pergame). Fundamentalioje A. Lo-sevo monografijoje, kurioje analizuojama antikinës estetikos istorija, pa-brëþiama, jog Aleksandrijos mokykla davë pradþià ne tik literatûros kriti-kai, bet ir visam menotyros mokslui (Ëîñåâ À. Ô., c. 395–399). Siste-mingas studentø mokymas èia nevyko (nors apie suinteresuotø mokslaisjaunuoliø ir mokslininkø paðnekesius istoriniø duomenø esama), taèiauintelektualø, mokslininkø susibûrimai turëjo didþiulæ reikðmæ visam kultû-riniam helenizmo klimatui, átakojusiam ir konkreèias mokymo realijas. Alek-sandrijos Mûsëjas tapo 425 m. Konstantinopolyje ákurto valstybinio univer-siteto, pradþioje turëjusio dvi – lotynø ir graikø gramatikos katedras –prototipu. Konstantinopolio universitetas tapo ne vien moksliniø tyrinëji-

38

mø, bet ir mokymo centru. Tuo tarpu Aleksandrijoje mokslininkai bei me-nininkai gaudavo pastovø valstybiná atlyginimà uþ savo tyrinëjimus, jie ne-buvo ápareigoti pedagoginei veiklai ir galëjo uþsiimti tuo, kas juos labiau-siai domino, naudodamiesi visais bibliotekos turtais. Jø tarpe buvo ir tokiø,kuriuos domino jaunuomenës klausimai ir vaikø gyvenimas. Pavyzdþiui,èia dirbæs iðradëjas Heronas (Heron; I a.) savo veikaluose, kuriuos raðëkaip mokymuisi skirtas priemones, iliustruotas ávairiø mechanizmø brëþi-niais, iðdëstë, kaip sukonstruoti mechaninius þaislus vaikams.

Graikijoje radosi ir pirmosios meno mokyklos. Plinijaus vyresniojo rað-tuose minima klasikos laikø tapytojo Zeuksio (Zeuxis, V a. pr. Kr. pab.)meno mokykla, kurioje mokësi gausus mokiniø bûrys (analogiðkos mokyk-los buvo steigiamos ir kitoms meno profesijoms ásigyti – pavyzdþiui, þino-ma garsiojo V–IV a. pr. Kr. gyvenusio gydytojo Hipokrato mokykla Kososaloje). Netiesioginá meno mokyklø buvimo liudijimà pateikë Sokratas:„kas nori iðmokti kitaristo, fleitininko […] ar kito panaðaus amato, siekda-mas prasimuðti norimoje srityje, stengiasi nuolat gudintis, ir ne tik vienaspats, bet ir priþiûrimas pagarsëjusiø mokovø. Jis kantriai ið visø jëgø sten-giasi në per plaukà nepaþeisti tø mokovø nurodymø, nes nemato kito kelioðá tà pasiekti pasirinktoje srityje“(Ksenofontas, p. 173). Taèiau faktas, jogvaizduojamojo meno statusas Graikijoje buvo prilyginamas amatui, leidþianedviprasmiðkai teigti, jog pagrindinë skulptoriø ir tapytojø kalvë buvo nespecialiai organizuota vaizduojamojo meno mokymo institucija, o meni-ninkø dirbtuvë, kartu reiðkianti ir amato mokyklà, kurioje vyresnës kartosmeistrai perteikdavo meistrystës paslaptis jaunesniems savo sûnums iranûkams, kartais drauge ágyvendindami ir didesnës apimties kûriná. Pa-vyzdþiui, garsiojo Praksitelio, turëjusio dirbtuvæ Atënuose, senelis dirboskulptoriumi Tëbuose, o paties Praksitelio sûnus Kesifodas, ið tëvo iðmo-kæs skulptorystës, toliau darbavosi Pergame bei Tëbuose. Mironui dar gy-vam esant jo sûnus jau buvo pakankamai þinomas skulptorius Atënuose.Helenistinës kultûros centras – Rodo sala – pagarsëjusi prekyba vergais,traukë begales menininkø, kurie pagrástai tikëjosi tenai pelningai parduotisavo kûrinius arba gauti uþsakymus. Vieno ið septyneto pasaulio stebuklø– Rodo koloso – statyba reikalavo nemaþø meniniø bei techniniø investici-

39

jø, todël dinastinis darbas saloje buvo itin populiarus, ir á Rodà vyko iðtisosmenininkø ðeimos, nors ir paèioje saloje jø bûta nemaþai. Antai, skulpto-riaus Aristonido Selgijaus (IV–III a. pr. Kr.) darbai paþenklinti amþiø sandû-ros data, o jo sûnø, anûkø ir proanûkiø kûryba tæsësi net iki II a. pr. Kr. Patysjø kûriniai, kurie suteiktø realià galimybæ spræsti apie ðios ðeimos mokymorezultatus, deja, mûsø nepasiekë. Juos buvus liudija tik istoriniø ðaltiniø ap-raðymai ir kûrëjø signatûros, iðkaltos ant likusiø tuðèiø pjedestalø.

Netenka abejoti, jog ðalia meno mokyklø ir „dinastinio mokymo“ meni-ninkø profesinio tobulumo augimui (jau nekalbant apie visuomenës prusi-nimà) ypatingà reikðmæ turëjo keletas maþiau þinomø antikinio gyvenimofaktø. Tai – graikø dailininkø parodos bei oficialiems uþsakymams ágyven-dinti miesto valdþios rengiami dailininkø konkursai, kurie bûdavo organi-zuojami tam, kad uþsakovai galëtø iðsirinkti patá vertingiausià kûriná. At-rankos funkcijos, kaip teigia Plinijus Vyresnysis, buvo patikimos tos sritiesprofesionalams – patiems konkurso dalyviams. Konkursà laimëdavo tasdarbas, kurá kiekvienas konkursantas iðskirdavo kaip antràjá, vertingiausià-já po savojo kûrinio. Vargu, ar reikia árodinëti, jog tiek parodos, tiek ávairiøðvenèiø metu rengiami konkursai pasitarnaudavo menininkams visuose jøprofesinio brendimo lygmenyse.

Agono (varþymosi, garbingo rungtyniavimo) dvasia buvo persmelkusiHomero epø herojø elgsenà. Ðioji dvasia sklandë antikos mokykloje ir bu-vo neabejotina ðiandien mus tebeþavinèiø meno kûriniø atsiradimo paska-ta. Telieka manyti, jog joje gali glûdëti ir mûsø paèiø mokyklos bei visuo-menës atsinaujinimo ðansas. Senovës romënai mëgo sakyti: alit aemula-

tio ingenia – rungtyniavimas ugdo gabumus.

40

Dalia Karatajienė

ANTIKA: GROŽIS, MENAS, UGDYMAS

Redagavo autorė

Maketavo D. Petrauskas

SL 605. Tir. 150 egz. 2,5 sp. l. Uþsak. Nr. 04-087Iðleido Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentø g. 39, LT–08106, VilniusMaketavo ir spausdino VPU leidykla, T. Ðevèenkos g. 31, LT–03111, VilniusKaina sutartinë

Turinys

Pratarmë ............................................................................ 3

Nuo mito link istorijos ........................................................... 5

Groþio samprata ir atspindþiai mene .................................... 15

Ugdymo idealai ir realybë .................................................... 30