©Etika - praktinė filosofija, kurios objektas yra moralė, o etika teisėje - taikomosios etikos dalis.

Etika neatsiejama nuo gėrio ir/ar teisingumo klausimų.

Filosofija – philia, sophia – fundamentalių klausimų analizės bei socialinės kritikos dermė.

Ethos- būdas, bet mums – disciplina, tyrinėjanti moralę

©Pagrindinės filosofijos dalys:

ontologija – būties klausimas (kaip atsirado kažkas), epistemologija – pažinimo klausimai ( kaip pažįstame tikrovę), praktinė filosofija – etika, estetika, politika.

©Etika TIRINĖJA Moralę (ją tyrinėja praktinės filosofijos dalis.)

Mos, mores – paprotys, įprotis, įstatymai, moralis – teisingas.

Moralė – pamatinis visuomenės institutas (tvarka, nusistovėję visuomeniniai santykiai). Tai kas vyksta realiai. Ji lydi visas žmonijos sritis

©Normatyvinio elgesio bei vertybinio reguliavimo tipas, kartu su kitais - visuomenės įsteigimo būdas, kurį pripažįsta ir yra linkę laikytis daugumakultūrinės bendrijos narių.

Moralė = dora – tai, kas žmogui dera.

Moralės bruožai :

visuotinė ir privaloma iki individo einanti visuma Privalėjimo pobūdis. Jo aiškinimas ddžiaja dalimi ir yra etikos tikslas. Moralės neigimas jau yra moralinė pozicija. Kritika vardan naujų pozicijų. Moralė nėra ontologiška visagalė, bet tuo pačiu – tinka profesinei karjerai. (nežudyk, bet nereiškia, kad nebus žudoma)

©Moralės funkcijos:

Vertinamoji (lyginanti tai kas yra, su tuo kaip turi būti) Pažintinė (vertinimas numato visuomenės tikrovės pažinimą) Pasaulėžiūrinė – ugdomoji (aukštesnės vertybės, gyvenimo prasmė ) Reguliatyvioji (apima visos sritys, nėra prievartos)

© Etikos funkcijos (kaip galima tyrinėti moralę):

Deskripcinė etika arba filosofija – empirikos svarba, istorija (tyrinėja įvairias egzistuojančias moralines tvarkas). Konceptualioji – ne koks elgesio būdas yra geras ar blogas, o ką reiškia moralės sąvokos ir teiginiai. Normatyvioji, hipotetinis mąstymas ( dorybių etika, utilitarizmas, situacinė etika, deontologija) Taikomoji etika – empirikos svarba – nagrinėja konkrečias visuomenės sferose kylančias problemas. Empiriniai faktai suteikia etiniams argumentams turinį. Empyrinių faktų nežinojimas palaikomas ydingai - reikia išmanyti ir žmogaus psichologiją socialinių institucijų galios

istorija ir t.t. Empiriniai faktai yra sinchroniniai (priklauso nuo kultūros, siejasi su kitomis disciplinomis) ir diachroniniai (istorinė

genezė). Profesinės etikos uždavinys - paaiškinti, kaip konkrečiai profesijai būdingos problemos, veikla ir būdo savybės gali būti

integruotos į individualų ir visuomeninį gyvenimą. Vadinasi, „švytuojame“ nuo individualaus iki socialinio lygmens. Tik apie 60 – 70 metus įgauna „rimtos“ disciplinos statusą, dalinai dėl socialinių judėjimų, anapus tradicinės etikos-

rasizmo, seksizmo karo, aborto ir t.t. klausimais.

© KUO SKIRIASI ETIKA IR MORALĖ? Etika – tai disciplina, kuri nagrinėja moralę. Santykis – teorijos ir tikrovės

Kategorinis imperatyvas – subjektyviai priimamas moralaus elgesio dėsnis.

Imperatyvo dėsnį pirmasis suformulavo - I.Kantas. Jis pateikė keletą versijų, pvz., elkis tik pagal tokią maksimą (individualų elgesio principą), kuria vadovaudamasis

galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu. Moralės imperatyvas skiriasi nuo kitų elgesio taisyklių – pabrėžia poelgio principo pirmenybę prieš poelgio tikslus ir

pasekmes.

Kantas skyrė hipotetinį imperatyvą, vedantį į konkretų tikslą, ir kategorinį imperatyvą, kuris riboja poelgio tikslus, maksimą riboja visuotiniu principu (dėsniu) arba reikalauja kitą asmenį, susijusį su mūsų elgesiu, traktuoti ne vien kaip priemonę, bet ir kaip tikslą.

Kategorinis imperatyvas yra sąlyga tapti moralia kiekvienai praktikos sričiai. Teisės teorijoje imperatyvas tampa teisės visuotiniu dėsniu, reikalaujančiu savos valios derinimo su visuotine valia;

politiniuose svarstymuose – viešosios teisės formule, siejančia poelgio įgyvendinimą su jo paviešinimu Kanto kategorinio imperatyvo požymių įžvelgiama Dž. Raulso socialinio teisingumo principuose, E. Levino kito būties

„imperatyvumo man“ sampratoje, kituose šiuolaikinės praktinės filosofijos veikaluose.

Keturios pagrindinės normatyvinės etikos tradicijos:

I. DeontologijaII. EgoizmasIII. UtilitarizmasIV. Situacinė etika

Kohlbergo moralinės raidos teorija

©L. Kohlberg MORALĖS STADIJOS

Bausmė

Nauda

Įvaizdis

Įstatymas

Sutarimas

Idealas

© „Sokrato metodas“

Nežinojimo refleksas (žinau, kad nieko nežinau) Sokratiškoji ironija Elenktinis menas

© „Graikiškoji etika“

Racionalizmas ( gyvūnai, vergai...) Individualizmas vs socialumas? (graikiškoji etika yra egoistiška) Dorybė vs Galia Logika vs Retorika

©Dorybės etika

Dorybių kaip žinojimo ir sielos vertybių tradicija. Dorybių kaip galią ir malonumą užtikrinančių gebėjimų tradicija. Gėris ir/ar teisingumas?

©Sofistai:

Retorika, logika, psichologija. Sensualizmas – juslinė tikrovė. Reliatyvizmas – tikėjimas, kad neegzistuoja objektyvus žinojimas. Konvercionalizmas - nusistovėjusi praktika. Galia. Prakticizmas ( nauda) – visos pastangos turi būti nukreiptos į naudą/galią.

©Sofistų teisingumo kriterijai:

Nauda. Nusistovėjusoi praktika. Geresnė padėtis.

©Asetai:

Dorybė – aktyvi, treniruojama charakterio savybė. Protingas gyvenimas, nelaikymas blogio tiesa. Laisvė, o ne vergavimas (klaidingiems įsitikinimams, norams, emocijoms). Aukščiausia dorybė, dorybiu žinojimas (išmintis) – racionalizmas, vienovės principas. Platonas – 4 pamatinės dorybės (+ krikščionybė) Aristotelis – vidurio taisyklė.

©Aristotelis sukonkretina ir pritaiko kasdienėm veikloms dorybės sąvoką. Tą jis padaro formuluodamas vidurio taisyklę.

Vidurio taisyklės principas:

Dorybė yra vidurys tarp dviejų ydų.

Pvz.:

Perteklius DORYBĖ TrūkumasIšlaidavimas DORYBĖ (dosnumas) Šykštumas

Dorybių etika iš esmės akcentavo žmogaus charakterį.

UTILITARIZMAS

Teologinė (pasėkmių) etika, Lot. Utilis – „naudingas“ „Privalu daryti tai, kas maksimizuoja gėrio kiekį ir minimizuoja kančios kiekį kiekvienam, kurį paveikia mūsų poelgis.“ Galime pasiekti objektyvią ir individualiai suprantamą moralę, atsižvelgdami į vienų ar kitų veiksmų pasėkmes.

Utilitarizmo tipai:

Gėris koks?o Malonumas- hedonistinis utilitarizmas (J. Bentham),o Laimė- eudaimonistinis utilitarizmas (Milis).

Gėris kam?o Man- egoistinis utilitarizmas,o Kitam- altruistinis utilitarizmas,o Visiems(?)-universalistinis utilitarizmas.

©Hedonizmas- Etinė filosofijos teorija, gyvenimo tikslu ir didžiausia vertybe laikiusi malonumus, o žmogaus pasirinkimus vertinusi pagal tai, kiek malonių pojūčių suteikia vienas ar kitas veiksmas.

Hedonizmas atsirado senovės Graikijoje. Žymiausias hedonizmo atstovas – Epikūras. Jis propagavo protingą mėgavimąsi gyvenimu, vadinamu Epikūro sodais.

Hedonizmo kėblumas (utilitarizmo forma):

Hedonizmas šiandien neigiamas, nes supriešina malonuma su darbu Nemalonūs dalykai gali tapti gerais ateityje. Galima jausti malonumą vykdant blogį, pvz.: engiant. Laimė netapati malonumui, tai gali būti priešingi dalykai. Etikoje LAIMĖ - nuolatinis pasitenkinimas savo gyvenimu Etikoje skiriami aukštesnieji malonumai (bendravimas, meilė, žinios, menas) ir žemesnieji malonumai. (J. S. Milis).

J. Bentham pasisako už KIEKYBINIŲ malonumo apskaičiavimą. Kriterijai:

o Sunku numatyti pasekmes- ateities situacijas.o Naudingi dalykai gali kiekybiškai viršyti teisingus.o Malonumas gali būti didesnis už žalą.o Leidžiama skriausti individą, jei tai užtikrina didesnį gėrį (prieš žmonių teises, mažumas).

Utilitarizmo modifikacijos:

Veiksmo utilitarizmas- veiksmas teisingas jeigu geros jo pasekmės. Bet : sunku numatyti pasekmes, situacijos aplinkybės, pvz.: galima kankinti ar meluoti jei naudinga.

Taisyklių utilitarizmas- kokios taisyklės atneša daugiau gėrio- pvz.: pažadų laikymasis. Bet išimtys sugriauna taisyklę, galimos blogos taisyklės(vergija, nacizmas ir t.t.).

EGOIZMAS:

Psichologinis egoizmas teigia, kad kiekvienas žmogus visada siekia gėrio sau Etinis egoizmas – kiekvienas žmogus privalo maksimizuoti gėrį savo atžvilgiu. Etinis egoizmas izoliuoja nuo kitų – tada reikia atsakyti, kas daro mane tokiu ypatingu? Egoistai paprastai nemėgsta kitų ir savęs. Poelgiai nėra lygiaverčiai : pvz.: skaitymas, žmogžudystė, labdara. Nors visi veiksmai mano, ne visi tik į save nukreipti (pvz.: gydytojas). Etinis egoizmas gali pripažinti kooperaciją, jei tai egoisto interesuose. Altruizmo problema: nepripažįsta, išnaudoja individą. Budizme etiška rūpintis karma kaip kitu savimi.

Būdai peteikti etiką teisėje:

Teisinis požiūris klausia – kokių taisyklių turi laikytis teisininkas, kad nepatektų į bėdą. Tai tarsi kompromisas su kitų įsteigtomis normomis. Racionalus žmogus nuolat „gundomas“ sužinoti ribą kiek jis yra saugus.

„Etinė pusė“ klausia, ką geras teisininkas turi daryti, kad išliktų moraliu žmogumi, bei prisidėtų prie teisės įgyvendinimo ir bendrojo visuomenės moralės klimato.

© Taigi, galimas moralės stebėtojas ir dalyvis arba deskripcinis(aprašomasis) ir normatyvinis(reguliacinis) požiūris. Pirmuoju atvėju – moraliniai teisininkų ypatumai, antruoju – kaip turi būti (siekia nustatyti ir pagrįsti moralų elgesį).

Profesinės etikos uždaviniai – paaiškinti kaip konkrečiai profesijai būdingos problemos, veikla ir būdo savybės gali būti integruotos į visuomeninį gyvenimą >> „švytuojame“ nuo individualaus iki socialinio

© Socializacijos procesas:

kai vaikai išmoksta būti pilnaverčiais visuomenės nariais. Procese iš kartos į kartą perduodamos kultūrinės vertybės ir patirtis Tai savęs atskeidimo procesas – tai susiję su visuomėne, žmonėmis ir tt.

„Sąžinė“ – kas kalba?

Sąžinės - Racionalistinė, religinė, psichoanalitinė ir egzistencinė perspektyvos.

© Racionalistinė perspektyva: gerasis Daimonas – išmintingi patarimai ypatingomis akimirkomis, gebėjimais mąstyti hipotetiškai bei idealizuoti, čia sąžinė yra universalių principų, kuriuos taiko protas, visuma.

Religinė: krikščionybė – „daimonas“ tampa „angelu sargu“ ir „Dievo balsu“, čia sąžinė yra gebėjimas palenkti individualią valią Dieviškajai, kurią interpretuoja Bažnyčia.

Psichoanalitinė:

Z. Froidas – sąžinė yra iki-racionali, psichinių – socialinių konfliktų pasekmė. Ld (libido ir destrukcijos principai) niveliuoja moralės savarankiškumą (pasąmonę) Ego tarpininkauja tarp Ld ir išorinio pasaulio. Super-ego sukuriamas kaip atsvara ld ir tai yra psichinių konfliktų sąlyga. Jų pasekmė yra sąžinė, kaltė, kuri tampa

lemiamu psichiniu faktoriumi.

© Pagrindinės deontologinės etikos problemos:

1. Dvigubo efekto principas – tai moralinis paradoksas, kai abi galimos moralinio pasirinkimo alternatyvos teikia moralei neigiamas pasekmes ( kaip teisingai pasirinkti, kai turi nuskriausti 1nekalta, kad išgelbėtum 5)

2. Pagal deontologinės etikos principą teigianti, kad veiksmai yra blogis savaime, o ne dėl sukeltų blogų pasekmių. TAIGI skriaudi mažumą, kad išgelbėtum daugumą, darai sąmoningą blogį, tačiau jei atsisakytume tokio pasirinkimo, nebūtume atsakingi už blogas pasekmes todėl, kad jos nebuvo mūsų intencija.

3. Išskiriamas AUTONOMIJOS reikalavimas leidžia vertinti savo gyvenimo projektą kaip išskirtinį ir svarbesnį nei kitų, todėl esant normalioms aplinkybėms privalu vengti deontologiškai apibūdinto blogio – asmeninis moralės turinio siekis nusveria kitą lygybę.

4. Pagarbos kitam principas taip pat yra ribotas, nes jeigu prisiminsime deontologines pareigas tik prieš racionalią ir todėl gerbtiną būtybę, įteisinsime melą vaikų ar sutrikusios psichikos žmonių atžvilgiu. Ar gerbiame daugumą, kai iš tos pačios pagarbos atsisakoma skriausti mažumą.

5. Leidžia sukelti blogas pasekmes, jei taip susilaikome nuo nepriimtinų deontologinių požiūrių veiksmų, pvz. atsisakoma meluoti kad išgelbėtum santuoką.

6. Deontologinės moralės tikslas – neigti blogį, todėl blogi dalykai iki probleminės situacijos turi būti tiksliai apibrėžti, nors būtent situacijos ir reikalauja interpretacijos, pagal deantologiją taisyklių negalima inerpretuoti, koreguoti, pakeisti – tai neskątina pačiam spręsti morališkai svarbių dalykų

7. Deontologijoje visada išlieka neaiškus moralinis autoritetas arba „įstatymų“ leidėjas.8. Tikrovėje esame moralinės vergijos nariai, o ne vien tik rūpinames savo pačių morale, tačiau derinam pilietiškumui

užtikrinti, neužtenka tik nelaužyti apribojimų būtina aktyviai padėti kitiems.

© D.ROSS 7 PAREIGOS:

1. Ištikimybės principas2. Atlyginimas- atlyginti žalą, kurią padarei kitam.3. Dėkingumas- atlyginti geru padariu tau gerą.4. Teisingumas- susilaikyti nuo geriausių pasėkmių apskaičiavimo, jei tai nedera su saiku.5. Geraširdiškumas6. Saves tobulinimas- tobulink savo dorybes ir žinias.7. Susilaikyk nuo blogio, nedaryk skriaudos.

© Antinomija -  prieštaringas teiginys ar teiginio prieštaravimas pačiam sau; prieštaravimas tarp dviejų logiškai pagrįstų teiginių, kurių teisingumo ar melo negalima paaiškinti paradigmos rėmuose. Pradėtas naudoti senovės  Platono, Aristotelio

Situacinė etika

© Aristotelis naudojo - Phronesis – gebėjimas balansuoti universalius principus su situacijos reikalavimais

Situacinė etika yra pasekmių etikos tipas, tačiau vietoje utilitarizmo iškeltų vertybių teigia didžiausią meilės vertę.

Meilės filosofija grįžta į etiką per situacinę etiką ;)

Meilės tipai:

Eros (erotinė) meilė (platono filosofija) Philia (draugystė) meilė (Aristotelio filosofija) – abipusiškumas. Agape (krikščioniškoji) – meilė kitam ir sau pačiam , meilė kaip įstatymas, tokia meilė, dėl kurios verta peržengti bet kokį

įstatymą. Svarbu ne tik ką darai, bet ir kuo esi bei tampi. Taip situacinė etika suderina veiksmo ir savybių etikas.

Vadinasi situacinėje etikoje meilė yra savaime geras dalykas, poelgis geras tik jei jis numato agape, meilė ir teisingumas yra tas pats, nes teisingumas tėra įgyvendinta meilė. Tokia meilė nepaiso palankumo, emocijų, dažnai pasižymi auka.

Situacinės etikos požiūriu daugelis žmonių neturi vidinių resursų, kurie leistų suvokti ir taikyti universalius elgesio principus, dorybes.

Nedidelis pokytis situacijoje iš esmės nulemia tolimesnį vertybinį pasirinkimą. Tokia išvada prieštarauja idėjai, kad stabilus individo charakteris lemia ir paaiškina elgesį. Vadinasi mūsų elgesys daugiausiai sąlygotas išorinių o ne vidinių faktorių. Taigi stabilios charakterio taisyklės tampa problemiškomis. Jei tai tiesa, tai daugelis žmonių neturi nei didelių moralinių savybių nei ydų, o tik „vietinės reikšmės“ savybes, pvz. darbo vakarėlio socialumą.

Etika ir teisės profesija

Kai žmonės dirba bendrame projekte, jie kartais praranda supratimą apie savo įnašą. Viena iš profesinės etikos uždavinių - kiekvienam proceso dalyviui išugdyti atsakomybės jausmą.

Profesija apibrėžiama kaip darbas, reikalaujantis išankstinio pasiruošimo.

Profesionalumas- tai dirbti taip, kad būtų patenkinti aukščiausi šiai grupei keliami reikalavimai ( etikos kodeksuose)

Bendriausia prasme profesijos atstovai turėtų:

1. Visada elgtis garbingai: nefalsifikuoti faktų apie savo kvalifikaciją, sąmoningai neskelbti neteisingų faktų apie esamą tikimąsi sistemos būklę, nepiktnaudžiauti konfidencialia ar įmonės informacija, likti dėmesingais konfliktams ir padėti juos išspręsti.

2. Stengtis pastoviai gerinti savo profesinę kometenciją, kurti sistemas, kurios vykdytų joms numatytas funkcijas ir patenkintu vartotojų poreikius, padėti savo kolegoms dirbti profesionaliai.

3. Prisiminti tik tuos įgaliojimus, kurie priimtinai padeda siekti kuriamos sistemos tikslų.4. Panaudoti profesines žinias visuomenės gyvenimui, sveikatai ir bendrai gerovei gerinti: dirbdami su duomenimis,

visada skaitytis su asmenų teise į asmeninį gyvenimą, susilaikyti nuo dalyvavimo projekte, jei tai galėtų sukelti neigiamas pasekmes visuomenei.

Etinis teisinių sprendimų pagrindimas:

Jei jūs susiduriate su problema, reikalaujančia eilinio pagrindimo, reikia nustatyti visas suinteresuotas puses, įveirtinant visus galimus veiksmus, ir pagrįsti visas alternatyvas.

Priimtinų veiksmų kiekvienai grupei nustatymas:

Dabar kiekvienai suinteresuotai pusei nustatykite veiksmą, kuris būtų priimtiniausias. Ši užduotis nusako visus įmanomus veiksmus. Pradėkite nuo savęs. Ką jūs norėtumėte daryti? Koks geriausias sprendimas? Atsakykite į šiuos klausimus nuo kiekvienos suinteresuotų asmenų grupės. Pabandymas įsivaizduoti save kiekvieno iš jų vietoje reikalauja objektyvumo ir gebėjimo pažiūrėti į problemą iš šalies

Alternatyvų eliminavimas:

Nustatykite ar nėra kokių nors procedūrų, įstatymų ar kitų nuostatų, kurioms prieštarautų kurios nors alternatyvos. Išbraukite jas. Visada atsižvekite į šalies, kurią atstovaujate, įstatymus.

Neigiamų rezultatų alternatyvų įvertinimai:

Peržiūrėkite alternatyvų sąrašą pateikdami klausimus reiškiančius neigiamus pasirinkimo rezultatus. Jei į bent vieną iš jų atsakysite taip, išbraukite tą alternatyvą iš sąrašo.

Apsvarstykite teises į asmeninį gyvenimą, turėjimą informaciją apie kieno nors pirkimo, mokėjimo būdus, pajamas , mokesčius ir pan.

Teigiamų rezultatų alternatyvų įvertinimas:

Likusioms alternatyvoms pateikite klausimus apie teigiamus rezultatus ir išriinkite geriausią. Jei yra alternatyvos tik su neigiamais rezultatais, ar ši alternatyva sukelia visiems mažiausiai žalos?

Tinkamiausio veiksmo parinkimas:

Kai apsvarstyti visi pliusai ir minusai , pasirinkite alternatyvą, kuri suteikia naudos daugiausiai žmonių, nepažeidžia niekieno teisių ir siūlo teisingiausią sprendimą.

Profesionalumo ir etikos kodeksų nuostatos taip pat padeda valdyti savo elgesį darbe. Už etikos kodekso nesilaikymą nėra tiesioginių bausmių. Jūs galite būti atleistas arba paduotas į teismą, bet tai nėra profesinės organizacijos bausmė.