„VAKARŲ EKSPRESO“ ŽURNALAS LAISVALAIKIUI 2019 ŽIEMA

Kain

a 1,

5 Eu

r

Inga Jankauskaitė Gyventi taip, kad vis dar linktų keliai

Kaip Kalėdas Majamyje švenčia Darius Kasparaitis

Kas ta pančakarma?

Olesia Žuravliova: „Nesistenkite tapti kieno nors klonu“

Dejmukas Kodėl ją taip garbina paaugliai?

LIGONINĖS G. 7, KLAIPĖDA

VIVA Kirpimo salonas

+370 685 31393

VIVA Makiažo studija

+370 685 31394

TURINYS

38

62

34

12

LEIDĖJASUAB „Vakarų ekspresas“M. Mažvydo al. 3,LT-92131 KlaipėdaEl. p. aktualijos@ve.lt, portalas@ve.lt

Gintaras TomkusDirektorius ir vyr. redaktoriusTel. (8 46) 411 308tomkus@ve.lt

Loreta LatakienėVykdomoji direktorėTel. (8 46) 301 183loreta@ve.lt

RUDENS EKSPRESASEdita GudavičėRedaktorėedita@ve.lt

ŽURNALISTAI:Jurga PetronytėGražina JuodytėDalia BikauskaitėVirginija KesminėMindaugas DrąsutisPaulius MatulevičiusJonas Valaitis

FOTOGRAFASEgidijus Jankauskas

KALBOS REDAKTORĖS:Vilija Šilinienė Eglė Matulevičienė

DIZAINERĖAgnė Kanaverskytė

KOMERCIJOS SKYRIUS:Diana ŠiaulienėReklamos pardavimo projektų vadovėTel. (8 46) 411 296,8 687 13248diana@ve.lt

Inga RuginienėReklamos vadybininkė Tel. (8 46) 411 296,8 689 73972inga@ve.lt

SPAUSDINOPoligrāfijas grupa Mūkusala

ISSN 2669-0454Tiražas 12 000

Redakcija už reklamos, skelbimų turinį ir kalbą neatsako.

Viršelio veidas Inga Jankauskaitė

Nuotrauka Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės

Makiažas Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės (grožio namai VIVA)

„VAKARŲ EKSPRESO“ ŽURNALAS LAISVALAIKIUI 2019 ŽIEMA (NR. 3)

32019 Nr. 3

TURIZMASŽiema gali būti spalvota, arba Klaipėdą puošiantys grafičiai 5

VIRŠELIO VEIDASInga Jankauskaitė: „Gyventi taip, kad vis dar linktų keliai“ 8

SUGRĮŽIMAIDarius Kasparaitis: „Mylima šeima – geriau nei milijonai“ 14

GYVENIMO BŪDASCivilizacijos patogumus įvertina po archajiškų žygių 22Kodėl kartais verta iškišti liežuvį, arba Apie ajurvedines atostogas 32

KŪRĖJAIVytautas Balsys: „Svarbiausia yra eiti!“ 38

MOKSLASŠukėse atranda senųjų klaipėdiečių prabangą 42

JAUNIMASDejmukas: „Vlogeriai moka bendrauti ir be telefono“ 49Gamtosaugos aktyvistė: „Mūsų planetai nereikia tobulų žmonių“ 52

GROŽISOlesia Žuravliova: „Nesistenkite tapti kieno nors klonu“ 56Jokia dargana nenustelbs moteriškumo 60

SKANAUS!„Meridiano“ skoniai - ir jūsų šventiniam stalui 64

LAUKIANT KALĖDŲSenelis Kalėda – ne dovanų kurjeris 69Kūčios Mažojoje Lietuvoje – su kiauliena ir kava 72

„VAKARŲ EKSPRESAS“ PRISTATO:25-ąjį kartą išrinkti Metų klaipėdiečiai 78

4

„Kaip gerai, kad rašote apie tuos, kurie šalia“, – dažniausiai tokio komplimento sulaukiame iš mūsų skaitytojų.

Tad ir šis „Vakarų ekspreso“ leidžiamas sezoninis žurnalas daugiausia apie Vakarų Lietuvoje gyvenančius, kuriančius, tyri-nėjančius, nuotykių ir gyvenimo prasmės ieškančius žmones, jų darbus, pomėgius.

„Nemanau, kad kažkur yra pažadėtoji žemė, kur tarsi savaime geriau. Nenoriu išvažiuoti, nes tie dideli megapoliai mane bau-gina, aš ten nesijaučiu gerai“, – atvirauja žurnalo viršelio veidas talentingoji Inga Jankauskaitė. Beveik dešimt metų Klaipėdoje gyvenanti diva prasitaria, kad Vilniuje gyvenantys draugai mums, pajūrio gyventojams, atvirai pavydi jūros. „Kaip kokio visada pa-siekiamo gydytojo“, – paaiškina Inga ir pati šia terapija naudojasi kone kasdien.

Gal jūra iš tiesų mus veikia? Tikriausiai esate girdėję kituose Lietuvos miestuose gyvenančiųjų pastebėjimus, kad pajūrio žmonės kažkokie kitokie. Laisvesni, paprastesni, šiltesni, drau-giškesni...

Tuo įsitikinome ir ruošdami šį žurnalo numerį. „Nes jūs savi, o saviems reikia padėti“, – nuoširdžiai nustebdavau išgirdusi šią frazę iš visoje Lietuvoje garsių Klaipėdoje gyvenančių kūrėjų, nepagailėjusių savo laiko ir darbo, kad šis žurnalas būtų kuo patrauklesnis mūsų skaitytojams.

Banali tiesa, bet juk dažnai žavimės tais, kurie atrodo nepa-siekiami, o esančiųjų šalia tarsi nepastebime. Turiu omenyje ne tik žmones. Dažnas klaipėdietis ar palangiškis neretai prisipažįsta neprisimenantis, kada paskutinį sykį buvo nuvažiavęs prie Bal-tijos jūros, ir mieliau lekia į užsienio kurortus. „O kam prie jos važiuoti? Juk ji niekur nepabėgs, visada šalia“, – mėgsta juokauti vienas pažįstamas...

„Pamenu, vaikystėje iš gimtųjų Elektrėnų, ypač man, užau-gusiam paprastų darbininkų šeimoje, nuvykti prie jūros buvo lyg stebuklas“, – viename iš šio žurnalo skaitinių prisimena dabar

Majamyje gyvenantis vienas garsiausių ir tituluočiausių Lietuvos ledo ritulininkų Darius Kasparaitis, beje, kone kaskart grįžęs į Lietuvą aplankantis ir Baltijos jūrą. Jis nekoketuoja. Majamyje pripratus prie žydro, skaidraus vandens, keista matyti paruda-vusį jūros vandenį. Bet užtat ji sava ir atgaivina gilius vaikystės prisiminimus.

Laimės, atsakymų, geresnio gyvenimo, įspūdingų pažinčių ar potyrių dažnai ieškome svetur. Ir kaip nustembame vieną dieną pamatę, kad viskas yra daug arčiau. Suvokiame, kiek protingų, talentingų, kūrybingų žmonių mus supa.

Nemažai jų sutiksite ir vartydami šio žurnalo puslapius. Ne-sikuklinkime, čia, Vakarų Lietuvoje, mes turime ir savo madonų, ir mikelandželų, gretų tunberg, lagerfeldų ar džeimių oliverių. Skirtumas tik vienas – jie yra šalia, todėl jų darbai ir poelgiai tie-siogiai paliečia kiekvieną iš mūsų, gyvenančių Vakarų Lietuvoje.

Taip pamažu išsigrynino ir mūsų žurnalo pavadinimas – „Va-karai“.

Puikiai žinome, kad nesame novatoriai ir tokiu pat pavadinimu leidinių Vakarų Lietuvoje jau buvo. 1936-1939 m. Klaipėdoje buvo leidžiamas dienraštis „Vakarai“, ne tik informavęs apie Klaipėdos krašto, Lietuvos, pasaulio įvykius, problemas, bet ir nagrinėjęs ekonominius, socialinius, švietimo, kultūros ir kitus klausimus.

Iliustruotas žurnalas tokiu pat pavadinimu – „Vakarai“ – Klai-pėdoje buvo leistas ir 1991-1992 metais.

Taip pat vadinosi ir 2007-2009 m. Jungtinėse Valstijose leis-tas, kartą per savaitę išeidavęs lietuviškas laikraštis.

Kodėl „Vakarai“? Nes šis žodis geriausiai atspindi mūsų žurnalo koncepciją. Be to, tikiu, kad šis žodis daugeliui asocijuojasi su tuo, kas gera. Vyresniajai kartai žinios iš Vakarų asocijuodavosi su žodžio laisve, gyvenimas Vakaruose buvo siekiamybė, svajonė, o jaukūs vakarai namuose – pats tinkamiausias laikas vartyti mūsų žurnalo puslapius, skaityti ir semtis idėjų, įkvėpimo.

Tikiuosi, kad žiemos vakarai su „Vakarais“ bus dar jaukesni.

Žurnalo „Vakarai“ redaktorė Edita GUDAVIČĖ

REDAKTORĖS ŽODIS

Prasideda jaukūs vakarai E

gidi

jaus

JAN

KAU

SKO

nuo

tr.

52019 Nr. 3

Talentingi menininkai rūpinasi, kad Klaipėdoje esantys pastatai nebūtų pilki ir nuobodūs. Įspūdingi darbai susilaukia itin daug turistų dėmesio, tad siūlome su jais ne tik susipažinti, bet ir

juos pamatyti gyvai.

Mindaugas DRĄSUTIS

„Džiazas“ (Pilies g. 6) Klaipėda ir džiazas – veikiausiai neatsiejami. 2014 metais, minint jubiliejinį 20-ąjį Klaipėdos pilies džiazo festivalį, vieną iš pastatų papuošė Klaipėdos menininkų sukurta džiazo freska. Joje – žymiausios pasaulio ir Lietuvos džiazo žvaigždės, kurios per du dešimtmečius koncertavo festivalyje.

„Namukas“ (Liepų g. 75A)

2017 metais Klaipėdoje vykęs festivalis „Edit Klaipėda Street Art“ paliko smagų prisiminimą. Menininkas ABran (Artiom Brancel) Liepų gatvėje esantį namą-vaiduok lį pavertė meno kūriniu. Ant bal-tai nudažyto namo galima išvysti įvairių piešinių.

Legendos (Vėtros g. 8)Šįmet meno kūriniu pasipuošė Melnragė. Ant privataus vieno aukšto sandėlio, esančio netoli uosto ir jūros vartų, jaunųjų sienos

tapytojų kūrybinės stovyklos „The Baltic Wild Walls“ dalyviai sujungė savus skirtingo braižo kūrinius.

Žiema gali būti spalvota, arba Klaipėdą puošiantys grafičiai

Senamiesčio planas (Turgaus g. 21)2004 m. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą buvo pažymėtas gražiu gestu – Klaipėdos savivaldybė užsakė dekoratyvinį se-namiesčio planą. Jis buvo atnaujintas 2017 metais Klaipėdos rotariečių iniciatyva.

Jūrų uosto panorama (Nemuno g. 2A)2017 metais Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, minėda-ma savo veiklos 25 metų sukaktį, dovanojo miestui jūrų uosto panoramą ant kompanijos pastato fasado.

6

„Mergaitė“ (Šaulių g. 23)

Kūrinio autoriai – broliai Algir-das ir Remigijus Gataveckai. Jie Šaulių gatvėje ant namo nupiešė neofreską „Mergai-tė“. Tai – dar viena socialinė iniciatyva. Ja skatinamas įvai-kinimas. Tikimasi, kad piešinys pasieks žmones, kurie galėtų tai padaryti.

„Sapnas“ (Daržų g. 18)Šio kūrinio autoriai – gatvės menininkai Edvardas Šeputis-Shepa ir Tadas Vincaitis-Plūgas. Nuo 2015 metų Daržų gatvėje esantį Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriaus pastatą puošia dviejų dalių neofreska, pavadinta „Sapnas“.

„Uostamiesčio freskos“ (Danės g. 43)

140 valandų – tiek truko klaipėdietės Eglės San Sansches triūsas 2019 metų vasarą tapant įspūdingą piešinį uostamiesčio Danės gatvės 43-iuoju numeriu pažymėto namo kiemelyje. 5 metrų ilgio ir 2 metrų aukščio piešinyje atsispindi uostamiesčio moty-vai. „Prireikė 15 teptukų, sunaudojau kelis litrus dažų“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo mergina.

72019 Nr. 3

„Senasis Mėmelis“ (Malūnininkų g. 13)Vienas seniausių, 1684 metais Christopho Hartknocho graviūroje užfiksuotų, mūsų miesto vaizdų atgimė ant Malūnininkų gatvės 13-ojo namo sienos. „Kodėl negali būti puošiamos nuošalesnės vietos?“ – prieš metus klausė piešinio autorius Artūras Nikitinas ir pastatų komplekso savininkas Valdemaras Zumaras. Originali 12,7x16,2 cm dydžio senąjį Mėmelį vaizduojanti Ch. Hartknocho graviūra perpiešta ant 40 kv. m ploto restauruotos tinkuotos raudonų plytų sienos.

„Kokliai“ (Didžioji Vandens g. 2)Šiemet rugsėjį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro surengtą viešojo meno trienalę vainikavo žinomo Portugalijos menininko Diogo Machado aka Add Fuel ir jo talkininkų specialiai sukurtas kūrinys – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje ant Parodų rūmų sienos nutapyta neofreska, primenanti iš sienos tinko išplaukiančius skirtingai dažytų paviršių koklius.

Egidijaus JANKAUSKO nuotraukos

Gyventi taip, kad vis dar linktų keliai

8

„Suprantat, kas darosi – prie manęs prieina suaugęs dėdė ir sako: „O aš, Inga, su jumis užaugau.“ Tuomet galvoje su-skamba skambutis: „din din“ ir pradedu skaičiuoti...“ Ne,

Inga Jankauskaitė nebando žūtbūt išlikti jaunatviška ar aklai pasiduoti kone visus užvaldžiusiai nuolatinio dėmesio reikalavimo manijai. Brandą, regis, ji priima ramiai. Ir dar su puikia humoro doze.

Edita GUDAVIČĖ Viktorijos VAIŠVILAITĖS-SKIRUTIENĖS nuotraukos

VIRŠELIO VEIDAS

92019 Nr. 3

Šiemet talentingoji kūrėja pribrendo ir labai rimtiems projektams – savo kūryba su gerbėjais dalijosi didžiulėse arenose, pamažu gimsta ir jos poezijos knyga.

Inga, jau kone dešimtmetį gyvena-te Klaipėdoje. Ar jau galime jus vadinti klaipėdiete?

Aš gyvenu Lietuvoje ir neskirstau jos į atskirus miestus. Juk gyveni ne mieste, o namuose su savo artimaisiais. Mano vei-kla yra tokia, kad nuolatos turiu važinėti po Lietuvą ir taip ji tampa vis mažesnė ir mažesnė.

Sakoma, kad klaipėdiečius lengva identifikuoti pagal vieną bruožą – jie žino, kad jūra šalia ir prie jos dažnai nevažiuoja...

Taip ir yra (šypsosi). Žmonės apskritai juk linkę nevertinti to, ką turi pašonėje, ir visada galvoti, kad kitur tai jau savaime rojus. Nors pakalbi su draugais Vilniuje, ir visi iki vieno atvirai pavydi mums tos jūros. Kaip kokio visada pasiekiamo gydytojo. Ir būtent todėl aš važiuoju prie jos kasdien – daug ir ilgai vaikščioti. Su savo Pieva ar dar ir kitais šunimis iš prieglaudos „Links-mosios pėdutės“ – geresnės kompanijos nerasi. Ir, tiesą sakant, net nelabai svarbu koks oras. Tai tarsi terapija. Man labai reikia vienatvės.

Vadinasi, jūrą jau prisijaukinote.

Nebuvom ir susipykusios. Aš ją gerbiu ir stebiu per atstumą – kaip atviruką. Maudytis netraukia – šalta ir gana bjauru (nusikvatoja). Maudynėms skirti ežerai. Tikros atostogos man – ne smėlio paplū-dimys, palmės ir gultai superprabangiame viešbutyje, nors ir tai randa vietą gyveni-me, bet vis dėlto – gamta, ežeras, vandens kvapas, laužas, baidarė, palapinė ir uodai. Visa tai savaime nutrina bet kokį fokusą nuo tavo paties išorės, o tai ir yra tikras poilsis, kai tau nuoširdžiai nusispjauti, kaip atrodai, svarbu, kad būtų šilta ir patogu. Gamta sulygina statusus, nuima kaukes, išvalo kaprizus ir labai padeda smulkmenas atskirti nuo esminių dalykų. Kuo ne rojus?

Inga, tai tikrai apie jus? Palapinė ir uodai? Atrodo, toli nuo to įvaizdžio, kokį dažnas esame susikūrę matydami jus tik televizijos ekrane ar scenoje.

Bet juk tai gerai, kad toli. Taip ir turi būti. Kol žmonės į esančiuosius scenoje vis dar žiūri sulaikę kvėpavimą ir galvoja, kad mes mintame ryto rasa ir prausiamės švęstu vandeniu, tai yra nuostabu. Dėl to aš ir privengiu daug apie save pasakoti, do-zuoju informaciją socialiniuose tinkluose ir kreipiu labai daug dėmesio į turinį, kurį paleidžiu į viešąją erdvę. Man neatrodo nei sveika, nei teisinga visa tai taip supa-prastinti. Nes iki prastumo ten mažiau nei žingsnis. Aš ir norėčiau likti šiek tiek nepasiekiama, taip sykiu apsaugodama save ir savo artimuosius. Galų gale tokiu būdu saugau ir savo personažus, kuriems manosios buities uodegos visai nereikia!

Be to, man atrodo, kad ir eilės tuomet tampa ne tokios virtuvinės.

Šiaip tai jau atskira tema. Vis susiduriu – žmonės nebemoka skaityti. Tiesiog su-vokti tekstų. Kaskart negaliu patikėti, na, nejaugi rimtai viskas tapo taip paprasta, kad eiles priima kaip facebook live trans-liaciją, kaip online reportažą? Tapatina būsenas tiesiogiai, viskas pažodžiui. Ir jei tai dar galima atleisti sekėjams, bet por-talai... Skaitykit knygas, gerbiamieji. Gal padės (šypsosi).

Bet gal tai būtų lengvesnis kelias – transliuoti į viešumą apie kiekvie-nas vedybas, skyrybas ar iškeptą kiaušinienę. Tuomet visi tave kasdien mato...

Ką mato? Nieko nemato. Mato nebent tai, kaip tas žmogus pats bando save įtikin-ti, kad viskas ir yra taip gerai, kaip jis rodo. Yra dėsnis ir jis veikia. Deja, be išimčių, tik laiko klausimas. Vos tik pasirodo bendras poros interviu, kaip jie gyvena cukraus vatoje, tai kita žinutė bus apie paskelbtą karą ir pabaigos garbanas. Nežinau, kodėl taip, bet taip yra. Ir tikrai ne dėl to, kad kas nors nužiūrėjo ar palinkėjo pikto. Tiesiog jei tau iš tiesų yra gerai, tau net nėra po-reikio išnaudoti šitą kortą populiarumui didinti. Gyveni gyvenimą, o ne tobulini paveiksliuką. O išnaudoti savo vaikus tam apskritai yra nusikaltimas.

Nesate ir iš tų, kurie socialiniuose tinkluose ar televizijos laidose savo nuomonę reikštumėte bet kuriuo klausimu.

Bet tai nereiškia, kad aš jos neturiu. Tiesiog aš abejoju viskuo ir visada. Ir kuo

Viena prieš di-džiulę auditoriją turi padaryti taip, kad visi jie būtų tavo. Tad jaudulys dažniausiai kyla dėl to, ar užteks nuojautos rasti ginklą ir jėgų tai padaryti.

VIRŠELIO VEIDAS

10

garsiau kas nors aplink staugia, kad jau jis tai žino, kas čia teisus ir kur čia tikroji tiesa, tuo greičiau aš susirenku žaislus ir einu į kitą šoną. Stebėt.

Negi žmonės iš tikrųjų galvoja, kad būtinai privalo išsakyti tą savo nuomonę? Bet kokiu klausimu? Na, nejaugi taip sunku priimti mintį, kad tu nežinai? Arba dar ne-žinai? Arba nujauti, bet nesi iki galo tikras, todėl nebūsi toks kategoriškas darydamas išvadas? Kad minios nuomonės nėra, yra tik interesų karas?

Žinodama, kad instagrame yra dau-giausia jaunimo, aš jiems kaip tik norėčiau pasakyti: „Sustokit. Patylėkit. Netarškėkit ir paklausykit. Šimtą kartų pagalvokite, perskaitykite du šimtus knygų ta tema ir galbūt tada, kai viską suvirškinsite, galėsite turėti savo nuomonę.“ Kaip M. Bulgakovo „Šuns širdyje“ – citata gal netiksli, bet mintis ta: „Turit tylėt ir klausyt, tylėt ir klausyt, ką jums sako. Mokytis ir stengtis.“ Aš ir savo vaikams tai nuolatos kartoju. Tik nesupraskite klaidingai – nemokau užsida-ryti nuo pasaulio, bet mokau įsiklausyti, analizuoti ir visada viskuo abejoti...

Iš tiesų atrodo, kad dabar kiekvie-nas yra visų sričių ekspertas. Jūs, panašu, pasirinkote visai kitą kelią.

Aš nepasirinkau. Aš tokia esu. Pasirin-kimas būna pasakose, kai stovi prie kryž-kelės ir svarstai: eisiu į kairę – akmenėliu pavirsiu, eisiu į dešinę... Nereikia nieko svarstyti. Esi toks, koks esi, ir viskas. Kuo greičiau nustoji perimti kito tiesas, tuo ge-riau pačiam. Juk visų pirma reikia susitarti su tuo, kuris gyvena tavyje. Ir kurt save, atsiknisus nuo kitų.

Bet nesate visai susipykusi su šiuolaikine „religija“ – instagramais ir feisbukais?

Kolegos privertė pradėję sakyti: „Inga, kodėl tavęs negalima užtaginti, susikurk instagramą. Gėdino, gėdino, kol galiau-siai supratau, kad neturiu kitos išeities. Suvokiu, kad mano veikla įpareigoja visame tame dalyvauti. Kai pamatai, kad nieko ypatingo nedarant tave pradeda sekti daugybė žmonių, pradedi galvoti, ką su tuo visu daryti. Skelbti reportažus ir istorijas iš sporto klubo gal ir galėčiau, bet jausčiausi labai blogai. Užteko kelių bandymų ir supratau – ne, vaikai, tiek pa-prasta būti aš negaliu. Mėginau. Neišeina,

atleiskit... Aš noriu, kad mano socialiniai tinklai turėtų tokį turinį, kuris trauktų išsilavinusius, protingus ir brandžius žmones.

Tai, kad savo koncertuose surenka-te pilnas arenas gerbėjų, patvirtina, kad tas kelias teisingas.

Aš irgi taip raminuosi, bet nereiškia, kad tai yra labai paprasta. Man padeda Klaipėda. Aš čia turiu kur apsibrėžti pri-vatumo ribas, galiu atsiriboti. Man Klai-pėda – tai vidinė laisvė.

Todėl ir jūra, todėl ir miškas. Man labai šito reikia. Labai reikia to gryno oro. Nors Vilniuje praleidau nuostabius dešimt lai-mingų gyvenimo metų, dabar ten nuvažia-vusi pavargstu. Bet taip ir turi būti. Man.

Manau, kad tos moterys, kurios sako, kad bėgantiems metams netei-kia jokios reikšmės, meluoja ir sau, ir kitiems.

Turiu daug artimų moterų, kurios yra vyresnės už mane, ir dažnai jų klausinėju apie tai. Ta vadinamoji krizė nutinka vi-siems be išimties, tik klausimas, kada ir kokio intensyvumo ji bus. Tik aš linkusi tai vadinti savotišku perkainojimu ar pervertinimu visko, kas iki šiol buvo, dėl paprastos priežasties – atsiradusio pojūčio, kad seni supratimai tiesiog nebegalioja. Ir tenka daryti „namų darbus“.

O paaiškinti paprasta – artėjant ketu-riasdešimtmečiui jau esi pasiekęs profesi-onalumo lygį ir turi daug patirties. Išnyra klausimas: čia jau viskas? Man daugiau niekada nebebus iššūkių ir nebelinks keliai? Atsiranda noras pabandyti visai ką nors naujo, bet sykiu jau ir baisu, nes suvoki kainą.

Ne tik profesinis, bet ir asmeninis gyvenimas, ypač jeigu pasisekė ir jis buvo stabilus, taip pat krenta į tą pačią duobę su visais tais pačiais klausimais. Paprastai būnant keturiasdešimties vaikai jau paaugę, o anūkų dar nėra, tad nėra ir naujo impulso. Ką jau kalbėti apie mo-terišką sulėtėjusį metabolizmą (smagiai kvatoja) ir pradedantį atsirasti disonansą tarp to, kaip jautiesi viduje ir kaip atrodai veidrodyje. Argi šitų priežasčių maža, kad atsirastų duobė? Bet ir labai gerai, kad ji atsiranda. Protas akyse juk pats seksua-liausias žmogaus bruožas. Kitų kelių jam atsirasti žvilgsnyje tiesiog nėra.

Kai atvažiavote gyventi į Klaipėdą, daug ką reikėjo kurti iš naujo. Jums lengva prisijaukinti naujus žmones?

Labai pasitikiu savo vidine nuojauta. Iš tiesų man yra dvi kategorijos žmonių: savi ir svetimi. Kaip vilkui. Kitokių nėra. Ar sa-vas, ar ne, pajuntu labai greitai. Kad ir kiek kartų esu nusvilusi, neturiu jokios baimės nerti į naują pažintį, rizikuoti ir pasitikėti. Priešingu atveju, – o kam iš viso bendrauti? Nusivili, na ir kas? Bet juk ir tavimi nusivilia. Vadinasi, 1:1. Lygiosios (kvatoja).

Draugystė man yra viena iš pačių didžiausių gyvenimo vertybių. O jos prin-cipas labai paprastas – traukinys važiuoja į abi puses. Atrodo, viskas labai paprasta: duodi – gauni, bet iš tiesų labai sunku.

Mano artimiausių draugų ratas yra toks įdomus, jame tiek daug skirtingų as-menybių. Mes dažnai kartu susieiname ir aš alpstu vien nuo tos minties, kad esame krūvoje ir mums taip gera.

Dažnai sulaukiate komplimentų iš aplinkinių?

Dažnai, bet todėl, kad draugams irgi jų negailiu. O pati reaguoti nemoku – sutrin-ku. Bet suprantat, kas darosi – prie manęs prieina suaugęs dėdė ir sako: „O aš, Inga, su jumis užaugau“ (kvatoja). Tuomet galvoje suskamba skambutis: „din din“ ir pradedu skaičiuoti. Iš tiesų, kai aš pradėjau savo karjerą, jis buvo paauglys. Pridėkime 25 metelius ir... sveiki atvykę.

Užsiminėte apie norą, kad vėl linktų keliai. Inga, gal tie šiemetiniai koncertai arenose irgi apie tai?

Absoliučiai taip. Tiek metų rašiau ir dėjau viską į stalčių, tad tas kūrybos im-pulsas ir kilo iš to jausmo, kad jei dabar to neįgyvendinsiu, tai nepadarysiu to nie-kada. Dabar tinkamiausias laikas visomis prasmėmis. Jau esu užsidirbusi populiaru-mo kreditą, man nebereikia savęs iš naujo pristatinėti, be to, turiu ką pasakyti, turiu tam jėgų ir matau prasmę.

Įdomu, kodėl naujamečius koncer-tus Klaipėdoje rengiate ne arenoje, o Klaipėdos dramos teatre?

Nes aš esu praktikė! Du visada geriau nei vienas! Ir teatras man nėra tik dėžutė. Todėl aš džiaugiuosi, kad teatre. Dėl artimo

112019 Nr. 3

Iš tiesų man yra dvi kategorijos žmonių: savi ir svetimi. Kaip vil-kui.

kontakto, dėl galimybės kalbėtis be ketvir-tos sienos. Dėl nereikėjimo nugalėti didelę erdvę. Žinoma, reikia ir to, ir to. Arena yra iššūkis. Pasitikrinimas. Eilutė tavo CV. O tikras kaifas, laisvė, bendravimas, humoras visgi gyvena mažesnėje salėje.

Ar vis dar jaudinatės prieš kon-certus?

O kaipgi?! Be to jausmo net ir neverta iš viso pradėti. Koncertas nėra vien dainų rin-kinys. Mano požiūriu, daug svarbiau, kas vyksta tarp jų. Kaip ir kuo jos jungiamos tam, kad koncertas taptų vientisu, atskiru kūriniu. Kad laimėtum tą energinį karą tarp savęs ir publikos. Viena prieš didžiulę auditoriją turi padaryti taip, kad visi jie būtų tavo. Tad jaudulys dažniausiai kyla dėl to, ar užteks nuojautos rasti ginklą ir jėgų tai padaryti. Užvaldo tokia laimė ir laisvė, kai pajauti, kad nugalėjai ir jie tavo. Būtent tai ir yra narkotikas, o ne aplodismentai.

Mėgstate priminti Michailo Žva-neckio frazę, kad laimė yra penkios minutės po koncerto. Viskas. Tikrai taip?

Taip. Jau kitą rytą po koncerto pra-bundi ir supranti, kad niekas nebegalioja.

Net savaitę negali gyventi toje euforijoje?

Negali. Tai būtų net nesveika (juokiasi). Taip, man tai yra penkios minutės laimės, bet aš noriu turėti vilties, kad žiūrovų gy-venimuose tai kur kas daugiau.

Kuriu dėl to, kad suformuluočiau tai, ką jaučia visi, bet neranda žodžių tam jausmui apibūdinti. Svajoju, kad kiekvienas mano klausytojas ar skaitantis mano eiles pajaustų,

12

Tiesiog jei tau iš tiesų yra gerai, tau net nėra poreikio išnaudoti šitą kortą populiarumui di-dinti.

kad tai yra skirta asmeniškai jam ir apie jį. Re-portažiniu tikslumu. Bandau įžodinti būseną. Jeigu metafora skalpelio tikslumu neužkabina būsenos – ji niekam tikusi. Aš galiu visą naktį neužmigti, ieškodama dviejų žodžių didelei minčiai. Siekiu, kad viskas būtų paprasta ir būtinai muzikalu. Tai sunkus uždavinys, bet kai pajaučiu, kad pavyko, užvaldo toks pat jausmas, kaip ir laimėjus energinį karą su publika.

Seniai kuriate poeziją?

Kiek save atsimenu, tiek ir rašinėjau. Tik labai ilgą laiką žiūrėjau į tai kaip į sau skirtą pomėgį. Suprantate, kai užaugi su Cvetajeva, Achmatova, Gumiliovu, Brodskiu, ką tu, katiniuk, parašysi... Eik į būdą, ramiai pakvėpuok, pažaidei, ir gana. Bet kai pradėjau pamažu į sociali-nę erdvę kelti savo eilėraščius, užplūdo didžiulis kiekis žinučių, laiškų... Stebėjau išpūtusi akis, kas čia vyksta. Sakoma, jei du žmonės tvirtina, kad esi girtas – ne-besiginčyk ir eik gulti. Taip ir man buvo. Supratau, kad nebereikia ginčytis, reikia eiti ir daryti.

Ar teisingai supratau, kad gimsta knyga? Kada ją išvysime?

Dar nežinau, bet jau dėlioju. Beje, mano draugė Olga Filatova, kuri nuolat ragina išleisti knygą, kai jos paklausiau, o kam to reikia, gerai atšovė: „Pirma išleiskime, o tada ir pagalvosime – kam.“

Dabar aš puikiai suvokiu tą kaupimo ir atidavimo ciklą. Yra etapas kaupti patirtį, emocijas ir yra laikas duoti.

Yra laikas ir nieko neveikti. Bet tai tikriausiai ne apie jus.

Atvirkščiai. Kaip tik dabar taip gera nie-ko neveikti. Anksčiau aš isteriškai nemokė-jau to daryti, net ir švariai sutvarkytuose namuose negalėdavau ramiai pasėdėti, būtinai turėdavau ką nors krapštyti – ar spintą iš naujo tvarkyti, ar gaminti įman-trų patiekalą. O dabar aš galiu pusę dienos sėdėti namie ir net kompiuterio neįjungiu. Tiesiog esu. Ilgai, lėtai vaikštau. Kažkokia fantastika.

Gal anksčiau tiesiog negalėjote leisti sau tokios prabangos, kol dvyniai buvo mažesni. Juk jūs daugiavaikė mama.

Taip (išdidžiai užriečia nosį į viršų). Bet greičiau tai susiję ne su tuo. Tiesiog anksčiau nebuvo poreikio.

O kokia jūs mama?

Griežta. Tvarka turi būti. Paradui vado-vauju aš. Be abejo, yra visko: ir maistelis, kokio nori, ir voliojimasis pusę dienos apsikabinus lovoje, ir dėmesio skyrimas kiekvienam atskirai, bet tvarka ir pareigos privalo būti. Neatšaukiamos.

Savo vaikus mintyse turėjau dar pati būdama vaikas. Man tai atrodė visiška ne-išvengiamybė. Nors šiaip būti vaikų kom-panijose man visai nepatinka ir neįdomu. Aš myliu ir man įdomu tik su savais. Jaučiu, kad tuoj prisikalbėsiu. Kadangi Dievas turi labai gerą humoro jausmą, tai tuoj ką nors man taip sudėlios...

Užsiminėte apie buitį, namų tvar-kymą ir vėl atrodo, kad tai ne apie jus.

Tvarkymasis ir buitis labai gerai įžemina ir padeda sugrįžti į realybę. Ypač jei esu viena namie ir galiu dar garsiai pasileisti muziką, man tvarkytis – didžiausias kaifas. Manęs buitis nė kiek neslegia ir netgi patinka.

Bet jūs atrodote tokia poetiška...

O ką reiškia poetiška? Svajingas žvilgs-nis, boa ir nutįsusi seilė? Baikit. Poezija guli ant žemės.

132019 Nr. 3

14

Darius Kasparaitis: „Mylima šeima –

geriau nei milijonai“ Daugiau nei dešimtmetį už Atlanto, saulėtajame Majamyje,

gyvenantis vienas garsiausių ir tituluočiausių Lietuvos ledo ritulininkų Darius Kasparaitis mėgaujasi gyvenimu šešių savo

vaikų apsuptyje ir mylinčios žmonos, buvusios Švedijos krepšininkės Lisos Carrol meile. Kasparaičiai didžiąsias žiemos šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus – tradiciškai pasitinka visai kitaip nei mes – dažnai net maudydamiesi šalia namo įrengtame lauko baseine.

Paulius MATULEVIČIUS

c Ledo ritulininkas Darius Kasparaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

152019 Nr. 3

„Aš gaunu gyvenimo kaifą iš savo kasdienybės: iš saulės, iš vaikų, iš dvasi-nių dalykų, o ne iš pinigų“, – širdį atvėrė olimpinis čempionas, buvusi stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos NHL žvaigždė 47-erių D. Kasparaitis.

„Patikėkite, gyvenime buvo visko. Buvo laikai, kai puikavausi ir gatvėmis važinėjausi su „Ferrari“, „Bentley“ ir kitais prabangiais automobiliais. Įsivaizdavau, kad esu kietas. Tačiau gyvenimas paro-dė, kad brangūs automobiliai, didžiuliai pinigų kiekiai laimės nesuteikia, tik įsi-vaizdavimą, kad esi laimingas. Visų pirma reikia būti žmogiškam, nuoširdžiam ir paprastam, tada ir gyvenime sekasi kur kas labiau. Dabar, kai turiu mylimą ir mane mylinčią šeimą, suprantu, kas yra tikroji laimė.

Aš matau daug draugų, kurie turi milijo-nus, tačiau jie yra nelaimingi. Priežastis pa-prasta: jie nesimėgauja gyvenimu, o turi tik vieną užduotį – uždirbti dar daugiau pinigų.

Reikia dirbti, treniruotis, bet ir ne-pamiršti džiaugtis šia diena, esama aki-mirka. Reikia gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Jei aš tai būčiau suvokęs anksčiau, būtų labai gerai, bet taip gyventi stengiuosi dabar ir to linkėčiau kiekvie-nam žmogui“, – kalbėjo D.  Kasparaitis pastaraisiais metais kardinaliai pakeitęs savo gyvenimo būdą – atsisakęs mėsos, žuvies, alkoholio ir net pieno produktų (tapo veganu).

Dariau, g yvenate saulėtajame Majamyje. Artėja didžiosios metų šventės – Kalėdos ir Naujieji metai. Ar nepasiilgstate lietuviškųjų žie-mų, sniego ir būtent tokios šventinės atmosferos?

Majamyje būna, kad net Kalėdų dieną oras įkaista iki 25 laipsnių karščio. Prie saulėtų dienų greitai galima priprasti. Klausiate, ar pasiilgstu sniego ir minu-sinės temperatūros? Atvirai pasakius, ne. Kai žiemą ar rudenį tenka keliauti į Europą, kai sninga ar lyja, apniukęs dangus, net užplūsta slogi nuotaika, savotiška depresija. Saulutė ir šiluma pakelia nuotaiką, tad į Lietuvą kasmet su šeima stengiamės atvykti tik vasaromis.

Savo vaikams Kalėdų laikotarpiu sten-giuosi sukurti įprastos Kalėdų šventės atmosferą. Jau lapkričio mėnesį kartu su vaikais puošiame eglutę, Kalėdų rytą Ka-lėdų Senelis atneša jiems dovanų. Kaipgi

vaikams nesuteiksi tokio džiaugsmo? Visi vaikai to labai laukia. Praėjusiais metais labai pagelbėjo kaimynas, įsikūnijęs į Kalėdų Senelį. Buvo labai smagios akimirkos.

Socialiniuose tinkluose nuolat skel-biate nuotraukas su savo gausia šeimy-nėle. Kiek pastebiu, išties nuoširdžiai užsiimate vaikų auklėjimu. Ar tai jums – sunki užduotis ar labiau malonumas?

Šeima išties gausi – turiu šešis vai-kus: dvynės Liv ir Lilly – vienuolikos metų, sūnui Marley'iui – devyneri, sūnui Milesui – penkeri ir mažiausiajam sūnui Parkeriui – 2,5 metų. Vyriausioji dukra Elizabeth iš ankstesnės mano santuokos

jau suaugusi – 22 metų. Ji gyvena netoli manęs, Majamyje, tad kartais padeda prižiūrėti mažuosius vaikus. Patikėkite, kiek namuose būna įvairiausių nuotykių ir chaoso (juokiasi).

Neslėpsiu, pradžioje buvo sunku, anks-čiau net turėjau tvarkaraštį-planelį: kas ką turi rengtis, ką kiekvienam duoti valgyti, kur į kokius būrelius nuvežti ir panašiai.

Buvo tokių pavienių akimirkų, kai nuo to šurmulio beprotiškai pavargdavau ir pra-dėdavau mąstyti, kad greičiau jie užaugtų ir leistų man gyventi taip, kaip noriu. Tada išei-ni į kitą kambarį, uždarai duris, pabūni kelias minutes tylumoj ir jauti, kad kažko trūksta.

Dievas man suteikė laimę turėti daug vaikų ir aš dėl to esu labai laimingas. Man

cDarius Kasparaitis su visais šešiais savo vaikais. „Patikėkite, kiek namuose būna įvairiausių nuotykių ir chaoso“, – šypsodamasis sakė vienas tituluočiausių Lietuvos ledo ritulininkų.

SUGRĮŽIMAI

16

vaikai suteikia labai daug gyvenimo spalvų ir džiaugsmo. Kai užsiimi su vaikais ir jiems atiduodi visą savo širdį, jauti jų meilę ir atgalinį ryšį.

Labai džiaugiuosi, kad tiek vaikų turiu būtent dabar, kai esu baigęs profesionalaus sportininko karjerą. Galiu jiems skirti beveik visą savo laiką.

Vaikai neleidžia liūdėti. Kasdien keliuo-si 5.30 val., kartu papusryčiaujame ir pats išvežioju vaikus po darželius, mokyklas. Tris kartus per savaitę vykstu su draugais pažaisti ledo ritulio. Pats parsivežu vaikus iš darželių ir mokyklų ir su jais užsiimu. Liūdėti ar gulėti saulėje Majamio pliaže nėra kada.

Žmona, buvusi profesionali krepši-ninkė, Lisa yra įkūrusi vaikų drabužėlių verslą, turi savo liniją. Būna, kad po 2-3 savaites išvyksta į Švediją ir aš vienas lieku su vaikais, tačiau puikiai susitvarkau. Man leisti laiką su vaikais – vienas malonumas. Mūsų namuose išties linksma.

Ar tenka vaikams prieš miegą pa-skaityti pasakas?

Jie visada nori, kad prieš miegą ateičiau pas juos, atsigulčiau į lovą ir šnekėčiausi. Iš tiesų mes labai daug bendraujame. Kartais tenka ir pasakas paskaityti ar net nugarą pakasyti, kad greičiau užmigtų (juokiasi).

Ar vaikai moka lietuviškai?

Kelis žodžius moka: ačiū, labas, bobutė ir panašiai. Jiems sunku, nes tenka kalbėti angliškai, švediškai, dar kaimynystėje yra rusiškai kalbančių vaikų, tai jiems jau pina-si visos kalbos. Labai norėčiau, kad vaikai mokėtų laisvai kalbėti lietuviškai – gal su laiku išmoks. Vasaros dienas jiems patinka leisti pas močiutę Lietuvoje.

Jūs esate gimęs Elektrėnuose, tačiau Klaipėda jums įsimins ilgam, kadangi būtent Lietuvos uostamiesty-je prieš dvejus metus pirmą kartą per savo karjerą oficialiose rungtynėse užsivilkote Lietuvos rinktinės marš-kinėlius keturių komandų „CROWNS Baltic Challenge cup 2017“ turnyre. Kokie likę atsiminimai?

Nuo vaikystės svajojau užsivilkti Lie-tuvos rinktinės marškinėlius. Ir štai 2017 metais ši mano svajonė išsipildė. Esu labai laimingas. Kai grojo Lietuvos himną, ban-

džiau sulaikyti ašaras... Ilgai laukiau šio debiuto. Lietuvos himną mokėjau jau 1991 metais, bet nebuvo progos man jo sugiedo-ti. Pagaliau išaušo ta diena. Įspūdis išties geras. O kai įmušiau Lietuvai įvartį, net suvirpėjo širdis. Nežinojau, kaip džiaugtis, net nukritau. Buvo labai malonu ir sykiu labai juokinga.

Kai lankiausi Klaipėdoje, buvau nuvy-kęs prie Melnragės molo. Keistas jausmas matyti tokį parudavusį jūros vandenį, kadangi Majamyje esu pratęs prie žydro, skaidraus vandens. Tačiau prisipažinsiu, Lietuvos pajūrio kopų vaizdas ir malonus pušyno kvapas mane nustūmė į gilius vaikystės prisiminimus. Be to, ir Baltijos jūros bangos išties didelės ir įspūdingos.

Pamenu, kad vaikystėje iš gimtųjų Elektrėnų, ypač man, užaugusiam papras-tų darbininkų šeimoje, nuvykti prie jūros buvo lyg stebuklas. Tas vykimas autobusu, kaip dabar pamenu, trukdavo lyg amžiny-bę. Apskritai per visą vaikystę prie Baltijos jūros buvau gal tik kokius 3-4 kartus, bet tai ilgam įsirėžė mano atmintin.

Dabar jau su vaikais ir žmona atvyks-tame ir į Lietuvos pajūrį. Vasarą buvome Palangoje prie jūros, žmonai ir vaikams patiko. Tačiau Lietuvoje trūksta saulės. Dažnai lyja ir būna didelis vėjas. Majamyje

visada saulėta, tad pokyčiai jaučiasi. Prie gero priprasti labai lengva.

Prisipažinsiu, man nepakartojamą įspūdį palikote tada, kai po ledo ritulio turnyro rungtynių Klaipėdoje būria-vosi minios vaikų, norinčių su jumis nusifotografuoti, pabendrauti ir gauti autografą. Nė vienam neatsakėte, net ir tada, kai jus komandos atsto-vai kvietė į drabužinę, į pasitarimą. Tiesiog numojote ranka ir pasakėte: „Pasitarimas palauks, perduosite man, ką pasakė treneris.“ Iš kur tas gerumas ir paprastumas?

Tai turėtų būti kiekvieno profesiona-laus sportininko elementorius. Juk ne kas kitas, o žinomi ir visuomenei matomi žmonės turi rodyti tinkamą pavyzdį.

Aš niekada nesupratau tokių sporti-ninkų, kurie užriečia nosį, nenori duoti autografo ar nusifotografuoti su gerbėjais. Tai mūsų darbo dalis. Aš visada tai darau su malonumu, nes suprantu, kad kaž-kam tai gali teikti daug džiaugsmo ir net įkvėpti siekti sportinių aukštumų. Mes, sportininkai, nesame estrados princai ar primadonos, kad turėtume „įsivaizdinti“.

Kartą esate minėjęs, kad nuo vai-kystės visada norite būti pirmas ir tai kartais net atsisuka prieš jus – susier-zinate ir net į darbą paleidžiate kumš-čius. Net NHL pirmenybėse garsėjote kaip mušeika. Gal dabar, kai turite vaikams rodyti deramą pavyzdį, jau tapote ramesnis?

Stengiuosi toks būti, bet ne visada pavyksta (juokiasi). Kartais ir dabar, kai su draugais žaidžiu ledo ritulį, pagaunu save tokiose situacijose, kad įsiplieskia konfliktas. Kartais reikėtų ir patylėti, nes prikalbu nesąmonių. Toks jau esu – visa-da noriu būti pirmas. Niekada nenoriu pralaimėti. Nuo vaikystės savo emocijas išliedavau ant ledo – prispausdavau var-žovą prie bortelio. Dabar pastebiu, kad ir viena mano dukra, lankanti ledo ritulį, per treniruotes mėgsta stumdyti berniukus, būna gana agresyvi. Aš jai aiškinu, kad taip daryti negalima, o ji atsako: „Kitaip ledo ritulį žaisti neįdomu“.

Pamenu vieną liūdną ir juokingą isto-riją, kai NHL žvaigždės, geri draugai Gino Odjickas su Pavelu Bure vasarą atvyko pas mane į svečius ir aš juos vežiausi žvejoti.

Nors aš dabar gyve-nu Majamyje, tačiau žinau, kad mano ve-nomis teka lietuviškas kraujas ir visada pa-brėžiu, kad esu lietu-vis. Ir niekada nebūsiu rusas ar amerikietis.

172019 Nr. 3

SUGRĮŽIMAI

18

Kitą sezoną jie žaidė Niujorko „Islanders“, o aš – Pitsburgo „Penguins“ ekipoje. Vie-nose rungtynėse aš labai kietai sužaidžiau prieš vieną „Islanders“ jaunąją žvaigždę. Tada aš maniau, kad Gino Odjickas yra geras mano draugas, tačiau jis per tas rung-tynes pričiuožė prie manęs ir savo dideliu kumščiu trenkė į veidą, akyse net sužai-bavo. Aš tą patį vakarą skambinu Pavelui Bure ir sakau: „Kaip čia yra: aš vežiausi Odjicką pažvejoti, o jis mane muša.“ Tada aš supratau, kad draugų tiek pas mane, tiek pas jį ant ledo nėra.

Prisiminkite savo sportinio kelio pradžią. Kada pradėjote sportuoti? Kas nuvedė į pirmąją treniruotę? Pamenate ją?

Į mokyklą atėjo treneris Aleksejus Nikiforovas ir pakvietė mus sportuoti. Aš pats pirmas nuėjau į treniruotes. Vasarą treniruodavomės ant žemės, žaisdavome ir futbolą. Kai pirmą kartą reikėjo lipti ant ledo, maniau, kad bus sunku ir tuoj pat nugriūsiu. Tačiau nieko panašaus nebuvo  – iškart gerai sekėsi čiuožti. Treniravausi išties kantriai. Buvau užsispyręs – vaikystėje ant ledo praleisdavau vos ne visą dieną. Net naktimis ledas sapnuodavosi.

Kas norėjo, galėjo ateiti į treniruotes prieš pamokas – nuo 7 ryto, tad spėkite, ar daug vaikų susirinkdavo? Ateidavau tik aš ir Dainius Bauba. Mes tarpusavyje konkuruodavome ir vienas kitą stumda-vome į priekį. Patikėkite, keltis anksti ryte būdavo labai sudėtinga, kartais pamąstydavau: „Gal neiti, pamiegoti?“, bet sukąsdavau dantis ir lėkdavau į treniruotes. Mąstydavau: „Kaip čia praleisiu treniruotę, juk Dainius Bauba ateis ir bus už mane geresnis.“ Pamenu, kad buvo labai skaudu, kai jį anksčiau už mane pakvietė į žinomą Kijevo ko-mandą. Tada aš dar su didesniu pykčiu treniravausi ir siekiau savo tikslų.

Teko girdėti, kad vaikystėje Elek-trėnuose treniruodavotės ant už užšalusios kūdros ir net su draugais buvote įkritę į vandenį.

Tiksliau, įlūžo vienas draugas, o mes visi puolėme jį gelbėti. Man buvo gal 9-10 metų. Net nemokėjau plaukti, ta-čiau nebuvo laiko mąstyti, darėme vaikų grandinę, kišome pagalius ir traukėme

Pamenu, kad net pa-sikviesdavau draugą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį ir aš su malonumu klausyda-vausi lietuvių kalbos. Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės...

man sako: „Sėsk į galą ir tyliai sėdėk, mes tau parašysime teigiamą balą.“ Tėvynės ir lietuvių kalbos ilgesys buvo didžiulis.

Pamenu, kad net pasikviesdavau drau-gą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį ir aš su malonumu klausydavausi lietuvių kalbos. Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės...

Kai kurie žmonės ir dabar kalba, kad aš neva išdaviau Lietuvą ir atstovavau Rusijai, tačiau Lietuvoje man galimybių žaisti aukščiausio lygio ledo ritulį ir vė-liau dalyvauti olimpiadose nebuvo, tad, manau, tą patį būtų padaręs bet kuris vaikas, bet kuris sportininkas, į sportą žvelgiantis profesionaliai.

jį iš vandens. Galėjau ir pats nuskęsti, tačiau apie tai net nemąsčiau. Apie tą įvykį net laikraščiai rašė.

Vos 14-os išvykote į Rusiją tre-niruotis. 16-os jau žaidėte Sovietų S ą jun gos a uk šč ia usiosios ly gos Maskvos „Dinamo“ komandoje. Kaip tada paaug liui ten pavyko adaptuo-tis? Ilgėjotės Tėvynės ir draugų?

Oi, iš pradžių buvo labai sunku. Aš maniau, kad gerai moku rusų kalbą, tačiau atvykęs į Rusiją supratau, kad beveik jos nemoku. Atėjau į mokyklą ir

Gal ateityje planuojate grįžti gyventi į gimtąją Lietuvą?

Aš gyvenime jau esu pasimokęs ir niekada nesakau niekada. Tačiau dabar mano namai yra ten, kur gyvena mano šeima. Dabar gyvename Majamyje, o kur gyvensime ateityje – bus matyti. Gyvenimas juda į priekį ir vis keičiasi. Niekada nieko negali žinoti.

Pasakysiu taip: aš gimiau Lietuvoje, čia užaugau ir visada būsiu lietuvis. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau svetur, žaidžiau už kitų šalių rinktines, komandas. Nors ir turiu Amerikos pi-lietybę, paklaustas, kas toks esu, visada atsakau, kad aš esu lietuvis ir toks liksiu iki gyvenimo pabaigos.

Asmeninio archyvo nuotr.

SUGRĮŽIMAI

192019 Nr. 3

20

Sutikti gyvenime mylimą žmogų – likimo dovana ir didžiausia laimė. Kad poros

gyvenimas tęstųsi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai, daug kuo galime prisidėti patys.

Žurnalas „Psychology Today“ aprašė pagrindines priežastis, nuo kurių priklauso ilgas ir laimingas poros gyvenimas. „Jis turi teikti pasitenkinimą, būti stabilus ir seksualus“, – teigia dr. Barry W McCarthy. Druskininkuose įsikūręs „UPA Medea SPA“ centras dalijasi mokslininkų įvardintais fak-toriais, iliustruotomis idėjomis, kaip kurti ir puoselėti įsimylėjėlių laimę.

Mokslininkai nustatė, kad dalis šeimy-

„UPA Medea SPA“ raktas į laimingą poros gyvenimą: 7 patarimai

212019 Nr. 3

ninės laimės aplinkybių susiklosto istoriškai arba priklauso nuo aplinkos, kuriai mes patys negalime daryti įtakos. Tačiau pats drau-gystės procesas yra visiškai mūsų rankose. Svarbu, kad pagarba, intymumas ir pasiti-kėjimas su metais tik stiprėtų. Tai priklauso nuo abiejų pusių pastangų nuolat palaikyti pozityvius ir realistinius bendro gyvenimo lūkesčius bei jų siekti.

Dalijamės patarimais ir idėjomis, ką kiekvienas galime padaryti dėl kito ir taip nuolat stiprinti porą siejančius ryšius:

• Išmokite pasakyti, kai jums kažko trūksta. Nelaukite, kad antroji pusė antgam-tišku būdu atspės ir išpildys jūsų norus – bū-kite atviri ir kalbėkite apie tai, ko trokštate. Pavyzdžiui, „aš noriu, kad mes nuvyktume savaitgaliui į Druskininkus“, arba „norėčiau, kad pamasažuotum man nugarą“. Antroji pusė, tiksliai žinodama, ko partneris/-ė tiks-liai nori, džiaugsis galėdama jus nudžiuginti, pavyzdžiui, padovanoti SPA dovanų kuponą.

• Puoselėkite romantiką. Nuolat at-gaivinkite ankstyvos pažinties metu sukurtą idealizuotą meilės įvaizdį. Vakarienė prie žva-kių šviesos, lova su baldakimu ar pasivaikš-čiojimas pušyne susikibus už rankų – tegul tai niekada nedingsta iš jūsų gyvenimo. Idėja: už-sisakyti erdvų kambarį su baldakimu puošta lova „UPA Medea SPA“ korpuse su įskaičiuotu maitinimu sveiko maisto restorane – tai bus puiki proga praleisti romantišką savaitgalį.

• Būkite kartu. Leisdami laiką drauge stenkitės nenuskrieti mintimis kažkur toli. Kaip teigia psichologė dr. Judith S. Wallers-tein, kartais karjeros rūpesčiai ar ramybės neduodantys mokslai gali niekaip nedingti iš galvos, o galbūt nuolat esate įnikęs į išmanųjį telefoną, tačiau sąmoningai pagaukite save ir būkite dėmesingi savo artimui.

• Lavinkite humoro jausmą. Moks-lininkai apskaičiavo, kad poros, mokančios

kartu pasijuokti iš beviltiškų situacijų, dažniausiai į tokias nepatenka ir sugalvoja išeitį nepradėję pyktis. Ar žinote, kad humoro jausmas taip pat susijęs ir su gera savijau-ta? Idėja – tonizuojantis nugaros masažas „Energija“. Tai efektyvi ir maloni procedūra, atliekama naudojant natūralių aliejų mišinį su cinamono ir imbiero priedais. Masažas maloniai šildo ir atpalaiduoja kūną, mažina raumenų skausmus ir nuovargį. Po masažo nuslūgsta nerimas ir nervinė įtampa, pagerėja bendra savijauta.

• Kurkite pozityvias asociacijas. Pavyzdžiui, sutarkite, kad jei atostogų metu užklups blogas oras, nekelsite kojos iš lovos ir mėgausitės aistringu poilsiu. Pastebėsite, kad vos išvydus pirmus lietaus lašus kūnas ims kaisti. Nepatinka ruduo? Atšalus orams būtinai pasilepinsite mėgstamomis proce-dūromis drauge – tuomet nekantrausite sulaukti šio metų laiko. „UPA Medical SPA“ ir „UPA Medea SPA“ galite rinktis iš daugiau nei 100 SPA procedūrų ir paslaugų!

• Ilsėkitės! Nuovargis ir stresas veikia ne tik asmeninę fizinę bei psichologinę savijautą, bet ir tarpusavio santykius, todėl nenumokite į tai ranka. Drauge su savo pora ištrūkite iš miesto šurmulio savaitei ar bent savaitgaliui, pabūkite pušyne. Atsipalaiduoti itin padeda vandens procedūros, buvimas baseine ir pir-tyse. Idėja – „UPA Medea SPA“ centre sukurtas relaksuojantis kūno chiromasažas. Tai rytų filosofijos, europietiškų, rytietiškų masažo technikų bei amerikietiškos chiropraktikos sintezė. Jis sumažina raumenų įtampą, pagerina kraujotaką, raumenų tonusą, me-džiagų apykaitą. Po masažo jausitės pailsėję ir atsigavę.

• Mėgaukitės komfortu. Nors yra porų, kurios gerai jaučiasi ir palapinėje, tačiau išgyvenimo iššūkiai kartais ima varginti ir gadinti nuotaiką. Poilsis ypač komfortiškoje aplinkoje padės pamiršti buitį ir mėgautis vienas kito dėmesiu. Idėja – išsirinkite vieną iš „UPA Medea SPA“ programų su įskaičiuotu maitinimu, SPA procedūromis, apsilankymu baseino erdvėje, tuomet niekuo nereikės rūpintis, o visą dėmesį galėsite skirti vienas kitam.

Pabaigoje verta prisiminti dr. Barry W McCarthy aprašytą formulę, kad apie 30 proc. kylančių santykių iššūkių yra išsprendžiami, tarp 50 ir 60 proc. galima daryti įtaką, o su 10-20 proc., bet ne daugiau, sunkumų poroje reikia tiesiog susitaikyti. Puoselėdami neblės-tantį romantinį gyvenimą pamatysite, kad gerų emocijų apsuptyje daug lengviau priimti partnerį tokį, koks jis ar ji yra,ww bei išmokti džiaugtis visomis maloniomis gyvenimo smulkmenomis.

Laukiame Jūsų www.upa.lt

+370 313 59188

22

Civilizacijos patogumus įvertina po archajiškų žygių

232019 Nr. 3

Kartais Vakarų Lietuvos miškuose, pajūryje galima sutikti būrelį vyrų, kurie

atrodo lyg atkeliavę iš praeities: apsirengę senoviškais kuršiškais drabužiais, apsiavę naginėmis, apsiginklavę ietimis, kirviais, peiliais, skydais... Tai kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populia-rinimo klubo „Pilsots“ nariai leidžiasi į nuotykių kupiną žygį.

Jurga PETRONYTĖDeniso NIKITENKOS nuotraukos

24

„Pilsots“ nariai laikosi principo su-rengti bent po vieną žygį kiekvienu metų laiku. Sutartas žygis neatšaukiamas dėl oro sąlygų. Žygiuoja vyrai ir pliaupiant liūčiai, ir vėjams medžius lenkiant. At-šauktas gali būti tik žygis laivu, jeigu kyla audra, tačiau rekonstruktoriams yra tekę irkluoti ir per liūtis, ir per krušą, ir rimtą audrą atlaikyti.

„Visi išbandymai yra patirtis“, – moty-vuoja save ir bendražygius klubo lyderis Benas Šimkus.

Dauguma „Pilsots“ žygių būna teminiai ir turi tikslą ką nors išbandyti. Dažniausia orga-nizuojami žygiai ar išvykos, skirtos treniruo-tėms. „Treniruojamės taikliai svaidyti ietis į taikinius, kautis įvairiais šaltaisiais ginklais. Organizavome žygį siekdami apskaičiuoti, kiek laiko trunka įrengti stovyklavietę tuo metų laiku“, – pasakoja B. Šimkus.

Kartą, apsitaisę šarvais ir su ginklais, „Pilsots“ nariai žygiavo nuo Palangos iki Apuolės. „Rimberto kronikoje rašoma, kad kuršiai, kurie 854 metais pralaimėję šve-dams prie Gruobinios (kronikoje minimas Seeburg siejamas su Latvijos Gruobinia), su visa ginkluote kažkaip pasiekė kitus gynybos centrus, pavyzdžiui, Apuolę. At-kartodami kuršių pasitraukimą per dieną nuėjom 45 kilometrus. Buvo labai karšta ir tikrai labai sunku“, – prisiminė Benas.

Kartais vyrai surengia ir kulinarinių išvykų, kad lauko sąlygomis išrūkytų žuvį ar pasigamintų padažą mėsai iš miške surinktų bruknių, medaus. „Atrandame kitokius sko-nių derinius, apie kuriuos iki tol buvome tik skaitę. Į žygius neimame jokių šiuolaikiškai rūkytų gaminių ar gausiai sūdytos mėsos,

Paskutiniojo žygio per ledą metu „Pilsots“ nariai insceni-zavo situaciją, kad vienas iš bendražygių įlūžta į vandenį.

252019 Nr. 3

nes druska buvo nepigus produktas ir varto-jama labai saikingai“, – pažymi pašnekovas.

„Pilsots“ nariai buvo surengę ir krašto-tyrinę ekspediciją: žygiavo per provincijos kaimus ir bendravo su vietos senoliais, rinko folklorą. Kitą kartą vyrai turėjo atvykti į žygį išmokę naują dainą ir išmokyti kitus.

Išskirtinis „Pilsots“ žygis buvo, kai visi jo dalyviai buvo nukreipti skirtingais maršrutais (prieš tai patikrinus ar neturi telefonų). „Užduotis buvo kitos dienos vidurdienį susitikt visiems prie Įpilties mitologinio akmens. Naktį, užuot smagiai pasibuvę kartu, praleidom miegodami po vieną. Tai buvo netikėta ir įdomi patir-tis“, – kalbėjo Benas.

Ant ledo su naginėmisVienas iš tradicinių klubo „Pilsots“

žygių – žiemos žygis per užšalusias Kuršių marias, skirtas Karusės mūšiui atminti. Karusės kautynės vyko 1270 m. vasario 16 d. ant užšalusios Baltijos ledo. Tuomet kunigaikščio Traidenio vadovaujami vyrai tapo nemirtingi tautos atminty.

„Mums buvo labai įdomu, kaip turėjo jaustis žmonės, keliaujantys ilgą laiką ledu. Juk Baltijos ledas tai ne šiaip kokia užšalusi upė ar ežeras, apsuptas miškų. Nėra jokios

užuovėjos, visiška ledo dykuma. Slidu, žvar-bu, kažkur kariai turėjo pakeliui tuštintis, apeiti properšas (jei tokių buvo), galbūt ir laikytis žygio rikiuotės nesueinant visiems į vieną krūvą, kad nesudarytų didelio svo-rio vienoje vietoje (juk judėjo su rogėmis ir žirgais). Maitinosi jie greičiausiai tik šaltu maistu ir pan.

Paskutiniojo žygio per ledą metu „Pilsots“ nariai inscenizavo situaciją, kad vienas iš bendražygių įlūžta į van-denį. „Buvo smalsu, kaip tai atrodo, ar įmanoma po to tęsti žygį su šlapiais drabužiais, ar vilnoniai drabužiai saugo šilumą“, – tvirtino pašnekovas.

Į laivą – be kelnių„Mes esame vikingų periodo rekons-

truktoriai. Tad visi mūsų eksperimentai skirti patikrinti, savo kailiu patirti istorines, archeologines žinias.

Pavyzdžiui, pradėję žygius supratome, kad skydai ant laivų bortų yra tik ro-mantinis stereotipas. Jie taip galėjo būti uždėti nebent prieš kovą arba artėjant link kranto – kaip atpažinimo ženklai. Iš pradžių mes susidėjom skydus ant borto krašto, kaip ne sykį matėme filmuose ir paveiksluose, tačiau nuo bangų, drėgmės ir saulės skydai netruko susiraityti, odos atkibo ir jie buvo sugadinti.

Norėdami patys patirti, kaip jautėsi senovės kariai, sugalvojome leistis į žygį per užšalusias Kuršių ma-rias su naginėmis ir manta. Taip gimė žygio tradicija, kuri tęsiasi jau gal aštuone-rius metus.

GYVENIMO BŪDAS

26

Stebėjomės viename manuskripte pa-matę, kad vikingai pavaizduoti lipantys iš laivų tik su marškiniais, be kelnių. Po pirmų kelionių laivu įsitikinome, kad tokia apranga yra patogiausia, nes dažnai tenka iššokti iš laivo, bristi iki kranto, be to, ilgai irkluojant pratrini kelnes į suolą“, – apie žygių patirtis pasakojo B. Šimkus.

Žiemos žygiai – maloniausiAnot pašnekovo, kiekvienu metų laiku

„Pilsots“ žygiai yra išskirtiniai. Vasarą vyrai žygiuoja ilgus atstumus, po keliasdešimt kilometrų. „Vasarą galime ilgiau žygiuoti, nes nereikia stovyklavietės tokios kaip žiemą ir didelio laužo. Paradoksas, tačiau vasarą žygiuojant drabužiai sušlampa nuo prakaito ir naktį neretai sušąlame labiau nei žiemą“, – tvirtina Benas.

Patys nemaloniausi, anot B. Šimkaus, yra vėlyvo rudens arba ankstyvo pavasario žygiai, kai viskas šlapia, šalta, nėra lapų, lietus krenta kiaurai net ir miške, vanduo visur pakilęs ir t. t.

„Žiemą, kai anksti temsta, žygiuojame trumpai, nes reikia daug laiko stovyklavie-tei įrengti. Žiemos žygiai – gana malonūs.

Sniegas – tai ne vanduo. Jie ypatingi tuo, kad dienos trumpos ir yra šalta. Todėl ke-liaujant be modernių miegmaišių būtinas laužas. O jei vėjuota, tai ir kažkoks būstas ar bent sienelė nuo vėjo. Dar blogiau, jei žiema šilta ir protarpiais lyja ar krinta šlapdriba. Tada reikalingas būstas su stogu. Reikia džiovinti daiktus, kad kitą dieną galėtum juos naudoti. O tai – ne taip paprasta.

Šie žygiai leidžia suprasti, kad žmogus yra gana atsparus pa-daras, viskas priklauso tik nuo išsikeltos komforto kartelės.

272019 Nr. 3

Žmonėms sumigus kažkas turi bu-dėti, laužą kūrenti, daiktus saugoti, kad nesudegtų. Laikrodžių nenešiojam, todėl budinčiam žmogui tenka vadovautis nuojauta arba kitaip matuoti laiką, kada žadinti kolegą, kad pakeistų“, – dėstė re-konstruktorių žygio subtilybes B. Šimkus.

Miego ypatumai„Esame patyrę visokių nuostolių, kai

žygio budėtojas, pervertinęs jėgas, užmiega, o laužas įsidega ir apdegina kokius autus ar užtiesalus. Todėl dabar įrengdami guolį nepa-liekame vietos vienam žmogui. Jo užtiesalą ir kailius pasikloti panaudojame bendram guoliui – kad nekiltų pagunda įsipatoginti. Nes įsipatoginęs netrunki prigulti, o prigulęs – užmigti“, – pasakojo B. Šimkus.

Žygeiviai, anot pašnekovo, žiemą miega susispaudę vienas prie kito. O kitoje laužo pusėje iš šakų pastatoma šilumą atspindinti sienelė. Taip taupomos malkos ir efektyviau naudojamas laužas. „Miegant ant šaltos že-mės svarbu susikrauti pakankamą eglišakių sluoksnį, kad avikailiai, ant kurių miegame,

nesiliestų prie žemės. Kitaip jie įmirks ir sušal-si bei sušlapsi“, – tęsė pasakojimą pašnekovas.

Lašiniai – ne tik maistuiĮsirengę stovyklavietę rekonstruktoriai

pirmiausia pavalgo, o tada, sėdėdami prie

ugnies ir džiovindamiesi šlapią apavą ar kitus daiktus, tvarko savo ginklus.

„Kirviai, kalavijai, ietys, peiliai – viskas rūdija. Todėl vakare yra proga nuvalyti rūdis ir švarų ginklą ištepti riebalais, pavyzdžiui, lašinių gabalėliu. Taip jie mažiau pritraukia

GYVENIMO BŪDAS

GYVENIMO BŪDAS

28

drėgmės. Apskritai tiek prieš žygį, tiek po jo visi ginklai ir odinės detalės: diržai, skydų oda, kapšeliai ir krepšeliai, makštys ir apavas yra labai gerai sutepami riebalais.

Žygiuodami dėvime nagines, kurios yra vos vienas sluoksnelis odos. Jei oda sausa, tai vos padėjęs koją ant sniego netrunki pa-justi, kaip drėgsta nuo šalto vandens kojinės. Riebus apavas padeda ilgiau išlaikyti kojas sausas. O vėliau, kai nuo ilgo ėjimo kraujo-taka yra aktyvi, tai ir sudrėkus kojoms šalčio nejauti“, – lašinių pranašumus atskleidė pašnekovas.

Žiemą vakarodami prie laužo vyrai geria karštą naminį alų su medumi arba be jo, arba pašildytą naminį midų. Pasak B. Šimkaus, tai yra istoriškai žinomi šaltojo meto gėrimai.

Pajusti protėvių būsenasPaklaustas, kokią žygiuose įgytą patirtį

rekonstruktoriai vertina labiausiai, Benas tvirtino, jog pirmiausia tokie žygiai ugdo at-sparumą gamtinėms sąlygoms, šalčiui ar ki-tiems nepatogumams. „Naujokams atrodo keista ir nesuvokiama, kai sužino, kad žygis bus esant 25 laipsnių šalčiui su nakvyne, be jokios palapinės, pasikloti naudojamas tik avikailis, o užsikloti – tik vilnonis audinys. Mūsų laikais, kada be miegmaišių ir purška-lų nuo uodų retas kuris eina miškan, dažnai tokie mūsų išėjimai suvokiami vos ne kaip išgyvenimo gamtoje pratybos.

Kadangi dirbu kariuomenėje, galiu pasakyt, kad šauktiniams organizuojamos išgyvenimo pratybos tikrai sudaro geresnes

sąlygas išbūti gamtoje nei mes patiriame. Ta-čiau praleidę daugiau laiko miškuose imame visai kitaip vertinti gamtą ir jos išdaigas. Tokie žygiai – ne tik geras ekipuotės išbandymas, bet ir poreikių kartelę gerai nuleidžia. Po jų namuose lova atrodo minkštesnė ir vonia karštesnė, ir maistas skanesnis. Kuo dažniau patiri tokius archajiškus išbandymus – tuo labiau įvertini civilizacijos patogumus“, – svarstė B. Šimkus.

Pašnekovas priminė, kad mūsų protė-viai gyveno namuose su ugniakuru viduje, be krosnies, be langų arba tik su mažomis angomis be stiklo. „Jų kasdienis gyvenimas dabar mums primintų žygio sąlygas. Tad šie žygiai leidžia suprasti, kad žmogus yra gana atsparus padaras, viskas priklauso tik nuo išsikeltos komforto kartelės.

Mūsų išėjimas į miškus – tai savotiškas pasibuvimas senovinėje aplinkoje, susi-kuriant atmosferą, leidžiančią įsijausti į protėvių būsenas. Tada ir daina skamba autentiškiau, ir kalbos kitokios. Tada ir pa-dainuojam, pažaidžiam visokių žaidimų, pa-sitreniruojam ar tiesiog kitaip leidžiam laiką niekieno neįpareigoti. Pagaliau tai yra gera proga vyrams pabūti vyriškoje kompanijoje, pailsėti nuo kasdienybės. Panašiai kaip kiti vyrai traukia žvejoti, medžioti ar dar kažką veikti. Dažniau žygiuojantieji tampa geres-niais draugais. Buvimas gamtoje be jokių pašalinių trikdžių suartina. Bendra patirtis, gimsta bendros istorijos, atsiranda kitoks ryšys“, – kalbėjo klubo „Pilsots“ vadovas.

Žygiuodami dėvime nagines, kurios yra vos vienas sluoksnelis odos. Jei oda bus sausa, tai, tik padėjęs koją ant sniego, netrunki pajusti, kaip drėgsta nuo šalto vandens kojinės.

292019 Nr. 3

Baltijos prospekte, šalia prekybos centro „Grandus“, kyla vienas didžiausių šiuo

metu statomų daugiabučių namų kvartalų „Baltijos terasos“.

Tai keturi aukštos kokybės A energinės klasės daugiabučiai, kuriuose suprojek-tuoti vieno, dviejų ir trijų kambarių butai. Pastatai – septynių aukštų, juose įrengti greitaeigiai liftai. Visuose butuose supro-jektuoti erdvūs, nuo 3,85 kv.m iki 5,6 kv.m, įstiklinti balkonai arba terasos.

Iš viso bus pastatyta 180 butų, numaty-ti sandėliukai rūsyje, per 200 automobilių stovėjimo vietų kieme ir požeminėje aikš-telėje. Bus pasirūpinta ir elektromobilių įkrovimo stotelėmis.

Sklypas bus aptvertas, įvažiuoti į jį bus galima pro pakeliamąjį užkardą. Teritorija bus apželdinta, nutiesti pėsčiųjų takai, kieme įrengta vaikų žaidimų aikštelė.

Šalia naujojo kvartalo veikia net penki prekybos centrai, mokyklos ir darželiai pasiekiami pėsčiomis, netoliese ir Naujoji Smiltynės perkėla.

Šiuolaikiški šildymo sprendimai„Baltijos terasose“ įrengiama centrinė

kolektorinė šildymo sistema, prijungta prie miesto šilumos tinklų, su individu-liais temperatūros reguliavimo ir apskai-tos prietaisais. Dar neįprasta naujiena daugiabučiuose – butai bus šildomi ne radiatoriais, bet po grindimis išvedžiota sistema.

Anksčiau šiltos grindys buvo pra-bangos rodiklis, dabar tai tampa naująja modernaus gyvenimo norma, kuri įgy-vendinama ir daugiabučiuose. Grindinis šildymas taupo vietą, nereikia valyti radiatorių ir derinti prie jų interjero, nėra jokių apribojimų, kaip erdvėje komponuoti baldus, taupoma energija (reikia palaikyti žemesnę temperatūrą), o svarbiausia – tai higieniškas, sveikesnis ir itin komfortiškas šildymo būdas.

Kartu su puikia namo šilumos izolia-cija ir kokybiškais langais toks šildymas leidžia tikėtis ir labai mažų eksploatacinių sąnaudų.

Populiarumas viršijo lūkesčiusŠiuo metu statomas penktas pirmojo

namo aukštas, o butų pardavimas jau įsibėgėjo. Minėtame name jau rezervuota daugiau negu trečdalis butų.

Kvartalą vysto UAB „Klaibuta“ – jau kelis dešimtmečius sėkmingai veikianti uostamiesčio statybos įmonė, taip pat valdanti įvairų nekilnojamąjį turtą ir vystanti kitus projektus Vakarų Lietu-voje. Įmonė yra atestuota ir turi teisę būti ypatingų statinių statybos rangovu.

Statybose talkina ir kitos žinomos, patyrusios bei patikimos bendrovės – UAB „Klaipėdos monolitas“, UAB „Ran-ga“ ir kt.

Atiduodant eksploatuoti pirmąjį namą jau bus pakloti takai, paruoštos automobilių stovėjimo vietos ir sutvar-kyta visa kita aplinka, kad pirmieji nau-jakuriai nepatirtų jokių nepatogumų dėl toliau vykstančių statybų.

Daugiau informacijos apie projektą – www.BaltijosTerasos.lt

Klaipėdoje – naujos kartos daugiabučiai

30

Natūralumu grįstas laikas sau

Kai šiuolaikiniame pasau-lyje tiek daug netikrumo, savotiškos apgaulės, be-

reikalingo trūkumų maskavimo, vis stipriau norisi nusimesti mus varžančias kaukes, sulaužyti įsiša-knijusius stereotipus ir apsigobti natūralumo šydu.

312019 Nr. 3

Dažniausiai toks noras kyla tuomet, kai po ilgų darbo valandų, namų ruošos ir minčių, nebetelpančių galvoje, nejučia į nugarą baksnoti ima nuovargis, stresas, apie save primena nusilpusi imuninė sistema. O kur dar artėjanti kalėdinių dovanų karštinė, lydima žvarbaus vėjo, kiaurai merkiančio lietaus ir nuolat var-vančios nosies. Rodos, čia nieko naujo, tikra rudens pabaigos idilė. Tik kaip stip-riai tuomet kūnas ima trokšti poilsio, atostogų, šeimos artumo ir jaukumo. Be kita ko, vis dažniau atklysta ir mintis – gal pagaliau laikas skirti dėmesio sau ir savo sveikatai?

Natūralumo žavesys Lietuvos kurortuoseSveikatos toli ieškoti nereikia – mūsų

šalis, garsėjanti savo natūraliais mine-ralinio vandens šaltiniais ir gydomuoju durpiniu purvu, jau kurį laiką vilioja ne tik lietuvius, bet ir užsienio svečius. Vis dažniau, norėdami pabėgti nuo didžiųjų miestų šurmulio, žmonės renkasi tyrą ramybę Lietuvos kurortuose. Druski-ninkai ir Birštonas – bene labiausiai žavintys Lietuvos miesteliai, pastaruoju metu susilaukiantys itin didelio susido-mėjimo.

Pirmasis sąlytis su gamta – natūra-lūs kurortuose trykštantys mineralinio vandens šaltiniai, skirti ne tik atsigai-vinti ir taip savo organizmą papildyti įvairiais mineralais. Šis gydomųjų savy-bių turintis natūralus vanduo naudoja-mas įvairiose procedūrose, pavyzdžiui, sūkurinėse ar perlinėse voniose. Van-dens srovei švelniai masažuojant kūną, gerinama kraujotaka, atpalaiduojami raumenys, malšinamas nugaros, sąna-rių skausmas, šalin vejamas ir stresas.

Procedūrų metu galima rinktis ir įvai-rius natūralių eterinių aliejų priedus – čiobrelių, eukaliptų, levandų, kėnių, ozono, pušų, valerijonų, dilgėlių, – dar efektyviau padeda įveikti nuovargį, ge-rina nuotaiką ir bendrą savijautą.

Dar vienas natūralus g ydomasis veiksnys – durpinis purvas, jis procedū-rose naudojamas vienas (įvyniojimams) arba maišomas su mineraliniu vandeniu. Šių dviejų natūralių gamtinių veiksnių derinys – išties unikalus: gerina kraujo-taką ir limfos apytaką, didina deguonies įsisavinimą, mažina uždegiminius pro-cesus, skausmą, pasižymi antibakteriniu poveikiu, šalina iš organizmo toksinus, stiprina imunitetą, teigiamai veikia cen-trinės nervų sistemos funkciją, pasižymi kitomis sveikatinančiomis savybėmis.

Natūralumas, šimtmečius slypintis giliai mūsų žemės gelmėse, teikia mums ypatingą dovaną, kuri užtikrina puikią savijautą, atpalaiduoja, stiprina ir lei-džia mėgautis gyvenimo malonumais. Atsigręžkite į save ir pasirūpinkite savo sveikata. Kas kitas, jei ne jūs?

Dovana ir sau, ir kitiemsTik nuo mūsų pačių priklauso, ar

atšalus orams panirsime į melancholiją, ar, nusimetę kasdienių darbų naštą,

leisime sau pasimėgauti kapsinčiais rudens lašais ir artėjančiais žiemos spei-gais. Šaltasis metų laikas puikiai tinka atsipalaidavimui, natūralios gamtos šaltinių paieškoms ir poilsiui su šeima.

Puikia savijauta džiugu apdovanoti ne tik save, bet ir savo artimuosius, tad, artėjant kalėdinių dovanų paieškoms, verta pasvarstyti apie dovaną, kuri nudžiugins kiekvieną, tačiau tuo pat metu bus šilta ir asmeniška – sveikata ir poilsis yra tai, kas neturi amžiaus ribos, tinka tiek moterims, tiek vyrams, aktualu bet kurios profesijos atstovams. Poilsis „Eglės sanatorijoje“ garantuoja natūralumu grįstas sveikatinančias pro-cedūras užburiančios gamtos apsuptyje. Čia į kiekvieną žmogų žiūrima kaip į nedalomą visumą, naudojami šimtme-čius kurortą garsinę natūralūs veiks-niai – mineralinis vanduo ir gydomasis purvas, kurie derinami su moderniomis šiuolaikinėmis technologijomis, ino-vatyvia įranga, taip pat kineziterapija, psichoterapija ir dar daugeliu kitų – tai sukuria galimybes visapusiškai sveika-tinti organizmą.

Atvėsus orams, skirkite dėmesio sau ir savo sveikatai, sustiprinkite imuninę sistemą ir išsivaduokite iš varginančio streso gniaužtų, o artėjant šventiniam laikotarpiui padovanokite sveikatą sau ir savo artimiesiems.

32

Kodėl kartais verta iškišti liežuvį,

arba Apie ajurvedines atostogasRolanda Lu

Viktorijos VAIŠVILAITĖS-SKIRUTIENĖS ir asmeninio albumo nuotraukos

332019 Nr. 3

Jeigu iškištume liežuvį ajur-vedos daktarui, jis tikrai nesupyktų, o pasakytų apie

jus daug vertingų dalykų. Pavyz-džiui, ką valgote, kaip miegate. Arba, kad esate persidirbęs (ir prisidirbęs!) tiek, kad nebemato-te gyvenime paties gyvenimo. O jei daktaras dar paklausytų jūsų pulso!

Su tikrais ajurvedos daktarais, kurie iš pulso nusako likimą, o iš liežuvio – kur kišti jo nedera, kurie pašnabžda slaptus lieknėjimo ir geros savijautos receptus, teko ir man susipažinti ajurvedinių ato-stogų metu.

Nes grožis, jaunystė, gera savijauta – tarsi burtažodžiai, kurie veikia kiekvieną moterį. O jeigu dar prie viso to pridėsime lieknėjančias apimtis ir visa tai – egzotiško-je šalyje, kur šilta, žalia, jauki aplinka, daug saulėje sunokusių vaisių ir atvirų šypsenų?!

Kai pirmą kartą išgirdau apie ajur-vedą ir šio 5 000 metų tradicijas puo-

selėjančio mokslo galimybes paprastais žemiškais būdais subalansuoti dvasios ir kūno netobulumus, pagerinti savijau-tą – iš karto ėmiau svajoti apie tokias atostogas.

Ir štai šį rudenį drauge su 10 „Lai-mingų moterų“ išskridau į Indijos pietus, Keralos valstiją, kur prie Arabijos jūros apstu ajurvedinių centrų, siūlančių ne tik įprastas, bet ir gana egzotiškas ajurvedines procedūras.

Norėdama patirti tikrą civilizacijos dar nereformuotą ajurvedinį gydymą, ieškojau tokios vietos, kurioje iki šiolei būtų laiko-masi senųjų tradicijų.

Ir radau! Tai – dr. Franklino pančakar-mos institutas ir tyrimų centras, įsikūręs Čovaros miestelyje netoli Trivandrumo (Pietų Indija), ant Arabijos jūros kranto.

Centro ištakos siekia 400 metų, kai dr. Franklino giminaičiai, turintys ajurvedinį išsilavinimą, pradėjo gydyti vietinius gyventojus. Nuo kitų ajurvedos centrų jis skiriasi ne tik tuo, kad jame praktikuoja-mas autentiškas ajurvedinis gydymas su išlikusiomis egzotiškomis procedūromis, bet ir tuo, kad tai – labiau gydykla, ligoninė,

o ne SPA, kurių, pasivadinusių klinikomis, apstu Indijoje.

Tai kas ta pančakarma?Dantis valome, kūną prausiame, tačiau

žmogus – ne vien tik tai, ką mato akys. Visa, ką metų metus krauname į save – ne tik maistas, bet ir stresas, emocijos, niekur nedingsta, lieka mūsų viduje. Ir, jei nenori-me prisišaukti ligų ar ankstyvos senatvės, tai reikia kažkaip pašalinti.

Pirmą kartą tą keistą žodį – pančakar-ma  – išgirdau iš vieno pažįstamo, kuris nuvažiavęs į Indiją nusprendė išbandyti ajurvedinį gydymą, nes labai norėjo numesti svorio ir atsikratyti negalavimų. Buvo toks rubuilis vyrukas, grįžo lieknas ir švytintis.

Man buvo labai smalsu, kaipgi jis tuos kilogramus pametė ir taip žavingai atsinaujino! Pasakojo jis „dyvų dyvus“ (tuomet man taip atrodė), klausiausi akis išpūtusi.

Pamenu, prajuokino pats žodis panča-karma, nesgi atrodė, kuo čia dėta ta karma, jeigu kalbama apie organizmo išvalymą?! O „panča“ man priminė aukštaitišką žodį, kuriuo vadina kojines – „pančiaka“.

GYVENIMO BŪDAS

34

Vis dėlto karma minima ne šiaip sau: iš sanskrito kalbos išvertus karma reiškia darbą. Patyrusi pančakarmą supratau, kad tai tikrai rimtas darbas ir pacientams, ir terapeutams.

Neįsivaizduoju, kaip tokį visapusišką detoksikacinį procesą galima būtų suor-ganizuoti Lietuvoje. Nei tokios drėgmės bei šilumos, nei litrais pilamo aliejaus, nei tokių specialistų ir jautraus požiūrio į žmogų savo šalyje neteko patirti. Tam, kad pančakarma vyktų harmoningai, būtinas visiškas atsijungimas nuo įprasto pasaulio reikalų, o Indija tam labai tinka: namo nepriskambinėsi, internetas irgi ne visuomet greitas…

Be to, atliekant pančakarmos procedū-ras pacientas tikrai turi pasišvęsti sau ir tam, kas su juo vyks, nes ne visi procesai būna malonūs. O ir kasdienės procedūros (masažai, aplikacijos ir kt.) užima nemažai laiko – per 4 valandas. Praktiškai visą dieną – tik darbas!

Dėlės kraujo nesiurbėTradicinės pančakarmos metu atlie-

kami penki veiksmai: vamana (vėmimas, kurį sukelia pienas su įvairiomis žolė-mis),  virečana  (žarnyno valymas),  nasi-ja  (nosies ertmės, veido daubų, kaktos plovimas), vasthi arba nasti (klizmos), rak-ta mokša  (kraujo nuleidimas naudojant dėles).

Neišsigąskite, šiuolaikinė ajurveda jau nebesilaiko didžiosios dalies pančakarmai būdingų veiksmų, prisitaikydama prie žmonių, kurie atvyksta iš Vakarų, porei-kių ir kuriems kai kurios procedūros gali atrodyti drastiškos.

Tad ir mums, nors buvome tradicinės ajurvedos gydykloje, dėlės kraujo nesiurbė. Tačiau ir be jų pakako egzotikos, pavyz-džiui, kaitinimasis labai specifinėje indiš-koje garų pirtyje, akių plovinas ghi sviestu, ausų valymas žolių dūmais, kuriuos pūtė per vamzdelį ir kt.

Pančakarma susideda  iš trijų sta-dijų:  organizmo paruošimo, valymo ir atstatymo. Detoksikuojamas organizmas gražėja, jaunėja. Tai – „pašalinis“ ir labai malonus pančakarmos poveikis…

Tik atvykusias į pančakarmos centrą mus pasitiko maloniai besišypsantis ad-ministratorius – ne su duona ir druska, o šviežiai spaustomis ananasų sultimis. Jis smulkiai nupasakojo gydymo eigą, tvar-karaštį, aprodė, kur maitinsimės, kur bus atliekami masažai ir procedūros.

cAkių plovimas ghi sviestu, ausų valymas žolių dūmais ir kitos įdo-mios procedūros palieka neišdil-domus įspūdžius.

„Dabar išgeriate vaistus ir greitai bė-gate į savo kambarį. Po to kas pusvalandį geriate karštą van-denį ir maždaug už valandos TAI turi prasidėti! Kol į tuale-tą nenueisit 5 kartus, negausit pietų“, – kikeno.

352019 Nr. 3

priemaišos. Indijoje jis naudojamas ne tik maisto gamyboje, bet ir gydomaisiais tiks-lais: jo yra daugelyje ajurvedinių preparatų, o detoksikacijos metu ghi naudojamas organizmui suminkštinti, kad toksinai lengviau atliptų nuo žarnų sienelių ir pasišalintų.

Taigi, jau nuo antros dienos iš ryto gėrėme ne kavą (jos, beje, visos detok-sikacijos metu tenka atsisakyti, kaip ir gyvulinės kilmės produktų, alkoholio, rūkymo), o po pusę stiklinaitės šilto ghi sviesto, užsikąsdamos citrina. „Kaip tekila“, – bandėme juokauti tarpusavyje, rydamos šiltus riebalus, pasiraukydamos, bet šventai tikėdamos, kad tai – mūsų sveikatos ir grožio labui.

Antrąją viešnagės pančakarmos centre dieną „paragavome“ ajurvedinių masažų, vieno trukmė – apie 3 val. Mus tepė įvai-riais aliejais, žolių milteliais, mušė karštais žolių ryšulėliais, vėl aliejais, masažavo veidą, plaukus, vartė kaip čeburekus – ant pilvo, šonų, nugaros. Sunku patikėt, bet tokio masažo metu kelis kartus saldžiai numigau!

Prisipažinsiu – pirmą kartą taip ilgai negėriau kavos (10 dienų), todėl pirmąsias dienas šiek tiek skaudėjo galvą. Bet buvau laiminga.

Tris ghi periodo dienas teko susilaikyti ir nuo skanesnio maisto. Be jau minėtų šiltų riebalų vietoje pusryčių, per pietus

Nuo pirmos iki paskutinės akimirkos buvome apsuptos dėmesiu ir jautėmės tarsi atsidūrusios mums artimoje šeimoje. Regis, visi – nuo kambarių tvarkytojo iki masažuo-tojų – žinojo kiekvieną mūsų dienos žingsnį, supratingai šypsojosi, vadino vardais.

Kitą rytą vyko pirmoji konsultacija pas dr. Sony. Jis daug klausinėjo apie gy-venimo būdą, įpročius, veiklą, sapnus, skonius, pojūčius ir t. t. Matavo pulsą, spaudimą, svorį, ūgį, tyrinėjo liežuvį. Kažką kruopščiai rašėsi į storą sąsiuvinį.

Nustatė pr ig imtinę došą i r kas šiuo metu išderinta. Remdamasis šia diagnoze paskyrė procedūras, ajurve-dinius preparatus, maistą, kurį galima valgyti, o nuo kurio derėtų susilaiky-ti. Gydytojo dėmesio sulaukdavome kiekvieną dieną: prieš procedūras jis matuodavo spaudimą, klausinėdavo, kaip jaučiamės.

Vegetarinis, beje, labai skanus maistas būdavo patiekiamas jaukiame ajurvedinia-me restorane. Tačiau iki tol mūsų laukė šioks toks išbandymas, dėl kurio, tiesą sakant, ir atvykome iš taip toli…

Detoksikacijos pradžia – ghi periodasJei dar neteko girdėti, ghi – tai lydytas,

išvalytas sviestas, iš kurio kaitinimo metu pašalinamas kazeinas ir kitos baltyminės

GYVENIMO BŪDAS

ir vakare gaudavome tik vandenyje virtos ryžių sriubos be druskos ir mažutį dubenėlį virtų daržovių. Atrodė dieviškai skanu, kai esi alkanas. Beje, irgi seniai nepatirtas jausmas…

Tokia detoksikacinė dieta truko tik tris dienas, o dienotvarkė atrodė taip: ryte joga, ghi sviestas vietoj pusryčių, šilta imbierinė arbata alkiui malšinti, pietums ir vakarienei – ryžių sriuba su virtomis daržovėmis. Daug masažų. Daug aliejaus – pilve, ant kūno, plau-kuose. Vakare – „šopingas“. O kaipgi moterys be jo?!

Ghi periodo dienomis atėjus į restoraną kiti valgantieji pakeldavo akis nuo skanių ajurvedinių patiekalų, gundančiai pūp-sančių mangų, ananasų, vynuogių lėkščių, draugiškai šypsodavosi ir klausdavo: „Ghi periodas?“ Išgirdę „taip“ užjaučiamai link-čiojo galvomis ir linkėjo sėkmės.

Ilgai laukta apsivalymo dienaIr štai atėjo ta ypatingoji „purgation“

diena, kuriai taip kantriai ruošėmės ger-damos ghi sviestą ir valgydamos bedruskę, vandenyje virtą ryžių sriubą!

„Today is purgation day!“ – nuo pat ankstyvo ryto kaip susitarę kartojo gy-dytojai, seselės, masažuotojos, kambarių tvarkytojai, restorano padavėjai.

36

Ir draugiškai tapšnodami per petį, šypsojosi. Jautėmės ypatingos, tik nežino-jome, kodėl. Ir nenutuokėme, kas slepiasi po tomis šelmiškomis šypsenomis.

Regis, visas resortas šventė kažkokią vietinę šventę, kuri kėlė šypsenas, džiaugs-mą ir skatino mumis labiau rūpintis, rodyti dar daugiau dėmesio.

Pliaupiant musoniniam lietui masa-žuotojos kiekvieną už parankės vedė pas gydytojus tikrinti spaudimo. Po to – 20 min. aliejinis masažas ir... garų pirtis.

Kai pamačiau garų pirties įrenginį, pir-mas įspūdis buvo, kad tai kažkoks slaptas kankinimo būdas! Juokais paklausiau, ar tai nėra pavojinga. Masažuotoja Prosena paslap-tingai šypsojosi ir kartojo: „Okay, okay…“

Garų kubile, iškišusi tik galvą, pabuvau 10 min. Aliejuotu kūnu žliaugė prakaitas.

Po to atėjome į ghi patalpą – ten, kur tris dienas rinkomės pusryčiauti. Daktaras Ravi vis pajuokaudamas informavo apie „purgation“ eigą.

„Dabar išgeriate vaistus ir greitai bė-gate į savo kambarį. Po to kas pusvalandį geriate karštą vandenį ir maždaug už

valandos TAI turi prasidėti! Kol į tualetą nenueisit 5 kartus, negausit pietų“, – ki-keno. Ir tai buvo tiesa.

Pasirodo, ir visą dieną niekur nereikėjo eiti. Net pietus atnešė į kambarį, o mūsų didysis darbas buvo – valytis… Turbūt su-pratote, kad po trijų dienų dietos augali-niais vaistais buvo sukeltas viduriavimas.

Nors procesas nelabai romantiškas, dėmesys mums buvo lyg būtume Bolivu-do žvaigždės. Net kelis kartus mus lankė daktaras su sesele, rūpestingai klausinė-damas, kaip jaučiamės.

Po to barmenas iš restorano atnešė į kambarį pietus – jau „pamėgtos“ bedrus-kės ryžių sriubos ir mažą dubenėlį virtų daržovių. Po valandos seselė vėl teiravosi apie savijautą, o barmenas iškilmingai į kambarį įnešė citrinų arbatą – kad at-gautume jėgas.

Vakare susirinkusios draugėn reziu-muoti „purgation day“ rezultatų jautė-mės kupinos energijos ir lengvos kaip plaštakės.

Bet svarbiausia – „purgation day“ mus dar labiau suvienijo! Pasirodo, bendros patirtys ir mažos paslaptys – tarsi vita-minai, nuo kurių veidai pražysta šypse-nomis, o į namus skrieja emocijų kupinos žinutės: „Mes laimingos!“

Jau nuo antros dienos iš ryto gėrėme ne kavą, o po pusę stiklinaitės šilto ghi sviesto, užsi-kąsdamos citrina.

GYVENIMO BŪDAS

c „Pančakarma iš tiesų duoda puikų startą keisti gyvenimo būdą ir mąstymą“, – sako Rolanda Lu (nuotraukoje antra iš dešinės).

372019 Nr. 3

Per dvi savaites – minus 4 kgAjurvedinės atostogos truko tik dvi savaites, o per tą laiką

tiek daug visko įvyko! Tai, ką patyrėme, buvo kažkas absoliučiai naujo ir unikalaus.

Atliekant kai kurias procedūras man teko nugalėti ir baimės jausmą. Ypač kai darė akių procedūrą su ghi sviestu arba per vamzdelį, įstatytą į ausį, pūtė šiltus dūmus, išgaunamus deginant vaistažoles ant anglių.

O tas jausmas, kai guli ant medinio masažinio stalo, po masažo greitai transformuoto į negilią vonią, o dvi moterys variniais arbatinukais tave laisto šiltu medicininu vandeniu! Jaučiausi kaip lingamas, ant kurio šventų ritualų metu pila kokosų pieną, aliejų ir dar viską, ko mano vakarietiškas protas nesugeba suvokti.

Šios kelionės metu atradome viena kitą, moterišką bendrystę, kuriai įsiplieksti nereikia jokių specialių praktikų – pakanka tik būti tuo, kuo esame, ir ten, kur esame, šiek tiek mažiau galvoti ir daugiau būti, mėgautis šiluma, paprastu, tačiau labai skaniu maistu, masažais ir (kaipgi be to?!) „šopingu“!

Beje, visos kartu praradome 15 kilogramų. Vienos moters pasiektas svorio kritimo rekordas – 4 kg per dvi savaites.

Bet jie, regis, persikraustė į lagaminus, kurie tiek pasunkėjo, jog reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad juos uždarytum ir nevir-šytum leistino bagažo limito!

Kokios išvados po tokių egzotiškų atostogų? Saiko jausmas tikrai padeda geriau jaustis, o kad būčiau soti

maisto iš tiesų reikia labai nedaug. Įsitikinau, jog puikiausiai galiu apsieiti be kavos, druskos, cukraus, pieno produktų. Ir dar labiau pamilau jogą, kuri yra neatsiejama pančakarmos dalis.

Išvaliusi organizmą tikrai jaučiuosi žymiai geriau, o svarbiau-sia – lengviau! Daugiau energijos, pagerėjo lankstumas, nustojo skaudėti nugarą.

Pančakarma iš tiesų duoda puikų startą keisti gyvenimo būdą ir mąstymą. Nes tik nuo jo ir trupučio valios priklauso, ar kasdienybė vėl nepriaugins kilogramų, į valgiaraštį nesugrąžins šokoladukų ir nepraris noro gyventi kitaip.

Darnoje su savimi ir pasauliu, atsakingai pasirenkant, ką dėti į burną, ką galvoti, ką jausti, ką priimti, o ko atsisakyti…

Daugiau informacijos: www.laimingosmoterys.lt,

www.rolandalu.lt

Pančakarma – prieš 5 tūkst. metų Indijoje atsiradusios holistinės gydymo sistemos – ajurvedos – dalis, galin-gas organizmo švarinimo būdas, veikiantis ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir dvasią, emocijas, šluojantis kaip šluota užterštas mintis, ilsinantis ir atpalaiduojantis tiek kūną, tiek vidines erdves. Teigiama, kad pančakarma išvalo visą organizmą nuo toksinų, tarsi perkrauna iš naujo visas gyvybines sistemas. Nes dauguma šiuolaikinių žmonių gyvena persitempę, kol vieną dieną gyvenimas pats mus „išjungia“ – dažniausiai susergama.

38

„Nesvarbu, kada visa tai prasidėjo, vyksta ar pasi-baigs. Nesvarbu, kas – gamta, Dievas ar kažkas kitas davė mums visa tai. Nesvarbu, kuriame

krašte, amžiuje ir koks buvo tas daiktas, kuo mito tas žvė-ris, kokia buvo to žmogaus akių spalva. Visų jų užuomazga bendra. Svarbu tai, kiek tu, suvokdamas save neatsiejama to bendrumo dalimi, lieki adekvatus savo laikui, savo asme-niui“, – tai klaipėdiečio skulptoriaus Vytauto Balsio gyveni-mo ir kūrybos kredo.

Gražina JUODYTĖ

„Svarbiausia yra eiti!“

Egidijaus JANKAUSKO nuotraukos

392019 Nr. 3

KŪRĖJAI

40

Kas geriau nei jis pats gali nusakyti savo žymiausių darbų ciklų „Rojaus sodai“, „Laiškai“, „Nuodėmės“ esmę:

„Rojaus sodai. Kas tai – poeto vizija ar doro žmogaus gyvenimo tikslas? Vieta, kur bus atleista už paklydimus ir žmogiškąsias nuodėmes ar atlyginta už sunkų kasdieninį darbą? O gal tai ta vieta, kur užmiršti viską, kas čia tau atrodė svarbu?

Bet viskas prasideda nuo to, kad tau ten reikia. Taigi, tau reikia ir tu išeini. Nežinai, kiek ilga bus ši kelionė, todėl išeini toks, koks stovi. Beeinant tau pasidaro šalta, išalksti ir tu sustoji. Bet kitą dieną vėl eini. Kita diena pasitaikė šiltesnė, kažkas tave pavaišino taure jauno vyno ir eiti buvo lengviau. Kartais

tu pasiklysti ir tada klausi sutiktų žmonių kelio. Vienas parodo į aukštą kalną, kitas – į puikų, žalią slėnį, trečias – į žėrinčius rūmus horizonte. Prieini arčiau – ne, tai dar ne tai, ko ieškai. Pavargęs ir nusivylęs užmiegi sve-timame vynuogyne. Ir štai sapne prieš tave sodas. Taip, tai tas pats sodas, kurį tiek kartų matei lyg miražą. Prieš jį – vartai. Vartai su dvylika kolonų, po šešias iš abiejų pusių. Šeštoji iš dešinės (ji paskutinė) lyg keistai moja tau. Prieini arčiau, o ji ne moja, o raitosi depresijoje. Klausi: „Kas yra?“ Ji atsako: „Aš esu paskutinė šioje eilėje, o visi eina tiesiai.“

Ir štai tada supranti, kad ten, už tų vartų, jau nieko nebeatsitiks, todėl svarbiausia yra eiti.

Kas buvo prieš tai, tada ar po to? O buvo labai paprastai. Žaltys sugundė Ievą,

ši nuskynė obuolį, o Adomas jo paragavo. Kas įvyko po to, jūs puikiai žinote. Viešpats supyko ir išvarė mus į šią ašarų pakalnę, bet neatėmė galimybės klysti – taigi, pažinti. Pažinimo kelias prasideda motinos įsčiose. Kančia, baimė ir pagaliau nesutramdomas geismas, geismas pažinti...

Taigi, ir vėl nuodėmė?Ar yra kitas kelias? Taip, yra. Jis tiesus,

lygus, kartais netgi apšviestas. Atitvertas nuo laukinių gaivalų. Be duobių ir staigių posūkių. Tik viena išlyga – čia reikia laiky-tis taisyklių. Neviršyti leistino greičio, ir jūs saugiai pasieksite tikslą. Tik turėkite trisdešimt sidabrinių... Nesakau, kad tai blogai...

Aš taip pat šiuo keliu važiuoju!“

Ar turėjote sumanymų dėl Lukiškių aikštės?

Turėjau... Netgi labai materialią viziją turėjau ir tebeturiu...

Taip ir įsivaizduoju jūsų skambančių smilgų pluoštus joje...

Mano vizijoje buvo Lietuvos šimtmetis su šimtu tų smilgų iš nerūdijančio plieno. Kiekvienais metais pridedant po vieną tokią pat. Galvojau ir apie valstybingumo simbolį, ir apie žmonių susibūrimo erdves.

Saulėtą dieną beldėmės į skulptoriaus dirbtuvę pamėginti įminti būties kodus.

Manau, kad esate skulptorius „pats sau“, nesiveliantis nei į pačių įvairiausių konkursų pjautynes, nei į viešųjų er-dvių užvaldymo rietenas. Triūsiate tyliai, „nesiraudamas“ ant podiumų įrodyti, koks talentingas, koks nepakartoja-mas. Ar dėl to kartais nekankina savigrauža?

Kad dabar menas nelabai kam berūpi. Konkursuose labiau vyrauja konjunktūriniai reikalai.

Esu įsitikinęs, kad nėra nieko gražesnio, pras-mingesnio už naujos gyvybės atėjimą.

412019 Nr. 3

Kai paroda „Amžinasis laikinumas“ buvo pristatoma Klaipėdos koncertų salėje, kur ji veiks dar ir visą gruodį, pastebėjau jūsų sužeistą koją. Apipilto kūrybos gerbėjų gėlėmis išdrįsau paklausti, kas nutiko. Atsakėte, kad gelbėdamas vieną krintančią skulptūrą išjudinote kitą, kuri krisdama ir sužeidė koją.

Tai ir yra amžinojo laikinumo ženklas buitiniame lygme-nyje. Kartą trūko šlifavimo mechanizmo diskas – dešimt tūks-tančių apsisukimų per minutę... Kitą kartą, nusipjovęs pirštą, su kabaliojančiu dar parvairavau iš provincijos miestelio...

Vėl banaliai norėčiau paklausti, kiek jus veikia su-panti aplinka?

Man viskas yra svarbu – rudeniško vėjo blaškomas lapas, katė, šmirinėjanti kieme, braškių lysvės, anūkų išdaigos, o kartais ir labai brandūs jų pastebėjimai. Niekada nežinai, kas ir kada palies tavo vidų.

Dabar, kai kalbamės, ant jūsų darbastalio matau marmuro plokštę ir... penkias motinos įsčių su vaisiumi nuotraukas. Kas tai?

Esu užvaldytas pasaulio sutvėrimo paslapčių. Ir šiuo mo-mentu esu įsitikinęs, kad nėra nieko gražesnio, prasmingesnio už naujos gyvybės atėjimą.

Retai jus matau vadinamuosiuose elitiniuose vaka-rėliuose. Jums tai visai neįdomu, gal blaško, o galbūt ir prislegia tuštybės mugės prie renginių sienelės?

Man tuose susibuvimuose tiesiog neįdomu – ten nubėgi, nusifotografuoji, įkeli į instagramą... Ar nuo to tampi ge-resnis, talentingesnis, darbštesnis? Mikelandželas feisbuko neturėjo, tačiau jo kūrinius žino ir jais žavisi visas pasaulis.

Kokios šventės jums ypatingos?

Visos šventės, susijusios su Lietuvos nepriklausomybe ir laisve nuo seniausių laikų iki šių dienų, įskaitant ir Baltijos kelią, ir Sausio tryliktąją. Dar – Kalėdos. Tai bend-ravimo metas iki mano gimtadienio baigiantis gruodžiui.

Kai kalbėjomės su, mano supratimu ir giliu įsitikinimu, skulptoriumi nuo Dievo, dirbtuvių tarpduryje pasirodė jo mama Elena Balsienė. Mat su sūnumi buvo sutarusi važiuoti į Laugalių kapines, kuriose ilsisi visa Balsių „fa-milija“, įskaitant ir Vytauto tėvą. Kaip praleisi tokią progą pakalbinti skulptoriaus mamą?

„Nuo mažens Vytautas labai savarankiškas. Niekam nesakęs įstojo į meno mokyklą, nelabai tarėsi ir stodamas į technikumą Kaune, o paskui ir į Dailės institutą Vilniu-je. Į Klaipėdą grįžo jau su žmona Virginija ir pirmagimiu sūnumi. Netrukus sulaukėm ir anūkėlės glausdamiesi labai ankštame bute“, – pasakojo E. Balsienė. Paklausta, kurie sūnaus darbai patinka, nė akimirkai nesuabejojusi išrėžė – visi. Ir netikėtai, neplanuotai surengė ekskursiją po kiemelį, rodydama sūnaus sumūrytą tvorą iš akmenų, skulptūrišką stalą su kėdėmis pavėsinėje. „Sūnaus vis prašau padovanoti skulptūrą. O jis lyg juokais, lyg rimtai pataria: „Pasiimk, kuri patinka, ir neškis“, – nusijuokia skulptoriaus mama.

KŪRĖJAI

Smalsi ir judri – taip save vaikystėje prisimena Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologi-

jos instituto mokslo darbuotoja Indrė Žigeu. Ko gero, taip apibūdinti galima neretą vaiką. Tačiau šios merginos smalsumas ir judrumas atvedė į dar neregėtus atradimus – ji tapo archeologe ir galiausiai pažvelgė, kas slypi Klai-pėdos gelmėse. Senųjų klaipėdiečių istorijas jai pasakoja stiklo šukės. „Iš butelių darai mokslą“, – aplinkinių reakcijas, kai ėmė tyrinėti stiklą, šypsodamasi prisiminė mokslininkė.

Jonas VALAITIS

42

Šukėse atranda senųjų klaipėdiečių

prabangą

Egidijaus JANKAUSKO ir Klaipėdos universiteto nuotraukos

MOKSLAS

432019 Nr. 3

44

Tačiau mergina jiems įrodė – stiklas, buteliai, šukės gali atskleisti ne tik tais laikais gyvenusių žmonių buitį ar kasdie-nybę, tačiau tiek prekybinius ryšius, so-ciokultūrinį gyvenimą, etiketą, manieras, medicinos lygį.

„Istorijos mokykloje moko nuo 5-os klasės. Prisipažinsiu – nemėgau jos. Ma-nau, čia svarbus ir mokytojų vaidmuo. 9-oje klasėje pradėjo mokyti kitas moky-tojas, pritaikęs ir kitą metodiką: motyvavo, skyrė daugiau dėmesio. Nuo 11-os klasės mane itin traukė politologija.  Pradėjau galvoti apie istorijos krypties studijas“, – prisiminė ji.

I. Žigeu pasakojo, kad apsilankiusi KU sužinojo, jog čia galima susipažinti ir su povandeninės archeologijos pasauliu. Tokia studijų galimybė patraukė jos akį, o studijuodama KU šią kryptį ir išbandė, visgi ji nėrė ne į vandens, o į Klaipėdos žemių gelmes.

„Atrodė, kad istorija nėra man, nes trūko dinamikos. Mokslą norisi pažinti jį liečiant. Nuo pirmo kurso įsitraukiau į archeologinius kasinėjimus. Dirbdama Tiltų gatvėje radau pirmąją „Riomerio“ tau-relę – didelę retenybę Klaipėdoje. Taurelė siekia XVI-XVII amžių.Tai puošni taurė, skirta baltajam vynui. Ji mane sužavėjo. Archeologė Ieva Masiulienė, kuri tuo metu ir vadovavo tyrimams, pasiūlė tyrinėti stiklą“, – pasakojo ji.

Ar ši taurė buvo vienas įspūdin-giausių radinių, kuriuos pavyko aptik-ti? Papasakokite apie radinius, kurie jums itin įsiminė.

Ko gero, ši taurė ir atvedė mane į ar-cheologiją, tačiau ji nebuvo įdomiausias radinys, nors kiekvienas daiktas savotiškai įdomus. Esu kasinėjusi Šv. Jono XVII a. bažnyčios teritoriją Turgaus g. 2006 m. Šiems tyrimams vadovavo archeologas Gintautas Zabiela, vėliau tapęs ir mano magistrinio bei disertacijos darbo vadovu. Tuo metu man didžiausią įspūdį paliko žmonių kapai, jų palaikai, įkapės. Iš pra-džių aš negalėdavau prisiliesti net prie gyvūnų kaulų, o čia – žmonių palaikai!

Kapas po kapo ir emocijos slūgsta, pripranti prie to. Čia mirusieji buvo laidojami labai tankiai, vienas šalia kito ir vienas ant kito, dažnai apardant kitus kapus. Nors kapai daugiausia būdavo be įkapių, visgi pasitaikydavo radinių – keletas žiedų, adatų, vaškinė žmogaus figūrėlė. Ten buvo palaidoti pasiturintys

miestiečiai. Prisiliesti prie XVI-XVII amžiaus žmonių kaulų paprastam žmo-gui skamba net šiek tiek makabriškai – mums, archeologams, tai svarbus pra-eities tyrimo šaltinis.

Ką archeologai daro, kai atidengia kapą? 

Atidengus griautinį kapą palaikai yra užfiksuojami, tada atsargiai išimami, tiria-mi ne tik archeologų, bet ir antropologų, o atlikus tyrimus perlaidojami.

Tyrimų metu nustatomas žmogaus amžius, ūgis, galimai persirgtos ligos. Akivaizdu, jog XVI-XVII a. klaipėdiečiai kiek skyrėsi nuo mūsų.

O kokie jie buvo? 

Pirmiausia jų gyvenimo trukmė – daug trumpesnė, kita vertus, ištyrus Šv. Jono bažnyčioje rastus kaulus paaiškėjo, kad šie žmonės gyveno palyginti gerai, traumų ar persirgtų ligų turėjo mažai.

Indrės Žigeu pavardė neseniai nuskambėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuojamame disertacijos konkurse. Jos disertacija „Stiklo dirbiniai ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje XVI–XIX a. Baltijos jūros regiono kontekste“ pateko tarp 11 geriausių visoje šalyje. To pasiekti prireikė net 10-ies metų nuoseklaus darbo!

MOKSLAS

452019 Nr. 3

Istoriją ir archeologiją baigėte 2009 metais. Nuo to laiko esate at-likusi nemažai tyrimų apie stiklą, parengusi publikacijų apie stiklinius butelius. Galima sakyti, kad stiklas – tai jūsų pagrindinė tyrimo dalis.

Kiekvienas archeologas pasirenka savo kryptį, mes pasirinkę daiktus kalbame apie istorijos procesus. Tam archeologai turi tuos žmogaus naudotus daiktus gerai perprasti.

Išties tyrinėjau stiklinius butelius. 2008 metais parašiau kursinį darbą apie juos. Žvejų gatvėje vyko vieno objekto tyrimai. Rasta ūkinė dėžė, pilna stiklo šukių. Suskaičiavau iki 200 vienetų. O kas čia buvo? Kieno tai inventorius? Ėmiau aiškintis.

Iš savo kolegų sulaukiau pasakymų, kad iš „butelių darau mokslą“. Bet man tai buvo iššūkis. 

Rašydama bakalauro darbą jau norėjau rašyti bendrai apie stiklą. Tačiau suvokiau, jog perprasti stiklinių butelių naudojimo kontekstą iš 200 fragmentų taip ir nepa-vyko.

Taigi, ėmiau tyrinėti viso senamiesčio butelius bakalauro darbe, vėliau, rašydama magistro darbą, ėmiausi analizuoti ir visos senosios Klaipėdos su istoriniais priemies-čiais stiklinius butelius.

Galiausiai įstojau į doktorantūrą. Sti-klo tyrimai sparčiai vystėsi. Šiuo metu šie atradimai laikomi naujais Lietuvoje. Mūsų šalyje stiklas nebuvo iki šiol tyrinėtas labai plačiai, nors tokių tyrimų esti užsienyje. 

Ką stiklas gali pasakyti apie klai-pėdiečius? 

Kaip ir visi daiktai, stiklas yra tik prie-monė pažinti žmogų. Stikliniai radiniai atgula muziejų fonduose, o archeologas nepažintus radinius turi susidėlioti į tam tikras „lentynėles“: štai čia stiklas, kuris turėtų būti datuojamas XVI amžiumi, o

čia – XVII amžiaus stiklo dirbinys. Jei dar pritaikai tinkamą metodiką, supranti, ar tai buvo pirmos ar antros amžiaus pusės stiklas. Tai daroma žvelgiant, kokios sti-klinio dirbinio ar jo elementų, pavyzdžiui, taurės kojelės ar butelio kaklelio, formos. Taip pat atsižvelgiama, kokiame žemės sluoksnyje rastas stiklas. Pavyzdžiui, ran-dame keramikos šukę, ant kurios parašyta „1777“. Galima daryti prielaidą, kad ir stiklo

Klaipėdos archeologi-niuose sluoksniuose rasti prabangą rodan-tys stikliniai artefaktai rodo, kad svarbus buvo ne tik vartojamas pro-duktas, bet ir pats pro-cesas.

MOKSLAS

46

dirbinys, rastas tame pačiame kontekste, bus panašaus laikotarpio.

Tyrinėdama butelius neretai galiu pasa-kyti, kelinto dešimtmečio jie yra, tai labai padeda datuojant ir kitus tame pačiame sluoksnyje esančius artefaktus.

Grupuodama stiklinius artefaktus aš ap-ėmiau keletą skirtingų temų apie senuosius klaipėdiečius, gyvenusius nuo XVI iki XIX amžiaus. Viena jų – prekyba. Stiklo pagau-sėjimas XVII a. antrojoje pusėje sutampa su prekybos pačioje Klaipėdoje pagyvėjimu. Tuo metu populiariausios importo prekės buvo audiniai, tabakas, druska ir vynas.

Intensyvesnis bendravimas su užsienio svečiais nešė ne tik ekonominę naudą pa-čiam miestui, bet kartu kūrėsi nauji socia-liniai sluoksniai, kuriems buvo reikalingos ir atitinkamos priemonės savo padėčiai pagrįsti. Klaipėdos archeologiniuose sluoks-niuose rasti prabangą rodantys stikliniai artefaktai rodo, kad svarbus buvo ne tik vartojamas produktas, bet ir pats procesas. Klaipėdos miestiečiai buvo išsilavinę žmo-nės, žinojo, iš kokios taurės kokį gėrimą reikia gerti ir mažai šiuo atžvilgiu nusileido Vakarų Europai. Didžiausią įtaką stiklo kultūros plėtrai Klaipėdoje XVI–XVII a. darė Šiaurės Vokietijos ir Nyderlandų miestai, o XVIII-XIX a. Klaipėdą stiklu aprūpindavo

Šiaurės Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Skandinavijos šalių miestai.

Minėjote, kad archeologiją esate susiejusi ir su medicina? 

Dabartinėje Didžiojoje Vandens gatvėje tekėjo upė – buvo Dangės šaka. Ji vis buvo užpilama šiukšlėmis. XVIII a. vaga buvo visiškai užpilta. Toje vietoje atlikę tyrimus archeologai aptiko daug radinių, tarp jų – ir stiklinių dirbinių šukių, datuojamų XVII a. antrąja puse. Iš tų stiklinių artefaktų didelę dalį sudarė medicininės paskirties stikliniai buteliukai, distiliavimo aparatai, retortos. Ištyrusi šiuos artefaktus išsiaiškinau, jog visa tai buvo naudojama alchemiko-vais-tininko laboratorijoje. Joje galimai buvo gaminami vaistiniai preparatai: aliejai, esencijos ar tepalai, įvairūs distiliatai. Šioje vietoje rasta medžiagų distiliavimo įranga mažai skyrėsi nuo kituose Baltijos jūros regiono miestuose tuo metu naudotų indų. Įdomu ir tai, jog šios vaistinės-laboratorijos veikla buvo daugiasluoksnė, pardavinėti ne tik vaistai, bet ir alkoholiniai gėrimai, kurių buvo galima paragauti vietoje. Alkoholiniai gėrimai dažnai buvo naudojami buityje, taip pat ir sveikatinimui, tuo metu gruntinis vanduo nebuvęs švarus, tad fermentuoti ar

distiliuoti gėrimai buvo naudojami ne tik dėl linksmybių, bet ir dėl žarnyno.

Ar Klaipėdoje buvo gaminamas stiklas?

Nors Klaipėda ir negamino stiklo dir-binių, čia niekada nebuvo jokios stiklo ma-nufaktūros, bet Klaipėdoje veikė potašo, kuris buvo viena iš stiklo sudėtinių dalių, fabrikas. Potašas – tai medžio pelenai. Juos Klaipėda parduodavo šalims, kurios gamindavo stiklą. Galima sakyti, buvo mainai, taigi, nors Klaipėda stiklo ir ne-gamino, ji tikrai prisidėjo prie jo gamybos Vakarų Europoje.

Kapas po kapo ir emocijos slūgsta, pripranti prie to.

472019 Nr. 3

Roletų, žaliuzių, markizių ir tinklelių nuo vabzdžių gamintoja DEXTERA skelbia 2020 metų interjero tendencijas ir kviečia atsinaujinti!

Ryškiausiai šiuo metu dominuoja 70-80 metų laikmetis ir jam būdingos spalvos, griežtos, lakoniškos linijos, dėmesys detalėms, augmenijai. Tarsi sugrįžtama į praeitą laikmetį įvedant šiuolaiki-nius sprendimus ir būtinai – patogumą.

Kalbant apie patogumą, DEXTERA specializuojasi būtent šioje srityje, gamindama produktus taip, kad jie būtų patogūs ir ilgaamžiški. Tokie yra ir diena-naktis dvigubo audinio roletai, atliekantys dvigubą funkciją – tarnauja kaip dieninis ir naktinis lango uždengimas, apsaugantis jūsų privatumą, uždengiantis ir nuo saulės, ir nuo smalsių kaimyno akių. Šie roletai puikiai atrodo interjere, papildo jį lengvai pritaikomomis spalvomis.

Jau kurį laiką interjeruose dominavusi labai populiari pilka spalva vis dar išlieka madinga, gal todėl, kad ji labai artima lietuvio širdžiai, o gal todėl, kad labai lengvai pritaikoma.

Ryškios spalvos – ne tik vaikų kambariuose!Labai gražu ir vėlgi labai madinga, kad pilkas kambarys turėtų

kažkokį ryškų, dominuojantį akcentą, o gal ir ne vieną, pvz: citrinų spalvos horizontalūs diena-naktis roletai ant lango ir citrinmedis arba citrinų spalvos sofa.

Norintiems pačių naujausių tendencijų rekomenduojame pasirinkite mėlynos ar žalios spalvos tonus derinant ir maišant juos su medžiu, pintais krepšiais ir plačialapiais žaliais augalais.

Klaidinga manyti, kad ryškios spalvos tinka tik vaikų kam-bariuose, juolab kai europinės intrerjerų mugės siūlo įspūdingą spalvų žaismą ir gražius ryškių spalvų derinius interjeruose. Todėl ir mes išdrįskim gyventi drąsiai ir spalvingai ne tik svajonėse, bet ir realybėje, kurkime savo namus tokius, į kuriuos norisi ir visada gera grįžti, nes mūsų kūrybiškumas prasideda būtent čia – mūsų namuose!

Pavyzdžiui, modernią, šiuolaikišką virtuvę galima papuošti DEXTEROS raudonos spalvos diena-naktis roletais ir papildyti namus raudonos spalvos akcentais, kurie sušildytų erdvę.

DEXTEROS dizainerė Ineta Šidlauskienė pataria: „Nors lietuviai mėgsta sienas dažyti pietietiškos saulės spalva, tačiau geltonos atspalvių padauginti nereikėtų.

Jei renkatės geltoną arba ochros (gelsvai rusvą) sienų spalvą, tuomet grindis darykite tamsesnes rudas, o baltus langų rėmus papuoškite mėlynos spalvos diena-naktis roletais, kurie pagyvins saulės nutviekstą kambarį malonia vėsuma.

„Visais laikais neišeinantys iš mados yra neutralūs ir len-gviausiai derinami žemės atspalviai – nuo šviesiausios baltos iki tamsiausios rudos. Šiai kategorijai priskiriami ir visi pilki tonai, todėl DEXTERA savo asortimentą papildė kanapėtais smėlio ir rusvais tonais bei vienspalviais žemės spalvų diena-naktis dvigubo audinio roletiniais audiniais. Derinkite šaltus tonus su šiltais, tamsius atspalvius su šviesiais išlaikydami harmoniją. O jei bijote suklysti, galite pasinaudoti www.dextera.lt svetainėje teikiama nemokama virtualia interjero dizainerės konsultacija.

DEXTERA kviečia atsinaujinti ir užsukti į artimiausią saloną, kuriame rasite daug naujų audinių ir daugybę nuo-laidų 2019 metų roletų ir žaliuzių kolekcijoms.

48

Edvino VAITKAUS nuotr.

JAUNIMAS

492019 Nr. 3

Edita GUDAVIČĖ

Turintieji vaikų žino, kad jaunajai kar-tai dabar egzistuoja kiek kitokios žvaigž-dės. Prieš kelis dešimtmečius tokio titulo galėjo tikėtis tik talentingas dainininkas, aktorius, rašytojas ar televizijos laidų vedė-jas, o dabar ne ką mažiau blizga socialinių tinklų žvaigždutės. Regis, jos nieko tokio nedaro – tiesiog nufilmuoja, ką valgė, kur keliavo, kaip šukuojasi ir... tai tampa be galo įdomu kelioms dešimtims tūkstančių žmonių.

„Jei atvirai, aš iki šiol neturiu atsa-kymo, kodėl esu įdomi savo sekėjams“, – atvira Deimantė.

Kiek jums buvo metų, kai „YouTu-be“ kanale paskelbėte pirmąjį savo vaizdo įrašą?

Prieš 3 metus, kai man buvo 17-a, buvo populiaru „Feisbuke“ daryti tiesiogines transliacijas. Pabandžiau ir aš – sulaukiau palankaus įvertinimo. Kai kurie užsiminė, kad galėčiau ir „YouTube“ ką nors paskelbti. Jei teisingai pamenu, pirmasis mano vaiz-do įrašas buvo apie tai, kaip darau makiažą. Vien po jo atsirado 700 prenumeratorių, o peržiūrų buvo dar daugiau, tad tęsiau toliau. Per kelis mėnesius susirinko keli tūkstančiai prenumeratorių, paskui de-šimt, dvidešimt tūkstančių, o dabar jau turiu 44 tūkstančius, „Instagrame“ sekėjų dar daugiau – per 60 tūkstančių.

„Vlogeriai moka bendrauti ir be telefono“

Jai tik 20, o jau gali pasigirti „Instagrame“ turinti per 60 tūkstančių sekėjų, gatvėje ją graibsto mažieji gerbėjai ir prašo kartu nusifotografuoti. Klaipėdietė Deimantė Vai-

čiūtė, labiau žinoma Dejmuko slapyvardžiu, atvira – ji visada norėjo dėmesio.

50

Koks jausmas užplūdo?

Iš pradžių buvo labai keista, kai suvo-kiau, kad gatvėje mane atpažįsta. Gal jau po pusmečio vaikai pribėgdavo, apsika-bindavo, prašydavo autografo arba kartu nusifotografuoti. Žinoma, dažniausiai – tai 12-13 metų mergaitės.

Gatvėje pasijaučiate tarsi pasauli-nio garso žvaigždė?

Tikrai labai daug kas atpažįsta, todėl niekada neleidžiu sau bet kaip atrodyti.

O suvokiate, kad tai yra ir nemaža atsakomybė, kai kone kiekvieną veiks-mą ar žodį seka vaikai?

Todėl visada ir stengiuosi savo vaizdo įrašuose skleisti kiek galima daugiau op-timizmo, motyvuoti kitus nebijoti siekti savo tikslų. Niekada nerodau jokio nega-tyvo, nesikeikiu, nors, ne paslaptis, kiti vlogeriai ir šitaip elgiasi.

Tol, kol pati nepradėjote filmuoti, kaip ir jūsų gerbėjai, buvote kieno nors uoli sekėja?

Taip, labai mėgau vieną vlogerę. Gyventi taip, kaip ji, ir daryti tokius vaizdo įrašus buvo mano didžiausia svajonė. Ji tiesiog rodydavo, kaip gyvena, kartais įveikdavo kokį nors išbandymą. Man atrodė, kad tu-rėtų būti labai įdomu dalintis savo gyveni-mu su kitais. Dabar kitus seku vis mažiau, tačiau vien dėl to, kad nenukopijuočiau idėjų. Labiausiai mėgstu žiūrėti tokius vaizdo filmukus, kurie gražiai sumontuoti.

Ar teisingai suprantu, kad ir to-kiuose socialinių tinklų vaizdo įra-šuose siekiama vis geresnės kokybės? Paauglys, tiesiog pakalbėjęs keletą sakinių prieš kamerą, kaip gyvena, mažai ką sudomins?

Tai tikrai nebeveikia. Reikia ir montavi-mo, ir muzikos, ir dar kitų svarbių dalykų, kad žmonės vaizdo įrašą žiūrėtų. Aš nie-kada neplatinau nemontuotų vaizdo įrašų.

Bet tam juk reikia skirti nemažai laiko.

Vienam vaizdo įrašui sukurti prireikia mažiausiai dviejų dienų. Vieną dieną fil-

muoju, kitą montuoju. Būna ir taip, kad vienam filmukui medžiagą filmuoju visą savaitę. Paprastai stengiuosi kas savaitę įkelti bent vieną vaizdo įrašą.

Kaip būnant moksleive, kai artėja abitūros egzaminai, reikėjo rasti laiko ir šiam pomėgiui?

Neslėpsiu, mokslai dėl to nukentėjo. Gana greitai įvairios įmonės mane pradėjo kviesti į vakarėlius reklamuoti jų produktų, tad dažnai tekdavo važiuoti ir į Vilnių.

Dar būdama moksleive iš šio pomė-gio pradėjote uždirbti?

Pirmaisiais metais tikrai jokių pasiūly-mų nebuvo, bet kai jau buvau dvyliktokė, atsirado pirmieji užsakymai ir kasmet jų daugėjo. Beje, ir vaizdo kamerą nusipirkau iš pačios uždirbtų pinigų. Tiesa, nemanau, kad iš to galėčiau pragyventi, tad dabar jau antri metai studijuoju Socialinių mokslų kolegijoje kūrybos ir pramogų industriją. Juk niekas negali pasakyti, kiek ilgai tęsis vlogerės karjera, reikia turėti ir atsarginį variantą – profesiją.

Vyresnės kartos atstovams sunku su-vokti, kaip gali būti įdomu kone kasdien stebėti ekrane, ką kitas žmogus valgo, kaip gyvena. Kaip į tai reagavo tėvai?

Arm

ino

CICĖ

NO

nuo

tr.

JAUNIMAS

512019 Nr. 3

Man pasisekė, nes jie mane labai palaikė ir padėjo. Žinoma, iš pradžių tėvams atrodė šiek tiek keistas toks užsiėmimas, bet aš juos vis supažindindavau su naujovėmis ir labai greitai jie tapo mano sąjungininkais.

Ko gero, dar labiau palaikė draugai?

Atvirkščiai. Praradau labai daug drau-gų. Ir mokykloje sulaukdavau daug kritikos iš mokytojų, vadovybės. Buvo daug pykčių, net tėvus kviesdavo ir klausdavo, ar jie nežino, kad jų dukra filmuojasi, ir nusteb-davo, kad tėvai mane palaiko.

Vaikams ir jauniems žmonėms daž-nai atrodo, kad vlogerių gyvenimas tarsi rožėmis klotas – visi jais tik žavisi ir garbina.

Deja, tikrai nėra viskas tik labai gražu. Nėra taip, kad visi džiaugiasi tavimi ir plo-ja. Ypač Lietuvoje. Visi žinome, kad lietu-viai greičiau linkę pakritikuoti nei pagirti, tad ir aš kritikos ir nemalonių komentarų sulaukiu labai daug. Iš pradžių labai jaut-riai reaguodavau, bet ilgainiui supratau, kad beveik visi neigiami komentarai nėra konstruktyvūs. Tai daugiau pasikandžioji-mai, tad ištrinu ir tiek.

Įdomu, kokio turinio vaizdo įrašus jūs dažniausiai pasiūlote savo sekė-jams?

Dažniausiai filmuoju, kokia yra mano diena, keliones, dalyvauju įvairiuose popu-liariuose iššūkiuose. Buvau pradėjusi kurti laidas, bet tam reikia daug darbo, nes reikia surasti pašnekovą, sugalvoti klausimus, scenarijų, be to, reikia nebijoti bendrauti su žmogumi. Juk tiesiog kalbėti vienam prieš kamerą daug drąsiau.

Mėgstate, kai rezultatui pasiekti nereikia įdėti daug pastangų?

Taip, nemėgstu, kai reikia daug dirbti.

Jau padarėte analizę, ką labiausiai žiūri gerbėjai?

Jaunimas labiausiai mėgsta iššūkius, pavyzdžiui, „Suvalgyk tiek ir tiek mėsai-nių“, ar „Užversk ant savęs kibirą ledukų“. Ir ko aš tik nedariau... O vienas žiūrimiau-sių vaizdo įrašų buvo kartu su draugu Edvinu Vaitkumi sukurta laidos „Teleloto“ parodija. Šis įrašas buvo peržiūrėtas per 100 tūkst. kartų.

Galima sakyti, kad jaunimas dabar gyvena auksiniais laikais. Anksčiau tam, kad kiti į tave žiūrėtų dešimtys tūkstančių gerbėjų, mažų mažiausiai reikėjo patekti į televiziją...

Manau, kad labai gerai, jog jaunimas dabar turi visai kitas galimybes. Juk tai skatina ir jų kūrybiškumą, jie gali atsi-skleisti, kurti idėjas. Socialiniai tinklai tikrai nėra tuščias dalykas, kaip kartais bandoma pateikti.

Ar turite planą, kas bus toliau?

Neįsivaizduoju. Spėju, kad baigus studijas Klaipėdoje man nebus ką veikti, manau, reikės vykti į Vilnių. Mane traukia televizija ir radijas.

Užsiminėte, kad visgi nutinka ir taip, kad nuo viso to pavargstate. Kaip ilsitės?

Tiesiog dedu į šalį telefoną, susitinku su draugais, važiuoju į kurį nors pramogų parką. O kai labai pavargstu – keliauju į užsienį.

Atsiprašau už keistą klausimą – ar vlogeriai nepraranda įgūdžių tiesiog gyvai bendrauti su žmonėmis?

Man taip neatsitiko. Tikrai nėra taip, kad gyvai bendraudama su draugėmis aš nuolat maigyčiau telefono ekraną, kaip daugelis galėtų įsivaizduoti. Vlogeriai moka bendrauti ir be telefono. Galiu valandų valandas su draugais kalbėtis ir be telefo-no – jis man dabar daugiau asocijuojasi su darbu (nusijuokia).

Asmeninio albumo nuotr.

Niekas negali pasa-kyti, kiek ilgai tęsis vlogerės karjera, rei-kia turėti ir atsarginį variantą – profesiją.

MitybaStenkitės valgyti mažiau mėsos

ir daugiau augalinės kilmės maisto.

Gyvulius auginančios kompanijos

daro milžinišką poveikį aplinkai.

Gyvulių auginimas mėsai reikalauja

didelių žemės plotų, maisto, energijos

ir vandens. Šios kompanijos išmeta

daugiau anglies dioksido nei visos

pasaulio transporto priemonės. Be to,

pakeitę savo valgymo įpročius, patys

tapsite laimingesni.

Gamtosaugos aktyvistė:

„Mūsų planetai nereikia tobulų žmonių“16-metė Milda Matulevičiūtė – viena iš visame pasaulyje

vykstančio jos bendraamžės Gretos Thunberg įkvėpto judėjimo „Fridays for Future“ aktyvisčių. Mergina ragina

mažinti gamtos užterštumą ir Klaipėdoje rengia šimtus jaunuolių suburiančias eisenas. Ji įsitikinusi – nereikia būti tobulu žmogumi, jei nori išgelbėti planetą nuo pražūties. Tačiau keli žingsniai gali iš-gelbėti ne tik pasaulį, bet ir patį žmogų: šis taps sveikesnis ir laimin-gesnis. Tad ką pataria Milda?

Jonas VALAITISEgidijaus JANKAUSKO nuotraukos

TransportasPirmenybę teikite viešajam transpor-

tui. Taip pat kelionės dviračiais, paspir-tukais gali tapti visai maloniu atradimu. Stenkitės daugiau vaikščioti pėsčiomis. Taip mažinsime išmetamų dujų kiekį, nes tiesiog neliks transporto, kuris jas skleis. Be to, išspręsime ir kamščių mieste problemą.

MadaGreitosios mados kompanijos teršia vandenį chemikalais ir didina tekstilės švais-tymą. Greitosios mados firmų pavadinimus galite lengvai rasti internete. Rinkitės lėtąją madą. Tai dažniausiai rankų darbo drabu-žiai, kurie buvo pasiūti naudojant aplinkai draugiškas priemones. Taip pat rinkitės padėvėtų drabužių parduotuves, kurios tapo labai populiarios ir mano bendraamžių būryje.

52

JAUNIMAS

ŠvietimasSvarbiausia – parodyti žmonėms,

kad klimato krizės sprendimų įgyven-

dinimas yra gyvybiškai svarbus. Dalin-

kitės informacija, kurią perskaitėte,

radote internete, žiūrėkite filmus,

ateikite į paskaitas. Tik keisdami

save galėsime suprasti klimato krizės

pavojus ir keistis.

Daiktas – ne vienam kartuiStenkitės tausoti resursus. Pavyzdžiui,

galite naudoti kitą prirašyto lapo pusę, rašy-ti perdirbtais rašikliais, naudoti kosmetiką, kurios tuščią pakuotę galima nunešti į par-duotuvę ir vėl ją pripildyti produktu (tokių firmų Lietuvoje yra daug), turėti su savimi tarą kavai, jei norėsite ją pasiimti išsinešti. Visi šie pokyčiai prisideda prie išteklių ir aplinkos tausojimo.

532019 Nr. 3

c 16-metės Milda Matulevičiū-tė ir Skaistė Svajonė Jazilionytė šią vasarą Klaipėdoje surengta-me „Fridays for Future“ pikete aiškino, kad jų tikslas – atkreipti valdžios dėmesį į gamtos už-terštumą.

JAUNIMAS

VienybėDalyvaukite aplinkosaugos rengi-

niuose savo mieste. Puikus pavyzdys

– „Fridays for Future“. Judėjimas siekia

atkreipti dėmesį į klimato krizės proble-

mą. Kiekvieną mėnesį vykstantys pro-

testai verčia politikus imtis priemonių.

Šiuo metu „Fridays for Future“ vyksta

Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje.

cŠiais metais surengtuose keliuose piketuose į Klai-pėdos gat ves išėjo per 150 jaunuolių.

RūšiavimasRūšiavimas – būtinas dalykas, tačiau šiukšlių dėžę rinkitės kaip paskutinį žingsnį, jei produkto išties neįmanoma panaudoti kitaip.P. S. Tapti žaliuoju yra be galo sunku.

Tačiau mūsų planetai nereikia tobulų žmonių. Žemė trokšta besistengiančių gyventojų, kurie daro viską dėl jos gerovės, net jei ir netobulai.

MedžiaiSodinkite medžius. Kad gamintų deguonį, jie naudoja anglies dioksidą. Deja, šiuo metu anglies dioksido kiekis yra didesnis, nei spėja suvartoti medžiai. Norėdami sumažinti anglies dioksido kiekį privalome sodinti kuo daugiau medžių. Taip mažės šiltnamio efektas, gali nustoti kilti vidutinė metų temperatūra.

Medžių sodinimas yra sunkus darbas. Ta-čiau pats paprasčiausias būdas, norint prisidėti prie jų sodinimo – aukoti pinigus gamtosaugos organizacijoms, kurios tai atlieka.

54

N A U J I E N A S K U R I A M E K A R T U

Tel. (8 46) 411 296 | El. p. reklama@ve.lt | www.ve.lt

552019 Nr. 3

N A U J I E N A S K U R I A M E K A R T U

Tel. (8 46) 411 296 | El. p. reklama@ve.lt | www.ve.lt

56

„Nesistenkite tapti kieno nors klonu“

572019 Nr. 3

„Šiais eksperimentais aš tik noriu parody-ti makiažo ir grimo

galimybes. Tačiau tikrai neskatinu moterų ir merginų stengtis tapti panašioms į žvaigždes. Atvirkščiai – visada akcentuoju, kad reikia kaip tik pabrėžti savo individu-alius bruožus, o ne tapti kieno nors klonu“, – sako žinoma ma-kiažo meistrė klaipėdietė Olesia Žuravliova, šiemet savo sekėjus stebinanti įdomiomis transforma-cijomis.

Edita GUDAVIČĖ

Pasitelkdama makiažo žinias Olesia jau persikūnijo į kelias pasaulio žvaigždes, o transformuotis į garsių filmų personažus prireikė ir grimo. Tokie makiažo meistrės iššūkiai viešojoje erdvėje sulaukė daugybės komplimentų ir siūlymų, į ką dar galėtų įsikūnyti žavioji klaipėdietė.

„Kaip viskas prasidėjo? Tiesiog labai dažnai girdėdavau užuominų, kad esu panaši į Lady Gagą. O ypač po to, kai ekranuose pasirodė filmas su ja „Taip gimė žvaigždė“. Todėl ir sugalvojau pabandyti naudodama tik makiažo priemones sukurti kiek galima panašesnį veidą į Lady Gagos. Iššūkis pavyko, nes vos tik paskelbiau nuotraukas socialinėje erdvėje, jos kaipmat sulaukė daugybės paspaudimų „patinka“, komentarų, projektu susidomėjo ir žinias-klaidos priemonės“, – prieš keletą mėnesių užgimusio projekto istoriją prisiminė O. Žuravliova.

Makiažo meistrė pasakojo, kad trans-formuotis į Lady Gagą jai nebuvo labai sunku, mat iš tiesų kai kurie veido bruožai

yra panašūs. O panaudojus itin stipriai veido bruožus keičiančią kreminio kontū-ravimo techniką, pavyko pasiekti norimą rezultatą.

„Net ir pačiai buvo keista matyti save veidrodyje, kaip iš tiesų supanašėjau su šia žvaigžde“, – šypsojosi O. Žuravliova, atkū-rusi 2018-ųjų „Grammy“ apdovanojimų Lady Gagos įvaizdį.

Po itin sėkmingo pirmojo bandymo moteris socialinėje erdvėje pasiteiravo savo sekėjų, į ką dar reikėtų persikūnyti. Tad per keletą pastarųjų mėnesių ji jau transformavosi į filmo „Karibų piratai“ personažą Jack'ą Sparrow, atlikėją Jennifer Lopez, Kim Kardashian, paskutinis bandy-mas – charizmatiškojo Merlino Mansono įvaizdžio kūrimas.

Makiažo meistrė pripažįsta, kad persi-kūnyti į vyrą kur kas sunkiau.

„Neslėpsiu, kai transformavausi į Jack'ą Sparrow, žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ir matyti vyrą nebuvo itin malonu. Tikriausiai natūralu, juk moteris

c „Kim Kardashian ir mano veido bruožai visai kitokie. Labai skiriasi akių forma, nes mano apvalios, o jos – mig-dolo formos, tad pasitelkiant makiažą teko labai siaurinti ir „ištempti“ akių formą. Tai labai keista, nes dažniausiai atliekant makiažą kaip tik stengiamės akis padidinti“, – pasakojo Olesia Žuravliova.

GROŽIS

58

nori matyti save gražią. Bet, ko gero, dar sunkiau persikūnyti į personažą emociškai. Reikia įdėti nemažai pastangų bandant perteikti tą pačią nuotaiką, žvilgsnį“, – pasakojo makiažo meistrė.

Be to, kuriant vyro įvaizdį gali tekti pasirūpinti, kur paslėpti ilgus ir vešlius plaukus.

„Kurdama Merlino Mansono įvaizdį pirmą kartą pabandžiau kurti plikės vaizdą. Tam naudojamos tam tikros kaukės. Būsiu

c „Jennifer Lopez man labai graži moteris, buvo smagu pabandyti atkurti jos veido bruožus. Tačiau net ir iden-tiškai atkartotas makiažas, dar nereiškia, kad supanašė-si su žvaigžde, tad, pasinaudojus makiažo gudrybėmis, tenka keisti savo veido bruožus. Ne ką mažiau svarbu yra poza, apšvietimas ir nuotraukai pasirinktas kampas“, – atviravo makiažo meistrė

Neslėpkime, kad dažnai žvaigždžių nuotrau-kos – dar ir fotošopo rezultatas.

c „Lady Gagos žandikaulis siauras, o mano labai platus, tad naudojant makiažą pavyko jį susiaurinti. Taip pat visiškai kitokia antakių, lūpų forma. Tik akių forma gana panaši“, – pasakojo savo makiažu 2018-ųjų „Grammy“ apdovanojimų Lady Gagos įvaizdį atkūrusi vizažistė.

J.KAROSO G. 9, KLAIPĖDA INFORMACIJA, UŽSAKYMAI:

8 618 77199, 8 611 25101 PARDUOTUVĖ DIRBA I-V NUO 9 IKI 18 VAL.

Seniausia šokolado parduotuvė KlaipėdojeRANKŲ DARBO ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI,

ŠOKOLADO FONDIU,

KOKTEILIAI IR VALGOMIEJI LEDAI

SU KARŠTU ŠOKOLADU

592019 Nr. 3

atvira: paslėpti savo plaukus ir pavaizduoti plikę – nelengva užduotis, nes kaukė pagaminta iš labai plonytės medžiagos, bet susidorojau ir su ja“, – rezultatu džiaugėsi O. Žuravliova.

Beje, jos atliekamų iššūkių esmė – persikūnyti į žvaigždę ar personažą iš pirmo karto, be jokių išankstinių treniruočių.

„Žinoma, jei tuos pačius įvaizdžius bandyčiau kurti antrą, trečią kartą – pavyktų kur kas tobuliau“, – įsitikinusi klaipėdietė.

Transformacijoms tenka skirti gerą pusdienį, o kartais ir visą dieną. Patį makiažą galima atlikti ir per valandą pusantros, bet dar vyksta filmavimai, fotosesijos. Be to, reikia rasti ir kuo panašesnių drabužių, perukų...

„Prireikia nemažai laiko, kol po fotosesijos viską nuplaunu. Pavyzdžiui, kai transformavausi į Lady Gagą, plaukus purškiau baltais dažais, tad kol juos išploviau, patikėkite buvo ką veikti“, – kvatojo O. Žuravliova.

Makiažo meistrė pasakojo, kad kiekvienas naudodamas ma-kiažo priemones gali save pakeisti tiek į gerą, tiek į blogą pusę.

„Makiažo galia tikrai labai stipri, tad ją reikia naudoti labai protingai“, – sako O. Žuravliova.

Tokius išbandymus klaipėdietė įveikia kas mėnesį. Pasiteira-vus, kokio naujo įvaizdžio gerbėjams laukti gruodį, O. Žuravliova neslėpė, kad kur kas labiau norėtų kurti kurios nors garsios moters įvaizdį.

„Viską sprendžia mano socialinių tinklų sekėjai. Jie nuspren-džia, kurį iššūkį man priimti. Pastebėjau, kad dabar išsiskyrė dvi stovyklos: vieni labiau nori matyti, kaip tik makiažo priemonėmis atkartojamas žvaigždžių įvaizdis, o kiti pirmenybę teikia grimui ir prašo persikūnyti į Avatarą arba Meryl Streep sukurtą personažę Cruella De Vil filme „101 dalmantinas“, – sakė O. Žuravliova.

cKuriant Jack'o Sparrow veidą teko naudoti grimą, mažinti akis, siaurinti nosį. Pritaikyti ir patobulinti peruką Olesiai Žuravliovai padėjo mama. „Naudojant grimą kur kas lengviau kontūruoti veidą nei vien makiažo prie-monėmis, bet reikia daugiau žinių ir priemonių“, – neslėpė Olesia Žuravliova.

c „Skaičiavau, kiek kainuotų pasidaryti tokį Merlino Mansono įvaizdį, jei visai neturėčiau rėmėjų, – 260 eurų. Tad kai manęs klausia, ar galėčiau kuriai nors šventei paversti vienu ar kitu personažu, pirmiausia norisi pasiteirauti, ar tikrai žmogus gali tam skirti nemenką pinigų sumą. Be to, aš nedirbu grimuotoja, tai tik mano laisvalaikio užsiėmimas“, – sako vizažistė.

RANKŲ DARBO ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI,

ŠOKOLADO FONDIU,

KOKTEILIAI IR VALGOMIEJI LEDAI

SU KARŠTU ŠOKOLADU

VEIDAI

60

„Prie jūros gyvenančioms moterims žiemą kailinių retai prirei-kia. Kur kas dažniau – neperšlampamo palto“, – iš patirties sako klaipėdietė dizainerė Ingrida Railienė.

Jokia dargana nenustelbs

moteriškumo

Darganos, šlapdriba – taip pažįstama prie jūros gyvenančioms dailiosios lyties atstovėms. Tačiau ir tomis dienomis norisi atro-dyti gražiai ir moteriškai.

„Kad klaipėdietės mėgsta puoštis ir turi gerą skonį – kalbama seniai. Tiesa, dabar tenka apgailestauti, kad kone visos gražuolės

cEsant darganotiems, vėjuotiems pajūrio orams visada gelbsti paltas su gobtuvu.

važinėja automobiliais, tad retai pamatysi efektingai atrodančią moterį, einančią šaligatviu. Tačiau būna labai malonu kur nors senamiestyje pamatyti išdidžiai žingsniuojančią savo klientę. Man irgi malonu, kad mano kurtus drabužius mato kiti“, – neslėpė I. Railienė.

Edita GUDAVIČĖ Cveti ZABIELA nuotraukos

612019 Nr. 3

Dizainerė svarstė, kad Klaipėdoje gyvenančioms damoms ne tik rudenį, bet ir žiemą tiesiog būtina turėti iš neperšlampamos medžiagos siūtą paltą. Tinkamai pasiūtas toks drabužis ne tik šildo darganotą dieną, bet ir gali padėti at-skleisti moteriškumą.

„Viskas priklauso nuo detalių ir palto silueto“, – sako dizainerė, moterims šį sezoną siūlanti rinktis įliemenuotus paltus.

Švarios linijos, neperkrauta detalėmis, sko-ninga, stilinga ir estetiška – tai pagrindiniai I. Railienės kūrybos potėpiai.

„Visada vadovaujuosi gerai žinoma taisy-kle, kad mažiau yra daugiau. Man labai svarbi estetika visame kame“, – sako drabužių kūrėja.

Be to, I. Railienė kurdama visada svarbiau-sią dėmesį skiria tam, kad drabužis būtų patogus.

„Visi puikiai žinome, kad kur kas šalčiau yra esant šlapdribai nei tuomet, kai spaudžia šaltukas ir iš dangaus ramiai leidžiasi snaigės. Tad kurdama paltus stengiuosi galvoti labai praktiškai. Pa-vyzdžiui, vien įsiuvus šilkinį pamušalą dėvėti drabužį kur kas jaukiau ir šilčiau“, – pasakojo dizainerė.

Beje, žiemą ji nereko-menduoja rinktis labai ryškių spalvų, tačiau ne-reikėtų dėvėti vien pilkos ar juodos spalvos dra-bužių.

„Juk yra daug sodrių spalvų, tinkamų šiam sezonui – mėlyna, sma-ragdinė, žalia, tamsiai vyšninė...“ – rekomen-davo I. Railienė.

Pasiteiravus, iš kur semiasi idėjų, dizainerė neslėpė, kad genialiau-sios mintys ją aplan-ko maudantis duše, kai kūnu teka vanduo.

„ N e ž i n a u , k o k i a tai sąsaja, bet tekantis vanduo tarsi išlaisvina mintis ir fantaziją“, – atviravo talentingoji dizainerė.

„Galima pajuokauti, kad drabužius kuriu nuo šešerių. Suprantama, pirmieji bandymai buvo skirti lėlėms, bet būda-ma 14-os jau gebėdavau pasiūti drabužį ne tik sau ar draugėms, bet ir jų mamoms“.

Viktorijos VAIŠVILAITĖS- SKIRUTIENĖS makiažas

GROŽIS

62

cKarališkos tamsiai vyšninės spal-vos paltas, kurį pati dizainerė pra-minė „Frozen“ paltu.

632019 Nr. 3

c Jei lietpaltis plonas, priderinus aksesuarus jį galima dėvėti ir kaip suknelę.

cŠiemet ypač madinga ant palto segėti vieną ar net keletą diržų. Ši detalė padeda pabrėžti liemenį.

GROŽIS

Ner

ingo

s ir V

idm

anto

GIR

DVAI

NIŲ

nu

otra

ukos

64

„Meridiano“ skoniai - ir jūsų

šventiniam stalui

SKANAUS!

652019 Nr. 3

Klaipėdos miesto simbolyje burlaivyje „Meridianas“ veikiančio restorano virtuvės meistrai artėjančioms šventėms pasiūlė ke-letą puikių receptų, pagal kuriuos pagaminti patiekalai tikrai papuoš šventinį stalą ir pradžiugins prie jo susėdusius šeimos narius, draugus ar artimuosius.

Rūkytos silkės (apie 350 g)Ant grotelių keptų ir marinuotų artišokų šerdžių (80 g)Jaunų bulvyčių (120 g)

Kremui:Saliero gumbo (150 g)Ropinių svogūnų (30 g)Vandens (500 ml)Alyvuogių aliejaus (40 ml)Sviesto (40 g)Garstyčių (20 g)Ciberžolės (2 g)Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Jau daugiau nei 70-ies metų istoriją skaičiuojantis istorinis burlaivis „Meridianas“ – vienas iš labiausiai atpažįstamų Klai-pėdos objektų bei traukos taškų. Tai – vienintelį Lietuvos uos-tamiestį reprezentuojanti vieta, kur susitinka skonis ir istorija.

Restoranas svečius priima išskirtinėje Klaipėdos jūrinę dva-sią atspindinčioje aplinkoje: žemutiniame laivo denyje įrengta pagrindinė 70 vietų restorano salė bei atskira 14 žmonių aptar-nauti skirta banketinė salė. Pagrindiniame denyje veikia baras-muziejus, kurį aplankius galima susipažinti su burlaivio istorija bei padegustuoti tikrų jūreiviškų gėrimų.

Restorano „Meridianas“ specifika – europietiška virtuvė su Viduržemio jūros natomis, akcentuojant jūrinį uostamiesčio identitetą. Tiekiami šviežių žuvų, mėsos patiekalai, virtuvė visada turi pasiūlymų vaikams, vegetarams. Restorano vizitine kortele išlieka visus stebinantis šefo komplimentas – kaskart vis kitas, išieškotas gurmaniškas užkandis. Taip pat pagardinti pietus ar vakarienę galima tik vietoje gamintais desertais.

Darbo dienomis, nuo 11 iki 15 val., tiekiami nuostabūs verslo pietūs. Restorane yra galimybė organizuoti įmonių ar privačias šventes, gyvo garso muzikos pasirodymus, konferencijas (su multimedija), pristatymus ir kitus renginius. 

Į keptuvę pilame alyvuogių aliejų ir dedame supjaustytus svogūnus, juos pakepiname iki auksinio atspalvio. Pilame vandenį. Tuomet sudedame valytą bei supjaustytą saliero gumbą ir kaitiname jį iki minkštumo. Per sietelį nukošiame turinį ir sutriname trintuve iki vientisos masės. Pagardiname prieskoniais ir sviestu. Rūkytą silkę išvalome, išimame kaulus ir supjaustome nedi-deliais gabalėliais. Patiekiame su virtomis ir apkeptomis jaunomis bulvytėmis, ant grotelių keptomis bei marinuotomis artišokų šerdimis bei salierų kremu. Iš recepte nurodytų produktų galima pagaminti vieną porciją.Papuošti užkandį galima ridikėliais arba svogūnų laiškais.

Silkės užkandėlė su salierų kremu

66

Desertas „Zuccotto“ yra kilęs iš Italijos meno ir kultūros sostinės Floren-cijos. Tradiciškai jis gami-namas naudojant moliū-go formos indą (zuccot-to itališkai reiškia mažą moliūgą). Manoma, kad skanėsto kūrėjus įkvėpė Florencijos katedros ku-polas, o pagal kitą versiją – maža apskrita, iš 4 dalių susiūta kepuraitė, kurią dėvi aukštieji katalikų dvasininkai.

Sausainių „Damų piršteliai“ (apie 30 vnt., kiekis priklauso nuo formos ar dubens dydžio)Stiprios kavos arba amareto likerio piršte-liams mirkyti (jei valgys ir vaikai – juodosios arbatos) (250 ml) Rikotos sūrio (500 g)Nedidelės saujelės džiovintų vaisių (abrikosų, razinų, ananasų ar kitų mėgstamų)

Smulkintų migdolų riešutų (60 g)Juodojo šokolado, supjaustyto mažais gaba-liukais (40 g) Vanilinio cukraus arba vanilės esencijos (1 arb. š).Cukraus (4 valg. š.)Kakavos (1-1/2 valg. š.)Apibarstymui – kakavos ir cinamono

Gilų dubenį iškloti maistine plėvele taip, kad visas plotas būtų padengtas ir dar liktų apie 4 cm krašteliai.„Damų pirštelius“ mirkyti pasirinktame gėri-me (kiekvieną pirštelį įmerkti ir palaikyti apie sekundę). Pirštelius išdėlioti giliame dubenyje. Pasiruošti įdarą: į rikotos sūrį dėti mažais gabaliukais supjaustytus džiovintus vaisius, šokolado gabaliukus, smulkintus migdolų riešutus, cukrų ir vanilinį cukrų.Tris ketvirtadalius paruošto rikotos sūrio įdaro

dėti ant „Damų pirštelių“ pagrindo. Ant įdaro vėl dėti „Damų pirštelius“.Į likusią dalį paruošto rikotos sūrio įdaro dėti 1-1/2 valgomojo šaukšto kakavos, viską išmai-šyti ir sudėti ant pirštelių sluoksnio.Ant kakavinio įdaro vėl dėti „Damų pirštelius“.Maistinės plėvelės kraštelius uždėti ant pasku-tinio pirštelių sluoksnio, viską paspausti ranka ir dėti į šaldytuvą. Po 5 valandų desertą apversti ant lėkštutės ir apibarstyti kakavos ir cinamono mišiniu.

Midijas atrinkti ir nuplauti. Į atskirą indą sudėti šafraną ir užpilti karštu vandeniu. Į keptuvę pilti alyvuogių aliejaus, įkatinti, sudėti smulkiai pjaustytus svogūnus ir lengvai pakepinti. Sudėti midijas, užpilti balto vyno, uždengti ir patroškinti 5 minutes, kol midijos atsivers. Supilti grieti-nėlę ir vandenį su šafranu, įberti druskos ir dar pakaitinti 3 minutes. Suberti prieskonines žoleles ir patiekti.

Midijų (600 g) Grietinėlės (80 ml)Svogūnų (80 g) Šafrano (1 g)Petražolių (20 g)

Svogūnų laiškų (10 g)Balto vyno (80 ml)Alyvuogių aliejaus (40 ml)Vandens (40 ml)Druskos

Midijos su šafranu

Itališkas desertas „Zuccotto“

672019 Nr. 3

Anties krūtinėlės (500 g)Jaunų bulvyčių (140 g)Mažųjų brokolių (60 g)Jaunų morkyčių (60 g)Papuošimui – sezoninių uogų arba pjaustyto apelsino grie-žinėlių

Anties krūtinėlei marinuoti reikės:Alyvuogių aliejaus (200 ml)

Natūralaus medaus (60 g)Garstyčių (40 g)Paukštienos prieskonių (20 g)

BBQ–figų padažui pagaminti reikės:Figų džemo (40 g)BBQ padažo (40 g)Raudonojo sauso vyno (80 ml)Apelsinų sulčių (40 ml)Morkų sulčių (40 ml)

BBQ–figų padažui skirtus ingredientus sudedame į nedidelio tūrio puodą ir verdame apie 1 val. Gaunama tiršta masė. Iki visiškai vientisos masės sutriname trintuve. Keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejų ir apkepiname marinuotą anties krūtinėlę iš abiejų pusių pabarstant druska bei pipirais, kol gražiai apskrus (maždaug po 5 min. kiekvieną pusę). Tada krūtinėlę perdedame į kepimo skardą ir kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 8–10 minučių. Į lėkštės vidurį pilame BBQ-figų padažą. Ant padažo patiekiame pusiau perpjautą keptą anties filė ir daržoves. Puošiame sezoninėmis uogomis arba apelsino griežinėliais.

Kepta anties krūtinėlė su jaunomis bulvytėmis ir BBQ–figų padažu

SKANAUS!

68

„Vienas vaikas sykį net išsigando, kai timptelėjęs suprato, kad barzda tikra, vadinasi, ir Kalėdų Senelis yra tikras. Nubėgo pas mamą išsi-gandęs, kad prisidirbo.“

Kalėdinėse šventėse apsilankantis P. Lisausko Senelis Kalėda pirmą kartą jį matantiems gali pasirodyti neįprastas: nuo natū-ralumu ir etnostiliumi išsiskiriančio kostiumo iki antikvarinių akinių rėmelių, savo įvaizdį pabrėžia vešlia tikra, nepriklijuota barzda. Aplinkinius keri jo trykštanti energija ir nė lašo patai-kavimo. Vaikui jis – pramuštgalvis bičiulis, išmintingas pašne-kovas, tas, kuris ne tik pagirs gerus vaikus, bet ir sudrausmins neklaužadas.

Vaikus ir jų tėvus džiuginantis netipinis Senelis įsitikinęs – per didžiąsias metų šventes bendravimas, apkabinimas, kartu praleis-tas laikas, drauge sukurti prisiminimai yra vertingiausia dovana.

Esate ir šokėjas, ir teatro, kino aktorius, ir Senelis Ka-lėda. Kuris iš jų esate labiau?

Kas labiau aš esu? Turbūt gyvenimo juokdarys. Kad ir kaip būtų juokinga, save kaip atlikėją geriausiai atradau įkūnydamas būtent juokdario personažą. Septynerius metus dirbau Trakų pilyje vaidindamas viduramžių juokdarį. Tas artimas bendravimas su auditorija, kai esi tarp žmonių, buvo visų įgūdžių – judesio, kalbėjimo, šokio, visko, kas buvo atrasta studijų laikais – išban-dymas. Tas juokdarys savotiškai yra visur. Dėl to ir mano Senelis Kalėda toks lengvai išprotėjęs gerąja prasme.

Kaip atsirado jūsų Senelis Kalėda?

Šis personažas gyvas nuo neatmenamų laikų... Pats turiu du vaikelius ir, kai jie buvo maži, visi juokėmės, kad nereikės kviestis Kalėdų Senelio, nes tėtis yra aktorius. Iš tų juokų gimė mintis, kad visgi reikėtų pabandyti. Pabandžiau užsiauginti barzdą, nes anksčiau jos neaugindavau, prieš Kalėdas ją nusidažiau. Pirmi metai buvo labiau bandymų ir nesėkmių metai, bet buvo visai linksma. Antrais metais tie patys žmonės mane vėl kvietėsi, nes jiems irgi buvo linksma. Taip viskas ir įsivažiavo.

Petras Lisauskas ir Senelis Kalėda – ar šie du žmonės labai skirtingi?

Senelis Kalėda – ne dovanų kurjeris

„Esu gyvenimo juokdarys“, – paprašytas prisistatyti, nusijuokia aktorius, šo-kėjas Petras Lisauskas, jau 8 metus kuriantis Senelio Kalėdos personažą.

Kasdien gyvenu įprastą dirbančio žmogaus, vyro, tėčio, sūnaus gyvenimą, manęs neaplenkia rūpesčiai, nusivylimai, sunkumai, kaip ir kasdieniai džiaugsmai – nuo skanios kavos puodelio ryte, malonaus pašnekesio su draugu iki visus sunkumus atperkančio vaikų apkabinimo. Galiu užsidaryti savyje ir liūdėti, galiu spindėti energija. Tačiau tenka pripažinti, kad Senelis Kalėda manęs nepa-lieka ištisus metus. Nuolat ieškau naujų idėjų, kartais vidurvasarį atostogaudamas pagaunu save mąstant, kad vienas ar kitas akcen-tas, detalė tiktų Seneliui Kalėdai, tai reiškia, kad jis visada šalia.

Jūsų Senelis yra labai judrus.

Prie judėjimo prisideda tai, kad esu profesionalus šokėjas. Bendravimo stilius kalbant su žmonėmis susiformavo tuomet, kai buvau Trakų pilies juokdariu. Užsiauginus natūralią, tikrą barzdą tas Senelis tampa labai gyvas, nes nėra nenatūralių judesių, nereikia saugotis, kad vaikai barzdą timptelės ar ji pasikreips – galiu ir ant galvos atsistoti, ir špagatą, ir tikrą mankštą su vaikais padaryti, ne tik lazda pabelsti.

Virginija KESMINĖEimanto ŽEIMIO ir Virginijos KESMINĖS nuotraukos

LAUKIANT KALĖDŲ

692019 Nr. 3

Kalėdų Senelius vaidina nemažai aktorių.

Išties tai yra niša aktoriams, kurie tai sugeba. Vis dėlto per tiek metų teko pastebėti, kaip neatsakingai žmonės renkasi Senelį, kiek daug nekokybės šioje sferoje. Kalbėdami su kolegomis pastebėjome, kad žmonės orientuojasi ne į tai, ką padovanoti, o už kiek pado-vanoti. Žmonės tiesiog perka Kalėdų Senelius ir ieško pigiausių.

Vaikas gauna dovaną tėvų darbovietėje, darželyje ar mokyklo-je, galbūt iš draugų, nuvažiavęs pas senelius ir dar – per Kalėdas namuose. Ištirpsta dovanos reikšmė.

Kalbėdamas su tėvais, kurie tariasi su manimi dėl kalėdinės šventės, akcentuoju, kad nesu iš pigiųjų Senelių, bet tikrai ne pats brangiausias. Deryboms užsitęsus kartais tenka paklausti, ar esu samdomas kaip profesionalus aktorius, įkūnijantis personažą, dovanojantį šventę, ar kaip kurjeris, kuris pristatys dovanas. Gal

geriau tada investuoti į pačią šventę, kad ji būtų kokybiška. Aš nenoriu visiškai suplastmasėti.

Ar yra buvę kokių nors kuriozų, neplanuotų incidentų, kurie būtų tapę šventės dalimi?

Kadangi esu improvizuojantis Senelis, jeigu pasitaiko zbitkų ar neklausančių vaikų, visada stengiuosi „išsivartyti“ iš situacijos, prisitaikyti prie padėties. Kai tenka dirbti su lopšelinukais, kaip juokiamės su auklėtojomis, yra pasiekimas, jeigu niekas neverkia (juokiasi – aut. past.). Su vaikais tenka pašliaužioti grindimis, po stalais ir panašiai, tėvus kviečiu kartu pašliaužioti – juk visą laiką neprideklamuosi, nepridainuosi ir neprišoksi. Reikia sukurti gerą atmosferą ir kažkuo pasidalinti.

Yra buvę visko. Vienas dažniausių vaikų argumentų, kad Senelis netikras, yra netikra barzda. Būna, prieina ir timpteli už barzdos. Ir tada matau, kaip pasikeičia jų akys. Vienas vaikas sykį net išsigando, kai timptelėjęs suprato, kad barzda tikra, vadinasi, ir Kalėdų Senelis yra tikras. Nubėgo pas mamą išsigandęs, kad prisidirbo.

Kartą turėjau renginį Vilniuje ir tiesiai iš jo važiavau į Klai-pėdą. Tingėjau persirengti ir važiavau kaip Senelis Kalėda. Ties Kryžkalniu autostradoje buvo avarija, mašina buvo nulėkusi į griovį. Tada vairavau miniveną, todėl sustojau padėti. Reakcija buvo įdomi – lyg ir nelaimė, o čia išlipa Kalėdų Senelis ir klausia: „Kuo galiu padėti?“

Būna, kad sustojus prie šviesoforo ar pralenkdami kelyje mojuoja žmonės iš gretimos mašinos, filmuoja telefonais. Kartais smagu tiesiog išeiti pasivaikščioti ir stebėti žmonių reakcijas. Vieni nusišypso, kitų akys sužiba. Tai savotiškas kalėdinis influ-encinimas – nusišypsokime.

Akivaizdu, kad barzda ypač svarbi. Ar ilgai trunkate ją užsiauginti?

Pirmais metais su džiaugsmu ją nusiskusdavau. Pavyzdžiui, grįžti Naujųjų metų naktį iš renginio ir pirmas dalykas, kurį pa-darai – nusiskuti barzdą. Tarsi nusirengi rūbą, kurį jau kurį laiką dėvėjai. Per tiek metų jau įpratau, pavyzdžiui, pernai jau nebe-nusiskutau. „Darbinį“ ilgį barzda pasiekia per maždaug keturis mėnesius, o kad galėčiau ją formuoti – apie pusę metų. Šiemet

70

filmuojuosi viename seriale ir barzda turi būti fiksuoto ilgio, tad ir mano Senelis bus su trumpesne barzda.

Netradicinis ne tik Senelis, bet ir jo kostiumas – ne ryškiai raudonas, o tamsiai raudonos spalvos liemenė ir švarkas, mėlynos kelnės.

Kažkada Alytuje teko įžiebti eglutę. Tada buvau apsirengęs ne raudonai, užsiauginęs ilgą barzdą ir net plaukus, nors esu pra-plikęs. Draugų dukra po renginio buvo nustebusi, kad renginyje Kalėdų Senelio taip ir nebuvo...

Galbūt daug kas nežino, kad Kalėdų Senelį raudonai nudažė „Co-ca-Cola“. Šiaip Lietuvoje Senelis Kalėda visada būdavo apsirengęs gamtos spalvomis, toks miško diedas. Aš nenorėjau būti visiškai raudonas ir nenorėjau pigiai atrodančio kostiumo. Į tai irgi reikia investuoti, todėl domėjausi skandinavų Kalėdų Senelių kostiumais, sėmiausi įkvėpimo iš norvegų. Galima sakyti, kad pats esu savo kostiumo dizaineris. Mano kostiumas yra visas iš lino. Norėčiau ateityje investuoti į lietuviškais raštais siuvinėtus marškinius.

Ar eidamas į šventę dirbti turite kokių nors pagei-davimų?

Jau penktus metus prieš renginį užsakovams išsiunčiu atmintinę. Joje, pavyzdžiui, primenu tėveliams, norintiems pedagogams dovanoti dovanas, skirtas tik suaugusiems, jas supakuoti taip, kad vaikai nematytų. Taip pat yra prašymas nesislėpti už kamerų. Geriau išrinkti vieną ar kelis žmones, kurie pafilmuos ir pafotografuos. Dabar neretai būna taip: vai-kai padeklamuoja eilėraštį ar sušoka šokį, bet niekas neploja, nes beveik visi laiko telefonus, ir atsisukęs į tėvus matai ne jų šypsenas, o objektyvus.

O pats ar švenčiate Kalėdas? Ar tai jums šventė, ar tik darbas?

Vienais metais padariau klaidą sutikdamas dirbti Kūčių vakarą. Nuėjęs pas užsakovus supratau, kad tai nėra verta to, kad mano šeima manęs lauktų, kol aš tuo metu links-minu kitus. Buvo atvejis, kai žmogus manė, kad už pinigus viską galima nupirkti – norėjo, kad Kalėdų rytą jo vaikui atneščiau dovanų.

Kūčių vakarienė, Kalėdos nuo seno yra šeimos šventė – man irgi. Žinau, kad kai kurie kolegos Seneliai eina ir tomis dienomis, bet aš pasirinkau to nedaryti. Man atrodo, ne viskas turi būti apipinta blizgučiais ir fejerverkais, o ką nors pasam-dydamas negali kompensuoti to, kad nebuvai su šeima visus metus. Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už tai, kad ta šventė būtų šeimoje ir būtų tikra šventė.

LAUKIANT KALĖDŲ

712019 Nr. 3

Dažnai kalėdinėse darželių šventėse būna taip: kai vaikai padeklamuoja eilėraštį ar sušoka šokį, niekas ne-ploja, nes beveik visi tėveliai rankose laiko telefonus.

Burtai ir magiški veiksmai Kūčias ir Kalėdas išskiria kaip ypatingą metų dieną.

Dar XVI a. Volfenbiutelio postilėje buvo rašoma, kad „lietuviai buria su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir Perkūno“.

XVII a. Matas Pretorijus veikale „Prūsi-jos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ rašė, kad „metus jie [prūsai] skaičiuoja pagal šventas dienas, ypač pagal Kalėdas, nes tada šeimyna paprastai užbaigia senuosius metus ir pradeda naujus. <...> Kūčių vakarą jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Ant Kūčių stalo turėję būti 9 skirtingi pasnin-

kiniai patiekalai. Tai ženklino senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę“.

Žinoma, kad archajiškai mūsų protėvių Kūčių-Kalėdų šventei būdingas kieminėji-masis, persirengėlių vaikštynės, apeiginės vaišės, įvairūs tikėjimai ir burtai. XX a. 3-4 dešimtmetyje persirengėlių būrį pakeitė vienas reikšmingas personažas Senis Kalė-da. Taip pat XX a. pr. pradėta puošti eglutė.

Advento vainikasXVI-XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos

šaltiniai liudija, kad nuo Visų šventųjų iki Kalėdų buvo piršlybų ir vestuvių metas, nes žmonės turėjo daugiau laisvo laiko, maisto vaišėms. Tik adventas pakeitė šią tvarką ir piršlybos persikėlė į pokalėdinį mėsiedo lai-kotarpį. Nors Mažojoje Lietuvoje dauguma gyventojų išpažino evangelikų tikėjimą, kai

Kūčios Mažojoje Lietuvoje – su kiauliena ir kava

72

LAUKIANT KALĖDŲ

kurie jų šį laikotarpį laikė ypatingu: vengė linksmintis, šokti, dainuoti.

Prieš adventą tėvas nueidavo į mišką ir parnešdavo eglišakių. Visa šeima iš jų pin-davo advento vainiką. Jis būdavo gana di-delis – apie 70-80 cm skersmens, apjuostas raudonu kaspinu. Vainikas būdavo pakabi-namas kaip sietynas kambario viduryje, ant jo uždedamos keturios žvakės. Kiekvieną advento sekmadienį šeima susirinkdavo prie vainiko ir pietų stalo. Pirmą sekmadienį būdavo uždegama viena žvakė, antrą – jau dvi, trečią – trys. Iki Kalėdų sudeginamos visos keturios advento žvakės.

Šventė tris dienasĮsigalėjus krikščionybei Kalėdos visada

buvo švenčiamos „kilmingai, su ypatingu atsidėjimu ir po tris dienas, joms visados buvo kepami pyragai, gaminama kafėja ar pyvas“.

Pirmoji diena buvo itin šventa. Šią die-ną lietuvininkai iš ryto eidavo į bažnyčią, kurioje giedodavo giesmes. Vėliau, grįžę iš bažnyčios, jie sėsdavosi prie šventinio stalo ir likusią dienos dalį praleisdavo šeimoje. Pirmą šventės dieną ateidavo Kalėdų Senelis, buvo skaitomos eilės, giedami giesmių posmeliai, o Kalėdų Senelis dalindavo dovanas.

Antrą Kalėdų dieną visi skubėdavo atsi-kelti anksčiau. Tikėta, kas anksčiau atsikels, greičiau vasaros darbus apsidirbs, o kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos. Antrasis Kalėdų vakaras taip pat buvo baigiamas prie stalo, padengto kvepiančiu šienu, namų darbo staltiese ir įvairiais ska-niais valgiais.

Kalėdų trečioji diena vadinta Ledų

diena. Ji švęsta, kad vasarą ledai javų ne-išmuštų. Kuršių nerijoje šią dieną moterys nedirbo, jos lankė viena kitą, vaišinosi kava, pyragaičiais.

Lėkštė saldumynųMažojoje Lietuvoje, skirtingai nuo

Didžiosios, nebuvo tradicijos Kūčių va-karą valgyti dvylika patiekalų ir laikytis pasninko. Evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantieji prieš Kalėdas visada papjau-davo kiaulę ir prigamindavo Kūčioms iš jos visokių patiekalų: šaltienos, vyniotinių.

Lietuvininkai neskyrė jokios ypatingos reikšmės Kūčių vakarienės laikui. Artimiau-si giminės susirinkdavo prie eglutės, kalė-dines giesmes pagiedodavo, pavalgydavo, kavos atsigerdavo. Ant lietuvininkų stalo nebuvo kalėdaičių. Vienose šeimose vaka-rienė buvo pradedama ragaujant avižinį kisielių, kitose – sriuba, silke ar kūčiukais su aguonpieniu.

Kokios nors valgių sekos nebebuvo pai-soma, nesvarbu ir valgių skaičius. Svarbu vakarienę užbaigti saldžiais patiekalais ir kava. Visiems Kūčių vakarienės daly-viams būdavo įteikiama saldumynų lėkštė, prikrauta sausainių, saldainių, riešutų, obuoliukų. Šis skanėstų rinkinys Mažojoje Lietuvoje vadintas vokiškai „Bunte Teller“, kas reiškia „marga lėkštė“.

Įdomu, kad kai kuriose šeimose Kūčių vakarą buvo galima valgyti visus patiekalus, tačiau pirmą Kalėdų dieną tebuvo galima valgyti tik pyragus ir kavą – nebuvo lei-džiama valgyti mėsos ir net juodos duonos.

Tilžės apylinkėse visus šventvakarius nuo Kūčių iki sausio 6 d. buvo valgomi ga-

732019 Nr. 3

KOKYBIŠKAS DYZELINASŠILDYMUIKLAIPĖDOS APSKRITYJE

GREIT,LAIKU,

PATIKIMAI

+370 618 66025

LAUKIANT KALĖDŲ

ruose virti maži ruginių miltų kepaliukai. Prosenoviškas patiekalas buvo barščiai su grybais, mėsa. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse šiuo laikotarpiu gamindavo patiekalą iš rainų žirnių su mėsos padažu.

Kūčių nakties burtaiTradicija burtis Kūčių vakarą Mažojoje

Lietuvoje nebuvo dažna, tačiau užuominų apie tai galima aptikti. Pasakojama, jog Kūčių vakare vandenį, kuriuo buvo nušu-tinti žirniai, išpildavo ant šiaudų kūlio, o paskui tais šiaudais jaunimas sode medžius apraišiodavo, kad kitąmet daugiau obuolių ir kriaušių užderėtų, „kad raganos neateitų iškadą padaryt“.

Buvo tikima, kad Kūčių vidurnaktis yra magiškas, kad Kūčių vakarą gyvuliai tvartuose kalbėdavo, bet klausytis gyvulių kalbos nebuvo galima, nes tada žiemą gy-vuliai kris iš bado. Mažojoje Lietuvoje būta papročio prieš Kalėdas arba Naujųjų metų naktį sušerti Joninių išvakarėse skintų ir sudžiovintų devyneriopų žolių kuokštą karvėms, kad būtų sveikos ir pieningos. Tokį pat kuokštą žolių gyvuliams duodavo ir per Jonines.

Šventinio laiko sakralumas būdavo pabrėžiamas įvairiais draudimais. Laikas nuo Kalėdų iki Trijų karalių būdavo skirtas melstis, moterys nieko neverpdavo, ber-nams nereikėjo malkų kapoti.

Koks bus oras?Pagal Kūčių šventės meteorologines

sąlygas buvo įprasta spėti orus. Jeigu Kūčių naktį dangus giedras,

žvaigždėtas, ypač į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, gerai dės vištos.

Sakydavo: „Jei Kalėdos – juodos, tai Velykos bus baltos.“

Į medį keldavo vėtrungę. Jei vėtrungės

virvė sušlampa – tai lietingo pavasario žen-klas. Jei vėtrungė pasisuka į pietus – šilti, derlingi metai laukia, į vakarus – šlapi, blogi.

Pora kaip tvoraIki XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje buvo

gajūs ir vedybiniai burtai.Jaunos merginos po Kūčių vakarienės

eidavo tvoras apkabinti ir skaičiuodavo – porą ar ne porą kuolų apkabino. Jeigu porą – tai laukia vestuvės.

Dar merginos surašydavo visų pažįsta-mų jaunuolių vardus ant lapelių ir po pagal-viu juos padėdavo, o anksti rytą traukdavo ir skaitydavo, kokį vardą ištraukė.

„Visuokes beprotystės būdava: padieda-va į lėkštę žiedą auksą, rūtų šakelį ir žemių įpils, užriš akis ir apsuks tris kartus. Apsi-suks galva – atėjęs turi imti – ką nutvėrei, jei žiedą – veselė buv tuojau, jei žemės – mirsi. [...] Mesdavo šliorė per petį, nežiūrint kap nukris. Jei nokrisdavo ont nuomų, ont dorų kėšamuoje vietoje, apsiženysi greita“, – pri-simena senuosius burtus šio krašto senoliai.

XX a. pr. Kuršių nerijos jaunimas per Kalėdas šokdavo iki aušros gyvenvietės sa-lėje, kur buvo grojama smuiku ir armonika. Vienas populiariausių žaidimų buvo „Gervės (genelio) kepimas“, kai mergina ir vaikinas turėjo pasibučiuoti. Jeigu, žaidėjų nuomo-ne, pora blogai pasibučiuodavo, gaudavo susuktu rankšluosčiu per nugarą.

Parengė Kristina BLOCKYTĖ-NAUJOKĖ, humanitarinių mokslų daktarė, etnologėKlaipėdos etnokultūros centro ir redakcijos archyvo nuotr.

74

752019 Nr. 3

Friedricho pasaže, kaip ir kasmet, klaipėdiečių ir miesto svečių lauks ypatin-

ga šventinė atmosfera: kalėdine egle ir margaspalvėmis lemputė-mis pasipuošęs kavinių kiemelis kvies lankytojus kartu pasitikti didžiąsias metų šventes.

Gruodžio penktadieniais ir šeštadie-niais šventinę nuotaiką Friedricho smuk-lėje kurs nemokami gyvo garso koncertai, kuriuose – nauji atlikėjai ir jau pamėgtos muzikos grupės.

Aplankyti uostamiestį miesto svečius kviečia Friedricho svečių namai, kuriuose prabangūs apartamentai šventiniu laiko-tarpiu – už ypatingą kainą.

Friedricho pasaže – smagus švenčių laukimas

Kad pasiruošimas šventėms būtų be rūpesčių, siūlome ant šventinio stalo patiekti mūsų užsakomuosius gaminius: keptą paršelį, įdarytą vištą, antį, vynioti-nius bei vieno kąsnio užkandėles.

Turime ilgametę patirtį organizuoti asmenines šventes, įmonės vakarėlius, išvežamuosius banketus. Muzikiniai, teminiai vakarėliai, patiekalų ir gėrimų degustacijos kartu su someljė – pasiūla patenkins net ir išrankiausiųjų skonį.

Dovanomis taip pat pasirūpinome – mėgstantiems pasirinkimo laisvę puikiai tiks Friedricho pasažo dovanų kuponas.

Šventinio laikotarpio kulminacija – Naujųjų metų sutikimas smuklėje – Lotynų Amerikos ritmu. Vakaro at-likėjas – charizmatiškasis Daniel Rios. Renginys mokamas.

Staliukų rezervacija +370 46 21 13 90.

Tiltų g. 26A, Klaipėdawww.pasazas.lt

www.facebook.com/pasazaswww.instagram.com/friedrichopasazas

Prieš pusantrų metų Klaipėdoje atsirado išskirtinis gyventojas – drakonas. Akį trau-kiantis beveik pustrečio metro ūgio mėlynas

sutvėrimas – Klaipėdos rankinio klubo „Dragūnas“ talismanas.

Sporto sirgaliams jau įprasta, kad per įvairias varžybas ir rungtynes vis dažniau pasirodo žiūrovus linksminantys įvairūs personažai. Klaipėdos rankinio klube atsiradęs drakonas tapo pirmuoju Lietuvoje rankinio komandos talismanu.

Jam vardą rinko rankinio sirgaliai – buvo paskelbtas konkur-sas. Iš viso buvo gauta beveik 200 įvairių vardų pasiūlymų. Dau-giausia kartų buvo pasiūlytas vardas „Dragas“, tad taip drakonas ir buvo pakrikštytas. Tačiau tik per plauką „Dragūno“ talismanas netapo „Egiu“ ar „Selu“.

Kai kurie žmonės prie vardų pridėjo ir paaiškinimus, ką jie galėtų reikšti, pavyzdžiui, Klaipėdos sporto muziejaus vadovas Algirdas Vaicekauskas pasiūlė vardą sudaryti iš žodžių „Klaipėda“ ir „Dragūnas“: „Dragpėda – mistinis personažas, tvirta dragūniška pėda rankinio aikštelėje“.

Įspūdingos išvaizdos talismanas prisistato esantis ryškiausia rankinio klubo „Dragūnas“ asmenybė, mėgstanti kelti triukšmą, erzinti palaikymo šokėjas ir komandą bei fotografuotis.

Talismanas Dragas ne tik linksmina į rankinio rungtynes ateinančius žmones. Šiam personažui labai patinka dėmesys, tad jis stengiasi pasirodyti mieste vykstančiuose renginiuose, kur daugybė žmonių gali su juo pasidaryti asmenukę. Jį buvo galima pamatyti išbandantį įvairias sporto šakas Olimpinėje dienoje, važiuojantį riedučiais „Vilties bėgime“, triukšmaujantį Lietuvos vyrų rankinio rinktinės rungtynėse ir kt.

Šiemet mėlynasis drakonas dalyvavo ir talismanų varžybose Druskininkuose, kur susigrūmė su krepšinio talismanu Žalgiriniu, ledo ritulio talismanu Panku Panda, Europos žaidynių talismanu lapiuku Lesik ir kitais.

Talismanas turi net savo paskyras socialiniuose tinkluose, kur viešina savo nuotykius, šokių treniruotes ir kitokias vei-klas. Būtent socialiniame tinkle prieš kelias savaites Klaipėdos sporto talismaną pastebėjo viena Amerikoje veikianti reklamos agentūra, kurią sudomino Drago šokis su kaspinu. Šį vaizdo įrašą ketinama panaudoti vienos prancūzų įmonės produkto reklaminei kampanijai.

„Vakarai“ informacijaRankinio klubo „Dragūnas“ nuotraukos

Dragas sudomino

amerikiečių reklamų kūrėjus

c Įspūdingos išvaizdos talisma-nas prisistato esantis ryškiausia rankinio klubo „Dragūnas“ asmenybė.

TRUMPAI

76

772019 Nr. 3

78

Kai prieš 25 metus dienraščio „Vakarų ekspresas“ kolektyvas surengė pirmuosius „Metų klaipėdiečio“ rinkimus, net negalė-jome įsivaizduoti, kad tai taip suvienys klaipėdiečius stengtis ir atkakliai balsuoti už savo herojų, nesvajojome, kad tai taps geidžiamiausiu apdovanojimu net pasaulinį pripažinimą pelniu-sioms žvaigždėms.

„Vakarų ekspreso“ kolektyvas dėkoja visiems, kurie palaiko šią klaipėdiečiams labai svarbią iniciatyvą – baigiantis metams tradiciškai padėkoti tiems, kurie nuoširdžiu darbu kuria gražesnį miestą, vieningesnę bendruomenę ir garsina Klaipėdos vardą.

25-ąjį kartą išrinkti Metų klaipėdiečiai

Baigiantis metams Klaipėdos dramos teatre vykusioje iškilmingoje ceremonijoje jau 25-ąjį kartą buvo apdovanoti „Vakarų ekspreso“

rengiamų „Metų klaipėdiečio“ rinkimų laureatai.

c Jaunasis talentas – krepšininkė Justė Veronika Jocytė.

cMetų klaipėdiečiu tapo kovotojas Sergejus Maslobojevas.

cMeniška siela – Linas Švirinas

„VAKARŲ EKSPRESAS“ PRISTATO:

792019 Nr. 3

cSimboliniai padėkos obuoliukai įteikti toms organizacijoms, kurios palaikė „Vakarų ekspreso“ iniciatyvą padėti autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus auginančioms šeimoms.

c Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos tėvelis Antanas Nausė-da atsiėmė jo sūnui skirtą apdo-vanojimą „Garbės klaipėdietis“.

cNominacijos „Socia-liai atsakingas verslas“ apdovanojimą Sau-liaus Jokužio leidyklos spaustuvės įkūrėjui ir UAB Birių krovinių terminalo vadovui Vi-dmantui Dambraus-kui įteikė Klaipėdos pramonininkų asocia-cijos viceprezidentas Rimantas Juška.

cŽaviosios šokių mokyklos „Coda“ šokėjos.

80

c Klaipėdos universiteto rektorius Artūras Razbadaus-kas su žmona Daiva.

c Klaipėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas su žmona Irena.

c Sportinių šokių klubo „Žu-vėdra“ vadovai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai.

cVerslininkai Daina ir An-tanas Bosai.

c Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmars-kis su žmona Regina.

cAsociacijos „Mano mies-tas Klaipėda“ prezidentas Remigijus Žiogas su žmona Rovena.

c Klaipėdos vaikų ligoni-nės vyriausiasis gydytojas Virginijus Žalimas su žmona Veronika.

cUAB „Bilukas“ savinin-kas Kazys Vaišvila su žmona Birute.

cVilija ir Raimundas Pa-laičiai.

cUAB „Kamineros Grupė“ valdybos pirmininkas, politi-kas Arūnas Tuma su žmona Jolanta.

cAbejingų nepaliko Be-atos Ignatavičiūtės balsas.

c Jūrininkų ligoninės vyriau-siasis gydytojas Jonas Sąlyga.

812019 Nr. 3

cRespublikinės Klaipėdos li-goninės vyriausiasis gydytojas Darius Steponkus su žmona Renata.

cUAB SDG Klaipė-dos skyriaus direkto-rius Saulius Nemanis ir biuro vadovė Vikto-rija Lukšienė.

cMažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys su žmona Zita.

c Politikas Arvydas Vaitkus su žmona Ilona.

cAktorė Virginija Kochans-kytė su vyru skulptoriumi Arūnu Sakalausku.

cMK laivybos vadovas Mindaugas Karalius su žmo-na Lina.

cMedikai Jolanta ir Alvy-das Česai.

c Politikas Saulius Budinas su žmona Raimonda.

Egidijaus JANKAUSKO, Algirdo KUBAIČIO ir Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

c Kretingos rajono savivaldy-bės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė.

cDienraščio „Vakarų eks-presas“ vyriausiasis redak-torius Gintaras Tomkus su žmona Sonata.

cNe vieną įspūdingą reginį žiūrovams dovanojo šokių mokyklos „Coda“ šokėjos.

c Jaukią atmosferą kūrė aktorės Eglės Jac-kaitės skaitomos eilės.

82

„Žiema yra vakare“MAŽŲJŲ MINTYS

Prieš Kalėdas susitikome su mažaisiais klaipė-diečiais iš Klaipėdos lopšelio-darželio „Ąžuo-liukas“. Sveiki atvykę į mažųjų planetą.

Apie Kalėdas

Kalėdos yra Nauji metai. (Domas, 6 metai)

Aš jau pažinojau Kalėdas. (Guotė, 5 metai)

Vilniuje gal ir nebūna Kalėdų, Klaipėdoje būna. (Martynas,6 metai)

Apie žiemą

Žiema yra vakare. Ateina kiekvieną vakarą. Tamsu, yra mėnulis. Nepatinka, bijau. Lau-kiu sniegų. (Martynas, 3 metai)

Žiema yra Kalėdos. Šaltis yra ruduo. (Ro-kas, 3 metai)

Kai reikia apsirengti, tada ir būna žiema. Ji atsiranda iš dangaus. (Martynas, 6 metai)

Žiema yra tada, kai ant žemės yra daug baltų dalykų. (Viveta, 6,5 metų)

Apie Kalėdų Senelį

Kalėdų Senelis – tai toks senas žmogus, kuris gyvena 100 metų ir gali pabūti ilgai ir laimingai iki tol, kol visus žmones apdo-vanos savo dovanomis. Jas jis nusiperka parduotuvėse. (Deimantė, 6 metai)

Apie nykštukus ir elnius

Seniui padeda tie, kur turi ragus, bėga į pievą, šoka ir skrenda. (Dominykas, 5 metai)

Apie sniegą ir ledą

Sniego valgyti negalima, jis – ne maistas, susirgsi. Jeigu palaižai, liežuvis visą dieną būna susipynęs. (Dominykas, 5 metai)

Lipnus sniegas būna tada, kai ateina trąša po labai stipraus vėjo ir lietaus. (Viveta, 6,5 metų)

Kalbino Dalia BIKAUSKAITĖVirginijos KESMINĖS nuotr.

832019 Nr. 3