TURINYSKompleksiškumo teorija šiuolaikiniuose konfliktuose. I dalis 2Jūrinių teritorijų apsauga ir kontrolė XXI amžiuje – robokariai 16„Kovos Krikštas“ 24

Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija • Adresas: Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius; tel. (8 5) 210 3897; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt • Leidėja – Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami • Tiražas 3 000 egz., ISSN 1392-9437, GL-605 • Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. • I ir IV viršeliuose – ats. vyr. ltn. Jenerio piešinys (1927 m.).

Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m. 2017 m. Nr. 4 (476)

KOMPLEKSIŠKUMO TEORIJA

ŠIUOLAIKINIUOSE KONFLIKTUOSE

I DALISL U K A S P I L K A U S K A S

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 2

T E M A

reikia didelių pastangų. Niutoniškasis požiūris buvo priimtinas to meto karybos ekspertams dėl galimybės kontroliuoti ir lengvai nuspėti siste-mos elgesį, nesitikint iš jos jokių siurprizų. Be to, suprantant nors mažą tokios sistemos dalį, atsi-randa galimybė perprasti ją visą. Nors ir vienos mažos sistemos dalies perpratimas sudaro gali-mybę likusią dalį tiesiog apskaičiuoti.

Nors čia paminėti I. Niutono laikai, linijinis planavimas, dabar vadinamas operacijų plana-vimo procesu (OPP), karinėje srityje naudoja-mas ir šiais laikais, siekiant transformuoti šalies strateginio lygmens sprendimų priėmėjų ketini-mus ir paversti juos karinių kampanijų planais, grįstais ilgalaikiu, išankstiniu planavimu, kuris leidžia logiškai, remiantis analitiniais metodais, priimti tinkamus problemų, iškylančių netikru-mo ir neapibrėžtumo sąlygomis, sprendimus.

Pvz., S.  Hunteris, analizuodamas Kanados specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) sąveiką su kitomis šalies kariuomenės rūšimis (ypač daly-vaujant reguliariųjų pajėgų tradicinio pobūdžio operacijose), teigia, kad, siekiant atitikti aukš-čiausius bendradarbiavimo su reguliariosiomis pajėgomis standartus, būtina puikiai išmanyti Kanados OPP. Tačiau, pasak S.  Hunterio, Ka-nados SOP, kaip šalies ginkluotųjų pajėgų dalis, vienintelės dalyvauja ir vykdo operacijas ne-tradicinėje karinėje aplinkoje, pasižyminčioje kompleksiškumu, kai standartinis OPP neati-tinka niutoniškojo linijiškumo ir sunku spręsti kompleksinius realaus pasaulio iššūkius.

N E L I N I J I N I O KO M P L E KS I Š K U M O S U VO K I M A SPasibaigus šaltajam karui ir subyrėjus tradi-

cinei dvipolei pasaulio architektūrai, pasaulis nuolat darėsi kompleksiškesnis ir tradicinių me-chanistinių-linijinių metodų neužteko, norint paaiškinti sudėtingėjančią tarptautinę aplinką. Kadangi kompleksiškumo fenomenui paaiškinti fizikos mokslų neužteko, buvo atsisukta į gam-tos mokslus. Biologijos disciplina ir joje naudo-tos sisteminės sąvokos buvo tinkama alternaty-va niutoniškajam požiūriui, siekiant paaiškinti

XVII–XVIII a. atsiradę moder-nieji mokslai sudrebino tuo-

metinį pasaulio komplek-siškumo supratimą, grįstą apreiškimais ir įžvalgomis,

priešpriešindami patirtį. Šitaip „istorijos šiukšlyne“ at-sidūrė nepagrindžiamos ar prieštaraujančios patyrimui

teorijos. Izaokas Niutonas pasaulio sandarą traktavo mechanikos dėsniais pa-

remta sistema, teigdamas, kad pasaulis ir jo sudėtinės

dalys sudaro gigantišką mechanizmą. Tokiam pa-

saulio apibūdinimui I. Niu-tonas panaudojo laikrodžio,

sudaryto iš daugybės at-skirų dalių, judančių linijine,

nusakoma ir išmatuojama seka, metaforą.

Ankstyvieji karo teoretikai I. Niutono teoriją naudojo kaip priemonę karui suprasti. Pasak jų, niutoniškasis karas yra linijinis, kuriame galima rasti tiesioginių sąsajų tarp reiškinio priežasties ir efekto, be to, to meto supratimu, tai leidžia paaiškinti, kaip sąveikauja dvi kariaujančios pu-sės tradiciniame mūšyje. Tokiame kare mažos priežastys lemia nedideles pasekmes, ir atvirkš-čiai  – norint pasiekti reikšmingų laimėjimų,

3

kompleksiškumą bei jos elementus – neapibrėž-tumą ir betvarkę.

Kompleksiškumo teorija, išsivysčiusi iš eko-sistemų studijų, galėtų būti naudojama kaip priemonė, siekiant suprasti kompleksinį šiuolai-kinį pasaulį, o kariniu požiūriu – kompleksinę operacinę aplinką.

Taigi, niutoniškąją laikrodžio metaforą pa-keitė naujos tinklų ir sistemų metaforos, kylan-čios iš natūralios gamtos ir galinčios paaiškinti daugelio mokslinių disciplinų kompleksiškumą bei sąveikas. H. W. Dettmeris aplinkas, kuriose vyrauja kompleksiškumas, apibūdina taip:

◆ akcijų rinka;◆ vabzdžių ir skruzdžių kolonijos;◆ biosfera ir ekosistemos;◆ smegenys ir imuninė sistema;◆ verslas (vidaus, tarptautinis);◆ bet kokia socialinės grupės pagrindu vyk-

doma veikla kultūroje ar socialinėse sistemose (politinės partijos, draugijos);

◆ naujus produktus vystančios organizacijos;◆ išradėjai arba inovatoriai;◆ tarptautinių santykių organizacijos;◆ nekonvencinis karas, sukilimai, tarptauti-

nės kriminalinės organizacijos;◆ konvencinės pajėgos, vykdančios manevri-

nes operacijas;◆ revoliuciniai judėjimai.Viena ankstyvųjų kompleksiškumo teorijų

teigė, kad kompleksiškumo fenomenas grįstas paprastomis taisyklėmis. Kaip pavyzdys pa-teikiamas karvelių pulko elgesys  – paukščiai, skrisdami pulku, nesusiduria vienas su kitu, nes laikosi kažkokių, jiems vieniems suprantamų dėsnių – skristi į paukščių pulko centrą, kontro-liuoti skridimo greitį ir vengti susidūrimų.

Tačiau paprastų taisyklių teorija nepasi-tvirtino visų pirma dėl žmogiškųjų ir gamtos kompleksinių sistemų skirtumų ir prielaidos, kad žmogiškosios ir gamtinės sistemos negali būti modeliuojamos tuo pačiu būdu dėl žmo-

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 4

T E M A

gaus nenuspėjamumo ir intelekto. Įvardijami šie pagrindiniai skirtumai tarp žmogaus ir gyvūno:

◆ žmogus, skirtingai nei gyvūnai, gali turėti kelias tapatybes, kurios gali kisti, net žmogui są-moningai to nesuprantant (pvz., žmogus gali būti gerbiamas verslininkas, bet kartu būti žudikas);

◆ žmogus gali daryti sprendimus pagal tam tikrus dėsnius, remdamasis sėkminga arba ne-sėkminga patirtimi, bet nesivadovauti aiškiai apibrėžtomis, logiškomis taisyklėmis;

◆ esant tam tikroms aplinkybėms, žmogus gali tikslingai pakeisti sistemos, kurioje jis vei-kia, būseną, siekdamas numatomų pasekmių.

Karo teoretikų ir praktikų karinių konfliktų sprendimo būdų aiškinimas, remiantis sistemi-niu požiūriu, nesivystė taip progresyviai kaip gamtos mokslų disciplinų, nes karinę mintį po šaltojo karo buvo užvaldžiusios karinės revoliu-cijos (angl. Military Revoliution ) ir revoliucijos karybos srityje (angl. Revoliution in Military

Affairs) teorijos, išryškinusios technologijų ir inovacijų įtaką kariniam dominavimui.

Gamtos mokslų, ekonomikos specialistai aiškiai suvokė, kad nei I. Niutono linijiniai me-chanikos dėsniai, nei technologinės naujovės nepadeda išspręsti klausimų, kaip reikia tvar-kytis su kylančiais globaliais iššūkiais, todėl reikia alternatyvų vyraujančiai pasaulio siste-mai paaiškinti.

Kompleksiškumo teorija buvo pristatyta vi-suomenei XX a. 9 dešimtmetyje. Jos šalininkais laikomi D. Albertas, A. Czerwinskis, T. M. Wal-dropas, M. S. Lewinas. Karinėje bendruomenėje kompleksiškumo teorija pirmiausia pasireiškė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) jūrų pėsti-ninkų korpuso statute „Warfighting“ apibrėžus nelinijinio karo koncepciją. Nūdienos karybos mokslininkai atranda kompleksiškumo moks-lus, kurie ypač naudingi analizuojant šiuolaiki-nius konfliktus sisteminiu požiūriu, be to, leidžia

5

geriau suprasti šiuolaikinę operacinę aplinką.Kompleksiškumo teorija kilo iš sisteminio

požiūrio, analizuojant kompleksiškumo feno-meną. Sisteminiu požiūriu pasaulis yra visuma, nepaisant aiškaus suvokimo, kad jį sudaro dau-gelio vienas nuo kito atskirtų, nepriklausomų, dažnai neprognozuojamo elgesio faktorių, be to, egzistuoja ir sąveika tarp jų. Sisteminiu po-žiūriu kompleksiškumas nėra linijinio pobū-džio, nes paveikus sistemą tam tikra jėga, sis-

tema negarantuoja tokios pat jėgos grįžtamojo rezultato dėl joje negaliojančių proporcingu-mo dėsnių, kai įvykiai nesikartoja, o ir visuma nedaloma. Nepaisant to, būtent sistemos ryšys su atskiromis dalimis leidžia įžvelgti joje tam tikrų dėsningumų, pasikartojimo elementų, įpročių, kurie gali būti identifikuoti tikslingai tų dėsningumų ieškant. Analizuojant tokius dėsningumus galimos tam tikros įžvalgos, jei negalima padaryti spėjimų ar rasti sprendinių.

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 6

T E M A

Apibendrinant galima teigti, kad didžiausias sis-teminio požiūrio iššūkis ar esmė yra rasti tuos dėsningumus, analizuojant sistemą kaip visumą, o ne koncentruojantis į pavienius, izoliuotus įvykius ar jų detales.

Kompleksiškumo teorija teigia, kad komplek-sinėje aplinkoje mažareikšmiai sprendimai gali turėti stulbinančiai galingų efektų, o nelinijinė-je (nemechanistinėje) sistemoje egzistuojantys ryšiai gali būti nenuspėjamų pasekmių priežas-tis. Šios nenuspėjamos pasekmės atsiranda dėl lygiaverčiai svarbių, nenuspėjamų, neformalių sąveikų sistemos viduje. Šitaip nenuspėjamos pasekmės atsiranda kaip bendras atskirų, indi-vidualių įvykių rezultatas, todėl ypač sunku tuos įvykius nuspėti.

Kompleksiškumo fenomenas nagrinėjamas politikos moksluose, karyboje tam, kad būtų galima suprasti šiuolaikinę operacinę aplinką, sukuriant kompleksines adaptyvias sistemas.

KO M P L E KS I N Ė S A D A P T Y V I O S O R G A N I Z A C I J O SKompleksiškumas visuomet buvo būdingas

karams ir kariniams konfliktams. Tačiau šiuose konfliktuose niekada taip nebuvo reikšminga informacinių sistemų evoliucija, susijusi su šiuo-laikinėmis kovomis ir gerokai veikianti šiuolai-kinę operacinę aplinką.

Sistemos, kurios ankščiau veikė autonomiš-kai, šiuolaikiniuose konfliktuose yra sujung-tos įvairiais lygiais, todėl labai sunku numatyti sprendimų pasekmes. Akivaizdu, kad sujungtos į bendrą erdvę skirtingos sistemos įtraukia vis daugiau veikėjų, kurių kiekvienas veikia ne tik savo, bet ir išorines sistemas ir šitaip sąmonin-gai ar nesąmoningai kuria tam tikras pasekmes. Individų ir kolektyvų veikla ir reakcija į tai dau-giasluoksnėse sistemose sukuria beprecedentį kompleksiškumo lygį.

SOP, veikiančioms kompleksinėje karinė-je aplinkoje, iššūkiu tampa egzistavimas toje daugiasluoksnėje kompleksinėje adaptyvioje sistemoje. SOP turi nustatytą karinę hierar-chiją ir privalo pateisinti karinės vadovybės,

prisiimančios SOP vykdomų operacijų stra-teginę riziką ir šių pajėgų kontrolę, lūkesčius. Kartu SOP privalo būti integruotos (remiantis JAV SOP pavyzdžiu) į vyriausybės veikimo lauką tam, kad žaibiškai kintančiose situacijo-se laiku būtų įgyvendinti tinkami sprendimai. Gebėjimas veikti daugiasluoksnėje komplek-sinėje adaptyvioje sistemoje (KAS) priklauso nuo gebėjimo SOP tapti kompleksine adapty-via organizacija (KAO).

KAS panaši į socialinę sistemą, sudarytą iš neriboto skaičiaus veikėjų, sąveikaujančių tar-pusavyje ir su juos supančia aplinka nelinijiniu būdu, keičiančių savo elgesį, besiadaptuojančių, priklausomai nuo kintančios situacijos. Be to, KAS viduje, dėl grupių veikėjų sąveikos gali pasireikšti neprognozuojamas ir inovatyvus elgesys, kuriam visiškai nebūtina centralizuo-ta kontrolė. Šis reiškinys vadinamas vidine sinchronizacija ir yra vienas išskirtinių kom-pleksinės adaptyvios organizacijos bruožų, nusakančių pokyčių dinamiką ir organizacijos unikalumą.

7

Apibendrinant minėtus teiginius ir vertinant karinių aplinkų, kuriose vykdomos specialiosios operacijos, kompleksiškumą, būtina pabrėžti, kad šiuolaikinės SOP, veikiančios netradicinėje karinėje aplinkoje, privalo būti KAO, vykdanti unikalias misijas ir užduotis. S. Hunteris teigia, kad SOP būtų efektyvi ir produktyvi organi-zacija, būtina peržiūrėti karinių organizacijų vadovavimo ir valdymo mechanizmus, kurie šiuolaikinėse kompleksinėse situacijose veikia nepakankamai sklandžiai. Vadovaujantis stan-dartinėmis administravimo taisyklėmis, įstaty-mų normomis ir neatsižvelgiant į unikalią spe-cialiųjų operacijų prigimtį, atsiranda grėsmė apriboti SOP operacinį efektyvumą ir rezulta-tyvumą. Dažnai biurokratija vadovaujasi įsta-tymų normomis ir taisyklėmis dar ilgai po to, kai priežastys, dėl ko tos taisyklės buvo sukur-tos, jau būna nereikšmingos, todėl visoje siste-moje atsiranda neprognozuojamų pasekmių. Tačiau nereiškia, kad SOP turėtų būti mažiau kontroliuojamos ar mažiau atsakingos nei ki-

tos kariuomenės rūšys. Tai suponuoja prielaidą, kad atsakingieji asmenys, turintys sprendimo priėmimo teisę ir atskaitomybės įpareigojimus, privalo daryti greitus reikalingus sprendimus kompleksinėje aplinkoje, ypač naujose, nestan-dartinėse situacijose.

Pasak S.  Hunterio, vienas iš būdų sudaryti sąlygas tokiai sprendimų laisvei  – pasinaudoti vadinamąja laisvai susieta sistema (LSS) (angl. Loosely Coupled System), grįsta decentralizuo-tomis operacijomis, koviniais įsakymais, ne-vienareikšmiškais pasirodymų standartais ir lanksčiais kontrolės mechanizmais. Be to, viena esminių tokios sistemos savybių, kad pokyčiai turi nestiprų poveikio efektą silpnai susietai or-ganizacijai. Tokio pobūdžio sistemos yra opti-mizuotos greitai situacijos korekcijai, o karinėje plotmėje tai pasiekiama tikslingais sprendimais, be apribojimų iš išorės.

Kompleksinėje ir neaiškioje aplinkoje, kur problemos yra sunkiai apibrėžiamos, LSS pri-taikymas gali paskatinti adaptyvumą, sudaryti

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 8

T E M A

sąlygas ekspertams, profesionalams (konkrečiu atveju  – SOP kariams operatoriams) pritaikyti savo patirtį sprendžiant kompleksines proble-mas. Kaip minėta, KAS yra apibrėžiamos ryšiais sistemos viduje, taip pat sąveikos modeliais, at-sirandančiais dėl tos sąveikos. Akivaizdu, kad sąveika tarp karinių organizacijų narių skiriasi nuo sąveikos tarp karinės ir civilinės organiza-cijos, todėl kyla įtampa ir konfliktai sistemos viduje. Norint suprasti sistemoje vykstančius pokyčius, reikia analizuoti ryšių sąveikos tinklą tos sistemos viduje, o ne pavienius individualius atvejus.

M. J. Mauboussino teigimu, KAS yra sudary-ta iš heterogeninių (labai skirtingų) sprendimo priėmėjų, kurių sprendimai laikui bėgant kinta. Tačiau tokie kognityviniai skirtumai gali būti ir sistemos stiprybė, turint omenyje sisteminį institucinį požiūrį. Jei situacijoms, su kuriomis susiduria SOP, spręsti būtų sudaromos įvairių institucijų, vyriausybinės, visuminį požiūrį (angl. Whole Government Approach) atspin-dinčios ir formuojančios sprendimų priėmimo

grupės, nuomonių įvairovė labai sustiprintų grupės galimybes spręsti kompleksines proble-mas. Jei visų grupės narių požiūris į komplek-sinę situaciją vienodas, rezultatas, tikėtina, bus blogesnis. Tačiau tradicinė karinė kultūra, ska-tinanti mąstyti panašiai, sprendžiant kompleksi-nes situacijas gali turėti priešingą poveikį.

SOP, suprasdamos poreikį kompleksinėse situacijose bendrauti su įvairiomis instituci-jomis ir organizacijomis, turi didinti veikimo efektyvumą tokio pobūdžio aplinkose. Kertinis tokių santykių vystymo faktorius yra gebėjimas palaikyti būtinus ryšius su kitomis vyriausybi-nėmis organizacijomis, siekiant sukurti stiprius santykius. SOP veiklos pobūdis reikalauja pa-laikyti santykius su įvairiomis specifinėmis or-ganizacijomis, be to, jie neturėtų būti ribojami aukščiausios karinės vadovybės kontrole ar su-bordinaciniais trukdžiais. Kaip praktinis tokios problemos sprendimas galėtų būti tiesioginių sąveikos karininkų priskyrimas prie organiza-cijų ar vyriausybinių darbo grupių, su kuriomis būtų dirbama kilus krizei.

9

Vienas esminių linijinio ir nelinijinio mąsty-mo skirtumų, vertinant kariniu požiūriu, apibrė-žiamas atsiradimo koncepcijoje (angl. Concept of Emergence). Joje teigiama, kad naujas turinys atsiranda dėl tinklo įgalinto veikimo santykių, tačiau atsiradimo veiksmų neįmanoma atspėti aiškinant atskiras sistemos dalis. Kitaip tariant, kompleksinėje adaptyvioje sistemoje veikėjų sąveika inicijuoja atsiradimo fenomeną, kai „visuma yra didesnė nei jos dalių suma“.

J.  F.  Schmittas, apibūdindamas atsiradimo koncepciją, teigia, kad viena svarbių kompleksi-nės sistemos ypatybių yra tai, kad atskirų siste-mos dalių pažinimas nesudaro prielaidų numa-tyti visos sistemos elgesio. Pasak jo, į atsiradimo koncepciją galima žiūrėti kaip į kontrolės formą, leidžiančią suburtiems į grupes veikėjams susi-skirstyti į prasmingą aukštesnės tvarkos siste-mą. Be to, kompleksinėse sistemose struktūra ir kontrolė auga iš apačios, o ne nustatyta iš vir-šaus. Bandymai griauti kompleksinę sistemą, izoliuojant bent vieną jos narį, pakeičia dinami-ką visoje sistemoje, kartu keičia ją iš esmės.

KO M P L E KS I Š K U M O S U VA L DY M A S . G Y V Ų S I ST E M Ų M O D E L I SGyvų sistemų modelis suformavo požiūrį,

kaip galima bandyti suprasti kompleksiškumą, panaudojant gyvas daugiapakopes, tarpusavy-je sujungtas kompleksines adaptyvias sistemas. Sukurtą J.  G.  Millerio biologinių gyvų sistemų modelį E.  A.  Smithas pritaikė kompleksinėms adaptyvioms sistemoms, veikiančioms kognity-vinėje ir socialinėse aplinkose, įtraukdamas vals-tybinių veikėjų karines pajėgas ir nevalstybinius veikėjus – teroristines organizacijas.

Modelis, pavaizduotas 1  pav., rodo sąveiką tarp įvairių lygių, sujungiančių kompleksinę adaptyvią sistemą. Taip pat akivaizdu, kaip kiek-vienas skirtingas lygis gali suteikti papildomo kompleksiškumo aukštesniems lygiams siste-mos viduje. Nors grafiškai sistema atrodo hie-rarchinė, tačiau joje hierarchijos nėra. Kiekvieno sistemos lygio suma lygi visų žemiau esančių sis-temų sumai, taip sistema tampa dar kompleksiš-kesnė. Be to, reikia pažymėti, kad tokia sistema egzistuoja tarp daugelio kitų sistemų kaip dalis sistemų sistemos. Valstybės lygiu reikia supras-

1 pav. Milerio gyvų sistemų modelio pritaikymas Afganistano (AFG) kariniam konfliktui

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 10

T E M A

ti, kad kiekvienas departamentas ar organizacija turi suformuotą savo vidinę sistemą, suteikian-čią dar daugiau kompleksiškumo visi sistemai.

Reikia suvokti, kad gyvų sistemų modelio esminis faktorius yra tai, kad visi kompleksiniai ryšiai yra paremti žmonių bendravimu. Tai-gi, nors suprasti daugybę sistemų, veikiančių kartu, gali būti labai sudėtinga, reikia kurti ir plėtoti įvairių lygių individų, grupių ir orga-nizacijų ryšius, kliautis intuicija, siekiant įver-tinti jų įtaką sistemai. Remiantis gyvų sistemų modeliu, galima teigti, kad siekiant efektyviai veikti kompleksinėje adaptyvioje sistemoje, reikia nuolat plėtoti skirtingų grupių narių ir organizacijų ryšius, siekti jų integracijos.

Siekdamos būti veiksmingomis šiuolaikinėje globalioje saugumo aplinkoje, SOP turi vadovau-tis sisteminiu požiūriu. Tai pagerins galimybę su-prasti didėjantį kompleksiškumą ir neapibrėžtu-mą, sutinkamą įvairiose netradicinėse aplinkose. Sisteminis požiūris leis geriau suprasti komplek-siškumą, lems reikiamas įžvalgas ir pagerins galimybes numatyti ateities įvykius. Tai sudarys sąlygas plėtoti pasvertus pasiūlymus sprendžiant nacionalinio saugumo problemas.

Apibendrinant galima teigti, kad SOP privalo

tobulinti savo gebėjimą būti kaip KAO tam, kad galėtų efektyviai veikti daugialypėje kompleksi-nėje sistemoje.

S P R E N D I M Ų P R I Ė M I M A S KO M P L E KS I N Ė J E A P L I N KO J ED. J. Snowdeno ir M. E. Boone, atsižvelgdami

į konkrečios situacijos suvaldymo sudėtingumą, išskyrė keturias sprendimų priėmimo aplinkas: paprastąją (angl. simple), sudėtingąją (angl. com-plicated), kompleksinę (angl. complex) ir chao-tiškąją (angl. chaotic).

Paprastąją aplinką charakterizuoja stabilios bei aiškios priežastys ir tokioje aplinkoje yra sa-vaime suprantamos ir nediskutuotinos, nes vi-sos pusės, dalyvaujančios sprendimo priėmimo procese, turi vienodą ar panašų supratimą apie problemą.

Sudėtingoji, skirtingai nuo paprastosios, gali turėti keletą teisingų atsakymų į tą patį klausimą ir ryšys tarp priežasties ir pasekmės nėra viena-reikšmiškai matomas. Šioje aplinkoje reikalingas ekspertinis supratimas ir reikia naudotis gerąja praktika bei išmoktomis pamokomis.

11

Kompleksinė aplinka yra tokia, kur atsaky-mas į probleminį klausimą egzistuoja, bet jis nėra akivaizdus. Tokioje aplinkoje visuma nėra lygi dalių sumai. Kaip veikia visuma, galima su-prasti tik retrospektyviai.

Chaotiškoji aplinka – kai teisingų atsakymų sprendimas yra beprasmiškas, o dėl nuolatinių pokyčių ir neaiškaus dėsningumo, ryšių tarp priežasties bei pasekmių nustatyti ir apibrėžti neįmanoma. Išskirtinis šios aplinkos bruožas – turbulencija.

D. J. Snowdenas ir M. E. Boone, apibrėždami kompleksinę aplinką, išskiria charakteristikas, kurias svarbu suprasti, norint šioje aplinkoje priimti sprendimus:

◆ turi didelį kiekį sąveikaujančių elementų;◆ elementų sąveika nėra linijinė, minimalūs

pokyčiai gali turėti neproporcingai dideles pa-sekmes;

◆ sistema yra dinamiška, kur visuma yra di-desnė nei jos dalių suma, sprendimai nėra aiškūs ir priklauso nuo aplinkybių;

◆ sistema turi praeitį, susietą su dabartimi,

joje elementai sąveikauja vienas su kitu bei aplin-ka, šitaip negrįžtamai evoliucionuodami;

◆ nors gali atrodyti, kad kompleksinė sistema retrospektyviai yra tvarkinga ir nusakoma, ta-čiau būtų neapdairu daryti išvadas, nes išorinės sąlygos ir sistemos nuolat keičiasi;

◆ skirtingai nuo tvarkingos (kai sistema apri-boja proceso dalyvius) ir chaotiškos (nėra jokių apribojimų), kompleksinėje sistemoje dalyviai ir sistema riboja vienas kitą, ypač laiko atžvilgiu.

D.  J.  Snowdeno ir M.  E.  Boone teigimu, kompleksinė aplinka reikalauja gerokai glau-desnio grupės narių ir vadovybės bendra-darbiavimo, komunikacijos. Priimant spren-dimus tokioje aplinkoje, svarbu sukurti bendradarbiavimo būseną, leidžiančią ekspe-rimentuoti ir sudarančią sąlygas tam tikriems dėsningumams atsirasti. Tokioje aplinkoje svarbu pabandyti atlikti vieną ar kitą veiks-mą, tuomet pajausti kompleksinės sistemos reakciją ir tik vėliau reaguoti. Siekiant priimti sprendimus kompleksinėje aplinkoje, reikia kūrybingo ir inovatyvaus požiūrio į situaciją,

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 12

T E M A

o tam reikia sukurti darbinę aplinką, kurioje yra galimybė dalytis idėjomis. D. J. Snowdeno ir M.  E.  Boone teigimu, didžiausia grėsmė  – darant sprendimus kompleksinėje aplinkoje vadovautis įprastais, vadovavimo ir kontrolės metodais, polinkis ieškoti tam tikrų faktų, o ne atsirandančių dėsningumų, slopinti alter-natyvias ir nestandartines idėjas.

Taigi, D. J. Snowdenas ir M. E. Boone teigia, kad organizacijos, norinčios taikyti kompleksiš-kumo principus, spręsdamos problemas turės mąstyti ir veikti kitaip, nei tai darė praeityje.

J. B OY D O S P R E N D I M Ų P R I Ė M I M O M O D E L I SSiekiant suprasti, kaip vyksta sprendimų

priėmimas kompleksinėje aplinkoje, reikia pa-nagrinėti mokslininkų, dirbusių su sprendimų priėmimų modeliais, darbus. Amerikietis pilo-tas J. Boydas gali būti laikomas svarbiu asmeniu, prisidėjusiu prie mokslu paremto karinio mąs-tymo plėtojimo, nors jo revoliucinės idėjos buvo nepriimtinos JAV oro pajėgų bendruomenei, kuriai tuo metu priklausė.

J. Boydo mąstymo filosofija buvo įkūnyta JAV jūrų pėstininkų kariniame žinyne „Warfighting“. 1989 m. jame J. Boydas išplėtojo karinio spren-dimo priėmimo proceso (SPP) teoriją, pritai-

kytą naikintuvo pilotams, vadinamąjį OODA ciklą (angl. Observ–Orient–Decide–Act; liet. ste-bėk–suvok–spręsk–veik) (2 pav.). Vėliau ši kogni-tyvinė teorija net iki strateginio lygmens buvo išplėtota kitose JAV karinių pajėgų rūšyse ir versle. OODA SPP bando sumodeliuoti procesą, su kuriuo susiduria karys, dalyvaudamas mūšio aplinkoje. Veikėjas ar sistema stebėjimo fazėje surenka visą informaciją apie aplinką, apie save toje aplinkoje ir apie priešą. Suvokimo fazėje vei-kėjas, išnaudodamas savo analitinius gebėjimus, interpretuoja visą turimą informaciją. Suvokęs ir suteikęs gautai informacijai prasmę, įžvelgęs egzistuojančias galimybes ir grėsmes, veikėjas duoda daugybę nurodymų atsakui inicijuoti.

Sprendimų fazėje veikėjas vysto kitos fazės veiksmų planą. Vėliau jis ne tik grįžta į stebėjimo fazę, remdamasis nauja informacija iš veiksmų fazės ir šioje fazėje įvykusia sąveika su besivys-tančia aplinka, bet tuo pačiu metu informacijai sklindant grįžtamojo ryšio kanalais ratu tarp visų fazių, nenutrūkstamai gauna naujos infor-macijos ir gali, atsižvelgdamas į analizės rezul-tatus, pakeisti egzistuojančią sistemą bei elgesį.

Pasak J. Boydo, OODA ciklas pritaikomas vi-siems kariavimo lygiams, pradedant individua-liu kariu, baigiant vadovavimo ir valdymo (VV), ir gali būti vadinamas VV ciklu, kadangi veikia-ma vadovaujantis tais pačiais principais. Nors OODA ciklas panašus į kibernetinį ciklą, kur

2 pav. J. Boydo SPP modelis

13

vidinis informacijos judėjimas papildomas išo-riniu, tačiau pagrindinis skirtumas glūdi orien-tacijos fazėje, kur numatomos gairės ir kontrolės mechanizmai padeda vykdyti stebėjimo ir veiki-mo fazių kontrolę ir remiamasi sprendimo faze. Kartu visas ciklas (ne tik orientacijos fazė) yra nenutrūkstamas, daugiapusis, sudarytas iš nu-manomų susikertančių procesų.

Orientacijos fazė sudaro sąlygas analitinei struktūrai pačiai modifikuotis lyginant išorinį pasaulį su sistemos vidine struktūra ir leidžia visai sistemai veikti nenumatytais būdais. Be to, orientacijos fazėje išsiskiria du skirtingi proce-sai – analizavimo, kai stebėjimo supratimas for-muojamas praeities žinojimo modelio pagrindu, ir sintezės, kai kuriamas naujas žinojimo mode-lis, kadangi žinomi modeliai nesuteikia suprati-mo, reikalingo tvarkytis su naujai atsiradusiomis aplinkybėmis.

Nors visa OODA ciklo SPP sistema skirta ap-doroti milžinišką informacijos kiekį, reikalingą suprasti kare vykstančius reiškinius, tačiau galu-tinio ir visapusiško supratimo apie karo realybę pasiekti, J. Boydo teigimu, neįmanoma, nes SPP modelis yra teorinė, vidinė uždara sistema, lygi-

nant su išoriniu pasauliu, didinanti neatitikimo entropiją (chaosą). Entropija, pasak J.  Boydo, kyla dėl didelio išorinės informacijos kiekio ir SPP vidiniu ciklu paremto modelio bandymų taisyti neatitikimus, remiantis stebimo pasaulio realybe. Siekiant išvengti chaoso ir sistemos mir-ties, J. Boydas siūlo išrinkti egzistuojantį modelį, sukonstruojant naująjį per nenutrūkstantį „grio-vimo ir kūrimo“ procesą. Entropija, pasak J. Boy-do, „sukuria sąlygas kūrybiškumui ir naujovėms atsirasti, nes leidžia sugriauti ar išstruktūruoti uždarą sistemą ir sukurti naująją, taip panaiki-nant sistemos judėjimo galimybę link atsitik-tinumų ar sistemos mirties“. J.  Boydo teorijos esmė nusakoma siekiu pasiekti būseną, kai kin-tantis ir besiplečiantis pasaulio interpretavimo mentalinių koncepcijų kiekis atitinka kintančio ir besiplečiančio pasaulio stebimąją realybę.

J. Boydo teigimu, išorinio pasaulio netikru-mas, dviprasmiškumas ir nenuspėjamumas sudaro sąlygas ne tik kūrybiškumui atsirasti, bet ir galimybėms tai išnaudoti kovojant prieš oponentą, kadangi nuspėjamas elgesys suteikia priešininkui lemtingą pranašumą ir veda link pralaimėjimo. Todėl kariaujant reikia siekti būti

3 pav. Aplinkos, kuriose veikia SOP

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 14

T E M A

nenuspėjamam, šitaip sujaukiant oponento SPP ciklą, kai siekiama įžvelgti oponuojančios pusės veiksmų modelį karo „triukšmo“ apsuptyje, kurį sukūrė nenuspėjami oponento veiksmai. Karas yra dviejų SPP ciklų dvikova, kurioje efekty-viausias ir evoliucionuojantis nugalės. Todėl siekiant laimėti dvikovą, reikia arba daryti spren-dimus greičiau nei priešininkas, arba keisti ko-vos tempą ir ritmą taip, kad priešininkas nespėtų reaguoti. Kuo labiau priešininkas yra užgožtas, tuo labiau jis grįš prie jau egzistuojančių veikimo schemų, bandydamas savo SPP ieškoti egzistuo-jančių modelių, kurie taps vis labiau nutolę nuo realybės, kol galiausiai visiškai sugrius.

Idėja, kad „norint laimėti, privalu įsiskverbti į priešo SPP ciklą, tai darant greičiau už oponen-tą“, gaji šiuolaikinėje, į tinklus orientuotoje (angl. Network Centric) karinėje literatūroje. Tačiau, pa-sak A. Bousqueto, svarbu suprasti, kad J. Boydo „greitesnis OODA ciklas“ nereiškia tiesiog grei-tesnio judėjimo eiliškumo stebėjimo–suvoki-mo–sprendimo–veikimo cikle, o yra atspindys visų susipynusių jungčių, kompleksinės adap-tyvios SPP sistemos, kuria ir yra OODA ciklas,

viduje. Siekiant nustebinti ir nugalėti oponen-tą, SPP OODA ciklas privalo būti labiau subti-lus, labiau neapibrėžtas, labiau netaisyklingas, todėl greičio sąvoka tampa kitokia. Iniciatyva, netikėtumas ir apgaulė yra kertiniai faktoriai, siekiant priversti oponentą veikti greičiau pagal iš anksto paruoštus šablonus, taip prarandant ryšį su stebima realybe.

Nors J. Boydo SPP paaiškina sprendimo pri-ėmimo procesus nuolat kintančioje karinėje ir nekarinėje aplinkoje, tačiau šis metodas neat-spindi socialinių procesų, vykstančių SPP aplin-koje, svarbaus SOP bendradarbiavimo su kito-mis vyriausybinėmis, nevyriausybinėmis ir už-sienio organizacijomis aspekto. Šis aspektas yra labai svarbus, nes šiuolaikinės karinės užduotys skiriasi nuo tradicinių karinių užduočių ne tik tuo, kad yra labiau kompleksiškesnės ir dinamiš-kesnės, tačiau ir tuo, kad reikalauja kolektyvinių, daugelio sąveikaujančių organizacijų pastangų, siekiant teigiamo rezultato. J. Boydo SPP mode-lį socialiniu aspektu papildo E. A. Smitho SPP modelis, kuris bus nagrinėjamas antroje šio straipsnio dalyje kitame KARDO numeryje.

15

JŪRINIŲ TERITORIJŲ APSAUGA IR KONTROLĖ XXI AMŽIUJE –

ROBOKARIAI Lietuva yra jūrinė valstybė ar valstybė prie jūros? Tokiu klausimu paprastai prasideda pokalbis apie jūros reikšmę Lietuvos valstybei su Lietu-vos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (KJP) kariais. Taigi, pradėkime trumpą ekskursą į netolimą ateitį ir apžvelkime tikėtinas būsimos karybos jūroje tendencijas bei ateities jūros dronų galimybes.

Lietuvos pakrantės ilgis prie Baltijos jūros, palyginti su kaimyninėmis šalimis, yra gana trumpas  – apie 90  km. Dėl šios priežasties te-ritorinė jūra taip pat nėra labai didelė, tik apie 1 700 km², bet ši teritorija tarptautinės jūrų tei-sės pagrindu priklauso Lietuvai ir joje galioja mūsų šalies įstatymai. Be to, Lietuvai priklauso dar ir už teritorinės jūros ribų esanti Baltijos jū-ros dalis, t. y. išskirtinė ekonominė zona, kurios toliausia riba nuo kranto nutolusi apie 125 kilo-metrus. Šios detalės patvirtina minėto klausimo antrąją dalį – Lietuva yra valstybė prie jūros. Bet ar Lietuva, be to, yra ir jūrinė valstybė?

Viena sąlygų, kad šalis būtų laikoma jūrine

D R . G E D I M I N A S M O L I S

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 16

T A I K O M A S I S M O K S L A S

1 pav. Lietuvos teritorinė jūra (https://sites.google.com/site/geofactlit)

valstybe, yra laivynas – tiek civilinis, tiek karinis, turintis teisę turėti jūrinės valstybės vėliavą – na-cionalinės priklausomybės simbolį. Kita sąlyga – šalis savo teritorijoje turi turėti uostų. Lietuva šiandien atitinka abu šiuos reikalavimus ir dar daugiau: uostas ir su juo susijusios įmonės suku-ria apie 6 proc. šalies bendrojo vidaus produkto ir sumoka apie 10 proc. visų Lietuvoje sumokėtų mokesčių į valstybės biudžetą; Lietuva Baltijos jū-ros dugnu importuoja elektrą iš Švedijos; Būtin-gės naftos terminalas jūroje per plūdurą priima ir išduoda naftą tanklaiviams, kuriems nereikia užsukti į Klaipėdos uostą, ir nuo savo veiklos pradžios jau priėmė per 100  mln. tonų naftos; suskystintųjų dujų terminalas Klaipėdoje dujas gauna jūra, taip užtikrindamas svarbią alternaty-vą požeminiais vamzdžiais importuojamoms du-joms. Taigi, Lietuva ne tik šalis prie jūros, ji inten-syviai naudojasi minėtais vandenimis įvairiomis prasmėmis, ir drąsiai būtų galima teigti, kad di-delė Lietuvos energetinės nepriklausomybės dalis atkeliauja jūra. Bet ar Lietuva tinkamai rūpinasi jūros keliais, sudarančiais sąlygas mūsų sunkiai įgytai energetinei nepriklausomybei?

Šiandien Lietuvos išskirtine ekonomine zona ir teritorine jūra rūpinasi įvairios šalies insti-tucijos. Viena jų  – Lietuvos kariuomenės KJP.

Dieną ar naktį bet kokiomis oro sąlygomis ši kariuomenės pajėgų rūšis rūpinasi, kad į Lietu-vą  – Būtingę, Klaipėdą, galbūt ateityje Šventą-ją – vedantys jūros keliai liktų atviri. Dėl kokių nors priežasčių sutrikus uosto veiklai, Būtingės terminalui ar nebeplaukiant dujų tanklaiviams, tą pajustų visa šalis, nuostoliai būtų didžiuliai, tad pajėgios KJP yra strateginis pajėgumas, ku-rio mūsų šaliai reikia. Šiandien KJP turi 9 karo laivus, kelis katerius, paieškos ir gelbėjimo laivą. Bet ar šios antvandeninės laivyno pajėgos mažai valstybei bus efektyvios ir artimiausioje ateityje? Galbūt reikėtų pagalvoti ir apie bepiločių įrengi-nių galimybes?

Vadinamieji jūrų dronai – nepilotuojami apa-ratai (skraidyklės, povandeniniai, antvandeni-niai) per pastaruosius 10 metų vis labiau perima mažųjų katerių vaidmenį, pašalina karius iš mū-šio lauko ir kelia rimtą pavojų net didžiausiems laivams. Dronų operatoriai gali saugiai slėptis toli nuo realių veiksmų vietos, jų neveikia nei prastas oras, nei kiti jūrininkus varginantys da-lykai. Dronai gali veikti net tada, kai priešinin-ko pajėgos dominuoja jūroje ir atima bet kokią realią galimybę mažai valstybei panaudoti savo didesnius laivus. Minėtų aparatų pavojus tokioje situacijoje gali padėti išlaikyti priešininko laivus

17

toliau nuo kranto ir šitaip (panašiai kaip jūrų minos) sumažinti netikėto jūrų desanto išlaipi-nimo galimybę. Taigi, ar jūrų dronai ir yra tai, ko potencialiai reikia Lietuvai, kad jie papildytų dabartines KJP naujais pajėgumais, leidžiančiais užtikrinti jūros kelių saugumą ir tinkamą mūsų teritorinių vandenų apsaugą?

Nepilotuojamų transporto priemonių naudo-jimas laivyno operacijose nėra naujiena.

Po II  pasaulinio karo buvo kuriamos nepi-lotuojamos antžeminės transporto priemonės ir naudojamos tokioms operacijoms kaip minų paieška ir neutralizavimas, bombardavimo žalos įvertinimas ir panašiai. Pvz., per 1946 m. opera-ciją „Crossroad“ buvo naudojamos nepilotuo-jamos (valdomos per atstumą) valtys tam, kad būtų galima surinkti radioaktyvaus vandens pa-vyzdžius iškart po kiekvieno atominės bombos

2 pav. Operacija „Crossroad“. Bikini atolas, 1946 m.

3 pav. Nuotoliniu būdu valdomas minų traleris. Apie 1960 m.

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 18

T A I K O M A S I S M O K S L A S

sprogdinimo Bikini atole.Vėliau, 1960-ųjų pabaigoje, 7  m ilgio stiklo

pluošto korpuso kateris, varomas vidaus degimo variklio V-8, buvo modifikuotas veikti kaip nuo-toliniu būdu valdomas minų traleris. Kai kurie šių laivų buvo priskirti 113-ajai išminavimo divi-zijai Nha Be rajone (į pietus nuo Saigono) minų valymo operacijoms Vietname.

Vėliau vyko nuosekli evoliucija, palaipsniui buvo pereinama nuo nuotolinio valdymo radijo bangomis iki pusiau autonominių sistemų (au-topilotų). Laivų-robotų greitesnė evoliucija pra-sidėjo maždaug apie 1990 m. ištobulėjus skaičia-vimo technikai.

Šiuolaikiniai antvandeniniai jūrų bepiločiai aparatai (angl. trumpinys – USV) ir pusiau po-vandeniniai aparatai (angl.  trumpinys  – SSV) skirstomi į klases ir rūšis pagal dydį ir paskirtį. Jungtinių Amerikos Valstijų kariniai planuotojai šiuos bepiločius aparatus suskirstė į 4 klasifika-cines grupes.

• X-klasė – tai maži, nestandartiniai aparatai, kurie atitinka specialiųjų operacijų reikalavi-mus ir gali būti naudojami jūrų blokados mi-sijoms neintensyvių konfliktų zonose. Be to, jie gali atlikti taktinio lygio stebėjimo ir žvalgybos

4 pav. X-klasės bepilotis antvandeninis aparatas

funkcijas, juos galima paleisti iš mažų pilotuoja-mų laivų, pvz., 11 m ilgio pripučiamosios valties kietu dugnu.

• Uosto klasė  – tai standartinių 7  m ilgio pripučiamųjų valčių kietu dugnu (angl.  trum-pinys  – RIB) pagrindu sukonstruoti bepiločiai aparatai (USV), kurių pagrindinė paskirtis yra jūrų blokados misijos. Priklausomai nuo atlie-kamų užduočių, į juos gali būti įtaisyta kovinės

19

ginkluotės sistemų arba nemirtinų ginklų.• Snorkeler klasė – apie 7 m pusiau povande-

ninės transporto priemonės (SSV), pritaikytos buksyravimo, minų paieškos ir neutralizavimo bei kovos su povandeniniais laivais užduotims vykdyti, be to, jos gali būti naudojamos vykdant slaptas operacijas, nes jų antvandeninė dalis palyginti maža (virš vandens paprastai kyšo tik alsuoklis ir ryšio bei elektroninės kovos įrangos dalys).

• Laivyno klasė  – tai specialiai sukurti antvandeniniai jūrų bepiločiai aparatai (USV), pagal svorį ir įrangą atitinkantys dabartinės RIB klasės 11 m ilgio laivus, pritaikyti minų paieškos ir neutralizavimo, kovos su povandeniniais lai-vais užduotims vykdyti ir gali būti naudojami per intensyvius karinius konfliktus su technolo-giškai prilygstančiu priešininku.

Palyginti su bepilotėmis skraidyklėmis, antvandeniniai jūrų bepiločiai aparatai (USV) pasižymi unikaliomis bevielio ryšio galimybė-mis, nes turi jutiklius, skirtus susisiekti tiek virš

5 pav. Uosto klasės bepilotis antvandeninis aparatas

*TPL – tarptautinis mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros projektuose kuriamų prototipų technologijos išvystymo žymėjimas tinka ir karinių technologijų išvystymo lygiams žymėti. Numeruojama nuo 1 iki 9, kur skaičius 1 reiškia, kad remiantis moksliniuose straipsniuose aprašytais tyrimais galima teigti, jog idėja turėtų veikti, o skaičius 9 reiškia bandomąją seriją.

vandens, tiek ir po vandeniu. Kai reikalingas ilgas autonominis veikimas ir daugiafunkcišku-mas, USV yra veikiausiai geriausias pasirinki-mas. Tiesa, skraidantys bepiločiai aparatai visa-da yra greitesni.

Ne pelno siekianti organizacija  – korpora-cija RAND, padedanti atlikti tyrimus, kuriais remiantis galima būtų priimti geresnius spren-dimus, 2013 m. atliko tyrimą, kokioms misijoms geriausiai tinka paviršiniai bepiločiai aparatai. Buvo tiriami 63 antvandeninių bepiločių aparatų pavyzdžiai. Dauguma iš tirtųjų pavyzdžių buvo prototipai. Tirti prototipai buvo įvairių techno-loginės parengties lygių (TPL)*. Prototipai, ku-rių TPL buvo 8 arba 9, RAND tyrime įvardijami kaip rinkoje esantys gaminiai, o prototipai, ku-rių TPL buvo 7 ir mažesnis, – kaip besiformuo-janti rinka. Tyrimas atskleidė pagrindinius USV privalumus:

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 20

T A I K O M A S I S M O K S L A S

◆ USV turi unikalią galimybę susisiekti virš vandens ir po vandeniu, todėl gali sujungti kitus bepiločius povandeninius ir skraidančius apara-tus į bendrą tinklą. Be to, gali transportuoti san-tykinai didelius krovinius, gabenti daug degalų, turėti galios atsargą ir tokiu būdu teikti paslau-

6 pav. Snorkeler klasės bepilotis antvandeninis aparatas

7 pav. Laivyno klasės bepilotis antvandeninis aparatas

gas kitoms nepilotuojamoms platformoms, pvz., jas fiziškai gabenant, apdorojant jų sensoriais surinktus duomenis ir tiekiant jiems elektros energiją;

◆ USV gali būti labai veiksmingi siekiant įveikti A2/AD (angl. anti-access/area denial) aplinką, arba veikti tokios aplinkos sąlygomis vykdant elektroninės ir kibernetinės kovos ope-racijas. Taip pat USV gali padėti mažinti riziką personalui A2/AD aplinkos sąlygomis išsklai-dant pajėgumus į mažus, sunkiai pastebimus ir sunaikinamus komponentus ir šitaip išplėsti taktinių sprendimų galimybes.

Padidinus investicijas į USV tyrimus, jų kūri-mą ir įsigijimą, galima būtų palengvinti techno-logijų perkėlimą į kitas nepilotuojamų aparatų mokslinių tyrimų ir plėtros programas.

Bepiločiai aparatai artimiausiu metu nepa-keis laivų su įgula, tačiau karinės jūrų pajėgos, neturinčios bepiločių aparatų, ryšių sistemomis sujungtų į bendrą tinklą su pilotuojamais laivais, labai greitai taps praeitimi. Modernios flotilės

21

bus sudarytos iš bepiločių antvandeninių, po-vandeninių aparatų ir jūros orlaivių bei pilotuo-jamų laivų tinklo, kuriame nėra aiškaus vadova-vimo centro. Visi tinkle esantys mazgai, siekiant sumažinti bevielių komunikacijų srautus, keisis jau apdorota informacija. Todėl antvandeniniai bepiločiai aparatai visų pirma taps jungtimi tarp mažų bepiločių, kurie yra nepajėgūs patys apdo-roti surinktos informacijos, ir didesnių flotilės laivų ar kranto.

Taigi, apžvelgus pasaulines tendencijas, lie-ka neatsakyta, ar ir Lietuvos kariuomenės KJP reikėtų laikytis tokios krypties. Ko gero, viena-reikšmiško atsakymo nėra, bet ateityje bepiločių aparatų neišvengiamai daugės, todėl derėtų atvi-rai diskutuoti, ar Lietuvai jau dabar reikia naujos KJP plėtros koncepcijos. Žinant, kad energetinis saugumas labai priklauso nuo jūroje esančios infrastruktūros saugumo, tobulinant Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategiją reikia į tai atsižvelgti.

Š A LT I N I A I :1 . T h e n a v y u n m a n n e d s u r f a c e v e h i c l e ( u s v ) m a s t e r p l a n , 2 0 0 7   [ i n te r a k t y v u s ] . Pr i e i g a p e r i n te r n e t ą : h t t p : / /w w w. n av y. m i l / n av yd a t a / te c h n o l o g y / u s v m p p r. p d f.2 . A b l e & B a k e r, J u l y - A u g 1 9 4 6 [ i n te r a k t y v u s ] . Pr i e i g a p e r i n te r n e t ą h t t p s : / / w w w. o s t i . g ov / o p e n n e t / m a n h a t-t a n - p r o j e c t - h i s t o r y / E v e n t s / 1 9 4 5 - p r e s e n t / c r o s s r o a d s .h t m .3 . S c o t t S av i t z , I r v B l i c k s te i n , Pe te r B u r y k , R o b e r t W. B u t to n , Pa u l D e Lu c a , J a m e s D r yd e n ,J a s o n M a s t b a u m , J a n O s b u rg, Ph i l l i p Pa d i l l a , A my Po t-te r, Ca r te r C . Pr i c e , L l oyd Th r a l l ,S u s a n K . Wo o d w a rd , R o l a n d J . Ya rd l e y, J o h n M . Yu rc h a k . U . S . N a v y E m p l o y m e n t O p t i o n s f o r U N M A N N E D S U R FA -C E V E H I C L E S ( U S Vs ) . R A N D, 2 0 1 3 .4 . h t t p s : / / k a r i u o m e n e . k a m . l t / l t / k a r i u o m e n e s _ s t r u k t u -r a / k a r i n e s _ j u r u _ p a j e g o s / p a d a l i n i a i _ 3 4 4 / k a r o _ l a i v u _f l o t i l e . h t m l5 . h t t p : / / w w w. p o r to f k l a i p e d a . l t / u o s to - p r i s t a t y m a s

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 22

T A I K O M A S I S M O K S L A S

23

Pasikėlę,Kaip karoliaiAnt krūtinės seserėlei...

Aušo diena – Ir dainaPer pasaulįSkrisdamaMūsų dalią Nešdama...

Klausiu žemės – ar pavysi?Klausiu saulės – ar mylėsi?Ar per dieną nušlakstysiGiedrius laukus ir pavėsius – Tavo meile – spinduliais – Mūsų daliai atneštais...

Gandas keliasi – ir plaukia...Dainos neriasi – ir šaukia –Aušo diena – auš kita – Mūsų žemiška naštaBus, kaip vasara, lengva!

Žvanga plienas — ar girdi? Ar užuslėpei širdyKitai aušrai — dar liepsnos,Dar nemačiusios dienos?..

Pasikėlę,Kaip karoliai, ant krūtinės...Saulė mūsų – pirmagimė – Mus palaimins, vainikuos.Spinduliuose įliūliuos,Kaip pražydusiąją gėlęNežydėjusiuos laukuos...“

/Balys Sruoga/

Minėdami Lietuvos kariuomenės dieną, tiksliau pajėgų atkūrimo 99-ąsias metines, dar kartą įkniubome studijuoti pirmuosius 1919 m. KARIŠKIŲ ŽODŽIO numerius, mėgindami įsijausti į pergalių, atradimų ir pra-radimų kupiną tuometinę atmosferą ir stengdamiesi atsakyti, regis, į paprastą klausimą, kokie buvo pirmie-ji mūsų kariuomenės žingsniai. Tarp įvairių publikacijų ir pranešimų suradome ir mažai kam žinomų grožinės literatūros kūrinių, pavyz-džiui, jau antrajame leidinio numeryje spausdinamas jausmingas Balio Sruogos, o trečiajame – patriotinio patoso kupinas Kazio Binkio eiles:

Ei, kareivi, kaip jos vardas? Lietuva!Mano kulka, tavo kardas, – Na, eiva.Pamatysi priešų gaują, – Ženk artyn!Kai paklaus jie, kur keliauji, – – Ateitin...Ateities dabodams valią Stok ir gink!Kai užstos jie tavo kelią, – Prasiskink.Štai, žiūrėk, jau priešai bastos. Ko dairais?Kraujo upėj nėra brastos, – Nepraeis!

/Kazys Binkis, Kaunas, 16. V. 19./

Tačiau ne daugeliui žinomų literatūros klasikų debiutas tuomet ką tik pradėtoje leisti kariškoje spaudoje privertė mus stabtelėti prie KARIŠKIŲ ŽODŽIO literatūrinių publikacijų, o čia skaitytojams pateikiamas J.  Buivydžio kūrinys „Kovos Krikštas“, atskleidžiantis neįmantrų, bet iš tiesų herojišką pir-mųjų Lietuvos savanorių ir jų artimųjų pasaulį, pro laiko dulkes dar leidžiantis įžiūrėti tautos ir valsty-bės išlikimą lėmusias Nepriklausomybės kovas. Kūrinys paskelbtas 1919 m. KARIŠKIŲ ŽODŽIO 2–4 numeriuose (kalba, kaip ir ankstesnių mūsų sky-relio publikacijų, taisyta tik tiek, kad būtų lengviau suprantama dabartiniams skaitytojams).

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 24

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

– Na, tai tu tiesiog ir pasakyk, ar stosi kariuo-menėn, ar ne, – prisispyręs Paragius kvotė Jase-lionį. Jaselionis rūpestingai krapštė pakaušį ir, neradęs ten nieko tokio ypatingo, atsakė:

– Hm!– Nebumsėk, kaip gražią mergą pamatęs, bet

tiesiog pasakyk? – įsikabinęs į Jaselionio sagą ir įsmeigęs į jį akis reikalavo Paragius.

Dalykas buvo toks: Jonas Paragius ir Juozas Jaselionis buvo Panevėžio gimnazijos mokiniai. Judviejų būdai buvo dideliu kontrastu: Paragius karštas, greit persiimantis aplinkybėmis, o Jase-lionis šaltas ir rambus. Vienok tai nekliudė jie-dviem būti gerais draugais.

Prieš išvažiuosiant į namus Kalėdų atosto-goms jiedu tarėsi, jog būtų gera stoti į Lietuvių kariuomenę, bet čia kaip tik ir nesusitarė. Par-

J. B U I V Y D I S

KOVOS KRIKŠTAS( B R U O Ž A S I Š D A B A R T I E S G Y V E N I M O )

važiavę jie nesnau-dė. Sukvietė savo draugus ir sudarė ratelį. Įsipyko jiedu vietiniams bolševi-kams iki gyvo kau-lo. Čia susirinko mitingėlis. Vienas komunistėlis pra-dėjo tverti nesusi-pratusio jaunimo vaidentuvėje bolše-vikų rojų. Bet yla ir išlenda iš maišo: Pa-

ragius su Jaselioniu ir pradeda pasakoti apie bol-ševikų migdolus. Paprastai toks mitingėlis baig-davosi tuo, kad pamokslininkas išlėkdavo sukė-lęs skvernus, o susirinkusieji klausydavo jau kitų dviejų. Ne bereikalo kartą Paragiui bolševikai atsiuntė laišką, kuriame grasino parodysią, kas reiškia „bolševikas“, kada ateis raudonoji armija. Ir prižadėjo jiems visokių smagumų. Bet Paragiui tai nerūpėjo, jis įsikirto sau mintį, jog reikia stoti į Lietuvos Armiją. O mintis reikėjo ir vykdinti, nes anot gandų, tie raudonieji „svečiai“ artinosi prie tos parapijos, kame gyveno Paragius. Todėl jis, užėjęs pas Jaselionį, reikalavo griežto atsako.

– Aš tau kartą sakiau, kad stoti į kariuomenę neatsisakau, tai dienos reikalas. Bet aš dar nepri-sirengęs. Palauk porą savaičių, prisirengsiu ir pa-sakysiu, – modamas ranka, tarė Jaselionis.

25

– Galėsi rengtis,  – sarkastiškai nusišypsojo Paragius,  – kada tave bolševikai pakabins ant gegnės, o lenkai iš apačios kulnus svilins. Ar tu negirdėjai, kad Biržuose jau bolševikai?..

– Et, tu su savo bobų plepalais, miestelio tele-gramomis, – šaltai atrėžė Jaselionis.

– Aš tau sakau, kad tai ne bobų ir ne mano plepalai, bet tikros žinios. Atvažiavo iš... bala, užmiršau iš kur, na, kaip ten už Biržų tas mies-telis... Na atvažiavo kunigas. Aš šiandie nueinu į miestelį... Gaila, kad tavęs ten nebuvo. Tai kad susirėmėm su Preibelių bolševikėliais, ypač su tuo Smailiu, žinai, kurį nuvirinai per Kalėdų mi-tingą. Aš žiūriu, žiūriu, kur tu, o tavęs nei kva-po... Tai būtume jiems išvirę košelės. Na, bet ir aš jiems priviriau! Tegul graibo!

Taigi atvažiavo tas kunigas Kuzaitis. Jis man pažįstamas ir žinai – kaip? Važiavau aš į Panevė-žį traukiniu. Įsėdau Laboje. Kad tu matytum, te-kau vienan vagonan su kunigu vienu du. Na, aš...

– Kad tave šimts pypkių, – pertraukė Joną ne-kantriai Juozas Jaselionis. – Kas man rūpi, kaip tu ten susipažinai su tuo kunigu. Tu man pasa-kyk, ką tu iš jo girdėjai?

– Taigi, aš tau sakau, kad sakė, bolševikai esą Biržuose, – nekantriai tarė Paragius.

Pakol Paragius išpasakojo visą pažintį su ku-nigu, Juozas ramiai jo klausėsi, jei bent kartais pasikrapštydamas pakaušį. Galop tarė ramiai:

– Na, gerai. Užeik rytoj, pasakysiu – ar stosiu, ar ne.

– Rytoj, rytoj, bet gali būti per vėlu,  – tarė Paragius. – Sakyk dabar. Rytoj gali ir bolševikai užeiti.

– Aš tau kartą pasakiau, kad pasakysiu rytoj. O jei nenori, tai dabar pasakysiu: nestosiu! – at-rėžė Jaselionis.

– Gerai, tegul būna jau ir anot tavęs, – nusi-leido Paragius. – Rytoj iš ryto aš užbėgsiu ir jau tark paskutinį žodį. O kada eis bolševikai, mes jiems truputį pirties įtaisysime...

– Aš tau sakau, kad ir dabar aš bolševikams pirties duoti ne pro šalį, – vėl atsikirto Jaselio-nis. – Aš tau ir Panevėžyje sakiau, kad reikia stoti kariuomenėn.

– Gerai, gerai,  – jau ramiu balsu tarė Para-gius. – Ar nežinai, kas jūsų sodžiuje turi vokišką

šautuvą? Aš turiu tik rusišką, o šovinių neturiu. Ar tu neturi?

– Kaip gi. Duosiu aš tau! – tarė sau Jaselionis, bet garsiai pridėjo:

– Paieškosiu. Bet ar tu moki dar valdyti šautu-vą, gal nežinai iš kurio galo šauti?

– Mat! Nežinosiu aš tau! Aš ir kulkosvydžiu moku, ne tik šautuvu. Ir išnarstyti, ir sunarstyti moku. Aš išmokau nuo kareivių, kada stovėjo mūsų sodžiuje, – nusiprunkštė Paragius ir tęsė toliau: – Šį vakarą bus Preibeliuos bolševikų mi-tingas. Ar būsi ten?

– Ar kuvirkolegijos komisarų pamokinti? O kaipgi ne! Pašokinės dar tie veršiai, kol mes čia esame! – gyvai pridėjo Jaselionis.

– Ar žinai kada? – tarė Paragis imdamas ke-purę ir eidamas pro duris. – Kai tik sutems. Ži-nai, tai labai patogus laikas...

– Gerai, gerai. Nurimk! – riktelėjo Jaselionis. Paragius jau buvo už durų. Jaselionis pavaikšti-nėjo po kambarį, priėjęs prie lango, atsisėdo ir ėmė žiūrėti į sninganti sniegą. Tą dieną buvo sekmadienis. Tėvai buvo išvažiavę į bažnyčią ir ten, matyt, ilgai užgaišo. Gal užvažiavo pas se-serėną. O Juozas jautėsi iš ryto negerai, todėl jis pasiliko namie. Ir dabar pagalvojęs pratarė pats sau:

– E-e..., o gal ir iš tiesų reikės rengtis. Ką daryt, gromuliavau Cezarį, varčiau Pythagoro formulas, tryniau fizikos mokslą, o dabar reiks pačiupinėti ir bolševikų.

Jam užėjo keistas ūpas ir nei iš šio, nei iš to jis pradėjo itališkai dainuoti.

Trys kabaleroSinė monetoGėrė maderąIn kabareto.Grando SkandaloKum poličijo,Per snukio dalo,Santa Liucija!Paskum, užsidėjęs ant galvos kepurę, išėjo

pro duris, bambsėdamas:– Tarata bumbija, sėdžiu ant tunbijos, tarata

bumbija ir t. t.Jis nurioglino tiesiog į daržinę. Ten, žinojo jis,

rusams ir vokiečiams besitraukiant palikusieji

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 26

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

du šautuvai yra užslėpti, vienas rusų, kitas vo-kiečių.

Užsirioglinęs ant skersinio balkio jis taip ne-vikriai atsistojo ant lentos galo, jog ši suptelėjusi taip, kad Juozas rankomis ir kojomis tabaloda-mas kadar kadar, nudardėjo žemėn, taip, kad jam net žiežerkos pabiro iš akių. Pasirodė, kad Juozas įkrito tiesiog į vežimą. Nusispiovęs ir pa-glostęs skaudamąją vietą, jis vėl užsirioglino ant balkio ir šiuo kartu laimingiau pasiekęs stogą, pradėjo kūliuose graibyti. Jis nujautė, kad apie šią vietą turi būti įkištas šautuvas.

Iš apačios kiek prašvito. Atsidarė daržinė ir pasigirdo berno Povilo, grįžusio iš bažnyčios, balsas:

– Ei, Juozai, ar kiaušinių ieškai? Neieškok, verčiau pasisukink mamos kamaroje.

– Ne kiaušinių, ne!  – atsakė nepatenkintas Juozas, kad jį užklupo.

– O tai ką? – užklausė bernas ir užsilipo ant balkio. Besiartindamas prie stogo, jis įsirėmė ranka į šiaudus ir, tam sykiui kojos paslydo, jis gi griebėsi šiaudų ir iš karto pajuto kažką kietą. Kada jis pasitaisė, tada pradėjo traukti iš šiaudų ir ištraukė... skarmalais apvyniotą šautuvą. Vos tik pamatė Juozas tą dalyką, tuoj sušuko:

– A, tai man duok, tai man...– Tai gal to čia ir ieškai? – užklausė Povilas.– Tai dabar geras dalykas.Povilas buvo pirmutinis Juozo draugas ir

juodu kartu visokius slaptingus darbus darė. Iš vieno jie maudavo vakaruotų, pas merginas, bet iš vieno ir pridarydavo vietos bolševikams tokių kliūčių, kad šie čiaudėsi, kaip katinai užuostę tabokos. Juozas paprastai nuo jo daug paslapčių neturėjo, todėl ir šį kartą tarė:

– Neieškojęs matai – raudonas gaidys ant no-sies. Pagraibyk dar ten šiauduose, rasi ir kitą.

Povilas pagraibė ir iš tiesų ištraukė kitą ru-sišką šautuvą. Vos tik spėjo šį ištraukti, kaip iš stogo pradėjo byrėti šoviniai. Kiti pažaliavę, bet kiti dar ir geltoni. Povilas užsimiršęs šoko griebti krentančius ir su visu šautuvu nusivėlė žemėn, bet jau laimingiau, kaip Juozas. Jis krito ant šiau-dų kupsto. O šoviniai vis viens po kito byrėjo, o kada Juozas plyšį praplėtė, tai iš ten iškrito skar-dinė šovinių dėžutė. Povilas surinko šovinius ir

užlipo ant balkių sakydamas:– A, tai tu toks! Iš miestelio jau išėjo lietuvių

kariuomenėn visi trys Bukaičiai. Žada ir dau-giau eiti. Ar žinai ką? Kai tu eisi, tai manęs irgi nepalik! Ką aš padarysiu vienas su raudonai-siais? Duok man tą šautuvą rusišką. Aš namie turiu apie tūkstantį rusiškų šovinių. Nors užka-siau į žemę, bet vėl išsikasiu. Tu pasiimsi vokišką šautuvą ir galėsim, tai galėsim kokius du pulku raudonųjų nudžiauti, – tarė Povilas.

Juozui buvo smagu girdėti tokius Povilo žo-džius, bet dar norėdamas jį išbandyti, tarė:

– Kalba, ir pats nežino ką. Tartum nežino, kad reiks mirti ir neteks bematyti savo Marytės.

– Et, tokio dar dalyko! Ar ne vis viena, kur mirti – namie, ar ant lauko. Ant lauko dar gar-bingiau, už tėvynę, – atsakė neužsimąstęs Povi-las.

– Na, tai gerai gerai, – tarė Juozas. – Bet pasa-kyk dabar, ar nenujauti, ar kaime nebus dar dau-giau, kas norėtų stoti į kariuomenę, arba bent kas turi dar ginklų ar šovinių?

Povilas kiek galvojo. Juozas išvyniojo iš skar-malų šautuvą ir stebėjosi, kad jis toks geras, nesurūdijęs tiek vokiečiams parsekiojant laiko. Dar pasikrapštė po stogą, bet jau neberado jame šovinių. Visus, kur buvo po ranka, jis susikimšo kišenėn. Povilas turėjo rankose puspilnę dėžę vi-sokių šovinių. Tada Povilas tarė jam į ausį:

– Ar žinai ką? Mano sesutė pasakojo, kad ji matė, kaip Rubkuose buvo palikęs kulkosvy-dis ir jie būk tai įkasę savo pirties priemenėje. Nežinau, kiek tai teisybės. Rusai tai tikrai jiems kulkosvydį paliko, bet kur jie jį padėjo – nieks nežino. Žinai ką, prašyti jo iš jų neapsimoka – neduos! Kur tau. Bet žinai – aš pabandysiu nu-eiti ir pasikasti. Dabar į pirtį niekas nevaikščios, prieiti galėsiu iš paupės, pėdų nežymės. Ee... Dar Šimkus turi šautuvą, bet su šratais. Maža nau-dos! Aš turiu tūkstantį, o tėtušis turi kokį šimtą. Paimsiu. Bet teisybė – ką man padaryt su tėvais? Jie manęs jokiu būdu neleis. Tėtušis sako, kad tai yra tik „buntai“, kad tokie jau buvo ir daug kas iš jų nukentėjo?

– O ką ten jų klausti! Manęs irgi tėvai neleis-tų, o pabėgsime, tai ir patys paskum susipras, kad gerai padarėme, kada bolševikai užlips ant

27

sprando. Na, ir žinai ką? Renkimės tuojau. Žinai, negeros žinios! Sako, kad bolševikai Biržuose...

– Kad būtų Biržuose, tai dar niekai, bet kad jau ir Saločiuose, – tarė išskėsdamas rankas Po-vilas.

– Na, jau Saločiuose! Tai ko gi belauki, renkis greičiau! Ar turi stiprius batus, kelionei maišą? Ir pats suprask, kas kelionei reikalinga, – suskubo Juozas pasakoti išgirdęs naujieną.

– Turėti tai viską turiu, tik namie. Bet kad nori, tai ir šiandieną nubėgsiu ir atnešiu. O, aš turiu vokišką katiliuką. Vokietis paliko, ir krepšį turiu, rusas paliko, ir stiprius batus. Ką tik jiems uždėjo galvas. Viską susidėsiu ir nors ryt dieną atgabensiu čia viską. Kada tik reikės, tada bus, – manydamas sakė Povilas.

– Tai atsinešk, ir jei man ką rasi, atnešk, – pri-tarė Juozas.

– Pasistengsiu, o dabar eisiu arklių šertis,  – tarė Povilas išeidamas.

◆ ◆ ◆

Jaselionis ir Povilas išėjo iš daržinės ginklais nešini. Juozas nuėjo tiesiog gryčion. Tėvai dar nebuvo grįžę iš bažnyčios. Žadėjo tikrai užva-žiuoti pas brolienę ir pas kūmą ant alaus. Matyt, taip ir padarė.

Juozas nusinešė šautuvą į gryčią ir pradėjo jį išnarstyti. To darbo jis buvo išmokęs iš kareivių, stovėjusių jų kaime. Todėl kiek patrynęs surū-dijusias vietas, jis ilgai netrukęs, išardė šautuvą. Jam užėjo toks pakilęs ūpas, kokio iki šiolei ne-buvo. Panašiai su juo būdavo tada, kai jis svajojo apie laisvę, nepriklausomą Lietuvą. Tos svajonės pas jį buvo jau labai seniai. Vos tik išmokus skai-tyti jam teko paskaityti Lietuvos istoriją. Kada tik būdavo plačiau svarstomas Lietuvos likimo klausimas, jis mušančia širdimi sekė kiekvieną žinutę. Štai dabar jam ir teks pasekti tuo senu, išsvajotu, bočių pėdų taku. Štai ir jis bloškia savo likimą į Lietuvos prieglobstį. Jam užėmė dvasią krūtinėje ir jis, nei pats nejusdamas, užtraukė ži-nomą dainą:

Tegul giria šlamščia, ūžia,Tra-ta-ta, tra-ta-ta.O mes trauksim į karužę

Tra-ta-ta-ta-tam...Tik staiga už durų pasigirdo:Su-u-ustiprinsim šiandien dvasią,O ryt kraują liesim drąsiai Tra-ta-ta...Ir duryse pasirodė Paragius su šautuvu ir dur-

tuvu. Įeidamas jis tarė:– Na, matau, proto įgavai. O aš maniau, kad

aš gavau geresnių už tave draugų. Su manim iš mano sodžiaus eina du: Piplys ir Putrius su šau-tuvais, ar pažįsti juos? Ir gavau pora šimtų šo-vinių.

– E-ė-ė, iš kur gavai tiek šovinių?.. Na, ką, va-dinas, eini į kariuomenę?

– Dar klausia. Geriau patark, ką su savim pa-siimti? – užklausė susirūpinęs Juozas.

– Žinai, pasiimk merginą. Juk dorą merginą ne ant kiekvieno žingsnio rasi.

– Et, ką čia? Visos merginos sodžiuje doros, tik miesteliuose nudėvėtos per tiek rankų einant.

– Taigi pasiimk šio to, tik nesunkaus. Aš pasi-imu baltinių pamainą, nes nenoriu utėlių turėti. Imk ir tu tą patį, be to, dar kaldrą, tik lengvą. Sunkios geriau neimk. Batus imk gerus. Jei turi, imk kailiniukus. O užvis geriausiai, tai siūlų su adata. Bolševikas gal peršauti kelnes, tai nebus kada nubėgti pas Stasę ar Elę, kad kelnes ant pas-turgalio sulopytų. Ėė, praėjo tie laikai. Čia jau ne Panevėžys... O, o... pats dar žinai ką? Pasirūpink iš savo mylimosios gauti kuškelį plaukų ar gaba-lėlį kokios nors medžiagos, įsidėk medalionan ir, žinai, tai bus geriausias talismanas. Tave saugos nuo bolševikų kulkų. Na, žinoma, tu pa...

– Et, ir nuvažiavai! Turbūt gavai Pypliuose šio...  – pertraukė Jono kalbą Juozas ir parodė, spragtelėjęs į gurklį.

– Na, na, ką ten. Ar žinai: Pabiržėje jau bolše-vikai. Matai, greit jau reikės už darbo, – šiek tiek rimčiau tarė Jonas.

– Ne tik Pabiržėje, bet ir Biržuos ir Saločiuo-se. Neužklupsi manęs tokia naujiena. O aš tave tai užklupsiu. Ar žinai, ką aš gausiu?.. Kul-ko-svy-dį. Supranti?

– Na-a-a! – nustebęs užtraukė Jonas ir pažiū-rėjo į Juozo veidą, manydamas, kad tas juokauja, bet Juozas rimtai sakė. – Kaip tai?

– Ot gausiu ir išmėginsiu, ar tu tiesą sakei,

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 28

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

kad moki su kulkosvydžiu apsieiti. O kame gau-siu, tai mano dalykas. Rytoj ateik, pamatysi.

– Gal man reikės padėti gauti?  – užklausė įdomaudamos Jonas.

– Ir be tavęs apsieisiu,  – mojo ant jo ranka Juozas.

Jonas pasigraibė po kišenius traukdamas:Greitos, kaip vilnys, gyvenimo dienos,Kasdien mirtis artyn.Įpilk, pripilk, drauguži,Gyvenimo lašų.Galbūt, kad rytojBūsim žemėj šaltoj,Įpilk, pripilk...Paėmė kepurę ir, švilpiniuodamas tą pačią

dainą, išėjo pro duris.Juozas, likęs vienas, sudėjo šautuvą ir užli-

po ant aukšto. Belandydamas pastoges, jis rado supelėjusį, pažaliavusį rusišką krepšelį, turbūt dar turkų karo laikų, bet dar gana stiprų. Kita-me kampe rado gabalą brezento, pakraščiuose nuspurijusį. Jam tad dilgt mintis galvon: gi eski-mai! Jie ir žiemą guli ant sniego ir nesušąlą. „Jie guli odos maišuose, kuriuosna įlenda su galva ir

kojomis...“ – jis prisiminė žodžius iš kažkokios geografijos. Na, jei nėra odos, galima iš brezento, nors ir reikės viduje susisupti į kaldrą.

Juozas, daug negalvojęs, nurioglino nuo aukšto brezentą, nupjovė reikalingą gabalą, atsi-darė motinos siuvamąją mašiną ir pasisukinėjęs, pradėjo siūti. Nulūžo jam besiuvant trys adatos, tačiau jis pasiuvo maišą, kuriame jis visas tilpo. Galą jis padarė užraukiamą ir susisupęs į kaldrą, pabandė įlįsti. Maiše nebuvo nei gera, nei pato-gu, bet Juozas ilgai jame ir netupinėjo. Susidėjo, kaip reikiant, ir nuėjo į mamos kamarą. Visų pir-ma jis ten nukabino gražią eilutę dešrų. Pažvel-gęs į lentyną, jis pamatė sūrio ir sausainių, kurie taip reikalingi kelionėje. Visa tai paėmęs gerame skaičiuje jis dar prisišlijo prie lašinių. Suėmęs vi-sus, susikrovė krepšelin ir visą tą savo turtą susi-krovė po lova.

Kaip tik tuo laiku atlėkė uždusęs Povilas.– Na, susirengiau ir aš... U-f-f-f. Ar žinai

ką? – ir jis prisilenkė prie Juozo ausies. – Buvau Butkų pirtyje. Išmušiau lentų skliautą, įsileidau į vidų, mat pati pirtis užrakinta, pradėjau kasti ir atkasiau – dėžę su kulkosvydžiu. Žinai, gerai

29

apžiūrėtas ir net nesurūdijęs. Kėliau, kėliau, kur tau! Ko tik trūkio negavau. Sunkus, biaurybė! Ištraukiau vieną kulkosvydį ir užrioglinęs ant aukšto, ėmiau graibyti po dėžę. Gi aure, dėžučių skardinių... Atidariau, žiūriu – tokiame kaspine sudėti rusų šoviniai. Aš pamaniau, kad taip ir reikia ir sukroviau juos ant aukšto. Manau, šian-dien Butkus per mitingą pasakos, kokie tie bol-ševikai geri, o mes jį apdirbsime, kaip Spurgį per jomarką. Taigi aš užkasiau duobėje tuščią dėžę, uždengiau žeme šiaudais. Vakare pasiimsim!  – pasakojo Povilas.

– Ir taip greit, – nustebo Juozas. – Na, o tu viską turi?

– Dėl turėjimo gal ir turėčiau, bet, žinai, kas? Aš šiltų baltinių neturiu... – tarė lyg ir nusiminęs Povilas.

Juozas tylėdamas pasirausė po savo pintinę ir atnešė baltinių pundą. Radęs, kas reikia, padavė. Viską išžiūrėjęs Povilas išėjo rengtis.

Juozas prigulė ir pradėjo svajoti apie būsimas dienas.

◆ ◆ ◆

Taukšt! Bildu, bildu, bildu! Taukšt, taukšt! – pradėjo kažkas baidytis po langais.

„Tra-ta-ta-triokšt!“ – kažkas net lūžo.Troboje sujudo visi. Seniai Jaselioniai, ką tik

parvažiavę iš svečių, nespėjo dar sumigti. Dilgt gaivoje pernykšti metai  – „plienčikų“ metai, kada bijojai kasnakt užpuolant, rūpestingai ra-kindavai langus ir duris, sykiu bijodamas, kad neuždegtų trobų. O iš kitos pusės galėjai sulaukti kalėjimų ir mirties. Baisūs laikai!

„Ta-ta-ta-ta!“  – dar didesne jėga pradėjo daužyti į duris. Jaselionienė užsimovė sijoną ir persižegnojo. „Apsaugok, Viešpatie, nuo bolše-vikų“, – šnabždėjo jos lūpos, o širdis baimingai plakėsi. Jau visiems buvo žinomi tie bolševikai ir nors nematė jų, bet suprato, kas jie per paukščiai.

Pabudo Juozas. Straktelėjo iš lovos. Sugriebė šautuvą ir kiša tamsumoje šovinius rėkdamas:

– Kas čia?!– Aš, Paragius. Juozai, kelk! Bolševikai Tamu-

lioniuose! – pasigirdo už lango.Visi krūptelėjo.

Užgirdęs žodį „bolševikai“ Juozas paspaudė elektros lemputę ir šoko prie durų. Įėjo Paragius su šautuvu, šovininėmis apsikabinėjęs, o už dir-žo buvo matyti pora rankinių granatų.

– Nu, Juozai, darban! – tarė Paragius.– Povilai, kelk! – sušuko Juozas. Bet Povilas

jau buvo atsikėlęs. Jam neramu šiandien buvo. Jautė, kad įvyks kai kas nepaprasto. Todėl nuo vidųrnakčio atsikėlė, susidėjo kas reikia kelionei ir laukė. Kai pradėjo baidytis, tuoj suprato, kame dalykas, ir tuoj priėjo prie Juozo.

– Na, tėtuši, ir matute! – netikėtai tarė Juo-zas, – uždekit šviesą.

Motina uždegė šakalį ir nustebo, pamačiusi apsišarvavusius ir apsiginklavusius.

– Tėveliai, reiks mums dabar skirtis. Negy-vensim mes bolševikų junge, netarnausim jų priespaudos ir neapykantos dievams. Traukia-mės iš čia tuojau.

Seniai Jaselioniai buvo lyg perkūno trenkti. Nustebo tėvas ne tiek dėl žodžių, kiek pamatęs ir supratęs, kad Juozas ne nuo bolševikų mano pabėgti, bet jiems įlašinti į pasturgalį. Taigi senis tik ir tarė:

– Še tau! Ir pasakyk tu man!Motina išplėtus akis žiūrėjo, tartum netikėda-

ma savo ausimis ir akimis. Jos mylimas sūnelis ir štai kas darosi. Puolė kaip vilkė prie savo sūnaus, apkabino jį, prispaudė jį prie savęs verkdama. Nuriedėjo ir Juozui pora ašarų. Bet jam skambė-jo ausyse: „bolševikai“. Kiek trukus, jis pasiliuo-savo iš motinos rankų ir pradėjo skubiai rengtis. Motina aplinkui klupščiojo verkdama ir paduo-dama jam tai šį, tai tą. Galop ji nubėgo į pavalgę ir atnešė gardžių pyragėlių, sviesto. Pamatęs tai, Juozas tarė:

– Veltui, mama, aš jų neimsiu. Man tik sun-kumas. Kas man buvo reikalinga, aš jau pasiė-miau.

Tėvui irgi riedėjo ašaros, bet jis susivaldė. Jis ir pats buvo kareiviu, ir narsiai kariavo. Už nar-sumą net ir kryžių gavo. Dabar gi, žiūrint į sūnų, jame kilo pasididžiavimas, kad jo sūnus pasekė tėvo pėdomis. Jis pliaukštelėjo sau kakton ir tarė:

– Ne, sūneliai. Jums pėstiems nereiks eiti. Atiduosiu jums arklį ir roges. Valdykitės kaip tinkami; kol bus reikalinga – važinėkite, nebe-

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 30

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

reikės – parduokite. O dabar... – Jis išėmė mašną ir ištraukęs pluoštą pinigų atidavė jau apsiren-gusiam Juozui. Paskum užsidėjo kepurę ir išėjo laukan.

Juozas ištraukė kulkosvydį ir parodė Jonui. Šis paklabeno rankeną, pažiūrėjo ir paglostė tar-damas:

– Geras paukštis.– Aa, – tarė pasididžiuodamas Juozas. – Na,

kaip išrodo?– O, šiai lakštingalai balsas dar nesugedo. Ėė,

užgiedos ji bolševikams, kad net rietai drebės. Vyras iš tavęs, – tarė Paragius.

Jis pristūmė kulkosvydį prie durų ir išvežė lauk. Ten jau stovėjo pakinkytos rogės. Įėjo se-nas Jaselionis ir atsirėmė į duris. Kaip ne kaip, o skaudu buvo su sūnumi atsisveikinti. Juozas apsižiūrėjo, ar viską paėmė, išnešė pro duris. Kas buvo sunkesnio, sudėjo į roges. Senė motina nešė tai pavilgą (valgomieji daiktai), tai ką nors iš drabužių ir vis kūkčiojo.

Kada viskas buvo išnešta, Juozas puolė tė-vams po kelių tardamas:

– Palaiminkit, tėveliai!Senis tėvas, vos susilaikydamas nuo ašarų,

peržegnojo Juozą ir pabučiavo jam į galvą. O matušė apsikabino ir, kalbėdama poterėlius, il-gai verkė.

Peržegnojo senis ir Povilą, nors ir ne savo sūnų. Davė ir jam dėl kelionės iš savo mašnos.

Juozas išėjo suspausta širdimi. Išėjęs, jis pa-bučiavo dar tėvams rankas ir sėdo rogėsna. Atsi-sveikino jis ir su samdininke Magde. O Paragiui užrantytgalviui tuoj dilgtelėjo mintis ir jis, pri-sišaukęs ją prie savęs, įgnybė jai pašonėn ir tarė ausin:

– Ei, Magdut, klausyk manęs. Jei neklausy-si, tuoj pabučiuoju. Jei greit ateis bolševikai, tai uždek iš užpakalinio lango, kur matosi Ožragio miškas, žvakę ar žibintą, ką tik nori, by tik šviesa būtų. Ar supranti?

Dar sykį merginą įgnybė ir šoko į roges. Prie rogių priėjo dar du vyru. Tai buvo Paragiaus ke-liadraugiai. Juozui gnaibė širdį ir jis vos laikėsi, kad neapsiverkus. Sunkiau jautė save ir Paragius. Ir jam buvo sunku su motinėle skirtis. Bet rei-kėjo.

◆ ◆ ◆

Jau švito. Rytuose dangus buvo raudonas kaip kraujas ir tartum, pranašavo kraują. Arklys pra-dėjo bėgti ristele kalnan. Didis buvo kalnas, jo pakalnė toli tęsėsi ir nuo jo matėsi ir tie nelem-tieji Tamulioniai. Žybčiojo iš ten ugnys, nelem-tus daiktus žadėdamos. Kartkartėmis tos ugnys išrodė judinančiomis.

Važiavo jau kokį pusvalandį, kol užvažiavo ant kalno viršūnės. Pavažiavęs už kalno Paragius netikėtai sustabdė arklį ir iššokęs pririšo jį prie stulpo. Savo draugams liepė paimti kulkosvydį ir šovinių dėžes. O Juozui trumpai tarė:

– Eisim.Juozas užklausė:– Kur?– Išmėginti, ar gerai šaudo kulkosvydis ir šau-

tuvai, – atsakė Paragius tylomis.– Kam be reikalo gaišinti šovinius,  – tarė

mėgstatantis taupyti Juozas, – ir taip išleisim jų daug bolševikų kaktoms pramušti.

– Bus tinkami ir dabar, – tarė Paragius ir pa-rodė ranka į kaimą, skubiai pradėjęs rankomis kasti sniegą.

– Na, o kas?  – paklausė vis nesuprasdamas Juozas.

– Aš pasakiau: vienoje gryčioje, kai tik užeis naktį bolševikai, užžibinti vienam lange šviesą, – viską vienu matu išpasakojo Paragius. – Supran-ti ir kask!

Juozas įsižiūrėjo į kaimą ir iš tiesų vienur pa-stebėjo ugnelę.

– Ė-ė, – tarė jis. – Ta ugnelė kai tik iš mūsų namų.

– Supranti? Na, tai kask, – užragino Paragius.Juozas susigriebė už šautuvo, pavartė jį ir vėl

pasikabino. Paskum greitai pradėjo kasti, kad jam net prakaitas išmušė. Pirštai nuo sniego pradėjo šalti, o paskum įkaito. Povilas ir kiti du tylėdami kasė.

Oras buvo gana šaltas. Joks vėjelis nepūtė ir joks garsas nesudarkė tos šventos tylos. Tik ret-karčiais tai ten, tai čia užgiedodavo gaidys ir vėl nutraukdavo, bijodamas, matyt, kad neperšaltų gerklės ir negautų slogos.

Mūsų kasikai perstojo kasę. Į vieną duobę

31

įvilko kulkosvydį, o kitose kiti atsigulė. Visi ap-žiūrėjo savo ginklus, o Paragius paklabino kul-kosvydį. Paskum visi nutilo, prisilenkė prie snie-go ir tartum numirė. Tyla vis aplinkui. Berods čia yra paprasti laikai ir nieko čia nėra ypatingo. Tik viena slaptingoji ugnelė badė akis.

◆ ◆ ◆

Toli toli iš kaimo pasigirdo vos girdimas arklių žvengimas ir lygiai toli girdėjosi ant suša-lusio kelio arklių trepsėjimas.

Visi pakėlė galvas. Paragius skubiai paklabino prie kulkosvydžio ir pasikrapštė po dėžes. Kiti paklabino šautuvais. Rytuose aušra pasiliejo po visą dangų. Pagal patį horizontą pasirodė juostelė kiek šviesesnė. Jau kaimuose ten ir šen pasirodė ugnelių. Po pakalne ant sniego vaidenosi tamsūs šešėliai. Ant kelio rodėsi kažkas judantis, tamsus.

– Čia yra, – manė Juozas, – mūsų brangieji sveteliai.

Trepsėjimas padidėjo ir jis aiškiai buvo gir-dėti toj pusėj, kur matėsi tamsūs šešėliai. Juozas įtempė ausį ir išgirdo vos girdimą rusišką keiks-mą. Nebuvo abejonės, kad „jie“ čia pat. Kiek trukus jau buvo gir dėti labai aiškiai rusų kalba. Arklių trepsėjimas girdėjosi dar aiškiau.

– Na, vyručiai, laikykimės! – tarė iš netyčių Paragius ir vėl paklabino kulkosvydį.

– Paukšt-tra-ta-ta-ta! – pasigirdo šaltame ore.– Ta-ta-ta-ta! – pasigirdo atbalsis.Juozas krūptelėjo. Skubiai nutiesė šautuvą

rusų kalbos link ir šovė. Šovė ir jo draugai: – Paukšt-paukšt-paukšt-papaukšt!Nakties tyla prisipildė garsais ir jų atbalsiais.

Pakalnėje labai aiškiai pasigirdo rusų dveilintas keiksmas ir bėgiojimai, paskui gi šen ten sužibo ugnys.

– Z‘sss-z‘ss-z‘sss!  – prašvirkštė ore pirmos ugnies bitelės. Viena visai arti prašvirkštė Ir trenkus jai į sniegą ištiško visas debesys smulku-čių snieguolių.

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 32

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Juozas pirmą sykį buvo tokioje padėtyje. Jis tai vis tik buvo įsivaizdinęs kitaip, daug baisiau. Iš tiesų gi tai buvo visai nebaisu, visai kitaip, negu pirmiau jis tai manė. Baimės visai nebuvo, ir Juozas daug daugiau drebindavo kelnes, kada gimnazijoje „cum historicum“ atsirasdavo dvei-gė, negu dabar, kada nuo tokio vieno švirkštiko prigulėjo visas jo gyvenimas.

Kulipkos betvarkiai lėkė  – vienos virš galvų, kitos sučiauždavo per sniegą, sukeldamos snie-guolių, kitos pro ausį pralėkdavo, niūniuodamos kažkokią ilgesio, rodos, širdies skausmo melodiją.

– E-ė... kaip tik „Requiem aeternam“ gieda, – tarė sau ramiai Juozas.

Štai viena atsimušė į kulkosvydžio skydą. Pa-ragius skabiai atitraukė jį kiek atgal, pastatęs jį šiek tiek žemiau.

Juozui gi nusibodo gulėti, nes jam begulint apšilo sniegas ir sušlapino milinę. Jis pasikėlė ir atsisėdęs ant vieno duobės krašto tiesdavo ten šautuvą, kame tik žybtelėdavo ugnelė. Tada jis pa-spausdavo savo šautuvo šuniuką ir kiekvieną sykį šautuvas jam atsimušdavo į petį. Matyt, jau buvo to šaudymo šiokių tokių išdavų, nes po kai ku-rio laiko pasigirdo tokių „stiprių“ keiksmų, kad raudona padangė rytuose dar labiau raudonavo, išgirdusi Lietuvos padangėse tokius žodžius viso-kiuose pavidaluose. Vienas, turėjęs, matyt, krūti-nę kaip kalvio dumples, kriokė, kaip pasiutęs:

– Tovarišči, pomogite....Paragius jautėsi kuo smagiausiai. Jis, paleidęs

keliolika ar keliasdešimt šūvių, sustodavo, tar-tum duodamas savo kulkosvydžiui atsikvėpti. Palaukęs kiek, ypač užgirdęs kokį labiau įtartiną balsą, pasukdavo ton pusėn savo „lakštingalą“, ir malonus „ta-ta-ta-ta“ skambėjo po apylinkę, džiugino jo širdį. Ugnelės pakalnėje vis dar blyk-čiojo, bet jau traukdamos atgal. Paragius suko-mandavo:

– Na, vyrai, jiems lauktuvių nusiuntėm. Da-bar važiuosim toliau.

– Tai ir jau?! – nustebo Juozas, – dar per ma-žai pavaišinome!

– Važiuosim kiton vieton, už miško. Per tiek kelionės raudonieji gal vėl išalks, – tarė Paragius, traukdamas kulkosvydį atgal pakalnėn.

Paragiaus draugai prišoko ir padėjo nunešti

kulkosvydį apačion ir įkelti jį į roges. Likusieji, dar paleidę dešimtį šovinių, sugrįžo prie arklio. Nepratęs arklys nerimavo nuo kulipkų virš kal-nelio švirkštesio ir blaškėsi į visas puses. Vos Juozas atleido jį, jis šoko taip, kad Juozas, nete-kęs lygsvaros, pargriuvo rogėsna, arklys gi, kojo-mis vos žemės siekdamas, lėkė zovada taip, lyg jį vytų šimtas vilkų. Važiuojant Paragius paklausė Juozo:

– Na ko? Ar nesigaili, kad stojai kovon? Ar gal geriau būtum padaręs namie ant krosnies likęs?

– Ko ir bekalbėti, savaime aišku, – atsakė Juo-zas.

– Taigi, – pridėjo Povilas. – Mes dabar tikri Lietuvos kovotojai.

Arklys greit prilėkė prie miškelio ir jau ris-čia bėgo. Aušra buvo jau didelė ir aiškiai matėsi daiktai. Važiuojant vienas Paragiaus draugų Put-rius ilgai rausėsi savo daiktuose. Galop išrausė nedidelį katiliuką, kurį pasidėjo šalimais.

Pavažiavę kiek miške sustojo. Paragius, dar pavaręs arklį iki miško krašto ir ten įvažia-vęs gana gilion duobėn, pririšo jį prie kelmo, pats pradėjo vilkti kulkosvydį lauk. Tuo tarpu Putrius užsimovė katilą ant galvos. Povilas pir-mas tai pastebėjo ir paprunkštė juokais. Putrius, nepatenkintas tarė:

– Na tu, kvaily, ko juokies?– Karo žmogau, ką tu užsidėjai? Žiūrėkit, vy-

rai, ką jis užsimovė? – tarė Povilas.– Cha-cha-cha-cha!..  – visi nuleido juokais,

neatsižvelgiant į padėties rimtį.– Kvailiai, jūs neišmanot patys, ko juokiatės.

Ar jūs nematėte vokiečių su katilais. Juk jie tam ir yra, kad kulipka nepramuštų jų ir neįlįstų kak-ton, – murmėdamas tvirtino Putrius.

– Einu lažybų, kad tave greičiau nušaus, negu mane, – sušuko Juozas.

– Eik gulti. Plepėk niekus ten, – netikėdamas tarė Putrius.

– Gerai, gerai, o jei tavo katilas juodas, o vis-kas aplink balta, visur sniegas. Tai aš iš už my-lios, pamatysiu tavo katilą. Tada ir kvailys patai-kins į tave, – tarė Juozas.

Putrius greit nusivožė katiliuką, pavartė ran-kose, apžiūrėjo jį iš visų pusių, pagalvojo ir greit jį pamurdė į sniegą, katilas aplipo sniegu. Ir vėl

33

uždėjęs katilą ant galvos, linksmai tarė:– O dabar mano katilas kur kas geresnis už

jūsų kepures.– Abejoju, ar jis atsispirs kulipkai. Bet, vyru-

čiai, ko čia stovim. Į darbą, – užragino Paragius.

◆ ◆ ◆

Ir iš tiesų jau buvo laikas. Atbalsis miške aiš-kiai rodė kažką panašų į arklių prunkštimą. Kai kuriam laikui praslinkus, galėjai suprasti raitų trepsėjimą. Aišku buvo, jog raudonieji, pastebė-ję, kad jų priešas neskaitlingas, išdrįso eiti pir-myn ir jau eina atsargiau. Bet trepsėjimas pasi-girdo ir kitame miško šone. Paragius pasiklausė ir pamanė, kad tai yra tas pats trepsėjimas, tik jo atbalsį nuneša kitur. Medžių viršūnės nusida-žė raudonai. Matyt, jau saulė leido savo pirmus spindulius. Visi daiktai įgavo aiškią išvaizdą ir jau į mišką galima buvo žiūrėti tolumon.

Bet kas tai?.. Jaunuoliai net krūptelėjo! Pirmi raudonųjų raiteliai pasirodė pro retai iškirstą pakeliui mišką, ne toliau kelių šimtų žingsnių. Visi galvotrūkčiais suskubo, Paragius greitai su-klabino kulkosvydį ir miške pasigirdo nepapras-tas trenksmas. Kiti Paragiaus draugai skubiai pliaukštelėjo iš šautuvų. Per mišką praėjo ištisas šautuvų trenksmo gaudesys, tęsdamasis ilgai, ir besiliedamas kaip upės vilnys tai balsiau, tai ty-liau. Išrodė lyg miške iššovė ištisa armija.

Raiteliai suskubo. Pro medžius matėsi, kaip nušoko nuo arklių ir, slėpdamies už medžių, ėmė šaudyti. Prasidėjo rugiapjūtė.

Paragius žaidė kulkosvydžiu, paleisdamas kartais po keliolika šūvių, o kiti leido šovinius be skaičiaus.

Bet ir raudonieji, nors bijojo arčiau lįsti, bet nujausdami, kad jųjų jėgų daugiau, neperstojo pliauškėti.

Juozas kai kuriam laikui perstojo šaudęs ir kovos triukšme stengėsi prisiklausyti. Nuo įvai-raus trenksmo ten ir čia miškas be perstojo ūžė. Balsas lingavo kaip jūrių vanduo. Švino bitelės švaistėsi, tai traukdamos uždūšinę, tai švilpda-mos, tai kitokią kažkokią gaidą, į kurią žmogus negali tinkamai įsiklausyti. Lėkdamos jos už-gaudavo medžių šakas ir retkarčiais tai viena, tai

kita nukirsta šakelė krisdavo žemėn. Kartais vėl kulipkos švirkštėjimas medyj pranykdavo, nu-trūkdavo, tartum medis tą švirkštėjimą pasigau-davo. Kitos vėl pašvilpdavo visai visai arti ausų, o viena, rodėsi, net nudegino Juozui skruostą. Bet Juozas visai neatkreipė į tai atidos. Užsislėpęs už vieno storo medžio, įbedęs akis į judančius šešė-lius bolševikų pusėje, leido be skaičiaus ugnines biteles į juos. Ir iš ko Juozas net pats stebėjosi, kad nėmaž nebuvo baisu.

Šovinių buvo pakankamai. Kulkosvydis klau-sė Paragiaus rankos, kartkartėmis užgiedodamas malonią dainelę. Šautuvai pliauškėjo. Rodėsi, jog šiame miške norint galima ir visą raudonųjų ar-miją iškloti. Bet viena smulkmena buvo pamirš-ta. Ir ji nedavė pasinaudoti taip puikiai pastatyto dalyko vaisiais.

Dalykas tame, kad nebuvo atkreipta atidos į trepsėjimą, girdimą kitame miško šone. O kas paskum atsitiko? Nuo šalutinio keliuko stai-ga pradėjo šaudyti, o kai atida buvo atkreipta, tai jau matėsi raudonieji už kokių keleto šimtų žingsnių. Aiškiai bavo grdėti jų komandos:

„Tovarišči, v ataku! Vperiod. Ura!“Pasilikti vietoje būtų neišmintinga buvę. Rei-

kėjo kuo greičiausiai trauktis.Paragius dar šaudė, bet jau traukdamas kul-

kosvydį vežimo linkui. Juozas su Povilu jam pa-dėjo, įtraukę kulkosvydį duobėn, tuojau jį ir į ro-ges įrioglino. Tuo tarpu gi kiti kuo smarkiausiai šaudė, kad apgynus ir save, ir kulkosvydį nuo raudonųjų puolimo.

Juozas skubiai atrišo arklį nuo medžio. Arklys šokinėjo, stojos piestu ir pasijutęs liuosas esąs, kiek kojų turėjo, šoko iš vietos, vienu matu išvil-ko roges iš duobės ir pasileido bėgti, vis ugninių bitelių persekiojamas.

Bet čia su Juozu didelė nelaimė atsitiko. Jis tegavęs užsėsti ant rogių krašto, arkliui smarkiai trūktelėjus, iš inercijos kulvirsčiomis išlėkė iš rogių, visi gi kiti sukniubo ant nosies. Vadžios pasileido ir arklys, pajutęs, jog pora bitelių praz-vimbė pro ausis, dideliausiais šuoliais nunešė roges tankumynan ir iškritusiam Juozui tik te-pasimatė rogių užpakalis ir kaip matai išnyko iš akių. Arklys nei tiek. Kada Juozas pakėlė galvą, jis buvo neapsakomai blogoje padėtyje, šautuvą

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 34

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

jis paliko vežime, ir nors šovinių turėjo, bet kam jie jam dabar ir reikalingi buvo! Raudonieji plė-šikai jau visai arti.

Pasirodė jam akyse visas jo dabartinis padėji-mas. Paims jį bolševikai ir ką su juomi padarys? Plaukai jam pasišiaušė, šaltas prakaitas išpylė. Ne todėl, kad jis bijojo mirties. Ne, mirties jis nebijojo, bijojo jis tik mirti be reikalo, visai ne kovos lauke, be garbės, kuri tėvynei negali atneš-ti jokios naudos.

Juozas atsargiai pasikėlė ir apsižvalgė. Rau-donieji pastebėjo karžygių pasitraukimą ir nebešaudė, tik susiburdami žygiavo prie Juo-zo atkišę šautuvus. Netoliese Juozas pastebėjo kažkokį pagalį. Iš pradžių jokios ir atidos į jį neatkreipė. Ir ką jam dabar galėjo rūpėti kaž-koks kvailas pagalys! Bet po valandžiukės akys, tartam užkerėtos, vėl nusikreipė į tą pagalį. Ne-noromis, nieko nemanydamas, prisižiūrėjo į tą pagalį ir jam net kvapą iš džiaugsmo užspaudė. Pajuto tartum išgelbėtas būtų. Jis pamatė, jog tai rankinės granatos būta. Skubiai sugriebė tą didžiausią turtą ir kiek lengviau atsiduso. Bet greit ir vėl nuliūdo. Tos granatos juk jam pa-kaks tik vienam sykiui, o ką paskum reiks da-ryti? Bet reikėjo jam kas nors daryti, nes krūva raudonųjų jau buvo visai arti. Pastebėję vieną ir nebebijodami jo, žinodami, jog vienas lauke ne kareivis, be jokios baimės prie jo ėjo. Juozo krūtinėje milktelėjo griežčiausias pasiryžimas. Jis greit atsuko granatos atsargę ir pasistiepęs metė į krūvą besiartinančių žmonių. O pats, iššokęs iš duobės, sukryžiavo kojas, susiėmė už pirštų ir pradėjo keliu nuo kalno riedėti žemyn. Už kelių sekundžių pasigirdo baisus trenksmas. Tarpe bolševikų pakilo riksmas ir triukšmas. O Juozas, vos neapalpęs, nuriedėjo kaip kulys pa-kalnėn, pašoko ant gyvų kojų ir pasilenkęs bėgo pagal krūmus, kiek kulnai leido. Bebėgant jam kažkas įgėlė rankon ir jis pajuto, kad rankovėje šlapia.

Bet jis į tai neatkreipė atidos. Reikėjo nuo švininių bitelių bėgti ir galvoti nebuvo kada. Jis pakliuvo ant žinomo takelio ir kiek krūtinė lei-do, nubėgo į artimiausią kaimą, įšoko pirman kieman, pargriuvo ant slenksčio ir... neteko są-monės...

Tų namų šeimininkė ruošėsi apie viedrus, kai įgriuvo Juozas. Iš sykio ji išsigando, bet kai pri-ėjo arčiaus, kaipgi nustebo: pažino brolio sūnų. Greitai apšlakstė apalpusiam veidą ir pašaukė vyrą, kuris rengėsi važiuoti malūnan. Vos tik Juozas atsigavo, tuoj šoko ant kojų, apsižvalgė ir sušuko:

– Vežkit mane greičiau iš čia, aš pabėgau nuo bolševikų, jie vejas!... – ir vėl kuo neapalpo. Šei-mininkai tuoj suprato, kame dalykas. Greit per-rišo ranką ir suvynioję į kailinius, kaip arklys gy-vas, išnešė iš po pat bolševikų nosies. Jį nuvežė į miestą, kame jau buvo mūsų kareivijos. Jų pagal-ba Juozas pateko į Kauną, kame buvo ligoninėje iki pasveiko. Ranka buvo tik per minkštimą per-šauta, todėl daug nereikėjo kentėti, kol pasveiko.

Paragių ir draugus arklys nešė per laukus, miškus, griovius, kol galų gale prinešė prie vieno miestelio. Ten mūsų didvyriai, susidėję su vietos savanoriais, pastojo į N... srities apsaugos būrį, kame lupo bolševikams kailį, koja prisiminda-mi. Visi stebėjosi jų narsumu. Draugai, sykiu atvažiavusieji, irgi neatsiliko.

Jie apie Juozą ilgą laiką nieko nežinojo, iki Piplys nuvažiavo Kaunan, gavęs nedidelę žaizdą kojon. Ten jis iš netyčių užėjo Juozą ligoninėje. Ir tokiu būdu visi sužinojo, kame kas yra. Paragius vieną kartą gavo laišką Iš Juozo, kuris jam rašė:

Mielas Jonai!Labai apsidžiaugiau, sužinojęs iš Piplio,

kame esi. Aš jau beveik pagijau ir greit išeisiu iš ligoninės. Na, ką, ar atsimeni tas kulipkas, nuo kurių jus arklys nunešė. Man vistik pasi-sekė pasprukti. Mat tu pametei granatą, kuri ir išgelbėjo mane nuo bolševikų, nors ir teko man viena švininė bitelė. Ar netiesa, jog tos pirmos kulipkos, tai buvo tikras pašventinimas mus į kareivius. Man labai smagu, kad teko dalyvauti kovoje tarp pirmutinių dėl laisvės. Šiaip jau gy-venu nieko sau. Gulėdamas ligoninėje irgi pri-sižiūrėjau, kaip mūsų tautoje tas tėvynės meilės žiburėlis įsidega į didelį gaisrą. Tą tėvynės meilę parodom ne tik mes, vyrai, bet ir mūsų mote-rys. Teisybė, dar moterų batalionų nėra, bet jos irgi neatsilieka. Štai kad ir mūsų ligoninėje. Yra daug sesučių, atsitraukusių nuo pasaulio links-

35

mumų ir atsidavusių tėvynės gynėjų slaugymui. Pavyzdžiui, kad ir viena sesutė. Tai, žinai, pi-navijų gėlė, ką tik išsiskleidusi: nedidelio ūgio, apvaliu, skaisčiai raudonu veideliu, o meilumas: kaip dangaus aniuolo. Kad tu žinotum, kaip ji palengvina mūsų karžygių kančias kentėti. Jos meilus veidelis gailestingai įsižiūri į kiekvieną ligonį, rodos, norėtų atsiduoti kiekvienam visa savo siela. Visi ligoniai nuo jos be proto; yra ji vadinama mažutė-gražutė. Kai ji įeina į kamba-rį, tai, rodos, stebuklingo balzamo atsiranda, vi-siems ligoniams tartum sveikatos atsiranda, vi-siems ūpas gerėja. Kiekvienas ligonis, ją matęs, neužmirš jos iki grabo lentos. Vardas to dan-giško Aniuolo Stasė (tik nesumaišyk ją, saugok Dieve, su panevėžiške Stase – nėra visai pana-šumo!), pavardės niekaip negalėjau sužinoti, tik sužinojau, kad ji Voronežietė, gimnazistė. Tai matai: gimnazistės nuo gimnazistų neatsilieka. Aš, pats žinai, ant kiek rambus esu prie meilės, bet prie jos visai sutirpau. Einu net iš proto. Blo-gai, kad anksčiau neišmokau su merginomis meiluotis. Labai dabar pritiktų.

Tiek šiam sykiui. Bet žinai, yra daug tokių

merginų, kurios uždega karžygių krūtinėje tik-rus Tėvynės meilės jausmus. Man kyla stipri viltis, jog kaip ten Lietuvai neteks kęsti ir žūti, ji visgi išeis sveika ir gyva.

Taigi iki pasimatymo. Lauk manęs jūsų ka-riuomenėje. Mušime bolševikus, kad jiems nu-garkauliai braškės.

Sudiev, tavo ištikimas draugasJuozas Jaselionis

Kaune, 11-7-19.

Perskaitęs tą laišką Paragius tarė sau:– Ėė, aa, įsimylėjai, broliuk, tu iki ausų į ją.

Dabar nei botagais nuo jos tavęs neatgrasysi. Mat, kaip sutirpęs, visą lapą pritepė apie jos gra-žybes. Na, gerai, gerai! Bet kad tu grįžtum kuo greičiau pas mus, tai kad vėl mes užgriežtumėm ant lakštingalos bolševikams, tai išlėktų tau iš galvos ir visi dangaus aniuolai!..

Karo mokykla, 15-V-19 (Galas)PA R E N G Ė K A Z Y S J O N U Š A S

KARIO archyvo iliustracijos

K A R D A S • 2 0 1 7 m . N r. 4 ( 4 7 6 ) 36

P R A E I T I S – A T E I Č I A I