A.W.Pink

„Ev.pagal Matą 13 skyriaus pranašiški palyginimai“

(„The prophetic parables of Matthew 13“)

Įvadas

Šiandien Dievo tautoje yra daug nesuvokimo ir klaidingo supratimo apie ev.pagal Matą 13 skyriaus

palyginimų pranašystės; ir tai lenkia mus ypatingai nusižeminti. Beveik 14 amžių, kaip akivaizdžiai patvirtina

Bažnyčios istorija, šios pranašystės buvo apleistos. Beveik visi tie žmones (išskyrus Origeną ir keletą kitų),

kuriuos mes pažįstame kaip Bažnyčios tėvus, skyrė visą savo laiką diskusijoms apie doktrinas ir paliepimus,

bet visiškai pamiršo pranašystes. Tačiau Petras sakė ir kartu įspėjo mus: „Taip pat mes turime dar tvirtesnį

pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų

širdyse patekės aušrinė žvaigždė.“(2Petro 1:19). Tikintieji apleido šį apaštalo raginimą, todėl ir pranašystės

buvo apleistos 1400 metų t.y. visą tą laiką, kuris teisingai vadinamas „tamsiasiais amžiais“. Jie buvo tamsūs,

nes pranašystės žibintuvo šviesa neapšvietė jų. Beveik niekas nepasikeitė ir Reformos dienomis. Aš neištarsiu

nė vieno kritikos žodžio apie tuos garbingus Dievo tarnus-reformatorius, tačiau jie labiau rūpinosi Evangelijos

skelbimu žmonėms, kurie visiškai nežinojo jos, Šv.Rašto vertimu į jų kalbas bei mokymu apie didžius

krikščioniško tikėjimo pamatus. Jie buvo taip užimti šiais gerais darbais, jog beveik neturėjo laiko rimtai

studijuoti pranašystes. Iš tiesų viskas, ką reformatoriai matė pranašiškose Šv.Rašto vietose, buvo Dievo

teismas šėtoniškai popiežizmo sistemai, iš kurios jie buvo išlaisvinti Jo gailestingumu. Tie, kurie gerai suvokia

žmogišką prigimtį, gali lengvai suprasti kaip jautėsi žmonės, augę Romos bažnyčioje ir vėliau iš Dievo

malonės pamatę savo piktžodžiaujančias klaidas. Jie, skaitydami Šv.Rašto pranašystes, iš karto prisimindavo

Romą, todėl, kai tik surasdavo jose kažką, kas skelbdavo dievišką teismą, tuoj pat pritaikydavo jai. Babilonija

jiems buvo popiežizmas, nuodėmės žmogus-popiežius, o žvėris- Roma ir t.t. Liūdna, kad dauguma, sekusi po

reformatorių, pati nestudijavo Šv.Rašto pranašysčių, o pasitenkino tik aidu to, ką reformatoriai kalbėjo apie

jas; todėl šiandien Dievo tauta iš tiesų turi ne daugiau šviesos apie jas už tuos tikinčiuosius, gyvenusius prieš

300 metų.

Taigi šiomis dienomis yra labai svarbu, kad visi krikščionys skirtų vieną savo laiko, kuriuo studijuoja

Šv.Raštą, dalį jo pranašysčių tyrinėjimui. Aš noriu pateikti skaitytojo vertinimui šią knygą apie ev.pagal Matą

13 skyrių. Man atrodo, kad jis, kalbant apie pranašystes, yra pats svarbiausias Naujojo Testamento skyrius.

Kol jo palyginimai nebus suvokti tinkamai, liks daug tamsių vietų pranašiškoje Dievo žodžio dalyje. O šiomis

dienomis jie yra labai blogai suprantami ir netinkamai aiškinami. Mato 13:10-11 mes skaitome, kad Viešpats

Jėzus priskyrė šiuos palyginimus dangaus karalystės paslaptims. „Dangaus karalystė“ yra trumpa viso šio

skyriaus santrauka. Tai mes galime aiškiai matyti iš 24,31,33 ir kitų eilučių. Šeši šio skyriaus palyginimai

prasideda žodžiais: „Dievo karalystė yra panaši...“. Ką tai reiškia? Tikriausiai Šv.Rašte nėra kitų tokių žodžių,

naudojamų taip dažnai, kurie būtų taip menkai suprantami. Jie yra tik ev. pagal Matą, vis dėlto pakartojami

net 32 kartus, todėl jų aiškinimas turi didelę įtaką didesnės Šv.Rašto dalies supratimui ir kartu yra pirmasis

raktas į ev.pagal Matą 13 skyriaus suvokimą. Akivaizdu, kad niekas negali suprasti septynių šio skyriaus

palyginimų, jei neturi teisingo tų žodžių supratimo. Mūsų dienomis yra daug baisios sumaišties ir neteisingų

supratimų apie biblijinę žodžių „dangaus karalystė“ prasmę. Vieni galvoja, kad jie kalba apie patį dangų. Antri

galvoja, kad jie kalba apie Bažnyčią, kurios Galva yra Kristus. Tačiau Naujajame Testamente yra eilutė, kuri

absoliučiai atmeta abu šiuos supratimus. Mato 16:19 Mokytojas sako Petrui: „Tau duosiu dangaus karalystės

raktus...“. Akivaizdu, kad Kristus nedavė Petrui Bažnyčios ir tuo labiau dangaus raktų. Tuomet kokius raktus

Jis davė apaštalui? Kaip jūs suprantate žodžius „dangaus karalystės raktus“? Ar jūs galite paprastai ir tinkamai

paaiškinti šią eilutę katalikui, kuris nori suprasti ją? Taigi mums būtina atidžiai ištirti ką apima ir ką iš tiesų

reiškia šie žodžiai.

Didelė krikščionių dalis ir netgi jų ganytojai bei mokytojai neturi teisingo žodžių „dangaus karalystė“

supratimo, todėl daug dalykų evangelijoje pagal Matą jiems yra neaiškūs ir trikdantys. Pažiūrėkime į kitą vietą,

kurioje minimi šie žodžiai, ir dar kartą įstikinsime apie klestinį nesupratimą mūsų dienomis. Mato 22:1

skaitome: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves“, toliau 11-13

eilutėje parašyta: „Karalius atėjo pažiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu. Jis tarė

jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“. Tasai tylėjo. Tada karalius paliepė tarnams:

„Suriškite jam rankas ir kojas, ir išmeskite jį laukan į tamsybes...“. Kiek mūsų skaitytojų yra patenkinti tuo

aiškinimu, kurį girdėjo apie šias eilutes? Čia aš siekiu tik parodyti, jog šis palyginimas taip pats siejasi su

dangaus karalyste, ir tuo pačiu dar kartą pabrėžti, kad mes menkai ką suvoksime Šv.Rašte, jei neturėsime

teisingo žodžių „dangaus karalystė“ supratimo.

Prieš pradėdamas plačiau kalbėti apie „dangaus karalystę“, pirmiausia aš noriu prisimintį „Dievo

karalystę“ ir, aiškindamiesi šį terminą, mes turime pradėti ten, kur prasideda pats Šv.Raštas t.y. nuo Senojo

Testamento. Kalbėdami apie Dievo karalystę Senajame Testamente, mes turime būti atidūs ir atskirti dvi jos

puses. Pirmiausia Šv.Raštas kalba apie neribotą Dievo karalystę t.y. apie suverenią Visagalio valdžią visai

kūrinijai. Pavyzdžiui Dan.4:34-35 parašyta: „Aš šlovinau Aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau Tą, kuris amžinai

gyvena, nes Jo valdžia yra amžina ir Jo karalystė nesibaigia. Visi žemės gyventojai yra niekas. Kaip Jis nori

taip ir elgiasi su dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam

pasakyti: „Ką darai?“. Ši Dievo valdžia visai kūrinijai yra universali, absoliuti ir amžina, tačiau Šv. Raštas taip

pat moko apie ribotą karalystę, kuri turi ribas tiek savo teritorija, tiek laiku. Ji nėra nei amžina, nei universali.

Tik tuomet, kai mes išmoksime atskirti šias dvi Dievo karalystės puses, galėsime teisingai padalinti tiesos žodį

ir įgyti raktą, kuris kažkiek atrakina Senąjį Testamentą. Antroji Dievo karalystės dalis apima tik tam tikrą

laikotarpį; ji yra vietinė ir laikina. Ji yra Dievo karalystė žemėje, kurioje Jo valdžia yra viešai apreiškiama

žmonėms ir valdo juos. Pirmą kartą ji buvo įtvirtinta tarp Izraelio tautos, kai Viešpats asmeniškai gyveno tarp

jų, kai Jis įsakė padaryti sutaikinimo dangtį virš sandoros skrynios ir gyveno tarp cherubų. Tai buvo Dievo

karalystė žemėje. Jozuės knygoje skaitome, kad Viešpats gyvens tarp Izraelio tautos: „Visos žemės Viešpaties

sandoros skrynia eis per Jordaną pirma jūsų (...) kai tik kunigų, nešančių Viešpaties, visos žemės Valdovo,

skrynią, kojos palies Jordano vandenį, tekąs žemyn iš aukštumų vanduo sustos kaip pylimas.“(Jozuės 3:11,13).

Pastebėkime, kad čia pirmą kartą Šv.Rašte Dievas priskiria sau tokį titulą ir taip susieja save su sandoros

skrynia; toks Izrelio perėjimas per Jordaną reiškė, kad Viešpats yra Tas, kuris formaliai užimą žemę, duotą

savo tautai. Jei Izraelis būtų išlikęs paklusnume savo Karaliui ir Jo įsakymams, Viešpats ne tik būtų gyvenęs

tarp jų toliau, bet ir valdęs per juos visą žemę. (Dabar Jis darys tai tūkstantmetėje karalystėje). Tai akivaizdu

iš to, jog tais trumpais laikotarpiais, kai Izraelio tauta išlaikydavo paklusnumą Dievui, Jis sunaikindavo jos

priešus ir palenkdavo jų valdžiai pagonis. Tačiau Izraelio nepaklusnumas ir maištas prieš Viešpatį, savo

Karalių, vis labiau augo. „O Viešpats atsakė jam (Samueliui): „Klausyk tautos balso visame, ką jie sako tau.

Juk jie atmetė ne tave, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau.“(1Sam.8:7). Daug amžių po to Viešpats vis dar

buvo kantrus jiems, tačiau Ezechielio dienomis Shekinah šlovė, Jo artumas tarp jų, pasitraukė. Apie tai galime

skaityti Ezech.10:18: „Viešpaties šlovė, pakilusi nuo šventyklos durų, sustojo ant cherubų.“ ir Ezech.11:23:

„Viešpaties šlovė pakilo iš miesto vidurio ir nusileido ant kalno į rytus nuo miesto.“ Pirmiausia Dievo šlovė

paliko sandoros skrynią šventų Švenčiausioje, o paskui žingsnis po žingsnio paliko šventyklą, pakilo ant Alyvų

kalno ir galiausia išnyko iš tautos akių. Dievas apleido savo žemišką sostą ir buveinę.

Po to Dievas prisiėmė naują dispensacinį titulą. 2Kronikų 36:23 skaitome: „Taip sako persų karalius

Kyras: „Visas žemės karalystes man atidavė Viešpats, dangaus Dievas...“. Taip pat Ezdros knygoje skaitome

kaip tas pats Kyras sakė: „Viešpats, dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes; Jis pavedė man

atstatyti Jo namus Jeruzalėje, kuri yra Jude.“(Ezdros 1:2). Šios vietos yra pirmosios vietos, kuriose sutinkame

tokį dievišką titulą- „dangaus Dievas“- Šv.Rašte. Šis titulas nėra tik kažkoks neturintis jokios prasmės

išsireiškimas; jo vartojimas pažymėjo didelę krizę ir pabrėžė radikalius pasikeitimus Dievo santykiuose su

žeme. Jei mes būsime atidūs, pastebėsime, kad šis Dievo titulas yra būdingas toms Šv.Rašto knygoms, kurios

kalba apie Izraelio vergystę. Jis pabrėžia, kad, nors amžinas Dievo sostas niekada negali būti apleistas,

dispensacinis Jo sostas žemėje jau buvo apleistas.

Vėliau vietoj matomo savo sosto Izraelio tautoje, Dievas įtvirtino savo sostą žemėje ir jis stovės visą

pagonių laiką t.y. laikotarpį, kai pagonys turės valdžią Jeruzalei. Apie tai kalbama Danieliaus knygoje.

Antrame jos skyriuje, kuriame rašoma apie Nebukadnecaro sapną ir dievišką jo paaiškinimą, mes matome

pagonių laikus ir jų valdžios charakterį žemėje (Dan.2:37-39). Pranašiškas Nebukadnecaro sapnas kalbėjo apie

ateitį ir ne tik apie keturias pagonių imperijas, bet ir vėlesnius laikus. Jis kalbėjo apie dar vieną būsimą

karalystę, kuri visiškai skirsis nuo ankstesniųjų. Dan.2:44 skaitome: „Tų karalių dienomis dangaus Dievas

įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas

karalystes ir pati pasiliks per amžius.“. Tai bus penktoji karalystė, pažadėtojo Mesijo karalystė. Daugiau apie

tai skaitome Dan.7:13-14: „Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis

buvo privestas prie Amžinojo. Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės

tarnautų jam. Jo valdžia- amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė-nesunaikinama.“(plg.Luko 19:12,15).

Paskui pranašystės balsas nutilo ir 400 metų Izraelio tauta nekantriai laukė kada Dievas išpildys savo pažadą.

Galiausiai pasirodė Jonas Krikštytojas, kuris paėmė žinią apie karalystę būtent toje vietoje, kurioje ją paliko

Senojo Testamento pranašai. Mato 3:1-2 skaitome: „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir

pamokslavo Judėjos dykumoje, skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Dangaus

karalystė prisiartino, nes pats Karalius tuoj turėjo pasirodyti tarp judėjų. Kai Jonas Krikštytojas skelbė:

„Prisiartino dangaus karalystė“, kaip jo žodžius suprato judėjai? Jie turėjo savo rankose visą Senajį

Testamentą, tačiau jis buvo viskas, ką jie turėjo. Be jokių abejonių visos jų mintys buvo nukreiptos į tą

karalystę, kurią Žmogaus Sūnus gaus danguje iš Amžinojo rankų. Pastebėkime ir tai, kad Jonas Krikštytojas

pamokslavo Judėjos dykumoje. Ši Mesijo pirmtako vieta yra liūdna jo misijos rezultatų pranašystė. Jonas

pasirodė už šventyklos ribų, toli nuo Jeruzalės. Jo žinia „atgailaukite“ liudijo apie liūdną Izraelio dvasinę

būseną. Žmonėms, kurie gyvena bendrystėje su Dievu, nereikia skelbti atgailos. „Atgailaukite“- buvo

paliepimas tiems, kurie gyveno toli nuo Dievo. Tuomet pasirodė Tas, kurį skelbė Jonas Krikštytojas. Pats

Karalius dar kartą atejo pas Izraelį žemėje. Tas, kuris paliko savo žemišką sostą anksčiau, kuris pasitraukė į

dangų Ezechielio dienomis ir nuo tada buvo žinomas kaip dangaus Viešpats Dievas, iš savo neapsakomos

malonės prisiėmė žmogišką kūną. Taip pats Karalius buvo Izraelio tarpe, todėl karalystė prisiartino. „Nuo to

laiko Jėzus pradėjo pamokslauti skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“(Mato 4:17).

Kristus darė mesijinės žemiškos karalystės ženklus (Mato 11:4; 16:3) ir galingus darbus (Hebr.2:3-4; 6:5).

Žmogiškai kalbant viskas buvo paruošta to, kas buvo pažadėta per Danielių, išsipildymui. Dieviško Karaliaus

priėmimui netrūko nieko, išskyrus ištikimų širdžių: „Jis atėjo pas savuosius, bet savieji nepriėmė Jo.“(Jono

1:11). Mesijo atmetimo etapai yra užrašyti Mato 12 skyriuje ir apie juos mes tuoj kalbėsime. Izraelis atmetė

savo Karalių, todėl Jis laikinai atmetė jį ir mesijinės karalystės įtvirtinimas žemėje buvo nukeltas vėlesniam

laikui. Karalius paliko šį pasaulį ir nepasirodys jame ilgą laiką, prieš ateidamas ir įtvirtindamas savo karalystę

(Luko 19:12,15). Karaliaus nebuvimo metu, Jo karalystė prisima kitą formą. Dabar ji yra Jo karalystė tarp

pagonių ir ten, kur Jo valdžia viešai pripažįstama t.y. krikščionybėje.

Ev.pagal Matą 13 skyrius prasideda žodžiais: „Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant jūros kranto“.

Ši eilutė grąžina mus į praeitą skyrių, kuriame Šventoji Dvasia aprašė įvairiomis formomis kaip judėjai atmetė

savo Karalių. 12 skyriaus pradžioje matome kaip fariziejai kaltino Kristaus mokinius dėl to, kad jie skynė

kviečių varpas sabato dieną. Viešpats apgynė šiuos nuo jų. Toliau skaitome: „Tuomet išėję fariziejai tarėsi

kaip nužudyti Jėzų.“(Mato 12:14). Čia pirmą kartą sutinkame tokius jų kėslus šioje evangelijoje. Toliau 22-24

eil. parašyta: „Tuomet atvedė pas Jį demono apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus išgydė jį ir šis

prakalbo bei praragėjo. Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: „Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?“. Jie

sake ne „Ar šitas nebus Dievo Sūnus?“, o „Ar šitas nebus Dovydo Sūnus?“ t.y. pats Mesijas. Toliau skaitome:

„Tai išgirdę fariziejai sakė: „Jis išvaro demonus ne kitaip kaip tik demonių valdovo Belzebulo jėga“. Taip jie

darė nuodėmę, kuriai nėra atleidimo. Viešpats apkaltino fariziejus neatleidžiamu piktždžiavimu ir toliau

sakoma: „Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: „Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą. Jis atsakė

jiems: „Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet jai nebus duota kito ženklo kaip tik pranašo Jonos

ženklas“ t.y. kad po trijų dienų mirtyje, Dievo Tarnas turės prisikelti ir eiti pas pagonis. Po to Viešpats paskelbė

būsimą teismą iš dangaus piktai kartai ir tai, kad jos paskutinė būsena bus blogesnė už pirmąją (43-45 eil.). 12

skyrius baigiasi tokiais žodžiais: „Jam tebekalbant minioms, štai Jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su

Juo pasikalbėti. Tada kažkas pranešė Jam: „Štai Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavimi

pasikalbėti.“ Jis atsakė pranešusiam: „Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?“. Ir, ištiesęs rankas į savo

mokinius, tarė: „Štai mato motina ir mano broliai“. Kiekvienas, kas vykdo dangiškojo Tėvo valią, yra mano

brolis, sesuo ir motina.“(46-50 eil.). Tai buvo kūniškų ryšių nutraukimas, kuris parodė Gelbėtojo atsiskyrimą

nuo Izraelio ir skelbė, kad nuo šiol Jis pripažins saviškiais tik tuos, kurie vykdys Jo Tėvo, esančio danguje,

valią. Taigi matome, kad pirmieji Mato 13 skyriaus žodžiai suteikia mums pirmąjį raktą tolimesnių eilučių

aiškinimui. Kristus pasakė šiuos palyginimus tą pačią dieną, kai fariziejai susirinko tartis kaip nužudyti Jį, kai

jie padarė neatleistiną nuodėmę, kai Jis paskelbė didingą teismą tautai ir nukrito visus kūniškus ryšius, kurie

jungė Jį su judėjais, bei leido suprasti, jog toliau Jo tauta bus sujungta su Juo tik dvasiniais ryšiais. Taigi

santykis tarp Mato 12 ir 13 skyrių yra priežasties ir pasekmės santykis. Kitaip sakant Mato 12 skyrius parodo

priežastį, kodėl Kristus elgėsi būtent taip Mato 13 skyriuje. Priežastis buvo ta, kad Izraelis atmetė savo Karalių

ir tuomet Jis atmetė juos. Jėzaus elgesys Mato 13:1 pabrėžia didelę dispensacinę krizę; tai buvo išankstinis

parodymas to, kas vyks Apaštalų darbų knygoje t.y. Dievas atsitrauks kurį laiką nuo judėjų ir atsigręš į pagonis.

„Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant jūros kranto“. Namai yra giminystės santykių vieta. Ji buvo

palikta. Jėzus išėjo iš jos. Simboliškai tai buvo Jo pačio žodžių, ištartų Mato 12:43, patvirtinimas. Ryšiai, kurie

rišo Jį su judėjais, dabar buvo nutraukti. Toliau Kristus atsisėdo prie jūros. Tai taip pat turėjo gilią simbolinę

prasmę tiems, kurie turėjo akis matyti. Jūra kalba apie žmogų, neturintį ramybės, ir jo prigimties sterilumą;

apie žmogų, atskirtą nuo Dievo t.y. apie pagonis. Jei skaitytojas prisimins Dan.7:2 ir Apr.17:15, suras tikslią

to iliustraciją.

„Jis daug kalbėjo jiems palyginimais.“(Mato 13:3). Tai pabrėžia naują posūkį Kristaus mokymo

metoduose. Tuščiai mes ieškosime palyginimų pirmuose šios evangelijos skyriuose. Iki 13 skyriaus Kristus

mokė tautą paprastais žodžiais, bet dabar Jo žinia yra uždengiama ir jos prasmė paslepiama. Tai paaiškina

mums 10 eilutės žodžius: „Priėję mokiniai paklausė Jo: „Kodėl kalbi jiems palyginimais?“. Mokiniai buvo

nustebę, nes jie nebuvo įpratę prie tokio Jo mokymo būdo. Viešpaties atsakymas (11-15eil.) patvirtina tai, ką

aš sakiau apie pirmąją eilutę. Tai, kad Kristus cituoja čia Izaijo (Izaijo 6 sk.) žodžius, dar kartą patvirtina, kad

Izraelio tauta atmetė savo Karalių, todėl Jis atsitraukė nuo jos ir toks naujas Jo mokymo būdas akivaizdžiai

parodo tai. Šį principą galime matyti visame Šv.Rašte t.y. kai tik jame yra vartojami palyginimai ir simboliniai

išsireiškimai, jie yra skirti tautai, atsitraukusiai nuo Dievo. Būtent todėl jų nėra laiškuose.

Mato 13:11 surandame antrąjį raktą, leidžiantį mums suvokti šį skyrių. Čia Viešpats vadina septynis

palyginimus dangaus karalystės paslaptimis. Pirmiausia aš noriu pabrėžti, kad žodis „karalystė“ nereiškia čia

kažkokios teritorijos. Webster žodyne pirmoji jos prasmė yra tokia: „Karališkas autoritetas, suvereni galia,

valdžia, viešpatavimas“. Žodis „karalystė“ pirmiausia kalba ne apie teritoriją, o apie valdžią. Pavyzdžiui,

anksčiau Prancūzija buvo karalystė, o dabar yra respublika, tačiau joje neįvyko jokio teritorinio pasikeitimo.

Šalis yra ta pati ir joje gyvena tos pačios tautybės žmonės. Ji jau nėra karalystė, bet tik dėl to, kad nepripažįsta

suverenios karaliaus valdžios. Dabar ji yra valdoma visuomenės, todėl yra respublika. Visuomenė valdo ir

valžia yra ta, kurią ji išrenka. Šis pavyzdys liudija mums, kad terminas „karalystė“ reiškia ne teritoriją, o

valdymo formą ir pažymi valdančiojo suverenumą. Taigi „dangaus karalystė“ yra ne pats dangus, o jo valdžia

tautoje, kuri priima ją. Tai patvirtina ir Gelbėtojo žodžiai Petrui: „Aš duosiu tau dangaus karalystės

raktus“(Mato 16:19). Raktai kalba apie du dalykus: jie yra valdžios simbolis ir atrakina duris arba atveria

priėjimą prie kažko. Jei aš duodu kažkokiam asmeniui savo namų raktus, jis turi teisę ir valdžią įeiti į juos.

Apr.1:18 Kristus sako, kad Jis turi mirties ir pragaro raktus; tai reiškia, kad Jis turi visišką valdžią jiems. Petrui

buvo duoti dangaus karalystės raktai t.y. jam buvo suteikta valdžia. Apaštalų darbų knygoje šių Viešpaties

žodžių prasmė yra apreikšta labai aiškiai. Antrame šios knygos skyriuje mes matome Petrą, naudojantį raktus

Sekminių dieną. Jis atverė karalystės vartus judėjams. 10 skyriuje Petras vėl naudoja šiuos raktus ir atveria

karalystės vartus pagonims. Atkreipkime dėmesį į detales. Čia pagonys buvo Kornelijus ir jo namai. 9 skyriuje

skaitome apie Sauliaus iš Tarso atsivertimą ir, kaip žinome, jis buvo pagonių apaštalas, vis dėlto, Viešpats,

pasirodęs Kornelijui, paliepė nusiųsti savo tarnus ne pas Paulių, o pas Petrą, nes šis, o ne anas turėjo raktus.

Petras atverė vartus ne į dangų ar bažnyčią, o į krikščioniško išpažinimo „karalystę“. Taigi Mato 13:11 kalba

užtikrina mums, kad toliau sekantys palyginimai kalba apie krikščionybę t.y. apie tą „karalystę“, kurioje

dangaus ir Kristaus valdžia yra atvirtai pripažįstama. Be to, Petro raktų paveldėjimo teisė yra kvailystė jau

vien dėl to, kad Petras paliko dangaus karalystės vartus plačiai atvertus.

Mato 13:11 suteikia antrąjį raktą žodžių „dangaus karalystės paslaptys“ supratimui. Šv.Rašte terminas

„paslaptis“ reiškia dievišką paslaptį, kurią apreiškia Šventoji Dvasia. Tai patvirtina Mato 13:35 t.y. Kristus čia

skelbė dalykus, paslėptus nuo pasaulio sutvėrimo. Taigi šiuose palyginimuose Viešpats Jėzus apreiškė tai, kas

buvo nepasiekiama Senojo Testamento pranašystėms; tai, kas nebuvo apreikšta Izraeliui per pranašus.

Atkreipkime ypatingą dėmesį į tai, nes būtent tai atmeta populiarųjį šių palyginimų aiškinimą. Daug žmonių

galvoja, kad Mato 13 skyriaus palyginimai turi savyje pranašystes apie tūkstantmetės karalystės pradžią. Pagal

juos palyginimai apie garstyčios grūdelį ir raugą yra paraleliniai pažadui:„Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė

bus pilna Viešpaties pažinimo.“(Izaijo 11:9). Tačiau tai nebuvo paslaptis Senojo Testamento metu, todėl nė

vienas Mato 13 skyriaus palyginimas negali nagrinėti tos pačios temos, kuri yra Izaijo 11:9 arba tai, kas

sakoma Mato 13:35, nėra tiesa. Mato 13 skyrius kalba apie tai, kas nebuvo apreikšta nė vienoje Senojo

Testamento vietoje. Tai yra visiškai naujas apreiškimas.

Palyginimai yra septyni ir tai reiškia, kad jie pateikia tobulą kažko aprašymą, o tas kažkas yra

krikščionybės istorija. Tai, ką mes matome pirmuose keturiuose palyginimuose, yra žmogaus atsakomybės

sritis, todėl tai yra pristatoma kaip nesekmės paveikslas. Pirmame palyginime tik vienas iš keturių geros sėklos

sėjimų atneša kažkokį vaisių. Antrame palyginime visa pjūtis yra niekam tinkama dėl raugių susimaišymo su

kviečiais. Trečiame palyginime mažas garstyčios grūdelis virsta dideliu medžiu, kuriame velnio pasiuntiniai

susisuka lizdus. Ketvirtame palyginime trys miltų saikai galiausiai yra visiškai sugadinami su raugo įmaišymu.

Visame Šv.Rašte mes matome tą patį t.y. kiekvieną kartą, kai Dievas patikėdavo kažką žmogui kaip atsakingai

asmenybei, jis neišpildydavo ir krisdavo. Dievas apgyvendino Adomą Edeno sode, kaip žmogiškos

atsakomybės teritorijoje, ir jis krito. Dievas suteikė Nojui valdžios kardą, bet jis nepajėgė suvaldyti savęs.

Dievas suteikė Izraeliui Įstatymą ir jie sulaužė jį; dar prieš Mozei nusileidžiant nuo kalno jie jau garbino aukso

veršį. Dievas įsteigė kunigystę Izraelyje ir Aaronas bei jo vaikai buvo tinkamai paskirti šiam tarnavimui, tačiau

nuo pat pirmos dienos du iš jų aukojo svetimą ugnį ir teismas krito ant jų. Dievas įsteigė monarchiją Izraelyje

ir ji nuo pat pradžių buvo paženklinta žlugimu. Dievas apdovanojo Nebukadnecarą galia, tačiau jis išsipūtė

tiek, jog pasidarė savo atvaizdą ir reikalavo, kad visi garbintų jį. Netgi krikščioniškas išpažinimas nebuvo

išimtis žmonijos istorijoje. „Nes aš žinau, kad man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės

kaimenės.“-sakė Paulius (Apd.20:29) ir taip įvyko. Blogis, kurį velnias pasėjo pačioje pradžioje, niekada

nebuvo išrautas ir nebus išrautas iki pjūties meto. Viskas eina ne geryn, o blogyn, kol galiausiai Kristus išvems

visą tą sistemą, kuri priešinasi Jo vardui, iš savo burnos (Apr.3:16). Tačiau tebūna palaimintas Viešpaties

vardas, nes su Juo nėra žlugimo! Žmogus žlunga ir velnias priešinasi, vis dėlto Dievas lėtai, bet užtikrintai

eina link savo amžinų planų išpildymo. Apd. 15:18 skelbia: „Nuo amžių Dievui žinomi visi Jo darbai“ ir tai

akivaizdžiai patvirtina Mato 13 skyriaus pranašiškų palyginimų išsipildymas.

Mato 13 skyriaus septyni palyginimai yra padalinti į dvi grupes: keturis ir tris; tai yra įprastas septyneto

padalinimas. Pirmi keturi palyginimai buvo pasakyti miniai nuo jūros kranto, o trys paskutiniai mokiniams

namuose. Keturi pirmieji suteikia mums išorinį krikščionybės istorijos regėjimą, o trys paskutiniai- labiau

dvasinę ir vidinę jos pusę. Keturi pirmieji palyginimai yra padalinti į dvi poras: pirmoji pora-kviečiai ir raugės;

jie parodo indvidualią pusę. Antroji pora-garstyčios medis ir raugas- aprašo kolektyvinę pusę. Pirmasis

palyginimas parodo mums sėją, o penktasis ir šeštasis- pjūtį. Antrasis palyginimas taip pat parodo sėją, o

trečiasis ir ketvirtasis- pjūtį. Jei kažkas paklaus kodėl antrosios sėjos pjūtis yra pateikima anksčiau už

pirmosios pjūtį, atsakymas yra štai koks: Šv.Rašto tvarka visuomet yra tokia: pirmiausia jis pateikia tai, kas

yra iš žmogiškos prigimties, o paskui tai, kas yra iš dvasios1.

1 skyrius

Palyginimas apie sėjėją

„Štai sėjėjas išėjo sėti“ (Mato 13:3). Atidus skaitytojas pastebės, kad šis palyginimas neprasideda žodžiais:

„Dangaus karalystė yra kaip...“. Tam yra rimta priežastis, nes tai, kas Šv.Rašte yra praleidžiama, daugeliu

atvejų yra tiek pat reikšminga kiek ir tai, kas jame užrašoma. Kiti šeši palyginimai prasideda tais žodžiais,

kodėl tada pirmasis palyginimas neprasideda jais? Tai paaiškinti nėra sunku. Kaip jau sakiau praeitame

skyriuje „dangaus karalystė“ yra terminas, kuris šiame laikotarpyje kalba apie krikščionybę; krikščioniško

išpažinimo sritį; grupę, kurioje Kristaus valdžia yra viešai pripažįstama. Tačiau „dangaus karalystė“

neprisiėmė tokios formos iki tol, kol Kristus nesugrįžo pas Tėvą. O pirmasis palyginimas kalba apie tą periodą,

1 Šiame skyriuje aš daug kur pasitelkiau F.W.Grant raštus

kuris apėmė mūsų Viešpaties žemišką tarnavimą, todėl žodžiai „dangaus karalystė“ yra praleidžiami jame.

Pirmasis palyginimas yra įvadas į sekančius palyginimus; jis aprašo Kristaus tarnavimą kaip pasiruošimą Jo

karalystės įtvirtinimui tarp pagonių, nors jo pradžia turi ir platesnį paaiškinimą. „Štai sėjėjas išėjo sėti“.

Morkaus 4:3 šis palyginimas prasideda tokiais žodžiais: „Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti“. Žodis

„paklausykite“ pabrėžia, jog Gelbėtojas tuoj pasakys kažką svarbaus. Palyginimas, kurį Jis ruošėsi panaudoti,

buvo toks paprastas, kad galėjo pasirodyti visiškai nereikšmingu, todėl kilo pavojus, jog klausytojai nesuteiks

jam tinkamos svarbos. Taigi „paklausykite“ bei „štai“ buvo ištarti tam, kad patrauktų žmonių dėmesį. Jie

ragina mus atidžiai apmąstyti tai, kas bus sakoma toliau.

Kristaus elgesys šio palyginimo pradžioje buvo ir tragiškas, ir palaimintas. Žvelgiant iš žmogiškos

perspektyvos, Jis turėjo būti kaip pjovėjas, kuris išėjo pjauti, arba kaip žemdirbys, kuris išėjo surinkti vaisių.

1500 metų sėkla buvo gausiai sėjama Izraelyje per Mozę, Dovydą, pranašus ir galiausiai Joną Krikštytoją,

tačiau Viešpats Dievas nesulaukė jokios pjūties. Tai labai jaudinančiai aprašoma Izaijo 5 skyriuje: „Mano

mylimasis turėjo vynuogyną derlingame kalnelyje. Jis aptvėrė jį ir išrinko iš jo akmenis, prisodino jame

rinktinių vynmedžių. Jo viduryje pastatė bokštą ir padirbo spaustuvą. Jis laukė užaugant vynuogių, bet užaugo

rūgšios uogos.“ Kristaus veiksmų palaiminimas matosi Jo nusižeminime ir nuostabioje malonėje prisiimant

tokią nuolankią padėtį t.y. sėjėjo padėtį. Žodžiai „išėjo sėti“ arba „išėjo“ (Morkaus ev.) rodo į didelį

dispensacinį pasikeitimą, kuris tuoj turės įvykti. Tai jau nebus figmedžių ar vynmedžių sodinimas Izraelyje, o

Dievo gailestingumo išsiliejimas ant pagonių, todėl čia mes skaitome apie sėklos sėjimą bendroje dirvoje, kaip

38 eil. ir patvirtina, kad dirva yra pasaulis. Šis palyginimas siekia parodyti mums kokią sėkmę Evangelija turės

tarp pagonių. Kitaip sakant kokie bus šios sėklos sėjos rezultatai. Pirmiausia, didelė tos dirvos, į kurią kris

sėkla, dalis bus netinkama: ji bus kieta, neturinti gilumo ir pilna erškėčių. Ji bus netinkama derliui. Antra, sėkla

susidurs su išoriniu pasipriešinimu, dangaus paukščiai atskris ir sules ją. Trečia, saulė pakils ir nudžiovins

želmenį, nes dirvoje nebus pakankamai drėgmės jo šaknims. Tik viena pasėtos sėklos dalis atneš kažkokį

vaisių, todėl čia yra atmetami bet kokie lūkesčiai apie galutinį universalų Evangelijos triumfą. Aiškus šio

palyginimo mokymas turėtų tuoj pat išblaškyti tas optimistiškas, bet tuščias postmilenaristų svajones. Jis

aiškiai ir galutinai atsako į klausimus: „Koks bus sėklos sėjimo rezultatas? Ar ją priims visas pasaulis ir

kiekviena lauko dalis užaugins vaisius? Ar sėkla sudygs ir atneš universalų derlių taip, kad nė vienas jos

grūdelis nepražus?“. Mūsų Gelbėtojas aiškiai sako, kad didžiausia sėklos dalis neatneš jokio vaisiaus, todėl

nereikia tikėtis jokio viso pasaulio užėmimo per Evangeliją nė visos žmonijos krikščionizacijos. Taip pat

Viešpats nepaliko jokio ženklo, kad laikui einant link pabaigos įvyks kažkokie pasikeitimai ir paskutiniai

sėjėjai turės didesnę sėkmę, nes šalikelės, akmenuotos ir erškėtos dirvos klausytojai išnyks. Vietoj to, Kristus

aiškiai įspėjo, kad Evangelijos vaisiai ne augs, o menkės, nes Jis sakė:„...tas ir neša vaisių: kas duoda

šimteriopią, kas šešiasdešimteriopą, kas trisdešimteriopą.“(Mato 13:23). Šie žodžiai yra per daug aiškūs, kad

mes galėtume neteisingai suprasti juos. Aš manau, kad „šimteriopas“ kalba apie derlių, užaugusį apaštalų

dienomis; „šešiasdešimteriopas“-apie Reformos dienų derlių; o „trisdešimteriopas“- apie mūsų dienų derlių.

Paskutinių 19 amžių istorija liudija apie Kristaus pranašystės išsipildymą. Tik viena dalis bet kurioje šalyje,

mieste, ar kaime atsiliepė į Evangeliją.

Dauguma šio palyginimo detalių kalba ne apie sėjėją ar sėklą, o apie skirtingas dirvas, į kurias krito sėkla.

Savo paaiškinime Viešpats Jėzus parodė skirtingas dirvas kaip skirtingus žmones, kurie girdi Evangelijos žodį.

Jos yra keturios ir jas galime padalinti taip: kieta širdis, negili širdis, pasidalinusi širdis ir visa širdis. Svarbu

pastebėti, kad palyginime Kristus kalba ne iš dieviškų nutarimų perspektyvos, nes juose negali būti jokio

nepasisekimo. Jis kalba iš žmogiškos atsakomybės pespektyvos. Čia mes turime karalystės žodį, atiduotą į

žmogaus atsakomybės rankas, jo poveikį jam ir šio atsaką į jį. Pažiūrėkime į kiekvieną dirvą atskirai:

1.Šalikelės klausytojai. „Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią ir atskirdę paukščiai sulesė juos

(...)Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje.

Toks yra pasėlis prie kelio.“(Mato 13:4,19). Čia širdis, kuris priima sėklą, nėra atvira nė atsiliepianti. Ji yra

kaip vieškelis, suplaktas nuolatinio pasaulio eismo. Nors čia ir sakoma, kad žodis buvo pasėtas širdyje, vis

dėlto jis nesurado tikro priėmimo joje. Tikrai įdiegtas žodis yra tas, kuris priimamas su nuolankumu, todėl turi

būti atmesta bet kokia nešvara ir piktybės gausa (Jok.1:21). Štai čia prasideda žmogaus atsakomybė; to, kuris

girdi Evangelijos žodį, atsakomybė. Atkreipkime dėmesį į žodžius: „Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį

ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje.“. Tie, kurie girdi Evangelijos žodį, yra

atsakingi už jo supratimą. Tiesa, kad sielinis žmogus nepriima Dievo Dvasios dalykų, tačiau jis turėtų priimti

juos. Jie yra kvailystė jam, bet taip neturėtų būti. Paulius sako: „Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko

nežino, ką turi žinoti“(1Kor.8:2). Dievo žodžio supratimas ateina tik iš Dievo, todėl kiekvieno, kuris skaito ir

laikosi jo, atsakomybė yra šaukti: „Pamokyk mane, ko nežinau...“(Jobo 34:32). Viešpats pažadėjo pamokyti

nuolankiuosius savo kelių (Psal.25:9). Taigi, jei žmogus nenusižemina savo širdyje prieš Dievą nė neieško

išminties iš aukštybių, tuomet jis nesuvoks Dievo žodžio ir velnias pavogs tai, ką jis girdėjo, ir kaltė bus tik

jo.

2.Uolėtos dirvos klausytojai. „Kiti nukrito uolėtoje dirvoje, kur buvo nedaug žemės. Jie greitai sudygo,

nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo

(...)Pasėlis uolėtoje dirvoje-tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuoj su džiaugsmu priima jį, tačiau jis be šaknų-

nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.“(Mato 13:5-

6; 20-21). Čia kalbama apie tokią dirvą, kurios apačioje yra akmenys; juos dengia tik plonas žemės sluoksnis.

Šioje negilioje dirvoje sėkla yra priimama, bet jos augimas yra paviršutiniškas. Viešpaties aiškinimas tuoj pat

parodo apie kokius klausytojus čia kalbama. Pradžioje jie žada daug, bet vėliau nuvilia. Čia mes matome

gilumo trūkumą. Jausmai buvo sujaudinti, tačiau sąžinė nebuvo pažadinta. Žmogus džiaugiasi, bet toks

džiaugsmas yra tik prigimtinis, kurio nelydi gili ir tikra atgaila. Kai dieviška malonė pradeda veikti sieloje,

pirmieji Evangelijos žodžio rezultatai yra ne džiaugsmas ir ramybė, o sudužimas, nusižeminimas ir liūdesys.

Liūdna, bet beveik visos šiuolaikinio evangelizavimo pastangos yra skirtos pagimdyti būtent šios dirvos

klausytojus. Linksmos giesmės, sentimentalūs himnai, pamokslininko emocijos, matomų ir greitų vaisių

reikalavimas bažnyčioms užaugina tik paviršutiniškus atsivertimus. Nusidėjėliai yra verčiami priimti greitą

apsisprendimą ir atgailaujančią padėtį, ir po to užtikrinima, kad viskas gerai su jais. Taip vargšė apgauta siela

išeina su apgaulingu ir liguistu džiaugsmu. Labiausiai liūdna dėl to, kad didelė Dievo tautos dalis yra palanki

tokiai tikro evangelinio tarnavimo parodijai, kuri negerbia Kristaus ir apgauna sielas.

„Nepastovus žmogus“- tai yra kūniškumas visoje savo šviesoje; jis gali priartėti prie Dievo karalystės

labai arti, bet netgi taip parodyti savo beviltišką prigimtį. Tokio žmogaus viduje yra nesudaužoma uola, kuri

niekada nenusilenkia Evangelijos žodžiui ir nepriima jo. Šios dirvos klausytojai yra gimę tik iš kūno. Jei

išoriniai dalykai yra palankūs tikėjimo išpažinimui, tokių tikinčiųjų skaičius sparčiai auga ir jie gali laikytis

kaip sausi lapai ant medžių, kol nepakyla stiprus vėjas. Tačiau juose nėra aukštesnio gyvenimo.

3.Erškėtos dirvos klausytojai. „Kiti išaugo tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos (...)Pasėlis tarp

erškėčių-tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį ir jis lieka

nevaisingas.“(Mato 13:7,22). Morkaus 4:19 kalbama apie sukilusius geismus kitiems dalykams, o Luko 8:14-

apie gyvenimo malonumus kaip apie kliūtis, kurių įvaizdžiai yra erškėčiai. Čia ne vidinės priežastys, o išoriniai

spąstai daro šios dirvos klausytojus nevaisingais. Viešpats parodo šioje vietoje kas, žvelgiant iš žmogiškos

perspektyvos, daro nevaisinga didelę pasėtos sėklos dalį. Priežastys, dėl kurių Dievo žodžio skelbimas

neatneša dvasinio derliaus visuose, girdinčiuose jį, yra štai kokios: pirma, įgimtas žmogaus širdies kietumas

ir velnio pasipriešinimas; antra, kūniškumo paviršutiniškumas; trečia, pasaulio patrauklumai ir vilionės. Šie

dalykai sukelia nevaisingumą ir yra užrašyti kaip įspėjimai krikščionims ir Kristaus tarnai, žinodami juos,

supranta ko gali tikėtis ir kokio pasipriešinimo sulauks savo tarnavime t.y. velnias, kūnas ir pasaulis puls juos.

4.Geros dirvos klausytojai. „Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti

šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą (...)O pasėlis geroje dirvoje -tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas

ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiadešimteriopą, kas trisdešimteriopą.“(Mato 13:8,23). Čia turime

būti atidūs ir pastebėti, kad Kristus, kalbėdamas apie geros dirvos klausytoją, nesakė: „Tas, kuriame įvyko

dieviškos malonės darbas“ arba „Tas, kurio širdis tapo atvira per Šventosios Dvasios veikimą“. Tiesa, kad tai

turi įvykti prieš bet kokį Dievo žodžio priėmimą, jei nusidėjėlis nori būti vaisinga žemė, vis dėlto tai nėra ta

tiesos pusė, apie kurią Kristus kalba čia. Kaip jau sakiau, Jis kalba čia ne apie Dievo nutarimų išsipildymą, o

apie žmogišką atsakomybę. Viešpats čia kalba apie tai, ko Dievo žodžio klausytojas turi siekti, jei nori būti

vaisingas. Čia mes turime prisiminti tai, ką rašo Morkus ir Lukas apie šį palyginimą. Luko 8:15 pirmiausia

sakoma, kad Dievo žodis turi būti priimtas su tyra ir gera širdimi; antra, jis turi būti saugomas joje; trečia,

tuomet ji duoda vaisių kantrumu. Tokios yra vaisingumo sąlygos: protas, neturintis jokių išankstinių nuostatų,

ir atvira širdis; priimto Dievo žodžio supratimas ir ištikimas jo išlaikymas.

Galiausiai aš noriu atkreipti dėmesį į keletą pamokų, esančių šiame palyginime. Pirma, sėklos brangumas.

Jei šiandien pasaulyje būtų tik vienas šio kviečio grūdas ir jis pražūtų, jokios žmogaus pastangos negalėtų

sukurti jo. Taip ir Dievo žodis, jei būtų atimtas iš mūsų, jokia žmogiškas išmintis nė joks išsilavinimas negalėtų

pakeisti jo, todėl vertinkime, mylėkime ir studijuokime jį. Antra, sėjėjo paprastumas. Palyginime beveik nieko

nekalbama apie jį, išskyrus tai, kad jis išėjo sėti sėklos. Dėmesys yra sutelktas į sėklą, skirtingas žemės rūšis,

kliūtis ir vaisingumo sąlygas. Kodėl? Todėl, kad sėjėjo asmenybė ir sėjimo būdas čia yra antraeiliai dalykai.

Mažas vaikas gali sėti sėklą taip pat efektyviai kaip ir suaugęs žmogus. Vėjas gali nunešti ją ir pasiekti tiek

pat, kiek ir pačio angelo sėjama sėkla. Visi, ne tik pamokslininkai, gali būti sėjėjais. Trečia, vaisingumo

sąlygos. Kiekvieno iš mūsų sielos sode yra daug akmenuotos dirvos, todėl nepaniekinkime Dievo kūjo ir arklo.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra daug erškėčių, kurie turi būti išrauti, jei mes norime auginti derlių. Galiausiai

mes turime daug melstis, jei norime suvokti, būti kantrūs ir branginti Dievo žodį savo širdyse tam, kad

išsaugotume jį. Ketvirta, palyginimo pilnatvė. Kai kurie atmeta mintį, kad mes turime ieškoti prasmės

kiekvienoje mūsų Viešpaties palyginimų detalėje ir pasitenkinti tik bendru jų supratimu. Tačiau pats Kristus

atvirai pasmerkia tokį tingų supratimą, nes savo aiškinime Jis paaiškino kiekvieną detalę. Dar daugiau:

palygindami tris šio palyginimo užrašymus skirtingose evangelijose, matome, kad erškėčiai yra mažiausiai

keturių skirtingų dalykų įvaizdžiai. Tai tik patvirtina, kad mes turime atidžiai studijuoti ir apmąstyti maldoje

kiekvieną Šv.Rašto brūkšnelį ir taškelį.

2 skyrius

Palyginimas apie rauges

Šis palyginimas yra antrasis ir jo turinys atitinka jo skaičių. Vienas yra vienybės skaičius, jis simbolizuoja

tai, kas yra vienintelis, tačiau du jau parodo skirtumą, kuris gali būti geras arba blogas. Blogąją prasme du yra

skirtumo ar netgi priešiškumo simbolis. Du yra pirmasis skaičius, kuris gali būti padalintas, todėl jis yra

padalinimo ir konflikto simbolis. Jei mes sugrįšimę į pirmąjį Šv.Rašto skyrių, pamatysime, kad būtent antrąją

dieną Dievas atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Du bet

kuriame dalyke dažniausiai lenkia į bloga ir jame yra įspausta priešiškumas. Pirmieji Biblios žodžiai yra tokie:

„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“, bet antrieji tokie: „Žemė buvo be pavidalo ir tuščia“. taip ir čia

septyniuose Mato 13 skyriaus palyginimuose pirmasis kalba apie Kristaus darbą, o antrasis-apie šėtono.

Palyginimas apie rauges parodo kaip krikščionybė egzistavo visus 19 amžių ir kaip egzistuoja šiandien.

Ji yra susimaišiusi; joje yra ir tiesa, ir apgaulė. Roma ir jos dukros prisidengia krikščionybės išore. Dirva yra

religinis pasaulis, kurioje kviečiai ir raugės auga kartu. Tokia susimaišiusi būsena yra priešo veikimo, kuris

prasidėjo su šiuo laikotarpiu, rezultatai ir juos mes jaučiame iki šios dienos. Antrasis palyginimas, kaip ir

pirmasis, visiškai atmeta nebibliškas postmilenaristų iliuzijas. Jie tiki, kad per Evangelijos skelbimą (lydimą

Dievo palaiminimo) Kristaus karalystė užims visą žemę ir ji visa bus pilna Viešpaties šlovės pažinimo taip,

kaip vanduo uždengia jūros dugną. Tačiau Kristus čia aiškiai moko, kad kviečiai ir raugės turi augti kartu iki

pjūties, kuri yra amžiaus pabaigos simbolis. Viešpats nesakė, kad raugės išnyks po truputį ar jų sumažės. Ne,

Jis sakė, kad iki pabaigos jų bus tiek, jog jas reikės rišti į pėdus.

Sąsajos tarp šio ir pirmojo palyginimo yra labai akivaizdžios. Geros sėklos Sėjėjas yra tas pats, Žmogaus

Sūnus; dirva yra tas pats pasaulis t.y. religinis pasaulis. Tačiau čia yra kažkas pasakoma apie sėklą, kas yra

labai svarbu. 19 eilutėje sakoma, kad sėkla yra karalystės žodis, o 38 eil.-gera sėkla yra karalystės vaikai. Taip

yra todėl, kad vaisius atitinka sėklą, karalystės žodis pagimdo karalystės vaikus. Šiame palyginime yra svarbu

priešas ir jo darbas. Pažiūrėkime į jį:

1.Laikas, kuriuo priešas veikia. Jis veikė tuomet, kai žmonės miegojo (25eil.) t.y. naktį. Kitai žodžiais

sakant velnias pasėjo rauges tuomet, kai buvo tamsu. Tai yra būdinga šėtonui, nes jis nekenčia šviesos.

Nepastebimumas, apsimetimas ir negarbingumas yra jo mėgstama taktika. Tačiau atkreipkime dėmesį į tai,

kad Sėjėjas nemiegojo. Jis nemiega ir nepavargsta. Velnias taip pat. Šis visuomet yra budrus, jis visuomet

ieško ką praryti, jis yra nuolatinio viekimo įsikūnijimas. „Žmoniems bemiegant“- tai yra nuoroda į apsileidimą,

kuris greitai apėmė Viešpaties tautą. Raugės pasirodė tarp kviečių labai anksti. Apaštalas sakė

tesalonikiečiams: „Nedorybės paslaptis jau veikia...“(2Tes.2:7); ir Jonas buvo priverstas pasakyti: „Kaip esate

girdėję, kad ateis antikristas, tai jau dabar pasirodė daug antikristų.“(1Jono 2:18); ir Judas rašė: „Mat

vogčiomis įsiskverbė žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks pasmerkimas: jie bedieviai, iškreipia mūsų

Dievo malonę į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų.“(Judo 4); ir

Pergamo bažnyčiai Kristus sakė: „Vis dėlto turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių Balaamo mokslo

(...)ir tu taip pat turi besilaikančių nikolaitų mokslo, kurio Aš nekenčiu.“(Apr.2:14,15).

2.Veikimo būdas. Pirmiausia mums sakoma, kad Žmogaus Sūnus pasėjo gerą sėklą savo dirvoje (24,37

eil.). Toliau skaitome, kad velnias tapo žemdirbiu. Jis niekada nieko nesukūrė, jis yra tik mėgdžiotojas. Šėtonas

sugeba tik falsifikuoti Dievo darbus. Krikščionys turi žinoti tai, kad išliktų budriais. Jei mes studijuosime

Raštus, atpažinsime jo kėslus (2Kor.2:11). Atkreipkime dėmesį į tai, kad velnias, mėgdžiodamas Kristų, nesėjo

nei erkšėčių, nei usnių. Jei jis būtų daręs tai, jo darbas būtų atpažintas be jokių sunkumų; nekiltų jokių sunkumų

atskiriant tiesą nuo melo. Tačiau jis pasėjo rauges. Raugės yra iškreipti kviečiai ir jie yra tiek panašūs į

tikruosius, jog jų neįmanoma atskirti anksčiau kaip tik pjūties metu. Tai, kad šeimininko tarnai atpažino rauges,

kai tik jų želmuo paaugo ir subrandino vaisių, neprieštarauja ką tik pasakytiems mano žodžiams, nes šie tarnai

buvo apaštalai, kurie buvo ypatingai apdovanoti Šventąją Dvasia, todėl turėjo ypatingą sugebėjimą atskirti.

Raugės yra netikri krikščionys. Kai šeimininko tarnai pirmą kartą pamatė, ką priešas padarė, jie norėjo išrauti

jas (28eil.), tačiau Mokytojas neleido jiems, sakydamas: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte

kartu su jomis ir kviečių“(29eil.). Tik tuomet, kai kviečiai ir raugės visiškai subręsta, žemdirbys gali tiksliai

atskirti juos; tik tuomet matosi, kad nėra grūdų raugių varpose. Iki pat pjūties raugės išlaiko teisingą išorę.

Kadangi šie netikri, bet žali ir žydintys želmenys auga kartu su tikrais kviečiais, atrodo, kad pjūtis bus didelė,

tačiau išorė yra apgaulinga. Didelė derliaus dalis atneš nusivylimą augintojui bei pasityčios iš jo. Ne viskas,

kas žiba, yra auksas. Pjūties dieną bus daug nusivylimo. Tuomet pasirodys, kad Kristaus kaimenė yra labai

maža.

Šis palyginimas labai aiškiai apšviečia velnio metodus. Jis siekia sunaikinti Dievo liudijimą žemėje,

įvesdamas apgaulingą krikščionybę t.y. kiek įmanoma tikslesnį tikrosios pakaitalą. Šis palyginimas apreiškia,

kad velnias veikia iš vidaus. Jis pasėjo rauges tarp kviečių. Velnias turi netikrą evangeliją. Tai aiškiai žinome

iš Pauliaus įspėjimo Gal.1:7-9 ir 2Kor.11 sk., kuriame apaštalas sako: „Juk tokie yra netikri apaštalai,

apgaulingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos

angelu. Tad nieko ypatingo, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais.“(13-15eil.). Pagrindiniai velnio tarnai yra

ne smuklėse ar pakelėse, o mūsų seminarijose ir prie mūsų sakyklų. Jie neskelbia maišto, o moko apie teisumą

t.y. nesuprasdami Dievo teisumo bando įtvirtinti savąjį teisumą (Rom.10:3). Jie skelbia Įstatymo ir Evangelijos

mišinį, ir minios, priimdamos jį, apsigauna.

Velnias turi netikrą bažnyčią. Kristus stato savo Bažnyčią, kuri apima visus išgelbėtuosius šiame

laikotarpyje, ir nė vienas, kuris nėra jos narys, nebus išgelbėtas. Velnias taip pat mėgdžioja tai. Romos

bažnyčia skelbia save Kristaus nuotaka ir jos tarnai įrodinėja, kad nėra išgelbėjimo už jos ribų. Jie išpažįsta

Kristaus vardą ir priima kai kuriuos pagrindinius Jo mokymo dalykus, tačiau sumaišo juos su mirtinomis

pagonybės klaidomis. Jų mėgdžiojimas yra toks išmintingas ir jie taip gudriai bando paremti savo išmonę

Šv.Raštu, kad milijonai apsigauna jos sistema, pražūtinga sieloms. „Kartais kelias, kuris žmogui atrodo

teisingas, nuveda į mirtį.“(Patarl.14:12). Vėliau šėtonui bus leista pristatyti netikrą kristų. Tai bus meistriškas

jo darbas. Apie jį daug kalbama Šv.Rašte. Jis bus tas didysis antikristas, kuris turės galią daryti stebuklus.

Pirmiausia jis tvirtins, jog yra tikrasis Kristus, grįžtantis į žemę. Minios apsigaus ir visas pasaulis nuseks paskui

jį (Apr.13:4). Taigi velnias sėja rauges, netikrus kviečius, o ne erškėčius ar usnes.

3. Priešo sekmė. Atkreipkime dėmesį į tai, kad šiame palyginime, priešingai nei pirmajame, nekalbama

apie jokį pasipriešinimą raugių augimui. Čia mes negirdime nieko apie žemę, kuri netiktų velnio sėklai. Nėra

kietos žemės šalia kelio, kurioje jo sėkla negalėtų išdygti. Nėra jokių erškėčių, kurie galėtų nustelbti ją. Čia

neminimi jokie dangaus paukščiai, kurie galėtų sulesti ją. Visos sąlygos ir aplinkybės yra palankios velnio

sėklos augimui. Jai nereikia priežiūros, ji auga pati.

Priešo sėkmė yra aiškiai parodoma per svarbos suteikimą raugėms šiame palyginime. Tai aiškiausiai

matosi 36 eilutėje. Po to, kai Jėzus pasirūpino minia ir nuėjo namo su savo mokiniais, šie paprašė: „Paaiškink

mums palyginimą apie rauges“, jie nesakė: „Paaiškink mums palyginimą apie gerą sėklą ir rauges“(24-25eil.).

Raugės, o ne kviečiai užemė didžiausią dirvos dalį. Pėdų paminėjimas 30 eil. tik patvirtina tai. Dirvos

šeimininkas uždraudė bet kokį raugių rovimą. Tai sutrikdė daugelį. Kodėl Viešpats leido priešui pasėti rauges?

Kodėl Jis leido tiek ilgai užimti joms didžiausią lauko dalį? Kitaip sakant, kodėl Dievas suteikė velniui tokią

ilgalaikę ir pastovią laisvę? Į šiuos klausimus nėra taip lengva atsakyti kaip kai kurie galvoja. Jie pamiršta, kad

šio pasaulio valdovai atmetė Jo teisėtą valdžią; kad judėjai pasirinko Barabą. Po to, kai jie pasirinko žmogžudį,

o ne gyvenimo Viešpatį, tiek pagonys, tiek judėjai nupjovė tai, ką pasėjo. Velnias buvo žmogžudys nuo pat

pradžios (Jono 8:44); žmonės atmetė Gelbėtoją, todėl šis didysis sielų naikintojas turėjo valdžią jiems nuo to

momento.

Laikas, kai tai baigsis, yra amžiaus pabaiga (Mato 13:39). Šiuose žodžiuose nėra sunkumų, jei

prisiminsime, kad yra ne tik laiko, bet ir materijos pasaulis. Jei mes suprasime tai kaip žemės ar pasaulio

sistemos pabaigą, klysime. Aš manau, kad geriausias vertimas čia yra tas, kuris sako „amžiaus pabaigoje“. Čia

esantis graikiškas žodis yra ne „kosmos“ kaip Jono 1:10, o „aion“. Tam, kad įrodyčiau, jog neiškreipiu vertimo,

norėdamas pateisinti savo supratimus, aš noriu atkreipti dėmesį į Hebr.9:26: „Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė

amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę“. Ką galime pasakyti apie tai? Jei „pasaulis“ reiškia žemę

ar pasaulio sistemą, tuomet tai būtų visiška kvailystė, nes šis nesibaigė su Kristaus nukryžiavimu. Tačiau, jei

„aion“ yra verčiama kaip „amžius“, nelieka jokių sunkumų. Taigi Mato 13:39 turime skaityti: „Pjūtis yra

amžiaus pabaiga“; yra kitas amžius, kuris seks po šio t.y. tūkstantmetė karalystė. Dar vienas įrodymas apie tai,

kad „pjūtis“ minima Mato 13:39 yra šio amžiaus, o ne laikų pabaiga, yra Apr.14:14-15. Abi šios vietos sutinka

tarpusavyje. Po to, kai Apr.14 skyriuje užrašyti dalykai bus išpildyti, ateis Apr.20:1-6 t.y. tūkstantmetė

karalystė.

Pažiūrėkime dabar į išsipildymo tvarką. „Pjūties metu pasakys pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir

suriškite į pėdus sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną.“(Mato 13:30). Pirmiausia raugės bus surinktos

į pėdus ir tik tada kveičiai sukrauti į kluoną. Nepaisant daug žadančios ir malonios išvaizdos, viskas, kas

užaugo ne iš Žmogaus Sūnaus pasėtos sėklos, galiausiai bus atiduota amžinai ugniai. Jėzus kalbėjo apie tai:

„Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškas Tėvas, bus išrautas.“(Mato 15:13). Aš noriu atkreipti

ypatingą dėmesį į raugių pėdus. Jie nėra sumetami į ugnį prieš laiką nė pašalinami iš dirvos. Raugės yra

išraunamos iš dirvos tam, kad paliktų kviečius tinkamus ir pasiruošusius pjūčiai. Kviečiai surenkami į kluonus

dar prieš tai, kai raugės bus sudegintos. Tai aiškiai įrodo, kad šventieji bus patraukti nuo scenos dar prieš Dievo

teismą pasauliui. Kviečių sukrovimas į kluonus sutinka su 1Tes.4:16-17. Stebėdami įvykius Mato 13:30

šviesoje, akivaizdžiai matome, kad raugių surišimas į pėdus jau vyksta įvairiomis kryptimis ir neįtikėtinai

greitai. Tai yra vienas iš ryškiausių laiko ženklų. Pažiūrėkime į komercinį pasaulį. Individas labai greitai virsta

į beasmenę būtybę. Tokia yra verslo žmonių dauguma. Koperacija, organizacija, susiliejimas yra įprasta šiomis

dienomis. Kreditai, susijungimai, gildijos, sindikatai yra „pėdai“, į kuriuos dabar yra rišami industrijos

interesai. „Pirmiausia surinkite rauges ir suriškite jas į pėdus“. Dieviškas paliepimas jau yra vykdomas.

Pažiūrėkime į socialinį gyvenimą. Klubai, gildijos, brolijos vis labiau įsigali. Klasių skirtumas vis labiau

žeidžia mases. Socialiniai skirtumai, kurie egzistavo daugelį amžių, yra skubiai šalinami ir daugelyje šalių

socializmas bei bolševizmas, kurio tikslas sunaikinti individualumą, bando surišti visus į vieną didelę sąjungą-

pėdą. Taigi paliepimas „suriškite į pėdus“ jau yra vykdomas. Pažiūrėkime į bažnytinį gyvenimą.

Tarpdenominaciniai judėjimai paskutiniu metu tapo labai aktyviais. Vien praeitą savaitę šiame mieste, keturių

ar penkių denominacijų nariai susitiko ir šventė kaip jie sako „Viešpaties Vakarienę“. Tai vyko vienoje

bendruomenėje, kurios ganytojas yra žinomas kaip labai šiuolaikiškas ganytojas. Kokia apgaulė! Jei kai kurie

žymūs evangelistai atvažiuoja į miestą, vyksta bendri susirinkimai. Krikščioniška vienybė yra daugelio idealas

ir jos vadovų tikslas. Protestantizmas yra praktiškai užgesusi jėga ir visos kliūtys popiežizmui nyksta labai

greitai. Tie, kurie supranta pranašystę, žino, jog nepraeis daug laiko ir ambicijos tų, kurie taip ilgai stengėsi,

bus patenkintos t.y. bus surištas didelis bažnytinis pėdas. Įsakymas rišti pėdus jau yra vykdomas. Šis principas

taip pat veikia ir diplomatiniuose pasaulio reikaluose. Pagrindinės jėgos veikia vis labiau kartu. Paskutinis

pavyzdys yra ultimatumas Kinijai. Jungtinių tautų organizacija yra dar vienas judėjimas, kuris siekia surišti

didelį pėdą. Brangūs skaitytojai, jei mes nesame akli, pėdų rišimas jau vyksta prieš mūsų akis. Jis ne tik jau

prasidėjo, bet ir yra toli pažengęs. Pranašystė virsta istorija kasdien. Toliau bus kviečių sunešimas į kluoną.

Pažiūrėkime dabar į kai kuriuos praktinius šios pranašystės dalykus. Pirmiausia matome reformatoriškų

pastangų tuštybę. Tuščiai mes viliamės pagerinti pasaulį, pašalindami nuodingas sėklas, uždrausdami

girtuoklystę ar amoralumą, tyrindami politiką. Jei tai būtų vertinga, žmonės turėtų stengtis išvalyti ir Mirusios

jūros vandenį. Viešpats pasakė: „Leiskite jiems augti kartu iki pjūties“. Tuomet nepraraskime laiko,

bandydami šalinti rauges. Mums yra įsakyta skelbti Evangeliją, tai ir darykime. Antra, čia matome didį

įspėjimą apie budrumo trūkumą. Būtent tada, kai žmonės miegojo, atėjo priešas ir pasėjo rauges. Būkime

budrūs tingumui ir aplaidumui. Prisiminkime Kristaus žodžius mokiniams: „Ką sakau jums, sakau ir

visiems:budėkite.“(Morkaus 13:37). Atkreipkime dėmesį ir į Rom.13:11-12 įspėjimą: „Taip elkitės,

suprasdami, koks dabar laikas. Išmušė valanda mums pabusti iš miego. Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu

tada, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime

šlovės ginklais.“ Jau yra laikas pabusti iš miego! Trečia, pamatykime Kristaus meilę saviesiems.

Uždrausdamas tarnams rauti rauges, Jis sakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis

ir kviečių.“(Mato 13:29). Kaip Jis rūpinosi kviečiais, kad net leido raugėms augti kartu! Viešpats rūpinosi, kad

nė vienas kviečių želmuo būtų pažeistas. Ketvirta, kokį baisų aprašymą Viešpats pateikia apie nedorėlių

galutinį pasmerkimą: „Ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“(Mato 13:42). Ugnies

krosnis yra ne kažkoks tamsiųjų viduramžių prietaras, o baisi realybė, nes minios suvoks savo amžiną vargą.

Tokia bus neišvengiama dalis tų, kurie dabar atmeta Viešpatį Jėzų Kristų. Neįtikėtina girdėti kaip patys

baisiausi pragaro aprašymai, kuriuos galime surasti Biblijoje, išėjo iš įsikūnijusios Meilės burnos.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad Kristus paaiškina kiekvieną palyginimo įvaizdį, bet jis nepaaiškina ugnies. Ši

nėra įvaizdis. Skaitytojau, bėkite nuo ateinančios rūstybės, kol dar nevėlu. Bėkite pas Kristų, ieškodamas

užuovėjos.

3 skyrius

Palyginimas apie garstyčios grūdelį

„Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą; „Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus

ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir

tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose.“(Mato 13:31-32). Mes turime

suvokti, kad teisingas šio palyginimo supratimas priklauso nuo tinkamo trijų pagrindinių elementų- garstyčios

grūdelio, medžio, išaugusio iš jo, ir padangių paukščių- paaiškinimo. Ką reiškia kiekvienas iš jų? Mažai

Šv.Rašto palyginimų taip nukentėjo nuo aiškintojų rankų kaip trečiasis ir ketvirtasis ev. pagal Matą 13 skyriaus

palyginimas. Jie buvo apversti aukštyn kojom t.y. jie buvo paaiškinti visiškai priešingai negu mokė Viešpats

Jėzus. Pagrindinė tokio blogo aiškinimo priežastis yra neteisingame žodžių „dangaus karalystė“ supratime.

Tie, kurie netinkamai suprato juos, neteisingai aiškina ir šio palyginimo detales. Šiuolaikinis ir populiarus šių

palyginimų aiškinimas yra skirtas skelbti šlovingą Evangelijos sėkmę, todėl garstyčios grūdelis yra laikomas

greitu krikščionybės išplitimo ir Kristaus Bažnyčios augimo įvaizdžiu. Jos turėjo nereikšmingą ir menką

pradžią, vėliau ypatingai išplito ir šis plitimas tęsis toliau, kol galiausiai užims visą žemę- aiškina jie. Dabar

aš noriu parodyti, kad toks aiškinimas yra neįmanomas; jis neturi jokio pamato. Pirmiausia, nepamirškime,

kad šie septyni palyginimai yra viso vientiso pamokslo dalis ir jo mokymas turi derėti tarpusavyje, todėl

akivaizdu, kad šis trečiasis palyginimas negali prieštarauti dviejų pirmųjų mokymui. Pirmame palyginime

Viešpats neaprašė didelės dirvos, kurioje gera sėkla išleidžia šaknis ir auga kiekvienoje jo dalyje. Ne, Jis aiškiai

parodė, kad didelė dirvos dalis yra nederlinga ir tik vienoje jos dalyje sėkla augs ir atneš derlių. Be to, Jis

nesakė, kad ir geroje žemėje sėkla duos tik geriausią derlių. Priešingai, jis sakė kad derlius vis labiau mažės:

„šimteriopą, šešiasdešimteriopą ir trisdešimteriopą“. Antrame palyginime mūsų Viešpats parodė, kad toje

dirvoje bus pasėtos ir raugės, ir jos augs kartu su kviečiais iki pjūties, kuri yra amžiaus pabaigos įvaizdis. Tai

parodo priešo veiksmų nedoras pasekmes ir sugriauna bet kokias viltis apie viso pasaulio laimėjimą Kristui

šiuo laikotarpiu. Viešpats Jėzus aiškiai įspėjo mus, kad velnio darbo, pradėto šio laikotarpio pradžioje, blogos

pasekmės niekada nebus pašalintos. Visas derlius yra prarastas. Taigi ir šis trečiasis palyginimas negali mokyti

apie tai, kad žmonių rankomis padarytos nesekmės bus pašalintos ar ištaisytos. Antra, Kristaus naudojamas

įvaizdis aiškiai apšviečia populiaraus aiškinimo melą. Viešpats Jėzus tikriausiai niekada nebūtų paėmęs

garstyčios grūdelio, kuris vėliau virto vis labiau besišakojančiu ir į žemę leidžiančiu šaknis medžiu, kaip

žmonių, kurie yra pašaukti ir skirti dangui, įvaizdžio. Jis ne vieną kartą tvirtino, jog Jo žmonės nėra iš šio

pasaulio. Be to, didelis medis su aukštomis ir išsikerojusiomis šakomis kalba ne apie nusižeminimą ir

kentėjimus; ir ne išaukštinimas bei galia yra Naujojo Testamento šventųjų dalis šioje žemėje. Kuo aukščiau

bet kuri Kristaus bažnyčia kyla pasaulio akyse, tuo labiau ji smunka dvasiškai. Šis medis yra ne svetimšalių ir

keliautojų šioje žemėje, o sistemos, kuri yra giliai įleidusi šaknis į žemę ir siekia pasaulio šlovės, įvaizdis.

Trečia, tai, ką Kristus aprašo čia, yra kažkokia pabaisa. Aš sutinku, kad kai kurie neigia tai, bet patys Kristaus

žodžiai yra labai aiškūs. Jis sako, kad garstyčios sėklai augant ji tampa didžiausia iš visų daržovių ir virsta

medžiu. Daržovės visiškai skiriasi nuo medžių. Jų kamienas niekada nevirsta mediena, jos gyvena tik tiek, kol

subrandina vaisius ir sėklas. Tačiau ši daržovė virto medžiu t.y. kažkuo visiškai svetimu jos prigimčiai ir

paskirčiai. Keista, kaip išmintingi žmonės laikė šį nenatūralų augimą ir nenormalius vaisius tinkamu Dievo

šventųjų įvaizdžiu socialinėje skalėje! Kai kurie sako, kad Palestinos žemė yra geriausiai tinkama garstyčių

auginimui, todėl dažnai jos užauga iki didelių ir išsišakojusių krūmų joje. Argi jie nemato, kad, pateigdami tai

kaip argumentą tūkstantmetės karalystės naudai tokiame šio palyginimo aiškinime, jie iš tiesų pateikia

argumentą prieš ją? Akivaizdu, kad visame Mato 13 skyriuje laukas yra pasaulis. Argi tuomet pasaulis yra

tinkama vieta tos karalystės, apie kurią Kristus aiškiai pasakė, kad ji nėra iš šio pasaulio (Jono 18:36), augimui?

Argi šis pasaulis, kuriame kūniškumas ir velnias susivienija priešintis viskam, kad priklauso Kristui ir Jo

interesams, yra tinkama žemė krikščionybei? Arba pasaulis turi nustoti būti tuo, kuo yra t.y. Dievo priešu, arba

sėkla turi pakeisti savo prigimtį, jei jie nori būti tinkami vienas kitam; ir šis palyginimas aiškiai sako, kad

daržovė virsta medžiu. Ketvirta, padangių paukščių apsigyvenimas šio medžio šakose visiškai prieštarauja

šiuolaikiniam aiškinimui. Jei Šv.Raštą lyginsime su Šv.Raštu, pamatysime, kad šie paukščiai yra velnio ir jo

tarnų įvaizdis. Skaitytojo neturėtų sutrikdyti tai, kad balandis ar erelis yra gėrio įvaizdžiai. Čia pirmiausia mes

turime apibrėžti ką reiškia žodis „paukščiai“. Prad. 15:11 skaitome, kad paukščiai atskrido prie mėsos, o

Abraomas baidė juos. Akivaizdu, kad jie buvo velnio pastangų, kurios norėjo anuliuoti Viešpaties Jėzaus aukos

vaisius, tačiau Tėvas (Abraomas) neleido, įvaizdis. Pakart.Įst.28 skyriuje skaitome apie prakeikimus, kurie

ištiks Izraelį, jei jis bus nepaklusnus. Vienas iš jų yra toks: „Tavo žmonių lavonai bus maistu padangių

paukščiams...“(26eil.). Paskutinį kartą padangių paukščius sutinkame Apr.18:2. Čia sakoma, kad Babilonija

virs „...demonų buveine, visų netyrų dvasių pastoge, visų nešvarių ir nekenčiamų paukščių urvu.“. Netgi

pačiame Mato 13 skyriuje galime matyti ką Kristus norėjo parodyti padangių paukščių įvaizdžiu. Graikiškas

žodis, esantis 32 eilutėje, yra tas pats, kuris 4 eilutėje yra verčiamas kaip paukščiai ir jis paaiškinamas 19 eil.

kaip blogis. Kaip tuomet šis didelis medis gali būti tikrosios Kristaus Bažnyčios įvaizdžiu, jei jo sparnai teikia

prieglobstį velniui ir jo tarnams?

Pažiūrėkime dabar į pozityvią pusę. Jei leisime Šv.Raštui paaiškinti save, tuomet greitai pamatysime kas

yra tas didelis medis. Danieliaus 4:10-12 skaitome: „Savo lovoje gulėdamas, sapnavau labai aukštą medį

žemės viduryje. Tas medis išaugo stiprus ir toks didelis, kad jo viršūnė siekė dangų ir jis buvo matomas visoje

žemėje. Jo lapai buvo labai gražūs ir vaisių taip gausu, kad maisto ant jo užteko visiems. Jo pavėsyje ilsėjosi

laukiniai žvėrys, šakose gyveno padangių paukščiai, jo vaisiais maitinosi visi kūnai.“ Kas gali nematyti, kad

šiame Nebukadnecaro regėjime yra raktas į mūsų palyginimo supratimą? Dan.4:20-22 surandame įkvėptą

regėjimo aiškinimą: „Medis, kurį regėjai, kuris išaugo toks didelis ir stiprus (...) esi tu, karaliau. Tu išaugai ir

sustiprėjai, tavo didybė pasiekė dangų ir valdžia žemės pakraščius.“ Taigi „medis“ yra galingos karalystės

arba žemiškos imperijos įvaizdis; ir Ezech.31:3,6 mes galime dar kartą matyti tą patį palyginimą: „Štai Asirija

buvo panaši į Libano kedrą: gražiomis šakomis, teikiančiomis pavėsį, aukštai išaugusi. Jo viršūnė buvo tarp

storų šakų (...) ant šakų krovėsi lizdus padangių paukščiai, po jo šakomis laukiniai gyvuliai augino vaikus. Jo

ūksmėje gyveno didelės tautos.“. Taigi „medis“, kurio didelės šako teikė prieglobstį paukščiams, Senajame

Testamente buvo galingos karalystės, kuri teikė prieglobstį tautoms, įvaizdis. Tai jis reiškia ir mūsų

palyginime. Medis simbolizuoja žemišką didybę, pasaulietinę galią, teikiančią prieglobstį tautoms.

Krikščionybės istorija akivaizdžiai patvirtina tai. Pradžioje tie, kurie nešiojo Kristaus vardą, buvo tik

paniekinta saujelė. Pagal pasaulietinius standartus, krikščionybė nebuvo svarbi nė verta dėmesio. Bendrai

kalbant, jos sekėjai nebuvo žmonės, turintys kilimingą vardą, padėtį ar įtaką visuomenėje. Tik nedaugelis šioje

mažoje Viešpaties kaimenėje užėmė aukštą padėtį ar buvo ypatingai išsilaivinę. Dauguma jų buvo beraščiai,

nežinomi ir vargšai. „Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko,

kas pasaulyje silpna, kas sugėdintų, kas galinga. Ir kas pasaulyje žemės kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas,

Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo, kad joks kūnas nesigirtų prieš

Dievą.“(1Kor.1:27-29). Nors pradžioje Kristaus kaimenė buvo labai nereikšminga ir neturinti jokios įtakos,

velnias ypatingai nekentė jos. Jis nukreipė prieš krikščionybę visą savo demonišką nedorumą. Kiekvienas jo

ginkas buvo nukreiptas į jos sunaikinimą. Jis palenkė valdžios žmones, imperatorius išleisti žiaurius įsakymus.

Krikščionių nuosavybė buvo atimta, jie buvo suimti, įkalinti, baudžiami, kankinami ir žudomi. Velnias be

jokio atokvėpio ar gailestingumo siekė visais įmanomais būdais ištrinti Kristaus vardą nuo žemės paviršiaus,

tačiau kuo labiau krikščionybė buvo persekiojama, tuo labiau ji klestėjo. Vienas pirmųjų Bažnyčios tėvų sakė:

„Kankinių kraujas buvo Bažnyčios sėkla“. Velnias, pamatęs, kad jo pastangos neatnešė jokių vaisių, pakeitė

savo taktiką. Jis neišgasdino krikščionių kaip riaumojantis liūtas, todėl pradėjo veikti kaip gudri gyvatė. Jis

nustojo pulti juos iš išorės ir pradėjo veikti iš vidaus. Pirmame palyginime velnias puolė krikščionybę iš išorės,

dangaus paukščiai sulesė sėklą. Antrame palyginime jis pradėjo veikti iš vidaus, jis pasėjo rauges tarp kviečių.

Trečiame palyginime mes matome to vaisių. Velnias įtikino pasaulio žmones ieškoti narystės Dievo

bažnyčiose, o šios greitai atskiedė tiesą, susilpnino discipliną, kad tai, kas nepatinka pasauliui, pasitrauktų į

antrą planą, o tai, kas malonu kūniškam protui, būtų aiškiai matoma. Vietoj to, kad žvilgsniai būtų nukreipti į

dangų, jie nukrypo į žemiškus dalykus. Greitai krikščionybė jau nebuvo atgrasi neatgimusiam žmogui. Ant

prarajos, skiriančios pasaulį nuo bažnyčios, buvo nutiestas tiltas. Persekiojimai baigėsi ir atmestas bei

paniekintas Gelbėtojas tapo populiariu. Skiriamosios krikščionybės tiesos buvo apleistos, Evangelija iškreipta

ir svetimšališkas šventųjų, kurie išpažino tikėjimą, charakteris išnyko. Šio pasaulio išmintingieji ir didieji vis

labiau ir labiau įsiliejo į bažnyčias. Ketvirtame amžiuje Romos imperijos vadovai jau ne niekino krikščionybę,

o suprato, kad ji yra moralinio gėrio galia žmonių valdyme ir priėmė ją. Konstantino dienomis taip vadinama

bažnyčia ir valstybė susijungė ir tapo didžiule politine-religine sistema. Tačiau Cezario valdymo organai

nepakeitė savo prigimties ir netapo tarsi aukštutiniu Jeruzalės kambariu, kuriame kukli Kristaus Bažnyčia,

maža, kaip garstyčios grūdelis, susirinko pirmą kartą. Dabar buvo išpažįstama pasikeitusi krikščionybė.

Kuklus aukštutinis kambarys buvo paliktas ir siekiama karaliaus rūmų garbės. Dievas patenkino jos kūniškus

geidulius kaip ir anksčiau patenkino Izraelio norą turėti karalių, kai tauta paliko atsiskyrimo kelią ir norėjo

būti tokia kaip ir kitos tautos. Šiose besikeičiančiose aplinkybėse greitai krikščionybės išpažinimas tapo

dideliu žemėje. Urvai ir kluonai, kuriuose ankčiau buvo tarnaujama Dievui, užleido vietą brangiems namams-

bažnyčioms ir išpuoštoms katedroms. Tarnavimai jose atitiko jų pompastiką. Puošnūs drabužiai, didingos

ceremonijos, iškilminga kunigystė- visa tai traukė neatgimusius žmonės ir minios norėjo krikštytis. Kuo toliau,

tuo labiau bažnyčios vadovai ieškojo žemiškos galios ir jų troškimai buvo vis labiau patenkinami. Galiausiai

pasaulietinio mąstymo žmonės siekė ir gavo pačias aukščiausias padėtis bažnyčiose. Taip mes matome

padangių paukščius, velnio tarnus, įsikuriančius medžio šakose ir suteikiančius valdžios vietas krikščionybei

bei valdančius jos veiksmus.

Taigi šiuose trijuose Mato 13 skyriaus palyginimuose mes galime matyti neįtikėtiną ir liūdną pranašystę

apie blogio vystymąsi. Pirmame palyginime velnias pavogė gerą sėklą. Antrame, jis bando mėgdžioti

krikščionybę. O trečiame, mes matome suterštą krikščionybę, siūlančią savo prieglobstį2.

4 skyrius

Palyginimas apie raugą

„Jis pasakė dar kitą palyginimą: „Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose

miltų ir nuo jo viskas įrūgo.“(Mato 13:33). Iš Dievo gailestingumo mes nesame palikti bet kokiai žmogiško

autoriteto nuomonei nė Mato 13 skyriaus palyginimai yra palikti diskusijoms. Pats Kristus paaiškino mums

du pirmuosius ir septintąjį, ir akivaizdu, kad ketvirtasis turi būti aiškinimas griežtame atitikime su jais. Šiame

skyriuje yra ypatingas vientisumas. Kaip pirmuose dviejuose palyginimuose matome aiškias sąsajas tarp jų

kalbant apie dangaus karalystės pradžią, taip yra artimos sąsajos tarp trečiojo ir ketvirtojo palyginimo

karalystės išplitime ir suteršime. Trečiasis palyginimas kalba apie išorinį karalystės augimą, o ketvirtasis

apreiškia slaptą ir vidinį jos suteršimą. Populiarusis šio palyginimo aiškinimas kalba apie raugą kaip apie

Evangelijos ir jos galios įvaizdį, o moteris yra Bažnyčios įvaizdis. Štai ką sako dr.John Gill: „Raugas visose

vietose yra vartojamas neigiama prasme (...) o čia, atrodo, kad jis yra vartojamas teigiama prasme ir Evangelija

palyginama su ja“. Moteris, sako jis, yra Bažnyčia arba Evangelijos tarnai. Kalvinistai laiko „tris saikus miltų“

Dievo išrinktųjų įvaizdžiu. Arminijonai galvoja, kad tai yra žmonijos įvaizdis. Šie aiškina ketvirtąjį palyginimą

taip: Evangelija užėmė visą pasaulį ir tuo palaimino visą žmoniją. Toks aiškinimas yra taip stipriai įsišaknijęs

žmonių prote, jog sunku atmesti jį ir išsilaisvinti iš jo.

Akivaizdu, kad mano šio palyginimo supratimas ir aiškinimas remiasi į teisingą „raugo“ apibrėžimą. Jei

jis yra Evangelijos įvaizdis, o miltai- žmonijos įvaizdis, tuomet neišvengiamai turime daryti išvadą, kad

galiausiai visi privalės atgimti arba bent pasikeisti per Evangeliją. Tačiau, jei „raugas“ yra sugedimo įvaizdis,

o miltai - tyros Dievo tiesos įvaizdis; jei šis palyginimas taip pat piešia krikščioniško išpažinimo paveikslą,

tuomet neišvegiamai turime daryti išvadą, kad galiausiai Dievo tiesa yra suteršiama visoje krikščionybėje.

Kaip mes galime žinoti, kuris iš šių aiškinimų yra teisingas? Tik per Šv.Raštą. Pažiūrėkime dabar į šiuolaikinį

populiarųjį šio palyginimo aiškinimą Dievo žodžio šviesoje:

1.Jei populiarusis aiškinimas yra teisingas, tuomet šiame skyriuje Kristus akivaizdžiai prieštarauja sau.

Tai, ką jis pasakė pirmuose trijuose palyginimuose, yra visiškai priešinga pasaulio atsivertimui ar pasikeitimui

per Evangelijos skelbimą. Pirmame palyginime Viešpats nemokė, kad sėkla atneš vaisių kiekvienoje dirvos

dalyje. Priešingai, Jis aiškiai pasakė, kad didesnė dirvos dalis bus netinkama ir nevaisinga. Taip pat Jis nepaliko

jokio ženklo, kad vėliau sėjėjai sulauks geresnių sąlygų. Vietoj to Jis įspėjo, jog viskas bus tik blogiau.

2 Daug šio skyriaus minčių priklauso F.W. Grant

Antrame palyginime Viešpaties Jėzaus nupieštas būsimos pjūties paveikslas atmeta mintis apie pasaulio

atsivertimą šiame laikotarpyje. Trečiame palyginime Jis pranašavo, jog krikščionybė virs dideliu nenormaliu

augalu, kurio šakose velnio tarnai ras prieglobstį ir viešpataus jai. Tuomet kaip gali šis ketvirtasis palyginimas

mokyti priešingai?

2.Postmilinaristų šio palyginimo aiškinimas yra visiškai priešingas tam, kas sakoma Mato 13:11,35. Ten

mes suprantame, kad šie palyginimai yra dangaus karalystės paslaptys; dalykai, kurie buvo laikomi paslaptyje

nuo pasaulio sukūrimo. Dr.Gill prisiminė reformatorių mokymą ir vėlėsni kalvinistai atnaujino jo mokymą,

tvirtindami, kad raugas yra Evangelijos įvaizdis, tačiau taip negali būti. Raugas gali simbolizuoti daug ką, bet

tik ne Evangeliją! Kodėl? Todėl, kad Evangelija nėra ta paslaptis, kuri nebuvo apreikšta Senojo Testamento

metu. Gal.3:8 sakoma, kad Evangelija buvo paskelbta Abraomui.

3.Jei raugas yra Evangelijos, o miltai- žmonijos arba, kaip moko dr.Gill, išrinktųjų jų prigimtinėje

būsenoje simbolis, tuomet Kristaus vartojamas įvaizdis nėra teisingas. Pirmiausia jis nėra teisingas dėl raugo

veikimo. Kaip veikia raugas? Ar jis paprasčiausiai įmaišomas į miltus ir paskui veikia pats? Taip, pakanka

įmaišyti jį į visą maišymą ir tada jis įraugina viską. Tačiau ar taip veikia Evangelija? Ne, minios priėmė

Evangeliją, bet ji neturėjo jokios įtakos jiems. Antra, jis nėra teisingas dėl čia minimo personažo. Kristus

kalbėjo apie moterį, kuri įmaišė raugą į miltus, tačiau Viešpas Jėzus neatidavė savo Evangelijos į moterų

rankas. Nei tarp dvylikos, nei tarp septyniasdešimt mokinių nebuvo nė vienos moters. Evangelijos skelbimas

yra vyrų tarnavimas. Seserų dalis yra palaikyti brolių rankas tarnavime per maldą ir užtarimą. Trečia, jis nėra

teisingas dėl atnešamų rezultatų. Raugas, įmaišytas į maišymą, išpučia jį. Maišymas tampa daug didesnis. Ar

tai daro Evangelija, įėjusi į žmogaus širdį? Ne. Priešingai, žmogus nusižemina ir menkėja.

4.Populiarusis aiškinimas prieštarauja paprastiems istorijos įvykiams ir šių dienų patyrimams. Jei

šiandieniniai aiškinimai būtų tiesa, tuomet mes būtume priversti pripažinti, kad ši Kristaus pranašystė

neišsipildė. Evangelija buvo skelbiama devyniolika amžių, tačiau nė viena tauta ar valstybė, netgi nė vienas

miestas ar kaimas, nebuvo visiškai evangelizuotas ir tuo labiau laimėtas Kristui. Jei šiuolaikinis aiškinimas

yra teisingas, tuomet Evangelija tragiškai ir visiškai žlugo.

5.Padaryti raugą Evangelijos ir jos jėgos įvaizdžiu bei laikyti jį kažkuo geru, visiškai prieštarauja visoms

kitoms Šv.Rašto vietoms, kuriose yra vartojamas šis įvaizdis. Kristus kalbėjo judėjų auditorijai ir pagal tą

Senojo Testamento Raštų pažinimą, kurį jie turėjo, nė vienam iš jų nekiltų mintis, jog Jis laiko raugą kažkuo

geru. Judėjams raugas visuomet buvo blogio įvaizdis. Pirmą kartą mes sutinkame jį Prad.19:3, kurioje sakoma,

kad Lotas iškepė neraugintos duonos angelams ir šie valgė ją. Be jokių abejonių rauginta duona buvo įprastas

valgis nedoroje Sodomoje. Kodėl tuomet teisusis Lotas nedavė jos angelams? Todėl, kad buvo išmintingas.

Jis žinojo, kad jie, kaip ir Petras, nevalgys nieko, kas netyra. Jie nevalgys nieko, kas turi savyje bent mažiausią

nedorumo apraišką. Daug bendruomenių šiandien nėra tokios rūpestingos dėl savo sielos maisto. Jos lengvai

praryja bet kokias šiukšles, kurios duodamos nuo sakyklos; ir liūdniausiai yra tai, kad jos daro tai be jokių

dejonių. Kodėl jos neina pas pamokslininką ir nesako: „Kodėl neduodi mums gyvenimo Duonos?“. Išėjimo

12 skyriuje Viešpats įsakė izraelitams rūpestingai išvalyti savo namus nuo raugo Paschos metu. Kodėl jie

turėjo padaryti tai, jei raugas simbolizuoja kažką gero? Išėjimo 34:25 Dievas uždraudė aukoti bet kokį raugą

kartu su aukų krauju. Kunigų 2:11 skaitome, kad raugas buvo uždraustas visose duonos aukose. Mato 13

skyriaus palyginimas nėra vienintelė vieta, kurioje Viešpats Jėzus vartoja šį įvaizdį. Kaip Jis vartojo jį kitose

vietose? Mato 16:11 Jis sakė mokiniams: „Saugokitės fariziejų ir sadukėjų raugo“. Čia mes aiškiai matome,

kad raugas yra blogio įvaizdis. Luko 12:1 Jis sakė: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės“. Argi

Jis trikdytų mokinius, vartodamas tą patį dalyką kaip gėrio įvaizdį Mato 13skyriuje? Šventoji Dvasia vartojo

šį įvaizdį ir per apaštalą Paulių. Kokiu būdu? 1Kor.5:6-7 skaitome: „Argi nežinote, jog truputis raugo

suraugina visą maišymą. Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Juk jūs esate nerauginti,

nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus“. Ar Paulius ragintų juos apsivalyti nuo to, kas yra gera?

Paskutinį kartą Naujajame Testamente raugas yra minimas Gal.5:7-9: „Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums

sukliudė paklusti tiesai? Ne Tas, kuris jus pašaukė, šitaip įtikino. Truputis raugo įraugina visą maišymą“. Čia

galime matyti tris dalykus apie jį: pirma, jis yra kažkas, kad turi didelį poveikį; antra, jis trukdo žmonėms

paklusti tiesai; trečia, aiškiai sakoma, kad jis nekyla iš To, kuris pašaukė juos. Taigi akivaizdu, kad raugas per

visą Šv.Raštą yra sugedimo ir nedorumo įvaizdis. Svarbu pastebėti, kad jis sutinkamas trylika kartų Naujajame

Testamente, o šis skaičius visuomet yra siejamas su blogiu ir velnio darbais.

Prieštaraujantys tokiam aiškinimui pasitelkė dvi Senojo Testamento vietas, kuriose raugas yra vartojamas

teigiama prasme. Tačiau atidžiau ištyrę pamatysime, kad tai yra tik apgaulinga išorė. Pirmoji vieta yra Kunigų

23:17. Čia skaitome apie du raugintos duonos kepalus, kurie turėjo būti atnešti kaip pirmieji vaisiai Viešpačiui.

Tačiau čia nėra jokio prieštaravimo. Pirmųjų vaisių šventė buvo Apd.2 skyriaus įvykių pranašiškas ženklas.

Čia mes matome pirmuosius šio laikotarpio vaisius. Du raugintos duonos kepalai buvo išgelbėtų judėjų ir

pagonių įvaizdis. Kadangi senoji prigimtis vis dar pasilieka tuose, kurie gimė iš aukšto, raugas buvo būtinas

duonos kepaluose, simbolizuojančiuose juos. Kiekvieną kartą, kai duona buvo Kristaus įvaizdis, ji turėjo būti

be raugo, o kai buvo Jo tautos įvaizdis buvo su raugu. Antroji vieta yra Amoso 4:5: „Aukokite raugintos

duonos padėkos auką...“. Tai yra ironija, o tai reiškia, jog šie žodžiai turi visiškai priešingą prasmę, negu yra

sakoma. Kartais tėvas sako nepaklusniam vaikui: „Padaryk dar kartą tai ir pamatysi“. Ar jis iš tiesų nori, kad

sūnus padarytų tai. Ne, priešingai. Taip yra ir Amoso 4:5. Ankstesnė eilutė patvirtina tai: „Eikite į Betelį ir į

Gilgalą, ir ten nusikalskite. Aukokite rytais aukas, kas trečią dieną neškite dešimtines.“. Akivaizdu, kad tai yra

ironija.

6.Pažiūrėkime dabar į tris miltų saikus. Postmilenaristai sako, kad jie yra ta žmonijos dalies, kurioje veikia

Evangelija, įvaizdis. Jeigu tai tiesa, tuomet miltai yra blogio įvaizdis. Žmonija yra kritusi, iškrypusi ir

nuodėminga. Visas pasaulis yra piktojo valdžioje (1Jono 5:19). Taip pat kalvinistų aiškinimas nėra geresnis.

Jie sako, kad miltai yra Dievo išrinktųjų neatgimusioje jų būsenoje įvaizdis. Tačiau tikėjimo analogija liudija

prieš tokį aiškinimą. Pažiūrėkime į Šv.Raštą. „Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: „Skubiai

įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių.“(Prad.18:6). Ar Abraomas galėjo paruošti Viešpačiui ir

Jo angelams maistą, kuris buvo blogio simbolis? Prisiminkime, kas yra sakoma 1Kar.17:14-16: „Viešpats

Izraelio Dievas sako: „Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats

duos žemei lietaus. Parėjusi namo, ji padarė kaip Elijas sakė. Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien. Statinaitėje

miltai nesibaigė ir aliejus puodelyje nesumažėjo, kaip Viešpats pasakė per Eliją“. Dievas nemaitina savo tarnų

tuo, kas simbolizuoja blogį! Iš kur mes gauname miltus duonai? Į šį klausimą gali atsakyti ir vaikas: ne iš

blogų raugių, o iš gerų kviečių. Jie yra geros sėklos produktas. Tuomet tai, kas yra gera, sveika, naudinga ir

tyra niekada negali būti kritusios ir sugedusios žmonijos įvaizdžiu. Prad.18:6 trys miltų saikai yra Kristaus

asmens įvaizdis taip, kaip ir rinktinis veršiukas 7 eil., kuris buvo papjautas ir paruoštas kaip Jo aukos įvaizdis.

Miltai yra įvaizdis To, kuris yra kviečių Grūdas (Jono 12:24) ir gyvenimo Duona. Taigi Naujojo Testamento

kalboje miltai yra Kristaus doktrinos įvaizdis.

7.Moters veiksmai šiame palyginime parodo šiuolaikinio aiškinimo klaidingumą. Ji paėmė, o ne priėmė,

ir paslėpė raugą miltuose. Ar tokiu būdu Dievo tarnai skelbia Evangeliją? Ar Evangelija yra kažkas, kas

šnibždama slaptoje? Ar Dievas ragina savo tarnus veikti slapčia? Ne, Viešpas sakė mokiniams: „Ką jums kalbu

tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką šnibždu į ausį, skelbkite nuo stogų.“(Mato 10:27). Paulius, rašydamas

korintiečiams ir apibūdindamas savo tarnavimo charakterį, sakė: „Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į

gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio, bet, atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei

Dievo akivaizdoje.“(2Kor.4:2). Tačiau šiame palyginime moteris elgiasi nesąžiningai ir apgaulingai; ji slapta

įmaišė keistą ir netyrą elementą į miltus. Jos tikslas buvo suteršti juos. Jei skaitytojas prisimins Kunigų 2:11,

pamatys, kad ši moteris darė tiksliai tą, ką Dievo žodis draudė daryti; be to, ji neįpylė aliejaus, nors būtent tai

įsakė daryti Šv.Raštas.

Pažiūrėkime dabar į teigiamą pusę ir kartu aš noriu parodyti teisingą, kaip aš manau, šio palyginimo

aiškinimą. Kaip jau sakiau trys miltų saikai yra Kristaus, kaip savo tautos maisto įvaizdis; Kristaus kaip tokio,

kuris pristatytas užrašytame žodyje, todėl čia yra kalbama apie Kristaus doktriną. Moteris pirmiausia reiškia

popiežizmą ir bendrai visus, kurie suteršia Dievo tiesą. Romos katalikybė turi daug dukrų. Reikšminga yra

tai, kad dažniausiai moterys sugalvojo ir pradėjo netikrus tarnavimus Dievui. Šiuolaikinis spiritizmas buvo

pradėtas 1848 m. per seseris Fox, Bostone, Amerikoje. Elena White įkūrė Septintos dienos adventistus. Mary

Baker Eddy įkūrė krikščionišką sientologiją. Madame Blavatsky įkūrė teosofiją, o dabar jai vadovauja Annie

Besant.

Raugas simbolizuoja Dievo tiesos suteršimą per blogio doktrinos įmaišymą į ją (žr.Mato 16:12).

Neiškreipta Dievo tiesa yra per daug sunki sieliniam žmogui. Dievo suverenumas, žmogaus bejėgiškumas,

nuodėmės baisumas, visiškas žmogaus sugedimas, amžina bausmė nedorėliams yra nepriimtini kūniškam

protui, todėl Roma ir jos dukros įmaišė „lengvesnį“ raugą, kad ji būtų priimtinesnė jos nariams. Taip istorija

tik pasikartojo. Dievas sakė Izraeliui: „Aukodami ant mano aukuro suteptą maistą!...“(Malach.1:7). Taigi

šiomis dienomis klerkai ir kunigai suteršė Dievo duoną. Pastebėkime ir tai, kad trys miltų saikai nebuvo išmesti

ar pakeisti kitais dalykais. Į juos buvo įmaišytas keistas elementas, kuris lėtai ir palaipsniui suteršė juos.

2Tes.2:7: Paulius sakė: „Nedorybės paslaptis jau veikia...“. Raugas pradėjo veikti jau nuo tada ir, kaip mūsų

Gelbėtojas sakė, veiks, kol viskas įrugs. Šiandien vyksta būtent tai. Šiomis dienomis mažai yra vietų, kuriose

alkanas Dievo vaikas gali ateiti ir gauti tyros duonos. Ačiū Dievui dar yra tokių vietų. Kol Šventoji Dvasia bus

žemėje tarp šventųjų, Dievo tiesa bus skelbiama. Kol Ji dar yra čia, kliūtis visko įrūgimui dar nėra pašalinta,

tačiau kai „...bus patrauktas tas, kas sulaiko jį“(2Tes.2:7), viskas įrugs. Druska bus paimta ir neliks nieko, kas

galėtų sulaikyti visuotinį įrūgimą.

5 skyrius

Palyginimas apie lobį

„Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina,

parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.“(Mato 13:44). Aš esu įsitikinęs, kad įprastas šio palyginimo, kaip ir

ankstesnių palyginimų, aiškinimas tiek tarp kalvinistų, tiek tarp arminijonų yra toli nuo teisingo aiškinimo.

Dr.John Gill sako mums, kad šio palyginimo lobis yra Evangelija; kad dirva, kurioje šis lobis yra paslėptas,

yra Šv.Raštas; kad žmogus, kuris ieškojo ir rado tą lobį, yra išrinktasis ir pabudęs nusidėjėlis. Neįtikėtina kaip

šis Šv.Rašto egzegetas ir taip giliai Dievo pamokytas žmogus, galėjo nueiti klaidingu keliu, aiškindamas šį

palyginimą. Pirmiausia, dirva yra minima dviejuose ankstesniuose palyginimuose. Mes skaitėme apie dirvą,

kurioje buvo pasėta gera sėkla, ir dirvą, kurioje buvo įmaišytos raugės. 38 šio skyriaus eilutėje Kristus sakė,

kad dirva yra pasaulis. Kodėl tuomet mes pradedame galvoti, kad dirva reiškia kažką visiškai kitką penktame

palyginime? Taip pat mes jau matėme žmogų pirmuose dviejuose palyginimuose; žmogų, kuris pasėjo gerą

sėklą dirvoje (24eil.). Pats Viešpas Jėzus pasakė, kas yra tas žmogus: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus

Sūnus“(37eil.). Jei žmogus antrame palyginime reiškia Žmogaus Sūnų, kodėl šiame penktame palyginime

mes, be jokių įrodymų, bandome galvoti, kad kalbama apie kažką visiškai skirtingo?

Prieš populiarų šio palyginimo aiškinimą aš noriu iškelti tokius argumentus: pirmiausia, jei šiame

palyginime Viešpats Jėzus aprašė išgelbėjimo kelią, mokydamas, kad nuoširdumas ir darbštumas yra būtini

pabudusiam nusidėjėliui, jei šis nori, kad lobis taptų jo (šis lobis yra paslėptas nuo tingaus ir abejingo), tuomet

keista, jog tai nebuvo pasakyta minios ausims. Vietoj to, mes skaitome, kad Kristus paleido minią, nuėjo namo

ir paaiškino palyginimą tik savo mokiniams. Antra, šiame palyginime lobis yra paslėptas dirvoje, o ji, kaip jau

matėme, yra pasaulis. Kokia prasme Kristus arba Evangelija yra paslėpti pasaulyje? Trečia, kai žmogus surado

lobį, jis vėl paslėpė jį: „atradęs jį, žmogus tai paslepia“. Jei lobis yra Evangelijos, o dirva- pasaulio įvaizdis,

ir žmogus, kuris ieško lobio, yra pabudęs nusidėjėlis, tuomet šis palyginimas moko, kad Dievas reikalauja, jog

pabudęs nusidėjėlis po to, kai surado ramybę ir įgijo išgelbėjimą, išeitų ir paslėptų juos pasaulyje! Kokia

kvailystė! Kristus aiškiai įsakė savo mokiniams šviesti savo šviesa, kad pasaulis galėtų matyti jų gerus darbus

ir taip garbintų jų Tėvą, kuris yra danguje. Ketvirta, palyginime sakoma, kad žmogus, suradęs lobį ir vėl

paslėpęs jį, nuėjo, pardavė viską, ką turėjo, ir nusipirko jį. Ką pabudęs nusidėjėlis turi parduoti ir ką jis perka?

Tikriausiai ne pasaulį! Toks paviršutiniškas aiškinimas gali patenkinti tingius žmones, kurie yra per daug lėti,

kad patys atidžiai ištirtų palyginimą, tačiau tokio aiškinimo nepakanka tiems, kurie Dievo malone tapo

dievobaimingais ir atidžiais Jo žodžio studentais. Aš manau, kad nereikia priminti, jog bet kuris aiškinimas,

turintis tokias kvailystes, turi būti visiškai atmestas.

Pirmasis raktas, atrakinantis šio palyginimo prasmę, yra tame, ką Kristus pasakė po to, kai paleido minią

ir nuėjo su mokiniais namo. Šis palyginimas, kitaip negu keturi pirmieji, buvo pasakytas tik mokiniams.

Mokiniai turėjo būti sutrikę ir nustebę nuo Kristaus nupiešto vaizdo apie Jo karalystę, kai Jis paliks šį pasaulį.

Jis sakė jiems, kad jie išeis ir sės sėklą, bet jų pastangos bus menkai atlygintos. Sėją, kurią pradėjo Viešpats,

turėjo tęsti mokiniai ir Jis įspėjo juos, kad ji bus didelė, bet tik viena sėklų dalis įleis šaknis ir atneš vaisius.

Antra, Kristus įspėjo mokinius, kad velnias virs žemdirbiu ir prisės raugių kviečių lauke; ir Jis uždraudė jiems

išrauti jas. Raugės ir kviečiai augs kartu iki pjūties, tik tuomet raugės bus raunamos taip gausiai, jog bus

rišamos į pėdus. Trečia, Kristus įspėjo mokinius, kad Jo Evangelija taip greitai ir plačiai paplis žemėje, jog

bus tarsi mažas garstyčios grūdelis, kuris auga ir tampa daržove, ir galiausiai virsta medžiu su plačiomis

šakomis, tačiau velnias ir jo tarnai suras prieglobstį jose. Ketvirta, Kristus parodė, kad į miltus, kurie yra Jo

tyros tiesos įvaizdis, bus įmaišytas keistas ir nešvarus elementas, ir galiausiai visas maišymas įrugs. Taigi buvo

daug priežasčių, dėl kurių mokiniai galėjo būti sutrikę ir išsigandę. Tuomet Viešpats Jėzus, kaip buvo įpratęs,

nusivedė juos į nuošalią vietą ir, mokydamas apie lobį bei perlą, nuramino jų širdis. Jis parodė jiems, kad

matoma krikščionybės pusė vystysis šioje žemėje tragiškai, bet iš Dievo pusės nebus jokios nesekmės. Jis sakė

jiems, kad yra du kūnai, dvi išrinktos tautos, kurios yra neapsakomai nuostabios Jo akyse, ir Jis apreikš per jas

neišsenkamus savo malonės bei šlovės turtus danguje ir žemėje. Taigi lobis, paslėptas dirvoje (tai tiesiogiai

simbolizuoja Izraelio tautą), ir perlas, simbolizuojantis kūną, kuris turi dangišką pašaukimą, likimą, pilietybę

ir paveldėjimą, yra dvi išrinktųjų grupės. Šių dviejų palyginimų tvarka yra tokia: „pirma judėjui, paskui

graikui“, todėl lobis, paslėptas dirvoje, Izraelio įvaizdis, yra parodomas anksčiau už Bažnyčios įvaizdį.

Antrąjį raktą, atrakinantį šio ir kitų dviejų palyginimų prasmę, surandame būde, kuriuo Viešpats padalino

visą palyginimų grupę. Iš viso yra septyni palyginimai ir Jis padalino juos į keturis ir tris. Keturi buvo pasakyti

prie jūros kranto miniai, o trys paskutiniai namuose tik mokiniams. Keturi yra žemės arba pasaulio skaičius.

Kompasas turi keturis polius, metai turi keturis laikus ir t.t. Taigi keturi yra žemės arba pasaulio skaičius, todėl

pirmuose keturiuose Mato 13 skyriaus palyginimuose Kristus aprašė dangaus karalystę taip, kaip ji apsireikš

pasaulyje arba šioje žemėje. Trys yra šventosios Trejybės skaičius, todėl paskutiniuose trijuose palyginimuose

dangaus karalystė yra parodoma iš Dievo perspektyvos. Čia mes matome Dievo mintis apie ją; mes matome

ką Dievas turi joje-paslėptą lobį ir labai brangų perlą.

Baigę šią ilgą įžangą, pereikime prie detalių. „Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis“. Jei

leisime Šv.Raštui pačiam paaiškinti save, nebus jokio sunkumų sužinoti ką šis paslėptas lobis reiškia iš tiesų.

Grįžkime į Išėjimo 19:5: „Taigi dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga

mano nuosavybė (lobis) tarp visų tautų. Man priklauso visa žemė.“ Žemė yra dirva, kuriame paslėptas lobis.

Kitoje vietoje taip pat skaitome: „Nes esate šventi žmonės Viešpačiui, jūsų Dievui. Jis išsirinko jus iš visų

žemėje esančių tautų būti Jo tauta.“(Pakart.Įst.14:2). Hebrajų kalboje ši eilutė yra tokia pat kaip Išėjimo 19:5.

Ir dar vienoje vietoje parašyta: „Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus (t.y. žemišką jų dalį), dalino žmonių

vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių. Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta,

Jokūbas-Jo paveldėjimo dalis.“(Pakart.Įst.32:8-9) t.y. Jo paveldėjimas čia žemėje, nes kontekstas kalba

išskirtinai apie žemiškus dalykus, žemės padalinimą tautoms. „Jokūbą išsirinko Viešpas, Izraelį, kad būtų Jo

nuosavybė.“(Psal.135:4). Šios vietos kalba ne apie šventuosius Evangelijos laikotarpiu ar Bažnyčią, kuri yra

Kristaus kūnas, o apie žemišką Izraelį. Jie yra Dievo lobis žemėje, Jo išrinktoji žemiška tauta. Tokį „lobio“

aiškinimą patvirtina tai, jog nė vieną kartą Naujojo Testamento laiškuose, kalbant apie Bažnyčią, lobis nėra

minimas. Jis niekada nebuvo siejamas su šio laikotarpio šventaisiais. Pirmiausia, kas sakoma Mato 13 skyriuje

apie lobį, yra tai, jog jis buvo paslėptas dirvoje, o dirva yra pasaulis (38eil.). Būtent tokioje padėtyje išrinkta

žemiškoji Dievo tauta buvo tuomet, kai Dievas pradėjo veikti joje. Palyginimas prasideda nuo lobio, paslėpto

dirvoje, o Senasis Testamentas prasideda nuo Izraelio, paslėpto žemėje. Kas buvo Izraelio tėvas pagal kūną?

Abraomas. Prisiminkime jo pradžią. Kur jis buvo tuomet, kai Dievas pirmą kartą uždėjo savo ranką ant jo? Ar

jis gyveno atsiskyręs nuo stabmeldiškų tautų? Ne, jis buvo pasislėpęs tarp jų. Jis buvo vienas iš jų.

Prisiminkime vėlėsnius Izraelio istorijos įvykius. Po Abraomo buvo Izaokas, po Izaoko Jokūbas, nes Ezavas

nebuvo tarp išrinktųjų. Jokūbas buvo toli nuo pažadėtosios žemės, pabėgęs į Charaną, dirbantis pagoniui.

Jokūbas buvo vienas tarp Labano samdinių, pasislėpęs, neturintis jokio ženklo, kad jis buvo Dievo

numylėtinis. Eikime toliau. Abraomo ir Jokūbo palikuonys tapo didele dviejų milijonų tauta. Kur ji buvo?

Tarnavo prie Egipto krosnių, izraelitai buvo vergai. Kas išskyrė juos iš kitų? Kas rodė, kad jie buvo ypatingas

Dievo lobis? Niekas. Lobis buvo paslėptas. Štai ten prasidėjo palyginimas ir Izraelio, kaip tautos, istorija. Jie

buvo paslėpti tarp Egipto griuvėsių, todėl mes ir skaitome: „Kai būsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau

duoda paveldėti, ir ten apsigyvensi, pridėk pintinę visų savo pirmojo derliaus vaisių ir nunešk ją į vietą, kurią

Viešpats, tavo Dievas, pasirinks (...) Tu sakysi Viešpaties, savo Dievo akivaizdoje: „Mano tėvas buvo klajoklis

aramėjas...“(Pakart.Įst.26:1-2,5). Taigi lobis buvo paslėptas dirvoje nuo pat pradžių. Izaijo 51:2 moko mus,

kad vėliau Izraelio istorijoje Dievas priminė jiems jų kuklias šaknis; jų, kaip tautos, paprastas ištakas:

„Klausykite manęs, kurie sekate teisumą ir ieškote Viešpaties. Pažvelkite į uolą, iš kurios jūs iškirsti, ir į duobę,

iš kurios jūs iškasti. Pažvelkite į savo tėvą Abraomą ir į Sarą, kuri pagimdė jus.“. Kita vieta sako apie tai: „Jis

rado ją negyvenamų dykumų platybėje...“(Pakart.Įst.32:10). Čia vėl kalbama apie kuklias jos ištakas. Lobis

buvo paslėptas, užkastas dirvoje.

Pažiūrėkime dabar į antrąją detalę: „Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį

žmogus...“. Dabar matome lobio suradimą. Čia viskas yra taip aišku, jog nereikia jokių paaiškinimų. Čia

žmogus yra pats Kristus kaip ir 24 eil. (37eil.), ir sekančiame palyginime (45eil.). Lobio suradimas kalba apie

Kristaus žemiško tarnavimo dienas. Jono 1:11 skaitome, kad Jis atėjo pas savuosius. Tai nereiškia, kad jie

buvo saviškiais dvasiškai, nes skaitome, kad savieji nepriėmė Jo. Izraelis buvo Jo tauta pagal kūną. Viešpats

Jėzus sakė kanaanietei: „Aš esu pasiųstas tik pas pražuvusias Izraelio avis.“(Mato 15:24). Jo tarnavimas siekė

tik juos. Kai Kristus atėjo į šį pasaulį, Jis surado lobį ir jis daugiau nebuvo paslėptas. Judėjų tauta jau nebuvo

tokioje padėtyje kaip Mozės dienomis Egipte. Jokūbo vaikai buvo savo žemėje. Jie turėjo šventyklą ir

kunigystę. Pas juos atėjo Kristus.

„Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį žmogus, tai nuslepia...“. Čia matome

skirtingus etapus. Jis paslėpė jį vėl. Šie žodžiai kartu su ugnies krosnimi yra patys ypatingiausi 13 skyriaus

žodžiai. Prisiminkime tai, kas buvo kalbama Mato 12 skyriuje, kuris suteikia mums raktą 13 skyriaus

supratimui. Mato 12 skyriuje Kristus apsireiškė judėjams, bet jie atmetė Jį, todėl Jis atmetė juos ir paskelbė

jiems pasmerkimą- netyra dvasia, pasiėmusi kitas septynias netyras dvasias, sugrįš. Taip bus ir šiai nedorai

kartai- sakė Jis. Skyriaus pabaigoje Kristus parodė, kad Jis jau nepripažins jokių giminystės ryšių, išskyrus

dvasinius: „Kiekvienas, kuris vykdo mano Tėvo valią“. Taip Kristus nutraukė visus ryšius pagal kūną,

jungusius Jį su Izraeliu. Taigi šiame palyginime pirmiausia matome lobį, paslėptą dirvoje; tokia buvo Izraelio

padėtis jos istorijos pradžioje Senajame Testamente. Antra, matome žmogų, ieškantį lobio. Tai buvo žemiškas

Kristaus tarnavimas. Trečia, matome lobį vėl paslėptą; tai reiškė Izraelio atmetimą. Šis paslėpimas yra

paskutinis judėjų išblaškymas po visą žemę. Lobis buvo paslėptas taip gerai, jog dešimt iš dvylikos Izraelio

giminių vis dar yra dingę. Jos yra paslėptos ir paslėptos taip gerai, jog joks žmogus iki šios dienos nežino kur

yra jos. Šv.Rašto vieta, patvirtinanti tai, ką mes ką tik kalbėjome apie Izraelį, kurį Kristus paslėpė, yra ši: „Tai

neišmintingi žmonės, neturintys supratimo. O kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų koks bus jų

galas.“(Pakart.Įst.32:28-29). Kaip dažnai pamokslaujama pagal šią vietą, galvojant, jog ji yra skirta žmonėms

žemėje ir „jų galas“ reiškia jų mirties patalą! Tačiau „jų galas“ yra skirtas Izraelio tautai; galas yra jų istorijos

pabaiga šioje žemėje. Paskaitykime sekančią eilutę: „Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt

tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?“. Judėjai

pardavė Viešpatį Jėzų už trisdešimt sidabrinių. Tačiau tai, ką žmogus sėja, tą jis ir pjaus, todėl Dievas atidavė

juos į pagonių rankas. Jų Uola atsisakė padėti ir Viešpats pasitraukė nuo jų. Tai vėl sutinka su paslėptu lobiu.

Pažiūrėkime dabar į ketvirtą mūsų nagrinėjamos vietos detalę, kuri yra labiausiai neaiški. Atidžiai

paskaitykime: „Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį žmogus, tai nuslepia; iš to

džiaugsmo eina ir parduoda viską, ką turi, ir perka tą dirvą“. Jis perka jį tada, kai paslepia, ir jau matėme, kad

lobio paslėpimas yra Kristaus teismas Izraeliui ir jo išblaškymas po visą žemę. Paskaitykime dabar Jono 11:51-

52: „Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas pranašavo...“. Ką pranašavo? Tai,

kad Jėzus mirs. Už ką? Už tautą ir ne tik už šią tautą, bet ir už visus išblaškytus Dievo vaikus. Kas gali būti

aiškiau už tai? Čia mes matome du skirtingus planus, dvi skirtingas grupes, tautą ir išblaškytus Dievo vaikus.

Šių surinkimas į viena yra būtent tai, ką Dievas daro šiuo laikotarpiu. Jis ruošia savo vardui tautą iš pagonių

ir jungia juos į vieną kūną. Tai mes matome palyginime apie perlą. Tačiau prieš tai mums sakoma Jono 11:51,

kad Jėzus turės mirti už tautą. Apie tai yra kalbama penktame palyginime. Jis turės mirti už žemišką tautą,

paslėptą dirvoje- pasaulyje. Tai yra žemiška išrinktoji Dievo tauta. Šeštame palyginime apie perlą kalbama

apie dangišką išrinktą tautą. Taip pat skaitome, kad žmogus iš to džiaugsmo eina, parduoda viską, ką turi, ir

perka tą dirvą. Paskaitykime 2Petro 2:1: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip tarp jūsų bus netikrų mokytojų,

kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties...“. Šie netikri mokytojai yra

atmestieji, nors ta pati eilutė sako, kad Viešpats atpirko juos. Daug aiškintojų susipainiojo čia, nes neatskyrė

„išgelbėti“ nuo „atpirkti“. Viešpats išgelbėjo pasaulį, bet neatpirko pasaulio. Tarp šių dviejų dalykų yra didelis

skirtumas. Pirmasis Adomas buvo paskirtas būti pasaulio galva. Dievas pasakė jam: „Tu valdysi viską“, bet

jis prarado viską ir netgi teisę į save patį. Velnias atėmė viską iš jo rankų. Paskutinysis Adomas kaip žmogus-

antrasis žmogus iš dangaus- turėjo išgelbėti tai, ką Adomas prarado, todėl Jis nusipirko dirvą. Jis išgelbėjo

visą pasaulį, bet neatpirko jo. Ypatingas atpirkimas yra skirtas tik Dievo išrinktiesiems, o išgelbėjimas yra

daug platesnis. Jis nusipirko dirvą-„išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties“- jie negalėjo pabėgti nuo to.

Jis nusipirko dirvą taip pat dėl lobio, kuris buvo paslėptas joje. Lobis dirvoje yra Izraelis. Palyginimo žmogus

yra Kristus, kuris nuėjo ir pardavė viską, ką turėjo. Tas, kuris buvo turtingas, pardavė viską ir nusipirko dirvą.

Tai yra sakoma po to, kai jis paslėpė lobį, todėl judėjai nesidžiaugs Kristaus atpirkimo palaiminimais iki

amžiaus pabaigos. Tik tūkstantmetės karalystės metu Izraelis džiaugsis Kristaus pirkimo vaisiais. Jis nusipirko

dirvą dėl lobio, kuris buvo joje. Tai yra priežastis kodėl pirkimas yra minimas po to, kai lobis vėl yra

paslėpiamas dirvoje. Taigi, pirmiausia mes matome lobį, paslėptą dirvoje; tai grąžina mus į Izraelio kaip tautos

pradžią. Antra, matome žmogų, suradusį lobį dirvoje; šis žmogus yra Kristus, atėjęs į žemę ir paskelbęs savo

žinią judėjams Palestinoje. Trečia, matome žmogų, kuris paslepia lobį. Tai yra Kristaus teismas Jį atmetusiam

Izraeliui. Lobio paslėpimas reiškia tautos išblaškymą po pasaulį. Ketvirta, matome žmogų, perkantį lobį ir

kartu su juo visą dirvą, kurioje jis buvo rastas. Tai reiškia Kristaus mirtį. Ar jūs pastebėjote, kad yra ir penktas

dalykas, kuris yra praleidžiamas? Logiška palyginimo pabaiga būtų tokia, kad žmogus pasiimtų tą lobį, kurį

nusipirko. Jis paslėpė jį ir paskui nusipirko. Iš tiesų palyginimas būtų atbaigtas, jei žmogus turėtų įsigytą lobį.

Kodėl nėra kalbama apie tai? Todėl, kad Mato 13 skyrius nesiekia to. Šis skyrius kalba apie dangaus karalystės

paslaptis, jis kalba apie krikščionybės istoriją. Jame aprašoma Kristaus karalystė žemėje tuo laiku, kai Jo nėra

čia, todėl šiame palyginime nekalbama nieko apie Izraelio atstatymą ir tai, kad Kristus turi šį žemišką lobį,

nes tai įvyks tik tada, kai baigsis šis laikotarpis, kai krikščionybės istorija baigsis, nes prasidės naujas

laikotarpis t.y. tūkstantmetė karalystė. Koks tobulas yra Šv.Raštas savo nutylėjimuose! Jei mes norime

įsitikinti, kad Kristus turi šį lobį, prisiminkime Amoso 9:14-15; Apd.15:16. Savo laiku judėjai pasirodys kaip

ypatingas Dievo lobis žemėje (žr.Izaijo 62:1-4).

6 skyrius

Palyginimas apie perlą

„Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina,

parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“(Mato 13:45-46). Pirmiausia pažiūrėkime į šiuolaikinį ir populiarųjį šio

palyginimo aiškinimą. Populiariuoju aiškinimu aš laikau tai, ko moko arminijonai. Pagal juos krikščionys yra

tokie žmonės, kurie giliai troško ir uoliai ieškojo išgelbėjimo. Galiausiai jų pastangos yra atlyginamos

susitikimu su Kristumi, brangiu Perlu. Suradę Jį taip, kaip Jis pristatomas Evangelijoje, nusidėjėliai pardavė

viską, ką turėjo t.y. paliko viską, ką jų kūniškumas mylėjo, jie paliko savo pasaulietines draugijas, palenkė

savo valią ir atidavė gyvenimą Dievui ir taip užsitikrino sau išgelbėjimą. Blogiausia yra tai, kad toks aiškinimas

yra priimtinas beveik visai šiandienos krikščionybei. Būtent taip mokoma daugumoje sekmadieninių mokyklų.

Paskutinius dvidešimt metų aš skaičiau dešimtis vadovų sekmadieniniams mokytojams ir visuose būtent taip

aiškinamas šis palyginimas. Nesutikdamas su šiuo populiariu aiškinimu, aš noriu pateikti keletą argumentų.

Pirmiausia mums sakoma, kad šiame palyginime mokoma, jog nusidėjėlis karštai ir uoliai ieško išgelbėjimo,

tačiau tiesa yra tokia, kad niekada nebuvo nė vieno nusidėjėlio šioje žemėje, kuris pirmas pradėtų ieškoti

išgelbėjimo. Nusidėjėlis ieškos išgelbėjimo tik tuomet, kai jam labai reikės jo. Jis privalo ieškoti jo, nes Dievas

įsako jam daryti tai: „Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis-savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį savo

Dievą...“(Izaijo 55:7); „Ieškokite Viešpaties, kol galima rasti Jį, šaukitės Jo, kol Jis arti“- toks yra Jo įsakymas

(Izaijo 55:6), tačiau kritęs žmogus, nusidėjėlis savo prigimtinėje būsenoje nedaro to ir niekada neieškos

Viešpaties ir Jo išgelbėjimo. Kaip elgėsi pirmasis nusidėjėlis? Kai Adomas nusidėjo ir tos baisios dienos vėsų

vakarą išgirdo Viešpaties balsą Edeno sode, ką jis darė? Ar jis nubėgo pas Viešpatį, atsiklaupė prieš Jį ir

šaukėsi Jo gailestingumo? Ne, jis visiškai neieškojo Viešpaties. Jis pasislėpė nuo Jo. Pirmasis nusidėjėlis

neieškojo Dievo, Dievas ieškojo jo: „Adomai, kur esi?“! O Abraomas? Šv.Rašte nėra nė mažiausios

užuominos, kuri leistų mums galvoti, jog Abraomas ieškojo Dievo. Jis buvo pagonis, jo tėvai buvo

stabmeldžiai, garbinę kitus dievus (Jozuės 24:2) ir staiga Viešpats pasirodė tame pagoniškame mieste.

Abraomas neieškojo Dievo; Dievas ieškojo jo! Taip buvo visada. Atėjęs Gelbėtojas pasakė: „Juk Žmogaus

Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“(Luko 19:10). Galbūt kai kurie pasakys: „Aš negaliu atmesti

savo patirties; aš žinau, jog ieškojau Viešpaties!“. Aš neneigiu to, bet noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog prieš tai

buvo kažkas. Kas paragino jus ieškoti Viešpaties? Tai, kad jūs ieškojote Jo, nes pirmiausia Jis ieškojo jūsų,

yra tiek pat tiesa, kaip ir tai, kad jūs pamilote Jį, nes Jis pirmas pamilo jus. Ne avis ieško ganytojo, o ganytojas

ieško avies ir ieškodamas jos įdeda į jos širdį Jo troškimą, todėl ji pradeda ieškoti Jo. Taigi teigti, kad šis

palyginimas moko, jog neatgimęs žmogus, neatsivertęs nusidėjėlis ieško Kristaus- brangaus Perlo, reiškia

atmesti Šv.Raštą ir paniekinti Dievo malonę. Rom.3:11 aiškiai pasakyta: „Nėra nė vieno, kurie ieškotų Dievo“.

Nėra nė vieno! Minios ieško malonumų ir turtų, bet nėra nė vieno, kuris ieškotų Dievo. Jis yra didysis

Ieškotojas. Ech, kad Jis ieškotų dabar vargšių sielų, kad parodytų joms Jo būtinybę ir įdėtų į jų širdis troškimą

ieškoti Jo.

Antra, populiarusis šio palyginimo aiškinimas sako mums, kad po to, kai nusidėjėlis ieškojo ir surado

Kristų, brangų Perlą, jis parduoda viską, ką turi, ir nusiperka Jį, tačiau to negali būti, nes nusidėjėlis neturi ką

parduoti! Jis neturi teisumo, nes Izaijo 64:6 sako, kad mūsų teisumas yra tik purvini skarmalai. Jis neturi

gerumo, nes Rom.3:12 sako, kad „nėra kas darytų gera, nėra nė vieno“. Jis neturi tikėjimo, nes šis yra Dievo

dovana (Ef.2:8). Nusidėjėlis neturi ką parduoti. Populiarus šio palyginimo supratimas apverčia Dievo tiesą,

nes ji skelbia, kad išgelbėjimas neturi kainos (Izaijo 55:1).

Trečia, sakyti, jog nusidėjėlis parduoda viską, ką turi, ir nusiperką tą brangų perlą t.y. nusiperka Kristų,

yra ypatingai baisu! Koks melas! Koks piktžodžiavimas! Šv.Raštas labai aiškiai moko, kad žmogus negali

nusipirkti išgelbėjimo. „Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo,

Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu.“(Titui 3:5), „...o Dievo dovana-amžinas

gyvenimas Kristuje Jėzuje mūsų Viešpatyje.“(Rom.6:23). Jei tai yra dovana, jos negalima parduoti nė iškeisti.

Pažiūrėkime dabar į tą aiškinimą, kuris atrodo teisingas. „Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu,

ieškančiu gerų perlų“. Pirklys čia yra Kristus. Žmogus, kuris pasėjo sėklą pirmame palyginime, yra Kristus.

Žmogus, apie kurį kalbama 24 eilutėje, antrojo palyginimo pradžioje, yra Kristus ir šio palyginimo žmogus,

pirklys, yra Viešpats Jėzus. Pastebėkime penkis dalykus apie šį žmogų. Pirma, šio nuostabaus pirklio norą:

„Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina,

parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“. Palyginimas prasideda parodymu, kad pirklys visa širdimi troško to

perlo. Perlas yra visos Bažnyčios įvaizdis; ir Viešpats Jėzus troško jos. Tai visiškai peržengia mūsų supratimo

ribas! Kas buvo mumyse, vargšuose, kritusiuose, iškrypusiuose ir nusidėjusiuose kūriniuose, kad sužadintų

Jame tokį troškimą? Pažiūrėkime dabar į keletą vietų, kurios patvirtina tokią mano mintį t.y. kad Kristus troško

savo tautos. „Karalius geidžia tavo grožio...“(Psal.45:11). Tai, kad Karalius trokšta vargšų žemės kirminų, yra

stebuklų stebuklas! Šioje šviesoje prisiminkime ir palaimintus Jo žodžius Jono 14:1: „Tenebūkštauja jūsų

širdys! Tikite Dievą-tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums

pasakęs. Einu jums vietos paruošti.“ Tai kalba apie Jo meilę savo tautai. Kokia nuostabi ši turi būti Jam! „Kai

nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš.“(Jono 14:3)-Jis

nenurims, kol tie, kuriems paruošta vieta, neužims jos. Tai kalba mums apie karštą Kristaus troškimą, kuris

nebus numalšintas, kol Jis neturės savo tautos, nupirktos savo krauju, šalia savęs (plg.Ef.5:25; Apr.3:20). Taigi

palyginimas prasideda parodymu, kad Kristus trokšta to perlo.

Antra, Jis laiko šį perlą labai brangiu. Būtent tai stebino daugelį aiškintojų. Netgi C.H. Spurgeon galvojo,

kad tokia kalba negalėjo būti tiesa apie vargšus žemės nusidėjėlius, ji turėjo būti skirta Dievo Kristui.

Neįtikėtina, kad Kristus ne tik karštai trokšta mūsų, bet ir laiko mus labai brangiais! Čia galime prisiminti

Izajo 55:8: „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys (...) nes kiek dangūs aukščiau už žemę, tiek mano mintys –

už jūsų mintis“. Dievo mintys yra aukštesnės už mūsų mintis. Ar nors vienas pakeistas nusidėjėlis galėjo

sugalvoti tai savo prote, jei Dievo žodis niekada nebūtų pasakęs, kad mes esame brangūs Jo akyse? Ne, nė

vienas iš mūsų nebūtų sugalvojęs to, nes Dievo tauta nėra labai brangi savo pačios akyse. Pagalvokime kaip

mes galime būti brangūs Jam! Užuominą apie tai galime skaityti Patarl.8 skyriuje, kuriame mes grąžinami

prie amžinų Dievo nutarimų ir mums leidžiama šiek tiek pažvelgti į Tėvo ir Sūnaus santykius dar prieš pasaulio

sukūrimą. „Aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, gėrėjausi kas dieną...“(Patarl.8:30). Toliau 31 eilutėje

skaitome pranašiškus arba iš anksto pasakytus Kristaus žodžius: „...grožėjausi žmonių vaikais“. Mes, broliai,

ne tik buvome Kristaus mintyse, mes ne tik buvome jose praeitoje amžinybėje, bet ir Jo širdis buvo nukreipta

į mus. Jis grožėjosi mumis. „Grožėjausi žmonių vaikais“. Ar mes galime suprasti tai? Ne, brangieji, negalime.

Mūsų maži ir vargani protai yra visiškai netinkami tokioms aukštumoms. Mes tik galime, pilni nuostabos,

nusilenkti ir garbinti tai, ko nepajėgiame suvokti.

Trečia, mums sakoma, kad pirklys ne tik troško perlo ir laikė jį labai brangiu, bet ir pardavė viską, ką

turėjo. Kartais mes labai lengvabūdiškai žiūrime į šiuos žodžius. Jei mūsų mintys nepajėgia pakilti iki to, apie

ką kalbėjome dabar, kas iš mūsų yra gabus suvokti ką reiškė šlovės Viešpačiui, visatos Kūrėjui parduoti viską,

ką Jis turėjo? Tas, kuris buvo turtingas meile mums, tapo vargšu, didesniu vargšu negu kiekvienas iš mūsų

kada nors buvome. Jis buvo toks vargšas, jog gimė ėdžiose, kad vieną dieną mes galėtume įžengti į rūmus. Jis

buvo toks vargšas, jog neturėjo kur priglausti galvos, kad galiausiai mes būtume tarp Jo išrinktųjų ir amžiams

galėtume priglausti savo galvas prie šventos Jo krūtinės. „...Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad

jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi.“(2Kor.8:9).

Ketvirta, šis pirklys ieškojo perlų. „Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu perlų.“. Tai

pabrėžia šio palyginimo skirtumą nuo ankstesniojo. Penktame palyginime lobis buvo surastas, o čia-perlas yra

ieškomas. Tai pabrėžia skirtumą tarp žemiško Dievo išrinkimo-judėjų- ir dangiškojo Dievo išrinkimo-

pagonių- (Apd.15:14). Paulius sakė: „Atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo

arti.“(Ef.2:17). Ar ne visi nusidėjėliai buvo toli nuo Jo? Ar buvo tokių nusidėjėlių, kurie buvo arti Jo? Ir ne,

ir taip. Dvasiškai visa Adomo rasė buvo toli nuo Dievo, vis dėlto judėjai buvo arti, o pagonys-toli, tačiau

abiems jiems turėjo būti paskelbtas taikos žodis. Jis skelbė taiką tiems, kurie buvo toli t.y. pagonims, ir tiems,

kurie buvo arti t.y. judėjams, todėl pirmame iš šių dviejų palyginimų lobis buvo surastas, jo nereikėjo ieškoti.

Jis jau buvo žemėje, kai Kristus įsikūnijo. Judėjai jau buvo čia sandoroje su Dievu, su Dievo žodžiu savo

rankose, su Dievo šventykla jų tarpe ir t.t., tačiau sekančiame palyginime, kuris skirtas pagonims, šie turėjo

būti ieškomi. Jie buvo toli nuo Dievo visomis prasmėmis. Koks tikslus yra Dievo žodis!

Pirklys nusipirko perlą. Apie tai nereikia daug kalbėti, nebent priminti 1Petro 1:18-19: „Žinodami, kad

esate nupirkti (...) ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be

kliaudos ir dėmės“. Pažiūrėkime dabar į perlą ir pasigrožėkime šio įvaizdžio, kuriuo Kristus pasirinko

pristatyti savo Bažnyčią, tikslumu, grožiu ir pilnatve. Pirmiausia pažiūrėkime į vienybę. „Vėl su dangaus

karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu perlų, atradęs vieną brangų perlą...“. Šis pirklys turėjo daug perlų. Jis

ieškojo brangių perlų ir akivaizdu, kad rado jų. Taip, Kristus turėjo keletą perlų. Tarp atpirktųjų yra skirtingos

grupės. Senojo Testamento šventieji yra viena grupė ir t.t., tačiau čia dėmesys yra sutelkiamas į vieną, čia yra

kalbama apie šio laikotarpio Dievo šventųjų vienybę. „Nebėra nei judėjo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei

laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi esate viena Kristuje Jėzuje.“(Gal.3:28). Perlas yra vienintelis

brangakmenis, kurio vientisumo neįmanoma padalinti nesugadinant jo. Deimantą galime perpjauti pusiau ir

taip turėti du deimantus. Auksą galima padalinti į dvi dalis ir turėti du aukso gabalus. Tačiau padalinę perlą į

dvi dalis, neturėsime nė vienos. Mes sugadinsime jį. Perlas simbolizuoja šventųjų vienybę šiame laikotarpyje.

Antra, perlas yra gyvos būtybės produktas ir vienintelis toks brangakmenis. Be to, jis yra kančios rezultatas.

Vandenyno gilybėse gyvena moliuskas savo kriauklėje; mes vadiname jį austre. Vieną dieną keista substancija,

smėlio grūdelis įkrinta ir sužeidžia ją. Dievas apdovanojo šį gyvūną, kaip ir visus kitus kūrinius, sugebėjimu

išsaugoti save, todėl jis išleidžia skystį- perlamutrą,- kuris padengia žaizdą. Toks procesas kartojasi keletą

kartų. Vienas perlamutro sluoksnis dengia kitą žaizdoje, kol galiausia pasidaro perlas. Taigi perlas yra kančios

produktas. Koks nuostabus ir tikslus įvaizdis! Šio laikotarpio šventieji, Bažnyčia, yra Kristaus sielos kančios

vaisius. Perlas, jei galime taip sakyti, yra atsakas į žaizdą, kuri buvo padaryta gyvūnui. Kitais žodžiais sakant

tai yra sužeidimas, kuris vėliau virsta grožio objektu. Austrės žaizda virsta nuostabiu brangakmeniu. Tas

smėlio grūdelis, sužeidęs gyvūną, galiausiai apsirengia tokiu grožiu, kuris nėra jo; jis apsirengia grožiu to, kurį

sužeidė. Kaip akivaizdu, kad Biblijos Autorius ir mūsų sielos Gelbėtojas, yra visos kūrinijos Tvarkytojas! Jis

matė, kurdamas austrę, kad ji bus tinkamas Jo Bažnyčios įvaizdis. Trečia, perlas formuojasi lėtai ir palaipsniui.

Jis neatsiranda per vieną dieną. Jo susiformavimas yra ilgo laukimo procesas. Jis formuojasi lėtai, bet

užtikrintai. Tokia yra ir Bažnyčia. Devyniolika amžių, kuriais perlas buvo Bažnyčios įvaizdis, ji buvo

formuojama Dievo malone ir galia. Kaip austrė uždengia žaizdą savo šone ir tą, kuris sužeidė ją, keletu

perlamutro sluoksnių, vis pakartodama tą patį procesą, taip kiekvienoje žmonių kartoje Dievas pašaukia

mažumą ir prijungia ją prie Bažnyčios, kurią stato savo Sūnui. Ketvirta, atkreipkime dėmesį į menką padėtį

to, kas yra Bažnyčios įvaizdis. Nuostabaus perlo namai buvo giliai jūroje, purve ir nešvarumuose, nes būtent

juose gyvena austrės. Jos yra vandenyno maitėdos. Jo gilumoje, tarp purvo, yra formuojamas tas nuostabus

brangakmenis. Kokios menkos ištakos! Tai turėtų pažeminti mus. Mes tapome Kristaus nariais suverenios

malonės dėka, bet iš prigimties gyvenome purve, nešvarumuose ir kritimo griuvėsiuose. „Todėl atsiminkite,

kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys (...) Tuo metu jūs buvote be Kristaus, atskirti nuo Izraelio bendruomenės,

svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje.“(Ef.2:11-12). Penkta, perlas, formuojamas

vandenyno gilybėse, nėra matomas žmogiškai akiai. Tai yra slaptas formavimas, kurį mato tik Dievas. Taip ir

Bažnyčia, kurią dabar stato Kristus, Jo kūnas, kuris dabar yra formuojamas, yra nematomas ir nežinomas

pasauliui. Aš kalbu ne apie regimas bažnyčias, o apie Bažnyčią, kuri yra statoma dabar (žr.Ef.2:21; 4:16). Kol

ji yra formuojama, jos, kaip ir austrės, negali matyti jokia žmogiška akis. Jos gyvenimas yra paslėptas su

Kristumi Dieve (Kol.3:3). Svarbu pamatyti ir tai, kad kaip perlas yra ne žemės šachtose, o vandenyne, taip ir

Bažnyčia šiame laikotarpyje yra daugiausia sudaryta iš pagonių, kurių įvaizdis yra jūros ir vandenynai

(Apr.17:15). Šešta, šis palyginimas moko mus, kad Dievo akyse Bažnyčia yra vertinga ir graži. Šis mažas

objektas, paslėptas nuo žmonių akių, yra formuojamas į nuostabų perlą, kuris turi atsipindėti dangaus šviesą

ir tapti grožio bei nuostabos objektu visų, kurie matys ją, akyse. „Tą dieną, kai Jis ateis, kad būtų pašlovintas

savo šventuosiuose ir keliantis susižavėjimą visuose, kurie įtikėjo.“(2Tes.1:10). Apie tai kalba perlo įvaizdis.

Pirmiausia, Viešpats Jėzus pristatys sau šlovingą Bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet

šventą ir nesuteptą (Ef.5:27). O po to, sugrįždamas į žemę, Jis atsives su savimi atbaigtą ir įtvirtintą Bažnyčią

ir ji bus visų susižavėjimo objektas. Kristus parodys savo pašlovintą Bažnyčią visai nustebusiai visatai.

Septinta, įvaizdyje, kurį Kristus pasirinko šiame palyginime, matome nuorodą į garbingą ir išaukštiną ateitį,

kuria džiaugsis Bažnyčia. Šis mažas objektas vandenyno gilybėse ir nematomas žmogaus akiai bei iš lėto

formuojamas galiausiai turi vietą karaliaus karūnoje. Toks yra brangaus perlo likimas, jis taps karališku

papuošalu. Tam jis buvo padarytas ir mums sakoma: „Kai pasirodys Kristus-mūsų gyvenimas, tada su Juo ir

jūs pasirodyste šlovėje“(Kol.3:4); „...kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo

malonės turtus Kristuje Jėzuje.“(Ef.2:7). Broliai, daug iš Dievo tautos šiandien gali būti vargšai ir pasaulio

galingųjų bei kilmingųjų paniekinti bei nekenčiami, bet kaip brangus perlas pakyla iš savo menkos padėties ir

užima garbingą bei šlovingą padėtį, taip tie, kurie šiandien yra paskutiniai, bus pirmi.

Galiausiai aš noriu parodyti šio palyginimo pritaikymą kasdieniniam gyvenimui. Pirmiausia aš noriu

kreiptis į neatsivertusius žmones. Tegul šis palyginimas dar kartą patvirtina jums, kad jokiais būdais

neįmanoma nusipirkti išgelbėjimo ar užsitarnauti Dievo palankumą per kažkokius savo darbus. Perlas šiame

palyginime nėra Gelbėtojas, kurį nusidėjėlis turi nusipirkti. „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą ir tai

ne iš jūsų-tai Dievo dovana. Ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.“(Ef.2:8-9).

O kaip tai tinka mums, kurie Dievo malone esame išgelbėti? Kristus nusipirko perlą, mes esame Jo

nuosavybė. Mes nepriklausome sau, o esame nupirkti už didelę kainą (1Kor.6:20). Kaip ši dieviška tiesa

tvarko mūsų gyvenimus? Kiek ji turi įtakos kasdieninei mūsų veiklai? Mes priklausome ne sau, o Kristui. Ar

mes suvokiame tai? Ar mes gyvename kasdien prisimindami tai? Ar mūsų gyvenimas patvirtina tai? Ar

kiekvienas iš mūsų galime sąžiningai pasakyti: „Man gyvenimas-tai Kristus“? Ar tiesa, kad mes turime tik

vieną tikslą, tik vieną troškimą, tik vieną siekį? Ar visos mūsų pastangos yra skirtos pagerbti ir išaukštinti

Kristų bei paklusti Jam? Mano broliai, aš sąžiningai negaliu pasakyti to. Iš Dievo malonės aš galiu tik

prisipažinti, kad noriu to, bet dar neturiu savo kasdieniniame gyvenime. Dievas tepadeda visai savo tautai

suvokti, jog ji nepriklauso sau, jog ji jau nėra laisva, jog ji neturi teisės planuoti savo gyvenimo, jog ji neturi

teisės pasakyti, ką darys ir ko nedarys. Ji yra kito nuosavybė. Kasdieninis mūsų atsakas turėtų būti toks: „Man

gyvenimas- tai Kristus“. Viešpats tesuteikia mums tokią malonę.

7 skyrius

Palyginimas apie tinklą

„Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas,

jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. Taip bus ir amžiaus pabaigoje: išeis

angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į ugnies krosnį.“(Mato 13:47-50). Anksčiau aš jau sakiau,

kad labai svarbu pamatyti būdą ir metodą kaip šie palyginimai yra išdėstomi, nes jų tvarka yra raktas į jų

aiškinimą. Pirmasis iš jų paaiškina pats save, jis skiriasi nuo kitų šešių ir tuo, kad jo pradžioje nėra žodžių:

„Dievo karalystė yra kaip...“. Pirmasis palyginimas kalba apie paruošiamąjį darbą, kuris vyko prieš dangaus

karalystės įvedimą tokioje formoje, kokioje ji yra dabar. Pirmiausia pats Viešpats, o paskui Jo apaštalai sėjo

sėklą. Toliau sekantys šeši palyginimai yra aiškiai padalinti į dvi grupes po tris. Pirmuosius tris Viešpats Jėzus

pasakė miniai nuo jūros kranto, todėl jie parodo viešą dangaus karalystės pusę t.y. tokią, kokia ji matoma

šiame pasaulyje žmonių akimis. Paskutiniai trys buvo pasakyti ne miniai, o mokiniams namuose. Tuo

pabrėžiama, kad jie kalba apie vidinę ir nematomą karalystės pusę. Taigi paskutiniai trys palyginimai kalba

apie dangaus karalystę iš Dievo nutarimų perspektyvos. Pirmasis iš trijų paskutinių palyginimų kalba apie

lobį, paslėptą dirvoje, kurį žmogus suranda ir iš džiaugsmo eina bei parduoda viską, ką turi. Antrasis iš trijų

paskutinių palyginimų moko apie perlą, kuris taip pat buvo ieškomas, trokštamas ir nupirktas to pačio

žmogaus-pirklio. Lobis ir perlas parodo, kad yra dvi išrinktųjų grupės, kurias brangina Dievas ir myli Sūnus

bei nusiperka juos. Pirmasis yra žemiška tauta, o antrasis-dangiška. Per jas bus apreikšta nuostabūs dieviškos

malonės ir šlovės turtai Dievo viešpatavime danguje ir žemėje. Žemiška tauta, kurios įvaizdis yra lobis, yra

Izraelis; dangiška tauta, kurios įvaizdis yra perlas, trokšta, kol ateis tas momentas, kai Kristaus kūnas bus

atbaigtas ir pristatytas Jam kaip šlovinga Bažnyčia. Šių dviejų palyginimų tvarka yra tokia: „pirma judėjui, o

paskui ir graikui“. Lobis pasirodo anksčiau už perlą.

Jei šie septyni palyginimai suteikia mums pranašišką paveikslą apie krikščionybę t.y. apie krikščioniško

išpažinimo istoriją šiame laikotarpyje, kai Kristaus nėra žemėje, tuomet reikia dar vieno palyginimo.

Paskutinis palyginimas tam tikra prasme yra šeštojo išplėtimas. Šiame veikia tik vienas žmogus, pirklys. Jis

daro viską, kas siejasi su perlu. Tiesa, kad Pirklys, Viešpats Jėzus Kristus, yra pagrindinis veikėjas, jungiantis

šventuosius šiuo laikotarpiu, bet savo malonėje Jis nusižemina ir veikia ne vienas. Jis pašaukė šventuosius

turėti dalį Jo darbe, Dievo nutarimų išpildyme ir išrinktosios tautos surinkime, todėl septintajame palyginime

pirmą kartą keičiasi įvardžio skaičius. „Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu,

užgriebiančiu daug žuvų. Kai Jis pilnas, jį išvelka į krantą...“(Mato 13:47). Čia matome daugiskaitą. Tai

patvirtina sąsajos, kurias surandame evangelijose apie Kristaus stebuklus. Pirmiausia prisiminkime vandens

pavertimą vynu. Tai yra pamokslas veiksme. Jėzaus motina priėjo prie Jo ir pasakė: „Jie neturi vyno“. Jų vynas

baigėsi. Vynas Šv.Rašte yra džiaugsmo įvaizdis. Tokia yra viena iš jo prasmių. „Jie neturi vyno“. Tik Kristus

gali suteikti tikrą džiaugsmą sielai, tačiau, darydamas šį stebuklą, Jis naudojo tarnus. Jis pasakė tarnams:

„Pripildykite ąsočius ir nuneškite prie stalų“. Jis nusižemino ir panaudojo juos, ir jie savo paklusnumu tapo Jo

bendradarbiais šiame stebukle. Prisiminkime ir minios pamaitinimą. Jėzui atnešė keletą duonos kepalų ir kelias

žuvis, ir Jo jėga jie buvo padauginti ir pamaitino visą minią. Tačiau kokį metodą Jis naudojo? Jis nedalino

maisto miniai pats, o davė jį mokiniams ir šie padalino miniai. Taigi (sakau pagarbiai) tarp Viešaties Jėzaus

Kristaus ir minios, tarp vyno ir maisto, reikėjo pašventintų tarnų, kurie priimtų iš Jo ir paskui atiduotų kitiems.

Taigi, jei šie septyni palyginimai pateikia krikščioniškojo laikotarpio paveikslą, jis turi būti atbaigtas, parodant,

jog Viešpats Jėzus savo nusižeminimo malonėje naudoja kitus, kad išpildytų Dievo nutarimus.

Septintojo palyginimo detalių yra tiek mažai ir jos tokios paprastos, jog nereikalauja paaiškinimo.

Pirmiausia yra tinklas; paskui jūra, į kurią jis įmetamas; toliau matome žvejus, kurie ištraukia jį ir jame

esančias žuvis. Visiems akivaizdu, kad tinklas yra Evangelija. Kristaus pristatymas ir skelbimas yra žmonių

atsakomybė. Jūra, į kurią metamas tinklas, reiškia tą patį, ką ir pirmoje skyriaus eilutėje t.y. ji yra pagoniškos

tautos. Šiam laikotarpiui yra būdinga (priešingai nei praėjusiam ir būsimam) tai, jog Dievo gailestingumas

išsilieja pagonims. Žvejai, kurie išmeta tinklą, yra Viešpaties evangelistai, Dievo žodžio skelbėjai. Tai yra

akivaizdu, lyginant Šv.Raštą su Šv.Raštu. Mato 4:19 ir Luko 5:10 Jėzus sakė pirmiesiems mokiniams: „Sekite

paskui mane ir Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.

Dabar pažiūrėkime į septynis dalykus, susijusius su šiuo palyginimu. Žvejų nematomumas labiausiai

stebina mane šiame palyginime. 47 eilutėje jie netgi nėra minimi: „Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron

metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų...“. O 48 eil. Kristus tik užsimena apie juos: „Kai jis pilnas, jį

išvelka į krantą...“. Tai yra viskas, kas pasakoma apie juos. Kokie nepastebimi jie yra! Tie, kurios Dievas

išaukštino taip (būti Kristaus tarnu yra nepalyginimai didesnė garbė negu būti Didžiosios Britanijos imperijos

karaliumi), jog jie tapo tinklo metimo į jūrą bendradarbiais, yra nematomi; apie juos nėra kalbama ir jie minimi

tik vieną kartą. Kaip tai sudraudžia ir pasmerkia mūsų dienų pamokslininkus ir garbintojus! Prisiminkime čia

1Kor.3:4-7: „Kol vienas sako: „Aš esu Pauliaus“, kitas: „Aš-Apolo,- argi nesate kūniški? Kas yra Paulius?

Kas yra Apolas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo kiek Viešpats kiekvienam skyrė. Aš sodinau,

Apolas laistė, o Dievas augino. Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas...“ . Ar jūs matote tai,

broliai? Ar jūs matote, kad tas, kurį Dievas pašaukė tarnauti, yra niekas, absoliučiai niekas; jis yra tik tuščias

indas, kuris, jei neateis pas Viešpatį, greitai virs dulkėmis. Tačiau Tas, kuris nusprendžia palaiminti, kuris

įdeda savo lobį į molio indus, yra viskas. Broliai, mane giliai sujaudino tai, jog žvejai yra nematomi. Jie yra

nematomi, jie yra niekas; Dievas gali apsieiti be jų taip pat, kaip ir naudoti juos. Negalvokime, kad bažnyčios

klestėjimas priklauso nuo kažkokio ypatingo žmogaus prie jos sakyklos. Viešpats, jei panorės, ne tik gali tęsti

ir palaiminti klestėjimu savo darbą, bet ir padaryti šimtą kartų daugiau be labiausiai apdovanoto

pamokslininko. Instrumentas yra niekas. Kaip tai sudraudžia šių dienų pamokslininką ir garbintoją! Dievas

Visagalis teišlaisvina savo tautą nuo jų. Dievas, kuris yra pavydus ir nesidalina savo šlove su niekuo, teišsaugo

savo tautą nuo garbės suteikimo instrumentui, nes ji priklauso tik Jam. Kai mes pradedame aukštinti ir šlovinti

instrumentą, Dievo palaiminimas pasitraukia. Atkreipkime ypatingą dėmesį į šį pirmą dalyką palyginime:

žvejai buvo nematomi. Tebūna jie nematomi visose Dievo bažnyčiose.

Antra, žvejų, metančių tinklą ir ištraukiančių jį, tikslas. Jie paprasčiausiai norėjo surinkti geras žuvis. Tai

buvo vienintelis jų planas ir tikslas: „Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir išrenka gerąsias į indus...“.

Tinkle buvo ir blogų žuvų, bet jos buvo išmestos. Jis buvo ištrauktas dėl gerų žuvų. Tiesa, kad Dievo tarnas

turi eiti ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai, vis dėlto jo dėmesys turi būti sutelktas į Dievo išrinktuosius; jis

turi uoliai ieškoti jų ir jis yra pašauktas tarnauti jiems. Dievo tarnas yra pasiųstas skelbti Evangeliją visiems,

kurie tik gali girdėti ją, bet jis nėra pasiųstas leisti strėles be taikinio. Dievas nepasiuntė jo tam, kad jo

tarnavimo sėkmė priklausytų nuo žmogaus užgaidų ar valios. Ne, pagrindinis Dievo tikslas, pašaukiant ir

pasiunčiant savo tarnus, yra išrinktųjų gerbūvis. Ir šis tikslas turi būti išlaikytas tuose, kuriuos Dievas šaukia

tarnavimui, nesvarbu ar tai būtų misionieriški laukai, ar sekamdieninės mokyklos klasės, ar ligonių lankymas.

Dievas pašaukė jus ieškoti tų, kuriuos Jis nuo amžinybės pažymėjo t.y. gerų žuvų. Šv.Rašte yra dvi vietos,

kurias aš noriu priminti ir kurios parodo šiuos du dalykus, apie kuriuos mes ką tik kalbėjome. 1Kor.9:22:

„Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau“. Bendrąja prasme tai reiškia, kad Paulius

pilnai vykdė savo tarnystę ir skelbė Evangeliją visai kūrinijai, tinklas buvo išmestas į jūrą visame savo platume.

Paulius tapo viskuo visiems. Jis skelbė Evangeliją ir vagšams, ir kilmingiesiems. Pirmiausia jis buvo pagonių

apaštalas (Rom.11:13), vis dėlto dažnai tarnavo ir judėjams. Jis tapo viskuo visiems žmonėms. Tai yra vienas

iš dviejų dalykų; viena iš tinklo išmetimo į jūrą pusių. O 2Tim.2:10, kurios atrodo, jog nežino didelė

arminijonų dalis ir tie, kurie buvo auklėjami „laisvo apsisprendimo“ aplinkoje, sakoma: „Todėl aš viską

pakenčiu dėl išrinktųjų, kad ir jie įgytų išgelbėjimą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove“. Tai buvo apaštalo

širdies tikslas, tai buvo jo objektyvas, kurį jis išlaikė prieš savo akis. Tai buvo jo tarnavimo tikslas, padėjęs

iškesti jam visus sunkumus. Jis iškentėjo viską dėl išrinktųjų. Tai yra Evangelijos darbas, nupieštas šiame

palyginime. Tinklas yra išmetamas į jūrą su vienu tikslu- surinkti geras žuvis. Taigi, kai mes esame pašaukti

skelbti Evangeliją visai kūrinijai, nepamirškime, kad Dievo tikslas ir mūsų paklusnumas jam neatsiejamas nuo

geros žuvies ieškojimo; ir melskimės, kad Dievas naudotų mus pasislėpusiųjų suradime. Pradžioje Dievo

išrinktieji yra pasislėpę nuo Jo tarnų taip, kaip gera žuvis jūroje, bet skelbiant Evangeliją, jie tampa matomais

tinkle.

Trečia, palyginime sakoma, kad tinkle buvo įvairiausių žuvų. Jame buvo ne tik geros žuvys. Tai dar kartą

primena mums, kad pagrindinis dalykas šiame skyriuje yra krikščioniškas išpažinimas. Čia mes matome

Evangelijos skelbimo rezultatus. Čia mes matome tinklo išmetimo į jūrą rezultatus, Evangelijos skelbimo

pasauliui ir Kristaus pristatymo visiems žmonėms rezultatus. O jie yra tokie, jog išpažinimas yra įvairus.

Tinkle buvo įvairiausių žuvų. Kaip pradžioje buvo kviečiai ir raugės, taip amžiaus pabaigoje (į kurią veda mus

šis palyginimas) bus gerų ir blogų žuvų.

Ketvirta, tai, kad tinkle buvo ir gerų, ir blogų žuvų nebuvo žvejų sugebėjimų atspindys, tačiau jie turėjo

atskirti geras nuo blogų; jie buvo atsakingi už jų atskyrimą tinkle. Tai yra esencinė ir svarbi Dievo tarnų

pareigų dalis. Jie turi atskirti tarp gerų ir blogų žuvų. Atkreipkime dėmesį į žodžius: „Kai jis pilnas, jį išvelka

į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta“. Pirmiausia jie atsisėda, o tik paskui pradeda

rinkti. Tai reiškia, kad ši darbo dalis reikalauja laiko, atsargumo ir tikslumo. „Surenka gerąsias į indus, o

blogąsias išmeta“- tai yra viskas, ką žvejai padarė su blogomis. Jie paprasčiausiai išmetė jas. Jos buvo tinkle,

bet vėliau buvo išmestos iš jo. Jie neturėjo nieko daugiau daryti su jomis. Žvejai turėjo tik išmesti jas. Tokie

buvo ir Kristaus žodžiai Mato 15:13, kai mokiniai kalbėjo Jam apie fariziejus: „Kiekvienas mano augalas,

kurio nesodino mano dangiškas Tėvas, bus išrautas. Palikite juos.“. Išrauti juos nėra mūsų atsakomybė. Mes

turime tik palikti juos ir neturėti bendrystės su jais. „Prašau jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia

susikaldymus bei papiktinimus, prieštaraudami mokymui, kurio jūs išmokote. Venkite jų!“(Rom.16:17). Ar

jie turėjo įkalinti, kankinti, sudeginti juos? Ne, Dievas niekada nesakė to daryti savo tautai ar tai tautai, kuri

išoriškai priskiria save Jam. Jei Roma ir turėtų teisingas doktrinas, Šv.Raštas absoliučiai pasmerkia jos veikimo

būdus. Kaip ji elgėsi su tais, kurie nesutiko su jos doktrina? Šv.Raštas sako: „...įsidėmėkite tuos, kurie kelia

susiskladymus ir venkite jų“. Tai yra viskas. Venkite jų, atsitraukite nuo jų, nebūkite su jais. Ar jūs vengiate

jų? Jei į miestą atvažiuoja labai gerbiamas žmogus ir laikračiai skelbia, jog jis moko vieno ar kito dalyko, ir

minios bėga klausytis jo bei daug žmonių sako, kad jis yra geras žmogus, bet jūs žinote, jog jis moko priešingai

mokymui, kurio jūs išmokote, ką jūs darote? Ar vengiate jo? Aš bijau, kad kai kurie iš mūsų nevengia tokių

mokytojų. Daugeliui yra būtina prisiminti šį patarimą: „Venkite jų“, ir Jono žodžius: „Jei kas ateina pas jus ir

neatsineša šio mokymo, to nepriimkite į savo namus ir nesveikinkite.“(2Jono 10).

Penkta, žvejai turėjo atskirti tarp blogų ir gerų žuvų. Jie nebuvo kalti dėl blogų žuvų patekimo į tinklą,

nes jis buvo po vandeniu ir jie negalėjo matyti kokios žuvys patenka į jį, vis dėlto, kai tinklas buvo ištrauktas

į krantą, jie buvo atsakingi už atskyrimą. Nereikia daug laiko, kad pamatytume ar žmogus, kuris išpažįsta

tikėjimą, iš tiesų yra atgimęs iš naujo, ar ne. Būtent todėl Dievas sako, kad Jo tarnai yra atsakingi už atskyrimą.

Galbūt kažkas paklaus: „Kaip jie gali padaryti tai? Ar jie turi nuspręsti patys?“. Ne, mano broliai. Mes

neturime pasitikėti čia savo pačių supratimu. Šv.Raštas buvo duotas tam, kad Dievo žmogus būtų visapusiškai

pasiruošęs kiekvienam geram darbui ir kiekviename gerame darbe. Pats Dievas užrašė ženklus, pagal kuriuos

mes galime atskirti geras žuvis nuo blogų. „Iš vandens gyvūnų jums leista valgyti visus, kurie turi pelekus ir

žvynus, ar jie būtų jūroje, ar upėje, ar tvenkiniuose. Tais, kurie kruta vandenyje, bet neturi pelekų ir žvynų, jūs

bjaurėsitės.“(Kunigų 11:9-10). Ar jūs galvojate, kad šios eilutės yra nurodymai tik hebrajams apie tai, ką jie

turėjo valgyti prieš 3 tūkst. metų? Ar jūs įsivaizduojate, kad Dievas savo amžiname žodyje užrašė tai, kas

neturi jokios kitos prasmės ar svarbos kaip tik nurodymą kai judėjai turi valgyti? Aš tikiu, kad jūs jau išmokote,

jog visame Šv.Rašte yra dvasinė prasmė ir vertė. Dabar aš neturiu laiko aiškinti tai, bet apie gerąją žuvį

pasakyta du dalykai: jos turėjo pelekus ir žvynus. Pelekai leidžia joms plaukti vadenyje, o žvynai saugo nuo

vandens spaudimo ir poveikio. Ar jūs galite suprasti tai? Dievas suteikė savo tautai du dalykus: ginklus

apsaugai ir vidinę jėgą plaukti per šio pasaulio vandenis. Tie, kurie parodo, jog turi ant savęs šviesos ginklus

(Rom.13:12; Ef.6:13-17), atitinkančius žvynus; ir tie, kuri parodo, jog plaukia prieš pasaulio srovę, o ne

pasroviui, įrodo, jog yra geroji žuvis.

Šešta, atkreipkime dėmesį, kad žvejų darbas nesibaigė tinklo ištraukimu į krantą. Jie turėjo padaryti dar

kažką. „Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta“. Jie surenka

jas į indus, o ne į vieną indą. Kodėl? Žvejų darbas nesibaigė nei tinklo ištraukimu į krantą, nei gerų atskyrimu

nuo blogų. Gerosios žuvys turėjo būti surinktos į indus. Akivaizdu, kad čia nereikia jokių paaiškinimų.

Gerosios žuvys yra tikinčiųjų įvaizdis. Surinkimas kalba apie susijungimą, bendrystę, o indai apie atsiskyrimą

nuo pasaulio.

Atidžiai studijuodami šį palyginimą pamatysime, kad 49 eil. yra du sunkumai, kurių nemato paviršutiniški

skaitytojai. „Taip bus ir amžiaus pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius ir gerųjų“. Pačiame palyginime

viską daro žvejai, bet jo paaiškinime šiuos darbus atliko angelai. Be to, palyginime gerosios žuvys yra

atskiriamos nuo blogųjų, o aiškinime tvarka pasikeičia: „Išeis angelai ir išrankios bloguosius iš gerųjų“. Taigi

aiškinime blogieji yra atskiriami nuo gerųjų. Šioje vietoje paliekame to supratimą jums patiems.

8 skyrius

Apibendrinimas

Aš stengiausi parodyti, kad pranašiški Mato 13 skyriaus palyginimai apima krikščionybės istoriją t.y. tą

išpažinėjų ratą, kuriame yra pripažįstama Kristaus valdžia. Tai, kas atkreipia dėmesį pirmuose keturiuose

palyginimuose, yra žmogiška atsakomybė, todėl ir matome juose pristatomą nesekmę. Kur mes bežiūrėtume,

visur yra tas pats: visada, kai Dievas kažką patikėjo žmogui kaip atsakingam kūriniui, jis nepateisino Jo

pasitikėjimo. Dievas apgyvendino Adomą Edeno sode, žmogiškos atsakomybės teritorijoje t.y. išbandymo

lauke ir jis krito. Dievas suteikė Nojui valdžios kardą, bet jis nesugebėjo suvaldyti savęs. Dievas patikėjo

Izraeliui Įstatymą ir jis sulaužė jį. Dar Mozei nenulipus nuo kalno, jie pasidarė veršį ir garbino jį. Dievas įsteigė

kunigystę Izraelyje Levio giminėje ir Aaronas bei jo vaikai buvo tinkamai pašvęsti šiai tarnystei; vis dėlto kitą

dieną du iš Aarono vaikų aukojo svetimą ugnį ir teismas ištiko juos. Dievas įsteigė moranchiją Izraelyje, bet

ji patyrė nesekmę kaip ir skaitome Karalių bei Kronikų knygose. Dievas apdovanojo Nebukonecarą didele

galia ir ši iškreipė jo mintis. Jis tapo tokiu išdidžiu, jog įsakė padaryti jo atvaizdą ir garbinti jį. Ir krikščionybė

nėra išimtis. Paulius skelbė, kad po jo išėjimo plėšūs vilkai įsiskverbs į bandą ir tai įvyko. Blogis, kuris įėjo

per šėtono rankas šio laikotarpio pradžioje, niekada nebuvo pašalintas ir nebus pašalintas iki pjūties laiko. Mes

negalime tikėtis, jog kažkas pasikeis į gera, nes Šv.Raštas aiškiai sako, kad viskas eis tik blogyn, kol Kristus

pašalins visą sistemą, atmetančią Jo vardą.

Septyni Mato 13 skyriaus palyginimai yra padalinti į keturis ir tris. Tai yra įprastas septynių padalinimas.

Pirmi keturi buvo pasakyti prie jūros minioms, o trys paskutinieji namuose mokiniams. Taigi pirmi keturi

kalba apie matomą krikščionybės istorijos pusę, o paskutinieji moko apie vidinę ir dvasinę jos pusę. Pirmieji

du palyginimai yra padalinami į dvi poras. Pirmoji pora-kviečiai ir raugės- moko apie asmeninę pusę; o antroji-

garstyčios ir raugas-apie tai, kas yra bendra. Pirmasis palyginimas kalba apie sėją, o penktasis ir šeštasis- apie

pjūtį. Antrasis palyginimas taip pat kalba apie sėją, o trečiasis ir ketvirtasis- apie pjūtį. Galbūt kažkas paklaus:

„Kodėl antrosios sėjos pjūtis yra minima anksčiau už pirmąją?“. Todėl, kad tai sutinka su nekintamu Dievo

metodu: „Bet ne dvasinis pirmiau, o sielinis, ir tik po to dvasinis“(1Kor.15:46). Kainas gimė anksčiau už Abelį,

Izmaelis už Izaoką, Ezavas už Jokūbą. Egiptas egzistavo anksčiau už Izraelį. Saulius tapo karaliumi anksčiau

už Dovydą ir t.t.

Dar kartą pažiūrėkime į šių palyginimų detales. Pirmasis pristato mūsų Viešpatį dar čia žemėje kaip Tarną,

sėjantį savo karalystės sėklą. Jis parodo Evangelijos sėkmės priežastį ir įspėja mus, kad tik viena dirvos dalis

atneš pasiliekančius vaisius. Jis parodo iš žmogiškos perspektyvos įvairias kliūtis, dėl kurių didelė sėklos dalis

bus nevaisinga. Todėl pirmasis palyginimas akivaizdžiai atmeta tą populiarąją apgavystę, jog šis laikotarpis

būs visuotinio Evangelijos priėmimo liudininkas. Jis galutinai pašalina bet kokią viltį apie tūkstantmetę

karalystę kaip žmogiškos iniciatyvos ir Kristaus tarnų darbo vaisių. Jis skelbia, kad dėl velnio, pasaulio ir

kūniškumo pasipriešinimo didelė sėklos dalis bus pavogta arba užgožta ir neatneš vaisių. Taip pat šis

palyginimas nesuteikia jokios vilties, jog pasipriešinimas baigsis ar vaisingumas išauks. Priešingai, Viešpats

sakė, kad jis tik menkės: nuo šimteriopo iki trisdešimteriopo. Paskutinių devyniolikos amžių istorija

akivaizdžiai patvirtino šio palyginimo mokymą ir Kristaus pranašystės išsipildymą. Tik viena bet kurios šalies,

tautos, miesto ar kaimo dalis iš tiesų priėmė Evangeliją. Tai yra tiesa ne tik visame pasaulyje, bet ir religijos

srityje. Kur yra mūsų dienų bažnyčia, kurioje visi būtų ištikimieji?

Antrasis palyginimas veda mus į tą laiką, kai Kristus jau buvo paimtas į dangų, ir parodo mums dvigubą

jėgą, veikiančią krikščionybėje. Šios dvi jėgos yra įvardijamos 24-25 eil. Kristus per savo tarnus sėja gerą

sėklą, o velnias sėją rauges. Priešas, pasinaudodamas tikinčiųjų apsileidimu („kol žmonės miegojo“), pradėjo

veikti, todėl lauko javai buvo suteršti ir tai tęsis iki amžiaus pabaigos. Kai kuriems iškilo sunkumų 27 eilutės

supratime. Kadangi raugės yra panašios į kviečius tiek, jog jų neįmanoma atskirti iki pjūties laiko, kaip jų

buvimas buvo taip greitai atpažintas? Toks sunkumas yra daugiau įsivaizduojamas nei tikras. Pamatykime

skirtumą tarp to, kas sakoma 25 eil. ir 27 eil. Pirmoje sakoma, kad žmonės buvo tie, kurie miegojo, o antroje

tarnai buvo tie, kurie pamatė rauges kviečiuose. Akivaizdu, kad šie tarnai buvo apaštalai, apdovanoti Šventąja

Dvasia taip, kaip nebuvo apdovanoti jokie kiti tarnai, todėl jie turėjo tokį įžvalgumą, kurio neturėjo kiti

tikintieji. Raugės buvo atpažintos, bet jų nebuvo galima išrauti. Jos turėjo augti kartu su kviečiais iki pjūties.

Liūdna, bet daug tikinčiųjų daugiau dėl nepažinimo negu dėl uolumo apleido šį Kristaus paliepimą, kuris dar

kartą parodo reformų tuštybę, bibliškos vertės ir prasmės trūkumą jose. Žmonės tuščiai įsivaizduoja, kad jie

gali pakeisti pasaulį į gera, išlaisvindami jį iš blogų įpročių. Kitais žodžiais sakant jie galvoja, kad pašalindami

girtuoklystę ir amoralumą bei politikos sugedimą, jie taip pat galės išvalyti Mirties jūros vandenis. Kristus

pasakė: „Leiskite jiems augti kartu“ t.y. neleiskite veltui laiko, bandydami pašalinti rauges. Skelbti Evangeliją

visam pasauliui- yra įsakymas mums ir, paklusdami jam, mes neturėsime laiko ravėti rauges. Galiausiai

palaiminta matyti, kad priešas negali pažeisti kviečių nė sutrukdyti jų pjūties. Raugių pasėjimas turėjo Dievo

leidimą.

Trečiasis palyginimas nuveda mus į tas dienas, kai apaštalų jau nebebuvo ir parodo tą laiką, kai išorinis

krikščioniško išpažinimo charakteris radikaliai pasikeitė. Tai, kas iki to laiko buvo niekinama, tapo populiaru;

tai, kad buvo nereikšminga pasaulyje, tapo labai reikšminga. Tačiau tai buvo ne didelis palaiminimas, o baisus

prakeikimas. Tai buvo ne Evangelijos, o šėtono pergalė. Mažas garstyčios grūdelis virto pabaisa ir užaugino

tai, kas suteikė prieglobstį velnio tarnams. Krikščioniško tikėjimo išpažinėjai negyveno kaip svetimšaliai ir

keliautojai čia, o prisiėmė dalį politikoje ir pradėjo ieškoti valstybės reformų. Jie nelaukė Kristaus sugrįžimo,

o ieškojo šio pasaulio pakeitimo ir įsivaizdavo, jog pasiekė tokią sėkmę, kad pradėjo skelbti tūkstantmetės

karalystės pradžią. Palyginimas apie raugą parodo mums dar tragiškesnę padėtį. Kaip garstyčios medis parodo

išorinį krikščioniško išpažinimo sugedimą, taip ketvirtasis palyginimas parodo vidinį jo sugedimą. Į miltus,

kurie yra tyros Kristaus doktrinos įvaizdis, buvo įmaišytas keistas elementas. Tuo buvo siekiama padaryti

Dievo tautos maistą lengvesniu ir labiau maloniu pasauliui, tačiau tuo jis buvo tik suterštas. Viešpats skelbė,

kad šis nedoras procesas tęsis, kol viskas įrugs. To negali įvykti pilnai, kol Šventoji Dvasia yra žemėje, tačiau

tai, kad ši pranašystė greitai taps istorija, parodo mums, jog Jos išėjimas jau čia pat. Šie pirmi keturi

palyginimai pateikia mums liūdną žmonių neištikimybės paveikslą, bet iš Dievo pusės nebuvo jokios

nesekmės. Žmonijos atsakomybė patiria nesekmę ir velnias ypatingai priešinasi, bet Dievas vykdo savo

amžinus planus lėtai, tačiau užtikrintai. „Nuo amžių Dievui žinomi visi Jo darbai“(Apd.15:18) ir tai

akivaizdžiai patvirtina Mato 13 skyrius.

Penktasis ir šeštasis palyginimas pristato mums Kristaus malonės ir palaiminimo darbą, kuriuo Jis

užsitikrina sau du objektus, neapsakomai nuostabius Jo akyse t.y. lobį, paslėptą dirvoje, ir perlą, formuojamą

jūroje. Pirmasis pristato mums atpirką Izraelį, o antrasis-Bažnyčią šiame laikotarpyje. Šie palyginimai parodo

pozityvią pusę ir patvirtina, kad, nepaisant šėtono sekmės, kurią jis turi nebe Dievo leidimo, Kristus „...matys

savo sielos vargą ir bus patenkintas.“(Izaijo 53:11). Apie sekantį palyginimą mums lieka pasakyti du dalykus.

Pirma, atidus skaitytojas, skaitydamas 49-50 eil. pamatys, kad šis palyginimas aiškinamas panašiai kaip ir

antrasis palyginimas 41-43 eil. Palyginime apie rauges Kristus parodo tik tai, kas iš tiesų įvyks žemėje

(žr.30eil.); tų, kurių įvaizdis yra raugės, būsena ateinančiame pasaulyje nėra nurodoma, tačiau šio palyginimo

aiškinime Kristus parodė būsimą tų žmonių likimą (39-43eil.). Jo aiškinimas nuveda mus toliau negu pačio

palyginimo detalės. Tokį principą galime matyti ir simbolinėse pranašystėse. Danieliaus 7 skyriuje tai yra ypač

akivaizdu; įvaizdžių paaiškinimai nueina daug toliau negu patys įvaizdžiai. Tai matome ir septintame

palyginime. 47-48 eilutėse nekalbama apie galutinį nei gerųjų, nei blogųjų žuvų likimą. Nei palyginime apie

rauges, nei palyginime apie tinklą nėra kalbama apie teismo įvykdymą. To priežastį nesunku surasti. Visi šie

palyginimai kalba apie esamą laikotarpį, kai Bažnyčia yra dar žemėje. Dievo teismas prasidės tuomet, kai ji

bus paimta, todėl palyginime apie rauges jos yra paliekiamos lauke (30eil.), o paskutiniame palyginime blogos

žuvys yra paliktos ant kranto t.y. žemėje (48 eil.). Tai akivaizdu iš to, kad indai, į kuriuos surenkamos geros

žuvys, yra žemėje. Teismo įvykdymas raugėms ir blogoms žuvims vyks vėliau ir tai aiškiai parodė pats Kristus,

paaiškindamas palyginimus. Štai dar vienas patvirtinimas: akivaizdu, kad žvejai neturi nieko bendro su teismo

vykdymu. Kristus sakė: „Taip bus ir amžiaus pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų“ (Mato

13:49). Tai reiškia, kad angelai vykdys Dievo teismą (žr.Apr.7:1; 8:1; 16:1). Mes turime atkreipti dėmesį į dar

vieną dalyką paskutiniame palyginime. 49 eil. sakoma, kad išeis angelai ir atskirs bloguosius nuo gerųjų. Tai

yra priešinga tam, ką žvejai darė 48 eil. Šie pirmiausia turėjo surinkti geras žuvis į indus, o paskui išmesti

blogąsias. Tiek palyginime apie rauges, tiek palyginime apie tinklą matome, kad angelai pasirūpins blogaisiais.

Teisieji 49 eil. yra dievobaimingų judėjų likutis, kuris bus žemėje po to, kai Bažnyčia bus paimta šio amžiaus

pabaigoje.

Tai, kad Mato 13 skyriuje yra septyni palyginimai, parodo, jog čia yra kažkas atbaigto ir tas kažkas yra

krikščioniško išpažinimo žemėje istorija. Šiame pranašiškame Kristaus išdėstyme yra matomi pagrindiniai

krikščionybės istorijos taškai ir etapai. Pirmame palyginime, kuris yra įvadas, matomas žemiškas Kristaus

tarnavimas. Antrajame aprašoma tai, kas vyko apaštalų dienomis. Trečiasis nukelia mus į ketvirtą amžių,

kuriame mažas garstyčios grūdelis virto dideliu medžiu ir tai reiškė krikščionybės bei valstybės susijungimą

Konstantino dienomis. Ketvirtasis nukelia mus į šeštojo amžiaus pabaigą ir kalba apie popiežizmo augimą, kai

moteris suteršė visą maišymą. Ketvirtame palyginime matome aiškų atsiskyrimą. Viešpats palieka jūros krantą

ir eina namo t.y. Jis pasislėpia nuo minios. Nuostabiai ir tiksliai tai sutinka su krikščionybės istorija, nes po

popiežizmo įsitvirtinimo, atėjo Viduramžių tamsa, kai Kristus paliko minias. Po atsiskyrimo palyginimai yra

išdėstomi tik mokiniams. Jie pranašauja apie didžią Reformą M.Liuterio ir J.Kalvino dienomis.

Reikšmingiausia yra tai, kad kiekviename iš šių dviejų palyginimų centrinis asmuo yra Kristus, ieškantis tai,

kas yra paslėpta, ir iškeliantis tai į šviesą. Pirmiausia Jis iškėlė lobį, paslėptą dirvoje. Kaip akivaizdžiai tai

sutinka su nuostabaus Dievo žodžio atstatymu; jis tiek daug laiko buvo paslėptas nuo žmonių. Palyginimas

apie perlą pranašavo palaimintą tiesą apie Kristaus vienybės su visa Dievo tauta atstatymą.

Septintasis palyginimas, kaip ir atitinka jo vieta šiame skyriuje, kalba apie laikotarpio pabaigos būseną.

Šioje šviesoje labai reikšmingi 47 eil. žodžiai: „Ir vėl dangaus karalystė yra kaip su jūron metamu tinklu,

užgriebiančiu daug žuvų“. Šiomis dienomis visais įmanomais būdais yra stengiamasi ištraukti įvairias žuvis

skirtingų denominacijų tinklais. Visko, kas gali išgąsdinti ar atitolinti pasauliečius, yra rūpestingai vegiama.

Šiuolaikinės bažnyčios tarnavime yra viskas, kas patenkina visų, išskyrus tikrųjų Dievo vaikų, poreikius ir

norus. Jose yra aptarinėjamos socialinės, ekonominės ir diplomatinės problemos tam, kad patenkintų politinius

protus. Pasaulietiniai pasilinksminimai yra įvedami į jas tam, kad pritrauktų malonumų mylėtojus. Bažnyčiose

naudojami įvairiausi instrumentai ir kviečiami profesionalūs atlikėjai tam, kad patrauktų ir nuramintų estetikos

mylėtojus. Ypatingi oratoriai, taip vadinami evangelistai, kurie yra tik religinio spektaklio aktoriai, yra

kviečiami į jas, kad patenkintų žmonių jausmus. Trumpiau sakant viskas, kas gali patenkinti kūniškumą, buvo

įvesta į bažnyčias tam, kad pritrauktų minias ir taip pagautų įvairias žuvis. Liūdna, kad tiek laiko, pinigų ir

jėgų yra prarandama pastangose, kurios yra apgaulingos ir negerbiančios Dievo. Nusidėjėliams reikia ne

linksmybių ir etuziazmo, o jų pražuvusios padėties apšvietimo. Evangelijos tarnai turi ne dugzti žmonių

ausyse, o skelbti tai, kas per Šventosios Dvasios veikimą palies jų širdis ir sąžines. Jie turi apreikšti Dievo

charakterį, nuodėmės baisumą, bausmės tikrumą ir pasakyti žūstantiems klausytojams: „Bėkite nuo

ateinančios rūstybės“.

Tai, kas vyks toliau, bus Dievo šventųjų paėmimas iš šios žemės ir jų perkėlimas į dangų. „Nes pats

Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje

prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su

Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.“(1Tes.4:16-17). Po to, po trumpo laiko tarpo, Dievas

išlies savo teismus ant nedorėlių ir tuomet „... išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į ugnies

krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“(Mato 13:49-50). Tuomet šios eilutės bus didžiai ir tiesiogiai

išpildytos. „Tada teisieji spindė kaip saulė savo Tėvo karalystėje“(Mato 13:43) t.y. tūkstanmetėje Kristaus

karalystėje. Jono 1:51 kalba apie dvi Mesijo karalystės sferas. Viešpats tesuteikia kiekienam skaitytojui rasti

Jo pasigailėjimą aną dieną (2Tim.1:18).

9 skyrius

Apie kokį laiką kalba ev. pagal Matą 24 skyrius?

Pranašiškas mokymas, kurį mes skaitome Mato 24-25 skyriuose, buvo išdėstytas keletui mokinių likus

savaitei iki Kristaus nukryžiavimo. Jis išėjo iš šventyklos paskutinį kartą. Jo viešas tarnavimas baigėsi. Jis

pasakė tautos vadovams: „Štai jūsų namai jums paliekami tušti. Ir sakau jums: nuo dabar jūs manęs

nebematysite, kol tarsite: „Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu.“(Mato 23:38-39). Kristus išėjo iš

šventyklos kartu su mokiniais, kurie buvo nustebę ir sutrikę dėl ką tik Jo pasakytų žodžių. Jie nukreipė Jo

dėmesį į didingą šventyklos pastatą, ypač į tuos didelius akmenis, iš kurių ji buvo pastatyta. „Mokytojau,

pažvelk kokie akmenys ir kokie pastatai!“(Morkaus 13:1; plg. Jono 2:20). Į tai Viešpats atsakė: „...Ar matote

visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“(Mato 24:2). Vėliau,

sėdėdami ant Alyvų kalno ir matydami visą miesto bei šventyklos panoramą, mokiniai klausė: „Pasakyk

mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir amžiaus pabaigos ženklas?“(Mato 24:3). Pirmos trys evangelijos

pateikia mums Viešpaties Jėzaus įkvėpto pranašiško mokymo išdėstymą. Tačiau tik atidžiai lygindami tai, kas

užrašyta jose, ir stebėdami jų skirtumus, mes galime suvokti kiekvieno iš jų apimtį ir paskirtį, nes Šv.Rašte

nėra tuščių pakartojimų. Luko pasakojimas skiriasi nuo Mato ir Morkaus pasakojimo dviejuose svarbiuose

aspektuose t.y. tame, kuo jie siejasi, ir tame, ką jie nutyli. Mato pasakojimas remiasi į vieną trigubą klausimą:

„Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mato 24:3), o Luko

pasakojimas remiasi į dvigubą klausimą: „Mokytojau, kada tai įvyks? Ir koks bus ženklas, kai visa tai prasidės

pildytis?“ (Luko 21:7). Svarbu pastebėti, kad Lukas nekalba apie Kristaus atėjimą. Antrasis skirtumas yra

susietas su pasitraukimo laiku. Mato 24:15-16 skaitome: „Todėl, kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą

naikinimo bjaurastį, stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, teišmano), tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus.“

O Lukas rašo: „Kai pamatysite Jeruzalę supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos sunaikinimas. Tada,

kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus...“(Luko 21:20-21). Šie Luko užrašyti pranašiški Kristaus žodžiai pilnai

išsipildė 70 metais. Pirmiausia Jeruzalė buvo apsupta Cestius Gallus. Vėliau ją puolė Titas, imperatoriaus

sūnus ir nugalėjo. Tarp šių dviejų puolimų yra keletas priežasčių, lenkiančių tikėti, jog krikščionys pabėgo ir

nė vienas iš jų nežuvo Jeruzalėje. Tai, ką užrašė Lukas, jau yra praeitis, bet tai, ką užrašė Matas, dar yra ateitis.

Svarbu pastebėti, kad Mato 24 skyriuje po 2 eilutės daugiau nekalbama apie Jeruzalės sunaikinimą. O Luko

21 skyriuje nerandame jokios užuominos apie naikinimo bjaurastį.

Studijuojant Mato 24 skyrių labai svarbu atkreipti dėmesį į kontekstą, ypač į 23 skyrių. Jame septynis

kartus skelbiamas „vargas“ ir didingas prakeikimo nuosprendis, kurį Viešpats Jėzus paskelbė apostatai Izraelio

tautai. Apie jį mes skaitome 34-38 eilutėje ir jis baigiasi tokiais baisiais žodžiais: „Štai jūsų namai paliekami

jums tušti“. Vėliau Viešpats pridėjo: „Nuo dabar jūs nebematysite manęs, kol tarsite: „Palaimintas Tas, kuris

ateina Viešpaties vardu“. Ši eilutė yra labai svarbi. Kristaus atėjimas, apie kurį čia kalbama, nėra Jo

pasirodymas debesyse tam, kad susitiktų su savo tauta, o Jo grįžimas į žemę pas Izraelio tautą. Būtent tai

suteikia raktą į Mato 24:3 supratimą ir parodo, jog viskas Mato 24 skyriuje kalba apie ateitį ir tik judėjų tautai.

„Kai Jėzus išėjo iš šventyklos, ėjo tolyn.“(Mato 24:1). Pirmasis žodis „kai“ parodo, jog čia yra tęsinys to,

kas buvo pasakyta anksčiau t.y. to, kas buvo užrašyta paskutinėse 23 skyriaus eilutėse. Ši pirmoji eilutė

patvirtina tai, kas buvo paskelbta anksčiau t.y. žodžius: „Štai jūsų namai paliekami jums tuščiais“. „Priėjo Jo

mokiniai, rodydami Jam šventyklos pastatus. O Jis tarė jiems: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia

neliks akmens ant akmens, viskas bus sugriauta.“(Mato 24:1-2). Tuo Kristus paskelbė Jeruzalės, arba tiksliau

šventyklos sunaikinimą. Svarbu pastebėti, kad tai buvo pasakyta prieš pranašiškus žodžius, uždrašytus nuo 4

eilutės. „Pasakyk mums, kada tai įvyks?“(Mato 24:3). Tai, kad šis klausimas buvo užduotas atskirai nuo: „Ir

koks Tavo atėjimo ir amžiaus pabaigos ženklas?“, parodo, jog jie pirmiausia klausė apie šventyklos

sugriovimą, o tai reiškė ir pačio miesto žlugimą. Atkreipkime dėmesį, kad tik Lukas užrašo Kristaus atsakymą

į šį klausimą (Luko 21:20-24). Matas buvo palenktas praleisti šią mūsų Viešpaties pranašystės dalį. „Koks

bus Tavo atėjimo ženklas“(Mato 24:3). Ką galvojo mokiniai, užduodami šį klausimą? Mums nesunku rasti

atsakymą. Iki šio momento, kaip skaitome visose evangelijose, Viešpats nieko nekalbėjo mokiniams apie savo

išėjimą į Tėvo namus, kad paruoštų vietą savo tautai ir apie savo antrą atėjimą pasiimti jos. Jis nieko nekalbėjo

apie savo būsimą pasirodymą ir savo tautos paėmimą iš žemės, todėl ši Jo atėjimo pusė negalėjo būti mokinių

protuose, kai jie klausė. Kiekvienai sąžiningai širdžiai ir nešališkam protui turėtų būti akivaizdu, kad mokiniai,

klausdami koks yra Jo atėjimo ženklas, galvojo apie tai, ką Jis neseniai pasakė apie Izraelio tautą t.y. „Nuo

dabar jūs nebematysite manęs, kol tarsite: „Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu.“(Mato 23:39);

tuomet, kai Jis grįš į žemę. Taip pat yra keletas dalykų, kurie leidžia mums suprasti šio mokinių klausimo

prasmę. Joks ženklas nėra duotas tiems, kurių pašaukimas yra dangiškas. Kaip jie gali tikėtis ženklo, jei apie

juos pasakyta „Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.“(2Kor.5:7). Šiandien Dievo tauta turi ne ieškoti ženklų,

o klausyti balso, Viešpaties paliepimo (1Tes.4:16). „Ir koks (...) amžiaus pabaigos ženklas?“(Mato 24:3). Apie

kokį amžių kalbėjo mokiniai? Iš tiesų čia yra tik vienas atsakymas, susijęs su Kristaus atėjimu į žemę.

Nepamirškime, kad šį klausimą uždavę mokiniai buvo judėjai ir jie uždavė jį dar prieš Jėzaus nukryžiavimą

bei krikščioniško laikotarpio pradžią. Tai yra labai svarbu pamatyti, nes klaida šioje vietoje nuves mus į

neteisingą tolimesnį aiškinimą. Jei prisiminsime, kad tuo metu apaštalai netikėjo Kristaus mirtimi ir

prisikėlimu, tai padės mums suprasti, kad krikščioniškas laikotarpis nebuvo jų mintyse. Jie buvo judėjai

dvasioje, viltyse ir lūkesčiuose, ir pirmoji Mato 24 skyriaus eilutė (tuoj pat po Mato 23:38) primena tai. Būtent

šio dalyko nematymas palenkė daugelį galvoti, kad Mato 24 skyrius moko, jog Bažnyčia patris didelį

išbandymą. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Viešpats, atsakydamas mokiniams, nukreipė juos į Danieliaus

pranašystę: „Todėl, kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią šventoje

vietoje“. Įdomu pastebėti, kad žodžiai „pabaiga“, arba „amžių pabaigoje“ minimi Danieliaus knygoje trylika

kartų ir jų daugiau nerandame jų jokioje kitoje Senojo Testamento vietoje. Šie žodžiai kalba apie

neišsipildžiusią 70 savaitę Dan.9:24-27, ji reiškia Izraelio nacionalinę vergystę pagonių valdžiai. Naujasis

laikotarpis prasidės nuo antrojo Mesijo atėjimo į žemę ir jį lydės Izraelio iškėlimas virš visų tautų. Nuoroda į

šį laikotarpį surandame Hebr.2:5; 6:5. Būtent todėl mokiniai teisingai sujungė amžiaus pabaigą su Kristaus

atėjimu, nes Jo sugrįžimas į žemę ir amžiaus pabaiga t.y. pagonių amžius yra susiję. Svarbu pastebėti tai, kad

Mato 23:39 Kristus susieja savo atėjimą ne su Jeruzalės sunakinimu ir šventyklos griuvimu, o su Izraelio

atsivertimo šlovinga epocha.

„Jėzus atsakė jiems: „Žiūrėkite, kad niekas nesuklaidintų jūsų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: „Aš

esu Kristus“ ir daugelį suklaidins.“(Mato 24:4-5). Viešpats čia kreipėsi į savo mokinius, kaip dievobaimingo

judėjų likučio ateityje atstovus. Matas neužrašė Kristaus atsakymo į pirmąjį jų klausimą, o Lukas užrašė jį.

Mato 24 skyriuje nėra nieko paralelinio su Luko 21:20. Taip pat nėra nieko, kas tiesiogiai sutiktų su

krikščionišku laikotarpiu. Visas šis tarpinis laikotarpis yra praleidžiamas, kaip ir tarp 69 ir 70 savaitės

Danieliaus 9 skyriuje. Mato 24:4-14 kalba apie pirmąją 70 savaitės dalį; o 15-30 eil. apie antrąją. Nors 4-7

eilutės aprašo tai, kas vyks ir krikščioniškame laikotarpyje, vis dėlto tai dar ryškiau apsireikš išbandymo

periodu. Aiškesnės ir platesnės to laiko, apie kurį kalbėjo Kristus Mato 24 skyriuje, detalės plačiau yra

išdėstytos Apreiškimo knygoje. Didelė šios knygos dalis kalba apie tą patį laiką. Šio laikotarpio pabaigoje

krikščionybė bus atmesta (Apr.3sk.), šventieji paimti (Apr.4:1) ir vieningai garbins Dievą danguje (Apr.4:4-

11). Po to, Avinėlis kaip Judo giminės Liūtas, paims knygą (Apr.5sk.) ir Izraelis pasirodys scenoje. Kai tik

šios knygos antspaudai bus nuimti, pamatysime tai, kas tiksliai atitinka Mato 24 skyrių. Tarp šių dviejų skyrių

(Mato 24sk. ir Apr.6sk.) yra nuostabios, tikslios ir gausios paralelės. Mes pažiūrėsime į kai kurias iš jų.

„Žiūrėkite, kad niekas nesuklaidintų jūsų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: „Aš esu Kristus“ ir daugelį

suklaidins“. Tai buvo pirmoji Viešpaties atsakymo į mokinių klausimus dalis. „Ir aš mačiau kaip Avinėlis

atplėšė pirmąjį iš antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: „Ateik ir

žiūrėk“. Aš pažvelgiau ir štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis, turintis lanką. Jam buvo duotas vainikas,

ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad nugalėtų.“(Apr.6:1-2)- šie žodžiai aprašo žmones, antikristo pasiuntinius,

apsimetusius tikruoju Kristumi (Apr.19:11). „Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad

neišsigąstumėte, nes visa tai turi įvykti. Bet tai dar ne galas (t.y. ne 70 savaitė). Tauta sukils prieš tautą ir

karalystė prieš karalystę.“(Mato 24:6-7). „Kai Jis atplėšė antrąjį antspaudą, aš išgirdau antrąją būtybę sakant:

„Ateik ir žiūrėk“. Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo duota atimti iš žemės taiką, kad

žmonės žudytų vieni kitus; jam buvo duotas kalavijas.“(Apr.6:3-4). Taigi antrojo antspaudo turinys tiksliai

sutinka su antrąją Kristaus pranašystės dalimi. „Įvairioje vietose bus badmečių, marų ir žemės

drebėjimų“(Mato 24:7). „Kai Avinėlis atplėšė trečiąjį antspaudą aš išgirdau trečiąją būtybę sakant: „Ateik ir

žiūrėk“. Aš pažiūrėjau ir štai pasirodė juodas žirgas (juoda spalva yra bado spalva (žr.Raudų 4:8; 5:10)), o

raitelis turėjo savo rankoje svarstykles. Ir aš girdėjau balsą keturių būtybių viduryje sakant: „Kviečių saikas

už denarą (dienos atlygis (žr.Mato 20:2)), trys miežių saikai už denarą...“(Apr.6:5-6). „Įvairiose vietose bus

badmečių, marų ir žemės drebėjimų“(Mato 24:7). „Kai atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtosios

būtybės balsą sakant: „Ateik ir žiūrėk“. Aš pažvelgiau ir štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo

Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti kardu, badu, mirtimi

ir žemės žvėrimis.“(Apr.6:7-8). „Tačiau visa tai-gimdymo skausmų pradžia“(Mato 24:8). Šie gimdymo

skausmai yra gimdymo, per kurį turi gimti atgimęs Izraelis, skausmai. Jei skaitytojas nori pamatyti likusius

panašumus tarp šių dviejų skyrių, tegul palygina Mato 24:8-28 su Apr.6:9-11; ir Mato 24:29-30 su Apr.6:12-

17.

Toliau 15 eilutėje sakoma:„Todėl, kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį,

stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, teišmano)...“. Ši vietoje matome atskyrimą tarp dviejų 70 savaitės dalių

(plg.Dan.9:27). Šiuos žodžius Viešpats Jėzus pasakė savo apaštalams ir „jūs“ neturėtų sukelti jokių sunkumų.

Viešpats kalbėjo jiems kaip judėjams, kaip atstovams tų, kurie bus žemėje tuo metu, kai visa tai vyks. Tai, kad

čia nėra jokio prieštaravimo, akivaizdu iš Mato 23:39, ten „jūs“ buvo skirta fariziejams ir Rašto žinovams

kaip tautos, esamos ir būsimos, atstovams t.y. visai tautai. Panašų atvejį surandame ir 1Tes.4:17: „Paskui,

mes, gyvieji...“. Apaštalas nesakė „jie“, o kalbėjo Tesalonikos šventiesiems, įtraukdamas ir save, kaip visų

tikinčiųjų, kurie gyvens žemėje Kristaus pasirodymo ore metu, atstovams.

„Naikinimo bjaurastis“ yra antikristo įvaizdis (Apr.13), kuris įsitvirtins atstatytoje Jeruzalės šventykloje.

Mato 24:15 kalba ne apie tai, kad Titas išniekins šventyklą. Tai akivaizdžiai patvirtina Dan. 9:27; 11:31; 12:11.

Įpusėjus savaitei aukų ir atnašų aukojimas bus sustabdytas. Tuomet pseudo kristus nusims kaukę ir pasirodys

kaip Kristaus priešininkas, reikalaudamas dieviškos garbės sau. Dan.3:1-7 yra jo įvaizdis Senajame

Testamente.

„Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebus.

Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Bet dėl išrinktųjų (dievobaimingų

judėjų likučio) tos dienos bus sutrumpintos.“(Mato 24:21-22). „Tuomet“ kalba apie tas dienas, kai naikinimo

bjaurastis stovės šventoje vietoje. Čia Kristus kalbėjo ne apie Jeruzalės sunaikinimą Tito dienomis. Jo žodžiai

22 eilutėje yra paraleliniai Dan.12:1: „Tuo laiku paklis Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo

tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta-

kiekvienas, kuris yra įrašytas knygoje“ t.y. Dievo išrinktieji tarp judėjų. Taigi didelis suspaudimas Mato 24:21

kalba ne apie tą momentą, kai Jeruzalė buvo sunaikinta ir Izraelis išblaškytas, o tą laiką, kai jie bus ką tik

išlaisvinti. „Jei tada kas nors jums sakys: „Štai čia Kristus“ arba „Jis tenai“-netikėkite.“(Mato 24:23). Tai kalba

apie tą laiką, kai nuodėmės žmogus atsisės Dievo šventykloje, rodydamas save esant Dievu (2Tes.2:4). „Kaip

žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.“(Mato 24:27). Nė vieną

kartą šis Kristaus titulas nėra vartojamas Pauliaus laiškuose, kurie yra skirti Kristaus kūno nariams. Mes

laukiame to, kuris yra Dievo Sūnus ( Tes.1:9-10). „Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“(Mato

24:28). Lavonai kalba apie apostatą Izraelio bendruomenę. Maitvanagiai yra dieviško teismo simbolis

(žr.Pakart.Įst.28:26; Ezech.39:17; Apr.19:17). „Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis iki visa tai įvyks.“(Mato

24:34). Tai turi būti atidžiai palyginta su Mato 12:43-45. Ne tik nepraeis judėjų tauta (karta), bet ji ir pasiliks

nedora karta. Kai Mato 24 skyrius bus visiškai išpildytas, nedora karta bus pakeista nauja tauta (žr.Psal.22:30-

31; 102:18; Pakart.Įst.32:5,20). Nuoroda į Nojaus dienas 37-39 eil. visiškai sutinka su likusia šios pranašystės

dalimi. Pirmiausia Nojus gyveno prieštvaninio pasaulio pabaigoje, todėl Mato 24 skyrius aprašo judėjų periodo

pabaigos būseną. Antra, Nojus ir jo namiškiai buvo išgelbėti per didelį ir skausmingą Dievo teismą, o išrinktųjų

judėjų likutis bus išsaugotas per didelį suspaudimą (Apr.12:6,14). Trečia, Nojus ir jo namai išlipo iš laivo į

žemę, kuri buvo iššluota sunaikinimo šluota, ir įėjo į naują periodą. Taip ir dievobaimingų judėjų likutis pereis

per didelį suspaudimą ir iš jų gims tūkstantmetės karalystės Izraelis. Ketvirta, teismas sunaikino nedorėlius ir

taip bus Žmogaus Sūnaus atėjimo metu. Tačiau kaip palaiminta krikščioniui prisiminti, kad prieš tvano

prasidėjimą Enochas, Bažnyčios įvaizdis, buvo paimtas! Tegul ši palaiminta viltis sustiprina mūsų širdis ir

suteikia mums apvalančią galią kasdieninam gyvenimui; tegul ji įkvepia mus ne ieškoti ženklų, o klausyti to

Balso, kuris yra garsesnis už visus kitus balsus; tegul ji palenkia mus ne bijoti artėjančio suspaudimo, o garbinti

Dievą už tai, kad Jis iškelė mus aukščiau už visa tai; tegul ji paragina mus ne studijuoti Musolinio ar panašių

į jį charakterių bei ieškoti juose nuodėmės žmogaus bruožų, o laukti palaimintos vilties ir mūsų didžiojo Dievo

bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo (Titui 2:13).

„Las parabolas profeticas de Mateo 13“

Versta iš ispanų k.

Asmeninė biblioteka

Šaltinis anglų k.:

www.monergism.com/thethreshold/sdg/pink/prophetic_parables.html