ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS SRIČIŲ IŠORĖS …zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija... · 2 Mokslinio tyrimo ir taikomosios veiklos projekto užsakovas

Aleksandro Stulginskio universitetas

TVIRTINU: ………………………

Prorektorius Romualdas Zemeckis

2016 m. ……………………mėn. …..d.

ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS SRIČIŲ

IŠORĖS IR VIDAUS RIZIKOS VEIKSNIAI, GRĖSMĖS IR KRIZĖS

BEI JŲ GALIMAS POVEIKIS

2016 METŲ BAIGIAMOJI ATASKAITA

Tyrimo vadovas

Vlada Vitunskienė

Akademija, Kauno r.

2016

2

Mokslinio tyrimo ir taikomosios veiklos projekto užsakovas – LR Žemės ūkio ministerija (2015 m. birželio

9 d. sutartis Nr. MT-15-38).

Mokslinio tyrimo ir taikomosios veiklos projekto vykdomo vieta – Aleksandro Stulginskio universitetas

Mokslinio tyrimo ir taikomosios veiklos projekto vykdytojai:

Prof. dr. (HP) Vlada Vitunskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas, socialiniai mokslai) – vadovas

Doc. dr. Jūratė Aleinikovienė (Aleksandro Stulginskio universitetas, biomedicinos mokslai)

Doc. dr. Egidijus Bukelskis (Vilniaus universitetas, biomedicinos mokslai)

Doc. dr. Daiva Makutėnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas, socialiniai mokslai)

Mg. Darius Jazepčikas (Aleksandro Stulginskio universitetas, socialiniai mokslai)

Mg. Deividas Stankus (Aleksandro Stulginskio universitetas, socialiniai mokslai)

3

Turinys

Įvadas ................................................................................................................................................... 8

1. Tyrimo metodika ............................................................................................................................. 9

2. Galimų pavojų ar grėsmių, galinčių daryti neigiamą įtaką žemės ūkio, žuvininkystės ir

apdirbamosios maisto gamybos ekonominės veiklos sritims, rizikos lygio įvertinimo metodika 14

3. Rizikų, pavojų, grėsmių ir krizių teorinės įžvalgos ....................................................................... 21

4. Ekonominio pobūdžio rizikos veiksniai, pavojai, grėsmės ir jų galimas poveikis ........................ 26

4.1. Žemės ūkio ir maisto produktų eksporto koncentracijos rizika .............................................. 26

4.2. Žemės ūkio ir maistų produktų eksporto rinkų koncentracijos rizika .................................... 28

4.3. Žemės ūkio ir maistų produktų kainų kaitos tarptautinėse rinkose rizika .............................. 34

4.4. Žemės ūkio ir maistų produktų kainų kaitos dėl energijos kainų augimo rizika .................... 36

4.5. Valiutų kursų trumpalaikių svyravimų rizika ......................................................................... 37

4.6. Žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės energetinės priklausomybės

rizika ....................................................................................................................................... 41

4.7. Žemės ūkio pajamų svyravimų rizika..................................................................................... 44

5. Ekologinio pobūdžio rizikos veiksniai, pavojai, grėsmės ir jų galimas poveikis .......................... 48

5.1. Klimato atšilimo rizika ........................................................................................................... 48

5.2. Stichinių meteorologinių reiškinių rizika ............................................................................... 49

5.3. Dirvožemio degradacijos rizika .............................................................................................. 59

5.3.1. Dirvožemio struktūringumo prastėjimo rizika .............................................................. 59

5.3.2. Organinės medžiagos dirvožemyje greitesnės mineralizacijos rizika........................... 59

5.3.3. Organinių ir mineralinių trąšų nesubalansuoto naudojimo rizika ................................. 61

5.3.4. Žemės ūkio augalų nesubalansuoto auginimo rizika .................................................... 62

5.3.5. Maisto medžiagų išsiplovimo iš dirvožemio rizika ...................................................... 65

5.3.6. Dirvožemio biologinio atsparumo mažėjimo rizika...................................................... 68

5.3.7. Ariamos žemės ir grūdinių augalų vyravimo naudojamose žemės ūkio naudmenose

rizika ............................................................................................................................. 70

5.4. Augalų ir gyvūnų ligų rizika................................................................................................... 80

5.4.1. Žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų keliama rizika ............................ 81

5.4.2. Labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamųjų ligų keliama rizika ....................... 85

5.4.3. Vandens gyvūnų labai pavojingų užkrečiamųjų ligų vidaus vandens telkiniuose rizika

90

5.5. Klimato pokyčių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose rizika .................................... 92

5.6. Invazinių vandens gyvūnų keliamos grėsmės rizika .............................................................. 94

5.7. Žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo rizika ............................................................................. 97

5.8. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų rizika ................................................... 98

4

6. Socialinio pobūdžio rizikos veiksniai, pavojai, grėsmės ir jų galimas poveikis ......................... 102

6.1. Netolygios socialinės raidos rizika ....................................................................................... 102

Išvados .............................................................................................................................................. 106

Rekomendacijos ............................................................................................................................... 110

Literatūra .......................................................................................................................................... 112

Priedas .............................................................................................................................................. 124

MTTV rezultatų sklaida ................................................................................................................... 137

Lentelių sąrašas

1 lentelė. Ekonominio pobūdžio rizikos veiksnių kintamieji ir jų rodikliai ....................................................11 2 lentelė. Ekologinio pobūdžio rizikos veiksnių kintamieji ir jų rodikliai ......................................................12 3 lentelė. Socialinio pobūdžio rizikos veiksnių kintamieji ir jų rodikliai .......................................................13 4 lentelė. Galimo pavojaus tikimybės (T) įvertinimo kriterijai ......................................................................14 5 lentelė. Galimo pavojaus padarinių (poveikio – P) veiklos sričiai įvertinimo kriterijai ..............................15 6 lentelė. Galimo dirvožemio degradacijos pavojaus tikimybės (T) įvertinimo kriterijai ..............................17 7 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padarinių (poveikio) (P) įvertinimo kriterijai .................18 8 lentelė. Kai kurios žemės ūkio rizikos: rūšys ir išskirtiniai bruožai ............................................................24 9 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl produktų eksporto koncentracijos apibūdinimas...............................27

10 lentelė. Galimų pavojų dėl produktų eksporto koncentracijos padariniai (poveikis) veiklos sričiai ............27 11 lentelė. Galimų pavojų dėl produktų eksporto koncentracijos rizikos įvertinimas ......................................27 12 lentelė. Pieno ir pieno produktų eksporto rinkų koncentracijos ir diversifikacijos rodikliai ........................29 13 lentelė. Mėsos produktų eksporto rinkų koncentracijos ir diversifikacijos rodikliai ....................................31 14 lentelė. Grūdų ir malybos produktų eksporto rinkų koncentracijos ir diversifikacijos rodikliai ..................32 15 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl eksporto rinkų koncentracijos apibūdinimas .....................................33 16 lentelė. Eksporto rinkų koncentracijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai ........................33 17 lentelė. Eksporto rinkų koncentracijos galimų pavojų rizikos įvertinimas ..................................................33 18 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl produktų pasaulinių kainų smukimo apibūdinimas ...........................35 19 lentelė. Produktų pasaulinių kainų smukimo pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai ..........................35 20 lentelė. Produktų pasaulinių kainų smukimo galimų pavojų rizikos įvertinimas .........................................35 21 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl energetinių išteklių pasaulinių kainų kitimo apibūdinimas ...............37 22 lentelė. Energetinių išteklių pasaulinių kainų kitimo padariniai (poveikis) veiklos sričiai ..........................37 23 lentelė. Energetinių išteklių pasaulinių kainų kitimo galimų pavojų rizikos įvertinimas .............................37 24 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl valiutų kurso kryčio apibūdinimas ....................................................41 25 lentelė. Galimų pavojų dėl valiutų kurso kryčio padariniai (poveikis) veiklos sričiai .................................41 26 lentelė. Galimų pavojų dėl valiutų kurso kryčio rizikos įvertinimas (prioriteto tvarka) ..............................41 27 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl energetinių išteklių importo sutrikimo apibūdinimas ........................44 28 lentelė. Galimų pavojų dėl energetinių išteklių importo sutrikimo padariniai (poveikis) veiklos sričiai .....44 29 lentelė. Galimų pavojų dėl energetinių išteklių importo sutrikimo rizikos įvertinimas ...............................44 30 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl žemės ūkio pajamų ženklaus sumažėjimo apibūdinimas...................47 31 lentelė. Galimų pavojų dėl žemės ūkio pajamų ženklaus sumažėjimo padariniai (poveikis) veiklos sričiai

.........................................................................................................................................................47 32 lentelė. Galimų pavojų dėl žemės ūkio pajamų ženklaus sumažėjimo rizikos įvertinimas ..........................47 33 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekstremalios agrometeorologinės sausros apibūdinimas ...................51

5

34 lentelė. Galimų pavojų dėl ekstremalios agrometeorologinės sausros padariniai (poveikis) veiklos sričiai 52 35 lentelė. Galimų pavojų dėl ekstremalios agrometeorologinės sausros rizikos įvertinimas ..........................52 36 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl sniego tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių apibūdinimas ...............54 37 lentelė. Galimų pavojų dėl sniego tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių padariniai (poveikis) veiklos sričiai

.........................................................................................................................................................54 38 lentelė. Galimų pavojų dėl sniego tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių rizikos įvertinimas ......................54 39 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl šalnų apibūdinimas ............................................................................55 40 lentelė. Galimų pavojų dėl šalnų padariniai (poveikis) veiklos sričiai .........................................................56 41 lentelė. Galimų pavojų rizikos įvertinimas (prioriteto tvarka) .....................................................................56 42 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl liūčių ir audrų apibūdinimas ..............................................................58 43 lentelė. Galimų pavojų dėl liūčių ir audrų padariniai (poveikis) veiklos sričiai ...........................................58 44 lentelė. Galimų pavojų liūčių ir audrų rizikos įvertinimas ...........................................................................58 45 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl dirvožemio degradacijos I ir II dirvožemių grupėje apibūdinimas ....72 46 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai I ir II dirvožemių

grupėje .............................................................................................................................................72 47 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų rizikos įvertinimas I ir II dirvožemių grupėje .................73 48 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl dirvožemio degradacijos III ir IV 1-ojo pogrupio dirvožemių grupėje

apibūdinimas ...................................................................................................................................75 49 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai III ir IV 1-ojo

pogrupio dirvožemių grupėje ............................................................................................................................76 50 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų rizikos įvertinimas III ir IV 1-ojo pogrupio dirvožemių

grupėje .............................................................................................................................................77 51 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl dirvožemio degradacijos IV 2-ojo pogrupio ir V dirvožemių grupėje

apibūdinimas ...................................................................................................................................79 52 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai IV 2-ojo pogrupio ir

V dirvožemių grupėje ......................................................................................................................79 53 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų rizikos įvertinimas IV 2-ojo pogrupio ir V dirvožemių

grupėje .............................................................................................................................................80 54 lentelė. Parama kompensuojant nuostolius dėl fitosanitarijos priemonių taikymo Lietuvoje ......................81 55 lentelė. Nustatytų žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų galimų pavojų apibūdinimas ........84 56 lentelė. Žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos

sričiai ...............................................................................................................................................84 57 lentelė. Žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų galimų pavojų rizikos įvertinimas ................85 58 lentelė. Labai pavojingos žemės ūkio gyvūnų užkrečiamosios ligos Lietuvoje ...........................................85 59 lentelė. Užfiksuoti afrikinio kiaulių maro (AKM) ligos protrūkiai Lietuvoje 2014–2016* m. ....................86 60 lentelė. Nustatytų labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamų ligų galimų pavojų apibūdinimas .......89 61 lentelė. Labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamų ligų galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos

sričiai ...............................................................................................................................................89 62 lentelė. Labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamų ligų galimų pavojų rizikos įvertinimas ..............90 63 lentelė. Nustatytų labai pavojingų užkrečiamųjų žuvų ligų galimų pavojų apibūdinimas ...........................91 64 lentelė. Labai pavojingų užkrečiamųjų žuvų ligų galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai .......91 65 lentelė. Labai pavojingų užkrečiamųjų žuvų ligų pavojų rizikos įvertinimas ..............................................92 66 lentelė. Nustatytų nepalankių meteorologinių reiškinių vandens telkiniuose galimų pavojų apibūdinimas 93 67 lentelė. Galimų pavojų dėl nepalankių meteorologinių reiškinių vandens telkiniuose padariniai (poveikis)

veiklos sričiai ...................................................................................................................................93 68 lentelė. Galimų pavojų dėl nepalankių meteorologinių reiškinių vandens telkiniuose rizikos įvertinimas .94 69 lentelė. Nustatytų invazinių vandens gyvūnų galimų pavojų apibūdinimas.................................................97 70 lentelė. Invazinių vandens gyvūnų galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai ..............................97 71 lentelė. Invazinių vandens gyvūnų pavojų rizikos įvertinimas.....................................................................97 72 lentelė. Nustatyto žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo galimų pavojų apibūdinimas ..................................98 73 lentelė. Galimų pavojų dėl žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo padariniai (poveikis) veiklos sričiai .........98 74 lentelė. Pavojų dėl žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo rizikos įvertinimas ................................................98 75 lentelė. Registruotos laisvos darbo vietos ir bedarbiai žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje ...103

6

Paveikslų sąrašas

1 paveikslas. 2006 metų sausros trukmė dienomis Lietuvos teritorijoje. .......................................................19

2 paveikslas. Tikimybinis kartografavimas: ekstremalaus speigo sluoksnio pasiskirstymas .........................20

3 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto diversifikacija .............................................26

4 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkų diversifikacija ...................................28

5 paveikslas. Lietuviškos kilmės grūdų eksporto apimčių kumuliatyvus augimas .........................................32

6 paveikslas. Žemės ūkio ir maisto produktų pasaulinių kainų indeksai ........................................................34

7 paveikslas. Žaliavų ir maisto produktų pasaulinių kainų indeksai...............................................................36

8 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų (KN 01-24) eksporto dalis visame šalies eksporte ....38

9 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų (KN 01-24) eksporto geografinė struktūra ................38

10 paveikslas. Valiutų kursų pokyčių šokai 1999–2016 m. ..............................................................................40

11 paveikslas. Energijos suvartojimo indeksai (1995 m. = 100) Lietuvoje ......................................................42

12 paveikslas. Atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo dalis nuo bendrojo galutinio energijos

suvartojimo pagal ekonomines veiklas ......................................................................................42

13 paveikslas. Energijos intensyvumas pagal ekonomines veiklas ...................................................................43

14 paveikslas. Žemės ūkio realiųjų pajamų kumuliatyvus augimas Lietuvoje ir ES-15 šalyse ........................45

15 paveikslas. Tiesioginių išmokų (TI) pasiskirstymas tarp paramos gavėjų Lietuvoje ...................................45

16 paveikslas. Klimato atšilimo poveikis šalies BVP .......................................................................................49

17 paveikslas. Žemės ūkio augalų derlingumo kintamumas .............................................................................50

18 paveikslas. Upių potvynių rizikos žemėlapis Europoje ................................................................................53

19 paveikslas. Sniego tirpsmo ir liūčių sukeliami potvyniai (10 ir 0,1 proc. tikimybės) ..................................53

20 paveikslas. Kritulių kiekis Lietuvos klimatiniuose rajonuose ......................................................................57

21 paveikslas. Metinis kritulių kiekis Lietuvoje 1981– 2010 m., mm ..............................................................57

22 paveikslas. Organinės anglies sankaupos Europos regiono viršutiniuose mineraliniuose dirvožemio

horizontuose ...............................................................................................................................60

23 paveikslas. Azoto ir fosforo išeiga iš gyvulių ir paukščių mėšlo Lietuvoje .................................................61

24 paveikslas. Mineralinių trąšų sunaudojamas kiekis žemės ūkio paskirties dirvožemių tręšimui Lietuvoje .62

25 paveikslas. Žemės ūkio augalų pasėlių apsaugai Lietuvoje naudojamų (a) herbicidų, (b) fungicidų ir

baktericidų, (c) insekticidų kiekiai ir (d) bendras pesticidų naudojimas dirbamoje žemėje ......63

26 paveikslas. Augalų augimą reguliuojančių medžiagų naudojimo intensyvumas Lietuvos augalininkystėje

....................................................................................................................................................65

27 paveikslas. Azoto ir fosforo balansas žemės ūkio paskirties dirvožemiuose Lietuvoje ...............................66

28 paveikslas Vandenyje ištirpusio deguonies kiekis Lietuvoje ir Europoje ....................................................68

29 paveikslas. Struktūros dalis proc. pagal žemės ūkio naudmenų kategorijas ir pasėlių grupes Lietuvoje .....70

30 paveikslas. Struktūros dalis proc. pagal žemės ūkio naudmenų kategorijas ir pasėlių grupes savivaldybėse

su vyraujančiais I ir II grupių dirvožemiais................................................................................71


su vyraujančiais III grupės ir IV grupės 1-ojo pogrupio dirvožemiais .......................................74


su vyraujančiais IV grupės 2-ojo pogrupio ir V grupės dirvožemiais ........................................78

33 paveikslas. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų ir produkcijos gamybos žemės ūkyje

dinamika Lietuvoje .....................................................................................................................99

34 paveikslas. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų intensyvumas Lietuvoje .......................100

35 paveikslas. Šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimai ir akumuliacija Lietuvos ekosistemose .............101

36 paveikslas. Gyventojų užimtumo žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje dalis Lietuvoje ...........102

37 paveikslas. Laisvų darbo vietų lygis Lietuvoje ..........................................................................................103

38 paveikslas. Valandinis darbo užmokestis samdomiems darbuotojams Lietuvos žemės ūkyje ..................104

39 paveikslas. Šeimos žemės ūkio verslo pajamų ir darbo užmokesčio visoje Lietuvos ekonomikoje

indeksai ....................................................................................................................................105

7

Priedo lentelių sąrašas

1P lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekonominio pobūdžio veiksnių apibūdinimas ................. 124 2P lentelė. Galimų pavojų dėl ekonominio pobūdžio veiksnių padariniai (poveikis) veiklos

sričiai ............................................................................................................................. 124 3P lentelė. Galimų pavojų dėl ekonominio pobūdžio veiksnių rizikos įvertinimas ......................... 125

4P lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių apibūdinimas ................... 125 5P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių padariniai (poveikis) veiklos

sričiai ............................................................................................................................. 127 6P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių rizikos įvertinimas ........................... 131 7P lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekonomio ir ekologinio pobūdžio veiksnių

apibūdinimas ................................................................................................................. 133 8P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių padariniai (poveikis) veiklos

sričiai ............................................................................................................................. 134 9P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių rizikos įvertinimas ........................... 135

8

Įvadas

MTTV projekto tikslas – nustatyti žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės sričių galimus iš-

orinius ir vidinius rizikos veiksnius (įskaitant pasyvumą dėl klimato kaitos mažinimo ir jo poveikio

gamybai, dirvožemio degradaciją ir bioįvairovės nykimą, žaliavos, ypač grūdų, eksportą), grėsmes,

krizes ir galimą poveikį šiems sektoriams.

Tikslui pasiekti numatyti du spręstini uždaviniai.

1 uždavinys: atlikti žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės sričių vidinių bei išorių rizikos

veiksnių, grėsmių ir kylančių pavojų nacionaliniam saugumui (ekonominė ir energetinė priklauso-

mybė, netolygi socialinė ir ekonominė raida, ekonomikos ir ūkio pažeidžiamumas, pasyvumas,

sprendžiant klimato kaitos mažinimo ir prisitaikymo prie pokyčių pasekmes, taršos, žemės ūkio ga-

mybos, ypač grūdinių javų auginimo šakoje, nederlingų žemių įtraukimas į sėjamųjų kultūrų augi-

nimą ir kt.) analizę ir mokslinį įvertinimą.

Pirmasis uždavinys įgyvendintas 2015 m. tyrimo etape.

Šio etapo tyrimo objektas – vidiniai ir išoriniai rizikos veiksniai, galimi pavojai ar grėsmės

žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos ekonominės veiklos srityse (sektoriuo-

se).

2 uždavinys: identifikuoti galimus pavojus, grėsmes, galinčius daryti neigiamą įtaką žemės

ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės sektoriams, įvertinti ekstremaliųjų situacijų rizikos lygį.

Antras uždavinys įgyvendintas 2016 m. tyrimo etape. Taip pat praplėstas 2015 m. analizuotų

ekologinio pobūdžio rizikų sąrašas ir atlikta jų analizė bei mokslinis įvertinimas. Naujausiais statis-

tiniais duomenimis papildyti 2015 m. etapo tyrimo rezultatai.

Šio etapo tyrimo objektas – rizikos, kylančios dėl galimų pavojų ar grėsmių, galinčių daryti

neigiamą įtaką žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės ekonominės veiklos

sritims (sektoriams), lygis.

Tyrimo metodai: abstrakcijos, indukcijos ir dedukcijos, analizės ir sintezės, lyginamasis isto-

rinis, duomenų statistinės analizės.

Abejuose projekto vykdymo etapuose gauti rezultatai aprašyti šioje galutinėje ataskaitoje. Ją

sudaro įvadas, šeši skyriai, išvados, rekomendacijos, panaudotų literatūros šaltinių aprašas ir prie-

das. Pirmajame skyriuje aprašyta metodika vidinių ir išorinių rizikos veiksnių, kylančių pavojų ar

grėsmių žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos ekonominės veiklos srityse

(sektoriuose) tyrimui atlikti, o antrajame – aprašyta galimų pavojų ar grėsmių, galinčių daryti nei-

giamą įtaką minėtoms ekonominės veiklos sritims (sektoriams), rizikos lygio įvertinimo metodika.

Trečias skyrius skirtas rizikų, pavojų ar grėsmių, krizių teorinėms įžvalgoms. Ketvirtajame – šešta-

jame skyriuose aprašyti, atitinkamai, ekonominio, ekologinio ir socialinio pobūdžio rizikų bei jų

veiksnių Lietuvos žemės ūkyje, žuvininkystėje bei apdirbamojoje maisto gamyboje empirinio tyrimo

rezultatai. Padarytos išvados dėl galimo pavojų ar grėsmių pasireiškimo ir pateikti galimų pavojų dėl

ekstremaliųjų situacijų rizikos įvertinimo rezultatai. Pabaigoje padarytos išvados, apibendrinančios

pirmojo ir antrojo uždavinio rezultatus, ir pateiktos rekomendacijos dėl išorinių ir vidinių veiksnių

kylančios rizikos, galimų pavojų ar grėsmių, galinčių daryti neigiamą įtaką žemės ūkio, apdirbamo-

sios maisto gamybos ir žuvininkystės ekonominės veiklos sritims (sektoriams), mažinimo ir valdy-

mo.

9

1. Tyrimo metodika

Pirmajam MTTV projekto uždaviniui – atlikti žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės sričių

vidinių bei išorinių rizikos veiksnių, grėsmių ir kylančių pavojų nacionaliniam saugumui (ekonomi-

nė ir energetinė priklausomybė, netolygi socialinė ir ekonominė raida, ekonomikos ir ūkio pažei-

džiamumas, pasyvumas sprendžiant klimato kaitos mažinimo ir prisitaikymo prie pokyčių pasek-

mes, taršios žemės ūkio gamybos (ypač grūdinių javų auginimo šakoje), nederlingų žemių įtrauki-

mas į sėjamųjų kultūrų auginimą ir kt.) analizę ir mokslinį įvertinimą – įgyvendinti, numatyti pa-

grindiniai tyrimo metodikos elementai.

Tyrimo objektas – žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos vidiniai bei

išoriniai rizikos šaltiniai, jų veiksniai ir jų pasekoje galimos grėsmės bei pavojai.

Teorinio tyrimo uždaviniai:

atlikti rizikos bei jos veiksnių sampratos ir klasifikacijos analizę, parengti trumpą apžval-

gą. Reikia pastebėti, kad rizikos mikro lygmenyje (ūkių ar įmonių) samprata ir jos veiksniai yra pla-

čiai išnagrinėta teorinėje ir metodologinėje literatūroje. Dėl to šiame tyrimo etape bus parengtos

verslo ir ūkinės veiklos platesniąja prasme rizikos sampratos ir klasifikacijos apibendrinančios

įžvalgos, kurios padės identifikuoti pagrindinius žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto

gamybos ekonominis veiklos sričių rizikos šaltinius ir vidinius bei išorinius veiksnius;

atlikti krizių ir pavojų ar grėsmių sampratos bei klasifikacijų analizę ir parengti trumpą

apžvalgą, kas padės rizikos mezo (t. y. žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės sričių) lygmeniu

atsiradimo sričiai, pasireiškimo pobūdžiui ir erdviniam lygmeniui nustatyti.

Rizikos, krizių ir grėsmių praktiniam vertinimui mezo (žemės ūkio, žuvininkystės ir apdir-

bamosios maisto gamybos šakų) ar makro (regiono, nacionaliniame) lygmeniu atlikti trūksta teorinio

ir metodologinio aiškumo. Kaip pastebėjo valstybiniai auditoriai, 2008 m. atlikę ekstremalių situaci-

jų valdymo organizavimo auditą (Ekstremalių..., 2008), Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme

krizės sąvoka nėra apibrėžta, paaiškinta jos samprata. Tokią pačią pastabą galima padaryti ir dėl pa-

vojaus ir grėsmės sąvokų. Kaip nurodyta Įstatymo 9-jame skyriuje, Seimo nutarimu tvirtinamoje

Nacionalinio saugumo strategijoje yra apibrėžiami rizikos veiksniai ir pavojai Lietuvos saugumui

(LR Seimas, 2016). Tačiau minėtoje Nacionalinio saugumo strategijoje (LR Seimas, 2012) abi šios

sąvokos nėra apibrėžtos. Šios strategijos 10-11 punktuose yra įvardinti „išorės rizikos veiksniai, pa-

vojai ir grėsmės, kuriems nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos turi skirti ypatingą dėme-

sį“ arba „galintys turėti didelės įtakos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui“, o 12-13

punktuose įvardinti „vidaus rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės, kuriems nacionalinį saugumą už-

tikrinančios institucijos turi skirti ypatingą dėmesį“ arba „galintys turėti didelės įtakos Lietuvos

Respublikos nacionaliniam saugumui“. Galima pridurti, kad krizės sąvoka (taip pat ir grėsmės ar

pavojaus sąvokos) nėra apibrėžta ir Civilinės saugos įstatyme (Lietuvos Respublikos Civilinės...,

1998) ar kituose Lietuvos teisės aktuose. Civilinės saugos įstatyme apibrėžtos „ekstremaliosios situ-

acijos“ ir „ekstremaliojo įvykio“ sąvokos (LR Seimas, 2015).

Dėl neapibrėžtumo, visos minėtos sąvokos įvairiai interpretuojamos. Krizės sąvoka neretai

tapatinama su ekstremalia situacija arba ekstremalių situacijų valdymą bandoma išskirti iš bendro

krizių valdymo konteksto. Krizė kartais painiojama ar tapatinama su LR Karo padėties ir LR Nepa-

prastosios padėties įstatymuose apibūdinamomis, atitinkamai, karo arba nepaprastąja padėtimi

10

(Ekstremalių..., 2008). Dėl to vertinant riziką, pavojus ir grėsmes žemės ūkio, žuvininkystės ir ap-

dirbamosios maisto gamybos lygmenyje antrajame MTTV projekto vykdymo etape atsiranda atspir-

ties kriterijų problema, atitinkamai, ir objektyvių duomenų problema. Abi jos sąlygoja šio tyrimo

apribojimus ir tyrėjų-vertintojų interpretacijas.

Empirinio tyrimo tikslas – atlikti detalų žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvi-

ninkystės ekonominės veiklos sričių (sektorių) rizikos ir jos veiksnių tyrimą, aprėpiant: 1) trejopo

pobūdžio tikėtinas pavojus, grėsmes, krizes, t. y. ekonomines, ekologines ir socialines; ir 2) jų vidi-

nius ir/ar išorinius veiksnius.

Empirinio tyrimo duomenys ir apribojimai. Kaip minėta, tiriamoms sritims, ypač žemės

ūkiui, kuris vystomas didelėje Lietuvos teritorijoje, būdinga didelė gausa ir įvairiapusių ekonominių,

aplinkos ir socialinių procesų bei reiškinių, dėl kurių atsiranda daugybė rizikos veiksnių pagal pa-

grindines rizikos rūšis, tokias kaip gamybinė rizika, rinkos kainų rizika, finansinė rizika, institucinė

rizika ir žmogiškoji ar asmeninė rizika. Dėl to kyla ekonominio, socialinio ir, ypatingai, gamtinės

aplinkos kintamųjų operacionalizacijos sunkumai bei susiduriama su objektyvių duomenų stoka. Dėl

šių problemų Lietuvos žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės sričių vidinių bei išorinių rizikos

veiksnių, grėsmių ir kylančių pavojų būklės bei jos pokyčių empirinis tyrimas apsiriboja šių rizikų,

jų veiksnių bei dėl jų galimų pavojų ar grėsmių vertinimu:

ekonominio pobūdžio

žemės ūkio ir maisto produktų eksporto koncentracijos rizika;

žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkų koncentracijos rizika;

žemės ūkio ir maisto produktų kainų kaitos tarptautinėse rinkose rizika;

žemės ūkio ir maisto produktų kainų kaitos dėl energijos kainų augimo rizika;

valiutų kursų trumpalaikių svyravimų rizika;

žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės energetinės priklauso-

mybės rizika;

žemės ūkio pajamų svyravimų rizika;

ekologinio pobūdžio

klimato atšilimo rizika;

pavojingų meteorologinių reiškinių rizika;

dirvožemio degradacijos rizika, susijusi su

dirvožemio struktūringumo prastėjimo rizika;

organinių ir mineralinių trąšų nesubalansuoto naudojimo rizika;

žemės ūkio augalų nesubalansuoto auginimo rizika;

maisto medžiagų išsiplovimo iš dirvožemio rizika;

dirvožemio biologinio atsparumo mažėjimo rizika;

ariamos žemės ir grūdinių augalų vyravimo naudojamose žemės ūkio naudmenose

rizika;

žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų rizika;

žemės ūkio gyvūnų pavojingų užkrečiamųjų ligų rizika;

vandens gyvūnų pavojingų užkrečiamųjų ligų vidaus vandens telkiniuose rizika;

klimato pokyčių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose rizika;

invazinių vandens gyvūnų rūšių keliamos grėsmės rizika;

11

žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo rizika;

šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų rizika;

socialinio pobūdžio

netolygios socialinės raidos rizika

Empiriniam tyrimui naudojami labai įvairūs duomenų šaltiniai: viešos statistinių duomenų

rinkmenos tokių institucijų kaip: Lietuvos statistikos departamentas, EUROSTAT, FAOSTAT,

Jungtinių Tautų ir Pasaulio prekybos organizacijos Tarptautinės prekybos centras (ITC), Tarptauti-

nis valiutos fondas, Europos Komisija, Europos centrinis bankas, Nacionalinė mokėjimų agentūra,

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė augali-

ninkystės tarnyba; naudoti ArcGIS žemėlapių, mokslinių tyrimų ataskaitų ir mokslinių publikacijų ir

kt. duomenys. Taip pat pasiremta šio darbo autorių ankstesnių tyrimų rezultatais bei išvadomis. Pa-

skiri konkretūs naudotų statistinių duomenų šaltiniai nurodyti po lentelėmis ir paveikslais arba pa-

minėti tekste. Vykdant tyrimą, buvo konsultuotasi su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos,

Valstybinės augalininkystės tarnybos, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto

darbuotojais.

Empirinio tyrimo laikotarpio pradžia ir pabaiga nėra griežtai apibrėžta dėl nagrinėjamų

ekonominių, aplinkos ir socialinių kintamųjų didelės įvairovės ir apie juos sukauptų statistinių duo-

menų skirtingose laiko eilutėse. Tyrime panaudoti naujausi statistiniai duomenys, kurie buvo priei-

nami autoriams.

Ekonominio, ekologinio ir socialinio pobūdžio rizikos veiksnių, dėl kurių gali kilti pavojai ar

grėsmės Lietuvos žemės ūkiui, maisto apdirbamosios gamybos ir žuvininkystės ekonominės veiklos

sritims (sektoriams), kintamųjų matavimo rodikliai ir duomenų šaltiniai nurodyti 1-3 lentelėse.

1 lentelė. Ekonominio pobūdžio rizikos veiksnių kintamieji ir jų rodikliai

Kintamieji Rodikliai Duomenų šaltinis

Žemės ūkio ir maisto produktų eks-

porto koncentracija

Eksportuotų produktų skaičius ekvi-

valentiniais vienetais – Herfindahl-

Hirschman indekso (HHI) atvirkš-

tinė

Lietuviškos kilmės grūdų eksporto

apimčių augimo indeksas (2003 m.

= 100)

Jungtinių Tautų ir Pasaulio Prekybos

Organizacijos Tarptautinės prekybos

centro eksporto statistika

Žemės ūkio ir maisto produktų eks-

porto rinkų koncentracija

Herfindahl-Hirschman indeksas

(HHI)

Eksportuoto rinkų skaičius ekviva-

lentiniais rinkos vienetais – HHI

atvirkštinė

Jungtinių Tautų ir Pasaulio Prekybos

Organizacijos Tarptautinės prekybos

centro eksporto statistika

Žemės ūkio ir maisto produktų kainų

kaita tarptautinėse rinkose

Mėnesinis pasaulinių kainų indeksas

(2002–2004 m. = 100)

FAOSTAT kainų statistika

Žemės ūkio ir maisto produktų kainų

kaita dėl energijos kainų augimo

Mėnesinis pasaulinių kainų indeksas

(2005 m. = 100)

Tarptautinio valiutos fondo kainų

statistika

Valiutų kursų svyravimas Euro kursas JAV dolerio, Didžiosios

Britanijos svaro sterlingų, Rusijos

rublio atžvilgiu

Europos centrinio banko valiutų

kursų statistika

Žemės ūkio, apdirbamosios maisto

gamybos ir žuvininkystės energetinė

Energijos suvartojimo indeksas

(1995 m. = 100)

EUROSTAT energijos suvartojimo ir

Nacionalinių sąskaitų statistika

12

priklausomybė Atsinaujinančių energijos išteklių

suvartojimo dalis bendrajame galu-

tiniame energijos suvartojime,

proc.

Energijos intensyvumas, kgne/tūkst.

EUR

Žemės ūkio pajamų svyravimas Žemės ūkio realiųjų pajamų indeksas

(1995 m. = 100; 2003 m. = 100)

EUROSTAT Žemės ūkio ekonomi-

nių sąskaitų statistika

2 lentelė. Ekologinio pobūdžio rizikos veiksnių kintamieji ir jų rodikliai


Klimato atšilimas BVP dalis, kurios valstybės netenka dėl klimato

atšilimo, proc.

Mokslinių tyrimų duome-

nys

Pavojingi meteorologiniai reiškiniai

(sausros, potvyniai, šalnos, liūtys ir

audros)

Metiniai žemės ūkio augalų indeksai (2001–

2005 m. = 100)

Duomenys apie sausras: skaičius, teritorijos

dalis

Duomenys apie sniego tirpsmo ir liūčių suke-

liamus potvynius: skaičius, teritorijos dalis,

potvynių tikimybė

Duomenys apie šalnas: stichinių šalies masto

šalnų vidutinė pasikartojimo tikimybė

Duomenys apie liūtis ir audras: mitinis kritulių

kiekis; smarkaus lietaus, krušos ir stipraus vė-

jo pasireiškimo dažnis

Lietuvos statistikos depar-

tamento augalininkystės

šakos statistika

Lietuvos hidrometeorologi-

jos tarnybos duomenys

ArcGIS žemėlapiai

Pavienių tyrimų duomenys

Ariamos žemės ir grūdinių augalų

vyravimas naudojamose žemės ūkio

naudmenose

Žemės ūkio naudmenų struktūriniai elementai

pagal tris žemės našumo teritorijų grupes

(ariama žemė, pievos ir ganyklos, daugiame-

tės žolės, pasėliai iš viso ir pagal žemės ūkio

augalų grupes), ha ir proc.


tamento augalininkystės

šakos statistika

Dirvožemio struktūringumo prastėji-

mas

Dirvožemio granuliometrinė sudėtis.

Dirvožemio mineralinių dalelių degradacija

Pavienių dirvožemio tyrimų

duomenys

Organinės medžiagos dirvožemyje

greitesnė mineralizacija

Organinės anglies kiekis viršutiniuose minerali-

niuose (ariamojo horizonto) dirvožemio sluoks-

niuose, proc. arba g C/kg

Europos Komisijos Jungti-

nio tyrimų centro (JTC)

duomenys

Organinių ir mineralinių trąšų nesuba-

lansuotas naudojimas

Organinio fosforo ir azoto išeigos indeksas

(1990 m. = 100)

EUROSTAT agroaplinkos

statistikos duomenys

Dirvožemio nesubalansuotas tręšimas

mineralinėmis trąšomis

Mineralinių trąšų sunaudojamas, kg/ha EUROSTAT agroaplinkos


Žemės ūkio augalų nesubalansuotas

auginimas

Žemės ūkio augalų pasėlių apsaugos priemonių

(herbicidų, fungicidų ir baktericidų, insekticidų,

bendras pesticidų) naudojimas dirbamoje žemė-

je, veiklioji medžiaga, t

Augalų augimą reguliuojančių medžiagų naudo-

jimas, veiklioji medžiaga t

FAOSTAT agroaplinkos

duomenys

Maisto medžiagų išsiplovimas iš dir-

vožemio

Azoto ir fosforo balansas žemės ūkio paskirties

dirvožemiuose, kg/ha

Vandenyje ištirpęs deguonis, mg O2/l



Dirvožemio biologinio atsparumo

mažėjimas

Dirvožemio biologinė įvairovė

Aplinkai pavojingi invaziniai augalai

Pavienių dirvožemio tyrimų

duomenys

Žemės ūkio augalų ligos ir kenksmin-

gieji organizmai

Nacionalinės išlaidos kompensuojant nuostolius

dėl fitosanitarijos priemonių taikymo, tūkst.

Nacionalinės mokėjimo

agentūros duomenys

13

EUR

Labai pavojingų ligų ir kenksmingųjų organiz-

mų (bulvių vėžio, žiedinio ir rudojo puvinio ir

nematodo, slyvų raupų, vaismedžių bakterinės

degligės) registruoti atvejai

Kenksmingųjų organizmų

fitosanitarinės stebėsenos

duomenys

Žemės ūkio gyvūnų užkrečiamosios

ligos

Labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečia-

mųjų ligų (afrikinis ir klasikinis kiaulių maras,

snukio ir nagų liga, paukščių gripas, Niukaslio

liga) registruoti atvejai

Valstybinės maisto ir vete-

rinarijos tarnybos duome-

nys

Vandens gyvūnų užkrečiamosios ligos

vidaus vandenyse

Vandens gyvūnų labai pavojingų užkrečiamųjų

ligų (Koi karpių herpes virusinė infekcija) re-

gistruoti atvejai

Valstybinės maisto ir vete-

rinarijos tarnybos duome-

nys

Klimato pokyčiai Baltijos jūroje ir

vidaus vandens telkiniuose

Vandens temperatūros vidutinis metinis augi-

mas, C

Meteorologiniai duomenys

Invaziniai vandens gyvūnai Invazinės rūšys Lietuvoje Aplinkos ministerijos duo-

menys, ekspertinis vertini-

mas

Žuvų nerštaviečių blogėjanti būklė Upių vagų tvenkimas ar jų tiesinimas Ekspertinis vertinimas

ŠESD išmetimai ŠESD išmetimų ir žemės ūkio produkcijos ap-

imčių indeksai (1995 m. = 100)

ŠESD išmetimų intensyvumas, CO2 ekv. kg

/EUR

ŠESD išmetimai ir akumuliacija, CO2 mln. t


tamento bendrosios žemės

ūkio produkcijos ir


duomenys

3 lentelė. Socialinio pobūdžio rizikos veiksnių kintamieji ir jų rodikliai


Nesuderinta darbo jėgos paklausa ir

pasiūla

Pagrindiniame darbe užimtų gyventojų:

vidutinis metinis pokytis, ± proc.;

dalis nuo visų užimtųjų, proc.

Registruotos laisvos darbo vietos:


laisvų darbo vietų lygis, proc.

Bedarbiai:


bedarbių ir laisvų darbo vietų santykis.


tamento Gyventojų užim-

tumo ir darbo statistika

Gyventojų pajamų diferenciacija Valandinis darbo užmokestis samdomiems

darbuotojams, EUR.

Valandinio darbo užmokesčio indeksas (1995

m. = 100).

Šeimos žemės ūkio verslo pajamų indeksas

(1997 m. = 100).*

Darbo valandos užmokesčio visoje Lietuvos

ekonomikoje indeksas (1997 m. = 100).*

Šeimos žemės ūkio verslo pajamų ir darbo

užmokesčio santykis, proc.*


tamento Gyventojų užim-

tumo ir darbo statistika

EUROSTAT Žemės ūkio

ekonominių sąskaitų ir

Nacionalinių sąskaitų sta-

tistika

Pastaba: *apskaičiuota pagal EUR/val. išraišką pagal Kaimo plėtros programos 26-ojo konteksto rodiklio „Ūkininkų

gyvenimo lygis, palyginus su asmenų, dirbančių kituose sektoriuose, gyvenimo lygiu“ apskaičiavimo metodiką (Euro-

pean Commission, 2015)

14

2. Galimų pavojų ar grėsmių, galinčių daryti neigiamą įtaką žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos ekono-minės veiklos sritims, rizikos lygio įvertinimo metodika

Galimų pavojų poveikio ir rizikos vertinimo metodiniai aspektai

Kaip buvo pastebėta įvadinėje dalyje, rizikos, krizių, poveikio ar grėsmių praktiniam verti-

nimui žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos šakų (mezo) ar nacionaliniame

(makro) lygmenyse atlikti trūksta teorinio ir metodologinio aiškumo dėl šių reiškinių apibrėžimo

nacionaliniuose dokumentuose. Ministerijos, kitos valstybės institucijos ir įstaigos galimų pavojų ir

ekstremaliųjų situacijų rizikos analizės metodinėse rekomendacijose (Ministerijos, kitos..., 2011)

galimas pavojus apibrėžiamas „kaip galimų įvykių, ekstremaliųjų įvykių, ekstremaliųjų situacijų ke-

liama grėsmė gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui ir (ar) aplinkai“. Šiame tyrime bus prisilaikoma

minėtos sampratos, omenyje taip pat dar turint ir poveikį gamybiniams bei ekonominiams rezulta-

tams žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės ekonominių veiklų srityse.

Pagrindą galimų pavojų ar grėsmių poveikiui ir rizikos lygiui nustatyti šiame tyrime sudaro

minėtos metodinės rekomendacijos rizikos analizės metodika (Ministerijos, kitos..., 2011), su tam

tikrais pakeitimais. Rizikos analizė atliekama šiais etapais:

1) nustatomi galimi pavojai;

2) atliekamas rizikos vertinimas, nustatant galimų pavojų ar grėsmių tikimybę T ir poveikį P,

pagal jo tikėtiną trukmę;

3) nustatomas galimų pavojų rizikos lygis, kaip tikimybės (T) ir padarinių (poveikio) P sandau-

ga, jos priimtinumas (priimtina ar nepriimtina – vidutinė, didelė, labai didelė) ir pobūdis, pa-

gal poveikio laipsnį (leistina, komercinė arba katastrofinė, kaip apibrėžta ataskaitos 3-jame

skyriuje).

Galimų pavojų ar grėsmių tikimybei (T) nustatyti šiame tyrime naudojamos dvejopos laiko

skalės, kaip nurodyta 4 ir 6 lentelėse. 4 lentelėje taikyta laiko skalė vertinant visus nagrinėtus eko-

nominio ir ekologinio pobūdžio galimus pavojus, išskyrus dirvožemio degradacijos atvejį, kuriam

taikyta 6 lentelėje nurodyta laiko skalė.

4 lentelė. Galimo pavojaus tikimybės (T) įvertinimo kriterijai

Galimo pavojaus tikimybės (T) įvertinimas Galimo pavojaus tikimybės lygis Vertinimo balai

Gali įvykti dažniau negu kartą per metus Labai didelė tikimybė 5

Gali įvykti kartą per 1–5 metus Didelė tikimybė 4

Gali įvykti kartą per 5–10 metų Vidutinė tikimybė 3

Gali įvykti kartą per 10–50 metų Maža tikimybė 2

Gali įvykti rečiau negu kartą per 50 metų Labai maža tikimybė 1

Šaltinis: ŽUM, 2014.

Galimų pavojų ar grėsmių poveikio P tikėtinai trukmei nustatyti taip pat naudotos dvi laiko

skalės, kaip nurodyta 5 ir 7 lentelėse. Pastarojoje lentelėje nurodyta laiko skalė taikyta dirvožemio

degradacijos atvejui, o 5 lentelėje – visiems kitiems vertinimo atvejams.

15

5 lentelė. Galimo pavojaus padarinių (poveikio – P) veiklos sričiai įvertinimo kriterijai

Galimų padarinių (poveikio) veiklos sričiai (sektoriui) įvertinimas Galimų padarinių

(poveikio) lygis

Vertinimo

balai

Kai veiklos srities (sektoriaus) veikla ir (arba) veiklos sričiai priklausančių ob-

jektų veikla sutrikdoma iki 30 parų Nereikšmingas 1


jektų sutrikdoma nuo 30 parų iki 120 parų Ribotas 2


jektų veikla sutrikdoma nuo 120 iki 180 parų Didelis 3


jektų veikla sutrikdoma nuo 180 iki 365 parų Labai didelis 4


jektų veikla sutrikdoma daugiau kaip 365 parų Katastrofinis 5

Šaltinis: ŽUM, 2014.

Dirvožemio degradacijos pobūdžio rizikų vertinimo bendrosios nuostatos

Didžioji dalis ekologinio pobūdžio rizikų kyla dėl dirvožemio kokybinių parametrų pasikei-

timo (Arshad and Martin, 2002; Kalbitz et al., 2003). Ypač stipriai dirvožemio savybes keičia inten-

syvi žemės ūkio gamyba. Tiek intensyvios, tiek ir taršios žemės ūkio gamybos pasekoje dirvožemis

tampa pažeidžiamas arba degraduoja (Pagliai et al., 2004; Lal, 2009; Zika and Erb, 2009; Blaikie

and Brookfield, 2015). Dar 2012 m. Europos Komisija ataskaitoje „Dirvožemio teminės strategijos

įgyvendinimas ir vykdoma veikla“ (COM, 2012) patvirtino, kad dirvožemis degraduoja daugiau

kaip 110 valstybių. Jungtinių Tautų aplinkos programos duomenimis, dėl dirvožemių degradacijos

kasmet prarandama iki 50 tūkst. km2 žemės paviršiaus, netenkama iki 24 mlrd. tonų dirvožemio ar-

mens. Reikšmingiausi dirvožemiui degradacijos pokyčiai yra dvejopi:

erozija (Jie et al., 2002; Lal, 2004; Foley et al., 2005; Bindraban et al., 2012; Jarašiūnas

and Kinderienė, 2016); ir

faktinio bei potencialaus derlingumo sumažėjimas (Zika and Erb, 2009; Mao et al., 2012;

Jien and Wang, 2013; Čiegis and Kulvelytė, 2015).

Dirvožemio degradacija gali paskatinti ir su ja susijusius nuo dirvožemio priklausančių že-

mės ūkio veiklos kokybinių komponentų pokyčius:

produktyvumo, t. y. dirvožemio pajėgumo palaikyti augalų derlingumą (Lobell and

Gourdji, 2012; Bommarco et al., 2013; Mendes et al., 2013; Wu and Ma, 2015);

aplinkos – dirvožemio pajėgumo susilpninti teršalų, patogenų ir kitą žalingą poveikį (Elbl

et al., 2014; Jelusic et al., 2014; Wan et al., 2016); ir

sveikatingumo – sąsają tarp dirvožemio kokybės ir augalų, gyvūnų ir žmonių sveikumo

(Cockburn et al., 2013; Alfthan et al., 2015; Zornoza et al., 2015).

Žemės ūkio naudmenos pasižymi didele savybių variacija ir kaitos dinamiškumu. Todėl,

praktiniu požiūriu vertinant ekologines rizikas, pagrindiniai dirvožemio kokybę atspindintys rodik-

liai turi apibrėžti ir dirvožemyje vykstančius kritinius procesus tokius, kaip:

fizinius, tokius kaip dirvožemio derlingo sluoksnio ar armens praradimas dėl intensyvios

ūkinės veiklos ar vandens ir vėjo mechaninio poveikio, dirvožemio fizikinių savybių blo-

gėjimas (Plaza et al., 2013; Fonte et al., 2014; Lehman et al., 2015);

16

cheminius – maistinių elementų ar kitų dirvožemyje transformuojamų elementų išeikvo-

jimas (Plaza et al., 2013; Leifeld and Lützow, 2014; Neugschwandtner et al., 2014); ir

biologinius, t. y. makro ir mikroorganizmų gausumo sumažėjimas bei dirvožemio biolo-

ginio aktyvumo silpnėjimas (Nair and Ngouajio, 2012; Lau and Lennon, 2012; Sradnick

et al., 2013; Repečkienė et al., 2015).

Dirvožemio degradacijos galimų pavojų poveikio ir rizikos vertinimo metodiniai aspektai

Dirvožemio kokybės rodikliams priskiriama dirvožemio organinė medžiaga, pH, mitybos

elementų kiekis, dirvožemio struktūra ir jos patvarumas, tankis, suspaudimas, infiltracija, elektrinis

laidumas, dirvožemio kvėpavimas, sliekų gausumas, biologinė įvairovė, mikroorganizmų gausumas

ir fermentinis aktyvumas. Nors šios dirvožemio savybės ir lemia dirvožemio pajėgumą atlikti įvai-

rias funkcijas, susietas su gamyba bei aplinka ir gali būti išmatuojami, tačiau faktinių duomenų apie

intensyvios ir taršios žemės ūkio gamybos pasekmes Lietuvos teritorijos dirvožemiams nėra. Kitu

atveju, duomenys yra gauti tik vieno ar kelių ūkių tyrimo pagrindu. Todėl ekologinio pobūdžio rizi-

koms vertinti buvo remtasi mokslinėmis publikacijomis, jų susistemintais rezultatais ir apibendrin-

tomis išvadomis. Išnagrinėjus literatūros šaltinius, galima išskirti šiuos, su ekologinio pobūdžio po-

kyčiais dirvožemyje susijusius, veiksnius:

dirvožemio struktūringumo prastėjimo rizika;

organinės medžiagos dirvožemyje greitesnės mineralizacijos rizika;

organinių ir mineralinių trąšų nesubalansuoto naudojimo rizika;

žemės ūkio augalų nesubalansuoto auginimo rizika;

maisto medžiagų išsiplovimo iš dirvožemio rizika;

dirvožemio biologinio atsparumo mažėjimo rizika.

Nustatyti galimas dirvožemio degradacijos rizikas ir pavojus visoje šalies teritorijoje yra ne-

įmanoma, nes Lietuvoje dėl nevienodų dirvodaros procesų susidarė labai įvairi dirvožemio danga

(Ribokas ir Rukas, 2006). Dirvožemių įvairovę lemia klimatinės sąlygos, reljefas, dirvodarinių uo-

lienų genezė, granuliometrinė sudėtis, karbonatingumas, vandens režimas, augalinės dangos rūšinė

sudėtis, antropogeninė veikla ir kt. veiksniai (Galvidytė, 2009). Tačiau, veiksnių visuma lemia dir-

vožemių derlingumą ir tinkamumą ūkinei veiklai. Dėl to, šiame tyrime dirvožemio degradacijos ga-

limi pavojai ir jų pasireiškimo rizikos lygis bus vertinami pagal tris savivaldybių teritorijų grupes,

pagal J. Mažvilos, L. Lukšienės, G. Staugaičio ir R. Mockevičiaus (2015) parengtą Lietuvos dirvo-

žemių klasifikaciją. Tai:

I ir II dirvožemių grupės – savivaldybių teritorija, kurioje vyrauja labai geros ir geros ūkinės

vertės, 42,1-52,0 našumo balų dirvožemiai;

III ir IV 1-ojo pogrupio dirvožemių grupės – savivaldybių teritorija, kurioje vyrauja vidutinės

ir prastokos ūkinės vertės dirvožemiai, kurie įvertinti 35,0–42,0 našumo balais; ir

IV 2-ojo pogrupio ir V dirvožemių grupės – savivaldybių teritorijos dalis, kurioje vyrauja

prastokos ir prastos ūkinės vertės dirvožemiai, kurie įvertinti 27,1–35,0 našumo balais.

Anksčiau minėti galimo pavojaus tikimybės įvertinimo kriterijai nėra tinkami apibūdinti su

dirvožemiu susijusius ekologinio pobūdžio pavojus. Galimų pavojų tikimybė labiausiai priklauso

nuo dirvožemio naudojimo intensyvumo. Labai didelė galimo pavojaus tikimybė naudojamose že-

mės ūkio naudmenose gali pasireikšti taikant intensyvias technologijas daugiau nei 35 metus. Nusta-

17

tyta, kad vidutiniškai iki 35 metų kai kurios dirvožemio savybės negali renatūralizuotis (Kong et al.,

2005). Jei dirvožemio intensyvaus naudojimo technologijos laikotarpyje nuo 10 iki 35 metų nekei-

čiamos dirvožemio savybių gerinimo kryptimi, didėja pavojaus tikimybė. Kita vertus, išlieka tiki-

mybė, kad naudojamose žemės ūkio naudmenose iki 10 metų, nors ir taikant intensyvias technologi-

jas, pasitaikys ir dirvožemio savybes gerinančių augalų. Vidutinė naudojamų žemės ūkio naudmenų

pavojų tikimybė gali pasireikšti, kai auginami monopasėliai, ir pasėlių struktūroje augalai keičiami

ne rečiau nei kas 4 metus. Jei augalų kaita nėra taikoma vidutiniškai iki 4 metų, įsivyrauja monopa-

sėliai, kuriems privaloma fitosanitarinė pertrauka. Todėl iki 4 metų pasireiškiantys pavojai gali būti

vertinami kaip mažos tikimybės. Tačiau, jei pavojus pasireiškia per vienerius einamuosius ūkinius

metus, bet ilgalaikio liekamojo poveikio išvengiama (taikomos dirvožemio savybes gerinančios

priemonės), pavojų pasireiškimo tikimybė labai maža (6 lentelė).

6 lentelė. Galimo dirvožemio degradacijos pavojaus tikimybės (T) įvertinimo kriterijai

Galimo pavojaus tikimybės (T) įvertinimas Galimo pavojaus tikimybės lygis Vertinimo balai

Gali pasireikšti dažniau nei per 1 metus labai didelė tikimybė 5

Gali pasireikšti per 1-4 metus didelė tikimybė 4

Gali pasireikšti per 5-10 metų vidutinė tikimybė 3

Gali pasireikšti per 11-35 metus maža tikimybė 2

Gali pasireikšti daugiau kaip per 35 metus labai maža tikimybė 1

Metodinėse rekomendacijose pateikti galimų pavojų padarinių (poveikio) (P) įvertinimo

kriterijai nėra tinkami vertinant galimus su dirvožemiu susijusius ekologinio pobūdžio pavojus. Ga-

limų pavojų padariniai ilgalaikiai ir, nors dirvožemis yra sunkiai atsikuriantis gamtinis išteklius, tik

tausojančios naudojamų žemės ūkio naudmenų technologijos gali susilpninti neigiamų padarinių

dirvožemiui pasekmes. Nereikšmingi galimų pavojų dirvožemiui padariniai yra tie, kurie po vienerių

ūkinių metų nedaro įtakos dirvožemio degradacijai. Antrais ūkiniais metais pavojų padariniai nėra

jaučiami arba taikomos technologijos išsaugojo dirvožemio buvusias savybes. Riboti pavojų padari-

niai gali pasireikšti, kai iki 3 metų sutrikdoma dirvožemio pusiausvyra ir labiau pakinta dirvožemio

cheminės savybės, mažesnis poveikis dirvožemio organiniai medžiagai ar humuso destabilizacijai,

nes iki 3 ūkinių metų laikotarpyje dar nepereinama prie monopasėlių. Ilgalaikiai tyrimai patvirtina,

kad iki 12 metų, taikant pačią paprasčiausią trilaukę sėjomainą, palaikomas derlingumas. Kitu atve-

ju, išlieka didelių negatyvių padarinių tikimybė. Neigiamiems padariniams išliekant dar 15 metų,

poveikio lygis labai padidėja. Tikėtina, kad dirvožemyje sumažėjus humuso kiekiui, pasireiškia bio-

loginė ir fizikinė degradacija. Pakitus fizikinėms savybėms, neigiamam padarinių lygiui atstatyti

prireiktų 30 ir daugiau metų. Šiame lygmenyje, pasiektinas katastrofinis poveikio lygis (7 lentelė).

18

7 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padarinių (poveikio) (P) įvertinimo kriterijai

Galimų padarinių (poveikio) veiklos sričiai (sektoriui) įvertinimas Galimų padarinių

(poveikio) lygis

Vertinimo

balai


jektų veikla sutrikdoma vieneriems ūkiniams metams

nereikšmingas 1


jektų veikla sutrikdoma 1-3 ūkinius metus

ribotas 2


jektų veikla sutrikdoma 3-15 ūkinių metų

didelis 3


jektų veikla sutrikdoma 15-30 ūkinių metų

labai didelis 4


jektų veikla sutrikdoma po 30 ir daugiau ūkinių metų

katastrofinis 5

Tiek tikimybės įvertinimo kriterijai, tiek ir poveikio vertinimo kriterijai labai priklauso nuo

dirvožemio našumo ar derlingumo, kurie didžiąja dalimi priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės

sudėties ir struktūros. Dirvožemio struktūra apibūdina fizinę dirvožemio konfigūraciją. Smėlio frak-

cijos dirvožemyje silpnai laikomos viena prie kitos ir nesuformuoja struktūrinių darinių arba agre-

gatų. Priešingai, kuo dirvožemyje daugiau molio dalelių, tokiuose dirvožemiuose lengvai suformuo-

jami agregatai. Agregatai palengvina dirvožemių įdirbimą ir pagerina oro bei vandens perskirstymą.

Našūs dirvožemiai, intensyvėjant technologiniams veiksniams, gali degraduoti dėl struktūros poky-

čių. Struktūrą palaikančių organinių rūgščių sumažėjimas ir humuso irimas, destabilizuoja granu-

liometrinę sudėtį, todėl našiuose dirvožemiuose didesnė pavojų tikimybė. Nenašūs dirvožemiai yra

lengvos granuliometrinės sudėties prigimties. Jų natūralus derlingumas žemas, dėl to degradacijos

pavojų tikimybė maža. Tačiau, pavojų padariniai nenašiuose dirvožemiuose ilgalaikiai.

Ekologinio pobūdžio rizikos, pavojų ir jų poveikio erdvinio vertinimo apribojimai

Dėl neišvystytos ilgalaikių patikimų detalių erdvinių duomenų apie ekologinio pobūdžio ri-

zikos veiksnius, galinčius kelti pavojų žemės ūkiui ir žuvininkystei (pavyzdžiui, tokių kaip stichiniai

meteorologiniai reiškiniai, dirvožemio struktūringumas, organinių ir mineralinių trąšų balansas dir-

vožemyje, maisto medžiagų išsiplovimas iš dirvožemio, dirvožemio biologinis atsparumas, žemės

ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų, žemės ūkio ir vandens gyvūnų pavojingų užkrečiamų-

jų ligų užregistruoti židiniai ir kt.), stokos ekstremalių įvykių tikimybės erdvinis prognozavimas gali

būti paremtas daugiau „nykščio taisyklės“ (angl. – „rule of the thumb“), o ne šiuolaikiškais erdvinio

prognozavimo metodais. Ši problema ypač aktuli, siekiant prognozuoti meteorologinės grėsmės pa-

plitimo tikimybę, dėl jos didelio intensyvumo erdvinio kintamumo Lietuvos teritorijoje. Remiantis

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos stichinių meteorologinių reiškinių paplitimo teritorijoje tai-

koma kritine riba (≥1/3 šalies teritorijos, žr. stichinių meteorologinių reiškinių kriterijai, prieiga per

internetą: http://www.meteo.lt/php/SGRI), šiame tyrime laikomasi nuostatos, kad minėtoms tiria-

moms ekonominės veiklos sritims grėsmė kyla tuomet, kai riziką keliantys įvykiai tikėtini trečdalyje

ir didesnėje dalyje šalies teritorijos.

Kaip pastebi Papšys (2013), ekstremalūs įvykiai yra svarbūs tuomet, kai kyla grėsmė žmo-

nėms, turtui, infrastruktūrai ar aplinkai, tačiau, pavyzdžiui, didelis potvynis ar sausra neapgyvendin-

tame, tuščiame regione nesukeltų nelaimės ir įvertintas rizikos laipsnis būtų žemas. Jeigu toks pats

įvykis atsitiktų intensyvios žemdirbystės regione, rizika būtų didelė ar net labai didelė. Be to, pavo-

19

jingi meteorologiniai įvykiai pasižymi dideliu erdviniu kintamumu. Reikia pastebėti, kad, kaip paro-

dė atliktas empirinis tyrimas, šiuo metu ekstremalių įvykių (meteorologinių reiškinių, žemės ūkio

augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų, žemės ūkio ir vandens gyvūnų pavojingų užkrečiamųjų ligų

ir pan.) statistinė informacija yra kaupiama skirtingose institucijose (Lietuvos hidrometeorologijos,

Valstybinėje maisto ir veterinarijos, Valstybinė augalininkystės tarnyba, ArcGIS, Lietuvos statisti-

kos departamente ir kt.) ir įvairiose laikmenose. Dėl to, kaip pabrėžia Papšys (2013), nuosekliam

pavojų ar grėsmių vertinimo procesui tokie duomenys nėra tinkami ir jie turėtų būti harmonizuoti.

Valiukas (2015) atkreipia dėmesį į tai, kad kritulių kiekis pasižymi dideliu erdviniu kinta-

mumu net ir nedidelėje teritorijoje, kai mėnesinis kritulių kiekis, išmatuotas meteorologijos stotyje,

gali žymiai skirtis nuo bendro kritulių kiekio vidurkio stoties apylinkėse. Ypač didesni skirtumai

išryškėja, kai iškrinta didelis kritulių kiekis. Kitas pavyzdys – sausros. Remiantis Kaseliu (2009),

sausros Lietuvoje periodiškai kartojasi ir dažnėja. 1992 metų sausra Lietuvoje buvo ilgiausia ir stip-

riausia, apėmusi daugiau kaip vieną trečdalį Lietuvos teritorijos ir trukusi 110 parų (apie 80 parų

stichinė), sukėlusi žemės ūkiui šalies masto grėsmę. Tuo tarpu 2006 metų sausra, pradžioje buvo

stebima didesnėje šalies teritorijoje, tačiau stichinė sausra apėmė, kaip nurodyta 1 paveiksle, paste-

bimai mažesnę teritoriją. Dėl to, ekstremalių meteorologinių įvykių rizikos tikimybės prognozavi-

mas minėtos „nykščio taisyklės“ metodu gali labai atitrūkti nuo realybės.

Pastaba: Stichinė sausra > 30 dienų

Šaltinis: Kaselis (2009).

1 paveikslas. 2006 metų sausros trukmė dienomis Lietuvos teritorijoje.

Čia pagelbėtų ekstremalių įvykių rizikos prognozavimas, t. y. kompleksinis grėsmės šalies

teritorijai vertinimas. Kaip pastebi Papšys (2013), tai labai reikšmingas šiuolaikinis prognozavimo

metodas, naudojantis erdvinės analizės ir GIS priemonėmis sukurtus daugiakriterinius regresijos

metodus. Autorius pabrėžia, kad teisingi prognozavimo ir vertinimo sprendimai visada paremti su-

pančios aplinkos analizės rezultatais, o atlikti vertinimai ir prognozės yra neatskiriamos tvaraus vys-

tymosi komponentės. Rizikos žemėlapio sudarymas remiasi gamtinės ir visuomenės veiklos erdvi-

niais duomenimis ir jų kitimu bėgant laikui. Tokia rizikos vertinimo parametrų gausa ir sudėtingu-

mas bei didelis alternatyvų kiekis, egzistuojantys prieštaringi duomenys, nuolatinis įvairiarūšių

duomenų apie aplinką kitimas gali būti aprėptas ir įvertintas panaudojant kintančio žemėlapio suda-

20

rymo modelį. Tokiame modelyje visuose jo etapuose turi būti naudojami šiam uždaviniui spręsti

būtini erdvinės analizės metodai. Kita vertus, autorius parėžia, kad iki šiol praktiškai niekur pasauly-

je šis rizikos prognozavimo metodas nėra išvystytas iki visiškai veikiančios sistemos. Ekstremalių

įvykių rizikos vertinimo ir valdymo tyrimai dažniausiai dėl savo sudėtingumo apsiriboja maža teri-

torija arba vienu ar keliais tos pačios kilmės ekstremaliais įvykiais, kaip įvesties parametrais.

Nepaisant to ekstremalių įvykių rizikos prognozavimo ir kompleksinio grėsmės šalies terito-

rijai vertinimo erdvinės analizės būdu praktiškumą atspindi 2 paveiksle pateiktas ekstremalaus spei-

go sluoksnio pasiskirstymo pavyzdys.

Šaltinis: Papšys (2013)

2 paveikslas. Tikimybinis kartografavimas: ekstremalaus speigo sluoksnio pasiskirstymas

Papšys (2013) pastebi, kad Lietuvoje yra sukaupta pakankamai tinkamų duomenų ir infor-

macijos apie pačios teritorijos specifiką bei vyraujančius Lietuvoje gamtinius ir antropogeninius

reiškinius. Didelis kiekis sukauptų ir nuolatos atnaujinamų geografinių duomenų bei internetinio

ryšio sparta atveria galimybes sukurti dinamišką bei elektroniniu tinklu pasiekiamą ekstremalių įvy-

kių rizikos vertinimo kartografinę informacinę sistemą Lietuvoje, kuri gali sujungti skirtingų institu-

cijų geografinių duomenų rinkinius realiu laiku (naudojantis Lietuvos erdvinės informacijos portalo

www.geoportal.lt teikiamomis priemonėmis). Tokios sistemos sukūrimas pasitarnautų leistino, ko-

mercinio ar katastrofinio pobūdžio rizikos žemės ūkyje ir žuvininkystėje valdymui, galimų pavojų ir

grėsmių mažinimui.

21

3. Rizikų, pavojų, grėsmių ir krizių teorinės įžvalgos

Rizika ir jos šaltiniai

Mokslinėje literatūroje (Harwood, Heifner, Coble, Perry, Somwaru, 1999; Hardaker, 2000;

Hardaker, Huirne, Anderson, Lien, 2004; Laskienė, Snieška, 2003; Aleknevičienė, 2009; Bachev,

2012; Bradūnas, Kozlovskaja, 2014) rizika apibrėžiama kaip ryžtas veikti, žinant, kad yra tikimybė

nepasiekti tikslo, kaip sprendimų priėmimo situacija, kurioje įmanomas galimų rezultatų kintamu-

mas ir egzistuoja tikimybė jiems kisti, kaip nepalankaus įvykio tikimybė. Ji tapatinama su pavojų,

nuostolių, nepasisekimo, faktinių rezultatų nuokrypio nuo laukiamų galimybių, tam tikra įvykio ne-

pageidaujama išsipildymo tikimybe, rezultatų kintamumu, neapibrėžtumu, nepastovumu. Rizika ky-

la dėl šių sąlygų (Tait, 2005): 1) realybės sudėtingumo (neįmanoma visko išvardinti ir apibrėžti); 2)

neapibrėžtumo; 3) daugiaprasmiškumo.

Rizika kyla visose ekonominėse veiklose. Tačiau žemės ūkyje ir žuvininkystėje didesnis nei

kitose ekonominėse veiklose rizikingumas susijęs su veiklos specifiškumu (Isik, Khanna, 2003;

Hardaker, Huirne, Anderson, Lien, 2004; Aleknevičienė, 2005; Harangus, 2008; Bran, Deak, 2010;

Jaffee, Siegel, Andrews, 2010; Girdžiūtė, 2013; Bradūnas, Kozlovskaja, 2014):

priklausomybė nuo gamtinių ir klimatinių sąlygų (kritulių kiekis, potvyniai, sausros, šal-

nos, kiti ekstremalūs įvykiai) – šie veiksniai turi įtakos ekonominiams ir finansiniams re-

zultatams (mažesnis derlius, gamybinio turto ir pajamų nuostoliai). Derlingumą savo

ruožtu lemia klimato pokyčiai, dirvos kokybė, taikomos gamybos technologijos ir kt.;

ryškus gamybos ir rinkos ciklų sezoniškumas – gamyba priklauso nuo biologinių veiksnių

(kenkėjų, ligų, užkratų), turi ciklinį pobūdį, išteklių naudojimui, gamybai ir pajamoms

būdingas kintamumas ir sezoniškumas;

gamyboje naudojamas biologinis turtas;

ilgas gamybos ciklas ir lėtas kapitalo apyvartumas reikalauja tikslaus išlaidų planavimo,

nes jos padengiamos tik realizavus produktus, priešingu atveju verslo subjektai susiduria

su skolintų lėšų poreikiu;

mažesnė, lyginant su kitomis ūkio šakomis, pelningumo norma;

santykinai didesnės kapitalo investicijos, kurių atsiperkamumas ilgesnis negu kitose ūkio

šakose;

ūkiai turi santykinai mažą rinkos galią negu kitų ūkio šakų jų verslo partneriai, kurie pa-

prastai yra stambesni, ekonomiškai pajėgesni;

žemės ūkio veiklai įtakos turi aplinkosauginiai apribojimai;

ribotas produktų tinkamumo vartoti terminas sąlygoja, kad jie būtų pristatyti į reikiamą

vietą reikiamu laiku;

produktų paklausos, pasiūlos ir kainų svyravimai – žemės ūkio produktams ilguoju laiko-

tarpiu būdinga santykinai stabili paklausa ir mažai elastinga pasiūla. Trumpuoju laikotar-

piu gamybos apimtis ypač lemia klimatiniai veiksniai;

reguliavimas (tiesioginės ir kompensacinės išmokos, intervencinių pirkimų sistema, mo-

kesčių lengvatos) padeda spręsti kainų svyravimo rinkoje ir pajamų palaikymo problemas.

22

Šie veiklos specifiškumą sąlygojantys veiksniai turi įtakos ūkių ir įmonių veiklos organiza-

vimui, jos efektyvumui, ekonominiams ir finansiniams rezultatams, ir gali būti būdingi ne tik žemės

ūkiui, žuvininkystei bei apdirbamajai maisto gamybai, kuriai žemės ūkis ir žuvininkystė yra pagrin-

dinis žaliavos šaltinis. Tačiau tai, kad gamybos procesui įtaką daro gamtiniai, klimatiniai, biologi-

niai veiksniai, kurių neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, prognozuoti, išvengti, įvertinti jų povei-

kį gamybos rezultatams, sukelia netikrumą, neapibrėžtumą ir laikytina išskirtinai aukštą žemės ūkio

gamybos rizikingumą lemiančia aplinkybe. Žemės ūkio priklausomybę nuo gamtos sąlygų sąlygoja

tai, kad žemės ūkio produktų gamyba yra žemės ūkio augalų ir gyvūnų vystymosi procesas, kuriame

žmogus turi ribotas galimybes daryti įtaką gamtiniams procesams.

Rizika klasifikuojama įvairiai. Moksliškai pagrįstas rizikos klasifikavimas leidžia nustatyti

kiekvienos rizikos rūšies vietą bendroje sistemoje bei suteikia galimybes efektyviai taikyti rizikos

valdymo metodus (Balabanov, 1996). Pasaulinėje praktikoje identifikuota daugiau kaip 220 riziką

sukeliančių veiksnių (Morgan ir kt., 2000). Nežiūrint to, dažniausiai rizika klasifikuojama pagal

šiuos požymius (Baronienė, 2010):

rizikos prigimtį (objektyvi, subjektyvi, tariama);

erdvinį lygmenį (lokalinė, šakinė, regiono, nacionalinė, tarptautinė);

rizikos apdraudimo galimybę (apdraudžiama, neapdraudžiama);

riziką sukeliančių veiksnių prigimtį (sisteminė, t. y. nediversifikuojama, nesisteminė, t. y.

diversifikuojama);

rizikos atsiradimo sritį (vidinė, išorinė);

rizikos pasireiškimo pobūdį (ekonominė, politinė, socialinė, ekologinė, normatyvinė, tei-

sinė);

rizikos poveikio laipsnį (leistina, komercinė, katastrofinė);

rizikos pasireiškimo tikimybę (aukščiausio lygio, tikėtina, galima, mažai tikėtina, žemo

lygio).

Akademinėje literatūroje (Baquet, Hambleton, Jose, Eliason, 1997; Harwood, Heifner, Cob-

le, Perry, Somwaru, 1999; Hardaker, Huirne, Anderson, Lien, 2004; Girdžiūtė, 2013; USDA, 2014)

išskiriamos penkios pagrindinės rizikos rūšys:

gamybinė rizika;

rinkos / kainų rizika;

finansinė rizika;

žmogiškoji / asmeninė rizika; ir

institucinė rizika.

Gamybinė rizika kyla dėl natūralių augalų ir gyvulių augimo procesų. Nenuspėjami gamtos

reiškiniai (per didelis ar nepakankamas kritulių kiekis, temperatūros ekstremumai, krušos), augalų ir

gyvulių ligos bei kenkėjai, augalų reakcija į pesticidus, trąšas, gyvulių reakcija į pašarus, žemės ūkio

mašinų, įrengimų efektyvumas ir kiti veiksniai turi įtakos pagamintų produktų kiekiui ir kokybei,

todėl jie gali nulemti blogesnius, nei numatyta, gamybos rezultatus. Valdant gamybinę riziką, svar-

bus vaidmuo tenka naujų augalų ir gyvulių veislių parinkimui, technologijų diegimui, gamybos būdų

taikymui. Kainų ar rinkos rizika susijusi su netikrumu dėl žaliavų ar produktų kainų. Žemės ūkio

produktų gamyba yra ilgas procesas, sąnaudos ir investicijos duoda grąžą po keleto mėnesių ar net

metų. Todėl pokyčiai tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse rinkose (dėl oro sąlygų ar valdžios

23

veiksmų) gali turėti įtakos verslo subjektų pajamoms ir pelnui. Kainų rizikos pobūdis labai priklauso

nuo produkto. Finansinė rizika iškyla, kai verslo subjektas negali padengti įsiskolinimų, nepakanka

apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Skolinto kapitalo kaina, paskolos gavimo galimybės, kredito priei-

namumo apribojimai ir pan. susiję su finansine rizika. Institucinė rizika siejama su nuostoliais dėl

valdžios veiksmų ir jos vykdomos politikos. Mokesčius reglamentuojantys įstatymai, chemikalų

naudojimo, šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo taisyklės, mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos

reikalavimų aprašas, kainų ar pajamų palaikymo priemonių lygis, žemės naudojimo ar ūkinės veik-

los saugomose teritorijose apribojimai, tarptautinės prekybos suvaržymai ir kiti yra valdžios spren-

dimų, kurie gali turėti didelį poveikį verslo subjektams, pavyzdžiai. Žmogiškoji ar asmeninė rizika,

susijusi su tokiais veiksniais kaip žmogaus sveikatos problemos ar asmeniniai santykiai, kurie gali

turėti neigiamos įtakos veiklos rezultatams. Traumos, ligos, mirtys, skyrybos yra žmogiškosios rizi-

kos pavyzdžiai, keliantys grėsmę verslui. Turto rizika susijusi su vagystėmis, gaisrais ar kita žala

įrengimams, pastatams, gyvuliams.

Pagal rizikos poveikio laipsnį rizika gali būti:

leistina;

komercinė; ir

katastrofinė.

Leistina rizika pasireiškia nedideliais produktų gamybos, kainų ir oro sąlygų pokyčiais, kurie

nereikalauja kokių nors konkrečių politikos priemonių. Šiuos pokyčius, kaip įprastos verslo strategi-

jos dalį, gali tiesiogiai valdyti patys verslo subjektai (Risk management, 2011). Vienas iš šios rizikos

valdymo būdų, galinčių sumažinti potencialius nuostolius, – diversifikavimas. Jis taikomas versle,

kai imamasi skirtingų veiklos rūšių siekiant sumažinti pajamų netekimo riziką (Vainienė, 2008).

Žemės ūkyje derinant įvairių augalininkystės ir gyvulininkystės produktų gamybą galima išvengti

ryškaus pajamų svyravimo, kai vienos veiklos nuostoliai kompensuojami kitos veiklos didesnėmis

pajamomis.

Komercinė (angl. – marketable) rizika gali būti valdoma naudojant tokias rinkos priemones

kaip draudimas, ateities sandoriai, verslo subjektų kooperacija. Tokios rizikos pavyzdžiais galėtų

būti krušos padaryta žala ir rinkos kainų pokyčiai.

Katastrofinė rizika susijusi su katastrofomis, kurios paliečia daugumą ar visus ūkius didelėje

teritorijoje (pvz., sausros, gyvulių užkrečiamų ligų protrūkiai ir jų plitimas). Su šia rizika verslinin-

kai ar rinkos paprastai patys susidoroti (susitvarkyti) negali. Šiuo atveju reikalingas valdžios įsikiši-

mas (Risk management, 2011). Nors rizika žemės ūkyje gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų pasek-

mių, visuomet manoma, kad katastrofinė rizika gali sukelti tik ypač neigiamas pasekmes. Žemės

ūkio politikoje toks rizikos laipsnis prilyginamas krizei, kuri laikoma nenumatyta situacija, kelianti

grėsmę ūkių gyvybingumui vietos lygiu arba visame gamybos sektoriuje.

Keletu BŽŪP krizių valdymo priemonių jau galima naudotis, o kai kurios buvo neseniai su-

kurtos siekiant teikti pagalbą tuo atveju, kai atskiri asmenys yra nepajėgūs susidoroti su dėl nenuma-

tytų įvykių atsirandančiais dideliais turtiniais ir (arba) pajamų nuostoliais (KOM, 2005). Žemės ūkis,

apdirbamoji maisto gamyba ir žuvininkystė pastaruoju metu susidūrė su daugeliu iššūkių – dideliu

išteklių ir produktų kainų kintamumu, ligų protrūkiais, nepalankiais gamtiniais reiškiniais (potvy-

niais, sausromis), kuriuos sukelti galėjo klimato pokyčiai. Pasikeitus agrarinei politikai (paramą at-

24

siejus nuo gamybos apimčių), dabar verslo subjektai labiau priklausomi nuo rinkos, nei anksčiau

(Risk management, 2011).

EBPO (2009) žemės ūkio rizikos valdymo studijoje nurodyta pagrindinių žemės ūkio rizikos

šaltinių klasifikacija pagal jų bruožus skirtinguose ekonomikos / visuomenės lygmenyse pateikta 8

lentelėje. Reikia pridurti, kad mikro lygiui taip pat priskirtini ir ūkiai (šeimos ar individualūs ūkiai

bei bendroviniai ūkiai (Lietuvoje – tai žemės ūkio bendrovės, žemės ūkio kooperatyvai, akcinės

bendrovės, ūkinės bendrijos ir valdžios arba viešojo sektoriaus įmonės). Mezo lygmeniui taip pat

priskirtinos ir žemės ūkio šakos bei žuvininkystė arba paskiri maisto sektoriai, pavyzdžiui, pieno

sektorius, apimantis pienininkystės šaką ir apdirbamąją pieno gamybą, ir t.t. Mikro lygmeniu, t. y.

pavieniai asmenys, namų ūkiai, ūkiai ar įmonės susiduria su rizika. Mezo ir makro lygmeniu rizikos

gali sukelti krizes ir grėsmes.

8 lentelė. Kai kurios žemės ūkio rizikos: rūšys ir išskirtiniai bruožai

Rizikos rūšys

Mikro (idiosinkrazinė) rizika,

paveikianti asmenis arba namų

ūkius

Mezo (kovariantinė) rizika,

paveikianti namų ūkių grupes ar

bendruomenes

Makro (sisteminė) rizika, pa-

veikianti regionus ar tautas

Rinkos / kainų Žemės kainų pokyčiai, nauji

reikalavimai maisto pramonei

Išteklių / produktų kainų poky-

čiai dėl sukrėtimų / šokų, pre-

kybos politikos, naujų rinkų,

endogeninių kintamųjų

Gamybos Sveikatos, šalčio, neinfekcinių

ligų, asmeninių pavojų (liga,

mirtis), turto rizika

Krituliai, nuošliaužos, tarša

Potvyniai, sausros, kenkėjai,

užkrečiamosios ligos, technolo-

gijos

Finansinė Pajamų iš kitų šaltinių (ne ūkio)

pokyčiai

Palūkanų normos pokyčiai /

finansinio turto vertės / kredito

prieinamumas

Institucinė /

juridinė

Atsakomybės rizika Vietos politikos ar teisės aktų

pokyčiai

Regioninės arba nacionalinės

politikos bei reglamentų, aplin-

kosaugos teisės, žemės ūkio

išmokų pokyčiai

Šaltinis: OECD (2009).

Krizės, pavojai ir grėsmės nacionalinio saugumo kontekste

Kaip pastebi Melnikas (2008), poreikiai naujai suvokti ir adekvačiai vertinti įvairių krizių

prasmę ir reikšmingumą, ugdyti krizių prevencijai bei jų neigiamoms pasekmėms mažinti ir šalinti

reikalingus gebėjimus kartu nulemia naujas reikmes moksliškai pažinti ir ištirti šiuolaikinėmis sąly-

gomis pasireiškiančių ar galinčių pasireikšti įvairialypių krizių susiklostymo ir raiškos, taip pat rea-

gavimo į krizes procesus. Autorius, akcentuodamas visiems visose gamtos ir socialinio bei nesocia-

linio gyvenimo srityse vykstantiems reiškiniams būdingą cikliškumą, teigia, kad bendriausiais atve-

jais krizė gali būti suvokiama kaip bet kuriam raidos ciklui bet kurioje sistemoje būdingas etapas,

pasižymintis tiek ryškiu nuosmukio bei destrukcijų vyravimu, tiek ir sudarymu ar susidarymu prie-

laidų pereiti į kokybiškai kitokią tolesnės raidos pakopą. Anot jo, bendraisiais atvejais krizės gali

būti apibūdinamos kaip atitinkamoms sistemoms būdingi perėjimo iš vieno raidos ciklo į kitą ciklą

etapai, pasižymintys minėtais nuosmukio ir destrukcijos vyravimo bei esminių kokybinių pokyčių

požymiais.

25

Žvelgiant per rizikos, krizių ir grėsmių vertinimo, ypač jų galimo pasireiškimo laipsnio išma-

tavimo praktikos prizmę Lietuvoje, reikia pastebėti, dar 2008 m. valstybiniai auditoriai, atlikę ekst-

remalių situacijų valdymo organizavimo auditą (Ekstremalių..., 2008), nustatė, kad LR Nacionalinio

saugumo pagrindų įstatyme krizės sąvoka nėra apibrėžta. Ji iki šiol nėra apibrėžta nei LR Civilinės

saugos įstatyme (LR Civilinės, 1998), nei kituose šalies teisės aktuose. Todėl, nesant nustatyto kri-

zės apibrėžimo, ši sąvoka įvairiai interpretuojama, ją tapatinant su ekstremalia situacija arba ekstre-

malių situacijų valdymą bandoma išskirti iš bendro krizių valdymo konteksto. Krizė kartais painio-

jama ar sutapatinama su Karo padėties įstatyme ir Nepaprastosios padėties įstatyme apibūdinama

atitinkamai karo arba nepaprastąja padėtimi (Ekstremalių..., 2008).

Dėl stiprėjančios integracijos, internacionalizacijos ir globalizacijos šalies nacionaliniam

saugumui kylančios grėsmės ir pavojai pasireiškia vis didesniu mastu ir pasižymi vis didesne įvairo-

ve. E. Nazelskis (2001), E. Matulionytė (2008) akcentuoja, kad grėsmės nacionaliniam saugumui

yra nuolat besikeičiantis procesas, vienos atsiranda ir vystosi, kitos gali mažėti ar net išnykti. E. Va-

reikis (2005) grėsmes sąlyginai skirsto į išorines, t. y. nepriklausomas nuo žmogaus valios (gamtos

katastrofos ir kt.) arba konkrečios šalies ar bendruomenės valios (užsienio šalių karinė intervencija,

ekonominė suirutė kaimyninėje šalyje ir pan.), ir vidines, kurioms priskiria ekonominę situaciją ša-

lyje, socialinį saugumą ir kt. E. Matulionytė (2008) atkreipia dėmesį į tai, kad nacionalinis saugumas

nėra tik karinė galia, jam įtakos turi daugybė kitų veiksnių. B Melnikas (2008) išskiria keturių pobū-

džių grėsmes, kylančias nacionaliniam saugumui: militarinio, socialinio, politinio ir ekonominio

pobūdžio. B. Buzan (1997) prie jų prideda ir ekologinio pobūdžio grėsmę. T. Janeliūnas (2004) siūlo

išskirti ir komunikacinio pobūdžio grėsmę. A. Mikonis (2010) grėsmes siūlo skirstyti pagal lygius:

grėsmės Lietuvos, Europos Sąjungos mastu bei globalinės grėsmės. Autoriaus nuomone, pagrindinės

grėsmės Lietuvos mastu yra šios: globalizacija, terorizmas, tiesioginė karinė konfrontacija, ekono-

minė priklausomybė, netolygi socialinė ir ekonominė raida, lygių galimybių pažeidimai, korupcijos

plitimas, šešėlinių finansinių ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla, užsienio žvalgybos tar-

nybų veikla, masinio naikinimo ginklų plėtojimas, nekontroliuojama migracija, stichinės nelaimės.

Šios nacionalinės grėsmės gali būti traktuojamos kaip laikinos ir bet kada pasikeist, priklausomai

nuo vidinės ir išorinės aplinkos pokyčių. Europos Sąjungos mastu kylančios grėsmės yra energijos

išteklių stoka, valstybių nestabilumas, bendros politikos formavimas, atsako į tarptautines krizes

strategijų suderinamumas, terorizmo bei masinio naikinimo ginklų grėsmės. Globalioms grėsmėms

priskiriamas transnacionalinis nusikalstamumas, dėl aplinkos pokyčių emigruojantys asmenys, in-

fekcinės ligos, gaminamo maisto saugumas (GMO), konfliktai, susiję su vandens išteklių vartojimu,

naftos išteklių pokyčiai, valstybių, dalyvavusių kariniuose veiksmuose, nuginklavimas.

Toliau, įgyvendinat pirmąjį šio MTTV projekto etapą, glaustai aprašytos identifikuotos eko-

nominio, ekologinio ir socialinio pobūdžio rizikos ir jų veiksniai žemės ūkio, žuvininkystės ir apdir-

bamosios maisto gamybos srityse, kurios mezo ir makro lygmenyje gali kelti krizes ir grėsmes minė-

tų ekonomikos šakų ar nacionaliniu mastu.

26

4. Ekonominio pobūdžio rizikos veiksniai, pavojai, grėsmės ir jų galimas poveikis

4.1. Žemės ūkio ir maisto produktų eksporto koncentracijos rizika

Po 2009 m. pasaulinės ekonomikos krizės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto dalis visų

Lietuvos prekių eksporte išaugo. Kaip akcentuoja ekspertai (Lietuvos Bankas, 2013), nuo 2012 m.

eksportas vėl tapo pagrindiniu Lietuvos ekonomikos augimo veiksniu. Kad eksporto augimas būtų

tvarus, svarbu, kad jo plėtra būtų pajėgi atsilaikyti prieš įvairius paklausos ir pasiūlos ir, atitinkamai,

pasaulinių kainų šokus. Vienas iš būdų sumažinti jų poveikį yra eksportuojamų produktų diversifi-

kacija pagal prekes ar rinkas. Žemės ūkio ir maistų produktų eksporto koncentracijos, įvertintos pa-

gal Jungtinių Tautų ir Pasaulio Prekybos Organizacijos Tarptautinės prekybos centro (angl. – Inter-

national Trade Centre (ITC)) produktų diversifikacijos laipsnį, išreikštą eksportuotų produktų skai-

čiaus ekvivalentiniais vienetais, duomenys pateikti 3 paveiksle. Produktų diversifikacijos laipsnis

yra Herfindahl-Hirschman indekso (HHI) atvirkštinė (ITC, 2014). Ekvivalentiniu produktų vienetu

yra laikomi eksportuojami produktai, kurių svarba eksporto struktūroje yra lygiavertė. Mažiau

reikšmingi produktai yra agreguojami iki tokio lygmens, kuris leidžia išskirti papildomą ekvivalen-

tinį produktų vienetą. Reikia pastebėti, kad ITC produktų diversifikacijos laipsnį skaičiuoja dviem

žemės ūkio, žuvininkystės ir maisto produktų grupėms, kaip antai, „apdirbti maisto produktai“

(angl. – Processed food and agro-based products) ir „švieži maisto produktai ir žaliava“ (angl. –

Fresh food and raw agro-based products).

Šaltinis: parengta autorių pagal ITC (International Trade Centre) Trade Map statistikos duomenis. Pastaba – trūksta duomenų 2007 ir

2008 m. šviežiems produktams.

3 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto diversifikacija

Lietuvos perdirbtų maisto produktų eksporto diversifikacijos laipsnis išaugo nuo 9 ekviva-

lentinių produktų 2002 m. iki 29 – 2014 m., tačiau sumažėjo iki 26 produktų 2015 m., kaip nurodyta

3 paveiksle. Tai mažina Lietuvos apdirbamosios maisto gamybos priklausomybę nuo nedaugelio

produktų eksporto ir taip sumažina šalies pažeidžiamumą nuo maisto pramonei būdingų išorės suk-

rėtimų. Šviežių maisto produktų ir žaliavų grupėje 2003–2011 m. produktų eksporto diversifikacijos

9 11

15 16 17 20

25 23 24 25

29 28 29 26

18

13 16 15

24

19 22

28

15 18

14

18

0

5

10

15

20

25

30

35

2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

Perdirbti maisto produktai (ekvivalentinių produktų skaičius)

Švieži maisto produktai ir žaliava (ekvivalentinių produktų skaičius)

27

laipsnis padidėjo 2,1 karto (nuo 13 iki 28 ekvivalentinių produktų), tačiau per vėlesnius ketverius

metus sumenko beveik dviem penktadaliais (iki 18 ekvivalentinių produktų 2015 m.). Tai rodo pa-

didėjusią Lietuvos žemės ūkio ir žuvininkystės priklausomybę nuo nedaugelio produktų eksporto ir,

suprantama, pažeidžiamumą nuo šioms ekonomikos šakoms būdingų išorės sukrėtimų.

Išvada: nustatyti produktų eksporto diversifikacijos pokyčiai rodo, kad jo laipsnis išaugo ap-

dirbtų maisto produktų grupėje, dėl ko sumažėjo Lietuvos apdirbamosios maisto gamybos priklau-

somybė nuo nedaugelio produktų eksporto ir šalies pažeidžiamumo grėsmė nuo šiai ekonomikos

šakai būdingų išorės sukrėtimų. Šviežių maisto produktų ir žaliavų grupėje eksporto diversifikacijos

laipsnis padidėjo 2015 m., kas sumažino Lietuvos žemės ūkio ir žuvininkystės priklausomybės nuo

išorinių sukrėtimų grėsmę.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: produktų eksporto koncentracijos rizi-

kos keliamų pavojų ar grėsmių šalies žuvininkystei ir apdirbamajai maisto gamybai bei jų galimo

poveikio vertinimo, paremto aprašytais produktų eksporto diversifikacijos analizės pagal dvi pro-

duktų grupes (perdirbtų maisto produktų bei šviežių maisto produktų ir žaliavų) duomenimis, rezul-

tatai pateikti 9-11 lentelėse.

9 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl produktų eksporto koncentracijos apibūdinimas

Nustatytas galimas pa-

vojus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona

ir galimas išplitimas

Nustatyto galimo pavojaus poveikio

veiklos sričiai trukmė

Perdirbtų maisto pro-

duktų eksporto koncent-

racija

Eksportuojančiose įmonėse, atskirose apdirbamosios

maisto gamybos šakose visoje Lietuvos teritorijoje

Gali įvykti rečiau negu kartą per 50

metų

Nuo 120 parų iki 180 dienų

Šviežių maisto produktų

ir žaliavų eksporto kon-

centracija

Eksportuojančiose įmonėse, atskirose žemės ūkio

šakose visoje Lietuvos teritorijoje


metų


10 lentelė. Galimų pavojų dėl produktų eksporto koncentracijos padariniai (poveikis) veiklos sričiai


vojus

Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sekto-

riui) Galimų padarinių (poveikio) trukmė


duktų eksporto koncent-

racija

Gali sumažėti eksporto apimtys, kainos, įplaukos ir

eksportuotojų pelningumas



ir žaliavų eksporto kon-

centracija




11 lentelė. Galimų pavojų dėl produktų eksporto koncentracijos rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


duktų eksporto kon-

centracija

1 2 2 Priimtina rizika Komercinė

28

Šviežių maisto pro-

duktų ir žaliavų eks-

porto koncentracija

1 4 4 Vidutinė rizika Komercinė

4.2. Žemės ūkio ir maistų produktų eksporto rinkų koncentracijos rizika

Visų žemės ūkio ir maisto produktų eksportas

Žemės ūkio ir maistų produktų eksporto rinkų koncentracijos, įvertintos pagal ITC rinkų di-

versifikacijos laipsnį, išreikštą eksporto rinkų skaičiaus ekvivalentiniais vienetais, duomenys pateikti

4 paveiksle. Ekvivalentiniu rinkos vienetu yra laikomos vienodos svarbos rinkos eksporto struktūro-

je. Mažiau reikšmingos eksporto rinkos agreguojamos iki tokio lygmens, kuris leidžia išskirti papil-

domą ekvivalentinės rinkos vienetą. Eksporto rinkų koncentracija yra atvirkštinis rodiklis jų diversi-

fikacijai. Eksporto rinkų diversifikacija riboja priklausomybę nuo nedaugelio rinkų ir todėl sumaži-

na šalies žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės pažeidžiamumą dėl būdingų

išorės sukrėtimų.

Šaltinis: parengta autorių pagal ITC (International Trade Centre) Trade Map statistikos duomenis. Pastaba – trūksta duomenų 2007 ir

2008 m. šviežiems produktams.

4 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkų diversifikacija

Kaip nurodyta 4 paveiksle, Lietuvos apdirbtų maisto produktų grupėje 2002–2015 m. ekspor-

to rinkų diversifikacijos laipsnis yra gana aukštas – nuo 9 iki 13 ekvivalentinių rinkų. Tai reiškia,

kad Lietuva apdirbamosios maisto gamybos produktus pastaraisiais metais eksportuoja į 12-13 ly-

giaverčių rinkų, kas mažina jos pažeidžiamumą dėl sukrėtimų pavienėse šalyse eksporto partnerėse.

Šviežių maisto produktų ir žaliavų grupėje eksporto rinkų diversifikacijos laipsnis iki 2014

m. (t. y. iki Rusijos žemės ūkio ir maisto produktų importo iš ES šalių embargo nuo 2014 m. rugpjū-

čio mėn.) buvo ženkliai smukęs nuo 11-12 ekvivalentinių eksporto rinkų antroje praėjusio dešimt-

mečio pusėje iki 6 ekvivalentinių eksporto rinkų 2012–2013 m. Tokie pasikeitimai padidino Lietu-

vos priklausomybę nuo nedidelio eksporto rinkų skaičiaus ir pažeidžiamumą dėl sukrėtimų pavienė-

se šalyse partnerėse ar jų politinių sprendimų. Kita vertus, dėl minėto Rusijos embargo, taip pat ir

Rusijos embargo pieno produktų importui iš Lietuvos nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos ekspor-

9 10

11 11 10

9 9 11

10 10 10 10 12

13

10 12

11 12

7 7 6

5 6 6

8

14

0

5

10

15

20

2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

Perdirbti maisto produktai (ekvivalentinių rinkų skaičius)

Švieži maisto produktai ir žaliava (ekvivalentinių rinkų skaičius)

29

tuotojai perorientavo embargo palietusių produktų eksporto srautus į kitas esamas ir naujas rinkas,

tokias kaip: pieno produktų – į Saudo Arabiją, Pietų Korėją, Maroką, Honkongą, Armėniją, Singa-

pūrą, Kiniją ir kt.; daržovių – į Indiją, Egiptą, Malaiziją, Pakistaną, Sudaną ir kt.; mėsos ir mėsos

produktų – į JAV, Honkongą, Gruziją, Kiniją, Kroatiją ir kt. Šie pokyčiai padidino žemės ūkio ir

maisto produktų eksporto rinkų diversifikaciją, tuo pačiu sumažino riziką dėl pavienėse eksporto

rinkose kylančių ekonominio ar politinio pobūdžio grėsmių.

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad apdirbamosios maisto gamybos eksporto rinkos yra

diversifikuotos, kas sumažina jos pažeidžiamumą dėl sukrėtimų pavienėse šalyse eksporto partnerė-

se. Žemės ūkio gaminamų šviežių maisto produktų ir žaliavų eksporto rinkų diversifikacijos laipsnis

ilguoju laikotarpiu sumenko beveik perpus, kas padidino žemės ūkio eksporto jautrumą specifinėms

eksporto rinkoms ir pažeidžiamumą dėl sukrėtimų jose. Tad didesnė ekonominio pobūdžio grėsmės

tikimybė dėl šviežių maisto produktų ir žemės ūkio bei žuvininkystės žaliavų eksporto, mažesnė –

dėl apdirbtų maisto produktų.

Pieno produktų eksportas

Lietuvos pieno ir pieno produktų eksportas (pagal KN 04) iki 2014 m. sudarė didžiausią že-

mės ūkio ir maisto produktų eksporto dalį – 2012–2014 m. vidutiniškai siekė 13 proc. 2015 m. ji

sumažėjo iki 9,5 proc. ir buvo 3,9 proc. punkto mažesnė už grūdų eksporto dalį, tais pačiais metais

siekusią 13,3 proc. Tokius pokyčius lėmė 2015 m. susitraukusi pieno produktų eksporto apimtis

(–15,7 proc.), kai tuo tarpu grūdų eksporto apimtis padidėjo (+2,8 proc.), ir smukusios pieno pro-

duktų eksporto kainos dėl pasaulinės pieno krizės.

Pieno ir pieno produktų (pagal KN 04, KN 0401-0406, KN 2105 kodus), taip pat toliau nag-

rinėjamų mėsos produktų bei grūdų ir malybos produktų eksporto rinkų koncentracijos lygis bus

nustatytas pagal Herfindahl-Hirschman indeksą (HHI) ir eksporto rinkų diversifikacijos laipsnį, kaip

HHI atvirkštinę. Šiame tyrime HHI reikšmės interpretuojamos taip: iki 0,15 rodo nekoncentruotas

eksporto rinkas; nuo 0,15 iki 0,25 – vidutinės koncentracijos; o nuo 0,25 – didelės koncentracijos.

Abiejų rodiklių reikšmės pieno produktų grupei bendrai ir pagal paskiras jos subgrupes pateiktos 12

lentelėje.

12 lentelė. Pieno ir pieno produktų eksporto rinkų koncentracijos ir diversifikacijos rodikliai

Produktai (KN kodai ir pavadinimais su-

trumpintai)

HHI Ekvivalentinių eksporto rinkų skai-

čius

2001–

2005

2011–

2015 2014 2015

2001–

2005

2011–

2015 2014 2015

04 Pienas ir pieno produktai 0,112 0,114 0,097 0,105 9 9 10 10

0401 Pienas ir grietinėlė, nekoncentruo-

ti arba nesaldyti 0,466 0,312 0,278 0,409 2 3 4 2

0402 Pienas ir grietinėlė, koncentruoti

arba saldyti 0,080 0,059 0,064 0,062 13 17 16 16

0403 Pasukos, rūgpienis, grietinė, jo-

gurtas, kefyras 0,449 0,272 0,239 0,221 2 4 4 5

0404 Išrūgos ir produktai iš natūralaus

pieno 0,159 0,115 0,097 0,107 6 9 10 9

0405 Sviestas ir kiti pieno riebalai 0,131 0,126 0,221 0,225 8 8 5 4

30

0406 Sūriai ir varškė 0,197 0,338 0,252 0,198 5 3 4 5

2105 Valgomieji ledai 0,208 0,157 0,129 0,146 5 6 8 7

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal ITC (International Trade Centre) Trade Map statistikos duomenis. Pastaba – šviesiai žalia spalva

pažymėtos nekoncentruotos eksporto rinkos, tamsesne – vidutiniškai koncentruotos, tamsia – didelės koncentracijos.

Visų pieno ir pieno produktų (KN 04) eksporto rinkos nebuvo koncentruotos ilguoju laiko-

tarpiu (2001–2015 m.). Po 2009 m. ekonomikos krizės, per ketverius metus iki Rusijos embargo

eksporto diversifikacijos lygis buvo apibrėžtas vidutiniškai 7 ekvivalentinėmis rinkomis. 2010–2013

m. eksportas į Rusijos Federacijos rinką sudarė 29,2 proc. Dėl Rusijos embargo pieno produktų eks-

porto rinkų diversifikacijos laipsnis pakilo iki 10 ekvivalentinių rinkų 2015 m.

Vertinant pagal atskiras produktų grupes, nekoncentruotos rinkos per visą tyrimo laikotarpį

išliko eksportuojant koncentruotus pieno ir grietinėlės produktus (KN 0402). Tyrimo laikotarpio

pabaigoje ekvivalentinių rinkų skaičius išaugo iki 16. Ilguoju laikotarpiu vidutinė koncentracija bū-

dinga valgomųjų ledų (KN 2105), o nuo laikotarpio antros pusės – dar ir sviesto ir kitų pieno riebalų

(KN 0405) eksporto rinkoms. Didele eksporto rinkų koncentracija išsiskyrė sūrių ir varškės (KN

0406) ir šviežio pieno bei grietinėlės (KN 0401) grupės. Pastebėtina, kad iki Rusijos embargo sūrių

ir varškės eksportas į dvi rinkas (Rusijos Federacijos ir Italijos) sudarė vidutiniškai 81,4 proc.

(2010–2013 m.), o dėl embargo sumažėjo iki minimumo (2015 m.). Reikia pridurti, kad iki embargo

į Rusijos Federacijos rinką buvo eksportuojama daugiau kaip pusė (vidutiniškai 53,2 proc. 2010–

2013 m.) sūrių ir varškės. Šviežio pieno ir grietinėlės (KN 0401) eksporto koncentracija dviejose

rinkose (Lenkijos ir Vokietijos) per paskutiniuosius penkerius metus (2010–2015 m.) apėmė apie

tris ketviradalius šių produktų eksporto. Reikia pastebėti, kad daugiau nei per dešimtmetį padidėjo

sviesto ir kitų pieno riebalų (0405) eksporto rinkų koncentracija, taip pat padidėjo ir jų proporcija

pieno produktų rinkoje nuo vidutiniškai 1 proc. 2001–2005 m. iki 2,6 proc. 2010–2015 m.

Išvada: apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad pienininkystės sektoriaus (žaliavi-

nio pieno ir perdirbtų pieno produktų) eksporto rinkos yra diversifikuotos, kas sumažina jos pažei-

džiamumą dėl sukrėtimų pavienėse šalyse eksporto partnerėse. Tačiau eksporto rinkų koncentracijos

laipsnis yra aukštas dviejų iš trijų eksporte dominuojančių produktų grupių, kaip antai, nekoncent-

ruotų pieno ir grietinėlės produktų (KN 0401) ir sūrių bei varškės, išskyrus 2015 m. (KN 0406), ku-

rios per pastaruosius penkerius metus sudarė vidutiniškai beveik du trečdalius visų pieno produktų

eksporto vertės. Be to, sustiprėjo sviesto ir kitų pieno riebalų (0405) eksporto rinkų koncentracija.

Šių trijų produktų grupių eksporto rinkų koncentracija didina viso pienininkystės sektoriaus jautru-

mą specifinėms eksporto rinkoms ir pažeidžiamumą dėl sukrėtimų jose. Žvelgiant į ilgojo laikotar-

pio tendencijas, ekonominio pobūdžio grėsmės tikimybė šiam sektoriui mažesnės dėl visų pieno

produktų grupių eksporto rinkų koncentracijos laipsniško mažėjimo.

Mėsos produktų eksportas

Mėsos produktų (KN 02; KN 1601-1602) eksportas nuo praėjusio dešimtmečio pradžios pa-

laipsniui auga ir didėja jo dalis žemės ūkio ir maisto produktų eksporte. Per paskutiniuosius penke-

rius metus šių produktų dalis padidėjo nuo vidutiniškai 3,9 proc. 2001–2005 m. iki 13,4 proc. 2010–

2014 m. Kaip nurodyta 13 lentelėje, visų mėsos produktų grupių eksporto rinkų koncentracija pa-

laipsniui menksta ir laikotarpio pabaigoje (2014 m.) mėsos ir mėsos subproduktų (KN 02) ir kitų

31

gaminių iš mėsos (KN 1602) eksporto rinkos jau buvo diversifikuotos (diversifikacijos laipsnis ati-

tinkamai siekė 10 ir 8 ekvivalentines rinkas). Dešrų ir produktų iš mėsos (KN 1601) eksporto rinkų

koncentracija laikotarpio pabaigoje buvo vidutinė.

13 lentelė. Mėsos produktų eksporto rinkų koncentracijos ir diversifikacijos rodikliai

Produktai (KN kodai ir pavadi-

nimais sutrumpintai)

HHI Ekvivalentinių eksporto rinkų skaičius

2001–

2005

2011–

2015 2014 2015

2001–

2005

2011–

2015 2014 2015

02 Mėsa ir mėsos subpro-

duktai 0,166 0,118 0,102 0,096 6 8 10 10

1601 Dešros ir produktai iš

mėsos, subproduktų,

kraujo

0,422 0,231 0,205 0,245 2 4 5 4

1602 Kiti gaminiai arba kon-

servai iš mėsos, subpro-

duktų

0,225 0,176 0,127 0,121 4 6 8 8



Išvada: apibendrintai galima teigti, kad Lietuvos mėsos sektoriaus (mėsos ir perdirbtų mėsos

produktų) eksporto rinkos tapo diversifikuotomis, kas sumažina jo pažeidžiamumą dėl sukrėtimų

pavienėse šalyse eksporto partnerėse. Žvelgiant į ilgojo laikotarpio tendencijas, ekonominio pobū-

džio grėsmės tikimybė šiam sektoriui mažės.

Grūdų ir malybos produktų eksportas

Bendras grūdų ir malybos produktų eksportas (pagal KN 10 ir KN 11) 2015 m. sudarė dau-

giau nei šeštadalį (15,9 proc.) visų Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Tame skaičiuje

13,3 proc. – grūdų (KN 10) eksportas. Malybos produktų (KN 11) eksporto proporcija menka (2,6

proc.). Grūdų eksporto dalis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporte palaipsniui auga per

pastaruosius penkerius metus – nuo 7,4 proc. 2007 m. iki 13,3 proc. 2015 m. Pastebėtina, kad 2015

m. grūdų eksporto dalis buvo didesnė už pieno produktų eksporto dalį. Grūdai tapo pagrindine Lie-

tuvos žemės ūkio, žuvininkystės ir maisto sektoriaus eksporto preke.

Lietuviškos kilmės javų grūdų eksporto apimtis 2003–2015 m. išaugo 5,4 karto (5 paveiks-

las), t. y. nuo 581 tūkst. t – 2003 m. iki 3,1 mln. t – 2015 m. Per nagrinėjamą laikotarpį labiausiai

išaugo avižų (49 kartus) ir rugių (22 kartus) eksporto apimtys. Daugiausia ekportuojama kviečių –

beveik 2,4 mln. t – 2015 m. Ilguoju laikotarpiu kviečių eksporto apimtis išaugo 4,4 kartus.

Kasmet augantis kviečių eksportas paskatino spartų jų pasėlių plotų augimą. 2003–2015 m.

visoje šalyje kviečių pasėlių plotas padidėjo beveik 2,5 karto, t. y. nuo 336,5 iki 837,1 tūkst. ha.

Ypač sparčiai kviečių pasėliai išsiplėtė nenašiose žemėse. Pavyzdžiui, savivaldybėse, kuriose vyrau-

ja mažo našumo dirvožemiai (iki 35 našumo balų), jų plotai padidėjo 4,4 kartus (nuo 16,4 iki 71,6

tūkst. ha). Savivaldybėse, kuriose vyrauja vidutinės ir prastokos ūkinės vertės dirvožemiai (35-42,0

našumo balų), kviečių pasėlių plotai per tą patį laikotarpį padidėjo 3,5 karto (nuo 62,1 iki 220,3

tūkst. ha), o tose savivaldybėse, kuriose vyrauja geros ir labai geros ūkinės vertės dirvožemiai (42,1-

52,0 našumo balų), – 2,1 karto (nuo 258,1 iki 545,2 tūkst. ha).

32

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis

5 paveikslas. Lietuviškos kilmės grūdų eksporto apimčių kumuliatyvus augimas

Grūdų eksporto rinkos yra diversifikuotos, kaip nurodyta 14 lentelėje, kas sumažina pažei-

džiamumą dėl sukrėtimų pavienėse šalyse eksporto partnerėse. Kaip nurodyta 14 lentelėje, ilguoju

laikotarpiu grūdų eksporto rinkų koncentracija susilpnėjo, lyginant vidutinį koncentracijos laipsnį

2001–2005 m. ir 2011–2015 m. Tai padidino Lietuvos grūdininkystės jautrumą specifinėms ekspor-

to rinkoms ir pažeidžiamumą dėl sukrėtimų jose. Kita vertus, stebimas situacijos pagerėjimas pasku-

tiniais tyrimo metais, kai padidėjo grūdų eksporto diversifikacija. 2012–2013 m. vidutiniškai 69

proc. grūdų buvo eksportuota į penkias rinkas (Saudo Arabiją, Ispaniją, Latviją, Iraną ir Turkiją), o

per paskutiniuosius dvejus metus šių eksporto rinkų dalis sumenko – iki 65,7 proc. 2015 m.

14 lentelė. Grūdų ir malybos produktų eksporto rinkų koncentracijos ir diversifikacijos rodikliai

Produktai (KN kodai ir pavadi-

nimais sutrumpintai)

HHI Ekvivalentinių eksporto rinkų skaičius

2001–

2005

2011–

2015 2014 2015

2001–

2005

2011–

2015 2014 2015

10 Grūdai 0,126 0,135 0,188 0,139 8 7 5 7

11 Malybos produktai 0,229 0,090 0,090 0,080 4 11 11 13



Išvada: apibendrintai galima teigti, kad grūdų sektoriaus (grūdų ir malybos produktų) eks-

porto struktūroje dominuoja grūdai. Ir nors malybos produktų eksporto rinkos diversifikuotos, tačiau

per dešimtmetį padidėjęs grūdų eksporto rinkų koncentracijos laipsnis padidino viso grūdų sekto-

riaus jautrumą specifinėms eksporto rinkoms ir ekonominio pobūdžio grėsmės tikimybę dėl sukrė-

timų pavienėse šalyse eksporto partnerėse. Kita vertus, teigiami pokyčiai 2015 m. teikia vilčių dėl

prasidėjusios naujos grūdų eksporto rinkų diversifikacijos bangos.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais žemės ūkio ir

maisto produktų eksporto rinkų diversifikacijos analizės duomenimis pagal nagrinėtas produktų

grupes, eksporto rinkų koncentracijos rizikos keliamų pavojų ar grėsmių šalies žemės ūkiui, žuvi-

ninkystei ir apdirbamajai maisto gamybai bei jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 15-17

lentelėse.

441,8

1084,4

100

401,8

1009,3

537,8

0

250

500

750

1000

1250

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

2003 m. = 100

Kviečiai Miežiai Rapsų sėklos Grikiai Visi javai

33

15 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl eksporto rinkų koncentracijos apibūdinimas


vojus






duktų eksporto rinkų

koncentracija


maisto gamybos šakose visoje šalies teritorijoje


metų



ir žaliavų eksporto rinkų

koncentracija


šakose visoje šalies teritorijoje


metų


Pieno ir pieno produktų

eksporto rinkų koncent-

racija

Eksportuojančiose įmonėse, pieno sektoriuje visoje

šalies teritorijoje


metų


Mėsos produktų ekspor-

to rinkų koncentracija

Eksportuojančiose įmonėse, mėsos sektoriuje visoje



metų


Grūdų ir malybos pro-


koncentracija

Eksportuojančiose įmonėse, grūdų sektoriuje visoje



metų


16 lentelė. Eksporto rinkų koncentracijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai


vojus





koncentracija





ir žaliavų eksporto rinkų

koncentracija





eksporto rinkų koncent-

racija


eksportuotojų pelningumas, pieno kainos


Mėsos produktų ekspor-

to rinkų koncentracija


eksportuotojų pelningumas, gyvulių ir paukščių

supirkimo kainos


Grūdų ir malybos pro-


koncentracija


eksportuotojų pelningumas, grūdų supirkimo kainos


17 lentelė. Eksporto rinkų koncentracijos galimų pavojų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Perdirbtų maisto produktų

eksporto rinkų koncentra-

cija


Šviežių maisto produktų ir

žaliavų eksporto rinkų

koncentracija



eksporto rinkų koncentra-

cija


34

Mėsos produktų eksporto

rinkų koncentracija 1 4 4 Vidutinė rizika Komercinė

Grūdų ir malybos produk-

tų eksporto rinkų koncent-

racija


4.3. Žemės ūkio ir maistų produktų kainų kaitos tarptautinėse rinkose rizika

Žemės ūkio produktų rinkoms būdingas kainų kintamumas, t. y. kainų kilimas ir smukimas

tam tikrais laikotarpiais didesnis nei kitų prekių rinkose. Dauguma žemės ūkio produktų rinkų pasi-

žymi dideliu pasiūlos apimties ir kainų svyravimo laipsniu. Dėl spartaus ekonomikos globalizacijos

proceso ir prekybos liberalizacijos žemės ūkio produktų kainų lygis ir kaita daro įtaką kainoms vie-

tinėse (šalių vidaus) rinkose. Viena vertus, žemės ūkio ir maisto produktų eksporto plėtra didina že-

mės ūkio žaliavos paklausą, o kartu – ir jų kainas vietinėse rinkose. Antra vertus, atvirkščiai, maisto

produktų importas padidina pasiūlą vidaus rinkose ir, atitinkamai, sumažina ne tik analogiškų maisto

produktų, bet ir jų gamybai naudojamų vietinių žaliavų kainas.

Po tris dešimtmečius trukusio žemės ūkio ir maisto produktų pasaulinių kainų mažėjimo,

kainų šuoliu 2007 m. pabaigoje – 2008 m. pradžioje prasidėjo šių kainų kaitos laikotarpis, kuriam

būdingas kainų kitimas didėjimo linkme, kaip nurodyta 6 paveiksle. Vienos iš kainų kintamumo il-

galaikių struktūrinių priežasčių – nuolat didėjanti būtiniausių ir didesnės vertės maisto produktų pa-

klausa, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse, bei bendras pasaulio gyventojų gausėjimas ir

lėčiau didėjantys javų derliai. Iš laikinų veiksnių žemės ūkio ir maisto produktų kainas taip pat labai

veikia: kintančios energijos išteklių pasaulinės kainos, darančios poveikį žemės ūkio produktų ga-

mybos kaštams; didėjančios arba mažėjančios produktų atsargos; gausus ar menkas paskirų metų

derlius kai kuriuose pasaulio regionuose; JAV dolerio nuvertėjimas arba stiprėjimas; kai kurių tradi-

cinių tiekėjų pasaulio rinkai eksporto apribojimai ir kt. Dabartiniu laikotarpiu dauguma žemės ūkio

produktų maisto žaliavų pinga dėl palankių klimato sąlygų ir labai gero derliaus.

Šaltinis: parengta autorių pagal FAOSTAT kainų statistiką.

6 paveikslas. Žemės ūkio ir maisto produktų pasaulinių kainų indeksai

Pastarąjį laikotarpį stebimas pasaulinių grūdų kainų kritimas prasidėjo nuo 2012 m. pabai-

gos. Per 2012 m. spalio mėn. – 2016 m. kovo mėn. jos nukrito 42,2 proc. 2016 m. balandžio–

birželio mėn. šios kainos ūgtelėjo 6,3 proc., tačiau nuo vasaros vidurio jos vėl ženkliai nukrito. Da-

0

100

200

300

400

500

1/1

990

7/1

990

1/1

991

7/1

991

1/1

992

7/1

992

1/1

993

7/1

993

1/1

994

7/1

994

1/1

995

7/1

995

1/1

996

7/1

996

1/1

997

7/1

997

1/1

998

7/1

998

1/1

999

7/1

999

1/2

000

7/2

000

1/2

001

7/2

001

1/2

002

7/2

002

1/2

003

7/2

003

1/2

004

7/2

004

1/2

005

7/2

005

1/2

006

7/2

006

1/2

007

7/2

007

1/2

008

7/2

008

1/2

009

7/2

009

1/2

010

7/2

010

1/2

011

7/2

011

1/2

012

7/2

012

1/2

013

7/2

013

1/2

014

7/2

014

1/2

015

7/2

015

1/2

016

7/2

016

Mėnesiniai kainų indeksai (2002–2004 m.= 100)

Mėsos kainų indeksas

Pieno kainų indeksas

Grūdų kainų indeksas

Cukraus kainų indeksas

35

bartinis pieno pasaulinių kainų kritimas prasidėjo 2014 m. pavasarį ir per 2014 m. kovo mėn. – 2016

m. balandžio mėn. jos sumažėjo daugiau nei perpus (53,7 proc.). Pradėjusios kilti nuo 2016 m. ge-

gužės mėn., iki vasaros pabaigos jos ūktelėjo 21,3 proc. Pasaulinės mėsos 2014 m. rugsėjo – 2016

m. balandžio mėnesiais nukrito 53,7 proc., o 2016 m. gegužės – rugpjūčio mėn. ūgtelėjo 21,3 proc.

Pasaulinių cukraus kainų kritimas prasidėjo 2012 m. spalio mėn. ir iki 2015 m. rugpjūčio smuko

42,2 proc. Per pastaruosius dvylika mėnesių (2015 m. rugsėjo – 2016 m. rugpjūčio mėn.) jos išaugo

69,7 proc.

Reikia pastebėti, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvos grūdų ir grūdų produktų,

pieno ir pieno produktų, mėsos ir mėsos produktų eksportas sudarė daugiau kaip pusę nuo šių pro-

duktų gamybos apimčių (atitinkamai, vidutiniškai 57, 70 ir 50 proc. 2010–2014 m.). Tai byloja apie

didelį šių sektorių jautrumą sukrėtimams atskirose eksporto rinkose (pavyzdžiui, Rusijos žemės ūkio

ir maisto produktų importo embargo nuo 2014 m. rugjūčio mėn., o pieno produktų – dar ir nuo 2013

m. rugpjūčio mėn.) arba pasaulinėms krizėms (pavyzdžiui, 2014–2015 m. pasaulinei pieno produktų

krizei).

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad Lietuvos žemės ūkis ir apdirbamoji maisto gamyba,

kurių didelė produkcijos dalis eksportuojama, yra jautrūs jų produkcijos paklausos ir pasiūlos kin-

tamumui tarptautinėse rinkose, atitinkamai pasaulinių kainų kilimo ar kritimo šokams.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais žemės ūkio ir

maistų produktų kainų kaitos tarptautinėse rinkose analizės duomenimis, pasaulinių kainų kryčio

rizikos keliamų pavojų ar grėsmių šalies žemės ūkiui, žuvininkystei ir apdirbamajai maisto gamybai

bei jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 18-20 lentelėse.

18 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl produktų pasaulinių kainų smukimo apibūdinimas


vojus





Produktų pasaulinių

kainų krytis

Eksportuojančiose įmonėse, atskirose žemės ūkio,

žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos ša-

kose

Gali įvykti kartą per 1–5 metus


19 lentelė. Produktų pasaulinių kainų smukimo pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai


vojus




kainų krytis

Gali sumažėti įplaukos ir eksportuotojų pelningu-

mas, smukti žaliavinių produktų kainos žemės ūkyje

ir žuvininkystėje


20 lentelė. Produktų pasaulinių kainų smukimo galimų pavojų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


kainų krytis


36

4.4. Žemės ūkio ir maistų produktų kainų kaitos dėl energijos kainų augimo

rizika

Egzistuoja žemės ūkio bei maisto produktų ir energijos išteklių kainų ryšys ilguoju laikotar-

piu. Žemės ūkio produktų gamybos kaštai laipsniškai auga dėl augančių energijos išteklių kainų,

kurios įskaičiuojamos į žemės ūkio produktų kainas, ir atvirkščiai. Aukštos naftos ir gamtinių dujų

kainos gali turėti didelį poveikį ūkių pajamoms ir pelningumui dėl poveikio ūkio sąnaudoms, ku-

rioms naftos ir gamtinių dujų kainos turi tiesioginės įtakos (kuras, trąšos ir augalų apsauga, pašarai ir

kt.). Apdirbamojoje maisto gamyboje dėl didelių kuro kainų didėja gamybos ir transporto sąnaudos,

todėl didėja ir maisto kainos. Be to, kylant kainų lygiui mažėja gyventojų perkamoji galia ir maisto

paklausa. Remiantis Europos Komisijos (KOM, 2008) duomenimis, žuvininkystėje kuro sąnaudos

sudaro daugiau nei 30 proc. ES iškrautų žuvų vertės. Kai kurie operatoriai, visų pirma – tralų, nu-

kenčia labiausiai, nes jų kuro sąnaudos sudaro iki 50 proc. pajamų. Dėl didėjančių kuro kainų atsi-

randantis išorės ekonominis spaudimas žuvininkystės pramonei padidina spaudimą dėl perteklinių

laivyno pajėgumų ir žvejybos išteklių pereikvojimo.

Tiesioginį žemės ūkio bei maisto produktų ir energijos išteklių kainų ryšį patvirtina energi-

jos, maisto produktų ir kviečių kainų indeksų kreivės, ypač laike sutampančios kainų augimą ir kri-

timą atvaizduojančios indeksų smailės, kaip nurodyta 7 paveiksle. Pasaulinės energijos (žalios naf-

tos, gamtinių dujų ir anglies) kainos 2008 m. viduryje pasiekė rekordinį lygį – liepos mėnesį jos bu-

vo 2,5 karto didesnės, palyginti su 2005 m. Pastarąjį laikotarpį stebimas staigus energijos kainų

smukimas nuo 2014 m. vidurio. Per 2014 m. liepos mėn. – 2016 m. sausio mėn. bendras energijos

kainų lygis smuko 69,3 proc. Pasaulinės maisto produktų ir žemės ūkio žaliavinių produktų kainos

pradėjo kristi nuo 2014 m. gegužės mėn. (išskyrus kelis pavienius jų ūgtelėjimo mėnesius). Per 2014

m. gegužės mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. maisto produktų pasaulinės kainos nukrito 29,5 proc., o

kviečių kainos 2014 m. birželio mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. – 45,2 proc. Reikia pridurti, ekspertų

įsitikinimu (Fondų ir prekių, 2015), nepaisant tam tikrų svyravimų, žalios naftos kaina pasaulio rin-

kose laikysis pakankamai žemame lygyje dar gana ilgą laiką.

Šaltinis: parengta autorių pagal Tarptautinio valiutos fondo kainų statistiką.

7 paveikslas. Žaliavų ir maisto produktų pasaulinių kainų indeksai

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

1991M

1

1991M

6

1991M

11

1992M

4

1992M

9

1993M

2

1993M

7

1993M

12

1994M

5

1994M

10

1995M

3

1995M

8

1996M

1

1996M

6

1996M

11

1997M

4

1997M

9

1998M

2

1998M

7

1998M

12

1999M

5

1999M

10

2000M

3

2000M

8

2001M

1

2001M

6

2001M

11

2002M

4

2002M

9

2003M

2

2003M

7

2003M

12

2004M

5

2004M

10

2005M

3

2005M

8

2006M

1

2006M

6

2006M

11

2007M

4

2007M

9

2008M

2

2008M

7

2008M

12

2009M

5

2009M

10

2010M

3

2010M

8

2011M

1

2011M

6

2011M

11

2012M

4

2012M

9

2013M

2

2013M

7

2013M

12

2014M

5

2014M

10

2015M

3

2015M

8

2016M

1

2016M

6Mėnesiniai kainų indeksai (2005 m.= 100)

Maisto produktų kainų indeksas (apima grūdų, augalinių aliejų, mėsos, jūros gėrybių, cukraus, bananų, apelsinų kainų indeksus)

Kviečių kainų indeksas (FOB Meksikos įlankoje)

Kuro (energijos) indeksas (apima žalios naftos, gamtinių dujų ir anglies kainų indeksus)

37

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad žemės ūkis, žuvininkystė ir apdirbamoji maisto ga-

myba jautrūs energetinių išteklių pasaulinių kainų kitimui. Pastarųjų smarkus augimas yra išorinis

ekonominis spaudimas visoms trims minėtoms Lietuvos ekonomikos šakoms.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis žemės ūkio bei maisto pro-

duktų ir energijos išteklių kainų dinamikos sąryšio ilguoju laikotarpiu, bei energijos išteklių kainų ir

gamybos kaštų sąsajos analizės duomenimis, energetinių išteklių pasaulinių kainų šuolio bei kryčio

rizikos keliamų pavojų šalies žemės ūkiui, žuvininkystei ir apdirbamajai maisto gamybai bei jų ga-

limo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 21-23 lentelėse.

21 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl energetinių išteklių pasaulinių kainų kitimo apibūdinimas


vojus





Energetinių išteklių

pasaulinių kainų šuolis

Visoje šalies teritorijoje Gali įvykti kartą per 1–5 metus



pasaulinių kainų krytis

Visoje šalies teritorijoje Gali įvykti kartą per 1–5 metus


22 lentelė. Energetinių išteklių pasaulinių kainų kitimo padariniai (poveikis) veiklos sričiai


vojus




pasaulinių kainų šuolis

Gali padidėti gamybos kaštai, sumažėti pelningu-

mas



pasaulinių kainų krytis

Gali smukti žaliavinių ir maisto produktų kainos

žemės ūkyje, žuvininkystėje ir apdirbamojoje mais-

to gamyboje


23 lentelė. Energetinių išteklių pasaulinių kainų kitimo galimų pavojų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


pasaulinių kainų šuolis 4 4 16 Vidutinė rizika Komercinė


pasaulinių kainų krytis 4 3 12 Didelė rizika Komercinė

4.5. Valiutų kursų trumpalaikių svyravimų rizika

Pasaulyje vykstant sparčiai globalizacijai, aktyvėjant tarptautinei prekybai, jos dalyviams ky-

la rizika dėl valiutų kursų svyravimų. Ji gali pasireikšti kaip atsiskaitymo, ekonominė ir apskaitos

rizika (Kaupys, 2003; Papaioannou, 2006; BSTDB, 2015). Atsiskaitymo rizika kyla, kai atsiskaito-

ma arba gaunamos pajamos užsienio valiuta praėjus laikui pagal iš anksčiau sudarytas sutartis (san-

38

doris sudaromas su mokėjimo atidėjimu). Ekonominė (gali būti traktuojama kaip konkurencinė) ri-

zika yra paslėptoji ir gali daryti poveikį įmonei / ūkiui netiesiogiai dėl konkurencinių sąlygų pasikei-

timo. Lietuvoje, kaip mažoje šalyje, net ir prekybininkai, nevykdantys atsiskaitymų užsienio valiuta,

yra netiesiogiai paveikiami valiutų kursų pasikeitimo, nes dėl to pasikeičia verslo aplinka, pvz.,

įmonės / ūkio gaminamos prekės konkurencingumas lyginant su importuojama analogiška preke

(Vaičiulis, 2001). Apskaitos (dar kitaip – buhalterinė, balansinė) rizika kyla, kai reikia užsienio va-

liutomis denominuotus aktyvus ir pasyvus parodyti įmonės / ūkio balanse. Esminė iš jų yra atsiskai-

tymo rizika (Kaupys, 2003).

Reikia pažymėti, kad Lietuva žemės ūkio ir maisto produktus eksportuoja daugiau kaip į 100

šalių (2013 m. – į 134, 2014 m. – į 119 šalių,). Per pastaruosius trejus metus šių produktų eksportas

sudaro apie penktadalį Lietuvos visos eksporto vertės (8 paveikslas).

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal Tarptautinės prekybos centro (ITC – International Trade Center) pasaulinės prekybos statistikos

duomenis.

8 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų (KN 01-24) eksporto dalis visame šalies eksporte

Atsiskaitymai tarp Lietuvos ir užsienio šalių partnerių dažniausiai vykdomi eurais ir JAV do-

leriais. Pastaraisiais metais Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į ES sudarė daugiau

kaip pusę viso šios grupės eksporto (9 paveikslas).

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal Tarptautinės prekybos centro (ITC – International Trade Center) pasaulinės prekybos statistikos

duomenis.

9 paveikslas. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų (KN 01-24) eksporto geografinė struktūra

Nuo 2015 m. Lietuvoje įvedus eurą, atsiskaitymuose su euro zonai priklausančiomis ES ša-

limis rizika dėl valiutų kursų svyravimo išnyko. Tuo tarpu daugumoje kaimyninių valstybių (Lenki-

joje, Švedijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Turkijoje), į kurias Lietuva eksportuoja nemažai

žemės ūkio ir maisto produktų, cirkuliuoja nacionalinės valiutos. M. Jokūbaičio (2015) teigimu, eu-

12,4% 10,7% 11,6% 11,5%

12,6% 14,0%

17,0% 15,9%

19,6% 18,1%

16,4% 18,4% 19,2% 19,1% 19,4%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

56,3% 62,3%

57,7%

72,2% 72,9% 65,1% 67,1%

57,6% 64,6%

60,9% 58,2% 53,7% 51,5% 53,7% 50,5%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

ES Trečiosios šalys, tarp jų: NVS Azijos šalys JAV

39

ro kursas tų šalių valiutų atžvilgiu stiprėja, todėl šiose valstybėse Lietuvos verslininkams didėja rizi-

ka dėl brangstančių lietuviškų produktų ir dėl to mažėjančio konkurencingumo.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto proporcija į trečiąsias šalis, kuriose daž-

niausiai atsiskaitoma JAV doleriais ar su jais susieta valiuta, yra ganėtinai didelė (9 paveikslas), nors

eksporto rinkų, kuriose atsiskaitoma šia valiuta, šalies verslininkai turi nedaug. Pagrindinės šios ša-

lių grupės prekybos partnerės – Rusija ir kitos NVS šalys, Azijos šalys, JAV (9 paveikslas). Todėl

stiprėjantis JAV doleris euro atžvilgiu naudingas šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksportuoto-

jams, parduodantiems produktus tų šalių rinkose. Tačiau į dolerio zonos valstybes eksportuojantys

Lietuvos verslininkai laimi ne tiek dėl finansinių operacijų (kai kurie iš jų, net ir prekiaudami su

NVS šalimis, atsiskaitymus vykdo eurais), bet dėl to, kad jų produktai tose šalyse tampa pigesni ir

konkurencingesni (Nepakeliama..., 2010). Anksčiau, stiprėjant JAV doleriui, laimėdavo eksportuo-

tojai, žemės ūkio ir maisto produktus parduodantys vienoje didžiausių lietuviškų žemės ūkio ir mais-

to produktų eksporto rinkų – NVS šalyse. Tačiau šio regiono valstybėms devalvuojant savo valiutas,

Lietuvos eksportas sumenko.

Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad reikšmingą Lietuvos importo dalį sudaro energetinės

žaliavos, už kurias atsiskaitoma JAV doleriais. Dėl stiprėjančio JAV dolerio brangsta įvežtiniai

energijos ištekliai (nafta, dujos), o savo išteklių neturinčiai Lietuvai tai kelia grėsmę ekonomikai

(plačiau apie tai – žemės ūkio ir maistų produktų kainų kaitos dėl energijos kainų augimo rizikos

analizėje).

Atsiskaitymo valiutos rizika atsiranda tuomet, kai staiga pasikeičia tam tikros valiutos kursas

(Madura, 1989). Staigus valiutos kurso pokytis vadinamas valiutos šoku (kaip pvz. Orden, 1999).

Nuosekliai vienas paskui kitą pasireiškiantys valiutos šokai formuoja valiutos šoko ciklą. Metodinės

prielaidos, nustatant valiutos šokų ciklų skaičių ir trukmę, yra šios: 1) valiutos šokas yra tuomet, kai

valiutos kursas nukrypsta nuo normos (t. y. per daugiau nei du standartinius nuokrypius, kuris ap-

skaičiuojamas remiantis prieš tai buvusių dvylikos mėnesių laikotarpio duomenimis logaritmuotiems

valiutos kursų dienos pokyčiams (Tenreyro, 2007)); 2) šoko ciklas fiksuojamas, jei valiutos šokas

tęsiasi daugiau nei aštuonias dienas iš dešimties. Šokas pasibaigia, jei per paskutines dešimt dienų iš

eilės valiutos kurso nuokrypis neviršija normos.

Remiantis šiomis prielaidomis, nustatyta, kad: EUR/USD kurso svyravimuose per 1999-

2016 m. įvyko septyni šokų ciklai; EUR/GBP – keturi, o EUR/RUB – penki šokų ciklai. (žr. 10 pa-

veikslą). Valiutos kursų teorinis dažnumas yra vienas šokas per dvejus–trejus metus. Valiutos kursų

šokų trukmė vidutiniškai yra penkios–septynios darbo dienos.

Ekonominė valiutos rizika tarp euro ir JAV dolerio santykinai yra sumažėjusi dėl neįprastai

didelio JAV dolerio stiprėjimo nuo 2014 m. gegužės mėn., kai per du metus (iki 2016 m. spalio

mėn.) JAV doleris pabrango beveik ketvirtadaliu. Atsiskaitymo JAV doleriu rizika kyla santykinai

dažnai (vidutiniškai tikėtina bent kartą per tris metus), tie pokyčiai trunka apie 20 dienų (išskyrus

2008 m. rugpjūčio mėn. kritimą, kuris tęsėsi daugiau kaip 70 darbo dienų). Todėl ilgalaikėms sutar-

tims ar išankstiniams sandoriams ypatingos reikšmės neturi. Remiantis tuo, teigiama, kad JAV dole-

rio kurso rizika yra priimtina.

40

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Europos centrinio banko (2016) duomenimis.

10 paveikslas. Valiutų kursų pokyčių šokai 1999–2016 m.

Jungtinės Karalystės svaro silpnėjimas euro atžvilgiu nuo 2009 m. pabaigos rodo, kad euro

zonos gamintojų ekonominė valiutos rizika didėjo. Tačiau nuo 2015 m. pabaigos euro kursas svaro

atžvilgiu ėmė stipriai augti – nuo 0,70 (2015 m. lapkričio mėn.) iki 0,90 (2016 m. spalio mėn.) svaro

už vieną eurą, ir tai sudaro apie 30 proc. vertės. Dėl neaiškumo, susijusio su Jungtinės Karalystės

statusu ir perspektyva Europos Sąjungoje, ekonominė svaro rizika Lietuvos žemės ūkio ir apdirba-

mosios maisto gamybos gamintojams didės toliau, o poveikis konkurencingumui reikšmingas. Atsi-

skaitomoji svaro rizika yra santykinai nedidelė, kadangi dažnumas, kuomet svaras netikėtai krenta,

siekia vieną kartą per ketverius metus, tokie įvykiai vidutiniškai trunka iki 20 darbo dienų.

Smarkiai padidėjo atsiskaitomoji Rusijos rublio rizika. Rusijos rublio silpnėjimas prasidėjo

nuo 2013 m. antrosios pusės, o nuo 2014 m. paskutinio ketvirčio Rusijos rublio vertė smuko neį-

prastai stipriai. Stipresni netikėti Rusijos rublio svyravimai trunka iki 16 dienų, t. y. svyravimams

būdingi trumpalaikiai stiprūs pokyčiai, po kurių seka dalinės korekcijos, ir valiutų kursas nusistovi

naujame lygyje ilgesniam laikotarpiui. Be to, stipresni netikėti Rusijos rublio susvyravimai nėra

dažni, jų vidutiniškai galima tikėtis bent kartą per trejus metus.

Ekonominė Rusijos rublio svyravimo rizika didėja per visą nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo

2005 m.), todėl sąlygos eksportuoti produktus į Rusiją valiutų kursų svyravimo atžvilgiu vis sudė-

tingėja. Nežiūrint į tai, dėl didelio bendro kainų augimo Rusijos didžiuosiuose miestuose Rusijos

rinka išlieka itin patraukli Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams.

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad atsiskaitymų JAV doleriais ir Jungtinės Karalystės

svarais rizikos lygis yra priimtinas. Rusijos rublio trumpalaikiai svyravimai formuoja vidutinę riziką

Lietuvos gamintojams, nors dėl Rusijos žemės ūkio ir maisto produktų importo embargo šiuo metu

tai mažai aktualu. Kita vertus, Lietuvos eksportuotojams Rusijos rinka išlieka itin patraukli. Dėl

trumpalaikių valiutų kursų svyravimų kyla ekonominio pobūdžio rizika Lietuvos žemės ūkiui, ap-

dirbamajai maisto gamybai ir žuvininkystei. Tačiau galima daryti prielaidą, kad šie trumpalaikiai

41

svyravimai nekelia grėsmės. Tuo tarpu valiutų kursų svyravimus ilguoju laikotarpiu galima valdyti

bankų siūlomais produktais.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais valiutų kurso svy-

ravimo analizės duomenimis, valiutos kurso kryčio rizikos keliamų pavojų ar grėsmių šalies žemės

ūkiui, žuvininkystei ir apdirbamajai maisto gamybai bei jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pa-

teikti 24–26 lentelėse.

24 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl valiutų kurso kryčio apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio)

zona ir galimas išplitimas



Valiutų kurso krytis (USD,

GBP, RUB)

Visa šalies teritorija Gali įvykti kartą per 1–5 metus,

iki 30 dienų

25 lentelė. Galimų pavojų dėl valiutų kurso kryčio padariniai (poveikis) veiklos sričiai

Nustatytas galimas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui) Galimų padarinių

(poveikio) trukmė


GBP, RUB)

Dėl valiutų kurso kryčio sumažėja eksportuotojų, gamintojų

įplaukos, pelningumas, gali kristi žaliavinių produktų supirkimo

kainos

Iki 30 dienų

26 lentelė. Galimų pavojų dėl valiutų kurso kryčio rizikos įvertinimas (prioriteto tvarka)

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Valiutų kurso krytis

(USD, GBP, RUB) 4 1 4 Priimtina rizika Komercinė

4.6. Žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės energeti-

nės priklausomybės rizika

Energijos suvartojimo žemės ūkyje ir miškininkystėje, žuvininkystėje ir apdirbamojoje mais-

to gamyboje dalis nuo bendrojo galutinio suvartojimo nėra didelė. Tiriamojo laikotarpio pradžioje

(1990 m.) šiose ekonomikos šakose energijos suvartojimas sudarė 8,4 proc., tuo tarpu laikotarpio

pabaigoje (2014 m.) jo dalis sumažėjo iki 4,4 proc. Ypatingai sumažėjo žemės ūkyje ir miškininkys-

tėje suvartotos energijos dalis (atitinkamai, nuo 5,0 iki 1,6 proc.). Ypač ryškios energijos suvartoji-

mo žemės ūkyje ir miškininkystėje mažėjimo tendencijos Lietuvoje pastebimos nuo 1995 m., kaip

nurodyta 11 paveiksle.

42

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal EUROSTAT duomenis.

11 paveikslas. Energijos suvartojimo indeksai (1995 m. = 100) Lietuvoje

2014 m. šiose srityse buvo suvartota 48,9 proc. energijos mažiau, nei 1995 m. Tuo tarpu jos

suvartojimo apdirbamojoje maisto gamyboje apimtys nagrinėjamu laikotarpiu kito nežymiai.

Nors žemės ūkis ir miškininkystė įneša didžiausią indėlį į atsinaujinančią energetiką, iš že-

mės ūkio ir miško biomasės pagaminama didžioji atsinaujinančios energijos dalis (Lietuvos...,

2014), tačiau žemės ūkyje ir miškininkystėje bei apdirbamojoje maisto gamyboje atsinaujinančių

energijos išteklių suvartojimo dalis yra santykinai mažesnė negu vidutiniškai šalyje (12 paveikslas).

Tiriamojo laikotarpio pabaigoje (2014 m.) žemės ūkyje ir miškininkystėje atsinaujinančių energijos

išteklių suvartojimas sudarė 11,4 proc. nuo bendro čia suvartoto energijos kiekio, apdirbamojoje

maisto gamyboje – 7,6 proc., kai tuo tarpu vidutiniškai visoje ekonomikoje – beveik penktadalį

(19,1 proc.). Tai rodo santykinai didesnį žemės ūkio ir apdirbamosios maisto gamybos, palyginti su

visa ekonomika, jautrumą neatsinaujinančių energetinių išteklių importui ir pažeidžiamumą dėl suk-

rėtimų šių išteklių išorinėse rinkose. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ilguoju laikotarpiu tiek

apdirbamojoje maisto gamyboje, tiek žemės ūkyje ir miškininkystėje didėja atsinaujinančios energi-

jos suvartojimo bendrajame galutiniame jos suvartojime dalis (atitinkamai, nuo 0,2 iki 6,7 proc. ir

nuo 0,6 iki 11,4 proc., 2014 m., palyginus su 1990 m.). Tai rodo, kad šalyje didėja vietinės gamybos

energijos išteklių suvartojimo dalis ir mažėja priklausomybė nuo įvežtinių energijos išteklių.


12 paveikslas. Atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo dalis nuo bendrojo galutinio energijos suvarto-

jimo pagal ekonomines veiklas

51,1

103,3 100

77

0

20

40

60

80

100

120

140

1995 m. = 100 A01-A02 Žemės ūkis ir miškininkystė

C10-C12 Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba

Iš viso pagal ekonomines veiklos rūšis

11,4%

7,6%

19,1%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

A01-A02 Žemės ūkis ir miškininkystėA03 Žvejyba ir akvakultūraC10-C12 Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybaIš viso pagal ekonomines veiklos rūšis

43

Lietuvoje palaipsniui didėja energijos vartojimo efektyvumas visose tiriamose srityse (žemės

ūkyje, žuvininkystėje ir apdirbamojoje maisto gamyboje) taip pat ir visoje Lietuvos ekonomikoje,

kaip nurodyta 13 paveiksle. Energijos intensyvumas žemės ūkyje ir miškininkystėje sumažėjo nuo

404,4 iki 85,2 kgne/tūkst. EUR, arba net 78,9 proc., 2014 m., palyginus su 1995 m. Tuo pačiu laiko-

tarpiu dar labiau energijos vartojimo efektyvumas sumažėjo apdirbamojoje maisto gamyboje – nuo

661,7 iki 124,7 kgne/tūkst. EUR, arba 81,2 proc. Žuvininkystėje energijos intensyvumas 2006–2014

m. įvairiai kito, tačiau nuo 2010 m. sumažėjo perpus iki 79,2 kgne/tūkst. EUR.

Nors dėl ekonomės krizės visose tiriamose ekonomikos šakose, išskyrus apdirbamąją maisto

gamybą, kaip ir visoje ekonomikoje, energijos intensyvumas 2009 m. pastebimai padidėjo, tačiau

vėliau vėl sumažėjo ir tiriamojo laikotarpio pabaigoje (2014 m.) buvo gerokai mažesnis nei prieš

ekonominę krizę 2008 m. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tiek žemės ūkyje ir miškininkystėje, tiek

žuvininkystėje, tiek ir apdirbamojoje maisto gamyboje energijos intensyvumas, lyginant su visa

ekonomika, mažesnis, todėl čia ne tik efektyviau naudojami energijos ištekliai, bet ir mažesnė ener-

getinės priklausomybės rizika.

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal EUROSTAT duomenis. Pastaba – energijos intensyvumas išmatuotas energijos sąnaudų ir ben-

drojo vidaus produkto ar bendrosios pridėtinės vertės santykiu (kilogramais naftos ekvivalentu tūkstančiui EUR).

13 paveikslas. Energijos intensyvumas pagal ekonomines veiklas

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad žemės ūkyje, apdirbamojoje maisto gamyboje ir žu-

vininkystėje suvartojama santykinai nedidelė, palyginti su visa ekonomika, energijos išteklių dalis, o

ilguoju laikotarpiu mažėjanti jos dalis ir palaipsniui didėjantis energijos vartojimo efektyvumas rodo

mažėjantį jautrumą energetinei priklausomybei nuo išorinių energijos šaltinių ir pažeidžiamumą dėl

sukrėtimų šių išteklių rinkose. Palaipsniui didėjanti vietinės gamybos atsinaujinančių energijos iš-

teklių suvartojimo dalis mažina žemės ūkio, miškininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos pri-

klausomybę nuo energijos išteklių importo.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis rizikos dėl žemės ūkio, ap-

dirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės energetinės priklausomybės nuo importuojamų ener-

gijos išteklių analizės duomenimis, energetinių išteklių importo sutrikimų keliamų pavojų ar grės-

mių šalies žemės ūkiui, žuvininkystei ir apdirbamajai maisto gamybai bei jų galimo poveikio verti-

nimo rezultatai pateikti 27–29 lentelėse.

124,7 183,7

0

250

500

750

1000

1250

1500

1750

2000

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

kgne/tūkst. EUR A01-A02 Žemės ūkis ir miškininkystėA03 Žvejyba ir akvakultūraC10-C12 Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybaIš viso pagal ekonomines veiklos rūšis

44

27 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl energetinių išteklių importo sutrikimo apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio)

zona ir galimas išplitimas



Energetinių išteklių importo

sutrikimai

Visa šalies teritorija Gali įvykti kartą per 10–50 metų,

iki 30 dienų

28 lentelė. Galimų pavojų dėl energetinių išteklių importo sutrikimo padariniai (poveikis) veiklos

sričiai

Nustatytas galimas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui) Galimų padarinių

(poveikio) trukmė


sutrikimai

Dėl sutrikusio aprūpinimo energetiniais ištekliais gali laikinai

sutrikti gamybos procesas

Iki 30 dienų

29 lentelė. Galimų pavojų dėl energetinių išteklių importo sutrikimo rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


importo sutrikimai


4.7. Žemės ūkio pajamų svyravimų rizika

Kaip buvo minėta 2 skyriuje, žemės ūkiui, palyginti su kitomis ekonomikos šakomis, būdin-

ga padidinta gamybos gamtinė ir rinkos rizika, kas lemia didelį ūkininkavimo pajamų nestabilumą.

Realiųjų pajamų Lietuvos žemės ūkyje dinamiką ilguoju laikotarpiu atvaizduoja 14 paveiksle, nu-

brėžtos pajamų kumuliatyvaus augimo indeksų kreivės. Lyginant 14 paveiksle nubrėžtas gamybos

išteklių realiųjų pajamų indekso kreives „LT (1995=100)” ir „ES-15 (1995=100)”, minėtų pajamų

augimo per du dešimtmečius tendencijai Lietuvoje apibūdinti galima pritaikyti „amerikietiškų kalne-

lių“ metaforą. Ilgojo laikotarpio indekso kreivė (LT (1995=100)) rodo didelį žemės ūkio pajamų

augimo svyravimą paskirais laikotarpiais. Nepaisant to, akivaizdžios dvi priešingos tendencijos pir-

mojoje ir antrojoje analizuojamo laikotarpio pusėse. 1997–2002 m. – tai žemės ūkio realiųjų pajamų

smukimo sublaikotarpis, per kurį jos sumenko 46,7 proc. (arba vidutiniškai po 11,5 proc. per metus,

išskyrus 6,6 proc. augimą 1998 m.). 2003–2012 m. – tai spartaus žemės ūkio realiųjų pajamų augi-

mo sublaikotarpis, per kurį jos išaugo 3,7 karto (arba vidutiniškai 27,8 proc. per metus, išskyrus

smukimą 2006 m. ir 2008–2009 m.). Gamybos išteklių realiųjų pajamų indekso kreivė „LT

(2003=100)” rodo, kad Lietuvos žemės ūkyje pajamų spartus augimas prasidėjo nuo Lietuvos narys-

tės ES pradžios, pradėjus įgyvendinti BŽŪP.

Lietuvos prisijungimas prie ES BŽŪP padarė didelę įtaką pajamų žemės ūkyje augimui (14

paveiksle žr. kreivę „LT (2003=100”)). Per šios politikos įgyvendinimo devynerius metus (2004–

2012 m.) žemės ūkio realiosios pajamos išaugo 3,3 karto, kai tuo tarpu ES-15 šalyse senbuvėse jos

padidėjo tik dešimčia procentų. Per pirmuosius trejus BŽŪP įgyvendinimo Lietuvoje metus (2004–

45

2006) 6,2 karto išaugo subsidijos gaminiams (tiesioginės paramos išmokos už deklaruotus plotus,

pieną, gyvulius ir kt.), o per devynerius metus daugiau nei 52 kartus buvo padidintos kitos subsidijos

gamybai (plotinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros programas ir kt.), išskyrus subsidijas inves-

ticijoms. Reikia pastebėti, kad žemės ūkio realiųjų pajamų augimas 1995–1998 m. taip pat buvo su-

sijęs su tuo metu išaugusiu žemės ūkio subsidijavimu pagal nacionalinės paramos priemones.

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal EUROSTAT Žemės ūkio ekonominių sąskaitų duomenis.

14 paveikslas. Žemės ūkio realiųjų pajamų kumuliatyvus augimas Lietuvoje ir ES-15 šalyse

Nustatyta didelė tiesioginės paramos išmokų žemės ūkio gamintojams paskirstymo nelygybė

Lietuvoje (15 paveikslas). Lietuvoje didžiąją tiesioginės paramos išmokų dalį gauna penktadalis

ūkių – 2014 m. per 80 proc. šios paramos lėšų buvo išmokėta 20 proc. paramos gavėjų. O absoliu-

čiai ūkių daugumai skiriama nedidelė tiesioginė parama. Tais pačiais metais iki 1250 EUR tiesiogi-

nių išmokų buvo paskirta 104,7 tūkst. arba 70,6 proc. paramos gavėjų, kaip nurodyta 15 paveikslo

dešinėje diagramoje. Iki 500 EUR tiesioginių išmokų buvo paskirta 60,6 tūkst. (arba 40,8 proc.) pa-

ramos gavėjų ir dar 44,1 tūkst. (arba 29,7 proc.) paramos gavėjų išmokėta nuo 500 iki 1250 EUR

šios paramos.

Šaltinis –parengta autorių pagal BŽŪP finansavimo statistiką (EUROPEAN COMMISSION, 2007, 2015).

15 paveikslas. Tiesioginių išmokų (TI) pasiskirstymas tarp paramos gavėjų Lietuvoje

15 paveiksle abiejų diagramų duomenys rodo, kad gaunančiųjų tokias mažas tiesioginių iš-

mokų sumas skaičius labai sumažėjo nuo 2006 m. (žiūrėkite pirmąsias dvi paramos dydžio klase). Šį

sumažėjimą nulėmė laipsniškas ES vienkartinių išmokų už plotus augimas BŽŪP 2007–2013 m.

100 122

99

106

86 81 76 70 79

124 134 119

179 165 142

161

206

257 232 216

103

102

98

96 99 103 97

101 94 96 106 99 89 103 110 110 113 110

89 92 100

158 171 152

227 210

180 205

262

327 295

275

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Gamybos išteklių realiųjų pajamų indeksai

LT (1995=100)

ES-15 (1995=100)

LT (2003=100)

35 25 15 5 5 15 25 35 45 55 65 75 85

≥0 - <0,5 tūkst.€

≥0,5 - <1,25 tūkst.€

≥1,25 - <2 tūkst.€

≥2 - <5 tūkst.€

≥5 - <10 tūkst.€

≥10 - <20 tūkst.€

≥20 - <50 tūkst.€

≥50 - <100 tūkst.€

≥100 - <200 tūkst.€

≥200 - < 300 tūkst.€

≥300 - <500 tūkst. €

≥500 tūkst €

2006 m.

Išmokos % Paramos gavėjai %

35 25 15 5 5 15 25 35 45 55 65 75 85

≥0 - <0,5 tūkst.€

≥0,5 - <1,25 tūkst.€

≥1,25 - <2 tūkst.€

≥2 - <5 tūkst.€

≥5 - <10 tūkst.€

≥10 - <20 tūkst.€

≥20 - <50 tūkst.€

≥50 - <100 tūkst.€

≥100 - <200 tūkst.€

≥200 - < 300 tūkst.€

≥300 - <500 tūkst. €

≥500 tūkst €

2014 m.

Išmokos % Paramos gavėjai %

46

programavimo laikotarpiu. Taip pat įtakos turėjo ir sumažėjęs mažų ūkių skaičius. Tačiau ekono-

miškai maži ūkiai iki šių dienų tesudaro didumą Lietuvos ūkių – 93,4 proc. (160,5 tūkst.) 2013 m.

(Lietuvos statistikos departamentas, 2015). Be to, tarp pastarųjų daug pusiau natūrinių ūkių, kuriems

Europos Sąjungos kaimo politikos tikslais (Europos Parlamentas, 2014) priskiriami ūkiai, pagami-

nantys standartinės produkcijos ne daugiau kaip už 4 tūkst. EUR arba I-II ekonominio dydžio klasių

ūkiai. Tais pačias metais Lietuvoje jų buvo 110 tūkst. arba 64,1 proc. nuo visų ūkių, turinčių daugiau

nei vieną hektarą naudojamų žemės ūkio naudmenų. Tad, tiesioginės paramos išmokos yra labai

menkas lėšų šaltinis investicijoms mažuose ūkiuose, palyginti su dideliais ūkiais. Dėl tiesioginės

paramos išmokų dideli ūkiai įgijo konkurencinį pranašumą. Dėl to, investicinės paramos ūkių rest-

ruktūrizavimui ir modernizavimui poreikis mažuose ir vidutiniuose ūkiuose yra gerokai didesnis nei

dideliuose.

Taigi, analizės rezultatai rodo, kad tiesioginės paramos išmokos yra labai menkas lėšų šalti-

nis investicijoms mažuose ūkiuose, palyginti su dideliais ūkiais. Dėl tokios tiesioginės paramos iš-

mokų paskirstymo tarp ūkių nelygybės dideli ūkiai įgijo konkurencinį pranašumą prieš mažuosius.

Tai rodo, kad paramos investicijoms į ūkių restruktūrizavimą ir modernizavimą poreikis mažuose ir

vidutiniuose ūkiuose yra gerokai didesnis nei dideliuose. Dėl to, pirmenybė investicinei paramai

gauti turėtų būti teikiama mažesniems ūkiams, ypač skiriamai pagal Lietuvos KPP 2014–2020 m.

priemonę „Investicijos į materialųjį turtą“ atliepiant Sąjungos kaimo plėtros antrojo prioriteto 2a

teminės krypties „visų ūkių ekonominės veiklos rezultatų gerinimui ir palankesnių sąlygų ūkių rest-

ruktūrizavimui ir modernizavimui sudarymui, visų pirma siekiant intensyvinti dalyvavimą rinkoje ir

orientavimą, taip pat žemės ūkio įvairinimą“ (LR ŽŪM, 2015, p. 104) tikslus.

Kita vertus, reikia pridurti, kad daug metų Bendrąja žemės ūkio politika (BŽŪP) siekiama

apsaugoti ūkių pajamas, įgyvendinant įvairias rinkos bei kainų stabilizavimo priemones. Sėkmingai

vykdant reformas rinkos ir kainų valdymo priemonės palaipsniui buvo keičiamos tiesioginėmis iš-

mokomis (KOM, 2005). Pastaraisiais metais su rizika susijusios priemonės sudarė du trečdalius vi-

dutinės paramos žemės ūkio gamintojams, vertinant pagal EBPO gamintojo paramos ekvivalentą

(GPE), ir siekė daugiau nei 50 proc. visos paramos beveik visose EBPO ir besivystančios ekonomi-

kos šalyse. Pažymima, kad rinkos kainos parama yra labiausiai paplitusi su rizika susijusi priemonė

daugelyje EBPO šalių, ji sudaro didelę paramos dalį (OECD, 2009).

Išvada: apibendrinant galima teigti, kad tiesioginės išmokos žemės ūkio gamintojams veikia

kaip pajamų praradimų dėl krizinių reiškinių kompensacijos mechanizmas. Toks poveikis ypač buvo

akivaizdus 2006 m., kuomet Lietuvos žemės ūkis patyrė didelius nuostolius dėl sausros, ir 2009 m. –

dėl pasaulinės ekonomikos krizės. Kita vertus, žemės ūkio tvaraus vystymosi požiūriu galima teigti,

kad didelė žemės ūkio pajamų priklausomybė nuo BŽŪP ir nacionalinės pagalbos tiesioginių išmo-

kų taip pat yra potencialus rizikos šaltinis, nes jas panaikinus (pavyzdžiui, po 2020 m.) sukeltų že-

mės ūkio pajamų staigų sumažėjimą. Toks atvejis atsitiko 1986 m. Naujojoje Zelandijoje panaikinus

paramos ūkiams politiką.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis pajamų žemės ūkyje dinami-

kos ir rėmimo analizės duomenimis, žemės ūkio pajamų ženklaus sumažėjimo keliamų pavojų ar

grėsmių šalies žemės ūkiui bei jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 30–32 lentelėse.

47

30 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl žemės ūkio pajamų ženklaus sumažėjimo apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona


Nustatyto galimo pavojaus

poveikio veiklos sričiai truk-

mė

Žemės ūkio pajamų ženklaus

sumažėjimas

Daugiau kaip 1/3 šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 5–10

metų,

Daugiau kaip 1 metus

31 lentelė. Galimų pavojų dėl žemės ūkio pajamų ženklaus sumažėjimo padariniai (poveikis) veiklos

sričiai

Nustatytas galimas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai Galimų padarinių

(poveikio) trukmė

Žemės ūkio pajamų ženk-

laus sumažėjimas

Dėl pajamų iš žemės ūkio veiklos ilgalaikio svyravimo gali pri-

trūkti apyvarinių lėšų, kilti investicijų finansavimo, slkolų pa-

dengimų sunkumai, kristi šeimos ūkių gyvemimo lygis

Daugiau kaip 1 me-

tus

32 lentelė. Galimų pavojų dėl žemės ūkio pajamų ženklaus sumažėjimo rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Žemės ūkio pajamų

ženklaus sumažėjimas

3 5 15 Didelė rizika Komercinė

48

5. Ekologinio pobūdžio rizikos veiksniai, pavojai, grėsmės ir jų galimas poveikis

5.1. Klimato atšilimo rizika

Pripažįstama, kad klimato kaita yra vienas iš didžiausių aplinkos, socialinių ir ekonominių

iššūkių pasauliui. Egzistuoja aiškūs moksliniai įrodymai, kad dėl žmonių veiklos susidariusios dide-

lės šiltnamio dujų koncentracijos atmosferoje sustiprina natūralų šiltnamio efektą, dėl kurio kyla

Žemės temperatūra. Nuo 1970 m. šiltnamio dujų (daugiausia anglies dioksido, CO2) koncentracija

išaugo 70 proc. (ES žemės..., 2008). XX a. vidutinė oro temperatūra Europoje pakilo daugiau nei

0,9°C. Vienuolika iš dvylikos pastarųjų metų (1995–2006 m.) patenka į dvylikos šilčiausių pasauly-

je metų sąrašą (skaičiuojant nuo 1850 m.), o Žemės paviršiaus temperatūra per pastaruosius šimtą

metų pakilo 0,74°C. Abiejuose žemės pusrutuliuose sumažėjo kalnų ledynų ir sniego danga, aptirpo

apledėjusios viršukalnės. Vadovaujantis įvairiais IPCC scenarijais, apskaičiuota, kad, lyginant su

1990 m., vidutinė pasaulio temperatūra nuo 1980 m. iki XXI a. pabaigos kils nuo 1,8°C (1,1-2,9° C)

iki 4°C (2,4-6,4° C) (Stuogė ir kt., 2012).

Europos Bendrijų Komisijos teigimu, klimato kaitos įtaka biofiziniams procesams, kuriais

pagrįstos žemės ūkio sistemos, bus įvairi, o skirtinguose ES regionuose bus ir neigiamų, ir teigiamų

jos padarinių. Didėjanti CO2 koncentracija atmosferoje, šylantis oras, metinių bei sezoninių kritulių

režimų ir ekstremalių reiškinių dažnio pokyčiai turės įtakos maisto produktų gamybos kiekiui, ko-

kybei bei stabilumui ir natūraliai žemės ūkio aplinkai. Klimato pokyčiai atsilieps vandens išteklių

naudojimo galimybėms, darys įtaką kenkėjams, skatins ligas ir padės plisti nešvarumams, todėl labai

pasikeis žemės ūkio ir naminių gyvulių auginimo sąlygos. Kraštutiniais atvejais žemės ūkio sistemų

kokybės prastėjimas gali lemti dykumėjimą, dėl kurio tokia žemė taptų visiškai nederlinga (EBK,

2009).

Lietuvoje, kaip ir visame Baltijos jūros šalių regione, klimato kaita pastaraisiais dešimtme-

čiais taip pat tapo grėsmingu veiksniu. Atliktais moksliniais tyrimais buvo nustatytas didėjantis ekst-

remalių reiškinių (potvynių, poplūdžių, sausrų, stiprių vėjų, krušos ir kt.) skaičius, jūros lygio kili-

mas, jos krantų bei paplūdimių ardymas, saugomų teritorijų degradacija bei Raudonosios knygos

vertybių nykimas, jų arealų kaita, atsirandančios naujos ligos, kenkėjai, invaziniai organizmai. Šie

požymiai kelia naujų rūpesčių visuomenei ir iššūkių mokslininkams (Bradūnas, Kazlovskaja, 2014;

Kokių permainų..., 2014).

Lietuvai šalčio bangos yra būdingos esant ir aukštesnei vidutinei temperatūrai, todėl augali-

jos iššalimo tikimybė, užėjus šalčio bangai, šiltėjant klimatui, dar labiau padidės, o šalčiui pažeidus

sodus ir uogynus bei kitus augalus, didės ūkininkų pajamų praradimo rizika. Kylant temperatūrai,

Lietuvai vis aktualesnė taps krušos problema. Dėl šio meteorologinio reiškinio ūkininkai patirs der-

liaus nuostolių. Dėl aukštesnės temperatūros vasaros laikotarpiu pablogės sąlygos gyvulininkystės

plėtrai: atsiras naujų ligų tikimybė, pablogės gyvulių laikymo sąlygos, nes išaugs perkaitimų, saulės

ir šiluminių smūgių pavojus, o tvartuose blogės mikroklimatas. Keičiantis gyvulių laikymo sąly-

49

goms, gali tekti prisitaikyti prie naujų gyvulių šėrimo technologijų. Taip pat padidės nemalonių kva-

pų sklidimo dideliu atstumu nuo gyvulininkystės objektų pavojus, tad gyventojai gali reikšti nepasi-

tenkinimą šių objektų kaimynyste ir reikalauti juos likviduoti (Vidickienė ir kt., 2010).

Klimato atšilimo problema – globali, kelianti grėsmes ne tik šalies žemės ūkiui, bet ir visai

ekonomikai. 2010 m. klimato atšilimas ir oro kaita pasaulio valstybėms kainavo daugiau nei 1,2 trln.

dolerių, arba „suvalgė“ 1,6 proc. BVP. Apskaičiuota, kad 2030 m. klimato kaita ir oro tarša pasau-

liui kainuos 3,2 proc. BVP. Tokį tyrimą 183 šalyse 20 vyriausybių užsakymu atliko DARA, nevy-

riausybinė Europoje įsikūrusi organizacija, ir Klimato pažeidžiamumo forumas (angl. – „Climate

Vulnerable Forum“). Anot ekspertų, visuotinio klimato atšilimo įtaka labiausiai jaučiama besivys-

tančiose šalyse, kur sausros ar liūtys sunaikina nemažą derliaus dalį. Taip klimatas ir jo pokyčiai

studijoje susiejami su mirtimis dėl nepakankamos mitybos, skurdo ir su tuo siejamų ligų (Kiek kai-

nuoja..., 2012). Ekspertų vertinimu Lietuvai klimato kaita 2010 m. kainavo 0,33 proc. BVP, o 2030

m. gali kainuoti 0,52 proc. BVP. Tai yra maždaug tiek pat, kiek Latvijai, tačiau mažiau nei Estijai,

kaip nurodyta 16 paveiksle.

Šaltinis: Kiek kainuoja..., 2012.

16 paveikslas. Klimato atšilimo poveikis šalies BVP

Išvada: Apibendrinant galima teigti, kad klimato kaita sukelia daug padarinių, susijusių su

sparčiu vandenyno lygio kilimu, vegetacijos kaita, sausrų intensyvėjimu, kritulių kiekio pasikeitimu,

dažnesniais upių potvyniais, gyvulių ir augalų ligų protrūkių suintensyvėjimu ir kt. Dėl klimato kai-

tos taip pat fiksuojama daugiau ekstremalių reiškinių – tropinių ciklonų, viesulų, liūčių, speigų,

karščio bangų ir t. t. Klimatas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tampa vis kontrastingesnis ir

sunkiau prognozuojamas. Klimatas didžiąja dalimi nulemia žemės ūkio produktyvumo lygį, tad, at-

sižvelgiant į tai, klimato atšilimas galėtų būti vertinamas kaip didelė rizika žemės ūkiui ateityje.

5.2. Stichinių meteorologinių reiškinių rizika

Lietuvos klimatas formuojasi veikiant globaliniams klimatodaros veiksniams bei vietinėms

geografinėms sąlygoms. Svarbiausios specifinės su klimato kaita susietos augalininkystės rizikos

-3 -2,5 -2 -1,5 -1 -0,5 0 0,5 1 1,5 2 2,5

RusijaKinija

Baltarusija

JAVEstija

LietuvaLatvijaLenkija

VokietijaSuomijaŠvedija

Norvegija

Islandija

1,72 1,41

1,31 1,1

1,35 0,33

0,48

0,35 0,1

-0,25 -0,3 -0,54 -0,27

2,36 2,19

2,08 1,85

1,73

0,52 0,48

0,46 0,12

-0,57

-0,71 -1,32

-2,53

BVP dalis, kurios valstybės netenka dėl klimato atšilimo, proc. 2030

2010

50

išskirtos Europos Sąjungos Jungtinių Tyrimų Centro: sausros, šalčiai, lietaus perteklius reikšmingos

ir Lietuvai. Lietuvos teritorijoje svarbiausias augalų augimą lemiantis veiksnys yra šiluma, nors pa-

kankamas augalų aprūpinimas vandeniu per visą vegetacijos laikotarpį yra ne mažiau svarbus. Že-

mės ūkis yra vienas iš labiausiai klimato pokyčių poveikį patiriančių ekonomikos veiklų, kadangi

yra priklausomas nuo oro sąlygų. Neigiamą poveikį žemės ūkio augalų derliui dar labiau sustiprins

vis dažnesni ekstremalių oro sąlygų (potvynių, didelių karščių ir sausrų) laikotarpiai (Sausrų bus...,

2015). Prognozuojama, kad XXI amžiuje vis dažniau pasitaikys karščio bangų (kai maksimali oro

temperatūra ≥ 30°C). Pajūryje tokie stichiniai reiškiniai pasitaikys rečiau. Labiausiai karštų dienų

skaičius išaugs liepą (Klimato kaita, 2015). Daugelio stichinių meteorologinių reiškinių pasireiški-

mas yra labai nenuspėjamas (Rosenzweig et al., 2002), o rizikos poveikio laipsnis katastrofinis. Dėl

klimato kaitos bei esamo socioekonominio vystymosi gamtinių ekstremalių įvykių nuostoliai turi

tendenciją toliau didėti (Botzen et al., 2009). Privačios draudimo kompanijos negali suteikti rizikos

draudimo nuo katastrofinių reiškinių paslaugos už konkurencingą kainą, dėl to tokios rizikos nėra

suvaldomos komercinėmis priemonėmis. Tokiais atvejais nuostoliams kompensuoti naudojami vie-

šieji finansai, pvz., nacionalinės programos stichinių nelaimių padariniams likviduoti, draudimo

kompanijų perdraudimas ar nuostolių kompensavimas ir pan.

Sausrų rizika

Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, nors Lietuvoje kritulių nemažėja, trum-

palaikių sausrų vasaros mėnesiais daugėja (Lietuvos Hidrometeorologijos tarnyba, 2016; Dirsė, Ta-

parauskienė, 2010). Lietuvoje stipriausios sausros per pastaruosius dešimtmečius buvo įregistruotos

1992, 1994, 2000, 2002, 2006 ir 2010 m. Didžiausias žemės ūkio sausrų neigiamas poveikis tenka

augalų derlingumui. Tai patvirtina 17 paveiksle pavaizduoti žemės ūkio augalų derlingumo poky-

čiai. Aiškiai matyti, kad didžiausias grūdinių augalų derlingumo sumažėjimas nustatytas tais pačiais

metais, kai Lietuvoje buvo užfiksuotos stipriausios sausros.

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis.

17 paveikslas. Žemės ūkio augalų derlingumo kintamumas

Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, nors Lietuvoje kritulių nemažėja (pagal

Dirsę ir Taparauskienę (2010), drėgmingumo koeficientas mažėja), trumpalaikių sausrų vasaros mė-

nesiais daugėja. Valiukas (2015) pastebi, kad kritulių kiekis labai skiriasi nedidelėse teritorijose, t. y.

sausros poveikis yra labai skirtingas netgi šalia esančiuose nedideliuose plotuose. Todėl vertinant

020406080

100120140160180

19

90

19

91

19

92

19

93

19

94

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

20

16

Derlindumo indeksai: vidutiniškai 2001–2005 m. = 100

Javai Kukurūzai Ankštiniai augalaiCukriniai runkeliai Rapsai Bulvės

51

sausros makro (t. y. sisteminio) lygio poveikį būtina atsižvelgti į teritorinį rizikos poveikį. Mokslinė-

je literatūroje (pvz., Andreadis et al., 2006) įprastai naudojama SAD kreivės (angl. severity-area-

duration curve) analizė, kuri vertina sausros rizikos dydį trimis kriterijais: intensyvumu (angl. seve-

rity), poveikio teritorija ir trukme.Tačiau siekiant korektiškai įvertinti sausros poveikį pagal SAD

kreives, reikia detalių erdvinių duomenų. Alternatyviai, sausros poveikį žemės ūkio šakai galima

vertinti dviem būdais. Vienu būdu yra vertinami augalų derlingumo pokyčiai, o kitu būdu sausros

poveikis teritoriniu pjūviu nagrinėjamas darant prielaidą, jog sausra apima visą administracinį terito-

rinį vienetą (pvz. savivaldybę, apskritį ar visą šalį), jei sausra apima daugiau kaip 30 proc. jos terito-

rijos, o jos poveikis yra didesnis nei 50 proc., tuomet tokia sausra laikoma ekstremalia (Rojas et al.,

2011). Remiantis GRIPS sukurtos Meteo.lt platformos naudojamais kriterijais (Lietuvos Hidromete-

orologijos..., 2016), ekstremali sausra yra tokia, kuri apima daugiau kaip trečdalį šalies teritorijos.

Didžiausias žemės ūkio sausrų neigiamas poveikis tenka augalų derlingumui. Per 1961–1990

m. buvo fiksuotos trys vietinės reikšmės stichinės sausros ir dvi sausros, kurios nelaikomos stichi-

nėmis, tačiau padariusios didelę žalą (Taparauskienė, 2013; Buitkuvienė, 1999). Stipriausia sausra

buvo 1992 m., kuri apėmė beveik visą Lietuvą, o žemės ūkio derlingumas buvo sumažėjęs daugiau

kaip 50 proc. visų Lietuvos rajonų (Matuizienė, 2012; Buitkuvienė, 1998). Panašiai į 1992 m. sausrą

buvo ir 1994 m., kai dėl sausros kai kurių augalų derlius sumažėjo 50 proc. (Dirsė, Taparauskienė,

2010; Buitkuvienė, 1998). Stichinė sausra užregistruota 2006 m., o 2008 m. buvo netoli stichinės

sausros ribos (Taparauskienė, 2013).

Remiantis Valiuko (2015) tyrimu, 1961–2010 m. Lietuvoje buvo užfiksuotos 33 sausros, iš

kurių 8 mėnesiai priskiriami ekstremaliai sausrai (sausros laipsnis vertintas pagal kritulių kiekį ir

neatsižvelgta į teritorinį paplitimą). Remiantis tuo, nustatyta, kad ekstremalios sausros teoriškai

vyksta vieną kartą per 30 metų, todėl ekstremalios agrometeorologinės sausros rizika yra maža. Vi-

dutinė agrometeorologinė sausra trunka iki 4,7 mėnesių (t. y. 140 parų), o maksimali tokios sausros

trukmė gali būti 5-10 mėnesių (priklausomai nuo Lietuvos regiono) (Valiukas, 2015). Tačiau saus-

ros poveikis priklausomai nuo žemės ūkio veiklos trunka iki vienerių metų. Taigi, atsižvelgiant į

mažą ekstremalios agrometeorologinės sausros tikimybę, tačiau gana ilgą poveikio trukmę, rizika

Lietuvos žemės ūkiui nacionaliniu lygmeniu yra vertinama kaip vidutinė. Privačios bendrovės ven-

gia drausti pasėlius nuo sausros, kadangi sausros yra makro lygmens rizika, t. y. apima dideles teri-

torijas (Stuogė ir kt., 2012).

Išvada: ekstremalios agrometeorologinės sausros padariniai pasireiškia kaip gamybinė rizika

(dėl drėgmės trūkumo dirvožemyje sumažėjęs augalų derlingumas), sausra kenkia melioracijos įren-

giniams, dideliame pavojuje atsiduria versliniai sodai ir uogynai, dėl masinio vandens žydėjimo dūs-

ta žuvys, sumažėja sodų atsparumas ligoms, išnyksta dideli pievų ir ganyklų plotai, tampa neįma-

noma žiemkenčių sėja. Taigi, nors ir ne dažnai, tačiau reguliariai pasikartojančios sausros žemės

ūkyje ir žuvininkystėje kelia ne tik ekonominio, bet ir ekologinio pobūdžio grėsmę.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis sausros, ypatingai ekstrema-

lios agrometeorologinės sausros ir jos padarinių analizės duomenimis, sausros keliamų pavojų ar

grėsmių šalies žemės ūkiui bei jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 33–35 lentelėse.

33 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekstremalios agrometeorologinės sausros apibūdinimas

52

Nustatytas galimas

pavojus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir ga-

limas išplitimas

Nustatyto galimo pavojaus po-

veikio veiklos sričiai trukmė

Ekstremali agrome-

teorologinė sausra

Daugiau kaip 1/3 šalies teritorijos (ekstremali sausra) 4,7 mėn. (vid. sausros trukmė)

arba iki vienerių metų, jeigu su

poveikiu

34 lentelė. Galimų pavojų dėl ekstremalios agrometeorologinės sausros padariniai (poveikis) veiklos

sričiai

Nustatytas galimas

pavojus

Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui) Galimų padarinių

(poveikio) trukmė

Ekstremali agrome-

teorologinė sausra

Agrometeorologinės sausros mažina žemės ūkio augalų derlingumą ir

augalininkystės produkciją. Žvelgiant plačiau, sausros pasekmės gali būti

labai įvairios – ekonominės, socialinės, ekologinės ir kt. Šios pasekmės

pasireiškia staiga arba po tam tikro laiko, jos gali būti trumpalaikės arba

ilgalaikės. Ekonominės sausros pasekmės yra gamybos sąnaudų didėji-

mas, pardavimų, finansinių įsipareigojimų nevykdymas, investicijų ma-

žinimas, turto pardavimai ir pan. Socialinės sausros pasekmės yra paja-

mų ir / ar užimtumo sumažėjimas. Ekologinės sausros pasekmės sieja-

mos su padidėjusia augalų ligų grėsme, vėjo bei kitų veiksnių sukeliama

dirvos erozija, gaisringumo padidėjimu, kraštovaizdžio atžanga, bioįvai-

rovės mažėjimu.

Iki vienerių metų

35 lentelė. Galimų pavojų dėl ekstremalios agrometeorologinės sausros rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas ba-

lais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Ekstremali agrome-

teorologinė sausra

2 4 8 Vidutinė rizika Katastrofinė

Potvynių rizika

Prie stichinių gamtinių įvykių, galinčių ženkliai sumažinti augalų derlingumą arba sunaikinti

visą derlių Lietuvoje galima priskirti potvynius, kurie pagal Aplinkos ministerijos potvynių rizikos

vertinimą (AIVIKS, 2011), kelia pavojų apie 5 proc. Lietuvos teritorijos – daugiausia vietovėse, be-

siribojančiose su Baltijos jūra bei Kuršių mariomis. Dar išskiriamos 54 skirtingų upių atkarpos, ku-

riose gali formuotis potvyniai. Bendras šių upių atkarpų ir pakrantės ilgis sudaro beveik 4 tūkst. km.

Daugiau nei pusė teritorijų, kurioms gresia potvyniai, naudojama žemės ūkiui, 28 proc. sudaro miš-

kai, 8 proc. – urbanizuotos teritorijos. Lietuvoje nuo 1812 iki 2010 m. įvyko 154 stichiniai arba ka-

tastrofiniai potvyniai. Tai vidutiniškai po 0,78 potvynio per metus. Dažniausiai potvyniai kyla dėl

sniego tirpsmo ir ledo kamščių (apie 70-75 proc. atvejų), intensyvių liūčių (apie 15 proc. atvejų).

Kitos priežastys, tokios kaip vandens lygio Baltijos jūroje pakilimas, hidrotechnikos statinių avarijos

ir pan., sudaro dar 15 proc. atvejų. Dažniausiai potvyniai Lietuvoje kyla pavasarį ir žiemą – atitin-

kamai apie 60 ir 35 proc. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, vien nuo 1961 iki 2010 m. Lie-

tuvoje potvyniai sukėlė žalos daugiau nei už 150 mln. Lt (Potvynių rizika..., 2011). Tačiau katastro-

53

finiai potvyniai augalų vegetacijos laikotarpiu Lietuvoje nėra dažnas reiškinys, o jų padaromos žalos

mastas augalininkystei teritoriniu atžvilgiu nedidelis.

Potvynių rizika Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, yra santykinai maža.

Tiek dabartinės situacijos, tiek prognozės iki 2070 m. žemėlapiuose Lietuvos upių potvynių rizika

įvardijama kaip maža (18 paveikslas).

Šaltinis: Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba.

18 paveikslas. Upių potvynių rizikos žemėlapis Europoje

Keletą pastarųjų metų iš eilės Lietuvoje žiemos buvo gana šiltos ir išvengta didelių pavasari-

nių potvynių. Hidrologai sutinka, kad pastaraisiais dešimtmečiais potvynių iš tiesų mažėja ir jų galia

silpsta, tačiau dėl klimato kaitos ateityje jie gali dar labiau sustiprėti ir dažniau kartotis. Aplinkos

apsaugos agentūra parengusi interaktyvius potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapius (19 paveikslas).

10 proc. tikimybė 0,1proc. tikimybė

Šaltinis: Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai

http://www.arcgis.com/home/item.html?id=9744374741c2463080328164ef4e07f7

19 paveikslas. Sniego tirpsmo ir liūčių sukeliami potvyniai (10 ir 0,1 proc. tikimybės)

Hidrologai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje rudenį nesiliaujantis kilti upių vanduo ga-

liausiai perauga į vis ankstyvesnius dėl viduržiemio atlydžių pavasario potvynius. Tokie ilgi, rudenį

prasidedantys ir pavasarį pasibaigiantys potvyniai būna, pvz., Nemuno žemupyje (Potvyniai suskai-

54

čiuoti..., 2011; Preliminarus potvynių..., 2011). Žemės ūkyje didžiausią grėsmę kelia sniego tirpsmo

ir liūčių sukeliami potvyniai. Tačiau, kaip minėta, jie gali kelti pavojų nedidelėje Lietuvos teritorijos

dalyje, kaip nurodyta 19 paveiksle.

Išvada: potvyniai gali sukelti žalą žemės ūkiui dėl žuvusių pasėlių, sumažėjusio arba žuvusio

derlius užlietuose dirbamos žemės plotuose, išplitusių augalų ligų ar jas sukeliančių kenksmingųjų

organizmų. Atsižvelgiant į tai, kad katastrofiniai sniego tirpsmo ir liūčių sukeliami potvyniai apima

nedidelę Lietuvos teritorijos dalį, ši rizika nekelia didelės grėsmės visam šalies žemės ūkiui.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: pagal potvynių, ypatingai sniego

tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių, rizikos lygio žemės ūkyje analizės duomenis, potvynių kelia-

mų pavojų ar grėsmių šalies žemės ūkiui bei jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 36–38

lentelėse.

36 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl sniego tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių apibūdinimas

Nustatytas galimas

pavojus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir

galimas išplitimas



Sniego tirpsmo

sukeliami potvyniai

Iki 5 proc. Lietuvos teritorijos Gali įvykti kartą per 1-5 metus

Nuo 120 iki 180 dienų

Liūčių sukeliami

potvyniai

Iki 5 proc. Lietuvos teritorijos Gali įvykti kartą per 5-10 metų


37 lentelė. Galimų pavojų dėl sniego tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių padariniai (poveikis)

veiklos sričiai

Nustatytas

galimas pavo-

jus

Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui) Galimų padarinių (po-

veikio) trukmė

Sniego tirps-

mo sukeliami

potvyniai

Potvyniai dėl sniego tirpsmo ir ledo kamščių (apie 70–75 proc. atvejų) gali

sunaikinti žieminius pasėlius, sumažinti būsimą pasėlių derlių užlietose

dirbamos žemės plotuose


Liūčių suke-

liami potvy-

niai

Potvyniai dėl intensyvių liūčių (apie 15 proc. atvejų) gali sukelti žalą žemės

ūkiui dėl sumažėjusio arba žuvusio derliaus užlietuose žemės ūkio naudme-

nų plotuose, išplitusių augalų ligų ar jas sukeliančių kenksmingųjų orga-

nizmų


38 lentelė. Galimų pavojų dėl sniego tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas balais

Galimų padarinių

(poveikio) (P)

įvertinimas balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Sniego tirpsmo

sukeliami potvy-

niai

5 3 15 Labai didelė rizi-

ka Katastrofinė

Liūčių sukeliami

potvyniai 3 2 6 Vidutinė rizika Katastrofinė

https://lt.wikipedia.org/wiki/Derlius

55

Šalnų rizika

Klimato pokyčiai ir dažnėjančios ekstremalios meteorologinės situacijos (vegetacijos periodų

sausros, šiltos ir besniegės žiemos, pavasario šalnos ir kt.) turi didelį poveikį žemės ūkio augalų rai-

dai ir produktyvumui. Klimatas yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių, darančių tiesioginę įtaką

augalų fiziologiniams procesams. Svarbiausi klimato kaitos padariniai Lietuvos geografinės platu-

mos augalijai sietini su didėjančiais temperatūrų svyravimais vasarą ir žiemą bei drėgmės deficitu

aktyvios vegetacijos laikotarpiu. Šylantis klimatas paankstina augalų vegetaciją, todėl augalams iš-

kyla didelis pavasarinių šalnų pavojus. Šalna – tai pažemio oro sluoksnio arba paviršiaus temperatū-

ros pažemėjimas iki neigiamos vegetacijos laikotarpiu, kai paros vidutinė oro temperatūra yra tei-

giama. Šalnų intensyvumui ir trukmei didelį poveikį daro vietiniai veiksniai: reljefas, dirvos pavir-

šius, augmenija, dirvožemio granuliometrinė sudėtis bei struktūra ir kt. (Sakalauskienė ir kt., 2008).

Šalna – tai pažemio oro sluoksnio arba paviršiaus temperatūros pažemėjimas iki neigiamos

vegetacijos laikotarpiu, kai paros vidutinė oro temperatūra yra teigiama. Šalnų intensyvumui ir

trukmei didelį poveikį daro vietiniai veiksniai: reljefas, dirvos paviršius, augmenija, dirvožemio

granuliometrinė sudėtis bei struktūra ir kt. (Sakalauskienė ir kt., 2008). Lietuvoje šalnos (tiek žiemi-

nės, tiek pavasarinės) mažesnės ar didesnės žalos žemės ūkiui padaro beveik kasmet (Lietuvoje dau-

gėja..., 2012). Stuogė ir kt. (2012) pastebi, kad šalnos daro daug žalos žemės ūkiui. Vieni iš nuosto-

lingiausių metų Lietuvos ūkininkams buvo 2006–2007 m., kai, baigiantis giliajam daugumos augalų

(pasėlių, sodo ir daržo) ramybės periodui, buvo gana aukštos teigiamos oro temperatūros, po kurių,

jau prasidėjus priverstiniam ramybės periodui, staiga atšalo (Šalčio ir šalnų..., 2015). Šalnos šiltuoju

metų laikotarpiu Lietuvoje pasitaiko kasmet, tačiau stichinių šalies masto šalnų vidutinė pasikarto-

jimo tikimybė – kartą per dvejus metus (Gamtinės rizikos, 2015). Ateityje dėl šiltėjančio klimato

tiek paskutinės pavasarinės šalnos, tiek augalų žydėjimas taps ankstyvesni, todėl šalnos rizikos po-

veikis turėtų nepakisti (Europos Bendrijų Komisija, 2009).

Išvada: nors Lietuvoje kasmet užfiksuojami neigiami šalnų padariniai žemės ūkiui, tačiau,

atsižvelgiant į tai, kad tose teritorijose, kur šalnos pasikartoja dažniausiai, ūkininkai pasėlius yra lin-

kę drausti ir taip susigrąžinti dalį prarastų pajamų, žemės ūkio šalnų rizika galėtų būti vertinama

kaip priimtina.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: pagal potvynių, ypatingai sniego

tirpsmo ir liūčių sukeliamų potvynių, rizikos lygio žemės ūkyje analizės duomenis, šių potvynių su-

keliamų pavojų ar grėsmių bei jų galimo poveikio šalies žemės ūkiui vertinimo rezultatai pateikti

39–41 lentelėse.

39 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl šalnų apibūdinimas

Nustatytas galimas

pavojus


limas išplitimas



Šalnos <1/3 Lietuvos teritorijos Gali įvykti kartą per 5 metus

Nuo 30 iki 120 parų

56

40 lentelė. Galimų pavojų dėl šalnų padariniai (poveikis) veiklos sričiai

Nustatytas galimas

pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui)

Galimų padarinių

(poveikio) trukmė

Šalnos Gali labai pakenkti žemės ūkio augalų vegetacijai iki visiško pasėlio

sunaikinimo, sumažinti augalų derlingumą, augalininkystės produkciją

bei ūkių pajamas


41 lentelė. Galimų pavojų rizikos įvertinimas (prioriteto tvarka)

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas ba-

lais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizikos poveikio

laipsnis

Šalnos 4 2 8 Vidutinė rizika Komercinė

Liūčių, audrų rizika

Hidrometeorologiniai reiškiniai Lietuvoje sukelia 80 proc. visų gamtinės kilmės ekstremalių

situacijų. Stichiniai meteorologiniai reiškiniai yra labai smarki audra, viesulas, kruša, škvalas (mak-

simalus vėjo greitis – 28–32 m/s) (toliau ataskaitoje – škvalai), smarkus lietus (liūtis) (kritulių kiekis

– 50–80 mm, trukmė – mažiau arba lygu 12 val.), ilgai trunkantis smarkus lietus (kritulių, iškritusių

per 5 paras ir trumpiau, kiekis viršija vidutinį daugiametį mėnesio kritulių kiekį 2-3 kartus), stambi

kruša (ledėkų skersmuo didesnis ar lygus 20 mm) (LR Vyriausybė, 2009; Lietuvos hidrometeorolo-

gijos tarnyba, 2016). Škvalai Lietuvoje praūžia kartą per 4–6 metus (Gamtinės rizikos, 2015). Kaip

pastebi A. Šimkevičiūtė ir A. Bukantis (2013), per 1971–2010 metų laikotarpį Lietuvoje buvo 15

smarkaus vėjo atvejų, kurių stipriausi buvo 1993, 1999, 2001 ir 2002 metais, o teoriškai tikėtini 38

škvalai per 100 metų. Stipriausias viesulas buvo fiksuotas 1981 metais, kuris praūžė ties Širvintomis

ir pareikalavo aukų (LHMT, 2010). Remiantis stipriausių škvalų, kurie praūžė 1999 ir 2002 metais

Lietuvoje, žemėlapiais (Šimkevičiūtė ir Bukantis, 2013), škvalo teritorinis paplitimas nesiekia treč-

dalio Lietuvos teritorijos. Dėl liūčių, audrų ir krušos žalos mastas žemės ūkiui gali būti didžiulis.

Dažnėjantys krituliai krušos pavidalu mažina augalų derlingumą. Dažnas reiškinys – augalų sėklų

išmirkymas arba įplukdymas liūčių metu (Bradūnas, Kazlovskaja, 2014; Lietuvoje daugėja..., 2012;

Lietus skandina..., 2012).

Dažniausias meteorologinis reiškinys, taip pat sukeliantis ir ekstremalias situacijas, yra lie-

tus. Lietuvoje smarkus lietus iškrenta vidutiniškai 3-4 kartus per metus. Lietuvoje kritulių pasiskirs-

tymas metų laikotarpiu yra netolygus, nukrypimas nuo normos gali siekti iki 40 proc., o atskirų mė-

nesių – net iki 60–80 proc. Kai kritulių kiekis aktyviosios augalų vegetacijos laikotarpiu sudaro 40–

50 proc. normos, konstatuojama labai stipri sausra, stipri sausra – jei kritulių kiekio nuokrypis nuo

normos 60–70 proc., vidutinė sausra – nuokrypis 80–90 proc. (Dirsė, Taparauskienė, 2010; Klimato

kaita..., 2011). Kritulių kiekis Lietuvos teritorijoje keičiasi nevienodai – vienur kritulių mažėja, kitur

didėja, tačiau šie pokyčiai nėra labai dideli (20 paveikslas).

57

Šaltinis: parengta pagal Lietuvos Statistikos departamento duomenis.

20 paveikslas. Kritulių kiekis Lietuvos klimatiniuose rajonuose

Galima pastebėti tendenciją (Galvonaitė ir kt., 2013), kad Lietuvoje didėja kritulių kiekis šal-

tuoju metu laiku ir mažėja šiltuoju. Vis didesnę dalį šaltojo laikotarpio kritulių sudaro skystieji kritu-

liai. Vidutiniškai 1981–2010 m. laikotarpiu per metus iškrito 695 mm kritulių (SKN 675 mm). Dau-

giau kritulių tenka šiltajam laikotarpiui (04–10 mėn.) – 449 mm (SKN 445 mm), mažiau – šaltajam

(11–03 mėn.) – 246 mm (SKN 230 mm) (21 paveikslas).

Šaltinis: Galvonaitė ir kt., 2013.

21 paveikslas. Metinis kritulių kiekis Lietuvoje 1981– 2010 m., mm

Prognozuojama, kad XXI a. didžiausi kritulių kiekio pokyčiai numatomi žiemą, tuo tarpu va-

sarą kritulių kiekis keisis mažai. Dvigubai daugiau kritulių iškris Klaipėdoje – XXI a. pabaigoje kri-

tulių norma bus 123–163 mm, arba 16–22 proc. didesnė, negu buvo XX a. pabaigoje. Tuo tarpu po-

480

680

880

10801990

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

Pietryčių aukštumų klimatinis rajonas Utena VarėnaVilnius Linear (Utena)Linear (Varėna) Linear (Vilnius)

380

580

780

980

199

0

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2

201

3

201

4

201

5

Vidurio žemumos klimatinis rajonas

Kaunas BiržaiŠiauliai Linear (Kaunas)Linear (Biržai) Linear (Šiauliai)

400

500

600

700

800

900

1000

11001

99

0

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

Pajūrio ir Žemaičių klimatiniai rajonai Klaipėda Laukuva

Linear (Klaipėda) Linear (Laukuva)

58

kyčiai Vilniuje sieks 57–65 mm, arba 9–10 proc. Gausių kritulių atvejų skaičius labiausiai išaugs

(>30 proc.) pajūryje bei Žemaičių aukštumoje (Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, 2015).

Išvada: apibendrinant galima teigti, kad liūtys ir audros Lietuvoje padaro daug žalos. Tačiau,

atsižvelgiant į tai, kad šios rizikos retai tampa ekstremaliomis ir kad dalį patirtų nuostolių ūkininkai

gali susigrąžinti drausdami žemės ūkio augalus (pasėlius, sodus ir uogynus). Stambios krušos povei-

kis yra lokalaus pobūdžio. Smarkaus lietaus poveikio teritorija yra didesnė ir dėl to šio reiškinio ri-

zikos lygis yra didelis.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: pagal liūčių ir audrų atvejų Lietuvoje ir

jų padarinių žemės ūkiui analizės duomenis, škvalo, smarkaus lietaus ir stambios krušos keliamų

pavojų ar grėsmių šalies žemės ūkiui bei jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 42–44 len-

telėse.

42 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl liūčių ir audrų apibūdinimas

Nustatytas galimas

pavojus


limas išplitimas



Škvalas

<1/3 Lietuvos teritorijos

Gali įvykti kartą per 5 metus

Iki 30 parų

Smarkus lietus <1/3 Lietuvos teritorijos

Daugiau nei kartą per metus

Iki 30 parų

Stambi kruša <100 ha Gali įvykti kartą per 5 metus


43 lentelė. Galimų pavojų dėl liūčių ir audrų padariniai (poveikis) veiklos sričiai

Nustatytas galimas

pavojus

Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui) Galimų padarinių

(poveikio) trukmė

Škvalas

Sugriaunami pastatai, nutraukiamos elektros linijos, nuniokojami vais-

medžiai, uogynai, daržovės, pasėliai, galimi ūkinių gyvūnų įvairaus

laipsnio sužeidimai, traumos, žūtis, žemės ūkio subjektai patiria didelių

materialinių nuostolių

Iki 30 parų

Smarkus lietus Pasėlių užmirkimas, augalų sėklų išmirkymas arba išplukdymas Iki 30 parų

Stambi kruša Sulaužo augalų stiebus, defoliacija (augalo lapų netekimas), augalų vai-

sius, žiedus, mažina augalų derlingumą, sugadina ar sunaikina gamybi-

nius išteklius (pvz., šiltnamius ar kitus žemės ūkio statinius, žemės ūkio

techniką ir pan.)


44 lentelė. Galimų pavojų liūčių ir audrų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas balais

Galimų padarinių

(poveikio) (P)

įvertinimas balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Škvalas 4 1 4 Priimtina rizika Komercinė

Smarkus lietus 5 2 10 Didelė rizika Komercinė

Stambi kruša 4 2 8 Vidutinė rizika Komercinė

59

5.3. Dirvožemio degradacijos rizika

5.3.1. Dirvožemio struktūringumo prastėjimo rizika

Agregatus formuojantis dirvožemis yra struktūringas (Munkholm ir kt., 2002; Roger-Estrade

ir kt., 2009). Be to, kuo dirvožemyje daugiau agregatų, tuo jis poringesnis. Tokiame dirvožemyje

geresnė aeracija, jis neužmirksta. Struktūringame dirvožemyje didesnis aktyviųjų augalų šaknų pasi-

skirstymo plotas ir intensyvesnė maisto medžiagų pasisavinimo geba (Lampurlanés ir kt., 2003; Pa-

gliai ir kt., 2004; Hamza, Anderson, 2005). Vienas iš veiksnių, turinčių įtakos natūralaus dirvožemio

derlingumo mažėjimui, yra dirvožemio struktūringumo prastėjimas (Beare ir kt., 1994; Lal, 2015).

Pastebima, kad tik intensyvinant žemės dirbimą, bet neįterpiant į dirvožemį pakankamai organinių

medžiagų, dirvožemio struktūringumas blogėja (Six ir kt., 2004; Velykis, Satkus, 2005). Dirvožemis

praranda gebą išlaikyti struktūringus agregatus, todėl sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvože-

miai dažniau supuola (Jastrow, 1996; Baniūnienė, Žėkaitė, 2007). Tokie dirvožemiai pavasarį ilgiau

išlieka drėgni, vėluojama su pavasariniu žemės dirbimu. Nestruktūringus dirvožemius tenka kulti-

vuoti giliau, negu reikia sėklai įterpti. Taip stiprinamas mechaninis poveikis šių dirvožemių ariama-

jam ir po juo esantiems horizontams (Puget ir kt., 2000; Denef ir kt., 2001; Pinheiro ir kt., 2004).

Išvada: remiantis vienetiniais fragmentiškais dirvožemio tyrimų duomenimis galima daryti

išvadą, kad ypač intensyvios javų auginimo technologijos gali kelti pavojų Lietuvos žemės ūkio

plėtrai ir dėl dirvožemio mineralinių dalelių degradacijos sustiprinti ekologinio pobūdžio grėsmę.

Grėsmė šalyje bus dar didesnio masto, jei žemės ūkio veiklos plėtrai bus intensyviau naudojami ne-

derlingi ir nenašūs dirvožemiai.

5.3.2. Organinės medžiagos dirvožemyje greitesnės mineralizacijos rizika

Didžiausias dirvožemio organinės medžiagos kiekis sukaupiamas viršutiniuose mineraliniuo-

se iki 30 cm gylio dirvožemio horizontuose (Jobbágy, Jackson, 2000). Tačiau dėl organinių medžia-

gų mineralizacijos tik apie 10 proc. organinių darinių sujungiama su dirvožemio kietąja mineraline

dalimi (Gale, Cambardella, 2000; Lützow ir kt., 2006). Šią organinės medžiagos dalį galima sieti su

minimalia dirvožemio organinės medžiagos akumuliacijos riba (Lugato ir kt., 2007). Kai dirvože-

miuose organinės medžiagos kaupiamos, formuojamas humusas ir dėl to padidėja organinės anglies

ir azoto bei kitų augalams prieinamų maisto medžiagų kiekiai. Tokių dirvožemių derlingumo poten-

cialas didėja (Rusco ir kt., 2001; Dou ir kt., 2008). Organinės medžiagos greitesnei mineralizacijai

ypač didelės įtakos turi žemės dirbimo būdai (Maikštėnienė, Šlepetienė, 2003). Kuo intensyviau

įdirbamas dirvožemis, ypač kai gilaus arimo procese intensyviai vartomi dirvožemio horizontai, or-

ganinės medžiagos mineralizacija suintensyvėja (Šimanskaitė, 1996; Arlauskas, 1999). Nesant pa-

kankamam lengvai skaidomų organinių medžiagų kiekiui, pradedama humuso mineralizacija, todėl

60

dirvožemyje sparčiai mažėja su jo mineraline dalimi sujungtų huminių rūgščių kiekiai (Šlepetienė ir

kt., 2010).

Remiantis EK duomenimis, nors ir užfiksuotos intensyvėjančio žemės ūkio tendencijos, Lie-

tuvoje organinės anglies kiekis viršutiniuose mineraliniuose (ariamojo horizonto) dirvožemio

sluoksniuose nuo 2004 iki 2015 m. labai nepakito (22 paveikslas). Organinės anglies sankaupos ša-

lies dirvožemiuose yra įvairios ir didžiojoje Vidurio Lietuvos dalyje siekia net iki 6 proc. Tačiau

kituose Lietuvos regionuose jos dalis yra apie 2-3,5 proc. Tikėtina, kad statistinėje informacinėje

duomenų bazėje pateikta organinės anglies dalis mineraliniuose dirvožemiuose padidėja dėl organi-

nių medžiagų akumuliacijos miško paskirties dirvožemiuose, nes organinės anglies sankaupų duo-

menys pagal žemės naudojimo paskirtį neišskiriami. Duomenų bazėse (JRC based on LUCAS Land

use survey; duomenys nepateikiami) referuojama, kad organinės anglies kiekis ariamoje žemėje

2009 m. tesiekė vidutiniškai 1,27 proc. Duomenys kontrastingi ir nepakankamai informatyvūs, ži-

nant, koks ilgas yra organinės anglies sankaupų atsistatymo mineraliniuose dirvožemiuose procesas.

a) b)

Šaltinis: parengta autorių pagal European Commission Joint Research Centre 2014 ir 2015 m. duomenis. Pastaba: a) proc. 2004 m.; b)

g C/kg 2015 m.

22 paveikslas. Organinės anglies sankaupos Europos regiono viršutiniuose mineraliniuose dirvože-

mio horizontuose

Išvada: apibendrinant galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje nėra organinės medžiagos mine-

ralizacijos rizikos, nes organinės anglies sankaupos per 11 metų nepakito. Dėl žemės ūkio intensy-

vinimo ir grūdinių augalų pasėlių plėtros kai kuriose šalies teritorijose organinės anglies kiekis gali

būti vidutiniškai vos 2 proc. ar net mažesnis (<1 proc.). Mažėjant humuso atsargoms žemės ūkio

paskirties dirvožemiuose, mažėja dirvožemio aeracinis poringumas, drėgmės imlumas, agregatų at-

sparumas vandens bei mechaniniam poveikiui. Tai kelia pavojų Lietuvos žemės ūkio plėtrai ir dėl

dirvožemio mineralinių dalelių degradacijos sustiprina ekologinio pobūdžio grėsmę. Išlieka didelė

rizika, kad dėl organinių medžiagų mineralizacijos nualinti dirvožemiai praras savo produktyvumą.

61

5.3.3. Organinių ir mineralinių trąšų nesubalansuoto naudojimo rizika

Organinės ir mineralinės trąšos naudojamos siekiant atstatyti su derliumi išneštų maisto me-

džiagų balansą ir užtikrinti stabilų dirvožemio produktyvumą (Krištaponytė, Maikštėnienė, 2006;

Skuodienė, Daugielienė, 2008). Kai kurios trąšos gali paspartinti gyvybinius procesus, vykstančius

augaluose (Jakienė, 2011). Jei trąšų naudojimas neracionalus, blogėja dirvožemio biologinis akty-

vumas, susilpnėja biocheminiai trąšų transformavimo procesai dirvožemyje. Dėl to gali sumažėti

žemės ūkio augalų derlingumas, nes augalai stokoja jiems prieinamų maisto medžiagų (Bertin ir kt.,

2003; Bais ir kt., 2006). Sumažėjus maisto medžiagų prieinamumui dirvožemyje nusilpsta augalo

imuninė sistema, pasireiškia ligos, sulėtėja augalų augimas. Toks neigiamų veiksnių poveikis tampa

pagrindiniu ribojančiu veiksniu potencialiam derlingumui gauti (Atkinson ir kt., 2010).

Organinių trąšų naudojimo mažėjimo rizika

Organinėse trąšose augalų mitybiniai elementai yra organinėje formoje, kurių augalai tiesio-

giai pasisavinti negali. Patręšus organinėmis trąšomis, pirmiausia dirvožemio mikroorganizmai turi

suskaidyti jų sudėtingas organines medžiagas į paprastus mineralinius junginius (Eghball ir kt.,

2002). Dėl to organinės trąšos veikia silpniau, bet ilgiau už mineralines. Organinės trąšos vertingos

ir tuo, kad jose yra visų augalams reikalingų mitybos elementų, o tai – ir dirvožemio humuso šaltinis

(Van Kessel, Reeves, 2002). Daugiau nei per du dešimtmečius organinio fosforo ir azoto išeiga Lie-

tuvos gyvulininkystėje sumažėjo beveik dviem trečdaliais, kaip nurodyta 23 paveiksle. Šalyje mažė-

jant galvijų ir kiaulių skaičiui, mažėja galimybių pagaminti kokybiškos organinės trąšos (mėšlo).

Kaip alternatyva mėšlui, dirvožemiui papildyti organinėmis medžiagomis pastaraisiais metais daž-

niausiai naudojama žalioji trąša arba javų šiaudai. Tačiau jų biomasės mineralizacijai paskatinti bū-

tina papildomai įterpti mineralinio azoto.


23 paveikslas. Azoto ir fosforo išeiga iš gyvulių ir paukščių mėšlo Lietuvoje

Išvada: galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje ir toliau mažėjant galvijų ir kiaulių skaičiui,

didės kokybiškų organinių trąšų stokos augalininkystės ūkiuose rizika. Siekiant didesnio javų pro-

duktyvumo, bus naudojama dar daugiau mineralinių trąšų. Dėl to dirvožemyje mažės humuso.

Dirvožemio nesubalansuoto tręšimo mineralinėmis trąšomis rizika

Pastebima, kad tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje poreikis mineralinėms trąšoms palaipsniui au-

ga. Tam įtakos galėjo turėti ir ES nuostatos, leidžiančios mineralinėms trąšoms lengvai pasiskirstyti

38,1 41,6

34,9 36,3

42,4 36,8

2030405060708090

100110

19

90

19

91

19

92

19

93

19

94

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

1990 m. = 100 Fostoro Azoto

62

ES šalių rinkose. Nuo 2003 m. trąšos, pavadintos „EB trąšomis“, gali laisvai judėti visoje ES. Valsty-

bės narės neturi drausti, riboti arba trukdyti šioms trąšoms patekti į rinką (EC Regulation, 2003/2003).

Kita vertus, Lietuvoje galiojančių apribojimų, kurie būtų tiesiogiai skirti mineralinių trąšų naudojimui

žemės ūkio naudmenose, nedaug, tačiau pastaruoju metu pasaulyje ir ypač Europoje skiriama vis dau-

giau dėmesio gamtinės aplinkos tvarumui (Mažeika ir kt., 2010). Pagal FAO organizacijos duomenis

matyti, kad Lietuvoje mineralinių trąšų naudojimas intensyvėja. Kita vertus, 2004 m. pasiektos mak-

simumo ribos (24 paveikslas). Tada mineralinių trąšų norma vienam hektarui ariamos žemės siekė

daugiau nei 170 kg. Be to, nuo 2009 m. išryškėja didesnių mineralinių trąšų normų įterpimo į hektarą

didėjimo tendencija. Vėliau iki 2013 m. mineralinių trąšų sunaudojimas kito, t. y. vienais metais trę-

šimas buvo intensyvus, kitais – silpnesnis. Nors 2009 m. mineralinių trąšų norma siekė kiek daugiau

nei 40 kg/ha, 2013 m. – jau beveik 85 kg/ha. Tai didina ekologinę riziką ne tik aplinkai, bet ir žmonių

sveikatai.

Šaltinis: parengta autorių pagal FAOSTAT duomenis.

24 paveikslas. Mineralinių trąšų sunaudojamas kiekis žemės ūkio paskirties dirvožemių tręšimui Lietuvoje

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad pastaraisiais metais Lietuvoje suintensyvėjo dirvų

tręšimas mineralinėmis trąšomis ir pasiekė ribą, kai didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių svei-

katai. Ypač neigiamas poveikis dirvožemio ir vandens ekosistemoms dėl maisto medžiagų nepasisa-

vinimo ir greitesnės maistinių elementų migracijos dirvožemio profilyje bei išsiplovimo į paviršinius

ar gruntinius vandenis. Galima daryti prielaidą, kad nereglamentuotas ir nesubalansuotas tręšimas

mineralinėmis trąšomis kelia ekologinio pobūdžio pavojų Lietuvoje.

5.3.4. Žemės ūkio augalų nesubalansuoto auginimo rizika

Prognozuojama, kad ne tik Lietuvoje, bet ir didžiojoje kitų ES šalių dalyje javų pasėlių plotai

didės (International Grains Council, 2015). Labiausiai turėtų padidėti kietųjų kviečių ir vasarinių

miežių pasėlių plotai. Kietųjų kviečių auginimo plotų didėjimą lemia jų didelis pelningumas. Kita

vertus, vasarinių miežių pasėlių plotai gali padidėti dėl kai kuriose šalyse nepalankių žiemos sąlygų

žieminiams pasėliams. Esant šaltoms žiemoms, nemaža dalis žieminių pasėlių iššąla, pavasarį jų

vietoje vis dažniau atsėjami vasariniai javai.

Monopasėlių plitimo rizika

Monopasėlių plėtra neatsiejamai susijusi su piktžolių, kenkėjų ir ligų plitimu. Vienos botani-

nės šeimos augalus visada puola tos pačios ligos ir kenkėjai, todėl reikia vengti greta arba vieną po

110,2

147,4

173,8

97,6

102,2 90,1

86,7

44,3

103,5

77,6

98,6

84,5

0

40

80

120

160

200

2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013

kg/ha dirbamos žemės

63

kitos auginti giminingas augalų rūšis (Silva ir kt., 2005; Sinkevičienė ir kt., 2005; Villamil ir kt.,

2008). Patiriami derliaus nuostoliai, kuriuos sumažinti padeda tik cheminės apsaugos priemonės

(pesticidai: herbicidai, insekticidai ir fungicidai ar baktericidai). Nustatyta, kad nuolatinis šių prepa-

ratų naudojimas sutrikdo natūralią biologinės kontrolės gamtiniais veiksniais sistemą, o tai lemia

kenkėjų ir vabzdžių protrūkius, plačiai paplitusį atsparumo vystymąsi, nepageidaujamą poveikį ne-

kenksmingiems organizmams, grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai (Jutsum ir kt., 1998; Dobsikova,

2003; Weill ir kt., 2004; Whalon ir kt., 2008; Nandula, 2010). Visų pesticidų likučiai, absorbuojami

dirvožemio organinėje dalyje, ilgai išlieka nepakitę arba pakinta tik po keliolikos metų. Pesticidai,

kaupdamiesi gyvajame organizme, kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mutaciją (Wauchope ir

kt., 2002; Hildebrandt ir kt., 2007; Rashid ir kt., 2010).

Didžiausia organinių junginių, naudojamų naikinti žemės ūkio augalų piktžoles ir kenkėjus

bei apsaugoti augalus nuo ligų, grupė yra pesticidai. Pagal FAO organizacijos teikiamus statistinius

duomenis pastebima, kad Lietuvoje šie organiniai junginiai naudojami intensyviai (25 paveikslas).

(a) (b)

(c) (d)

Šaltinis: parengta autorių pagal FAOSTAT duomenis.

25 paveikslas. Žemės ūkio augalų pasėlių apsaugai Lietuvoje naudojamų (a) herbicidų, (b) fungicidų ir bakte-

ricidų, (c) insekticidų kiekiai ir (d) bendras pesticidų naudojimas dirbamoje žemėje

Paminėtina, kad nuo 1992 iki 2000 m. herbicidų ir insekticidų naudojimas šalies žemės ūkio

sistemoje buvo stabilesnis. Tik fungicidų ir baktericidų naudojimo intensyvumas buvo nevienodas.

Kita vertus, visų pesticidų naudojimas ypač suintensyvėjo nuo 2006 m., įvairių herbicidų, fungicidų

ir baktericidų bei insekticidų buvo sunaudota žemės ūkio pasėlių apsaugai atitinkamai beveik 2000,

360 bei 1,5 t veikliosios medžiagos. Duomenys rodo, kad ypač intensyviai pasėliuose plito piktžolės

ir ligos. Iki 2010 m. pesticidų naudojimo intensyvumas buvo mažesnis, bet vis tiek išliko aukštas,

palyginus su mažiausiai sunaudotų pesticidų kiekiu 2000 m., t. y. insekticidų buvo suvartota beveik

906,0 482,0

858,9

1996,2

1275,1

1715,2

0

500

1000

1500

2000

2500

199

2

199

3

199

4

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2

t veikliosios medžiagos

272,0

132,0

223,0

54,0

201,4

363,4

156,1

242,7

0

100

200

300

400

19

92

19

93

19

94

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11


0,47

0,24 0,54

1,46

0,84

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

199

2

199

3

199

4

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0


0,47 0,25 0,54

1,46

0,84

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

199

2

199

3

199

4

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

kg/ha

64

4, herbicidų bei fungicidų – 3 kartus daugiau. Manoma, kad toks greitas ir ryškus šių cheminių

priemonių naudojimas siejamas su intensyvesniu monopasėlių (ypač javų) plėtra.

Išvada: dėl susiklosčiusių palankių rinkos sąlygų javams, jų pasėlių plotai didės. Didės ir

monopasėlių plitimo rizika. Be to, monopasėlių (ypač javų) plėtra neatsiejama nuo intensyvėjančio

pesticidų naudojimo. Šių medžiagų poreikis augalininkystėje išliks aukštas, nes nėra savišvietos ir

pakankamai informatyvios ir visuomenei suprantamos informacijos apie organinių junginių daromą

žalą. Padidės dirvožemių užteršimo organinių junginių likučiais rizika. Ji gali pasiekti ir kritinę ribą,

jei junginiai kaupsis ne tik dirvožemyje, bet ir žemės ūkio produktuose. Didelė tikimybė, kad rizika

gali būti ir katastrofinė, jei dėl organinių junginių mažės dirvožemio biologinių savybių atsparumas.

Sėjomainų nesilaikymo rizika

Dirvožemio fizikinės, cheminės ir mikrobiologinės savybės lemia augalams reikalingų mais-

to medžiagų pasiskirstymą, vandens bei oro režimą dirvožemyje (Bastida ir kt., 2008; Li ir kt.,

2014). Visos savybės yra glaudžiai siejamos, nes dažniausiai nuo vienos iš jų pasikeitimo priklauso

ir kitos savybės pokyčiai (Dexter, 1988). Kita vertus, šių savybių kaitai daug įtakos turi ir auginami

augalai (Jungk ir kt., 2002; Pinton ir kt., 2007). Dirvonuojančiame dirvožemyje, netaikant ūkinių ar

kitų agrotechninių priemonių, vieną augalų bendriją keičia kita. Tačiau čia ilgą laiką nekintant dir-

vožemio fizikinėms ir cheminėms savybėms, didžiausi pokyčiai vyksta augalų šaknų zonoje (Hamil-

ton, Frank, 2001; Bartelt-Ryser ir kt., 2005; Kardol ir kt., 2006). Todėl galima daryti prielaidą, kad

būtent dėl rizosferoje vykstančių biologinių ir biocheminių savybių pokyčių augalininkystės ūkiuose

rekomenduojama laikytis sėjomainų ir vykdyti augalų kaitą (Mäder ir kt., 2000; Hungria, 2009;

Maršalkienė ir kt., 2015). Laikantis sėjomainų galima išsaugoti dirvožemio derlingumą, auginant

daugiau baltymingų augalų galima užtikrinti labiau subalansuotą maistinių medžiagų akumuliaciją,

sulėtinti dirvožemio rūgštėjimo procesus, sustiprinti augalų atsparumą ligoms ir pagerinti dirvože-

mio struktūrą, sumažinti herbicidų naudojimą (Karasawa ir kt, 2002; Jeffries ir kt., 2003; Karcaus-

kiene, Repsiene, 2009). Sėjomaina turi įtakos dirvožemio mikroorganizmų populiacijų rūšinei sudė-

čiai, organinės medžiagos kaupimui bei anglies ir azoto imobilizacijai dirvožemyje (Svirskiene,

2003; Zakarauskaitė ir kt., 2005; Mažvila ir kt., 2011). Sėjomainoje turi būti kuo daugiau daugiame-

čių ar žiemojančių augalų, kurie turi stiprią šaknų sistemą, galinčią paimti maisto medžiagas iš gi-

lesnių sluoksnių. Tokie augalai dirvožemyje palieka daug organinių medžiagų ir skatina intensyves-

nį humuso formavimąsi dirvožemio ariamajame horizonte susidarymą (Slepetienė, Slepetys, 2005;

Mattsson, Persson, 2006).

Dėl susiklosčiusių palankių rinkos sąlygų javams, jų pasėlių plotai didės. Tai tiesiogiai turės

įtakos biocheminiams pokyčiams augalų šaknų zonoje, dėl ko nesiimant papildomų priemonių tie-

siogiai gali mažėti geba pasisavinti maisto medžiagas ir produktyviai augalui vystytis. Netaikant

sėjomainų, o tik neracionaliai naudojant mineralines trąšas, blogėja ir dirvožemio biologinės savy-

bės (biologinis aktyvumas). Norint padidinti javų derlingumą, vis intensyviau naudojamos minerali-

nės trąšos dar labiau blogina dirvožemio savybės. Įsitikinta, kad derlingumas sumažėja ne dėl maisto

medžiagų trūkumo, o dėl to, kad maisto medžiagos augalams tiesiog pasidaro nebeprieinamos (Mal-

larino, Borges, 2006; Gunes ir kt., 2007; Zotarelli ir kt., 2012). Vis dažniau javų pasėliuose naudo-

jami iki šiol mažai ištirti biologiniai preparatai (ang. plant growth regulators). Biologiniai preparatai

65

suaktyvina natūralius augalų morfofiziologinius procesus, o kai kurie iš jų – ir dirvožemio mikroor-

ganizmus (Pekarskas, Sliesaravičius, 2007). Manoma, kad naudojant biologinius preparatus galima

padidinti mineralinių trąšų efektyvumą, optimizuoti augalų mitybą ir pagerinti anglies įsisavinimą.

Nors monopasėliuose nesilaikant sėjomainų mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas, jį bandoma

atstatyti naudojant biologinius preparatus. Jie veikia tik epizodiškai ir trumpai, negali kompensuoti

ir atstatyti natūralios dirvožemio mikrobiotos (Akhtar ir kt., 2007; Maciá‐Vicente ir kt., 2009).

FAO organizacijos duomenimis, Lietuva intensyviai naudoja augalų augimą reguliuojančias

biologines medžiagas, tame tarpe – ir biologinius preparatus su įvairių mikroorganizmų štamais (26

paveikslas). Iki nepriklausomybės didžioji biologinių preparatų dalis buvo paruošta azotą fiksuojan-

čių bakterijų pagrindu. Vėliau biologiniais preparatais pradėta prekiauti net neskelbiant biologiškai

aktyvių štamų. Todėl tikėtina, kad preparatuose gali būti ne tik azoto, bet ir kitas funkcijas pagreiti-

nančių mikroorganizmų. Pastebėta, kad nuo 1994 m. biologinių augimo reguliatorių naudojimo in-

tensyvumas didėjo, o nuo 2003 m. jis buvo dar intensyvesnis. Palyginus su biologinių stimuliatorių

veikliosios medžiagos kiekiu 1995 m., 2006 m. jis buvo beveik 7, o 2009 m. – net 29 kartus dides-

nis. Kita vertus, nors 2009 ir 2011 m. biologinių preparatų buvo naudojama mažiau, 2012 m. duo-

menys parodė, kad šių preparatų naudojimas vėl intensyvėja ir yra beveik 2,5 kartų didesnis, nei

2006 m.

Šaltinis: parengta autorių pagal FAOSTAT duomenis

26 paveikslas. Augalų augimą reguliuojančių medžiagų naudojimo intensyvumas Lietuvos augalininkystėje

Išvada: dėl susiklosčiusių palankių rinkos sąlygų javams, jų pasėlių plotai didės. Labai dide-

lė rizika, kad dėl plintančių javų monopasėlių augalininkystės ūkiuose nebus laikomasi sėjomainų.

Javų derlingumas bus didinamas neatsižvelgiant į dirvožemio fizikines, chemines ir mikrobiologines

savybes palaikančias ir gerinančias sėjomainas. Dėl to gali kilti pavojus subalansuotai Lietuvos že-

mės ūkio plėtrai, o dėl dirvožemio fizikinių, cheminių ir mikrobiologinių savybių blogėjimo – ir

ekologinio pobūdžio grėsmė.

5.3.5. Maisto medžiagų išsiplovimo iš dirvožemio rizika

Maisto medžiagų nesubalansuoto naudojimo rizika

Intensyvėjanti žemdirbystės sistema glaudžiai siejasi su mineralinių trąšų ir kitų cheminių

elementų naudojimu. Įvairios azoto formos (amoniakinis, nitrito, nitrato azotas), fosforas, silicis,

geležis, kai kurie mikroelementai bei įvairių cheminių apsaugos priemonių organiniai likučiai, nepa-

150,0

18,0 99,2

125,7

513,8

243,2

313,5

0

100

200

300

400

500

600

199

2

199

3

199

4

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2


66

naudoti žemės ūkio augalų mitybos procese, patenka į gėlo vandens apytakos ciklą (Klimas, Grego-

rauskas, 2002). Cheminių medžiagų išplovimas iš dirvožemio yra nepageidautinas reiškinys, tačiau

šis procesas neišvengiamas. Išplovimo intensyvumas daug priklauso nuo dirvožemio granuliometri-

nės sudėties, kritulių kiekio ir intensyvumo, temperatūros, organinių medžiagų kiekio dirvožemyje,

ūkininkavimo intensyvumo, sėjomainų taikymo, žemės ūkio augalų rūšies, žemės dirbimo (Arlaus-

kienė, Maikštėnienė, 2005; Gaigalis, 2006; Mažvila ir kt., 2006). Nėra vieningos nuomonės dėl trę-

šimo ar ūkininkavimo intensyvumo poveikio įvairių maisto medžiagų išsiplovimui. Remiantis tik

fragmentiškai ar lokaliai vykdytų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad intensyvesnis tręšimas ska-

tina įvairių cheminių elementų migraciją ir išsiplovimą iš dirvožemio. Tačiau laikomasi ir tos nuo-

monės, kad iš agroekosistemų išsiplauna tik tie maisto medžiagų kiekiai, kurių augalai nepanaudoja

(t. y. susidarę ne jų vegetacijos periodu arba kai dirvožemyje susikaupia cheminių elementų pertek-

lius) (Gaigalis, Račkauskaitė, 2001; Adomaitis ir kt., 2004; Povilaitis, A. 2006; Rutkovienė ir kt.,

2006; Aleksandro Stulginskio..., 2013).

ES šalys privalo saugoti dirvožemio derlingumą saugant aplinką ir nuo užteršimo augalų mi-

tybos elementais (European Commission, 2006). Todėl nuolatos turi būti stebimas ir vertinamas

maisto medžiagų balansas. Aplinkosauginiu požiūriu svarbiausias yra azoto ir fosforo balansas, nes

šie neteisingai panaudoti elementai turi įtakos ir vandens taršai, o perteklinis azoto trąšų naudojimas

gali turėti įtakos ir atmosferos taršai. Maisto medžiagų balansas (angl. gross nutrient balance) – tai

įnešamų ir išnešamų (su derliumi ar netenkant dėl kitų natūralių poveikių) auginamiems augalams

reikalingų mitybos elementų santykis. EUROSTAT duomenys rodo, kad per dvidešimt metų Lietu-

voje azoto ir fosforo balansas kito nevienodu intensyvumu (27 paveikslas). Tiek azoto, tiek fosforo

balansas buvo teigiamas (įnešama daugiau, negu išnešama su derliumi) ir didžiausias 1990 m. Nors

vėliau jis ir išliko teigiamas, tačiau mažėjo, o nuo 1994 m. pasiekė vidutines ribas. Azoto balansas

buvo teigiamas ir kito 14-35 kg N/ha ribose, tuo tarpu fosforo išliko teigiamas iki 2009 m. ir svyravo

nuo 2 iki 9 kg P/ha. Nuo 2010 m. azoto balansas buvo teigiamas, tačiau jo kiekis iki 2012 m. pasiekė

2 kg N/ha ribą, t. y., palyginus su 1990 m., azoto balansas sumažėjo beveik 50 kartų. Kita vertus,

nuo 2009 m. Lietuvos dirvožemiai stokoja fosforo, balansas yra neigiamas, ir tik 2012 m. pasiektas

nulinis jo balansas.


27 paveikslas. Azoto ir fosforo balansas žemės ūkio paskirties dirvožemiuose Lietuvoje

Išvada: apibendrinant galima teigti, kad maisto medžiagų nesubalansuoto naudojimo rizika

Lietuvoje nėra didelė, išskyrus tais atvejais, kai vis dažnės neigiamo maisto medžiagų balanso tiki-

mybė. Tačiau taikoma praktika leidžia daryti prielaidą, kad maisto medžiagų balansas skaičiuojamas

98,0

31,0 21,0

35,0

2,0

18,0 20,0 14,0 6,0

2,0 9,0 -3,0 -2,0 -2,0

0,0

-25

0

25

50

75

100

125

19

90

19

91

19

92

19

93

19

94

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

kg/ha Azotas Fosforas

67

tik pagal atskirų ūkių pasėlių, bet ne rajonų ar zonų plotus. Todėl galima teigti, kad nėra išsamaus

maisto medžiagų balanso vertinimas šalies mastu. Maisto medžiagų balansas turi būti vertinamas

visuose šalies ūkiuose, nes gali kilti dirvožemio nualinimo (neigiamo maisto medžiagų balanso)

grėsmė, ypač intensyviuose augalininkystės ūkiuose. Maisto medžiagų išsiplovimas ir nusiplovimas

neturėtų būti vertinami tik kaip žemės ūkio tarša. Kyla grėsmė, kad maisto medžiagų pokyčius gali

išbalansuoti ir kintančio klimato procesai. Todėl maisto medžiagų disbalanso negalima vienpusiškai

sieti tik su tręšimu, kaip su žemės ūkiui susieta tarša.

Maisto medžiagų ir organinių elementų išsiplovimo į paviršinius bei gruntinius vandenis

rizika

Gruntinio vandens kokybė labai priklauso nuo paviršinio vandens ir kritulių. Iškritę krituliai

patenka ant dirvožemio, dalis jų nuteka paviršiumi, dalis įsigeria į dirvožemio gilesnius sluoksnius. Į

gruntinius vandenis patenka dirvožemio vandens filtratas, todėl jame yra įvairių druskų ir minerali-

nių elementų bei kitų į augalų mitybą nepasavintų medžiagų. Paviršinio ir gruntinio vandens koky-

bei turi įtakos žemės ūkis (Bučienė ir kt., 2003; Sacco ir kt., 2003; Pociene, Pocius, 2005; Yang ir

kt., 2011). Manoma, kad dirvožemio vandens kokybė labiausiai keičiasi dėl žemių kultūrinimo, dir-

vožemio pralaidaus vandeniui horizontų struktūros ardymo, cheminės taršos dėl trąšų ir pesticidų

naudojimo, bei taršos iš gyvulininkystės ūkių. Bet koks žemės dirbimas, siejamas su dirvožemio

mechanine erozija, įtakoja ir vandens filtrato mineralinę sudėtį. Lengvos granuliometrinės sudėties

dirvožemiuose formuojasi negausiai mineralų prisotinto filtrato vanduo. Sunkesnės granuliometrinės

sudėties dirvožemiuose dėl mažesnio vandens filtracijos greičio, įvairių mineralinių elementų kon-

centracijos yra didesnės (Bechmann, 2014). Tačiau labai svarbu, kad dirvožemiuose, ypač, žemės

ūkio paskirties, kur maisto medžiagų migraciją skatina ne tik krituliai, bet ir žemės dirbimas, būtų

geras tų maistinių elementų absorbcinis pagrindas. Dirvožemis, turintis daug humuso, molio ir ko-

loidinių dalelių sulaiko elementus, esančius vandens tirpale (Pocienė, Pocius, 2005). Lietuvoje, kaip

ir kitose šalyse, atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad galima mažinti žemės ūkio žalingą poveikį gamti-

nei aplinkai, t. y. naudojant subalansuotą tręšimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, minimaliai

dirbant dirvą, pasirenkant sėjomainas su tarpiniais augalais ir nuolat užimant dirvožemį, auginant

ilgos vegetacijos augalus (Švedas, 1992; Česonienė, Lingytė, 2008). Daugelio tyrėjų duomenys ro-

do, kad gruntinis vanduo Lietuvoje labiausiai užterštas azoto junginiais. Tiek paviršiniai, tiek ir

gruntiniai vandenys persotinti įvairių cheminių elementų (ypač azoto ir fosforo), patekę į atvirus

vandenis ar telkinius, blogina jų kokybę, skatina jų eutrofikaciją (Gužys, 2001; Pliuraitė, 2001). Eut-

rofikacijos pasekmės turi tiesioginę įtaką telkiniuose gyvenantiems organizmams, o kartu ir žmo-

gaus vartojamų išteklių kiekiui bei kokybei (Gasiūnaitė, Razinkovas, 2004). Vandens telkiniuose

intensyviai skaidomos organinės medžiagos, o šio skaidymo pasekmė – ištirpusio deguonies kiekio

mažėjimas (Sobek ir kt., 2009).

Netiesiogiai apie žemės ūkio daromą žalą vandenims galima spręsti pagal biocheminį deguo-

nies suvartojimą upių ir telkinių vandenyse (28 paveikslas). Remiantis EUROSTAT duomenimis

galima teigti, kad Lietuvoje, kaip ir Europoje, vandens telkinių eutrofikacija yra vidutinė. Pastebi-

mos didėjimo ir mažėjimo tendencijos, tačiau ištirpusio deguonies kiekio ribos neviršija leistinų ir

kritinių (biocheminis deguonies suvartojimas pvz., upėse turi būti <2,30 mg O2/l). Dažnai po dauge-

lio metų intensyvaus tręšimo gruntinis vanduo dirvožemyje gali išlikti užterštas nitratais nuo 10 iki

68

80 metų. Todėl, manytina, kad ir sumažėjus maisto medžiagų teigiamam balansui (27 paveikslas),

eutrofikacijos pasekmės išlieka dėl anksčiau Lietuvoje vykdytų tręšimų.

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal EUROSTAT duomenis

28 paveikslas Vandenyje ištirpusio deguonies kiekis Lietuvoje ir Europoje

Išvada: apibendrinant galima teigti, kad intensyvus žemės ūkis keičia dirvožemyje migruo-

jančio vandens kokybę ir cheminę sudėtį. Daugeliu atvejų vandens kokybė nėra gera dėl įvairių azo-

to junginių likučių, kurių vis dar išplaunama iš žemės ūkio paskirties dirvožemių. Todėl vidutinė

rizika, kad maisto medžiagos ir organiniai elementai išsiplaus į paviršinius ir gruntinius vandenis,

išlieka. Tai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik dirvožemiui kaip taršą akumuliuojančiai sistemai,

bet ir žmogui, tokiame dirvožemyje auginančiam žemės ūkio produktus.

5.3.6. Dirvožemio biologinio atsparumo mažėjimo rizika

Biologinės įvairovės mažėjimo rizika

Taikant intensyvią žemdirbystės sistemą, pagrįstą gausiu mineralinių, ypač azoto trąšų ir pes-

ticidų naudojimu, intensyviu žemės dirbimu ir didele augalų specializacija, labiausiai neigiamai vei-

kiamas dirvožemis ir ypatingai – dirvožemio biologinė sistema (Parfitt ir kt., 2005; Postma-Blaauw

ir kt., 2010). Dirvožemio derlingumas labai priklauso nuo organinės medžiagos skaidymo ir fermen-

tinių procesų, kuriuos reguliuoja dirvožemio mikroorganizmai. Dirvožemio biologinio aktyvumo

rodiklių dinamika keičiasi dėl besikeičiančių dirvožemio savybių (Barrios, 2007). Dirvožemio fer-

mentinio aktyvumo sumažėjimas ilgamečio trąšų naudojimo įtakoje laikoma pagrindine trąšų efek-

tyvumo sumažėjimo priežastimi. Teigiama, kad mineralinės trąšos ne tik mažina kai kurių fermentų

aktyvumą, bet ir silpnina augalų mitybą azotu (Sessitsch ir kt., 2001). Jei dirvožemyje pakanka or-

ganinių medžiagų, tręšimas mineralinėmis trąšomis stimuliuoja dirvožemyje gyvenančių mikroorga-

nizmų aktyvumą. Tačiau, didėja mikroorganizmų kvėpavimo intensyvumas, todėl greičiau skaido-

mos organinės medžiagos (Murray ir kt., 2006). Yra duomenų, kad sistemingai ilgą laiką patręšus

augalus ir nedidelėmis mineralinių trąšų normomis slopinami dirvožemio biologiniai procesai, o jei

naudojamos per didelės trąšų normos, keičiasi mikroorganizmų kiekis ir rūšinė sudėtis (Janušauskai-

tė, Mašauskas, 2006; Aleinikovienė ir kt., 2007).

Sutrikdžius biologinę pusiausvyrą, vyksta negatyvūs ekologiškai nesubalansuotų dirvožemio

mikrobiotos sudėties ir biocheminių procesų pokyčiai, sąlygojantys mineralizacijos procesų intensy-

vumą ir humuso degradaciją (Adesemoye, Kloepper, 2009). Taip pat įtakoja dirvožemio mikroorga-

2,95

2,3 2,19

2,57

2,7

2,11 2,0

2,2

2,4

2,6

2,8

3,0

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

mg O2/L Europoje vidutiniškai Lietuvoje

69

nizmų įvairovės mažėjimą. Pavyzdžiui, jei dėl per didelių mineralinių fosforo normų pradeda nykti

mikorizinių grybų rūšys, silpnėja tirpaus fosforo atpalaidavimas iš organinių fosforo junginių

(Warnock ir kt., 2007). Mažėjant biologiniam aktyvumui ir dėl monopasėlių plitimo nykstant dirvo-

žemio mikroorganizmų įvairovei, padažnėja ligų ir kenkėjų plitimas, nes augalai praranda atsparu-

mą, kurį dirvožemyje reguliuoja dirvožemio mikroorganizmų biocheminė fermentų sistema. Augalai

augdami dirvožemyje, kuriame pakankamai humino, huminių ir fulvinių rūgščių yra sveikesni ir

atsparesni ekstremaliems agroklimatiniams veiksniams. Tik turinti daugiau ir įvairesnių organinių

medžiagų dirvožemis, turi ir įvairesnę bei biochemiškai aktyvią dirvožemio mikrobiotą (De

Beenhouwer ir kt., 2015; Säle ir kt., 2015). Jokia ekosistema nebus funkcionali, jei nebus biologiš-

kai įvairi (Eisenhauer ir kt., 2013; Janušauskaite ir kt., 2013).

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad intensyvios javų auginimo technologijos, ypač dėl

intensyvaus tręšimo mineralinėmis trąšomis, gali skatinti dirvožemio biologinės įvairovės mažėjimo

riziką. Lietuvos dirvožemiai gali prarasti ne tik mikrobiologinį, bet ir biologinį potencialą, dėl ko

gali kilti rizika, kad vis mažės augalų geba adaptuotis ir pilnavertiškai vystytis dirvožemyje. Didės

žemės ūkio augalų ligų ir kenkėjų išplitimo rizika.

Invazinių augalų išplitimo rizika

Monokultūrinė žemdirbystė, kai visame regione auginamas tik vienos rūšies žemės ūkio au-

galas, turi įtakos ne tik tam, kad žemės ūkio augalai tampa neatsparūs ligoms ir kenkėjams, bet ir

potencialiai gali būti pažeista ekosistemos pusiausvyra (Yang ir kt., 2013). Tokiose ekosistemose

per ilgą laiką gali pradėti plisti invaziniai (svetimkraščiai) augalai. Tai augalai, kurie palaipsniui už-

ima vis didesnius plotus ir į juos beveik neįsileidžia kitų rūšių. Taip skurdinama vietinių augalų ir

mikroorganizmų biologinė įvairovė (Lankau, 2012; Callaway ir kt., 2013). Nors dirvožemio mikro-

organizmai greitai modifikuojasi, bet šiuo atveju jie tiesiog būtų išstumti iš ekosistemų, nes invazi-

nis augalas įsivyrauja su savo šaknų mikroorganizmų bendrija (Burokienė ir kt., 2015).

Kita vertus, dėl invazinių augalų plitimo gali kisti vietos paukščių ir gyvūnų bendrijos. Šiems

organizmams gali netikti naujasis augalas, dėl ko didžioji jų dalis gali būti priversti migruoti. Ypač

plačiai invazinių augalų plitimas bus skatinamas apleistose žemės ūkio naudmenose. Keičiantis kli-

matui, invazinių augalų plitimas paspartės ir sumažins regionų biologinę įvairovę. Invaziniai augalai

keičia gamtinių ir pusiau gamtinių ekosistemų struktūrą, išstumdami laukines retas augalų rūšis, tuo

pačiu nyksta ir laukinės vabzdžių, ypač drugių, rūšys. Invaziniai augalai sudaro tankius sąžalynus,

neleisdami įsikurti kitoms augalų rūšims, nes pasižymi didesnėmis konkurencinėmis savybėmis (Pa-

tamsytė ir kt., 2013; Menkis ir kt., 2014). Invazinės rūšys laikomos vienu iš pagrindinių grėsmių

ekosistemų įvairovei (European Commission, 2013). Manoma, kad invazinės rūšys vietines ekologi-

nes sistemas veikia keliais būdais, konkuruoja su vietiniais organizmais dėl maisto ir arealo, keičia

ekosistemų struktūrą ir kryžminasi su vietinėmis rūšimis, yra tiesiogiai toksiškos ir, dažniausiai,

tampa parazitų šaltiniu arba ligų ar patogenų pernešėjai (Narščius ir kt., 2012). Aplinkai pavojingais

laikomi maždaug 40 rūšių invaziniai augalai: Sosnovskio barštis (Heracleum sosnovskyi), uosialapis

klevas (Acer negundo), gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), smulkiažiedė sprigė (Impatiens

parviflora) ir kt. augalai, kurie vis dažniau aptinkamai ir žemės ūkio paskirties žemėse.

70

Išvada: apibendrinant galima daryti išvadą, kad invaziniai augalai sutrikdo ekosistemų pu-

siausvyrą arba jas gali pakeisti. Invazinės rūšys lengvai įsikuria žmogaus sukurtose ar pažeistose

ekosistemose – dirbamuose laukuose, dykvietėse, pakelėse, dirbtiniuose vandens telkiniuose ar kito-

se vietose, kuriose suardyta, sunaikinta arba pažeista vietinių augalų danga. Tai kelia grėsmę krašto

antžeminei ir dirvožemio organinių bei mineralinių horizontų biologinei įvairovei.

5.3.7. Ariamos žemės ir grūdinių augalų vyravimo naudojamose žemės ūkio naudmenose

rizika

Visoje Lietuvos teritorijoje

Kaip nurodyta 29 paveiksle, 2003–2015 m. ariamos žemės dalis naudojamų žemės ūkio

naudmenų plote padidėjo nuo 60,2 iki 72,3 proc. (+12 proc. punkto). Atvirkščiai, pievų ir ganyklų

dalis sumenko nuo 38,4 iki 26,6 proc. (−11,9 proc. punkto). Tačiau daugiamečių žolių plotų dalis

padidėjo nuo 7,8 iki 10,3 proc. (+2,6 proc. punkto). Tad daugiamečių žalienų plotų (pievų ir ganyklų

bei daugiamečių žolių iki 5 metų) proporcijos bendras pasikeitimas sudarė –9,3 proc. punkto, t. y.

sumažėjo nuo 46,2 iki 36,9 proc.

Grūdinių augalų pasėlių dalis naudojamose žemės ūkio naudmenose padidėjo nuo 35 iki 49,5

proc. (+14,5 proc. punkto). Javai pasėlių struktūroje sudaro didesnę negu optimalią dalį (Mažvila,

Vaičys, Buivydaitė, 2003). Grūdinių augalų pasėliuose dominuoja trijų rūšių javai – kviečiai, kviet-

rugiai ir miežiai, kurie per paskutiniuosius penkerius metus vidutiniškai užima keturis penktadalius

bendro grūdinių augalų ploto (29 paveikslas). Tai dirvožemiams reiklūs augalai, o jų intensyvus trę-

šimas mineralinėmis trąšomis pasiekė ribą, ties kuria didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių

sveikatai. Tuo tarpu bendras žalienų (pievos ir ganyklos, daugiametės žolės), kurios yra svarbus

humuso šaltinis, plotas ir dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų struktūroje sumažėjo.

Šaltinis: apskaičiuota autorių pagal Lietuvos statistikos duomenis.

29 paveikslas. Struktūros dalis proc. pagal žemės ūkio naudmenų kategorijas ir pasėlių grupes Lietuvoje

I ir II dirvožemių grupėse

Tai Lietuvos teritorijos dalis, kurioje vyrauja labai geros ir geros ūkinės vertės, 42,1-52,0 na-

šumo balų dirvožemiai. Pagal J. Mažvilos, L. Lukšienės, G. Staugaičio ir R. Mockevičiaus (2015)

26,6%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

Visoje Lietuvos teritorijoje: 27,1-52,0 našumo balų

Pasėliai

Pievos ir ganyklos

Ariama žemė

Daugiametės žolės iki 5 metų

Grūdiniai augalai

Kviečiai, kvietrugiai, miežiai

Pievos ir ganyklos, daugiametės žolės iki 5 metų

71

parengtą dirvožemių klasifikaciją, ji apima savivaldybes, kurių dirvožemiai patenka į I ir II dirvo-

žemių grupes. Tiriamojo laikotarpio pabaigoje (2015 m.) šioje teritorijoje buvo sutelkta 44 proc.

Lietuvoje naudojamų žemės ūkio naudmenų, 50,9 proc. ariamos žemės, 53,2 proc. pasėlių, 56,1

proc. grūdinių augalų pasėlių ir tik 20,9 proc. pievų ir ganyklų.

I dirvožemių grupėje vyrauja labai geros ūkinės vertės (47,1–52,0 balai) dirvožemiai (Šakių

r. – 51,5, Jurbarko r. – 50,3, Pasvalio r. – 50,0, Joniškio r. – 48,7, Marijampolės – 49,3, Kėdainių r. –

49,1, Kauno r. – 47,9 savivaldybėse). II dirvožemių grupė vyrauja geros ūkinės vertės (42,1–47,0

balai) dirvožemiai (Pakruojo r. – 46,3, Radviliškio r. – 45,4, Akmenės r. – 44,6, Panevėžio r. – 44,5,

Biržų r. – 44,2, Vilkaviškio r. – 44,1, Šiaulių r. – 44,1, Jonavos r. – 42,4, Raseinių r. – 42,2 savival-

dybėse). J. Mažvila, L. Lukšienė, G. Staugaitis, R. Mockevičius (2015) pažymi, kad vyraujantys šios

grupės dirvožemiai tinkamiausi labai reikliems augalams, kaip antai žieminiams ir vasariniams

kviečiams, cukriniams runkeliams, daržovėms, rapsams, miežiams, kukurūzams auginti. Šiuose plo-

tuose geriausia auginti reiklius ir labai reiklius dirvožemiams augalus. Tačiau autoriai akcentuoja,

kad iš gerų dirvožemių dideli derliai negrįžtamai paima nemažus maisto medžiagų kiekius.

Kaip rodo 30 paveiksle pateikti duomenys, ilguoju laikotarpiu, 2015 m., palyginus su 2003

m., šiose derlingų žemių teritorijose ariamos žemės dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų plote

padidėjo nuo 74,6 iki 86,4 proc. (+11,8 proc. punkto). Atvirkščiai, pievų ir ganyklų dalis sumenko

nuo 24,3 iki 12,6 proc. (−11,7 proc. punkto), o daugiamečių žolių plotų dalis sumažėjo nuo 6,8 iki

6,5 proc. (+0,4 proc. punkto). Tad daugiamečių žalienų plotų (pievų ir ganyklų bei daugiamečių žo-

lių iki 5 metų) proporcijos bendras pasikeitimas sudarė –12 proc. punkto, t. y. sumažėjo nuo 31,1 iki

19,1 proc.



su vyraujančiais I ir II grupių dirvožemiais

Grūdinių augalų pasėlių dalis naudojamose žemės ūkio naudmenose padidėjo nuo 46,7 iki

63,2 proc. (+16,5 proc. punkto). Javai pasėlių struktūroje sudaro didesnę nei optimalią dalį. Grūdinių

augalų pasėliuose dominuoja trijų rūšių javai – kviečiai, kvietrugiai ir miežiai, kurių dalis nuo ben-

dro grūdinių augalų ploto per pastaruosius penkerius metus sudaro net 98,2 proc. (30 paveikslas).

Išvados: kviečiai, kvietrugiai ir miežiai yra reiklūs dirvožemiams augalai, o jų intensyvus

tręšimas mineralinėmis trąšomis pasiekė ribą, ties kuria didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių

24,3% 12,6%

74,6%

86,4%

46,7%

63,2%

42,4% 54,0%

31,1% 19,1%

0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

I ir II dirvožemių grupės: 42,1-52,0 našumo balai

Pasėliai

Pievos ir ganyklos

Ariama žemė


Grūdiniai augalai



72

sveikatai. Derlingų žemių savivaldybėse bendras žalienų (pievos ir ganyklos, daugiametės žolės),

kurios yra svarbus humuso šaltinis, plotas ir dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų struktūroje su-

mažėjo.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis ankstesniuose poskyriuose

išnagrinėtais dirvožemio tyrimų bei statistiniais duomenimis apie galimus įvairius dirvožemio deg-

radacijos veiksnius, toliau pateikiamas dirvožemio degradacijos rizikos keliamų pavojų ar grėsmių ir

jų galimo poveikio žemės ūkio vystymuisi teritorijose, kuriose vyrauja labai geros ir geros ūkinės

vertės (42,1-52,0 našumo balų) dirvožemiai (45–47 lentelės).

45 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl dirvožemio degradacijos I ir II dirvožemių grupėje apibūdi-

nimas

Nustatytas galimas

pavojus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir gali-

mas išplitimas


poveikio veiklos sričiai

trukmė

Dirvožemio struktū-

ringumo prastėjimo

rizika

Paplitimas daugiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali pasireikšti per 1–4

metus

Organinės medžiagos

dirvožemyje greitesnės

mineralizacijos rizika


metų

Organinių ir minerali-

nių trąšų nesubalan-

suoto naudojimo rizika


metus

Žemės ūkio augalų

nesubalansuoto augi-

nimo rizika


metų

Maisto medžiagų išsi-

plovimo iš dirvožemio

rizika


metų

Dirvožemio biologinio

atsparumo mažėjimo

rizika

Paplitimas daugiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali pasireikšti per 1 metus

46 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai I ir II dirvo-

žemių grupėje

Nustatytas galimas


Galimų padarinių

(poveikio) trukmė


ringumo prastėjimo

rizika

Stiprėja dirvožemio fizinė degradacija, blogėja dirvožemio struktūrin-

gumas. Dirvožemis praranda gebą išlaikyti struktūringus agregatus. Stip-

rinamas mechaninis poveikis dirvožemių ariamajam ir po juo esantiems

horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui tei-

kiančiam augalininkystės produkciją

15 ‒ 30 metų




Mažiau organinių darinių sujungiama su dirvožemio kietąja mineraline

dalimi. Nesant lengvai prieinamų organinių medžiagų kiekiui, pradeda-

ma humuso mineralizacija ir dirvožemyje sparčiai mažėja su jo minerali-

ne dalimi sujungtų huminių rūgščių kiekiai. Stiprėja dirvožemio fizinė,

cheminė ir biologinė degradacija. Stiprinamas mechaninis poveikis dir-

vožemių ariamajam ir po juo esantiems horizontams. Didelė žala gamti-

nei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produk-

3 ‒ 15 metų

73

ciją.




Stokojama organinių trąšų ir dirvožemyje mažėja humuso. Didesnio javų

produktyvumo siekiama intensyvinant tręšimą mineralinėmis trąšomis.

Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai

30 ir daugiau

metų



nimo rizika

Plinta monopasėliai, didėja venos botaninės šeimos augalų ligų ir kenkė-

jų židiniai. Intensyviau naudojamos cheminės apsaugos priemonės (pes-

ticidai: herbicidai, insekticidai ir fungicidai ar baktericidai), kurios su-

trikdo natūralią biologinę kontrolę, mažina augalų atsparumą. Didelė

žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkys-

tės produkciją. Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai

30 ir daugiau

metų



rizika

Nesubalansuotas mineralinių trąšų ir kitų cheminių elementų naudojimas

didina tikimybę, kad intensyvės biologiškai ir chemiškai nefiksuotų

cheminių elementų migracija ir išsiplovimas iš dirvožemio. Keisis pavir-

šinio ir gruntinio vandens kokybė. Sunkesnės granuliometrinės sudėties

dirvožemiuose dėl mažesnio vandens filtracijos greičio, įvairių minerali-

nių elementų koncentracijos padidės. Didelė žala gamtinei aplinkai ir

žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja

ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai

3 ‒ 15 metų



rizika

Neigiamai veikiama dirvožemio biologinė sistema. Silpnėja dirvožemio

fermentinis aktyvumas, keičiasi ir mažėja dirvožemio mikroorganizmų

bendrijos ir rūšinė sudėtis, mažėja dirvožemio mikroorganizmų įvairovė.

Tai skatina organinių medžiagų mineralizacijos procesus ir humuso deg-

radaciją. Dėl monopasėlių plitimo ir nykstančios dirvožemio mikrobio-

tos, augalai praranda atsparumą, kurį dirvožemyje reguliuoja dirvožemio

mikroorganizmų biocheminė fermentų sistema. Plinta daugiau atsparūs

aplinkos sąlygoms invaziniai augalai. Didelė žala gamtinei aplinkai ir

žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja

ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai. Pažeidžiama dirvožemio ir

kitų ekosistemų pusiausvyra

15 ‒ 30 metų

47 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų rizikos įvertinimas I ir II dirvožemių grupėje

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


ringumo prastėjimo

rizika

4 4 16 Labai didelė

rizika Katastrofinė




3 3 9 Didelė rizika Katastrofinė








nimo rizika





rizika




rizika



74

III ir IV 1-ojo pogrupio dirvožemių grupėse

Tai Lietuvos teritorijos dalis, kurioje vyrauja vidutinės ir prastokos ūkinės vertės dirvože-

miai, kurie įvertinti 35,0–42,0 našumo balais. Pagal J. Mažvilos, L. Lukšienės, G. Staugaičio ir R.

Mockevičiaus (2015) parengtą dirvožemių klasifikaciją, ji apima savivaldybes, kurių dirvožemiai

patenka į III ir IV 1-ojo pogrupio dirvožemių grupes. Tiriamojo laikotarpio pabaigoje (2015 m.) ši

teritorija padengia 32,5 proc. Lietuvoje naudojamų žemės ūkio naudmenų, 30,6 proc. ariamos že-

mės, 30,7 proc. pasėlių, 28 proc. grūdinių augalų pasėlių ir 38,3 proc. pievų ir ganyklų.

III dirvožemių grupėje vyrauja vidutiniškos ūkinės vertės (37,0–42,0 balai) dirvožemiai (Ma-

žeikių r. – 41,8, Kupiškio r. – 41,5, Kretingos r. – 39,7, Tauragės r. – 39,0, Kazlų Rūdos – 39,0,

Ukmergės r. – 39,0, Kaišiadorių r. – 38,6, Prienų r. – 38,1 savivaldybėse). Daugumos šios grupės

savivaldybių dirvožemiai yra Vidurio ir Rytų Lietuvos zonų sandūroje ir lygesniuose Vakarų Lietu-

vos plotuose. Šios grupės dirvožemiai mažiau tinka labai reiklių augalų (žieminių kviečių, cukrinių

runkelių) auginimui. IV dirvožemių grupės 1-jame pogrupyje daugiausia prastokos ūkinės vertės nuo

35,0 iki 37,1 balų našumo dirvožemiai. Tai Širvintų r. (36,9), Birštono (36,7), Klaipėdos r. (36,5),

Kelmės r. (36,3), Anykščių r. (36,1), Alytaus r. (35,6), Pagėgių (35,4), Kalvarijos (35,3) ir Rokiškio

r. (35,1) savivaldybių teritorijos. Juose rekomenduojama (Mažvila, Lukšienė, Staugaitis, Mockevi-

čius, 2015) auginti daugumą III grupei nurodytų augalų, laikantis panašių tręšimo rekomendacijų.

Našesniuose šios grupės plotuose (daugiau kaip 35 balų) rekomenduojama geriau auginti vasarinius

kviečius, miežius, kvietrugius, rapsus, pupinius, mišinius grūdams, kukurūzus, raudonuosius, raus-

vuosius ir baltuosius dobilus, kultūrines pievas ir ganyklas, sėklažoles.

Kaip rodo 31 paveiksle pateikti duomenys, 2015 m., palyginus su 2003 m., šiose vidutinio

derlingumo žemių teritorijose ariamos žemės dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų plote padidėjo

nuo 53,6 iki 66,4 proc. (+12,8 proc. punkto). Atvirkščiai, pievų ir ganyklų dalis sumenko nuo 45,0

iki 32,6 proc. (−12,4 proc. punkto). Tačiau daugiamečių žolių plotų dalis padidėjo nuo 9,7 iki 13

proc. (+3,3 proc. punkto). Tad daugiamečių žalienų plotų (pievų ir ganyklų bei daugiamečių žolių

iki 5 metų) proporcijos bendras pasikeitimas sudarė – 9,1 proc. punkto, t. y. sumažėjo nuo 54,7 iki

45,6 proc.



su vyraujančiais III grupės ir IV grupės 1-ojo pogrupio dirvožemiais

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

III ir IV 1-ojo pogrupio dirvožemių grupės: 35,0-42,0 našumo balai

Pasėliai

Pievos ir ganyklos

Ariama žemė


Grūdiniai augalai



75

Grūdinių augalų pasėlių dalis naudojamose žemės ūkio naudmenose padidėjo nuo 28,2 iki

43,3 proc. (+15,1 proc. punkto). Javai pasėlių struktūroje sudaro didesnę negu optimalią dalį. Grūdi-

nių augalų pasėliuose dominuoja trijų rūšių javai – kviečiai, kvietrugiai ir miežiai, kurių dalis nuo

bendro grūdinių augalų ploto per pastaruosius penkerius metus siekia 75,7 proc. (31 paveikslas).

Kaip minėta, tai reiklūs dirvožemiams augalai, o jų intensyvus tręšimas mineralinėmis trąšomis pa-

siekė ribą, ties kuria didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai. Vidutinio derlingumo že-

mių savivaldybėse bendras žalienų (pievos ir ganyklos, daugiametės žolės), kurios yra svarbus hu-

muso šaltinis, plotas ir dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų struktūroje sumažėjo.

Išvados: kaip ir našiausių žemių, taip ir vidutinio derlingumo dirvožemų teritorijose grūdinių

augalų pasėliuose vyrauja tie patys trijų rušių augalai – kviečiai, kvietrugiai ir miežiai. Bendras dau-

giamečių žalienų (pievos ir ganyklos, daugiametės žolės), kurios yra svarbus humuso šaltinis, plotas

ir dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų struktūroje sumažėjo. Šios tendencijos didina ekologinio

pobūdžio riziką ir neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.




jų galimo poveikio žemės ūkio vystymuisi teritorijose, kuriose vyrauja vidutinės ir prastokos ūkinės

vertės (35,0–42,0 našumo balų) dirvožemiai (48–50 lentelės).

48 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl dirvožemio degradacijos III ir IV 1-ojo pogrupio dirvožemių

grupėje apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir

galimas išplitimas



trukmė

Dirvožemio struktūringumo

prastėjimo rizika


metus

Organinės medžiagos dirvo-

žemyje greitesnės minerali-

zacijos rizika


metus

Organinių ir mineralinių

trąšų nesubalansuoto naudo-

jimo rizika


Žemės ūkio augalų nesuba-

lansuoto auginimo rizika


metų

Maisto medžiagų išsiplovi-

mo iš dirvožemio rizika


Dirvožemio biologinio at-

sparumo mažėjimo rizika


metus

76

49 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai III ir IV 1-

ojo pogrupio dirvožemių grupėje

Nustatytas galimas


Galimų padarinių (po-

veikio) trukmė


ringumo prastėjimo

rizika

Dirvožemių genetinė geba sudaryti patvarias struktūras yra natūra-

liai maža, todėl dirvožemis įdirbamas giliau, kad sukurti gilesnį

armenį. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui 30 ir daugiau metų




Dirvožemių genetinė geba išlaikyti organinių junginių kompleksus

yra natūraliai maža. Stiprėja dirvožemio fizinė, cheminė ir biologinė

degradacija. Stiprinamas mechaninis poveikis dirvožemių ariama-

jam ir po juo esantiems horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai

ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produkciją

15 ‒ 30 metų




Stokojama organinių trąšų ir dirvožemyje mažėja humuso. Didesnio

javų produktyvumo siekiama intensyvinant tręšimą mineralinėmis

trąšomis. Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai 3 ‒ 15 metų



nimo rizika

Plinta monopasėliai, didėja vienos botaninės šeimos augalų ligų ir

kenkėjų židiniai. Intensyviau naudojamos cheminės apsaugos prie-

monės (pesticidai: herbicidai, insekticidai ir fungicidai ar bakterici-

dai), kurios sutrikdo natūralią biologinę kontrolę, mažina augalų

atsparumą. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekologinė rizika

aplinkai ir žmonių sveikatai

1 ‒ 3 metus



rizika

Nesubalansuotas mineralinių trąšų ir kitų cheminių elementų naudo-

jimas didina tikimybę, kad intensyvės biologiškai ir chemiškai ne-

fiksuotų cheminių elementų migracija ir išsiplovimas iš dirvožemio.

Keisis paviršinio ir gruntinio vandens kokybė. Lengvos granulio-

metrinės sudėties dirvožemiuose formuojasi negausiai mineralų

prisotinto filtrato vanduo, maisto medžiagų išsiplovimas intensy-

vesnis. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui tei-

kiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekologinė rizika aplin-

kai ir žmonių sveikatai

30 ir daugiau metų



rizika

Neigiamai veikiama dirvožemio biologinė sistema. Silpnėja dirvo-

žemio fermentinis aktyvumas, keičiasi ir mažėja dirvožemio mikro-

organizmų bendrijos ir rūšinė sudėtis, mažėja dirvožemio mikroor-

ganizmų įvairovė. Tai skatina organinių medžiagų mineralizacijos

procesus ir humuso degradaciją. Dėl monopasėlių plitimo ir nyks-

tančios dirvožemio mikrobiotos, augalai praranda atsparumą, kurį

dirvožemyje reguliuoja dirvožemio mikroorganizmų biocheminė

fermentų sistema. Plinta daugiau atsparūs aplinkos sąlygoms inva-

ziniai augalai. Ypač intensyviai invazinių augalų plitimas bus skati-

namas nenašiose naudojamose žemės ūkio naudmenose. Didelė žala

gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkys-

tės produkciją. Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai.

Pažeidžiama dirvožemio ir kitų ekosistemos pusiausvyra

15 ‒ 30 metų

77

50 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų rizikos įvertinimas III ir IV 1-ojo pogrupio dir-

vožemių grupėje

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


ringumo prastėjimo

rizika

2 5 10 Didelė rizika Leistina









rizika

Katastrofinė



nimo rizika

3 2 6 Vidutinė rizika Leistina



rizika


rizika

Katastrofinė



rizika


IV 2-ojo pogrupio ir V dirvožemių grupėse

Tai Lietuvos teritorijos dalis, kurioje vyrauja prastokos ir prastos ūkinės vertės dirvožemiai,

kurie įvertinti 27,1–35,0 našumo balais. Pagal J. Mažvilos, L. Lukšienės, G. Staugaičio ir R. Moc-

kevičiaus (2015) parengtą dirvožemių klasifikaciją, ji apima savivaldybes, kurių dirvožemiai paten-

ka į IV grupės 2-ojo pogrupio ir V grupės dirvožemius. Tiriamojo laikotarpio pabaigoje (2013 m.) ši

teritorija padengė 23,1 proc. Lietuvoje naudojamų žemės ūkio naudmenų, 18,4 proc. ariamos žemės,

18,1 proc. pasėlių, 15,4 proc. grūdinių augalų pasėlių ir joje sutelkta net 42,3 proc. pievų ir ganyklų.

IV dirvožemių grupės 2-ajame pogrupyje daugiausia prastos ūkinės vertės (32,1–35 balai)

dirvožemių. Pagal minėtą J. Mažvilos, L. Lukšienės, G. Staugaičio ir R. Mockevičiaus (2015) klasi-

fikaciją, ji apima septynių savivaldybių teritoriją, kaip antai Švenčionių r. – 33,9, Rietavo savival-

dybė – 33,8, Telšių r. – 33,6, Šilutės r. – 32,8, Šilalės r. – 32,5, Plungės r. – 32,3, Šalčininkų r. –

32,2 balo. Kaip pažymi autoriai, plotuose, kurių našumas nesiekia 35 balų, vyrauja daugiau išplovi-

mo procesų paveikti balkšvažemiai, čia giliau karbonatingas sluoksnis, daug iš prigimties rūgščių

dirvožemių. V dirvožemių grupėje vyrauja prastos ūkinės vertės, 27,1–32,0 našumo balais įvertinti

dirvožemiai. Tai teritorija, apimanti keturias savivaldybes, tokias kaip Vilniaus r. (30,2), Zarasų r.

(29,9), Trakų r. (29,2) ir Visagino (27,6). Joje daug kalvotų vietovių. Apie du trečdaliai labai kalvo-

tų ir kalvotų plotų sutinkama Molėtų, Utenos, Zarasų, kiek mažiau jų – Trakų, Vilniaus, Varėnos

rajonų kadastrinėse vietovėse. Apie trečdalyje Varėnos r. savivaldybės žemės ūkio naudmenų vyrau-

ja smėlio dirvožemiai, kiek daugiau – Trakų, 14–20 proc. – Vilniaus, Molėtų, Utenos, Zarasų r. sa-

vivaldybėse. Dėl šių savybių V grupės dirvožemiai yra prasčiausi Lietuvoje. Jie tinkamiausi lubi-

nams, grikiams, avižoms, rugiams, vienmetėms žolėms, bulvėms auginti.

78

Pagal 32 paveiksle pateiktus duomenis matyti, kad nagrinėjamu ilguoju laikotarpiu (2013 m.,

palyginus su 2003 m.) šiose nederlingų žemių teritorijose ariamos žemės dalis naudojamų žemės

ūkio naudmenų plote padidėjo nuo 41,5 iki 53,9 proc. (+12,4 proc. punkto). Atvirkščiai, pievų ir

ganyklų dalis sumenko nuo 57,0 iki 44,5 proc. (−12,5 proc. punkto). Tačiau daugiamečių žolių plotų

dalis padidėjo nuo 7,0 iki 13,9 proc. (+6,9 proc. punkto). Bendrame rezultate, daugiamečių žalienų

plotų (pievų ir ganyklų bei daugiamečių žolių iki 5 metų) dalis sumažėjo –5,6 proc. punkto, t. y. nuo

64,0 iki 58,4 proc.



su vyraujančiais IV grupės 2-ojo pogrupio ir V grupės dirvožemiais

Išanalizavus grūdinių augalų pasėlių proporcijų pasikeitimą nustatyta, kad jų dalis naudoja-

mose žemės ūkio naudmenose per 2003–2013 m. padidėjo nuo 21,7 iki 32,6 proc. (+10,9 proc.

punkto). Nederlingų žemių savivaldybių teritorijose, taip pat kaip ir derlingų žemių teritorijose, grū-

dinių augalų pasėliuose pradėjo vyrauti trijų rūšių javai – kviečiai, kvietrugiai ir miežiai, kurių dalis

nuo bendro grūdinių augalų ploto nuo 2008 m. padidėjo 8,5 proc. punkto, t. y. nuo 47,6 iki 56,1

proc. (2015 m.), kaip nurodyta 32 paveiksle. Šių dirvožemiams reiklių javų intensyvus tręšimas mi-

neralinėmis trąšomis kelia ekologinę grėsmę dirvožemiams, vandens taršai ir žmonių sveikatai.

Bendras žalienų (pievos ir ganyklos, daugiametės žolės), kurios yra svarbus humuso šaltinis, plotas

ir dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų struktūroje sumažėjo.

Išvada: apibendrintai galima teigti, kad ariamos žemės proporcijos naudojamose žemės ūkio

naudmenose didėjimo bei daugiamečių žalienų (pievų, ganyklų ir daugiamečių žolių pasėlių) plotų

dalies mažėjimo, taip pat dėl labai padidėjusios grūdinių augalų proporcijos pasėlių struktūroje išau-

go ekologinio pobūdžio rizika Lietuvoje, ypač teritorijose, kuriose vyrauja labai geros ir geros ūki-

nės vertės (42,1–52,0 našumo balų) dirvožemiai. Minėti struktūros pokyčiai naudojamose žemės

ūkio naudmenose turi neigiamos įtakos dirvožemio agrocheminėms, fizikinėms ir biologinėms sa-

vybėms, maistinių medžiagų išsiplovimui, ŠESD emisijų didėjimui, biologinei įvairovei. Be to, dėl

trijų rūšių javų – kviečių, kvietrugių ir miežių – dominavimo grūdinių augalų pasėliuose, Lietuvoje

suintensyvėjo dirvų tręšimas mineralinėmis trąšomis ir pasiekė ribą, ties kuria didėja ekologinė rizi-

ka aplinkai ir žmonių sveikatai. Ypač neigiamas poveikis dirvožemio ir vandens ekosistemoms dėl

maisto medžiagų nepasisavinimo, greitesnės maistinių elementų migracijos ir išsiplovimo.

41,5% 53,9%

21,7% 32,6%

11,6% 18,3%

64,0% 58,4%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

IV 2-ojo pogrupio ir V dirvožemių grupės: <35,0 našumo balai

Pasėliai

Pievos ir ganyklos

Ariama žemė


Grūdiniai augalai



79




jų galimo poveikio žemės ūkio vystymuisi teritorijose, kuriose vyrauja prastokos ir prastos ūkinės

vertės (27,1–35,0 našumo balų) dirvožemiai (51–53 lentelės).

51 lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl dirvožemio degradacijos IV 2-ojo pogrupio ir V dirvožemių

grupėje apibūdinimas

Nustatytas galimas

pavojus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir gali-

mas išplitimas



trukmė


ringumo prastėjimo

rizika

Pavieniai plotai nenašių žemių grupėse mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos

Gali pasireikšti daugiau

kaip per 35 metus





šalies teritorijos

Gali pasireikšti per 10–35

metus





šalies teritorijos

Gali pasireikšti per 1 metus



nimo rizika


šalies teritorijos

Gali pasireikšti per 4–10

metų



rizika


šalies teritorijos

Gali pasireikšti per 1 metus



rizika


šalies teritorijos

Gali pasireikšti daugiau

kaip per 35 metus

52 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai IV 2-ojo

pogrupio ir V dirvožemių grupėje

Nustatytas galimas



veikio) trukmė


ringumo prastėjimo

rizika

Dirvožemių genetinė geba sudaryti patvarias struktūras yra natūra-

liai maža, todėl dirvožemis įdirbamas giliau, kad sukurti gilesnį

armenį. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

30 ir daugiau metų




Dirvožemių genetinė geba išlaikyti organinių junginių kompleksus

yra natūraliai maža. Stiprėja dirvožemio fizinė, cheminė ir biologinė

degradacija. Stiprinamas mechaninis poveikis dirvožemių ariama-

jam ir po juo esantiems horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai

ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produkciją

1 ‒ 3 metus




Stokojama organinių trąšų ir dirvožemyje mažėja humuso. Didesnio

javų produktyvumo siekiama intensyvinant tręšimą mineralinėmis

trąšomis. Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai

1 ‒ 3 metu



nimo rizika

Plinta monopasėliai, didėja vienos botaninės šeimos augalų ligų ir

kenkėjų židiniai. Intensyviau naudojamos cheminės apsaugos prie-

monės (pesticidai: herbicidai, insekticidai ir fungicidai ar bakterici-

dai), kurios sutrikdo natūralią biologinę kontrolę, mažina augalų

atsparumą. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

1 ‒ 3 metus

80

teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekologinė rizika

aplinkai ir žmonių sveikatai



rizika

Nesubalansuotas mineralinių trąšų ir kitų cheminių elementų naudo-

jimas didina tikimybę, kad intensyvės biologiškai ir chemiškai ne-

fiksuotų cheminių elementų migracija ir išsiplovimas iš dirvožemio.

Keisis paviršinio ir gruntinio vandens kokybė. Lengvos granulio-

metrinės sudėties dirvožemiuose formuojasi negausiai mineralų

prisotinto filtrato vanduo, maisto medžiagų išsiplovimas intensy-

vesnis. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui tei-

kiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekologinė rizika aplin-

kai ir žmonių sveikatai

30 ir daugiau metų



rizika

Neigiamai veikiama dirvožemio biologinė sistema. Silpnėja dirvo-

žemio fermentinis aktyvumas, keičiasi ir mažėja dirvožemio mikro-

organizmų bendrijos ir rūšinė sudėtis, mažėja dirvožemio mikroor-

ganizmų įvairovė. Tai skatina organinių medžiagų mineralizacijos

procesus ir humuso degradaciją. Dėl monopasėlių plitimo ir nyks-

tančios dirvožemio mikrobiotos, augalai praranda atsparumą, kurį

dirvožemyje reguliuoja dirvožemio mikroorganizmų biocheminė

fermentų sistema. Plinta daugiau atsparūs aplinkos sąlygoms inva-

ziniai augalai. Ypač intensyviai invazinių augalų plitimas bus skati-

namas nenašiose naudojamose žemės ūkio naudmenose. Didelė žala

gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkys-

tės produkciją. Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai.

Pažeidžiama dirvožemio ir kitų ekosistemų pusiausvyra

1 ‒ 3 metus

53 lentelė. Dirvožemio degradacijos galimų pavojų rizikos įvertinimas IV 2-ojo pogrupio ir V dir-

vožemių grupėje

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


ringumo prastėjimo

rizika












nimo rizika




rizika


rizika

Katastrofinė



rizika

1 2 2 Priimtina rizika Leistina

5.4. Augalų ir gyvūnų ligų rizika

81

5.4.1. Žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų keliama rizika

Nuolatos vykdant nacionalinę kenksmingųjų organizmų fitosanitarinę stebėseną augalinin-

kystės ūkiuose (taip pat šios srities mokslo įstaigose, natūraliose augavietėse bei parkuose) sudarytas

Lietuvai aktualių kenksmingųjų organizmų sąrašas. Jame 2013 m. buvo įrašyti 29 kenksmingieji

organizmai, iš kurių 12 kenkia auginamoms bulvėms. Remiantis Lietuvoje atliekamos fitosanitarinės

stebėsenos duomenimis (Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011–

2015 m. veiklos ataskaitos), galima teigti, kad tarp Lietuvoje aptinkamų aktualių kenksmingųjų or-

ganizmų žemės ūkyje nustatyti: bulvinis nematodas (Globodera rostochiensis), bulvių žiedinis puvi-

nys (Clavibacter michiganensis subsp. sepedonicus), slyvų raupai (Plum pox virus), bakterija, suke-

lianti vaismedžių bakterinę degligę. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį jų protrūkių šalyje nėra nustaty-

ta. Kasmet nustatomi tik pavieniai židiniai, kurie yra sunaikinami.

Augalų ir augalinių produktų ligų arba kenksmingųjų organizmų naikinimo sistemai įgyven-

dinti, skiriama nacionalinė parama nuostoliams dėl fitosanitarijos priemonių taikymo kompensuoti.

2004–2015 m. šioms kompensacijoms buvo išmokėta per 2,7 mln. EUR Nacionalinės paramos lėšų,

vidutiniškai 272,7 tūkst. EUR per metus (54 lentelė).

54 lentelė. Parama kompensuojant nuostolius dėl fitosanitarijos priemonių taikymo Lietuvoje

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Suma, tūkst. EUR 126,7 340,3 479,0 520,8 521,1 288,7 106,7 111,6 79,3 223,0 153,1

Paramą gavusių

subjektų skaičius 47 n.d. 100 103 40 47 11 20 11 14 8

Pastaba: 2015 m. parama nuostoliams dėl fitosanitarijos priemonių taikymo kompensuoti nebuvo suteikta.

Šaltinis: parengta autorių pagal NMA ataskaitas “Duomenys apie perduotą mokėjimui paramą pagal Nacionalinės paramos priemo-

nes” (2007–2013 m.) ir “Duomenys apie atliktus mokėjimus iš Specialiosios kaimo rėmimo programos” (2004–2006 m.).

Be to, nuo 2016 m. pradėjus dalyvauti Europos Sąjungos (ES) kenksmingųjų organizmų ste-

bėsenos programoje Lietuvai atsivėrė galimybės taip pat stebėti 22 kenksminguosius organizmus,

kurių dalis šalyje neaptinkama. Programą iš dalies finansuoja Europos Komisija (EK). Joje dalyvau-

ja 24 ES šalys narės, tarp kurių ir kaimynės Estija, Latvija bei Lenkija. Šios programos tikslas – at-

likti į programą įtrauktų kenksmingųjų organizmų stebėseną, įvertinti jų paplitimo mastą (jei jie būtų

aptikti Lietuvos teritorijoje), kaip galima anksčiau pastebėti jų atsiradimą, aptikti naujus židinius bei

pasitelkus fitosanitarijos priemones kuo greičiau židinius sunaikinti, siekiant, kad Lietuvos ūkio sub-

jektai ir gamta patirtų kuo mažiau žalos ir nuostolių (VAT, 2016).

Pagrindinės bulvių ligos, dėl kurių atliekama stebėsena, yra bulvių vėžys, bulvių žiedinis ir

rudasis puviniai, cistas sudarantys nematodai.

Bulvių vėžys

Bulvių vėžys yra pavojingiausia liga, galinti sunaikinti net iki 80 proc. bulvių gumbų der-

liaus. Lietuvoje ši liga jau spėta pamiršti, nes oficialiai kontroliuojamų jos židinių dabartiniu metu

nenustatyta. Paskutiniai bulvių vėžio židiniai buvo užfiksuoti 1982–1983 m. Tačiau manoma, kad

yra nežinomų ligos židinių tikimybė smulkių bulvių augintojų daržuose. Bulvių vėžio sukėlėjas ken-

kia ne tik bulvių gumbams, bet užkrečia dirvą daugeliui metų. Stipriai užkrėstame dirvožemyje bul-

82

vių kerai neišaugina sveikų stiebagumbių, užsikrėtę stiebagumbiai blogai laikosi sandėliuose, greitai

pūva, praranda prekinę išvaizdą (Raškauskas, 2011). Užkrėstame dirvožemyje ilgą laiką draudžiama

auginti bulves, nes jame bulvių raupio sporangės išlieka gyvybingos iki 20 metų ir bet kada galėtų

užkrėsti pasodintas bulves. Kaip pastebi VAT specialistai, atlikti bulvių vėžį sukeliančių kenksmin-

gųjų organizmų fitosanitarinę stebėseną bei tyrimus svarbu vykdyti dėl to, kad kaimyninėje Lenkijo-

je yra nustatyti šios ligos židiniai (VAT, 2016).

Bulvių žiedinis puvinys

Bulvių žiedinis puvinys – kita pavojinga bulvių liga. Ji Lietuvoje aptinkama kasmet. Apnikti

bulvių žiedinio puvinio augalai pradeda vysti ir išdžiūsta. Ši liga itin didelės žalos padarė Šiaurės

Amerikos (1979 m. sunyko iki 50 proc.) ir Rusijos bulvių pasėliams (1974 m. buvo infekuota 15–30

proc. augalų ir prarasta beveik 47 proc. pasėlių). Bulvių žiedinį puvinį sukeliančios bakterijos ilgą

laiką išlieka ant įvairių paviršių, besilietusių su užkrėstomis bulvėmis jų sodinimo, priežiūros ar der-

liaus nuėmimo metu. Nustatyta, kad bakterijos gyvybingomis išlieka iki 24 mėnesių, o esant žemai

temperatūrai ir iki 60 mėnesių. Ekonominė žala dėl šios ligos didėja ir dėl to, kad naikinant užkrės-

tus gumbus būtina dezinfekuoti sandėlius, techniką ir įrankius (VAT, 2016). Lietuvoje 2015 metais

nustatyti 17 atvejai (2011 metais – 38 atvejai, 2013 metais – 21 atvejis, 2014 metais – 20 atvejų)

(VAT, 2016).

Bulvių rudasis puvinys

Už žiedinį puvinį daug grėsmingesnė bulvių liga yra bulvių rudasis puvinys. Ši bakterinė liga

pažeidžia bulvinių šeimos augalus, tačiau dažniausiai aptinkama bulvėse ir pomidoruose. Karštu ir

drėgnu oru liga per porą dienų gali sunaikinti visus bulvienojus. Užkrečiama dirva, bulvių sėkla,

vanduo (vandens telkiniai), žemės ūkio inventorius, bulvinių šeimos piktžolės, augalų liekanos. Per

žiemą bakterijos gali išgyventi dirvoje, likusiuose bulvių gumbuose, sandėliuojamuose bulvių gum-

buose ar minėtose piktžolėse. Dėl šios bakterijos gali žūti iki 90 proc. derliaus (Lietuvos Augalinin-

kystės..., 2011). Laukuose, kuriuose augo užkrėstos bulvės, mažiausiai 4 metus negalima auginti

bulvių ir bulvinių šeimos augalų. Pastebėjus savaime išdygusių bulvių, būtina jas sunaikinti. Patarti-

na užkrėstus laukus palikti pūdymui, pievai, kad būtų lengviau aptikti savaime augančias bulves

(Lietuvos Augalininkystės..., 2011).

Bulvių rudojo puvinio židinių Lietuvoje kol kas nebuvo aptikta. Kadangi neseniai pirmieji

šių bakterijų židiniai buvo nustatyti Lenkijoje, Lietuvai labai svarbu stebėti, ar jų neatsirado šalyje, o

jei atsirastų – laiku užkirsti kelią šių bakterijų plitimui (VAT, 2016).

Bulvinis nematodas

Vieni pagrindinių bulvių kenkėjų yra bulviniai cistas sudarantys nematodai (Bulviniai blyš-

kieji nematodai (Globodera pallida) ir Auksiniai bulviniai nematodai (Globodera rostochiensis)).

Nematodai arba mikroskopinės kirmėlės pažeidžia augalų šeimininkų bulvių (išskirtiniais atvejais –

pomidorų, baklažanų) šaknis ir sutrikdo normalų jų augimą. Jei pažeidimai gausūs, augalai visai ne-

sudygsta, o sudygę žūsta. Auginant bulves šiais nematodais užkrėstuose laukuose, prarandama apie

50 proc. derliaus, o jei nematodų ypač gausu ir auginamos bulvių veislės jiems neatsparios, derliaus

nuostoliai gali siekti ir 80 proc. Iki šiol Bulvinių blyškiųjų nematodų židinių Lietuvoje nebuvo nu-

83

statyta, o auksinių bulvinių nematodų 2015 metais 18 atvejų (palyginimui, 2014 metais – 45 atvejai)

(VAT, 2016). Bulvinių cistas sudarančių nematodų 2015 metais buvo aptikta 15 ha plote (2014 me-

tais – 36 ha), kuriame bulvių auginimas buvo uždraustas (VAT, 2016).

Slyvų raupai

Slyvų raupų virusas (angl. Plum pox virus, PPV), dar vadinamas slyvų šarkos virusu arba

slyvų virusu (Norkus, 2010), aptiktas Balkanuose (Norkus, 2010; Khan ir kt., 2007), aptinkamas

visoje Europoje, kai kuriose Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos valstybėse (Brunt ir kt., 1999; Nor-

kus, 2010). PPV simptomai pastebimi praėjus kuriam laikui (apie tris metus) nuo užkrėtimo momen-

to, simptomai neryškūs – lapų margumas, žiediškos dėmės lapų ir vaisių paviršiuje, išryškėję lapo

gyslos (Dragoljub ir kt., 1999). Ligos atveju derliaus nuostoliai siekia 80-100 proc., nukenčia vaisių

kokybė (Norkus, 2010).

Pirmieji duomenys patvirtinantys PPV paplitimą Lietuvoje gauti 1995 metais (Staniulis ir kt.,

1998; Jeckevičienė, Staniulis, 2003; Norkus, 2010). 2011 metais nustatyta penki slyvų raupų atvejai

(VAT, 2012), 2013 metais – vienas atvejis (VAT, 2014), 2014 metais – penki atvejai (VAT, 2015),

o 2015 metais – šeši atvejai (VAT, 2016).

Vaismedžių bakterinė degligė

Vaismedžių degligę sukelianti bakterija yra įtraukta į karantininių organizmų sąrašą. Liga

pirmą kartą buvo pastebėta JAV 1780 metais, Europoje – 1957 metais, Lenkijoje – 1966 metais, o

Lietuvoje – 2005 metais (Liorančaitė, 2012). Bakterijos gyvena vidiniuose augalo audiniuose ir stai-

ga sukelia epidemiją. Vieno sezono metu liga gali sunaikinti visą medelyną, bet gali pasireikšti ir tik

ant atskirų žiedynų ar šakų (Baranauskaitė, 2004; Liorančaitė, 2012). Ligos sukėlėjas plinta su vėju,

lietumi, kruša, bakterijas platina vabzdžiai, paukščiai. Ji gali būti pernešta su sodinamąja ir skiepiji-

mo medžiaga, su vaisiais, eksudatu ištepta tara ir pakavimo medžiaga. Visos infekuoto augalo dalys

(išskyrus sėklas) gali būti užkratas ir toliau platinti ligą, todėl, kovojant su šia liga, būtina sudeginti

ne tik visus užkrėstus augalus, bet ir kitus 10–20 metrų spinduliu esančius augalus šeimininkus (Ba-

ranauskaitė, Jogaitė, Jankuvienė, 2008; Liorančaitė, 2012).

Lietuvoje 2015 metais aptiktas vienas vaismedžių degligės atvejis Kauno miesto viešojoje

erdvėje, kuris kartojasi kasmet nuo 2013 metų ir kuris buvo sunaikintas (VAT, 2016). Palyginimui,

galima paminėti, kad 2013 m. buvo nustatyta 16 atvejų (VAT, 2014), o 2014 m. – 15 atvejų (VAT,

2015). Kaip pastebi Liorančaitė (2012), šios ligos ekonominę žalą nusakyti sunku.

Išvada: Lietuvoje vykdoma augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų fitosanitarinė stebėsena,

veikia augalų ir augalinių produktų ligų arba kenksmingųjų organizmų naikinimo sistema. Šioms

funkcijoms įgyvendinti skiriama nacionalinė parama nuostoliams dėl fitosanitarijos priemonių tai-

kymo kompensuoti. Tai sumažina augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų Lietuvoje išplitimo riziką.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais Lietuvai labai pa-

vojingų žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų (bulvių vėžio, žiedinio ir rudojo puvi-

nio, bulvinio nematodo, slyvų raupų ir vaismedžių bakterinė degligės) užfiksuotų atvejų ir galimų

padarinių analizės duomenimis, 55–57 lentelėse pateikti dėl šių ligų ir kenksmingųjų organizmų ri-

zikos kylančių pavojų ar grėsmių šalies žemės ūkiui ir jų galimo poveikio vertinimo rezultatai.

84

55 lentelė. Nustatytų žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų galimų pavojų apibūdini-

mas

Nustatytas

galimas pavo-

jus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir galimas

išplitimas



Bulvių vėžys Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 10-50 metų

Daugiau kaip 365 dienos

Bulvių žiedi-

nis puvinys

Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 1-5 metus

Daugiau kaip 365 dienos

Bulvių rudasis

puvinys

Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 10-50 metų

Nuo180 iki 365 dienų

Bulvinis ne-

matodas

Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 1-5 metus


Slyvų raupai Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 1-5 metus


Vaismedžių

bakterinė

degligė

Pavieniai židiniai daugiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 1-5 metus

56 lentelė. Žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų galimų pavojų padariniai (poveikis)

veiklos sričiai

Nustatytas

galimas pavo-

jus


veikio) trukmė

Bulvių vėžys Gali sunaikinti net iki 80 proc. bulvių gumbų derliaus. Užkrėstame dirvo-

žemyje ilgą laiką draudžiama auginti bulves, nes jame bulvių raupio spo-

rangės išlieka gyvybingos iki 20 metų ir bet kada galėtų užkrėsti pasodintas

bulves


Bulvių žiedi-

nis puvinys

Apnikti bulvių žiedinio puvinio augalai pradeda vysti ir išdžiūsta. Bakteri-

jos gyvybingomis išlieka iki 24 mėnesių, o esant žemai temperatūrai ir iki

60 mėnesių. Ekonominė žala dėl šios ligos didėja ir dėl to, kad naikinant

užkrėstus gumbus būtina dezinfekuoti sandėlius, techniką ir įrankius


Bulvių rudasis

puvinys

Dėl šios bakterijos gali žūti iki 90 proc. derliaus. Laukuose, kuriuose augo

užkrėstos bulvės, mažiausiai 4 metus negalima auginti bulvių ir bulvinių

šeimos augalų


Bulvinis ne-

matodas

Užkrėstame bulvių lauke prarandama apie 50 proc. derliaus, jei nematodų

ypač gausu ir auginamos bulvių veislės jiems neatsparios, derliaus nuosto-

liai gali siekti ir 80 proc.


Slyvų raupai Derliaus nuostoliai gali siekti 80–100 proc., nukenčia vaisių kokybė, dėl to

prarandamos pajamos Daugiau kaip 1 metus

Vaismedžių

bakterinė

degligė

Gali sunaikinti visą medelyną, bet gali sunaikinti tik atskirus žiedynus ar

šakas. Ekonominė žala dėl šios ligos didėja ir dėl to, kad būtina dezinfekuo-

ti sodo techniką ir įrankius


85

57 lentelė. Žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų galimų pavojų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas balais

Galimų padarinių

(poveikio) (P)

įvertinimas balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Bulvių vėžys 2 5 10 Didelė rizika Katastrofinė

Bulvių žiedinis

puvinys


ka

Katastrofinė

Bulvių rudasis

puvinys


Bulvinis nema-

todas


Slyvų raupai 4 5 20 Labai didelė rizi-

ka

Katastrofinė

Vaismedžių

bakterinė degligė


ka

Katastrofinė

5.4.2. Labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamųjų ligų keliama rizika

Augindami gyvūnus ūkiai gali patirti žalų dėl gyvūnų ligų, o patirti nuostoliai gali būti labai

dideli. Neretam ūkiui tokia nelaimė – verslo pabaiga (Žemės ūkis..., 2015). Pavojingos gyvūnų už-

krečiamosios ligos pasižymi itin greitu plitimu bei rimtomis pasekmėmis socialinėje, ekonominėje ir

sveikatos apsaugos srityse. Nustačius šias ligas prekyba gyvūnais ir gyvūniniais produktais yra

draudžiama, šalis izoliuojama, ribojamas gyvūnų ir žmonių judėjimas ir t.t. (VMVT, 2015). 58 len-

telėje pateiktas labai pavojingų gyvūnų užkrečiamų ligų, aktualių Lietuvai, sąrašas.

58 lentelė. Labai pavojingos žemės ūkio gyvūnų užkrečiamosios ligos Lietuvoje

Ligos kodas Užkrečiamosios ligos Paskutinį kartą registruota Lietuvoje

A010 Snukio ir nagų liga 1982 m.

A020 Vezikulinis stomatitas niekada neregistruota

A030 Vezikulinė kiaulių liga niekada neregistruota

A040 Galvijų maras niekada neregistruota

A050 Smulkių atrajotojų maras niekada neregistruota

A060 Infekcinė galvijų pleuropneumonija niekada neregistruota

A070 Mazgelinis dermatitas niekada neregistruota

A080 Rifto slėnio karštinė niekada neregistruota

A090 Mėlynojo liežuvio liga niekada neregistruota

A100 Ožkų ir avių raupai niekada neregistruota

A110 Afrikinė arklių liga niekada neregistruota

A120 Afrikinis kiaulių maras 2014-01-24

A130 Klasikinis kiaulių maras 1992 m., 2009-07-11, 2011-06-01

A150 Paukščių gripas niekada neregistruota

A160 Niukaslio liga 1989 m.

Šaltinis: VMVT, 2015.

Pagal gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrolės planą Lietuvoje vykdoma snukio ir nagų, klasiki-

nio kiaulių maro kiaulėms ir šernams, vezikulinės kiaulių ligos, naminių ir laukinių paukščių gripo ir

86

naminių bei laukinių paukščių Niukaslio ligų stebėsena. Planas atnaujinamas kiekvienais metais,

atsižvelgiant į ES bei kitų šalių gyvūnų sveikatos būklę. Kitos labai pavojingos gyvūnų užkrečiamo-

sios ligos Lietuvoje nebuvo pasireiškusios. Dėl to jos nėra aktualios ir joms taikomos bendrosios

ligų kontrolės priemonės, t. y. gyvūnų ir gyvūninių produktų importo kontrolė, gyvūnų judėjimo

kontrolė, gyvūnų ligų tendencijų pasaulyje analizė (VMVT, 2015).

Afrikinis kiaulių maras

Afrikinis kiaulių maras (AKM) – ypač pavojinga virusinė liga. AKM serga kiaulės, šernai ir

laukinės kiaulės. Žmonių sveikatai ir gyvybei ši liga grėsmės nekelia. AKM yra endeminė liga Afri-

kos šalyse. Pirmą kartą į Europą afrikinio kiaulių maro virusas (AKMV) pateko 1957 m. Portugali-

joje su maisto atliekomis. AKM protrūkis buvo greitai likviduotas. 1960 m. antrą kartą AKMV išpli-

to Portugalijoje ir Ispanijoje ir tapo endemine liga iki 1995 m. Tuo laikotarpiu AKM protrūkiai buvo

nustatyti Andoroje (1975 m.), Belgijoje (1985 m.), Prancūzijoje (1964, 1967 ir 1974 m.), Maltoje

(1978 m.), Nyderlanduose (1986 m.) ir Italijoje (1967, 1969 ir 1993 m.). AKMV plitimas buvo susi-

jęs su kiaulių šėrimu maisto atliekomis. Nuo 2007 m. afrikinio kiaulių maro virusas (AKMV) išplito

Kaukazo regiono šalyse, Rusijos Federacijoje. 2013 m. AKM protrūkiai nustatyti Baltarusijos Res-

publikos Gardino srityje, t. y. židinys užfiksuotas apie 40 km nuo Lietuvos Respublikos sienos. Pir-

masis afrikinio kiaulių maro atvejis Lietuvoje užfiksuotas laukinėje faunoje 2014 m. sausio 24 d.,

gaišusiam šernui. 59 lentelėje parodytas AKM plitimo mastas šalyje.

59 lentelė. Užfiksuoti afrikinio kiaulių maro (AKM) ligos protrūkiai Lietuvoje 2014–2016* m.

AKM atvejai laukinėje faunoje

AKM protrūkiai

kiaulių ūkiuose

Atvejų skai-

čius Šernų skaičius Gaišę Sumedžioti (atvejų skaičius)

2014 45 76 54 22 6

2015 111 132 59 73 13

2016* 245 379 311 68 18 *Pagal VMVT 2016-11-11 atnaujintus statistikos duomenis.

Šaltinis: Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos statistika.

Klasikinis kiaulių maras

Klasikinis kiaulių maras (KKM) – tai užkrečiama virusinė kiaulių liga. Žmonėms šios ligos

virusai nepavojingi. Anksčiau KKM buvo plačiai paplitęs pasaulyje. Daugelyje pasaulio šalių ši liga

įveikta. Šia liga naminės kiaulės neserga JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir dau-

gumoje Vakarų ir Centrinės Europos valstybių. KKM paplitęs Azijoje, Pietų ir Centrinėje Ameriko-

je. Tačiau nė viena šalis nėra 100 proc. apsaugota nuo pakartotinio viruso patekimo. Tačiau kiaulių

marą sukeliantis virusas vis dar aptinkamas kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos dalyse gyvenančių

laukinių šernų organizmuose, o tai gali kelti grėsmę naminėms kiaulėms.

Klasikinis kiaulių maras Lietuvoje buvo išplitęs iki 1976 m. Remiantis Valstybinės maisto ir

veterinarijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje 1990–1992 m. užregistruoti pavieniai ligos atvejai

rytinėje šalies dalyje, tačiau susirgimas neišplito. Taip pat buvo nustatyti klasikiniu kiaulių maru

sergantys šernai. Ligos prevencijai visos kiaulės buvo vakcinuojamos ir nuo 1993 m. Lietuva pri-

skirta prie laisvų nuo klasikinio kiaulių maro šalių. Nuo 2000 m. liepos 1 d. kiaulės nuo klasikinio

87

maro nevakcinuojamos. Dėl kiaulių klasikinio maro 2008 m. ištyrus 1465 kiaules ir 684 šernus, rea-

gavusių nerasta. 2009 m. liepos 11 d. nustatytas klasikinio kiaulių maro atvejis Panevėžio apskrityje,

Panevėžio rajone, Rabikių kaime, UAB „Pasodėlė” priklausančioje kiaulių fermoje, kurioje buvo

laikoma 445 veislinės kiaulės. Likviduojant ligos protrūkį, visos fermoje buvusios kiaulės sunaikin-

tos. 2010 m. ištyrus 4 815 kiaulių ir 126 šernus, teigiamų atvejų nenustatyta.

Snukio ir nagų liga

Snukio ir nagų liga (SNL) yra užkrečiamoji virusinė porakanopių liga. Suaugę gyvuliai gaiš-

ta retai, prieauglis gaišta dėl širdies raumens uždegimo. Protrūkio atveju patiriami dideli ekonomi-

niai nuostoliai. Snukio ir nagų liga serga galvijai, avys, ožkos, kiaulės, visi laukiniai atrajotojai ir

kiaulinių (suidae) šeimos gyvūnai. Snukio ir nagų liga žmogui yra nepavojinga. Į Lietuvą draudžia-

ma įvežti gyvūnus ir gyvūninės kilmės produktus.

Kaip nurodyta 58 lentelėje, SNL paskutinį kartą Lietuvoje buvo užregistruota 1982 m. Vals-

tybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra paruošusi snukio ir nagų ligos neatidėliotinų priemonių

planą, pagal kurį atlikti teoriniai ir praktiniai pareigūnų mokymai imituojant ligos protrūkį. Vykdo-

ma laukinių ir naminių gyvūnų SNL stebėsena. Nacionalinėje veterinarijos laboratorijoje 2016 m.

ištirta daugiau kaip 360 mėginių, ligos sukėlėjo viruso nenustatyta. Sukauptos būtinos įrangos ir de-

zinfekcinių medžiagų atsargos, apsaugos priemonės, kurių prireiktų pasireiškus snukio ir nagų ligai.

Kempinligė

Galvijų spongiforminė encefalopatija, arba tiesiog galvijų kempinligė, yra smegenų liga, ku-

riai būdingas vis didėjantis galvos ir stuburo smegenų funkcijų nepakankamumas. Ši liga buvo už-

fiksuota dar XVIII a. ir tik 1986 m., padaugėjus ligos atvejų, pastebėta, kad Didžiojoje Britanijoje

kai kurie auginami atrajojantys galvijai taip pat yra užsikrėtę šia kol kas nepakankamai ištirta liga.

Mokslininkai nustatė, kad šios ligos požymiai ir simptomai labiausiai panašūs į avių skrepi ligą: ne-

natūraliai išlinkusi gyvulio nugara, staigus svorio kritimas, koordinacijos sutrikimai. Šiandien la-

biausiai paplitusi nuomonė, kad kempinlige užsikrėtusiuose organizmuose pakinta tam tikrų save

replikuojančių baltymų, vadinamų prionais, struktūra, todėl jie pradeda ardyti nervų ląsteles ir jos

greitai žūva (Kempinligė..., 2008).

Lietuvoje galvijų spongiforminės encefalopatija niekada nebuvo diagnozuota. Valstybinė

maisto ir veterinarijos tarnyba užtikrina, kad į Lietuvos rinką patenkanti galvijiena būtų saugi ir ne-

keltų pavojaus žmonių sveikatai. Uždraustas mėsos kaulų miltų (MKM), kraujo miltų (KM), pašarų

priedų, kurių sudėtyje yra šių medžiagų, importas, jų panaudojimas gyvulių, paukščių ir žuvų pašarų

gamyboje, tiriami visi sveiki skerdžiami galvijai, vyresni kaip 30 mėnesių amžiaus, priverstinai pa-

skersti galvijai, vyresni kaip 24 mėnesių amžiaus, nugaišę galvijai ir kiti padidintos rizikos grupei

priklausantys galvijai ir avys, ožkos - vyresni kaip 18 mėnesių amžiaus (Vėl atgijo..., 2015).

Kempinligė Lietuvoje itin griežtai kontroliuojama po 2000 m., kada ligos šmėkla šalyje pra-

ūžė su trenksmu. Tiesa, panika labiau įsigalėjo 2001 m. Anuomet dėl kempinligės pavojaus Vilniaus

bei kitų miestų savivaldybės uždraudė maisto prekių parduotuvėse, turgavietėse, viešojo maitinimo

įmonėse, mokyklų, vaikų darželių, kitų įmonių valgyklose prekiauti ir naudoti žmonių maistui galvi-

jų, avių ir ožkų galvos smegenis. Tada ES Lietuvą priskyrė padidėjusios rizikos grupei, tačiau nei

tada, nei dabar, VMVT tikinimu, kempinligės susirgimo atvejų Lietuvoje nebuvo diagnozuota. Nuo

88

to laiko Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute ištirta beveik 800 tūkst.

mėginių šiai ligai nustatyti. Tiriami ne tik Lietuvoje užauginti, bet ir iš kitų šalių atvežti gyvūnai.

Lietuvoje uždrausta naudoti importuotus bei Lietuvoje pagamintus mėsos miltus, kraujo miltus, mė-

sos ir kaulų miltus, kombinuotuosius pašarus, kurių sudėtyje yra šių žaliavų (Kempinligės šmėkla...,

2014).

Be šių labiausiai pasaulyje paplitusių kaip didžiausią grėsmę keliančių gyvulių ligų, egzis-

tuoja ir daugelis kitų ligų. Skatinant ūkininkus dalyvauti savo rizikos valdyme, iš naujosios Lietuvos

kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) lėšų numatoma skirti lėšų gyvūnų draudimui, kom-

pensuojant dalį sumokėtos draudimo įmokos. Žemės ūkio ministerijoje vykusiame Strateginio pla-

navimo komiteto posėdyje buvo diskutuojama dėl kuriamos naujos schemos – KPP priemonės

,,Rizikos valdymas” veiklos srities ,,Pasėlių, gyvūnų ir augalų draudimas” dalies, susijusios su ūki-

nių gyvūnų draudimo įmokų kompensavimu, įgyvendinimo. Žemės ūkio veiklos subjektams, ap-

draudusiems savo ūkinius gyvūnus nuo gyvūnų ligų, ketinama kompensuoti iki 65 proc. sumokėtos

draudimo įmokos. Planuojama remti galvijininkystę, ožkininkystę, kiaulininkystę, avininkystę, ark-

lininkystę, paukštininkystę. Tinkamais pareiškėjais bus laikomi tik aktyvūs ūkininkai, apdraudę savo

ūkinius gyvūnus nuo ligų (Žemės ūkio..., 2015).

Paukščių gripas

Paukščių gripas yra greitai plintanti pavojinga užkrečiamoji paukščių liga, kuria serga nami-

niai ir laukiniai paukščiai. Naminių paukščių ūkių užsikrėtimo virusu dėl tiesioginio ar netiesioginio

sąlyčio su laukiniais, ypač nustatytų tikslinių rūšių, paukščiais kriterijai ir rizikos veiksniai:

naminių paukščių ūkis yra netoli drėgnų vietovių, tvenkinių, pelkių, ežerų, upių arba jūros

pakrantės, kur gali būriuotis migruojantys laukiniai vandens paukščiai;

naminių paukščių ūkis yra vietovėje, kurioje yra didelis skaičius migruojančių laukinių

paukščių;

naminių paukščių ūkiai, kuriuose naminiai paukščiai auginami laisvai, arba naminių

paukščių ūkiai, kuriuose naminiai paukščiai arba kiti nelaisvėje laikomi paukščiai yra lai-

komi atvirame ore bet kokiose patalpose, kuriose negalima pilnai užkirsti kelio sąlyčiui su

laukiniais paukščiais;

žemas biologinio saugumo lygis naminių paukščių ūkyje, įskaitant pašarų laikymo būdus

ir paviršinio vandens naudojimą.

2012 metais Europoje paukščių gripo protrūkiai buvo nustatyti Vokietijoje, Airijoje, Italijoje,

Olandijoje, o Niukaslio liga – Čekijoje, Italijoje, Rumunijoje, Šveicarijoje (Vokietijoje nustatyti ...,

2013). Kaip nurodyta 58 lentelėje, Lietuvoje paukščių gripo protrūkio atvejų nebuvo užregistruota.

Tačiau paukščių gripo stebėsena yra viena iš sudėtinių Lietuvoje vykdomos gyvūnų užkrečiamųjų

ligų stebėsenos ir kontrolės programos dalių. 2013 m. Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos

vertinimo institute dėl paukščių gripo ištirti 1166 naminių paukščių ir laukinių paukščių mėginiai.

2014 m. sausio–spalio mėn. – 925 naminių paukščių ir laukinių paukščių mėginiai. Paukščių gripas

nebuvo nustatytas (Paukščių gripas..., 2014).

Niukaslio liga

89

Niukaslio liga yra virusinė paukščių liga. Ji labiausiai paplitusi tarp vištinių paukščių. Šiai li-

gai mažiau jautrūs kalakutai, kurapkos, fazanai. Virusas gali užsikrėsti ir laukiniai paukščiai, įskai-

tant žvirblių ir balandžius. Liga gali būti perduodama žmonėms. Niukaslio ligos protrūkio atveju

didelis paukščių gaištamumas, didelė žala padaroma paukštininkystės pramonei.

Atsižvelgdami į pavojingų užkrečiamųjų ligų situaciją Europoje, Valstybinės maisto ir vete-

rinarijos tarnybos specialistai, pažymi, kad paukščių gripo ir Niukaslio ligos grėsmė išlieka reali ir

Lietuvoje. Artėjant pavasariui, paukščių migracijos metui, naminiai paukščiai turėtų saugoti savo

augintinius nuo kontaktų su laukiniais paukščiais. Kaip nurodyta 58 lentelėje, Lietuvoje Niukaslio

ligos paskutinis atvejis užregistruotas 1989 m. Niukaslio ligos stebėsena Lietuvoje vykdoma pagal

gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrolės planą.

Išvada: apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų už-

krečiamų ligų masiniai protrūkiai neužregistruoti. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Lietuvoje užregist-

ruoti trys (1992, 2009, 2011 m.) klasikinio kiaulių maro atvejai. Nuo 2014 m. pradžios iki šių dienų

užregistruojami vis nauji pavieniai afrikinio kiaulių maro židiniai laukinėje faunoje ir namines kiau-

les auginančiuose ūkiuose. Daugiausia šios ligos židinių randama laukinėje faunoje, o dėl taikomų

profilaktinių priemonių kiaulių ūkiuose jų randama labai mažai tarp naminių kiaulių. Lietuvoje iš-

vystytas ganėtinai aukštas veterinarijos paslaugų lygis ir gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrolė bei ste-

bėsena. Lietuvoje veikia žemės ūkio gyvūnų komercinio draudimo sistema. Dėl to žemės ūkio gy-

vūnų ligų, išskyrus afrikinio kiaulių maro atveju, rizika vertinama kaip tikėtina.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais labai pavojingų

žemės ūkio gyvūnų užkrečiamų ligų keliamos rizikos analizės duomenimis, šios rizikos keliamų

pavojų ar grėsmių šalies žemės ūkiui ir jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 60–62 lente-

lėse.

60 lentelė. Nustatytų labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamų ligų galimų pavojų apibūdini-

mas

Nustatytas

galimas pavo-

jus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir galimas

išplitimas



Afrikinis

kiaulių maras

Pavieniai židiniai daugiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti dažniau negu kartą per

metus


Klasikinis

kiaulių maras

Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 5–10 metų


Snukio ir

nagų liga

Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti rečiau nei kartą per 50

metų


Paukščių gri-

pas, Niukaslio

liga

Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 10–50 metų


61 lentelė. Labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamų ligų galimų pavojų padariniai (poveikis)

veiklos sričiai

90

Nustatytas

galimas pavo-

jus


veikio) trukmė

Afrikinis

kiaulių maras

Užsikrėtusių kiaulių mėsą draudžiama vartoti (ne dėl pavojaus žmonių

sveikatai, o dėl pavojaus virusą bus išplatinti už ligos židinio ribų). Ligos

protrūkio atveju didelis kiaulių gaištamumas, didelė žala padaroma ligos

židinio ūkiuose


Klasikinis

kiaulių maras


sveikatai). Ligos protrūkio atveju didelis kiaulių gaištamumas, didelė žala

padaroma kiaulininkystės šakai


Snukio ir

nagų liga

Snukio ir nagų liga serga galvijai, avys, ožkos ir kiaulės. Suaugę gyvuliai

gaišta retai, prieauglis gaišta dėl širdies raumens uždegimo. Protrūkio atveju

patiriami dideli ekonominiai nuostoliai


Paukščių

gripas, Niu-

kaslio liga

Paukščių gripas yra greitai plintanti pavojinga užkrečiamoji paukščių liga.

Paukščiai gaišta. Niukaslio liga yra virusinė paukščių liga. Ji labiausiai

paplitusi tarp vištinių paukščių. Niukaslio ligos protrūkio atveju didelis

paukščių gaištamumas. Abiem atvejais didelė žala padaroma paukštininkys-

tės pramonei


62 lentelė. Labai pavojingų žemės ūkio gyvūnų užkrečiamų ligų galimų pavojų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas balais

Galimų padarinių

(poveikio) (P)

įvertinimas balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Afrikinis kiaulių

maras


ka

Katastrofinė

Klasikinis kiau-

lių maras


ka

Katastrofinė

Paukščių gripas,

Niukaslio liga


Snukio ir nagų

liga


5.4.3. Vandens gyvūnų labai pavojingų užkrečiamųjų ligų vidaus vandens telkiniuose ri-

zika

Kaip akcentuojama 1982 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvoje 82/894/EEB dėl pranešimo

apie gyvūnų ligas Bendrijoje, tam tikros užkrečiamosios sausumos ir akvakultūros gyvūnų ligos itin

sparčiai plinta dėl prekybos ES vidaus rinkoje ir kelia pavojų Bendrijos bandai. Dėl to šalys narės

įpareigotos vykdyti pavojingų užkrečiamųjų ligų kontrolę ir stebėseną bei teikti informaciją Europos

Komisijai, siekiant, kad būtų laiku taikomos įvairios apsaugos priemonės, nurodytos Bendrijos reg-

lamentuose. Į pavojingų užkrečiamųjų akvakultūros gyvūnų ligų sąrašą įtraukta:

epizootinė hematopoetinė nekrozė;

infekcinė hematopoetinė nekrozė;

infekcinė lašišų anemija;

perkinozės infekcija (Perkinsus marinus);

microcytos mackini infekcija;

marteiliozės (Marteilia refringens) infekcija;

bonamiozės (Bonamia ostreae ir Bonamia exitiosa) infekcija;

91

Koi herpeso viruso infekcija;

Taura sindromas;

virusinė hemoraginė septicemija;

baltmė (vitiligas);

geltongalvių (angl. k. Yellowhead) liga

Koi karpių herpes virusinė infekcija (KHV)

Dažniausia ir populiariausia auginama žuvų rūšis Lietuvoje yra karpis. Karpiai auginami vi-

suose tvenkinių žuvininkystės ūkiuose. Viena iš pavojingiausių užkrečiamųjų karpių ligų yra Koi

herpes virusinė infekcija (KHV), kuri yra aukšto patogeniškumo. Dėl to žuvų gaištamumas nuo šios

ligos gali siekti 100 proc. Persirgę šia liga karpiai ilgai išlieka šio viruso nešiotojais. Koi herpes vi-

rusinės ligos gali sukelti didžiulius ekonominius ir finansinius nuostolius. Lietuvoje šiuo metu

KHVL yra laikoma viena iš labiausiai riziką keliančių veiksnių paprastųjų karpių ir dekoratyvinių

Koi karpių populiacijoms (Auginant karpius..., 2013).

2016 m. KHV Lietuvoje buvo užfiksuotas nekomerciniame tvenkinyje.

Išvada: Laibai trūksta informacijos apie labai pavojingų vandens gyvūnų užkrečiamų ligų

keliamą riziką Lietuvoje. Negausi informacija aptinkama apie karpių Koi herpes virusinė infekciją.

Dėl to daryti prielaidas apie pavojingų žuvų užkrečiamų ligų protrūkio vidaus vandens telkiniuose

tikimybę ir rizikos laipsnį galima tik pasirėmus vienetiniu 2016 m. atvejų, bei situacija kaimynėse

šalyse.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais labai pavojingų

užkrečiamųjų vandens gyvūnų ligų keliamos rizikos analizės duomenimis, dėl šios rizikos kylančių

pavojų ar grėsmių šalies žuvininkystei ir jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 63–65 len-

telėse.

63 lentelė. Nustatytų labai pavojingų užkrečiamųjų žuvų ligų galimų pavojų apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių

(poveikio) zona ir galimas išplitimas

Nustatyto galimo pavojaus povei-

kio veiklos sričiai trukmė

Pavojingos užkrečiamosios ligos,

epidemijos, pandemijos (karpių

raudonligė, herpes virusinė infekci-

ja (karpių herpes virusas-3 arba

CyHV-3), karpių raupai (herpes-1

virusas (CyHV-1), pavasarinė

karpių viremija (PKV), hematopo-

etinė nekrozė (herpes virusas-2

(CyHV-2).

Žuvininkystės įmonės teritorijoje Iki 30 parų

64 lentelė. Labai pavojingų užkrečiamųjų žuvų ligų galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sri-

čiai

92

Nustatytas galimas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai

(sektoriui)


veikio) trukmė

Pavojingos užkrečiamosios ligos, epidemi-

jos, pandemijos (karpių raudonligė, herpes

virusinė infekcija (karpių herpes virusas-3

arba CyHV-3), karpių raupai (herpes-1 vi-

rusas (CyHV-1), pavasarinė karpių viremija

(PKV), hematopoetinė nekrozė (herpes

virusas-2 (CyHV-2).

Pasireiškia epidemijos ir pandemijos.

Galimi dideli ekonominiai nuostoliai,

nes žuvų kritimas gali siekti iki 90–100

proc.

Iki 30 parų

65 lentelė. Labai pavojingų užkrečiamųjų žuvų ligų pavojų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavo-

jaus tikimybės

(T) įvertinimas

balais

Galimų pada-

rinių (povei-

kio) (P) įverti-

nimas balais

Rizikos lygio

(R) nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laips-

nį

Pavojingos užkrečiamosi-

os ligos, epidemijos, pan-

demijos (karpių raudon-

ligė, herpes virusinė in-

fekcija (karpių herpes

virusas-3 arba CyHV-3),

karpių raupai (herpes-1

virusas (CyHV-1), pavasa-

rinė karpių viremija

(PKV), hematopoetinė

nekrozė (herpes virusas-2

(CyHV-2).

2 1 2 Priimtina rizi-

ka Leistina

5.5. Klimato pokyčių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose rizika

Lietuvos žuvininkystės sektorius įmonėms, žvejojančioms vidaus vandens telkiniuose neabe-

jotinai turės globalūs klimato pokyčiai. Prognozuojama, kad temperatūra per artimiausius dešimt-

mečius ir toliau tiek šiaurinėje Atlanto dalyje, tiek ir centrinėje bei šiaurinėje Europoje. Remiantis

regioniniais klimato pokyčių modeliais, prognozuojamas vidutinis metinis temperatūros kilimas 3-5

°C per ateinančius 100 metų. Paviršinė vandens temperatūra Baltijos jūroje gali padidėti 2-4 °C.

Toks drastiškas vandens temperatūros kilimas yra susijęs su ledo dangos vėlesniu susidarymu, su

didėjančia audrų tikimybe. Žiemą ledo sezono trukmė gali sumažėti 1-2 mėnesiais šiaurinėse Balti-

jos jūros dalyje ir 2-3 mėnesiais centrinėje dalyje (Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencija (Hel-

sinkio konvencija), LRS įstatymas Nr. VIII – 139, 1997 02 25, “V.Ž” – 1997 Nr. 21). Laikotarpiai

su ekstremaliomis oro sąlygomis gali tapti dažnesni ir tokių ekstremalių reiškinių, kaip potvyniai ir

sausros padaugės (Contribution of Working Groups I, II and III to the Fourth Assessment Report of

the Intergovernmental Panel on Climate Change Core Writing Team, Pachauri, R.K. and Reisinger,

A. iPCC, Geneva, Switzerland. pp 104). Tai apsunkins žvejybos sąlygas Baltijos jūroje, dalinai ir

Kuršių mariose.

Vandens temperatūros pakilimas gali padidinti bakterijų aktyvumą, kuris gali turėti įtakos

žuvies ir jų produktų perdirbimui. Dėl aukštesnių vasaros temperatūrų ir švelnesnių žiemų greičiau

93

plis naujos rūšys ir sukels kai kurių vietinių žuvų rūšių nykimą bei ekosistemų funkcinius pakitimus

(Helsinkio konvencija). Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, klimato kaita gali turėti įvairių

pasekmių siauresnę ekologinę nišą turinčioms žuvims, tame tarpe ir šaltamėgėms rūšims tokioms,

kaip meknių, lašišų ir šlakių populiacijos Baltijos jūroje (Jonsson; Jonsson, 2009; Pankhurst; King,

2010). Taip yra todėl, kad temperatūra yra vienas pagrindinių aplinkos veiksnių veikiančių daugelio

žuvų išgyvenamumą, neršto sąlygas, ligų plitimą.

Meknės, strimelės, plekšnės ir lašišos, vienos vertingiausių Baltijos jūros žuvų, yra šaltavan-

denės, gyvenančios žemoje vandens temperatūros ir deguonimi prisotintu aplinkoje. Nustatyta, kad

šioms žuvims gyventi tinkamos optimalios vandens temperatūros yra nuo 7–17 ºC.

Išvada: padidėjusi vidutinė metinė vandens temperatūra Baltijos jūroje, Kuršių mariose ir

upėse sukels nerštinių migracijų pokyčius, sumažins neršto efektyvumą, pablogins žuvų augimo ir

maitinimosi sąlygas. Analogiškas klimato kaitos pobūdis paveiks ir vidaus vandens telkiniuose gy-

venančias verslines šaltavandenes žuvis – seliavas bei migruojančias iš Baltijos jūros nerštui rūšis –

lašišas, šlakius, žiobrius, perpeles. Ši klimato kaitos pokyčių sukelta rizika vertintina kaip reikšmin-

ga. Ežeruose ir tvenkiniuose per artimiausius 10 metų ši rizika nereikšminga.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais nepalankiais me-

teorologiniais reiškiniais Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose keliamos rizikos analizės

duomenimis, dėl šios rizikos kylančių pavojų ar grėsmių šalies žuvininkystei ir jų galimo poveikio

vertinimo rezultatai pateikti 66–68 lentelėse.

66 lentelė. Nustatytų nepalankių meteorologinių reiškinių vandens telkiniuose galimų pavojų apibū-

dinimas

Nustatytas galimas

pavojus

Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zona ir

galimas išplitimas



Sausra šiltuoju

metų laiku

Pasireiškia trečdalyje šalies teritorijos (16 savivaldybių) Gali įvykti kartą per 5–10 metų

Labai aukšta van-

dens temperatūra

vasarą (virš 23 C)


Ypač gili ir

šalta žiema

Pasireiškia mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos (5 savi-

valdybių)

Gali įvykti rečiau nei kartą per 50

metų


Stichinis hidro-

loginis reiškinys

(kritinis vandens

lygio pakilimas,

potvynis)

Įvyksta mažiau nei 10 proc. šalies teritorijos (ne daugiau

kaip 3 savivaldybių teritorijoje)

Gali įvykti kartą per 20–30 metų

67 lentelė. Galimų pavojų dėl nepalankių meteorologinių reiškinių vandens telkiniuose padariniai

(poveikis) veiklos sričiai

94

Nustatytas gali-

mas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui)


veikio) trukmė

Sausra šiltuoju

metų laiku

Esant sausrai, sumažėja vandens debitas iš natūralių vandens telkinių,

maitinančių tvenkinius. Padidėja garavimo metu netenkamo vandens

kiekiai. Sumažėja deguonies kiekis vandenyje iki kritinio. Dažniausiai

pasitaikančios tiesioginės ir netiesioginės sausrų pasekmės yra šios:

masinis žuvų kritimas, produktyvumo mažėjimas, padidėjusi žuvų ligų

rizika

Iki 20 dienų

Labai aukšta

vandens tempera-

tūra vasarą (virš

23 C).

Iki kritinio lygmens sumažėja deguonies koncentracija (karpiams iki 0,8

mg/l, eršketinėms žuvims iki 3 mg/l, lašišinėms žuvims iki 4 mg/l) ir

žūva žuvys

Iki 10 dienų

Ypač gili iš šalta

žiema

Žiemos metu, esant storai sniego dangai ant ledo, po 0,5–1 mėn. žuvims

pradeda stigti deguonies. Gali masiškai žūti žiemojančios žuvys, padidė-

ja ligų rizika

Iki 30 dienų

Stichinis hidro-

loginis reiškinys

(kritinis vandens

lygio pakilimas,

potvynis)

Išverčiami medžiai, vyksta pylimų ir kanalų abrazija, iki kritinės ribos

padidėja skendinčiųjų medžiagų kiekis vandenyje, galima žuvų žūtis

Iki 5 dienų

68 lentelė. Galimų pavojų dėl nepalankių meteorologinių reiškinių vandens telkiniuose rizikos įver-

tinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas ba-

lais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Sausra šiltuoju

metų laiku 4 3 12

Labai didelė


Labai aukšta van-

dens temperatūra

vasarą (virš 23 C)

3 3 9 Labai didelė


Ypač gili iš šalta

žiema 2 2 4 Vidutinė rizika Katastrofinė

Stichinis hidro-

loginis reiškinys

(kritinis vandens

lygio pakilimas,

potvynis)


5.6. Invazinių vandens gyvūnų keliamos grėsmės rizika

Naujų žuvų ar bestuburių rūšių plitimas – invazija – susijęs vien tik su klimato pokyčiais.

Kai kurių svetimkraščių rūšių plitimas rodo, kad kylanti temperatūra „naudinga“ šilumamėgėms žu-

vų rūšims. Dėl to iš piečiau esančių teritorijų žuvys patenka į vėsesnius vandenis, čia tampa „agreso-

rėmis“, kartais ženkliai sumažindamos vietinių rūšių gausą, o atskirais atvejais sukeldamos net eko-

logines katastrofas. Vienas tokių pavyzdžių – invazinės žuvų rūšies baltojo plačiakakčio plitimas

Misisipėje. Nuo 1970 m., kai jas išleido žemupyje, šios žuvys dabar jau aptinkamos pačiose upės

95

ištakose, taigi, per 40 m. „nukeliavo“ daugiau nei 6 tūkst. km. Kai kurios žuvys, manoma, kad dėl

klimato pokyčių, tapo retomis ar visai išnyko. Visoje Eurazijos šiaurinėje ir vėsaus klimato dalyje

sparčiai nyksta eršketinės žuvys. Mūsų šalies vandens telkiniuose dabar reti vijūnai, visiškai išnyko

skersnukiai, ežeruose vis rečiau beaptinkame meknių. Nykstančių šamų išteklius turime atkurti juos

veisdami dirbtinai, tačiau tai reikalauja didelių lėšų. Deja, kitas žuvis pagausinti nėra taip jau papras-

ta. Ypač daug abejonių kelia jūrinių žuvų gausinimo perspektyvos.

Lietuvoje invazinių rūšių sąrašas, patvirtintas Aplinkos ministro 2004-08-16 įsakymu D1–

433 („Valstybės žinios“, 2004-08-21, Nr. 130-4677, nauja redakcija 2015 m. liepos 20 d. įsakymas

Nr. D1-551). Šiame sąraše įrašytos tokios vandens gyvūnų rūšys:

Žuvys – nuodėgulinis grundalas (Perccottus glenii), juodažiotis grundalas (sin. grundalas ru-

builis) (neogobius melanostomus). Potencialiai invazine rūšimi laikytinas žuvis Dnieprinis (sin.

Kaspijinis upinis) grundalas (Neogobius fluviatilis), aptiktas Neries upėje 2016 metais;

vėžiagyviai – rainuotasis vėžys (Orconectes limosus), žymėtasis vėžys (Pacifastacus lenius-

culus), apželtkojis krabas (Eriocheir sinensis), jūrų gilė (Balanus improvises), kietašarvė šoniplauka

(Pontogammarus robustoides), ežerinė mizidė (Paramysis lacustris), spygliuotoji vandens blusa

(Cercopagis pengoi);

moliuskai – dreisena (Dreissena polymorpha).

Baltijos jūroje aptinkama virš 120 augalų ir gyvūnų rūšių, kurios čia galėjo apsigyventi tiek

prieš kelis šimtmečius, tiek prieš dešimt ar dvidešimt metų. Vienos jų per tą laiką, ko gero, jau išny-

ko, kitos, nors ir aptinkamos šiuo metu, tačiau negausėja ir aplinkai kiek didesnio pavojaus nekelia.

Vis tik 1992 m. priimtoje Helsinkio konvencijoje „Dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos ap-

saugos“ („Valstybės žinios”, 1997 m., Nr. 21) teigiama, kad sąmoningas ar nesąmoningas bet kokių

organizmų išmetimas ar išleidimas į Baltijos jūrą yra laikomas tarša, plačiąja to žodžio prasme.

„Tarša” reiškia žmogaus vykdomą tiesioginį ar netiesioginį išmetimą į jūrą, įskaitant upių žiotis,

medžiagų ar energijos, galinčių sukelti pavojų žmogaus sveikatai, pakenkti gyviesiems ištekliams ir

jūros ekosistemoms, sutrukdyti teisėtą jūros naudojimą, įskaitant žvejybą, pabloginti vartojamo jūros

vandens kokybę, sąlygoti poilsio galimybių sumažėjimą („Valstybės žinios”, 1997 m., Nr. 21).

Mokslininkai teigia, kad net 5 ar 10 procentų visų kada nors patekusių į Baltijos jūrą organizmų rū-

šių yra potencialiai pavojingos aplinkai ar žmogaus sveikatai, ūkinei veiklai. Vadinasi, maždaug 6–

12 rūšių turi ar turės ateityje vienokį ar kitokį ženklų poveikį Baltijos jūros (tame tarpe ir Kuršių

marių) ekosistemai, o tuo pačiu ir žuvininkystei.

Vienas iš pirmųjų invazijos pavyzdžių buvo dvigeldžio moliusko (Mya arenaria) patekimas į

Baltiją ir Šiaurės Amerikos XII–XIII amžiuje. Vėliau į Lietuvos ežerus pateko moliuskas dreisena

(Dressena polymorpha), į Baltiją – vėžiagyvis jūrų gilė (Balanus improvises). Prieš 70–80 m. pieti-

nėje Baltijos jūros dalyje buvo sugauti pirmieji apželtkojai krabai (Eriocheir sinensis). Jie nepapras-

tai greitai plito tiek jūros priekrantėje, tiek didžiosiose upėse, ypač Reine. Kiek netikėtai, vos po ke-

lerių metų, daugelyje vietų jie visai išnyko arba tapo labai retais. Nors apželtkojai krabai ne kartą

buvo sugauti Baltijoje ir ties Lietuvos krantais, Kuršių marių šiaurinėje dalyje, ties Vente ar Juodk-

rante, tačiau neišplito. Prieš du dešimtmečius rytinėje Baltijos priekrantėje buvo aptiktas vėžiagyvis

spygliuotoji vandens blusa (Cercopagis pengoi). 1998–1999 m. šis vėžiagyvis nepaprastai pagausėjo

Lietuvos priekrantėse ir žvejams sukėlė didelių problemų, teko net nutraukti žvejybą, buvo padaryti

dideli nuostoliai žvejybos verslui.

96

1989 m. į Baltijos jūrą, Gdansko įlanką pateko – grundulas rubuilis (Neogobius melanosto-

mus). Maždaug tuo pat metu jis aptiktas ir Šiaurės Amerikos Didžiųjų ežerų sistemoje. Iš Gdansko

įlankos šis grundalas paplito po visą Baltijos jūrą: 1999 m. jau gyveno Vokietijos priekrantėse, dar

po trejų metų pasiekė Lietuvos vandenis, aptiktas ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje. 2005 m. jau gy-

veno ir šiaurinėje Baltijoje ties Suomijos krantais. Tai viena sparčiausiai plintančių žuvų rūšių. Per

10–12 metų juodažiotis griundalas tapo versline žuvimi. Tačiau šie grundalai per mitybos grandis

savo organizmuose gali sukauti didelius kiekius taršalų, nes maitinasi smulkiais moliuskais, kurie

kaip filtratoriai geba kaupti labai kenksmingas medžiagas. Todėl mokslininkai teigia, kad jau po

kelerių metų gali būti uždrausta vartoti maistui lašišas, gyvenančias Aukštutiniame, Mičigano ar

Ontario ežeruose. Sunku prognozuoti, ar grundalai netaps tokių cheminių medžiagų kaip dioksinas

kaupimosi menkių ar lašišų organizmuose ir Baltijos jūroje. Prognozuojama, kad grundalams išėdus

dvigeldžius moliuskus ženkliai sumažės jų kaip filtratorių reikšmė mažinant trofiškumo didėjimo

pasekmes.

Dauguma invazinių rūšių į naujas akvatorijas patenka su laivų balastiniais vandenimis. Dide-

lių laivų balastinių vandenų talpyklose kaupiasi nuosėdos. Laivui įplaukia į uostus ir prieš pakrau-

nant krovinius išleidžiant balastinius vandenis kartu atsitiktinai patenka mikroskopiniai organizmai

(bakterijos, vienaląsčiai grybai, dumbliai), rečiau – smulkios žuvys ar jų lervos, vėžiagyviai, mo-

liuskų lervinės stadijos. Invazinės rūšys patekti į naujas teritorijas gali ir prisitvirtinusios ant laivų

korpusų išorėje, inkarų ar jų grandinių (pvz., jūrų gilės).

Siekiant kovoti su naujomis invazinėmis rūšimis, vyriausybės dėmesys skiriamas laivų balas-

tinių vandenų tvarkymui. Naujai priimti teisės aktai reikalauja, kad laivai savo balastinius vandenis

išleistų ne uostų akvatorijose, o toli nuo krantų, ne arčiau kaip 200 jūrmylių atstumu nuo kranto.

Nuo 2014 m. gegužės 1 dienos tai galioja ir į Klaipėdos uostą įplaukiantiems transatlantiniams lai-

vams. Šių metų rugsėjo mėnesį Suomijai ratifikavus 2004 m. Konvenciją „Dėl laivų balastinių van-

denų ir nuosėdų tvarkymo“ (angl. The International Convention for the Control and Management of

Ships' Ballast Water and Sediments) ir apie tai informavus Tarptautinę jūrų organizaciją ratifikavu-

sių šalių skaičius pasiekė 52 valstybes, kurių laivų tonažas sudaro 35,144 proc. pasaulinio laivų to-

nažo. Pasiekus šiuos rodiklius, ši konvencija laikoma įsigaliojusi. Konvencijos nuostatos pilna apim-

timi įsigalios nuo 2017 metų rugsėjo 8 dienos, todėl tai turėtų žymiai sumažinti naujų invazijų pavo-

jų.

Visų kitų invazinių gyvūnų rūšių poveikis žuvininkystei nėra ištirtas. Mažiausias poveikis

daromas nuodėgulinio grundalo (Perccottus glenii), rainuotojo vėžio (Orconectes limosus), žymėtojo

vėžio (Pacifastacus leniusculus), kietašarvės šoniplaukos (Pontogammarus robustoides), ežerinės

mizidės (Paramysis lacustris). Pastarosios rūšys gyvena tik gėluosiuose vandenyse: nuodėgulinis

grundalas tik mažuose sekliuose ežeruose, žymėtasis ir rainuotieji vėžiai tik ežeruose ir kai kuriose

upėse, kietašarvės šoniplaukos ir ežerinės mizidės tik ežeruose. Vėžiai leidžiami gaudyti ištisus me-

tus ir neribojamas leidžiamų sugauti vėžių dydis ar kiekis. Kiti vėžiagyviai yra žuvų maistas, todėl

jų gausa reguliuojama per mitybinius saitus. Apželtkojo krabo (Eriocheir sinensis) gausa per pasta-

ruosius 20 metų neišaugo, jie kokios nors aiškiai matomos grėsmės aplinkai ir žuvininkystei nekelia.

Dreisenų (Dreissena polymorpha) ir jūrų gilių (Balanus improvises) poveikis skirtingas: dreisenos

gyvena daugelyje ežerų, tvenkinių ir upių, išskyrus aukštapelkinius ežerus ir šaltavandenius upelius

ar upių aukštupius. Tai labai efektyvūs filtratoriai, ženkliai mažinantys didėjančio trofiškumo suke-

97

liamas pasekmes. Dreisenas mitybai naudoja kai kurios bentofagės žuvys, pvz., kuojos. Jūrų gilių

poveikis neigiamas ir kaip laivų apaugimo ir korozijos priežastis. Todėl neigiamas poveikis daromas

ir ne tik tiesiogiai žuvims.

Išvada: Invazinių moliuskų neigiamas poveikis žuvininkystei nežinomas. Jų ekologinio po-

veikio rizika žuvininkystei vertintina kaip nežymi. Invazinių bestuburių patekimo rizika ženkliai

sumažės nuo 2017 m. rugsėjo mėn., įsigaliojus tarptautinei konvencijai „Dėl laivų balastinių vande-

nų ir nuosėdų tvarkymo“. Iš visų invazinių bestuburių didžiausią riziką kelia spygliuotoji vandens

blusa (Cercopagis pengoi). Jos poveikis žymiai sumažina žvejojančių žvejybos įmonių Baltijos prie-

krantėje darbo efektyvumą, didina laiko sąnaudas, reikalingas sugauti tam tikram žuvų kiekiui.

Iš visų invazinių žuvų rūšių vidutinio lygio neigiamas poveikis žuvininkystei gali būti vertin-

tinas tik juodažiočio grundalo atveju. Jeigu per mitybos grandis juodažiočiu grundalu besimaitinan-

čios plėšriosios žuvys Baltijoje (meknės, lašišos) sukaups taršalų kiekius, viršijančius nustatytus

higienos normomis, tuomet jų naudojimas maistui, taip pat ir verslinė žvejyba bus uždrausta.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais invazinių vandens

gyvūnų keliamos rizikos analizės duomenimis, dėl šios rizikos kylančių pavojų ar grėsmių šalies

žuvininkystei ir jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 69–71 lentelėse.

69 lentelė. Nustatytų invazinių vandens gyvūnų galimų pavojų apibūdinimas

Nustatytas gali-

mas pavojus


limas išplitimas



Invazinių gyvūnų

rūšių poveikis


70 lentelė. Invazinių vandens gyvūnų galimų pavojų padariniai (poveikis) veiklos sričiai

Nustatytas gali-



veikio) trukmė

Invazinių gyvūnų

rūšių poveikis

Galimas tiesioginis poveikis žuvininkystės ūkio tvenkiniuose

auginamoms žuvims. Galimas naujų ligų epizootijų pavojus ir masinis

auginamų žuvų kritimas

Daugiau kaip 5 metai

71 lentelė. Invazinių vandens gyvūnų pavojų rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas ba-

lais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį

Invazinių gyvūnų

rūšių poveikis 2 1 2 Priimtina rizika Leistina

5.7. Žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo rizika

98

Daugeliui žuvų didelį neigiamą poveikį turi ne tik klimato pokyčiai, bet ir tiesioginė žmo-

gaus veikla. Visų pirma, vandens kokybės blogėjimas, o su tuo dažnai susijęs ir mitybos sąlygų bei

nerštaviečių būklės prastėjimas. Viena didžiausių problemų, kuri sukelia migruojančių žuvų išteklių

nykimą, yra upių vagų tvenkimas ar jų tiesinimas. Taip prarandamos ištisos populiacijos, skurdėja

žuvų rūšių genetinė įvairovė, manoma, kad dėl to, pvz., mažėja lašišinių žuvų.

Svarbiausia išsaugoti tas retąsias žuvų rūšis, kurioms didžiausias pavojus kyla nerštavietėse

ar jų migravimo keliuose. Kad žmogaus veikla gali padėti atkurti žuvų išteklius, akivaizdu – pagerė-

jus migravimo keliams per Klaipėdos sąsiaurį, į Kuršių marias nerštui atplaukiančių perpelių, žiob-

rių pagausėjo šimtus ir tūkstančius kartų. Efektyvia žuvų išteklių apsauga nerštavietėse buvo atkurti

lašišų, šlakių ištekliai. Visa tai teikia vilčių, kad laiku imantis kompleksinių priemonių, klimato po-

kyčių sukeliamos pasekmės bus ženkliai mažesnės.

Išvada: tinkamai įrengtos žuvų nerštavietės, jų apsauga, pralaidų ir žuvitakių statyba upėse

gali iki minimumo sumažinti neigiamą poveikį žuvų ištekliams.

Galimų pavojų ir ekstremalių situacijų rizikos lygis: remiantis aprašytais žuvų nerštaviečių

būklės blogėjimo rizikos analizės duomenimis, dėl šios rizikos kylančių pavojų ar grėsmių šalies

žuvininkystei ir jų galimo poveikio vertinimo rezultatai pateikti 72–74 lentelėse.

72 lentelė. Nustatyto žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo galimų pavojų apibūdinimas

Nustatytas gali-

mas pavojus


limas išplitimas



Žuvų nerštaviečių

būklės blogėjimas


73 lentelė. Galimų pavojų dėl žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo padariniai (poveikis) veiklos sri-

čiai

Nustatytas gali-



veikio) trukmė


būklės blogėjimas

Vandens kokybės blogėjimas, upių vagų tvenkimas ar jų tiesinimas

sukelia migruojančių žuvų išteklių nykimą. Prarandamos ištisos žuvų

populiacijos, skurdėja žuvų rūšių genetinė įvairovė

Gali įvykti kartą per 5–

10 metų

74 lentelė. Pavojų dėl žuvų nerštaviečių būklės blogėjimo rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas ba-

lais

Galimų padari-

nių (poveikio)

(P) įvertinimas

balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=T×P

Rizikos lygis

(R)

Rizika pagal

poveikio laipsnį


būklės blogėjimas 2 1 2 Priimtina rizika Leistina

5.8. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų rizika

99

Žemės ūkio veikla didina atmosferos šiluminę taršą, nes didėjanti išmetamųjų šiltnamio efek-

tą sukeliančių dujų (ŠESD) koncentracija stiprina natūralų šiltnamio efektą ir daro lemiamą įtaką

pasaulio oro temperatūros kilimui. Anglies dioksido (CO2) išmetimas žemės ūkyje, palyginti su ki-

tomis ekonominės veiklos rūšimis, yra nedidelė. Azoto oksido (N2O) išmetimas labiausiai priklauso

nuo augalininkystės šakos – dirbamos žemės valdymo: tręšimo mineralinėmis trąšomis ir mėšlu,

laukuose paliktų augalų liekanų ir jų deginimo. Pagrindinis metano (CH4) dujų išmetimo šaltinis yra

gyvulininkystė. Gyvulininkystėje daugiausiai metano dujų išleidžiama per fermentaciją gyvulių žar-

nyne ir gyvulių mėšlo tvarkymą bei mėšlą, liekantį ganyklose po gyvulių ganymo.

Žemės ūkio produktų gamybos procesuose susidarančios ŠESD yra antras pagal dydį atmos-

feros šiluminės taršos šaltinis Lietuvoje. Tyrimo laikotarpio pabaigoje žemės ūkyje išmetamų šilt-

namio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekis sudarė daugiau nei penktadalį viso Lietuvos išmetamų-

jų ŠESD kiekio (neįskaičiuojant ŠESD absorbcijos dėl žemės naudojimo, žemės naudojimo paskir-

ties pakeitimo ir miškininkystės indėlio).

ŠESD emisijų žemės ūkyje kitimo tendencijų ilguoju laikotarpiu analizės rezultatai, parodyti

33 paveikslo kairėje pusėje, rodo, kad ŠESD išmetimai naudojant žemės ūkio naudmenas 1995–

2014 m. padidėjo 86 proc., kai tuo tarpu augalininkystė produkcijos apimtis padidėjo 71 proc. Tai

rodo, kad ŠESD išmetimai suintensyvėjo. Pagrindinės priežastys, dėl kurių padidėjo ŠESD išmeti-

mai augalininkystės šakoje – intensyvėjantis dirvų tręšimas cheminėmis trąšomis ir mažėjantys pie-

vų, ganyklų ir daugiamečių žolių plotai bei jų proporcija naudojamose žemės ūkio naudmenose.

Priešinga tendencija stebima gyvulininkystės šakoje. 33 paveikslo dešinėje pusėje nubrėžtos

kreivės rodo, kad ŠESD išmetimai gyvulininkystėje 1995–2014 m. sumažėjo beveik ketvirtadaliui

(23 proc.), kai tuo tarpu gyvulininkystė produkcijos gamybos apimtis padidėjo 15 proc. Tai rodo,

kad gyvulininkystėje ŠESD išmetimai ekstensyvėjo. Pagrindinė ŠESD išmetimų ir jų intensyvumo

mažėjimo priežastis – mažėjantis žemės ūkio gyvūnų, ypač galvijų skaičius, ir Lietuvoje gerėjantis

mėšlo tvarkymas.

33 paveikslas. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų ir produkcijos gamybos žemės ūkyje di-

namika Lietuvoje

Šaltinis: parengta pagal Lietuvos statistikos bendrosios žemės ūkio produkcijos ir EUROSTAT agroaplinkos duomenis

30

100

123 135

128

104

116

106

114 126

119

121

88

120

131

140

116 1

34

165

156 171 1

90

126

130

129

12

6

125

128

137

155

154

159

152 166

159

170

173

176

182

181

186

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2

201

3

201

4

201

5

ŠESD išmetimų ir gamybos indeksai

augalininkystėje (1995 m. = 100)

Augalininkystės produkcija ŠESD išmetimas

99 1

05

10

0

92

89

89 95 99 1

06

110

112

111

112

105

108

107

109

108 115

114

100

99

98

90

84

74

77

79

81

80

81

83

81

80

78

77

76

75

74

77

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2

201

3

201

4

201

5

ŠESD išmetimų ir gamybos indeksai

gyvulininkystėje 1995 m. = 100

Gyvulininkystės produkcija ŠESD išmetimas

100

Žemės ūkis tiek išmeta ŠESD, tiek jas pašalina iš atmosferos. Pavyzdžiui, gyvulininkystė ir

trąšų naudojimas siejamas su teršalų išmetimu, o ganyklos gali padėti pašalinti anglies dioksidą

(CO2) iš atmosferos (European Commission, 2014). Šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų in-

tensyvumo rodikliai žemės ūkio šakos lygmeniu Lietuvoje ir ES-28 pateikti 34 paveiksle.

Šaltinis: parengta pagal EUROSTAT Žemės ūkio ekonominių sąskaitų ir Agroaplinkos duomenis

34 paveikslas. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų intensyvumas Lietuvoje

Taip pat 34 paveiksle nubrėžta kreivė, kuri rodo, kad Lietuvos žemės ūkyje šiltnamio efektą

sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimo intensyvumas gerokai didesnis už ES-28 vidurkį – atskirais tyri-

mo laikotarpio metais ši skirtumas sudarė nuo 29 iki 122 proc. Duomenys rodo nepalankias Lietuvos

žemės ūkio vystymosi tendencijas, siekiant pasaulinės, Europos Sąjungos ir nacionalinės klimato

kaitos politikos tikslų, tarp jų – ir Lietuvos klimato kaitos švelninimo politikos strateginio tikslo –

pasiekti, kad šalies ekonomika augtų daug sparčiau negu didėtų išmetamųjų ŠESD kiekis (LR Sei-

mas, 2012). Tad, ūkių perėjimas prie technologijų, kurias naudojant išmetamas mažas ŠESD kiekis

ar išlaikomas sukauptas anglies dioksidas, yra tiek pat svarbus ir neatidėliotinas, kaip ir ūkių atspa-

rumo klimato kaitos poveikiui priemonių įgyvendinimas.

Iki šiol nėra daug mokslinių tyrimų, pagrindžiančių žemės dirbimo būdų įtaką CO2 emisi-

joms iš dirvožemio (Lubbers ir kt., 2013). Tačiau pastebima, kad beariminė žemės dirbimo sistema

bei tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvožemį mažina CO2 emisijas (Thangarajan ir kt., 2013). Buvo pa-

skaičiuota, kad tiesioginės augalų sėjos į nedirbtą dirvą taikymas galėtų būti praktikuojamas iki 87

proc. Europos ariamų dirvožemių ploto (Lugato ir kt., 2014). Manoma, kad ŠESD emisijas turi įta-

kos ir temperatūros bei drėgmės režimo dirvožemyje pasikeitimams. Krituliai, nors ir negausūs, su-

aktyvina anglies dioksido emisiją iš dirvožemio (Saarnio ir kt., 2013). Esant daugiau drėgmės, dir-

vožemyje suaktyvinamas dirvožemio mikrobiotos biologinis aktyvumas, paskatinamas intensyvesnis

deguonies sunaudojimas bei anglies dvideginio išsiskyrimą (Quilliam ir kt., 2012). Yra ir prieštarin-

gų duomenų, pavyzdžiui, nors ir taikyta tiesioginė sėja, vidutinė CO2 iš dirvožemio buvo didesnė,

palyginti su tradiciniu ir supaprastintu žemės dirbimu (Feiza ir kt., 2014; Buragienė ir kt., 2015). Dėl

šiltėjančios temperatūros šalyje, tikėtina, kad iš dirvožemio išsiskirs daugiau ŠESD, o tai tiesiogiai

turės įtakos ir organinių medžiagų sumažėjimui dirvožemiuose.

2,8 2,7 2,7 2,7 2,6 2,8 2,8 2,7 2,6 3,0

2,7 2,5 2,5 2,4 2,6

5,1 5,6 5,4 5,7 5,5

4,7 4,6 4,5 4,1

6,7

5,5

4,1

3,2 3,6 3,8

0

100

200

300

0,0

2,0

4,0

6,0

8,0

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Žemės ūkio ŠESD emisija, tenkanti BPV (CO2 ekv. kg /EUR )

ŠESD išmetimo intensyvumas: ES-28ŠESD išmetimo intensyvumas: LietuvojeIndeksas, EU(28)=100Log. (ŠESD išmetimo intensyvumas: ES-28)Log. (ŠESD išmetimo intensyvumas: Lietuvoje)

101

Tradicinės žemdirbystės sąlygomis intensyviai dirbami laukai ir yra potencialūs ŠESD šalti-

niai (organinė medžiaga intensyviai mineralizuojasi, biogeniniai elementai pašalinami su derliumi),

o atsvara šiems procesams yra tręšimas organinėmis trąšomis ar augalų liekanomis, kurių gausiau-

siai palieka daugiametės žolės. Todėl ir kintančio klimato kontekste išlieka svarbu įvertinti ir CO2

akumuliacijos tendencijas (35 paveikslas).

Šaltinis: Beniušis ir kt., 2014.

35 paveikslas. Šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimai ir akumuliacija Lietuvos ekosistemose

Nustatyta, kad ŠESD emisijos Lietuvos pasėliuose yra didžiausios (nuo 2,4 iki 5,8 CO2 mln.

t). Tuo, tarpu pievose vyksta CO2 akumuliacija (anglis kaupiama biomasėje priklausomai nuo pievų

plotų plėtros ir kinta nuo 2,4 iki 4,7 CO2 mln. t). Todėl, akivaizdu, kad išmetamųjų ŠESD kiekiui

mažinti yra svarbios darnios ir tausojančios žemės ūkio veiklos plėtojimas, bei vienos veiklos keiti-

mas kita veikla. Pavyzdžiui, pievininkystė tose vietose, kuriose nėra vykdoma žemdirbystė, vienos

rūšies gyvulių keitimas kita rūšimi, ekologinė ir aplinką tausojanti žemdirbystė, ganiavos laiko kei-

timas, mėšlo tvarkymo sistemų pakeitimas kita, biodujų įrenginių įdiegimas.

Išvada: apibendrinant reikia pastebėti, kad žemės ūkis yra atsakingas už klimato kaitai svar-

bių metano dujų ir azoto oksido emisiją. Ilgą laiką mažėjantis galvijų, kiaulių skaičius ir pagerintas

mėšlo tvarkymas mažino metano dujų išmetimą. Tačiau, ilgą laiką kasmet išariant vis naujus žalienų

plotus, didinant grūdinių augalų (ypač kviečių), rapsų pasėlių plotus, intensyvinant jų tręšimą mine-

ralinėmis trąšomis buvo didinamas azoto oksido išmetimas. Nesiimant jokių priemonių, toliau ple-

čiama žemės ūkio, gamyba skatins klimato atšilimą, neigiamai veikiantį gamtą, ekonomiką, visuo-

menės gerovę ir patį žemės ūkį. Lietuvoje neigiamos ŠESD išmetimų žemės ūkyje (ypač jų intensy-

vumo) tendencijos pasireiškė nuo 2000 m. Per pastaruosius penkiolika metų stiprėjantis ŠESD išme-

timų intensyvumas Lietuvos žemės ūkyje didina veiksmingų priemonių klimato kaitai švelninti

svarbą tiek BŽŪP I ramsčio, tiek ir Kaimo plėtros programos rėmuose.

-2,4

-2,5

-2,7

-2,8

-3,1

-3,2

-3,0

-3,3

-3,8

-4,0

-4,3

-4,6

-4,7

-4,7

-4,7

-4,7

-4,4

-4,1

-3,7

-3,4

-3,3

-3,1

-2,9

5,8

5,2

5,0

4,9

4,7

4,5

4,3

4,2

4,1

3,9

3,6

3,2

3,0

2,7

2,6

2,4

3,1

3,3

3,8

4,0

3,7

3,7

3,8

-20

-15

-10

-5

0

5

10

199

0

199

1

199

2

199

3

199

4

199

5

199

6

199

7

199

8

199

9

200

0

200

1

200

2

200

3

200

4

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2

CO2 mln. t Miškai

Pasėliai

Pievos

Vandenys/Pelkės

Užstatyta

teritorijaKita žemė

102

6. Socialinio pobūdžio rizikos veiksniai, pavojai, grėsmės ir jų ga-limas poveikis

6.1. Netolygios socialinės raidos rizika

Nesuderinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla

Duomenys apie gyventojų užimtumą žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje bei at-

skirai žemės ūkyje (t. y. augalininkystėje ir gyvulininkystėje, medžioklėje ir susijusių paslaugų veik-

loje, kaip klasifikuojama pagal EVRK 2), pateikti 36 paveiksle, rodo, kad iki 2009 m. ekonomikos

krizės pagrindiniame darbe užimtų gyventojų skaičius minėtose ekonominėse veiklose sparčiai ma-

žėjo – vidutiniškai po 16,2 proc. kasmet 2004–2008 m. Tuo tarpu pokriziniu laikotarpiu šis proce-

sas, galima sakyti, labai sulėtėjo – vidutinis metinis sumažėjimas siekė 0,6 proc. (2010–2015 m.),

turint omenyje, dar ir tai, kad atskirais metais užimtumas padidėdavo (5,5 proc. – 2012 m. ir 11

proc. – 2014 m. ir 0,2 proc. – 2015 m.).

Šaltinis: parengta pagal Lietuvos statistikos gyventojų užimtumo tyrimo ir EUROSTAT Nacionalinių sąskaitų duomenis

36 paveikslas. Gyventojų užimtumo žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje dalis Lietuvoje

Kita vertus, reikia pastebėti, kad pastaraisiais metais žemės ūkyje, žuvininkystėje ir apdirba-

mojoje maisto gamyboje, kaip ir visoje šalies ekonomikoje, pradėjo trūkti darbuotojų, t. y. vėl dau-

gėja neužimtų daro vietų, kaip tai buvo būdinga ekonomikos pakilimo laikotarpiui iki 2009 m. kri-

zės. Darbo jėgos trūkumas yra vienas šio laikmečio žemės ūkio ir apdirbamosios gamybos vystymo-

si stabdys. Nors prieš krizę laisvų darbo vietų skaičius buvo gerokai didesnis nei dabartiniu metu,

tačiau nuo 2011 m. jų sparčiai daugėja. 2015 m. žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje bu-

vo 114 laisvų darbo vietų, palyginti su 45 vietomis 2010 m., visoje apdirbamojoje gamyboje jų pa-

daugėjo 76,5 proc. Laisvų darbo vietų santykinio lygio pasikeitimas pavaizduotas 37 paveiksle.

2014 m. laisvų darbo vietų lygis išaugo du kartus, palyginti su 2009 m. Krizės metu ir po jos išaugus

darbo jėgos migracijai, padidėjo kvalifikuotų žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto

gamybos darbininkų trūkumas. Reikia pridurti, kad laisva darbo vieta – tai neužimta arba artimiau-

siu metu tapsianti laisva mokamo darbo vieta, dėl kurios darbdavys imasi ir yra pasirengęs toliau

imtis aktyvių veiksmų ieškodamas tinkamo kandidato ne iš tos pačios įmonės. Laisvų darbo vietų

lygis – tai laisvų ir visų darbo vietų procentinis santykis.

56% 54% 54% 51% 51% 51%

46% 43%

38% 35%

25% 29% 29% 28% 28% 27% 29% 27%

19% 19% 19% 17% 18% 18% 16% 14% 14% 10% 8% 9% 9% 8% 9% 8% 9% 9%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

proc. nuo visų užimtųjų

Kaime: žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė, žuvininkystėVisoje šalyje: žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė, žuvininkystėVisoje šalyje: žemės ūkis, medžiokė ir susijusių paslaugųVisoje šalyje: maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba

103

Šaltinis: parengta pagal Lietuvos statistikos duomenis

37 paveikslas. Laisvų darbo vietų lygis Lietuvoje

Užsienio analitikai teigia, kad vienu rimčiausiu iššūkių Lietuvos ekonomikai artimuoju laiko-

tarpiu bus struktūriniu tampantis nedarbas (ELTA, 2014). Nepaisant didelio registruotų bedarbių

skaičiaus pagal buvusias darbovietes žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje (75 lentelė),

ūkininkų ūkiams ir žemės ūkio bendrovėms bei įmonėms vis sunkiau rasti reikiamos kvalifikacijos

darbininkų ir specialistų. Po 2009 m. ekonominės krizės čia sparčiai padaugėjo laisvų darbo vietų

(94,3 proc. – 2013 m. ir 62,9 proc. – 2015 m., palyginus su 2009 m.), tačiau registruotų bedarbių

skaičius iki 2015 m. išliko didesnis nei 2009 m. Kaip nurodyta 75 lentelėje, vienai registruotai lais-

vai darbo vietai laisvai išlieka labai didelis bedarbių iš žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės

srities – vidutiniškai 93 (2013–2015 m.). Tai rodo, jog Lietuvos darbo rinkoje struktūrinis nedarbas

išlieka labai opi problema.

75 lentelė. Registruotos laisvos darbo vietos ir bedarbiai žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvinin-

kystėje

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

Registruotos laisvos darbo

vietos, vnt. 72 220 374 279 70 45 92 105 136 134 114

Pokytis, palyginti su anks-

tesniais metais, ± proc. - 206 70,0 -25,4 -74,9 -35,7 104 14,1 29,5 -1,5 -14,9

Registruoti bedarbiai,

tūkst. 8,4 6,2 3,6 4,6 10,8 15,1 15,0 12,3 12,3 12,6 11

Pokytis, palyginti su anks-

tesniais metais, ± proc. - -26,2 -41,9 27,8 135 39,8 -0,7 -18,0 0,0 2,4 -12,7

Bedarbiai / laisvos darbo

vietos 117 28 10 16 154 336 163 117 90 94 95


Išvada: apibendrintai galima teikti, kad žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto

gamybos tolesnei plėtrai stabdžiu tapo reikiamos kvalifikacijos darbininkų ir specialistų stoka, ne-

paisant to, kad registruotų bedarbių pagal buvusios darbovietės tose pačiose ekonominėse veiklose

skaičius išlieka labai aukštas. Tačiau, kvalifikuotų darbininkų ir specialistų trūkumas yra ūkių lyg-

mens rizikos veiksnys, dėl to jo galimas poveikis visai žemės ūkio ar žuvininkystės sričiai neverti-

namas.

0,2

0,6

1,3

0,9

0,2 0,2 0,3 0,4 0,5 0,4 0,4 0,6

2,1

2,7

2,3

0,8 0,9 1,1 1,2 1,2 1,2

1,4

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

Iš viso pagal ekonomines veiklos rūšis

Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė

Apdirbamoji gamyba

104

Gyventojų pajamų diferenciacija

Vidutinis darbo užmokesčio lygis žemės ūkyje ir žuvininkystėje yra žemesnis nei vidutiniš-

kai visoje ekonomikoje, nepaisant to, kad ilgą laikotarpį metinis augimas minėtose veiklose gerokai

spartesnis, kaip nurodyta 38 paveiksle. Beveik per du dešimtmečius vidutinis darbo užmokestis že-

mės ūkyje ir žuvininkystėje išaugo beveik dvigubai daugiau (13,6 karto) nei visoje ekonomikoje

(7,3 karto), vertinant pagal valandinį bruto darbo užmokestį. Dėl to jo atotrūkis sumažėjo beveik 1,5

karto. Vienas pagrindinių šio atsilikimo veiksnių yra tai, kad žemės ūkyje ir žuvininkystėje dirba

didelė kvalifikuotų darbininkų bei amatininkų ir nekvalifikuotų darbininkų dalis nuo visų užimtųjų.

Šiose ekonominėse veiklose dirbančių žemesnis darbo užmokesčio lygis yra nekonkurencingas dar-

bo rinkoje kitų ekonomikos šakų atžvilgiu ir darbo rinkoje kitose ES šalyse.


38 paveikslas. Valandinis darbo užmokestis samdomiems darbuotojams Lietuvos žemės ūkyje

Reikia pastebėti, kad per paskutiniuosius penkerius metus vidutinis valandinis atlygis už

darbą savarankiškai ūkininkaujantiems asmenims ir jiems padedantiems šeimos nariams siekė vidu-

tiniškai 70 proc. nuo darbo valandos užmokesčio visoje ekonomikoje (38 paveikslas). Nors 2004–

2012 m. sparčiai augo realiosios žemės ūkio pajamos (žr. 14 paveikslą), tačiau savarankiškai ūki-

ninkaujančių asmenų pajamų lygis, palyginus su darbo užmokesčio vidurkiu visoje Lietuvos eko-

nomikoje, liko žemas. 39 paveiksle nubrėžtos žemės ūkio verslo pajamų, tenkančių šeimos narių

dirbtai valandai, ir vidutinio darbo valandos užmokesčio visoje ekonomikoje indeksų kreivės rodo

dvi tendencijas, t. y. didelį savarankiško darbo žemės ūkyje pajamų augimo nestabilumą ilguoju lai-

kotarpiu ir šių pajamų augimo žymų atsilikimą nuo vidutinio darbo užmokesčio visoje Lietuvos

ekonomikoje augimo, išskyrus 2012 m. Dėl to, kaip buvo minėta, vidutinis valandinis atlygis už sa-

varankišką darbą žemės ūkyje išliko daug žemesnis nei samdomo darbo užmokestis visoje ekono-

mikoje. Kaip nurodyta paveiksle, šis atotrūkis tiriamo ilgo laikotarpio pradžioje ir pabaigoje buvo

vienodas – 64 proc., o atskirais sublaikotarpiais buvo padidėjęs. Pavyzdžiui, 2006–2010 m. ūkinin-

kaujančiųjų pajamų lygis smuko, nepaisant to, kad, kaip anksčiau minėta, nuo 2004 m. kelis kartus

išaugo tiesioginės paramos išmokos žemės ūkio gamintojams. Ilgąjį laikotarpį suskirsčius į penkerių

55

,6

63

,8

66

,1

66

,7

68

,2

71

,3

71

,7

73

,1

73

,3

75

,5

75

,5

74

,6

78

,5

81

,1

77

,3

78

,9

80

,0

81

,7

85

,1

87

,6

85

,9

4,39

3,77

0

20

40

60

80

100

120

140

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0

3,5

4,0

4,5

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

Valandinis darbo užmokestis, EUR

proc. nuo vidutinio valandinio bruto darbo

užmokesčio visoje ekonomikojeIš viso pagal ekonomines veiklos rūšis

Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė1363

730

0

250

500

750

1000

1250

1500

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

20

15

Valandinio darbo užmokesčio kumuliatyvus

augimas (1995 m. = 100)

Vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis:

žemės ūkyjeVidutinis valandinis bruto darbo užmokestis:

visoje ekonomikoje

105

metų laiko sekas, galima įžvelgti savarankiško darbo pajamų lygio augimą žemės ūkyje: 1999–2003

m. čia dirbtos valandos atlygis siekė 31,1 proc. nuo darbo valandos užmokesčio vidurkio visoje eko-

nomikoje, 2004–2008 m. – 42,1 proc., o 2009–2003 m. – 70 proc.

Šaltinis: Vitunskienė, Vinciūnienė (2015).

39 paveikslas. Šeimos žemės ūkio verslo pajamų ir darbo užmokesčio visoje Lietuvos ekonomikoje indeksai

Išvada: analizės rezultatai veda prie išvados, kad darbo užmokesčio lygis žemės ūkyje ir žu-

vininkystėje gerokai žemesnis nei vidutiniškai visoje ekonomikoje. Didelis savarankiškai ūkininkau-

jančių asmenų ir jiems padedančių šeimos narių pajamų iš žemės ūkio veiklos nestabilumas, didina

žemės ūkio veiklos nutraukimo atskiruose šeimos ūkiuose riziką, tad ir grėsmę žemės ūkio tvariam

vystymuisi. Žemesnis darbo užmokesčio lygis būdingas ir apdirbamajai maisto gamybai, nes joje

taip pat dirba santykinai didelė dalis žemesnės kvalifikacijos darbininkų. Žemės ūkyje ir žuvininkys-

tėje žemesnis atlygio už darbą lygis, palyginti su vidutiniu visoje ekonomikoje, skatina tokias socia-

lines problemas kaip socialinė atskirtis, emigracija iš kaimo ir iš šalies, kaimų tuštėjimą ir pan.

Tiesioginės išmokos, palaikančios ūkių pajamas, mažinančios jų kintamumą / svyravimus ir

iš dalies veikiančios kaip rinkos rizikos pieno sektoriuje valdymo priemonės.

64 60 42 37 31 24 22 41 46 33 48 42 32 41

64 82 64

100

129 100 83 88 75 78

158 181 153

245 239 189

243 381

540

457 403

138 152 143 182 200

230 245 253 296

326 363 379 384 402 429

462

0

100

200

300

400

500

600

0

100

200

300

400

500

600

Darbo valandai tenkančių realiųjų pajamų indeksai (1997 m.=100)

Žemės ūkio verslo pajamos, palyginti su darbo užmokesčiu, proc.

Žemės ūkio verslo pajamos, tenkančios šeimos narių dirbtai valandai

Darbo valandos užmokestis (visoje ekonomikoje)

106

Išvados

Rizikos, pavojų ar grėsmių vertinimo apribojimai 1. Dėl išorinių ir vidinių rizikos veiksnių galinčių kilti pavojų ar grėsmių žemės ūkyje, ap-

dirbamojoje maisto gamyboje ir žuvininkystėje bei jų poveikio ir rizikos lygio vertinimas šiame tyri-

me nukreiptas į minėtas ekonomines veiklas (sektorius) teritoriniu šalies lygmeniu ir neapima ūkių ar

įmonių lygmens. Tyrime remiamasi nuostata, kad rizika pagal pasireiškimo laipsnį gali būti trejopo

pobūdžio: leistina – valdoma vidinėmis ūkio ar įmonės priemonėmis; komercinė – kuriai valdyti yra

didelė įvairių rizikos draudimo produktų pasiūla; ir katastrofinė – su kuria ūkininkai ar verslininkai,

ar draudimo produktų rinkos paprastai patys susidoroti negali, dėl to reikalingas valdžios įsikišimas.

Pirmosios dvi, kaip ir neturėtų kelti pavojų ir grėsmių visam Lietuvos žemės ūkiui, žuvininkystei ir

apdirbamajai maisto gamybai, nes gali būti sumažintos arba visiškai eliminuotos ūkio vidinėmis

priemonėmis (ūkio diversifikacija, sanitarinė ir fitosanitarinė kontrolė ir prevencija, sėjomainos, suba-

lansuotas tręšimas ir kt.) arba įvairiais komerciniais rizikos draudimo produktais. Tačiau analizuojant

praktinę patirtį sudėtinga nubrėžti aiškią takoskyrą tarp daugelio iš jų.

2. Siekiant identifikuoti ir įvertinti galimus pavojus ar grėsmes, dėl išorinių ir vidinių rizikos

veiksnių kalančias žemės ūkio, apdirbamosios maisto gamybos ir žuvininkystės ekonominės veiklos

srityse (sektoriuose), bei įvertinti jų galimą neigiamą poveikį tyrime prisilaikyta nuostatos, kad mi-

nėtoms ekonominės veiklos sritims kyla pavojai ar grėsmės, kai nepalakių ekonominio, ekologinio

ar socialinio pobūdžio rizikos veiksnių neigiamas poveikis gali pasireikštine mažesnėje kaip trečda-

lis ar didesnėje šalies teritorijos dalyje.

3. Atliktas empirinis tyrimas parodė, kad šiuo metu ekstremalių įvykių (meteorologinių reiš-

kinių, žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų, žemės ūkio ir vandens gyvūnų pavojingų

užkrečiamųjų ligų ir pan.) statistinė informacija yra kaupiama skirtingose institucijose (Lietuvos

hidrometeorologijos, Valstybinėje maisto ir veterinarijos Valstybinė augalininkystės tarnyba, Arc-

GIS, Lietuvos statistikos departamente ir kt.) ir įvairiose laikmenose. Dėl to, nuosekliam rizikų, pa-

vojų ar grėsmių vertinimo procesui tokie duomenys nėra tinkami ir jie turėtų būti harmonizuoti.

4. Kita vertus, dėl neišvystytos ilgalaikių patikimų detalių erdvinių duomenų sistemos apie

ekologinio pobūdžio rizikos veiksnius, galinčius kelti pavojų žemės ūkiui ir žuvininkystei (pavyz-

džiui, tokius kaip stichiniai meteorologiniai reiškiniai, dirvožemio struktūringumas, organinių ir mi-

neralinių trąšų balansas dirvožemyje, maisto medžiagų išsiplovimas iš dirvožemio, dirvožemio bio-

loginis atsparumas, žemės ūkio augalų ligų ir kenksmingųjų organizmų, žemės ūkio ir vandens gy-

vūnų pavojingų užkrečiamųjų ligų užregistruoti židiniai ir kt.), stokos ekstremalių įvykių tikimybės

erdvinis nustatymas paremtas daugiau „nykščio taisyklės“, o ne šiuolaikiškais erdvinės analizės

prognozavimo metodais. Pastebėtina, kad pavojingi meteorologiniai įvykiai pasižymi dideliu erdvi-

niu kintamumu. Ši problema ypač aktuli, siekiant prognozuoti meteorologinės grėsmės teritorinio

paplitimo tikimybę, kaip nustatyta, dėl jos didelio erdvinio kintamumo Lietuvos teritorijoje.

Ekonominio pobūdžio rizikos, pavojai ir grėsmės 5. Po 2009 m. pasaulinės ekonomikos krizės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto dalis

visų Lietuvos prekių eksporte išaugo. Siekiant, kad eksporto augimas būtų tvarus, svarbu, kad jo

plėtra būtų pajėgi atsilaikyti prieš įvairius pasaulinių kainų šokus ar produktų rinkų krizes (kaip, pa-

vyzdžiui, 2015– 2016 m. pasaulinė pieno krizė), taip pat prieš sukrėtimus atskirose eksporto rinkose,

šalyse partnerėse (kaip, pavyzdžiui, Rusijos žemės ūkio ir maisto produktų importo embargo nuo

107

2014 m. rugpjūčio mėn., ar Lietuviškų pieno produktų importo draudimas nuo 2013 m. rugpjūčio

mėn.). Vienas iš būdų sumažinti jų poveikį yra eksportuojamų produktų diversifikacija pagal prekes

ar eksporto rinkas. Ilguoju laikotarpiu žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos

pažeidžiamumas dėl sukrėtimų tarptautinėse rinkose sumenko dėl padidėjusios eksportuojamų pro-

duktų ir eksporto rinkų diversifikacijos tiek apdirbtų maisto produktų, tiek šviežių maisto produktų

ir žaliavų grupėje. Abejose grupėse eksporto rinkų diversifikacija pastebimai padidėjo 2015 m. Tam

įtakos turėjo draudžiamų eksportuoti į Rusijos rinką produktų perorientavimas į naujas rinkas.

6. Bendras grūdų ir malybos produktų eksportas 2015 m. sudarė daugiau nei šeštadalį (15,9

proc.) visų Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės, grūdų – 13,3 proc. Grūdų eks-

porto dalis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporte palaipsniui augo per pastaruosius pen-

kerius metus ir 2015 m. grūdai tapo pagrindine Lietuvos žemės ūkio, žuvininkystės ir maisto sekto-

riaus eksporto preke. Per dešimtmetį padidėjęs grūdų eksporto rinkų koncentracijos laipsnis padidi-

no viso grūdų sektoriaus jautrumą specifinėms eksporto rinkoms ir ekonominio pobūdžio grėsmės

tikimybę dėl sukrėtimų pavienėse šalyse eksporto partnerėse. Kita vertus, teigiami pokyčiai 2015 m.

teikia vilčių dėl prasidėjusios naujos grūdų eksporto rinkų diversifikacijos bangos.

7. Lietuviškos kilmės javų grūdų eksporto apimtis daugiau kaip per dešimtmetį išaugo 5,4

karto nuo 581 tūkst. t – 2003 m. iki 3,1 mln. t – 2015 m. Labiausiai išaugo avižų (49 kartus) ir rugių

(22 kartus) eksporto apimtys. Tačiau pagrindine eksporto preke išliko kviečiai, kurių eksporto apim-

tis minėtu laikotarpiu išaugo beveik puspenkto karto – iki 2,4 mln. t (2015 m.). Kasmet augantis

kviečių eksportas paskatino spartų jų pasėlių plotų augimą. 2003–2015 m. visoje šalyje kviečių pa-

sėlių plotas padidėjo beveik 2,5 karto. Ypač sparčiai kviečių pasėliai išsiplėtė nenašiose žemėse (iki

35 našumo balų), kur jų plotai padidėjo 4,4 kartus. Dėl trijų rūšių javų – kviečių, kvietrugių ir mie-

žių – dominavimo grūdinių augalų pasėliuose, Lietuvoje suintensyvėjo dirvų tręšimas mineralinėmis

trąšomis ir pasiekė ribą, ties kuria didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai. Ypač nei-

giamas poveikis dirvožemio ir vandens ekosistemoms dėl maisto medžiagų nepasisavinimo, greites-

nės maistinių elementų migracijos ir išsiplovimo. Dėl to išaugo ekologinio pobūdžio rizika Lietuvo-

je, ypač teritorijose, kuriose vyrauja labai geros ir geros ūkinės vertės (42,1–52,0 našumo balų) dir-

vožemiai. Tokie struktūros pokyčiai naudojamose žemės ūkio naudmenose turi neigiamos įtakos

dirvožemio agrocheminėms, fizikinėms ir biologinėms savybėms, maistinių medžiagų išsiplovimui,

ŠESD emisijų didėjimui, biologinei įvairovei.

8. Žemės ūkis, žuvininkystė ir apdirbamoji maisto gamyba jautrūs energetinių išteklių pa-

saulinių kainų kintamumui. Egzistuoja žemės ūkio bei maisto produktų ir energijos išteklių kainų

ryšys ilguoju laikotarpiu. Žemės ūkio produktų gamybos kaštai laipsniškai auga dėl augančių energi-

jos išteklių kainų, kurios įskaičiuojamos į žemės ūkio produktų kainas, ir atvirkščiai. Energijos kai-

nų smukimas nuo 2014 m. vidurio, tiesiogiai darė įtaką pasaulinių žemės ūkio ir maisto kainų smu-

kimui. Tarptautinis Valiutos fondas prognozuoja maisto produktų pasaulinių kainų smukimą 2016–

2021 m. Tad Lietuvos žemės ūkyje ir apdirbamojoje maisto gamyboje didės neigiamų padarinių ri-

zika dėl jų pasaulinių kainų smukimo per ateinančius penkerius metus.

9. Žemės ūkyje, apdirbamojoje maisto gamyboje ir žuvininkystėje suvartojama nedidelė,

palyginti su visa ekonomika, energijos išteklių dalis. Ilguoju laikotarpiu mažėjanti jos dalis ir pa-

laipsniui didėjantis energijos vartojimo efektyvumas rodo mažėjantį jautrumą energetinei priklau-

somybei nuo išorinių energijos šaltinių ir pažeidžiamumą dėl sukrėtimų šių išteklių rinkose. Nors

108

žemės ūkis ir miškininkystė įneša didžiausią indėlį į atsinaujinančią energetiką Lietuvoje, iš žemės

ūkio ir miško biomasės pagaminama didžioji atsinaujinančios energijos dalis, tačiau žemės ūkyje ir

apdirbamojoje maisto gamyboje atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo dalis yra mažesnė

negu vidutiniškai šalyje. Palaipsniui didėjanti vietinės gamybos atsinaujinančių energijos išteklių

suvartojimo dalis mažina žemės ūkio ir apdirbamosios maisto gamybos priklausomybę nuo energi-

jos išteklių importo.

10. Žemės ūkiui, palyginti su kitomis ekonomikos šakomis, būdinga padidinta gamybos

gamtinė ir rinkos rizika, kas lemia didelį ūkininkavimo pajamų nestabilumą. Realiųjų pajamų Lietu-

vos žemės ūkyje kitimo per du dešimtmečius tendencijai Lietuvoje apibūdinti galima pritaikyti

„amerikietiškų kalnelių“ metaforą. Nepaisant to, Lietuvos žemės ūkyje spartus realiųjų pajamų au-

gimas prasidėjo nuo Lietuvos narystės ES pradžios, pradėjus įgyvendinti tiesioginių išmokų ir kitų

pajamų palaikymo priemonių sistemą. Per šios politikos įgyvendinimo pirmuosius devynerius metus

(2004–2012 m.) žemės ūkio realiosios pajamos išaugo 3,3 karto, kai tuo tarpu ES-15 šalyse senbu-

vėse jos padidėjo tik dešimčia procentų. Tačiau nuo 2013 m. šios pajamos Lietuvoje palaipsniui

mažta.

11. Lietuvoje didelė tiesioginės paramos išmokų žemės ūkio gamintojams paskirstymo ne-

lygybė, dėl kurios dideli ūkiai įgijo konkurencinį pranašumą prieš mažuosius. Analizės rezultatai

rodo, kad tiesioginės paramos išmokos yra labai menkas lėšų šaltinis investicijoms mažuose ūkiuo-

se, palyginti su dideliais ūkiais. Tai rodo, kad paramos investicijoms į ūkių restruktūrizavimą ir mo-

dernizavimą poreikis mažuose ir vidutiniuose ūkiuose yra gerokai didesnis nei dideliuose. Dėl to,

pirmenybė investicinei paramai gauti turėtų būti teikiama mažesniems ūkiams, ypač skiriamai pagal

Lietuvos KPP 2014–2020 m. priemonę „Investicijos į materialųjį turtą“ atliepiant Sąjungos kaimo

plėtros antrojo prioriteto 2a teminės krypties „visų ūkių ekonominės veiklos rezultatų gerinimui ir

palankesnių sąlygų ūkių restruktūrizavimui ir modernizavimui sudarymui, visų pirma siekiant inten-

syvinti dalyvavimą rinkoje ir orientavimą, taip pat žemės ūkio įvairinimą“ tikslus.

Ekologinio pobūdžio rizikos, pavojai ir grėsmės 12. Kiek daugiau nei per dešimtmetį pastebimai padidėjo ariamos žemės bei sumažėjo dau-

giamečių žalienų plotų proporcijos naudojamose žemės ūkio naudmenose, taip pat ženkliai išsiplėtė

javų plotų dalis pasėlių struktūroje, joje pradėjo vyrauti trijų rūšių javai – kviečiai, kvietrugiai ir

miežiai. Dėl to suintensyvėjo dirvų tręšimas mineralinėmis trąšomis ir pasiekė ribą, ties kuria didėja

ekologinė grėsmė aplinkai ir žmonių sveikatai. Dėl žemės ūkio augalų pasėlių struktūros nesubalan-

suotumo kyla dirvožemio struktūringumo prastėjimo ir kitų dirvožemio degradacijos procesų, dirvo-

žemio biologinio atsparumo mažėjimo, maisto medžiagų išsiplovimo ir gruntinio bei paviršinio van-

dens užteršimo, biologinės įvairovės nykimo grėsmės. Lietuvoje ekologinio pobūdžio rizika didėja,

ypač tose Lietuvos teritorijose, kuriose vyrauja labai geros ir geros ūkinės vertės 42,1–52,0 našumo

balų dirvožemiai.

13. Įvertinus žemės ūkio rizikos veiksnių poveikį dirvožemio degradacijai, nustatyta, kad

dėl taršios žemės ūkio gamybos (ypač grūdinių javų auginimo šakoje, kai nederlingos žemės įtrau-

kiamos į sėjamųjų kultūrų auginimą) kyla su dirvožemio savybių pokyčiais susijusios grėsmės ir

pavojai. Nepriklausomai nuo dirvožemio našumo, iškirtinos šios ekologinio pobūdžio su galimais

pavojais dirvožemiui rizikos: 1) dirvožemio struktūringumo prastėjimo rizika; 2) organinės medžia-

gos dirvožemyje greitesnės mineralizacijos rizika; 3) organinių ir mineralinių trąšų nesubalansuoto

109

naudojimo rizika; 4) žemės ūkio augalų nesubalansuoto auginimo rizika; 5) maisto medžiagų išsi-

plovimo iš dirvožemio rizika; ir 6) dirvožemio biologinio atsparumo mažėjimo rizika. Tačiau, minė-

tų rizikų pavojaus tikimybė ir padarinių lygis priklauso nuo dirvožemių našumo grupės ir dirvože-

mio kokybinių rodiklių, ypač, nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, dirvožemio struktūros ir

jos patvarumo, dirvožemio organinės medžiagos ir sorbuojamojo dirvožemio komplekso, dirvože-

mio mikrobiotos gausumo ir įvairovės.

14. Dėl taršios žemės ūkio gamybos labiau bus paveikiami našūs dirvožemiai ir jų degrada-

cijos poveikio trukmė bei galimų padarinių lygis bus didesnis nei nenašiuose dirvožemiuose. Ka-

dangi nenašių dirvožemių genetinė geba sudaryti patvarias struktūras yra natūraliai silpna (dėl leng-

vesnės granuliometrinės dirvožemių sudėties), jų degradacijos laipsnis yra mažas. Didesnis našių

dirvožemių degradacijos laipsnis siejamas su sunkesnės granuliometrinės sudėties intensyvesniu

dalelių struktūros praradimu, už struktūros stabilumą atsakingų organinių medžiagų greitesne mine-

ralizacija ir dėl to intensyviau vykstančiu maisto medžiagų išsiplovimu bei spartėjančiu dirvožemių

biologinio atsparumo mažėjimu. Kita vertus, nors ir nenašių dirvožemių degradacijos laipsnis yra

mažas, dėl dirvožemių genetinių savybių daroma didelė žala gamtinei aplinkai (dirvožemio struktū-

ringumas nepagerinamas, o, nors ir tręšiant organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, didėja nesuba-

lansuoto trąšų naudojimo rizika bei suintensyvėja maisto medžiagų išsiplovimas). Dėl žemės ūkio

sektoriaus padarinių nenašiose dirvožemiuose didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai.

15. Tarp Lietuvoje stebimų gyvūnų užkrečiamųjų ligų aktualios yra snukio ir nagų liga, afri-

kinis ir klasikinis kiaulių maras, vezikulinės kiaulių liga, naminių bei laukinių paukščių gripas ir

naminių bei laukinių paukščių Niukaslio liga. 2014 m. pradžioje Lietuvoje užfiksuotas pirmasis af-

rikinio kiaulių maro atvejis, nustatytas laukinėje faunoje. Iki 2016 m. lapkričio 11 d. Lietuvoje nu-

statyti 438 afrikinio kiaulių maro atvejai, daugiausia jų (401) laukinėje faunoje, 37 protrūkiai kiaulių

ūkiuose. Didžiausi Lietuvos kiaulininkystės patirti nuostoliai dėl šios ligos pavojaus – sunaikinta

19,2 tūkst. kiaulių (2014 m. UAB „Idavang“, Ignalinos r.). Kitų gyvūnų užkrečiamųjų ligų protrū-

kiai nenustatyti. Augalų kenksmingųjų organizmų fitosanitarinė stebėsena vykdoma augalininkystės

ūkiuose, mokslo įstaigose, natūraliose augavietėse bei parkuose. Tarp Lietuvoje aptinkamų aktualių

kenksmingųjų organizmų žemės ūkyje nustatytas bulvinis nematodas, bulvių žiedinis puvinys, slyvų

raupai, bakterija, sukelianti vaismedžių bakterinę degligę. Kasmet nustatomi tik pavieniai jų židiniai,

kurie yra sunaikinami. Per pastarąjį dešimtmetį jų protrūkių šalyje nenustatyti. Tarp stebimų pavo-

jingų užkrečiamųjų akvakultūros gyvūnų ligų Lietuvoje 2016 m. buvo užfiksuotas Koi herpes viru-

sinės infekcijos atvejis nekomerciniame tvenkinyje. Tarp Lietuvoje aptinkamų aktualių augalų ligų

ir kenksmingųjų organizmų nustatytas bulvinis nematodas, bulvių žiedinis puvinys, slyvų raupai ir

vaismedžių bakterinė degligė. Lietuvos žemės ūkis yra atsakingas už klimato kaitai svarbių metano

dujų ir azoto oksido emisiją. Ilgą laiką mažėjantis galvijų, kiaulių skaičius ir pagerintas mėšlo tvar-

kymas mažino metano dujų išmetimą. Tačiau, ilgą laiką kasmet išariant vis naujus žalienų plotus,

didinant grūdinių augalų (ypač kviečių, rapsų) pasėlių plotus, intensyvinant jų tręšimą mineralinėmis

trąšomis buvo didinamas azoto oksido išmetimas. Nesiimant jokių priemonių, toliau plečiama žemės

ūkio gamyba skatins klimato atšilimą, neigiamai veikiantį gamtą, ekonomiką, visuomenės gerovę ir

patį žemės ūkį. Lietuvoje neigiamos ŠESD išmetimų žemės ūkyje (ypač jų intensyvumo) tendenci-

jos pasireiškė nuo 2000 m. Per pastaruosius penkiolika metų stiprėjantis ŠESD išmetimų intensy-

110

vumas Lietuvos žemės ūkyje didina veiksmingų priemonių klimato kaitai švelninti svarbą tiek

BŽŪP I ramsčio, tiek ir Kaimo plėtros programos rėmuose.

Socialinio pobūdžio rizikos, pavojai ir grėsmės

16. Žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos tolesnei plėtrai stabdžiu ta-

po reikiamos kvalifikacijos darbininkų ir specialistų stoka, nepaisant to, kad registruotų bedarbių,

pagal buvusios darbovietės tose pačiose ekonominėse veiklose, skaičius išlieka labai aukštas.

Ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms bei įmonėms vis sunkiau rasti reikiamos kvalifikacijos dar-

bininkų ir specialistų.

17. Didelis savarankiškai ūkininkaujančių asmenų ir jiems padedančių šeimos narių pajamų

iš žemės ūkio veiklos nestabilumas, didina žemės ūkio veiklos nutraukimo atskiruose šeimos ūkiuo-

se riziką, tad ir grėsmę žemės ūkio tvariam vystymuisi. Žemės ūkyje ir žuvininkystėje žemesnis at-

lygio už darbą lygis, palyginti su vidutiniu visoje ekonomikoje, skatina tokias socialines problemas

kaip socialinė atskirtis, emigracija iš kaimo ir iš šalies, kaimų tuštėjimą ir pan.

18. ES tiesioginės išmokos, skirtos ūkių pajamoms palaikyti, nuo 2004 m. ženkliai padidino

savarankiškai ūkininkaujančių asmenų pajamas Lietuvoje. Be to, tiesioginės išmokos mažina žemės

ūkio veiklos pajamų kintamumą / svyravimą ir iš dalies atlieka žemės ūkio gamybos bei rinkos

rizikos atsvaros funkciją. ES tiesioginių išmokų panaikinimas po 2020 m. labai padidintų pajamų

ženklaus kryčio tikimybę. Dėl to taip pat padidėtų pajamų kintamumo rizika.

Rekomendacijos

1. Ūkiuose, žuvininkystės įmonėse ir apdirbamosios maisto gamybos įmonėse skatinti

veiksmingesnį rinkos rizikos valdymą komerciniais draudimo produktais ir didinti jų galimybes

naudotis šiomis priemonėmis. Išvystyta rizikos valdymo komercinių priemonių sistema, pasitelkiant

įvairius komercinio draudimo produktus, tokius kaip įplaukų draudimas (revenue insurance), paja-

mų draudimas (income insurance) ar viso ūkio / įmonės draudimas (whole-farm insurance), kartu su

pasėlių ir žemės ūkio gyvūnų draudimo produktais veiktų kaip antikrizinė ir anticiklinė žemės ūkio

rizikos valdymo sistema. Pastebėtina, kad komerciniai įplaukų, pajamų ar viso ūkio draudimo pro-

duktai iki šiol Lietuvoje nenaudojami, tačiau naudojami kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV ir Kanadoje.

Ūkių galimybės naudotis šiais komerciniais draudimo produktais gali būti padidintos dėka esamų ir

potencialių ES paramos kaimo plėtrai priemonių (įtrauktų į Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 (2013

m. gruodžio 17 d.) 36 straipsnį „Rizikos valdymas“).

2. Ūkiuose skatinti tobulesnį rinkos rizikos valdymą nekomercinėmis rinkos rizikos valdymo

priemonėmis ir didinti jų galimybes naudotis šiomis priemonėmis. Tarpusavio pagalbos fondas, vei-

kiantis kaip antikrizinė / anticiklinė priemonė su rinka susijusių rizikų atvejais. Šis fondas gali turėti

bent dvi alternatyvas: 1) apjungiantis vien žaliavinių žemės ūkio produktų gamintojus; arba 2) ap-

jungiantis žaliavos gamintojus ir apdirbamosios maisto gamybos įmones. Į pirmąją alternatyvą –

ūkių tarpusavio pagalbos fondą galima žiūrėti kaip į alternatyvą jų kooperacijai, kuri turėtų apimti

žemės ūkio produktų gamybą ir perdirbimą. Kita vertus, reikia pastebėti, kad, žvelgiant per vangią

111

ūkių kooperacijos vystymosi patirtį po 1990-ųjų Lietuvoje ir akcinio kapitalo įmonių dominavimą

apdirbamosios maisto gamybos pramonėje, tarpusavio pagalbos fondo alternatyva, remiama per

KPP priemonę (žr. 10 punktą), tikėtina, kad būtų realesnė nei kooperacija, apimanti didžiąją abiejų

grandžių dalį, t. y. žaliavos gamybos ir jos perdirbimo.

3. Šiuo metu taikomos įvairios ES BŽŪP ir nacionalinės politinės priemonės (tiesioginės

išmokos, intervenciniai prikimai, parama privačiam saugojimui, ūkių atleidimas nuo akcizų žemės

ūkyje žymėtam dyzelinui ir kt.) skirtos ūkių pajamoms palaikyti, jų kintamumui / svyravimui mažin-

ti. Jos iš dalies veikia kaip gamybinės ir rinkos rizikos, kylančios dėl žemės ūkio ir maisto produktų

kainų kryčio ir energetinių išteklių kainų šuolių, valdymo priemonės. Pastarojo laikotarpio krizės

žemės ūkio rinkose ir ateities iššūkiai, tokie kaip klimato kaita, aiškiai rodo, kad turime stiprinti

BŽŪP gebėjimą efektyviai reaguoti kritinėse situacijose ir tobulinti rizikos valdymo priemones, iš

naujo įvertinti šiuo metu taikomų rinkos reguliavimo priemonių efektyvumą. Tam turi pasiruošti ir

patys žemės ūkio produktų gamintojai ir jų perdirbėjai, prisiimdami atsakomybę dėl rinkos rizikos

valdymo ateityje. Kaip žinia, komerciniai žemės ūkio rizikos draudimo produktai nėra populiarios

priemonės rizikai ūkiuose valdyti, ypač mažuose ūkiuose, dėl papildomų išlaidų. Dėl to pradiniam

laikotarpiui kaip alternatyva galėtų būti ūkininkų švietimas ir mokymai apie įvairias vidines žemės

ūkio gamybos rizikos valdymo priemones ūkiuose.

4. Vietinių maisto sistemų išplėtojimas vestų į dvejopą rezultatą. Viena vertus, mažintų vie-

tinėse rinkose parduodamų žemės ūkio ir maisto produktų kainų priklausomybę nuo atitinkamų pro-

duktų pasaulinių kainų svyravimų ir šokų. Antra vertus, prekyba orientuota į vietines rinkas suma-

žintų ŠESD išmetimą dėl labai sutrumpėjusių žemės ūkio ir maisto produktų pervežimų atstumo.

Mažintų priklausomybę nuo sukrėtimų pasaulinėse žemės ūkio ir maisto produktų rinkose.

5. Svarbu imtis dirvožemio degradaciją mažinančių žemės ūkio priemonių ūkiuose. Tiek na-

šiose, tiek nenašiose žemėse javų auginimo technologijos turi būti subalansuotos taip, kad nedarytų

neigiamo poveikio dirvožemių fizikinėms, cheminėms ir biologinėms savybėms. Kad išvengti dir-

vožemio fizinės degradacijos, našiuose dirvožemiuose būtina taikyti augalų sėjomainas, sistemingai

įterpti organines medžiagas. Organinių medžiagų sankaupos dirvožemiuose turi nemažėti. Jos turi

būti išsaugomos ne tik dėl fizinės granuliometrinių dirvožemio dalelių stabilizacijos, bet ir dėl bio-

cheminių elementų intensyvesnės sorbcijos bei biologinio atsparumo ir mikrobiologinio aktyvumo

didinimo. Nenašiuose dirvožemiuose degradacijos intensyvumas labiausiai priklauso nuo nesubalan-

suoto tręšimo mineralinėmis trąšomis. Todėl, tręšimas turi būti planuojamas įvertinant ne tik pagal

pasėlių struktūrą, bet ir atsižvelgiant į tai, kad nenašiuose dirvožemiuose yra silpnos sorbcinės savy-

bės.

112

Literatūra

Adesemoye, A. O., & Kloepper, J. W. (2009). Plant–microbes interactions in enhanced fertilizer-use efficiency. Applied microbiology

and biotechnology, 85(1), 1-12.

Adomaitis, T., Vaišvila, Z., Mažvila, J., Grickevičienė, S., Eitminavičius, L. (2004). Azoto junginių (NO–3, NH4+, NO2– ) koncen-

tracija lizimetrų vandenyje skirtingai tręštuose smėlingų priemolių dirvožemiuose. Žemdirbystė, Mokslo darbai, 4, 21–33.

Afrikinis kiaulių maras (AKM). (2014). Prieiga per internetą: http://www.agrozinios.lt/portal/categories/231/1/0/1/artic

le/11667/afrikinis-kiauliu-maras-akm.

Agalų apsauga ir pesticidų naudojimas. (2015). Prieiga per internetą: http://gamta.lt/files/Pazangaus_ukininkavimo_

taisykles_ir_patarimai_4skyrius.pdf.

Agroklimatinės sąlygos. (2003). Vilniaus Universiteto Botanikos sodas. Prieiga per internetą: http://www.botanikos-

sodas.vu.lt/docs/agroklimatines.pdf

AIVIKS. (2015). Potvynių rizikos valdymas. Prieiga per internetą: https://aplinka.lt/p otvyniu-rizikos-valdymas.

Akhtar, M. J., Asghar, H. N., Asif, M., & Zahir, Z. A. (2007). Growth and yield of wheat as affected by compost enriched with chem-

ical fertilizer, L-tryptophan and rhizobacteria. Pak. J. Agri. Sci, 44(1), 136-140.

Aleinikovienė J., Armolaitis K., Meškienė R., Meškys R., Baniūnienė A. (2007). Pušynais apželdintų ir dirvonuojančių žemių chemi-

nių ir biologinių savybių palyginimas. Miškininkystė, 1(61), p. 15-27.

Aleknevičienė, V. (2009). Įmonės finansų valdymas. Kaunas: Spalvų kraitė.

Aleknevičienė, V. (2005). Investicijų rizikos valdymo žemės ūkio sektoriaus įmonėse metodologiniai aspektai: habilitacijos pro-

cedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga: socialiniai mokslai, ekonomika (04 S). Lietuvos žemės ūkio universi-

tetas. Akademija (Kauno r.).

Alfthan G., Eurola M., Ekholm P., Venäläinen E. R., Root T., Korkalainen K., Aro A. (2015). Effects of nationwide addition of sele-

nium to fertilizers on foods, and animal and human health in Finland: From deficiency to optimal selenium status of the popu-

lation. Journal of Trace Elements in Medicine and Biology, 31, 142-147.

Andreadis, K.M. et al. (2006). 20th century drought in the conterminous United States. Department of Civil and Environmental Engi-

neering, Box 352700, University of Washington, Seattle, WA.

APLINKOS APSAUGOS AGENTŪRA. (2011). Preliminarus potvynių rizikos įvertinimas Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos

upių baseinų. Vilnius.

Arlauskas, M. (1999). Žemės dirbimo minimalizavimo galimybės Lietuvoje. Žemdirbystė: mokslo darbai / LŽI, LŽŪU. - Akademija,

1999, p.142-156.

Arlauskienė A., Maikštėnienė S. (2005). Skirtingų biologinių savybių augalų panaudojimas dirvožemyje biogeniniams elementams

kaupti ir filtracinių vandenų tarрai mažinti. Ekologija, 2, 54–65.

Arshad M. A., Martin S., (2002). Identifying critical limits for soil quality indicators in agro-ecosystems. Agriculture, Ecosystems and

Environment, 88 (2), 153-160.

ASU. (2013). Pažangių technologijų ir gerosios praktikos žemės ūkyje taikymas bei skatinimo Lietuvoje, siekiant išvengti aplinkos

taršos iš žemės ūkio šaltinių, studija. Projekto vadovas – Pranckietis V., baigiamoji ataskaita, ASU, 237 p.

Atkinson, C. J., Fitzgerald, J. D., & Hipps, N. A. (2010). Potential mechanisms for achieving agricultural benefits from biochar appli-

cation to temperate soils: a review. Plant and soil, 337(1-2), 1-18.

Auginant karpius slypi pavojai. (2013). Mano ūkis, balandžio 10 d. Prieiga per internetą:

http://www.delfi.lt/grynas/gyvenimas/auginant-karpius-slypi-pavojai.d?id=61116971

Bachev, H. (2012). Risk Management in Agri-food Chain. Munich Personal RePEc Archive.

Bais, H. P., Weir, T. L., Perry, L. G., Gilroy, S., & Vivanco, J. M. (2006). The role of root exudates in rhizosphere interactions with

plants and other organisms. Annu. Rev. Plant Biol., 57, 233-266.

Baquet, A.; Hambleton, R.; Jose, D.; Eliason, J. (1997). Introduction to Risk Management. Understanding Agricultural Risks: Produc-

tion, Marketing, Financial, Legal, Human Resources. United States Department of Agriculture, Risk Management Agency.

http://ucanr.edu/sites/placernevadasmallfarms/files/135253.pdf

Baranauskaitė, A. (2004). Vaismedžių bakterinė degligė. Augalininkystė. Mano ūkis, nr. 1, P. 48.

Baranauskaitė, L.; Jogaitė, V.; Jankuvienė, L. (2008). A tree- year study of fire blight in Lithuania. Žemdirbystė – Agriculture, Vol.

95 (3), P. 19-26.

113

Baronienė, L. (2010). Rizikos valdymas įgyvendinant vadybines inovacijas. Vadyba. Nr. 1(17). P. 123–131.

Barrios, E. (2007). Soil biota, ecosystem services and land productivity. Ecological economics, 64(2), 269-285.

Bartelt-Ryser, J., Joshi, J., Schmid, B., Brandl, H., & Balser, T. (2005). Soil feedbacks of plant diversity on soil microbial communi-

ties and subsequent plant growth. Perspectives in Plant Ecology, Evolution and Systematics, 7(1), 27-49.

Bastida, F., Barberá, G. G., García, C., & Hernández, T. (2008). Influence of orientation, vegetation and season on soil microbial and

biochemical characteristics under semiarid conditions. Applied Soil Ecology, 38(1), 62-70.

Beare, M. H., Hendrix, P. F., & Coleman, D. C. (1994). Water-stable aggregates and organic matter fractions in conventional-and no-

tillage soils. Soil Science Society of America Journal, 58(3), 777-786.

Bechmann M. (2014). Long-term monitoringo f nitrogen in surface and subsurface runoff from small agricultural dominated catch-

ments in Norway. Agriculture, Ecosystems & Environment, 195, 220-232

Bendrosios žemės ūkio politikos 2014–2020 m. tobulinimo kryptys: Mokslo studija / Nelė Jurkėnaitė, Artiom Volkov, Asta Mar-

tišiūnaitė. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2011.

Beniušis R., Armolaitis K., Stakėnas V., Aleinikovienė J. (2014). Miško žemėnauda ir dirvožemio kokybės vertinimas. Mokslinė

konferencija „Dirvožemis ir aplinka – 2014“, ASU, pranešimas.

Bertin, C., Yang, X., & Weston, L. A. (2003). The role of root exudates and allelochemicals in the rhizosphere. Plant and Soil, 256(1),

67-83.

Bindraban P. S., van der Velde M., Ye L., Van den Berg M., Materechera S., Kiba D. I., Hoogmoed W., (2012). Assessing the impact

of soil degradation on food production. Current Opinion in Environmental Sustainability, 4 (5), 478-488.

Blaikie P., Brookfield H. (Eds.), (2015). Land degradation and society. Routledge.

Bommarco R., Kleijn D., Potts S. G., (2013). Ecological intensification: harnessing ecosystem services for food security. Trends in

Ecology and Evolution, 28(4), 230-238.

Botzen W.J.W.; Bouwer L.M.; Van Den Bergh, J.C.J.M., (2009). Climate Change and Hailstorm Damage: Empirical Evidence and

Implications for Agriculture and Insurance. Dutch National Research Programme ‘Climate Changes Spatial Planning’. 2009

September. P.38.

Bradūnas, V.; Kozlovskaja, A. (2014). Rizika Lietuvos žemės ūkyje: Mokslo studija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institu-

tas.

Bradūnas, V.; Kozlovskaja, A. (2014). Rizika Lietuvos žemės ūkyje: Mokslo studija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos insti-

tutas.

Bran, M.; Deac, A. L. (2010). Predisposition to risk farming. Internal Auditing & Risk Management. Anul V, Nr. 3(19).

Brunt, A.A., Crabtree, K., Dallwitz, M.J., Gibbs, A., Watson, L., Zurcher, E.J., (1999). Plum pox potyvirus. Plant Viruses Online.

Prieiga per internetą: <http//biology.anu.edu.au>.

BSTDB, (2015). An overview of FX Exposure Risk: Assessment and Management. Black Sea Trade & Development Bank. P. 14.

Bučienė, A., Švedas, A., & Antanaitis, Š. (2003). Balances of the major nutrients N, P and K at the farm and field level and some

possibilities to improve comparisons between actual and estimated crop yields. European journal of agronomy, 20 (1), 53-62.

Buitkuvienė, M. S., (1998). Sausros Lietuvoje. Mokslinio tyrimo ataskaita. Vilnius: LHMT, P. 403–427.

Buitkuvienė, M. S., (1999). Sausros Lietuvoje – klimato kitimo rodiklis? Mokslas ir gyvenimas. 10.

Buragienė, S., Šarauskis, E., Romaneckas, K., Sasnauskienė, J., Masilionytė, L., & Kriaučiūnienė, Z. (2015). Experimental analysis of

CO 2 emissions from agricultural soils subjected to five different tillage systems in Lithuania. Science of The Total Environ-

ment, 514, 1-9.

Burokiene, D., Prospero, S., Jung, E., Marciulyniene, D., Moosbrugger, K., Norkute, G., ... & Schoebel, C. N. (2015). Genetic popu-

lation structure of the invasive ash dieback pathogen Hymenoscyphus fraxineus in its expanding range. Biological Invasions,

17(9), 2743-2756.

Buzan, B. (1997). Žmonės, valstybės ir baimė. Vilnius: Eugrimas.

Callaway, R. M., Montesinos, D., Williams, K., & Maron, J. L. (2013). Native congeners provide biotic resistance to invasive Poten-

tilla through soil biota. Ecology, 94(6), 1223-1229.

Česonienė, L., Lingytė, K. (2008). Maisto medžiagų išplovimas modelinėse nejudinto grunto sistemose. Žmogus ir gamtos sauga, 76–

79.

Čiegis R., Kulvelytė B., (2015). Food security in European countries: research results. Applied Economics: Systematic Research,

(6.1), 25-39.

114

Cockburn A., Brambilla G., Fernández M. L., Arcella D., Bordajandi L. R., Cottrill B., Dorne J. L., (2013). Nitrite in feed: from ani-

mal health to human health. Toxicology and Applied Pharmacology, 270 (3), 209-217.

COM, (2012). Report from the commission to the European Parliament, the Council, The European Economic and Social Committee

and the Committee of the Regions. The implementation of the Soil Thematic Strategy and ongoing activities. COM/2012/046,

final.

De Beenhouwer, M., Muleta, D., Peeters, B., Van Geel, M., Lievens, B., & Honnay, O. (2015). DNA pyrosequencing evidence for

large diversity differences between natural and managed coffee mycorrhizal fungal communities. Agronomy for Sustainable

Development, 35(1), 241-249.

Denef, K., Six, J., Bossuyt, H., Frey, S. D., Elliott, E. T., Merckx, R., & Paustian, K. (2001). Influence of dry–wet cycles on the inter-

relationship between aggregate, particulate organic matter, and microbial community dynamics. Soil Biology and Biochemis-

try, 33(12), 1599-1611.

Dexter, A. R. (1988). Advances in characterization of soil structure. Soil and tillage research, 11(3), 199-238.

Dirsė, A.; Taparauskienė L. (2010). Drėgmingumo kaita augalų vegetacijos metu ir jo vertinimo metodų palyginimas. Žemės ūkio

mokslai. 2010. T. 17. Nr. 1–2. P. 9–17.

Dirsė, A.; Taparauskienė, L., (2010). Drėgmingumo kaita augalų vegetacijos metu ir jo vertinimo metodų palyginimas. Žemės Ūkio

Mokslai. T. 17(1-2). Lietuvos mokslų akademijos leidykla. P.9-17.

Dobsikova, R. (2003). Acute toxicity of carbofuran to selected species of aquatic and terrestrial organisms. Plant Protection Science-

UZPI (Czech Republic).

Dou, F., Wright, A. L., & Hons, F. M. (2008). Sensitivity of labile soil organic carbon to tillage in wheat-based cropping systems.

Soil Science Society of America Journal, 72(5), 1445-1453.

Douglas, J. T., Goss, M. J., & Hill, D. (1981). Measurements of pore characteristics in a clay soil under ploughing and direct drilling,

including use of a radioactive tracer (144 Ce) technique. Soil and Tillage research, 1, 11-18.

Dragoljub, D.; Richard, E.; Malina, T., (1999). Handbook of Plant Virus Diseases. JAV. P. 348 – 354

Draudikai prakalbo apie galimybę sodus drausti nuo šalnų ir iššalimo. (2011). Prieiga per internetą:

<http://savasukis.lt/naujienos/2448-draudikai-prakalbo-apie-galimybe-sodus-drausti-nuo-salnu-ir-issalimo.htm>.

Eghball, B., Wienhold, B. J., Gilley, J. E., & Eigenberg, R. A. (2002). Mineralization of manure nutrients. Journal of Soil and Water

Conservation, 57(6), 470-473.

Eisenhauer, N., Dobies, T., Cesarz, S., Hobbie, S. E., Meyer, R. J., Worm, K., & Reich, P. B. (2013). Plant diversity effects on soil

food webs are stronger than those of elevated CO2 and N deposition in a long-term grassland experiment. Proceedings of the

National Academy of Sciences, 110(17), 6889-6894.

Ekenler, M., Tabatabai, M.A. (2003). Tillage and residue management effects on ß-glucosaminidase activity in soils. Soil biology and

biochemistry. - 2003, vol.35, p.871-874

Ekstremalių situacijų valdymo organizavimas. (2008). Valstybinio audito ataskaita. Prieiga per internetą:

Ekstremalių situacijų valdymo organizavimas. (2008). Valstybinio audito ataskaita. Prieiga per internetą:

Ekstremalių situacijų valdymo organizavimas. Valstybinio audito ataskaita. 2008 m. gruodžio 30 d. Nr. VA-P-40-17-29. Vilnius.

Elbl J., Plošek L., Kintl A., Hynšt J., Javoreková S., Záhora J., Charousová I., (2014). Effects of drought on microbial activity in

rhizosphere, soil hydrophobicity and leaching of mineral nitrogen from arable soil depending on method of fertilization.

World Academy of Science, Engineering and Technology, 8 (8), 741-747.

ELTA. (2014).Užsienio analitikai: nedarbas Lietuvoje yra kritinis.

http://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/47827/uzsienio_analitikai_nedarbas_lietuvoje_yra_kritinis

ES žemės ūkis priima klimato kaitos iššūkį. (2008). Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinis direktoratas. Europos Bendrijos, Briuselis.

European Commission. (2006) Development of agri-environmental indicators for monitoring the integration of environmental con-

cerns into the common agricultural policy. COM(2006) 508, Brussels: EU-Commission, 15/09/2006.

European Commission. (2013). Proposal for a regulation of the European Parlament and of the Council on the prevention and man-

agement of the introduction and spread of invasive alien species. COM/2013/0620 final - 2013/0307 (COD).

European Commission. (2014). A policy framework for climate and energy in the period from 2020 to 2030. COM(2014) 15 final.

Brussels, 22.1.2014.

European Commission. (2015). CAP CONTEXT INDICATORS 2014-2020: 26. AGRICULTURAL ENTREPRENEURIAL

INCOME. 2015 update. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2015/c26_en.pdf; ir

http://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2015/indicator-table_en.pdf

115

Feiza, V., Feiziene, D., Deveikyte, I., Seibutis, V., Antanaitis, S., Povilaitis, V., ... & Suproniene, S. (2014). Soil pore-water environ-

ment and CO2 emission in a Luvisol as influenced by contrasting tillage. Acta Agriculturae Scandinavica, Section B—Soil &

Plant Science, 64(4), 350-359.

Foley J. A., DeFries R., Asner G. P., Barford C., Bonan G., Carpenter S. R., Helkowski J. H., (2005). Global consequences of land

use. Science, 309 (5734), 570-574.

Fondų ir prekių rinkos. (2015). Žema naftos kaina laikysis dar ilgai. Paskelbta: 2015-09-11 07:50. Prieiga per internetą:

<http://www.profi-forex.lt/news/entry3000000889.html>.

Fonte S. J., Nesper M., Hegglin D., Velásquez J. E., Ramirez B., Rao I. M., Oberson A., (2014). Pasture degradation impacts soil

phosphorus storage via changes to aggregate-associated soil organic matter in highly weathered tropical soils. Soil Biology

and Biochemistry, 68, 150-157.

Gaigalis K., Šileika A.S., Šmitienė A. (2006). Azoto ir fosforo koncentracijų kaita žemės ūkio veikiamuose upeliuose. Vandens ūkio

inžinerija, 30 (50), 44-56.

Gaigalis, K.; Račkauskaitė, A. (2001). Azoto ir fosforo išplovimo agroekosistemose ypatumai. Lietuvos žemės ūkio universiteto ir

Lietuvos vandens ūkio instituto mokslo darbai, 16, 39–46.

Gale, W. J., & Cambardella, C. A. (2000). Carbon dynamics of surface residue–and root-derived organic matter under simulated no-

till. Soil Science Society of America Journal, 64(1), 190-195.

Galvidytė D., (2009). Geografų indėlis į Lietuvos dirvožemio mokslą. Annales Geographicae, 42 (1–2), 114-140.

Galvonaitė, A. (2013). Vudutinių klimatinių rodiklių reikšmės Lietuvoje 1981-2010 m. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba.

Gasiūnaitė, Z. R., & Razinkovas, A. (2004). Temporal and spatial patterns of crustacean zooplankton dynamics in a transitional la-

goon ecosystem. Hydrobiologia, 514(1-3), 139-149.

Girdžiūtė, L. (2012). Agrarinės veiklos rizika ir jos įvertinimas priimant ekonominius sprendimus ūkiuose. Ekonomika ir vadyba:

aktualijos ir perspektyvos. 3 (27). P. 164–173.

Girdžiūtė, L. (2013). Integruotas rizikos žemės ūkyje vertinimas [Rankraštis]: daktaro disertacija: socialiniai mokslai, ekonomika (04

S), žemės ūkio ekonomika (S 187) / Laura Girdžiūtė; Aleksandro Stulginskio universitetas. Akademija, (Kauno r.). 141 p.

Grebliauskas, A. (2003). Grėsmių Lietuvos ekonominiam saugumui analizė. Straipsnis leidinyje: Lietuvos metinė strateginė apžvalga,

ISSN 1648-8016. P. 259–276.

Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. (2015). Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos.

Gunes, A., Inal, A., Adak, M. S., Alpaslan, M., Bagci, E. G., Erol, T., & Pilbeam, D. J. (2007). Mineral nutrition of wheat, chickpea

and lentil as affected by mixed cropping and soil moisture. Nutrient Cycling in Agroecosystems, 78(1), 83-96.

Gužys S. (2001). Drenažo vandens nuotėkis, cheminių elementų migracija ir balansas biologinės ir intensyvios žemdirbystės sąlygo-

mis Vakarų Lietuvos dirvožemiuose. Žemdirbystė, Mokslo darbai, 74, 53-69.

Hamilton III, E. W., & Frank, D. A. (2001). Can plants stimulate soil microbes and their own nutrient supply? Evidence from a graz-

ing tolerant grass. Ecology, 82(9), 2397-2402.

Hamza, M. A., & Anderson, W. K. (2005). Soil compaction in cropping systems: A review of the nature, causes and possible solu-

tions. Soil and tillage research, 82(2), 121-145.

Harangus, D. (2008). Credit risk for agricultural farms. In Bulletin of University of Agricultural Sciences and Veterinary Medicine

Cluj-Napoca. Horticulture. Vol. 65, No. 2. P. 181–185. University of Agricultural Sciences and Veterinary Medicine.

Hardaker, J. B. (2000). Some issues in dealing with risk in agriculture. University of New England, Graduate School of Agricultural

and Resource Economics.

Hardaker, J. B.; Huirne, R. B. M.; Anderson, J. R.; Lien, G. (2004). Coping with Risk in Agriculture. Second edition. CAB Interna-

tional, Wallingford, UK.

Harwood, J.; Heifner, R.; Coble, K.; Perry, J.; Somwaru, A. (1999). Managing Risk in Farming: Concepts, Research, and Analysis.

Agricultural Economics Report No. (AER774).

http://webarchives.cdlib.org/sw1tx36512/http://www.ers.usda.gov/Publications/AER774/

Hildebrandt, A., Lacorte, S., & Barceló, D. (2007). Assessment of priority pesticides, degradation products, and pesticide adjuvants in

groundwaters and top soils from agricultural areas of the Ebro river basin. Analytical and bioanalytical chemistry, 387(4),

1459-1468.

Hungria, M., Franchini, J. C., Brandão-Junior, O., Kaschuk, G., & Souza, R. A. (2009). Soil microbial activity and crop sustainability

in a long-term experiment with three soil-tillage and two crop-rotation systems. Applied Soil Ecology, 42(3), 288-296.

Isik, M.; Khanna, M. (2003). Stochastic technology, risk preferences, and adoption of site-specific technologies. American Journal of

Agricultural Economics. Vol. 85(2). P. 305–317.

116

ITC. (2015). Trade performance index: benchmarking national and sectoral trade performance: ITC‟s Market Analysis and Research

– TPI Technical Notes. Prieiga per internetą: http://legacy.intracen.org/appli1/tradecom/TPIC.aspx

Jaffee, S.; Siegel, P.; Andrews, C. (2010). Rapid agricultural supply chain risk assessment: A Conceptual Framework. Agriculture and

rural development. Discussion Paper 47. World bank.

Jakienė E. (2011). Biologinių preparatų naudojimo cukrinių runkelių pasėlyje efektyvumas. Žemės ūkio mokslai, 18 (2), 64–71.

Janeliūnas, T. (2004). Saugumo studijos – grįžimas prie objektyvistinio analizės modelio. Politologija. Nr. 2(34). P. 40–71.

Janušauskaitė D., Mašauskas V. (2006). Periodiško tręšimo fosforu ir kaliu įtaka sėjomainos produktyvumui ir dirvožemio biolog-

inėms savybėms. Žemės ūkio mokslai, 4, 11–21.

Janušauskaite, D., Kadžienė, G., & Auškalnienė, O. (2013). The effect of tillage system on soil microbiota in relation to soil structure.

Pol. J. Environ. Stud, 22(5), 1387.

Jarašiūnas G., Kinderienė I., (2016). Impact of agro-environmental systems on soil erosion processes and soil properties on hilly

landscape in Western Lithuania. Journal of Environmental Engineering and Landscape Management, 24 (1), 60-69.

Jastrow, J. D. (1996). Soil aggregate formation and the accrual of particulate and mineral-associated organic matter. Soil Biology and

Biochemistry, 28(4), 665-676.

Jeckevičienė, E.; Staniulis, J., (2003). Investigation of incidence of plum pox virus in Lithuania. Horticulture and Vegetable Growing.

22: 201

Jeffries, P., Gianinazzi, S., Perotto, S., Turnau, K., & Barea, J. M. (2003). The contribution of arbuscular mycorrhizal fungi in sus-

tainable maintenance of plant health and soil fertility. Biology and fertility of soils, 37(1), 1-16.

Jelusic M., Vodnik D., Lestan D., (2014). Revitalization of EDTA-remediated soil by fertilization and soil amendments. Ecological

Engineering, 73, 429-438.

Jie C., Jing-Zhang C., Man-Zhi T., Zi-tong G., (2002). Soil degradation: a global problem endangering sustainable development.

Journal of Geographical Sciences, 12 (2), 243-252.

Jien S. H., Wang C. S., (2013). Effects of biochar on soil properties and erosion potential in a highly weathered soil. Catena, 110,

225-233.

Jobbágy, E. G., & Jackson, R. B. (2000). The vertical distribution of soil organic carbon and its relation to climate and vegetation.

Ecological applications, 10(2), 423-436.

Jungk, A. O., Waisel, Y., Eshel, A., & Kafkafi, U. (2002). Dynamics of nutrient movement at the soil-root interface. Plant roots: The

hidden half, (Ed. 3), 587-616.

Jutsum, A. R., Heaney, S. P., Perrin, B. M., & Wege, P. J. (1998). Pesticide resistance: assessment of risk and the development and

implementation of effective management strategies†. Pesticide Science, 54(4), 435-446.

Kalbitz K., Schwesig D., Schmerwitz J., Kaiser K., Haumaier L., Glaser B., Leinweber P., (2003). Changes in properties of soil-

derived dissolved organic matter induced by biodegradation. Soil Biology and Biochemistry, 35 (8), 1129-1142.

Karasawa, T., Kasahara, Y., & Takebe, M. (2002). Differences in growth responses of maize to preceding cropping caused by fluctua-

tion in the population of indigenous arbuscular mycorrhizal fungi. Soil Biology and Biochemistry, 34(6), 851-857.

Karcauskiene D., Repsiene R. (2009). Long-term manuring and liming effect on moraine loam soil fertility. Agronomy research, 7

(spec. iss. 1), 300-304.

Kardol, P., Martijn Bezemer, T., & van der Putten, W. H. (2006). Temporal variation in plant–soil feedback controls succession.

Ecology Letters, 9(9), 1080-1088.

Kas laukia verslo? (2015). Prieiga per internetą: <http://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/euras-sminga-kas-laukia-verslo.htm>.

Kaselis B. 2009. Meteorologinės sąlygos, nepalankios žemės ūkio kultūrų vystymuisi įvairiais metų sezonais. Konkursinis darbas.

Ukmergė

Kaupys, R. (2003). Valiutų kursų rizika ir jos valdymas Lietuvoje. Ekonomika, Vilniaus universitetas, P. 196–204.

Kay, B. D. (1990). Rates of change of soil structure under different cropping systems. In Advances in Soil Science 12 (pp. 1-52).

Springer New York.

Kempinligė – ar būna blogiau? (2008). Prieiga per internetą: <http://www.sveikaszmogus.lt/Straipsniai_zurnale-5031>.

Kempinligės šmėkla. (2014). Prieiga per internetą: <http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_n

aujienos/kempinliges_smekla/,print.1>.

Khan, J.A.; Dijkstra, J. (Ed.), (2007). Handbook of Plant Virology. Food Products Press. New York, London, Oxford. P. 253 – 257.

Kiek kainuoja klimato atšilimas. (2012). Prieiga per internetą: <http://iq.lt/dienos-grafikas/kiek-kainuoja-klimato-atsilimas>.

117

Klimas, A., & Gregorauskas, M. (2002). Groundwater abstraction and contamination in Lithuania as geoindicators of environmental

change. Environmental Geology, 42(7), 767-772.

Klimato kaita ir žemės ūkis. (2011). Prieiga per internetą: <http://www.manouk is.lt/print_forms/print_st_ z.php?s=2637&z=116>.

Klimatologas A. Bukantis: Lietuvoje daugėja gamtos anomalijų. (2012). Prieiga per internetą: <http://grynas.delfi.l

t/aplinka/klimatologas-abukantis-lietuvoje-daugeja-gamtos-anomaliju.d?id=58770151>.

Kokių permainų Lietuvai žada besikeičiančios klimato sąlygos. (2014). Prieiga per internetą: <http://www. veidas.lt/tag/klimatas>.

KOM. (2005). Dėl rizikos ir krizių valdymo žemės ūkyje. Komisijos Komunikatas Tarybai. Briuselis, KOM (2005) 74

KOM. (2008). Spręsti padidėjusių naftos kainų problemą. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos

ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. KOM (2008)384, Briuselis, 2008 m. birželio 17 d.

Kong A.Y.Y., Six J., Bryant D.C., Denison R.F., van Kessel C., (2005). The relationship between carbon input, aggregation, and soil

organic carbon stabilization in sustainable cropping systems. Soil Science Society of America Journal, 69, 1078–1085.

Krištaponytė I., Maikštėnienė S. (2006). Ilgalaikio įvairaus intensyvumo tręšimo poveikis glėjiškų rudžemių našumui. Žemės ūkio

mokslai, 3, 1–9.

Lal R. (2009). Soil degradation as a reason for inadequate human nutrition. Food Security, 1 (1), 45-57.

Lal R., (2004). Soil carbon sequestration to mitigate climate change. Geoderma, 123(1), 1-22.

Lal, R. (2015). Restoring Soil Quality to Mitigate Soil Degradation. Sustainability, 7(5), 5875-5895.

Lampurlanés, J., & Cantero-Martinez, C. (2003). Soil bulk density and penetration resistance under different tillage and crop man-

agement systems and their relationship with barley root growth. Agronomy Journal, 95(3), 526-536.

Lankau, R. A. (2012). Coevolution between invasive and native plants driven by chemical competition and soil biota. Proceedings of

the National Academy of Sciences, 109(28), 11240-11245.

Laskienė, D., Snieška, V. (2003). Verslo rizikos valdymo esminiai bruožai ir organizacinė struktūra. Tiltai, nr. 1, P. 250–255.

Lau J. A., Lennon J. T., (2012). Rapid responses of soil microorganisms improve plant fitness in novel environments. Proceedings of

the National Academy of Sciences, 109(35), 14058-14062.

Lehman R. M., Cambardella C. A., Stott D. E., Acosta-Martinez V., Manter D. K., Buyer J. S., Kremer R. J., (2015). Understanding

and enhancing soil biological health: The solution for reversing soil degradation. Sustainability, 7(1), 988-1027.

Leifeld J., von Lützow M., (2014). Chemical and microbial activation energies of soil organic matter decomposition. Biology and

Fertility of Soils, 50(1), 147-153.

LHMT, (2010). Pavojingi vėjai (kas yra kas). [Interaktyvus]. Lietuvos Hidrometeorologijos Tarnyba. Publikuota: 2010-08-05. Prieiga

per internetą: < http://old.meteo.lt/naujiena.php?id=335>.

LHMT, (2010). Pavojingi vėjai (kas yra kas). [Interaktyvus]. Lietuvos Hidrometeorologijos Tarnyba. Publikuota: 2010-08-05. Prieiga

per internetą: < http://old.meteo.lt/naujiena.php?id=335>.

Li, W., Pan, K. W., Wu, N., Wang, J. C., Wang, Y. J., & Zhang, L. (2014). Effect of litter type on soil microbial parameters and dis-

solved organic carbon in a laboratory microcosm experiment. Plant, Soil and Environment, 60(4), 170-176.

Lietus skandina ūkininkų lūkesčius. (2012). Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/verslas/kaimas/lietus-skandina-ukininku-

lukescius.d?id=59145473>.

Lietuvos Agrarinės Ekonomikos Institutas. (2015). Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2014. ISSN 2029-4980. Vilnius.

Lietuvos Augalininkystės Tarnyba prie Žemės Ūkio Ministerijos. (2011). Buvių rudasis puvinys. (Ralstonia solanacearum (Smith)

Yabuuchi et al.). Vilnius. P.2. Prieiga per internet: <

http://www.vatzum.lt/uploads/documents/fitosanitarija/_brp_lankst_2010_red. pdf>.

Lietuvos Bankas. (2013). Lietuvos ekonomikos apžvalga. Gegužė. Vilnius

Lietuvos Bankas. (2015). Lietuvos ekonomikos apžvalga. Birželis. Vilnius

Lietuvos Hidrometeorologijos Tarnyba. (2015). Klimato kaita. Prieiga per internetą: <http://www.met eo.lt/klimato-kaita>.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. (2016). Stichinių meteorologinių reiškinių kriterijai. Tikrinta: 2016-10-15.

<http://www.meteo.lt/php/SGRI>.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Stichinių meteorologinių reiškinių kriterijai. http://www.meteo.lt/php/SGRI

Lietuvos potvynių žemėlapis: gali padažnėti vasaros poplūdžių. (2015). Prieiga per internetą:

<http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/94904>.

Lietuvos Statistikos Departamentas. (2015). Žemės ūkis. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/rodikliai53>.

118

Lietuvos Žemės Ūkio Ministerija. (2013). Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014-2020 metų veiksmų programos strateginio pasek-

mių aplinkai vertinimo (SPAV) ataskaita. Vilnius.

Liorančaitė, I., (2012). Bakterinės degligės (Erwinia amylovora burr.) prognozavimas Lietuvos versliniuose soduose taikant interneti-

nę ,,iMETOS®sm‘‘ sistemą. Magistro baigiamasis darbas. Aleksandro Stulginksio Universiteto Agronomijos Fakultetas. P.

55.

Lobell D. B., Gourdji S. M., (2012). The influence of climate change on global crop productivity. Plant Physiology, 160(4), 1686-

1697.

LR Civilinės saugos įstatymas.1998 m. gruodžio 15 d. Nr. VIII-971. Valstybės žinios, 1998, Nr. 115-3230.

LR Civilinės saugos įstatymas.1998 m. gruodžio 15 d. Nr. VIII-971. Valstybės žinios, 1998, Nr. 115-3230.

LR Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. 1996 m. gruodžio19 d. Nr. VIII-49. Valstybės žinios, 1997, Nr. 2-16.

LR Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. 1996 m. gruodžio19 d. Nr. VIII-49. Valstybės žinios, 1997, Nr. 2-16.

LR Seimas. (2012). Nacionalinio saugumo strategija. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. XI-2131 re-

dakcija.

LR Seimas. (2015). Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas. 1998 m. gruodžio 15 d. Nr. VIII-971 Vilnius. Suvestinė redakci-

ja nuo 2015-07-01.

LR Seimas. (2016). Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. 1996 m. gruodžio 19 d. Nr. VIII-49. Vilnius.

Suvestinė redakcija nuo 2016-09-01

Lubbers, I. M., van Groenigen, K. J., Fonte, S. J., Six, J., Brussaard, L., & van Groenigen, J. W. (2013). Greenhouse-gas emissions

from soils increased by earthworms. Nature Climate Change, 3(3), 187-194.

Lugato, E., Bampa, F., Panagos, P., Montanarella, L., & Jones, A. (2014). Potential carbon sequestration of European arable soils

estimated by modelling a comprehensive set of management practices. Global change biology, 20(11), 3557-3567.

Lugato, E., Paustian, K., & Giardini, L. (2007). Modelling soil organic carbon dynamics in two long-term experiments of north-

eastern Italy. Agriculture, ecosystems & environment, 120(2), 423-432.

Lützow, M. V., Kögel‐Knabner, I., Ekschmitt, K., Matzner, E., Guggenberger, G., Marschner, B., & Flessa, H. (2006). Stabilization

of organic matter in temperate soils: mechanisms and their relevance under different soil conditions–a review. European Jour-

nal of Soil Science, 57(4), 426-445.

Maciá‐Vicente, J. G., Rosso, L. C., Ciancio, A., Jansson, H. B., & Lopez‐Llorca, L. V. (2009). Colonisation of barley roots by endo-

phytic Fusarium equiseti and Pochonia chlamydosporia: effects on plant growth and disease. Annals of Applied Biology,

155(3), 391-401.

Mäder, P., Edenhofer, S., Boller, T., Wiemken, A., & Niggli, U. (2000). Arbuscular mycorrhizae in a long-term field trial comparing

low-input (organic, biological) and high-input (conventional) farming systems in a crop rotation. Biology and fertility of

Soils, 31(2), 150-156.

Madura, J, (1989), International Financial Management, 2nd ed. St. Paul, Minnesota: West Publishing Company.

Maikštėnienė S., Šlepetienė A. (2003). Sunkaus priemolio dirvožemio fizikinių gerinimas įvairios kilmės organinėmis medžiagomis.

Žemdirbystė: mokslo darbai / LŽI, LŽŪU. - Akademija, 2003, t.83, p. 77-95

Malakauskas A. (2010). Pavojingos kiaulių ligos: klasikinis ir afrikinis maras. Mano ūkis, Nr. 4

Mallarino, A. P., & Borges, R. (2006). Phosphorus and potassium distribution in soil following long-term deep-band fertilization in

different tillage systems. Soil Science Society of America Journal, 70(2), 702-707.

Mao J. D., Johnson R. L., Lehmann J., Olk D. C., Neves E. G., Thompson M. L., Schmidt-Rohr K., (2012). Abundant and stable char

residues in soils: implications for soil fertility and carbon sequestration. Environmental Science and Technology, 46 (17),

9571-9576.

Maršalkienė N., Aleinikovienė J., Sieverding E. (2015). Kodėl žemė kvepia duona. Mano ūkis, 11, 26-27.

Mattsson, L., & Persson, J. (2006). Impacts of rotations and crop residue treatments on soil organic matter content in two Swedish

long-term experiments: (Einfluss von Fruchtfolge und Verwertung der Ernterückstände auf den Gehalt an organischer Boden-

substanz in zwei Schwedischen Dauerversuchen). Archives of agronomy and soil science, 52(5), 485-494.

Matuizienė, S., (2012). Vėjavartos padarinių tyrimai Varėnos miškų urėdijos Glūko girininkijoje. Magistrantūros studijų baigiamasis

darbas. Akademija: Aleksandro Stulginskio Universiteto Miškų ir Ekologijos Fakultetas. P. 51.

Matulionytė, E. (2008). Grėsmių nacionaliniam saugumui nustatymas ir jų prevencijos galimybės. Jurisprudencija, 4(106). P. 93–99.

Mažeika R., Lazauskas S., Staugaitis G. (2010). Taikomojo mokslinio tyrimo „Lietuvos ūkyje naudojamų trąšų analizė ir pasiūlymai

dėl nacionalinio reglamentavimo pakeitimų, atsižvelgiant į agrochemijos, saugumo ir sveikatos reikalavimus“ ataskaita, Kau-

nas, 103 p.

http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=69957

http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=69957

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=34169&b=

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=34169&b=

119

Mažvila J., Vaišvila Z., Staugaitis G. (2011). Dirvožemio agrocheminių savybių įtaka žemės ūkio augalų derlingumui. Lietuvos

žemės našumas, 124-128.

Mažvila, J., Rainys, K., Vaišvila, Z. (2006). Lauko sėjomainos produktyvumo ir dirvožemio agrocheminių savybių skirtingo fosfor-

ingumo ir kalingumo dirvožemiuose priklausomumas nuo tręšimo sistemu. Žemdirbystė , 93 (3), 3-17.

Melnikas, B. (2008). Šiuolaikinė visuomenė: internacionalizavimo procesai ir nauji iššūkiai vadybai. Public Administration

(16484541), 4(20). P. 6–18.

Mendes R., Garbeva P., Raaijmakers J. M., (2013). The rhizosphere microbiome: significance of plant beneficial, plant pathogenic,

and human pathogenic microorganisms. FEMS microbiology reviews, 37(5), 634-663.

Menkis, A., Ihrmark, K., Stenlid, J., & Vasaitis, R. (2014). Root-Associated Fungi of Rosa rugosa Grown on the Frontal Dunes of the

Baltic Sea Coast in Lithuania. Microbial ecology, 67(4), 769-774.

Mikonis, A. (2010). Šiuolaikinės grėsmės: įvairovė ir prevencijai skirta vadyba. Public Administration (16484541). P. 52–60.

Ministerijos, kitos valstybės institucijos ir įstaigos galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizės metodinės rekomendaci-

jos. (2011). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus patvirtinta 2011

m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1-189. Vilnius.

Morgan, M. G., Florig, H. K., DeKay, M. L., & Fischbeck, P. (2000). Categorizing risks for risk ranking. Risk Analysis, 20(1), 49–58.

Mueller, L., Schindler, U., Mirschel, W., Shepherd, T. G., Ball, B. C., Helming, K., ... & Wiggering, H. (2010). Assessing the produc-

tivity function of soils. A review. Agronomy for Sustainable Development, 30(3), 601-614.

Munkholm, L. J., Schjønning, P., Debosz, K., Jensen, H. E., & Christensen, B. T. (2002). Aggregate strength and mechanical behav-

iour of a sandy loam soil under long‐term fertilization treatments. European Journal of Soil Science, 53(1), 129-137.

Murray, P. J., Cook, R., Currie, A. F., Dawson, L. A., Gange, A. C., Grayston, S. J., & Treonis, A. M. (2006). Interactions between

fertilizer addition, plants and the soil environment: Implications for soil faunal structure and diversity. Applied Soil Ecology,

33(2), 199-207.

Nair A., Ngouajio M., (2012). Soil microbial biomass, functional microbial diversity, and nematode community structure as affected

by cover crops and compost in an organic vegetable production system. Applied soil ecology, 58, 45-55.

Nandula, V. K. (Ed.). (2010). Glyphosate resistance in crops and weeds: history, development, and management. John Wiley & Sons.

Narščius, A., Olenin, S., Zaiko, A., & Minchin, D. (2012). Biological invasion impact assessment system: from idea to implementa-

tion. Ecological Informatics, 7(1), 46-51.

Nazelskis, E. (2001). Visuomenės švietimas ir nacionalinis saugumas. Acta Paedagogica Vilnensia.

Nepakeliama dolerio stiprybė. (2010). „IQ. The Economist partneris Lietuvoje“. 2010 m. Prieiga per internetą:

<http://www.delfi.lt/verslas/verslas/nepakeliama-dolerio-stiprybe.d?id=33397091>.

Neugschwandtner R. W., Liebhard P., Kaul H. P., Wagentristl H., (2014). Soil chemical properties as affected by tillage and crop

rotation in a long-term field experiment. Plant, Soil and Environment, 60(2), 57-62.

Norkus, T., (2010). Slyvų raupų viruso P3-6K1 genominio regiono sekų analizė Lietuvos ir Ukrainos izoliatuose, Magistro darbas.

Vilniaus Universiteto Gamtos Mokslų Fakultetas. P.54.

OECD. (2009). Managing Risk in Agriculture: A Holistic Approach. Oecd, 2009

Orden, D. (1999). Exchange rate effects on agricultural trade and trade relations. Farm Foundation, Agricultural and Food Policy

Systems Information Workshops in its series Policy Harmonization and Adjustment in the North American Agricultural and

Food Industry; Proceedings of the 5th Agricultural and Food Policy. No. 16803. P. 18.

Pagliai M., Vignozzi N., Pellegrini S., (2004). Soil structure and the effect of management practices. Soil and Tillage Research, 79

(2), 131-143.

Pagliai, M., Vignozzi, N., & Pellegrini, S. (2004). Soil structure and the effect of management practices. Soil and Tillage Research,

79(2), 131-143.

Papaioannou, M. (2006). Exchange Rate Risk Measurement and Management: Issues and Approaches for Firms. IMF Working Paper.

WP/06/255. P.22.

Papšys, K. (2013). Ekstremalių įvykių rizikos kompleksinio vertinimo kartografinis metodas. Geografija, 48(2).

Parfitt, R. L., Yeates, G. W., Ross, D. J., Mackay, A. D., & Budding, P. J. (2005). Relationships between soil biota, nitrogen and

phosphorus availability, and pasture growth under organic and conventional management. Applied soil ecology, 28(1), 1-13.

Pasėlių draudikai per 9 veiklos metus žemdirbiams išmokėjo daugiau nei iš jų gavo. (2015). Prieiga per internetą:

<http://www.15min.lt/verslas/naujiena/zemes-ukis/paseliu-draudikai-zemdirbiams-ismoka-daugiau-nei-is-ju-gauna-313-

495920>.

120

Pasėlių draudimas - efektyvus rizikos valdymo žemės ūkyje būdas. (2015). Prieiga per internetą: <http://manoukis.lt/mano-ukis-

zurnalas/agroverslas/846-paseliu-draudimas-efektyvus-rizikos-valdymo-zemes-ukyje-budas>.

Pasėlių draudimas: ir norisi ir brangu. (2015). Prieiga per internetą: <http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/paseliu-draudimas-ir-

norisi-ir-brangu.htm>.

Pasėlių draudimo sistemos Europos Sąjungoje. (2015). Prieiga per internetą: <http://www.draudimas.c

om/allpics/17proc.20Paseliuproc.20draudimo.pdf>.

Patamsytė, J., Rančelis, V., Čėsnienė, T., Kleizaitė, V., Tunaitienė, V., Naugžemys, D., ... & Žvingila, D. (2013). Clonal structure and

reduced diversity of the invasive alien plant Erigeron annuus in Lithuania. Open Life Sciences, 8(9), 898-911.

Paukščių gripas. (2014). Prieiga per internetą: <http://www.agrozinios.lt/portal/categorie s/231/1/0/1/article/ 12023/pauksciu-gripas>.

Pekarskas J., Sliesaravičius A. (2007). Effect of different biological agents on different varieties of wheat yield and their quality. The

Third International Scientific Conference „Rural Development 2007“. Proceedings, 3 (2), 207-211.

Pinheiro, E. F. M., Pereira, M. G., & Anjos, L. H. C. (2004). Aggregate distribution and soil organic matter under different tillage

systems for vegetable crops in a Red Latosol from Brazil. Soil and Tillage Research, 77(1), 79-84.

Pinton, R., Varanini, Z., & Nannipieri, P. (Eds.). (2007). The rhizosphere: biochemistry and organic substances at the soil-plant inter-

face. CRC press.

Plaza C., Courtier-Murias D., Fernández J. M., Polo A., Simpson A. J., (2013). Physical, chemical, and biochemical mechanisms of

soil organic matter stabilization under conservation tillage systems: a central role for microbes and microbial by-products in C

sequestration. Soil Biology and Biochemistry, 57, 124-134.

Pliuraitė, V. (2001). Makrozoobentoso gausumo, biomasės ir rūšinės sudėties sezoninė kaita Merkio ir Šventosios upėje, Ekologija, 4,

16–30.

Pociene, A., & Pocius, S. (2005). Relationship between nitrate amount in groundwater and natural factors. Journal of environmental

engineering and landscape management, 13(1), 23-30.

Postma-Blaauw, M. B., de Goede, R. G. M., Bloem, J., Faber, J. H., & Brussaard, L. (2010). Soil biota community structure and

abundance under agricultural intensification and extensification. Ecology, 91(2), 460-473.

Potvyniai suskaičiuoti – grėsmės žinomos. (2011). Prieiga per internetą: <http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/potvyniai-

suskaiciuoti-gresmes-zinomos/23278>.

Potvynių Lietuva: žemėlapis, kuris atskleidžia didžiausias grėsmes. (2014). Prieiga per internetą:

<http://grynas.delfi.lt/gamta/potvyniu-lietuva-zemelapis-kuris-atskleidzia-didziausias-gresmes.d?id=64298 312>.

Potvynių rizika Lietuvoje: kauno ir Vilniaus gatvės dar gali būti užlietos. (2011). Prieiga per internetą:

<http://www.technologijos.lt/n/mokslas/gamta_ir_biologija/S-20832/straipsnis/Potvyniu-rizika-Lietuvoje:-Kauno-ir-Vilniaus-

gatves-dar-gali-bti-uzlietos>.

Povilaitis, A. (2006). Impact of agriculture decline on nitrogen and fhosphorus loads in Lithuania privers. Ekologija, 1, 32–39.

Prisitaikymas prie klimato kaitos. (2009). Europos veiksmų programos kūrimas. EBK: Briuselis.

Puget, P., Chenu, C., & Balesdent, J. (2000). Dynamics of soil organic matter associated with particle‐size fractions of water‐stable

aggregates. European Journal of Soil Science, 51(4), 595-605.

Quilliam, R. S., Marsden, K. A., Gertler, C., Rousk, J., DeLuca, T. H., & Jones, D. L. (2012). Nutrient dynamics, microbial growth

and weed emergence in biochar amended soil are influenced by time since application and reapplication rate. Agriculture,

Ecosystems & Environment, 158, 192-199.

Radzevičius, G. (2011). Ekstremalių klimato kaitos reiškinių tikėtino poveikio žemės ūkio sektoriui vertinimas. Managment theory and

studies for rural business and infrastructure development. Nr. 4 (28). Research papers.

Radzevičius, G. ir kt. (2011). Rekomendacijos ūkininkams dėl prisitaikymo priemonių prie numatomo klimato ekstremalumo didėjimo.

Lietuvos Žemės Ūkio Ministerija.

Rashid, A., Nawaz, S., Barker, H., Ahmad, I., & Ashraf, M. (2010). Development of a simple extraction and clean-up procedure for

determination of organochlorine pesticides in soil using gas chromatography–tandem mass spectrometry. Journal of Chroma-

tography A, 1217(17), 2933-2939.

Raškauskas A. (2011). Vėžys – pavojinga bulvių liga. Ūkininko patarėjas, lapkričio 10 d. Nr 132 (2784).

Rasmussen, P. E., Allmaras, R. R., Rohde, C. R., & Roager, N. C. (1980). Crop residue influences on soil carbon and nitrogen in a

wheat-fallow system. Soil Science Society of America Journal, 44(3), 596-600.

Repečkienė J., Švedienė J., Paškevičius A., Tekorienė R., Raudonienė V., Gudeliūnaitė E., Misevičius A., (2015). Succession of mi-

croorganisms in a plate-type air treatment biofilter during filtration of various volatile compounds. Environmental Technolo-

gy, 36(7), 881-889.

121

Ribokas G., Rukas V., (2006). Mažiau palankių ūkininkauti teritorijų žemėnaudos konversijos ypatybės. Annales Geographicae, 39

(1), 60-68.

Risk in Agriculture. (2014). http://www.ers.usda.gov/topics/farm-practices-management/risk-management/risk-in-agriculture.aspx

Risk management in agriculture: what role for goverments? November 2011. http://www.oecd.org/agriculture/agricultural-

policies/49003833.pdf

Risk management strategies. (2013). http://www.ers.usda.gov/topics/farm-practices-management/risk-management/risk-management-

strategies.aspx

Roger-Estrade, J., Richard, G., Dexter, A. R., Boizard, H., De Tourdonnet, S., Bertrand, M., & Caneill, J. (2009). Integration of soil

structure variations with time and space into models for crop management: a review. In Sustainable Agriculture (pp. 813-822).

Springer Netherlands.

Rojas, O.A.F, (2011). Assessing drought probability for agriculture areas in Africa with coarse resolution remotesensing imagery.

Remote Sensing of Environment. Vol.115.Elsevier Inc., P. 343-352.

Rozenzweigt C.; Francesco N. Tubiellob, F.N.; Goldbergb, R.; Millsc, E.; Bloomfield, J., (2002). Increased crop damage in the US

from excess precipitation under climate change. Global Environmental Change. Vol. 12. P.197–202.

Rusco, E., Jones, R. J., & Bidoglio, G. (2001). Organic Matter in the soils of Europe: Present status and future trends. Institute for

Environment and Sustainability, Joint Research Centre, European Commission.

Rutkovienė, V.M., Česonienė, L., Paškevičiūtė, D. (2006). Kritulių kiekio įtaka šachtinių šulinių vandens kokybei. Žmogus ir gamtos

sauga, 193-195.

Saarnio, S., Heimonen, K., & Kettunen, R. (2013). Biochar addition indirectly affects N 2 O emissions via soil moisture and plant N

uptake. Soil Biology and Biochemistry, 58, 99-106.

Sacco, D., Bassanino, M., & Grignani, C. (2003). Developing a regional agronomic information system for estimating nutrient bal-

ances at a larger scale. European Journal of Agronomy, 20(1), 199-210.

Sakaluskienė ir kt. (2008). Imituotų šalnų poveikis žemės ūkio augalų augimo rodikliams. LŽŪU, Akademija.

Šalčio ir šalnų poveikis sodams ir uogynams. (2015). Prieiga per internetą: <http://manoukis.lt/mano-ukis-

zurnalas/augalininkyste/1482-salciu-ir-salnu-poveikis-sodams-ir-uogynams>.

Säle, V., Aguilera, P., Laczko, E., Mäder, P., Berner, A., Zihlmann, U., ... & Oehl, F. (2015). Impact of conservation tillage and or-

ganic farming on the diversity of arbuscular mycorrhizal fungi. Soil Biology and Biochemistry, 84, 38-52.. Impact of conser-

vation tillage and organic farming on the diversity of arbuscular mycorrhizal fungi. Soil Biology and Biochemistry, 84, 38-52.

Sausrų bus ir jų tikimybė Lietuvoje didės. (2015). Prieiga per internetą: <http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/sausru-bus-ir-ju-

tikimybe-lietuvoje-dides/203675>.

Schjønning, P., & Rasmussen, K. J. (2000). Soil strength and soil pore characteristics for direct drilled and ploughed soils. Soil and

Tillage Research, 57(1), 69-82.

Sessitsch, A., Weilharter, A., Gerzabek, M. H., Kirchmann, H., & Kandeler, E. (2001). Microbial population structures in soil particle

size fractions of a long-term fertilizer field experiment. Applied and Environmental Microbiology, 67(9), 4215-4224.

Silva, S. S., Santos, M. I., Coutinho, O. P., Mano, J. F., & Reis, R. L. (2005). Physical properties and biocompatibility of chitosan/soy

blended membranes. Journal of Materials Science: Materials in Medicine, 16(6), 575-579.

Šimanskaitė D. (1996). Įvairių žemės dirbimo padargų ir būdų įtaka dirvožemiui ir derliui. Žemdirbystė: LŽI mokslo darbai. - Dotnu-

va-Akademija, 1996, t.55, p.12-26.

Šimkevičiūtė, A.; Bukantis, A. (2013). Šaltojo laikotarpio stichiniai ir katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai Lietuvoje 1971–2010

metais. Geografija. 2013. T. 49. Nr. 1. P. 33–44.

Sinkevičienė J., Dabkevičius Z., Venskutonienė E. (2005). Žieminių kviečių sėklinių grūdų užkrėstumas mikromicetais. LŽŪU Moks-

lo darbai, Biomedicinos mokslai, 67 (20), 31-36.

Six, J., Bossuyt, H., Degryze, S., & Denef, K. (2004). A history of research on the link between (micro) aggregates, soil biota, and

soil organic matter dynamics. Soil and Tillage Research, 79(1), 7-31.

Skuodienė R., Daugielienė N. (2008). Daugiamečių žolių, panaudotų kaip žalioji trąša, įtaka žieminių kvietrugių ir rugių produkty-

vumui. Žemdirbystė – Agriculture, 95 (2), 72–87.

Slepetiene, A., & Slepetys, J. (2005). Status of humus in soil under various long-term tillage systems. Geoderma, 127(3), 207-215.

Slepetiene, A., Liaudanskiene, I., Slepetys, J., & Velykis, A. (2010). The influence of reduced tillage, winter crops and ecologically

managed long-term mono-and multi-component swards on soil humic substances. Chemistry and Ecology, 26(S2), 97-109.

http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/sausru-bus-ir-ju-tikimybe-lietuvoje-dides/203675

http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/sausru-bus-ir-ju-tikimybe-lietuvoje-dides/203675

122

Sobek, S., Durisch-Kaiser, E., Zurbrügg, R., Wongfun, N., Wessels, M., Pasche, N., & Wehrli, B. (2009). Organic carbon burial effi-

ciency in lake sediments controlled by oxygen exposure time and sediment source. Limnology and Oceanography, 54(6),

2243-2254.

Sradnick A., Murugan R., Oltmanns M., Raupp J., Joergensen R. G., (2013). Changes in functional diversity of the soil microbial

community in a heterogeneous sandy soil after long-term fertilization with cattle manure and mineral fertilizer. Applied soil

ecology, 63, 23-28.

Staniulis, J., Stankienė, J., Sasnauskas, A., (1998). First report of Sharka disease caused by plum pox virus in Lithuania. Plant Disease

82: 1405.

Stuogė ir kt. (2012). Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui: iššūkiai, situacijos analizė ir prognozės. LSMU.

Stuogė, I.; Ribikauskas, V.; Lazauskas, S.; Radzevičius, G. (2012). Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui: iššūkiai, situacijos

analizė ir prognozės. Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje. 2012, 2(4). 43–55. Prieiga per internetą: <

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2012~ISSN_2029-8846.N_2_4.PG_43-55/DS.002.0.01.ARTIC>.

Švedas, A. (1992). Miežių auginimo technologijų dirvožemio humuso ir azoto kiekio dinamikai. Antropogeninių veiksnių įtaka

dirvožemio derlingumui. 1992, p. 68–71.

Svirskiene A. (2003). Microbiological and biochemical indicators of anthropogenic impacts of soils. Eurasian Soil Science, 36, 192–

200.

Tait, J. (2005). Innovation, Risk and Stakeholder Engagement: Framing New Technology. Implementing a Global Approach to Risk

Governance IRGC General Conference, 20–21 September, 2005, Beijing, China.

Taparauskienė, L. (2013). Žemės ūkio sausros įvertinimo kriterijų pagrindimas ir metodikos Lietuvos klimatinėmis sąlygomis paren-

gimas. Žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos programa. 2013 m. galutinė ataskai-

ta. Kaunas-Akademija. P.132.

Tenreyro, S. (2007). On the trade impact of nominal exchange rate volatility. Journal of Development Economics. Vol. 82. P. 485-

508.

Thangarajan, R., Bolan, N. S., Tian, G., Naidu, R., & Kunhikrishnan, A. (2013). Role of organic amendment application on green-

house gas emission from soil. Science of the Total Environment, 465, 72-96.

Vaičiulis, M. (2001). Valiutos rizikos valdymas. Seminaro medžiaga. Prieiga per internetą.

http://www.manoinvesticijos.lt/pics/file/valiutosproc.20rizikosproc.20valdymasproc.202001.pdf

Vainienė, R. (2008). Ekonomikos terminų žodynas: apie 1400 terminų. Vilnius: Tyto alba.

Valiukas, D. (2015). Sausrų ir sausų laikotarpių Lietuvoje analizė. Daktaro disertacija: Fiziniai mokslai, fizinė geografija (06 P).

Vilniaus Universitetas: Gamtos Tyrimų Centras; Klaipėdos Universitetas. P. 234.

Van der Knijff, J. M., Jones, R. J. A., & Montanarella, L. (2000). Soil erosion risk assessment in Europe.

Van Kessel, J. S., & Reeves, J. (2002). Nitrogen mineralization potential of dairy manures and its relationship to composition. Biolo-

gy and Fertility of Soils, 36(2), 118-123.

Vareikis, E. (2005). Tarptautinis ir nacionalinis saugumas. Kaunas: VDU leidykla.

VAT, (2012).Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. veiklos ataskaita. Patvirtinta 2012 m . vasa-

rio 8 d. Nr. 1N - 4 Vilnius. P. 25.

VAT, (2013).Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. veiklos ataskaita. Patvirtinta 2013 m. sausio

25 d. Nr. 1N – 1, Vilnius. P. 28.

VAT, (2014).Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. veiklos ataskaita. Patvirtinta 2014 m. sausio

24 d. Nr. 1N-3, Vilnius. P. 39.

VAT, (2015).Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. veiklos ataskaita. Patvirtinta Valstybinės

augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. A1 – 58. P. 34.

VAT, (2016).Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. veiklos ataskaita. Patvirtinta Valstybinės

augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. A1 – 90. P. 49.

VAT. (2016). Lietuvoje stebimas kenksmingųjų organizmų plitimas, daugiausiai dėmesio – bulvėms. Valstietis.lt. 2016-09-29. Priei-

ga per internetą: http://valstietis.tv3.lt/naujienos/ukininku-zinios/lietuvoje-stebimas-kenksminguju-organizmu-plitimas-

daugiausiai-demesio-bulvems/

Vėl atgijo galvijų kempinligės šmėkla. (2015). Prieiga per internetą: <http://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/vel-atgijo-galviju-

kempinliges-smekla.htm>.

Vereinigte Hagel. (2015). AGRORISK grupės draudimo įmonė. Prieiga per internetą: <http://www.vh-italia.it/produkte.html?&L=4>.

123

Vidickienė, D. ir kt. (2010). Galimybės ir grėsmės, kylančios Lietuvos žemės ir miškų ūkiui dėl klimato kaitos, Management theory

and studies for rural business and infrastructure development 22(3): 1–9.

Villamil, M. B., Miguez, F. E., & Bollero, G. A. (2008). Multivariate analysis and visualization of soil quality data for no-till systems.

Journal of environmental quality, 37(6), 2063-2069.

Vitunskienė V., Vinciūnienė V. (2014). Viešosios paramos reikšmė siekiant aplinkos darnumo Lietuvos žemės ūkyje. Darnus vysty-

ma-sis: teorija ir praktika. Monografija. Kaunas: Vilniaus Universitetas, p. 252-281.

Vitunskienė V., Vinciūnienė V. Socialinės dimensijos integravimas į žemės ūkio darnumo vertinimą: Lietuvos atvejis. Darnus vysty-

masis: teorija ir praktika 2015. Monografija. Kaunas: Vilniaus Universitetas, 2015. P. 252-281.

VMVT. 2015. Pavojingos gyvūnų užkrečiamosios ligos. Prieiga per internetą

http://sena.vmvt.lt/lt/gyvunu.sveikata/gyvunu.ligos/pavojingos.gyvunu.uzkreciamosios.ligos/

Vokietijoje nustatyti paukščių gripo ir Niukaslo ligos protrūkiai. (2013). Lietuvos žinios: lzinios.lt. Vasario 20. Prieiga per internetą:

http://lzinios.lt/lzinios/Sveikata/vokietijoje-nustatyti-pauksciu-gripo-ir-niukaslo-ligos-protrukiai/70103

Wan S. Z., Gu H. J., Yang Q. P., Hu X. F., Fang X. M., Singh A. N., Chen F. S., (2016). Long-term fertilization increases soil nutrient

accumulations but decreases biological activity in navel orange orchards of subtropical China. Journal of Soils and Sediments,

1-11.

Warnock, D. D., Lehmann, J., Kuyper, T. W., & Rillig, M. C. (2007). Mycorrhizal responses to biochar in soil–concepts and mecha-

nisms. Plant and Soil, 300(1-2), 9-20.

Wauchope, R. D., Yeh, S., Linders, J. B. H. J., Kloskowski, R., Tanaka, K., Rubin, B. & Unsworth, J. B. (2002). Pesticide soil sorp-

tion parameters: theory, measurement, uses, limitations and reliability. Pest Management Science, 58(5), 419-445.

Weill, M., Berthomieu, A., Berticat, C., Lutfalla, G., Nègre, V., Pasteur, N., & Raymond, M. (2004). Insecticide resistance: a silent

base prediction. Current Biology, 14(14), R552-R553.

West, T. O., & Post, W. M. (2002). Soil organic carbon sequestration rates by tillage and crop rotation. Soil Science Society of Ame-

rica Journal, 66(6), 1930-1946.

Whalon, M. E., Mota-Sanchez, D., & Hollingworth, R. M. (2008). Analysis of global pesticide resistance in arthropods. Global pesti-

cide resistance in arthropods, 5-31.

Wu W., Ma B., (2015). Integrated nutrient management (INM) for sustaining crop productivity and reducing environmental impact: A

review. Science of the Total Environment, 512, 415-427.

Yang, J., Xu, M., Zhang, X., Hu, Q., Sommerfeld, M., & Chen, Y. (2011). Life-cycle analysis on biodiesel production from microal-

gae: water footprint and nutrients balance. Bioresource technology, 102(1), 159-165.

Yang, Q., Carrillo, J., Jin, H., Shang, L., Hovick, S. M., Nijjer, S., ... & Siemann, E. (2013). Plant–soil biota interactions of an inva-

sive species in its native and introduced ranges: Implications for invasion success. Soil Biology and Biochemistry, 65, 78-85.

Zakarauskaitė D., Grigaliūnienė K., Kučinskas J., Valikonytė V. (2005). Ilgalaikio tręšimo organinėmis ir mineralinėmis trąšomis

poveikis dirvožemio biologiniam aktyvumui. Vagos, 68 (21), 44-50.

Zika M., Erb K. H., (2009). The global loss of net primary production resulting from human-induced soil degradation in drylands.

Ecological Economics, 69 (2), 310-318.

Zornoza R., Acosta J. A., Bastida F., Domínguez S. G., Toledo D. M., Faz A., (2015). Identification of sensitive indicators to assess

the interrelationship between soil quality, management practices and human health. Soil, 1(1), 173.

Zotarelli, L., Zatorre, N. P., Boddey, R. M., Urquiaga, S., Jantalia, C. P., Franchini, J. C., & Alves, B. J. (2012). Influence of no-

tillage and frequency of a green manure legume in crop rotations for balancing N outputs and preserving soil organic C

stocks. Field Crops Research, 132, 185-195.

ŽUM. (2014). Žemės ūkio ministerijos veiklos srities galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizė: LR žemės ūkio ministe-

rijos ekstremaliųjų situacijų valdymo plano 1 priedas. LR žemės ūkio ministro patvirtinta 2014 m. liepos 31 d. įsakymu

Nr.3D-447. Vilnius.

Žuvininkystės verslas ir pelningas ir atsakingas. (2014). Prieiga per internetą: <http://www.visalietuva.lt/straipsni ai/zuvininkystes-

verslas-ir-pelningas-ir-atsakingas>.

Žuvų ištekliai nyksta sparčiau nei tikėtasi. (2012). Prieiga per internetą: <http://www.jura24.lt/lt/naujienos /uzjuris/zuvu-i-tekliai-

nyksta-sparciau-nei-tiketasi-409399>.

124

Priedas

1P lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekonominio pobūdžio veiksnių apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių (poveikio) zo-

na ir galimas išplitimas


kio veiklos sričiai (sektoriui)

trukmė

Energetinių išteklių pasau-

linių kainų šuolis Visoje šalies teritorijoje.

Gali įvykti kartą per 1–5 metus.

Nuo 180 parų iki 356 dienų.


ženklaus sumažėjimas Daugiau kaip 1/3 šalies teritorijos

Gali įvykti kartą per 5–10 metų,



linių kainų krytis Visoje šalies teritorijoje.


Nuo 120 iki 180 dienų.

Produktų pasaulinių kainų

krytis

Eksportuojančiose įmonėse, atskirose žemės ūkio,

žuvininkystės ir apdirbamosios maisto gamybos

šakose


Nuo 120 iki 180 dienų.


GBP, RUB) Visa šalies teritorija

Gali įvykti kartą per 1–5 metus,

iki 30 dienų

Grūdų ir malybos produktų

eksporto koncentracija

Eksportuojančiose įmonėse, grūdų sektoriuje visoje


Gali įvykti rečiau negu kartą per

50 metų. Nuo 180 iki 365 dienų.


koncentracija

Eksportuojančiose įmonėse, mėsos sektoriuje visoje





žaliavų eksporto koncen-

tracija


šakose visoje šalies teritorijoje





tracija


šakose



Pieno ir pieno produktų ek-

sporto koncentracija

Eksportuojančiose įmonėse, pieno sektoriuje visoje



50 metų. Nuo 120 iki 180 dienų


sutrikimai Visa šalies teritorija.

Gali įvykti kartą per 10–50 metų,

iki 30 dienų




maisto gamybos šakose visoje šalies teritorijoje


50 metų. Nuo 120 iki 180 dienų




maisto gamybos šakose


50 metų; Nuo 120 iki 180 dienų

2P lentelė. Galimų pavojų dėl ekonominio pobūdžio veiksnių padariniai (poveikis) veiklos sričiai

Nustatytas galimas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui) Galimų padarinių (poveikio)

trukmė


linių kainų šuolis

Gali padidėti gamybos kaštai, sumažėti pelningumas. Nuo 180 parų iki 356 dienų


ženklaus sumažėjimas

Dėl pajamų iš žemės ūkio veiklos ilgalaikio svyravimo

gali pritrūkti apyvarinių lėšų, kilti investicijų finan-

savimo, slkolų padengimų sunkumai, kristi šeimos ūkių

gyvemimo lygis



linių kainų krytis

Gali smukti žaliavinių ir maisto produktų kainos žemės

ūkyje, žuvininkystėje ir apdirbamojoje maisto gamyboje.


Produktų pasaulinių kainų

krytis

Gali sumažėti įplaukos ir eksportuotojų pelningumas,

smukti žaliavinių produktų kainos žemės ūkyje ir žuvin-

inkystėje.



GBP, RUB)

Dėl valiutų kurso kryčio sumažėja eksportuotojų,

gamintojų įplaukos, pelningumas, gali kristi žaliavinių

produktų supirkimo kainos

Iki 30 parų arba >vieneri

metai.

125

Grūdų ir malybos produktų


Gali sumažėti eksporto apimtys, kainos, įplaukos ir ek-

sportuotojų pelningumas, grūdų supirkimo kainos



koncentracija


sportuotojų pelningumas, gyvulių ir pauškčių supirkimo

kainos.




tracija


sportuotojų pelningumas




tracija







sportuotojų pelningumas, pieno kainos



sutrikimai

Dėl sutrikusio aprūpinimo energetiniais ištekliais, gali

laikinai sutrikti gamybos proceas

Iki 30 dienų











3P lentelė. Galimų pavojų dėl ekonominio pobūdžio veiksnių rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas balais

Galimų padarinių

(poveikio) (P)

įvertinimas balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=TxP

Rizikos lygis

(R)

Rizikos poveikio

laipsnis

Energetinių išteklių pasaulinių kainų

šuolis



sumažėjimas


Energetinių išteklių pasaulinių kainų

krytis


Produktų pasaulinių kainų krytis 4 2 8 Vidutinė rizika Komercinė

Valiutų kurso krytis (USD, GBP,

RUB)


Grūdų ir malybos produktų eksporto

koncentracija


Mėsos produktų eksporto koncen-

tracija


Šviežių maisto produktų ir žaliavų



Pieno ir pieno produktų eksporto

rinkų koncentracija


Energetinių išteklių importo su-

trikimai


Perdirbtų maisto produktų eksporto

koncentracija


4P lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių

(poveikio) zona ir galimas išplitimas


kio veiklos sričiai (sektoriui)

trukmė

Maisto medžiagų išsiplovimo iš

dirvožemio rizika

Pavieniai plotai nenašių žemių grupėse

mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali pasireikšti per 1 metus


dirvožemio rizika

Paplitimas daugiau nei trečdalyje šalies

teritorijos Gali pasireikšti per 1 metus

Afrikinis kiaulių maras Pavieniai židiniai daugiau nei trečdalyje

šalies teritorijos

Gali įvykti dažniau negu kartą per

metus. Daugiau kaip 1 metus.

126


mažėjimo rizika



Organinių ir mineralinių trąšų nesub-

alansuoto naudojimo rizika


teritorijos Gali pasireikšti per 1–4 metus

Vaismedžių bakterinė degligė Pavieniai židiniai daugiau nei trečdalyje

šalies teritorijos Gali įvykti kartą per 1-5 metų

Slyvų raupai Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos

Gali įvykti kartą per 1-5 metų.

Nuo120 iki 180 dienų.

Bulvinis nematodas Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos



Bulvių žiedinis puvinys Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos


Daugiau kaip 365 dienos.


prastėjimo rizika







Žemės ūkio augalų nesubalansuoto

auginimo rizika


teritorijos Gali pasireikšti per 4–10 metų

Klasikinis kiaulių maras Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos


Daugiau kaip 1 metus.

Sniego tirpsmo sukeliami potvyniai Iki 5 proc. Lietuvos teritorijos

Gali įvykti kartą per 1-5 metus.


Sausra šiltuoju metų laiku Pasireiškia trečdalyje šalies teritorijos (16

savivaldybių) Gali įvykti kartą per 5-10 metų




mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali pasireikšti per 1 metus


prastėjimo rizika



Bulvių rudasi puvinys Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos



Bulvių vėžys Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos

Gali įvykti kartą per 10-50

metų.Daugiau kaip 365 dienos.

Smarkus lietus <1/3 Lietuvos teritorijos

Daugiau nei kartą per metus. Iki 30

parų


dirvožemio rizika




greitesnės mineralizacijos rizika



Labai aukšta vandens temperatūra

vasarą (virš 23C)

Pasireiškia trečdalyje šalies teritorijos (16


Snukio ir nagų liga Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos


metų. Nuo180 iki 365 dienų.


mažėjimo rizika







Šalnos <1/3 Lietuvos teritorijos

Gali įvykti kartą per 5 metus. Nuo

30 iki 120 parų

Ekstremali agrometeorologinė sausra >1/3 šalies teritorijos (ekstremali sausra)

4.7 mėn. (vid. sausros trukmė) arba

iki vienerių metų, jeigu su poveikiu


auginimo rizika


mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali pasireikšti per 4–10 metų


auginimo rizika



Stichinis hidrologinis reiškinys

(kritinis vandens lygio pakilimas,

potvynis)

Įvyksta mažiau nei 10% šalies teritorijos

(ne daugiau kaip 3 savivaldybių teritori-

joje)


127

Liūčių sukeliami potvyniai Iki 5 proc. Lietuvos teritorijos




prastėjimo rizika


mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos

Gali pasireikšti daugiau kaip per 35

metus

Stambi kruša <100 ha

Gali įvykti kartą per 5 metus. Nuo

30 iki 120 parų




mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos Gali pasireikšti per 10–35 metus

Ypač gili ir šalta žiema Pasireiškia mažiau nei trečdalyje šalies

teritorijos (5 savivaldybių)


metų. Nuo 30 iki 120 dienų.

Paukščių gripas, Niukaslio liga Pavieniai židiniai mažiau nei trečdalyje

šalies teritorijos



Škvalas <1/3 Lietuvos teritorijos

Gali įvykti kartą per 5 metus. Iki

30 parų


mažėjimo rizika


mažiau nei trečdalyje šalies teritorijos

Gali pasireikšti daugiau kaip per 35

metus

Žuvų nerštaviečių būklės blogėjimas Pasireiškia trečdalyje šalies teritorijos (16


Invazinių gyvūnų rūšių poveikis Pasireiškia trečdalyje šalies teritorijos (16


Invazinių gyvūnų rūšių poveikis Pasireiškia trečdalyje šalies teritorijos (16


5P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių padariniai (poveikis) veiklos sričiai

Nustatytas gal-

imas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui)

Galimų padarinių

(poveikio) trukmė

Maisto

medžiagų

išsiplovimo iš

dirvožemio

rizika



cheminių elementų migracija ir išsiplovimas iš dirvožemio. Keisis

paviršinio ir gruntinio vandens kokybė. Lengvos granuliometrinės

sudėties dirvožemiuose formuojasi negausiai mineralų prisotinto filtrato

vanduo, maisto medžiagų išsiplovimas intensyvesnis. Didelė žala gam-

tinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produk-

ciją. Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai.

30 ir daugiau metų

Maisto

medžiagų

išsiplovimo iš

dirvožemio

rizika




paviršinio ir gruntinio vandens kokybė. Lengvos granuliometrinės

sudėties dirvožemiuose formuojasi negausiai mineralų prisotinto filtrato

vanduo, maisto medžiagų išsiplovimas intensyvesnis. Didelė žala gam-



30 ir daugiau metų

Afrikinis kiaul-

ių maras


sveikatai, o dėl pavojaus virusą bus išplatinti už ligos židinio ribų). Ligos

protrūkio atveju didelis kiaulių gaištamumas, didelė žala padaroma ligos

židinio ūkiuose.


Dirvožemio

biologinio

atsparumo

mažėjimo rizika




Tai skatina organinių medžiagų mineralizacijos procesus ir humuso

degradaciją. Dėl monopasėlių plitimo ir nykstančios dirvožemio mikrobi-

otos, augalai praranda atsparumą, kurį dirvožemyje reguliuoja

dirvožemio mikroorganizmų biocheminė fermentų sistema. Plinta

daugiau atsparūs aplinkos sąlygoms invaziniai augalai. Didelė žala gam-


ciją. Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai. Pažeidžiama

15 ‒ 30 metų

128

dirvožemio ir kitų ekosistemos pusiausvyra.

Organinių ir

mineralinių

trąšų nesubal-

ansuoto nau-

dojimo rizika



Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai

30 ir daugiau metų

Vaismedžių

bakterinė degli-

gė

Gali sunaikinti visą medelyną, bet gali sunaikinti tik ant atskirus žiedynus

ar šakas. Ekonominė žala dėl šios ligos didėja ir dėl to, kad būtina dezin-

fekuoti sodo techniką ir įrankius.


Slyvų raupai Derliaus nuostoliai gali siekti 80 –100 proc., nukenčia vaisių kokybė, dėl

to prarandamos pajamos


Bulvinis nema-

todas

Užkrėsytame bulvių lauke prarandama apie 50 proc. derliaus, jei nema-

todų ypač gausu ir auginamos bulvių veislės jiems neatsparios, derliaus

nuostoliai gali siekti ir 80 proc.


Bulvių žiedinis

puvinys

Apnikti bulvių žiedinio puvinio augalai pradeda vysti ir išdžiūsta. Bak-

terijos gyvybingomis išlieka iki 24 mėnesių, o esant žemai temperatūrai ir

iki 60 mėnesių. Ekonominė žala dėl šios ligos didėja ir dėl to, kad nai-

kinant užkrėstus gumbus būtina dezinfekuoti sandėlius, techniką ir

įrankius.


Dirvožemio

struktūringumo

prastėjimo rizi-

ka

Stiprėja dirvožemio fizinė degradacija, blogėja dirvožemio struktūringu-

mas. Dirvožemis praranda gebą išlaikyti struktūringus agregatus.

Stiprinamas mechaninis poveikis dirvožemių ariamajam ir po juo esanti-

ems horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

teikiančiam augalininkystės produkciją

15 ‒ 30 metų

Organinių ir

mineralinių

trąšų nesubal-

ansuoto nau-

dojimo rizika



Didėja ekologinė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai.

3 ‒ 15 metų

Žemės ūkio

augalų nesubal-

ansuoto augin-

imo rizika

Plinta monopasėliai, didėja venos botaninės šeimos augalų ligų ir kenkėjų

židiniai. Intensyviau naudojamos cheminės apsaugos priemonės (pesti-

cidai: herbicidai, insekticidai ir fungicidai ar baktericidai), kurios sutrikdo

natūralią biologinę kontrolę, mažina augalų atsparumą. Didelė žala gam-



30 ir daugiau metų

Klasikinis ki-

aulių maras


sveikatai. Ligos protrūkio atveju didelis kiaulių gaištamumas, didelė žala

padaroma kiaulininkystės šakai.


Sniego tirpsmo

sukeliami pot-

vyniai

Potvyniai dėl sniego tirpsmo ir ledo kamščių (apie 70–75 proc. atvejų)

gali sunaikinti žieminius pasėlius, sumažinti būsimą pasėlių derlių užlie-

tose dirbamos žemės plotuose


Sausra šiltuoju

metų laiku

Esant sausrai, sumažėja vandens debitas iš natūralių vandens telkinių,

maitinančių tvenkinius. Padidėja garavimo metu netenkamo vandens kie-

kiai. Sumažėja deguonies kiekis vandenyje iki kritinio. Dažniausiai

pasitaikančios tiesioginės ir netiesioginės sausrų pasekmės yra šios: Mas-

inis žuvų kritimas, produktyvumo mažėjimas, padidėjusi žuvų ligų rizika

Iki 20 dienų

Organinių ir

mineralinių

trąšų nesubal-

ansuoto nau-

dojimo rizika




1 ‒ 3 metu

Dirvožemio

struktūringumo

prastėjimo rizi-

ka

Dirvožemių genetinė geba sudaryti patvarias struktūras yra natūraliai

maža, todėl dirvožemis įdirbamas giliau, kad sukurti gilesnį armenį.

Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui.

30 ir daugiau metų

Bulvių rudasi

puvinys

Dėl šios bakterijos gali žūti iki 90% derliaus. Laukuose, kuriuose augo

užkrėstos bulvės, mažiausiai 4 metus negalima auginti bulvių ir bulvinių


129

šeimos augalų.

Bulvių vėžys Gali sunaikinti net iki 80 proc. bulvių gumbų derliaus. Užkrėstame

dirvožemyje ilgą laiką draudžiama auginti bulves, nes jame bulvių raupio

sporangės išlieka gyvybingos iki 20 metų ir bet kada galėtų užkrėsti

pasodintas bulves.


Smarkus lietus Augalų sėklų išmirkymas arba išplukdymas. Iki 30 parų

Maisto

medžiagų

išsiplovimo iš

dirvožemio

rizika




paviršinio ir gruntinio vandens kokybė. Sunkesnės granuliometrinės

sudėties dirvožemiuose dėl mažesnio vandens filtracijos greičio, įvairių

mineralinių elementų koncentracijos padidės. Didelė žala gamtinei

aplinkai ir žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produkciją.


3 ‒ 15 metų

Organinės

medžiagos

dirvožemyje

greitesnės min-

eralizacijos

rizika

Mažiau organinių darinių sujungiama su dirvožemio kietąja mineraline

dalimi. Nesant lengvai prieinamų organinių medžiagų kiekiui, pradedama

humuso mineralizacija ir dirvožemyje sparčiai mažėja su jo mineraline

dalimi sujungtų huminių rūgščių kiekiai. Stiprėja dirvožemio fizinė,

cheminė ir biologinė degradacija. Stiprinamas mechaninis poveikis

dirvožemių ariamajam ir po juo esantiems horizontams. Didelė žala gam-


ciją.

3 ‒ 15 metų

Labai aukšta

vandens tem-

peratūra vasarą

(virš 23

laipsnių).

Iki kritinio lygmens sumažėja deguonies koncentracija (karpiams iki 0,8

mg/l, eršketinėms žuvims iki 3 mg/l, lašišinėms žuvims iki 4 mg/l) ir

žūva žuvys.

Iki 10 dienų

Snukio ir nagų

liga

Snukio ir nagų liga serga galvijai, avys, ožkos ir kiaulės. Suaugę gyvuliai

gaišta retai, prieauglis gaišta dėl širdies raumens uždegimo. Protrūkio

atveju patiriami dideli ekonominiai nuostoliai.


Dirvožemio

biologinio

atsparumo

mažėjimo rizika




Tai skatina organinių medžiagų mineralizacijos procesus ir humuso




daugiau atsparūs aplinkos sąlygoms invaziniai augalai. Ypač intensyviai

invazinių augalų plitimas bus skatinamas nenašiose naudojamose žemės

ūkio naudmenose. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekologinė rizika aplinkai

ir žmonių sveikatai. Pažeidžiama dirvožemio ir kitų ekosistemos

pusiausvyra.

15 ‒ 30 metų

Organinės

medžiagos

dirvožemyje

greitesnės min-

eralizacijos

rizika

Dirvožemių genetinė geba išlaikyti organinių junginių kompleksus yra

natūraliai maža. Stiprėja dirvožemio fizinė, cheminė ir biologinė

degradacija. Stiprinamas mechaninis poveikis dirvožemių ariamajam ir

po juo esantiems horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės

ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės produkciją.

15 ‒ 30 metų

Šalnos Gali labai pakenkti žemės ūkio augalų vegetacijai iki visiško pasėlio

sunaikinimo, sumažinti augalų derlingumą, augalininkystės produkciją

bei ūkių pajamas


Ekstremali

agrometeoro-

loginė sausra

Agrometeorologinės sausros mažina žemės ūkio augalų derlingumą, taigi

ir augalininkystės produkciją. Žvelgiant plačiau, su sausros pasekmės gali

būti labai įvairios – ekonominės, socialinės, ekologinės ir kt. Šios pasek-

mės pasireiškia staiga arba po tam tikro laiko, jos gali būti trumpalaikės

arba ilgalaikės. Ekonominės sausros pasekmės yra gamybos sąnaudų

Iki vienerių metų

130

didėjimas, pardavimų, finansinių įsipareigojimų nevykdymas, investicijų

mažinimas, turto pardavimai ir pan. Socialinės sausros pasekmės yra pa-

jamų ir/ar užimtumo sumažėjimas. Ekologinės sausros pasekmės

siejamos su padidėjusia augalų ligų grėsme, vėjo bei kitų veiksnių

sukeliama dirvos erozija, gaisringumo padidėjimu, kraštovaizdžio

atžanga, bioįvairovės mažėjimu.

Žemės ūkio

augalų nesubal-

ansuoto augin-

imo rizika







1 ‒ 3 metus

Žemės ūkio

augalų nesubal-

ansuoto augin-

imo rizika







1 ‒ 3 metus

Stichinis hidro-

loginis reiškin-

ys (kritinis van-

dens lygio

pakilimas, pot-

vynis)

Išverčiami medžiai, vyksta pylimų ir kanalų abrazija, iki kritinės ribos

padidėje skeninčiųjų medžiagų kiekis vandenyje, galima žuvų žūtis.

Iki 5 dienų

Liūčių sukeli-

ami potvyniai

Potvyniai dėl intensyvių liūčių (apie 15 proc. atvejų) gali sukelti žalą

žemės ūkiui dėl sumažėjusio arba žuvusio derliaus užlietuose žemės ūkio

naudmenų plotuose, išplitusių augalų ligų ar jas sukeliančių

kenksmingųjų organizmų


Dirvožemio

struktūringumo

prastėjimo rizi-

ka

Dirvožemių genetinė geba sudaryti patvarias struktūras yra natūraliai

maža, todėl dirvožemis įdirbamas giliau, kad sukurti gilesnį armenį.

Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui.

30 ir daugiau metų

Stambi kruša Sulaužo augalų stiebus, defoliacija (augalo lapų netekimas), augalų vaisi-

us, žiedus, mažina augalų derlingumą, sugadina ar sunaikina gamybinius

išteklius (pvz. šiltnamius ar kitus žemės ūkio statinius, žemės ūkio tech-

niką ir pan.).


Organinės

medžiagos

dirvožemyje

greitesnės min-

eralizacijos

rizika

Dirvožemių genetinė geba išlaikyti organinių junginių kompleksus yra

natūraliai maža. Stiprėja dirvožemio fizinė, cheminė ir biologinė

degradacija. Stiprinamas mechaninis poveikis dirvožemių ariamajam ir

po juo esantiems horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės


1 ‒ 3 metus

Ypač gili iš šal-

ta žiema

Žiemos metu, esant storai sniego dangai ant ledo, po 0,5–1 mėn. žuvims

pradeda stigti deguonies. Gali masiškai žūti žiemojančios žuvys, padidėja

ligų rizika.

Iki 30 dienų

Paukščių gripas,

Niukaslio liga

Paukščių gripas yra greitai plintanti pavojinga užkrečiamoji paukščių

liga, kuria serga naminiai ir laukiniai paukščiai. Paukščiai gaišta.

Niukaslio liga yra virusinė paukščių liga. Ji labiausiai paplitusi tarp

vištinių paukščių. Niukaslio ligos protrūkio atveju didelis paukščių

gaištamumas. Abiem atvejais didelė žala padaroma paukštininkystės

pramonei.


Škvalas Sugriaunami pastatai, nutraukiamos elektros linijos, nuniokojami

vaismedžiai, uogynai, daržovės, pasėlius, galimi ūkinių gyvūnų įvairaus

laipsnio sužeidimai, traumos, žūtis, žemės ūkio subjektai patiria didelių

materialinių nuostolių.

Iki 30 parų

Dirvožemio

biologinio

atsparumo




1 ‒ 3 metus

131

mažėjimo rizika Tai skatina organinių medžiagų mineralizacijos procesus ir humuso




daugiau atsparūs aplinkos sąlygoms invaziniai augalai. Ypač intensyviai

invazinių augalų plitimas bus skatinamas nenašiose naudojamose žemės

ūkio naudmenose. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekologinė rizika aplinkai

ir žmonių sveikatai. Pažeidžiama dirvožemio ir kitų ekosistemos

pusiausvyra.

Žuvų

nerštaviečių

būklės blogėji-

mas

Vandens kokybės blogėjimas, upių vagų tvenkimas ar jų tiesinimas

sukelia migruojančių žuvų išteklių nykimą. Prarandamos ištisos žuvų

populiacijos, skurdėja žuvų rūšių genetinė įvairovė,


metų

Invazinių

gyvūnų rūšių

poveikis





Invazinių

gyvūnų rūšių

poveikis





6P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas balais

Galimų padarinių

(poveikio) (P)

įvertinimas balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=TxP

Rizikos lygis(R) Rizikos poveikio

laipsnis


dirvožemio rizika


rizika

Katastrofinė


dirvožemio rizika


rizika

Katastrofinė

Afrikinis kiaulių maras 5 5 25 Labai didelė

rizika

Katastrofinė


mažėjimo rizika


rizika

Katastrofinė

Organinių ir mineralinių trąšų nesubal-

ansuoto naudojimo rizika


rizika

Katastrofinė

Vaismedžių bakterinė degligė 4 5 20 Labai didelė

rizika

Katastrofinė

Slyvų raupai 4 5 20 Labai didelė

rizika

Katastrofinė

Bulvinis nematodas 4 5 20 Vidutinė rizika Katastrofinė

Bulvių žiedinis puvinys 4 5 20 Labai didelė

rizika

Katastrofinė

Dirvožemio struktūringumo prastėjimo

rizika


rizika

Katastrofinė




rizika

Katastrofinė


auginimo rizika


rizika

Katastrofinė

Klasikinis kiaulių maras 3 5 15 Labai didelė

rizika

Katastrofinė

Sniego tirpsmo sukeliami potvyniai 5 3 15 Labai didelė

rizika

Katastrofinė

Sausra šiltuoju metų laiku 4 3 12 Labai didelė

rizika

Katastrofinė





rizika


132

Bulvių rudasi puvinys 2 5 10 Didelė rizika Katastrofinė

Bulvių vėžys 2 5 10 Didelė rizika Katastrofinė



dirvožemio rizika





Labai aukšta vandens temperatūra

vasarą (virš 23 laipsnių).

3 3 9 Labai didelė

rizika

Katastrofinė

Paukščių gripas, Niukaslio liga 2 3 9 Vidutinė rizika Katastrofinė


mažėjimo rizika





Šalnos 4 2 8 Vidutinė rizika Komercinė

Ekstremali agrometeorologinė sausra 2 4 8 Vidutinė rizika Katastrofinė


auginimo rizika



auginimo rizika


Stichinis hidrologinis reiškinys

(kritinis vandens lygio pakilimas, pot-

vynis)


Liūčių sukeliami potvyniai 3 2 6 Vidutinė rizika Katastrofinė


rizika


Stambi kruša 4 2 5 Vidutinė rizika Komercinė




Ypač gili iš šalta žiema 2 2 4 Vidutinė rizika Katastrofinė

Snukio ir nagų liga 1 4 4 Vidutinė rizika Katastrofinė

Škvalas 4 1 4 Priimtina rizika Komercinė


mažėjimo rizika

1 2 2 Priimtina rizika Leistina

Žuvų nerštaviečių būklės blogėjimas 2 1 2 Priimtina rizika Leistina

Invazinių gyvūnų rūšių poveikis 2 1 2 Priimtina rizika Leistina

Invazinių gyvūnų rūšių poveikis 2 1 2 Priimtina rizika Leistina

133

7P lentelė. Nustatytų galimų pavojų dėl ekonomio ir ekologinio pobūdžio veiksnių apibūdinimas

Nustatytas galimas pavojus Nustatyto galimo pavojaus padarinių (povei-

kio) zona ir galimas išplitimas


veiklos sričiai (sektoriui) trukmė

Afrikinis kiaulių maras Pavieniai židiniai daugiau kaip 3 savivaldybėse Daugiau kaip 1 metus. Gali įvykti

dažniau negu kartą per metus.

Organinių ir mineralinių trąšų

nesubalansuoto naudojimo

rizika

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali pasireikšti per 1–4 metus

Vaismedžių bakterinė degligė Pavieniai židiniai daugiau kaip 3 savivaldybėse Daugiau kaip 1 metus

Gali įvykti kartą per 1-5 metų

Energetinių išteklių pasaulinių

kainų šuolis

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Nuo 180 parų iki 356 dienų. Gali

įvykti kartą per 1–5 metus.


prastėjimo rizika



sumažėjimas

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 5–10 metų,



sumažėjimas

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 5–10 metų,


Klasikinis kiaulių maras Pavieniai židiniai daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 5-10 metų.

Daugiau kaip 1 metus.

Žemės ūkio augalų nesubalan-

suoto auginimo rizika

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali pasireikšti per 4–10 metų


kainų krytis

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 1–5 metus. Nuo

120 iki 180 dienų.


kainų krytis

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 1–5 metus. Nuo

120 iki 180 dienų.

Smarkus lietus Daugiau kaip 3 savivaldybėse Daugiau nei kartą per metus. Iki 30

parų

Labai aukšta vandens tem-

peratūra vasarą (virš 23C)

Pasireiškia trečdalyje šalies teritorijos (16 sa-

vivaldybių)


Maisto medžiagų išsiplovimo

iš dirvožemio rizika

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali pasireikšti per 4–10 metų

Dirvožemio biologinio atspa-

rumo mažėjimo rizika



dirvožemyje greitesnės miner-

alizacijos rizika



GBP, RUB)

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 1–5 metus, iki

30 dienų


sutrikimai

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 10–50 metų, iki

30 dienų


sutrikimai

Daugiau kaip 3 savivaldybėse Gali įvykti kartą per 10–50 metų, iki

30 dienų

Invazinių gyvūnų rūšių povei-

kis


vivaldybių)


Žuvų nerštaviečių būklės

blogėjimas


vivaldybių)


134

8P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių padariniai (poveikis) veiklos sričiai

Nustatytas galimas pavojus Galimi padariniai (poveikis) veiklos sričiai (sektoriui) Galimų padarinių (povei-

kio) trukmė

Afrikinis kiaulių maras Užsikrėtusių kiaulių mėsą draudžiama vartoti (ne dėl

pavojaus žmonių sveikatai, o dėl pavojaus virusą bus

išplatinti už ligos židinio ribų). Ligos protrūkio atveju

didelis kiaulių gaištamumas, didelė žala padaroma ligos

židinio ūkiuose.




rizika

Stokojama organinių trąšų ir dirvožemyje mažėja hu-

muso. Didesnio javų produktyvumo siekiama intensyv-

inant tręšimą mineralinėmis trąšomis. Didėja ekologinė

rizika aplinkai ir žmonių sveikatai

30 ir daugiau metų

Vaismedžių bakterinė degligė Gali sunaikinti visą medelyną, bet gali sunaikinti tik ant

atskirus žiedynus ar šakas. Ekonominė žala dėl šios ligos

didėja ir dėl to, kad būtina dezinfekuoti sodo techniką ir

įrankius.



kainų šuolis

Gali padidėti gamybos kaštai, sumažėti pelningumas. Nuo 180 parų iki 356 dienų


prastėjimo rizika

Stiprėja dirvožemio fizinė degradacija, blogėja

dirvožemio struktūringumas. Dirvožemis praranda gebą

išlaikyti struktūringus agregatus. Stiprinamas

mechaninis poveikis dirvožemių ariamajam ir po juo

esantiems horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai ir

žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės

produkciją

15 ‒ 30 metų


sumažėjimas


gali pritrūkti apyvartinių lėšų, kilti investicijų finan-

savimo, skolų padengimų sunkumai, kristi šeimos ūkių

gyvenimo lygis



sumažėjimas


gali pritrūkti apyvartinių lėšų, kilti investicijų finan-

savimo, skolų padengimų sunkumai, kristi šeimos ūkių

gyvenimo lygis


Klasikinis kiaulių maras Užsikrėtusių kiaulių mėsą draudžiama vartoti (ne dėl

pavojaus žmonių sveikatai. Ligos protrūkio atveju dide-

lis kiaulių gaištamumas, didelė žala padaroma ki-

aulininkystės šakai.



suoto auginimo rizika

Plinta monopasėliai, didėja venos botaninės šeimos au-

galų ligų ir kenkėjų židiniai. Intensyviau naudojamos

cheminės apsaugos priemonės (pesticidai: herbicidai,

insekticidai ir fungicidai ar baktericidai), kurios sutrikdo

natūralią biologinę kontrolę, mažina augalų atsparumą.

Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekolog-

inė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai.

30 ir daugiau metų


kainų krytis





kainų krytis




Smarkus lietus Augalų sėklų išmirkymas arba išplukdymas. Iki 30 parų


peratūra vasarą (virš 23

laipsnių).

Iki kritinio lygmens sumažėja deguonies koncentracija

(karpiams iki 0,8 mg/l, eršketinėms žuvims iki 3 mg/l,

lašišinėms žuvims iki 4 mg/l) ir žūva žuvys.

Iki 10 dienų


iš dirvožemio rizika

Nesubalansuotas mineralinių trąšų ir kitų cheminių ele-

mentų naudojimas didina tikimybę, kad intensyvės bi-

ologiškai ir chemiškai nefiksuotų cheminių elementų

migracija ir išsiplovimas iš dirvožemio. Keisis paviršin-

3 ‒ 15 metų

135

io ir gruntinio vandens kokybė. Sunkesnės granulio-

metrinės sudėties dirvožemiuose dėl mažesnio vandens

filtracijos greičio, įvairių mineralinių elementų koncen-

tracijos padidės. Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės




rumo mažėjimo rizika

Neigiamai veikiama dirvožemio biologinė sistema.

Silpnėja dirvožemio fermentinis aktyvumas, keičiasi ir

mažėja dirvožemio mikroorganizmų bendrijos ir rūšinė

sudėtis, mažėja dirvožemio mikroorganizmų įvairovė.

Tai skatina organinių medžiagų mineralizacijos procesus

ir humuso degradaciją. Dėl monopasėlių plitimo ir nyk-

stančios dirvožemio mikrobiotos, augalai praranda

atsparumą, kurį dirvožemyje reguliuoja dirvožemio

mikroorganizmų biocheminė fermentų sistema. Plinta

daugiau atsparūs aplinkos sąlygoms invaziniai augalai.

Ypač intensyviai invazinių augalų plitimas bus skatina-

mas nenašiose naudojamose žemės ūkio naudmenose.

Didelė žala gamtinei aplinkai ir žemės ūkio sektoriui

teikiančiam augalininkystės produkciją. Didėja ekolog-

inė rizika aplinkai ir žmonių sveikatai. Pažeidžiama

dirvožemio ir kitų ekosistemos pusiausvyra.

15 ‒ 30 metų



alizacijos rizika

Dirvožemių genetinė geba išlaikyti organinių junginių

kompleksus yra natūraliai maža. Stiprėja dirvožemio

fizinė, cheminė ir biologinė degradacija. Stiprinamas

mechaninis poveikis dirvožemių ariamajam ir po juo

esantiems horizontams. Didelė žala gamtinei aplinkai ir

žemės ūkio sektoriui teikiančiam augalininkystės

produkciją.

15 ‒ 30 metų


GBP, RUB)

Dėl valiutų kurso kryčio sumažėja eksportuotojų,

gamintojų įplaukos, pelningumas, gali kristi žaliavinių

produktų supirkimo kainos

Iki 30 parų arba >vieneri

metai.


sutrikimai


laikinai sutrikti gamybos procesas

Iki 30 dienų


sutrikimai


laikinai sutrikti gamybos procesas

Iki 30 dienų


kis

Galimas tiesioginis poveikis žuvininkystės ūkio tvenkin-

iuose auginamoms žuvims. Galimas naujų ligų epizo-

otijų pavojus ir masinis auginamų žuvų kritimas



blogėjimas

Vandens kokybės blogėjimas, upių vagų tvenkimas ar jų

tiesinimas sukelia migruojančių žuvų išteklių nykimą.

Prarandamos ištisos žuvų populiacijos, skurdėja žuvų

rūšių genetinė įvairovė,


metų

9P lentelė. Galimų pavojų dėl ekologinio pobūdžio veiksnių rizikos įvertinimas

Galimas pavojus

Galimo pavojaus

tikimybės (T)

įvertinimas

balais

Galimų pa-

darinių (povei-

kio) (P) įvertin-

imas balais

Rizikos lygio (R)

nustatymas

R=TxP

Rizikos lygis

(R)

Rizikos poveikio

laipsnis

Afrikinis kiaulių maras 5 5 25

Labai didelė




rizika



Vaismedžių bakterinė degligė 4 5 20 Labai didelė Katastrofinė

136

rizika


kainų šuolis 4 4 16

Labai didelė

rizika Komercinė


prastėjimo rizika 4 4 16

Labai didelė



sumažėjimas 3 5 15 Didelė rizika Komercinė


sumažėjimas 3 5 15 Didelė rizika Komercinė

Klasikinis kiaulių maras 3 5 15

Labai didelė



suoto auginimo rizika 3 5 15

Labai didelė



kainų krytis 4 3 12 Didelė rizika Komercinė


kainų krytis 4 3 12 Didelė rizika Komercinė



peratūra vasarą (virš 23

laipsnių).



iš dirvožemio rizika 3 3 9 Didelė rizika Katastrofinė


rumo mažėjimo rizika 2 4 8 Didelė rizika Katastrofinė



alizacijos rizika



GBP, RUB) 4 1 4 Priimtina rizika Komercinė


sutrikimai 2 1 2 Priimtina rizika Komercinė


sutrikimai 2 1 2 Priimtina rizika Komercinė


kis 2 1 2 Priimtina rizika Leistina


blogėjimas 2 1 2 Priimtina rizika Leistina

137

MTTV rezultatų sklaida Seminaras: 1. Seminaras „Išoriniai ir vidiniai rizikos veiksniai ir grėsmės Lietuvos žemės ūkyje ir apdirbamojoje maisto

gamyboje“. Sprendimų ratas, 2016. 2016 m. spalio 7 d., Akademija, Kauno r.

Pranešimai mokslinėse konferencijose 1. Vitunskienė V. Klimato kaitos iššūkiai žemės ūkiui. Mokslinė konferencija „Žemės ir miško naudmenų

šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaita ir inovatyvios technologijos žemės ūkio sektoriuje“

Kaunas, 2016 m. birželio 8 d. (Aplinkos ministerija, kartu su Aplinkos apsaugos agentūra ir Valstybine

miškų tarnyba)

2. Daiva Makutėnienė, Vlada Vitunskienė. Ekologinės grėsmės Lietuvos žemės ūkio vystymuisi dėl naudo-

jamų žemės ūkio naudmenų struktūros pokyčių. Pranešimas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „So-

cialinės inovacijos skatinant žemės ūkio gamintojų organizacijų ir kooperacijos plėtrą“. 2016 m. birželio

16-17 d. Akademija, Kauno r.

3. Vitunskienė V. Grūdinių augalų vyravimo pasėliuose rizikos veiksniai ir grėsmės. Tarptautinė mokslinė-

praktinė konferencija „Pasėlių draudimo reikšmė valdant katastrofines rizikas“ 2016 m. balandžio 1 d.

ASU.

4. Vitunskienė V., Makutėnienė D., J.Aleinikovienė, D. Stonkus. Žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės

sričių vidaus bei išorės rizikos veiksnių ir grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui identifikavimas.

Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2015 m. mokslinių tyrimų rezultatai. 2016 m. vasario 24 d., Akademija

5. Irena Pranckietienė, Jūratė Aleinikovienė. Agrosistemų produktyvumo mažėjimo tendencijos kai naudo-

jamos biologinės trąšos. Pranešimas mokslinėje konferencijoje „Agroekosistemų tvarumas ir aplinkos ko-

kybė“. 2015 m. sausio 29 d., ASU, Akademija, Kauno raj.

6. Jūratė Aleinikovienė. Dirvožemio anglies sankaupų pokyčiai: nacionalinio lygmens studijų poreikis. Pra-

nešimas konferencijoje „Žemės ir miško naudmenų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaita ir

inovatyvios technologijos žemės ūkio sektoriuje“. 2016 m. birželio 8 d., Valstybinė miškų tarnyba, Kau-

nas.

7. Jūratė Aleinikovienė. Anglies akumuliacijos dirvožemyje ir biomasės įvertinimas. Pranešimas Europos

Parlamento Žaliųjų, Europos Laisvojo Aljanso grupės ir Aleksandro Stulginskio universiteto konferencijo-

je „Klimato kaita – iššūkis ar galimybė žemės ūkiui“. 2016 m. rugsėjo 7 d., ASU, Akademija, Kauno r.

Pranešimai seminaruose 8. V. Vitunskienė. Klimato kaitos iššūkiai žemės ūkiui. Pranešimas apskrito stalo diskusijoje „Klimato kaitos

ir švaraus oro programos įtaka Lietuvos žemės ūkio ateičiai. Žemės ūkio rūmai 2016 m. kovo 22 d.

9. V. Vitunskienė. Ekonominio pobūdžio rizikos ir grėsmės žemės ūkyje, žuvininkystėje ir maisto apdirba-

mojoje gamyboje. Parnešimas seminare: „Išoriniai ir vidiniai rizikos veiksniai ir grėsmės Lietuvos žemės

ūkyje ir apdirbamojoje maisto gamyboje“. Sprendimų ratas, 2016. 2016 m. spalio 7 d., Akademija, Kauno

r.

10. J. Aleinikoviene, D. Makutėnienė. Naudojamų žemės ūkio naudmenų bei pasėlių struktūros poslinkiai

ilguoju laikotarpiu ir dėl to kylančios ekologinės grėsmės bei pavojai. Parnešimas seminare: „Išoriniai ir

vidiniai rizikos veiksniai ir grėsmės Lietuvos žemės ūkyje ir apdirbamojoje maisto gamyboje“. Sprendi-

mų ratas, 2016. 2016 m. spalio 7 d., Akademija, Kauno r.

11. E. Bukelskis. Žuvų išteklių būklė ežeruose: dabartis ir perspektyva. Parnešimas seminare: „Išoriniai ir

vidiniai rizikos veiksniai ir grėsmės Lietuvos žemės ūkyje ir apdirbamojoje maisto gamyboje“. Sprendi-

mų ratas, 2016. 2016 m. spalio 7 d., Akademija, Kauno r.

138

12. J. Aleinikovienė. Biologinės trąšos ir dirvožemio organinė anglis. Pranešimas seminare tarptautiniams

dirvožemio metams paminėti „Dirvožemio organinės anglies tvarumas agro- ir miško ekosistemose“.

2015 m. lapkričio 25 d., LAMMC Miškų institutas, Girionys, Kauno r.

13. J. Aleinikovienė. Lietuvoje atliekami tyrimai anglies sankaupoms dirvožemiuose, biomasėje nustatyti ir

ŠESD emisijoms vertinti. Pranešimas žemės ūkio Mokslo tarybos posėdyje. 2016 m. birželio 30 d., Že-

mės ūkio ministerija, Vilnius.

Mokslo Publikacijos 1. Makutėnienė, D.; Vitunskienė, V. Ekologinės grėsmės Lietuvos žemės ūkio vystymuisi dėl naudojamų

žemės ūkio naudmenų struktūros pokyčių. Socialinės inovacijos skatinant žemės ūkio gamintojų organiza-

cijų ir kooperacijos plėtrą: tarptautinė mokslinė konferencija, 2016 m. birželio 16-17 d.: konferencijos

medžiaga. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2016, ISBN 9789955481577. p. 41-41.

2. Bogužas V., Pranckietis V., Aleinikovienė J., Pranckietienė I.. Transformation of agrarian landscape and

emissions from agricultural soils in Lithuania [abstracts]. In: Programmme and abstracts book of Interna-

tional Scientific Conference AgroEco 2016; 2016 October 4-6; Aleksandras Stulginskis University, Lithu-

ania. Akademija, 2016. p. 18

3. Aleinikovienė J., Bogužas V., Mikučionienė R., Steponavičienė V. Soil organic matter changes and orga-

nic matter decomposing microbiota abundance in long-term experiment of soil tillage systems integrated

with straw and green manure [abstracts]. In: Programmme and abstracts book of International Scientific

Conference AgroEco 2016; 2016 October 4-6; Aleksandras Stulginskis University, Lithuania. Akademija,

2016. p. 13

4. Vitunskienė V.; Jazepčikas D. Investicinės ir tiesioginės paramos priemonių reikšmingumas ūkių investi-

cijoms Lietuvoje. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: mokslo žurnalas.

Akademija. ISSN 2029-1175. 2016, Nr. 1 (10). P. 200-214.

5. Vitunskienė V.; Aleinikovienė J.; Jazepčikas D.; Makutėnienė, D. Naudojamų žemės ūkio naudmenų

struktūros pokyčiai, jų veiksniai ir ekologiniai padariniai Lietuvoje. Žemės ūkio mokslai. ISSN 1392-

0200. 2017 (parengta leidybai).

Mokslo populiarinimo publikacijos 1. Aleinikovienė Jūratė; Vitunskienė Vlada; Makutėnienė Daiva. Žemės ūkio plėtra ir intensyvaus dirvože-

mio naudojimo pasekmės. Mano ūkis. 2016 (parengta leidybai).

ŽUM pateikta išvadų ir rekomendacijų medžiaga 1. Vitunskienė V. Nacionalinio saugumo būklės ataskaitai: žemės ūkio, žuvininkystės ir apdirbamosios mais-

to gamybos sritis. 2016-02-02. Akademija, Kauno r.

2. Vitunskienė V. Įžvalgos ir pasiūlymai dėl Lietuvos pieno sektoriaus stabilizavimo ir tvaraus vystymosi

priemonių. Parengta pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos 2016-06-03 raštą Nr. 2D-2536 (11.47). 2016-

06-17. Akademija, Kauno r.

SUDERINTA:

Ekonomikos tyrimų priežiūros komisija (Tyrimų priežiūros komisijos pirmininkas)

Vygantas Katkevičius (Vardas, Pavardė)

(Data)

Documents

ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS SRIČIŲ IŠORĖS …zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija... · 2 Mokslinio tyrimo ir taikomosios veiklos projekto užsakovas