LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

AUDRONö PAKAMANIENö

AVIŲ VIRŠKINAMOJO TRAKTO PARAZITŲ EPIDEMIOLOGINö

SITUACIJA BEI KONTROLöS PRIEMONIŲ ĮVERTINIMAS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius

Kaunas 2013

1

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas

(pavadinimas).........................................................................................................................................

................................................................................................................................................................

1. Yra atliktas mano pačios: 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje: 3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos

literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)

2

TURINYS

SUMMARY 3

ĮVADAS 5 1. LITERATŪROS APŽVALGA 8 1.1. Avių virškinamojo trakto nematodų aktualumas 8

1.2. Svarbiausi avių virškinamojo trakto nematodai 9

1.3. Virškinamojo trakto avių nematodų sukelti pažeidimai ir jų patogenez÷ 10

1.4. Svarbiausi virškinamojo trakto nematodų sukelti susirgimai 11

1.4.1. Parazitinis gastroenteritas 11

1.4.1.1. Nematodiroz÷ 12

1.4.1.2. Teladorsagioz÷ 12

1.4.1.3. Hemonchoz÷ 13

1.4.1.4. Trichostrongilioz÷ 13

1.5. Diagnoz÷ 14

1.6. Gydymas 14

1.7. Parazitinių virškinamojo trakto nematodų atsparumas antihelmintiniams

preparatams

16

1.8. Kitos parazitų kontol÷s strategijos 17

1.8.1. Biologin÷ endoparazitų kontrol÷ 18

1.8.1.1. Žem÷s kirminai 18

1.8.1.2. M÷šlavabaliai 18

1.8.1.3. Grybai nematofagai 18

1.8.2. Helmintų kontrol÷, naudojant ganymo strategijas 19

1.9. Imunitetas parazitinei infekcijai 23

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 24

2.1. Tyrime dalyvavusių ūkių apibūdinimas 24

2.2. Ūkiuose taikoma strategija prieš parazitus 24

2.3. Tyrimo organizavimas 25

2.4. Modifikuotas Makmasterio metodas 26

2.5. Lervų kultūrų ruošimas 27

2.6. Antihelmintinio preparato efektyvumo įvertinimas 28

3. TYRIMŲ REZULTATAI 28 4. REZULTATŲ APTARIMAS 43 IŠVADOS 47 SIŪLYMAI 47 LIERATŪRA 50

PRIEDAI

54

3

SUMMARY

Audron÷ Pakamanien÷. Epidemiologic Situation and Control of Gastrointestinal Parasites in

Sheep: Veterinary Medicine, Master Thesis / Supervisor Prof. Hab. Dr. Saulius Petkevičius,

Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Department of

Infectious Diseases. - Kaunas, 2013. – 53 pages.

The Master Thesis consists of Introduction, Review of Literature, Materials and Methods,

Results, Discussion, Conclusions and References. Thesis covers 53 pages, including 8 Tables, 15

Figures. Reference list consists of 40 sources.

Internal gastrointestinal parasites can be a major problem for sheep. Most often found internal

parasites of sheep include roundworms, tapeworms and protozoa (e.g. coccidia) that live within the

digestive tract. These organisms cause a range of problems including decreased growth rate of

lambs, poor reproductive performance of ewes, and can kill animals if left unchecked. Damage to

the lining of the stomach and/or intestine can be severe enough to prevent nutrient absorption

causing diarrhea and severe weight loss. Certain types of worms ingest blood, causing anemia and

weakening the animal.

With repeated exposures, sheep can develop a natural resistance to parasite infections. Even

though adult animals will be relatively immune, if they are not managed properly they can

contaminate the environment increasing the likelihood that vulnerable animals will be infected.

Implementing a well planned parasite management program is a very important aspect of

every flock health program. Effective control of internal parasites can make a large difference in the

productivity and profitability of every flock.

Effective flock health program development requires huge amount of knowledge and

experience. Lithuanian experience in sheep growing is relatively small, that is why there is a big

risk in making mistakes, which could cause such a problems like loss of profit due to poor growth

of lambs, or even bigger problems like development of parasite resistance to anthelmintic treatment.

The aim of Master thesis was to evaluate the intensity of invasion of gastrointestinal parasites

in sheep in two flocks, taking into account farms’ size, age of animals, as well as to analyze the

efficacy of parasite management strategy in these flocks.

Two flocks of sheep (over 2000 and over 200 animals) in Lithuania were analyzed. Parasite

management programs, which include chemical dewormers and pasture management in one flock

(2000 animals), and only pasture management in other flock (200 animals), were evaluated.

Chemical dewormers’ efficacy (used in 2000 animals having farm) was calculated. L3 stage larvae

were cultured in order to identify gastrointestinal nematodes by species.

4

During experiment, feces of lambs and adult sheep were investigated from April to October,

2012. Parasite species were identified. The number of eggs per gram was calculated. This number

was the guideline for parasite program management efficacy evaluation.

The parasite variety found in gastrointestinal tract correlate with the information given in

scientific literature. They include: gastrointestinal nematodes (Trichostrongylidae spp.), tapeworms

(Moniezia spp.), protozoa (Eimeria spp.)

The results of the performed study showed that there is a lack of systemic approach to parasite

management. The insufficiency of only pasture management without chemical dewormers was

indicated even in brand new farm. Good knowledge of parasite life cycles, influence of climate to

parasite development, chemical dewormers characteristics should be known and used by every

flock holder. Only this approach brings a possibility of efficient parasite management in the flock.

5

ĮVADAS

Elektronin÷s enciklopedijos duomenimis, avis arba namin÷ avis (lot. Ovis aries) – tai

porakanopių būrio, dykaraginių (Bovidae) šeimos naminis gyvūnas. Manoma, kad avys prijaukintos

maždaug prieš 10-12tūkstančių metų.

Avys yra 55-100 cm aukščio, kūno ilgis iki uodegos pradžios – 60-110 cm. Avys sveria 30-

100 kg, avinai – 60-180 kg. Gyvena 8-10, daugiausia 20 metų (http://lt.wikipedia.org/wiki/Avis.

Prieiga per internetą 2012 10 02).

Šiais laikais avys laikomos visose pasaulio dalyse daugiausiai d÷l vilnos, kailio ir m÷sos, o kai

kurios veisl÷s ir d÷l pieno, iš kurio gaminami sūriai, taip pat tradiciniai jogurtai, kefyrai. Avys (bei

namin÷s ožkos) laikomos vienais seniausių naminių gyvūnų. Europoje žinomos nuo neolito laikų. Iš

pradžių naudotasi avių m÷sa ir krauju, v÷liau pienu, galiausiai vilna.

Lietuvoje formuojasi aiški m÷sin÷s avininkyst÷s kryptis ir did÷ja avių skaičius

(http://www.aviuaugintojai.lt/index.php?page=how-cmsms-works. Prieiga per internetą 2012 11

13).

Iki 1994 metų m÷sin÷ avininkyst÷ buvo vystoma Lietuvos juodgalvių avių pagrindu.

Integracijos į Europos Sąjungą išvakar÷se, m÷sin÷s avininkyst÷s pl÷tra Lietuvoje įgavo pagreitį ir

ūkininkai prad÷jo ieškoti m÷sinių veislių užsienyje. Jau 2002 metų pabaigoje buvo įvežtos iš

Lenkijos Sufolkų ir Berišon Diušer veislių avys. Tuo tarpu 2003m. pabaigoje įvežtos net 6 veislių

avys iš Vokietijos: Sufolkai, Tekseliai, Vokietijos juodgalv÷s, plonavilniai Merinosai, m÷siniai

Merinosai ir beviln÷s Dorper veisl÷s avys. Tais pačiais metais įvežtos Šarole veisl÷s avys iš

Prancūzijos bei Pon veisl÷s avys iš Lenkijos.

Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenimis šiandien Lietuvoje yra 5,7 tūkstančio avių

laikytojų, kurie augina beveik 100 tūkstančių avių. Pasak augintojų, jaučiama didžiul÷ paklausa tiek

rytų, tiek ir vakarų rinkose.

Lietuvoje pl÷tojama tiek standartin÷, tiek ir ekologin÷ avininkyst÷.

Savo laiku standartin÷ avininkyst÷ pasaulyje pasiek÷ gerų rezultatų, kalbant apie prieaugį ir

produkciją. Tačiau tuo pat metu temos apie “draugišką aplinkai produkciją”, gyvūnų sveikatą ir

gerovę buvo nustumtos į šalį. Priešingai nei tradicin÷ avininkyst÷, pagrindiniai ekologinių ūkių

d÷sniai apima minimalų cheminių medžiagų panaudojimą bei pakitusį mąstymą apie gamybos

procesą. Ekologinių ūkių ūkininkai Jungtin÷je Karalyst÷je tarp svarbiausių ligų išskiria

virškinamojo trakto nematodus. Helmintų kontrol÷ tokiuose ūkiuose yra labai svarbi problema

(Cabaret ir kt., 2002).

Kanados avių augintojų federacijos duomenimis, besiganydamos avys gali siekti žol÷s

ganykloje, kuri yra arčiau žem÷s, tod÷l šie gyvūnai linkę labiau užsikr÷sti parazitin÷mis ligomis nei

6

kiti, ir tai yra atsakymas, kod÷l avims parazitin÷s ligos yra vienos aktualiausių

(http://www.cansheep.ca/default.aspx. Prieiga per internetą 2012 11 15).

Virškinamojo trakto avių nematodai sukelia didelį pavojų augančių ÷riukų ir avių gerovei,

gerai sveikatai bei optimaliam augimui. Šiai problemai spręsti svarbiausia yra kontrol÷, kuri

dešimtmečiais r÷m÷si tik antihelmintinių preparatų naudojimu. Tačiau, toks rutininis

antihelmintinių priemonių naudojimas yra ne tik brangus, bet ir sąlygojo atsparių nematodų rūšių

išsivystymą, ir tai yra labai didel÷ problema gausiai avis auginančiuose rajonuose (Boa ir kt., 2001).

Pasaulyje imta kalb÷ti apie biologinę parazitų kontrolę, kurios d÷ka išvengiamas cheminių

preparatų naudojimas, tuo pačiu negilinamos atsparumo išsivystymo problemos bei suteikiamas

sprendimas ekologiniams ūkiams.

Pasaulio sprendžiamų problemų d÷l užsikr÷timo parazitais kontekste, labai svarbus tampa

Lietuvos paveikslas.

Kadangi avių augintojų skaičius Lietuvoje žymiai svyravo (1926 metais Lietuvoje buvo

laikoma net 1,5 mln. avių, o štai 2001 metais mūsų šalyje jų buvo likę vos 12 tūkstančių),

avininkyst÷ šalyje yra tik įsib÷g÷jimo stadijoje. Ši situacija sąlygoja, jog Lietuvoje dar

nesusiduriama su pasaulyje aktualia parazitų atsparumo cheminiams preparatams problema.

Tačiau, esant starto pozicijoje taip pat reikia pabr÷žti ir žinių stokos apie avininkystę buvimą. Tai

kelia neišvengiamą klaidų riziką, kurios v÷liau gali sąlygoti pasaulyje vyraujančių problemų

pasireiškimą Lietuvoje.

Šiuo darbu siekta išsiaiškinti dviejų avių augintojų ūkių situaciją (vienas ūkis įsikūręs Mol÷tų

rajone, kitas- Kaišiadorių rajone) parazitinių susirgimų atžvilgiu, išsiaiškinti paplitusias parazitų

rūšis pagal ūkius bei pagal amžiaus grupes, palyginti taikomas strategijas parazitų užsikr÷timo

rizikai išvengti ir užsikr÷timo intensyvumui sumažinti.

Esamos situacijos Lietuvos ūkiuose parazitozių atžvilgiu žinojimas, ūkininkų švietimas,

racionalus antihelmintinių priemonių naudojimas, kitų strategijų (kaip ganymo) naudojimas

užsikr÷timui parazitais sumažinti gali būti nagrin÷jamos problemos sprendimų paieškoje.

7

Darbo tikslas: įvertinti dviejų avių augintojų ūkių (Mol÷tų bei Kaišiadorių rajone) auginamų

avių užsikr÷timo virškinimo trakto parazitais lygį, atkreipiant d÷mesį į ūkio dydį, gyvulio amžių, bei

išsiaiškinti tuose ūkiuose naudojamų strategijų efektyvumą parazitiniams susirgimams išvengti bei

užsikr÷timo lygiui sumažinti.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti avių virškinamojo trakto parazitų įvairovę numatytuose ūkiuose;

2. Ištirti ir nustatyti užsikr÷timą virškinamojo trakto parazitais pagal amžiaus grupes, bei

ūkio dydį;

3. Ištirti avių virškinamojo trakto nematodus (Trichostrongylidae spp. šeima) pagal rūšį;

4. Įvertinti ganymo strategijų panaudojimą numatytuose ūkiuose;

5. Įvertinti naudojamų cheminių antihelmintinių priemonių efektyvumą.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Avių virškinamojo trakto nematodų aktualumas

Jungtinių Tautų Maisto bei žem÷s ūkio organizacijos duomenimis kiekybine prasme

daugiausia pasaulyje avienos pagaminančios šalys yra: JAV, Naujoji Zelandija, Iranas, Jungtin÷

Karalyst÷, Turkija, Sirija, Indija, Ispanija, Sudanas, Pakistanas, Islandija. Kinija pirmauja, jei

kalb÷sime apie absoliutų avių skaičių, o Naujoje Zelandijoje yra didžiausias avių skaičius,

tenkantis vienam gyventojui. Taigi, avių auginimas yra paplitęs visame pasaulyje

(http://www.fao.org/AG/aga/AGAP/FRG/FEEDback/War/t8600b/t8600b07.htm. Prieiga per

internetą 2012 12 09).

Iš vienos pus÷s manoma, jog avis yra nereiklus priežiūrai gyvūnas ir jį auginti yra pakankamai

lengva. Tačiau, kadangi avys pasaulyje dažniausiai auginamos ekstensyviomis sąlygomis, be to,

daugelis avių auginimo ūkių yra ekologiniai, kas apsunkina cheminių preparatų vartojimą šiuose

ūkiuose, susiduriama su parazitų invazijos problema (Rahmann, Seip, 2006).

Ekologinių ūkių ūkininkai Jungtin÷je Karalyst÷je tarp svarbiausių ligų išskiria virškinamojo

trakto nematodus. Helmintų kontrol÷ tokiuose ūkiuose yra labai svarbi problema (Cabaret ir kt.,

2002).

Apvaliųjų kirm÷lių padaryta žala Australijos avininkyst÷s ūkyje kainuoja daugiausiai, nei bet

kuri kita liga. Pavyzdžiui, suskaičiuota, jog 2006 metais ši liga avininkystei Australijoje padar÷

žalos už 369 milijonus Australijos dolerių. Virškinamojo trakto nematodų daroma žala pasireiškia

produkcijos praradimu bei didel÷mis gydymo išlaidomis.

Nepaisant tyrimų, kurie buvo vykdomi, ieškant ir kuriant sud÷tines parazitų kontrol÷s

sistemas (integruojant ganymo strategijas, kurių d÷ka užsikr÷timo intensyvumas palaikomas tam

tikrame lygyje, bei atsparių parazitams avių veisimas), siekiant vieno tikslo- minimizuoti

antihelmintinių preparatų naudojimą, ūkininkai visgi svarbiausia priemone laiko antihelminitinių

priemonių nuolatinį naudojimą (Sackett ir kt., 2006).

Sumaž÷jęs augimas ir pažeista gyvūno gerov÷- tai parazitozių paseka, su kuria nuolat

susiduriama visame pasaulyje (Vercruysse, Rew, 2006).

Parazitiniai nematodai gastrointestinaliniame trakte lieka svarbiausia problema, ganant

smulkius atrajotojus (Torres-Acosta, Hoster, 2008).

Virškinamojo trakto parazitai lieka pagrindin÷ sveikatos problema avims. Maž÷ja augimo

greitis, prarandami priesvoriai bei pieno produkcija, gimsta mažo svorio ÷riukai, sumaž÷ja vilnos

produkcija bei sutrinka reprodukcin÷ funkcija, be to, jei turime didelę invaziją, susiduriame su

aukštu mirtingumu bei didel÷mis medicinin÷mis išlaidomis. Ekonominiai nuostoliai, sukelti

virškinamojo trakto parazitų, susiję su maistinių medžiagų neįsisavinimu bei žarnų gleivin÷s

pažeidimu (Tweedie de Mattos ir kt., 2010).

9

1.2. Svarbiausi avių virškinamojo trakto nematodai

Trichostrongilidai paplitę visame pasaulyje. Jiems priskiriami atrajotojų virškinamajame

trakte parazituojantys nematodai − trichostrongilai, koperijos, bunostomai, ostertagijos, chabertijos

ir nematodirai (Pereckien÷ ir kt., 2007).

Avių virškinamojo trakto nematodų rūšys buvo nagrin÷tos daugelyje geografinių rajonų.

Pagrindin÷s išskirtos šios: Haemonchus contortus, Trichostrongylus axei, Trichostrongylus

colubriformis, Trichostrongylus probolorus, Strongyloides papillosus, Oesphagostomum

columbainum, Oesphagostomum venulosum, Oestertagia (Teledorsagia) circumcincta, Oestertagia

ostertagi, Trichurisovis, Trichuris globulosa, Chabertia ovina, Trichuris skrijabini, Bunostomum

trigonocephlum, Nematodirus filicollis, Nematodirus oiratianus, Cooperia cuticei,

Marshallagia marshalli, Gaigeria pachyscelis, Skrjabinema ovis and Gongylonema Pulchrum

(Waller ir kt., 2004, Cabaret ir kt., 2002, Boa ir kt., 2001.)

Kiti autoriai išskiria tokius pagrindinius avių virškinamojo trakto nematodus:

1 lentel÷. Svarbiausi avių virškinamojo trakto nematodai (Southwell ir kt., 2008)

Lokalizacija Mokslinis pavadinimas

Šliužas Haemonchus contortus

Šliužas Teladorsagia circumcincta

Šliužas Trichostrongylus axei

Plonosios žarnos Trichostrongylus colubriformis

Plonosios žarnos Trichostrongylus vitrinus

Plonosios žarnos Nemathodirus spathinger

Plonosios žarnos Cooperia curticei

Plonosios žarnos Bunostomum trigonocephalum

Plonosios žarnos Strongyloides papilosus

Storosios žarnos Oesophagostomum columbianum

Storosios žarnos Oesophagostomum venulosum

Storosios žarnos Chabertia ovina

Reikia pamin÷ti, jog vidutinio klimato juostoje vyrauja tam tikra savita virškinamojo trakto

nematodų įvairov÷. Labiausiai paplitusios rūšys Vokietijoje ir kitose vidutinio klimato juostos

šalyse yra: Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Haemonchus spp., Nematodirus spp. bei

Cooperia spp. Augantys ÷riukai bei ÷ringos avys prieš atvedimą imliausi infekcijai.

10

Tuo tarpu subtropin÷se ir tropin÷se klimato juostose pagrindinis virškinamojo trakto parazitas

yra Haemonchus contortus (Santos ir kt., 2012).

Teladorsagia circumcincta – tai patogeninis parazitinis nematodas, parazituojantis avių

šliuže. Šis parazitas yra endeminis daugelyje vidutinio klimato juostos regionų (Smith ir kt., 2009).

Atkreipiamas d÷mesys, jog klimato kaita greičiausiai turi įtakos parazitinių infekcijų

intensyvumui bei epidemiologijai (Idris ir kt., 2012).

Optimali temperatūra lervoms išsiristi, vystytis ir išgyventi truputį kinta tarp parazitų.

Teladorsagia circumcincta m÷gsta 16-300C temperatūrą, Trichostrongylus colubriformis- 22-330C,

Haemonchus contortus m÷gstama temperatūra yra aukščiausia 25-370C. Bet temperatūrai esant 25-

300C intervale, visi parazitai gali vystytis. Esant karštam orui, L3 lerva miršta greičiau, nes padid÷ja

metaboliniai procesai ir jos greitai sunaudoja energijos atsargas (L3 lerva nesimaitina, kol nepatenka

pas šeimininką). Temperatūroms esant žemiau 100C, lervos nesirita ir nesivysto. Esant

temperatūroms mažesn÷ms už 50C, metabolinis L3 lervos aktyvumas yra ypatingai mažas,

leidžiantis joms išlikti ir peržiemoti (Preregrine ir kt., 2006).

1.3 Virškinamojo trakto avių nematodų sukelti pažeidimai ir jų patogenez÷

Virškinamojo trakto avių nematodai sąlygoja tokius pažeidimus (Houdijk ir kt., 2001):

• Audinių – šie pažeidimai reikalauja iš organizmo energijos ir proteinų šių vietų

atstatymui, kas nukreipia energiją nuo m÷sos, vilnos, pieno „gamybos“;

• Apetito stoka- tyrimais nustatyta, jog kenčiantis parazitinę invaziją gyvūnas apie 10%

mažiau su÷da pašarų, nei neužsikr÷tęs gyvūnas;

• Viduriavimas- būdingos skystos išmatos d÷l žarnos dirginimo. Žarnų dirginimas sukelia

padid÷jusią gleivių ekskreciją į išmatas, žarna tampa jautresn÷, ir turinys žarnomis juda

žymiai greičiau. Taip absorbuojama mažiau maistinių medžiagų, gaunama mažiau

produkcijos, užteršiama vilna. Užteršta vilna pritraukia m÷sines muses, kurias v÷liau

ypatingai sunku kontroliuoti;

• Konkurencija“ d÷l proteinų- savo pačių metaboliniams poreikiams tenkinti, organizme

esančios apvaliosios kirm÷l÷s turi gauti proteinų ir kitų maistingųjų medžiagų.

Apvaliosios kirm÷l÷s, žalodamos audinius, o tame tarpe ir pažeisdamos kraujagysles,

dažnai avims sukelia anemiją. Tokia „konkurencija“ d÷l proteinų, be jokios abejon÷s,

įtakoja vilnos, pieno produkciją, raumenų išsivystymą, vaisingumą bei metabolinius

procesus. Taip pat labai rimtai gali būti įtakota ir imunin÷ sistema.

• Visos šios priežastys sąlygoja blogą ÷riukų augimą. Sumaž÷jusi ÷riavedžių pieno

gamyba, sumažina ÷riukų priesvorius, did÷ja jų mirtingumas, jie būna silpnos imunin÷s

būkl÷s, nes krekenos būna prastos kokyb÷s. Nesant pakankamai krekenų, o po to ir

11

pieno, ÷riukai dagiau suvartoja žol÷s, d÷l ko jie ankščiau susiduria su invazin÷mis

parazitinių nematodų lervomis, greičiau užsikrečia ir sunkiau serga (Southwell ir kt.,

2008). Tinkama ÷riavedžių mityba gali pad÷ti imunin÷s sistemos palaikymui prieš

atvedimą.

Paprastai daugelyje vidutinio klimato juostų regionų parazitinis gastroenteritas augantiems

÷riukams prasideda per burną patekus dideliam skaičiui invazinių lervų iš ganyklos, tai įvyksta

vasaros viduryje. Teladorsagia circumcincta šiauriniuose, o šiltesniuose regionuose Haemonchus

contortus lervos atsiranda pirmosios, tuo tarpu Trichostrongylus spp. lervos atsiranda vasaros

viduryje.

Lervos ganyklose atsiranda iš dviejų šaltinių (Rahmann ir Seip, 2006):

• Kiaušin÷liai, kuriuos išplatina ÷ringos ÷riaved÷s prieš atvedimą. Pagrindinio šeimininko

imunin÷s sistemos susilpn÷jimas sąlygoja didesnį kiaušin÷lių išskyrimą į išmatas. Tai

prasideda dvi savaites prieš atvedimą ir gali tęstis net iki aštuonių savaičių po atvedimo.

Esant tinkamoms oro sąlygoms, invazin÷s lervos iš kiaušin÷lių išsivysto per 3 savaites,

bet tai gali trukti ir 6 savaites. Šios lervos yra pagrindinis užsikr÷timo šaltinis jauniems

÷riukams.

• Jauni ÷riukai taip pat gali praryti ir peržiemojusias invazines lervas.

1.4. Svarbiausi virškinamojo trakto nematodų sukelti susirgimai

Virškinamojo trakto nematodų infekcijos yra svarbiausia problema, ribojanti intensyvų

avininkyst÷s vystymasi. Svarbios nematodų infekcijos yra (Scott, 2007):

1. Nematodiroz÷, pasireiškianti jauniems ÷riukams v÷lyvą pavasarį bei ankstyvą vasarą;

2. Parazitinis gastroenteritas augantiems ÷riukams, pasireiškiantis nuo vasaros vidurio;

3. Suaugusių avių susirgimai, kai neveiksmingos kontrol÷s priemon÷s.

1.4.1. Parazitinis gastroenteritas

Šis susirgimas paprastai sąlygoja tokį klinikos pasireiškimą:

1. Profuzin÷ diar÷ja;

2. Sumaž÷ję priesvoriai;

3. Svorio netekimas;

4. Kartais anemija.

Svarbiausi parazitiniai nematodai, kuriuos galima išskirti yra : Teladorsagia spp.,

Haemonchus contortus, Trichostrongylus spp. Haemonchus contortus vis dažniau tampa gr÷sme ne

tik pietiniuose regionuose, bet ir šiaurin÷se šalyse.

12

Kalbant apie parazitinį gastroenteritą, reikia pamin÷ti, jog tai aktuali liga ÷riukams, suaugę

avys dažniausiai neturi klinikinių požymių.

öriukams stebima ūmi ir profuzin÷ vandeninga diar÷ja, vilnos uodegos srityje bei vietos apie

išangę suteršimas išmatomis. öriukai vangūs ir depresiški, greitai išsivysto ryški dehidratacija ir

bendros būkl÷s susilpn÷jimas.Negydant ankstyvosiose ligos pasireiškimo stadijose, galimi kritimai

d÷l dehidratacijos bei stebimas didelis svorio netekimas išgyvenusiems ÷riukams. Jei lervų kiekis

ganykloje yra didelis, dažnai stebimos maždaug 5 procentų ÷riukų mirtys kelių dienų laikotarpyje.

Prevencijai yra naudojama strategija vengti ganyklų, kuriose gan÷si ÷riukai prieš tai buvusį

sezoną, nes suaugę avys turi imunitetą ir tik ÷riukams randami dideli kiekiai parazitinių kiaušin÷lių

išmatose. Tipiškai, ÷riukams, gimusiems kovo viduryje, antihelmintinis gydymas atliekamas po 3

savaičių, tai yra, geguž÷s m÷nesį, ir po to kartojamas dar 2 kartus.

Klinikinių požymių sunkumas priklauso nuo avies amžiaus, esamos mitybos, ypač proteinų

kiekio pašare, imunin÷s būkl÷s, mikroelementų kiekio organizme, genetinių faktorių (Scott, 2007).

Tyrimo, atlikto Vokietijoje duomenimis, jauni ÷riukai patin÷liai yra jautresni

užsikr÷timui nei avyt÷s. Nebuvo pasteb÷ta, kalbant apie užsikr÷timą, ryškaus skirtumo tarp atskirų

avių veislių (nagrin÷tos Vokiškos avių veisl÷s) (Idris ir kt., 2012).

Taigi, klasikiniai parazitinio gastroenterito požymiai pasireiškia šiltuoju metų sezonu

augantiems ÷riukams, kurie ganosi stipriai lervomis užkr÷stose ganyklose.

1.4.1.1. Nematodiroz÷ Nematodiroz÷ išskiriama kaip labai svarbi liga jauniems ÷riukams v÷lyvą pavasarį bei

ankstyvą vasarą. Šio susirgimo sąlygoti nuostoliai gali būti labai dideli. Tai gali pasireikšti

staigiomis mirtimis arba diar÷jos protrūkiais išgyvenusiems jauniems ÷riukams, kurie gan÷si

ganyklose užkr÷stose pra÷jusį sezoną besiganiusiųjų ÷riukų dideliu lervų skaičiumi. Svarbiausi

atstovai yra: Nematodirus battus, Nematodirus filicollis ir Nematodirus spathinger. Svarbu

pamin÷ti, jog L3 lervų išsivystymui (ypač Nematodirus battus) reikia šaltų oro sąlygų palyginti ilgą

laiko tarpą, po kurio turi sekti +100C vidutin÷ paros temperatūra, kuri būdinga pavasariui. Tod÷l,

dažniausiai vieną sezoną pad÷ti kiaušin÷liai peržiemoja ir kita karta išsivysto sekantį pavasarį

(Taylor ir kt., 2007).

1.4.1.2. Teladorsagioz÷

Teladorsagioz÷ tipiškai stebima augantiems ÷riukams, pasireiškianti profuzine vandeninga

diar÷ja vasaros viduryje bei pabaigoje, kuri sąlygoja dehidraciją bei mažus priesvorius ir bendros

būkl÷s pablog÷jimą (Scott, 2007).

Pagrindiniai atstovai Teladorsagia circumcincta, Ostertagia trufurcata, Teladorsagia

davtiani. Dažniausiai pastebimas klinikinis požymis yra svorio praradimas. Viduriavimas dažnai

13

būna intermituojantis, ir, nors ir galima pamatyti suterštą nuo viduriavimo vilną pasturgalio srityje,

skystos išmatos, kurios yra ypač būdingos veršeliams teladorsagioz÷s pasekoje, n÷ra tokios dažnos

÷riukams. Teladorsagia circumcincta bei Ostertagia trufurcata dažniausiai būna ligos pasireiškimo

su ryškia klinika priežastimi ÷riukams. Europoje klinikinis sindromas, pavadintas I tipo

ostertagioze, kuri būdinga ir veršeliams, pasireiškia rugpjūčio - spalio m÷nesiais, o II tipo (ankščiau

per os patekusios lervos, išbuvusios hipobioz÷s būsenoje šeimininko šliuže) ostertagioz÷ pasireiškia

v÷lyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį, ypač pirmamečiams jauniems ÷riukams (Taylor ir kt., 2007).

1.4.1.3. Hemonchoz÷

Svarbiausias atstovas yra Haemonchus contortus.

Kaip maitinimosi krauju paseka, hemonchoz÷s atveju stebima anemija, pažandin÷ edema,

padid÷jusiu širdies bei kv÷pavimo ritmu. Diar÷ja n÷ra hemonchoz÷s išskirtinis bruožas. Ypač

didelis lervų patekimas per trumpą laiką sąlygoja ūmią ligą su letargija, silpnumu, greitu kondicijos

praradimu. Ši ligos forma dažniausiai matoma augantiems ÷riukams. Mažesnis kiekis lervų per

ilgesnį laikotarpį- keletą savaičių ar m÷nesių- sąlygoja bendrą kondicijos praradimą vedantį link

išsekimo.

Anemijos diagnozavimas yra patikimas hemonchoz÷s indikatorius endeminio

pasireiškimo regionuose. Dažniausiai susiduriama su dideliu kiaušin÷lių skaičiumi grame išmatų,

gali būti stebima net 10000 kiaušin÷lių viename grame išmatų. Skrodimo metu matomas didelis

skaičius suaug÷lių nematodų negydytų avių šliužo paviršiuje (Scott, 2007).

Kiekvienas šios rūšies parazitas per dieną gali išsiurbti apie 0,05 ml kraujo, tod÷l avis,

turinti 5000 Haemonchus contortus parazitų gali netekti apie 250 ml kraujo per dieną. Esant

ūmiems hemonchoz÷s atvejams anemija stebima pra÷jus dviem savait÷ms po užsikr÷timo ir

apibūdinama ryškių eritrocitų skaičiaus sumaž÷jimu kraujyje. Jei ÷riaved÷ serga šia liga, išsivysto

agalaktija, kas gali sąlygoti ÷riukų kritimus (Taylor ir kt., 2007).

1.4.1.4. Trichostrongilioz÷

Ši liga paprastai stebima ankstyvą žiemą, dažniausiai apima 8-10 m÷nesių ÷riukus, bet taip pat

ir metinukus bei suaugusias avis. Ryškiausias bruožas- profuzin÷, tamsios spalvos, dvokianti diar÷ja

su dideliu kiekiu gleivių ypač stipriai sergančioms avims (Scott, 2007).

Atstovas, parazituojantis šliuže yra Trichostrongylus axei. Didelę invaziją turinčios avys

kenčia greitą svorio kritimą bei viduriavimą. Esant ne tokiai ūmiai klinikai stebimas apetito

praradimas, svorio nepriaugimas bei minkštos išmatos.

Plonosiose žarnose parazituoja Trichostrongylus colubriformis, Trichostrongylus vitrinus.

Susirgimo pasekoje dažnai stebimas tamsios spalvos viduriavimas, svorio netekimas. Jei gyvūnas

prastai maitinamas arba staiga užsikrečia dideliu skaičiumi invazinių lervų, galimos mirtys.

14

Mažesnio užsikr÷timo atveju stebimas apetito nebuvimas, svorio nepriaugimas, minkštos išmatos

(Taylor ir kt., 2007).

1.5. Diagnoz÷ Diagnozei nustatyti naudojama informacija apie klinikinius požymius, invazijos sezoniškumą,

ganymo istoriją, nustatin÷jamas kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų, jei įmanoma atliekamas

skrodimas ir stebimi makro- pažeidimai (Taylor ir kt., 2007).

Kiaušin÷lių skaičiaus nustatymas išmatose dažniausiai naudojamas nematodams diagnozuoti,

tačiau šis metodas turi tam tikrų trūkumų. D÷l daugelio faktorių įtakos kiaušin÷lių skaičius grame

išmatų gali neatitikti suaug÷lių nematodų populiacijos, esančios gastrointestinaliniame trakte tyrimo

atlikimo metu. Patologija gali būti sukelta besivystančių lervų, kurios dar neišskiria jokių

kiaušin÷lių, o taip pat ir lervų, esančių hipobioz÷s būkl÷je. Paprastai virškinamojo trakto parazitinių

nematodų invazija, kai kiaušin÷lių skaičius grame išmatų yra 400, vadinama vidutine, o invazija,

kai viename grame yra daugiau nei 1000 kiaušin÷lių vadinama aukšta ir reikalaujanti gydymo

(Scott, 2007). Kiti autoriai nurodo, jog n÷ra ryškios ribos, kai galima teigti, jog, esant šiam

kiaušin÷lių skaičiui, jau būtina dehelmintizacija, tod÷l naudojamas toks skirstymas: 250 kiaušin÷lių

1g išmatų- invazija žemo lygio, 250-800- vidutin÷, daugiau nei 800- aukšta. Reikia atsižvelgti į tai,

Haemonchus spp. rūšis yra labai produktyvi išskirdama kiaušin÷lius, tod÷l, dominuojant šiai rūšiai,

stebimas itin didelis kiaušin÷lių skaičius (Preregrine, 2006).

1.6. Gydymas

Gydymas apima efektyvių atihelmintinių preparatų naudojimą.

Yra išskiriamos keturios pagrindin÷s antihelmtinių preparatų grup÷s, identifikuojamos pagal

aktyvią veikliąją medžiagą. Jos apima (Scott, 2007):

1. Benzimidazolus, probenzimidazolus (BZ);

2. Imidazotiazolus, tetrahidropirimidinus (LM);

3. Avermektinus, milbemicinus (AV);

4. Monepantelis (AD)

Benzimidazolai, tokie, kaip albendazolas ir fenbendazolas turi tą patį veikimo principą.

Febantelis, netobiminas ir tiofanatas yra probenzimidazolai, kurie paverčiami benzimidazolais

organizme.

Klosantelis bei nitroksinilas gali būti naudojamas situacijose, kuriose H.contortus yra

pagrindinis parazitas (Scott, 2007).

Pagrindiniai prepratai ir jų veikimas (ΓΑΛΛΙ∆ΗΣ, 2012):

15

Albendazolas: veikia parazitinius nematodus (tiek plaučių, tiek ir virškinamojo trakto), veikia

ir nesubrendusias stadijas, taip pat ir lervas hipobioz÷je. Rekomenduojama doz÷ 5 (7,5

trematodams) mg/kg kūno svorio. Veikia ir eilę cestodų bei nesubrendusius trematodus.

Tiabendazolas: naudojamas, kovojant su pronimfin÷mis bei subrendusiomis parazitinių

nematodų stadijomis. Rekomenduojama 50-75mg/kg kūno svorio.

Tiofanatas: lobendazolas yra veiksmingas šio vaisto metabolitas ir veikia visus virškinamojo

trakto bei plaučių parazitinius nematodus. Doz÷ 50mg/kg kūno svorio.

Kambendazolas: veiksmingas prieš virškinamojo trakto parazitinius nematodus, veikia ir

Taenia spp. Pasižymi toksiškumu. Doz÷ 20 mg/kg kūno svorio.

Luksobendazolas: naudojamas virškinamojo trakto nematodams, subrendusiems trematodams,

bei pronimfin÷ms trematodų stadijoms ne mažiau 6 savaičių amžiaus. Doz÷ 7,5 (10 trematodams)

mg/kg kūno svorio.

Mebendazolas: veiksmingas prieš virškinamojo trakto nematodus bei cestodus, bei

nesubrendusias cestodų stadijas. Doz÷ 10-15 mg/kg kūno svorio.

Netobiminas: Tai probendazolas, veiksmingas prieš suaug÷lių ir pronimfines nematodų

stadijas, taip pat veikia cestodus bei trematodus. Doz÷ 7,5 (20 cestodams ir trematodams bei

hipobioz÷je esančioms nematodų lervoms) mg/kg kūno svorio. Nerekomenduojama naudoti

÷riaved÷ms pirmas 7 ÷ringumo savaites.

Oksibendazolas: veiksmingas prieš virškinamojo trakto bei plaučių nematodus. Doz÷ 5 mg/kg

kūno svorio.

Parbendazolas: veiksmingas prieš daugelį (ne visus) virškinamojo trakto bei plaučių

nematodus. Doz÷ 20-30 mg/kg kūno svorio. Šiandien nebenaudojamas.

Triklabendazolas: Veikia visas parazitinio trematodo Fasciola hepatica stadijas, mažiau

veikia trematodą Dicrocoelium dendriticum, visai neveikia nematodų. Doz÷ 10 mg/kg kūno svorio.

Febantelis: tai fenbendazolo pirmtakas ir yra labai veiksmingas prieš visus virškinamojo

trakto nematodus. Doz÷ 5 mg/kg kūno svorio.

Fenbedazolas: jis labai veiksmingas prieš visus suaugusius nematodus bei jų nesubrendusias

stadijas, taip pat veikia Taenia spp. Doz÷ 5mg/kg kūno svorio.

Imidazotiazolialms priklauso tetramizolis, levamizolis, o morantelis, oksantelis bei pirantelis

yra tetrahidropirimidinai.

Tetramizolio atradimas buvo svarbus parazitologijoje, nes jis buvo ypatingai veiksmingas

prieš visus plaučių bei virškinamojo trakto nematodus. V÷liau nustatyta, jog tetramizolis susideda iš

dviejų izomerų- L izomero, levamizolio, turinčio norimas veikimo savybes, bei D-izomero,

deksamizolio, silpnai veikiančio prieš parazitus. Šiandien tetramizolis nebenaudojamas, o

16

naudojamas levamizolis, kuris veiksmingas tiek prieš suaug÷lių, tiek prieš nesubrendusias

virškinamojo trakto bei plaučių nematodų stadijas.

Morantelis yra tetrahidropirimidinas, naudojamas smulkiems atrajotojams. Veikia

virškinamojo trakto nematodų suaug÷lius bei nesubrendusias stadijas, tačiau neveikia plaučių

parazitinių nematodų.

Makrocikliniai laktonai yra viena svarbiausių vaistų grupių smulkiems atrajotojams.

Avermektinams priklauso ivermektinas, abamektinas, doramektinas, eprinomektinas,

milbemicinams priklauso moksidektinas, nemadektinas, milbemicinas bei selamektinas.

Avermektinai (t.p. ivermectin, abamectin, eprinomectin) - tai 16-nariai makrocikliniai

laktonai, išskirti iš žem÷s mikroorganizmo Streptomyces. Atrasti 1976, pirmas komercinis šių

medžiagų panaudojimas (panaudotas ivermektinas) gyvūnams buvo atliktas 1981 metais

(Vercruysse, Rew, 2002).

Ivermektinas: veikia visas stadijas beveik visų parazitinių nematodų, net esančias hipobioz÷s

būkl÷je. Veikia ir ektoparazitus. Neveikia cestodų bei trematodų.

Moksidektinas: Veikimas toks, kaip ivermektino. Toksiškesnis.

Monepantelis: Veikia virškinamojo trakto nematodus. N÷ra saugus sveriantiems mažiau nei

10 kg gyvūnams.

1.7. Parazitinių virškinamojo trakto nematodų atsparumas antihelmintiniams

preparatams

Dabartin÷s auginimo sistemos, siekdamos gydyti ir kontroliuoti parazitozes, labai ženkliai

priklauso nuo chemoterapijos bei chemoprofilaktikos. Nors gamintojams yra įmanoma naudoti

ganymo strategijas, siekiant kontroliuoti nematodų infekcijas, jau 20 amžiaus antroje pus÷je, ypač

suintensyv÷jus auginimo strategijoms, šie metodai tapo mažiau patikimi. Tačiau intensyvus

chemoprofilaktikos naudojimas, be abejon÷s gaunant greitą produkcijos padid÷jimo rezultatą,

prived÷ prie atsparių antihelmintiniams preparatams populiacijų atsiradimo (Vercruysse, Rew,

2002).

Virškinamojo trakto avių nematodai sukelia didelį pavojų augančių ÷riukų gerovei, gerai

sveikatai bei optimaliam augimui. Šiai problemai spręsti svarbiausia yra kontrol÷, kuri

dešimtmečiais r÷m÷si tik antihelmintinių preparatų naudojimu. Tačiau, toks rutininis

antihelmintinių priemonių naudojimas yra ne tik brangus, bet ir sąlygojo atsparių nematodų rūšių

išsivystymą, ir tai yra labai didel÷ problema gausiai avis auginančiuose vietov÷se. Šiandien

pagrindinis kontrol÷s tikslas yra išlaikyti užsikr÷timą nematodais tokiame lygyje, kuris dar

nesukelia ypatingų sveikatos sutrikimų, o taip pat ir išsaugoti anthelmintinio preparato efektyvumą.

To siekiama kuriant kontrol÷s programas, kuriose atsižvelgiama į parazitų epidemiologiją bei

šeimininko imlumą užsikr÷timui. Programos turi būti sudaromos remiantis ganymo organizavimu

17

su minimaliu antihelmintinių preparatų naudojimu, o ateityje galbūt vykdant biologinę kontrolę su

nematofaginiais grybais (Boa ir kt., 2001).

Apie avių virškinamojo trakto nematodų atsparumą antihelmintiniams preparatams buvo

pranešta Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Malaizijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje,

Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje ir JAV. Dažniausiai atspari rūšis yra Haemonchus

contortus, tod÷l tai svarbiausia rūšis ekonominiu požiūriu. Naudojami du testai, siekiant nustatyti

atsparumo išsivystymą. Kiaušin÷lių skaičiaus sumaž÷jimas išmatose testas: nustato kiaušin÷lių

skaičių išmatose prieš ir po gydymo. Antrasis testas - lervų kultivavimo testas, kurio pagalba galima

atskirti helminto rūšį. Kalbant apie optimalų jau esančių antihelmintinių preparatų naudojimą, reikia

pasakyti, kad naudojant avermektinų/milbemicinų grupę injekcijomis, preparato koncentracija

kraujyje išlieka ilgai, ir tai buvo laikoma teigiama savybe, bet greitai išaišk÷jo, jog, kai

koncentracija kraujyje sumaž÷ja, pačiame šeimininke vystosi rezistentiškos preparatui lervos.

Išgyvenęs heterozigotinis atsparus nematodas sudaro sąlygas, kad įvyks tokių dviejų nematodų

kopuliacija ir rezultatas bus homozigotinis, pilnai atsparus parazitinis nematodas. Tod÷l vaistų

naudojimas turi būti atliekamas taip, kad būtų užtikrinta, jog gydymas sunaikins visus

heterozigotinio atsparumo helmintus. Siekiant, jog ūkyje kuo v÷liau išsivystytų atsparumas, vieno

ganymo sezono metu jokiu būdu negali būti naudojami skirtingi preparatai. (Fleming ir kt., 2006).

1.8. Kitos parazitų kontrol÷s strategijos

Vis daugiau avys ir ožkos yra auginamos ekologiškose fermose, kas reiškia, jog jos daugiau

laiko praleidžia ganyklose, taip padidindamos riziką užsikr÷sti parazitais, nes yra didesn÷ tikimyb÷

kontaktuoti su invazin÷mis lervomis. Apribotas antihelmintinių preparatų naudojimas tokiose

fermose dar padidina problemą. Vis didesnis d÷mesys yra skiriamas profilaktikai, nenaudojant

cheminių preparatų (Thamsborg ir kt. 1999).

Naudojamas strategijas galima būtų suskirstyti į tris svarbiausias kategorijas, nurodytas

antroje lentel÷je (Coop, Jackson, 2007):

2 lentel÷. Parazitinių susirgimų kontrol÷s priemon÷s

VADYBINIAI:

• Ganymo strategija;

• Biologin÷ kontrol÷

CHEMINIAI:

• Antihelmintiniai

preparatai;

• Bioaktyvūs augalai

IMUNINöS SISTEMOS:

• Genetin÷ atranka;

• Optimizuota mityba;

• Vakcinos

Pasaulyje susiduriant su vis didesne virškinamojo trakto parazitų atsparumo

antihelmintiniams cheminiams preparatams problema, ateityje pagrindinis parazitologų, mitybos

18

specialistų, veterinarijos gydytojų tikslas bus sukurti patikimas alternatyvias nematodų kontrol÷s

strategijas. Tai patvirtina faktas, jog artimiausiu dešimtmečiu nenumatoma ir neplanuojama sukurti

naujos antihelmintinių preparatų klas÷s. Alternatyvios priemon÷s yra susijusios su strategija

apsisaugoti nuoi ypač aukšto ganyklų užterštumo, tam naudoti įvairias strategijas, taip pat stengtis,

jog šeimininkas būtų paj÷gus kovoti su infekcija (vakcinacijos naudojimas, selektyvus veisimas,

pagerinta mityba), taip pat biologin÷s priemon÷s, kaip nematofagų grybelių gruobuonių naudojimas

(Eysker, 2001).

1.8.1. Biologin÷ endoparazitų kontrol÷

Šios strategijos principas remiasi taisykle, kad kiekviena gyvūno rūšis yra veikiama kitų

gyvenančių organizmų, siekiant išvengti nekontroliuojamo populiacijos augimo. Parazitų kontrol÷s

kontekste tai reiškia, jog naudojamas natūralus antagonistas, kuris sumažina parazitų populiaciją,

taip neprarandama gyvūnų produkcija. Yra autorių kurie teigia, jog iš visų galimų antagonistinių

organizmų tik nematofagai grybai, žem÷s kirminai bei m÷šlavabaliai turi realų potencialą, kaip

biologiniai kontrol÷s agentai (Rahmann, Seip, 2006).

1.8.1.1. Žem÷s kirminai

Žem÷s kirminai yra dirvos gyventojai, gyvenantys organin÷je medžiagoje patekusioje ant

dirvos. Organinę medžiagą jie perneša gilyn, d÷l maisto arba d÷l urvų užkimšimo. Tod÷l dižiausias

žem÷s kirminų ind÷lis į biologinę nematodų kontrolę matomas d÷l kiaušin÷lių ir lervų suardymo

juos suvirškinant arba pernešant į gilesnius dirvos sluoksnius, kur šansas, kad jie pasieks paviršių

kaip invazin÷s lervos yra labai mažas (Rahmann ir Seip, 2006).

1.8.1.2. M÷šlavabaliai

M÷šlavabaliais vadinami tokie vabalai, kurie gyvena dalinai arba išskirtinai ant žol÷džių

m÷šlo: didžioji dalis rūšių priklauso Scarabaeidae šeimai. Suaugę vabzdžiai naudoja skystąją m÷šlo

dalį savo mitybai, o kai kurios rūšys formuoja m÷šlo kamuolius, kuriuose jie deda savo kiaušin÷lius

ir užkasa juos, kiti tiesiog gyvena m÷šlo gumul÷lių paviršiuje. M÷šlavabalių elgsena vertinama

kontraversiškai: kasdami urvelius, jie pagerina oro patekimą į išmatas, taip padidindami galimybę

m÷šlui išdžiūti, o tai n÷ra palanku lervoms, bet ta pati elgsena blogomis oro sąlygomis gali pad÷ti

lervoms išgyventi, nes vabalų pagalba lervos gauna deguonies (Rahmann ir Seip, 2006).

1.8.1.3. Grybai nematofagai

Grybai nematofagai yra dirvos gyventojai, randami daugelyje dirvų tipų visame pasaulyje.

Buvo atlikta keletas eksperimentų su atrajotojais šiauriniame pusrutulyje, kurie aiškiai parod÷,

jog Duddingtonia flagrans yra efektyvus kovojant su virškinamojo trakto besiganančių atrajotojų

parazitais (Thamsborg ir kt., 1999)

19

Tyrimais buvo nustatyta, kad daugiau jų randama ekologiniuose ūkiuose nei kituose.

Grybai gali būti padalinti į grupes, priklausomai nuo būdo, kaip jie veikia nematodus.

Išskiriami nematodus įvyliojantis į spąstus, endoparazitiniai, kiaušin÷lių ir patelių parazitiniai bei

toksinus gaminantys. Id÷ja panaudoti nematofagus grybus parazitinių nematodų kontrolei remiasi

lervų kiekio išmatose sumaž÷jimu prieš tai, kai jos pasiekia vegetaciją, o tam reikia didelio grybų

sporų tankumo išmatose. Yra du būdai, kurių pagalba galima pasiekti tokį aukštą sporų tankumą

išmatose: pirmasis yra dirbtinai inokuliuoti išmatas sporomis, o antras yra suduoti sporas per os.

Labiausiai ištirtas ir duodantis rezultatų buvo Duddingtonia flagrans. Tačiau atsirado autorių,

kurie pamat÷ bei ištyr÷ šio grybo panaudojimo apribojimus, priklausomai nuo ganymo vietos.

Tyrimai parod÷, jog subkliniškai užk÷sti ÷riukai, kurie gan÷si užkr÷stoje ganykloje, nors ir

gaudavo kasdien grybo sporų, tas jų neapsaugojo nuo sunkios infekcijos, tod÷l ši strategija gali būti

naudojama neužkr÷stiems ÷riukams, besiganantiems neužkr÷stoje ganykloje.

Daryti tyrimai su min÷to grybo sporomis neeliminuoja Nematodirus spp. (Rahman, Seip,

2006).

1.8.2. Helmintų kontrol÷, naudojant ganymo strategijas

Išskiriami pagrindiniai du ganymo tipai ir trys valdymo tipai. Ganymo sistemos skiriasi

bandos perk÷limo dažnumu: banda gali būti nepervarin÷jama visiškai arba pervarin÷jama labai

dažnai. Neperkeliant bandos, ji lieka vienoje ganykloje visą ganymo sezoną. Abi ganymo strategijos

turi pliusų ir minusų, bet jei kalb÷sime apie parazitų kontrolę, tai lengva įsivaizduoti, jog

subkliniškai užsikr÷tę gyvuliai, kurie n÷ra perkelin÷jami visą sezoną, nuolat užteršin÷ja ganyklą, d÷l

to didindami riziką neužkr÷stiems gyvūnams užsikr÷sti.

Kalbant apie valdymo strategijas, išskiriami ekologinis, integruotas bei standartinis fermos

valdymo būdas. Svarbu yra pamin÷ti valdymo strategijos įtaką parazitų įvairovei. Buvo atliktas

tyrimas Prancūzijoje, kurio metu nustatyta, jog ekologin÷se fermose yra didesn÷ parazitų įvairov÷

tiek ganyklose, tiek pačiuose užkr÷stuose gyvūnuose. Kitas tyrimas nagrin÷jo ryšį tarp įvairov÷s ir

užsikr÷timo intensyvumo, kurio metu buvo nustatytas neigiamas ryšys tarp šių parametrų: did÷jant

užsikr÷timo intensyvumui, maž÷jo parazitų įvairov÷ (Amarante ir kt., 2004).

Bet kurios ganymo sistemos tikslas yra sukurti kuo saugesnę bei švaresnę ganyklą, kuriose

gal÷tų saugiai ganytis gyvūnai (Idris ir kt., 2012).

Yra įmanoma žymiai sumažinti antihelmintinių gydymų skaičių, kurio reikia besiganantiems

atrajotojams, pritaikant sąlyginai paprastas valdymo procedūras, paremtas parazitų epidemiologijos

žiniomis pasirinktame klimatiniame regione (Barger, 1997).

Ganymo strategijų įtaka endoparazitų kontrolei suprantama, panagrin÷jus epidemiologines

parazitų vystymosi už šeimininko ribų žinias. Skirtinguose klimato juostose skiriasi lervų vystymosi

už šeimininko ribų laikas. Tod÷l, kalbant apie lervų buvimą ir išgyvenamumą turi būti atsižvelgta į:

20

• invazinių lervų kiekio patekimas per os yra proporcingas invazinių lervų koncentracijai

žol÷je;

• jei jau ilgą laiko tarpą žinomas lervų buvimas, galima numatyti piką ir tada tinkamu

laiku taikyti kontrol÷s priemones;

• tolimesnei prevencijai būtina žinoti piko atsiradimo priežastį;

• skirtingo klimato sąlygomis lervų išgyvenamumas skiriasi, tod÷l svarbu žinoti nors

apytikslį išgyvenamumo laiką, taip numatant, kada žol÷s užterštumas sumaž÷s (Uriarte

ir kt., 2003).

Norint efektviai naudoti ganymo strategijas parazitų kontrol÷s tikslais, būtina gerai žinoti

esamą vietovę. Reikalingos žinios, kiek laiko galima ganyti “saugioje” ganykloje, kol invazinių

lervų skaičius ganykloje padid÷s iki pavojingos ribos, bei kiek laiko invazin÷s lervos išgyvena

ganykloje. Tai didžiąja dalimi priklauso nuo vietinių oro sąlygų, ir vienos vietov÷s charakteristika

gali visiškai skirtis nuo kitos vietov÷s charakteristikos (Eyser, 2001).

Rahmann ir Seip (2006) išskiria 3 parazitų kartas, kurios turi įtakos užkr÷stumui metų b÷gyje:

lervos, buvusios hipobioz÷je šeimininke, lervos peržiemoję ganykloje, bei lervos iš kiaušin÷lių

išmatose, atsidūrusiose ganyklose ganymo sezono metu. Nagrin÷jamas ūkis, ir daroma išvada, kad

pagrindin÷ užkr÷stumo priežastis buvo peržiemojusių lervų karta, o šiuometin÷s lervos, išsiritusios

iš kiaušin÷lių rudenį bus pagrindinis užkr÷stumo šaltinis kitais metais.

Kalbant apie ganymo strategijas yra naudojami du terminai: „saugios“ bei „švarios“ ganyklos

(Uriarte ir kt., 2003).

„Švari“ ganykla yra ganykla su nuline arba labai maža užsikr÷timo rizika, kai gyvūnai pirmą

kartą ganosi ganykloje. Tai pasiekiama trijų metų laikotarpyje, naudojant imlių ir neimlių parazitui

gyvūnų ganymo rotaciją, arba panaudojant žemę pašarui auginti.

„Saugios“ ganyklos – tai minimaliai užkr÷stos ganyklos. Reikia maždaug nuo 3 iki 9 m÷nesių,

norint kad ganyklos užterštumas labai sumaž÷tų, tai priklauso nuo klimato ir metų laiko. Išimtis

būtų Nematodirus spp., kurių kiaušin÷liai sugeba išgyventi ganyklose daugiau nei metus.

Šiaur÷s Europos šalyse ganykla gali būti vadinama saugi, jei atitinka tokius reikalavimus

(Rahmann,Seip, 2006):

Pavasarį:

1. Ganyklos, kuriose nesigan÷ smulkūs atrajotojai paskutin÷s ganiavos metu.

2. Ganyklos, kuriose nesigan÷ smulkūs atrajotojai nuo pra÷jusių metų vasaros vidurio yra

„saugios“, išskyrus Nematodirus spp.

Vasarą ir rudenį:

1. Ganyklos, kuriose paskutinį kartą ganyta praeitų metų rudenį bet neganyta šių metų pavasarį.

21

2. Ganyklos, kuriose nebuvo ganyta 3 vasaros m÷nesius yra saugios, išskyrus d÷l Nematodirus

spp.

Žiūrint šiuo kontekstu, yra būtina žinoti ne tik laiko tarpą, kurio turi būti laikomasi žemam

užkr÷stumui išlaikyti, tačiau labai svarbu žinoti ir laiką, kiek gyvūnas gali išbūti ganykloje, kol

neišsivyst÷ sekanti invazin÷ lervų karta.

Laikotarpis per kurį užkrečiama saugi ganykla vidutinio klimato juostoje (3 lentel÷):

3 lentel÷. Laikotarpis per kurį užkrečiama saugi ganykla vidutinio klimato juostoje

(Rahmann,Seip, 2006)

Pavasaris Vasara/ ruduo

Užkr÷sti gyvūnai Iki 6 sav. 2-3 sav.

Neužkr÷sti gyvūnai Apyt. 8-12 sav. (birž. vidurys) Mažiausiai 6 savait÷s

Konkrečios vietov÷s klimatas visuomet įtakoja ganymo strategiją. Lervų išgyvenimas gali

siekti nuo kelių savaičių šlapiuose tropikuose iki daugiau nei metų vidutin÷je klimato juostoje. D÷l

šios priežasties negalima išskirti universliai pritaikomos ganymo sistemos kiekvienam klimatui. Jei

rotacinis ganymas pasiteisina tropinio klimato zonose, jis sunkiai pritaikomas vidutinio klimato

juostose d÷l to, jog reikalingas ilgas laikas, jog ganykla taptų v÷l saugi. Aukščiau lentel÷je nurodyti

periodai, kurių reik÷tų laikytis, norint pasiekti, jog ganykla būtų saugi vidutinio klimato sąlygomis.

Norint kontroliuoti virškinamojo trakto avių nematodus ganymo sistemų pagalba, galima

išskirti 3 strategijas, kurių d÷ka minimizuojamas naujas užsikr÷timas bei pakartotinis užsikr÷timas.

Tai „prevencin÷ strategija“, „vengimo strategija“ bei „atskiedimo strategija“ (Thamsborg ir kt,

1999).

„Prevencin÷ strategija“ remiasi neužkr÷stų gyvūnų ganymu neužkr÷stose ganyklose, tačiau tai

yra sunkiai įgyvendinama.

„Prevencin÷ strategija“ buvo naudojama ir Australijos avių augintojų ÷riukų atjunkymo

laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu ÷riukai yra vidutiniškai užsikr÷tę virškinamojo trakto nematodais. Jei ir

po atjunkymo ÷riukai yra laikomi tuose pačiuose aptvaruose, išplatinti kiaušin÷liai ganyklose

išsivysto į invazines parazitų lervas. Atjunkymo metu atliktas atihelmintinis gydymas, po to tuoj pat

pervedus ÷riukus į saugias ganyklas, su toliau sekančiais dviem arba trimis antihelmintiniais

gydymais suformuoja rekomenduojamą parazitų kontrol÷s bazę (Barger, 1997).

„Vengimo strategija“ yra jau užkr÷stus gyvūnus pervarin÷ti į saugias ganyklas, kas yra ir

daroma. Nyderlanduose labai paplitusi „vengimo“ strategija yra veršelių perk÷lin÷jimas į nupjautas

ganyklas kas 2-3 savaites. Tyrimais nustatyta, jog Nyderlanduose invazinių lervų skaičius pakyla iki

pavojingo lygio po keturių savaičių veršelio ganymo ganykloje. Tačiau, saugus 4 savaičių ganymo

22

laikotarpis netinka pietų Vokietijos ir Prancūzijos regionams, nes ten yra šiltesnis klimatas. Be to,

jei 4 savaičių laikotarpis yra saugus veršeliams, ši taisykl÷ negalioja avims. Tyrimu nustatyta, jog 4

savaites ganant avis toje pačioje ganykloje Nyderlanduose, septynioms iš trylikos avių prireik÷

antihelmintinio gydymo d÷l išsivusčiusios hemonchoz÷s (Eysker, Jansen, 1982).

Alternatyvus arba maišytas ganymas, naudojant skirtingas gyvūnų rūšis gali būti naudojamas

kaip prevencin÷ parazitinio gastroenterito priemon÷. Maišytas ganymas yra “atskiedimo strategijos”

atstovas, o alternatyvus ganymas faktiškai yra “vengimo strategijos” forma. Abu metodai efektyvūs

tada, kai vyraujančios parazitinių nematodų rūšys yra specifiškos galutiniam šeimininkui. Avims ir

ožkoms būdingos tos pačios parazitų rūšys, tuo tarpu galvijams randamos kitos rūšys. Galutinio

šeimininko specifiškumo laipsnis yra skirtingas. Vidutinio klimato juostos avys ir ožkos yra

faktiškai atsparios Ostertagia ostertagi (svarbiausias nematodas galvijams), tuo tarpu Teladorsagia

(Ostertagia) circumcincta neužsikrečia galvijai (Eysker, Jansen, 1982).

Tropin÷se ir subtropin÷se zonose Haemonchus spp. vyrauja, atitinkamai Haemonchus placei

galvijams, o H.contortus smulkiems atrajotojams. H.contortus sudaro problemų ir vidutinio klimato

juostos šalyje, kaip Nyderlandai. Gali įvykti kryžminis užsikr÷timas, tačiau dažniausiai tai

nesąlygoja ryškaus produkcijos praradimo. Aprašyti tyrimai Gambijoje, kur galvijai buvo užsikr÷tę

H.contortus (Nwafor, 2004).

Dabar vyrauja nuomon÷, jog egzistuoja tik viena rūšis- H.contortus su mažais prisitaikymo

skirtumais avims ir galvijams (Taylor ir kt., 2007).

Kryžminis perdavimas nuo galvijų avims ir atvirkščiai lengvai įmanomas Cooperia spp.,

Nematodirus battus ir Trichostrongylus axei atstovams. Cooperia spp. perdavimas kitai gyvūno

rūšiai nesukelia didelių praradimų produkcijoje alternatyviam šeimininkui, tačiau tokia galimyb÷

visgi sumenkina alternatyvių ganymo strategijų svarbą.

Kalbant apie nematodirozes, kurias sukelia Nematodirus battus, buvo atlikti tyrimai Škotijoje,

kurių metu nustatyta, jog nepaisant kasmetinio gyvūnų rūšies keitimo ganykloje (kasmet keičiant

avių ir galvijų ganymą), pasireišk÷ ūmūs nematodiroz÷s susirgimai. Tod÷l, šiuo atveju

rekomenduojamas 3 metų tarpas (galvijai- avys- poilsis).

Trichostrongylus axei užsikrečia avys, galvijai ir net arkliai. Nors buvo aprašyti kryžminiai

užsikr÷timai ir klinikos pasireiškimas, tai nesukelia didelių produkcijos praradimų. Taigi, mišrios

ganymo sistemos gali pad÷ti profilaktikai. Tačiau, tokios sistemos ne visuomet pasitarnauja

kiaušin÷lių skaičiaus grame išmatų sumažinimui. Veršelių infekcijos H.contortus bei ÷riukų

infekcijos C.oncophora gali būti lydimos dideliu kiaušin÷lių skaičiumi viename grame išmatų,

tačiau be jokios klinikos (Eysker, Jansen, 1982).

23

1.9. Imunitetas parazitinei infekcijai

Nuolat palaipsniui tur÷dami kontaktą su invazin÷mis lervomis ir užsikr÷tin÷dami, ÷riukai

palaipsniškai išvysto imunitetą. Imuniteto d÷ka gali būti pašalinta didel÷ dalis suaug÷lių parazitų, o

taip pat didel÷ dalis invazinių lervų, patekusių per burną nesugeba įsitvirtinti. Tai ryškiai pasireiškia

÷riukams, užsikr÷tusiems N.battus. Suaug÷liai parazitai dažniausiai pašalinami po 3-4 savaičių po

pirmo užsikr÷timo. Kitiems parazitiniams nematodams imunitetas formuojasi l÷čiau, laipsniškai,

nuolat patenkat invazinių lervų per os 2-4 m÷nesių laikotarpyje. Imunitetas n÷ra 100 procentų

efektyvus, ir imunitetą turinti avis visgi yra kažkiek užsikr÷tusi. Jei avys yra pašalinamos iš

ganyklos ir laikomos “švarioje” aplinkoje, arba joms sistemingai ir dažnai yra taikomas

antihelmintinis gydymas, imunitetas nusilpsta. Tuomet net ir suaugusi avis gali užsikr÷sti pavojingu

parazitų lygiu. Tod÷l, nedideli kiekiai parazitų avių organizme yra reikalingi imuniteto

stimuliavimui bei efektyvaus imuniteto išlaikymui. Imunitetą turinti avis reguliuoja ne tik

parazitinių kirminų skaičių, ji daro įtaką helminto augimo supresijai bei reprodukcin÷s sistemos

efektyvumui. Parazitai, gyvenantys imunitetą turinčioje avyje, paprastai yra mažesni ir išskiria

mažiau kiaušin÷lių, nei parazitai, gyvenantys imuniteto neturinčioje avyje (Gonzalez ir kt., 2011).

öriukai imunitetą įgyja prieš parazitus maždaug nuo 4 m÷nesių amžiaus. Su amžiumi ir nuolat

gaunant invazinių lervų imunitetas tik stipr÷ja. Praleidus metams ganyklose, daugelis avių

suformuoja stiprų imunitetą. Tačiau didel÷s invazinių lervų doz÷s imunitetą gali palaužti, tai

dažniausiai atsitinka pirmaisiais gyvenimo metais (Preregrine, 2006).

Suffolk veisl÷s avių imlumas virškinamojo trakto nematodams aprašytas daugelio autorių. Tai

atsispindi ir tyrime, atliktame su skirtingomis avių veisl÷mis Brazilijoje. Buvo nagrin÷jamos Santa

Ines, Suffolk, Ile de France, Gulf Coast Native, Florida native ir Rambouillet veisl÷s. Nustatytas

imlumo H.contortus sp. infekcijai skirtumas tarp veislių (Suffolk veisl÷s avys labiau linkę

užsikr÷sti), tačiau skirtumo n÷ra tarp veislų, jei nagrin÷sime T.colubriforimis infekciją.

Atsparumas vienai ar kitai parazitų rūšiai susiformuoja per ilgą laikotarpį, ir kadangi

H.contortus bei O.columbianum yra paplitę rūšys Brazilijoje, vietin÷s avių veisl÷s yra ilgainiui

atsparesn÷s šiems parazitams, nei Europin÷s veisl÷s.

Suffolk ir Ile de France veisl÷s yra Europos veisl÷s, kur dominuoja kiti virškinamojo trakto

parazitai. Nors hemonchoz÷s protrūkiai taip pat gali būti tik÷tini tam tikru sezonu vidutinio klimato

juostoje, šiaur÷s Europoje dominuoja Ostertagia (Teladorsagia) circumcincta, ir yra pagrindin÷

avininkyst÷s problema šiuose kraštuose. Net ir pietin÷je Prancūzijoje, kur vyrauja Viduržiemio

jūros klimatas, Telaorsagia circumcincta bei Trichostrongylus vitrinus yra pagrindn÷s

dominuojančios parazitinių nematodų rūšys avims (Amarante ir kt., 2004).

24

2.TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrime dalyvavusių ūkių apibūdinimas

Tyrimas atliktas dvejuose avininkyst÷s ūkiuose. Abiejuose ūkiuose auginamos m÷sin÷s

krypties Suffolk veils÷s avys. Ši veisl÷ kilusi iš Didžiosios Britanijos, pirmą kartą į Lietuvą įvežta

2002 metais (Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenys).

Pirmasis ūkis, įsikūręs Mol÷tų rajone, turintis apie 5000 km2 ploto, augina 900 ÷riavedžių, 100

pakaitinių avyčių, 100 avinukų, 900 ÷riukų. Ūkis egzistuoja jau 15 metų. 2011 metų spalio 17 dieną

viešoji įstaiga "Ekoagros" sertifikavo ūkio žemes - 343,77 ha, avis - 1586 vnt. ir suteik÷ ekologiško

ūkio statusą.

Antrasis ūkis įsikūręs Kaišiadorių rajone, augina 200 ÷riavedžių. Ūkis visai naujas ir apima 80

hektarų plotą- 2012 metų ganiava ūkyje buvo pirmoji, prieš tai ganyklose avys nebuvo ganytos.

2.2. Ūkiuose taikoma strategija prieš parazitus

Pirmasis ūkis, dirbantis jau 15 metų ir įsikūręs Mol÷tų rajone kasmet taiko tokią strategiją

parazitiniams susirgimams sumažinti:

1. Ganiava paprastai prasideda balandžio m÷nesio antroje pus÷je. Kadangi Suffolk veisl÷s

avys yra sezoniniai gyvūnai, jų ruja pasireiškia spalio, lapkričio m÷nesį (kai trump÷ja

diena bei ilg÷ja naktis), ir ÷ringumas trunka apie 150 dienų (Noakes ir kt., 2001),

jaunikliai atvedami ankstyvą pavasarį, tod÷l jie išeina į ganyklas apie 2 m÷nesių

amžiaus. Pra÷jus 3 savait÷ms po išvarymo į ganyklas, pirmamečiai avinukai bei avyt÷s

dehelmintizuojami cheminiais preparatais. V÷liau ta procedūra kartojama.

2. Suaugusios avys profilaktiškai dehelmintizuojamos pavasarį, prieš išvarant į ganyklas,

bei rudenį, prieš suvarant į tvartus.

3. Ūkis organizuoja ganiavą tokiu principu, jog ganyklos būtų išnaudotos sekančiai:

vienais metais ganykose būtų ganomos avys, o kitais šiose ganyklose būtų tik

šienaujama.

4. Ganyklos, kuriose ganomos avys, keičiamos kas 4-5 dienas, priklausomai nuo situacijos

(žol÷s nu÷dimo, išvaikščiojimo, suteršimo išmatomis). Antroje vasaros pus÷je,

pasibaigus nenaudotiems plotams, avys gražinamos į ganyklas, kuriose gan÷si pavasarį.

5. Ganiava baigiama spalio m÷nesį ir avys pervaromos į tvartus. Šaltuoju sezono metu

avys laikomos tvartuose ant gilaus kraiko.

6. Ūkis nepateik÷ tikslių duomenų, kokie preparatai buvo naudojami ankstesnių metų

dehelmintizacijai atlikti. Buvo įvardinta, jog dažniausiai naudotas antihelmintinis

preparatas- albendazolas, tačiau naudoti taip pat ir ivermektino, Cestocur preparatai.

25

7. Ūkio savininkas patvirtino, jog poskerdimin÷s ekspertiz÷s metu Faciola hepatica ūkyje

aptikta nebuvo.

8. Laikotarpiu kai buvo atliekamas tyrimas, buvo atliktos sekančios dehelmintizacijos:

8.1. 2012 metų geguž÷s 21 dieną pirmamet÷s avyt÷s bei pirmamečiai avinukai gydyti

albendazolo preparatu,

8.2. 2012 metų liepos 24 dieną pirmamet÷s avyt÷s bei pirmamečiai avinukai gydyti

ivermektino preparatu,

8.3. 2012 metų rugpjūčio 24 dieną suaugę avys gydytos ivermektino preparatu.

Antrasis ūkis, įsikūręs Kaišiadorių rajone:

1. Neturi jokios ganymo istorijos. Ūkis yra naujas, užima 80 hektarų plotą, ganyklos

nebuvo naudojamos nei avių, nei ožkų ar galvijų ganymui.

2. Taikomas toks pat ganyklų keitimo principas. Avys pervarin÷jamos kas 4-5 dienas

priklausomai nuo situacijos (žol÷s nu÷dimo, išvaikščiojimo, užteršimo išmatomis). Į tas

pačias ganyklas sugrįžo rugs÷jo m÷nesį.

3. Avys pirktos iš pirmojo ūkio, kovo m÷nesį atvežtos į naują tvartą, kuriame yra

auginamos ant gilaus kraiko. Šios avys pirmajame ūkyje dehelmintizuotos rudenį, prieš

suvarant į tvartus.

4. Pirmieji jaunikliai buvo atvesti birželio m÷nesį.

5. Viso ganymo sezono metu netaikytas n÷ vienas antihelmintinis gydymas cheminiais

preparatais. Kadangi ganyklose nebuvo ganoma, ūkio vadovyb÷ pri÷m÷ sprendimą, jog

ganyklų rotacijos tur÷tų pakakti parazitiniams susirgimams išvengti.

2.3. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliekamas 2012 metų balandžio - spalio m÷nesiais. Išmatų m÷giniai buvo

renkami kas m÷nesį abiejuose ūkiuose ir tiriami. Tyrimai buvo atlikti LSMU VA Užkrečiamųjų ligų

katedros parazitologijos laboratorijoje. D÷l avių baikštumo ir situacijos, jog avys gan÷si ganyklose

ir jų fiksuoti nebuvo įmanoma, buvo imami šviežūs m÷giniai nuo žem÷s, tik ką pasituštinus, dedami

kiekvienas atskirai į vienkartinius polietileno maišelius, užrašoma m÷ginių pa÷mimo data. M÷giniai

buvo laikomi +4°C šaldytuve ne ilgiau 3 – 4 dienas.

Pirmajame ūkyje m÷giniai buvo imti iš pirmamečių avyčių, pirmamečių avinukų bei

suaugusių avių.

Antrajame ūkyje m÷giniai buvo imami iš suaugusių avių, o nuo rugs÷jo m÷nesio ir iš

pirmamečių avyčių bei pirmamečių avinukų atskirai.

Kadangi duotuoju atveju abiejų ūkių gyvūnų skaičius yra žinomas, iš literatūroje pateiktų

statistikos lentelių galima išsiaiškinti atspindintį populiaciją imties dydį (pasirinkta +-20% klaidos

26

tikimyb÷, pagal populiacijos dydį imtis turi būti 24 m÷giniai, kai populiacija viršija 2500 narių bei

22 m÷giniai, kai populiaciją sudaro 200 narių) (Fox ir kt., 2009). Esant tokiai klaidos tikimybei,

neb÷ra skirtumo d÷l populiacijos narių skaičiaus- ar jis bus 200, ar begalinis- 24 m÷giniai

reprezentuoja požymio paplitimą bandoje (Lwaga, Lemeshow, 1991).

Taigi, pirmajame ūkyje paimta po 25 m÷ginius iš kiekvienos grup÷s kas m÷nesį nuo balandžio

iki spalio m÷nesio, taigi, ištirta 525 išmatų m÷giniai.

Antrajame ūkyje ištirta po 25 m÷ginius kas m÷nesį, nuo balandžio iki spalio m÷nesio, kas

sudaro 175 m÷ginius, o taip pat po 5 m÷ginius iš pirmamečių avyčių bei avinukų nuo rugs÷jo iki

spalio m÷nesio, tai yra 20 m÷ginių. Taigi, antrame ūkyje ištirta 195 m÷giniai.

Pirmajame ūkyje iš kiekvienos grup÷s (pirmamet÷s avyt÷s, pirmamečiai avinukai bei suaugę

avys) kas m÷nesį buvo atrenkami po 3 m÷ginius, turinčius didžiausią kiaušin÷lių skaičių grame

išmatų (iš viso 9 m÷giniai). M÷giniai buvo ruošiami, inkubuojami 2 savaites +25C temperatūroje,

ko pasekoje išaugo parazitinių virškinamojo trakto nematodų L3 stadijos lervos, pagal kurias

įmanoma diferencijuoti Trichostrongylidae spp. šeimos nematodus į rūšis. Viso buvo paruošta 60

m÷ginių.

Antrajame ūkyje taip pat buvo atrenkama po 5 m÷ginius kas m÷nesį, nuo balandžio iki spalio

m÷nesio, turinčius didžiausią kiaušin÷lių skaičių viename grame išmatų, bei auginamos L3 stadijos

lervos diferencijavimui iki rūšies. Iš viso ištirta 35 m÷giniai. Pirmamečių avyčių bei pirmamečių

avinukų m÷giniai nebuvo imami d÷l per mažo likusio laikotarpio (rugs÷jis ir spalis), d÷l kurio

negalima steb÷ti kitimo tendencijų.

Po įvykdytų dehelmintizacijų pirmajame ūkyje, įvertintas naudotų preparatų efektyvumas.

2.4. Modifikuotas Makmasterio metodas

Kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų nustatytas naudojant modifikuotą Makmasterio

metodą. Metodo esm÷ (Karališkojo veterinarijos koledžo internetin÷ svetain÷, prieiga per internetą

2012 12 16, http://www.rvc.ac.uk/review/parasitology/EggCount/Principle.htm):

• Makmasterio metode naudojama skaičiavimo kamera, kurios d÷ka žinomas kiekis

išmatų suspensijos gali būti tiriamas mikroskopu.

• Kadangi žinomas paimtų išmatų svoris ir įpilto vandens kiekis, galima suskaičiuoti

kiaušin÷lių skaičių viename grame išmatų.

Tyrimas atliekamas tokia tvarka (Henriksen, Aagaard, 1976):

• Į plastikinę stiklinaitę atsveriama 4 gramai išmatų,

• Į tą pačią stiklinaitę įpilame 56 ml vandens,

• Gerai išmaišome iki vienalyt÷s suspensijos,

27

• Palikti nusistov÷ti, tada suspensiją pakartotinai išmaišyti bei košti per marlę į kitą

plastikinę stiklinaitę,

• 10 ml mišinio tuoj pat pilti į centrifūginį m÷gintuv÷lį,

• Centrifuguoti 1200 aps./min dažniu 7 minutes,

• Pipete iš m÷gintuv÷lio nusiurbti paviršinį skystį, paliekant nuos÷das,

• Į m÷gintuv÷lį su nuos÷domis pilti flotacinio tirpalo iki 4 ml,

• Gerai išmaišyti ir tuoj pat užpildyti abi Makmasterio kameros puses

• Mikroskopuoti ne anksčiau nei po 2-3 min.

• Kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų yra lygus kiaušin÷lių kiekiui abiejose kameros

pus÷se padauginus iš 20.

2.5. Lervų kultūrų ruošimas

Avių virškinamojo trakto nematodų diferenciacijai iki rūšies, buvo ruošiamos lervų kultūros.

Eiga (Henriksen, Aagaard, 1976):

• Pasveriama 10g šviežių neatšaldytų išmatų ir gerai sumaišoma su 4g vermikulito. Pripilama

6-8 ml vandens iki tirštos grietin÷s konsistencijos mas÷s, plastikiniame indelyje padaromos

skylut÷s dugnelyje;

• Indelis uždengiamas marle ir apverstas įdedamas į kitą plastikinę stiklinaitę su vandeniu

dugne;

• Toks komplektas sudedamas į d÷žutę bei 14 dienų laikomas termostate 21-240C

temperatūroje,

• Po 14 dienų taikomas Bermano metodas: indelis su tiriamaja medžiaga ir marle atskiriamas

nuo indelio su vandeniu, jis merkiamas į taurę su kambario temperatūros vandeniu. Suimti

marl÷s kampai pritvirtinami prie medin÷s lazdel÷s segtuku.Vanduo turi apsemti išmatas,

palikti per naktį. Lervos migruoja į vandenį ir nus÷da ant dugno. Kitą dieną ilga pipete

nusiurbiama 5 ml vandens nuo dugno, paliekama nusistov÷ti. Pipete nusiurbiamas iš

m÷gintuv÷lio paviršinis skystis, o nus÷dusias lervas pipete užlašinti ant objektinio stiklelio,

nudažyti Lugolio tirpalu ir mikroskopuoti.

Mikroskopuojant lervos buvo identifikuojamos ir skaičiuojamos, kol randama 50 lervų.

Tuomet buvo paskaičiuojamas procentinis pasiskirstymas pagal rūšį.

L3 lervų diferenciacija vykdyta pagal tokius pagrindinius požymius (Karališkojo veterinarijos

koledžo internetin÷ svetain÷, prieiga per internetą 2012 04 05,

http://www.rvc.ac.uk/review/parasitology/L3ID/Larval_characters.htm):

• Apvalkalo buvimas arba nebuvimas,

• Galvos forma bei vidin÷ priekinio galo struktūra,

28

• Žarnyno ląstelių skaičius,

• Apvalkalo uodegos ilgis.

2.7. Antihelmintinio preparato efektyvumo įvertinimas

Jei Makmasterio metodu nustatomas aukštas kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų,

reikalingas gydymas, kurio efektyvumas nustatomas tokia tvarka (Murphy, 1987):

• Pra÷jus 14 dienų po dehelmintizacijos paimami m÷giniai ir Makmasterio metodu

skaičiuojamas kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų;

• Kiaušin÷lių skaičiaus sumaž÷jimas 95% ir daugiau reiškia, jog preparatas yra efektyvus;

• Jei kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų nesumaž÷ja 95% ir daugiau, reikia kultivuoti

L3 stadijos lervas, ir išsiaiškinti, kuri rūšis yra atspari naudotam preparatui;

• Labai svarbu duodant oralinį preparatą gerai sukalibruoti įrangą, paskaičiuoti dozę pagal

didžiausią svorį grup÷ję, sekti, jog gyvūnas tikrai prarijo preparatą.

Visi tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių

reikalavimų.

Visas darbas ir laboratorinių tyrimų rezultatų apibendrinimas bei apdorojimas buvo

atliekamas naudojantis kompiuterin÷mis sistemomis: Microsoft Word ir Microsoft Excel.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Abiejuose ūkiuose rasta 3 skirtingų tipų, 4 skirtingų šeimų virškinamojo trakto parazitų (4

lentel÷):

4 lentel÷. Abiejuose ūkiuose rastų virškinamojo trakto parazitų sistematika Tipas ir klas÷ Šeima

Tipas: apvaliosios kirm÷l÷s- nematodai (Nemathelmintes)

Šeima: Trichostrongylidae spp.

Šeima: Strongyloididae spp.

Tipas: plokščiosios kirm÷l÷s (Platyhelminthes)

Klas÷: cestodai (Cestoda)

Šeima: Anoplocephalidae spp.

Tipas: vienaląsčiai (Protozoa) Klas÷:kokcidijos (Coccidia)

Šeima: Eimeria spp.

Pirmajame paveiksle matome bendrą avių užkr÷stumą procentais I- ojo ir II- ojo ūkio bandose

2012 metų ganymo sezono eigoje pagal parazitus.

29

Bendrai šio ganymo sezono metu pimajame ūkyje bandos užsikr÷timas Eimeria spp. šeimos

pirmuonimis siek÷ 83%, tuo tarpu antrajame ūkyje jis buvo 57%.

Bandos užsikr÷timas Moniezia spp. cestodais pirmajame ūkyje per visą ganymo sezoną buvo

13%, tuo tarpu antrajame ūkyje 23% bandos avių buvo užsikr÷tusios šiuo parazitu min÷tą ganymo

laikotarpį.

Antrajame ūkyje užsikr÷timas Strongyloides sp. Šeimos parazitais per ganymo laikotarpį buvo

daugiau nei tris kartus didesnis (p< 0,05) už užsikr÷timą šios šeimos parazitais pirmajame ūkyje

(14% ir 52% atitinkamai).

Užsikr÷timas Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais antrajame ūkyje buvo daugiau nei

pusantro karto didesnis (p< 0,05) už užsikr÷timą šios šeimos parazitais pirmajame ūkyje ganymo

laikotarpio eigoje (99% ir 60%).

Iš duomenų galima matyti, jog abiejuose ūkiuose didžiausias procentas bandos yra užsikr÷tęs

Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais ir Eimeria spp. šeimų pirmuonimis.

1 pav. Bendras avių užkr÷stumas I-ame ir II-ame ūkyje procentais m÷nesių eigoje pagal parazito rūšį

Kadangi pirmamet÷s avyt÷s ir avinukai yra imlesni parazitin÷ms invazijoms d÷l pilnai

nesusiformavusio imuniteto, tikslinga apžvelgti užkr÷stumo lygį pagal lytį ir amžių.

Antrajame paveiksle pateikti duomenys apie pirmamečių avyčių užkr÷stumą procentais

ganymo sezono eigoje pagal parazitus I- ame ir II- ame ūkiuose. Antrajame ūkyje pateikti

30

duomenys tik nuo rugs÷jo iki spalio, d÷l šios amžiaus grup÷s gyvūnų nebuvimo ankstesniais

m÷nesiais.

Iš duomenų matyti, jog II-ame ūkyje didžiausias užsikr÷timas stebimas Eimeria spp. šeimos

pirmuonimis ir Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais (100% ir 96% atitinkamai).

Taip pat šiame ūkyje didelis procentas avyčių yra užsikr÷tę Moniezia spp. ir Strongyloides sp.

šeimos parazitais (52% ir 56% atitinkamai).

Pirmajame ūkyje 96% avyčių buvo užsikr÷tę Eimeria spp. šeimos pirmuonimis bei 52%

avyčių buvo užsikr÷tę Trichostrongyloidae spp. D÷l vykdomų dehelmintizacijų geguž÷s ir liepos

m÷nesį Trichostrongylidae spp. šeimos nematodų ryškiai sumaž÷jo. Taip pat sumaž÷jo ir

Strongyloides sp. šeimos nematodų.

Nagrin÷jant spalio m÷nesio duomenis I- ame ir II- ame ūkiuose Moniezia spp. atžvilgiu,

nustatyta, kad II-ame ūkyje beveik du su puse karto didesnis užkr÷stumas (p< 0,05) šiais parazitais,

nei I- ame ūkyje (48% ir 20% atitinkamai II- me bei I-me ūkyje).

Nagrin÷jant spalio m÷nesio duomenis I- ame ir II- ame ūkiuose Strongyloides spp. atžvilgiu,

nustatyta, kad II-ame ūkyje daugiau nei tris kartus didesnis užkr÷stumas (p< 0,05) šiais parazitais,

nei I- ame ūkyje (52% ir 16% atitinkamai II- me bei I-me ūkyje).

2 pav. Bendras avyčių užkr÷stumas I- ame ir II- ame ūkyje procentais m÷nesio eigoje pagal parazito rūšį

31

Bendras pirmamečių avinukų užkr÷stumas procentais ganymo sezono eigoje pagal

parazitus I- ame ir II- ame ūkiuose pateiktas 3 paveiksle. Antrajame ūkyje pateikti duomenys tik

nuo rugs÷jo iki spalio, d÷l šios amžiaus grup÷s gyvūnų nebuvimo ankstesniais m÷nesiais.

Iš duomenų matyti, jog pirmajame ūkyje didžiausias užsikr÷timas stebimas Eimeria

spp. šeimos pirmuonimis, o Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais per ganymo sezoną buvo

užsikr÷tę 45% avinukų. D÷l vykdomų dehelmintizacijų geguž÷s ir liepos m÷nesį Trichostrongylidae

spp. šeimos nematodų ryškiai sumaž÷jo. Taip pat sumaž÷jo ir Strongyloides sp. šeimos nematodų.

Lyginant spalio m÷nesio duomenis Moniezia spp. cestodų atžvilgiu, II-me ūkyje beveik

du kartus daugiau užsikr÷tusių avinukų (p< 0,05) nei I-me ūkyje (48% ir 28% II-me ir I-me ūkyje

atitinkamai).

Lyginant spalio m÷nesio duomenis Strongyloides spp. cestodų atžvilgiu, II-me ūkyje

daugiau nei 3 kartus daugiau užsikr÷tusių avinukų (p< 0,05) nei I-me ūkyje (52% ir 16% II-me ir I-

me ūkyje atitinkamai).

Lyginant ūkius spalio m÷nesį Trichostrongylidae spp. nematodų atžvilgiu, avinukų

užkr÷stumas šiuo parazitu vienodas (92% ir 92%).

3 pav. Bendras avinukų užkr÷stumas I- ame ir II- ame ūkyje procentais m÷nesių eigoje pagal parazito rūšį

Penktojoje lentel÷je pateikti duomenys apie suaugusių avių užkr÷stumą procentais ganymo

sezono eigoje pagal parazitus I- ame ir II- ame ūkiuose.

32

Iš lentel÷je pateiktų duomenų matyti, jog II-ame ūkyje stebimas mažesnis procentas suaugusių

avių, užsikr÷tusių Eimeria spp. pirmuonimis, nei I-me ūkyje. I-me ūkyje stebimas didesnis

užsikr÷timas Moniezia spp. cestodais nei II-me ūkyje, tuo tarpu Strongyloides sp. invazija didesn÷

II-me ūkyje. Daugiausia suaugusių avių abiejuose ūkiuose užsikr÷tę Trichostrongylidae spp. šeimos

nematodais, kur maksimalus užsikr÷timas stebimas II-me ūkyje. D÷l vykdytos dehelmintizacijos

rugpjūčio m÷nesį I-me ūkyje, užkr÷stumas Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais sumaž÷jo

aštuonis kartus.

5 lentel÷. Suaugusių avių užkr÷stumas I-ame ir II-ame ūkyje procentais m÷nesių eigoje pagal parazito rūšį

Data

Parazitas Ūkis 2012 bal.

2012 geg.

2012 birž.

2012 liepa

2012 rugpj.

2012 rugs.

2012 sp.

Vidur-kis

p reikš-m÷

I-asis ūkis 32% 64% 92% 100% 84% 20% 24% 59% Eimeria spp. II-asis ūkis 68% 72% 12% 16% 4% 24% 40% 34% p> 0,05

I-asis ūkis 20% 16% 0% 24% 20% 12% 20% 16% Moniezia spp. II-asis ūkis 12% 8% 4% 12% 0% 0% 12% 7% p< 0,05

I-asis ūkis 0% 20% 0% 52% 44% 12% 16% 21% Strongyloi-des sp. II-asis ūkis 0% 0% 68% 88% 72% 64% 64% 51% p< 0,05

I-asis ūkis 84% 84% 100% 100% 100% 12% 80% 80% Trichostron-gylidae spp. II-asis ūkis 100% 100% 100% 100% 100% 100% 100% 100% p> 0,05

Kadangi didžiausias užkr÷stumo procentas tenka Trichostrongylidae spp. šeimos atstovams,

tikslinga panagrin÷ti situaciją šios šeimos parazitų atžvilgiu abiejuose ūkiuose.

Ketvirtame paveiksle matomi duomenys apie I-ojo ūkio užkr÷stumą Trichostrongylidae spp.

šeimos nematodais atkirose grup÷se m÷nesių eigoje. Avyčių ir avinukų užkr÷stumo rodikliai yra

panašūs, tuo tarpu suaugusių avių situacija skiriasi nuo jauniklių. M÷nesių eigoje stebimi du

užkr÷stumo procento sumaž÷jimai avyčių ir avinukų tarpe, kurie sutampa su vykdytomis

dehelmintizacijomis. Suaugusioms avims stebimas vienas užkr÷stumo procento sumaž÷jimas, kuris

taip pat sutampa su vykdyta dehelmintizacija. Vasaros viduryje, pra÷jus daugiau nei vienam

m÷nesiui po pirmos avinukų ir avyčių dehelmintizacijos, avyčių užkr÷stumo procentas sparčiai

art÷ja prie suaugusių avių užkr÷stumo procento nagrin÷jamo parazito atžvilgiu, avinukų jis lieka

žemesnis. Avinukų užkr÷stumas liepos m÷nesį Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais yra

beveik du kartus mažesnis (p

33

4. pav. Užkr÷stumas procentais Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais I-me ūkyje m÷nesių eigoje pagal amžiaus ir lyties grupes

Penktajame paveiksle matome duomenis apie užkr÷stumą procentais Trichostrongylidae spp.

šeimos nematodais II-me ūkyje m÷nesių eigoje pagal amžiaus ir lyties grupes. Avinukų ir avyčių

duomenys pateikti rugs÷jo ir spalio m÷nesiams apibūdinti. Užkr÷stumas nagrin÷jamų parazitų

atžvilgiu yra maksimalus.

34

5 pav. Užkr÷stumas procentais Trichostrongylidae spp. šeimos nematodais II-me ūkyje m÷nesių eigoje pagal amžiaus ir lyties grupes

Nagrin÷jant užkr÷stumą procentais bandoje matome, koks procentas gyvūnų bandoje turi

parazitų, tačiau nematome, koks yra invazijos intensyvumas, tai yra, kiek viename grame gyvūno

išmatų yra kiaušin÷lių. Tai yra labai svarbu, nes gyvūnas, turintis 20 kiaušin÷lių viename grame

išmatų sveikatos stoviu visiškai skiriasi nuo gyvūno, turinčio 1000 kiaušin÷lių viename grame

išmatų.

Be to, lervoms iš kiaušin÷lių išsiristi ganykloje, įtaką daro sezono klimatin÷s sąlygos.

Šeštoje lentel÷je pateikti oficialūs Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys apie

klimatines sąlygas 2012 metų balandžio- spalio m÷nesiais.

Iš lentel÷s duomenų galima matyti, jog jau nuo geguž÷s m÷nesio lervų vystymuisi ganyklose

buvo palankios sąlygos, tai yra temperatūra pakilusi virš 100C.

35

6 lentel÷. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys apie klimatines sąlygas 2012 metų balandžio- spalio m÷nesiais

M÷nuo Vidutin÷ paros temperatūra, °C

Vidutin÷ dirvos temperatūra, °C

Vidutin÷ santykin÷ dr÷gm÷, %

Vidutinis v÷jo greitis, m/s

Paros kritulių suma, mm

Balandis 7.7 9.0 71.6 3.4 4.0

Geguž÷ 13.8 17.9 67.0 2.6 3.9

Birželis 15.3 18.5 76.6 2.5 4.2

Liepa 19.4 22.9 79.0 2.4 4.9

Rugpjūtis 17.1 19.2 81.2 2.6 3.3

Rugs÷jis 13.3 13.9 85.3 3.1 3.2

Spalis 7.4 7.2 91.3 3.2 3.1

Šestajame paveiksl÷lyje pateikti duomenys apie vidutinę paros ir dirvos temperatūrą 2012

metais m÷nesių eigoje. Dirvos temperatūra viso sezono metu buvo truputį didesn÷ už paros

temperatūrą (p< 0,05). Tiek dirva, tiek ir paros temperatūra labiausiai įšyla liepos m÷nesį.

6 pav. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos temperatūrų kitimo duomenys 2012 metų m÷nesių eigoje.

Septintoje lentel÷je matomi duomenys, nurodantys užkr÷stų suaugusių avių kiaušin÷lių

skaičių viename grame išmatų abiejuose ūkiuose. Eimeria spp. ir Moniezia spp. parazitų skaičius

ūkiuose yra labai panašus, tačiau II-ame ūkyje suaugusios užsikr÷tę avys turi daugiau nei du kartus

daugiau Trichostrongylidae spp. nematodų kiaušin÷lių viename grame išmatų, nei I-ame ūkyje

36

(p>0,05). II-ame ūkyje taip pat užsikr÷tusios suaugusios avys turi keturis kartus daugiau

Strongyloides sp. šeimos nematodų kiaušin÷lių viename grame išmatų nei I-ame ūkyje (p< 0,05).

7 lentel÷. Suaugusių užkr÷stų avių kiaušin÷lių skaičius 1 grame išmatų I-ame ir II-ame ūkyje m÷nesių eigoje pagal parazitus

Parazitas ir ūkis 2012 bal.

2012 geg.

2012 birž.

2012 liep.

2012 rugpj.

2012 rugs.

2012 sp.

Vidur- kis

p reikšm÷

I-asis ūkis 38 531 453 150 68 44 33 188

Eimeria spp. II-asis ūkis 174 291 33 25 20 170 98 116

p> 0,05

I-asis ūkis 178 20 0 27 20 20 32 42

Moniezia spp. II-asis ūkis 27 160 160 33 0 0 27 58

p> 0,05

I-asis ūkis 0 24 0 28 22 27 40 20 Strongyloides

sp. II-asis ūkis 0 0 81 98 252 101 94 89

p< 0,05

I-asis ūkis 169 238 414 439 336 20 113 247 Trichostron-

gylidae spp. II-asis ūkis 117 265 322 416 758 1432 1110 631

p> 0,05

Pagal septintame paveiksl÷lyje pateiktus duomenis matoma, užsikr÷tusių avyčių atveju

Trichostrongylidae spp. šeimos nematodų kiaušin÷lių skaičius po įvykdytų dehelmintizacijų I-ame

ūkyje ryškiai sumaž÷ja.

Eimeria spp. pirmuonių kiaušin÷lių skaičius I-ame ūkyje l÷tai maž÷ja avyt÷ms iš÷jus iš tvarto

balandžio m÷nesį. Strongyloides sp. užsikr÷timas yra nedidelis I-ame ūkyje, pagal spalio m÷nesio

duomenis, jis yra daugiau nei 4 kartus mažesnis (p< 0,05) už užsikr÷timą šios šeimos nematodais II-

ame ūkyje (45 kiaušin÷liai 1g išmatų ir 195 kiaušin÷liai 1g išmatų atitinkamai). I-ame ūkyje spalio

m÷nesį Trichostrongylidae spp. šeimos nematodų kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų yra

daugiau nei du kartus mažesnis (p< 0,05) už šių parazitų kiaušin÷lių skaičių viename grame išmatų

II-ame ūkyje (176 kiaušin÷liai 1g išmatų ir 479 kiaušin÷liai 1 g išmatų).

Tikslinga panagrin÷ti, kaip kinta Moniezia spp. kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų I-

ame ūkyje po pirmosios ir po antrosios dehelmintizacijos avyčių ir avinukų išmatose. Iš pateiktų

duomenų aštuntajame paveiksle matyti, jog, panaudojus gydymą ivermektinu avyčių ir avinukų

išmatose vis dar rasta Moniezia spp. kiaušin÷lių. Pirmoji dehelmintizacija buvo efektyvi. Avinukų

išmatose rugpjūčio m÷nesį rasta tris kartus daugiau Moniezia spp. cestodo kiaušin÷lių viename

grame išmatų negu avyčių išmatose (p< 0,05). Rugs÷jo m÷nesį avinukų išmatose rasta šešis kartus

daugiau min÷to parazito kiaušin÷lių viename grame išmatų nei avyčių išmatose (p< 0,05).

37

7 pav. Užkr÷stų avyčių kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų I-ame ir II-ame ūkyje m÷nesių eigoje pagal parazitus

8 pav. Užsikr÷tusių avyčių ir avinukų Moniezia spp. cestodo kiaušin÷lių skaičius 1g išmatų I-ame ūkyje m÷nesių eigoje

Avinukų užsikr÷timo intensyvumas Eimeria spp. pirmuonimis maž÷ja iš÷jus iš tvartų, bet v÷l

did÷ja į ganiavos sezono pabaigą. Spalio m÷nesį II-ame ūkyje kiaušin÷lių skaičius