Colleen McCullough

Australø raðytoja Colleen McCullough (g.1937) milijonus skaitytojø suþavëjo á 20 kalbø iðverstu pasauliniu bestseleriu „Erðkëèiø paukðèiai“, o dabar savo pasakojimo talentà ji demonstruoja naujoje knygoje „Morgano kelias“ (2000) – romane apie tai, kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australijà, kaip anglas Rièardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmøjø katorgininkø, pasiøstø á naujà kolonijà. Tai buvo vienas didþiausiø eksperimentø su þmonëmis: apgyvendinti nepaþástamame þemyne Anglijos nusikaltëlius. Rièardas Morganas, dvylika mënesiø kalëjæs audringose jûrose, pradeda sukreèiamà mëginimà iðgyventi prieðiðkoje naujoje þemëje, kur, nugalëjæs visas klûtis, atras naujà meilæ ir naujà gyvenimà.C. McCullough – talentinga pasakotoja, gebanti pavergti skaitytojà. Herojai ir plëðikai, jø þargonas, epochos detalës, intrigos, komiðkas palengvëjimas po átampos, iðdavystës ir aistringos meilës nuotykis – visa tai daro kûriná ásimintinà ir patrauklø visiems, pasiilgusiems tikro romano.

„Moters kvapas mano ðnervëse... Að per ilgai buvau vieniðas, ir man

maloniai kvepia tik dalykai, tolimi nuo lentpjûviø ir Sidnëjaus.“

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS 3

V I L N I U S 2 0 1 1

4 COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

ISBN 9986-16-331-5

UDK 820(94)-3Mc748

© 2000 by Colleen McCulloughOriginally published in hardcoverin 2000 by Simon & Schuster, Inc.

© Rasa Akstinienë, vertimas á lietuviøkalbà, 2004

© Ilona Kukenytë, virðelio dizainas,2004

© �Tyto alba�, 2006

Colleen McCulloughMORGAN�S RUNSimon&Schuster, 2000


Rikui, broliui Dþonui, Veidui, Dþo, Helenaiir daugybei ðiandien gyvø þmoniø, kurie gali

atsekti savo ðaknis tiesiai iki Rièardo Morgano.

Bet labiausiai ði knyga skiriama mano mylimaiMatildai, Rièardo Morgano proproproproproanûkei.


Mes gimstame turëdami daugybæ savybiø;apie kai kurias ið jø niekada nesuþinosime.Viskas priklauso nuo kelio,kurá mums skiria Dievas.


P I R M A D A L I S

Nuo1775 metø rugpjûèio

iki1784 metø spalio

COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS 1 1

� Prasidëjo karas! � suriko misteris Dþeimsas Fislveitas.Visi, iðskyrus Rièardà Morganà, pakëlë galvas ir atsisuko á

tarpdurá, kur stovëjo storas þmogënas ir mosikavo plonu po-piergaliu. Akimirkà galëjai girdëti musæ skrendant, paskui nuokiekvieno smuklës stalelio, iðskyrus Rièardo Morgano, pradë-jo sklisti sumiðæ riksmai. Rièardas beveik neatkreipë dëmesioá sukreèiantá praneðimà: argi svarbus karas su trylika Ameri-kos kolonijø, palyginti su vaiko, kurá jis laikë ant rankø, liki-mu? Prieð keturias dienas vaistininkas pusbrolis Dþeimsas pa-skiepijo maþylá nuo raupø, ir dabar Rièardas Morganas skaus-mingai galvojo, ar skiepai padës.

� Nagi, Dþemai, paskaityk mums, � ið uþ prekystalio papra-ðë Dikas Morganas, smuklininkas ir Rièardo tëvas.

Nors lauke tvieskë vidurdienio saulë ir ðviesa skverbësi pro�Kuperio herbo� langus, paauksindama stiklus, didþiajamekambaryje tvyrojo prieblanda. Taigi misteris Dþeimsas Fisl-veitas nuþingsniavo prie prekystalio, kur spingsojo þibalinë lem-pa; ið abiejø jo milinës kiðeniø kyðojo pistoletø rankenos. Aki-niai nuslydo ant nosies galo, jis ëmë garsiai skaityti, o balsasdramatiðkai kilo ir leidosi.

Jo kalbos nuotrupos ásiskverbë á Rièardo Morgano neri-mo rûkà � tik fraziø nuotrupos: �atviras ir vieðas maiðtas� iðvisø jëgø stengiamasi numalðinti ðá maiðtà ir iðkelti maiðti-ninkams bylas��

Matydamas niekinantá tëvo þvilgsná, Rièardas nuoðirdþiaimëgino susikaupti. Bet juk prasideda karðèiavimas? Ar tik-rai? Jei taip, tai skiepai ið tiesø prisiëmë. O jei prisiëmë, ar

1 2 COLLEEN McCULLOUGH n MORGANO KELIAS

Viljamas Henris bus ið tø, kurie vis viena susirgs? Vis vienanumirs? Ne, brangusis Dieve!

Misteris Dþeimsas Fislveitas artëjo prie pabaigos.� �Burtai mesti! Kolonijos turi pasiduoti arba triumfuoti!� �

sugriaudëjo jis.� Kaip keistai pareiðkë karalius, � ásiterpë smuklininkas.� Keistai?� Atrodo, karalius mano, jog kolonija gali triumfuoti.� Bet að tuo labai abejoju, Dikai. Jo kalbø raðytojas � kaþ-

koks niekingas kvaiðelio lordo Bjuto* sekretoriûkðtis, � iðdrá-siu pasakyti, susiþavëjæs retorine pusiausvyra, kà? � tardamaspaskutiná þodá, jis parodë smiliumi sau á burnà.

Smuklininkas iðsiðiepë ir ápylë romo á maþà alaviná puodu-kà, paskui apsisuko ir kreida nubrëþë brûkðná grifelinëje len-telëje, pritvirtintoje ant sienos.

� Dikai, Dikai! Mano naujienos pritraukia þmones á smuklæ!� Ne, nepritraukia. Anksèiau ar vëliau bûtume tai iðgirdæ, �

smuklininkas atsirëmë alkûnëmis á prekystalá, kur jau buvo ið-daubtos dvi negilios þymës, ir ásispoksojo á ginkluotà ir mili-niuotà misterá Fislveità, kuriam akivaizdþiai trûko keliø varþ-teliø. Buvo tvanki vasaros diena. � Tikrai, Dþemai, ði þinia në-ra visai netikëta, bet vis dëlto ðokiruojanti.

Niekas nemëgino ásiterpti á jø pokalbá; Dikas Morganas gy-në savo klientus, o Dþemas Fislveitas jau seniai mëgavosi vie-no ið ekscentriðkiausiø Bristolio intelektualø reputacija. Klien-tai buvo patenkinti, galëdami klausytis ir maukti savo pasi-rinktus svaigalus � romà, dþinà, alø, Bristolio pienà.

Dvi Morganø þmonos vaikðtinëjo po smuklæ, imliojo iðtuð-tintus puodukus ir duodavo juos Dikui, kad ðis pripiltø gëri-mo ir nubrëþtø dar vienà brûkðná lentelëje. Buvo beveik pietømetas; ðvieþios duonos, kurià Pegë Morgan kà tik atsineðë ið

* John Stuart Bute (1713�1792) � 3-iasis grafas, ðkotø dvariðkis ir toriø politikas. 1762�1763 m. � ministras pirmininkas.


kepëjo Dþenkinso, kvapas smelkësi pro kitus kvapus, kurie peratoslûgá atsklisdavo á Bristolio smuklæ, stovinèià prieplaukoje.Daugelis èia esanèiø vyrø, moterø ir vaikø pasiliks ir uþsisakystos paèios ðvieþios duonos, minkðto sviesto gumulëlá, Somer-seto sûrio gabalà, alaviná pusdubená su garuojanèia jautiena irbulvëmis, plaukiojanèiomis tirðtame padaþe.

Tëvas varstë Rièardà þvilgsniu. Miglotai nujausdamas, kadDikas smerkia já uþ iðtiþimà, Rièardas svarstë, kà èia pasakius.

� Manau, mes tikëjomës, � sumurmëjo jis, � kad jokia kitakolonija neparems Masaèusetso ir perspës já, kad viskas nuëjoper toli. Argi jie ið tiesø mano, kad karalius nusiþemins ir skai-tys jø laiðkà? Arba, net jei tai padarys, kad patenkins jø reika-lavimus? Jie � anglai! Karalius yra ir jø karalius.

� Nesàmonë, Rièardai! � ðiurkðèiai atrëþë misteris Fislvei-tas. � Lyg apsëstas nerimauji dël vaiko, tai ir tavo màstymoaparatas ima kliuvinëti! Karalius ir jo pataikûnai ministrai taipnusiþemino, kad jø valdomà salà iðtiko katastrofa! Aðtuonitûkstanèiai tonø Bristolio kroviniø gráþo neiðkrauti ið trylikoskolonijø dar metams nesuëjus! Bankrutavo serþo fabrikas Red-klife, ir keturi ðimtai ten dirbusiø sielø uþgriuvo parapijieèiamsant galvø! O kà jau kalbëti apie vieèiukæ prie Uosto sienos,kuri gamina spalvotus brezentinius patiesalus Karolinai irDþordþijai! Vamzdþiø gamintojai, muilo virëjai, buteliø lieji-kai, cukraus ir romo gamintojai... Dël Dievo meilës, þmogau!Daugiausia prekiaujame su ðalimis anapus Vakarø vandeny-no, ir trylika kolonijø sudaro ne menkiausià prekybos dalá!Karas su trylika kolonijø � tai komercinë saviþudybë!

� Manau, � tarë smuklininkas, paëmæs popiergalá ir perme-tæs já þvilgsniu, � kad lordas Nortas* iðdavë... Na, paskelbëGinkluoto maiðto nuslopinimo proklamacijà.

* Frederick North (1732�1792), britø toriø politikas, 1770�1782 m. ministras pirminin-kas. Jis siekë iðvengti Amerikos Nepriklausomybës karo, bet buvo pripaþintas kaltu uþAmerikos kolonijø netektá.


� Ðio karo negalime laimëti, � pareiðkë misteris Fislveitas irlûkuriuodamas laikë tuðèià puodukà prieðais Megæ Morgan.

� Nagi, Dþemai! � vël pamëgino ásiterpti Rièardas. � Messumuðëme Prancûzijà po Septyneriø metø karo... Esame ðau-niausia ir narsiausia pasaulio ðalis! Anglijos karalius nepralai-mi karø.

� Nes jis kariauja netoli Anglijos arba prieð pagonis, arbaprieð nemokðas laukinius, kuriuos parduoda jø paèiø vadai.Bet trylikos kolonijø vyrai yra anglai, kaip tu teisingai pasakei.Jie civilizuoti ir susipaþinæ su mûsø metodais. Jie mûsø krau-jo, � misteris Fislveitas atsiloðë, atsiduso, didingai suraukë nuoalkoholio paraudusià á bulvæ panaðià nosá. � Jie mano, kadlengvai atsilaikys, Rièardai. Jie apgauti, apspjaudyti, iðniekin-ti. Taip, jie anglai, taèiau niekada nebuvo labai sàþiningi. Ir jieyra labai toli nuo mûsø, taigi mûsø nemokða karalius ir jo mi-nistrai ëmësi sunkaus darbelio. Gali sakyti, kad mûsø laivynaslaimi karus... argi daug laiko praëjo nuo tada, kai mus sustab-dë ar parbloðkë þemyno armija ne mûsø salose? Taèiau kaipgalësime laimëti jûros karà su prieðininkais, neturinèiais lai-vø? Privalësime kovoti sausumoje. Trylika skirtingø menkaisujungtø þemës lopinëliø. Kovosime su prieðais, kurie nëratokie susivienijæ, jog elgtøsi kaip kariuomenë.

� Tu kà tik sutriuðkinai savo paties argumentus, Dþemai, �nusiðaipë smuklininkas, bet padavë puodukà su romu Megeiir nepaëmë kreidos. � Mûsø armijos pirmarûðës. Kolonistainegalës joms pasiprieðinti.

� Sutinku, sutinku! � riktelëjo Dþemas ir pakëlë dovanotoromo puodukà á ðeimininko, kuris buvo kaip reta dosnus, svei-katà. � Kolonistai tikriausiai niekada nelaimës mûðio. Bet jiemsnebûtina laimëti mûðius, Dikai. Jiems reikia tik atsilaikyti. Jukkovosime jø ðalyje, o ne Anglijoje, � jis ákiðo rankà á kairæ mi-linës kiðenæ, iðsitraukë didþiulá pistoletà, trinktelëjo já ant sta-lo, o smuklës lankytojai ið siaubo sukvykë ir suþviegë... Rièar-


das, kuris ant rankø laikë kûdiká, taip greitai nusuko vamzdá áðalá, kad niekas nespëjo në mirktelëti. Visi þinojo, kad pistole-tas uþtaisytas. Nekreipdamas dëmesio á sukeltà siaubà, miste-ris Fislveitas pasikniso kiðenëje ir iðsitraukë keletà sulanks-tytø plono popieriaus lapukø. Tyrinëjo juos vienà po kito; aki-niai padidino blyðkiai mëlynas krauju pasruvusias akis, juodi irgarbanoti plaukai iðslydo ið kuodo, atidþiai suriðto kaspinu �misteris Dþeimsas Fislveitas neneðios perukø ar kasos.

� A! � pagaliau ðûktelëjo jis, mostelëjæs Londono naujienøpuslapiu. � �Kuperio herbo� damos ir dþentelmenai, prieð sep-tynis su puse mënesio Lordø rûmuose vyko karðti debatai, perkuriuos tas kilnusis senis, Viljamas Pitas*, Èetemo grafas, kaipkalbama, pasakë savo didingiausià oracijà, gindamas kolonis-tus. Bet mane sujaudino ne Èetemo grafo þodþiai, � tæsë mis-teris Fislveitas. � Pacituosiu jums Rièmondo kunigaikðtá: �Ga-lite padeginëti ir niokoti, bet tai nebus valdymas!� Tai tiesa,tikra tiesa! Dar vienas dalykëlis. Manau, kad tai viena ið di-dþiøjø filosofiniø tiesø, nors lordai ëmë prunkðèioti, kai jis taipasakë: �Jokiø þmoniø dar niekada nebuvo galima priverstipaklusti tokiai valdymo formai, kurios jie sako nepriimsià�.

Jis linkèiodamas apsidairë.� Ðtai kodël að sakau, kad visi mûðiai, kuriuos laimësime,

bus nenaudingi ir labai menkai tepaveiks karo rezultatus. Jeikolonistai atsilaikys, jie privalës laimëti, � jis þibanèiomis aki-mis sulankstë popieriø, ásigrûdo lapus atgal á kiðenæ ir ant jøáleido pistoletà. � Per daug iðmanai apie ginklus, Rièardai, ðtaikur tavo bëda. Nei vaikui, nei jokiam kitam èia esanèiam þmo-gui negrësë pavojus, � jo gerklëje kaþkas sugurguliavo, o su-spaustos lûpos sujudëjo. � Visà gyvenimà gyvenau ðioje dvo-kianèioje kloakoje, vadinamoje Bristoliu, ir maþindavau mo-

* William Pitt (1708�1778), 1-asis Èetemo grafas. Jis 1763 m. uþbaigë Septyneriø metøkarà.


notonijà, ðaipydamasis savo pamfletuose ið kai kuriø pûliuo-janèiø toriø vyriausybës þaizdø, nuo kvakeriø iki ðeikeriø* irkingmeikeriø**. � Jis pamojavo auditorijai aplamdyta trikampeskrybële ir uþsimerkë. � Jei kolonistai atsilaikys, jie privalolaimëti, � pakartojo. � Bet kuris Bristolio gyventojas paþástatûkstanèius kolonistø � jie ðmëkðèioja visur kaip ðikðnospar-niai vakaro prieblandoje. Dikai, Imperija mirðta! Mûsø an-gliðkos gerklës pirmà kartà ima gargaliuoti. Að paþástu kolo-nistus ir teigiu, kad jie laimës.

Lauke pasigirdo keisti grësmingi garsai � daugybë ápykusiøbalsø; iðkreiptos praeiviø figûros, neskubiai einanèios pro lan-gus, staiga virto bëganèiomis dëmëmis.

� Maiðtininkai! � Rièardas paðoko ant kojø, duodamas vai-kà þmonai. � Pege, mauk á virðø su Viljamu Henriu! Mama,eik su jais, � jis paþvelgë á misterá Fislveità. � Dþemai, ar ketiniðaudyti abiem pistoletais, ar vienà duosi man?

� Liaukis, liaukis! � Dikas iðsikrapðtë ið uþ prekystalio ir më-gino sutrukdyti Rièardui, aukðtam ir raumeningam vyrui. � Ðia-me Plaèiosios gatvës gale niekas nematë maiðtininkø, net ta-da, kai angliakasiai atëjo ið Kingsvudo ir suèiupo sená Brikdei-lá. Nebuvo jø èia ir tada, kai siautëjo jûreiviai. Jei kas ir vyksta,tai nëra maiðtas, � jis nuþingsniavo prie durø. � Taèiau þadupaþiûrët, kas darosi, � tarë jis ir pranyko bëganèioje minioje.�Kuperio herbo� lankytojai, áskaitant Rièardà ir Dþemà Fisl-veità, nusekë jam ið paskos. Pastarajam ið milinës kiðeniø visdar kyðojo pistoletai.

Visà gatvæ uþplûdo þmonës, iðtiesæ kaklus þmonës lenkësi iðkiekvienos mansardos; nesimatë në vieno grindinio akmens,në vienos naujos ðaligatvio plokðtës abiejose Plaèiosios gatvës

*Religinë sekta, tikinti antruoju Kristaus atëjimu, ákurta Anglijoje 1750 m. Jos nariaigyvena miðriose bendruomenëse ir laikosi celibato.** Asmuo, kuris iðkelia lyderius, naudodamasis savo politine átaka.


pusëse. Trys vyrai ásibrovë á minià ir drauge su ja ëjo Vyno irKvieèiø gatviø sankryþos link. Ne, jie nebuvo maiðtininkai. Jiebuvo turtingi, ypaè pikti dþentelmenai, einantys be vaikø irmoterø.

Kitoje Plaèiosios gatvës pusëje, truputá arèiau verslo cen-tro, prie miesto tarybos ir birþos stovëjo �Baltojo liûto� uþei-ga, Tvirtos draugijos ðtabas. Ten buvo toriø klubas, stipriai rë-mæs jo didenybæ Britanijos karaliø Jurgá III. Klubo vyrai bû-davo jam iðtikimi iki mirties. Minia apsupo ðalia esanèià �Ame-rikos� kavinæ, kurios raudonà baltà vëliavà su daugybe juoste-liø dauguma Amerikos kolonistø naudojo kaip pagrindiná tran-sparantà, kai netikdavo Konektikuto, Virdþinijos ar kurios ki-tos kolonijos vëliava.

� Manau, � visai be reikalo ëmë ðnibþdëti Dikas Morganas, �verèiau gráþkime á �Kuperio herbà� ir stebëkime ið mansardos.

Jie gráþo, uþkopë drebanèiais aplûþusiais laiptais uþ pre-kystalio ir galiausiai priëjo prie suveriamøjø langø, kurie buvopavojingai toli iðsikiðæ virð Plaèiosios gatvës. Galiniame kam-baryje verkë maþasis Viljamas Henris, o jo motina ir senelëguguodamos ir pliaukðëdamos lieþuviu lankstësi virð vaikið-kos lovytës; kol Viljamas Henris taip baisiai sielvartavo, Pegeiar Megei visai nerûpëjo klegesys lauke. Rièardas prisijungëprie moterø � ir jo neviliojo triukðmas.

� Rièardai, jis nemirs per tas kelias minutes! � nemandagiaiðûktelëjo Dikas ið priekinio kambario. � Po velniø, eikð èia irþiûrëk!

Rièardas nenoriai atëjo, pasilenkë pro langà ir nustebæs þiop-telëjo.

� Jankiai, tëve! Kristau, kà jie daro su tais daiktais?Ið tiesø tai buvo �daiktai� � dvi skudurinës baidyklës; jos

buvo gana profesionaliai prikimðtos ðiaudø, vis dar smilko ið-degutuotos ir iðvoliotos plunksnose. Iðskyrus galvas, ant kuriøbuvo uþdëtos kolonistø emblemos � jø beprotiðkai nemadin-


gos, bet labai patogios skrybëlës, kuriø graiþai buvo taip nu-karæ, kad skrybëlës virðus atrodë kaip virto kiauðinio tryniopûslelë.

� Aûû! � subaubë Dþemas Fislveitas, pastebëjæs gerai pa-þástamà veidà, priklausantá gerai þinomam, prabangiai apreng-tam kûnui, kuris sëdëjo ant arkliniø roguèiø, prikrautø aukðtøstatiniø. � Ponaiti Harfordai, kas vyksta?

� Tvirta draugija sako, kad pakorë Dþonà Henkokà ir Dþo-nà Adamsà!* � atsiðaukë kvakeris plutokratas.

� Kà, dël to, kad generolas Geidþas atsisakë suteikti jiemsmalonæ po Konkordo?**

� Neþinau, ponaiti Fislveitai, � aiðkiai iðsigandæs, kad jis irgibus kaip nors labai nepagarbiai apdainuotas pamflete, Dþo-zefas Harfordas nulipo nuo savo pranaðumà teikianèios vie-èiukës ir ásimaiðë á minià.

� Veidmainys! � suðnypðtë misteris Fislveitas.� Semiuelis Adamsas, o ne Dþonas Adamsas, � dabar jau

kiek susidomëjæs pataisë Rièardas. � Juk tai turi bûti Semiue-lis Adamsas?

� Jei Tvirta draugija norëjo pakarti turtingiausius Bostonopirklius, tada taip, tada turi bûti Semiuelis. Bet Dþonas dau-giau raðo ir kalba, � atsakë misteris Fislveitas.

Jûreiviø mieste nebuvo sunku sumaniai suriðti dvi virves ábudelio kilpas; stebuklingai atsirado dvi kilpos, ir dvi nuogos,negrabios þmogaus dydþio lëlës buvo iðkeltos uþ kaklø prieAmerikos kavinës þenklo, èia jos tingiai sukinëjosi ir lëtai smil-ko. Iðliejæ ánirðá, daugybë Tvirtos draugijos vyrø pranyko uþkvieèianèiø mëlynø toriø �Baltojo liûto� uþeigos durø.

* John Adams (1735�1826), amerikietis federalistas. Jis padëjo parengti 1776 m. Nepri-klausomybës deklaracijà.** Miestas Masaèusetso valstijoje. Èia ir Leksingtone 1775 m. balandá prasidëjo Ameri-kos Nepriklausomybës karas.


� Bjaurybës toriai! � karktelëjo misteris Fislveitas, leisda-masis laiptais ir galvodamas apie puodukà su skaniu romu.

� La÷k, Dþemai! � atðovë smuklininkas ir tol uþdarinëjo du-ris, kol visai ásitikino, kad sàmyðis baigësi.

Rièardas nenulipo laiptais paskui tëvà, nors jautë, kad turëjo;dabar jo vardas buvo áraðytas ðalia Diko oficialiose korporaci-jos knygose. Rièardas Morganas, smuklininkas, sumokëjo bau-dà ir tapo pripaþintu Laisvu Þmogum, galinèiu balsuoti pilie-èiu miesto, kuris pats buvo grafystës centras, besiskiriantis nuojá supanèio Glosterðyro ir Somerseto, antro pagal dydá visojeAnglijoje, Velse, Ðkotijoje ir Airijoje miesto, pilieèiu. Ið jo susi-grûdusiø 50 000 sielø tik maþdaug 7000 buvo Laisvi Þmonës,galintys balsuoti.

� Ar prisiima? � paklausë Rièardas þmonos ir pasilenkëprie lovytës; Viljamas Henris nutilo ir, atrodë, neramiai snû-duriavo.

� Taip, mano meile, � ðvelnios rudos Pegës akys staiga pri-tvinko aðarø, lûpos virptelëjo. � Dabar laikas melstis, Rièar-dai, kad jis nesusirgtø raupais. Tiesa, jis nekarðèiuoja kaipMerë, � ji ðvelniai stumtelëjo vyrà. � Eik, pasivaikðèiok. Ga-li melstis ir eiti. Eik! Praðau, Rièardai. Jei pasiliksi, tëvasniurnës.

Plaèiàjà gatvæ po panikos, kuri, rodës, pasklido po visà miestàper kelias akimirkas, kai grësë maiðtas, apëmë letargo mie-gas. Praeidamas pro �Amerikos� kavinæ, Rièardas akimirkàstabtelëjo ir ëmë apþiûrinëti kabanèias Dþono Henkoko ir Dþo-no/Semiuelio Adamso iðkamðas; iki jo atsklido neritmingaskvatojimas ir pikti ðûksniai. Triukðmà këlë Tvirtos draugijoskûrëjai, pietaujantys �Baltajame liûte�. Jis niekinamai patempëlûpà; Morganai buvo iðtikimi vigai, jie atidavë savo balsus uþ


Edmundà Berkà* ir Henrá Krugerá per pernykðèius rinkimus �koks ten buvo balaganas! Ir kaip ásiþeidë lordas Kleras, gavæsvos vienà balsà!

Rièardas skubiai nuþingsniavo Kvieèiø gatve pro þymiàjàDþono Vikso �Krûmynø� uþeigà, Vigø sàjungos klubo ðtabà.Ið èia jis pasuko á ðiauræ, á Maþàjà gatvæ, ir iðniro prie Akmenstilto keteros. Vaizdas á pietus buvo nepaprastas. Atrodë, kadlabai plaèioje gatvëje pilna laivø su takelaþø griauèiais � tik sustiebais, rëjomis, ðtagais ir vantais virð jø spindinèiø àþuoliniøpilvø. Visai nesimatë Frumo upës, kurioje jie stovëjo; niekonesimatë dël daugybës laivø, kantriai laukianèiø dvideðimt sa-vaièiø iki apsisukimo dienos.

Atoslûgis buvo pasiekæs þemiausià taðkà, ir vanduo vël ëmëplûsti gàsdinanèiu greièiu: vandens lygis Frume ir Eivone maþ-daug per pusseptintos valandos pakildavo trisdeðimt pëdø, pas-kui nuslûgdavo per trisdeðimt pëdø. Per atoslûgá laivai gulë-davo dvokianèiame purve, kuris kilo ir leidosi ir terliojo laivoðonus; per potvyná laivai imdavo plûduriuoti, o tà jie ir turëtødaryti. Daugelis kiliø álinkdavo, apsibraiþydavo ir deformuo-davosi gulëdami ant ðono Bristolio purve.

Rièardo mintys, instinktyviai nuklydusios atsivërus ðiam pla-èiam vaizdui su laivais, gráþo á savo vëþes.

Brangus Dieve, iðgirsk mano maldà! Apsaugok mano sûnø. Ne-atimk sûnaus ið manæs ir ið motinos...

Jis nebuvo vienintelis tëvo sûnus, bet buvo vyriausias; jo brolisViljamas buvo lentpjovys ir turëjo verslà uþ Ðv. Pilypo banko

* Edmund Burke (1729�1797), britø literatas ir vigø politikas. Berkas raðë politinës eman-cipacijos ir nuosaikumo temomis, ypaè atsiþvelgdamas á Romos katalikus ir Amerikoskolonijas.


Eivone, netoli Kakoldo biliardinës ir ðiltnamiø. Jis turëjo irtris seseris, kurios visos laimingai iðtekëjo uþ laisvø vyrø. Ke-liose miesto dalyse buvo Morganø gûþtos, bet jau kelios Ri-èardo klano Morganø � galbût seniai seniai emigravusiø ið Vel-so � kartos niekur nesikraustë ir ágijo ðioká toká autoritetà; iðtiesø klano ðviesuoliai, tokie kaip vaistininkas pusbrolis Dþeim-sas, vadovavo reikðmingoms ámonëms, priklausanèioms pre-kybininkams ir korporacijai, dosniai aukojo vargðø namams irtikëjosi vienà dienà tapti meru.

Rièardo tëvas nebuvo klano ðviesuolis. Nebuvo ir klano gë-da. Truputá pasimokæs, jis tapo smuklininko mokiniu, paskui,gavæs diplomà ir sumokëjæs laisvo vyro mokestá, ëmësi þygiø,norëdamas ásigyti savo smuklæ. Jam buvo suorganizuota so-cialiai priimtina santuoka; Margaretë Bigs buvo kilusi ið gerosfermeriø giminës netoli Bedminsterio ir laikë savo privalumu,kad moka skaityti, nors raðyti ji nemokëjo. Vaikai, pradedantmergaite, gimdavo taip daþnai, kad nelikdavo kada sielvar-tauti, netyèia praradus tikrai nepakenèiamà vaikà. Kai Dikasiðmoko save kontroliuoti ir atsitraukti prieð iðleisdamas sëklà,vaikai liovësi gimæ, liko du gyvi sûnûs ir trys gyvos dukterys.Gera ðeimynëlë, pakankamai maþa, kad galëtum jà aprûpinti.Dikas norëjo nors vieno visiðkai raðtingo sûnaus ir tikëjosi,kad toks bus Rièardas, kai tapo aiðku, kad dvejais metais jau-nesnis Viljamas nëra mokslinèius.

Tad kai Rièardui suëjo septyneri, já áraðë á Kolstono berniu-kø mokyklà ir aprengë þymiuoju mëlynu apsiaustu, ið kuriobristolieèiai suprasdavo, kad berniuko tëvas yra vargðas, betgarbingas ir iðtikimas anglikonas. Per kitus penkerius metusjam á galvà buvo grûdama gramatika ir aritmetika. Jis iðmokoraðyti dailyraðèiu, sudëti atmintinai, sunkiai perskaitë Cezario�Galijos karà�, Cicerono kalbas ir Ovidijaus �Metamorfozes�;já skatino skaudi rykðtë ir sarkastiðkai kandþios mokytojo pa-stabëlës. Kadangi jis buvo geras, nors ir ne pats puikiausias


mokinys, ir buvo ramiai patrauklus, jis velionio misterio Kols-tono filantropinëje institucijoje gyveno geriau nei daugelis irgavo joje daugiau nei kiti.

Dvylikos metø buvo laikas iðeiti ir imtis prekybos ar amato,susijusio su jo mokslais. Jo giminaièiai apstulbo, kai jis nuëjoprieðinga kryptimi, nei kada buvo ëjæs kuris kitas Morganas.Tarp pagrindiniø jo turtø buvo talentas mechanikai, jis mokë-jo sudëti dëlionæ; be to, bûdamas toks jaunas, jis buvo iðtiesnepaprastai kantrus. Jis pats nusprendë tapti senjoro TomoHabito, ginklakalio, pameistriu.

Ðis sprendimas slapèia pamalonino jo tëvà, kuriam patikomintis apie Morganà, tapusá meistru, o ne prekybininku. Beto, karas buvo gyvenimo dalis, o ginklai � karo dalis. Vyras,galintis nukalti ir pataisyti ginklus, tikriausiai netaps patrankømësa mûðio lauke.

Septyneri pameistrystës metai Rièardui këlë dþiaugsmà, jeikalbësime apie darbà ir mokymàsi, nors fizinio komforto irnepakako. Kaip ir visiems pameistriams, jam nemokëjo, jisgyveno ðeimininko namuose, patarnavo jam prie stalo, valgëlikuèius ir miegojo ant grindø. Laimei, senjoras Tomas Habi-tas buvo geras ðeimininkas ir nuostabus ginklakalys. Nors jismokëjo daryti puikius pistoletus dvikovoms ir sportinius ðau-tuvus, buvo pakankamai áþvalgus, kad suvoktø, jog norëda-mas puikiai gyventi, ðiose vietovëse jis turi bûti Mentonas*, oMentonas jis negali bûti pasiðalinæs ið Londono. Tad jis nu-sprendë daryti karinæ muðkietà, kurià visi kareiviai ir jûreiviaiðvelniai vadino �Rudàja Bese�, nes visi 46 jos coliai � ar taibûtø medinis apsodas, ar plieninis vamzdis � buvo rudi kaiprieðutas.

Devyniolikmetis Rièardas gavo diplomà ir iðsikëlë ið Habitonamø, bet ne ið Habito dirbtuviø. Èia jis � kvalifikuotas meist-

* Joseph Manton (1766?�1835), garsus Anglijos ginklininkas.


ras � ir toliau gamino �Rudàsias Beses�. Be to, vedë, o to jamneleido daryti, kol jis buvo pameistrys. Jo þmona buvo jo moti-nos brolio duktë, taigi jo pirmos eilës pusseserë, bet, kadangianglikonø Baþnyèia neprieðtaravo, Ðv. Dþeimso baþnyèioje juossutuokë dvasininkas pusbrolis Dþeimsas. Nors suorganizuota,ði santuoka buvo ið meilës, ir metams bëgant sutuoktiniai tikdar labiau mylëjo vienas kità. Tiesa, kilo ðiokia tokia painiavadël vardø, nes Rièardas Morganas, Rièardo Morgano ir Mar-garetës Bigs sûnus, paëmë á þmonas kità Margaretæ Bigs.

Kol Habito ginklø dirbtuvë klestëjo, nebuvo taip keblu, nesjaunoji porelë gyveno dviejø kambariø iðsinuomotame buteTemplio gatvëje uþ Eivono, o Habito dirbtuvë ir þydø sinago-ga buvo kaip tik uþ kampo.

Santuoka ávyko 1767 metais, praëjus trejiems metams poSeptyneriø metø karo prieð Prancûzijà. Jis baigësi nepopulia-ria taika: nors ir nugalëjo, Anglija smarkiai prasiskolino ir tu-rëjo padidinti biudþeto pajamas ið papildomø mokesèiø, ið es-mës sumaþinti iðlaidas armijai ir laivynui iðlaikyti. Ðautuvø ne-bereikëjo. Tad Habito pameistriai ir meistrai iðeidavo vienaspo kito, kol galiausiai liko tik Rièardas ir pats senjoras TomasHabitas. Galiausiai, kaip tik 1770 metais gimus maþajai Me-rei, Habitas nenorom buvo priverstas leisti Rièardui iðeiti.

� Ateik dirbti man, � ðirdingai pasiûlë Dikas Morganas. �Ðautuvai ateina ir iðeina, bet romas amþinas.

Rièardas apsidþiaugë, nepaisë rûpesèio dël vardø. Rièardomotina visada buvo vadinama Mege, o Rièardo þmona � Pege,dviem maþybiniais Margaretës vardais. Tikrasis rûpestis buvokitas. Iðskyrus keistuolius protestantus atskalûnus, kurie krikð-tydavo savo vyriðkàsias atþalas Kranfildais ar Onosiforais, be-veik visi vyrai Anglijoje buvo Dþonai, Viljamai, Henriai, Rièar-dai, Dþeimsai ar Tomai ir beveik visos moterys buvo Anos, Kate-rinos, Margaretës, Elizabetës ar Merës. Vienas ið keleto papro-èiø, jungianèiø klases nuo þemiausios iki aukðèiausios.


Pasirodë, kad Pegei, nuostabiai putlutei ir aistringai Pegei, sun-ku pastoti. Merë buvo jos pirmo nëðtumo, ávykusio praëjusbeveik trejiems metams po vestuviø, vaisius. Ir ne dël to, kadsutuoktiniai nenorëjo mëginti. Þinoma, abu tëvai tikëjosi sû-naus, tad ieðkant mergaitei vardo buvo nusivylimø. Rièardovaizduotëje sklandë Merës vardas, neáprastas klane ir (kaipatvirai pasakë tëvas) su katalikiðku atspalviu. Nesvarbu. Nuotos akimirkos, kai Rièardas Morganas paëmë savo naujagimæá rankas ir pagarbiai paþvelgë á jà, jis atrado savyje iki ðiol ne-iðtirtà meilës vandenynà. Gal dël to, kad jis buvo kantrus, jávisada mëgo vaikai, jie já paþinojo, bet jis vis tiek buvo nepasi-ruoðæs tam, kà pajuto, paëmæs á rankas maþàjà Meræ. Jo krau-jo kraujas, jo kaulø kaulai, jo kûno kûnas.

Taigi Rièardui dabar kur kas labiau patiko prekybos ama-tas, o ne ginklakalystë, nes jis sulaukë vaikelio; smuklë buvoðeimos verslas, vieta, kur jis galës nuolat bûti su savo dukra,matyti jà su motina, stebëti stebuklà: kaip Pegës graþi krûtinëtampa pagalvële vaikuèio galvai, kol maþutë burnytë èiulpiapienà. Pegë neðykðtëdavo jai pieno, nes bijojo tos dienos, kaiMerë turës bûti atjunkyta nuo krûties ir pripratinta prie sil-pno alaus. Jokio vandens Bristolio vaikui, ne daugiau nei lon-doniðkiui! Silpname aluje daug svaigalø nebuvo, bet kaþkiekvis viena buvo. Ûkininko duktë Pegë pareiðkë (ir jai pritarëMegë), kad vaikai per anksti gauna alaus ir uþauga girtuok-liai. Nors nebuvo linkæs pritarti moterø mintims, Dikas Mor-ganas, keturiasdeðimt metø dirbæs smuklëje, ðirdingai pritarë.Maþajai Merei jau buvo daugiau kaip dveji, kai Pegë ëmë jàatjunkyti.

Tada jie valdë �Varpà�, pirmàjà Diko smuklæ. Ji buvo Var-pø alëjoje, padriko nuomojamø patalpø, sandëliø ir poþemi-niø kamerø komplekso, priklausanèio vaistininkui pusbroliuiDþeimsui, dalis. Jis dalijosi pietinæ siauros alëjos pusæ su ly-giai tokiais pat padrikais Amerikos vilnos agentø firmos �Lius-


lis ir Ko� pastatais. Reikia pridurti, kad vaistininkas pusbrolisDþeimsas turëjo þavià vietiniø maþmenø parduotuvæ Kvieèiøgatvëje, taèiau didþiàjà dalá pinigø jis uþsidirbo gamindamasir eksportuodamas vaistus ir cheminius junginius: nuo korozi-nio gyvsidabrio sublimato (vartojamo gydant ðankerá) iki opi-jaus tinktûros ir kitø opiatø.

Kai galiausiai pernai atëjo �Kuperio herbo�, stovinèio uþPlaèiosios gatvës kampo, licencija, Dikas Morganas noriai japasinaudojo. Smuklë Plaèiojoje gatvëje! Kà gi, net mokëda-mas korporacijai 21 svarà nuomos per metus, smuklës Pla-èiojoje gatvëje savininkas bûtinai gaus bent 100 svarø pelnoper metus!* Ji puikiai tiko, nes Morganø ðeima nebijojo sun-kaus darbo, Dikas Morganas niekada neskiedë romo ar dþi-no, o maistas, duodamas per pietus (maþdaug vidurdiená) irper vakarienæ (maþdaug apie ðeðias), buvo skanus. Megë pui-kiai gamindavo paprastus patiekalus, ir visos smulkmenið-kos taisyklës, ávestos nuo gerosios karalienës Besës laikø, var-þanèios Bristolio smuklininkus � duonos negalima kepti pa-state, negalima skersti galvijø, norint iðvengti pirkti mësà iðmësininkø, � buvo, anot Diko Morgano, ið tiesø tik naudin-gos. Jei þmogus laiku apmoka savo sàskaitas, jis visada galigauti ypatingø nuolaidø ið savo didmenininkø. Net kai reika-lai klostosi nekaip.

Trokðtu, Dieve, kreipësi Rièardas á tà nematomà Bûtybæ, kad ne-bûtum toks þiaurus. Nes Tavo rûstybë, rodos, taip daþnai krentaant tø, kurie Tavæs neáþeidë. Meldþiu, apsaugok mano sûnø...

* Anglø pinigai buvo skirstomi á svarus, ðilingus ir pensus, o ginëjos yra likutis. Ginëjàsudaro 21 ðilingas, svarà 20 ðilingø, o ðilingà 12 pensø. Dar yra puspensiai ir fartingas �ketvirtis penso (aut. past.).


Aplink já Bristolio miestas ant aukðtumø ir pelkiø maudësiðiurkðèiø dûmø jûroje, daugelio jo baþnyèiø smailës buvo be-veik paslëptos. Vasara buvo neáprastai karðta ir sausa, o besi-baigiantis rugpjûtis neatneðë palengvëjimo. Guobø ir liepø la-pai Þaliojo koledþo gatvëje vakaruose ir Karalienës skvere pie-tuose atrodë pavargæ ir sunykæ, neþvilgantys ir neblizgantys.Visur kaminai spjaudë juodus kreðulius � liejyklose Frajerse irÞaliojoje pilyje, cukraus fabrikuose aplink Liuino pievà, Fra-jaus ðokolado gamyklose, virð aukðtø stiklo fabrikø kûgiø irvirð skvoteriø kalkiø degimo krosniø. Jei vëjas pûsdavo ne iðvakarø, ðis atmosferos pragaras gaudavo papildomà troðkø oràið Kingsvudo, vietos, kur savo noru neidavo joks bristolietis.Akmens angliø baseinuose ir didþiuliuose metalo statiniuoseprisiperëjo puslaukiniø þmoniø, kurie greitai átûþdavo ir ne-kentë Bristolio. Nenuostabu, prisiminus ðlykðèius dûmus ir bai-sià Kingsvudo drëgmæ.

Dabar jis ëjo á tikrà laivø teritorijà: iðdþiûvæs Tombso do-kas, kitas iðdþiûvæs dokas, karðtos dervos tvaikas, randuoti lai-vai, atrodantys kaip didþiuliø gyvûnø ðonkauliai. Kenono pel-këje jis pasirinko pynëjø takelá per pelkes, o ne tiþø takà, besi-driekiantá Eivono pakrante, linkèiodamas virviø pynëjams, ku-rie ëjo pustreèios mylios, negailestingai sukdami kanapines arlinines sruogas, jau kartà susuktas, á toká dalykà, kaip buvoásakyta tàdien � á trosus, perlynius, lynus. Jø rankos ir peèiaibuvo átempti kaip stygos, kaip ir jø pinama virvë, delnai taipsudirþæ, kad nieko nebejautë � kaip jie pajunta malonumà,liesdami moters odà?

Pro vieniðà stiklo fabrikà Galinës alëjos pradþioje, pro kal-kiø degimo krosniø grupæ, á Kliftono pradþià. Fone stûksojoaukðta atðiauri Brendono kalva, o prieðais jà, tarp netvarkin-gai iðsibarsèiusiø staèiø miðkingø kalvø, besileidþianèiø prieEivono, buvo vieta, apie kurià jis svajojo. Kliftonas, kur orasðvarus, kur miðkinguose slëniuose bei plikose aukðtumose pu-


èiantis vëjukas plaiksto paparèius ir paprastàsias akiðvaites,þydi violetiniai virþiai, mairûnai ir laukinës pelargonijos. Me-dþiai linksmai þvilgëjo, ir galëjai matyti didþiuliø dvarø, kuriestovëjo aukðèiau, parkeliuose, fragmentus: Manilos namo,Goldnio namo, Kornvalio namo, Kliftono kalvos namo...

Jis beprotiðkai troðko gyventi Kliftone. Kliftono gyventojai ne-sirgo dþiova, jiems netekëdavo iðskyros, jie nesirgo pûline angi-na, nekarðèiavo nuo raupø. Tai tiko ir nuolankioms þmogystomskotedþuose ir grubaus darbo paðiûrëse palei Karðtøjø ðaltiniøkelià kalvø papëdëje, ir iðdidiems gyventojams, kurie vaikðtinë-jo aplink savo aukðtai stovinèius didingus rûmus su kolonomis.Kad ir kas bûtø kliftonietis � jûreivis, virviø pynëjas, laivo daili-dës padëjëjas ar dvaro lordas, � jis nesusirgdavo ir nemirdavoprieð laikà. Èia þmogus galëjai auginti savo vaikus.

Merë buvo jo gyvenimo ðviesa. Þmonës kalba, kad jos akysbuvo pilkai melsvos, plaukai juodi ir banguoti, kad ji turëjograþios formos nosá, paveldëtà ið motinos, ir nepriekaiðtingàgelsvai rudà odà, kokià turëjo abu jos tëvai. Rièardas mëgojuokauti, kad visø geriausiai pasijunta, kai maþylë priglundaprie jo krûtinës, o jos akys � jo akys � pagarbiai þvelgia jam áveidà. Merë, be abejonës, buvo tëtuko lepûnëlë, jai niekad jonebuvo gana, jam niekad neuþteko jos. Kaip kiek nepritarda-mas sakë Rièardas Morganas, du þmonës susiklijavo. Nors uþ-siëmusi darbais, Pegë tiesiog ðypsojosi ir nesikiðo á ávykiø eigà,niekada nepareiðkë mylimam Rièardui, jog suvokia, kad jisatëmë dalá vaiko prieraiðumo prie jos, prie motinos. Pagaliauargi svarbu, ið ko ateina meilë, svarbu, kad ji yra. Ne kiekvie-nas vyras yra geras tëvas, o daugelis per daþnai muða vaikus.Rièardas niekada nesudavë Merei.

Þinia apie antrà nëðtumà sujaudino abu tëvus; jie nerimavodël trejø metø pertraukos. Dabar jie turës berniukà!


� Bus berniukas, � didëjant pilvui, kalbëjo Pegë. � Ðá neðiojukitaip.

Prasidëjo raupø epidemija. Nuo neatmenamø laikø visoskartos jà iðgyvendavo, kaip ir per marà mirtingumas po trupu-tá maþëjo, tad tik kelios þiauriausios epidemijos nusineðë dauggyvybiø. Gatvëse matomi veidai daþnai bûdavo subjauroti rau-pø iðëstø þymiø... Gaila, taèiau þmogus bent jau iðsaugojo gy-vybæ. Diko Morgano veide buvo keletas þymiø, taèiau Megë irPegë, bûdamos maþos, persirgo karviø raupais ir nemirë. Liau-dies prietarai sakë, kad karviø raupai nelygûs raupams. Tadvos Rièardui suëjo penkeri, Megë nusiveþë já á savo tëvo ûkáprie Bedminsterio per tos ligos protrûká ir tol vertë maþylá melþ-ti karves, kol jis susirgo ðia lengva, apsaugine raupø forma.

Rièardas su Pege ketino padaryti tà pat su Mere, bet Bed-minsteryje karvës nesirgo raupais. Mergytë dar neturëjo ket-veriø, kai staiga ëmë degti nuo baisaus karðèio, dejavo, raitësi,surakinta skausmo, be paliovos karðtligiðkai ðaukë tëtukà. Jàapþiûrëjæs vaistininkas pusbrolis Dþeimsas (Morganai þinojo,kad Bristolyje jis visø geriausias ið vadinanèiø save gydytojais)atrodë rimtas.

� Jei karðtis nukris, pasirodþius dëmëms, ji gyvens, � tarëjis. � Nëra vaistø, galinèiø pakeisti Dievo valià. Laikykit jà ðil-tai ir neleiskit prie jos prieiti orui.

Rièardas stengësi padëti jà slaugyti, valandø valandas sëdë-jo prie paties padarytos vaikiðkos lovytës, prie kurios taip su-maniai buvo pritaikyta kardaninë pakaba, kad ji ðvelniai sûpa-vosi nebrûþindama pavaþø. Ketvirtà dienà nuo karðèiavimopradþios pasirodë dëmës, mëlynos aureolës su ðvino spalvosviduriu. Ant veido, apatiniø rankø daliø ir plaðtakø, blauzdøir pëdø. Bjaurios, grësmingos. Jis kalbëjo mergytei ir niûnia-vo, laikë besiblaðkanèios rankeles, kol Pegë su Mege keitë jaivystyklus, apiplaudavo susitraukusá uþpakaliukà, taip susiraukð-lëjusá ir sudþiûvusá, kad jis atrodë kaip senos moters. Taèiau


karðtis neatslûgo, ir galiausiai, kai pûlinëliai sprogo ir ádubo,mergaitë uþgeso tyliai ir ramiai kaip þvakë.

Dvasininkas pusbrolis Dþeimsas nerimavo dël laidotuviø.Taèiau Morganai turëjo giminystës teises, tad, nors ir visiðkaineturëdamas laisvo laiko, jis palaidojo trejø metø sulaukusiàMeræ Morgan su visomis anglikonø Baþnyèios teikiamomis ið-kilmëmis. Iðsekusi, netrukus gimdyti turinti Pegë atsirëmë ásavo tetà ir uoðvæ, o Rièardas stovëjo visai vienas ir apleistas irraudojo; jis niekam neleido prieiti. Jo tëvas, kuris irgi buvopraradæs vaikø, � o kas jø, tiesà sakant, neprarado? � jautësipaþemintas, matydamas toká sielvartavimà, toká nederamà ne-vyriðkumà. Bet Rièardui nerûpëjo, kaip jauèiasi jo tëvas. Jisnesuvokë, kas dedasi aplink. Jo maþytë Merë negyva, o jis,nors mielai bûtø sutikæs mirti vietoj jos, gyvas pasaulyje bejos. Dievas nëra geras. Dievas nëra malonus ar gailestingas.Dievas � kur kas blogesnë pabaisa uþ Velnià, kuris bent jauneapsimeta esàs doras.

Dikas ir Megë Morganai sutiko, jog nuostabu, kad Pegë pa-gimdys kità vaikà. Vienintelis vaistas, numalðinsiantis Rièar-do sielvartà, � tai kitas mylimas vaikelis.

� Jis gali bûti jam prieðiðkas, � susirûpinusi tarstelëjo Megë.� Tik ne Rièardas! � paðaipiai atðovë Dikas. � Jis minkðta-

kûnis.Dikas buvo teisus, Megë klydo. Rièardà Morganà antrà kar-

tà uþliejo meilës vandenynas, nors dabar jis kai kà suvokë apiejo gelmes. Þinojo, kad jis bekraðtis, þinojo apie jo audrø galià,apie jo platybiø amþinybæ. Jis prisiekë, kad su ðiuo vaiku iðmoksplaukioti, kad nenaudos savo jëgø kovai. Ðis sprendimas buvopriimtas tà akimirkà, kai jis pamatë sûnaus veidukà, ramias smul-kias rankutes, uþèiuopë ðio naujagimio liûdnoje senoje þemëjepulsà. Jo kraujo kraujas, jo kaulø kaulai, jo mësos mësa.

Australø raðytoja Colleen McCullough (g.1937) milijonus skaitytojø suþavëjo á 20 kalbø iðverstu pasauliniu bestseleriu „Erðkëèiø paukðèiai“, o dabar savo pasakojimo talentà ji demonstruoja naujoje knygoje „Morgano kelias“ (2000) – romane apie tai, kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australijà, kaip anglas Rièardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmøjø katorgininkø, pasiøstø á naujà kolonijà. Tai buvo vienas didþiausiø eksperimentø su þmonëmis: apgyvendinti nepaþástamame þemyne Anglijos nusikaltëlius. Rièardas Morganas, dvylika mënesiø kalëjæs audringose jûrose, pradeda sukreèiamà mëginimà iðgyventi prieðiðkoje naujoje þemëje, kur, nugalëjæs visas klûtis, atras naujà meilæ ir naujà gyvenimà.C. McCullough – talentinga pasakotoja, gebanti pavergti skaitytojà. Herojai ir plëðikai, jø þargonas, epochos detalës, intrigos, komiðkas palengvëjimas po átampos, iðdavystës ir aistringos meilës nuotykis – visa tai daro kûriná ásimintinà ir patrauklø visiems, pasiilgusiems tikro romano.

„Moters kvapas mano ðnervëse... Að per ilgai buvau vieniðas, ir man

maloniai kvepia tik dalykai, tolimi nuo lentpjûviø ir Sidnëjaus.“

Documents

Colleen McCullough