CANTIO, chamber opera (CD booklet)

Cantiochamber opera

Vykintas Baltakas

2004

1. Prologue | Prologas 4:18

2. Part I | I dalis 11:16

3. Part II | II dalis 7:09

4. Part III | III dalis 9:35

5. Part IV | IV dalis 8:13

6. Part V & Epilogue | V dalis ir epilogas 19:02

Vivian Lüdorf, Psel, speaker | skaitovasMargret Giglinger, soprano | sopranasFlorian Feth, tenor | tenorasTobias Hagge, bass | bosas

Thomas Weppel, Heiko Akrap, Rosa Jansen, Gabriele Stern, Martin Kiuntke, actors | aktoriai

L’ENsemble | Lietuvos Ansamblių TinklasCarl Faia, sound design | garso režisieriusCornelia Heger, stage director | režisierėVykintas Baltakas, conductor | dirigentas

Giedrius Gelgotas, flute | fleitaAndrius Žiūra, clarinet | klarnetasLiudas Mockūnas, saxophone | saksofonasAndrius Dirmauskas, horn | valtornaMindaugas Valaitis, trombone | trombonasValerijus Ramoška, trumpet | trimitasDanielius Patrikas Kišūnas, tuba | tūbaRima Chačaturian, piano | fortepijonasRaimondas Sviackevičius, accordion | akordeonasAntonia Sachse, percussion | mušamiejiAlexandros Giavanos, percussion | mušamiejiIeva Sipaitytė, violin | smuikasRobertas Bliškevičius, viola | altasVita Šiugždinienė, cello | violončelėDainius Rudvalis, double-bass | kontrabosasLukrecija Petkutė, sampler | sempleris

Symeon Ioannidis, conductor assistant | dirigento asistentasRegine Bernhauer, rehearsal pianist, singers coaching | pianistė repetitorė, dainininkų konsultantėFrank Bernhauer, pronunciation coaching | tarimo konsultantas

Vykintas Baltakasmusic | muzika

Sharon Lynn Joycetext | tekstas

Erika OttoGerman translation | vertimas į vokiečių k.

Cantio (from Latin ‘cantus’, meaning song, charm, or incantation) is a song meant to delay the departure of the local gods. For the city’s gods have just built a ship, and are on the verge of leaving. These impatient gods are serenaded at length by cicadas, little creatures that were regarded as enchanted musicians in the ancient world. The cicadas hope that their song will charm the gods and keep them close by. As long as they continue, all is not lost.Cantio is forged from certain myths and poems from ancient Greek literature, especially these two:

The Cicada Myth from Plato’s ‘Phaedrus’A lover of music like yourself ought surely to have heard the story of the cicadas, who are said to have been human beings in an age before the Muses. And when the Muses came and song appeared they were ravished with delight; and singing always, never thought of eating and drinking, until at last in their forgetfulness they died. And now they live again in the cicadas; and this is the return which the Muses make to them - they neither hunger, nor thirst, but from the hour of their birth are always singing, and never eating or drinking; and when they die they go and inform the Muses in heaven who honours them on earth.

The ‘Farewell’ Hymn by Menander, Greek orator and poetApopemptic hymns, as the name shows, are the opposite of hymns of invocation; the type is very rare, found only in the poets. They are performed at departures, imagined or real, of gods […] Hymns of this kind have as their basic material the land or cities which the god is leaving behind, and similarly the city or land to which he is going, descriptions of places and suchlike. The text must run pleasantly along, since one may dwell longer on the topics: in hymns of invocation one spends less time on them, since we want the gods to join us as quickly as possible; but in apopemptic hymns we want them to take as long as possible over their departure.

CANTIO Sharon Joyce

Cantio (lot. cantus – daina, burtažodis arba užkalbėjimas) yra giedama siekiant atitolinti dievų išvykimą. Taip senovės pasaulyje laivu palikti miestą besirengiančius dievus mėgindavo sulaikyti mažosios mitinės būtybės – užburtieji muzikantai arba cikados. Išvykstančiuosius buvo tikimasi pakerėti giesme ir tokiu būdu juos sulaikyti. Apie tokią giesmę rašoma keliuose antikinės Graikijos mituose ir poemose, tarp kurių minėtini du literatūriniai veikalai:Cikadų mitas, ištrauka iš Platono dialogo Faidras Nedera Mūzas mylinčiam žmogui būti apie tai net negirdėjus! Anot padavimo, cikados kadaise buvo žmonės – dar prieš Mūzų gimimą. O kai užgimė Mūzos ir atsirado giedojimas, kai kurie tuometiniai žmonės buvo taip apžavėti šio malonumo, jog dėl giesmių užmiršda-vo valgį bei gėrimą ir užsimiršę mirdavo, – iš jų tad vėliau ir kilo cikadų gentis; mat jie iš Mūzų gavo štai kokią dovaną: užgimus jiems nereikia maisto, tačiau jie išsyk, be valgio ir gėrimo, pradeda giedoti – tol, kol numirs, o jau tuomet keliauja pas Mūzas pranešti, kas iš žemėje gyvenančių žmonių kurią jų garbina. (Vertė Naglis Kardelis.)

Graikų oratorius ir poetas Menandras, apie Atsisveikinimo himną: Apopemptiniai himnai, kaip rodo jų pavadinimas, labai skiriasi nuo himnų, skirtų pašlovinti; šių himnų rūšis labai reta, aptinkama tik poetų kūryboje. Jie giedami per tariamas ar tikras dievų palydėtuves [...]. Paprastai šiais himnais apgiedami kraštai ar miestai, iš kurių pasitraukia dievas, bei vaizduojami kiti kraštai ir miestai, į kuriuos jis išvyksta, apibūdinamos įvairios vietos ir panašiai. Toks tekstas turi būti maloniai ir sklandžiai plėtojamas, nes himną giedoti giedotoją verčia pati situacija: pašlovinimo himnai yra trumpesni, mat norima, kad dievai apsireikštų kiek galima greičiau, o giedant atsisveikinimo himnus siekiama, kad dievai neskubėtų išvykti.

The HymnIn ancient times, the comings and goings of gods was marked by a hymn, performed by the city’s lead singers and poets. The ‘apopemptic hymn’, or farewell song, was sung at the departures of the gods, ‘whether imagined or real’. This song should entertain the gods with tales of the places and peoples they might encounter on their voyage. Although it should be pleasing and light, the singer could, by drawing the song out for a while, express reluctance to let the gods finally leave.

Cicadas – The First Singers The cicada myth (from Plato’s Phaedrus) tells of the origins of song and of the very human desire to sing. The first people who were given the gift of song by the Muses were so enchanted with it that they did nothing else, forgetting even to eat or drink, withering away. But their enthusiasm was rewarded by the divine Muses, who revived these first singers and transformed them into cicadas. From then on, they needed no nourishment and could sing on and on, living only off the morning dew.Cicadas sing endlessly… but to whom? And what about? In Cantio, the cicadas perform for the very gods that first enabled them to sing. They are now singing to keep the gods from leaving, for as long as they can.

The Capricious Gods The ‘gods’ are restless, capricious, multifarious. Recently afflicted with wanderlust, they are easily bored.And the blessed gods have just built a ship, and are dragging it down to the sea. It is daybreak, they are ready to sail. No one knows how long they will be gone, where they will go, or what will happen if they disappear.

Himnas Senovėje įvairios dievų eitynės buvo lydimos miesto dainininkų ir poetų giedamų himnų. Apopemptinis, arba atsisveikinimo himnas skambėdavo dievų realaus ar įsivaizduojamo išvykimo metu. Šioje, dievus linksminančioje giesmėje buvo apdainuojamos įvairios vietos ir žmonės, su kuriais kelionėje teks susidurti. Vis dėlto žavinga ir skaidri himno melodija negalėjo nustelbti nenumaldomai artėjančio išsiskyrimo jausmo ir žmonių nenoro atsisveikinti su išvykstančiais dievais.

Cikados - pirmieji muzikantaiPlatono dialoge „Faidras“ aprašytas cikadų mitas pasakoja apie giesmės kilmę ir nenumaldomą žmonijos troškimą dainuoti. Pirmieji žmonės, mūzų apdovanoti dainavimo talentu, buvo taip užburti šio gebėjimo, kad net pamiršo valgyti ir gerti bei išsekę mirė. Tačiau dieviškosios mūzos, sužavėtos tokio žmonių užsidegi-mo, pirmuosius giesmininkus prikėlė cikadose. Joms nereikėjo rūpintis valgiu, jų svirpimas nesiliovė nuo ryto iki vakaro ir nutildavo tik krintant ryto rasai. Regis, cikados gieda be perstojo, tačiau – kam jos gieda? Apie ką? Cantio – tai giesmė dievams, kurie kadaise patys cikadas apdovano-jo gebėjimu dainuoti. Tik šįkart jos gieda norėdamos kuo ilgiau sulaikyti išvykstančius dievus.

Kaprizingieji dievai Dievai... Jie niekada nepavargsta, jie kaprizingi ir užgaidūs... Kartą patyrę kelionių aistrą, vienoje vietoje jie ima nuobodžiauti ir ilgai neužsibūna. Palaimintieji dievai ką tik surentė didžiulį laivą ir leidžia jį į jūrą. Aušta. Dievai pasirengę išplaukti. Niekas nežino, kaip ilgai ir kur jie bus išvykę bei kas nutiks čia likusiems vieniems...

The gods should be not visible or audible. That is, they should be tangible in some fantastic and delicate way, always in a fragile dialogue with the singers and actors. Psel and other characters react in different ways to their ephemeral presence.It is important that the gods in Cantio are free of any traditional religious overtones. Rather, they are whatever gives life its vitality and purpose.

PselThe lead voice, is PSEL (any gender), once human, now a cicada. Over the centuries, Psel’s voice has grown frail, and his/her language has been mostly forgotten.Psel’s voice emerges gradually, in fragments. She begins by praising her own beloved city, hoping to persuade the gods to stay. But the gods are not convinced, so she spins a longer tale. She warns of the strange dangers nearby, where all the customs are exactly the opposite, and where monsters lurk. The gods are not daunted, however, so Psel’s tale grows ever wilder. She repeats rumours of the lands beyond the mountains, lands shrouded in darkness and mystery, guarded by terrible and divided men. Beyond them, she says, there are rumours of men at the end of the earth, men who do nothing but sleep and dream. And they dream of a cicada who sings a song… to the departing gods… and so the narrative circles back on itself, in time and in space, forever.

Who hears?Cantio is designed to be performed in two different ways. First, it can be limited to the main speaker (Psel) and three singers: soprano, tenor and baritone. The singers are not characters in a story in the traditional sense; rather, they echo Psel’s story on the emotional, acoustical, and visual levels. The exotic language they sing – ancient Greek – creates an important distance from the story-telling and puts the focus more on experiencing the story. The story told by Psel is brought to life through the musical and theatrical presence of the singers. Alternatively, Cantio can be staged with the addition of actors who portray several lively and sceptical citizens situated in the presen

today. Locals of the town, they speak their own native language, overhear her song, and react to it in various ways. What these actors do and say could be adapted to the different cultural or temporal context or even completely created anew. Although an English and a German text are included in the score, different texts, and even non-verbal media (dance, video, and theatre, etc.) could be used instead. The director should feel free to use any text, or any other media, that would best serve his or her vision of the piece. Some thought should be given to the language of performance. Cantio was first written in ancient Greek and composed of Psel’s narrative alone. In any case, the piece works best when her words are clearly intelligible for the audience, either by using subtitles, or by means of the actors, who initially served to indirectly translate Psel’s song.

Who cares?On a simple level, the singing of the cicadas (Psel) keeps the gods from leaving. On a deeper level, it is the cicadas’ very song that serves to create and sustain meaning. So perhaps it is we who bring the gods into being, by our mortal persistence in doing what we truly love.

Dievai yra nematomi ir negirdimi. Apie jų paslaptingumą bei efemerišką buvimą byloja tik trapūs pokalbiai su dainininkais ir aktoriais bei mitinės būtybės Psel ir kitų operos veikėjų elgesys. Cantio siužetas nėra religinis ir čia esantys dievai nepriskiriami jokiai religinei konfesijai. Tai tarsi abstrakti varomoji jėga, verčianti žmones išlikti gyvybingais ir siekiančiais tikslo.

PselPagrindinę balso partiją atlieka PSEL (vyras arba moteris) – anksčiau buvęs žmogus, dabar – cikada. Nuo šimtmečių naštos Psel balsas susilpnėjo, o jos/jo kalba beveik pamiršta. Pradžioje Psel balsas pasigirsta fragmentiškai. Ji šlovina savo mylimą miestą, įkalbinėdama dievus jame pasilikti. Tačiau dievų tai neįtikina. Tada Psel ima pasakoti. Ji įspėja apie pavojus, kitokius papročius ir tykančius pabaisas. Dievai neišsigąsta. Psel pasako-jimas stiprėja, pasigirsta gandai apie anapus kalnų tamsoje skendinčias, šiurpių vyrų saugomas žemes. Ten, žemės pakrašty gyvena žmonės, kurie tik miega ir sapnuoja. Sapnuoja apie cikadas, giedančias giesmes dievų išvykimui... Taip pasakojimo ratas grįžta ir lieka suktis. Erdvėje ir laike. Be galo.

Kas dar?Cantio gali būti atliekama dviem būdais. Pirma, jos atlikimui užtenka pagrindinio skaitovo (Psel) ir trijų dainininkų: soprano, tenoro ir baritono.Dainininkai nėra tradiciniai operos veikėjai. Jų partijos, dainuojamos senovine graikų kalba, – tai Psel pasakojimo emocinis, akustinis ir vizualus atspindys, tarsi gyvenimui prikeliant Psel apdainuojamą istoriją.Antra, Cantio pastatyme gali dalyvauti aktoriai, perteikiantys linksmų ir skeptiškų miestiečių portretus. Tarpusavy besišnekuči-uodami gimtąja kalba jie kartais įsiklauso į Psel giesmę ir į ją reaguoja.

Tai, ką šie aktoriai sako ir veikia scenoje, priklauso nuo skirtingo kultūrinio ir vietos konktesto – jų tekstas gali būti laisvai pritaikytas ar net naujai sukurtas. Partitūroje paskelbti aktorių tekstai anglų ir vokiečių kalbomis, gali būti pakeisti ir ne verbaliomis medijomis (šokiu, video, teatras ir t.t.). Režisieriui suteikiama laisvė šiais tekstais žaisti, tokiu būdu kūrinį aktualizuojant.Keletas minčių apie atlikimo kalbą. Pirmąjį Cantio sumanymą, parašytą senovine graikų kalba, sudarė tik Psel pasakojimas. Tačiau labai svarbus yra Psel pasakojimo suprantamumas – ar tai būtų panaudojant paantraštes, ar įvedant aktorius, klausytojams suprantama kalba interpretuojančius Psel giesmės tekstą.

Kodėl? Cantio siužetas pasakoja apie dievų išvykimą ir Cikados (Psel) giesmę, kuria ji siekia dievus sulaikyti. Tačiau gilesnė prasmė slypi pačioje giesmėje, kuri ir yra pagrindinė kūrinio ašis. Dievai realų pavidalą įgauna dėka mūsų, mirtingųjų, atkakliai siekiančių daryti tai, ką labiausiai mėgstame.

A certain composer, asked to write an opera, refused all idea of composing for some story, some completed text that already exists. “If the text is good, it gains nothing by adding music; music can even detract from it. If it's not good – it doesn’t make sense to have music either, it will only make it worse,” he said to a certain librettist. “Does that mean there’s no possible text that would work?” wondered the librettist, a little anxiously.

Composer: What I mean is, there are difficulties with any existing, completed stories. I see the music itself as a story, said the composer. This musical story will have a certain development, along with other modes of expression, and the totality of them all will be the real story.Librettist: Then what should I provide as a structuring ‘text’? C: Concentrate on the act of speaking. The speaking itself is the story, and everything can grow from this point - the story will result from that effort, that desire to speak. The essential, substantial desire for expression becomes much more important than the content of that speech.L: But there has to be content – a subject, a story! It can’t be sheer expression for its own sake. A strong expression needs an equally strong motivation. All I see is that you want a very dramatic situation, in which a voice (not really a ‘character’) speaks and sings. With a definite sense of urgency. C: Actually, that’s right. Like in public speeches. Think of rhetoric, even classical rhetoric. L: Well, rhetoric in the legal or political sense is hardly interesting. But maybe there’s something to the idea of excessive persuasion, even seduction. That's what much of classical rhetoric was aiming at, in the end. C: Then let's start there, try and work with an actual piece of ancient rhetoric, go back to the source.

Composer versus Librettist: Settling the Score (2003)

Kompozitorius ir libretistė: partitūros gimimas (2003)

Vienas kompozitorius, sutikęs parašyti operą, atmetė pasiūlymus muziką kurti pagal vienokią ar kitokią iš anksto parašytą istoriją, užbaigtą tekstą. Libretistei jis pasakė: „Jei tekstas jau pats savaime yra geras, tai, pridėjus muziką, jis nieko ypatinga neišloš; muzika jam gali net kliudyti. Jei tekstas nėra vykęs, kurti jam muzikos tuo labiau neverta, ji nebent tik pablogins ir taip nekokį vaizdą.“ „Tokiu atveju ar apskritai teksto paieškos turi prasmę?“ – nustebo kiek sunerimusi libretistė.

Kompozitorius: Noriu pasakyti, kad sunkumų sudarytų bet kuris iš anksto parašytas, užbaigtas pasakojimas. Mano supratimu, jau pati muzika yra pasakojimas. Muzikiniais garsais perteikiama istorija turi savo raidą, kuri su kitais raiškos būdais ir turėtų formuoti tikrąjį pasakojimą.Libretistė: Kokį „tekstą“ tada aš turėčiau pateikti?K. Vertėtų sutelkti dėmesį į patį kalbėjimo aktą. Kalbėjimas savaime yra savitas pasakojimas, už to gal ir reiktų kabintis. Galbūt pasakojimas galėtų skleistis iš pastangos, troškimo kalbėti. Teksto prasmė, jo svarba turėtų sietis ne tiek su jo turiniu, kiek su būtinybe prabilti.L. Bet turinys juk turi būti! Turi būti siužetas, fabula! Juk ekspresija negali būti vien dėl ekspresijos. Juk kuo didesnis ekspresyvumas, tuo daugiau motyvų jis turi turėti. Kiek suprantu, čia reikalinga ypač dramatiška situacija, kurioje girdėti deklamuojantis bei giedantis balsas (būtent balsas, ne įprastinis „veikėjas“). Balsas, aiškiai bylojantis neatidėliotinumą.K. Tiesą sakant, taip. Kažkas panašaus į viešąsias kalbas. Matyt, vertėtų pamąstyti apie retoriką, gal net apie antikinę retoriką.L. Na, retorika, turint omeny jos teisinį ar politinį aspektą, vargu ar būtų pats įdomiausias dalykas. Tačiau, jei į ją pažvelgtume kaip į troškimą įtikinti ar net gundyti, gal ką ir peštume. Galiausiai antikinė retorika šiuos tikslus dažniausiai juk ir turėdavo.K. Tada nuo to ir reikėtų pradėti. Gal vertėtų pasižiūrėti į kokį antikinės retorikos tekstą? Grįžti, taip sakant, prie šaltinių.

L: But all those pieces are in Greek! Nobody will understand it. Why not make sure the piece is in a language that people can under-stand? C: That would change nothing! I think the importance of the language was overestimated in the history of music-theater. Can you tell me any opera, where you fully understand the text? Take the beautiful text of the Strauss’ Ariadne auf Naxos? Doesn’t it become, in a mouth of a singer, the mere distorted remains of a text, oversimplified? And what's left is only a vocalisation. The meaning is lost and you have only sounds, no sense. The story should be comprehensible yes, but the text alone can't make that happen. Musical expression, mimicry, gestures, choreography – all that should also be considered as a part of the medium of theatrical language. It’s a mistake to not see that literary language is good for writing books, but not for music theatre. The story has to be translated into the language of the music theater, if we want people to understand it in that context. The language we use doesn’t have to be an ordinary one, it even be ancient Greek itself. Then people could appreciate the sound value of language without being distracted from the main narrative.L: Distracted by what, by the meanings of words themselves? You’re not serious.C: I am. By using the text in Greek we can also distance the audience from the narrative so that they could use their imagina-tions and really participate in the theatrical-musical act, without being distracted by following some scrolling subtitles.L: (skeptically) Mmmm. C: Greek was the original language of rhetoric, plus it could be interesting to use the Indo-European relationships and create smooth modulations into other languages! L: Utopian. And how will the people understand it? I agreed to try and avoid subtitles, because it draws the spectator's eye away from the stage, where so much of the non-verbal story is unfolding. However, I see no point in writing a text that won't even be compre-hensible. C: (optimistically) We’ll figure that out later. Now it's time for a coffee.

A couple of months laterThe librettist ransacks the classical literature shelves and scaveng-es many noble ancient texts in search of an idea rich enough to bear meaning, but not so structured it impedes the composer. Certain small fragments, almost forgotten, of poetic texts, come to fascinate her. These pieces of ancient lyric provide only a few words, but it’s a start, nevertheless, to the work.

...uncover(ed?)Hither... ... not derive benefit (?)...youth ... ... grow old ... ... robe...dried up (?)... ... limbs still carry (?)... to sail... ... the sail ...if...to holy...and feast...remain...

The written fragments seem to emerge sharply from of empty space, they seem to point to a story without telling it, and this excites the composer. He begins to imagine fragments growing whole again, somehow rediscovered their content, or finding a new one. He sees the fragments as growing, both in sound and in meaning, growing together until they become an unbroken song. Happily, our librettist happens upon just such a scenario for such a song.

L: So, what do you think of this as a basic idea? Menander, On Display Oratory Apopemtic hymns (i.e. hymns of farewell) are like some of those found in Bacchylides and contain a valediction since someone is leaving his country…Apopemptic hymns, as the name shows, are the opposite of hymns of invocation; […] They are performed at departures, imagined or real, of gods […] Hymns of this kind have as their basic material the land or cities which the god is leaving behind, and similarly the city or land to which he is going, descriptions of places and suchlike.

L. Bet juk visi tie šaltiniai graikiški! Niekas jų nesupras. Ar ne prasmingiau, jei tekstas būtų parašytas žmonėms suprantama kalba?K. Tai nieko nekeistų. Mano galva, visoje muzikinio teatro istorijoje į kalbą būdavo kreipiama kur kas daugiau dėmesio, nei vertėtų. Tačiau ar galėtum paminėti man bent vieną operą, kurios tekstą būtum iki galo supratusi? Imkime kad ir nuostabųjį Strausso Ariadnės iš Nakso libretą. Ar neatrodo, kad perleidus šį tekstą per solisto burną, iš jo telieka deformuoti, pernelyg supaprastinti teksto likučiai? Vien vokalizacija? Teksto reikšmė prarandama, lieka tik garsai. Žinoma, scenoje rodomas pasakojimas turi būti suprantam-as, tačiau vien tekstas pats savaime jo nepadarys tokio. Juk teatrinę kalbą sudaro ir tokie dalykai kaip muzikinė ekspresija, mimika, gestai ar choreografija. Literatūrinė kalba yra geras daiktas knygoms rašyti, tačiau muzikiniame teatre ji tikrai nėra svarbiausias elementas. Scenoje atsidūręs pasakojimas turi būti išverstas į muzikinio teatro kalbą, jei norime, kad žmonės jį suprastų. Šiuo atveju mums nereikia įprasto teksto, libretas gali būti parašytas net ir senąja graikų kalba. Tada auditorija, nenukreipdama dėmesio nuo pagrindinio naratyvo, galės atidžiau klausytis pačios kalbos skambesio.L. Nejaugi žodžių reikšmė galėtų blaškyti klausytojų dėmesį? Turbūt juokauji.K. Nejuokauju. Kita vertus, jei panaudotume graikų kalbą, auditorija būtų kiek atribota nuo tiesioginio pasakojimo, taip suaktyvuojant vaizduotę. Tada ji iš tiesų dalyvautų teatriniame ir muzikiniame akte. Be to, nereikėtų nuolat dairytis į subtitrus.L. (skeptiškai) Na...K. Juk būtent graikų kalba pagimdė retorikos meną. Be to, galima panaudoti indoeuropietiškas sąsajas, kurios palengvintų graikų kalbos moduliavimą į kitas kalbas.L. Utopinės idėjos. Kaip klausytojai susigaudys tame nesuprantam-os kalbos sraute? Sutikčiau, kad reiktų vengti subtitrų, jie iš tiesų kreiptų klausytojo dėmesį nuo scenos, kurioje skleidžiasi svarbi nežodinė pasakojimo dalis. Vis dėlto rašyti tekstą, kurio nebus įmanoma net suprasti, man regis, nėra prasmės.K. (optimistiškai) Apie tai pakalbėsim vėliau. Dabar gal geriau išgerkim kavos.

Po poros mėnesiųLibretistė, ieškodama minčių tekstui, kuris turėtų prasmę ir pagal kompozitoriaus sumanymą nebūtų aiškiai struktūriškai apibrėžtas, naršo po antikinės literatūros lentynas, rausiasi tarp garsių antikos tekstų. Jos dėmesį patraukia ir pakeri nedideli, visų jau beveik pamiršti poezijos fragmentai. Šiuos antikinės poezijos gabaliukus sudaro viso labo keletas žodžių, vis dėlto nuo jų jau galima pradėti.

...atsidengia čion... ... nenusisuk nuo to, kas teikia tau naudą (?) ...jaunystė ... ... senėjimas ... ... apdarai ...sunykusios (?)... ... galūnės dar laiko (?)...plaukti... ... išskleidus bures...jei...į šventą...pramoga tik... išlieka...

Šie žodžiai, regis, staiga iškyla iš tuštumos, jie tarsi kreipia į kaži kokį pasakojimą, patys nieko lyg ir nepapasakodami, o tai sužadina kompozitoriaus dėmesį. Pasitelkdamas vaizduotę, iš fragmentų jis mėgina atkurti teksto visumą, atskleisti jo tikrąjį turinį ar išgalvoti naują. Į teksto atkarpas jis siūlo pažvelgti taip: fragmentai plečiasi, po truputį ima skleistis jų garsiniai atspalviai ir prasmė, kol galiausiai jie susilieja ir perauga į vientisą giesmę. Laimė, mūsų libretistei pavyksta aptikti kaip tik tokiai giesmei tinkančią idėją.

L. Kaip manai, ar negalėtų pagrindinė kūrinio mintis remtis šiuo Menandro tekstu?Menandras. Apie oratorystę:Apopemptinių himnų (t.y. atsisveikinimo himnų) galima aptikti ir Bakchilido kūryboje; tai atsisveikinimo kalba, sakoma kam nors paliekant gimtinę.

Apopemptiniai himnai, kaip rodo jų pavadinimas, labai skiriasi nuo himnų, skirtų dievams pašlovinti; [...] Jie giedami per tariamas ar tikras dievų palydėtuves [...]. Paprastai šiais himnais apgiedami kraštai ar miestai, iš kurių pasitraukia dievas, bei vaizduojami kiti kraštai ir miestai, į kuriuos jis išvyksta, apibūdinamos įvairios vietos ir panašiai.

C: Interesting. What do you like about it?L: It gives a scenario for this unending song we see as underlying the fragments. And I can imagine an interesting tension between the urgency of the event, on one hand, and the need to stay light-hearted about it, to ‘un pleasantly along’as he says, on the other. Also, since it’s the song’s continuation that holds back and delays the gods, he will have to keep up singing, as long as he can. C: And so the act of singing becomes more important than any particular content in the song.L: Exactly, provided that it’s interesting enough to the listening, temperamental gods, who are waiting at anchor in the harbor, ready to sail. The song has to fascinate them, enchant them, or at least try. C: What sort of text do you imagine? L: Well, the people of a certain city discover one fine day that the gods have built a ship and have dragged it down to the sea. They have to respond, so they respond in song. This voice will follow Menander’s traditional structure, more or less, singing of the homeland, praising it to the gods, then going on to imagine other places and phenomena nearby, places where the gods might go. C: No-one knows where they are going, though. L: True. But he simply must keep speaking, so he will follow one idea to another, spontaneously, inventing possible trajectories and drawing on the more fantastic rumors of the time. You find a lot of interesting place descriptions in Herodotus and Pausanias; I am using them, along with the fragments. Anyway, this voice, connects these heterogeneous places. He improvises a description of a voyage, continuing until he reaches the end of the world. But even so, he can't stop singing, can he?C: He shouldn’t. It’s important for the voice to go on, any way that it can, even if the gods leave, or have left.L: And we should think about the fact that it’s really a song, an oral performance, since that affects the translation and comprehensibil-ity of it. At first, oral poetry survived only through performance, and people’s memories. As long as they remained oral, they were mutable and had subtle variations, but as they were gradually written down they took on fixed, standard forms. I would like it if our story could vary from performance to another, in the real oral

K. Įdomu. O tave kuo šis tekstas patraukė?L. Jis pasiūlo planą šiai nesibaigiančiai, iš ano fragmento turinčiai išsirutulioti giesmei. Mane traukia čia užsimezganti įtampa: viena vertus, giesmėje turi atsiskleisti įvykio svarba ir neišvengiamybė, kita vertus, joje privalo išlikti ir nerūpestingumas, ji turi būti „sklandžiai ir maloniai plėtojama“, kaip sako Menandras. Be to, kadangi giesmės kartojimas turi sulaikyti dievus, užvilkinti jų išvykimą, tai giedotojas priverstas giedoti tol, kol įstengia.K. Taigi pats dainavimo aktas tampa svarbesnis, negu juo reiškia-mas turinys.L. Būtent. Jei tik giesmė yra įdomi klausytis, atitinkanti dievų, kurie lūkuriuoja uoste, pasirengę pakelti inkarą ir išplaukti, tempera-mentą. Giesmė turi juos apžavėti, turi juos pakerėti, ar bent jau to turi būti siekiama.K. Koks, tavo manymu, turėtų būti giesmės tekstas?L. Na, vieno miesto gyventojai vieną dieną sužino, kad dievai pasistatė laivą ir jau yra nuleidę jį į jūrą. Į šį įvykį jie turi sureaguoti, ir jie sureaguoja giesme. Giedantis balsas daugiau ar mažiau galėtų vadovautis Menandro aprašyta tradicine struktūra: apgiedojęs gimtinę bei pagarbinęs dievus, jis imtųsi pasakoti apie gretimus kraštus bei tenykščius reiškinius, t.y. apibūdintų tas vietas, kurias dievai galbūt aplankys.K. Net jeigu niekas tiksliai ir nežino, kur jie iš tikrųjų susiruošė?L. Taip. Tačiau balsas negali nutilti, taigi nuo vienos minties jis spontaniškai pereina prie kitos, mėgindamas keisti pasakojimo kryptis bei atskleisdamas net ir pačius fantastiškiausius to laikmečio gandus. Herodoto ar Pausanijo kūriniuose galima aptikti daugybę žavių įvairių vietovių aprašymų, juos būtų galima panaudoti kartu su tais fragmentais. Bet kuriuo atveju šis balsas pačias skirtingiausias vietoves galėtų sujungti į vieną visumą. Čia galima būtų improvizuoti kelionių aprašymais, tęsti tol, kol pasiektume pasaulio kraštą. Tačiau net ir tada balsas nesiliautų giedojęs, tiesa?K. Taip. Svarbu, kad balsas netiltų, kad giesmė būtų giedama net ir tuo atveju, jei dievai, nepaisydami jos, vis tiek išvyksta ar netgi jau išvyko.L. Ir dar mums reiktų neišleisti iš akių, kad tai iš tiesų yra giesmė, žodinis vaidinimas, kadangi tai svarbu tiek jo vertimui, tiek supratimui. Juk visų pirma sakytinė poezija ir išliko per vaidinimus,

tradition! I mean, our story is about performance, about speaking, right? C: That’s not really feasible, you know.L: Well then, could the written version deviate a little from the spoken, sung version? Try to follow it, try to freeze it, capture it, but fail somehow? C: Possibly.L: In fact, what you hear (in time) and what you see (texts that are static, unmoving) could even tell somewhat different stories—or rather, try (in different mediums) to bring into focus one 'lost' narrative/train of thought. And the written version would be a sort of palimpsest of a perpetually changing text? The sung texts could be translated by writing, and this writing would be established, modified, erased. It would try to follow the speech, as best it could. On some kind of blackboard. C: Writing on blackboard... It could be very interesting musically. We need only to amplify it and I can start writing music with it: a layer of percussion-like sound. L: Two ideas for the price of one, then. Plus it takes care of the subtitle problem. The written text can translate the Greek. This requires a text that can be written and changed rather quickly. Maybe something very repetitive from one line to another, but in such a way that changing a word or two very much alters the sense and pushes the story ahead. These incremental changes can shape both the story and it's form, giving a slowly mutating, patterned text. These patterns might leave a sort of trace, visually and aurally.C: Sounds difficult. How exactly do you propose to do that? L: I'll have to get back to you on that.

Later that dayL: Here’s an excerpt, take a look.Certainly, in this heat,Even gods get thirsty. gods get thirsty for water gods get thirsty for wine

gods get thirsty for adventure adventures come seldom enough adventures come to those who seek them Those who seek adventures risk finding disappointment risk finding only empty vast seas, risk finding nothing but water.

C: It has great musical possibilities, this sort of text. The word repetitions allow me to create a smooth flow from one word/mean-ing to another, by making small adjustments, small steps of sound interpolations. This written text could musically grow even to something more, by transforming that sound with live electronics or combining with other sounds. And these writing-entities – they should live, and feel, and react. They are semi-persons on the stage... L: Semi-persons?C: I can imagine them visually them as hands first of all. But hands with soul, somehow...L: How many? One character, multiple voices, what exactly?C: I don’t know exactly now, but I think, there should be enough hands to be able write and change the text fast, in order to keep pace with the main voice. They could work on different parts of the same phrase at the same time. See! That’s already theater! Deciding or hesitating, hurrying or not, accepting or refusing... Don’t forget, the gods are leaving. That would affect them, too.L: I need to hear more about how you imagine the stage, the choreography, all that.C: Okay, somewhere on the edge of the stage, leaving the stage almost empty. Most things are happening in the periphery, beyond direct tangibility: the language hints at the conversation, but doesn’t let us fully participate; there is a certain distance. The main voice, which addresses the departing gods, and which the public will never

žmonių atminties dėka. Kol tokie tekstai egzistavo tik sakytine forma, rasdavosi jų variantų, tačiau kai juos imta užrašinėti, jie įgijo pastovų, norminį pavidalą. Man patiktų, jei mūsų pasakojimas šiek tiek kaitaliotųsi kiekvienąkart jį demonstruojant; tai atitiktų tikrąją, sakytinę tradiciją. Juk mūsų pasakojimas susijęs su kalbėjimu, su vaidyba, ar ne?K. Nemanau, kad tai būtų įmanoma...L. Na, gal tada rašytinis teksto variantas galėtų kiek nukrypti nuo giedamos versijos? Būtų mėginama sekti juo, suvokti, fiksuoti jį, bet tai nebūtų grynas atkartojimas.K. Gal ir galima pamėginti.L. Iš esmės gal net tekstas, kurį girdi (žiūrėdamas spektaklį), ir tekstas, kurį turi prieš akis (t.y. sustingęs, statiškas tekstas), galėtų pasakoti šiek tiek skirtingas istorijas ar veikiau, pasinaudojant skirtingomis priemonėmis, būtų mėginama sutelkti dėmesį į vieną „pradangintą“ naratyvą arba minčių eigą. Gal rašytinė versija galėtų būti savotiškas nuolatos besikeičiančio teksto palimpsestas? Gal giedami žodžiai scenoje galėtų būti verčiami juos užrašant, o tie užrašai peržiūrimi, keičiami, kupiūruojami? Jais tarsi būtų mėginama kiek galima tiksliau atkurti giedamą tekstą. Kažkas panašaus į rašymą ant mokyklinės lentos.K. Rašymas ant lentos... Tai gali būti labai įdomu muzikos požiūriu. Mums tereikia labiau išplėtoti mintį, ir jau galėsiu pradėti rašyt muziką: kurti savotišką perkusinį jos rėmą.L. Taigi vienu šūviu du zuikiai. Be to, tai išsprendžia ir subtitravimo klausimą. Užrašomas tekstas gali būti graikiškai giedamo teksto vertimas. Šiuo atveju teksto forma turi būti labai paslanki, kad atskiras teksto atkarpas būtų galima rašyti ir koreguoti nesunkiai ir greit. Gal tam tiktų kas nors, kas pasikartotų iš vienos eilutės į kitą. Tačiau tai turėtų būti parašyta taip, kad, pakeitus vieną ar porą žodžių, keistųsi ir prasmė; šitaip veiksmą galima būtų stumti pirmyn. Šie pakeitimai gali kurti ir patį pasakojimą, ir jo formą, atskleisdami pamažu mutuojantį, besikaitaliojantį tekstą. Toks vystymosi modelis kartu keistų ir to momento charakterį bei vizualinę išraišką.K. Skamba sudėtingai. Kokiu būdu tai būtų galima įgyvendinti?L. Vėliau papasakosiu. Dabar gal geriau pasėdėsiu prie šių minčių.

Tą pačią dieną, po kurio laikoL. Štai ištrauka, žvilgtelk:ištrokšta net ir dievai.Dievai ištrokšta vandens.Dievai ištrokšta vyno.Dievai ištrokšta nuotykių.Tikri nuotykiai nedažnai pasitaiko!Jie aplanko tuos, kurie jų ieško.O tuos, kurie nuotykių ieško, gali užklupt ir nesėkmė:gal jie aptiks vien tik tuščią jūrą beribę,gal, be vandens, jie daugiau nieko neras…)

K. Tekstas turi daug muzikinių galimybių. Besikartojantys žodžiai leidžia sukurti nuoseklų perėjimą nuo vienos teksto dalies (ar prasmės) prie kitos, tam užtenka nedidelių korekcijų, nedidelių garsinės interpoliacijos žingsnelių. Muzikos požiūriu šis tekstas galėtų peraugti iki kažko daugiau; to galima pasiekti transformuo-jant garsus elektroninėmis priemonėmis ar jungiant juos su kitais garsais. Tos tekstą rašančios esybės turi būti gyvos, turi jausti, reaguoti. Tai “pusiau-personažai” scenoje...L. “Pusiau-personažai”?K. Kai mąstau, kaip juos išreikšti vizualiai, pirmiausia prieš akis man iškyla rankos. Tačiau rankos, turinčios sielą...L. Kiek rankų? Ką tiksliai turi galvoje: vieną veikėją, daugialypius balsus ar ką kita?K. Dabar dar tiksliai negaliu pasakyti, tačiau manau, kad rankų turėtų būti gana daug, nes jos turėtų greit užrašyti ir perrašyti tekstą: juk reikia išlaikyti pasakojimo tempą. Kartu jos galėtų darbuotis su skirtingomis tos pačios frazės vietomis. Na va! Po truputį artėjam prie tikro teatro! Jos gali tartis, dvejoti, skubėti arba lūkuriuoti, sutikti su sakomomis mintimis arba joms prieštarauti... Juk prisiminkim: dievai palieka miestą. Šis įvykis negali jų palikti abejingais.L. Man būtų pravartu išgirsti, kaip tu įsivaizduoji sceną, visą tą choreografiją?K. Na, pustuštė scena. Veiksmas koncentruotųsi jos periferijoje, tarsi anapus realybės: girdimi žodžiai lyg ir leistų suprasti, kad

see, doesn’t come from a real person; it’s recorded and transformed. And the writing-entities reinforce that ambiguity; it’s not clear if they merely record, or if they feel, too. I see an “empty” space, almost like in a form of Hörspiel, where you “see” always only a part of the whole and can never touch it. The whole being this unending song and the part we see, being the fragments. L: I see. Hey, isn't it time for our Greek class?

A couple of months laterC: So, is it finished yet? L: The ending is a little tricky. The song describes a trip to the end of the world, and then? Really, we can't have an ending, can we? It’s supposed to be endless, this singing voice that continues, that needs and wants to continue, it’s the only link to the departing gods. Do you have any musical ideas?C: What about a sort of loop, which repeats? L: No way. I’m not writing another version all over again. C: You don’t have to. A real loop follows from what is already there, the song ends with a dream of the men at the end of the world, the men who (like the singing cicadas) only drink dew, who sleep in the unbroken night and have unbroken dreams. What can he dream at that point, if not of the departure of the gods? The departure of the gods and the need to sing as long as possible and the description of a voyage which goes to the end of the world, etc. L: Another version of our song. It’s implied, but never-ending. Like those cicadas which never stop singing. C: Indeed. The whole piece becomes only a moment of an eternal situation, an attempt to hold back something. Emphasis on the “attempt”. You cannot stop the gods – it’s like trying to hold water in your hands.

17 February 2003

vyksta kažkoks pokalbis, tačiau visiškai jo suvokti mes negalėtume; jaustųsi tam tikra distancija. Kas dainuos pagrindiniu balsu, kuriuo kreipiamasi į išvykstančius dievus, auditorijai turėtų būti nematoma. Tas balsas galėtų sklisti net ne iš kurio nors veikėjo lūpų, bet būti įrašytas ir transformuotas. O rašančios esybės turėtų tik dar labiau stiprinti esamą dviprasmiškumą; būtų iki galo neaišku, ar jos vien tik protokoluoja žodžius, ar dar ir jaučia. Prieš akis man iškyla savotiška „tuščia“ erdvė, panašiai kaip klausantis radijo spektaklio, kai nuolat „matai“ tik dalį visumos ir niekaip negali prie jos priartėti. Juk visa tai, ką mes girdime ir matome, tėra nesiliau-jančios giesmės fragmentai.L. Aišku. Bet ar mums jau ne laikas į graikų kalbos pamoką?

Dar po kelių mėnesiųK. Na kaip, ar libretas jau eina į pabaigą?L. Teksto pabaiga kiek kebloka. Giesmė aprašo kelionę į pasaulio kraštą, bet kas tada? Mes juk negalime padėti taško. Juk giesmė privalo nesiliauti, netylantis balsas turi, o ir nori, ją tęsti; juk ši giesmė yra vienintelis ryšys su iškeliauti susiruošusiais dievais. Gal turėtum pasiūlyti kokių muzikinių minčių?K. O kas, jei pasitelktume savotišką spiralę, ciklą, kuris nuolatos vis kartotųsi?L. Na jau ne. Neketinu vieną po kitos kepti vis naujas to paties teksto versijas.K. To ir nereikia. Viskas gali kartotis iš to, kas jau yra parašyta; giesmę galima baigti vaizduojant pasaulio krašte atsidūrusių žmonių sapnus, žmonių, kurie (panašiai kaip ir svirpiančios cikados) geria vien rasą, užmiega nesibaigiančioje naktyje ir mato nesibai-giančius sapnus. Ką kita tie žmonės galėtų sapnuoti, jei ne išvykstančius dievus? Ką kita, jei ne išvykstančius dievus ir norą kiek tik įmanoma ilgiau giedoti, ką kita, jei ne kelionę iki pat pasaulio krašto? Ir vėl iš pradžių…L. Na va, dar viena mūsų giesmės versija. Ji tarsi liudija pabaigą, bet nesibaigia. Panašiai kaip ir tos tekste minimos cikados, kurios niekaip nesiliauja svirpusios.

K. Taip. Visas kūrinys tampa tik niekada nesibaigiančios situacijos atkarpa, tik mėginimu už kažko nusitverti. Būtent mėginimu. Juk dievų nesulaikysi – tai tas pat, kas mėgint sustabdyti vandenį, tekantį pro pirštus.

2003 m. vasario 17 d.

CANTIO Sharon Lynn Joyce libretas(Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas)

I

... dievai, šaukiami daugeliu vardų…

šventieji, šviesieji, visada šalia esantieji,ne kartą apdainuotieji, nemirtingieji ir nesugadin-tieji,akmenširdžiai, karaliai, gyvybės davėjai,laimingieji, besikvatojantieji, milžinų galabytojai,šiurpą keliantieji, despotai, tie, kuriems meldžiamasi,tie, kurių buvimu net neabejojama,vilties nešėjai ir saldžialiežuviai,gyvūnijos kūrėjai, mielaširdingieji ir liūtaširdžiai, reiklieji,švelniai suteikiantys gyvybę, priimdami aukas.saldžiakalbiai, žydintieji, sielą apžavintys, bebaimiai,žibuoklių audėjai, strėlių laidytojai,gydantieji, galingieji, geidžiamieji,audžiantieji pasaulį, širdžių žinovai, ryžtingieji,žėrintys, išblaškantieji rūpesčius, užmaršūs,besileidžiantieji į didžius pavojus, tūkstančiais pavidalų apsireiškiantieji, malšinantys sielvartą,nakties valdovai, sumanieji, nuraminantys širdgėlą,visa ko, kas gera kūrėjai, visiems bendri viešpačiai,kalnų klajūnai, palaimą nešantieji, tik trumpam aplankantys,kilniaširdžiai, visa ką matantieji, nenuliūstantys, suteikiantys turtus,aušrą nuspalvinantieji, kelius atveriantieji, savo šviesaužtemdantys protą, išmintingieji, šviesos tėvai,greiti užsirūstinti, mėgstantys šokį, pagarbintiaukščiausieji, aukštybiųskaidrintojai, džiuginantys sielas, išvykusieji,

aplink besiblaškantiejiauksaodžiai, maloningieji,melagysčių nepakenčiantieji, įpūtusieji sielas, sielas penintiejigreitakojai, metų laikus atnešantieji,giesmę pamėgusieji, pripildžiusieji vandenynus, pagalbininkai, skubantieji skaičiuoti bėgančias valandas... greit skrodžiantys jūrą... greit keliaujantieji... marių paviršiumi skrendantieji... palaimintieji dievai... pastatė laivą... o dabar velka jį link jūros.

Kodėl?... kurį dievą ir kuo užrūstinome?Juk neapleidome nei vienos šventyklos... išgiedojome visas giesmesPaaukojome ką tik turėjome.O, aukų rijikai, šitiek daug geidaujantys!

Jie niekada nepasisotina.

Paaukojome ką tik turėjome.Paaukojome ką tik turėjome, bet to nebuvo gana.Lygiai taip pat mūsų aukos galėjo būti išmestos pilkajai jūrai!

To nebuvo gana – ir dabar – štai tolimiems žygiams jau parengtas laivas. ... į kuriuos kraštus, kurias žemes jis plauks? ... kuo visa tai baigsis? … kiek tai truks laiko?... o kad šio greitojo laivo nė būti nebūtų buvę!

II

Šiam kraštui apibūdinti,pakaks paminėti keletą pagrindinių dalykų: tai turtingos žemės,laimingi čia gyvenantys žmonėsir visada pagarbinti yra čia dievai...

Čia kalnų aidai ir vėjo alsavimas,vėjo alsavimas ir nuolat kartojamos maldos, lankose čiurlenantys saldieji upeliaiir dirvos, srūvančios dievams aukojamu vynu. Aplink visa supa šėlstanti beribė jūra,ir Dievo suręstosios mūsų miesto sienos stūkso ant uolų.

Pasislenka žvaigždynai, ateina sunkus metų laikas, viskas baigia užtrokšti sausame ore,pro lapus skverbiasi cikadų giesmė,o žmonėms gera slėptis šešėlyje.

Žmonės niekuo nesiskundžia, jiems gera išsitiesti šešėlyje, gera ragauti medų su figomis, gera užmigt ir sapnuoti, gera klausytis, kaip cikados vėjyje groja.

Nuostabi jų giesmė ... ir sapnuojantiemsžmonėms, ... ir dievams.

Ech, tie sapnuotojai…Piemenų sapnuose – ganyklos ir avys.Žvejų – žuvys ar žūklė šėlstančioj jūroj;Vynuogynus sapnuoja vyno gėrikai.Švelnų vėją ir saulę – figų mėgėjai.Saulės karštų spindulių nukamuoti sapnuoja upes, lietų,rieškučiomis semiamą vandenį. Sapnuoja pačiupę tai, kas bėga...

O vos tik pabudę tuoj patmėgins pačiupt savo sapną...ir gal prisimins, o gal ne... Ir vos tik pabudęmėgins sučiupt dievus...ir gal tai prisimins, o gal ne...... gal pasakys, kad gyvybę sutelkę dievai – tai tik sapnas.

Eterio sapnas, nupūstas vėjo.

O eteriu apsigaubusieji, tūkstančiais pavidalų apsireiškiantieji, iki kur važnyčiosite vėjus?Ties kuriais kraštais jūs sustosite?Norite šį metų laiką aplenkti?Aišku, kad šitokiam karštyje,ištrokšta net ir dievai.Dievai ištroškę vandens.Dievai ištroškę vyno.Dievai ištroškę nuotykių.

Tikri nuotykiai nedažnai pasitaiko.Jie aplanko tuos, kurie jų ieško.O tuos, kurie nuotykių ieško, gali užklupt ir nesėkmė:Gal jie aptiks vien tuščią beribę jūrą.ir gal daugiau nei vanduo jie ten nieko neras.

Jūros, – tuščios ir beribės.Marių toliuose nematyti nei žmonių, nei dievų.Kartais,kartais net vanduo jaučia dievo artumą.Tačiau vos tai praeina, – net ir vandenis prislegia nusivylimas.

III

Paklausykit, drąsieji, prieš įtempdami bures, paklausykit, bebaimiai, pabaisų žudikai!Prieš leidžiantis į ošiančią jūrą

Apie tolimus kraštus jums noriu papasakoti; Gal šis pasakojimas ir nebus visiškai tikslus: Papasakosiu tik tai, ką girdėjau, –žinia, nuolatos gandai veja gandus, – Juk visokių dalykų pripasakoja žmonės;Bet gal kas patartų, nuo ko man vertėtų pradėti? Pradedant sakmę neaišku, kuo jinai baigsis.Išsirengus kelionėn – viskas taip pat.

Sakoma, jog tenaiIr žemės, ir jūros plūsta blogiu.Nežinia kaip viskas klostysis.Kai paliksite šiuos akmeningus krantus.

Kai nuo šių akmeningų krantų paslieisite į banguojančią jūrą, į banguojančią jūrą ir nepažįstamas upes,į banguojančią jūrą ir nepažįstamus kraštus.

Ten, kur saulė danguj vieniša.Ten, kur saulė nutvieskia laukus.Ten, kur saulė nutvieskia upes.Ten, kur upės užtvindo laukus.Ten, kur virš laukų vien vanduoir krokodilų pilvai.

Ten, kur upės užtvindo laukus,ten, kur upės pakeičia lietų,kur nei lašo vandens iš dangausir nėra dievų danguje (tik saulė danguj vieniša).

Vandens neatsiunčia dievaivandenį plukdo tik upė,o iš jos kyla dievai;upėje knibžda būriai krokodilų.Krokodilai – tai šiurpą keliantys upės dievai.Pasakojama apie šiuos krokodilus štai kas(matyt, tame yra ir tiesos, ir melo):yra krokodilai, kurie ėda avis,yra krokodilai, kurie ėda paukščius,yra krokodilai, kurie yra paukščiai ir turi sparnus,yra krokodilai neėdantys paukščių…yra krokodilai neėdantys paukščių, bet gyvenantys su jais,- ar jie neskanūs?

Paukščiai neėda krokodilų,paukščiai nulesa dėlesšiems iš nasrų.Krokodilai turi milžiniškus nasrus;

milžiniškus nasrus, pilnus dėlių,turi ir upė;tai milžiniški nasrai, vemiantys jūron.Dvokianti upė liejasi jūron.Pilna blogio ši upė,pilna blogio ši jūra.Ši jūra pilna vandens,vien tik vandens.Iki pat dugno ši jūra pilna nevilties.

IV

O, kalnų klajokliai, gebantieji toli nukakti, protą sujaukiantys. Žinokite, jog žodžiai, kuriuos ką tik išgirdote,vos įžangos pusę kol kas tesudaro.

Artėjant prie liepsnojančių rytų –kelionė daros dar įdomesnė...Tačiau – kur įdomiau, ten ir sunkiau.

Tuose kraštuose,kalnai remias į kalnus,o gandai veja gandus.

Kelias ten ilgas: daugel kalnų perkopt prireiks;Kelias ten ilgas: ne vieną jūrą reiks perplaukt.

Jūras ten juosia kalnai,kalnai, apžėlę miškais,kalnai, glostomi daugelio upių.

Upės teka į šiaurę, upės teka pietuosna,abiem kryptimis teka upės į jūrą,į jūrą, kuri sukas ratu.

Kas nors apsisuks gal atgal,kažkas vis aplinkgal amžiais jūroj blaškysis.

Daugel skirtingų žmonių palei jūrą gyvena.Visų rasių čia esama, vandenis supa skirtingiausi kraštai.

Verčias visi kuo skirtingiausiais dalykais.Yra čia žmonių, kuriems gyventi – vien džiaugsmas:žemė, tik gavusi grūdą, vos spėja brandinti pasėlius. Reikalo nėr šitiems melstis dievams galingiesiems.

Bet yra ir tokių, kuriems gyvent nėra lengva:jokios sėklos nenori jų žemė brandinti.Aukoti dievams ir šie nebemato reikmės.

Esama ten ir klajūnų,klaidžiojančių kalnuose,ieškančių klastingojo aukso,ieškančių aukso, kurį sergsti grifai –nepagaunami gyviai,retą kurį paukščius šiuos išvystilaimė palydi.

Šiuos gyvius išvysta tik žmonės,kurie net naktį nerimsta.kurie niekad nesudeda bluosto,kurie snaudžia akį vieną pramerkę,kurie ieško viena akim užsimerkę.Tik tokie vienaakiai.

Vienaakiai žmonės pasakoja, kadgrifai yra dėmėti tarytum auksiniai leopardai.Nors labiau jie panašūs į liūtus,o labiausiai grifai panašūs į erelius.Kur kas panašesni jie į erelius, ir dar jie auksiniai.

Grifai, jie žiaurūs,jie žiaurūs ir turi auksinius dantis,jie turi auksinius dantis, auksines akis, auksinius sparnus.

Vienaakiai žmonėsgeidžia auksinių akių,geidžia auksinių dantų,

geidžia kuo daugiau auksinių dantų, geidžia tapti žiaurūs, nori pagauti grifus ir rasti auksą.

Grifai vengia vienaakių žmonių.Jie slepiasi, kol tampa nematomais,slepiasi ten, kur nieko nebeįmanoma įžvelgti,slepiasi aklųjų šalyje.

V

Apie šiuos kraštus negalima pasakyt nieko tikro, –juk apie pasaulio artėjančią baigtį nieko aiškaus ir negalim žinoti.

Pasakojama, jog tenmiglose viskas skendi...neįžvelgsi ten žemės,migla gaubia miškusir pulkus juodųjų strazdų.

Aplinkui vien balta:stebėti gali vien iš dangaus krintantį baltumą:dangus pilnas krintančių pūkų,kurie trukdo žiūrėti.

Tuose kalnuose viskas miglota, tamsu;čia gyvena vien tik aklieji.

Aklieji negali nieko matyti,tačiau jie įsivaizduoja:įsivaizduoja, kad naktis juoda,kad saulė juoda,kad juodi ir krintantys pūkai.Keista, bet...juodieji strazdaijų vaizduotėj – balti.

Visa tai yra tik gandai,papasakoti vienaakių žmonių,kurie, savo ruožtu, girdėjo tai iš aklųjų.O aklieji labai dažnai klysta.

Vienaakiai tvirtina, kad aklieji dažnai klysta.Vienaakiai teigė akluosius pasakojant, kadesama įvairiausių rasių,įvairių būdų pragyventi.

Kad esama aklųjų ir esama reginčiųjų...Kad esama tokių, kurie sėja pasėlius ir tokių, kurie – ne... Kad vieni matė grifus, o kiti – ne... Kad vieni sapnuoja, o kiti – ne.

Vienaakiai teigė akluosius pasakojant, kadšiuos gandus jie girdėję iš dar toliau nei jie gyvenančiųjų,gyvenančiųjų ten, kur vien vargas ir pusę metų valdanti tamsa.

Vien vargas ten ir dviejų rūšių žmonės.Vargu, ar verta juos aprašinėti, o dar mažiau verta pas juos vykti. Geriausia šioje vietoje sustoti, užuot į priekį ėjus, – apsisukt…

O pabaigos laukiantieji, kuriems mažai kas rūpi, jau netoliese pasaulio kraštas. Toliau jo nenušoks joks žmogus. Baigiasi žemė,baigiasi dangus,lėtėdamas stoja ir laikas.

Vienakiai pasakoja, ką girdėję iš aklųjų: prie pat šio kraštogyvent visų sunkiausia...pasėliai neuždera...žemė suledėjusi...ir pusę metų trunkanti naktis.

Tik keletas pajėgia išgyventi,bet maža džiaugsmo jiems iš to.į dangų laido jie strėles.

Pasakojama čia gyvenant dviejų rūšių žmones: Vieni žmonėsmaitinasi žmogiena,paskui miega.Sapnai jų apie Niekį.Už jų vien neviltis.

Kiti žmonės, jei pasikliausime aklaisiais,snaudžia pusę metų giliu miegu.Miegantiejinieko nevalgo,tačiau geria tirštuosius debesis,kietu miegu įmigę,gurkšnoja rasą;kietu miegu įmigę,sapnuoja dievų siųstą sapnąnesibaigiančioje pusės metų naktyje.

Miegantieji,atsibudę jie papasakos,kas liko jų atminty per paskutiniuosius pusę metųtiems, kurie klausysis,kad ir kas jie būtų.

Sudės sakmęIš nenutrūkstančios giesmės

apie laiminguosius žmonesapie aidinčias kalvasapie svirpiancias cikadasapie dievo suręstus laivusapie vandeningas upesapie knibždančias krokodilų upesapie krokodilus, kurie yra dievaiapie jūrų besiilginčius dievusapie jūras, ratu besiblaškančiasapie tuos, kuriuos supa jūros,apie ieškančius aukso, apie tykančius grifų,apie nieko nereginčiuosiusapie sapnų nematančiuosiusapie tuos, kurių sapnams nėra galoapie tuos, kurie vis klausos ir klausos

apie mėginančius savo sapnus prisimintiapie nuo jų besitraukiančius dievus…

Idant juos, pasišalinti ketinančius,sulaikytų...rūsčiuoslus dievus, smarkiuosius dievus, vandenynų dievus, besiklausančius, sustingu-sius...…klausančius, dvejojančius uoste…

Sakmė Iš nenutrūkstančios giesmėsapie laiminguosius žmones.

CANTIOLibretto, Sharon Lynn Joyce(Deutsche Übersetzung: Erika Ria Otto)

I

Angebetete, atmend, ahnend, allgegenwärtig, alles gebend, alles nehmend, kalt, Könige des Kosmos, Täuscher, Töter von Riesen, Opferverschlinger, Grambezwinger,schonlungslos sichtbar, selige Schöpfer.Mutig, mächtig, mitleidslos,Wanderer, Wundertäter, Wandler,Waldberinder, Wirbelwinder, Willenskinder, Weltbewohner,Bogenschützen,sorglos segnende Schmerzensstiller, Wesensstift-er, Flammenväter,vergessend, freudig verkennend, mystisch.Vergangenes bannend, verehrte Verächter, Leiber des Lichts, sagenhaft schrecklich, sonnenwarm, weise waltend, fortgegangen, geschwind, schnell flink – Verführer des Äthers, rasend tapfer, lachende Lehrer, laufend lockende Lebensgeister,Hüter des Horizonts, fordernd voll Ahnung, goldenhäutig, Gebieter der Dünung, unten am Ufer,sie setzen die Segel,verlassen dasLand.

Vielnamige Götter...Selige...Gotterbaut... gottbeschützt...ein Schiff, in die Ferne zu streben.

Alles fließt: Regen, Ströme, Sände, Steine, Mauern, Wände, Menschen und die Götter?Aufs Meer...Fahrende, Fliehende...

II

Über diesen Orthat man so einiges erzählt.

Ein Land, voll, reinster Überfluss;die Menschen glücklichund die Götter verehrt.

Hier in den Bergen hört man das Atmen des Windes,den Klang nicht endender Gebeteund aus allem fließt das kühlende Opfer des Weins.

Um uns her strahlt das Meer, ein Glanz so tief, dass er blendet.Allein unsere Stadtmauern, von den Göttern erbaut, halten Stand.

Manche Männer bauen Boote, um die Ödnis des Meers zu durchqueren;dann kämpfen sie mit dem Ozean, um heimkehren zu dürfenin ihre Stadt, zu ihren Göttern.

Wenn die Wolken verschwinden, ist das Jahr unerbittlich;der Himmel durstet in der trockenen Luft – die Sonne starrt auf ein wüstes Land.Die Zikade singt in braunen Gräsern.

Die Menschen sind glücklich.Glücklich, im Schatten zu liegen,glücklich, Honig und Feigen zu essenglücklich, zu schlafen und zu träumenglücklich, den Wind vom Meer zu spüren und die Zikaden zu hören.Wenn sie schön singen... für die Schlafenden... für die Götter.

Die Träumenden.Schäfer träumen wohl von Schafen und Weiden

Fischer von Fischen und vom Schwimmen im Meerdie Trinker vom Weinund die, die Honig essen, vom gestohlenen Gold.

Jene, die erwacht sind,werden versuchen, ihre Träume zu fangenund sie werden sich vielleicht erinnern...

Golden glänzend, von tausenderlei Gestalt, mutig,mächtig, mitleidslos. Geschwind, schnell, flink...

Bereits morgen werden die, die erwacht sind,versuchen, sich zu erinnern... an die Götter...Vielleicht... erinnern sie sich...

... Sie werden sagen, die lebensspendenden Götter seien ein Traum gewesen...Flüchtige Träume,verloren im Wind.

III

Hört... bevor ihr fahrt... Hört mir zu.Ihr wollt die Segel setzen, doch bevor ihr fahrt,kann ich euch erzählen von den Ländern weit draußen.

Niemand spricht mit Sicherheit über diese Gebiete.Ich kann nur Gerüchte verbreiten –Gerüchte über Gerüchte –denn die Menschen erzählen... Denn die Menschen erzählen vieles.

Wo soll ich nur anfangen? Sobald eine Geschichte beginnt,weiß niemand mehr, wie sie enden wird.Und mit Reisen ist es... genauso.

Niemand weiß... Niemand weiß, was geschehen wird,wenn ihr diese steinige Küste verlasst.

Was auch immer ihr erwartet,ihr werdet das Gegenteil von hier finden.

Ein flaches und breites Land,ein flacher und breiter Fluss.Die Sonne erwacht im Ostenund die Sonne erwacht im Westen (manchmal).

Die Sonne steigt über die Felderdie Sonne überflutet den FlussDer Fluss steigt über die Ebeneund die Felder liegen unter Wasser,

ein grausamer Ort, und es wird noch schlimmer.Diese Wasser sind voll schrecklicher Ungeheuer.Was für welche? Darüber kann ich nicht sprechen.

Flussreiche Felder, Felder von FlüssenWo Flusspferde laufen...Laufen warum?Weil sie gejagt werden...Von hungrigen Jägern? Nein.Von wem dann? Das trau ich mich nicht zu sagen.

Haben sie Beine zum Rennen? Oder Schwänze fürs Schwimmen?Beine und Schwänze.Hmmm?Zum Rennen... und Schwimmen... sehr schnell.Essen Sie Fisch?Nein, sie essen Menschen.

Sehr schrecklich?Unaussprechlich.Heulen sie laut?Sie grunzen und grummeln.Sitzen sie wie Hunde?

Sie liegen eher am Boden wie Steine.Wie Drachen? Seedrachen?Seedrachen?Flussdrachen –Steinwürmer!

Die Felder sind unter Wasserund unter dem Wasser: Krokodile. Krokodile und Wasser bedecken das Land

Keine Götter sind mehr Himmel,nur Krokodile.

Flussdrachen – Krokodile!

Die Felder sind unter Wasser, und unter dem Wasser: KrokodileKrokodile und Wasser bedecken das Land.Kein Regen kommt vom Himmel... aber die Ernte?Das Wasser kommt vom Fluss... Nicht vom Himmel?Kein Regen kommt vom Himmel... Keine Götter?Im Himmel sind keine Götter mehr... Wo dann?

Die Götter müssen im Fluss sein, Aber der Fluss ist voll – Der Fluss ist voller Krokodile... und das heißt?...Die Krokodile sind die Götter der Flüsse! Monster!

Krokodile sind grausame Götter.Man hört Geschichten über diese Krokodilemanche wahr, manche falsch Was essen sie?Krokodile, die Schafe fressen Und Vögel!Krokodile, die Vögel fressen Sie träumen vom Fliegen! Sind Vögel!Krokodile, die Vögel sind und Flügel haben Essen keine Vögel...Krokodile, die keine Vögel fressen...... mögen sie sie nicht?Krokodile, die keine Vögel fressen, sondern mit ihnen leben....warum?

Vögel fressen keine Krokodile,... was dann?sie fressen die Egel, igitt!die in den Krokodilsmäulern leben.... gigantische MäulerKrokodile haben riesige Mäuler,... wie der Flussder Fluss hat ein riesiges Maul,... voll mit?ein riesiges Maul voller Egel-Algen, igitt.ein riesiges Maul, das ins Meer kotzt. Voll von Krankheit, fauliger FlussEin fauliger Fluss fließt ins Meer. Alles fließtDieser Fluss ist voll Krankheit... ins MeerDieses Meer ist voll ÜbelDieses Meer ist voll Wasser, bitter und sinnlosNichts als Wasser –

Bis zum Schluss ist dieses Meer eine einzige Enttäuschung.Die Erde ist voll, das Meer ist voll, voll von Übel!

IV

Der Weg in die Sonne des Ostensist voller Wunder, doch ist er auchviel härter und länger.

In diesen fernen Ländernsind Berge auf Berge getürmtund Gerüchte über Gerüchte verzwirnt.

Lang... der Weg ist lang und führt über viele Berge;Lang... der Weg ist lang und führt über viele Meere.

Umzingelt von Bergen liegt das Meer,Berge zum Überqueren;Berge, überzogen von Flüssen.

Flüsse nach Norden, Flüsse nach Süden,Flüsse in beide Richtungen – sie mündenin ein Meer...

Ein Meer, das sich im Kreis dreht.... Das war noch nicht einmal das Vorwort.

In diesem Meer dreht man schnell um;in diesem Meer dreht man sich schnell im Kreis herum und herum, für immer.

Sie brauchen keine Gebete und keine Götter.

Und auch sie...... sie glauben nicht an Gebete und nichtan die Götter.

Um dieses Meer leben alle möglichen Menschenalle möglichen Menschen und Kreaturen.

Es gibt die, für die das Leben leicht ist:Jedes Samenkorn verwandelt sich in ihre ErnteUnd sie brauchen keine Gebete und keine Götter.

Es gibt die, für die das Leben schwer ist:Was sie säen, stirbt.Und auch sie glauben nicht an Gebete und nicht an die Götter.

Doch andere Menschen wandern.Wandern auf bergigen Pfaden.

Sie haben ein Auge für den Tag und eines für die Nacht.Wenn sie wandern, bleibt ein Auge zuund wenn sie schlafen, eines auf.

Sie wandern auf der Suche nach wilden Kreaturen,wild und unberührt,nur in der Nacht sind sie sichtbar, und nur für die, die suchen.

Die Einäugigen sagen, die Greifen haben Flecken wie der goldene Leopard.... Greifen sind wie Löwen...

... Greifen sind wie Adler...Doch sind sie mehr wie Adler, mit goldenen Schecken.

Greifen sind grimmigihre Zähne aus Gold,golden die Augen, golden die Zähne, Flügel aus Gold.

Die mit einem Auge wollen Augen aus GoldZähne aus Goldmehr Zähne und Grimm,Greifen und Gold.

Die Greifen fliehen sie fliehen, bis niemand mehr sie siehtsie fliehen, bis nichts mehr sichtbar istauf höhere Bergewo der Himmel voll Federn istund alle Menschen blind.

V

Nichts lässt sich mit Sicherheit sagen über dieses Land,nichts ist sicher am Ende der Welt.Hier, so sagt man, ist alles schleierhaft.

Man kann kein Land mehr sehen,keine Wälder,keine Rabenschwärme,nur Weiß, das vom Himmel fällt.

Denn der Himmel ist vollfallender Federn.Sie verdunkeln den Blick,fliegen im Dunkel,verwoben ins andre Geschick.

Unsichtbar sind die Dinge in diesen Bergenund alle Menschen, die dort leben,blind.

Diese Blinden sehen nichts,doch sie stellen sich vor –stellen sich vor, dass die Nacht schwarz istund die Sonne schwarz;Die fallenden Federn sind schwarzdoch stell dir vor – die Raben...Die Raben sind weiß.

All dies sind Gerüchte, erzählt von Einäugigen, erzählt von Blinden.Und die Blinden, sie irren sich häufig, die Blinden.

Die Blinden sagendass es alle möglichen Arten von Menschen gibt.Und alle möglichen Arten, sein Leben herum zu bringen.Diejenigen, die blind sind,und diejenigen, die sehen.Diejenigen, die säen und diejenigen, die mähen.Diejenigen, die Greifen sehen und diejenigen, die greifen, nicht sehen.Diejenigen, die träumen und die, die`s versäu-men.

Die Blinden haben Gerüchte gehört, von denen, die da draußen leben.Die Einäugigen sagen, dass die Blinden sagen:

Wenn man hier noch weiter geht, wartet nur die Verzweiflung.Nur Verzweiflung und Dunkelheit für ein halbes JahrNur Verzweiflung und zwei Arten von Menschen

Sie zu besprechen, sie zu besuchen, lohnt sich nicht Es ist das Beste, umzukehren und nicht weiter zu gehen, umzudrehen

Oh ihr MenschenverwüsterOh ihr Endsuchenden, Kümmerlosen

Die Ränder der Welt sind absehbar, bald zu nahKein Mensch kann weiter gehen

Das Land hört aufDer Himmel hört auf und – nach und nach – kommt auch die Zeit zum Stillstand.

So nah am Rand ist das Leben härter als überall sonst.Die Erde gefroren,ist es Nacht für ein halbes Jahr.Nur wenige überlebenund sie sind selten glücklich.Stattdessen schießen sie Pfeile gen HimmelHier, sagen sie, gibt es zwei Arten von Menschen

Die Einensind Menschen, die Menschen essen.Wenn sie schlafen, träumen sie von Nichts.Hinter ihnen wartet die wahre Verzweiflung; der Kadaver der Welt.

Die Anderen,die zweite Art von Menschen, sagen die Blinden,schlafen für ein halbes Jahr tief und fest.Die Schlafenden essen nichts,sie trinken nur die dichten Wolken – während eines ununterbrochenen Schlafstrinken sie den Tau – während eines ununterbro-chenen Schlafs,von den Göttern geschenkt,in der unendlichen Nacht eines halben Jahres.

Wenn die Schlafendenerwachen, erzählen sie, was sie erinnern.Ein halbes Jahr erzählen siedenen, die hören können.

Sie erzählen über eine unvollendete Reise,eine Reise wie ein unbeendetes Lied.Ein Lied...

von glücklichen Menschenvon klingenden Bergenvon singenden Zikadenvon gotterbauten Schiffen

von Flüssen voll Übelvon grausamen Krokodilenvon Göttern, die auf die Meere strebenvon Meeren, die im Kreis sich drehenvon Menschen, die um die Meere lebenvon Menschen, die die Berge durchstreifenvon Menschen, die die Greifen sehenund denen, die gar nichts sehenund denen, die gar nichts träumenund denen, die endlos träumenund denen, die endlos lauschen

Endlos versuchen sie alle, ihre Träume zu erinnernum sie den scheidendenGöttern zu erzählen,die zögern, um noch ein Lied zu hören

Ein Lied, die ungeduldigen Götter zu fangen, geschwind, schnell flink, dem Meer versprochen, so lange sie noch im Hafen sind.

Ein Lied...von glücklichen Menschenvon klingenden Bergenvon singenden Zikadenvon gotterbauten Schiffen…

CANTIOLibretto by Sharon Lynn Joyce

I

...many named gods...

holy, splendid, always near,much besung, immortal, incorruptible,grave-minded, kings, givers of life,joyous, laughing, slayers of giants,fearful, terrible, prayed for by the people, visible,givers of hopes, sweet-speaking,creators of animals, kind hearted,lionhearted, wanting much, life-giving,gentle, sweet-spoken,devouring offerings, blooming,charmers of the spirit, daring,weaver of violets, shooters of arrows,healers, mighty, desirones,weavers of the world, knower of hearts,adventurous, resplendent, pleasant, dispeller of cares,forgetful, healers of sorrow,greatly adventurous, thousand shaped,mystic, gods of the night, wise, stillers of grief,benefactor of all, common to all,mountain wanderers, bestowing bliss, little caring,gracious, all seeing,rose colored, path openers, mindbreakersglittering, wise, fathers of light,swift to wrath, dance-loving, revered,highest, of the heights,purifiers, cheerers of spirit,gone away,roaming wildly about,golden skinned, gracefulhater of lies, givers of the soul, sustaining the swift footed, givers of seasons,

fond of singing, ocean-full,helpers, swift,counting the hours...quick sailing...quick wandering...sea swift of a shipspeeding over the sea...

the blessed gods.. have beenmaking a ship...

and are dragging it down to the sea.

For what?…which god and whomangered?We left no shrine forgotten...no hymn unsung...We offered what we had.O, devourers of offerings,

wanting much

They never get their fillWe offered what we had.

We offered what we had and it wasnot enough.What we offered might as well bethrown into the grey sea!

It was not enough – and now –

…a ship, bound for far away places.

…which region, what

…to what end? and how long?

…would that swift ships had never been!

II

About this placeA few things are worth mentioning –

The land is plentiful,the men are content,and the gods, revered.

Here, mountains echo with the breath of wind;Mountains echo with longwinded prayers.sweet-running waters flow through meadows.All around, the measureless depth of the shifting seabut our city walls, god built, rest upon rock.

Men sail over the great waste of the seaMen/they win their way home against the terrible seato return to their city, their gods.

The star is coming around. The season is harsh.Everything is thirsty in the dry airThe sun stares down at a dry landThe heavens send no rainThe rivers grow thin and lazy, waitingthe cicada sings sweetly from the leaves!

Men are content.Content to lie in the shadecontent to eat honey and figs,content to sleep and dream.

Content to listen to the breezes, and to the cicadas.Provided they sang beautifully... to the dreaming men,... to the gods.unceasingly.

Dreaming men.Shepherds tend to dream of sheep and meadows

Fishermen dream of fish and swimming in the seaThose who drink wine, of vineyardsThose who eat honey, dream of stolen gold

those parched from the heat, like us, dream of water, of raindream of catching water in the riversof catching it in our handsof catching what flees.

And waking ones, right awaywill try to catch their dreams...and may or may not remember...Waking ones, tomorrowwill try and remember the gods...may or may not remember...

Will say that the life-giving gods were a dreamethereal dreamsvanished into the wind.

O swift as the winds, skimmers of ether, thousand shaped –to where will you ride the winds?Other climes?

Wishing to escape the season?Infernal time!Certainly, in such a heat,Even gods get thirsty.Gods get thirsty for water.Gods get thirsty for wine.Gods get thirsty for adventure.

Adventures come seldom enoughAdventures come to those who seek them.who seeks adventures risk finding disappoint-ment,risk finding senseless, empty seas,risk finding nothing but waterseas full of water.

Adventurous ones,How long will you wander wearily over the surface of the sea?

III

Listen before you set sailgreatly adventurous!!! undaunted ones!!!before stepping onto the shifting seas…

I can speak of lands further outI cannot speak with assuranceI can only speak of rumors heard –rumors upon rumors –For men tell tales of all kindsWho knows how to begin?

Once a tale is begun, there is no telling how it may end.once a voyage is begun,…the same.

They say that beyond the horizonelsewhere from herethe earth is full, and full the sea of ill.

No telling what will happenonce you visit these rocky shores.

Whatever you may expect,you find the contrary of here,a flat and wide land,a great and wide river,the sun rises in the eastthe sun rises in the west, at times.

The sun rises over the fieldsand the sun rises over the river,the river rises over the plainsand the fields are under water.

Rivery fields, fields of riversWhere wild river horses run…

Run from what?From those who chase.And what are those?I dare not say.Has it legs for running, or tail for swimming?

Both legs… and tails.hmm?Both running… and swimming, … and fast.Eating fish?No. Eating men…Very terrible?Very.Howling aloud?No. groaning and growling.Hmmmm... sitting up like dogs?rather lying low like a stonedragonlike?sea dragons?River dragons – crocodiles.

The fields are under water, and under crocodilesthe crocodiles and water cover the land.

No rain comes from the sky,No rain from the gods,no gods are in the sky.The waters come from the river,the gods are (must be) in the river,river is full of crocodiles.Crocodiles are gods of the river;they are monstrous gods.One hears tales of these crocodiles,Some true, some not.Crocodiles who eat sheep,crocodiles who eat birdscrocodiles who are birds and have wingscrocodiles who eat no birds...Crocodiles who eat no birds, but live with them.birds not tasty?

Birds do not eat the crocodilesrather, birds eat the leeches

in the mouths of the crocodiles.Crocodiles have enormous mouths,The river has an enormous mouthEnormous mouth full of leeches,Enormous mouth vomiting into the seaFoul river flowing to the seaThat river is full of illThat sea is full of illThat sea is full of bitter and senseless waterNothing but water?Until the end, that sea is full of nothing but disappointmentThe earth is full, and full the sea, of ill!

IV

O mountain wanderers, far-travelers, mind breakers,As to the tale you now have heard –understand that it has not even passed the introduction.

Toward the flaming east,the way is filled with marvelsyet the way is much longer and harder.

In these far away lands,mountains pile upon mountainsrumors upon rumors.

The way is long and over many mountains;the way is long and over many seas.

The seas are encircled by mountainscrossable mountainsmountains flowing with rivers,

rivers flowing north rivers following southrivers flowing both directions, into a seaa sea that flows in a circle.

One could easily turn back or

one could easily sail aroundand around, in that sea forever.

There are all kinds of men around the seaAll kinds of men and sorts of livelihoods.

There are those for whom living is effortless.Any seeds in the ground give crop after crop.They see no need of prayers or gods.

There are for whom living is difficult:Whether seeds in the ground give nothing.They, too see no need of prayers or gods.

Yet other men wander.Wander the mountain paths -

The men have a daytime eye and a nighttime eyethey wander with one eye closedand sleep with one eye open.

(They) wander in search of fierce beastsrare and elusive beasts,beasts seen only at night, they say,seen only be searching men.

The one-eyed men say thatgriffins have spots like the golden leopard.Griffins are rather like lions.Griffins are more like eagles.Are rather more like eagles, and golden.

Griffins are fierce.Are fierce and have golden teethhave golden teeth golden eyes, golden wings.

The one-eyed men want golden eyeswant golden teethwant more teeth, want to be fiercewant to find griffins, and gold.

The griffins flee the one-eyed men.Flee until they cannot be seen,flee to where nothing is seen,to higher mountains still,where the sky is full of feathers,where all the mean are blind.

V

Nothing can be said with certainty, about these landsfor nothing is certain about the end of the world..

Here, it is said,all is obscureone cannot see the lands nor the forestsnor flocks of blackbirds one can see only white, falling whiteness in the sky the sky is filled with falling feathers.And these hinder sight.all things in these mountains are obscureand the only men who will live there, are blind.

These blind men see nothingbut they imagineimagine that the night is blackthe sun is blackThe falling feathers are blackimagine the blackbirds,the blackbirds,oddly, are white.

These are but rumors, told by one eyed men, told of the blind.And the blind, they are often mistaken.The blind men say:there are all kinds of men,and all kinds of ways of making a living.Those who are blind,

and those who are not.Those sowing crops and those who do not.Those seeing griffins and men who do not.Those who dream, and men who do not.

The blind onesthey have heard rumors from the men who live beyondone eyed men say that the blind men say:beyond them is only desolation.

Only desolation and darkness for half the yearOnly desolation, and two types – of menThey are hardly worth discussing, much less visiting.Its best to turn at this point, to go no further, to turn back.

O ruiners of the peopleO end-seekers, little-caring ones

The edges of the world are near,no man can go beyond,the land stops,the sky stops, and time, it slows to a stop.

Near the edge, living is hardest of allthe earth is frozenit is night for half the year.Few men surviveand they are little content.They shoot arrows at the sky.

Here, they say, there are two sorts of men.The first -men who eat menand when they sleep,they dream of Nothing.Beyond them is true desolation.

The second type of men, the other men, the blind men say,sleep a deep sleep for half the year

the sleeping meneat nothing,only drink the dense clouds – during an unbroken sleep only drink the dew – during an unbroken dream, sent by the gods,in the unending night of half a year.

The sleeping oneson waking, they tell what they remember, for half a year to those who listenspinning of a tale of an unfinished voyage, as an unbroken song.

A song of –

of contented menof echoing mountainsof singing cicadas of god-built ships of rivers full of illof crocodiles who are godsof gods who seek the seasof seas that flow in circlesof those men who encircle seasof those wandering the mountains of those seeing griffinsand of those seeing nothingand of those dreaming nothing and of those dreaming endlesslyand those who listen endlessly…

All endlessly trying to remember their dreamsto recount these dreams of the departing godstarrying , to listen to a song.

A song toto catch the gods, to keep the godsimpatient gods, speeding gods, ocean-bound godslistening, waiting in the harbour…

A song of contented men.


I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –






I








II












III










IV


















V























I




II














III





















IV





















V

























I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –





L’ENsemble founder and artistic leader, composer and conductor VYKINTAS BALTAKAS studied composition with Vytautas Barkaus-kas at the Lithuanian Academy of Music and Theater, before studying composition with Wolfgang Rihm and conducting with Andreas Weiss in Karlsruhe from 1993 to 1997. He subsequently studied in Paris at the Conservatoire National Supérieur and took a one year course at IRCAM. Conductors and composers make up two sides of the coin for the busiest of musicians – an attitude shared by Peter Eötvös who was his teacher between 1994 and 1997.In the meantime he is a regular guest at festivals and with ensem-bles throughout Europe. Institutions that have commissioned works by Baltakas include the WDR Symphony Orchestra, the Munich Biennale, the Wiener Festwochen/Klangforum Wien, the Ensemble Modern and the Bavarian Radio Symphony Orchestra/musica viva.Vykintas Baltakas has in recent years conducted renowned orchestras such as the RSO and DSO Berlin, the Bavarian Radio Symphony Orchestra and the WDR Symphony Orchestra as well as ensembles including Ensemble Resonanz, the Ensemble Modern and Scharoun Ensemble. He has also collaborated with composers such as Karlheinz Stockhausen, Georg Friedrich Haas and Dieter Schnebel. In 2009 he founded the Lithuanian Ensemble Network (LEN) of which he is the main driving force.Vykintas Baltakas’ works have been awarded with prizes such as the International Claudio Abbado Composition Prize (2003) and the Siemens Advancement Award (2007). CD recordings of his composi-tions have been recently made by the Ensemble musikFabrik Cologne and the Ensemble Modern. www.baltakas.net

PerformersAtlikėjai

LAT įkūrėjas ir vadovas, kompozitorius ir dirigentas VYKINTAS BALTAKAS 1990–1993 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1993–1997 m. – Karlsrūjės aukštojoje muzikos mokykloje, 1997 m. stažavo Paryžiaus konservatorijoje, 1998 m. – Paryžiaus muzikos tyrimų institute (IRCAM). Baltako kūryba įvertinta premijomis tarptautiniuose Darmštadto kursuose (1996), tarptautiniame konkurse de Piano XXème siècle d’Orléans (2002), 2003 m. jam įteiktas prestižinis Claudio Abbado prizas, o 2007 m. – Ernst von Siemens Grants-in-aid. 2004 m. Baltako kamerinė opera Cantio buvo pripažinta geriausia lietuviška muzikinio teatro premjera.Kaip kompozitorius ir dirigentas Baltakas koncertuoja Berlyno filharmonijoje, Vienos Konzerthaus, Londono Queen Elizabeth Hall, Paryžiaus Centre Pompidou, pakviestas į tokius festivalius kaip Wien Modern Festival, Tanglewood Music Festival, Maerzmusik Festival Berlin, Venecijos bienalė, Varšuvos Ruduo, Musica viva München ir kt. Reikšmingas jo bendradarbiavimas su Bavarijos radijo, Berlyno, Vakarų Vokietijos radijo simfoniniais orkestrais ir ansambliais Ensemble Modern, Ensemble InterContemporian, Klangforum Wien, London Sinfonietta.www.baltakas.net

SHARON JOYCE iš pradžių gimtosiose JAV studijavo architektūrą, vėliau, 2002–2008 m. Leuveno katalikų universitete, Belgijoje, studijavo filosofiją ir estetiką, 2006 m. mokėsi Paryžiaus X Nantero universitete, 2011–2012 m. – Aukštojoje pedagogikos mokykloje Paryžiuje; šiuo metu Bostono kolegijoje tęsia filosofijos daktarantūros studijas. Sharon Joyce rašo grožinės literatūros kūrinius, yra parengusi įvairių filosofinių ir akademinių tekstų vertimų. 2014 m. su vokiečių kompozitoriumi Peteriu Aderholdu pelnė Pirmąjį tarptautinį operos apdovanojimą Braunschweig už bendrą darbą Orlando.

Initially trained in architecture in her native United States, SHARON JOYCE went on to study philosophy and aesthetics at the Katholieke Universiteit Leuven in Belgium, from 2002 to 2008. She is now completing a doctorate in Philosophy at Boston College. Her education includes two years in Paris, where she studied at Paris X in 2006 and the École Normale Supérieure in 2011–2012. She has translated various philosophical and academic texts, in addition to her fiction writing. In 2014 she received, with German composer Peter Aderhold, the First International Opera Prize Braunschweig for their work in progress, Orlando.

Director CORNELIA HEGER studied musical theatre direction in Berlin under Joachim Herz and Prof. Erhard Fischer. She collabo-rated with Achim Freyer and his ensemble in the Hebbel Theatre Berlin, experimenting with various forms of theatre and dance. Heger was one of the co-founders of the Jugend Theater Werkstatt Berlin and Kulturkontakte e.V., producing musical theatre and interdisciplinary work. She particiapates with the Kammeroper Schloss Rheinsberg on an ongoing basis. Heger profiles herself in contemporary music, staging works of Marc Andrè, Karlheinz Stockhausen, Dieter Schnebel and Peter Eötvös. She directed theatre for Maerz-Musik, Ultraschall, Schwetzinger Festspiele, Schleswig-Holstein and International Opernfestival Kammeroper Schloß Rheinsberg. The Konzerthaus Berlin regularly stages her productions. Since 1991 Cornelia Heger is an associate professor at the Hanns Eisler School of Music in Berlin, she also lectures at the Potsdam University and the Universität der Künste in Berlin.

The singer and actor VIVIAN LÜDORF was awarded with the Günther-Neumann-Stiftung grant for Musical/Show studies at the Universität der Künste in Berlin. He worked with the Opernhaus Erfurt, Staatstheater Cottbus, BAT Studiotheater Berlin, Jüdisches Theater Bamah and the Krakow Opera. Vivian Lüdorf took part as a singer and dancer in various operettas and musicals including Millöcker’s Der Bettelstudent, Webber’s Evita, Bernstein’s West-Side-Story and On the Town. He has made appearences in drama theatres as well and has been a soloist of the Clubschiff AIDA company. Lüdorf took part in many projects for the Art-y-schoque company directed by Elisabeth Zündel. Since 2005 he is collaborating with director Cornelia Heger appearing in several of her productions, among them – Schnebel’s St. Jago – Bilder und Szenen zu Kleist and Ullmann’s Der Kaiser von Atlantis.

MARGRET GIGLINGER received singing lessons from her father since her early childhood. As young girl she won the first and second prizes in various national singing competitions (2002 and 2005). She continued her vocal training and Lied interpretation at the Richard Strauss Conservatory and Hochschule für Musik und Theater in Munich. Her opera debut was in 2007 at the Buenos Aires Teatro Avenida with three important roles - Princess, Rossignol and Pastourelle - for Ravel’s opera L’enfant et les sortileges. A year later she appeared in Monteverdi’s Il combattimento di Tancredi e Clorinda at the Gasteig in Munich. In 2010 Margret Giglinger took part in the staging of Minus Odysseus at Prinzregententheater Munich, in 2011 she appeared in the Plötzliches Herz - produced by the Hochschule für Musik und Theater at the Gasteig. After her studies Margret was involved in activities of the MDR Radio Choir in Leipzig. In recent years the singer has extended her repertoire, ranging from chamber music to oratorios and lied genres. In the 2014–2015 season Margret Giglinger appeared as Papagena in Mozart’s The Magic Flute and as Valencienne in Lehár’s Die lustige Witwe at the Landestheater Neustrelitz.

Režisierė CORNELIA HEGER muzikinio teatro režisūrą studijavo Berlyne (Joachimo Herzo ir prof. Erhardo Fischerio kl.). Ji aktyviai eksperimentavo įvairiomis naujojo teatro ir šokio formomis, bendradarbiavo su Achimu Freyeriu ir jo ansambliu Hebbelio teatre Berlyne. C. Heger yra viena iš muzikinio teatro ir interdisciplininius projektus rengiančių organizaijų Jugend Theater Werkstatt Berlin ir Kulturkontakte e.V. įkūrėja, aktyviai dalyvauja Kammeroper Schloss Rheinsberg veikloje.Režisierė didelį dėmesį skiria šiuolaikinei muzikai, dirbo su kompozitoriais Marcu Andrè, Karlheinzu Stockhausenu, Dieteriu Schnebeliu ir Peteriu Eötvösu. Jos režisuoti darbai buvo pastatyti įvairiuose festivaliuose, tarp kurių – Maerz-Musik, Ultraschall, Schwetzinger Festspiele, Schleswig-Holstein bei tarptautinis Opernfestival Kammeroper Schloß Rheinsberg. C. Heger nuolatos režisuoja pastatymus Berlyno Konzerthaus. Nuo 1991 m. yra Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne docentė, dėsto Potsdamo universitete ir Menų universitete Berlyne.

Daininkas, aktorius, skaitovas VIVIAN LÜDORF, pelnę Günther-io-Neumanno fondo stipendiją, miuziklo atlikėjo specialybę studijavo Berlyno menų universitete. Menininkas pasirodymų surengė Erfurto operos teatre, Kotbuso valstybiniame teatre, Berlyno Mokomajame teatre BAT ir Žydų teatre (Massel Tov Bamah), Krokuvos valstybinėje operoje. Kaip dainininkas ir šokėjas dalyvavo operečių ir miuziklų pastatymuose, tarp jų – Millöckerio operetė Der Bettelstudent (Studentas elgeta), Webberio miuziklas Evita, Bernsteino miuzikai West-Side-Story and On the Town; parengė vaidmenų dramos teatre, buvo kompanijos Clubschiff AIDA trupės pagrindinis solistas. Dalyvavo daugelyje režisierės Elisabeth Zündel vadovaujamos nepriklausomos atlikėjų trupės Art-y-schoque projektų. Nuo 2005 m. bendradarbiauja su režisiere Cornelia Heger, dalyvavo jos režisuotuose pastatymuose – tai Schnebelio muzikinis spektaklis St. Jago ir Ullmanno opera Der Kaiser von Atlantis.

MARGRET GIGLINGER pirmasis dainavimo mokytojas vaikystėje buvo jos tėvas. 2002 ir 2005 m. ji pelnė prizines vietas įvairiuose šalies konkursuose, vėliau studijavo dainavimą ir Lied interpretaciją R. Strausso konservatorijoje ir Aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje Miunchene. Jos debiutas operoje įvyko 2007 m. Buenos Airių teatre Avenida, kur atliko tris vaidmenis Ravelio operoje Vaikas ir stebuklai, po metų Miuncheno salėje Gasteig ji dainavo Montever-di operoje Tankredo ir Klorindos kova, 2010 m. dalyvavo pastatyme Minus Odysseus Miuncheno Prinzregententheater, 2011 m. – teatre Gasteig pastatytame Aukštosios muzikos ir teatro mokyklos spektaklyje Plötzliches Herz. Baigusi studijas Margret Giglinger dalyvavo MDR radijo choro veikloje Leipcige. Dainininkės pasirody-mai pastaraisiais metais jos repertuarą ženkliai papildė kamerinės muzikos, Lied žanro kūriniais, 2014–2015 m. koncertų sezoną Noištrelico miesto teatre solistė parengė ir atliko Papagenos (Mozarto Uburtoji fleita) ir Valensijanos (Leháro Die lustige Witwe) vaidmenis.

FLORIAN FETH 2005 m. įstojo į Mainco aukštąją muzikos mokyklą; 2010–2012 m., vadovaujamas prof. Thomo Heyerio, studijavo Frankfurto aukštojoje muzikos mokykloje; dalyvavo meistriškumo kursuose, kuriuos vedė James’as Tayloras ir Gerd Türk.Vienas pirmųjų solisto parengtų vaidmenų – tenoro partija Mozarto Zaidėje Naujosios Europos festivalyje. Vėliau dainininkas parengė vaidmenų Koblenco teatre ir Frankfurto operoje. 2010 m. jis dalyvavo Christiano Starko kūrinio pasaulinėje premjeroje Frankfur-to „Bockenheimer Depot“, diriguojant Beatui Furrerui; 2013 m. sausį parengė vaidmenį Baltako operos Cantio pastatyme Berlyno „Konzerthaus“; 2014 m. gegužę atliko tenoro partiją Cavalieri operos Rappresentatione di Anima et di Corpo (Vaidinimas apie sielą ir kūną) pastatyme Berlyno valstybinėje operoje, diriguojant René Jacobsui.Kaip kamerinės muzikos atlikėjas, instrumentinių-vokalinių kūrinių atlikėjas Florianas Fethas bendradarbiauja su įvairiais ansambliais ir kolektyvais, tarp kurių – Amsterdamo baroko choras, vadovauja-mas Tono Koopmano, ir RIAS kamerinis choras.

FLORIAN FETH was enrolled at Hochschule für Musik Mainz in 2005. In 2010 he continued his vocal training with Professor Thomas Heyer at the Hochschule für Musik in Frankfurt, where he obtained his degree in 2012. Feth attended master classes with James Taylor and Gerd Türk. He had a part in Mozart’s Zaide at the New European Festival. Further engagments led him to Theater Koblenz and Oper Frankfurt. In 2010 he was heard in a world premier performance of a composition by Christian Stark under the baton of Beat Furrer at the Bockenheimer Depot in Frankfurt. In January 2013 he performed Vykintas Baltakas’ Cantio at the Konzerthaus Berlin. In May 2014 he appeared as Tenor voice from heaven in Cavalieri’s Rappresentatione di Anima et di Corpo at the Berlin State Opera conducted by René Jacobs. As an ensemble singer Florian Feth is working with a number of professional ensembles, among them the Amsterdam Baroque Choir (Ton Koopman) and RIAS Kammerchor.

TOBIAS HAGGE studied at the Hanns Eisler Hochschule für Musik in Berlin with Alexander Vinogradov and Julia Varady. Tobias Hagge has accumulated a large repertoire, mastering 35 roles from early baroque to contemporary music. After singing in the solo-ensemble of Komische Oper Berlin for several years, he now works as a freelance artist, contracting with the Polish National Opera, the Operadagen Rotterdam, the Teatro Nacional Brasília, the Musikfes-tival Mecklenburg-Vorpommern, the Philharmonie and Konzerthaus Berlin and the Münchner Kammerspiele. In addition to his solo career, Tobias Hagge singing in Amsterdam Baroque Choir, Vocalconsort Berlin, Vokalakademie Berlin, Ensemble Sirventes and Vox Nostra. He has worked with conductors such as Kirill Petrenko, Ton Koopman, Vykintas Baltakas, Matthias Formeny, Friedemann Layer, Franck Ollu, Michael Jurowsky, Justus Frantz and stage directors such as Calixto Bieito, Andreas Homoki, Dietrich Hilsdorf, Richard Jones, Barbara Wysocka and Michal Zadara. In 2008 he was nominated for the Young artist of the year by the critics-poll of the opera magazine Opernwelt.

TOBIAS HAGGE studijavo H. Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje Berlyne, vadovaujamas Alexanderio Vinogradovo ir Julijos Varady. Dainininkas yra parengęs daugiau kaip 35 boso partijas kūriniuose nuo ankstyvojo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Keletą metų jis buvo Berlyno Komische Oper trupės narys; pastartuoju metu kaip kviestinis solistas bendradarbiauja su Lenkijos nacionaline opera, Roterdamo Operadagen, Brazilijos nacionaliniu teatru, Meklembur-go-Pomeranijos muzikos festivaliu, Berlyno filharmonija ir Konzerthaus bei Miuncheno Kammerspiele.Greta solinės karjeros Tobias Hagge dainuoja Amsterdamo baroko chore, Berlyno kolektyvuose Vocalconsort ir Vokalakademie, ansambliuose Sirventes ir Vox Nostra. Kaip solistas koncertavo su tokiais dirigentais, kaip Kirillas Petrenko, Tonas Koopmanas, Vykintas Baltakas, Matthias Formeny, Friedemannas Layer, Franckas Ollu, Michaelas Jurowsky, Justus Frantzas; bendradarbia-vo su režisieriais Calixto Bieito, Andreasu Homoki, Dietrichu Hilsdorfu, Richardu Jonesu, Barbara Wysocka ir Michalu Zadara. 2008 m. prestižinio operos žurnalo Opernwelt kritikų tribūna dainininką Tobiasą Hagge nominavo Geriausio metų jaunojo solisto apdovanojimui.

FLORIAN FETH was enrolled at Hochschule für Musik Mainz in 2005. In 2010 he continued his vocal training with Professor Thomas Heyer at the Hochschule für Musik in Frankfurt, where he obtained his degree in 2012. Feth attended master classes with James Taylor and Gerd Türk. He had a part in Mozart’s Zaide at the New European Festival. Further engagments led him to Theater Koblenz and Oper Frankfurt. In 2010 he was heard in a world premier performance of a composition by Christian Stark under the baton of Beat Furrer at the Bockenheimer Depot in Frankfurt. In January 2013 he performed Vykintas Baltakas’ Cantio at the Konzerthaus Berlin. In May 2014 he appeared as Tenor voice from heaven in Cavalieri’s Rappresentatione di Anima et di Corpo at the Berlin State Opera conducted by René Jacobs. As an ensemble singer Florian Feth is working with a number of professional ensembles, among them the Amsterdam Baroque Choir (Ton Koopman) and RIAS Kammerchor.

TOBIAS HAGGE studied at the Hanns Eisler Hochschule für Musik in Berlin with Alexander Vinogradov and Julia Varady. Tobias Hagge has accumulated a large repertoire, mastering 35 roles from early baroque to contemporary music. After singing in the solo-ensemble of Komische Oper Berlin for several years, he now works as a freelance artist, contracting with the Polish National Opera, the Operadagen Rotterdam, the Teatro Nacional Brasília, the Musikfes-tival Mecklenburg-Vorpommern, the Philharmonie and Konzerthaus Berlin and the Münchner Kammerspiele. In addition to his solo career, Tobias Hagge singing in Amsterdam Baroque Choir, Vocalconsort Berlin, Vokalakademie Berlin, Ensemble Sirventes and Vox Nostra. He has worked with conductors such as Kirill Petrenko, Ton Koopman, Vykintas Baltakas, Matthias Formeny, Friedemann Layer, Franck Ollu, Michael Jurowsky, Justus Frantz and stage directors such as Calixto Bieito, Andreas Homoki, Dietrich Hilsdorf, Richard Jones, Barbara Wysocka and Michal Zadara. In 2008 he was nominated for the Young artist of the year by the critics-poll of the opera magazine Opernwelt.

LITHUANIAN ENSEMBLE NETWORK is a professional Contempo-rary Music organization connecting professional ensembles, soloists and conductors. Vykintas Baltakas directs L’ENsemble as an open platform where creative ideas can be professionally realized and as a united ensemble – L’ENsemble.L’ENsemble consists of: the Chordos String Quartet, Kristupas Wind Quintet, Kaskados Piano Trio, Vilnius Brass Quintet, accordionist Raimondas Sviackevičius, pianist Rima Chačaturian, composer and singer Rita Mačiliūnaitė and others.

L’ENsemble is working with established institutions of contempo-rary music in Lithuania and abroad, such as the Lithuanian Composers’ Union, Lithuanian Music Information and Publishing Centre, Lithuanian Academy of Music and theatre, Goethe-Institut Vilnius and Karsten Witt Musikmanagement Berlin. L’ENsemble is a positive presence in the international contemporary music scene.

L’ENsemble is proud about its performances at the WDR (2009), at the Ruhr European Capital of Culture (2010), Ultraschall Festival Berlin (2013), its recordings for Kairos, Megadisc Classics, Deutschland Radio Kultur, WDR, Lithuanian Radio and Television. In 2011 L’ENsemble started the concert series Composers of our time, featuring the influential international and lithuanian compos-ers. We already presented: Gerhard Stäbler (2011), Bronius Kutavičius (2012), Luciano Berio (2013), Wolfgang Rihm, Matthias Pintscher and John Woolrich (2014). The Composers of our time are supported by the Lithuanian cultural support foundation, Ernst von Siemens Musikstiftung, Goethe Institut Vilnius and the Lithuanian Composers’ Union.

www.lithuanian-ensemble.net

LIETUVOS ANSAMBLIŲ TINKLAS (LAT) vienija šiuolaikinės muzikos interpretatorius, skiria dėmesį aktualios muzikos atlikimui ir suteikia mūsų šalies muzikantams galimybę specializuotis šioje srityje. LAT siekia remti ir populiarinti naująją lietuvių kompozitorių muziką bei periodiškai Lietuvos auditorijai pristatyti įdomiausias užsienio moderniosios muzikos kryptis ir kūrėjus.

LAT veikloje bendradrabiauja styginių kvartetas Chordos, fortepi-joninis trio Kaskados, Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius, pianistė Rima Chačaturian, kompozitorė ir vokalistė Rita Mačiliūnaitė ir kiti atlikėjai.

LAT bendradarbiauja su Lietuvos kompozitorių sąjunga, Muzikos informacijos ir leidybos centru, Lietuvos muzikos ir teatro akademi-ja (LMTA), Vilniaus Goethe’s institutu, Berlyne veikiančia Karsten Witt muzikos agentūra, planuoja ir rengia bendrus tarptautinius projektus, bendradarbiauja su įrašų leidybos kompanijomis.2011 m. LAT inicijavo koncertų ciklą Kompozitorių portretai, jo metu Lietuvoje jau surengti kompozitorių G. Stäblerio, K. Shimo, B. Kutavičiaus, L. Berio, W. Rihmo, M. Pintscherio, P. Cashiano, J. Woolricho autoriniai projektai, pristatyta lietuvių kompozitorių 1970–1990 m. kamerinės muzikos retrospektyva.

www.lithuanian-ensemble.net

LEN records | LAT įrašai

Arthur Anton Bumšteinas Lukoszevieze - Zarasai digital distribution (iTunes, amazon.com)

LEN Horizons (2009-2014)LEN records (order online) and digital distribution (iTunes, amazon.com)

Vykintas Baltakas - CANTIO, Chamber opera | kamerinė operaFestival “Ultraschall”, Berlin 2013LEN records (order online) and digital distribution (iTunes, amazon.com)

Bronius Kutavičius - Pantheistic birds | Panteistiniai paukščiaiMegadisc Classics, 2015 (ruošiama | in preparation)

Vykintas Baltakas - Portrait | PortretasKairos, 2015 (ruošiama | in preparation)

Commission | užsakymasMünchener Biennale 2004

Production | ProdukcijaKulturkontakte e.V. in Cooperation with Konzerthaus Berlin and Ultraschall, Festival of contemporary music | bendra Kulturkontak- te e.V., Konzerthaus Berlin ir festivalio Ultraschall produkcija

Realization of electronics | Elektronikos realizacijaExperimentalsudio des SWR Freiburg

Recording | Garso įrašasRecorded: 14.01.-17.01.2013, Konzerthaus Berlin, Werner-Otto-SaalExecutive Producer: Rainer PöllmannRecording Supervisor: Jens SchünemannRecording Engineer: Hansjörg SeilerRevised by Vykintas Baltakas

Supported by | RėmėjaiLietuvos kultūros tarybaHauptstadtkulturfondsErnst von Siemens Musikstiftung

Project coordinator | Projekto koordinatorėJurgita Kazarauskaitė

Design by | DizainerisSimona Armalytė

Compiling and editing by | Bukleto sudarytoja ir redaktorėRima Povilionienė

Photos by | Nuotraukų autoriaiMartin Christopher Welker, Arcana Femina

Publisher | LeidėjasUniversal Edition Wien

Award | ĮvertinimasBest Lithuanian Music-theater piece in 2004 | Geriausias lietuvių muzikos metų sceninis kūrinys (2004)

Published by | IšleidoLietuvos antsamblių tinklas | Lithuanian ensemble network

2013 Deutschlandradio© 2015 Deutschlandradio / Lithuanian Ensemble Network | L.T. Ansamblių Tinklas, VšĮ


I







wanting much








II

















III















IV



















V















A song of –





P

Documents

CANTIO, chamber opera (CD booklet)