TURINYS

Pirma istorijaKroKodilas Gena ir jo drauGai

7

Antra istorijaKroKodilo Genos atostoGos

113

Trečia istorijaKūlverstuKas išeina į žmones

185

10

1 SKYRIUS

V iename tankiame tropikų miške kartą gyveno labai juokingas žvėriukas. Jo vardas buvo Kūlverstukas. Tiksliau sakant, kol gyveno miške, jis vardo neturėjo. Kūlverstuko vardą jis

gavo tada, kai išvyko iš savo miško ir susitiko su žmonėmis. Juk vardus žvėreliams sugalvoja žmonės. Štai jie ir pasakė drambliui, kad jis yra dramblys, žirafai – kad ji žirafa, o kiškiui – kad jis kiškis.

Bet dramblys, jei susimąstytų, pats suvoktų, kad jis dramblys. Juk jo vardas toks paprastas! O kaip jaučiasi žvėris, turintis tokį sudėtingą vardą kaip hipopotamas? Suprask, kad geras, jog esi ne hi-potamas, ne po-potamas, o būtent hi-po-po-tamas.

Taip ir mūsų žvėreliui; jis niekada nesusimąstė, koks jo vardas, o tiesiog ramiai sau gyveno tropikų miške.

12

Kartą jis pabudo ankstų rytą, susidėjo rankas už nugaros ir patraukė

pakvėpuoti grynu oru. Vaikštinėjo vaikštinėjo ir staiga šalia didelio sodo

pamatė kelias dėžes su apelsinais. Nieko nelaukęs Kūlverstukas įsiropštė į

vieną jų ir ėmė pusryčiauti. Jis suvalgė netgi du apelsinus ir taip persivalgė,

kad nebegalėjo pajudėti. Todėl įsitaisė numigti tiesiog ant apelsinų.

Miegojo Kūlverstukas kietai ir, žinoma, negirdėjo, kaip darbininkai

užkalė visas dėžes. Vėliau apelsinus su Kūlverstuku sukrovė į laivą ir

išsiuntė už jūrų marių.

Dėžės ilgai plaukiojo jūromis ir vandenynais, kol pagaliau atsidūrė

labai didelio miesto daržovių parduotuvėje. Kai jas atidarė, vienoje dėžėje

apelsinų beveik nebuvo, tačiau gulėjo storutėlaitis Kūlverstukas.

Pardavėjai ištraukė Kūlverstuką iš dėžės ir pasodino ant stalo. Bet

žvėrelis negalėjo sėdėti: jis taip ilgai pratūnojo dėžėje, kad jam nutirpo

letenos. Sėdėjo jis, sėdėjo, dairėsi į šalis, tada ėmė ir nuvirto kūliais nuo

stalo ant kėdės.

Bet ir ant kėdės ilgai neišsilaikė – vėl nuvirto kūliais. Ant grindų.

– Oi, koks Kūlverstukas! – burbtelėjo panosėje parduotuvės vedėjas. –

Visai nemoka išsėdėti vienoje vietoje!

Štai taip žvėrelis sužinojo savo vardą – Kūlverstukas.

– Ką man su tavimi daryti? – paklausė vedėjas. – Juk neparduosiu kaip

apelsino.

– Nežinau, – atsakė Kūlverstukas. – Elkitės, kaip norite.

117

1 SKYRIUSGENA SU KŪLVERSTUKU

RUOŠIASI VYKTI ATOSTOGŲ

K artą karštą vasarą krokodilas Gena su Kūlverstuku ruošėsi vykti

atostogų. Jie dėjosi daiktus. Lauke buvo taip karšta, kad ant

palangės net išsilydė naujas plastikinis Kūlverstuko laikrodis.

‒ Gena, girdi? – paklausė Kūlverstukas. – Nevykime į pietus, vykime

į šiaurę. Kalba, kad Oimiakonas labai gera vieta. Ir Narjan Mare niekada

nesu buvęs.

‒ Ir ačiū Dievui! – atsakė krokodilas Gena. – Ten taip šalta, kad joks

paltas, jokie kailiniai negelbės.

‒ Gena, ‒ pasiūlė Kūlverstukas, ‒ mes nupirksime tau kailinius, iš

abiejų pusių išmuštus kailiu. Ir veltinius su guminiais batais.

118

‒ Man mieliau glaudės, ‒ atsakė krokodilas, dėdamasis daiktus į savo didelį raudoną lagaminą su ratukais.

‒ Gerai, ‒ susitaikė Kūlverstukas. – Tegul šiemet būna taip, kaip nori tu. O kitais metais atostogauti būtinai vyksime į Jamalo pusiasalį.

Kūlverstukas išsiėmė iš savo kuprinės veltinius ir įsidėjo akinius nuo saulės. Daugiau atostogautojo Kūlverstuko kuprinėje nieko nebuvo.

Į duris kažkas paskambino. Kaip visada, tris su puse karto. ‒ Tai man, ‒ spėjo Gena. – Paštas.Ir tikrai. Paštininkas įteikė Genai voką su užrašu „Maskva. Kremlius.

Krokodilui.“‒ Pažįsta mane šalyje, ‒ kukliai tarė Gena.‒ O kuo čia dėtas Kremlius? – paklausė Kūlverstukas. ‒ Ten tikriausiai centrinis paštas, ‒ atsakė Gena. Ant voko buvo parašyta: „Paštininke, greičiau skubėk“ ir „Skrisk su

linkėjimais, grįžk su atsakymu“. ‒ Tikriausiai šis laiškas apie meilę, ‒ nutarė Gena. – Meilės laiškai

visada taip prasideda.

119

‒ Tai greičiau jį skaityk, ‒ paprašė Kūlverstukas.Jis buvo jau tokio amžiaus, kai meilės ir draugystės klausimai jam buvo

antroje vietoje po animacinių filmukų. Gena pradėjo skaityti:‒ Brangus krokodile, rašo tau vaikai iš Berezai kaimo. Mes tave labai

mylime...

189

Tai buvo paminklas garsiam Maskvos kunigaikščiui Jurijui Dolgorukiui. Šis sėdėjo ant žirgo, kuris buvo ant labai aukšto granitinio postamento.

Gena su dideliu vargu užsiropštė prie jų. Užlipo ant arklio kunigaikščiui už nugaros ir stipriai apsikabino sėdintįjį.

Kūlverstukas nustatė aparatą, spustelėjo vieną mygtuką, paskui paspaudė kitą ir iš „Polaroido“ iššliaužė puiki nuotrauka: bronzinis tvirtas kunigaikštis Jurijus ir minkštas gyvas Gena kartu žiūri į tolimą šviesią ateitį.

Prie jų priėjo vietinis kiemsargis, dėdė Šarikas Šaripovas, ir griežtai paklausė:

‒ Ką jūs čia darote? Kas jums leido lipti ant paminklo?‒ Mums niekas neleido, – tarė Kūlverstukas. – Bet niekas ir nedraudė.

Užtat žiūrėkite, kokia graži nuotrauka išėjo. Kiemsargis pažiūrėjo į nuotrauką ir pasakė: ‒ Aš irgi tokios noriu!‒ Mes ir jums tokią padarysime. Krokodilas Gena užkėlė kiemsargį

ant postamento, tada pats su šluota užsiropštė ant arklio ir atsisėdo kunigaikščiui už nugaros. Išėjo tokia graži skulptūrų grupė, kad visi praeiviai, ypač užsienio turistai, sustojo ir bandė įžiūrėti būsimoje nuotraukoje save.

191

‒ Dėmesio, – tarė Kūlverstukas, – fotografuoju! Po minutės antra nuotrauka buvo paruošta. Dėdę Šariką ilgai kėlė nuo

postamento, kol pastatė ant asfalto. Kai jis paėmė nuotrauką į rankas, tiesiog suspindėjo iš laimės.

Su nauja, beveik nenaudota savo šluota kiemsargis nuotraukoje atrodė kaip tikras sužeistas karys, kurį šviesusis kunigaikštis gabena iš mūšio lauko.

Dėdė Šarikas ilgai dėkojo Kūlverstukui ir kratė ranką Genai. Čia prie jų priėjo milicininkas, labai neaukštas, bet plačiapetis, su

dideliu ženkleliu ant didelės krūtinės. Jis sugriebė už kepurės snapelio ir prisistatė:‒ 119-ojo Maskvos milicijos skyriaus milicininkas Dmitrijus

Valenkovas. Paskui mandagiai pridūrė:‒ Esu priverstas jus suimti todėl, kad piliečiams ant

paminklų lipti negalima. Tai viešosios tvarkos pažeidimas ir smulkus chuliganizmas.

‒ Joks ne chuliganizmas, – piktinosi Gena. – Tai menas. Pažiūrėkite, kokios gražios nuotraukos išeina.

Milicininkas pažiūrėjo ir pasakė:‒ Aš irgi tokios noriu. ‒ Prašom, – tarė Gena. – Leiskite, užkelsiu. Mes jus

taip pat nufotografuosime. ‒ Gerai, – sutiko milicininkas, – bet paskui aš jus vis

tiek suimsiu.

Gena užkėlė milicininką ant postamento ir ant žirgo, o Kūlverstukas nufotografavo.

‒ O dabar eime, – pratarė Kūlverstukas. ‒ Kaip eime? – paklausė Gena. ‒ O taip, – atsakė Kūlverstukas, – bėgte. Kol mūsų nesuėmė.Milicininkas Valenkovas sušuko:‒ Kaip tai jūs išeinate?! Kodėl išeinate? Aš juk jūsų dar nesuėmiau. ‒ Būtent todėl ir išeiname, – atsakė Kūlverstukas. Jis sugriebė Geną už rankos ir juodu pradingo artimiausiame

skersgatvyje. Milicininką Valenkovą paskui kėlė nuo postamento visas 119-asis

milicijos skyrius. Jam labai kliuvo nuo skyriaus viršininko už pasitraukimą iš posto ir už brolystę su Jurijumi Dolgorukiu. Milicininkas labai stipriai supyko ant Genos ir Kūlverstuko.

įsigykiteknygą dabar