Upload
truonghanh
View
266
Download
12
Embed Size (px)
Citation preview
VILNIAUS UNIVERSITETAS
Stasys Drazdauskas
BENDROSIOS SUTARČIŲ TEISĖS VIENODINIMO
ĮTAKA LIETUVOS SUTARČIŲ TEISEI
Daktaro disertacija
Socialiniai mokslai, teisė (01 S)
Vilnius, 2008
Disertacija rengta 2003 – 2007 metais Vilniaus universitete
Mokslinis vadovas:
prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas (Teisės fakultetas, socialiniai mokslai,
teisė – 01 S) (nuo 2006 m.)
doc. dr. Vytautas Mizaras (Teisės fakultetas, socialiniai mokslai, teisė – 01 S)
(2003 – 2006 m.)
3
TURINYS
1. Įvadas ..................................................................................................................... 5
1.1. Darbo aktualumas, naujumas ir reikšmė ...................................................... 12
1.2. Darbo tikslai................................................................................................. 13
1.3. Ginamieji teiginiai ....................................................................................... 15
1.4. Tyrimų apţvalga .......................................................................................... 16
1.5. Darbo metodologija ..................................................................................... 19
2. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės modelis ........................................................ 22
3. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimas ................................................... 25
3.1. UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams............................... 28
3.1.1. Tarptautinių sutarčių specifika ............................................................ 32
3.1.2. Komercinių sutarčių specifika ............................................................. 34
3.1.3. Autonominio aiškinimo metodas ......................................................... 43
3.1.4. Sisteminiai skirtumai ........................................................................... 48
3.2. Į Lietuvos teisę neintegruotų UNIDROIT Principų nuostatų įtaka Lietuvos
bendrosios sutarčių teisės aiškinimui....................................................................... 53
3.3. Kitų teisės vienodinimo instrumentų įtaka Lietuvos sutarčių teisės
aiškinimui ................................................................................................................ 60
4. Autonominių teisės sistemų tolerancija ............................................................... 64
4.1. Argumentai prieš ......................................................................................... 65
4.2. Kontrargumentai .......................................................................................... 67
4.3. Poţiūris Lietuvoje ........................................................................................ 72
5. Kertinės Lietuvos sutarčių teisės idėjos ............................................................... 78
5.1. Sutarties laisvė ............................................................................................. 78
5.2. Sąţiningumas ............................................................................................... 87
5.2.1. Lyginamieji aspektai ............................................................................ 87
5.2.2. Principo funkcijos ................................................................................ 92
5.2.3. Principo turinys Lietuvos sutarčių teisėje ............................................ 94
5.3. Favor contractus ........................................................................................ 110
5.3.1. Prioritetas sudarymui ......................................................................... 111
5.3.2. Prioritetas galiojimui ......................................................................... 117
5.3.3. Prioritetas įvykdymui......................................................................... 124
4
6. Lietuvos sutarčių teisės normos UNIDROIT Principų kontekste...................... 126
6.1. Sutarčių sudarymas .................................................................................... 126
6.1.1. Sutarčių sudarymo būdai ir tvarka ..................................................... 134
6.1.2. Šiuolaikinių technologijų įtaka sutarčių sudarymui .......................... 139
6.1.3. Oferta ir akceptas ............................................................................... 152
6.1.4. Standartinės sąlygos........................................................................... 166
6.1.5. Ikisutartiniai santykiai ....................................................................... 183
6.2. Sutarčių galiojimas .................................................................................... 196
6.2.1. Sutarties elementai ............................................................................. 198
6.2.2. Klaida ................................................................................................. 209
6.2.3. Apgaulė, grasinimas .......................................................................... 225
6.2.4. Esminė nelygybė ................................................................................ 229
6.2.5. Sutarties anuliavimas ......................................................................... 238
6.3. Sutarčių turinys .......................................................................................... 243
6.3.1. Sutarčių aiškinimas ............................................................................ 243
6.3.2. Sutarties spragų uţpildymas .............................................................. 250
6.3.3. Obligations de Résultat ir Obligations de Moyens ............................ 253
6.4. Sutarties vykdymo kliūtys ......................................................................... 259
6.4.1. Aplinkybės, uţ kurias šalis neatsako ................................................. 260
6.4.2. Sutarties paţeidimas .......................................................................... 273
7. Išvados ............................................................................................................... 280
8. Naudotos literatūros sąrašas: ............................................................................. 290
9. Doktoranto mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašas: .............................. 314
5
1. Įvadas
Pastaraisiais dešimtmečiais bendroji sutarčių teisė1 Europoje tapo
bene intensyviausios analizės objektu privatinės teisės srityje. Diskusija apie
tai, kokia turi būti sutarčių teisė šių dienų visuomenėje, kokie sprendimai
reguliuojant sutartinius santykius yra geriausi, labiausiai atitinka bei
optimaliausiai subalansuoja kylančius poreikius ir interesus, materializavosi
nesuskaičiuojamuose moksliniuose veikaluose apie Europos sutarčių teisę bei
įvairiausiose sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvose. Diskusija apie bendrųjų
sutarčių teisės taisyklių vienodinimą išsiplėtė ne tik iki atskirų sutarčių rūšių,
bet apskritai visos privatinės teisės harmonizavimo Europos mastu. Nors
vargu, ar reiktų tikėtis, jog po kelių metų Europos Sąjungos ribose sutarčių
teisė (o juo labiau privatinė teisė) bus kodifikuota, tačiau jau šiandien teisės
mokslas, bent jau sutarčių teisės srityje, perţengia nacionalinės valstybės
sienas formuodamas bendrąsias sutarčių teisės kategorijas, kaip išeities tašką
bendroms diskusijoms tarp, atrodytų, visiškai skirtingų ir nesuderinamų teisės
sistemų atstovų. Tai neišvengiamai veikia kiekvienos valstybės sutarčių teisės
suvokimo pokyčius.
Bendrosios sutarčių teisės taisyklės neatsitiktinai yra vienas iš
pagrindinių teisės vienodinimo objektų. Sutarčių teisė didţiąja dalimi
reguliuoja tuos visuomeninius santykius, kurie ekonomine ir komercine prasme
yra daugiau ar maţiau universalūs visose valstybėse, nes yra pagrįsti
analogiškais rinkos dėsniais2. Kadangi sutarčių teisė laikoma ekonominio
bendradarbiavimo teisine forma3, todėl jos skirtumai tarp atskirų valstybių daro
šį bendradarbiavimą sudėtingesnį ir jį apsunkina.
1 Terminas „Bendroji sutarčių teisė“ ţymi bendrąsias sutarčių teisės taisykles ir vartojamas siekiant
aiškiai apriboti tyrimo objektą bei neįtraukti atskiroms sutarčių rūšims būdingų taisyklių. Šis terminas
gali asocijuotis su anglų kalboje vartojamu terminu „common law“ (bendroji teisė), tačiau tikroji
artimiausia jo reikšmė anglų kalba yra general contract law. 2 BERGER, Klaus Peter. European Private Law, Lex Mercatoria and Globalisation. In HARTKAMP,
Arthur et at. Towards a Euroepan Civil Code, 3rd ed., Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, p.
55. 3 MIKELĖNAS, Valentinas. Europos Sąjungos sutarčių teisės vienodinimas ir Lietuva. In Lietuvos
notariato uţdaviniai Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare. Vilnius: Justitia, 2004, p. 37.
6
Sutarčių teisės (ir teisės apskritai) vienodinimo tarptautiniu mastu
idėjos nėra naujos. Sutarčių teisės vienodinimo idėjos šiuolaikine prasme
pirmiausia buvo pradėtos įgyvendinti praėjusio amţiaus pradţioje Jungtinėse
Amerikos Valstijose, kur vienos valstybės ribose koegzistavo 50 teisės
sistemų. Dėl tuo metu vyraujančių teisės realizmo idėjų, teisinio pozityvizmo
kritikos ir bendrosios teisės sistemos tradicijų buvo neįmanoma suvienodinti
visų valstybių teisę ją kodifikuojant (18 ir 19 a. kodifikacijų Europoje prasme),
tačiau buvo mėginama susisteminti esamą precedentinę teisę (sutarčių teisė
buvo tik viena iš sisteminamų teisės sričių), suformuluojant aiškias taisykles,
subendrinant ir suvienodinant teisines kategorijas bei išdėstant galiojančią teisę
viename sąvade (angl. „restatement“). Pirmieji teisės sąvadai buvo išleisti
1932 m. Juose suformuluotos taisyklės su trumpais komentarais nebuvo
privalomos, tačiau kaip autoritetingas garsiausių teisininkų darbas turėjo tapti
vieningų teisės normų paieškos šaltiniu, kuriuo teismai galėtų remtis uţuot
laikydamiesi begalės išsibarsčiusių teisminių precedentų. Tai turėjo
supaprastinti teismų veiklą, tačiau iš tikrųjų teismai ėmė remtis sąvadais kaip
dar vienu papildomu šaltiniu, šalia teisminių precedentų4. Pripaţinus, kad
neįmanoma taisyklių formuluotėse iš anksto pateikti vieno teisingo sprendimo
suderinančio skirtingus interesus konkrečioje situacijoje, buvo ieškoma būdų
modifikuoti teisės sąvadus. Buvo siūloma esminę reikšmę suteikti taisyklių
komentarams, kurie turėjo pakankamai iliustruoti pasiriktus sprendimus
galiojančiais precedentais, atskleisti nuomonių skirtumą tam tikru klausimu ir
pagrįsti prioriteto suteikimą vienam arba kitam sprendimo variantui5. Tokia
sistema pagrįsti antrieji teisės sąvadai (angl. „Restatement of the Law Second“)
buvo pradėti kurti 1951 m. 1981 m. buvo išleistas Antrasis Sutarčių teisės
sąvadas.
Tarptautiniu mastu švelniosios teisės (angl. „soft law“)
instrumentais teisės vienodinimas buvo pradėtas 1985 m. UNCITRAL išleidus
4 HYLAND, Richard. The American Restatements and the Uniform Commercial Code. In
HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law
International, 1998, p. 63. 5 CLARK, Charles E. Restatement of the Law of Contracts. Yale Law Journal, 1933, p. 664.
7
modelinį tarptautinio komercinio arbitraţo įstatymą. Tuo metu Jungtinių Tautų
Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių
rengimas ir priėmimas aiškiai parodė, kad teisės vienodinimas privalomo
pobūdţio tarptautinėmis konvencijomis yra neefektyvus ir sunkiai pasiekiamas.
Nors Vienos konvencija yra bene sėkmingiausia privatinės teisės vienodinimo
srityje, tačiau jos priėmimo procesas, reikalavęs daug sunkiai pasiekiamų ir
kartais abejotinų politinių kompromisų, akivaizdţiai parodė, kad toks
vienodinimo būdas yra sunkiai įgyvendinamas. Tuo tarpu švelniosios teisės
priemonės buvo labai sėkmingos, UNCITRAL Modelinis tarptautinio
komercinio arbitraţo įstatymas buvo įgyvendintas be esminių pakeitimų
daugelyje pasaulio valstybių. UNCITRAL, UNIDROIT, OECD, ICC, FIDIC ir
kitose organizacijose buvo priimta daugelis kitų modelinių įstatymų, vadovų,
principų.
Esminis lūţis bendrosios sutarčių teisės vienodinimo srityje
tarptautiniu mastu buvo UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų,
o Europos regione – Europos sutarčių teisės principų projektų įgyvendinimas.
Rengėjų autoritetas ir neutralumas bei poreikis tarptautinėje komercijoje
subalansuotoms bendrosioms sutarčių teisės taisyklėms lėmė akivaizdţią
UNIDROIT Principų praktinę sėkmę. Per kelis metus po išleidimo UNIDROIT
Principai imti plačiai naudoti tarptautinio komercinio arbitraţo praktikoje, kaip
lex mercatoria šaltinis, jais remiasi teismai aiškindami savo nacionalinę bei
tarptautinę teisę, šalys renkasi Principus kaip sutarčiai taikytiną teisę arba
inkorporuoja jų nuostatas į sutartį. Pagaliau, kas yra labai svarbu Lietuvos
poţiūriu, UNIDROIT Principai naudoti kaip modelis daugelio valstybių
sutarčių teisės reformoms (Rusija, Škotija, Estija, Vengrija, Vokietija, Kinija,
Mongolija, JAV, Iranas, Pakistanas, Turkija, Afrikos valstybių teisės
harmonizavimo organizacija OHANDA6). UNIDROIT Principus iš esmės
atitinka ir Lietuvos Civilinio kodekso Šeštosios knygos II dalis, skirta
6 BONELL, Michael Joachim. An International restatement of contract law. 3
rd ed. New York:
Transnational Publishers, Inc., 2005, p. 268-270.
8
bendrajai sutarčių teisei. Europos sutarčių teisės principai savo turiniu ir
struktūra yra labai panašūs į UNIDROIT Principus.
Tai, kad Lietuvos sutarčių teisė įtvirtina UNIDROIT Principų
spendimus įvairiausiais sutarčių teisės klausimais verčia analizuoti tiek pačių
UNIDROIT Principų prigimtį, juose įtvirtintų prioritetų pasirinkimo motyvus,
tiek Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtintų sutarčių teisės normų esmę. Kita
vertus, tinkamas Lietuvos sutarčių teisės aiškinimas bei jos plėtra priklauso ir
nuo to, kaip bus vertinamas įstatymų leidėjo aiškiai patvirtintas Civilinio
kodekso rengėjų sprendimas Lietuvos sutarčių teisės normas pagrįsti
UNIDROIT Principų modeliu. UNIDROIT Principų perkėlimas į Lietuvos
Sutarčių teisę rodo įstatymų leidėjo valią nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kuris būtų modernus, skatintų efektyvią ekonomikos plėtrą, atitiktų visuotinai
pripaţįstamus tarptautinės komercijos standartus. Tačiau tai verčia pagrįsti
Lietuvos tesės interpretavimo ir taikymo metodus bei jų ribas.
Viena vertus, UNIDROIT principais privalu remtis kaip
parengiamąja medţiaga siekiant nustatyti Lietuvos sutarčių teisės normų
tikslus ir įstatymų leidėjo ketinimus. Tačiau, naujoji 2004 m. UNIDROIT
Principų redakcijoje buvo modifikuoti kai kurių straipsnių komentarai. Be to,
Principai buvo papildyti naujomis nuostatomis dėl atstovavimo, trečiųjų
asmenų teisių, įskaitymo, reikalavimo perleidimo, skolos perkėlimo, sutarties
perleidimo, senaties terminų7. Neretai šios naujos taisyklės iš esmės skiriasi
nuo Lietuvos civiliniame kodekse įtvirtintų. Pagaliau, šiuo metu yra ruošiamas
naujas UNIDROIT Principų leidimas, kurį ketinama papildyti ţlugusių sutarčių
pasibaigimo (angl. unwinding of failed contracts), neteisėtumo, sąlygų,
ilgalaikių sutarčių nutraukimo, skolininkų ir kreditorių daugeto klausimus8. Dėl
to kyla natūralus klausimas dėl atnaujintų UNIDROIT Principų vaidmens
aiškinant Lietuvos Civilinio kodekso normas.
7 UNIDROIT. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Rome: UNIDROIT,
2004. 8 UNIDROIT. Principles of International Commercial Contracts: I: Promoting and Monitoring Use in
Practice; II: Preparation of a Third Edition [interaktyvus]. Rome: UNIDROIT, March 2006 [ţiūrėta
2007 m. vasario 1 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2006/study/50/s-50-099-e.pdf>.
9
Kita vertus, UNIDROIT Principų ir Lietuvos Civilinio kodekso
konceptualūs sisteminiai skirtumai sukelia daugelį Civilinio kodekso
integralumo problemų. UNIDROIT Principai yra iš esmės skirti sutartiniams
santykiams, jų sistema nėra grindţiama skirstymu į prievolių teisę, į sandorius
ir pan. Tuo tarpu Civilinis kodeksas yra vieningas visą privatinę teisę
sisteminantis teisės aktas, pagrįstas teisės sistemos struktūriniais ryšiais.
Sutarčių teisė turi aiškiai apibrėţta vietą visoje civilinės teisės sistemoje ir yra
susijusi sisteminiais ryšiais su kitomis civilinės teisės dalimis. Sutarčių teisinį
reguliavimą nustato ne tik kodekso Šeštosios knygos II dalies normos, tačiau
Pirmoji knyga, Antroji knyga, Šeštosios knygos I dalis bei atskirų sutarčių
rūšių taisyklės. Šie sisteminiai skirtumai neišvengiamai lėmė iš UNIDROIT
Principų perkeltų nuostatų išdėstymą ne tik Sutarčių teisės dalyje, bet ir
sandorių, bendrosios prievolių teisės taisyklėse. Todėl įprastinis sisteminis
civilinio kodekso normų aiškinimas daţnai yra nepakankamas siekiant
tinkamai suprasti kai kurias civilinio kodekso nuostatas.
Europos sutarčių teisės principai, nors ir yra labai panašūs į
UNIDROIT Principus tiek turiniu, tiek struktūra, kartais prioritetą teikia šiek
tiek kitokiems sprendimams. Neţymūs ir daţnai neesminiai skirtumai tarp šių
dviejų dokumentų iš principo nekelia didelių problemų, tačiau gali turėti
reikšmės siekiant nustatyti, kokioms šiuolaikinėms tendencijoms sutarčių
teisėje tam tikrais aspektais turėtų būti teikiamas prioritetas – Europos regiono,
ar pasaulietinėms. Tai gali tapti ypač reikšminga atsiţvelgiant į pastaraisiais
metais vykdomos vartotojų sutarčių teisinio reguliavimo reformos Europos
Sąjungoje, kuri panašu, kad turės įtakos ir bendrajai sutarčių teisei kiekvienoje
valstybėje narėje.
Europos Sąjungos teisės aktai, reguliuojantys vartotojų teisių
apsaugą sutartiniuose santykiuose, iš esmės nepaveikė Lietuvos bendrosios
sutarčių teisės. Lietuva yra pasirinkusi paţodinio ir neintegruoto perkėlimo į
nacionalinę teisę būdą, dar vadinamą segregaciniu9. ES direktyvos yra
9 HESSELINK, Martijn W. The Ideal of Codification and the Dynamics of Europeanisation: The
Dutch Experience. In VOGENAUER, Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of
10
perkeltos iš esmės nepakeistos į atskirus Civilinio kodekso skirsnius
(pavyzdţiui, šeštosios knygos XXIII skyriaus IV skirsnis, XXXV skyriaus III
skirsnis, XLIII skyriaus III skirsnis), neintegruojant jų į bendrąsias sutarčių
teisės nuostatas (išskyrus nesąţiningas vartojimo sutarčių sąlygas). Kita vertus,
kai kurios direktyvų nuostatos yra tiesiogiai integruotos į ne vartotojų
sudaromas sutartis reguliuojančias teisės normas (pavyzdţiui, LR CK 6.335 str.
dėl daikto kokybės garantijos terminų). Toks direktyvų perkėlimas turi
akivaizdų desintegruojantį poveikį Lietuvos sutarčių teisės sistemai10
. 2006 m.
gruodţio 28 d. įsigaliojusi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva11
dėl
paslaugų vidaus rinkoje, planuojama Europos Parlamento ir Tarybos
Direktyvos 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku
naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais
reforma12
ateityje reikalaus perţiūrėti kai kurias sutarčių teisės nuostatas.
2004 m. spalio 11 d. Europos Bendrijų Komisijos komunikatas
„Europos sutarčių teisė ir acquis perţiūra: kelias pirmyn“ rodo ţymų poslinkį
Europos sutarčių teisės vienodinimo linkme. Sprendţiant iš komunikato 1
priede pateiktos galimos Bendros pagrindų sistemos (angl. Common Frame of
Reference, CFR) struktūros, iki 2009 m. Europos Sąjungos mastu bus priimtas
dokumentas, apimantis iš esmės visus bendrosios sutarčių teisės klausimus.
Greičiausiai tai bus neprivalomo pobūdţio taisyklių rinkinys, kurį šalys galės
pasirinkti kaip jų sutarčiai taikytiną teisę, dar vadinamą 26-aja ES teisės
sistema (nuo 2007 m. sausio 1 d. ES narėmis tapus Bulgarijai ir Rumunijai, ją
reikėtų vadinti 28-aja sistema, neskaičiuojant Škotijos teisės). Tačiau nors ir
neprivalomo pobūdţio, šis dokumentas gali būti lemtingas visų ES valstybių
sutarčių teisės plėtrai. Kol kas yra sunku numatyti, kokį poveikį šis
dokumentas turės Lietuvos ir kitų valstybių narių sutarčių teisei. Gali būti, kad
European Contract Law: Implications for European Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford
and Portland: Hart Publishing, 2006, p. 63-67. 10
JOERGES, Christian. The Impact of European Integration on Private Law: Reductionism
Perceptions, True Conflicts and a New Constitutional Perspective. European Law Journal, Vol. 3, No.
4, December 1997, p. 385. 11
Europos Sąjungos oficialusis leidinys, L 376/36, 2006 12 27. 12
Plačiau ţr. http://ec.europa.eu/consumers/cons_int/safe_shop/timeshare/index_en.htm
11
bendrieji sutarčių teisės pagrindai nulems visų valstybių sutarčių teisės spartų
suartėjimą, ko ir yra siekiama. Tačiau iš kitos pusės, dviejų lygiagrečiai
egzistuojančių sistemų sąveika gali turėti „dekodifikuojantį“ poveikį tų
valstybių narių, kurių teisė priskiriama civilinės teisės tradicijai, privatinei
teisei13
.
Be minėtų vienodinimo iniciatyvų, kurios turi daugiau ar maţiau
tiesioginį poveikį Lietuvos sutarčių teisei, Europoje pastaraisiais dešimtmečiais
buvo pradėta begalė teisės mokslo iniciatyvų, siekiančių Europos sutarčių
teisės vienodinimo. Pavijoje (Italijoje) 1992 m. įkurta Europos privačių
teisininkų akademija, koordinuojama prof. G. Gandolfi, 2004 m. publikavo
parengtą Europos sutarčių teisės kodekso I knygą „Bendroji sutarčių teisė“14
,
kuri paremta Italijos civilinio kodekso modeliu. Trento universitete (Italijoje)
1995 m. buvo pradėtas Bendrojo Europos privatinės teisės pagrindo (the
Common Core of European Private Law) projektas15
, tyrinėjantis įvairių
privatinės teisės reguliuojamų sričių bendrumą Europos Sąjungos valstybėse.
Tyrimų metodika yra originali tuo, kad naudojant klausimynus, kuriuose
pateikiamos praktinės situacijos, siekiama nustatyti, kaip analogiški teisiniai
klausimai išsprendţiami pagal skirtingų valstybių teisę, bei ieškoma bendrumo
tarp atskirų sprendimų. Naudojant tokią metodiką Trento projekto rėmuose
buvo publikuoti keli moksliniai veikalai apie sąţiningumo principą, sutarčių
privalomumą, grieţtąją deliktinę atsakomybę, uţtikrinimo teises į
kilnojamuosius daiktus, suklydimą, apgaulę ir informavimo pareigą. Europos
civilinio kodekso studijų grupė, vadovaujama prof. Christian von Bar,16
remdamasi daugelio Europos jurisdikcijų lyginamąja analize siekia
susisteminti privatinės teisės principus atskirų sutarčių rūšių, nesutartinės
atsakomybės, daiktinės teisės srityje. Šios grupės darbo principai yra labai
13 HESSELINK, Martin W. The Ideal of Codification and the Dynamics of Europeanisation: The
Dutch Experience. In VOGENAUER, Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of
European Contract Law: Implications for European Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford
and Portland: Hart Publishing, 2006, p. 69-70. 14
Academy of European Private Lawyers. Code Europeen Des Contrats. Milano: Dott. A. Giuffrè
editore, 2004. 15
Ţr. http://www.jus.unitn.it/dsg/common-core/ 16
Ţr. http://www.sgecc.net/pages/en/home/index.htm
12
panašūs į Europos sutarčių teisės komisijos (Lando komisijos). Šiuo metu
grupė yra išleidusi 13 iš 14 planuojamų išleisti mokslinių studijų privatinės
teisės klausimais (komercinio atstovavimo, frančizės, distribucijos sutartys,
paslaugų sutartys, pardavimo sutartys, paskolų sutarys, geranoriška
intervencija į kito asmens reikalus, terminologija, vartotoja sąvoka, e-
komercija, teisių į kilnojamuosius daiktus perėjimas, ir kt.). 2005 m. buvo
įsteigtas Jungtinis Europos privatinės teisės tinklas, vienijantis kelis Europos
universitetus, daugiau nei 150 teisės mokslininkų, ir įvairių organizacijų17
. Šio
tinklo paskirtis yra parengti Bendrąją pagrindų sistemą (Common Frame of
Reference). Daugelyje Europos universitetų yra kuriami specialūs mokslo
centrai Europos privatinės teisės srityje. Europos ir lyginamosios teisės
institutas buvo įsteigtas 1994 m. Oksfordo universiteto teisės fakultete18
,
Amsterdamo universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės instituto pagrindinė
tyrimų kryptis yra Europos sutarčių teisė19
, Europos teisės ir politikos centras
Brėmeno universitete taip pat orientuoja tyrimus į Europos privatinę teisę20
.
Šis judėjimas Europos privatinės teisės srityje rodo, kad privatinės
teisės plėtra Europoje yra gerokai įsibėgėjusi ir turi rimtą mokslinį pagrindą.
Tai be abejo nekeičia Lietuvos sutarčių teisės, tačiau atveria dideles galimybes
Lietuvos privatinės teisės plėtrai.
1.1. Darbo aktualumas, naujumas ir reikšmė
Iki šiol Lietuvoje nebuvo atliekama gilesnių mokslinių tyrimų, kurių objektas
būtų bendrosios sutarčių teisės vienodinimo poveikis Lietuvos teisės sistemai,
išskyrus prof. V. Mikelėno straipsnį „Unification and Harmonisation of Law at
the Turn of the Millennium: The Lithuanian Experience“21
, kuriame
17 Ţr. http://copecl.jura.uni-
bielefeld.de/dms/copecl/dms.php?p=home&UID=f626ef5b63e1abd1da3712ac68778841 18
Ţr. http://www.iecl.ox.ac.uk/ 19
Ţr. http://www.jur.uva.nl/aipeng/news.cfm 20
Ţr. http://www.zerp.uni-bremen.de/english/home.html 21
MIKELĖNAS, Valentinas. Unification and Harmonisation of Law at the Turn of the Millennium:
The Lithuanian Experience. Uniform Law Review. UNIDROIT, 2000-2, NS - Vol. V., p. 251.
13
konceptualiai analizuojamas teisės vienodinimo poveikis Lietuvos privatinei
teisei apskritai, taip pat keletą kitų publikacijų, kurios aptariamos atliktų tyrimų
apţvalgoje toliau. Ţinoma negalima nepaminėti didelę vertę Lietuvos
lyginamajai teisėtyrai teikiantį prof. V. Mikelėno veikalą „Sutarčių teisė“,
tačiau jis buvo parašytas gerokai prieš atsirandant dabartinei Lietuvos Civilinio
kodekso redakcijai. Lietuvos Civilinio kodekso komentaruose, interpretuojant
sutarčių teisės normas yra pabrėţiama, kad daugelis taisyklių yra perimtos iš
UNIDROIT Principų ir kitų teisės vienodinimo šaltinių, tačiau nėra
analizuojama, kaip buvo suformuoti teisę vienodinantys sprendimai, dėl kokių
prieţasčių vienam ar kitam sprendimui buvo suteiktas prioritetas. Todėl galima
teigti, kad šis darbas yra naujas, o tuo pačiu ir aktualus, nes jo rezultatai leistų
geriau suprasti esamą Lietuvos sutarčių teisę.
1.2. Darbo tikslai
Praėjusio amţiaus pabaigos sutarčių teisės tarptautinio
vienodinimo poveikis Lietuvos sutarčių teisei yra akivaizdus. Vien lyginant
Lietuvos Civilinio kodekso Šeštosios knygos II skyriaus nuostatų, skirtų
sutarčių teisės bendriesiems klausimams, tekstą ir UNIDROIT Tarptautinių
komercinių sutarčių principų tekstą, be gilesnės mokslinės analizės matyti, kad
Lietuvos sutarčių teisė iš esmės inkorporuoja šį UNIDROIT instituto parengtą
principų ir taisyklių rinkinį. Tačiau, svarbu nustatyti, kokią prasmę turi
įstatymų leidėjo valia nustatyti sutartinių santykių teisinį reguliavimą,
maksimaliai artimą UNIDROIT Principams. Ţinoma, nors daugelis Lietuvos
bendrosios sutarčių teisės normų buvo sumodeliuotos pagal UNIDROIT
Principus, tačiau jie netapo sudėtine Lietuvos teisės dalimi, netapo Lietuvos
teisės šaltiniu. UNIDROIT Principai neturi privalomos teisinės galios ir negali
būti tiesiogiai taikomi. Viena vertus, tai skatina Lietuvos bendrosios sutarčių
teisės normas plėtoti, aiškinti, analizuoti kaip visiškai savarankišką
nacionalinės teisinės sistemos dalį. Tačiau, atsiribojimas nuo UNIDROIT
Principų, jų komentarų, iliustracijų, bei teisės doktrinos, teismų, arbitraţo
14
praktikos aiškinant Lietuvos sutarčių teisės normas, yra nesuderinamas su
įstatymų leidėjo valia ir ketinimais. Kita vertus, teigiant, kad Lietuvos bendroji
sutarčių teisė turi būti plėtojama, interpretuojama būtent jos ištakų kontekste,
turi būti įvertinta teisės aiškinimo metodų specifika, kurią lemia UNIDROIT
Principų pobūdis, nes būtent teisės aiškinimo procese UNIDROIT Principai
turi didţiausią reikšmę ir daro didţiausią įtaką Lietuvos sutarčių teisės plėtrai.
Taigi, pirminis šio darbo tikslas yra pagrįsti įstatymų leidėjo valios
inkorporuoti UNIDROIT Principus į Lietuvos sutarčių teisę pasekmes ir
reikšmę bei išanalizuoti to nulemtą teisės aiškinimo metodų specifiką, į kurią
turėtų būti atsiţvelgiama aiškinant ir taikant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės
normas.
UNIDROIT Principai į Lietuvos sutarčių teisę buvo perkelti ne
visa apimtimi, juo labiau, kad po Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo išleista
gerokai papildyta UNIDROIT Principų redakcija. Todėl išanalizuoti, kokie yra
galimi į Lietuvos teisę neperkeltų UNIDROIT Principų panaudojimo būdai
aiškinant ir taikant Lietuvos sutarčių teisės normas yra antrasis šio darbo
uţdavinys.
Kadangi UNIDROIT Principai nėra vienintelis bendrosios sutarčių
teisės vienodinimo instrumentas, Europos sutarčių teisės principų, Europos
sutarčių kodekso ir kitų sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvų rezultatų įtaką
Lietuvos sutarčių teisės aiškinimui taip pat yra reikšmingas analizės objektas.
Todėl trečiasis šio darbo tikslas yra pagrįsti šių sutarčių teisę vienodinančių
dokumentų panaudojimą aiškinant Lietuvos sutarčių teisės normas.
UNIDROIT Principai, būdami sisteminis bendrosios sutarčių
teisės nuostatų rinkinys, yra pagrįsti keliomis esminėmis idėjomis,
vienijančiomis visas juose įtvirtintas taisykles. Perkėlus į Lietuvos sutarčių
teisę esminę UNIDROIT Principų dalį, yra būtina analizuoti kokia apimtimi
šios idėjos tapo Lietuvos sutarčių teisės dalimi. Ketvirtasis šio darbo tikslas ir
yra nustatyti, koks yra iš UNIDROIT Principų perimtų kertinių idėjų turinys
Lietuvos sutarčių teisėje ir kaip šių idėjų yra laikomasi Lietuvos teismų
praktikoje aiškinant bei taikant sutarčių teisės normas.
15
Penktasis šio darbo tikslas yra išanalizuoti, kokios būtent sutarčių
teisės taisyklės yra perkeltos iš UNIDROIT Principų bei kitų teisės
vienodinimo šaltinių, ir nustatyti, kaip jos buvo suformuotos pačiuose
UNIDROIT Principuose, t.y. kokios doktrinos buvo apjungtos suformuluojant
vienodinančius sutarčių teisės sprendimus ar kokios naujos taisyklės buvo
sukurtos. Nustačius į Lietuvos teisę perkeltų UNIDROIT Principų turinį
analizuojama, kaip šios taisyklės buvo performuotos Lietuvos Civiliniame
kodekse, kokia yra bei kokia turėtų būti jų aiškinimo ir taikymo praktika. Ši
analizė apima bendruosius sutarčių teisės klausimus, taip pat atskirus sutarčių
teisės institutus - sutarčių sudarymą, galiojimą, aiškinimą, vykdymą,
nevykdymo padarinius.
1.3. Ginamieji teiginiai
Svarbiausieji ginamieji teiginiai yra šie:
1. Lietuvos bendrąją sutarčių teisę sumodeliavus pagal sutarčių teisės
vienodinimo pateikiamus rezultatus, esminę reikšmę teisingam Lietuvos
sutarčių teisės turiniui nustatyti turi autonominio, taip pat teleologinio
bei sisteminio teisės aiškinimo metodų taikymas.
2. Į Lietuvos Civilinį kodeksą integravus iš esmės visą UNIDROIT
Tarptautinių komercinių sutarčių principų sistemą, į Lietuvos sutarčių
teisę buvo perkelti ir kai kurie nauji kertiniai sutarčių teisės principai –
favor contractus, nesuderinamo elgesio draudimas.
3. Sudėtingėjant sutarčių sudarymo būdams, ofertos ir akcepto, tradicinių
sutarčių sudarymo taisyklių, reikšmė šiuolaikinėje sutarčių teisėje
maţėja, todėl svarbiausia tampa taisyklė, jog sutartis gali būti sudaroma
bet kuriais šalių veiksmais, pakankamai įrodančiais šalių susitarimą.
4. Realinių sutarčių rūšies išskyrimo tradicija Lietuvos sutarčių teisėje
buvo išlaikyta, nors teoriniu poţiūriu realinių sutarčių rūšies išskyrimas
yra nereikalingas.
16
5. Esminė nelygybė turėtų būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia
net jeigu šalies silpnumu nebuvo pasinaudota, tačiau nėra jokių
aplinkybių, kurios racionaliai pateisintų nelygybės buvimą sutartyje.
6. Teisinis reguliavimas, kuris leidţia pačiai šaliai pareikšti apie sutarties
negaliojimą (anuliuoti sutartį), įpareigotų nukentėjusią šalį nedelsti
apsisprendţiant dėl sutarties negaliojimo ir suteiktų ţymiai daugiau
teisinio stabilumo, negu dabar taikomas dešimties metų senaties
terminas ieškiniams dėl sutarčių negaliojimo.
7. Į Lietuvos teisę integruotas prievolių skirstymas į prievoles siekti
rezultato ir prievoles dėti maksimalias pastangas yra kritikuotinas tiek
teoriniu poţiūriu, tiek dėl keliamų praktinių keblumų, todėl šių prievolių
skirstymo doktrinos neigiamus padarinius reikėtų švelninti siekiant
kiekvienoje sutartyje aiškiai identifikuoti, ką šalys yra įsipareigojusios
padaryti kaip siektiną rezultatą.
8. Reikalaujant, kad sutarties įvykdymo sustabdymas būtų visiškai
proporcingas sutarties paţeidimui, šis teisių gynimo būdas nebeatlieka
savo pagrindinio vaidmens, t.y. neskatina sutartį paţeidusios šalies tęsti
sutarties įvykdymą. Todėl ši nuostata susilpnina sutarties įvykdymo
sustabdymo instituto efektyvumą.
9. Lietuvos Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. įtvirtintas reikalavimas
pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt dienų (arba
kitokį sutartyje numatytą terminą), prieštarauja UNIDROIT
Principuose įtvirtintam tobulesniam sprendimui, pagal kurį joks
papildomas terminas sutartį paţeidţiančiai šaliai neprivalo būti
nustatomas, o sutartį paţeidţianti šalis visuomet turi teisę ištaisyti
sutarties įvykdymo trūkumus.
1.4. Tyrimų apžvalga
Kaip jau minėta, Lietuvos teisės doktrinoje sutarčių teisės vienodinimo
poveikis Lietuvos sutarčių teisei išsamiau nebuvo nagrinėjamas, tačiau
17
beatkuriant ir reformuojant Lietuvos privatinį teisę po nepriklausomybės
atkūrimo buvo skiriamas dėmesys ir tam, kaip teisės vienodinimas ir
harmonizavimas galėtų būti panaudotas. Tai, kad privatinės teisės reformavimo
procese neišvengiamai turi būti kreipiamas dėmesys į tai, kaip tam tikri
sureguliuotini klausimai yra išspręsti tarptautiniu mastu teisės vienodinimo
instrumentuose, buvo pabrėţiama prof. V. Mikelėno moksliniuose
straipsniuose „Privatinės teisės harmonizavimas ir unifikavimas: lietuviškas
variantas“22
, taip pat „Naujų kodeksų privatinės teisės srityje svarstymo,
priėmimo ir įgyvendinimo problemos“23
. Prof. V. Mikelėno lyginamoje
studijoje „Sutarčių teisė“ kartu su atskirų valstybių teisės sistemomis buvo
analizuojami ir sutarčių teisės vienodinimo dokumentai (JT konvencija dėl
tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių, UNIDROIT Tarptautinių
komercinių sutarčių principai), taip pat aptariami ir Lietuvos civilinio kodekso
projekte siūlomi sprendimai bei nuostatos. Tačiau po šios studijos išleidimo
Civilinis kodeksas dar buvo rengiamas beveik penkerius metus, todėl projekte
numatyti sprendiniai keitėsi.
Po naujojo Civilinio kodekso priėmimo buvo paskelbtos kelios
publikacijos analizuojančios, kokią įtaką teisės vienodinimas ir
harmonizavimas yra padaręs Lietuvos privatinei teisei ir kaip naujajame
Civiliniame kodekse yra atsiţvelgiama į esamus teisės vienodinimo rezultatus.
Šiems klausimams buvo skirtas prof. V. Mikelėno straipsnis „Unification and
Harmonisation of Law at the Turn of the Millennium: The Lithuanian
Experience“24
, kur konceptualiai vertinamas teisės vienodinimo poveikis
Lietuvos privatinei teisei ir atskiriems jos institutams, įskaitant bendrąją
sutarčių teisę. Pastaraisiais metais, kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje imta
diskutuoti ne tik apie teisės vienodinimo poveikį Lietuvai, bet ir apie tai, kaip
turėtų būti vienodinama sutarčių teisė Europoje. Lietuvoje šia tema buvo
22 MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės harmonizavimas ir unifikavimas: lietuviškas variantas.
In Lietuvos teisės tradicijos. Vilnius: Justitia, 1997, p. 165-173. 23
MIKELĖNAS, Valentinas. Naujų kodeksų privatinės teisės srityje svarstymo, priėmimo ir
įgyvendinimo problemos. Teisės problemos. 2000, Nr. 2, p. 63-77. 24
MIKELĖNAS, išnaša 21.
18
paskelbta prof. V. Mikelėno publikacijos „Privatinės teisės vienodinimas
Europos Sąjungoje: laimėjimai ir perspektyvos“25
, „Naujasis Lietuvos civilinis
kodeksas šiuolaikinės globalizacijos kontekste“26
, taip pat doc. E. Baranausko
bei P. Zapolskio publikacija „Europos sutarčių teisės derinimas: Europos
Komisijos iniciatyvos“27
.
Mokslinių tyrimų, skirtų analizuoti, kaip Lietuvos Civiliniame
kodekse įtvirtintos bendrosios sutarčių teisės nuostatos perima sutarčių teisės
vienodinimo rezultatus, nėra daug. Prof. V. Mikelėno straipsnyje „Unification
and Harmonisation of Law at the Turn of the Millennium: The Lithuanian
Experience“ analizuojama keletas pagrindinių sutarčių teisės nuostatų, kurios
Lietuvos sutarčių teisėje buvo nulemtos UNIDROIT Principų, taip pat
aptariamos kai kurios Lietuvos sutarčių teisės nuostatos, kurios išlaikė buvusį
reguliavimą Lietuvoje ir neperėmė sutarčių teisės vienodinimo instrumentų
siūlomų sprendimų. Lietuvos sutarčių teisės atitikimas Europos sutarčių teisės
principams buvo vertinamas ir kitame prof. V. Mikelėno straipsnyje „Europos
Sąjungos sutarčių teisės vienodinimas ir Lietuva“28
. UNIDROIT Principų ir
Europos Sutarčių teisės principų recepcija analizuojama ir T. Ţuko
publikacijoje „UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų ir
Europos sutarčių teisės principų recepcija Lietuvoje: trečiasis recepcijos etapas
ir Šveicarijos patirtis“29
.
Uţsienio teisės literatūroje mokslinė diskusija ir moksliniai tyrimai
sutarčių teisės vienodinimo srityje yra labai intensyvūs ir gausūs. Vien
UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principus analizuojančių
25 MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės vienodinimas Europos Sąjungoje: laimėjimai ir
perspektyvos. Justitia. 2004, nr. 6, p. 2-11. 26
MIKELĖNAS, Valentinas. Naujasis Lietuvos civilinis kodeksas šiuolaikinės globalizacijos
kontekste. In Šiuolaikinės civilinės teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p.
39-50. 27
BARANAUSKAS, Egidijus; ZAPOLSKIS, Paulius. Europos sutarčių teisės derinimas: Europos
Komisijos iniciatyvos. In Šiuolaikinės civilinės teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius:
Justitia, 2007, p. 7-21. 28
MIKELĖNAS, Valentinas. Europos Sąjungos sutarčių teisės vienodinimas ir Lietuva. In Lietuvos
notariato uţdaviniai Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare. Vilnius: Justitia, 2004, p. 37-
46. 29
ŢUKAS, Tadas. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų ir Europos sutarčių teisės
principų recepcija Lietuvoje: trečiasis recepcijos etapas ir Šveicarijos patirtis. In Šiuolaikinės civilinės
teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p. 112-135.
19
mokslinių veikalų bibliografijos sąraše yra apie kelis šimtus30
. Svarbiausi
autoriai rašantys šia tema, kurių darbais yra daugiausia remiamasi šioje
disertacijoje – M. J. Bonell, O. Lando, J. Perillo, M. W. Hesselink, A. S.
Hartkamp, R. Zimmermann, E. A. Farnsworth, ir kiti. Taip pat šios disertacijos
tyrimui yra ypatingai reikšmingos kelios lyginamosios studijos sutarčių teisės
srityje. Tai prof. H. Beale redaguotas sutarčių teisės doktrinos ir teismų
praktikos sąvadas „Cases, Materials and Text on Contract Law”31
. Europos
sutarčių teisės principuose pateikti komentarai ir pastabos, aprašančios atskirų
jurisdikcijų teisę taip pat yra reikšmingas informacijos šaltinis lyginamajai
atskirtų teisės institutų analizei. Taip pat paminėtinas ir vienas sėkmingiausių
analitinių lyginamosios teisėtyros veikalų sutarčių teisės srityje – K. Zweigert
ir H. Kötz studija „Lyginamosios teisės įvadas“32
.
Uţsienio teisės mokslinėje literatūroje yra paskelbta labai nedaug
mokslinių publikacijų analizuojančių, kokį poveikį Lietuvos sutarčių teisei yra
padaręs sutarčių teisės vienodinimas. Viena iš tokių publikacijų paminėtinas
prof. N. Reich straipsnis „Transformation of Contract Law and Civil Justice in
the New EU Member Countries – The Example of the Baltic States, Hungary
and Poland“33
.
1.5. Darbo metodologija
Neabejotinai pagrindinis šio darbo metodas yra lyginamasis, nes tiriant teisės
vienodinimo rezultatus yra analizuojamos įvairių valstybių doktrinos,
susijusios su atitinkamais teisės institutais. Be šio metodo taikymo vargu ar
šiandien gali apsieiti bet kuris mokslinis tyrimas ir teisės mokslas apskritai34
.
Teisės vienodinimo analizei ypatingai svarbus yra skirtingų teisės institutų ir
30 Ţr. http://www.unilex.info/dynasite.cfm?dssid=2377&dsmid=13623
31 BEALE, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing, 2002.
32 ZWEIGERT, K.; KÖTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001.
33 REICH, Norbert. Transformation of Contract Law and Civil Justice in the New EU Member
Countries – The Example of the Baltic States, Hungary and Poland. Pennsilvania State International
Law Review. 2004-2005, vol. 23, p. 587-623. 34
GORDLEY, James. Is Comparative Law a Distinct Discipline? The American Journal of
Comparative Law. 1998, vol. 46, p. 607-615.
20
doktrinų lyginimas įvertinant šių institutų teisinių efektų tikruosius skirtumus,
kurie leidţia nustatyti tikrąjį atotrūkį tarp skirtingų teisės sistemų ir
identifikuoti tuos techninius skirtumus, kurie nekeičia funkcinės esmės. Todėl
ypatingą reikšmę tyrimui ir išvadoms turi prof. R. Schlesinger suformuota ir
prof. R. Sacco išplėtota lyginamosios analizės metodologija ieškant bendro
kamieno (common core) tarp skirtingų teisės sistemų35
. Šia metodika remiantis
buvo parašyta daugelis mokslinių studijų sutarčių teisės tema, kurių duomenys
yra naudojami analizuojant sutarčių teisės atskirų institutų esmę. Lyginamajai
analizei nebuvo iš anksto pasirinktų analizuotinų teisės sistemų, tačiau
daţniausiai buvo tiriamos Vokietijos, Prancūzijos teisės sistemos taip pat
bendrosios teisės sistema, kurių sutarčių teisė ir atskiri sutarčių teisės institutai
turi gilias tradicijas, ir paprastai skirtingas. Būtent šiose valstybėse formavosi
daugelis sutarčių teisės doktrinų. Didelis dėmesys skiriamas ir ne valstybių
teisės sistemų lyginamajai analizei, o atskirų teisės vienodinimo metu sukurtų
dokumentų, kurių pastaraisiais metais vis daugėja, lyginimui ir vertinimui.
Istorinis analizės metodas naudojamas analizuojant atskirų
sutarčių teisės institutų kilmę atskirose valstybėse, raidos eigą ir prielaidas,
kurioms esant šie institutai keitėsi, siekiant nustatyti pirminius šių teisės
institutų tikslus, paskirtį. Taikant istorinį tyrimo metodą analizuojamos kai
kurios Lietuvos sutarčių teisės normos, išsaugotos dabar galiojančiame
Civiliniame kodekse, tokiu būdu identifikuojant tas sutarčių teisės normas,
kurių nepaveikė vienodinant sutarčių teisę suformuoti naujieji sutarčių teisės
principai. Taip pat naudojant šį metodą įvertinama sutarčių teisės vienodinimo
dokumentų projektų rengimo eiga, kas padeda atskleisti šių dokumentų tikrąją
prasmę.
Nagrinėjant atskirus sutarčių teisės institutus ir tai, kokią įtaką
jiems padarė sutarčių teisės vienodinimas taip pat taikomi sisteminis, loginis,
teleologinis metodai, kuriais siekiama atskleisti dabartinio teisinio reguliavimo
35 BUSSANI, Mauro; MATTEI, Ugo. The Common Core of European Private Law. Approach.
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 09 10], prieiga per internetą <http://www.jus.unitn.it/dsg/common-
core/approach.html>.
21
esmę, tikslus, sistemiškumą, identifikuoti ir įvertinti prieštaravimus esamose
teisės normose, taip pat pagrįsti daromas išvadas. Sisteminės analizės metodas
buvo daugiausia naudojamas analizuojant struktūrinius skirtumus tarp Lietuvos
Civilinio kodekso ir sutarčių teisės vienodinimo instrumentų, taip pat nustatant,
kokią įtaką šie skirtumai turi Lietuvos sutarčių teisės aiškinimui. Teleologinė
analizė buvo svarbiausia nustatant, kokie buvo įstatymų leidėjo ketinimai
reformuojant Lietuvos sutarčių teisę ir kokią įtaką šie ketinimai turi Lietuvos
sutarčių teisės aiškinimui ir taikymui.
Nors šį darbą rašant nebuvo atliekami empiriniai tyrimai, tačiau
kai kuriems teiginiams pagrįsti ar iliustruoti buvo remiamasi jau atliktų
statistinių tyrimų duomenimis, taip pat ekonomikos mokslo, psichologijos
mokslo išvadomis, siekiant pagrįsti teisinio reguliavimo teigiamas ar neigiamas
savybes.
22
2. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės modelis
Lietuvos sutarčių teisė kaip ir visa civilinė teisė po 1990 m.
nepriklausomybės atkūrimo buvo reformuojama unikaliu metu. 20 a. pabaigoje
buvo modernizuota kelių valstybių privatinė teisė. 1991 m. buvo priimtas
Kanados Kvebeko provincijos civilinis kodeksas, 1992 m. įsigaliojo Olandijos
civilinio kodekso 6 knyga, skirta prievolių teisei. Abi šios kodifikacijos
atspindėjo moderniąsias teisės vystimosi kryptis. Italijos 1942 m. civilinis
kodeksas taip pat buvo vienas iš moderniųjų. Be šių kodifikacijų 20 a.
pabaigoje pasirodė kelių tarptautinių organizacijų dokumentai teisės
harmonizavimo ir unifikavimo srityje. 1994 m. UNIDROIT institutas išleido
Tarptautinių komercinių sutarčių principų rinkinį. 1998 m. buvo išleisti
Europos Sutarčių teisės komisijos Europos Sutarčių teisės principai. Esant
tokiems pavyzdţiams, atspindintiems šiuolaikines privatinės teisės tendencijas,
yra natūralu, kad Lietuvos privatinės teisės kodifikacija buvo modeliuojama
pagal šiuos pavyzdţius36
.
Bendroji Lietuvos sutarčių teisė yra tiesiogiai įvardijama kaip
inkorporuojanti UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principus37
.
UNIDROIT Principai yra daugelio pasaulio teisinių sistemų ţymiausių
mokslininkų intensyvaus analitinio darbo rezultatas. Principai atspindėdami
daugelį teisinių koncepcijų, susistemina ir pateikia geriausius, lanksčiausius ir
labiausiai tarptautinėje komercijoje tinkamus sprendimus, tarp jų ir tuos, kurie
nėra ţinomi nei vienai jurisdikcijai38
. Todėl Lietuvos sutarčių teisės bendrųjų
nuostatų derinimas su UNIDROIT Principais išreiškia siekį sutartinių santykių
teisinį reguliavimą pagrįsti moderniausiais ir moksliškai pagrįstais
sprendimais. Iš esmės UNIDROIT Principus galima laikyti kaţkuo panašiu į
tai, ką turėtų sukurti bet kurios valstybės teisės doktrina rengiantis valstybės
36 MIKELĖNAS, Valentinas. Unification and Harmonisation of Law at the Turn of the Millenium: The
Lithuanian Experience. Uniform Law Review. UNIDROIT, 2000-2, NS - Vol. V., p. 251. 37
MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 251. / Aiškinamasis raštas dėl Civilinio kodekso šeštosios knygos
[interaktyvus], 2000 05 16, p. 1. [ţiūrėta 2007 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=100914&p_query=&p_tr2=> 38
UNIDROIT, išnaša 7, p. xv.
23
sutarčių teisės reformai. Tokio dokumento pasirodymas Lietuvos civilinio
kodekso rengimo metu turėjo neįkainojamą vertę. Vargu ar Lietuvos teisės
mokslas būtų galėjęs atlikti tokio masto studiją bendrosios sutarčių teisės
srityje. Jei ir taip, tai būtų trukę dešimtmečius, tuo tarpu po nepriklausomybės
atkūrimo išlikęs teisinis reguliavimas reikalavo esminių ir greitų pasikeitimų.
Privatinės teisės kodifikacijos pabaiga 2001 m. Lietuvoje
neabejotinai reiškia ţymų ţingsnį pirmyn. Tačiau pasirinkus 1994 m.
redakcijos UNIDROIT Principus kaip modelį Lietuvos sutarčių teisei, 2000 m.
Civilinis kodeksas atspindi tik šiame UNIDROIT Principų leidime buvusius
sprendimus. Tiek UNIDROIT, tiek kitos iniciatyvos sutarčių teisės
vienodinimo ir tobulinimo srityje po Civilinio kodekso priėmimo buvo
tęsiamos ir gana didele sparta. 2000 m. buvo išleistos Europos sutarčių teisės
principų I ir II dalis39
. Didţioji dalis šių Europos sutarčių teisės komisijos
parengtų principų iš esmės tiek savo pobūdţių, tiek turiniu sutampa su
UNIDROIT principais, tačiau čia buvo įtraukti kai kurie sutarčių teisės
klausimai, kurių nebuvo 1994 m. UNIDROIT Principuose (atstovų įgalinimai).
2003 m. buvo išleista Europos sutarčių teisės principų III dalis40
, skirta asmenų
daugetui, reikalavimų perleidimui, skolininko pakeitimui, įskaitymui, senačiai,
neteisėtumui, sąlygoms. 2004 m. buvo išleista UNIDROIT Tarptautinių
komercinių sutarčių principų nauja redakcija, kuri neţymiai modifikavo
ankstesnįjį leidimą ir apėmė eilę naujų sutarčių teisės klausimų (atstovų
įgalinimai, trečiųjų asmenų teisės, teisių perleidimas, pareigų perkėlimas,
sutarčių perleidimas, senaties terminai). Kaip matyti, sutarčių teisės
vienodinimo projektai tęsiami iki šiol. Lyginant UNIDROIT Principus ir
Europos sutarčių teisės principus su JAV teisės sąvadais (iš esmės JAV teisės
sąvadų idėja šie du projektai ir yra pagrįsti) galima daryti išvada, kad sutarčių
39 LANDO, Ole; BEALE, Hugh. Principles of European Contract Law. Parts I and II. The Hague:
Kluwer Law International, 2000. 40
LANDO, Ole, et al. Principles of European Contract Law. Part III. The Hague: Kluwer Law
International, 2003.
24
teisės vienodinimo iniciatyvos, kaip ir JAV teisės sąvadų rengimas ir
atnaujinimas yra nuolatinis ir vargu ar kada nors pasibaigsiantis procesas41
.
Lietuvos sutarčių teisės kodifikavimas, kaip ir bet koks
kodifikavimas uţtikrina teisinio reguliavimo stabilumą, tačiau kita vertus, visų
kodifikacijų istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau, kodifikuotos teisės reforma
yra neišvengiama. Todėl ateityje Lietuvos sutarčių teisė, siekiant išlaikyti jos
modernumą, taip pat turės būti atnaujinama. Tuo tarpu šiuo metu yra aktuali
dabar galiojančios bendrosios sutarčių teisės analizė. Tinkamas Lietuvos
sutarčių teisės taikymas visų pirma priklauso nuo to, kaip bus suvokiama tai,
kas joje yra įtvirtinta. Lietuvos Civilinio kodekso 6 knygos II skyrius įtvirtina
tik pačias UNIDROIT Principų formuluotes (angl. „black letter rules“). Tačiau
esminė UNIDROIT Principų turinio dalis yra išdėstyta atskirų straipsnių
komentaruose ir iliustracijose. Kita vertus UNIDROIT Principus analizuojanti
teisės doktrina bei principų taikymo praktika uţsienio valstybių teismų ir
tarptautinio komercinio arbitraţo sprendimų praktikoje yra taip pat
neatskiriama jų turinio dalis. Todėl pirmiausia yra aktualu nubrėţti Lietuvos
sutarčių teisės aiškinimo ribas remiantis šiais aiškinimo šaltiniais. Kita vertus,
įvairių mokslinių doktrinų, kuriomis yra paremti UNIDROIT Principai, analizė
taip pat yra būtina siekiant nustatyti, dėl kokių prieţasčių vienoms doktrinoms
buvo suteiktas prioritetas ir kodėl vienokie sprendimai buvo pasirinkti kaip
geriausi.
41 BONELL, išnaša 6, p. 361-362.
25
3. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimas
Tai, kad bendrosios sutarčių teisės nuostatos civiliniame kodekse
yra parengtos pagal UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų
modelį, yra akivaizdus faktas. Akivaizdus dėl to, kad tiek Civilinio kodekso
priėmimo procedūros metu42
, tiek ir po priėmimo43
tai buvo pabrėţiama. Taip
pat tai yra aiškiai matyti paprasčiausiai lyginant Civilinio kodekso šeštosios
knygos II dalies tekstą su pačiais UNIDROIT Principais. Tačiau kokią prasmę
turi istorinis faktas, kad Civilinio kodekso rengimo metu Lietuvos sutarčių
teisės normos buvo sumodeliuotos pagal iš esmės tapačias UNIDROIT
Principams taisykles? Juk priėmus civilinį kodeksą, pagal UNIDROIT
Principus parengtos bendrosios sutarčių teisės taisyklės tapo Lietuvos teisės
normomis, integruotomis į bendrą civilinės teisės normų sistemą. Tokiu būdu
UNIDROIT Principai netapo Lietuvos teisės šaltiniu (bent jau pirminiu), todėl
sutartiniuose santykiuose kylantiems klausimams spręsti turi būti taikomos
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, o ne UNIDROIT Principai.
Paprastai yra teigiama, kad UNIDROIT Principų inkorporavimas į Lietuvos
sutarčių teisę lemia būtinybę aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės
normas remtis UNIDROIT Principais, jų taikymo praktika teismuose bei
arbitraţe, taip pat juos aiškinančia teisės doktrina. Toks poţiūris atrodo visiškai
logiškas ir savaime suprantamas. Tačiau praėjus beveik šešiems metams nuo
Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo išnagrinėta apie 790 civilinių bylų, kuriose
buvo taikomos Civilinio kodekso normos, perkeliančios UNIDROIT Principų
tekstą, tuo tarptu tik trijose bylose teismas argumentuodamas savo sprendimą
rėmėsi UNIDROIT Principais44
. Tokią praktiką galima pateisinti tuo, kad
42 Aiškinamasis raštas dėl Civilinio kodekso šeštosios knygos, išnaša 37, p. 1.
43 MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga.
Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, p. 12. / MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003, p. 191. 44
Duomenys gauti 2007 m. vasario 13 d. atlikus paiešką duomenų bazėje http://www.teismupraktika.lt
pagal reikšminį ţodį „UNIDROIT“. Ţr. 2006 m. lapkričio 13 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-
3-585/2006 E. Mikutavičius v. R. Kaupas / 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“ / 2003 m.
26
rėmimasis teisės doktrina apskritai yra retas reiškinys Lietuvoje, kur teismo
sprendimų motyvacijai ir teisinei argumentacijai dėmesio skiriama nedaug, be
to, įstatymų kaita neleidţia susiformuoti nuosekliai teisės doktrinai45
. Tačiau,
viena vertus, pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių
motyvacija bent jau kai kuriose bylose būna pakankamai išsami, o Lietuvos
civilinio kodekso bendrosios sutarčių teisės normos nebuvo keičiamos. Kita
vertus, UNIDROIT Principai nėra vien teisės doktrina ar Civilinio kodekso
parengiamoji medţiaga tradicine prasme.
Įstatymų leidėjo valia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų
artimas moderniems, globalėjančio pasaulio sąlygotiems bendrosios sutarčių
teisės vienodinimo rezultatams, bei orientuotas į šiuolaikinio mokslo siūlomus
geriausius spendimus bendrosios sutarčių teisės srityje, turėtų būti savaime
suprantamas. Atrodytų, kad įstatymų leidėjo sprendimas naudoti juos kaip
bendrosios sutarčių teisės normų recepcijos (ne visai tradicine šio ţodţio
prasme) šaltinį, išreiškia ir įpareigojimą nenukrypti nuo to teisinio reguliavimo,
kuris yra pagal UNIDROIT Principus sumodeliuotas. Tačiau atsiţvelgiant į
aukščiau aptartą Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimo ir taikymo
praktiką, teiginį, jog aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės normas,
būtina vadovautis UNIDROIT Principais, reikia papildomai pagrįsti, net jei
toks pagrindimas būtų pakankamai elementarus.
UNIDROIT Principų, kaip sutarčių teisės unifikavimo instrumento
prigimtis reikalauja, kad taikant šiuos principus būtų maksimaliai išlaikytas
vienodinimo efektas. To tiesiogiai reikalauja UNIDROIT Principų 1.6 str.
Tačiau integruoti į Lietuvos sutarčių teisę, UNIDROIT Principai pirmiausia yra
Lietuvos teisės dalis. Todėl kyla klausimas, ar būtina atsiţvelgti į „tarptautinį“
nuostatų pobūdį aiškinant Lietuvos sutarčių teisę, ar reikia siekti, kad Lietuvoje
pateikiamas UNIDROIT Principų aiškinimas būtų suderintas su tuo, kaip
kitose valstybėse yra UNIDROIT Principai aiškinami teisės doktrinoje, ar
geguţės 19 d. LAT nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-612/2003 G. Brendţius v. UAB „Ūkio investicinė
grupė“. 45
LAUŢIKAS, Egidijus; MIKELĖNAS, Valentinas; NEKROŠIUS, Vytautas. Civilinio proceso teisė.
Vilnius: Justitia, 2003, p. 116-117.
27
teismų praktikoje, tarptautinio arbitraţo praktikoje. Šie klausimai susiję su
autonominio teisės aiškinimo metodo taikymo pagrindimu.
Atsiţvelgiant į minimalų teismų praktikos dėmesį UNIDROIT
Principams sunku tikėtis, kad Lietuvos teismų praktikoje bus atsiţvelgiama į
Europos sutarčių teisės principus ar juo labiau kitų sutarčių teisės vienodinimo
projektų rezultatus. Tačiau jų neleidţia ignoruoti tie tikslai, kurių buvo
siekiama orientuojant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę į moderniausias
tarptautines tendencijas.
28
3.1. UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams
Jeigu būtų įmanoma apsiriboti tik lingvistiniu teisės aiškinimu,
matyt, UNIDROIT Principų analizė, siekiant nustatyti tikrąjį Civilinio kodekso
Šeštosios knygos II dalyje įtvirtintų teisės normų turinį, būtų apskritai
nereikalinga. Bendrosios sutarčių teisės normų turinys būtų nustatomas
paţodţiui remiantis tekstu. Tačiau ţmogaus ribotos galimybės tiksliai nusakyti
įvykusius faktus ir nesugebėjimas numatyti ateities įvykius yra interpretavimo
problemos pagrindas. Todėl kalbos tamsumas ir nevienareikšmiškumas
reikalauja interpretavimo46
. Vien tik lingvistinis teisės aiškinimas neleidţia
nustatyti tikrosios teisės normos prasmės. Vargu ar lingvistinis (paţodinis)
teisės aiškinimas apskritai gali būti pakankamas net tose situacijose, kai
interpretatoriui atrodo, kad teisės normos formuluotė yra „savaime aiški“.
Atrodytų, vienareikšmė prasmė nereikalauja papildomos interpretacijos, nes
prasmės vienareikšmiškumas ir taip yra interpretacijos pasekmė. Tačiau tokio
samprotavimo vidinė prieštara neatlaiko kritikos. „Tekstas yra aiškus, tik jeigu
prasmė yra aiški, vadinasi realybėje mes analizuojame prasmę ir tik prasmę;
tai, kad įstatymą laikome aiškiu ar neaiškiu, yra mūsų pačių interpretavimo
rezultatas.“47
Todėl aiškinant teisės normas yra būtina atsiţvelgti į kontekstą –
istorinius faktus, kuriems esant norma buvo priimta, teisės normos vietą
sistemoje ir ryšius su kitomis normomis, normos tikslus. Kita vertus,
šiuolaikinės dekonstrukcionizmo idėjos teigia, kad tiek tekstinis, tiek
kontekstinis teisės aiškinimas neišvengiamai yra paremtas subjektyviomis
reakcijomis į rašytinę kalbą, todėl negali atskleisti objektyvios jos prasmės.
Tuo remdamasis JAV populiarus kritinių teisinių studijų (angl. Critical Legal
Studies) judėjimas apskritai neigia įstatymo ar teisės normos objektyvumą48
.
Civilinio kodekso 1.9 straipsnis įtvirtina bendrąsias Civilinio
kodekso normų aiškinimo taisykles. Vien iš šio straipsnio struktūros galima
46 ZWEIGERT, Konrad; PUTTFARKEN, Hans-Jürgen. Statutory Interpretation – Civilian Style.
Tulane Law Review. 1969-1970. Vol. 44, p. 704. 47
ZWEIGERT, išnaša 46, p. 713. 48
BREGER, Marshall J. Introductory remarks. Duke Law Journal. 1987, 363-364.
29
spręsti, kad lingvistinis teisės aiškinimas negali būti vienintelis teisės aiškinimo
metodas. Sisteminis bei teleologinis (įstatymų leidėjo ketinimo) teisės
aiškinimo metodai yra privalomi bet kokiam teisės aiškinimui. Tokias teisės
aiškinimo taisykles pagrindţia ir Lietuvos teisės doktrina49
. Todėl negali būti
abejonės dėl to, kad sutarčių teisės normos, įtvirtintos Civilinio kodekso
Šeštosios knygos II dalyje negali būti aiškinamos neatsiţvelgiant į tai, kokie
yra kiekvienos normos tikslai bei sisteminiai ryšiai su kitomis Civilinio
kodekso normomis. Taigi, pagrindiniai ir privalomi teisės interpretavimo
metodai, įtvirtinti įstatymo lygmeniu, yra teleologinis ir sisteminis. Abiejų šių
metodų esmė neišvengiamai lemia būtinybę juos taikant remtis UNIDROIT
Principais.
Civilinio kodekso 1.9 straipsnio 3 d. įtvirtintas teleologinis
aiškinimo metodas paprastai siejamas, o kartais ir prilyginamas įstatymų
leidėjo ketinimų nustatymo metodui50
. Daţniausiai pasitaikanti kritika šiam
metodui argumentuojama tuo, kad ketinimų gali turėti tik sąmoningi ir protauti
galintys individai, todėl tokie kolektyviniai dariniai kaip parlamentas, kurie
neturi savo sąmonės, negali turėti ir ketinimų. Atsakant į šiuos argumentus,
teigiama, kad paprastai yra pripaţįstama, jog individų grupė gali turėti bendrų
ketinimų. Jeigu parlamentas apibūdinamas kaip „priėmęs“, „išleidęs“ įstatymą,
vadinasi įstatymų leidybai priskiriami veiksmai savaime sietini su ketinimais.
Taip pat įstatymų leidėjo ketinimų metodo kritikai neigia galimybę nustatyti
vieningą įstatymų leidėjo ketinimą, nes nėra aišku, kokių ţmonių,
dalyvaujančių įstatymų leidyboje, ketinimai turi būti priskiriami viso
parlamento ketinimams (seimo, jo komitetų narių, projektų rengėjų ar kt.).
Tačiau jeigu kitų grupių atţvilgiu (pvz. bendrovių) ketinimai yra priskiriami
taikant daugumos kriterijų, jeigu atstovavimo santykiuose atstovas laikomas
išreiškiančiu atstovaujamojo valią ir jo ketinimus, jeigu atsitraukiant nuo
individualių ketinimų įstatymų leidybos aktas vertinamas pagal nuoseklią
49 MIKELĖNAS, V.; MIKELĖNIENĖ, D. Teismo procesas: Teisės aiškinimo ir taikymo aspektai.
Vilnius: Justitia, 1999, 142-143. 50
MIKELĖNAS; MIKELĖNIENĖ, išnaša 49, p. 206-222.
30
veiklą, atsiţvelgiant į jos kontekstą ir planus, vadinasi yra iš principo įmanoma
vienaip ar kitaip nustatyti, kokių ketinimų turėjo įstatymų leidėjas. Kritikai taip
pat nurodo, kad įstatymų leidybos procese parlamento nariai turi daugybę
įvairiausių ketinimų, todėl neaišku, kaip reikėtų nuspręsti, kurie ketinimai turi
reikšmės aiškinant įstatymą. Vienas iš kertinių valstybės sąrangos principų -
valdţių padalijimo principas – taip pat pateisina įstatymų leidėjo ketinimų
nustatymo reikšmę. Kadangi išimtinė teisė leisti įstatymus priklauso tik
įstatymų leidėjui, todėl teisminė valdţia, kuri nėra demokratiškai renkama,
neturi teisės primesti savo valios ir privalo atsiţvelgti į įstatymų leidėjo valią
bei ketinimus. Kritikai vėlgi teigtų, kad toks poţiūris reiškia grynąjį
pozityvizmą ir eliminuoja moralinį tiesės pagrindą, tačiau negalima nuneigti,
kad įstatymų leidybos procese paprastai yra pasveriamos moralinės nuostatos,
todėl ketinimų metodas negali būti prilygintas pozityvizmo technikai. Kita
vertus, nepaisant ganėtinai lengvai atremiamos įstatymų leidėjo ketinimų
metodo kritikos, yra būtina pripaţinti, kad įstatymų leidėjo ketinimų
nustatymas nėra absoliutus ir vienintelis teisės aiškinimo būdas. Be abejo, šio
aiškinimo metodo taikymą riboja laiko tėkmė. Įstatymo priėmimo metu daţnai
neįmanoma net numatyti, kokiems gyvenimo atvejams konkrečiu momentu
priimtos normos bus taikomos ateityje, gali būti kad net teisingai nustatyta
įstatymų leidėjo valia rodo absurdiškų ar neteisėtų tikslų siekį51
. Todėl nors ir
taikytinas visais atvejais, įstatymų leidėjo ketinimų nustatymo metodas niekada
negali būti vienintelis teisės aiškinimo būdas ir turi būti taikomas derinant jį
kartu su kitais – sisteminiu, istoriniu, precedentiniu, loginiu metodais52
.
Pastarųjų metų Lietuvos teismų praktika rodo, kad Lietuvos
civilinio kodekso 1.9 str. 3 d. reikalavimo teisės normų turinį aiškinti pagal jų
tikslus ir įstatymų leidėjo ketinimus yra nuosekliai laikomasi. Įstatymų leidėjo
ketinimų nustatymas kaip argumentas vis daţniau naudojamas visų rūšių
51 MIKELĖNAS; MIKELĖNIENĖ, išnaša 49, p. 211-212, 220.
52 Plačiau apie šią argumentaciją įstatymų leidėjo ketinimų metodo taikymo tema ţr. Vogenauer,
Stefan. What is the Proper Role of Legislative Intention in Judicial Interpretation. Statute Law Review.
1997, Vol. 18, No. 3, p. 235-243.
31
teismų53
. Tačiau aiškinant bendrąsias sutarčių teisės normas įstatymo leidėjo
ketinimų analizė ir šių normų tikslų analizė yra gana retas reiškinys teismų
praktikoje. Be to, kaip minėta, teismų praktikos dėmesys UNIDROIT Principų
analizei yra minimalus.
Įstatymų leidėjo valia nustatant sutartinių santykių teisinį
reguliavimą Lietuvoje buvo pakankamai aiškiai išreikšta, ką liudija
parengiamoji Civilinio kodekso medţiaga. Aiškinamajame rašte dėl Civilinio
kodekso Šeštosios knygos, teikiant Seimui Civilinio kodekso Šeštosios knygos
projektą buvo nurodyta, kad kodekso Šeštosios knygos „Antrojoje dalyje
reguliuojami bendrieji sutarčių teisės klausimai, inkorporuojant į kodeksą
UNIDROIT parengtus tarptautinių komercinių sutarčių principus [...]“54
. Tai,
kad Civilinis kodeksas be pakeitimų buvo priimtas Seime rodo, jog įstatymų
leidėjas pripaţino, jog Kodekso rengėjų sprendimas Lietuvos bendrosios
sutarčių teisės normas nustatyti pagal UNIDROIT Principų modelį, yra
tinkamas ir priimtinas. Tokiame sprendime atsispindi siekis sukuriant
sutartinių santykių teisinį reguliavimą remtis moderniausiais teisės mokslo
pasiekimais bei nustatyti tokį sutarčių teisinį reguliavimą, kuris skatintų
sąţiningus ir efektyvius sutartinius santykius, sudarytų kuo palankesnes
sąlygas komercinės veiklos ir ypač tarptautinės komercinės veiklos plėtrai. Šis
siekis turi ypatingą reikšmę aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės
normas, todėl yra labai svarbu, kad jis būtų tinkamai suvokiamas ir
interpretuojamas. Gali atrodyti, jog įstatymų leidėjo ketinimas teisinį
reguliavimą orientuoti į sprendimus, labiausiai pritaikytus komerciniams
sandoriams, sudaromiems verslininkų tarptautinėje veikloje, yra nesuderinamas
su išimtinai nacionalinio pobūdţio sutarčių specifika, arba su tų sutarčių,
53 2006 m. gruodţio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byloje nr. 30/03 //
2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byloje nr. 45/03-36/04
// 2005 m. vasario 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-125/2005 E.
Kozlovienė, S. Kanevičius v. O. A. Tamošiūnienė / 2004 m. gruodţio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-684/2004 // 2003 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-832/2003 D. Šlekonienė v. J. Bargavanskienė ir kt. // 2006
m. birţelio 15 d. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis administracinėje byloje nr.
AS6-208/2006 // 2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 2A-
434/2006 Verbūnų ţemės ūkio bendrovė v. UAB „Šiaulių agrocentras“ ir kt. 54
Aiškinamasis raštas dėl Civilinio kodekso šeštosios knygos, išnaša 37, p. 1.
32
kurios nėra komercinio pobūdţio. Panašu, kad toks aiškinimas turėjo įtakos
tam, kad ne visos UNIDROIT Principų nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos
Civilinį kodeksą visa apimtimi55
. Tačiau tokius teiginius paneigia pačių
UNIDROIT Principų turinys.
3.1.1. Tarptautinių sutarčių specifika
UNIDROIT Principų preambulės pirmajame sakinyje56
nurodoma,
kad šiais principais yra siekiama nustatyti bendrąsias taisykles tarptautinėms
komercinėms sutartims. Tačiau preambulės komentare yra pabrėţiama, kad
sutarties „tarptautinis“ pobūdis turi būti suvokiamas kaip įmanoma plačiai ir
turėtų išskirti tik tas sutartis, kurių visi elementai ir poţymiai yra išimtinai
susiję su viena valstybe. Kita vertus, komentare taip pat nurodoma, kad
Principuose nėra nieko, kas neleistų privatiems tos pačios valstybės asmenims
taikyti šiuos principus savo sutartiniams santykiams. UNIDROIT Principai
pasiţymi lanksčiomis taisyklėmis, pagrindiniais principais, skatinančiais
sutartinius santykius, tačiau kartu tai yra šalių santykius subalansuojanti
taisyklių sistema, paremta imperatyviais sąţiningumo, protingumo standartų
reikalavimais. Todėl vargu, ar galima būtų rasti prieţasčių, kodėl UNIDROIT
Principai būtų netinkami nacionalinių sutartinių santykių reguliavimui.
Patys UNIDROIT Principai buvo skirti tarptautinių sutarčių
taisyklėms dėl keleto prieţasčių. Pirmiausia, įstatymų kolizijos paprastai kyla
būtent tada, kai tam tikra sutartis yra faktiškai susijusi su daugiau nei viena
valstybe. Antra, daugelyje valstybių yra nustatomas skirtingas teisinis
reguliavimas grynai nacionalinėms sutartims ir sutartims, turinčioms tarptautinį
elementą. Savo ruoštu nacionalinių sutarčių teisinis reguliavimas įvairiose
valstybėse ţymiai skiriasi57
. Paprastai esminiai nacionalinių ir tarptautinių
sutarčių teisinio reguliavimo skirtumai pirmiausia nurodomi tose valstybėse,
55 MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 252.
56 UNIDROIT, išnaša 7, p.1-3.
57 BONELL, išnaša 6, p. 68-78.
33
kuriose rinkos reguliavimo lygis yra labai aukštas arba taikomas planinės
ekonomikos modelis58
. Tačiau šiandien tokių valstybių skaičius (palyginti su
praėjusio amţiaus 9 dešimtmečiu, kuomet UNIDROIT Principai buvo
rengiami) yra minimalus. Netgi Kinija, kurioje ilga laiką tarptautinio pobūdţio
sutartims buvo taikomas specialus įstatymas, 1999 m. sutarčių teisinis
reguliavimas buvo suvienodintas ir tiek nacionalinėms, tiek tarptautinio
pobūdţio sutartims yra taikomas tas pats Sutarčių įstatymas59
. Nors naujasis
Kinijos Sutarčių įstatymas išsaugo skirstymą į tarptautines sutartis bent jau
suteikdamas teisę šalims pasirinkti taikytiną teisę tik tarptautinių sutarčių
atvejais, tačiau tai bene vienintelė uţuomina į teisinio reguliavimo skirtumus60
.
Kaip tarptautinių ir nacionalinių sutarčių teisinio reguliavimo skirtumų
pavyzdys rinkos ekonomikos valstybėse yra pateikiamas Jungtinės Karalystės
1977 m. Nesąţiningų sutarčių sąlygų aktas, kurio 26 str. išimties tvarka leidţia
taikyti atsakomybę ribojančias sąlygas tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo
sutartyse, taip pat Vokietijos 1976 m. Standartinių sąlygų aktas, kurio 12 ir 24
str. leidţia netaikyti imperatyvių akto nuostatų toms sutartims, kurios sudarytos
tarp šalių, kurios abi yra verslininkai ir kurių sutarčiai taikytina teisė yra
uţsienio valstybės teisė61
. Tačiau šiuo atveju esminis skirtumas yra daromas ne
tarp nacionalinių ir tarptautinių sutarčių, bet tarp vartojimo ir ne vartojimo
sutarčių. Todėl vargu ar galima įţvelgti tokius skirtumus tarp nacionalinių ir
tarptautinių sutarčių teisinio reţimo, kurie būtų esminiai.
Daţnai abejojama, ar apskritai skirstymas į „nacionalines“ ir
„tarptautines“ sutartis turi prasmės, teigiant, kad toks skirstymas sukelia painių
ir sunkiai išsprendţiamų problemų, nes bet koks sutarčių skirstymas į
tarptautines ir vidaus šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame rinkos yra
58 BONELL, išnaša 6, p. 69.
59 Yuqing, Zhang; Danhan, Huang. The New Contract Law in the People„s Republic of China and the
UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts: A Brief Comparison. Uniform Law
Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 429-431. / FENG, Chen. The New Era of Chinese Contract Law: History,
Development and a Comparative Anglysis. Brooklyn Journal of International Law. 2001-2002, vol.
27, 153-192. 60
Ţr. Kinijos sutarčių įstatymo 126 str. , Contract Law Of The People's Republic Of China.
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 02 12]. Prieiga per internetą:
<http://www.cclaw.net/download/contractlawPRC.asp> 61
BONELL, išnaša 6, p. 70 (45 išnaša).
34
susijungusios, yra dirbtinis62
ir ilgalaikėje perspektyvoje dvi veikiančios
sutarčių teisės sistemos taikomos nacionalinėms ir tarptautinėms sutartims
atrodo maţų maţiausiai nepraktiškos63
. Pagaliau, šiuolaikinė globalėjanti
ekonomika ne tik „denacionalizuoja“, bet daţnai ir „delokalizuoja“ sutartis.
Pavyzdţiui, elektroninių sutarčių atvejais sutartiniai santykiai apskritai neturi
reikšmingo ryšio su kuria nors valstybe64
.
Be abejo, UNIDROIT Principai turi taisyklių, kurios yra aktualios
tik tarptautinio pobūdţio sutartims, tačiau perkeliant šias taisykles, jos buvo
atitinkamai adaptuotos, arba apskritai nebuvo įtrauktos į Lietuvos civilinį
kodeksą. Pavyzdţiui, neatsiţvelgiant į UNIDROIT Principų 1.7 str.,
įpareigojimą laikytis sąţiningumo ir sąţiningos dalykinės praktikos
tarptautinėje prekyboje, Lietuvos 6.158 str. buvo suformuluotas neapsiribojant
sąţiningumo standartų sąsajom tik su tarptautine prekyba. Piniginių prievolių
valiutos parinkimo klausimai Lietuvos Civiliniame kodekse buvo išspręsti
atsiţvelgiant į nacionalinio teisinio reguliavimo specifiką. UNIDROIT
Principų nuostatos dėl laiko juostų reikšmės terminų skaičiavimui apskritai
nebuvo perkeltos. Išskyrus tokius atvejus, į Lietuvos teisę perkeltos
UNIDROIT Principų nuostatos savo esme nėra nesuderinamos su „grynai
nacionalinėmis“ sutartimis.
3.1.2. Komercinių sutarčių specifika
Vienas iš UNIDROIT Principų taikymo sferą apibrėţiančių
poţymių yra komercinis pobūdis tų sutarčių, kurioms skirtos Principų
nuostatos. Terminas „komercinė sutartis“, aiškinamas atsietai nuo UNIDROIT
Principų komentaro, vėlgi gali būti klaidingai suvokiamas kaip ţymintis tik tas
sutartis, kurių abi šalys yra verslininkai arba kurios susijusios išimtinai su
62 ROSSET, Arthur. Unification, Harmonization, Restatement, Codification, and Reform in
International Commercial Law. American Journal of Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 687-689. 63
FERRARI, Franco. Defining the Sphere of Application of the 1994 „UNIDROIT Principles of
International Commercial Contracts“. Tulane Law Review. 19941995, vol. 69, p. 1235-1236. 64
BONELL, išnaša 6, p. 72.
35
komercija (prekių ir paslaugų tiekimu). Kitaip tariant, komercinėms sutartims
pritaikytos taisyklės gali būti siejamos su kai kuriose valstybėse (Vokietija,
Prancūzija) esamu privatinės teisės skirstymu į civilinę ir komercinę teisę ir dėl
to gali būti abejojama, ar tokios taisyklės yra tinkamos įprastų civilinių sutarčių
reguliavimui. Šiomis abejonėmis gali būti grindţiami teiginiai, jog UNIDROIT
Principai nėra tinkamas Lietuvos sutarčių teisės aiškinimo šaltinis tais atvejais,
kai eina kalba apie sutarčių teisės normų taikymą ne komercinėse sutartyse.
Tačiau taip teigiant būtų paneigiamos pastaraisiais dešimtmečiais vyraujantis
civilinės teisės monizmas, kurio laikomasi naujausiose civilinės teisės
kodifikacijose (Italija, Olandija). Tai taip pat prieštarautų ir Lietuvoje
pasirinktai civilinės teisės sistemai, kurioje atsisakyta skirstymo į komercinę ir
civilinę teisę65
. Be to, tokie teiginiai nesiderintų su pačių UNIDROIT Principų
esme, kaip ji yra aiškinama Principų komentare.
Pagrindinės prieţastys, kuriomis buvo grindţiamas dvilypis
sutartinių teisinių santykių reguliavimas tose valstybėse, kurių civilinės teisės
sistema grindţiama dualistiniu modeliu (skirstymu į komercinę ir civilinę
teisę), siejamos su poreikiu nustatyti grieţtesnę teisinę apsaugą tiems, kuriems
buvo reikalinga papildoma globa dėl jų neraštingumo, neišsilavinimo. Todėl
civilinių sutarčių teisinis reţimas įprastų ţmonių atţvilgiu buvo labai
formalizuotas. Tuo tarpu išsilavinusių, raštingų prekybininkų, kurie galėjo
suprasti savo sandorių prasmę ir įvertinti jų pasekmes, veikloje formalūs
reikalavimai, kartu didinantys ir sutarčių sudarymo sąnaudas, nebuvo būtini,
nes papildomos teisinės globos poreikio nebuvo. Todėl verslininkai galėjo
patys prisiimti riziką bei atsakomybę uţ savo veiksmus. Tačiau moderniame
vakarų pasaulyje neraštingumo lygis yra minimalus, dėl ko formalizmo
teikiama papildoma apsauga tampa nebereikalinga. Iš kitos pusės, tos galios,
kurias gali suteikti rinka kai kuriems jos dalyviams, reikalauja grieţtesnio ir
labiau globėjiško sąţiningumu paremto reguliavimo silpnesnių rinkos dalyvių
65 MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 249.
36
atţvilgiu66
. Be to, lygybės prieš įstatymą principas, paremtas socialinė idėja,
jog visoms visuomenės grupėms įstatymas turi būti lygus bei negali būti
atskiro, išskirtinio, „geresnio“ teisinio reguliavimo tik vienai visuomenės
grupei, visiškai nesiderino su išskirtiniais standartais paremta komercine teise.
Būtent šios prieţastys ir lėmė civilinės ir komercinės teisės susiliejimą 20 a. ir
dėl to paskutinės kodifikacijos (Italijos, Olandijos) yra pagrįstos monistine
privatinės teisės sistema67
.
Tos pačios prieţastys, matyt, lėmė ir tai, kad UNIDROIT Principų,
kurie savo esme iš principo yra orientuoti daugiausia į verslininkų sutartinius
santykius, buvo sukonstruoti taip, kad galėtų būti taikomi bet kokiems
sutartiniams santykiams, išskyrus sutartis su vartotojais. Kaip yra aiškiai
pabrėţiama UNIDROIT Principų preambulės komentare68
, UNIDROIT
Principų taikymas „komercinėms“ sutartims neatspindi kai kuriose teisės
sistemose esamo sutarčių skirstymo į civilines ir komercines ar šalių skirstymo
pagal jų statusą į verslininkus ir ne verslininkus. Nors Principuose
nepateikiama kriterijų apibrėţti, kokios sutartys laikytinos komercinėmis,
tačiau „komercinių“ sutarčių sąvoka turėtų būti suprantama kiek įmanoma
plačiai, neapsiribojant vien sutartimis dėl prekių pirkimo-pardavimo, mainų ar
paslaugų teikimo, bet turėtų apimti ir kitokio pobūdţio ekonominius sandorius
– investicijų, koncesijų, profesinių paslaugų teikimo sutartis ir pan.
Pagrindinis „komercinių“ sutarčių termino vartojimo tikslas yra
išskirti iš UNIDROIT Principų taikymo sferos vartojimo sutartis, kurias šalis
sudaro ne komerciniais ar profesiniais tikslais. Siekiant sutarčių teisės
vienodinimo būtų itin sudėtinga nustatyti vieningą teisinį reguliavimą, juo
labiau pasauliniu mastu, pritaikytą vartotojų sutartims, dėl daugelyje valstybių
nacionalinėje teisėje esančių ir daugėjančių imperatyviųjų teisės normų,
66 Plačiau apie „civilinės teisės komercializavimą“ ir „komercinės teisės civilizavimą“ ţr.
KOZOLCHYK, Boris. The Commercialization of Civil Law and the Civilization of Commercial Law.
Louisiana Law Review. 1979-1980, vol. 40, p. 3-47. 67
MATTEI, Ugo. Efficiency and Equal Protection in the New European Contract Law: Mandatory,
Default and Enforcement Rules. Virginija Journal of International Law. 1998-1999, vol. 39, p. 541-
542. 68
UNIDROIT, išnaša 7, p. 1-3.
37
saugančių vartotojų interesus69
. Toks atsiribojimas nuo vartojimo sutarčių
rodo, kad UNIDROIT Principai pripaţįsta daugelyje valstybių vyraujantį
naująjį sutarčių teisės dualizmą, t.y. skirtingas teisės sritis, skirtas vartotojų
sutartims ir sutartims tarp profesionalų. Rasti balansą sutarčių teisės taisyklėse,
kurios tiktų tarptautinei komercijai ir kartu atsiţvelgtų į „silpnosios“ šalies
poreikius papildomai apsaugai, turėtų būtų itin sudėtinga. Be to, didţioji dalis
tarptautinių sutarčių yra sudaromos būtent verslininkų ar kitų profesionalų,
todėl jų taisyklių vienodinimas tarptautiniu mastu ir yra labiausiai būtinas70
.
Vartotojų teisė yra ţymiai labiau susijusi su vietine vartotojų kultūra tam
tikroje valstybėje, tuo tarpu komerciniai sandoriai paprastai visada yra atsieti
nuo nacionalinių ypatybių ir turi tarptautinį pobūdį71
.
Paradoksalu, tačiau sutarčių teisė skilo į vartojimo sutarčių ir kitų
sutarčių teisę būtent tada, kai privatinės teisės dualizmas prarado savo
pagrindą. Toks išskaidymas savo esme yra labai artimas komercinės ir civilinės
teisės dualizmui, tik šiuo atveju ta grupė subjektų, kuriai yra nustatomas
specialus teisinis reguliavimas yra vartotojai, o ne komersantai. Ilgainiui
komercinės teisės ir civilinės teisės išsiskyrimas buvo išspręstas civilinės teisės
taisykles taikant visiems atvejams, o komercinių sutarčių specifikai reguliuoti
skirtas taisykles taikant kaip lex specialis. Tačiau vartojimo sutarčių teisė,
Europos Sąjungos mastu formuojama atskirų institucinių struktūrų, tampa
visiškai atskirta nuo bendrosios sutarčių teisės72
. Kai kuriose valstybėse narėse
yra mėginama integruoti vartotojų teisę į bendrąją civilinės teisės sistemą,
tačiau tai nėra paprasta ir sukelia didelių sutarčių teisės sistemos darnos
problemų, kai imami svarstyti klausimai, ar bendrosios sutarčių teisės
nuostatos gali būti taikomos vartojimo sutartims, ar vartotojų sutartims skirtos
69 UNIDROIT, išnaša 7, p. 2.
70 2006 m. atlikti tyrimai Europos Sąjungos mastu rodo, kad vidutiniškai tik 23 proc. vartotojų yra
įsigiję prekių ar paslaugų iš kitoje valstybėje esančių verslininkų ar kitų profesionalų (šis rodiklis ES
valstybėse svyruoja nuo 7 proc. iki 67 proc). Ţr. Special Eurobarometer 252. Consumer protection in
the Internal Market. [interaktyvus] September 2006, [ţiūrėta 2007 m. liepos 25 d.], prieiga per:
<http://ec.europa.eu/consumers/topics/eurobarometer_09-2006_en.pdf>. 71
WILHELMSSON, Thomas. International Lex Mercatoria and Local Consumer Law: an Impossible
Combination? Uniform Law Review. 2003, n.s., vol. 8, p. 141. 72
MATTEI, išnaša 67, p. 548.
38
specialios taisyklės turėtų būti išplėstos visų sutarčių atţvilgiu73
. Kai kurios
valstybės (Vokietija, Olandija) įgyvendindamos Europos Sąjungos direktyvas
vartotojų srityje desperatiškai stengiasi išlaikyti savo privatinės teisės
sistemiškumą, integruodamos vartotojų teises ginančias normas į jose
galiojančias civilinės teisės kodifikacijas. Tačiau tokios pastangos ne visada
būna sėkmingos74
.
Atskiros vartotojų teisės buvimas šiandien yra savaime
suprantamas, nes nelygios derybų, teisių gynimo galimybės, kurias turi
vartotojas iš vienos pusės ir profesionalas iš kitos, reikalauja papildomai
apsaugoti silpnesnės šalies interesus. Tačiau silpnesnės šalies papildomos
apsaugos principas vargu ar pateisina tokią sutarčių teisės „šizofreniją“, kaip
šią dichotomiją vadina garsus teisės ir ekonomikos teoretikas Ugo Mattei75
.
Toliau intensyvinant atskiros vartotojų teisės raidą yra maţai diskutuojama
apie tai, ar toks atskyrimas yra būtinas ir pagrįstas. Specialaus teisinio
reguliavimo nustatymas vartotojams, sukelia keletą fundamentalių klausimų, į
kuriuos turėtų būti atsakyta. Ar sutarčių teisė turėtų būti grindţiama bendromis
teisingumo idėjomis, orientuotomis į bet kurį asmenį, kaip ir visa civilinė teisė,
ar pakanka sufokusuoti grieţtus teisingumo standartus į vartotojus?76
Ar
vartotojas visais atvejais yra silpnoji sutarties šalis? Kokią derybinę galią turi
knygynas prieš knygą perkantį teisės profesorių, bankas prieš paskolų
vadybininką, imantį vartojimo paskolą, arba autodetalių pardavėjas prieš
automobilių mechaniką, perkantį dujų išmetimo vamzdį savo asmeniniam
automobiliui?77
Ar teisinga vienodai traktuoti multinacionalinę korporaciją ir
vidutinio verslo įmonę tik dėl to, kad jie abu yra profesionalai? Ar verta
73 HESSELINK, Martijn W. The New European Legal Culture. In HESSELINK, Martin W. The New
European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 36-40. 74
ZIMMERMANN, Reinhard. The New German Law of Obligations: Historical and Comparative
Perspectives. Oxford: Oxford University Press, 2005, p. 198-205. Taip pat ţr. HESSELINK, išnaša 9,
p. 42-48. 75
MATTEI, išnaša 67, p. 548. 76
HESSELINK, Martijn, W. European Contract Law: a Matter of Consumer Protection, Citizenship,
or Justice? [interaktyvus] Universiteit von Amsterdam: Center for the Study of European Contract
Law, 2006, vol. 04. [Ţiūrėta 2007 02 19], prieiga per internetą:
<http://www.jur.uva.nl/csecl/object.cfm/objectid=9C53FAB0-0D5C-4DFC-
B03DC24EE07A612B/download=true>. 77
ZIMMERMANN, išnaša 74, p. 222-224.
39
eliminuoti iš rinkos tuos jos dalyvius, kurie atsakomybę ribojančias sąlygas
naudoja kaip priemonę, maţinančią ekonominio paklausos silpnumo keliamą
riziką, vien dėl to, kad ribojančios sąlygos yra nesąţiningos?78
Be abejo,
kiekvieno šio klausimo diskusija galėtų būti atskiros studijos objektas. Tačiau
vargu ar atsakymai (bent jau intuityvūs) pateisina vartotojų teisės atskirumą,
koks jis yra dabar. Europos Komisijos pastarųjų metų veikla kuriant Bendrą
pagrindų sistemą (angl. Common Frame of Reference), kuri turėtų subendrinti
vartotojų teisės sritį, tai patvirtina.
Analizuodamas vartotojų teisės ir bendrosios sutarčių teisės
tarpusavio sąsajas ir ieškodamas priimtiniausių šių dviejų teisės sričių
koegzistavimo formų ţymus vartotojų teisės ekspertas Tomas Vilhelmsonas
nurodo, kad kiekvienas argumentas, pagrindţiantis poreikį integruoti vartotojų
teisę į bendrąją sutarčių teisę, gali būti supriešinamas su kontrargumentais79
.
Atrodytų, kad vartotojų teisės inkorporavimas į bendrą sutarčių teisės sistemą
turėtų palengvinti teisės normų analizę, nes suprasti sistematizuotą teisės
normų rinkinį yra ţymiai lengviau. Tačiau atskiros vartotojų teisės išskyrimas
būtų ţymiai labiau priimtinas pačiam vartotojui, nes visos jam aktualios teisės
normos būtų sukoncentruotos viename, atskirame teisės akte. Tokio sisteminio
poţiūrio laikomasi, pavyzdţiui, Prancūzijos teisėje, kur daugelis teisės sričių
yra kodifikuojamos, įskaitant ir Vartotojų kodeksą (Code de la
Consommation). Aiškios takoskyros tarp vartotojų sutarčių ir kitų sutarčių
nebuvimas ypač tam tikrais atvejais (pvz., vartotojo įsigytas automobilis,
naudojamas tiek asmeninio verslo, tiek šeimos poreikiams; smulkaus verslo
įmonė turi tokią pat maţą derybinę galią, kaip ir fiziniai asmenys) reikalauja
vieningos sistemos, tačiau kadangi vartotojų apsauga gali būti uţtikrinta tik
specialiomis imperatyviomis taisyklėmis, tokios integralumo problemos yra
neišvengiamos. Panaudojant tokių moralinių ir vertybinių kategorijų
priešpriešą kaip autonomija ir solidarumas, individualizmas ir altruizmas,
laisvoji rinka ir rinkos reguliavimas, priešpriešą galima būtų aiškiai atskirti
78 MATTEI, išnaša 49, p. 548.
79 Plačiau apie šią argumentaciją ţr. WILHELMSSON, išnaša 71, 144.
40
vartojimo sutarčių reguliavimą, grindţiant jį antrosiomis, bei kitų sutarčių
reguliavimą, grindţiant jį pirmosiomis vertybėmis. Tačiau nepaisant to, kad šių
vertybių svoris vartotojų ir komercinių sutarčių srityje yra skirtingas, tačiau
vargu ar galima būtų teigti, kad autonomija yra visiškai nesvarbi vartojimo
sutartims, arba kad sutarties laisvė komerciniuose sandoriuose gali būti
neribojama sąţiningumo standartais. Šie „pedagoginis“, „sunkios takoskyros“
bei „skirtingos moralės“ argumentai, kaip juos vadina T. Vilhelmsonas,
nesuteikia aiškių prioritetų nei vartotojų teisės atskirtumui, nei integravimui.
„Skirtingos teisėkūros technikos“, „poreikio sąveikai“ argumentai, anot T.
Vilhemsono, taip pat neduoda aiškaus atsakymo. Tačiau netgi specifinė
vartojimo kultūra, kurią T. Vilhelmsonas nurodo kaip pagrindinę kliūtį
integruoti vartotojų teisę į bendrosios sutarčių teisės vienodinimo instrumentus,
neatrodo įtikinama. Ţinoma, vartojimo įpročiai skirtingose valstybėse skiriasi,
tačiau vargu ar galima paklausos sektorių rinkoje analizuoti atskirai nuo
pasiūlos80
. Pripaţįstant, kad verslo modeliai iš principo neturi ypatingų
nacionalinių bruoţų, galima teigti, kad vartotojų dėmesį verslininkai stengiasi
atkreipti (skatinti paklausą) iš esmės tais pačiais verslo metodais
neatsiţvelgiant į lokalizaciją. Jeigu būtų priešingai, matyt, apskritai nebūtų
buvę poreikio priimti Nesąţiningos komercinės veiklos direktyvą81
. Vargu, ar
vartotojo saugumo jausmas, kurį suteikia teisės institucijos ir mechanizmai,
arba tai, kad vartotojas gerai paţįsta pardavėją ar tiesiog pasikliauna verslo
sąţiningumu, skatina vartojimą labiau nei jo ekonominiai poreikiai, kainos,
kokybės patrauklumas ir tikėjimas, kad sandoris jam bus naudingas82
.
Atsiţvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad nėra prieţasčių, dėl kurių vartotojų
teisė turėtų būti eliminuota iš bendrosios sutarčių teisės.
Ţinoma, vartojimo sutarčių teisės ir bendrosios sutarčių teisės
koegzistavimo problematika nėra tiesiogiai susijusi su čia analizuojama
bendrosios sutarčių teisės vienodinimo rezultatų įtaka Lietuvos sutarčių teisės
80 MATTEI, išnaša 67, p. 538.
81 Oficialusis leidinys L 149, 11/06/2005, p. 22-39.
82 HESSELINK, išnaša 76, p. 103.
41
aiškinimui. Tačiau aprašyta diskusija rodo, kad bendroji sutarčių teisė nėra
savaime nesuderinama su silpnesnės šalies apsaugos principu. Aiškaus
atskirtos vartotojų teisės pagrindimo nebuvimas taip pat leidţia teigti, kad
UNIDROIT Principų dedikacija komercinėms sutartims savaime nėra
prieţastis, dėl kurių nebūtų galima aiškinant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę
remtis UNIDROIT Principais. Vartotojų teisė, net neigiant šios teisės srities
savarankiškumą ir atskirumą, turi specifikos. Tačiau bet kokiu atveju,
kiekviena bendrosios sutarčių teisės taisyklė negali būti aiškinama nukrypstant
nuo UNIDROIT Principų vien dėl to, kad šie yra nepritaikyti vartojimo
sutartims.
Rasti pavyzdţių, kurios bendrosios sutarčių teisės normos,
paremtos UNIDROIT Principais, yra nesuderinamos su vartojimo sutartimis,
nėra taip paprasta. Paradoksalu, tačiau netgi Europos sutarčių teisės principai,
kurie yra skirti visų rūšių sutartims, įskaitant ir vartojimo, yra labai panašūs į
UNIDROIT Principus. UNIDROIT Principai, nors ir orientuoti į tarptautines
komercines sutartis, tačiau subalansuoja abiejų sandorio šalių interesus. Netgi
tos Europos sutarčių teisės principų nuostatos, kurios paprastai nurodomos,
kaip specialiai pritaikytos vartotojų apsaugai83
, turi savo atitikmenų
UNIDROIT Principuose, arba iš esmės nesiskiria nuo EUROPOS Principų
reguliavimo. Pavyzdţiui, Europos Principų 1.102(1) str. įtvirtinta laisvė
sudaryti sutartis siejama su sąţiningumo ir sąţiningos dalykinės praktikos
principais, tuo tarpu UNIDROIT Principų 1.1 str. (perkeltas į Lietuvos civilinio
kodekso 6.156 str. 1 d.) tiesiog suteikia šalims laisvę sudaryti sutartį ir
nustatyti jos turinį. Tačiau pagal UNIDROIT Principų 1.4 str. bei 1.7 str. (kaip
ir pagal Lietuvos civilinio kodekso 6.158 str.), šią šalių laisvę taip pat varţo
pareiga elgtis sąţiningai. Nors Europos Principų 2.104 str. specialiai reikalauja
informuoti kitą šalį apie tai, kad sutartis sudaroma pagal standartines sąlygas,
tam, kad standartinės sąlygos taptų sutarties dalimi, tačiau iš UNIDROIT
Principų (2004) 2.1.19 str. taip pat seka, kad tinkamai neatkreipus kitos šalies
83 BONELL, išnaša 6, p. 351-352.
42
dėmesio į standartines sąlygas, pagal kurias yra sudaroma sutartis, standartinės
sąlygos netaps sutarties dalimi (analogiškai pagal Lietuvos civilinio kodekso
6.185 str. 2 d.). Europos Principų 4.110 str. leidţiantis atsisakyti (angl. avoid)
sutarties sąlygų, kurios yra nesąţiningos ir nebuvo individualiai aptartos, iš
esmės atitinka UNIDROIT Principų (2004) 2.1.20 str. Šis UNIDROIT Principų
straipsnis (kaip ir Lietuvos civilinio kodekso 6.186 str.) apskritai nesuteikia
teisinės galios siurprizinei standartinei sąlygai, kai tuo tarpu pagal Europos
Principų 4.110 str. reikia specialaus šalies pareiškimo apie atsisakymą nuo
sutarties. Šiuo poţiūriu UNIDROIT Principai netgi labiau yra suderinti su
Europos Sąjungos teisės nustatyta vartotojų teisių apsauga. 1993 m. balandţio
5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąţiningų sąlygų sutartyse su
vartotojais84
6 str. reikalauja, kad nesąţiningos sąlygos nebūtų privalomos
vartotojams. Europos Teisingumo teismo praktika tokią nuostatą aiškina kaip
suteikiančią teisę valstybių teismams savo iniciatyva pripaţinti
negaliojančiomis nesąţiningas sutarties sąlygas85
. Europos Principų 6.101 str.
2 dalis, kuri nustato, kad profesionalaus tiekėjo pareiškimai apie prekės kokybę
ar naudojimą tampa sutarties dalimi, dėl ko jų neteisingumas lemia atsakomybę
uţ kitos šalies suklaidinimą. Tačiau šis straipsnis (kaip ir visi Europos
Principai) orientuotas į sutartis, kurių kita šalis gali būti ne tik vartotojas, bet ir
profesionalas. Todėl UNIDROIT Principų nuostatų, reguliuojančių klaidos
situacijas, taikymas duotų iš esmės tą patį efektą. Ţinoma, UNIDROIT
Principų (2004) 1.10 str., nustatantis, kad bet koks pareiškimas įsigalioja tik
nuo jo gavimo momento (Lietuvos civilinio kodekso 6.166 str.), nesiderina su
Direktyvos dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne
prekybai skirtose patalpose 5 str. bei Direktyvos dėl pirkėjų apsaugos,
susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo
sutarčių tam tikrais aspektais 5 str. numatyta galimybe įgyvendinti vartotojo
teisę atsisakyti sutarties, vien išsiunčiant atitinkama pranešimą iki nustatyto
84 Oficialusis leidinys L 095, 21/04/1993, p. 29-34.
85 Europos Teisingumo Teismo sujungtos bylos C-240/98 – C-244/98 Océano Grup Editorial SA v.
Rocio Murciano Quintero ir kiti, 2000, ECR I-4941 bei byla C-473/00 Codifis SA v. Jean-Louis
Fredout, 2002, ECR I-10875.
43
termino pabaigos86
. Tai vienas iš nedaugelio pavyzdţiui, kuris galėtų būti
vertinamas kaip bendrosios taisyklės išimtis, tačiau dėl to pati bendroji
„gavimo“ taisyklė negali būti aiškinama neatsiţvelgiant į tuos tikslus, dėl kurių
ji yra nustatyta ir kurie yra atskleisti UNIDROIT Principų (2004) 1.10 str.
komentare.
3.1.3. Autonominio aiškinimo metodas
Pagrindinės prieţastys, lemiančios poreikį suvienodinti tam tikrą
privatinės teisės sritį tarptautiniu mastu paprastai siejamos su trukdţiais
dalyvauti tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose, kuriuos sukelia teisinių
reikalavimų įvairovė, skirtingas panašių situacijų teisinis vertinimas ir iš to
kylantis neapibrėţtumas, netikrumas87
. Teisinis aiškumas ir nuspėjamumas
(galimybė prognozuoti, kaip veiksmai bus vertinami teisiniu poţiūriu) yra
vienas iš pagrindinių teisės vienodinimo tikslų. Tačiau tam, kad būtų pasiektas
teisės suvienodinimas, nepakanka vien nustatyti vienodas taisykles tarptautine
sutartimi ar kitu tarptautiniu instrumentu. Šios taisyklės turi būti vienodai
suprantamos ir vienodai taikomos analogiškose situacijose visose valstybėse,
nes priešingu atveju analogiškų situacijų skirtingas teisinis vertinimas, teisinio
neaiškumo ir netikrumo nei kiek nepašalintų.
Skirtingose valstybėse ne tik galioja skirtingos teisės normos, bet
taip pat skiriasi ir jų aiškinimo tradicijos. Natūralu, kad taikant skirtingus
aiškinimo metodus tas pats teisės normą išreiškiantis tekstas gali būti
suprantamas skirtingai ir dėl to ta pati situacija išspręsta ne vienodai. Todėl
daugelis tarptautinių konvencijų, vienodinančių tam tikras privatinės teisės
sritis, kartu nustato ir specialias jų aiškinimo taisykles. Bene ryškiausias
pavyzdys yra Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio
prekių pirkimo - pardavimo sutarčių 7 str., kuris reikalauja aiškinant šios
86 JOUSTRA, Carla. Consumer Law. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code.
2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 147. 87
LAUŢIKAS; MIKELĖNAS; NEKROŠIUS, išnaša 45, p.126.
44
konvencijos nuostatas atsiţvelgti į jos tarptautinį pobūdį, būtinumą skatinti jos
vieningumą, o sprendţiant tuos klausimus, kurie nėra tiesiogiai išspręsti
Konvencijos nuostatomis, vadovautis principais, kuriais yra pagrįsta pati
konvencija. 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos
teisės 18 str. nurodoma, kad interpretuojant konvencijos nustatytas vieningas
taisykles turi būti atsiţvelgiama į jų tarptautinį pobūdį ir vienodo jų aiškinimo
bei taikymo siekį. 1988 m. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų
sprendimų pripaţinimo ir vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose
preambulėje taip pat išreiškiamas siekis uţtikrinti kaip įmanoma vienodą
konvencijos aiškinimą. Analogiška taisyklė įtvirtinta UNIDROIT 1998 m.
Otavos tarptautinio finansinio lizingo konvencijos 6 str. Europos Teisingumo
Teismas nuosekliai laikosi Europos Sąjungos teisės autonominio
interpretavimo principų, kurie reikalauja suteikti Europos Sąjungos teisės
aktuose vartojamoms sąvokoms savarankišką prasmę, nesiejant jos su
valstybių narių teisėje vartojamomis teisinėmis kategorijoms, taip siekiant
efektyvaus direktyvų veikimo ir vienodo jų taikymo visos valstybėse narėse.
Šios aiškinimo taisyklės reikalauja interpretuoti tarptautinius
instrumentus „autonomiškai“, t.y. atsietai nuo nacionalinių teisinių sąvokų88
.
Paprastai autonominis interpretavimo metodas siejamas su tų pačių tradicinių
aiškinimo kanonų sinteze – gramatinio, sisteminio, istorinio aiškinimo,
papildyto lyginamuoju metodu. Šioje sintezėje lyginamasis metodas pirmiausia
apima konkretaus tarptautinio dokumento doktrinos ir jo taikymo praktikos
teismuose analizę, bet ne kurių nors valstybių nacionalinės teisės normų
lyginamąjį tyrimą89
. Lygiai taip pat kiti metodai – istorinis, gramatinis,
sisteminis – turi būti fokusuojami į patį aiškinamą instrumentą, jo tekstinę
išraišką, jo kūrimo, priėmimo, keitimo istoriją. Autonominis interpretavimas
88 SCHLECHTRIEM, Peter. Interpretation, gap-filling and further development of the UN Sales
Convention. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. vasario 21 d.], prieiga per:
<http://cisgw3.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem6.html>. 89
DIETRICH, Frank. Maintaining Uniformity in International Uniform Law Via Autonomous
Interpretation: Software Contracts and the CISG. Pace International Law Review. 1996, vol. 8, p. 311.
45
taip pat reikalauja teisę vienodinančio dokumento nuostatas aiškinti to paties
dokumento kontekste, atsiţvelgiant į jo sistemą ir tikslus90
.
Nepaisant šių aiškinimo principų, kuriuos reikalauja taikyti
tarptautinės konvencijos, begalinis nacionalinių teismų ir teisėjų, taikančių
vieningas taisykles, skaičius, poveikis, kurį daro teisėjo sąmonei jo
nacionalinės teisės sistema, taip pat teisinių sistemų tradicijų skirtumai,
nacionaliniai interesai vieningų taisyklių interpretavimo ir taikymo skirtumus
daro neišvengiamus91
. Netgi taikant tą patį autonominio interpretavimo metodą
gali būti gaunami keli lygiaverčiai bet skirtingi aiškinimo rezultatai.
Elementarūs tikimybių teorijos dėsniai sako, kad kai yra trys įmanomi
aiškinimo variantai, vieną variantą pasirinkus vienam teismui, tikimybė, kad
kitas teismas vadovausis besiskiriančiu aiškinimu, siekia net 66 proc.92
Dėl šių
prieţasčių suvienodintos teisės „renacionalizavimas“ yra viena didţiausių
teisės vienodinimo nevilties prieţasčių 20 a.93
Tai skatina apskritai susimąstyti,
ar tikslas pasiekti vieningą unifikuotos teisės taikymo praktiką nėra utopija94
.
Tačiau nepaisant neišvengiamų skirtumų tarp valstybių, jų teisinių
tradicijų ir teisinės kultūros, kurie, matyt, niekada neišnyks, ir, galbūt, neturėtų
išnykti, unifikuotos teisės vieningos taikymo praktikos tikslų nereikėtų
atsisakyti. Tai, kad daugelio valstybių teismai supranta, jog vieninga praktika
yra būtiná, tai, kad net tų valstybių teismai, kurių teisės tradicijos neleidţia
remtis uţsienio teisės doktrina ar teismų sprendimais, pamaţu atsisako tokio
neigiamo poţiūrio ir bent jau neakivaizdţiai remiasi uţsienio teismų praktika,
tai, kad tiek Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos, tiek 1956 m.
Ţenevos CMR konvencijos, tiek ir kitų tarptautinių dokumentų taikymo
praktika valstybėse narėse yra kaupiama ir sisteminama, tai, kad lyginamoji
90 GEBAUER, Martin. Uniform Law, General Principles and Autonomous Interpretation. Uniform Law
Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 683. 91
STURLEY, Michael F. International Uniform Laws in National Courts: The Influence of Domestic
Law in Conflicts of Interpretation. Virginija Journal of International Law. 1986-1987, vo. 27, p. 738-
746. 92
FERRARI, Franco. Uniform Interpretation of the 1980 Uniform Sales Law. Georgia Journal of
International and Comparative Law. 1994, vol. 24, no. 2, p. 204. 93
GEBAUER, išnaša 90, p. 684. 94
MIKELĖNAS, Valentinas. The Main Features of the New Lithuanian Contract Law System Based
on the Civil Code of 2000. Juridica International. 2005, vol. 10., p. 50.
46
teisėtyra tampa vis reikšmingesnė, teikia vilties, kad „ilgalaikėje
perspektyvoje, grynai nacionalinis teisės interpretavimas neišliks ilgam“.95
Ši autonominio aiškinimo problematika yra aktuali Lietuvoje,
kurioje šalia minėtų prieţasčių, galimybes siekti vienodo unifikuotos teisės
taikymo apsunkina ir keletas praktinių kliūčių – literatūros stoka, kalbos
barjerai, ir pan. Tačiau reikia pripaţinti, kad padėtis gerėja dėl atsiradusių
galimybių elektroninės prieigos būdu naudotis uţsienio periodinių leidinių ir
teismo sprendimų duomenų bazėmis.
Autonominio aiškinimo metodikos taikymas bendrajai Lietuvos
sutarčių teisei interpretuoti iš pirmo ţvilgsnio yra nereikalingas. Lietuvos
bendrosios sutarčių teisės normos yra išdėstytos nacionaliniame teisės akte -
Civiliniame kodekse, kurio nuostatos pirmiausia turi būti aiškinamos
vadovaujantis jame įtvirtintomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Bendrosios
sutarčių teisės sistema yra nacionalinės teisės dalis, todėl natūralu, kad
Lietuvos civilinio kodekso normų vienodo aiškinimo skirtingose valstybėse
problema apskritai negali kilti. Tačiau tas faktas, kad didţioji dalis Lietuvos
bendrosios sutarčių teisės inkorporuoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių
sutarčių principus, verčia analizuoti, ar iš tiesų gali būti ignoruojamas
autonominio aiškinimo metodas.
UNIDROIT Principų 1.6 str. nustatyta, kad „interpretuojant šiuos
principus, turi būti atsiţvelgiama į jų tarptautinį pobūdį ir jų tikslus, įskaitant
poreikį skatinti jų taikymo vienodumą“. Be abejo, šios taisyklės turi būti
paisoma pirmiausia tada, kai UNIDROIT Principai yra šalių pasirinkti kaip jų
sutarčiai taikytina teisė, arba kai jie taikomi kaip išreiškiantys bendruosius
teisės principus (lex mercatoria). Taip pat šio interpretavimo metodo turi būti
laikomasi, kai Principais yra remiamasi kaip papildomu šaltiniu aiškinant teisę
vienodinančius tarptautinius instrumentus ar uţpildant jų spragas. Tačiau kai
UNIDROIT Principai panaudojami kaip modelis nacionalinei teisei, ir
inkorporuoti į nacionalinę teisę tampa jos dalimi, kyla klausimas, ar turi būti
95 MARKESNIS, Basil, Sir; FEDTKE, Jörg. The Judge as Comparatist. Tulane Law Review. 2005-
2006, vol. 80, p. 19.
47
išlaikytas autonominis nacionalinės teisės aiškinimas ir jeigu taip, ar šis
aiškinimo principas turi būti modifikuojamas?
Kaip jau buvo minėta, Lietuvos įstatymų leidėjo siekis kiek
įmanoma priartinti Lietuvos sutarčių teisę prie modernių bendrosios sutarčių
teisės vienodinimo pasiekimų bei orientuotis į šiuolaikinio mokslo siūlomus
geriausius spendimus reikalauja, kad Lietuvos sutarčių teisės normos būtų
aiškinamos atsiţvelgiant į UNIDROIT Principus. Todėl siekiant nustatyti
tikrąjį UNIDROIT Principų turinį privalu laikytis autonominio interpretavimo
taisyklių. Priešingu atveju, susiejant UNIDROIT Principų aiškinimą vien tik su
kurios nors vienos valstybės teisinėmis kategorijomis būtų iškreiptas
UNIDROIT Principų tikslas kiek įmanoma atsiriboti nuo nacionalinių teisinių
institutų, ir tai reikštų ţingsnį atgal siekiant tobulesnių teisinių sprendimų
Lietuvos sutarčių teisėje.
Kita vertus, turint omeny, kad UNIDROIT Principai yra iš esmės
inkorporuoti į Lietuvos civilinį kodeksą, Lietuvos bendroji sutarčių teisė šiuo
metu gali būti charakterizuojama kaip moderni, maksimaliai pritaikyta verslo
poreikiams. Toks Lietuvos teisės apibūdinimas gali būti argumentas šalims
rinktis Lietuvos sutarčių teisę kaip taikytiną teisę sutarčiai arba prieţastis
nesibaiminti sutikti su UNIDROIT Principais kaip siūloma sutarčiai taikytina
teise. Jeigu aiškinant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę būtų nukrypstama nuo
UNIDROIT Principų ir jų pirminių idėjų, būtų suteikiama iš jų perimtoms
Lietuvos sutarčių teisės nuostatoms tokia prasmė, kuri neatitinka Principų
tikslų, tai neabejotinai sumenkintų Lietuvos sutarčių teisės kokybę.
Pagaliau, šiuo metu yra visos praktinės galimybės ieškoti uţsienio
šalių teismų ir arbitraţo sprendimų formuojamos UNIDROIT Principų taikymo
ir aiškinimo praktikos. UNILEX duomenų bazė (http://www.unilex.info) yra
viešai prieinama internetu be jokių papildomų sąnaudų.
48
3.1.4. Sisteminiai skirtumai
Sisteminis teisės aiškinimo metodas Lietuvoje, kurios privatinė
teisė yra grindţiama kodifikuota normų sistema, yra gerai ţinomas, išplėtotas
doktrinoje96
, įtvirtintas įstatymo lygmeniu (Lietuvos civilinio kodekso 1.9 str.)
ir pripaţįstamas bei taikomas teismų praktikoje97
. Gana daţnai teismai tiesiog
konstatuoja taikantys sisteminio teisės aiškinimo metodą, išsamiau
nepagrįsdami savo išvadų, neatskleisdami analizuojamų teisės normų
sisteminių ryšių98
, lemiančių tam tikrą teisės normos aiškinimo variantą.
Tačiau iš esmės šis aiškinimo metodas yra neabejotinai reikšmingas.
Sisteminis teisės aiškinimo metodas reikalauja nustatant teisės
normos prasmę atsiţvelgti į analizuojamos teisės normos vietą teisės sistemoje,
t.y. ar teisės norma yra bendrojoje teisės akto dalyje, ar specialiojoje, kokios
galios teisės akte ji yra ir pan. Atsiţvelgiant į teisės normos vietą sistemoje turi
būti ištiriama, kokiais ryšiais ši norma susijusi su kitomis teisės normomis, t.y.
ar norma nustato išimtį, ar bendrą taisyklę ir pan. Šių taisyklių taikymas
praktikoje daţnai nėra paprastas, tačiau yra daugiau maţiau nusistovėjęs ir
aiškus.
Kaip jau buvo pagrįsta, aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių
teisės normas yra būtina atsiţvelgti į tai, kaip jos yra apibūdinamos
UNIDROIT Principuose, pagal kuriuos jos buvo sumodeliuotos. UNIDROIT
Principai, be abejo, taip pat yra sisteminis taisyklių rinkinys. Pirmasis jų
skyrius išdėsto bendrąsias nuostatas, kiti skyriai apima atskirus sutarčių teisės
klausimus. Atskirus sutarčių teisės aspektus reguliuojančios taisyklės
išdėstytos laikantis dalykinio nuoseklumo. Pradedama nuo sutarčių sudarymo
(2 skyrius), po to seka sudarytų sutarčių teisėtumo ir galiojimo patikrinimui
96 MIKELĖNAS; MIKELĖNIENĖ, išnaša 49, p. 194-202.
97 2003 m. birţelio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2003
R.Aukštuolis v. AB „Pagirių šiltnamiai“ / 1999 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 P. Roţevičienė v. Panevėţio m. valdyba. / 1998 m. lapkričio 30 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-183 A. Sidabraitė v. Č. Sidabras. 98
2006 m. gruodţio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2006
R. T. v. N. M. / 2006 m. spalio 24 d. LAT Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.
2A-242/2006 Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja v. Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinė sąjunga.
49
skirtos nuostatos (3 skyrius). Sudarytų ir galiojančių sutarčių turiniui nustatyti
skirtos sutarčių aiškinimo (4 skyrius) bei sutarčių turinio (5 skyrius) taisyklės.
Pagaliau, kai sudarytos ir galiojančios sutarties turinys aiškus, sprendţiami
sutarties vykdymo (6 skyrius) bei nevykdymo (7 skyrius) klausimai. Tačiau į
Lietuvos teisę ši sistema nebuvo perkelta visa apimtimi. Didţioji dalis
UNIDROIT Principų buvo įtraukta į Civilinio kodekso Šeštos knygos II dalį
„Sutarčių teisė“, tačiau kai kurios Principų taisyklės buvo išdėstytos Kodekso
Pirmosios knygos dalyje, skirtoje sandorių negaliojimui (LR CK 1.90 str.
įgyvendina 3.4, 3.5, 3.6, 3.7 UNIDROIT Principų straipsnius, LR CK 1.91 str.
– 3.8, 3.9 UNIDROIT Principų straipsnius); Šeštosios knygos I dalies III
skyriuje, nustatančioje prievolių vykdymo ir jų nevykdymo teisines pasekmes;
Šeštosios knygos III dalies XXII skyriuje, reguliuojančiame civilinės
atsakomybės klausimus. Be to, UNIDROIT Principų sistema nėra pagrįsta
skaidymu į bendrąją prievolių teisę, kurioje sutartis yra tik vienas iš prievolių
atsiradimo pagrindų, o yra koncentruota tik į sutarčių teisės klausimus.
UNIDROIT Principai taip pat nėra pagrįsti tokiomis abstrakčiomis
kategorijomis kaip sandoris. Todėl natūralu klausti, kokią įtaką šie sisteminiai
UNIDROIT Principų ir Civilinio kodekso skirtumai turi Lietuvos sutarčių
teisės normų aiškinimui.
Sandoriai, kaip labai abstrakti teisės kategorija, pagrįsta šalies
valios autonomijos doktrina, yra būdinga Vokietijos (Rechtsgeschäfte) ir jai
artimų teisės sistemų valstybėms – Graikijoje, Portugalijoje (negócio jurídico),
taip pat Prancūzijoje (acte juridique), Olandijoje (rechtshandeling). Taip pat ši
teorinė konstrukcija buvo išsaugota Lietuvos civilinėje teisėje, kurioje
sandoriai, kaip civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai buvo ţinomi ir
sovietinės okupacijos laikotarpiu. Rusijos civilinio kodekso I dalies 9 skyriuje
taip pat yra išlaikomos sandoriams (сделка) skirtos teisės normos. Tačiau
Italijos 1942 m. civiliniame kodekse sandorių kategorijos buvo atsisakyta99
,
99 ALPA, Guido. A New Approach to International Commercial Contracts: Italy. In BONELL, M. J. A
New Approach to International Commercial Contracts. London: Kluwer Law International Ltd, 1999,
p. 176.
50
nors teisės teorijoje ji buvo ţinoma, o Prancūzijos teisėje ji niekada nebuvo
sėkminga100
. Nors Olandijos civiliniame kodekse yra vartojama sandorio
kategorija, tačiau reikia turėti omenyje, kad šio kodekso pirmieji projektai
buvo parengti dar 1950 m. Sandoriai nėra minimi ir JAV Vieningajame
komerciniame kodekse arba Sutarčių teisės sąvade. Europos sutarčių teisės
principai taip pat yra skirti išimtinai sutarčių aspektams. Sandorių sąvokos
nevartoja ir prof. G. Gandolfi vadovaujamos Europos privačių teisininkų
akademijos parengtas Europos sutarčių kodekso projektas101
. Dėl šių
tendencijų sandorių institutas privatinėje teisėje laikomas atgyvenusiu102
. Iš
kitos pusės teoriniame lygmenyje sandoriai yra pripaţįstami netgi bendrosios
teisės valstybėse103
. Todėl kaip teisinė abstrakcija sandoriai, be abejo, galėtų
išlikti kaip teoretizavimo objektas. Ši teisinė samprata leidţia apjungti daugelį
civilinės teisės institutų (įgaliojimas, testamentas, atlyginimo paţadėjimas,
sutartis) ir analizuoti juos per jų bendrybes.
Tai, kad išlaikant teisės teorijos tradicijas sandoriai išliko įtvirtinti
Civiliniame kodekse daro kodekso sistemą sudėtingesnę. Viena vertus,
bendrojoje dalyje pateiktos sandorių klausimus reguliuojančios teisės normos
yra taikomos daugeliui kitų teisės institutų – įgaliojimui, testamentui, tokiu
būtu, pavyzdţiui, išvengiant normų dėl negaliojimo pasikartojimo. Tačiau kita
vertus, sutarčių teisės normos, susijusios su sutarčių negaliojimu, papildomai
konkuruoja su sandorių negaliojimo klausimus reguliuojančiomis normomis
(6.224 – 6.228 str. ir 1.78-1.96 str.). Ţinoma, daugeliu atvejų šių normų
konkurenciją galima išspręsti taikant lex specialis generalis derogat principą,
tačiau, pavyzdţiui, atsakyti į klausimą, ar 6.228 str., nustatantis esminę šalių
100 RÉMY-CORLAY, Pauline. Structural Elements of the French Civil Code. In GRUNDMANN,
Stefan; and SCHAUER, Martin. The Architecture of European Codes and Contract Law. Alphen aan
den Rijn: Kluwer Law International, 2006, p. 36. 101
Academy of European Private Lawyers. Code Europeen Des Contrats. Milano: Dott. A. Giuffrè
editore, 2004, p. xliv. 102
HESSELINK, Martijn W. Principles of European Contract Law: Some Choices Made By The
Lando Commission. In HESSELINK, Martin W. The New European Private Law. The Hague,
London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 99-100. 103
LOBINGIER, Sumner. Juristic Acts in the Civil Law. Tulane Law Review. 1949-1950, vol. 24 p.
178-193. Taip pat ţr. FERSON, Merton. The Nature of Legal Transactions and Juristic Acts: Anglysis
of Common Factors and Variations. Cornell Law Quarterly. 1945, vol. 31, nr. 2, p. 105-181.
51
nelygybę yra specialus sutarties pripaţinimo negaliojančia pagrindas, ar tai yra
apskritai savarankiška teisės norma, kuri teisę „atsisakyti sutarties“ prilygina
sutarties nutraukimui, nėra paprasta. Šių suderinamumo problemų neįmanoma
išspręsti neatsiţvelgiant į UNIDROIT Principus, todėl jų reikšmė sisteminiam
Civilinio kodekso aiškinimui yra akivaizdi. Jeigu CK 6.228 str. nustatyta šalies
teisė atsisakyti sutarties būtų prilyginama teisei nutraukti sutartį, tuomet reikėtų
pripaţinti, kad iki atsisakymo nuo sutarties šalių sudaryta sutartis buvo
galiojanti ir teisėta. Tačiau vargu ar tai būtų teisinga, atsiţvelgiant į tai, kad
pagrindas atsisakyti sutarties yra vienos iš šalių nesąţiningas elgesys sudarant
sutartį (pasinaudojimas kitos šalies silpnumu) bei teisingumo principams
prieštaraujantis šalių prievolių ypatingas disbalansas. Todėl reikėtų laikyti, jog
esminė šalių nelygybė sudarant sutartį yra sutarties pripaţinimo negaliojančia
pagrindas. Iš kitos pusės, tokiu atveju susiduriama su problema, jog taikant
bendrąsias sandorių pripaţinimo negaliojančiais taisykles, šalis negalėtų
vienašališkai pareikšti apie sutarties negaliojimą nesikreipdama į teismą, nes
pagal LR CK 1.78 str. 2 d. nuginčijamam sandoriui yra būtinas teismo
sprendimas, nebent tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad sutartis negalioja
(pavyzdţiui, viena šalis praneša kitai apie sutarties negaliojimą, o kita šalis
pritaria tokiam pareiškimui). Į Lietuvos civilinį kodeksą nebuvo įtraukta
UNIDROIT Principų 3.14 str. įtvirtinta galimybė šaliai teisę nuginčyti
(anuliuoti) sutartį įgyvendinti pateikiant pranešimą kitai šaliai. Greičiausiai
buvo baiminamasi, jog tokia teise bus imta daţnai piktnaudţiauti, kas pakenktų
sutartinių santykių stabilumui. Tačiau praktika rodo, kad, pavyzdţiui, teise
vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį, nėra masiškai
piktnaudţiaujama dėl pakankamai grieţtų reikalavimų. Todėl CK 6.228 str.
numatyta teisė atsisakyti sutarties gali būti prilyginama sutarties pripaţinimui
negaliojančia, kurią turėtų būti leidţiama įgyvendinti vienašaliu pareiškimu.
Juolab, kad CK 6.228 str. nustato grieţtas tokios teisės atsiradimo sąlygas ir
suteikia adekvačias gynybos galimybes kitai šaliai, kuri, gavusi pranešimą apie
atsisakymą nuo sutarties, gali prašyti teismo sutartį pakeisti.
52
Yra ganėtinai sunku pasakyti, kodėl UNIDROIT Principai, kaip ir
Europos Sutarčių teisės principai nebuvo skirti prievolių teisės klausimams,
ypač atsiţvelgiant į 2004 m. redakcijoje įtrauktas dalis apie teisių perleidimą,
įskaitymą, trečiuosius asmenis bei kitoje redakcijoje planuojamą įtraukti
asmenų daugetą. Matyt, tuo buvo stengiamasi neprimesti bendrosios teisės
sistemoms svetimo sisteminimo. Tačiau kita vertus, tarptautiniai komerciniai
santykiai labiausiai plėtojami būtent sutarčių pagrindu, todėl siekiant
bendrosios sutarčių teisės vienodinimo pasirinkta sistema yra visiškai
pakankama.
Nuostolių atlyginimas UNIDROIT Principuose yra vienas iš būdų
šaliai ginti savo teises nuo kitos šalies įvykdyto sutarties paţeidimo. Pagal
civilinio kodekso nuostatas, sutarties paţeidimas taip pat yra pagrindas
reikalauti nuostolių atlyginimo, tačiau sutartinės civilinės atsakomybės
klausimai yra išskirti į atskirą Kodekso sisteminę dalį, pripaţįstant, kad
daugelis bendrųjų civilinės atsakomybės taisyklių yra taikytinos tiek paţeidus
sutartį, tiek bendro pobūdţio pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai104
.
Minėti sisteminiai skirtumai tarp UNIDROIT Principų ir Lietuvos
civiliniame kodekse nustatyto bendrojo sutarčių teisinio reguliavimo yra
nulemti to, kad Civilinio kodekso normos skirtos labai plačiam teisinių
santykių spektrui reguliuoti. Sandorių taisyklės apima įgaliojimo, paveldėjimo,
kai kuriuos santuokos klausimus, prievolių teisės normos apjungia prievoles,
atsirandančias ir iš sutarties, ir iš delikto, ir kitais pagrindais. Toks bendrosios
sutarčių teisės normų išskaidymas gali sukelti tam tikrų problemų taikant
sisteminį teisės aiškinimo metodą, tačiau tam, kad jos būtų kuo maţesnės arba
lengviau išspręstos, visais atvejais, kai Civilinio kodekso subendrintos normos
(skirtos ne tik sutartinių santykių reguliavimui) taikomos būtent sutartiniams
santykiams, turėtų būti atsiţvelgiama į tuos sisteminius ryšius, kuriais taikytina
teisės norma buvo susaistyta UNIDROIT Principų sistemoje.
104 HESSELINK, išnaša 102, p. 101.
53
3.2. Į Lietuvos teisę neintegruotų UNIDROIT Principų
nuostatų įtaka Lietuvos bendrosios sutarčių teisės
aiškinimui
Nors didţioji dalis Lietuvos bendrosios sutarčių teisės
inkorporuoja UNIDROIT Principus, tačiau dėl įvairių prieţasčių UNIDROIT
Principai nebuvo perkelti į Lietuvos civilinį kodeksą visa apimtimi.
Pavyzdţiui, UNIDROIT Principų (1994) 2.17 str. dėl apjungiančių sąlygų
(merge clauses), 3.3 str. dėl pradinio neįmanomumo, 3.14 str., įtvirtinantis
teisę vienašališkai atsisakyti sutarties nesikreipiant į teismą, 5.5 str., nustatantis
kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti atskiriamos prievolės pasiekti rezultatą ir
dėti maksimalias pastangas, 7.4.11 str., nustatantis nuostolių sumokėjimo būdą,
neturi atitikmenų Lietuvos civiliniame kodekse. 2004 m. redakcijos
UNIDROIT Principai buvo papildyti keletu naujų straipsnių (1.8 str. dėl
nesuderinamo elgesio, 5.1.9 str. reguliuojantis susitarimą dėl atleidimo (nuo
sutarties), bei visais naujais skyriais apie atstovų įgalinimus (2.2 skyrius),
trečiuosius asmenis (5.2 skyrius), įskaitymą (8 skyrius), teisių perleidimą (9.1
skyrius), pareigų perkėlimą (9.2 skyrius), sutarčių perleidimą (9.3 skyrius),
senaties terminus (10 skyrius). Be abejo, šios taisyklės netapo Lietuvos
sutarčių teisės normomis, tačiau jos gali būti papildomas šaltinis aiškinant
Lietuvos civilinio kodekso normas. Ţinoma, UNIDROIT Principų, neperkeltų į
Lietuvos sutarčių teisę, naudojimas Lietuvos sutarčių teisės aiškinimo procese
turi būti pagrįstas kiek kitokiais argumentais ir metodika.
Įstatymų leidėjo sprendimas neperkelti kai kurių UNIDROIT
Principų nuostatų, neįpareigoja aiškinant panašias Lietuvos sutarčių teisės ar su
sutartimis susijusias teisės normas atsiţvelgti į UNIDROIT Principus taip, kaip
tais atvejais, kai aiškinami į Lietuvos teisę inkorporuoti UNIDROIT Principai.
Tačiau daugiau nei dešimties metų UNIDROIT Principų egzistavimo praktika
rodo, kad jie gali būti reikšmingi aiškinant nacionalinę teisę net ir tada, kai
nacionalinė sutarčių teisė nėra sukurta pagal UNIDROIT Principų modelį. Iš
sukauptos UNIDROIT Principų taikymo praktikos, beveik pusėje visų
54
sprendimų UNIDROIT Principais buvo remiamasi aiškinant nacionalinę teisę
tokių valstybių kaip Australija, Anglija, Suomija, Prancūzija, Graikija, Italija,
Olandija, Naujoji Zelandija, Šveicarija105
. Be abejo, UNIDROIT Principais
buvo remiamasi ne kaip tiesioginiu šaltiniu, bet UNIDROIT Principų
nuostatomis buvo papildomai pagrindţiami pasirinkti nacionalinės teisės
aiškinimo ir taikymo variantai ar tiesiog nurodant UNIDROIT Principus kaip
pavyzdį priimamo sprendimo argumentacijai sustiprinti. Reikia paminėti ir tai,
kad UNIDROIT Principų preambulėje nacionalinės teisės aiškinimas ir
papildymas kaip vienas iš UNIDROIT Principų tikslų buvo įtvirtintas tik 2004
m. redakcijoje. Tokį papildymą paskatino būtent tai, kad arbitraţe ir teismuose
UNIDROIT Principai vis labiau buvo naudojami šiam tikslui. Tai savaime
laikytina argumentu, pagrindţiančiu UNIDROIT Principų naudojimą
nacionalinei teisei aiškinti.
Nuomonės dėl to, ar nacionaliniai teismai turėtų remtis
UNIDROIT Principais aiškindami ir taikydami nacionalinę teisę varijuoja nuo
visiško tokios galimybės neigimo, sakant, kad UNIDROIT Principai nėra
nacionalinės teisės dalis ir nesudaro autonominio teisės šaltinio106
, iki
entuziastiškų teiginių, jog tai turėtų būti daroma, ir teismams pasirėmus
UNIDROIT Principais atitinkamos jų taisyklės turėtų tapti nacionalinės teisės
dalis107
. Tačiau galima išskirti keletą situacijų, kuomet sprendţiant
nacionalinės teisės taikymo klausimus, UNIDROIT Principai vis dėl to gali
būti autoritetingas aiškinimo šaltinis.
Pirmiausia, esant nacionalinės teisės normų kolizijai kyla
taikytinos teisės normos parinkimo problema, kurią sprendţiant turi būti
ieškoma tokios normos, kuri labiausiai atitiktų bendruosius teisės principus108
.
Be abejo turimi omenyje tie kertiniai teisės principai, kuriuos pripaţįsta
105 BONELL, išnaša 6, p. 294-295.
106 FAUVARQUE-COSSON, Bénédicte. A New Approach to International Commercial Contracts:
France. In BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial Contracts. London: Kluwer
Law International Ltd, 1999, p. 117. 107
LOOKOFSKY, Joseph. The Limits of Commercial Contract Freedom: Under the UNIDROIT
‚Restatement„ and Danish Law. American Journal of Comparative Law, 1998, vol. 46, p. 488. 108
LAUŢIKAS; MIKELĖNAS; NEKROŠIUS, išnaša 45, p. 134.
55
nacionalinė teisė ir kurie yra pirminis šaltinis aiškinant nacionalinę teisę.
Tačiau netgi bendrieji sutarčių teisės principai ne retai konkuruoja tarpusavyje,
pavyzdţiui sutarties laisvė ir silpnesnės šalies gynyba, pacta sunt servanda ir
rebus sic stantibus ir pan. dėl ko gali būti problematiška nustatyti, kuris
aiškinimo variantas yra priimtinausias ir labiausiai atitinkantis abiejų šalių
interesus. Todėl UNIDROIT Principų prigimtis, tai, kad juose įtvirtinti
sprendimai subalansuoja daugumos pasaulio valstybių poţiūrį į atskiras
problemas ir yra specialiai pritaikomi tarptautinės komercijos poreikiams,
leidţia argumentuoti, jog pasirinkus labiausiai artimą UNIDROIT Principams
sprendimo variantą, jis atitiks tarptautiniu mastu pripaţįstamus standartus ir
bus labiausiai pritaikytas šalių interesams109
. Autoritetas, kurį suteikia
UNIDROIT Principams tai, kad jie yra garsiausių pasaulio teisės mokslininkų
išsamių diskusijų rezultatas, neleistų abejoti tokio sprendimo teisingumu.
Paţymėtina ir tai, kad UNIDROIT Principais kaip teisės aiškinimo šaltiniu
Olandijos ir Australijos teismai rėmėsi ir tuomet, kai buvo sprendţiami ginčai
dėl grynai nacionalinių sutarčių110
. Atsiţvelgiant į tokią praktiką ir į
argumentaciją išdėstytą šio darbo skyriuje dėl UNIDROIT Principų įtakos
teisės aiškinimo metodams, UNIDROIT Principais kaip teisės aiškinimo
šaltiniu neturėtų būti apsiribojama sprendţiant išimtinai tarptautinio pobūdţio
sutarčių ginčus.
UNIDROIT Principai taip pat gali būti reikšmingas interpretavimo
šaltinis tada, kai nacionalinė teisė apskritai nepateikia jokio sprendimo tam
tikrai faktinei situacijai, t.y. esant teisės spragoms. Pagrindines teisės spragų
šalinimo taisykles nustato LR CK 1.8 str. normos dėl įstatymo ir teisės
analogijos. Pagal šio straipsnio 2 d., bendrieji teisės principai turi būti taikomi,
jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų. Šiuo atveju
109 UNIDROIT, išnaša 7, p. 6.
110 2001 m. liepos 13 d. Olandijos Aukščiausiojo teismo sprendimas byloje Nr. C99/315 HR, Hardstaal
Holding B.V. v. N.N. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. vasario 27 d.] Prieiga per:
<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=911&step=Abstract> / 2003 m. vasario 12 d.
Australijos Federalinio teismo sprendimas byloje Nr. NG733 GEC Marconi Systems Pty Ltd. v BHP
Information Techology Pty Ltd. ir kiti. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. vasario 27 d.] Prieiga per:
<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=845&step=Abstract>.
56
UNIDROIT Principai gali būti laikomi bendrųjų sutarčių teisės principų
šaltiniu. Pavyzdţiui, UNIDROIT Principais gali būti remiamasi aiškinant
sąţiningumo principo turinį sutartinių santykių kontekste, taikant non concedit
venire contra factum proprium taisyklę, įtvirtintą UNIDROIT Principų (2004)
1.8 str. bei kitus straipsnius, kurių atitikmenų Lietuvos civiliniame kodekse
nėra.
Tais atvejais, kai šalių santykius reguliuoja uţsienio valstybės
teisė, teismai turėtų spręsti ginčą taikydami tos valstybės teisės normas.
Uţsienio valstybės teisės taikymas ir jos turinio nustatymas kelia nemaţa
praktinių keblumų ir teisinių problemų. Kadangi teismas neţino uţsienio
valstybės teisės taip, kaip savo nacionalinės, kyla klausimas, kokiais šaltiniais
remdamasis teismas turėtų analizuoti uţsienio valstybės teisę ir kokiais būdais
tokius šaltinius gauti. Teisiniu poţiūriu, uţsienio valstybės teisė gali būti
taikoma tiek šalių reikalavimu (civilinės teisės valstybėse), tiek ir teismo ex
officio (bendrosios teisės valstybėse). Pareiga įrodyti teisės turinį atitinkamai
gali tekti šaliai, reikalaujančiai ją taikyti, arba teismas turi nustatyti uţsienio
teisės turinį ex officio. Pagal LR CK 1.10 str. Lietuvoje uţsienio teisė gali būti
taikoma šalių reikalavimu, o atskirais atvejais (kai to reikalauja įstatymas arba
tarptautinė sutartis) teismas ją turi taikyti ex officio. Atitinkamai pagal LR CK
1.12 str. uţsienio teisės turinio įrodymas gali būti šalių pareiga, arba ją turi
nustatyti teismas ex officio.111
Tačiau, visų teisės sistemų valstybėse absoliučiai
vyrauja poţiūris, jog, kai taikytinos uţsienio valstybės teisės turinio negalima
nustatyti, turi būti taikoma bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė (lex
fori)112
. Toks poţiūris, be abejo, yra pateisinamas, nes teismai negali atisakyti
vykdyti teisingumo, todėl kraštutiniu atveju turi būti aišku, kuo remdamasis
teismas turi spręsti ginčą. Lietuvoje (kaip ir Austrijoje, Šveicarijoje,
Vengrijoje) ši taisyklė yra įtvirtinta įstatymu (LR CK 1.12 str. 3 d.), todėl
galimybės ieškoti alternatyvų šiam kraštutinumui yra labai ribotos. Nepaisant
111 Plačiau ţr. MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius: Justitia, 2001,
p. 90-94. 112
BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial Contracts. London: Kluwer Law
International Ltd, 1999, p. 11.
57
to yra gana seniai abejojama, ar nacionalinės teisės taikymas, kai neįrodomas
arba nenustatomas uţsienio teisės turinys, visais atvejais yra tinkamiausias
sprendimo variantas. Gali būti, kad viena šalis tiesiog nesistengia pateikti
uţsienio teisės įrodymų, nes iš anksto ţino, kad pritaikius uţsienio teisės
normas byla gali būti pralaimėta. Abi šalys ţinodamos, kad byloje turi būti
taikoma uţsienio teisė, gali mėginti įvairiais būdais gudrauti savo pozicijų
argumentacijoje siekdamos, kad pareiga įrodyti uţsienio teisę būtų perkelta
kitai šaliai. Uţsienio teise šalis gali net nesiremti dėl savo nekompetencijos.
Pagaliau, šalis gali nesiimti uţsienio teisės įrodinėjimo dėl to, jog tai sukeltų
neproporcingai dideles bylinėjimosi išlaidas113
. Vargu ar visais šiais atvejais
yra teisinga taikyti išimtinai nacionalinę teisę. Ţinoma, alternatyvų tokiam
sprendimui nėra daug. Tai galėtų būti speciali teismo pareiga, nustačius, jog
byloje taikytina uţsienio teisė, išaiškinti šalims pareigą įrodyti jos turinį ir
suteikti tam laiko. Štai Lietuvos Civilinio kodekso 1.12 str. nustato labai
paţangia nustatą, leidţiančią teismui padėti šaliai surinkti uţsienio teisės
turinio įrodymus. Vienas iš sprendimų taip pat galėtų būti teismo pareiga visais
atvejais nustatinėti uţsienio teisę ex officio. Tačiau visada gali atsitikti taip, kai
nepaisant visų pastangų uţsienio teisės turinio yra tiesiog neįmanoma nustatyti,
ypač tada, kai uţsienio teisė nėra išvystyta ir prieiga prie jos šaltinių yra labai
ribota arba reikalauja ypatingai didelių išlaidų. Daugeliu tokių atvejų
nacionalinės teisės taikymas yra paprasčiausia (ir daţnai vienintelė) išeitis.
Tačiau esant sutartiniams ginčams, ypač susijusiems su tarptautinėmis
sutartimis (o būtent šiais atvejais ir kyla poreikis taikyti uţsienio teisę),
nacionalinę teisę šiandiena yra kuo pakeisti. Diskusija dėl to, ar egzistuoja
autonominė tarptautinės prekybos taisyklių sistema, vadinama lex mercatoria,
yra ganėtinai sena, ir daţniausi argumentai neigiantys tokią sistemą susiję su
tuo, kad nėra aišku, kas sudaro lex mercatoria turinį, todėl rėmimasis
abstrakčiomis neaiškaus turinio taisyklėmis prieštarautų teisinio aiškumo ir
stabilumo idėjoms. Tačiau pasirodţius UNIDROIT Principams, kurių
113 SCHLESINGER, Rudolf. A Recurrent Problem in Transnational Litigation: The Effect of Failure to
Invoke or Prove the Applicable Foreign Law. Cornell Law Review. 1973, vol. 59, no. 1, p. 2-3.
58
preambulėje jie tiesiogiai įvardijami kaip lex mercatoria išraiška, ši diskusija
nebetenka prasmės. Prof. Klaus Peter Berger ţodţiais tariant „lex mercatoria
šiandien nebeatrodo kaip „teisinė ateities muzika“, „paprasčiausias sociologinis
vaiduoklis“ ar „kelias į teisinį nesvarumą“ bet yra komercinė ir teisinė
realija“114
. UNIDROIT, kaip tarptautinės organizacijos, ir UNIDROIT Principų
rengėjų autoritetas bei tikslai, kurių siekiant buvo rengiami UNIDROIT
principai, neleidţia tuo abejoti. Todėl UNIDROIT Principai gali būti labiausiai
tinkamas šaltinis, išreiškiantis tarptautinių komercinių sutarčių bendruosius
principus, taikytinus sutartiniuose ginčuose, kai nėra galimybių nustatyti
uţsienio valstybės teisę. Ţinoma, lieka neatsakytas klausimas, kodėl teismai
turėtų remtis UNIDROIT Principais, kurie neturi jokios privalomosios teisinės
galios. Tačiau jeigu Lietuvos teisė akivaizdţiai nėra susijusi su sprendţiamu
sutartiniu ginču, o uţsienio valstybės teisės turinys neţinomas, tokią situaciją
galima prilyginti teisės spragai. Juk Lietuvos teisės normos pirmiausia skirtos
reguliuoti nacionalinius teisinius santykius, ar bent jau su Lietuva susijusius.
Esant teisės spragai, turi būti taikomi bendrieji teisės principai. Įdomu
pastebėti, kad panašiais sprendimais vadovaujasi Vokietijos teismai, vietoje lex
fori taikydami teisę, kuri yra labiausiai panaši į tą, kurios neįmanoma nustatyti,
arba taikydami bendruosius teisės principus115
. Dėl suprantamų prieţasčių
UNIDROIT Principais yra ypač daţnai remiamasi tarptautinio komercinio
arbitraţo praktikoje, kai bylos nagrinėjimas susijęs su tam tikros valstybės
teisės turinio nustatymu ir paskirti arbitrai nėra tos teisės ţinovai. Arbitraţas,
ypač tarptautinis, apskritai neturi iš anksto nustatytos lex fori, ar iš anksto
nustatytų kolizinių normų, pagal kurias turėtų būti parenkama taikytina teisė116
,
be to, teisingą ir maţiau išlaidų reikalaujantį ginčo išsprendimą galima
pasiekti, jeigu neeikvojami resursai nustatinėjant taikytinos teisės turinį, o iš
karto pasitelkiami tarptautinėje praktikoje priimtiniausi ir vyraujantys
114 BERGER, Peter Klaus, The Lex Mercatoria Doctrine and The UNIDROIT Principles of
International Commercial Contracts. Law and Policy in International Business. 1996-1997, vol. 28, p.
987. 115
BONELL, išnaša 6, p. 257-258. 116
DOMINAS, Gediminas; MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinis komercinis arbitraţas. Vilnius:
Justitia, 1995, p. 94-96.
59
sprendimai. Būtent tokių tikslų siekdamos šalys ir kreipiasi į arbitraţą. Tyrimai
rodo, kad maţdaug pusėje tarptautinio komercinio arbitraţo bylų vienaip ar
kitaip yra remiamasi transnacionaline teise (tarp jų UNIDROIT Principais) ir
netgi tais atvejais, kai šalys yra susitarusios dėl konkrečios taikytinos
nacionalinės teisės117
.
117 BERGER, Klaus Peter. The Practice of Transnational Law. The Hague: Kluwer Law International,
2001, p. 156-157.
60
3.3. Kitų teisės vienodinimo instrumentų įtaka Lietuvos
sutarčių teisės aiškinimui
Lietuvos civilinio kodekso rengimo metu be UNIDROIT Principų
1995 m. buvo paskelbta Europos sutarčių teisės principų I dalis, apėmusi
vykdymo, nevykdymo ir teisių gynybos būdų klausimus. 1999 m. buvo išleista
Europos sutarčių teisės principų II dalis, papildanti principus sutarčių
sudarymo, atstovavimo, trečiųjų asmenų, ir kitais klausimais. Nors yra
teigiama, jog Europos sutarčių teisės principais buvo remiamasi rengiant
Civilinio kodekso projektus, tačiau kartu pripaţįstama, kad būtent UNIDROIT
Principai buvo pasirinkti inkorporavimui į rengiamą civilinį kodeksą118
. Be
abejo, Europos Principai, būdami labai panašūs į UNIDROIT Principus ir tuo
patvirtinantys UNIDROIT Principuose pateikiamų sprendimų priimtinumą,
sustiprino motyvaciją dėl konceptualių sprendimų pritaikymo civiliniame
kodekse (consideration, cause doktrinų atsisakymas, formos reikalavimų
švelninimas ir pan.). Tačiau Civilinio kodekso formuluočių panašumas būtent į
UNIDROIT Principus yra akivaizdus. Tai liudija ir Civilinio kodekso Šeštosios
aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma, kad į Civilinio kodekso sutarčių teisės
dalį buvo inkorporuoti būtent UNIDROIT Principai, o apie Europos sutarčių
teisės principus neuţsimenama. Kaip bebūtų, UNIDROIT Principų panašumas
į Europos sutarčių tesės principus leidţia teigti, kad abu šie švelniosios teisės
instrumentai, ar bent jau sutampančios jų nuostatos, turėjo įtakos Lietuvos
bendrajai sutarčių teisei. Kita vertus, skirtumai tarp šių instrumentų tikslų,
dalykinės apimties reikalauja specialiai pagrįsti Europos sutarčių teisės
principų naudojimą aiškinant ir taikant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę.
Pagrindinis skirtumas tarp Europos Principų ir UNIDROIT
Principų yra jų regioninis ir universalus pobūdis. Europos Principai yra
parengti siekiant suformuluoti Europos valstybėse (kurios jų rengimo metu
buvo ES narės) esamus geriausius bendrosios sutarčių teisės sprendimus. Tuo
118 MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 251.
61
tarpu UNIDROIT Principai yra orientuoti į visas pasaulio teisines sistemas ir
nesusieti su jokiomis konkrečiomis valstybėmis. Tiek vieni, tiek kiti Principai
orientuoti į tarptautinių sutartinių ryšių poreikius, tačiau Europos principai
apriboti Europos Sąjungos valstybių regionu119
. Šie skirtumai kelia abejonių
dėl to, kuriais iš jų turėtų būti vadovaujamasi, sprendţiant sutartinius ginčus ir
apskritai, ar šios dvi sistemos toleruoja viena kitą. Esminis klausimas šiuo
atveju yra susijęs su tuo, ar apskritai egzistuoja takoskyra tarp tarptautinių
sutarčių ir Europinių sutarčių, ar Europoje sudaromos sutartys ir kitų pasaulio
valstybių verslo subjektų sudaromos sutartys yra kuo nors skirtingos. Nors yra
kalbama apie tai, kad šiuo metu Europoje įsivyravusios lyginamosios teisėtyros
dėka vyksta Europos lex mercatoria formavimasis, kam ţymų poslinkį davė
Europos Principų pasirodymas, tačiau tuo pačiu yra pripaţįstama, kad įvairūs
lex mercatoria instrumentai (standartinės sutarčių sąlygos, modelinės sutartys),
kurie yra kuriami Europos profesinėse organizacijose ir orientuojami į
sutartiniams santykiams tarp Europos valstybėse įsikūrusių šalių, visais
atvejais yra tinkami naudoti ir santykiuose su ne Europos valstybių verslo
subjektais120
. Paremta universaliais ekonominiais pradais lex mercatoria yra
bendra visai tarptautinei komercijai. Todėl išskirti Europos lex mercatoria nėra
pagrindo121
. Jeigu apskritai šių vienodinimo iniciatyvų buvo imtasi siekiant
išvengti atskirų valstybių teisinio reguliavimo specifikos keliamų problemų, ir
siekiant rasti priimtinausius sprendimus tarptautiniams komerciniams
santykiams neatsiţvelgiant į valstybių sienas, tuomet specialių „socialinių ir
ekonominių sąlygų, vyraujančių Valstybėse Narėse“122
, protegavimas iš tiesų
atrodo kaip ţingsnis atgal. Tokį aiškinimą patvirtina ir vyraujanti arbitraţo ir
teismų praktika. Iš visų sukauptų arbitraţo ir teismų sprendimų, kuriuose buvo
remiamasi UNIDROIT Principais, iš 138 teismų ir arbitraţų sprendimų
119 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. xxi-xxiv.
120 DE LY, Filip. Lex Mercatoria and Unification of Law in the European Union. In HARTKAMP,
Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 47. 121
BERGER, Klaus Peter. European Private Law, Lex Mercatoria and Globalisation. In HARTKAMP,
Arthur et at. Towards a Euroepan Civil Code, 3rd ed., Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, p.
55. 122
LANDO; BEALE, išnaša 39, p. xxv.
62
Europos Principais buvo pasiremta tik 5 teismų ir 5 arbitraţo sprendimuose, iš
esmės iliustruojant UNIDROIT Principų nuostatas123
. Europos Principais buvo
netgi atsisakyta remtis viename arbitraţo sprendime, kuriame abi šalys buvo
Europos valstybėse, motyvuojant tuo, kad būtent UNIDROIT Principai
išreiškia bendruosius tarptautinių sutarčių teisės principus, tuo tarpu Europos
Principai yra tik akademinio darbo rezultatas, siekiant kodifikuoti Europos
sutarčių teisę, kuris maţai ţinomas tarptautinei verslo bendruomenei124
. Iš ties,
vargu ar yra argumentų, kurie įtikintų tarptautinio komercinio arbitraţo byloje
arbitrus remtis Europos sutarčių teisės principais teisiniame ginče, kurio šalys
nėra įsikūrusios Europos valstybėse ar tik viena iš šalių yra Europos valstybėje.
Ţinoma, tai kas išdėstyta nereiškia, jog Europos principai neturi
jokios vertės. Pirmiausia, tai, kad dauguma Europos ir UNIDROIT Principų
nuostatų sutampa, yra labai svarus argumentas, įtikinantis, jog UNIDROIT
Principai iš tiesų atspindi labiausiai pagrįstus sprendimus ir optimaliausiai
suderina įvairių valstybių teisinių sistemų skirtumus. Antra, Europos Principai
yra autoritetingas Europos lyginamosios teisėtyros rezultatas. Ties kiekvienu
straipsniu pateikiamos pastabos su nuorodomis į skirtingose Europos
valstybėse esantį teisinį reguliavimą yra svarbus informacijos šaltinis apie tų
valstybių sutarčių teisę bei apie tai, kurie valstybėse esantys sprendimai
Europos Principuose buvo laikomi geriausiais arba, kurie Europos sprendimai
yra sumodeliuoti nutolstant nuo visų iki tol Europos valstybėse buvusių.
Trečia, subendrindami sutarčių teisės taisykles Europos mastu Europos
Principai yra išeities taškas tolesniems tyrinėjimams ir bendroms diskusijoms.
Europos Principų terminologija suformuoja naują teisinę kalbą, kurią
naudodami gali diskutuoti teisininkai, atstovaujantys skirtingų tradicijų teisines
sistemas125
. Dėl šių prieţasčių Europos sutarčių teisės principai laikytini vienu
iš pirminių šaltinių, naudotinų taikant lyginamąjį teisės aiškinimo metodą.
123 http://www.unilex.info
124 BONELL, išnaša 6, p. 355.
125 HESSELINK, išnaša 102, p. 147.
63
Aiškinant Lietuvos sutarčių teisę Europos principai kartu su
UNIDROIT Principais taip pat gali būti naudojami siekiant uţpildyti teisės
spragas, išspręsti teisės normų kolizijas, bei ieškant alternatyvų nacionalinės
teisės taikymui, kai nepavyksta nustatyti uţsienio teisės turinio.
Europos Sutarčių teisės principai jau yra pripaţįstami, kaip
autoritetingas Lietuvos teisės aiškinimo šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtoje 2006 m. lapkričio 6
d. nutartyje126
buvo analizuojamas preliminariosios sutarties institutas ir
vertinami sąţiningo elgesio ikisutartiniuose santykiuose kriterijai. Teismas
analizuodamas preliminariosios sutarties teisinę reikšmę ir jos nesilaikymo
padarinius savo argumentaciją iliustravo UNIDROIT Principų (1994 m.
redakcija) 2.13 str. komentaru, kuriame UNIDROIT Principai taip pat suteikia
teisinę reikšmę preliminariosioms sutartims, nors preliminariosios sutarties
institutas nėra juose įtvirtintas taip, kaip LR CK 6.165 str. Taip pat teismas
rėmėsi Europos sutarčių teisės principų nuostatomis, kuriose buvo apibrėţiami
nesąţiningo elgesio pavyzdţiai ikisutartiniuose santykiuose ir jų teisinės
pasekmės (Europos principų 2:301 str. 2 ir 3 dalys127
). Ţinoma, reikia
pripaţinti, kad teismas specialiai nemotyvavo, kodėl rėmėsi šiais Principais.
Šiuo atveju teismo padarytos nuorodos į Principus tik patvirtino Lietuvos
civiliniame kodekse nustatytas taisykles (jog derybos be tikslo sudaryti sutartį
laikytinos nesąţiningu elgesiu), tačiau pats faktas, jog teismas stengėsi derinti
savo argumentaciją su tais sprendimais, kurie pasaulyje yra sulaukę didelio
pripaţinimo, yra labai teigiamas ir sveikintinas.
126 2006 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-P-382/2006
V. Š. v. A. N., A. N. 127
Pastebėtina, kad teismo nutartyje yra klaidingai nurodomas Europos sutarčių teisės principų
straipsnio, kuriuo rėmėsi teismas, numeris. Turi būti 2:301, o ne 3:301.
64
4. Autonominių teisės sistemų tolerancija
Pagrindinis šio darbo analizės objektas yra tai, kokią įtaką Lietuvos bendrajai
sutarčių teisei yra padariusios praėjusio amţiaus pabaigoje pasirodţiusios
UNIDROIT Instituto, Europos sutarčių teisės komisijos bei kitos unifikacijos
šioje teisės srityje. Analizė yra koncentruojama į tai, kaip Lietuvoje buvo
įtvirtinti UNIDROIT Principų ir kitų unifikacijų suformuluoti sprendimai, kaip
jie prigijo teismų praktikoje. Tai pirmiausia susiję su Lietuvos nacionalinės
teisės sistemos turiniu. Tačiau ilgą laiką abejojus autonominių teisinių sistemų
egzistavimu ar teisine reikšme, šiandien yra pripaţįstama (ypač arbitraţo
praktikoje), kad bendrieji tarptautiniai komercinės praktikos standartai, elgesio
normos ir principai sudaro savarankišką autonominę normatyvinę sistemą,
tapusią teisine realija (ţr. 3.2 skyrių „Į Lietuvos teisę neintegruotų UNIDROIT
Principų nuostatų įtaka Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimui“). Kaip
yra teigiama, UNIDROIT Principai yra autoritetinga ir patikima tokių
savarankiškų taisyklių ir principų sistemos išraiška128
. Kita vertus pastaruoju
metu teisės doktrinoje yra diskutuojama, ar autonominės taisyklės gali būti
taikomos sprendţiant konkretų šalių sutartinį ginčą, kaip pakankama
normatyvinė sistema, atstojanti sutarčiai taikytiną teisę. Todėl analizuoti, kokia
teisinė reikšmė šia prasme yra teikiama bendrosios sutarčių teisės
unifikacijoms Lietuvoje, taip pat yra aktualu.
Ţvelgiant istoriškai šalių valios autonomija tarptautinėje
privatinėje teisėje buvo vis labiau plečiama, tačiau kiekvieną ţingsnį platesnės
autonomijos link lydėjo aršios ir intensyvios diskusijos. Pirmiausia, šalims
buvo pripaţinta galimybė sutarčiai taikytiną teisę pasirinkti savo susitarimu ir
buvo atsisakyta teritorinio sutarčiai taikytinos teisės nustatymo principo (lex
loci contractus). Tokio autonomijos išplėtimo šalininkai rėmėsi sutarties
laisvės principu bei teisinio aiškumo ir ekonomiškumo motyvais, teigiant, kad
šalys, turėdamos galimybę pačios nuspręsti, kokios valstybės teisė bus taikoma
128 BONELL, išnaša 6, p. 285.
65
jų sutarčiai, iš anksto ţino ir gali prognozuoti savo veiksmų teisines pasekmes.
Nuo 20 a. antrosios pusės teisė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę yra visuotinai
pripaţįstama. Kitas ţingsnis autonomijos link buvo ţengtas atsisakant
reikalavimo, kad šalių pasirinkta teisė turėtų būti objektyviai susijusi su šalių
sudaryta sutartimi. Pagaliau šalims buvo suteikta teisė pasirinkti bet kurios
valstybės teisę net tuomet, kai jų sutartis neturi vadinamojo „uţsienio
elemento“. Šie du šalių autonomijos aspektai iki šiol nėra vienodai vertinami ir
kai kuriose valstybėse jie nėra pripaţįstami129
. Gailima pastebėti, kad Lietuvos
teisė pripaţįsta maksimalią šalių autonomiją taikytinos teisės pasirinkimo
srityje. Lietuvos Civilinio kodekso 1.11 str. 3 d. aiškiai nurodoma, kad tais
atvejais, kai šalys taikytiną teisę pasirinko savo susitarimu, negalima atsisakyti
taikyti tokią šalių pasirinktą teisę net jei ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla.
Lietuvos Civilinio kodekso 1.37 str. suteikia šalims teisę susitarti dėl taikytinos
teisės neribojant šios teisės jokiais uţsienio ar tarptautinio elemento kriterijais.
Baigiantis 20 a., kuomet buvo susistemintos tarptautinei
komercijai pritaikytos bendrosios sutarčių taisyklės ir principai (lex
mercatoria) ir šalims atsirado galimybė pasirinkti būtent šias sistemas, kaip jų
sutarčiai taikytiną teisę, vietoje kurios nors valstybės teisės, iškilo kita dilema
ţengiant tolesnio šalių autonomijos liberalėjimo link. Teisės doktrina vėlgi
pasidalino į priešingas stovyklas argumentuojant, kodėl negali būti
pripaţįstamas teisėtu šalių pasirinkimas sutarčiai taikyti autonomines, jokios
valstybės suverenitetu neparemtas, taisyklių sistemas, arba kodėl toks šalių
pasirinkimas turi būti pripaţįstamas ir toleruojamas.
4.1. Argumentai prieš
Neigiant galimybę pasirinkti UNIDROIT Principus ar Europos
sutarčių teisės principus kaip sutarčiai taikytiną teisę, paprastai nurodoma, jog
šalių teisė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę apima galimybę pasirinkti tik
129 MIKELĖNAS, išnaša 111, p. 232-240.
66
nacionalinę teisę, t.y. konkrečioje valstybė nustatytą teisę130
. Tokie ribojimai
yra būtini tam, kad būtų įmanoma uţtikrinti individualų teisingumą
sutartiniuose santykiuose, bei tam, kad būtų išlaikomas teisinis aiškumas ir
apibrėţtumas. UNIDROIT Principai, kaip ir bendrieji teisės principai, arba lex
mercatoria uţkrauna šalims ir teismui nepagrįstą naštą, susijusią su
pajėgumais, kuriuos reikia skirti, tam, kad būtų išsiaiškintas ir nustatytas šių
principų turinys. Teigiama, kad UNIDROIT Principai arba Europos sutarčių
teisės principai sistematizuoja tik bendrąją sutarčių teisę, tačiau ir tai
neišsamiai. Todėl nei UNIDROIT Principai, nei Europos sutarčių teisės
principai nesudaro išsamios normatyvinės sistemos, kuri uţtikrintų teisingumo
vykdymą sutartiniuose santykiuose.131
Be to, nėra jokios abejonės, kad nei
UNIDROIT Principai, nei Europos sutarčių teisės principai neturi nacionalinei
teisei būdingos privalomosios galios, tuo tarpu teismai spręsdami ginčą privalo
taikyti nacionalinę teisę, įskaitant ir jos kolizines normas (nustatytas įstatymu
ar tarptautine sutartimi). Kartais teigiama, kad UNIDROIT Principai ar
Europos sutarčių teisės principai neišreiškia visuotinio konsensuso dėl
bendrosios sutarčių teisės taisyklių. Autonominių teisinių sistemų, kaip
galimos sutartims taikytinos teisės, priešininkai taip pat nurodo, kad 1980 m.
Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės pačiame
pirmajame straipsnyje nustato, kad ši konvencija apibrėţia taikytinos skirtingų
valstybių teisės parinkimą. Į valstybių teisę nuorodos daromos ir daugelyje kitų
konvencijos straipsnių (2 str., 3.3 str., 4.1 str., 5.2 str., 6.3 str.). Pabrėţiant tai,
kad Romos konvencija buvo priimta tuo metu, kai tokios autonominės taisyklių
sistemos kaip UNIDROIT Principai ar Europos sutarčių teisės principai dar
neegzistavo, tokios nuorodos konvencijos tekste leidţia teigti, kad 1980 m.
Romos konvencija sąmoningai leidţia pa(si)rinkti tik tam tikros valstybės teisę
130 PARRA-ARANGUREN, Gonzalo. Conflict of Law Aspects of the UNIDROIT Principles of
International Commercial Contracts. Tulane Law Review. 1994-1995, vol. 69, p. 1245. / FERRARI,
išnaša 63, 1229. 131
DROBNIG, Ulrich. The UNIDROIT Principles in the Conflict of Laws. Uniform Law Review.
1998, vol. 3, n.s., p. 387-388.
67
kaip sutarčiai taikytiną teisę132
. Pagaliau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačių
UNIDROIT Principų preambulės nuostatos, leidţiančios pasirinkti juos kaip
taikytiną teisę, komentare šalys yra įspėjamos, kad pasirinkimo laisvė
tradiciškai yra apribojama galimybe pasirinkti nacionalinius įstatymus133
.
4.2. Kontrargumentai
Prieštaraujant tokiai argumentacijai, pirmiausia yra remiamasi
gausia arbitraţo praktika, kuomet ginčui išspręsti UNIDROIT Principai ir
Europos sutarčių teisės principai buvo taikomi tiek tada, kai šalys savo
susitarimu juos aiškiai pasirinko kaip taikytiną teisę134
, tiek tada, kai taikytina
teisė buvo apibrėţta kaip „visuotinai pripaţinti tarptautinės komercinės teisės
principai“, „bendrieji tarptautinių sutarčių teisės principai“, „bendrieji
teisingumo principai“, „prigimtinio teisingumo įstatymai ir normos“135
. Beje,
tokį teisės pasirinkimą pripaţįstantys arbitraţo sprendimai nebuvo anuliuojami
jau praėjusio amţiaus 8 dešimtmetyje, ir ne tik tais atvejais, kai šalys leisdavo
arbitraţui spręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams, bet net ir nesant tokio
specialaus leidimo136
. Ţinoma, reikia pripaţinti, kad arbitraţo praktikoje
pasitaiko ir išimčių, kai arbitraţas atsisako taikyti UNIDROIT Principus ar
panašias taisyklių sistemas, motyvuojant tuo, kad jos negali būti laikomos
visuotinai priimtinais tarptautinės teisės principais137
. Tačiau tokiais atvejais
paprastai abejojama tam tikros konkrečios taisyklės visuotinumu.
132 DROBNIG, išnaša 131, p. 388-389.
133 UNIDROIT, išnaša 7, p. 3.
134 BONELL, išnaša 6, p.273-277, 281-282. Įdomu pastebėti, kad taikytinos teisės išlygoje, kurioje
UNIDROIT Principai buvo pasirinkti kaip išimtinė taikytina teisė, kaip šalis dalyvavo ir Lietuvos
verslininkai. Taip pat ţr. 2006 m. lapkričio 30 d. Centro de Arbitraje de México (CAM) arbitraţo
sprendimas. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 22 d.] Prieiga per internetą:
<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=1149&step=Abstract>. 135
BONELL, išnaša 6, p. 283-286. / MARRELLA, Fabrizio. Choice of Law in Third-Millennium
Arbitrations: The Relevance of the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts.
Vanderbilt Journal of Transnational Law. 2003, vol. 36, p. 1137-1188. 136
LANDO, Ole. The Lex Mercatoria in International Commercial Arbitration. International and
Comparative Law Quarterly. 1985, vol. 34, p. 747-768. / JUENGER, Friedrich K. The lex mercatoria
and private International law. Uniform Law Review. 2000, vol. 5, n.s., p. 182. 137
1997 m. geguţės 5 d. ICC arbitraţo sprendimas nr. 7365/FMS Irano Respublikos Gynybos ir
ginkluotųjų pajėgų rėmimo ministerija v. Cubic Defence System Inc. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.
68
Daugelis tarptautinių instrumentų numato galimybę arbitraţui
spręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams (amiables compositeurs), kas iš
esmės reiškia galimybę apskritai nesiremti jokios valstybės nacionaline teise.
Tai numato 1961 m. Europos konvencijos dėl tarptautinio komercinio arbitraţo
7 str. 2 d., 1965 m. Konvencijos dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų
valstybių piliečių sprendimo 42 str. 3 d., 1985 m. UNCITRAL modelinio
tarptautinio arbitraţo įstatymo 28 str. 4 d. Jeigu arbitraţui leidţiama spręsti
ginčą kaip draugiškiems tarpininkams, iš esmės netaikant kurios nors valstybės
teisės, tuomet dar labiau būtų pagrįstas sistematizuotų bendrųjų principų
taikymas, nes tokiu būdu arbitraţo sprendimas turėtų aiškesnį ir abiejų šalių
interesus subalansuojantį pagrindimą, susietą su tam tikromis taisyklėmis138
.
Abejones dėl to, ar UNIDROIT Principai arba Europos sutarčių teisės principai
yra pakankamai išsamūs, kad galėtų būti pritaikyti konkrečiam ginčui išspręsti,
leidţia išsklaidyti tai, kad daţniausiais sutartinių santykiu konfliktams išspręsti
reikia patikrinti, ar buvo laikomasi sutarties sudarymo reikalavimų, reikia
nustatyti sutarties turinį aiškinant jos sąlygas, įvertinti, ar buvo padarytas
paţeidimas ir nuspręsti, kokios teisių gynybos priemonės yra galimos. Visi šie
klausimai yra pakankamai išsamiai ir aiškiai sureguliuoti tiek UNIDROIT
Principų, tiek Europos sutarčių teisės principų skyriuose dėl sutarčių
sudarymo, galiojimo, aiškinimo, vykdymo, nevykdymo. Juo labiau, kad
pasirodţius šių principų rinkinių papildymams daugelis naujų taisyklių uţpildė
buvusias spragas ir sureguliavo netgi ne visai bendrosios sutarčių teisės, o
labiau bendrosios prievolių teisės klausimus (senaties terminai, teisių
perleidimas, pareigų perkėlimas, įskaitymas). Todėl argumentai apie šių
autonominių sistemų neišsamumą atrodo pasenę. Be to, matyt, šiuo atveju
pakaktų labiau pragmatinio poţiūrio - jei tik remiantis šiomis sistemomis
galima rasti sprendimą konkrečiame ginče, vadinasi jų neišsamumas ir
neapibrėţtumas yra savaime paneigiamas139
.
kovo 23 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=653&step=Abstract>. 138
LANDO, išnaša 136, p. 756. 139
MIKELĖNAS, išnaša 111, p. 242.
69
Liberalaus poţiūrio į leidimą pasirinkti ne valstybinę teisę, kaip
sutarčiai taikytiną teisę, šalininkai taip pat nurodo, kad draudimas pasirinkti ne
nacionalines taisykles uţkerta šalims galimybę rasti išeitį iš derybinės
aklavietės, kai šalys nesutaria, kurios valstybės teisę pasirinkti kaip taikytiną
teisę jų sutarčiai. Neutralios taisyklės šiuo atvejuų būtų priimtinausios, nes nei
viena šalis neturėtų pranašumo, kurį suteikia savo nacionalinės teisės geresnis
ţinojimas, kai ši teisė pasirenkama kaip sutarčiai taikytina teisė. Be to,
unifikuota teisinė sistema, nors ir neturinti valstybinio pagrindo, suteikia
vienodas galimybes šalims ją išmanyti ir tokiu būdu pasiekiamas didesnis
teisinis aiškumas, šalys turi didesnes galimybes prognozuoti teisines
pasekmes140
. Kadangi tiek uţsienio teisė, tiek UNIDROIT Principai arba
Europos Sutarčių teisės principai iš esmės yra svetimi ginčą sprendţiančiam
teismui, todėl jų turinys turi būti nustatytas. Šiuo atveju prieigos galimybės,
tiek teismui, tiek šalims prie UNIDROIT Principų teksto bei jų taikymo
praktikos, tiek ir prie juos analizuojančios doktrinos, yra nepalyginamai
geresnės. UNIDROIT Principai ir jų taikymo praktika yra sukaupta
elektroniniame pavidale nemokamos prieigos interneto svetainėje –
http://www.unilex.info. Todėl praktiniai sumetimai bei ekonomiškumas šiuo
atveju taip pat pateisina galimybę pasirinkti UNIDROIT Principus kaip
sutarčiai taikytiną teisę.
Kalbant apie 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms
prievolėms taikytinos teisės nuostatas, vyraujant nuomonei, jog ši konvencija
leidţia pasirinkti tik valstybės teisę, kaip sutarčiai taikytiną teisę, liberaliojo
poţiūrio šalininkai mano, kad pats konvencijos 3 str., kuriame formuluojamas
šalių autonomijos principas, suteikiantis laisvę pasirinkti taikytiną teisę, nesieja
termino „teisė“ su valstybės nustatyta teise. Be to, šios konvencijos priėmimo
metu dar neegzistavo aiškiai suformuluotų ir pripaţintų tarptautinių komercinių
sutarčių principų. Tuo tarpu šiuo metu situacija yra pasikeitus, UNIDROIT
Principai ne tik buvo sukurti bet ir pelnė visuotinį pripaţinimą, todėl
140 JUENGER, išnaša 136, p. 183.
70
Konvencijos nuostatas reikėtų aiškinti į tai atsiţvelgiant141
. Kitų regioninių
konvencijų pavyzdţiai patvirtina poţiūrio į nacionalines sistemas liberalėjimą.
Pavyzdţiui, 1994 m. Inter-Amerikos konvencijos dėl tarptautinėms sutartims
taikytinos teisės 9 str. 2 d. numato, kad „teismas turi atsiţvelgti į visus
objektyviuosius ir subjektyviuosius sutarties elementus tam, kad nustatytų su
kurios valstybės teise sutartis turi glaudţiausias sąsajas. Teismas taip pat
privalo atsiţvelgti į bendruosius tarptautinės komercinės teisės principus,
pripaţintus tarptautinių organizacijų.“ Nors tokia formuluotė ir jos vieta
konvencijos straipsnių sistemoje nepateikia akivaizdaus atsakymo, ar gali būti
taikomi tik bendrieji tarptautinės komercinės teisės principai, pripaţinti
tarptautinių organizacijų, tačiau teisės doktrinoje teigiama, kad tokia
formuluotė suteikia teismams diskreciją taikyti sutarčiai ir tokias nevalstybines
taisykles142
.
Šiuo metu Europos Sąjungos institucijos ruošia reglamentą dėl
sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kuris turėtų pakeisti dabar galiojančią
1980 m. Romos konvenciją. Europos Komisijos pasiūlyme dėl šio reglamento
projekto143
numatoma įtraukti nuostatą būsimojo reglamento 3 str., aiškiai
leidţiančią šalims pasirinkti „tarptautiniu mastu ar Bendrijoje pripaţintus
materialiosios sutarčių teisės principus ir taisykles“ kaip sutarčiai taikytiną
teisę. Taip pat šiame straipsnyje yra siūloma nustatyti taisyklę, reikalaujančią
tokiais principais aiškiai nesureguliuotus klausimus spręsti remiantis tais
bendraisiais principais, kuriais jie yra pagrįsti, o jei ir to nepakanka, tuomet
klausimas turi būti sprendţiamas pagal tą nacionalinę teisę, kuri būtų taikoma
remiantis reglamento nuostatomis, jei šalys taikytinos teisės nebūtų
141 HARTKAMP, Arthur S. Modernisation and Harmonisation of Contract Law: Objectives, Methods
and Scope. Uniform Law Review. 2003, vol. 8, n.s., p. 85-86. 142
JUENGER, Friedrich K. The Inter-American Convention on the Law Applicable to International
Contracts: Some Highlights and Comparisons. American Journal of Comparative Law. 1994, vol. 42,
p. 391. / PARRA-ARANGUREN, Gonzalo, išnaša 130, p. 1250-1251. / HOWARTH, Richard J. Lex
Mercatoria: Can General Principles of Law Govern International Commercial Contracts? Canterbury
Law Review. 2004, vo. 10, p. 56-57. / Tačiau tam nepritaria kai kurie autoriai, ţr. DROBNIG, išnaša
131, p. 389. 143
Proposal for a Regulation of the European Parliament and the Council on the Law Applicable to
Contractual Obligations (Rome I). COM(2005) 650 final., 2005/0261 (COD), Brussels, 15.12.2005
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.], prieiga per internetą:
<http://europa.eu.int/eur-lex/lex/LexUriServ/site/en/com/2005/com2005_0650en01.pdf>
71
pasirinkusios. Komisijos pasiūlyme šis straipsnis aiškinamas, kaip leidţiantis
pasirinkti UNIDROIT Principus, Europos Sutarčių teisės principus arba
būsimąjį neprivalomąjį Bendrijos instrumentą bendrosios sutarčių teisės srityje.
Tačiau pasiūlyme taip pat pabrėţiama, kad šis straipsnis neleis šalims kaip
sutarčiai taikytiną teisę pasirinkti lex mercatoria, kuri nėra pakankamai
konkreti, bei kitas privačias kodifikacijas, kurios nėra adekvačiai pripaţintos
tarptautinėje bendruomenėje. Taigi, yra visiškai eliminuojami platesnę šalių
valios autonomiją kritikuojantys argumentai dėl taikytinų principų neišsamumo
bei nubrėţiama riba, uţtikrinanti teisinį aiškumą. Galima teigti, kad toks
pasiūlymas Romos I reglamentui tik patvirtina, kad dabartinis reguliavimas
1980 m. Romos konvencijoje iš tiesų neleidţia pasirinkti UNIDROIT Principų
ar Europos Sutarčių teisės principų, kaip sutarčiai taikytiną teisę, tačiau kita
vertus, Reglamentas savo esme nėra tiesiog Konvencijos pakeitimas.
Reglamentas siekia kokybiškai iš naujo sureguliuoti taikytinos teisės
nustatymo klausimus. Be to, reglamente siūlomas naujas teisinis reguliavimas
siekia aiškiai išspręsti teisės doktrinos nesutarimus be jokio tikslo nurodyti,
kad kuri nors doktrina ar galiojančios Romos konvencijos aiškinimo variantas
yra teisingas ar klaidingas.
Prie minėtų argumentų galima pridėti ir tai, kad vengiant pripaţinti
šalims galimybę pasirinkti autonomines taisyklių sistemas kaip sutarčiai
taikytiną teisę, ji turėtų būti nustatoma pagal galiojančias tarptautinės
privatinės teisės kolizines normas. Tačiau net ir nustačius konkrečios valstybės
teisę, kuri yra taikytina sutarčiai, daţnai susiduriama su situacija, kuomet bylą
nagrinėjantis teismas yra priverstas remtis savo valstybės teise. Tokiu būdu ne
tik paneigiamas šalių laisvos valios pasirinkimas, bet ir jų teisiniai santykiai
vertinami pagal tas teisines taisykles, kurios ne visuomet geriausiai atitinka ir
subalansuoja jų interesus (plačiau ţr. 3.2 skyrių „Į Lietuvos teisę neintegruotų
UNIDROIT Principų nuostatų įtaka Lietuvos bendrosios sutarčių teisės
aiškinimui“).
Pagaliau, tai, kad arbitraţo praktikoje šalių galimybė pasirinkti
autonomines sistemas kaip sutarčiai taikytiną teisę yra toleruojama, o
72
teismuose nepripaţįstama, rodo, kad esminiai skirtumai tarp šių poţiūrių yra
labiau susiję su teisės doktrinos tradicijomis, bet ne su esminių šalių ar
visuomenės interesų apsauga.
4.3. Požiūris Lietuvoje
Lietuvos Civilinio kodekso 1.37 str., nustatantis šalių autonomiją
pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę, teisės doktrinoje yra aiškinamas kaip
pripaţįstantis pačią plačiausią valios laisvę. Šio straipsnio komentare
nurodoma, kad LR CK 1.37 str. yra parengtas pagal 1980 m. Romos
konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Iš tiesų, straipsnio
formuluotės yra tapačios atitinkamoms Romos konvencijos nuostatoms. Nors
Civiliame kodekse nebuvo įtvirtintos Konvencijos 1.1 str. nuostatos,
apibrėţiančios Konvencijos paskirtį, bei kai kurie kiti straipsniai, apribojantys
pasirinkimo galimybę tik valstybės nustatyta teise, tačiau gali kilti abejonė, ar
modeliuojant Lietuvos civilinio kodekso nuostatas pagal Romos konvenciją
kartu nebuvo perimtas ir Konvencijos teisinis reguliavimas, nesuteikiantis
galimybės pasirinkti ne nacionalinę teisę kaip sutarčiai taikytiną teisę. Neigiant
tokias abejones, komentare teigiama, jog ţodį „teisė“ privalu aiškinti plačiai,
kaip apimantį ir tas elgesio taisykles, kurios nėra konkrečios valstybės vidaus
teisė. Kaip tokios teisės pavyzdys yra nurodoma tiek lex mercatoria, tiek
UNIDROIT Principai144
. Tačiau lex mercatoria, kaip tarptautinės prekybos,
tarptautinės komercinės teisės bendrieji principai galėtų būti taikoma, jeigu ji
yra pakankamai ţinoma ir detali, kad taikant jos nuostatas būtų galima išspręsti
iš sutarties kilusį ginčą. Nėra abejojama, jog šalys gali pasirinkti kaip sutarčiai
taikytiną teisę UNIDROIT Principus, ar kitas panašias lex mercatoria
kodifikacijas tuo atveju, kai šalys perduoda savo ginčą spręsti arbitraţui, tačiau
tuo pat metu pripaţįstama, kad esant kritikai dėl tokių bendrųjų principų
144 MIKELĖNAS, Valentinas; VILEITA, Alfonsas; TAMINSKAS, Algirdas. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, p. 130.
73
neišsamumo, neapibrėţtumo, kategoriškai teigti, jog valstybės teismai
pripaţintų šalių pasirinkimą taikyti sutarčiai autonomišką elgesio taisyklių
sistemą, yra sunku145
. Reikia pripaţinti, kad rimčiausia kritika dėl lex
mercatoria ar autonominių taisyklių sistemų taikymo sutarčiai yra susijusi su
šių taisyklių ir principų neapibrėţtumu, neaiškumu. Abstrakti nuoroda į lex
mercatoria, kaip sutarčiai taikytiną teisę, kurios turinio negalima nustatyti,
arba jos turinys yra neaiškus ir neapibrėţtas, gali apskritai neleisti išspręsti
šalių ginčo. Nagrinėjant bylą arbitraţe net ir tokiu atveju arbitrai galėtų spręsti
ginčą ex aequo et bono arba kaip amiables compositeurs, tačiau nagrinėjant
bylą valstybės teisme, sutarčiai taikytina teisė, t.y. taisyklės, kuriomis teismas
privalo vadovautis spręsdamas ginčą ir motyvuodamas savo sprendimą, turi
būti nustatytos. Kita vertus, gali būti, kad tam tikra taisyklių sistema nebus
visuotinai pripaţinta ir plačiai ţinoma, tačiau būtent tokia sistema labiausiai
atspindės šalių sutartinių santykių specifiką tam tikroje verslo ar veiklos srityje
(pavyzdţiui, tokių sporto organizacijų kaip FIBA ar FIFA taisyklės). Todėl
tokių papildomų reikalavimų dėl visuotinio pripaţinimo, dėl plataus ţinomumo
priskyrimas šioms taisyklių sistemoms gali reikšti nepagrįstą ir šalių interesų
neatitinkantį jų valios autonomijos ribojimą.
Abejones dėl to, ar teismai kaip ir arbitraţas gali (turi) pripaţinti
šalių pasirinkimą sutarčiai taikyti ne valstybės teisę, pamaţu išsklaido pati
pastarųjų metų teismų praktika. Tokios praktikos, kuomet valstybių teismai
pripaţįsta šalių pasirinktą a-nacionalinę taisyklių sistemą kaip sutarčiai
taikytiną teisę, uţuomazgos siejamos su JAV Kalifornijos valstijos apygardos
teismo 1998 m. gruodţio 7 d. sprendimu byloje Irano Islamo Respublikos
Gynybos ir ginkluotųjų pajėgų palaikymo ministerija v. Cubic Defence
Systems, Inc146
. Šioje byloje teismas svarstė, ar yra pagrindų Remiantis 1958
m. Niujorko konvencija dėl uţsienio arbitraţo sprendimų pripaţinimo ir
145 MIKELĖNAS, išnaša 111, p. 242-243.
146 1998 m. gruodţio 7 d. JAV Kalifornijos valstijos apygardos teismo sprendimas byloje nr. 98-1165-
B Irano Islamo Respublikos Gynybos ir ginkluotųjų pajėgų palaikymo ministerija v. Cubic Defense
Systems, Inc. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.] Prieiga per
internetą:<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=652&step=FullText>.
74
vykdymo nepripaţinti arbitraţo sprendimo, kuriame ginčui išspręsti buvo
taikomi UNIDROIT Principai kaip bendrųjų teisės principų ir prekybos
papročių išraiška (greta taikytinos Irano teisės). Šiuo atveju arbitraţo
sprendime buvo nurodyta, kad ginčo šalys bylos nagrinėjimo metu sutiko
taikyti šiuos principus. Tačiau arbitraţo sprendimo nepripaţinti prašiusi šalis
ginčijo UNIDROIT Principų taikymą, siekiant nustatyti bendrųjų prekybos
principų ir papročių turinį. Šie argumentai buvo atmesti ir teismas konstatavo,
jog nėra pagrindų arbitraţo sprendimo nepripaţinti147
. Šveicarijos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gruodţio 20 d. sprendime148
konstatavo, kad
nors teisės doktrinoje nuomonės dėl to, ar a-nacionalinės taisyklių sistemos
gali būti sutarčiai taikytina teisė, yra skirtingos, tačiau teismo nuomone vyrauja
nuomone, kad bent jau tie principai ir taisyklės, kurie yra paremti
nepriklausomų mokslininkų bei savo vidine pusiausvyra, išsamumu, ir
visuotiniu pripaţinimu yra artimos nacionalinei teisei, tokie kaip UNIDROIT
Principai, gali būti sutarčiai taikytina teise. Tačiau aukščiausiasis teismas
atmetė ţemesniojo teismo sprendimą, pagal kurį tarptautinės futbolo
federacijos (FIFA) taisyklės buvo pasirinktos kaip sutarčiai taikytina teisė
kartu su Šveicarijos teise. Priešingai nei St. Gallen ţemės teismo
(Handelsgericht), Aukščiausiojo teismo (Bundesgericht) nuomone FIFA
taisyklės minėtų kriterijų neatitinka. Teismo sprendimas, kad autonominės
taisyklių sistemos turi būti pelniusios pripaţinimą, kad jos turi subalansuoti ir
derinti abiejų šalių interesus, yra visiškai suprantamos. Tačiau kaip rodo
aukštesnės ir ţemesnės instancijos teismų vertinimų skirtumai dėl FIFA
taisyklių, negalima vienareikšmiškai teigti, kad tokių labiau sektorinių taisyklių
pasirinkimas šių kriterijų neatitinka. FIFA taisyklės sudaro pagrindinę
normatyvinę sistemą, kurios laikosi iš esmės visi šios sporto šakos veikla
uţsiimantys subjektai, todėl jos pripaţinimas turėtų būti pakankamas pagrindas
147 BONELL, Michael Joachim. UNIDROIT Principles: a significant recognition by a United States
District Court. Uniform Law Review. 1999, vol. 4, p. 651-663. 148
2005 m. gruodţio 20 d. Šveicarijos Aukščiausiojo Teismo (Bundesgericht) sprendimas.
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.], prieiga per internetą:
<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=1124&step=Abstract>.
75
jas taikyti. 2003 m. FIFA Ţaidėjų statuso ir perkėlimo reglamentas numato
pacta sunt servanda principą, principą, jog sutartis gali būti nutraukta tik esant
pakankamai pagrindui ir kitai šaliai suteikiant teisę į kompensaciją149
. Todėl
šios taisyklės balansuoja šalių interesus. Be to, toks reglamentas yra labiausiai
pritaikytas šiai veiklos sričiai, kur ţaidėjų mobilumas ir klubų konkurencija yra
vieni iš svarbiausių elementų.
Reikia pastebėti, kad Šveicarijos Aukščiausiasis teismas
neignoravo šalių valios taikyti FIFA taisykles sutarčiai, pagal kurią buvo
perkeltas Šveicarijos bendrovės valdomas futbolo ţaidėjas Graikijos bendrovei.
Teismas šalių sutarties sąlygą dėl FIFA taisyklių kaip sutarčiai taikytinos teisės
aiškino kaip FIFA Taisyklių inkorporavimą į sutartį. Iš tiesų, paprastai nėra
didelio skirtumo dėl to, ar tam tikra taisyklių sistema yra laikoma sutarčiai
taikytina teise, ar šios taisyklės laikomos inkorporuotomis į sutartį. Tačiau
minėta Šveicarijos teismų nagrinėta byla išryškina tokio vertinimo skirtumus,
kurie gali būti esminiai ir lemtingi bylos baigčiai. Nagrinėtoje byloje atsakovas
prašė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, kuri buvo numatyta FIFA
taisyklėse ir kurios terminas buvo suėjęs. Tačiau Šveicarijos teisės nustatyti
ieškinio senaties terminai buvo ilgesni ir jų ieškovas nebuvo praleidęs. Teismui
įvertinus šalių susitarimą taikyti FIFA taisykles kaip jų inkorporavimą į sutartį,
FIFA taisyklėse numatyti ieškinio senaties terminai buvo netaikyti, nes jie
prieštaravo imperatyvioms Šveicarijos teisės normoms, kurių savo susitarimu
šalys negalėjo pakeisti. Tuo tarpu vertinant šalių pasirinkimą taikyti FIFA
taisykles kaip šalių pasirinktą sutarčiai taikytiną teisę, sprendimas būtų buvęs
visai priešingas. Teisės normos, reguliuojančios ieškinio senatį, paprastai yra
taikomos tos valstybės, kurios teisė taikoma teisinių santykių dalyvių teisėms ir
pareigoms nustatyti (lex causae). Todėl jeigu teismas būtų taikęs FIFA
taisykles kaip sutarčiai taikytiną teisę, ieškovo ieškinys minėtoje byloje būtų
buvęs atmestas (ką, beje, iš pradţių ir padarė pirmosios instancijos teismas).
Šis poţiūrių skirtumas į autonomines taisyklių sistemas tampa vis aktualesnis,
149 FIFA Regulations for the Status and Transfer of Players. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.]
Prieiga per internetą: <http://www.fifa.com/documents/static/regulations/Status_Transfer_EN.pdf>.
76
nes tiek UNIDROIT Principų, tiek Europos sutarčių teisės principų
reguliuojamų klausimų apimtis ţenkliai išsiplėtė. Todėl vis daugiau
suderinamumo su nacionaline teise problemų kyla, jeigu šios autonominės
taisyklės laikomos inkorporuotomis į sutartį, bet ne kaip sutarčiai taikytina
teisė. Todėl tai gali būti dar vienas argumentas, skatinantis leisti šalims
pasirinkti UNIDROIT Principus, Europos sutarčių teisės principus ar kitą
autonominę taisyklių sistemą, kaip jų sutarčiai taikytiną teisę. Tokiu būdu būtų
teisinio aiškumo būtų pasiekta daugiau.
Apţvelgta argumentacija rodo, kad pasaulinė tendencija, suteikiant
šalims maksimalią valios autonomiją pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę, yra
labai ryški. Lietuvos teisės doktrina šioje srityje yra labai paţangi. Todėl
nepripaţįstant tokios galimybės būtų ţengiamas ţingsnis atgal ir tam tikram
verslui ar veiklai būtų sudaromos dirbtinės teisinės kliūtys. Kita vertus,
leidţiant šalims pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę yra linkstama nustatyti
naujus apribojimus – papildomus reikalavimus autonominėms taisyklių
sistemoms dėl jų visuotinio pripaţinimo, privačios mokslinės kilmės, šalių
interesų balansavimo. Tačiau tokie ribojimai ilgainiui gali trukdyti šalims
specifinėse verslo ar veiklos srityse nustatyti tokį sutartinių santykių
reguliavimą, kuris būtų efektyviausias. Be abejo, neribota galimybė pasirinkti
bet kokio pobūdţio taisykles kai sutarčiai taikytiną teisę, negali būti
toleruojama. Tačiau kriterijai, kurie ribotų šią šalių valios autonomiją turėtų
būti siejami su tradicinėmis viešosios tvarkos bei imperatyvių normų išlygomis
(LR CK 1.11 str.), kurios suteikia pakankamai lankstumo ir leidţia uţtikrinti
svarbiausių viešųjų interesų apsaugą.
Šioje vietoje yra svarbu pastebėti ir pačiuose UNIDROIT
Principuose nustatytas šalių valios autonomijos ribas. Nors absoliuti dauguma
UNIDROIT Principų taisyklių yra dispozityvaus pobūdţio (angl. default rules),
kurias šalys gali laisvai keisti ar netaikyti savo sutarčiai, tačiau taip pat
UNIDROIT Principai nustato ir kelias esmines imperatyviąsias normas, kurių
taikymo šalys negali apriboti (UNIDROIT Principų 1.5 str.). Pavyzdţiui,
imperatyvaus pobūdţio yra 1.7 str., įtvirtinantis sąţiningumo principą, 3.8 str.,
77
3.9 str., 3.10 str., nustatantys sutarčių negaliojimą dėl apgaulės, grasinimo,
esminės nelygybės. Tačiau kartais manoma, kad tai, jog UNIDROIT Principai
savo esme nėra privalomo pobūdţio, šalys gali savo nuoţiūra pasirinkti
netaikyti bet kurių UNIDROIT Principų nuostatų150
. Todėl tuo atveju, kai šalys
nepaisydamos UNIDROIT Principų nustatytų draudimų susitaria, jog,
pavyzdţiui, jų sutarčiai nebus taikomos esminę šalių nelygybę, kaip sutarties
negaliojimo pagrindą numatančios taisyklės (UNIDROIT Principų 3.10 str.),
kyla klausimas dėl tokio šalių pasirinkimo teisinio vertinimo. Išeitis tokiose
situacijose yra siūloma ganėtinai paprasta. Viena vertus, dėl to, kad
UNIDROIT Principai neturi valstybinei teisei būdingos privalomosios galios,
šalys turi teisę pasirinkti, kad netaikys tam tikrų UNIDROIT Principų nuostatų.
Tačiau jeigu šalys pasirenka UNIDROIT Principus kaip sutarčiai taikytiną
teisę, tačiau tuo pat metu nusprendţia, kad jų imperatyvios taisyklės nebus
taikomos, tuomet šalys iš esmės apriboja visų UNIDROIT Principų kaip
sistemos taikymą savo sutarčiai ir šalių pasirinkimas taikyti UNIDROIT
Principus negali būti pripaţįstamas.151
150 BONELL, išnaša 6, p. 95.
151 BONELL, Michael Joachim. Soft Law and Party Autonomy: the Case of the UNIDROIT Principles.
Lojola Law Review. 2005, vol. 51, p. 250-251.
78
5. Kertinės Lietuvos sutarčių teisės idėjos
5.1. Sutarties laisvė
Yra teigiama, kad sutarties laisvės principo pagrindu „yra
konstruojamas visas sutarčių teisės institutas“152
. Iš tiesų sutarčių teisė turi
prasmę tik todėl, kad yra pripaţįstama laisvė apsispręsti, sudaryti sutartį ar ne,
jei sudaryti, tai su kuo ir kokiomis sąlygomis. Jeigu tokio apsisprendimo
laisvės nebūtų, susitarimas, kaip kylantis iš šalių valios, netektų savo prasmės,
o kartu išnyktų ir pagrindinis sutarčių teisės tikslas – uţtikrinti laisva valia
sudarytų susitarimų privalomumą. Tačiau sutarties laisvės principas nėra
paprasta ar vienareikšmė teisinė kategorija. Daugeliu aspektų jo analizė
perţengia teisės mokslo ribas. Filosofijos poţiūriu sutarties laisvės principas
gretinamas su laisvės kategorija analizuojant, kiek laisvės suteikia sutarties
laisvės principo visiškas pripaţinimas, ir kiek šio principo apribojimas lemia
laisvės nebuvimą. Laisvė negatyviąja prasme, arba individo laisvė nuo kitų
individų ir valstybės intervencijos į jo reikalus, pagrindţia ir sutarties laisvės
esmę. Būtent taip buvo suvokiama laisvė 18-19 a., kuomet laissez-faire
doktrina reikalavo, jog į sutartinius santykius ir jų reguliavimą valstybė kištųsi
kuo maţiau. Didesnis valstybės reguliavimas reiškė maţėjančią individo laisvę.
Tačiau 20 a. tapo aišku, kad vien apsauga nuo išorinės intervencijos
neuţtikrina individo laisvės. Daugelis problemų, kurias lydi laisvės suvokimas
negatyviąja prasmę, trukdo individo savirealizacijai ir tuo pačiu maţina jo
laisvę. Konkurencijos maţėjimas ir monopolijų įsitvirtinimas, sutarčių
sudarymas pagal standartines sąlygas, paprastai nustatančias atsakomybės
ribojimą, ir kiti vadinamieji išoriniai efektai (angl. externalities) riboja laisvo
pasirinkimo galimybę, o kai kuriais atvejais prekes ir paslaugas daro apskritai
neprieinamas. Todėl laisvę kartais siūloma suvokti ir pozityviąja prasme, kaip
galimybę priimti sprendimus ir veikti nepriklausomai nuo išorinių veiksnių.
152 MIKELĖNAS, Valentinas. Sutarčių teisė: Bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija.
Vilnius: Justitia, 1996, p. 41.
79
Siekiant uţtikrinti, kad individai turėtų tokią galimybę, didesnis valstybės
reguliavimas yra pateisinamas ir nebūtinai reiškia laisvės pozityviąja prasme
apribojimą153
.
Psichologijos mokslo poţiūriu ţmogaus galimybes naudotis
sutarties laisve riboja jo paţinimo gebėjimai, kuriuos menkina informacijos
trūkumas ir jos gavimo kaštai, nerealistinis optimizmas, trukdantis įvertinti
riziką, euristinio paţinimo metode slypinčios sisteminės klaidos, todėl ţmogus
laisva valia paremtas pasirinkimas daţnai nėra racionaliausias154
. Todėl
sutarčių teisės nustatyti ribojimai yra pateisinami. Kita vertus, gebėjimą kurti
sutartinius santykius lemia motyvacija, pasiţadėjimas, atsidavimas, saviraiška
ir kiti psichologiniai faktoriai, kurie turi būti įvertinami nustatant sutarties
laisvės apribojimo apimtis. Pavyzdţiui, asmens jausmo, kad jis gali
kontroliuoti savo veiklą, skatinimas yra ţymiai efektyvesnė priemonė
optimizuojanti elgesį sutartiniuose santykiuose, todėl nustatant bet kokius
sutartinių santykių suvarţymus tai turi būti įvertinta155
.
Ekonomikos mokslo postulatai, matyt, labiausiai lėmė sutarties
laisvės principo klestėjimą 18-19 a. Reguliuojamų rinkų teorijos ieškojo būdų,
kaip pašalinti trūkumus, kuriuos kelia nevarţomos laisvės išoriniai efektai
(angl. externalities). Prof. P. S. Atiyah, parašęs garsiąją sutarčių laisvės
analizei skirtą mokslinę studiją „The Rise and Fall of Freedom of Contract“156
,
analizuodamas sutarties laisvės principo reikšmę moderniuoju laikotarpiu,
kuomet sutarties laisvės principo reikšmė didėja, remiasi daugeliu ekonomikos
mokslo teiginių. Anot jo, pro-rinkos ekonomikos šalininkai baigiantis 20 a.
siekė pateisinti naująsias tendencijas, atgaivinančias 19 a. pradţios sutarties
laisvės idėjas. Teigiama, kad ekonomikos krizių prieţastis reikėtų sieti su per
maţa sutarties laisve, kurią riboja monopolijų galia. Nors standartinės sutarties
153 PETTIT, Mark Jr. Freedom, Freedom or Contract, and the „Rise and Fall“. Boston University Law
Review. 1999, vol. 79, p. 263-354. 154
EISENBERG, Melvin Aron. The Limits of Cognition and the Limits of Contract. Stanford Law
Review. 1994-1995, vol. 47, p. 211-259. 155
FELDMAN, Yuval. Control or Security: A Therapeutic Approach to the Freedom of Contract.
Touro Law Review. 2001-2003, vol. 18, p. 503-562. 156
ATIYAH, P. S. The Rise and Fall of Freedom of Contract. Oxford: Oxford University Press, 1979.
80
sąlygos gali būti nesąţiningos, tačiau jos naudojamos dėl elementarių
ekonominių prieţasčių – siekti sutaupyti kaštus, kurie būtų patirti derantis dėl
kiekvienos sutarties atskirai. Atsakomybę ribojančios sąlygos vertinamos kaip
paskirstančios riziką. Jeigu veţėjas apriboja savo atsakomybę ir taip perkelia
riziką uţsakovui, krovinio savininkas, ţinodamas tikrąją krovinio vertę turėtų
pats pasirūpinti krovinio draudimu. Be to, pati įtempta konkurencija, kai
kiekvienas vartotojas tampa svarbus, neleidţia nustatyti nesąţiningų sąlygų
sutartyse ar bent jau siekti jų įgyvendinimo. Šios ekonomikos minties šalininkų
teigimu, nesąţiningų sąlygų kontrolė tik iškraipė atskirus rinkos segmentus ir
nedavė laukiamo efekto, nes stipresnioji šalis gali kompensuoti šiuos
papildomus reikalavimus nustatydama aukštesnę kainą ar tiesiog pereiti į kitą
verslo sritį. Todėl sutarčių teisė turėtų siekti, kad būtų sukuriama kuo daugiau
perskirstymui panaudotinų vertybių, kas geriausiai pasiekiama uţtikrinant
sutarčių įvykdymą taip, kaip jose yra numatoma. Pagaliau, globalėjant
rinkoms, net monopolijos susiduria su kitų multinacionalinių bendrovių
konkurencija, aktyvėjant vartotojų teises atstovaujančioms organizacijoms,
gerėja ir vartotojų turimų teisių suvokimas. Todėl uţuot ribojantis vartotojų
teises, verslas ima jas gera valia plėsti. Prof. P.S. Atiyah teigimu, kita,
priešinga, tendencija 20 a. pabaigoje yra artima 19 a. pab. – 20 a. pradţ.
vyravusioms reguliuojamų rinkų idėjoms, nors ir paremta kitais argumentais.
Rinkos reguliavimo būtinybė yra pateisinama tuo, kad nors rinkos tampa vis
konkurencingesnės, tobulos konkurencijos modelis yra idealus ir niekada
negali būti pasiektas ir jokios konkurencijos skatinimo priemonės negali
uţkirsti kelio „situacinėms“ monopolijoms, kurios susidaro, pavyzdţiui,
tuomet, kai smulkaus prekybininko turima prekyvietė yra nepakeičiama tam
tikroje konkrečioje vietovėje dėl kelionės kaštų. Be to, net jei atsakomybę
ribojančių sąlygų įtraukimas į sutartį gali kenkti jas nustatančiojo reputacijai,
tačiau praktika rodo, kad šios sąlygos vis tiek yra naudojamos, o vartotojai jas
ignoruoja dėl maţos tikimybės, kad jos bus reikšmingos. Ši ekonomikos teorija
taip pat teigia, kad rinkos reguliavimas yra pateisinamas ne tiek silpnesnės
šalies gynimu, bet sutarčių skatinimu. Pavyzdţiui, įprastinės (angl. default)
81
sutarties sąlygos leidţia šalims išvengti sutarčių rengimo kaštų.157
Stebint
nuoseklų sutarties laisvės maţėjimą 20 a. buvo prognozuojama, kad 19
amţiaus sutarties laisvės principas vargu ar apskritai turės reikšmingą
vaidmenį 21 amţiuje158
. Tačiau 20 a. pabaigoje išryškėjusios tendencijos
leidţia teigti, kad sutarties laisvė tampa vis svarbesnė. Viena vertus, pradėta
suvokti gerovės valstybės idėjos ribas, kita vertus pasikeitusi ekonominės
sistemos prigimtis (multinacionalinių bendrovių kūrimasis, globalėjanti
tarptautinė prekyba, informacinių technologijų revoliucija, internetas) vis
labiau riboja valstybės galimybes reguliuoti ekonominius procesus, kas lemia
didesnę laisve ir sutarties laisvę159
.
Sociologijos mokslas, remdamasis kelių dešimtmečių empiriniais
stebėjimais, 20 a. pabaigoje ėmė abejoti tuo, kiek reikšminga yra sutarties
laisvė ir apskritai pati sutarčių teisė. Daţnai paţeidus sutartį šalys nesiekia tuoj
pat apsaugoti savo interesų imdamosios teisinės gynybos priemonių, šalys
sudaro sutartis, kurias jų teisiniai patarėjai vertina kaip teisiškai
neįgyvendinamas, daugelis sutarčių yra vykdomos net kai viena iš šalių patiria
finansinių nuostolių. Tokie elgesio sutartiniuose santykiuose empiriniai
pavyzdţiai stebina iracionalumu, tačiau kita vertus, verčia ieškoti paaiškinimo,
kodėl rinkos dalyviai taip menkai vertina sutartinių santykių formalizavimą.
Šalis, sudariusias sutartį, visuomet sieja platesni tarpusavio verslo ar kitokie
visuomeniniai santykiai bei neformalūs ryšiai. Sudaryta sutartis taip pat reiškia
ekonominį sandėrį, kurio šalys siekia asmeninių ekonominių interesų, kuriais
remiantis vertinamas ir prognozuojamas elgesys sutartiniuose santykiuose.
Pagaliau pasirašyta formalioji sutartis išreiškia teisinį šalių santykių vertinimą,
kuris paprastai yra savarankiškas ir neatsiţvelgia į pirmuosius du aspektus.
Visi šie trys sutartinių santykių lygmenys sudaro atskiras normatyvines
sistemas ir šalys siekia derinti su jomis savo elgęsi. Todėl, pavyzdţiui, šalis
157 ATIYAH, P. S.; SMITH, Stephen A. Atiyah„s Introduction to the Law of Contract. 6
th ed. Oxford:
Oxford University Press, 2005, p. 16-20. 158
GILMORE, Grant. Introduction to Havinghurst„s Limitations Upon Freedom of Contract. Arizona
State Law Journal. 1979, vol. 165-165. 159
CHRENKOFF, Arthur. Freedom of Contract: A New Look at the History and Future of the Idea.
Australan Journal of Legal Philosophy. 1996, vol. 21, p. 54-55.
82
siekdama išsaugoti gerus verslo santykius yra pasirengusi įvykdyti sutartį, nors
tai jai tapo nebenaudinga, ir nesiimti teisinės savo interesų gynybos160
. Šios
normatyvinės sistemos varţo šalių autonomiją, nes išreiškia visai kitokią
sutartinių santykių sampratą. Daugėjančios elgesio standartų sistemos, tiek
kylančios iš įstatymų, tiek iš savireguliacijos ar etikos, riboja laisvą
apsisprendimą. Įstatymų leidyba, anksčiau apsiribojusi bendraisiais elgesio
principais (sąţiningumu, protingumu, rūpestingumu), imasi naujų kategorijų
(piktnaudţiavimas dominuojančia padėtimi, piktnaudţiavimas ekonominiu
priklausomumu, interesų konfliktų ribojimas) ir detalių taisyklių,
nebenustatančių konkrečias sutartines pareigas, bet kontroliuojančių šalių
elgesį. Konkretus elgesys ikisutartiniuose santykiuose (informacijos
suteikimas, išankstinis sutarties dokumento pateikimas, interesų konflikto
atskleidimas ir pan.) turi didesnę reikšme nei bendroji pareiga derėtis
sąţiningai. 2005 m. geguţės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
2005/29/EB dėl nesąţiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atţvilgiu
vidaus rinkoje161
atspindi būtent tokį reguliavimo būdą162
.
Kaip matyti, sutarties laisvė nėra grynai teisinė kategorija.
Galimybei pasirinkti sudaryti sutartį ar ne, su kuo ją sudaryti ir kokio turinio,
yra nustatomos įvairiausios ribos. Kokios apimties yra šie apribojimai ir kiek
laisvės jie palieka priklauso nuo to, kokį ekonominį, filosofinį, psichologinį
pagrindą jie turi. Teisiniu poţiūriu svarbu tai, kad sutarčių teisės nustatyti
sutarties laisvės ribojimai yra išskaidyti įvairiausiuose institutuose nuo sutarties
sudarymo (įskaitant ikisutartinius santykius) iki jos galiojimo, turinio,
aiškinimo, vykdymo. Todėl nepaisant sutarties laisvės apimties skirtumų,
kuriuos lemia įvairių mokslo šakų siūloma argumentų įvairovė, egzistuoja šio
kertinio sutarčių teisės principo apimties vienodinimo galimybė, vienodinant
bendrosios sutarčių teisės nustatomus sutarties laisvės principo ribojimus.
160 COLLINS, Hugh. Regulating Contracts. New York: Oxford University Press, 1999, p. 127-132.
161 Oficialusis leidinys L 149 , 2005-06-11 p. 22 – 39.
162 ALPA, Guido. Harmonisation of and Codification in European Contract Law. In VOGENAUER,
Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of European Contract Law: Implications for
European Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford and Portland: Hart Publishing, 2006, p.
152-156.
83
Visų bendrosios sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvų sukurtos
taisyklių sistemos įtvirtina sutarties laisvės principą kaip bendrąją taisyklę.
Tiek UNIDROIT Principų 1.1 str., Europos Sutarčių teisės principų 1:102 str.
yra nustatyta, kad šalys yra laisvos sudaryti sutartį ir nustatyt jos turinį. Prof.
Gandolfi vadovaujant parengtas Europos sutarčių kodekso 2 str. taip pat
nustato, kad šalys gali laisvai nustatyti sutarties turinį. Europos sutarčių teisės
principų 1:102 str. sutarties laisvės ribas, kurias nubrėţia sąţiningumo
principas bei imperatyvios teisės normos, nustato kaip sudėtinį principo
elementą. Tuo tarpu UNIDROIT Principuose sutarties laisvės principas,
įtvirtintas pačiame pirmajame straipsnyje, nusako tik laisvę sudaryti sutartis ir
nustatyti jų turinį. Be abejo, kaip ir Europos sutarčių teisės principai,
UNIDROIT Principai pagrindinius sutarties laisvės ribojimus sieja su
sąţiningumo reikalavimais bei imperatyviomis normomis, tačiau iš šių
skirtingų akcentų yra matyti, kad UNIDROIT Principuose sutarties laisvė
vaidina svarbesnį vaidmenį, pabrėţiant, jog sutarties laisvė yra pagrindinė
sąlyga, kuriai esant įmanomi efektyvūs mainai, perţengiantys valstybių sienas.
UNIDROIT Principų 1 str. komentare nurodoma, kad laisvo prekių judėjimo
uţtikrinimas, nediskriminacijos reikalavimai sudarant sutartis, pareigos
sudaryti sutartį nustatymas išeina uţ UNIDROIT Principų dalyko ribų, nes šie
klausimai įvairiose valstybėse yra sprendţiami gana skirtingai. UNIDROIT
Principai nepateikia sprendimų, kada turėtų būti nustatyta pareiga sudaryti
sutartį, ypač tuose rinkos sektoriuose, kur konkurencijos nėra arba ji yra labai
ribota. Šie klausimai paliekami spręsti kiekvienos valstybės nacionalinei teisei.
Šių sutarties laisvės ribojimo aspektų nereguliuoja ir Europos sutarčių teisės
principai apsiribodami nuoroda į valstybių imperatyviąsias teisės normas. Dėl
tų pačių prieţasčių (itin skirtingo teisinio reguliavimo įvairiose valstybės),
sutarties negaliojimas dėl prieštaravimo viešajai tvarkai, moralei,
imperatyvioms normoms taip pat išeina uţ UNIDROIT Principų ribų. Todėl iš
esmės UNIDROIT Principų 1.1 str. nustato tik du sutarties laisvės aspektus –
laisvę apsispręsti sudaryti sutartį ar ne, ir laisvę nustatyti sutarties turinį, tačiau
laisvė nuspręsti, su kuo sudaryti sutartį (tiksliau jos ribojimai) yra paliekami
84
valstybių nacionalinei teisei163
. Tačiau kita vertus, UNIDROIT Principai
nustato daugelį tipinių sutarties laisvės ribojimo instrumentų, susiformavusių
per šio principo raidos laikotarpius - esminė šalių nelygybė, siurprizinių
standartinių sąlygų kontrolė, ekonominis spaudimas, kaip sutarties negaliojimo
pagrindas, galimybė riboti netesybų dydį ir pan. Analizuojant Lietuvos
Civilinio kodekso 6.155 str. yra matyti, kad sutarties laisvės principo
formuluotė yra tokia pati kaip ir UNIDROIT Principų 1.1 str., tačiau ji apima ir
dar vieną sutarties laisvės aspektą – teisę sudaryti kodekso nenumatytas
sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Kadangi UNIDROIT Principai
skirti bendriesiems sutarčių teisės klausimams, o Civilinis kodeksas taip pat
nustato specialų atskirtų sutarčių rūšių teisinį reguliavimą, toks papildymas yra
visiškai suprantamas. Bet kokiu atveju, galima konstatuoti, kad Civilinio
kodekso 6.153 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas yra suformuluotas pagal
UNIDROIT Principų 1.1 str.164
, todėl jo apimtis, laipsnis ir jo ribojimai turi
būti analizuojami remiantis UNIDROIT Principais.
Valstybėse, kur privatinė teisė yra kodifikuota, sutarties laisvės
principas yra pripaţįstamas, tačiau nėra tiesiogiai įvardijimas kodeksuose. Tai
yra visiškai suprantama turint omeny, jog daugelis 19 a. kodifikacijų buvo
rengiamos kaip tik sutarties laisvės principo ir valios autonomijos klestėjimo
laikotarpiu, todėl jo egzistavimas ir pripaţinimas visiškai nepriklausė nuo to, ar
bus šis principas įvardijamas įstatyme. Daugelis naujųjų kodifikacijų (pvz.
Olandijos civilinis kodeksas) taip pat neįvardija šio teisės principo, tačiau
paprastai apibrėţia sutarties šalių laisvės nustatyti sutarties turinį ribas. Tuo
tarpu sutarties laisvės principas yra aiškiai įtvirtinimas Lietuvos civiliniame
kodekse, kas buvo būtina atsiţvelgiant į istorines prielaidas. Iki
nepriklausomybės atkūrimo galiojusiame 1964 m. civiliniame kodekse
sutarties laisvės principas nebuvo pripaţįstamas. Ţinoma, privatūs asmenys
nebuvo verčiami sudaryti sutartis prievarta, buvo nustatyti sutarties
163 UNIDROIT, išnaša 7, p. 8.
164 MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga.
Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003, p. 194.
85
negaliojimo dėl klaidos, apgaulės, smurto pagrindai. Tačiau socialistinė ūkio
sistema ir socialistinė gamybos įrankių bei priemonių nuosavybė iš esmės
sutarties laisvės principą darė nereikalingu, juolab, kad sutarties atsiradimo
pagrindas paprastai buvo ne šalių susitarimas, o „planinė uţduotis“.165
Sutarties
laisvės kaip tam tikros individo laisvės pripaţinimas apskritai sunkiai derėjo su
kolektyvistine komunizmo ideologija. Todėl šiuo laikotarpiu sutarties laisvė iš
esmės neegzistavo166
. Atkūrus nepriklausomybę iš esmės pasikeitė ekonominė
ir socialinė sankloda, todėl privačia nuosavybe ir rinkos ekonomika pagrįsti
civiliniai santykiai nebuvo įmanomi nepripaţįstant sutarties laisvės principo.
Per dešimti metų nuo nepriklausomybės atkūrimo iki naujojo civilinio kodekso
įsigaliojimo sutarties laisvės principas buvo pripaţįstamas nepaisant to, kad jis
nebuvo aiškiai įvardintas įstatymais.167
Tačiau sutarčių teisė per šį laikotarpį
nebuvo nubrėţusi aiškių šio principo ribų. Viena vertus, iš esmės
nepasikeitusios išliko galioti daugelis senųjų teisės normų, pavyzdţiui, sutarčių
negaliojimo pagrindus nustatančios normos, tarp kurių buvo ir taisyklė,
pripaţinusi niekinėmis tas sutartis, kurios „neatitiko“ įstatymų reikalavimų.
Aktyvėjant įstatymų leidybai ir daugėjant įstatymų šios taisyklės taikymas tapo
itin problematiškas168
. Kita vertus, nebuvo tokių taisyklių, kurios aiškiai
apibrėţtų standartinių sutarties sąlygų naudojimo apribojimus, atsakomybę
ribojančių sąlygų ribas, vartotojų teisių apsaugą, monopolinių įmonių pareigą
sudaryti sutartis dėl jų parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų su bet kuriuo
besikreipiančiu asmeniu ir pan. Todėl 2001 m. Civilinio kodekso 6.156
straipsnyje sutarties laisvės principas įtvirtinamas neapsiribojant jo įvardijimu,
kaip kad UNIDROIT Principų 1.1 str., bet taip pat išplėtojamas šio principo
165 ŢERUOLIS, J.; ČAPSKIS, M. Lietuvos TSR Civilinio kodekso komentaras. Vilnius: Mintis, 1976,
p. 9-10, 38-47, 166
MIKELĖNAS, Valentinas; MIKELĖNIENĖ, Dalia. International Encyclopaedia of Laws.
Lithuania. Contracts – Suppl. 38. S.l.: Kluwer Law International, 2004, p. 44. 167
STASKONIS, V. (atsakingas redaktorius). Civilinė teisė. Kaunas: Vijusia, 1997, p. 29, 379-380. 168
Šio straipsnio taikymo problemas pirmiausia ėmė spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojama praktika, tačiau reikia pastebėti, kad nutartis, kurioje 1964 m. Civilinio kodekso 47 str.
vartojamas terminas „įstatymo reikalavimai“ remiantis sisteminiu, istoriniu teisės aiškinimo metodais
buvo interpretuojamas kaip ţymintis imperatyvius įstatymo reikalavimus, buvo priimta tik praėjus
dešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo. Ţr. 2000 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-905/2000 UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kiti.
86
turinys bei apibrėţiamos bendrosios principo ribos, kas turėtų sudaryti sąlygas
tinkamam šio principo bei jo ribų suvokimui169
.
Kaip minėta, Lietuvos civilinio kodekso 6.153 str. įtvirtinta
sutarties laisvės principo formuluotė yra sumodeliuota pagal tai, kaip šio
principo esmė yra apibrėţiama UNIDROIT Principų 1.1 str. Tačiau galima
pastebėti, kad daugelis sutarties laisvės principą ribojančių nuostatų Lietuvos
Civiliniame kodekse taip pat yra perkeltos iš UNIDROIT Principų. Paprastai
sutarties laisvę ribojančiomis yra laikomos nuostatos, leidţiančios atsisakyti
pripaţinti sutarties privalomumą, kai sutartis sudaroma esant apgaulei,
grasinimui, suklydimui, taip pat, kai sutartis sudaroma įtraukiant siurprizines
nuostatas į standartines sąlygas, nustatant pernelyg didelius atsakomybės
apribojimus, netesybas, esant esminei šalių įsipareigojimų nelygybei, arba, kai
sutarties įvykdymas vienai iš šalių ypatingai pasunkėja170
. Visos čia išvardintos
UNIDROIT Principų nuostatos turi savo atitikmenis Lietuvos Civiliniame
kodekse. Šalia to, Civilinis kodeksas numato viešosios sutarties institutą,
ribojantį galimybę nuspręsti sudaryti sutarti, ar nesudaryti, tais atvejais, kai
siūlomos prekės ar paslaugos yra gyvybiškai svarbios kiekvienam įgijėjui ir yra
tiekiamos ar teikiamos monopolinėje rinkoje. Kadangi daugelis šių nuostatų
yra susijusios su sutarčių galiojimo, turinio, taip pat vykdymo, nevykdymo
teisiniais padariniais, todėl šios sutarčių laisvės ribas apibrėţiančios normos
bus detaliau analizuojamos ne šiame, o kituose atitinkamuose skyriuose.
Sutarties laisvę riboja ir daugelis kitų normų, susijusių su vartotojų teisių
apsauga, viešosiomis sutartimis, sutarčių prieštaravimu moralės normoms,
tačiau, kaip minėta, šie sutarčių teisės klausimai kol kas nėra vienodinami.
Vartotojų sutarčių teisinis reguliavimas, iš esmės pagrįstas specialiomis
taisyklėmis, paprastai išeina iš bendrosios sutarčių teisės ribų, todėl vartotojų
sutarčių teisė taip pat gali būti tik atskiros analizės objektas.
169 MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 253.
170 LOOKOFSKY, išnaša 107, p. 494-495.
87
5.2. Sąžiningumas
Vienas iš pozityviosios (rašytinės) teisės bruoţų yra jos vidinė
logika, sistemiškumas, išsamumas, kuris turi uţtikrinti teisinį apibrėţtumą.
Labiausiai šias charakteristikas teisės sistema atitinka tada, kai teisės normos
yra sisteminamos jungiant teisės normas į vientisą teisės aktą, išdėstant jas
pagal reguliuojamų santykių rūšis, abstraktumo lygį, kitaip tariant – tada, kai
teisė yra kodifikuota. Kodifikuojant teisę siekiama suformuluoti ir išdėstyti
teisines taisykles taip, kad pasitelkiant šių taisyklių sistemą būtų galima
išspręsti bet kokį teisinį klausimą, kad bet kurioje situacijoje būtų ţinoma, kaip
turi būti elgiamasi. Tam reikalingos bendro pobūdţio taisyklės, kurios galėtų
būti pritaikomos begaliniam skaičiui panašių faktinių situacijų171
. Tačiau kad ir
kokia visaapimanti ir sistematizuota būtų rašytinė teisė, jokia kodifikacija
negali išvengti teisės spragų, kurioms uţpildyti nepakanka plėtoti esamas
bendrąsias taisykles. Todėl kiekvienos teisinės sistemos rėmuose yra ieškoma
būdų, kaip rasti išeitį situacijoje, kurios neišsprendţia esami įstatymai, arba
kurios sprendimas pagal esamą rašytinę teisę būtų akivaizdţiai nesuderinamas
su tuo, ką galima būtų laikyti teisinga. Lyginamoji ir istorinė sąţiningumo
principo analizė rodo, kad sąţiningumo principas buvo kaip tik ta priemonė,
kuri leido taisyti kodifikuotų teisės sistemų trūkumus.
5.2.1. Lyginamieji aspektai
Sąţiningumo principo, kaip ir visos civilinės teisės institutų
uţuomazgų paprastai ieškoma Romėnų teisėje. Romėnų teisės išplėtota bona
fides doktrina leido ištaisyti tuos trūkumus, kuriuos sąlygojo stricti iuris
iudicium proceso grieţtumas. Exceptio doli elementas bonae fidei iudicia
procese, reikalavęs ieškinyje nurodyti ieškovo sąţiningą elgesį kaip sąlygą
ieškiniui patenkinti, tuo pačiu suteikė ginčą sprendţiančiam teisėjui plačią
171 KÖTZ, Heinz. Taking Civil Codes Less Seriously. The Modern Law Review, 1987 January, vol. 50,
p. 3.
88
diskreciją įvertinti visas reikšmingas bylos aplinkybes ir priimti teisingą
sprendimą. Bendrosios Bonum et aequum kategorijos buvo naudojamos
tuomet, kai ius civile pateikiami grieţti ir pasenę sprendimai buvo aiškiai
neteisingi ir turėjo būti koreguojami. Šios bendrosios teisinės konstrukcijos
leido kodifikuotai Romėnų teisei būti dinamiškai, atsiţvelgti į besikeičiančias
gyvenimo sąlygas ir išspręsti naujas teisines problemas taip, kad sprendimais
būtų pasitikima kaip teisingais ir sąţiningais. Dėl šių prieţasčių Romėnų teisė
išliko tokia įtakinga šiuolaikinės teisės vystymuisi ir būtent šios sąţiningumo
kategorijos, kurias vienaip ar kitaip pripaţįsta visos šių laikų kodifikacijos,
leido kodifikuotai teisei plėtotis ir nepasenti172
.
Panašiais į šiuos Romėnų teisės principus buvo pagrįstos
Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir daugelis kitų kodifikacijų.
Vokietijos civilinio kodekso 157 str., 242 str. įtvirtinantys Treu und Glauben
reikalavimą, kurio turi būti laikomasi aiškinant sutartis ir vykdant prievoles,
leido ištaisyti tuos trūkumus, kurie buvo uţkoduoti civiliniame kodekse ir dėl
kurių gyvenimiškose situacijose nebuvo galima priimti adekvačių sprendimų.
Taip pat šis principas buvo pagrindas išplėtoti naujus teisės institutus, kurių
kodekso rengėjai negalėjo numatyti ir įsivaizduoti. Pirmiausias ir ryškiausias
pavyzdys yra tai, kaip remiantis civilinio kodekso 242 str. buvo išspręstos
problemos, kurias sukėlė Vokietijos markės hiperinfliacija pasibaigus
Pirmajam Pasauliniam karui. Vokietijos imperijos teismas atsisakė taikyti
tuometinių įstatymų nustatytą piniginės prievolės nominalumo principą tiek,
kiek skolininko prievolės įvykdymas yra nesuderinamas su sąţiningumo
principu. Šiose bylose teismai priskirdami sau teisę koreguoti šalių sudarytą
sutartį net gi leido sau nustatyti naująjį valiutos kursą. Toks teismo ţingsnis
buvo itin aštriai kritikuojamas, matant pavojų, kokį gali kelti Treu und
Glauben principo peraugimas į neribotą teismo diskreciją. Todėl šį principą ir
iš jo kylančias teisines doktrinas buvo mėginama struktūrizuoti, apriboti jį
172 SCHERMAIER, Martin Josef. Bona fides in Roman contract law. In ZIMMERMANN, Reinhard;
WHITTAKER, Simon. Good Faith in European Contract Law. Cambridge: Cambridge University
Press, 2000, p. 63-92.
89
aiškiomis funkcijomis, kurioms jis gali būti naudojamas. Nesuskaičiuojama
teismų praktikos gausa taikant šį principą buvo apibendrinama ir grupuojama į
tam tikras panašių bylų kategorijas (taip vadinama Fallgruppen). Tokio
praktikos sisteminimo metu teisės doktrina išplėtojo tris pagrindines funkcijas,
priskiriamas Treu und Glauben principui. Pirmiausia, civilinio kodekso 242 str.
buvo vertinamas kaip papildantis įvairias teisės normas (supplendi causa).
Sutarties šalims buvo priskiriamos antrinės, papildomos pareigos kooperuotis,
atskleisti informaciją, dokumentuoti sutarties vykdymo eigą ir pan., šalia tų,
kurios buvo numatytos pačioje sutartyje. Kita funkcija, priskiriama 242 str.
esmei buvo sutartinių teisių apribojimas, iš esmės reiškiantis draudimą
piktnaudţiauti teise (rechtsmißbrauch) ar įgyvendinti teisę neleistinu būdu
(unzulässige Rechtsausübung). Trečioji funkciją, kuri priskiriama 242 str. yra
ištaisomoji, suteikianti teisę teismui koreguoti sutartį atsiţvelgiant į
pasikeitusias aplinkybes. Remiantis 242 str. buvo išplėtotos tokios naujos
doktrinos kaip culpa in contrahendo, standartinių sąlygų teisminė kontrolė,
susijusių sutarčių doktrina (Einewndungdurchgriff), kuri suteikė teisę lizingo
gavėjui remtis pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdymu prieš lizingo davėją,
ir, vienas iš naujausių pavyzdţių, – šeimos narių sutartines prievoles
uţtikrinančių sandorių pripaţinimas negaliojančiais, kai šeimos nario
laidavimas uţ kitą šeimos narį sukelia itin neigiamas pasekmes šeimos
turtiniams interesams173
. Vokietijos teisės doktrina Treu und Glauben principą
apibrėţia kaip elgesio standartą, su kuriuo šalis turi derinti savo poelgius ir
pagal kurį šalies elgesys yra vertintinas. Šis standartas reikalauja elgtis
garbingai, lojaliai, apgalvotai, paisyti kitos šalies interesų, gerbti pagrįstą
pasitikėjimą. Tokiu būdu sąţiningumo principas apibrėţiamas objektyviąja
prasme ir Treu und Glauben išreiškia būtent objektyvųjį sąţiningumą, kuris
atskiriamas nuo kitos teisinės kategorijos – guter Glaube, ţyminčios
subjektyvųjį sąţiningumą. Subjektyvusis sąţiningumas yra susijęs su asmens
173 HESSELINK, Martijn W. The Horizontal Effect of Social Rights in European Contract Law. In
HESSELINK, Martijn W. The New European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer
Law International, 2002, p. 185-186.
90
ţinojimu tam tikrų aplinkybių, nuo ko priklauso to asmens elgesio teisinis
vertinimas. Paprastai sąţiningumas subjektyviąja prasme lemia tai, kad tam
tikro veiksmo teisinės pasekmės bus pripaţįstamos atsiţvelgiant į tai, ar asmuo
ţinojo tam tikras reikšmingas aplinkybes ar ne. Klasikinis subjektyvaus
sąţiningumo pavyzdys yra daikto įgijėjo sąţiningumo vertinimas. Jei įgijėjas
ţino, kad perka daiktą iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti, tuomet jo elgesys
yra nesąţiningas subjektyviąja prasme ir nuosavybės teisė tokiam įgijėjui
nebus pripaţįstama174
.
Olandijos teisė taip pat pripaţįsta sąţiningumo principą. Olandijos
civilinio kodekso 6:2 str. įpareigoja prievolės šalis elgtis protingai ir teisingai
(redelijkheid en billijkheid) ir riboja bet kokių iš įstatymų, papročių ar teisinių
veiksmų kylančių normų taikymą, jei tai būtų nesuderinama su sąţiningumu.
Tai yra objektyvus sąţiningo elgesio standartas. Olandijos teisės doktrina taip
pat išskiria ir subjektyvųjį sąţiningumą – elgesio vertinimą pagal tai, ar asmuo
subjektyviai ţino tam tikras aplinkybes. Paprastai šis ţinojimo kriterijus
taikomas įgijėjo sąţiningumui vertinti. Tačiau sąţiningumas subjektyviąja
prasme taip pat turi ir objektyvųjį elementą, nustatantį šaliai pareigą domėtis
bei leidţiantį vertinti elgesį ir pagal tai, ar asmuo turėjo ţinoti tam tikras
reikšmingas aplinkybes. Olandijos teisės doktrina sąţiningumo principui
priskiria tris funkcijas. Pirmiausia, sąţiningumas papildo šalių sutartines
pareigas (aanvullende werking) ir įpareigoja šalis įvykdyti ne tik tai, kas
tiesiogiai sutartyje numatyta. Sąţiningumo principas taip pat atlieka
ribojančiąją funkciją (beperkende werking), kuri leidţia netaikyti šalių
santykiams teisės normos, jeigu tai prieštarautų sąţiningumui. Ši funkcija
leidţia nukrypti nuo taikytinos teisės normos, net jeigu ji yra imperatyvi.
174 Plačiau apie Vokietijos civilinio kodekso 242 str. istorinę plėtrą bei prasmę ţr. WHITTAKER,
Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Good faith in European contract law: surveying the legal
landscape. In ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in European Contract
Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2000, p. 18-32.
91
Trečioji sąţiningumo funkcija yra interpretavimo, kuri reikalauja aiškinti
sutartis sąţiningai175
.
Prancūzijos civilinio kodekso 1134 str. 3 d. reikalauja vykdyti
sutartis sąţiningai (de bonne foi). Nors civiliniame kodekse yra aiškiai
reikalaujama laikytis sąţiningumo tik vykdant sutartis, tačiau netiesiogiai
sąţiningumo reikalavimai išplečiami ir sutarčių sudarymo stadijai pasitelkiant
sutarčių negaliojimo pagrindus – apgaulę (dol), prievartą (violence), klaidą
(erreur). Civilinio kodekso 1135 str. reikalauja, kad šalys atliktų ne tik tai, kas
tiesiogiai sutartyje numatyta, bet ir tai, ko reikalauja teisingumas, paprotys ar
įstatymas. Remiantis šiomis nuostatomis Prancūzijos teisė išplėtojo tokias
papildomas pareigas kaip pareigą suteikti informaciją, pareigą kooperuotis
vykdant sutartį. Tačiau Prancūzijos teismų praktikoje labai retai buvo
remiamasi teisingumo ar sąţiningumo reikalavimais, nustatant sutartinių
įsipareigojimų turinį, ir dėmesys buvo koncentruojamas į valios autonomiją176
.
Prancūzijos teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl to, ar sąţiningumas
sudaro savarankišką teisės principą, ar tėra tik techninė nuostata, neturinti
reikšmingo turinio. Vieni (Jacques Flour, Jean-Luc Aubert) laiko, jog
sąţiningumo principas kelia grėsmę teisiniam aiškumui ir tikrumui, kiti mano,
kad sutartis yra maţa partnerystė, suformuojanti mikrokosmosą, kuriame šalys
turi siekti bendrų tikslų, išreiškiančių individualių tikslų visumą (Réné
Demogue). Nepaisant skirtingo vertinimo dėl sąţiningumo principo vaidmens,
galima pastebėti, kad Prancūzijos teisėje taip pat yra pripaţįstami funkciniai
ekvivalentai kitose valstybėse esančioms sąţiningumo principo funkcijoms.
Sutartiniai santykiai gali būti papildomi tomis pareigomis, kurios nors
nenumatytos sutartyje, bet išplaukia iš įstatymo, papročio ar teisingumo, kam
tiesioginį pagrindą suteikia Prancūzijos civilinio kodekso 1135 str. (pareiga
informuoti, pareiga kooperuotis). Piktnaudţiavimo teise doktrina leidţia
koreguoti sutartį, pripaţįstant negaliojančiomis nesąţiningas sutarties sąlygas
175 HARTKAMP, Arthur S. Judicial Discretion Under the New Civil Code. American Journal of
Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 554-557. 176
NICHOLAS, Barry. The French Law of Contract. 2nd
ed. New York: Oxford University Press,
2005, p. 153-154.
92
(clauses abusives) ir iš esmės atlieka tą pačią funkciją, kurią kitų minėtų
valstybių teisė laiko ištaisomąja sąţiningumo funkcija177
.
5.2.2. Principo funkcijos
Aptarti sąţiningumo principo doktrinų pavyzdţiai minėtose
valstybėse rodo, jog nepaisant to, kad kodifikuota teisė suteikia galimybę
teisiškai išspręsti daugelį įvairiausių situacijų ieškant tiesioginio atsakymo
sisteminiame teisės normų rinkinyje, sąţiningumo principas leidţia teismams
plėtoti rašytinę teisę ir pašalinti jos trūkumus, kai turi būti pasiektas teisingas
sprendimas, o esamos teisės normos jo tiesiogiai nepateikia. Todėl
sąţiningumo principas kodifikuotos teisės sistemose atlieka labai svarbų
vaidmenį išsprendţiant priešpriešą tarp teismo, kaip mechaniškai taikančio
teisę, ir teismo, kuriančio teisę. Civilinės teisės kodeksai buvo laikomi išsamia
pozityviosios teisės sistema ir Švietimo idėjomis paremta valdţių atskyrimo
doktrina vertė teismus tik taikyti teisę, ieškant teisės normų jau esamoje teisės
sistemoje. Tačiau reali praktika rodo, kad net kodifikuotos teisės valstybėse
teismai neišvengiamai kuria, plėtoja teisę. Teisės norma paprastai nurodo, koks
teisinis rezultatas turi būti esant tam tikriems faktams. Tačiau taikant
abstrakčias taisykles konkretiems faktams daţnai pasirodo, jog normos
konstrukcijoje numatyti faktai nėra tokie, kurie atitiktų konkrečios situacijos
aplinkybes. Kita vertus, ne visi teisės normoje numatyti faktai gali būti įvykę,
arba priešingai, gali būti tokių papildomų aplinkybių, kurios net esant visiems
kitiems teisės normoje numatytiems faktams, negali lemti tų teisinių pasekmių,
kurias numato teisės norma. Tačiau visais šiais atvejais teismas negali
atsisakyti vykdyti teisingumo ir privalo išspręsti ginčą atitinkamai
interpretuodamas, papildydamas ir pataisydamas esamą teisę178
. Būtent taip
pretoriai Romėnų teisės laikais išplėtojo ius honorarium (pretorių teisę), kuri
177 WHITTAKER; ZIMMERMANN, išnaša 174, p. 32-39.
178 HESSELINK, Martijn W. The Concept of Good Faith. In HESSELINK, Martijn W. The New
European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 210-213.
93
kompensavo grieţtosios ius civile trūkumus. Ţymus Romėnų teisininkas
Aemilius Papinianus apibūdino ius pretorium būtent per šias tris funkcijas:
„Ius praetorium est, quod praetores introduxerunt adiuvandi vel supplendi vel
corrigendi iuris civilis gratia propter utilitatem publicam.“179
, o imperatoriaus
Flavius Marcianus ţodţiais tariant pretorių išplėtota ius honorarium buvo ius
civilis gyvasis balsas („Nam et ipsum ius honorarium viva vox est iuris
civilis“)180
. Todėl nors švietimo, pozityvizmo idėjos ribojo teismų kūrybišką
teisės taikymą, sąţiningumo principas buvo priemonė, leidusi teismams vystyti
kodifikuotą teisę. Dėl to šiuolaikinės teisės teoretikai ima apskritai abejoti
sąţiningumo principo, kaip normatyvinės teisinės konstrukcijos, reikalingumu
ir net egzistavimu bei sąţiningumo doktriną laiko priedanga, kuria
maskuodamiesi teismai iš tikrųjų plėtoja ir kuria teisę181
. Šiuos samprotavimus
patvirtina Anglijos bendrosios teisės sistemos pavyzdys, kurioje bendroji
sąţiningumo principo kategorija yra nepripaţįstama. Tokio bendrojo
sąţiningumo principo, kurio pagrindu teismai galėtų uţpildyti teisės spragas ir
kurti naujas taisykles naujoms, iki tol neţinotoms situacijoms išspręsti, visiškai
nereikia, nes savo esme bendroji teisė ir yra pačių teismų sukurta ir išplėtota
teisė. Paţymėtina ir tai, kad Anglijos, nors ir atskirtos nuo kontinento, teisės
raida buvo labai panaši į ius honorarium suformavimą kompensuojant ius
civile nelankstumą ir kitus trūkumus. Anglijos bendroji teisė taip pat nebuvo
pakankama dėl jos konservatyvumo ir nelankstumo, todėl Lordo Kanclerio
administruojama teisingumo teisė (equity) suteikė galimybę pareikšti tokius
ieškinius, kurių nepripaţino bendroji teisė. Teisingumo teisė gynybą suteikė tik
tiems, kurie jos siekė „švariomis rankomis“ (Romėnų teisės exceptio doli
atitikmuo)182
.
179 Dig.1.1.7.1
180 Dig. 1.1.8.
181 HESSELINK, išnaša 178, p. 210-222 / WHITTAKER; ZIMMERMANN, išnaša 174, p. 26, 32 /
DUNCAN, Kennedy. The Political Stakes in “Merely Technical” Issues of Contract Law. European
Review of Private Law, 2002, vol. 10, p. 18-20. 182
GOODE, Roy. The Concept of Good Faith in English Law. Centro di studi e ricerche di diritto
comparato e straniero. Roma, 1992, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:
<http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/02goode.pdf>, p. 5.
94
Ţinoma, poţiūris į sąţiningumo principą kaip priemonę (ar
priedangą) teismams kurti ir plėtoti teisę tuomet, kai tai yra reikalinga, per
daug supaprastina problemą. Tokiu atveju pakaktų tiesiog nustatyti, kad
teismai privalo, vadovaudamiesi sąţiningumu, kurti naujas taisykles, kai
galiojanti rašytinė teisė nepateikia aiškaus atsakymo. Tačiau reakcija į tai
pirmiausia būtų paremta argumentais, jog teisėjų diskrecija turi būti ribojama,
nes priešingu atveju teisė netektų apibrėţtumo ir tikrumo. Sąţiningumo
principo problematika taip pat apima ir tokias konceptualias priešpriešas kaip
teisės lankstumas ir pastovumas, teismo ir įstatymų leidėjo kompetencija,
individualizmas ir solidarumas, kurias išspręsti, istorija rodo, nėra taip
paprasta183
.
5.2.3. Principo turinys Lietuvos sutarčių teisėje
Sąţiningumo principo įtvirtinimas Lietuvos teisėje buvo viena iš
esminių 2001 m. Civilinio kodekso naujovių. Lietuvos teismų praktikoje jau iki
Civilinio kodekso įsigaliojimo šiuo principu buvo remiamasi, todėl ši teisinė
kategorija nebuvo visiškai nauja, tačiau įstatymo lygmenyje tai neabejotinai
buvo principinė naujovė. Šiandien dar nėra lengva pasakyti, kokio turinio yra
šis teisės principas ir kokią reikšmę jis turi Lietuvos teisėje. Lietuvos teisės
doktrina ir teismų praktika jį dar tik pradeda taikyti ir plėtoti. Tačiau vargu ar
Lietuvoje šis principas išreiškia ką nors ypatingai besiskiriančio nuo kitų
valstybių, pripaţįstančių šį principą. Ţinoma, prilyginti Lietuvos sąţiningumo
principą Treu und Glauben, bonne foi, arba good faith, kaip šios kategorijos
yra suprantamos Vokietijos, Prancūzijos, JAV bei joms giminingose teisės
sistemose, būtų tiesmukiška, tačiau visiškai atsiriboti nuo to, ką ilgais istorijos
šimtmečiais išplėtojo šių valstybių teisė taip pat būtų per daug ambicinga.
183 AUER, Marietta. “Good Faith” and its German Sources: A Structural Framework for the “Good
Faith” Debate in General Contract Law and Under the Uniform Commercial Code. [Interaktyvus,
ţiūrėta 2007 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.law.harvard.edu/academics/graduate/publications/papers/auer.pdf>, p. 61-74.
95
Tai, kad Lietuvos įstatymai įpareigojo teismus taikyti teisę
sąţiningai (LR CK 1.5 str.) ir nustatė bet kuriam asmeniui reikalavimą veikti
pagal teisingumo, protingumo ir sąţiningumo reikalavimus, buvo gyvybiškai
svarbus ţingsnis. 1964 m. CPK 11 str. 6 d., 7 d. numatęs, jog teismas savo
diskrecijos teisę įgyvendina vadovaudamasis protingumo ir teisingumo
kriterijais suvaidino taip pat svarbų vaidmenį, nes buvę totalitarinio reţimo
suvarţymai reikalavo atverti galimybes teismams operatyviai reaguoti į
kardinaliai pasikeitusias, pirmiausia, ekonominio gyvenimo sąlygas, kurių
reguliuoti akivaizdţiai nespėjo pozityvioji teisė. Tačiau kai kurie teismų
praktikos pavyzdţiai rodo, jog toks kardinalus teisinės minties pasikeitimas
Lietuvoje turėjo ir neigiamų pasekmių. Sąţiningumo principu kartais imta
tiesiog prisidengti vengiant gilesnės teisinės argumentacijos (ypač pirmosios
instancijos teismuose)184
, o kartais teismų nuorodos į sąţiningumo principą
tapo priemone išvengti naujos taisyklės, kurią teismai taikė, suformulavimo185
.
Teismų praktikoje yra buvę ir tokių atvejų, kai remdamiesi sąţiningumo
principu teismai vengė taikyti net gi tas pakankamai aiškias ir konkrečiai
situacijai tinkamas taisykles, kurios buvo tiesiogiai įtvirtintos įstatyme186
.
Be abejo, tinkamas teisės suvokimas ir taikymas daugiausia
priklauso nuo teisinio šveitimo kokybės, nuo teisėjų kompetencijos, pagaliau
teisinės sąmonės bruoţų ir teisinės kultūros tradicijų, ko Lietuvoje ne retai
stokojama. Todėl lyginamoji, istorinė sąţiningumo principo analizė teisės
doktrinoje yra būtina. Kita vertus, matyt, labiausiai šiandien trūksta suvokti
184 Ţr. pirmosios instancijos teismo motyvaciją 2003 m. gruodţio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190/2003 S. Jonaitis v. A. Pašakinskis / 2004 m. birţelio 9 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2004 UAB “Masmala” v. J.
Smalinsko individuali įmonė / 2004 m. spalio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje
byloje nr. 3K-3-545/2004 S. Norvilos įmonė v. 595 GNSB ir kiti. / Ţr. apeliacinės instancijos teismo
motyvaciją 2004 m. geguţės 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-
331/2004 J. Urbietis v. M. Urbietienė. / 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2005 UAB „BTA draudimas” v. UAB „Viratra” ir kiti. 185
HESSELINK, išnaša 178, p. 222. 186
Pavyzdţiui, 2004 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje nr. 3K–
3–414/2004 AB ,,Palangos linas“ v. UAB ,,Gejag“ teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir
sąţiningumo principais atleido atsakovą nuo prievolės įvykdymo, nes ieškovas kaip kreditorius paţeidė
savo pareigas. Tačiau teismas visiškai nesirėmė LR CK 6.64 str. 2 d., kuri nustato konkrečią teisės
normą, leidţiančią teismui atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo, jei kreditorius paţeidţia
prievolę.
96
sąţiningumo principą ne kaip bendriausią taisyklę, taikytiną vos ne kiekvienoje
byloje, o kaip esamų taisyklių išimtį, taikytiną tik tada, kai esamos teisės
normos siekiant sąţiningo sprendimo turi būti papildytos ar pakoreguotos jas
taikant187
. Būtent toks poţiūris yra istoriškai pagrįstas. Daugelyje Europos
valstybių sutarčių teisėje sąţiningumo principas yra būtent tas įrankis, kuris
leidţia riboti šalių autonomiją (sutarties laisvę) tada, kai prioritetas turi būti
teikiamas solidarumui, lojalumui, pasitikėjimo apsaugai, poreikiui atsiţvelgti į
kitos šalies interesus188
. Taip vertinant sąţiningumo principą galima būtų
išvengti ir tokios hipertrofijos, su kuria susidūrė Vokietijos teisės doktrina,
kuomet vienas Civilinio kodekso 242 str. buvo komentuojamas 2000 puslapių
apimties veikale. Dėl tokio perdėto dėmesio, argumentai, jog civilinei teisei
pakaktų vien sąţiningumo principo, o kitos konkrečios taisyklės galėtų būti
apskritai panaikintos, ėmė nebeatrodyti tokie juokingi189
. Lietuvoje ryškėja
panaši tendencija, tiesa ne teisės doktrinoje, o teismų praktikoje. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra rėmęsis CK 1.5 str. įtvirtintu sąţiningumo principu
beveik 500 bylų190
. Tačiau galima pagrįstai abejoti, ar visais šiais atvejais
nebuvo pakankamas Civiliniame kodekse esamų taisyklių taikymas.
Kaip išimtis, leidţianti netaikyti teisės normų tiesmukiškai, galėtų
būti piktnaudţiavimo teise institutas, kurį numato Lietuvos Respublikos 1.137
str. Tačiau praktikoje jis yra gana retai taikomas (piktnaudţiavimo turimomis
teisėmis klausimas buvo svarstomas iš viso apie 15 Lietuvos Aukščiausiojo
teismo nagrinėtų bylų)191
, matyt, dėl pagrindinės prieţasties, jog civiliniuose
ginčuose, kur abi šalys pakankamai argumentuoja savo poziciją, yra iš ties
sudėtinga vienareikšmiškai teigti, jog viena iš šalių piktnaudţiavo savo
187 HESSELINK, išnaša 178, p. 219.
188 WHITTAKER; ZIMMERMANN, išnaša 174, p. 700.
189 SCHLECHTRIEM, Peter. Good Faith in German Law and in International Uniform Laws. Centro
di studi e ricerche di diritto comparato e straniero. Roma, 1992, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 8
d.], p. 7. Prieiga per internetą: <http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/24schlechtriem.pdf> 190
Duomenys gauti atlikus paiešką duomenų bazėje http://www.teismupraktika.lt. 191
Tik dviejose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taikydamas CK 1.137 str. yra tiesiogiai
pripaţinęs jog ieškovas piktnaudţiauja savo teise ir atisakęs ginti jo teisę. Ţr. 2003 m. sausio 29 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-130/2003 R. Gečionis v. J. Valeckis,
UAB “LietMaz-servis” / 2003 m. birţelio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje
nr. 3K-3-675/2003 P. Kardauskas v. UAB “Agro Silja”.
97
teisėmis192
. Šiuo atveju Olandijos civilinio kodekso 6:248 str. 2 d., leidţianti
apriboti įstatymo nuostatų taikymą konkrečiai faktinei situacijai, jei tik tai
prieštarautų sąţiningumui, yra puiki formuluotė, kuri labiausiai tiktų Lietuvai.
Kita vertus, ekstensyvus UNIDROIT Principų inkorporavimas
Lietuvos teisėje turėtų, bent jau kuriam laikui, sumaţinti poreikį remtis
sąţiningumo principu. Paprastai visose valstybėse, atsiţvelgiant į tai, kokios
funkcijos yra priskiriamos, sąţiningumo principu remiamasi, kai reikia rasti
sprendimus, kurių nepateikia rašytinė teisė. Šiuo poţiūriu UNIDROIT
Principai, nors ir siekiantys suteikti maksimalią laisvę sutartiniuose
santykiuose, yra gausūs taisyklių, kurios subalansuoja abiejų šalių interesus,
siekiant kad viena iš jų nesąţiningai nenukentėtų. UNIDROIT Principai
įtvirtina daugelį taisyklių, kurios įvairiose valstybėse ir buvo išplėtotos teismų
praktikoje remiantis sąţiningumo principu. Esminė šalių nelygybė, aplinkybių
pasikeitimas, siurprizinių standartinių sąlygų kontrolė, pareiga kooperuotis,
pareiga atskleisti informaciją yra akivaizdţiausi pavyzdţiai. Kadangi Lietuvos
bendrojoje sutarčių teisėje yra įtvirtintos šios taisyklės, poreikis sutartiniuose
santykiuose taikyti sąţiningumo principą turėtų būti minimalus (bent jau kurį
laiką)193
.
Iš tiesų, galima pastebėti, kad Lietuvos teismų praktikoje
sutartiniuose santykiuose sąţiningumo principas, įtvirtintas CK 6.158 str., yra
taikomas itin retai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo straipsniu yra
rėmęsis (daugeliu iš tų atvejų būtų tiksliau sakyti - paminėjęs) tik aštuoniose
bylose. Tuo tarpu sutartiniuose ginčuose LR CK 1.5 str. buvo remiamasi apie
40 bylų194
.
Sąţiningumo principas yra pripaţįstamas bendruoju visai civilinei
teisei principu, ką rodo ir jo įtvirtinimas viename iš pirmųjų Civilinio kodekso
192 Keliose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesutikdamas su ţemesnių instancijų teismų
vertinimais atsisakė pripaţinti, kad šalis piktnaudţiavo teise. Ţr. 2005 m. gruodţio d. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-658/2005 G. Valkiūnienė v. S. Rachinštein. /
2002 m. gruodţio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-1450/2002
Romos katalikų baţnyčios Ţiobiškio religinė bendruomenė v. V. Stelionienė ir kiti. 193
SCHLECHTRIEM, išnaša 189, p. 10. 194
Duomenys gauti atlikus paiešką duomenų bazėje http://www.teismupraktika.lt
98
straipsnių (LR CK 1.5 str.). Tačiau sąţiningumo principo įtvirtinimas CK
Šeštosios knygos II dalyje, skirtoje bendriesiems sutarčių teisės klausimams,
nėra atsitiktinis. Be jau minėtos aiškiai išreikštos įstatymų leidėjo valios
inkorporuoti į Lietuvos sutarčių teisę UNIDROIT Principų nuostatas, CK
6.158 straipsnio pavadinimo formuluotė bei dvi jo sisteminės dalys taip pat
akivaizdţiai rodo, jog jis yra sumodeliuotas būtent pagal UNIDROIT Principų
1.7 str. Todėl yra svarbu apibrėţti, koks yra šio principo turinys sutarčių
teisėje. Šiuo atveju aiškinant LR CK 6.158 str. turėtų būti atsiţvelgiama į 3
skyriuje aptartą atitinkamų teisės aiškinimo metodų specifiką Lietuvos sutarčių
teisėje, ir pirmiausia laikomasi autonominio teisės aiškinimo.
UNIDROIT Principai pirmiausia išreiškia bendrą konsensusą dėl
to, kokios taisyklės yra labiausiai tinkamos tarptautinėje komercijoje. Šis
konsensusas yra paremtas daugeliu nacionalinių teisės sistemų, tarptautinių
instrumentų, modelinių sutarčių taisyklėmis, kurių taikymo praktika jas
labiausiai pateisino195
. Tačiau tuo pat metu, UNIDROIT Principų nuostatomis
siekiama sąţiningumu pagrįstos šalių pusiausvyros net ir verslo
bendruomenėje. Garsaus viduramţių Italijos teisininko Baldus de Ubaldis
ţodţiais tariant – „labiausia sąţiningumo reikalautina iš tų, kurie verslauja
daugiausia“196
.
Sąţiningumo principas yra pripaţįstamas viena iš UNIDROIT
Principų pamatinių idėjų197
, kuria yra pagrįsta visa eilė UNIDROIT Principų
nuostatų, kuriose šis principas yra minimas, arba kuriomis yra siekiama
subalansuoti šalių interesus taip, kad tai atitiktų sąţiningumo kriterijus. Tačiau
daugiausia dėmesio tiek UNIDROIT Principuose, tiek ir jų taikymo praktikoje
bei moksliniuose tyrinėjimuose yra skiriama būtent toms konkrečioms
nuostatoms, kurios suteikia atsvarą šalių derybinės galios ar prisiimtų sutartinių
įsipareigojimų disbalansui, pagrįstą pasitikėjimą griaunančiam elgesiui, arba
195 HYLAND, Richard. On Setting Forth the Law of Contract: A Foreword. American Journal of
Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 542-543. 196
WHITTAKER, Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Coming to Terms With Good Faith. In
ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in European Contract Law.
Cambridge: Cambridge University Press, 2000, p. 701. 197
UNIDROIT, išnaša 7, p. 18.
99
tiesiog apgavystei, klaidinimui198
. Tuo tarpu pats sąţiningumo principo,
išreikšto UNIDROIT Principų 1.7 str., turinys nėra apibrėţiamas. Tai galima
paaiškinti tuo, kad, kaip minėta, UNIDROIT Principai įtvirtina daugelį
taisyklių, kurios įvairiose valstybėse buvo suformuluotos teismų praktikoje
aiškinant sąţiningumo principo turinį, ir kurių nenustatė rašytinė teisė. Tai, kad
UNIDROIT Principų nuostatos, įtvirtinančios standartinių sąlygų sąţiningumo
kontrolę, esminę šalių nelygybę, esminį aplinkybių pasikeitimą, yra
grindţiamos sąţiningumo principu, primena šių taisyklių kilmę kodifikuotose
teisės sistemose. Daugelis jų atsirado būtent papildant arba koreguojant
rašytinę teisę remiantis sąţiningumo principu. Kadangi UNIDROIT Principai
inkorporuoja daugelį modernių taisyklių, kildinamų iš sąţiningumo principo,
poreikis taikyti sąţiningumo principą tam, kad būtų konkrečioje situacijoje
tinkamai pritaikytos esamos taisyklės jas atitinkamai modifikuojant šiuo metu
nėra didelis. Todėl tuose teismų ir arbitraţo sprendimuose, kuriuose remiamasi
UNIDROIT Principuose įtvirtintu sąţiningumo principu, iš esmės sąţiningumo
principas nurodomas kaip bendroji idėja, pagrindţianti tam tikros byloje
taikomos taisyklės arba naudojamo argumento teisingumą. Tačiau tai, kad
UNIDROIT Principų 1.7 str. yra suformuluotas sąţiningumo principas, kaip
imperatyvas bet kokiam elgesiui sutartiniuose santykiuose, rodo, kad šiam
principui yra suteikiamas teisės sistemos koregavimo ir pildymo vaidmuo,
kuris yra analogiškas daugelio kodifikuotos teisės valstybių pripaţįstamo
sąţiningumo principo funkcijoms.
Daugelis minėtų iš sąţiningumo principo išvestų taisyklių apribojo
19 a. liberalizmo ideologijos pagrįstas sutarties laisvės, šalių autonomijos
idėjas ir jų išraišką sutarčių teisėje. Būtent šiomis idėjomis buvo labiausiai
pagrįstos Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos kodifikacijos, ir šiose valstybėse,
ypač Vokietijoje, sąţiningumo principas buvo šių idėjų keliamų problemų
atsvara. Todėl daugelis sąţiningumo principo pagrindu išplėtotų sutarčių teisės
nuostatų turi altruistinį, socialinį pagrindą. UNIDROIT Principuose yra
198 BONELL, išnaša 6, p. 136-172.
100
išlaikomos sutarties laisvės ir liberalumo sutartiniuose santykiuose nuostatos,
absoliuti dauguma Principų taisyklių yra dispozityvios. Tačiau kartu
UNIDROIT Principai nustato ir sąţiningumo principu paremtas taisykles,
leidţiančias koreguoti sutarties sąlygas, nepripaţinti nesąţiningų sutarties
sąlygų, ištaisyti esminę šalių nelygybę, atleisti skolininką nuo prievolės
vykdymo, kai vykdymas ypatingai pasunkėja. Esant tokiam idėjinių nuostatų
deriniui, neišvengiamai kils šių esminių principų – sutarties laisvės ir
sąţiningumo – konkurencijos problemos199
. Tačiau sąţiningumo principo
paskirtis ir jo funkcijos turėtų leisti formuluoti išimtis ne tik iš liberalųjį bet ir
socialinį pamatą turinčių nuostatų, kai tai bus būtina200
.
UNIDROIT Principų 1.7 str. įtvirtintas sąţiningumo principas pats
savaime neturi konkretaus turinio ir kaip bendroji idėja yra išskaidytas
daugelyje kitų UNIDROIT Principų straipsnių. Tačiau šis principas, kuris
siejamas su sąţiningu verslavimu (dalykine praktika) (fair dealing), pirmiausia
reiškia objektyvųjį šalių elgesio standartą, kuris neturėtų būti tapatinamas su
subjektyvia sąmone201
. Būtent šiuo objektyviuoju aspektu reikėtų aiškinti ir LR
CK 6.158 str. įtvirtintą sąţiningumo principą, kuris, kaip matyti iš straipsnio
pavadinimo, taip pat siejamas su sąţiningu verslavimu.
Kita vertus UNIDROIT Principų 1.7 str. įtvirtinto sąţiningumo
principo elementams yra priskiriama keletas konkretesnių teisinių konstrukcijų.
Pirmiausia, tai piktnaudţiavimo teise doktrina. UNIDROIT Principų 1.7 str.
komentare (2004 m.) pateikiamas tipinis pavyzdys nesąţiningo elgesio
prilyginamo piktnaudţiavimui teise, kurį pripaţįsta kai kurių valstybių teisė202
(ypatingai išplėtotas Prancūzijoje). Piktnaudţiavimu teise laikomas
piktavališkas šalies elgesys, kai šalis įgyvendina savo turimą teisę vien tam,
kad sukeltų nuostolių kitai šaliai, siekdama turimos teisės paskirčiai priešingų
tikslų, arba kai teisės įgyvendinimas nėra proporcingas siekiamam rezultatui.
Reikia paţymėti, kad rengiant 2004 m. UNIDROIT Principų redakciją, buvo
199 BONELL, išnaša 6, p. 150-151.
200 HESSELINK, išnaša 102, p. 114-115.
201 BONELL, išnaša 6, p. 131.
202 UNIDROIT, išnaša 7, p. 19.
101
siūloma 1.7 straipsnį papildyti nauja antrąja dalimi, draudţiančia
piktnaudţiauti teise, suprantant šį draudimą kaip neleidţiantį šaliai naudotis
teisėmis piktavališkai (angl. maliciously) arba neprotingai (angl.
unreasonably)203
. Tačiau kaip vienas iš sąţiningumo principo elementų jis
buvo aptartas 2004 m. redakcijos UNIDROIT Principų 1.7 str., įtvirtinančio
sąţiningumo principą, komentare. Pagrindinės prieţastys, dėl kurių
piktnaudţiavimui teise nebuvo skirtas atskirtas straipsnis buvo susijusios su
tuo, kad šaliai nepavykus įrodyti, jog kita šalis naudojosi savo teisėmis
piktavališkai, teismai gali atsisakyti tiek taikyti piktnaudţiavimo teise teisines
pasekmes, tiek ir remtis bendruoju sąţiningumo principu. Kitaip tariant,
numačius piktnaudţiavimą teise kaip savarankišką taisyklę galėtų kilti
praktinių problemų dėl jos konkurencijos su bendruoju sąţiningumo principu.
Be to, pasiūlytas piktnaudţiavimo teise poţymis, susijęs su neprotingu
naudojimusi teise, buvo nepriimtinas, nes neprotingas, neapdairus elgesys ne
visuomet gali reikšti piktnaudţiavimą. Paprastai piktnaudţiaujama yra tada, kai
neapdairumas yra ypatingai didelis. Iš kitos pusės, daugumoje ginčo atvejų
viena šalis visuomet mano, jog kita šalis elgėsi neprotingai, nepagrįstai, tačiau
išsprendus ginčą pasirodo, kad taip vertinti kitos šalies elgesio nebuvo
pakankamo pagrindo204
.
Visi minėti piktnaudţiavimo teise elementai, minimi UNIDROIT
Principų 2004 m. redakcijos 1.7 str. komentare, yra pripaţįstami ir Lietuvos
civilinėje teisėje. Piktnaudţiavimo teise institutas yra bendrojo sąţiningumo
principo dalis. Jis įtvirtintas LR CK 1.137 str. Nors proporcingumo kriterijus,
taikytinas įgyvendinant civilines teises nėra tiesiogiai įvardintas LR CK 1.37
str., reikia paţymėti, kad jį yra išplėtojusi teismų praktika. Lietuvos
203 UNIDROIT. Draft Provision on Abuse of Rights. 2003, Study L – Doc. 88. [Interaktyvus, ţiūrėta
2007 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50/s-50-88-e.pdf>. 204
UNIDROIT. Report. 2003, Study L – Misc. 25, p. 58-60. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 15
d.]. Prieiga per internetą: <http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50/s-
50-misc25-e.pdf>.
102
Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 29 d. nutartyje205
svarstydamas ieškovo
reikalavimą iškelti atsakovams priklausančios degalinės kuro cisternas iš
ieškovui priklausančio ţemės sklypo paţymėjo, kad „teismų sprendimas ir
nutartis, įpareigojantys iškelti kuro rezervuarus, prieštarauja protingumo
principui (CPK 1.5 str.) - tokių teismo sprendimų vykdymas reikštų degalinės
veiklos nutraukimą, nes degalinė be kuro rezervuarų negalėtų veikti. Tai rodo,
jog ieškovo pasirinktas ir teismų pritaikytas gynybos būdas yra aiškiai
neproporcingas toms vertybėms, kurias siekiama apginti (CK 1.2 str.).
Piktnaudţiavimo teise institutą pripaţįsta dauguma civilinės teisės
tradicijos valstybių. Bendrosios teisės valstybėse, kaip ir bendrasis
sąţiningumo principas taip ir piktnaudţiavimas teise kaip savarankiška
doktrina nėra išplėtota. Nors yra teismų sprendimų, kuriuose yra apskritai
neigiama galimybė riboti teisėtai turimos teisės įgyvendinimą206
, tačiau
pripaţįstama, jog piktnaudţiauti teise draudţia deliktų (tort) teisė, be to, patys
teismų precedentai, kaip teisės šaltis, formuluoja teisių apimties ribas ir kartais
yra teigiama, jog piktnaudţiavimo teise doktrina egzistuoja ir bendrosios tesės
sistemoje, bent jau Jungtinių Amerikos Valstijų teisėje207
. Taigi, galima teigti,
kad piktnaudţiauti teise draudţia iš esmės visų valstybių teisė208
, todėl
UNIDROIT Principų 1.7 str. įtvirtinto sąţiningumo principo elementą
sudarantį draudimą piktnaudţiauti teise galima laikyti universalia teisine
nuostata.
Nors draudimas piktnaudţiauti teise Lietuvos Civiliniame kodekse
buvo įtvirtintas kaip savarankiškas teisės institutas, nesiejant jo su iš
UNIDROIT Principų perimtu sąţiningumo principu. Tačiau interpretuojant šį
teisės institutą, ir ypač remiantis lyginamuoju teisės aiškinimo metodu, reikėtų
vengti ekstremalių bruoţų, kurie priskiriami šiam institutui kai kuriose
205 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-130/2003 R.
Gečionis v. J. Valeckis, UAB “LietMaz-servis”. 206
CRABB, John H. The French Concept of Abuse of Rights. Inter-American Law Review. 1964, vol.
VI, p. 1-2. / 207
PERILLO, Joseph M. Abuse of Rights: A Pervasive Legal Concept. Pacific Law Journal. 1995-
1996, vol. 27, p. 37-97. 208
BYERS, Michael. Abuse of Rights: An Old Principe, A New Age. McGill Law Journal. 2001-2002,
vol. 47, p. 391-397.
103
valstybėse. Vienas iš jų yra ketinimai ir tikslai, kaip privalomas poţymis tam,
kad galima būtų laikyti ką nors piktnaudţiaujant teise. Pavyzdţiui, Italijoje,
Vokietijoje, Austrijoje piktnaudţiavimu teise laikomas toks elgesys, kai
įgyvendinant teisę sąmoningai siekiama daryti ţalą kitam asmeniui, t.y. teise
naudojamasi vieninteliu tikslu – pakenkti kitam asmeniui. Tuo tarpu pagal
Luizianos teisę net jei ketinimo daryti ţalą nėra, tačiau teisė įgyvendinama
neturint teisėto ir rimto intereso, toks elgesys vertinamas kaip
piktnaudţiavimas teise209
. Lietuvos Civilinio kodekso 1.137 str.
piktnaudţiavimo teise nesieja su subjektyviais kriterijais, kas yra pagrįsta tuo,
kad civilinei teisei apskritai yra reikšmingiausias būtent objektyvus elgesio
vertinimas. Be to, UNIDROIT Principų 1.7 str. nustatytas sąţiningumo
principas yra aiškintinas būtent objektyviąja prasme. Tačiau gali būti atvejų,
kai piktnaudţiavimas teise bus akivaizdţiai sąmoningas ir tyčinis, pavyzdţiui,
aukštų statinių, kliudančių kaimyniniame ţemės sklype esančio aerouosto
naudojimui, pastatymas. Todėl, jei tik sąmoningai tyčinis elgesys yra
akivaizdus, į tai turėtų būti atsiţvelgiama taikant piktnaudţiavimo teise
instituto normas.
Kita teisinė konstrukcija, kuri remiasi sąţiningumo principu, yra
nesuderinamo elgesio (angl. inconsistent behaviour) draudimas. Ši nuostata,
įtvirtinta UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. Tai naujasis straipsnis
UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijoje, todėl suprantama, kad jame
numatytos taisyklės negalėjo būti perkeltos į Lietuvos civilinį kodeksą. Tačiau
kadangi ši nuostata yra tiesiogiai išvedama iš sąţiningumo principo, aiškinant
Lietuvos Civilinio kodekso 6.158 str. įtvirtintą ir būtent pagal UNIDROIT
Principų 1.17 str. sumodeliuotą sąţiningumo principą nesuderinamo elgesio
doktriną reikėtų laikyti vienu iš sąţiningumo principo elementų. Tokias išvadas
patvirtina ir tai, kad rengiant antrąjį UNIDROIT Principų leidimą buvo
abejojama, ar apskritai yra prasmės atskirtai išskirti šį sąţiningumo principo
elementą, nes jis yra vienas iš sąţiningumo principo taikymo atvejų, kurių visų
209 BYERS, išnaša 208, p. 393-395.
104
numatyti nėra jokio reikalo ir, matyt, galimybės. Tačiau nesuderinamam
elgesiui paskyrus atskirą straipsnį buvo siekiama, kad bendrasis sąţiningumo
principas, kurio samprata nėra būdinga bendrosios teisės valstybėms, nebūtų
perkrauta. Be to, suformuluojat atskirą straipsnį, kuris būtų savo esme panašus
į bendrosios teisės valstybėse ţinomas promissory estoppel, detrimental
reliance ir equitable estoppel doktrinas, jo tekstas tampa ţymiai universalesnis
ir priimtinesnis skirtingų tradicijų teisės sistemoms210
. Reikia taip pat
paţymėti, kad jau 1994 m. UNIDROIT Principų taikymo praktikoje venire
contra factum proprium taisykle buvo remiamasi kaip viena iš sąţiningumo
principo išraiškų. 2001 m. balandţio 30 d. sprendimu, San Chosė, Kosta Rikoje
vykęs arbitraţas išsprendė ginčą tarp Kosta Rikos įmonės ir Prancūzijos
įmonės, kurios buvo susitarusios bendrai dalyvauti viešajame konkurse dėl
automobilių prieţiūros centrų statybos. Pralaimėjus konkursą, Kosta Rikos
įmonė nesutiko su konkurso rezultatais ir ketino ginčyti juos teisme, tačiau
Prancūzijos įmonė atsisakė bendrai bylinėtis. Kadangi tai uţkirto kelią kreiptis
į teismą ir Kosta Rikos įmonei, ši kreipėsi į arbitraţą, kaltindama Prancūzijos
įmonę paţeidus bendros veiklos sutartį ir reikalaudama priteisti negautas
pajamas, kurias būtų gavusi, jeigu bylinėjimasis dėl viešo konkurso būtų
sėkmingas ir ji būtų laimėjusi teisę sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Arbitraţas
konstatavo, kad Prancūzijos įmonė atsisakydama prisidėti prie viešojo
konkurso rezultatus nustatančios institucijos veiksmų apskundimo paţeidė iš
sutarties kylančias pareigas, be kita ko remdamasis venire contra factum
proprium draudimu211
.
Nesuderinamo elgesio doktrina yra artima tokioms sąvokoms kaip
venire contra factum proprium non valet, promissory estoppel, equitable
estoppel, théorie de l„apparence212
. Vien ši terminija rodo, kad visos teisės
sistemos pripaţįsta draudimą savo elgesiu klaidinamai skatinti neadekvatų
210 UNIDROIT, išnaša 204, p. 47-52.
211 2001 m. balandţio 30 d. ad hoc arbitraţo Kosta Rikoje, San Chosė, sprendimas. [Interaktyvus,
ţiūrėta 2007 m. kovo 15 d.] Prieiga per internetą:
<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=1100&step=Abstract>. 212
BONELL, išnaša 6, p. 134.
105
kitos šalies elgesį. Civilinės teisės tradicijos valstybėse venire contra factum
proprium yra iš romėnų teisės atėjusi taisyklė213
, draudţianti veikti priešingai
savo ankstesniems pareiškimams. Ši doktrina yra ţinoma Vokietijos, Italijos
teisėje214
. Panašus į šią taisyklę yra Equitable estoppel institutas bendrojoje
teisėje, kuris draudţia veikti priešingai savo ankstesniems pareiškimams apie
tam tikrus faktus215
. Prancūzijos ir Belgijos teisėje yra ţinoma théorie de
l„apparence teorija, kurios esmė yra ta, kad teisę turinčio asmens elgesiu
išoriškai sudarytas įspūdis, neatitinkantis realios padėties ir klaidinantis
trečiuosius asmenis gali būti panaudotas kaip pagrindas atsirasti trečiųjų
asmenų teisėms taip besielgiančio asmens atţvilgiu, net jei jo klaidinančiame
elgesyje nėra kaltės216
. Tačiau vėlgi, nesuderinamo elgesio instituto negalima
prilyginti nei vienai iš šių doktrinų ir jį interpretuojant turėtų būti laikomasi
autonominio teisės aiškinimo metodo, nes daugelis minėtų sąvokų yra
susijusios tik su kai kuriais nesuderinamo elgesio (inconsistent behaviour)
aspektais, o kai kurios iš jų apskritai nebūdingos. Pavyzdţiui, promissory
estoppel ir detrimental reliance doktrinos bendrojoje teisėse savo esme yra
priemonė uţkirsti kelią vienai iš šalių neigti, jog sutartis yra sudaryta, ir taip
išvengti consideration doktrinos ribojimų, neleidţiančių pripaţinti
neatlygintino paţado galiojančia sutartimi217
. Tad šios doktrinos yra susijusios
su ikisutartiniais santykiais, kaip ir jų ekvivalentas civilinės teisės tradicijos
valstybėse – culpa in contrahendo. Tačiau UNIDROIT Principų 1.8 str.
numatytas nesuderinamo elgesio instituto teisinės pasekmės nėra išplečiamos
tiek, kad būtų galima pripaţinti sutartį esant sudarytą, jei šalis iš kitos šalies
elgesio suprato, kad sutartis jau sudaryta, bet iš esmės jos pritarimo sutarties
sąlygoms nebuvo. Be to, UNIDROIT Principuose įtvirtintas nesuderinamo
213 SNYDER, David V. Comparative Law in Action: Promissory Estoppel, the Civil Law, and the
Mixed Jurisdiction. Arizona Journal of International and Comparative Law. 1998, vol. 15, p. 712. 214
BONELL, išnaša 6, p. 134 (121 nuoroda). 215
MATTAR, Mohamed Yehia. Promissory Estoppel: Common Law Wine in Civil Law Bottles.
Tulane Civil Law Forum. 1988, vol. 71, p. 75. 216
CRUQUENAIRE, Alexandre. Electronics Agents as Search Engines: Copyright Related Aspects.
International Journal of Law and Information Technology, 2001, vol. 9, no. 3, p. 334-335. / BONELL,
išnaša 6, p. 134. 217
Snyder, išnaša 213, p. 700-701.
106
elgesio institutas yra apskritai gana savarankiškai Principų rengėjų išplėtota
doktrina, numatanti konkrečias teisines pasekmes, kurios gali kilti esant
nesuderinamam elgesiui.
UNIDROIT Principų 1.8 str. įtvirtinta taisyklė skelbia, kad:
„Šalis negali elgtis taip, kad jos elgesys būtų nesuderinamas su
kitos šalies supratimu, kurį sąlygojo toks pirmosios šalies elgesys
ir kuriuo remdamasi antroji šalis protingai veikė savo
nenaudai.“218
Taip suformuluoto draudimo paţeidimas gali sukelti keletą teisinių
pasekmių. Pirmiausia, šaliai, kuri gali nukentėti nuo kitos šalies nesuderinamo
elgesio, gali būti pripaţintos tam tikros teisės. Tokių teisinių pasekmių
pavyzdys galėtų būti minėta Kosta Rikos arbitraţo byla, kurioje iš esmės buvo
pripaţinta, kad dėl susiklosčiusio bendradarbiavimo dalyvaujant viešajame
konkurse, Kosta Rikos įmonė įgijo teisę reikalauti, kad Prancūzijos partnerė
prisidėtų prie visų galimybių išnaudojimo siekiant palankių konkurso rezultatų.
Antroji kategorija pasekmių, kylančių iš draudimo elgtis nesuderinamai, yra šį
draudimą paţeidţiančios šalies turimų teisių apribojimas, suspendavimas ar
modifikavimas. Tokiu būdu ši nesuderinamo elgesio doktrina leidţia efektyviai
taikyti vieną iš sąţiningumo principo funkcijų – teisių ribojimo. Beveik visos
UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. komentare pateikiamos iliustracijos iš
esmės yra susijusios būtent su šiais teisiniais padariniais. Pavyzdţiui, kai šalys
derasi dėl sutarties sudarymo ir susitaria, jog sutartis bus sudaroma pasirašant
sutartį kaip formalų vieninga dokumentą, tačiau derybų metu viena iš šalių
savo pareiškimais ar kitu elgesiu leidţia kitai šaliai suprasti, kad derybos yra iš
esmės baigtos ir kita šalis pradeda vykdyti sutartį nelaukdama sutarties
pasirašymo, tuomet šalis, neprieštaravusi tokiam priešlaikiniam sutarties
vykdymui, negali neigti sutarties sudarymo remdamasi tuo, kad dar turi būti
pasirašytas formalus dokumentas arba, kad dar yra papildomų sąlygų, dėl kurių
turi būti susitarta219
. Reikia pabrėţti, kad pateiktame pavyzdyje taikant
218 UNIDROIT, išnaša 7, p. 21.
219 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. 1 iliustraciją, UNIDROIT, išnaša 7, p. 22.
107
nesuderinamo elgesio doktriną nėra siekiama tokio teisinio efekto, kad šalių
nesudaryta sutartis būtų pripaţinta sudaryta be šalių valios, kas prieštarautų
sutarties laisvės principui. Šiuo atveju iš esmės apribojama galimybė vienai iš
šalių, kurios elgesys reikalaujant pasirašyti formaliąją sutartį yra
nesuderinamas su kitos šalies pagrįstu tikėjimu, kad sutarties sudarymas
daugiau nebepriklauso nuo tokių formalumų, remtis UNIDROIT Principų
(2004 m.) 2.1.13 str. (LR CK 1.73 str. 3 d., 6.192 str.) numatyta papildoma
sąlyga sutarčiai įsigalioti, t.y. sutarties išreiškimas specialia šalių sutarta forma,
tačiau sutartis yra pripaţįstama jau sudaryta220
. Tai aiškiai matyti ir iš to, kaip
buvo suformuluotas galutinis 1 iliustracijos variantas. Pirminiuose projektuose
buvo nurodoma, kad nuo nesuderinamo elgesio nukenčianti šalis turėjo teisę
reikalauti, kad sutartis būtų šalių pasirašyta221
, tačiau galutiniame variante
išliko draudimas kitai šaliai nutolti, nuo to supratimo, kurį ji savo elgesiu
sukėlė kitai šaliai. Jeigu šioje situacijoje nebūtų galima konstatuoti, kad sutartis
buvo sudaryta, nesuderinamas elgesys ikisutartiniuose santykiuose galėtų lemti
pareigą atlyginti nuostolius (prarastos galimybės piniginę vertę), tačiau
negalėtų būti pagrindas sukurti sutartinius santykius tarp šalių.
Atitinkamą šalies supratimą dėl tam tikrų faktų ar teisinių
klausimų gali sąlygoti tiek kitos šalies pareiškimai, elgesys, taip pat
neveikimas, kai pirmoji šalis turi rimtą pagrindą tikėtis, kad esama ir ţinoma
klaida bus ištaisyta. Be to, kita šalis turi protingai pasikliauti tokiu supratimu ir
atitinkamai veikti savo nenaudai. Jeigu kitai šaliai pirmosios šalies
nesuderinamas elgesys neturi jokio neigiamo efekto, tuomet pirmosios šalies
atţvilgiu nesuderinamo elgesio taisyklių numatytos teisinės pasekmės negalės
būti taikomos. Kadangi šių taisyklių pagrindinis tikslas yra išvengti neigiamų
teisinių padarinių, galinčių kilti kitai šaliai dėl pirmosios nesuderinamo elgesio,
todėl paties nesuderinamo elgesio draudimas nėra vienintelė priemonė
apsauganti nukenčiančią šalį. Analogiškas efektas gali būti pasiekiamas,
220 UNIDROIT, išnaša 204, p. 48-50.
221 UNIDROIT. Article X. Inconsistent Behaviour. 2003, Study L – Doc. 84, p. 2. [Interaktyvus,
ţiūrėta 2007 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50/s-50-84-e.pdf>.
108
pavyzdţiui, kai savo elgesį pakeisti ketinanti šalis, tinkamai praneša apie tai
kitai šaliai, arba kai nukenčiančiai šaliai yra kompensuojami dėl to patirti
nuostoliai222
.
Skirtingai nei pats sąţiningumo principas, nesuderinamo elgesio
draudimas nebuvo nustatytas kaip imperatyvioji taisyklė nuo kurios šalys
negali nukrypti. Yra daugelis atvejų, kuomet šalys gali būti suinteresuotos
toleruoti nesuderinamą elgesį. Šalys gali sutartyje ar pareiškime nurodyti, kad
ateityje faktai, situacija ar tos pačios šalies elgesys gali keistis, dėl ko kitos
šalies besąlygiškas pasikliovimas ankstesniu elgesiu būtų paprasčiausiai
laikomas neprotingu ir nesudarytų pagrindo taikyti nesuderinamo elgesio
pasekmes. Pavyzdţiui, viešojo konkurso organizatorius gali nurodyti konkurso
dalyviams, kad konkurso sąlygos gali bet kuriuo metu pasikeisti iki pat
konkurso pabaigos momento223
.
Svarbu paţymėti ir tai, kad UNIDROIT Principų 1.8 str. 5
iliustracijoje yra aiškiai nurodoma, jog vien šalies pasyvumas per ieškinio
senaties laikotarpį neturi įtakos šalies teisei pareikšti ieškinį net jei tai daroma
paskutiniu senaties termino momentu. Tačiau jeigu yra kitų poţymių šalies
elgesyje, rodančių, kad šalis atsisako ginti savo teises ir neketina kada nors
ateityje pareikšti ieškinį, tai gali būti pagrindas taikyti nesuderinamo elgesio
taisykles, jeigu vėliau šalis vis dėlto ieškinį pareikštų224
. Lietuvos civilinio
kodekso normos, reguliuojančios prievolių pabaigą, tik aiškiai ir neabejotinai
išreikštą atleidimą (vienašalį) nuo prievolės pripaţįsta pagrindu skolininko
prievolei pasibaigti (LR CK 6.129 str. 2 d.). Tačiau tai neturėtų būtų kliūtis
taikyti nesuderinamo elgesio ribojimus, jeigu kita šalis pagrįstai ir protingai
vertina pirmosios šalies elgesį kaip rodantį, kad turimos reikalavimo teisės
nebebus įgyvendinamos. Paţymėtina, kad UNIDROIT Principuose apskritai
nėra numatyta galimybė vienašališkai atleisti skolininką nuo prievolės
įvykdymo. Naujasis 5.1.9 straipsnis UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijoje
222 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. 2 ir 3 komentarus, UNIDROIT, išnaša 7, p. 22-23.
223 UNIDROIT, išnaša 204, p. 51.
224 UNIDROIT, išnaša 204, p. 50-51.
109
reikalauja, kad atleidimas nuo prievolės būtų paremtas tik abišale sutartimi,
tačiau tai neriboja galimybės taikyti iš nesuderinamo elgesio draudimo
kylančias teisines pasekmes.
Nesuderinamo elgesio draudimu yra paremtas ir keletas kitų
konkretesnių taisyklių. Pavyzdţiui, draudimas atšaukti ofertą, kai jos gavėjas
pagrįstai laikė ją neatšaukiama ir atitinkamai veikė (UNIDROIT Principų
(2004 m.) 2.1.4 str. ir jo atitikmuo LR CK 6.169 str. 2 d. 2 p.), taip pat
draudimas remtis sutartyje numatyta jos keitimo tik raštu išlyga, jeigu kita šalis
protingai veikė atsiţvelgdama į pirmosios šalies elgesį, rodantį, kad rašytinės
pakeitimo išraiškos nebėra reikalaujama (UNIDROIT Principų (2004 m.)
2.1.18 str. ir jo atitikmuo LR CK 6.183 str. 2 d.).
Sąţiningumo principo turinys yra išplėtotas daugelyje konkrečių
nuostatų, reguliuojančių sutarties sudarymą (LR CK 6.163 str., 6.164 str.),
aiškinimą (LR CK 6.193 str., 6.195 str.), vykdymą (LR CK 6.196 str., 6.200
str.), nevykdymą (LR CK 6.206 str., 6.213 str.). Tačiau šias sąţiningumo
principo išraiškas verta analizuoti atitinkamiems bendrosios sutarčių teisės
klausimams skirtuose šio darbo skyriuose.
110
5.3. Favor contractus
Vargu ar yra tikslus lietuviškas atitikmuo, kuriuo galima būtų
pavadinti favor contractus principą. Paţodinis vertimas skambėtų „palankumas
sutarčiai“ (lot. „favor“ – palankumas, maloningumas, pritarimas225
ar pan.
Pagal principo turinį ir esmę galbūt labiausiai tiktų jį vadinti prioriteto sutarčiai
principu. Tačiau vargu ar apskritai reikia ieškoti vertimo, nes daugelį kitų
teisės principų, tokių kaip pacta sunt servanda, non venire contra factum
proprium ir pan., taip pat išreiškia visiškai pakankama ir suprantama
lotyniškoji frazė.
Lotyniškasis terminas „favor contractus“ buvo pradėtas vartoti M.
J. Bonell226
, garsiajame 1987 m. veikale „Commentary on the International
Sales Law“, komentuojančiame 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvenciją227
,
kas rodo, kad idėjos, jog kai tik įmanoma sutartį išsaugoti, prioritetą reikia
teikti sutarties įvykdymui, o ne nutraukimui, kilmė turi būti siejama bent jau su
praėjusio amţiaus prekybos teisės vienodinimo apogėjumi228
.
Apibendrintai šio principo tikslus galima apibrėţti kaip siekį kiek
įmanoma sumaţinti atvejų, kada sutarties egzistavimas ar galiojimas galėtų
būti kvestionuojamas arba sutartis galėtų būti nutraukta anksčiau laiko229
. Tai
lemia ir pagrindines sutarčių teisės sritis, kuriose galima išskirti pagrindinius
225 KUZAVINIS, Kazimieras. Lotynų – lietuvių kalbų ţodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidykla, 1996, p. 324. 226
Tarptautinėje privatinėje teisėje in favorem contractus principas yra gana seniai ţinomas. Remiantis
juo, kai sutarčiai taikytina teisė gali būti tiek valstybės, pagal kurios teisę sutartis būtų negaliojanti, tiek
valstybės, kurios teisė pripaţįsta sutartį galiojančia, prioritetas turi būti teikiamas tai teisei, pagal kurią
sutartis galioja. Toks pat principas taikomas ir tada, kai arbitraţinis susitarimas pagal vienos valstybės
teisę galioja, o pagal kitos ne. Ţr. MCCONVILLE, D.A. Illegality and the Consideration in Favorem
Contractus. International and Comparative Law Quarterly. Vol. 11, 1962 July. p. 855-864.
Šio principo, ypač sprendţiant arbitraţinio susitarimo galiojimo klausimą, taip pat yra tiesiogiai
taikomas Lietuvos Teismų praktikoje. Ţr. 2002 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
civilinėje byloje nr. 3K-3-681/2002 RAB "Main Bridge, L.L.C." v. UAB "Lokvita" / 2006 m. liepos 19
d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K–3–434/2006 AS „Super FM“ v.
UAB „Laisvoji banga“. 227
MAGNUS, Ulrich. General Principles of UN-Sales Law. International Trade & Business Law
Annual, 1997, vol. 3, p. 45. 228
PERILLO, Joseph M. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts: The Black
Letter Text and a Review. Fordham Law Review, 1994-1995, vol. 63, p. 303. 229
BONELL, Michael Joachim. The UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts:
Why? What? How? Tulane Law Review, 1994-1995, vol. 69, p. 1131.
111
principo elementus. Pirmiausia, tai sutarties sudarymo institutas, kur favor
contractus reikalauja kiek įmanoma gerbti šalių valią dėl sutarties sudarymo ir
vengti atvejų, kai šalims sutartį sudaryti kliudytų formalūs ar neesminiai
dalykai. Antra, sutarties negaliojimo institutas, kur siekiama kiek įmanoma
apriboti galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai sutarties šaliai
tai tampa naudinga230
. Trečia, sutarties vykdymo institutas, kur siekiama
sutarties išsaugojimo nepaisant sunkumų, galinčių kilti dėl pasikeitusių
aplinkybių ar dėl vienos šalies įvykdyto paţeidimo.
5.3.1. Prioritetas sudarymui
Laisvas prekių ir paslaugų judėjimas šių dienų Europoje yra tapęs
vertybe, sudarančia Europos ekonomikos pagrindą. Be daugelio kitų aspektų,
kurie būtini uţtikrinant šias laisves, sutartys atlieka esminį vaidmenį. Todėl jų
skatinimas ir formalių apribojimų sutarčių sudarymui maţinimas yra natūralus
šiuolaikinės sutarčių teisės uţdavinys231
. Iš esmės tuo ir yra grindţiamas vienas
iš favor contractus principo elementų, kuris esant dilemai, ar pripaţinti sutartį
sudaryta ar ne, prioritetą teikia sutarties sudarymui.
Klasikinės sutarčių teisės sutarties sudarymo taisyklės reikalavo,
kad šalys susitartų dėl visų esminių sutarties sąlygų ir kad pateikta oferta būtų
akceptuota be jokių išlygų (angl. mirror-image rule). Bet kokie akcepto
nukrypimai nuo ofertos reiškė tik ofertos atmetimą, o šalių neaptarta bent viena
esminė sutarties sąlyga reiškė, jog sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau toks
grieţtas poţiūris lemia, jog net ir neesminių neatitikimų ar neesminių ofertos
sąlygų pakeitimo atveju negalima būtų pripaţinti, kad iš esmės šalys sutartį
buvo sudariusios, kas formaliai iškreiptų tikruosius šalių santykius. Todėl
siekiant išvengti tokių formalių ribojimų, uţkertančių kelią sutartiniams
230 BONELL, išnaša 6, p. 113.
231 LANDO, Ole. The CISG, the UNIDROIT Principles and the Principles of European Contract Law
in a Global Commercial Code. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 8 d.], prieiga per internetą:
<http://www.iue.it/LAW/ResearchTeaching/EuropeanPrivateLaw/Conferences/Lando_CISG.pdf>, p.
124.
112
santykiams, praėjusio amţiaus antroje pusėje imta ieškoti būdų sušvelninti
besąlygiško ofertos priėmimo taisykles. Pirmosios modifikuoto akcepto
taisyklės buvo suformuluotos JAV Vieningajame Komerciniame Kodekse
(2.207 str.)232
. Vėliau akcepto su išlygomis galimybę pripaţino 1980 m.
Jungtinių Tautų Vienos Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo
sutarčių (19 str. 2 d.), taip pat UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių
principų 2.1.11 str. bei Europos sutarčių teisės principų 2.208 str. Visi šie
šaltiniai pripaţįsta klasikinę taisyklę, jog akceptas, keičiantis ofertos sąlygas,
reiškia ofertos atmetimą ir naujos ofertos pareiškimą, tačiau jeigu pakeitimai
nėra esminiai ir akceptuojama turint aiškų tikslą sudaryti sutartį, sutartis
laikoma sudaryta. Taigi, vienas iš analizuojamo principo turinį sudarančių
elementų yra nuostata, kad nors sutarčiai sudaryti yra būtinas šalių valios
sutapimas, tačiau neesminiai šalių pareikštos valios dėl sudaromos sutarties
skirtumai negali būti prieţastis neigti šalių valią sukurti sutartinius santykius.
Lietuvos Civilinio kodekso 6.178 str. formuluotės yra artimiausios
UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.11 str., kuris
tiesiogiai įvardijamas kaip viena iš favor contractus principo apraiškų233
. Tad
jau vien dėl to galima teigti, kad Lietuvos sutarčių teisė pripaţįsta
analizuojamą favor contractus principo elementą. Analizuojant Lietuvos
teismų praktiką yra matyti, jog šis Lietuvos Civilinio kodekso 6.178 str. ne
visada taikomas tinkamai, tuo paţeidţiant, ar tiesiog ignoruojant favor
contractus principą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. geguţės 24 d.
priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2004 UAB „Vilniaus
energija“ v. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ sprendė situaciją kuomet šalys
apsikeitė nuomos sutarties projektu, kuriame viena šalis nurodė nuomos
pradţios terminą – balandţio 1 d., o kita šalis – liepos 1 d. (projektais buvo
apsikeičiama tų pačių metų birţelio mėnesį). Teismas nurodė, kad pats faktas,
kad pasiūlytos sąlygos buvo priimtos jas modifikuojant reiškė ofertos atmetimą
ir priešinės ofertos pateikimą. Tačiau teismas neanalizavo, ar šis termino
232 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 180.
233 BONELL, išnaša 229, p. 1137.
113
pradţios pakeitimas sutarties projekte reiškė esminį ofertos sąlygų pakeitimą,
tokiu būdu bendrąją LR CK 6.178 str. 1 d. taisyklę taikė neatsiţvelgdamas į to
paties straipsnio 2 d. specialiąją normą. Vargu ar ofertos dėl ilgalaikės nuomos
sutarties sudarymo pakeitimas nurodant, kad nuoma prasidės keliomis
savaitėmis vėliau, reiškia esminės ofertos sąlygos pakeitimą faktinėje tos bylos
situacijoje. Kita vertus, tai, kad oferentas pakartotinai išsiuntė sutarties projektą
su pirmine nuomos pradţios data, rodo, kad akceptas su išlyga buvo atmestas.
Modifikuoto akcepto situacijoms yra artimi tie atvejai, kai šalims
pasiekus susitarimą, viena iš šalių išsiunčia kitai šaliai raštu išdėstytas
sudarytos sutarties sąlygas, siekdama patvirtinti, kad sutartis yra sudaryta ir
informuoti, kaip ji suprato sudarytos sutarties turinį. Iš esmės rašytiniame
patvirtinime, pateiktame po sutarties sudarymo, esančios papildomos arba
kitokios sąlygos neturėtų turėti jokios reikšmės sutarčiai, nes jau sudarytos
sutarties vienašališkas keitimas yra negalimas remiantis pacta sunt servanda
principu. Tačiau praktinėse situacijose, ypač, kai yra deramasi ţodţiu, yra gana
sunku atriboti momentą, kada šalys pasiekia susitarimą. Todėl siekiant grynai
pragmatinių tikslų šioms situacijoms spręsti labiausiai tinkama yra analogiška
taisyklė kaip ir modifikuoto akcepto atveju, t.y. esant rašytiniame patvirtinime
papildomų ar kitokių sąlygų, sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas,
nebent kita šalis nedelsdama tam prieštarauja. Tokiu būdu išnyksta būtinybė
aiškiai įvertinti, ar rašytinis patvirtinimas yra akceptas, ar sudarytos sutarties
patvirtinimas, kas daţnai gali būti neįmanoma234
. Šis sprendimas yra įtvirtintas
Lietuvos Civilinio kodekso 6.180 str., kuris iš esmės pakartoja UNIDROIT
Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.22 str.
Klasikinė ofertos ir akcepto konstrukcija yra sunkiai pritaikoma
sudėtingų sandorių sudarymui, pavyzdţiui, pramogų komplekso statybos
rangos, įmonių įsigijimo, ilgalaikio tiekimo ir kitų sutarčių atvejais, kai šalių
derybos dėl sutarties sudarymo vyksta ilgą laiką, dalyvaujant daugeliui
įvairiausias pareigas uţimančių asmenų, kai viena kitai šalys teikia daug
234 BONELL, išnaša 6, p. 107-108.
114
pasiūlymų, kurie negali būti kvalifikuojami kaip oferta ar priešpriešinė
oferta235
. Tokiais atvejais spręsti apie sutarties sudarymą būtų sudėtinga net ir
ofertos - akcepto taisykles taikant pagal įstatymo analogiją, kaip yra siūloma
Europos sutarčių teisės principų 2.211 str., nes tokiu atveju ofertos ir akcepto
taisyklių „atitinkama modifikacija“ turėtų būti jų netaikymas. Jeigu šalys savo
valią dėl sutarties sudarymo išreiškia kitokiais veiksmais, pakankamai
rodančiais rimtus ketinimus teisiškai įsipareigoti, tokiu būdu sudaryta sutartis
turi būti pripaţįstama net jei jos sudarymas neatitinka ofertos – akcepto sekos
ir net nėra panašus į ją. Bene lanksčiausi sprendimai dėl sutarties sudarymo
būdo yra įtvirtinti JAV Vieningajame komerciniame kodekse, kurio 2-204 str.
nurodoma, kad sutartis gali būti sudaryta bet kokiu būdu, įskaitant šalių elgesį,
kuris patvirtina sutarties buvimą, ir kad sutartis gali būti pripaţinta sudaryta net
tuo atveju, kai tikslaus jos sudarymo momento nustatyti neįmanoma. Lietuvos
Civilinio kodekso 6.162 str. 1 d. įtvirtina panašią bendrąją nuostatą,
atitinkančią UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.1 str.
formuluotę, kuri leidţia konstatuoti, jog sutartis buvo sudaryta, ir tais atvejais,
kai šalių atlikti veiksmai neatitinka ofertos ir akcepto sekos, bet pakankamai
rodo, kad susitarimas buvo pasiektas. Akivaizdţiausiai sutarties sudarymą
rodantys veiksmai yra rašytinės sutarties pasirašymas. Taip pat sutarties
sudarymą gali liudyti tai, jog šalys pradėjo sutartį vykdyti, nors nebuvo
pateiktas joks pasiūlymas ir nebuvo pasirašyta rašytinė sutartis236
. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.
3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“ yra išplėtojęs
sutarties sudarymo taisyklių taikymo praktiką tiems atvejams, kai ofertos ir
akcepto pateikimą identifikuoti yra sudėtinga. Šioje byloje Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pripaţinęs, kad sutarties sudarymą pakankamai
235 ZWEIGERT, K.; KÖTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 300-301. /
LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 187-188. / LANDO, Ole. Principles of European Contract Law and
UNIDROIT Principles: Moving from Harmonisation to Unification. Uniform Law Review, vol. 8,
2000, p. 218-220. 236
Taip pat, pavyzdţiui, ţr. bylą, nagrinėtą JAV Vyriausybinės draudimo agentūros [Interaktyvus,
ţiūrėta 2006 m. gruodţio 28 d.], prieiga per internetą:
<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&id=1125&do=case>. / UNIDROIT, išnaša 7, p. 35.
115
įrodantys veiksmai gali būti konkurso dalyvio paskelbimas laimėjusiu
konkursą, kai tai numato konkurso sąlygos.
Klasikinės ofertos ir akcepto taisyklės taip pat nėra lengvai
pritaikomos tada, kai šalys apsikeičia spausdintinėmis standartinėmis sutarties
sąlygomis, kurios paprastai yra skirtingos237
. Kai uţsakymas, pagrįstas
standartinėmis sąlygomis, patvirtinamas raštu su nurodytomis kitokiomis
standartinėmis sąlygomis, pirmiausia kyla problema dėl šalių valios sutapimo,
kurio reikalauja veidrodinio atspindţio doktrina (angl. mirror image rule). Šiuo
atveju problemos sprendimas pagal taisykles leidţiančias akceptuoti ofertą su
neesminiais jos pakeitimais kelia pagrįstų abejonių. Vargu ar apskritai yra
sąţininga sutartį laikyti sudarytą su pakeitimais ir papildymais, nurodytais
uţsakymo patvirtinimo standartinėse sąlygose, taip teikiant prioritetą vienos iš
šalių standartinėms sąlygoms („last shot“ doktrina). Juolab, kad standartinės
sąlygos daţnai yra automatiškai priimamos dėl to, kad derybos dėl jų didintų
verslo kaštus238
. Be to, taikant modifikuoto akcepto taisyklę, esant esminiams
pakeitimams sutartis būtų laikoma apskritai nesudaryta. Šios problemos
sprendimo nepateikė 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija, kas sukėlė
dideles diskusijas teisės doktrinoje dėl standartinių sąlygų kolizijos (battle of
forms) sprendimo būdų. 1994 m. UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių
principų 2.22 str. įtvirtino dominuojantį poţiūrį į šios problemos sprendimą.
Pagal šį straipsnį, esant standartinių sąlygų kolizijai, sutartis laikoma sudaryta
pagal tas standartines sąlygas, kurios iš esmės sutampa („knock-out“ doktrina).
Šis straipsnis buvo atkartotas Lietuvos Civilinio kodekso 6.179 str., todėl
galima teigti, kad Lietuvos sutarčių teisė standartinių sąlygų koliziją sprendţia
sutarties sudarymo naudai pagal „knock-out“ doktriną.
Kaip minėta, klasikinė sutarčių teisė pripaţino sutartį sudaryta tik
tada, kai šalys aiškiai susitaria dėl visų esminių sąlygų. Siekiant, kad sutarčių
teisė būtų aiški, sutarčių sudarymo taisyklės turi konkrečiai nustatyti, kada
sutartis bus laikoma sudaryta, todėl reikalavimai, kad sutartis būtų išsami
237 PERILLO, išnaša 228, p. 288-290.
238 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 280-281.
116
atrodo visiškai natūralūs. Be praktinių sunkumų, su kuriais susiduriama
mėginant nustatyt šalių neaptartą sąlygą, neaptartų sutarties sąlygų nustatymą
riboja iš valios teorijos kylanti bendroji nuostata, jog teismai negali
„sudarinėti“ sutarčių uţ pačias šalis239
. Tačiau praėjusio amţiaus viduryje,
atsakymas į klausimą, ar sutartis yra sudaryta, jeigu šalys neaptarė visų
esminių sąlygų, nebebuvo toks grieţtas. Sudėtingėjant komerciniams
santykiams, kai paskiras vienkartines sutartis keičia sudėtingi ilgalaikiai
sandoriai, įvairesni darosi ir sutarčių sudarymo būdai, momentinio susisiekimo
priemonės konkurencinėje aplinkoje reikalauja iš šalių ţymiai greitesnių
sprendimų. Realiame gyvenime gali egzistuoti ir kitokių aplinkybių, kurios gali
versti šalis kuo greičiau priimti svarbiausius sprendimus, paliekant detales
suderinti ateičiai. Esant tokiems visuomeniniams santykiams, vieno garsiausių
praėjusio amţiaus JAV sutarčių teisės teoretikų Artūro L. Corbin„o mintis, jog
sutartis laikoma sudaryta tada, kada šalys nori, jog ji būtų sudaryta, visiškai
neatrodo perdėta. Daugelis sutarties spragų gali ir tūri būti uţpildytos tokiu
būdu, kuris atitiktų šalių ketinimus. Tai A. L. Corbin„ui yra labiau teisinga
negu atsisakymas laikyti sutartį privaloma240
. Šios mintys buvo inkorporuotos į
JAV Vieningąjį komercinį kodeksą, kurio 2-204(3) str., 2-305 str. leidţia
pripaţinti sutartį sudaryta, net jei šalys nesudarė dėl visų sutarties sąlygų ir net
jei esminę sąlygą (kainą) specialiai paliko neaptartą. 1980 m. Jungtinių Tautų
konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių nepateikė
aiškaus atsakymo, ar šalys gali sudaryti sutartį nesusitarusios dėl kainos, kaip
esminės sutarties sąlygos. Viena vertus, Konvencijos 14 str. reikalauja, kad
oferta būtų pakankamai apibrėţta, kas reiškia, kad pasiūlyme turi būti nurodyta
kaina arba jos nustatymo tvarka. Kita vertus Konvencijos 55 str. nustato, kad
kai sutartyje nenumatyta nei kaina, nei jos nustatymo tvarka, laikoma, kad
šalys turėjo omenyje įprastai rinkoje imamą kainą analogiškomis
aplinkybėmis. Konvencijos komentatoriai siūlo įvairius šių neatitikimų
239 SPEIDEL, Richard E. Restatement Second: Omitted Terms and Contract Method. Cornell Law
Review, 1980-1981, vol. 67, p. 787-789. 240
SPEIDEL, išnaša 239, p. 790.
117
paaiškinimus, tačiau šiose nuostatose jaučiama Prancūzijos ir kitų valstybių
atstovų, dalyvavusių Konvencijos kūrime, įtaka, kurie baiminosi, jog sutartis
be nustatytos kainos suteiks pardavėjui galimybę nustatyti pernelyg didelę
kainą241
. Vėliau šios taisyklės visuotinai buvo pripaţintos 1994 m. UNIDROIT
Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.14 str., kuris sudaro vieną iš
favor contractus principo elementų, prioritetą teikiančių sutarties
egzistavimui242
, ir kuris iš esmės yra atkartotas Lietuvos Civilinio kodekso
6.182 str. Verta pastebėti, kad šio straipsnio formuluotė neapsiriboja
neesminėmis sutarties sąlygomis, kurias šalys gali palikti suderinti ateityje.
Šalys turi teisę palikti neaptartą ir bet kurią esminę sutarties sąlygą, jei tik ta
sąlyga gali būti nustatyta ateityje.
5.3.2. Prioritetas galiojimui
Priešpriešinis patenkinimas (angl. „consideration“) bendrosios
teisės valstybėse ir pagrindas (cause) daugelyje civilinės teisės valstybių turi
gilias tradicijas ir šiandien yra vis dar pripaţįstami būtinais sutarties
elementais, be kurių sutartis negalioja. Tačiau atsiţvelgiant į tai, kaip plačiai
yra aiškinamas priešpriešinis patenkinimas ir kaip abstrakčiai suprantamas
sutarties pagrindas (cause)243
vargu ar šios doktrinos dar turi praktinės
reikšmės244
. Todėl atsitraukimas nuo jų suteikia sutarčių teisei daugiau
aiškumo245
ir supaprastina sutarčių galiojimo vertinimą. Tiek 1980 m. Vienos
konvencija, tiek UNIDROIT Principai nepripaţįsta priešpriešinio patenkinimo
ir pagrindo būtinais sutarties elementais bei prioritetą teikia konsensualizmui.
Lietuvos sutarčių teisei šios doktrinos nedarė įtakos, todėl natūralu, kad
Civilinio kodekso 6.159 str. visiškai atitinka UNIDROIT Principų 3.2 str.,
pagal kurį sutarties galiojimui pakanka veiksnių šalių susitarimo.
241 LANDO, išnaša 231, p. 6.
242 BONELL, išnaša 229, p. 1137.
243 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 140-142.
244 Plačiau ţr. GORDLEY, James. Enforceability of Promises in European Contract law. Cambridge:
Cambridge University Press, 2001. 245
UNIDROIT, išnaša 7, p. 95.
118
Kita vertus Lietuvos Civiliniame kodekse išliko realinių sutarčių
rūšis, kurios pripaţįstamos sudarytomis ir galioja tik jeigu viena šalis perduoda
kitai šaliai sutarties objektą, nors šiuolaikinės sutarčių teisės tendencijos rodo
(UNIDROIT Principų 3.2 str.), kad realinių sutarčių išskyrimas neturi aiškios
prasmės, be to, tokia sutarčių rūšis nėra suderinama su sutartinių santykių
skatinimo prioritetais. Vargu ar yra prieţasčių, dėl kurių, pavyzdţiui, paţadas
suteikti paskolą turėtų būti neprivalomas, o paţadas perduoti daiktą pirkėjo
nuosavybėn privalomas nuo jo davimo momento. Realinių sutarčių rūšių
išskyrimą Lietuvos Civiliniame kodekse, matyt, lėmė gilios tradicijos. Romėnų
teisė tam tikras sutartis galiojančiomis tik nuo jų objekto perdavimo momento
laikė dėl to, kad būtų uţtikrintas tokių sutarčių įrodinėjimas, bei kad šias
sutartis (paskola, dovanojimas) sudarančios šalys labai rimtai apgalvotų savo
veiksmus246
, tačiau turint omeny šiuolaikines tendencijas kiek įmanoma
maţinti formaliuosius reikalavimus sutarčių sudarymui, vargu ar šiais tikslais
dar galėtų būti pateisinamas realinių sutarčių rūšies išskyrimas. Dar daugiau
abejonių realinių sutarčių institutas Lietuvos sutarčių teisėje kelia dėl to, kad
savo esme tapačios sutartys vienu atveju laikomos realinėmis (paskolos
sutartis), o kitu atveju konsensualinėmis (kreditavimo sutartis). Dėl šių
prieţasčių galima teigti, kad realinių sutarčių institutas Lietuvos sutarčių teisėje
nedera su šiuolaikine sutarčių teise ir favor contractus principu. Plačiau
realinių sutarčių rūšies problema nagrinėjama 6.2.1 skyriuje „Sutarties
elementai“.
Kita taisyklė, prioritetą teikianti sutarties galiojimui, skirta spręsti
situacijas, kai sutarties neįmanoma įvykdyti. UNIDROIT principų 3.3 str. bei
Europos sutarčių teisės principų 4.102 str., atspindintys šiuolaikines
tendencijas247
, įtvirtina nuostatą, kad faktas, jog prievolės nebuvo įmanoma
įvykdyti sutarties sudarymo metu savaime nelemia sutarties negaliojimo. Tai
panaikina skirtumus tarp situacijų, kai sutarties objektyviai neįmanoma
246 GORDLEY, James. Enforceability of Promises in European Contract law. Cambridge: Cambridge
University Press, 2001, p. 6. 247
UNIDROIT, išnaša 7, p. 96-97
119
įvykdyti dar jos sudarymo metu, ir kai įvykdymas tampa neįmanomu po
sutarties sudarymo. Abiem šiais atvejais šalis, siekianti išvengti sutartinės
atsakomybės uţ neįvykdymą, turi įrodinėti, jog sutarties neįvykdė dėl to, jog
aplinkybių, darančių įvykdymą neįmanomu, neţinojo, negalėjo kontroliuoti bei
išvengti. Tai leidţia tinkamai atsiţvelgti, pavyzdţiui, į tai, kad viena prievolės
šalis jau sutarties sudarymo metu ţinojo, kad prievolės įvykdyti yra
neįmanoma (pavyzdţiui, kad sutarties objektas yra išnykęs), ko negalima būtų
pasiekti tokiu atveju laikant sutartį negaliojančia. Lietuvos Civiliniame
kodekse tokia taisyklė nėra aiškiai formuluojama. CK 6.3 str. 4 d. sakoma, kad
prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma, kas iš esmės atitinka tiek
Prancūzijos, tiek Anglijos sutarčių teisei būdingą248
Romėnų teisės maksimą
impossibilium nulla obligatio est, pagal kurią negalėjimas įvykdyti prievolę
turi būti objektyvus, siejamas su bet kuriuo asmeniu, o ne su konkrečiu
skolininku249
. Tačiau įstatyme nėra aiškios nuorodos į tai, pagal kokias
taisykles turi būti sprendţiama dėl tokio neįmanomumo pasekmių – pagal
sandorių negaliojimo, ar sutarčių neįvykdymo. Iš to, kaip Lietuvos sutarčių
teisės doktrina komentuoja 6.3 str. 4 d. ir 6.212 str. 1 d. (Nenugalima jėga)250
,
matyti, jog pradinis prievolės įvykdymo neįmanomumas turėtų lemti sutarties
negaliojimą. Tokiu atveju būtų taikoma restitucija, tačiau šalis, ţinojusi, kad
prievolės objektas neegzistuoja, pripaţinus sutartį negaliojančia, išvengtų
civilinės sutartinės atsakomybės. Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtinta
generalinio delikto sistema251
leidţia pagrįsti nukentėjusios šalies reikalavimą
dėl ţalos atlyginimo. Tačiau tokiu atveju nuostolių dydţio nustatymui būtų
taikomos bendrosios deliktinės atsakomybės taisykles mėginant apskaičiuoti,
kokius nuostolius patyrė nukentėjusioji šalis dėl to, kad šalis, ţinojusi apie
prievolės įvykdymo negalimumą, nuslėpė tai nuo kitos šalies sutarties
248 BEALE, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing, 2002,
p. 381-383. 249
MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga.
Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003, p. 21-22. / GORDLEY, James. An American Perspective on
the UNIDROIT Principles. Roma, 1996. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 2 d.], p. 25, prieiga per
internetą: http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/22gordley.pdf>. 250
MIKELĖNAS, išnaša 249, p. 21-22, 284. 251
MIKELĖNAS, išnaša 249, p. 366.
120
sudarymo metu. Tuo tarpu laikant, kad sutartis buvo sudaryta nepaisant
neįmanomumo ją įvykdyti, sutartinės civilinės atsakomybės taikymas leistų
nuostolius apskaičiuoti pagal kainų skirtumo taisykles (LR CK 6.258 str. 5 d.),
leistų taikyti netesybų institutą ir panašiai. Be to, gali būti atvejų, kuomet šalis
prisiima riziką, susijusią su neįmanomumu įvykdyti prievolę, todėl sutarties
laikymas niekine panaikintų tokios šalies atsakomybę252
. Pagaliau, kas yra
svarbiausia favor contractus principo kontekste, laikant, jog sutartis yra
sudaryta, šalys išsaugotų galimybę įvykdyti sudarytą sutartį, pavyzdţiui,
įgyjant naują analogišką objektą, kuris buvo prarastas iki sutarties sudarymo.
Vargu ar būtų įmanoma LR CK 6.3 str. 4 d. nuostatą aiškinti taip,
kad šalių susitarimas dėl prievolės, kurios objektas yra tai, kas neįmanoma,
nelemia tokio susitarimo negaliojimo, nes civilinės teisės tradicija dėl pradinio
neįmanomumo šio straipsnio formuluotėje yra ganėtinai aiški. Civilinio
kodekso sutarčių teisės dalyje apskritai nėra panašios nuostatos į UNIDROIT
Principų 3.3 str. ar Europos sutarčių teisės principų 4.102 str., kas leidţia teigti,
jog dėl vienokių ar kitokių prieţasčių šie novatoriški sprendimai nebuvo
inkorporuoti į Lietuvos sutarčių teisę253
, nors prieţasčių įtvirtinti šias taisykles
yra gana svarių. Tai patvirtina ir 2002 m. Vokietijos prievolių teisės
reformavimo praktika. 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojęs prievolių teisės
modernizavimo įstatymas nustatė aiškią naują taisyklę, pagal kurią sutartis
negali būti laikoma negaliojančia vien dėl to, kad jos sudarymo metu prisiimtų
prievolių įvykdyti nebuvo įmanoma. Nustatant tokią taisyklę buvo kaip
pavyzdţiu remiamasi Europos sutarčių teisės principų 4:102 str.254
Kita vertus, vienas iš negalimumo įvykdyti prievole aspektų vis
dėl to buvo įtvirtintas Lietuvos sutarčių teisėje. Pagal LR CK 6.2 str., 6.306 str.
nuostatas sutarties objektu gali būti tai, kas jos sudarymo metu dar
neegzistuoja, tačiau kas bus sukurta ar įgyta ateityje. Tačiau vėlgi, 6.307 str.
numatyta galimybė pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu objektas
252 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 228.
253 MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 252.
254 ZIMMERMANN, Reinhard. The New German Law of Obligations: Historical and Comparative
Perspectives. Oxford: Oxford University Press, 2005, p.62-63.
121
nesukuriamas ar neįgyjamas, kas dėl jau aptartų argumentų nesiderina su
sutarties išsaugojimo prioritetais.
Nors pradinio neįmanomumo teisinis reguliavimas Lietuvoje seka
klasikine sutarčių teisės tradicija ir apriboja vieną iš favor contractus principo
elementų, tačiau reikia pabrėţti, kad sandorių negaliojimo institutas
Civiliniame kodekse yra ryškiai evoliucionavęs. Sandorio prieštaravimas
įstatymų reikalavimams, kaip sandorių negaliojimo pagrindas, buvo kokybiškai
susiaurintas iki imperatyviųjų įstatymo normų paţeidimo255
, įtvirtinta galimybė
patvirtinti nuginčijamą sandorį (LR CK 1.79 str.), apribotas ultra vires
doktrinos taikymas privačių juridinių asmenų atţvilgiu ir pan. Taip pat buvo
renovuoti sandorių pripaţinimo negaliojančiais pagrindai – suklydimas,
apgaulė, grasinimas, iš esmės juos suderinant su UNIDROIT Tarptautinių
komercinių sutarčių principais.
Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtinti apribojimai pripaţinti
sandorį negaliojančiu dėl suklydimo yra bene grieţčiausi teisinių gynybos
būdų panaudojimo prasme. LR CK 1.90 str. 7 d. numatyta taisyklė, jog
suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu ji
savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. Ši taisyklė
teikia aiškų prioritetą teisių gynimo būdams, kuriuos šalis gali naudoti esant
sutarties paţeidimui (neįvykdymui)256
. Tai yra grindţiama tuo, kad šie gynimo
būdai yra ţymiai lankstesni, nei radikalus sutarties pripaţinimas negaliojančia.
Be to, šalis, norinti nutraukti sutartį dėl netinkamo sutarties įvykdymo, turi
laikytis gana grieţtų reikalavimų tokiam teisių gynimo būdui įgyvendinti.
Pagaliau, šalis tokiu atveju išsaugo galimybę reikalauti ištaisyti įvykdymo
trūkumus, arba pakeisti sutartį, taip išsaugodama sutartį257
. Reikia pabrėţti, kad
LR CK 1.90 str. 7 d. nesuteikia sandorio šaliai alternatyvos pasirinkti tarp
sutarties pripaţinimo negaliojančia ir kitų gynimo būdų. Kai tik šalis gali
adekvačiai pasinaudoti kitais gynimo būdais, ji neturi teisės reikalauti nutraukti
255 MIKELĖNAS, Valentinas; VILEITA, Alfonsas; ir TAMINSKAS, Algirdas. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso komentaras: Pirmoji Knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, p. 181. 256
UNIDROIT, išnaša 7, p. 103-104. 257
BONELL, išnaša 6, p. 116.
122
sutartį. UNIDROIT Principų 3.7 str. nustato, kad šalis neturi teisės anuliuoti
(angl. avoid) sutarties net tada, kai ji galėjo naudotis kitais teisių gynimo
būdais, bet kai galimybė jais pasinaudoti yra išnykusi, pavyzdţiui, dėl senaties
termino258
. LR CK 1.90 str. 7 d. formuluotė nėra tokia grieţta, tačiau bet kokiu,
kaip minėta, pasirinkimo teisė nesuteikiama tuomet, kai egzistuoja galimybė
naudoti kitus teisinius gynimo būdus259
.
Galima pastebėti, kad Lietuvos teismų praktikoje aptarta teisės
norma iš esmės yra ignoruojama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
geguţės 29 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3K-3-359/2006 I. T. v. G. Ţ.
automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripaţinta negaliojančia,
konstatavus, kad sutarties šalys sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį iš
esmės suklydo, nes neţinojo, kad automobilis buvo vogtas, dėl ko jis iš pirkėjo
buvo išreikalautas teisėto savininko. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl nebuvo
įţvelgta LR CK 1.90 str., 6.307 str. bei 6.322 str. konkurencija ir ji nebuvo
sprendţiama, tačiau matyti, kad teismas taikydamas LR CK 1.90 str. visiškai
neanalizavo, ar pirkėjas turėjo galimybę taikyti kitus gynimo būdus. Šiuo
atveju alternatyva sutarties pripaţinimui negaliojančia galėjo būti sutarties
nutraukimas. Taikant sutarties nutraukimo institutą būtų geresnės galimybės
įvertinti pardavėjo kaltę, be to, nutraukus sutartį restitucijos taikymas neturi
retroaktyvumo, todėl grąţintinos uţ automobilį pardavėjui sumokėtos kainos
koregavimas atsiţvelgiant į automobilio nusidėvėjimą per tą laiką, kai jį
naudojo pirkėjas, yra labiau pagrįstas.
Kitoje byloje buto dovanojimo sutartį teismai pripaţino
negaliojančia, konstatavę, jog dovanotojas iš esmės suklydo dėl sandorio
pobūdţio, nes manė, kad sudaro sandorį, pagal kurį apdovanotojam turtas
atiteks tik po dovanotojo mirties, bei kad apdovanotasis teiks išlaikymą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje
258 UNIDROIT, išnaša 7, p. 103-104.
259 Europos sutarčių teisės principų 4.119 str. taisyklės visada suteikia teisę šaliai rinktis kuriuos
gynybos būdus naudoti – anuliuoti sutartį, ar reikalauti įvykdymo trūkumų ištaisymo, sutarties
nutraukimo ir pan., ţr. Lando, Ole; BEALE, Hugh. Principles of European Contract Law. The Hague:
Kluwer Law International, 2000. p. 285-286.
123
nr. 3K-3-33/2004). Tačiau vėlgi teismai visiškai neanalizavo, ar ieškovas
galėjo pasinaudoti kitais savo teisių gynimo būdais. Akivaizdţiausia
alternatyva sutarties pripaţinimui negaliojančia šiuo konkrečiu atveju galėjo
būti sutarties pakeitimas vadovaujantis LR CK 6.228 str.260
. Be to, šiuo atveju
galėjo būti svarstoma, ar apdovanotasis savo elgesiu (pavyzdţiui, leisdamas
apdovanotojui toliau gyventi bute) neišreiškė sutikimo vykdyti sutartį taip, kaip
ją suvokė suklydusi šalis. Iš to, kaip dovanotojas suprato sandorio pasekmes,
matyti, kad jis laikė, jog sudaro išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Nors LR
CK 1.90 str. neįtvirtina konkrečios taisyklės, jog suklydusi šalis netenka teisės
reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu kita šalis sutinka vykdyti sutartį
taip, kaip ją suvokė suklydusi šalis, tačiau tai išplaukia iš bendresnės taisyklės,
nustatytos LR CK 1.90 str. 7 d., draudţiančios sutarties pripaţinimą
negaliojančia, kai yra įmanoma sutartį įvykdyti.
Aptarta Lietuvos teismų praktika rodo ne tik teismų klaidas taikant
konkrečias teisės normas, tačiau matyti, jog teismai spręsdami šių taisyklių
taikymo klausimus neturi principinio išeities taško, neatsiţvelgia į bendruosius
principus, pirmiausia favor contractus principą, kurie sudaro šių teisės normų
pagrindą.
Paminėtina ir dar viena teisės norma, kuri riboja sutarties
pripaţinimą negaliojančia ir prioritetą teikia jos išsaugojimui. Tai 6.228 str.,
reguliuojantis esminės šalių nelygybės, buvusios sutarties sudarymo metu,
atvejus, ir įpareigojantis teismą pakeisti sutartį taip, kad ji atitiktų sąţiningumo
ir sąţiningo verslo praktikos reikalavimus. Bene daugiausia kritikos ši taisyklė,
kuri yra perimta iš UNIDROIT Principų 3.10 str., sulaukia dėl suteikiamos
privilegijos šaliai, pasinaudojusiai esmine nelygybe, reikalauti sutarties
pakeitimo tada, kai nukentėjusioji šalis yra pasirinkusi reikalauti sutarties
pripaţinimo negaliojančia261
.
260 MIKELĖNAS, išnaša 255, p. 200.
261 BONELL, išnaša 6, p. 116.
124
5.3.3. Prioritetas įvykdymui
Yra pripaţįstama, jog nepaisant sunkumų, kurie gali iškilti
vykdant sutartį, paprastai sutarties šalys yra suinteresuotos išsaugoti sutartinius
santykius, negu kad nutraukti sutartį ir ieškoti rinkoje alternatyvių prekių ar
paslaugų262
. Tai yra ypač teisinga sutarčių, kurių šalys veikia skirtingose
valstybėse, atvejais, nes alternatyvios sutarties sudarymas ir vykdymas
paprastai būna susijęs su nemaţais kaštais.
Sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms teisinis reguliavimas
neabejotinai yra vienas iš svarbiausių favor contractus principo elementų263
.
Reikia pastebėti, kad aplinkybių pasikeitimo pasekmes sutarties vykdymui ir
jos tolesniam galiojimui pagrindinės teisinės sistemos ilgą laiką numatė labai
skirtingas. Prancūzijos teisė iš esmės visiškai nepripaţino galimybės
modifikuoti sutartį, kai įvyksta nenumatytos sutarties vykdymą suvarţančios
aplinkybės264
. Anglijos teisėje taip pat nepripaţįstama galimybė adaptuoti
sutartį iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms, nors sutarties objekto išnykimo
(frustration) doktrina yra lankstesnė, nei Prancūzijos force majeure265
.
Vokietijos teisėje priešingai, jau nuo praėjusio amţiaus pradţios pripaţįsta
galimybę teismui adaptuoti sutartį prie pasikeitusių aplinkybių siekiant, kad
sutartis būtų išsaugota. Šiuo skirtumus siekia suvienodinti tiek UNIDROIT
Tarptautinių komercinių sutarčių, tiek Europos sutarčių teisės principai. Juose
įtvirtintos nuostatos iš esmės pripaţįsta galimybę revizuoti sutartį, tačiau
siekiant pagrindinio tikslo – sutarties išsaugojimo – tada, kai aplinkybės galėtų
sudaryti pagrindą apskritai nutraukti tolesnį sutarties vykdymą. Kita vertus,
sutarties pakeitimas, kai sutartį įvykdyti yra įmanoma, bet ypač nenaudingi
vienai iš šalių, leidţia išvengti esminio sutarties paţeidimo situacijų ir iš jų
išplaukiančio sutarties nutraukimo. Lietuvos civilinio kodekso 6.204 str.
262 BONELL, išnaša 229, p. 1137.
263 BONELL, išnaša 229, p. 1137. / DOUDKO, Alexei G. Hardship in Contract: The UNIDROIT
Principles Approach and Legal Developments in Russia. Uniform Law Review, 2000, vol. 5, p. 490-
491. 264
BEALE, išnaša 248, p. 627-630. 265
BEALE, išnaša 248, p. 630-637.
125
visiškai atitinka UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 6.2.1-
6.2.3 str. Šiuo atveju reikėtų paţymėti, kad 1994 m. UNIDROIT Principų 6.2.2
str. 2 komentare buvo teigiama, jog 50 proc. ar daugiau vykdymo kaštų ar
vertės pasikeitimas paprastai gali reikšti esminį aplinkybių pasikeitimą, tačiau
2004 m. UNIDROIT Principų redakcijoje šis sakinys buvo praleistas266
,
pripaţįstant, kad skirtingose ekonominėse situacijose netgi 50 proc. pokytis
gali nereikšti esminio aplinkybių pasikeitimo267
.
Prioritetą sutarties įvykdymui teikia ir sutarties nutraukimo teisinis
reguliavimas, kur teisė nutraukti sutartį šaliai yra suteikiama tik išimtiniais
atvejais, t.y. paprastai kai kitos šalies įvykdytas sutarties paţeidimas yra
esminis. Sutarties nutraukimo institutas Lietuvos sutarčių teisėje taip pat seka
UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principais, atspindinčiais
šiuolaikiškiausias sutarčių teisės tendencijas, sutarties nutraukimą laikančiais
išimtiniu ir paskutiniu teisių gynybos būdu. Ta pačia idėja yra paremtas ir
Civiliniame kodekse įtvirtintas įvykdymo trūkumų ištaisymo institutas (cure of
performance), suteikiantis galimybę sutartį paţeidusiai šaliai išvengti sutarties
nutraukimo įvykdant sutartį.
266 BONELL, išnaša 6, p. 117.
267 DOUDKO, išnaša 263, p. 495-496.
126
6. Lietuvos sutarčių teisės normos UNIDROIT Principų
kontekste
6.1. Sutarčių sudarymas
Sutarčių sudarymo institutas yra glaudţiai susietas su visos
sutarčių teisės filosofiniais, moraliniais ir teisiniais pagrindais. Priklausomai
nuo to, kas laikoma sutartimi, kuo grindţiamas jos privalomumas, yra
konstruojamos ir taisyklės, pagal kurias turi būti sprendţiama, kokius veiksmus
ir kaip turi atlikti šalys, kad galima būtų pripaţinti esant sutartį sudarytą.
Sutartį suprantant kaip vieno asmens duotą paţadą kitam asmeniui, kurio
laikytis įpareigoja prigimtis (prigimtinė teisė) moralinės nuostatos bei
teisingumas268
, pakanka vieno asmens valios, kuria išreiškiamas paţadas, kad
būtų sukurta prievolė. Taip aiškinant sutartį viduramţių ir 16-17 a. teisininkai
netgi diskutavo ar apskritai tam, kad sutartis būtų sudaryta, yra būtina, kad
valios pareiškimas pasiektų kitą šalį, arba, kad antroji šalis priimtų duotą
paţadą. Tačiau paprastai buvo laikoma, kad paţadas įpareigoja tik tada, jei jis
turi rimtą pagrindą ir yra akceptuotas bei kyla iš laisvos šalies valios bei
sąmonės. Viduramţių teisininkai manė, jog pasiūlymo sudaryti sutartį
atšaukimas yra negalimas, jeigu tai padarytų ţalos pasiūlymą gavusiai ir juo
patikėjusiai šaliai269
.
18-19 a. įsivyravus valios doktrinai, sutarties esmė buvo aiškinama
kaip dviejų šalių sutikimas, išreiškiantis jų valią įsipareigoti. Sutarties
privalomumas buvo siejamas su pačia sutarties sąvoka. Sutartį suprantant kaip
šalių sąmonės sutapimą (lot. aggregatio mentum, consensus ad idem, angl.
meeting of minds), jai sudaryti yra būtinas abiejų šalių valios išreiškimas.
Būtent šios doktrinos pagrindu formavosi klasikinės sutarčių teisės ofertos ir
akcepto institutai. Remiantis šiais institutais sutarties sudarymui buvo būtina,
kad oferta būtų akceptuota, o kol nėra akceptuota, ji gali būti bet kada atšaukta.
268 MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 19.
269 GORDLEY, James. The Philosophical Origins of Modern Contract Doctrine. New York: Oxford
University Press, 1991, p. 45-49, 79-82.
127
Sutarties sudarymą aiškinant kaip abiejų šalių valios išreiškimą, sutartis buvo
laikoma sudaryta nuo akcepto išsiuntimo momento270
. Tačiau valios teorija
nebuvo pakankama, kad pagrįstų prieţastis, dėl ko sutartis yra privaloma, ir
paaiškintų, kodėl šalių valia sudaryti sutartį kartais nėra pripaţįstama. Be to,
apsiribojant sutarties apibrėţimu kaip abiejų šalių valios išraiškos, sutarties
sudarymo momentas neišvengiamai siejamas su valios pareiškimo momentu.
Tai reiškia, kad sutarties sudarymo momentu turi būti laikomas akcepto
pareiškimo momentas. Tokiu būdu sutartis laikoma sudaryta vienai iš šalių
(oferentui) apie tai net neţinant. Kadangi remiantis valios teorija šalys tampa
įpareigotos tik nuo to momento, kai abi jos išreiškia valią įsipareigoti,
pasiūlymą sudaryti sutarti pateikusi šalis gali jo atsisakyti ar atšaukti tol, kol jis
nėra akceptuotas. Todėl ilgainiui valios teorijos postulatai buvo papildyti
nuostatomis, jog sutarties sudarymą lemia ne pats valios pareiškimas, bet tai,
kaip jis bus suprastas kitos šalies271
. Imta teigti, kad šalies pasitikėjimas kitos
šalies duotu paţadu, kurį paskatina paţadą davusios šalies elgesys, negali
padaryti ţalos šaliai, kuri tikėjosi, kad paţadas bus įvykdytas. Tuo remiantis
ofertos atšaukiamumo taisyklės imtos koreguoti.
Pasitikėjimo (angl. reliance) teorija, labiausiai išvystyta
bendrosios teisės valstybėse ir ypač JAV, yra viena iš tų, kuri nutolsta nuo
valios doktrinų. Remiantis šia teorija, sutartinė atsakomybė atsiranda, jeigu
kaţkas patiria ţalos dėl to, kad pasikliovė kito asmens paţadu, aiškiai išreikštu
ţodţiais arba numanomu iš to kito asmens veiksmų272
. Taigi, sutarties
sudarymą ir turinį lemia ne tai, ko šalis siekė savo valia, o tai, kaip ši valia
buvo išreikšta. Galimybė teismui priteisti dėl sutarties paţeidimo atsiradusius
nuostolius, vertinamus atsiţvelgiant į tai, ko šalis galėjo tikėtis iš sutarties, bet
dėl padaryto paţeidimo negavo (angl. expectation interest), yra tas „impulsas,
priverčiantis ţmones laikytis savo paţadų“273
. Kartu ši teorija neneigia šalies
270 GORDLEY, išnaša 269, p. 139, 175-180.
271 BEALE, išnaša 248, p. 115-116.
272 COHEN, Morris R. The Basis of Contract. Harvard Law Review. 1933, vol. 46, no. 4, p. 578-580.
273 FULLER, L.L., PERDUE, Williams R. The Reliance Interest in Contract Damages: 1. Yale Law
Journal, 1936-1937, vol. 46, p. 69.
128
individualios valios, susitarimo ar savanoriško elgesio. Būtent toks
savanoriškas elgesys, kylantis iš asmens valios ir yra pagrindas kito asmens
pasitikėjimui atsirasti. Tačiau pasitikėjimu pagrįsta atsakomybė uţkrauna
pačiam besielgiančiam asmeniui pareigą įspėti kitus, kad šie nepasitikėtų jo
elgesiu, o apsispręstų patys274
.
Prancūzijos teisės doktrina, aiškinanti Prancūzijos Civilinio
kodekso 1134 str., kuriame įtvirtintas garsusis principas, beje, perimtas ir
Lietuvos Civilinio kodekso 6.189 str. 1 d., kad teisėtai sudaryta sutartis yra lyg
įstatymas tiems, kurie ją sudarė, sieja sutarties sudarymą su šalių valia, tačiau
sutartis yra privaloma dėl to, kad įstatymai suteikia šalims galimybę esant
reikalui pasinaudoti dalimi prievartos, kuriai valstybė turi monopoliją275
. Šis
sutarties privalomumo aiškinimas yra įprastas visoje kontinentinėje Europoje,
kur vyrauja teisinis pozityvizmas. Toks poţiūris leidţia konstruoti iš esmės bet
kokias sutarčių sudarymo taisykles, kurios būtų priimtiniausios šalims,
visuomenei ir uţtikrintų sąţiningumą. Tačiau vėlgi, šis formalusis aiškinimas
neduoda atsakymo į klausimą, kodėl įstatymai vienus susitarimus pripaţįsta
privalomomis sutartimis, o kitiems nesuteikia teisinės galios.
Ši istorinė sutarties privalomumo teorijų kaita rodo, kad sutarčių
privalomumą yra ganėtinai sunku paaiškinti ir pagrįsti, tačiau visi sutinka, kad
sutarčių nesilaikymas yra netoleruotinas. Kita vertus, sutarties esmės aiškinimų
įvairovė lemia ir skirtingą poţiūri į sutarties sudarymą. Vienomis teorijomis
remiantis sutartis turi būti laikoma sudaryta nuo abiejų šalių valios išreiškimo
momento, o pasiūlymą sudaryti sutartį davusi šalis gali bet kada jo atsisakyti.
Kitos teorijos sutarties sudarymo momentą sieja su pasiūlymą sudaryti sutartį
davusios šalies suţinojimu apie tai, kad pasiūlymą kita šalis priėmė, o atšaukti
ofertą bent jau tais atvejais, kai tai gali padaryti ţalos ja pasikliovusiai šaliai,
neleidţia. Skirtingose valstybėse vyraujant skirtingoms teorijoms
neišvengiamai susidaro ir sutarčių sudarymo taisyklių skirtumai. Todėl pagal
vienos valstybės teisę, pavyzdţiui, sutartis bus laikoma nesudaryta, jei
274 BEALE, išnaša 248, p. 122.
275 BEALE, išnaša 248, p. 118-119.
129
oferentas atšauks ofertą iki gaudamas jos akceptą, o pagal kitos valstybės teisę
ofertos atšaukimas neturės teisinės reikšmės ir sutartis bus laikoma sudaryta.
Sutarčių sudarymo taisyklių skirtumai yra vienas akivaizdţiausių trukdţių
plėtoti tarptautinius sutartinius santykius, vystyti tarptautinę komerciją. Todėl
sutarčių sudarymo taisyklių vienodinimui yra skiriamas ypatingas dėmesys276
.
Ne veltui Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių
pirkimo-pardavimo sutarčių gana detaliai reguliuoja sutarčių sudarymo
procesą. Tačiau šiuolaikinė sutarčių teisė ir jos vienodinimo iniciatyvos
susiduria ir su naujais iššūkiais. Augantys ekonominių santykių mastai tiek
valstybių viduje, tiek tarp valstybių, keičia ir formuoja naujas verslo praktikas,
kurios sutarčių sudarymo procesą daro visiškai kitokį nei ofertos ir akcepto
seka.
Ypač sudėtingose sutartyse (nekilnojamo turto vystymo projektas,
įmonių susiliejimas ar įsigijimas, licencijos retransliuoti ţinomą televizijos
kanalą suteikimas ir pan.), kurias sudaro didelės įmonės, derybos dėl sutarties
būna ilgos, jose dalyvauja ne du asmenys, bet įvairių pareigų ir profesijų
darbuotojai, kurie paprastai neturi įgalinimų prisiimti sutartinių įsipareigojimų
šalių vardu, todėl jokia įpareigojanti oferta nėra pateikiama. Derybų procesas
gali susidėti iš kelių raundų, kurių metu apsikeičiama keliais ar keliolika
sutarties projektų. Pirmiausia derantis priimami ir suderinami esminiai,
paprastai ekonominiai, finansiniai, sprendimai, vėliau derinamas teisinis
sutarties tekstas. Sutarties sudarymo procesas susideda iš eilės dokumentų
(keliais egzemplioriais) pasirašymo, kurių visuma reiškia vieną sutartį, o
kiekvieno jų atskirai nepakanka, kad sutartis būtų laikoma sudaryta, ir kurie
pasirašymo aiškiai neidentifikuojama seka277
. Akivaizdu, kad tokį sutarčių
sudarymo procesą analizuoti taikant klasikines ofertos ir akcepto taisykles yra
neįmanoma. Kartais net sunku apskritai nustatyti momentą, kada buvo sudaryta
sutartis. Todėl yra reikalingos naujos taisyklės, kurios leistų įvertinti ar šalys
sudarė sutartį ar ne. Kai sutarties sudarymui skiriamos tokios didelės
276 MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 248.
277 FARNSWORTH, Allan E. Contracts. 4
th ed. New York: Aspen Publishers, 2004. p. 113-114.
130
pastangos, taip pat kyla poreikis spręsti, iki kokio momento šalis gali
pasitraukti iš sutarties sudarymo be neigiamų teisinių pasekmių, ir kai ši riba
perţengiama - kokias teisines pasekmes turėtų sukelti šalies atsisakymas tęsti
sutarties sudarymą.
Iš kitos pusės, technologijų klestėjimas daugelyje gyvenimo sričių
leido ţymiai supaprastinti sutarčių sudarymo procesą. Kai analogiškų sutarčių
skaičius yra begalinis, iš anksto paruoštos sąlygos leidţia sutaupyti kaštus
deryboms dėl sutarties sudarymo su kiekviena potencialia šalimi. Tačiau
sutarties sudarymas pritariant kitos šalies iš anksto paruoštam sutarties tekstui
kelia abejonių dėl to, ar šalis, paprastai neskaitydama ir neţinodama sutarties
turinio gali apskritai tinkamai išreikšti savo valią įsipareigoti pagal tokią
sutartį. Problema tampa dar sudėtingesnė, kai tiek viena, tiek kita sutarties šalis
apsikeičia standartinėmis sutarties sąlygomis ir kiekviena iš jų tikisi, kad
sutartis yra sudaryta būtent pagal jos pateiktas sąlygas. Sutarčių sudarymas
naudojant standartines sąlygas buvo bene karščiausių diskusijų objektas 20 a.
sutarčių teisės srityje, todėl pasiūlytų sprendimų įvairovė lėmė gana ryškius
skirtumus atskirose valstybėse.
Ofertos ir akcepto taisyklių universalumą taip pat riboja vienašalių
sutarčių, pagal kurias paţadą duoda ir pareigą turi tik viena šalis, sudarymo
atvejai. Kai viešai paţadamas atlyginimas, kai šalis įsipareigoja, ką nors atlikti
neatlygintinai kitai šaliai jei ji tam neprieštarautų, kai išduodami tokie
abstraktūs dokumentai kaip čekiai, atidaromas dokumentinis akredityvas ir
panašiais atvejais kyla klausimas ar vienos šalies pareiškimas apie ketinimą
įsipareigoti turi būti akceptuotas. Klasikinė sutarčių teisė teigia, jog be abiejų
šalių pritarimo negali atsirasti jokia sutartis, todėl akceptas yra būtinas. Tokiais
atvejais teigiama, kad oferta gali būti akceptuojama ne aiškiai pareiškiant apie
ofertos priėmimą, o atliekant tam tikrus veiksmus (pavyzdţiui, pradedant
vykdyti sutartį), numanomu sutikimu arba tiesiog tylėjimu. Daugelis tokio
pobūdţio sutarčių atsirado arba išpopuliarėjo 20 a., todėl jų sudarymo
klausimams buvo taikomi įvairūs skirtingi sprendimai, tačiau laikant, jog šiais
atvejais oferta turi ir gali būti akceptuojama tylėjimu ar numanomu sutikimu
131
faktinės situacijos vertinamos pernelyg dirbtinėmis teorinėmis konstrukcijomis
todėl siūloma vienašalių sutarčių atvejais atsisakyti reikalavimo akceptuoti
ofertą tam, kad sutartį galima būtų laikyti sudaryta278
.
Pagaliau šiuolaikinės informacinės technologijos, Internetas,
elektroninis paštas, mobilieji telefonai ir kitos momentinio susisiekimo
priemonės iš esmės keičia sutarčių sudarymo procesą, kuris tampa
automatizuotas, viena šalis (o kartais ir abi šalys279
) apskritai nepareiškia savo
valios sutarties sudarymo metu, o naudodami įvairias technologijas inicijuoja
sutarties sudarymą, kuris realiai vyksta praėjus tam tikram laikui. Kavos
įsigijimas iš automato, knygos, marškinių ar net automobilio uţsakymas
uţpildant paraišką pardavėjo interneto puslapyje, atsiskaitymas uţ automobilio
parkavimą arba mokėjimas uţ norimą atsisiųsti melodiją trumpąja ţinute,
siūlymas parduoti prekę aukcione, kuris vykdomas trečiosios šalies įkurtoje
interneto svetainėje, virtualaus ţemės ploto įgijimas ţaidţiant internetinį
ţaidimą280
ir t.t. visiškai nutolsta nuo klasikinio sutarties sudarymo modelio,
kuomet pirkėjas tiesiogiai sutaria su pardavėju dėl daikto įgijimo arba
uţsakymas ir jo patvirtinimas pateikiami paštu. Elektroninės komercijos
augimo mastai tiek pasaulyje tiek Lietuvoje rodo, kad sutarčių sudarymas
elektroninėje erdvėje sparčiai didėja, vadinasi ir teisinės problemos aktualėja.
Tyrimai rodo, kad šiuo metu Lietuvoje internetu besinaudojančių gyventojų yra
apie 40 proc., iš kurių apie 30 proc. internete bent kartą yra įsigiję prekių ar
paslaugų ir šis skaičius auga apie 18 proc. per metus281
. Vakarų Europos (15
ES senųjų valstybių narių ir Norvegijoje bei Šveicarijoje) interneto komercijos
278 SACCO, Rodolfo. Formation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European
Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 192-196. / LANDO; BEALE, išnaša
39, p. 155-156. 279
Nuo šių metų kovo 13 d. buvo automatizuotas antrojo lygio domeno vardų (.lt) registravimo
procesas. Įtariama, kad daugelis domenų buvo įregistruoti tiesiog aktyvuojant skriptą (scenarijų), kuris
automatiškai patikrintų neregistruotus domenų vardus ir atliktų kelių vardų registravimo veiksmus iš
karto. Ar taip buvo iš tiesų pasielgta yra sunku teigti, tačiau technologiškai tai yra visiškai įmanoma.
Ţr. delfi.lt Archyvas. Internetinio adreso sukūrimas paprastėja. [Ţiūrėta 2007 m. balandţio 3 d.],
prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=12482074&com=1>. 280
Ţr. http://secondlife.com 281
delfi.lt. Ekspertai: elektroninės prekybos Lietuvoje mastai per dvejus metus pasieks dabartinį
Vokietijos lygį. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 19 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.delfi.lt/news/economy/ITbussines/article.php?id=12924726>.
132
verslas-verslui (B2B) rinka 2006 m. vertinama 1 269 milijardo Eurų, o verlas-
vartotojui (B2C) 180 milijardo EUR ir planuojama, kad iki 2010 m. šie skaičiai
beveik padvigubės282
.
Į daugelį minėtų naujovių nespėja reaguoti ne tik sutarčių teisė bet
ir kitos teisės šakos. Todėl kai kurioms šiandien kylančioms situacijoms
esamas teisinis reguliavimas nepateikia aiškaus atsakymo. Kaip galima
pastebėti, netgi bendrosios sutarčių teisės vienodinimo projektai, kurie siekia
ne tik rasti bendrą vardiklį daugumai teisės sistemų bet ir tokius sprendimus,
kurie būtų tinkami šių dienų poreikiams, šiems naujiems klausimams spręsti
kartais skiria nepakankamai dėmesio.
Galima teigti, kad Lietuvos bendroji sutarčių teisė gyvuoja
palyginti trumpą laiką. Po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Lietuvoje
liko galioti net keturi skirtingi civilinės teisės šaltiniai, o Lietuvos privatinė
teisė nebuvo kuriama. Po Antrojo Pasaulinio karo sutarčių teisė esant planinei
ekonomikai nebuvo reikšminga, todėl daugelis didţiųjų 20 a. sutarčių teisės
problemų, susijusių su sutarčių sudarymu (standartinės sutartys, ofertos
atšaukiamumas, akcepto įsigaliojimas, modifikuotas akceptas, sutartis su
neaptartomis sąlygomis, sutarčių sudarymas kitais būdais) Lietuvoje nebuvo
analizuojamos ir sprendţiamos. Tad Lietuva neturi sutarčių teisės ideologijos
tradicijų. Priimant Lietuvos Civilinį kodeksą buvo galimybė orientuoti teisinį
reguliavimą vienos ar kitos sutarties esmę aiškinančios teorijos pagrindu,
tačiau šiandien yra sunku nurodyti, kuri teorija turėtų būti priimtiniausia.
Valios teorijos yra smarkiai kritikuojamos ir šiandien nebėra „madingos“.
Mėginant sutarčių privalomumo šaltinį sieti išimtinai su šalių valia, lieka
neatsakyti klausimai, kodėl kai kurios sąlygos, kurias nustatyti šalys iš tiesų
siekė ir norėjo yra neprivalomos (pavyzdţiui, nesąţiningos sąlygos, baudinės
netesybos), o kitos, apie kurias šalys visai negalvojo, tampa privalomos
282 European Information Technology Observatory 2007. ICT Markes, March 2007, p. 20.
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 19 d.], prieiga per internetą:
<http://www.eito.com/download/EITO%202007%20-
%20ICT%20markets,%20March%2020071.pdf>.
133
sutarties dalimi (numanomos sutarties sąlygos)283
. Tačiau nauja teorija, kuri be
priekaištų paaiškintų sutarties privalomumą, iki šiol nėra sukurta. Kartais
abejojama ar apskritai sutarties privalomumą paaiškinanti nuosekli doktrina
gali būti suformuota284
, bet panašu, kad šių dienų sutarčių teisė, jos taisyklės,
reguliuojančios sutarčių sudarymą, yra labai artimos toms, kurios vyravo dar
prieš atsirandant valios teorijoms. Tiek Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos
konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, tiek
UNIDROIT Principai bei Europos sutarčių teisės principai, būdami
pagrindiniais šiuolaikinės bendrosios sutarčių teisės vienodinimo
instrumentais, kurių taisyklės pakankamai išsamiai nusako sutarčių sudarymo
procesą, sutarties atsiradimo pagrindą sieja su šalių valia, tačiau jos
nesuabsoliutina. Daugelyje šiuose instrumentuose numatytų sutarčių sudarymo
taisyklių prioritetas yra teikiamas tos šalies interesų gynybai, kuri pasikliauna
kitos šalies paţadais. Tai, kad Lietuvos Civiliniame kodekse yra apibrėţiamas
sandoris, kaip šalies valios aktas esantis pagrindu civilinėms teisėms atsirasti,
pirmiausia rodo, kad yra pripaţįstama valios teorija285
. Šį įspūdį sustiprina tai,
kad CK 6.154 str. 1 d. bei 6.159 str. sutarties esmė siejama su šalių susitarimu.
Tačiau galima akivaizdţiai matyti, kad beveik visos sutarčių sudarymo
taisyklės, numatytos UNIDROIT Principų 2 skyriuje, yra inkorporuotos į
Lietuvos civilinį kodeksą. Tad galima teigti, kad Lietuvos teisinis reguliavimas
sutarčių teisėje neabsoliutina šalių valios. Kadangi Lietuvos sutarčių teisės
taisyklės dėl sutarčių sudarymo yra analogiškos UNIDROIT Principų
straipsniams (ir kai kuriems straipsnių komentarams), tolesnė sutarčių
sudarymo taisyklių analizė iš esmės galėtų susivesti į UNIDROIT Principų
nuostatų analizę, tačiau kai kurios papildomos normos, esančios CK skyriuje
apie sutarčių sudarymą, esama teismų praktika bei doktrina, taip pat kai kurios
šių dienų problemos kurių neišsprendţia nei UNIDROIT Principai, nei CK
283 GORDLEY, James. Foundations of Private Law: Property, Tort, Contract, Unjust Enrichment. New
York: Oxford University Press, 2006, p. 287-288. 284
GORDLEY, išnaša 269, p. 231-232. 285
HESSELINK, išnaša 102, p. 99.
134
normos, reikalauja gilesnės analizės ir diskusijos, kam yra skiriami tolesni šios
darbo dalies skirsniai.
6.1.1. Sutarčių sudarymo būdai ir tvarka
Daugelio valstybių sutarčių teisės šaltiniai iki šiol didţiausią
dėmesį skiria sutarčių sudarymo būdui pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir jį
priimant (akceptuojant). Tačiau visų valstybių teisės doktrinoje yra
pripaţįstama, jog sutartis gali būti pripaţinta sudaryta net jeigu ofertos ir
akcepto sekos negalima aiškiai identifikuoti, tačiau yra kitų aplinkybių, kurios
rodo, jog šalys aiškiai išreiškė ketinimą sudaryti sutartį. Todėl natūralu, kad
vienodinant sutarčių sudarymo taisykles šalia sutarčių sudarymo būdo
akceptuojant ofertą kartu įtraukiama nuostata, numatanti, jog sutartis gali būti
sudaroma nebūtinai pateikiant ofertą ir ją akceptuojant, bet ir kitais šalių valią
įsipareigoti pakankamai liudijančiais veiksmais. Būtent tokia taisyklė yra
suformuluota UNIDROIT Principų 2.1.1 str. (2004 m. redakcija), kurią visiškai
atitinka Lietuvos Civilinio kodekso 6.162 str. 1 d. Taigi nors pagrindinė
sutarčių sudarymo konstrukcija išlieka oferta ir akceptas, sutarčių sudarymo
būdai gali būti ir kitokie veiksmai. Toks poţiūris visiškai atitinka pagrindinius
sutarčių teisės principus – favor contractus (ţr. 5.3.1 skyrių „Prioritetas
sudarymui“), taip pat sąţiningumo principą, draudţiantį elgesį, nesuderinamą
su ankstesniais veiksmais ir pareiškimais.
Pagrindinis klausimas, kuris kyla pripaţįstant, jog sutartis gali būti
sudaryta ir kitais veiksmais nei pateikiant ofertą ir ją akceptuojant, yra tai,
kokie veiksmai turėtų pakankamai rodyti, jog šalių susitarimas buvo pasiektas.
Neabejotinas ir, matyt, daţniausias šalių veiksmas, pakankamai patvirtinantis,
jog sutartis buvo sudaryta, yra sutarties dokumento pasirašymas ar apsikeitimas
pasirašytais sutarties egzemplioriais286
. Taip pat pakankamai akivaizdus šalių
elgesio, patvirtinančio, jog sutartis buvo sudaryta, pavyzdys yra sutarties
286 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 205.
135
vykdymas, kuomet besitęsiant deryboms, kai dar šalys nėra sutarusios dėl visų
sutarties sąlygų ir nėra pateikusios jokios ofertos ar akcepto, abi šalys pradeda
sutartį vykdyti287
. Tačiau jeigu sutartį vykdyti pradeda tik viena šalis, turėtų
būti atidţiai analizuojamas abiejų šalių elgesys derybų procese, nes gali būti,
jog sutartį vykdyti šalis pradės siekdama uţsitikrinti, kad dar abejojanti ar iki
galo neapsisprendusi dėl sutarties sudarymo šalis nebegalėtų pasitraukti iš
derybų.
Lietuvos Civilinio kodekso 1.93 str. 4 d. leidţia pripaţinti sudaryta
netgi tokią sutartį, kuriai yra būtinas notaro patvirtinimas, jeigu viena šalis bent
iš dalies ją įvykdė. Šios normos taikymas eilę metų buvo itin reikšmingas
Lietuvos teismų praktikoje. Nekilnojamojo turto rinkoje įprasta praktika
sudaryti preliminariąsias sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo,
numatant, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta po tam tikro termino. Pagal šias
sutartis pirkėjas paprastai visuomet įsipareigoja sumokėti pardavėjui avansą,
kuris sudarius pagrindinę sutartį būtų įskaitomas į perkamo daikto kainą.
Tačiau kylančios nekilnojamojo turto kainos sudarė sąlygas pardavėjams
piktnaudţiauti nutraukiant preliminariąsias sutartis arba tiesiog jų nevykdant,
nes rizika dėl preliminarioje sutartyje numatytų baudų mokėjimo paprastai
būdavo ţymiai maţesnė nei nauda, kurią pardavėjas gautų ţymiai išaugus
rinkos kainoms parduodamas tą patį daiktą naujam pirkėjui. Dėl šių prieţasčių
teismai, mėgindami apsaugoti nukentėjusių pirkėjų interesus, ėmė taikyti LR
CK 1.93 str. 4 d., laikydami, kad nors šalys sudarė preliminarią sutartį, tačiau
avanso, kaip kainos dalies, mokėjimas reiškė pagrindinės pirkimo-pardavimo
sutarties vykdymą, kas pakankamai rodė šalių valią sudaryti pagrindinę
prikimo-pardavimo sutartį288
. Tokia praktika buvo labai diskutuotina dėl to,
kad tokiu būdu buvo visiškai ignoruojama šalių valia sudaryti būtent
preliminarią, o ne pagrindinę sutartį net jeigu pagal ją buvo mokama pinigų
suma, įskaitytina į busimos sutarties kainą. Iš esmės dėl tokios LR CK 1.93 str.
287 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija) 2.1.1 str. 1 iliustraciją – UNIDROIT, išnaša 7, p. 35.
288 2004 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-451/2004
V.Maniušienė v. UAB "Progresyvios investicijos".
136
4 d. normos taikymo praktikos apskritai buvo eliminuota teisinė galimybė
šalims sudaryti preliminarias sutartis, numatančias avanso sumokėjimą, kaip
vieną iš sąlygų, kad atsirastų šalių pareiga sudaryti pagrindinę sutartį. Galima
teigti, kad tai taip pat buvo nesuderinama su pagrindiniais sutarčių sudarymo
principais, nes jokie šalių veiksmai CK 6.162 str. 1 d. prasme negalėjo būti
vertinami kaip pakankamai rodantys šalių susitarimą dėl pagrindinės sutarties
sąlygų, ypač kai tokį susitarimą akivaizdţiai paneigia preliminariosios sutarties
sudarymo faktas. 2006 m. pradţioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
šiuo klausimu ėmė keistis priešinga linkme ir tapo prieštaringa289
. Pagaliau šis
klausimas buvo galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių
bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartimi290
, kurioje
buvo konstatuota, kad jeigu yra nustatomi visi preliminariosios sutarties
kvalifikuojantys poţymiai, tokia sutartis negali būti patvirtinta CK 1.93 str. 4
d. pagrindu. Tačiau kartu Teismas pabrėţė, kad „kiekvienu konkrečiu atveju,
sprendţiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja
ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį
sąţiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų
– protingumo ir sąţiningumo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) – taikymas leidţia
išvengti nesąţiningos šalies piktnaudţiavimo, pasinaudojant gana neryškiais
preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais“. Toks kompromisinis
sprendimas turėtų neleisti praktikai nukrypti į kitą kraštutinumą – esant
preliminariai sutarčiai nepripaţinti pagrindinės sutarties sudarytos net tada kai
iš tiesų šalių elgesys rodo esant susitarimui dėl pagrindinės sutarties.
Kitas LR CK 6.162 str. taisyklės, leidţiančios pripaţinti sutartį
sudaryta nesant ofertos ir akcepto apsikeitimo, taikymo pavyzdys Lietuvos
teismų praktikoje yra 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
289 2006 m. vasario 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2006
J. P. v. G. J. ir kiti. 290
2006 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006
V. Š. v. A. N., A. N.
137
nutartis291
. Ši byla įdomi tuo, kad šalys sutarties sudarymo procesą stengėsi
formalizuoti aiškiai įvardindamos savo raštus kaip ofertą ir kaip akceptą, tačiau
iš gausaus susirašinėjimo sunku buvo nustatyti aiškią ofertos ir akcepto seką.
Bylos šalys gana ilga laiką derėjosi dėl statybos rangos sutarties, kurią
uţsakovas ketino sudaryti konkurso būdu pasirinkęs geriausią pasiūlymą
pateikusį rangovą. Konkurso dalyviai pateikė pasiūlymus, kuriuose aiškiai
nurodė ketinimą būti saistomais pasiūlymo sąlygų, kai tik jis bus akceptuotas.
Tačiau analogiško turinio pasiūlymai po kelių derybinių susitikimų buvo
tobulinami ir pakartotinai teikiami ne vieną kartą, tad tapo neaišku, kuris iš
pasiūlymų yra tikroji oferta. Be to, vieno iš paskutinių derybinių susitikimų
metu atsakovas, manydamas, kad abiem šalims priimtina kaina buvo suderėta
išsiuntė ketinimų laišką atsakovui, kuriame paskelbė jį konkurso nugalėtoji ir
pakvietė pradėti statybos darbus. Tačiau atsakovas prieštaravo, jog tokiu būdu
buvo sudaryta sutartis, nes jo nuomone, šalys dar ketino pasirašyti išsamų
sutarties dokumentą, kuris ir turėjo reikšti sutarties sudarymą, be to, dar turėjo
būti pateiktas galutinis, paskutinio derybinio susitikimo susitarimus
atspindintis pasiūlymas, kuris taip ir nebuvo pateiktas. Tokioje faktinėje
situacijoje pirmosios ir antrosios instancijos teismai susidūrė su akivaizdţiais
sunkumais analizuodami sutarties sudarymo procesą per ofertos ir akcepto
kategorijas bei nusprendė, kad sutartis nebuvos sudaryta šalims nesusitarus dėl
esminių sutarties sąlygų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiausia
pabrėţė, kad apsikeitimas oferta ir akceptu nėra vienintelė sutarties sudarymą
patvirtinanti procedūra. Analizuodamas, ar šalių elgesys pakankamai rodo, jog
sutartis buvo sudaryta, teismas konstatavo, jog tai, kad uţsakovas raštu
paskelbė, kad atsakovas laimėjo konkursą, rodo jo valią sudaryti sutartį
nepaisant to, kad galutinai surašytas pasiūlymas dar nebuvo pateiktas. Be to,
paties atsakovo elgesys, atsiunčiant raštą, kuriuo tiesiog atsisakoma pasirašyti
sutartį, ir kuriame nereiškiama jokių prieštaravimų dėl to, kad kaina nėra
gautinai sutarta, arba dėl to, kad dar turi būti pateiktas galutinis pasiūlymas,
291 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005
UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.
138
taip pat rodo, kad esminis susitarimas tarp šalių buvo pasiektas. Teismas taip
pat nurodė, jos sutarties sudarymo būdo specifika, kuomet pagal konkurso
sąlygas sutartis laikoma sudaryta nuo konkurso nugalėtojo paskelbimo, yra
labai reikšminga sprendţiant, ar sutartis buvo sudaryta. Aptarta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra pavyzdinė sutarčių sudarymo taisyklių
aiškinimo ir taikymo srityje. Ja įtvirtinamas vienos iš paţangiausių sutarčių
sudarymą reguliuojančių normų gyvybingumas. Deja, tenka konstatuoti, kad
ofertos ir akcepto konstrukcijos vis dar lieka pernelyg įsisenėjusios teisinėje
sąmonėje, kas lemia teismų nelankstumą, kenkiantį sutarčių teisės taikymo
praktikos plėtotei modernumo link. Toje pačioje byloje Lietuvos apeliacinis
teismas, iš esmės ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus
dėl riboto ofertos ir akcepto taisyklių taikymo, sugrįţo prie sutarties sudarymo
proceso analizės išimtinai per ofertos ir akcepto taisykles292
.
Tarptautinėje praktikoje įdomus sutarties sudarymo atliekant
pakankamai susitarimą patvirtinančius veiksmus yra 2005 m. vasario 2 d. JAV
Uţsienio privačių investicijų korporacijos (Overseas Private Investment
Corporation) sprendimas byloje Ponderosa Assets, L.P. v. Argentina293
. Šioje
byloje, buvo remiamasi UNIDROIT Principų (1994 m. redakcija) 2.1 str.
įtvirtinta taisykle, jog sutartis gali būti sudaroma šalių elgesiu, pakankamai
patvirtinančiu sutarties sudarymą. JAV vyriausybės agentūra analizavo
klausimą, ar tai, kad Argentinos vyriausybė administraciniu aktu išduodama
investuotojo dukterinei įmonei licenciją dujų transportavimui, o kartu
prisiimdama tam tikrų įsipareigojimų, rodo, jog vyriausybė sudarė sutartį su
licencijos gavėju (investuotoju). Tai, kad išdavus licenciją įmonė transportavo
dujas ir rinko uţ tai rinkliavas, o Argentinos vyriausybė tai toleravo, buvo
pripaţinta elgesiu, kuris pakankamai patvirtina, jog susitarimas tarp Argentinos
vyriausybės ir uţsienio investuotojo buvo sudarytas.
292 2005 m. balandţio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-161/2005 UAB
„Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“. 293
Memorandum of Determinations. Expropriation claim of Ponderosa Assets, L.P. Argentina –
Contract of Insurance No. D733. 08-02-2005. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 5 d.] Prieiga
per internetą: <http://www.investmentclaims.com/decisions/Ponderosa-OPIC-Argentina-
2Aug2004.pdf>.
139
Iš pateiktų pavyzdţių sunku apibendrintai nurodyti, kokius
poţymius šalių elgesys turi atitikti, kad galima būtų pripaţinti, jog sutartis
buvo sudaryta. Kaip vienas iš analizuotinų aspektų tokiais atvejais turėtų būti
vienos iš šalių pagrįstas pasitikėjimas, jog sutartis yra sudaryta. Jeigu viena
šalis pradeda veikti taip, lyg pasikliautu, jog ir kita šalis supranta, kad
susitarimas pasiektas (pavyzdţiui, paskiria konkurso nugalėtoją, nutraukia
derybas su kitomis šalimis, ir pan.), tuomet turėtų būti konstatuojama, jog
sutartis yra sudaryta. Šiuo atveju reikšmingas yra nesuderinamo elgesio
principo taikymas, kuriuo remiantis šaliai turi būti uţkertamas kelias
pasitraukti iš sutartinių santykių, jeigu ji savo veiksmais kartą yra išreiškusi
savo vertinimą, jog sutartis jau egzistuoja294
. Be to, aiškinantis šalių elgesį ir
nustatinėjant tikruosius ketinimus dėl sutarties sudarymo turi būti
vadovaujamasi ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis (LR CK 6.193 str.). Ţinoma
šie principai yra gana bendro pobūdţio, todėl turi būti pasveriamos ir
įvertinamos visos reikšmingos aplinkybės kiekvienoje konkrečioje situacijoje.
6.1.2. Šiuolaikinių technologijų įtaka sutarčių sudarymui
Sutarčių sudarymo būdų įvairovę XX ir XXI amţių sandūroje
papildė elektroninės priemonės ir erdvės. Naujosios technologijos leidţia
šalims momentiškai perduoti pranešimus ir informaciją viena kitai, leidţia
derėtis dėl sutarties ar sutarties sudarymo veiksmus atlikti be jokių derybinių
susitikimų ir realaus bendravimo akis į akį. Ţinoma, sutarčių sudarymas šalims
nesusitinkant, matyt, yra toks pat senas kaip ir paštas. Tačiau siunčiant laišką,
telegramą, fakso pranešimą iš esmės yra perduodama šalies valios išraiška, kuri
yra pačios šalies veiksmų rezultatas ir nėra nuo jų nutolusi. Tuo tarpu
elektroniniame amţiuje netgi valios sudaryti sutartį išraiška gali būti
suformuojama šalims tiesiogiai nedalyvaujant. Elektroninio duomenų
apsikeitimo (angl. electronic data interchange, EDI) priemonės leidţia šalims
294 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija) 1.8 str. 1 iliustraciją – UNIDROIT, išnaša 7, p. 22.
140
automatiškai pateikti uţsakymą ir jį patvirtinti, pavyzdţiui, tuomet, kai tik
sandėlyje įrengtos elektroninės atsargų likučių fiksavimo priemonės nustato,
kad atsirado poreikis papildomoms prekėms. Interneto aplinka leidţia paslaugų
teikėjui ar pardavėjui iš anksto uţprogramuoti uţsakymų iš pirkėjų priėmimo ir
apdorojimo veiksmus, kurie bus automatiškai atliekami, kai tik interneto
svetainės lankytojas atliks tam tikrą veiksmų seką (pavyzdţiui, uţpildys
paraiškos formą ir paspaus klavišą „sutinku“). Kai kuriais atvejais tampa
apskritai labai sunku nustatyti, ar šalis pareiškė savo valią dėl sutarties sąlygų,
pavyzdţiui, tuomet kai interneto svetainėje yra pateikiamos aktyviosios
nuorodos į sutarties bendrąsias standartines sąlygas, pagal kurias yra
preziumuojamas vartotojo sutikimas su jomis vien dėl to, kad vartotojas
naudojasi interneto svetaine (vadinamos „browsewrap“ (angl.) sutartys)295
.
Prekių įgijimas iš automato taip pat leidţia sudaryti sutartį nedalyvaujant
pardavėjui. Ţinoma, praktiniu poţiūriu šios problemos yra, atrodytų, lengvai
sprendţiamos, nes yra gana elementaru teigti, kad šalis, kuri leidţia naudotis
prekių pardavimo automatu, kuri paskelbia parduodamų prekių sąrašą interneto
svetainėje ir aktyvuoja programas, kurios automatiškai apdoroja uţsakymus, iš
anksto pakankamai išreiškia savo valią įsipareigoti. Todėl šiuo atveju vis tiek
sutarties sudarymą galima nustatyti pagal šalių valios išreiškimą, nors ta valia
ir buvo išreikšta ne sutarties sudarymo momentu, o iš anksto296
. Tačiau teoriniu
poţiūriu tampa sunku charakterizuoti tokias sutartis kaip šalių susitarimą,
išreiškiantį šalių sutikimą su sutarties sąlygomis, ar juo labiau šalių sąmonės
sutapimą („meeting of the minds“) dėl sudaromos sutarties sąlygų. Sutikimas,
paprastai implikuoja aiškų suvokimą ir ţinojimą, su kuo yra sutinkama,
ţinojimą, jog yra tam tikros alternatyvos, iš kurių yra pasirenkama, jog
egzistuoja galimybė derėtis dėl sutarties sąlygų. Tuo tarpu daugeliu
295 Šios problemos aktualėjimą iliustruoja interneto paieškos sistemų pateikiami „Terms and
Conditions“ paieškos rezultatai. Atlikus šių reikšminių ţodţių paiešką http://www.google.lt paieškos
sistemoje 2007 m. balandţio 6 d. rezultatų skaičius buvo „maţdaug 305,000,000“, tuo tarpu 2002 m.
kovo 21 d. ta pati paieška pateikė „tik“ 3,870,000 skaičių. Ţr. HILLMAN, Robert A.; RACHLINSKI,
Jeffrey J. Standard-Form Contracting in the Electronic Age. New York University Law Review. 2002,
vol. 77, p. 464. 296
GLATT, Christoph. Comparative Issues in the Formalion of Electronics Contracts. International
Journal of Law and Information Technology. 1998, vol. 6, p. 45-46.
141
elektroninėje erdvėje ir elektroninėmis priemonėmis sudaromų sutarčių atvejų
tokio suvokimo ir ţinojimo paprastai nėra, o vienintelė alternatyva yra „imk
arba palik“ (angl. take it or leave it). Interneto svetainės lankytojas gali visiškai
nekreipti dėmesio į svetainės apačioje esančią nuorodą į svetainės naudojimą
apibrėţiančias sąlygas ir juo labiau į pačias sąlygas, EDI būdu sudaromų
sutarčių esmines sąlygos (pristatymo terminai, kiekiai) yra automatizuotai
suderinamos be ţmogaus ţinios. Todėl kartais yra abejojama, ar pakanka
tradicinių sutarties, kaip susitarimo (išreiškiančio sutikimą), kategorijų, tam,
kad būtų suteikti privalomumą tokiais būdais sudaromoms sutartims. Kartais
sutarties kaip susitarimo samprata yra keičiama į sutarties kaip produkto, kurio
sudėtyje yra visos sutarties sąlygos, sampratą297
.
Nuomonės dėl to, ar šie naujieji sutarčių sudarymo būdai
reikalauja ir naujo teisinio reguliavimo skiriasi. Vieni siūlo aiškiai nustatyti
papildomus reikalavimus tam, kad sutartį sudarančiai šaliai būtų sudarytos
sąlygos išreikšti savo valią suvokiant dėl kokio turinio sutarties yra duodamas
sutikimas. Pavyzdţiui, nustatyti reikalavimą, jog prekių pardavėjai ar paslaugų
teikėjai atkreiptų įgijėjo dėmesį bent jau į esmines sutarties sąlygas, nustatyti
neatšaukiamą teisę EDI būdu sudaromų sutarčių šalims bet kada atsisakyti
tokio sudarymo būdo, nustatyti prezumpciją, kad šalis naudodamasi,
pavyzdţiui, interneto svetaine išreiškia savo pritarimą visoms jos naudojimo
sąlygoms298
. Kitų nuomone esamos sutarčių standartinių sąlygų ir
nesąţiningumo sutartiniuose santykiuose kontrolės priemonės yra pakankamos,
jei jas taikant yra atsiţvelgiama į elektroninių sutarčių specifiką299
. Nepaisant
nuomonių skirtumų dėl būtinybės papildomai reguliuoti elektroninių sutarčių
sudarymą ir kitus teisinius aspektus, šiuo metu įvairiose valstybėse yra priimti
specialūs teisės aktai, reguliuojantys elektroninių sutarčių sudarymą, kurių
tikslas yra pripaţinti elektroninėms sutartims teisinę galią. JAV 1999 m. buvo
297 RADIN, Margaret Jane. Humans, Computers, and Binding Commitment. Indiana Law Journal.
2000, vol. 75. p. 1125-1162. 298
RADIN, išnaša 297, p. 1140-1162. 299
HILLMAN; RACHLINSKI, išnaša 295, p. 429-495.
142
priimtas Vieningasis elektroninių sandorių įstatymas300
, Europos Sąjungos
ribose 2000 m. birţelio 8 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač
elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės
komercijos direktyva)301
.
Elektroninės komercijos universalumas ir skirtingas teisinis
reguliavimas atskirose valstybėse skatina ir teisės vienodinimo iniciatyvų
įgyvendinimą. Pirmąjį ţingsnį šioje srityje ţengė Jungtinių Tautų tarptautinės
prekybos teisės komisija 1996 m. priėmusi Modelinį elektroninės komercijos
įstatymą302
. Šio įstatymo pagrindinė idėja yra neleisti riboti pranešimų teisinės
galios bei sutarties sudarymo apsikeičiant elektroniniais pranešimais teisėtumo
vien dėl to, kad šie pranešimai yra elektroniniai ar vien dėl to, kad sutartis
sudaryta apsikeičiant tokiais elektroniniais pranešimais. Taip pat šis įstatymas
elektroninius pranešimus pagal teisinę galią prilygina rašytinės formos
pranešimams bei suteikia jiems įrodomąją galią. UNCITRAL yra parengusi ir
Jungtinių Tautų konvenciją dėl elektroninių pranešimų naudojimo tarptautinėse
sutartyse303
, kuri buvo priimta 2005 m. Šios konvencijos pagrindą sudaro
Modelinio elektroninės komercijos įstatymo nuostatos, todėl ji taip pat
neleidţia neigti sutarties ar elektroninio pranešimo teisinę galią ar priverstinį
įgyvendinimą vien todėl, kad jie yra elektroninės formos. Konvencija, kaip ir
modelinis įstatymas taip pat numato, kad dėl elektroninių pranešimų
naudojimo turi būti išreikštas šalių sutikimas, tačiau pagal konvencijos
nuostatas toks sutikimas gali būti numanomas iš šalies elgesio. Konvencija taip
pat išsprendţia klausimą dėl automatizuoto sutarčių sudarymo, kuomet sutartys
sudaromos automatiškai apsikeičiant elektroniniais pranešimais, neleisdama
300 Uniform Electronic Transactions Act (1999), [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 11 d.],
prieiga per internetą: <http://www.law.upenn.edu/bll/ulc/fnact99/1990s/ueta99.htm>. 301
Oficialus Leidinys 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399. 302
UNCITRAL Model Law on Electronics Commerce. With Guide to Enactment. [Interaktyvus,
ţiūrėta 2007 m. balandţio 11 d.] Prieiga per internetą:
<http://www.uncitral.org/pdf/english/texts/electcom/05-89450_Ebook.pdf>. 303
United Nations Convention on the Use of Electronics Communications in International Contracts.
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 11 d.] Prieiga per internetą:
<http://www.uncitral.org/pdf/english/texts/electcom/06-57452_Ebook.pdf>.
143
riboti tokiu būdu sudarytų sutarčių teisinės galios vien tuo pagrindu, kad jas
sudarant joks fizinis asmuo neperţiūrėjo automatizuotos sistemos atliktų
veiksmų ar kitaip į juos neįsiterpė. Klausimas dėl standartinių sutarties sąlygų
naudojimo elektroninėse sutartyse buvo išspręstas atsisakant nustatyti atskirus
reikalavimus standartinių sąlygų atskleidimui ar pateikimui bei atsisakant
numatyti specialias tokių reikalavimų nesilaikymo pasekmes. Toks sprendimas
buvo motyvuojamas tuo, kad tokie reikalavimai nustatytų papildomus
apribojimus, kurie nėra taikomi net popierinių sutarčių atvejais, kas skatintų
nepageidaujamo dualistinio teisinio reţimo popierinėms ir elektroninėms
sutartims atsiradimą. Todėl buvo nuspręsta įtraukti tik nuorodą į
nacionaliniuose teisės aktuose numatytus įvairius sutarčių sąlygų atskleidimo ir
pateikimo reikalavimus taip išlaikant šių reikalavimų teisinę galią.
UNCITRAL Modelinio elektroninės komercijos įstatymo
pasirodymas 1996 m. bei eksponentiškai didėjantis elektroninių komunikacijos
priemonių naudojimas sutarčių sudarymo procese paskatino perţiūrėti ir
UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų nuostatas. Nors
elektroninės formos naudojimui sutarčių sudarymo procese nebuvo pakeista
nei viena UNIDROIT Principų nuostata išleidţiant jų 2004 m. redakciją, tačiau
kai kurių UNIDROIT Principų straipsnių komentarai ir iliustracijos buvo
papildyti atsiţvelgiant į su elektroninių priemonių naudojimu susijusią
specifiką. UNIDROIT Principų 2.1 str. komentaras buvo papildytas nurodant,
kad sutarčių sudarymą pakankamai rodančiais šalių veiksmais (elgesiu) reikėtų
laikyti ir automatizuotą sutarčių sudarymą, naudojant elektroninės informacijos
apsikeitimo (EDI) priemones304
. Tokiu būdu, nepaisant teorinių keblumų,
kuriuos sutarties, kaip šalių valios išraiškos ir susitarimo, sampratai kelia
automatizuotas sutarčių sudarymas, teisinė galia ir privalomumas turi būti
suteikiama ir automatiniu būdu be ţmogaus įsikišimo sudaromoms sutartims.
UNIDROIT Principų 1.10 str. (2004 m. redakcija) 4 komentaras buvo
papildytas elektroninių pranešimų gavimo momento apibūdinimu (pranešimas
304 UNIDROIT, išnaša 7, p. 35.
144
laikomas gautu, kai jis pasiekia adresato serverį). Tad iš esmės UNIDROIT
Principų liberalios ir lanksčios nuostatos dėl formos reikalavimų bei dėl
sutarčių sudarymo būdų leido nekeičiant pačių principų turinio adaptuoti jų
aiškinimą taip, kad būtų atsiţvelgiama į elektroninių technologijų naudojimo
įtaką sutarčių sudarymo procesui.
Nepaisant to, kad Lietuvos civilinis kodeksas buvo rengiamas jau
esant išleistam UNCITRAL Modeliniam elektroninės komercijos įstatymui,
daugelis jo nuostatų, susijusių su elektroninės formos teisiniu reţimu nei į šį
modelinį įstatymą nei į kitų valstybių teisės pavyzdţius neatsiţvelgė ir yra
gana archainės bei neduoda aiškaus atsakymo dėl galimybės sudaryti sutartis
elektroniniu būdu bei tokiu būdu sudarytų sutarčių teisinės galios. LR CK 1.73
str. 2 d., 6.192 str. vartojama „telekomunikacijų galinių įrenginių“ sąvoka yra
per daug susieta su technologinėmis savybėmis, todėl šiuo metu nebeaprėpia
visų esamų technologijų, kurios gali būti naudojamos sutarčių sudarymo
procese. Pavyzdţiui, kompiuterį suprantant kaip galinį įrenginį, elektroninio
pašto pranešimas turėtų būti laikomas gautu tik kai šis pranešimas pasiekia
vartotojo kompiuterį. Tuo tarpu šiuolaikinės elektroninio pašto technologijos
(IMAP protokolas) leidţia skaityti elektroninio pašto pranešimus jų
nepersiunčiant į vartotojo kompiuterį. Daugeliu atvejų nuo to momento, kai
elektroninio pašto pranešimai pasiekia vartotojo elektroninio pašto serverį,
tačiau dar nebuvo persiųsti į vartotojo kompiuterį, išimtinai tik nuo vartotojo
priklauso, kada tie pranešimai bus persiųsti į vartotojo kompiuterį ir
perskaityti, todėl tokie pranešimai paprastai laikomi gautais nepaisant to, kad
vartotojas neparsiuntė jų į savo „galinį“ įrenginį, t.y. kompiuterį. Elektroninių
duomenų apsikeitimo (EDI) priemonės taip pat leidţia automatiškai generuoti,
siųsti ir gauti pranešimus be tiesioginio jų perdavimo į kurio nors vartotojo
kompiuterį, kaip galinį įrenginį. Interneto svetainėse sutartys sudaromos
apskritai nesiunčiant elektroninių pranešimų. Minėtuose CK 1.93 str. bei 6.182
str. įtvirtinti reikalavimai uţtikrinti elektroninio pranešimo apsaugą ir juos
pasirašyti identifikuojamu parašu iš esmės reikalauja, kad elektroniniai
pranešimai būtų pasirašyti elektroniniu parašu. Tačiau šalių apsikeitimas
145
elektroniniais pranešimais, nors ir be elektroninio parašo (pavyzdţiui,
nepasirašyti elektroninio pašto pranešimai) gali būti pakankamas faktas
konstatuoti šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimą. CK 1.93 str. bei
6.182 str. Lietuvos teisės doktrinoje yra komentuojami kaip prilyginantys
internetu sudarytas sutartis rašytinei sandorių formai305
bei leidţiantys šalims
naudotis šiuolaikinėmis ryšio ir telekomunikacijų priemonėmis ir sudarantys
teisinį elektroninės prekybos pagrindą306
. Tačiau šios nuostatos neduoda
aiškaus atsakymo nei dėl elektroninių pranešimų, jeigu jų teksto apsaugos nėra
arba juose nėra siuntėjo parašo, nei dėl automatizuotai sudaromų sutarčių
teisinės galios. Ţinoma, civilinis kodeksas nėra išsamus sutarčių teisės šaltinis.
Šiuo atveju reikšmingas yra Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės
paslaugų įstatymas, įsigaliojęs praėjus lygiai penkeriems metams po Civilinio
kodekso įsigaliojimo, kuris įgyvendina Europos Sąjungos elektroninės
komercijos direktyvą307
. Šis įstatymas įtvirtina minimaliąsias nuostatas
elektroninėmis priemonėmis sudaromų sutarčių atţvilgiu, nustatydamas
elektroninės formos nediskriminavimo, technologinio neutralumo, funkcinio
lygiavertiškumo principus (3 straipsnis), taip pat išsprendţia sutarčių sudarymo
Interneto svetainėse ar kitose analogiškose terpėse (click-wrap) klausimus bei
standartinių sutarčių sąlygų naudojimo elektroninėje erdvėje kai kuriuos
aspektus (9 straipsnis). Tačiau įstatymas, paremtas penkerių metų senumo
direktyva, akivaizdţiai atsilieka nenustatydamas aiškaus teisinio reţimo
automatizuotai sudaromų sutarčių (naudojant EDI) atţvilgiu (įskaitant
vadinamųjų browse-wrap sutarčių teisinius aspektus). Sutarčių sudarymo
aspektų reguliavimas atskiru įstatymu skaido bendrosios sutarčių teisės sistemą
į atskirus fragmentus bei kelia teisės normų sisteminio suderinamumo
problemų, ypač atsiţvelgiant į LR CK 1.3 str. 2 d. įtvirtintą kodekso nuostatų
prioriteto principą. Todėl šiuo atveju lemiamas vaidmuo tinkamai aiškinant ir
305 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 169.
306 MIKELĖNAS, išnaša , p. 248.
307 2000 m. birţelio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių
informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje
(Elektroninės komercijos Direktyva), Oficialus Leidinys, L 178, 2000 7 17, LT.ES skyrius 13 tomas 25
p. 399.
146
taikant Civilinio kodekso nuostatas tenka įstatymo leidėjo ketinimų metodui
(ţr. 3.1 skyrių „UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams“, p. 28).
Rengiant Lietuvos Civilinį kodeksą buvo remiamasi 1994 m.
UNIDROIT Principų redakcija, kurioje elektroninių sutarčių sudarymo
specifikai nebuvo skiriamas dėmesys. Tačiau esminės iš UNIDROIT Principų
perimtos nuostatos, apibrėţiančios sutarčių sudarymo būdus, universalumas
leidţia atsiţvelgti į nuolat tobulėjančių technologijų formuojamas naujas
sutarčių sudarymo praktikas. Lietuvos Civilinio kodekso 6.162 str. 1 d.,
įtvirtinanti UNIDROIT Principų 2.1 str. nuostatą, jog sutartys gali būti
sudaromos tiek akceptuojant ofertą, tiek ir bet kokiais kitais šalių veiksmais,
leidţia automatizuotą sutarčių sudarymą elektroninėmis priemonėmis
(naudojant EDI, Interneto svetainėje uţpildant ir patvirtinant uţsakymo formas
(„click-wrap“ sutartys) ir pan.) pripaţinti veiksmais, pakankamai įrodančiais
šalių susitarimą. Šiuo atveju aiškinant LR CK 6.162 str. 1 d. turi būti
remiamasi UNIDROIT Principų (2004 m. redakcijos) 2.1.1 str. 4 komentaru ir
iliustracija. Tam, kad galima būtų pripaţinti sutartį esant sudarytą
automatizuotu būdu, yra būtina nustatyti šalies sutikimą sutarties sudarymui
naudoti būtent tokias priemones, kuris gali būti tiek aiškiai išreikštas, tiek ir
numanomas iš šalies elgesio (LR CK 1.64 str.). Klausimas dėl to, ar turėtu būti
suteikiama neatšaukiama galimybė šaliai bet kada atsisakyti tokio sutarčių
sudarymo būdo, neturi vienareikšmio atsakymo. Nustatant tokią teisę šalis būtų
apsaugota nuo tų neigiamų pasekmių, kurios gali būti susijusios su
pasikeitusiomis aplinkybėmis, darančiomis tai šaliai tolesnį tokį sutarčių
sudarymo būdą ypatingai nenaudingą. Kita vertus, besinaudodama neribojama
teise pasitraukti iš tokio sutarčių sudarymo būdo šalis gali padaryti
nepateisinamos ţalos kitai šaliai. Paprastai susitarimai naudoti sutarčių
sudarymui automatizuotas priemones yra ilgalaikiai ir terminuoti, todėl šalies
galimybės nutraukti susitarimą dėl automatizuotai sudaromų sutarčių ribojimas
taip pat paprastai yra terminuotas. Tai rodo, kad teisinės prielaidos atsisakyti
automatizuoto sutarčių sudarymo būdo turėtų būti siejamos su termino
suėjimu, esminiu sutarties paţeidimu ar kitais šalių sutartyje numatytais
147
pagrindais. Tuo tarpu šalių nesąţiningumas, kai nepagrįstai atsisakoma nuo
tolesnio automatizuoto sutarčių sudarymo arba nepagrįstai varţoma kitai šaliai
galimybė nutraukti tolesnį automatizuotą sutarčių sudarymą, gali būti
pakankamai kontroliuojamas taikant esminės nelygybės, aplinkybių
pasikeitimo institutus.
Reikia paţymėti, kad automatizuotas sutarčių sudarymas
(naudojant EDI) pagal Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 1 d.
nuostatas vis dar yra vertinamas per ofertos ir akcepto kategorijas. Nustatyti
tokį reguliavimą, matyt, paskatino tai, kad Elektroninės komercijos direktyva,
kurią šis įstatymas įgyvendina, šių klausimų nesprendţia308
ir todėl norėta
nustatyti automatizuoto sutarčių sudarymo (dar paprastai vadinamą sudarymu
per elektroninius agentus) teisinį vertinimą. Tačiau yra visiškai beprasmiška
analizuoti automatiškai sugeneruotų ir siunčiamų elektroninių pranešimų
apsikeitimo procesą per teisines ofertos ir akcepto kategorijas, nes šių
pranešimų apsikeitimas vyksta momentiškai, joks įsiterpimas į šias operacijas
yra neįmanomas, o bet koks pranešimo praradimas, dėl ko sistema negalėtų
uţbaigti uţsakymo proceso, reikštų sutarties nesudarymą. Be to, tokiame
automatizuotame ir akimirksniu vykstančiame pranešimų apsikeitime tampa
visiškai nereikšmingi tie teisiniai klausimai, kuriems spręsti yra skirti ofertos ir
akcepto institutai – ofertos ir akcepto įsigaliojimo momentas, teisė atšaukti
ofertą, pavėluotas akceptas ir pan. Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi
minėtais UNIDROIT Principų (2004 m.) 2.1.1 str. komentare pateikiamais
komentarais ir laikoma, kad automatizuotais EDI būdais sudaromos sutartys
turi būti pripaţįstamos sudarytomis, jeigu abiejų šalių kontroliuojamos
sistemos sukaupia duomenis, jog uţsakymo procesas buvo sėkmingai baigtas.
Automatizuotas sutarčių sudarymas Interneto terpėje (interneto
svetainėse ir pan.), kur paprastai tik vienos šalies veiksmai, reikalingi sutarčiai
sudaryti, atliekami automatiškai, taip pat priskirtinas elgesiui, pakankamai
308 KIERKEGAARD, Sylvia Mercado. E-contract Formation: U.S. and EU Perspectives. Shidler
Journal of Law, Commerce and Technology. 2007, vol. 3. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 16
d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lctjournal.washington.edu/Vol3/a012Kierkegaard.html>.
148
įrodančiam šalių susitarimą (click-wrap). Tačiau šiuo atveju papildomai yra
taikytinos Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo
IV skyriaus nuostatos, susijusios su išankstiniu informacijos pateikimu, gauto
uţsakymo patvirtinimu ir kt. Šio specialaus įstatymo ir Civilinio kodekso
konkurencija turėtų būti sprendţiama teikiant pirmenybę specialiam įstatymui
ratione materiae, kaip reguliuojančiam tuos klausimus, kurių Civilinis
kodeksas nereguliuoja.
Sutarties sudarymas apsikeičiant elektroniniais pranešimais,
kuomet nėra uţtikrinama teksto apsauga nuo jo iškraipymo, taip pat turi būti
leidţiamas vadovaujantis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo įtvirtintu
elektroninės formos nediskriminavimo principu. Šio įstatymo nuostatos būtų
nesuderinamos su civilinio kodekso 1.93 str. bei 6.182 str. reikalavimu
uţtikrinti elektroninio dokumento teksto apsaugą, jeigu šis reikalavimas būtų
suprantamas tik kaip elektroninio dokumento (pranešimo) apsaugojimas nuo
iškraipymų. Tačiau teksto apsaugos reikalavimą reikėtų aiškinti kaip
reikalavimą uţtikrinti, kad pranešimas nebūtų tik momentinis, t.y. kad jis
vėliau galėtų būti atkuriamas ir panaudojamas. Būtent taip suprantant
elektroninio pranešimo apsaugą yra išlaikomas ekvivalentiškumas tarp
popierinių ir elektroninių dokumentų funkcijų. Be to, toks aiškinimas yra
labiausiai suderintas su elektroninės komercijos teisinius aspektus
vienodinančiais tarptautiniais instrumentais (UNCITRAL Modelinio
elektroninės komercijos įstatymo 6 str. 1 d.309
, JT Konvencijos dėl elektroninių
pranešimų naudojimo tarptautinėse sutartyse 9 str. 2 d.).
Galimybė identifikuoti parašą elektroniniame pranešime, kurios
reikalauja CK 1.73 str. 2 d. nuostatos, kelia maţiausiai problemų. Ši teisės
norma turėtų būti aiškinama atsiţvelgiant į sisteminius ryšius su 1.76 str. 2 d.,
nustatančia reikalavimus rašytinės formos sandorių pasirašymui. Pagal šią
straipsnio dalį, elektroninės formos pranešimas bus laikomas pasirašytu, jeigu
jo turinyje bus pakankamai duomenų tam, kad būtų nustatytos sandorio šalys.
309 VILUS, Jelena. Electronics Commerce: an Incentive for the Modernisation and Harmonisation of
Contract Law? Uniform Law Review. 2003, vol. 8, n.s., p. 166.
149
Lietuvos teisės doktrinoje yra teigiama, kad LR CK 1.76 str. 2 d. elektroninės
formos sandorio šalys yra nustatomos pagal elektroninį parašą, taip kaip jis
apibrėţiamas Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatyme310
. Tačiau
šiuo atveju reikėtų pabrėţti, kad elektroninio parašo sąvoka turi būti aiškinama
plačiai, vieninteliu kriterijumi laikant tai, ar parašo duomenys leidţia nustatyti
jo autorių, ar ne. Šiuo atveju elektroninio pašto pranešimo turinys, net jeigu
jame siuntėjas nenurodo savo vardo, beveik be išimčių leidţia nustatyti
pranešimo autorių iš elektroninio pašto ţinutėje įterpiamo siuntėjo elektroninio
pašto adreso. Be to, elektroninio pašto pranešimuose visada yra įterpiami
specialūs, elektroninio pašto skaitymo programų nerodomi įrašai apie siuntėjo
kompiuterį, naudotą el. laiško suformavimo kompiuterinę programą, tarpinius
el. pašto ţinutes persiuntusius serverius, iš kurių galima papildomai spręsti apie
siuntėjo tapatybę. Reikia paţymėti, kad tarptautiniuose instrumentuose,
apibrėţiančiuose elektroniniam parašui keliamus reikalavimus, paprastai šalia
galimybės identifikuoti parašo autorių yra reikalaujama, kad elektroninis
parašas nekeltų abejonių dėl jo autoriaus pritarimo elektroniniame pranešime
esančiai informacijai. Todėl UNCITRAL Modelinis elektroninės komercijos
įstatymas buvo aiškinamas kaip elektroniniam pranešimui teisinės galios
nesuteikiantis vien tuo, kad jis pasirašytas parašu, ekvivalentišku ranka
rašomam parašui311
(pavyzdţiui, elektroninio pranešimo pabaigoje įrašomas jo
autoriaus vardas ir pavardė), reikalaujant, kad būtų naudojami patikimi (angl.
reliable) metodai parašo autoriaus tapatybei nustatyti. UNCITRAL 2001 m.
Modelinis elektroninių parašų įstatymas312
tokius patikimus metodus iš esmės
susiejo su kvalifikuotais sertifikatais, išduodamais trečiųjų asmenų (6
straipsnis). Todėl nors šiame dokumente buvo skelbiamas parašo technologijų
vienodas vertinimas, tačiau iš esmės buvo pripaţinta viena viešųjų raktų
310 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 174-175.
311 VILUS, išnaša 309, p. 167.
312 UNCITRAL Model Law on Electronic Signatures with Guide to Enactment. 2001. New York,
2002. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 12 d.] Prieiga per:
<http://www.uncitral.org/pdf/english/texts/electcom/ml-elecsig-e.pdf>.
150
infrastruktūros (PKI, angl. public key infrastructure) technologija313
. Tokia
praktika yra nesuderinama ir su tais tikslai, kurių siekiama reikalaujant, kad iš
elektroninio parašo būtų galima patikimai spręsti apie jo autorių. Šiuo atveju,
pavyzdţiui, elektroninio pašto siuntėjas, tam kad išsiųstų el. laišką iš savo el.
pašto adreso, turi pasinaudoti elektroninio pašto išsiuntimo technologijomis,
prieiga prie kurių visada yra ribojama bent jau vartotojo vardu ir slaptaţodţiu,
kuriais disponuoti gali tik pašto dėţutės turėtojas (ţr. Elektroninio parašo
įstatymo 6 str.), kuris ir turi būti atsakingas uţ šių duomenų apsaugojimą nuo
trečių asmenų prieigos. Todėl tai, kad išsiunčiant elektroninio pašto pranešimą
buvo pasinaudota prieigą ribojančiomis priemonėmis, kurias gali turėti tik el.
pašto dėţutės savininkas, savaime yra pakankamas įrodymas preziumuoti, kad
el. pašto pranešimo siuntėjas yra el. pašto adreso turėtojas. Tenka tik dţiaugtis,
kad tiek Europos Sąjungos teisė314
, tiek ir ją įgyvendinantys Lietuvos teisės
aktai (LR elektroninio parašo įstatymas) nesuabsoliutino PKI technologijos ir
numatė galimybę elektroniniam parašui pripaţinti teisinę galią pagal vienintelį
kriterijų – jo autoriaus tapatybės nustatymo galimybę (Elektroninio parašo
įstatymo 8 str.). Toks poţiūris yra įtvirtintas ir JT 2005 m. konvencijos dėl
elektroninių pranešimų naudojimo tarptautinėse sutartyse 9 str. 3 d. Taigi,
atitinkamai turi būti aiškinamos ir LR CK 1.76 str. 2 d. bei 1.73 str. 2 d.
nuostatos.
Lietuvos teismų praktika sutarčių sudarymo elektroninėmis
priemonėmis srityje nėra gausi, automatizuotų sutarčių sudarymo būdų teisinę
problematiką sprendţiančių teismų nutarčių ar sprendimų apskritai nėra, tačiau
galima pastebėti, kad pagrindiniai principai draudţiantys diskriminuoti
elektroninės formos naudojimą paprastai yra išlaikomi. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje UAB
313 ROMBERG, Christna. E-Commerce. In HARTKAMP, Arthur S., JOUSTRA, Carla. Towards a
European Civil Code. Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, 3rd
ed., p. 229-224. 314
1999 m. gruodţio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/93/EB dėl Bendrijos
elektroninių parašų reguliavimo sistemos. Oficialus Leidinys L 13, 2000 01 19, LT.ES skyrius 13
tomas 24 p. 239.
151
„Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“315
pripaţino
teisinę galią įprastiems elektroninio pašto pranešimams, kuriais apsikeisdamos
šalys suderino ekspedijavimo sutarties esminę sąlygą – kainą. Kita vertus,
ţemesnių instancijų teismų sprendimuose pasitaiko ir klaidingo „rašytinės“ bei
„elektroninės“ formos teisinio vertinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m.
rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje UAB ,,Elko Kaunas“ v. UAB
,,Draudimo kompanija Neris“316
rašytinės formos sampratą nelaikė
ekvivalentiškos elektroninei formai. Bylos šalys buvo sudariusios draudimo
sutartį, kuriai taikomos draudimo taisyklės numatė tokį apibrėţimą -
„sprendimas dėl kredito limito – tai raštiškas pranešimas draudėjui apie
kredito limito nustatymo sąlygas“. Byloje kilus ginčui dėl to, ar šalies išsiųstas
elektroninės formos sprendimas turėtų atitikti šią sąvoką, teismas apibrėţime
vartojamą sąvoką „rašytinis“ pabrėţtinai vertino kaip apimantį tik popierinę
sprendimo išraišką ir laikė, jog ši sąvoka neapėmė elektroninio sprendimo.
Atsiribojant nuo kitų šios bylos aplinkybių analizės, galima teigti, kad toks
lakoniškas rašytinės formos prilyginimas popierinei yra maţų maţiausiai
nesuderinamas su Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme įtvirtintu
elektroninės formos nediskriminavimo principų (3 straipsnis). Belieka tik
tikėtis, kad elektroninės formos reikšmė sutarčių sudarymo procesuose bus
tinkamai suvokiama ateities teismų praktikoje.
Paskutinis aspektas, aptartinas analizuojant automatizuoto sutarčių
sudarymo elektroninėje erdvėje teisinius aspektus yra vadinamosios „browse-
wrap“ sutartys, kuomet interneto svetainių lankytojams šių svetainių savininkai
nustato standartines svetainių turinio naudojimo sąlygas, kurių turinys yra
paprastai pateikiamos per hyper nuorodas, ir su kuriomis lankytojas
preziumuojamas sutinkąs tik pradėjęs naudotis interneto svetaine. Šių sąlygų
teisinės galios vertinimas yra susijęs ir su sutarčių sudarymo pagal standartines
sąlygas teisiniu reguliavimu, tačiau bendrąja sutarčių sudarymo prasme galima
315 2005 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-535/2005
UAB „Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“. 316
2005 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje nr. 2A-330/2005 UAB
,,Elko Kaunas“ v. UAB ,,Draudimo kompanija Neris“.
152
analizuoti ir tai, kokių veiksmų pakanka, kad sutartis pagal šias sąlygas būtų
laikoma sudaryta. Kaip minėta šio klausimo nesprendţia nei UNCITRAL
Modelinis elektroninės komercijos įstatymas, nei UNIDROIT Principai ar jų
komentarai nepateikia paaiškinimo, ar interneto svetainės lankytoją įpareigoja
laikytis standartinių svetainės naudojimo sąlygų vien tas faktas, kad svetainėje
yra pateikiama hyper nuoroda į šias sąlygas ir lankytojas faktiškai ima naudotis
interneto svetaine. Šio klausimo neišsprendţia ir JT Konvencija dėl
elektroninių pranešimų naudojimo tarptautinėse sutartyse, palikdama tai
nacionalinių valstybių teisiniam reguliavimui. Lietuvos Informacinės
visuomenės paslaugų įstatymo 9 str. 4 d., perkelianti ES elektroninės
komercijos direktyvos 10 str. 3 d., reikalauja, kad standartinės sąlygos būtų
pateiktos tokia forma, kad jų gavėjas galėtų jas išsaugoti ir ateityje atkurti.
Nors ši nuostata susijusi su automatizuotai sudaromomis sutartimis interneto
svetainėse, tačiau ji yra visiškai tinkama ir browse-wrap sutarčių atţvilgiu.
Atsiţvelgiant į tai, kad tokia standartinių sąlygų pateikimo praktika (kai
sąlygos pateikiamos atskira hyper nuoroda svetainės apatinėje dalyje) yra
vyraujanti, interneto vartotojams turi būti įprasta ir negali būti netikėta, kad
interneto svetainės savininkas yra nustatęs standartines svetainės naudojimo
sąlygas tokiu būdu. Todėl vartojo naudojimasis interneto svetaine turėtų būti
pakankamai jo valią įsipareigoti pagal tokias standartines sąlygas rodantis
elgesys. Standartinių sutarties sąlygų atskleidimo kitai šaliai reikalavimas
laikytinas įvykdytu, jeigu svetainėje yra nuoroda į šias sąlygas, ir jeigu
lankytojas gali šių sąlygų tekstą išsaugoti, kad jas ateityje atkurtų. Ţinoma,
šiuo atveju turėtų būti taikomos visos nuostatos, susijusios su standartinių
sąlygų nesąţiningumo kontrole.
6.1.3. Oferta ir akceptas
Sutarčių sudarymo būdų įvairovė, kuria sparčiai plečia elektroninė
erdvė, vis didėja, todėl tampa vis sunkiau o daţnai ir neįmanoma, įsprausti
sutarčių sudarymo vertinimą į grieţtų ofertos ir akcepto teisinių konstrukcijų
153
rėmus. Tokia tendencija ateityje tik stiprės, tačiau kita vertus, ofertos ir
akcepto, kaip teisinių priemonių sutarčių sudarymui, aktualumas neturėtų būti
eliminuotas bent jau tol, kol sutarys bus sudaromos per atstumą, šalims
nesusitinkant (inter absentes). Pats tipiškiausias ir, matyt, daţniausias, tokių
sutarčių pavyzdys yra pirkimo - pardavimo sutartys. Tai buvo viena iš
prieţasčių, kodėl būtent JT Vienos konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo
- pardavimo sutarčių buvo nustatytos tokios detalios ofertos ir akcepto
taisyklės. Oferta ir akceptas taip pat išlaiko pagrindinę vietą sutarčių sudarymo
taisyklėse naujuosiuose sutarčių teisės vienodinimo instrumentuose – tiek
UNIDROIT Principuose, tiek Europos sutarčių teisės principuose. Lietuvos
sekant šiais modeliais Lietuvos civiliniame kodekse taip pat įtvirtinamos visos
ofertos ir akcepto taisyklės, numatytos UNIDROIT Principuose.
Ofertos ir akcepto institutus sudaro gana paprastos taisyklės,
kurios ypatingos analizės nereikalauja, juolab, kad šie institutai yra kiekvieno
sutarčių teisės vadovėlio ar veikalo sudėtinė dalis. Tačiau, kaip minėta, nesant
vieningos ir visuotinai pripaţįstamos doktrinos, aiškinančios sutarčių
privalomumą, ofertos ir akcepto taisyklių skirtumai įvairiose valstybėse yra
gana ryškūs ir buvo didelių diskusijų objektas jų vienodinimo metu. Todėl
aiškus suvokimas, kokie sprendimai ir iš kokių variantų buvo pasirinkti
UNIDROIT Principuose, kurie buvo įtraukti ir į Civilinį kodeksą, turėtų
palengvinti tinkamą Lietuvos Civilinio kodekso nuostatų dėl sutarčių sudarymo
interpretavimą ir taikymą.
Pirmiausias klausimas, kuris aptariamas analizuojant ofertos ir
akcepto taisykles yra ofertos poţymiai, arba elementai. Kitaip tariant, kokio
turinio turi būti pasiūlymas, kad jį galima būtų pripaţinti pakankamu sutarčiai
sudaryti jo akcepto atveju. Laikantis teorijos, jog sutartis yra šalių valios
sutapimas (angl. mirror image rule), šalių valia suderinama tik tuomet, kai
sutampa abiejų šalių valios pareiškimai. Kadangi ofertos ir akcepto taisyklės
įspraudţia valios išreiškimą į du veiksmus – ofertą ir akceptą, todėl natūralu,
kad antrasis valios pareiškimas turi parodyti, jog akceptuojanti šalis visiškai
sutinka su pateiktu pasiūlymu. Antraip, jei bus pareikšta papildomų sąlygų,
154
negalima bus laikyti, jog šalių valia dėl sutarties sudarymo sutapo ir oferta
nebus akceptuota. Vadinasi, ofertoje turi būti nurodytos visos esminės sutarties
sąlygos, kurių reikia sutarčiai sudaryti (essentialia negotii) ir kurias gavusi
šalis galėtų apsispręsti priimti jas ar ne. Paprastai tai reiškia, kad ofertoje turi
būti nurodytos visos esminės sutarties sąlygos. Tokio poţiūrio yra laikomasi ir
JT Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo 14 str. 1 d.,
kur reikalaujama ofertoje nurodyti prekes ir kainą, arba jos nustatymo tvarką.
Tačiau dėl kainos nurodymo ofertoje skirtingose valstybėse nėra vieningo
poţiūrio. Tai atsispindi ir Vienos Konvencijos 14 str. ir 55 str. priešpriešoje,
kur viename straipsnyje reikalaujama nurodyti kainą, o kitame jau sudarytos
sutarties turinio spragą dėl kainos leidţiama uţpildyti nustatant įprastą rinkos
kainą317
. UNIDROIT Principų 2.1.2 str. išsprendţiant šią problemą yra
ţengiama visiško lankstumo link. Pagal šį straipsnį ofertoje apskritai gali būti
nenurodyta nei viena esminė sąlyga. Pagrindinis kriterijus ofertos apibrėţtumui
nustatyti yra tai, ar įmanoma trūkstamą informaciją ofertoje apie sudaromą
sutartį nustatyti pasitelkiant sutarčių aiškinimo taisykles, sutarties spragų
uţpildymo taisykles, arba remtis nusistovėjusia praktika tarp šalių arba
papročiais318
. Iš esmės tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos teisės
doktrinoje319
. Verta pastebėti, kad kai kurios atskiras sutarčių rūšis
reguliuojančios Civiliniame kodekse įtvirtintos teisės normos (pavyzdţiui, LR
CK 6.445 str. 2 d., 6.900 str. 2 d., 6.959 str. 1 d.) specialiai įvardija tam tikras
esmines sutarties sąlygas, kurios reikalaujamos nurodyti rašytinėje sutartyje.
Tačiau tais atvejais, kai šios sutartys sudaromos apsikeičiant oferta ir akceptu,
turi būti taikoma ta pati bendroji taisyklė dėl ofertos apibrėţtumo poţymio,
įtvirtinta LR CK 6.167 str. 1 d., t.y. net jeigu ofertoje šios sąlygos nėra
numatytos, akcepto atveju sutartis turi būti laikoma sudaryta, jeigu yra
įmanoma šių esminių sąlygų turinį taikant jau minėtas aiškinimo taisykles.
317 VISCASILLAS, María del Pilar Perales. The Formalion of Contracts & The Principles of European
Contract Law. Pace International Law Review. 2001, vol. 13, p. 378-379. 318
UNIDROIT, išnaša 7, p. 36. 319
MIKELĖNAS, išnaša 249, p. 212-213.
155
Kitas ofertos poţymis – ketinimas būti saistomam akcepto atveju –
yra pakankamai išsamiai nagrinėjamas sutarčių teisės doktrinoje. Visų
valstybių teisė reikalauja, kad pasiūlymas turi išreikšti rimtą ketinimą
įsipareigoti, o ne būti tiesiog duotas juokais, ketinimas būti saistomam sutarties
neturi būti susietas su sąlygomis, nuo kurių priklauso sutarties sudarymas.
Bene ryškiausias šio poţymio skirtumas įvairiose teisės sistemose yra viešosios
ofertos pripaţinimas. Bendrosios teisės sistemos valstybės paprastai
pasiūlymo, pateikto neapibrėţtam asmenų ratui, arba visiems asmenims,
nepripaţįsta įpareigojančia oferta320
. Tuo tarpu daugelio (bet ne visų) civilinės
teisės sistemos valstybių sutarčių teisė turi viešosios ofertos institutą321
. Tokie
skirtumai rodo, kad ieškant optimaliausio sprendimo dėl viešosios ofertos,
absoliutus viešosios ofertos neigimas arba absoliutus jos pripaţinimas nėra
priimtinas, nes neišspręstų visų galimų situacijų. Juolab, kad daţniausiai visose
valstybėse, tiek pripaţįstančiose viešąją ofertą, tiek ją neigiančiose, galima
aptikti išimčių iš šių grieţtų taisyklių. Tad turėtų būti ieškoma tarpinio varianto
tarp šių dviejų pozicijų, kas paprastai pasiekiama nustatant vieną taisyklę kaip
pagrindinę arba kaip prezumpciją, o kitą – kaip jos išimtį322
. UNIDROIT
Principuose viešosios ofertos klausimas sprendţiamas labai lanksčiai, tačiau
prioritetas teikiamas tiems pasiūlymams, kurie adresuoti vienam ar keliems
konkretiems asmenims, nurodant, kad paprastai siūlymas visiems gali liudyti
ketinimo būti saistomam stoką. Kita vertus, viskas priklauso nuo konkrečios
ofertos teksto ir kitų aplinkybių, todėl visiems skirtas pasiūlymas, iš kurio
turinio yra aišku, jog jį priėmus sutartis bus laikoma sudaryta, bus
pripaţįstamas oferta323
. Reikia pabrėţti, kad Lietuvos Civilinio kodekso 6.167
str., 6.171 str. įtvirtintos taisyklės yra grieţtesnės ir labiau panašios į Europos
sutarčių teisės principus, kurių 2:201 str. numato, jog oferta gali būti adresuota
ir visiems asmenims. Tačiau ir toks pasiūlymas gali būti tik kvietimas derėtis,
arba pareikšti ofertas, pavyzdţiui, kai skelbimu laikraštyje siūloma išnuomoti
320 MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 249-250, p. 259-260.
321 MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 254, 272, 276.
322 ATIYAH; SMITH, išnaša 157, p. 39.
323 UNIDROIT, išnaša 7, p. 37.
156
butą, kai skelbiamas konkursas rangos sutarčiai sudaryti ir kviečiama pateikti
pasiūlymus ir panašiais atvejais, kai nėra aiškaus ketinimo įsipareigoti akcepto
atveju324
. Lietuvos Civilinio kodekso 6.171 str. formuluotės yra gana grieţtos
tuo, kad nepaliekama galimybės visiems skirto pasiūlymo nelaikyti viešąją
oferta, jeigu jame yra išlygų dėl ketinimo įsipareigoti akcepto atveju. Tačiau
šiame straipsnyje įtvirtintas taisykles reikėtų laikyti teisine prezumpcija, kuri
esant konkrečiom aplinkybėm, pavyzdţiui, ant parfumerijos gaminio nurodţius
„pavyzdys“, negalės būti taikoma. Kitaip tariant, civilinis kodeksas įtvirtiną
pagrindinę taisyklę, jog pasiūlymas, net jei jis skirtas visiems asmenims, bus
laikomas oferta, jeigu jis atitiks bendruosius ofertos poţymius325
. Tačiau jeigu
tokiame pasiūlyme yra aiškiai nurodoma, jog jame neketinama įsipareigoti
akcepto atveju, tuomet jis negalės būt vertinamas kaip viešoji oferta.
Pagrindinė prieţastis, dėl ko yra vengiama visiems skirtą pasiūlymą laikyti
įpareigojančių, siejama su ta rizika, jog pasiūlymą teikiantis asmuo gali
neturėti pakankamai prekių atsargų, jeigu viešąją ofertą akceptuotų neįprastai
daug asmenų. Tačiau net bendrosios teisės valstybėse ši rizika yra suvaldoma
per numanomą ofertos sąlygą, jog ji galioja tol, kol yra prekių326
, arba aiškinant
ofertos turinį taip, kaip jį būtų supratęs racionalus jos adresatas327
. Europos
sutarčių teisės principų 2:201 str. aiškiai nurodo, jog visiems skirtas
pasiūlymas įpareigoja tol, kol nepasibaigia prekių atsargos ar paslaugų teikimo
ištekliai328
. Nors Lietuvos civiliniame kodekse šios situacijos nėra
sprendţiamos, tačiau minėtos viešosios ofertos turinio aiškinimo taisyklės
(numanoma ofertos sąlyga arba ofertos aiškinimas pagal tai, kaip ją turėtų
suprasti protingi asmenys), kurias numato Civilinis kodeksas, gali būti
taikomos. Vis dėlto, Civiliniame kodekse nustatytos viešosios ofertos taisyklės
nėra visiškai nuoseklios. CK 6.171 str. 3 d. viešąja oferta nelaiko kainoraščių,
prospektų, katalogų ir kitos informacinės medţiagos, nors išimtis iš šios
324 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 159-160.
325 MIKELĖNAS, išnaša 249, p. 217.
326 ATIYAH; SMITH, 157, p. 39.
327 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 134-135.
328 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 159-161.
157
taisyklės, kuri, beje, apima, matyt, absoliučią daugumą tokių ofertų atvejų, yra
vartotojams skirta informacinė medţiaga, kuri viešąja oferta yra pripaţįstama
(LR CK 6.352 str.). Toks nenuoseklumas neatrodo pateisinamas dėl keleto
prieţasčių. Pirmiausia, skirtumas tarp, pavyzdţiui, katalogų, kuriuose
pavaizduotos prekės su nurodytomis kainomis, ir prekių išdėstymo su
paţymėtomis kainomis vitrinoje, yra minimalus. Pagal apibrėţtumo lygį,
atlyginimo paţadėjimas329
yra tiek pat konkretus, kiek ir kainoraštis ar plakatas
su pavaizduota preke ir jos kaina. Todėl visi įstatymo nurodyti viešosios
ofertos variantai gali būti pakankamai apibrėţti ir taip atitikti pagrindinį ofertos
poţymį. Antra, pagrindinė prieţastis, dėl kurios visiems skirtą pasiūlymą
vengiama vertinti kaip ofertą, siejama su galimu prekių atsargų trūkumu dėl
pernelyg didelio ofertos akceptavimo atvejų skaičiaus330
, tačiau, kaip minėta, ši
rizika yra pakankamai suvaldoma ofertos turinio aiškinimui taikant numanomų
sutarties sąlygų institutą arba protingo ţmogaus suvokimo standartą. Pagaliau,
skirtingas (priešingas) tų pačių situacijų vertinimas priklausomai nuo to ar
ofertos adresatas yra profesionalas, ar vartotojas, lyg ir atrodo suprantamas, nes
vartotojas tokiu būdu yra apsaugomas nuo ofertą pateikusio asmens
nesąţiningo atsisakymo sudaryti sutartį, tačiau neaišku, kodėl nuo tokio
nesąţiningumo neturėtų būti ginamas ir profesionalas, ir kodėl šio statuso
asmenims turėtų būti uţkraunama rizika, susijusi su netikrumu dėl to, ar jų
„akceptas“ nebus atmestas331
. Šie argumentai rodo, kad Lietuvos civiliniame
kodekso viešosios ofertos taisyklės neturi aiškaus pagrindimo. Aišku, teigiamai
reikėtų vertinti tai, kad šios taisyklės nepalieka viešosios ofertos vertinimo vien
interpretavimui ir aiškinimui, o įtvirtina aiškias prezumpcijas, jog visiems
skirtas pasiūlymas yra laikomas oferta. Tačiau šias prezumpcijas turi būti
leidţiama nuneigti pačiai ofertą pateikiančiai šaliai, jeigu ji aiškiai nurodo, jog
prekystalyje išdėstytos prekės nėra skirtos parduoti, arba kad kainoraštyje
329 Ţinoma, reikia pripaţinti, kad atlyginimo paţadėjimas yra bene visose valstybėse pripaţįstamas
kaip viešoji oferta, akceptuotina atliekant tam tikrą veiksmą. Ţr. LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 163. 330
HONNOLD, John O. Uniform Law for International Sales under the 1980 United Nations
Convention, 3rd ed. The Hague: Kluwer Law International, 1999, p 148-149, [interaktyvus, ţiūrėta
2007 m. balandţio 23 d.] Prieiga per internetą: <http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/ho14.html>. 331
LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 160.
158
nurodyti pasiūlymai įsigyti prekių yra įpareigojantys pardavėją ir gali būti
akceptuoti per tam tikrą terminą.
Pagrindinis akcepto poţymis, kurio reikia, kad oferta būtų laikoma
priimta, yra sutikimas su ofertos sąlygomis. Šis sutikimas turi būti besąlyginis
ir neturi iš esmės keisti ofertos sąlygų. Tačiau esminiai skirtumai dėl akcepto
kvalifikavimo skirtingose teisės sistemose yra susiję su būdais, kuriais gali būti
išreiškiamas sutikimas. Aiškus atsakymas, kuriame be išlygų teigiama, jog
oferta yra priimama, be abejo reiškia akceptavimą. Tačiau akceptas gali būti
išreiktas ir tam tikru veiksmu, pavyzdţiui, pradedant vykdyti sutartį pagal
ofertoje nurodytas sąlygas. Dėl šių dviejų aspektų sutaria iš esmės visų
valstybių teisė. Tačiau pozicijos išsiskiria dėl akceptavimo tylėjimu. Tiek JT
Vienos konvencijos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo
sutarčių (18 str.), tiek UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija) 2.1.6 str.
įtvirtina pagrindinę taisyklę, kuri tylėjimo neleidţia kvalifikuoti kaip sutikimą
su ofertos sąlygomis, motyvuojant tuo, kad ofertoje numačius, kad ji gali būti
akceptuojama tylėjimu, jos gavėjas gali patekti yra siurprizinę situaciją,
kuomet sutartis bus laikoma sudaryta jam to nenorint332
, todėl ofertos adresatui
turėtų būti leidţiama ne tik akceptuoti arba atmesti ofertą, bet ir paprasčiausiai
ją ignoruoti333
. Ţinoma ši bendroji taisyklės leidţia išimtis, kuomet tylėjimas,
kaip ofertos forma yra leidţiamas šalių susitarimu arba yra nusistovėjęs
ankstesnėje šalių praktikoje. Lietuvos Civilinio kodekso 6.173 str. 1 d.
nustatyta būtent minėta bendroji taisyklė, jog tylėjimas savaime nelaikomas
akceptu. Tačiau 6.173 str. 3 d., numatanti šios taisyklės išimtis, formuluoja ir tą
atvejį, kuomet pačioje ofertoje yra numatyta galimybė ją akceptuoti tylėjimu.
Tai atrodo nesuderinama su išsakytais argumentais, kodėl tylėjimas savaime
negali būti laikomas akceptu. Jeigu būtų leidţiama ofertoje numatyti, jog ji gali
būti akceptuojama tylėjimu, tokiu atveju ofertos adresatas būtų įpareigojamas
332 SCHLECHTRIEM, Peter. Uniform Sales Law - The UN-Convention on Contracts for the
International Sale of Goods. Vienna: Manz, 1989, p. 54, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 23
d.], prieiga per internetą: <http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem-18.html>. 333
UNIDROIT, išnaša 7, p. 44.
159
sutarties vienašaliu pareiškimu334
. Kita vertus, tokia Civilinio kodekso nuostata
gali reikšti, jog taip yra pripaţįstamos vienašalės sutartys, pagal kurias
įsipareigoja tik viena šalis ir kurioms sudaryti pakanka vienos šalies valios
pareiškimo. Pagrindţiant tokias vienašales sutartis, kurioms sudaryti nebūtinas
akceptas, nurodomas Prancūzijos civilinio kodekso 1108 str., numatantis, kad
vienas iš keturių būtinųjų sutarties elementų yra paţadą duodančios šalies
sutikimas, taip pat Italijos civilinio kodekso 1333 str., įtvirtinančio analogiškas
nuostatas. Vokietijos civilinio kodekso 516 str. numato sutarties rūšį, kuriai
sudaryti pakanka, kad oferta nėra atmetama per joje nurodytą terminą bei 151
str., kuris numato, jog akceptas gali būti nepareiškiamas, jei jo nesitikima
konkrečioje situacijoje. Remiantis šiomis taisyklėmis yra teigiama, kad sutartys
gali būti sudaromos ofertos adresatui neišreiškiant jokio pritarimo ofertai, nes
tylėjimą laikyti valios išraiška būtų gana dirbtina. Kitaip tariant tokioms
sutartims sudaryti akceptas apskritai nėra būtinas335
. Paprastai tokios situacijos
apima viešą atlyginimo paţadėjimą, paţadą dovanoti, neatlygintinį laidavimą ir
panašius atvejus. Ţinoma, tokiais atvejais šaliai, gavusiai ofertą neuţkertama
galimybė netylėti, t.y. išreikši savo nesutikimą, atmesti ofertą, jeigu ji neketina
priimti kitos šalies vienašalio įsipareigojimo. Sutarčių sudarymas net ir nesant
akcepto aiškiai pripaţįstamas ir Europos sutarčių teisės principuose, kurių
2:107 str. yra nurodoma, jog paţadas, kuriuo siekiama įsipareigoti be
akceptavimo, yra privalomas. Tokių paţadų pavyzdţiais nurodomi
neatšaukiamas dokumentinis akredityvas, garantija, paţadai tretiesiems
asmenims. Ţvelgiant lyginamuoju aspektu, vieningo vertinimo, ar vienos šalies
paţadas be jo akceptavimo įpareigoja jį davusį asmenį, nėra. Vokietijoje,
Austrijoje, Olandijoje, vienašaliai paţadai įpareigoja be akcepto, tuo tarpu
Prancūzijoje, Italijoje, Anglijoje (su kai kuriomis išimtimis) akceptavimas yra
būtinas336
. Lietuvos civiliniame kodekse įpareigojančiu vienašaliu pareiškimu
yra laikomas vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios
334 VISCASILLAS, išnaša 317, p. 387.
335 SACCO, išnaša 278, p. 192-196.
336 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 157-158. / Beale, išnaša 248, p. 5-6.
160
pareiškimo (LR CK 1.63 str.), tačiau tokie sandoriai nelaikomi sutartimis. LR
CK 6.154 str. 2 d. aiškiai nurodo, kad sutartims yra taikomos tik dvišaliams
sandoriams skirtos teisės normos. Tačiau Civilinio kodekso normos bei jų
aiškinimas teisės doktrinoje šiuo aspektu nėra nuoseklus. Pavyzdţiui, viešas
atlyginimo paţadėjimas yra laikomas vienašaliu sandoriu337
, tačiau šis sandoris
Civilinio kodekso 6.171 str. bei 6.945 str. pripaţįstamas sutartimi, nors
manoma, kad jo sudarymui netaikomos atitinkamos sutarčių teisės taisyklės338
.
Kita vertus, Civilinio kodekso 1.63 str. 5 d. nustato, kad vienašaliams
sandoriams sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek
neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Toks nenuoseklumas
rodo, kad aiškiai atskirti sandorį nuo sutarties gali būti sudėtinga, tačiau
nepaisant to, ar pateikti vienašalio sandorio pavyzdţiai bus laikomi sutartimi ar
ne, jų sudarymui gali būti taikomos visos sutarčių teisės normos, išskyrus tas,
kurios susijusios su abiejų šalių valios pareiškimu. Šias išvadas pateisina ir
daugelio valstybių sutarčių teisės tendencija nesureikšminti abstrakčios
vienašalių sandorių teisinės kategorijos (ţr. 3.1.4 skyrių „Sisteminiai
skirtumai“, p. 48). Todėl galima teigti, kad pagal Lietuvos teisės normas
paţadas, kurį duoda išimtinai viena šalis, laikytinas įpareigojančiu jo
neakceptavus, jeigu šis paţadas yra pakankamai apibrėţtas ir išreiškia jį
davusio ketinimą įsipareigoti, kitaip tariant atitinka ofertos poţymius. Taigi,
LR CK 6.173 str. 3 d. nuostata gali būti pateisinama pirmiausia tais vienašalių
sutarčių (sandorių) atvejais, kai akceptas nėra būtinas sutarčiai (vienašaliam
sandoriui) sudaryti. Taip pat ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti tylėjimu
gali būti toleruojama tuomet, kai yra atitinkamas ankstesnis kitos šalies
pritarimas akceptuoti tokiu būdu arba nusistovėjusi atitinkama praktika tarp
šalių. Tačiau jokiu būdu ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad leistų
ofertos autoriui tiesiog įtraukti ofertoje išlygą leidţiančia akceptuoti ofertą
tylėjimu ir taip primesti savo valią ofertos adresatui.
337 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 144, p. 158.
338 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 144, p. 158.
161
Pagrindinis reikalavimas akcepto turiniui, išplaukiantis iš sutarties
kaip suderintos šalių valios išraiškos, yra absoliutus pritarimas ofertos
sąlygoms, kurio nesant negalima teigti, kad šalys sudarė susitarimą ir kad jų
valia sutapo. Tačiau tokią taisyklę (angl. mirror image rule) koreguoja favor
contractus principas, kuriuo remiantis sutarties sudarymui kelio neuţkerta ir
toks pritarimas ofertai, kai yra daromos išlygos, tačiau kurios iš esmės nekeičia
ofertos sąlygų (modifikuotas akceptas). Šios taisyklės jau buvo aptartos 5.3.1
skyriuje „Prioritetas sudarymui“ (p. 111).
Kiti klausimai, aktualūs sutarčių sudarymo apsikeičiant oferta ir
akceptu atvejais, yra ofertos ir akcepto atšaukimo galimybė bei jų įsigaliojimo
momentas. Šiais klausimais įvairių teisinių sistemų poţiūriai kardinaliai
skiriasi. Bendrosios teisės tradicijų valstybėse ofertą leidţiama atšaukti net
jeigu joje nurodyta, kad ji yra neatšaukiama339
. Tuo tarpu civilinės teisės
tradicijų valstybėse oferta įpareigoja jos pateikėją tol, kol jos galiojimas
nesibaigia (išskyrus Italiją, Prancūziją, Olandiją, Ispaniją, kur oferta gali būti
atšaukta, nebent joje nurodoma apie jos neatšaukiamumą)340
. Derinant tokias
priešingas pozicijas nėra kitokio sprendimo varianto kaip tik vieną taisyklę
nustatyti kaip pagrindinę, o kitą kaip išimtį. Tiek JT Vienos konvencijoje, tiek
UNIDROIT Principuose ofertos atšaukiamumo taisyklės yra identiškos ir
numato, jog paprastai ofertą galima atšaukti, tačiau kartu nustato išimtis, kada
oferta negali būti atšaukta. Tais atvejais, kai oferta gali būti atšaukta,
bendrosios ir civilinės teisės atstovai vėlgi laikosi skirtingos nuomonės dėl to,
iki kurio momento tai yra leidţiama. Bendrosios teisės sistemoje yra taikoma
vadinama pašto dėţutės taisyklė (angl. mail-box rule), tuo tarpu civilinės teisės
sistemoje oferta gali būti atšaukta tol, kol sutartis nėra sudaryta, t.y. kol ofertos
pateikėjas negauna akcepto341
. Šią prieštarą Vienos konvencija (16 str.) ir
UNIDROIT Principai (2.1.4 str.) išsprendţia nustatydami taisyklę, jog oferta
339 ATIYAH; SMITH, 157, p. 49. / FARNSWORTH, išnaša 277, p. 108-110, 152-153. / LANDO;
BEALE, išnaša 39, p. 167. 340
BEALE, išnaša 248, p. 205. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 166-167. 341
BIANCA C. M., BONELL, Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milan:
Giuffrè, 1987, p. 155-156. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/eorsi-bb16.html>.
162
gali būti atšaukta iki yra išsiunčiamas akceptas. Analogiškos nuostatos yra
įtvirtintos LR CK 6.169 str. Tačiau UNIDROIT Principai „išsiuntimą“
apibrėţia kaip momentą, nuo kurio akcepto siuntėjas praranda akcepto
kontrolę342
(įmeta į pašto dėţutę, perduoda laišką kurjeriui ir pan.). Analogiškai
turėtų būti aiškinama ir LR CK 6.169 str. 1 d. vartojama sąvoka „prieš
išsiųsdamas“. Paţymėtina, kad elektroninės formos pranešimams išsiuntimo
momentas nustatomas taip pat pagal šį principą (LR informacinės visuomenės
paslaugų įstatymo 11 str. 2 d.). Tokiomis taisyklėmis šalių interesų interesai
subalansuojami taip, kad ofertos adresatas galėtų būti uţtikrintas, jog išsiuntus
akceptą, oferta nebegalės būti atšaukta343
. Šiems akceptanto interesams yra
teikiamas prioritetas palyginti su ofertos pateikėjo netikrumu dėl to, ar jo
išsiųstas ofertos atšaukimas vis dar yra galimas, kai apie akcepto išsiuntimą
jam dar nėra ţinoma ir net su tuo, kad ofertai tapus neatšaukiamai, išsiųstas
akceptas vis dar gali būti atšauktas. Tais atvejais, kai išsiųstas akceptas yra
prarandamas, kyla problema dėl to, kuri šalis turėtų būti aktyvesnė ir domėtis,
ar ofertos atšaukimas ar akceptas pasiekė adresatą. Šiuo klausimu poţiūriai
tarp bendrosios ir civilinės teisės tradicijų dar kartą išsiskiria, tačiau manoma,
kad Vienos konvencijos 16 str. (ir analogiškai UNIDROIT Principų 2.1.4 str.
turėtų būti aiškinami, kaip nustatantys pareigą būtent akceptantui domėtis, ar jo
akceptas pasiekė adresatą, jeigu jokio atsakymo nesulaukiama344
.
Ofertos neatšaukiamumo pagrindai, numatyti Vienos konvencijos
16 str. 2 d. yra atkartoti UNIDROIT Principų 2.1.4 str. 2 d. bei LR CK 6.169
str. 2 d. ir apima termino ofertai nustatymą bei bet kuriuose kitus poţymius, iš
kurių ofertos adresatas gali suprasti, kad oferta yra neatšaukiama. Tokios
nuostatos yra grindţiamos vieną iš sąţiningumo principo elementų sudarančiu
342 UNIDROIT, išnaša 7, p. 47.
343 BIANCA; BONELL, išnaša 341, p. 156.
344 FARNSWORTH, E. Allan. Formation of Contract. In Galston & Smit ed. International Sales: The
United Nations Convention on Contracts for the International Sale of Goods. S.l: Matthew Bender,
1984, p. 3-14 [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/farnsworth1.html>. / VINCZE, Andrea. Remarks on
whether and the extent to which the UNIDROIT Principles may be used to help interpret Article 16 of
the CISG. October 2004. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], Prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/principles/uni16.html#av15>.
163
nesuderinamo elgesio draudimu (ţr. 5.2.3 skyrių „Principo turinys Lietuvos
sutarčių teisėje“, p. 94). Čia reikia paţymėti, kad UNIDROIT Principų 2.1.4.
komentare buvo išspręstas vienas iš Vienos konvencijos 16 str. 2 d. a) p.
aiškinimo skirtumų, susijusių su termino nustatymu ofertoje. Bendrosios teisės
sistemos valstybėse termino nurodymas ofertoje pats savaime nelaikomas
pakankamu tam, kad galima būtų ofertą laikyti neatšaukiamą, tuo tarpu
priešingos pozicijos laikomasi civilinės teisės tradicijos valstybėse. Vienos
konvencijos 16 str. 2 d. a) punkte yra formuluojamas kompromisas tarp šių
dviejų pozicijų, tačiau konkretus atsakymas taip ir lieka neaiškus345
. Tuo tarpu
UNIDROIT Principų 2.1.4 str. komentare yra pritariama tam, jog pats savaime
termino nurodymas ofertoje automatiškai nereiškia jos neatšaukiamumo ir turi
būti taikomi papildomi ofertos turinio aiškinimo metodai, nustatinėjama tikroji
šalių valia. UNIDROIT Principuose, be kita ko siūloma atsiţvelgti į tai, iš
kokios valstybės yra ofertos autorius, ir jeigu jis kilęs iš bendrosios teisės
tradicijų valstybės, labiau tikėtina, kad terminas reikš tik ofertos galiojimo
pabaigą bet ne jos neatšaukiamumą, o jeigu ofertos autorius yra iš civilinės
teisės sistemos valstybės, galima numanyti, kad terminas reiškia ofertos
neatšaukiamumą346
. Tokia argumentacija dokumente, skirtame sutarčių teisės
vienodinimui ir atsiribojančiame nuo bet kokių teisinių sistemų, kelia gana
didelę nuostabą. Leidţiant atsiţvelgti į tai, kokią teisės sistemą asmuo
atstovauja, joks vienodinimo efektas nėra pasiekiamas, nes išlaikomi skirtingi
sprendimo variantai. Juolab, kad apeliavimas į teisinę sąmonę yra ganėtinai
dirbtinas, nes vargu, ar verslininkai skiria šiuos ofertos niuansus, esančius jų
atstovaujamose teisės sistemose, o net jeigu taip – Vienos konvencijos 16 str.
tekstas turi bent jau kelti abejones dėl tradicinės termino reikšmės bendrosios
teisės sistemoje. Lietuvoje, kur tradiciškai nėra skirtingo vertinimo dėl to, ar
terminas ofertoje lemia jos neatšaukiamumą, minėta argumentacija nėra
pritaikoma. Todėl lieka neaišku, koks sprendimas buvo nustatytas Lietuvoje.
Šiuo atveju akivaizdu, kad formuluojant LR CK 6.169 str. nebuvo remtasi
345 HONNOLD, 330, p. 162-163.
346 UNIDROIT, išnaša 7, p. 40-41.
164
ţymiai konkretesniu sprendimu, numatytu Europos Principų 2:202 str. 3 d.,
kuris įtvirtina ofertos neatšaukiamumo prezumpciją, kai joje yra nurodomas
terminas. Tačiau teisinio aiškumo sumetimais Lietuvoje reikėtų laikytis būtent
tokios pozicijos, juolab, kad teisės vienodinimo efektas, esant skirtingiems
poţiūriams Europos ir pasauliniu lygmeniu vis vien nėra pasiektas. Ţinoma,
geriausias sprendimas, matyt, būtų apskritai atsisakyti termino kaip gana
kazuistinio pagrindo ofertą pripaţinti neatšaukiamą ir tiesiog leisti ofertoje
nurodyti bet kokiu būtu apie jos neatšaukiamumą, tačiau šitokios
interpretacijos 6.169 str. tekstas, deja, neleidţia.
Akcepto įsigaliojimo klausimai, o tuo pačiu ir sutarties sudarymo
momentas taip pat yra skirtingai vertinamas bendrosios ir civilinės teisės
sistemose. Bendrojoje teisėje akcepto įsigaliojimui taikoma išsiuntimo taisyklė
(angl. mail-box rule, dispatch rule) ir akceptas įsigalioja bei sutartis laikoma
sudaryta tuo momentu, kai akceptantas išsiunčia akceptą ir praranda šio
pranešimo tolesnę kontrolę347
. Civilinės teisės sistemos valstybėse akceptas
įsigalioja tik tada, kai jį gauną ofertą pateikęs asmuo, kitaip tariant taikoma
recepcijos taisyklė. Tačiau kai kuriose valstybėse, pavyzdţiui, Prancūzijoje
apskritai nėra aiškios taisyklės, kada akceptas laikomas įsigaliojusiu ir sutartis
sudaryta, o šis fakto klausimas paliekamas teismų diskrecijai348
. Be šių
pagrindinių teorijų, kai kuriose valstybėse (Italija) yra taikomas suţinojimo
principas, akcepto gavimo momentą apibrėţiantis kaip faktinį suţinojimą apie
akceptą349
. Remiantis valios teorija, kuri reikalauja šalių valios išreiškimo tam,
kad sutartis būtų sudaryta, yra galimas aiškinimas, jog akceptui įsigalioti
pakanka, pavyzdţiui surašyti atitinkamą laišką, tačiau tokia teorija nesulaukia
pritarimo dėl pragmatinių prieţasčių, t.y. apsunkinto įrodinėjimo, kada iš
tikrųjų akceptas buvo surašytas.
Lietuvos Civilinio kodekso 6.173 str. 2 d. akcepto įsigaliojimo ir
sutarties sudarymo momentą sieja su akcepto gavimu. Lietuvos Civilinio
347 FARNSWORTH, išnaša 344, p. 3-13.
348 BEALE, išnaša 248, p. 223. / NICHOLAS, išnaša 176, p. 72-74.
349 BEALE, išnaša 248, p. 223-224.
165
kodekso 6.166 str., nustatančio ţinojimo prezumpciją, turinys iš esmės atitinka
Vienos konvencijos 24 str. tekstą, kuris įtvirtintą recepcijos taisyklę.
Analogiška taisyklė yra įtvirtinama ir UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija)
1.10 str. Taigi, akceptas yra laikomas gautu nuo to momento, kai pasiekia
adresato verslo vietą ar gyvenamąją vietą, t.y. adresato kontrolės sferą, tačiau
nebūtina, kad apie ją akcepto adresatas suţinotų faktiškai350
. Siunčiant paštu
pranešimas laikomas gautu nuo jo patekimo į adresato pašto dėţutę momento,
siunčiant faksu – nuo fakso gavimo adresato fakso įrenginyje momento.
Elektroninių pranešimų gavimo momentas turėtų būti nustatomas pagal tai,
kada adresatui atsiranda galimybė prieiti prie šio pranešimo, jį pasiekti (LR
informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 3 d.). Paţymėtina, kad
UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijoje 1.10 str. komentarai dėl recepcijos
taisyklės buvo papildyti aptariant ir elektroninių pranešimų gavimo momentą,
tačiau sekdami UNCITRAL Modeliniu elektroninės komercijos įstatymu,
UNIDROIT Principai įtvirtina su besikeičiančiomis ir tobulėjančiomis
technologijomis nevisai derančius sprendimus. Pavyzdţiui, UNIDROIT
Principų 1.10 str. 4 komentare nurodoma, kad elektroninis pranešimas
laikomas gautu, kai jis pasiekia adresato serverį. Tačiau technologine prasme
pašto serveris, kuriame yra kaupiami adresatui atėję laiškai gali būti jo
nekontroliuojami, pavyzdţiui, internetinio pašo atvejais (Hotmail, Yahoo,
delfi.lt ir panašūs elektroninio pašto paslaugų teikėjai), tačiau galimybė prieiti
prie šių pranešimų vis vien priklauso adresatui. Todėl ţymiai lankstesnė LR
informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 3 d. nuostata yra
technologiškai neutraliausia ir yra labiausiai tinkama. Lietuvos Civilinio
kodekso 6.166 str. nustatanti, kad ţinojimo prezumpcija negali būti nuneigta,
jeigu adresatas apie akceptą nesuţinojo dėl jo paties darbuotojų kaltės, neturi
atitikmenų sutarčių teisės vienodinimo dokumentuose, tačiau yra logiškai
pagrįsta, nes tais atvejais, kai akceptas įteikiamas adresato darbuotojams, jis
350 BIANCA; BONELL, išnaša 341, p. 203. / HONNOLD, išnaša 330, p. 201-202. / MIKELĖNAS,
išnaša 249, p. 211-212.
166
taip pat pripaţįstamas gautu351
. Panašią nuostatą, tik apsiribojančia paties
adresato, o ne jo darbuotojų, kaltės nebuvimu, numato Italijos civilinis
kodeksas352
.
6.1.4. Standartinės sąlygos
Neabejotinai viena iš sudėtingiausių problemų, kurią sutarčių teisė turėjo
išspręsti 20 a. buvo sutarčių, sudarytų naudojant standartines sąlygas, teisinis
pripaţinimas ir jų turinio kontrolė. Pirmiausia buvo ieškoma jau esamų
bendrosios sutarčių teisės institutų, kurie galėtų pagrįsti, kada iš anksto vienos
šalies paruoštos sąlygos tampa sudėtine sutarties dalimi, arba dėl kokių
prieţasčių jų negalima įtraukti į sutarties turinį. Kadangi standartinių sąlygų
naudojimas ţymiai pagreitina bei supaprastina prekybą ir kitokius verslo
sandorius, todėl draudimas apskritai naudoti standartines sutarčių sąlygas
reikštų pernelyg drastišką verslo suvarţymą. Kita vertus, leidţiant vienai šaliai
savo nuoţiūra nustatyti tokį sutarties turinį, apie kurį kita šalis net neţino, būtų
sudaromos sąlygos piktnaudţiauti vienašališkai nustatant sutarties turinį. Todėl
ieškant balanso tarp šių kraštutinumų daugelio valstybių teismų praktika, o
vėliau ir įstatymų leidėjai mėgino ieškoti tokių teisinių sprendimų, kurie
sudarytų galimybę šalims patogiau ir greičiau sudaryti sutartis, bet tuo pačiu
uţkirstų kelią šaliai, turinčiai galimybę paruošti sutarties sąlygas be kitos
sutarties ţinios, piktnaudţiauti. Įvairiose valstybėse šie sprendimai buvo
suformuoti, tačiau, ţinoma, jie nebuvo vienodi. Ypatingas dėmesys buvo
skiriamas vartotojų, kaip silpnesnės sutarties šalies, apsaugai nuo
piktnaudţiavimo standartinėmis sąlygomis. Beje, tai bene vienintelė teisės
sritis, kurios vienodinimas Europos Sąjungos mastu turėjo tiesioginę įtaką
bendrajai valstybių narių sutarčių teisei. Tačiau nors sprendimai šiuo metu yra
nusistovėję, kaip ir daugelyje kitų teisės sričių, pastaraisiais metais standartinių
351 HONNOLD, išnaša 330, p. 201.
352 BEALE, išnaša 248, p. 224.
167
sutarčių sąlygų naudojimas vėl vertinamas iš naujo dėl elektroninės erdvės
ypatybių.
Standartinių sąlygų naudojimą sutarčių sudarymo procese
pirmiausia paskatino ekonominės prieţastys. Industrijos plėtra ir serijinė,
masinė gamyba reikalavo tokių prekybos technikų, kurios leistų per trumpą
laiką sudaryti daug tokio paties pobūdţio sutarčių negaištant laiko
individualioms deryboms ir sutarties ruošimui su kiekvienu pirkėju353
. Tai
leido sutaupyti kaštus, skirtus sutarčių ruošimui ir sudarymui, sutrumpinti
reikalinga laiką produkcijai realizuoti, kas savo ruoštų lėmė kainų maţėjimą,
duodantį naudos visai visuomenei. Šalis, standartizuojanti pardavimų procesus
taip pat turėjo galimybę iš anksto apsidrausti nuo galimų nenumatytų rizikų,
kurios gali kilti ateityje, atitinkamai suformuluodama sutarties sąlygas –
apribodama savo atsakomybę, suvarţydama kitai šaliai galimybes pasitraukti iš
sutarties ir pan. Pirmiausia šiuos standartinių sutarčių naudojimo privalumus
išnaudojo transporto, draudimo, bankininkystės verslas, o vėliau ir daugelis
kitų354
.
Tačiau minėtus privalumus, kuriuos teikia galimybė naudoti
standartines sutarčių sąlygas, lydi ir neigiami padariniai. Paprastai standartines
sąlygas naudojantys verslininkai, tiek veikiantys stiprios konkurencijos
sąlygomis, tiek dominuojantys rinkoje nepalieka galimybės sutartį sudarančiam
asmeniui derėtis dėl palankesnių sutarties sąlygų nes tuo yra nesuinteresuotos
nei rinkos monopolijos, nei tie, kuriems standartinės sąlygos su jose esančiais
atsakomybės ribojimais ar grieţtais kliento įsipareigojimais suteikia
konkurencinį pranašumą, kurio siekia ir visi kiti rinkos dalyviai. Kitaip tariant
dėl standartinių sąlygų nesiderama dėl turimos ekonominės galios (kai nėra
alternatyvių tiekėjų), arba dėl alternatyvų nebuvimo (kai visi kiti
konkuruojantys verslininkai siūlo iš esmės panašias sąlygas). Tokiu būdu
sudarant sutartis su kitos šalies siūlomomis standartinėmis sąlygomis sutarties
353 ZWEIGERT; Kötz, išnaša 235, p. 280.
354 KESSLER, Friedrich. Contracts of Adhesion – Some Thoughts About Freedom of Contract.
Columbia Law Review. 1943, vol. 43, p. 631-632.
168
laisvė, kuri įprastai susideda iš galimybės pasirinkti šalį, nustatyti sutarties
turinį, sudaryti ar nesudaryti sutartį, apsiriboja tik galimybe pasirinkti –
sudaryti, ar nesudaryti sutartį su pasiūlytomis sąlygomis. Tokios situacijos
instinktyviai reikalauja labiau ginti silpnesnę sutarties šalį. Todėl imta ieškoti
sutarčių, sudaromų su standartinėmis sąlygomis, turinio kontrolės formų. Kita
vertus, 20 a. pabaigoje, vis stiprėjant vartotojų teisių apsaugai, pradėtos reikšti
nuomonės, kad pernelyg grieţta sutarčių kontrolė gali daryti ir ţalos
ekonomikos procesams. Taip pat imta teigti, kad nesąţiningų sąlygų naudojimą
galėtų pakankamai kontroliuoti rinkos dėsniai, nes kai vieno rinkos dalyvio
reputacijai pakenktų ţinia, jog dėl šio dalyvio nustatytų nesąţiningų sąlygų
nukentėjo vartotojas, kiti rinkos dalyviai būtų skatinami siūlyti palankesnes
sąlygas355
. Tačiau teisės ir ekonomikos mokslų teoretikai vis dėlto mano, kad
vargu, ar palankesnių sąlygų kūrimas duotų konkurencinį pranašumą,
atsiţvelgiant į kaštus, kurių reikalautų tokių palankių sąlygų išaiškinimas
vartotojui. Be to, kaip vaizdţiai teigia prof. R. Posner, „nedaugelis vartotojų
norėtų girdėti „Nesijaudink, jei aš tave paduosiu į teismą, sutartis tave
apsaugos“356
. Todėl sutarčių su standartinėmis sąlygomis kontrolės
intensyvumas išlieka ir dabar.
Standartinių sutarčių sąlygų naudojimas kelia ir nemaţa teisinio
vertinimo problemų sutarčių sudarymo kontekste. Sutartį suprantant kaip šalių
susitarimą, abiejų šalių valios sutapimą, sutarties esmę sudaro šalių pritarimas
sutarties sąlygoms, kas savaime implikuoja sudaromos sutarties turinio
ţinojimą, jo suvokimą. Tuo tarpu, kai sutartis sudaroma pagal standartines
sąlygas, paprastai prisijungianti šalis neţino visų šių sąlygų turinio. Todėl kyla
klausimas, ar reikėtų sutartį laikyti sudaryta ir sąlygas, kurių prisijungianti šalis
neţino, privalomas. Su šia teorine problema buvo susiduriama iš karto, kai tik
pradėtos naudoti standartinės sąlygos sutartims sudaryti. Tad nuo pat 20 a.
pradţios buvo diskutuojama, kaip reikėtų teoriniu poţiūriu vertinti sutarčių,
355 ATIYAH; Smith, išnaša 157, p. 17.
356 POSNER, Richard A. The Law and Economics of Contract Interpretation. Texas Law Review.
2004-2005, vol. 83, p. 1585-1586.
169
sudaromų prisijungimo būdu, esmę357
. Kaip minėta, tai buvo vienas iš
sudėtingiausių sutarčių teisės teorinių klausimų praėjusiame amţiuje ir reikia
pripaţinti, jis iki šiol nėra išspręstas ir, matyt, negali būti išspręstas. Tiksliau
tariant, prisijungimo būdu sudaromos sutarties esmei paaiškinti klasikinė
sutarties samprata tiesiog nėra tinkama.
Kartais teigiama, jog tiek ne standartinės sutarties sudarymas, tiek
sutarties sudarymas pagal standartines sąlygas teoriniu poţiūriu yra tolygūs,
t.y. abiem atvejais sutarties šalys objektyviai išreiškia sutikimą įsipareigoti
pagal raštu išdėstytas sutarties sąlygas. Teigiama, jog yra visiškai nesvarbu, ar
sutartį sudaranti šalis yra perskaičiusi sutarties tekstą prieš jį pasirašydama, net
jeigu tekstas yra vienos iš šalių paruoštos standartinės sąlygos, nes sutarties
sąlygų pasirašymas reiškia sutikimą įsipareigoti. Sutarties sudarymą vertinant
objektyviai yra nesvarbu tai, ar šalis tinkamai suvokia visas sudaromos
sutarties sąlygas, ar ji supranta visas galinčias kilti pasekmes. Sutartį
pasirašiusi šalis negali atsisakyti jos vykdyti ar ginčyti jos privalomumą
teigdama, kad ji neskaitė sutarties ir neţino jos turinio. Sudarant sutartį su
standartinėmis sąlygomis šalys išsaugo ir galimybę apsispręsti – sudaryti
sutartį, ar nesudaryti. Toks aiškinimas labiausiai atitinka bendrosios teisės
tradiciją, kur sutarties esmė aiškinama objektyviai ir kur pagrindinis sutarties
elementas yra išsiderėta nauda (angl. bargained for consideration)358
. Tačiau
tai vis tiek neišsklaido prieštaros dėl to, kad šalis tampa įpareigota pagal
sąlygas, kurių ji išreikšdama savo valią sudaryti sutartį neţino. Juk
pripaţįstant, kad sutartis su standartinėmis sąlygomis sudaroma iš esmės be
derybų ir iki sutarties sudarymo šalims visiškai nederinant sutarties sąlygų,
akivaizdu, kad šalis prisijungdama prie sutarties neţino jos turinio. Taigi,
sutarčių su standartinėmis sąlygomis sudarymo procesas reikalauja kitokio
vertinimo. Tas pats pasakytina ir apie kai kurias automatizuotai sudaromas
sutartis. Iš esmės tokių sutarčių sudarymui sutarties laisvės principas
357 WILHELMSSON, Thomas. Standard Form Conditions. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a
European Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 257-258. 358
FARNSWORTH, išnaša 277, p. 287.
170
išplečiamas tuo, kad šalims suteikiama galimybė savo valia nuspręsti, ar
sudaryti sutartį, kurios turinio ji neţino, o sudarius tokią sutartį, ji tampa
privaloma lygiai kaip ir bet kuri kita sutartis. K. N. Llewellyn yra taikliai
pasiūlęs: „uţuot galvojus apie „sutikimą“ su standartinėmis sąlygomis, galime
pripaţinti, kad kalbant konkrečiai,, čia nėra jokio sutikimo apskritai.
Konkretus sutikimas yra išreiškiamas tik dėl kelių pavienių sąlygų, bendro
pobūdţio sandorio ir dar vieno dalyko. Tai visaapimantis sutikimas (ne
konkretus sutikimas) su bet kokia protinga ir sąţininga sąlyga, kurią
pardavėjas gali būti įtraukęs į savo sutarties formą, kurios nekeičia ir
nepašalina pavienių sąlygų protingos prasmės“.359
Ţinoma, kai sudarant
sutartį viena šalis turi laiko ar resursų pranašumą, kurie jai leidţia parengti
standartines sąlygas ir naudoti jas be derybų sudaromose sutartyse, tokia šalis
potencialiai gali nustatyti nenaudingas ar net nesąţiningas sąlygas kitos šalies
atţvilgiu. Būtent šios problemos sprendimui ir buvo skirta daugiausia dėmesio
20 a. formuojant teisinį reguliavimą su standartinėmis sąlygomis sudaromų
sutarčių srityje. Natūralu, kad šių klausimų sprendimų vienodinimas taip pat
buvo ypač aktualus.
Reguliuojant sutartis, sudarytas su standartinėmis sąlygomis,
sutarčių teisė labiausiai evoliucionavo sutarčių turinio kontrolės srityje. Iš
esmės visose valstybėse yra išskiriama sutarčių, sudarytų su standartinėmis
sąlygomis, procedūrinė (angl. procedural) kontrolė, kuri turi uţtikrinti, kad
šaliai nebūtų privalomos standartinės sąlygos, kurias kita šalis priėmė dėl
sutarties sudarymo metu susiklosčiusių sunkių aplinkybių ar kitos šalies
panaudoto spaudimo, ir sutarties esmės (angl. substantive) kontrolė, kuri turi
uţtikrinti, kad nesąţiningos, šokiruojančiai nenaudingos standartinės sąlygos
netaptų privalomos kitai šaliai. Sutarties su standartinėmis sąlygomis sudarymo
analizė neapima sutarties turinio kontrolės klausimų, tačiau vienas iš aspektų –
standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį problema, - neabejotinai yra vienas
359 LLEWELLYN, Karl N. Common Law Tradition: Deciding Appeals. Boston, Toronto: Little, Brown
and Company, 1960, p. 370.
171
iš esminių kalbant apie sutarčių sudarymą ir ypač apie kai kurių sutarčių
elektroninėje erdvėje sudarymą.
Iš esmės visų valstybių teisė pripaţįsta bendrą taisyklę, jog
sutarties dalimi vienos iš šalių paruoštos standartinės sąlygos tampa tik jeigu
kita šalis sutarties sudarymo metu ţino, jog sutarčiai bus taikomos standartinės
sąlygos. Kaip minėta, sudarant sutartis su standartinėmis sąlygomis sutarties
laisvė apsiriboja tik tuo, kad šalis gali nuspręsti, sudaryti jai sutartį, kuriai bus
taikomos standartinės sąlygomis, ar ne. Todėl jeigu šalis neţino apie tokių
sąlygų egzistavimą, negalima pripaţinti, kad jos tampa sutarties dalimi. Iš
esmės visose valstybėse yra reikalaujama, kad šalis, kuri ketina sutartį sudaryti
su jos parengtomis standartinėmis sąlygomis, informuotų kitą šalį apie tai ir
sudarytų galimybę su tomis sąlygomis susipaţinti360
. Tačiau kadangi yra didelė
įvairovė būdų išdėstyti ir pateikti standartines sąlygas kitai šaliai, poţiūris į tai,
ko reikia, kad šalis būtų tinkamai informuota apie sutarties standartines sąlygas
ir turėtų galimybę su jomis susipaţinti, skiriasi. Pavyzdţiui, vienose valstybėse
šalių pasirašytoje sutartyje pateikta nuoroda į standartines sąlygas, kurių šalys
nepasirašo, yra pakankama, kad standartinės sąlygos taptų privalomomis, jeigu
prisijungianti šalis ţinojo apie tokių sąlygų egzistavimą (Anglija, Italija).
Italijoje yra reikalaujama, kad standartinės sąlygos visais atvejais būtų raštu
patvirtintos prisijungiančios šalies. Portugalijoje visos standartinės sąlygos turi
būti pateiktos kitai šaliai361
. Olandijos civilinio kodekso 2:104 str. 2 d. yra
nustatyta speciali taisyklė, pagal kurią nuoroda sutartyje į standartines sąlygas
nedaro standartinių sąlygų privalomomis, jeigu sutartį pasirašanti šalis
pasirašymo metu neţino apie jų egzistavimą. JAV yra reikalaujama, kad
nuoroda į šalių nepasirašytas standartines sąlygas būtų aiški ir konkreti, net jei
sąlygos išdėstytos kitoje pasirašomos sutarties lapo pusėje362
. Vienodinant
šiuos reikalavimus, matyt, sunku būti rasti optimaliausias taisykles, kurių šalis
turėtų laikytis informuodama kitą šalį apie standartines sąlygas. Atsiţvelgiant į
360 WILHELMSSON, išnaša 357, p. 260.
361 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 150-151.
362 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 289.
172
tai, kad būdų įvairovė, kaip galima sudaryti sutartį su standartinėmis
sąlygomis, yra didelė ir tokių būdų atsiranda vis daugiau, vargu ar tinka
kazuistinis arba itin grieţtas šių klausimų reguliavimas. Todėl sveikintina, kad
tiek Europos sutarčių teisės principai (2:104 straipsnis), tiek UNIDROIT
Principai (2.1.19 str.), vienodinantys sutarčių sudarymo taisykles, nustato
bendrąją taisyklę, jog šalis turi būti informuota apie tai, kad sutartis bus
sudaroma su standartinėmis sąlygomis. Paţymėtina, kad UNIDROIT Principų
nuostatos yra ganėtinai lanksčios, ir tam tikromis aplinkybėmis leidţia net
numanomą standartinių sąlygų inkorporavimą į sutartį363
. Verta pastebėti, kad
Europos sutarčių teisės principai numato pernelyg grieţtą šios bendrosios
taisyklės išimtį, kuri gali apsunkinti šiuolaikinių sutarčių sudarymo su
standartinėmis sąlygomis vertinimą. Europos sutarčių teisės principų 2:104 str.
numatyta, kad vien nuoroda pasirašytoje sutartyje į atskirą standartinių sąlygų
dokumentą nereiškia, jog šalis yra tinkamai informuojama apie standartinių
sąlygų egzistavimą. Tačiau, matyt, tinkamas informavimas priklauso ne nuo to,
ar be nuorodos pasirašomos sutarties tekste šalis buvo kaip nors atskirai
informuojama apie standartines sąlygas. Jeigu nuoroda sutartyje yra aiškiai
matoma, konkreti ir aiški, tai vien iš tokios nuorodos pasirašanti šalis suţino,
jog sutarčiai bus taikomos standartinės sąlygos, todėl ji turi galimybę atidėti
sutarties pasirašymą, jei mano, kad yra būtina perskaityti ir įvertinti
standartinių sąlygų turinį. Taip pat neįprastas yra Europos sutarčių teisės
principų 2:104 str. komentaras, kuriame teigiama, jog tinkamam informavimui
nepakanka nusiųsti kitai šaliai pasiūlymą sudaryti sutartį, kuriame nedaroma
nuoroda į standartines sąlygas, tačiau kurios siunčiamos kartu su pasiūlymu364
.
Juk paprastai atskirame dokumente išdėstytos sąlygos visada bus įvardijamos
kaip konkrečiai sutarčiai taikomos sąlygos, todėl pasiūlymo gavėjui turi būti
suprantama, kam šios sąlygos yra skiriamos. Vien tas faktas, kad sąlygos
siunčiamos su pasiūlymu sudaryti būtent tokio pobūdţio sutartį, pakankamai
363 UNIDROIT, išnaša 7, p. 66-67.
364 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 149-150.
173
rodo siūlytojo valią inkorporuoti jas į sutartį ir gavėjas negali interpretuoti šio
fakto kaip visiškai bereikšmio.
Apskritai vertinant standartinių sąlygų inkorporavimo
problematiką yra reikalingas labiau principinis poţiūris į sutarčių sudarymą
tokiu būdu. Pirmiausia, pripaţįstant, kad daţniausiai prie sutarties su
standartinėmis sąlygomis prisijungianti šalis nors ir ţinodama apie standartines
sąlygas nesidomi standartinių sąlygų turiniu arba dėl jų nesidera365
, šalių
elgesys sutarties sudarymo procese neturėtų būti apsunkintas nustatant
papildomus formalumus, arba reikalaujant standartines sąlygas naudojančią
šalį imtis specialių veiksmų, kad prisijungianti šalis nuodugniai susipaţintų su
standartinėmis sąlygomis, nors pati šalis to ir nepageidauja. Juk, kaip minėta,
sudarydama sutartį su standartinėmis sąlygomis šalis neišreiškia sutikimo su
standartinėmis sąlygomis, o veikiau sutinka sudaryti sutartį, kurios visas
sąlygas (išskyrus esmines) leidţia nustatyti standartines sąlygas naudojančiai
šaliai. Beprasmiška būtų ieškoti būdų, kad prisijungiančios šalies sutikimas su
standartinėmis sąlygomis būtų kuo autentiškesnis, nes toks sutikimas yra iš
principo fiktyvus. Todėl vienintelis reikalavimas, kuris turėtų būti išlaikytas
tam, kad standartinės sąlygos taptų sutarties dalimi turėtų būtų standartines
sąlygas naudojančios šalies pareiga informuoti kitą šalį apie tai, kad tokios
sąlygos egzistuoja ir kad jos taps sudaromos sutarties dalimi. To visiškai
pakanka, kad prisijungianti šalis galėtų apsispręsti, ar jai yra būtina įvertinti
standartinių sąlygų turinį, ar ji tiesiog priims šias sąlygas jų turinio
neţinodama. Be abejo, informavimas apie standartinių sąlygų naudojimą neturi
būti uţslėptas ir pareiga įrodyti, kad prisijungianti šalis ţinojo arba turėjo
ţinoti, kad į sutartį inkorporuojamos standartinės sąlygos turi tekti šias sąlygas
naudojančiai šaliai. Antra, reikia atminti, kad standartinių sąlygų naudojimas
masinei prekybai ar paslaugų teikimui yra labai efektyvus būdas racionalizuoti
šio proceso kaštus. Todėl pernelyg grieţtų ar konkrečių taisyklių standartinių
sąlygų inkorporavimui nustatymas kliudytų optimizuoti šiuos kaštus. Trečia,
365 WILHELMSSON, išnaša 357, p. 260 / ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 281.
174
sutarties turinio kontrolė turi būti aiškiai atskirta nuo standartinių sąlygų
inkorporavimo problemos. Standartinių sąlygų inkorporavimas sietinas tik su
prisijungiančios šalies ţinojimu apie tokių sąlygų egzistavimą ir naudojimą
sutarčiai sudaryti, nes prisijungiančiai šaliai neturi būti atimta galimybė
apsispręsti dėl standartinių sąlygų naudojimo. Tuo tarpu šalių interesų
pusiausvyros uţtikrinimas siekiant uţkirsti standartines sąlygas naudojančiai
šaliai primesti nenaudingas ar nesąţiningas sąlygas turi būti pagrindinis
sutarties turinio kontrolės tikslas. Kitaip tariant, negalima siekti sutarties
turinio kontrolės atsisakant pripaţinti sutarties sąlygų inkorporavimą į sutartį
apskritai. Gali būti, kad standartinėse sąlygose nebus nustatyta jokių
nenaudingų sąlygų prisijungiančiai šaliai, tačiau atsisakant pripaţinti jų
inkorporavimą į sutartį, sutarties turinys taps neapibrėţtas. Juk standartinėse
sąlygose įtraukiamos ir techninio ar informacinio pobūdţio sąlygos, kurių
eliminavimas iš sutarties gali sudaryti galimybę prisijungiančiai šaliai
piktnaudţiauti, pateisinant netinkamą sutarties vykdymą tuo, kad vykdymui
neturi būti taikomi standartinėse sąlygose numatyti reikalavimai. Tuo tarpu
nesąţiningos ar šalių pusiausvyrą paţeidţiančios sąlygos turėtų būti
kontroliuojamos taikant standartinių sąlygų turinio kontrolės taisykles, kurios
leidţia aiškiai įvertinti sąlygų esmę, pobūdį, jų poveikį šalių interesų balansui
ir atsiţvelgiant į tai pašalinti tokias sąlygas iš sudarytos sutarties.
Lankstus standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį vertinimas
yra sprendimas, labiausiai tinkantis šiuolaikiniams sutarčių sudarymo būdams,
kuriuos formuoja intensyvėjantis Interneto vaidmuo elektroninėje komercijoje.
Tai iliustruoja pastaruoju metu bene labiausiai diskutuotinas sutarčių sudarymo
su standartinėmis sąlygomis internete būdas - vadinamųjų browse-wrap
sutarčių sudarymas. Browse-wrap sutarčių sudarymo būdas daugiausia
klausimų dėl standartinių sąlygų įtraukimo į sutartį kelia dėl to, kad apie šių
sąlygų taikymą interneto svetainės lankytojas informuojamas tik saitú,
pateikiamu svetainės apačioje, o pačios sąlygos vartotojui nėra pateikiamos.
Vartotojas, apsilankęs interneto svetainėje, nėra prašomas atlikti kokį nors
veiksmą išreiškiantį jo pritarimą standartinėms sąlygoms ir vien vartotojo
175
naudojimasis interneto svetaine laikomas jo sutikimu. Daugiausia teisminės
praktikos dėl browse-wrap susitarimų pastaraisiais metais susiformavo JAV.
Patys pirmieji sprendimai dėl browse-wrap sutarčių sudarymo buvo gana
grieţti, atmetant standartinių sąlygų inkorporavimą dėl to, kad iš vartotojo
nebuvo prašoma išreikšti sutikimą su šiomis sąlygomis specialiu veiksmu
(pvz., paspaudţiant mygtuką „sutinku“)366
. Tačiau vėlesniuose teismų
sprendimuose imta pripaţinti, kad vartotojo naudojimasis interneto svetaine
pakankamai išreiškia jo sutikimą su standartinėmis sąlygomis tais atvejais, kad
naudojimasis yra nevienkartinis367
, o pagaliau buvo pripaţinta, kad mėlynos
spalvos saĩtas vartotojui, kuris nėra naujokas aiškiai sako, kad jį paspaudus
galima rasti daugiau informacijos, todėl įspėjimas apie tai, kad standartinės
sąlygos, pateikiamos per hipersaitą, bus taikomos svetainės naudojimui, buvo
pripaţintas pakankamu informavimu, jog sutarčiai taikomos standartinės
sąlygos368
. Atsiţvelgiant į jau aptartus standartinių sąlygų inkorporavimo
principus, browse-wrap susitarimų vertinimas turėtų koncentruotis į tai, ar
vartotojas gauna informaciją apie tai, kad naudodamasis svetaine turės paklusti
standartinėms sąlygoms. Šiuo atveju taip pat svarbu atsiţvelgti į interneto
erdvės ypatumus, t.y. į tai kad mėlynieji hipersaitai leidţia prieiti prie
papildomos informacijos, kad toks standartinių sąlygų pateikimo būdas yra
labai plačiai naudojamas ir pan. (ţr. plačiau 6.1.2 skyrių „Šiuolaikinių
technologijų įtaka sutarčių sudarymui“). Ţinoma galima būtų laikytis
grieţtesnio poţiūrio į šiuos susitarimus ir atmesti standartinių sąlygų
inkorporavimą. Tačiau sunku įţvelgti prieţastis, kodėl standartinių sąlygų
įtraukimas per browse-wrap sutarčių sudarymą turėtų būti nepriimtinas.
Kadangi, kaip jau minėta, reikalavimas, kad vartotojas sutiktų su standartinių
sąlygų turiniu tam, kad jos taptų sutarties dalimi, yra teoriškai fiktyvus,
standartinių sąlygų įtraukimas į sutartį browse-wrap būdu būtų draudţiamas tik
dėl paties draudimo. Todėl visiškai nėra prasmės uţkirsti kelią paslaugų
366 Specht v. Netscape Communications Corp. Federal Supplement 2nd. 2001, vol. 150, p. 585.
367 Register.com, Inc. v. Vario, Inc. Federal Supplement 3rd. 2004, vol. 356, p. 393. / Cairo, Inc. v.
Crossmedia Services, Inc. 368
Dewayane Hubbert v. Dell Corp. No. 5-03-0643, 2005 WL 1968774.
176
teikėjams suteikti patogią prieigą prie jų interneto svetainių jei tik yra
pateikiama aiški ir neuţmaskuota nuoroda į standartines sąlygas, nes
reikalaujant spaudyti mygtukus vartotojai gali būti paprasčiausiai atbaidyti369
.
Be abejonės, standartinių sąlygų inkorporavimas į sutartį neturi apriboti
galimybės eliminuoti iš sutarties tas sąlygas, kurios yra nesąţiningai
apsunkinančios vartotojo padėtį ir kurių normalus vartotojas negali tikėtis
būsiant sutartyje. Kitaip tariant, standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį
pripaţinimas jokiu būdu negali trukdyti įgyvendinti sutarties turinio kontrolės.
UNIDROIT Principų 2.1.19 str. ir 2.1.20 str., kurie yra
inkorporuoti Lietuvos civilinio kodekso 6.185 str. bei 6.186 str., yra laikomasi
gana lankstaus poţiūrio į standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį problemą.
Esminis reikalavimas, kurio turi būti laikomasi įtraukiant standartines sąlygas į
sutartį, yra prisijungiančios šalies informavimas apie tai, kad sutarčiai bus
naudojamos standartinės sąlygos. Tačiau Lietuvos Civiliniame kodekse buvo
nustatytos konkretesnės taisyklės, sprendţiančios standartinių sąlygų
inkorporavimo klausimus. Civilinio kodekso 6.185 str. 3 d. buvo nustatytas
sąrašas būdų, kurie yra pakankami sudaryti tinkamą galimybę prisijungiančiai
šaliai susipaţinti su standartinėmis sąlygomis. Šis sąrašas yra labai panašus į
Olandijos civilinio kodekso 6.234 str. 1 d., tačiau ironiška yra tai, kad šis
Olandijos civilinio kodekso straipsnis yra taikomas tik vartotojams ir maţoms
įmonėms370
, tuo tarpu Lietuvos Civilinio kodekso 6.185 str. 3 d. taikoma, kai
abi sudaromos sutarties šalys yra verslininkai. Supaţindinimo būdų sąrašo
nustatymas suteikia daugiau teisinio aiškumo ir apibrėţtumo, todėl toks teisinis
reguliavimas yra visiškai pateisinamas atsiţvelgiant į tai, kad sutarčių su
standartinėmis sąlygomis sudarymo klausimai iki naujojo Civilinio kodekso
įsigaliojimo nebuvo reguliuojami. Tačiau netinkama būtų aiškinti šį sąrašą kaip
baigtinį ir nepripaţinti jokių kitų būtų sudaryti galimybę susipaţinti su
369 TRACY, James J. Browsewrap Agreements: Register.com, Inc. v. Verio, Inc. Boston University
Journal of Science & Technology Law. 2005, vol. 11, p. 165. 370
BUSCH, Danny; HONDIUS, Ewoud H.; KOOTEN, Hugo J. van. The Principles of European
Contract Law and Dutch Law. The Hague, London, New York: Ars Aequi Libri, Nijmegen & Kluwer
Law International, 2002, p. 90.
177
standartinėmis sąlygomis. Toks aiškinimas kliudytų naujoms verslo
praktikoms, ir būtų ganėtinai keblu vertinti, pavyzdţiui, browse-wrap
susitarimų sudarymą remiantis tik šiuo sąrašu, ypač jeigu jis būtų aiškinamas
siaurai.
Galima pastebėti, kad teismų praktikoje vertinant supaţindinimo
su standartinėmis sąlygomis būdus yra laikomasi per grieţto poţiūrio. Viena iš
pirmųjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių šiuo klausimu buvo priimta
2000 m. geguţės 3 d. byloje UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“371
,
kurioje buvo suformuluotas bendras reikalavimas sudaryti tinkamą galimybę
prisijungiančiai šaliai susipaţinti su standartinėmis sąlygomis tam, kad šios
sąlygos taptų sutarties dalimi. Tačiau šios bylos atveju teismas pripaţino, jog
įrašas pasirašytame draudimo polise, jog draudėjui yra ţinomos Draudimo
taisyklės nėra pakankamas įrodymas, kad draudėjui tikrai buvo tinkamai
atskleistas taisyklių turinys. Toks teismo vertinimas yra pernelyg drastiškas,
nes iš esmės eliminuoja visas standartines sąlygas iš sutarties turinio. Iš minėto
įrašo draudimo polise draudėjas buvo aiškiai informuotas, kad sutartis
sudaroma su standartinėmis sąlygomis ir to visiškai pakanka, kad draudėjas
apsispręstų – ar jam priimtina sudaryti sutartį su draudiko parengtomis
sąlygomis, ar jam reikia daugiau laiko su jomis susipaţinti, ar jis apskritai
nenori sudaryti tokios sutarties. Kita vertus reikia pabrėţti, kad teismas visiškai
pagrįstai šioje byloje pritaikė vadinamąją raudonosios rankos (angl. red hand
rule) taisyklę, nepripaţindamas, kad draudėjui yra taikoma draudimo taisyklių
sąlyga, apribojanti draudiko atsakomybę. Šios sąlygos atţvilgiu teismas
pritaikė standartinių sąlygų turinio kontrolę ir pripaţino, draudiko pareigas
ribojanti sąlyga pernelyg varţo draudėjo padėtį. Raudonosios rankos taisyklė
reikalauja, kad į tokias sąlygas būtų specialiai atkreiptas prisijungiančios šalies
dėmesys, jeigu sąlygas rengusi šalis nori įtraukti jas į sutartį. Šioje teismo
nutartyje taip pat buvo gana grieţtai apibrėţti būdai, kaip prisijungiančiai šaliai
turi būti sudaroma galimybė susipaţinti su standartinėmis sąlygomis. Teismo
371 2000 m. geguţės 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000
UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“.
178
teigimu: „kad kitai šaliai buvo suteikta protinga galimybė susipaţinti su
standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripaţįstama tik tada, jeigu jos
visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties
priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo
arba pateiktos susipaţinti sutarties pasirašymo metu.“ Ši formuluotė buvo
pakartota daugelyje vėlesnių Aukščiausiojo Teismo nutarčių net ir po Civilinio
kodekso įsigaliojimo372
. 2006 m. gruodţio 29 d. nutartyje373
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas vertindamas standartinių sąlygų inkorporavimą į
draudimo sutartį jau tiesiogiai vadovavosi Civilinio kodekso 6.185 str. 3 d.,
tačiau reikia pastebėti, kad iš teismo motyvacijos nėra aišku, ar teismas laiko
6.185 str. 3 d. baigtiniu sąrašu.
Lietuvos Civiliniame kodekse įvardijus būdus, kuriais gali būti
sudaroma pakankama galimybė susipaţinti su standartinėmis sutarties
sąlygomis, nebuvo aiškiai išspręstas standartinių sąlygų inkorporavimo į
vartojimo sutartis klausimas, nes CK 6.185 str. 3 d. yra taikoma tik, kai abi
šalys yra verslininkai (įmonės). Civilinio kodekso 6.185 str. komentare
nurodoma, kad šio straipsnio 3 dalis vartotojams netaikoma dėl tos prieţasties,
kad vartotojas visais atvejais turi būti supaţindintas su standartinėmis
sąlygomis vieninteliu būdu – prieš sudarant sutartį įteikiant jam jų kopiją tokiu
būdu, kad jis turėtų pakankamai laiko su jomis susipaţinti374
. Tačiau toks
vertinimas būtų per grieţtas net atsiţvelgiant į tai, kad vartotojų atţvilgiu yra
nusistovėję intensyvesnės teisinės gynybos prioritetai. Reikalavimas įteikti
vartotojui standartinių sąlygų kopiją prieš jam pasirašant sutartį visiškai
uţkirstų kelią, pavyzdţiui, paketo licencijos sutarčių sudarymui arba kitiems
sutarčių sudarymo atvejams, kai standartinių sąlygų kopijos įteikimas
apsunkina sutarčių sudarymo procesą (pavyzdţiui, kai per trumpą laiką sutartys
372 2002 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-
1425/2002 Z. Rimkienė v. UAB „Lietuvos ţemės ūkio banko draudimas“. / 2006 m. rugsėjo 25 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-516/2006 I. J. v. UADB „Baltikums
draudimas“. 373
2006 m. gruodţio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-689/2006
S. D. v. UAB DK „PZU Lietuva“. 374
MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 234.
179
sudaromos su grupe ţmonių, kai prekių uţsakymas pateikiamas ir priimamas
telefonu ir pan.) arba yra per brangus (kai sąlygų apimtis yra didelė, arba
sąlygos papildomos įvairiomis specialiosiomis techninėmis nuostatomis,
nustatytomis tam tikruose teisės aktuose ir pan.). Standartinių sąlygų
inkorporavimo į vartojimo sutartis klausimų sprendimui reikėtų taikyti
Lietuvos Civilinio kodekso 6.188 str. 2 d. 9 p., kuris įgyvendina 1993 m.
balandţio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąţiningų sąlygų sutartyse
su vartotojais priedo i) punkto nuostatas. Šiame punkte nurodyta, kad negalioja
tos sąlygos, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipaţinti iki
sutarties sudarymo, ir kurių vartotojas negali atsisakyti. Iš esmės ši formuluotė
nepasako nieko daugiau nei Civilinio kodekso 6.185 str. 2 d. reikalavimas
sudaryti tinkamą galimybę šaliai susipaţinti su standartinėmis sąlygomis.
Tačiau teisės doktrinoje ši norma aiškinama siejant ją su skaidrumo principu,
taikomu vartotojų sutartims ir kartais ją mėginama išplėsti papildomais
reikalavimais, kuriems nėra pagrindo. Pavyzdţiui, kartais teigiama, kad
remiantis šia nuostata vartotojo pasirašytos sąlygos gali būti laikomos
negaliojančiomis, jeigu jos buvo jam pateiktos tiek vėlai, kad jis neturėjo
jokios galimybės su jomis susipaţinti375
. Laikantis tokios pozicijos pardavėjai
ir paslaugų teikėjai turėtų daryti pauzę nuo sutarties teksto pateikimo vartotojui
iki jos pasirašymo ir versti vartotoją laukti tam tikrą laiką. Tai būtų visiškai
nesuprantama ir daţniausiai nepriimtina pačiam vartotojui, nes kaip minėta,
paprastai prisijungianti prie sutarties šalis tiesiog nesidomi sutarties sąlygomis
dėl grynai ekonominių prieţasčių – siekiant taupyti laiką. Remiantis tokiu
aiškinimu vartotojai galėtų nuginčyti iš esmės bet kokios sutarties standartines
sąlygas, sakydamas, kad jis sutartį pasirašė iš karto po to kai ji buvo pateikta.
Standartinių sąlygų inkorporavimui į sutartį turėtų pakakti to, kad vartotojas
būtų aiškiai informuojamas apie tai, kad standartinės sąlygos taps sutarties
dalimi, nes taip vartotojui suteikiama galimybė nesudaryti tokios sutarties arba
prieš ją sudarant susipaţinti su sutartimi. Be abejo, vartotojas taip pat neturi
375 BUBLIENĖ, Danguolė. Vartojimo sutarčių nesąţiningos sąlygos. Vilnius: Vilniaus universitetas,
2006, p. 134. / WILHELMSSON, išnaša 357, p. 161.
180
būti skubinamas kuo greičiau pasirašyti sutartį ar kitaip būtų apribojama jo
galimybė, jei jis tik pageidauja, susipaţinti su sutartimi. Taip pat abejotinas
būtų aiškinimas, jog vartotojui standartinės sąlygos prieš sudarant sutartį turėtų
būti įteikiamos „į rankas“.376
Ţinoma, standartinės sąlygos turi būti fiziškai
prieinamos vartotojui, jeigu jis pageidautų su jomis susipaţinti, tačiau
reikalavimas fiziškai įteikti vartotojui standartines sąlygas uţkirstų kelią
elektroninių sutarčių sudarymui (tiek click-wrap, tiek browse-wrap).
Bene didţiausias indėlis sutarčių su standartinėmis sąlygomis
sudarymo srityje, kurį įnešė sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvos, yra
standartinių sąlygų kolizijos problemos išsprendimas. Kaip jau buvo rašyta
5.3.1 skyriuje „Prioritetas sudarymui“, tais atvejais, kai siūlanti sudaryti sutartį
šalis patiekia savo standartinių sąlygų tekstą, o pasiūlymą priimanti šalis
akceptuoja pasiūlymą pridėdama savo standartinių sąlygų variantą, tradicinės
ofertos ir akcepto taisyklės yra sunkiai pritaikomos, nes taip apsikeitus
standartinėmis sąlygomis veidrodinio atspindţio doktrinos poţiūrių šalių valia
dėl sutarties turinio nesutampa ir lieka neaišku, ar apskritai galima laikyti
sutartį sudaryta, o jeigu taip – kurios šalies pateiktos standartinės sąlygos
tampa sutarties dalimi. Pagal klasikines ofertos ir akcepto taisykles turėtų būti
laikoma, kad akceptuojanti šalis siunčianti savo standartines sąlygas atmeta
ofertą, nes ją modifikuoja ir jos akceptas būtų laikomas priešine oferta. Tokiu
atveju šalims pradėjus vykdyti sutartį akceptanto pasiūlytos standartinės
sąlygos taptų sutarties dalimi (angl. „last-shot“ doktrina). Jungtinių Tautų
konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių buvo įtvirtinta
modifikuoto akcepto taisyklė pagal kurią ofertos sąlygų iš esmės nekeičiantis
akceptas laikomas akceptu. Tačiau konvencijos komentatoriai pripaţįsta, kad
konvencijoje pateiktas pavyzdinis iš esmės ofertą keičiančių sąlygų sąrašas yra
gana platus, todėl standartinių sąlygų kolizijai taikant modifikuoto akcepto
taisyklę daţnai sutartis būtų laikoma nesudaryta arba sudaryta pagal akceptą
376 BUBLIENĖ, išnaša 363, p. 134.
181
(laikytiną priešine oferta) atsiuntusios šalies standartines sąlygas (last-shot
doktrina)377
. Tokia standartinių sąlygų kolizijos sprendimų variantų gausa
kartais buvo įvardijamas standartinių sąlygų kolizijos chaosu, nes šalys, ypač
tarptautinėje prekyboje likdavo neţinioje dėl to, koks sutarties turinys bus
pripaţintas378
. Optimalų sprendimą standartinių sąlygų kolizijai nustatė
UNIDROIT Principai, kurių 2.1.22 str. nustatyta, jog abiems šalims apsikeitus
standartinėmis sąlygomis, sutarties dalimi tampa tos sąlygos, kurios iš esmės
sutampa (angl. „knock-out“ doktrina), nebent jas gavusi šalis pareikštų
nesutinkanti sudaryti tokią sutartį. Tokia taisyklė standartinių sąlygų kolizijos
atveju leidţia pripaţinti sutartį sudaryta, išvengia vienašališkumo, nes
pripaţįsta ne vienos šalies parengtas sąlygas, bei sutarties turinį nustato pagal
tas standartines sąlygas, kurių šalys nors ir neskaitė sutarties sudarymo metu,
bet dėl kurių būtų akivaizdţiai sutarusios. Knock-out taisyklė yra vyraujanti (su
nedidelėmis išlygomis) tiek bendrosios teisės sistemos, tiek civilinės teisės
sistemos valstybėse (JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija)379
, todėl jos
įtvirtinimas Lietuvos teisėje (Civilinio kodekso 6.179 str.) yra suprantamas ir
priimtinas.
Tačiau standartinių sąlygų koliziją galima būtų spręsti ir kitokiu
būdu, praktiškesniu ir palankesniu abiems šalims. Iš abiejų šalių standartinių
sąlygų pašalinant tik tas, kurios iš esmės skiriasi, sutarties dalimi taptų tiek
vienos, tiek kitos sutarties šalies sąlygos, kurios neturi atitikmens priešingos
šalies parengtose sąlygose. Tokiu būdu sutartyje liktų tos sąlygos kurias
kiekviena šalis laiko svarbiomis sutarčiai. Iš esmės toks vertimas remtųsi
modifikuoto akcepto taisyklės taikymu abiejų šalių atţvilgiu ir atrodo nėra
prieţasčių, kodėl tik vienai šaliai pateikus papildymus ar pataisymus ofertai,
šie pakeitimai būtų laikomi sutarties dalimi, o abiem šalims apsikeitus
standartinėmis sąlygomis kiekvienos jų pateiktos papildomos nuostatos
377 FARNSWORTH, išnaša 344, p. 168-169.
378 MURRAY, John E., Jr. The Chaos of the „Battle of the Forms“: Solutions. Vanderbilt Law Review.
1986, vol. 39, p. 1307-1309. 379
RÜHL, Giesela. The Battle of the Forms: Comparative and Economic Observations. University of
Pennsylvania Journal of International Economic. 2003, vol. 24, p. 198-207.
182
sutarčiai būtų eliminuotos, nebent sutaptų. Tokios knock-out taisyklės versijos
laikosi JAV Vieningojo komercinio kodekso komentatorius prof. J. White ir ji
bene plačiausiai taikoma JAV teismų praktikoje380
. Tokio poţiūrio kritika
remiasi tuo, kad oferentas visada turėtų būti savo ofertos ir sutarties turinio
šeimininkas381
, tačiau priimant tokią kritiką sunku būtų pagrįsti modifikuoto
akcepto taisyklės taikymo galimybę, nes pagal šią taisyklę akcepte išdėstytų
papildomų sąlygų turinys tampa sutarties dalimi, todėl oferentas nebelieka
sutarties turinio šeimininkas. Be to, juk oferentui yra paliekama galimybė
nesutikti su akceptanto modifikacijomis, todėl teigti, kad iš jo yra atimama
sutarties turinio iniciavimo kontrolė nebūtų pagrįsta. Lygiai tie patys
argumentai tinka atremti ir tą kritiką, kuri teigia, jog paliekant sutartyje tas
sąlygas, kurios yra tik kiekvienos iš sutarties šalių standartinėse sąlygose,
sutarties turinys būtų nustatomas pagal sąlygas, kurių kita šalis paprastai
neišanalizuoja prieš sudarydama sutartį ir kurios lieka jai neţinomos. Reikėtų
prisiminti, kad standartinių sąlygų inkorporavimas į sutartį galimas tik jeigu
kita šalis ţino apie tai, kad standartinės sąlygos yra naudojamos. Todėl jeigu
akceptantas atsiųsdamas savo standartines sąlygas aiškiai nurodo apie jų
taikymą, oferentas visada turi apsisprendimo laisvę prieštarauti tokioms
sąlygoms, ar ne.
Po knock-out taisyklės įsivyravimo atrodo, kad ginčai dėl
standartinių sąlygų kolizijos yra išsisėmę, tačiau verta paminėti vieną naują
pasiūlymą, kaip galima būtų spręsti „formų mūšį“ (angl. „battle of forms“).
JAV profesorius V. P. Goldberg kritikuodamas egzistuojančius standartinių
sąlygų kolizijos sprendimus, kaip pagrindinį jų trūkumą nurodo, kad nei vienas
iš jų neskatina šalių rengti tokias sąlygas, kurios būtų sąţiningiausios ir
priimtinos abiems šalims. Todėl jis siūlo standartinių sąlygų koliziją spręsti
pagal geriausio šūvio taisyklę (angl. „the best shot“) ir sutarties turinį nustatyti
380 STEMP, Kevin C. A Comparative Analysis of the „Battle of the Forms“. Transnational Law &
Contemporary Problems 2005-2006, vol., p. 247-248. 381
FARNSWORTH, išnaša 344, p. 164.
183
pagal tas sąlygas, kurios yra labiausiai sąţiningos abiejų šalių atţvilgiu382
.
Nepaisant to, kad taikant tokią taisyklę nebūtų paprasta nustatyti, kuri sąlyga
yra sąţiningiausia ir efektyviausia, dėl ko teisinio aiškumo tokia taisyklė tikrai
nepridėtų, remiantis ekonomikos analize pagrįstais argumentais pritariama
tokiai taisyklei, kuri skatintų šalis ieškoti ekonomiškai efektyviausių sutarties
sąlygų ir neeliminuotų tokių sąlygų iš sutarties383
.
6.1.5. Ikisutartiniai santykiai
Ikisutartiniai santykiai yra viena iš tų sutarčių teisės sričių, kurioje teisiniai
skirtumai yra tiek ryškūs, kad teisinio reguliavimo vienodinimas atrodo sunkiai
pasiekiamas. Tačiau nepaisant netgi kardinalių doktrininių skirtumų, ypač tarp
bendrosios ir civilinės teisės tradicijų, UNIDROIT instituto ir Europos sutarčių
teisės komisijos sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvos mėgina ieškoti
bendrojo poţiūrio į šalių pareigas esant ikisutartiniais santykiams ir
atsakomybę, kuri kyla uţ šių pareigų paţeidimo. Nors ikisutartinės civilinės
atsakomybės problematika paprastai analizuojama akcentuojant ne sutarčių
teisės bet civilinės atsakomybės ir paprastai kaip deliktinės civilinės
atsakomybės dalis, tačiau be to, kad atsakomybė uţ ikisutartinių pareigų
paţeidimą siejama su sutarties sudarymo procesu, šie klausimai bent trumpai
turi būti aptariami siekiant įvertinti į Lietuvos teisę perkeltas UNIDROIT
Principų nuostatas, sprendţiančias ikisutartinių santykių reguliavimo
klausimus.
Analizuojant ikisutartinių santykių teisinį reguliavimą pirmiausia
pastebimi konceptualūs poţiūrio į šalių ikisutartinės pareigas skirtumai
bendrosios ir civilinės teisės sistemose. Tradiciškai teigiama, kad bendrosios
teisės sistema leidţia absoliučią šalių laisvę derėtis bei spręsti, sudaryti sutartį,
ar ne, tęsti derybas, ar jas bet kada nutraukti. Šalis, kuri pradeda derybas
382 GOLDBERG, Victor P. The „Battle of the Forms“: Fairness, Efficiency, and the Best-Shot Rule.
Oregon Law Review. 1997, vol. 76, p. 166-171. 383
RÜHL, išnaša 379, p. 221-224.
184
siekdama gauti naudą iš sutarties, prisiima riziką dėl visų praradimų, kuriuos ji
gali patirti, jei kita šalis nesutiks sudaryti sutarties ir nutrauks derybas. Ši rizika
yra vertinama kaip bendrosios išlaidos, kurias šalis kompensuoja iš sėkmingai
pasibaigusių derybų384
. Tokio poţiūrio laikomasi dėl to, kad atsakomybės uţ
derybų nutraukimą ir sutarties nesudarymą nustatymas galėtų šalis skatinti
apskritai nepradėti derybų, o iš kitos pusės – leistų versti sudaryti ne iki galo
suderėtą sutartį grasinant atsakomybę uţ sutarties nesudarymą385
. Dėl šių
prieţasčių bendrosios teisės sistemoje nėra pripaţįstama bendroji pareiga elgtis
sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose. Tuo tarpu civilinės teisės tradicijos
valstybėse sąţiningumo pareiga ikisutartiniuose santykiuose yra pripaţįstama
ir yra arba tiesiogiai įtvirtinta įstatymuose, arba išvedama teisės doktrinos386
.
Nepaisant šių doktrininių skirtumų abiejose sistemose pasitelkiant vienokias ar
kitokias teisines technikas yra nustatomos tam tikros elgesio ribos, kurių
ikisutartiniuose santykiuose šalys negali perţengti.
Tiek bendrosios tiek civilinės teisės sistemose yra draudţiama
pradėti derybas dėl sutarties, jeigu šalis neturi jokio tikslo ar intereso sudaryti
sutartį, taip pat tęsti derybas po to, kai šalis praranda interesą ar tikslą sutartį
sudaryti. Šis draudimas civilinės teisės tradicijų valstybėse yra išvedamas šalių
bendro pobūdţio pareigos elgtis sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose
pareigos paţeidimu. Bendrosios teisės valstybėse atsakomybė uţ derybų
pradėjimą ar tęsimą be tikslo sudaryti sutartį yra grindţiama apgaulės doktrina
(angl. fraud), preziumuojant, jog derybas pradedanti šalis patvirtina, jog turi
rimtų ketinimų sudaryti sutartį ir jei toks šalies pareiškimas būna apgaulingas
(angl. misrepresentation), jai gali kilti atsakomybė387
.
Civilinės teisės tradicijų valstybėse pripaţįstamas aiškus
draudimas be pateisinamos prieţasties nutraukti toli paţengusias derybas, kai
384 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 190.
385 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 199.
386 Išsami lyginamoji sąţiningumo pareigos ikisutartiniuose santykiuose analizė Europos valstybėse
yra pateikta profesoriaus Martijn Hesselink. Ţr. HESSELINK, Martijn. Pre-contractual Good Faith. In
Beale, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing, 2002, p.
237-293. 387
BEALE, et al., išnaša 248, p. 245-246. / FARNSWORTH, išnaša 277, p. 194-195.
185
šalis paskatina kitą šalį pagrįstai tikėtis, jog sutartis tikrai bus sudaryta. Tačiau
Prancūzijoje, jeigu abi šalys yra profesionalai, atsakomybė uţ derybų
nutraukimą šaliai taikoma tik labai išimtinais atvejais, nes laikoma jog
nepasisekusių derybų išlaidas šalys galį įtraukti į bendruosius veiklos kaštus ir
kompensuoti jas iš pajamų, gautų sėkmingai sudarius sutartis. Panašaus kaip
Prancūzijoje poţiūrio laikomasi Anglijoje, kur šalys yra laisvos nutraukti
derybas, ir tik išimtiniais atvejais, kai šalis sieja tam tikri specialūs ryšiai arba
deramasi dėl nekilnojamojo turto nuomos ir dėl vienos iš šalių klaidinančio
pareiškimo kita šalis būna įtikinta, jog sutartis tikrai bus sudaryta bei dėl tokio
pasitikėjimo patiria nuostolių, gali būti taikoma atsakomybė388
. Tačiau kitose
bendrosios teisės tradicijų valstybėse – JAV, Australijoje, - laikomasi panašaus
poţiūrio kaip ir daugelyje Europos teisnių sistemų389
. Labai skirtingai įvairiose
valstybėse yra sprendţiamas atsakomybės uţ nesąţiningą derybų nutraukimą
apimties klausimas. Daugelyje valstybių šalis, nukentėjusi nuo to, kad kita šalis
nepagrįstai nutraukia toli paţengusias derybas, gali reikalauti tokio nuostolių
atlyginimo, kuris atstatytų tokią šalies turtinę padėtį, kuri būtų buvus, jeigu
nesąţiningai nutrauktos derybos nebūtų buvusios pradėtos (angl. „negative
interest“ arba „reliance interest“). Šie nuostoliai apima išlaidas, kurias šalis
patyrė vesdama derybas (kelionių į derybinius susitikimus išlaidos, specialistų
samdymo išlaidos, sutarties projektų rengimo išlaidos ir pan.) (Vokietija,
Danija, Austrija, Švedija, Suomija)390
. Kitose valstybėse yra leidţiama
reikalauti nuostolių atlyginimo apskaičiuojant juos pagal tai, kokia būtų buvusi
nukentėjusios šalies turtinė padėtis, jeigu sutartis, dėl kurių derybos buvo
nutrauktos, būtų buvusi sudaryta (angl. „expectation damages“) (Olandija,
Belgija), įskaitant ir iš nesudarytos sutarties negautas pajamas. JAV ir
Šveicarijoje leidţiama reikalauti negatyvių nuostolių atlyginimo, tačiau jais
taip pat laikoma prarastų galimybių piniginė vertė. Pavyzdţiui, pajamos kurias
per derybų laiką šalis būtų gavusi iš sutarties, kurią derybų metu nutraukė dėl
388 BEALE, et al., išnaša 248, p. 266-271, 273-275. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 191-193.
389 BEALE, et al., išnaša 248, p. 273.
390 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 193.
186
to, kad tikėjosi, jog bus sudaryta nauja sutartis391
. Paradoksalu tai, kad
Anglijoje, kur esant bendrosios teisės sistemai yra neigiama bendroji
sąţiningumo pareiga ir tik labai išimtinais atvejais taikoma atsakomybė uţ
nesąţiningą derybų nutraukimą, šaliai nukentėjus nuo nesąţiningo derybų
nutraukimo kartais kita šalis įpareigojama įvykdyti sutartį, derybos dėl kurios
buvo nesąţiningai nutrauktos. To pasiekiama taikant proprietory estoppel
doktriną, kuri draudţia šaliai, pareiškusiai, jog sutartis tikrai bus sudaryta,
veikti priešingai tokiems pareiškimams. Tuo tarpu visose civilinės teisės
valstybėse nesąţiningai nutraukus derybas reikalavimas sudaryti sutartį, yra
negalimas. Kita vertus, Olandijoje šalys gali būti įpareigotos tęsti nutrauktas
derybas.
Dėl minėtų doktrininių skirtumų ir poţiūrių į atsakomybę uţ
derybų nutraukimą įvairovės ikisutartinių santykių teisės instituto
vienodinimas yra ganėtinai sudėtingas. Nepaisant to, tiek UNIDROIT
Principuose, tiek Europos sutarčių teisės principuose ikisutartiniais santykiams
yra skirti atskiri straipsniai, nustatantys sąţiningumo pareigos ikisutartiniuose
santykiuose turinį ir atsakomybės uţ ikisutartinių santykių metu padarytus
paţeidimus. Abiejų sutarčių teisės principų rinkinių turinys yra labai panašus.
Pareiga elgtis sąţiningai taikoma šalims ne tik, kai jos jau yra sudariusios
sutartį, bet ir ikisutartinių santykių metu392
. Akcentuojant tai, kad kiekviena
šalis turi prisiimti riziką dėl galimos derybų nesėkmės, t.y. iš principo laikantis
poţiūrio labiau būdingo bendrosios teisės sistemose, yra nustatoma, jog šalys
gali laisvos derėtis ir nė viena šalis neatsako uţ tai, kad sutartis įvykus
deryboms nesudaroma (UNIDROIT Principų 2.1.15 str., Europos sutarčių
teisės principų 2:301 str.). Kaip šios bendros taisyklės išimtys yra nurodomi
nesąţiningo elgesio derybų metu pavyzdţiai, kurie gali lemti pareigą atlyginti
nukentėjusios šalies patirtus nuostolius - derybos neturint tikslo sudaryti sutartį
ir nesąţiningas derybų nutraukimas – kurie visose valstybėse lemia civilinės
391 FARNSWORTH, E. Allan. Precontractual Liability and Preliminary Agreements: Fair Dealing and
Failed Negotianions. Columbia Law Review. 1987, vol. 87, p. 234-235. 392
UNIDROIT, išnaša 7, p. 18. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 113.
187
atsakomybės ar kitų teisių gynimo būdų taikymą nesąţiningai besielgiančiai
šaliai. Taip pat principuose formuluojamos nesąţiningo elgesio ikisutartiniuose
santykiuose teisinės pasekmės. Šalis, kuri derasi nesąţiningai ar nesąţiningai
nutraukia derybas, privalo atlyginti nukentėjusiai šaliai padarytus nuostolius.
Pirmiausia šie nuostoliai yra negatyvūs, t.y. kompensuojantys nukentėjusiai
šaliai tuos turtinius praradimus, kurių nebūtų buvę, jei nesąţiningos derybos
būtų nepradėtos. Tačiau tiek UNIDROIT Principų komentare, tiek Europos
sutarčių teisės principų komentare prie negatyviųjų nuostolių priskiriamos ir
kompensacijos uţ prarastas galimybes393
. Iš UNIDROIT Principų 2.1.15 str.
iliustracijų matyti, kad kompensacija uţ prarastas galimybes gali apimti kainų
skirtumą, kai šalis dėl nesąţiningų derybų praranda galimybę sudaryti
pelningesnę sutartį, taip pat negautas pajamas, kurias nukentėjusi šalis būtų
gavusi per derybų vilkinimo laikotarpį iš sutarties sudarytos po derybų
nutraukimo. Nors abu principų rinkiniai iš esmės nustato, kad negautos
pajamos iš sutarties, kuri nebuvo sudaryta dėl nesąţiningų derybų (pozityvūs
nuotoliai) negali būti atlyginamos, tačiau UNIDROIT Principuose galimybė
priteisti negautas pajamas nėra visiškai atmetama, nurodant, kad paprastai jos
nėra atlygintinos. Tuo tarpu Europos sutarčių teisės principuose reikalavimas
nukentėjusiai šaliai sukurti tokią turtinę padėti, kuri būtų, jei sutartis būtų
buvus įvykdyta, visiškai atmetama394
. Įdomu tai, kad UNIDROIT Principuose
pripaţįstama ir galimybė įpareigoti nesąţiningai derybas nutraukusią šalį tęsti
derybas dėl sutarties, t.y. įvykdyti pareigą derėtis sąţiningai natūra. Taigi
ikisutartinių santykių vienodinimo siekiama pritariant vyraujantiems
poţiūriams.
Nei UNIDROIT Principai, nei Europos sutarčių teisės principai
nepatiekia atsakymo dėl atsakomybės uţ nesąţiningas derybas prigimties ir
rūšies. Tai atrodo natūralu dėl to, kad šie principai nėra skirti civilinės
atsakomybės klausimams. UNIDROIT Principai yra savarankiška bendrosios
sutarčių teisės taisyklių sistema, kuriai nėra būdingas tradicinis teisės normų
393 UNIDROIT, išnaša 7, p. 60-61. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 191.
394 UNIDROIT, išnaša 7, p. 60-61. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 191.
188
sisteminimas į atskirą civilinės atsakomybės skyrių. Sutarties paţeidimo
(neįvykdymo) teisines pasekmes nustatančios taisyklės yra formuluojamos
daugiau pragmatiniu pagrindu sutarčių teisės ribose, o ne kaip civilinės
atsakomybės institutas. Todėl nuostolių, patirtų dėl nesąţiningų derybų,
atlyginimo klausimams išspręsti taikytinos bendrosios UNIDROIT nuostatos
dėl nuostolių atlyginimo. Kita vertus, šios nuostolių atlyginimo taisyklės yra
pritaikytos teisinei gynybai nuo sutarties neįvykdymo, t.y. kai jau egzistuoja
sutartis, todėl taikant šias taisyklės neišvengiamai turėtų būti daromos
modifikacijos atsiţvelgiant į tai, kad jos taikomos faktinėms situacijoms, kai
nuostoliai patiriami dar nesudarius sutarties. Daugelyje Europos valstybių
vyrauja poţiūris, jog ikisutartiniuose santykiuose kylanti atsakomybė yra
deliktinė (Prancūzija, Belgija, Italija, Olandija)395
. Tačiau kai kuriose
valstybėse, pavyzdţiui, Vokietijoje396
, taikomos sutartinės civilinės
atsakomybės taisyklės. Iš esmės atsakomybės rūšies nustatymas nesukelia
ypatingų praktinių padarinių, nes ikisutartiniuose santykiuose patirtų nuostolių
atlyginimui taikomas specialus (galima sakyti – sui generis) poţiūris, kuriuo
remiantis atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai ir kompensuojamos prarastos
galimybės. Tačiau daugelyje valstybių esant skirtingam deliktinės ir sutartinės
civilinės atsakomybės teisiniam reţimui (pavyzdţiui, skirtingi senaties
terminai, skirtingas netiesioginės atsakomybės traktavimas) gali lemti visiškai
priešingą bylos rezultatą. Be to, atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose
kvalifikavimas turi reikšmės ir tarptautinėje privatinėje teisėje, kuomet turi būti
nustatyta taikytina teisė pagal kolizines normas, kurios yra skirtingos deliktinės
atsakomybės atveju (taikoma ţalos padarymo vietos valstybės teisė) ir
sutartinės civilinės atsakomybės atveju). Būtent tarptautinės privatinės teisės
aspektu ikisutartinės civilinės atsakomybės kvalifikavimo klausimus yra
nagrinėjęs Europos Bendrijų Teisingumo Teismas byloje Fonderie Officine
Meccaniche Tacconi SpA v. Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH
395 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 190-192.
396 BEALE, et al., išnaša 248, p. 255.
189
(HWS)397
. Šioje byloje Italijos bendrovė Italijos teisme reikalavo atlyginti
nuostolius, kuriuos patyrė dėl to, kad Vokietijos bendrovė nesąţiningai
nutraukė derybas dėl sutarties sudarymo. Italijos teismų jurisdikciją ieškovė
grindė tuo, kad pagal 1982 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų
sprendimų pripaţinimo ir vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose 5(3)
straipsnį byla dėl delikto gali būti iškelta ţalą sukėlusio įvykio vietos valstybės
teismuose. Tokiu būdu ieškovė laikė, jos ikisutartiniuose santykiuose ţalos
padarymas yra deliktas. Tuo tarpu Vokietijos bendrovė ginčijo Italijos teismų
jurisdikciją, teigdama, kad ikisutartinės atsakomybė nėra deliktinė. Italijos
teismai spręsdami jurisdikcijos klausimą kreipėsi į Europos Bendrijų
Teisingumo Teismą, kad šis pateiktų išaiškinimą ar Briuselio konvencijos
prasme bylos dėl ikisutartiniuose santykiuose padarytos ţalos yra susijusios su
deliktu ar su sutartimi. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nurodė, kad
tokios bylos yra susijusios su deliktu ir tokią išvadą motyvavo tuo, kad esant
ikisutartiniais santykiams tarp šalių dar nėra sudaryta sutartis, o pareiga
atlyginti ikisutartiniuose santykiuose padarytą ţalą kyla ne iš sutarties, o iš
įstatymo, reikalaujančio elgtis sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose. Nors,
teismo nuomone, Briuselio konvencijos 5(1) str. tiesiogiai nereikalauja, kad
tarp šalių būtų sudaryta sutartis, tačiau šis straipsnis gali būti taikomas tik tada,
kai šalys savo laisva valia sukuria teisinę prievole. Įdomu pastebėti, kad šioje
byloje pateiktoje Generalinio advokato išvadoje398
buvo remiamasi
UNIDROIT Principų (1994 m. redakcijos) 2.15 str. bei jo komentaru, teigiant,
397 Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje nr. C-334/00
Fonderie Officine Meccaniche Tacconi SpA v. Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH (HWS).
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per interneta: <http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-
bin/form.pl?lang=en&newform=newform&Submit=Submit&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi
&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom
=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&typeord=AL
LTYP&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=334&ddatefs=&mdatefs=&
ydatefs=&ddatefe=&mdatefe=&ydatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=&resmax=100>. 398
Generalinio advokato Geelhoed 2002 m. sausio 31 d. išvada byloje nr. C-334/00 Fonderie Officine
Meccaniche Tacconi SpA v. Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH (HWS). [Interaktyvus,
ţiūrėta 2007 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per interneta: <http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-
bin/form.pl?lang=en&newform=newform&Submit=Submit&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi
&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom
=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&typeord=AL
LTYP&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=334&ddatefs=&mdatefs=&
ydatefs=&ddatefe=&mdatefe=&ydatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=&resmax=100>.
190
kad ikisutartiniuose santykiuose šalys yra įpareigotos elgtis sąţiningai ir nesant
jokios sutarties. Tačiau išvadoje nebuvo mėginama įvertinti, kokia
atsakomybės rūšimi galima būtų laikyti pareigą atlyginti ikisutartiniuose
santykiuose padarytus nuostolius UNIDROIT Principų prasme.
Lietuvoje ikisutartiniai santykiai imti reguliuoti įsigaliojus
Civiliniam kodeksui, į kurį buvo perkeltos UNIDROIT Principų nuostatos,
skirtos ikisutartiniams santykiams. Civilinio kodekso 6.163 str. 1 d. ir 2 d.
turinys atitinka UNIDROIT Principų 2.1.15 str. Šiame Civilinio kodekso
straipsnyje yra įtvirtinama tiek bendroji pareiga elgtis sąţiningai
ikisutartiniuose santykiuose, tiek ir bendrasis principas, leidţiantis šalims
laisvai derėtis ir spręsti su kuo ir kokias sutartis sudaryti. Šalia šių bendrųjų
nuostatų nustatoma taisyklė, jog nesąţiningomis derybomis padarytus
nuostolius šalis privalo atlyginti. Kaip vienas iš nesąţiningo elgesio pavyzdţių
nurodomos derybos neturint tikslo sudaryti sutartį. Nesąţiningas derybų
nutraukimas Civilinio kodekso 6.163 str. neįvardijamas, tačiau pagal straipsnio
formuluotę, nesąţiningas derybas gali reikšti iš esmės bet koks sąţiningumo
kriterijų neatitinkantis elgesys. Iš tokio Civilinio kodekso teksto lieka neaišku,
kokios apimties ir rūšies atsakomybė turi būti taikoma uţ nesąţiningomis
derybomis padarytą ţalą, kada derybų nutraukimas yra nesąţiningas.
Atsakymus į šiuos klausimus atrodytų gana paprasta suformuluoti taikant
įstatymų leidėjo ketinimų ir autonominio teisės aiškinimo metodus (ţr. 3.1
skyrių „UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams“). Tačiau, kaip
minėta, patys UNIDROIT Principai, kurie būtų pagrindinis teisės aiškinimo
šaltinis šiuo atveju nepateikia aiškių atsakymų.
Nepagrįstas derybų nutraukimas, kai kita šalis turi rimto pagrindo
manyti, kad sutartis tikrai bus sudaryta, neabejotinai yra vienas iš sąţiningumo
kriterijų neatitinkančių veiksmų. Todėl kai šalis pasikliaudama tuo, kad sutartis
bus sudaryta patiria nuostolių, nesąţiningai derybas nutraukianti šalis privalo
šiuos nuostolius atlyginti. Tai yra vienas iš nesuderinamą elgesį draudţiančio
principo taikymo pavyzdţių (ţr. 5.2.3 skyrių „[Sąţiningumo] Principo turinys
Lietuvos sutarčių teisėje“). Tokiam aiškinimui pritaria ir Lietuvos teisės
191
doktrina399
. Teismų praktikoje nesąţiningas derybų nutraukimas taip pat
vertinamas iš esmės pagal tuos pačius kriterijus, kurie nurodytų UNIDROIT
Principų 2.1.15 str. komentare. Byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB
„Eika“400
, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas Civilinio kodekso
6.163 str. tiesiogiai rėmėsi UNIDROIT Principais, nurodydamas, kad
„sąţiningumas reikalauja, kad toli paţengusios derybos nebūtų nutrauktos be
pakankamos prieţasties. Draudimas nutraukti toli paţengusias derybas
paaiškinamas tuo, kad tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai
pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis
tikrai bus sudaryta.“ UNIDROIT Principais, aiškinant Civilinio kodekso 6.163
str. taip pat buvo tiesiogiai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
lapkričio 6 d. nutartyje V. Š. v. A. N., A. N.401
Teisės doktrinoje komentuojant Civilinio kodekso 6.163 str.
numatytos atsakomybės apimtį nurodoma, kad nesąţiningais veiksmais
ikisutartiniuose santykiuose padaryti nuostoliai apima nukentėjusios šalies
derantis turėtas išlaidas, taip pat kitas išlaidas, kurias šalis patiria dėl to, kad
nesudaroma sutartis, o negautos pajamos, kurias šalis būtų gavusi sudarius
sutartį, negali būti atlyginamos402
. Taigi iš esmės šiuo atveju atsakomybė
apribojama negatyviais nuostoliais (angl. negative ) kurių tikslas atkurti tokią
nukentėjusios šalies padėtį, kuri būtų buvus, jei nesąţiningos derybos nebūtų
pradėtos. Tuo tarpu pozityvūs nuostoliai, kurie sudarytų tokia nukentėjusios
šalies padėtį, kuri būtų įvykdţius nesudarytą sutartį, nėra atlyginami. Kaip
minėta, UNIDROIT Principų 2.1.15 str. komentare yra nurodoma, jog
negatyviuosius nuostolius taip pat gali sudaryti prarastos galimybės
kompensacija. Lietuvos teisės doktrinoje yra uţsimenama apie prarastų
galimybių vertės kompensavimą. 6.163 str. komentare nurodoma, kad išlaidos,
kurias šalis patiria dėl to, kad nesudaroma sutartis, gali būti, pavyzdţiui, kainų
399 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 207.
400 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-38/2005
UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“. 401
2006 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-P-382/2006
V. Š. v. A. N., A. N. 402
MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 208.
192
skirtumas, kai uţuot įsigijusi prekių ţemesne kaina, šalis dėl nutrauktų derybų
yra priversta pirkti prekes didesne kaina. Iš esmės tokia situacija, kai šalis dėl
nutrauktų derybų nebegali pigiau įsigyti prekių yra tolygi prarastai galimybei
sudaryti pigesnę sutartį. Todėl kainų skirtumas šiuo atveju sudaro prarastos
galimybės piniginę vertę. Teismų praktikoje būtent šiuo aspektu prarastos
galimybės kompensavimas buvo pripaţintas galimu nuostolių apskaičiavimo
būdu. Byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“ Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas remdamasis UNIDROIT Principų 2.15 str. (1994 m.
redakcija) komentaru paţymėjo, kad net pripaţinus, kad šalys nebuvo
sudariusios sutarties, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas savo elgesiu sukūrė
ieškovui pasitikėjimą tuo, kad sutartis tikrai bus sudaryta, atsakovas galėtų būti
įpareigotas atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro derybų metu turėtos išlaidos ir
prarastos galimybės piniginė vertė. Nors Aukščiausiasis Teismas nedetalizavo,
ką būtent reikėtų laikyti pinigine prarastos galimybės verte, tačiau iš bylos
fabulos aišku, kad tai turėtų būti skirtumas tarp darbų kainos, kurią buvo
pasiūlęs atsakovas ir tos kainos, kurią ieškovas buvo priverstas mokėti uţ
darbus trečiajam asmeniui dėl to, kad atsakovas nutraukė derybas dėl sutarties.
Paradoksalu, bet toks kainų skirtumo skaičiavimas iš esmės yra labai artimas
pozityviems nuostoliams, t.y. siekiant grąţinti ieškovą į tokią padėti, kuri būtų
jeigu sutartis būtų sudaryta ir tinkamai įvykdyta. Tai iliustruoja profesoriaus E.
A. Farnsworth pavyzdys, kuomet neįvykdytos sudarytos sutarties atveju šalis,
dėl išaugusių kainų yra priversta sudaryti pakeičiančią sutartį ir uţ prekes
mokėti ne sutartą kainą 100 USD, bet 110 USD, o nutrauktų derybų dėl
sutarties atveju šalis praranda galimybę sudaryti sutartį, pagal kurią prekių
kainą būtų buvusi 100 USD, ir yra priversta sudaryti sutartį su trečiuoju
asmeniu ir įsigyti prekes uţ 110 USD. Abiem atvejais nuostolius sudaro kainų
skirtumas, t.y. 10 USD403
. Tai rodo, kad skirtumas tarp pozityviųjų ir
negatyviųjų nuostolių yra labai neryškus. Ţinoma, kai sutartis nėra sudaroma,
yra labai sunku nustatyti, kokia būtų buvusi šalies turtinė padėtis, jeigu sutartis
403 FARNSWORTH, išnaša 391, p. 225.
193
būtų buvusi sudaryta, nes paprastai nesudarius sutarties negalima pasakyti,
kokios iš tiesų sąlygos būtų šalių suderintos ir koks būtų sutarties turinys. Tad
matuojant pozityviuosius nuostolius, pagrįstus lūkesčių interesais (angl.
expectation damages), negalima nustatyti ir ką šalis prarado dėl nesudarytos
sutarties404
. Todėl iš esmės atlygintinų nuostolių apribojimas eliminuojant
pozityviuosius nuostolius ir negautas pajamas yra visiškai pagrįstas. Tačiau
visiškai negalima atmesti situacijų, kuomet šalis dėl nutrauktų derybų praranda
pajamas ir jos gali būti pakankamai realiai įvertintos. Todėl nors išlaikant
bendrąją taisyklę, ribojančią negautų pajamų priteisimą, prarastų galimybių
piniginės vertės taisyklė turėtų būti taikoma ir tada, kai nukentėjusi šalis
praranda pajamas dėl nesąţiningų derybų ir kai šių nuostolių apskaičiavimas
yra labai artimas pozityvių nuostolių sampratai. Pavyzdţiui, garsioje Markov v.
ABC Transfer & Storage Co. byloje, kurią nagrinėjo JAV Vašingtono
aukščiausiasis teismas, sandėlio nuomininkui nuomotojas uţtikrino, kad
nuomos sutartis bus pratęsta, tačiau vėliau nuomotojas patalpas pardavė ir
pateikė reikalavimą nuomininkui išsikraustyti iš patalpų. Teismas įpareigojo
nuomotoją atlyginti nuomininko išlaidas susijusias su persikėlimu į naujas
patalpas, ir atlyginti negautas nuomininko pajamas, kurias šis prarado dėl to,
kad dėl neplanuoto persilėkimo nebegalėjo aptarnauti pagrindinio kliento,
nutraukusio sutartis su nuomininku. Šveicarijos Aukščiausiojo teismo
nagrinėtoje byloje Escophon AG v. Bank in Langenthal, kurioje bankas
(atsakovas) nesąţiningai atsisakė sudaryti finansavimo sutartį su ieškovu ir šis
buvo priverstas sudaryti finansavimo sutartį su kitu banku, teismas priteisė
ieškovui negautas pajamas uţ laikotarpį, kurį jis uţtruko sudaryti naują
finansavimo sutartį405
. Pozityviuosius nuostolius taip pat yra gana lengva
apskaičiuoti ir jų realumas yra gana pagrįstas tuomet kai sutartis sudaroma
konkurso būdu ir nukentėjusi šalis gali įrodyti, kad jeigu būtų laikytasi
konkurso procedūrų, jos pasiūlymas būtų laimėjęs406
. Šios pastabos dar labiau
404 FARNSWORTH, išnaša 391, p. 223.
405 FARNSWORTH, išnaša 391, p. 234-235.
406 BEALE, et al., išnaša 248, p. 253-254.
194
tinka preliminariosios sutarties atveju, nes sudarius preliminarią sutartį yra
aiškios visos esminės sutarties sąlygos, todėl apskaičiuoti, ko šalis gali tikėtis
iš sutarties ir ką ji praranda dėl jos nesudarymo yra dar lengviau.
Ikisutartinės atsakomybės rūšies vertinimas Lietuvos Civilinio
kodekso kontekste nėra vienareikšmis, nors akivaizdu, kad paţeidţiant
įstatymo nustatytą pareigą elgtis sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose ir taip
padarant nuostolių yra paţeidţiama bendroji pareiga laikytis tokių elgesio
taisyklių, kad nebūtų padaryta ţalos kitam. Kaip minėta, kai kuriais atvejais
ikisutartinės atsakomybės dydis gali būti vertinamas taikant kainų skirtumo
taisyklę, kuri yra sutartinės civilinės atsakomybės dalis. Laikantis UNIDROIT
Principų sistemos, šių Principų taisyklės, kuriomis remiantis gali būti
įvertinama ţala, padaryta ikisutartiniuose santykiuose, yra perkeltos į Civilinio
kodekso skyrių, skirtą sutartinei civilinei atsakomybei. Kita vertus, nuostolių
apskaičiavimui negali būti automatiškai taikomos sutartinės civilinės
atsakomybės taisyklės, nes pati sutartis ţlugus deryboms nėra sudaryta. Visa
tai verčia manyti, jog ikisutartinės civilinė atsakomybė yra savos rūšies (sui
generis) civilinė atsakomybė, kuriai būdingi tiek deliktinės, tiek sutartinės
civilinės atsakomybės principai407
, tačiau kuriai tuo pat metu būdingi ribojimai,
kurių nenustato nei viena, nei kita atsakomybės rūšis. Lietuvos teismų
praktikoje nurodoma, kad ikisutartiniuose santykiuose padaryta ţala turi būti
atlyginama paga deliktinės atsakomybės taisykles, nes nesąţiningai derantis
ţala padaroma dėl bendro pobūdţio pareigos elgtis sąţiningai ikisutartiniuose
santykiuose paţeidimo408
. Panašaus poţiūro laikomasi ir Europos Teisingumo
Teismo praktikoje409
, tačiau 2007 m. liepos 11 d. reglamente nr. 864/2007 dėl
nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Rome II)410
pabrėţiama
(preambulės 29 punktas, 2.1 str.), kad ţalą darantys veiksmai ikisutartiniuose
407 BEALE, et al., išnaša 248, p. 252.
408 2002 m. gruodţio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-7-1156 Ţ.
Semenejeva v. 553 Gyvenamųjų namų statybos bendrija ir UAB “Biveka”. 409
2002 m. rugsėjo 17 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje nr. C-334/00 Fonderie
Officine Meccaniche Tacconi SpA vs Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH. 410
2007 m. liepos 11 d. reglamente nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Rome
II), Oficial Journal L199/40, 31.07.2007.
195
santykiuose nėra deliktai, todėl prievolėms, kylandčioms iš tokių veiksmų
atlikimo reikalinga speciali kolizinė norma, pagal kurią dėl ikisutartiniuose
santykiuose padarytos ţalos kylančioms prievolėms taikoma ta teisė, kuri būtų
taikoma sudarytai sutarčiai (12 straipsnis).
196
6.2. Sutarčių galiojimas
Visų valstybių teisės sistemos Sutarties laisvės principas leidţia
šalims savarankiškai spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokį sutarties turinį nustatyti.
Apsisprendusios sudaryti sutartį, šalys turi išreikšti viena kitai savo valią, tam
kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojančia. Tačiau ne visas šalių
sudarytas sutartis teisė pripaţįsta privalomomis. Įvairios prieţastys gali lemti,
kad šalių pareikšta valia nebus pakankama, kad sutartis galiotų (įstatymuose
numatyti imperatyvūs draudimai susitarti tam tikrais klausimais, specialūs
formos reikalavimai, klaidingas faktų apie sudaromą sutartį suvokimas, ir
pan.). Šių prieţasčių teisės sistemose yra ganėtinai daug ir skirtingų, kas
neretai lemia jog vienoje valstybėje, taikant tos valstybės įstatymus sutartis
galioja, o pagal kitos valstybės taikytiną teisę sutartis negalioja411
. Paradoksalu,
kad toks teisinis neapibrėţtumas tarptautinėje veikloje turėtų būti vienas iš
didţiausių barjerų tarptautinei komercijai, tačiau sutarčių galiojimo klausimai
yra viena iš sutarčių teisės sričių, kurioje vienodinimas yra labai sudėtingas.
Tai galima paaiškinti ganėtinai ryškiais konceptualaus poţiūrio į sutarties
elementus skirtumais, skirtingu viešosios tvarkos suvokimu, kuris tiesiogiai
lemia valstybėse nustatytų draudimų pobūdį, bei teisinių tradicijų skirtumais,
dėl kurių sutarčių vertinimo būdai yra kitaip struktūrizuoti. Dėl šių prieţasčių
iki šiol didţiausias materialiosios sutarčių teisės vienodinimo instrumentas –
1980 m. JT Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių prikimo pardavimo
sutarčių – pabrėţtinai atsiriboja nuo sutarčių galiojimo klausimų reguliavimo.
Netgi 1994 m. redakcijos UNIDROIT Principai, kurie buvo ţymus ţingsnis į
priekį sutarčių galiojimo klausimų vienodinime, aiškiai išskyrė sutarčių
negaliojimą dėl asmenų teisinio statuso, atstovo įgalinimų ir neteisėtumo.
Sutarčių neteisėtumo klausimais nebuvo papildyti ir 2004 m. redakcijos
UNIDROIT Principai, o šiuo metu rengiamos naujos redakcijos parengiamoji
medţiaga tik dar kartą patvirtina vienodinimo pasauliniu mastu uţduoties
411 MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 369-369.
197
sudėtingumą412
. Kita vertus 2003 m. redakcijos Europos sutarčių teisės
principuose neteisėtumo klausimams jau buvo suformuluotas atskiras
skyrius413
, tačiau šiuo atveju pasiremti daugiau ar maţiau homogeniškomis
Europos vertybėmis, pripaţintomis tarptautinėmis Europos regioninėmis
konvencijomis, buvo kur kas paprasčiau.
Nepaisant kylančių sunkumų vienodinimo srityje, tenka pripaţinti,
kad UNIDROIT Principų pateiktos naujovės optimaliai suderina daugelio
valstybių doktrinas, jų atsisakant arba jas performuluojant, dėl ko sutarčių
negaliojimo reguliavimas tampa paprastesnis ir aiškesnis. Be to, UNIDROIT
Principų pateiktos taisyklės nubrėţia ir naujus prioritetus (favor contractus),
kurie yra svarbūs vertinant sutarčių galiojimą per daugiau ar maţiau visose
valstybėse tradicinius sutarčių negaliojimo pagrindus (neįmanomumas įvykdyti
sutartį, suklydimas). Pirmiausia, UNIDROIT Principai maksimaliai
supaprastina sutarties galiojimo vertinimą atsisakant papildomų sutarties
elementų, būtinų, kad sutartis būtų laikoma galiojančia, t.y. sutarties pagrindo
(cause) ir priešpriešinio patenkinimo (consideration) bei sutarties formos
reikalavimų, laikant šalių valios išraišką pakankamą galiojančiai sutarčiai
sudaryti. Antra, remiantis bendrąja favor contractus idėja, sutarties pradinis
neįmanomumas bei suklydimas, kurie paprastai daugelio valstybių teisėje
lemia sutarties negaliojimą, iš esmės nebegali būti laikomi sutarties
negaliojimo pagrindais, prioritetą teikiant kitiems teisių gynimo būdams, o ne
sutarties anuliavimui. Pats klaidos institutas yra vienodinamas apibendrinant
įvairiose valstybėse egzistuojančias doktrinas, akcentuojančias skirtingus
klaidos aspektus, ir gana lanksčiai suderinant abiejų šalių interesus,
susiduriančius, kai sutartis sudaroma suklydus. Toliau kiekvienas iš šių aspektų
bus aptariamas analizuojant kaip UNIDROIT Principų taisyklės buvo
integruotos į Lietuvos sutarčių teisę.
412 UNIDROIT. Summary Records of the 1st Session (Rome 29 May to 1 June 2006). 2006 Study L –
Misc. 26. [interaktyvus]. Rome: UNIDROIT, October 2006, p. 13-25. [ţiūrėta 2007 m. vasario 1 d.].
Prieiga per internetą: <http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2006/study/50/s-50-
misc26-e.pdf>. 413
LANDO, et al., išnaša 40, p. 211-227.
198
6.2.1. Sutarties elementai
Aptariant favor contractus principą (ţr. 5.3.2 skyrių „Prioritetas galiojimui“)
jau buvo minėta, kad siekiant išvengti situacijų, kuomet sutartis nepripaţįstama
galiojančia, arba nelaikoma privaloma (angl. „unenforceable“), UNIDROIT
Principuose buvo atsisakyta bendrosios teisės sistemos valstybėms būdingo
būtinojo sutarties elemento – priešpriešinio patenkinimo (consideration), bei
kai kuriose civilinės teisės tradicijų valstybėse taikomo sutarties pagrindo
(cause) instituto.
Priešpriešinis patenkinimas, kaip sutarties elementas, bendrosios
teisės valstybėse reiškia tam tikrą naudą, kurios sutarties šalis atsisako dėl kitos
šalies duoto paţado. Tik sutarus dėl priešpriešinio patenkinimo (angl.
bargained for consideration) šalių ketinimai įsipareigoti pagal sutartį
pripaţįstami pakankamai rimtais ir duoti įsipareigojimai laikomi teisiškai
privalomais. Priešpriešiniu patenkinimu gali būti daikto perdavimas mainais uţ
paţadą sumokėti uţ jį kainą, taip pat veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo
veiksmų414
, ar bet koks kitoks nepatogumas, kurį patiria paţado gavėjas
mainais uţ jam duotą paţadą415
. Priešpriešinio patenkinimo pagrindinė funkcija
yra atskirti tuos susitarimus, kurie turi būti pripaţįstami privalomais ir tuos,
kurie nenusipelno teisinio pripaţinimo. Kitaip tariant priešpriešinio
patenkinimo buvimas yra ta prieţastis, dėl kurios sutartis turi būti laikoma
teisiškai privaloma. Tačiau gana didelis priešpriešinio patenkinimo išraiškų
spektras daro šią doktriną gana sudėtingą ir neaiškią, nes kai kuriais atvejais,
kai šalių susitarimas turi priešpriešinį patenkinimą teismai atsisako pripaţinti
sutartį privaloma416
, ir atvirkščiai, kai atrodo, kad priešpriešinio patenkinimo
nėra, teismai pripaţįsta sutartį galiojančia417
. Dėl šių prieţasčių bendrosios
414 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 328-333.
415 BEALE, et al., išnaša 248, p. 140-153. / ATIYAH, išnaša 157, p. 106-130.
416 ATIYAH, išnaša 157, p. 110.
417 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 142-143.
199
teisės sutarčių teisės teoretikai abejoja šios doktrinos reikalingumu418
. Daţnai
yra pastebima, kad priešpriešinio patenkinimo doktrina atlieka sutarčių
nesąţiningumo kontrolės funkcijas, kurios galėtų būti įgyvendinamos taikant
aiškesnius sutarčių teisės institutus419
.
Labai panašus į priešpriešinio patenkinimo doktriną yra sutarties
pagrindo (cause) reikalavimas, kurį tiesiogiai įtvirtina Prancūzijos, Italijos,
Kanados Kvebeko provincijos įstatymai. Šios doktrinos esmė yra reikalavimas,
kad sutartis turėtų apibrėţtą ir teisėtą dalyką bei teisėtą pagrindą. Skirtingai nei
priešpriešinio patenkinimo doktrina, kuri visada aiškinama objektyviąja prasme
ir nepriklauso nuo šalių subjektyvaus suvokimo, nuo to, ar šalys ţino apie
priešpriešinio patenkinimo buvimą ar nebuvimą sutartyje, sutarties pagrindo
doktrina turi objektyvių ir subjektyvių elementų. Objektyviai sutarties
pagrindas aiškinamas kaip sutarties teisinis tikslas, kuris tos pačios rūšies
sutartyse visada yra vienodas. Dvišalių sutarčių pagrindas yra mainais
gaunama nauda; neatlygintinų sutarčių pagrindas yra ketinimas ką nors
perduoti ar ką nors atlikti nereikalaujant uţ tai atlygio; realinių sutarčių
pagrindas yra tam tikro daikto perdavimas. Subjektyvusis sutarties pagrindas
suprantamas kaip individualus motyvas skatinantis šalį įsipareigoti pagal
sutartį, kuris kiekvienos sutarties atveju gali būti skirtingas420
. Ţvelgiant į tai,
kokį efektą turi šios doktrinos taikymas sutarčių galiojimui, matyti, kad
doktrinos taikymo tikslai yra labai panašūs į priešpriešinio patenkinimo.
Remiantis sutarties pagrindo nebuvimu yra pripaţįstamos negaliojančiomis
sutartys, kurios nesuteikia vienai iš šalių jokios naudos, sutartys, kurias šalys
sudaro klysdamos dėl sutarties dalyko buvimo, arba klysta manydamos, kad
sutarties tikslas gali būti įgyvendinamas, nors objektyviai taip nėra.
Taigi, iš esmės tiek priešpriešinio patenkinimo doktrina, tiek
sutarties pagrindo doktrina atlieka tam tikrą sutarčių sąţiningumo kontrolės
418 ATIYAH, išnaša 157, p. 106-130.
419 GORDLEY, James. An American Perspective on the UNIDROIT Principles. Roma, 1996.
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 2 d.], p. 2-6, prieiga per internetą:
http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/22gordley.pdf>. 420
BEALE, et. al., išnaša 248, p. 129.
200
funkciją ir galėtų atrodyti keista, kodėl šių doktrinų atsisakoma ne tik
UNIDROIT Principuose, kurie pirmiausia orientuoti į komercines sutartis
(kurios paprastai yra visuomet dvišalės ir atlygintinės, todėl visuomet yra
paremtos priešpriešiniu patenkinimu), bet ir Europos sutarčių teisės
principuose, kurie pritaikyti ir vartojimo sutartims. Tačiau iš tiesų šiuose
sutarčių teisės vienodinimo dokumentuose atsisakant priešpriešinio
patenkinimo ir sutarties pagrindo doktrinų sutarčių kontrolei yra skiriami kiti
institutai (esminė nelygybė, klaida, apgaulė), kurie ţymiai aiškiau ir atviriau
sprendţia šiuos klausimus. Tokiu būdu yra pasiekiama daugiau teisinio
tikrumo, nes šalys gali neabejoti sudarytos sutarties galiojimu ir iš anksto ţino
kriterijus ir pagrindus kuriais remiantis jų sutartis gali būti perţiūrėta.
Nepaisant to kaip giliai yra įsišaknijusios minėtos doktrinos
Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, jų atsisakymas nėra ţalingas
atsiţvelgiant į Vokietijos teisės pavyzdį, kur nei viena doktrina nėra
taikoma421
, o jų funkcijas tiesiogiai atlieka kiti sutarčių teisės institutai422
.
Lietuvos sutarčių teisėje sutarties pagrindo, o juo labiau
priešpriešinio patenkinimo, doktrinos nebuvo išplėtotos, todėl jų neįtvirtinimas
Civiliniame kodekse nekelia ypatingų keblumų. Tačiau Lietuvos teisėje galima
aptikti šių doktrinų uţuominų, kurias verta išanalizuoti įvertinant, kokią
reikšmę jos turi šių dienų Lietuvos sutarčių teisėje.
Nors 1964 m. redakcijos civiliniame kodekse sutarties pagrindas
nebuvo įtvirtintas kaip privalomas sutarties elementas ir pagal 168 str. sutarčiai
sudaryti pakako šalių susitarimo dėl visų esminių sutarties sąlygų. Tačiau
teisės doktrinoje sandoriai buvo skirstomi į kauzalinius, t.y. turinčius tam tikrą
teisinį tikslą, ir abstrakčiuosius. Buvo teigiama, kad kai sandorio pagrindas
prieštarauja įstatymams, sudarytas sandoris nesukelia teisinių pasekmių423
. Be
to, 1964 m. civilinio kodekso 48 str. buvo numatytas specialus sandorių
421 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 153-154.
422 STORME, Matthias. The Binding Character of Contracts – Causa and Consideration. In
HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law
International, 1998, p. 239-254. 423
STASKONIS, et. al., išnaša 167, p. 182, 187.
201
negaliojimo pagrindas – priešingas valstybės ir visuomenės interesams tikslas.
Tai iš esmės atitinka prancūziškosios cause ir objet doktrinos elementą,
reikalaujantį, kad sutartis turėtų teisėtą tikslą424
. Ţinoma, 1964 m. civiliniam
kodeksui netekus galios, šios nuostatos neteko ir teorinės bei praktinės
reikšmės.
Naujajame Civiliniame kodekse bendrosios sutarčių teisės institute
yra aiškiai atsisakoma cause ir consideration doktrinų, nes 6.159 str. yra
nustatoma, kad sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra šalių
susitarimas, be jokių papildomų reikalavimų dėl sutarties objekto ar
pagrindo425
. Tačiau bendrosiose prievolių teisės nuostatose galima pastebėti
išlikusių cause doktrinos poţymių. Civilinio kodekso 6.3 str. įtvirtinama
nuostata, jog prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai, kurių nedraudţia
įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, taip pat
nustatoma, kad dalykas turi atitikti tam tikrus jam keliamus reikalavimus, nors
šie reikalavimai nedetalizuojami. Šis kodekso straipsnis teisės doktrinoje
aiškinamas, kaip reikalaujantis, kad prievolės dalykas būtų apibrėţtas, t.y. turi
būti įmanoma nustatyti, kas sudaro skolininko pareigos turinį. Taip pat
prievolės dalykas turi būti teisėtas, t.y. neprieštarauti imperatyviems įstatymo
reikalavimams bei nepaţeisti viešosios tvarkos ir geros moralės426
. Šie
reikalavimai prievolės dalykui yra labai panašūs į Prancūzijos teisėje sutarties
objektui (pranc. objet) keliamus apibrėţtumo ir teisėtumo reikalavimus427
.
Galima teigti, kad Civilinio kodekso 6.3 str. nustatyti reikalavimai prievolės
dalykui yra reikšmingi tik sutartinėms prievolėms, nes iš delikto atsirandančios
prievolės visuomet turi apibrėţtą ir teisėtą dalyką. Todėl tarp civilinio kodekso
6.3 str. ir 6.159 str. galima įţvelgti suderinamumo problemą, nes abiejų
straipsnių turinys iš esmės skirtas tik sutartims. Negalima neigti, kad prievolė,
kaip ir sutartis visuomet turi turėti tam tikrą dalyką, nes be jo apskritai nebūtų
aišku, dėl ko šalys susitarė, ką įsipareigojo įvykdyti. Dalyko teisėtumas bei
424 NICHOLAS, išnaša 176, p. 117, 128-129.
425 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 198.
426 MIKELĖNAS, Valentinas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 49-52.
427 NICHOLAS, išnaša 176, p. 115-117.
202
moralumas taip pat yra būtina sąlyga sutarties (prievolės) galiojimui. Tačiau
kiti dalykui keliami reikalavimai neturėtų būti aiškinami kaip būtinas sutarties
elementas, dėl kurio galėtų būti kvestionuojamas sutarties egzistavimas.
Doktrinoje vienas iš dalykui keliamų reikalavimų, be jau minėtų, yra
nurodomas kreditoriaus teisinis interesas428
. Šis prievolės dalyko poţymis
apibrėţiamas gana abstrakčiai, tačiau asocijuojasi su cause doktrina ir tomis
teisinėmis pasekmėmis, kurios kyla nesant sutarties pagrindo. Vienas iš
kreditoriaus intereso nebuvimo pavyzdţių nurodomas atvejis kai yra perkamas
nuosavas daiktas. Ţinoma, tokiu atveju sutarties įvykdymas, t.y. daikto
perdavimas pirkėjo nuosavybėn netenka prasmės, nes daiktas ir taip jau yra
pirkėjo nuosavybė, tačiau tokia situacija gali būti susijusi ir su klaida, t.y. šalių
klaidingu įsitikinimu dėl to, kieno nuosavybė yra perkamas daiktas, todėl tokiu
atveju turėtų būti analizuojama, kuri šalis kalta dėl suklydimo ir taikomos
atitinkamos teisinės pasekmės. Todėl kreditoriaus intereso buvimas neturėtų
būti laikomas privalomu sutarties dalyko elementu ir sutarčiai sudaryti turi būti
pakankamas šalių susitarimas.
Teismų praktikoje yra buvę pavyzdţių, kuomet teismai vertindami
sutarties galiojimą analizavo, ar sutarties šalis gauna priešpriešinį patenkinimą.
2002 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi429
, priimta byloje
E. Volkova, E. Morkūnienė, D. Skukauskienė v. AB “Turto bankas”, pripaţino
svetimo turto hipotekos sutartį negaliojančia iš esmės vien dėl to, kad įkeitimo
sutartimi įkaito davėjos negavo jokio „priešpriešinio patenkinimo“. Teismo
teigimu, „aplinkybė, teikianti pagrindą daryti išvadą, jog ieškovės esminiai
suklydo sudarydamos ginčijamas įkeitimo sutartis, buvo ta, kad ieškovės
sudarė specifinį sandorį - jos uţtikrino trečiojo asmens prievolė įvykdymą,
pačios negaudamos jokio priešpriešinio patenkinimo iš sudarytų įkeitimo
sandorių.“ Taigi, teismas suklydimu laikydamas tai, kad šalis pagal sutartį
negavo jokios naudos, iš esmės sandorį pripaţino negaliojančiu dėl
428 MIKELĖNAS, išnaša 426, p. 53.
429 2002 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-1155/2002 E.
Volkova, E. Morkūnienė, D. Skukauskienė v. AB “Turto bankas”.
203
priešpriešinio patenkinimo nebuvimo. Iš šios bylos fabulos galima spręsti, kad
uţ įkeitimo sutarties sudarymą įkaito prašęs asmuo ţadėjo atsilyginti
priimdamas ieškoves į darbą, todėl abejotina, ar taikant consideration doktriną
šiuo atveju būtų pripaţinta, kad priešpriešinio patenkinimo visai nebuvo. Kita
vertus, nors teismo vartota terminologija asocijuojasi su consideration
doktrina, šis teismų praktikos pavyzdys tikrai nelaikytinas mėginimu įdiegti šią
doktrina Lietuvoje ir greičiau rodo teismo netinkamą tiek šios doktrinos
suvokimą, tiek ir nepakankamą ţinojimą, jog Lietuvos bendrojoje sutarčių
teisėje yra sekama sutarčių teisės vienodinimo rezultatais atsisakant
consideration ir cause doktrinų. Tačiau šiuo atveju svarbesnė ir akivaizdesnė
kita teismo klaida, t.y. esminės nelygybės, kaip sandorio negaliojimo pagrindo,
taisyklių netaikymas. Iš bylos fabulos matyti, kad ieškovės sudarydamos
įkeitimo sandorius buvo ekonomiškai silpnoje padėtyje, nes buvo bedarbės,
nepatyrusios ir maţai informuotos, ir ţadėdamas įdarbinti ieškoves, įkeitimo
prašęs asmuo akivaizdţiai šia padėtimi pasinaudojo. Atsiţvelgiant į tai, kad
gaunama nauda iš įkeitimo sutarties tokioje situacijoje yra šokiruojančiai
neproporcionali, teismas galėjo pagrįstai svarstyti, ar ieškovių sudarytos
įkeitimo sutartys galėtų būti pripaţintos negaliojančiomis dėl esminės
nelygybės.
Kitas prievolės dalykui keliamas reikalavimas, kurį įtvirtina
Civilinio kodekso 6.3 str. 4 d., yra įmanomumas. Taisyklės, jog negalima versti
atlikti tai, kas neįmanoma, kilmė siejama su Romėnų teise (impossibilium nula
est obligatio430
), tačiau reikia pabrėţti, kad ši Romėnų teisės maksima
nereiškia, kaip daţnai yra teigiama431
, jog sutartis, kurios įvykdymas yra
neįmanomas, negalioja432
. Nors daugelyje Europos valstybių yra išlikęs
principas, kad sutartis, kurios įvykdymas buvo neįmanomas sudarymo metu,
yra negaliojanti arba nuginčijama433
, tačiau tiek UNIDROIT Principai (3.3
str.), tiek Europos sutarčių teisės principai (4:102 str.) paneigdami šią taisyklę
430 Celsus D. 50.17.185.
431 MIKELĖNAS, išnaša 426, p. 52.
432 ZIMMERMANN, išnaša 254, p. 62-63.
433 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 229.
204
numato, kad sutartis nėra savaime negaliojanti dėl to, kad jos sudarymo metu
nebuvo įmanoma įvykdyti iš jos kylančių prievolių ar, kad šalis negalėjo
disponuoti turtu, su kuriuo sutartis yra susijusi. Tokiu būdu tiek situacijoms,
kai sutarties objektas ţūva prieš pat sudarant sutartį, tiek kai objektas
prarandamas jau po sutarties sudarymo yra taikomas tas pats atsakomybės
reţimas. Tokiu būdu šalis, kuri ţinojo apie tai, kad sudaromos sutarties
įvykdyti neįmanoma, tačiau nuslėpė tai nuo kitos šalies, nukentėjusiai šaliai
bus atsakinga uţ sudarytos sutarties neįvykdymą ir privalės atlyginti ne tik
negatyviuosius nuostolius bet ir pozityviuosius nuostolius. Šios taisyklės
taikymas pagal Lietuvos teisę jau buvo išanalizuotas aptariant favor contractus
principą 5.3.2 skyriuje „Prioritetas galiojimui“.
Analizuojant favor contractus principo įtvirtinimą Lietuvos
sutarčių teisėje (5.3.2 skyriuje „Prioritetas galiojimui“) taip pat buvo minėta,
kad siekiant teisinio apibrėţtumo ir sutarčių skatinimo UNIDROIT Principuose
bei Europos sutarčių teisės principuose visos sutartys yra laikomos
konsensualinėmis ir jokie papildomi reikalavimai, įskaitant sutarties objekto
perdavimą, jų galiojimui netaikomi. Tai reiškia, kad nėra išskiriamos realinės
sutartys ir visos sutartys laikomos sudarytomis nuo susitarimo. Tačiau kai
kuriose Europos Valstybėse yra išlikęs sutarčių skirstymas į realines ir
konsensualines. Pavyzdţiui, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge
dovanojimo, paskolos, pasaugos ir įkeitimo sutartys yra laikomos realinėmis
sutartimis (pranc. „contrat réel“), kurių įsigaliojimui yra būtinas turto
perdavimas. Lietuvos Civiliniame kodekse taip pat yra tęsiama tradicija išskirti
realinių sutarčių rūšį (paskolos, pasaugos, dovanojimo sutartys). Realinių
sutarčių kilmė yra siejama su Romėnų teise. Tačiau ţvelgiant į istoriją,
Romėniškoji taisyklė nuda pactio obligationem non parit (paprasta sutartis
nesukuria prievolės) iki 17 a. evoliucionavo į priešingą maksimą – ex nudo
pacto oritur actio (ieškinį galima reikšti iš paprastos sutarties), – dėl ko
stipuliatio formalumai ir neįvardintos realinės sutartys prarado savo prasmę434
.
434 ZIMMERMANN, Reinhard. Roman-Dutch Jurisprudence and Its Contribution to European Private
Law. Tulane Law Review. 1991-1992, vol. 66, p. 1689-1698.
205
Formalumų reikalavimai, įskaitant daikto perdavimą kaip sutarties buvimo
įrodymą, Romėnų teisėje buvo nustatyti siekiant uţtikrinti, kad šalys apgalvotų
savo veiksmus, ypač kai jos neatlygintinai perduoda ar atsisako savo turto435
.
Vieną iš tipinių realinių sutarčių Romėnų teisėje buvo mutuum, t.y.
sutartis, pagal kurią daiktų perdavimas skolininko nuosavybėn sukurdavo
skolininko pareigą grąţinti ne tuos pačius gautus daiktus, bet tokį patį kiekį
ekvivalentiškų daiktų (tos pačios rūšies ir kokybės). Tokios sutarties turinio
dalimi negalėjo būtų nei įsipareigojimas mokėti palūkanas, nei susitarimas dėl
konkretaus gautų pinigų ar daiktų grąţinimo termino. Nors tokia sutartis
visiškai atitiko poreikius šalių, kurių tarpusavo santykiai buvo grindţiami
kaimynystės ar draugystės ryšiais, komercinėje prakikoje neatlygintinai
skolinti pinigus ar daiktus paprastai nėra ekonominio intereso. Todėl buvo
ieškoma būdų, kaip uţ pinigų ar daiktų skolininką gauti atlyginimą, bei kaip
skolininkui uţsitikrinti, kad iš jo bus pareikalauta graţinti skolą ne anksčiau
kaip po konkretaus termino. Šie papildomi įsipareigojimai ir sąlygos buvo
nustatomi atliekant stipuliatio formalumus. Komercinių ir ypač finansinių
santykių plėtra ėmė kelti ir kitų komplikacijų. Pavyzdţiui, keblu buvo taikyti
reikalavimą, kad paskolos sutartis būtų sudaryta nuo daiktų ar pinigų
perdavimo momento, tais atvejais, kai skolininkas jau turėjo skolinamus
daiktus ar pinigus. Pagal mutuum esmę, tokiu atveju skolininkas turėtų grąţinti
daiktus kreditoriui vien tam, kad šis atliktų sutarties įsigaliojimu reikalingą
veiksmą – vėl perduotų daiktus ar pinigus skolininkui. Išeitimi buvo
interpretacija, jog daiktų ar pinigų „perdavimas“ jau yra įvykęs ansčiau, tačiau
toks aiškinimas buvo akivaizdus ţingsnis paskolų kaip konsensualinių sutarčių
link. Tais atvejais, kai kreditorius nurodo savo skolininkui sumokėti pinigus
trečiajam asmeniui, sutartis taip pat buvo laikoma sudaryta nepaisant to, kad
kreditorius trečiajam asmeniui pinigų neperduodavo. Nepaisant šių keblumų
Romėnų teisėje nubuvo atsisakyta daikto perdavimo reikalavimo tokio
pobūdţio sutartims sudaryti, nes reikalavimas susitarti dėl palūkanų atliekant
435 GORDLEY, išnaša 246, p. 6.
206
stipuliatio formalumus ir draudimas sudaryti sutartis dėl skolinimo ateityje
buvo pakankamai veiksminga priemonė sulaikyti šalis nuo beatodairiško
rizikingų kredito sutarčių sudarymo. Tačiau įsigalėjus principui pacta sunt
servanda, kuomet įsiparieogjimai mokėti palūkanas imti laikyti visiškai
galiojantys, Romėnų idėja dėl mutuum kaip realinės sutarties, sukuriančios
vienintelį įsipareigojima graţinti skolą, tapo ypač problematiška. Tačiau net 19
a. teisininkai uţuot apjungę visus sutarties elementus į konsensualinę sutartį,
toliau skatino realinių sutarčių rūšį kaip būtiną, nes manė, jog reikalavimas ką
nors grąţinti gali būti pareikštas tik jeigu graţintinas objektas iš tikrųjų buvo
perduotas. Toks poţiūris yra nesuderinamas su moderniaja teise, pagal kurią
bet koks įsipareigojimas ką nors įvykdyti, jeigu jis yra moralus ir teisėtas, gali
būti privalomos sutarties objektas. Antra, pernelyg sureikšminant skoliniko
pareigą graţinti gautą paskolą yra pamirštama, kad tokios pareigos sukūrimas
nėra pagrindinis sutarties tikslas, nes kitaip kreditorius tiesiog geriau apskritai
neskolintų daikto. Paskola duodama ne tam, kad būtų atgauta, o tam kad būtų
suteikta galimybė kitai šaliai pasinaudoti pinigais ir uţ tai gautas atlyginimas.
Moderniaja prasme paskola nelaikytina vienašale sutartimi, nes pareigos
atsiranda ne tik skolininkui. Kreditorius pagal paskolos sutartį įsipareigoja
leisti pasinaudoti savo pinigais ar daiktais skolininkui ir yra atsaingas jam uţ
nuosavybės teisės garantijos paţeidimą ar kokybės defektus (daiktų atveju)436
.
Daugelio valstybių, kuriose išliko realinių sutarčių rūšis,
mokslininkai abejoja tokiu aiškinimu ir kritikuoja realinių sutarčių
reikalingumą apskritai437
. Tradiciškai realinės sutartys yra vienašalės, nes tik
atsiradus sutarčiai tik viena šalis turi pareigą kitos šalies atţvilgiu (pavyzdţiui,
paskolos sutarties atveju nuo to momento kai paskola išmokama jos gavėjui,
šiam atsiranda pareiga grąţinti tokią pat sumą pinigų). Tačiau teoriniu poţiūriu
nekyla jokių keblumu, jeigu tokios sutartys laikomos sudarytomis nuo
susitarimo momento, nes tokiu atveju, pavyzdţiui, paskolos sutartis būtų
436 ZIMMERMANN, Reinhard. The Law of Obligations. Roman Foundations of the Civilian Tradition.
Cape Town, Wetton, Johanesburg: Juta & Co. Ltd., 1992, p. 153-165. 437
LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 141-142.
207
dvišalė sutartis, kur paskolos davėjas turėtų pareigą išmokėti paskolą, o
paskolos gavėjas turėtų pareigą grąţinti gautą paskolą438
. Dėl to šiais laikais
yra sunkiai suprantama, kodėl rašytinė dovanojimo arba paskolos sutartis,
pagal kurią įsipareigojama perduoti dovanojamą daiktą arba išmokėti paskolą,
negali būti laikoma sudaryta.
Realinių sutarčių vienas iš pagrindinių tikslų yra uţtikrinti, kad
perduodantis turtą asmuo apgalvotų savo veiksmus ir sudarytų tokias sutartis
tik turėdamas rimtų ir pateisinamų ketinimų ir kad būtų aiškūs tokios sutarties
sudarymo įrodymai. Tačiau daugeliui realinių sutarčių įstatymai nustato ir
papildomus formos reikalavimus, kurių paskirtis iš esmės yra ta pati. Tokiais
atvejais vertinant sutarčių sudarymą Lietuvos teismų praktikoje yra pasitaikę
paradoksalių sprendimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d.
nutartyje439
, teismas vertindamas nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties
sudarymą nurodė, kad tokiai sutarčiai sudaryti nepakanka notarinės formos, bet
dar būtina, kad dovanotojas realiai perduotų dovanojamą turtą apdovanotojo
nuosavybėn. Tokia teismo išvada iš esmės reiškia, kad net notariškai patvirtinta
dovanojimo sutartis nėra laikoma sudaryta ir tuo pačiu nėra šalims privaloma,
nors iš esmės notaro patvirtinimas reiškia ne ką kitą, kad šalys sudaro teisėtą
sutartį ir kad jų valios pareiškimai yra pakankamai rimti.
Nors realinių sutarčių rūšis yra išskiriama Lietuvos sutarčių
teisėje, tačiau atsiţvelgiant į minėtus šių sutarčių rūšies tikslus, kai šioms
sutartims taikomi ir papildomi formos reikalavimai, vertinant sutarties
sudarymo momentą prioritetą reikėtų teikti būtent sutarties išraiškos formai.
Paţymėtina, kad Lietuvos civilinio kodekso 6.831 str. tiesiogiai numato, jog
nepaisant to, kad pasaugos sutartis paprastai yra realinė, šalys gali sudaryti ir
konsensualinę pasaugos sutartį, kuriai taikomas rašytinės formos
reikalavimas440
. Raštu išreikštas (o juo labiau notariškai patvirtintas)
438 NICHOLAS, išnaša 176, p. 40-42.
439 2004 m. sausio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-33/2004 J.
Gulbinovič v. G. Počkajeva. 440
2007 m. vasario 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-53/2007
UAB „IF draudimas“ v. UAB „Ketonas“, UAB „Simon Luowerse International Transport“.
208
susitarimas dėl dovanos perdavimo ateityje taip pat turėtų būti laikomas
sudaryta sutartimi. Tik vienintelė paskolos sutartis Civiliniame kodekse yra be
išlygų laikoma realine sutartimi. Kai paskolos sutartis sudaroma raštu, pagal
Civilinio kodekso 6.875 str. 1 d. sutartis iš principo pripaţįstama sudaryta,
tačiau suteikiama teisė ginčyti sutartį, jeigu paskola ar jos dalis neišmokama.
Tokio nuginčijimo pasekmės pagal šio straipsnio 3 d. yra pripaţinimas, kad
sutartis dėl neperduotos paskolos ar jos dalies pripaţįstama nesudaryta, t.y.
negali būti taikoma sutartinė atsakomybė uţ pareigos perduoti paskolą
neįvykdymą. Reikia paţymėti, kad Lietuvos sutarčių teisėje buvo mėginta
pripaţinti, jog paskolos sutartis gali būti konsensualinė. 1995 m. liepos 5 d.
įstatymu buvo pakeista tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 291 str.
2 d. nuostata numatant, kad paskolos sutartyje kreditorius gali įsipareigoti
perduoti daiktus ar pinigus ateityje. Toks pakeitimas buvo visiškai be pagrindo
kritikuojamas teisės moksle441
, teigiant, kad toks reguliavimas nesuderinamas
su kreditavimo verslus. Juk kreditorius pagal kreditavimo sutartį įsipareigoja
įšmokėti paskolą tik esant grieţtai apibrėţtoms sąlygoms. Tačiau kai visos
sąlygos įvykdomos, nėra jokių prieţasčių dėl ko skolininko visiškai teisėti ir
pagrįsti lūkesčiai turėtų būti ignoruojami teigiant, kad skolininkas neturi teisės
reikalauti, kad kreditorius įvykdytų savo pareigą išmokėti paskolą natūra.
Tenka tik apgailestauti, kad 1964 m. Civilinio kodekso 291 str. 2 d. nuostata
nebuvo išsaugota naujame Civiliniame kodekse. Kita vertus, realinės sutarties
rūšies poţymius įtvirtinančios normos yra neimperatyvios, todėl turėtų būti
pripaţįstamas šalių susitarimas, jeigu šalys susitartų, kad paskolos sutartis bus
laikoma sudaryta ne nuo paskolos sutarties perdavimo, o nuo paskolos sutarties
pasirašymo momento. Tokiu būdu būtų sumaţinamas realinių sutarčių instituto
daromas favor contractus principą ribojantis efektas.
441 DOMINAS, Gediminas. Tarptautinė bankų terminuotos paskolos sutartis ir jos implementavimas
Lietuvoje. Teisė. 1999, 33(3) tomas, p. 36.
209
6.2.2. Klaida
Klaidos institutas sutarčių teisėje yra vienas iš labiausiai
kontraversiškų. Šiame teisės institute persipina fundamentalios sutarčių teisės
teorijos – valios teorija ir pasitikėjimo teorija, -susiduria vertybiniai ir
moraliniai vertinimai, kuriais remiantis turėtų būti pasveriami priešingi šalių
interesai. Ţmogiškoji prigimtis neišvengiamai lemia klaidas, tačiau ar sutartį
sudaranti suklydusi šaliai turi būti leidţiama išvengti prisiimtų prievolių
vykdymo, ar yra teisinga neklydusiai šaliai palikti naudą, klydusios šalies
sąskaita, kokią reikšmę turi klaidos susiformavimo prieţastys (klydusios šalies
neatidumas, neklydusios šalies neveiklumas suţinojus, kad kita šalis klysta),
kam turėtų tekti arba kaip turėtų būti paskirstytos neigiamos suklydimo
pasekmės, ir į panašius klausimus nėra vienareikšmių atsakymų. Atsakymai į
šiuos klausimus skiriasi priklausomai nuo to, kam yra teikiami prioritetai –
sutartinių santykių stabilumui ar nukentėjusios (silpnesnės) šalies interesų
apsaugai; subjektyviai šalies valiai ar objektyviai jos išraiškai; maksimalaus
atidumo skatinimui ar ekonominiam efektyvumui ir pan.442
Bendrosios teisės tradicijų valstybėse suklydusi šalis labai retai
gali tikėtis, kad teisė atleis klaidas. Tik labai išimtiniais atvejais klaida gali būti
pagrindas sutarčiai pripaţinti negaliojančia. Paprastai taip yra tuomet, kai
sudarant sutartį šalys mano, jog sutarties objektas egzistuoja, tačiau jis yra
ţuvęs, prarastas arba neegzistuojantis, pavyzdţiui, kai parduodamas daiktas
sudarant sutartį ţūva, kai skyrybų sutartis sudaroma klaidingai manant, kad
sutarties šalys yra susituokę443
. Sutartis gali būti anuliuota tik jeigu klysta abi
šalys, o ne viena iš jų. Toks poţiūris paaiškinamas tuo, kad abiem šalims laisva
442 Galimų sprendimų klaidos institute variacijos puikiai iliustruojamos kiniškos vazos, kuri po
pardavimo pasirodo buvusi labai vertingas imperatoriaus Mingo laikų meno kūrinys, pavyzdţiu,
pateikiamu Zweigert, K., Kötz, H. veikale „Lyginamosios teisės įvadas“. Ţr. ZWEIGERT; KÖTZ,
išnaša 235, p. 346-347. Panašiai vertybių sandūrą atskleidţia savo straipsnyje „The Political Stakes in
“Merely Technical” Issues of Contract Law” ir Duncan, Kennedy. Ţr. DUNCAN, Kennedy. The
Political Stakes in “Merely Technical” Issues of Contract Law. European Review of Private Law,
2002, vol. 10, p. 7-11. Klaidos kontraversiškumo analizę puikiai papildo sociologiniais ir
psichologiniais aspektais M. A. Eisenberg studija – EISENBERG, Melvin A. Mistake in Contract Law.
California Law Review. 2003, vol. 91, p. 1573-1643. 443
ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 355.
210
valia sutikus sudaryti sutarti, vienai šaliai dėl jos padarytų klaidų neturėtų būti
leidţiama išvengti prisiimtų įsipareigojimų. Jeigu klydusi šalis galėtų
nevykdyti sutarties, tai pirmiausia paţeistų kitos šalies, kuri arba nieko
neţinojo apie suklydimą, arba nenori juo remtis, interesus, nes ji prarastų tą
naudą, dėl kurios buvo suderėta, vien dėl to, kad kita šalis teigia, jog ji
klaidingai suprato aplinkybes, susijusias su sutartimi ar ne taip įvertino
sutarties objektą. Taigi, bendroji teisė didesnį prioritetą teikia suderėtos
sutarties išsaugojimui ir kitos šalies interesų apsaugai, o ne klydusios šalies
gelbėjimui nuo neigiamų pasekmių444
. 20 a. pirmoje pusėje Anglijos teismų
praktika šalia klaidos dėl sutarties objekto egzistavimo ir klaidos dėl šalies
tapatybės Bell v. Lever Brothers Ltd. bylos precedento pagrindu ėmė pripaţinti
ir klaidas dėl sutarties objekto esminių savybių kaip pagrindą sutarčiai
anuliuoti. Solle v. Butcher byloje buvo pripaţinta galimybė remiantis
teisingumo teise (equity) pripaţinti negaliojančia sutartį, jeigu šalis klydo dėl
esminių sutarties sąlygų ir kita šalis ţinojo apie šią klaidą bei leido šaliai likti
suklaidintai, arba jeigu abi šalys klydo dėl esminių faktų ar savo teisių ir sutartį
anuliuoti prašanti šalis nėra pati kalta dėl klaidos. Tačiau ši teisingumo teisės
(equity) klaidos doktrina pastaraisiais metais vėlgi buvo atmesta byloje Great
Peace Shipping Ltd v. Tsavliris Salvage (International) Ltd445
ir šiuo metu
klaida yra sutarties negaliojimo pagrindas, kai sutarties taip kaip susitarta nėra
įmanoma įvykdyti dėl to, kad neegzistuoja sutarties objektas. Tačiau šalių
klaida dėl esminių sutarties objekto savybių taip pat tam tikrais atvejais gali
lemti neįmanomumą įvykdyti sutartį. Tokia klaida taip pat yra sutarties
negaliojimo pagrindas446
. Anglijos teisė pasiţymi tuo, kad neleidţia sutarties
nutraukti net tada, kai neklystanti šalis ţino apie klaidą ir nedaro nieko, kad
444 Cartwright, John. The Rise and Fall of Mistake in the English Law of Contract. In SEFTON-
GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to Inform in European Contract Law. Cambridge:
Cambridge University Press, 2005, p. 66-67. 445
Šioje byloje teismai atsisakė anuliuoti sutartį, kurią sudarant buvo suklysta dėl laivo „Greate Peace“
buvimo vietos. Laivą „Greate Peace“ ieškovas ketino panaudoti kito laivo gelbėjimo operacijai, tačiau
paaiškėjo, kad nuo gelbėtino laivo buvimo vietos ji buvo nutolęs ne 35 mylias, o 410 mylių. Todėl
ieškovas buvo priverstas samdyti kitą laivą, kad suspėtų į gelbėjimo operaciją. Great Peace Shipping
Ltd v. Tsavliris Salvage (International) Ltd.445
2002 EWCA Civ 1407, 2003 QB 679. 446
CARTWRIGHT, išnaša 444, p. 72-86.
211
atkreiptų klystančios šalies dėmesį į jos suklydimą. Tačiau šalia klaidos
(mistake) doktrinos Anglijos teisė yra išplėtojusi suklaidinimo
(misrepresentation) taisykles, kurios suteikia galimybę klystančiai šaliai
apsiginti, jeigu jos suklydimą sukėlė kitos šalies tyčia ar dėl neatsargumo
suteikta klaidinga informacija, reikšminga sutarčiai. Tokiais atvejais klystanti
šalis gali nutraukti sutarti ir reikalauti atlyginti nuostolius. Jeigu kita šalis nėra
kalta dėl klaidingos informacijos pateikimo (innocent misrepresentation),
suklaidinta šalis turi teisę nutraukti sutartį, tačiau jos nuostoliai
neatlyginami447
.
Civilinės teisės tradicijoje klaidos instituto pradţia siejama su
Romėnų teisininko Ulpiano tezėmis, jog pirkimo pardavimo sutarties šalių
klaida dėl dalyko tapatybės reiškia, kad nėra šalių sutikimo, kuris pirkimo
pardavimo sutarčiai sudaryti yra būtinas. Jeigu šalys klysta ne dėl perkamo
daikto tapatybės, bet dėl esmės (lot. substantia), pirkimo pardavimo sutarties
taip pat nėra448
. Šios mintys buvo transformuotos į Prancūzijos civilinį
kodeksą, kurio 1109 str. įtvirtina klaidą dėl sutarties dalyko esmės kaip
pagrindą sutarties negaliojimui, į Vokietijos civilinio kodekso 119 str., kuris
numato, kad klaida yra esminė, jeigu klystama dėl daikto savybių, kurios versle
yra pripaţįstamos esminėmis, į Italijos civilinį kodeksą, kurio 1428 str. numato
esminę klaidą kaip pagrindą pripaţinti sutartį negaliojančia. Taigi, daugelio
civilinės teisės valstybių įstatymai esminį suklydimą pripaţįsta pagrindu
anuliuoti sutartį. Įdomi išimtis yra Olandijos civilinis kodeksas, pagal kurio
6:228 str. nebūtinai dėl sutarties dalyko ar kitos su sutartimi susijusios
aplinkybės esmės padaryta klaida yra pagrindas anuliuoti sutartį, o pagrindinis
kriterijus sprendţiant dėl sutarties negaliojimo yra šalies klaidinantis elgesys
arba šalies ţinojimas apie tai, kad kita šalis klysta. Tačiau realiose situacijose
„esminis“ klaidos pobūdis vis dėlto daţnai nesuteikia aiškumo, kada klaida
turėtų būti pagrindas anuliuoti sutarti ir apginti suklydusią šalį. Tai puikiai
iliustruoja jurisprudencijos prof. James Gordley savo studijoje „Mistake in
447 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, 354-355.
448 Ulpianus Dig. 18.1.9., Dig. 18.1.9.2.
212
Contract Formation“449
analizuodamas tiek „esminio“ klaidos pobūdţio
interpretavimo teorijas, tiek ir alternatyvias doktrinas, apibrėţiančias, kada
klaida turėtų būti pagrindas teisinei klydusios šalies gynybai. Jo teigimu,
mėginimas paaiškinti esminį klaidos pobūdį objektyviai, t.y. per sutarties
objekto esmines savybes susiduria su tuo, kad taip ir lieka neaišku, kodėl tam
tikros savybės tampa esminėmis. Vertinant sutarties dalyko savybes pagal tai,
kiek jos yra svarbios sutarties šaliai (subjektyvioji teorija) susiduriama su
begale galimų argumentų, kuriuos šalis paprastai visada gali nurodyti siekdama
pagrįsti, kad tam tikra dalyko savybė jai turėjo esminę reikšmę, ir jei būtų
ţinojusi tikrąją padėtį, ji nebūtų sudariusi sutarties. Švelninant tokio aiškinimo
teikiamas oportunizmo galimybes imta reikalauti, kad apie klaidą ţinotų ir kita
sutarties šalis (abipusė klaida, angl. mutual mistake), tačiau kita vertus, kitos
šalies ţinojimas apie klaidą taip pat savaime nebūtinai reiškia, kad pati klaida
yra tiek reikšminga, kad pateisintų sutarties anuliavimą. Šios doktrinos
laikomasi daugelyje civilinės teisės tradicijų valstybių, tačiau, pavyzdţiui,
Graikijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, taip pat
Vokietijos teismų praktikoje nėra reikalaujama, kad neklydusi šalis būtų
ţinojusi apie kitos šalies suklydimą450
. Subjektyviosios teorijos reikšmė maţėja
ir dėl to, kad ji yra pagrįsta su jau sutarčių teisėje nebevyraujančia valios
teorija, kuri sutarties privalomumą pirmiausia sieja su tikrąją šalių valia ir
prioritetą teikia šalių subjektyviems ketinimams ir jų sutikimo įsipareigoti
apsaugojimui451
. Kita doktrina, kuri buvo sukurta kaip atsvara subjektyviajai
teorijai buvo Vokietijoje Savigny suformuluotas šalies valios ir jos išraiškos
sutapimo testas. Pagal šią doktriną vidiniai šalies motyvai ir tikslai nėra
svarbūs, tačiau yra svarbus galutinis šalies valinis sprendimas dėl sutarties
sudarymo. Jeigu ši vidinė valia nesutampa su valios išreiškimu, tokia išraiškos
klaida turi būti pakankama sutarčiai anuliuoti. Daugelyje Europos valstybių
449 GORDLEY, James. Mistake in Contract Formation. American Journal of Comparative Law. 2004,
vol. 52, p. 433-442. 450
LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 237-238. 451
SEFTON-GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to Inform in European Contract Law.
Cambridge: Cambridge University Press, 2005, p. 384.
213
vyrauja poţiūris, jog klaida dėl motyvų nėra teisiškai reikšminga, t.y. šalies
vidiniai motyvai nėra pagrindas sutarčiai paneigti. Tačiau Olandijoje,
Skandinavijos šalyse tokio grieţto ribojimo nėra. Netgi Vokietijoje, kur vidinių
motyvų reikšmė doktrinoje yra bene labiausiai ribojama, civilinio kodekso 119
str. 2 d. formuluotė, pagal kurią teisiškai reikšminga yra klaida dėl tų savybių,
kurios versle yra laikomos esminėmis, aiškinama kaip išimtis, kuri pripaţįsta
galima ir klaidą dėl motyvų452
. Kita moderni teorija mėginanti pagrįsti, kada
klaida gali būti pagrindas sutarčiai anuliuoti yra rizikos paskirstymo teorija.
Pagal ją, riziką privalo prisiimti klydusi šalis, kuri yra atsakinga uţ savo
veiksmus net jei dėl klaidos nėra jos kaltės (nebent, ţinoma, suklysta dėl kitos
šalies suteiktos klaidingos informacijos ar kita šalis ţino apie sulydimą).
Tačiau paprastai teisė riziką paskirsto pagal šalių kaltę (deliktinė atsakomybė)
arba pagal ypatingai didelę riziką (atsakomybė be kaltės), todėl įprastos rizikos
teisinė reikšmė yra abejotina. Tačiau Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos,
Danijos teisėje klaida nėra pagrindas anuliuoti sutartį, jei klydusi šalis aiškiai
prisiėmė riziką dėl to, kad aplinkybės gali pasirodyti visai kitokios, nei kad
šalis manė sudarydama sutartį453
.
Tokia teorijų įvairovė rodo, kad nei viena jų nėra tobula, ir
pasiduoda kritikai. Kita vertus ši įvairovė lemia ir gana skirtingą teisinį
reguliavimą atskirose valstybėse. Grįţtant prie šio skyriaus pradţioje nurodytų
kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti klaidos instituto ginamų vertybių skalę,
galima pastebėti, kad yra valstybių, kur ginami klydusios šalies interesai netgi
neatsiţvelgiant į neklydusios šalies interesus (Prancūzija). Vokietijoje taip pat
teisinė apsauga teikiama klydusiai šaliai, tačiau ji gali būti įpareigota
kompensuoti neklydusios šalies negatyviuosius nuostolius, patirtus dėl to kad
buvo pasikliauta sudaryta sutartimi. Kitose valstybėse įvertinami neklydusios
šalies interesai ir jiems teikiamas prioritetas. Pavyzdţiui, Austrijoje, jeigu
neklydusi šalis pasikliaudama sudaryta sutartimi patyrė nuostolių ir ji neįtakojo
ir neţinojo apie kitos šalies suklydimą, tai sutartis negali būti pripaţinta
452 GORDLEY, išnaša 449, p. 438-439.
453 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 238-239.
214
negaliojančia dėl klaidos. Gana ekstremalaus poţiūrio laikomasi Anglijoje,
kur, kaip minėta, prioritetas teikiamas rinkos efektyvumui ir sutarčių
išsaugojimui, o ne klydusios šalies interesams454
. Dėl šių skirtumų yra
sudėtinga ieškoti vieningo klaidos teisinio reguliavimo ir nenuostabu, kad ir
klaidos institutą vienodinančiuose instrumentuose galima pastebėti gana
ryškius skirtumus.
Vienodinančios klaidos taisyklės yra formuluojamos UNIDROIT
Principų 3.5 str. Atsiribojant nuo jau aptartų klaidos poţymių, kurie įvairiose
valstybėse skirtingai apibrėţia klaidą, kaip sudarančią pagrindą anuliuoti
sutartį, UNIDROIT Principuose koncentruojamasi į klaidos svarbumą (angl.
serious mistake). Tokiu būdu diskusija dėl to, ką reikėtų laikyti esminėmis
parduodamo daikto savybėmis (ar tam tikras prigimtines daikto savybes, ar tas
savybes, kurios yra lemiamai reikšmingos sutarties šaliai ir pan.), arba kokia
klaida dėl sutarties yra esminė, atmetama. Taip pat yra išvengiama
subjektyviosios ir objektyviosios teorijų sandūros, nustatant mišrų testą klaidos
svarbumui įvertinti. Klaida gali būti laikoma pakankamai svarbia tik tada, kai
protingas asmuo analogiškoje situacijoje kaip ir suklydusi šalis būtų sudariusi
sutartį iš esmės kitomis sąlygomis arba būtų iš vis nesudariusi sutarties455
. Gali
atrodyti, kad šis testas neišvengiamai verčia subjektyviai vertinti klydusią šalį,
nes mėginant suprasti klydusios šalies padėti reikšmingomis gali būti visos su
šia šalimi susijusios aplinkybės, įskaitant ir jos subjektyviuosius poreikius,
motyvus, tikslus. Tačiau „protingo asmens“ pastatymas į klydusios šalies
padėtį leidţia paţvelgti į suklydimo situaciją objektyviai. Tokiu būdu klaidos
svarba gali būti vertinama analizuojant, ar iš sutarties gautinas įvykdymas dėl
padarytos klaidos tampa netinkamas tik pačiai klydusiai šaliai, ar apskritai
visoms analogiškoms šalims. Pavyzdţiui, tik vienai dienai nuomojamas butas
tam, kad galima būtų pamatyti karūnavimo procesiją, tampa netinkamas ne tik
sutartį sudariusiai šaliai bet ir kiekvienai analogiškos sutarties šaliai, jeigu
procesija yra atšaukiama. Tuo tarpu butas yra iš esmės tinkamas gyventi bet
454 SEFTON-GREEN, išnaša 451, p. 381-382.
455 UNIDROIT, išnaša 7, p. 98-99.
215
kuriai analogiškai šaliai, nepaisant to, kad konkretus buto pirkėjas, būdamas
darbuotoju, pirko butą tam, kad gyventų jame išėjęs į pensiją, tačiau mirė prieš
sulaukdamas pensijinio amţiaus. Gali būti atvejų, kai sutartimi suderėtas
įvykdymas tinka vienai šaliai, tačiau netinka kitai. Tokiais atvejais yra siūloma
pasitelkti kitus vertinimo kriterijus sprendţiant dėl klaidos reikšmingumo.
Jeigu dėl padarytos klaidos įgyjamas įvykdymas iš esmės būtų tinkamas kitoms
šalims, tačiau konkrečiai šaliai šis įvykdymas pagal sudarytą sutartį suţinojus
tikrąsias aplinkybes yra arba per brangus (pavyzdţiui, parduota vaza pasirodo
esanti unikalus meno kūrinys), arba per menkos vertės (pavyzdţiui, išaiškėja,
kad parduotas paveikslas yra ne originalas, o kopija), suklydimas turėtų būti
laikomas pakankamai svarbiu, leidţiančiu anuliuoti sutartį. Priešingu atveju,
palikus sutartį galioti arba viena šalis turėtų priimti įvykdymą, kuris jai
nereikalingas, arba kita šalis sumokėtų kainą, kuri yra pernelyg didelė arba
pernelyg maţa456
.
Klaida dėl sandorio vertės, klaidingi šalies lūkesčiai ar motyvacija
paprastai nėra reikšmingi, tačiau galimi išimtiniai atvejai, kai tokios klaidos
gali būti pagrindas sutarties anuliavimui. Tokias klaidas puikiai iliustruoja
prof. Gordley jau minėtame jo veikale „Mistake in Contract Formation“. Jo
teigimu, sutarčių teisės pagrindinė paskirtis yra uţtikrinti, kad šalys sutarčių
pagrindu galėtų gauti (įgyti) tai, kas joms yra reikalinga. Jeigu nėra kainų
kaitos rizikos ir gautinas įvykdymas nėra unikalus, tuomet nėra prieţasčių,
kodėl turėtų būti klydusi šalis verčiama priimti pagal sutartį tai, kas jai
pasirodo nereikalinga. Jeigu tokiais atvejais sutarčių teisė verstų suklydusią šalį
įvykdyti sutartį, iš esmės neklydusioms šalims būtų pripaţįstama teisė į
pozityviuosius nuostolius siekiant, kad „klientai [...] mokėtų uţ tai, ko jiems
nereikia“.457
Klaidos svarbumas ir rimtumas nėra savaime pakankamas
pagrindas anuliuoti sutartį. Kitaip tariant, UNIDROIT Principuose suklydusiai
šaliai gynyba nėra automatiškai suteikiama, o atsiţvelgiama į kitos šalies
456 GORDLEY, išnaša 449, p. 442-449.
457 GORDLEY, išnaša 449, p. 465.
216
interesus ir ieškoma abiejų šalių interesų balanso458
. Sutarties anuliavimas yra
galimas tik tada, kai šalis padarė tą pačią klaidą, kai neklydusi šalis arba pati
įtakojo suklydimą, arba ji ţinojo apie tai, kad kita šalis klysta, ir tai, kad ji
neinformavo kitos šalies apie klaidą, prieštarauja sąţiningo verslo standartams.
Šiais atvejais neklydusios šalies interesų apsauga dėl jos nesąţiningo elgesio
nebūtų pateisinama ir sutarties anuliavimas būtų visiškai priimtinas. Tačiau
galima pagristai abejoti, kokį vienodinantį efektą turi nuostata, jog ţinojimas
apie padarytą klaidą yra nepateisinamas tada, kai yra nesąţininga neinformuoti
klystančios šalies apie padarytą klaidą. Tokios nuostatos taikymas nepanaikina
poţiūrio skirtumų tarp Anglijos teisės ir kontinentinės Europos teisės, nes, kaip
jau minėta, Anglijoje tai, kad šalis ţinojo apie kitos šalies padarytą klaidą
nesudaro pagrindo anuliuoti sutartį dėl klaidos, tuo tarpu daugelyje
kontinentinės Europos valstybių šalies ţinojimas apie padarytą klaidą net nėra
būtinas tam, kad sutartis galėtų būti anuliuota dėl klaidos. Tokiu būdu net ir
suvienodinta taisyklė, kuri pagrįsta vertinamaisiais sąţiningumo kriterijais, dėl
poţiūrio skirtumų greičiausiai būtų skirtingai taikoma459
. Kita vertus,
papildomi ribojimai, nustatyti UNIDROIT Principuose, kurie uţkerta kelią
anuliuoti sutartį dėl klaidos yra esminės šio teisės instituto naujovės, dėl kurių
nurodyta abejotino vienodinančio efekto problema yra ţymiai maţesnė nei gali
atrodyti. Šie papildomi ribojimai aptariami toliau.
UNIDROIT Principų 3.5 str. 1 d. (b) p. numato galimybę anuliuoti
sutartį ir tuo atveju, kai neklydusi šalis neţinojo apie tai, kad kita šalis suklydo,
tačiau su sąlyga jog neklydusi šalis pasikliaudama sudaryta sutartimi dar
nepradėjo atitinkamai veikti. Toks poţiūris atrodytų neapsaugo neklydusios
šalies pasitikėjimo sudaryta sutartimi nepaisant to, kad ji buvo visiškai
sąţininga, t.y. nei suklaidino kitą šalį, nei ţinojo apie klaidą, nei turėjo ją
pastebėti. Todėl daţnai ši nuostata yra kritikuojama460
. Šiuo aspektu
458 DROBNIG, Ulrich. Substantive Validity. The American Journal of Comparative Law. 1992, vol.
40, p. 639. 459
SEFTON-GREEN, išnaša 451, p. 386. 460
KRAMER, Ernst A. Contractual Validity According to the UNIDROIT Principles. European
Journal of Law Reform. 1999, vol. 1, p. 278-279.
217
UNIDROIT Principai ir Europos sutarčių teisės principai iš esmės skiriasi, nes
Europos sutarčių teisės principų 4:103 str. nesuteikia teisės suklydusiai šaliai
anuliuoti sutarties vien dėl to, kad kita šalis dar nepasikliovė sudaryta sutartimi
atitinkamai veikdama461
. Tačiau šiuo atveju tokią UNIDROIT Principų taisyklę
galima pateisinti tuo, kad yra renkamasi maţesnė iš dviejų blogybių, t.y. ar
suklydusiai šaliai uţkrauti galimų nuostolių dėl klaidos naštą, ar neklydusiai
šaliai nesuteikti galimos naudos iš sudarytos sutarties. Šis pasirinkimas yra
pagrįstas paţintinės psichologijos išvadomis apie nuostolių vengimą, t.y.
ţmogus paprastai ţymiai labiau neigiamai vertina praradimą to, ką turi,
palyginti su neįgijimu to, ko dar neturi462
. Be to, kaip jau minėta, neklydusios
šalies ţinojimas ar neţinojimas apie klaidą savaime negali lemti galimybės
nutraukti sutartį463
. Ši taisyklė yra taip pat susijusi su kitos sutarties šalies
pareiga suteikti informaciją, reikšmingą sutarčiai. Klausimas dėl to, ar sutarties
šalis privalo atskleisti kitai sutarties šaliai sutarčiai sudaryti reikšmingą
informaciją, ar pačioms šalims tenka pareiga domėtis jiems rūpima
informacija, UNIDROIT Principuose nėra išspręstas. Atrodytų, kad dėl toliau
aptariamos išimties, pagal kurią šalis negali anuliuoti sutarties, jeigu suklydo
dėl savo didelio neatsargumo, prioritetas teikiamas šalies pareigai domėtis
sutarčiai reikšminga informacija. Tačiau galima pastebėti, jog tik didelis
neatsargumas, o ne švelnesnės neatsargumo formos, sudaro išimtį. Kita vertus,
aptariama formuluotė, apimanti sąţiningumo standartų taikymą vertinant, ar
buvo leistina „palikti klystančią šalį klaidoje“ (angl. „... leave the mistaken
party in error“)464
, leidţia įvertinti būtent tai, ar neklydusi šalis privalėjo kitai
šaliai sąţiningai suteikti informaciją, kad būtų išvengta suklydimo. Kitaip
tariant, nors UNIDROIT tiesiogiai neįtvirtina kontraversiškai vertinamos šalių
pareigos informuoti (angl. duty to inform, duty to disclose), lanksčios Principų
formuluotės leidţia šią pareigą įţvelgti konkrečiose situacijose. Ţinoma,
461 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 238.
462 EISENBERG, Melvin A. Mistake in Contract Law. California Law Review, 2003, vol. 91, p. 1585-
1586. 463
GORDLEY, išnaša 449, p. 436-437. 464
UNIDROIT, išnaša 7, p. 99.
218
pagrindinis trūkumas šiuo atveju yra teisinio aiškumo nebuvimas dėl to, kokia
yra šios pareigos apimtis. Paţymėtina, kad nepaisant doktrininių nesutarimų
dėl šios pareigos buvimo bendrojoje teisėje, tyrimai rodo, kad pareiga
informuoti yra pripaţįstama bene visose valstybėse, nors ji yra ribojama tam
tikro statuso šalių atţvilgiu (vartotojo, draudiko, garanto) ar specialaus šalių
santykių pobūdţio (maksimalaus pasitikėjimo santykiai). Ganėtinai sunku yra
apibrėţti pareigos informuoti turinį ir ribas, tačiau efektyvumo poţiūriu
(siekiant sutarties kaštų optimizavimo) ta šalis, kuri disponuoja informacija
apie save ir prieiga prie kurios kitai šaliai yra sudėtinga, turėtų suteikti šią
reikšmingą sutarčiai informaciją kitai šaliai (pavyzdţiui, pardavėjas apie
parduodamo objekto būklę, draudėjas apie savo sveikatos būklę)465
.
Iš esmės suklydusiai šaliai nėra suteikiama galimybė anuliuoti
sutartį, jeigu ji sulydo dėl savo pačios didelio neatsargumo. Taip pat
suklydimas negali būti prieţastis anuliuoti sutartį, kai klaida susijusi su
tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių suklydimo riziką buvo prisiėmusi suklydusi
šalis arba atsiţvelgiant į konkrečias aplinkybes būtent tai šaliai tenka rizika
suklysti (UNIDROIT Principų 3.5 str. 2 d.). Paprastai svarstant, ar suklydusi
šalis elgėsi pakankamai atsargiai yra svarbu, ar ši šalis turėjo galimybę būti
atidesnė ir nuodugniau patikrinti faktus, susijusius su sutarties sudarymu. Tai,
ţinoma, priklauso nuo kiekvienos faktinės situacijos, tačiau pernelyg grieţtas
poţiūris į šalies rūpestingumą gali turėti neigiamų pasekmių, nes tokiu būdu
šalys būtų skatinamos kelis kartus tikrinti su sudaroma sutartimi susijusias
aplinkybes, kas ne visada gali būti ekonomiškai pateisinama466
. Pavyzdţiui,
jeigu pasiūlymą didelės apimties statybos darbams teikianti šalis visais atvejais
būtų laikoma atsakinga uţ pasiūlyme padarytas skaičiavimo klaidas, tuomet
ekonominis efektas sutartiniams santykiams būtų neigiamas, nes šalys būtų
verčiamos dėti dideles ir nemaţai kainuojančias pastangas tam, kad kelis kartus
patikrintų ruošiamą konkursui dokumentaciją ir skaičiavimus siekiant išvengti
klaidos, o tam skirtos išlaidos galėtų padaryti dalyvavimą konkurse
465 SEFTON-GREEN, išnaša 451, p. 387-394.
466 EISENBERG, išnaša 462, p. 1578-1579.
219
ekonomiškai nenaudingą. Todėl vertinant suklydusios šalies kaltę turi būti
ieškoma balanso tarp maksimaliai įmanomo atidumo ir tokio vertinimo
pasekmių teisinio reguliavimo efektyvumo poţiūriu. Pats klaidos pobūdis
vertinimui taip pat turi didelės reikšmės. Vertinamosios klaidos, susijusios su
asmeniniais šalies lūkesčiais, prioritetais, prognozėmis bei individualiais
vertinimais, neturėtų būti toleruojamos, tuo tarpu mechaninės klaidos, kurių
visiškai išvengti nėra įmanoma dėl ţmogaus mąstysenos prigimties, turėtų būti
atlaidţiau vertinamos kaltės poţiūriu467
.
Jau buvo minėta (ţr. 5.3.2 skyrių „Prioritetas galiojimui“), kad
UNIDROIT Principuose įtvirtinant favor contractus prioritetus yra ţymiai
apribojama galimybė anuliuoti sutartį dėl klaidos. Pagal UNIDROIT Principų
3.6 str., jeigu šalis esant padarytai klaidai gali pasinaudoti gynybos būdais dėl
sutarties neįvykdymo, ji negali anuliuoti sutarties. Tokia nuostata sumaţina
klaidos, kaip sutarties anuliavimo pagrindo reikšmę. Daţniausiai atvejai,
kuomet šalis turi galimybę naudotis teisių gynimo būdais dėl sutarties
neįvykdymo ir dėl klaidos yra klaidingos informacijos pateikimas sudarant
sutartį. Paprastai tai yra pardavėjo garantijos dėl parduodamo daikto kokybės,
savybių ir pan. Reikia pabrėţti, kad pagal UNIDROIT Principų 3.7 str. esant
galimybei panaudoti abu teisių gynimo būdus, šalis neturi teisės pasirinkti, o
visada privalo naudotis tik dėl sutarties neįvykdymo galimais teisių gynimo
būdais. Šiuo aspektu UNIDROIT Principai skiriasi nuo panašios Europos
sutarčių teisės principų nuostatos, kuri leidţia šaliai pasirinkti, kurį iš gynybos
būdų naudoti. Kitas apribojimas anuliuoti sutartį nepaisant to, kad buvo
padaryta pakankamai svarbi klaida, yra draudimas anuliuoti sutartį, jeigu
sutarties šalis pasiūlo klydusiai šaliai tokį įvykdymą, kuris atitinka jos
klaidingą sutarties turinio supratimą (UNIDROIT Principų 3.13 str.).
Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. įtvirtina visas esmines
UNIDROIT Principų suformuluotas klaidos instituto nuostatas. Tik iš esmės
suklydus sutartis gali būti pripaţinta negaliojančia. Suklydimas yra esminis,
467 EISENBERG, išnaša 462, p. 1581-1587.
220
jeigu klystama dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, dėl kitos
šalies teisinio statuso ar kitokių aplinkybių. Toks galimų klaidų sąrašas iš
esmės yra pavyzdinis, nes apima bet kokias aplinkybes, susijusias su sutartimi.
Pagrindinis kriterijus klaidos rimtumui įvertinti yra toks pat, kaip ir
UNIDROIT Principuose – klaida yra esminė, jeigu analogiškoje situacijoje
protingas ţmogus ţinodamas tikrąją padėtį nebūtų sudaręs sutarties, arba būtų
ją sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas pripaţįstamas pagrindu
sutartį pripaţinti negaliojančia, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino
kita šalis, arba viena šalis ţinojo, kad kita klysta, o reikalavimas, kad suklydusi
šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąţiningumo, teisingumo ar protingumo
principams. Taigi iš esmės yra taikomas tas pats UNIDROIT Principų
reikalavimas, kad kita šalis bent jau ţinotų apie pirmosios padarytą klaidą.
Priešingu atveju, kai neklydusi šalis neţino apie kitos šalies suklydimą,
sąţiningos šalies interesų apsaugai yra teikiamas prioritetas ir suklydusi šalis
negali reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia. Taip pat sutarties pripaţinimas
negaliojančia dėl suklydimo yra negalimas, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio
neatsargumo arba kai tai šaliai tenka rizika suklysti.
Nurodytini ir kai kurie skirtumai tarp Lietuvos Civiliniame
kodekse suformuluotų klaidos taisyklių ir UNIDROIT Principų. Šie skirtumai
kai kuriais aspektais yra pakankamai esminiai. Pirmiausia, galima pastebėti,
kad Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. 2 d. klaida apibrėţiama kaip klaidinga
prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.
Šiuo atveju kyla abejonių dėl to, ar klaida dėl teisės normų yra pripaţįstama
pagrindu pripaţinti sutartį negaliojančia. Abejones stiprina tai, kad
pirmuosiuose civilinio kodekso projektuose klaida dėl teisės buvo tiesiogiai
numatyta kaip viena iš klaidos rūšių468
. UNIDROIT Principuose numatyta
klaida dėl teisės, kaip pagrindas sutarčiai anuliuoti, yra grindţiama tuo, kad
šiuolaikinės teisės sistemos dėl besiplečiančio teisinio reguliavimo nuolat
468 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projektas. Valstybės ţinios, 1996-11-11, Nr. 108
[interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. rugsėjo 11 d.] Prieiga per internetą:
<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=31854&p_query=&p_tr2=>.
221
sudėtingėją, o atsiţvelgiant į tai, kad UNIDROIT Principai yra pirmiausia skirti
tarptautiniams sutartiniams santykiams būtų neprotinga preziumuoti, kad
sutarties šalis turi tiksliai ţinoti kitos šalies valstybės teisės turinį. Daugumoje
Europos valstybių klaida sudaro pagrindą sutarties negaliojimui nepaisant to,
kad suklysta ne dėl faktų, o dėl teisės469
. Ţvelgiant į Lietuvos teisę, matyt
pagrindinė kliūtis pripaţinti šalies suklydimą dėl teisės, kaip pagrindą sutarčiai
pripaţinti negaliojančia, yra Civilinio kodekso 1.6 str. nuostata, jog įstatymų
neţinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidţia nuo juose numatytų
sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo
vykdymo. Tačiau šios normos negalima absoliutinti, nes, kaip pabrėţiama šio
Civilinio kodekso straipsnio komentare, tokie teisiniai įstatymų neţinojimo
padariniai įpareigoja valstybę uţtikrinti, kad visuomenei būtų sudarytos
sąlygos suţinoti įstatymų turinį ar gauti dėl to konsultacijas470
. Sudėtingėjant
teisiniam reguliavimui tai uţtikrinti yra vis sunkiau, todėl reikalauti absoliutaus
teisės ţinojimo nebūtų pagrįsta. Kita prieţastis, kuri neleidţia absoliutinti šios
taisyklės yra tai, kad daţnai teisės ir fakto klausimai yra tarpusavyje susiję ir
juos atskirti sunkiai įmanoma. Tai leidţia daryti išvadą, kad klaida dėl teisės
taip pat turėtų būti pripaţįstama kaip klaidos rūšis nepaisant to, kad tiesiogiai ji
nėra įtvirtinta Civilinio kodekso 1.90 str. Tokiam poţiūriui neprieštaraujama ir
teismų praktikoje. Byloje J. T. ir V. T. v. „Vilvatėja“ paviljono pirkimo –
pardavimo sutartis pirmosios instancijos teismo buvo pripaţinta negaliojančia,
nes pirkėjas buvo suklaidintas dėl paviljono teisinio statuso, t.y. pirkėjai manė,
kad šis daiktas bus pripaţįstamas nekilnojamuoju daiktu, nors iš tiesų tai buvo
laikinas kilnojamas statinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas
bylą kasacine tvarka nustatė ţemesnių instancijų teismų padarytų teisės
paţeidimų, tačiau grąţindamas bylą nagrinėti iš naujo nenurodė teismams
įvertinti, ar padaryta klaida yra dėl fakto ar dėl teisės, ir pagal tai spręsti
sutarties pripaţinimo negaliojančia klausimą471
.
469 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 240.
470 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 80.
471 2007 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-306/2007 J.
T. ir V. T. v. „Vilvatėja“.
222
Kitas reikšmingas skirtumas tarp UNIDROIT Principų ir Lietuvos
Civilinio kodekso yra tai, kad sutarties pripaţinti negaliojančia nėra leidţiama
dėl klaidos, jeigu antroji šalis nėra kalta dėl suklydimo ir neţino apie
suklydimą, tačiau dar nėra atlikusi jokių veiksmų pasikliaudama sudaryta
sutartimi, kurie pakeistu jos turtinę padėtį. Jau buvo minėta, kad šis aspektas
prieštaringai vertinamas ne tik skirtingose valstybėse bet ir skirtingose sutarčių
teisės vienodinimo iniciatyvose, nes Europos sutarčių teisės principai tokios
galimybės anuliuoti sutartį nenumato. Tačiau dėl ekonomikos ir psichologijos
mokslo pateikiamų argumentų tokia galimybė vis dėlto būtų pakankamai
pagrįsta. Kita vertus Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. formuluotės
nesuteikia pagrindo tokiai interpretacijai, pagal kurią būtų leidţiamas sutarties
pripaţinimas negaliojančia net jeigu kita sutarties šalis neţinojo apie
suklydimą ir niekaip jo neįtakojo.
Lietuvos Civiliniame kodekse nebuvo įtrauktos kai kurios
UNIDROIT Principų klaidos instituto nuostatos, tad gali kilti klausimas dėl to,
ar šios nuostatos laikytinos Lietuvos sutarčių teisės dalimi. Pirmiausia tai
UNIDROIT Principų 3.13 str., kuris draudţia anuliuoti sutartį dėl klaidos, jeigu
kita šalis sutinka sutartį įvykdyti arba priimti įvykdymą taip, kaip klydusioji
šalis suprato sutarties turinį. Nors atitinkamos formuluotės Civiliniame
kodekse nėra, tačiau komentuojant 1.90 str. remiantis UNIDROIT Principų
3.13 str. yra teigiama, kad sutartis nepripaţintina negaliojančia, jeigu kita
sutarties šalis pareiškia sutinkanti įvykdyti sutartį taip, kaip suprato suklydusi
šalis472
. Analizuojant tokį aiškinimą reikėtų atsiţvelgti į tai, kad Lietuvos
civiliniame kodekse inkorporuojant daugelį UNIDROIT Principų nuostatų
buvo perimtos ir pamatinės UNIDROIT Principų idėjos, tarp kurių pirmiausia
paminėtinas favor contractus principas. Remiantis šiuo principu Civilinio
kodekso 1.90 str. aiškinimas teikiant prioritetą sutarties išsaugojimui, o ne
negaliojimui, yra visiškai pagrįstas. Be to, 1.90 str. 7 d. formuluotė yra platesnė
negu UNIDROIT Principų 3.7 str. numatytas ribojimas remtis sutarties
472 MIKELĖNAS; Vileita; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 200.
223
negaliojimu, kai šalis gali taikyti teisių gynimo būdus dėl sutarties
neįvykdymo. Todėl Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 7 dalis sudaro sąlygas
platesnei, į sutarties išsaugojimą orientuotai interpretacijai.
Civilinio kodekso 1.90 str. 3 d. įtvirtintos nuostatos dėl nuostolių
atlyginimo irgi skiriasi nuo UNIDROIT Principų. Pagal UNIDROIT Principų
3.18 str. šaliai, kuri ţinojo apie sutarties negaliojimo pagrindą (kitos šalies
suklydimą) yra nustatoma pareiga atlyginti kitos šalies nuostolius nepaisant to,
ar kita šalis įgyvendino savo teisę anuliuoti sutartį, ar ne. Tuo tarpu civilinio
kodekso 1.90 str. 3 d. teisė į nuostolių atlyginimą suteikiama tik jeigu sutartis
pripaţįstama negaliojančia. Tais atvejais, kai teisė reikalauti pripaţinti sutartį
negaliojančia nėra įgyvendinama, šalies, ţinojusios apie kitos šalies suklydimą,
atsakomybę galima būtų grįsti bendrosiomis civilinės atsakomybės taisyklėmis,
tačiau tokiu atveju kyla atsakomybės apimties problema. Pagal UNIDROIT
Principų 3.18 str. tokiais atvejais atsakomybė yra ribojama negatyviais
nuostoliais, kurie turėtų atstatyti tokią nukentėjusios šalies turtinę padėtį, kuri
būtų buvusi, jeigu sutartis nebūtų buvusi sudaryta. Taikant Civiliniame
kodekse įtvirtintas bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakomybė
negatyviais nuostoliais negalėtų būti ribojama, nors tokioje situacijoje, kai šalis
įrodo klaidos buvimą kaip galimą sutarties negaliojimo pagrindą, kitaip tariant,
šalies reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagrindą sudaro aplinkybės, kurios
iš esmės yra kliūtis sutarčiai egzistuoti, vargu ar būtų pagrįsta kalbėti apie
nuostolius, kurie sukurtų tokią nukentėjusios šalies turtinę padėtį, kuri būtų
buvusi, jeigu sutartis būtų tinkamai įvykdyta.
Kur kas didesnė prieštara slypi paskutiniame Civilinio kodekso
1.90 str. 3 d. sakinyje, kur sakoma, kad kai šalis neįrodo, jog suklydo dėl kitos
šalies kaltės, ji pati privalo atlyginti kitos šalies tiesioginius nuostolius, kai
sutartis pagal jos ieškinį pripaţįstama negaliojančia. Analogiška taisyklė yra
numatyta Vokietijos teisėje473
ir jos paskirtis yra paskatinti suklydusią šalį
susilaikyti nuo sutarties anuliavimo, jeigu jos padaryta klaida nėra pakankamai
473 BEALE et. al., išnaša 248, p. 345.
224
rimta, o kita vertus apsaugoti neklydusią ir nekaltą šalį nuo galimo sutarties
anuliavimo474
. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Civilinio kodekso 1.90 str. nėra
leidţiama pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu neklydusi šalis nėra kalta dėl
suklydimo. 1.90 str. 4 d. numatyti atvejai, kai neklydusi šalis suklaidina kitą
šalį be tikslo apgauti, ir kai neklydusi šalis ţinodama apie kitos šalies
suklydimą nesąţiningai neinformuoja kitos šalies apie jos daromą klaidą
reiškia ne ką kitą kaip neklystančios šalies kaltę. Dėl šių prieţasčių Civilinio
kodekso 1.90 str. įtvirtintose klaidos taisyklėse yra vidinė prieštara, nes viena
vertus neleidţiama pripaţinti sutarties negaliojančia, jeigu neklydusi šalis
nekalta dėl suklydimo, kita vertus, nurodoma, kad jeigu neklydusios šalies
kaltė dėl suklydimo neįrodoma, sutartis vis tiek gali būti pripaţinta
negaliojančia ir, jei taip nutinka, suklydusi šalis privalo atlyginti neklydusios
šalies tiesioginius nuostolius. Tokiu būdu kyla abejonių, ar iš tiesų Lietuvos
Civiliniame kodekse prioritetas yra teikiamas neklydusios ir sąţiningos
sutarties šalies interesams, ar vis dėlto yra leidţiama suklydusiai šaliai išvengti
sutarties privalomumo pripaţįstant ją negaliojančia bet kompensuojant su tuo
susijusius kitos šalies nuostolius. Jeigu laikytume, kad sutarties pripaţinimas
negaliojančia yra galimas net jeigu neklydusi šalis nėra kalta dėl suklydimo,
tuomet tektų pripaţinti, kad sutartis gali būti pripaţinta negaliojančia net tada,
kai kita šalis pasikliaudama sudaryta sutartimi jau ėmėsi veiksmų, kurie
pakeitė jos turtinę padėtį. Kita vertus, jeigu aukščiau išsakyti komentarai dėl to,
kad Civiliniame kodekse nebuvo perkelta UNIDROIT Principų 3.5 str.
nuostata leidţianti anuliuoti sutartį tik jeigu nėra neklydusios šalies kaltės,
tuomet Civilinio kodekso 1.90 str. 3 d. paskutiniu sakiniu suformuluota
nuostata yra beprasmė ir perteklinė. Be to, pagal 1.90 str. 3 d. nuostatas lieka
neaišku, ar klydusi šalis privalo atlyginti kitos šalies nuostolius net ir tada, kai
kita šalis nėra kalta dėl suklydimo, tačiau ji pati yra padariusi tą pačią klaidą.
Pagrįsti, kodėl esant abipusiai klaidai tik tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl
sutarties pripaţinimo negaliojančia yra nustatoma nuostolių atlyginimo našta,
474 SEFTON-GREEN, išnaša 451, p. 381-382.
225
būtų ganėtinai sudėtinga. Taigi, iš aptartų teisės normų konstrukcijos yra
matyti, kad Civiliniame kodekse įtvirtintame klaidos institute buvo įtrauktos
doktrinos, kurios yra sunkiai suderinamos su kodekse inkorporuotomis
UNIDROIT Principų klaidos taisyklėmis. Tai apsunkina Civilinio kodekso
taikymą, tačiau sprendţiant tokio pobūdţio kolizijas prioritetą reikėtų teikti
įstatymų leidėjo ketinimui kiek įmanoma suderinti Lietuvos privatinę teisę su
naujausiais tarptautinio teisės vienodinimo rezultatais (ţr. 3.1 skyrių
„UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams“).
6.2.3. Apgaulė, grasinimas
Apgaulė yra gana aiškus sutarčių teisės institutas, todėl jo taisyklės iš esmės
labai panašios daugelyje valstybių475
. Apgaulę galima laikyti viena iš klaidos
rūšių, tačiau esminis apgaulę išskiriantis poţymis yra šalies tyčinis elgesys,
kuriuo siekiama suklaidinti kitą šalį. Kadangi tyčinis nesąţiningas elgesys
negali būti toleruojamas teisės, todėl iš esmės bet koks apgaulingas
suklaidinimas, net jei nėra esminis ir nėra kitų privalomų klaidos poţymių, yra
pakankamas, kad sutartį galima būtų pripaţinti negaliojančia476
. Visose
valstybėse vieningai sutariama, kad paprasčiausios išpūstos pagyros (angl.
„mere puffs“) reklamoje ar derybose nėra laikomos apgaule, nes tokiais
atvejais negalima tikėtis, kad protingas asmuo būtų apgaulingai paveiktas. Kita
vertus, vertinimas, ar konkretūs pareiškimai yra apgaulingi ar tiesiog perdėtos
pagyros, gali būti skirtingas. Tradiciškai šiuo poţiūriu išsiskiria Anglijos teisė,
kur yra toleruojami gana klaidinantys pareiškimai477
.
Bene didţiausi skirtumai tarp teisės sistemų išryškėja vertinant, ar
tam tikros informacijos nuslėpimas yra laikytinas apgaule. Anglijos teisė
informacijos neatskleidimo nelaiko apgaule, nes paprastai teigiama, kad šalims
nėra nustatoma jokia pareiga atskleisti kitai šaliai sutarties sudarymui
475 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 255-256.
476 UNIDROIT, išnaša 7, p. 104-105.
477 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 338-339.
226
reikšmingą informaciją478
. Tuo tarpu Prancūzijoje yra išvystyta bendro
pobūdţio pareigos atskleisti informaciją doktrina. Vokietijoje nors nėra
bendrosios pareigos atskleisti informaciją, tačiau informaciją privaloma
atskleisti tada, kai šalis pasikliauna kitos šalies patyrimu, ţiniomis, arba tada
kai tarp šalių susiklosto abipusio pasitikėjimo santykiai. Kita vertus, Anglijos
teisėje479
bei JAV teisėje480
, kur, kaip minėta, nepripaţįstama bendroji pareiga
atskleisti informaciją, taip pat laikomasi panašaus poţiūrio, t.y. tokiuose
santykiuose, kuriems būdingas maksimalus šalių pasitikėjimas, šalys privalo
atskleisti reikšmingą informaciją (draudimo sutartys, garantijos yra tipiniai
pavyzdţiai). Apskritai reikalavimas, kad šalis atskleistų esminę jai ţinomą
informaciją kitai šaliai yra suderinamas su sutarčių teisės tikslais. Efektyvumo
poţiūriu sutarčių privalomumas yra labiausiai pagrįstas, jeigu yra paremtas
šalių informuotumu ir ţinojimu. Informacijos atskleidimas leidţia išvengti
beprasmio jėgų švaistymo vienai iš šalių renkant tą pačią informaciją. Be to, tik
jeigu šalys disponuoja sutarčiai reikšminga informacija, galima tikėtis, kad
prekės ir paslaugos pateks tiems, kurie jas vertina labiausiai. Todėl iš esmės
yra pripaţįstama, kad pareiga atskleisti informaciją turi būti. Tačiau kita vertus,
jos suabsoliutinti negalima, nes kai kuriais atvejais verčiant šalį atskleisti jos
turimą informaciją gali būti nuvertintos jos pastangos, įdėtos gaunant ar
sukuriant didelę vertę turinčią informaciją481
. Todėl ieškant balanso turi būti
taikomos tam tikros išimtys pareigai atskleisti informaciją. Paprastai siūloma
šios pareigos netaikyti pirkėjo atţvilgiu, taip pat tada kai šalių santykių nesieja
pasitikėjimu grįsti tarpusavio santykiai.
UNIDROIT Principuose, kaip jau minėta, pareiga atsiklesti
informaciją nėra tiesiogiai įtvirtina, tačiau formuluojamose tiek klaidos, tiek
478 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 256.
479 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 411-412.
480 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 239-242.
481 EISENBERG, Melvin A. Disclosure in Contract Law. California Law Review. 2003, vol. 91, p.
1647. / GORDLEY, išnaša 449, p. 451. / FABRE-MAGNAN, Muriem. Duties of Disclosure and
French Contract Law: Contribution to an Economic Analysis. In BEATSON, Jack; FRIEDMANN,
Daniel. Good Faith and Fault in Contract Law. New York: Oxford University Press, 1995, p. 99-120.
227
apgaulės taisyklėse šaliai yra neleidţiama nutylėti informacijos, kuomet
sąţiningumas reikalauja ją atskleisti (3.5 str., 3.8 str.).
Lietuvos Civilinio kodekso 1.91 str. nustato, kad apgaule yra
laikomas elgesys, kuriuo viena šalis siekia suklaidinti kitą sandorio šalį.
Paradoksalu, tačiau pagal kodekso 1.90 str. esmine klaida gali būti laikomas
bet kokių su sutartimi susijusių aplinkybių klaidingas suvokimas, tuo tarpu
1.91 str. 5 d. apgaule pripaţįsta tik suklaidinimą dėl esminių aplinkybių.
Praktiniu poţiūriu tai nėra itin reikšminga, nes gana retai gali pasitaikyti
atvejų, kuomet šalis suklaidinama dėl neesminių aplinkybių. Tačiau be jokios
abejonės tai prieštarauja daugelyje valstybių esamai normai, jog apgaulė gali
būti pagrindas sutarčiai pripaţinti negaliojančia net jei buvo suklaidinta dėl
neesminių sutarties aplinkybių482
. Be to, tai nesuderinama su sąţiningumo
principu, pagal kurį neturėtų būti toleruojamas joks tyčinis nesąţiningas šalies
elgesys, nepaisant to, ar jis susijęs su esminėmis sutarties aplinkybėmis ar su
neesminėmis. Todėl Civilinio kodekso 1.91 str. 5 d. turėtų būti interpretuojama
plačiai, apgaule pripaţįstant ir tuos veiksmus, kuriais klaidinama ir ne dėl
esminių sutarties aplinkybių, jeigu tik tokia apgaulė įtakojo šalies
apsisprendimą sudaryti sutartį.
Grasinimas, kaip ir apgaulė, daugelyje valstybių yra labai panašiai
interpretuojamas sutarčių teisės institutas. Visose valstybėse pripaţįstama, kad
šalis, kuriai buvo grasinta ir taip suvarţyta jos apsisprendimo laisvė dėl
sutarties sudarymo, gali reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia. Grasinimas
gali būti išreikštas tiek neteisėtais veiksmais, tiek ir teisėtais veiksmais, tačiau
kurių atlikimas konkrečioje situacijoje būtų nepateisinamas (pavyzdţiui,
grasinimas pradėti teismini skolos išieškojimą, jeigu nebus pasirašyta kita
sutartis. Grasinimas turi būti realus ir rimtas bei nepaliekantis šaliai kitos
protingos alternatyvos kaip tik sudaryti sutartį. Šiuo aspektu grasinimo
vertinimas šiek tiek skiriasi atskirose teisės sistemose. Kai kuriose valstybėse
grasinimo realumas ir rimtumas vertinamas subjektyviai, analizuojant, ar šalis
482 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 255.
228
buvo faktiškai suvarţyta panaudoto grasinimo (Prancūzija, Vokietija), arba
objektyviai, analizuojant, ar grasinimas buvo toks, kad iš kiekvieno protingo
asmens atimtų veiksmų alternatyvą (Olandija)483
. UNIDROIT Principų 3.9 str.,
numatančiame grasinimą, kaip sutarties anuliavimo pagrindą, įtraukiami visi
minėti grasinimo elementai, t.y. grasinimas turi būti realus ir rimtas, nepalikti
šaliai jokios protingos alternatyvos, bei turi būti išreikštas arba neteisėtu
veiksmu arba nors ir teisėtu veiksmu, tačiau kurio naudojimas verčiant kitą šalį
sudaryti sutartį yra nepateisinamas. 3.9 str. komentare pabrėţiama, kad
grasinimas gali būti nukreiptas tiek pačios šalies ar jos turto atţvilgiu, tiek ir
reputacijos ar ekonominių interesų atţvilgiu. Vertinant grasinimo realumą ir
rimtumą turi būti taikomas objektyvusis kriterijus, atsiţvelgiant į konkrečias
situacijos aplinkybes484
.
Lietuvos Civilinio kodekso 1.91 str. grasinimo, kaip pagrindo
sutarčiai pripaţinti negaliojančia, elementai iš esmės sutampa su UNIDROIT
Principuose išdėstytais. Tiesa Civiliniame kodekse ir teisės doktrinoje nėra
pateikiamas atsakymas dėl to, ar grasinimo realumui ir rimtumui nustatyti
turėtų būti naudojamas subjektyvusis, ar objektyvusis kriterijus485
, tačiau tai,
kad UNIDROIT Principų 3.9 str. numatyti visi grasinimo elementai yra
inkorporuoti į Lietuvos Civilinį kodeksą, verčia interpretuoti šį grasinimo
aspektą taip, kaip jis komentuojamas UNIDROIT Principuose. Be to, pagal
Civilinio kodekso 1.91 str. 4 d. nustatant grasinimo realumą turi būti
atsiţvelgiama į eilę objektyvių aplinkybių (šalies amţių, finansinę bei
ekonominę būklę, lytį ir kt.), kas netiesiogiai rodo, jog grasinimui įvertinti
reikėtų naudoti objektyviuosius kriterijus. Galima pastebėti, kad Civilio
kodekso 1.91 str. 4 d. realiu grasinimu taip pat laikomas ekonominis
spaudimas, siekiant priversti kitą šalį sudaryti jai ekonomiškai ypač
nenaudingą sandorį. Iš esmės ekonominis spaudimas savo poţymiais atitinka
grasinimą, tačiau iš dalies ši norma konkuruoja su kitu sutarties pripaţinimo
483 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 452-454.
484 UNIDROIT, išnaša 7, p. 105-106.
485 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 202-205.
229
negaliojančia pagrindu – esmine nelygybe. Esant esminei nelygybei tarp šalių
prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vienas iš lemiamų kriterijų pripaţįstant
sutartį negaliojančia taip pat yra pasinaudojimas kitos šalies silpnumu
(ekonomine priklausomybe, nepatyrimu). Tačiau esminis skiriamasis šių teisės
normų poţymis, matyt, yra tai, kad esminės nelygybės atveju šalis nesąţiningai
pasinaudoja kitos šalies silpnumu tačiau nebūtinai verčia kitą šalį sudaryti
sutartį, tuo tarpu grasinimo atveju šalis grasina neigiamais ekonominiais
padariniais ir taip verčia sudaryti sutartį.
6.2.4. Esminė nelygybė
UNIDROIT Principų 3.10 str. „Esminė nelygybė“ kartais įvardijamas kaip
vienas iš įdomiausių straipsnių UNIDROIT Principų sistemoje486
, tačiau jo
rengimo istorija rodo, kad tai buvo vienas iš tų straipsnių, dėl kurio
formuluotės rengėjams rasti bendrą sutarimą buvo sunkiausia487
. Tai visiškai
nestebina prisimenant, kad diskusija dėl šalių įsipareigojimų lygiavertiškumo,
kaip būtino teisėtos sutarties poţymio, yra bene tokia pat sena kaip ir pati
sutarčių teisė. Tačiau šios diskusijos sprendinys UNIDROIT Principuose yra
stebėtinai optimalus. UNIDROIT Principų 3.10 str. buvo pateikta nuostata,
kurios analogo nebuvo nei vienoje valstybėje. Tinkamai šios nuostatos prasmė
gali būti suvokiama tik atsiţvelgiant tiek į sutarčių teisės istoriją šiuo apsektu,
tiek ir į UNIDROIT Principų 3.10 str. rengimo eigą.
Principo, pagal kurį didelis šalių įsipareigojimų disbalansas
savaime būtų pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia, daugelyje valstybių
nėra. Išimtys yra Prancūzijos civilinio kodekso 1674 str. bei 1675 str., pagal
kuriuos gali būti pripaţįstama negaliojančia nekilnojamojo daikto pirkimo-
pardavimo sutartis, jeigu pardavėjas sutiko parduoti nekilnojamąjį daiktą uţ
kainą, kuri yra daugiau nei septyniomis dvyliktosiomis maţesnė nei rinkos
486 PERILLO, išnaša 228, p. 293.
487 BONELL, išnaša 6, p. 165-168.
230
vertė488
, taip pat Austrijos civilinio kodekso 934 str., kuris leidţia nutraukti
sutartį, jeigu gaunamas įvykdymas skiriasi nuo duodamo daugiau nei per
pusę489
. Tačiau istorija rodo, kad poţiūris į tai, ar esminė šalių sutartinių
įsipareigojimų nelygybė yra būtina sutarčiai, ir ar jai esant sudaryta sutartis gali
būti pripaţinta negaliojančia, kardinaliai keitėsi. Minėtų išimčių dėl esminės
nelygybės kaip savaime pagrindo anuliuoti sutartį, kilmė sietina su Romėnų
teisėje galiojusia taisykle, pagal kurią ţemės sklypo pardavėjas galėjo
reikalauti panaikinti sutartį, jeigu kaina sudarė maţiau negu pusę tikrosios
ţemės sklypo vertės490
. Akivaizdu, kad tokia taisyklė buvo taikoma ribotai ir
tik specialiųjų sutarčių atţvilgiu. Tačiau vėliau šią taisyklę viduramţių
teisininkai išplėtojo į bendrąją laesio enormis doktriną, pagal kurią visų
sutarčių galiojimui pusiausvyra tarp gaunamo ir duodamo įvykdymo buvo
būtina491
. „Parduoti daiktą brangiau nei jis vertas arba pirkti daiktą pigiau nei
jis vertas yra savaime neteisinga ir neteisėta“, manė Tomas Akvinietis492
, kuris
laikė, kad Romėnų teisės taisyklė dėl ţemės pirkimo pardavimo sutarties
panaikinimo, kai sutarties kaina nuo rinkos vertės skyrėsi daugiau nei per pus,
buvo bendrosios Aristotelio idėjos dėl lygybės mainuose išraiška. Vėlesnieji
viduramţių teisininkai taip pat laikė, kad mainai ypatingai ţema kaina savaime
rodo apgaule sutartyje (dolus ex re ipsa).493
Šios idėjos gyvavo iki pat 18
amţiaus, tačiau liberalizmo filosofija, naujosios valios teorijos ir šalių
autonomijos principai buvo nesuderinami su sutartinių įsipareigojimų lygybės
reikalavimu. Pagrindinė mainų lygybės kritika pirmiausia rėmėsi tuo, kad yra
praktiškai neįmanoma nustatyti, ar šalių įsipareigojimai yra lygiaverčiai, nes
daikto vertė priklauso nuo ypatingai daug skirtingų aplinkybių bei visada
susijusi su subjektyviu asmeniniu daikto vertinimu. Todėl mainų
ekvivalentiškumo analizė neišvengiamai susiduria su subjektyviųjų šalių
488 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 455.
489 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 276.
490 C. 4.44.2.
491 GORDLEY, James. Equality in Exchange. California Law Review. 1981, vol. 69, p. 1638.
492 ACQUINAS, St. Thomas. The Summa Theologica. S. l., 2006, Second Part of the Second Part,
Question 77. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. rugsėjo 14 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.newadvent.org/summa/3077.htm>. 493
GORDLEY, išnaša 491, p. 1638-1639.
231
motyvų nustatinėjimu, kurie nėra sutarties egzistavimo prielaida. Be šių
argumentų buvo teigiama, kad esant šalių autonomijai tik pačioms šalims
leidţiama spręsti, kokia sutartie kaina yra teisinga. Šalių laisva valia nustatyta
sutarties įsipareigojimų vertė ir yra teisingausia, o teismai negali vykdyti
sutarties teisingumo (sąţiningumo) kontrolės. Tokia kritika lėmė tai, kad
didţiausiose 19 a. kodifikacijose leasio enormis doktrinos buvo atsisakyta,
laikant, kad įsipareigojimų vertės skirtumas pats savaime negali lemti sutarties
negaliojimo. Tačiau nepaisant šios teorinės kritikos, daugelio valstybių teisėje
ir teismų praktikoje vis dėlto buvo suteikiama teisinė gynyba tais atvejais, kai
sutartinių įsipareigojimų disproporcija buvo itin didelė. Ţinoma vien nelygybė
savaime nebuvo sutarties negaliojimo pagrindas, tačiau buvo laikoma, jog itin
neproporcingi šalių įsipareigojimai liudija, jog sudarant sutartį šalių valia dėl
jos turinio buvo ne laisvai išreikšta, bet iškreipta dėl apgaulės ar dėl
pasinaudojimo kitos šalies silpnumu (nepatyrimu, neišmanymu,
neatidėliotinais poreikiais, priklausomybe ir pan.)494
. Todėl daugelio valstybių
teisėje 20 a. įsigalėjo vadinama „kvalifikuoto“ laesio enormis doktrina.
Vokietijos Civilinio kodekso 138 str. buvo įtvirtinta nuostata, jog sutartis gali
būti pripaţinta negaliojančia, jeigu šalis sutarčiai sudaryti pasinaudoja kitos
šalies suvarţymais, nepatyrimu, įţvalgos trūkumu, ar ţymiu valios silpnumu,
tam kad gautų neproporcingai didelę naudą iš sutarties. Panaši nuostata yra
įtvirtinta Olandijos civilinio kodekso 3:44 str. Prancūzijos teismų praktikoje
taikant violence doktriną pagrindu pripaţinti sutartį negaliojančia
pripaţįstamas pasinaudojimas tuo, kad kita šalis turi neatidėliotinų poreikių ar
yra ekonomiškai priklausoma, jeigu sudarytoji sutartis suteikia šaliai perdėtą
pranašumą. Anglijos teisėje pripaţįstama neleistinos įtakos (angl. undue
influence) ir nesąţiningų sandorių (angl. unconscionable bargain) doktrinos,
kurių esmė labai artima kvalifikuotos esminės nelygybės doktrinai
kontinente495
. Galima paţymėti, kad Europos sutarčių teisės principų 4:109 str.
yra įtvirtinamas būtent kvalifikuotos esminės nelygybės institutas, t.y. šaliai
494 GORDLEY, išnaša 491, p. 1626-1629.
495 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 460-484.
232
suteikiama teisė anuliuoti sutartį, jeigu kita šalis pasinaudojo jos silpnumu itin
nesąţiningai arba gaudama neproporcingai didelį pranašumą. Taigi Europos
principuose iš esmės laikomasi Europoje vyraujančio poţiūrio.
Nepaisant to, kad tokia pozicija dėl šalių sutartinių įsipareigojimų
ekvivalentiškumo vyrauja ir yra universaliai priimtina, diskusija dėl to, ar
nelygybė pati savaime gali būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia, nėra
pasibaigusi. Prof. J. Gordley savo studijoje apie lygybę mainuose („Equality in
Exchange“) nuodugniai įrodinėja, jog būtent šalių įsipareigojimų disproporcija
yra tas blogis, nuo kurio nukentėjusiai šaliai suteikiama teisinė gynyba.
Oponuodamas vyraujančioms doktrinoms, kurios teigia, kad neleistina yra ne
pati nelygybė, o ją lemiančios prieţastys (pasinaudojimas kitos šalies
silpnumu), prof. J. Gordley nurodo, kad nepatyrimas ar suvarţymai gali būti
blogis tik tuomet, jeigu jei daro tam tikrą ţalą. Jei ši ţala yra nukrypimas nuo
rinkos vertės, tuomet tokia ţala yra ne tik blogis, bet būtent tas blogis, dėl
kurio teisinė gynyba ir yra suteikiama496
. Jeigu būtu siekiama tik uţkirsti kelia
kitos šalies silpnybių išnaudojimui, sutartinių įsipareigojimų balansas nebūtų
reikšmingas. Sutarties negaliojimui pakaktų tik nustatyti, kad sudarant sutartį
buvo pasinaudota kitos šalies silpnumu, o ar tuo pasinaudojus buvo įgytas
pranašumas neturėtų būti svarbu497
. Tačiau reikalaujant, kad toks
pasinaudojimas būtų nulėmęs šalių įsipareigojimų nelygybę, iš esmės yra
siekiama eliminuoti būtent tą blogį, kurį sukelia nukrypimas nuo rinkos kainų.
Kita vertus, prof. J. Gordley nuomone, taip yra siekiama uţtikrinti
universalesnę vertybe – kad niekas nepraturtėtų be pagrindo kito sąskaita.
Ši mainų sutartyse verčių lygybės reikalaujanti teorija jau keletą
amţių yra aštriai kritikuojama. Vienoje iš naujausių studijų šia tema prof.
James Bernard Murphy tiesiogiai polemizuoja su prof. J. Gordley idėjomis. Jo
496 GORDLEY, išnaša 473, p. 1629-1630.
497 Įdomu pastebėti, kad Olandijos civilinio kodekso 3:44 str. leidţia pripaţinti sutartį negaliojančia,
jeigu yra pasinaudojama kitos šalies silpnumu siekiant sudaryti sutartį, tačiau neįgyjamas pranašumas.
Olandijos teismų praktikoje įsipareigojimų disproporcija nėra būtinas šiame kodekso straipsnyje
numatyto negaliojimo pagrindo elementas. Tai rodo, kad Olandijos teisė netoleruotinu laiko būtent
šalių elgesį, kuriuo nesąţiningai pasinaudojama kitos šalies silpnumu, o sutartinių įsipareigojimų
vertės neatitikimas nėra pats savaime draudţiamas. Ţr. Beale, et. al., išnaša 248, p. 485.
233
nuomone, Scholastų teisės doktrina reikalaujanti mainuose dalyvaujančių
daiktų vertės atitikimo nepagrįstai per didelį dėmesį koncentruoja į objektų
analizę, o ne asmenų santykius. Grieţtas mainų ir dovanojimo sutarčių
atskyrimas yra neįmanomas, nes gali pasitaikyti sutarčių, kurių kaina bus
ţemesnė uţ rinkos vertę dėl visiškai pateisinamų prieţasčių, pavyzdţiui, dėl to,
kad sutarties šalis daro kainos nuolaidą atsiţvelgdama į sentimentalius
giminystės ar bičiulystės ryšius arba jausdama, kad turi perduoti dalį savo turto
tam, kuriam jo labiau reikia, dėl to, kad siekia paskatinti verslo partnerį
ilgalaikiam bendradarbiavimui. Todėl kiekvieni mainai, būdami tam tikra
socialumo išraiška turi būti analizuojami atsiţvelgiant į šalių socialinius ryšius,
o ne vien materialiųjų objektų santykį. Iš mainų gaunama nauda turi būti
matuojama ne vien materialiaisiais objektais, bet ir socialinių ryšių
uţmezgimu. Prof. J. B. Murphy daro išvadą, jog teigiant, kad mainomų objektų
neatitikimas yra savaime netoleruotinas blogis, yra painiojamos prieţastys ir
pasekmės. Vertinant mainų santykių teisėtumą pirmiausia, jei neišimtinai,
vertinamas mainomų objektų santykis, nes paprastai teismui prieinamų
įrodymų spektras yra gana ribotas. Todėl mainomų objektų vertė
neišvengiamai klaidingai vertinama ne kaip neteisėtumo prezumpcijos
pagrindas, bet kaip pati mainų santykių teisėtumo ar neteisėtumo esmė498
.
Aprašyta diskusija rodo, kad tiek argumentai, tiek kontrargumentai
dėl šalių įsipareigojimų lygiavertiškumo, kaip būtino galiojančios sutarties
elemento, nėra išsemti ir vargu ar apskritai galima būtų visiškai atmesti kurią
nors vieną iš dviejų pozicijų. Be išlygų laikant, kad vien mainomos vertės
akivaizdus neatitikimas gali būti savaime pagrindas sutartį pripaţinti
negaliojančia, iš tiesų būtų neatsiţvelgta į sutartį supančius šalių socialinius
ryšius, kurie kartais gali vienai iš šalių suteikti didesnę naudą, nei manomo
objekto vertė. Kita vertus, reikalaujant visais atvejais įrodyti, jog įgyjant
pranašumą buvo pasinaudota šalies silpnumu sutarties sudarymo metu, būtų
uţkirstas kelias pripaţinti sutartį negaliojančia tais atvejais, kai esminė šalių
498 MURPHY, James Bernard. Equality in Exchange. American Journal of Jurisprudence. 2002, vol.
47, p. 85-121.
234
įsipareigojimų nelygybė yra vienintelis teismui prieinamas įrodymas, jog kitos
šalies silpnumu buvo pasinaudota. Įrodyti, kad šalies silpnumu kita šalis
pasinaudojo, paprastai yra sunku.
UNIDROIT Principai apibrėţiantys esminę nelygybę kaip sutarties
negaliojimo pagrindą puikiai suderina abi minėtas doktrinines pozicijas ir
pateikia iš ties ţavų principinį sprendimą.
Pirmieji esminės nelygybės straipsnių projektai sukėlė gana
dideles diskusijas. Pirmuosiuose projektuose esminė šalių įsipareigojimų
nelygybė kaip sutarties negaliojimo pagrindas buvo išdėstytas dviejuose
atskiruose straipsniuose. Vienas iš jų numatė, kad šalis, kurios silpnumu buvo
pasinaudota sudarant sutartį, gali anuliuoti sutartį, jeigu kita šalis tokiu būdu
įgijo nepagrįstą pranašumą, o silpnajai šaliai sutartis tapo nepagrįstai
nenaudinga. Kitame straipsnyje sutarties anuliavimo pagrindu buvo
įvardijamas nesąţiningas, didelis (angl. unconscionable) atotrūkis tarp šalių
įsipareigojimų, kuris ţymiai iškreipia sutarties pusiausvyrą499
, net jeigu nebuvo
pasinaudota kitos šalies silpnumu. Šis antrasis straipsnis prieštarauja daugelyje
pasaulio valstybių vyraujančiai nuostatai, jog sutarčiai anuliuoti nepakanka
vien mainomų objektų vertės neatitikimo, todėl suprantama, kad tokia
formuluotė daugeliui kėlė abejonių. Kaip jau minėta, nors doktrinoje yra
nuomonių, jog sutartinių įsipareigojimų nelygybė yra savaime netoleruotina,
tačiau negalima neigti, kad tam tikrais atvejais sutarties sudarymą lemiantys
šalių socialiniai ryšiai gali rodyti visiškai pagrįstas prielaidas šaliai prisiimti
sunkesnius įsipareigojimus palyginti su kitos šalies įsipareigojimais.
Kompromisinis šių straipsnių variantas, įtvirtintas UNIDROIT Principų 3.10
str., suderina šias idėjas. Pagal šio straipsnio galutinę redakciją, pagrindas
anuliuoti sutartį yra esminė šalių įsipareigojimų nelygybė, tačiau tik tada, kai ji
yra nepateisinama (angl. unjustifiable). Pirmiausia, įsipareigojimų atotrūkis
gali būti nepateisinamas dėl to, kad viena šalis sudaryta sutartimi įgydama
didelį pranašumą prieš kitą šalį pasinaudojo kitos šalies silpnumu
499 BONELL, išnaša 6, p. 166-167.
235
(priklausomybe, ekonominiais sunkumais ar neatidėliotinais poreikiais,
nepatyrimu, neišprusimu, neįţvalgumu, ar derybinių įgūdţių trūkumu). Tačiau
3.10 str. komentare taip pat aiškiai nurodoma, kad šio straipsnio pagrindu
sutartis gali būti anuliuota ir tais atvejais, kai nėra pasinaudojama kitos šalies
silpnumu500
, tačiau sutarties prigimtis ir tikslai rodo, jog įgytas perdėtas
pranašumas yra nepateisinamas. Tokia formuluotė leidţia anuliuoti sutartį tada,
kai vienos iš šalių įgytas nepagrįstas pranašumas negali būti niekaip racionaliai
paaiškintas501
, kas reiškia, kad esminė įsipareigojimų nelygybė tokiais atvejais
yra savaime pagrindas pripaţinti sutartį negaliojančia. Kita vertus, jeigu tokį
atotrūkį tarp įsipareigojimų galima paaiškinti ir pateisinti specifiniais ar
ypatingais šalių socialiniais ryšiais, įsipareigojimų neatitikimas nebus
nepagrįstas ir sutartį anuliuoti nebus pagrindo. Tokiu būdu UNIDROIT
Principai įtvirtina vyraujančią nuostatą, jog esminė nelygybė turi būti šalinama
tik tada, kai nustatoma, kad ji sutartyje atsirado dėl vienos iš sutarties
nesąţiningų veiksmų. Tačiau kai nesąţiningumas nėra akivaizdus bet nėra ir
jokių nelygybę paaiškinančių prieţasčių, sutartis gali būti anuliuota vien
konstatavus esminės nelygybės faktą.
Kadangi Lietuvos Civilinio kodekso 6.228 str. yra visiškai
analogiškai suformuluotas kaip ir UNIDROIT Principų 3.10 str., jo turinys turi
būti aiškinamas analogiškai. Lietuvos teisės doktrinoje Civilinio kodekso 6.228
str. komentare šio straipsnio normos iš esmės analogiškai interpretuojamos
kaip ir UNIDROIT Principų 3.10 str., pabrėţiant, kad Civilinio kodekso 6.228
str. yra šio UNIDROIT Principų straipsnio atitikmuo502
. Tačiau komentare nėra
aptariamas klausimas, ar vien esminė nelygybė, nesant pasinaudojimo šalies
silpnumu, gali būti pagrindas pripaţinti sutartį negaliojančia. Atsiţvelgiant į
aprašytą argumentaciją dėl UNIDROIT Principų 3.10 str. aiškinimo, esminė
nelygybė turėtų būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia net jeigu šalies
500 UNIDROIT, išnaša 7, p. 108
501 BONELL, išnaša 6, p. 168.
502 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 304-306.
236
silpnumu nebuvo pasinaudota, tačiau nėra jokių aplinkybių, kurios racionaliai
pateisintų nelygybės buvimą sutartyje.
Lietuvos teismų praktikoje aiškinant ir taikant Civilinio kodekso
6.228 str. nebuvo analizuojama, ar šio straipsnio nuostatos leidţia pripaţinti
sutartį negaliojančia vien tik esant esminei šalių nelygybei, tačiau nesant
vienos iš šalių neleistino poveikio kitai šaliai. Tačiau dviejose bylose
spręsdamas palūkanų pagal išduotas paskolos priteisimo klausimą Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas iš esmės vadovavosi vien šalių esmine nelygybe, kaip
sandorio negaliojimo pagrindu. Teismas sumaţino priteistinų palūkanų dydį,
nes jos buvo perdėtai didelės ir susitarimas nustatyti tokį palūkanų dydį buvo
pripaţintas kaip iš esmės paţeidţiantis sutarties šalių interesų pusiausvyrą503
.
Kadangi teismas nenustatė jokių kitų esminės nelygybės poţymių, t.y. kad
sutarties šalis būtų pasinaudojusi kitos šalies silpnumu, galima teigti, kad
taikant Civilinio kodekso 6.228 str., teismas laikė, jog esminė nelygybė gali
būti savaime pakankamas pagrindas sutarčiai anuliuoti ar pakeisti504
.
Taikydami Civilinio kodekso 6.228 str. teismai yra vertinę ir
esminę nelygybę, kaip būtiną šio sutarčių negaliojimo pagrindo poţymį.
Vienoje iš bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas interpretuodamas Civilinio
kodekso 6.228 str. nurodė, kad „Šaliai suteikiama teisė atsisakyti sutarties, kai
ji lemia didţiulį šalių prievolių neatitikimą – viena šalis gauna naudą, o kita
šalis negauna nieko.“ Tačiau toks teismo aiškinimas yra per daug
suabsoliutintas ir perdėtas. Ţinoma, ţymus atotrūkis tarp šalių įsipareigojimų
(esminė nelygybė) nėra ir, matyt, negali būti, apibrėţtas konkrečiomis
aritmetinėmis proporcijomis. Net pakankamai didelis skirtumas tarp sutarties
kainos ir objekto rinkos vertės nebūtinai turi rodyti esminę sutarties šalių
503 2001 m. spalio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-908/2001
Akcinis kredito bankas „Nida“ v. S. Lideikytė / 2005 m. geguţės 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis civilinėje byloje nr. 3 K-3-257/2005 E. Petrauskas v. S. Mickevičienė 504
Reikia pripaţinti, kad prof. U. Drobnig, vis dėlto aiškina UNIDROIT Principų 3.10 str. kitaip,
teigdamas, kad jungtis „ir“ tarp straipsnio 1 d. a) ir b) punktų reikalauja visais atvejais vertinti tiek tai,
ar buvo pasinaudota šalies silpnumu, tiek sutarties prigimtį ir tikslą (Ţr. BONELL, išnaša 6, p. 171).
Tačiau tokios pozicijos pagrindimas nėra stiprus, nes UNIDROIT Principų straipsniuose išdėstytas
tekstas turi būti interpretuojamas vientisai su straipsnių komentarais. UNIDROIT Principų 3.10 str.
komentare pateikiama interpretacija nepalieka jokių abejonių dėl to, kad esminė nelygybė atskirais
atvejais gali būti savaime pagrindas anuliuoti sutartį.
237
nelygybę. Tačiau kita vertus, esminė nelygybė gali būti ne tik tuomet, kai tik
vienai iš šalių pateikiama nauda, o kita šalis visiškai jokios naudos negauna.
Pagrindiniu kriterijumi vertinant, ar atotrūkis tarp šalių įsipareigojimų esminis
turėtų būti paremtas protingo ţmogaus standartas, t.y. šalių įsipareigojimų
nelygybė turi būti tokia, kad šokiruotų protingo ţmogaus sąmonę505
.
Lietuvos teismų praktikoje buvo aiškinamas ir vienas iš šalies
silpnumą rodančių poţymių – šalies priklausomybė nuo kitos šalies.
Analizuojant šį poţymį buvo tiriama, ar situacija, kai viena sutarties šalis
rinkoje turi monopoliją, gali reikšti, jog sutartį sudaranti šalis yra priklausoma
nuo tokią padėtį rinkoje uţimančia šalimi Civilinio kodekso 6.228 str. prasme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teigimu, tai, kad
viena sutarties šalis turi monopoliją rinkoje, savaime nereiškia, kad tarp šios
šalies ir kitos šalies yra priklausomybė, kaip sutarties šalies silpnumo poţymis,
jeigu sutartis sudaryta komercinėmis sąlygomis ir jei sutarties šalys yra pelno
siekiantys juridiniai asmenys506
. Iš esmės toks aiškinimas yra suderinamas su
UNIDROIT Principų 3.10 str. komentare pateikiama interpretacija, kur
nurodoma, jog didesnė derybų galia, kurią šalis turi dėl rinkoje uţimamos
padėties nėra pakankama laikyti, kad nuo šios šalies kita šalis yra
priklausoma507
. Tačiau tokia interpretacija neturi uţkirsti galimybės taikyti
Civilinio kodekso 6.228 str. (tiek ir UNIDROIT Principų 3.10 str.) tada, kai
monopolinę padėtį rinkoje turinti šalis išnaudoją šią savo galią, siekdama
sudarytoje sutartyje su kita šalimi nustatyti esminės nelygybės poţymius
atitinkančias sąlygas508
. Todėl teismo nurodymas, jog komercinėse sutartyse
monopolinė padėtis neturi jokios reikšmės taikant 6.228 str. yra per grieţtas.
Be to, šio poţymio siejimas su komercinėmis sutartimis neturi prasmės, nes su
vartotoju sudarytų sutarčių turinio kontrolei įvertinant šalių įsipareigojimų
505 UNIDROIT, išnaša 7, p. 107.
506 2005 m. spalio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-7-378/2005
AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“. 507
UNIDROIT, išnaša 7, p. 107. 508
BONELL, išnaša 6, p. 169-170.
238
balansą yra taikomos specialiosios taisyklės dėl nesąţiningų sutarčių sąlygų
(Civilinio kodekso 6.188 str.).
6.2.5. Sutarties anuliavimas
Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta Lietuvos teisės doktrinos
tradicija skirstyti negaliojančius sandorius į niekinius ir nuginčijamus.
Pagrindinis šių negaliojimo rūšių atskyrimo kriterijus yra reikalavimas teismui
pareikšti ieškinį dėl sandorio pripaţinimo negaliojančiu. Niekinių sandorių
negaliojimas nepriklauso nei nuo šalių valios, nei nuo teismo diskrecijos, todėl
jeigu yra pagrindas laikyti sandorį niekiniu, toks sandoris negalioja nuo jo
sudarymo momento nepaisant to, ar šalys siekia jį patvirtinti, ir nepaisant to, ar
yra teismo sprendimas dėl sandorio negaliojimo. Nuginčijami sandoriai gali
būti pripaţinti negaliojančiais tik teismo ir tik suinteresuotam asmeniui
pareiškus ieškinį. Galima teigti, kad jeigu šalys sutaria, jog sutartis negalioja,
pavyzdţiui, viena šalis pareiškia, jog iš esmės suklydo, o kita šalis tam pritaria,
tokiu atveju tarp šalių tiesiog nėra ginčo, kuris galėtų būti perduotas spręsti
teismui ir į teismą kreiptis nebūitina. Tačiau vienašalis pareiškimas apie
sutarties negaliojimą (jeigu kita šalis nepripaţįsta tokio pareiškimo, turi teisinę
reikšmę tik jeigu sutarties negaliojimas patvirtinamas teismo sprendimu).
Sutartinius santykius reguliuojančios normos nenumato šių taisyklių išimčių.
Šios sandorių negaliojimo instituto normos neleidţia šalims pačioms pareikšti
apie sutarties negaliojimą ir anuliuoti sutartį nesikreipiant į teismą. Tačiau
priimant Civilinį kodeksą buvo galimybė nustatyti ir kitokį reguliavimą, kuris
leistų pačioms šalims spręsti dėl sutarties galiojimo, ir esant įstatyme
numatytiems pagrindams pačioms anuliuoti valios ar turinio trūkumų turinčias
sutartis. Būtent tokios taisyklės buvo suformuluotos tiek UNIDROIT
Principuose (3.14-3.15 straipsniai), tiek Europos sutarčių teisės principuose
(4:112, 4:113 straipsniai). Atsiţvelgiant į tai, kad Civiliniame kodekse buvo
siekiama kiek įmanoma daugiau bendrosios sutarčių teisės nuostatų suderinti
su sutarčių teisę vienodinimo instrumentais, turėtų būti diskutuojama, ar iš
239
tiesų svarios prieţastys lėmė, kad minėtos UNIDROIT Principų ir Europos
sutarčių teisės principų taisyklės nebuvo integruotos į Civilinį kodeksą.
Lyginamoji analizė rodo, kad įvairiose valstybėse esamas teisinis
reguliavimas šioje srityje yra skirtingas ir vyraujančios pozicijos nėra.
Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Anglijoje, Šveicarijoje yra leidţiama
nukentėjusiai šaliai savo pareiškimu anuliuoti nuginčijamą sutartį nesikreipiant
į teismą. Tuo tarpu Graikijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Italijoje,
Portugalijoje yra būtina pareikšti ieškinį dėl sutarties negaliojimo ir tik teismo
sprendimu sutartis gali būti pripaţinta negaliojančia. Olandijos 3:49 str. leidţia
šalims pasirinkti – kreiptis į teismą dėl sutarties pripaţinimo negaliojančia, ar
pateikti pranešimą apie sutarties anuliavimą kitai šaliai509
. Viena vertus, tai,
kad negalima išskirti vienos vyraujančios pozicijos, neleidţia teigti, kad
teisinis reguliavimas, kuris leidţia pačioms šalims anuliuoti sutartį, turi
išskirtinių privalumų. Tačiau kita vertus, galima konstatuoti, kad toks teisinis
reguliavimas yra visiškai įmanomas, ir tose valstybėse, kur jis nustatytas, iš
esmės nekelia problemų.
Reikalavimas visais atvejais kreiptis į teismą dėl sutarties
negaliojimo gali būti prieţastis šaliai delsti išspręsti sutarties teisinės galios
klausimą. Ieškiniams dėl sutarčių negaliojimo taikant bendruosius ieškininės
senaties terminus, šaliai suteikiama teisė pareikšti ieškinį net po kelių metų
(pagal Lietuvos Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. – 10 metų). Tuo tarpu
suteikiant teisę šaliai anuliuoti sutartį savo pareiškimu, ši teisė apribojama
protingu terminu per kurį šalis gali pasinaudoti šia savo teise510
. Jeigu šalis
delsia pareikšti apie sutarties negaliojimą po to, kai suţino negaliojimo
pagrindą sudarančias faktines aplinkybes, vadinasi ji apskritai abejoja šalies
negaliojimo pagrindo buvimu, arba dėl tam tikrų prieţasčių susitaiko su
sutartimi, kurią yra pagrindas anuliuoti. Dėl šių prieţasčių teisė šalims pačioms
509 LANDO; BEALE, išnaša 39, p . 274-275 / KRAMER, išnaša 460, p. 285.
510 Tenka pripaţinti, kad „protingo“ termino nustatymas kartais sulaukia kritikos, tačiau bet kokiu
atveju, tokio termino suteikiančio teismams diskrecijos galimybę, nustatymas teisinių santykių
stabilumo prasme yra ţymiai efektyvesnis nei bendrieji ieškinio senaties terminai. Ţr. Kramer, išnaša
460, 285-286.
240
spręsti dėl sutarties negaliojimo ir galimybė įgyvendinti šią teisę pateikiant
pranešimą kitai šaliai nesikreipiant į teismą, leistų efektyviau šalims
įgyvendinti savo teises, o šios teisės įgyvendinimo apribojimas protingu
terminu suteiktų sutartiniams santykiams daugiau aiškumo ir stabilumo.
Gali susidaryti įspūdis, kad suteikus šalims galimybę pačioms
anuliuoti sutartį esant negaliojimo pagrindams atsirastų didelės galimybės
šalims piktnaudţiauti šia teise. Tačiau teisė pareikšti apie sutarties negaliojimą
nėra absoliuti ir sutarties anuliavimas neatima kitai šaliai galimybės ginti savo
teises, jeigu apie sutarties negaliojimą pareiškiama nepagrįstai. Šalis, gavusi
pranešimą apie sutarties anuliavimą, turi teisę jį ginčyti tiek pareikšdama
ieškinį teisme, tiek ir jau pradėtoje byloje pateikdama atsikirtimus,
pagrindţiančius, kad sutarties anuliuoti nebuvo pagrindo. Be to, ţvelgiant į
esamas taisykles labai panašiame sutarties nutraukimo institute, kur leidţiama
nutraukti sutartį vienašaliu šalies pareiškimu, galima pastebėti, kad teisė
vienašališkai nutraukti sutartį nesuteikia nei didelių piktnaudţiavimo
galimybių, nei kitokių neigiamų padarinių. Priešingai, teisė nutraukti sutartį
vienašališkai, kai yra esminis sutarties paţeidimas, leidţia šalims efektyviau
išspręsti iš sutarties kylančias problemas ar nesutarimus. Todėl teisės anuliuoti
sutartį suteikimas turėtų būti visiškai priimtinas.
Dėl to, kad nebuvo nustatyta teisė anuliuoti sutartį vienašaliu
pareiškimu, nors daugelis sutarčių negaliojimo pagrindų buvo iš esmės
suformuluoti pagal UNIDROIT Principus, kelia ir Civiliniame kodekse
nustatytų sisteminio nesuderinamumo problemų, į kurias privalu atsiţvelgti
aiškinant ir taikant šias normas. Civilinio kodekso 6.228 str. yra vienintelis
sutarties negaliojimo pagrindas, kuris suformuluotas Šeštosios knygos Sutarčių
teisės skyriuje kaip specialusis pagrindas bendrųjų sandorių negaliojimo
pagrindų atţvilgiu. Tačiau šiame straipsnyje numatyta galimybė šaliai
„atsisakyti“ sutarties konkuruoja su bendrosiomis taisyklėmis, jog sutartį
pripaţinti negaliojančia gali tik teismas. Todėl gali būti abejojama dėl to, ar
teisė „atsisakyti“ sutarties iš tiesų reiškia sutarties negaliojimą, o ne,
pavyzdţiui, nutraukimą. Painiavą dėl šio termino kelia tai, kad daugelyje
241
Civilinio kodekso straipsnių, skirtų atskiroms sutarčių rūšims yra įtvirtinama
šalies teisė „atsisakyti“ sutarties arba „atsisakyti vykdyti“ sutartį (Civilinio
kodekso (6.331 str., 6.334 str., 6.345 str., 6.390 str., 6.484 str.). Tačiau tiksliai
apibrėţti, ar 6.228 str. numatyta teisė atsisakyti sutarties reiškia galimybę
anuliuoti sutartį, ar ją nutraukti ir labai svarbu, nes sutarties nutraukimo
(pasibaigimo) ir negaliojimo teisiniai padariniai yra visiškai skirtingi.
Nutraukus sutartį sutartis laikoma galiojančia, o šalių sutartinės prievolės
pasibaigia nuo sutarties nutraukimo momento (t.y. sutarties nutraukimas neturi
grįţtamosios galios). Tuo tarpu anuliavus sutartį (pripaţinus sutartį
negaliojančia), laikoma, kad šalių sutartinės prievolės niekada nebuvo
atsiradusios (retroaktyvus efektas). Analizuojant sisteminius UNIDROIT
Principų ir Civilinio kodekso normų skirtumus jau buvo vertinama, kokią įtaką
šie skirtumai turi aiškinant Civilinio kodekso normas ir jau buvo minėta, kad
Civilinio kodekso 6.228 str. numatytas pagrindas atsisakyti sutarties turi būti
aiškinamas kaip sutarties anuliavimo (negaliojimo) pagrindas (ţr. 3.1.4 skyrių
„Sisteminiai skirtumai“), nes būtų visiškai nepagrįsta laikyti, kad susitarimas,
kurį sudarant pasinaudojama kitos šalies silpnumu ir pagal kurį viena šalis
įgyja perdėtą pranašumą, sukelia teisinius padarinius. Civilinio kodekso 6.228
str. nėra nurodoma, kaip turi būti įgyvendinama šalies teisė atsisakyti sutarties
ir per kiek laiko šia teise šalis turi teisę pasinaudoti. Tačiau atsiţvelgus į šiame
straipsnyje įtvirtintų normų prigimtį bei įvertinus jų vietą UNIDROIT Principų
sistemoje, galima pagrįstai teigti, kad ši teisė gali būti įgyvendinama vienašaliu
šalies pranešimu kitai šaliai511
. Šios teisės įgyvendinimo terminas taip pat turi
būt siejamas su protingu laiko tarpu, kurio šaliai reikia įvertinti sutarties
anuliavimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir apsispręsti dėl sutarties likimo.
Toks interpretavimas visiškai dera su bendraisiais sutartinių santykių
stabilumo, favor contractus, pagaliau sąţiningumo principais.
Kitų sandorių negaliojimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos
Civiliniame kodekse, atvejais, Civilinio kodekso 1.78 str. 2 d. neleidţia
511 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 305-306.
242
sutarčių pripaţinimo negaliojančiais tvarką reguliuojančių taisyklių
interpretuoti taip, kad esant sandorių negaliojimo pagrindams, sandorį
vienašališkai galėtų anuliuoti viena iš šalių. Šeštosios knygos Sutarčių teisės
skyriaus taisyklės numato specialiąsias normas sandorių instituto atţvilgiu,
tačiau 6.224 str. įtvirtinta nuoroda į bendruosius sandorių negaliojimo
pagrindus ir tai, kad šiame skyriuje nėra jokių išimčių iš 1.78 str. 2 d. įtvirtintos
taisyklės, neleidţia teigti, kad sutarčių atvejais būtų galimas UNIDROIT
Principuose numatytas vienašalis sutarties anuliavimas. Civilinio kodekso 1.78
str. 2 d. ir Sutarčių teisės skyriuje įstatymų leidėjo ketinimai išlaikyti buvusį
teisinį reguliavimą, pagal kurį sutartis gali būti pripaţįstama negaliojančia tik
pareiškus ieškinį teisme, yra pernelyg ryškus. Todėl remiantis šiame skyriuje
išdėstyta analize ir argumentais Civiliniame kodekse įtvirtintos taisyklės turėtų
būti reformuojamos, numatant galimybę šaliai anuliuoti sutartį vienašaliu
pareiškimu.
243
6.3. Sutarčių turinys
6.3.1. Sutarčių aiškinimas
Sutarties sudarymo metu, kuomet suderinama šalių valia dėl
sutarties turinio, sudaromos sutarties turinys šalims visuomet atrodo
pakankamai aiškus ir suprantamas, nes priešingai sutartis vargu ar būtų
apskritai sudaroma. Tačiau praėjus laikui po sutarties sudarymo grynojo
sutarties teksto, kaip ir bet kurio teksto, tikrosios prasmės, kurią šalys (arba
autorius) turėjo omenyje, suvokimas tampa labai sudėtingas, nes teksto
reikšmė neturi tikslios kilmės, o yra nuolat priklausoma nuo daugybės
varijuojančių kontekstų, kuriuose ji atkartojama512
. Kai sutarties teksto prasmę
turi nustatyti tretieji asmenys, pavyzdţiui, teismas, ši uţduotis tampa dar
sunkesnė. Be to, sutarties tekstas niekada neapsprendţia visų įmanomų ateities
įvykių, kurie gali įtakoti sutarties vykdymą, dėl ko sutartis visuomet nėra
išsami. Šalys sutartyje neaptaria tam tikrų sąlygų arba tikėdamosi, kad ateityje
nekils sunkumų vykdant sutartį, arba, kad šalys ras jiems sprendimą, arba dėl
to, kad primygtinis reikalavimas sutartyje smulkmeniškai sureguliuoti visus
sutarties neįvykdymo atvejus gali sugriauti kitos šalies geranoriškumą sudarant
sutartį, pagaliau šalys įvertindamos galimą riziką siekia tiesiog sutaupyti
ekonomiškai nepagrįstus derybų dėl sutarties ir sutarties projektų rengimo
kaštus513
. Sutarties teksto neaiškumą, dviprasmiškumą, nesuderinamumą gali
lemti ir daugybė kitokių praktinių prieţasčių514
. Dėl šių prieţasčių sutarčių
teisė ieško būdų, kurie leistų nustatyti tikrąjį šalis teisiškai įpareigojančios
sutarties turinį, o jų, ţinoma, yra ne vienas. Remiantis pirmuoju principiniu
poţiūriu yra siekiama nustatyti būtent tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį,
kokie jų buvo ketinimai ir valia, nes tik šalių valia gali lemti įpareigojančios
sutarties atsiradimą. Kitas sutarčių aiškinimo principas reikalauja nustatyti
512 DERRIDA, Jacques. Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 19.
513 KÖTZ, Heinz. Interpretation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European
Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 267-268. 514
MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 352-354.
244
sutarties turinį pagal tai, kas yra išoriškai matoma, t.y. tai, ką šalys yra
pareiškusios, parašiusios ar kaip jos yra besielgusios. Tuo siekiama apsaugoti
kitų šalių pasitikėjimą, kurį sukuria būtent šios išorinės išraiškos, bet ne
vidinės ir nematomos šalies mintys ar motyvai.
Ţvelgiant į istoriją matyti, kad pirmiausia buvo laikomasi
objektyvaus sutarčių aiškinimo principų, tačiau vėliau įsivyravo subjektyvusis
sutarčių aiškinimas. Pagal klasikinę Romėnų teisę, aiškinant rašytinius tekstus
pirmiausia prioritetas buvo teikiamas išorinėms tekstų išraiškoms. Tačiau
palaipsniui, vėlyvosios imperijos laikais ir vėliau vyraujant graikų moralės
filosofijai ir krikščioniškosioms doktrinoms šalies valia tapo vis svarbesniu
kriterijumi nustatant sutarties turinį. 19 a., kuomet valios teorija ėmė vyrauti,
daugelis Europos kodifikacijų įtvirtino būtent subjektyvųjį aiškinimo metodą,
kaip pagrindinį sutarčių aiškinimo principą515
. Prancūzijos civilinio kodekso
1156 str., Vokietijos civilinio kodekso 133 str., Austrijos civilinio kodekso 914
str. reikalauja sutarties tekstą interpretuoti ne pagal paţodinę jo prasmę, bet
atsiţvelgiant į bendruosius šalių ketinimus. Tačiau nepaisant didţiausių
pastangų vadovautis subjektyvaus aiškinimo principu, yra neįmanoma išvengti
objektyviųjų išraiškų analizės ir objektyvių kriterijų taikymo siekiant nustatyti
sutarties turinį.
Subjektyvaus aiškinimo principas yra lengviausiai pritaikomas
tada, kai šalys tekstu išreikšdamos savo susitarimą nurodo ţodį, kuris turi visai
kitokią bendrinę prasmę nei šalys turėjo omenyje. Tokiu atveju vadovaujantis
taisykle, reikalaujančia pirmiausia remtis bendraisiais šalių ketinimais,
sutarties turinys bus nustatomas pagal šalių ketinimus, bet ne pagal sutarties
rašytinę išraišką516
. Tai yra gana paprasta, kai abi šalys teigia vienodai
suprantančios sutarties turinį, nors jų supratimas ir skiriasi nuo įprastinės teksto
prasmės. Tačiau šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra tiesiog praktiškai
515 KÖTZ, išnaša 513, p. 268-269. / ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 338-339.
516 Reikia paţymėti, kad bendrosios teisės tradicijų valstybėse, kur laikoma, kad objektyvus sutarčių
aiškinimas yra grieţtai taikomas, sutarties prasmė nustatoma pagal tą šalių supratimą apie kurį ţinojo
abi šalys, net jeigu šis supratimas skiriasi nuo įprastinės sutarties teksto prasmės. Ţr. Farnsworth, Allan
E. Meaning in the Law of Contract. Yale Law Journal. 1966-1967, vol. 76, p. 941. / LANDO; BEALE,
išnaša 39, p. 290-291.
245
neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir
kai šalys visiškai skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, nes nėra būdų
suţinoti, ką mąstė šalys sudarydamos sutartį. Todėl tik jeigu abi šalys
pripaţįsta turėjusios omeny kitą prasmę nei yra išreiškusios sutarties tekste,
galima vadovautis sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties
turinį. Tačiau absoliuti dauguma sutartinių ginčų, kuriuose nesutariama dėl
sutarties turinio aiškinimo, atsiremia į skirtingą šalių sutarties turinio
suvokimą. Tokiais atvejais nustatyti sutarties turinį ieškant tikrųjų sutarties
šalių ketinimų yra neįmanoma, ir reikalingas objektyvus poţiūris į tai, ką šalys
galėjo turėti omeny sudarydamos sutartį, kas jų vietoje ir esant analogiškai
situacijai bei aplinkybėms atrodytų priimtina bet kuriam protingam asmeniui.
Paprastai laikoma, kad civilinės teisės tradicijų valstybėse vyrauja
subjektyvaus sutarčių aiškinimo doktrina, tuo tarpu Anglijoje, JAV grieţtai
taikomi objektyvaus sutarčių aiškinimo principai. Todėl atrodo, kad sutarties
aiškinimo principų vienodinimas yra reikalingas pasirenkant vieną išeitinę
poziciją, arba ieškant kompromiso tarp subjektyvaus ir objektyvaus sutarčių
aiškinimo doktrinų. Tačiau, kaip jau minėta, grynai subjektyvus sutarčių
aiškinimas neatsiţvelgiant į sutarties tekstą yra praktiškai įmanomas tik
tuomet, kai šalys vienodai aiškina sutarties turinį. Visais kitais atvejais
negalima apsieiti be objektyvaus vertinimo taikant protingo ţmogaus testą.
Todėl, net tose valstybėse, kur įstatymai nustato ir teismų praktika nuolat
pabrėţia, jog sutartis aiškintina pagal bendruosius šalių ketinimus, iš tiesų
siekiama nustatyti šalių ketinimus ne kaip psichologinį faktą, kurio
egzistavimas galėtų būti įrodinėjamas, bet kaip objektyviai analogiškoje
situacijoje įmanomą supratimą, kuriuo vadovautųsi protingas asmuo. Todėl net
kai teismai nurodo, kad yra nustatę bendruosius šalių ketinimus, kuriais
remiantis turėtų būti aiškinama sutartis, iš tikrųjų šie ketinimai yra ne kas kita
kaip objektyvus sutarties turinio supratimas, kurį turėtų protingas asmuo
analogiškoje situacijoje517
. Dėl šių prieţasčių, sutarčių aiškinimo doktrinų
517 KÖTZ, išnaša 513, p. 270-272.
246
taikymo praktika rodo, kad sutarčių aiškinimo bendrųjų principų vienodinimas
nėra reikalingas. Tiek Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos dėl
tarptautinio prekių pirkimo - pardavimo sutarčių 8 str., kuris buvo pirmasis
sutarčių aiškinimo taisyklių vienodinimo ţingsnis, tiek ir UNIDROIT Principų
4.1, 4.2 str., taip pat Europos sutarčių teisės principų 5:101 str. nustato tokias
taisykles, kuriomis praktikoje ir taip yra vadovaujamasi. Pagal šias taisykles,
bendriesiems šalių ketinimams, arba tam šalies suvokimui apie kurį ţinojo kita
šalis turi būti teikiama pirmenybė palyginti su sutarties tekstu, net jeigu tekstas
turi kitokią prasmę. Tačiau jeigu šalių bendrųjų ketinimų negalima nustatyti,
sutartis turi būti aiškinama taip, kaip ją suvoktų analogiškoje situacijoje
veikiantis protingas asmuo. Taigi sutarčių aiškinimo taisyklių vienodinamojo
efekto minėti tarptautiniai instrumentai iš esmės neturėjo.
Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtintose sutarčių aiškinimo
taisyklėse yra vartojamas terminas, kuris gali klaidinamai būti interpretuojamas
kaip perdėtas subjektyvaus aiškinimo metodo įtvirtinimas. Civilinio kodekso
6.193 str. nustatyta, kad aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami
„tikrieji“ sutarties šalių ketinimai518
, o ne vien remiamasi paţodiniu sutarties
teksto aiškinimu. Gali atrodyti, kad „tikrieji“ sutarties šalių ketinimai reiškia
subjektyviąją šalies sąmonės būklę, kuri turėtų būti nustatinėjama ir
įrodinėjama aiškinant sutartį. Tačiau visiškai pagrįstai doktrinoje nurodoma519
,
kad „tikrieji“ šalių ketinimai turi būti bendri abiems šalims ir jeigu šalių
pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto prasmės, turi būti vadovaujamasi ta
sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi
asmenys520
. Kitaip tariant, aiškinant sutartis taikytinas objektyvus metodas,
518 Būtinybę nustatinėti būtent „tikruosius“ sutarties šalių ketinimus taip pat yra pabrėţęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas vienoje iš pirmųjų nutarčių, kuriose buvo formuluojamos sutarčių aiškinimo
taisyklės, kurios tuo metu įstatymuose nebuvo įtvirtintos. Ţr. 1998 m. balandţio 15 d. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-21 Visagino miesto valstybinio socialinio
draudimo skyrius v. UAB “Rina”. 519
MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 252. 520
Aptariamais Civilinio kodekso 6.193 str. aspektais iliustratyvi yra Anglijos apeliacinio teismo
pateikta šio kodekso straipsnio interpretacija byloje Svenska Petroleum Exploration AB v. (1)
Government of the Republic of Lithuania, (2) AB Geonafta. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. lapkričio
11 d.] Prieiga per internetą: <http://www.bailii.org/ew/cases/EWCA/Civ/2006/1529.html>. Šioje
byloje priimto sprendimo 24 paragrafe teisėjai nurodė, kad „subjektyviuosius šalių ketinimus“
247
nebent abi šalys sutaria, kad sutarties tekstas neatspindi tikrosios prasmės, arba
viena iš šalių sutarties sudarymo metu ţinojo arba negalėjo neţinoti, kad kita
šalis sutarties turiniui teikia kitokią, o ne įprastinę prasmę.
Didţiausi skirtumai sutarčių aiškinimo doktrinose yra susiję su
įrodinėjimo priemonėmis, kurios turėtų būti leistinos vertinant, koks sutarties
turinys atitinka protingo ţmogaus suvokimą analogiškoje situacijoje, arba
apskritai į kokius įrodymus ir aplinkybes yra leistina atsiţvelgti aiškinant
sutarties turinį. Tradiciškai JAV, Anglijos teismų praktikoje grieţtai
atsisakoma šalių pasirašytos sutarties turinį aiškinti atsiţvelgiant į šalių derybas
dėl sutarties. Šiuo atveju taikoma ţodinių įrodymų taisyklė (angl. parole
evidence rule), kuri riboja ne tik ţodinių paaiškinimų pateikimą įrodinėjant,
kaip sutartis turi būti suprantama atsiţvelgiant į iki jos sudarymo vykusias
derybas, bet taip pat neleidţia pateikti jokio šalių susirašinėjimo vykusio iki
sutarties sudarymo ar kitų rašytinių įrodymų, nes laikoma, kad šalių pasirašyta
sutartis yra išsamus šalių galutinį susitarimą atspindintis dokumentas. Iki
sutarties sudarymo vykstantis susirašinėjimas gali parodyti tik negalutines šalių
pozicijas, kuris gali būti pasikeitusios tiek vėlesnių derybų metu, tiek sudarant
sutartį521
. Minėta ţodinių įrodymų taisyklė bendrosios teisės sistemos
valstybėse kartais yra aršiai kritikuojama dėl juos grieţtumo ir nelankstumo,
tačiau ši taisyklė vis dar yra pripaţįstama522
. Šia taisyklę mėginama švelninti
argumentuojant tuo, kad nustatinėjant faktą, ar šalių pasirašyta sutartis iš tiesų
atspindi išsamų šalių susitarimą, yra būtina atsiţvelgti į visas aplinkybes,
įskaitant įrodymus apie ikisutartinės derybas523
. Tačiau dėl tokio poţiūrio
susiklostė nevienareikšmė teismų praktika, kuri nevienodai atsako į klausimą,
ar šalių pasirašyta sutartis atspindi galutinį ir visiškai integruotą susitarimo
tekstą. Todėl tampa sunku numatyti, ar teismai atsisakys nagrinėti
ikisutartiniuose santykiuose sudarytus dokumentus ir kitas derybų aplinkybes,
suprantant kaip privačius šalies ketinimus, jų nustatinėjimas būtų beprasmis veiksmas, tačiau Civilinio
kodekso 6.193 str. nereikalauja tokių ketinimų nustatymo. 521
BEALE, et. al., išnaša 248, p. 565-567. 522
FARNSWORTH, išnaša 277, p. 414-426. 523
CORBIN, Arthur L. The Parole Evidence Rule. Yale Law Journal. 1944, vol. 53, p. 630-632.
248
dėl ko bendrosios teisės sistemos valstybėse sudarant sutartis įprastine praktika
tapo įtraukti į sutartis vadinamąsias integruojančias, apjungiančias sąlygas
(angl. merge clause), aiškiai nurodančias, kad sutartis yra išsamus ir
visaapimantis dokumentas524
. Nors ši apjungiančių sąlygų praktikos analizė
Lietuvoje atrodo neaktuali, ji leidţia suprasti, kodėl į Lietuvos Civilinį kodeksą
nebuvo perkeltas UNIDROIT Principų 2.1.17 str., aptariantis apjungiančių
sąlygų teisines pasekmes ir kodėl šis UNIDROIT Principų straipsnis buvo
suformuluotas. Lietuvos Civilinio kodekso 6.193 str. 5 d. nustato, kad aiškinant
sutartį visada turi būti atsiţvelgiama į šalių derybas iki sutarties sudarymo, kas
visiškai atitinka UNIDROIT Principų 4.3 str. (a) punktą. Todėl papildoma
nuostata, jog apjungiančios sąlygos sutartyje neriboja galimybės aiškinant
sutartį remtis ankstesniais susitarimais ir praktika iki sutarties sudarymo,
atrodo perteklinė. Tačiau atsiţvelgiant į tai, kad tokia speciali nuostata yra
reikalinga siekiant aiškiai nurodyti, kaip turi būti vertinamos bendrosios teisės
valstybėse naudojamos apjungiančios sąlygos sutarčių aiškinimo prasme,
UNIDROIT Principuose ši nuostata yra būtina siekiant teisės vienodinimo
tikslų.
Civilinės teisės tradicijų valstybėse, pavyzdţiui, Vokietijoje,
Prancūzijoje nėra draudţiama įrodinėti aplinkybių, buvusių iki sutarties
sudarymo ir jomis remtis aiškinant sutarties turinį525
. Esant tokiam skirtumui
buvo būtina UNIDROIT Principuose aiškiai nustatyti įrodymų leistinumo
taisykles, kam buvo skirtas UNIDROIT Principų 4.3 straipsnis, kuris leidţia
atsiţvelgti į visas reikšmingas aplinkybes tam, kad būtų nustatytas tikrasis
sutarties turinys, įskaitant ir šalių derybas iki sutarties.
UNIDROIT Principuose ir Europos sutarčių principuose nebuvo
išspręsta viena sutarčių aiškinimo problema, kuri labiausiai būdinga
Prancūzijos teisei ir yra ţinoma kaip aiškių ir tikslių sutarties sąlygų doktrina
(pranc. clause claire et précise), pagal kurią aiškios ir tikslios sutarties sąlygos,
kurios nekelia abejonių dėl jų prasmės negali būti papildomai aiškinamos ir
524 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 423.
525 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 565.
249
keičiamos526
. Ši doktrina yra kritikuojama remiantis gana paprastais
argumentais, t.y. teigiant, kad sutarties sąlygos prasmės aiškumas gali būti
nustatytas tik tada, kai yra nustatyta pati prasmė, o bet kokios prasmės
išaiškinimui yra būtina interpretacija. Todėl specialus šios problemos
aptarimas sutarčių teisę vienodinančiuose UNIDROIT Principuose, matyt,
nebuvo reikalingas. Paţymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo
praktikoje buvo susidūręs su šia doktrina pagrįsta argumentacija, kuria šalis
grindė kasacinį skundą, teigdama, kad akivaizdţiai aiški sutartyje pavartota
sąvoka negali būti iškreipiama taikant vieną ar kitą sutarties aiškinimo taisyklę.
Tačiau teismas visiškai pagrįstai laikė esant būtinu atsiţvelgti ne tik į sąvokos
apibrėţimą, kuris įprastai vartojamas teisės aktuose, tačiau ir į sutarties tikslus
bei pobūdį527
.
Civilinės teisės tradicijų valstybėse gana skirtingo poţiūrio yra
laikomasi dėl to, ar įstatymai turėtų suformuluoti konkrečias sutarčių aiškinimo
taisykles. Pavyzdţiui, Prancūzijos Civilinio kodekso 1156-1164 straipsniuose
yra suformuluotas visas rinkinys taisyklių, kaip turėtų būti interpretuojamas
sutarties tekstas. Šie Civilinio kodekso straipsniai reikalauja, kad, kai sąlygai
gali būti suteikiamos kelios reikšmės, turi būti teikiama ta, kuri turi tam tikrą
prasmę ir efektą, o ne ta, kuri nesuteiktų jokios prasmės; kad neaiškios sutarties
sąlygos būtų aiškinamos taip, kad atitiktų sutarties esmę ir dalyką; kad sutartis
būtų aiškinama atsiţvelgiant į tai, kokia prasmė sąlygai paprastai yra teikiama
toje vietovėje, kur sutartis sudaryta; kad neišsamios sutarties sąlyga būtų
aiškinama apsiribojant tik tuo, ko šalys iš tiesų siekė; kad atskiras sutarties
sąlygas būtų aiškinamos atsiţvelgiant į sutarties sąlygų visumą. Kitose
valstybėse, pavyzdţiui, Vokietijoje, Italijoje, tokios taisyklės nėra
formuluojamos įstatymuose remiantis tuo, kad įstatymų leidėjas neturėtų
mokyti teisėjų, kokių praktinės logikos taisyklių jie turėtų laikytis aiškindami
sutartis528
. Daugelis minėtų taisyklių iš tiesų yra gana elementarios ir
526 KÖTZ, išnaša 513, p. 272.
527 2006 m. sausio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-17/2006 VĮ
Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R.G.K. 528
KÖTZ, išnaša 513, p. 274.
250
akivaizdţios, vargu ar apskritai galėtų kilti mintis, kad, pavyzdţiui, aiškinant
daugiaprasmę sutarties sąlygą pirmenybe reikėtų teikti tam aiškinimo variantui,
pagal kuri sąlyga netenka jokios prasmės. Todėl šių taisyklių specialus
įtvirtinimas įstatymuose iš tiesų nėra būtinas. Vis dėlto, UNIDROIT
Principuose ir Europos sutarčių teisės principuose buvo įtvirtintos dvi sutarčių
aiškinimo maksimos. Viena iš jų reikalauja sutarties sąlygas ir terminus
aiškinti visos sutarties kontekste (UNIDROIT Principų 4.4 straipsnis, Europos
Principų 5:105 straipsnis), kita reikalauja daugiareikšmei sutarties sąlygai teikti
tą prasmę, pagal kurią ta sąlyga būtų teisėta ir turėtų atitinkama efektą, nei būtų
beprasmė (UNIDROIT Principų 4.5 straipsnis, Europos Principų 5:106
straipsnis). Lietuvos Civiliniame kodekse šios sutarčių aiškinimo taisyklės
nebuvo įtrauktos, kas, viena vertus, yra pateisinama dėl šių taisyklių
elementarumo ir akivaizdumo. Tačiau kita vertus, sutarčių aiškinimo technika
net ir priėmus Civilinį kodeksą Lietuvos praktikoje buvo gana nauja sritis.
Todėl teismams, neturintiems pakankamai patirties šioje srityje, tokių taisyklių
nustatymas būtų buvęs efektyvus orientyras sprendţiant ginčus susijusius su
sutarties turinio nustatymu. Ţinoma, reikia pripaţinti, kad teisės aiškinimo
teoriniai ir praktiniai aspektai yra gana išsamiai išanalizuoti Lietuvos teisės
doktrinoje, ir jie sudaro pagrindą sutarčių aiškinimo praktikai. Be to, kaip rodo
Lietuvos teismų praktika, sutarčių aiškinimo ginčuose teismai Civiliniame
kodekse išdėstytas sutarčių aiškinimo taisykles esant reikalui papildo ir kitais
aiškinimo principais529
.
6.3.2. Sutarties spragų užpildymas
Kaip jau minėta, dėl įvairiausių prieţasčių šalių pasirašytos
sutarties tekstas paprastai neišreiškia viso sutarties turinio ir daţnai tenka
spręsti, kaip šalys turi elgtis sutarties vykdymo metu susidarius tam tikrai
529 Ţr., pavyzdţiui, 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-32/2006 A. I., pagal įstatymą atstovaujama P. I. ir K. I., v. A. K. individuali įmonė. / 2006 m.
sausio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006 UAB
„Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“.
251
situacijai, kurios šalys arba nenumatė, arba tiesiog neaptarė sutartyje. Šiais
atvejais sutarties aiškinimo taisyklių negalima panaudoti, nes tiesiog nėra
interpretavimo objekto, t.y. sutartyje nėra tam tikros aiškintinos sąlygos. Esant
tokių spragų sutartyje įvairių valstybių teisė numato būdus, kaip šios spragos
turėtų būti uţpildytos. Civilinės teisės tradicijų valstybėse, kur pirminis teisės
šaltinis yra kodifikuota statutinė teisė, atsakymo, kaip turėtų elgtis šalys tam
tikroje situacijoje, kuri nebuvo aptarta jų pasirašytoje sutartyje, pirmiausia
ieškoma dispozityviosiose teisės normose, t.y. įstatymų nustatytose taisyklėse,
kurios taikomos tam tikrų rūšių sutartims, ir kurios savaime tampa sudaromos
sutarties dalimi, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Tokiu pačiu principu
vadovaujamasi ir bendrosios teisės tradicijų valstybėse, tačiau kadangi
statutinė teisė bendrojoje teisės sistemoje sudaro tik nedidelę teisės šaltinių dalį
palyginti su precedentais, teismų praktika yra suformavusi numanomų sutarties
sąlygų nustatymo principus, kuriais vadovaujantis uţpildomos sutarties
spragos. Verta paminėti, kad bendrosios teisės valstybėse iki 20 a. gana grieţtai
buvo vengiama pildyti neišsamias sutartis, vadovaujantis liberalizmo idėjomis
paremta maksima, kad teismai negali sudaryti sutarties uţ šalis530
. Tačiau
stebint kaip šalys daţnai sudaro neišsamias sutartis ir kaip daţnai teismams
tenka ieškoti išeities ginče dėl tokių sutarčių priimant JAV Vieningąjį
komercinį kodeksą, o vėliau Antrąjį Sutarčių Įstatymų Sąvadą, buvo nustatyta
numanomų sąlygų doktrina, pagal kurią esant sutarties spragai teismai turi
nustatyti, kokią sąlygą šalys būtų nustačiusios sutartyje, jeigu būtų norėjusios
aptarti tam tikrą situaciją531
. Civilinės teisės tradicijų valstybėse, tais atvejais,
kai sutarties spragos negalima uţpildyti įstatymuose nustatytomis įprastinėmis
sutarčių sąlygomis, tai pat yra siekiama nustatyti, kokią sąlygą, atsiţvelgiant į
sutarties tikslus, šalys, veikdamos kaip apdairūs ir protingi bei sąţiningi
530 Goetz, Charles J.; Scott, Robert E. The Limits of Expanded Choice: An Anglysis of the Interactions
Between Express and Implied Contract Terms. California Law Review. 1985, vol. 73, p. 273-274. /
Speidel, išnaša 239, p. 785-809. 531
FARNSWORTH, Allan E. Disputes Over Omission In Contracts. Columbia Law Review. 1968, vol.
68, p. 860-862.
252
asmenys, būtų numačiusios sutartyje532
. Taigi, tiek bendroji teisė, tiek civilinė
teisė pripaţįsta tuos pačius sutarties spragų uţpildymo principus, tačiau dėl
teisės šaltinių skirtingo paplitimo, civilinės teisės tradicijų valstybėse sutarties
spraga paprastai uţpildoma taikant dispozityviąsias įstatymų normas, o
bendrojoje teisėje daţniau yra taikoma numanomų sąlygų doktrina. Be abejo,
šie skirtumai, kurie yra nulemti skirtingų teisinių tradicijų, negali būti paprastai
suvienodinti, nes tam reikėtų suvienodinti poţiūrį į teisės šaltinius, į teismo
precedento vaidmenį, ko vargu ar apskritai galima ir matyt nereikia pasiekti
vienodinant sutarčių teisę. Ţinoma, tiek viena, tiek kita teisės sistema nustato
dispozityviąsias sutartims taikytinas taisykles, bei abiejose teisės sistemose yra
pripaţįstamas teismo precedentas, nors ir skirtingu lygmeniu. Todėl iš tiesų
skirtumai nėra tokie ryškus.
UNIDROIT Principuose sutarties turinio spragoms uţpildyti yra
nustatyti iš esmės tokie patys principai, kuriuos pripaţįsta daugelis valstybių.
Ne visiškai aišku, kodėl šiems klausimams spręsti UNIDROIT Principuose
buvo suformuluoti du atskiri straipsniai, t.y. 4.8 straipsnis „Neaptartos sąlygos
nustatymas“ ir 5.1.2 straipsnis „Numanomos sąlygos“. Šie straipsniai savo
turiniu yra labai panašūs ir tiek nustatant neaptartos sąlygos turinį, tiek
nustatant numanomos sąlygos turinį yra reikalaujama vadovautis iš esmės tais
pačiais kriterijais. UNIDROIT Principų 4.8 straipsnis bent jau sisteminiu
poţiūriu nėra reikalingas, nes ketvirtajame skyriuje, kuriame šis straipsnis yra,
kalbama apie sutarčių turinio aiškinimą, tuo tarpu sutarties spragai uţpildyti
yra taikomos ne sutarčių aiškinimo taisyklės, o numanomų sąlygų doktrina.
Tokias išvadas patvirtina ir Europos sutarčių teisės principų pavyzdys,
kuriuose atskiro straipsnio, formuluojančio sutarties spragų (neaptartų sąlygų)
uţpildymo taisykles, nėra, o yra tik straipsnis dėl numanomų sutarties sąlygų
(6:102 str.). Ţinoma šiuos netikslumus reikėtų vertinti daugiau kaip teisinės
technikos skirtumus, kurie nekeičia sutarties turinio nustatymo principų esmės.
532 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 578-579.
253
Lietuvos Civiliniame kodekse buvo įtrauktos tos pačios taisyklės,
kurios numatytos UNIDROIT Principuose, t.y. Civilinio kodekso 6.195 str.
„Sutarties spragų uţpildymas“ perkeltos UNIDROIT Principų 4.8 str. taisyklės,
o 6.196 str. „Sutarčių sąlygų rūšys“ – UNIDROIT Principų 5.1.1 str. ir 5.1.2
str. nuostatos. Lietuvoje yra laikomasi civilinės teisės tradicijos valstybėms
būdingo teisinio reguliavimo, kuomet įstatymuose yra numatomos įprastinės
sutarčių sąlygos, tampančios kiekvienos atitinkamos rūšies sutarties dalimi.
Todėl uţpildant sutarties spragas didţiausias vaidmuo tenka įstatymuose
įtvirtintoms įprastinėms sutarčių sąlygomis. Tad visiškai pagrįstai Civilinio
kodekso 6.195 str. yra papildomai nurodoma, kad uţpildant sutarties spragą,
pirmiausia turi būti atsiţvelgiama į dispozityviąsias teisės normas. Lygiai tas
pats kriterijus pirmiausia turi būti taikomas nustatant ir numanomas sutarties
sąlygas pagal Civilinio kodekso 6.196 str.
6.3.3. Obligations de Résultat ir Obligations de Moyens
UNIDROIT Principų skyriuje apie sutarčių turinį buvo įtrauktos
nuostatos dėl dviejų rūšių pareigų atskyrimo – pareigos pasiekti tam tikrą
rezultatą ir pareigos dėti geriausias pastangas (5.1.4 ir 5.1.5 str.). Šios dviejų
rūšių pareigos išskiriamos siekiant apibrėţti, kada šalies veiksmai laikytini
sutarties paţeidimu, uţ kurį galėtų būti taikoma atsakomybė. Kai šalį sutartis
įpareigoja pasiekti numatytą rezultatą, atsakomybė jai kyla, jeigu rezultatas
nėra pasiekiamas, nepaisant to, kaip šalis stengėsi rezultatą pasiekti. Jeigu
sutartis nustato pareigą dėti geriausias pastangas, atsakomybė šaliai uţ tai, kad
sutartimi numatytas rezultatas nebus pasiektas, nekils, tačiau šalis bus laikoma
paţeidusia sutartį, jeigu sutarties šalis nedės tokių pastangų sutarčiai įvykdyti,
kurių imtųsi analogiškas šaliai protingas asmuo533
. Doktrina, skirianti šias
prievolių rūšis, neabejotinai buvo perimta iš Prancūzijos teisės, kurią 20 a.
pradţioje suformulavo garsus prancūzų teisininkas René Demogue, o vėliau ją
533 UNIDROIT, išnaša 7, p. 131-133.
254
perėmė Belgijos, Liuksemburgo, Olandijos, Kvebeko provincijos ir kai kurių
kitų valstybių teisė534
. Ši doktrina taip pat padarė poveikį ir JAV sutarčių
teisei535
. Iš UNIDROIT Principų šią doktriną perėmė ir Lietuva, Civilinio
kodekso 6.200 str. 4 d. įtvirtinus nuostatą, kad, jeigu pagal sutartį ar jos
prigimtį, šalis turi dėti maksimalias pastangas, tai ji privalo imtis tokių
pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo.
Tačiau ši doktrina, jos pagrįstumas ir reikalingumas, nėra
vienareikšmiškai vertinami net pačioje kilmės valstybėje, t.y. Prancūzijoje.
Todėl jos įtraukimas UNIDROIT Principuose yra gana diskutuotinas.
Atsiţvelgiant į tai, kad ši labai specifinė doktrina iš esmės yra tik Prancūzijos
teisės produktas, galima pagrįstai abejoti ir tuo, ar buvo pagrįsta ir būtina
implantuoti ją į Lietuvos sutarčių teisę.
Viename iš naujausių veikalų šia tema pareigą pasiekti rezultatą ir
pareigą dėti maksimalias pastangas skirianti doktrina yra kritikuojama
remiantis sutarčių privalomumo teorijomis. Dario Alessi teigia536
, kad šalių
valios teorijos negali įtikinamai paaiškinti ir pagrįsti sutarties privalomumo ir
neišvengiamai remiasi subjektyviaisiais šalių motyvais ir ketinimais, kurie
tampa pagrindu išskirti pareigą dėti maksimalias pastangas. Tokiu būdu
atsakomybė uţ pareigos dėti maksimalias pastangas paţeidimą tampa
subjektyvioji, t.y. ją nustatant vertinama šalies kaltė dėl sutarties neįvykdymo.
Tačiau įprastai sutartinė atsakomybė yra grieţtoji, t.y. sutartį vykdanti šalis
negali išvengti savo paţado laikymosi teisindamasi tuo, kad ji dėjo
maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, todėl jos kaltės dėl sutarties
neįvykdymo nėra. Šią kritiką autorius sieja su tuo, kad sutarčių teisėje
įsigalėjus valios teorijoms buvo imta proteguoti subjektyvioji sutarties
pagrindo (cause) samprata, o objektyviąja prasme sutarties pagrindas (kaip tam
tikras objektyvus sutartimi siekiamas rezultatas) prarado savo reikšmę, nors,
534 ALESSI, Dario. The Distinction between Obligations de Resultat and Obligations de Moyens and
the Enforceability of Promises. European Review of Private Law. 2005, vol. 5, p. 659-662. 535
FARNSWORTH, Allan E. On Trying to Keep One„s Promises: The Duty of Best Efforts in
Contract Law. University of Pittsburgh Law Review. 1984-1985, vol. 46, p. 1-20. 536
ALESSI, išnaša 534.
255
straipsnio autoriaus nuomone, objektyviąja prasme sutarties pagrindas yra
neišvengiamas sutarčių privalomumo elementas, kuris uţtikrina, kad
privalomumas būtų teikiamas tik toms sutartims, kuriose objektyviai matomas
sutarties šalių ketinimų rimtumas.
Su šia kritika, argumentuojančia, jog sutarties pagrindas (cause)
nepagrįstai buvo neįtrauktas į UNIDROIT Principus, ir todėl nepagrįstai
UNIDROIT Principuose buvo nustatyta pareigas pasiekti rezultatą ir dėti
maksimalias pastangas skirianti doktrina, sunku sutikti. Iš tiesų UNIDROIT
Principuose formuluojama nuostata, jog sutarties galiojimui pakanka tik šalių
susitarimo, nereikalaujant nei priešpriešinio patenkinimo (consideration), nei
pagrindo (cause), sudaro įspūdi, jog tokiu būdu perdėtai prioritetas teikiamas
valios teorijoms, kaip sutarties privalomumo pagrindui, kurios šiuo metu
nebėra pakankamos. Tačiau sutarties pagrindo ir priešpriešinio patenkinimo
doktrinų buvo pagrįstai atsisakyta visai dėl kitokių prieţasčių. Pirmiausia, šios
abi doktrinos yra iš ties gana sudėtingos ir atskiros teorinės konstrukcijos,
kurių suvienodinimas būtų sunkiai įmanomas. Antra, šių doktrinų atliekamos
funkcijos (išvengti negaliojančių sutarčių), efektyviau ir atviriau gali būti
įgyvendinamos taikant kitus teisės institutus. Pagaliau, pavyzdţiui, Vokietijos
teisėje šios doktrinos buvo visiškai netaikomos, kas rodo, kad be jų sutarčių
teisė gali sėkmingai egzistuoti.
Kita vertus, Dario Alessi pateikia visiškai pagrįstus loginius
samprotavimus dėl šių dviejų prievolių rūšių išskyrimo beprasmiškumo. Jo
teigimu, kiekviena sutartis turi savo objektą, tam tikrą tikslą, kurį šalys turi
pasiekti. Analizuodamas klasikinį prievolės dėti maksimalias pastangas
pavyzdį, autorius nurodo, kad sveikatos paslaugų teikimo sutartyje gydytojo
siektinas rezultatas yra sąlygų paciento sveikatai pagerinti ar pataisyti
sudarymas, o ne pats paciento išgijimas. Teigiant, kad gydytojui atsakomybė
turi būti taikoma tik tada, kai jis nededa maksimalių pastangų, neatsiţvelgiant į
gydymo rezultatą, tektų pripaţinti, kad, pavyzdţiui, jeigu gydytojas dėl
nerūpestingumo padaro klaidą operacijos metu, tačiau būtent dėl šios klaidos
pacientas išgyja, gydytojui turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė uţ sutarties
256
neįvykdymą. Kitas tipinis pavyzdys, kuris pateikiamas iliustruojant pareigą
pasiekti rezultatą – krovinio veţimo sutartis. Šios sutarties atveju, jeigu
vairuotojas būdamas girtas sėkmingai nugabena krovinį gavėjui, jokia
atsakomybė neturėtų būti jam taikoma, kas vėlgi būtų sunkiai pagrindţiama.
Analizuojant UNIDROIT Principų 5.1.4 str. 2 iliustraciją, kuri pateikiama kaip
prievolės dėti maksimalias pastangas pavyzdys, galima pastebėti, kad sutartyje
numatyta sąlyga, jog distributorius turi dėti „maksimalias pastangas, kad
išplėstų produkto pardavimus“ apima gana aiškius veiksmus, kuriuos
distributorius turi atlikti, kad įvykdytų šią pareigą. Savaime suprantama, kad
distributorius turi organizuoti produkto reklamą ar kitokias marketingo
priemones, derėtis su produkto platintojais ir pan. Jeigu jis šių veiksmų
neatlieka (nepasiekia sutartyje numatyto rezultato), jis negali pasiteisinti tuo,
kad, pavyzdţiui, jis sudarė produkto reklamos sutartį su didţiausia reklamos
paslaugų teikėja, tačiau ši paţeidė sutartį ir neišplatino reklamos. Šie
argumentai rodo, kad iš tiesų pareigų atskyrimas į pareigą pasiekti rezultatą ir
pareigą dėti maksimalias pastangas nėra toks paprastas ir nėra pagrįstas. Tai
patvirtina ir UNIDROIT Principų 5.1.5 str. kuris buvo suformuluotas siekiant
nustatyti kriterijus šioms pareigų rūšims atskirti, tačiau kuriame nurodyti
kriterijai yra gana neapibrėţti. Pagaliau, tai, kad Europos sutarčių principuose
Obligations de Résultat ir Obligations de Moyens doktrina nebuvo įtvirtinta,
rodo, jog iš tiesų ji nėra neišvengiamai reikalinga ir būtina.
Kaip minėta, Lietuvos sutarčių teisėje ši doktrina buvo perimta iš
UNIDROIT Principų. Šią doktriną pripaţįsta tiek teisės doktrina537
, tiek teismų
praktika538
. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje byloje Ţilvino
Budros individuali įmonė “Sėkmės sistemos” v. AB “Lietuvos telekomas” ir
UAB “Lietuvos telekomo verslo sprendimai” teismas analizavo sutartį dėl
duomenų perdavimo elektroniniais ryšių tinklais ir vertino, ar paslaugų teikėjo
pareiga perduoti duomenis laikytina pareiga pasiekti rezultatą, ar dėti
537 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 263-264. / MIKELĖNAS, išnaša 426, p. 70-74.
538 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-927/2001
Ţilvino Budros individuali įmonė “Sėkmės sistemos” v. AB “Lietuvos telekomas” ir UAB “Lietuvos
telekomo verslo sprendimai”.
257
maksimalias pastangas. Teismo pateikta motyvacija rodo, kaip iš tiesų yra
sunku pritaikyti šias prievolių rūšis atskiriančią doktriną. Teismas, pirmiausia
remdamasis lingvistine pareigos perduoti duomenis analize padarė išvadą, kad
„sutartis dėl duomenų perdavimo sukuria paslaugų teikėjui prievolę siekti tam
tikro rezultato - siekti, kad iš siuntėjo išsiunčiama informaciją patektų jos
gavėjui“. Tačiau taip pat teismas nurodė, kad sutartis dėl duomenų perdavimo
„kartu sukuria paslaugų teikėjui ir kitą prievolę - prievolę dėti maksimalias
pastangas, kad būtų pasiektas galutinis rezultatas“. Pagaliau, teismas,
remdamasis legaline Telekomunikacijų įstatymo 2 str. 10 d. įtvirtinta duomenų
perdavimo paslaugos sąvoka, padarė išvadą, kad „galutinis šios paslaugų
sutarties tikslas yra pasiekti rezultatą – kad gavėjas gautų duomenis“.
Vertindamas šios sutarties prigimtį teismas iš esmės suklydo daugiau dėl
technologinių aspektų, nes duomenų perdavimo technologijų Internete
specifika nei vienam paslaugų teikėjui nesuteikia jokių galimybių uţtikrinti,
kad išsiųsti duomenys tikrai pasieks jų adresatą (nebent duomenų gavėjas ir
siuntėjas yra prisijungę prie to paties paslaugų teikėjo tinklo). Todėl kiekvienas
duomenų perdavimo operatorius gali tik priimti kliento persiųstus duomenis ir
perduoti juos iki kito operatoriaus tinklo. Tokių savarankiškų tinklų segmentų
skaičius, o tuo pačiu ir operatorių skaičius, gali būti gana didelis, tačiau šie
operatoriai tarpusavyje sudaro sutartis dėl tinklų sujungimo, kurios leidţia
persiusti duomenis tarp skirtingų tinklų segmentų. Ţinoma, čia nėra poreikio
išanalizuoti, kaip yra suorganizuota Interneto tinklo infrastruktūra, tačiau
galima vienareikšmiškai teigti, kad minėtoje teismo nutartyje pateikta išvada,
jog atsakovai, būdami operatoriais naudojosi trečiųjų asmenų paslaugomis tam,
kad galėtų suteikti duomenų perdavimo paslaugą savo klientui, yra klaidinga.
Taip pat klaidinga yra teismo prielaida, jog „teismai, teigdami, jog duomenų
perdavimo sutartis reiškia tik techninių galimybių išeiti į INTERNET‟ą
sudarymą, neteisingai aiškino tarp šalių susiklosčiusių prievolių esmę ir
pobūdį. Tokiu atveju būtų sudaroma sutartis ne dėl duomenų perdavimo, o dėl
techninių priemonių nuomos.“ Nors posakis „išeiti į Internet„ą“ technologiniu
poţiūrių yra gana apibendrintas, tačiau būtent tai duomenų perdavimo sutartimi
258
įsipareigoja padaryti ryšio operatorius, t.y. įsipareigoja uţtikrinti, kad kliento
išsiųsti duomenys būtų perduoti tolesniam perdavimui į Internetą sujungtais
tinklais, tačiau tikrai neprisiima pareigos uţtikrinti, kad duomenys pasiektų
konkrečius adresatus, kas objektyviai būtų sunkiai įgyvendinama. Techninių
priemonių nuoma galėtų būti duomenų perdavimo sutarties pakaitalas, jei
klientui būtų išnuomojamas visas operatoriaus tinklas, ir klientas pats sugebėtų
uţtikrinti jo veikimą, tačiau tokia schema technologiniu poţiūriu yra visiškai
neracionali. Taigi, jeigu teismas būtų teisingai nustatęs technologines
prielaidas sutarčiai vykdyti, būtų nesunku apibrėţti, kokio tikslo (rezultato)
buvo siekiama šalių sudaryta sutartimi. Tokiu atveju analizė, ar atsakovas
privalėjo pagal sutartį dėti maksimalias pastangas šiems tikslams pasiekti, būtų
visiškai nereikalinga, nes esant aiškiai nustatytam rezultatui šalis negali
pateisinti sutarties neįvykdymo tuo, kad ji maksimaliai stengėsi pasiekti
rezultatą.
Čia išanalizuota prievolių dėti maksimalias pastangas rūšies
išskyrimo problematika ir šią prievolių rūšį skiriančios doktrinos praktinio
taikymo keblumai rodo, kad prievolių skirstymas į obligations de résultat ir
obligations de moyens neturėtų būti pervertinamas ir pernelyg sureikšminamas.
Kiekvienoje prievolėje galima nustatyti, kokio objektyvaus tikslo yra siekiama,
ką prievolės skolininkas turi atlikti. Būtent tai ir reikėtų laikyti siektinu
rezultatu. Jeigu tai nepadaroma, šalis negali išvengti atsakomybės
motyvuodama tuo, kad labai stengėsi. Ţinoma, reikia pripaţinti, kad šias
prievolių rūšis skirianti doktrina tapo Lietuvos sutarčių teisės dalimi ir
ankstesnio teisinio reguliavimo atstatymas būtų neišvengiamai susijęs su
Civilinio kodekso keitimu. Tačiau neigiamų šios doktrinos taikymo padarinių
galima būtų išvengti siekiant kiekvienoje sutartyje aiškiai identifikuoti, ką
šalys yra įsipareigojusios padaryti kaip siektiną rezultatą, tokiu būdu praktikoje
sumaţinant su prievolių dėti maksimalias pastangas išskyrimu susijusius
keblumus.
259
6.4. Sutarties vykdymo kliūtys
Šis skyrius apima kliūčių, atsirandančių vykdant sutartį, įtakos šalių teisėms ir
pareigoms analizę, taip pat sutarties paţeidimo teisinių pasekmių analizę.
Daugelis čia aptariamų teisės institutų yra išdėstyti skirtinguose Lietuvos
Civilinio kodekso skyriuose – „XVI Sutarčių vykdymas“, „XVII Sutarčių
neįvykdymo teisinės pasekmės“, „XVIII Sutarčių pabaiga“. Šiuose skyriuose
įtvirtintus teisės institutus yra ganėtinai sunku struktūrizuoti ir grupuoti, tačiau
kadangi visi jie yra susiję su sutarties vykdymo metu iškylančiomis kliūtimis ir
jų įveikimu, yra pagrįsta juos apjungti į vieną skyrių. Kadangi galima išskirti
dvejopą kliūčių, kurios apsunkina sutarties vykdymą, pobūdį (prieţastis), jas
sąlyginai galima skirstyti į dvi grupes. Viena iš jų apima nuo šalių valios
nepriklausančias kliūtis, kurių teisiniai padariniai aptariami nenugalimos jėgos
teisiniame institute, taip pat pasikeitusių aplinkybių teisiniame institute. Kita
grupė kliūčių yra susijusios su pačių šalių veiksmais ar neveikimu, t.y.
priklauso nuo šalių valios. Tai sutarties paţeidimai, kurie suteikia pagrindą
kitai šaliai pasinaudoti įvairiais teisinės gynybos būdais – sustabdyti sutarties
vykdymą, nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ar net nutraukti
sutartį. Remiantis tokiu grupavimu yra sudaryta ir šio darbo skyriaus struktūra,
kurio pirmojoje dalyje aptariama nuo šalių valios nepriklausančių kliūčių įtaką
sutarčiai, o antrojoje dalyje analizuojama sutarties paţeidimų įtaka sutarties
šalių tarpusavio įsipareigojimams, taip pat teisiniai būdai, kurie sumaţina
teisės paţeidimų neigiamas pasekmes. Reikia paţymėti, kad nuostolių
atlyginimo klausimai šiame skyriuje neaptariami, nors jie yra neabejotinai
reikšmingi sutarčių teisės poţiūriu. Civilinio kodekso struktūroje, taip pat
teisės doktrinoje Lietuvoje yra išlaikoma tradicija apjungti civilinės
atsakomybės klausimus į vieną teisės institutą, kuris apimtų tiek sutartinę
civilinę atsakomybę, tiek deliktinę civilinę atsakomybę.
260
6.4.1. Aplinkybės, už kurias šalis neatsako
6.4.1.1. Force majeure
Visų valstybių teisė numato sutarties privalomumo išimtis tais
atvejais, kai sutarties egzistavimo metu atsiranda aplinkybės, kurios uţkertą
kelią šalims įvykdyti sutartį. Universaliai pripaţįstama, kad, jeigu sutarties
tampa objektyviai ir visiškai neįmanoma įvykdyti nuo aplinkybių,
nepriklausančių nuo šalių valios, šalys negali būti verčiamos įvykdyti sutartį.
Tačiau skirtingose valstybėse poţiūriai išsiskiria dėl to, kokias pasekmes
sutarčiai turi aplinkybės, dėl kurių sutarties vykdymas išlieka objektyviai
įmanomas, tačiau visiškai beprasmis arba ekonomiškai labai nenaudingas
vienai iš šalių. Su šiais klausimais susijusios tokios klasikinės sutarčių teisės
doktrinos kaip prancūziškoji force majeure, angliškoji sutarties tikslo ţlugimo
(angl. frustration of purpose), vokiškoji paskesnio neįmanomumo,
nepriklausančio nuo skolininko (vok. Unmöglichkeit), ar JAV suformuota
nepraktiškumo doktrina (angl. impracticability).
Force majeure doktrina nustato bene grieţčiausias sąlygas,
kurioms esant skolininkui negalint įvykdyti sutarties nebūtų taikoma civilinė
atsakomybė. Aplinkybė gali būti pripaţinta force majeure tik tada, kai jai
negalima pasipriešinti, kai jos negalima buvo numatyti sudarant sutartį ir kai ji
nepriklauso nuo šalių. Jeigu kilusi kliūtis daro sutarties įvykdymą objektyviai
neįmanomą, tačiau šalis galėjo numatyti tą kliūtį ir imtis priemonių jos
išvengti, tuomet tokia kliūtis nebus pripaţįstama force majeure. Kliūtis taip pat
neturi priklausyti nuo šalies valios, t.y. būti išorinė (cause étrangère),
pavyzdţiui, streikas ar vidinis nors ir nematomas produkto defektas nėra
laikomi išorinėmis kliūtimis539
. Nors pirmiausia ši doktrina apima tuos atvejus,
kai sutarties įvykdymas yra visiškai ir objektyviai neįmanomas, tačiau
plėtojantis teismų praktikai ji buvo taikoma ir tada, kai įvykdymas buvo
faktiškai įmanomas, bet reikalavimas įvykdyti sutartį būtų akivaizdţiai
539 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 594-602.
261
neprotingas, nes kenktų skolininko sveikatai ar sudarytų pavojų gyvybei, arba
paţeistų imperatyvų įstatymų nustatytą draudimą ir pan.540
Tais atvejais, kai
kliūtis, trukdanti įvykdyti sutartį, neatitinka force majeure sąlygų, Prancūzijos
teisė neleidţia pateisinti sutarties nevykdymo ir neleidţia išvengti
atsakomybės.
Ţymiai lankstesnė yra vokiškoji paskesnio (po sutarties sudarymo
atsiradusio) neįmanomumo įvykdyti sutartį doktrina (vok. Unmöglichkeit).
Pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 275 str. skolininkas yra atleidţiamas
nuo prievolės įvykdyti sutartį, jeigu įvykdymas tampa neįmanomas dėl
aplinkybės, uţ kurią jis neatsako. Jeigu skolininkas negali įvykdyti prievolės
po jos atsiradimo, tai laikoma tolygu aplinkybei, darančiai įvykdymą
neįmanomą. Taigi Vokietijos teisėje laikomasi lankstesnio principo, jog niekas
negali būti verčiamas įvykdyti tai, ko protingai negalima būtų tikėtis. Ši
doktrina yra gerokai platesnė nei prancūziškoji force majeure ir apima net ir
tuos atvejus, kai sutarties įvykdymas yra ne tik fiziškai ir objektyviai
neįmanomas, bet ir ekonomine prasme neįmanomas541
. Neįmanomumo
įvykdyti sutartį samprata apima ne tik faktinį, bet ir teisinį negalėjimą įvykdyti
sutartį. Jeigu įstatymai uţdraudţia atlikti veiksmus, kurie reikalingi sutarčiai
įvykdyti, tai prilygsta neįmanomumui įvykdyti sutartį. Ilgainiui teisiniu
neįmanomumu imta laikyti bet ką, kas įprastinėje verslo praktikoje būtų
protingai laikoma neįmanomu, nepaisant to, kad objektyviai tam tikrus
veiksmus atlikti galima. Iš čia kyla klasikinis pagal sutartį perduotino ţiedo,
kuris atsitiktinai paskęsta eţere, pavyzdys. Nors teoriškai galima nusausinti
eţerą arba narų pagalba rasti ţiedą, tačiau teisine prasme toks įvykdymas
laikytinas neįmanomu542
.
Anglijos teisėje šalia visiško objektyvaus negalėjimo įvykdyti
sutartį, kaip pagrindo atleidţiančio nuo sutarties įvykdymo, egzistuoja sutarties
540 SMITH, J. Denson. Impossibility of Performance as an Excuse in French Law: The Doctrine of
Force Majeure. Yale Law Journal. 1935-1936, vol. 45, p. 454-458. 541
BEALE, et. al., išnaša 248, p. 603-607. 542
COHN, E.J. Frustration of Contract in German Law. Journal of Comparative Legislation and
International Law. 1946, vol. 28, 16-17.
262
tikslo ţlugimo (frustration of purpose) doktrina, kuri yra platesnė nei force
majeure, tačiau ne tiek kaip vokiškoji Unmöglichkeit. Įdomu tai, kad ţvelgiant
istoriškai, kliūčių, trukdančių sutarties įvykdymui, vertinimas Anglijoje buvo
itin grieţtas, nes šalis privalėjo vykdyti tai, kas paţadėta, kas beatsitiktų po
sutarties sudarymo. Tačiau vėliau garsiajame Taylor v. Caldwell precedente
sutarties objekto išnykimas buvo įvertintas kaip pagrindas atleidţiantis
skolininką nuo sutartinių įsipareigojimų. Dar vėliau garsiosiose karūnacijos
bylose buvo suformuluota sutarties ţlugimo doktrina (frustration), pagal kurią
sutartis laikoma pasibaigusia, jeigu išnyksta esminė objekto savybė dėl kurios
šalys sudarė sutartį. Pagaliau Davis Contractor Ltd. v. Fareram UDC byloje
frustration doktrina buvo leista taikyti tada, kai nesant nei vienos šalies
paţeidimo sutartinių įsipareigojimų vykdymas tampa radikaliai kitoks nei kad
buvo įsipareigota pagal sutartį543
. JAV teisėje šalia sutarties tikslo ţlugimo
doktrinos (frustration) buvo suformuota nepraktiškumo doktrina, pagal kurią
šalis atleidţiama nuo įsipareigojimų vykdymo, jeigu įvyksta nenumatytas
įvykis, dėl kurio sutarties vykdymas tampa nepraktišku544
.
Visais atvejais, kai sutarties įvykdyti neįmanoma, šalys neprivalo
vykdyti savo įsipareigojimų, kas yra savaime suprantama. Dvišalių
(sinalagmatinių) sutarčių atvejais, kai vienai iš šalių įvykdymas tampa
neįmanomas, kita šalis atleidţiama nuo savo įsipareigojimų vykdymo. Kai
kliūtys, trukdančios įvykdyti sutartį, yra laikinos, šalių įsipareigojimai
sustabdomi. Tačiau minėtos doktrinos skiriasi kai kuriomis kitomis teisinėmis
pasekmėmis. Pavyzdţiui, Prancūzijoje, Anglijoje yra visiškai neleidţiama
teismams pakeisti ar adaptuoti sutartį taip, kad šalys galėtų ją įvykdyti kitu
būdu. Sutartis laikoma nutrūkusia ar pasibaigusia. Tuo tarpu Vokietijoje
teismai turi teisę adaptuoti sutartį prie pasikeitusių aplinkybių545
. Vokietijos,
Skandinavijos šalių, Graikijos, Italijos, Ispanijos teisė reikalauja pranešti kitai
šaliai apie atsiradusias kliūtis, darančias sutarties įvykdymą neįmanomu. Tuo
543 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 607-624.
544 DECLERCQ, P.J.M. Modern Anglysis of the Legal Effect of Force Majeure Clauses in Situations
of Commercial Impracticability. Journal of Law and Commerce. 1995-1996, vol. 16, p. 213-255. 545
BEALE, et. al., išnaša 248, p. 607.
263
tarpu Anglijos teisėje tokio reikalavimo nėra. Prancūzijos ir Anglijos bei
Vokietijos doktrinos skiriasi ir tuo, kad force majeure aplinkybės yra pagrindas
atleisti šalį nuo civilinės atsakomybės (pareigos atlyginti nuostolius uţ sutarties
neįvykdymą), tuo tarpu remiantis frustration ir Unmöglichkeit doktrinomis,
sutartis laikoma pasibaigusia ir šalys atleidţiamos nuo sutartinių įsipareigojimų
vykdymo546
.
Vienodinant šias doktrinas išeities tašku buvo pasirinkta keletas
principinių nuostatų. Pirmiausia, šalys gali būti atleidţiamos nuo sutartinių
įsipareigojimų vykdymo tik iškilus tokioms kliūtims, kurios daro sutarties
įvykdymą neįmanomu. Antra, aplinkybių pasikeitimas, net jei dėl to
įsipareigojimų našta ypatingai padidėja palyginti su tuo, ką šalys buvo
sutarusios sutartyje, ir ţlunga sutarties tikslas, arba jeigu sutarties įvykdymas
yra ekonomiškai nebepateisinamas ar nepraktiškas, negali savaime nutraukti
sutarties ir atleisti šalis nuo įsipareigojimų vykdymo. Trečia, iš esmės
pasikeitus aplinkybėms šalims turi būti suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl
sutarties pakeitimo (adaptavimo) arba nutraukimo. Todėl natūralu, kad kliūtys,
atleidţiančios šalį nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, buvo apibrėţtos
labai panašiais kriterijais, kurie sudaro prancūziškosios force majeure taikymo
pagrindus547
. Kliūtis turi būti nenumatyta ir šalies nekontroliuojama, šalis turi
būti bejėgė pasipriešinti kliūčiai ar jos (jos pasekmių) išvengti (UNIDROIT
Principų 7.1.7 str.). Taigi, tik visiškas neįmanomumas įvykdyti sutartį gali būti
pagrindas atleisti šalį nuo sutartinių įsipareigojimų548
. Visos kitos aplinkybės,
kurios itin apsunkina sutartinių įsipareigojimų vykdymą arba suţlugto sutartimi
siekiamus tikslus, neatleidţia sutarties šalių nuo įsipareigojimų vykdymo.
546 NICHOLAS, Barry. Force Majeure and Frustration. The American Journal of Comparative Law.
1979, vol. 27, p. 234. 547
Įdomu pastebėti, kad UNIDROIT Principų 7.1.7 str. komentare nurodoma, jog šiame straipsnyje
suformuluotos taisyklės nėra tapačios nei vienai egzistuojančiai doktrinai, kas yra visiškai suprantama
dėl UNIDROIT Principų tikslo suformuluoti universalias taisykles ir nesieti jų su nei vienos
konkrečios valstybės teise. Tačiau Europos sutarčių teisės principų 8:108 str., kuris yra analogiškais
UNDIROTI Principų 7.1.7 str., komentare atvirai teigiama, kad šalies atleidimo nuo įsipareigojimų
vykdymo sąlygos yra tokios pat kaip ir force majeure. Kaip bebeūtų, esminių skirtumų tarp šiuose
straipsniuose suformuluotų taikymo sąlygų ir force majeure sąlygų įţvelgti būtų ganėtinai sunku. 548
PERILLO, Joseph M. Force Majeure and Hardship under the UNIDROIT Principles of
International Commercial Contracts. Tulane Journal of International and Comparative Law. 1997, vol.
5, p. 15.
264
Ţinoma tai nereiškia, kad šalys yra verčiamos visais atvejais vykdyti sutartį.
Tačiau tos aplinkybės, dėl kurių sutarties įvykdymas pasunkėja, bet išlieka
įmanomas, sudaro pagrindą sutartį perţiūrėti ir ją adaptuoti, šitaip suteikiant
galimybę išsaugoti sutartinius santykius (favor contractus principas). Tokiu
būdu UNIDROIT Principai įtvirtina nuostatą, kurios, pavyzdţiui, Prancūzijos
teisė (išskyrus administracines sutartis, kurių šalimi yra valstybės institucijos),
taip pat Anglijos teisė visiškai nepripaţįsta549
– teisė teismui perţiūrėti sutartį.
Galima sakyti, kad minėtos valstybės sudaro išimtį, nes daugelyje valstybių
teismams suteikiama teisė perţiūrėti sutartį, jeigu aplinkybės, susijusios su jos
vykdymu iš esmės pasikeičia550
. Aplinkybių, apsunkinančių sutarties vykdymą,
teisės institutas bus aptariamas kitame darbo skyriuje.
UNIDROIT Principuose nustatytos force majeure aplinkybių
sukeliamos teisinės pasekmės nesiejamos su jokiais formaliais reikalavimais
pranešti apie tai kitai šaliai, arba kreiptis į teismą ar kitą instituciją dėl force
majeure teisinių pasekmių taikymo. Ţinoma, pasirūpinti tuo, kad kita šalis
ţinotų apie tai, jog sutartis nebus įvykdyta, nustatoma pareiga sutarties
negalinčiai įvykdyti šaliai, kuri privalo informuoti kitą šalį apie force majeure
aplinkybes. Paţeidusi šią pareigą šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius,
kuriuos ši patyrė dėl to, kad nebuvo informuota laiku apie sutarties
neįvykdymą.
UNIDROIT Principų 7.1.7 str. numato, kad force majeure
aplinkybės pateisina šalies sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, kas
komentuojama kaip atleidimas nuo atsakomybės (nuostolių atlyginimo)551
.
Tačiau nukentėjusioji šalis turi teisę naudotis kitais teisinės gynybos būdais –
nutraukti sutartį, sustabdyti savo įsipareigojimų vykdymą. Įdomu tai, kad
negalinti įvykdyti sutarties šalis gali būti įpareigota sumokėti palūkanas, kas
paprastai suprantama kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai, todėl tam tikra
549 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 627-628.
550 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 238.
551 UNIDROIT, išnaša 7, p. 211-212.
265
forma civilinė atsakomybė negalinčiai įvykdyti sutarties šaliai vis dėl to
taikoma.
Lietuvos Civiliniame kodekse force majeure doktrina yra tiesiogiai
(be pakeitimų) inkorporuota 6.212 str., aplinkybes, kurios daro sutarties
įvykdymą neįmanomą, tradiciškai vadinant nenugalima jėga. Civilinio kodekso
6.212 str. 1 d. yra specialiai nurodyta, jog nenugalima jėga nelaikoma tai, kad
rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų
finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai paţeidţia savo prievoles.
Paprastai finansinė rizika, pasirūpinimas sutarčiai įvykdyti reikalingais
ištekliais visada priklauso nuo šalies valios ir pripaţįstama, kad šalis gali
kontroliuoti šias aplinkybes, todėl jos negali būti pripaţįstamos force majeure
aplinkybėmis552
. Įdomu tai, kad 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijos 79 str. 2
d. yra aptariami atvejai, kuomet šalis atleidţiama nuo įsipareigojimų vykdymo,
kai savo įsipareigojimų negali įvykdyti tretieji asmenys, kurių paslaugomis
skolininkas naudojasi. Jeigu tokių trečiųjų asmenų negalėjimas įvykdyti
prievolės atitinka force majeure sąlygas. UNIDROIT Principuose šios
nuostatos buvo atsisakyta. Tokia pozicija, matyt, pagrįsta tuo, kad paprastai
šalis gali kontroliuoti, kokius kontrahentus pasirenka ir jeigu vieni iš jų negali
įvykdyti savo įsipareigojimų, šalis, esant konkurencijai rinkoje, gali ieškoti kitų
kontrahentų. Be to, Jungtinių Tautų konvencijos nuostata, reikalaujanti, kad
pati šalis (ne tik tretysis asmuo) negalėtų įvykdyti sutarties, daro nereikalingą
papildomą sąlygą, kad ir trečiajam asmeniui nebūtų galima įvykdyti sutarties.
Ţinoma, Lietuvoje galiojant taisyklei, jog šalis atsako uţ trečiųjų asmenų,
kurių paslaugomis naudojasi, veiksmus, tokia papildoma nuostata Civilinio
kodekso 6.212 str. 1 d. yra visiškai pagrįsta553
.
Lietuvos teismų praktikoje nenugalimos jėgos (force majeure)
doktrina buvo taikoma tik keletoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų
bylų. Šios doktrinos santykis su aplinkybių pasikeitimu nebuvo nagrinėjamas,
tačiau pagrindinės nenugalimos jėgos sąlygos buvo aiškinamos tinkamai.
552 PERRILO, išnaša 548, p. 16.
553 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 284.
266
Pavyzdţiui, 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje554
buvo paţymėta, kad rapsų derliaus ţuvimas dėl nepalankių meteorologinių
sąlygų negali būti laikomas nenugalimos jėgos aplinkybe, nes esant
paplitusiam šių kultūrų auginimui kiekvienas ūkininkas gali protingai
numatyti, kad meteorologinės sąlygos gali sunaikinti derlių.
Gana įdomi teisinė situacija Lietuvoje yra susiklosčiusi dėl
įsigaliojus Civiliniam kodeksui nepanaikintų poįstatyminių aktų, aptariančių
force majeure klausimus555
. Šiuose aktuose yra formuluojamos force majeure
sąlygos, kurios atitinka Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos 79 str. 1
d. Analogiškai force majeure sąlygos yra formuluojamos ir UNIDROIT
Principų 7.1.7 str., taip pat Civilinio kodekso 6.212 str. Tačiau Vyriausybės
patvirtintose taisyklėse yra prieštaravimų Civiliniame kodekse įtvirtintai force
majeure doktrinai, kurie vienareikšmiškai turėtų būti sprendţiami teikiant
prioritetą civiliniam kodeksui (kaip aukštesnės teisinės galios aktui).
Taisyklėse pateikiami force majeure aplinkybių pavyzdţiai - streikas, boikotas
- kurie nesiderina su force majeure sąlygomis, įtvirtintomis Civilinio kodekso
6.212 str. 1 d., nes paprastai jos gali būti šalies kontroliuojamos. Taisyklių
nuostata, jog pagrindas atleisti nuo atsakomybės, kai laiku nepranešama apie
force majeure aplinkybes, atsiranda tik nuo pranešimo gavimo, tiesiogiai
prieštarauja Civilinio kodekso 6.212 str. 3 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintos
force majeure aplinkybes liudijančių paţymų išdavimo taisyklės apskritai
nesiderina su force majeure doktrinos esme, nes paţymos buvimas arba
nebuvimas nelemia pačių aplinkybių buvimo arba nebuvimo ir negali pakeisti
šių aplinkybių įrodinėjimo priemonių teismo procese. Šie aktai kaip turintys
minimalią teisinę reikšmė ir nesiderinantys su Civilinio kodekso nuostatomis
siekiant teisinio aiškumo turėjo būti panaikinti nuo Civilinio kodekso
įsigaliojimo dienos. Tenka tik pasidţiaugti, kad Specialioji teisėjų kolegija
554 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2004
UAB “Linas ir Viza” v. J. Leskauskas. 555
1996 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 840 patvirtintos Atleidimo
nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklės. Taip pat 1997 m.
kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 222 patvirtinta Nenugalimos jėgos (force
majeure) aplinkybes liudijančių paţymų išdavimo tvarka.
267
ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio
teismo spręsti 2007 m. spalio 24 d. nutartimi byloje A.Č. v. Vilniaus prekybos,
pramonės ir amatų rūmai nepripaţino išduodamų paţymų teisines pasekmes
sukeliančiais administraciniais aktais ir nurodė, jog visi su force majeure teisės
instituto taikymu susiję klausimai turi būti sprendţiami bendrosios
kompetencijos teisme iš esmės sprendţiant ginčą dėl sutarties neįvykdymo.
6.4.1.2. Aplinkybių pasikeitimas
Senoji Romėnų teisės maksima skelbia – Contractus qui gabent
traktum succesivum et dependentiam de futurum, rebus sic stantibus
intelligentur (Sutartys, įpareigojančios atlikti veiksmus paeiliui ateityje, turi
būti suprantamos kaip turinčios sąlygą, jog aplinkybės išliks tos pačios)556
. Ji
aiškiai rodo, kad yra svarbu atsiţvelgti į aplinkybių pasikeitimą ilgalaikių
sutarčių atvejais. Tačiau skirtingų valstybių teisė iki šiol labai nevienodai
nustato aplinkybių pasikeitimo teisines pasekmes sutarčiai. Kaip jau buvo
minėta, Prancūzijoje (išskyrus administracines sutartis, kurių šalimi yra
valstybė ar jos institucijos) ir Anglijoje iki šiol grieţtai laikomasi pacta sunt
servanda principo. Net iš esmės pasikeitus aplinkybėms ir vienai iš šalių
neproporcingai padidėjus įsipareigojimų naštai, teismai neturi teisės koreguoti
sutarties ir adaptuoti jos turinį taip, kad jis atitiktų pasikeitusias aplinkybes557
.
Pagrindţiant tokią poziciją paprastai teigiama, jog šalys laisva valia
prisiėmusios įsipareigojimus turi ją įvykdyti, jei tik tai įmanoma, kad ir kaip
įvykdymas pasunkėtų. Suteikus teismui teisę koreguoti sutartį pirmiausia būtų
paţeidţiamas principas, jog teismai negali sudarinėti sutarčių uţ šalis. Be to,
teismo teisė keisti sutartį sukelia teisinį neapibrėţtumą, nes šalys negali būti
tikros, kad jų sutartis išliks tokio paties turinio kaip buvo sutarta, kas yra
nepriimtina ypač komerciniuose santykiuose. Tačiau šiuolaikinė ekonominių
556 LITVINOFF, Saul. Force Majeure, Failure of Cause and Théorie de L„Imprévision: Louisiana Law
and Beyond. Louisiana Law Review. 1985-1986, vol. 46, p. 4. 557
BEALE, et. al., išnaša 248, p. 627-630.
268
santykių dinamika rodo, kad sutartis iš diskretaus (konkrečiai apibrėţto)
reiškinio tampa mobiliu558
ir grieţtas poţiūris daţnai tampa nepriimtinas, nes
nesuteikus galimybės pakoreguoti pasikeitusių aplinkybių iškreiptą sutartinių
įsipareigojimų pusiausvyrą, sutartis tiesiog pasmerkiama ţlugti. 20 a. patirtis
rodo, kad būtinybė reaguoti į esminius aplinkybių pasikeitimus sutartiniuose
santykiuose nėra tik laikinas poreikis559
. Todėl visiškai nenuostabu, kad
UNIDROIT Principuose aplinkybių pasikeitimo sutartiniuose santykiuose
sukeliamiems teisiniams padariniams yra paskirtos specialios nuostatos560
. Juo
labiau, kad šių principų viena iš pamatinių idėjų yra favor contractus principas,
kuris reikalauja sutarčiai atsidūrus aklavietėje ieškoti išeities, kuri ją išsaugotų,
o ne galutinai suţlugdytų. Europos sutarčių teisės principų nuostatos (6:111
str.), leidţiančios perţiūrėti sutartį, kai aplinkybės iš esmės pasikeičia, yra
analogiškos UNIDROIT Principams, nors su šiek tiek kitokia sistemine
potekste561
.
Nepaisant to, kad UNIDROIT Principuose yra įtvirtinama
galimybė perţiūrėti sutartį, kai aplinkybės pasikeičia, principinė nuostata, jog
sutarčių reikia laikytis išlieka kaip pagrindinė taisyklė, kas pabrėţiama
pirmajame straipsnyje apie sutarties vykdymo suvarţymą (angl. hardship). Net
kai aplinkybės iš esmės pasikeičia, šalys privalo vykdyti sutartį, tačiau jeigu
pasikeitimas atitinka tam tikras sąlygas, šalims suteikiamos papildomos
galimybės atstatyti sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą.
Sutarties suvarţymu (angl. hardship) laikomas toks aplinkybių
pasikeitimas, kuris iš esmės iškreipia sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą, dėl
ko padidėja sutarties įvykdymo kaštai arba sumaţėja pagal sutartį gaunamas
558 DOUDKO, išnaša 263, p. 487-488.
559 MASKOW, Dietrich. Hardship and Force Majeure. The American Journal of Comparative Law.
1992, vol. 40, p. 659. 560
Įdomu paţymėti, kad 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo
– pardavimo sutarčių nebuvo įtraukta nuostatų dėl aplinkybių pasikeitimo teisinių padarinių, kas
sukelia daug mokslinių diskusijų kaip ši spraga galėtų būti uţpildoma. Ţr. Slater, Scott D. Overcome
by Hardship: The Inapplicability of The UNIDROIT Principles„ Hardship Provisions to CISG. Florida
Journal of International Law. 1998-2000, vol. 12, p. 254-255. 561
Europos sutarčių teisės principuose straipsnis apie aplinkybių pasikeitimą yra įtrauktas į skyrių apie
sutarties turinį ir teisinę galią, tuo tarpu UNIDROIT Principuose aplinkybių pasikeitimas yra
aptariamas skyriuje apie sutarčių vykdymą.
269
įvykdymas. Kada įsipareigojimų pusiausvyra pasikeičia iš esmės, be abejo
negali būti apibrėţta tiksliomis formulėmis. 1994 m. UNIDROIT Principų
redakcijos 6.2.2 str. komentare buvo nurodoma, kad, jeigu sutarties įvykdymą
galima įvertinti konkrečia pinigine išraiška, tai kainos pasikeitimas daugiau nei
50 proc. rodo, kad šalių įsipareigojimų balansas yra pasikeitęs iš esmės. Tačiau
tokio absoliučiais skaičiais pagrįsto principo taikymas pasaulio teisines
sistemas vienodinančiame dokumente buvo kritikuojamas. Valstybėse, kurių
ekonomika yra stabili, arba tarptautiniuose sutartiniuose santykiuose
svyravimai, kurie galėtų lemti kainos pasikeitimą daugiau nei 50 proc., yra
gana maţai tikėtini. Tačiau tose valstybėse, kur ekonominė ir politinė situacija
yra kintanti, 50 proc. riba gali būti pakankamai nedidelė, dėl ko nustatyta
taisyklė prarastų savo išimtinį pobūdį562
. Tokia kritika, matyt, ir lėmė tai, kad
2004 m. UNIDROIT Principų redakcijoje 6.2.2 str. komentaras buvo
pakoreguotas atsisakant šios procentiniu dydţiu pagrįstos prezumpcijos.
Lietuvos Civilinio kodekso 6.204 str. įtvirtintos taisyklės,
leidţiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra
iš esmės pasikeičia, yra iš esmės analogiškos UNIDROIT Principų 6.2.1 str.,
6.2.2 str., 6.2.3 str. turiniui. Lietuvos Civiliniame kodekse laikomasi to paties
poţiūrio, jog sutarties vykdymo pasunkėjimas savaime neatleidţia sutarties
šalies nuo pareigos įvykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti savo
įsipareigojimų vykdymo, kitaip tariant, prioritetas teikiamas sutarties
privalomumo principui. Sisteminiu poţiūriu Civilinio kodekso 6.204 str.
įtvirtintas skyriuje, kurio normos skirtos sutarties įvykdymo klausimams, kas
visiškai atitinka UNIDROIT Principų idėją, jog sutartis gali būti laikoma
pasibaigusi tik dėl tokių aplinkybių, dėl kurių sutarties įvykdyti tampa
objektyviai neįmanoma (force majeure). Jeigu pasikeitusios aplinkybės tik
apsunkina sutarties vykdymą, sutartis turi būti išsaugoma ir turi būti
sprendţiama, kaip sutartis bus vykdoma esant pasikeitusioms aplinkybėms.
562 DOUDKO, išnaša 263, p. 496.
270
Lietuvos teisės doktrinoje Civilinio kodekso 6.204 str. yra
aiškinamas iš esmės taip pat, kaip komentuojami minėti UNIDROIT Principų
straipsniai. Vertinant sutarties vykdymo pasunkėjimo (hardship) nuostatų
perkėlimą iš UNIDROIT Principų į Lietuvos Civilinė kodeksą įdomu yra tai,
kokią įtaką Lietuvos sutarčių teisei turi vėlesni UNIDROIT Principų turinio
pasikeitimai. Kaip minėta, UNIDROIT Principų 6.2.2 str. komentaras 2004 m.
redakcijoje buvo pakeistas, pašalinant prezumpciją, jog 50 proc. ar didesnis
sutarties įvykdymo kaštų padidėjimas arba gaunamos naudos sumaţėjimas
rodo, kad sutartinių įsipareigojimų pusiausvyra pasikeitė (vykdymas
pasunkėjo) iš esmės. Patvirtinant Civilinį kodeksą įstatymų leidėjo išreikšta
valia suderinti Kodekso normas su visuotinai pripaţintais ir autoritetingais
sutarčių bendrąją teisę vienodinančiais principais be abejo apėmė tik tuo metu
egzistavusius instrumentus. Tačiau siekis, kad Lietuvos sutarčių teisė būtų
moderni, kartu reikalauja į Lietuvos Civilinį kodeksą integruotas normas
aiškinti taip, kaip analogiškos taisyklės, išdėstytos sutarčių teisę
vienodinančiuose instrumentuose, interpretuojamos naujausiose šių
instrumentų redakcijose. Tai turėtų būti taip pat natūralu, kaip ir naujausios
teismų praktikos bei naujausios teisės doktrinos taikymas esamų taisyklių
interpretavimui. Ţinoma, interpretuojant teisės normas yra būtina atsiţvelgti ir
į tai, dėl kokių prieţasčių jų komentavimas buvo pakeistas. Nagrinėjamame
pavyzdyje 50 proc. dydţio sutarties įvykdymo kaštų padidėjimo ar naudos
sumaţėjimo kaip prezumpcijos, jog šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės
pasikeitė, buvo atsisakyta atsiţvelgiant į tai, kad nestabilios ekonominės
padėties valstybėse net ir toks padidėjimas gali nereikšti, kad šalių pusiausvyra
išsibalansavo iš esmės. Vertinant šį interpretavimo pasikeitimą Lietuvos
poţiūriu, atsiţvelgiant, kad ekonominė padėtis Lietuvoje yra pakankamai
stabili, 50 proc. dydţio ar didesnis pasikeitimas gali būti pakankamai
įtikinamas rodiklis, kad šalių įsipareigojimų našta iš esmės pasikeitė. Šiuo
aspektu įdomus yra Civilinio kodekso 6.685 str., kurio 2 dalyje nustatyta, kad
rangovas turi teisę reikalauti perskaičiuoti sutarties kainą, jeigu dėl ne nuo jo
priklausančių aplinkybių statybos darbų kaina padidėjo daugiau kaip 15 proc.
271
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ši teisės norma vertinama kaip
specialioji sutarties vykdymo pasunkėjimo instituto taisyklė563
, kitaip tariant,
visais atvejais, kai statybos kaina padidėja daugiau kaip 15 proc., laikoma, kad
rangovui statybos rangos sutarties vykdymas pasunkėjo iš esmės. Toks
matematinis svyravimų lygio fiksavimas, ţinoma vertintinas neigiamai.
Pirmiausia, vien statybos darbų atlikimo kaštai negali būti vienintelis rodiklis
apsprendţiantis sutarties įvykdymo pasunkėjimą. Įvertinus tai, kad statybos
rangos rinkoje pelningumas gali būti ţymiai didesnis nei 15 proc., net ir
išaugus statybos kaštams 16 proc., tačiau pelningumo rodikliui esant apie 20-
25 proc., reikalavimas, kad rangovas įvykdytų sutartį visiškai nepaţeistų
sąţiningumo principo ir protingumo kriterijų, nes jo teikiamos paslaugos
išliktų pelningos. Kita vertus, nuolatinis statybos kaštų augimas dėl darbo jėgos
kaštų ir medţiagų kainų didėjimo gali daţnai lemti, jog per statybos rangos
sutarties laikotarpį statybos darbų kaštai padidės daugiau nei 15 proc., tačiau ši
Civilinio kodekso 6.685 str. 2 d. norma akivaizdţiai negalės būti taikoma, nes
tai, kad atsiţvelgdamas į situaciją rinkoje rangovas galėjo numatyti statybos
darbų kaštų augimą sutarties sudarymo metu, pašalins vieną iš būtinųjų CK
6.204 str. taikymo sąlygų.
Lietuvos teismų praktikoje sutarties vykdymo apsunkinimo
institutas taikomas pakankamai taisyklingai. Iš visų Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nagrinėtų bylų, kuriose buvo prašoma pakeisti sutartį remiantis CK
6.204 str., vienintelėje byloje šis straipsnis buvo pritaikytas. Ši byla buvo
susijusi su klasikine situacija, kuomet vienai iš šalių gaunamas įvykdymas
ţymiai sumaţėja dėl valiutos vertės sumaţėjimo564
. Kitose bylose Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas atmetė CK 6.204 str. taikymo galimybę, nurodydamas,
kad nebuvo nustatytos visos šio straipsnio taikymo sąlygos565
. Viena vertus tai
563 2006 m. spalio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-543/2006
UAB „Estinos arka“ v. UAB „Lelija“. 564
2006 m. balandţio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-
296/2006 B. R. v. UAB „Sauluva“. 565
2007 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-477/2007
UAB ,,Akmenės energija“ v. AB ,,Lietuvos dujos“. / 2007 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-296/2007 V. K. ir J. K. v. UAB „Pamario namas“. / 2005 m.
272
rodo visiškai pagrįstą principinį poţiūrį teismų praktikoje, jog sutarties
vykdymo pasunkėjimas gali būti pagrindas teismui pakeisti sutartį tik
išimtiniais atvejais. Kita vertus šiose bylose priimti kai kurie ţemesnių
instancijų teismų sprendimai, kuomet sutartys keičiamos be pakankamo
pagrindo, liudija, kad nagrinėjamas teisės institutas dar nėra tinkamai
suvokiamas ir taikomas ţemesnių grandţių teismuose.
gruodţio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-658 G. Valiūnienė v.
S. Rachinšteinas. / 2005 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr.
3K-3-535 Lietuvos ir Šveicarijos BĮ „Militzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“. /
ir kt.
273
6.4.2. Sutarties pažeidimas
6.4.2.1. Sutarties vykdymo sustabdymas
Visos teisės sistemos pripaţįsta šalies teisę sustabdyti jos sutartinių prievolių
vykdymą, kaip vieną iš teisių gynimo būdų esant sutarties paţeidimui. Tačiau
sąlygos, kurioms esant leidţiama pasinaudoti šia teise varijuoja. Čia galima
išskirti du principinius poţiūrius, kurie, kaip įprasta, skiria bendrosios teisės
sistemą nuo civilinės teisės tradicijų. Pagal pirmąjį, būdingą bendrosios teisės
sistemoms, sutartis gali būti sustabdoma tik tuomet, kai kitos šalies įvykdytas
paţeidimas yra pakankamai rimtas. Paţeidimo rimtumas vertinamas pagal tuos
pačius kriterijus kaip ir esminis sutarties paţeidimas, suteikiantis teisę
nutraukti sutartį. Kitaip tariant, sutarties vykdymą šalis turi teisę tik tada, jeigu
ji turi teisę ir nutraukti sutartį. Toks poţiūris lemia, kad jeigu šalies įvykdytas
sutarties paţeidimas yra maţareikšmis, ar palyginti nedidelės apimties, kita
šalis neturi teisės sustabdyti sutarties įvykdymo. Sustabdyti sutarties vykdymo
neleidţiama, jeigu nėra įvykdyta dalis sutarties ir toks neįvykdymas
nelaikytinas esminiu sutarties paţeidimu. Prancūzijos ir Vokietijos teisėje
sutarties įvykdymo sustabdymo sąlygos yra lankstesnės. Tiek kai sutartis turi
būti vykdoma tuo pat metu, tiek ir tada, kai viena šalis turi vykdyti sutartį po
kitos, yra pripaţįstama teisė sustabdyti sutarties įvykdymą, tačiau sustabdymas
turi būti proporcingas kitos šalies neįvykdymo apimčiai ir atitikti protingumo
bei sąţiningumo kriterijus. Taigi, pagal šį antrąjį poţiūrį, sustabdyti sutarties
vykdymą yra leidţiama ir tais atvejais, kai kitos šalies neįvykdymas nesudaro
esminio sutarties paţeidimo566
.
Atrodytų, kad abu šie poţiūriai remiasi tikslu išsaugoti sutartinius
santykius, nes reikalaujant, kad sustabdymas turėtų labai rimtą pagrindą arba
būtų proporcinga reakcija į kitos šalies įvykdymą paţeidimą, apribojamas
sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymo atvejų kiekis. Priešingu atveju
šalys galėtų sustabdyti sutarties vykdymą dėl bet kokio smulkaus įvykdymo
566 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 737. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 406-408.
274
defekto, kas būtų nesuderinama su sutarčių stabilumo ir racionalaus verslo
planavimo interesais. Todėl jeigu sutarties neįvykdymas yra ne esminis ar
maţareikšmis, nukentėjusioji šalis turi pasitenkinti tokiais teisių gynimo būdais
kaip ţalos atlyginimas ar įpareigojimas įvykdyti sutartį. Tačiau pagrįstai
galima abejoti, ar tokie argumentai, kurie visiškai tinkami sutarties nutraukimo
vertinimui iš tiesų yra taikytini sutarties sustabdymui. Juk laikinai
sustabdydama sutarties įvykdymą sutarties šalis neketina visiškai pasitraukti iš
sutarties, o panaudodama spaudimą siekia paskatinti kitą šalį ištaisyti sutarties
įvykdymo trūkumus. Tol, kol sutartį paţeidţianti šalis negauna reikšmingos
vertės įvykdymo, ji bus suinteresuota įvykdyti sutartį. Todėl neracionalu būtų
sieti sutarties įvykdymo sustabdymo galimybę su tomis pačiomis sąlygomis,
kaip ir teisės nutraukti sutartį567
. Tokia pati argumentacija tinka ir tada, kai
sutartis paţeidţiama iš dalies. Reikalaujant, kad nukentėjusi sutarties šalies
sustabdytų tik tokią dalį savo prievolių, kuri visiškai atitiktų negautą
įvykdymą, sutarties sustabdymas, kaip teisių gynimo būdas neatliktų savo
funkcijos, nes sutartį paţeidţianti šalis nebūtų skatinama vykdyti sutartį iki
galo. Todėl turėtų būti leidţiamas sutarties vykdymo sustabdymas tokios
apimties, kuri ekonomiškai motyvuotų kitą šalį ištaisyti įvykdymo trūkumus.
Lygiai tuo pačiu galima grįsti ir šalies galimybę sustabdyti sutarties įvykdymą
tikėtino sutarties paţeidimo atveju, nors numatomas paţeidimas ir nebūtų
esminis.
Bendrosios sutarčių teisės vienodinimo instrumentuose teisė
sustabdyti sutarties vykdymą yra pripaţįstama kaip teisės gynimo būdas. Tiek
UNIDROIT Principuose, tiek Europos sutarčių teisės principuose prioritetas
yra teikiamas civilinės teisės tradicijai, aiškiai nurodant, kad teisė sustabdyti
sutarties įvykdymą yra exceptio non adimpleti contractus doktrinos
atitikmuo568
. Sutarties šalis gali sustabdyti sutarties vykdymą ne tik tada, kai
kitos šalies įvykdytas sutarties paţeidimas yra esminis. Sutarties vykdymas gali
567 NYER, Damien. Withholding Performance for Breach in International Transactions: An Excercise
in Equations, proportions or Coercion? Pace International Law Review. 2006, vol. 18, p. 39-40. 568
UNIDROIT, išnaša 7, p. 196. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 404.
275
būti sustabdytas ir kai sutartis paţeista iš dalies, tačiau tokiu atveju sutarties
vykdymo sustabdymas turi atitikti sąţiningumo principą.
Lietuvos Civiliniame kodekse sutarties vykdymo sustabdymo
taisyklės yra išdėstytos dviejuose straipsniuose, skirtinguose skyriuose.
Civilinio kodekso 6.207 str. nustatytos sutarties vykdymo sustabdymo taisyklės
yra analogiškos UNIDROIT Principų 7.1.3 str. Taigi yra įtvirtinamas civilinės
teisės tradicija paremtas poţiūris, jog sutartis gali būti sustabdoma ne tik esant
esminiam sutarties paţeidimui. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.58 str. 3 d.
įtvirtina konservatyvią taisyklę, reikalaujančią, kad sutarties įvykdymo
sustabdymo apimtis atitiktų sutarties paţeidimo apimtį. Šios taisyklės
laikomasi ir teismų praktikoje, iš esmės reikalaujant, kad sustabdomų prievolių
apimtis būtų ekvivalentiška neįvykdytų prievolių apimčiai569
. Kaip minėta,
reikalaujant, kad sutarties įvykdymo sustabdymas būtų visiškai proporcingas
sutarties paţeidimui, šis teisių gynimo būdas nebeatlieka savo pagrindinio
vaidmens, t.y. neskatina sutartį paţeidusios šalies tęsti sutarties įvykdymą.
Todėl ši nuostata susilpnina sutarties įvykdymo sustabdymo instituto
efektyvumą.
Civilinio kodekso 6.58 str. 1 d. yra nustatyta, kad jeigu šalis, kuri
primoji turi vykdyti sutartį, jos nevykdo, kita šalis turi teisę sustabdyti savo
priešpriešinį prievolės įvykdymą arba „apskritai atsisakyti ją vykdyti“.
Atsisakymas vykdyti sutartį apskritai, matyt, gali reikšti tik viena – sutarties
nutraukimą. Todėl šaliai naudojantis šia teise yra būtina laikytis sutarties
nutraukimo sąlygų, t.y. šalis galės atsisakyti vykdyti sutartį tik jeigu sutarties
paţeidimas yra esminis ir jeigu apie atsisakymą bus pranešta kitai šaliai.
Sutarčių teisę vienodinančiuose dokumentuose formuluojamos
taisyklės dėl sutarties vykdymo sustabdymo yra tiesiogiai skiriamos tik iš tos
pačios sutarties kylančioms prievolėms, t.y. šaliai suteikiama teisė sustabdyti
sutartinės prievolės įvykdymą tik kai kita šalis paţeidţia sutartinę prievolę,
kylančią iš tos pačios sutarties. Todėl lieka neišspręstas klausimas dėl to, ar
569 2006 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-468/2006
AB „Klaipėdos apdaila“ v. V. K.
276
esant vienos sutarties paţeidimui, šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą
pagal kitą šalis siejančią sutartį (kuri nėra paţeidţiama). Europos sutarčių
teisės principuose yra aiškiai pabrėţiama, kad ši situacija nėra išspręsta570
.
Lietuvos Civiliniame kodekse šis klausimas taip pat nėra išspręstas. Uţsienio
teismų praktikoje yra pripaţįstama šalies teisė sustabdyti sutarties vykdymą,
jeigu paţeidţiama kita sutartis, tik jeigu abi sutartys yra tarpusavyje
susijusios571
, kas yra visiškai pagrįsta, nes neturėtų dirbtinai nukentėti tų
sutarčių vykdymas, kurioms įvykdyti nėra jokių kliūčių.
6.4.2.2. Sutarties nutraukimas
Pagrindiniai skirtumai tarp sutarčių nutraukimo taisyklių įvairiose
valstybėse yra susiję su teisės nutraukti sutartį įgyvendinimo tvarka.
Prancūzijoje sutartis gali būti nutraukta tik teismo sprendimu, todėl teismui
suteikiama ir daugiau laisvės vertinant, ar yra pagrindas nutraukti sutartį.
Vokietijos teisė reikalauja iš anksto pranešti kitai apie sutarties paţeidimą ir
ketinimą nutraukti sutartį (vok. Nachfrist doktrina), tuo tarpu Anglijos teisėje
paprastai nereikalauja įspėti apie sutarties nutraukimą iš anksto, o sutartis gali
būti nutraukta tik esant esminiam sutarties paţeidimui572
.
Pirmieji sutarties nutraukimo taisyklių vienodinimo rezultatai
buvo įtvirtinti jau 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje dėl
tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių, kur pagrindas nutraukti sutartį
buvo esminis sutarties neįvykdymas, o nutraukimas įgyvendinamas pateikiant
pranešimą kitai šaliai apie nutraukimą. Išankstinio pranešimo apie sutarties
nutraukimą nereikalaujama. UNIDROIT Principuose buvo išlaikyti tie patys
sprendimai, tačiau buvo išplėsta esminio sutarties neįvykdymo sąvoka, tiksliau
tariant, nustatytas sąrašas kriterijų, į kuriuos atsiţvelgiant turėtų būti vertinama,
ar sutarties paţeidimas yra esminis, ar ne.
570 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 405.
571 2003 m. kovo 7 d. Briuselio apeliacinio teismo sprendimas.
572 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 745, 748, 790-791.
277
Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtintas sutarties nutraukimo
teisės institutas iš esmės sutampa su UNIDROIT Principais. Pagal Civilinio
kodekso 6.217 str., pagrindu nutraukti sutartį yra pripaţįstamas esminis
sutarties paţeidimas, kurio kriterijai analogiški UNIDROIT Principų 7.3.1 str.
nurodytiems kriterijams. Sutartis gali būti nutraukiama ir tada, kai paţeidimas
nėra esminis, bet paţeidusi sutartį šalis neįvykdo sutarties per papildomai
nustatytą terminą. Tačiau sutarties nutraukimo instituto normose yra gana ryšių
skirtumų, palyginti su UNIDROIT Principais ar Europos sutarčių teisės
principais. Pavyzdţiui, 6.217 str. 4 d. įtvirtinama Prancūzijos teisei būdinga
teismų diskrecija spręsti dėl sutarties nutraukimo. Ţinoma, tokia teismų teisė
apribojama tais atvejais, kai sutarties paţeidimas nėra esminis. Tačiau tokia
taisyklė sunkiai pateisinama, nes sutartiniams santykiams nesuteikia teisinio
apibrėţtumo. Sudarydamos sutartį šalys negali numatyti, dėl kokių pagrindų
sutartis galės būti nutraukta, jeigu bus kreiptasi į teismą. Be to, vargu ar
apskritai sutarties nutraukimas, kai nėra jos esminio paţeidimo, yra
suderinamas su sutarčių privalomumo principu. Todėl būtų pagrįsta šią
Civilinio kodekso 6.217 str. 4 d. aiškinti sistemiškai siejant ją su kitais atvejais,
kurie Civiliniame kodekse numatyti kaip pagrindas nutraukti sutartį.
Pavyzdţiui, tokia teisė teismui suteikiama, kai iš esmės pasunkėja sutarties
vykdymas ir nėra galimybių sutartį pakeisti adaptuojant jos sąlygas prie
pasikeitusių aplinkybių.
Lietuvos Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. buvo įtvirtintas
reikalavimas pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt
dienų (arba kitokį sutartyje numatytą terminą). Tokia taisyklė iš esmės atitinką
vokiškąją Nachfirst doktriną, pagal kurią šalis, ketinanti nutraukti sutartį, turi
pranešti apie tai kitai šaliai, šitaip suteikiant galimybę ištaisyti sutarties
įvykdymo trūkumus573
. Kaip minėta, šio reikalavimo buvo atsisakyta tiek
Vienos konvencijoje, tiek UNIDROIT Principuose, paliekant šaliai teisę (bet
573 DUNCAN, Joch C., Jr. Nachfrist Was Ist? Thinking Globally and Acting Locally: considering Time
Extension Principles of the U.N. Convention on Contractus for the International Sale of Goods in
Revising the Uniform Commercial Code. Brigham Young University Law Review. 2000, p. 1387.
278
ne pareigą) nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti. Papildomo termino
nustatymas yra būtina sąlyga sutarčiai nutraukti tik jeigu sutarties paţeidimas
nėra esminis. Nors Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. numatytas pranešimas apie
sutarties nutraukimą nėra prilyginamas papildomo termino nustatymui, tačiau
šalis, gavusi tokį pranešimą turi teisę pasinaudoti galimybe ištaisyti sutarties
įvykdymo trūkumus, todėl iš esmės tai labai artima papildomo termino
nustatymui. Tai, kad šaliai yra privaloma suteikti galimybę iš anksto pasiruošti
sutarties nutraukimui (tuo pačiu galimybę ištaisyti sutarties įvykdymo
trūkumus), ţinoma, atrodo sąţininga ir suteikia daugiau vilčių išsaugoti šalių
sutartinius santykius. Tačiau kita vertus, sutartį paţeidţianti šalis negali
neţinoti, kad jos elgesys yra pagrindas sutartį nutraukti, todėl papildoma
termino lengvata skolininkui nėra pateisinama. Be to, pagal Civilinio kodekso
6.208 str. 2 d., sutartį paţeidţianti šalis visada turi teisę ištaisyti sutarties
įvykdymo trūkumus. Todėl Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė
prieštarauja UNIDROIT Principuose įtvirtintam tobulesniam sprendimui.
Kita Civiliniame kodekse įtvirtintų sutarties nutraukimo taisyklių
kritika yra susijusi su nuo sutarties esminio paţeidimo nukentėjusios šalies
galimybe pasinaudoti teise nutraukti sutartį. UNIDROIT Principų 7.3.2 str.
įtvirtinta taisyklė, kuri įpareigoją nukentėjusią šalį per protingą terminą
apsispręsti, ar ji įgyvendins savo teisę nutraukti sutartį. Jeigu šalis, turinti teisę
nutraukti sutartį šia teise nepasinaudoja per protingą terminą, ji netenka
galimybės pasinaudoti šiuo teisių gynimo būdu. UNIDROIT Principų 7.3.2 str.
komentare yra puikiai atskleidţiama tokios taisyklės prasmė574
. Reikalavimas
pranešti apie sutarties nutraukimą leidţia sutartį paţeidţiančiai šaliai išvengti
nuostolių, kurie gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar nukentėjusioji šalis
priims įvykdymą, ar ne. Taip pat ši taisyklė uţkerta kelią nukentėjusiai šaliai
spekuliuoti kainų svyravimu ir įvykdymo verte, laukiant tokio momento
sutarčiai nutraukti, kai nuostoliai būtų daugiau įvertinti. Lietuvos Civilinio
kodekso 6.128 str. 2 d. formuluojama analogiška taisyklė, tačiau ji apima tik
574 UNIDROIT, išnaša 7, p. 224-225.
279
tuos atvejus, kai sutartį paţeidusi šalis pavėluotai pasiūlo įvykdyti sutartį, o
nukentėjusioji šalis nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai
suţino apie tokį pasiūlymą. Todėl akivaizdu, kad sutarčių nutraukimo teisės
institute trūksta ganėtinai svarbios taisyklės. Kita vertus, šią spragą galima
uţpildyti taikant draudimo piktnaudţiauti teise institutą.
280
7. Išvados
Lietuvos privatinė teisė buvo atkuriama būtent tuo laiku, kai
sutarčių teisės vienodinimas buvo įgavęs bene didţiausią pagreitį. Todėl
projektuojant sutarčių teisės straipsnius Civiliniame kodekse UNIDROIT
Principų, Europos sutarčių teisės principų sistemos buvo vieni iš galimų
pasirinkti modelių Lietuvos bendrosioms sutarčių teisės taisyklėms. Civilinio
kodekso rengėjai projektuodami Lietuvos sutarčių teisės bendrąsias nuostatas
pasirinko būtent tokį modelį ir šis pasirinkimas buvo patvirtintas įstatymų
leidėjui aiškiai pareiškiant savo valią kiek įmanoma labiau suderinti Lietuvos
bendrąją sutarčių teisę su šiais principais patvirtinant Lietuvos Civilinį
kodeksą. Toks sprendimas be jokių abejonių gali būti vertinamas kaip
racionaliausias. Galima netgi teigti, kad jis buvo neišvengiamas. UNIDROIT
Principų projektų rengimas truko daugiau nei 20 metų, jų rengime dalyvavo
daugiau nei 50 pasaulio valstybių didţiausią autoritetą turinčių teisės
mokslininkų, projektus vertino daugelis teisininkų praktikų. UNIDROIT
Principuose buvo siekiama suformuluoti vieningus sutarčių teisės principus,
kurie būtų racionaliausi ir priimtiniausi visoms teisės sistemoms, todėl buvo
atsiribojama nuo atskirose valstybėse vyraujančių doktrinų ir kuriamos
naujosios, nei vienai valstybei neţinomos taisyklės. Dėl akivaizdţių prieţasčių
Lietuva, o turbūt ir bet kuri kita valstybė, nebūtų pajėgi sukoncentruoti tokio
mokslinio potencialo ir per keletą metų savarankiškai parengti bendrosios
sutarčių teisės taisyklių, kurios būtų šiuolaikiškos, geriausiai atitiktų privatinių
santykių poreikius ir atitiktų visuotinai pripaţįstamus standartus. Modeliuojant
nacionalines sutarčių teisės taisykles reikėtų rinktis vienos ar kitos valstybės
teisės sistemoje egzistuojančius pavyzdţius kaip pagrindą. Tačiau tokiu būdu į
Lietuvos teisę neišvengiamai būtų inkorporuotos tos atskirose valstybėse
esančios doktrinos, kurios šiandien nebėra aktualios ir priimtinos. Todėl
sprendimas į Lietuvos bendrąją sutarčių teisę įtraukti UNIDROIT Principų,
taip pat Europos sutarčių teisės principų taisykles yra vienintelis, leidţiantis
pasiekti, kad bendroji sutarčių teisė labiausiai atitiktų visuomenės poreikius,
281
būtų moderni ir įtvirtintų tarptautinėje bendrijoje visuotinai pripaţįstamus
principus.
Išanalizavus, kokį poveikį sprendimas sumodeliuoti Lietuvos
sutarčių teisę pagal UNIDROIT Principus, turi Lietuvos sutarčių teisei,
darytinos tokios išvados.
I. Lietuvos sutarčių teisės aiškinimas
I.1. Inkorporavus UNIDROIT Principus į Civilinį kodeksą
Lietuvos bendrąją sutarčių teisę galima vadinti modernia, šiuolaikiška ir
racionalia. Galima teigti, kad Lietuvos sutarčių teisė, kaip ir UNIDROIT
Principai, atsiriboja nuo atskiroms valstybėms būdingų teisės doktrinų, kurių
atliekamas funkcinis vaidmuo iš tiesų nėra reikšmingas, ir nustato modernius
sprendimus, kurių dalies nėra nei vienos valstybės teisėje. Tokia Lietuvos
bendrosios sutarčių teisės sistema pirmiausia yra ypatingai reikli teisės
aiškinimo prasme. Siekiant, kad Lietuvos sutarčių teisė atitiktų tarptautinės
bendrijos pripaţįstamus standartus, yra būtina į Lietuvos teisę integruotų
UNIDROIT Principų taisykles aiškinti autonomiškai, t.y. taip, kaip jie yra
aiškinami jų komentaruose, jų mokslinėse studijose ir analizėse, taip pat
arbitraţo praktikoje ir kitų valstybių teismų praktikoje. Be to, nors UNIDROIT
Principuose yra atsisakoma daugelio atskirose valstybėse vyraujančių teisės
doktrinų, aiškinant UNIDROIT Principų turinį yra būtina į šias doktrinas
atsiţvelgti ir jas analizuoti tam, kad galima būtų tinkamai suvokti ir
interpretuoti pačius UNIDROIT Principus ir atitinkamai Lietuvos bendrąją
sutarčių teisę. Todėl Lietuvos sutarčių teisės institutų, kurie daţnai įtvirtina
kelių doktrinų sintezę, aiškinimas yra sudėtingesnis, palyginti su tuo, jeigu
teisės institutai būtų grindţiami vienos kurios nors valstybės doktrina.
I.2. Kita vertus tiesiog perkelti visą UNIDROIT Principų sistemą į
Lietuvos privatinę teisę be pakeitimų nėra įmanoma. Integruojant UNIDROIT
Principų taisykles į Lietuvos Civilinį kodeksą turėjo būti įvertinti sisteminiai
sutarčių teisės ryšiai su kitomis kodekso normomis ir UNIDROIT Principų
taisyklės integruotos į bendrą privatinės teisės kodifikacijos sistemą. Tačiau
skirtingi sisteminimo principai ir skirtingas teisinio abstraktumo lygmuo
282
UNIDROIT Principuose ir Lietuvos Civiliniame kodekse neišvengiamai lėmė,
jog UNIDROIT Principai buvo išskaidyti į skirtingus Civilinio kodekso
sisteminius vienetus. Dėl šių prieţasčių ypatingas dėmesys turi būti skiriamas
sisteminio teisės aiškinimo metodui, kuomet interpretuojamos Lietuvos
Civiliniame kodekse integruotos UNIDROIT Principų taisyklės. Taikant šį
metodą turi būti atsiţvelgiama ne tik į tai, kokiais sisteminiais ryšiais konkreti
Civilinio kodekso norma yra susijusi su kitomis jo normomis, bet ir į tai, kokią
vietą analogiška taisyklė uţima UNIDROIT Principų sistemoje. Tik toks
aiškinimo būdas leidţia tinkamai aiškinti ir taikyti, pavyzdţiui, Civilinio
kodekso 6.228 str., įtvirtinantį šalies teisę atsisakyti sutarties, kuri savo esme
yra sutarties vienašalio anuliavimo (negaliojimo) pagrindas, o ne sutarties
nutraukimo arba sutarties „atsisakymo“ instituto išraiška.
II. Fundamentalūs Lietuvos sutarčių teisės principai
II.1. Nors kai kurios teisės vienodinimo procesuose sukurtos
principinės taisyklės nebuvo įtvirtintos Lietuvos sutarčių teisėje, kertinės,
fundamentalios idėjos, kuriomis grindţiama visa UNIDROIT Principų ir kitų
sutarčių teisę vienodinančių instrumentų sistema buvo perkeltos į Lietuvos
teisę. Sutarties laisvės principas, be abejo, yra visuotinai pripaţįstamas sutarčių
teisės pagrindu ir teisės vienodinimas šios idėjos nekeičia. Tačiau garantuojant
šalių laisvę spręsti dėl sutarčių sudarymo šis principas derinamas su
socialinėmis idėjomis, pripaţįstant galimybę nutraukti ar modifikuoti sutartį iš
esmės pasunkėjus sutarties vykdymui, atsiţvelgiant į kitos šalies interesus,
kuomet šios šalies padėtis yra apsunkinta įvairių aplinkybių (nustatoma
galimybė pripaţinti sutartį negaliojančia dėl esminės nelygybės).
II.2. Viena iš svarbiausių kertinių idėjų, kurią perėmė Lietuvos
sutarčių teisė yra ir favor contractus principas, įpareigojantis, kai tik įmanoma
teikti prioritetą sutarties egzistavimui (sudarymui), jos galiojimui ir vykdymui,
o ne egzistavimo paneigimui, negaliojimui ar nutraukimui. Šio principo
apraiškų buvo Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje, tačiau jis nebuvo
vertinamas kaip bendrasis visos sutarčių teisės principas, o kartais tiesiog
ignoruojamas, dėl ko teismų praktikoje pasitaikė atvejų, kai sutartiniai
283
santykiai buvo suţlugdyti, nors remiantis favor contractus principu buvo
įmanoma siekti sutarties išsaugojimo.
II.3. Trečiojo fundamentalaus principo – sąţiningumo principo –
įtvirtinimo šaltinis Lietuvos Civiliniame kodekse, ţinoma, nėra teisės
vienodinimas. Lietuvos privatinėje teisėje sąţiningumo principas apskritai yra
bendrasis ne tik Sutarčių teisės bet visos privatinės teisės (ir teisės apskritai)
principas. Tačiau UNIDROIT Principuose (2004 m. redakcijos) šis principas
yra išplėtotas, konstruojant vieną iš jo elementų – nesuderinamo elgesio
doktriną, kurios ištakos yra gerai ţinomoje Romėnų teisės maksimoje non
concedit venire contra factum proprium. Taip pat naujojoje UNIDROIT
Principų redakcijoje buvo išskirtas ir piktnaudţiavimo teise draudimas kaip
vienas iš sąţiningumo principo elementų. Lietuvos sutarčių teisėje nėra jokių
kliūčių šiuos elementus laikyti sąţiningumo principo sutarčių teisėje
elementais. Kita vetus, analizuojant, kaip sąţiningumo principas yra taikomas
Lietuvos teismų praktikoje matyti, kad daţnai sąţiningumo principas teismų
sprendimuose tampa priedanga siekiant išvengti išsamaus sprendimo
motyvavimo. Todėl svarbu, kad būtų aiškiai suvokiamos trys pagrindinės
funkcijos, kurios lydi šį principą nuo Romėnų teisės laikų – teisės
interpretavimo, teisės papildymo, teisės koregavimo.
Išanalizavus bendrosios sutarčių teisės vienodinimo poveikį
atskiriems Lietuvos sutarčių teisės institutams galima daryti tokias konkrečias
išvadas.
III. Sutarčių sudarymas
III.1. Esant šiuolaikinei sutarčių sudarymo praktikai, kuomet
sutartys sudaromos momentinėmis susisiekimo priemonėmis, automatizuotai,
arba sutarčių sudarymo procesas yra itin sudėtingas ir ilgas, daugelis tradicinių
sutarčių teisės taisyklių, susijusių su ofertos ir akcepto apsikeitimu, tampa
minimaliai reikalingos, o daţnai ir ofertos – akcepto apsikeitimas kaip
klasikinė sutarčių sudarymo teisinė schema negali būti pritaikoma. Todėl
ypatingą reikšmę įgyja principas, jog sutartis gali būti sudaroma ne tik
apsikeičiant oferta ir akceptu, bet ir kitais šalių susitarimą pakankamai
284
įrodančiais veiksmais. Deja, teismų praktikoje ne retai ofertos ir akcepto
taisyklės yra pervertinamos, dėl ko sutartys nepagrįstai pripaţįstamos
nesudarytomis, šitaip paţeidţiant ir favor contractus principą.
III.2. Sparčiai tobulėjančios technologijos verčia perţiūrėti ir
teisinį sutarčių sudarymo būdų reguliavimą, nes daţnai sutarčių sudarymas
technologijų siūlomomis priemonėmis negali būti analizuojamas taikant
tradicines sutarčių sudarymo taisykles. Lietuvos teisinis reguliavimas yra gana
lankstus ir atitinka šiuolaikinius elektroninės komercijos teisinio reguliavimo
standartus, kurie formuojami tiek Europos Sąjungos teisės lygmeniu, tiek
Jungtinių Tautų organizacijoje, taip pat UNIDROIT Principuose. Tačiau
Lietuvos teismų praktikoje kartais elektroninės formos nediskriminavimo
principas yra paţeidţiamas, teikiant per didelę teisinę reikšmę popierinei
formai.
III.3. Sutarčių su standartinėmis sąlygomis sudarymo būdas verčia
plačiau vertinti sutarčių laisvės principą ir pripaţinti, kad šalys yra laisvos ne
tik spręsti dėl sutarties sudarymo ir jos turinio nustatymo, bet yra laisvos
prisiimti įsipareigojimus pagal kitos šalies pateikiamas sąlygas, kurių turinio ji
iš anksto neţino, t.y. gali sudaryti sutartį pagal bet kurias protingas ir
sąţiningas sąlygas, kurias paruošia kita šalis. Laikantis tokio poţiūrio
standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį pagrindinė sąlyga turėtų būti
prisijungiančios šalies informavimas apie tai, kad sutarčiai sudaryti bus
naudojamos standartinės sąlygos, tačiau Lietuvos civiliniame kodekse yra
nustatomi gana grieţti standartinių sąlygų inkorporavimo reikalavimai, o
teismų praktikoje taip pat laikomasi per grieţto poţiūrio vertinant
supaţindinimo su standartinėmis sąlygomis būdus.
Remiantis sutarčių teisės vienodinimo pavyzdţiais, Lietuvos
teisėje buvo įtvirtinta ir paţangi nuostata, sprendţianti standartinių sąlygų
kolizijos situacijas. Tačiau gilesnė šių kolizijų sprendimo būdo, įtvirtinto
UNIDROIT Principuose analizė rodo, kad galėtų būti formuluojama ir labiau
priimtina ir racionalesnė kolizijų sprendimo taisyklė, pagal kurią sutarties
turinio dalimi turėtų būti pripaţįstamos ne tik tos sąlygos, kurios iš esmės
285
sutampa abiejų šalių standartinėse sąlygose, bet ir tos, kurios yra skirtingos, bet
vienos kitai neprieštarauja. Todėl šiuo aspektu buvo neišnaudota galimybė
Lietuvos sutarčių teisėje nustatyti tobulesnį teisinį reguliavimą.
IV. Sutarčių galiojimas
IV.1. Lietuvos sutarčių teisėje cause ir consideration doktrinų
neįtvirtinimas nesukėlė keblumų, nes tiesiog šios doktrinos nebuvo ţinomos
Lietuvos teisėję. Tuo tarpu sutarčių teisės vienodinimo procese šių doktrinų
atsisakymas buvo gana ryţtingas ţingsnis, nes buvo atsiribota nuo gilių
bendrosios teisės ir civilinės teisės tradicijų. Kita vertus Lietuvos teisės
doktrinoje ir teismų praktikoje yra pasitaikę kai kurių cause ir consideration
doktrinų elementų, ko turėtų būti vengiama.
IV.2. Realinių sutarčių rūšies išskyrimo tradicija Lietuvos sutarčių
teisėje buvo išlaikyta, nors teoriniu poţiūriu sutarčių skirstymas į realines yra
nereikalingas, dėl ko daikto perdavimo, kaip papildomo sutarties elemento,
reikalingo jos įsigaliojimui, nėra reikalaujama ir UNIDROIT Principuose bei
Europos sutarčių teisės principuose.
IV.3. Klaidos, kaip sutarčių negaliojimo pagrindo, taisyklės
Lietuvos civiliniame kodekse iš esmės yra perimtos iš UNIDROIT Principų,
tačiau šis teisės institutas apibendrina daugybę skirtingų ne tik teisinių doktrinų
bet ir skirtingų ekonominių, socialinių poţiūrių. Todėl jo normų taikymas ir
aiškinimas yra vienas iš sudėtingiausių, nes būtina atsiţvelgti į tai, kokiems
poţiūriams buvo suteiktas prioritetas formuluojant klaidos instituto taisykles.
Kai kurios klaidos instituto taisyklės Lietuvos Civiliniame
kodekse ir UNIDROIT Principuose skiriasi, todėl aiškinant šias Lietuvos
Civilinio kodekso taisykles, būtina atsiţvelgti į šių skirtumų esmę ir prieţastis.
Pavyzdţiui, Civilinio kodekso 1.90 str. 2 d. klaida apibrėţiama kaip klaidinga
prielaida apie sutarties metu egzistavusius esminius faktus, o UNIDROIT
Principuose klaida dėl teisės taip pat gali būti pagrindas anuliuoti sutartį.
Galima daryti išvadą, kad sudėtingėjant teisiniam reguliavimui negalima
absoliutinti Civilinio kodekso 1.6 str. įtvirtintos teisės ţinojimo prezumpcijos ir
286
esminė klaida dėl teisės taip pat turėtų būti pripaţįstama kaip galimas sutarties
negaliojimo pagrindas. Šio poţiūrio laikosi ir Lietuvos teismų praktika.
Kitas reikšmingas skirtumas tarp UNIDROIT Principų ir Lietuvos
Civilinio kodekso yra tai, kad sutarties pripaţinti negaliojančia nėra leidţiama
dėl klaidos, jeigu antroji šalis nėra kalta dėl suklydimo ir neţino apie
suklydimą, tačiau dar nėra atlikusi jokių veiksmų pasikliaudama sudaryta
sutartimi, kurie pakeistų jos turtinę padėtį. Dėl ekonomikos ir psichologijos
mokslo pateikiamų argumentų tokia galimybė vis dėlto būtų pakankamai
pagrįsta, tačiau Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. formuluotės nesuteikia
pagrindo tokiai interpretacijai, pagal kurią būtų leidţiamas sutarties
pripaţinimas negaliojančia net jeigu kita sutarties šalis neţinojo apie
suklydimą ir niekaip jo neįtakojo.
Civilinio kodekso 1.90 str. įtvirtintose klaidos taisyklėse, viena
vertus, neleidţiama pripaţinti sutarties negaliojančia, jeigu neklydusi šalis
nekalta dėl suklydimo, kita vertus, nurodoma, kad jeigu neklydusios šalies
kaltė dėl suklydimo neįrodoma, sutartis vis tiek gali būti pripaţinta
negaliojančia ir, jei taip nutinka, suklydusi šalis privalo atlyginti neklydusios
šalies tiesioginius nuostolius. Tai rodo, kad klaidos taisyklėse buvo įtrauktos
doktrinos, kurių buvo atsisakyta vienodinant šį institutą. Dėl šių prieţasčių
atsiradusios kolizijos apsunkina šio instituto taikymą, tačiau prioritetą tokiais
atvejais reikėtų teikti įstatymų leidėjo ketinimui kiek įmanoma suderinti
Lietuvos privatinę teisę su naujausiais tarptautinio teisės vienodinimo
rezultatais.
IV.4. Iki šiol Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje
nebuvo analizuojamas klausimas, ar CK 6.228 str. nuostatos, įtvirtinančios
esminę nelygybę, kaip sutarties anuliavimo pagrindą, leidţia pripaţinti sutartį
negaliojančia vien tik esant esminei šalių nelygybei, tačiau nesant vienos iš
šalių neleistino poveikio kitai šaliai. Atsiţvelgiant į UNIDROIT Principų 3.10
str. turinį, kuris iš esmės sutampa su Civilinio kodekso 6.228 str., esminė
nelygybė turėtų būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia net jeigu šalies
287
silpnumu nebuvo pasinaudota, tačiau nėra jokių aplinkybių, kurios racionaliai
pateisintų nelygybės buvimą sutartyje.
IV.5. Lietuvos Civiliniame kodekse buvo išlaikytas tradicinis
reguliavimas, pagal kurį sutartis, esant sutarties nuginčijimo pagrindui, gali
būti pripaţinta negaliojančia tik teismo tvarka (nebent tarp šalių nėra ginčo dėl
to, kad sutartis negalioja). Tačiau vienodinant sutarčių teisę buvo suteiktas
prioritetas tokiam teisiniam reguliavimui, kai pati šalis turi teisę pareikšti apie
sutarties negaliojimą (anuliuoti sutartį). Tokia šaliai suteikta galimybė
įpareigotų nedelsti apsisprendţiant dėl sutarties negaliojimo ir suteiktų ţymiai
daugiau teisinio stabilumo, negu dabar taikomas dešimties metų senaties
terminas ieškiniams dėl sutarčių negaliojimo. Todėl Civiliniame kodekse
įtvirtintos taisyklės turėtų būti reformuojamos, numatant galimybę šaliai
anuliuoti sutartį vienašaliu pareiškimu.
V. Sutarčių aiškinimas ir turinys
V.1. Lietuvos Civilinio kodekso 6.193 str. nustatytas įpareigojimas
aiškinant sutartis atsiţvelgti į „tikruosius“ (palyginti su „bendraisiais“
ketinimais, kaip nurodoma UNIDROIT Principuose) sutarties šalių ketinimus
neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas nustatyti subjektyviąją šalies
sąmonės būklę. Sąvoka „tikrieji“ šalių ketinimai turi būti suprantama kaip
bendri ketinimai abiems šalims ir jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties
teksto prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų
teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Kitaip tariant, aiškinant sutartis
taikytinas objektyvus metodas, nebent abi šalys sutaria, kad sutarties tekstas
neatspindi tikrosios prasmės, arba viena iš šalių sutarties sudarymo metu ţinojo
arba negalėjo neţinoti, kad kita šalis sutarties turiniui teikia kitokią, o ne
įprastinę prasmę.
V.2. Prievolių dėti maksimalias pastangas rūšies išskyrimo teorinė
problematika ir šią prievolių rūšį skiriančios doktrinos praktinio taikymo
keblumai rodo, kad prievolių skirstymas į obligations de résultat ir obligations
de moyens neturėtų būti pervertinamas ir pernelyg sureikšminamas.
Kiekvienoje prievolėje galima nustatyti, kokio objektyvaus tikslo yra siekiama,
288
ką prievolės skolininkas turi atlikti. Būtent tai ir reikėtų laikyti siektinu
rezultatu. Jeigu tai nepadaroma, šalis negali išvengti atsakomybės
motyvuodama tuo, kad labai stengėsi. Reikia pripaţinti, kad šias prievolių rūšis
skirianti doktrina tapo Lietuvos sutarčių teisės dalimi ir ankstesnio teisinio
reguliavimo atstatymas būtų neišvengiamai susijęs su Civilinio kodekso
keitimu. Tačiau neigiamų šios doktrinos taikymo padarinių galima būtų
išvengti siekiant kiekvienoje sutartyje aiškiai identifikuoti, ką šalys yra
įsipareigojusios padaryti kaip siektiną rezultatą, tokiu būdu praktikoje
sumaţinant su prievolių dėti maksimalias pastangas išskyrimu susijusius
keblumus.
VI. Sutarties vykdymas
VI.1. Vienodinant force majeure, frustration, Unmöglichkeit,
impracticability doktrinas, kurios apibrėţia šalies atleidimo nuo sutarties
įvykdymo ar nuo atsakomybės uţ sutarties neįvykdymą, sąlygas, buvo
pasirinktas toks reguliavimas, pagal kurį šalis gali būti automatiškai
atleidţiama nuo sutarties vykdymo tik jeigu po sutarties sudarymo atsiranda
nenumatytos ir nekontroliuojamos aplinkybės, kurios daro sutarties įvykdymą
objektyviai neįmanomą. Jeigu sutarties įvykdymas dėl nenumatytų aplinkybių
iš esmės pasunkėja, tokiu atveju sutarties šalis neatleidţiama nuo sutarties
įvykdymo, tačiau suteikiama sutarties perţiūrėjimo galimybė (sutarties
pakeitimas arba nutraukimas).
VI.2. Aiškinant ir taikant Lietuvos Civilinio kodekso 6.204 str.
reikia atsiţvelgti ir į UNIDROIT Principų turinio pasikeitimus po Civilinio
kodekso įsigaliojimo, t.y. UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijos 6.2.2 str.
komentare pašalintą prezumpciją, jog 50 proc. ar didesnis sutarties įvykdymo
kaštų padidėjimas arba gaunamos naudos sumaţėjimas rodo, kad sutartinių
įsipareigojimų pusiausvyra pasikeitė (vykdymas pasunkėjo) iš esmės.
VI.3. Civilinio kodekso 6.58 str. 3 d. įtvirtina konservatyvią
taisyklę, reikalaujančią, kad sutarties įvykdymo sustabdymo apimtis atitiktų
sutarties paţeidimo apimtį. Reikalaujant, kad sutarties įvykdymo sustabdymas
būtų visiškai proporcingas sutarties paţeidimui, šis teisių gynimo būdas
289
nebeatlieka savo pagrindinio vaidmens, t.y. neskatina sutartį paţeidusios šalies
tęsti sutarties įvykdymą. Todėl ši nuostata susilpnina sutarties įvykdymo
sustabdymo instituto efektyvumą.
VI.4. Lietuvos Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. įtvirtintas
reikalavimas pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt
dienų (arba kitokį sutartyje numatytą terminą), prieštarauja UNIDROIT
Principuose įtvirtintam tobulesniam sprendimui, pagal kurį joks papildomas
terminas sutartį paţeidţiančiai šaliai neprivalo būti nustatomas, o sutartį
paţeidţianti šalis visuomet turi teisę ištaisyti sutarties įvykdymo trūkumus.
290
8. Naudotos literatūros sąrašas:
Teisės norminiai aktai
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės Ţinios, 1992 11 30, Nr.
33-1014.
2. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo
sutarčių. Valstybės Ţinios, 1995 12 15, Nr. 102-2283.
3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymas. Valstybės Ţinios, 2000 09 06, Nr. 74-2262;
Valstybės Ţinios, 2000 09 13, Nr. 77; Valstybės Ţinios, 2000 09 22, Nr.
80; Valstybės Ţinios, 2000 09 29, Nr. 82.
4. Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas.
Valstybės Ţinios, 2006 06 10, Nr. 65-2380.
5. Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymas. Valstybės Ţinios,
2000 07 26, Nr. 61-1827.
6. Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymas. Valstybės Ţinios,
1996 05 02, Nr. 39-961; Valstybės Ţinios, 1996 05 16, Nr. 45.
Specialioji literatūra
1. Academy of European Private Lawyers. Code Europeen Des Contrats.
Milano: Dott. A. Giuffrè editore, 2004.
2. ACQUINAS, St. Thomas. The Summa Theologica. S. l., 2006, Second
Part of the Second Part, Question 77. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.
rugsėjo 14 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.newadvent.org/summa/3077.htm>.
3. ALESSI, Dario. The Distinction between Obligations de Resultat and
Obligations de Moyens and the Enforceability of Promises. European
Review of Private Law. 2005, vol. 5, p. 657-693.
4. ALPA, Guido. A New Approach to International Commercial Contracts:
Italy. In BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial
Contracts. London: Kluwer Law International Ltd, 1999, p. 176.
291
5. ALPA, Guido. Harmonisation of and Codification in European Contract
Law. In VOGENAUER, Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The
Harmonisation of European Contract Law: Implications for European
Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford and Portland: Hart
Publishing, 2006, p. 152-156.
6. ATIYAH, P. S. The Rise and Fall of Freedom of Contract. Oxford:
Oxford University Press, 1979.
7. ATIYAH, P. S.; SMITH, Stephen A. Atiyah„s Introduction to the Law of
Contract. 6th
ed. Oxford: Oxford University Press, 2005.
8. AUER, Marietta. “Good Faith” and its German Sources: A Structural
Framework for the “Good Faith” Debate in General Contract Law and
Under the Uniform Commercial Code. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.
kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.law.harvard.edu/academics/graduate/publications/papers/aue
r.pdf>.
9. BARANAUSKAS, Egidijus; ZAPOLSKIS, Paulius. Europos sutarčių
teisės derinimas: Europos Komisijos iniciatyvos. In Šiuolaikinės civilinės
teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p. 7-21.
10. BEALE, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law.
Portland: Hart Publishing, 2002.
11. BERGER, Klaus Peter. European Private Law, Lex Mercatoria and
Globalisation. In HARTKAMP, Arthur et al. Towards a Euroepan Civil
Code, 3rd ed., Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, p. 55.
12. BERGER, Klaus Peter. The Practice of Transnational Law. The Hague:
Kluwer Law International, 2001.
13. BERGER, Peter Klaus, The Lex Mercatoria Doctrine and The
UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Law and
Policy in International Business. 1996-1997, vol. 28, p. 943-990.
14. BIANCA C. M., BONELL, Michael Joachim. Commentary on the
International Sales Law. Milan: Giuffrè, 1987, p. 155-156. [Interaktyvus,
292
ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/eorsi-bb16.html>.
15. BYERS, Michael. Abuse of Rights: An Old Principe, A New Age. McGill
Law Journal. 2001-2002, vol. 47, p. 391-397.
16. BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial Contracts.
London: Kluwer Law International Ltd, 1999.
17. BONELL, Michael Joachim. An International restatement of contract
law. 3rd
ed. New York: Transnational Publishers, Inc., 2005.
18. BONELL, Michael Joachim. Soft Law and Party Autonomy: the Case of
the UNIDROIT Principles. Lojola Law Review. 2005, vol. 51, p. 229-252.
19. BONELL, Michael Joachim. The UNIDROIT Principles of International
Commercial Contracts: Why? What? How? Tulane Law Review, 1994-
1995, vol. 69, p. 1121-1147.
20. BONELL, Michael Joachim. UNIDROIT Principles: a significant
recognition by a United States District Court. Uniform Law Review. 1999,
vol. 4, p. 651-663.
21. BREGER, Marshall J. Introductory remarks. Duke Law Journal. 1987,
363-364.
22. BUBLIENĖ, Danguolė. Vartojimo sutarčių nesąţiningos sąlygos.
Vilnius: Vilniaus universitetas, 2006.
23. BUSCH, Danny; HONDIUS, Ewoud H.; KOOTEN, Hugo J. van. The
Principles of European Contract Law and Dutch Law. The Hague,
London, New York: Ars Aequi Libri, Nijmegen & Kluwer Law
International, 2002.
24. CARTWRIGHT, John. The Rise and Fall of Mistake in the English Law
of Contract. In SEFTON-GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to
Inform in European Contract Law. Cambridge: Cambridge University
Press, 2005, p. 66-67.
25. CHRENKOFF, Arthur. Freedom of Contract: A New Look at the History
and Future of the Idea. Australan Journal of Legal Philosophy. 1996, vol.
21, p. 36-55.
293
26. CLARK, Charles E. Restatement of the Law of Contracts. Yale Law
Journal, 1933, p. 664.
27. COHN, E.J. Frustration of Contract in German Law. Journal of
Comparative Legislation and International Law. 1946, vol. 28, 15-25.
28. COLLINS, Hugh. Regulating Contracts. New York: Oxford University
Press, 1999.
29. CORBIN, Arthur L. The Parole Evidence Rule. Yale Law Journal. 1944,
vol. 53, p. 630-663.
30. CRABB, John H. The French Concept of Abuse of Rights. Inter-
American Law Review. 1964, vol. VI, p. 1-24.
31. CRUQUENAIRE, Alexandre. Electronic Agents as Search Engines:
Copyright Related Aspects. International Journal of Law and Information
Technology, 2001, vol. 9, no. 3, p. 334-335.
32. DE LY, Filip. Lex Mercatoria and Unification of Law in the European
Union. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code.
2nd ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 47.
33. DECLERCQ, P.J.M. Modern Anglysis of the Legal Effect of Force
Majeure Clauses in Situations of Commercial Impracticability. Journal of
Law and Commerce. 1995-1996, vol. 16, p. 213-255.
34. DERRIDA, Jacques. Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2006.
35. DIETRICH, Frank. Maintaining Uniformity in International Uniform Law
Via Autonomous Interpretation: Software Contracts and the CISG. Pace
International Law Review. 1996, vol. 8, p. 311.
36. DOMINAS, Gediminas; MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinis
komercinis arbitraţas. Vilnius: Justitia, 1995.
37. DOMINAS, Gediminas. Tarptautinė bankų terminuotos paskolos sutartis
ir jos implementavimas Lietuvoje. Teisė. 1999, 33(3) tomas, p. 36.
38. DOUDKO, Alexei G. Hardship in Contract: The UNIDROIT Principles
Approach and Legal Developments in Russia. Uniform Law Review,
2000, vol. 5, p. 483-509.
294
39. DROBNIG, Ulrich. Substantive Validity. The American Journal of
Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 635-644.
40. DROBNIG, Ulrich. The UNIDROIT Principles in the Conflict of Laws.
Uniform Law Review. 1998, vol. 3, n.s., p. 385-395.
41. DUNCAN, Joch C., Jr. Nachfrist Was Ist? Thinking Globally and Acting
Locally: considering Time Extension Principles of the U.N. Convention
on Contractus for the International Sale of Goods in Revising the Uniform
Commercial Code. Brigham Young University Law Review. 2000, p.
1387.
42. DUNCAN, Kennedy. The Political Stakes in “Merely Technical” Issues
of Contract Law. European Review of Private Law, 2002, vol. 10, p. 7-28.
43. EISENBERG, Melvin A. Disclosure in Contract Law. California Law
Review. 2003, vol. 91, p. 1645-1692.
44. EISENBERG, Melvin A. Mistake in Contract Law. California Law
Review, 2003, vol. 91, p. 1573-1644.
45. EISENBERG, Melvin Aron. The Limits of Cognition and the Limits of
Contract. Stanford Law Review. 1994-1995, vol. 47, p. 211-259.
46. FABRE-MAGNAN, Muriem. Duties of Disclosure and French Contract
Law: Contribution to an Economic Analysis. In BEATSON, Jack;
FRIEDMANN, Daniel. Good Faith and Fault in Contract Law. New
York: Oxford University Press, 1995, p. 99-120.
47. FARNSWORTH, Allan E. Contracts. 4th
ed. New York: Aspen
Publishers, 2004.
48. FARNSWORTH, Allan E. Disputes Over Omission In Contracts.
Columbia Law Review. 1968, vol. 68, p. 860-891.
49. FARNSWORTH, Allan E. Meaning in the Law of Contract. Yale Law
Journal. 1966-1967, vol. 76, p. 939-965.
50. FARNSWORTH, Allan E. On Trying to Keep One„s Promises: The Duty
of Best Efforts in Contract Law. University of Pittsburgh Law Review.
1984-1985, vol. 46, p. 1-20.
295
51. FARNSWORTH, E. Allan. Formation of Contract. In Galston & Smit ed.
International Sales: The United Nations Convention on Contracts for the
International Sale of Goods. S.l: Matthew Bender, 1984, p. 3-14
[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/farnsworth1.html>.
52. FARNSWORTH, E. Allan. Precontractual Liability and Preliminary
Agreements: Fair Dealing and Failed Negotianions. Columbia Law
Review. 1987, vol. 87, p. 217-294.
53. FAUVARQUE-COSSON, Bénédicte. A New Approach to International
Commercial Contracts: France. In BONELL, M. J. A New Approach to
International Commercial Contracts. London: Kluwer Law International
Ltd, 1999, p. 117.
54. FELDMAN, Yuval. Control or Security: A Therapeutic Approach to the
Freedom of Contract. Touro Law Review. 2001-2003, vol. 18, p. 503-562.
55. FENG, Chen. The New Era of Chinese Contract Law: History,
Development and a Comparative Anglysis. Brooklyn Journal of
International Law. 2001-2002, vol. 27, 153-192.
56. FERRARI, Franco. Defining the Sphere of Application of the 1994
„UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts“. Tulane
Law Review. 1994-1995, vol. 69, p. 1225-1237.
57. FERRARI, Franco. Uniform Interpretation of the 1980 Uniform Sales
Law. Georgia Journal of International and Comparative Law. 1994, vol.
24, no. 2, p. 183-228.
58. FERSON, Merton. The Nature of Legal Transactions and Juristic Acts:
Anglysis of Common Factors and Variations. Cornell Law Quarterly.
1945, vol. 31, nr. 2, p. 105-181.
59. FULLER, L.L., PERDUE, Williams R. The Reliance Interest in Contract
Damages: 1. Yale Law Journal, 1936-1937, vol. 46, p. 52-96.
60. GEBAUER, Martin. Uniform Law, General Principles and Autonomous
Interpretation. Uniform Law Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 683-705.
296
61. GILMORE, Grant. Introduction to Havinghurst„s Limitations Upon
Freedom of Contract. Arizona State Law Journal. 1979, vol. 165-165.
62. GLATT, Christoph. Comparative Issues in the Formalion of Electronics
Contracts. International Journal of Law and Information Technology.
1998, vol. 6, p. 34-68.
63. GOETZ, Charles J.; SCOTT, Robert E. The Limits of Expanded Choice:
An Anglysis of the Interactions Between Express and Implied Contract
Terms. California Law Review. 1985, vol. 73, p. 261-322.
64. GOLDBERG, Victor P. The „Battle of the Forms“: Fairness, Efficiency,
and the Best-Shot Rule. Oregon Law Review. 1997, vol. 76, p. 155-171.
65. GOODE, Roy. The Concept of Good Faith in English Law. Centro di
studi e ricerche di diritto comparato e straniero. Roma, 1992,
[interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:
<http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/02goode.pdf>, p. 5.
66. GORDLEY, James. An American Perspective on the UNIDROIT
Principles. Roma, 1996. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 2 d.],
prieiga per internetą:
http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/22gordley.pdf>.
67. GORDLEY, James. Enforceability of Promises in European Contract
law. Cambridge: Cambridge University Press, 2001.
68. GORDLEY, James. Equality in Exchange. California Law Review. 1981,
vol. 69, p. 1587-1656.
69. GORDLEY, James. Foundations of Private Law: Property, Tort,
Contract, Unjust Enrichment. New York: Oxford University Press, 2006.
70. GORDLEY, James. Is Comparative Law a Distinct Discipline? The
American Journal of Comparative Law. 1998, vol. 46, p. 607-615.
71. GORDLEY, James. Mistake in Contract Formation. American Journal of
Comparative Law. 2004, vol. 52, p. 433-468.
72. GORDLEY, James. The Philosophical Prigins of Modern Contract
Doctrine. New York: Oxford University Press, 1991.
297
73. COHEN, Morris R. The Basis of Contract. Harvard Law Review. 1933,
vol. 46, no. 4, p. 553-592.
74. HARTKAMP, Arthur S. Judicial Discretion Under the New Civil Code.
American Journal of Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 551-571.
75. HARTKAMP, Arthur S. Modernisation and Harmonisation of Contract
Law: Objectives, Methods and Scope. Uniform Law Review. 2003, vol. 8,
n.s., p. 81-89.
76. HESSELINK, Martijn W. Principles of European Contract Law: Some
Choices Made By The Lando Commission. In HESSELINK, Martin W.
The New European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer
Law International, 2002, p. 99-100.
77. HESSELINK, Martijn W. The Concept of Good Faith. In Hesselink,
Martijn W. The New European Private Law. The Hague, London, New
York: Kluwer Law International, 2002, p. 210-213.
78. HESSELINK, Martijn W. The Horizontal Effect of Social Rights in
European Contract Law. In HESSELINK, Martijn W. The New European
Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer Law International,
2002, p. 185-186.
79. HESSELINK, Martijn W. The New European Legal Culture. In
HESSELINK, Martin W. The New European Private Law. The Hague,
London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 36-40.
80. HESSELINK, Martijn, W. European Contract Law: a Matter of
Consumer Protection, Citizenship, or Justice? [interaktyvus] Universiteit
von Amsterdam: Center for the Study of European Contract Law, 2006,
vol. 04. [Ţiūrėta 2007 02 19], prieiga per internetą:
<http://www.jur.uva.nl/csecl/object.cfm/objectid=9C53FAB0-0D5C-
4DFC-B03DC24EE07A612B/download=true>.
81. HESSELINK, Martijn. Pre-contractual Good Faith. In BEALE, Hugh, et
al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing,
2002, p. 237-293.
298
82. HESSELINK, Martin W. The Ideal of Codification and the Dynamics of
Europeanisation: The Dutch Experience. In VOGENAUER, Stefan; and
WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of European Contract Law:
Implications for European Private Laws, Business and Legal Practice.
Oxford and Portland: Hart Publishing, 2006, p. 69-70.
83. HILLMAN, Robert A.; RACHLINSKI, Jeffrey J. Standard-Form
Contracting in the Electronic Age. New York University Law Review.
2002, vol. 77, p. 429-495.
84. HYLAND, Richard. On Setting Forth the Law of Contract: A Foreword.
American Journal of Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 542-543.
85. HYLAND, Richard. The American Restatements and the Uniform
Commercial Code. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European
Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 63.
86. HONNOLD, John O. Uniform Law for International Sales under the
1980 United Nations Convention, 3rd ed. The Hague: Kluwer Law
International, 1999, p 148-149, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio
23 d.] Prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/ho14.html>.
87. HOWARTH, Richard J. Lex Mercatoria: Can General Principles of Law
Govern International Commercial Contracts? Canterbury Law Review.
2004, vol. 10, p. 36-76.
88. YUQING, Zhang; DANHAN, Huang. The New Contract Law in the
People„s Republic of China and the UNIDROIT Principles of
International Commercial Contracts: A Brief Comparison. Uniform Law
Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 429-431.
89. JOERGES, Christian. The Impact of European Integration on Private
Law: Reductionism Perceptions, True Conflicts and a New Constitutional
Perspective. European Law Journal, Vol. 3, No. 4, December 1997, p.
378-406.
299
90. JOUSTRA, Carla. Consumer Law. In HARTKAMP, Arthur, et al.
Towards a European Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law
International, 1998, p. 147.
91. JUENGER, Friedrich K. The Inter-American Convention on the Law
Applicable to International Contracts: Some Highlights and Comparisons.
American Journal of Comparative Law. 1994, vol. 42, p. 381-393.
92. JUENGER, Friedrich K. The lex mercatoria and private International
law. Uniform Law Review. 2000, vol. 5, n.s., p. 171-187.
93. KESSLER, Friedrich. Contracts of Adhesion – Some Thoughts About
Freedom of Contract. Columbia Law Review. 1943, vol. 43, p. 629-642.
94. KIERKEGAARD, Sylvia Mercado. E-contract Formation: U.S. and EU
Perspectives. Shidler Journal of Law, Commerce and Technology. 2007,
vol. 3. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 16 d.]. Prieiga per
internetą:
<http://www.lctjournal.washington.edu/Vol3/a012Kierkegaard.html>.
95. KÖTZ, Heinz. Taking Civil Codes Less Seriously. The Modern Law
Review, 1987 January, vol. 50, p. 1-15.
96. KÖTZ, Heinz. Interpretation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et al.
Towards a European Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law
International, 1998, p. 267-268.
97. KOZOLCHYK, Boris. The Commercialization of Civil Law and the
Civilization of Commercial Law. Louisiana Law Review. 1979-1980, vol.
40, p. 3-47.
98. KRAMER, Ernst A. Contractual Validity According to the UNIDROIT
Principles. European Journal of Law Reform. 1999, vol. 1, p. 269-288.
99. KUZAVINIS, Kazimieras. Lotynų – lietuvių kalbų ţodynas. Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
100. LANDO, Ole, et al. Principles of European Contract Law. Part III. The
Hague: Kluwer Law International, 2003.
300
101. LANDO, Ole. Principles of European Contract Law and UNIDROIT
Principles: Moving from Harmonisation to Unification. Uniform Law
Review, vol. 8, 2000, p. 218-220.
102. LANDO, Ole. The CISG, the UNIDROIT Principles and the Principles of
European Contract Law in a Global Commercial Code. [Interaktyvus,
ţiūrėta 2007 m. sausio 8 d.], prieiga per internetą:
<http://www.iue.it/LAW/ResearchTeaching/EuropeanPrivateLaw/Confer
ences/Lando_CISG.pdf>, p. 124.
103. LANDO, Ole. The Lex Mercatoria in International Commercial
Arbitration. International and Comparative Law Quarterly. 1985, vol. 34,
p. 747-768.
104. LANDO, Ole; BEALE, Hugh. Principles of European Contract Law.
Parts I and II. The Hague: Kluwer Law International, 2000.
105. LAUŢIKAS, Egidijus; MIKELĖNAS, Valentinas; NEKROŠIUS,
Vytautas. Civilinio proceso teisė. Vilnius: Justitia, 2003.
106. LITVINOFF, Saul. Force Majeure, Failure of Cause and Théorie de
L„Imprévision: Louisiana Law and Beyond. Louisiana Law Review.
1985-1986, vol. 46, p. 1-64.
107. LLEWELLYN, Karl N. Common Law Tradition: Deciding Appeals.
Boston, Toronto: Little, Brown and Company, 1960, p. 370.
108. LOBINGIER, Sumner. Juristic Acts in the Civil Law. Tulane Law
Review. 1949-1950, vol. 24 p. 178-193.
109. LOOKOFSKY, Joseph. The Limits of Commercial Contract Freedom:
Under the UNIDROIT ‚Restatement„ and Danish Law. American Journal
of Comparative Law, 1998, vol. 46, p. 485-508.
110. MAGNUS, Ulrich. General Principles of UN-Sales Law. International
Trade & Business Law Annual, 1997, vol. 3, p. 33-56.
111. MARKESNIS, Basil, Sir; FEDTKE, Jörg. The Judge as Comparatist.
Tulane Law Review. 2005-2006, vol. 80, p. 11-167.
112. MARRELLA, Fabrizio. Choice of Law in Third-Millennium Arbitrations:
The Relevance of the UNIDROIT Principles of International Commercial
301
Contracts. Vanderbilt Journal of Transnational Law. 2003, vol. 36, p.
1137-1188.
113. MASKOW, Dietrich. Hardship and Force Majeure. The American
Journal of Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 657-669.
114. MATTAR, Mohamed Yehia. Promissory Estoppel: Common Law Wine
in Civil Law Bottles. Tulane Civil Law Forum. 1988, vol. 71, p. 71-149.
115. MATTEI, Ugo. Efficiency and Equal Protection in the New European
Contract Law: Mandatory, Default and Enforcement Rules. Virginija
Journal of International Law. 1998-1999, vol. 39, p. 537-570.
116. MCCONVILLE, D.A. Illegality and the Consideration in Favorem
Contractus. International and Comparative Law Quarterly. Vol. 11, 1962
July. p. 855-864.
117. MIKELĖNAS, V.; MIKELĖNIENĖ, D. Teismo procesas: Teisės
aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999.
118. MIKELĖNAS, Valentinas. Europos Sąjungos sutarčių teisės
vienodinimas ir Lietuva. In Lietuvos notariato uţdaviniai Lietuvos
Respublikai tapus Europos Sąjungos nare. Vilnius: Justitia, 2004, p. 37-
46.
119. MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003.
120. MIKELĖNAS, Valentinas. Naujasis Lietuvos civilinis kodeksas
šiuolaikinės globalizacijos kontekste. In Šiuolaikinės civilinės teisės
raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p. 39-50.
121. MIKELĖNAS, Valentinas. Naujų kodeksų privatinės teisės srityje
svarstymo, priėmimo ir įgyvendinimo problemos. Teisės problemos.
2000, Nr. 2, p. 63-77.
122. MIKELĖNAS, Valentinas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia,
2002.
123. MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės harmonizavimas ir
unifikavimas: lietuviškas variantas. In Lietuvos teisės tradicijos. Vilnius:
Justitia, 1997, p. 165-173.
302
124. MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės vienodinimas Europos
Sąjungoje: laimėjimai ir perspektyvos. Justitia. 2004, nr. 6, p. 2-11.
125. MIKELĖNAS, Valentinas. Sutarčių teisė: Bendrieji sutarčių teisės
klausimai: lyginamoji studija. Vilnius: Justitia, 1996.
126. MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius:
Justitia, 2001.
127. MIKELĖNAS, Valentinas. The Main Features of the New Lithuanian
Contract Law System Based on the Civil Code of 2000. Juridica
International. 2005, vol. 10, p. 42-50.
128. MIKELĖNAS, Valentinas. Unification and Harmonisation of Law at the
Turn of the Millennium: The Lithuanian Experience. Uniform Law
Review. UNIDROIT, 2000-2, NS - Vol. V., p. 251.
129. MIKELĖNAS, Valentinas; MIKELĖNIENĖ, Dalia. International
Encyclopaedia of Laws. Lithuania. Contracts – Suppl. 38. S.l.: Kluwer
Law International, 2004.
130. MIKELĖNAS, Valentinas; VILEITA, Alfonsas; ir TAMINSKAS,
Algirdas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Pirmoji
Knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001.
131. MURPHY, James Bernard. Equality in Exchange. American Journal of
Jurisprudence. 2002, vol. 47, p. 85-121.
132. MURRAY, John E., Jr. The Chaos of the „Battle of the Forms“:
Solutions. Vanderbilt Law Review. 1986, vol. 39, p. 1307-1385.
133. NICHOLAS, Barry. Force Majeure and Frustration. The American
Journal of Comparative Law. 1979, vol. 27, p. 231-245.
134. NICHOLAS, Barry. The French Law of Contract. 2nd
ed. New York:
Oxford University Press, 2005.
135. NYER, Damien. Withholding Performance for Breach in International
Transactions: An Excercise in Equations, proportions or Coercion? Pace
International Law Review. 2006, vol. 18, p. 29-81.
303
136. PARRA-ARANGUREN, Gonzalo. Conflict of Law Aspects of the
UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Tulane
Law Review. 1994-1995, vol. 69, p. 1245.
137. PERILLO, Joseph M. Abuse of Rights: A Pervasive Legal Concept.
Pacific Law Journal. 1995-1996, vol. 27, p. 37-97.
138. PERILLO, Joseph M. Force Majeure and Hardship under the UNIDROIT
Principles of International Commercial Contracts. Tulane Journal of
International and Comparative Law. 1997, vol. 5, p. 5-28.
139. PERILLO, Joseph M. UNIDROIT Principles of International Commercial
Contracts: The Black Letter Text and a Review. Fordham Law Review,
1994-1995, vol. 63, p. 281-344.
140. PETTIT, Mark Jr. Freedom, Freedom or Contract, and the „Rise and
Fall“. Boston University Law Review. 1999, vol. 79, p. 263-354.
141. POSNER, Richard A. The Law and Economics of Contract Interpretation.
Texas Law Review. 2004-2005, vol. 83, p. 1581-1614.
142. RADIN, Margaret Jane. Humans, Computers, and Binding Commitment.
Indiana Law Journal. 2000, vol. 75. p. 1125-1162.
143. REICH, Norbert. Transformation of Contract Law and Civil Justice in the
New EU Member Countries – The Example of the Baltic States, Hungary
and Poland. Pennsilvania State International Law Review. 2004-2005,
vol. 23, p. 587-623.
144. RÉMY-CORLAY, Pauline. Structural Elements of the French Civil Code.
In GRUNDMANN, Stefan; and SCHAUER, Martin. The Architecture of
European Codes and Contract Law. Alphen van den Rijn: Kluwer Law
International, 2006, p. 36.
145. ROMBERG, Christna. E-Commerce. In HARTKAMP, Arthur S., Joustra,
Carla. Towards a European Civil Code. Nijmegen: Kluwer Law
International, 2004, 3rd
ed., p. 229-224.
146. ROSSET, Arthur. Unification, Harmonization, Restatement, Codification,
and Reform in International Commercial Law. American Journal of
Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 683-697.
304
147. RÜHL, Giesela. The Battle of the Forms: Comparative and Economic
Observations. University of Pennsylvania Journal of International
Economic. 2003, vol. 24, p. 198-207.
148. SACCO, Rodolfo. Formation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et
al. Towards a European Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law
International, 1998, p. 192-196. / Lando; BEALE, išnaša 39, p. 155-156.
149. SCHERMAIER, Martin Josef. Bona fides in Roman contract law. In
ZIMMERMAN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in
European Contract Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2000,
p. 63-92.
150. SCHLECHTRIEM, Peter. Good Faith in German Law and in
International Uniform Laws. Centro di studi e ricerche di diritto
comparato e straniero. Roma, 1992, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 8
d.], p. 7. Prieiga per internetą:
<http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/24schlechtriem.pdf>
151. SCHLECHTRIEM, Peter. Interpretation, gap-filling and further
development of the UN Sales Convention. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.
vasario 21 d.], prieiga per:
<http://cisgw3.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem6.html>.
152. SCHLECHTRIEM, Peter. Uniform Sales Law - The UN-Convention on
Contracts for the International Sale of Goods. Vienna: Manz, 1989, p. 54,
[interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 23 d.], prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem-18.html>.
153. SCHLESINGER, Rudolf. A Recurrent Problem in Transnational
Litigation: The Effect of Failure to Invoke or Prove the Applicable
Foreign Law. Cornell Law Review. 1973, vol. 59, no. 1, p. 1-26.
154. SEFTON-GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to Inform in
European Contract Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2005.
155. SMITH, J. Denson. Impossibility of Performance as an Excuse in French
Law: The Doctrine of Force Majeure. Yale Law Journal. 1935-1936, vol.
45, p. 452-467.
305
156. SNYDER, David V. Comparative Law in Action: Promissory Estoppel,
the Civil Law, and the Mixed Jurisdiction. Arizona Journal of
International and Comparative Law. 1998, vol. 15, p. 695-752.
157. SPEIDEL, Richard E. Restatement Second: Omitted Terms and Contract
Method. Cornell Law Review, 1980-1981, vol. 67, p. 785-809.
158. STASKONIS V. (atsakingas redaktorius). Civilinė teisė. Kaunas: Vijusia,
1997.
159. STEMP, Kevin C. A Comparative Analysis of the „Battle of the Forms“.
Transnational Law & Contemporary Problems 2005-2006, vol., p. 243-
286.
160. STORME, Matthias. The Binding Character of Contracts – Causa and
Consideration. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil
Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 239-254.
161. STURLEY, Michael F. International Uniform Laws in National Courts:
The Influence of Domestic Law in Conflicts of Interpretation. Virginija
Journal of International Law. 1986-1987, vo. 27, p. 729-802.
162. TRACY, James J. Browsewrap Agreements: Register.com, Inc. v. Verio,
Inc. Boston University Journal of Science & Technology Law. 2005, vol.
11, p. 164-172.
163. UNIDROIT. Article X. Inconsistent Behaviour. 2003, Study L – Doc. 84,
p. 2. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50
/s-50-84-e.pdf>.
164. UNIDROIT. Draft Provision on Abuse of Rights. 2003, Study L – Doc.
88. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50
/s-50-88-e.pdf>.
165. UNIDROIT. Principles of International Commercial Contracts: I:
Promoting and Monitoring Use in Practice; II: Preparation of a Third
Edition [interaktyvus]. Rome: UNIDROIT, March 2006 [ţiūrėta 2007 m.
vasario 1 d.]. Prieiga per internetą:
306
<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2006/study/50
/s-50-099-e.pdf>.
166. UNIDROIT. Report. 2003, Study L – Misc. 25, p. 58-60. [Interaktyvus,
ţiūrėta 2007 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50
/s-50-misc25-e.pdf>.
167. UNIDROIT. UNIDROIT Principles of International Commercial
Contracts. Rome: UNIDROIT, 2004.
168. VILUS, Jelena. Electronic Commerce: an Incentive for the Modernisation
and Harmonisation of Contract Law? Uniform Law Review. 2003, vol. 8,
n.s., p. 163-171.
169. VINCZE, Andrea. Remarks on whether and the extent to which the
UNIDROIT Principles may be used to help interpret Article 16 of the
CISG. October 2004. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.],
Prieiga per internetą:
<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/principles/uni16.html#av15>.
170. VISCASILLAS, María del Pilar Perales. The Formalion of Contracts &
The Principles of European Contract Law. Pace International Law
Review. 2001, vol. 13, p. 381-442.
171. VOGENAUER, Stefan. What is the Proper Role of Legislative Intention
in Judicial Interpretation. Statute Law Review. 1997, Vol. 18, No. 3, p.
235-243.
172. WHITTAKER, Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Coming to Terms
With Good Faith. In ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon.
Good Faith in European Contract Law. Cambridge: Cambridge
University Press, 2000, p. 701.
173. WHITTAKER, Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Good faith in
European contract law: surveying the legal landscape. In
ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in
European Contract Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2000,
p. 18-32.
307
174. WILHELMSSON, Thomas. International Lex Mercatoria and Local
Consumer Law: an Impossible Combination? Uniform Law Review. 2003,
n.s., vol. 8, p. 141-153.
175. WILHELMSSON, Thomas. Standard Form Conditions. In HARTKAMP,
Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd
ed. Utrecht: Kluwer
Law International, 1998, p. 257-258.
176. ZIMMERMANN, Reinhard. Roman-Dutch Jurisprudence and Its
Contribution to European Private Law. Tulane Law Review. 1991-1992,
vol. 66, p. 1685-1721.
177. ZIMMERMANN, Reinhard. The Law of Obligations. Roman
Foundations of the Civilian Tradition. Cape Town, Wetton, Johanesburg:
Juta & Co. Ltd., 1992.
178. ZIMMERMANN, Reinhard. The New German Law of Obligations:
Historical and Comparative Perspectives. Oxford: Oxford University
Press, 2005.
179. ZWEIGERT, K.; KÖTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius:
Eugrimas, 2001.
180. ZWEIGERT, Konrad; PUTTFARKEN, Hans-Jürgen. Statutory
Interpretation – Civilian Style. Tulane Law Review. 1969-1970. Vol. 44,
p. 704-719.
181. ŢERUOLIS, J.; ČAPSKIS, M. Lietuvos TSR Civilinio kodekso
komentaras. Vilnius: Mintis, 1976.
Praktinė medžiaga
1. 2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
nutarimas byloje nr. 45/03-36/04.
2. 2006 m. gruodţio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
nutarimas byloje nr. 30/03.
3. 1998 m. balandţio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
civilinėje byloje nr. 3K-21 Visagino miesto valstybinio socialinio
draudimo skyrius v. UAB “Rina”.
308
4. 1998 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-183 A. Sidabraitė v. Č. Sidabras.
5. 1999 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-384/1999 P. Roţevičienė v. Panevėţio m. valdyba.
6. 2000 m. geguţės 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-486/2000 UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“.
7. 2000 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-905/2000 UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kiti.
8. 2001 m. balandţio 30 d. ad hoc arbitraţo Kosta Rikoje, San Chosė,
sprendimas.
9. 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-927/2001 Ţilvino Budros individuali įmonė “Sėkmės
sistemos” v. AB “Lietuvos telekomas” ir UAB “Lietuvos telekomo verslo
sprendimai”.
10. 2001 m. spalio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-908/2001 Akcinis kredito bankas „Nida“ v. S. Lideikytė.
11. 2002 m. gruodţio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-1450/2002 Romos katalikų baţnyčios Ţiobiškio religinė
bendruomenė v. V. Stelionienė ir kiti.
12. 2002 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-681/2002 RAB "Main Bridge, L.L.C." v. UAB "Lokvita".
13. 2002 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-1425/2002 Z. Rimkienė v. UAB „Lietuvos ţemės ūkio
banko draudimas“.
14. 2002 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-1155/2002 E. Volkova, E. Morkūnienė, D. Skukauskienė
v. AB “Turto bankas”.
15. 2003 m. birţelio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-747/2003 R.Aukštuolis v. AB „Pagirių šiltnamiai“.
16. 2003 m. birţelio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-675/2003 P. Kardauskas v. UAB “Agro Silja”.
309
17. 2003 m. gruodţio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-1190/2003 S. Jonaitis v. A. Pašakinskis.
18. 2003 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-832/2003 D. Šlekonienė v. J. Bargavanskienė ir kt.
19. 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-130/2003 R. Gečionis v. J. Valeckis, UAB “LietMaz-
servis”.
20. 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-130/2003 R. Gečionis v. J. Valeckis, UAB “LietMaz-
servis”.
21. 2004 m. birţelio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-369/2004 UAB “Masmala” v. J. Smalinsko individuali
įmonė.
22. 2004 m. geguţės 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-331/2004 J. Urbietis v. M. Urbietienė.
23. 2004 m. gruodţio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-684/2004.
24. 2004 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3k-3-451/2004 V.Maniušienė v. UAB "Progresyvios
investicijos".
25. 2004 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K–3–414/2004 AB ,,Palangos linas“ v. UAB ,,Gejag“.
26. 2004 m. sausio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-33/2004 J. Gulbinovič v. G. Počkajeva.
27. 2004 m. spalio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-545/2004 S. Norvilos įmonė v. 595 GNSB ir kiti.
28. 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-83/2004 UAB “Linas ir Viza” v. J. Leskauskas.
29. 2005 m. geguţės 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3 K-3-257/2005 E. Petrauskas v. S. Mickevičienė.
310
30. 2005 m. gruodţio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-658 G. Valiūnienė v. S. Rachinšteinas.
31. 2005 m. gruodţio 20 d. Šveicarijos Aukščiausiojo Teismo
(Bundesgericht) sprendimas.
32. 2005 m. gruodţio d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-658/2005 G. Valkiūnienė v. S. Rachinštein.
33. 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-140/2005 UAB „BTA draudimas” v. UAB „Viratra” ir
kiti.
34. 2005 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-535/2005 UAB „Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB
„Dalila ir partneriai“.
35. 2005 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-535 Lietuvos ir Šveicarijos BĮ „Militzer and Munch
Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“.
36. 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.
37. 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.
38. 2005 m. spalio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-7-378/2005 AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“.
39. 2005 m. vasario 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-125/2005 E. Kozlovienė, S. Kanevičius v. O. A.
Tamošiūnienė
40. 2006 m. balandţio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
civilinėje byloje nr. 3K-3-296/2006 B. R. v. UAB „Sauluva“.
41. 2006 m. gruodţio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-681/2006 R. T. v. N. M.
42. 2006 m. gruodţio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-689/2006 S. D. v. UAB DK „PZU Lietuva“.
311
43. 2006 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-P-382/2006 V. Š. v. A. N., A. N.
44. 2006 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-P-382/2006 V. Š. v. A. N., A. N.
45. 2006 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-P-382/2006 V. Š. v. A. N., A. N.
46. 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K–3–434/2006 AS „Super FM“ v. UAB „Laisvoji banga“.
47. 2006 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-468/2006 AB „Klaipėdos apdaila“ v. V. K.
48. 2006 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-516/2006 I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“.
49. 2006 m. sausio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-17/2006 VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“,
UAB „Ortofina“ ir R.G.K.
50. 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-32/2006 A. I., pagal įstatymą atstovaujama P. I. ir K. I.,
v. A. K. individuali įmonė.
51. 2006 m. sausio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-47/2006 UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės
sistemos“.
52. 2006 m. spalio 24 d. LAT Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
civilinėje byloje Nr. 2A-242/2006 Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro pavaduotoja v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga.
53. 2006 m. spalio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-543/2006 UAB „Estinos arka“ v. UAB „Lelija“.
54. 2006 m. vasario 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-124/2006 J. P. v. G. J. ir kiti.
55. 2007 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-296/2007 V. K. ir J. K. v. UAB „Pamario namas“.
312
56. 2007 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-306/2007 J. T. ir V. T. v. „Vilvatėja“.
57. 2007 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-477/2007 UAB ,,Akmenės energija“ v. AB ,,Lietuvos
dujos“.
58. 2007 m. vasario 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 3K-3-53/2007 UAB „IF draudimas“ v. UAB „Ketonas“, UAB
„Simon Luowerse International Transport“.
59. 2005 m. balandţio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 2A-161/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.
60. 2005 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 2A-330/2005 UAB ,,Elko Kaunas“ v. UAB ,,Draudimo
kompanija Neris“.
61. 2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje
byloje nr. 2A-434/2006 Verbūnų ţemės ūkio bendrovė v. UAB „Šiaulių
agrocentras“ ir kt.
62. 2006 m. birţelio 15 d. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo
nutartis administracinėje byloje nr. AS6-208/2006.
63. Europos Teisingumo Teismo sujungtos bylos C-240/98 – C-244/98
Océano Grup Editorial SA v. Rocio Murciano Quintero ir kiti, 2000, ECR
I-4941 bei byla C-473/00 Codifis SA v. Jean-Louis Fredout, 2002, ECR I-
10875.
64. 2000 m. rugsėjo 17 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimas
byloje nr. C-334/00 Fonderie Officine Meccaniche Tacconi SpA v.
Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH (HWS).
65. 1998 m. gruodţio 7 d. JAV Kalifornijos valstijos apygardos teismo
sprendimas byloje nr. 98-1165-B Irano Islamo Respublikos Gynybos ir
ginkluotųjų pajėgų palaikymo ministerija v. Cubic Defense Systems, Inc.
66. Memorandum of Determinations. Expropriation claim of Ponderosa
Assets, L.P. Argentina – Contract of Insurance No. D733. 08-02-2005.
313
67. 1997 m. geguţės 5 d. ICC arbitraţo sprendimas nr. 7365/FMS Irano
Respublikos Gynybos ir ginkluotųjų pajėgų rėmimo ministerija v. Cubic
Defence System Inc.
314
9. Doktoranto mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašas:
1. DRAZDAUSKAS, S. Favor contractus principas Lietuvos sutarčių
teisėje. Teisė. 2007, 64 tomas, p.22-33.
2. DRAZDAUSKAS, S. Sąţiningumo principas Lietuvos sutarčių teisėje.
Teisė. 2007, 65 tomas, p. 38-49.