7 meno dienos | 2013 m. birþelio 14 d. | Nr. 24 (1038) 1 psl.

V i l n i a u s k u l t û r o s s a v a i t r a ð t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t

2013 m. birþelio 14 d., penktadienis Nr. 24 (1038) | Kaina 2,50 Lt

D a i l ë | M u z i k a | T e a t r a s | K i n a s | F o t o g r a f i j a

7md2„The King’s Singers“ Vilniaus festivalyje

3Jaunøjø atlikëjø konkurso atgarsiai

5Naujojo cirko spektaklis „Maja“

6Trys pasakojimai ið Venecijos meno bienalës

7Projektas „Tyliajam modernizmui atminti“

8Pokalbis su reþisieriumi Abdellatifu Kechiche’u

Edmundas Gedgaudas

Taip, raðydamas ðá kuklø tekstà nesyká prisiminiau Juliaus Sasnauskoesë rinkiná. Net iðdrásau parafrazuo-tà tos knygos pavadinimà panaudotikaip straipsnelio antraðtæ.

Nuo 2008 m. Lietuvos kameri-niam orkestrui vadovauja ryðkus ru-sø smuikavimo tradicijø atstovasSergejus Krylovas. „Ið orkestro no-riu to, ko siekiu ir pats: instrumen-tinës, techninës atlikimo kokybës,nuolatiniø interpretaciniø paieðkø,kurioms peno teikia visà gyvenimàtrunkantys tyrinëjimai“, – skaitauJohanno Sebastiano Bacho monog-rafinio koncerto lankstinuke. Ásidë-mëtini þodþiai.

Neeilinio birþelio 7-osios Vil-niaus festivalio vakaro Nacionalinë-je filharmonijoje solistai buvo Ser-gejus Krylovas (koncertai smuikui irorkestrui Nr. 1 a-moll, Nr. 2 E-dur)

Pagaunama?Nepagaunama?Andrius Þlabys, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras

Vilniaus festivalyje

ir pianistas Andrius Þlabys (koncer-tai Nr. 5 f-moll, Nr. 4 A-dur ir Nr. 1d-moll). Vien ðiø iðkiliø ir itin skir-tingø virtuozø sugretinimas áþiebiapamàstymø, vertø ilgo naktinio po-kalbio.

Pirmojoje koncerto dalyje klau-sëmës pianisto. Vieno ið tø, kurie neitin linksta su muzika bendrauti pa-lypëjæ á tvirtai suræstà „iðmintiesbokðtà“. Andriui („bokðte“, aiðku,apsilankanèiam) ne nuo ðiandienbûna svarbiau tai, kà nuo tokiø áren-giniø áþvelgti sunkoka. O dar pagau-ti... Kad ir iðties nuoðirdø dialogàsu genijaus uþraðytomis natomis.

„Istoriniai informuoto“ interpre-tavimo ðalininkai kaþin ar jauèiasi lai-mingi, girdëdami á fortepijono subti-lybes panardintà Bacho tekstà. Na,tesiþino. Beje, retsykiais jau visai sma-giai pasiklausau muziejø dvelksmàgaudanèiø (aèiû Dievui, lyg ir nebe-sakoma „autentiðkø“) interpretaci-

jø. Ið jø man mielesnës tos, kur „in-formuota iðmintis“ nenustelbia mu-zikos gyvybës paslapèiø.

Bet ðtai fortepijono garsuose An-driaus dialogas su Johannu Sebas-tianu. Koncertas d-moll tà vakaràpagal sekà jau treèias. Po pirmosiosðio itin populiaraus kûrinio daliesið kaþkieno krûtinës iðsiverþia susi-þavëjimo (dþiaugsmo, katarsio?)ðûksnis, palydëtas trumpø aplodis-mentø. Kitomis aplinkybëmis taimane ásiutintø, taèiau juk kà tikdþiaugiausi iðkalbinga, be menkiau-sio virpesio tyla tarp koncertø f-mollir A-dur daliø. Ir kai ðitokià vakarorangà nusakanèià tylà sudrebinagriausmingas „Vivat!“, mintyse jampritariu. Tai neturi nieko bendra suneiðprususios publikos aplodis-mentø liûtim po kiekvienos simfo-nijos dalies „elitiniuose“ koncertuo-

D . M A T V E J E V O N U O T R .Andrius Þlabys

N U K E L T A Á 2 P S L .

Odires Mlãããããszho, Brazilijos paviljonas

L. Ð

ALÈ

IÛTË

S N

UO

TR.

6 psl. 7 meno dienos | 2013 m. birþelio 14 d. | Nr. 24 (1038)

D a i l ë

Dramblio apþiûrinëjimasTrys pasakojimai apie tai, kas ásiminë, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalëje

Stefano Cagol, Maldyvø paviljono projekto dalis netoli San Marco aikðtësV . M I C H E L K E V I È I A U S N U O T R .

Jeremy Deller, Didþiosios Britanijos paviljonas L . Ð A L È I Û T Ë S N U O T R .

Laima KreivytëÐioje Venecijos bienalëje man pa-

tiko ir nepatiko tie patys dalykai.Patiko, kad iðtraukti pamirðti me-

nininkai ir ypaè menininkës – Hil-ma af Klint, Dorothea Tanning,Phyllinda Barlow.

Nepatiko, kad Arsenalo erdvëprarado savo specifikà – begaliná tu-nelá, ir virto daugybe autonomiðkøgaleriniø erdviø, po kurias reikëjovingiuoti zigzagais.

Patiko, kad greta pripaþintø me-nininkø eksponuoti autsaideriai(mëgstamas kuratoriaus Massimilia-no Gioni þodis).

Nepatiko, kad daugelis jø taip irliko egzotiðkais artefaktais ir neið-skëlë naujø kibirkðèiø „santykiauda-mi“ su kitais kûriniais ir bienalëserdve.

Patiko netikëtos jungtys: anonimi-në tantrinë tapyba ir Greta Bratescu.

Nepatiko racionalus opozicijøkonstravimas – á virðø it stalininisVarðuvos kultûros monstras ðaunan-tis Marino Auriti „Enciklopediniø rû-mø“ modelis, apsuptas J.D. ’OkhaiOjeikere Nigerijos moterø portretais

Nepatiko, kad jos iðlietos ið bron-zos ir nublizgintos iki auksinio ðvytë-jimo. Brancusi priapiniø formø varia-cijos kuklaus burþuazijos þavesiosode.

Patiko parodoje aptinkamos lë-lës (Hanso Bellmerio, MortonoBartletto, Johno Outterbridge’o)kaip modernistinës seksualinësenergijos metaforos.

Nepatiko tam tikras infantiliz-mas, „ðvento naivumo“ vyniojimasá pseudomokslinæ vatà.

lenkais Velso vakarëlyje. Nepatiko,kad nemaèiau daugumos miesto pa-viljonø ir parodø, áskaitant garsiàjàHaraldo Szeemanno „Kai poþiûristampa forma“ („When atitudes be-come form“, 1967), atkurtà Germa-no Celant’o „Fondazione Prada“(ne dël vakarëliø). Viena lenkë sa-kë (ne ta, apie kurià pagalvojote),kad nors darbai áspûdingi, ekspozi-cija neiðryðkina istorinio kontekstoir labiau mistifikuoja kuratoriausasmenybæ, nei atskleidþia parodàpaveikusius sudëtingus politinius irsocialinius veiksnius.

Patiko modernistinë sporto salëprie Arsenalo, kur ásikûrë Lietuvosir Kipro paviljonai, ir kuratoriaussugebëjimas orkestruoti erdves irpatirtis. Nepatiko, kad ði hipsterið-kai smagi atrakcija Lietuvoje yrastambiø meno institucijø proteguo-jamas ir Kultûros ministerijos re-miamas meinstrymas, monopoliza-væs ðiuolaikinio meno laukà. Antràbienalæ ið eilës naudojamës tais pa-èiais triukais ir gauname tà patá„amþinai antrø“ þenklelá, pusiau pa-sidalytà su Japonija, o pusës pusæ –su Kipru. Gal jau iki soties pribû-rëm ir dabar galime pastebëti ir ki-tas mûsø meno puses?

Vytautas MichelkevièiusKaip visuomet verta aplankyti

broliðkus ir seseriðkus Baltijos ða-liø paviljonus, kad galëtumët patysnuspræsti, „kas ðásyk yra geriausidraugiðkose kaimynø rungtynëse“.Oficiali bienalës komisija ir vël at-kreipë dëmesá á lietuvius, bet, þino-ma, galima susidaryti ir savo asme-ninæ nuomonæ. Iðsiduosiu, kadgeriausias Baltijos vakarëlis buvoroþiø sode, organizuotas estø. Ener-gingai vakarà pradëjo grupë „18+“Lietuvos ir Kipro paviljone, bet jopratæsimo reikëjo ieðkoti jau kitur.

Taip pat rekomenduoju aplanky-ti pirmàkart dalyvaujantá Maldyvøpaviljonà – ne tik todël, kad keletasmenininkiø ið jo rezidavo VDA Ni-dos meno kolonijoje ir jø menopraktikos yra vertos dëmesio, bet irdël intriguojanèios istorijos, kadMaldyvø salynas ðylant klimatui galipaprasèiausiai iðnykti (o meninin-kai ieðko alternatyvø, kur iðsikraus-tyti gyventojams). Be to, paroda ási-

kûrusi paslaptinguose apleistø rû-mø koridoriuose.

Þinoma, pagrindinë paroda „En-ciklopediniai rûmai“ sulauks daugpagyrø ir kritikos, nes jos stiprybë irkartu silpnybë (priklauso nuo jûsøskonio) – didelis neprofesionaliømenininkø skaièius. Èia galima iðvys-ti ir neaiðku kokios obsesijos, dep-resijos ar ðizofrenijos apimtø þmo-niø pieðinius, ir Karlo Gustavo Jungoar Rudolfo Steinerio (Valdorfo mo-kyklos ákvëpëjas) þiniø schemas.

Jei bandysite aplankyti 88 nacio-nalinius paviljonus, siûlyèiau dau-giau dëmesio skirti Rytø Europosðalims, nes jos vis dar gali nustebin-ti – maloniai (kaip Rumunija ar Ser-bija) ar nemaloniai, bet þaismingai(Rusijos paviljonas).

Uþ bienalës ribø, ypaè meno is-torijos gurmanams, verta aplankytiið naujo atgaivintà legendinæ kura-toriaus Haraldo Szeemanno parodà„Kai poþiûris tampa forma: Bernas1969 / Venecija 2013“, vykstanèià„Fondazione Prada“.

Dovilë TumpytëMassimiliano Gioni kuruota pa-

roda „Enciklopediniai rûmai“ neap-gauna: kaip ir þadëta, tai – antropo-loginë vaizdø ir vaizdiniø studija,sujungianti legitimuotà menà ir ávai-rias kitas kûrybiðkumo iðraiðkas. To-kios strategijos naudojimà mataukaip „dokumenta 13“ (Kaselis,2012), iðplëtusios kûrybos sampra-tà ir, akivaizdu, keièianèios parodøistorijà, idëjø tàsà. Parodà galimaskaityti kaip keletà puslapiø, iðplëð-

tø ið pasaulio vaizduotës enciklope-dijos, daugiausia – ið skyriø apie kul-tûrinius archetipus, pirmines for-mas, sàmonæ ir pasàmonæ,spiritualizmà, dvasingumà, ribø (irtechnologiniø) perþengimà, geis-mus ir baimes. Archyvavimas, seri-jiðkumas ir ádomybiø kabineto efek-tas – ðios parodos vidinis ir iðorinisþenklas. Ið gausybës kûriniø man ási-minë Achilles G. Rizzoli artimø irsutiktø þmoniø – kaip architektûrospastatø – portretinës „transfigûra-cijos“, Thiery de Cordier demonið-kø, máslingø jûros peizaþø ir Richar-do Serra minimalizmo derinys,siurrealistinë, paranoiðka, fantas-magoriðka èekës Evos Kotãtkovosinstaliacija „Prieglobstis“ („Asy-lum“), ðveicaro Eduardo Spelterinipanoraminës miestø ir Gizos pira-midþiø aerofotografijos, darytos40 kg sverianèiu fotoaparatu ið orobaliono XX a. pradþioje, CindySherman sukuruotas fetiðistinis„Enciklopediniø rûmø“ skyrius Ar-senale. Dar kartà nepraleisèiauD. Britanijos (Jerremy Dellerio sa-viironiðka kritika neoliberaliam pa-sauliui ir karaliðkai ðeimai britiðkopoproko dvasia), Slovënijos (kiekkankinantis nerangiu humoru, betpaveikus menininko ambicijø ir uþ-sakovo poreikio konfliktø hiperbo-lizavimu Hitlerio vardo vabalø apsup-ty), Airijos (sarkastiðkas kabaretoplunksnø purpuro ir Kongo karopeizaþø derinys) paviljonø ir Odi-res Mlãszho neátikëtinai transfor-muotø knygø-skulptûrø Brazilijospaviljone. Mano favoritai du: Jes-pero Justo „Ryðiai“ („Intercour-ses“, Danijos paviljonas) ir kurato-rinis „oO“ projektas (jungtinisKipro ir Lietuvos paviljonas). Pirma-sis – nes sukûrë iðvietinto pasaulioerdvæ, átaigiai ir poetiðkai. Antra-sis – nes stulbinanèiai (elegantiðkaipankiðkai) pasiðaipë ið meno var-þybø rimtumo („aleliuja!“) ir pasiû-lë buvimà su menu ir mene hiper-tekstualiame ir daugialaikiamefizinës ir mentalinës erdvës scena-rijuje.

Ið paraleliniø ávykiø labiausiai ási-minë legendinës Haraldo Szeeman-no 1969 m. kuruotos parodos „Kaipoþiûris tampa forma“ at(per)kû-rimas Venecijoje kaip reiðkinys irkaip faktas.

su skulptûriðkai sukomponuotomiskasomis (falinë forma vs. moters kû-nas, racionali europietiðka sistemair „natûralus“ afrikietiðkas groþis).

Patiko platus kultûrinis akiratis,skirtingø epochø dermë ir vizuali-nës kultûros akcentavimas.

Nepatiko muziejiðkumas, „klasi-cizmas“, akcentuojant italiðkà pa-veldà (pvz., Richardo Serra nedide-lio mastelio skulptûra „Pazolini“,paveikta skulptoriaus kelionës á Flo-rencijà), apsiribojimas ankstesniaistyrimais. Pagal atrinktus meninin-kus galima skaityti kuratoriaus bio-grafijà – nenuostabu, kad Vidurioir Rytø Europos praktiðkai nëra (ið-skyrus, þinoma, lenkus), juk ir gar-siojoje Gioni kuruotoje „Ostalgi-jos“ parodoje Naujajame muziejujeNiujorke buvo tik Mekas, Narkevi-èius, Toomikas ir dar keli vardai, nesviskà nustelbë (kaip tada, taip ir da-bar) rusai. Beje, ne alternatyvieji, oið uþsienio muziejø ir privaèiø ko-lekcijø, kartu iðtraukiant keletà pa-raðtiniø veikëjø, tokiø kaip ir ðiojebienalëje pristatomas JevgenijusKozlovas su naiviai erotiðku „Le-ningrado albumu“.

Patiko, kad atrinktos Saros Lu-cas skulptûros ið prikimðtø nailoni-niø kojiniø.

Patiko latviø medis, siûbuojantiskaip ðvytuoklë ðakomis þemyn (Kri-sas Salmanis – tikrai vienas ádo-miausiø mûsø regiono menininkø).Nepatiko perdëtas ekosàmoningu-mo akcentavimas.

Patiko rumunø „Nemateriali bie-nalës retrospektyva“, atkuriamaperformansais, ir lenkø garso kûri-nys – sakraliø varpø nuleidimas antþemës ir garso bangos fizinis pratæ-simas per garsiakalbiø ir metaliniøspinteliø virpesá, priverèiantá virpë-ti ir klausytojø kûnus (ne tik ausøbûgnelius). Labai patiko dvi kairësrankos, grojanèios Ravelio koncer-tà Prancûzijos paviljone – susikei-tusiame su Vokietija pastatais. Ne-patiko vengrø bombø ieðkojimas irrusø pinigai – net jei barstomi iro-niðkai.

Patiko Jeremy Dellerio sugebë-jimas kritiðkai iðpreparuoti ðiuolai-kinës Britanijos mitus – nuo hario-poteriðkø pelëdø iki Abramovièiausjachtos, kuri praëjusios bienalës me-tu uþstojo visà krantinæ. Uþtat dabarant sienos nupieðtas barzdotas milþi-nas (Karlas Marxas?) trenkia tà jach-tà þemën – ir jokie pasaulio pinigaito nepakeis. Nepatiko daþni lietûsir þmoniø eilës prie paviljonø.

Patiko, kad buvau, gëriau viská su

Anri Sala, „Tylos patologija“,Prancûzijos paviljonas

Û . GU T A U S K A I T Ë S N U O T R .

Û . GU T A U S K A I T Ë S N U O T R .Kondrat Smoleñski, „Viskas buvo amþinai, kol nebeliko“,Lenkijos paviljonas

7 meno dienos | 2013 m. birþelio 14 d. | Nr. 24 (1038) 7 psl.

M e n o p r o j e k t a s

Sunkiais sovietinës okupacijos metais mûsø dailininkai, norëdami iðgyventi, prasimaitinti,taip pat uþ butus, kûrybines dirbtuves, paskyras automobiliams, ðaldytuvams, televizoriams irkitiems buities rakandams, kà jau kalbëti apie keliones á uþsiená, turëjo vykdyti okupacinësvaldþios uþsakymus, ðlovinanèius taip dailininkø nekenèiamà sovietinæ santvarkà. Dailinin-kai modernistai, negalëdami pasakyti tikrosios Tiesos, naudojosi vadinamàja Ezopo kalba.

Daugelis ðiø nenuilstamø tyliojo modernizmo fronto kovotojø darbø ðiandien pelnytai eks-

ponuojami Nacionalinëje galerijoje. Remiantis tuo, siûloma paminklo „Tyliajam moderniz-mui atminti“ vieta prie Nacionalinës dailës galerijos. Paminklui panaudoti siûloma viena iðsovietinëje Lietuvoje stovëjusiø Lenino statulø, simbolizuosianti priverstinai dailininkamsprimestà pasaulëþiûrà. Á tuðèiavidurës skulptûros vidø bûtø ádëtas lapelis su Maironio eilë-raðèiu „Lietuva brangi“, simbolizuosiantis mûsø dailininkø vidinæ rezistencijà ir meilës Tëvy-nei nemarumà.

Rolandas Rimkûnas, Kæstutis Ðapoka, „Tyliajam modernizmui atminti“. 2013 m.