Didysis Getsbis

R omana s

Iš anglų kalbos vertėgRažIna zolubIenė

5

Pratarme

1924 m. lapkričio mėnesio pradžioje Maksvelas Perkinsas (Maxwell Perkins) gavo F. Skoto Ficdže-raldo (Scott Fitzgerald) romano rankraštį, atsiųstą iš Prancūzijos. Knyga buvo pavadinta „Didysis Gets-bis“, arba „Trimalchijas Vest Ege“. Ir Perkinsas („Aš manau, kad romanas nuostabus“), ir Ficdžeraldas („Man atrodo, pagaliau parašiau kažką tikrai savita, bet kiek tas savitas bus geras, dar pamatysime“) žinojo, kad tai autoriaus laimėjimas, tik nė vienas neįtarė romaną būsiant plačiai skaitomą, verčiamą, mėgstamą, mėgdžiojamą ir studijuojamą kaip XX a. JAV literatūros įvykį. Iš tiesų, nė vienas žmogus, tu-rėjęs reikalų su „Didžiojo Getsbio“ leidimu, negalėjo įsivaizduoti, kad bus minimos septyniasdešimt penk-

6

F . S cot t F i tzg e ra l d

tosios šios knygos išleidimo metinės išspausdinant keturiolikto Skribnerio leidyklos leidimo dešimtą tiražą: apytikriai 10 mln. egzempliorių, kurie parduoti iki 2000 metų, daugiausia kituose kraštuose.

Skribnerio leidykla gali didžiuotis redaktoriaus Perkinso įžvalgumo, taip pat dėl autorių ir leidėjų tarpusavio ištikimybės XX a. trečiajame dešimtme-tyje išspausdinusi daugiausia talentingų JAV rašytojų knygų. Daugelis rašytojų yra nesaugūs; Skribnerio autoriai buvo ramūs, nors, kaip ir visi rašytojai, skundėsi nepakankama jų knygų reklama. Perkinso ir Skribnerio ištikimybę Ficdžeraldui liudija dokumen-tai apie sutikimą leisti „Getsbį“ su didele leidyklos rizika 1925 m. Pirmasis leidimas 20 870 egzempliorių tiražu išėjo balandžio 10 d., kainavo po 2 dolerius ir buvo išpirktas; antrasis leidimas – 3 000 egzem-pliorių – išspausdintas rugpjūtį. Priešingai mitui, kad Ficdžeraldas mirė neišspasusdinus jo knygos, dalis antrojo leidimo tiražo dar gulėjo knygynuose, kai jis buvo laidojamas 1940 m. gruodžio mėnesį. Paskutinį kartą autorinis honoraras už septynis „Getsbio“ egzempliorius išmokėtas Ficdžeraldui 1940 m. pradžioje. Paskelbus nekrologą, parduoti

d i dy S i S g e t S b i S

likusieji tiražo egzemplioriai. 1942 m. Skribneris per-spausdino 260 egzempliorių „Getsbio“: nepelningos pastangos įtikti keliems pirkėjams, kurie panoro tą knygą įsigyti.

Ficdžeraldui atminti Perkinsas sumanė išleisti ne-baigtą jo romaną „Paskutinis magnatas“, redaguotą Edmundo Vilsono, kartu su „Didžiuoju Getsbiu“ ir trumpais apsakymais. Tai buvo postūmis iš naujo įvertinti Ficdžeraldą, ir penktajame praėjusio am-žiaus dešimtmetyje prasidėjo didysis jo pripažini-mas. Pirmas mokomasis „Getsbio“ leidimas buvo Skribnerio išspausdintas 1957 metais. Toliau – jau literatūros istorija.

Exegit monumentum aere perennius*.Matthew Bruccoli

* Pasistatė paminklą, patvaresnį už varį. – Horacijus.

9

PirmaSSKyriUS

J aunystės metais, kai buvau viskam jautresnis, tėvas man davė patarimą, kurį iki šiol apmąstau.

– Jei kada nors norėsi ką pasmerkti, – pasakė jis, – prisimink, jog ne visi žmonės turėjo tokių galimybių, kokių turėjai tu.

Išsamiau jis nieko nepaaiškino, bet ir mažai kal-bėdami, mudu visada puikiai pabendraudavome, ir aš supratau, kad jis turi galvoje kur kas daugiau negu pasakė. Todėl ir įpratau susilaikyti nuo bet kokių vertinimų, ir šis įprotis yra man atvėręs įdomių charakterių, bet taip pat per jį ne kartą esu

10


tapęs užkietėjusių nuobodų auka. Liguistas protas netrunka pajusti šią normalaus žmogaus savybę ir tuoj prisikabina, dėl to ir koledže dažnai būdavau neteisingai kaltinamas diplomatiškumu, nes patys nedraugingiausi ir uždariausi studentai man patikė-davo savo slaptus sielvartus. To atvirumo dažniausiai nė nesiekdavau – kiek kartų, pastebėjęs neabejotinus intymios išpažinties simptomus, apsimesdavau, kad snaudžiu, esu labai užsiėmęs arba elgdavausi kaip nedraugiškas lengvabūdis; juk tie intymūs jaunų žmonių prisipažinimai, bent jau žodžiai, kuriais jie išsakomi, paprastai yra neoriginalūs ir dar iškraipyti dėl akivaizdžių nutylėjimų. Atsargūs vertinimai – neišsenkantis vilties šaltinis. Aš vis dar prisibijau kur nors prašauti užsimiršęs, kad, kaip snobiškai sakydavo mano tėvas ir snobiškai kartoju aš, elemen-taraus padorumo ne visiems mums gimimo valandą vienodai atseikėta.

O dabar, pasigyręs savo pakantumu, prisipažįstu, kad ir jis nėra beribis. Žmogaus elgesio pagrindas gali būti kietas granitas arba klampi pelkė, tačiau, kai peržengiama tam tikra riba, man nebesvarbu, koks tas pagrindas. Kai pernai rudenį1 parvažiavau

11


iš Niujorko, pasijutau geidžiąs, kad visas pasaulis būtų įvilktas į mundurą ir dorovės prasme amžinai stovėtų pagal komandą „ramiai“. Man buvo gana tų triukšmingų ekskursų ir privilegijos žvilgčioti į sveti-mas sielas. Tiktai Getsbiui2, kurio vardu pavadinta ši knyga, darau išimtį – Getsbiui, įkūnijusiam visa, ko aš nuoširdžiai neapkenčiu. Jeigu tarsime, kad asmenybė yra nenutrūkstama sėkmingų veiksmų seka, šis žmo-gus buvo kažkuo nepaprastas, itin jautrus gyvenimo pasiūloms, tarsi būtų prijungtas prie kokio gudraus prietaiso, registruojančio požeminius smūgius už dvidešimties tūkstančių mylių. Šis jautrumas – ne glebus imlumas įspūdžiams, kuris aukštinamas kaip „menininko temperamentas“, tai retas gebėjimas iš-laikyti viltį, romantinis įkarštis, kokio niekur daugiau nesu matęs ir veikiausiai nepamatysiu. Ne, į pabaigą Getsbis pakilo mano akyse; tik tai, kas jį kankino, tos nuodingos dujos, tvyrojusios aplink jo svajonę, laikinai buvo užtemdžiusios mano domėjimąsi be-vaisiais žmonių sielvartais ir greitai išsikvepiančiais džiaugsmais.

Mūsų giminė pasiturinti, gerai žinoma šiame Vidurio Vakarų mieste, kur gyvena jau trečioji jos

12


karta. Karavėjai – tai ištisas klanas, ir šeimoje gyva legenda, kad esame kilę iš kunigaikščių Beklų, o tik rasis mūsų šakos pradininkas buvo mano senelio brolis, kuris čia atvyko penkiasdešimt penktaisiais ir, pasiuntęs už save į Federalinę kariuomenę samdinį, pradėjo urmu prekiauti metalo dirbiniais; dabar tai įmonei vadovauja mano tėvas.

Nemačiau to savo giminaičio, bet sakoma, jog esu į jį panašus – tai patvirtinąs ir ne itin meniš-kas portretas, kabantis tėvo kabinete. Baigiau Niu Heiveno universitetą devyni šimtai penkioliktais metais, lygiai po ketvirčio amžiaus, kai jį baigė mano tėvas, ir dalyvavau Didžiajame pasauliniame kare – kaip priimta vadinti tą pavėluotą teutonų genčių migraciją. Man taip patiko kontrpuolimas, kad ir sugrįžęs namo neturėjau ramybės. Vidurio Vakarai nebeatrodė man ramus ir šiltas pasaulio centras, o veikiau aptriušę Visatos padurkai, todėl nusprendžiau važiuoti į Rytus ir išmokti prekiauti vertybiniais popieriais. Visi mano pažįstami prekia-vo vertybiniais popieriais. Tai nejaugi ten neatsiras vietos dar vienam viengungiui? Tetulės ir dėdės ilgai svarstė, tarsi spręsdami, į kokią pradinę mokyklą

13


mane leisti, ir galiausiai, suraukę kaktas, neryžtingai tarė: „Na kąą gi...“ Tėvas sutiko vienerius metus mane paremti, ir po įvairių atidėliojimų dvidešimt antrųjų metų pavasarį išvažiavau į Niujorką, kaip man tuomet atrodė, visam laikui.

Praktiškiausia būtų buvę nusisamdyti butą miesto centre, bet prasidėjo vasara, ir aš ką tik buvau atvažia-vęs iš krašto, kur plačios vejos ir toks malonus me-džių pavėsis, todėl, kai vienas bendradarbis pasiūlė apsigyventi kartu su juo kur nors priemiestyje, man ta mintis labai patiko. Jis surado ir namą – nutriušusį vasarnamį už aštuoniasdešimt dolerių per mėnesį, bet paskutinę minutę firma išsiuntė tą vyruką į Vašingtoną, ir aš persikrausčiau ten vienas. Turėjau šunį – tiesa, po kelių dienų jis pabėgo – seną auto-mobilį „dodžą“ ir suomę patarnautoją, kuri klodavo man lovą ir taisydavo pusryčius, bambėdama sau panosėje ties elektrine virykle kažkokius suomiškus burtažodžius.

Dieną kitą jaučiausi vienišas, kol vieną rytą gatvėje mane sustabdė kažkoks žmogus, atvykęs čia vėliau, ir beviltiškai paklausė:

– Gal pasakytumėt, kaip pakliūti į Vest Egą?

14


Aš jam paaiškinau. Ir kai vėl pradėjau žingsniuoti tolyn, nebesijaučiau vienišas. Aš jau galiu būti vado-vas šioje vietovėje, aš pirmtakas, senbuvis. Pats to nežinodamas, žmogus suteikė man galimybę pasijusti savam tarp kaimynų.

Saulei šildant ir medžių lapams augant taip greitai, kaip kartais matome augant sulėtintuose filmuose, grįžo man pažįstamas jausmas, jog pavasarį gyveni-mas vėl prasideda.

Tiek daug reikėjo perskaityti knygų, bet ir tiek daug buvo galima įkvėpti gyvybinių jėgų iš šviežio ir gaivaus oro. Prisipirkau kapitalo investavimo, bankininkystės ir kredito operacijų vadovėlių, jie stovėjo išrikiuoti mano lentynoje, spindėdami raudonais viršeliais ir auksuotomis nugarėlėmis lyg naujos, ką tik nukaltos monetos, žadėdami at-skleisti paslaptis, kurias žinojo tik Midas, Morganas ir Mecenatas*.

Be šių, buvau karštai pasiryžęs perskaityti dar daug kitų knygų. Jau koledže pasireiškė mano lite-

* Midas – turtais garsėjęs legendinis Frygijos karalius. Morganas – amerikos turtuolis. Mecenatas – menininkus globojęs romėnų visuomenės veikėjas.

15


ratūriniai polinkiai – vienais metais parašiau seriją labai iškilmingų, ryškių vedamųjų straipsnių į „Yale News“ – tad dabar vėl ketinau imtis plunksnos ir tapti siauriausio profilio specialistu, bet „plataus aki-račio“ žmogumi. Tai ne paradoksas, juk gyvenimas geriausiai matyti, kai žiūri pro vienintelį langą.

Tai buvo grynas atsitiktinumas, kad išsinuomo-jau namą vietovėje, kur gyveno keisčiausia Šiaurės Amerikoje bendruomenė. Toje ilgoje, triukšmingoje, nuo Niujorko tiesiai į rytus nusidriekusioje saloje, be kitų keistenybių, yra dvi gamtos keistenybės – du neįprastos formos žemės dariniai. Už dvidešimties mylių nuo miesto į Long Ailando sąsiaurį, tą tirščiau-siai Vakarų pusrutulyje apgyventą sūraus vandens baseiną, lyg į kokį šlapią diendaržį, išlindę du dideli kiaušinio formos kyšuliai, vienodos konfigūracijos, vienas nuo kito atskirti tik siauros įlankėlės. Abu jie nėra taisyklingi ovalai, o suplotais galais prie pagrin-do, kaip tas Kolumbo kiaušinis, bet tokie panašūs, kad virš jų skraidančios žuvėdros turėtų nesiliauda-mos tuo stebėtis. O besparniams padarams didesnę nuostabą kelia jų skirtingumas visais kitais atžvilgiais, nes panašūs jie tik forma ir dydžiu.

16


Aš apsigyvenau Vest Ege, ne tokiame... na, prašmatniame, kaip Ist Egas, nors tai neišsamus apibūdinimas, neatspindintis keisto, sakyčiau, net grėsmingo jų skirtingumo. Mano namas buvo pa-čiame kyšulio gale, tik už kokių penkiasdešimties jardų nuo sąsiaurio, įspraustas tarp dviejų didžiulių vilų, kurios nuomojamos už dvylika ar penkiolika tūkstančių per sezoną. Ypač didinga buvo toji iš dešinės pusės – tiksli kopija kokios nors rotušės Normandijoje, švytinti naujumu pro žalias vijoklių kasas, su bokštu viename šone, marmuriniu baseinu, daugiau kaip keturiasdešimties akrų veja ir sodu. Tai buvo Getsbio vila. Arba, tiksliau, joje gyveno džentelmenas tokia pavarde, mat aš jo tada dar nepažinojau. Mano namelis buvo čia tartum krislas akyje, bet toks menkas šapelis, kad niekas jo ir nepastebėdavo; užtat aš galėjau gėrėtis ne tik jūros, bet ir svetimo sodo vaizdu ir pasiguosti artima milijonieriaus kaimynyste – ir tik už aštuoniasdešimt dolerių per mėnesį.

Kitoje įlankėlės pusėje virš vandens spindėjo balti ištaigingi Ist Ego rūmai, ir tos vasaros istorija prasi-dėjo vieną vakarą, kai nuvažiavau į aną pusę pietauti

17


pas Bjukenenus. Deizė buvo mano trečios eilės pus-seserė, o Tomą pažinojau iš universiteto laikų. Tuoj po karo dvi dienas viešėjau pas juos Čikagoje.

Tomas, be kitų fizinių pranašumų, buvo vienas tų jaunuolių, kurie, sulaukę dvidešimt vienerių metų, pasiekia kokią nors aukščiausią viršūnę, o paskui viskas atrodo kaip atomazga. Jo tėvai buvo pasa-kiškai turtingi – dar mokydamasis universitete jis nepadoriai švaistė pinigus; dar ir dabar, keldamasis iš Čikagos į Rytus, taip plačiai užsimojo, kad net kvapą gniaužė pavyzdžiui, atsivežė iš Leik Foresto polo žaidimui visą komandą ponių arkliukų. Net sunku įsivaizduoti, kad mano kartos žmogus turėtų pakankamai pinigų tokiems dalykams.

Nežinau, kodėl jie persikėlė į Rytus. Metus gyveno Prancūzijoje, taip pat be jokių ypatingų priežasčių, paskui bastėsi tai šen, tai ten, kur suvažiuoja turtuo-liai žaisti polo ir drauge praleisti laiko. Šį kartą jie apsistojo visam laikui, kaip sakė man per telefoną Deizė, bet aš tuo netikėjau. Deizės širdies negalė-jau įžvelgti, bet Tomas, man taip atrodė, nesiliaus klajojęs visą gyvenimą, ilgesingai ieškodamas aštrių, nepakartojamų futbolininko pojūčių.

18


Ir taip jau atsitiko, kad vieną šiltą vėjuotą vakarą aš nuvažiavau į Ist Egą aplankyti dviejų senų drau-gų, kurių beveik nepažinojau. Jų namas buvo net prašmatnesnis, negu tikėjausi pamatyti – linksmas baltai raudonas Jurgio laikų kolonijinio stiliaus rū-mas, atgręžtas į įlanką. Žalia veja, prasidėjusi prie pat vandens, gerą ketvirtį mylios driekėsi link namo tarp gėlynų ir takelių, išbarstytų grūstomis plytomis, ir galiausiai, peršokusi saulės laikrodį, tarytum iš įsi-bėgėjimo negalėdama sustoti, kilo namo sienomis, apsisagsčiusi skaidriomis vynuogių kekėmis. Per visą namo ilgį ėjo eilė didelių iki pat žemės langų; dabar jie buvo plačiai atverti šiltam vakaro vėjeliui, stik luose tviskėjo aukso atšvaitai, o tarpdury, plačiai išsižergęs, stovėjo Tomas Bjukenenas, apsivilkęs jojimo drabužiais.

Jis gerokai pasikeitė nuo Niu Heiveno laikų. Da-bar jis buvo petingas šviesiaplaukis trisdešimtmetis vyras, griežtokos burnos ir išdidžios laikysenos. Veide pirmiausia dėmesį patraukdavo akys – bliz-gančios, įžūlios – žiūrint į jas atrodė, kad jis nuolat grasinamai palinkęs į priekį. Net truputį moteriškai elegantiškas jojimo drabužis negalėjo nuslėpti fizinės

19


šio kūno jėgos – blauzdos vos tilpo blizgančiuose batuose, nors raišteliai buvo atleisti iki galo, o judant pečiams po plonu švarku kilnojosi raumenys. Tai buvo kūnas, galintis primesti savo valią – nuožmus kūnas.

Kalbėjo jis šaižiu, prikimusiu tenoru, kuris la-bai tiko prie įnoringo charakterio. Net kalbant su mėgstamais žmonėmis, jo balse galėdavai išgirsti paniekos, tėviško nuolaidumo gaidelių, ir daug kas Niu Heivene neapkentė jo kaip kruvino.

Atrodė, tarsi jis nuolat kartotų: „Žinoma, aš už jus stipresnis ir apskritai esu aukščiau, bet galite nema-nyti, kad mano nuomonė tuo klausimu neginčijama.“ Mudu priklausėme tam pačiam vyresniųjų studentų būreliui, ir, nors nedraugavome, man visados atrodė, kad aš jam patinku ir kad jis taip pat stengiasi man patikti savo įžūloku atsainumu.

Pasikalbėjome kelias minutes saulės nušviestame tarpduryje.

– Juk nebloga vietelė, – tarė jis, nenustygstančiu žvilgsniu dairydamasis aplink.

Apkabinęs viena ranka, jis pasuko mane, plačia buka plaštaka pamojo į itališko stiliaus terasomis

20


augantį sodą, pusę akro sodrių kvepiančių rožių ir bukanosę motorinę valtį, siūbuojančią prie kranto.

– Pirkau iš Demeino, naftos verslininko. – Jis vėl griežtai, bet mandagiai atsuko mane į duris. – Eime vidun.

Mudu perėjome aukštą prieškambarį ir įžengėme į rausvą švytinčią erdvę, vos vos įrėmintą sienų su dideliais iki pat grindų langais kairėje ir dešinėje. Langai buvo atdari ir baltavo šviežios žalumos fone, žalumos, kuri, rodos, skverbėsi į vidų. Švelnus vė-jelis skrajojo po kambarį, plaikstė užuolaidas kaip blyškias vėliavas, čia išpūsdamas jas pro langus, čia pakeldamas prie lubų, panašių į glaistytą vestuvinį tortą, šiureno vyno spalvos kilimą, tarsi raibuliuojantį jūros paviršių.

Vienintelis nejudantis daiktas kambaryje buvo di-džiulė sofa, kur, tarsi pritvirtintame aerostate, gulėjo dvi jaunos moterys. Baltos jų suknelės ribėjo ir ple-veno, tartum jiedvi būtų skraidžiusios po namą ir ką tik nusileidusios. Aš turbūt stovėjau kelias akimirkas klausydamas, kaip plazda užuolaidos ir girgžda pa-veikslas ant sienos. Paskui kažkas trinktelėjo – Tomas Bjukenenas uždarė vienam šone langus – ir pagautas

21


į spąstus vėjas apmirė, o užuolaidos, kilimas ir abi moterys iš lėto nupleveno žemyn ir nuščiuvo.

Jaunesnioji buvo man nepažįstama. Ji gulėjo išsitiesusi viename sofos gale, nejudėdama, truputį atmetusi galvą, tartum laikytų ant smakro kokį nors daiktą ir bijotų, kad jis gali nukristi. Gal ji ir matė mane akies kampučiu, bet to neparodė; o aš sumišęs vos nepradėjau atsiprašinėti, kad įėjęs sutrukdžiau jai ramybę.

Antroji, Deizė, pabandė atsikelti – susirūpinusiu veidu palinko truputį į priekį, bet paskui susijuokė skambiu, kvailai žaviu juoku, aš irgi susijuokiau ir priėjau arčiau.

– Mirštu iš džiaugsmo.Ji vėl susijuokė, tarsi pasakiusi kažką nepaprastai

sąmojinga, palaikė mano ranką, žiūrėdama į akis, ir atrodė, kad didžiausias jos gyvenimo troškimas buvo pamatyti mane. Ji mokėdavo taip žiūrėti. Pas-kui ji pašnibždomis sumurmėjo, kad ekvilibristės, gulinčios kitame sofos gale, pavardė yra Beiker. (Buvau girdėjęs, kad Deizės šnibždesys – gudrybė, priverčianti pašnekovą pasilenkti arčiau; bet dėl to ši jos maniera netapo mažiau žavi.)

įsigykiteknygą dabar

Documents

Didysis Getsbis