R. S P A L I S

G A T V Ė S B E R N I U K O

N U O T Y K I A I

Apysaka jaunimui ir senimui

T R E M T I S

Autorius visas teises pasilaiko.

Išleido TREMTIES Leidykla 1952m. Korektūra leidyklos, revizija spaustuvės. Spauda ir įrišimas: Memminger Zeitung, Verlagsdruckerei G. m. b. H.,

Memmingen, Schrannenplatz 6

MANO MYLIMAI M OTINAI

S T O V Y K L A

Vos girdimai brakštelėjo tvora, ir berniukas, kaip šešėlis, užsikorė jos viršūnėje. Dar nelipo žemyn, bet atsargiai dairėsi į tamsų sodą, kuris dabar, mėnuliui užlindus už debesų, atrodė slepiąs kažkokį pavojų. Vakar jis žymiai drąsiau peršoko tvorą, bet šiąnakt darėsi nejauku: juk pereitos nakties žygis galėjo būti pastebėtas ir gyventojų budrumas sužadintas. Tad dabar, įtempęs akis, žvalgėsi tamsoje. Ne, nieko, tyla giliausia, nei šuns, nei žmogaus. Tik vėjas, vos užkliudęs, sušiureno sodo lapus, ir vėl viskas už­migo. Berniukas pasuko galvą ir atidžiai žvilgterė­jo į namą. Ir ten atrodė ramu. Menkiausia šviesa neišdavė budinčio žmogaus. Kažkur toli mieste lai­krodis išmušė pirmą valandą; pakilęs vėjas nušiu­reno lapais, nubraukė nuo įsibrovėlio kaktos plaukų pluoštą, ir vėl tyla.

Berniukas basom kojom striktelėjo žemėn ir at­sargiai, ištiesęs rankas, kad šakos neiškabintų akių, pradėjo slinkti į kitą sodo galą, kur jau noko ank­styvosios braškės.

— Sveikas, drauguži, — staiga prabilo balsas iš šono.

Berniukas, kaip elektros trenktas, virptelėjo ir susigūžęs laukė smūgio. Bet, iš karto nepajutęs kie­tos rankos, dirstelėjo į šalį.

Čia pat prie jo, atsirėmęs viena ranka į medį, stovėjo aukštas jaunuolis. Nakties metu sode sunku

9

būtų įžiūrėti jį — taip lengvai jis susiliejo su visa aplinka, ir berniukas suprato, kad tyčia jo laukė sugauti. Priešas nebuvo jam svetimas — tai sodo šeimininko sūnus. Studentu jį žmonės vadino. Daž­nai iš kampo įsibrovėlis godžiai žiūrėjo į jo gražią auksu siuvinėtą kepurę. Kiek kartų slapta jis geidė, kad studentas ją kur pamestų, o jis, žinoma, rastų. Bet dabar kitos mintys kvaršino galvą — pabėgi­mas; tačiau tiek arti vienas antro stovėjo, kad jau­nuolis, tik jam pasijudinus, lengvai nutvertų jį už sprando. — Spirsiu į pilvą, — šovė mintis, bet pri­siminė esąs basas ir nesijudindamas laukė, o akys tik gaudė priešo judesius.

— Išgirdęs traškant, išėjau pažiūrėti, kas čia vaikščioja, — tartum atsiprašydamas prabilo stu­dentas.

Iš jo balso berniukas suprato, kad pagalio tuo tarpu netenka laukti, bet tai nenuramino jo. Prie­šingai, įtemptai laukė kažkokios klastos ir tylėjo.

Nesulaukdamas atsako, jaunuolis tęsė:

— Jei braškių atėjai, tai einam. — Ir, lyg norė­damas padrąsinti berniuką, kuris stovėjo nejudėda­mas, paėmė jį už rankos, traukdamas su savim. Šis, jau pasidavęs likimui, ėjo kiek spirdamasis, nes lau­kė kitokių braškių. Ir koks buvo jo nustebimas, kai jaunuolis iš tikrųjų stabtelėjo prie lysvių, paleido jo ranką ir lenkdamasis pastebėjo:

— Iš šito krašto rink, čia geriausiai prinoku­sios, — ir, nelaukdamas atsako, pats atsargiai pra­dėjo rankomis graibytis tarp lapų, tarpais dėdamas į burną sultingą, kvapią uogą.

10

Berniukas stovėjo sustingęs, nors buvo geriausias laikas bėgti. Dabar tikrai nesugautų jo. Bet toji at­sukta į jį nugara, tas pasitikėjimas ir ramus balsas laikė jį tartum prikaltą vietoje. Jam darėsi nejauku, ir nesiryždamas, nustebęs, vis dar nesijudindamas, kažko laukė.

Jaunuolis vėl dirstelėjo į jį:— Tavo vardas?— Jonas.— Tai ko žiopsai, Jonai, rink.Berniukas lėtai pasilenkė ir tartum nesavom

rankom pradėjo ieškoti uogų.— Tik atsargiai, kad žiedų nenuskintum. Ir

vaikščiok tarpais, nemindžiok, daugiau uogų tu­rėsim.

— Beje, tu vakar naktį buvai uogauti? — pa­klausė studentas, staiga visai arti palenkęs galvą prie Jono.

— Aš, — nekeldamas galvos atsakė pastarasis.— Mačiau tavo basų kojų pėdas. Tu geriau die­

ną ateik, tada žalos nepadarysi, o naktį daug veltui sugadini.

— Tai šiandien kaip faraonas*) saugoji, — ir berniuko balse pasijuto pikta panieka.

— Oi, ne. Bet, matai, sutaisiau palapinę ir, no­rėdamas patikrinti, ar viskas tvarkinga, nutauriau permiegoti, o kadangi iki šiol kažkodėl nesųmerkiau akių, tai lengvai išgirdau tau sutratėjus.

— Palapinę? — pakartojo išsitiesdamas ber­niukas.

*) Policininko pravardžiavimas.

11

— Jei nori, parodysiu, — ir, nelaukdamas pri­tarimo, pirmas pradėjo spraustis tarp išsišakojusių vaismedžių prie nedidelės keturkampės palapinės.

Jonas ir netempiamas atsekė, smalsiai stebėdamas baltą namuką.

— Gal nori į vidų? — pirmas įrėpliojo studen­tas, išsitiesdamas ant čiužinio.

— Eik čia.Antrą kartą nereikėjo kartoti, ir Jonas, įslinkęs

ant visų keturių, nedrąsiai pritūpė kampe.— Dar pokostas kvepia, gerai neišdžiūvusi, bet

pastovės dieną, ir bus galima stovyklauti.— Stovyklauti?— Taigi. Yra tokia tavo amžiaus jaunimo orga­

nizacija. Jie vadinasi skautais ir kas metai važiuoja dviem savaitėm į miškus, kur gyvena kaip tik to­kiose palapinėse, o mes, vyresnieji, esame jų vadai.

Berniukas, užmiršęs visą nesmagų nuotykį, dai­rėsi po palapinę. Keistas džiugus jausmas kuteno visą jo esybę. Jei jam dabar pasiūlytų pistoletą, ar naują diržą — jis niekad nemainytų į šitą kuklų palapinės kampą.

Skaitydamas nuotykių romanus, sekdamas indė­nų žygius, jis dažnai susidurdavo su žodžiu pala­pinė, bet niekad sapne nesapnavo, kad jam teks joje atsidurti; tai buvo lygiai tokia nerealybė, kaip pi­nigai ar puikus šokoladinis tortas, išstatytas kepy­klos lange. Jis dabar sutiktų ilgai, visą amžių, čia sėdėti, kad tik tas savininkas neišvarytų jo, ir, norė­damas įtikti, pradėjo raustis po kišenes. Pagaliau, matyti, radęs, ištraukė ir, atsargiai ištaisęs, ištiesė ranką jaunuoliui.

12

— Imk.— Papirosas.Studentas vos matomai šyptelėjo:— Skautai nerūko.— Bobos.— Kodėl?— Nerūko.— Hm, nevisai. Štai jie nakties sargybą stovi.

Du ar net vienas toks berniukas kaip tu. Miške di­deli medžiai, tamsu, pelėdos ūkauja, gal kur ir vil­kas prabėga, o aplinkui visi miega. Visi pasitiki sar­gybiniu.

— O jis šautuvą turi?— Ne, skautišką lazdą ir švilpuką.

— Švilpia?— Jei pavojus.— O kai plėšikai užpuola?— Nėra Lietuvoje tokių, bet maža kas naktį

gali miške atsitikti. Visada drąsiau miegoti, kai kas budi.

— Peilius turit?— Turim.— Tomagaukus?— Tik šakoms kapoti.— Montekristus turit?— Ne.Patylėjęs berniukas vėl paklausė:— Medžiojate?— Ne. žaidžiam, ilsimės, mokomės.— Tai ką valgote?— Kiekvienas važiuodamas į stovyklą sutaupo

13

apie 25 litus, o paskui artimesnieji ūkininkai atgabe­na mums už tuos pinigus maisto.

Stojo vėl tyla. Berniukas daug ko norėtų pa­klausti, daug kas jam buvo neaišku, bet nedrįsda­mas tik atsiduso.

Mėnuliui išlindus iš po debesų, žymiai pašviesėjo, ir studentas jau galėjo įžiūrėti svečią. Teisybė, ir anksčiau jis dažnai matydavo jį lakstantį gatve, bet niekad taip arti nesusidurdavo. Tamsiaplaukis, pa­juodęs nuo saulės ar purvo, sudžiūvęs, nebepirmos jaunystės marškiniai žaidžia įvairiaspalvėm, dabar tik juodom, dėmėm; kelnaitės siūtos žymiai dides­niam berniukui ir tik per klaidą patekusios ant sve­timo kūno. Kojose visa eilė randų, ir pirštas storai perrištas juodu skuduru, kurio spalva mažai skyrėsi nuo1 kojų spalvos.

Pagailo studentui berniuko, ir netikėta idėja su­švito galvoje.

— Norėtum taip miške pastovyklauti?— Palaipinėje?— Žinoma.— Gera būtų!— Tai važiuojam. Lygiai po savaitės mano vie­

netas iškeliauja.Berniukas papurtė galvą.— Ne.— Kodėl?— Senis neleis.— Koks senis?— Senis, — savo ruožtu nustebęs patvirtino

Jonas.

14

— Gal tėvelis? — susiprato jaunuolis.— Tas pats.— Kodėl neleis?— Litų nėra.— Hm. Pažiūrėsim. Nieko dar šiąnakt negaliu

pasakyti, bet ryt turime skautų vadų - skiltininkų pasitarimą. Jei mums kiek atliktų pinigų, galėsim tave, Jonai, paimti ir be tų 25 litų.

— Jei tik nereikia litų, tai nors į pragarą.— Gerai. Tai iki rytojaus. Vakare apie devintą

valandą ateik į šią palapinę, tik, žinoma, ne per tvorą, bet pro vartus ir palauk manęs čia. O dabar einam.

Jonas nenoromis išlindo iš palapinės ir, sekda­mas studentą, priėjo gatvę, kur, atsisveikindamas savo netikėtą nakties svečią, jaunuolis paklausė:

— Tau tėveliai nieko nesako, kad taip ilgai naktimis užtrunki?

— Jie nežino.— Nežino?— Vasarą aš ant aukšto miegu.— Šitaip? Tai labąnakt, iki rytojaus, — užra­

kinęs vartus, studentas, lyg skubėdamas, tuojau iš­tirpo medžių tamsumoje.

Jonas kurį laiką stovėjo nejudėdamas. Taip vis­kas netikėtai ir savotiškai nutiko, kad išsiblaškęs jis negalėjo susikaupti ir sugauti įvykio prasmės. Lig šiol buvo pratęs tik prie dviejų dalykų: pasisekimo arba lazdų. Pasisekimo atveju jis, susikišęs rankas, mėgdavo valandėlę švilpauti; lazdų gavęs, jis keik­davosi, minėdamas velnius ir kasydamas skaudamą

15

vietą. Šį kartą gyvenimas parodė trečią išeitį, ir ber­niukas — tylėjo.

Nebegalėdamas susigaudyti susidarkiusioje gy­venimo būsenoje, jis pradžioje pasikasė vieną, pas­kui kitą koją, nors jos šį kartą visai neniežėjo. Jau azartiškiau ir su reikalu patrynė marškinius prie pilvo ir, tartum išjudintas, lėtai nužingsniavo ne­grįsta gatve savo palėpės link.

Aštrus šuns lojimas pažadino iš slegiančių minčių.— Velnias, dar senį pažadins. Tylėk, gyvate, —

sušnabždėjo iškėlęs kumštį.Šuo, pažinęs sargo vaiką, perėjo į tykų inkštimą.Berniukas iš šono prislinko prie pat žemės esan­

čio praverto lango. Iš ten girdėti knarkimas.— Miega seniai.Rytuose jau ėmė švisti dangus, ir tamsumos vis

labiau dažėsi, kai Jonas, pasiekęs palėpę, ištraukė papirosą ir, iš po čiužinio sumedžiojęs degtukų, už­traukė dūmą. Vėliau, priėjęs prie stogo skylės, žvilgsniu nusekė sodą, kur stovėjo palapinė.

* * *

Skardinis palėpės stogas, įkaitintas saulės, nebe­leido berniukui išsimiegoti. Išprakaitavęs, žiovau­damas iki skausmo, iškišo galvą kieman. Saulė jau beveik siekė pačios viršūnės. Tuščias, gurgiąs pil­vas vertė lipti žemyn, bet pirma atidžiai apžiūrėjo savo laidyklę, apvyniojo ją skuduru ir, įsikišęs ki­šenėn, patapnojo iš šono, kad neatkreiptų į save dėmesio. Po paskutinio įvykio, kai tėvai turėjo įstiklinti jo laidyklės išmuštą langą, pasidarė di­

16

džiausi jos priešai, ir jau dvi dingo krosnyje, tad dabar ta trečiąja, geriausia, nenorėjo rizikuoti.

Belipdamas žemyn, išgirdo besibarančios motinos balsą, bet visai nepaveiktas, koja stumtelėjo duris, ir įslinko į apytamsų, žemą, drėgnom sienom kam­barį. Tėvas, kaip dažnai po linksmos nakties su bu­teliu, tartum nusikaltėlis, pasilenkęs sėdėjo prie bat­siuvio įrankiais apkrauto stalo ir, neturėdamas dar­bo, tyčiom krapštėsi tarp vinių, lyg kažko ieškoda­mas. Kitame kampe, tarp pajuodusių puodų ir krep­šių, sukinėjosi dar nesena moteris, laužydama sau­sas šakeles kurui. Pamačiusi įslinkusį vaiką, nauja energija puolė vyrą:

— Ką gi, girtuokli, duosi šitam? Gal irgi deg­tine pavaišinsi? Žiūrėk, vaikas vien oda ir kaulai. Grabui taupyk, girtuokli. Nesuspėsi, kaid džiova nusineš vaiką.

— Pieno nori, kiaušinių, o gal sviesto? Te visko, matai, tėvas gerai uždirba ir degtinės nelaka. Še, — berniukui stumtelėjo puoduką vandens — ir, ne­beištverusi apmaudu, susmuko kampe pravirkdama.

Tėvas dar žemiau palinko prie savo įrankių, nedrįsdamas net dirstelėti į šoną. Berniukas perdaug buvo įpratęs prie tokių scenų, kad ypač paveiktų jį, tad, kritiškai dirstelėjęs į vandens puoduką, priėjo prie spintelės, kurią atidaręs pradėjo ieškoti duonos ar bulvių. Deja, šį kartą apsiriko. Tuščia, tik trupi­niai ant laikraštinio popieriaus, kuriuos tingiai mė­gino rankioti, kišdamas į burną. Drėgnu nuo ašarų veidu moteris vėl šoko prie vyro, griebdama už peties.

17

— Žiūrėk, žiūrėk, pyragą tavo 'vaikas valgo! Žiūrėk. . .

Tuo tarpu atsivėrė durys, ir įėjo moteriškė, susuktu ryšuliu nešina.

— Ko gi nuo pat ryto triukšmauji, Vaitiene?— Et, koks ten triukšmas, — paklaustoji tik

numojo ranka, nusisukdąma, kad viešnia nepaste­bėtų ašarų, ir, priėjusi prie puodų, pradėjo kažką valyti.

— Ar užsiusi čia tokį tarpelį? — kišdama batus klausė atėjusioji. — Tik man reikia greit. Po va­landos žentas turi į darbą eiti.

Batsiuvys apžiūrėjo batus, prakišo pirštą į tar­pą, pamėgino net kumštį praspausti, bet kai tas ne­pasidavė, sunkiai pakraipė galvą ir pačepsėjo lūpo­mis, tartum spręsdamas sunkiausią uždavinį.

— Tu čia nečepsėk'— skylė vienas juokas. Ga­lėčiau ir pati užsiūti. Geriau sakyk, kiek nori.

— Neužsiūsi, ponia, nes čia reikalingas visas lo­pas dėti. Kaip jums, tai dykai. Litas, ponia.

— Litas?! Nuo kurio laiko toks brangininkas pasidarei? Argi namą nori statyti? 50 centų nori,— taisyk, ne, — tai kitam nunešiu, — ir moteris vėl pradėjo sukti batus į laikraštį.

— Čia, ponia, lopą reikia dėti ir tai minkštos geros odos. Be to, padą reikia prikalti, — mat, kaip žiojasi. Darbo begalės. Bet kaip jums — 80 centų.

— 6 5 centai, ir tai per brangu. Nori — imk, neturiu laiko, ir greit sakyk.

— Ką su jumis darysi, duokite.— Klausyk, meistreli, atsiųsk, kai tik pataisysi,

per vaiką. Labai užimta, baltinius džiovinu. Gerai?

18

— Atsiųsiu, ponia.Moterėlė išskubėjo. Batsiuvys, patenkintas gavęs

darbo, pradėjo taukšėti plaktuku. Žmona prie puo­do mintyse jau skaičiavo, ką galėsianti už tuos cen­tus nupirkti, tik berniukas raukėsi, žinodamas, kad jam teks gabenti batus, bet, prisiminęs ridikų daržą, kiek aprimo.

— Kelinta dabar valanda? — paklausė.— Gal į smuklę rengiesi, murmtelėjo motina,

isnešdama kieman kibirą, kur, susitikusi kaimynę, pradėjo dalytis dienos rūpesčiais.

Jonas, neturėdamas ką veikti, siurbtelėjo vieną kitą gurkšnį vandens, bet, dar labiau sužadinęs ape­titą, dirstelėjo, ar tėvas greit baigs darbą. Pastara­sis, tartum pajutęs sūnaus žvilgsnį, nukreipė į jį galvą. Žmonos priekaištas šį kartą netikėtai giliai sužeidė jo širdį.

— Tu, Jonuk, taip smarkiai nelakstyk, matai, sublogęs.

Berniukas nieko neatsakė, tik, pastebėjęs prie durų kabantį tėvo švarką, atsargiai, kad tas nepa­stebėtų, apgraibė kišenes, ieškodamas tabako. Deja, kišenės buvo tuščios.

Kiek patylėjęs tėvas prašneko:— Tu manai, aš pragėriau savo pinigus. Tikėk,

tik du litu, o daugiau kiti statė, ypač tas naujasis. Akulis. Ne todėl neturim pinigų, kad aš geriu, mo­tina perdeda, bet todėl, kad darbo nėra. Vieta ne­tikusi. Neturtingi žmonės aplink, patys taisosi, o aš neturiu visų įrankių. Mat, kas.

— Kai neši batus, pasidairyk, gal kur rasi nuo­rūką. Velniškai rūkyti traukia, atnešk.

19

Prisiminė vaikas, kad dar turi kiek ant aukšto, bet nutarė nesakyti — prikibs paskui motina: iš kur, kaip, ką darai su tabaku; tai tik burbtelėjo:

— Paieškosiu.— Paieškok, Jonuk, štai ir batai gatavi.Įėjo motina.— Jonuk, pirma tegu sumoka, kitaip neduok

batų, tegu čia ateina akių svilinti. Žinau aš ją, tuoj užgiedos: kitą kartą, balandėli, smulkių neturiu. Bėgdamas pro krautuvę, paimk kilogramą duonos ir pinigų nepamesk. Geriau tada namie nesirodyk, pagrąsė motina.

— Palauk, — dar šūktelėjo, bet buvo per vėlu. Vaikas jau dūmė gatve, o ten, jei ir girdėjo, tai nebegrįžo.

Moteris tik subarė vyrą:— Vaikas juodas kaip velnias, tur būt, jau mė­

nesį nesiprausęs. Bent diržu kartais nupraustum: žiūrėk, ropės ant kojų pradės dygti. Tėvas, vadi­nas. Dieve, Dieve!

Tuo tarpu berniukas, pilvo raginamas, bėgo ne­grįstomis gatvėmis, kur pagaliau, pasukęs į visai siaurutį užkampį, atsidūrė prieš tikslą, bet, pamatęs moterį, džiovinančią baltinius, prisiglaudė prie tvo­ros, kad ši jo nepastebėtų ir tik tada, kai ištuštinu­si baltinių krepšį, pasuko į namus, berniukas įslinko kieman. Striktelėjo į šoną daržų pusėn, kur žaliavo gražūs svogūnai, salotai, ridikai. Šį kartą nukentėjo ridikai, kurie vienas po kito pasislėpė didelėje Jono kišenėje. Buvo pavojus ir svogūnams, bet tartum kulka iš namų išnėrė nedidelis šuo, triukšmingai puldamas įsibrovėlį.

20

— Velnias, — kartojo besigindamas nuo puo­lančio šuns. — Kad kur užspringtum, gyvate!

Tuo tarpu atidūlino šeimininkė, nutvėrė šunį, įbruko atgal į namą, kur tas plėšydamasis lojo, ro­dydamas savo narsumą.

— Atnešei?— Taigi.— Duok.— Pinigus klok, tetule.Moterėlė užsigavo:— Ne iš tavo giminės, snargly, duokš greičiau.Berniukas atidavė ir paslinko žingsnį į žalių

agrastų krūmą. Nuo akylios savininkės nedingo šis pavojingas žygis, ir ji greit ištraukė piniginę.

— Te 50 centų — skaičiavo į ištiestą Jonuko delną. Pradėjo ieškoti dar 15, bet, deja, kaip tyčia, visi buvo po 20 centų. Nusiminusi patapnojo po vieną kišenę, po kitą, nors puikiai žinojo, kad ten pinigų nėra. Grįžtelėjo galva į namus, bet ar pa­liksi tokį galvažudį kieme, per minutę jis už litą išneš.

— Balandėli, gal po valandėlės užbėgsi, — mė­gino dar beviltiškai lygtis.

Balandėlis pasikasė pilvą, visą laiką stengdama­sis stovėti šonu, kad moterėjė nepastebėtų jo išsi­pūtusių kišenių, ir staiga atsisėdo prie agrastų krūmo.

— Aš palauksiu, teta, gali eiti pas kaimyną iš­mainyti.

Paskutinė viltis žlugo, piktai atkišo jam 20 centų.— Te, žiūrėk, kad man atneštum grąžos.— Būtinai. Kaip Dievą myliu atnešiu. Tuo­

21

jau, — kartojo visomis jėgomis slėpdamas pasiten­kinimą.

Moterėlė tik sunkiai atsiduso, nesijudindama akimis palydėjo išeinantį iki pat vartų ir tuoj iš­leido šunį, kuris kaukdamas nusivijo berniuką.

— Gera kartais ir šunį turėti, — pagalvojo grįž­dama į kambarį, kur po minutės cypdamas ir šoki­nėdamas jau tik ant trijų kojų atšlubavo ir šuva.

Tuo tarpu didvyris, slėpdamas pasitarnavusią laidyklę, skubėjo į krautuvę. Pakeliui pamatė prie­šais einantį su papirosu dantyse gražiai apsivilkusį vyrą.

— Ponas, kelinta valanda?Paklaustasis nustebęs žvilgterėjo į berniuką, bet

pakreipė savo kairę ranką:— Be penkių minučių dvylika.— Gal ponas papirosą paskolinsite?— Lazdų, jei prašytum, mielai duočiau tokiam,

— ir vyras nužingsniavo.— Velnias! — Jonas iškišo liežuvį, pasidairė

akmens, bet neradęs, vėl bėgo toliau.Pagaliau krautuvė. Pro langą pažvelgė į vidų.

Tuščia. Mėgino atsargiai verti, kad nesuskambėtų varpeliai, bet kur tau:.tie sukėlė tokį triukšmą, kad krautuvininkė tuoj iškišo galvą, nesuspėjus Jonukui ir apsidairyti.

— Duonos kilogramą.Kol pardavėja svėrė, berniukas akimis apmetė

visą krautuvės turtą ir sustojo prie lango, kur gu­lėjo kiaušiniai. Proga buvo gera. Gavęs duonos, pa­prašė:

22

— Už 5 centus irisų*) .Kai tik pardavėja nusisuko, žaibo greitumu iš­

tiesė ranką ir kiaušinis, vikriai vieno piršto stum­telėtas, atsidūrė rankovėje, bet rankos jau nespėjo atitraukti, nes moteris dirstelėjo, tačiau berniukas nevirptelėjęs jau rodė pirštu į saldainius:

— Kiek šitas vienas?— 10 centų.— Velnias, brangu, nereikia.Ramiai su kiaušiniu rankovėje atitraukė ranką,

paėmė porą irisų ir sumokėjęs išėjo.Gatvėje vėl sustabdė porą žmonių, patikrino

valandą, pagavo nuo žemės keletą nuorūkų ir su visais tais turtais atsidūrė prie namų, bet pirma, už­lipęs anp aukšto, paslėpė kiaušinį, ridikus ir tik paskui įslinko į tėvų rūsį.

Kol motina tvarkė duoną, atsargiai, kad ji ne­pastebėtų, pakišo tėvui surinktas nuo žemės bran­genybes, kuris atsidėkodamas draugiškai patapšnojo sūnui per galvą.

— Tu jam kartą liepk nusiprausti, — pastebėjo motina.

Tai buvo tokia pavojinga vaikui tema, kad, griebęs jam skirtą duoną, kaip vėjas išdūmė prie paslėptų valgių.

Nuraminęs alkį, iš savo aukšto posto pažiūrėjo į vieną, į kitą pusę, kur vienur pamatė savo drau­gus bespardančius kamuolį, kitur darbininkus, ka­sančius šulinį, tačiau šį kartą nei vienas nei kitas dalykas nepatraukė jo. Žvilgterėjo pro stogo skylę į

*) Irisas — tam tikra rūšis saldainių.

23

sodą, paskui į saulę. Velniškai ilgai ji šiandien ne­nusileidžia, tartum užsikabinusi stovi vienoje vietoje* Kad taip galėtų laidykle ją paraginti!

Pradėjo spėlioti laiką. Gal jau trys, o gal ir pen­kios, gal žmonių laikrodžiai blogai eina.

Nusileido žemyn, priėjo prie sodo, įkišo galvą į vieną kitą tarpą, bet tarp medžių ir krūmų ne­matyt nei studento, nei palapinės.

— Ar į sodą nori? — paklausė balsas iš už nu­garos.

Berniukas žaibo greitumu apsisuko. Prieš jį sto­vėjo naujasis tėvo draugas, Akulis. Kaip jis galėjo taip tyliai atsidurti greta, berniukas nesuprato, bet dabar tylėdamas iš padilbų sekė jo judesius. Nemė­go jis šio žmogaus. Gal persidavė jam motinos nea­pykanta, kuri vis piktai bambėdavo, matydama jį ateinantį. Visad neblogai apsivilkęs, visad pinigin­gas, bet kur jis dirbo ir kaip gyveno, berniukas ne­žinojo.

— Apžiūrinėji sodą, Jonai, a?— Taigi.— Tu atrodai vikrus berniukas, bus dar iš tavęs

nauda. Gali laipioti stogais?— Galiu.— Tu ir pro siaurą langelį galėtum pralįsti,

toks jau liesas. Nesisuka tau aukštai galva?— Ne.— Žiūrėk tu man. Še tau, — išėmė iš kišenės ir

pakišo riestainį su saldainiu.— Tai, sakai, nesisuka, a?— Taigi.— Rūkai?

24

— Taigi.— Matai, tikras vyras. Matau, kad ne boba.

Na, pažiūrėsim, pažiūrėsim. Tik tavo motina labai bobiška. Te papirosą. Degtukų turi?

— Turiu.— Na, gerai gerai. Tikras vyras. Nori pinigų

turėti?— Taigi.— Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Tai, sakai, pažįsti

šitą namą, buvai viduje? — parodė ranka į sode pa­sislėpusį namuką.

— Ne.— Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Tėvas namie?Norėjo berniukas pameluoti, bet, pajutęs ran­

koje dovanas, linktelėjo galva.— Na, tai iki . . .— Kelinta valanda?Akulis išsiėmė didelį auksinį laikrodį.— Be dvidešimt minučių dvi.Jonas beviltiškai žvilgterėjo į saulę, apsidairė

aplink, ar nematyti žmonių, ir kaip katė šoko per tvorą. Po akimirkos buvo jau kitoje pusėje ir, slink­damas pažeme, atsidūrė prie palapinės. Tuščia. Ati­daryta. Smaguriaudamas įslinko. Kas jam gali ką padaryti! Jam liepta ateiti devintą valandą. Jis lai­krodžio neturi, gal jau ir devynios.

Čia pat kvietė čiužinys. Kaip gera būtų išsities­ti! Pamėgino. Puiku. Akys savaime užsimerkė. Me­džiai užstojo saulės spirdulius: palapinėje buvo vė­su, malonu. Lengvutis vėjas tyliai liūliavo lapais, ir berniukas nepajuto, kaip užmigo. Slinko valan­dos. Negirdėjo, kaip jį šaukė motina, negirdėjo ne­

25

toliese draugų keliamo triukšmo, ir tik jau išsimie­gojusį prikėlė keistas tratėjimas. Nesusigaudydamas pratrynė akis. Saulė jau buvo arti laidos, ir ilgiausi šešėliai raibino sodą.

— Gal jau devynios? — viltingai pagalvojo. Tik greta kažkas bumbtelėjo. Kas tai galėtų būti? Atsargiai iškišo iš palapinės galvą, bet, nieko nepa­stebėjęs, paslinko porą žingsnių į garso pusę.

Vėl kažkas bumbtelėjo. Dar žingsnis, ir viską suprato. Anapus tvoros trys jo draugai: Arklys, Pumpa ir vokietukas Knopas pro tvoros tarpus kai­šiojo ant pagalio ilgą vielą, stengdamiesi numušti dar žalius obuolius, kuriuos paskui traukdavo prie tvoros, kur jau pasiekdavo ranka.

Jonas instinktyviai nutarė ginti sodo neliečia­mybę, nes pajuto didelį tarpą, kuris šiuo metu ski­ria jį nuo draugų: jis pakviestas šeimininko, o jie įsibrovėliai. O kas į svetimą lenda, tą ir tvoja; jau toks gyvenimo įstatymas.

Pradžioje norėjo šuktelėti, pasididžiuoti drau­gams ir geruoju sudrausti, jau net buvo pakilęs, bet susimąstęs vėl pasislėpė tarp krūmų. O kas, jei jį faraonu pramins! Tada nors gatvėj nesirodyk. Visų neprilupsi, akmenų neužteks, o vardas bus visai su­gadintas. Tegu juos velniai, bet nubaidyti reikia, o tam puikiausiai tiks laidyklė. Užslinko už tankes­nių krūmų ir apsidairė. Nors sodas, bet akmenų užteko. Iškrapštė vieną, kitą. Po to ištraukė iš ki­šenės rūpestingai susuktą pasididžiavimo įrankį ir, įdėjęs akmenuką, paleido. Ranka staiga dingo, pasi­girdo čepsėjimas, pūtimas, bet po minutės pertrau­kos, kurios metu trys poros akių pro tvoros plyšius

26

atidžiai tyrinėjo sodą, vėl prasidėjo: pirma pralin­do viela, paskui pagalys ir pagaliau ranka. Vėl virptelėjo gumos paspirtas oras, minkštas susidū­rimo garsas, trumpas aiktelėjimas, išmesto iš ran­kos prietaiso pliumptelėjimas, išgąsdintų basų kojų sukeltos dulkės ir tyla.

Jonui pagailo taip trumpai tesitęsusios kovos. Kad taip nors valandėlė ilgiau!

— Bailiai, — nusprendė dairydamasis naujos pramogos. Pasilsėjęs organizmas reikalavo maisto ir nuotykių. Numušti obuoliai čia pat kvietė, bet nuotykiui nebuvo vilties. Tik nusileidžiančios sau­lės spindulys, atsimušęs nuo lango, taip akinančiai tvistelėjo j Joną, kad tas net užsimerkė, ir staiga šovusi mintis nauja emocija suplakė širdį. Juk čia pat už sodo, per gatvę, nemėgiamo senio Knopo namas, kurio antro aukšto langas taip ir vilioja be­simaudydamas šviesoje. Kas galėtų patikėti, kad liks išmuštas iš padoraus sodo pusės. O kaip tyčia da­bar ten pabėgę vaikai stumdosi, keldami didžiausią triukšmą. Kiekvienas galės patvirtinti, kad jo, Jo­no, arba Pamidoro, kaip jį draugai vadindavo, ne­buvo. Tad drąsiai į darbą!

Jonas surado atitinkamo svorio akmenį, kuris pajėgtų nugalėti nemažą atstumą, ir, gerai nutaikęs, paleido. Po sekundės pasigirdo gerai pažįstamas aš­trus stiklo skambesys, mirė vaikų keliamas triukš­mas, tuoj pakilo neramūs balsai, ir prasidėjo bėgi­mas. Kiekvienas spruko į artimiausią gatvę. Pro Jo­ną kaip kiškiai pralėkė Kanopa su Knopu. Pasta­rasis kaip ugnies bijojo stiprios savo tėvo rankos, kuri dažnai pradžioje aplupdavo, o paskui leisdavo

27

pasiteisinti. Taigi dabar toliau nuo nelaimės, tegu kitas pirma patenka į tėvo nagus!

Dar po valandėlės trinktelėjo durys, ir prabilo piktas bosas, keikdamas visus pasaulio vaikus ir tėvus, kurie nesugeba laiku atsegti diržo.

— Ei, tu, — staiga į kažką kreipėsi Knopas, — ar nematei, kas tvojo į langą?

— Tik dabar iš kampo užsukau.— E, Dinda Petras, — pagalvojo berniukas,

geisdamas, kad šeimininkas jam išvanotų kailį, bet Knopas, matyt, nedrįso vanoti devyniolikos metų paauglio ir tik piktai suriaumojo:

— Kad aš žinočiau . . .— Kas gi kitas, žinoma, Pamidoras.— Et, velnias, — užsigavo Jonas. — Palauk

tu man, — ir plakančia širdimi laukė Knopo spren­dimo.

— Pamidoro čia nebuvo, bet grįš Osvaldas, aš jam, sužinosiu . . .

Jonas, tartum atlikęs savo pareigą, ramiai įslin­ko į palapinę, kur, kramtydamas obuolius, visai iš­nyko tirštėjančioje tamsoje.

28

O, stovyklą, kas pamirs tavo siūruojančių pušynų kvapą, tavo saulėtas džiaugsmu virpan­čias dienasy tavo liūliuojančius ežerus, šnekan­čias vakarais, beskubančias tarp Lietuvos lygu- m/? tavo vakaro pasaką su kritančia de­gančia saule tarp žaliuojančios jūros, tavo auk­su, sidabru, aksomu pintus kilimus, taz/o

ir klyksmą, jaunatvės nerūpestingumą ir pareigą, /tf#žo susikaupimą ir dainą, tavo nakties audroje ar fantastinio žibinto mė­nulio sviesoje bebudintį sargybinį!

O, skaute, dainuok, dainuok savo pavasario dainą, gerk stovyklos saulę, liepsnojančia ug­nim įkvėpk tėvynės tylią laužo giesmę, o va­karo sapnuos tekės tavon širdin gimtinės mielas kvapas ir laumės numestas į tavo taką žiedas nusvies žėruojančia ugnim didžių nuaustą kelią...

Ankstyvą ketvirtadienio rytą draugininkas, at­sisveikinęs su tėvais, skubiai segėsi kuprinę. Pati­krino portfelį, kur sudėta visa draugovės rastinė su įsakymų knyga, ir, žvilgterėjęs į laikrodį, nutarė žy­giuoti.

— šešta valanda, metas. Kad tik Jonas nepra­miegotų, — ir, dar kartą viską permetęs akimis, išė­jo iš namų.

Iš už tvoros tuoj pakilo Jono galva. Jis taip pat

29

turėjo žalius marškinius, trumpas kelnaites, kupri­nę, kurią jam atsiuntė žirgų skiltis, bet buvo ap­siavęs tik batais be kojinių.

Draugininkas, trumpai kritiškai apžiūrėjęs jį, patenkintas linktelėjo. Duotas muilas ir griežtas įsakymas padėjo. Berniukas buvo beveik švarus, ir tik vietomis juodavo įtartinas įdegimas.

— Atsisveikinai su tėveliais?Berniukas nustebęs pakėlė akis.— Ne.— Eik, aš palauksiu, padėkok, kad tave leido,

pažadėk būti atsargus ir grįžk.Kai po minutės juodu skubėdami traukė savo

keliu, draugininkas dar sugavo už lango Jonuko tėvų veidus ir motinos kryžių, palydintį sūnų.

Artėjant į susirinkimo vietą, į gimnazijos kie­mą, vis dažniau mirguliavo skautų uniformos, vis didesnis būrys rinkosi į krūvą, o kieme jau pasitiko ir didelis triukšmas. Draugininkas pašaukė Algi­mantą.

— Tau atiduodu Joną Vaitą. Globok jį rūpes­tingai, o tu, Jonai, atidžiai sek savo skiltininką, klausydamas jo nurodymų. Nuo dabar tu priklau­sai vilkų skilčiai, — ir, draugiškai pertraukęs ran­ka per plaukus, draugininkas paliko abu berniukus, kurie smalsiai sužiuro vienas į kitą.

— Einam pas vilkus, — pirmas nutraukė tylą Algimantas, — ir atsimink: aš esu tavo vadas, skil- tininkas, tu turėsi manęs klausyti. Aišku?

— Taigi.Pradžioje Jonas pasijuto visai nejaukiai tarp bu­

simųjų draugų. Visi pažįstami, visi šneka, gainio­

30

jasi, klykia, o jis vienas. O kad čia būtų Pumpa ar Arklys! Jis irgi parodytų, ką sugeba. Staiga kažkas palietė jį. Prieš stovėjo aukštas, su gairele rankoje, draugiškai besišypsąs jaunuolis. Antpetyje gulėjo dvi pailgos žalios juostelės.

— Tu, Jonai, nuimk kuprinę, įspaus tau pečius,— ir, nelaukdamas atsakymo, padėjo atsegti diržą.

— Padėk ją čią, kur guli visas jūsų skilties tur­tas, ir sek skiltininką. Nenusimink, jei dar esi vie­nas, greit susidraugusi. Čia yra puikių berniukų.

— Kęstuti, šaukia draugininkas, — pamojo keli skautai.

Jaunuolis, palikęs Joną, nubėgo pas drauginin­ką, kuris, skiltininkų apsuptas, davinėjo paskuti­nius įsakymus.

Kieme vis daugiau pradėjo rinktis skautų moti­nų, kurios susirūpinusios atėjo palydėti tartum į didelį žygį.

— Mašina atvažiuoja! — Šūktelėjo kažkoks žvalgas, ir skautai, lyg lauktų to ženklo, šoko prie savo daiktų.

Kilo sąmyšis, triukšmas, kurį perrėkė švilpukas ir po to ramus draugininko balsas:

— Visi lieka savo vietose. Sakalai lipa į sunk­vežimį. Važiuosit į „Paramą" maisto.

Tuoj devyni berniukai šoko į vidų ir po minutės dingo už kampo.

— Ei, tu, — dūrė Algimantas pirštu užsižiūrė­jusį Joną, — nešk puodus prie vartų; visus tuos, kurie čia už kampo stovi.

Pradžioje labai nepatiko įsakymas, bet, kai jam padėti pasišovė dar vienas jo amžiaus berniukas,

31

darbas pasidarė malonesnis, nes pirmą kartą pasi­juto įtrauktas į bendrą nuotaiką. Kai puodai buvo jau sunešti, vėl cyptelėjo kažkieno balsas:

— Grįžta!Mašina sustojo prie vartų, bet jau papilnėjusi

naujomis dėžėmis.— Nelipt, atgal! — perspėjo draugininkas be­

sigrūdančius. — Pirma puodai, vėliau kuprinės.— Neškit čia, — pamojo juodas energingas

„ūkio ministras".— Palauk, sudaužysi, į kampą ant tos dėžės

dėk.— Sakyta nelipti, — stumtelėjo Ričardas kaž­

kokią užsikorusią galvą atgal.— Nekišk kuprinės, žiūrėk, samtis išlenda, su­

laužysi.Jonas irgi spaudėsi tarp tų kunkuliuojančių gal­

vų, degdamas nekantrumu, bet niekas nepadėjo. Pirma tvarkingai sugulė draugovės inventorius, vė­liau ant viršaus sulipo kuprinės, ir tik po to buvo leista skautams.

Jonas nesidavė pralenkiamas, vikriai šoko į sun­kvežimį, stumtelėjo kažkieno pavėlavusią koją, ga­vo smūgį iš šono, kažkas sekundei atsisėdo jam ant sprando, bet, visomis jėgomis persiritęs sunkveži­mio kraštą, žlegtelėjo, netekęs jėgų, ant kažkieno kūno.

— Žiūrėk, kur lendi! — aiktelėjo nukentėjęs skautas. — Meška, ant kojos atsistojai, oi!

Bet čia vėl nauja banga pakeitė padėtį, Jonas nosim bakstelėjo į kažkieno galvą, bet tuoj kiek­vienam susirado vieta. Tik motinos sekė, ar neiš­

32

lėks kuris iš mašinos. Draugininkas su Kęstučiu bei Petru tebebuvo žemėje.

— Ar jau visi?— Visi, visi.— Skiltininkai, suskaičiuokite savo skilties skau­

tus.— Ei, kur tas naujasis? — dairydamasis pa­

klausė Algimantas.— Aš čia.— Algimantai, Algimantai, paimk kelionei svies­

tainius, — gražiai pasipuošusi moteris atkišo di­džiulį ryšulį.

— Kad nenoriu.— Imk, ir turi visus suvalgyti, vienas, — pa­

brėžė paskutinį žodį.— Visi, — atsiliepė vienas po kito skiltininkai.— Ar patogiai sėdit, neiškrisk? — teiravosi dar

draugininkas, atidžiai apeidamas sunkvežimį.— Patogiai. Neiškrisim.— Gerai. Petrai, sėsk prie šoferio, rodysi kelią,

mudu su Kęstučiu į viršų. Keliaujam.Mašina iš lengvo pajudėjo. Rankos pakilo at­

sisveikinti.Antanas užtraukė dainą. Visas sunkvežimis pa­

gavo, ir jie riedėjo, pradžioje lėtai besisukinėdami tarp centro puošniųjų gatvių, vėliau, traukdami nuošalesnėmis vietomis, vis didino greitį, kol, vis labiau įsismagindami, lenkė vėją, skubėdami į miš­kus, i nuotykius. Besilaikydami vienas už kito, traukė dainas, kol draugininkas sudraudė:

— Nedainuokit prieš vėją. Labiau susigūžkit, giliau.

33

Tuo tarpu pralėkė Kauno pastatai, ir jo bok­štai pamažu tirpo mažėdami, susitraukdami, susi­liedami horizonte ir tik Prisikėlimo bažnyčios kry­žius, remdamas dangų, ilgai nesidavė pametamas iš akių.

Šonais jau dygo vienas kitas miškelis, vinguliavo prabėgdami lauko keliai, tęsėsi išmėtyti rugių — kviečių laukai, kur gulinėjo saulė, geltonai dažy­dama aukso varpas. Iš žydinčių dėmėtų pievų brido palaima, kuri, sodriais kvapais pakilusi* sotino ap­linką.

Vėjas, kiaurai pūsdamas, degino akis, rovė plau­kus, plėšė gaireles; neleido kalbėti.

Pagaliau po daugelio kilometrų kelionės išdygo pušynai. Išsukęs iš plento, sunkvežimis žymiai lė­čiau traukė miško keliais, tarp žaliuojančios sienos, samanų, nuklydusių žemai šakų, kurios braukė ke­pures, sukeldamos juoką. Miškas rodės begalinis, su- snūdęs milžinas, slėpdamas dangų, neįsileisdamas saulės, ošdamas nenutrūkstamą dainą.

Tačiau pasibaigia milžinai medžiai, atsidengia nuostabi mėlynė, žemai krenta didžiulis slėnis, ku­rio viduriu rangosi plačioji Neris, per kurią kelia- masi keltu. Vėl keli kilometrai, pasisukimai, ir to­lumoje suošia tarp akmenų skubanti, šnekanti ne­rami Šventoji. Dar kilometras kitas nesibaigiančiais pušynais, ir sunkvežimis sustoja.

Draugininkas pirmas šoko žemėn.

— Atvažiavom. Žirgai, elniai, vilkai suneša maisto dėžes į numatytą stovyklos rajoną. Sakalai neša palapines.

34

Aplink sunkvežimį pasidarė tikras skruzdėly­nas. Jonas, sunkiai susivokdamas, plaukė su visais, kažką nešė, dėliojo ir greitu laiku nustebęs pastebė­jo, kad tik jis vienas apsivilkęs, o visi kiti ne­pastebimai liko tikri laukinukai, kurių vienintelis drabužis — trumpikės. Ilgai nelaukdamas, irgi nu­metė maršknius, bet, žvilgterėjęs į kūną, kuo grei­čiausia vėl užsivilko.

— Tai velnias, — nusikeikė dairydamasis.Negalėdamas nusikratyti marškinių, kelnaites

pakeitė trumpikėmis, kurias jam buvo padovano­jęs draugininkas.

Miške dygo atskiri namukai; pradžioje nedrą­siai svyruodami, keletą kartų lengvai keisdami kryptį, lenkdamiesi ar vėl išsitiesdami, kol vienas kitas jau tvirtai atsistojo ant kojų. Toliau, prie Šventosios, pakilo pirmieji dūmai. Ten pusė sakalų virė pavakarius.

Atlėkė vienas žirgų.— Šiaudai!— Skiltininkai siunčia po vieną savo skautą,

kuris prikimš visai skilčiai čiužinius, — paliepė draugininkas.

Jonas ligi šiol labiau dairėsi, negu dirbo. Viskas buvo nauja ir nepaprasta. Nejučiomis augo pagarba tiems vyrams, kurie viską žino ir moka. Jis matė juos nuolat skubančius, siuvančius įvairiomis kryp­timis su kastuvais, su kirviais; kiekvienas turėjo tikslą, kiekvienas mokėjo dirbti. Ten karštai tarėsi sakalai, ten draugininkas su Kęstučiu kažką matavo, vėliau su kirviais, žirgų lydimas, ėjo į mišką. Kitur ūkio ministras kasė duobę, vėl elniai kalė kažkokią

35

lentą, bet labiausia jam patiko sakalų palapinės, ku­rios kilo labai greitai, stojo išsirikiavusios, tiesios, tartum, prilipusios prie žemės. Sakalai jau tvarkėsi viduje, tempė čiužinius, dėdami juos ant plačios gu­mos. Stukseno kirvukais, kalėsi staliukus, darė kitus nematytus Jonui įrengimus. Visi skubėjo, plušo, tik­tai jis nerado darbo. Jo skiltininkas, visą laiką kaž­kur pražuvęs, tik retkarčiais pasirodydavo, pasi­žiūrėdavo į gulinčias palapines, patampydavo vir­ves ir vėl dingdavo, kol kartą, išlindęs su nugenėtu medeliu, liepė laikyti palapinės kampus, tačiau, pa­kišęs medelį po brezentu, papurtė galvą, pamurmėjo ir vėl metęs, grįžo į mišką, iš kur po pusvalandžio atėjo su kitu ilgesniu medeliu, ir darbas prasidėjo iš naujo.

— Kaip laikai! — Sušuko Jonui, — matai krypsta.

— Pats laikyk, — bamtelėjo Jonas, kuriam ne­patiko Algimanto tonas ir į akį kritęs nesugebėji­mas.

— Kirvis tu!— O tu boba.— Valandą gausi.— Tu pats valanda.— Gerai, gerai, parodysiu, kas yra valanda.

Laikyk, sakau tau.Bet palapinė buvo tartum girta, veltui berniukai

ją tempė, norėdami išlyginti.— Bus gerai, — pagaliau nusprendė Algiman­

tas.Bet kai pamėgino tvirtinti prie žemės, palapinė

pakibo ore per delną, iškilmingai plūduriuodama.

36

— Tu, Algimantai, nukirsk ar daugiau įkąsk į žemę, — prabėgdamas pastebėjo Petras. — Matai, kuolas per ilgas.

— Nukirskim, — nusprendė skiltininkas.— Palauk, perdaug imi, — grįžo Petras, —

duok man.Nelaukdamas greit sutrumpino medį, įkišo jį

duobėn ir, porą kartų visu savo svoriu pasukęs, lie­pė versti žemes. Dabar palygino vieną antrą bre­zento šoną, sukalė keletą pagaliukų, ir palapinė lai­kėsi lyg priaugusi. Petro jau nebuvo, tik girdėti jo balsas tarp sakalų.

Vilkai dabar tempė antrą palapinę.— Duobę gilesnę iškask, — patarė Jonas.Algimantas užsigavo.— Dar čia mane mokysi. Tylėk, grinoriau.— Tu pats grinorius.— Valandą nori gauti?— Tu pats valanda.Algimantas įpykęs stvėrė Joną už marškinių ir

mėgino parversti ant žemės, bet tas išslydęs, suspau­dęs kumščius, jau stovėjo pasiruošęs parodyti savo gabumą. Kiti vilkai smalsiai sužiuro.

— Na, gal nori? — pirmas prabilo Jonas, vaiz­dingai rodydamas kumštį ir kišdamas liežuvį.

— O gal lauk nori iš stovyklos, pelėda?Tie žodžiai kaip šaltas dušas sumažino Jono

karštį, bet jau nebuvo linkęs trauktis, ir tik draugi­ninko švilpukas, kviečiąs skiltininkus, išlygino pa­dėtį.

— Pastatysit be manęs palapinę, o su tavim,

37

grinoriau, dar pažiūrėsim, — ir Algimantas nu­skubėjo.

Jonas dabar visai nebuvo linkęs dirbti, bet, su­sikišęs rankas, piktai švilptelėjo, kai jo dėmesys vėl buvo nukreiptas: kaip akimis mesti, lygioje, vos mažomis pušelėmis apaugusioje, miško aikštelėje, didžiu ratu išsitiesę, stovėjo skautų namukai, o pa­čiame centre vyravo didžioji štabo piramidė.

— Vėliavai stiebą neša, — atskrido iš kažkur šauksmas, ir visų galvos pasisuko ton pusėn. Kiek­vienas troško, kad stovyklos vėliava plevėsuotų virš miško medžių, kad toliausiai ją galima būtų matyti, kad taptų kelrodis paklydusiam miške skautui.

Keturiese jį nešė baltą, nuluptą, ir taip atsargiai, lyg stiklą. Kęstutis rodė vietą, matavo stiebo ilgį, suko viršūnėn kažkokį apskritą metalinį ratelį, o tuo tarpu du žirgai kasė stovyklos viduryje gilią duobę.

Švilpukas.— Valgyti!Kiekvienas metęs savo darbą, šoko prie puo­

duko, o ten, prie elnių palapinių, jau garavo mil­žiniškas puodas kakavos, ir du sakalai vos vilko didžiulę pintinę sumuštinių.

— Skiltimis, — pamokė Petras, nes dažnas mė­gino pirmas gauti davinį.

Sustojo tvarkingai, neskubančios grupės, ir tik pakilęs daužomų į puodukus šaukštelių triukšmas rodė nekantrumą. Pirmam buvo įpilta drauginin­kui, toliau sekė skiltys, tik Jonas, nors pilvas seniai šaukė, kaip be galvos lakstė po aikštelę, ieškodamas savosios kuprinės, kurioje buvo puodukas.

38

— Ot, velnias, — plūdosi, su baime žvelgda­mas į mažėjančią eilę, — tikriausia, man nieko ne­liks, — ir vėl ratu suko, vis nepataikydamas, neras­damas.

— Ko gi tu ten lakstai? — sušuko Algimantas.— Puoduko ieškau.— Pąlapinėn įmečiau tavo kuprinę, tur būt, ten

puodukas.Neteko kartoti, ir Jonas movė palapinėn, bet ne­

pastebėjęs ją laikančių virvių, visu ilgiu išsitiesė, iš­traukdamas porą kuoliukų, ir dėlto vienas palapi­nės kampas tuojau, iškilmingai susmukdamas, paka­bino nosį.

Skautai prapliupo juokais.— Broliuk, neskubėk, liks ir tau.— Virvės ar stiprios?— Ar jau namo važiuoji, kad palapinę griaudi?Jonas, sukandęs iš skausmo dantis, nes koja bu­

vo kruvinai nuengta, paraudęs iš gėdos, mėgino kelti palapinės kampą, kai priėjęs draugininkas įsa­kė eiti valgyti.

— Vėliau sutvarkysi.Draugovė laukė paskutiniojo.— Atsargiai, neapversk puodo, sako karštas, —

burbtelėjo kažkoks tamsiaakis skautukas.— Malda, — pakilo Petras.Po trumpos nuoširdžios maldos stojo tyla, tik

visi su didžiausiu apetitu kirto duoną, malšindami alkį. Jonui buvo tikra puota. Jis neprisiminė, kur taip skaniai būtų valgęs: kvepianti baltinta kakava, tarp gerai pateptos duonos puikiausia dešra. Suval­gęs apsidairė, kad dar taip gabaliuką. Pintinėje gu-

39

Įėjo dar visa eilė puikiausių sumuštinių, bet berniu­kas nedrįso prašyti. Petras vėl padėjo.

— Kam apetitas tarnauja, gali imti po antrą da­vinį.

Akimirka, ir jau stovėjo eilė. Jonas nebuvo pas­kutinis.

Kada nurimo pirmasis alkis, vėl prasidėjo apti­lusios kalbos, keldamos nuotaiką. Kiekviena smulk­mena sukeldavo juoką. Kibo vienas prie kito žo­džių, tyčiojosi, erzinosi, bet be piktumo, tik dėl energijos, džiaugsmo pertekliaus.

Net užspringo Jonas iš baimės, kai antrą kartą tas juodukas smailaliežuvis žvilgtelėjo į jį. Bet šį kartą laimingai, nės žvilgsnis nuslinko toliau, su­stodamas prie Algimanto.

— Algimantėli, ar paskolinsi savo kibirą, kai mes budėsim?

— Kad neatsivežiau kibiro.— Tai kaip vadini tą indą, iš kurio geri?Sprogo juokas.— šešis samčius jam įmovė ir tai dar nepilnas.— Meluoji, čia ir du netelpa, — atsikirto Algi­

mantas.Bet ar atsiginsi, kai visi užpuola.— Maniau, jis ima visai skilčiai.— Jam reikia atskirą virtuvę įtaisyti.— Mokestį pakelti.— Pasitaisyti nori, nors ir dabar kaip balionas.Veltui Algimantas mėgino išsisukti — vis labiau

ir labiau jam kliuvo, kol dėmesys kitur buvo nu­kreiptas.

40

Petras, kaip budįs skiltininkas, paragino vėl, jau trečią kartą, paimti sviestainių.

Jonas nebesikėlė, jautėsi sotus, tačiau atsirado keturi, kuriems dar buvo maža.

— Besočiai ryškėja, — tyliai mirktelėjo sėdin­tieji berniukai.

— Galima kelti?— Prašom, — leido Petras.— Žirgai, du palapinių tvarkyti, du padėti ūkio

ministrui, kiti du su manim prie vėliavos.— Vilkai, prie palapinių, — pašaukė ir Algi­

mantas.Jonas mieliau būtų likęs prie stiebo, bet juto,

kad turi klausyti. Tad dabar taisė palapinę, tvirtino kuokliukus, valė žemes, tvarkėsi ir, nusižiūrėjęs į ki­tus, lygino čiužinį, tiesė gumą, kad nepraleistų drėg­mės, bet tarpais neiškentęs žvilgterėdavo aplink, kur kilo ‘vėliavos stiebas, sekė elnius, kurie su kir­viais ir kastuvais nevisai patenkinti ėjo tankumynų link, matė, kai ereliai traukė aplink stovyklą virvę, bet vis labiau temo, vis didesni šešėliai gulė žemę, ir saulė labiau ritosi už miškų, palikdama šiltą prie­temą.

Draugininkas priėjo prie Algimanto.— Broli, naktį budi ereliai, jiems tektų pririnkti

laužui šakų. Tavo skiltis tvarkėsi tik apie savo pa­lapines. Būk geras ir tuoj po vakarienės su savo vy­rais paruošk laužą, aš nurodysiu vietą.

Po kelių minučių vėl švilpukas.— Baigt darbus, visi praustis. Po pusvalandžio

arbata, ir tuoj po jos laužas. Rytoj apsitvarkę kel­sime vėliavą.

41

Subaltavo rankšluosčiai, ir draugovė patraukė Šventosios link. Keli jau sušoko į vandenį, bet drau­gininkas liepė grįžti. Vietos dar nežinomos, rytoj teksią ištirti, tuomet bus leidžiama ir maudytis.

Jonas, naudodamasis tamsa, visa jėga trynė savo šonkaulius, net įskaudo.

— Na, dabar bus galima ir be marškinių pasi­rodyti, — džiūgavo ilgėdamasis kitos dienos.

Arbata neilgai truko, ir vilkai, paėmę kirvius, išskubėjo į mišką šakų, kurių neteko ilgai ieškoti, nes tankus pušynas siūlė daugybę sauso kuro. Čežė­jo aplinka nuo tempiamų žagarų, kurių privilko didžiausią krūvą, tačiau Algimantas nepasitenkino:

— Kadagių reikia vaidinimams, gerai liepsnoja.Tačiau netaip lengva kadagį nukirsti: kietas me­

dis šipino kirvius nesiduodamas.Sunkiai prakaitavo vilkai, veldami pūsles, dras-

kydamiesi į jų spyglius.Jonas, neturėdamas patyrimo, pasirinko storiau­

sią, beveik į medį išaugusį kadagį, kurį dabar kapo­jo išsijuosęs. Alpo rankos, rasojo kakta, kirvis, vir­tęs centneriu, slydo nebenulaikomas rankų, laukda­mas progos pataikyti į koją, bet Jonas nesidavė, protarpiais išlygindamas skaudančią nugarą. Pagal­bon atėjo ir kiti vilkai. Kadagys linko, plyšo, bet vis laikėsi.

— Tai grinorius, — pyko Algimantas. — Pa­rinko, mat. Prie pečiaus sėdėti, o ne į mišką va­žiuoti.

— O tau virtuvėje po šluota, — atkirto Jonas.— Aš tokio nepraustaburnio skiltyje nelaikysiu.— Katę pagąsdink, kuriai pelė uodegon įkando.

42

— Aš pakalbėsiu su draugininku.Jonas nutilo — tikrai nemalonu būtų, bet tuo

tarpu kadagys pasidavė, ir, penkiese sukibę, nu­tempė į laužavietę.

— Bėgam į stovyklą šilčiau apsivilkti, — pa­ragino Algimantas..

Atsidūręs stovykloje, Jonas pasijuto norįs mie­go, bet nenorėdamas atsilikti, vėl pasuko su kitais, tačiau vienmarškinis, kaip ir buvęs; tik Kęstutis su­laikė jį.

— Tu, Jonai, sušalsi.— Man nešalta.— Ne, taip negalima. Einam atgal, turi ką šil­

tesnio paimt.— Aš neturiu.— Aš duosiu.— Neisiu.— Eisi.Jonas sustojo abejodamas. Jis pats nesuprato tos

jėgos, kuri jį vertė klausyti, bet apsisukęs nusekė Kęstutį.

Laužavedys pridėjo degtuką, ir ugnis, šokinė­dama sausomis šakomis, viena akimirka virto di­džiule liepsna, raudonai nudažydama veidus.

— Bus gražus oras, žiūrėk, kaip tiesiai kyla dūmai, — džiaugėsi skautai.

Draugininkas iškėlė lazdelę, visi nurimo.— Pradedam mūsų stovyklos pirmąjį laužą šū­

kiu . . .Tai, kas dabar prasidėjo, visai išblaškė Jono

miegą. Raketos, dainos, linksmieji laužo vaidinimai,— taip viskas nauja, kad užmiršęs, išsižiojęs, išplė­

43

tęs akis, pamiršo ir laiką ir vietą. Ir ko čia nebūta! Ir Afrikos beduinai, ir Amerikos indėnai, ir senos bobulės, ir kurčias senis, ir fotografas, ir daugybė kitų. O tas kupranugaris, kupranugaris! Ir artistai vis kiti. Labiausia jam patiko juodukas, smailalie- žuvis. Arabu jį pravardžiuodavo. Leipo juokais skautai, kai jis apsirišęs skubėjo pas daktarą.

Pagaliau ir Jonas buvo priverstas pasirodyti. Stalą vaidino. Jį uždengė anklode, pridėjo ant jo įvairiausių daiktų, ir prasidėjo linksmybės. Aplink juokėsi, bet pačiam stalui tiek įskaudo nugara, kad neatlaikydamas kiek pasitaisė, bet taip nevykusiai, jog nusirito visi įtaisymai, užbaigdami vaidinimą.

Kilo didžiausias triukšmas ir katučių audra, bet Algimantas didžiai pyko po tragiškai užbaigto pasi­rodymo.

— Kirvis, tikras kirvis, net stalo suvaidinti ne­moka, — bambėjo nusiminęs.

Tačiau Jonas, vis naujų įspūdžių nešamas, ma­ža tekreipė dėmesio, gaudydamas aplinką.

Pamažu vadinimai baigėsi, ir tik plaukė gai­vios lietuviškos dainos, plaukė ir nyko Šventosios pakrantėse, kuri skubėjo, šniokštė, ūžė gyva, links­ma, kaip ir susirinkusieji.

Apie pusę vienuoliktos draugininkas davė ženk­lą, po kurio visi, sustoję ratu, susiėmę rankomis, pa­lydėjo prabėgusią dieną prasminga laužo malda.

Laužas gęso. Tylūs susisupę šešėliai slinko į sto­vyklą. Tik nebylys sargybinis žarstė pelenus.

— Po dešimties minučių tyla, — perspėjo drau­gininkas.

44

Nakties tamsoje sužibo ir tuoj mirė viena kita lemputė, kitur palapinėje suspinkso žvakutės, ratu nušvietė stovyklą sargybinio prožektorius, ir vėl švilpukas.

— Tyla!Stovykla apmirė, kalbėta tik pašnabždomis.Jonas, virpėdamas dėl nuovargio ir įspūdžių,

tamsoje taisėsi gulti. Kitoje palapinės pusėje tvarkėsi kitas skautukas, kuris visą laiką kapstėsi, kol neiš­kentęs paklausė:

— Turi žvakę?— Ne.— Ts, ko taip šauki. Pašnabždomis ar negali

atsakyti? Čia tau stovykla, niekas neglosto. Tuo­jau valandą priteps.

— Kokią valandą?— Naktį sargybą, valandą be eilės.— Gali duoti nors ir dabar.— Palauk, nesijaudink, pamatysi, dar pasto­

vėsi, o jei užmigsi — amen. Išneš visą mūsų stovyk­lą ir tave patį, pirma gerai surišę.

— Kas išneš?— Priešai.— Kokie priešai?— Kas nors. Pastovėsi — pamatysi.Palapinėn blykstelėjo stipri šviesa.— O čia kas?— Sargybinio prožektorius. Išgirdo, kad kal­

bam.— Tai ir aš gausiu?— Gausi.— O kas šiandien stovi?

45

— Rodos, elniai, nežinau.— O kada man reikės?— Nežinau, gal ryt, poryt.— O ką daugiau sargybinis turi?— Lazdą.— O revolverį?— Neturi. Sako, tik draugininkas laiko paslė­

pęs.— Montekristo irgi ne?— Pamėgink atsivežti. Išvarys iš stovyklos. Bet

labąnakt, miegokim.Staiga tamsoje kažkas įkišo galvą.— Ar jau miegat?— Ne, kas čia?— Ts, tyliau, tai aš. Algimantas. — Rytoj kai

tik švilpukas, tuoj šast iš lovų ir rikiuojamės prieš savo palapines. Mes turim laimėti stovyklos kon­kursą.

— Gerai.— Geros nakties.— Geros.— Koks čia konku, kaip jis čia sakė?— Supranti, visi nori būti pirmieji. Ir mes ly­

giai norime būti pirmieji, supranti?— Suprantu.— Aš visad pirmas, ir tave prikelsiu, bet miego­

kime.Abu nutilo. Nors Jonas buvo labai nuvargęs,

tačiau akys nesimerkė. Krutėjo ir kaimynas.— Ei, miegi? — pašnabždomis paklausė pasta­

rasis.— Ne.

46

— Išslinko paklodė. Gal žinai kur?— Nežinau.— Šiaudai duria, — ir vėl pradėjo aplink grai­

bytis.Kvepėjo žolė, toli čiurleno Šventoji, ošė me­

džiai, paslaptinga ir stipri gyvybė plazdeno čia pat už palapinės, net nejauku darėsi. Jonas, vis labiau įsitempdamas, klausėsi. Širdis tankiai plakė. Tai ne­buvo vien baimės jausmas, bet kažkokio naujo vi­liojančio gražaus gyvenimo pajutimas. Kažkokie dar neryškūs norai, kažkokios svajos kilo, pynėsi galvoje, tartum ta kilni didinga gamta jau gulė vai­ko krūtinę, žiebdama naujam gyvenimui.

Slinko minutės, o jis vis dar budėjo, plačiai at­merkęs akis.

Trata lūžtančios šakelės — tai sargybinis tyliai slenka. Bet kas tai? Iš šono irgi kažkas lūžo: gal pavojus, gal kas piktas tykoja? Įtemptai kelia gal­vą, klausosi. Vėl trata. Gal sargybiniui pranešti? Tikrai juda. Sulaikęs kvapą, atsisėda.

Artėja sargybinis, praeina. Gal jam sušukti? Iš užpakalio priešas gali jį nutverti. Bet jau ramu, vėl kitur trata. Kas tai galėtų būti? Pakyla stiprus vė­jas, miršta visi garsai. Šiaudas smarkiai įdūrė. Kaip jis galėjo čia išlįsti? Vėl draugas vartosi, kažko ieš­ko. Kuprinė išslenka iš po pagalvės, galva nusmun­ka. Et, kaip sunku pataisyti! Virsta ant šono. Ne­gerai prikimštas čiužinys. Štai koks viduryje kalnas, o ties kojomis didžiausia duobė. Vėl trata prie pat palapinės. Sužimba prožektorius. Jonas kelia gal­vą — pavojus. Kažkas rėplioja per krūtinę. Čiumpa. Kažką sutratina, bet tai ne naminis, toks

47

didelis. Gal nuodingas — dingteli mintis. Viena ko­ja išlenda ir paliečia žemę. Baisu, gal ten kokia gy­vatė šliaužia. Įtraukia koją. Verčiasi ant kito šono. Kažkas šaukia. Ne, vėl tyla. O kaip ošia miškas! Koks nelygus čiužinys! Vėl kažkas ropoja. Merkiasi akys. Sunkvežimiu lekiama į stovyklą. Kyla vidu­ryje stovyklos vėliavos stiebas. Koks jis sunkus! Jo­nas visomis jėgomis jį kelia, bet negali pajudinti. Laužas liepsnoja, ten Algimantas jam ranka moja. Ne, tai ne Algimantas, tai Dinda ir Akulis greta. O kaip jie piktai žiūri, kokie grasūs lenkiasi jų vedai. . .

— Skiltininkui pasakysiu, — šaukia per miegą kaimynas.

Jonas pabunda lyg nemiegojęs. Kažkas šnabžda naktyje.

— Lygiai pirmą valandą penkiolika minučių pakelsi Juozą. Miega štai anoje palapinėje. Pirmas iš dešinės.

Merkiasi akys. Teka upė. Jonas nori maudytis— jis toks nešvarus, bet visur pilna skautų. Jie tartum spėja jo mintį: visi jį seka, negali jis nuo jų pabėgti, visi mato jo juodumą, — pradeda rodyti pirštais . . .

Šaltoka. Verčiasi, vėl nuslysta žemėn. Koks ne­lygus čiužinys! Keliasi, daužo jį kumštimis, lygina. Atrodo, sustojo laikas, nesibaigianti naktis. Užsnūs­ta. Kai po valandėlės apsidairo — jau šviesiau, brėkšta. Pieno spalva plaukioja palapinėje. Nuo­vargis nugali įspūdžius, kietai merkiasi akys, pabė­ga sapnai. Užmiega.

Kylančios saulės spinduliai, padegę pušų viršū­nes, pamažu leidžiasi žemyn, siekdami palapinę. Su­

48

šilęs oras nebegali nutraukti saldaus miego, kuris vis labiau spaudžia vokus, ir nuspirta antklodė glau­džiasi žemės. Naujas, aukštu tonu, įkyrus dūzgimas be poilsio suka apie galvą, ausis, palikdamas aštrų skausmą.

Jonas niurzgia,* nesąmoningai atplėšia akis, ieš­kodamas tų zvimbiančių lėktuvų, kurį laiką veltui gindamasis ranka. Nugalėtas, rankšluosčiu susuka galvą, po to kietai giliai užmiega.

Saulė vis kyla, traukiasi ilgi pušų šešėliai. Skar­dus švilpukas sprogdina ryto tylą. Suūžia stovykla, klyksmas, šauksmas ir tarp jo pirmosios susitvar­kiusios skilties šūkis:

— I — hi — hi — hi — ai,Mes čia, žirgai!Viena po kitos pasisveikina skiltys. Jonas at­

merkia vieną akį, paskui kitą, staiga atsisėdęs žvilg­teri į savo kaimyną, kurs ramiausiai pučia. Norė­damas pasitikrinti, smarkiai jį purto už pečių:

— Visi jau Šaukia, ar mums irgi keltis?— Kas, kur? — gailiai klausia berniukas, steng­

damasis pabusti, stovykloje choru jau šaukia yisos skiltys:

— Vilkai, laukiam, vilkai, laukiam!— Greičiau lauk, — šoko lyg nudegintas ber­

niukas, traukdamas kartu Joną.— Du kirviai jau išsirito, dar du lenda, tik koto

dar trūksta, — suūžė besijuokdamos skiltys.— Kotas! Kotas! Kotas!Pagaliau išlindo ir Algimantas, palydėtas gau­

singų pastabų.

49

— Skiltys, paskui mane bėgte, — sušuko drau­gininkas, vesdamas praustis.

Šaltas vanduo ritosi, šokinėjo per akmenis, pik­tai šniokšdamas, putodamas, grasus savo šešiasde­šimt metrų platuma.

Tik vienas kitas entuziastas drąsiai pasinerdavo, mėgindamas dugną, šiaip kiti pasitenkino tvarky- damiesi prie pat kranto, muilindami veidus, valy­dami dantis.

Jonas, ryto drebulio krečiamas, įkišo pirštą van­denin ir, nemaloniai nustebintas, žengė žingsnį at­gal, pasiryžęs prausimąsi atidėti pietų metui, kai, pasukęs galvą, susidūrė su Arabu.

— Vanduo šlapias? — nekaltai paklausė pasta­rasis. *

— O tau kas rūpi? — sumišęs burbtelėjo Jonas.— Man nieko, tik gaila tavo piršto, kurį buvai

įkišęs vandenin. Nabagėlis, vienas bus baltas tarp devynių juodukų.

— Žiūrėkit, drąsus vyras, pirštą vandenin buvo įkišęs!

— Kur tas didvyris?Bijodamas susilaukti daugiau pagyrimų, Jonas,

lyg nesuprasdamas, tik patraukė pečiais ir visu sa­vo ilgiu pliumtelėjo į vandenį. Nudegintas šalčio, išsprogusiom akim, lygiai greit grįžo į krantą čiau­dėdamas, purkšdamas, besitrindamas.

— Gerai plaukia, — nutęsė ramiai Arabas.— Jam Šventąją perplaukti — kaip bulvę nu­

lupti.— Smarkus.— Sportininkas.

50

— Bėgikas.— Kai kas veja . . .— Iš svetimo sodo.— Panašus į savo skiltininką.— Kur tas balionas?Tarp juoko staiga kalba nusuko kitur, ir Jonas,

susimaišęs su kitais, užmirštas, šildamas bėgo atgal į stovyklą, kur Algimantas liepė tempti laukan čiu­žinius.

— Kur tempi į stovyklos vidurį, tai kopūsto galva.

— Tu savo pažiūrėk, balione, — nemandagiai atkirto Jonas.

— Už stovyklos tempk ir nežiukšlink, grino- riau.

— O tu kas?— Nutilsi man!Jau norėjo berniukas ir smarkesnį žodį pakloti,

kai, viena akimi pastebėjęs netoliese stebintį draugi­ninką, nuščiuvo ir nebesiginčydamas nutempė čiu­žinį nurodyton vieton.

— Tu greičiau tvarkykis, vėliavą už poros mi­nučių kelsime, — prabėgdamas metė Antanas.

— Batus valykit, — sklido iš elnių palapinės skiltininko balsas.

— Pataisyk kaklaraištį užpakalyje, — plaukė iš kitur.

Budinčiam skiltininkui sušvilpus, draugovė su­stojo skiltimis, tvarkingai išsipuošusi. Kilo vėliava, skambėjo Šventosios slėnyje himnas, vožėsi kepurės maldai. Pirmieji stovyklos įsakymai, draugininko pastabos.

51

Lyg sapne tekėjo Jonui iškilmės, tokios spal­vingos, tokios neįprastos, bet įvykiai taip greit su­kosi, kad nespėjos susimąstyti, pagalvoti, tik visa kol kas krovė pasąmonėn, turtindamasis įspūdžiais.

Po pusryčių Algimantas surinko savo skiltį.— Iki pusės dvyliktos turime skilties laiką, rei­

kia ką nors prie palapinės padaryti.— Sakalai, atrodo, fotelius daro, gal ir mes

kokį vieną, — patarė Jono palapinės draugas.— Foteliai? Kam mums foteliai, mes geriau

šachmatų stalą.— Mūsų skiltyje niekas nemoka lošti.— Aš moku.— Negi vienas loši?— Kol mes stalą ar fotelius darysime, gal rei­

kėtų pirma palapines aptvarkyti — lėkštėms, ba­tams, rankšluosčiams vietas įrengti, — patarė pa- skiltininkis.

Algimantas atsistojo.— Algi, atnešk plonų vytelių, o tu, — nurodė į

Joną, — griovius aplink palapinę apkask.Jonui geriau patiktų miškan eiti, bet šį kartą

neprieštaravo, tik, vaizdingai nusispiovęs, nuėjo kastuvo ieškoti. Tačiau, lyg tyčia, visi stovyklos skautai, matyt, rengėsi kasti duobes. Dešimt kastu­vų net kaisdami lindo į žemę. Apie jų gavimą ar paskolinimą ir kalbos nebuvo. Kažkoks ilgaplaukis ilgaliežuvis paklaustas tiesiai patarė:

— O tu samtį nugriebk kur didesnį.— Savo skiltininko šaukštą paimk, — pridėjo

tempdamas virves Arabas.

52

Jonas, iš įpratimo pasikasęs pilvą, padraskęs gal­vą, ilgai sekė elnius, kurie rišo stovyklai vartus. Net kurį laiką padėjo laikyti mietą, bet, pastebėjęs užsižiopsojusį į daromą skelbimų lentą skautuką, paliko vartus ir neklausdamas tyliai pasiskolino nu­mestą kastuvą. Atsidūręs prie savo palapinės, pasi- spiaudęs rankas, kibo į darbą. Tuo tarpu netekęs kastuvo lakstė ratu, ieškodamas jo.

— Tikriausiai mano, tu neturėjai, — šokosi prie Jono. — Atiduok.

— Matai, atsirado, gal dar kelnių priedo pa­reikalausi.

— Atiduok, sakau. . .— Sakyk, jei į sveikatą eina.— Aš tau. . .— Ne tu man, bet aš tau kailį išpersiu, jei dar

šviesi nosimi.— Aš skiltininkui pasakysiu.— Savo katinui irgi nepamiršk papasakoti, kai

grįši, į tave panašus.Įžeistas berniukas atgabeno Ričardą, kuris tuoj

šokosi karštai:— Tu paėmei iš jo?— Ką paėmiau?— Kastuvą.— Imsiu, mat, nuo pat ryto mūsų palapinėje

gulėjo. Mačiau kaip toks su akiniais paėmė ir į miš­ką nuskubėjo.

— Ar tik ne Vincas, — suabejojo skiltininkas.— Jis ir bus, — pritarė skautukas, — prašė ma­

ne, aš ir pamiršau.

53

Likęs vienas, Jonas ramiai pradėjo badyti žemę, versdamas ją ant palapinės, bet greitai suabejojo sa­vo darbo vaisiais, nes žirgų iškastas griovelis visai kitaip atrodė. Sustojo dirbęs, ieškodamas patarimo, bet tuo pat metu likę vilkai atgabeno vytelių.

— Ką dabar darysime?— Kur Algimantas?— Ir be jo apsieisime.Tačiau niekas nesiskubino dirbti, ir nejučiomis

skiltis išsibarstė, palikdama krūvas suverstų žemių, šakų, drožinių.

Apie vienuoliktą valandą atplušėjo ir Algiman­tas, suprakaitavęs, apdulkėjęs, ryšulį nešdamas, net nepasižiūrėjęs aplink, įlindo į palapinę tvarkyti pir­kinių, kurių padedamas tikėjosi įrengti radijo apa­ratą. Naujieną suuodusių susirado ir daugiau mėgė­jų, kurių tarpe smalsusis Jonas veltui kišo galvą, mėgindamas pamatyti ir suprasti, bet Algimanto mėtomi žodžiai buvo jam perdaug- gudrūs.

— Kintamasis kondensatorius mažos talpos, jį atsivežiau iš namų. Nežinau, kaip čia išeis. Antena irgi gali būti per trumpa; žinot, kaimo kooperatyvas, argi turi gerų prekių! Vos gavau, bet blogiausia — kristalas nešvarus. Reikia benzino kur paieškoti.

Kalbėdamas jungė, karpė, rodydamas tokį žino­jimą, kad net Jonas pradėjo stebėtis, nes jam iki šiol rodėsi, kad Algimantas kvailesnis ir už jo drau­gą Pumpą.

Tačiau aparato neteko išmėginti, nes atėjo mau­dymosi laikas, o po jo ir patikrinimas. Dabar tik pabudo Algimantas, lakstydamas apie palapines, šaukdamas saviesiems.

54

— Greičiau, liko trys minutės iki patikrinimo. Tikras jovalas pas mus. Slėpkite viską, kad kojinės nesimėtytų, šiukšles rinkite iš rajono, — pats pra­kaituodamas, šokinėjo nuo vienos prie kitos palapi­nės, tačiau buvo per vėlu.

Švilpukas. Išsirikiavo tvarkingos skiltys, lauk­damos įvertinimo. Draugininkas, padėjėjo budinčio skiltininko lydimas, lėtai ėjo per skiltis, atidžiai žiū­rėdamas kekvieną. Pagaliau sustojo prie vilkų.

— Palapnės neįtemptos, net keturi kuoleliai neį­kalti. Popieriui čia ne vieta, — pasilenkė keldamas.— Muilą laikot prie batų. Nė vieno skautiško įren­gimo nebaigėt.

— Rytoj mes. . .— Rytoj kiti uždaviniai. Ką gi šiandien darėt?Draugininkas pakėlė čiužinį.— O gi čia kas?Iš po čiužinio gėdingai kyšojo kojinės.— Kas čia miega?— Jonas.— Argi čia vieta, Jonai? Argi tavęs neperspėjo?— Mačiau skiltininkas po savuoju pakišo.— Aš? Argi aš? — paraudo Algimantas, piktai

mesdamas žvilgsnį.Draugininkas, lyg negirdėdamas, toliau nurodi­

nėjo, taisė, kol, apėjęs visą rajoną, kurį laiką*tarėsi su padėjėju bei budinčiu skiltininku.

— Dėmesio, šios dienos apžiūrėjimo duomenys.— Pirma vieta — žirgai, antra — sakalai, tre­

čia — elniai, ketvirta — ereliai ir paskutinė. . .— Vilkai! — choru sušuko draugovė.

55

Algimantas, atlaikęs penktą vietą, susidurė su Jonu.

— Per tave, tu, grinoriau.— Pats parodei, kur slėpti.— Tylėk.— Patylėjau aš vienam, tai ir dabar su patinu­

sia nosimi vaikščioja.— Su skiltininku kalbi!— Kuris po katino padu telpa.— Trenksiu, tai įrodysiu!— Liežuvis per minkštas, musėms gaudyti te­

tinka.— Ne liežuviu trenksiu. . .— Sijonu, tur būt, kur namuose palikai.Algimantas pasitraukė žingsnį atgal.— Gerai, pažiūrėsim. Su padauža nesimušiu, ta­

čiau tokio laikyti nenoriu. Pažiūrėsim ką drauginin­kas pasakys, — ir nusisukęs čiupo lėkštę, skubėda­mas stalo link, kur jau nešė garuojančių pietų puo­dus.

Tokių pietų seniai Jonas neturėjo. Šnervės go­džiai traukė spirgintų lašinių ir garuojančių tirštų barščių kvapą. Tyčiomis skubėjo valgyti, žvelgda­mas, ar nėra lenkiamas, kad antrą kartą tektų pa­kartoti, tačiau nuotaika buvo sudrumsta. Neabejojo, kad Algimantas skųsis. Dabar gailėjosi savo žodžių, bet l&iku negalėjo susilaikyti, kažkas jį tartum stumte stūmė. Ką padarysi, gera būtų su Algimantu pasikumščiuoti; persiristi pavojinga — žymiai vyres­nis, be to, sunkus, vien savo svoriu sutriuškintų. Bok­sas kas kita: davei į pilvą kartą, ir baigta.

Viena akimi dirstelėjo į Algimanto pusę, kurs,

56

pasilenkęs ties draugininku, kažką snabždėjosi. Ma­tė, Kęstutis staiga pasuko į jį galvą, bet atneštas braškių kompotas išlygino nuotaiką. Šoko prie puo­do vienas pirmųjų, nors Algimantas jį aplenkė.

— Po pietų dvi valandos tylos, kad nė garso. Kas nori ilsisi, kas nori — išvyksta, bet stovykloje ir už jos ribų turi būti mirties tyla, — pranešė budįs skiltininkas.

Neaiškus ilgesys pakuteno Jono krūtinę, kai po du, po tris su antklodėmis slinko skautai poilsio. Kai kurie su meškerėmis skubėjo žvejoti.

Et, kad čia būtų Arklys, Pumpa, Kanopa ar Knopas — paradytų jis esantiesiems, o jau Algi­manto tai tik kauleliai beliktų. Atsiduso, pajusda­mas nuobodulį, tegu juos velniai, tegu varo iš sto­vyklos. Neramiai pradėjo dairytis aplink, bet ar čia rasi! Ne, nerūko šitie bobos; draugininkas, kad ir didelis, studentas, irgi toks pat mėmė. Ne, netin­ka jam ši kompanija. Veltui peilius prie šono nešio­jas. Valgis, žinoma, geras, ir alkio nejaučia, bet va­sara ir gatvėje nepražūsi, daržai aplink, o svogūnai ir ridikai savaime prašosi. Obuoliai dar silpni, mažy­čiai, bet valgyti galima. Veltui bobos gąsdina cho­lera. Kiek jis save prisimena, visad tuo laiku leng­vino vaismedžių šakas, bet niekad nesusirgo. Aišku, meluoja žmonės.

Visą dieną tarp šilų prabuvo, ir nė vieno smar­kesnio žodžio! Tartum aplink vien tik bailiai. Porą kartų parodė savo vyriškumą, mėgindamas nuste­binti, — tai taip ir išlakstė. Ne, menki berniukai, ne jam. Laikas būtų ir į namus spausti, bet palapi­nė! Gaila palikti. Teisybė, čiužinys jau labai silp­

57

na s, ir margis kieme geresnį turi, mažiau pakalnių. Reikės išlyginti. Sargyba teks eiti, ir prožektorių duos! Hm, kad taip jį pametus saugioje vietoje, kad niekas nerastų. Prie jo dar pora finkų*) tektų pri­dėti. Jau labai gerą Petras turi, na, ir tą aparatą, kur Algimantas taiso: net ir dabar jis sėdi prie jo krapštydamasis. Gal taip prieiti ir pažiūrėti, bet ne, palauk tu man, paminėsi Pamidorą!

Keršto slegiamas, akimis apmetė aplinką, ieško­damas tinkamos vietos turtui slėpti. Visai vasarai jam užtektų.

Atsikėlė, paėjėjo upės link; bet be judesio, nuo sustingusios saulės spindulių smėlis buvo tiek įkai­tęs, kad svilino padus, ir Jonas aptingęs palindo po pušaitę išsitiesdamas. Užmerkė akis, pro vokus dar kurį laiką sekė plaukiančius retus dabesis, kurį lai­ką matavo mėlynę, užsimerkė, ir . . . švilpukas!

Kas čia? Negi dvi valandos prabėgo? Rodos, vos akis sudėjo. Dairėsi netikėdamas, bet gerokai pa­krypęs dangaus žibintas buvo tikrasis kičto miego liudininkas.

Ilgoje eilėje paskui draugininką berniukai suko į plačią vidury miško esančią aikštelę. Sviedinys.

Jonas tikėjosi visus nustebinti, juk tai jo ir jo draugų kasdieninis sportas. Tad spardė, lakstė, mė­gindamas su sviediniu didžiausią plotą apibėgti, bet ir kiti neatsiliko, o prie Antano ir prieiti neįmano­ma buvo. Pastarasis visiškai jį nukamavo, tad nu­tarė jam kojon įspirti, bet mėginimas nelaimingai pasibaigė, nes, Antanui pašokus, tik sau gerokai

*) Finka — suomiškas medžiotojų peilis.

58

blauzdą užgavo, iškrisdamas penkioms minutėms iš žaidimo.

Keista, berniukai net nepastebėjo, kad jo nėra, o jis tuo tarpu geriausias savo gatvės žaidėjas. Nei Arklys, nei Pumpa su juo nesusilygina. Negi šitie geresni už jį. Hm, iš tikrųjų, tartum plaučių ne­reikėtų, o Antanas kaip vėjas po aikštę. Kęstutis ir­gi geras, smūgį turi, tik ne toks greitas, Petras silp­nesnis, Ričardas spardo, bet dažniausiai per žolę, o kartais ir į koją draugui. Silpnas, visiškai silpnas. Arabas kas kita, veda kamuolį, lyg būtų prie kojos prilipęs. Jurgis taip pat geras — tiksliai pakiša draugams; be to, pastabus, mato, kur kas dengia­mas. A, štai ir Algimantas. Spardo, ir dar kaip, bet vis į orą. Puiki proga jam koją pakaustyti! Deja, jis toje pačioje pusėje, bet reikia mėginti susigrū­dimo metu. . .

Jonas, dar kiek šlubuodamas, nusitempė į aik­štelę, tačiau nespėjęs įvykdyti savo sumanymo, tu­rėjo grįžti, nes pasibaigė sporto žaidimams skirta­sis laikas.

* * *

Per pavakarius palapinės draugas mokė Joną:— Tuoj miškų žaidimas, ilgas kojines užsi­

mauk.— Ką žaisime?— Matysi, tik nepaklysk. Miškai, žinai, čia di­

deli. Pernai kai vienas paklydo, tai tik už dviejų dienų atplaukė garlaiviu. Rankoves irgi nuleisk, pu­šys drasko. Greitas esi?

— Vėjas, greičiausias mūsų gatvėje. Kanopa su

59

Arkliu nieko man nepadaro — nepaveja, apstatau per gabalą.

— Kas, Arklys?

— Taigi, o jau Knopas nė iš tolo, pilvas per sunkus.

— Kas tas Arklys?— Draugas.— Tikras arklys, ar. . .— Ne, mes taip vadiname, didesnis už kitus, su­

pranti?

— Suprantu, o kaip tikras jo vardas?— Tikras. . . nežinau, jau visą laiką jis Arklys.— Kaip, Jonai, tau patinka stovyklauti? — pa­

klausė Kęstutis su pieno puoduku rankoje, sėdėda­mas greta.

— Nieko.— Nenuobodu?— Ne.— Gerai miegojai?— Gerai.— Mačiau, greitas esi, bet būk atsargus miško

žaidimų metu, neįpratęs aklai nesivyk, ypač senes- niame miške. Prieš bėgančio braukiamos šakos pa­prastai didele jėga grįžta atgal, grasydamos vejan­čiam iškabinti akis, taigi būk atsargus.

— Turi ilgas kojines?— Turiu.— Na, tai iki, pasisekimo. Gal susitiksime, prie­

šai arba bičiuliai būsime.Šį kartą skiltimis traukė penkiolika minučių už

stovyklos ribų. Iš abiejų takelio pusių traukėsi ne­

60

permatoma pušaičių siena. Miško aikštelėje, suso­dinęs skautus, draugininkas pradėjo aiškinti žai­dimą:

— Siauras takelis skiria iš abiejų pusių bent po tris kilometrus nutįsusi jaunutį pušyną, supamą iš visų pusių senojo miško. Jauname pušyne yra dvi rungtyniaujančių indėnų giminės, kurios pasiryžu­sios pavogti priešingos giminės vėliavą ir pernešti ją į savo valstybę. Pagriebus iš sostinės vėliavą, ne­galima jos> slėpti, bet reikia nešti aiškiai, kad visi matytų. Kiekvienas ant rankovės turi nestiprų, bet storą, matomą, geltonos spalvos siūlą, kurio netekęs turės išeiti iš žaidimo. Siūlą galima plėšti nuo tų, kurie yra svetimoje teritorijoje. Atėjęs iš svetimos teritorijos, negali atimti siūlo - skalpo iš vietinių. Kad vietiniai iš jo neatimtų, gali pabėgti į savo te­ritoriją. Dėmesio — išimtis. Tas, kuris neša pavogtą vėliavą į savo pusę, užpultas gali gintis, plėšdamas siūlus ir vietiniams, bet, kartoju, tik tas, kuris neša vėliavą. Ir jei jam pavyksta nuplėšti, jo nugalėtasis tuojau iškrinta iš žaidimo, negalėdamas daugiau trukdyti bėgančiojo. Jei nešantysis vėliavą nugali­mas, vėliava grąžinama atgal į buvusią vietą. Žai­dimui laikas - trys valandos. Jėgos maždaug vieno­dos. Vienoje pusėje sakalai su elniais ir ūkio ministru, kitoje pusėje: žirgai, vilkai ir ereliai. Pirmosios gru­pės vadas Antanas, antros — Kęstutis. Abi pusės traukiasi į savo teritorijas ir turės dar penkiolika minučių laiko aptarti savo puolimo ir gynimosi pla­nui. Vėliau sušvilpsiu, ir tai reikš, kad žaidimas prasidėjo. Kiekviena indėnų giminė matomoje vieto­je, ne aukščiau kaip du metrai, padeda vėliavą. Nuo

61

jos ne arčiau kaip 50 metrų spinduliu gali stovėti sargybiniai. Jei kas neaišku — prašom klausti.

Pasipylė klausimai. Kai viskas paaiškėjo, kiek­vienam buvo užrištas siūlas, ir grupių vadai nusi­vedė gimines į savo teritorijas.

Kęstutis, tik peržengęs sieną, paspartino žingsnį pereidamas į bėgimą. Nutolęs per kilometrą, suso­dino savo kariuomenę ratu.

— Turime dešimt minučių laiko pasitarimams. Kas norite kalbėti, prašom. Kas turite planą, kuris mums palengvintų laimėjimą?

Jurgis, žirgų paskiltininkis, pirmas prabilo:— Man rodos, pradžioje mums nereiktų pulti,

bet saugoti mūsų sienas grupelėmis po tris. Mat, ta­da mes lengviau nugalėsime pavienius įsibrovėlius. Kada jų bent pusę išgaudysime, tada tiesiog nueisi­me ir paimsime jų vėliavą — neapsigins sumažėję.

— Bet jei mes būsime po tris, tai jų pavieniai prasibraus nepastebėti ir, radę vėliavą, paspruks, nors mes būsime ir pusę jų nuskalpavę.

— Žinai jų Antaną, nepavysi.— Na, ir sakalai geri bėgikai, o Algirdo sti­

pruolio ir dviese nepaimsi.— Vikrumas svarbiausia, ne jėga. Reikia tik

siūlą nuplėšti: kad ir stiprus būdamas, trijų rankų neturi.

— Palaukit, — sustabdė Kęstutis, — pirma planą aptarkime. Aišku viena: vėliavą turime pa­dėti į tolimiausią mūsų teritorijos kampą, kad pavo­gęs turėtų gerą gabalą grįžti. Priilsusj bus lengviau pagauti ir nugalėti, tik svarbu, kad mūsų vėliavos sargybiniai sutartą ženklą laiku paduotų ir bėgan­

62

čiojo iš akių nepaleistų, tuomet kiti mėginsime kelią pastoti. Kas nori vėliavą saugoti?

— Vilkai galim, — pasisiūlė Algimantas, — jei mums dar duosite porą skautų.

— Aš nenoriu, — supyko Jonas, — aš noriu pulti.

— Jis greitas, vikrus.— Bet ir ginti reikia vikrumo.— O gal ereliai liktų: jų tik penki, apsukrūs

vyrai, užtektų vienų. Juo mažiau, tuo geriau prie vėliavos turėti, nes jei daugiau, tuoj pajus, kur ji yra. Tegu paieško, išsitrupins beieškodami, leng­viau bus nugalimi.

— Geras patarimas. Tai gal ereliai liekat?— Galini likti, — nusprendė Ričardas.— O mes pulsime, — nerimo Jonas.— Tai kaip pagaliau darome: ar laikomės gru­

pelėmis ir tik savo teritoriją ginam, ar puolam priešą?

— Man atrodo, geriausia bus šitaip, — apsi­sprendė Kęstutis, — miškas gana tankus. Vikrus greitas pavienis gali nepastebėtas prasibrauti toli į priešo sritį. Vaikščiodami po tris, darysime tik be­reikalingą triukšmą, tuo perspėdami puolančiuo­sius. Apskritai, gynimasis netinka, nes, patys būda­mi pavojuje, niekad priešui jo nesudarysime. Apie laimėjimą tada ir sapnuoti netenka. Vienintelis tik­ras būdas laimėti yra brautis į jų teritoriją, kad ten kiltų triukšmas, kad jų vėliavos medžiotojai, nuolat grįždami atgal, neturėtų laiko švaistytis po mūsų mišką, ieškodami vėliavos.

— Gerai, mėginkime apgauti juos: vienoje vie­

63

toje triukšmaukime, o tuo tarpu vienas ar du kitur tyliai pramaus.

— Sutinku, bet dar susitarkime. Tas, kas pir­mas pamatys jų vėliavą, jei jam nepavyktų iš karto pavogti jos, tegu grįžta pranešti kitiems, kurioje vietoje ji padėta.

— Tegu sukukuoja, — bus mūsų ženklas, su­bėgsime.

— Gerai. Tačiau jau laikas. Vėliavą slėpkime pačiame mūsų teritorijos gale, dešiniajama kampe. Aš su ereliais einu jos padėti, ir, penkiasdešimt me­trų atstumą nurodęs, grįšiu.

— Vilkai užima vidurinį mūsų miško tarpą. Jie, prireikus, padės sargybiniams, taip pat galės patal­kininkauti ir mums, kurie vyksime į svetimą žemę.

— Aš noriu vėliavos medžioti, — įsikišo Jonas.— Tylėk, — subarė Algimantas.— Lieki ten, kur tavoji skiltis, — įsiterpė Kę­

stutis.— O aš nenoriu.— Kas nenori, atiduoda savo siūlą ir grįžta į

stovyklą. Kaip nori, Jonai?— Ne, — berniukas pasitraukė žingsnį atgal.— Tai klausyk mano ir skiltininko nurodymų. Subartasis paniuręs tylėjo, širdyje jausdamasis

nuskriaustas.— Žirgai su manim vyksta į svetimą teritoriją.

Man netekus skalpo, valdžią perima Algimantas; jam prakišus — Ričardas. Pradedam.

Po minutės pasigirdo draugininko švilpukas. Žaidimas prasidėjo.

Nutilo kalbos, tesigirdėjo tik šakų trakštelėji­

64

mai, tik nustumtos pušies lengvas virptelėjimas, tik atsargus čiuožimas. Algimantas pamojo ranka, ir visa skiltis patraukė kartu. Jonui savotiškai virpėjo kūnas, ėjo tartum į tikrą žygį, ir kiekvienas kruste­lėjimas jam dabar buvo griežtas įsakymas, kurį vykdė neprieštaraudamas.

Radęs savo miško vidurį, Algimantas liepė vil­kams išsisklaidyti po platųjį ruožą, ir tarpais jam pranešti, kaip sekasi.

Jonas liko vienas. Parkritęs už pušaitės, įtempęs akis, plakančia širdimi žvelgė į priekį. Jam atrodė, kad aplinka kužda nuo slenkančių priešų. Žaidimas susipynė su knygose skaitytais indėnų nuotykiais, ir realybė kažkur dingo. Paslinko vėl vieną kitą žings­nį ir greit niurktelėjo į viržius, nes išgirdo šalia trakštelėjimą. Negi čia pat užpakalyje jau priešas slenka? Pasiruošė kaip katinas šokti. Oi, ne, tai Kęstutis, paslėpęs vėliavą, grįžta į pirmąją liniją. Matydamas skiltininko nerūpestingumą, kiek įsidrą­sinęs, Jonas vėl paslinko pirmyn, ieškodamas gerai dengtos vietos, kur galėtų viską gerai matyti, pats būdamas nepastebėtas. Praėjo viena, antra, trečia, dešimta minutė; argi žaidimas pasibaigė, argi sumi­go visi? Ir staiga baisus triukšmas iš šono. Balsais nuaidėjo miškas, lyg drambliai ten laužė šakas . . .

— Laikyk, laikyk!

— Už akių bėk, — plėšėsi kitas balsas.

— Petrai, Petrai!

Ir vėl krito tyla, tartum prieš minutę būtų pa­sivaidenę. Bet Jonui ir tai užteko; juto, kad apgauli ši ramybė, kad trisdešimt porų akių įtemptai skro­

65

džia tankumynus, kad raumenys pasiruošę gelbėti savo skalpą, kad vyksta žūtbūtinė kova. Ir jau ne- benurimo vietoje, bet kažkas jį stūmė pirmyn, kai visai netoliese priešais kažkas sučežėjo. Jonas su­stingo nekvėpuodamas, lenkdamasis prie žemės, bet širdis daužėsi taip smarkiai, kad rodės, už kilometro girdėti jos dūžiai. Tartum vėl viskas ramu, tartum tik vėjas lengvai ošia viršūnėmis. Bet Jono neįma­noma apgauti. Buvo tikras, kad kažkas slepiasi ne­toliese. Gal to slapuko kvėpavimas išdavė, gal ki­tas nesuvokiamas ryšys perspėjo jį, bet įsitempė šuoliui. Viena, antra, penkta minutė nuslinko amži­nybėn. Negi jis klydo? Tik vėl kažkas sutratėjo . . . ryškiau. . . Galva kyla, žalia uniforma — tai An­tanas, anųjų vadas. Kaip pelė susigūžė Jonas. Kad taip tokį pagavus!

Antanas, nieko nenujausdamas, dairydamasis, žingsnis po žingsnio tiesiai traukia, o ant rankovės geltonas viliojąs siūlas.

Niekas dar nuo Jono nepabėgo, nei Pumpa, nei Arklys. Jis tikras savo laimėjimu, nėra ko laukia, pirmam reikia šokti, o Antanas čia pat. Visu ūgiu šovė Jonas, beveik siekdamas skalpą, bet ir Antanas pasirodė vikrus, pasiruošęs. Akimirka — šoktelėjęs į šoną, parodė savo nugarą, be pastangų šokinėda­mas tarp pušaičių. Ne, jis nuo Jono negali pabėgti. Dar keli žingsniai — ir pasieks jį ranka. Bet keis­ta — tarpas visai nemažėja, ir Antanas ne tik ne­skuba į savo teritoriją, ieškodamas saugumo, bet bėga įstrižai, dairydamasis, nenuvargęs, tartum pra­mogą jausdamas. Jonui plaučiuose pradėjo trūkti oro, jau kaip žuvis jį gaudė, kai priešais išsikišo Al­

66

gimantas, mėgindamas užkirsti kelią, bet, irgi leng­vai aplenktas, ant viso miško sušuko:

— Antanas, laikykit!Kelios galvos šoktelėjo iš įvairių pusių, ir,

jau neberizikuodamas, įsibrovėlis pasuko atgal. Pri­dėjęs žingsnį, tuojau dingo iš persekiotojų akių.

Jonas kurį laiką sunkiai alsavo, stengdamasis at­gauti kvapą, tačiau pasilsėjęs nebegrįžo į savo seną­ją vietą, bet matydamas, kad jo niekas nestebi, nu­slinko iki valstybių sienos, žvelgdamas priešingon pusėn, kur buvo galima palydėti skalpą, bet kur ir garbė įgyjama.

Pasiryžo. Smuktelėjo į krūmus. Triukšmas ap­link. Nejaugi jį pastebėjo? Prisiglaudė tarp tankių pušaičių ir, viena akim stebėdamas, pamatė Kęstutį, kuris persekiojamas vos vos pasiekė liniją išsigelbė- damas. Jonas, nusprendęs, kad dabar visų dėmesys sukauptas ties pabėgusiuoju, smuko iš savo slėptuvės ir, šokinėdamas tarp pušų, rovėsi vis pirmyn ir pir­myn, retkarčiais, sustingdamas, gaudydamas akimis ir ausimis aplinką. Kartą sutratėjo greta šakos, ir lyg baili stirna vos už keleto metrų priešais berniu­ką išdygo Jurgis.

— Ts, ts, — sušnypštė skalpų medžiotojas, norė­damas pasigirti.

Jurgis greit atsuko galvą ir, pamatęs savąjį, irgi pridėjo pirštą prie lūpų, kviesdamas ranka. Jonui prislinkus, pašnabždėjo:

— Kęstutis matė vėliavą. Ji yra štai aname kampe. Algirdas ir dar du saugoja ją. Nežinau, ku­rioje vietoje jie yra, bet aš eisiu iš dešinės pusės, o tu per vidurį. Vienas iš mūsų turės patraukti sargy­

67

binius, o kitam bus proga prasiveržti. Daug jų čia nėra, visi eina į mūsų pusę. Gerai, kad Kęstutis grį­žo. Einam. . .

Abu persiskyrė, ir kiekvienas nuslinko sau. Vie­nas, penki, dešimt metrų — nieko nematyti: nei vė­liavos, nei sargybinių. Padrąsintas krito ant žemės ir šliaužė pilvu, nes pasitaikė retesnės ir mažos pu­šaitės. Priešais kažkas sučežėjo, ir Jonas, prisiplo­jęs prie žemės, tik akimis klajojo, stengdamasis įžvelgti pavojų. Išdygo stambi Algirdo figūra, kuri vos kelių metrų nuotolyje, šonu į Joną, atidžiai kažką sekė ir po minutės įtempimo, susigūžusi, at­sargiai dėdama kojas, nusėlino Jurgio nueita kryp­timi.

— Pamatė, — nusprendė Jonas, nedrįsdamas pa­sijudinti. Ir ištikrųjų šone kilo laužomų šakų tratėji­mas, balsai, bėgimas, šūkiai.

— Puiki man proga, — pagalvojo ir, pašokęs nuo žemės, susilenkęs perbėgo pavojingąjį mažųjų eglaičių tarpą, įsisiūdamas kur stambesnės. Dar pa­traukė keletą žingsnių ir apsidairė. Kur nors arti turėtų būti vėliava, jei Kęstutis neklydo. Dairėsi į visas puses, nežinodamas, kur dabar jos ieškoti. Jau nusprendė veržtis į šoną, kai tartum užuolaida nu­krito nuo akių. Vėliava trisdešimt metrų priešais ramiausiai kabojo ant šakos. Berniukas vos pati­kėjo savo laime.

Matyt, tyčiomis priešingoji pusė parinko atvirą vietą, kad lengviau būtų sargybiniams sekti. Ne­pastebėtam sunku būtų prislinkti, jei akylus stebė­tojai.

Krito žemėn, sekdamas aplinką. Atvira vieta,

68

bet pilna pusės metro aukščio pušelių. Kad taip pa­mėginu pilvu šliaužti, gal ir nepastebėtų. Koja už kojos traukdamas,. Jonas pamažu, bet vis pirmyn, laimėdamas metrą po metro, artėjo prie išsišakoju­sios didesnės pušies, ant kurios šakos kabėjo vėlia­va. Dar keli metrai — ir atsidūrė po numatytuoju medžiu, po plevėsuojančiu grobiu, kurį kiekvienu metu galėjo čiupti ranka. Kurį laiką susijaudinęs lyg nieko nematė, bet greit pastebėjo Andrių, kuris bu­vo tolokai ir nusigręžęs žiūrėjo priešingon pusėn. Negi arčiau nieko nėra? Vėl sekė. Taip, pajudėjo šakos... Arabas! Dairosi kaip garnys, bet ne, jo nemato, lenkiasi ir braukinėja tarp viržių — argi uogautų?! Tikrai kažką neša prie lūpų, vėl ir vėl. Silpnas jis sargybinis! Išsitiesė, apsižiūrėjo — ir vėl uogauja. Ką jis ten daro? Negi sėdasi? Tikrai. Bū­tina išnaudoti progą. Jonas įsirėžė šuoliui, kad tik laimingai perbėgtų tą pliką aikštę; vėliau ne taip baisu. Paskutinis patikrinimas, ir neišlaikė nervai. Vienu mostu nuplėšė aiškiai matomą vėliavą — ir į kojas.

— Laikyk! — sustaugė keldamasis Arabas.— Bėga su vėliava! — Plėšėsi Andrius, duo­

damas tris ilgus švilpukus, bet jis nebuvo pavojin­gas. Kas kita Arabas, kuris, nors ir užkluptas, bet, turėdamas bent trisdešimt metrų persvaros, iš šono užbėgo, pasiryžęs atimti skalpą. Jonas šoktelėjo į šalį. Arabas, pagriebęs už rankos, būdamas stipres­nis, rovė į save, bet vikrus, kaip voveraitė, Jonas, staiga pasidavęs jo pusėn, išmetė priešą iš lygsvaros ir vienu judesiu, šokęs užpakalin, nuplėšė skalpą. Tai buvo momentas, kad Arabas nespėjo ir išsižioti,

69

o Jonas jau dūmė pirmyn. Tačiau iš visų pusių tratėjo tankumynai ir lėkė garsas.

— Neša vėliavą!— Neša vėliavą!Jonas jau neskyrė veidų, bet lėkė, šokinėdamas

į šalis tarp pušaičių, lenkdamas vieną kitą skautą, krūtinėje jau vėl trūko oro, bet kažkokia rungty­niavimo jėga varė jį pirmyn su pirmykšte sparta, ir išganingas takelis turėjo jau netoli būti, kai nusi­minę balsai pradėjo šaukti:

— Antanai, Antanai!Jau čia pat ir siena; dar minutė, jau matyti

draugininkas ir kiti iškritę, palydėję savo skalpus. Tik staiga prasiskyrė šakos, ir priešais išdygo An­tanas. Veltui puolė Jonas dar į šalį, bet jau be vil­ties. Vienas kitas žingsnis, ir abu susiėmė. Net ste­bėjosi Jonas, iš kur jis turi dar tiek jėgų grumtis; bet jis tik gynėsi. Antanas vikriai pakišo jam koją ir užgriuvęs nuplėšė skalpą.

Nuvargęs Jonas kurį laiką nesikėlė. Buvo tiek išsekęs, kad ir žodžio pratarti negalėjo. Tačiau pa­mažu grįžo jėgos, ir vos slinkdamas nusirito prie ki­tų nelaimingųjų, kietai suspaudęs rankoje savo lai­mėjimą — Arabo skalpą.

— Žiūrėkit, vos nepernešė, kad ne Antanas, — stebėjosi, kurie sekė bėgimą.

Tie gaivinantieji žodžiai pripildė išdidumu.— Arabui numoviau skalpą — štai, — parodė.— Negali būti.— Jis stipresnis.— Kaip Dievą myliu, numoviau, galiu persi­

žegnoti.

70

— Persižegnok, — susidomėjo jau keli, bet tuo tarpu išlindo ir pats Arabas.

— Nugalėtojas eina, valio vadui, rex*).Pakilnot Arabą.

Ir keli subėgę išmetė jį aukštyn, nemandagiai nuleisdami žemėn.

— Palaukit, aš jus po vieną irgi apdalysiu var­dais, atsilyginsiu, — pyko berniukas, verždamasis iš draugų rankų.

— Didvyris Arabas.— Dešimt lavonų paklojo.— Savo skalpą palydėjo.— Geras sargybinis . . .— Sagoms saugoti.ISTerimo gavę nors kartą iš garsaus Arabo pasi­

juokti, kuris apsiginti negalėjo, žodžių neužteko; tad į galą, numojęs ranka, nutilo išsitiesdamas žo­lėje.

Tačiau jo nelaimei Jonas spėjo pasigirti, plačiau papasakoti savo laimėjimą, sukeldamas naują juokų bangą.

— Arabas uogas saugojo!— Nė vienos nepaliko. Išvalė didžiausią plotą!— Paklydo beuogaudamas!Ilgainiui vis nauji iškritę, be siūlų traukėsi iš

žaidimo, kuris tęsėsi jau dvi valandos su viršum, neparodydamas nugalėtojo. Pagaliau atėjo ir Kęstu­tis, atsinešdamas keturis skalpus.

— Jų visi geriausi dabar perėjo į puolimą. Vie­nintelė viltis Jurgis.

* Lotyniškai Karalius.

71

Tačiau po penkių minučių ir Jurgis nugalėtas atsisėdo su kitais. Buvusioje Kęstučio pusėje nuolat dabar skambėjo besivejančių ir bebėgančių balsai. Ten tik gynėsi. Ėjo paskutinės minutės.

— Neša, neša!Ir iš tikro, suprakaitavęs, išvargęs, vėliavą auk­

štai nešdamas, Antanas virto aikštėn su keturiais siūlais rankoje.

Draugininkas pakėlė švilpuką, šaukdamas susi­rinkti.

Lindo -laimėtojai ir pralaimėtojai. Ūžė visa aikštė, visi pasakojo, rėkė, ginčijosi:

— Neteisingai man nuplėšė, aš buvau takelyje.— Nebuvai, bėgai jau be siūlo.— Aš jį būčiau pagavęs, tik Juozas palindo. . .— Supranti, matau, lenda . . .— Pamačiau — koja kyšo . . .— Sargybiniai per arti stovėjo, nebuvo penkias­

dešimt metrų.— Andrius per pusę tiek stovėjo. . .— Kitą kartą taip lengvai nepaimsi!— Ričardas užsižiopsojo . . .— Kaip Arabas!— Jis, sako, žemuoges uogienei rinko.Slinko stovyklon dalydamiesi įspūdžiais, kurių

buvo begalės.Jonas jautėsi tikras indėnas, grįžtąs po tikros

kruvinos kovos, siūlą giliai paslėpęs, kad kas ne­atimtų. Jis galvojo didvyris esąs, nužudęs priešą ir vos nelaimėjęs vėliavos. Kad jį Pumpa su kitais ma­tytų! Bus ką pasakoti! Į Arabą dabar žvelgė be bai­

72

mes, nebebijodamas jo aštraus liežuvio: mat, nuga­lėtas.

Stovykloje vyravo gyva, triukšminga nuotaika.Garavo kakava, didžiulės pintinės puikiausių

sviestainių buvo nešama į stalą. Skautai vilkosi uni­formas, tardamiesi dėl laužo.

Jonas, smalsumo vedamas, įkišo nosį palapinėn, kur Algimantas mėgino savo aparatą.

— Ar moki laipioti medžiais? — paklausė pa­stebėjęs Joną.

— Moku.— Įkelsi man anteną?— Įkelsiu, — ir, suradęs nors kartą bendrą kal­

bą, atsisėdo greta, dėmiai stebėdamas dalis.— Nusimanai ką nors?— Ne.— Iš ausų matyti, kad nenusimanai.— Į savo irgi pasižiūrėk, kaip lepšiai kabo.— Užsičiaupk!— Padūduok man.— Eik šalin iš čia.— Va, ar šito įsinorėjai, — atkišo Jonas trijų

pirštų kombinaciją.Algimantui jau buvo perdaug. Pašokęs stumte­

lėjo nepasiruošusį, kad tas net pasirito. Bet viena sekundė, ir vėl stovėjo ant kojų.

— Sakau, eik iš palapinės.— Padūduok.— Eini? — įsikibo.— Pamėgink.Abu stovėjo įsirėžę vienas prieš kitą: vienas di-

73

dėsnis, stipresnis, kitas pamėlynavusiu iš pykčio veidu, žibančiomis akimis, sugniaužtais kumščiais.

— Na?!— Na?!Švilpukas vakarienei. . .— Aš su draugininku pakalbėsiu, tikrai lauk

važiuosi, nusibodo.— Balionas prakeiktas, velnias . . .Algimantas tiesiai nudrožė pas draugininką.— Negaliu susitvarkyti su tuo chuliganu, reikia

jį lauk varyti.— Ts, ne taip garsiai. Po laužo, skiltininkai,

neišsiskirstykit. Prie ugnies tuo reikalu pakalbėsime.Ir kaip pirmą dieną, kaip per visą keturiolika

būsimų vakarų, po vėliavos nuleidimo iškilmių bū­reliais, susisupę į apsiaustus, berniukai susirinko prie laužo, kur savo dainomis ir vaidinimais džiugino širdis, kur taisėsi nuotaika, augo šiluma, kur šir­dingai pynėsi rankos.

Niekad Arabas nebuvo taip galandamas, kaip šį kartą. Elniai net dainelę apie jį sudainavo, o sa­kalai ir suvaidino. Grasė ir jis, šaukė ir dainavo, bet argi visus priveiksi, tuo labiau, kad jutosi esąs visų paveiktas.

Po programos prie blėstančio laužo liko skil­tininkai. Algimantas vėl pakartojo savo skundą.

— Negaliu aš su juo, kaip plėšrusis žvėris šoka į akis, visai neklauso, visą skiltį man pagadins. To­kiais žodžiais mėtosi. . . Lauk reikia varyti, arba įsakyti klausyti.

— Kas dar norite ką pridėti? — apsidairė drau­

74

gininkas. Tačiau skiltininkai tylėjo, laukdami, ką jis pasakys.

— Neginčiju, kad jis sunkus berniukas; puikiai nusimanėm, ką darom, imdami į stovyklą. Bet, Al­gimantai, ar viską padarei, ką galėjai? Aš stebėjau jį tik atvykus. Vilko, tempė, tvarkė gal daugiau- už kitus. Reikėjo visą laiką jį tokį išlaikyti. Bet prisi- pažinkim — šiandien tavo skiltis neturėjo skiltinin- ko. Mes gerbiam tavo sumanumą radijo srityje, bet negali pamiršti skilties, kuri patikėta tau. Reikia būti draugu, kuris pranašesnis už kitus, kuris visur pirmas. O tavęs šiandien nebuvo matyti. Kitos skil­tys su pasididžiavimu gali žvelgti į savo skilčių rajoną, o tavasis tuščias, neįdomus. Ir bitės pa­krinka, kai aplinka netinkama. Aš negaliu eiti ir įsakyti jam, nes, nuolat įsikišdamas, mažinčiau tavo autoritetą. Jei čia, stovykloje, vadovausiu vietoj ta­vęs, ką darysi ne stovyklos metu, kada draugovė susitiks kartą per mėnesį ar dar rečiau. Pagalvok, bet neužsigauk. Visi pagalvokime, kas daryti su Jonu.

— Jis smarkus vyriokas, puikiai pasirodė per miško žaidimus, — prisiminė Antanas.

— Stovyklos nuotykiai turėtų palenkti jį į ben­drą nuotaiką. Man rodos, nereikėtų skubėti su vary­mu, — užtarė Kęstutis.

— Lengva kalbėti, kurie iš tolo susiduriat. Mė- ginkit patys tvarkyti, — pyko Algimantas.

— Tikrai, — pritarė Petras, — mano didžiau­sia skiltis. Kęstuti, tu mėgink. Jei ir tau nepavyks sutvarkyti jį, na, tada palydėsime į Kauną.

— Kaip, Kęstuti? — paklausė draugininkas.

75

— Gerai, darysiu, ką galėsiu.— Rytoj per įsakymą pravesim. Kaip tik rytoj

dieną žirgai budi. Kelkit jį kartu, dar šiąnakt reikia jį perspėti. Aš pats jį perspėsiu.

— Kas šiąnakt budi?— Mes, elniai. Aš prižiūrėsiu laužą, — atsistojo

Antanas.Penki šešėliai atsiskyrė nuo ugnies ir šnabždėda-

miesi nuslinko į stovyklą, kur nakties žvaigždy­nuose skambėjo pavėlavę balsai. Kai kur švystelė­davo elektros lemputė ir kartas nuo karto galingas sargybinio prožektorius.

Grįžęs Antanas pridėjo prie lūpų švilpuką.— Tyla!Apmirė stovykla, tartum nė vieno gyvo žmo­

gaus. Pakilęs vėjas nuslopino duslų šnabždesį. Viena po kitos geso palapinių žvakutės. Draugininkas įki­šo galvą Jono palapinėn.

— Jonai, miegi?— Ne.— Nuo rytojaus tu perkeliamas į žirgų skiltį,

pakeisim tau ir palapinę. Pažįsti žirgų skiltininką?— Pažįstu.— Rytoj dieną žirgai budi. Tave valandą anks­

čiau pakels. Labąnakt!Sušnerėjo sargybinio žingsniai. Jis akimirkai ap­

švietė savo palapinėn grįžtantį draugininką, kiek il­gėliau nuklydusi šviesa sustojo ties maisto palapine, pašokinėjo miške ir užgeso.

Stovykla ramiai užmigo.

* * *

76

Ilgai muistėsi žadinamasis, ir tik kai Kęstutis nutraukė antklodę, Jonas pravėrė akis.

Saulė tingiai šaipėsi iš guolio. Bet kad ir blan­kūs spinduliai, jau žaisdami ritinėjosi rasoje, kuri sodriai krito Šventosios pakrantėje.

Raivydamasis Jonas išslinko iš palapinės ir nu­sekė Kęstutį, apie kurį susirinko visi žirgai.

— Ar jau visi?— Visi.Kalbėjo pašnabždomis, bijodami prikelti mie­

gančiuosius, nes dar iki draugovės kėlimosi pusan­tros valandos.

— Tu, Kazy, dar gali pagulėti, mes patys pa­kelsime ūkio ministrą, — kalbėjo Kęstutis sargybi­niui, kuris padėkojęs tuojau dingo palapinėje.

Ūkio ministras, tik palytėtas pašoko ir per mi­nutę kitą buvo pasiruošęs išduoti maisto produktus. Bet kai, žirgų lydimas, atidarė ūkio palapinę — ne­susilaikė* aiktelėjęs.

Palapinė buvo tuščia.Prieš žiūrinčiuosius geltonavo tik gražiai iškas­

tos duobės smėlis. Dešros, sūriai, miltai, kruopos, taukai ir kiti produktai, kurių buvo par sepynias- dešimt kilogramų, — viskas dingę.

— Apvogta!Susispietę kurį laiką stebėjo nesusigaudydami,

sumišę.— Kelkit draugininką.Po minutės, segdamas marškinių rankoves, drau­

gininkas iššoko iš patalo ir, apėjęs palapinę bei ar­timą miškelį, liepė kelti visą naktį budėjusią skiltį.

Pirmasis prisistatė skiltininkas.

77

— Antanai, jūs budėjote šiąnakt. Matai, ap­vogti esame. Duok man budėjusiųjų sarašą, jų stovė­jimo valandas.

Susirinko ir likę elniai.— Užmigote kuris?— Negali būti, sargybos buvo tvarkingai žadi­

namos, minutė į minutę, — užstojo Antanas.— Kaip gi tada galėjo tiek produktų išnešti? —

stebėjosi susirūpinęs draugininkas. — Antrą valandą pradeda jau švisti, sunku nepastebėtam prasmukti. Stebuklingas vagis turėtų būti. Tikriausia miegota.

— Netikiu.— Gerai. Ieškokime. Tur būt, visi sutinkame,

kad mus apvogė tarp dešimtos ir antros valandos nakties.

— Ne, po laužo aš dar buvau įlindęs palapinėn ir tvarkiau produktus šiai dienai. Mat, esu papratęs iš vakaro viską paruošti, kad rytą nereikėtų ilgai krapštytis, — paaiškino ūkio ministras.

— Kelintą valandą palikai palapinę?— Vienuoliktą.— Puiku, vadinasi, apvogta tarp vienuoliktos

ir antros valandos. Kas tuo laiku budėjo, Antanai?— Nuo vienuoliktos iki dvyliktos budėjo Jur­

gis, nuo dvyliktos iki pirmos Arabas ir nuo pirmos iki antros aš.

— Jurgi, miegojai sargybos metu?— Ne.— Pastebėjai ką nors?— Taip. Kartą man pasirodė, kad įtartinai su­

tratėjo šakos anoje miško pusėje, — parodė ranka.— Kur maisto palapinė?

78

— Taip.— Švietei, nieko nematei?— Šviečiau, bet nieko. Buvau nuėjęs net ton pu­

sėn, bet buvo tuščia, nieko įtartina. Ten jau dideli medžiai. Lengva pasislėpti. Tačiau palapinės ap­vogti tikrai negalėjo, nes arti jos stovėjau ir tarpais ten šviečiau. Jokiu būdu negalėjo prieiti.

— Bet garsai, sakai, buvo įtartini?— Visad naktį miške trata.— Bet dabar, kada matome nuostolį, ar nakties

garsai ryškesni buvo kaip paprastai, ar ne?— Taip. Dabar tikrai galiu pasakyti, kad ryš­

kesni. Tada aš nesupratau tai.— Arabai, ką tu pastebėjai?— Aš? — nustebo užklaustasis sumišęs.— Miegojai?— Ne.— Tikrai ne?— Tikrai. . .— Ir nieko negirdėjai?— Girdėjau . . .— Ką?— Kaip ir Jurgis — tratėjo.— Kur?— Iš šono.— Iš kurio?— Iš anos pusės, — mostelėjo ranka.— Palauk, bet rodai ne maisto palapinės, o

upės pusėn!— Ten ir tratėjo.— Upėje?!— Ne, pakrantėje . . .

79

— Tratėjo pakrantėje?!— Man gal taip pasirodė.— Pasirodė?— Rodos. . .— Susimaldamas, žmogau, ir ką tu darei, kai

pasirodė?— Aš?— Tu, tu, tikrai tu.Visa draugovė, užgniaužusi kvapą, klausės tar­

dymo, nes žaibo greitumu pasklidusi po stovyklą žinia ir be švilpuko sukėlė visus ant kojų.

— Aš tada pašviečiau . . .— Pašvietei? Ir toliau?— Nutariau pasitikrinti.— Ką pasitikrinti?— Pliaukštelėjimą . . .— Palauk, sakei, tratėjo.— Sakiau — tratėjo?— Taip, sakei, tratėjo, tai kaip iš tikrųjų: tra­

tėjo ar pliaukštelėjo?— Nežinau, bet. . .— Bet?— Tur būt. . . pliaukštelėjo . . .— Tikrai?!— Tikrai.— Ir toliau?— Toliau?— Ką darei, kai pliaukštelėjo?— Juk sakiau . . . pasitikrinti ėjau . . .— Žemyn?— Aš?— Taip, tu, vadinasi palikai stovyklą ir nusi-

80

leidai bent dešimt metrų žemyn į Šventosios pa­krantę.

— Rodos . . . jei aš . . .— Nusileidai?— Nusileidau. . .— Ir ką darei nusileidęs?— Aš? Žiūrėjau.— Kur?— Kur pliaukštelėjo . . .— O kur gi pliaukštelėjo?— Kur?— Taip, upėje ar pakrantėje?— Rodos . . . rodos . . . upėje . . .— Tai upėje, tikrai, upėje?— Tikrai upėje. . .— Ir radai, kas pliaukštelėjo?— Ra . . . dau . . .— Kas?— Žu . . . žuvis . . .— Žuvis!— Žuvis.— Kaip ilgai ten užtrukai?— Kaip ilgai?— Taip, dešimt, penkiolika ar daugiau minu­

čių?— Da, daugiau minučių.— Kiek?— Rodos, rodos, palaukit. . .— Na, valandą?— Ne, ma, mažiau . . .— Kiek?— Pen, pen . . . kiasdešimt. . .

81

— Minučių?!— Minučių . . .Aplink susirinkę giliai reikšmingai atsidūsėjo.— Ir ką ten taip ilgai darei?— Dariau?— Taip, sakyk, ką — ten — taip ilgai — darei?— Aš?— Tu, tu!— Aš radau . . .— Ką radai?— Meškerę . . .Antras dar reikšmingesnis atsidūsėjimas.— Meškerę?— Meškerę . . .— Su slieku?— Su . . .— Ir?— Ir . . .— Įmetei?— Įmečiau . . .— Bet gi tamsu buvo?— Tamsu?— Taip . . .— A š . . .— Na?— Turėjau . . .— Ką?— Pro . . . pro . . . pro . . .— Prozektorių?!— Prožektorių . . .— Švietei į vandenį?— Šviečiau . . .

82

— Na, pagaliau, — numojo draugininkas nu­sisukdamas, — mums ir taip aišku. Apvalė rūpestin­go sargybinio dėka. Gerai, kad nors palapinės liko. Kada tave Arabas prikėlė, Antanai?

— Laiku, pirmą valandą.— Žuvimi nepavaišino? — kažkuris pakišo lie­

žuvį.Visi sprogo nesulaikomu juoku. Kvatojo net aiš­

kiai supykęs draugininkas, tik Arabas stovėjo pa­blyškęs, sumišęs.

— Nieko negirdėjai? — tęsė draugininkas.— Matyt, jau buvo po viskam.— Ir jis gal žuvavo? — atsiliepė balsai. . .— Koks skautas, toks ir skiltininkas.— Ne, aš nežuvavau. Apėjau daug kartų sto­

vyklą ir prie maisto palapinės stovėjau, bet buvo gūdžiai tylu, net vėjas nešlamėjo. Jei kas tada būtų sukinėjęsis, tikrai būčiau išgirdęs. Mano akys ir be prožektoriaus mato. Tyčiomis jo nedeginau, norė­damas akis įpratinti.

— Aišku ir be to, kad išvalė tarp dvyliktos ir pirmos. Ką dabar darysime?

— Aš sumokėsiu, — atsiliepė Arabas.— Mielasis broli, man rodos, gavai pamoką vi­

sam gyvenimui. Apie tai mes, pasitaikius progai, dar pakalbėsime; bet su mokėjimu nesiskubink. Vagį tu­rime surasti. Juk tik tas galėjo pavogti, kas maž­daug žino, kur ir kaip laikome mūsų produktus, ku­ris bent kartą turėjo ateiti apsižiūrėti; kuris turėjo bendrų.

— Sakykite, ar kas jūsų nepastebėjo, pavyz­džiui, vakar svetimo žmogaus.

83

— Aš moterį mačiau uogas nešant.— Ji mums jas pardavinėjo.— Eigulis buvo.— Svetimas skautas vakar čia sukinėjosi.— Koks skautas?— Iš Nemuno tunto, pirmosios Vytauto drau­

govės. Jie čia netoli stovyklauja.— Stovyklauja netoli?— Taip, gal šeši, dešimt kilometrų prie Neries.— Ar tik ne jų darbas?— Pamokė, kad kirvių daugiau sargybon ne­

statytume.— Ką jis čia darė atėjęs?— Sakėsi paklydęs, apsižiūrėjo, paklausinėjo.— Ką norėjo sužinoti?— Kiek stovyklaujame, ar sargybą statome.— Jų darbas!— Jie išvogė!— Nakties žaidimą padarė!— Ką veiksime?— Atimt einame!— Einame!— Vagys. . .— Policijai pranešti.— Patys susitvarkysime.— Lazdų reikia.— Montekristus paimkit, — šūktelėjo nudžiugęs

Jonas. — Aš laidyklę atsivežiau, bet kam galvą praskelsiu.

— Pakart Arabą.— Pakart.Ir tartum tik to žodžio betrūko, visi supuolė

84

vargšą sargybinį, kuris pačiuptas aukštai išlėkė, ir jei ne skiltininkai, tikrai Arabas būtų nukentėjęs nuo įsismaginusių draugų, kurie buvo linkę ilgiau pa­mėtyti jį.

— Palikit jį, turime dabar apsispręsti. Skiltinin­kai, pas mane, posėdis, — pakvietė draugininkas. Bet nespėjo ir žingsnio žengti, kai miško keliu pasi­rodė gražiai skiltimis išrikiuoti skautai, kurie, paste­bėję sekami, tuojau užbirbino muziką, mušdami šaukštais į metalinius dubenis. Triukšmas buvo toks didelis, kad nors ausis užsikimšk.

Gedimino draugovės draugininkas, skiltininkų ir skautų lydimas, nuėjo prie vartų pasitikti*.

Priešingas būrys, vis triukšmingos muzikos lydi­mas, priėjęs vartus, sustojo, ir draugininkas atsaliu- tavęs pasitraukė į šalį, užleisdamas vietą skautui, kuris, atvyniojęs didžiulį popieriaus lakštą, pradėjo skaityti.

Metų šiokių, tokių ir anokių iškilmingas aktas

Mes, Nemuno tunto 1-oji D. L. K. Vytauto draugovė, šią naktį patikrinome Tėvynės tunto 111-tosios Gedimino draugovės budrumą ir ra­dome, kad jis yra aukščiausio laipsnio, nes ne tik stovykla ir rajonas aplink saugojamas, bet ir žuvys upėje skaičiuojamos, su prožektoriumi tikrinamos.

Linkime Gedimino draugovei sėkmingai ir toliau kas naktį ganyti žuvis, kad nė vienos neprarastute.

Prisipažįstame, išvėdinome jūsų maisto san-

85

dėlį, kad jame neįsiveistų žiurkių, bet viskątvarkingai grąžiname, kad jūsų jauni žvejai tu­rėtų jėgų ir ateityje budėti naktimis prie upės.

Vis budėdama pasirašė

1-oji D . L. K . Vytauto draugovė.

Po akto prasįskyrė dvi pirmosios muzikantų skiltys, ir užpakalinės tuojau sunešė pagrobtuosius maisto produktus.

Akto iškilmių metu Jonas įtemptai laukė ženklo pradėti kovai. Net laidyklę buvo ištraukęs, bet, žvilgterėjęs į savo draugininką, didžiai nusivylė, nes pastarasis neatrodė supykęs, priešingai — taikingai šypsojos, o aktui pasibaigus, atsaliutavęs kreipėsi į svečius:

— Jūsų žygis gyvas liks ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų vaikų atmintyje, nes būtų negarbinga, kad narsūs ir didingi žygiai greit išdiltų.

— Jus maloniai patikrinote mūsų stovyklą ir suradote, kad mes geriau saugoj ame žuvis, negu produktus.

— Apie jūsų buvimą mes net nežinojome, bet dabar mūsų pareiga bus patikrinti jūsų stovyklos budrumą ir sužinoti, kurie rūpesčiai jus slegia. Iki pasimatymo, broliai.

— Mes lauksime, — džiugiai, kaip vienas, sušuko vytautiečiai.

— Greičiau ateikit!— Laukiame.— Nors šiąnakt.Kaip buvo atėję, taip ir dabar, didžiausio

triukšmo lydimi, pasuko atgal, žingsniuodami savo

86

stovyklon. Gediminiečiai lydėjo niūriai, sugėdinti, nusiminę. Jonas ištempė laidyklę ir būtų jau pa­leidęs akmenį į žygiuojančius, jei ne Petras, kuris stumtelėjęs ranką, nukreipė akmenį į mišką.

— Duok man šį įtaisymą!— Špygą nori?Petrui buvo perdaug. Viena ranka griebęs lai-

dyklę, kita atmušęs smūgį, taip smarkiai į save pa­traukė berniuką, atstatęs kelį, kad tas, žlegtelėjęs pilvu, tuojau pasijuto bejėgis, ir iš staiga pasuktos rankos iškrito garsusis ginklas.

— Aš tau, — tik pasakė Petras, nutraukęs gu­mas.

Tai taip greit įvyko, kad be juodviejų niekas nepastebėjo dvikovos. Atsikėlė Jonas ir, nors su­pykęs, bet jau su pagarba pažvelgė į Petrą, nebe­drįsdamas tęsti rungtynių.

— Žiūrėk tu man, būtum kam galvą praskėlęs. Čia pas mus nesimušama.

— Jie apvogė mus.— Neapvogė, bet gražiai pamokė. Jei norėsime

atlyginti, irgi turėsime panašiai pasielgti, bet be muštynių.

— Eikit kiekvienas prie savo darbo. Tuo tarpu pamirškite šį nuotykį. Ilgainiui viskas bus pada­ryta, kas galima, — tarė draugininkas, paskui, su­laikęs skiltininkus, dar pridėjo: — Arabas pakan­kamai nukentėjo už savo klaidą: matėt, kaip jis atrodė akto metu, vos neverkė. Paveikit savo skil­tis, kad jį paliktų ramybėje.

Diena stovykloje slinko įprasta tvarka, bet pra­džioje darbas savaime krito iš rankų. Visų galvos

87

buvo užimtos nakties žygiu, ir buvo pinami fan­tastiškiausi keršto planai.

Sekdami draugininko nurodymu, skiltininkai didžiausiu vargu gesino kylančias kalbas, versdami grįžti prie kasdienybės. Ir tik kiek nuvargus ir nu­sibodus kartoti tą patį dalyką, pamažu berniukai nurimo, ir numatytieji darbai pirmykščiu greitumu stūmėsi priekin.

Budinčioji žirgų skiltis, dėl minėtųjų įvykių ge­rokai pavėlinusi pusryčius, skubino dabar laimėti prarastąjį laiką, tikėdamasi pietus išvirti dieno­tvarkėje numatytu laiku.

Visi dirbo išsijuosę: vieni tempė iš miško sausas šakas, kiti tuoj pat kapojo, sotindami po trimis katilais ugnį, kad greičiau kunkuliuotų. Treti skuto, plovė bulves, minkė tešlą, piaustė lašinius, rinko ir taisė prieskonius, ragavo.

Saulės ir ugnies kaitinami, svilindami basas ko­jas, berniukai atidžiai klausėsi Kęstučio nurodymų, dažnai pasitardami, paįvairindami darbą juokais, dainomis, pasakojimais.

Jonas, įsuktas į bendrą ratą, kurį laiką labai są­žiningai padėjo, bet pamažu, nepratęs prie pasto­vaus pareigingo darbo, pradėjo dairytis, ieškodamas kurios pramogos. Paragintas vis ilgiau delsdavo ir, kaip tyčia, prisiminęs laidyklės likimą, visiškai ne­teko nuotaikos. Keršto minčių kurstomas, vis daž­niau stovinėjo, palikęs darbą, kol liko paprastu žiū­rovu, užmiršusiu, kad tuo būdu jam skirtoji dalis užkraunama skilties draugams.

Kurį laiką nieko nesakęs, Kęstutis ištiesė kibirą:— Jonai, atnešk vandens, kompotą reikia virti.

88

— Pats nešk.— Aš, matai, užimtas, tu dykas stovi, imk.— Kitas irgi gali.— Gerai, Jonai, matai šią trinką: sėskis ant jos

ir sėdėk. Dėmesio, skiltie: Jonas nelinkęs mums pa­dėti, palikim jį ramybėje. Miegok, Jonai, netruk- dysim.

Manydamas, kad iš jo juokiasi, berniukas tyčio­mis atsisėdo ant trinkos, laukdamas visuotinio pasi­piktinimo. Bet nustebęs stebėjo, kad viena akimir­ka tapo visų užmirštas. Kažkuris atnešė vandens, Kęstutis toliau piaustė spirgus ir mėsą, kiti, kaip ir anksčiau, plovė bulves, paskiltininkas maišė košę, vėl ten valė kompotą. Visi tarėsi, skubėjo, tarpais sprogdavo juokas, kildavo vienas kitas trumpas pa­sakojimas, bet niekas nežvelgė trinkos pusėn, ant kurios jis sėdėjo.

Tas visiškas nepaisymas kažkodėl pasidarė er­zinąs, nemalonus, ir anksčiau kitos kvaršinančios mintys kažkur pabėgo, žadindamos nejaukumą. Todėl tingiai atsikėlė ir raivydamasis paklausė Kę­stutį.

— Ką man dirbti?— Nieko.— Nieko?

— Ne. Tu, naudodamasis kitų darbo vaisiais, nesi linkęs pats prisidėti, įnešdamas savąją dalį. Ge­rai, mes už tave padirbėsime. Nemanyk, kad bus sunku, nes draugininkas tvirtina, jog darbas yra malonumas. Jei nori, gali eiti pasivaikščioti, esi laisvas.

89

Jonas, netikėtumo pagautas, kurį laiką nesiju­dino, jausdamas iš pakampių į save mėtomus žvilgs­nius. Vėliau, tiek sumišęs, pakilo, susikišo rankas, švilptelėjo, slėpdamas kylantį nesmagumą, ir, tylos lydimas, pradėjo kopti aukštyn į stovyklą, kur ti­kėjosi daug maloniau praleisti laiką, negu čia, prie kunkuliuojančių puodų.

Aukštai stovykloje tikrai buvo gyva, lyg skruz­dėlyne. Elniai vieni piaustė laibus išdžiūvusius me­džių kamienus, atidžiai matuodami ilgį; kiti iš miš­ko gilumos vilko į krūvą gražias samanas; treti ka­lė į žemę kuolus.

Sakalai susibūrę karštai tarėsi, nejpageidaudami svetimų; net ereliai, mažiau stropūs už kitus, kasė sušilę griovį, rengdami kažkokį netikėtumą. Jonas pasuko į savo buvusią skiltį, kur, pamatęs Algiman­tą, trokšdamas kur nors praleisti laiką, pasisiūlė:

— Gal nori, anteną iškelsiu.— Gerai, — sutiko užkalbintasis, mesdamas iš

rankų lenteles, kurias piaustė, bet, dirstelėjęs į šoną ir pastebėjęs netoliese draugininką, tik atsidūsėjo ir, lenkdamasis lentelių, burbtelėjo:

— Ne laikas dabar, matai, skilčių užsiėmimai.Jonas, nieko nepešęs, paliko vilkus ir žioplinėda­

mas sukinėjosi po stovyklą, ieškodamas ko nors įdomesnio.

— Žiūrėkit, darbininkas vaikščioja, — kaž­kuris užkalbino jį.

— Prižiūrėtojas.— Stovyklos saugotojas.— Arabo draugas, — pasipylė viena po kitos

pastabos - adatėlės, kurių vengdamas daugiau,

90

kaip diržo, paliko stovyklą ir, nusileidęs prie Šven­tosios, įkišo kojas vandenin, mėtydamas akmeniu­kus. Sėdėjo ilgai, kol tiek prailgo, kad pasikėlęs pradėjo raivytis, o aplink buvo tuščia. Į stovyklą bijojo grįžti, kad vėl ant danties nepaimtų. Liko vie­nas kelias — atgal į savo skiltį. Lėtai tempdamasis, patraukė krantu ir tuoj už vingio pamatė du žirgus, kurie atsargiai kišo į vandenį garuojantį kompotą, kad atvėstų. Jonas ilgai stebėjo skautukus, kurie kaišiojo akmenis ir lygino dugną, kad puodas ne- apvirstų. Vėliau kartu su jais grįžo į būrį, kuris tar­tum jo nematė. Visi įšilę, suprakaitavę, jau bebaigią virti, žvilgčiojo >į laikrodį, bijodami pavėluoti.

— Neskubėkit, dar gera valanda, — o pietūs beveik išvirti, — išsitiesė Kęstutis, maišydamas košę.

— Duonos gal kiek pripiaustyti?— Prie sriubos gerai būtų. . .Tarėsi tarpusavyje, imdami puodus nuo ugnies,

kad kiek atauštų, plovė samčius, tempė indus į stalą.

Jonui ilgo minutės, nesąmoningai jautėsi paže­mintas, norėjosi čiupti kurį puodą, nešti su kitais — rodos, būtų smagiau; bet sunku jau buvo įsijungti: mat kiekvienas tiksliai žinojo, kur ko stvertis; be to, ir Kęstutis į jį net nežvilgterėjo. Įsakinėjo, su­drausdavo, pajuokaudavo, bet vis su kitais. Ir Jo­nui staiga kilo didelis noras užsirūkyti, tačiau vel­tui* patapšnojo sau per kišenes, akimis apvedė iš­kilusį Šventosios krantą — tik mėlynas vanduo, ža­luma.

— Jurgi, nueik su kuriuo skautu ir pažiūrėk

91

skilties rajoną: po penkiolikos minučių patikrini­mas.

Paskiltininkis atsistojo.— Kas norite su manim?Pakilo kelios rankos, jų tarpe ir automatiškai iš­

kelta Jono. Bet Jurgis, jo rankos lyg nepastebėjęs, pakvietė likusius, dingdamas už pasisukimo.

Kęstutis išblaškė ugnį, suskaičiavo įrankius ir, patikrinęs laikrodį, pamojo kitiems.

— Neškit prie stalo, einu švilpti patikrinimo.Po patikrinimo, kur sakalai laimėjo pirmąją

vietą, palikdami trečioje vietoje budinčiąją skiltį, visa draugovė išsirikiavo skiltimis prie stalo, kur žirgai skubinosi dalyti pietus. Pradžioje išalkę ber­niukai tuštino lėkštes tylomis, bet, antrą davinį be­valgant, pagyvėjo kalbos, tačiau vis dar paskydu- sios, šokinėjančios nuo įvykio prie įvykio. Bet kai Jonas, išvilgęs dvi porcijas antrojo davinio, nubėgo trečią kartą, kažkuris pastebėjo:

— Jonas apetitą turi.— Kerta, kaip po didžiojo pasninko.— Prakaitą varvino.— Rankos pritrintos.— Visą skiltį atlaikė dirbdamas.— Smarkiai šilo. . .— Gulėdamas.Įsismaginusi draugovė krovė dabar viską, kas

buvo ant liežuvio.— Kęstutis Joną nuo darbo atstatė.— Jis kirvį vietoj mėsos mėgino sriubon kišti.— Gerai privirtų.— Patyręs vyras. . .

92

— Knarkti.— Su Arabu budėti tinka.— Kur tau, knarkdamas žuvis išbaidytų. Jonas sėdėjo, raudo, tūpčiojo, nežinodamas, kur

dingti. Visiškai neteko apetito, pamiršdamas, kad dalijamas kompotas.

Kęstutis, pastebėjęs Jono savijautą, riukreipė dė­mesį kitur.

— Labai susirūpinot Jonu. Bet sakykit, kas da­ryti su mus naktį aplankiusia draugove.

— Nuplauti gėdą!— Šiandien einam naktį.— Užpulsim.— Manai, žiopliai, kaip mūsų.— Nežvejos. . .— Jų draugininkas meškeres sulaužė.— Ten antro Arabo nėra. . . — pagyvėjo balsai.— Draugininke, kada einame?— Tuo tarpu pamirškim viską, po septynių mi­

nučių poilsis. Ilsėkitės. Savo metu žinosime, kas da­ryti, — ir, nusisukęs į budintį skiltininką, paklausė:

— Kęstuti, ar jau galima kelti?— Prašau.Algimantas timptelėjo Joną už kelnių.— Galėsi man tylos metu padėti?— Galėsiu.— Išplovęs puodus, ateik į mano palapinę.— Gerai.— Neužmiršk.— Ne.Dar septynios minutės triukšmo, ir ilgas švilpu­

kas lyg burtais nugramzdino aplinką į tylą.

93

Atplaukdavo vienas kitas kuždesys, tempiamos antklodės garsas ir viskas. Tik Šventoji, gyvai skam­bėdama, šokinėjo tarp išmėtytų milžiniškų akmenų, šnabždomis pasakodama nesibaigiančią pasaką, apie prabėgtas sodybas, žmones, džiaugsmus ir vargą, apie išmėtytas stovyklas, susirinkusį miškan jau­nimą . . .

Jonas nuslinko į Algimanto palapinę, kuris da­bar, nesijausdamas viršininkas, buvo žymiai drau­giškesnis; be to, jautėsi patenkintas, radęs klausy­toją, kuris irgi domėjosi visais ratukais, vielomis, instrumentais.

— Didelis čia daiktas. Aš ir siųstuvą rudenį pa­darysiu, matysi, — gyrėsi Algimantas. — Tik su pinigais blogiau. Per mėnesį tėvai dvidešimt litų* teduoda, sako, negera daugiau duoti. O žinai, kai nori ką geresnio, tai ir nėra pinigo, jau labai slidus.

Jonas su pavydu aiktelėjo: dvidešimt litų! Jo tėvas per mėnesį ne daug daugiau surenka. Nebeiš­kentė paklausęs:

— Ir visus išleidi?— Kiek čia yra! Būna, p€r savaitę išleidžiu,

o kitą kartą ir dar greičiau. Mama dar kiek pri­deda, bet tėvelio ir neprašyk, dar teirautis pradeda, kur dedu.

— Turi ir garvežį su ratais, kur rieda?— Turiu, kaip gi.— Daugiau ką turi?— Kino aparatą.— Kino aparatą!— Ne tik kino aparatą, bet paskutinį kartą

94

pirkau povandeninį laivą, kuris gali panerti ir plau­

kia.— Didelis?— Ne, vonioje tiktai leidžiu.Jono žibėjo akys.— Ar tu man. . . parodysi?Algimantas kritiškai pažiūrėjo į sėdintįjį.— Nežinau, tu mamai nepatiksi, apšepęs toks;

grįžęs iš stovyklos, vėl būsi nešvarus.— Aš nusiplausiu.— Ir batus turėsi nusivalyti.— Nusivalysiu.— Pažiūrėsim, nors tikrai neleis motina.— Tu man parodyk, aš tau vandens malūną

duosiu.— Turi?— Pats pasidirbau. Prie šaltinio pastatau, tai

ūžia, kaip tikras, tik vanduo tyška į šalis, vaivo­rykštė matyti.

— Meluoji.— Kaip Dievą myliu! Nori — prisieksiu.— Prisiek.— Ant septynių spynų, ant septynių raktų, jei

aš meluoju, kad akys apaktų, o po mirties — kad pragaran krisčiau ir ant šakės pasmeigtas nuvys-- čiau, terra ąuantum ceasar drum.

— Iš kur tu šitą ištraukei? — nustebo Algi­mantas-.

— Tai priesaika, nesumeluosi. Jau Kanopa toks melagis, tik su priesaika ir galima teisybę ištraukti.

— Kas tas Kanopa?— Mano draugas.

95

— Kodėl Kanopa?— Kanopa. . .— Bet kodėl?— Nežinau, taip vadina, koją didelę turi.— O koks jo tikrasis vardas?— Tikrasis? Gal Stasys. Ne, palauk, Vincas;

ne, rodos, kitas. . .— O iš kur priesaiką gavai?— Iš raganos.— Meluoji!— Galiu prisiekti ant septynių spynų.— Aš netikiu priesaika.Jonas su užuojauta šyptelėjo:— Kad raganą pamatytum, patikėtum. Ji, jau­

na būdama, šitą priesaiką melagingai davė, tuojaus velnias ir pristojo, apkurto ir vos mato. O jau burti moka — tik laikykis; bijo jos visi.

— Aš netikiu.— Aš tau ją galėsiu parodyti.— Parodysi?— Netoli mūsų gyvena, net Dinda jos bijo.— Kas tas Dinda?— Stipresnis ir už Antaną, didesnis, vienu pirš­

tu Antaną paklotų.— Antaną paklotų? Vaikeli, Antanas jį per mi­

nutę suraitytų.— Nematei Dindos. Kartą jį užpuolė banditai,

peilį norėjo atimti: visus išklojo viena ranka.— Meluoji.— Kaip Dievą myliu.— Antanas dešimt tokių Dindų išklotų.— Meluoji.

96

— Tu žinai, kas yra džu-džitsu?— Girdėjau.— Antanas moka, jį gali policininkai penki ap­

stoti.— Kas?— Faraonai — policininkai.— Tebūna faraonai, visus penkis išblaškytų,

supranti.Jonas, prikandęs liežuvį, nutilo. Džiu-džitsu,

žinoma, baisus dalykas, kažkas su japonais; susijęs su karakiriu. Sunku Algimantui atsispirti; bet ne­nori pasiduoti, tad, luktelėjęs valandėlę, pridėjo:

— Bet raganos visi bijo.— Aš nebijau.— Kartą ii į Dindą pasižiūrėjo, tai jos akyse

jis velnią pamatė.— Tu man ją parodysi iš tolo?— O tu man povandeninį laivą?— Aš su motina pakalbėsiu, gal sutiks tave įsi­

leisti. O dabar anteną kabinkime.Abu išlindo iš palapinės, ir, laikydamas vielą,

Jonas katės vikrumu pasiekė viršūnę:— Ar čia gerai bus?— Ts, ko šauki, tyla, — sušnypštė Algimantas.

— Gerai, tvirtink.Dar keliolika minučių krapštymosi, ir Algiman­

tas pridėjo ausinius.— Kaunas neveikia, vakare išmėginsiu.Tačiau Jonas nenorėjo trauktis nuo aparato. Jis

domėjosi kiekviena smulkmena, klausėsi, akimis ry­damas kiekvieną žodį, o kai, dėmesio paskatintas, Algimantas pradėjo aiškinti ir siųstuvo schemą, Jo­

97

nas visai pamiršo laiką. Jau ir anksčiau tekdavo jam susidurti ir išgirsti vieną kitą žinią apie radijo aparatus, bet nepatenkino jo nei trumpos mokyklos žinios, nei vogčiomis iš šalies pagautas, pasikalbė­jimas.

— Transformatorių aš pats padarysiu, pirksiu kur perdegusį seną ir jį persuksiu — matysi, gerai veiks. Bet dar lieka dalykėliai — kondensatoriai, lemputės, varžos ir kita, — kalbėjo užsimiršęs, tar­tum savo svajas garsiai reikšdamas, o laikas tuo tarpu sroveno, kol aštrus švilpukas pranešė pasi­baigusią tylą. Abu berniukai kurį laiką netikėjo savo ausimis.

— Ar jau?— Gal pavojus?— Žirgai, pas mane, — šaukė Kęstutis, kvies­

damas skiltį.Visiems susirinkus, skiltininkas pasiūlė:— Jei norime dalyvauti miškų žaidimuose, tu­

rime dabar išplauti visus puodus.— Būtinai.— Norime.— Tada skubėkime, laiko maža beliko.Visa skiltis* pagriebusi draugovės didžiuosius

indus, bėgte pasileido žemyn į šniokščiančią Šven- tąją. Jonas šį kartą nelaukęs kibo į didžiausią puo­dą, mėgindamas vienas tempti. Prišokęs Kęstutis čiupo už kitos ąselės.

— Per sunku vienam, be to, nepatogu, — ir be­matant visi griuvo į upę.

Trynė, taškė, mėgindami kuo greičiau nuplauti suodžius, nuvalyti taukus, bet darbas sunkiai se-

98

kėši, nes nei suodžiai, nei taukai geruoju nesidavė, priešingai, lipo prie rankų, kojų, kitas ir krūtinę išsijuodino. Tik laimė, kad venduo aplink, be to, krantas čia pat, kur geltonas tyras smėlis prašėsi į talką.

Kai kurie, įbridę iki kelių vandenin, plukdė di­džiulius puodus, mėgindami raiti ant jų pajodinėti, ir tik Kęstučio subarti, vėl stverdavosi darbo, la­šindami prakaitą.

Jurgis, nusivylęs savo juoda dalia, visa gerkle užtraukė:

Kaip gera ir linksma Miške stovyklauti,Tik pikta ir liūdna,Kai puodas reik plauti. . .Dzir — dzir — dzir, dzir — dzir — dzir, Dzin — dzin — dzin, dzin — dzin — dzin Tik pikta ir liūdna,Kai puodas reik plauti.

Visa skiltis pagavo ir šaukė, lyg piaunama:

Tas puodas, tas puodas, kaip žiūri, vis juodasAr triūsi, ar šveisi, vis tiek neįveiksi.

Jonas taip įsismagino, kad net radijo aparatą pamiršo ir užsižiopsojęs samtį paskandino, o ka­dangi plovė giliai įbridęs, dabar jokiu būdu negalė­jo išgriebti.

— Jonai, jis, tur būt, paplaukė: alumininis, lengvas, ieškok pagal tėkmę.

99

— Palikit viską ir visi samčio ieškoti, — nusi­gando skiltininkas.

Sušoko medžioti net tie, kurie skubėdami uogas plovė pavakariams. Tačiau, tikriausia, samtis būtų pabėgęs į jūras marias, jei ne Šventosios dugnas, iš­klotas akmenimis, akmenėliais.

Užkliuvęs už dviejų stambių granitų, samtis, vandens plaunamas, ramiai blizgėjo dugne, iš kur jį išgriebė Jurgio ranka.

— Pagaliau turime.— Tas Jonas tai tikras kirvis, — kažkuris pa­

stebėjo.— Neprityręs . . .— Žalias.— Laimė, laikrodžio neturi.— Eitų maudytis kartu.— Panėręs valandas žiūrėtų.— Miške jį už virvutės pariškit, kad nepasi­

mestų, — juokavo nejusdami, kaip giliai žeidžia berniuką, kuris neseniai manėsi tikras vyras esąs.

— Eikit po velnių, jūs. . . — pridėjo piktą keiksmažodį.

Sustingo iškart visi žodžiai, pakilo nustebusios akys, išsitiesė kūnai, žvilgsniai nusekė Kęstutį.

Kęstutis, kurį laiką stovėjo suraukęs kaktą, vė­liau pasilenkė ir tylėdamas toliau valė puodą. Jo pavyzdžiu nusekė ir kiti, bet lygiai tylomis ir po ką tik skambėjusio juoko, triukš;no, dabartinė padėtis buvo be galo slogi, įtempta, kažkokia audra slėpėsi* besirengdama pratrūkti.

Slinko minutė, antra, trečia. Niekas nepakito, visų nulenktos galvos, įkyrus „džir — džir", bet

100

nei vieno šypsnio, nei vieno žodžio. Veltui Jonas laukė kokio išsišokimo, nes ši tyla jam buvo žymiai sunkesnė už tėvo diržą. Na, ten kartą perjojo per nugarą, ir išpirktas reikalas. Bet kaip čia dabar? Kiekviena sekundė krovė kažkokį nematomą svo­rį, kuris lenkė, tartum našta. Algimantas bent su­bartų ar pastumtų — na, ir baigtas reikalas. Bet ko nori Kęstutis: ar draugininkui pasakys, ar iš skil­ties išvarys?

Vis dar laukė kurios išeities. Kartas nuo kafto mesdamas iš paniūrų žvilgsnį į skiltininką, kol tas, lyg nenorėdamas pertempti nemalonios padėties, pakėlė galvą, visus apmesdamas akimis.

— Laikas pavakariams, bet prieš tai mūsų slap­tažodis.

Visa skiltis, lyg paukščiai, suskridusi ratu, su­siėmusi rankomis, palenkė į krūvą galvas, kažką tyliai tardamasi.

Jonas, žinoma, neturėjo teisės kartu dalyvauti, nes tik davę įžodį ir išbuvę skiltyje ne mažiau kaip mėnesį buvo leidžiami ratan. Tačiau juto, kad kalbama apie jį. Buvo Įnikta, nesmagu, ir veltui ieš­kojo, kurį galėtų primušti ar išplūsti. Tačiau nebe­buvo laiko, nes visa draugovė jau grįžo po sporti­nių žaidimų. . .

# * iš­

slinko saulėtos miškų dienos.

Triukšmingai kasryt pabusdavo stovykla nau­jiems žygiams, juodavo saulės įdegę kūnai, skambė­jo daina ir juokas, aidų kartojamas po platųjį Šven­

101

tosios slėnį iki vėlyvo vakaro. Saulės ir pušų ato­dūsiais brendo kūnai, jėga ir vikrumas nuolat sto­davo varžybų, o milžinų miškuose kiekvieną po­pietį vyko nekruvinoji kova, kur degė stebinčios ieškančios akys, kur liepsnojo pilni pasiryžimo skruostai, kur įtempti raumenys dėjo kraštutines pastangas laimėti, tartum iš tikrųjų pražydusi gy­vybė būtų statoma į mirtiną pavojų.

Ten tankiai plakė širdis, pajutusi spąstus, ar ap­mirdavo džiaugsmu, kai ranka jau siekė nemiršta­mo laimikio. Banguodama išsekusi krūtinė godžiai skausmingai siurbdavo pušynų sultį, kuri lyg nek­taras, nuraminęs kraują, vėl nauja energija užžieb­davo kovai. . .

Skilčių užsiėmimų metu, poilsio išsitiesus, ar va­kare, prisiglaudus jaukiame skilties kampelyje, ties knyga lenkdavos susimąsčiusios galvos, kur tūk­stančiai pirmųjų, nutiesusių kelius, savo patyrimais nublukusiuose knygos puslapiuose dėstė paprastą, bet didžią išmintį apie amžių pinamą visuose kraš­tuose ir visad naują keliolikos jaunuolių bičiulystę, apie aplinką ir kraštą, žvaigždes ir jųjų paslaptis, kur Grigo Ratai ir Šiaurės žvaigždė, ir tūkstančius kitų dalykų; kur perteklius energijos ir žygių norai supinami su žmogaus pagarba, savitvarda, kuklu­mu. ..

Keisčiausiais mazgais pynėsi virvės, miškų aikš­telėje išdygo bokštas, be brezentų tvirtai stovėjo spyglių palapinės, per kuklųjį upelį, įtekantį Šven- tojon, išsitiesė virvių tiltelis, žarijose buvo kepama duona, bulvės, lopomi drabužiai, akimis ir geome­trijos pagalba, buvo matuojami atstumai. . .

102

Žygiai pynėsi su dainomis, kurių kas dieną mo­kėsi naujų, o laužo liepsnoje tamsiais žvaigždėtais vakarais plaukė aiškūs draugininko žodžiai, kurie tarp gainiojamų ugnies šešėlių stipriau paveikdavo širdis, giliau įkrisdavo, šiluma apsupdavo.. .

Įkaisdavo, nuotykių ištroškusi, Jono galva. Už­simiršęs, atsidavęs lindo visur pirmutinis, kur rei­kėjo greitų kojų, kur teko kovoti. Ieškojo laimėji­mų, garbės, karstėsi į bokštą, į aukščiausias pušis, valandomis galėjo stebėti statomus tiltus ir pats troško dalyvauti, pridėti savo rankas. Tačiau jo neleido, jis tik kandidatas, prie statybos dirbo lai­kantieji į pirmąjį patyrimo laipsnį. Veržli Jono pri­gimtis dažnai išsmukdavo iš stovyklos drausmės ir, pridariusi šunybių, plakančia širdimi laukdavo įsa­kymų, kur galėjo būti vienas žodis — namo. Drau­gų kaip ir nerado, kažkaip visur, toliau nuo skilti- ninkų akių, įvykdavo maži susidūrimai, kur jį ap- stumdydavo arba jis silpnesnį. Nemėgo jo draugo­vės skautai, ir tikrai būtų atėjęs laikas, kad pats, susidėjęs savo daiktus, būtų pasiklausęs kelio į Kauną, jei ne Kęstutis. Ir keistas tas Kęstutis bū­davęs. Niekad jis nešaukdavęs, niekad nepastūmęs, nors ir stipresnis, bet klausydavo jo skiltis. Mėg­davo jo dažną šypsnį, ramų juoką. Pasitaikydavo, kad atsikalbinėdavo berniukai, nemėgdami kai ku­rių įsakymų, bet visad vykdydavo. Be jo susirinkę nieko nepadarydavo, nenutardavo, bet jam pasi­rodžius, kita nuotaika pabusdavo, šiluma visus ap­jungdavo, skiltis pasijusdavo tampriu vienetu, kur visi už vieną, vienas už visus. Ir Jonas sėmėsi stip­rybės, valdė išsišokimus, klausė skiltininko palie­

103

pimų, nejučiomis džiaugdamasis, kai tas į jį kreip­davosi.

Žirgų skilties padangėje nebuvo dūmų.Vieną dieną Kęstutis ant mažų popieriukų iš­

rašė valandas ir sumaišęs sudėjo kepurėn.— Šiąnakt mes budime. Traukit burtus, ku­

riam kuri valanda. O gal, Jonai, nori pirmutinę ar paskutinę sargybos valandą? Tu pirmą kartą sto­vykloje.

— Ne, ne, — užsigavo paklaustasis, — aš no­riu naktį — aš nenoriu burtą traukti, duokite man dvyliktą valandą.

— Naktį mamą šauksi.— Drąsus, kol saulė šviečia.— Kelias poras kelnių neužmiršk apsivilkti.— Tik į upę žvejoti neužsimanyk.Patarinėjo godžiai skiltis. Tačiau Jonas kietai

spyrėsi, ir niekas nesuvokė, kad svarbioji viso prie­žastis buvo didysis prožektorius, kuriuo tik naktį buvo galima žaisti ir į kurį seniai Jonas taikė, pa­vydžiai matydamas jį sargybinio rankoje.

— Jei Jonas nenori traukti burtų, o renkasi sunkiausią valandą, sutiksime, tur būt?

— Tegu.— Matysime, ką rytoj jis padainuos.— Drąsus, kol tarp mūsų.— Tai kada, Jonai, nori nuo vienuoliktos iki

dvyliktos, ar nuo dvyliktos iki pirmos?Tačiau paskiltininkis užginčijo:— Nuo vienuoliktos iki dvyliktos yra dar ge­

ras laikas, dažnas nemiega, vartosi, kai kas pavė­

104

lavęs ir žvakę degina. Jei jis nori be burtų, tai tik nuo dvyliktos iki pirmos.

— Ar sutinki, Jonai?— Žinoma.Įsitikinęs, kad dabar tikrai jį neaplenks didysis

prožektorius, nekantriai laukė nakties, kuri šį kar­tą vėžio žingsniu slinko. Ir tik miško žaidimas jį kiek išblaškė, kuris pasibaigė keisčiausiu nenuma­tytu įvykiu.

Jau gerą valandą draugovė kovojo pasiskirsčiu­si į dvi priešingas sargybinių bei kontrabandininkų stovyklas, kur vieni saugojo miško taką, kiti sten­gėsi slaptas gerybes pernešti į kitą pusę.

Kaip ir visad, vieni slinko, slapstėsi, kiti gaudė, tykojo. Vienu momentu ūkio ministras Vytas, kuris ėjo sargybinio pareigas, pajuto, kad vieno baro pa­kraštyje įtartinai juda tankios žolės. Neabejodamas, kad tai slapukas kontrabandininkas veržiasi 'pra­smukti į kitą pusę, nenuleido daugiau akių nuo siū­buojančios žolės, kuri kartais išsitiesdavo, tartum nieko aplink nebūta. Vytas krito žemėn ir visomis keturiomis, įsisiurbęs akimis į įtartiną vietą, paslin­ko metrą, antrą, trečią, stengdamasis nekelti ma­žiausio triukšmo. Įsitikinęs, kad jo judesiai negir­dimi, vėl paslinko pirmyn ir pagaliau iškišo akis pasižiūrėti. Tikrai, kažkas priešais slinko, ir paga­liau iš po žolių prasikišo šviesi, kaip Vytui pasi­rodė, Eimučio galva.

— Stok, Eimuti, — sušuko Vytautas, nerda­mas iš tankumynų, šokdamas ant kojų. Tačiau Eimutis, matyt, galvojo kitaip, nes žolė staiga su­bangavo, bet priešinga kryptimi.

105

— Stok, Eimuti, aš tave matau, — suriko sar­gybinis, kad net visas miškas nuskambėjo, šokda­mas vytis. Pasitikėdamas savo kojų greitumu, skri­do tarp mažų pušaičių, kas sekundę pasiruošęs čiup­ti neklaužadą, nes jau ir kiti sargybiniai pradėjo supti ratu, šaukdami:

— Stok, stok!Ir staiga visus perrėkė džiugus Petro balsas:— Tai paršas!— Paršas, paršas!Tikrai, triukšmo ir gaudimo išgąsdintas, tarp

pušaičių movė, kiek kojos iškerta, kokių trijų mė­nesių paršiukas.

Išgirdę keistą naujieną, kontrabandininkai, pa­miršę vaidą, susimaišė su sargybiniais, ir visi kaip vienas lėkė medžioklėn, nes paršas nutarė gyvas ne­pasiduoti. Supamas iš visų pusių, jis išdarinėjo to­kius artistiškus vingius, kad geriausi bėgikai, jau besilenkią jį sučiupti, sugriebdavo tik samanas, ar­ba dar blogau — užsimiršę griūdavo, užkabinę ko­jas už kupstų ir kelmų. Sužeistųjų buvo jau nemaža, bet ir paršas vos kvėpavo. Kai Jonas, keletą kartų nusiritęs, netikėtai rizikavo, krisdamas šuoliu, paršo užpakalinės kojos atsidūrė berniuko rankose, ir, ne­beįstengdamas ištrūkti, tiek žviegė, lyg tūkstančiai kiaulių būtų piaunamos.

Didvyris iškilmingai nešė grobį, o ratu jį supo berniukai, nuolat kaišiodami rankas, tačiau neman­dagus gyvulėlis nenorėjo suprasti draugiškų kibi­nimų ir nuolat veržėsi iš rankų, triūbydamas tokiu skaudžiu balsu, kad nevienam toliau esančiam rėžė skausmas širdį.

106

Nereikėjo net raginti, ir skautai nelaimingajam belaisviui greitosiomis padarė gardą, sunešdami maisto likučius. Kai vieni maitino, kiti jau lėkė pra­nešti į tolimus kaimus seniūnams apie netikėtą ra­dinį.

Jonas, prisiminęs krikštamotės pietus, kur buvo pavaišintas jaunute kiauliena, girdė dabar paršiuką iš virtuvės atneštu pienu, klausdamas Kęstutį:

— Kada piausim?— Visai ndpiausim, bet surasim ir atiduosim,

kam priklauso, — netikėtai nuvylė skiltininkas.Vakare laužo metu Arabas skaitė dienos lai­

kraštį, kur pirmoje vietoje buvo įdėta korespon­dencija iš dienos įvykio apie garsiąją buivolo me­džioklę. Iš aprašymo ryškėjo, kad dešimt medžio­tojų buvo sužeista ir tik pačiam galingajam Jonui pavyko už kojų parverst pavojingąjį gyvulį, kurį vėliau, persimetęs per pečius, nugabeno į stovyklą, įgydamasj nemirštamą garbę, kuri paliks palikuo­nims, kurio paminklai puoš pasaulio sostines, kur pasakose bus pasakojama apie didįjį medžiotoją Jo­ną Vaitą ir jo nugalėtą žiaurųjį buivolą.

Jonas klausėsi susisupęs į brezentą, ir maloni pa­sitenkinimo šiluma kuteno jo vaikišką fantaziją. Jis tikrai jautėsi didvyris, sėdįs prie laužo tolimosiose prerijose, tarp įkasiusių kovos kirvį indėnų, tarp baltųjų medžiotojų, pasižymėjusių drąsa — kaip vienas geriausiųjų, kaip vienas drąsiausiųjų. O kad jį dabar matytų Pumpa, Arklys, Kanopa, Knopas! Ir jis giliai atsiduso. O turės jis grįžęs ką papasa­koti!

Dvyliktą naktį jo budėjimo laikas, kažin ar jis

107

dabar užmigsiąs, abejojo grįžęs po laužo. Prie silp­nos žvakės šviesos pasidėjo greta šiltesnius drabu­žius ir išsitiesė pasilsėti. Draugas užpūtė žvakę, švilpukas pranešė tylą, sužibo akinančiai šviesa — prožektorius. . .

— Ko gero, jis dar perdegins baterijas, — susi­rūpino keldamas galvą. Bet aplink jau buvo tamsu, ir vėl galva prisilietė priegalvio; užsimerkė, švi­niniai vokai nusileido — užmigo. Bet po minutėlės vėl šoktelėjo. Gal jau pramigo, gal jau kelia; įdomu kelinta valanda? Pasisukinėjo, pasiklausė ir vėl už­migo. Tartum miškas pasivaideno, ir tas paršiukas taip greit lekia, kad jis ir pavyti nebegali; tačiau žino, kad jis pagaus, juk pagavo. Ir tikrai čiumpa už kojų, bet tas dabar taip spardosi, taip spardosi, kad visą Joną krato, visai nebegali jo sulaikyti, ir girdi balsą prie ausies:

— Kelkis, susimildamas, ką, aš valandą tave tampysiu?

Jonas, jau pusiau ištemptas iš patalo, dar kurį laiką blaškosi tarp sapno ir tikrovės ir pagaliau, vi­sai pabudęs, mėgina keltis.

— Greičiau, tai miegalis.Šiaip taip susitvarkęs, išsirioglina iš palapinės.

Šalta, drebulys virpina kūną. Sargybinis nuima lai­krodį ir kiša popieriuką.

— Duok prožektorių, — rūpinasi Jonas, segda­mas Kęstučio laikrodį.

— Nepamesk raštelio, po tavęs budi Ignas. Pri­simeni, kur miega? — šnabžda sargybinis.

— Prisimenu, prisimenu, — džiūgauja Jonas,

108

laikydamas rankoje prožektorių. — Eik miegoti, nebijok, — ir išdidžiai apsidairo tamsoje.

Sublizga prožektorius, nušviečia vieną kitą pa­lapinę, užkabina medį, nuslenka į maisto sandėlį, kurį dabar dengia lapinė, ir vėl užgęsta. Jonas žen­gia žingsnį kitą ir vėl įjungia šviesą. Kaip toli ji neša! Trys stiprios baterijos sujungtos į vieną. Sako, pusę kilometro nuotolio šviesa siekia. Berniukas pa­eina krantan ir vėl šviečia žemyn į vandenį. Tikrai, toli geltona dėmė šokinėja. Vėl grįžta į stovyklą ir apsidairo. Tamsios nepermatomos sienos. Naktis nors žvaigždėta, bet neišlaiko miško šešėlių ir mė­nulio nebėra. Palapinėje, stovėjęs sargybą, kurį lai­ką tvarkosi draugas, bet tuoj pasigirsta jo tankus alsavimas — jis jau užmigo. Visai vienam likus, tamsa pavojingai pradėjo verti ir iš visų pusių su­čežėjo keisti balsai, tartum artėdami į stovyklą. Jo­nas įjungė šviesą, keletą kartų apvesdamas aplink. Visur tuščia. O kad jis turėtų šautuvą! Iš tikrųjų, o gi puolantieji gali nežinoti, kad jis tik skautiška laz­da ginkluotas. Ir, pakėlęs lazdą ant pečių vietoj šautuvo, žymiai drąsiau pasijuto. Dabar tikrai bijos. Vėl apšvietė aplinką ir, kurį laiką apakęs nuo švie­sos, veltui skrodė mišką, nieko nematydamas. Jis dabar jau įsivaizdavo esąs didžiųjų prerijų kovo­tojas, kurį supa tūkstančiai indėnų, slinkdami su tomahaukomis nuimti jam skalpo. Atrodė, lyg prie kiekvieno medžio, prie kiekvieno krūmo tyko pikta akis, sekdama mažiausią jo judesį, mažiausią jo žingsnį, kad vienu metu, sukėlus didelį šauksmą, šoktų iš visų pusių į stovyklą.

Ir taip gyvai įsijautė, prisimindamas knygų nuo­

109

tykius, kad, užmiršęs tikrovę, nuėmė nuo pečių laz­dą ir, lyg šautuvą paruošęs šauti taikė į kiekvieną krūmą, tikėdamasis apgauti priešą. Tarškėjo dabar visur, ypač tankesnių medžių, ir vienoje vietoje pa­leista šviesa pagavo lyg neaiškų judesį, nuo kurio piestu stojo plaukai. Bet, šiaip taip nugalėjęs bai­mę, vėl pašvietė. Ne — tuščia, tylu, gal tik jam taip pasirodė? O gal kas skubėjo pasislėpti? Pažvel­gė į laikrodį. Nejaugi tik aštuonios minutės pra­slinko, o atrodė bent pusvalandis. Instinktyviai pra­dėjo save raminti, prisiversdamas paėjėti vienon kiton stovyklos pusėn.

Keliavo saugodamasis pakraščių, stengdamasis būti viduryje, atviroje vietoje. Kažkuris palapinėje garsiai pro miegą prakalbėjo, ir Jonui tartum našta nukrito. Vienu metu pasidarė linksma, ir baimės lyg nebūta — ištirpo. Ko gi jam bijoti? Visur ap­link savieji, o draugininkas, tikriausia, montekristą turi. Garsiai nusikosėjęs, apėjo maisto palapinę, pa­švietė vieną kitą kartą į naktį, pamėgino šviesti į žvaigždes, bet aukštybėse, pametęs bent kokį savo pastangų vaisių, užgesino prožektorių ir, žengęs stalo link — apmirė. Iš miško atplaukė keistas ne­malonus pridusęs ūkavimas. Vienu metu atgimė vi­sos pasakos apie vaiduoklius numirėlius; prisiminė ragana, pasivaidino jos pitkos akys, piestu vėl stojo plaukai, ir prisispaudė prie savos palapinės, pasi­ryžęs jon murktelėti, jei kas baisaus pasirodytų. Ir veltui kurį laiką gainiojo mintis, neįstengdamas nu­galėti kaulėtų iš karsto kyšančių rankų, baisių vil­kolakių, slenkančių miškais, ieškančių žmonių, pa­sirodančių klastingų velnių, gyvulių, kalbančių

110

žmonių balsais, nusidėjusių vėlių. Ir jei ne prožek­torius rankoje, tikrai viską būtų metęs, slėpdamasis palapinėn. Bet dabar, šviesdamas visus pakampius, pamažu nurimo apsiprasdamas. Žvilgterėjo į lai­krodį — tik devyniolika minučių. Nežinojo ar džiaugtis, ar liūdėti. Tuo tarpu viskas laimingai, ne tokie stovėvado sargyboje — jis neblogesnis. Drą­siau pradėjo sukinėtis, kaskart darydamas didesnį ratą. Pamojavo lazda, perkirto pusiau įsivaizduo­jamą priešą, švilptelėjo ir, padaręs šiokį tokį triuš- mą, vis labiau drąsėdamas, pasiekė stovyklos var­tus, kur abejodamas sustojo: peržengti ar ne? Ne, negalėjo, stovykloje, supamas palapinių, jutosi ap­saugotas, bet už jos ribų vėl darėsi baugu. Grįžo, apsidairė kartą, antrą. Kažko trūko, kažko norėjo­si. Gera būtų papirosą surūkyti; žinoma, tuščia vil­tis; bet ne pro šalį būtų ir sviestainį su sausa lietu­viška dešra. Pašvietė ūkio palapinėn. Ten visko pil­na, ir jis gali paimti visą dešrą, gerą kilogramą — ir niekas neužuos. Pakvipo skanėstai tokia galia, kad, pajutęs tikrą alkį, negaišdamas atsidūrė prie palapinės. Sustojo. Suabejojo. Njegi darys, kaip anie darė. Ištuštino pirma, paskui grąžino. Jis nedaug paims, bet jau negrąžins — suvalgys. Draugovė šaukė ant anų — vagys. Ir jis bus vagis. Hm, tegu šaukia, bet jie nežinos. Tačiau... jis sargybinis, vi­sus saugoja, visi juo pasitiki, ramiai miega. Hm, jei­gu juo nepasitikėtų, tikriausia, antrą sargybinį prie palapinės pastatytų.

Stovėjo sumišęs, hamletiškų minčių kankinamas: imti ar neimti. Jau ištiesė ranką ir vėl ją atitraukė. Ar krautuvės savininkė pati iš savęs vagia? Ne,

111

taip neišeina, negalima. Čia irgi jo, blogiau būtų padaręs negu Arabas, iš kurio visi juokiasi. Nese­niai buvo toks didelis, garsus, o dabar toks mažas; tikrai blogai jam, ir Jonas nenorėtų atsidurti jo kai­lyje. Sargybinis — pasityčiojo su panieka berniu­kas, ir pagundos nukrito. Ne, jis neims. Lėtai atsi­traukė nuo palapinės ir įsisiurbė į mišką, kur kaž­kas vėl sutratėjo.

— Budi, Jonai, — greta atsiliepė balsas.Berniukas krūptelėjo ir apšvietė kalbantįjį.

Draugininkas.— Per dažnai švieti, Jonai. Maniau, kad žai­

buoja. Tik tau į nenaudą išeina, nes tavo akys neį- pranta prie tamsos. Jei kas tave sektų, visad maty­tų iš prožektoriaus, kur esi. Paprastai, jei kas įtar­tina, geriau prisiglausti prie medžio ar kitos tam­sios vietos, kuri neišduotų judesių. Nebijai?

— Ne.— Nešalta?— Ne.Berniukui lindo biaurios mintys. Jei jis lįstų pa­

lapinėn, štai paties draugininko būtų buvęs užklup­tas. Kokia laimė, kad nesusigundė; juk žinojo, kad kartais draugininkas išeina sargybos patikrinti ir visad tamsias valandas parenka.

— Matau, šaunus berniukas esi. Girdėjau, tu pats parinkai laiką?

— Pats.— Patinka tau stovykla?— Patinka.— Parašei tėveliams laišką?— Ne.

112

— Parašyk, rytoj aš duosiu popieriaus, voką ir pašto ženklą. . . Žinok, motinos širdies dovanos nė­ra privaloma kasdienybė.

Matydamas, kad berniukas, jaučiasi suvaržytas, draugininkas apsidairė, patikrino laikrodį apėjo aplink stovyklą ir, draugiškai patapsnojęs Jonui per pečius, rengėsi eiti miegoti, kai berniukas, kažkokių minčių kankinamas, abejodamas sustabdė:

— Draugininke,— Ką? — sustingo vietoje pašauktasis.— A š. . .— Sakyk drąsiai, ko nori.— Aš irgi noriu būti skautas.Stojo valandėlė tylos.— Malonu, kad nori į mūsų organizaciją. Susi­

pažinai su ja, žinai mūsų įstatus?— Žinau kiek. . .— Hm, bet tai dar ne viskas.— Ko dar?— Pakišai sviestainį po Jurgio sėdyne?— Pa.— Pakabinai Arabo kelnes pušies viršūnėje?— Pa.— Sukruvinai Ignui nosį?— Su.— Pravardžiavai jį?— Pra.— Įpylei druskos Povilui į kompotą?

— t-— Įdėjai negyvą pelę Ignui į patalynę?

- I-

113

— Kieno nagai jau ketvirtą kartą iš eilės per patikrinimą neišvalyti?

— Mano.— Keikiesi biauriausiais žodžiais stovykloje?— Aš maniau.. .— Ką manei?— Kad niekas negirdi.— Matai, girdėjo.— Matau.— Taigi, tavo skiltininkas geras skautas, ar jis

taip daro, kaip tu?— Ne.— Palik žirgų skiltyje stebėtoju, o Kęstutis tau

padės. Nugalėsi save, prisitaikysi prie mūsų reika­lavimų, tapsi skautu kandidatu, o toliau žinai — egzaminai, įžodis. Bet dabar dar per anksti. Na, la- bąnakt, jau ir tavo laikas baigiasi.

— Labąnakt.Draugininkas dingo palapinėje. Jonas apsidairė

aplink — papilkėjo. Pašvietė prožektoriumi, perėjo vieną kitą kartą stovyklą, bet baimės jau nebejuto. Žinojo, dar draugininkas nemiega; be to, jau po vi­durnakčio, visos tamsiosios jėgos skuba dingti. Lai­krodis rodė be dešimties pirmą. Patikrino sąrašą, atrado sekančio sargybinio palapinę ir, pastovėjęs dar septynetą minučių, patempė už kojos miegan­

tįjį-Nakties sargyba pasibaigė. . .Kitą dieną skautai pastebėjo draugininko ir skil-

tininkų ilgą pasitarimą, po kurio grįžę skiltininkai nė žodžio neprasitarė, lyg burnos užrištos būtų. Tai, žinoma, sukėlė keisčiausius spėjimus. Bet kai skilti-

114

ninkai dar du kart buvo pasaukti ir tyliai šnabždė- damiesi neleido net smalsuoliams arčiau prieiti — stovykla suūžė.

— Matysit, nakties žaidimas.— Kažin, ženklus seksim?— Vakar sekėm.— Bet nepavyko, ereliai laiškus taip suslėpė,

kad ir patys vėliau nerado.— Ričardas miknius.— Kirvis.— Vėl per jį šiandien. . .— Nei ženklai, nei žaidimai, čia kas nors jau

yra, — mirktelėjo Arbas.— Sakyk.— Neišplepėsit?— Aš žinau ir be Arabo, — įsikišo žirgų paskil-

tininkis, — tinklą žuvims gaudyti darys.Berniukai sprogo juoku.Arabas paraudo.— Jūs ir sapnuodami žuvis matote.— Kad pats daug prigaudei.— Tiek tavo žuvų persivalgėm, kad į miestą

bus gėda grįžti.— Užtenka, nusibodo klausyti, visai sukvailė-

sit, — supyko sargybinis.— Kad pasižymėjai. . .— Nuopelnus minime.. .— Medaliu apdovanosime.. .— Žuvį pakabinsime..Veltui Arabas gynėsi, nes geležinio stovyklų

įstatymo niekas dar nesulaužė. Užtekdavo kuriam prasikišti kuriuo ypatingu įvykiu, ir tą jau už­

115

puldavo per visą stovyklos metą. Gerai, jei įvykis garbingas, bet kartais ir šauniausią vyrą netikėtu­mas į ožio ragą suvarydavo.

Ir tik į pavakarę po miško žaidimų Kęstutis il­sėdamasis atskleidė žirgams paslaptį.

— Šiąnakt Antanas su manim eina Vytauto draugovės stovyklos apžiūrėti. Šiokių tokių žinių norime sumedžioti. Negi taip kaip kelmai ir neat- silyginsim už mums padarytą gėdą.

Jonas pašoko.— Kęstuti, imk mane kartu.— Kelionė tolima.— Aš nenuvargęs.— Nepatyręs įkliūsi dar, tada nežinosim, kur ir

akių dėti, nors stovyklon negrįžk.— Aš neįkliūsiu.— Mes vyresni, stipresni, pabėgsime, o tu?— Aš nebėgsiu.— Nebėgsi?— Nebėgsiu. Aš sakysiuos, kad karvės ieškau.

Pernai ganiau, tik botagą nusivysiu.Kęstutis kurį laiką žiūrėjo susimąstęs.— Žinai, įdomi mintis. Palauk, pakalbėsiu su

draugininku, gal tikrai gali būti naudingas.Po pusvalandžio Kęstutis grįžo.— Galėsi eiti su mumis.— Išeiname laužui tik prasidėjus, taigi greit pa­

siruošk.Jonui nereikėjo kartoti, nes tuojau dingo. Po

vėliavos nuleidimo, skautams ruošiantis laužui, Kę­stutis susirūpino, ieškodamas berniuko.

— Kur tas pražuvo, ar nematėt, — klausinėjo.

116

Tačiau veltui dairėsi. Prieš laužą šilčiau besi­velkančių skautų tarpe nebuvo, taip pat nesisuki- nėjo ir tarp atvykstančių iš apylinkių ūkininkų pa­siklausyti laužo dainų ir pasižiūrėti vaidinimų. Jo dėmesį tik kiek patraukė purvinas piemenukas, ku­ris įsidrąsinęs net į stovyklą buvo įėjęs.

— Eisim be Jono, — nusprendė, akimis ieško­damas Antano, kai kažkas jį timptelėjo už ran­kovės.

— Tai gal jau laikas?Prieš Kęstutį stovėjo matytas piemenukas. Nors

prakalbintasis ir suprato, kad tai Jonas, bet nenorė­jo savo akimis tikėti. Nusmukusi ant akių kepurė, išsitepęs veidas, pajuodę marškiniai, audinėlė, bota­gas rankoje.

— Nuostabu, nenoriu tikėti. Iš kur gavai tą viską?

— Botagą pats pasidariau, o kitką susiskolinau. Kelnės vaidinimui buvo atvežtos.

— Puikiausia, einam, draugininkui parodysiu.Nuėjo.— Apžiūrėjęs draugininkas, nusišypsojo.— Tikrai tau, Jonai, neteks bėgti, tave kiekvie­

nas tikru piemenuku laikys. Na, laimingai, nuo jū­sų parneštų žinių daug kas priklau-sys. Geros sėk­mės!

Visi trys — Kęstutis, Antanas ir Jonas, — nenorė­dami atkreipti dėmesio, su niekuo daugiau neat­sisveikindami, tuoj pasuko į šoną, čia pat pasiner­dami į mišką. Iš stovyklos kilo šūkavimai, vienas kitas mėgino dainą; buvo jaučiama, kad berniukai jau pradeda traukti prie laužo. Tačiau pamažu, vis

117

labiau tolstant, garsai darėsi silpnesni ir silpnesni, o vienu laiku visai apmirė. Tik staiga suvirpo miškas nuo galingo —

— Stovykla-a-a!— Raketa.— Gražiai iš tolo skamba.Miške jau buvo tamsoka.Dar kiek juo pažygiavę, įsuko į mažą takelį.

Ėjo skubėdami, tad Jonas, mažesnis būdamas, tar­pais turėjo pabėgėti. Visi trys susirūpinę tylėjo. Ži­nojo — žygis nebus lengvas. Vytauto draugovė tikrai pasiruošusi visokiems netikėtumams, ir tik nuo jų atsargumo, sumanumo ir įgytų žinių pri­klausys žadėtasis atsilyginimas. Neduok, Dieve, įkliūti, nors į stovyklą negrįžk, nebus kur akių dėti.

— Gaila, prožektoriaus nepaiėmėm, — . apgai­lestavo Jonas.

— Tik mums trukdytų, per didelis. Jo šviesa iš tolo krinta į akis, dar kas pastebėtų, — nuramino Kęstutis.

Temo dabar nepaprastai greitai, ir didžiuliai juodi šešėliai apdengė mišką. Negalima buvo sku­bėti, bet žengta lėtai, atsargiai, tarpais maža lem­pute pasišviečiant taką. Jonas jau daugiau nebeat- siliko, bet stengėsi eiti viduryje, kad saugiau būtų, nes, sekant iš paskos, jam rodėsi, kažkokie pavojai jį tyko, gal vilkas kartais ar kitas pavojingas pada- daras. Tačiau po valandėlės įėjo į jauną pušyną, kur pasidarė šviesiau. Dabar galėjo pridėti žingsnį, tik, deja, neilgam. Jaunasis pušynas tuojau pasi­baigė, vėl užleisdamas vietą šimtamečiui. Pradžioje takas dar buvo platesnis ir lengva buvo sekti, tačiau

118

netrukus jis susiaurėjo, kelią pastojo kadagių krū­mai, išsišakojusios eglės, ir nuotykių ieškotojai ne­noromis vėl nutrepsėjo žąsele. Po kiek laiko pirma ėjęs Kęstutis sustojo.

— Išsukom iš kelio. Į tokį tankumyną įbridau, kad prasiveržti negaliu.

Pašvietė lempute. Apsidairė aplink — net šun­kelio nesimatė, o tik didžiulė tankumynų siena. Pa­tys suprasti negalėjo, kaip jie čia ir įlindo. Dangaus irgi nė skliautelio.

— Reikėją keliu eiti.— Per mišką arčiau.— Arčiau, bet matai, kas išėjo.— Palauk, duok kompasą ir žemėlapį.Antanas pašvietė lempute.— Veržkimės į rytus, turėtų būti miško kelias.

Duok man lemputę, tikrinsiu kompasą, — nutarė Kęstutis.

Pradėjo lįsti iš tankumynų, saugodami akis. Laimė, kad dar miškas sausas, versmės kelio nepa­stojo.

— Kad tik gyvatė neįkąstų, — baiminosi Jonas, brisdamas tarp žalių viržių, samanų, aukštai kelda­mas kojas, dažnai plakamas šakų, duriamas krūmų, braukdamas uodus. Ėjo jau ne pavieniui, bet vienas kitam įsikibę į diržus, dažnai virsdami, sustodami. Kiekvienas žingsnis buvo kovote kovojamas, ir jei ne lemputė Kęstučio rankose, žygis būtų buvęs neį­manomas. Kelias pagaliau tiek prailgo, kad, rodės, ištisus kilometrus taip slenka, bet iš tikrųjų ne dau­giau kaip du šimtus metrų padarę, įvirto keliukan.

119

— Uf, — atsiduso palengvėję, susėsdami pail­sėti. Kiekvienas braukėsi prakaitą ir kasėsi apkultas sudraskytas kūno vietas.

— Gerai, kad dar išsikapstėm, be kompaso tai ir nemėgink.

Kęstutis vėl išsiėmė žemėlapį* ir pasidėjęs ati­džiai pradėjo tyrinėti, žiūrėdamas į laikrodį.

— Geriausia mums atsidurti prie stovyklos prieš dvyliktą. Pats įmygis; be to, nors akin durk, sargybiniai savo prožektoriais nurodys mums ke­lią. Mes esame maždaug keturi kilometrai nuo sto­vyklos, taigi turime paskubėti. Šis miško kelias tuo­jau įsuks į vieškelį, kuris pušynais eis beveik iki pat jų stovyklos, — aiškino Kęstutis. — Lemputės dau­giau nevartokime. Na, pirmyn.

Ėjo dabar labai greitai ir pagal žemėlapį įsuko vieškelin, jau žymiai lengviau skirdami jo baltą pa­viršių.

— Dar trys kilometrai, paskubėkime.Ėjo kurį laiką tylėdami, greta, įtempę ausis,

stengdamiesi nekelti triukšmo.— O gal čia jų kur stovykla? — suabejojo Jo­

nas pašnabždomis.— Ne, jie prie Neries, kuri dar tolokai nuo čia.

Tuojaus vieškelis bus perkirstas kito. Tada lygiai liks kilometras iki upės. Jau dvylikta, greičiau.

Vieškelis buvo išsitiesęs lyg styga, kiek krisda­mas žemyn.

Staiga Kęstutis stabtelėjo, griebęs abu palydo­vus.

— Cit!— Kas?

120

— Ša, einam į šoną po medžiais, — pakuždėjo.Nesiginčydami nuslinko, suguldami po šakomis.— Kas atsitiko?— Mačiau priešais šviesą.— Negali būti, aš irgi priekin žiūrėjau, — nu­

stebo Antanas.Jonas tylėjo pasiduodamas Kęstučio įsakymams,

tik širdis daužėsi, tartum mirtinas pavojus tykotų.— Mačiau trumpą sekundę žybtelėjusią šviesą,

lyg pridėtą aklinai prie laikrodžio valandai pati­krinti.

— Kas čia galėtų būti?— Tik sargybinis.— Susimildamas, čia, ant vieškelio!— Kryžkelė čįa.— Taigi kryžkelė, negi čia jau stovykla?— Ne, čia negali būti.— Matai.— Prisiekiu, mačiau šviesą.— Ką darome?— Palaukime. Jei aš neklystu, tas, kas kartą

valandą patikrino, gal norės patikrinti ir vėl.Gulėjo įtempę akis į Kęstučio nurodytą vietą.

Slinko minutė, antra, trečia. Atrodė, slenka jau ir dešimta, bet tamsoje viskas buvo ramu; mažiausias žibtelėjimas nedrumstė iškilmingos slegiančios tam­sos. Įtempti raumenys po truputėlį pradėjo įvargti, ir laikas taip prailgo, kad, rodos, valandos prabėgo. Tačiau patys nedrįso žvilgterėti laikrodin.

— Tau tik pasirodė, — pradėjo Antanas, — bet tuoj nuščiuvo, nes maždaug už šimto penkias­

121

dešimt metrų tikrai blikstelėjo švieselė, tuoj užges­

dama.Kęstutis, gulėdamas viduryje, bakstelėjo drau­

gams į šonus.— Matėt?— Matėm.— Kas ten galėtų būti?— Tu teisus, kažkas tikrino laikrodį.— Negi sargyba, stovykla?— Neįmanoma, be to, sargybiniai paprastai

vaikščioja, o šis tartum vietoje prikaltas.— Ką darysime? Arčiau slenkam?— Ne, čia kažkas ne taip.— Klausykit, — apsisprendė Kęstutis, — tu,

Jonai, nusimanai apie žvaigždes?— Kodėl?— Jei mes turėtume persiskirti ir nesusitiktu­

me, ar rastum kelią į stovyklą?— Nežinau.— Žinai šiaurės žvaigždę?— Žinau. Jurgis laikė vakar egzaminus ir girdė­

jau, kaip aiškino.— Matai ją dauguje?— Matau.— Kas dar reikia žinoti?— Grigo Ratus.— Rasi šiaurės vakarus?— Rasiu.— Gerai, jei persiskirtume, tiesiai trauk į šiau­

rės vakarus, o dabar klausyk.— Klausau.— Išeisi į kelią ir, šaukdamas „berage, berage",

122

eisi tiesiai į vietą, kur matėm šviesą. Jei rasi skautą, nėra tau ko bijoti, jei šiaip ką nors — sušuk, bėgsim padėti. Supratai?

— Supratau.— Jei bus skautas, pasisakysi ieškąs paklydusios

karvės. Kalbėk su juo garsiai, kad girdėtume. Su­žinok, kur stovykla, nueik ten, patrauk sargybinių dėmesį, įsikalbėk, bet tik garsiai. Jei viskas laimin­gai seksis, grįžk’ į šią vietą, kur gulim, bet aplinki­niu keliu. Sepratai?

— Supratau.— Na, tai eik!Jonas išsitiesė, atsistojo ant kelio, mostelėjo bo­

tagu ir įsidrąsėdamas pašaukė:— Tpruke, tpruke. . .Dairydamasis į šalis, lėtai patraukė pirmyn, tar­

pais kartodamas pradėtą melodiją. Nebenuėjo ir šimto žingsnių, kai priešais suspingo elektros lem­putė, apiberdama jį šviesa.

— Kas tu? — pasigirdo balsas tamsoje.— Aš?— Ką darai čia?— Aš karvės ieškau. Pražuvo, šeimininkai iš­

varė ieškoti, ir Antosė ieško, ir Antanas, ir Osval­das su Kanopa.

Lemputė užgeso, sutratėjo krūmai, ir vieškelyje išdygo šešėlis, bet žymiai stambesnis ir aukštesnis už Joną.

— Tu manęs nebijok, labai nugąsdinau?— Labai. Ponulis irgi karvės ieškai?šešėlis pliūptelėjo juoku.— Ne, ne karvės. Ieškau, bet tikrai ne jos.

123

— Tai ko, ponas, ieškai?— Per jaunas dar žinoti, be ūsų.Prisiminęs Kęstučio įspėjimą, Jonas pradėjo gar­

siau kalbėti, čaižydamas botagu, kad nesigirdėtų draugų slinkimas.

— Ponas paklydai?šešėlis vėl pliutelėjo juoku.— Ne, nepaklydau, mano namai visai netoli.— Kur?šešėlis paėmė Joną už rankos ir, patraukęs nuo

vieškelio, įstatė į platų taką.— Eik tuo taku ir prieisi mano namus. Netoli,

ten tavo karvė ganosi. Cha, cha, cha, cha. . .— Tikrai, ponuli?— Tikrai, cha, cha, cha, ten rasi du mano bro­

lius. Sakyk jiems, kad aš siunčiau. Eik, eik, ir pusės kilometro nebus.

— Tikrai, ponuli?— Tikrai, tikrai, cha, cha, cha. . . Liepk, kad

tau karvę atiduotų, aš įsakau.Miškas čia buvo retas, be to, jaunas. Abipus ta­

kelio augo pušaitės, taigi nebebuvo baimės paklysti. Pliauškindamas botagu, šaukdamas savo tprukę, Jo­nas drąsiai veržėsi pirmyn, žinodamas prieisiąs skautų stovyklą. Netrukus pasidarė daugiau vietos, subaltavo palapinės ir stipri šviesa vėl apakino ke­leivį.

— Prožektorius, — pagalvojo, dengdamas ran­ka akis, bet nesustojo, o vis ėjo, kol balsas paklausė:

— Kas tu?— Karvės ieškau.— Kokios karvės?

124

— Beragės.— Čia jokios karvės nėra.— Aš sutikau žmogų, jis sakė, kad čia yra,,

siuntė.— Ko taip šauki, visą stovyklą prikelsi.— Atiduokit karvę.— Koks žmogus tave siuntė?— Aš keliu ėjau, kad pradėjo šviesti, o paskui

sako: „Eik į mano namus" ir kelią nurodė.Berniukas užgesino prožektorių, kreipdamasis į

savo draugą:— Tai Stasys pokštą iškrėtė, jam visad šunybės

rūpi, — ir, atsisukęs į Joną, tęsė:— Čia jokios karvės nėra.Tariamasis piemuo nuleido galvą ir apsimetė

norįs verkti.— Tikrai, čia yra, tas ponas sakė, ir sakė — du

broliai stovi.— Klausyk, joks ponas tau nesakė, o toks pat

berniukas, kaip ir tu. Čia ne jokie namai, o skautų stovykla, ir jokios karvės neturime. Patikėk ir taip nešauk, nes visi miega.

— O jūs kodėl nemiegat?— Mes sargybą stovim.— Arklius ganot?Abu nusijuokė.— Neturim nei arklių, nei karvių, bet saugo-

jam, kad kas neužpultų.— O kas gali užpulti?— Gal ir niekas, bet gali ir užpulti kiti tokie,

kaip mes: Jie mums pažadėjo.— Tai jūs saugoj at?

125

— Saugojam.— O kam aną ant kelio išvarėt?— Mat, koks gudrus. Neišvarėm, jis irgi sargy­

bą stovi.— Ten jūsų namų nėra.— Bet iš anos pusės turi ateiti svetimieji.— Kam tu aiškini, Broniau, ar jis supras? Tavo

karvės čia nėra, eik kitur ieškoti, — kreipėsi į ta­riamąjį piemenį. — Dieną ateik pakalbėti, jei nori; eik iš čia, laimingai tau karvę surasti.

— Bet tas ant kelio įsakė, kad man beragę tik­rai atiduotute.

— Susikalbėk su juo! Pajuokavo anas su tavim. Negražiai padarė. Mes jį subarsime, eik!

Jonas jau apsisuko, kai naujas balsas sustabdė.— Palauk!Berniukas sustojo vietoje.— Duokit prožektorių.— Prašau, broli draugininke.Pavadintas draugininku įjungė šviesą, apžiūri­

nėdamas berniuką. Tačiau, matyt, veidas nieko jam nepasakė, nes šviesa vis krito žemyn, kol ilgėliau apsistojo ant kojų. Randai seni, nauji, kiek sutrū­kusi stora oda, matyt, visad basa, retai tepamačiusi batus.

— Gali eiti, o aš maniau. . . — nebaigęs min­ties, atidavė prožektorių ir dingo palapinėje, nenu­jausdamas, kad čia pat, dengiami pušaičių, guli du slapukai, godžiai klausydamies sargybinių pasikal­bėjimo.

Jonui pasukus į tą pat taką, kuriuo atėjo, abu

126

sargybiniai nejudėdami kurį laiką švietė prožek­toriumi.

— Matai, fruktas, karvės į stovyklą atėjo.— O šaukė, tartum plaunamas.— Draugininką prikėlė.— Pastebėjai, įdomu, ką jis manė?— Tur būt, kad persirengęs Gedimino draugo­

vės skautas.— Tikriausiai, kiekvieną naktį draugininkas

laukia kokios šunybės.— Nejaugi jie nieko nesugalvos. Juk gėda to­

kią barzdą gavus.— Nepatogu ir mieste bus pasirodyti.— Papasakosim atvažiavę, tikri liurbiai.— Palauk, gal dar gailėsimės savo žodžių.— Tik jau mūsų nepaims, jiems į galvą negali

ateiti, kad sargybinis pakeliui stovi.Berniukai pajudėjo, bet, nors kalbėjosi pusbal­

siai, tačiau, tyliam orui esant, kiekvienas garsas pa­siekdavo gulinčius po pušaite skiltininkus.

— Tikrai gerai sugalvota jį ten pastatyti, nes tik tuo keliu jie gali ateiti.

— Greičiausia, neateis, jau ir laiko nebėra, nes ir stovyklavimas eina prie galo.

— Gaila.— Gaila. Rytoj nakties žaidimas.— Kad tik gediminiečiai neateitų.— Tur būt, netoliese žaisime. Be to, ką jie gali

padaryti? Su lazdomis sargybinių neužpuls, jei tie nebus žiopliai. Kad tik laiku pastebėtų puolančius, tada tik kepurę liks nukelti. Malonu, kad aplankė­te, mes per kilometrą jus pastebėjome.

127

— Kokia vėl gėda!— Žinoma, grįžtant net vilkiukams barzdos

išaugs, o jų draugininkas ir pavilkti negalės.Abu susijuokė.— Ne su mumis jiems prasidėti.Kurį laiką sargybiniai vaikščiojo tylėdami, pro­

tarpiais šviesdami lemputėmis.Kęstutis, pridėjęs lūpas Antanui prie ausies, ty­

liai tyliai prašnabždėjo:— Reikia atgal traukti.Tačiau sargybiniai vėl prašneko.— Dabar stovime sargyboje, o rytoj nakties

žaidimas, miegot norėsis.— Žaidimas nebus ilgas. Greičiausia, porą va­

landų, ir viskas.— Nežinai, ką žaisime?— Šiandien per štabo posėdį aptarėme. Seki­

mas. Tuoj po laužo, apie vienuoliktą valandą, draugininkas su pavaduotoju išeis, darydami ženk­lus. Mes, pasiskirstę į dvi grupes, po dvidešimt mi­nučių seksime. Kurį laiką ženklai abiem grupėm bus tie patys, paskui nuo pirmųjų dviejų laiškų ke­liai persiskirs. Lokiai ir žvirbliai seks draugininką, o kiti pavaduotoją. Tolimesnė eiga jau draugininko laikoma paslaptyje.

— Bet iš kur lokiai su žvirbliais žinos, kur draugininko nueita, ar bus parašyta?

— Ne, laiškai skirtingo popieriaus. Geltonas ir baltas, prieš žaidimą popierius bus parodytas. Gel­tonas iš draugininko.

Sargybiniai patikrino laikrodį.— Mums tik dešimt minučių teliko budėti.

128

Antanas patraukė Kęstuti, ir abu pamėgino lįsti iš po pušaitės į mišką, bet lūžtančios šakelės taip kartą ir antrą sutratėjo, kad draugai, prisiploję prie že­mės, paslėpę veidus, laukė prožektoriaus šviesos, kuris ir neapvylė; tačiau sargybiniai švietė kiek tolėliau giliau į mišką.

Antanas vėl pamėgino slinkti, bet Kęstutis su­laikė.

— Palaukime sargybos pasikeitimo.Gulėjo nejudėdami, bijodami pakelti susitingusį,

apmirusį sąnarį, o laikas, tartum sustojęs, plaukė vėžio žingsniu.

Tuo tarpu Jonas, ramiausiai praėjęs sargybinį ant vieškelio, pasiekė sutartąją vietą, išsitiesdamas po egle. Nuvargęs po žygio, kartais užmerkdavo akis ir tikriausiai būtų giliai įmigęs, jei ne lengvi drabužiai, kurie menkai telaikė šilumą, nes naktis pasitaikė vėsoka.

Laikas įtartinai prailgo, o draugai vis dar nesi­rodė. Berniukas, kaskart labiau nerimdamas, vis dažniau pradėjo kilnoti galvą, žvalgydamasis ap­link, klausydamasis menkiausio triukšmo, kuris bū­tų pranešęs linksmą žinią. Tačiau aplink gūdi tyla neteikė mažiausios vilties. Jonas pažvelgė į dangų, kuris vis dar buvo tamsus, tačiau jau pablukęs, ry­tuose tartum šešėliais suraižytas, kur kas minutė dingdavo užgesusi žvaigždė, pranešdama rytą. Pats laikas buvo skiltininkams grįžti, nes dar po valan­dėlės bus per vėlu. Jonui iš baimės praėjo visas mie­gas, ir neramus, įtempęs klausą ir akis, veltui dai­rėsi, suko į vieną kitą miško pusę, laukdamas kurio ženklo. Vienu metu panoro net grįžti pasižiūrėti

129

stovyklon, bet pagalvojęs neišdrįso, bijodamas su­kelti įtarimą; o, be to, galėtų prasilenkti su drau­gais, kurie manytų jį esant paklydusį. Nutarė laukti.

Rytai lengvučiai nusidažė, mesdami šviesų ruo­žą, kuris, suskaldęs tamsumas, jau rinko šešėlius. Pamažu išniro savo balta nugara vieškelis, pradėjo skirtis medžiai, ir atsipalaidavusios nusviro pavie­nės šakos. Švito.

Staiga toli iš stovyklos atplaukė švilpukas, riks­mas, daugiau švilpukų. Jonas, lyg elektros trenktas, pašoko visas virpėdamas — skiltininkai įkliuvo! Neabejojo. Stovėjo kurį laiką nesiryždamas, kas daryti. Grįžti stovyklon, nesužinojus draugų liki­mo, buvo neįmanoma. Nutarė vėl suvaidinti piemenį ir klaidžioti aplink, kol patirs, kas įvyko. Suieškojęs numestą botagą, vėl išėjo vieškelin, traukdamas sar­gybinio link, bet jo jau nebuvo . . .

Bet grįžkime prie paliktų skiltininkų, kurie, laukdami sargybos pasikeitimo, kaip kiškiai, tyliai tupėjo prisiglaudę prie žemės, skaičiuodami minu­tes. Galų gale abu stovėję skautai, dar kartą patik­rinę laikrodžius, pasuko į palapinę kelti sekančių.

Antanas su Kęstučiu, dabar nebijodami sukelti dėmesio, pamažu, koja už kojos, atatupsti traukėsi nuo savo pušaitės ir, pasiekę tankesnį mišką, atsi­stojo, giliai atsikvėpdami, miklindami sustirusius raunenis.

— Na, eime, — pamojo Kęstutis.— Palauk, — sustabdė Antanas.

— Ko dar nori?

130

— Man begulint kilo mintis. Mėginsiu brautis į štabo palapinę.

— Draugininkas perspėjo, kad jokių šunybių nekrėstume. Išėjom tik sužinoti, kaip čia viskas atrodo, o paskui pagalvosim, kas daryti.

— Aš ir nedarysiu jokių šunybių, noriu tik šį tą pamatyti. Negaliu tau visko aiškinti — nėra laiko. Štabo palapinė, rodos, anoje pusėje, iš ten draugininkas išėjo?

— Iš ten.— Eime ratu.— Bet ar žinai, ką darai?— Žinau.— Na, tada mėginki.Draugai, padarę didelį ratą, atsidūrė prieš štabo

palapinę, kuri stovėjo tik už dešimties metrų, vos skirdamasi savo baltu paviršiumi nuo aplinkos, ir tik įpratusios prie tamsos akys galėjo ją šiaip taip pažinti.

— Aš vienas slinksiu, o tu, Kęstuti, stebėk visą apylinkę ir, jei bus riesta, gelbėk.

— Palapinė labai atviroje vietoje, pavojinga.— Juo geriau, nes mažiau traškančių šakelių;

be to, tamsu, nematys manęs.Nauji sargybiniai, šviesdami prožektorium, pui­

kiai rodė savo buvimo vietas. Labiau rūpindamiesi maisto palapine, dažniau ten ir sukinėjosi, paleng­vindami Antanui, kuris, nutaikęs progą, atsidūrė prie pat palapinės iš miško pusės.

Įtempęs ausis, kurį laiką tikrino vidų. Miegota dviejų, kurių ramus alsavimas įtikino, kad bent šiuo tarpu nėra jokio pavojaus. Todėl atsargiai, ištrau­

131

kęs trejetą kuoliukų, prakišo vidun galvą. Tamsu, nors akin durk. Bet iš palapinės dydžio, būdamas prityręs, puikiai orientavosi viduje. Užteko lengvai paliesti vieną kitą daiktą, ir jau buvo kaip savo na­muose. Palapinė buvo didelė, lengvai tilptų ir ketu­ri skautai, tačiau miegojo tik draugininkas su pava­duotoju. Dar kartą patikrinęs ramų miegančiųjų al­savimą, pamažu įslinko visas ir, apsisukęs, ranką iš­tiesė į vietą, kur, jo įsitikinimu, turėjęs būti staliu­kas. Neapsiriko. Pertraukė pirštais jo paviršiumi: knygos, elektros lemputė, laikrodis, dėžutės, popie­riai ir, greičiausia, ieškomoji įsakymų knyga. Taip, kažkokie palaidi lapai viduje. Gerai sekasi, pagal­vojo, ir atidžiai apgraibęs, jau mėgino ją pakelti, kai išgirdo žingsnius tiesiai į palapinę. Kažkas iš priekio ją atrišinėjo. Antanas sustiro vietoje, pri­tūpdamas tarp staliuko ir palapinę laikančio stiebo. Jei pašvies į vidų — viskas baigta. Bėgti buvo per vėlu. Tuo tarpu kiek prasiskleidė brezentas, ir, ma­tyt, pralindo ranka į kairę, siekdama miegančiojo kojas.

— Broli pavaduotojau, kelk, jau reikia Stasį pakeisti, — sušnabždėjo prislopintas balsas.

Tik paliestasis viena akimirka atsisėdo.— Dėkui, aš tuojau.Nukrito vėl palapinės kampas, ir pavaduotojas

pradėjo rengtis.Antanas nekvėpuodamas širdyje maldavo, kad

tik visi drabužiai būtų vietoje ir nereiktų deginti lemputės, kuri viską pražudytų. Bet laimei, pava­duotojo būta labai tvarkingo vyro, nes netrukus jau segėsi diržą, pasilenkęs lįsti iš palapinės. Kaip

132

ir sargybinis, jis tyčiomis elgėsi labai tyliai, gerb­damas drajugininko miegą, kuris, kad ir lengvo trukšmo paliestas, pabudo.

— Eini sargybon? — prašnabždėjo.— Einu.— Tu ilgai nestovėk. Pradės švisti ir grįžk, nėr

tikslo laukti, kada viskas kaip ant delno matyti. Ir stovykloje budinčių užteks, du stovi.

— Aš taip ir padarysiu. Miegok.— Kad negaliu, dantį taip gelia. Tik prieš pus­

valandį užmigau, dabar vėl budėsiu.— Mėgink vėl užmigti, einu.— Laimingai.Antanas tupėjo nei gyvas, nei miręs. Rodės, šir­

dies plakimas jį išduosiąs, be to, taip skaudėjo su­stingę raumenys, kad tarėsi nebeišlaikysiąs, spruk- siąs iš palapinės, kiek kojos neša, nebeatlikęs numa­tytojo uždavinio. Žinoma, tada viskas baigta, pra­laimėta, o kaip gaila! Sukandęs dantis kentėjo, valdėsi. Tik laimė — draugininkas pradėjo vis daž­niau vartytis, keldamas šiokį tokį triukšmą, kuriuo pasinaudodamas, Antanas pasitraukė į šalį, prie pat pavaduotojo guolio, ištiesdamas kojas. Dabar galė­jo laukti, ir tik tylus, slepiamas kvėpavimas nepa­prastai vargino krūtinę, kartais, rodos, rengdamasis susprogdinti plaučius. Draugininkas, kurį laiką pa- sivartęs, nurimo, lengviau pradėjo alsuoti, tartum migdamas. Užgniaužęs kvapą, Antanas klausėsi, ta­čiau stebimasis vėl pajudėjo, apsiversdamas ant kito šono. Įdomu, ant kurio šono — šovė mintis. Blogai. Tiesiai į palapinės vidų — pajuto iš alsavimo. Lau­ke jau šviesėjo, dar dešimtis antra minučių, ir pala­

133

pinėje bus galima pagauti apybraižas. Antanas ne­drįso net piršto pajudinti. Įdomu, ką galvoja Kę­stutis; kad tik nemėgintų slinkti palapinėn, viską pražudytų. Draugininkas vėl verčiasi. Aukštelnin- k s? Ne, ant kairiojo šono, į sienos pusę. Gilesnis alsavimas, ramesnis — miega. Tikrai miega, kaip laiku! Antanas, lengviau atsikvėpęs, jau įžiūri pa­lapinės vidų. Dar kiekN, ir bus šviesu. Lėtai keliasi ir vėl traukia įsakymų knygą į save prie žemės. Traukia virš jos pavaduotojo paliktą antklodę ir kiša savo galvą, įjungdamas lemputę. Jo neapsirik­ta. Viduryje įsakymų knygos morzės abėcėle nak­ties žaidimui laiškai dviejų popierių — geltono ir balto. Antanas atsargiai lenkia geltonąjį tuščią lapą ir spraudžia kišenėn. Laikas spausti. Ištraukia galvą iš po anklodės, grąžina knygą į vietą. Draugininkas giliai miega. Vis šviesiau, jau šviečia palapinėje daiktai. Antanas stebi stovyklos viduryje stovin­čius sargybinius ir pamažu kelia palapinės šoną, pro kurį buvo įlindęs. Kiša galvą, pečius, išlenda. Sar­gybiniai negali jo matyti. Kas tai? Priešais nuo iš­ganingo miško triukšmas — negi Kęstutis? Ne! Svetimas suka tiesiai į palapinę. Negi pavoduotojas grįžta, sutrumpinęs mišku kelią?! Svetimasis jį tuoj turi pamatyti. Žaibo greitumu berniukas ieško vie­tos sprukti, tačiau visur atvira, ir staiga. . .

— Laikykit, laikykit!Švilpukas viduryje stovyklos.— Kas tai? — stebisi Antanas. Priešais einanty­

sis puola ne jį, bet suka į šoną. Sargybiniai irgi. Iš palapinės iššoka draugininkas, vienas antras švil­pukas, bet visi puola į kitą pusę. Kelias laisvas!

134

Viena sekundė ir Antanas šokteli į mišką. Pagaukit dabar!

Iš miško, bet jau žymiai toliau, sklinda balsas:— Berage, šių. . .Antanas dabar suvokia įvykį. Kęstutis, matyt,

stebėjęs palapinę, anksčiau pajuto pavojų ir, norė­damas nukreipti dėmesį, pakėlė triukšmą. Kad tik jis laimingai dabar paspruktų!

Stovykloje vėl švilpukas. Antanas pro pušies šakas stebi, kas tenai vyksta. Balso negirdėti, nes tolokai. Draugininkas kažką sako, ir visi lenda į palapines. Pavyko. Patikėjo, kad piemuo karvę vaiko. Grįžta ir pavaduotojas, įlenda miegoti.

Antanas giliai patraukia orą ir, susiorientavęs pagal takelį, brenda vieškelio link. Kas ten? Vėl kažkas čeža. Antanas krinta ant žemės ir kurį laiką klausosi. Čežėjimas vis artėja. Išlenda pirma kepu­rė, ištiestas pirmyn kaklas ir pagaliau šakos neden­giamas veidas. Jonas!

— Jonai, — tyliai šaukia Antanas.— Aš.— Nebijok, Antanas.— Oh, — išsiveržia šauksmas, ir nudžiugęs vos

neapkabina, bet susigėdęs tik stipriai atsiremia ran­ka. Antanas irgi patraukia jį už peties.

— Kur Kęstutis?— Ateis, einam į vietą.Nebuvo jau kliūčių, ir nebetrukdomi greitai pa­

siekė nužiūrėtą kampelį. Antanas patogiai išsitiesė ilsėdamasis, tačiau Jonas nerimo.

— Kęstutis vis negrįžta. Gal pagavo?— Pagaus Kęstutį miške, irgi pažįsti. Matai, jis,

135

bijodamas pasirodyti, turėjo giliau į mišką bėgti, dabar turi didelį lanką padaryti. Ateis, nebijok.

— Ką jūs taip ilgai darėt?Antano nereikėjo tempti už liežuvio, tartum to

jis ir telaukė. Tačiau nesuspėjo baigti, nes iš miško sujudėjo šakos, ir išlindo Kęstutis.

— Na, brolau, — šokosi į Antaną, — ar tu to­je palapinėje priepuolį buvai gavęs, ar kurį kitą galą?

— Supranti, draugininkas pabudo.— Aš taip ir maniau, jau norėjau pats lįsti. . .— Aš tai ir bijojau.— Nekantrumas toks paga. . .— Į mane atsisukęs, atmerktomis akimis, tik

žiūri. . .— Matau, išlenda vienas, galvoju. . .— Pavaduotojas buvo. . .— Aš supratau, ir norė. . .— Išlindau, kai tas įmigo ir . . .— Taigi, pamačiau tave, ir šitas e i. . .— Aš sakau, karvės ieš. . . — įsiterpė nekan­

triai ir Jonas.— Eina, minutė — ir tave pamatys. Laimė, tu

susigūžęs tupėjai, aš daviausi į šoną, triukšmą kel­damas.

— Suprantu dabar, ko jis į šalį žiū . . .— Taigi, už tankių eglaičių ir sušukau...— Man kelias laisvas, ir aš. . .— Gal jie suprato?— Ne, manė, kad piemuo bu. . .— Draugininkas ilgai žiūrėjo į kojas su pro­

žektoriumi . . .

136

— Ko čia stovime?— Namo.— Į stovyklą.Nuovargio tartum nebūta, ir skriste dabar skri­

do vieškeliu. Bet susikalbėti sunkiai sekėsi, nes vie­nas kitam trukdė. Paprastai ramus Kęstutis irgi pa­sigėrė žygiu, tad kvatodami, patenkinti skaitė kilo­metrus žibančiojo rasoje.

Kai pasiekė Šventąją, saulė tolokai išsiliejusi* perkopusi jaunutį pušyną, pabėrė pirmuosius spin­dulius, badydama keliautojų nugaras. Arti buvo jau ir stovykla, į kurią grįžo nugalėtojais, iš tolo mo­dami sargybiniui, kuris irgi iškėlė savo lazdą. Prie sargybinio priėjo draugininkas.

— Grįžta!Jau iš atvykusių veidų buvo matomas pasise­

kimas.— Na, kaip?— Puikiai!— Pavyko.— Pasakokit. Prisipažįstu — bijojau. Dar iki

aušros miegojau, o paskui ir rūpestis suspaudė, ar neįkliuvot. Išlindau ir laukiau.

— Parodysim jiems šią naktį, aš papasakosiu.— Palaukit, einam užkąsti, paskui eisit mie­

goti, iki dvyliktos galėsit ilsėtis, o dabar pasakokit.Kol buvo šildoma kakava ir daromi sviestai­

niai, skiltininkai pasakojo savo nuotykius. Nebe­tverdamas įdomumu, draugininkas pertraukė:

— Bet kam lindai į jų palapinę, galėjo viskas pražūti.

— Neatspėjot?

137

— Ne.— Tupint po egle, klausant sargybinių pasa­

kojimo, man kilo mintis pasina,udoiti jų nakties žaidimu. Draugininkas ir pavaduotojas išeina pir­mieji, darydami ženklus, skiltys seka tik po dvi­dešimties minučių. Dabar klausykit: mes keli išei­sime po dešimties minučių ir, radę pirmą ženklą, pakeisime jį savuoju, nusukdami kitu keliu. Ne jų draugininkas su pavaduotoju ves skiltis, bet Įmes. Suprantat?

— Puikiai sugalvota!— Todėl ir rizikavau brautis į palapinę. Mat,

skirtingų spalvų laiškai. Skiltininkai pažįsta popie­rių. Aš ir siekiau gauti tą popierių, štai jis, — iš­traukė rodydamas.

— Bet gal pastebės, kad ne visi lapai?— Nemanau, tų lapų daug. Galėsime iš šio at­

nešto kelioliką laiškų padaryti.— Raštą pažins.— Morze laiškai parašyti, mačiau.— Tada būtinai turime mėginti, tačiau eikit

miegoti, tavo planą priimu. Kai išsimiegosit, aptar­sime smulkmenas. Šiąnakt turėsime ir mes nakties žaidimą. . .

* *

Atsikėlusi stovykla tuoj sužinojo pavykusį žy­gį, bet trys didvyriai kietai miegojo, negalėdami patenkinti smalsumo, kuris, aiškėjant kai kurioms nuotrupoms, kaskart augo. Tačiau veltui berniukai žvelgdavo į štabo palapinę, kur visi trys ilsėjosi,

138

kad skilčių dienos ruoša netrukdytų užtarnauto poilsio.

Tuojau po pietų skiltininkai su savo padėjėjais ir draugininku pasitraukė iš stovyklos aptarti praėju­sios nakties gautų žinių ir pasiruošti antram nak­ties žygiui.

Jonas, apsuptas likusiųjų skautų, nesigailėjo sa­vo lakios fantazijos, pasakodamas nuotykius, kur jis su abiem skiltininkais išaugo į tokius didvyrius, kad net Arabas, neišlaikęs berniuko žvilgsnio, nu­leido akis. Anot pasakotojo, jis apslankiojęs visą stovyklą, du kart padėjęs Kęstučiui su Antanu ir taip apmulkinęs vytautiečių draugininką su pava­duotoju, kad abu buvo pasiryžę eiti jo karvės ieš­koti, tik jis pasigailėjęs jų.

Skatinamas dėmesio, Jonas po truputėlį taip už­simiršo, kad sargybinius pastatė beveik prie kie­kvienos palapinės ir apginklavo ne tik lazdomis, bet lankais ir ietimis, o su dviem net persirito, žino­ma, nugalėdamas.

Kilę ginčai smarkiai sumažino klausytojus. Ta­čiau keli likę vilkiukai buvo pasiryžę bet kuo tikė­ti, ir neapsiriko. Turėdamas palankesnę auditoriją, Jonas prisiminė lankais šaudęsis, jų draugininkas kapojęs net iš šešiašūvio montekristo; pagaliau at­sirado ir arkliai, kuriais penkis kilometrus persekio­jamas skridęs; stovykla irgi smarkiai padidėjusi — iki šimto palapinių, net indėnai pasimaišė, žinoma, persirengę skautai. . .

Kol Jonas svaigo pelnyta garbe, gediminiečių štabas užgulęs studijavo Vytauto draugovės apy­linkių žemėlapį.

139

Draugininkas kartojo paskutinius nurodymus.— Žaidimą pradeda tuoj po laužo, greičiausia,

iš laužavietės. Žinot, kur ji yra?— Aš mačiau. Koks penkiasdešimt metrų nuo

stovyklos.— Gerai. Klausykit, skiltininkai. praugininkui

su pavaduotoju išėjus, Vytauto draugovės skiltys turi juos sekti po dvidešimties minučių. Mums rei­kia taip susitvarkyti, kad pataikytume į tarpą: va­dinas, mes turime išeiti maždaug po dešimties mi­nučių, tada būsime viduryje tarp dedančiųjų ženk­lus ir ieškančiųjų. Suradę laiškus, turėsime juos pa­keisti savais. Aišku?

— Aišku, gerai, — atsakė choru.— Atrodo, vietovę gerai išstudijavome. Nepa­

klysite?— Ne.— Tu, Kęstuti, su savo paskiltininkiu vesit jų

skiltis Rūklos link, o Antanas su padėjėju Pytrazų link, taigi priešingomis kryptimis.

— O ką aš darysiu? — paklausė Petras.— Matai, man atrodo, kad kur nors jų draugi­

ninkas1 su pavaduotoju sueis. Turėtų sueiti ir skil­tys. Mes visai nežinome, kur jie numato padaryti tai. Negerai butų, jei kur nors užsirioglintų ant mūsų. Taigi, Petrai, su paskiltininkiu seksit draugi­ninko rodomais ženklais ir radę skaitysit laiškus; maždaug tuomet jusite, kur jų keliaujama. Jeigu kaip tik mūsų parinkton vieton, jūsų uždavinys bus perspėti Antaną ir Kęstutį. Algimantai su Ričardu, jūs eisite pavaduotojo pėdomis, jūsų uždavinys tas pats, kaip ir Petro.

140

— Kol Antanas su Kęstučiu miegojo, mes su Vytu parašėm laiškus morzės abėcėle. Kiekvienas gausit po keturis, sužymėti iš eilės numeriais. Tu­rinį perskaitysit. Ketvirtuoju numeriu pažymėtas laiškas parašytas ne morzės abėcėle. Perskaitysiu.

„Mieli Broliai,Labai nenustebkit sužinoję, kad ėjot klaidin­

gu keliu, vedami trečiosios Gedimino draugovės.Ryžomės tam žygiui, norėdami įrodyti, kad netik žuvauti, bet ir nakties žaidimą mokame vesti.Jei buvo kurių nesklandumų, broliškai atsipra­šome. Budėkime.

Trečioji Gedimino draugovė."

— Puikiai.— Pasius perskaitę.— Barzda, kokios dar pasaulis nematė.— Nesidžiaukim, kol tik svarstom, rytas paro­

dys laimėtoją.— O ką, draugininke, darysite?— O aš, palikęs stovyklą saugoti savanoriams,

su likusiais eisiu paršo ieškoti.— Paršo?!— Paršo. Juk turime paršiuką. Na, štai, padarę

jam gardelį, nunešime prie stovyklos, tegu kvykia. Jonas vėl eis ieškoti. Tikėsimės, sargybiniai neat­silaikys prieš medžioklės pagundą, o mes tuo laiku pasirašysime, kad aplankėme stovyklą.

— Kad tik pavyktų.— Tikėsimės. Svarbu, kad nepaklystume. Dar

kartą gerai išstudijuokite ir kietai įsikalkite žemė­lapį, kad kiekviena vietovė būtų tartum tėviškė. . .

141

Likusioji dienos dalis buvo skirta pasiruošti. Anksčiau suvalgyta vakarienė ir kiekvienam išda­lyta po du sumuštinius kelionei.

— Na, Jonai, tu vadovausi, rodydamas kelią į stovyklą. Žinosi, kur?

— Žinosiu, — nutęsė išdidžiai Jonas, pirmą kartą jausdamasis jei ne pirmutinis, tai bent lygus su kitais.

Septintą valandą vakare, linkėdama pasiliekan­tiems aštuoniems jauniausiems sargybiniams geros nakties, draugovė, draugininko vadovaujama, skil­timis ilga žąsele, plevėsuojant gairelėms, pamažu nėrė miško tankumynan į didįjį žygį. Du paskuti­nieji nešė ilgą lazdą, ant kurios iškilmingai suposi pakabinta farnerinė nuo produktų dėžė, o joje kvykė paršelis.

Ėjo be poilsio, kol iki Vytauto draugovės sto­vyklos liko vos dvejetas kilometrų. Draugininkas, įvedęs į tankų jaunutį pušyną, pastatė sargybas, leisdamas pasilsėti. Buvo jau devinta valanda va­karo.

— Kažin, ar iš čia girdėsime laužo dainas?— Tyras oras, turėtų mus pasiekti.Laukė ištempę ausis. Dešimt, penkiolika, dvi­

dešimt minučių po devynių, o vis tyla.

— Gal apsigalvojo, gal pradėjo žaidimą ne­laukdami laužo, — kilo neramios mintys. Tačiau pusę dešimtos atplaukė pirmoji daina.

Draugininkas atsistojo.

— Skiltininkai ir paskiltininkiai, su kuriais bu­vo tartasi, pasiruoškite, tuojau išeiname. Visi kiti

142

ramiai laukite manęs, kol sugrįšiu, tada tęsime mū­sų mažąjį uždavinį. Eime.

— Laimingai.Tylūs pasiryžę Antanas, Petras su savo paskil-

tininkiais ir Algimantas su Ričardu pakilo iš vietų ir vėl žąsele, pamojavę liekantiesiems, greitai nusekė draugininką, tuoj dingdami miško sutemose.

Laužo dainos kaskart ryškėjo ir jos buvo ge­riausias kelrodis einantiesiems.

Prie pat stovyklos draugininkas savo vietą už­leido Kęstučiui, kuris, kartą buvęs, puikiausia pri­siminė kiekvieną krūmą, pasisukimą.

Atsargiai vesdamas, Kęstutis apsuko didelį lan­ką, apeidamas budintį prie kryžkelės sargybinį, ir, pasiekęs stovyklos rajoną, pradėjo dairytis lauža­vietės, kai, matyt, užmestas ant žarijų kadagys di­džiule liepsna nušvietė aplinką.

Berniukai slinko dabar labai atsargiai, susikup- rinę, klausydamiesi mažiausio trakštelėjimo. Pen­kiasdešimt metrų nuo laužo draugininkas visus su­stabdė.

— Arčiau stebėti eisime tik trys: Kęstutis, An­tanas ir aš. Kiti čia laukite. Kada reikės — pašauk­siu.

Skambant dainai, lengva buvo artėti, ir nepasi­juto, kaip atsidūrė arti laužo, kur, pasislėpę už tankių eglaičių, galėjo nematomi viską stebėti ir girdėti.

Sėdintieji aplink laužą skautai buvo pasiruošę nakties žaidimui, nes visi šiltai apsivilkę, apsigin- kla^g veltukėmis, elekros lemputėmis, gairelėmis.

Dainas keitė vaidinimai, šūkiai, trumpas pasi­

143

kalbėjimas, ir vėl dainos. Artėjo laikas pradėti nak­ties žaidimui, nes netikėtai debesys tarpais užgulę dangų, tirštomis sutemomis nudažė apylinkę.

— Miške nors akin durk, — prašnabždėjo Kę­stutis.

— T s .. .Laužas vis labiau geso. Atsistojo 1-os D. L. K.

Vytauto draugovės draugininkas.— Ar visi jau pasiruošę žaidimui?— Pasiruošę. . .— Patikrinsime laikrodžius. Po dvidešimties

minučių išeisite ieškoti mūsų ženklų. Išėjimo taškas šis kelias, — parodė į šiaurės vakarus. — Šiuo ke­liu eidami, rasite ir pirmąjį ženklą.

Gulintieji slapukai pasijudino. Draugininkas vėl sušnabždėjo Kęstučiui į ausį:

— Bėgu atvesti kitų. Veržkitės mišku pirmyn, laikydamiesi kelio.

Išnyko, bet tuojau vėl nėrė su likusiais, kurie prisijungė prie akylai stebinčiųjų.

— Mes einame, — davė ženklą Kęstutis.— Laimingai.Kęstučio vedini, mišku nuslinko pirmyn, kur

pasiekę kelio pasisukimą, vis dar už krūmų, laukė praeinančių draugininko ir jo pavaduotojo, kurie po kelių minučių prabilo čia pat.

— Gal čia dėsime pirmąjį ženklą?— Per anksti, paėjėkime, tarpas turi būti dides­

nis, — abu ištirpo šešėliuose.Slapukai išlindo iš krūmų ir atsistojo ant kelio,

mat, saugiau buvo — šakelės nebetratėjo po kojo­mis.

144

Priekyje keliu švystelėjo kartą antrą lemputės šviesa.

— Tuo tarpu sekasi, — nudžiugo Antanas, — nereikės mums vargti, patys šviesdami rodys mums kelią.

Ėjo kelio kraštais prie pat miško, kad kiekvie­ną akimirką galėtų prisiglausti prie medžių, ding- dami už jų kamienų.

Priekyje dažnai pasirodanti šviesa staiga vienoje vietoje sustojo, pradėjusi šokinėti.

— Ženklą daro, — spėjo Petras.— Įsidėmėkime gerai vietą, nes šviesti negalė­

sime.Laukė. Šviesai vėl pirmyn pajudėjus, sujudo ir

jie. Nuovoka spėdami atstumą, sustojo.— Čia kažkur turi būti ženklas.— Ar beapsimoka ieškoti. Tikriausia, rodys tik

„šiuo keliu einame".— Vis tiek reikia patikrinti, o gal laišką padė­

jo. Sutūpkit ratu, o aš, kad šviesa nesklistų į šalis, dar žaliu skuduru lemputę apsupsiu, — įsakė Kę­stutis.

Ženklas tikrai rodė pirmyn. Tad ramūs vėl kurį laiką sekė. Priešais einantieji vėl sustojo.

— Nuo šito ženklo viskas priklausys, — su­šnabždėjo Antanas: — Pagal žemėlapį, ten turėtų būti kryžkelė.

— Gal jie irgi persiskirs?— Matysime, blogiau tada būtų.— Šviesa slenka pirmyn!— Laimėjome!

145

— Nesidžiaukit. Gal tik vienas, gal kitas pa­suko kitur.

— Ženklas parodys.Ėjo dabar nekantriai, o ženklą nesunku buvo

rasti, nes kryžkelės viduryje gulėjo.— Tiesiai nueita!— Greičiausia, eina Upikių link.— Sunku taip tvirtinti, gali dar ratą sukti. Ko

gero, kur nors susidursime. x— Petrai, Algimantai ir Ričardai, laimingos

kelionės paskui juos, — palinkėjo Kęstutis. — Ne­pamirškit naikinti ženklus.

Keturi nudrožė tiesiai, o Kęstutis su Antanu iš buvusio tiesaus ženklo padarė du vienas kitam priešingus — į kertančio vieškelio abi puses, pa­dėjo skirtingų spalvų laiškus ir, pamosikavę ranko­mis, paskiltininkių lydimi, patraukė savo keliais.

Tuo tarpu draugininkas, palūkėjęs, kol visa V y­tauto draugovė nusekė pėdsakais, grįžo prie savo paslėptų likusių skautų.

— Na, kaip, kaip? — sušoko aplink.— Ligi šiol puikiai sekasi. Liks tik laukti pa­

baigos. Dabar mūsų eilė. Klausykite.— Stasys, būdamas greitas kaip vėjas, paims

gardelį ir panešios aplink stovyklą, tegu kvykia. Jonas tuo tarpu, kaip ir vakar, teieškai, tik jau nebe karvės, o paršo. Jei sargybiniai, jo prašomi, susigundys ir paliks rajoną, eidami medžioti, mes sueisime į tuščią stovyklą, kur ant tam tyčia mano paruošto lapo parašysime, kad aplankėme vytau- tiečius, bet, neradę sargybinių, pasirašome draugo­vės įsakymų knygoje. Jei nepavyks sargybinių iš­

146

vilioti iš stovyklos, tada žaisdami ramiai grįžime atgal. O dabar eime, tik atsargiai. Žinot tą pavojin­gą kryžkelę, kur sargybiniai laukia?

Ėjo darydami didelį lanką, tratėjo sausos lūž­tančios šakos; be to, pasidarė šviesiau, nes pranyko užgulę debesys, palikdami bekylantį jauną mėnulį.

Po kiek laiko pasiekė stovyklą ir matė besi­švaistančio prožektoriaus šviesą.

— Jaunieji stovi, — spėjo draugininkas, — lengviau pavyks išvilioti.

— Jonai ir Stasy, — pašaukė, — laikas jums. Tik tu, Stasy, ilgai negaišk. Apibėk kartą stovyk­lą su paršeliu ir trauk atgal; tik ne į šitą vietą, bet kur pirmą kartą buvome sustoję. Rasi kelią?

— Rasiu.— Atrodo, kad rasi. Pastebėjau, miške dar nesi

paklydęs.— Niekad.— Tai eik.— Dabar tavo eilė, Jonai. Uždavinį turėsi leng­

vą, tik atidžiai klausyk, — ir, trumpai pamokęs kaip turi elgtis, leido pradėti.

Paršas žviegė, negailėdamas balso, kai Jonas, šaukdamas „čiuku, čiuku‘ ", įmovė stovyklon.

— Stok! Stok!— Kais tu? — šaukė du pipirai, o po valandė­

lės išlindo ir žymiai vyresnis amžiumi, nors irgi dar visai žalias.

— Aš paršo ieškau, pabėgo.— Aha, mes girdėjom, žviegia jau visą valandą.— Kur?— Visai čia pat, tuoj už stovyklos.

147

— Štai ir vėl, gal vilkas jį užpuolė, kad taip žviegia?

— Aš vienas nepagausiu, padėkit.Visi trys sargybiniai klausiamai vienas į kitą

žvilgterėjo. Labai viliojo medžioklė, bet dar nesi­ryžo.

— Aš be lemputės, nesugausiu.— Mes sargybą budime.— Gal daugiau turit berniukų?— Ne, mes tik penki: čia trys ir toliau du, kiti

žaidžia.

— Žaidžia?— Žaidžia, bet greit ateis.Paršas laiku sukvykė, rodės, čia pat stovykloje.— Štai, visai čia pat.— Gerai, mes padėsime, — apsisprendė vienas

sargybinių, bet ne visi. — Tu, Petrai, lik, o mes abu pamedžiosime.

Jono lydimi, abu skautukai įlindo miškan, šviesdami lemputėmis, tarpais susišaukdami. Likęs mažasis pipiras nebeįstengė nugalėti smalsumo, ir, išėjęs iš stovyklos ribų, čia pat tarp tankių pušaičių pradėjo švaistytis prožektoriumi.

Draugininkas to tik ir telaukė. Jo kukliam su­manymui užteko ir šio mažo neatsargumo. Pamojo savo mažai sugulusiai draugovei sekti. Tyliai šoki­nėdami berniukai atsidūrė stovykloje. Kilęs triukš­mas vykusiai buvo slopinamas Jono, kuris kaip pa­trakęs šokinėjo miške, traškindamas šakas, pilna gerkle šaukdamas „čiuku, čiuku".

Draugininkas popieriaus lape greitai įrašė:

148

„D. L. K. trečioji Gedimino draugovėj aplan­kiusi D. L. K. pirmąją Vytauto draugovę". . .

Parašęs datą, pakišo skautukams pasirašyti.— Na, dabar bėgte iš stovyklos, — paragino,

kišdamas lapą į Vytauto draugovės įsakymų knygą.Laimingai pasitraukus, draugininkas dar pa­

klausė.— Ar visi?— Visi.

— Apžiūrėkit skiltimis.Kurį laiką buvo tyla.— Arabo nėra.— Gražiausia.— Likit čia, aš eisiu pažiūrėti.Tik paėjėjo keletą žingsnių, kai stovykloje iš­

girdo švilpuką.— Kas čia gali būti? — nustebo.Priešais sučežėjo krūmai, ir išlindo Arabas.— Matė tave? — šokosi draugininkas.— Ne.— Tikrai?— Tikrai nematė. Jis ėjo šviesdamas lempute,

iš tolo pastebėjau.— Kas jis?— Naujas.— Iš kur jis atsirado?— Nežinau.Draugininkas, kurį laiką stebėjęs stovyklą, su­

šuko.— Žiūrėkit, daugiau ten.

149

— Tur būt grįžo kiti sargybiniai. Štai, Joną apšvietė.

Kas kalbėta, negalėjo girdėti, nes vėjas pūtė į stovyklą. Bet iš sargybinių ramaus elgesio suprato, kad nėra kilęs mažiausias įtarimas.

Po dvidešimties minučių atslinkęs Jonas at­skleidė ir naujo sargybinio pasirodymą. Tai ūkio ministras, likęs vyriausiu. Jis pirma buvo nuėjęs prie kryžkelės ir grįžęs neradęs sargybinių, todėl švil­pęs.

— Labai barėsi, — užbaigė berniukas, — girdi, tuščioj stovykloj visokių nemalonumų galima pri­krėsti.

Pilni įspūdžių, minėdami savo skiltininkus, traukė į toli esančias savo palapines, kur laukė draugai, poilsis, namai.

Arabas, pasitraukęs, kad draugininkas negir­dėtų, gyrėsi vienam skautui:

i— Kol jūs pasirašinėjote ir vėliau, vienas li­kęs, aš perėjau visas palapines, tikrindamas batus, ir visur palikau ženklą, — raiščius tokiais mazgais surišdamas, kad tik Saliamonas be peilio teatriš. Minės jie mane. Tai už žuvis, kuriomis mane mai- tinot visa stovykla.

Be ypatingų nuotykių pasiekę Šventąją, kai ku­rie pasiryžo budėti, laukdami skiltininkų, tačiau draugininkas pasipriešino.

— Jie greit negrįš. Gerai, jei pirmieji po trijų valandų pasirodys, gal ir vėliau. Ramiausiai gulkit. Miegosim iki aštuonių.

Nuovargis padarė savo. Po kelių minučių sto­vykla liko lyg išmirusi. Niekad sargybinio neslėgė

150

tokia akmeninė tyla, kaip šį kartą. Tačiau nebebai­su buvo budėti, nes jau žygiavo šviesi, karšta vasa­ros diena*...

Pirmas aliarmas buvo sukeltas po pusės aštuo­nių, kada pasirodė Kęstutis su paskiltininkiu. Pasil­sėjusi draugovė kaip vienas išpylė šaukdama „va­lio", mosikuodama rankomis.

— Sakyk!— Kaip buvo?— Kur kiti?— Pavyko?— Gerai, labai gerai. Kitų nežinau, nesusi­

tikom.— Pasakok!— Palaukit, duokit atsidusti, — gynėsi nuvar­

gęs, tačiau toks laimingas, kad ir sėsti užsimiršo.— Kai išsukom iš kelio, pradžioje kiek pa-

spaudėm. Na, ir dar vieną laišką pakišom dėl įdo­mumo. Bet neramu man pasidarė, suabejojau: gal­voju, o gal ką pražiūrėjom. Tada su Jurgiu įlindo­me į mišką ir laukiam.

— Laukiat!— Laukiam; net nusibodo, jau ir baimė pradėjo

imti.— Baimė?— Ką galvojat, nejuokai — pusvalandis.— Net pusvalandis!— Taigi, suprantama.— Pagaliau žiūrim — šviečia vienas, kitas, dau­

giau.— Šviečia vis dėlto?

151

— Šviečia. Na, sakau, pagavom kirvius, eime pirmyn.

— Tikri kirviai.— Už žuvininką!— Prisimins.— Kvailių, mat, ieškojo.— Nebelandžios po stovyklas daugiau.— Netrukdykit jam pasakoti.— Varyk toliau!— Tai spaudėt?— Paspaudėm be jokios baimės.— Gerai, sakot, jau?— Gerai, sakom. Žvilgt į žemėlapį, o čia til­

telis už kilometro. Mes brūkšt ženklą — drožkit iki tilto, ir einame ramiausiai.

— Jau ramiai?— Ramiai maunam, dainuoti įsinorėjo.— Dainuot? Cha — cha — cha!— Kas jums dabar!— Kas mums.— Tai vyrukai!— Nuo tilto vėl jiems užkrovėme iki malūno.— Iki malūno?!— Kas jums, ar ne?— Kas mums, tegu eina. . .— Sakot, vasara, sveika pasivaikščioti.— Sakom, vasara, prie malūno pakišom laišką,

dar apie porą kilometrų pirmyn pavarėm. <— Dar pirmyn!— O ką jie?— O jie gal susiprato, gal nėjo?— Palaukit, duokit pasakoti.

152

— Pasakok. . .— Žiūrim, kad jau pasiekėm numatytą vietą, o

čia jau šviesu ir miškas baigiasi. . .— Miškas baigiasi?— Na, na. . .— Mes vieną, kitą, trečią ženklą, o čia pat ir

kaimelis. Mes brūkšt paskutinį laišką.— Paskutinį?— Tą, kur jau nemorzė?— Kur rašot — atsiprašom, Gedimino drau­

govė esame?— Tą patį, padėjom, ir atgal.— Atgal?— Atgal į mišką, įlindom giliau ir stebim.— Stebit?— O jie?— Kirviai?— O jų nėra.— Nėra?!— Nėra, sėdim beveik valandą. Sakau, blogai,

gal kas atsitiko?— Baimė ima?— Ima, prisipažįstu, jau kilotis pradėjau ir gal­

vą kaišiojau. . .— Bet išlindo?— Išlindo, bet eina lyg mėnesį keliavę. Skilti­

ninkai dar šiaip taip traukia; bet kiti tai per kilo­metrą atsilikę. O vienas, girdim, sako draugui:

— Na, ir žaidimas, kad jį katinas paspirtų. Trečią valandą velkamės.

— Cha — cha — cha — cha!— Taip ir pasakė?

153

— Taip ir pasakė.— O jūs klausot?— Mes klausom, o kai kurie vilkiukai, ar vos

tik iš vilkiukų išriedėję, tai tik miego žiūri.— Nusibodo žaidimas!— Nusibodo, o toliau nebelaukėm, patraukėm

į stovyklą.— Gaila. Įdomu, ką darė, kai perskaitė pasku­

tinį laišką.

— Reikėjo palaukti.— Negalėjom, miškai pasibaigė, lygioje vietoje

kur pasislėpsi. . .— Antanas grįžta!— Petras!Nauja banga klausimų, pasakojimų. Jiems irgi

puikiai pavyko. Antanas stebėjęs iki pat galo, jam geros sąlygos buvusios, miškuotos vietos.

— Aš buvau į medį įlipęs, girdėti nieko negir­dėjau, nes toli buvo, bet mačiau.

— Na, na?— Ką jie?— Man atrodo, kad paskutinio laiško jie ilgai

negalėjo suprasti.— Kad ir ne morze parašytas!— Lietuviškai.— Silpnos galvos.— Ratu sustojo ir, matyt, keletą kartų skaitė,

visi lindo pažiūrėt.— Cha — cha — cha — cha!— Paskui visi šaukė ir aiškintis pradėjo, spėju

iš judesių. Mažieji tai tuoj sukrito pailsėti.

154

— Ar tik mes ne per žiauriai atlyginom? — Susirūpino draugininkas.

— Broli draugininke, jie visą naktį prie mūsų stovyklos išbudėjo, kol pasiekė savo; tik rytą sep­tintą grįžo į savo palapinę. Šį kartą mes jiems pa­dėjom septintą grįžti. Vietoj vienos draugovės nak­ties žaidimo, dvi draugovės sužaidė.

— Pasirodo, jie moka ženklais sekti.— Geri skautai.— Galim paliudyti, pasirašysim.Petras nieko nauja negalėjo papasakoti.— Tik tris laiškus paėmėm, toliau nebedrįsom

eiti, nes, padėjęs paskutinį laišką, galėjo kur iš šono sekti.

— Gerai darėt, žinoma, taip galėjo atsitikti.— Kodėl taip ilgai užtrukai? — klausė Petrą.— Buvau iki Pytrazų nuėjęs: maniau, akį mesiu

į ženklų ieškančius vytautiečius.Visa draugovė tik nakties žygiu tegyveno. Sto­

vykloje niekad nebuvo tiek triukšmo, kaip dabar. Vienintelis debesėlis, kuris temdė nuotaiką, buvo Algimantas ir Ričardas, kurie dar nesirodė.

— Įkliuvo, kirviai, — bambėjo skautai.Dešimtą valandą draugininkas sukvietė likusius

skiltininkus.— Dar jų nėra, pradedu rimtai baimintis. Gal

kur nuskendo ar kas.— Nemanau, — numojo Kęstutis. — Greičiau­

siai paklydo.— Ir aš manau, kad paklydo, nes miško žai­

dimų metu, pastebėjau, jog visiškai nesiorientuoja, tartum užrištos akys, — pritarė Petras.

155

— Gal ir taip, bet turiu imtis žygių, turiu ieš­

koti.— Reikėtų iki dvyliktos palaukti, o vėliau

jau, . .— Eiti ieškoti.— Ko gera, dar vytautiečiams pakliuvo.— Gal reikėtų ir pas juos nueiti.— Tada veltui visas nakties žygis.— Ką darysi, — kalbėjo susirūpinę, tačiau

prieš dvyliktą atvyko ir abu pražuvėliai. Paklydę buvo. Pavaduotojas netikėtai pašvietė atgal, jie me­tėsi į mišką, paskui bijoję išeiti — gal matęs. Laiškų neradę. . .

* * *

Slinko paskutinės stovyklavimo dienos. Susi­tvarkiusios skiltys dažniau išeidavo, norėdamos su­sipažinti su apylinke ir netrukdomos pasiruošti pa­tyrimo laipsniams.

Berniukai, pradžioje svetimi, suaugo į vieną šeimą, kuriuos sujungė akį verianti puošni stovykla, bendri nuotykiai, žaidimai, vadai. Nęt Jonas po savo nakties pasisekimų išaugo draugų akyse, ir šie nustojo šalintis jo. Bet ir jis pasikeitė. Įgautas pasi­tikėjimas, išaugusi fantazija prikėlė apsnūdusią sa­vigarbą, kuri dabar nutekėjo tinkama vaga. Jonas įprato į tvarką ir, nors sunkiai, tvardė išsišokimus, bijodamas išsiskirti. Arčiau tesuėjo su Algimantu ir Kęstučiu. Su Algimantu sujungė aparatai. Vienas mėgdavo pasakoti, kitas klausyti, tačiau nuoširdu­mo tarp jų nebuvo, ir dažnai susipykę apsistumdy-

156

davo, ir vyresnis Algimantas visad nugalėdavo, bet žodžiais laimėdavo Jonas.

Kitaip reikalai klostėsi su Kęstučiu. Kęstutis globojo, rūpinosi, įsakinėjo, tvarkė visur pirmas, geriausias, dažnas laimėtojas, ir Jono maža tema- čiusioje širdyje dygo nuostaba ir pagarba. Atrodė, kad tam laimingajam nėra kliūčių, kad neįmano­ma jam priešintis, ir berniukas nustojo jėgų bet ko­kiam maištui. Kęstutis liko jam brangi, artima, ma­loni dalis, lyg saulėta vasaros diena, kuri skatina, kelia, šildo.

Praėjus dviem dienom po nakties žygio, perpiet atvyko Vytauto draugovės skiltininkas, kuris iškil­mingai buvo pakviestas prie stalo. Kur ilgai kalbė­josi su draugininku, po to pastarasis visiems pra­nešė:

— Pirmoji Vytauto draugovė rytoj baigia sto­vyklauti. Šiandien paskutinis laužas, į kurį kviečia mus. Žinoma, dėkingi esame už pakvietimą ir stengsimės kiek galima geriau pasirodyti. Taip pat vytautiečiai nori išgirsti, kaip mums pavyko taip gudriai įsijungti į jų nakties žaidimą. Kaltininkai, pasiruoškit prie laužo papasakoti.

Jonas pasilenkė prie greta sėdinčio Kęstučio.— Tikrai eisime?— Girdėjai.— Ar lazdas imsime, ar akmenis?— O kam?— Na gi, eisime.— Eisime, bet kam akmenys?— Užpuls mus.— Kas?

157

— Na, tie patys.Kęstutis supratęs nusijuokė.— Ne, Jonai, eisime, bet kitaip apsiginklavę.— Montekristais?— Ne, ir ne laidyklėmis. Eisime apsiginklavę

dainomis, vaidinimais, gera nuotaika.Jonas atrodė nusivylęs, negalįs susigaudyti. Tai

pastebėjęs Kęstutis paaiškino:— Žinai, kas yra taikos pypkė indėnams?— Žinau.— Skautams tas pat yra laužas. Atsisėdai ratu

prie ugnies, tai tartum šimtą pypkių surūkei. Su­pratai?

Konkretus pavyzdys žymiai palengvino ir išaiš­kino kylančias problemas, kurios buvo taip su­audrinusios Joną.

— Tai ir mes todėl kiekvieną dieną prie laužo?— Spėjai, todėl ir broliais vadinamės.— Hm. . .

* * *

Vytauitiečių laužas nevisiems maloniai pasibai­gė. Po dainų ir vaidinimų šemininkai pradėjo šaukti, norėdami išgirsti ir pamatyti Gedimino draugovės didvyrius, kurie taip puikiai iššniukštinėjo jų sto­vyklą. Tokiu būdu buvo iškviestas Antanas, Kę­stutis, net Jonas. Po jų pasirodymo vytautiečiai pradėjo šaukti:

— Kur tas, kuris mums batus surišo?Kurį laiką niekas nesirodė, nes net atvykę kai

kurie nežinojo, ko šeimininkai nori. Bet, vis nenu­tylant šauksmams, paraudęs išlindo Arabas.

158

Kilo didžiausias juokas, valiavimas, švilpimas, triukšmas, nes ir gediminiečiai, sužinoję, ką jis buvo padaręs, prisidėjo šimtu procentų, kad vargšas Arabas nežinojo, kur ir dingti, geisdamas kiaurai žemę prasmegti.

-a-a-a

Dvi savaitės praėjo kaip viena diena. Pasku­tinį vakarą išsirikiavo draugovė prieš kryžių ir vė­liavą. Įsakymų knyga slėpė visą eilę naujienų. Kę­stutis pakeltas į vyresniojo skiltininko laipsnį, o Antanas su Petru į skiltininko. Žirgų paskiltininkis vienintelis išlaikęs į pirmąjį patyrimo laipsnį. Į an- traji išlaikė daugiau, kurių tarpe ir Arabas. Tvar­kingumo konkurso laimėtojai sakalai gavo garbės gairelę. Galų gale visiems stovyklos dalyviams bu­vo padėkota už gražų sugyvenimą, skautišką nuo­taiką.

Po oficialios dalies keletą kartų lėkė aukštyn Kęstutis ir kiti apdovanotieji ar išlaikiusieji paty­rimo laipsnius.

Taigi triukšmingai šventė savo paskutinį va­karą, bet ir su tam tikru kartumu, nes rytoj tos pa­čios rankos, kurios tokiu kruopštumu gražino, kū­rė — viską lygins, ardys, kad ir ženklo buvusios stovyklos neliktų.

Jonas žiūrėdamas bijojo įsivaizduoti, kaip ry­toj atrodys ši apnuoginta vieta, kur dar plazdena juokas, gyvybė, kur žydi maži namukai, kur glau­džiasi papuošimai. Nebenurimdamas, jausdamas di­delę skriaudą, atsisveikindamas ratu nužingsniavo per stovyklą.

159

Sakalų palapinės, du samanų minkštasuoliai, sofa, prieš skiltininko palapinę sakalo galvą, įvai­rūs įrengimai puodeliams, šakutėms, lėkštėms, rank- šluosčiams. Greta ereliai ne tokie turtingi įrengi­mais, bet aplink palapines akį verią spalvingi pa­puošimai, lelijėlės. Gedimino stulpai. Vilkai kuk­liausi. Samanomis apdėtas kupstas, , kur įbesta gairelė, žemėje iškasti foteliai su įkaltais kuolais nugarai atsiremti. Štabo palapinė, prie jos iš vy­telių pintas staliukas, patogios iš vytelių pintos kėdės. Per tris metrus toliau elniai su šachmatų sta­liuku, su minkštais suoliukais. Rodos, nepatikėtum, kad aplink palapines ne patiesalai iškloti, bet pa­prasta miško medžiaga, žėrinti turtingiausiomis spalvomis. Pagaliau mielasis žirgų kampelis su savo tinklais poilsiui, su skilties ramove, kur ratu, apie iš pilkųjų samanų grybo pavidalu padarytą stalą, įtaisytas patogus atsiremti minkštas suoliukas. Pala­pinėje talpus skilties įvykių kampelis su žirgu, die­noraščiu, fotografijomis, dirbiniais.

Iškilmių aikštelėje beržo kryžius, baltu kotu virš pušų kylanti vėliava, dienotvarkės lenta, eglių stogelio dengiama, žemėje aplink lietuviški raštai.

Tarp pavėsio, bent trisdešimt metrų nuo iškil­mių aikštelės, draugovės pietų stalas, žaidžiąs, mar­guliuojąs samanomis, geltonu smėliu, konkorėžiais ir kitokiomis gamtos dovanomis, kurios išsitiesusios pynėsi į vandens lelijų paveikslus, raštus, emblemas. Atvykę svečiai ilgai negalėdavo atsitraukti, sotin­dami akis, fotografuodami; net Jonas, prie jo dvi savaites sėdėjęs, dabar ilgai stebi, tartum pirmąkart pamatęs.

160

Rytoj visa tai nebebus. Teisybė, kitais metais vėl tas pats; tik ar jam teksią pamatyti, ar bus tos pačios sąlygos, ar paims kartu? Juk jis tik kaip svečias. Ir pirmą kartą pažiūrėjo į save, pasvėrė, palygino. Susvyravo buvę autoritetai, susvyravo kai kurių nuotykių įvertinimas, maištas, audra pa­kilo jaunuolio sieloje. Kęstutis, Antanas, Petras ir Dinda, tas nenugalimas, tas plėšikas, indėnas, kuris sukeldavo nuostabą, kuris buvo jam ir jo gatvės draugams nepasiekiamas tikslas — dabar nupliko, sumenko. O mintys lindo tokios naujos, tokios kei­stos, neįprastos, varginančios, kad pagaliau neži­nojo, ko stvertis. Tačiau viena ryškėjo: būtinai turi patekti ir į būsimąją stovyklą, kuri, parodžiusi sa­vo burtus, pririšo amžiams.

Iš plačios apylinkės atvyko ūkininkai atsisvei­kinti. Laužas buvo ypatingai gyvas, tartum sku­bėta išsidainuoti, baigti visus vaidinimus, palikti atminimui viską, kas gražiausia. Ir kalbų netrūko. Kalbėjo vietos mokytojas, seniūnas, o paskutinis — draugininkas. Matyt, gražiai jie kalbėjo, nes aplink plojo, šaukė. Tačiau Jonas negalėjo susigaudyti. Iš­siblaškęs viena ausimi gaudė įvykius, dalyvavo, bet jau mintimis kalbėjosi su Arkliu, Kanopa, Pumpa, Osvaldu. Rytoj kaip didvyris nukrisiąs tarp drau­gų, kurie turės ko pasiklausyti. . .

Paskutinė laužo malda. — Ateina naktis, spuste­lėjimas rankos, gilus miegas palapinėse ir triukš­mingas rytas, kur skubama viską sunaikinti, pa­slėpti visus pėdsakus; kur pamažu lieka tas pats pirminis miškas, kuris prieš dvi savaites sutiko at­važiavusius.

161

Arabas už nusikaltimą vytiečių stovykloje, už surišimą raiščių plauna didžiulį puodą, ereliai daro sviestainius ir pilsto pieną. Kęstutis, sušaukęs skiltį, traukiasi giliau į mišką. Atsisveikina.

— Vargu ar vasarą pasimatysime. Aš rytoj iš­vykstu į kaimą, kiti irgi traukia. Du mėnesiai — tai ilgas tarpas. Tačiau visad prisiminkite: sudaro­me vienetą ne tik suėję, bet ir išsimėtę. Visad lie­kame tie patys žirgai. Budėkime.

Ir, kaip visad, sudarę ratą, sudėję rankas, ilgai šnabždėjosi, kartodami kažkokius žodžius. Jonas galėjo stebėti tik iš tolo. Tartum suprasdamas jo širdgėlą, Kęstutis kreipėsi į jį.

— Eikime čia, Jonai, kiek į šalį, — Kai nutolo tiek, kad kiti negalėjo girdėti, Kęstutis, sėsdamas ant samanų, prabilo:

— Sakyk atvirai, patiko tau stovykla?— Patiko.— Mes, skautai, patikome?— Pa.— Nori būti vienas mūsų?— Noriu.— Tai klausyk. Kalbėsiu tau atvirai. Toks,

koks buvai tik atvykęs į stovyklą — niekad nebūsi skautas. Aš pirmasis sakysiu, kad tokio nenoriu. Į pabaigą padarei pažangą, ir linkiu tau ją išlaikyti per tuos du mėnesius, kol mes vėl susitiksime. Būsi vyras?

— Būsiu.— Nesikeiksi?— Nežinau.

162

— Gerai, kad esi tiesus. Pažadėk, kad steng­sies nesikeikti.

— Pažadu.— Nerūkysi?— Nežinau.— Prisimeni, ką draugininkas apie rūkymą prie

laužo kalbėjo?— Pri.— Matai, Jonai, Lietuvoje skautai iki dvide­

šimt vienerių metų nerūko. Jei savęs nenugalėsi — paskutinį kartą su tavim matomės.

— Manau, nerūkysiu. ,— Tu dar nesi įpratęs, tau lengva mesti. Jei

esi tikras vyras, valingas — nerūkysi. Jei, anot ta­vęs, boba — rūkysi.

— Nerūkysiu.— Jonai, susimildamas, nevaikščiok murzinas.Berniukas paraudo.— Ne.— Matau, susitiksime po atostogų. Eime dabar

prie kitų.Vos spėjo sueiti, kai Kęstutis sušuko, merkda­

mas skautams.— Tegyvuoja Jonas!Berniukas nepasijuto, kaip išlėkė į orą.Atsistojo ant kojų sumišęs, sujaudintas, tačiau

nebebuvo laiko galvoti, nes antras lėkė Kęstutis.Susikabinę dainuodami grįžo į stovyklą, kur po

pušaitėmis, užkasę ir sulyginę stalą, draugovė ruo­šėsi valgyti. Pavieniai mėgino juokauti, tačiau kal­ba nesirišo, buvo gaila palikti to džiaugsmo, tos nuotaikos, to jaunyste žydinčio gyvenimo.

163

— Na, kraukimės.Gulė palapinės viena po kitos, krito paruoštos

kuprinės, šone degė iškratyti čiužinių šiaudai. Pa­skiri skautai atsisveikindami slankiojo po stovyklą, rinkdami įspūdžius.

— Sunkvežimis atvažiuoja! — Tačiau balsas skambėjo be entuziazmo, pranešdamas eilinį faktą. Dar valandėlė, dar paskutinis užkandis, paskutinis žvilgsnis, ir sunkvežimis pradėjo pilnėti. Draugi­ninkas, apėjęs ratu, paklausė.

— Visi?— Visi.— Skiltininkai, patikrinkit.— Visi.— Važiuojame.Ratu skraido žvilgsniai. Nėra kas lydi, tik pu­

šys linguoja, tik Šventoji čiurlendama gailisi dainų, tik vėjas braukia tuščią plotą . . .

Įjungiamas motoras. Trukteli sunkvežimis, sun­kiai kapstydamasis į vieškelį.

Tyla, niekas nepradeda dainos.

164

I Š D Y K Ė L I Ų V A S A R A

Jonas, grįžęs iš stovyklos į Kauną, nebėgo tuo­jau namo, bet, iš savo skiltininko imdamas pavyzdį, sutiko pirma sutvarkyti draugovės inventorių, ku­ris reikėjo padėti saugioje vietoje, kad vėl, atėjus iškylų ir stovyklų metui, tarnautų skautams.

Kadangi berniukų liko nedaug, darbas ilgokai užsitęsė, ir sumanus ūkio ministras, iš likučių pa­daręs sumuštinių, pavaišino dirbančiuosius. Paste­bėjęs, kad dar dėžėje guli kiek dešros, sviesto ir kitų produktų, draugininkas pašnabždėjo keletą žodžių Vytautui, kuris, linktelėjęs galva, tuojau visus li­kučius susuko į gerą ryšulį, kurį padėjęs prie Jono kuprinės, bakstelėjo į jos savininką pirštu.

— Paimsi, Jonai.

Pagaliau viskas buvo sutvarkyta, ir, paspaudę kaires, kiekvienas pasuko savo keliu, palikdami tik draugininką, kuriam liko rakto rūpesčiai ir kiti pasitarimai su sargu.

Kaunas jau skendo prietemoje, kai Jonas, braukdamas prakaitą, atsidūrė priemiestyje, savo gatvėje. Nenorėjo beveik tikėti savo akimis — to­kia maža apylinkė atrodė po miško platybių. Ro­dos, susitraukė į kumštį sodai, daržai, namai, ku­rie anksčiau buvo pilni erdvės, rodos, trūko oro šitoje suspaustoje vietoje, kuri, nebekvepėdama pu­šų sakais, vargino krūtinę.

167

Eidamas pro Knopo namą, berniukas veltui dairėsi Osvaldo. Nei iš dešinės didelio penkių bu­tų namo, kuris skendo išsimėčiusiame tvarkingame sode, nei iš kairės pusės kieme, kurio centrą sudarė šulinys, nei tolėliau, kur traukėsi ilgas daržas, už­sibaigdamas nedidele apaugusia žolėmis kūdra, jo nebuvo.

Priešingoje gatvės pusėje nedidelis raganos na­melis pasislėpęs tarp kaštanų ir vaismedžių, kur iš uždarų langų, nors dar ir šviesoka, sklaidėsi spin­duliai, rodydami gyventoją esant namuose. Ne, čia niekad vaikai nesirinkdavo. Priešingai, ratu apei­davo burtininkę, kuri savo mažai matančiomis aki­mis galėjo užmesti ligą ar kitą kurią nelaimę. Ge­rai dar prisiminė vaikai Kiškio atsitikimą, kuris mėgdavo paerzinti moteriškę, rodydamas jai lie­žuvį, taip pat dažnai piktais žodžiais pravardžiuo­davo. Kartą ji tik iškėlė ranką, pirštu pagrasinda­ma, o jau po pusvalandžio žvyrui vežioti vežimėlis Kiškiui nupiovęs visus dešinės kojos pirštus, ir nuo to laiko vaikai jam pakeitė vardą, šlubiji pramin­dami.

Tik suaugę, ypač moterys, dažnai įsmukdavo pas raganą sužinoti savo likimo, pasipasakoti, iš­siaiškinti sapnus, ar šiaip kurių rūpesčių traukia­mos. Platus buvo burtininkės garsas, ir daug iš visų pusių plaukdavo pas ją žmonių, tik ne visus jį pri­imdavo. Dažnai, vos pažvelgusi į ranką, griežtai atsisakydavo burti. Tokiais atvejais tvirtindavo nieko nematanti, neryškios rankos linijos, nieko ne­galinti pažinti, o meluoti nenorinti. Netikėjo jai žmonės, manydami, kad kokį blogą ženklą paži­

168

nusi, kurį vengianti išaiškinti, nenorinti išgąsdinti. Bet jeigu kam burdavo — visą teisybę pasakydavo. Tiesiog baimė žmones imdavo, iš kur šita silpnai matanti, vos girdinti tiek paslapčių žinanti.

Ji ir vaistų duodavusi, žolelių virindavusi. Bet ne tik burtai bei gydymas buvęs jos uždarbių šal­tinis. Tuoj už jos namo gilyn tęsėsi ilgas daržas, kur buvo matyti visa eilė nedidelių šiltnamių, ku­rie atgydavo anksti pavasarį, kada keletas darbi­ninkų nuo ryto iki vakaro pasilenkę krapštėsi prie daigų. Šiaip vasarą vėl ištuštėdavo, ir ši vieta už mažą atlyginimą būdavo atiduota prižiūrėti burti­ninkei, kuri ten augindavo nemaža daržovių ir lai­kė vištų.

Toliau už jos kiemo, išsikerojęs lyg Nojaus Arka, aptvertas aukšta tvora, stovėjo Dindos dėdės namas. Kada ir kaip jis buvo statytas — niekas nepri­siminė. Sunku būtų net pasakyti ar tai mūrinis, ar medinis namas, nes iš vieno šono jis atrodė mūras, tuo tarpu iš kitos pusės aiškiai lindo sienojai. Iš vieno šono lyg trijų aukštų ir salka, iš kito šono pažvelgus galima buvo prisiekti, kad tai dviejų aukštų ir be salkos. Laiptai, vingiai, kaminai, lan­giukai, ypač aukštiniuose aukštuose, buvo prilipę neįtikimose vietose, tartum gyventojai vieni ant kitų lipdėsi sau lizdus, kirsdami langą į dienos švie­są. Žmonių ten maišėsi visas skrudzdėlynas. Ir šei­mos, ir viengungiai, ir su tarnybomis, ir be tarny­bų, bet visi kaip nors gyvendavo, dažnai barniais paįvairindami kaimynams nuobodžią dieną. Tačiau retai tekildavo smarkesni nesusipratimai, o muš­tynių niekas neprisiminė namo valdovo ir šeiminin­

169

ko Dindos dėdės — Anupro Dangolio dėka. Ne jo didelių juodų ūsų, ne ant milžiniškos galvos kiek pražilusių gaurų bijodavo žmonės, bet jo tylos ir geležinės rankos. Be keiksmų, be šūkavimų, paėmęs už sprando, išmesdavo jis netinkamą nuo­mininką, gražiai padėdamas greta ir sunkiausias dėžes. Ir niekas lig šiol nesiskundė teismui, tartum turėdamas ant sąžinės kurią sunkią nuodėmę, dėl kurios įvyko nesusipratimas su tyliuoju šeimininku. Nekentė Dangolis mėgstančių degtinę ar vėlai grįž­tančių. Jau dešimtą valandą vakaro pats uždary­davo bent penkerias iš visų pusių įėjimo duris ir vė­liau, laiptams girgždant, dažnai iškišdavo galvą, perliedamas žvilgsniu lipantį, stebėdamas kojų tvir­tumą ar nešamą ryšulį. Tie, kurie tuo atveju ne- nusikalsdavo, ramiai pas jį gyvendavo, dažnai net nuomos nemokėdami, ligai ar nedarbo nelaimei užėjus. Tada tik, sunkiu žvilgsniu pasižiūrėjęs, atsi­dusdavo plačiapetis šeimininkas, lauk nešdamas tuščią kišenę, bet kumščiu negrasindavęs ir skrynių į kiemą nemesdavęs.

Pas jį ir kai kurie Jono draugai gyveno, taip pat tėvų netekęs Dinda, kuriam dėdė pačioje namo viršūnėje duodavo kambarį bei maitindavo, neim­damas užmokesčio, nors žinojo, kad pas brolvaiki dažnai skamba, pinigai, kuriuos uždirba valydamas kino patalpas, klijuodamas ir tvarkydamas pa­veikslus, plakatus.

Ir iš viso sumanus buvo Dinda pinigui įgyti. Mokėdavo kažkaip įtikti turtingesniems, kuriems ar baltinius atnešdavęs iš skalbyklos, ar vežiką parū­pindavo, ar malkų pristatydavo. Kad ir ne po daug,

170

bet vis krisdavo į kišenių centai, litai, kuriuos slėp­davo, bijodamas dėdei parodyti. Teisybę pasakius, nesilaikė pas jį pinigai. Kažkur naktimis praleis­davo juos, pats tokiu atsargumu vėlai į rytą grįž­damas, kad net budrusis dėdė nepajusdavo, tikė­damas, kad brolvaikis ramiausiai lovoje ilsisi.

Kitapus Dangolio namo, per gatvę, žaliavo aukšta, daugiau kaip dviejų metrų aukščio, tanki tvora, saugodama nuo išdykėlių puikų didžiulį so­dą, kuris Joną ir jo draugus dažnai gundydavo, iš­vesdamas iš doro kelio. Į namą vedė puikus takiu- kas, abipus apsodintas rožėmis, toliau glaudėsi dau­giau gėlių, o kampe į sodo pusę juodavo braškių ilgos lysvės. Pats namas medinis, dviejų aukštų, di­deliais šviesiais langais, keturių butų, su verando­mis, nukarusiais medžių drožiniais, kurie viršuje baigėsi žirgeliais. Namas priklausė draugininko tė­vams ir sudarė Jonui lyg atskirą valstybę gatvėje, nes varteliai būdavo uždaryti, niekas pašalinis ne­patekdavo vidun, nebent per tvorą.

Kaimynystėje, pasibaigus sodui, glaudėsi senu­tis, mažytis vieno buto namukas, kurio didžiausias rūpestis buvo molio kalnas, kuris vasarą apaugdavo krūmokšniais, žolėmis, bet pavasarį ir rudenį, lie­taus plaunamas, visus išaugintus krūmokšnius, žo­les su centneriniais molio gabalais didžiausiu triukš­mu nuvarydavo į vargšo savininko Adomo Bakai­čio užpakalinį kiemą. Kurį laiką senukas, besiver­čiąs dažymu, narsiai kovojo su moliu savaitėmis kasinėdamas neprašytus svečius, bet vėliau, daugiau nepajėgdamas, numojo ranka, ir pamažu kiemas virto nemažu kalneliu, užstodamas virtuvės langą,

171

siekdamas beveik stogą, tykodamas nugriauti na­muką.

Paskutinįs gatvėje tįsojo dviejų aukštų mūrinis namas — sandėlis, kur rūsy gyveno Jono tėvai. Pirmasis aukštas buvo prikrautas statinių, virvių, geležgalių, antrajame aukšte gyveno senukų pensi­ninkų porą, kurie retai pasimaišydavo gatvės gy­venime. -

Visa tai Jonas apmetė vienu žvilgsniu, geisda­mas, kad daugiau žmonių jį sutiktų grįžtantį su kuprine ant pečių, bet, matyt, netikusią valandą parinkęs, nes aplink buvo tuščia, durys uždarytos, o keturi draugai greičiausia toli vaikėsi kurio nuo­tykio.

Tėvai tik uždegė 15-os žvakių šviesą, kai išdi­dus Jonas, stumtelėjęs duris, sustingo ant slenksčio. Kambaryje niekas nepasikeitė, tik atrodė jis dar labiau juodas, niūrus, slėgdamas bet kurį džiaugs­mo spindulį. Tie patys išvargę, rūpesčiu apsiniaukę tėvų veidai, kurie akimirkai lyg pašviesėjo, smal­siai sutikdami sūnų.

Tėvas atsikėlė nuo tuščio batsiuvio stalo.— Na, kaip tu?— Gerai.— Įdegęs. Mat, koks. Paaugai, atrodo.— Ar sotus buvai? — paklausė motina artė­

dama.— Buvau, gerai maitino.— Tik trumpai, ar negalėjai dar palikti.— Ne, visi šiandien grįžo.— Dabar vėl pumpsi pyragą, vėl pasitaisysi, —

metė motina, priekaištingai žiūrėdama į tėvą.

172

Tėvas, pabėgęs akimis, padėjo sūnui nuimti ku­prinę ir, lyg nežinodamas, kas toliau daryti, grįžo prie stalo.

— Valgyti, tur būt, nori? — paklausė motina.— Noriu.Moteriškė atidarė spintą, išėmė juodos duonos

gabalą ir, atpiovusi dvi riekes, pabarstė jas druska, uždedama keletą plonai supiaustytų svogūnų.

Imk, tuoj arbatos sušildysiu.Jonas, jau išsižiojęs kąsti, prisiminė jam dova­

notą ryšulį. Nustūmęs duoną, peiliu perplovė vir­velę ir, išvyniojęs gėrybes, ne be tam tikro išdidumo jausmo kreipėsi į tėvus.

— Mama, tėte, eikit čia, visiems šiandien už­teks.

Motina pasižiūrėjusi paėmė peilį.— Tu kasdien šitaip turėjai?— Kasdien.— Mes su tėvu jau po vakarienės. Te tau du

gabaliukus dešros, o kita rytojui. Užteks tau ke­lioms dienoms, — ir, nelaukdama pritarimo, surin­kusi produktus greit įkišo spintelėn, užrakindama dureles, raktą sau pasiimdama.

Berniukas nepatikėjo, kad tėvai po vakarienės. Žinoma, nori jam pataupyti, kad alkanas nebūtų ir karštas jausmas suspaudė gerklę. Dvi savaitės stovykloje vaikiui lyg atidarė akis, mat pirmą kartą ilgėliau pabuvęs be tėvų, pajuto pasiilgimą ir šią valandą suprato, kad jį su jais sieja daug stipresni ryšiai, negu tik buto ir valgio reikalai. Gamtoje pra­leistas laikas lyg sušvelnino tą kiautą, į kurį buvo įsisiuvęs, nedėkingai leisdamas dienas gatvėje. Be

173

to, būdamas pastabus, pajuto tą gilią pagarbą, ku­ria supo savo tėvus draugininkas ir ypač Kęstutis, kuris kasdieną laisvalaikiu rašydavo į namus laiš­kus, puslapius margindamas piešiniais — stovy­klos vaizdeliais.

— Aš tau čiužiniui naujų šiaudų prikimšau, — pridėjo motina į jį žiūrėdama.

— Dėkui, — burbtelėjo Jonas didžiai susigės- damas. Lig šiol jis niekad nedėkojęs ir, ir pastebėjęs tėvų nustebimą, dar labiau mišdamas paklausė.

— Ar dar kiek liko šilto vandens?— Gerti nori?— Ne, dantis plausiu.Tėvai, lyg susitarę, žvilgterėjo vienas į kitą. Sto­

jo tyla, kurioje Jonas vargo su šeptėliu, spiaudy- damas į kibirą.

— Labąnakt, kibirą aš išnešiu pats.Nelaukdamas atsako, greitai nulėkė į kiemą pil­

damas vandenį.Lauke dvelkė pietų vėjas. Pririštas šuva vizgino

uodegą sveikindamas sugrįžusi, Knopų pusėje skam­bėjo piktas bosas ir silpnutis Osvaldo aiškinimasis. Jonas sustingo klausydamasis, tačiau įžvelgti jau nieko negalėjo. Buvo per tamsu. Kai po kelių minu­čių pasuko į tėvų požemį, išgirdo piktus tėvų bal­sus. Sustojo nemaloniai užgautas, mat kažkaip pa­miršo, atprato nuo liūdnos kasdienybės.

Viduje motina šaukė.— Vėl eini!— Sakau, mane kviečia.— Pinigai, iš kur pinigus imi?— Man jų nereikia, draugai vaišina.

174

— Meluok, už dyką taip ir tampys, pils į gerklę, draugą surado.

— Žinoma draugas. Kiekvienas turi, kodėl man neturėti, puikus vyras.

— Cha, cha, cha, cha. . . Akulis — puikus vyras, pažvelk jam į akis — gyvatės akys. Minėsi mano žodį. Ne iš gerumo jis tave vaišina, — ir motinos balse pasigirdo ašaros.

Tėvas neryžtingai maigė kepurę, kai Jonas, ati­daręs duris, pastatė tuščią kibirą ir apsisukęs vėl išėjo į lauką, nešdamas antklodę. Pusiaukelyje į savo palėpę išgirdo atsidarant rūsio duris, suskam­bėjo žingsniai, ir šešėlis, matyt, tėvo, išskubėjo į gatvę. Berniukas stabtelėjo, pagalvojęs apsisuko ir, pirštų galais grįžęs, pažiūrėjo pro užuolaidų plyšį į kambarį. Motinos nerado, nes, matyt, susmukusi kur kampe, tačiau pro langą atplaukė tildomas kūkčiojimas.

Berniukas stovėjo, klausėsi, dukart lietė durų rankeną, bet ne, pasiryžęs, be triukšmo pasitraukė nuo lango ir, užlipęs į savo palėpę, patogiai išsitiesė lovoje, tuojaus giliai užmigdamas. Nuvargęs buvo.

* * *

Piktas šuns lojimas prižadino Joną. Trumpas il­gas, trumpas ilgas švilpesys išmetė berniuką iš lo­vos ir vienmarškinis atidarė palėpės duris, minutei apakdamas nuo tvykstelėjusios saulės. Apačioje gat­vėje ranka mojo Pumpa.

— Aš tuojau, — nudžiugo Jonas, — tik užsi- mesiu.

175

Tačiau užgaišo daugiau negu norėjo, mat, sku­bėdamas pirma abi kojas įkišo į vieną kelnių pusę, paskui palaidinės rankovėn negalėjo pataikyti, tai vėl kaip tyčia diržą pametė, kad net draugui lauk­ti prailgo. Švilptelėjo kartą ir antrą.

Jonui pagaliau nusiritus žemyn, Pumpa į jį smalsiai sužiuro.

— Grįžai?

— Grįžau, o iš kur žinai, kad grįžau?— Studentas tik ką, mačiau, praėjo.— Kur Osvaldas?— Tėvas kailį peria. Vakar vėlai grįžom, bu­

vome prie Nemuno.— O Arklys?— Drabužius džiovina, buvo įkritęs į vandenį,

vos ištraukėm, todėl vėlai ir grįžome.— Kanopa?— Dinda Kanopai nosį praskėlė, po kranu

laiko.— Už ką?— Tabako neišnešė, sako tėvas rūkyti nustojęs.— Palauk, aš tik į rūsį užbėgsiu, kiek susitvar­

kysiu, supranti po stovyklos.Pumpa suprato, linktelėjo. Tuo tarpu Jonas,

murktelėjo į tėvų kambarį, pro langą su džiaugsmu pastebėjo atbėgusį Arklį, kuris užsikoręs ant tvoros, klausėsi draugo pasakojimų.

Jonas tyčiomis ilgai prausėsi, trynėsi ir paga­liau nutaręs, kad draugų kantrumas išsibaigė, neš­damas puoduką vandens, pastą ir šepetuką, išėjo į kiemą, kur, žvilgterėjęs į laukiančiuosius, iškilmin­

176

gai pradėjo valyti dantis. Nustebę draugai pastatė akis.

— Ką tu dabar?— Pabūtumėt stovykloje, kitaip negalima —

tuojau valanda be eilės.Arklys pagarbiai tylėjo, bet Pumpa neišlaikė.— Kaip be eilės?— Ar tu suprasi? Reikia pabūti dvi savaites

stovykloje.— Papasakok.— Ne taip lengva. Aš tik nagus nusivalysiu, —

ir, atidžiai susikaupęs, ilgai pūtė, krapštė, kol drau­gų nerimas pasiekė aukščiausią laipsnį. Tai pastebė­jęs Jonas paiškino.

— Jeigu norite kur bėgti, tai aš nelaikau. Mat, turiu susitvarkyti, kitaip negaliu.

— Mes niekur, palauksime. Ką tu miške darei?— Ne viską galiu pasakoti, uždrausta, bet šį tą

sužinosit, tik ne dabar. Pirma eisiu kuprinės su­tvarkyti: nutrūko vienas dirželis. Nežinau, ar poli­cijos mazgu jį pritvirtinti, ar mirties kilpą užmeg- sti, reiks dar pagalvoti. Apsitvarkęs ateisiu pas jus. Laukit prie valties ir kitus du pakvieskit.

Jonas vėl dingo rūsyje, bet ne kuprinės tvar­kyti, kuri buvo sveikiausia, o pusryčių valgyti.

Draugų smalsumas dar labiau pakurstė jo išbu­jojusią fantaziją, kuri nestabdoma lėkė tokiais šuo­liais, kad nešokinėjęs vos laikėsi kėdėje. Panosėje murmėdamas, jau pasakojo įvykius, kuriais ruošėsi pavaišinti savo bičiulius. Nebeišgirdęs motinos žo­džių, keletą kartų lyg šaudydamas sušuko „piff, piff, dziank, dziankct, ištiesė ranką, tartum atmuš-

177

damas kardo smūgį ir, išvertęs puoduką arbatos, net nepastebėjęs tai, daugiau nebetverdamas, vėju išlėkė pas draugus.

Anupro Dangolio kieme jau antri metai gulėjo apversta prakiurusi didelė valtis, kurios žmonės, lyg užmiršę, nepanaudojo kurui, bet kuri, jau įga­vusi pilietines teises, ramiai ilsėjosi, tapdama vai­kų prieglobsčiu, kur pradžioje draugai susirinkdavo tik lyjant, o vėliau įprato prie jos pasitarti ir gra­žiam orui esant. Pamažu valtis tapo išeities punk­tas bet kuriam žygiui. Ten paprastai gimdavo drą­sūs sumanymai, ten būdavo atidengiamos paslap­tys, šnabždamos žiauriausios priesaikos.

Keturi draugai nekantriai laukė Pamidoro, tik kai trys sėdėjo ant valties, Osvaldas stovinėjo, tar­pais dėdamas ranką prie sėdynės.

— Gerai įkrėtė? — paklausė Kanopa.— I r . . . nelabai. . .Jau ir kiti šoko kamantinėti, bet tuo metu kie­

me pasirodė Jonas, tokį niūrų veidą padaręs, tokiu žvilgsniu susirinkusius perliejęs, kad draugai iš kar­to pajuto atsiradusį tarp jų tarpą.

Atvykėlio rankose kabėjo virvė, kuria persi­juosęs mėgino kažkurį mazgą.

— Kas čia? — pradrįso Arklys.— Mirties kilpą mėginu.— Parodyk.Apsupę draugai stebėjo gudrų mazgą.— Ir aš galiu, — prisižiūrėjęs numekeno Os­

valdas.— Mėgink, — atidavė virvę Jonas.Tačiau ne tik Osvaldas, bet ir Kanopa tokiais

178

šunmazgiais supainiojo virvę, kad ją teko net peiliu perplauti, mat, Pumpa rėkti pradėjęs, kai, suveržę jo pilvą, negalėjo atmegsti.

— Daug dar košės suvalgysite, kol mirties kil­pą išmoksite, — paniekinamai Jonas nusižiovavo, geruoju mazgu surišdamas perplautą virvę.

— Kur tu išmokai, stovykloje?— Stovykloje.— Ką darei ten?— Papasakosi, mat, iš karto. Dvi savaitės miš­

ke, tai jums ne ant pečiaus miegoti.— Mes ir nemiegojom ant pečiaus.— Vis tiek prie pečiaus. Stovykloje tokio daly­

ko nėra, ir mamos nėra.Draugai Jono didybės buvo visai prislėgti. Ka­

nopa lupinėjo valties atskilusią lentą, Arklys koją krapštė, Osvaldas, užsimiršęs, mėgino net prisėsti.

— O kur tu miegojai?— Palapinėje, o žygio metu po egle.— Žygio metu?— Kasdien žygis. Bobų pas mus nebūta. Jei tik

kuris dūdas paleisdavo — tuojau namo, pas mamą. Jūs tai ir dienos neišlaikytumėt.

— Aš išlaikyčiau, — užsigavo Arklys.— Ne tokių buvo, ir tai siuntė namo.— Tu geresnis, mat.Jonas, gūstelėjęs pečiais, tęsė, lyg negirdėdamas.— Atvažiavo mūsų šimtas, tai dvidešimt ketu­

ris namo išsiuntė, neatlaikė, oho, kad matytumėt. Iš karto, tik akį metęs, pamačiau, kas bus.

— O kas ten buvo?— Neišduosit?

179

— Ne, mes ne bobos.— Pasakok.— Išsikrovėm miške. Per šimtą kilometrų nė

gyvo žmogaus, sakalai padangėje tik skraido, o tan­kumynai — nepraeisi. Upė tai ne Nemunas, kito kranto nematyti, bangos didžiausios, lyg garlaiviui praėjus, o šniokščia. . .

— Meluoji, — unkstelėjo Kanopa, bet balse už­grojo tokia netikra gaidelė, kad kalbėtojas nerado reikalo net ton pusėn pažvelgti.

— Išlipome iš sunkvežimio, o čia trys dėžės. Vos iškėlėm, toks sunkumėlis. Net viena padanga sprogo. Draugininkas man ir sako. . .

— Kas?— Draugininkas. Tas pat, kas piratų vadas, tik

dabar taip negalima vadinti, policija, suprantat?— Suprantam, pasakok.— Sako jis man: kol kiti palapines statys, tu,

Jonai (giežtai draudžiama stovykloje prasivar­džiuoti, niekad manęs Pamidoru nevadino), atlupk man dėžes, tik prisiek savo galva, kad neišduosi.

— Prisiekei?— Žinoma, kitaip negalima, visi prisiekė, tik

kitokia priesaika, stipresnė už mūsų.— Pasakyk ją.— Atsirado, dar tokiems sakysiu.— O tu kas?— Aš stovykloje buvau, — išdidžiai žvilgsniu

apvedė draugus, kurie dabar tokie mažyčiai rodėsi.— Ką radai atlupęs dėžes?— Atplėšiu vieną, o ten vien montekristai žiba.— Montekristai?

180

— Meluoji.— Galiu prisiekti.— Prisiek.Jonas suabejojo, per didelė jau rizika buvo.— Kvaily, — suniekino Arklį, — gal netiki,

kad ir stovykloje buvau. Matei kareivius?— Mačiau.— Uniformuoti?— Uniformuoti.— Su šautuvais?— Su.— Mes, skautai, tas pats. Irgi uniformuoti, bet

ginklus duoda kai miške esame. Nuvažiuok pats, matysi. Dar burną aušinsiu tokiem.

— Pasakok.— Kad tas grinorius. . .— Tu tylėk, ba gausi, šoko prie Arklio berniukai.— Atsikabinkit, aš tik taip sau pasakiau, aš

irgi važiuosiu į stovyklą.— Priims, mat, tokį.— Patį priėmė.— Mane. Aš, as naktį 12 valandą priesaiką sa­

vo krauju pasirašiau, todėl priėmė.Stojo tyla. Arklys, netekęs žado, vėl susirūpino

kojos krapštymu.— Sakai, dėžėje montekristai buvo, — patempė

už liežuvio Kanopa.— Buvo, naujausi. Visi su ilgais vamzdžiais, po

vieną šūvį, o skiltininkams ant šešių — būgnelis.— Kam, kam? Skiltini. . .— Skiltininkai — piratų vado pavaduotojai.

Tikri pasiutėliai. Nepakliausai kur, tai ir pila.

181

— Ir tu gavai?— Gavau pradžioje.— O atgal negalima?— Pamėgink tik. Stipresni už Dindą.— Stipresni?— Toks Antanas arba Kęstutis vienu pirštu

Dindą paklotų.— Meluoji.— Kaip Dievą myliu. Jie džu džitsu moka, su­

prantat.— Džu džitsu. . .— Taigi, aišku dabar?— Aišku. . .— Draugin. . . plėšikų vadas sako man. . .

— Sakei — piratų.— Draugininkas — reiškia visų vadas — plė­

šikų ir piratų.— Ką jis tau sako?— Sako: aš išrikiuosiu plėšikus, o tu jiems iš­

dalysi ginklus, tik žiūrėk, kad skiltininkai šešia- vamzdžius gautų.

— Išdalijai?— Išdalijau, visi su savo vėliavomis stovėjo.— Ir pats paėmei?— Pasirinkau geriausią.— Geriausią?— Negi žiopsosi. Kitoje dėžėje buvo finkos.— Finkos?— Finkos. Matėt, kaip studentas draugininkas

kartą ėjo uniformuotas, iš šono kabėjo.— Tai šitas banditų vadas?! Neatrodo, — su­

abejojo nusivylę draugai.

182

— Grinoriai, jis tik namuose toks. Pamatytu­mėt miške! Barzdos neskuta, du revolveriai iš šono, o šaudo — visad pataiko.

— Žiūrėkit.— Aš mačiau, jis kartą turėjo revolverį, — pa­

tvirtino Pumpa.— Matot, — apsidžiaugė Jonas. — Bet trečioje

dėžėje neįspėsit kas buvo.— Auksas?— Laikrodžiai?— Šautuvai?— Ne, prožektoriai.— Prožektoriai?— Kiekvienas pusės metro ilgumo, o šviesa ne­

ša per kilometrą.— Meluoji.— Nemeluoja, aš mačiau tokį lange, — užstojo

Pumpa.— Matot, jums vis meluoju. Reikia į stovyklą

nuvažiuoti, pamatytumėt.— Ir kiekvienas gavot?— Visi, ir aš. Penkios baterijos į vieną, sujung­

tos. Kartą lėktuvas žemai skrido, tai ir apšviečiau naktį.

— Ką darėt stovykloj?— Kovojom.— Su kuo?— Visokių privažiavo į mišką. Žmonėms buvo

uždrausta įeiti. Sargybiniai išstatyti, ir, jei kas len­da, tuoj šast iš montekristo.

— Ir tu šaudei?— Mėgintum tik nešaudyti. Sargyba stovi —

183

tai šventa. Niekas negali prieiti. Kiekvieną vietoje reikia pakloti.

— Jau taip tiesiai į žmogų ir šaudysi!— Kas sako, kad tiesiai. Į kojas, supranti.— Taip ir sakyk.— Pačiam reikia suprasti. Kartą išsiuntė mane

ir dar du apžvalgyti priešų stovyklos. Na, einame, jau arti. Persiskyrėme, kad iš visų pusių galėtume apšniukštinėti. Tik žiūriu — indėnas slenka.

— Nėra indėnų.— Ar aš buvau stovykloje, ar tu?— Meluoji, kad ir buvai!— Supranti, skautas persirengęs.— Taip ir sakyk.— Aš jam pradėjau kapoti iš montekristo į ko­

jas, o jis nieko, eina ir juokiasi.— Meluoji.— Klausykit. Dešimt šūvių paleidau, ir nieko.

Eina jis arčiau, o gi žiūriu — kojas automobilio pa­dangomis apvyniojęs.

— Ir ką jis tau padarė?— Mes jį pačiupom. Atbėgo Kęstutis su Anta­

nu, ir tuoj surišom.— Ką jis, šaukė?— Žinoma, bet mes jį tiesiai klausiam: „Sakyk,

kur priešas ir kas jį veda."— O jis?— O jis nesako. „Nežinau", tvirtina, užsispy­

ręs, žodžio neišgausi. „G e raisa k o m . Mes tada jį nurengėm ir ant skruzdėlyno.

— Meluoji.— Nenorit — nepasakosiu.

184

— Tylėk, Arkly. Ir ką jis dabar?— Ką jis dabar? Žinoma, išplepėjo viską. Nak­

tį užpuolėm jų stovyklą, tai nė vieno g y . . . Vadi­nasi, visus surišom, didžiausią grobį paėmėm.

Draugai pavydžiai klausėsi, jausdami, kad kaž­kas netaip, kad Pamidoras didžiai meluoja, bet bu­vo bejėgiai pagauti, užginčyti.

— O ką su prožektoriais darėt?— Pamėgink naktį miške be jo. Kartą, supran­

tat, stoviu sargybą. Ziuriu — liūtas . . .— Nėra liūtų.— Tamsu buvo, man kaip tik pasirodė. Arčiau

prislenku, žiūriu— vilkas, kaip jautis, didelis. Aš ty­liai atgal, tik šaka trakšt, o vilkas atkišo dantis ir į mane slenka pritūpęs. Galas, galvoju, tik kai ren­gėsi šokti, aš jam šast prožektoriumi į akis, ir apa­ko, davėsi atgal į medį, aš jam tada su lazda, su lazda. Pabėgo.

— Vilkai bijo šviesos, — patvirtino Pumpa.Daug ir plačiai Jonas pasakojo, kur jis ir skil-

tininkai išvirto į tokius didvyrius, kad susily­gino su visais skalpų medžiotojais ir kitais garsiais plėšikais, o jau draugininkas visų nuostabiausias.

— Kartą mūsų stovykloje pagavome šnipą. Jau norim ant skruzdėlyno, tik draugininkas sako: „Riš- ir pradėjo finką mėtyti apie galvą, o finka — ne­pakelsi, tokia didelė ir taip arti ją įvarydavo, kad šnipui net odą nudegino.

— Ir tu mėtei?— Visi mėtėm, tik tokiam kerėplai Algimantui

nedavėm, nepataikytų, tiesiai užmuštų.— Pamėtyk dabar, parodyk.

185

— Finką duokit.— O kur savo dėjai?— Į akmenį neatsargiai moviau, suprantat?Draugai buvo priversti suprasti.— Aš jus visus pamokysiu... — neišbaigęs sa­

kinio, Jonas staiga nėrė po valtimi, iš kur viena aki­mi sekė gatvėje tolstantį draugininką — banditų vadą.

— Ko išsigandai? — stebėjosi berniukai.— Dar klausiat? Negalima visiems tokių daly­

kų žinoti, tik kurie priesaiką davė.— Ar mes galėsime duoti?Jonui žybtelėjo akys. Kokia plati dirva pasi­

reikšti, prieš draugus pasididžiuoti. Kartą stovyklo­je vienuoliktą valandą vakaro iš palapinių dingo du skautai, grįžo tik rytą su draugininku ir naujais kitos spalvos kaklaraiščiais. Ką jie darė visą naktį miške — Jonas nežinojo, tik Kęstutis trumpai pa­aiškino — įžodis, priesaika. Matyt, baisi priesaika, krauju pasirašyta, kad supama tokia paslaptimi. Dabar širdyje džiūgaudamas murmtelėjo:

— Gal būt. Nežinau. Gal ir leisiu duoti prie­saiką, gal ir priimsiu į skiltį, jei neišsigąsit.

— Tu neišsigandai, ir mes neišsigąsim.Pamidoro tonas tiek įerzino draugus, kad tie

irgi mėgino pasigirti.— Mes taip pat gerai laiką praleidom. Pumpa

skendo.Jonas paniekinamai šniurkštelėjo'nosimi.— Stovykloje perkūnas greta mano palapinės

du skautus nutrenkė. Tik su jais kalbėjau, pasilen­

186

kiau prožektoriaus paimti, tik dzank, ir nebėra. Abu mano draugai.

— Arklys galvą buvo prasiskėlęs; iš laidyklės paleidom akmenis kieno aukščiau, o jam tiesiai grį­žo, į pakaušį stuktelėjo. Kraujas ilgai bėgo.

— Stovykloje audra nuvertė pušį, tai tiesiai per palapinę. Tris sumaigė, ten mano ir prožektorius gulėjo.

Draugai bejėgiškai susižvalgė.— Dinda į policiją buvo patekęs.— Dinda! — susidomėjo Jonas.Berniukai vienas per kitą šoko pasakoti.— Žydus apgaudinėjo. Nupirkdavo turguje se­

nų mažų žuvelių, suverdavo ant virvės ir su meš­kere grįždavo nuo Nemuno pusės, tartum šviežių prisigaudęs, o žydai ant tokių, kaip ant medaus. Visad nupirkdavo, brangiai mokėdami. Tik kartą keli apsinuodijo, policijai pranešė. Tada ir pagavo nešantį. Sako, prigrasė, jei dar kartą pagausią— į ka­lėjimą pasodinsią.

— O jo dėdė žino?— Kas sakys. Sako, Akulis pamokė žuvimi už­

darbiauti, ir mes norėjome pamėginti.Tuo tarpu trinktelėjo durys, ir Dinda, nešda­

mas didžiulę pintinę sąšlavų, pasirodė kieme.> — E, Pamidoras atvažiavo.

Lig šiol Jonas buvo dešinioji Dindos ranka. Ber­niukas uoliai vykdydavo visus berno norus, kurio autoritetas buvo daug didesnis negu tėvų. Dabar stovyklos tikrovė ir laki fantazija pakurstė ber­niuko ambiciją, ir jis pasijuto ne tik pranašesnis už

187

draugus, bet ir lygus ♦ Dindai. Todėl nesikeldamas tik apsivertė ant valties ir abejingai atsakė.

— E, Dinda, kaip gyveni?— Eik čia, padėsi man krepšį ištuštinti?— Paprašyk kitą, aš nuvargęs po stovyklos.— Išpuikėjai. Daug ten tokių snarglių buvo?Draugai pataikaudami prapliupo juoktis, bet

Jonas, ramiai žiovaudamas, atsakė:— Nebuvo tokių, kaip pats.Draugai išpūtė akis. Dinda, metęs krepšį, priėjo

arčiau.— Ar tas tipas pamokė tave taip atsakinėti

man? — kyštelėjo pirštu, rodydamas draugininko namą.

— Joks tipas, o studentas.— Studentas, — spiovė Dinda, — knygų žiur­

kė, kelnių, tur būt, nespėjo miške mainyti.— Spėjai, visą laiką dairėsi tavęs. Sako, Dinda

geriausias plovėjas.Berniukai net susigūžė iš baimės laukdami

kumščių, tačiau Jono įžulumas įtikino juos, kad jis nemelavo, pasakodamas apie stovyklą. Pakito Pa- midoras — nebijo. >

Dindai piktumu sužaibavo akys, bet kaip tik atsivėrė durys, ir iš Dangolio namo išbėgo vikri raudonskruostė skalbėja.

— Maryte — e — e — e — . . . , — nutęsė Dinda, kvailai šaipydamasis.

Mergina, net galvos nepakreipusi, numetė ant virvės keletą skalbinių ir jau rengėsi grįžti atgal, kai Dinda vėl užtraukė.

188

— Maryte, uhu. . .— Asilas, — trumpai leptelėjo užkalbintoji,

trenkdama durimis.Dinda pasilenkė ties berniukais ir pritildytu

balsu pradėjo šnabždėti. Tie klausydami raudo, mišo, nuleisdami akis, kai Dinda, prisiminęs Joną, vėl dirstelėjo į jį.

— Tai, sakai, šitas studentas geras vyras, a?— Geras.— Matei šitą bobelką?— Mačiau.— Tik atvažiavęs, jis ją į kino teatrą kvietė,

tik ji nėjo. Bobišius.Jonas paraudo.— Meluoji.— Pakartok dar!— Meluoji.Dinda užsimojo. Draugai laukė, kad Jonas greit

prasmuks, bet sunkusis kumštis krito tiesiai į krū­tinę. Berniukas nesijudino, tik akys keistai sublizgo.

Dinda vėl užsimojo.— Pakartok dar!— Meluoji.Vėl kumštis.— Pakartok dar!Draugai sulaikė alsavimą.— Studentas iš tavęs pastipusių žuvų ne­

pirko . . .Tai visiškai įsiutino Dindą. Nutraukęs nuo lai­

velio daužė dabar, kur papuldamas.Jonas susigūžęs vis nesigynė, tik pamėlynavęs

veidas skausmu trūkčiojo.

189

— Pakartok dar. . .

— Meluoji. . .

— Aš tau, palauk. . . tu . . . man. . . — .košė Dinda, visas užgulęs, neleisdamas berniukui net pa­sijudinti.

Kaip tyčia nė vienas suaugęs nesirodė, tik Os­valdas pradėjo verkti. Kiti stovėjo sustingę, ap­kvaišę, o Jonas vis kartojo:

— Meluoji.

Ir tik kai iš užgautos burnos pasirodė kraujas, Dinda kiek atsikvošėjo. Mielai dabar būtų berniuką palikęs, bet prie liudininkų nenorėjo nusileisti, todėl vis daužė, mėgindamas nutildyti, bet tas ramus, už­sispyręs, tik jau silpnesniu balsu kartojo.

— Meluoji.

— E, Dinda, eik čia, — pasigirdo už tvoros.

Visi krūptelėjo. Ten lig šiol nepastebėtas stovė­jo Akulis.

Dinda nudžiugo, radęs progą palikti savo auką, kuri vos alsavo. Mat, jau baimė pradėjo dičkį imti, kad kas bloga neatsitiktų, kad policijai nepasiskų­stų. Todėl, slėpdamas pasitenkinimą, piktai sumur­mėjo:

— Tą piemenį dar sutvarkysiu.

— Palik jį dabar, svarbesnių reikalų turiu.

Nusispiovęs Dinda paliko vaikus, ir, lydimasžodžio „meluoji", nusitempė pas Akulį, su kuriuo šnabždėdamiesi dingo už kampo.

Berniukai tylėdami apstojo Joną. Mirtinai pa­blyškęs, visu kunu virpėdamas, draugų palaikomas,

190

lėtai atsisėdo. Kurį laiką gaudė kvapą, paskui apsi­blaususiu žvilgsniu prašnabždėjo:

— Dinda melavo. Draugininkas net nepažįsta tos mergaitės. . .

* * *

Ištisą mėnesį saulė liejo žemėn tartum įkaitintą šviną. Džiūvo sodų vaismedžiai, rudavo žolės, vel­tui laistomos leipo daržovės. Išdeginta žemė pele­nais dangstėsi, kur mažiausias vėjelis, praeivio koja sukeldavo debesį dulkių, kurios krisdamos dažė ap­linką į bespalvę pilkumą.

Karštis, lyg priglaudęs lūpas, čiulpė paskutinę drėgmę, paskutines jėgas, nes ir žmonės vaikščiojo apsilpę, braukdami sunkų prakaitą. O aukštai vie­toje mėlynės patvinusi žėrėjo saulė, alsuodama ugnį.

Ketvirtą dieną, Jonui grįžus iš stovyklos, rytuo­se išdygo maži debesėliai, kurie pradžioje nedrąsiai tūpčiojo mažam dangaus pakraštyje. Tūpčiojo, rin­kosi, drąsėjo, kol pamažu atslinko iki pat saulės, uždengdami ją ir netrukus pirmieji džiugūs lašai nukrito gaivinti alpstančios žemės.

Jonas, po atmintino įvykio su Dinda, visą laiką išgulėjęs palėpėje, dabar pasijuto žymiai stipresnis, galėdamas pasikelti iš lovos. Nei jis nei jo draugai* kuriuos prisaikdino septyniomis spynomis, niekam neprasižiojo ir berniuko tėvai, sūnaus išbalimą ir silpnumą išaiškinę kuria skilvio ar pilvo liga, rū­pestingai jį girdė arbata ir maitino džiovintu py­ragu. Dinda, žinoma, irgi nesigyrė, tylėjo.

191

Šiaip taip išsikapstęs, berniukas slampinėjo kie­me, ieškodamas draugų, kurie dabar, neginčijamai atidavę jam pirmenybę, sulėkdavo į pirmąjį jo ženklą.

Osvaldas, tėvo pasodintas, ramiai kimšo tabaką į gilzes, kurių buvo bent tūkstantis, svajodamas apie karvelį, kurį žadėjo dėdė, kai staiga išgirdo Pamidoro švilpesį. Berniukas tuoj pakilo, bet pa­jutęs piktą tėvo žvilgsnį, leptelėjo atgal į kėdę, dar rūpestingiau lenkdamasis ties darbu, bet virpan­čiose rankose lūžo gilzės, tabakas byrėjo ant grin­dų. Osvaladas viena akim ir ausim sekė triukš­maujančius draugus, kita tėvą, kuris, nesuprasda­mas juokų, galėjo gan įtikinančiai parodyti savo nepasitenkinimą. Tėvui atsukus nugarą, vargšas darbininkas drįsdavo pakilti, bet tas maža padėjo jam, nes laikas slinko, draugai nekantraudami laukė, o tėvas ir nemanė išeiti. Vienintelė viltis liko motina.

Osvaldas galvą turėjo, kad ir mažą, netuščią. Fi­ziškai silpniausias, jis nebuvo draugų stumdomas, bet kartais parodydavo tokį klastingą sumanumą, kad ir vyresni amžiumi paklausydavo jo.

Tad ir dabar apsisprendęs greit pasilenkė ir, pa­traukęs į nosį smulkaus tabako, pratrūko tokiu čiauduliu, kad net tėvas susirūpino, o Osvaldas, šir­dingai apsiašarojęs, čiaudė net susiriesdamas.

— Negaliu, aš tuoj, tik nosinės nubėgsiu, — vepleno, puldamas iš kambario.

— Tuoj man grįžk, — pavijo tėvo žodžiai.Berniukas įmovė virtuvėn, kur net drebėdami

kunkuliavo keturi puodai. Viena akimirka išgriebė

192

iš po plytos sausas malkas ir, išvertęs į priemenę, užmetė ant jų grindims plauti skudurą.

Pasigirdęs motinos šlepsenimas paragino Osval­dą grįžti, ir jis, išsiėmęs iš kelnių kišenės suglam­žytą nosinę, įlėkė pas tėvą. Pilnas vilties, labai energingai stvėrėsi darbo, tačiau po kelių minučių susirūpinęs pakėlė galvą: draugai vėl švilpavo kviesdami, o iš virtuvės nė ženklo. Negi motina šį kartą pati nuėjo malkų? Laimei, tuo pat metu atsivėrė virtuvės durys, ir koridoriumi nuskam­bėjo moteriškas balsas:

— Osvald!Net virptelėjo pašauktasis, bet, nugalėjęs

džiaugsmą, dar rūpestingiau kišo tabaką.— Osvald!Tėvas atsisuko.— Ar negirdi, motina šaukia.— Vėl malkų nešti, lyja, — susiraukė berniu­

kas, mėgindamas rūstų veidą. — Aš tik baigsiu kimšti. Dar valanda, ir viskas.

— Marš man, aš pats baigsiu.Osvaldas, vos tempdamas kojas, uždarė duris,

o ten kaip kulka šovė virtuvėn.— Malkų atnešk. Rodos, tik buvo, ir nėra. Ar

tik ne Ema visas pečiun sugrūdo?Osvaldas šokinėjo, kaip voveraitė, ir, grąžinęs

paslėptas malkas, taip vikriai ištirpo duryse, kad motina šventai patikėjo jį grįžus pas tėvą gilzių kimšti.

Tuo tarpu berniukas patvoriais, kad nepaste­bėtų namiškiai, dūmė, kiek kojos iškerta į Kano­pos malkinę, kur susirinkdavo smarkiau lyjant.

193

— Vėl paskutinis! Argi kurčias? Rodos, švil- pėm? — Užsipuolė draugai.

— Galiu prisiekti, negalėjau, gilzes kimšau.— Atnešei? — užsidegė Arklys.Osvaladas įkišo ranką už marškinių ir, ištrau­

kęs keturis aptrintus papirosus, atkišo draugams.Jonas abejodamas paėmė, pamaigė ir, lyg savim

nepasitikėdamas, greit paklausė.— Kas norit?— O tu?— Aš nerūkau.— Kodėl? — nustebo draugai.— Stovykla, ne jums suprasti. Užrištomis aki­

mis naktį priesaika. Eh, kad žinotumėt!Draugai tikrai nesuprato, bet visus užgulė slogi

paslaptis. Kas toji keista stovykla, kuri taip pakeitė Pamidorą.

— Tu mums viską papasakok.— Pirma surinksiu gaują, kurios skiltininku

būsiu.— O paskui visi į stovyklą?— Jei darysit, kaip liepsiu.— Darysim.— .Kiekvienas parinkit sau kitą vardą, kad tik

mes žinotumėm, o paskui naktį priesaiką duosime,— Naktį?— Žinoma, ir krauju pasirašysime. Visad taip

skiltyje daroma.— Ir ką po to turėsime daryti?— Įstatai yra, kurių net dešimtis.— Apie ką tie įstatai?— Kad turite savo vadovybės klausyti, gamtos

194

draugais būti, visad juoktis, ir daug kitų dalykų, tik visų negaliu pasakoti.

— Kokį vardą turime pasirinkti?— Aš stovykloje pradžioje buvau vilkas, pas­

kui mane žirgu padarė.Draugai nusivylė.— O gal iš knygų kurį vardą galima pasi­

rinkti?Jonas susimąstė, bet, prisiminęs Kęstučio aiški­

nimą, norėjo jau neigiamai atsakyti, kai blykstelėjo nauja mintis, kuri tiek rodėsi patraukli, kad lengva ranka pritarė.

— Žinoma, galima.— Aš būsiu Tarzanas, — pirmas apsisprendė

Arklys.— Silpnas ir Dindos bijai, — nupeikė jį ber­

niukai.— Bet aš moku medžiais laipioti, nė vienas jū­

sų taip nesugeba.— Teisybė, — turėjo sutikti draugai.— Aš Vinetū, — įšpūtė akis Kanopa. — Ir

lanką pasidarysiu.— O aš Robin Hūdas, — nudžiugo Pumpa.— Mes tokio negirdėjome, — užprotestavo

balsai.— Mano dėdė Anglijoje gyveno, tai, sako, gar­

siausias tos vietos plėšikas, ten kiekvienas jį žino.— Blinda geriau būk.— Ne, Robin Hūdu noriu būti.— Nesutinkam, būsi Blinda.— O tu, Osvald?

195

— Aš būsiu Tomas Sojeris, tik man reikia mer­gaitę surasti.

Pasipiktinę berniukai vienu balsu užrėkė jį.— Boba!— Taip knygoje parašyta, aš kitaip negaliu.— Rink kitą vardą.— Nenoriu. Tomas garsiausias už visus. Jis

turtus surado, ir indėnas norėjo jį nužudyti.— Gera knyga, — atsidūsėjo draugai.— Matot, sakau, tik kur rasti mergaitę, kurią

reikės man pabučiuoti?— Boba, išvysim iš gaujos.— O tu, Pamidorai?Jonas iškilmingai visus apžvelgė.— Aš grafas Monte Kristas.Berniukai pavydžiai sužiuro.— Šitas turi galvą, — kiekvienam toptelėjo

mintis.— Grafas Monte Kristas keršijo, o tu kam? —

mėgino spirtis Arklys.— Aš irgi keršysiu, visi mano priešai išprotės

ir turtų neteks.— Kam keršysi?— Dindai.Berniukai pagaliau neprieštaravo. Pamidoras,

oho, nieko nepadarysi, pavojingas, stovykla jį tokį padarė, daug dalykų išmokė, kurių jie nežino.

— Tik cit, — perspėjo Jonas. — Iki priesaikos kad nė žodžio, nes turėsit su manim reikalą.

— Ką tu Dindai padarysi?— Matysit, nesidžiaugs. Nuo dabar kiekvieną

196

Dindos žingsnį seksiu, ir jūs viską man apie jį sa­kysit.

— Dinda šiandien akordeoną tampo.— Argi nupirko?— Kur jam, pasiskolino, tik groti nemoka. Ku­

rie po apačia gyvena, dukart plūdo Dindą, sako, ausys skauda, niekad jis į toną nepataiko.

— Matysit, nupirks akordeoną. Prisiekė, kad nupirks, — užstojo Pumpa.

— Pinigų neturi ir neturės.— Į tavo draugininko namus kraustėsi nauji

gyventojai, tai Dindai už pagalbą du litus davė. Turtingi žmonės.

— Ir mergaitė yra, — švelniai pridėjo tik ką virtęs Tomu.

— Mergaitė? — nustebo Jonas.— Mergaitė, ir ji Arklį aplupoArklys paraudo, kaip burokas.— Visai neaplupo, aš tik nenorėjau. . .— Aplupo,. aplupo, — patvirtino balsai, — ge­

rai davė.— Nejaugi? — susidomėjo Pamidoras, žiūrė­

damas į nelaimingą draugą.— Jie atvažiavo, o motinos siunčiama, mer­

gaitė grįžo iš krautuvės,. Aš ją sutikau ir patraukiau už plaukų, o ji tada. . .

— Aplupo tave!— Kur tau, spyrė truputėlį. . .— Ne truputėlį, bet kaip reikiant, du kart mo­

vė, net apvirto Arklys.— Visai neapvirtau, tik kojos pasipynė.

197

— Apvirtai, apvirtai; ir dar mergaitė su krep­šiu, kur tilpo bulvės, jam per galvą bambtelėjo.

— Nesmarkiai, — mėgino Arklys.— Smarkiai, meluoji! Valandą trynei, net da­

bar raudona.— Netikėk, Pamidorai.— Prisiek!— Dar k o . . .— Matai, matai. . .— Aš jai būčiau davęs, tik ji pabėgo.— Visai nebėgo, atsikelti negalėjai.— Šauki dabar, — užpyko Arklys, atsisukda­

mas į Kanopą, — o tyli, kad/ pats akmeniu per galvą nuo jos gavai.

— Nepataikė.'— Meluok dar! Štai ir dabar kaktoj raudona,

žiūrėkit.Tikrai kaktoje švietė dešimties centų didumo

mėlynas burbulas.— Aš net nepastebėjau, toks mažutis akmuo

buvo, aš jai daug didesniu pataikiau.— Nieko nepataikei! Ašaras trynei gavęs, o kai

antrą kartą užsimojo — pabėgai.— Nebėgau, bet motina mane šaukė.

* — Prisiek septyniomis spynomis.— Netikit — nereikia, dar k ą . . .— O ji man liežuvį parodė, — geruoju prisi­

pažino Pumpa.— Ne tau, o man, — užrėkė pasipiktinęs Os­

valdas, — kartu stovėjome.— Tu pro tvoros plyšį žiūrėjai, nematė tavęs,

o aš buvau galvą iškišęs.

198

Draugai aplink tiek susiginčijo, kad ir savo va­dą pamiršo; kuris atsistebėti negalėjo, kad mergai­tė visą jo gaują aptvarkė.

Mėgdamas būti dėmesio centru, nusprendė, kad laikas at&itaisyti padėtį, todėl šūktelėjo.

— Nutilkit, mes ją sutvarkysime. Geriau aš jus rikiuotės pamokysiu.

Nurodęs stovykloje išmoktus ženklus, pradėjo mankštinti tokia didybe spindėdamas, kad Pumpa širdyje jį su pačiu Dangoliu palygino, bijodamas ir žodį tarti.

— Dabar visi rankas ištieskit, — įsakė Jonas.Berniukai, tikėdamiesi naujo žaidimo, klusniai

įvykdė komandą.Pirmajam kliuvo Arkliui.— Žiūrėk, kokie nagai, kaip pas kaminkrėtį.

Visą skiltį terši. Kad man tuoj nukirptum ir iš­valytum. Tarzanas dar! — pasityčiojo.

— O pas tave kokie?— Pas skiltininką visad švarūs.— Parodyk, — gauja pakėlė maištą.Jonas kurį laiką muistėsi, paskui, lyg privers­

tas, atkišo pirštus. Laike ligos taip išvalė nagus, kad tie dabar blizgėte blizgėjo.

— Tai velnias, — burbtelėjo Kanopa, pamėg­džiodamas Jono balsą.

— Stok! — sušuko vadas, kuris seniai laukė tos progos, — plūstis daugiau giežtai draudžiama.

— Kodėl? — nustebo draugai, ligi šiol kitaip auklėjami.

Jonas valandėlei stabtelėjo. Negi išaiškinsi, negi

199

papasakosi, ko Kęstutis reikalavo! Tad griebėsi gu­drybės.

— Tarzanas keikėsi?— Neparašyta, — sumišo Arklys.— Matai, o Vinetū?— Ne.— Matai, vienas Dinda tik, kurį aš sudorosiu.

Kas nusikeiks, tam tuoj kriaušę nuskusim. Kiekvie­nas po vieną.

— Tai dabar jau galima? — susidomėjo Osval­das.

— Skuskim.Tuojau buvo įvykdytas teisingumas nusikaltė­

liui, kuris su degančia galva nekantriai laukė pro­gos atsilyginti. Naujas įstatymas visiems pasirodė labai patrauklus, ateityje žadąs daug emocijų.

Jonas vėl tikrino nagus, šį kartą sustodamas ties Osvaldu.

— O tu ką, į dervą buvai įkišęs?— Man galima, — greit sumetė Osvaldas.— Kodėl?— Aš Tomas. Tomas niekad nagų nevalydavo

ir nekirpdavo.Jonas sumišo. Iš tikrųjų kažką panašaus buvo

skaitęs.— Valydavo, — bet netikrumas, suskambėjęs

balse, tuojau kitų buvo pagautas.— Osvaldas teisybę sako, knygoje taip para­

šyta.— Galim prisiekti.— Jis gali nevalytais vaikščioti.

200

— Matai, kiaulė, — prasižiojo užsimiršęs Ark­lys.

— Skųst!Vėl jam keturias atskaičiavo, o Kanopa taip

nurėžė, kad net keletas plaukų ant krumplio liko.— Palauk tu, velniau, — pagrasė Arklys, čiu­

pinėdamas skaudančią vietą.— Skusti, vyručiai!Arkliui net ašaros pasirodė, bet daugiau neiš­

sižiojo, prisiekdamas širdyje Kanopai su kaupu at­lyginti, kad tik proga pasitaikytų greičiau.

— Naktį šiandien susirinkim, nakties žaidimas bus. Norit?

Osvaldas patempė veidą.— Ar būtina?— Tas dar pabijos, neateis.— Pamėgink tik, — grasė draugai.— Ateisiu.— Žiūrėk tu man, — reikšmingai mirktelėjo

Pamidoras, — o dabar pažiūrėkim, ką Dindą d a. . .— Aš tau pažiūrėsiu! — iššoko staiga bernas,

kurio užsiplepėję nepastebėjo. — Aš tau! — rėžė smagiai rykšte.

Vaikai, kaip žvirbliai, metėsi į šoną, o nudegin­tasis per pilvą Pamidoras, rydamas ašaras, neiš­kentė.

— V ė l. . . vė l. . . vė l. . . velia.— Nusikeikei!— Atstokit, sakiau velia.— Velnias norėjai pasakyti, — prikibo Arklys.— Jis vėl kartoja, skųst jam, — Jonas vikriai

nuo savęs nukreipė dėmesį.

201

Kol Arklys prie degančios galvos švelniai dėjo ranką, spėdamas, ar kartais plikė nesidaro, iš Kno*- po namų pasigirdo rūstus įsakomas balsas.

— Osvald!— Bus dabar. . . skutimo, — gailiai sumirksėjo

akimis berniukas, dėdamas ranką prie sėdynės.— Neužmiršk ateiti, — priminė draugai.

* * *

Visą dieną mirkęs lietus ne tik nesilpo, bet ro­dėsi vis stiprėjąs. Visi tūnojo namuose, ir gatvė bu­vo tuščia, tyli kaip niekad, nes ir berniukai nebe­galėjo nosies kišti, gailiai žiūrėdami pro langus.

Retkarčiais aplinkinius gyventojus stebino kaž­koks keistas bliovimas, lydimas duslaus būgnijimo.

— Kas ten iš proto kraustosi? — susidomėjo Jono motina, pildama vaikui bulvienės.

— Niekas iš proto nesikrausto, tik malkų san­dėlyje Arklys mokosi tarzaniškai šaukti, — ramiai paaiškino sūnus, tuštindamas dubenį.

Kol Jonas, užsikoręs palėpėje, galvojo apie nak­ties žaidimą, pas jo motiną užsuko kaimynė Juo­zapienė.

— Na, jau, moterėle, kur gi tavo protas, kam leidai sūnų į tą stovyklą? Jau ir taip buvo vaikas, neduok, Dieve, o dabar, ten nuvažiavęs, sako, mon- tekristais šaudėsi, peiliais kapojosi, svetimais ar­kliais naudojosi. Dėkok Dievui, kad dar gyvas at­sitempė. Tegu tik paauga — vakare mūsų gatvėje ne­pereisi, minėsi, Vaitiene, mano žodį. Kad ir kruvina teisybė, bet teisybė.

202

Nors netikėjo motina į peilių kapojimąsi, bet vyrui vėlai grįžus, nesibarė, o tik pakartojo Juo­zapienės žodžius.

— Et, — numojo ranka išklausęs, — paisai tu tos lietuvininkės. Jis ten tiek pauostė montekristo, kiek tu žiemą braškių. Studentas ten vadovavo, ži­nai, kokie žmonės.

— Ir aš taip galvoju, tik nusiraminti norėjau,— pritarė motina.

Tuo tarpu sūnus, išmušus miesto bokšte dvyli­kai, nulipo žemyn, laukdamas draugų. Su Pumpa ir Kanopa vargo nebūdavo. Mat abu gyveno Dan- golio namuose, pirmame aukšte. Vienas ir kitas miegojo virtuvėje, kurių langas vasarą visad bū­davo atviras, taigi užtekdavo persiristi žemą pa­langę, ir jau atsidurdavo kieme. Arklys tuo tarpu gyveno gretimoje gatvėje ir kambariu dalijosi su vyresniuoju broliu, kuris, nors geras miegalis, vis dėlto galėjo pastebėti tuščią lovą, o Arkliui tai tik­rai į sveikatą neišeitų, nes tėvas juokų nemėgda­vęs. Tačiau blogiausioje padėtyje buvo Osvaldas, kuris miegojo antrajame aukšte ir kuriam tekdavo pereiti tėvų miegamasis.

— Teisybė, tik kartą berniukai buvo susirinkę nakties metu, būtent, per žydų baisiąją naktį prie sinagogos, kur tikėjosi pamatyti nepaprastų dalykų, bet tada iš vakaro Osvaldas skundėsi pilvo skaus­mais, ir nakties kelionė jam puikiausiai pavyko.

Šį kartą, lyg tyčia, prasivėrė debesys, ir nu­praustas pablyškęs mėnulis valandėlei iškišo savo plikę, žvelgdamas į keturis draugus, kurie neri­

203

maudami žiūrėjo į Knopo langus, nesulaukdami Osvaldo.

— Jau po dvyliktos, pramigo.— Pašvilkim visi kartu.— Tėvą prikelsim.Švilpė visi keturi, tarpais paėjėdami į šalį, lauk­

dami kurios gyvybės pasirodant. Tik kai įskaudo lūpos ir vėl pradėjo lynoti — visi suėjo į krūvą pa­sitarti, kai iš viršaus, iš staiga prasivėrusio lango, pliūptelėjo didžiulis vandens kibiras, kiaurai per­merkdamas berniukus. '

— Rup . . .— V ė l. . .Plūsdamiesi, drebėdami šalčiu išlakstė į namus.

* * #

Jonas padėjo motinai skalbti baltinius, nešioda­mas vandenį, kai įėjo Akulis.

— Sveika, moč. Ar vyro nėra namuose?Vaitienė lėtai atsisuko, rengdamasi atsakyti, kai

vėl virstelėjo durys, ir, visas apsidrabstęs moliu, įėjo Bakaitis, rankoje nešdamas batus.

— Ar nėra vyro?— Ateis.— Matai, kas atsitiko, — kalbėjo rodydamas

batą. — Vis tą nelemtą molį bekasant. Ne tik ba­tus, bet ir kojas greit nuvarysiu. Kad kiaurai že­mę tas molis kur nugarmėtų! Visą sveikatą man su­rijo. O čia lyja ir lyja, bijau į darbą eiti, o užsaky­mų pilna. Nueisi — grįžęs gali būdos nerasti.

204

— Parduok namą.— Parduok. Lengva tau, Vaitiene, kalbėti, pa­

ti gi nepirksi.— Atsiras, kas su pinigais.— Matai, atsiras. Jau daug kam siūliau, bet

kai tik pažvelgia į tą nelaimingą kalną, tai ir sep­tynių šimtų neduoda, nors šiaip pusantro tūkstan­čio būtų vertas vien sklypas.

— O tu nukask, kai sausa. Gal nepastebės, kas čia darosi.

— Gal ir galima būtų taip padaryti, bet sąžinę krūtinėje nešioju, negaliu taip pasielgti. Rodos, tie apgaule gauti pinigai kraujais pasrustų. Ne, ne man apgaudinėti žmones. Jau keletas buvo atėję tei­rautis. Paaiškinau, kad antra tiek pinigų tektų įdėti į stiprią betoninę sieną, kuri pagaliau sulaikytų slin­kimą. Na, sužinoję tai tik sudie tepasakė.

— Sąžiningam žmogui visur sunkiau.— Matyt, taip jau reikia. Tai sutaisys vyras?— Sutaisys.— Kada man čia pasirodyti?— Nesivargink, Bakaiti, berniukas nuneš, kai

tik tėvas sutaisys.— Tai lik sveika.— Lik sveikas.Bakaičiui išėjus, Akulis nusijuokė:— Matai, matai, Vaitiene! Kai vyro nėra na­

muose, jaunikiai ateina.Moteris, tartum negirdėdama, toliau plovė bal­

tinius.— Kodėl tokia išdidi pasidarei, a? — arčiau

priėjo, lazdele bakstelėdamas jai į šoną.

205

— Dar kartą mėgink, tai skuduru taip ir per­trauksiu.

— Oho, nepatinku aš, matai, cha, cha, cha. . .— Tu daugiau mano vyrą tampyk po smukles.— O kas tau, ar pavydi, ar kartu nori para­

gauti stiklelio?— Liaukis, gėdą turėtum. Matai, koks pas mus

vargas ir be to. Panskutinį centą išneša.— Aš iš jo nereikalauju. Patinka jis man, kodėl

kartais neišgerti.— Nereikalauji, žinoma. Matai ir pats mano

vyrą kiaurai. Minkštas — iš paskutiniųjų stengiasi prisidėti. Apvagia savo vaiką, tu sąžinę turėtum čia lankydamasis!

— Vaitiene, bijok Dievo. Jei taip bloga, pasko­linti galiu.

Moteris atsisuko į jį.— I r . . . kokius procentus imsi?— Na, jau procentus, tarp draugų. . .— Iš geros širdies siūlai?— Tarp savų žmonių vis atsiskaitysime.— Klausyk, Akuli, netikiu tau. Nežinau, ko tu

nori, bet gero tikrai mums neatneši. Jei neturėsiu valgyti, eisiu žmonių maldauti, bet iš tavęs nesko­linsiu.

— Nes kvaila. . .— Nujautimas, kuris niekad manęs neapgauna,

sako, kad tu blogas žmogus.— Kvaila esi, Vaitiene, kartoju...— Paieškok protingų, nustok čia landžiojęs.

Seniai man kyla noras prieš tave duris užtrenkti.— Aja jai, aja jai, išsikudakavai, kaip kiau­

206

šinį padėjus. Gero pagalio tau reikia, štai vaistas. Aš vietoj tavo vyro kitaip tave tvarkyčiau.

— Savo moterį tvarkyk, o čia nekaišiok liežu­vio, kaip pagalio. Durys atviros, Akuli. Laiko ne­turiu kalbėti.

— Acha, cha, cha, — pratrūko svečias. — Iš­varai mane?

— Neprašytas įlindai, paprašytas išeisi. Dažnai nekviestiems svečiams taip sekasi.

— Gerai, gerai gal dar ir Akulis bus reikalin­gas. Pamatysime, prisiminsime. Sudie arba, geriau, iki pasimatymo, gerbiamoji ponia, — ir Akulis už­trenkė duris.

Motina atsisėdo kėdėn, tartum ginčas visas jė­gas būtų iščiulpęs.

— Net kojos virpa, ak. Niekad jis tavęs nekal­bino, neprašė ko? — kreipėsi į sūnų.

— Ne.— Žiūrėk tu, saugokis. Jei ką tau sakys, man

perduok. Tai gyvatė, iš pasalų. Girdi, Jonai?— Girdžiu.— Nėra jis mums draugas, atsimink.

* * *

Karšta saulė netikėtai žvilgterėjo pro žemutį lan­gą, varydama debesis, kurie, po ilgo lietaus išsekę, nuvargę, dabar, vėjo gainiojami, plyšo, trūko, tir­po, kol vis didesnis dangaus plotas dažėsi mėlyne.

Pralinksmėjo veidai, nuskambėjo juokas, pagy­vėjo balsai, ir Jonas nelaukdamas pasuko gatvėn, kur jau susirinkę stumdėsi draugai.

207

— Osvaldą reikia pagauti.— Išdaviką.— Mes jam. . .— Nuskusim.Ilgai nereikėjo laukti, nes pats lėkė juos pa­

matęs— Išdavikas!— Va, kryžius, negalėjau ■— šaukė iš tolo. —

Patys kalti. Nereikėjo švilpti. Aš nuo pat vakaro sirgau pilvu, bet kai sušvilpėt, tuoj tėvas suprato. Tik duryse pasirodžiau, o jau diržą čiupinėjo. Ga­liu prisiekti septyniomis spynomis.

Tačiau šį kartą ir priesaika nepadėjo, nes drau­gai nurimo tik atskaitę po dvi kriaušes, kad Os­valdas įsidėmėtų ateičiai. Vargšas berniukas dabar nebe vieną, o jau dvi vietas kasėsi, apgailestauda­mas, kad nepaklausė tėvo, kuris uždraudė susidėti su gauja. Tačiau blogiausiai atrodė būsią ateityje, po priesaikos, nes nežinosiąs, ko ir klausyti. Ti­kriausia, dviem ponams tarnaudamas, nuo dviejų ir bausmes rinks: kriaušes ir diržus.

Liūdną nuotaiką kiek išblaškė draugai, kurie prisiminė nusikeikę naktį po Knopo vonios.

— Pamidorai, tu paminėjai tris kart velnią.— O tu dvi gyvates.Pasirodo, ir kiti neatsiliko. Su didžiausiu užsi­

degimu dabar skaičiavo, dievažinosi, melavo, ir tik baisi priesaika šiaip taip atstatė padėtį, išgavo tei­sybę. Dugiausia keiksmažodžių pavartojęs Arklys, mažiausiai Pumpa.

— Pirma man skuskit, kaip vadui, — greit su­

208

metė Jonas, žinodamas, kad pirmasis mažiausiai nu­kentės, o paskutiniajam ir odą nulups.

Neapsiriko. Užsižiopsojusiam, likusiam Arkliui, skuto neskubėdami, nebijodami jo keršto ir tokiu įnirtimu, kad tas nebeištvirdamas, gavęs nuo Os­valdo paskutinę, apsiašarojęs pravėplojo:

— Gy — gy — gy gyvatvorė.Nusivylę draugai vėl atleido krumplius.— Gudrus Arklys.— Jonai!Visi sužiuro ton pusėn, kur, atidaręs sodo var­

telius, iš tolo mojo draugininkas. Viską metęs, ber­niukas bėgte nubėgo.

— Kaip gyveni, Jonai?— Gerai.— Girdėjau, sirgai.— N e . . . taip sau. . .— Pablyškęs.— Praeis.— Tavo paslaugos prašysiu. Mūsų namuose gy­

vena pensininkas teisėjas. Šiandien su žmona išėjęs į miestą, užtrenkė duris, pamiršdamas kambaryje raktą. Dabar įeiti nebegali. Langą gaila daužyti. Laimei, aukšto mažasis langelis praviras, gal, liek­nas būdamas, galėtum prasispausti. Tada, patekęs vidun, lengvai atidarytum duris. Žinai, kaip elgtis su prancūziška spyna?

— Žinau.— Eime.Kieme prie rožių laukė senukai teisėjai ir drau­

gininko motina.

209

— Kad tik nenukristum, vaikeli, — susirūpino pastaroji.

— Nenukrisiu.— Nebijok, mama, vikrus kaip voveraitė. Be

to, aš kartu lipsiu, iki pat langelio palydėsiu, — nuramino studentas.

Abu kopėčiomis pateko ant namo stogo, kur, glausdamiesi prie čerpių, žingsnis po žingsnio artė­jo prie atviro langelio.

Jonas metė akį į gatvę, kur žemai prie tvoros plyšių spaudėsi jo draugai ir kažkas suaugęs. Stai­gus išdidumas pripildė jį tokia drąsa, kad beveik nesilaikydamas keliais žingsniais pasiekė langelį.

— Atsargiai, Jonai, nukrisi, — perspėjo drau­gininkas, turėdamas jį už rankos.

— Nenukrisiu.— Prakišk vieną ranką ir mėgink galvą. Gali

kur nors užsikabinti?— Galiu, — atklydo duslus balsas iš anapus.— Stumkis dabar.Jonas, visu kūnu rangydamasis, pamažu slinko

pirmyn, kol likusios kojos jau be vargo dingo vi­duje.

— Eik dabar žemyn, atrasi laiptus į miega­mąjį, o iš ten pateksi į saloną, iš kur pirmosios du­rys po kairei veda tiesiai į koridorių, ten ir atida­rysi.

Po kelių minučių prieš patenkintus senukus at­sivėrė durys. Berniukas, nelaukdamas padėkos, jau norėjo sprukti žemyn, kai teisėjas įbruko jam dvie­jų litų monetą.

•

210

— Saldainiams, vaikeli. Dėkui tau labai.Du litai buvo toks pinigas, kokio Jonas dar ne­

turėjo. Net galva apsvaigo. Pasivaideno net dvi kovbojiškos filmos, ir nebetverdamas, pamiršęs net linktelėti, žaibu nusirito į pirmąjį aukštą, kur jį pačiupo draugininkas.

— Eikš pas mane. Išvažiuoju į kaimą, pasku­tinį kartą arbatos išgersiva.

Prieš berniuką atsirado pora pyragaičių ir kiek saldainių. Jonas, siekdamas cukraus, netikėtai iš­metė sidabrinį dvilitį, kuris žvangėdamas nusirito po minkštasuoliu.

— Turtingas esi, Jonai, — pajuokavo drau­gininkas, padėdamas išžvejoti pinigą.

— Tei ponai davė.— Tur būt motinai padovanosi? — klausia­

mai sužiuro studentas.— Nežinau. . .— Aš tik taip pagalvojau. Apsidžiaugtų ji la­

bai, atrodo, jums sunkoka su pinigais.Berniukas nieko neatsakė.Jaunuolis daugiau nekamantinėjo. Atsisveikin­

damas sužėrė likusius saldainius jam į kišenę.— Kad tau pirkti nereikėtų. Na, sudie, būk ge­

ras berniukas, tada rudenį pasimatysime. Prisi­mink, ką tau Kęstutis sakė. Savo motinos neuž­miršk.

Jonas movė į gatvę, kur tuoj apstojo draugai.— Atidarei?Neatsakydamas davė ženklą, kad berniukai sto­

tų į liniją. Jiems išsirinkiavus, sukaičiavo gautus

211

saldainius, kurių buvo šeši. Kiekvienam į atkištą ranką įdėjo po vieną.

— O man du.— Motinai vieną duok, — priminė Pumpa.— Mane dar mokys. Štai ką aš jai duosiu, —

atkišo du litu.— Ir šitą gavai? — sužibėjo vaikų akys.— Gavau.— Irisų pirk, — šokosi Osvaldas.— Puchačiui kamščių geriau, — pasiūlė Ka­

nopa.— Sakiau — motinai atiduosiu. Gavot, užten­

ka, — nesidavė gundomas.— Klausyk, — sustabdė dėkingas Pumpa,

čiulpdamas saldainį, — šiąnakt Dinda vėlai grįš.— Iš kur žinai?— Ryšulį jau paruošė.— Gerai, kad pasakei, — pasiryžo berniukas,

žinodamas visus berno papročius.Dinda mėgdavo vėlai grįžti, bet, bijodamas sa­

vo dėdės, kuris nepakentė naktibaldų, griebdavosi atsargumo priemonių ir ligi šiol laimingai, nes Dan- golis nieko neįtarė.

Paprastai Dinda išeidavo darbo drabužiais, lyg eidamas valyti kino teatro. Didelis ryšulis pašo­nėje neatkreipdavo dėmesio, nes tai galėjo būti bal­tiniai, kuriuos duodavo turtingesnieji kaimynai nu­nešti į skalbyklą. Jei kartais jį dėdė ir užklupdavo, belipantį į palėpę pirmą antrą valandą naktį, nie­ko prikišti negalėjo, nes Dinda vilkėdavo tais pa­čiais darbo drabužiais, kaip valęs patalpas, nors ber­niukai žinojo, kad visi valymai darbovietėje atlie-

212

kami dienos metu. Jie žinojo ir kitą paslaptį, bū­tent: ryšulyje Dinda išnešdavo ne svetimus balti­nius, bet savo išeiginį kostiumą. Tik vieno berniu­kai negalėjo suprasti: kurioje vietoje bernas persi­rengia ir kur slepia eilutę, nes vėlai grįždamas ry­šulio jau neturėdavo. Jų klausinėjamas tik gudriai juokdavosi, sakydamas, kad burtų pagalba atsiun- čiąs drabužius į kambarį.

Jau ir anksčiau berniukai mėgino atidengti pa­slaptį, bet ligi šiol nesisekė, ir tik dabar, Dindos primuštas, Jonas pasiryžo žūt būt viską sužinoti.

Atidavęs motinai pinigus, kuri, nesitikėdama tokio žygio, didžiai nustebo, berniukas jau suko į Dangolio kiemą, kai susidūrė su Akuliu.

— Sveikinu, Jonai, mačiau, mačiau. Tu tinki į cirką. Vaikščiojai aukštai, visai nebijodamas. Tik tau į cirką. Drąsus esi. Liūtaširdis.

Kuklumas nebuvo berniuko dorybė, tad vos slėpdamas pasitenkinimą, numojo ranka.

— Niekis.— Nesakyk, nesakyk. Tikriausiai Arklys su

Kanopa negalėtų.— Kur jiems . . .— Matai, aš iš karto taip pagalvojau.— Tos čerpės gan slidžios.— Slidžios sakai?— Tik basam ir galima.— Žiūrėk tu man. Nesuprantu, kaip prasisprau-

dei pro tą langelį, toks siauras atrodo.— Lengvai.— Nenutrynė tau niekur?— Ne.

213

Žiūrėk tu man, o iš čia, žemai, atrodo — tik ranka gali pralįsti.

— Ir aš taip maniau.— Taip į vidų ir įsmukai?— Įsmukau.— Kas teų, sargas gyvena?— Oi, ne, didelis ponas, teisėjas.— Cha, cha, cha, teisėjas! Paėmė ir paliko

raktą, ar ne, girdėjau.— Taigi.— Juokingas žmogus. Tur būt, suolai pas jį

nubaltinti?— Suolai! Nėra suolų.— Ką sakai? Negi ant grindų sėdi.— Pamatyt reikia. Tik blizga viskas. Divonai,

minkštasuoliai. O ant stalų pilna laikrodžių. Auk­siniai, manau, kiti net po stiklu.

— Eik, eik, bus jau toks turtingas. Meluoji.— Kaip Dievą myliu! Dvi didžiausios spintos.

Viena buvo atidaryta, tai kostiumų, apsiaustų kaip krautuvėje, netelpa. Ir kailiniai.

— Ajai, ir kambarinio šuniuko neturi?— Nemačiau, ne, neturi.— Juokingi žmonės: šuniuko neturi. Į korido­

rių išėjai, kai atidarei duris?

— Į.— O ten greta kitos durys?— Taip.— O priešais laiptai į kiemą.

— Į-— Matai, kokia iš tavęs nauda. Nereikėjo net

lango imti, nei kopėčių į antrą aukštą tempti. Įli­

214

pai ir bamtararai, atidarei. Nežino tėvai, kokį tur­tą tavyje turi. Be reikalo vargsta. O tą langiuką stoge, tur būt, visados atvirą laiko, a?

— Gal.— Na, na, gerai, gerai, — Akulis patapnojo

per kišenes, lyg ko ieškodamas. — Gaila neturiu saldainių, kitą kartą, sūneli, bet tu būtinai į cirką. Tik į cirką, neužmiršk. Kovbojuis būsi.

& sk *

Buvo paklydęs miške, bet veltui šaukė Kęstutį, nes balsą slopino vėjo kaukimas, kuris nuogino me­džius, lenkdamas šakas iki pat žemės, pastodamas kelią. Jonas iš paskutiniųjų stūmėsi pirmyn ir jau pagavo lazdyną, mėgindamas pasikelti, kai staiga pajuto laikąs raganos ranką, o ta, sužaibavusi aki­mis, taip baisiai nusikvatojo, kad riktelėjęs berniu­kas vos nenusirito iš lovos.

Plakančia širdimi, išplėtęs akis, kurį laiką nega­lėjo susigaudyti, bet pamažu, pajutęs, kad tai pik­tas sapnas, nurimo ir, šoktelėjęs iš patalo, pravėrė palėpės duris.

Dvelktelėjo šilta naktis, glostydama berniuko veidą. Šlamėjo sodo lapai, kuždėdami praeities pa­sakas, tvino rožių, gvazdikų, narcizų kvapas, tvino ir mišo tarp šešėlių, kur slapstėsi nykštukai, kur susigūžęs aitvaras rinko aukso gabalus, kur ugnies žaltys saugojo auksaplaukę karalaitę.

Giliame žvaigždėtame danguje mirksėjo tolimos saulės, savo žibančiomis akimis sekdamos ant šluo­tos skrendančią raganą. Debesio pavidalu plaukė

215

ilga kaulėta mirtis, pavyzdžia dalge raudama žė­ruojančią žvaigždę, kuri, krisdama iš tamsiųjų mė­lynių, nurėždavo dangų paskutine šviesa, nešdama su savimi nelaimę.

Vienu sparnu prasikišęs senis mėnulis šyptelėjo žemei, nudažydamas jos paviršių, išgaubdamas še­šėlius, kur klykdami susislėpė pasakų gyventojai, šnarėjimais pritildydami juoką, kuris skrido iš be­dančių lūpų.

Jonas dairėsi bujojančioje tyloje, žvaigždynų paslaptyse, ir širdin tvinko nejaukus jausmas, kuris ledine ranka mėgino slopinti nuotykių troškulį.

Apačioje, pajutęs berniuką, padrąsinančiai vamptelėjo šuva ir tas vidurnaktyje kritęs garsas sudraskė fantazijos šydą, kuris gaubė pojūčius. Jo­nas pasipurtė, lyg nusikratydamas slogučio, giliai atsikvėpė ir, širdyje pasižadėjęs nebebūti boba, pa­žvelgė į senukų teisėjų langus, kurie tą patį mo­mentą nugrimzdo tamson. Galėjo būti po vienuo­liktos, visad tuo metu jie eidavo gulti. Patikrino dar kitur ir, nusprendęs, kad yra pusė dvyliktos, susimąstė. Per anksti dar, tačiau negulė, bijodamas užmigti. Nulipo žemėn ir, paglostęs šunį, patvo­riais įsmuko Dangolio kieman, ten, slinkdamas pa­kraščiais, pateko į kampą, iš kur galėjo sekti atei- namtį Dindą.

Kiemas buvo pilnas visokiausių pastatų, lieka­nų: malkoms sandėliai, rūsys, išeinamosios, suversti lentgaliai, tvoros, kažkokios statinės, tad vikriam berniukui nebuvo vargo pasislėpti.

Kiek pamigęs nesijautė nuvargęs ir dabar, pato­giai atsilošęs statinės, ištiesęs kojas, kurį laiką bu­

216

dėjo. Tačiau šiluma, patogi kūno padėtis greitai užmerkė akis. Snūduriavo, nejausdamas slenkančio laiko, kai Vaitų kieme piktai vamptelėjo šuva.

Berniukas tuojau išplėtė akis, vikriu judesiu pa­sinerdamas į šešėlį. Ilgai nelaukė. Gatvėje už tvo­ros pasirodė galva, lėtai sugirždėjo veriami varte­liai, ir pasipuošęs Dinda smuko į kiemą. Basas ber­niukas, nekeldamas mažiausio triukšmo, nuslinko įkandin, niurkteldamas už senos, laužu suverstos tvoros.

Dinda kurį laiką stovėjo nejudėdamas, klausy­damasis ir tik įsitikinęs, kad aplink nė gyvos dva­sios, priėjo prie namo sienos, kur atsargiai pradėjo krapštytis apie vandens nutekamąjį vamzdį, kuris, tiesiai nuo stogo krisdamas, siekė Dindos kambario langą.

Jonas sulaikė kvapą, įtempė akis, nepraleisda­mas berno mažiausio krustelėjimo.

Tuo tarpu anas atvyniojo neįžiūrimą juodą vie­lą ar virvę, kuri dabar nukaro tiesiai iš jo kamba­rio lango.

Dar kartą apsidairęs, Dinda nusivilko išeiginius drabužius, pakeisdamas darbo eilute, kurią čia pat išėmė iš atsinešto ryšulio. Geruosius tuo tarpu, rū­pestingai susukęs, pririšo prie nukarusios virvės, kaip dabar įsitikino Jonas.

Bernas užsirūkė papirosą, giliai patraukė dūmą ir, atrakinęs duris, dingo viduje. Šviesus ryšulys, glausdamasis tinkuoto mūro, net arti nakties metu sunkiai buvo įžiūrimas, nes atrodė lyg tamsesnė dėmė, kuriomis buvo išmargintas namas.

Po poros minučių aukštai prasikišo Dindos gal­

217

va, ir ryšulys, smagiai kildamas, dingo kambaryje, kuriame tik dabar užsidegė šviesa.

Dar kiek palaukęs, Jonas pasikėlė ir dingo už tvoros. Dindos paslaptis buvo išaiškinta.

* * *

Švilptelėjo akmuo prie Pumpos kojos, kitas pra­zvimbė prie pat ausies. Berniukas šoko už stulpo, bet nosies kišti jau nemėgino, nes kitapus gatvės septynios poros akių tik ir laukė išlendant kurios kūno dalies, kur galėtų įrodyti savo taiklumą.

Pikta ir skaudu buvo Pumpai, kad taip be ak­menų, kiaura kišene jį užklupo, o iškišti ranką pa­vojinga, tikrai smagiai loptels, nes Žaliosios Aik­štelės berniukai žinomi visai apylinkei savo taik­liais mėtymais.

Kurgi Pamidoras ir kiti? Jeigu dar valandėlė, tai tikrai užeis iš kitos pusės. Ne tik apsvilins šonus, bet dar ir į koją pataikys, savaitei apšlubsi.

Nerasdamas išeities, Pumpa gailiai švilpė, kvies­damas pagalbon, tačiau abejojo pasisekimu, nes at­stumas buvo didelis. Priešai iš tikrųjų pradėjo pa­mažu supti, kai staiga jų vienas ir kitas dairyda­masis prisiglaudė tvoros.

— A, — nudžiugo vargšas Pumpa, — tai kaž­kas iš šono jiems tvoja.

Kažin kuris, gal Pamidoras, o gal Arklys? Iš ten švilptelėjo savasis. Švilpė dabar abudu, šauk­damiesi daugiau, nes sunku dviem laikytis, greičiau vienam, nes Pumpa vis dar negalėjo pasilenkti ak­mens. Kiekvienas jo krustelėjimas būdavo palydė­

218

tas keliais zvimbimais. Negi Osvaldas negirdi, jam arčiausia? Štai pagaliau ir jis mėto, tik silpna pa­galba, perdaug saugojasi, aklai pila netaikydamas, net dėmesin priešai neima jo.

— Pumpa!Pumpa atsigrįžo. Už tvoros kyšojo Pamidoro

galva.— Tu niekur nesitrauk, gera tavo vieta už stul­

po. Nuo tavęs negalės už tvoros slėptis, nes iš ki­tos pusės Kanopa.

— Aš akmenų neturiu.— Aš tau jų tuoj papilsiu.Praėjo minutė, o jau Jonas pabėrė gerą saują prie

draugo kojų, pats dingdamas už tvoros. Jau kas ne kas, bet Pamidoras labai smagią ranką turėjo, įsi­smaginęs ir per dvidešimt metrų stulpą lupdavo pa­taikydamas.

Netrukus priešai pajuto, kad ne tik su vienu Pumpa turi reikalą, kad jau smagi pagalba atkelia-s vo, bet ne bobos buvo. Išsimėtę po vieną, tvorų dengiami, ne tik nesitraukė, bet atkakliai ieškojo priešų, mėgindami nugalėti, tačiau vis sunkiau ėjo, nes ir Arklys atsirado. Septyni prieš penkis, bet neilgam. Osvaldas, gavęs į koją, bliaudamas nulei­do akmenį, traukdamasis į saugesnę vietą. Tik Jo­nas, išvadavęs Pumpą, vis lindo į priekį, glausda­masis prie draugininko sodo, prieš save pasistatęs lentą. Net urzgė iš jo rankos lėkdami akmenys, ir Žaliosios Aikštės berniukai, vis labiau saugodamiesi, jį daugiausia apipildavo akmenų kruša.

Niekas iš sunkiai kovojančiųjų nematė, kad iš sodo pusės pro plyšius degančiomis akimis, su dideliu

219

raudonu kaspinu plaukuose, kovą sekė mergaitė, kuri, vis daugiau nesivaldydama, staiga stumtelėjo vartelius, šokdama gatvėn.

— Ugnis! — šaukė puldama priekin. — Valio, paskui mane!

Nebuvo laiko stebėtis, ir Jonas negalvodamas metėsi paskui mergaitę, kurią nusekė ir Pumpa.

Sumišę priešai akimirkai sustingo, tuo pralaimė­dami mūšį, nes padrąsinti iš kitos pusės jau lėkė Kanopa su Arkliu saujomis, lyg iš kulkosvaidžio, mėtydami žvyrą. Net Osvaldas, sėdėdamas vietoje, šaukė gąsdindamas.

Bailesnis žaliųjų pirmas parodė, kojas, patrauk­damas ir kitus.

— Valio, pirmyn! — šaukė mergaitė besivyda­ma. — Duot jiems! Kiškiai, uhu! Varnos, žvirbliai, uhu!

Nesigindami, iš užpakalio vejami akmenų, ku­rie dabar lengvai surasdavo nugaras, priešai spruko į pasitaikančius skersgatvius, kiekvienas atskirai gelbėdamas kailį. Laimėtojai greitai pasijuto vieni kovos lauke.

— Pirmyn, ugnis, mirtis priešams! — vis šau­kė mergaitė.

— Pirmyn, o kur bėgsi pirmyn, kad jų nėra, — pastebėjo Jonas.

— Galėjom išmušti iki vieno, kruvinai, tik bė­gai, tartum ližę kartu tempdamas.

Jonas, mergaitės užkluptas, visiškai sumišo. Su tokiu tvariniu dar neturėjo reikalų, tad vos bamb­telėjo:

220

— O tu užpakalyje manęs.— Taip, mačiau, kaip tavo kinkos drebėjo,

bailys.— Pakartok dar kartą!— Bailys, bailys, bailys!— Gausi.— Jau trims daviau, o tave bulvių skusti nu­

varysiu. Aplink, marš. Viens, du, trys. . .Draugams besišaipant, Jonas mergaitę atsargiai

stumtelėjo, tačiau ši atsakė su tokia jėga, kad ne­pasiruošęs vos neparvirto didžiausiam žiūrovų džiaugsmui. Gaujos vadui pasidarė tokia gėda, kad įkibo kaip reikiant. Nors buvo žymiai stipresnis, bet nepaprastas mergaitės vikrumas apsunkino per­galę. Mat, jos rankos taip tankiai švaistėsi, lyg de­šimt jų turėtų, o ir kojos nesnaudė. Žinodamas, kad likimui stato taip sunkiai įsigytą pirmumą, berniu­kas įtempė visas savo jėgas, vikrumą, mėgindamas nesitraukti, gaudydamas patogią progą.

Aplink kovotojus kilo didžiausias dulkių debe­sys, ir puošnusis kaspinas seniai gulėjo žemėje, kai pagaliau vikriu judesiu, apgavęs kovotoją, berniu­kas sugebėjo stipriai stumtelėti pirma pakišęs koją. Akimirka ir jau sėdėjo ant nugaros, būgnydamas jai pečius.

— Pasiduodi?Išsekusi mergaitė sugebėjo tik kiek kojomis pa­

judinti.— Pasiduodi?— Leisk.Su berniuku kitaip Pamidoras pasielgtų, būtinai

priverstų ištarti reikalaujamą žodį, bet su puošnia

221

mergaite buvo nejauku, tad, porą kartų mandagiai bumtelėjęs į nugarą, atsikėlė.

Mergaitė, pagriebusi nuo žemės kaspiną, neti­kėtai spyrė Jonui į koją, pasileisdama, kiek jėgos neša, namo.

Neilgai berniukas vijosi, tik šiaip sau, dėl akių, kad matytų nugalėjęs.

Mergaitė, šovusi į kambarį, kur motina patogiai atsilošusi skaitė romaną, šūktelėjo:

— Mamuliuk, visus gatvės berniukus mirtinai primušiau.

— O, Dievuliau, kaip pati atrodai! — Aikte­lėjo motina, suplodama rankomis. Net knyga nusi­rito žemėn.

— Mamuliuk, aš tai aš, bet pamatytum, kaip jis atrodė, mirtinai prikapojau. . .

Patikrinęs gaujos nagus, kur visiems buvo at- skusta kriaušių, išskyrus patį vadą ir Tomą, kuris turėjo teisę būti purvinas, Jonas pardūlino namo, kur stovėjo pataisyti Bakaičio batai.

— Aš jam nunešiu, — pasisiūlė.— Gal namuose nėra?— Yra, aš mačiau, dažus maišė.— Nešk, dėl pinigų tegu nesiskubina. Laiko

turėdamas galės užsukti. Jis neapgaus, — pamokė tėvas.

— Doras žmogus, — patvirtino motina.Ilgai nelaukdamas, Jonas pagriebė į kiekvieną

ranką po batą ir bėgte pasileido gatve.Kaip jau berniukas minėjo, Bakaitis virtuvėje

maišė dažus.— Dėde, batus atnešiau.

222

— Gerai padarei, vaikeli. Kiek aš turiu sumo­kėti?

— Nežinau, tėtė sakė, kad pats užeitum.—* A, gerai, užeisiu, o tu, pipire, ko nori už

atnešimą? Tabokos, a?— Ne.— Nenori tabokos?!Jonas kukliai nuleido akis.— Nerūkau.— Nerūkai!— Ne.— O kur mano papirosai bei taboka dingdavo,

kai pamiršdavau paslėpti?— Tai anksčiau, ne dabar.— Matai, man! O kodėl?— Paslaptis, dėde, negaliu kiekvienam pasa­

koti. Jei nori sužinoti, priesaikos metu ateik, naktį.— Žinai, labai noriu ateiti, tik vargas, kai įvir­

stu lovon, tai nebepabundu.— Aš pažadinsiu.— Ne, geriau nežadink. Tiek to. Kai pajau­

nėsiu. Tai ko nori, sakyk?— Dėde, mačiau dervos indelį turi.— Tai tau, dervos nori?— Nors pusę, dėde, duok.— Imk visą, jau nebereikalinga. Valčiai laikiau.— \ Tik, dėde. . .— Ką?— Niekam nesakyk, kad man davei.— Nesakysiu.— Prisiek.— Prisiekiu.

223

— Taip negerai. Reikia septyniomis spynomis.Jonas lėtai tarė kiekvieną žodį, o Bakaitis,

kramtydamas ūsus, kartojo.— Vaikeli, taip nugąsdinai, kad ir neužmigsiu.

Laimei, kryžius prie lovos kabo. Ar dabar imsi indelį?

— Ne, dėde, padėk į sandėliuką, kurio nera­kini. Aš, jau kai man reikės, surasiu.

— Tai ką dažysi?— Nieko nedažysiu.— Tai kam prašai?— Paslaptis, dėde, nesužinosi.— Tiek to. Bet tu, vaikeli, baltesnis atrodai,

gal jau kartą į mėnesį prausiesi.— Kiekvieną dieną dabar.— O kam taip save vargini?— Negaliu kitaip, aš dabar skiltininkas. Kiek­

vieną dieną tur iu patikrinti savo vyrų švarą.— Gal ir mane priimtum į savo būrį?— Per senas, dėde, ir priesaikos nemoki.Kol Jonas kalbėjosi su Bakaičiu, kovotojos mer­

gaitės motina parėjusiam iš įstaigos tėvui skundėsi:— Nijolė atbėgo išsitepusi, su mėlynėmis. Suk -

nutė dviejose vietose įplėšta, kaspinas rankose. O tik atsikrausčiusi taip džiaugiausi: sodas, ramu, ir mergaitė namuose, ne taip, kaip sename bute prie gusarų kareivinių, kur visad pražuvus tarp arklių ir karių. Gal jos visai neišleisti į gatvę: sodas didelis?

Kiek patylėjęs, tėvas buvo kitos nuomonės.— Nijolė — vaikas labai gyvas, ir kalėjime jo

neuždarysime. Reikia jai turimą energiją išeikvoti. Tegu skraido — peteliškės amžius. Žinoma, ati­

224

džiai reikia sekti jos draugus ir drauges. Pastebėjau, daugumas vaikų čia basi, neprimaitinti, bet netur­tingumas dar nereiškia ir nedorumą. Aš pats kas­dieną iškamantinėsiu visus dienos įvykius ir pasi­kalbėjimus. Jei matysime, kad draugai visai ne­priimtini, kelsimės kitur.

— Taip ir važinėsime iš buto į butą!— Vaikas daugiau turi rūpėti, negu butas. Ge­

rai padarėm, kad pakeitėm vietą. Tikras gusaras iš Nijolės buvo pasidaręs: komanda, arkliai, o ne­laimingas atsitikimas tik ir prašėsi. Čia jos amžiaus vaikai. Žinoma, prilaikyti reikia, bet perdaug ne­drausk, nes draudžiamas vaisius visad brangus. Aš viską žinosiu, kas čia dedasi.

* * *

Savaitė gatvėje pralėkė ramiai, neatnešdama ypatingų nuotykių, nes taip pasitaikė, kad berniu­kai buvo užimti, negalėdami kartu sueiti.

Iš visos gaujos Osvaldas buvo nelaimingiausias, nes tėvas, remontuodamas trijų kambarių butą, nė minutėlės neleido vaikui pasitraukti, versdamas va­lyti sienas, tempti kibirus, maišyti dažus.

Sunkiai dūsavo berniukas, vogčiomis nuslysda- mas bent akimis į gatvę, bet ir ten buvo tuščia, nes Pumpa, kritęs nuo stogo, išsisuko koją ir dabar, tu­pėdamas lovoje, irgi gailiai žvelgė į saulės tvindo­mą Dievo pasaulį, kuriame negalėjo pašokinėti.

Arklys kelioms dienoms buvo išsiųstas į kitą miesto dalį pas apsirgusią seserį, kur nekantriai skaičiavo dienas, matavo ligonės temperatūrą, lauk­damas jos pasveikstant.

225

Tik Jonas su Kanopa, kaip Dievo paukščiai, plavinėjo po apylinkę, prasimanydami įvairių žy­gių, tačiau toli nenutoldavo, bet vis sukinėjosi prie Dangolio namų, kur kiekvienas Dindos krustelėji­mas lengvai buvo pastebimas. Tačiau, matyt, ir Dindai nesisekė, nes vaikščiojo paniuręs, piktas, ne- bežvangindamas kišenėje pinigų, primiršęs nakties keliones.

Kartais vienodą dieną paįvairindavo mergaitė, iš tolo pro tvoros plyšį parodydama berniukams liežuvį, kurie tuojau atsakydavo akmenimis. Ta­čiau artimesnės pažinties ligi šiol nesumezgė.

Į savaitės galą atlėkė sušilęs Kanopa.— Pamidorai, Dinda!— Išėjo?— Išėjo.— Su ryšuliu?— Su.— O gal baltinius nešė?— Aš mačiau ir nauji batai įsukti — lakerkos.

Žiūriu — skutasi, žinai, skalbykloje, žemai, ir vis braukia keletą kartų, tartum iš tikrųjų barzda aug­tų. Aš, supranti, jam ir sakau, norėdamas įtikti: „barzda tavo labai didelė, Dinda". O jis kad apsi­džiaugė, kad apsidžiaugė, vieną plauką skusdamas, ir pakvietė pas save į viršų instrumentų parodyti, kuriuos nupirko, kad gražesnis būtų. Šepetys, mažesnis kaip batams, sako, plaukams; paskui an­takiams rauti žnyplės, tokios mažos, mažesnės kaip riešutams spausti; nagams obliuoti įrankis, tik irgi toks mažulėlis. Paskui butelis teptis, kad gražūs plaukai augtų. Sako, šimtą litų už viską sumokėjo.

226

— Meluoji.— Galiu prisiekti.— Tai Dinda meluoja.— Gal ir meluoja, bet pinigų irgi krūvą turi.

Rodė.— Iš kur?— Nežinau, nesakė. Tik pasigyrė, kad greit

akordeoną pirksiąs.— Akordeoną?— Aš irgi nepatikėjau, tai jis kad užpyko ir

sako: „kvailiai nieko neturi, o protingi viską gali turėti, matysi".

— Netikiu, bet ar tikrai jis išeina?— Ryšulys paruoštas. Sakiau, tik plaukus vis

dar šlapina ir šlapina iš to butelio ir vis ar gražu klausia manęs. Gražu, sakau, kaip pas tą naują at­vykusį poną, kur su mergaite. Tyčiomis, supranti, melavau, nes plaukai jo, kaip šeriai, kiekvienas sau, kaip pas tą ežį, kai supyksta, kurį pernai buvome iš miško atnešę. Dinda kad apsidžiaugė ir prisiekti neliepė ir dūmą davė patraukti, o paskui išvarė mane.

Jonui švietė akys.— Padėsi man?— Padėsiu.— Bet cit, užmuš paskui Dinda abudu. . .

* * *

Šį kartą Dinda, atėjęs naktį apie antrą valan­dą, buvo ypač atsargus. Susukęs geruosius drabu­žius, padaręs patogų ryšulį, pritvirtino, kaip pa-

227

prastai, prie nukarusios virvės ir lėtai, įkišęs raktą, pamažu stūmė duris, vengdamas mažiausio triukš­mo. Bet nakties tylumoje seni laiptai girgždėjo, kaip iškleręs fortepijonas, ir vos kiek palipėjusį apakino šviesa. Priešais stovėjo dėdė, akimis ma­tuodamas sūnėną.

— Užtrukau šiąnakt ilgiau, mat užsidegė filmą. Valėm patalpas, klijavom, darbo iki kaklo, — drą­siai melavo, žinodamas, kad dėdė neis tikrinti.

Nieko nesakydamas, Dangolis dar kartą perlie­jo akimis pajuodusius, išteptus Dindos marškinius, blizgančias kelnes ir, lyg pasitenkinęs, dingo kam­baryje, užgesindamas šviesą.

Likęs vienas, nežinojo, ar dėl taupumo dėdė iš­jungė elektrą, ar iš įpratimo, bet nedrįso vėl už­degti. Lipdamas aukštyn tik šaipėsi, apgavęs gud­rų vyrą.

Atsidūręs savo palėpėje, vis tamsoje, kad kas nepastebėtų kylančio ryšulio, susirado prie stalo kojos pririštą virvę ir pamažu pradėjo traukti ją aukštyn. Tik šį kartą ryšulys keistai kilo, dusliai žvangėdamas į sieną, bet naktį, kur net žvaigždės nemirksėjo, nieko negalima buvo įžvelgti ir, tik iš­tiesęs ranką, Dinda, didžiausiai savo baimei, pa­juto ne minkštą daiktą, bet nedidelį kietą indelį su limpančiu skysčiu.

Suvirpo kojos, prakaitas aprasojo veidą ir pa- ralyžuojąs jausmas piestu pastatė plaukus: apvogė! Instinktyviai kyštelėjo ranką indo vidun, tartum ieškodamas ryšulio ir, staiga viską palikęs, kaip vė­jas nuslinko koridorium, puldamas laiptais žemyn į kiemą, kur prie pat sienos, vos spėjęs nužengti

228

keletą žingsnių, parklupo ant savo drabužių. Pra­džioje netikėjo laimei, bet apčiupinėjęs radinį, greit įsitikino, kad viskas yra. Daugiau negaišdamas, ko greičiausiai smuko atgal, kad smalsusis dėdė vėl neiškištų galvos.

Laimingai praėjęs visas kliūtis, Dinda pagaliau užtrenkė palėpės duris, įjungdamas šviesą. Vaizdas, kurį pamatė, toli gražu nebuvo džiuginąs: ant stalo glaudėsi juodas indas, pro kurio skylėtus šonus var­vėjo dvokianti derva. Grindys, langas ir durys puo­šėsi tamsiom dėmėm. Žinoma, namo siena turėjo atrodyti baisiai, be to, laiptų turėklai!

O kad jis žinotų, kas jam tą pokštą iškrėtė! Ir Dinda prapliupo tokiais keiksmais, kokių dar šios sienos negirdėjo, nors ilgokai su vaikinu gyveno.

Visą naktį Dindos lange žibėjo šviesa, o anksty­vą rytą, dar visiems miegant, jis jau trynė laiptus, įvairiais būdais stengdamas pašalinti juodus pėd­sakus. Tačiau namo sienos nebespėjo nuvalyti, nes tam buvo reikalingos kopėčios. Ir rytą, išėjęs pa­miklinti kojų, Dangolis, įsirėmęs į šonus, ilgai ste­bėjosi, matydamas juodus dervos dryžius, besitę- čius iki pat brolvaikio lango. Vyras ilgai judino ūsus, stengdamasis suprasti, kas čia įvyko, bet ne- susigaudęs, atidėjęs geresnei nuotaikai rytinį malo­numą, tuojau grįžo savo butan, šaukdamas pas save Dindą.

* * *

Retai kada Jonas buvo toks švelnus ir geras vai­kas, taip tą nuotykingą rytą. Neberūpėjo jam nei kiemas, nei draugai, o, sėdėdamas rūsy, ieškojo

229

menkiausios progos padėti tėvams. Net savanoriš­kai nuvalė tėvo stalą, įrankius, neramiai tarpais mesdamas pro langą žvilgsnį, kur kartą pralėkė Kanopa, taip vaizdingai griebdamasis už galvos, kad Jonui net širdis apmirė.

Tarp tėvo ir motinos jau ilgesnį laiką kildavo ginčai, bet niekad jie taip nešaukė, kaip šį rytą. Išsiblaškiusiam vaikui sunku buvo pagauti ginčo esmę, bet žinojo: priežastis buvo Akulis. Pagaliau visiškai išbaigta, privesta iki ašarų, motina, pagrie­busi rankšluostį, išbėgo laukan. Abu su tėvu juto, kad skuba į mažą sandėliuką, kur netrukdoma ga­lėjo išsiverkti.

Kambaryje liko nejauki tyla. Tėvas giliai trau­kė dūmus, o veidas raukėsi, sunkių minčių kupinas.

— Reikia išvaryti Akulį, — gailėdamasis mo­tinos patarė Jonas.

Tėvas žvilgterėjo į sūnų ir, apsidairęs, ar tik­rai vieni, nuleidęs iki šnabždesio balsą, paaiškino:

— Kad negaliu.— Kodėl, tėti?— Ar tu suprasi, — sunkiai atsidūsėjo.— Suprasiu.Vyras, matyt, labai norėjo pasipasakoti, tik vis

dar abejojo.— Dar motinai pasakysi, o kam ją krimsti, ir

taip gaila.— Aš nesakysiu.— Tikrai vyras būsi?— Tikrai būsiu.— Matai kas: Akulis turi mano vekselį. Žinai,

kas tai yra?

230

— Pinigas, kur paskolinai.— Taigi, bet svarbiausia, kad aš iš jo pinigų

neskolinau. Jis sakėsi mane veltui vaišina, bet kar­tą, man įgėrus, ir pakišo pasirašyti, o dabar rei­kalauja, kad sumokėčiau, atlyginčiau nuostolius.

— Neprašei jo, kad vaišintų, — pasipiktino Jonas.

— Tas ir yra., Negaliu suprasti, ko jis nori. Sa­ko, tikėjęsis, kad iš manęs būsianti nauda, tik, pasi­rodo, aš per kvailas, ir tavo motina per žiopla, žodžiu, kažką suka, o nieko nepaaiškina. Dabar jau ir 30 litų vekseliu grasina, o iš kur aš paim­siu? Jeigu įrankius aprašys, tada badu mirsime. Matai, kas. Aš geruoju prašau, kad palauktų, o mo­tina gi jį lauk varo. Na, ir daryk, ką nori, jo ran­koje esame.

— Motinai reikia pasakyti.Tėvas nusigandęs net pašoko.— Tik ne motinai, nusiverktų visai. Kam ją

pribaigti? Aš jau kaip nors sutvarkysiu. Dieną nak­tį galvoju, iš kur pinigų gauti. Cit, motina grįžta.

Žinia nemaloniai palietė berniuką. Pajuto, kad ir prie dabartinio skurdo tykoja dar didesnė ne­laimė, bet juodas mintis išblaškė jau pasveikęs Pumpa su Kanopa, kuris švilptelėjęs pakvietė į gatvę.

— Na? — susitiko draugai.— Dėdė Dindai kailį pėrė.— Nežino, kas?— Nežinau, tur būt, nežino. Dinda klausė ma­

ne, ar vakar vakare prie namų kas vaikščiojo. Pasa­kiau raganą mačiau ir faraoną. Tai jam nepatiko:

231

pasakė, kad aš kvailas, ir kumščiu į nugarą loptelėjo. Paskui antrą kartą dėdė norėjo Dindai kailį perti.

— Už ką vėl?— Už tą patį. Matai, pradžioje tik sieną ištep­

tą pamatė, o vėliau ir laiptus įžiūrėjo.Įmovė Knopas.— Dinda vos neprimušė. Pristojo, kad ir atsi­

kratyti negalėjau.— Už ką? — Šoko abu berniukai. -— Matęs mūsų kieme dervos kibirą.Jonas su Kanopa pasikeitė žvilgsniais.— Tai kas?— Klausė, kur dėjau.— O tu ką sakei?— Sakiau: Arklys prašė. Kas liko, jam ir ati­

daviau.— Žiūrėkit, Arklys atbėga.Iš tikrųjų, paraudęs, suveltais plaukais, įplėšyta

rankove ratan atsistojo Arklys.— Aš tam velniui tikrai nedovanosiu, išmušiu

langą, matysit.— Kas tau atsitiko, kas yra?— Tik atvykau iš sesers ir bėgu pas jus, kai

Dinda užpuolė. Visai išprotėjęs. „Derva, derva!" klykia tąsydamas. Dar gerai Dangolis pasirodė, pa­sprukau.

— Gaila, kad Antano ar Kęstučio nėra, — pa­lingavo galva Jonas. O tai duotų Dindai.

— Ar jau stipresni už jį?— Antanas viena ranka jį paklotų. Kartą sto­

vykloje užpuolimą naktį darėme, tai visi bijojome tokio Arabo, kuris priešingoje pusėje buvo. Jautį už

232

ragų sulaikydavo — toks stiprus. Na ir mes puo­lam, tai tas Arabas kad griebs vieną, kad griebs ki­tą, jau ir bėgti norėjome, tik kad prišoks mūsų An­tanas, kad stvers Arabą, kad trenks į žemę, tai tas negreit atsikėlė, o su Antanu jau niekad nenorėjo prasidėti.

Osvaldas čiupo Arklį už rankos.— Arklys prieš tai nusikeikė, kriaušių jam.— Aš jau ir taip g a . . . — mėgino lygtis, bet

buvo per vėlu, nes sušokę draugai čia pat atskai­čiavo atitinkamą skaičių, įvykdydami teisingumą.

— Gy . . . gy . . . gyvatvorė, — pravėpliojo Ark­lys, kasydamas degančią galvą, — Aš iš gaujos iš­eisiu, jei dar man plaukus rausit. . .

— Priimkit mane jo vieton, — atsiliepė čia pat balsas.

Visi atsigrįžę sužiuro nustebdami, pamatę sodo kaimynę, kaip visad, su didžiausiu kaspinu plau­kuose, gražiausiais batukais, švariausia suknute.

— Hm, — sumykė pirmas atsigaudamas Jonas,— tu boba.

— Aš ne boba, aš moku joti. Šaudžiau iš para- beliaus, granatą rankoje laikiau.

Net Jonas pasijuto mažas, bet gelbėdamas pa­dėtį, mėgino nugąsdinti:

— Matai, pavojingas laikas: mes karo kirvį iš- kasėm su Dinda.

— Aš padėsiu jį nugalėti.— Kas stoja pas mane į gaują, naktį baisią

priesaiką turi duoti.— Kada? Aš ateisiu.Jonas atsisuko į kitus.

233

— Ar priimsime?Berniukai niekas tiesiai nežiūrėjo, visi kažkaip

suko į šonus, bet pasigirdo bendras pritarimo mur­mesys.

— Jei nebijai, tai parink sau naują vardą. Mes kiekvienas turime. Aš esu grafas Monte Kristas, čia Tarzanas, Vinetū, plėšikas Blinda ir Tomas, — pristatė visus.

Mergaitė susimąstė:— Aš nežinau, taip greit.— Betsi būk, — pirmas švelniai prasilaužė

Tomas.— Dženi, — paprašė Tarzanas.— Indėne Ma Vudra, — patiisė Vinetū.— Aš nenoriu būti Blinda. Aš būsiu Aivenga,

o tuk būk ledi Ravena, — išdrįso Pumpa.Tik grafas Monte Kristas su savimi kovojo,

negalėdamas apsispręsti: pirmąją prancūzę ar an- trąją graikę reikėtų parinkti. Kol jis mąstė, mer­gaitė visa nušvito.

— Žinau, žinau. Aš būsiu Orleano Mergelė.— Kas ji? — nežinojo Pumpa.— Karo vadė. Anglus sumušė, visą pasaulį už­

kariavo, paskui ant laužo sudegė. Kada priesaika?— Nors šiąnakt galima, tik vėl Osvaldas ne­

ateis.— Ne, negaliu. Tėvas lups. Po dviejų dienų iš­

važiuoja. Tada.— O kaip pati, naktį galėsi išeiti? — susirūpino

berniukai.— Aš tėvelį paprašysiu.— Neleis.

234

— Kailį išpers.— Uždraus su mumis susitikti. Tu geriau jam

pameluok, sakyk pilvas skauda, — mokė nauji draugai.

— Nemeluosiu. Tėveliukas viską man leidžia daryti ir niekad nemuša.

— Priesaikos neleis duoti, — palingavo galva Knopas.

— Leis ir priesaiką, aš žinau.Netikėdami berniukai tik šaipėsi. Negirdėtas

daiktas, kad boba būtų tokia savaranki. Ne, ji čia ką nors suka, meluoja, kaip dar niekas nemelavo.

— Bet savo krauju reiks pasirašyti, — dar ban­dė ją nugąsdinti.

— Gerai, aš aštrų peilį atnešiu.— Rūkyti negalėsi.— Nerūkau.— Nesikeiki?— Keikiuosi.— Keikiesi?! — išsižiojo berniukai.— Ir smarkiai.— Kaip?— Moški poški.Berniukai nuščiuvę klausiamai žvilgterėjo vie­

nas į kitą, jau pasiruošę juoktis, kai mergaitė pa­aiškino.

— Tai pikčiausias nimbūzų tautos keiksmas. Tėvelis kartą pamokė, kai katinas man rankas ap­draskė.

Draugai abejodami kasėsi galvas. Su tais suau­gusiais niekad nesi tikras: teisybę jie sako, ar juo­kiasi.

235

— Bet dabar baigta, negalima vartoti ir to nimbūzų keiksmo. Išgirsim — tuoj kriaušių skusim.

— Kaip tos kriaušės daromos?— Nykščio krumpliu reikia stipriai pabraukti

per galvą.— Aš pamėginsiu, — šoko mergaitė prie greta

stovinčio Osvaldo, skusdama su tokiu įgimtu talen­tu, kad pastarasis net pasitraukė, bijodamas, kad mergaitė antrą kartą nesusigundytų.

— Stoti į eilę, nagus tikrinsim, — pradėjo Jonas.— Aš pirmoji noriu stovėti.— Ten paskiltininkis, taip vadinasi mano pa­

dėjėjas.— Nesvarbu, aš dabar juo būsiu, moški poški.— Skųst!

Orleano Mergelė, narsiai atlaikiusi pirmąjį ban­dymą, klastingai paaiškino:

— Aš tyčiomis pasakiau, aš norėjau patirti ar skauda.

— Meluoji.— Ne.— Ji turi priesaiką išmokti septyniomis spyno­

mis, kitaip visad ji mus apsuks, — pareikalavo Arklys.

— Aš ir pati noriu išmokti, — ir, niekam dau­giau nesipriešinant, mergaitė atsistojo pirmoji, nu- stamdama Arklį.

— Blinda, negalima dabar nagų valyti, vis tiek kriaušių gausi, — sušuko Jonas.

— Aš nenoriu būti Blinda, aš noriu būti Tomas.— Aš irgi noriu būti Tomas, — pasiskubino ir

Vinetū.

236

— Tai ir aš, — pridėjo Tarzanas.Kažin, kaip būtų pasibaigęs ginčas, tik Osval­

das šūktelėjo.— Dinda!Visas būrys išsibarstė, tik Orleano Mergaitė li­

ko, keldama akmenį.— Prieik tu man, — grasė.— Ką čia, panele, su tais nepraustaburniais pra-

sidėjot.— Tik prieik, atidengsiu ugnį. Vienas, du ša­

lin! — iškėlė pasiryžusi ranką.Dinda piktai dirstelėjo į pusės vištos kiaušinio

šovinį.— Ko gi mums pyktis?— Aš nuo šiandien gaujoj. Skaičiuoju: vienas,

du i r . . .— Nijole! — pašaukė motina, kviesdama pie­

tums.* * *

Jonas, stovykloje matęs iš po vyčio įžodžio nak­tį grįžusius du skautus, visu stropumu ruošėsi nak­ties priesaikai. Kadangi neturėjo jokios skautiškos literatūros, priesaikos tekstą ruošė iš atminties, mai­šydamas į krūvą labiau įstringusius skautų įstatus, dešimt Dievo įsakymų, pridėdamas ir savo kūrybos.

Osvaldo tėvas, jau kurį laiką besiruošdamas ke­lionei, pagaliau vieną dieną išvažiavo, palikdamas sūnui daugiau laisvės.

Žaibu apskridusi žinia pastatė vaikus ant kojų, kai netikėta kliūtis atsirado iš Nijolės pusės.

— Tėveliukas neleidžia dvyliktą valandą, per

237

vėlu sako. Bet sutiko manė išleisti tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos.

Prasidėjo ilgas lygimasis, priekaištai, bet paga­liau buvo sutarta.

Pusė vienuoliktos nakties į Kanopos malkų san­dėliuką pirmas įšliaužė Pamidoras, uždegdamas žvakę, kuri, iš visų pusių vėjo gainiojama, menkai tedavė šviesos. Buvo tamsu, tarp sukrautų malkų juodavo tarpai, kurie, liepsnai besiblaškant, šoki­nėjo, traukėsi, sudarydami kažkokios baugios paša­linės gyvybės esimą. Vienas po kito sulindę vaikai nejaukiai dairėsi šnabždėdamiesi, kai Jonas, ištrau­kęs sąsiuvinio lapą, pradėjo skaityti priesaiką. Klau­santiems paaiškėjo, kad jie neturi keiktis, rūkyti, kad nuo dabar jie broliai, o kitais metais į stovyklą važiuosią. Kuris išduos paslaptį, tam būtinai liežu­vis turi nukristi ir kitos pragaro bausmės laukian­čios, o velniai tokį kiekvienoje kryžkelėje tykos. Toliau aiškėjo, kad gaujos nariai turi būti linksmi, šypsotis, ir daryti paukščiams inkilus, o penktadie­niais mėsos nevalgyti, klausyti savo tėvų ir plėšikų vado. Gale buvo pridėta, kad jie turi būti gamtos draugai, be pasigailėjimo žudyti priešus, mylėti sa­vo artimus, o sekmadieniais į bažnyčią vaikščioti, pamokslo klausyti ir nenustoti vilties.

Kiekvienas turėjo kartoti tuos žodžius, bet kai Jonas, išėmęs tuščią nuo limonado butelį su raudo­na etikete, ant kurios jo paties ranka buvo pripai­šytos kaukolės, šakės ir kiti nesuprantami sutvėrimai, paaiškino, kad į šį butelį bus įdėta krauju pasira­šyta priesaika, — Pumpa neatlaikydamas pravirko. Virpėjo ir kitiems kojos, kai Jonas, peiliuku įpio-

238

vęs delnan, mirkė plunksną pasirašydamas. Antroji pradrįso Orleano Mergelė, tik ilgai jai nesisekė įpiauti pirštukas, ir, kai irgi vos nepravirkdama neatsargiai truktelėjo, peiliukas įlindo žymiai giliau, negu ji troško. Arklys, Kanopa ir net Pumpa šiaip taip su savimi susidorojo, bet Knopas griežtai atsi­sakė stoti gaujon ir nusisukęs mėgino sprukti pro duris. Tik, laimei, durys buvo užšautos, ir kol jis skubėjo atidaryti, penki plėšikai užgulė jį visu svo­riu, o kad nešauktų, jo paties kepure užkimšo bur­ną ir, išvarvinę kraujo lašą, paleido belaisvį, kuris dabar, nors sriubčiodamas, bet jau žymiai ramesnis drąsiai pridėjo ir savo pavardę.

Priesaika su parašais buvo įdėta butelin, kuris, visiems žiūrint, stipriai liko užkimštas.

— Kur ją dabar dėsim?— Užkąskim čia.Atsirado kastuvas, ir, iškasę pusės metro duobę,

palaidojo paslaptį. Kai lygino, pasigirdo ilgas šuns kaukimas. Neslėpdami savo išgyvenimų, išplėsto­mis iš baimės akimis sužiuro vienas į kitą, pasiry­žę sprukti paskui pirmąjį, bet neatsirado drąsusis, nes lauke tūnojo slogi tamsa. Pirmą’ kartą draugų širdyse kilo piktas jausmas ne tiek Pamidorui, kiek stovyklai, kuri buvo priežastis kylančio rūpesčio.

Staugimui nepasikartojus, kiek aprimusi gauja sužiuro į vadą.

— Ar jau viskas?— Gal reikėtų ką apiplėšti?— Užmušti, — niūriai pataisė Orleano Mer­

gelė.— Einam pas Knopą obuolių vogti.

239

— Kodėl pas Knojpą ? — užsigavo Osvaldas, — čia arčiau sodas. Pas studentą.

— Pas studentą geresni obuoliai, — pritarė Ka­nopa.

Jonas piestu stojo.— Argi plėšikai eina pas savo vadą vogti? Nė

vieno į stovyklą neprims. Eime pas Knopą.Osvaldas neramiai sujudo.— Atvažiuos rytoj tėvas, pamatys, man paskui

kailį lups. Aš motinai pasakysiu, kad jūs buvot įlindę.

— Prasidėję ginčai sugadino visą reikalą, nes mergaitei laikas buvo namo grįžti. Jonas, bijoda­mas sutikti Dindą, irgi pasuko palėpėn, tik Kanopa su Arkliu, matydami kitus nueinant, pasišnabždėję pasuko Knopo sodo link.

& *

Gatvės draugams užėjo sunkios dienos. Ne to­dėl, kad atvažiavęs Osvaldo tėvas surado iš po nak­ties sulaužytą obels šaką, ne todėl, kad pakėlė tik­rą pragarą, ieškodamas nusikaltėlių, bet dėl karo kirvio su Dinda, kuris turėjo ne tik kietą ranką, bet ir piktą širdį. Užkritusi neapykanta žiauria ug­nele degė mažose apskritose akyse. Ne tik neuž­miršo dervos nuotykio, bet vis labiau jis šakojosi pasąmonėje, reikalaudamas keršto. Užklupęs vieną kitą berniuką, dičkis veltui stengėsi išgauti teisybę. Kiekvienas, gavęs savo bausmės dalį, ašarodamas sprukdavo, nieko aiškaus nepasakęs, nes žinojo tik du. Tačiau įtempimas pasiekė aukščiausią laipsnį,

240

nes juo labiau berniukai tolinosi, juo labiau bi­jojo, tuo labiau bernas šėlo persekiodamas juos.

Berniukai irgi išmoko saugotis. Kiekvieną Dindos žingsnį žinojo, perspėdami vienas kitą, net žaisda­mi budėjo, pasistatę sargybinį. Tad, Dindai pasiro­džius, tik vaikų galvos kyšojo, ir suerzintas jis dū­lino toliau, kerštą atidėdamas geresnei progai.

Kartą draugų būrin įlėkė Kanopa.— Dinda laiptus skaičiuoja!— Kaip, kas?— Galvoje tau sukasi.— Galiu prisiekti septyniomis spynomis.— Sakyk.— Motina liepė kibirą šeimininkui nunešti.

Einu aš pro tuos laiptus, kur pas Dindą, tik žiū­riu — jis kažką daro. Užlindau už kampo ir laukiu, o jis laiptus skaičiuoja. Apsidairo, ar kas nema­to, ir vėl lipa po vieną, paskui vėl grįžta. Ant tų, kurie negirgžda, kreida ženklą palieka.

— Aha! — suprato Jonas.— Sužymėjęs visus, kurie negirgžda, nutrynė

kreidą ir vietoje jos įsegė iš šono po blizgantį seg­tuką. Paskui duris, kur rakinamos iš lauko pusės, tepė alyva.

— Kad negirgždėtų, — choru atsiliepė gauja.— Žinoma, eis kur nors.— Dabar jo dėdė nuolat naktimis kaišioja galvą.— Reikia segtukus pakeisti.— Būtinai.— Ne, palaukit, — sulaikė Jonas. — Mes ką

nors sugalvosime. Tegu kol kas jis ramiai lipa auk­štyn, aš atsakau.

241

Buvo pinami įvairūs sumanymai: vieni norėjo pertraukti ploną virvelę su varpeliu, kiti ant durų padėti akmenį, treti ką kitą siūlė, bet kiekvienas su­manymas, ilgiau pasvarsčius, atrodė netikęs, ir gal ilgai dar vaikai būtų laužę galvas, jei ne Pamidoras, kuris nušvitęs pakišo naują mintį.

— Žinau, reikia sprogstamųjų kamščių.

— Ką darysime su jais?

— Laiptai seni, mediniai. Lentos atšokusios. Tik reikia kamščius pakišti į tarpus, eidamas savo svoriu jis pats susprogdins.

Draugai susiglaudė šnabždėdamiesi, bet, kai vis­kas liko aptarta, iškilo netikėta, bet paprasta kliū­tis. Vaikai neturėjo kamščiams pinigų. Net Orleano Mergelė, kuri dažniau skambindavo centais, ir ta buvo plika, išleidusi visas sutaupas saldainiams, o tėvas tik kartą į mėnesį jai duodavo skambančiųjų. Tikra pražūtis, nors viskas taip gražiai suplanuota.

Sėdėdami ilgai laužė galvas, bet, nieko nesugal­voję, atidėjo sumanymą laimingesnei valandai, kai netikėtai pasklido žaibo žinia: Dangolis, taisyda­mas nutekamąjį vamzdį, kastuvu kiek giliau že­mėje užgriebė mažą dėžutę su keliais auksiniais ru­sų rubliais. Toji naujiena pastatė visą gatvę ant ko­jų. Kažkas prisiminė, kad šioje vietoje 1915 metais vykusi kova tarp rusų bei vokiečių, kad kažkoks apsuptas generolas kaip tik čia paslėpęs aukso. Kiti senesni gyventojai dar kiek pagražino, na, ir užėjo kasinėjimo karštligė. Dangolis ir Knopas apkasė vi­sus savo namų pamatus. N et, ramus Bakaitis kai kur susigundęs bakstelėjo. Neatlaikė ir ragana, ku­

242

ri dvi dienas praleido su kastuvu rankose. O ir šiaip vienas kitas gyventojas, nusižiūrėjęs įtartiną vietą, slaptai mėgino laimę. Bet labiausiai, žinoma, susijaudino vaikai, kurie net Dindą pamiršo, kasi­nėdami įmantriausiose vietose. Beskubėdami pamirš­davo ir duobes užlyginti, tad pritemus greitu laiku suaugę bijojo ir žingsnį žengti, nes kiekvienoje vie­toje tykojo pavojus pargriūti ar koją išsukti. Mat duobės, lyg grybai po lietaus, dygdavo ir gatvės vi­duryje, ir prie nuosavo slenksčio, ir prie malkų sandėlio, prie šulinio, tvorų, daržuose.

Pagaliau aukso medžiotojai taip visiems įgriso, kad visuotinai buvo paskelbtas karas, kur gyven­tojai ne tik pasiskundė tėvams, bet ir patys pagavę ant karštųjų vykdė teisingumą, džiugindami Dindą.

Kartą į pavakarį nuliūdę turtų ieškotojai visos sudėties su grafu ir Orleano Mergele sėdėjo Knopo žemėje prie užaugusios kūdros, suvesdami lobio ieš­kojimo balansą, kuris buvo griežtai neigiamas. Dvi savaitės kiečiausio darbo, nuo pat ryto iki vėly- viausio vakaro, nedavė jokio pelno, priešingai — tik didžiausius nuostolius. Vienintelė vaikams pa­guoda buvo Osvaldo tėvas, kuris irgi dvi sa­vaites vargdamas, priedo dar naktimis saugodamas, kad kas iš gyventojų nemėgintų laimės, lygiai tiek pat laimėjo, kiek ir jie: irgi sulaužė du kastuvus ir pritrynė didžiausias pūsles. Tik toks skirtumas, kad Knopas nuostolius juto piniginėje, Arklys su Kano­pa, kurie nesiklausdami įrankius pasiskolino iš savo kaimynų — nuostolius galėjo pajusti daug jautres­nėje vietoje.

Šiuo metu susirūpinusi gauja veltui laužė galvas,

243

kuriuo būdu įsigyti naujus kastuvams kotus, kad nenukentėtų draugai, tačiau uždavinys buvo sunkus, nes tam mažiausiai reikėjo poros litų, kurių nebuvo iš kur paima, be to, kruvinos rankos, skaudančios nugaros ir nemalonė visų žmonių, kurie, pamatę vai­kus, lydėjo piktais žodžiais, grasydami pirštais, tar­tum jie būtų buvę visos tos aukso ieškojimo karšt­ligės pradininkai.

Pasaulio neteisingumas, skriauda ir bejėgišku­mas pasipriešinti juoda tulžimi nudažė vaikų nuo­taiką. Jie net pradėjo svajoti apie vienišą salą jūro­se, kur galėtų netrukdami tvarkyti gyvenimą pagal savo valią, nebijodami bausmės.

— Aš tik tėtuliuką su mamuliuku pasiimsiu, o kiti tegu lieka, — nutarė Orleano Mergelė.

Tačiau berniukai ir tam pasipriešino. Tėtis su mama — tie patys suaugę. Į salą negalima jų įleisti, tuoj visą tvarką sugadintų. Kilo karščiausias gin­čas, po kurio Orleano Mergelė pirmą kartą berniu­kų akivaizdoje apsiašarojo, suprasdama, kad tė­vams nėra vilties pamatyti salą. Ne tik jai vienai bus sunku, bet ir vargšai tėvukai kasdieną verks sa­vo mažytės nekaltai nuskriaustosios Nijolės, nuolat kartodami jos vardą.

Dėl kompanijos pravirko ir Pumpa, prisiminęs, kaip už ausų jį neseniai tampęs Dinda. Žodžiu, nuo pat gaujos įsteigimo ijebuvo tokios juodos nuotai­kos, kuri dabar apėmė susirinkusiuosius.

Gal ir kiti pasriaubčiotų, tik netikėtai vaikai iš­girdo sausą kosulį. Daržu, vos vilkdama kojas, slinko ragana, dažnai besilenkdama, rinkdama žo­les, murmėdama kažkokius žodžius.

244

Vaikai, sukritę už aukštų vėdrynų, sekė kiek­vieną jos judesį.

— Ateis čia, matysit.— Tylėk, išgirs.— Neišgirs, kurčia kaip kelmas, ką nori gali

prie jos sakyti. Ji tik tada supranta, kai žiūri į lūpas.

— Silpnai mato.— Bet žoles skina.— Užuodžia.— Arti prisikišusi dar mato.— Aš jos nebijau, — pastebėjo Nijolė.— Nebijai. Palauk dar, pabijosi, ilgiau čia pa­

gyvenusi.— Mama ruošiasi pas ją eiti, kad iš kortų pa­

burtų, tik tėtis juokiasi, sako visi burtininkai — ap­gavikai.

— Kaip tai apgavikai! — pasipiktino vaikai.— Ką nori, burtininkai gali padaryti. Šita pati vieną vaiką šlubiu padarė.

— Tėtuliukas sako, kad tai pasakos. Nieko ne­reikia bijoti, ir vaiduoklių nėra.

Šito berniukams buvo jau perdaug. Vienas per kitą šokosi įrodinėti, o kadangi temo, laikas buvo gana patogus tokiai temai.

— Pas mus tokia šeima gyveno, — virpančiu balsu pradėjo( Osvaldas, — ir vaikas jiems susirgęs, o valgomajame didelis veidrodis kabėjęs. Tik va­kare nei iš šio, nei iš to jis su didžiausiu trenksmu pusiau pertrūkęs, tuoj pat ir vaikas miręs.

— Pas mus irgi, priešais mūsų kaimynai, — tę­sė Arklys, — jų duktė plaučių uždegimu susirgo ir

245

jau, atrodė, pagis. Tik kartą vakare tėvai, jų suaugę vaikai — visi sugulė pasilsėti, kai žiūri — atsidaro durys ir įeina senukas, visas juodas juodas, batai blizga, kepurė ir lazda irgi juodai blizga. Niekam žodžio nesakydamas, tik stuksena lazda ir taip nu­ėjo, kur duktė guli, o iš ten nėra durų išeiti. Penki žmonės matė ir girdėjo. Kas čia, sako, atėjo, reikia pažiūrėti. Nueina, o gi tuščias kambarys, tik duktė mirusi.

— Dangolio namuose, kur dabar Umulis gyve­na, anksčiau gyveno Dambrauskai, kurie valtis dirbdavo. Jie turėjo išsikelti, nes negalėjo ten gy­venti. Dieną nieko, o ateina naktis, tai ir prasideda: virtuvėje visą laiką lyg kas pietus verda, čirškia la­šiniai, žvanga rinkės, kumkuliuoja sriuba, lyg kas peilius aštrina, skamba žingsniai, kartais net juokas pasigirsta, o miegamajame tik atsidaro, tik girgžda spintos durys ir dažnai į langą belsdavo, į tą, kur šuva pririštas, kur joks svetimas nedrįsdavo prieiti, toks piktas ir didelis buvo Brisius. Baladojo ir ba­ladojo, o šuva kad pradėjo staugti, lyg ką mato ir bijo. . .

Vaikai tiek įsismagino, tiek baisybių išklojo, kad kojas po savim traukdamas, pirmas paprašė Osvaldas:

— Nesakykit daugiau, užtenka.— Užtenka, — pritarė ir Pumpa, glausdamasis

arčiau kitų.Kitiems irgi pagaugos nugara ėjo, tik kentėjo,

negalėdami nugalėti smalsumo.— Matai, vaidenasi, netikėjai, — kreipėsi vai­

kai į Nijolę, kuri tylėjo, nedrįsdama namo eiti, nors

246

seniai buvo laikas. Bijojo ir pasijudinti: atrodė, tam­soje už kiekvieno kampo vaiduoklis laukia.

— Matysi, nueisi pas raganą, tai visą teisybę tavo motinai pasakys. Nori, einam laižybų.

Mergaitė visiškai jau tikėjo raganos sugebėjimu, tačiau negražu buvo viešai pasiduoti, todėl susilygo iš penkių centų.

Pasikėlusi gauja kurį laiką ėjo kartu vienas kitą liesdami. Pirmasis spruko Osvaldas. Be piga jam — čia pat namai. Kitiems toliau. Orleano Mergelė, tar­tum tik dabar prisiminusi, pakvietė Joną:

— Einam su manim, atiduosiu dėžę, kurios prašei.

— Kad aš neprašiau.— Einam, einam, parodysiu* Gal bijai?!Kol grafas Monte Kristo lydėjo Orleano Mer­

gelę, Juozapienė, pas Vaitus išgėrusi arbatos, per- spėjinėjo:

— Na, na, Vaitai, Dievo bausmė su tuo jūsų vaiku. Jau banditus įsteigė ir priesaiką davė visus piauti ir žudyti. Greit bijosime sutemus ir gatvę pereiti, tegu tik paaugs, minėsit mano žodį.

* *

Ryto metą Jonas sutiko Osvaldą, bevelkantį il­gas kopėčias.

— Kurgi tempi?— Pas dėdę, — liūdnai atsidūsėjo braukdamas

prakaitą. — Padėk nunešti.— Oho, tokį gabalą! O ką duosi?— Obuolį.Jonas parodė nugarą.

247

— Dui obuolis ir kriaušę, — pridėjo nelaimin­gasis Osvaldas, jausdamas kopėčių svorį.

Jonas tylėjo, atidžiai žvelgdamas pirmyn ir, lyg matydamas ką įdomaus, retkarčiais net pasilenk­davo.

— Ką gi, ar pelę pamatė, — pagalvojo Osval­das, stengdamasis iš už draugo nugaros ką nors įžvelgti, tačiau, nieko nematydamas, vėl pridėjo:

— Trys obuoliai ir dvi kriaušės.— šeši obuoliai ir penkios kriaušės, — pataisė

Jonas.— Ne, Pamidorai, negaliu tiek. Tėvas suskai­

čiavęs visus obuolius ir kriaušes, negaliu.— Prisiek septyniomis spynomis, kad suskai­

čiavo.— Dar ko! Netiki — nereikia. Nori — keturi

obuoliai ir dvi kriaušės. Daugiau negaliu. Galiu prisiekti.

Jonas atsisuko.— Žiūrėk, Knopai. Grafas Monte Kristo žo­

džio nelaužo. Nesutinki — nereikia. Jeigu pritemp­si iki gatvės galo i<r, perėjęs į kitą gatvę, prašysi pa­dedamas, tada dvigubai reikalausiu. Žinokis.

Knopas neatsakydamas narsiai truktelėjo pir­myn, rodydamas, kad išsiversiąs be jo pagalbos, ta­čiau diena, kaip paprastai Lietuvoje tuo metu, bu­vo karšta, kopėčios ilgos, nepatogios, o Osvaldas mažas. Šiaip taip pasiekęs gatvės galą, sustojo abe­jodamas. Žengsi dar žingsnį, ir jau dvigubai teksią mokėti. Žinojo Pamidorą.

— Ei, sutinku.

248

Dviese buvo kitas reikalas. Nešė lengvai, be vargo, ir tik užmokestis drumstė Tomo nuotaiką.

— Zinpma, išrinksiu mažiausius, sukirmijusius,— raminosi širdyje.

Osvaldo dėdė išskėstomis rankomis priėmė ber­niukus.

— Laiku atnešėt.Osvaldui kažkur pasimetus, dėdė sustabdė Joną.— Rytoj vakare galit ateiti atsiimti, nereikės

man.— Lauk, ateisiu! Davei ką nors? — pyko Jo­

nas, ieškodamas Osvaldo, kuris mėgino iš statinės išgriebti negyvą žuvelę.

Kai abu grįžo atgal, Jonas visai pamiršo pasa­kyti Osvaldo dėdės žodžius dėl kopėčių, nes drau­gai sprendė didžią problemą: gali vandenyje kulka peršauti ranką, ar ne. Besiginčydami jau buvo arti savo valstybės, kai pamatė gaujos narius Kanopą ir Orleano Mergelę, kurie nekantriai mojo, kad pa­skubėtų.

— Dinda ką nors padarė, matysi, — spėjo Jo­nas bėgdamas.

— Kas atsitiko, Dinda?— Ne, Arklys.— Na?— Pasakok, Kanopa, — degė nekantrumu Or­

leano Mergelė.— Supranti, žiūriu, Arklys nuolat bėga už Dan-

golio sandėliuko. Ką, galvoju, jis ten daro. Klau­siau — nesako. Tai aš šiandien, pamatęs, kad jis ten suka, pirmas nubėgęs pasislėpiau ir išgirdau. . .

249

- K ą ?— Jis keikėsi.— Keikėsi?!— Taip, 12 kartų pasakė moški poški, penki

velniai ir dešimt kitokių.— Tai bus skutimo! — Osvaldas net nusiki-

keno, pūsdamas į delną.— Eime Arklio ieškoti.Nesuspėjo nubėgti nė šimto metrų, kai pamatė

ji besikrapštant prie sulūžusios tvoros.— Arkly, eik čia.— Tuojau.Jam atėjus, visų veidai rodė tokį klastingą pa­

sitenkinimą, kad berniukas iš karto nejaukiai pasi­juto, tuojaus įtarė spąstus.

— Tu keikeisi už sandėliuko, taui reikia. . .Nespėjo Jonas baigti, o jau Arklys, apvertęs

Pumpą, tokiu vikrumu peršoko tvorą, kad drau­gai nespėjo ir pasijudinti. Kol jie susigaudę, pabė­gėlis dūmė daržais, dingdamas tarp krūmų.

— Pabėgo.— Mes jam kitą kartą.— Pagausi, lauk.— Iš gaujos išmesime.— Vienišas vilkas jis dabar.— Karo kirvį iškasim.Jonas, kramtydamas iš Osvaldo gautus obuo­

lius, rimtai susirūpino, kad ir kiti nariai, sekdami pabėgėlio pavyzdžiu, nepasidarytų vieniši vilkai. Gera būtų pačiupti kur Arklį ir prikalbėti jį grįžti, tačiau sumanymo neįmanoma buvo įvykdyti, nes gatvėje, ruošdamasis kažkur išeiti, nuolat maišėsi

250

Dinda, vaikydamas visus įš kelio, be to, ir karo veiksmai prasidėjo.

Vienišas vilkas nesnaudė ir tuojau davė pajusti save, laidykle pamušdamas Kanopai koją. Tarp gaujos narių kilo didi panika, nes suprato esą be­jėgiai, neturėdami atitinkamo ginklo, net Pami­doras, ir tas nusiminęs žiūrėjo, nes savąją laidyklę pražudė stovykloje, kovodamas su Petru.

Žinoma, ranka mestas akmuo — tai ne iš lai- dyklės paleistas, kitas taiklumas ir kita pramuša­moji jėga. Pumpa tuoj įsitikino, gavęs į pilvą. Pa- midorui j blauzdą irgi teko. Tik Osvaldais saugus sėdėjo už tvoros, laikydamas prie savęs dėl kompa­nijos sunkiai nukentėjusį Pumpą.

Kovos pirmosios valandos aiškiai krypo vie­nišo vilko naudai, kuris paraližavo bet kurį judė­jimą, neleisdamas gaujai ir nosies iškišti, o pats veik nepasiekiamas slankiojo — jau labai gerą gumą turėjo.

Susirinkę posėdžio gaujos nariai vienbalsiai nu­tarė apsiginkluoti, todėl sušilę landžiojo po kam­pus, medžiodami karo medžiagą, tačiau suneštas grobis buvo labai menkos vertės. Kanopa surado kiek apipuvusią kamerą, kuri tuoj aus sutruko, Os­valdas ištraukė skylėtą šildymo pūslę, kuri visai ne- sitempė, Pamidoras sumedžiojo porą guminių žiedų nuo alaus butelių ir, pats stebėjosi, į juos žiūrėda­mas, kam vargo juos nešdamas, kam jie reikalingi. Tad, sugaišę valandą, pasijuto lygiai tokie pat be­jėgiai, kaip pradžioje, tik dar labiau padrąsindami Arklį, kuris, supratęs esąs padėties viešpats, ne tik narsiai sukinėjosi gatvėje, bet dar gėdingais žodžiais

251

plūdo draugus. Orleano Mergelės jis irgi nepagai­lėjo, tiesiai movęs į nugarą, kuri tik dabar atbėgusi, visai nesiorientavo, už ką jai čia taip smarkiai. Vos sulaikydama ašaras, kasėsi skaudamąją vietą, tupė­dama su Pamidoru už statinės.

— Kad aš turėčiau gumą, parodyčiau jam, — dejavo Jonas.

— Tik guma reikalinga? Aš atnešiu.— Iš kur?— Mamuliukas daug turi. Veko indai visi su

gumelėmis. Paimsiu kur dar naujos, nevartotos. Pa­lauk, tuoj atnešiu.

Nepraėjo ir dešimt minučių, o prieš vaikus gu­lėjo bent penkiolika apskritų gumų.

Žinodama, ne visai geros, bet jau šis tas. Ati­tinkamų šakų lengviau buvo rasti, ir po valandėlės Pamidoras išleido pirmąjį šūvį, perspėdamas Arklį, kad apsiginklavimo persvara išlyginta. Dar po kiek laiko, iš visų pusių svilinamas, vienišas vilkas turėjo apleisti patogią vietą — dviejų susikertančių tvorų kampą, traukdamasis į savo kiemą. Tačiau ir ten neilgai priešinosi, nes greit pasijuto kiaurai iš visų pusių veriamas. Mat ir Osvaldas su Pumpa prisidėjo, o kadangi visa gauja strategijos gabumus nuo pat lopšio nešiojosi, Arklys nuosavu kailiu gan įtikinamai paragavo veko gumų tamprumą, pabėg­damas į namus.

Tą metą vaikai slankiojo patvoriais, darydami tokius karingus veidus, kad dažną šiurpuliai nu­kratytų. Kažin kaip ir Dindai būtų buvę, jei būtų pasipainiojęs, tik berną laimė lydėjo — akordeono buvo išėjęs pasisoklinti, ilgėliau užtrukdamas.

252

Arklys, dvi valandas prasėdėjęs namuose, ryžosi iškišti nosį ir, nieko nepastebėjęs, perėjo į kitą gat­vės pusę, dairydamasis priešų. Tačiau vargšas nu­tolo toliau, negu paprastas atsargumas reikalavo, ir greit pajuto, kad kelias atgal atkirstas, kad ap­suptas priešų, kurie net iš jo paties kiemo šaudo. Karas suliepsnojo visu smarkumu, ir, tikriausia, vienišas vilkas būtų išliejęs jūras ašarų, jei ne Juo­zapienė, kuri, eidama iš krautuvės, įsirioglino į pat gatvės vidurį, į pat mūšio centrą, tarp skausmą ne­šančių kulkų.

Kaip ten nutiko, kieno klaidi kulka apsiriko — sunku būtų pasakyti, tik snaudžiančioje tyloje pasi­girdo toks širdį veriąs riksmas, kad visos apylinkės žunes sulojo, ir kas gyvas puolė prie lango.

— Pataikėm, — toptelėjo kiekvienam kovoto­jui į galvą. Tartum kas lediniu vandeniu perpiltų, taip greit tikrovė grįžo. Jau labai gerai vaikai ži­nojo Juozapienę. Tik tada nurims, kai pereis visus tėvus. Todėl viena akimirka ištuštėjo mūšio laukas, ir laidyklės taip greit dingo, kad visos gatvės gy­ventojai ir metus jų ieškodami nerastų.

Gauja neapsiriko. Juozapienė bent dešimtį mi­nučių viduryje gatvės pilnu balsu paaimanavusi, pradėjo kalėdoti iš eilės, pirma užsukdama pas Knopą, kuris tokiu balsu riktelėjo Osvaldą, kad tas avansu paleido ašaras. O Juoaapienė neskubė­dama, išlaukusi egzekucijos galo, traukė pas kitus tėvus, kur kartojosi ta pati istorija. Paskutinė kelio­nė buvo pas Orleano Mergelės motina.

Motina, sužinojusi, kad Nijolė akmeniu pataikė į Juozapienės kepenis, pašaukė dukrą.

253

— Tu paleidai iš laidyklės akmenį?— Ne, mamuliuk.— Paleido, pati mačiau, ji ir pataikė, — gin­

čijosi Juozapienė. — Tokie vaikai kai užaugs, tai gatve nepereisi. Banditus steigia, priesaikas duoda, žmonėms žudyti krauju pasirašinėja.

— Paleidai akmenį? — vėl paklausė baldama, uostydama kvepalus motina.

— Ne, mamuliuk, aš laidyklės nespėjau pasi­daryti: visos vekų gumos sutruko.

Motinai atėmė žadą.— Nuo stiklinių indų tu nuėmei gumas?!— Aš, mamuliuk, tavęs paklausiau, ar galiu

imti. Tu linktelėjai galva.— Aš linktelėjau?!— Tu knygą skaitei, aš priėjau, o tu ...— Žinau, Viešpatie. . . aš. . . eik į savo kam­

barį . . .Didžiai nusivylusi tokia pabaiga, Juozapienė ir

nemanė išeiti, bet, patogiai atsisėdusi, patenkinta susipažinusi, išaiškino sumišusiai Nijolės motinai, kodėl Dangolis antrą kartą neveda, kaip Knopas praturtėjo; papasakojo Knopo žento visus sugebė­jimus ir silpnybes; apgailestavo, kad Vaitas geria, o Vaitiene liežuvio nevaldo. Išdėstė savo, savo mo­tinos ir tėvo ligas. Supažindino su gretimos gatvės visais gyventojais, nurodžiusi visas mažąsias ir di­džiąsias jų nuodėmes. Po kelių valandų, išbaigusi naujienas, pradėjo pasakoti apie pasaulio pabaigą, epokalipsę ir kitus stebuklus. Į galą nebeištverdama Nijolės motina apsiverkė, ir tik grįžęs iš įstaigos vyras sutvarkė padėtį, išprašydamas viešnią. Po to,

254

Nijolės padedamas, ilgai dėjo žmonai prie galvos šaltus kompresus, davė uostyti spiritą ir dar naktį ilgai negalėjo užmigti, klausydamas per miegą žmonos kliedėjimų apie akmenį, laidyklę ir Juoza­pienę.

Rytą, palikęs miegančią žmoną, tėvas paklausė Nijolę:

— Sakyk, kuri iš jų laidykle šaudė: Juoza­pienė ar mamuliukas?. . .

* * *

Dieną perėjo nematyto gaivalingumo audra. Perkūnas nesiliaudamas trankėsi, virpindamas na­mus iki pat pamatų, žaibais skrosdamas debesis. Rodėsi, ne lašai, bet upės tvinsta iš debesų. Išsi­gandę žmonės su nerimu stebėjo už langų dūkstantį gamtos prajovą, kuris staugdamas mėgino sulyginti žemę, išnešioti gyvybę, nepalikti mažiausio stiebe­lio. Tačiau, kaip staigiai audra atėjo, lygiai dabar skubėdama tolo. Dar daužėsi perkūnas, dar čiurkš­liais pylė, o jau veržėsi plisdama mėlynė, nešdama saulės spindulius, kutenančią šilumą.

Jonas pirmasis šoko laukan, kur, pasiraitęs kel­nes, taškėsi po prilietas valkas, akimis ieškodamas draugų, kad kartu galėtų pasidžiaugti vasaros tei­kiamais malonumais, bet niekas nesirodė. Vienam greit pasidarė nuobodu: nebeviliojo nei tyras oras, nei nuprausta augmenija, nei auksu žaidžiąs sau­lėleidis. Ilgiau neištverdamas, pasuko ieškoti draugų.

255

Priėjęs Knopo kiemą, žvilgterėjo pro tvoros ply­šius į vidų, bet, neradęs Osvaldo, švilpterėjo.

— Aš tau pašvilpsiu, — išgirdo balsą iš viršaus.Pakėlęs galvą, pamatė pro stogo langelį išsiki-

šusį Knopą, kuris stebėjo vėjo išdraskytas malksnas.— Nėra Osvaldo, išvažiavo su motina pas dak­

tarą, — kažkodėl paaiškino tėvas.Jonas nenuleido akių nuo besistengiančio šeimi­

ninko, kuris prieš naktį norėjo pataisyti stogą, bet be ilgų kopėčių nieko negalėjo pešti. Veltui tiktai vargo, tampydamas mažas kopėtėles, kurios vos pusę tiek siekė, kiek Knopui buvo reikalinga.

Matydamas jo vargą, Jonas prisiminė pas Kno­po brolį prieš porą dienų nuneštas kopėčias. Osvaldo nėra, puiki proga uždirbti.

— Dėde. . .

Knopas tylėjo.— Dėde, aš atnešiu kopėčias.Knopas vis tylėjo.— Aš žinau kur* nereikalingos.Knopas žvilgterėjo į Joną.— Hm, — pagalvojo, — pavogti Pamidoras

nepavogė, nes aplink tik jis vienas turi. Greičiausia Nemune pagavo — audros metu nunešė kam. Dar gyvai Knopas prisiminė 1929 metų liūtį, kada pa­kilęs Girstupio vanduo nešė ne tik malkas, kopė­čias, bet baldus, sienojus. . .

Pagunda dabar buvo didelė. Už nieką gal ir ge­rą daiktą galėtų gauti. Pamidoras rado kopėčias — tai dabar jo. Gali elgtis, kaip nori. Gali parduoti, gali malkoms sukūrenti. Tik negražu jam, turtin­

256

gam savininkui, prasidėti su piemeniu. Ką kaimy­nai pasakys. Apsisprendęs nusuko nugarą.

Pamatęs jo judesį, Jonas pasiskubino:— Pigiai atnešiu.— Kiek? — neišlaikė Knopas.Berniukas suabejojo, tačiau gyvenimo patyrimas

mokė užprašyti dešimteriopai ir vėliau nuleisti.— D u . . . litu, — pr a vėplio jo grafas, nusigąs-

damas užprašytosios sumos. — Dabar tvos, — pa­galvojo pasiruošęs bėgti.

Tačiau Knopas, mintyse skaičiuodamas pelną, tylėjo. Juk galėtų savo broliui perleisti už geresnę kainą.

— Ar geros?. . . — trumpai neatsisukdamas metė.

Joną nustebino šis klausimas.— Geros. . .— Ilgos?— Ilgos, — vis labiau stebėjosi berniukas ir

staiga, prisiminęs Osvaldo pasakymą, kad tėvas nori nudažyti kopėčias, greit pridėjo: — Aš ir nu­dažysiu uiž tą pačią kainą.

Knopas apsidairė.— Aš dabar turiu išeiti. Atnešk sutemus. Jei

ilgos, tvirtos — duosiu, kiek prašai.Apsvaigęs laime, berniukas nubėgo pas Kanopą.— Eime atnešti kopėčių. Knopas du litu žadė­

jo. Supranti?Ne, tai suprasti Kanopa negalėjo.— Apgaus. Taip brangiai nemokės, galiu pri­

siekti.— Aš pažadėjau nudažyti.

257

— Matai. Čia jis ir apgaus. Tu nudažysi, o jis nieko neduos, sakys, prastai nudažei.

— Vis dešimt centų išprašysim. Irisų pirksim. Eini?

— O man duosi?— Duosiu.— Einam.Be jokių kliūčių atgavę kopėčias, tiesiai jas nu­

tempė pas Bakaitį, bet, radę uždarytas duris, nenu­siminė, nes nerakinamajame sandėliuke visad buvo galima rasti išmestų nereikalingų dažų. Berniukai, perdaug nesisielodami, maišė įvairiausias spalvas, tad nudažytos kopėčios atrodė, lyg kariuomenės sandėliai karo metu.

Buvo jau gili prietema, kai, baigę darbą, išsi­tepę, murzini įsivilko Knopo kieman.

Tuojau lyg iš po žemės atsirado ir Knopas, ku­ris, tik metęs žvilgsnį, įsitikino, kad kopėčios tin­kamos: ilgos ir pakankamai tvirtos. Jei kur ir ne­tvarka, tai jis pataisysiąs.

Nepageidaudamas, kad kas pašalinis pastebėtų, trumpai paliepė:

— Meskit čia, patvoriri. Šekit, — atkišo sida­brinį dvilitį.

Berniukai netikėdami žiūrėjo į pinigą. Kad taip lengvai Knopas švaistytųsi, tikrai buvo nuostabu.

— Netikras, — nusprendė Kanopa.— Tikras, žiūrėk, kaip skamba, — pamėgino

Jonas į akmenį.— Mano kastuvui kotą reikia pirkti, — prisi­

minė susirūpinęs Kanopa.— Tada ir Arkliui reikia pirkti.

258

— Kam, Arklys nuo tėvo jau gavo į kailį. Vel­tui pinigus tik leisim.

— Klausyk, sprogstamų kamščių galėsime nu­pirkti Dindai.

— Gerai sakai!!Tuo tarpu Knopas, ckirydamasis, kad kas ne­

pastebėtų, įvilko kopėčias skalbyklon, norėdamas įvertinti jų stiprumą ir kainą.

Prie silpnos šviesos, negalėdamas liesti dėl te­kančių dažų, akimis pradėjo čiupinėti tik ką įsigy­tąjį daiktą. Staiga suraukė kaktą: per vidurį šonas dviem geležiniais lankais sustiprintas. Kurį laiką Knopas žiūrėjo, lyg sustingęs, paskui, nepaisydamas dažų, čiupo vartydamas, ieškodamas kitų ženklų. Radęs visus, išsitepęs, sunkiai atsisėdo ant dėžės.

Ne tiek jam buvo gaila pinigo, kiek skaudu, kad jį, seną gudrų vilką, turėjusį reikalų su rafinuo­tais sukčiais, kuriuos visus sukišo į ožio ragą, dabar apgavo vaikas, pienburnis.

Knopui ir į galvą neatėjo Jono naivumas. Visa berniuko kalba jam dabar rodėsi pilna klastos, ap­gaulės. Tai juoksis kaimynai sužinoję: Knopas pir­ko nuosavas kopėčias!

Vyras ilgai sėdėjo paniuręs, nesikeldamas. Net kai grįžo žmona su sūnumi, nėjo į viršų, o tik suko galvą, kokiu būdu galėtų ne tik atgauti pinigus, bet paimti ir gerus procentus. Niekas nenubaustas jo dar nepalietė. Pamidoras, vaikapalaikis, pakėlė ran­ką — gerai, Pamidoras nukentės.

Tarp delnų nuleidęs galvą, ilgai sėdėjo susimąs­tęs, kol platus pasitenkinimo šypsnis užliejo veidą: kerštas liko suplanuotas, tik kantrybės, nėra ko

259

skuba, kad nepajustų. O tuo tarpu Knopas atsegė diržą, Osvaldo eilė. Jis nešė kopėčias, jis parodė Pamidorui jų vietą. Gerai, Osvaldui jau dabar pri­klauso būsimo keršto avansas.

* * *

Gera naujiena, pasklidusi ankstų rytą, surinko vaikus į krūvą. Susėdę gyvai tarėsi, kaip geriausia sunaudoti gautuosius pinigus, tik Osvaldas vienin­telis stovėjo, nesiryždamas sekti draugų pavyzdžiu. Ir iš viso menkos jis buvo nuotaikos, nes pirmą kartą tėvas diržu kietai išplakė, nesakydamas, už ką.

Plakė ir nesakė! Šita kruvinoji neteisybė giliai skaudino vaiko širdį, mat, nežinojo, kur jau pavo­jus praėjęs, o kur reikia dar saugotis. Gal už obuo­lius atkentėta, o gal už uogienę, o gal už persuktą svainio laikrodį. Žinoma, ir naujų marškinių pra- deginimas galėjęs atsiliepti, be to, papirosinė iški­lusi, kai mėgino ja vinį kalti, žodžiu, visai prastas reikalas, niekad tėvas dar nebuvo taip įnirtęs. Bet už kurį nusižengimą? O, koks pasaulis neteisingas!

Tuo tarpu gauja, rimtai apsvarsčiusi visus įvy­kius ir galimumus, pirmoje eilėje nutarė susitaikyti su Arkliu, kuris išardė visą tvarką. Vienbalsiai bu­vo išsiųsta Orleano Mergelė, kuri po kiek laiko at­nešė žinią.

— Mačiau jį, bet nesutinka grįžti.— Sakei, kad pirksim kotą jo kastuvui?— Sakiau, bet jis bijo. Sako, neatlaikys tiek

260

kriaušių. Visai galva nutrinta, naktimis miegoti ne­begali.

Po ilgo pasitarimo nutarta padaryti įšimtį: pen­kios kriaušės, ir žemėn įkaltą kuolelį turės danti­mis ištraukti.

Vėl nubėgo Nijolė pas Arklį. Tik šį kartą žy­miai ilgiau užtruko. Grįžusi pranešė:

— Jis sutinka dėl kriaušių ir kuolelio, bet ne­benori Tarzanu būti, nori būti Tomu.

Vėl prasidėjo karšti ginčai, tačiau Pumpa su Kanopa griežtai palaikė Arklį, širdyje ir patys atei­tyje tikėdamiesi tapti Tomais.

Galų gale Knopas turėjo nusileisti ir, Nijolei švilptelėjus, Arklys, nusikaltusia veido išraiška, lyg sūnus palaidūnas, atsidūrė draugų tarpe. Šį kartą kriaušės buvo gan silpnos, nes, būdami geros nuo­taikos, vaikai nenorėjo kietai skriausti nusidėjėlio. Tiktai Osvaldas nurėžė iš paskutiniųjų, bausdamas už Tomo vardo pasirinkimą, kartu liedamas tulžį už vakarykščią tėvo pirtį.

Apmokėję visus nuostolius, dar pasijuto turį penkiolika centų.

— Dabar eilė Dindai, užteks sprogstamiesiems kamščiams.

Vaikai susiglaudė, pašnabždomis tardamiesi. Kliūčių pačioje pradžioje tiek išaugo, kad uždavi­nys pasirodė neįvykdomas, ir tik Jono dėka, kuris, pamėgdžiodamas Kęstutį, visą iniciatyvą paėmė į savo rankas, sumanymas po truputėlį įgavo aiškes­nes formas, ir, širdyje didžiuodamasis, berniukas nurodė tokį planą: Dindai išėjus į kino teatrą, gauja užima laiptus, ieškodama besižiojančių tarpų; reikia

261

taip suktis, kad suaugę vaikų nepastebėtų; kamščius naktį reikės pakišti prieš Dindai atidarant duris, kitaip gali nukentėti visai nekaltas žmogus; užda­vinį įvykdys Kanopa su Pumpa,, gyvendami tam pačiam name.

Dėstydamas planą, Pamidoras pats stebėjosi sa­vo sugebėjimais. Net Nijolė, mėgstanti įkišti savo trigrašį, ir ši dabar klusniai, jausdama vado pra­našumą, pasidavė jo valiai, vykdydama įsakymus.

Kanopa su Arkliu užėmė poziciją prieš namą, saugodami Dindos langą. Visi kiti ramiai išsiskirstė, kiekvienas ką nors suradęs veikti. Laikas labai ilgo, bet nemažino nuotykio įdomumo. Keletą kartų Dinda ėjo iš namų, bet vis trumpam: čia į krautu­vę, čia pas kaimyną, čia šiaip sau pasidairyti, ir kiek­vieną kartą, nieko nepešę, vaikai grįždavo į paskir­tas vietas. Tiktai gerokai popiet Arklys tinkamai švilptelėjo, pranešdamas, kad Dinda išėjo. Sekė jį net iki didžiosios gatvės. Taip, į kiną pasukęs, greit neateisiąs. Dėl visa pikta palikę Osvaldą gatvėje, kiti susigrūdo ant laiptų, kur Pumpa, prisiglaudęs prie pat Dangolio durų, klausėsi, ar savininkas ne­sirengia kur išeiti. Kanopa užėmė poziciją žemai, prie įėjimo, turėdamas perspėti, jei kas svetimas pa­sirodytų. Likę puolė prie laiptų.

— Khe, khe, — reikšmingai sukosėjo Kanopa.Vaikai, lyg žvirbliai, striktelėjo į pat viršų, o

įėjęs vyras pasibeldė pas Dangolį. Nespėjo slapukai grįžti į savo vietas, kai vėl Pumpa davė sutartą ženklą. Ir taip lakstydami nuo apačios į viršų ir nuo viršaus į apačią, pagaliau surado dviejose laip­tų vietose plačiai besįžiojančias lentas. Koją ant jų

262

pastačius susiplodavo, koją nuėmus, vėl išsižiodavo, tartum dumplės.

Įšoko gatvėje ėjęs sargybą Osvaldas.— Dinda!Berniukas nespėjo nieko daugiau pridėti, nes

vos durys neišvirto nuo besiveržiančiųjų, tik Orlea­no Mergelė nebijodama kiek atsiliko, ją už rankos pagavo Osvaldas.

— Nebijok, nėra Dindos.— Tai kam kinkas drebini, kiškis!— Nedrebinu. Aš tyčiom sušukau.Mergaitė nustebusi pasižiūrėjo.— Šimtą kriaušių duosim. Plikai galvą nusku-

sim. Nebeataug9 amžinai.— Nereikia kriaušių. Sakyk, tu skaitei „Tomo

nuotykius"?— Aš vaikiškų knygų nesKaitau, — išdidžiai

atsakė mergaitė, — „Pinokio nuotykius" man kartą tėvelis nupirko, bet tai buvo seniai, kai maža bu­vau.

Tomas užsigavo.— Visai nevaikiška* Ir mano tėtis skaitė ir

mama. Visi skaito.— O kodėl klausi, ar aš skaičiau?Tomas sumišo.— Matai, knygoje aprašomas berniukas, vardu

Tomas, o toks, supranti, viena ranka Pamidorą pa­imtų, jis ir Dindą paimtų. Tai jis, supranti, mergai­tę turėjo.

— Visad taip knygose būna, — rimtai patvir­tino Nijolė: — jei tik yra vyras, būtinai turi būti ir mergaitė.

263

— Tas, supranti, Tomas, vadinas tą mergaitę p a . . . pabučiavo, — žymiai tyliau užbaigė Osval­das.

— Visad taip būna, būtinai knygose turi pabu­čiuoti.

— Taip ir yra. Dabar mes visi vardus pasirin­kome, tai aš Tomu pasivadinau.

Juokingas vardas.— Visai nejuokingas. Tik, matai, Tomas turėjo

mergaitę, o aš neturiu.— Knygose visad tie turi, kurie ką nušauna ar­

ba užkariauja.— Tomas nenušovė.— Tada mergaitės neturėjo.— Turėjo ir pabučiavo.— Netikiu.— Klausyk, aš tau duosiu paskaityti. Gerai,

paimsi?— Duok.— Einam. Perskaitysi. Tomas pabučiavo mer­

gaitę. Supranti, aš Tomas, kad aš surasčiau...Viltingai žiūrėdamas į Nijolę, Osvaldas nusku­

bėjo pasiimti knygos, nenujausdamas, kiek ateityje tai jam ir jo draugams sudarys rūpesčio.

Tuo tarpu gatvėje pasirodė trys vyrai su portfe­liais pažastyse, atidžiai žiūrėdami į kažkokį popie­rių, kurį laikė vyriausias amžiumi.

Paprastai nuo akylių berniukų niekas nepasi­slėpdavo, juo labiau, kad miesto pakraštyje retai pasimaišydavo svetimas veidas, nebent paklydęs. Bet šį kartą, degdami kovos įkarščiu, berniukai nu­

264

bėgo pirkti sprogstamųjų kamščių, o Osvaldui, kaip matėme, kas kita rūpėjo.

Vienintelis žmogus, atkreipęs dėmesį, buvo Aku­lis. Jis vis dažniau lankėsi gatvėje, nes išnuomojo namo - sandėlio dalį patalpų, į jas gabendamas, čia vėl išveždamas visokiausią seną niekalą.

Patebėjęs, kad svetimieji, sustoję ties Bakaičio trobele, kažką gyvai kalbasi, nuolat baksėdami į popierių, čia vėl ranka vedžiodami po priešais gu­lintį molio kalną, Akulis, smalsumo stumiamas, įėjo į Bakaičio kiemelį, pasisveikindamas:

— Laba diena, ponai.— Laba diena.— Taip reta svetimą žmogų mūsų gatvėje pa­

matyti.— Nėra ko mumis stebėtis. Kitų metų pavasarį

čia daug naujų veidų matysit, — nusijuokė vienas vyrų.

— Ką jūs sakot, žiūrėkite! Būkite tokie geri ir paaiškinkite, ką tuo norite pasakyti.

Visi trys nusišypsojo, o tas, pirma prakalbėjęs, neatsakydamas paklausė:

— Ar čia paties namas?— Mano, — nemirktelėjęs sumelavo Akulis.— Prastas namas, a?— Labai prastas, ponuli.— Neparduok, kad ir prastas.— Kodėl, pone?— Kitų mėtų pavasarį jis kaštuos trigubai, jei

neketurgubai.— Žiūrėkite, ką jūs sakote!— Matai, kaip laimė netikėtai atšlubavo.

265

— Bet kodėl, kpdėl?!Nutarta kalną nukasti. Gatvė iš tos pusės

bus tiesiama, — parodė pirštu, —' puikūs namai išaugs, autobusas eis.

— A! — aiktelėjo supratęs Akulis.— Matai, paiškėjo. Iki kol čia tavo žemė tęsiasi?Akulis ištiesė ranką rodydamas. Žinojo, nes Vai­

tas jam buvo kartą parodęs.— Matai, koks gražus sklypas, dabar užvers­

tas moliu, o kai šoną nukasim, išvalysi ir savo kie­mą. Antrą namą galėsi statyti. Turtingas pasidarei, pone.

Akulis jau nebeklausinėjo. Viskas buvo aišku, kaip ant delno. Tai nesvajojo Bakaitis! Nuties nau­ją gatvę: sklypai dešimteriopai pakils. Kaip greitai plečiasi miestas!

Vyras kietai susimąstė. Po kelių minučių pakėlė akis, sekdamas svetimuosius, greičiausia, inžinierius, kurie, neatkreipę vietinių gyventojų dėmesio, ra­miai susikišo savo planus, grįždami iš kur atėję.

Akulis, tyliai švilpaudamas, perėjo gatvę vieną kitą kartą, žvilgterėjo į Dangolio kiemą, kur val­tis, pasilenkęs pro tvoros plyšius nusekė Knopo sodą, bet niekur nematė Pamidoro. Tada, nuėjęs į sandėlį, išsitiesė ant maišo, sekdamas gatvę.

Tik gerą valandą nekantriai laukus, pasigirdo Jono balsas. Akulis tuoj pašokęs maloniai pamojo ranka.

— Jonai, eik čia.Berniukas atsigrįžo bet neskubėjo. Tėvai bijojo

to žmogaus, o ir jis nemėgo. Nežinojo dabar, kas daryti, tad stovėjo paniuręs, laukdamas.

266

Akulis pats priėjo, kišdamas berniuko rankon litą.

— Matai, atsimeni, už drąsą, kai lipai ant stogo. Vikrus berniukas, oho, ho. Visiems sakau: tik į cirką, bus kovbojus. Aš tau padėsiu.

Suminkštėjo berniuko širdis.— Et, niekis, ir aukščiau galėčiau.— Ką sakai, ir aukščiau! Tai tau, o jau Bakai­

čio namas, tai visai niekis, ir ant kamino galėtum atsitūpti.

— Galėčiau.— Žiūrėk tu man. Geras vyras tas Bakaitis?,— Geras.— Ir vienas, nevedęs?— Buvo vedęs, bet žmona mirė.— Amžiną atilsį, gaila moteriškės. Palauk, aš

dar jai tolimas giminė, ar tik ne ji mane krikštijo? Palauk, vaikai, rodos, jau visi vedę.

— Nėra vaikų.— Ir atmintis gi mano! Buvau ir pamiršęs, kad

neturėjo.— Turėjo.— Teisybė, teisybė, fui, gi dukra tokia auksa­

plaukė.— Ne, sūnų.— A, kad mane galas, sumaišiau, šiltine mirė,

prisimenu dabar.— Ne, per Didįjį Karą žuvo.— Štai, štai, jau dabar žinau. Tikrai gi žuvo.

Rusų kariuomenėje buvo.— Rusų.— Rytprūsiuose žuvo.

267

— Ne, prie Rygos.— Iš kur žinai?— Nuolat Bakaitis apie tai pasakoja.— Tai ir atmintis mano. Tikrai prie Rygos.

Buvau ir aš ten. Sūnus Juozas vardu.— Ne. Bonifacas.Akulis stvėrėsi už galvos.— Bonifacas! Geriausias mano draugas! Bakai­

tis gi. Tamsiaplaukis, pailganosis, rodos, kaip ir tėvo?

— Gal.— Tur būt fotografiją tėvas turi?— Daug turi.— Geriausias mano draugas. Bonifacai, Boni­

facai, kad taip į fotografiją kartais žvilgterti, šir­džiai palengvėtų.

— Užeik pas tėvą.— Būtinai. Dabar eisiu, einam. Čia pat tikras

jo tėvas, — ir Akulis nusišluostė akis, sriūbtelėjęs nosimi.

Durys buvo atdaros, bet Bakaičio viduje ne­matyti, gal kur nors sandėliuky maišė dažus ar šiaip arti kur buvo išėjęs.

— Aš, pone, jį tuoj pašauksiu.— Palauk, kur tos fotografijos, gal ne tas.— Čia guli, ant spintelės.Akulis atvertė albumą.— Kuris?— Va, šitas, — nurodė Jonas.Albumo lape tilpo kelios įsegtos ir kelios palai­

dos senoviškos fotografijos.Kol Akulis žiūrinėjo, berniukas nusisuko į lan­

268

gą, bet tą pačią akimirką kampe pakabintam vei­drodyje pagavo greitą Akulio judesį, kuris vieną fotografiją įsikišo kišenėn.

Berniukas neišsidavė matęs, manydamas, kad Akulis norįs turėti prisiminimą. Tuo tarpu pasta­rasis, užvoždamas albumą, tarė:

— Einu namo, šiaip kurią dieną ateisiu. Nesa­kyk seniui, aš tau duosiu šukas, — išviliojo vaiką į kiemą, kur įvykiai taip greit pradėjo suktis, kad visos fotografijos ir pats Akulis tuojau krito iš at­minties.

Draugai degančiomis akimis jau iš tolo šaukė Joną, pranešdami lauktąją žinią.

Dinda grįžo iš kino ir galvotrūkčiais ruošiasi, prausiasi.

— Eis, tikriausia, eis.— Pakišim naktį kamščius.Jonas pradėjo tvarkyti:— Aš ir Arklys lauke budėsime. Pamatę grįž­

tantį Dindą, duosime ženklą, o tu, Kanopa, ir Pum­pa, ant laiptų lauksite su kamščiais.

— Gerai.— Kad tik Dangolis neišgirstų.— Įkrėstų pats ir dar tėvams pasakytų.— Dvigubai pridėtų.— Jūs basi, neišgirs, — ramino Pamidoras.Tarėsi tylutėliai, susikišę galvas. Tik Orleano

Mergelė didžiai kentėjo, negalėdama dalyvauti nak­ties žygyje, o dar, kaip tyčia, Arklys prikišo:

— Matai, kad jau mergaitė, tai vis mergaitė, kad ir gaujos narys. Tik dieną drąsi, o jau naktį pašvilpk, tik lovoje tinka knarkti.

269

Nijolė užsigavo.— Bet aš dieną ten nueisiu, kur tu nenueisi.— Oho, matai, nenueisiu. Visur nueisiu.— Prisiek.— Kvailas būčiau. Gal tu eisi, kur pinigą rei­

kia mdkėti.Mergaitė kiek nuščiuvo. Tikrai pinigą reikia

mokėti, pagalvojo.— Kad ir nereikėtų, vis tiek neisi.— Sakyk — kur.— Pas raganą.— Pas raganą? — atsisuko berniukas.

— Šiandien eisiu.— Meluoji.— Galiu prisiekti.— Viena eisi?— Su mamuliuku.— A, su motina kitas reikalas.— Pats vis tiek neitum.— Eičiau. Ką darysit nuėjusios?— Ragana mums paburs.— Pasakysi paskui, ką sakė?— Pasakysiu.— Ragana į veidrodį žiūri ir viską mato.— Ne, ji turi stiklinį kamuolį. Jo viduryje vel­

nias sėdi, kuris pirštu baksnoja į kortas, o ragana tik skaito.

— Iš rankos irgi buria.— Paimk geležinį trikampį, tada negalės užbur­

ti, o tai karpos pradės augti ir plaukai nuslinks, o paskui susirgsi, — mokė draugai.

270

— Aš tau padarysiu, — pažadėjo Jonas, eida­mas ieškoti storos vielos.

* * *

Nijolė, tvirtai įsikibusi į motinos ranką, per­žengė slenkstį, kur po kairei atdaros durys kvietė į mažą apytamsį kambariuką. Ten jau laukė kelios moterys. Tik ką atvykusios sėdo greta kitų.

— Ar jau prasidėjo priėmimas? — paklausė Nijolės motina.

— Kur tau, dar pačios burtininkės nėra.— Nėra?— Ji dabar nebesirūpina klijentais, daugeliui ir

burti atsisako, paseno.— Štai kaip!— Ponia pirmą kartą?— Pirmą kartą. Čia pat gyvendama sužinojau,

kad kaimynė garsi aiškiaregė.— Kažin ar jus priims, — suabejojo greta sė­

dinti, — bet jei sutiks jums burti, tai visą teisybę pasakys. Net baimė kartais ima — iš kur ji žino.

— Aš kartais tikiu, kartais ne. Pati nežinau. Atrodo neprotinga, bet kartais paguodos ieškau ir nesąmonėje.

— Tai nėra nesąmonė. Išgirsi, ponia, ir pama­tysi. Nieko gi jūsų neklausinės, o pati viską papa­sakos, kas širdyje slypi.

— Man maža, kad atspėtų vien skausmo priė- žastį^Man reikia, kad prasivertų laikas ir atstumai, o tai, atrodo, negalima.

— Jai viskas galima. Stebėtinų dalykų čia vyk­

271

sta. Ji man visą teisybę pasakė, tartum iš širdies iš­skaitė. Rusų revoliucijos metu su motina pasimetėm. Nežinojau, ar gyva, o ji man sako: „laišką iš tėvų gausi". Ir ką, ponia, du mėnesiai praėjo, ir gaunu laišką. Kaip jūs į tai?

— Nežinau, — suabejojo Nijolės motina, — man irgi panašiai įvyko. Aš irgi bėgdama nuo kru­vinosios revoliucijos globojau jaunesnę seserį, bet Petrogrado stotyje, išbėgusi arbatos, jos neradau, traukinys nuėjo. Dabar gerą gyvenimą turiu, ir vyras puikus ir visko pilna, bet sąžinė dieną naktį persekioja. Seserį nuolat matau.

Įėjo dar dvi moterys, net iš kito miesto atvy­kusios, kažkoks vyras, ir paskutinis įsirioglino Dan- golis. Dabar susirinkę pašnabždomis dalijosi įspū­džiais, laukdami burtininkės, kuri pagaliau švyste­lėjo pro langą, grįždama iš miesto.

Jau ilgai neteko laukti, nes greit atsivėrė durys ir prasikišusi senutė pusbalsiai pakvietė:

— Kas pirmą kartą pas mane, prašom.Nijolė, dar labiau įsikibusi į motinos ranką, per­

žengė duris, kurios sandariai užsitrenkė.Viešnios atsidūrė lyg tamsioje mažoje kišenėje,

nes ilgos užuolaidos iš trijų pusių supo gal tik ke­turių kvadratinių metrų plotą, kurio viduryje sto­vėjo mažas staliukas. Prie sienos, kurios nedengė užuolaida, glaudėsi spintelė, apkrauta keisčiausio­mis figūromis, trikampiais ir kitais eiliniam gyve­nime nesutinkamais daiktas. Atsisėdusios moters už­pakalyje pro užuolaidas vos vos skverbėsi dienos šviesa, dviejų langų siurbiama.

Burtininkė įjungė stalinę po gaubtu lempą, kuri

272

dar labiau sukaupė šešėlius, mesdama ant stalo ap­skritą, nedidelį ryškios šviesos pluoštą.

— Prašom, ponia, sėskitės, — nurodė ranka priešais.

Viešnioms užėmus vietą, šeimininkė vėl dusliai prabilo:

— Duokite kairę ranką.Patraukė šviesos pluoštą ir, prikišusi akis, ilgai

žiūrėjo. Vėliau, vis nieko nesakydama, priėjo prie spintelės ir, ją atidariusi, išėmė visą eilę daiktų, tarp kurių nedidelę su išsiuvinėtais ženklais juodą ge­lumbę, kurią ištiesė ant stalo, išdėstydama kažko­kius lapelius, lyg kortas, su keistais ženklais, prime­nančiais egiptiečių raštą. Iš šono pastatė apskritą, primenantį futbolą, daiktą, kuris buvo uždengtas irgi juoda, ženklais išsiuvinėta, gelumbe.

Pasiruošimai, matyt, pasibaigė, nes burtininkė vėl atsisėdo, užgesindama elektros šviesą, tuo pat laiku nuo keisto apskrito daikto iš vienos pusės kiek pakeldama medžiagą.

Daiktas metė ant kortų lengvą šviesą, kuri sa­votiškai virpėjo, nes krintąs viduje jos šešėlis lyg pirštas šokinėjo čia prie vienos, čia prie kitos kor­tos, kartais vos judėdamas, kartais blaškydamasis pašėlusiu greičiu.

Įspūdis buvo toks netikėtas ir atmosfera tokia pritvinkusi, kad Nijolė pajuto motiną krūptelėjus.

Abi išplėstomis akimis sekė moterį, kuri pradė­jo kalbėti nesustodama, skubėdama, lyg skaitydama greit bėgantį raštą.

— Sunkiai įžvelgiu, nežinau dar ko norit. Ra­mus jau labai ramus gyvenimas — be rūpesčio, be

273

sukrėtimo. Nei turtų, nei meilės neieškote. Viską turit be pastangų. Labai tvirtai greta jūsų eina ki­tas, kuris savo valia pasalina visus šešėlius. Nema­tyti jų visai ateityje. Negresia jokie nemalonumai, nežinau, ko jūs norite. Ne, ne, — staiga pakeitė mo­teris balsą, lyg ką pamačiusi, — yra juoda dėmė, yra, aš klydau. Ji plečiasi, matau ją, matau, tik ji ne dabar atsirado, sena, oi sena. Kraujo dėmė, gi­minė, oi, kokia artima giminė, iš to paties kūno. Koks rūpestis paslėptas giliai širdyje, laužoma bai­mė. Atgal, ne dabar įvyko tai. Metai, visa eilė me­tų atgal. Kelionė, didžiai varginga kelionė ir nelai­mė, bet ne mirtis ar liga, tik persiskyrimas visam laikui. Tačiau nenutrūksta gyvenimas. Kiekviena linija sa u tęsiai ir artimos jos, panašus likimas abiejų. Tik ten, kur pasilikusi, daugiau tarpų, kil­pų, sustojimų. Šeima irgi, tik didelė šeima. Gyveni­mas paskandino visą ryšį. Net mintimis neplaukia \ šią pusę, nors tas pats kraujas, seserų kraujas. . .

Nijolė visa virpėdama žiūrėjo į moterį, kuri skubėdama bėrė žodžius, kol galų gale tartum išse­kusi nuleido galvą, nutildama. Viena ranka užmetė ant skritulio gelumbę, kita uždegė šviesą. Sėdėjo užmerkusi akis, atsirėmusi, rodėsi, be gyvybės ženk­lo. Tačiau po vienos kitos akimirkos atidarė akis, ir sunkus šypsnis iškreipė lūpas.

— Aš jums, ponia, nieko daugiau negaliu pa­sakyti.

Nijolės motinos balsas kiek virpėjo, kai paklau­sė, kiek turi atsilyginti.

Tarp moterų užsimezgė eilinis pasikalbėjimas, kuris jau netraukė Nijolės dėmesio, todėl ji smal-

274

šiai dairėsi aplinkui, akimis sustodama prie keistų figūrų ant spintelės.

Staiga jos akys išsprogo, kojos palinko, šaltu prakaitu apsirasojo kakta: ant spintelės tarp kitų daiktų glaudėsi ir Pamidoro į žemę užkastasis bu­telis, kurio viduje buvo Kanopos sandėlyje naktį duotoji priesaika, po kuria gaujos nariai pasirašė savo krauju.

Dar netikėdama savo akimis, mergaitė net žengtelėjo žingsnį pirmyn, vis stipriau kibdama į motinos ranką, tačiau abejonės nebuvo, nes kaip tik jos raudonas parašas plačiai glaudėsi prie bu­telio sienos.

Iš raganos buto eidama, Nijolė kojas statė lyg kalades, nematydama nei žmonių, nei aplinkos. Ki­tą kartą motina tikrai būtų pastebėjusi dukters su­mišimą, bet dabar ji ir pati buvo susirūpinusi, kad ir dukterį pamiršo, kuri jau ruošėsi lėkti pranešti gaujai baisią žinią, kai priešais pasirodė Nijolės tėvas.

— Kur gi dingot? Gavau bilietus į vasaros teat­rą. Vežikas laukia, greičiau, pavėluosime.

Tuo tarpu gauja, nenujausdama, koks šiurpus netikėtumas laukia, visą vakarą įtempai budėjo, sekdama Dindos puošimąsi. Apie devintą valandą grupelė sumažėjo, nes Osvaldas skaudančia širdimi, linkėdamas draugams pasisekimo, tėvo pašauktas, turėjo eiti į lovą.

Likę, dar valandėlę pažaidę, irgi persiskyrė. Pumpa įlindo pas Kanopą į ištuštėjusią virtuvę, ku­rios tyčiomis praviros durys tiesiai siekė laiptus. Arklys su Jonu, patogiai atsirėmę tvoros, snūduria­

275

vo kieme, laukdami gilios nakties, kuri žadėjo būti šilta, be vėjo, skystais debesėliais klostoma.

Kartais išplaukdavo spinksinčios žvaigždės, ne- pajėgdamos praskleisti tamsos, kuri slogia tuštuma supo žemę.

Danguje, tartum paleista strėlė, nušvito ilgas siauras ruožas.

— Matei? — bakstelėjo Jonas Arkliui.— Mačiau.— Žmogus mirė. Jo žvaigždė nukrito.— Įdomu — kas?— Kas nors iš šios apylinkės. Ten, kur žmogus

gyvena, ten ir jo žvaigždė laikosi.— O jeigu persikelia į kitą vietą?— Tai ir žvaigždė keliauja.— Įdomu, kuri mano?— Kuri maža, kuri vos šviečia. Kai auga žmo­

gus, tai žvaigždė auga.— O tos didelės, tur būt, senių.— O gal karalių, ministerių. Sako seni žmonės:

kam geriau sekasi, to ir žvaigždė geriau šviečia.— Mokykloje mokė, kad tai saulės.— Bakaitis ginčija. Jis sako — žvaigždės gim­

sta ir miršta su žmogumi.— Mokytojas geriau žino.Kažkur suskambėjo balsai. Vaikai nutilo, su­

kluso. Kažkas gatve praėjo, sugirgždėjo vartai, at­siliepė šuva.

— Daug reikalų turi žmonės. Naktimis vaikšto.— Visad taip. Kiek kartų aš nemiegojau, tai

niekad ramu nebuvo. Vis čia vienas, čia kitas.— Įdomu, ką jie daro?

276

— Gal iš kino grįžta.— Kažin, žiūrėk, Dinda. Ir pirmą valandą ir

antrą grįžta. Kinas vienuoliktą baigiasi.— Žinai, jau čia ilgiau būti negalima, gal šian­

dien anksčiau ateis. Eime.Berniukai išsitiesė, pasiraivė, pažiovavo ir, pa­

ėjėję bent du šimtus metrų pirmyn, kur turėjo pa­justi grįžtantį Dindą, įlindo į Knopo daržą, vėl pa­togiai išsitiesdami.

— Miega Osvaldas.— Miega.— Norėtų būti su mumis.— Bijotų. Jis bijo naktį. Jis stovyklos neatlai­

kytų. !— Aš atlaikyčiau.— Nežinau. Miškas, supranti, tai ne daržas.

Vilkai ir plėšikai aplink slankioja, o stovėti reikia vienam.

Ir Jonas pradėjo pasakoti, kaip jam kartą nu­tiko, kada, pastebėjęs įtartiną šnarėjimą, nušliaužė pasitikrinti ir įkrito į paruoštus spąstus, į iškastą duobę, kur keturi su kaukėmis vyrai jį surišo, ark­liais gabeno tarp miškų į savo slėptuvę. Jam pa­vykę dantimis prakąsti virvę ir pamažu išlaisvinti rankas, kur, nutaikęs progą, šėręs viena ranka per galvą šalia jojančiam, kita ranka ištraukęs monte- kristą ir atsišaudydamas pradėjęs mišku bėgti atgal, o arklys buvęs kaip vėjas, tikrai jam gyvybę iš­gelbėjęs.

— T s . . . — pertraukė Arklys.Priešais, raganos bute, prasiveržė šviesa, ir atsi­

darė durys, pro kurias kažkas išėjo.

277

— Tu neužmiršk manęs senės, žinai, kaip tavęs laukiu, — tyloje atsklido raganos duslus balsas, ir durys vėl užsidarė, pražudydamos šviesos ruožą.

Pro berniukus čia pat prašnarėjo šešėlis, bet iš drabužių berniukai pažino moterį.

— Burti buvo.— Turtinga, girdėjai, šilkai šlamėjo.— Jei šilkai šlamėjo, tai negerai.— O kas?— Dvasios šilkais šlama.— Tfu, tfu, kad blogą valandą neišsitartum.

Meluoji.— Taip ir yra. Pas mus ateina tokia moteris,

motinos giminaitė. Ji mums pasakojo, kas jai kartą atsitiko. Ji tada dar jauna buvusi, tarnavusi pas tur­tingus ponus. Tik staiga mirė jos ponia. Žinai, tur­tingi, labai daug žmonių apsilankė, gėlių prinešė, reikėjo daug dirbti, valyti, tai ji taip nuvargo, kad apsidžiaugė, kada palaidojo ir viskas aprimo. Tre­čią vakarą palaidojus, mamos toji giminaitė nuėjo į virtuvę, kur jos lova stovėjusi. Tik jau norėjo pri­gulti, kai girdi žingsniai — rūsyje, o rūsys po vir­tuve. Kas, galvoja, ten vaikšto, negi ponas! Tik girdi — žingsniai aukštyn kyla ir atsidaro durelės, o iš ten mirusioji ponia lenda, o šilkai tik šlama. . .

— Oi, nustok, nepasakok, — virpėjo Arklio balsas.

Pamidoras, irgi drebindamas kinkas, užbaigė:— Ji taip sušuko, kad visas namas sulėkė. Lai­

mė, mūsų giminaitė rožančių ronkoje turėjusi, o ne, tai ją būtų radę nebegyvą.

— Mes nieko neturime.

278

— Mes du esame.— Bet ragana čia pat. Įdomu, kas pro mus

praėjo.— Neminėk, dar grįš.— Ką tu!— Ts, kažkas lyg eina.— Gal ji grįžta?— Sakiau neminėk.— Dinda gal?— Bėk!Jonas lyg kiškis šoko per tvorą ir, nedarydamas

mažiausio garso, pabėgėjęs bent šimtą metrų, sustojo klausydamasis, o širdis plakėsi krūtinėje, lyg reng­damasi iššokti.

Laikas sustojo, ir iš tamsos, iš vietos, kur nese­niai tupėjo berniukas, atplaukė sutartas ženklas — gailus katino kniaukimas.

— Dinda!

* A

Jonas dabar lėkė, kaip vėjas. Pripuolęs Dango- lio namo duris, patraukė jas į save ir atidarė, nes draugai tyčiomis paliko atrakinę.

— Ateina, — metė į tamsą, nerdamas atgal. Be kvapo krito už tų pačių suverstų tvorų, kur ir pir­mą kartą gulėjo. Žingsniai jau- buvo čia pat, kad tik draugai suspėtų!

Prie pat namų Dinda sulėtino žingsnį, ieškoda­mas kišenėje rakto. Radęs įkišo į duris, bet raktas nesisuko. Ir vieną kartą bandė ir kitą, bet vis vel­tui. Nesuprasdamas, kas atsitiko, nejučiomis patrau­

279

kė duris į save, ir jos atsidarė. Nerakintos! Laip­tuose degė šviesa. Bernas nustebęs stabtelėjo, ne­siryždamas lipti. Pirmą kartą toks stebuklas! Lyg ir spąstus pajuto.

Jonas, viena akimi matydamas Dindos neryž- tumą, suprato, kad draugai, beskubėdami ar iš bai­mės, ne taip padarė, kaip buvo sutarta. Kad tik kamščius butų pakišę!

Dindą, įtempęs klausą, kiek palūkuriavęs, atsar­giai dairydamasis įslinko vidun. Užsidarė durys, tyliai sugirgždėjo raktas.

Jonas, pripuolęs prie plyšio, pažvelgė į vidų, tačiau nieko nematė, vos pluoštą šviesos. Kurį laiką buvo tylu, ir jau abejojimas čiulpė širdį, kai staiga pasigirdo baisus sprogimas, o po to tuojau trinktelė­jo durys, pasigirdo vyriški moteriški šaukią bal­sai, kažkas skubėjo laiptais, kažkas klykė „Gais­ras!", išsiskyrė Dangolio balsas, žibo šviesos, atsi- darinėjo langai, bet Pamidoras jau nelaukė — smuko į naktį, kiek kojos nešė.

* .*

Gaujai prašvito neramus rytas. Osvaldas seniai jau virto gatvėn, laukdamas naujienų, bet niekas nieko nežinojo, nes Pumpa ir Kanopa nesirodė. Tai vaikams pradėjo atrodyti įtartina, ir jie neramūs, vis labiau bijodami, atokiai patvoriais slankiojo, godžiai laukdami pražuvėlių, tačiau išmušė ir de­šimta valanda, o tų nė kvapo.

Tik apie vidudienį pasirodė apsiverkęs Pumpa, kurį tuojau apspito.

280

— Kas įkrėtė?— Kur Kanapa?Pumpa tik bailiai apsidairė.— Bus dabar mums visiems.Susalo vaikų širdys.— Kodėl?— Jau mama mane išplakė. Dangolis prisiekė

surasiąs niekšus. Visą namą verčia, aiškindamas, kas padėjo kamščius. Iš buto, sako, varysiąs. Pas mano tėvus irgi buvo, klausinėjo, prisiekė surasiąs. Ateis ir pas jus, Pamidorai. O jau Dinda tikrai mus už­muš. Mane jau buvo pagavęs, bet išleido.

— Kaip, kur? — klausinėjo vis labiau susirū­pinę.

— Šį rytą abu su Kanopa jau seniai norėjom at­bėgti, bet tik išlindom — ogi kieme Dinda knygą skaito. Negi eisi pro šalį, o jis dar, pamatęs mus, pamojo ranka. Visą laiką taip ir prasėdėjom. Po kurio laiko Kanopa grįžo į virtuvę, o aš irgi norė­jau į kambarius eiti, tik žiūriu — nėra Dindos. Iš­bėgau į kiemą, o jis tik capt mane iš už kampo. Maniau: baigta, nes prie sienos buvome, kur langų nėra, o jis tik laiko mane už marškinių ir sako: „Nebijok, šiandien nieko nedarysiu, bet pasakyk vi­siems, kurie pakišo kamščius, kad gerai padarė. Dėdė dabar leido man ateiti ir išeiti, kada tik noriu, kad tik girtas nebūčiau. Sako, jau suaugęs esu, ne vaikas, kad daugiau nesislapstyčiau, nes šitaip nege­rai. Bet aš jums visiems atlyginsiu, gerai apmokėsiu prie progos, ilgai gėrėdamiesi minėsit mane, o Pa­midoras, kol pasens, minės mane, pasakyk tu jam dabar nuėjęs". Tai pasakęs paleido.

281

Nuščiuvę berniukai sužiuro vienas į kitą.— Bus dabar!— Ir nemušė dėdė jo? — klausinėjo.— Ne, Dinda labai linksmas, ir matėm, kaip

dėdė jam per petį plojo.— Ir į gatvę dabar neišeisi.— Ir dėdė dabar pradės gaudyti mus.— Saugokimės.— Į Dangolio kiemą ir nemėgink nosies kišti.

Karstas!— Kas pamatysit Dindą, šaukit visiems, — ta­

rėsi, tartum žvirbliai, dairydamiesi į šalis.— Aš nieko Dindai nepadariau, aš kaiščių ne­

dėjau, — prasitarė Osvaldas.— Išdavikas, — kaip vienas žmogus šūktelėjo

pasipiktinusi gauja. Sušoko apie vargšą, ir, tik išgavę baisią priesaiką, kad neišduosiąs paslaipties, nuskutę po kriaušę, šiek tiek aprimo, paleisdami apsiverkusį.

Iš tikrųjų jau vakare pajuto Dindos ranką. Rado sulaužytą Pamidoro malūną ir medinį dviratį. Nu­kentėjo Arklio kardas ir kiti smulkesni draugų įtai­symai, kurie buvo laikomi malkų sandėliuose. Ta­čiau nė vienas berniukų neįkliuvo — perdaug buvo atsargūs, bet nuo dabar prasidėjo jiems naujas, pil­nas pavojaus gyvenimas, kada kiemas ir gatvė pa­sidarė nebesaugūs namai.

* * *

Grįžtanti iš teatro mieguista Nijolė buvo palikta mieste pas dėdę paviešėti, pažaisti su jo vaikais ir tik po dviejų dieny buvo atgabenta namo ir, vos

282

palietusi slenkstį, kiek kojos iškerta puolė kieman, o ten jau lėkė berniukai, trokšdami papasakoti Din­dos nuotykį, bet Orleano Mergelė įkaitusiais skruos­tais, aštriai spindinčiomis akimis, netardama nė žo­džio, nutildė berniukus, kurie išgirdo dar įdomesnę naujieną.

— Pražuvom amžinai! Velnio nagų neišveng­sim, baigta. Ragana turi mūsų butelį, kur krauju pasirašėm.

Įspūdis buvo bombos pobūdžio.

— Negali būti, — pramikčiojo Jonas, kartu jausdamas velnią, jau'tempiantį jį už skverno.

— Mirtinai pražuvom, pati mačiau.— Užkasėm butelį, niekas nežino.— Velnias matė.

Stovėjo žvelgdami vienas į kitą, bejėgiai, pasi­metę, nesuprasdami įvykio, tik baimė ledu kuteno širdį, juto be vilties pražuvę, mat, neabejojo Ni­jolę tiesą sakant, nes ir geriausia artistė nepajėgtų perduoti tų vidinių įspūdžių, kurie žaidė mergaitės veide.

— Gal tai ne mūsų butelis, gal Žaliosios Aikštės berniukai davė priesaiką. Einam, pažiūrėsim, — pa­sisuko Jonas.

Skęstąs ir už šiaudo griebiasi. Pamidoro ryžtin­gumas kiek pakėlė nuotaiką, ir, nekreipdami dė­mesio į galintį pasirodyti Dindą, visi susigrūdo į sandėliuką, kur šokosi rankomis kasti duobę. Juo labiau gilėjo duobė, juo didesni žirniai krito Osvaldui ir Pumpai iš akių, nosimi įtartinai sriūb­čiojo ir Kanopa su Arkliu, tik mirtinai išblyškęs

283

Pamidoras vis dar kapstėsi, ieškodamas kokios nors išeities.

— Mes ant butelio neuždėjom geležinio trikam­pio, štai kodėl ji galėjo iškasti, — atsistojo Jonas, akimis matuodamas didžiausią duobę.

Vėl stovėjo jie, žvelgdami vienas į kitą, išsigandę, pasiruošę šaukti, ir tik Orleano Mergelė kiek stip­riau laikėsi, visą viltį dėdama į tėveliuką, kuris, toks protingas, tikrai ištrauksiąs ją iš velnio ža­bangų.

— Visi po mirties ant šakių nuvysime, — dre­bindamas lūpą, pakartojo kitų nuomonę Kanopa.

— Jei tas butelis stovi raganos kambaryje, mes galime pavogti, jį — apsisprendė Pamidoras.

Kad ir silpna viltis, bet vis viltis. Ašaros savai­me pradžiūvo.

— Tik kaip pavogsi?— Ragana dažnai išeina, mes pro langą įlįsime.— O gal velnias namą saugoja?— Mes geležinius trikampius paimsine, nieko

mums nepadarys, o paskui trikampį užmesime ant butelio, kurį be pavojaus galėsime paimti.

— Einam trikampių darytis.Gauja gal niekad nebuvo tokia tyli ir paklusni,

kaip šį kartą. Iki vakaro prakaitavo, o dar Arklys ir šventos kreidos atnešė, tačiau tą dieną nieko ne­galėjo padaryti, nes pas raganą ilgai prasėdėjo lan­kytoja, ir šeimininkė nebeišėjo iš namų.

Niekis pasirodė Dinda, niekis kiti rūpesčiai, nie­kis net nemalonusis diržas, dažnai atliekąs kitą dar­bą, ne tik kelnes laikydamas, viskas niekis, paly­ginus su dabar užgriuvusia nelaime. Kaip išganymo

284

vaikai laukė nakties, tikėdami kiek pasilsėti ir už­simiršti, tačiau lindo tokie baisūs sapnai, tokios ša­kės vaidenosi, tokie velniai kvatodami savo ožkos barzdas kišo, kad vaikai klykė per miegą, nuolat pabusdami, plačiai išplėstomis akimis žiūrėdami į tamsą, virpėdami nuo mažiausio trakštelėjimo, jausdami čia pat beslenkančias baisias rankas, įsmeigtas piktas akis.

Ir tik ryto pilkasis spindulėlis kiek išvaikė pa­baisas, tačiau saulėta kylanti diena neišblaškė rūs­čios nuotaikos, kuri užgriuvusi temdė mažiausią džiaugsmą, mažindama energiją.

Vaikai, susispaudę į krūvą, tylūs, susigūžę, ilgai slankiojo apie raganos namus, sekdami mažiausią jos krustelėjimą, kai Osvaldas, kuris iš baimės buvo dabar pats judriausias, davė kitiems ženklą, kad moteris einanti iš namų.

Dar pusvalandį palaukę, vaikai perlipo tvorą ir, slapstydamiesi tarp saulėgrąžių, kiečių, krūmokšnių, kurių buvo pilnas raganos kiemas, paslinko prie pat prieangio.

— Kas su manim lips pro langą į vidų? — pa­klausė Pamidoras, tačiau savanoriai tylėjo, ir į pa­kartotą klausimą atsiliepė virpąs Orleano Meergelės balsas.

— Aš, jei šitie kiškiai, bobos.Kiškiai ir bobos susigūžę neprotestavo.— O jei ragana ateis ir suras jus viduje? — per­

spėjo Arklys.— Gal ji nujausti gali, — pravėpliojo Osvaldas.Vaikai sužiuro vienas į kitą, lyg klausdami pa­

tarimo.

285

— O gal trikampį ant slenksčio padėti? — pa­siūlė mergaitė.

— Gerai sakai, — nudžiugo Jonas, greitai šok­damas prie durų, kur iš šono pakišo trikampį, už­mesdamas ant jo lapų, kad nekristų į akis. Vėl grįžo pas draugus į krūmus, kur sėmėsi drąsos tolimes­niam žygiui.

— Tai gal mėginam, — atsisuko į mergaitę.

— Gerai. . .

Tik vaikai sujudėjo, kai sugirgždėjo veriami varteliai.

Kieme stovėjo ragana.

Prisispaudę prie žemės, apmirę vaikai žvelgė į moterį. Ne, ji negalėjo matyti jų, jau labai tankūs krūmai.

O moteris, priėjusi slenkstį, sustojo. Kurį laiką stovėjo lyg nesiryždama, kažką galvodama, paskui apsigrįžo, vėl nusisuko, bet durų vis nerakino, tar­tum ją kažkas laikė. Nekantriai patrepsėjusi kojo­mis, paėjėjo į vieną, į kitą pusę ir jau, matyt, apsi­sprendusi pasuko už namo kampo.

Sulaikę kvapą, išsprogdinę akis, sekė vaikai ją, bet nepraėjo ir dvi minutės, kai skambtelėjo atsiver­damas iš vidaus langas, ir staiga išsikišo raganos veidas tiesiai į vaikų pusę.

Tai jau buvo perdaug. Pirmasis šoktelėjo Osval­das, patraukdamas kitus, kurie nepajuto, kaip per­sirito per tvorą ir atsidūrė pačiame gatvės kampe. Niekas iš jų ir dėmesio nekreipė, kad kiekvienas turėjo naują žymę: vienas pusę kelnių nuvaręs, kitas be rankovės, trečias kraują varvino iš pradrėkstos

286

vietos, o Orleano Mergelė be raudonojo kaspino plaukuose.

Kurį laiką gauja tylėjo, lyg praradusi žadą.— Matai, trikampis, pro duris įeiti negalėjo, ar

nesakiau?— Ne, negalėjo.— Ir mus užburti negalėjo, visi trikampius tu­

rėjome.— Jeigu jis būtų buvęs ant butelio!— Aš daugiau ten neisiu, — apsisprendė Pumpa.— Ir aš, — patvirtino Osvaldas.— Reikia, kitaip pražuvę esame, ir tėvai nepa­

dės, — atsiduso Jonas, širdyje jausdamasis kaltas dėl įvykusios nelaimės: juk jis sugalvojo tą nelem­tąją priesaiką.

— Kaip gi eisi?— Reikia mėginti pro daržininkystę, ten gal

langas atdaras. Mat, ragana pro ten įėjo.— Iš kur žinai? Gal burtų pagalba pro kaminą?Vėl klausiamai vienas į kitą sužiuro.— Dieną negalėjo.— Teisybė.— Ji dabar pasivers žiurke ir pragrauš slenkstį,

kad trikampis nukristų.— Nekalbėkit taip, — sudejavo Osvaldas.— Būtinai šiandien reikia pavogti, nes ji gali

butelį paslėpti.— Gal jau paslėpė.— Saugokit, kada ji vėl išeis.— Aš saugosiu pro mūsų namo langą, — pasi­

skubino Osvaldas, — ir ženklą duosiu, o jūs eikit vogti butelio.

287

— Drąsuolis!— Kas eis su manimi? — paklausė Pamidoras.— Aš, — vėl sutiko mergaitė.— Ir aš, — šį kartą pasiryžo Arklys.Kanopa su Pumpa atkakliai tylėjo.— Gerai, — linktelėjo galva Jonas, — mes trys

eisime, o tu, Osvaldai, švilpk, kai ragana eis iš namų.Osvaldas su Kanopa tuojau parodė kojas, o kiti

tylėdami, laukdami ženklo susėdo prie tvoros. Ta­čiau laikas veltui slinko, ir Osvaldas tartum van­denin dingo; pagaliau ir Orleano Mergelė, motinos šaukiama, turėjo palikti draugus. Pamidoras su Ark­liu, dar kiek palaukę, nesitikėdami kitų paramos, ryžosi patys veikti.

Svetimomis tvoromis ir kiemais jie pateko į šilt- daržius, kurie šiuo metu buvo tušti; net burtininkės namai rodėsi apmirę, uždaryti langai, už kurių jokio judesio.

Vis labiau drąsėdami, berniukai slinko pirmyn, kol iki namų teliko metrai. Čia pat, vienas į kitą atremti, stovėjo šiltdaržio rėmai, kurie prieš lemia­mą žygį siūlė gerą prieglaudą. Pamidorui pamo­jus, abu šokosi prie rėmų, tačiau, pamiršę atsargumą, ar pečiu stuktelėjo, ar ranka stipriau atsirėmė, tik susvyravo stikliniai rėmai ir, netekę pusiausvyros, perkūnišku triukšmu griuvo, skambėdami byrančio stiklo šukėmis.

Arklys jau dūmė neatsigręždamas, o Jonas, nebe­galėdamas pajudėti, laikė apkabinęs kojos kelią, per kurį sunkiai sudavė rėmo kampas. Čia pat atsidarė langas, ir išsikišo burtininkės galva.

— Gerai, gerai, šeštadienį atvažiuoja savininkas!

288

Pasakysiu, kad pas tavo tėvus užeitų, dvidešimt litų teks sumokėti už įstiklinimą. Va, ir liudininką tu­riu, — ir iš tikrųjų už moters pečių stovėjo kažkokia būtybė, kurios Jonas, susirūpinęs naujai užgriuvusia nelaime, nepajėgė įžiūrėti.

Nesiteisino, nes ir laiko nebuvo: mat burtininkė lygiai greit uždarė langą, kaip anksčiau atidarė.

— Išgirdo, — karčiai pagalvojo berniukas, pa­mažu vilkdamas skaudančią koją.

Nebematė jis nei šilumoje skęstančio, žalia palai­ma virpančio vakaro, nebesidomėjo iš kažkurio lan­go sklindančia daina, kuriai pritarė gitara, nes gal­vą vargino neišsprendžiama problema: iš kur paims jis tiek pinigų?

Nebeužeidamas į tėvų rūsį, piktai numojęs į Ka­nopos ir Arklio mojavimus, bebalsis užsikorė į savo palėpę ir, atsisėdęs ant nuogų grindų, turkiškai pa­rakęs kojas, įbedė akis į dangų, svarstydamas susi­dariusią padėtį.

Kad į kailį duos — niekis, nekartą kailis buvo dir­bamas, ir po minutės nė ženklo nebelikdavo — tėvo ranka jau labai švelni, tačiau nusiminimo priežastis buvo motina, ir jos ašaros.

Jonas sunkiai atsidūsėjo, ir toks akmuo prislėgė krūtinę, kad sužvilgo akys. 20 litų! Tėvas ir be to skolingas Akuliui, bijo motinai ir prasižioti, o mo­tina nežinodama sunkiai taupo apsiaustui. Neturi, o būtinai jis reikalingas. Pernai rudenį peršalusi sir­go gerą mėnesį, tad dabar renka centus, net kartą jis, Jonas, padėjo jai, duodamas du litu, kuriuos gavo už teisėjų užtrenktų durų atidarymą, vėliau dar kiek pridėjo. Pirmą kartą duodamas lyg ir ko­

289

vojo su savim. Mat, pagunda ėmė pinigus saldai­niams išleisti, bet atidavęs, pajutęs motinos žvilgsnį, suprato, kad jos patenkintas švelnus veidas teikia didesnį malonumą, negu vežimai saldainių. Ir da­bar visa tai išplėšti, atimti, palaidoti motinos džiaugs­mą, palikti ją be apsiausto! Net atsistojo nusi­gandęs, o mažoji širdis purtėsi iš skausmo besiblaš­kydama, beieškodama pagalbos, alpdama baime.

Po kurio laiko kažkas sutratėjo, ir pamažu pir­ma prasikišo didžiulis mėlynas kaspinas, o vėliau nenatūraliai išplėstos Nijolės akys.

Susirūpinęs berniukas net nenustebo, pamatęs jąv*čia.

— Pamidorai, kas atsitiko? Arklys sakė, kad tave ragana pagavo. Jis, žinoma, bailys, kiškis, pa­bėgo.

Už jokius pinigus nebūtų prasižiojęs kitiems savo draugams, bet, jusdamas greta prisėdusią, staiga pa­juto jai tokį pasitikėjimą, kad viską papasakojo. Nijolė klausėsi rimta, susirūpinusi, nebyli. Jam bai­gus, abu kurį laiką tylėjo.

— Pamidorai, — prasižiojo mergaitė.— Ką?— Žiūrėk, aš pirmadienį gausiu tris litus, aš tau

duosiu juos.Berniukas beviltiškai papurtė galva.— Mažai.— Kitą mėnesį vėl trys litai.Jonas klausiamai pasižiūrėjo į ją.— Kas iš to, vis tiek maža! Be to, aš iš tavęs

neimsiu pinigų.— Kodėl?

290

Šitai jis negalėjo paaiškinti, todėl tik pakartojo:— Neimsiu.— Taip ir knygose rašoma, vyrai iš moterų nei­

ma pinigų, — rimtai pritarė Nijolė. — Palauk, aš tuoj ateisiu, — nusisuko, leisdamasi kopėčiomis že­myn.

Berniukas tik dabar pastebėjo jos drąsų žygį. Lig šiol niekas pas jį į aukštą nelipdavo, bijodami ant ilgos grandinės pririšto šuns. Stebėtina, kaip mer­gaitė galėjo numalonėti tą piktą urgzlų Brisiu, kuris tik ir laukė progos, norėdamas įrodyti savo dantų stiprumą ir ilgumą.

Praėjo dar valandėlė, ir vėl pasirodė Nijolė,tik šį kartą su susuktu ryšuliu rankoje.

— Še, — atkišo jam puikų užkandinį. — Pro langą išlipau, kad mamuliukas nematytų. Nenoriu valgyti, o ji uždarė mane, kad suvalgyčiau. Imk, o aš einu.

Kramtydamas pyragą, vis negalėjo išmesti iš galvos nemalonaus nuotykio, ir juo toliau, juo di­desnis nusiminimas spaudė širdį, tartum su krintan­čia tamsa ir širdgėla didėjo. Kaip nelaužė, kaip ne­suko sau galvos, bet padėtis buvo beviltiška. Ne­bent . . . Iš tikrųjų, o gal nueiti pas raganą ir papra­šyti! Ne! O kodėl ne? Gal ji atidėtų mokėjimą, kol jis kaip nors uždirbs. Gal jam draugininkas ar Kęs­tutis padės, jis bet ką sutiktų dirbti, kad tik jam duotų progos. Jau labai baisu pas raganą eiti, bet motina. . .

Berniukas ir stojosi ir vėl sėdosi, nebegalėdamas apsispręsti. Plaukai jam šiaušėsi, kai pasijusdavo su­sitinkąs akis į akį su moterimi, bat tai buvo vienin­

291

telė viltis. Vis kovodamas, vis neapsispręsdamas, pa­mažu nusileido kopėčiomis žemyn ir nepasijuto, kai vėl atsirado tarp šiltdaržių. Šį kartą drąsiau ėjo, nes buvo jau apie pusė dešimtos. Nors vasara, bet pa­kankamai tamsu, kad jo mažas ūgis susilietų su ap­linka.

Raganos namelis jau buvo langinėmis užšautas, ir tik pro plyšius veržėsi kiek šviesos.

Jonas buvo jau prie pat slenksčio, kai stuktelėjo durys, ir berniukas, netikėtumo pagautas, niurktelė­jo tarp gražiai suaugusių bulvių, prisiplodamas prie žemės, kur visai dingo, dengiamas vešlių lapų.

Išėjo ragana.Jonas gulėjo nekvėpuodamas, tačiau greit su­

metė, kad ir gerai matąs žmogus šiuo metu neįžiū­rėtų ne tik jo, bet ir visų jo draugų, jei tie būtų čia sulindę. Tad įsidrąsinęs atsargiai prakišo galvą tarp bulbienojų, sekdamas moterį, kuri sukinėjosi kieme, skaičiuodama sutūpusias vištas, rinkdama joms le­sinti indus.

— Kur gi dar viena pražuvėlė? — bambėjo senė, matyti, nesuskaičiuodama visų tupinčių vištų.

Pro praviras duris prasispaudė mažtutis katinu­kas, tyliai kniaukdamas.

Moteris staiga atsisuko.— Tavęs dar čia reikia, kniauksi, mat, — ir pa­

griebusi vėl įmetė į vidų, šį kartą uždarydama duris.Berniuko nugara perbėgo šaltis. Ragana turi pui­

kiausią klausą! Kitaip, nusigrįžus būdama, neišgirs­tų silpno kniauktelėjimo, kurį jis vos pagavo. Visų įsitikinimu, moteris kurčia, kaip kelmas. Vis labiau įtemptas sekė mažiausią jos judesį ir vis labiau ste-

292

bejosi. Ragana ne tik puikai girdi, bet ir mato! Ji sukinėjasi, tvarkosi, nors beveik naktis. Rankioja išmėtytus indus ir, kiek pasidairiusi, tarp krūmų pa­mato paklydusią vištą, kurios berniukas, vos už ke­liolikos metrų gulėdamas, negalėjo įžiūrėti. Norė­damas įsitikinti, kad neklysta, pagraibė aplink ranka ir, suradęs nedidelį akmenuką, atgalia ranka švys­telėjo toliau į bulves. Vos girdimas pliumptelė­jimas tuojau sužadino dėmesį moters, kuri, ištiesusi kaklą, žvilgterėjo įtartinon vieton, bambtelėdama.

— Neduok, Dieve, šeškas, visas vištas išpiaus.Dievo vardo paminėjimas berniuką žymiai pa­

drąsino. Matyt, jinai dar nėra taip velniui parsida­vusi, kaip gandai eina.

Gulėdamas kovojo su savim, ar pasirodyti ra­ganai, ar ne. Jau ryžosi, ir vis drąsos trūko. Tol delsė, kol, viską sutvarkiusi, moteris dingo už durų. Išlindęs iš savo slėptuvės, berniukas priėjo prie lango, bet, pasigirdę žingsniai, vėl nubaidė į bulves.

Prasivėrė durys, šliūkštelėjo vanduo į lauką, ir vėl užsidarė.

Berniukui vienu metu pasirodė, kad ranka buvo ne raganos, bet nusprendė tamsoje apsirikęs. Atsikė­lęs priėjo arčiau, paėmė už rankenos, bet vėl pasi­traukė. Ne, jis negali, bet vėl stojo nusiminęs moti­nos veidas. Sukandęs dantis, virpėdamas lengvai pabeldė. Jokio atsakymo. Pabeldė garsiau ir lyg iš­girdo balsą. Tur būt, kviečia įeiti, pagalvojo stum­damas duris, kurios atsidarė. Nerakintos. Įėjo. Prie­menėje buvo tamsu, sekančiame kambaryje buvo kiek šviesėliau, matyt, šviesa klydo dar iš kito kam­bario, iš kur pasigirdo ir balsai.

293

Berniukas sustingo vietoje. Jis buvo pasiryžęs kalbėti be liudininko, ir ši nauja kliūtis atėmė pas­kutinę drąsą. Sustojo nesiryždamas. Tuo tarpu žo­džiai liejosi nesiliaudami, nenujausdami, kad sveti­ma ausis gaudo juos.

— Kaip sau nori, mama, bet šita burtininkės ko­medija turi kartą baigtis. Sužinos žmonės, ir kaip atrodysi! Ne tik tau bus gėda, bet ir mums. Vyras nejuokais pyksta, žinai, kad kambarį pas mus be vargo turėsi.

— Žinau, Ane, bet kam jus apsunkinti, jei Die­vulis man padeda šiaip taip verstis?

— Gėdą turėtum, mama, Dievo vardą minėti! Kam tas žmonių apgaudinėjimas, ta į stiklą įleistos musės komedija! Juk mulkini visus, kaip reikia, Gerai, tau pavyko kartą, dešimtą, bet viena diena nemeluos. Pastebės, gėda!

— Et, vaikeli, niekam bloga nedarau, o padedu.— Man sakai, dukrai! Juk žinau.— Dažnai tas mano tariamas apgaudinėjimas

žmonėms į sveikatą eina.— Vaiku, matyt, mane laikai, mama.— Tegu teisia mane Dievulis, Jo valia. Pažįsti

Dangolį. Prisikabino prie jo Marcė. Žinai.— Dieve, apsaugok nuo tos.— Turtingas, mat, o ji suktis moka. Jis kietas

žmogus, bet silpnas prieš moteris, tik vis nesiryžta, vis kažkas jam neramu, o gal ir vieną kitą gandą pagavo. Pagaliau susigalvojęs pas mane atėjo. To­kias nelaimes jam išpranašavau, kad visos kvailos mintys iš galvos išlėkė. Arba vėl. Tokie ponai ap­sigyveno mūsų gatvėje. Ponia, bėgdama nuo rusų

294

revoliucijos, seserį stotyje paliko. Suprantama, iš­gyvena, sąžinė ramybės neduoda. Ir kam visa tai, argi sugrąžinsi praeitį, argi atsuksi laiką! Matyt, jau taip Dievo buvo skirta. Kiek galėjau, nurami­nau, pasakiau, kad sesuo gyva, ištekėjusi. O gal pa­sakysi, kad blogai padariau? Ne. Visai jos šeimai tas mano melas į sveikatą išėjo.

— O iš kur žinojai apie ją?— Juozapienė pas ją buvo įsisukusi (visur ta

boba įlenda). Arba vėl ateina moterys visokių žole­lių. Kodėl nepadėti? Nuo amžių žmonės žolelėmis gydėsi. Argi gydytojo lašai gali atstoti Dievo skir­tas žoleles? Ne, vaikeli. Matai, aš pati sena, bet— neišsitarti tik blogą valandą! — nesu dar buvusi pas gydytoją. Visad žolelėmis gydžiausi, o ligų, žinai pati, visokių turėjau. Kas Knopienei padėjo reuma­tizmą išgydyti, kas Vaito skilvį sutaisė, kas Juoza­pienei plaučius išgydė?

— Aš žinau, mama, kad kartais ir gera padarai, bet naujoje gadynėje gyveni senais laikais. Tačiau nuoširdžiai tave kviečiu — mesk viską ir eik pas mus gyventi. Nesam vargšai, o ir pati mus neprašysi.

— Pagalvosiu, vaikeli, pagalvosiu, tik neprikai­šiok man. Žinau, ką darau. Geriau sakyk, kaip Jur­gutis gyvena. Tiesa, ar uždarei duris į lauką? Tu paskutinė buvai.

— Zinai, kad nebeprisimenu. Nelipk, mama, aš bėgsiu pažiūrėti.

Joną tartum kas stumte stumtelėjo, ir apsisukęs jis per minutę atsidūrė lauke, nesukeldamas mažiau­sio triukšmo, mat, basas.

* * *

295

Ilgai vaikai negalėjo sulaukti Jono, bet kai pa­sirodė, tai toks puikumas iš jo ėjo, kad, rodos, ne Pamidoras, o pats pasipuošęs Dinda. Užėmę kvapą, draugai laukė.

— Tikriausiai jis Orleano Mergelę pabučiavo, — užsidegė pavydu Osvaldas.

— Turtus surado, — šmėkštelėjo Kanopai.— Knopo obuolius naktį išvalė, — apsidžiaugė

Arklys.— Kontramarkę į kiną gavo, — spėjo Pumpa.— Dindai akmeniu tvojo, — šovė Nijolei.Pamidoras iškilmingai apžvelgė visus.— Klausykit.Gauja, pasiruošusi bombos sprogimui, nenuleis­

dama akių laukė.— Ragana tikrai turi mūsų parašus su buteliu.— Mes jau žinom ir be tavęs, — nusivylė.— Aš vakar pro langą mačiau.— Kas iš to! Reikėjo pavogti.— Pavogti negalima.— Kodėl?— Jai velnias atnešė, tik ji pati gali mums grą­

žinti.Osvaldas nedviprasmiškai patraukė nosim.Tai kas daryti?— Aš vakar visą naktį nemiegojau, varčiau se­

nas užkeikimo knygas. Pasirodo, galima priversti butelį grąžinti mums, t ik . . .

— Na, na?— Reikia naktį velnią šaukti.Bomba sprogo. Draugai žiūrėjo nekvėpuodami.— Kas šauks?

296

— Aš. Šiandien dvyliktą valandą. Netrukdykit man, einu pasiruošti.

Paėjėjęs atsisuko.— Dovanokit man, .gal nepasimatysim . . . jei

kurį. . . užgavau . . . neminėkit. . .Pamatė išsigandusias draugų akis, ir toks gai-

lesys jį patį suėmė, kad tik žiobtelėjo porą kartų, prarydamas žodį, kurį dar norėjo pridėti, ir akys nenoromis suvilgo. Apsisuko ir neatsigręždamas nu- skubėjo į palėpę.

Kol jis palėpėje šniurkštė, gailėdamasis savo žūstančio gyvenimo, draugai, susiglaudę ratu, karš­tai tarėsi.

— Meluoja, kaip Dievą myliu, meluoja!— O gal ir ne. Žinai, Pamidoras.— Vis tiek meluoja, va, kryžiumi.— Dindos nepabijojo.— Stovykloje buvo.Prisimeni, sakė, draugininkas turėjo mažą už­

keikimų knygutę. Ką žinai, gal tas išvažiuodamas Pamidorui paliko.

Draugų puolamas, skeptikas Kanopa pritilo.— Kas jį žino, gal.— O jei tikrai iššauks?— Tai jau gyvo jo nematysime.— Bus gražu, — nudžiugo Osvaldas: — prisi­

rinks daug žmonių, giedos ir gal man duos nešti vainiką.

— Tu kitatikis, tau neduos, mes nešime.— O kodėl? Aš kartą nešiau.— Pamidoras vaidentis pradės, — užliejo šalto

dušo Kanopa.

297

— Šito nereikia, — pastatė akis Osvaldas, — geriau tegu gyvena.

— Reikia surasti kreidos ir ją šventu vandeniu pakrapyti, — susiprato Orleano Mergelė.

— Jis turi tris ratus apibrėžti.— Kas turi švento vandens?Pasirodo, visi turėjo, beliko tik kreidos gauti,

kurios Nijolė apsiėmė nupirkti.Modernusis amžius buvo jau padaręs savo. Vai­

kai, prisiklausę apie velnią, tikrai bijojo jo, tačiau toji baimė buvo siejama su pomirtiniu gyvenimu. Dėl galimybės išsaukti dvasią berniukai buvo di­džiausi skeptikai, tačiau pati tema savo paslaptimi kėlė jiems tokį įdomumą, kad jie buvo pasiryžę kiek galima ilgiau bristi, kol nebus kur eina, kol išseks visas Pamidoro išradingumas ir, viešai išpa­žinęs melą, jis turės gėdingai kapituliuoti. Bet kai laistė šv. vandeniu kreidą, visiems šiurpulys nugar­kauliu ėjo, nes žygis atrodė nejuokingas.

Nijolė, praėjusi pro šunį, nunešė Paniidorui kreidą, bet kai grįžo, atrodė visai pasimetusi.

— Jis tikrai šauks velnią. Verkia. Atsisveikino dar kartą ir prašė gerai minėti. Prašė neverkti prie karsto. Ir Dindai atleido, ir Knopui, ir tėvams liepė pasakyti. . . O tu, Osvaldai, galėsi nešti vainiką, — bet čia jau ir Nijolė neatlaikė: balsas užlūžo ir, springdama ašaromis, pabėgo į sodą.

Likę ilgai pasakojo apie velnius, vaiduoklius, burtininkus. Pagaliau nusprendė, kad po Pamidoro mirties jiems nėra ko bijotis, jie draugai, bet Dindai tai klius. Tikrai Pamidoras ramybėje nepaliks jo, o Arklys, pamatęs Dindą, nesusilaikė šūktelėjęs.

298

— Palauk, greit sulauksi. . .Tokiu džiaugsmu skambėjo Arklio balsas, kad

Dinda rimtai susirūpino, įsitikinęs, kad vėl ruošia­ma kuri šunybė, tik šį kartą kažkas ypatinga.

Tą vakarą Nijolės tėvas, grįžęs vėliau iš darbo, visai negalėjo susišnekėti su dukra, kuri sėdėjo, tar­tum ant adatos pasodinta.

Besisukinėdama apvertė vieną puoduką ir apsi- plikino, kitą sudaužė, popierių piaustydama per­plovė ir taltiesę; eidama į lovą ne labąnakt, bet la­bas rytas pasakė, ir tėvas, pagaliau nebeištvėręs, sulaikė dukrą, liepdamas ramiai sėdėti ir kišdamas po pažasčia termometrą, tačiau po minutės ir tas iškrito, kai mergaitė iškėlė abi rankas.

— Kaip tu vaiką žiūri, įsikniaubusi į tuos roma­nus! — supyko tėvas. — Matai, didžiausią karštį turi. Laikyk ranką, — prisėdo prie dukros. — Kas tau skauda, mažyte?

— Tėveliuk, niekas, tik . . .— Kas, vaikeli?— Kad bijau sakyti.— Argi pirmą kartą man sakai! Žinai, kad moku

išklausyti.— Tėveliuk!— Na, na? . . .— Pamidoras šiąnakt, 12 valandą, velnią šauks,

oi!Tėvui tartum akmuo nusirito nuo krūtinės.— Kuris, tas? . . .— Tas pats.— Batsiuvio?— Batsiuvio, batsiuvio.

299

— Žinau dabar. Tai, sakai, vidunaktį?— Vidunaktį. Ar jo velnias nepaims?— O ką jis. . . ar kokį šventą daiktą. . . taip sa­

kant . . .— Tris ratus su kreida apibrėš, aš pati nunešiau.

Tai kaip, tėvuliuk?— O, gali būti rami. Užtenka vieno rato, o jau

trys, tai kaip už storiausio mūro. Nebijok.— Tikrai?— Mano draugai ir aš, jaunesnis būdamas, kas

naktį šaukdavom, ir tik vieną ratą darydavom, o kai apsipratom, tai visai rato nedarydavom.

— Tikrai?— Juokų darbas. Pamatysi. Tas Pamidoras da­

bar kas naktį šauks, tas pats, kas stiklinę vandens išgerti jam, o prie progos, kai įdrąsės, ir uodegą. nukirps, matysi.

— Juokiesi, tėtuk, anksčiau sakei: nėra dvasių, o dabar. . .

— Kai aš tau sakiau, tada nebuvo, o dabar, ma­tai, atsirado.

— O aš vis tiek bijau.— E, tu greit ir katinui pieno bijosi paduoti, —

suniekino tėvas, nešdamas išgiedrėjusią mergaitę į miegamąjį.

Grįžusį subarė motina.— Kam visokių nesąmonių prikalbėjai vaikui?Tėvas nusijuokė.— O kam jai atimti malonumą? Giliai ji jaučia,

kad nesąmonė, bet taip malonu fantazijos pasaulyje paskraidyti, tik nereikia nugąsdinti. Tegu pasakos lieka malonumu, o ne liguista baime. Bet tas Pami-

300

doras įdomus bernas, reikės arčiau su juo susipa­žinti.

Tuo tarpu tasai įdomusis bernas, sulaukęs vaka­ro, drąsiai nudrožė daržais į burtininkės kiemą: ži­nojo, moteris tikrino savo vistas. Neapsiriko, tuojau pamatė ją.

— Labas vakaras, — pasisveikino berniukas, nekeldamas balso.

Burtininkė, lyg negirdėdama, toliau sau dirbo. Berniukas ramiai prisėdo ant ežios.

— Aš vakar jūsų dukrą mačiau.Moteris krustelėjo galva, bet vėl nuleido.— Ar, teta, eisi pas dukrą gyventi?Šį kartą užklaustoji jau neišlaikė. Išsitiesė ir su­

žiuro į berniuką.— Dukra gerai pataria, o tai sužinos kas nors

apie tą musę, — nekaltai tyliu balsu nutęsė sėdin­tysis.

Moteris apsidairė aplink.— Eikš į kambarį, — trumpai įsakė.Berniukas sekundei suabejojo, bet vis dėlto ry­

žosi. Įleidusi svečią į virtuvę, uždegė šviesą. Pirma­sis berniuko žvilgsnis krito ant virš stalo kabančio kryžiaus, kuris išvaikė baimės likučius.

— Ko nori? — paklausė šeimininkė, žiūrėdama į berniuką.

— Aš nenorėjau sudaužyti stiklų.— Kalbėk garsiau, aš negirdžiu.— Teta, girdi, aš viską žinau, — lygiai tyliai

atsakė berniukas. — Mes neturim pinigų sumokėti, aš kitą kartą taip nedarysiu, galiu prisiekti.

301

— Ką tu žinai?— Viską.— Ką viską?— Kad girdi, kad matai, kad musę įleidai.— Kokią musę?— Kur buri, teta.— Sakyk žmoniškai.— Kad Dangolį apgavai, kad ponią, kur sode,

apgavai.— Na, ir ką daugiau?— Nieko.— Iš kur tą nesąmonę ištraukei?— Aš nemeluoju, rytoj visai gaujai pasakysiu.— O kiek žmonių gaujoje?— Šimtas.— Smarkus, matau, esi. Kas daugiau, be tavęs,

žino tą nesąmonę?— Niekas, tik aš vienas.— Prisiek.Jonas išklojo visus septynis raktus.— Kaip tu sužinojai tą melą?— Aš nesakysiu.Susiraukusi moteris galvojo.— Aš tave išvarysiu ir tėvams dar pasiskųsiu. Berniukas atsidūsėjo.— Gerai, teta.Tas jo ramumas labai nepatiko šeimininkei.— Ką tu darysi?— Aš nieko. Tik Dangolis rytoj ateina pas mus

batų atsiimti, ir toji ponia, kur sode.Burtininkė vėl susigalvojo, tik šį kartą tyla truko

žymiai ilgiau.

302

— Gerai, as tų pinigų nereikalausiu, pati sumo­kėsiu nuostolius.

Berniukas visas nušvito. Ar reikia jai pabučiuoti į ranką, ar ne, — ant greitųjų sprendė.

Šeimininkė nutarė, kad nedera taip nedraugiš­kai atsisveikinti. Reiktų patirti, ką jis žino, iš kur sužinojo, ir iš viso reikia sušvelninti santykis, todėl netikėtai pasiūlė.

— Išgerkim arbatos, aš dar vištienos kulšį turiu. Prisipažįstu, mane labai nustebinai. Eik čia, sėsk.

Gardžiai valgydamas, berniukas kiek atsileido, ir moteris, gudriai megzdama kalbą, pamažu ištrau­kė visą vakardienos nuotykį.

— Gudrus jau labai esi. Matau, turime likti draugais. Jei ištiks tave kuri nelaimė, tai tiesiai pas mane kreipkis. Matysi, ragana esu ne tik iš vardo, bet turėsi man prisiekti, kad niekam nepasa­kosi, ką vakar girdėjai ir matei.

— Aš prisieksiu, tik . . .— Kas gi vėl?— Kaip suradai mūsų butelį?— Kokį buteliį?— Kur mūsų priesaika ir parašai, krauju pa­

sirašyti.Moteris šyptelėjo.— Matai, kai užkasėt butelį, kitą dieną Pumpa

sutiko Dindą, na, ir pasigyrė jam, kad krauju pa- sirašėt. . .

— Išdavikas, — išsiveržė Jonui.— Kodėl? Jis nepasakė kur, tik taip sau pasi­

gyrė, o Dinda žino jūsų susirinkimų vietas. Nuėjo į sandėliuką ir tuoj rado, kur naujai kasinėta. Iškasė

303

butelį ir atnešė man, prašydamas, kad ant lango pastatyčiau, kad jūs pamatytumėt, o aš ir pamiršau. • Berniukas atrodė nusivylęs.

— Aš norėčiau, kad rytoj, 12 valandą, man tą butelį atneštumėt į mano kiemą.

— Ką vėl sugalvojai! Bet, jei man prisieksi, pa­darysiu, kaip nori.

Burtininkė šį kartą nepasitenkino septyniais rak­tais, bet, norėdama daugiau nugąsdinti, pakišo kaž­kokius nesuprantams žodžius, liepė bučiuoti kaž­kokią knygą ir galų gale pasiekė savo tikslą, nes Jonas tikrai pradėjo gailėtis prasidėjęs su burtininke.

Prisiminęs Jonas paklausė:— Teta, kodėl negalėjai įeiti į namus, kai tri­

kampį ant slenksčio padėjom?— Tai ten trikampis buvo?— Taigi.Moteris pirmą kartą šį vakarą skaniai nu­

sišypsojo.— Nežinojau to jūsų trikampio, tik įėjusi į kie­

mą pamačiau išsikišusią Pumpos nugarą, tada ir kitus pastebėjau. Matai, raktą paprastai slepiu prie durų, tai nenorėjau, kad matytumėt, kur, tuoj visiem išpasakosit, o visokių čia dabar vaikšto. Pro už­pakalines duris įėjau.

— E, — antrą kartą nusivylė berniukas.— Gal nori uogienės?— Uogienės . . .— Matau, nori. Imk lėkštelę, — ir burtininkė,

atidariusi spintą, įdėjo keletą šaukštelių vyšnių uo­gienės. Besmaguriaudamas berniukas visai suminkš­tėjo.

304

— T e ta ...— Ko dar nori?— Taip kaip bus su stiklais?— Taigi sutarėm, kad nieko nesakysiu.— Bet tada pati turėsi sumokėti.— A, jau gaila manęs?— Gaila. . .— Matai, koks geras. Veltui tačiau nesisielok.

Ten buvo seni, jau apdaužyti rėmai. Nebūčiau vis tiek niekam sakiusi, tyčiomis pagąsdinau, norėdama, kad daugiau nebelandžiotumėt į daržą.

Matydama, kad lėkštė švariausia, moteris atsi­stojo, parodydama, kad svečiui laikas nešdintis.

— Jei tave tikra nelaimė kada paspaus, ateik, kai viena būsiu, padėsiu.

— Dėkui, teta. Dėkui už valgį. Tik neužmiršk rytoj atnešti butelį, 12-tą.

— Na, gerai. Palauk. 12-tą negaliu, turiu išeiti. Vienuoliktą.

— Ką darysi, dvyliktą būtų geriau, bet tebūnie.— Kodėl tau rūpi taip valandos, ar tik pats bur­

tais nepradedi verstis?Jonas tik gudriai nusišypsojo, dingdamas tam­

soje.Ilgai dar moteris stovėjo tarp durų, ir nublukęs

veidas rodė rūpestį.— Kaip ilgai jis tikės priesaikoms ir kaip ilgai

ištvers nepasigyręs? Laikas jau ir pas dukrą kraus­tytis. Teisybę ji sakė — kartas nemeluos.

K-

305

Nuo savo aukšto sosto, pro pravirų durų plyšį Pamidoras stebėjo apačioje, gatvėje susirinkusius draugus, kurie švilpė, kviesdami jį žemyn, kol, iš­vestas iš kantrybės, tėvas visus išvaikė, grasydamas diržu. Jonas tyčiomis nesirodė, norėdamas sukelti dar didesnį draugų smalsumą, ir tik kai pačiam pri­trūko kantrybės ir pamatė atskubėjusią Orleano Mergelę, iškilmingai nusileido į kiemą, kur tuoj aus tapo draugų apsuptas.

— Na?— Matei? Iššaukei?— Iššaukiau.— Meluoji!— Prisiek septyniais raktais.Berniukas išdidžiai numojo ranka.— Jūs tuojau patys, pamatysit.— Kaip?— Užbūriau, kad ragana lygiai vienuoliktą va­

landą atneštų mūsų butelį ir man atiduotų jį.— Neatneš.— Meluoji.— Pamatysit.— Tikrai šį kartą Pamidoras meluoja, — pasi­

žiūrėjo į draugus Arklys, — visai sukvailėjo jis.— Lažybų gal eisim?— Einam.— Iš ko?— Aš diržą atiduosiu, o tu, Osvaldai, turi gar­

vežiuką.Minutei Osvaldas suabejojo, bet sutiko — ir dir­

žas atrodė tikras. Padavė rankas.Lažėsi ir kiti. Arklys dešimt centų pasiūlė, Ka­

306

nopa tėvo pypkę, Pumpa šuns kailį. Iš kitos pusės Jonas pažadėjo sulaužyto žadintuvo dalis, šautuvo vamzdį, medinį kiaušinį.

— O tu ką statysi? — paklausė berniukai mer­gaitę.

— Aš nieko.— Nieko?— Ne.— Kodėl?— Aš tikiu Pamidorui, jis iššaukė velnią.Draugai susižvalgė. O gal iš tikrųjų gaila būtų

turtų nustoti.— Kaip tu iššaukei?Jonas tik tai ir telaukė.Plačiai pradėjo pasakoti, kaip skaitė užkeiki­

mus, kaip pakilo didžiausia audra, kaip jis staiga atsi­dūrė ant aukščiausio kalno, kaip pamatė ten velnią, žodžiu, tiek pripasakojo ir tokie buvo baisūs nuo­tykiai, kad ir Orleano Mergelė pasigailėjo nėjusi lažybų.

Kanopa mirktelėjo Arkliui.— Žiūrėk, Pamidoras susilažino, o pralaimėjęs

neatiduos.— Reikia dabar viską sunešti, kam nors atiduo-

sim palaikyti.— Orleano Mergelė gali viską pas save paimti,

ji nesilažino.Jonas apsimetė kiek susirūpinęs esąs ir bejėgiškai

kasė sau galvą.— Nešk, nešk, — šaukė berniukai, — rankas

perkirtom, — ir tik mergaitė gailėjosi nukentėjusi.Kai po pusvalandžio Nijolės motina įėjo į prieš­

307

kambarį, net aiktelėjo, pamačiusi kampe suverstą nematytą šlamštą.

— Susimildama, ką tu čia veiki?— Aš, mamuliuk, tik valandai atnešiau. . .Gauja dabar niekur nėjo, bet visi tupėjo kartu,

laukdami vienuoliktos valandos. Osvaldas, rizikuo­damas savo kailiu, apsimetė negirdįs tėvo šaukimo, o tik giliau užlindo, kad kartais iš antrojo aukšto nepamatytų jo. Arklys ir valgyti atsisakė, o Nijolė kas dešimtį minučių buvo verčiama bėgioti į namus sužinoti valandos. Net susibarė vaikai.

— Tik dešimt dešimtos.— Meluoji, tikriausiai vienuolikta.— Tai pats eik žiūrėti.— Jos laikrodis atsilikęs.— Neatsilikęs, pagal radiją nustatytas.— Eik, Knopai, tu pasižiūrėk.— Taigi, eisiu mat, iki vakaro tėvas neišleis.

Pamidoras ir diržą nušvilps man, — ginčijosi vai­kai, kol pradrįso Kanopa, klausdamas valandos pas Dangolį, kurio laikrodis lygiai tiek pat rodė, kiek ir mergaitės.

— Matot, ar nesakiau? Tėvelio laikrodis, mat, blogai eis!

Belaukdami vėl pradėjo teirautis, iš kur Pami­doras žino, kad ragana atneš jam butelį.

— Įsakiau velniui, kad jis priverstų raganą šiandien vienuoliktą valandą šiton vieton atnešti man butelį.

— O gal tau velnias sumelavo.— Aš priverčiau jį prisiekti septyniais raktais, —

nepagalvojęs išsišoko.

308

Draugai riktelėjo juoku. Pamidoro autoritetas dar niekad nebuvo taip smukęs.

— Jūs girdėjot, — nukreipė vaikų dėmesį Ark­lys, — Pamidoras šiandien 12-ka kartų paminėjo velnią. Ar nereiktų jam kriaušių?

— Galima būtų, — užsidegė Osvaldas.— Aš nesikeikiau, aš tik pasakojau.— Kaip manai, Kanopa, — paklausė Arklys.— Palaukim iki vienuoliktos.— Gerai sakai.Orleano Meregelė buvo verčiama bėgioti jau kas

penktą minutę. Visi neramūs pasidarė, nes ką gi su tuo Pamidoru, visaip gali būti, visokių šunybių gali iškrėsti, ne be reikalo stovykloje yra buvęs. O ir Pamidoras pradėjo drebinti kinkas. Kas, jei ragana pamirš? Negi bėgsi priminti. Ne tik turtų neteks, ne tik galvą nuskus, bet ir gatvėje nepasirodysi, visą valdžią perims Arklys.

Įtempimas vis augo, ir kai Nijolė atlėkė šauk­dama, kad tik penkios minutės teliko iki vienuolik­tos ir ji daugiau nebebėgsianti žiūrėti, nes norinti matyti, kas čia įvyksią — visi savaime atsistojo, vengdami vienas kito žvilgsnio, tik veidai kažkaip pakito, o Pamidoras su Kanopa ir Osvaldu net rau­donomis dėmėmis išėjo.

— Gal jau, — sušnabždėjo Kanopa.— Aš prašiau, kad mama sušuktų, kai laikrodis

išmuš.— Nepamirš?— Ne.Toli sode trinktelėjo durys.— Nijoolee!

309

— Uhu, aš čia!— Vienuolikta!Berniukai kaip vienas atsigrįžo į vartus ir su­

stingo. Vartuose stovėjo ragana su buteliu rankoje.Osvaldas cyptelėjo ir į kojas. Jį pasekė Pumpa.

Kiti stovėjo suakmenėję.Moteris, įėjusi kieman, atkišo butelį ir, nieko

nesakydama, vėl pasitraukė. Šiuo metu Jonas galėjo išbučiuoti ją. Matyt, burtininkė geriau pažino žmo­nes, negu jie ją. Ji neapsiriko tikėdama, kad šiuo savo žygiu stipriau laimės berniuko tylėjimą, negu visomis pasaulio priesaikomis, mat, suprato Jono žaidimą.

Pamidoras, tartum danguje pabuvęs, atkimšo butelį, išimdamas raštą. Tas pats, kiekvienas galėjo įsitikinti, net Osvaldas su Pumpa, kurie nedrąsiai įsimaišė draugų tarpan.

— Stot man iš eilės, — sukomandavo vadas. Žiūrėjo tokiu žvilgsniu į visus, kad kiekvienas pa­sijuto nusikaltėlis, stengdamasis prisiminti, kur ir kurioje vietoje užkliuvęs.

— Kuris iš jūsų išdavikas?Berniukai kratė galvas.— Beburdamas sužinojau, kad vienas išdavė

paslaptį.Vėl visi nunarino akis, nepasitikėdami savo ne­

kaltumu, net ir Orleano Mergelė.Jonas atsistojo prie Pumpos.— Pumpa?— Aš.— Tu prisiekei laikyti paslaptį?— Pri.

310

— Ir niekam jos neišdavei?— Ne.— Kai užkasėm butelį, tu kitą dieną buvai su­

tikęs Dindą?— Bu.— Ką tu jam sakei?— Nieko.— Nesakei, kad naktį buvome susirinkę.Pumpa išsprogdinęs akis tylėjo. Pamidoras vėl

pakartojo.— Nesakei?— Sa.— Sakei, kad įkasėm?— Aš nesakiau kur.— A, — ūžtelėjo aplink, — išdavikas!— 20 kriaušių jam, — pasiūlė Osvaldas.— Ne, čia jau jo reikalas. Jis priesaiką davė, jis

ją sulaužė, tegu po mirties kankinasi. Išsivaikščioti.Pumpa, likęs stovėti, visas raudonas, tankiai

mirksėjo akimis. Pirmoji pagalbon jam atėjo mer­gaitė.

— Jis nepasakė, kur ir jis nepasakė, ką pasira­šėm, gal mes pinigus ar auksą paslėpėm. Jis priesai­kos nesulaužė.

Kilo didžiausias ginčas, tačiau matydamas, kad Pumpa linkęs atidaryti burną ir akis, aptvindinda- mas gatvę, Jonas, būdamas geros nuotaikos, netikė­tai pritarė mergaitei.

— Aš tyčiomis pasakiau, kad jis sulaužė prie­saiką, jog būtų atsargesnis kitam kartui. Nedaug jam tereikėjo, o būtų pražuvęs amžiams. O dabar aš noriu kai ką pasakyti Orleano Mergaitei, — ir,

311

pasitraukęs su ja į šalį, ilgai kuždėjosi, kol toji pra­dėjo ploti delnais.

— Arkly, — šaukė Jonas, — parūpink negyvą didelę žiurkę.

— Kam?— Matysi. Žiūrėk, kad būtų.— Bus.Osvaldas prisiminė savo garvežiuką ir gaila jam

pasidarė, tačiau nebebuvo laiko deryboms, nes antrą kartą suskambėjo tėvo balsas, bet su tokia reikš­minga muzikaline priegaide balse, kad Osvaldas, lyg perkūno trenktas, nudūmė neatsigręždamas.

Prisiminė ir Arklys nevalgęs, bet likusieji nuėjo naujon vieton slėpti butelio, senąja jau nebepasitikė- dami. Atlikęs šią svarbią pareigą, Nijolės padeda­mas, Jonas suvilko visą laimėtąjį grobį į savo pa- lėpę.

* * *

Tą patį vakarą tėvas paklausė dukrą:— Tai kaip su tuo tavo draugu, iššaukė jis tą

velnią?— Iššaukė.— Tikrai?— Tikriausiai, tėtuliuk. Lygiai kaip dabar tave

matau.— Hm, papasakok viską, kaip ten buvo.— Negaliu, tėtuliuk, mirtinai pražūčiau, drau­

gai vadintų mane išdavike.— Aš gi jiems nesakysiu.— Nežinai, tėtuliuk, burtų. Pamidoras viską

žino, tai toks berniukas, oho!

312

— Prašmatnesnis ir už gusarą?— Ką ten gusarui su juo susilyginti!— Tai tau, — išplėtė akis tėvas, susidomėda­

mas, — nejaugi taip man ir nepapasakosi?Nijolė tik reikšmingai atsidūsėjo, kovodama su

didžiausia pagunda, o tai matydamas tėvas nutilo, pasiimdamas laikraštį.

Mergaitė muistėsi, kraipėsi, gailiai žvelgdama į tėvą, kol neiškentusi timptelėjo jį už skverno.

— Tėtuk . . .

— Ką, mano aukseli?— Ak, tėtuliuk, aš tau papasakočiau, bet kad

negaliu.— Vargšė mergaitė!— Aš priesaiką daviau.— Davei, tai jau reikia laikytis, vaikeli.— Aš žinau tai, bet. . .Tokiu širdį veriančiu skausmu nuskambėjo žo­

džiai, kad tėvas padėjo laikraštį.— Pasakyk man tą priesaiką.— 7-nios spynos, 7-ni raktai, jei aš meluoju, kad

akys apaktų, o po mirties kad pragaran krisČiau ir ant šakės pasmeigta nuvysčiau. Terra ąuantum Cae- zar drum.

— Viešpatie, kokia nesąmonė! — aiktelėjo moti­na, nuo romano keldama akis. — Sakiau, netinka jai kompanija, geriau ten su gusarais.

— Iš kur išmokai šitą, šitą . . .— Pamidoras, o Pamidoras gavo iš Dindos, o

Dinda iš raganos.— O ragana iš velnio, ar ne?

313

— Nežinau, gal, paklausiu.— Aš žinau šitą priesaiką, — mirktelėjo tėvas

motinai, — aš tuoj paieškosiu savo kambaryje. Gre­ta tos priesaikos yra tokia, kuri panaikina ją. Ga­lėsi dabar man viską papasakoti, — ir pasikėlęs nuėjo į savo kambarį, neįleisdamas dukros, iš kur po minutės išėjo laikydamas popierių, iš kurio per­skaitė ką tik mergaitės pacituotą priesaiką.

— Ar ta pati? — paklausė.— Ne, ne ta pati. Kita užbaiga. Pas mus terra

ąuantum Caezar drum, o pas tave terra ąuantum Ceazar bum.

— O, kad tave! — numojo tėvas ranka, bet greit susigriebęs paaiškino: — Bum yra stipriau negu drum. Ta pati priesaika, o jei nori, kad ji neveiktų, reikia tik pasakyti: tere f ere kuku. Sakyk.

Įtikinta Nijolė išklojo visą butelio istoriją, už­baigdama:

— Oho, tėtuliuk, Pamidoras toks burtininkas, oho!

— Dabar matau — stipresnis ir už raganą.— Taigi stipresnis.— Po šimts, koks vikrus bernas! — šį kartą tė­

vas kreipėsi į motiną, kuri susidomėjusi klausėsi. — Smarkus vyriokas, ir fantazija kaip Gothės. Kas jis yra, kelintam skyriuje? — vėl kreipėsi į dukrą.

— Pavasarį baigė keturis skyrius.Tėvo paskatinta mergaitė pradėjo pasakoti ir

apie Dindą ir apie karo Kirvį ir kitus nuotykius, apibūdindama visus draugus.

— Arklys po Pamidoro ir manęs pirmas aukš­

314

čiausias ir greitas. Pumpa mažiausias, ir jis visų klauso. Kanopa gudrus, jo neapgausi, o Osvaldas ieško mergaitės pabučiuoti.

Tėvai susižvalgė.— Kaip tai? Kam pabučiuoti?— Aš nežinau, jis pasivadino Tomu, o Tomas,

sako, visas bučiuodavo. Tai jis irgi nori turėti tokią draugę.

— O tu jam patark, kad jis su jūsų ragana susi­draugautų.

— Kad jis bijo jos.— Tegu vis dėlto pamėgina. Kas jis per vyras!

Bet labąnakt, vaikeli, eik miegoti.Palydėjęs į miegamąjį, grįžo pas žmoną.— Matai, motinėle, koks nuostabus pasaulis apie

Nijolę sukasi. Tikra pasaka: ir velniai, ir burtinin­kai, ir didvyriai, ir berniukai, kurie yra ne berniu­kai, o grafai, tarzanai, tomai ir kiti fruktai. Tik stebėk ir mokykis. Nieko nepadarysi — reikia vi­sus Nijolės draugus geriau pažinti. Būtinai suruošk arbatėlę ir tortą iškepk, pakviesim kurį vakarą, — nusprendė tėvas.

— Ir sugalvojai! Gėda tokius ir į namus kviesti. Basi sueis, ką kaimynai pasakys. Geriausia būtų Ni­jolei uždrausti visai su jais susitikti.

— Be reikalo, motinėle, nežinom, kaip pasaulis apsivers. Gal ir ji kada basa vaikščios. Neturtas ne yda. Prietaras, kad tik skurdžių vaikai išdykę* Ir tarp turtingųjų gali būti iškrypėlių. Vienintelė tikra garantija — tėvų atidumas ir vaiko atvirumas. Nie­kad nebausk vaiko, nes uždarysi jam burną. Išklau­

315

syk, padėk, o kai ateis — pamokyk. Atsimink tai. Tu dažniau su ja būni, nesugadink.

— Kiekvieną dieną Nijolė šį tą prideda apie vi­sus, mažiausiai man patinka Dinda.

— Dinda pasisiūlė už mažą atlyginimą padėti man. Pažadėjo baltinius nešioti skalbyklon, malkų prakapoti ir kitą sunkesnį darbą atlikti.

— Tebūna, bet iš akių neišleisk jo, o jeigu aš jį pamatysiu kada skriaudžiant vaikus (žinoma, Os­valdo nelies, Knopo bijo), tai jau pakalbėsiu su juo, sutvarkysiu.

— Kvailas man atrodo tas Dinda: taip idiotiš­kai šypsosi ir vis kalbą suka apie balzamus, plaukų dažus ir panašiai. Net juokas ima, kai jis savo plau­kus kas sekundę delnu laižo, mėgindamas palenkti, o tie vis tiek kaip pas supykusį ežį stovi.

— Kartoju: iš akių jo neišleisk. Kažkokia burti­ninkė dar čia atsirado.

— Seniai ji čia gyvena. Garsi.— Gal jau buvai?Žmona sumišo.— Buvai, sakyk? — prispyrė vyras.— Kas čia bloga?— Pagaliau! Et, jūs moterys! Kodėl vaikams ne­

žaisti burtininkais, kipšais ir kitomis nesąmonėmis, jeigu jūs, senos, negalit viduramžių atsikratyti! Et, motinėle, gėda!

— Ji visą teisybę pasakė.— Kaip gi kitaip gali būti, žinoma, tik teisybę.— Papasakosiu — tai pats patikėsi.— Jei nebūčiau įstaigos viršininku, tikrai pasi­

316

daryčiau burtininku: didesnis pelnas ir garbės dau­giau. Klijentų turėčiau irgi — patikėk. Na, labąnakt, motinėle.

* * *

Įnirtę vaikai be jokio pasigailėjimo skuto kriau­šes Arkliui, kuris neatsargiai nusikeikė, kai Kno­pas šūktelėjo:

— Dinda!Viena akimi dirstelėjęs, Pamidoras pamatė ei­

nantį gatve Dindą su Akuliu. Laiko buvo labai maža, ir, kiek pabėgėjęs, berniukas movė į Bakai­čio namus, kur vaikams buvo saugu. Pats šeiminin­kas, matyti, kapstėsi kieme, nes kambaryje nebuvo jo. Berniukas pro užuolaidas sekė abu, kurie, kaip tyčia, sustojo priešais ir, didžiausiai stebinčiojo bai­mei, pasibeldė į duris. Nebuvo laiko gaišti, ir ber­niukas niurktelėjo po plačia lova, kvaršindamas sau galvą, kokie reikalai atvijo juos čia.

Sugirgždėjo durys, ir kažkuris kyštelėjo galvą.— Nieko nėra.— Jis, tur būt, čia kur kieme, aš pažiūrėsiu.Ir tikrai po minutės pasigirdo senuko balsas.— Prašom, prašom.Visi trys suvirto kambabrin.— Susipažinkit, Akulis.-— Malonu, Adomas Bakaitis.— Prisimenat, prieš keletą savaičių susitikom

pas Vaitą?Bakaitis atidžiai pasižiūrėjo.— Nebeprisimenu.

317

— Bet aš, pone, nežinodamas nei jūsų pavardės, nei vardo, užmigti negalėjau.

— Sėskitės, ponai, — pakvietė šeimininkas.— Taigi užmigti negalėjau, vis taip ir sukosi

galvoje: pažįstamas, nepažįstamas, kur ir kaip ma­čiau, toks nerimas, kad nutariau užeiti pasiteirauti.

— Prašom, pone.— Ar kartais jūs, pone Bakaiti, neturėjot sūnaus.— Turėjau.— Ar ne Bonifacas?— Bonifacas, pone.— Vardan Dievo, — ir gulįs po lova vaikas iš­

girdo kažkokį čiužėjimą, šnypštimą, kol vėl pasigir­do balsai. — Pagaliau, geradėjau tu mano, radau aš tave. Tavo sūnus man prie Rygos gyvybę išgel­bėjo, geradėjau tu mano, — ir vėl šnypštimas, tik šį kartą dvigubas, nes ir Bakaitis prisidėjo.

Kad pradėjo Akulis pasakoti, kad pradėjo, tai ir galo nebuvo. Nupasakojo, kaip jis su Bonifacu vienoje kuopoje buvo ir taip susidraugavo, kad nie­kad nesiskyrė.

— Palaukit, bet sūnus niekad apie jus nerašė.— Nerašė?! Negali būti!— Apie Bertašūnų Stasį rašė, apie Antaną Za-

gorskį.— Bet aš pats mačiau, kaip apie mane rašė.— Gal būt, gal būt. Žinau, kad keli laiškai žuvo.— Greičiausia. Aš Bonifaco ir fotografiją turiu,

visad nešioju, kaip relikviją, — vėl stojo tyla, ma­tyt, Akulis rausėsi kišenėje.

— Tas pats, nebagėlis, tas pats, — suvirpo senio balsas. Kurį laiką visi tylėjo. Kai atsiliepė šeimi­

318

ninkas, tai Akulį tik sūnumi ir vadino, o tas pasa­kojo ir pasakojo nuotykius: ir kaip abu šokti eidavo, ir kaip podporučniką keletą kartų apgavo, ir dau­gybę kitų atsitjkimų.

Tuo tarpu ant stalo atsirado užkandžiai, arbata.Pamažu Akulis perėjo į dabartį, pradėjo klausi­

nėti, kaip Bakaičiui sekasi, nejučiomis kalbą nu­kreipė į namą, o išgirdęs nusiskundimą, pasiūlė:

— Parduok.— Nelabai kas nori pirkti, sūnau.— Aš pirksiu. Reikia padėti savo draugo tėvui,

šventa pareiga.— Neapsigauk, sūnau, čia molis, jau braška visos

namo sienos, taip kalnas jį spaudžia. Vieną lietingą rudens ar pavasario naktį taip ir palaidos visus. Kam tau toji nelaimė!

— Malonumas tau padėti, tėve. Aš jaunesnis, gal kiek nukąsiu, tik kiek nori?

— Ar tau, sūnau, reikalingas tas namas?— Labai, tėve. Žmona ligonis, ir trys vaikai, o

aš menkai teuždirbu.Jeigu dar lig šiol stebėdamasis Pamidoras ir tu­

rėjo kokių abejonių, tai dabar pajuto, kad Akulis viską meluoja. Kiek iš tėvo žinojo — Akulis nevedęs.

— Iš žmonių prašiau tūkstanties litų, o iš tavęs, sūnau, ir aštuonių šimtų užteks, — tęsė Bakaitis.

— Ne, tėve, neskriausk tu manęs, vargšo, šešis šimtus duosiu. Pats matai, koks namas, o pinigas brangus, dešimt metų taupiau.

— Aš senas, vieną dieną nebeišeisiu į darbą.— Aš priglausiu, tėve. Argi pamiršiu tėvą drau­

go, kuris man gyvybę išgelbėjo?

319

Derybos vis labiau linko Akulio pasiūlyton kai- non, kai prasivėrė durys ir prasistūmė Kudlius, man­dagus Bakaičio šuva.

— Uždarysiu duris, — atsistojo Bakaitis, — nes tie vaikai aplink šniukštinėja, keldami triukšmą. Ir ko jie čia taip apsito? — stebėjosi šeimininkas, matydamas, kad tie jau valandą nesitraukia nuo jo lango.

— Botago prašosi.— Geri vaikai.— Jau geri! Aš jiems kartą parodysiu! — su­

griežė dantimis Dinda.O Jonas vos begalėjo tverti. Galva pasidarė kaip

puodynė, ir ausyse pradėjo spengti. Nuo dulkių nieštė- jo nosis. Laimei, kalba ir stikliukų žvangėjimas tildė berniuko judesius, kurie darėsi vis dažnesni.' Vyrai, dar kiek pasiderėję, padavė rankas. Po savaitės Akulis žadėjo atnešti pinigus ir nuvesti pas notarą, kuris čia pat sutvarkytų pirkimą.

— Tik niekam nesakyk, — prašė. Kam čia žmo­nėms žinoti! Kai atsikraustysiu, tai ir sužinos.

— Jokia čia paslaptis, bet jei nori, sūnau, nesa­kysiu.

— Nesakyk, tėvai, Dinda tylės, aš jį pažįstu.Šuva, pasitrynęs prie šeimininko kojų, pajuto

berniuką ir, palindęs po lova, draugiškai lodamas, liežuviu pradėjo traukti per veidą, plaukus Jonui, kuris, nebegalėdamas gintis, kentėjo laižomas. Šuns vampsėjimas pagaliau atkreipė vyrų dėmesį.

— Blusų turi, reikės vonią padaryti.— Gal katė, tėvai?

320

— Nelaikau. Tikriausia, blusos jį užpuolė. Kud- liau, eik čia.

Tačiau šuva nesirodė, o vis draugiškai vampsėjo

— Reikia pažiūrėti, kas ten yra, — atsistojo Akulis.

Tuo tarpu prasivėrė durys, ir Kanopa šūktelėjo:— Pamidoras įkrito į šulinį!— Vai, Jėzau, — aiktelėjo Bakaitis, šokdamas

į kiemą.— Taip ir reikia tam. . .

— Cit, — sudraudė Akulis Dindą.— Negirdi senis. Gerai pavyko. Nieko jis ne­

suprato.

— Labai kvailas. Tik tu dabar, Dinda, saugok, kad kas nesužinotų, jei atvykų kartais matuoti. Ypač varyk lauk vaikus.

— Kodėl šiandien nesutvarkei reikalo, kam dar nutarei laukti?

— Dar anksti. Po šešių dienų tuo reikalu pas­kutinis savivaldybės posėdis. Gali dar atmesti pro­jektą. Laukiu, kol užprotokoluos. Tuoj po posėdžio čia su pinigais lėksiu.

— Lengvai sutvarkysi senį.

— Nevaikščiok kitur be reikalo, čia akis laikyk, bet einam to vaikpalaikio traukti, kad senis matytų.

— Kad prigarmėtų jis. . .Trinktelėjus durims, Pamidoras šovė iš po lovos

ir, vos atgaudamas kvapą, movė laukan, kur laukė Orleano Mergelė.

— Eikš už šio kampo.

321

Tik abu spėjo pasislėpti, kai pasirodęs Bakaitis sugrąžino Akulį su Dinda.

— Sumelavo Kanopa. Pamidoras laksto kur nors sveikiausias.

* * *

— Aš mačiau, kai tu pasislėpei Bakaičio namuo­se, — gyrėsi Nijolė.

— Tai tyčiomis jūs tokį triukšmą kėlėt?— Tyčiomis. Arklys ir pro langą buvo pažiūrė­

jęs, bet nematė tavęs.— Po lova buvau.— Mes taip ir manėm.Netrukus visi susirinko pačiame raganos šilt-

daržio kampe, kur negalėjo prasiskverbti svetima akis.

— Mes visaip tarėmės išvaduoti tave.— Aš langą norėjau išmušti, — gyrėsi Arklys. —

Nusigandom, kai šuva įlindo. Išduos, sakau.— Aš pasakiau, kad išduos, o ne tu, — šokosi

mergaitė.— Šuva pradėjo loti, maniau — baigta, — pa­

tvirtino Pamidoras.— Mes girdėjom.— Aš sugalvojau su tuo šuliniu, — spindėjo

džiaugsmu Kanopa.— Gerai padarei, o tai jau Akulis ėjo pažiūrėti,

jau lenkėsi po lova. Bet klausykit, Dinda su Akuliu kažką sugalvojo.

— Nagi?— Prisiekit septyniomis sypnomis, kad niekam

nepasakysit.

322

Visiems prisiekus, berniukas papasakojo, ką gir­dėjęs.

— O gal tikrai jis draugavo su Bakaičio sūnumi?— Kur tau, jis ir vardo, nežinojo, aš pasakiau.— Žinau, nudžiugo Kanopa, — jis padirbtais

pinigais mokės.— Vekseliais mokės, kurių neišpirks, — gudres­

nis mėgino būti Arklys.— O gal po namu auksas pakastas? — susirū­

pino Osvaldas.— Aš nežinau, tik Akulis liepė Dindai, kad sau­

gotų, kad mes nesužinotumėm, kad jis mus varytų, kai atvažiuos.

— Kas atvažiuos?— Nežinau, matuoti, sakė, paskui savivaldybę

minėjo. Reikės mums visus svetimuosius saugoti. Triskart sušvilpkit, jei kas pasirodys.

— Žiūrėkit, ar tik ne jie išėjo?— Jie, jie.— Akmenį mesiu, — pasisiūlė Pumpa.— Tylėk, kvaily.— Dinda norėjo, kad aš nuskęsčiau, — pasigyrė

Pamidoras.— Aš vainiką neščiau, — susisvajojo Osvaldas.— Žiūrėk, kaip tavo plaukai sulipę, Pamido­

rai, — nustebo mergaitė.— Nejaugi?, — prisiminė berniukas šunį, bet šį

kartą tylėjo, kad nesijuoktų draugai.Vakare gatvėje pasklido neaiškūs gandai apie

po Bakaičio namais pakastą auksą, apie kažkokias brangenybes, ir tikrai nustebo senukas, kai nei iš to, nei iš šio burtininkė klausė, ar jis pigiai savo namų

323

parduoda, po valandos ir Knopas to paties atlėkęs pasiteiravo, atidžiai šniukštinėdamas apie Bakaičio lūšną. Bet labiausiai šeimininkas nustebo rytą, kai visi namo pamatai liko tartum kurmių išlandžioti.

Dinda dabar nuolat sukinėjosi gatvėje. Ar tai vežimas pravažiuoja, ar kas svetimas pasimaišo, o jau bernas čia ir čia. Net į kino teatrą nuėjęs dirbti, trumpiau išbūdavo, kaip paprastai. Bet ir vaikai nesnaudė. Patiko jiems tas žaidimas, kažką nauja įnešė į jų nesudėtingą gyvenimą. Žinojo kiekvieną berno žygį. Didžiuodavosi, jei kuriam pavykdavo daugiau pamatyti, vieną kitą Dindos žodį išgirsti. Greit ir Dinda pastebėjo persekiojamas esąs. Jam pa­sisukus, kyšojo vaikų galvos, todėl žūtbūt nusprendė palaužti tuos piemengalius. Pats tykojo, šunybę po šunybės krėtė, pagavęs Arklį ar Pumpą nesigailė­davo kumščių. Osvaldo neliesdavo, bet kitaip nu­baudė. Papasakojo tėvui visus berniuko nusižengi­mus, pro kur tas obuolius draugams mėtydavęs, kurią lentą į sodą laikęs atluptą ir daug kitų pa­slaptyje laikomų žygių, prie progos, žinoma, kiek pameluodamas.

Nukentėjo vargšas Osvaldas, kaip niekad — visą dieną nesirodė iš namų, o ir išėjęs tiek buvo apsi­blausęs, kad draugai susikalbėti su juo negalėjo.

Kanopai irgi kliuvo. Nebūtų dalykų Dinda pri­pasakojo tėvams, tik su Pamidoru blogiau sekėsi, nes, žinodamas, kas jį laukia, jei įkliūsąs Dindai į na­gus, berniukas buvo itin atsargus. Naktimis nė nosies laukan nekišdavo, o dieną sukinėdavosi to­kioje vietoje, kur visad likdavo kelias pabėgti. Tad veltui Dinda medžiojo, patvoriais slėpdamasis, daž­

3 2 4

nai gudriai apsimesdamas išeinąs iš namų, kad po minutės iš kitos pusės galėtų užeiti, bet ligi šiol visos pastangos nuslysdavo niekais, o tai bernui ne tik atimdavo daug laiko, bet iki liguistumo įsiutindavo.

— Kad tik kartą aš pagaučiau jį, daugiau nerei­kėtų, — dantis sukandęs murmėjo, matydamas sprunkantį.

Kartą, lipdamas kopėčiomis į savo palėpę, Pa­midoras vos sprando nenusisuko, kai vienas skersi­nis po koja nukrito. Laimei, stipriai laikydamasis, berniukas tik koją pritrenkė. Apžiūrėjęs skersinį, vaikas suprato, kad jis buvo tyčiomis įpiautas. Nie­ko tėvams nesakydamas, Jonas pakeitė jį kitu, bet atsargumą dabar padvigubino.

Draugai atsikvėpdavo tik tada, kada pas Dindą pasirodydavo svečiai. Po triukšmingo įvykio ant laiptų, kada sprogo kamščiai, Dangolis, matyti, nusprendė, kad Dinda nebe vaikas, ir nuo to laiko leido jam naudotis tomis pat taisyklėmis, kaip ir kitiems to namo gyventojams. Tad nuo dabar pas Dindą užeidavo tokio pat amžiaus draugai, o sek­madieniais ir su draugėmis, kur, padainavę vieną kitą dainą, eidavo į Nemuną pasiirstyti.

Kiekviena tokia proga Dinda ypač kankindavo savo plaukus, tepdamas pigiais kremais, norėdamas patamsinti jų neaiškią spalvą ir šiuo ar kitu būdu prispausti prie galvos, kad nesišiauštų, kad rodytųsi bangos.

Vieną gražią popietę, tėvų rūsyje kramtydamas silkę, Pamidoras išgirdo tris trumpus švilpesius. Nespėjęs nuryti kąsnio, jau lėkė laukan, kurio laukė Arklys.

325

— Yra, du kažkokie ponai atvažiavo auto­mobiliu.

Abu šoko į gatvę, bet turėjo pabėgti atgal į kie­mą, nes Dinda čia pat sukinėjosi, atidžiai dairy­damasis į šalis.

— Ot, velnias, — nusikeikė Jonas.Arklys atskuto jam kriaušę.— Kad čia Nijolė būtų! Bėk jos, aš čia seksiu, —

įsakė Arkliui, kuris tuojau dingo.Atvykusieji pasuko už Bakaičio namų ir kurį

laiką dairėsi, pirštais vedžiodami po apylinkę. Dinda stovėjo kiek atokiau, bet tiek arti,, kad vai­kai nedrįstų arčiau prieiti. Vienintelė viltis buvo mergaitė, kuri be baimės galėjo sukinėtis, kur pa­tinka, bet Arklio švilpimas nedavė vaisių. Ji nesi­rodė.

Po dešimties minučių svetimieji apsigrįžo ir, pe­rėję gatvę, vėl sėdo į mašiną ir tuoj išvažiavo. Kaip tyčia ir Nijolė išlėkė.

— Kas, kas? — žiopčiodama klausė.— Gali tupėti namuose, jau nereikia — išvažia­

vo, — mostelėjo berniukai ranka.— Negalėjau. Mamuliukas ryžių man davė,

kurių pakęsti negaliu. Kol nesuvalgysiu — negalė­siu išeiti, jinai man pasakė tai, Arkliui sušvilpus. Sugrūdau visus ryžius į burną, karšti buvo, apsi- plikinau.

— Bobos visad bobos, — patempė lūpą Arklys.— Tu pats boba! Taip nusideginęs šauktum, o

aš — žiūrėk, — užpyko mergaitė.Susibarė, net Pamidoras pralinksmėjo, tik atlėkė

be kvapo Osvaldas.

326

— Už musų namo automobilis stovi — pro langą mačiau.

— Tur būt, tas pats, bėgam, — pasileido Jonas.

Dinda tarėsi atlikęs savo pareigą ir jau tupėjokambaryje, todėl kelias vaikams buvo laisvas. Už­sukę už kampo, pamatė stovinčią masiną, bet žmo­nių joje nebuvo matyti. Tik pasidairę rado atokiau stovinčius du vyru.

— Tu kalbėk, — stumtelėjo Pamidoras Nijolę.— Ką kalbėti?— Paklausk, ką jie čia daro.Svetimieji tuoj pasijuto apsupti trijų berniukų

ir mergaitės, kuri pasisveikino.— Laba diena, ponai.— Laba diena, panele.— Ką jūs čia darot?Vyrai šyptelėjo.— Stovim.— Aš ne tai norėjau paklausti.— Tai ko norėjai?Orleano Mergelė, patraukusi pačiais, žvilgterėjo

į Pamidorą.— Aš nežinau, tu klausk.Berniukas paraudo, kaip ugnis.— Ponai buto ieškot?— Ne, ne, — vyrai vėl nusigrįžo.Vaikai stovėjo bejėgiai, nežinodami, kas pra­

dėti, bet vis stumdėsi prie vyrų, tik nesuprato, apie ką tie kalba, nes minėjo kažkokius kubikus, trafikus ir kitus nesuprantamus žodžius.

Vienas vyrų, matydamas neatstojančius vaikus,

327

įkišo ranką kišenėn ir, ištraukęs dešimt centų, pa­rodė mergaitei.

— Šito norit?— Aš pati jums galiu duoti, — užsigavo Nijolė.— Matai, kokia turtinga, — nusijuokė vyras, o

tai laibai padrąsino Pamidorą, kuris vėl įsikišo.— Mes norim sužinoti, ko jūs čia atvykot.— O kodėl, pipire, tau rūpi?— Dinda ir Akulis nori, kad mes nežinotumėt,

ko jūs čia atvažiavot.— Koks Dinda ir Akulis, apie ką jis čia plepa? —

nustebo vyresnysis, pražilęs.— Dinda ir Akulis — mūsų priešai, — paaiš­

kino Nijolė. — Jie žinojo, kad jūs atvažiuosit, ir jie žino, kodėl jūs atvažiavot, o mes nežinom ir norim sužinoti.

— Taip ir yra, ji gerai pasakė, — viltingai pa­tvirtino Pamidoras.

— Mes atvažiavom dar kartą pažiūrėti šito kal­no, — nurodė ranka. — Pavasarį kasim šitą kalną.

Vaikai pastatė akis.— Kalną kasit?— Taip, gatvę vesim, daug vyrų ateis, mašinos

atvažiuos, bus jums balius.— Savivaldybė?— Taip, savivaldybė.— Taip ir Akulis sakė.— Kas tas Akulis?— Toks vyras, kuris namą čia nori pirkti.— Oi, neparduokit namų dabar: kitais metais

trigubai gausit. Perspėkit savo tėvus. Tik dabar galutinai nutarta, tikrai pavasarį kasim.

328

— Žinau jau, žinau, — šūktelėjo Pamidoras, darydamas ožį.

— Ką žinai? — teiravosi Arklys.— Bėgam greičiau pas Bakaitį, matysit.Dūmė taip greit, kad vos kiti spėjo, net dulkės

kilo. Nepasibeldę visi suvirto pas Bakaitį į kam­barį, kur, šluostydamas prakaitą, jau sėdėjo Akulis. Ant stalo gulėjo pinigų pluoštas, ir šeimininkas traukė nuo kablio apsiaustą. Gaišti nebebuvo laiko.

— Dėde, — riktelėjo Jonas, — pavasarį užpa­kalyje tavo namo visą molį nukas, gatvę ten ties, savivaldybė.

Bakaitis nustebęs atsisuko.Akulio akys neapykanta sužaibavo ir pašokęs

sušuko:— Ką jis čia plepa? Lauk, kvaily!— Tikrai nukas. Buvo tik ką atvažiavę auto­

mobiliu, trigubai brangiau namai. . .Akulis stumtelėjo berniuką, norėdamas išgrūsti jį

lauk, kai Bakaitis pagriebė už rankos.— Kam, sūnau? Jis geras berniukas: ką žino, tą

ir sako. Jei iš tikrųjų jis neapsirinka, juo geriau.— Ką klausai, tėve; meluoja tas nepraustabur­

nis. Nekasė, nekasė to kalno, o dabar staiga sumanė kasti.

— Nemeluoju, visi girdėjo.— Girdėjom, Pamidoras teisybę sako, — pa­

tvirtino vaikai.— Tikiu, tikiu, ko gi jūs šaukiat?— Tėve, tiems snargliams argi galima tikėti?Bakaitis nusišypsiojo.— Sūnau, pasakiau, kad tau namą parduosiu,

329

tai ir parduosiu, nors jo vertė ir dešimt kartų pa­kiltų. Argi galiu pamiršti, kad tu mano sūnaus bi­čiulis? Negi keli litai gali nutraukti tą ryšį, kuris mus sujungė? Aš tik džiaugiuos, kad tau nereikės vargti su tuo moliu, kaip teko man.

— Teisingi tavo žodžiai, tėve, o vargšas Boni­facas . . .

Jonas nusigandęs matė, kad, apsivilkęs apsiaustu, Bakaitis jau siekė skrybėlės.

— Bet, dėde, jis visai nepažino tavo sūnaus, jis iš tavo albumo jo fotografiją pavogė, o sūnaus vardą aš pasakiau.

Žodžiai krito tokiu skausmu, kad Bakaitis neju­čiomis atidžiai pasižiūrėjo į Akulį, kurio veidas dė­mėmis išbiro, tačiau dabar, nenorėdamas kartoti klaidos, jis nepuolė berniuko, bet tik nenatūraliai nusijuokė.

— Cha — cha . . . — jis iš proto išėjo.— Mes tuoj pamatysim, — lėtai tarė Bakaitis. —

Albume buvo septynios Bonifaco fotografijos. Tuo­jau, mano sūnau, .įrodysiu Pamidorui, kad jis klysta. Eik čia, Pamidorai.

Bakaitis atidarė albumą ir, atidengęs žinomą la­pą, žvilgterėjo. Fotografijos buvo tik šešios. Tėvo rankos matomai virpėjo. Pradėjo versti lapus, bet veltui.

— Tėvai, jei nėra, Pamidoras išnešė, jam ne nau­jiena vogti.

Bakaitis apsigrįžo.— Aš nežinau, gal iš tikrųjų fotografija kur nors

pasimetė, bet jei nešioji širdyje klastą, jei tokiu būdu nori mane, senį, apgauti, tai eik iš čia. Jei aš klystu,

330

dovanok man, bet šiandien su tavim niekur neisiu. Pirma turiu viską kaip ant delno matyti. Noriu ma­tyti tavo dokumentus, liudijimus, kurie man tikrai pasakytų, kur tu karą praleidai, kad tu iš tikrųjų mano sūnaus draugas, kitaip vargas tau, ir žiūrėsiu ne aš vienas, bet ir tie, kurie nusimano.

Akulis atstistojo, virpančia ranka braukdamas pinigus į kišenę, paskui apžvelgė visus. Ilgiausiai jo žvilgsnis sustojo ties Jonu.

— Cha, cha, vaikelis, geras vaikelis, kaip ir mo­tinėlė! Mes dar susitiksime, — ir, nė sudie nepasa­kęs, stumtelėjo duris ir švilpaudamas nužingsniavo gatve.

Kambaryje liko tylu. Bakaitis lėtai nusiėmė ap­siaustą ir atsisėdo prie stalo.

— Kuris man pajpasakosit, ką žinot?Senis klausėsi nuleidęs galvą, nesujudėdamas,

įsmeigęs akis į vieną tašką. Jonui baigus, dar ilgai nesijudino, net vaikams pasidarė nejauku, bet paga­liau laužytu balsu prabilo:

— Mano žuvusio sūnaus vardu! Ei, žmonės, žmonės, ar jūs suprantat vienišą, kaip pirštą suse­nusi žmogų — tėvą. — Dar kiek patylėjęs pakėlė galvą:

— Šiandien būkit mano svečiai, vakarienę vi­siems padarysiu, o tu Pami. . . Jonai Vaitai — aš tau šito neužmiršiu.

* * *

Nijolės tėvų sandėlyje Dinda net sukaitęs kapo­jo beržines malkas, skaičiuodamas, ką už gautuosius pinigus jis galėsiąs įsigyti, kaip pasipuošti. Mat, po

331

dviejų savaičių sekmadienį viena jo draugių, visų jo draugių žvaigždė, šventė vardines, ir Dinda buvo pasiruošęs nustebinti savo išvaizda ne tik moteris, bet ir vyrus. Kaip ir visad, didžiausias jo rūpestis buvo plaukai, tad su pavydu žiūrėjo į besisukinė­jančios Nijolės motinos kaštano spalvos, bangomis nudribusius, blizgančius plaukus. Neiškentęs prabilo.

— Net pavydžiu, žiūrėdamas į ponios plaukų spalvą, o aš vis savo negaliu sutvarkyti: ir šiaušiasi ir spalva nestipri.

Užkalbintoji nustebusi atsisuko j Dindą.— Ponas, briljantinu tepkit.— Visus tepalus mėginau, viską dariau, ką žmo­

nės patarinėjo, bet, vis, matot, kaip atrodo.Moteris gūstelėjo pečiais:— Yra visokių užsieninių, pavyzdžiui, prancū­

ziškų, tik labai brangūs, nemokėsit už mažą dėžutę penkiolikos litų. Be to, išplovus reiktų skarele apsi- rišti, pamėginkit, — ir, * nenorėdama ilgiau tęsti po­kalbio, nuėjo į namus.

— šykšti boba, ar negalėtų savo užsieninių pa­rodyti! Bent žinočiau, kaip atrodo, gal kartais ir pirkti galėčiau. Mat, kodėl jos plaukai tokie gražūs, bepigu turtingam būti. Gaila, kad Pamidoras taip pasišiaušė, o tai ir pirkti nereikėtų. Mostelčiau tik Pamidorui, o tas ir vidudienį iš pačios kambario nušvilptų ne tik vieną dėžutę, bet ir visus moters tepalus, jei reikėtų. Et, gaila. — Staiga bernas išsi­tiesė, į jo tingią galvą šovė nauja mintis. Nusišaipė, kai, nutraukusi jo svajas, sandėlin nosį įkišo Nijolė.

— Labas, panelė.— Labas, ponas.

332

— Ką, gražus rytas?— Gražus.— Kokie panelės gražūs plaukai!Mergaitė norėjo neatsakydama pasišalinti, bet,

matyt, kitaip apsisprendė, nes pakeitė savo nuotai­ką, pasidarydama be galo draugiška.

— Pono irgi.— Ką ten mano! Tur būt, tepat kuo nors?— Aš netepu.— Bet jūsų mama tai tikriausiai.— Mama kartais tepa.— Panelė gal galėtumėt minutėlei išnešti tą dė­

žutę ar buteliuką, kurį jūsų mama vartoja. Aš noriu tik pavadinimą sužinoti.

— Aš tuojau atnešiu.Po valandėlės mergaitė grįžo, nešdama labai

gražią, permatomos spalvos matinę stiklo dėžutę, kurią atidaręs, Dinda pamatė tamsiai rudą masę, la­bai maloniai kvepiančią. Keletą kartų godžiai pa­traukęs nosimi nutarė, kad pagaliau rado, ko seniai ieško. Kad jis kur gautų nusipirkti, net pinigų negai­lėtų! Etiketėje keli prancūziški žodžiai, kurių grei­tosiomis neįsidėmėjo, manydamas atsiminsiąs dėžutės išvaizdą.

Kai grąžino dėžutę, mergaitė vėl pasisuko, nuo­taika liko dar nuoširdesnė, ir Nijolė galutinai išsi­plepėjo, pasakodama paskutiniųjų savaičių nuoty­kius.

— Vienu metu mirtinai nusigandom, net Pami­doras drebėjo.

— Jis visad bailys buvo. Kas gi įvyko?— Mes, — mergaitė apsidairė, lyg patikėdama

333

didžiausią paslaptį, — užkasėm su parašais vieną butelį i r . . .

— Ir? — Dinda atidžiai sukluso.— Ragana, nusiuntusi velnią, tą butelį pasiėmė.— Baisu.

— Labai, bet mes irgi nežiopliai.— Na, ką jūs padarėt?— Mes pro langą pavogėm butelį.— Kuris pavogė?— Pamidoras.— Vagis.— Tai mūsų buvo, turėjom teisę. Mes butelį vėl

užkasėm.— Tai vėl ragana iškas.— Neiškas.— Kodėl?— Mes ant butelio geležinį trikampį uždėjom.— Ar padeda?— Padeda. Neišims daugiau.— O kurioje vietoje užkasėt, — gudriai paklausė

Dinda.— O, negaliu sakyti, paslaptis didžiausia! Visi

verkėm, kol butelį atgavom, tik Pamidoras vis ne­pasitiki senąja vieta, nori kitur perkelti jį. Gal šian­die vakare, o gal ryt perkelsim.

— Gerai padarysit, o tai ragana vėl nusiųs velnią.

Mergaitė, dar kiek pasisukinėjusi, dingo sode. Dinda, kiek pasikrapštęs, apsidairė ir nebaigęs dar­bo, padėjęs kirvį, tylutėliai nušliaužė į gatvę, kur nebuvo matyti berniukų. Dar kartą apsidairęs, smu­

334

ko į Kanopos tėvų malkų sandėliuką, kur, neradęs kastuvo, pradėjo rankomis kasti minkštą žemę. Šį kartą, matyti, vaikai giliau įkasė butelį, nes duobė jau buvo gana gili, o butelio nė kvapo. Pagaliau kažką pačiupęs truktelėjo iš po smėlio, ištraukdamas didžiulę žiurkę.

— U, cha, cha, cha, cha, oi, aa! — skambėjo pro plyšius iš lauko pusės.

Dinda įtūžęs pašoko, o aplink vaitojo, šaukė, klykė, o kol susigaudęs išpuolė pro duris, jau buvo tuščia, tik iš visų gatvės ir kiemo kraštų sklido kva­tojimas.

Kai pašaukta mergaitė bėgo namo, Dinda vis kapojo malkas, bet jau galvos nekėlė.

Orleano Mergelė, ilgai atidėliojusi Tomo nuoty­kių skaitymą, vieną vakarą, kažkaip netikėtai per­skaičiusi keletą puslapių, pamiršo vėlyvą vakarą ir lovą ir tik po ilgų lygimusi su tėvais sutiko persi­skirti su knyga. Anksčiausiai atsikėlusi rytą vėl įsi­kniaubė į nuotykius, palikdama pusryčius ir užda­vinio sprendimą, kurį kas rytas palikdavo tėvas, ruošdamas dukterį į gimnaziją.

Gerokai po trečios valandos, užvožusi paskutinį puslapį, išlėkė pas draugus, kurie, iš statinės lankų išsiplakę kardus, visu įkarščiu rungtyniavo, ant mieto įsmeigę bulvę, mėgindami įsibėgėję kardo švystelėjimu nukirsti ją, neužgaudami mieto. Tikru didvyriu išėjo Kanopa, kuris jau trečiuoju bėgimu nuskuto pusę bulvės, sukeldamas draugams didžiau­sią pavydą.

Atlėkusi mergaitė kuriam laikui suardė rung­tynes.

335

— Perskaičiau Tomo nuotykius!— Mes jau seniai perskaitėm, aš triskart, — pa­

sigyrė Arklys.— Aš irgi dar kartą skaitysiu, — užtikrino Ni­

jolė.— Matai, nenorėjai imti, — priekaištavo Osval­

das, viltingai žiūrėdamas į ją.— Klausykit, pažaiskime ir mes Tomo nuoty­

kius, — prašėsi mergaitė.Osvaldas, pamatęs tokią didelę konkurenciją,

nepatenkintas susiraukė, bet draugai pritarė.— Kaip žaisime?Kuriam laikui mergaitė giliai susimąstė, pagaliau

jos didelės akys sužibo džiaugsmu.— Žinau. Prisimenat, mergaitė, perplėšusi mo­

kytojo knygą, turėjo būti išplakta, bet vietoje jos prisipažino Tomas. Prisimenat?

— Visi prisimenam, kaipgi.— Gerai, aš išmušiu Knopui langą. Kuris jūsų

vietoje manęs prisipažinsit?Berniukams, matyt, nepatiko žaidimas, nes nė

vienas nesisiūlė, tik po nejaukios tylos Osvaldas nedrąsiai užprotestavo:

— Kam Knopui? Dangoliui gali irgi išmušti.Mergaitė paniekinamai patempė lūpą.— Žinoma, pro tvoros plyšį obuolį ištraukti,

draugui kriaušę nuskusti ar bulvę statinės kardu perkirsti jūs galit, o kur tikru Tomu reikia būti, tai jūs kiškiai, varnos! Nežinojau, kad žaidžiu su bo­bomis! Nenoriu tokių, aš sau tikrą Tomą rasiu, — ir daugiau nepažvelgusi patraukė namų link.

Berniukai lyg nusikaltę, tylėjo, bet pradėtasis

336

žaidimas jau nesisekė, nors tyčiomis lakstė, šūkavo, kaip niekad, norėdami parodyti, kad mažiausio dė­mesio nekreipia į bobos plepalus, bet nuotaikos ne­bebuvo, ir Nijolė nesirodė. Kitą dieną ji irgi neišėjo į gatvę, tik ją matė sode su knyga rankoje, bet į draugų švilpesį ji neatsakė, rodydama nugarą.

Berniukai jutosi pažeminti, suniekinti, kaip nie­kad. Labai akivaizdžiai, tiesiog pirštu, jiems buvo durta, kad jie jokie didvyriai, o tik prasti padaužos. Ypač sirgo Pamidoras, kuris po stovyklos jutosi pra­augęs visus skaitytuosius didvyrius, ir šit toks smū­gis, dargi iš mergaitės. . .

Taip kartą, vieną popietę, šliauždamas pro Knopo namus, netikėtai pakėlė galvą ir sustiro: pir­mojo aukšto langas buvo švariausiai išneštas! Kieme, prie šulinio, krapštėsi Knopas. Impulso pagautas Jonas šūktelėjo:

— Dėde!Knopas pakėlė galvą.— Ko nori?— Aš jūsų langą iši iušiau.— Knopas išsprogdino akis.— Tai tu!Pamidoras, kukliai panarinęs galvą, pasidavęs

likimui, patvirtino.— Aš.— Gražu, vaikeli, kad pats prisipažįsti, — pir­

mą kartą gyvenime pagyrė Knopas ir metęs krapš- tęsis prie šulinio, tiesiai nulėkė pas Vaitus. Tai pa­stebėjęs, berniukas nutarė pasitraukti kur toliau, kol praeis tėvų pyktis.

— Kai sumigs, grįšiu, — apsisprendė dingdamas.

337

Po minutės tuo pat keliu slinko Kanopa, turė­damas tamsų tikslą, būtent, Knopo sodo obuolius, kai netikėtai pamatė lango šukes. Net išsižiojo ber­nas, krapštydamas ausį, o tai reiškė didelį susirūpi­nimą. Kiek pasisukinėjęs, nutarė visiems nušluostyti nosį, nutarė didvyriu likti. Pagavęs Knopienę, prisi­pažino.

— Teta, aš langą jums išmušiau. Netyčia, neno­rėjau.

— Sau netyčia mušk, o ne čia atėjęs! Diržo gero reikia! — ir, nebelaukdama vyro, užsimetusi skarą, nulėkė pas Kanopos motiną, kur ištiko nemažas barnis.

Prisišaukusi su Knopiene, motina ant visos gat­vės šūktelėjo sūnaus, tačiau Kanopa nebuvo leng­vapėdiškas ir taip užsisiuvo, kažkur bėgdamas nuo tariamosios nuodėmės, kad ir motinos šaukimo ne­girdėjo.

Pumpa, be tikslo spardydamas nugriaužtą obuo­lį, atėjo Osvaldo šaukti, kai irgi pamatė išneštą, langą. Pradžioje sustojo, norėdamas parodyti kojas, bet garbė tiek pradėjo gundyti jį, kad, nedrįsdamas apsispręsti, čia pabėgėdavo namų link pasislėpti, čia vėl grįždavo prie Knopų, ir šitaip darė kelis sykius, kad net burtininkė, stebėdama jį pro langą, manė iš proto einant. Kažin kaip toji vidinė kova būtų pa­sibaigusi, jei prieš Pumpą nebūtų išdygusi Knopo iš­tekėjusi duktė, kurios vaikas mažiausiai bijojo. Li­kimo stumiamas, gailiai verkdamas, nuplaukė pa­sroviui.

— U— hu— hu, aš . . . jūsų langą išmušiau, nety­čia, u— hu— hu. . .

338

Sužinojusi nuostolį, Knopo duktė apsidairė ir kaip tik toli pastebėjo Pumpos motiną, besikapstan­čią darže. Žinoma, negaišo pasiskųsti.

Arklys, bėgdamas į krautuvę bulvių, net pašoko, pamatęs tuščius rėmus.

— Moški poški, tai boba! — Bijodamas, kad kas neaplenktų jo, šokosi ieškoti Knopo, bet didvy­riu pasidaryti, pasirodė, ne taip lengva — Knopo kiemas buvo tuščias. Veltui berniukas lakstė aplink, tik atmintis jam padėjo. Prisiminė, kad Knopo žen­tas viename bute mūrija pečių. Negaišdamas tuoj surado jį bededantį paskutinę plytą.

— Dėde, eik čia, ką aš tau parodysiu, — ir, at­vedęs prie lango, konkrečiai paaiškino: — Aš.

— Tuojau tau tėvai parodys: aš! Nepažinsi savęs ir prieš veidrodį stovėdamas.

Po pusvalandžio keturios motinos vis dar vargo, mėgindamos prisišaukti vaikus, tik veltui, be pėd­sako visi buvo dingę.

Pas Vaitą atėjo Kanopos tėvas pasiskolinti replių.— Ar čia nėra mano berno?— Nėra, ir savo nerandu, kailį reikia lupti.— Ir aš ieškau kailiui lupti. Manasis Knopui

langą išmušė. Vis pinigas veltui.— Ir manasis išmušė! Atėjęs Knopas taip plūdo,

kaip niekad, tartum aš paskui vaiką turiu lakstyti.— Gražiausia! Ar abu jie vieną išmušė, ar kiek­

vienas po vieną? Jei abu vieną, tai pigiau reikės mokėti — Knopas norėtų uždirbti, žinom jį, — įsi­kišo Vaitiene.

— Nežinau, Knopienė atlėkė pas žmoną, kaip pašėlusi. Reikės eiti pažiūrėti.

339

Vaitiene, išnešusi paplavas, sutiko einančią į krautuvę Pumpos motiną, kuri pasiskundė:

— Pati turiu eiti. Mano išdykėlis, išmušęs Kno­pui langą, pražuvo, bijo pasirodyti.

— Susimildama, tai kiek pagaliau langų tam Knopui išmušta, nes Knopas pas mus atlėkė pinigų reikalauti, Knopienė pas Vincus skandalą pakėlė?

— Man Knopo duktė pasiskundė.— Suka kažką Knopas, reikia pasidairyti, kaip

ten iš tikrųjų yra.Po valandėlės, kai paaiškėjo, kad Knopo žentas

ir iš Arklio tėvo pareikalavo sumokėti už langą, kilo didžiausiausias triukšmas, kurį sukėlė Kanopos tėvai Knopienei. Tuojau iš visų pusių atėjo pagalba, ir gatvė virto tikromis vestuvėmis. Šaukė, kad net iš kitur pradėjo rinktis žmonės pasiklausyti. Dangolis, išvirtęs su savo gyventojais, veltui mėgino teisėjauti, slopindamas linksmybes. Tarp visų reikalingų ir nereikalingų žodžių, kurie biro, tartum iš prakiuru­sio maišo, visa padėtis visai nedviprasmiškai pra­dėjo krypti Knopų nenaudai, nes, anksčiau nesusi­tarę, netikėtai užklupti, kiekvienas savo rėkė. Kno­pienė prisipažino pati savo akimis mačiusi, kaip Kanopa dzinktelėjo į langą, o pas Vaitus Knopas prisiekė, kad Jonas prie jo akių akmeniu išnešė. Su- sipainojo ir duktė su žentu, kurie irgi panašiai tė­vams pasakė apie tą patį "langą, o trauktis, kitaip aiškinti būvo vėlu, todėl, gindami savo ankstyves­nius pasakymus, įbrido į tokią neišbrendamą košę, kad tik, Dieve, pasigailėk. Gelbėjosi Knopai šauk­dami, tačiau kita pusė, jausdama savo laimėjimą ir turėdama visos gatvės pritarimą, ne tik nenusileido,

340

bet, prikalbėjusi daugybę nutylėtinų žodžių, atėmė iš Knopo litą, kurį per apsirikimą buvo įmokėję Kanopos tėvai.

— Matai, — šaukė skirstydamiesi, — matai, iš kur pas Knopą 3 namai! Net iš vaikų sugalvojo pasipelnyti. Vienas langas išmuštas, o už keturis bū­tumėm sumokėję. Tai Judas! Į policiją tokį, į teismą apgaviką, — niršo.

Tuo tarpu Osvaldas, išsiųstas pas pažįstamą dailidę pasiskolinti įnankių, nieko bloga nenaujaus- damas, linksmai švilpaudamas grįžo į namus, kai akys susidūrė su lango skeveldromis. Švilpesys ap­mirė, suvirpo kinkos, užsimerkė. Kai vėl pasižiūrė­jo — naujiena ta pati. Nedaug ir nesudėtingos min­tys sukosi po galvą, bet ypač jų ryškėjo dvi: gailė­josi, kad pats gavo Tomo nuotykius, gailėjosi, kad juos davė paskaityti Nijolei.

Vos vilkdamas kojas, įslinko į virtuvę, kur visa Knopo šeima, dar raudonai įkaitusi, šaukė tarpu­savyje, kaltindama vieni kitus.

. — O tu ko bliauni? — suriko tėvas, matydamas ašarojantį sūnų.

— Dovanok, tėte, aš langą išmušiau, daugiau nedarysiu, prisiekiu, u, hu, h u . . .

Riktelėjo visi. Vargšas Osvaldas taip greit at­sidūrė ant tėvo kelių, kad, savo laimei, ir aplink susirinkusios giminės žvilgsnių nepastebėjo — baimė jį būtų pribaigusi.

— Tu išmušei? — pasilsėdamas klausė tėvas.— Nedarysiu, tėtu . . . lė . . . Ii, oi!— Tu išmušei?— Nedarysiu . . . oo!

341

— Nustok tu jį mušti, — užstojo suminkštėjusi motina. — Matai, doras vaikas, išmušė langą ir pri­sipažino. Anie, tur būt, tyčiomis melavo.

— Doras vaikas, iš tikrųjų, jam reikia kailį nu­lupti. Tai ir yra, kad jis neišmušė, — paaiškino tėvas. — Aš pats išmušiau, kai mėginau kablį įsukti.

— Susimildamas, tai kam pas Vaitus bėgai?!— Tas velnio vaikas Pamidoras prisipažino.

Tikriausia, buvo akmeniu drožęs į langą, tik, matyt, į mano padarytą skylę pataikė, bent aš taip galvo­jau. Jeigu prisipažįsta, jeigu nori mokėti, tegu moka.

Tai kodėl tie visi čia lindo, šaukdami, kad langą išmušė? — stebėjosi motina.

— Tai ir yra, čia koks nors sąmokslas. Matai, ir tas mūsų bamblys priklauso jam. Persiu kailį, kol pasakys.

— Tai ką, — kreipėsi vėl į sūnų, keldamaas dir­žą, — kas tau liepė pasisakyti, kad tu? Matydamas, kad reikalai pasuko visai nepageidaujama kryptimi, Osvaldas nutarė gelbėti kailį.

— Orle. . . aa . . . no. . . mer. . . mer . .:— Tu man ne apie Orleaną, o apie langą kal­

bėk, — ir paraginti krito toks paskatinąs kirtis, kad Osvaldas bematant susigaudę — vienu žodžiu nutarė paaiškinti.

— Dinda.

— Aš taip ir galvojau, — piktai nudžiugo tėvas.— Tas bernas čia viską suka. Paskui mergas laksto, o vis vaikų nepalieka. Atamanas nori būti. Aš jam parodysiu Stenką Raziną! — ir, pagriebęs kepurę, išdūmė pas Dangolį

Kas ten vyko, sunku buvo gatvėje susirinku­siems suprasti, tik buvo girdėti Dindos priesaikos, Knopo tenoras ir Dangolio baritonas. Kartais visi trys susiliedavo, ir sunku buvo atskirti, kuris ten kurį ima, bet skambėjo, tartum varpai gaisrui išti­kus. Vėl rinkosi žmonės, vėl prašneko kaimynai, minėdami visus nuostolius, vėl kilo iki padangių moteriški balsai.

Sutemus, kai vaikai pradėjo grįžti iš savo slėp­tuvių, gatvėje buvo tikras karo stovis, ir vaikų nie­kas nepastebėjo, niekas jais nesirūpino, ramiai praė­jo žygis jiems.

Nijolės motina, iš Juozapienės patyrusi šauksmo priežastį gatvėje, juokdamasi pasakojo vyrui, kai staiga apsiverkusį Nijolė išpažino savo įnašą.

— Tikrai ne tu išmušei, — kamantinėjo tėvas.— Tikrai ne aš. Aš nebūčiau ir išmušusi, aš tik

norėjau sužinoti, kuris iš jų tikrasis Tomas, kuris pirmas pasisiūlys.

— Tai kas pagaliau išmušė? Klausinėjai ber­niukų?

— Klausinėjau, tėtuliuk. Jie neprisipažįsta, jie mano, kad aš.

— Žinoma, vienas iš jų kuris, tik nesisakys da­bar. Pakankamai Knopas baimės įvarė. Bet kad Knopas, rimtas, turtingas žmogus, tokiu būdu mė­gintų pinigų sužvejoti — na, na, nesitikėjau.

— Matai, Nijole, ką tu padarei. Kaip ten bebūtų, tu esi kalčiausia. Be reikalo tik berniukai per tave nukentėjo.

— Aš žinau, tėtuliuk. Aš labai gražiai juos atsi­prašysiu. Tėveliuk, pasakyk man, jie didvyriai?

343

— Jie geri berniukai, bet tu šį kartą nesi jų verta. Paprašysiu, kad iš gaujos išmestų tave.

— Tėveliuk, dovanok man, tylėk. Aš jau gera gera būsiu, matysi, niekad daugiau.

Tėvas, likęs vienas, dar murmtelėjo:— O vis dėlto norėčiau sužinoti, kuris iš jų pa­

sidarbavo. Greičiausia Pamidoras, — nusprendė ge­sindamas šviesą.

* &

Vieną pavakarį, Dindai išėjus į kino teatrą, vai­kai, pasidaliję į dvi puses, išsijuosę spardė kamuolį, kai netikėtai Arklio paspirtas kamuolys perlėkė tvo­rą, įkrisdamas Knopo daržan, prie pat užaugusios kūdros, kur kapstėsi pats šeimininkas.

— Tu eik, — pabadė Osvaldą draugai.— Aš neisiu, jūs eikit, — siūlė vienas kitą, kol

pagaliau Arklys, būdamas kamuolio savininkas, vir­pančia širdimi pasuko kūdros link.

Vaikai sekė pro tvoros plyšius, nes po lango istorijos kiekvienas vengė Knopo, jausdamasis kal­tininkas.

Didžiausiam visų nustebimui, Arklys, matyt, gan draugiškai įsikalbėjo, nes pagaliau pradėjo moti už tvoros esantiems, kviesdamas ateiti.

— Iš proto kraustosi Arklys, — suabejojo Ka­nopa.

— Eime, nesuvalgys, — pasiryžo Pamidoras.Artėjo pamažu, įtardami kiekvieną Knopo ju­

desį, kuris su grėbliu muistėsi po kūdrą.— Ar negalėtumėt man padėti? — kreipėsi į

344

vaikus. — Baigęs valyti daržą, neatsargiai padulki­nau švarką, ir dvi sidabrinės monetos po 10 litų, kurios buvo ne piniginėje, išlėkė iš kišenės, nukris­damos čia prie kūdros ar į kūdrą. Aš pats nežinau*

Vaikai puolėsi ieškoti ir landžiojo gerą pusva-- landį, kol nuvargęs šeimininkas išlygino nugarą.

— Taip, matau, nieko neišeis. Reikia viską iš eilės, tvarkingai. Pirma reikia pašalinti žoles apie kūdrą. Jei surasit, pusę pinigų jums atiduosiu. Ar sutinkat?

— Sutinkam, — už visus atsakė Pamidoras, ku­riam ypač buvo reikalingi pinigai. Mat, tėvų reika­lai, visad blogi, šią vasarą dar labiau nusmuko. Žmonės kaip ir nenešė taisyti batų. Baltinių skalbi­mu gatvėje pradėjo verstis dar kelios moterys, suma- žindamos Vaitienei klijentų skaičių. Akulis, pradin­gęs kuriam laikui iš gatvės gyvenimo, nepaliko ramiai tėvo, bet kas antrą dieną siuntinėjo ragini­mus, grasindamas suprotestuosiąs vekselį. Nuo šitų nelaimių tėvų sugyvenimas visai pairo, ir vai­kas, kaip skęstąs šiaudo, instinktyviai griebėsi šio Knopo pasiūlymo.

— Bet su sąlygą, vaikučiai: turit gražiai nupiauti žoles ir ten, prie ano akmens, suversti į krūvą. Jei čia nesurasite pinigų, reikia išgriebti dumblas iš kūdros. Aš duosiu įrankius. Dumblą verskit štai į aną duobę, — nurodinėjo pirštu. — Bet, greičiausia* nereikės taip ilgai ieškoti, greit surasit. Tai kaip, sutinkat?

— Sutinkam, — vėl pakartojo Pamidoras.— Tik niekam nesakykit, nes ateis ir be jūsų čia

pinigų paieškoti.

345

— Mes tylėsim.Knopas, atvilkęs grėblį, piautuvą, kažkokius

kablius dumblui semti, dar pastebėjo:— Jei surasime pinigus, pasidalysime per pus,

kaip sakiau. Osvaldo neskaitykit, aš jam iš savos dalies duosiu. Kiekvienam išeis po du su puse lito, — dar pamokęs, kaip turi dirbti, paliko vaikus, grįž­damas prie kasdieninių darbų. Vaikai karštai ir susi­domėję stvėrėsi darbo, tikėdamiesi tuojau čiupti sidabrinius, tačiau, iki gilaus vakaro dirbę nieko nerado, tik išsitepė, kad ir į žmones nebuvo panašūs. Kitą rytą, tuoj po pusryčių, pirmasis prie kūdros at­lėkė Pamidoras, svajodamas, kaip atrodys motina, gavusi tiek pinigų. Radęs besikrapštantį Osvaldą, vėl karštai ėmėsi darbo, kai tuo tarpu kiti nesirodė. Tik po geros valandos atšliaužė Pumpa su Arkliu.

— O kur Kanopa?— Neina. Sako, Knopas kvailių ieško.Aiktelėjo Pamidorui po širdim, bet negi prisi­

pažinsi klydęs, tad dar uoliau pradėjo stengtis, pasi­tikėdamas žmonių sąžine.

Darbas pasirodė nelengvas, ir, sunkiai lyginda­mas nugarą, įsižiūrėjęs į skaudančias pūsles, pirma­sis išsitiesė Pumpa.

— Aš daugiau negaliu.— Pinigą gausi.— Nenoriu, man rankos skauda.Iš už tvoros, seniai juos sekęs, švilptelėjo Kanopa.— Pamidorai, eik čia, aš noriu tau kai ką pa­

sakyti.Jonas, metęs dumblą, atėjo prie tvoros.— Ko nori?

346

— Knopas nori jus apgauti, jokių pinigų jis neįmetė.

— Iš kur žinai?— Man taip atrodo, — gudriai nusišaipė Kano­

pa, neprisipažindamas, kad šią skeptišką mintį jam suaugę įkvėpė.

— Atrodo, tai žegnokis, — ir Jonas grįžo prie darbo.

Po pietų ir Arklys su Pumpa neatėjo, tačiau Pa­midoras užsispyrė, gėda buvo trauktis.

— Tegu, — galvojo, — o gal ir nemeluoja, gal iš tikrųjų įmetė pinigus. Tai džiaugtųsi motina! Ir, vargo spaudžiamas, dėjo visas pastangas, valydamas kūdros dugną.

Knopas kartais pasirodydavo, vieną kitą kartą patraukdavo kibirą, pasiteiraudavo, nurodydavo, kur ir iš kurios pusės pradėti, ir vėl nueidavo. Didžiausia Jonui mįslė buvo Osvaldas, kuris visiš­kai nesistengė ir, tik tėvo akių sudraustas, rimčiau kibdavo į darbą.

Pro tvoros plyšius darbą sekė draugai, įžūliai kikendami, šaukdami:

— Pamidorai, ar jau radai?— Daug aukso iškasei?— Dvaro nepirk. Jei rasi pinigų, tai sau pasilik,

mes nuo dalies atsisakom.Berniukas užsispyręs tylėjo, rodydamas prakai­

tuotą nugarą, bet abejojimas vis labiau gnaibė širdį.Kūdra pakeitė savo išvaizdą. Žolės aplink iš­

valytos, krantai aplyginti, vanduo, nors dar tirštas, jau žymiai gilesnis, tačiau pinigų, nė ženklo. Nejau­gi draugai teisūs?

347

Dirbo nesitraukdamas, nors negalėdamas nuga­ros pajudinti, bet jau be nuotaikos, nes matė apgau­tas esąs. Buvo skaudu, pikta ir gėda. Ne tik tėvams negalės padėti, ne tik drabužius suplėšė ir supurvino, bet ir draugai tyčiosis. Dinda džiaugsis, visa gatvė juoksis iš kvailo Pamidoro.

Vakare atėjo Knopas.— Ar dar vis nieko?— Ne.— Na, ryt tai tikriausiai rasi, kur gi dings. Kad

tik tavo draugai naktį neišgriebtų! Tu čia padirbėk, kol jie nueis gulti, o ir rytą anksčiau ateik. Osval­dai, marš vakarienės.

Knopui nuėjus, Pamidoras atsisėdo pasilsėti, o visai sutemus, užuot ėjęs pas tėvus vakarienės, nu­dūlino į burtininkės daržą, kur, patvoriais slink­damas, pasibeldė į užpakalines duris. Po kurio laiko sušlepsėjo žingsniai, ir užkimęs balsas paklausė:

— Kas ten?— Aš, Pamidoras.Durys prasivėrė, ir pro mažą tarpą berniukas

pateko vidun.— Kas atsitiko? — vedė jį virtuvėn.— Mane apgavo.— Papasakok.Berniukas išpylė visą įvykį.— Kaip, teta, manai, ar Knopas išmetė, ar neiš­

metė pinigus?— Daug žemių išgriebei ir nieko neradai?— Labai daug ir nieko.— Hm, — burtininkė susimąstė, įbedusi akis į

vieną tašką. Sena būdama, ji gerai pažino žmones,

348

bet, gyvenimo pamokyta, nedarė greitų išvadų. Taip, labai godus Knopas, mėgsta, kur galima, iš­naudoti, bet su saiku ir sąžine. Kad vaiką išnau­dotų — ne. Kažkas nesiderino. Nebent kokią są­skaitą norėtų suvesti, tai panašu į jį, todėl, pakė­lusi galvą, paklausė:

— Prisimink gerai, ar tu kartais nesupykdei Knopo, ar nesakė jis tau, kad minėsi jį?

— Ne, teta, — žinoma, Pamidoras užmiršo ir nežinojo kopėčių istorijos.

Moteris vėl susimąstė. Ar apsimoka kištis jai į nesavo reikalą? Ar apsimoka padėti berniukui ir su­pykinti ambicingą senį? Teisybė, Pamidoras sąži­ningai laikosi susitarimo ir neišdavė paslapties.

— Ar ilgai manai dar kasinėti?— Nežinau. Knopas sakė, kad pinigai galėjo

giliai nugrimsti, mat, dumblas.— Gali dar dieną kasti?— Galiu.— Gerai, kask dar rytoj, bet nesiskubink, kad

užtektų ir užporyt dienai, bent valandai, supranti?— Su.— Rytoj, jei nerasi pinigų, kai sutems, kai nie­

kas nematys, vėl ateik pas mane.— Ateisiu.— Knopas tvarko tavo valymą?— Jis.— Tai rytoj. Manau, kad esi tiek protingas, jog

nesakysi, kad pas mane buvai ir kad tavo iššauktas velnias privertė mane padėti tau, a?

— Ne, teta, — Pamidoras degė, kaip žarija.

* * #

349

Kitą dieną berniukas vėl ieškojo pinigų, bet jau ne taip karštai, dažnai atsiguldamas pasilsėti. Drau­gų tyčiojimasis vis gudresnis darėsi ir labai erzino Joną, tačiau, pasitikėdamas burtininke, kantriai lau­kė įvykių. Bet pinigų nė kvapo, nors kiekvieną dumblo kibirą atsargiai pylė, akimis ieškodamas sidabro.

Sutemus vėl nudrožė pas moterį, tik šį kartą žymiai ilgiau užtruko.

•Jc '•£

Knopo kieme, kaip paprastai apie devintą va­landą ryto, buvo judru, nes siuvo moterys, valy­damos butus, purtindamos divonus-takus, nešdamos iš šulinio vandenį, pasikeisdamos naujienomis. Tarp jų stumdėsi ir pats šeimininkas, taisydamas kiemo grindinį. Pamatęs ateinantį Joną, mandagiai pasi­sveikino.

— Na, šiandien, tikriausia, rasi.Moterys prunkštelėjo juoku, nusisukdamos, ap-

simesdamos, lyg negirdėjusios Knopo pastabos.— Rasiu, — pritarė berniukas, imdamas įran­

kius.— Žinoma, juk tu laimingas ir kopėčias savo

laiku radai. Osvaldai, marš padėti, — riktelėjo at­sisukęs į sūnų, kuris kūlverčiomis nusirito nuo san­dėliuko stogo.

Kurį laiką niekas nedrumstė puikaus ryto ramy­bės, kai staiga nuo kūdros pusės pakilo suaudrintas Osvaldo riksmas.

— Tėte, tėte, greit, — vaiko balsas buvo toks įtemptas, jog manydami, kad kuri nelaimė bus iš­

350

tikusi, ton vieton šoko ne tik tėvas, bet ir moterys. Prie kūdros Pamidoras gynėsi Osvaldo, kuris plėšė į save kažkokį daiktą.

— Aš radau, — garsiai šaukė Jonas, — aš radau, tai mano.

— Mūsų kūdroje radai, — klykė Osvaldas.Akimirka žvilgsniu apčiupinėjęs laikomąjį daiktą,

Knopas įsitinkino, kad tai maža, kiaurai surūdijusi, lankais apkaustyta dėžutė, kuri buvo užrakinta ly­giai surūdyjusiomis dviem spynom.

Pastebėjęs greta atbėgusias butp gyventojas, Kno­pas riktelėjo:

— Aš ir pamiršau, kad čia prie kūdros buvau palikęs šią dėžutę. Čia mano raktai sudėti. Tu, vė­javaiki, įstūmei vandenin, — kreipėsi į sūnų. — Dar nesakys man, aš tau! Duok, Jonai.

— Aš radau.— Ir gerai, kad radai, aš labai dėkingas.— Aš dirbau dvi dienas, — vis nesidavė Jonas,

traukdamasis su grobiu.— Sumokėsiu. Ką tu manai, aš koks vagis! — ir,

iš kišenės išgitraukęs piniginę, įmetė berniuko ran­kon penkis litus.

— Dėde, nenoriu, žadėjai dešimt.— Te dar tris, — pridėjo ir, jau neklausdamas,

jėga išgriebė dėžutę, sukdamas į namus.— Kvaily tu, kvaily, — pašnabždėjo Jonui viena

moterų. — Kam davei? Radai, ir reikėjo bėgti. Savo laimę palydėjai, kvailiuk tu, kvailiuk.

Tačiau berniukas neklausė, o apsisukęs pardūmė namo, ir, kišdamas motinai pinigus, mėgino nutai­syti kukliausią veidą.

351

— Kur gavai? — nusigando motina.— Uždirbau.— Kaip?— Knopui kūdrą sutvarkiau, dirbau tris dienas.Motina, skambindama sidabriniais, pakitusiu bal­

su garsiai pagalvojo:— Vis dėlto Knopas turi širdį. Tyčiomis tau davė

uždirbti, mato, koks pas mus vargas. Be reikalo tik šaukiam ant jo. Prisimeni tą langą, Jonai.

Berniukas tik nusišypsojo, bet aiškinti nedrįso.Po valandos per visą gatvę skambėjo naujiena:

Pamidoras radęs rusų generolo lobį, kurį, kaip pas­kutinis kvailys, už keletą litų atidavė Knopui. Nuo pat karo gulėjusi dėžutė, kūdron įmesta, net snypnos buvusios auksinės. Vaitai būtinai turi į policiją eiti, kol dar nevėlu. Tai jų dėžutė, Knopas jėga atėmė, yra ir liudininkų.

Dar nespėjo Pamidoras draugams pasigirti gavęs aštuonis litus, kai tėvas, čiupęs jį už skverno, grą­žino į rūsį, kur įraudusi motina piktai paklausė:

— Kodėl nesakei, kad dėžutę radai?— O kam?— Turtai didžiausi ten buvo. Va, Jėzau, žmonė­

mis būtumėm likę.— Mama, ten jokių turtų nebuvo. Aš pats tą

dėžę naktį kūdron įmečiau.— Tu!— Aš. Sena buvo. Vidury surūdijusios vinys.Tėvai susižvalgė.— Tai žmonės dabar, iš musės dramblį padaro.

Tai galvos!

352

— Tik jūs niekam nesakykit, — prašė berniu­kas, — nes Knopas pyks, kam jam kūdrą teršiu.

— Gerai, tylėsim, nes manys, kad tyčiomis įme- tei dėžutę, norėdamas apgauti jį.

Berniukas jau išsižiojo viską papasakoti, bet, pri­siminęs raganai duotą priesaiką, tik giliai atsiduso.

O Knopas, įveikęs abi spynas ir pagaliau atidaręs dėžę, ilgai sėdėjo pasirėmęs rankomis.

— Senstu. . . — pramurmėjo keldamasis.Vakare, eidama pro šalį, Juozapienė šūktelėjo

Knopui:— Ne į sveikatą tau vaiko ašaros, ne į sveikatą.

Jis surado, jo ir yra. Minėsi mano žodį: ne į svei­katą svetimi turtai, svetima laimė, našlaičio ašaros.

Ir tikrai moteris buvo teisi: triskart naktį kažkas mėgino pas Knopus įsilaužti. Šeimininkas turėjo ne tik dvigubas sypnas įtaisyti, bet ir šunį įsigijo.

Tačiau ar Pamidoras kam pasigyrė, ar tėvai lep­telėjo, ar pati Knopienė kam pasiguodė, tik greit žmonės patyrė teisybę. Tylomis kvatodami, susi­tikę Knopą rimtai klausdavo:

— Girdėjom, generolo turtus radai. Prisipažink, kiek ten milijonų buvo? Mūro namus statysi? Ir sekasi tau!

* * *

Pamidoras, dar labiau pagarsėjęs, pasidarė neri­botas berniukų vadovas. Tvarkė, įsakinėjo, baudė, kad net žmonės per ilgą pradėjo stebėtis.

— Ar pastebėjot, kad tie išdykėliai visai nesi- keikia.

— Ir nerūko, vogti nustojo.

353

— Švaresni pasidarė, nagus valosi, tartum kas­dieną į balių eina.

— Kas gi jiems šovė į galvą? — kraipė pečiais, nenujausdami, kad tai Pamidoro sumanumas, ener­gija, kriaušės, kurios pusiau nuplikino galvą Ark­liui, pagaliau davė šiokius tokius vaisius. Žinoma, ir Nijolė įnešė didelę dalį: jos švarumas, vaikiškas puošnumas, tiesumas nejučiomis vertė pamėgdžioti.

Jei vaikai tą vasarą ir labai susidraugavo su Ba­kaičiu ir burtininke, tai su Dinda reikalai kasdien ėjo blogyn. Juo žmonės labiau gyrė vaikus, juo Dinda labiau nekentė. Medžiojo, kur galėjo, plūdo, šmeižė, nuolat keisdamas būdus, stengdamasis da­bar ne tiek fiziškai nuskriausti, kiek į biaurią padėtį pastūmėti.

Kaip Pamidoras nesisaugojo Dindos, bet kartą neišvengė jo žabangų.

Jau taip atsitiko, kad susigalvojo sviediniu pa­žaisti, kuris paprastai gulėdavo Kanopos malkų. sandėlyje. Kaip paprastai, berniukas pirma gerai apsižvalgė, įsiklausė, bet aplink buvo ramu. Dindos kiek praviras langais rodė berną lyg ir namuose esant. Vis dar nepasitikėdamas, berniukas pirma pasidairė į koridorių, pasilenkė po valtimi, ar ten kartais Dindos kojų nematyti, pašnipinėjo vieną kitą kampą ir jau ramus atidarė sandėliuko duris. Jei Jonas šį kartą būtų buvęs kiek atidesnis, tikrai būtų pastebėjęs, kad greta esančio kito sandėlio durys tik privertos ir spyna kaba neužrakinta.

Berniukui pasilenkus prie sviedinio, užpakaly trinktelėjo durys. Atsisukęs susidūrė su Dinda. Pra­džioje netikėtumas visai paraližavo vaiką, bet Dinda

354

tuo nepasinaudojo, sotindamas akis busimuoju kerš­tu, nes pasprukti buvo neįmanoma.

Pirmai baimei praėjus, žinodamas, kad sužvėrė­ję bernas daužys be pasigailėjimo, Pamidoras grei­tai stvėrė gabalą malkos, pasiryžęs gintis.

Šis judesys visai nepatiko užpuolikui, kuris, bū­damas iš prigimties bailys, mėgdavo rodyti savo galią tik ten, kur nelaukdavo pasipriešinimo arba turėjo milžinišką fizinę persvarą.

Dabar stovėjo vienas prieš kitą, vos kelių žings­nių skiriami. Dinda, pažindamas berniuką, neabe­jojo, kad tas panaudos malką, visai nesiskaitydamas su busimosiomis pasekmėmis. Tačiau šį kartą netu­rėjo minties pulti, nes ilgai nešiojo širdyje kitą mintį, kad tik ją pavyktų įgyvendinti, tad prisivertęs nu­slopino piktą džiaugsmo šypseną ir kiek galėdamas ramiai pradėjo:

— Matai, Pamidorai, kad esi įkliuvęs ir nepa­bėgsi. Jei norėsiu, taip aptvarkysiu tave, kad pasi­kelti negalėsi.

— Tvarkyk . . .— Tai ir yra, kad nenoriu. Nemanyk, kad tavo

malkos bijau. Nusibodo man su vaikais kovoti. Jūs sau, o aš sau einu, supranti.

Pamidoras netikėjo savo ausims. Negi iš tikrųjų Dinda atsižadėjo keršto? Tai tikrai būtų puiku, nes jo padėtis nepavydėtina. Kartą paragavęs berno kumščių — daugiau jų nenorėjo. Todėl greitai pri­tarė:

— Suprantu.— Norėjau ir anksčiau pasakyti tai, bet bėgda­

vai, tartum velnią pamatęs, ar ne?

355

— Bėgdavau.— Gali daugiau nebėgti, nepaliesiu, nors tu man

dervą parišai, ar ne?— Aš.— Ir kamščius pakišai?Nenorėdamas išduoti draugų, Jonas tylėjo.— Gali ir neatsakyti, žinau. Bet spiauti man.

Mesk pagaliau tą pagalį, kvailai atrodai.— Nemuši? — suabejojo berniukas.— Kvailas esi ar kas! — pasipiktino Dinda.Jonas kiek nesiryždamas paleido pagalį, likda­

mas be ginklo, ir Dinda vėl suabejojo. Taip ir norė­jo kibti, bet, jei sumanymas pavyktų, tikrai jis dau­giau laimėtų, todėl, nugalėjęs pagundą, pasitraukė nuo durų, atsisėsdamas ant kaladės.

— Laikas mums būtų užmiršti, kas buvo, ir vie­nas kitu nesirūpinti, ar gerai būtų?

— Gerai būtų, — iš pilnos širdies pritarė berniu­kas, nes tas nuolatinis budėjimas, įtempimas jau seniai visiems buvo per akis. Kad pagaliau iš tikrųjų grįžtų buvusi laisvė!

— Jei man vienu reikalu padėsi, užmiršiu ir kamš­čius, ir dervą, ir kitas šunybes, — ramiai gundė bernas.

— Padėsiu.— Toji ponia sode, žinai, Nijolės motina, vartoja

labai gerą kremą plaukams. Prancūziškas. Aš irgi krautuvėje noriu tokio nusipirkti, bet nežinau, kaip vadinasi. Ar tu, užeidamas pas Nijolę, negalėtum pusvalandžiui tos dėžutės nukniaukti? Aš su ja nu­bėgčiau į krautuvę ir, lygiai tokią nusipirkęs, grą­žinčiau seną. Padėtum iš kur paėmęs.

356

Jonas lyg juto kažkokius spąstus, bet negalėjo pagauti, kur jie slypi.

— Pats galėtum ponią paprašyti.— Aš kartą mėginau prasyti, bet ji labai išdidi,

kalbėti nenori. Argi jau tau sunku pusvalandžiui išnešti, kad jinai nematytų?

— Aš paprašysiu ją, — apsisprendė berniukas.— Oi, ne, — supyko Dinda, — nereikia prašyti.

Negi karalienė kokia! Mes vyriškai, neprašydami galim sutvarkyti reikalą. Tai kaip, padėsi man, ar ne?

Jonas lyg suabejojo, tačiau uždaros durys ir čia pat sėdįs Dinda tiek nejaukiai veikė, kad pagaliau linktelėjo.

— Gerai.— Prisiek septyniomis spynomis.— Kam?— Kad vėl neapgautum manęs. Vėl pasakysi:

Dindai pažadėjau, neištesėjau, kvailį radau. Juk pažįstu tave, Pamidorai, kaip tu mane. Šiandien man tas kremas reikalingas, rytoj į svečius noriu eiti, supranti?

— Suprantu.— Tai prisiek, kad nukniauksi taip, jog ponia

nežinotų.Jonas išpyškino visą priesaiką ir, sužinojęs kremą

talpinančios dėžutės išvaizdą, kiek virpindamas kinkas, prasmuko pro Dindą į laisvę. Nenorėjo tikėti savo laimei. Negi iš tikrųjų Dinda atsisakė keršto? Tai labai nepanašu į Dindą, bet kam tada išleido?!

Pirmai džiaugsmo valandėlei praėjus, berniukas

357

prisiminė turįs apvogti Nijolės motiną, o tai, toliau nuo Dindos, neatrodė patrauklus žygis, tačiau baisi priesaika vertė pasijudinti. Tyliai perlipo tvorą ir, apsidairęs, ar kas nemato, smuko į sodą, artėdamas prie Nijolės tėvų buto, kur visi langai į sodą buvo plačiai atidaryti.

Pažiūrėjo į vieną jų. Tėvų miegamasis. Greta lo­vos puikus staliukas, pilnas visokiausių dėžučių, gražiausių buteliukų. Tikriausiai čia yra Dindai reikalingas kremas. Apsidairė, sodas buvo tuščias. Medžiai užstojo gatvę, balsai sklido tik giliai viduje. Kiek drąsos, ir priesaika bus išpirkta.

Jonas padėjo jau ranką ant palangės, ruošdama­sis šokti vidun, kai prasivėrė durys. Žaibo greitumu atsilošęs, berniukas spėjo pažinti Nijolę. Lengviau atsidusęs, jis vėl prakiško galvą. Mergaitė kažko ieškojo tampė. Jonui šovė nauja mintis.

— Nijole, — tyliai pašaukė.Mergaitė apsisuko ir, pamačiusi draugą, pribėgo

prie lango.— Ką tu čia darai?— Ts, nešauk. Eik čia, kad niekas nematytų. Tau

kai ką pasakysiu.Ilgai nedelsdama, mergaitė persirito per langą ir,

Jono tempiama, atsidūrė sode.— Kas atsitiko?Jonas, įsitikinęs, kad niekas negirdi ir nemato,

panarino galvą.— Sakyk, kas yra, — smalsiai pakartojo Nijolė.— Aš turiu apvogti tavo motiną.— Kada? — sužaibavo mergaitės akys.— Dabar.

358

— Ką turi pavogti?— Melsvos spalvos stiklinę dėžutę su mergaitės

galva ir kaspinu su bumbulu gale.— Tik tiek? — nusivylė Nijolė, patempdama

lūpą, — o aš maniau, — nebaigė. — Tokios dėžutės tu gali ir paprašyti.

— Tai ir yra, kad negaliu paprašyti: daviau prie­saiką, kad pavogsiu. Dindai.

— O, vėl susidomėjo Nijolė. — Tai tu su Dinda kalbėjai? Papasakok.

Berniukui baigus, mergaitės akys linksmai su­blizgo.

— Gerai, aš ant lango dėžutę padėsiu, o tu pro šalį eidamas pavogsi.

Jonas varginamas staiga užklupusių minčių, susi­mąstė.

— Nijole . . .— Kas?— Aš kvailys, jis apgavo mane. Tik dabar matau.

Jis paims dėžutę, tačiau man negrąžins jos. Aš iš jo priesaikos nepaėmiau. Matai.

— Matau, — rimtai pritarė Nijolė, vis labiau domėdamasi. — Jis, tikrausia, apgavo tave.

— O kas, jei aš dėžutės negrąžinsiu?— Mamuliukas labai supyks.— O tu pasakysi, kad aš paėmiau.— Pasakysiu, — susisielojusi prašnabždėjo mer­

gaitė.— Ir kas tada bus?— Uždraus su tavimi žaisti, sakys, vagis esi.— Kas man daryti?Abu sunkiai susimąstė. Padėtis rodėsi be išeities.

359

Kilniausi jausmai buvo pastatyti ant kortos, ir po sunkios kovos berniukas pasiryžo.

— Aš nevogsiu, aš eisiu pas Dindą, tegu ką nori man daro.

Mergaitei nepatiko tokia išeitis, jai gaila buvo draugo, todėl vėl įtempai susimąstė, kai galvon šovė puiki mintis. . .

— Klausyk, galėsi pavogti.— Nevogsiu.— Nebijok, aš žinau, aš žinau, — net šokinėjo

mergaitė iš džiaugsmo. — Būtinai pavok. Aš jau žinau, mamuliukas net tiek nuostolio neturės, — pa­rodė dviem pirštais tokį mažą tarpelį, kad jo visai nebuvo. — Aš tau paskui pasakysiu.

— Tu tikrai?— Sakau tau, greičiau. Oi, bus gerai, eik, bet pa­

vogsi tada, kai tau ženklą duosiu, kai švilptelsiu. Aš pastatysiu ant lango.

— Aš žinau, Dinda neatiduos, aš nevogsiu.— Klausyk, tu pavogsi mamuliuko, bet ne iš ma-

muliuko, ir mamuliukas jokio nuostolio neturės, lyg tai būtų akmuo gatvėje, supranti?

— Ne, — atvirai prisipažino Jonas.— Aš aiškinti negaliu, nes tada tavo priesaika

Dindai bus sulaužyta, bet, nori, aš prisieksiu.— Prisiek.Mergaitei išpylus raktus ir spynas, berniukas at­

sikvėpė.— Gerai, einu.— Lauk, kol aš tau ženklą duosiu.Viena likusi, Nijolė apsisuko ir pasišokinėdama

pasileido į namus. Užsidariusi savo kambaryje, pra­

360

dėjo verstis tarp žaislų, ieškodama tuščios dėžutės nuo kremo. Neilgai trukus rado, tik ji buvo be rau­dono kaspino su bumbulu, tačiau šią kliūtį paša­lino: nuėjusi į motinos kambarį, nuo pilnos dėžutės greit atrišo kaspiną, pritvirtindama jį prie savosios. Žinoma, dar ne viskas. Reikia kiek kremo įdėti, bet mamuliukas pyksta, kai jos daiktus kas judina. Paprašyti irgi negalima, nes tektų viską papasakoti, o tada Pamidoro priesaika būtų sulaužyta. Ne, ma- muliukui negalima sakyti. Ką čia padaryti? Puiku* gi ji pati gali kremo padaryti, kad tik spalva ati­tiktų ir tirštas būtų.

Nijolė nuėjo į virtuvę, pažiūrėjo į vieną kitą indą, dėžę. Nieko nesuradusi, užėjo į tėvo kabinetą, kur jos žvilgsnis sustojo ties klijais ant rašomojo stalo. Hm, tiršta masė, tik, gaila, geltona, o kremas tam­siai rudas. Mergaite susimąstė. O jeigu kiek kaka­vos miltelių pridėti, kaip atrodytų, a? Reikia pa­mėginti.

Tarp minties ir veiksmo užtruko vos viena mi­nutė. Prisiminusi motinos kulinarinį meną, Nijolė pripylė klijų, pašildė kiek taukų, pridėjo miltų, kakavos ir, gerai viską išmaišiusi, pati pasigėrėjo savo kūriniu. Masė atrodė tamsi, lipni, tik ne­kvepėjo. Būtina keliolika lašų gerų koti parfumų. Įlašino. Vėl išmaišė. Geriau nereikia. Tik dar sida­brinio popierėlio trūksta, bet jį galima nuo mamu- liuko dėžutės nuimti. Dabar visai gražu. Galima jau ir ant lango statyti. Pastačiusi švilptelėjo Jonui, pati pasitraukdama, kad būtų tikrai pavogta.

Berniukas, išgirdęs sutartąjį ženklą, įsmuko į sodą ir pradėjo sukinėtis prie lango, kur žibėjo puikioji

361

dėžutė. Vieną kartą praėjo, kitą, o trečią kartą eida­mas jau nešėsi ir grobį. Vienu judesiu užkišęs dėžutę už marškinių, ramiai pateko į gatvę ir nedelsdamas užlipo laiptais pas Dindą, kuriam, pamačiusiam berniuką, kaip katinui sužibo akys.

— Atnešei?— Atnešiau.— Duok.Dinda, atsargiai atidaręs dėžutę, pauostė. Matyt,

stebuklingi kvapai palietė jo šnerves, nes visas išsi­šiepė, o akys savaime į dangų pakilo. Greit vėl už- voždamas paklausė:

— Pavogei?— Pa.— Kaip?— Langas buvo atdaras, — ramia sąžine pa­

aiškino.— Toji ponia nematė?— Ne.— Na, eik, — staiga, suraukęs veidą, pasikeitė

Dinda.

— Aš dėžutės noriu atgal.Tačiau Dinda taip ryžtingai pašoko, kad Jonui

ir be žodžių buvo aišku, jog tik greitos kojos gali jį išgelbėti nuo didesnės nelaimės.

Ritosi žemyn laiptais, net dulkėjo, o iš viršaus jam Dinda parodė tokį kumštį, kad viltis atgauti dėžutę visai žlugo.

Jei Dindos pasielgimas nenustebino Jono, tai Ni­jolei teko išgyventi daug didesnį netikėtumą.

Vėliau, negu paprastai, grįžęs iš darbo, tėvas

362

tuojau pašaukė Nijolę, sulaikydamas skubančią į virtuvę motiną.

— Pažįsti šitą? — išėmęs iš kišenės pakišo dukrai istorinę dėžutę su lėlės galva ir kaspinu su bum­bulais.

Mergaitė išsprogdino akis.— Pažįstu.— Tu davei šitą tam batsiuvio vaikui? — krei­

pėsi dar tėvas į žmoną.— Dar klausi! Negi duosiu tokį brangų daiktą?— Tai žinok, kad tas Pamidoras, grafas ar dar

kitaip — kojos į šį sodą nekeltų. Pamatęs išmesiu, — griežtai atsisuko į dukrą.

— Kodėl? — susirūpino mergaitė.Jai neatsakydamas, tėvas kreipėsi į motiną:— Einu namo, o čia prie manęs prieina tas

fruktas Dinda ar koks galas ir kiša man šitą dėžutę, sakydamas: Atsiprašau, pone, bet Pamidoras, tas batsiuvio vaikas, atnešė šiandien ją man, prašyda­mas 20 centų. Kadangi šią dėžutę kartą man rodė tamstos duktė, tuoj supratau, iš kur jis gavo, ir atėmęs nutariau jums atiduoti. Nežinau, ar ponia jam davė, ar jis pavogė iš jūsų."

— Moški poški, — sušuko spausdama kumšte­lius Nijolė.

— Matai, koks tavo Pamidoras, o Dinda, pa­sirodo, doresnis, negu galvojau.

— Moški poški!— O kas tau atsitiko, ant Pamidoro pyksti?— Aš pati pastačiau šią dėžutę ant lango, kad

Pamidoras pavogtų.— Gražiausia! — suplojo rankomis motina. —

363

Ir ji padeda vogti! Tai gera kompanija. Ar nesa­kiau, kad taip bus! Štai tavo auklėjimo rezultatas, štai neturtingi, bet padorūs berniukai! Pasigrožėk dabar! Reikia visus daiktus patikrinti.

— Bet jis pavogė ne tavo dėžutę, o mano, kur tu man davei tuščią. Aš pati padariau kremą ir pa­stačiau ant lango, kad jis pavogtų. Aš ir ženklą jam daviau.

Motina, paėmusi dėžutę į rankas, atidarė pa­sižiūrėdama.

— Tikrai viduje kažkokia nesąmonė, nors koti kvepia.

— Ir jau pusės nebėra, nors pilną dėžutę buvau padariusi, moški poški.

Tėvas išskėtė rankas, sunkiai atsidusdamas.— Tai ką, sąmokslas?— Žinoma,Sąmokslas. Pamidoras turėjo pavogti.Tėvas nusiminęs pažiūrėjo į motiną.— Čia jau nesusigaudysi, per kvaili, mama,

esame. Jei aš tą Pamidorą, arba grafą Monte Kristą, įžeidžiau, labai atsiprašau.

— Moški poški, — vis nerimo duktė, — kiškis, zuikis, žvirblis.

— Kurį tu taip širdingai išdarinėji? — susi­domėjo tėvas.

— Žinoma, Dindą.— Gerai, Nijole, tą didžiulį sąmokslą tu mums

po vakarienės papasakosi, o dabar eik rankų plauti, nes visi delnai rudi.

Nijolė užtruko žymiai ilgiau, kaip paprastai, ir tėvai, pasiruošę vakarieniauti, šaukė ją ir kartą ir

364

antrą. Kai duktė atėjo, rankos buvo lygiai tokios, kaip ir pirma, tik veidas rodė begalinį nustebimą.

— Nenusiplauna, tėtuliuk. Muilas nepadeda. Leisk šį kartą tokiom rankom valgyti, prilipo visai.

* * *

Sekmadieniais, visas šešias dienas plušę, žmonės mėgo ilgėliau lovoje pasivartyti, ir bent iki devin­tos dešimtos valandos Dangolio’ namuose viešpatau­davo tyla, nes į bažnyčią eidavo prieš vienuoliktą.

Kanopa, pakankamai ilgai išsivartęs lovoje, iki skausmo žiovaudamas, užmiegotom akim išvirto koridoriun, kai iš viršaus sušnabždėjo balsas:

— Kanopa, eik čia.Berniukas atsigrįžo, bet, pamatęs Dindą, šokte­

lėjo porą laiptų žemyn, kiekvieną minutę pasiruošęs padidinti greitį.

— Kanopa, nebėk, nemušiu, prisiekiu, — ir Dinda vienu atsikvėpimu išpylė visą priesaiką.

Berniukas sustojo. Ne priesaika jį paveikė, bet Dindos balse suskambėjusi gaidelė, kuri virpėjo to­kia baime, kad Kanopa pajuto įvykus ką nors ne­paprasta.

— Gausi dešimt, dvidešimt centų, eik čia pas mane į kambarį. Tuoj duosiu.

Berniukas jau nebebėgo, bet paslinko porą laiptų aukščiau.

— Eik, sakau, nebijok.— Ko nori?— Ant laiptų negaliu sakyti, eik čia, greičiau.Maldaująs balsas ir ištįsęs veidas padrąsino ber­

365

niuką, kuris, nors delsdamas, vis lipo aukštyn. Jam atsidūrus Dindos palėpėje, bernas greit uždarė duris. Kai judviejų akys susitiko, Kanopa vos nešūktelėjo: šeimininkas buvo apsimuturiavęs galvą, kad tik išsi­gandusios akys lipo ant veido.

— Ar užmušti jis nori mane? — švečiui ding­telėjo baisi mintis, tačiau bėgti nebuvo kur.

— Aš negaliu nutraukti tos prakeiktos skaros, tu pamėgink.

Kanopa gyvai ėmėsi darbo, bet tuojau pastebėjo, kad kažkokia kiaulystė slypi. Skara laikėsi galvos, tartum Dinda su ja būtų gimęs, net plaukų nejusti, po apačia rodėsi grynas kaulas. Vėl nejauku Kano­pai pasidarė, vėl slaptai žvilgterėjo J Dindą. Gal jis raupais susirgo, o gal iš proto kraustosi. Šaltis perė­jo berniuko nug&ra. Ir koks nelabasis čia nešė mane, pagalvojo pradėjęs drebinti kinkas.

— Smarkiau trauk, — paliepė Dinda.— Oi, palauk, — suriko vėl, kai Kanopa tvir­

čiau truktelėjo, — velniškas kremas. Ar tik Pamido­ras nesumaišė ko, o gal tyčiomis ką kitą įkišo?

Pamidoro vardas viena akimirka nuvarė Kano­pai visą baimę. Jeigu čia jau Pamidoras įmaišytas, tai prasti Dindos reikalai. Kremas tikriausiai iš vel­nio gautas. Jeigu jau ragana, Knopas ir Akulis buvo suvaryti į ožio ragą, tai tik kauleliai Dindos be­liks. Žymiai padrąsintas* jau su mažesne pagarba nuo berno galvos pradėjo plėšti skarą, bet toji ir nemanė pasiduoti.

— Be Pamidoro čia nieko nebus, nereikėjo su juo prasidėti.

— Kvailys. Atnešk vandens, gal atlips.

366

Kai Kanopa jau vėrė duris, staiga Dinda pagrie- ' bė jį už peties.

— Klausyk, jei nors žodį kam cyptelsi, atsi­mink! Jei tik pradės kalbėti, žinosiu, kad tu, nežiū­rėsiu nieko, geriau būtum negyvenęs, — tokia blo­ga ugnimi žėrėjo Dindos akys, kad Kanopai vėl nejauka pasidarė, vėl pagailėjo, kam pirmasis įkliu­vo jis.

Gerą pusvalandį abu vargo su vandeniu, bet rezultatų jokių, tik prišlapino visą kambarį.

— Reikia karšto vandens, atnešk man.

— Iš kur imsiu? Tėvai užsivirė arbatos, bet jau išgėrė. Negi iš naujo kursiu? Neleis.

Padėtis atrodė be išeities. Pablūdusiomis akimis Dinda kurį laiką žiūrėjo į veidrodį ir prapliupo to­kiais keiksmais, kokių net Kanopa negirdėjo. Tai būtų skutimo, galvojo pastarasis! Kaip gaila, kad Dinda nepriklauso gaujai! Mažiausia šimtas kriau­šių. Kažin, ar krumplys atlaikytų tiek, susisvajojo berniukas.

— Pamidorą vistiek užmušiu, tegu ką nori pas­kui daro. Užmušiu.

Ir vėl kišo galvą vandenin, prakaituodamas nuo minčių, kas reiks daryti. Žinoma, pas dėdę nuėjus būtų galima gauti karšto vandens, bet tada reikėtų paaiškinti visą įvykį, o kaip tyčia vakar pasisku­bino Dangoliui pripasakoti, koks biaurus Pamido­ras, kaip jis tą vagišių išbaręs ir kremo dėžutę nu­kentėjusiems atidavęs. Ne, negalima pas dėdę eiti, gudrus jis paukštis, kiaurai viską peržvelgs. Reikia gadinti skarą, kitaip neišsisuksi.

367

— Imk žirkles, — kreipėsi į Kanopą, — ir at­sargiai apkirpk medžiagą aplink, tik neliesk plaukų.

Kanopa, pirmą kartą gyvenime tapęs kirpėju, šiaip taip nuvaręs šonus, pasigėrėdamas žvilgterėjo į Dindą, kuris spoksojo į veidrodį, baimingai krai­pydamas galvą.

Vienu aukštu žemiau Dangolis šūklelėjo gimi­naitį, kviesdamas valgyti, bet tas užsirakino, tary­tum būtų išėjęs.

Ilgai laikė galvą vandenyje, net žmonės iš baž­nyčios pradėjo grįžti, tačiau šį tą laimėjo: skara šiaip taip atsilupo, bet plaukai atrodė taip, kad nors veidrodį kulk.

Kanopa, kuris į bažnyčią nėjo, nes neturėjo batų, gavęs jau visą litą, vis dar vargo, stengdamasis pa­dėti, o mintyse džiūgavo, laukdamas, kada galės draugams papasakoti įvykį, įdomesnį ir už Pami­doro stovyklą.

Matydamas, kad nėra jokios išeities, Dinda nu­tarė kviesti kirpėją, kuris gal ką patars, nes laukti nebeliko laiko, mat, širdies mylimosios vardinių va­landa jau artėjo.

Liepęs Kanopai atvesti jį, davęs berniukui 15 centų kyšio, priminė:

— Tik, žinok, nė žodžio niekam, nes. . .Išsirovęs į kiemą, Kanopa aplakstė gatvę, ieš­

komas draugų, bet didžiai nusivylė, neradęs, matyt, suruošė tolimesnę išvyką.

Kirpėjas sekmadienio proga užsiprašė trigubai brangiau. Klijento vardu sulygęs, Kanopa laimingai nuvedė pas Dindą, kuris nepaprastai apsidžiaugė, tikėdamas, kad pasibaigė jo vargai. Senas kirpėjas,

368

savo gyvenime daug matęs, daug patyręs, dabar, čiupinėdamas klijento plaukus, kraipė galvą, atsar­giai dairydamasis į sėdintį, lyg norėdamas patikrinti jo smegenų stovį.

— A, va, ponuli, čia jau nesušukuosi. Klijais patepėt, ar ką?

— Prancūzišku plaukų kremu.— Prancūzišku, sakot. Dar apie tokį negirdėjau.

Lyg ir šokoladą pirmena, ir lyg kiaulienos taukai. Ne, tokio kremo nežinau. Ar ponuliui neapsiriko krautuvėje?

— Gal ir apsiriko.— Matyt, apsiriko. Klijų įdavė, gal irgi prancū­

ziškų, nes kvepia. O gal pardavėjas pirmą dieną krautuvėj. Antai, su mano teta, kuri buvo 62 metų, ne, palaukit, ne 62-jų, bet 60, tikriausiai 60. Ne, ne, negalėjo turėti 60, nes jos sesuo tuo laiku. . .

— Kaip su plaukais bus, ar jų nesušukuosit?— Dėl plaukų sušukavimo, tai tokia pat svaja,

kaip ant plikės garbanas užauginti. Prisimenu . . .— Gal spiritas išvalytų.— Spiritas? Netikiu, čia ne lakas, bet mėginti

galima. Žiūrint, kurios rūšies klijai. Jei turite, gali­ma pamėginti. Prisimenu, man dar Odesoje bū­nant . . .

— Kanopa, gal tavo tėvai turi denatūruoto spi­rito primusui, aš sumokėsiu.

Kanopa atvilko pilną butelį.— , Kanopa, — stebėjosi kirpėjas, — tėvai keis­

tai krikštija. Negirdėjau dar apie tokį šventąjį. Kanopa, he, prisimenu. . . — Ir, kalbėdamas istori­

369

jas, kirpėjas valė, trynė, plovė ir pagaliau nuleido rankas.

— Ne, ponuli, čia nieko nepadarysi, čia kaip meksfaltas. Plaukai taip sulipę, kad kiekvieną at­skirai reikia skirti. Ir riebūs, žiūrėkit, mano pirštai, lyg lašinius čiupinėčiau. Dar tokio kremo nemačiau. Paduoki į teismą. Ar tik ne iš turgaus pirkai, iš senamiesčio nuo bobelkos?

— Tai ką daryti?— Kirpti reikia.— Kirpti?!— Žinoma, kirpti, ir tai pirma žirklėmis, pas­

kui pirmo numerio mašinėle ir tik paskui nulium.— Nulium?!— Būtinai, kitaip be kepurės ir į gatvę neišeisi.Dinda kurį laiką sėdėjo be žado.— Kirpkit.— Lengva pasakyti. Čia netinka paprastos žirk­

lės. Geresnės būtų gyvatvorėms karpyti. Po to reikia galvą karštu vandeniu su šepečiu išvalyti: nudažyta oda, kaip pas negrą. Tikriausia, senamiestyje pir­kai pas bobelką. Antai, ir mano tetulei. . . — ir vargdamas kirpėjas pasakojo daug linksmų istorijų, tik Dinda jų neklausė, o Kanopa nesuprato.

Po dviejų valandų atkaklaus darbo vaikinas buvo nuvalytas nuo plaukų ir, sumokėjęs kirpėjui keturis litus, vienas likosi su Kanopa.

— Kanopa!— Ką?— Jei atvesi pas mane Pamidorą, gausi dar litą.

Prisiek, kad nesakysi, ką čia matei.

370

Kanapos veidas ištįso, bet priešintis bijojo, dar niekad nematė tokio įsiutusio berno.

Šį kartą Kanopa rado visą gaują, išskyrus Or­leano Mergelę, kuri anksti rytą su tėvais išplaukė į Kačerginę poilsio.

— O tur kur buvai dingęs, — klausinėjo tik ką atvykusį.

Kanopa, pamėgdžiodamas iš stovyklos grįžusį Pamidorą, rodėsi pasipūtęs ir iškilmingas, tik akių negalėjo suvaldyti, kurios taip ir lakstė, kupinos džiugesio. Šiaip ar taip, bet Kanopos nekasdieninė išraiška nugąsdina draugus, kurie greitosiomis per- krėtė savo sąžines, laukdami smūgio.

— Pamidorai, Dinda tave šaukia.— Ko jis nori?—■ Negaliu pasakyti, priesaika, supranti.— Su. Bet ar geram, ar blogam?— Kad ne priesaika, aš viską pasakyčiau,

spiauti ant lito, kurį man siūlo.— O, apsidairė Pamidoras, — vėl į kailį taiko.

Taip nieko ir negali pasakyti?— Priesaika, supranti, — gailiai sudejavo Ka­

nopa.— Gal parodyti galėtum?Išraiškos gabumų Kanopa aiškiai neturėjo — be

talento apsigimę. Nors ir vargo, raudamas sau plau­kus, bet niekas nieko nesuprato, ir tik veltui ieškojo išeities, kai Osvaldas susiprato.

— Gal parašyti gali?— Tikrai, — nudžiugo draugai. — Prisiekei

nesakyti, bet apie rašymą nebuvo minėta. Rašyk.

371

Tuoj atsirado sąsiuvinio lapas, kuriame Kanopa parašė:

Pamidorai, neik. Dinda šautuvą turi ir nori tave nušauti. Plaukai iškrito jam nuo tavo kre­mo, ir aš jam nuskutau galvą. Sėdi plikas, ir daktaras pasakė, kad daugiau plaukai jam ne­beaugs. Nuėmė jam skalpą. Tave, sakė, nušaus ir pakars. Prisiekė septyniomis spynomis, net tris kartus, ir sakė amen.

Baigęs rašyti, Kanopa vėl paragino:— Tai einam pas Dindą, Pamidorai. . .Grįžęs vienas, Kanopa pareiškė bernui:— Neina.Dinda numojo ranka.— Eik ir tu, nereikalingas. Bet prisimink, ką

sakiau. Pasakysi kam nors žodelį, ką matei, geriau kraustykis iš buto, nes naktį ir pro langą pas tave įlysiu.

Barškindamas pinigus, Kanopa išėjo mažiau nu­džiugęs, negu tikėjosi. Tuoj nubėgo draugų prašyti, kad nė žodžio svetimiems, bet draugų jau nebebuvo, visi išlakstė po namus, nešdami naujieną.

— Tikriausiai Dinda dabar papiaus mane, — nusprendė atsargiai dairydamasis. — Ar pas Pami- dorą ant aukšto reikia kraustytis, ar ką . . .

* # -Jc

Po įvykio su Bakaičiu Akulis beveik nesirodė, ir štai Pamidoras, žaisdamas slėpynių, įbėgęs į tėvų rūsį, nustebo pamatęs jį bekalbantį su tėvu. Pasta­

372

rasis rodėsi bejėgis, o Akulis, įsikišęs rankas į kiše­nes, šaukė:

— Kaip sau nori. Neatiduodi pinigų — rytoj protestuoju vekselį.

— Dar palauk kiek, ruduo greit, žmonės dau­giau . . .

— Palik savo seną giesmę. Žinau ją: palauk ir palauk. Laukiau pakankamai ilgai. Rytoj pro­testuoju.

— Elgetomis paleisi.— O kas man! Skolingas, tai ir atiduok.— Turiu moterį, vaiką.— Dešimt jų turėk. Pagaliau ateik šiandien taip

į vakarą pas mane, pakalbėsime.Tėvui, matyt, nepatiko pasiūlymas, nes neryž­

tingai tylėjo, kai Akulis, išėmęs iš švarko piniginę, parodė sulankstytą popierių — vekselį.

— Jei tavoji nenorės leisti, tai prisimink šitą, tavo parašas, pažįsti jį, — ir neatsisveikinęs trenkė durimis, išeidamas į gatvę.

Tėvas su sūnumi kurį laiką tylėjo.— Vėl pradėjo reikalauti? — paklausė Jonas.— Eik, eik, ne tavo reikalas, — piktai stum­

telėjo laukan vaiką, kuris, grįžęs į draugų tarpą, žaisdamas vėl užsimiršo. Kaip tik atėjo jam eilė ieš­koti pasislėpusių, ir Nijolė, žinodama jo greitas ko­jas ir akylumą, bėgo į trečią aukštą, prie Dindos, kur, žinojo, Pamidoras nedrįs ieškoti jos. Nespėjo ji sustoji prie berno durų, kai jos atsivėrė, uždeng- damos ją, ir du balsai, tyliai šnabždėdamiesi, sustojo čia pat.

373

— Sek visus jų išėjimus. Kaip ilgai, kaip dažnai ir kur. Gal yra pastovūs išėjimo vakarai, supranti?

— Būk ramus, Akuli, aš jau nežiopsosiu. Tik duok man tą vaikpalaikį.

— Tu su manim neik, neturim rodytis kartu. Kol aš su jais kalbėsiu* tu suspėsi persikelti per Ne­muną. O jei paimsi dėdės laivelį, kaip aš su jais peresikelsiu?

— Aš neimsiu dėdės laivelio, duosiu kuriam vai­kėzui 10 centų, jis mane perkels.

— Tada gerai.— Kitų neimk, tik maišys. Pamidoras ir Kanopa.— Užtektų tau ir vieno Pamidoro, bet kaip

nori. Skubėk.— Ar jie tau patikės?— Nebūčiau Akulis buvęs! Juk nč pas tave ve­

siu, o į Nemuną.Akulis lėtai lipo laiptais žemyn, kai Dinda už­

trenkė duris, atidengdamas mergaitę. Tačiau Aku­lis neatsigrįžo, o kai laiptai suko į priešingą pusę, Nijolė gulėjo ant žemės, visai pasislėpusi. Ji laukė minutę, pagaliau ryžosi, puldama žemyn, skubėda­ma perspėti draugus, bet, patekusi į gatvę, tiesiai krito į kažkieno glėbį.

— Nijole, brangiausioji tu mano, — ir išsipuo­šusi moteris glaudė bučiuodama. Tuojau pažino savo krikštamočią su jos vienuolikos metu sūnumi.

— Vesk, brangioji, kur gyvenat. Na, ir keistą gatvę pasirinkot.

Nors Nijolė labai džiaugėsi viešnios atvykimu, tačiau draugų likimas gnaibė širdį. Negalėdama pa­likti viešnios, kone bėgdama pasileido namo.

374

Krikštamočia kitaip suprato tą skubėjimą.— Ko leki, vaikeli? Duok ranką, turiu laiko,

visai dienai atvykau. Leisk į tave pasižiūrėti. Išau­gai, tu mano vaikeli, — ir vėl šoko bučiuoti.

Akulis sustojo prie Pumpos ir Kanopos.— Ką jūs čia darot?— žaidžiam, slepiamės.— Tai vyrai, o kur kiti?Tik paklausė, o jau pasirodė uždusęs Pamidoras

su Arkliu.— Tai žaidžiat, — vėl pakartojo Akulis.— Žaidžiam.— Ar buvot cirko žiūrėti?— Kokio? — susidomėjo, nors jau buvo pasi­

ryžę toliau traukti.— Ar dar nežinot?— Ne.— Anapus Nemuno ganosi ir dramblys ir žirafa,

beždžionės. Po valandos trauks kitur, kur baigia palapines statyti.

Vaikams net žadą atėmė, kaip anksčiau jie ne­sužinojo.

— Bėgam pažiūrėti.— Aš dabar plaukiu. Du galėčiau paimti lai­

veliu, — pasisiūlė Akulis.— Mane, mane, — klykė vienas per kitą.— Pamidoras pirmas šūktelėjo, o Kanopa an­

tras, juos ir imsiu, — nurodė Akulis.— Ne, aš antras sušukau, — ginčijosi Arklys-.— Ne, Kanopa, aš girdėjau, — pakratė galva

Akulis.Pamidorui irgi rodėsi, kad antras šūktelėjo Ark­

375

lys, bet nenorėjo kištis į svetimą reikalą, tad lai­mingas nužygiavo su Akuliu, kuris paklausė:

— Ar Bakaitis pardavė namą?— Ne . . .— Aš, matai, nepykstu, Pamidorai, nepykstu, ir

baigta, nors tu man, mažiausia, porą tūkstančių litų nujojai.

Jonas kaltai dustelėjo, širdyje nejausdamas ma­žiausio gailesčio.

— Ar tau, vaikeli, Bakaitis saldesnis?— N ee. . . — nutęsė Pamidoras.— Matai, nee, — pamėgdžiojo Akulis, — o kam

liežuvį pakišai? Bet aš tau vis geras. Kadaise daug iš tavęs tikėjausi, bet labai subobėjai šią vasarą. Ir kas tau pasidarė?

— Kodėl subobėjau?— Et, ką tau aiškinsi, tiek to* Aš tai ne Dinda.

O, Dinda nori sutikti tave.— Bet aš jo nenoriu.— Tikiu, tikiu, nemalonu su tokiu susitikti, ku­

riam kiaulystę iškrėtei. Pavyzdžiui, man, mažiausia— du tūkstančiai litų.

Klausydamas berniukas pradėjo abejoti, ar gerai daro, eidamas kartu su Akuliu: nors vyro veidas maloniausiai šypsojosi, tačiau savotiškas balso skam­bėjimas ką kitą bylojo. Geriau būtų su draugais aplink per tiltą bėgęs, bet dabar negi parodysi, kad bijai! Gerai, kad dar Kanopa kartu eina, drąsiau.

Lyg atspėjęs Pamidoro mintis, Akulis atsisuko į Kanopą:

— Ir tu, vaikeli, liežuvį turi metrinį.— Juokiesi, dėde.

376

— Aš visad juokiuosi. Štai Dinda nesijuokia — kito būdo. Jis tau labai dėkingas už pagarsinimą. Gatve negali praeiti. Irgi nori su tavim susitikti.

— Aš, dėde, nesakiau. Tur būt, tas kirpėjas.— Kirpėjas nespėjo dar ir į namus sugrįžti, o

jau pas Dindą pradėjo žmonės veržtis, norėdami pasižiūrėti. Bet tai tavo su Dinda reikalai, kas man.

Įsuko į mažą gatvelę, kuri vis labiau krito že­myn, užsibaigdama pasisukimu, ir iš čia atsivėrė reginys į Nemuną, į Lietuvos upių karalių, kuris platus, didingas, neskubėdamas varė savo vandenis į jūrą. Kiek akys siekė, saulės spinduliuose išsitiesęs, užpildęs visą didžiulį slėnį, ramiai teliūškavo, plak­damas krantus, ir tik kartais, didžiajam garlaiviui praplaukus, supykęs tėkšdavo tokia jėga, kad ne tik maži laiveliai pradėdavo šokinėti, raudamiesi nuo juos laikančių grandinių, bet ir sieliai, kilo­metrais besitęsdami, kurie dabar girgždėjo sąjungi­niuose.

Akulis, išėmęs raktą, atpalaidavo grandinę, lai­kančią laivelį ir, paėmęs iš vaikų po irklą, kuriuos atnešė iš Dangolio kiemo, pradėjo irkluoti, sukda­mas į kitą krantą. Jau iš kelių patraukimų vaikai pajuto, kad Akulis silpnas jūrininkas, nes irklai pa­sinerdavo per giliai, patraukimas trumpas, be jėgos.

O Nijolei jokiu būdu nesisekė nors akimirkai išsprukti iš viešnios rankų, kuri negalėjo atsidžiaugti savo krikštadukra, nenujausdama, kokiu rūpesčiu plaka mergaitės širdelė. Net puiki dovana — gin­taro karoliai — nesugebėjo nukreipti minties, tačiau mergaitės išsiblaškymas buvo suprastas tuo netikė­tumu, kurį padarė krikštamočia. Padėka ir bučkiai

377

irgi nemažai atėmė laiko, tad, oficialiai daliai pasi­baigus, Nijolė greit paklausė:

— Galiu pažaisti su Vytautu?— Žinoma, gali. Mes čia kalbamės, užmiršdami,

kad vaikai nori pasidžiaugti.— Eime, — Nijolė pagriebė už rankos svetimoje

vietoje nedrąsų berniuką, kuris, žodžio nesakyda­mas, leidosi tempiamas.

— Gerai, kad atvežei Vytą. Matai, kaip apsi­džiaugė mergaitė, tokį mandagų puikų berniuką su­tikusi, nes čia aplink jai tokia kompanija, Dieve, apsaugok.

Nuvedusi berniuką į sodą, mergaitė paklausė:— Gal slėpynių žaisime?— Gerai.— Tai tu užsimerk, o as pasislėpsiu. Tik atsi­

mink: turėsi rasti. Nerasi, tai iki vakaro sėdėsiu pasislėpusi.

— Gerai.— Skaičiuok iki 150.— Užtenka iki 20.— Ne, pas mus iki 150. Pradėk.— Vienas, du, trys* keturi. . .Nijolė daugiau jau negirdėjo, nes, kiek kojos iš­

kerta, bėgo ieškoti draugų, tačiau, aplaksčiusi visus kampus, Vaitus ir palėpę, suprato, kad jau Nemu­nan patraukė.

— Kad tik vėlai nebūtų, kad tik suspėčiau, — dejavo, bėgdama kiek kojos iškerta, tačiau, atbėgusi krantan, pamatė jau gerokai nutolusį laivelį. Pilna krūtine šaukė, bet bendram giedrios dienos ūžesy silpnai siekė jos balselis, paklydęs po didžiulį plo­

378

tą, juo labiau, kad ir berniukai žiūrėjo į priešingą krantą.

Pamidoras, turėdamas sakalo akis, staiga pa­klausė:

— Dėde . ..— Ką, angelėli?— Kitame krante, kur plaukiam, ar ne Dinda

stovi?Akulis pažiūrėjo per petį.— Dinda, vaikeli.— Dėde. . . •— Koks rūpestis tave spaudžia, vaikeli?— Gal pasuksime laivelį atgal?— Cirką norėjai pamatyti.— Jau nenoriu. •— Bet Kanopa nori.— Nenoriu, dėde, — drebėjo išsigandęs Kanopa.— Bet aš, vaikeliai, vis dar noriu.Pamidoras pasižiūrėjo į kitą krantą, kur tik da­

bar pamatė Nijolę, rankomis mojančią, visaip ro­dančią, kad plauktų atgal. Berniukas viską suprato. Tyčiomis Akulis jį veža pas Dindą, matyt, mer­gaitė ką nors žino, tik per vėlai žinią duoda.

Srovė nešė juos gerokai į šoną, bet kitame krante ir Dinda kartu keliavo.

— Nejaugi nėra išeities? — Jonas baimingai žvalgėsi aplink, matydamas, kad iš Kanopos menka parama — toks atrodė išsigandęs, o laivelis, per­plaukęs pusę Nemuno, vis artėjo pas Dindą. Karšt­ligiškai dirbo berniuko galva, net šiurpuliai ėjo kū­nu, kai jutosi jau patekęs į Dindos nagus; kaip tyčia aplink tuščia, nėra žmonių.

379

Nors ir sunkiai yrėsi Akulis, bet jau aiškiai ma­tyti Dinda, įsirėmęs į šonus.

Lyg ieškodamas pagalbos, berniukas paslinko prie virpančio Kanopos, kuris nedviprasmiškai siur­bė nosimi. Kadangi Kanopa viduryje laivelio, prie pat jo šono glaudėsi, Jonui ties juo pasilenkus, laivelis, nustojęs pusiausvyros, kryptelėjo.

— Ką darai, paskandinsi! — piktai riktelėjo Akulis, ir jo balse tokia baimė, kad Jonas tuojau suprato jį plaukti nemokant.

Tartum žaibas berniukui šovė mintis. Žvilgterė­jo į viduryje Nemuno kyšojančią salą, kuri gerokai nutolusi, bet plaukiant pasroviui, net su lengvais drabužiais, kokius štai jiedu su Kanopa turi, galima ją pasiekti be mažiausio pavojaus.

Visiškai nurimęs, Jonas visu kūnu staiga pasviro ant krašto laivelio, kuris įtartinai susiūbavo.

— Kvaily, lauk, į vidurį! — vėl suriko Akulis.— Dėde, — Jonas pasitraukė į vidų, leisdamas

laiveliui išsilyginti.— Ką?— Suk dabar laivelį atgal.— Kai cirką pamatysim, angelėli, žada būti

labai įdomus.— Ne, dėde, suk tuojau, nes pasiskandinsim.— Sukvailėjai.Užuot atsakęs, berniukas vėl išsikišo tiek, kad

laivelio kraštas susilygino su vandeniu.— Lauk, kvaily, ką darai?! — pašoko Akulis,iš

baimės nustodamas irtis.— Nešokinėk dėde, ba apversi.

380

— Nuskęsim, — atsisuko Kanopa, mėgindamas trauktis į vidų, bet Jonas jį sulaikė.

— Sėdėk, kur esi. Matai aną salą? Nuplauksim, pasroviui.

Nekvailas buvo nelaimės bičiulis, tuoj pagavo mintį, net veidas nušvito.

— Skęsti tai skęsti — sušuko Kanopa, virsda­mas ant laivelio krašto, ir iš tikrųjų vanduo pradė­jo veržtis vidun.

Akulis nekvėpuodamas žiūrėjo į besipilantį vi­dun vandenį, jausdamas, kad mažiausiai neatsargus judesys, ir . . .

— Vaikeliai, aš plaukti nemoku...— Suk, dėde, atgal, — įsakė Jonas.— Gerai, plaukiu atgal, — sušvokštė Akulis,

gręždamas laivelį.Dinda, nesuprasdamas, kas atsitiko, kažką šau­

kė, modamas ranka. Kitame krante, plodama ran­komis, šokinėjo mergaitė.

Berniukai dabar ramiai sėdėjo, kartas nuo karto nurodinėdami Akuliui.

— Prieš srovę kiek pairk, dėde. Daugiau, dau­giau!

Kai Nijolė jau buvo arti ir jau galima buvo iš­girsti jos šauksmą, Pamidoras vėl įsakė:

— Dėde, plauk pas Dindą.— Kur?! — išsižiojo Kanopa, bet akimirką vėl

suprato.• — Plauk, dėde, — ir berniukai vėl užgulė kraštą.

Skęsti Akulis aiškiai nenorėjo, tad, vėl paklau­sęs, sodriai varvino prakaitą, nes darbas nebuvo

381

lengvas. Viduryje Nemuno, neišlaikydamas karščio, numetė švarką, likdamas vienmarškinis.

— Angelėliai, jūs mane visai nukankinsit, pūsles pratryniau. Plaukiam namo, gana žaisti. . .

— Dar, dėde, kiek pažaiskim.— Aš jums po litą duosiu, vaikeliai.— Kaip gi imsim, dėde: pats irkluoji ir dar mo­

kėti nori? Nereikia.Kurį laiką plaukė tylėdami, ir kai Dinda trynė

rankas, pasiruošęs čiupti grobį, Akulis vėl gavo įsa­kymą sukti atgal.

— Plauki čiaaa, kas yraaaa!. . . — šaukė Dinda.Akulis tylėjo, tik akimis ieškojo kurios nors pa­

galbos, tačiau laivelis taip įtartinai buvo pakrypęs, kad kiekvienas neatsargus judesys tikrai nukapsty- tų į aną pasaulį. Dar atlikęs dvi išvykas į kairę Ne­muno pusę ir dvi atgal, Akulis pradėjo maldauti:

— Negaliu, angelėliai. . . Po du litu gausit. . . Visai negaliu, rankos švininės, širdis sprogs — turiu nesveiką.

Berniukams pagailo Akulio, tad tylėjo. Krantas su laukiančia Nijole atsidūrė čia pat. Tačiau, kai iki sausumos liko vos pora metrų, Akulis, užmiršęs savo silpną širdį, šoko, norėdamas pačiupti Pami- dorą, tačiau ar dėlto, kad buvo išvargęs, ar netikė­tai užklupti vaikai loštelėjo atgal, tik Akulis, nete­kęs pusiausvyros, su apverstu laiveliu pliumtelėjo į vandenį. Žinoma, nuskęsti nebuvo pavojaus, nes kojos siekė žemę, bet Akulis visai dienai spėjo pri­sigerti vandens ir kai šiaip taip išropojo į krantą,• vaikai, toliau pabėgėję, gręžė marškinius, o kelnes džiovino nuosavu kūnu. Akuliui blogiau sekėsi, nes,

382

būdamas su batais, ilgomis kelnėmis, atrodė kaip cirko juokdarys, išėjęs publikos malonumui. Staiga Akulis stvėrėsi už galvos.

— Švarkas, švarkas!Vaikai nusekė akimis ir pamatė jau srovės į Ne­

muno vidurį nuneštą vos matomą juodą tašką, kuris matyt, sunkių daiktų traukiamas, netrukus visai pa­nėrė, dingdamas iš akių. Aplink susirinkusiems žmo­nėms Akulis kažką aiškino, prašė, ir iš tikrųjų du, nusimetę drabužius, nuplaukė Akulio nurodyton vieton, bet, vieną kitą kartą panėrę, grįžo atgal tuš­čiomis.

— Kvaili, — pastebėjo čiaudėdarhas Kanopa, — srovė dugnu nurideno jau toli. Kitais metais jūroje galės paieškoti. Teisybė, Akulis žadėjo mums po du litu, jei leisime krantą pasiekti.

— Eik, primink jam. Aš savo dalies atsisakau tavo naudai.

Staiga Pamidoras prisiminė tėvo pasirašytąjį vekselį, kuris buvo Akulio švarko kišenėje, tad vėl nusekė pasižiūrėti, kaip sekasi Akuliui žvejoti, bet, matyti tas .nustojo vilties, nes besikeikdamas ir čiau­dėdamas patraukė savo keliais.

Kai pradžiūvę berniukai, Nijolės lydimi, pasi­rodė gatvėje, sušuko kažkoks svetimas balsas:

— Štai tu, radau! Mano ir tavo motina ieško tavęs, palauk, bus tau, — už tvoros kyšojo Vytas.

Pamidoras, piktai apžvelgęs svetimąjį, nubėgo pas tėvą.

— Tėte . . .— Kas yra, sūnau?— Tavo vekselis nuskendo.

383

— Ką sakai, Jonai?— Tikrai, piniginė įkrito Nemunan, ir nebėra.— Kokiu būdu ji įkrito?— Akulio švarke buvo, o kai tas įkrito Nemu­

nan, tai ir nuskendo.— O Akulis?— Akulis buvo be švarko, ieškojo, bet nerado.

Galėsi neiti pas Akulį.— Tai naujieną man pasakei. . .

.* * *

— Nijolė — tikras laukinukas, — skundėsi va­kare motina pargrįžusiam tėvui. — Vargšas Vytas tris valandas ieškojo jos, o ji gatvėje su tais išdy­kėliais. Gėda buvo prieš viešnią, kuri, mačiau, pasi­piktino. Apgavo Vytą, o pati dingo.

— Tai tau Nijolė! Jei savo pasielgimais mums gėdą darai, tai jau nebepažįstu savo dukros.

— Tėtuliuk, kaip tu mano vietoje pasielgtum, jei mirtis grėstų tavo draugams? — ir Nijolė pa­pasakojo visą Nemuno istoriją.

— Nesuprantu, — gūstelėjo pečiais tėvas. — Kodėl Vaitas neužstoja savo sūnaus? Vaikas, kaip koks vilkas, ujamas.

— Pamidoras pats gali apsiginti, — paaiškino Nijolė.

— Jo išdidumas man patinka, bet jei jam plau­čius tas bernas atmuš, tai visam gyvenimui liks in­validas. Be to, — kreipėsi į žmoną, — ir pedagogi­niu atžvilgiu tas rungtyniavimas su suaugusiais ne- sviekas dalykas. Tie visi apgaudinėjimai, išsisukinė­

384

jimai — nei šis, nei tas. Laikas būtų tam galą pa­daryti.

— Bet kaip?— Reikia man pas jo globėją dėdę užeiti. Tas,

kiek teko susidurti, atrodo protingas žmogus ir geras.

Kadangi buvo pratęs nuspręstų reikalų neatidė­lioti, tuoj užsidėjo skrybėlę ir nukeliavo pas Dangolį.

Vaikams neteko sužinoti, kas ten buvo kalbėta, tik Pumpa matęs, kaip dėdės kambarin buvo pa­šauktas Dinda, girdėjęs pakeltų balsų triukšmą, ma­tęs išslenkantį raudoną, kaip buroką, sūnėną.

Grįžęs po valandėlės tėvas paplojo dukrai per skruostus.

— Pasakyk savo draugams, kad drąsiai gatvėje sukinėtųsi, net ir Pamidoras. Nelies jų daugiau Din­da. Nemalonus bernas, bet dėdės bijo, kad neišmes­tų iš kambario, be to, valgyti gauna.

Kitą dieną žinią patvirtino pats Dangolis, rūs­čiai subaręs vaikus.

— Kad man daugiau su Dinda jokių reikalų neturėtumėt, nei žodžiu, nei veiksmu, nes tuojau tėvą šauksiu. Užtenka man, nusibodo. Dinda irgi nelies jūsų, aš tai prižadu jums.

Visi gatvėje žinojo, kad Dangolio žodis aukso vertas, tad žymiai palengvėjo gyvenimas, lyg an­troji vasara grįžo, kuri jau visai linko į rudenį. Ni- jo» vis rečiau pasirodydavo draugų tarpe, nes, ruoš­damasi egzaminams į pirmąją gimnazijos klasę, vis dažniau buvo verčiama sėdėti prie knygos, bet iš­trūkusi skambėjo pati triukšmingiausia, skubėdama išlieti pritvinkusią energiją. Berniukai tiek prie jos

385

įprato, kad niekad vieni nesiimdavo didesnių žy­gių, laukdami mergaitės. Nusižiūrėjęs į skautus, Pa­midoras net ilgą lazdą įsitaisė, o Nijolė vėliavą pa­dovanojo, tad, turėdami gairelę, visad įsmeigdavo ją savo žaidimų vietose ar imdavo kartu kelionėse į mišką, tartum ji būtų septintasis gaujos narys. Kitų gatvių berniukai pradėjo juos vėliavininkais vadinti, ir gauja tuo labai didžiavosi.

Dvidešimt penktą rugpiūčib, visų draugų laimi­nama, Nijolė, motinos lydima, išvyko egzaminų laikyti. Tris dienas po to vaikščiojo labai susirūpi­nusi, mat, nežinojo rezultatų, tačiau ketvirtąją die­ną atlėkė džiugi — išlaikiusi pirmoji — geriausia. Ta proga gauja surengė miške didžiulį laužą, kur Pamidoras parodė indėnų šokį, ir šis taip patiko berniukams, kad tie atsisakė kitų žaidimų ir, vie­toje kirvių, sukdami šakas, vaizdavosi esą indėnai.

Nijolė, nutolusi su Pamidoru, paklausė:— O ką tu rudenį darysi?— Nežinau.— Eisi gal kur mokytis?— Norėčiau, bet pinigų nėra; visur reikia mo­

kėti. Tėvas nori, kad pas kirpėją eičiau — pigiau­sia, bet aš nenoriu.

— Ko tu nori?— Radijo apratus dirbti.— Man irgi jie patinka, bet kai kartą pakrapš­

čiau mūsų aparato vidų, tai visą mėnesį jis neveikė, sutaisė kiti.

— Nijole, — Pamidoras vengė mergaitės akių,— aš tau noriu padovanoti. . . imk, — atkišo lig šiol už nugaros slėptą mažu kakleliu didelę rašalinę,

386

kurios viduje iš plonučių balanėlių sulipdytas tilpo namas.

— Tavo išlaikymo proga, — paaiškiuo.— Oi, kaip gražu, koks tu geras. . . — ir nesijus-

dama, dėkingumo pagauta, padarė tai, ką darydavo tėvams. Būtent, apkabinusi kaklą, karštai pabučiavo į skruostą, tuoj šaukdama, rodydama dovaną kitiems.

Vakare Nijolės motina, saldumynais apstačiusi stalą, pakvietė visą gaują, pati pasitraukdama, pa­likdama Nijolei svečius, kuri, jausdama šeimininkės pareigą, atliko ją puikiausiai, nešiodama arbatą ir. vaišindama. Tik į vakaro pabaigą, lukštendama rieštusus, neišlaikė nepasigyrusi:

— Klausykit, Pamidoras jau ne grafas Monte Kristas, o Tomas.

Kai berniukai nustebę pakėlė galvas, Nijolė pa­aiškino:

— Aš jį pabučiavau, kai jis man dovaną įteikė.Naujasis Tomas nusidažė purpuru. Osvaldas,

pradžioje išsižiojęs, užspringo, net ašaros pasirodė. Kanopa susirūpino savo sužeistu pirštu. Arklys su priekaištu pažiūrėjo į Joną, kuris kiaurai žemę norėtų nugarmėti. Tik Pumpa, džiugiai šyp­sodamasis, pataisė padėtį:

— Mama visad mane bučiuoja, kai esu geras. . .

387

J

A U D R I N G A S R U D U O

Rugsėjis atėjo, tartum malonusis svečias su gin­tarine pakibusia saule, rieškučiomis vis dar pilstan­čia šilumą, kuri, varvėdama medžių lapais, dažė juos aukso varsomis, ir tie išpuikę dairėsi į platųjį pasaulį, pasišovę skristi su vėjais, toliau nuo savo gimtųjų lizdų.

Gaujos gyvenimas iki piet visai sutriko, nes Os­valdas, Pumpa, Kanopa kasryt žygiavo į mokyklą, o Nijolė, užsidėjusi prašmatnią uniforminę kepurę, išsigašiusi skubėdavo į autobusą, kuris veždavo ją į gimnaziją.

Tik Pamidoras ir Arklys, vos pavasarį baigę pradžios mokyklą, slankiojo be darbo, nusiminę, nežinodami, ko griebtis, nes ir tėvai dar buvo neapsisprendę dėl vaikų ateities.

Vieną pablyškusį rytą Pamidoras ilgai raivėsi, žiūrėdamas pro palėpės duris, tingėdamas lipti že­myn, kai iš tolo jį pasiekė skambus pažįstamas bal­sas. Berniukas viena akimirka nudardėjo žemyn ir taip atidžiai prausėsi, kad net motina pastebėjo:

— Gal vestuvėms esi pakviestas?— Draugininkas atvažiavo.— Tas studentas priešais?— Tas pats.Pamidoras, išbėgęs gatvėn, ilgai trynėsi aplink

sodą, kol atsidarė varteliai ir jaunuolis susidūrė su berniuku.

391

— Sveikas, Jonai. Kaip laikaisi?— Gerai.— O, kaip smarkiai paaugi, pagražėjai. Malonu

tave matyti. Su Nijole vakar kalbėjau, sakė, šaunus berniukas pasidarei.

Pamidoras giriamas nuleido galvą, nežinodamas, kur dėti žvilgsnį ir rankas.

— Girdėjau, Bakaičiui padėjai.— Taigi.— Geras darbelis. Vykstu dabar į gimnaziją,

kur susitiksiu su skiltininkais. Sužinosiu, kada Kęs­tutis sueigą daro, pranešiu tau.

— Gerai būtų.— Tai iki pasimatymo, Jonai.— Iki.Tą patį vakarą studentas pasibeldė pas batsiuvį,

atnešdamas pasaisyti dvi poras batų.Pažintis netruko užsimegsti, ir, tėvų dėkojamas

už sūnaus paėmimą į stovyklą, draugininkas atsakė:— Jei jūsų sūnui stovykla į sveikatą išėjo, tai

man tik džiaugtis tenka.— Kaipgi, pone, pakito, kaip ne tas vaikas: ir

dantis plauna ir kaklą, nors anksčiau nepriprašyda- vom. Kaip jūs tokį ir paėmėt su savimi! Ten tik ponų vaikai, tur būt, — susidomėjo motina.

— Visi mes lygūs, ir skirtumų tarp mūsų nėra. Jei leisite, ateisiu su skiltininkais batsiuvio amato pasimokyti.

— Prašom, kodėl ne, — pritarė tėvas.— Žinoma, jeigu reikia tokiu būdu apmokėti už

Jono stovyklą, ką darysi. Ponai ne ponai, dabar, matau, visi mokosi patys dirbti. Ir kam tikrai tie

392

amatininkai reikalingi! Greit badu jie visi išdvės, — užbaigė motina, nusisukdama prie puodų.

Draugininkas pajuto, kad moteris nesuprato jo minties, nors, žinoma, jis pats kaltas, klaidą pada­ręs, mat, pasiskubino be reikalo.

— Ne, ponia, mes nesirengiam tiek išmokti, kad atimtumėn iš amatininkų pragyvenimo šaltinį, bet siekiame kiekviename amate matyti jo įdomumą, reikalingumą, kad jaunieji išmoktų gerbti kiekvieną darbą, — ir, norėdamas nutraukti nejaukų įtempi­mą, pasuko kalbą kitur.

— O ką manot su Jonu daryti?— Tur būt, kirpėju leisime. Ieškome, kuris jį

priimtų.— Aš nenoriu, — įsiterpė berniukas.— Jis nori aparatus dirbti, bet kas iš to! Visur,

kur geresnis amatas, pinigų reikia, o iš kur mes paimsim?

— Aš nebūsiu kirpėjas, — vėl suniurnėjo ber­niukas.

— O ar žiūrėjot kur nors kitur? Pavyzdžiui, in­žinierių Kalvaičių labai rimta dirbtuvė. Elektros, radijo aparatai ir kiti panašūs dalykai.

— Ne mums ten . . .— Jeigu norite, galėsiu pasitairauti, gal nebran­

giai paimtų, gal kaip nors išgalėtumėt. Mano tėvas su jais keletą reikalų turėjo, paklausiu per jį.

— Jei ponas geras, mes būtumėm labai dėkingi.Draugininko žvilgsnis susidūrė su berniuku, ku­

ris tokiomis akimis į jį žiūrėjo, kad net nejauku pa­sidarė. Jei iš to nieko neišeis, tai tik be reikalo sun­kus nusivylimas.

393

Negaišdamas, grįžęs namo, studentas tuojau iš­dėstė visą reikalą tėvui, kuris pažadėjo paskambinti firmai, tačiau kitą dieną rezultatai pasirodė mažai džiuginą. Firma pradžioje už mokinio priėmimą pa­reikalavo 300 litų, kuriuos tektų įnešti iš karto. Vė­liau, prašytojo spiriama, firma sutiko pasitenkinti ir 200 litų, su sąlyga, kad berniukas būsiąs labai ga­bus ir stropus tam darbui. Kitaip po dviejų savai­čių tektų palikti vietą.

Išklausęs sąlygas, draugininkas palingavo galva.— Dėkui už pastangas, tėve, bet, atrodo, viskas

veltui. Iš kur jie paims 200 litų, jei ir mums tai yra pinigas!

— Prašei — sužinojau, o dabar tai tavo ir tavo skautų reikalas. Ieškokite, o rasite, belskite, o bus atidaryta. Sudiev, sūnau.

Tėvo neįtikintas, studentas veltui suko galvą, kur galėtų rasti tokią sumą pinigų. Nebesurasdamas išeities, vengė Jono, nebedrįsdamas pranešti nau­jienos, nebedrįsdamas atimti vilties, kuri berniuką taip džiugino.

Tą patį vakarą pas draugininką susirinko skil­tininkai, kur mėginta nustatyti žiemos veikimo pla­ną. Po oficialaus posėdžio šeimininkas, pasidžiaugęs Jono padarytąja pažanga, pasiūlė priimti jį kandi­datu į žirgų skiltį, kartu papasakodamas apie nepa­vykusias pastangas įkurdinti berniuką inžinierių Kalvaičių dirbtuvėje.

— Gal mes galėtumėm padėti? — susidomėjo Kęstutis.

— Du šimtai litų. Dideli pinigai. Nežinau, kur rasti tokią sumą.

394

— Aukų lapą galėtumėm per skautų tėvus pa­leisti, — patarė Antanas.

— Abejoju, ar ką laimėtumėm. Be to, mažiau turtingų skautukų tėvai jaustųsi nesmagiai, negalė­dami prisidėti, — suabejojo draugininkas.

— Mano tėvas duos dešimt litų, — išdidžiai metė Algimantas.

— Manųjų ir prašyti neišdrįsčiau, nes, žinau, neturi atliekamų pinigų, — prisipažino Petras.

— Jono tėvas batsiuvys, rodos, — nušvito Kęs­tutis. —* Draugovėje turime 60 skautų. Kad taip tarp skilčių paskelbtumėm batų taisymo konkursą! Kiekviena šeima turi šį tą pataisyti, ir pinigas neitų veltui.

— Gera mintis, — apsidžiaugė berniukai.— Galima pasvarstyti, — pagalvojęs sutiko

draugininkas.Pradėjo skaičiuoti, derinti, bet greit paaiškėjo,

kad pinigų vis dar truktų, jei konkursas ir pavyk­tų. Staiga draugininkas stuktelėjo sau į galvą.

— Pamiršau, visai pamiršau! Pereitame Skautų Aido numeryje buvo skelbimas: jei kuri draugovė ar skiltis sutiktų ekspedijuoti Skautų Aido kurį numerį, tai už jį gautų, gerai neprisimenu, bet kaž­kas tarp 30 ir 50 litų. Ar mes nepamėgintumėm bent du numerius sutvarkyti? Štai kiek pinigų būtų! Batų konkursas irgi kiek duotų. Štai Jonas ir galė­tų žengti, kur širdis traukia.

— Reiktų su tuntininku pakalbėti, — siūlė Kęstutis.

— Gerai, rytoj vyksiu pas jį, o dabar batų kon­kurso taisyklės.

395

Numatę ir paruošę visas konkurso taisykles, skil­tininkai atsisveikindami pasikėlė. Algimantas dar luktelėjo.

— Broli draugininke, norėčiau tą Joną pama­tyti, reikalų turiu.

— Ir Kęstutis nori su juo pasisveikinti. Tuoj jus ąbu nuvesiu.

.* * *

Nors draugininkas perspėjo Vaitus, bet jie maža tikėjosi naudos, ir, jam išėjus, motina spektiškai žvilgterėjo į tėvą.

— Kepurę tas studentas gračią nešioja, bet po ja tai dar visai skystas, lygiai toks vaikas, kaip ir mūsų Jonas. Prineš čia mums batų, lauk. Su trum­pomis kelnėmis po mišką lakstyti tai sugeba, ži­nom. Matysi, atneš tau porą šlepčių pataisyti, ir viskas.

Motina, rodos, spėjo, nes praėjo viena, kita, penkta diena, o niekas ir nosies nerodė, ir Vaitas dar mažiau uždirbo, kaip visad. Praėjo dar trys vakarai, ir tik ketvirtą į rūsį kyštelėjo nosį kažkoks rudas gimnazistukas.

— Ar čia Vaitas batsiuvys gyvena?— Čia, čia.— Dvi poras batų atnešiau. . .Dar neatšalo durų rankena, kai vėl pasibeldė,

ir iš karto įmovė du išsišiepę vyrukai.— Arabas, — aiktelėjo pašokęs Pamidoras.— Tas pats. Sveikas esu ir gyvas, nors dukart

skendau ir kartą perkūnas buvo trenkęs . . .— Tai jau čia būtum neatėjęs.

396

— Aš su guminiais batais buvau, tai tik trenk­tas sužaibavau, ir vėl elektra išlėkė.

— Klausyk tu jo, — numojo ranka kartu atė­jęs Jurgis. — Jo prosenoliui taip atsitiko, o Arabas dabar prisiminė.

Skiltininkai į konkursą kibo iš visų jėgų, ir per savaitę vakarais nesidarė Vaitų durys. Berniukai tempė ne tik savo kiaurus ir apgadintus batus, bet rinko savo kaimynų, giminių, pažįstamų, kiekvieną kartą reikalaudami iš batsiuvio raštelio, kur aiškiai buvo pažymėta atnešėjo vardas, pavardė ir kiek porų batų!

Tėvas užverstas darbo. Raštininko pareigas pa­vedė Jonui, kuris sąžiningai išdavinėjo liudijimus, nepaprastai didžiuodamasis savo naujomis pareigo­mis. Kanopa su Osvaldu iš bulvės padarė net anspau- dą, vaizduojančią kažkokį nematytą gyvulį, tik, vaikų nusiminimui, Vaitiene neleido ja naudotis, įmesdama pečiun.

Nijolė, patyrusi, kas vyksta, vieną vakarą at­vilko tėvui bent tuziną batų.

— Tėveliuk, jei man leisi, aš pas Vaitus taisyti nunešiu.

— Vaikeli, susimildama, kam taisyti, jei geri ir be pataisymo.

— Pamidorui reikia padėti, visi jam batus neša, kad uždirbęs galėtų mechaniku mokytis.

— Girdėjau. Paieškokime, gal kur skylę rasime.Ilgai su tėvu ieškojo, bet, mergaitės nusimini­

mui, vis veltui — batai atrodė sveikiausi.— Šitie, tėtuliuk, atrodo . . .— Prieš savaitę tik pirkti.

397

— Tai ką darysim?Abu kurį laiką žiūrėjo vienas kitam į akis.— Sugalvok ką nors, tėtuliuk.Tėtuliukas pasirodė vertas pasitikėjimo, nes pa­

galiau mirktelėjo.— Nijole, jau greit būsi tikra panelė. Laikas

tau rimtai į gyvenimą kibti.— Na? — laukė.— Žiema čia pat, ar ne?— Čia pat.— Kaip manai, pačiūžos tau reikalingos būtų?— Tėtuliuk! — aiktelėjo mergaitė, puldama tė­

vui į glėbį.— Matai, batai tam sportui reikalingi. Vilkis

apsiaustą, eisime jau dabar užsakyti. Kol padarys, ir ledas spės pasirodyti.

Skautų Aidą ekspedijuoti jpadėjo visas Gedi­mino draugovės štabas, išskyrus Ričardą, kuris, ga­vęs blogą pažymį, nutarė šeštadienį pasėdėti prie knygos. Vaitas su savimi atsivedė Arklį ir Kanopą, kurie labai sąžiningai padėjo.

Bakaitis, sužinojęs, kokiomis pastangomis kau­piami mokslui pinigai, atsidėkodamas už Jono pa­galbą, atidengiant begėdišką apgaviką, tylomis įkišo draugininkui dvidešimt litų.

— Geras berniukas, tegu Dievas laimina jį, žen­giantį į ateitį.

Trijų savaičių bėgyje buvo surinkta 135 litai, kurie įgalino Joną pradėti mokslą. Likusios 65 litų sumos, draugininko tėvo prašoma, firma sutiko pa­laukti net iki pavasario.

* * *

398

Auksinis ruduo vis labiau keitė savo nuotaiką, darydamasis kaskart rūstesnis, nekantresnis, berda­mas saujomis lapus, apnuogindamas medžius, dūk­damas tuščiuose daržuose*, švilpaudamas, kaukda­mas telefonų stulpuose, varydamas debesis, dažnai šaltu lietumi apipurkšdamas, čia vėl džiovindamas žemę, virš kurios tesirodė tik krankiančios varnos, tik papurtę mažyčiai žvirbliukai, dairydamiesi grūdų, užuovėjos. Gatvėje dažniau rodėsi malkų prikrauti vežimai, skambėjo piūklai, dusliai būgni­jo kirviai. Žmonės jau nestovinėjo kiemuose, nekal­bino savo kaimynų, bet, pasistatę apikakles ar susi­supę į skaras, smukdavo pro duris į butus, kurie, pa­sipuošę dvigubais langais, ramiai laukė kietosios žiemos, kuri, nors tolokai, bet jau žvangėjo ledinė­mis klumpėmis.

Pamidoro gauja tesusirinkdavo tik gerokai po­piet, temstant. Subėgdavo, nežiūrėdami oro, ištroš­kę vienas kito, skubėdavo berti dienos įspūdžius, pasigirti tariamais ar tikraisiais pasisekimais, laimė­jimais. Didžiuliai, tušti daržų plotai gaujai teikė daug erdvės, ir čia skambėdavo gyvas triukšmas, lakstymas, gaudymasis, kol pašaukdavo autorite­tingas tėvų balsas, primindamas rytdienos pareigą. Tuomet sulįsdavo kiekvienas į savo kampą įšilę, pailsę, bet noriai stverdavosi darbo. Nijolė, Kano­pa, Osvaldas, Pumpa sėsdavo prie sąsiuvinių, kny­gų; Pamidoras, prisinešęs senų išmestų radio apara­tų dalių ir šiaip visokių vielelių ratelių, kažką kom­binuodavo, sukdavo, jungdavo, užversdamas pusę kambario, tad ne kartą motina žadėjo išgrūsti šias liekanas į atmatų duobę. Arklys tuo tarpu iš senų

399

laikraščių kirpo kelnes, švarkus, nepaprastai di­džiuodamasis prieš tėvus, kurie krapštė galvas, sva­jodami, kaip čia sūnui nupirkti siuvamą mašiną.

Vieną pirmadienį draugininkas neiškentęs užė­jo į Kalvaičių firmą, teiraudamasis, kaip sekasi ber­niukui, ir, didžiam savo pasitenkinimui, išgirdo la­bai gražų atsiliepimą.

— Kol kas galim tik pasidžiaugti. Nėra tingi­nys ir rodo didelius sugebėjimus. Tartum ore pa­gauna kai kuriuos dalykus, net stebimės. Jei toliau rodys tokį stropumą, leisime jam ir šį tą uždirbti. Yra tokių mažų pareigėlių, kurių kratosi suaugę, bet berniukui bus kaip tik.

Pakeliui iš firmos į namus, studentas sutiko Al­gimanto motiną, kuri gerokai pagadino jam nuo­taiką.

— Gerai, kad sutikau, jaunas žmogau. Seniai norėjau jus pamatyti.

— Labai malonu, ponia.— Kažin, ar bus malonu, kai išgirsit, ką galvo­

ju. Atvirai jums kalbėsiu. Man, motinai, supranta­ma, labai rūpi vaiko aplinka. Pradžioje negalėjau pykti: Kęstutis, Petras, Antanas — na, beveik tin­ka Algimantui, gan mandagūs berniukai, bet dabar priimat visokių, net gaila savo vaiką matyti tokioje kompanijoje.

— Ar, ponia, kuo nusiskųsti galite?— Na, tas naujas pradėjo pas mus lankytis,

kaip jis . . .

— Vaitas?

— Nei atsistoti, nei pasisveikinti, toks nesimpa­

400

tiškas tipas. Kaip gi tokį galit priimti? Drabužiai, Viešpatie!

— Mes tikime, kad geri berniukai padarys Vai­tui įtakos, padės jam kilti, auklėtis.

— Kad tik jį beauklėdami patys ko nors iš jo neišmoktų. Žiūrėsime, aš jau seksiu ir, jei reikės, griežtai pasielgsiu.

a * *

Jonas sąžiningai lankė visas skilties sueigas ir, Kęstučio padedamas, ruošėsi trečiajami patyrimo laipsniui. Kiekvieną naują žinią jis nešė savo gau­jai, kuri tučtuojau mokėsi, viską praktiškai mėgin­dama. Kartą, besimokydami mazgų, taip puikiai pririšo prie kėdės Pumpą, kad tas, tik nuvarvinęs ašarą ir išlaužęs nebetvirtą kėdės koją, pasijuto lais­vas. Bet labiausiai vaikams patiko kimo žaidimas, kurio atsižaisti negalėjo, tik berniukams pikčiau­sia būdavo, kad beveik visad laimėtoja likdavo Nijolė, kuri juokėsi, sukišusi visus į maišą.

Vis dažniau ir dažniau vaikai susimesdavo pas Vaitus į kampą, kur, užmiršę suaugusius, tarp įvai­riausių instrumentų, gelžgalių gyvendavo savo ne­rūpestingu gyvenimu. Teisybė, vietos labai maža būdavo, bet niekur jie taip laisvai nesijautė, kaip čia. Nors ir labai svetingi atrodė Nijolės tėvai, bet vaikai jautėsi suvaržyti, ir tik arbatėlės kviečiami ten pasirodydavo.

Kartą visa gauja benarpliojo pas Vaitus Pami­doro suneštas vielas, kai jis pats krapštėsi prie savo darbo mašinos, kuri jau dešimtį dienų vargino jį,

401

neleisdama miegoti, valgyti. Užsispyręs jis vis jun­gė krapštė surūdijusias išmestas dalis, lopė, sukinė­jo, kartais įjungdamas elektrą, bet mašina nejudėjo.

— Ką darai, Pamidorai? — susidomėjo Nijolė.— Skalbimo mašiną, motociklą, elektros malū­

ną, pinigams dirbti mašiną, — spėjo šaipydamiesi vaikai.

Tačiau atsakymą davė pati mašina. Ji staiga sucirpė, aiktelėjo kažkoks lyg iš požemio balsas, sugrojo lyg vargonai, sučirpė smuikas, paskui visa tai susiliejo į vieną kaukimą, dar kartą riktelėjo taip garsiai, tartum perkūnas trenkė, paskui užgulė skambi tyla, po kurios nustebę klausytojai užuodė dūmų kvapą, bet nebuvo laiko dalytis įspūdžiais, nes užgeso elektra.

— Kamščiai perdegė, — bendrą visų nuomonę pareiškė Kanopa.

— Atrodo, ir aparatas dega, — springdama dū­mais užsikosėjo Nijolė, — atidarykime duris.

Ilgai vaikai vėdino kambarį, džiaugdamiesi, kad nėra Pamidoro tėvų, kurie supykę dar pirtį iš­keltų nelaimingajam inžinieriui, kurio pirmasis pa­gamintas priimtuvas taip trumpai tegyveno.

* * *

Po šio Pamidoro gyvenime atmintino įvykio, lygiai už savaitės, šeštadienį, studentas, atvertęs draugovės įsakymų knygą, vartė trečiojo patyrimo laipsnio egzamino duomenis. Dar kartą patikrinęs egzaminų lapą, aiškia rašysena pažymėjo:

402

Š. m. lapkričio 5 dieną Jonas Vaitas, žirgų skil­ties kandidatas, išlaikė į trečiąjį patyrimo laipsnį.

Draugininkas, pamerkęs plunksną, giliai susi­mąstė, mintimis perbėgdamas visą jam žinomąją berniuko gyvenimo dalį: nuo pat susipažinimo prie braškių, iki dabar. Jaunuolio veidu perbėgo šyps- nis, ir jau nebeabejodamas tvirta ranka įrašė:

„Kandidatui Jonui Vaitui leidžiu duoti skautų įžodį."

Užvožė įsakymų knygą, paimdamas studijų už­rašus. Pirmadienį universitete jį laukė sunkus egza­minas. Nuleido lempos gaubtą, susikaupė, pamirš­damas laiką ir vietą. Namus kaupė mirties tyla, nes tą vakarą vienas buvo likęs. Jo tėvai išvyko svečiuosna, teisėjai viršuje išvažiavo į teatrą, N i­jolės tėvai į kažkokį labdarybės vakarą, dar kiti gyventojai negrįžo iš provincijos, iš savo ūkio. Ga­lėjo būti apie dešimta valanda, kai atsilošęs studen­tas išlygino raumenis atsikvėpdamas. Pro neužties- tą langą juodavo beribė naktis. Jaunolis vėl susi­lenkė ties knyga, bet greit pajuto, kad negali susi­kaupti, kažkas blaško jį. Kurį laiką jokiu būdu neį­galėjo suprasti, kas atsitiko, tik greit pastebėjo, kad nesąmoningai nuolat kelia akis į langą, lyg iš tam7 sumos kas žiūrėtų į jį. Atsistojo, atidarė langą ir prasikišęs ilgai žiūrėjo į sodą, bet nieko įtartina ne­galėjo pastebėti, nes naktis buvo be galo tamsi, kad net medžių kamienų neįžvelgė. Sušalęs vėl užtrenkė langą, užtraukdamas užuolaidas, tačiau greit pasi­juto nuvargęs ir, užgesinęs šviesą, pakilo į miega­mąjį. Tuo pat laiku grįžo tėvai. Pasikeitę keliais žodžiais, visi nuėjo poilsio.

403

Draugininkas apsivertė ant kito šono, bet įky­rus beldimas nesiliovė, ir vis dar nesusigaudydamas atsisėdo lovoje, bet tuoj striktelėjo, įjungdamas šviesą. Kažkas tikrai beldė į duris. Laikrodis rodė pusę trečios. Iš koridoriaus girdėjosi judą ir tėvai.

— Aš pažiūrėsiu, — šūktelėjo jaunuolis, skubė­damas į prieškambarį.

— Kas ten? — paklausė neatidarydamas durų.— Tai aš, Povilaitis, — pažino iš viršaus teisė­

jo balsą.— Kas atsitiko? — atidarydamas duris paklausė.— Apvogė, viską išnešė. Noriu jūsų telefonu

pasinaudoti, policijai pranešiu.Kol teisėjas skambino, studentas su tėvais nu­

lėkė { apvogtųjų butą, kur verkė teisėjo žmona, stovėdama tarp išmėtytų daiktų. Abi spintos buvo atidarytos, tuščios, taip pat baltinių stalčiai išvar­tyti išmėtyti, sienos apnuogintos, matyt, ieškota pi­nigų ar brangenybių.

Išgirdę triukšmą, atlėkė ir Nijolės tėvai. Kol moterys ramino nukentėjusią, atvažiavo du polici­jos valdininkai civiliais drabužiais, prašydami visus pašalinius kol kas sueiti į virtuvę, pasilikdami tik su teisėju, kurio lydimi pradėjo apžiūrinėti kamba­rius. Po geros valandėlės pasikvietė ir kitus, ir vie­nas valdininkų pradėjo klausinėti.

— Pone teisėjau, kelintą valandą palikote namus?

— Be penkiolikos minučių septintą.— Kur vykote?— Į teatrą.

404

— Pasibaigus teatro spektakliui, ar tiesiai grį­žote į namus?

— Ne, užsukome į Versalį vakarienės.— Ar dažnai vykstate į teatrą?— . Dažnai, turime nuolatinį bilietą.— Ar visad po teatro einate į Versalį vakarie­

nės, ar tik šiąnakt išimtį padarėte?— Šiokiadieniais po teatro grįžtame namo, bet

šeštadieniais visad sukame į Versalį.Valdininkai susižvalgė, vienas kitam linktelė­

dami.— Kelintą grįžot iš Versalio?— Antrą valandą išvykome, čia buvome pusę

trečios.— Ar visad šeštadieniais tą pat valandą palie­

kate Versalį?— Maždaug visad tą pačią valandą, programą

žiūrime.— Duris radote užrakintas?— Taip.Valdininkas kreipėsi į kitus.— Ar čia visi namo gyventojai, ar kurių dar

trūksta?— Ponų Norkų nėra, — atsakė draugininko tė­

vas, — išvažiavo į ūkį pas tėvus.— Ar dažnai ten važiuoja?— Į mėnesį kartą.— Reguliariai?— Beveik.— šeštadieniais?— Visad, šeštadienį trečią išvyksta, o sekmadie­

nį vėlai vakare grįžta.

405

— Jūs, pone, buvot visą vakarą namuose?— Ne. Buvome svečiuose, grįžome be penkio­

likos vienuoliktą ir tuoj ėjome gulti.— Nieko negirdėjot?.— Nieko.— Ar visad šeštadieniais išvykstat?— Dažniausia. Sūnus buvo likęs namuose, bet

jis irgi nieko negirdėjo.— Jūs irgi buvote išvykę, — kreipėsi į Nijolės

tėvus.— Taip, grįžome irgi apie vienuoliktą, nieko

negirdėjome.— Ar jūs turite tarnaitę? — kreipėsi į teisėjus.— Turime ateinančią, bet ją pažįstame jau 30

metų. Cento nepaėmė niekad, savo žmogus.— Sakykit, ar paskutiniųjų trijų mėnesių lai­

kotarpyje ar anksčiau buvo taisomas namo stogas, ar dažomi langeliai?

— Ne.— Kaminkrėtis gal valė kaminus?— Prieš šešis mėnesius.— Naujas kuris ar nuolatinis?— Nuolatinis, labai padorus žmogus.— Duokit mums jo adresą. Niekas pašalinis

nelaipiojo stogais?— Ne.— Kartą buvome užmiršę prancūzišką raktą,

tai lipo pro stogo langelį.— Kas lipo?— Aš lipau ir berniukas, — prisistatė draugi­

ninkas.— Koks berniukas?

406

— Čia priešais, per gatvę, batsiuvio — sargo vaikas.

— Jis buvo pralindęs pro stogo langelį ir ati­daręs duris?

— Taip.— Lengvai jis buvo pralindęs? Kaip jo vardas,

pavardė?— Jonas Vaitas.— Negalvokit, kad jis kaltas. Tai puikus ber­

niukas, — neiškentė draugininkas.Valdininkas nusišypsojo.— Mes nieko nekaltinam, tik ^ijkinamės.— Būkite geras, — kreipėsi į teisėją valdinin­

kas, — sudarykite tikslų pražuvusių daiktų sąrašą su kainomis. Jeigu prisimenat, kur kada pirkot, ypatingos žymės, spalva ir 1.1. Aš jums duosiu blanką. Šiaip kol kas nieko nelieskit, nes grįšime prašvitus. „

Namų gyventojai kiekvienas sau išsiskirstė, spė­liodami, kas galėjo apvogti.

Žinia žaibo greitumu apskrido gatvę, tačiau visi tik gandais gyveno, nedrįsdami ką nors įtarti. Pa­aiškėjus, kad vagys išnešė ne tik geriausius drabu­žius, kaip fraką, smokingą, kailius, bet visas bran­genybes, visus sidabrinius indus daugiau kaip 3500 litų vertės, policija kaip reikiant ėmėsi darbo. Jau iš pat ryto keli valdininkai atidžiai žiūrinėjo sodą, kur, rasdami šiokių tokių pėdsakų, priėjo prie sodo tvoros. Viena lenta buvo įlaužta — lūžis visai naujas.

— Pro čia mestas grobis, — murmtelėjo vienas valdininkų, žiūrėdamas į priešais stovintį namą.

407

Abu perlipo tvorą ir, atsidūrę gatvėje, pradėjo ją tyrinėti, kai vienas jų pakėlė medžio gabalą.

— Šis irgi naujai nulaužtas, bet tai ne sodo tvo­ros medis.

Abiejų vyrų žvilgsniai nukrypo į priešingą tvo­rą, kur iš tolo baltavo nulaužtoji vieta.

— Įdomu, priešais rūsio duris.Patikrinę įsitikino, kad jų neapsirikta. Gabalas

puikiausiai tiko.— Čia užeisim, — pamojo vyresnysis.— Kas čia gyvena?— Vaitas, batsiuvys — sargas.— Kurio vaikas vasarą, įlipęs pro langelį, teisė­

jams atidarė duris?— Tas.Vyresnysis pabeldė į kambarį, įsakydamas pa­

dėjėjui:— Tu atidžiai apžiūrėk kiemą ir pašauk Anta­

naitį su šunimi.— Klausau.Vyresnysis įėjo vidun. Vaitai baimingai sužiuro,

tik Jonas smalsumu sužaibavo. Seniai būtų sekęs policijos darbą, tačiau visi vaikai buvo suvaryti į namus.

— Vaitas, rodos, čia gyvena.— Taip, pone.— Girdėjot, čia vagystė naktį įvyko.— Girdėjome.— Jūs čia esate artimiausi kaimynai, tiesiai jū­

sų langas į sodą žiūri. Nieko nematėt, negirdėjot?— Ne.— Tikrai?

408

— Tikrai nieko.

— Jūs galit klysti. Dažnai kai kurie mažmožiai, kurie civiliams gyventojams atrodo bereikšmiai, mums, policijai, labai daug padeda. Mažiausias gar­sas, žingsnis, trakštelėjimas mums jau daug pasako. Taigi mėginkite prisiminti, aš jums padėsiu. Girdė­jote, kad vagystė įvyko maždaug tarp be 15-os dvyliktą ir antrą valandą nakties. Prisiminkite, ką jūs tuo laiku darėte. Sakysime, vienuoliktą valan­dą nakties, pone Vaitai?

— Aš?— Kur jūs buvote vienuoliktą valandą, vakar?

— Aš, aš draugą namo lydėjau.— Tada, žinoma, negalėjot žinoti, kas čia da­

rosi. Bet kelintą palikote namus?— Septintą valandą.— Irgi man netinka. Taigi septintą valandą pa­

likote namus ir nuėjote pas . . .— Nuėjau odos užpirkti.— Toli einate?

— Į Senamiestį.

— Tai jau geras ir labai geras gabalas nuo čia. Pas Keturakį perkat?

— Nepažįstu tokio. Aš perku pas Kazoką.— Ilgokai užtrukote pas jį?— Aš draugą išėjęs sutikau.— Mat, kas. Namo grįžote kelintą, tiksliai

prašau?Vaitas aplaižė sukepusias lūpas.— Aš nežinau, aš neturiu laikrodžio.— Štai ant stalo žadintuvas, tiksliai rodo, vos

409

dvi minutes skuba. Kur gavot tokį gerą laikrodį? Tai nežinote, kada grįžot, bet dar nešvito, ar jau?

— Oi, ne . . .— Ponia, gal prisimenat. Juk prikėlė vyras

grįžęs.Išblyškusi Vaitiene sunkiai rado žodį.— Aš miegojau. Ne, teisybė, buvo vienuolikta,

kai grįžo, prisimenu, žiūrėjau į laikrodį.— Jūsų vyras sakė, kad vienuoliktą jo čia dar

nebuvo. Sakyk, pone Vaitai, — kreipėsi, tiesiai žiū­rėdamas į akis, — grįžote antrą valandą, trečią?

— Apie dvyliktą . . .Valdininkas užtraukė papirosą.— Apie dvyliktą. Hm . . . Sakot, išėjęs iš odos

krautuvės, sutikot savo draugą. Kelinta valanda galėjo būti?

— Pusė devynių.— Vietomis nuostabiai gerai valandas prisime­

nat, kad ir laikrodžio neturėdamas. Draugo vardą, pavardę, adresą prašom pasakyti, — valdininkas išėmė knygutę, pasiruošęs užrašyti žinias.

Vaitas tylėjo, tik lūpas vilgino.— Pavardę sakykite to draugo, kurį sutikote.— Argi negirdi? — sudejavo Vaitiene.— Aš, aš nežinau jo pavardės . . .— Keista, ir draugu vadinate.Vaitas prapliupo kalbėti.— Aš jo niekad anksčiau nemačiau. Tik išėjau

iš batų krautuvės, kai prisistatė vyras, klausdamas, ar aš esu batsiuvys. Patvirtinau, tada jis man murm­telėjo savo pavardę. Nesupratau gerai, kažkas Sta­siškis ar Braziškis ar panašiai. Sakė, gatavus batus

410

turguje nori pardavinėti, tam tikslui jau ir vietą pirko, tik pats dabar nespėja batų dirbti ir ieško žmogaus, kuris jam padėtų, kuris nebrangiai imtų. Aš, žinoma, norisi uždirbti, ar ne? Sakau jam: „Ga­lima pakalbėti", tada jis mane nuvedė į smuklę. . .

— Į kurią? — pertraukė policijos valdininkas.— Nemuno gatvėje, už gaisrinės.

' — Tęskit toliau.— Atsisėdom su juo ir kalbėjome. Jis ir butelį

pastatė. Iki dešimtos sėdėjom. Paskui reikėjo išeiti, uždarė. Susitarėm dėl batų, ir, kadangi jis silpniau ant kojų stovėjo, aš padėjau jam eiti.

— Į kur ėjot?— Į Panemunę vedžiau.— Iš Senamiesčio į Panemunę! O autobusu ne-

važiavot?— Jis gryno oro norėjo.— Hm. Kur jis gyvena?Vaitas stabtelėjo. Gaila buvo žiūrėti į šį nusi­

gandusį, įšilusį vyrą.— Kur jis gyvena, klausiu? — pakartojo valdi­

ninkas.— Aš nežinau.— Nežinot?!— Nežinau. Kai perėjom Nemuno tiltą, jis pri­

siminė raktus palikęs Senamiestyje, tada atgal pa­sukome.

— Ir vis pėsčiomis?— Pėsčiomis.— Tai galėjo būti apie 12 valandą.— Taip ir buvo.— Suradot raktus pagaliau?

411

— Atėjęs į Senamiestį, jis surado raktus kišenėje.— Tai tau! Nepaspyrėt jam į šlaunį?— Nepykau, jis žadėjo 20 porų batų pas mane

užsakyti.— Ir toliau?— Aš vėl jį atgal lydėjau, bet viduryje kelio jis

tiek prasiblaivė, kad jau vienas galėjo eiti. Liepė man grįžti namo. Dar pakalbėjom kiek, sužinojo, kur aš gyvenu, ir persiskyrėm.

— Pagal jūsų pasakojimą galėjo būti apie antrą valandą, kai grįžote namo.

Vaitas išsigandęs tylėjo.Valdininkas kreipėsi į moterį.— Ponia nieko negirdėjot naktį?— Ne.— Paprastai moterys labai jautriai miega, vyro

belaukdamos. Jokio traštelėjimo, jokio lūžimo?— Ne.— O kur berniukas miega?— Ant aukšto.— Visą žiemą?!— Ne. Nuo šiandien persikraustė pas mus

miegoti.— Tik nuo šiandien. Tu buvai, — kreipėsi į

Joną, — v^Sarą užlipęs ant stogo ir pralindęs pro aukšto langelį, atidarei teisėjams duris?

— Aš.— Kurgi taip ranką nubraukei, iki pat krau­

jo, — staiga paklausė atvykėlis, keldamas berniuko dešinę.

— Lenta nuslydo ant aukšto.— Štai kas.

412

Atsidarė durys, ir ant slenksčio išdygo antrasis valdininkas, nešdamas į popierių susuktą kažkokį daiktą.

— Radinys.— Būtent?— Tarp to kambario slenksčio plyšių radome

tris gintaro karoliukus, kitus dvylika radome sode, vieną gatvėje. Apvogtoji pripažino, kad tai jos karoliai. Dar trūksta 8 karoliukų. Mūsų žmonės ieško likusių.

Vyresnysis kreipėsi į Vaitą.— Prašome apsivilkti, vyksime į smuklę, kur

paskutinę naktį gėrėte. O tu, — kreipėsi į savo bendradarbį, — gauk leidimą kratai padaryti ir, pastatęs policininką, neleisk pasišalinti iš kambario.

Kol vyras vilkosi, nedrįsdamas net žvilgterti į savuosius, Vaitiene stovėjo lyg suakmenėjusi, ir jei ne rankų virpėjimas, manytum — marmuro statula, tiek buvo išblyškusi. Tik Jonas tankiai mirksėjo akimis, vos sulaikydamas kylantį skausmą.

Po geros valandėlės po truputį besirenką aplink žmonės matė grįžusį su policininku Vaitą, matė du civiliais drabužiais vyrus, griozdžiančius visą kiemą, o dar po valandėlės prasivėrė durys, ir Vaitas, sū­naus ir dviejų vyrų lydimas, buvo įstumtas į auto­mobilį. Iš bambario pasigirdo širdį veriąs riksmas. Suburbė automobilis, ir liko tik žiūrovai, kurių vei­duose buvo matyti ir užuojauta, ir smalsumas, ir nuostaba.

Nijolė, stebėjusi viską, pamažu grįžo namo, kur sutiko nuliūdusį draugininką.

— Išvežė Pamidorą.

413

— Mačiau.— Aš netikiu, kad jie apvogė, — lūžo mergai­

tės balselis.— Aš irgi manau, kad tai skaudus apsirikimas.Dėkinga mergaitė pažiūrėjo į studentą.— Kaip jiems padėti?— Prašysiu, kad mano motina nueitų pas Vai-

tienę, vis nuramins kiek. Paskui kreipsiuos į tėvą. Jis gerą draugą policijoje turi, gal iš jo ką nors nauja sužinosime.

— Aš irgi prašysiu, kad mamuliukas nueitų.Prašymai neliko be atgarsio, ir dvi moterys,

nešdamos kažką po pažastimi, smuko pas Vaitienę, kur ilgokai užtruko. Tuo tarpu sūnaus užaliarmuo- tas tėvas skambino į policiją savo draugui, prašy­damas naujienų. Draugas pažadėjo padėti, tačiau il­gai laukta, ir tik į pavakarį suskambėjo telefonas, bet žinios buvo nedžiuginančios. Vaitą ne tik įtarė, bet beveik buvo tikri, kad jis apvogė. Mat, įsitikinta, kad apvogė tokie žmonės, kurie gerai žinojo ne tik teisėjų papročius, bet ir viso namo. Vaito niekas nematė tarp 9 ir 2 valandos nakties, nes, nuvažia­vus į smuklę, pašauktoji padavėja negalėjo Vaito atpažinti. Teisybė, sėdėjo kažkokie du vyrai Vaito nurodytame kampe, bet kampas buvo tamsus. Mer­gaitei krito į akį, kad mokąs pinigus vyras ant de­šinės rankos rodomojo piršto turėjo tris plačius bal­tus randus, tartun žiedus, be to, matyt, pirštas bu­vęs nukirstas, nes rodės kiek trumpesnis. Vaitas tai patvirtino, jam irgi kritęs į akį tas pirštas, bet kas iš to! Išbarstyti gintaro karoliai dar labiau apsun­kino batsiuvį, nes atvedė tiesiai į jo butą. Greičiau-

414

šia, benešant karoliai pertrūko. Tiesa, krata jokių rezultatų nedavė, bet galėjo anksčiau paslėpti. Pirš­tų antspaudų niekur nerasta, matyt, su pirštinėmis dirbta. Pro kur vagių įeita — nenustatyta. Arba raktą turėjo, arba pro stogo langelį įlipta. Vienin­telė Vaito viltis — tai paslaptingasis vyras su trim randais ant piršto. Jei jis atsirastų, reikalai gal ki­taip pakryptų. Iš Jono nieko nebuvo išgauta, ir jis jau paleistas namo. Vaitas sėdės iki teismo. Daiktų ieškoma visu stropumu.

Išklausęs naujienų, draugininkas visai nuleido rankas, netekęs paskutinės vilties.

— Ką gi, — atsiduso, — berniukas nekaltas, reiks padėti, kad bent materialiai šiaip taip išsilai­kytų, kol tėvas bausmę atliks.

Atėjusiai pasiteirauti Nijolei studentas papurtė galva.

— Nenoriu tikėti, kad Vaitas tai padarė, bet pražuvo svarbus liudininkas, kuris patvirtintų Vai­to žodžius.

— Sakė man mamuliukas, bet man neleidžia užeiti, sako, Pamidoras toks nusiminęs, kad nenori nieko matyti. . .

Grįžusi namo, mergaitė žvilgterėjo į tėvą.— Tėtuliuk . . .— Ką, mažyte?— Tu tiki, kad'Vaitas pavogė?— Nenoriu tikėti, Nijole. Greičiausia, nemalo­

nūs supuolimai apsunkina jo padėtį, bet vieną dieną. . .

Dėkinga mergaitė prisiglaudė prie tėvo ir, viena akimi žiūrėdama iš po jo pažasties, vėl paklausė:

415

— Tėtuliuk .. .— Kas vėl?— O kad Pamidoras vė l . . . vė l . . . tą . . . vel­

nią . . . gal padėtų, a?— Ek, vaikeli, ne tie laikai! Žmonės tiek išgud-

rėjo, kad velniai iš tolo bijo pasirodyti — dar gali žmonės juos į kurią mašiną įkinkyti.

— E, tėtuliuk, juokiesi iš manęs.

.* .* *

Norėdamas patirti skiltininkų nuomonę dėl Jono įžodžio, draugininkas visus sukvietė pas save, bet kadangi Algimantas, būdamas išsiblaškęs, kar­tais užsimiršdavo ateiti, skiltininkams besirenkant, studentas paskambino jam į butą.

Atsiliepė motina.— Kalba draugininkas. Ar Algimantas jau išėjo

į sueigą?— Ne, ir jis neateis.— Serga?— Ne, bet aš nutariau jo daugiau neleisti. Su­

prantu, kad jums bus sunku be jo verstis, bet mano žodis galutinas . . .

— Kas atsitiko, jei galima žinoti?— Kaip draugininkas, privalote žinoti. Gerai,

pasakysiu, nors Algimantas, būdamas labai išauk­lėtas, geras vaikas, prašė mane nedaryti tai. Suži­nojusi, kad to batsiuvio tėvas apsivogė, prisiminiau, kad tas jo sūnus kaip tik šeštadienį buvo pas mus atėjęs. Na, ar tik čia ką nors neišnešė — šovė min­tis, ir nuėjau į Algimanto kambarį pasižiūrėti ir

416

juntu — kažko trūksta, bet iš karto sunku buvo susigaudyti. Pagalvojusi pastebėjau, kad laikrodžio nėra ant knygų spintelės. Laikrodžio, kurį vyras Algimantui nupirko. 60 litų mokėjo, mat, buvo pui­kiame gintaro gabale. Šaukiu Algimantą ir klausiu, ar nieko netrūksta kambaryje. Algimantas visas iš­balo. Supratau, pastebėjęs buvo, tik nedrįso man sakyti. Norėjau policijai pranešti, kad suimtų tą vagį, tą jūsų Joną Vaitą, bet Algimantas tiek mal­davo, kad nusileidau, tiek to, jei jis tokios širdies, bet supraskit, po to, kas įvyko, vaiko į tas jūsų organizacijas neleisiu.

Kai draugininkas įėjo į kambarį, kur jo laukė skiltininkai, pastarieji pastebėjo įvykus ką nors rimta, nes jaunuolio veidas dėmėmis žėrėjo, ir tiek buvo išsiblaškęs, kad kurį laiką nepajėgė žodžio tarti. Po geros minutės nejaukios tylos prabilo:

— Labai jus visus atsiprašau, bet sunku yra tiek nusivilti, kiek man štai tik dabar teko. Tiek, rodos, tam berniukui padarėme, tiek parodėme šir­dies, o jis . . . Jei tėvas, skurdo skatinamas, ir pa­pildė vagystę, tai kam Jonas! — ir draugininkas papasakojo, ką tik buvo girdėjęs per telefoną.

Skiltininkai klausė susikaupę, susirūpinę, bet la­biausiai buvo paveiktas Kęstutis, kurio jaunas vei­das nepajėgė slėpti kylančios viduje audros.

Draugininkui baigus, kurį laiką skambėjo ne­jauki tyla, kurią pertraukė Kęstutis.

— Broli draugininke, galiu aš atskirai su jumis pakalbėti?

Kiti nustebę sužiuro, bet kviečiamasis tuojau at­sistojo, ir abu pasitraukė į kitą kambarį.

417

— Kalbėk, Kęstuti.Skiltininkas, tartum dar kovodamas su savimi,

kramtė lūpas.— Aš nežinau, ar turiu teisę kalbėti, bet. . .— Žinau, kad tik kilnų jausmą turėdamas pra­

bilsi. Atverk, kas tau rūpi.— šeštadienį gimnazijoje, — pradėjo Kęstutis,

— pamiršau namuose psichologijos vadovėlį ir, no­rėdamas prieš pamoką trumpai pakartoti reikiamą skyrių, paprašiau, kad Algimantas paskolintų kny­gą. Jis tuo laiku buvo užimtas ir liepė man pačiam pasiimti iš portfelio. Atidaręs portfelį greta knygų pamačiau kažkokį susuktą daiktą, kuris tiksėjo, praplyšęs popierius rodė gintarą. . .

Abu žiūrėjo vienas kitam į akis, suprasdami ky­lančią problemą.

Draugininko mintys sunkiai dirbo. Nežinojo, kas daryti, ko stvertis, kad neapgalvotu veiksmu neužgautų berniukų, nepasėtų tarp draugų įtarimo, tačiau turėjo apsispręsti, turėjo rasti tikrąjį kelią, kad Kęstučio ir kitų gilus juo pasitikėjimas nebūtų apviltas.

— Kęstuti, pranešei labai rimtą dalyką. Po šta­bo sueigos neišeik, pakalbėsime.

Abu grįžo pas kitus, kurie nusiminę vis dar svarstė Jono nusikaltimą. Dabar draugininkas pa­prašė:

— Žirgų skilties kandidatas yra labai sunkiai apkaltintas, ir šiuo metu ne apie jo įžodį tektų kal­bėti, bet apie jo pašalinimą iš mūsų tarpo. Tačiau prieš šį griežtą žygį norėčiau šį tą dar sužinoti, nes galėjo įvykti skaudus nesusipratimas, tam yra

418

kiek duomenų, todėl, kol neišsiaiškinsime, prašysiu apie šį įvykį neprasitarti, pasitikiu jumis.

Štabo sueigai pasibaigus, Kęstutis, kaip buvo su­tarę, likosi.

— Iš tavo pasakojimo atrodo, kad Algimantas kažkur nešė laikrodį. Gal jis taisyti bus nešęs?

— Galėjo ir taip būti. Bijočiau įtarti nekaltą, bet. . .

— Tęsk, Kęstuti, tu žinai daugiau.— Algimantas paskutiniuoju laiku nuolat kaž­

ką portfeliuose nešiodavo, kažką mainydavo, nes draugai juokėsi, kad dabar ne į namus eina, bet vis į Senamiestį, pas kažkokį senų daiktų pardavėją.

— Ar tik ne siųstuvas čia bus kaltas! — spėjo aiktelėjęs draugininkas.

— Visiškai gali būti.— Reiktų surasti tą krautuvę.— Man didžiai gaila Jono, bet nedrįstu galvoti,

kad Algimantas tokią šunybę iškrėtė. Aš nežinau, kam ryžtis, nes, Joną palikęs be pagalbos, jausiuos negarbingai. Pradėjęs sekti Algimantą, jausiuosi niekšas, štai.

Draugininkas padėjo berniukui ranką ant peties.— Mane tas pat slegia. Palauk, aš pakviesiu

savo motiną, ji visad išsprendžia mano abejojimus. Tikėsimės, ir šį kartą padės.

Atėjusi motina labai atidžiai klausėsi jaunuolių pasakojimų ir, jiems baigus, prabilo:

— Man rodos, kad reikalas paprastas. Jūs žiū­rite į viską iš klaidingo taško, o pažiūrėkite iš žmo­niško, iš skautiško, būtent: padėti savo artimui. Jei Jonas nekaltas, jūsų pareiga padėti jam. Jeigu Algi­

419

mantas kaltas, tai irgi jūsų, pareiga padėti jam. Jei nusikaltęs jis savo tėvams neprisipažino, pasilaikė sau tą nusikaltimą — vargas jam, nes, būdamas silpnavalis (o man jis toks atrodo), jis viduje ken­tės, nedrįsdamas padėti sau — pasisakyti motinai. Jei jo sąžinė greit nudils ir jis pigiai išvengs baus­mės — ateityje gali pasikartoti dar sunkesnės klai­dos. Būkit vyrai. Jei klystat, turėsit drąsos atsipra­šyti — abu su mano sūnum. O dabar žiūrėkite, kad būtumėt naudingi abiem: Algimantui ir Jonui.

?*• * *

Pirmadienis, antradienis prabėgo, ir Algimantas tvarkingai po pamokų ėjo namo, bet trečiadienį tarp pasipylusių mokinių Kęstutis pastebėjo jo naują uniforminę kepurę sukant Senamiesčio link. Nieko nelaukdamas skiltininkas atstu sekė, lengvai slėpdamasis tarp minios žmonių, kurie skubėjo judriosiose gatvėse. Prie Prezidento rūmų Algiman­tas stabtelėjo, lyg neapsispręsdamas, bet vėliau ryž­tingai pasuko į dešinę ir, praėjęs Aušros mergai­čių gimnaziją, vėl pasuko į kairę, traukdamas žuvų turgaus link, kurio nepasiekęs įsmuko siauron, ap- leiston tarp susiglūdusių mūrinių namukų gatvelėn. Kęstutis, žengęs keletą žingsnių, stabtelėjo, nes Al­gimanto nebematė. Nežinodamas, kas daryti, bijo­damas susidurti su draugu, paėjėjo keletą metrų pirmyn, kai priešingoje pusėje pastebėjo lyg ir krautuvėlę, kurią galima buvo pažinti tik iš ma­žutės iškabos, nes langai ir durys lygiai atrodė tam­sios spalvos, kaip ir mūras, kuriame ji buvo. Jau

420

labai geras Kęstutis turėjo akis, nes vos įmatomoje iškaboje iš tolo išskaitė: senų daiktų krautuvė. Da­bar neabejojo atradęs tikrąją vietą. Pasitraukęs į pagrindinę gatvę, laukė grįžtančio Algimanto, kuris gan ilgai nesirodė, kad net rūpestis pagavo Kęstutį. Ar tik neapsiriko, nes jau visas pusvalandis praėjo, o vis niekas nesirodo? Gal Algimantas bus kitur patraukęs, o jis tik be reikalo laiką gaišinąs1? Beveik netekęs vilties, staiga pamatė išeinantį iš krautuvės. Kęstutis prisiglaudė prie mūro ir nepastebėtas matė papilnėjusį draugo portfelį.

Dar palaukęs keletą minučių, nusiėmęs savo ke­purę, jaunuolis įkišo ją portfelin, kad krautuvinin­kas nežinotų, iš kurios jis gimnazijos, paėjėjęs stum­telėjo vidun žemas duris, kurios atsidarydamos už­kabino viršuje labai skambų varpelį.

Vienintelis krautuvės langas buvo taip užgrioz­dintas visokiais daiktais, kad krautuvėje buvo gan tamsu, ir berniukui reikėjo kiek laiko, kad apsi­pratęs galėtų susipažinti su krautuvės turiniu. Ko tik ten nebūta: ir virvės ir pakinktai, puodai, lem­pos, visokiausi gelžgaliai, rankdarbiai, knygos, įvai­rūs aparatai, tačiau nespėjo visko ir suimti, kai iš tamsiausio kampo pasigirdo ramus, nelietuviškas akcentas:

— Prašau, ko galiu patarnauti?Pasukęs galvą, Kęstutis susidūrė su vyru, kurio

tamsūs akiniai slėpė akis, tačiau rodėsi jos kiaurai veria įėjusį.

Paskutinę akimirką Kęstutis pagavo patefoną.— Gal patefoną turite?— Turiu vieną.

421

Krautuvininkas išlindo iš savo tampo ir, nu­dulkinęs paviršių, atidarė.

— Dar labai geras, beveik naujas, paklausykit.Pasižiūrėjęs įdėjo kažkokią plokštelę ir užsukęs

nuleido adatą. Pasigirdo sentimentalus valsas apie drugelius, pavasarį, žiedą ir mėlynakę mergaitę.

Kęstutis suabejojo aparato gerumu, nes balsas buvo pridusęs, sunkėsi kaip iš po žemės, ir daini­ninkas tartum vinį būtų įsidėjęs burnon — taip kažkas čirpė, tačiau jaunuolis apsimetė susižavėjęs esąs ir net taktan koja pradėjo mušti, tuo pat laiku dairydamasis po krautuvę.

— Patinka ponui?— Labai. . .— Nebrangu, trisdešimt vienas litas.Kęstutis ištempė veidą.— O ar pigiau negalite?— O kiek ponas duosit?Skiltininkas susirūpino. Pasakysi 20 — ko gera,

dar atiduos, pasakysi 10 — dar išvarys, tad nutarė paimti vidurkį.

— Trylika.— Juodarys ponaitis, už 13 litų ant šukų gali­

ma pagrajyti.— Aš duočiau ir daugiau, tik pinigų tiek neturiu.— O kas pasakė, kad pas mane galima gauti?— Mano draugas.— O iš kur jis žinojo?— Jam kažkoks gimnazistas pasakė.— Išmokėjimui galite paimti, po keletą litų

mėnesiui.— Gerai būtų, tik ar patikėsit?

422

— Nepilnametis rašto nepasirašysit, pats su­pranti, jaunas žmogau, užstatas reikalingas.

— Ką aš galėčiau duoti?— Nežinau. Turėjau reikalų ir turiu su jaunais

žmonėmis. Vienas sidabrinį portsigarą užstato, ki­tas gerą laikrodį, trečias žiedą ir kitų daiktų. Pas­laptis pas mane garantuota, niekas nesužino. Ati­duoda skolą, atiduodu daiktą.

— Bet jei kas pažįstamas ateis ir pamatys už­statytą daiktą?

Neatsakydamas tiesiai į klausimą, keistų daik­tų krautuvininkas paklausė:

— Nori gauti patefoną, bet ką tėvai pasakys pamatę, negi vienas gyveni, jaunas žmogau?

— Nee. . . — nutęsė nežinodamas ką atsakyti,— aš ne vienas, kitur jaunimas norime pašokti.

Tą sumišimą pardavėjas kitaip suprato.— Pašokti, kad niekas nežinotų, tikras malonu­

mas. Patefonas labai geras, ir pigių gerų plokštelių turiu, ir dar kai kurių dalykų turiu, jei susipažin­sime, o užstatytus daiktus aš po bufetu slepiu, nie­kas nemato. Pagalvok, jaunas žmogau. 30 litų iš­mokėsi nejusdkmas.

— Tur būt po bufetu ir Algimanto laikrodis,— šovė mintis, tačiau kokiu būdu galėtų patikrinti, ant greitųjų nesumetė ir, norėdamas užtraukti lai­ką, vėl pradėjo čiupinėti patefoną, kai stumtelėtos prasivėrė durys ir naujas klijentas įžengė krautu- vėn, nešinas po pažastimi didoku ryšuliu.

— Atnešei, — krautuvininkas visą dėmesį su­kaupė ties naujai atvykusiu.

— Atnešiau.

423

— Tik tiek?— Per anksti, sako, dar nenori.— Be reikalo toks delsimas. Dabar didelis pa­

reikalavimas, kainos aukštesnės. Užeik, — atidarė bufete lyg ir vartelius . . .

— Kaip dėl patefono, ar apsisprendei imti?— Aš norėčiau dar minutę pagalvoti, — nu­

džiugo radęs progą vienas likti.— Tuoj aš sugrįšiu, — pastebėjo krautuvinin­

kas, akimis apvesdamas gulinčius daiktus, lyg patik­rindamas visus, kad likęs nepasisavintų. Dar kar­

atą metęs akylų žvilgsnį į Kęstutį, atėjusio lydimas, atidarė sienoje dureles ir, matyt, pradėjo lipti aukš­tyn. Kęstutis krapštėsi prie patefono, instinktyviai jausdamas, kad gudrusis šleimininkas gali jį stebėti pro siaurą langelį duryse, bet kada išgirdo viršuje prislopintą kalbą, žaibo greitumu persisvėrė per bufetą, žvilgterėdamas apačion. Tikrai ten stovėjo eilė daiktų, tarp kurių pasivaidena ir kažkokia tamsi masė, kuri jau labai priminė laikrodį. Kęstu­tis greit ištiesė ranką ir pagriebęs ištraukė į šviesą. Taip, tas pat, nekartą buvo matęs Algimanto kam­baryje. Vėl pasigirdę žingsniai privertė šokti atgal.

Atsivėrė durys, ir abu vyrai vėl pasirodė krau­tuvėje.

— Pasakyk, kad aš greit ir daugiau reikalau­ju, — kalbėjo krautuvininkas.

— Aš pasakysiu, bet jis nesutiks, aš žinau. Sa­ko, mėnesį reikia palaukti, — mirksėjo savo nesim­patiškomis mažomis akimis klijentas.

— Ak, mėnesį! Sukvailėjo jie visai. Po mėnesio per pusę mažiau gausime.

424

— Kas man! Pasakysiu, bet tikras — nesutiks, bijo.

— Gerai. Tada pasakyk, kad visų keturių lau­kiu poryt aštuntą valandą. Neateis — darysiu, kaip pats išmanau. Supratai?

— Kas man, aš pasakysiu.— Poryt aštuntą valandą, neužmiršk.Bernui išėjus, Kęstutis, dar kurį laiką pasiderė­

jęs, žadėjo dar užeiti. Atsidūręs gatvėje, vos kojas vilko, tiek buvo nusiminęs. Kilęs pradžioje įtari­mas, nors buvo skaudus ir įžeidžiąs, teikė dar vil­ties, tikėjosi klystąs, tikėjosi rasiąs ramybę, o koks jis tada būtų patenkintas, kokia lengva širdimi iš­tiestų Algimantui ranką atsiprašydamas, ir štai dabar. . .

Papietavęs, paruošęs kitai dienai pamokas, Kęs­tutis, nešdamas piktą naujieną, pasibeldė pas drau­gininką.

— Sveikas, Kęstuti. Eik į vidų. Na, kaip?Paklaustasis numojo ranka.— Nepavyko kas?— Geriau būtų buvę, jei nepavyktų.— Sakyk iš eilės, matysime, ar džiaugtis, ar

liūdėti.Kęstutis nenoromis papasakojo savo nuotykį.— Tu tikras, kad laikrodis Algimanto?— Tikras, nes ir žymę radau. Buvau pas Algi­

mantą, kai jis gavo laikrodį, žinoma troško pažvelgti į mechanizmą, mėgino atidaryti, bet atsuktuvas slystelėjo, įbrėždamas ilgą liniją minkštame metalo paviršuje.

— Man dabar viskas aišku, — atsiduso studen­

425

tas. — Algimantas pritrūko pinigų siųstuvui ir nu­tarė užstatyti laikrodį — neparduoti. Tikėjosi, kad niekas dėmesio neatkreips, bet netikėtai motina pa­stebėjo. Neturėdamas drąsos prisipažinti, sutiko su motinos išvada, kad Jonas pavogęs.

— Bet tai baisu!— Dėl viso pikto, kad neįvyktų naujas nesusi­

pratimas, aš rytoj paimsiu Joną ir nuvesiu į tą krautuvę. Bus tada aišku, kuris jų nunešė krautu- vėn laikrodį.

— Taip ir padaryk.Pasibeldė į duris.— Prašom, — pakėlė jaunuoliai akis.Prasikišo išsišiepusi Dindos galva.— Beldžiau, bet niekas neatsiliepė. Stumtelėjau

duris — atviros į koridorių. Ar ponų nėra?— Nėra, o kas?— Tamstos mama prašė surasti meisterį, kuris

apie skalbyklos katilus nusimanytų. Rytoj aštuntą valandą atvesiu vieną. Prašom pasakyti poniai.

— Labai dėkui, pasakysiu. Sudie.Kai užsidarė durys, Kęstutis nustebęs kreipėsi

į draugininką:— Kas šitas?— Dinda, senas Jono priešas. Nemėgstu aš to

berno. O kas?— Tai tas, kuris buvo pas krautuvininką užė­

jęs, kurio dėka galėjau pamatyti laikrodį.— Ar neklysti?— Ne. Iš plaukų pažinčiau tarp milijono žmo­

nių. Žymus savo galva.— Įdomu, ką jis buvo atnešęs.

426

Kęstutis žodis žodin pakartojo visą krautuvi­ninko ir Dindos pasikalbėjimą,

Draugininkas susiėmė galvą, paskui, lyg nesu- valdydamas staiga kylančių minčių, pašoko ir pra­dėjo vaikščioti po kambarį. Po geros valandėlės sustojo ties Kęstučiu.

— Kad žinotum, kokį man kylį įvarei savo žinia. . .

— Nesuprantu . . .— Klausyk, Kęstuti, Dinda yra toks bernas,

kuris bet kam gali ryžtis, kad tik pinigai pasipiltų. Policija tvirtina, kad vagis ar vagys turėjo labai gerai žinoti mūsų namo papročius.

— Tu manai: Dinda?— Nieko dar nemanau, bet įtariu. Dinda net

geriau pažino mūsų namą, negu Jono tėvas. Dinda ir rakto pavyzdį galėjo gauti.

— Bet tie gintaro karoliai.— Taip, tačiau mano motina pradeda tikėti,

kad Vaitas tikrai nekaltas, kad įvyko kažkoks ne­susipratimas. Vaitiene įtikino ją. Baisu į moterį pa­sižiūrėti, vagies žmona tiek neišgyventų. Antras įdomus tipas — tai tas žmogus su trim žiedo pavi­dalo randais. Jo policija irgi negali surasti, o jis nėra pasaka. Padavėja sako galinti prisiekti, kad toks buvo, o kur jis dabar yra? Kažkodėl slapstosi. Gal tai kokia gudri kombinacija Vaitui įklampinti, įtarimui kitur nukreipti. Bent taip mano tėvas sam­protauja.

— Įtari Dindą?— Jis per kvailas, bet gal jis draugų turi.— Policijai praneškim.

427

— Pasijuoks iš mūsų, kad vaikai kišasi į jų rei­kalus. Palauk, pašauksiu Joną.

Po penkiolikos minučių pasirodė draugininko lydimas Jonas, kuris tiek pakito pfcr tą keletą die­nų, kad sunku buvo ir atpažinti. Sumenkęs, pajuo­dęs, užgesusios niūrios akys, nedrąsūs, užguiti ju­desiai.

Kęstutis nelaukdamas apkabino berniuką.— Sveikas, brolau. Na, na, galvą aukštyn. Ne­

nusimink, kartu su tavimi tikime, kad tėvelis ne­kaltas, viskas turi paaiškėti.

— Matai, Jonai, — draugininkas pasodino ber­niuką, — visi už jaučiam ir visomis galimomis prie­monėmis trokštame tavo tėveliui padėti. Apsiriki­mų visad būdavo, yra ir bus. Žinome, kad tėvelį kartą paleis, bet kartu norime tą laiką paskubinti. Tu gali mums kai kur padėti. Būk vyras, susikaupk ir atsakyk į mano klausimus. Gali?

— Galiu.— Prisimeni, tą dieną, kai pašaukiau tave, kad

užlipęs ant stogo atidarytum duris pas teisėjus? Ar Dinda matė, kai tu lipai ant stogo?

— Nežinau.— Jis tavęs ar tavo draugų po to neklausinėjo

apie šį langelį?— Ne.— Tikras esi?— Mes su juo nekalbėjom nuo pat atvažiavimo

iš stovyklos. Gaujos — draugų jis irgi neklausinėjo, jie man pasakytų.

Draugininko ir Kęstučio žvilgsniai susitiko. Abu atrodė nusivylę.

428

Atsistodamas, norėdamas tik užtušuoti savo ne­pasisekimą, studentas dar pridėjo:

— Niekas kitas neklausinėjo tavęs?— Ne. O, teisybė, klausinėjo.— Kas?— Akulis.— Kas tas Akulis?— Pirma tėvo, paskui Dindos draugas.Abiejų susimokėlių akys vėl susitiko, tik šį kar­

tą jose spindėjo viltis.— Jis čia kur nors gyvena?— Ne.— Kur?— Nežinau.— Kas jis toks: senas, jaunas?— Nei jaunas, nei senas. Vyras.— Ką jis dirba?— Nežinau, nieko.— Sakei, tėvo draugas.— Buvo, bet kai paskandinau vekselį, tai nebe­

sisveikino.— Viską apie jį papasakok, ką žinai.Berniukui baigus, draugininkas rodėsi labai pa­

tenkintas ir, padėjęs ant Jono peties ranką, paprašė:— Galėsi mane rytoj į vieną krautuvę palydėti? Vaikui delsiant, studentas pridėjo:— Tai labai svarbu. Tavo naudai, Jonai. Jei

nori gyvenime šį tą laimėti, visad būk judrus ir neatidėliok. Būk vyras, Jonai. Palydėsi mane?

— Gerai.— Rytoj aš pas tave užeisiu. Eik dabar namo,

sudie.

429

Kai berniukas išėjo, jaunuolių akys susitiko.— Atsirado naujas žmogus, Dindos draugas

Akulis. Iš Jono pasakojimo vyras ne iš pavyzdin­gųjų. Vien Bakaičio istorija tinkamai apibudina jį. Sakei, Dinda atnešė ryšulį. Didelį?

— Nelabai.— Galėjo eilutė tilpti?— Jei gerai susuktas — galėjo, bet galėjo būti

ir baltiniai.— Sakai, poryt krautuvininkas liepė keturiems

ateiti.— Aštuntą valandą.— Tuo laiku, — kada krautuvė uždaroma. Mes

irgi turime būti ten.— Abu?— Deja, aš negaliu. Turiu seminarą, kurio ne­

galiu apleisti, negaučiau įskaitos. Reiks prašyti kitų skiltininkų pagalbos.

— Užteks Antano ir Petro.— Ričardo nenori?— Maža naudos, ir jis visad užimtas. Be to . . .

a, nenoriu kalbėti. Koks būtų mūsų tikslas, už­davinys?

— Turim sužinoti, kas ten susirinks. O gal tas Akulis, gal vėl slaptai ryšulį atneš. Turėsit su savi­mi Joną paimti, jis atpažins tuos vyrus.

— Suprantu, gerai.— Gal tai tik mano kvaila fantazija, bet gal ir

kas nors nauja paaiškės.

m- * *

430

Kitą dieną studentas, paėmęs Joną, traukė Se­namiesčio link, senų daiktų krautuvėn. Berniukas buvo nekalbus, ir visos pastangos išjudinti jį, iš­gauti šypsnį ėjo veltui, tad studentas lengviau at­siduso, kai pasiekė krautuvę.

Kaip ir Kęstutį, įėjusius sutiko tas pats balsas iš tamsos.

— Kuo galiu patarnauti?Draugininkas žvilgterėjo į Joną, bet tuoj pat

įsitikino, kad berniukas pirmą kartą čia patekęs, tad vėl nusisuko į pardavėją.

— Man teko girdėti, kad senų daiktų krautuvės kartais turi gerų daiktų. Supraskit mane teisingai. Nenoriu mokėti už daiktą brangiau, jei senų daiktų krautuvėje gausiu tą patį daiktą perpus pigiau. Ar neturite jūs kokių gintarinių daiktų, pavyzdžiui, šachmatų lentos su figūromis, gerų karolių, laikro­džio ar šiaip kokį gražesnį gintarinį daiktą?

Krautuvininkas atsirėmęs lyg galvojo, tuo tar­pu jo akys bėgte perbėgo studentu: paltas 130 litų, kaklo skarelė 20, batai puikūs. Turtingas. Tas greta mažasis tikras elgeta, bet jie nebroliai, gal tik kelią rodė.

— Norit gero gintarinio daikto, bet jei kaina bus 45— 50 litų?

— Jei vertas daiktas — kodėl ne, norėčiau pa­matyti.

— Jums tuoj reikia, ar galit palaukti?— Laikas ne tiek svarbu.— Turėsiu gražų gintarinį laikrodį.— Aš laukti galiu, bet man reikia dabar apsi­

spręsti. Jei jis man patinka, aš laukiu, jei ne, tai tik

431

laiką gaišinsiu. Atsiprašau už sutrukdymą, eisime kitur žiūrėti, — atsisuko į duris.

— Palaukit.Iš po bufeto ištrauktas ant stalo atsirado puikus

gintarinis laikrodis.Studentas kurį laiką atidžiai vartė jį, rasdamas

Kęstučio nusakytąsias žymes.— Kiek už jį norit?— 50 litų.— Galiu dabar paimti?— Nee, po mėnesio galėsiu parduoti jį. Puikus

laikrodis, apsimoka laukti. Naujas 80 litų.— Tai užstatytas laikrodis?— Prekyboje visaip būna, bet tai nėra vogtas,

tokių daiktų aš nelaikau.Atsisveikinęs draugininkas žadėjo to laikrodžio

nepamiršti. Gatvėje paklausė Joną:— Patiko laikrodis?— Algimantas lygiai tokį pat turi, mačiau.— Jonai, laikas skirtis. Bėk namo, bet apie šeštą

valandą užsuk pas mane, ateis pora skiltininkų. Kalbėsime apie rytdienos žygį. Paaiškinsiu, kai ateisi, liečia tavo tėvelį. Iki.

Jaunuolis atsiduso ir pamažu pasuko pas Algi­mantą. Netoli buvo.

— Uf, kaip nemalonu, bet Kęstučiui būtų dar sunkiau, ko gero dar nepatikėtų jo gera intencija. Geriau aš, — ir, dar kartą neramiai atsidusęs, pa­spaudė skambutį.

Išėjo tarnaitė.— Norėčiau pamatyti Algimantą. Tikiuos, jau

parėjo iš gimnazijos?

432

— Taip, pone, prašom į vidų.Po minutėlės prieškambarin, kur laukė studen­

tas, grįžo tarnaitė, kviesdama sekti ją.Perėjęs turtingai apstatytą valgomąjį, draugi­

ninkas vėl pateko į koridorių, kur tuoj po dešine mergina nurodė duris.

— Čia prašom.Į beldimą atsiliepė balsas, ir svečias peržengė

slenkstį. Prie didelio visokiausiais įrankiais, apara­tų dalimis apversto stalo, krapštėsi Algimantas, ku­ris atsigrįžęs kiek nuščiuvo, pažinęs įžengusį.

— Prašom nusivilkti, — pasisveikinęs nurodė kablį.

— Tikrai pas tave šilta, mielai numesiu ap­siaustą. Užimtas vis su savo siųstuvu?

— Varau po truputėlį pirmyn.— Nusimanai daug daugiau, negu gimnazijoje

reikalaujama. Visi žino tai. Tikriausiai inžinierius būsi.

— Greičiausiai, bet dar yra laiko pagalvoti.Studentas atsisėdo į jam pasiūlytą kėdę.— Algimantai, atėjau pas tave labai rimtu rei­

kalu pakalbėti, kaip vyras su vyru.— Žinau, draugininke, bet toliau skilčiai nega­

lėsiu vadovauti. Viena, kad motina griežtai man uždraudė, antra, kaip matote, esu užimtas. Pamo­kos, muzika, na, ir mano šis darbas, — mostelėjo ranka, rodydamas krūvas įrankių.

— Ne, aš ne apie tai, Algimantai. Tavo skiltį atiduosiu žirgų skilties paskiltininkiui, puikus ber­niukas. Aš kitu reikalu atėjau pakalbėti.

433

Stabtelėjo, lyg susikaupdamas. Algimantas ne­ramiai sukrutėjo kėdėje.

— Girdėjai, Algimantai, kokia didelė nelaimė ištiko mūsų draugovės kandidatą Joną Vaitą. Jo tėvas įtariamas apvogęs teisėjus. Sakau, įtariamas, nes iki tikro įrodymo daug trūksta, ir mes, kaimy­nai, tikime, kad jis nekaltas. Tačiau tartum maža vienos nelaimės, antras nesusipratimas įvyko. Štai Vaito sūnus, mūsų Jonas, yra nuskriaustas be ma­žiausios iš jo pusės kaltės. Įžodis šioje šeimos nelai­mėje turėtų labai sustiprinti berniuko moralines jė­gas, tačiau atsirado nauja kliūtis, kuri atėjo iš jūsų namų. ..

Draugininkas nutraukė kalbėjęs, įsispirdamas akimis į Algimantą, kuris, vengdamas žvilgsnio, raudonomis dėmėmis apsipylęs, pasuko galvą, mai­gydamas vielą.

— Kalbėkim, Algimantai, atvirai, padėk sau. Nieko tu man negali pasakyti?

Berniukas kurį laiką tylėjo ir tik į pakartotiną klausimą burbtelėjo:

— Nieko.

— Algmantai, tu .puikiai žinai, kad Jonas ne­kaltas, jis to laikrodžio nelietė. Atėjau pas tave ne kaltinti, bet padėti. Aš nenoriu tavo skriaudos, bet tu turi nuimti skriaudą, kurią padarei savo artimui, šiuo atveju Jonui. Aš tau, Algimantai, paskolinsiu pinigų. Laikrodį turi tuojau, šiandien, atsiimti. Turi atsiprašyti savo motiną ir pakalbinti ją, kad ji man paskambintų, kad nuimtų įtarimą nuo Jono. Būk vyras, Algimantai. Kiekviena kaltė, kuri narsiai iš­

434

perkama, visad rodo charakterio tvirtumą. Be mūsų dviejų ir dar vieno, už kurį aš duodu savo garbės žodį, niekas nieko nežino ir niekad nesužinos, — draugininkas ryžtingai atsistojo.

— Kiek tau, Algimantai, paskolinti pinigų? Užteks tau 30 litų?

Jaunuolis stovėjo lyg sustingęs, tik degą skruos­tai rodė baisų įtempimą.

Svečias uždėjo jam ranką ant peties.— Aš žinau, kad, užstatydamas laikrodį, tu nie­

ko pikta negalvojai, tikėdamasis per mėnesį išpirkti jį. Tavo didžioji klaida yra ta, kad nepasisakei mo­tinai. Tu nepagalvojai, kad tokiu elgesiu įžeidei ne tik Joną, bet ir motiną, apgaudamas ją. Gero sū­naus pareiga yra tuojau prisipažinti. Užteks tau 30 litų, ar daugiau reikia?

— Užteks, — tyliai prakošė Algimantas, — aš greit jums atiduosiu.

— Neskubėk, Algimantai, aš porą mėnesių ga­liu palaukti. Na, aš einu. Še pinigus. Nepamiršk paprašyti motiną, kad man paskambintų dėl Jono. Mat, turėsiu skiltininkams paaiškinti, kad laikrodis atsirado, kad Jonas daugiau nekaltinamas. Sudie, Algimantai, — ištiesė ranką.

Berniukas, vis vengdamas žvilgsnio, padavė ranką, kurią studentas taip nuoširdžiai suspaudė, kad nejučiomis Algimantas, pakėlęs galvą, sutiko svečio akis, kurios taip padrąsinamai šypsojosi, jog nugalėtas jis irgi spustelėjo ranką, pajusdamas, kad prieš jį stovi ne priešas, bet draugas.

— Dėkui, — prašnabždėjo.

435

— Lik sveikas, Algimantai. Neužmiršk, kad vi­sad širdingai laukiu grįžtant į draugovę.

— Neužmiršiu . . .

* * *

Keturi šešėliai neryžtingai pasuko į tamsią gat­velę, kur viena elektrinė lempa nepajėgė blaškyti rudens vakaro sutemų.

— Užeikime į šį kiemą, — pasuko vienas šešė­lis, kviesdamas kitus.

— Iš čia mes nieko nematysime.— Bet ramiai pasitarsime. Mūsų tikslas pažinti

tuos, kurie susirinks. Dabar lygiai be 20 minučių aštuonios. Laiko nedaug.

— Bet, Kęstuti, kaip pažinsime, jei prie tos šviesos vienas kito nematome?

— Tu, Antanai, su Petru eikit prie pat krautu­vės ir krintančioje pro langą šviesoje mėginkit įsi­dėmėti atvykstančius, o aš su Jonu kur nors čia sukinėsimės. Blogiausia, kad Joną gali pažinti. Pa­žintų tave Dinda?

— Ir užsimerkęs, — patvirtino berniukas, — bet aš jį irgi pažinsiu.

— Tam mes tave ir paėmėm. Ne tik jį, bet ir daugiau turėsi pažinti. Taikysimės prie aplinkybių.

— Palauk, Kęstuti, man nauja mintis kilo. Krautuvė uždaroma aštuntą valandą, — pradėjo Antanas. — Aš įeisiu krautuvėn ir, kaip tu, pra­dėsiu derėti patefoną. Visus besirenkančius matysiu.

— Gal gerai sugalvojai.— Bet ar ilgai ten užtruksi?

436

— Stovykloje prie laužo, rodos, šį tą vaidinom,— prasijuokė Antanas.

— Eik, liko dešimt minučių.Antanas keliais žingsniais peršoko gatvę ir stum­

telėjo dureles, atsidurdamas krautuvėje. Elektros šviesa ją darė žymiai jaukesnę, tačiau, nors šviesu, pardavėjo nematė, kuris pro tamsų langelį iš vidaus gal sekė jį. Tik po geros minutės išlindo tamsių aki­nių savininkas.

— Papapa tititifffoooną nnnoriu pppirktti, — pradėjo Antanas.

Pardavėjas, prisiminęs norėjusį pirkti Kęstutį, įtartinai pažiūrėjo į naują klijentą, tačiau, pamatęs švarų tvarkingą jaunuolį, ištraukė aparatą, staty­damas šviesoje.

— 35 litai.— Kkkaip vvveeikia?— Po penkių minučių turiu krautuvę uždaryti.

Rytoj ateik. Ar turi pakankamai pinigų? Jau čia vienas derėjo. Greičiausia, tas tave atsiuntė pasi­žiūrėti. Rytoj ateik.

— Aaašš šššiannndien norriu žižinnoti, pipinni- gų tttturiu.

Krautuvininkas pažiūrėjo į laikrodį, į berniuką ir užsuko patefoną, kuris vėl užtraukė apie pava­sario laimę. Kol Antanas, net išsižiojęs, klausėsi, vyras išėjo į gatvę, ir jaunuolis išgirdo uždaromo lango ir durų girgždesį. Plokštelei pasibaigus, An­tanas vėl paprašė:

— Aaanttrą ppppusę nnoooriu iiiššgggirsti.Galėjo būti penkios minutės po aštuonių, bet

niekas nesirodė, ir tik iš nekantrių krautuvininko

437

judesnių Antanas juto, kad jo buvimas čia labai ne­pageidaujamas, tačiau visai nesirengė išeiti ir rodė tokią susižavėjusią veido išraišką, klausydamas apie paskutinį pasimatymą, kad net krautuvininkas nu- sispiovė kampan.

Pro langelį iš vidaus buto kažkas pasibeldė ir kiek virstelėjo durys.

— Baik tu ten, — pasigirdo balsas, — visi jau susirinkome.

— Visi suėjo pro kiemą, — nusiminė Antanas, suprasdamas, kad nė vienas jo draugų besirenkan- čiųjų nematė.

— Na, tai kaip, ponas, perki, ar ne?— Aaaš nnnorėrėčiau ddar vvienną pppllookš-

teelę i i . . .— Neturiu laiko iii rytoj, — supyko krautuvi­

ninkas, visai nedviprasmiškai stumtelėdamas Anta­ną išėjimo pusėn ir, neklausydamas jo aiškinimų, atsklendė duris ir iškišęs galvą, kurį laiką dairėsi, ar nematyti policininko. Tokio neradęs, atsisuko į vėlyvą klijentą.

— Eik greit.— Aaa, — mėgino derėtis Antanas.— Joks čia aaa, eik, greičiau, — ir, dar kartą

čiupęs už pečių, paleido gatvėn, užtrenkdamas du­ris ir gesindamas šviesą.

Antanas apsidairė. Gatvė buvo tuščia, nematė nė vieno berniuko. Paėjėjęs toliau nuo krautuvės, švilptelėjo. Iš tamsių šešėlių prasikišo viena, antra, trečia galva, kurios po minutės apsupo Antaną.

— Na, kaip?— Prastai, paėmė ir išmetė.

438

— Nė vienas nepasirodė?— Pražiopsojot. Visi jau suėjo.— Ką tu, Antanai, gyvas žmogus nėjo gatve.— O jie vistiek yra. Pro užpakalines duris suė­

jo. Nesuprantu, kaip čia yra. Kitapus nėra gatvės, bet vėl namai. Matyt, ten vartai ar koks tunelis.

— Ką dabar darysim?Nežinau, prasti reikalai. Tokią barzdą pri­

siuvo, kaip niekad.— Apstatė. Žali esame. Tai tau ne miškas ir ne

siūlo skalpas.— Šviesą užgesino.— Antrame aukšte dega šviesa, anksčiau jos

nebuvo.Visi keturi pakėlė galvas. Antrame aukšte ryš­

kiai švietė langas.— Žiūrėkit, medis priešais, — nudžiugo Kęs­

tutis.— Uždengtas langas.— Bet tik iki pusės. Jei medžio šakos išlaikys,

galima būtų aukščiau palypėti.— Aš mėginsiu, — linktelėjo Antanas, — o jūs

žiūrėkit, kad policininkas kur neišlįstų, nenorėčiau susipažinti.

— Lipk, seksim abu gatvės galus.Petras susilenkęs atstatė Antanui nugarą ir tas

striktelėjęs pasiekė pirmąsias šakas, o nuo čia jau be pastangų pakilo' aukštyn ir, lyg voveraitė, dingo tarp šakų, kurios linko, bet nelūžo. Nors langas bu­vo iki pusės užtiestas, bet skiltininkas, būdamas aukščiau, įžiūrėjo keturis svetimus vyrus ir krautu­vininką. Visi sėdėjo aplink stalą, karštai tardamie­

439

si. Matyti, ne viskas sklandžiai ėjo: nors žodžių ne­girdėjo, bet iš smarkių judesių ir piktų veidų matė, kad nuomonės gerokai skiriasi. Krautuvininkas net du kartu drožė kumštimi į stalą, ir trys kiti, rodės, piktai atsakė* tik ketvirtasis, sėdįs prie veidrodžio, pradėjo staiga juoktis, atkreipdamas susikivirčiju­siųjų dėmesį. Kitiems į jį sužiurus, pradėjo kažką įtikinančiai kalbėti, kartais pasilenkdamas pirmyn, įsispirdamas akimis čia į vieną, čia į kitą, ir pama­žu rimo klausytojų judesiai, kartais linkčiodavo pritardami galvomis, tik, matyt, vienas krautuvi­ninkas dar ožiavosi, nesutiko. Pagaliau tas prie veidrodžio, lyg netekęs kantrybės, numojo ranka ir, pagrasęs krautuvininkui pirštu, siekė savo kiše­nės, iš kurios pabėrė ant stalo kažkokius smulkius daiktus.

Sėdintieji vyrai graibstė, daiktai ėjo iš rankų į rankas.

— Žiedai, — spėjo Antanas, lipdamas žemyn.— Na, matei? — klausinėjo jį.— Puikiausiai. Lipk, Jonai, tu dabar pasižiūrėk.

Aukščiau įlipsi, lengvesnis.Po penkių minučių nulipo ir Jonas.— Akulį mačiau.— Kuris? — Susidomėjo Antanas.— Tas, kuris prie veidrodžio sėdi.— Pats vadas, atrodo, — švilptelėjo Antanas.— O kiti nepažįstami, Dindos nėra?— Nėra Dindos.— Akulis tave klausinėjo, ką matei pas teisėjus?

— Jis.

440

— Atrodo, šį tą sumedžiojom. Gera butų arčiau su jais susipažinti.

— Reikia jų iš akių neišleisti, — susimąstė Kęs­tutis.

— Žinoma, — pritarė Antanas, — turime su­žinoti, kas jie tokie ir kur gyvena.

— Krautuvininką turime. Lieka Akulis ir dar trys, — skaičiavo Petras.

— Tėvas žino, kur Akulis gyvena, — įsiterpė atidžiai klausąs Jonas.

— Juo geriau. Lieka trys. Kiekvienas skilti- ninkų paimsime po vieną. Jei būsime apsukrūs, tai pavyks, — nutarė Kęstutis.

— O aš? — paklausė Jonas.— O tu eisi namo. Tave gali kuris pažinti, tada

viskas baigta. Tik atsimink, Jonai, tėvo išgelbėji­mas pareina nuo tavo tylėjimo. Nė žodžio niekam, net savo motinai, nes, jei mes klystame ir vaikomės vėją, kam be reikalo jai neprotingą viltį žadinti* Supratai?

— Su.— Tad ruoškimės. Tu, Jonai, namo, kad ne­

trukdytum, o mes to antro išėjimo ieškoti. Tiesa, lipsiu į medį Akulio pasižiūrėti.

Pamidoras jau tiek buvo įpratęs klausyti įsaky­mų, kad neprieštaraudamas pasuko namo. O kiti, padarę didelį lanką, atsidūrė prieš kažkokius tam­sius vartus.

— Turėtų būti čia.Cementu tyliai šlepsėjo atsargūs žingsniai, ta­

čiau aplink, rodėsi, nėra gyvos dvasios, ir buvo tiek

441

tamsu, kad, bijodami pasimesti, vienas kitam baks­nojo į nugaras.

— Mes vėl kažkokiam kieme.— Negali būti, per arti, mes paklydome.— Tiktai vieni šitie vartai. Turėtų būtį koks

praėjimas, tunelis. Eikime pagal namus.Ėjo lyg šulinio dugnu, nes kiemą sudarė aukšti

mūriniai namai.— Ar tik ne čia, — prašnabždėjo Petras.— Tur būt pataikėm.Priešais juodavo anga, į kurią pasuko tylėdami.

Tunelis - anga pasibaigė, ir jie pateko į kiemą, kur buvo kiek šviesėliau, mat, daugiau erdvės.

— Turėtų būti čia, bet kur mums reikalingasis butas? Jų keliolika, greičiausia, yra.

— Tuoj pasakysiu, — atidžiai pasižiūrėjo Kęs­tutis. — Gatvės žiburys buvo iš kairės pusės, bent 40 metrų nutolęs. Jo pošvaistė dar kiek matyti. Trečias namas turėtų būti nuo šio mūro. Trečias namas. Eime.

Daržais gera buvo eiti, nes žemė sunkė žingsnius.— Kur nors čia.Iš nakties išniro durys. Tamsūs, langinių den­

giami langai. Kažkas sužvangėjo.— Ts, ar negali tyliau?— Į gelžgalius įsipainiojau, — prisipažino An­

tanas.— Čia vėl kažkas stovi.— Dėžė. Matyt, iš krautuvės išmestas visoks

šlamštas, — spėjo Petras.— Palaukit, — sulaikė Kęstutis, — nėra reikalo

prie durų lįsti, tūpkime kur prie mūro. Mūsų akys

442

įpratusios, iš tolo matysime visus. Kam rizikuoti! Pirmą išėjusį seksi tu, Petrai; antrą Antanas, o tre-V* vcią as.

— O gal jie visi kartu išeis?— Jeigu jie visi kartu išeis, tai eikime namo

miegoti — ne nusikaltėliai jie. Kriminalinių nuo­tykių romanuose nusikaltėliai po vieną išeina.

— Sveikinu, Kęstuti, aš apie tai ir nepagalvo­jau. Įdomumas taip ir pakilo. O jeigu Akulis pir­masis išeis?

Pagrindinėje gatvėje žaižaruoja šviesos. Kuo greičiausiai vėl čia grįšime.

Nutilo. Laikas ilgo. Rudens vėlyvas vakaras sunkėsi pro šiltus drabužius, drebuliu purtindamas kūnus. Berniukai susiglaudę išdarinėjo fantastiš­kiausius judesius, norėdami kiek sušilti.

— O jeigu jie tik vėlai naktį baigs savo posėdį?— Lauksime iki dešimtos, ilgiau negalime.— Gaila būtų prarasti tai, kas duoda kiek vilties.— Lotynų gali mane šaukti, be to, ir anglų ne

visai tikras, — pasiskundė Petras.— Reikėjo iki aštuonių išmokti.— Tss, — sušnabždėjo abu skiltininkai, nes lan­

guose sužibo šviesa ir sugirgždėjo durys, bet kurį laiką niekas nesirodė. Pagaliau po geros minutės šmukštelėjo tamsus šešėlis. Kęstutis stumtelėjo Pet­rą, kuris, apsipratęs tamsoje, kaip katė matė naktį, sekdamas tolstančią nugarą. Atsidūręs pagrindinė­je gatvėje, Petras pridėjo žingsnį ir, susimaišęs su gausiais praeiviais, žvilgterėjo į sekamąjį. Ne., Ne Akulis. Vyras, kurį laiką ėjęs tiesiai, dabar pasuko kairėn, Italijos gatvėn.

443

— E, Žaliakalnyje gyveni, kad tik nepertoliau- siai, — sumurmėjo Petras, pereidamas į kitą gatvės pusę, nes žmonių čia maišėsi jau mažiau. Palikęs di­delį tarpą, ramiai žingsniavo, tartum niekuo dėtas. Priešais einąs pradžioje dairėsi, bet paskui, atrodo, jam nusibodo, ir ėjo visai nerūpestingai. Gerokai nukaukšėjęs Italijos gatve, pasuko į kairę ir nuvin- guliavo iš vienos siauros gatvelės kiton. Petras tu­rėjo sukaupti visą dėmesį, geras akis, kad nepames­tų sekamojo. Laimei, jis buvo gero ūgio, tad prasi- kišusi virš tvoros galva vikriam Petrui buvo ge­riausias rodiklis, bet dar daugiau padėjo skiltinin- kui pasitikėjimas vyro, kuris mėgino net švilpauti, bet, matyt, turėdamas labai silpną klausą, nė vienos dainelės nesugebėjo atsiminti be klaidos.

— Netinka laužavedžiu, — automatiškai pagal­vojo berniukas.

Melodijų mėgėjas trinktelėjo varteliais, sukda­mas sodan, kuris nuogais rudens stabarais vos dengė nedidelį medinį namą.

Petras, kiek palaukęs, patrepsėjo abejodamas ties vartais, pagaliau apsisprendęs įžengė į sodą, ku­rio takeliu nudrožė iki pat prieangio. Pabeldė. Už durų buvo tylu. Pabeldė smarkiau. Kažkas subil­dėjo, sušlepsėjo žingsniai, nukrito kablys, ir prasi- kišo moters galva.

— Norėčiau matyti poną Untulį, — paprašė Petras.

— Ką tokį, Untulį? — Nustebo moteris.— Taip, Untulį.— Kad čia toks negyvena.— Kaip tai negyvena? Juk čia 27 numeris.

444

— Palauk, vyrą paklausiu. Kazy, Kazy, eik čia, — šūktelėjo į vidų.

Iš vidaus šovė šviesos ruožas ir didelė kudlota galva.

— Šis Untulio klausia, ar mūsų name toks gyvena?

— Untulis, Untulis — pirmą kartą girdžiu, — vyras papurtė galva.

— Kad, sakė, čia gyvena, — nesidavė Petras.— A, jau, brolau, klysti. Šitame gale mes gy­

venam, o ten Sakalauskai.— O gal jų gyventojas Untulis? — staiga pa­

klausė moteris.— Ne Untulis, o Pyragius, — pataisė vyras.Petras, gražiai padėkojęs, pasitraukė, įsidėmė­

damas abi pavardes. Tik kuri iš jų to įtartino vyro? Kiek palūkėjęs, berniukas apėjo namus ir, radęs kitas duris, vėl pabeldė. Šį kartą nereikėjo ilgai laukti, ir apyjaunis vyras pasirodė duryse. ‘

— Atsiprašau, ar ponas Sakalauskas čia gyvena?— Aš esu, o kas?— Sakė, pas jus kambarį vienas ponas nuomo­

ja, ar tik nebus ponas Untulis?— Ne. Pyragius jo pavardė.— Gal galėčiau tą poną matyti?Vyras pravėrė duris į vidų.— Pyragiau, tave nori matyti.Vėl pasigirdo žingsniai, ir prieš skiltininką, kiek

palenkta nugara, atsistojo pas krautuvininką pro langą matytasis vyras.

— O kam esu reikalingas? — paklausė atidžiai tyrinėdamas Petrą.

445

' — Atsiprašau labai, bet man sakė, kad čia Un­tulis gyvena. Gal kartais jūs pažįstami, gal žinot* kur jis persikrautė?

— Kvailas esi ar kvailių ieškai, — piktai burb­telėjo vyras, greitai užtrenkdamas duris.

— Laikas ir namo, — džiūgavo Petras. — Vis­ką žinau. Įdomu, kaip kitiems pavyko.

# * *

Pirmas dvi pamokas gimnazijoje Petras buvo la­bai užimtas ir nedrįso teirautis, bet, visiems pavo­jams praėjus, per lotynų kalbos pamoką, jis pasi­lenkė prie greta kitame suole sėdinčio Antano.

— Kaip tau vakar? — pašnabždėjo.— O tau? — paklausė Antanas.— Jis pasuko Italijos gatve, — tyliai mėgino

pasakoti.— Pakartokit, Ruseckai, — staiga pertraukė jį

mokytojas.Petras atsitojo, kaip nudegintas, nežinodamas

net, apie ką kalbama.— Accusativus cum infinitivo, — atplaukė paš­

nabždomis kažkur iš šono.— Accusativus cum infinitivo — pakartojo

paklaustasis.— Klasė pliūptelėjo juoku.— Kas jums šiandien? Ligšiol žinojau, kaip gerą

ir mandagų mokinį. Sėskitės.Berniukai daugiau nebedrįso kalbėtis, bet per­

traukos metu abu nubėgo į Kęstučio klasę, tačiau, jų nusivylimui, iš jos dar niekas nepasirodė.

446

— Matematikos rašomąjį rašo, prisiminiau. Greičiausia, visą pertrauką rašys, — ištįso Antano veidas.

Tik abudu apsisuko grįžti, kai išėjo Kęstutis.— Išsprendei uždavinį?— Išsprendžiau.— Tur būt, pirmasis?— Šį kartą pavyko.— Tau visad, Kęstuti, pavyksta. Papasakok,

kaip vakar ėjosi.— Man teko tas plikas, kuris iš Akulio dešinės

sėdėjo. Jis tiesiai pasuko į Vilijampolę. Menkas ma­lonumas, patys suprantat, nes man didžiulis gaba­las namo, bet užsispyręs seku, o jis bėgte bėga, tar­tum lektynių, net dairytis užmiršo. Per pusvalandį taip ir nulėkėm. Prie stadijono pasuko į upės pusę ir įlindo į tokį pasakų namiūkštįv Priėjau, pasi­žiūrėjau numerį, perskaičiau namo gyventojus, tik kuri to mano sekamojo, galvoju. Žiūriu — greta kitas namas. Pasibeldžiau ir radau senuką. Pasi­sveikinęs ir klausiu, ar nepažįsta jis gretimojo namo gyventojų, man rūpi, sakau, sužinoti tokio pliko vyro pavardę. Nupasakojau visas jo žymes.

— Bet labai neatsargu, Kęstuti, — pasipiktino Petras.

— Aš žinau, bet meluoti, suktis nenorėjau.Petras su Antanu susižvalgė, bet jau tylėjo.— Senukas irgi klausė, kam man reikalingos

žinios, — tęsė Kęstutis. — Atsakiau, kad turiu rimtą pagrindą sužinoti to vyro pavardę, nes ti­kiuosi ateityje turėti su tuo vyru reikalų. Senukas, man atrodo, nebuvo perdaug nustebintas, nes kitaip

447

' suprato mano reikalą. Taip, jis man sako, vyras nagingas, tik girtuoklis; susitarsit, bet naudos bus maža — pasakyk tai ir savo tėvams. Rankpinigių paims, o darbo ir nepradės, čia jau dažnam taip buvo nutikę. Vargais negalais žmonės pinigus at­gauna, o kiti ir ranka numoja, jau labai godus deg­tinei siurbti. Dėkui, sakau, už patarimą, bet vistiek norėčiau žinoti jo pavardę. Kaip nori, senukas sako, man negaila, nepavydžiu, bet kas tiesa, tai tiesa — aš sąžiningiau dirbu, ir medžiaga pas mane geresnė, matysi, kreipsies paskui pas mane, bet jo pavardę pasakysiu, kad negalvotum, jog pavydžiu — Niko­demas Cvirka vadinasi tas plikis. Girtas ir dabar, matau, kad neradai namuose. Matysi, vėl pas mane atvyksi. Padėkojau ir išėjau.

— Bet gal ne tas, Kęstuti, gal daugiau plikių ten gyvena?

— Tas pats. Tuoj pasibeldžiau į tą namą. Į mano smarkų beldimą jis pats ir išėjo. Pasisveiki­nęs ir klausiu, kur čia Nikodemas Cvirka. Aš pats esu, atsako jis man, ko reikia, klausia. Atsakiau, kad kol kas man nieko nereikia, bet ateityje gali atkas­ti reikalų, labai atsiprašau už sutrukdymą. Esu Kęstutis Rėklaitis. Žinoma, jis man nedovanojo už sutrukdymą, nes pridėjo tokį žodį, kad ir kartoti negaliu, be to, manė, kad esu futbolas, paspirti mėgino, tik aš nelaukiau, bet parodžiau tokį greitį, kad, rodos, jis koją išsisuko, į tuščią vietą pataikęs. Jis nesivijo, bet žodžių nesigailėjo lydėdamas.

Skiltininkai nusijuokė.— O tau, Antanai?— Man visai lengva buvo. Mano bernelis šlu­

448

bas viena koja, tai į autobusą įsigrūdo, aš irgi, ži­noma. Taip atsistojau, kad konduktorius iš jo pir­ma pinigą paimtų. Žiūriu — 60 centų moka. Su­drebėjo mano širdis — sudie trys porcijos dešrelių didžiosios pertraukos metu! Į pačią Panemunę! Iš- krapščiau savo centus, kaip tik iki paskutinio. Va­žiuojam. Tik prieš pat tiltą jis išlipo. Aš irgi. Jis prie Nemuno nusileido, o aš prieš jį jau ten buvau atsidūręs. Jis į tokį raganos namuką žengia, ir aš ant kulnų minu. Tik pusiaukely jį tokia moterėlė sulaikė.

— Palauk, sako, ponas Duonele, ar jau pataisy­tas mano primusas? Ne, atsako, neturiu laiko, poryt užeik.

— Palikęs moterėlę, įėjo į namus. Pamačiau iš- kabėlę. Skaitau: Zenonas Duonelė — šaltkalvis.

— Juokinga pavardė.— Aš irgi nustebau, bet jei netiki, Petrai, eik

pats paskaityk. Kelionė atgal tikrai buvo neįdomi, nes neturėjau autobusui pinigų. Puspadžius nuva­riau, o Vaitas sėdi, neprikals, būčiau konkursą lai­mėjęs.

Petrui baigus savo nuotykius, buvo nutarta va­kare susitikti pas draugininką, kur reikės pagalvoti dėl tolimesnių žygių.

* ih *

Draugininkas net neįtarė, kokią pasitikėjimo liepsną jis užkūrė Jono širdyje. Berniukas tvirtai tikėjo, kad tėvas nekaltas, bet visi įrodymai visai nedviprasmiškai krypo kaltinamojo nenaudai, ir

449

Jonas visai nusiminė, neberasdamos būdo padėti tė­vui. Ir tik studento padrąsinantieji žodžiai ir skil- tininkų žygis prikėlė berniuko energiją. Nuo dabar, laikydamas krūtinėje paslaptį, vengdamas draugų, kurie, gal tėvų paraginti, Pamidoro šalinosi, slan­kiojo vienas, niūrus, pakabinęs nosį, bet nepapras­tai įžvalgus. Jei draugininkas paklaustų, Jonas iki smulkmenų išpasakotų kiekvieną Dindos krustelė­jimą, kiekvieną pokalbį, su kuo, kada ir kiek kartų susitiko, lyg visa paslaptis suktųsi apie berną.

Vienu laiku Jonas net pas raganą buvo užėjęs, laukdamas pagalbos, bet moteris visiškai nuvylė jį iš pat pirmųjų žodžių, pareikšdama, kad ji nieko nežino, niekur maišytis nenori, nes ji sena, nepajėgi, užtenkamai turinti priešų ir be to, tačiau, lyg gailė- damasi, išeinančiam berniukui pašnabždėjo:

— Tavo tėvas nekaltas, aš irgi taip manau, bet tai ne mano reikalas. Jei nebus žiopla, policija greit suras tiesą. Eik, eik namo.

Miglotais žodžiais palydėtas,, dar tą patį va­karą, nebegalėdamas žiūrėti į verkiančią motiną, susisupęs į vatinuką, išėjo laukan, kur, prisiglaudęs tvoros prie Dangolio namų, pats nežinojo, ko laukė, kai netoliese tamsoje pasigirdo atsargūs, delsią žingsniai. Krūptelėjęs berniukas įtempė klausą, dar labiau prisiglausdamas tvoros, plėsdamas akis. Vos girdimai virptelėjo durys į Dangolio namo kori­dorių, ir blankioje kabančios palubėje lemputės šviesoje Jonas pažino Akulį. Kiek palaukęs, berniu­kas šuoliais atsidūrė prie Dindos palėpės ir pridėjo ausį prie durų, — bet nieko negalėjo pagauti, jau labai tyliai kalbėta. Nusiminęs apsižvalgė, lyg ieš­

450

kodamas pagalbos, ir staiga pavojinga mintis top­telėjo galvon. O jei jam pavyktų užsikarti stogan ir nusileisti prie Dindos lango, kuris dažnai net šiuo metu būdavo atdaras, mat, geležinis pečiukas tiek įkaitindavo mažutį kambarėlį, kad nebeįmanoma buvo tverti viduje.

Tik kaip čia padaryti, negi eisi ir prašysi Dan- golį raktų, kad leistų į aukštą, kur patogus išėjimas ant stogo? Ne, taip nieko neišeina. Liko tik van­dentiekio vamzdžiai. Teisybė, baisus žygis, nes vamzdžiai seni, nestiprūs, bet jis lengvas, gal ir at­laikys.

Negaišdamas nė minutės, Jonas nusirito žemyn ir, nubėgęs į jam žinomą kampą, pradėjo kilti aukš­tyn. Vamzdžiai tratėjo linko, bet vis laikė, ir ber­niukas tempėsi vis aukštyn, nematydamas žemės, nejusdamas aukščio, nes vakaras buvo nors akin durk. Pagaliau išprakaitavęs, be kvapo, uždusda­mas, visiškai išsekęs, netekęs vilties, kai rodėsi, kad virpančios rankos jau rengiasi atsigniaužti, pajuto stogą. Sugrįžo energija, dar viena pastanga, kita, dar kiek ir smakru pakibo, rinkdamas jėgas. Atsi­kvėpęs alpstančia ranka grabaliojo aplink, stengda­masis ko nors nusitverti. Kablys vamzdžiams palai­kyti iš šono! Įsikibo jį. Kad tik neištruktų! Kilstelė­jo krūtinę. Dar per anksti svertis, dar kiek aukš­tyn. Įtempė paskutines jėgas — virstelėjo pirmyn. Viena ranka laikydamasis kablio, pasviro per pil­vą, kojos laisvai kabalojo ore, bet jau nebebuvo sunku, ir dar po mintės bejėgis kūnas glaudėsi stogo. Giliai patraukė orą, grįžo jėgos, pasitikėjimas. At­sargiai graibydamasis, susiorientavęs, nuslinko no­

451

rimą kryptimi. Dabar jau stengėsi nedaryti mažiau­sio triukšmo. Atsigulęs ant pilvo, galvą žemyn nu- koręs, atsidūrė virš lango, kuris čia pat siekė stogą. Dar vienas judesys, ir berniuko ausis pakibo ties atdaru langu. Iš vidaus plaukė žodžiai.

— Rytoj, septintą vakaro, nueisi pas Duonelę, ir abu atnešit du lagaminus už sandėlio. Aš juos pa­ruošiu, kryžiuku pažymėsiu.

— Bet Duonelė manęs nepažįsta, ar patikės?— Jį perspėjau, kad ateisi. Tik nevėluok, at­

simink.— Aš niekad nevėluoju.— Tai žiūrėk, būkite atsargūs. Su Duonele irgi

daug neplepėk, burną uždarą laikyk, jis perdaug nori gaut. Neišsitark, gudrus velnias.

— Kas man, ne mano reikalas.— Tai ir žiūrėk, aš einu.— Bet kaip su pinigais, man labai reikalingi?— Bus, greit bus, nesikarščiuok.— Tą „bus" jau visas mėnuo girdžiu, o vis

nėra. Kol kine dirbau, vis šį tą turėjau, o dabar, kai mane išvijo, kai tavim pasitikėjau, tai skylė kiše­nėje liko. Perkūnas žino, kas čia darosi! O girdžiu: bus ir bus.

— Kvaily, turėk kantrybės, turėsi daugiau, negu metus dirbęs kine. Einu.

Trinktelėjo durys, ir berniukas, pasinaudojęs šiokiu tokiu triukšmu, pasitraukė kiek į šalį ir šliauždamas ant visų keturių, ranka pradėjo grai­bytis vamzdžio. Jį radęs, be didesnio sunkumo nu­slinko žemyn. Pasiekęs žemę, kiek kojos nešė pasi­

452

leido į studento namus, kuris, pasilenkęs ties knyga, kažką skaitė.

— Kas tau, Jonai, tu visas kruvinas!Tik dabar Jonas žvilgterėjo į savo delnus ir

pajuto lipnų kraują.— Tai aš, lipdamas ant stogo, — ir vienu kva­

pu išpasakojo įvykį. Tik bepasakodamas jokiu būdu negalėjo prisiminti Akulio minėtos pavardės.

— Mėgink, Jonai, tai labai svarbu.Berniukas kratė galvą, susikaupęs, sunerimęs.— Tai užmiršau, bet kažkas valgomo. Ban­

delė? Ne, ne bandele. Ragaišis? Ne, ne ragaišis. Baronka? Ne, ne baronka . . .

— Gal Pyragius? — padėjo draugininkas.— Ne, ne Pyragius.— Gal Duonelė?— Jis, jis! Iš kur žinot?— Įdomią naujieną atnešei. Tuojau paskambin­

siu Kęstučiui ir pats vyksiu pas jį. Ten arti ir An­tanas su Petru. Eime, Jonai, reikia įpiovimus ap­tvarstyti.

* * *

Studentas, nuvykęs pas Kęstutį, jau rado atėju­sius Antaną ir Petrą, kuriems trumpais žodžiais pa­kartojo Jono nuotykį, užbaigdamas:

— Naujiena tiek įdomi, kad ryžausi pasitarti dėl tolimesnio plano.

— Gal policijai laikas pranešti, — suabejojo Petras.

453

— Žinoma, geriausia būtų, jei turėtumėm nors mažiausią įrodymą. Gal reikalas sukasi ne apie pavogtuosius daiktus, gal jie legalią prekybą varo. Akulis, pasirodo, kažkokią statinių prekybą turi, tik vakar sužinojau.

— Labai apgailėtinai atrodytumėm, jei nekaltus žmones apskųstumėm.

— Taigi. Šį tą įtariame, bet gal tai tik muilo burbulas, kuris sprogęs tik juoką sukeltų.

— Taip, nesiskubinkim su policija, o stenkimės kiek daugiau sužinoti. Rytojų dar išnaudokime, — siūlė Kęstutis.

— Ir aš taip galvoju, — pritarė draugininkas. — Jei jie nusikaltėliai, vienas kartas nemeluos — gau­sime šį tą konkretesnio; jeigu padorūs žmonės — pasitrauksime. Rytoj gal daugiau sužinosime, kaip galvoji, Antanai?

Paklaustasis kurį laiką tylėjo, kietai galvoda­mas. Pakėlęs galvą nusišpypsojo.

— Šį kartą pasitaiko neeilinė proga. Siūlau jautį imti tiesiai už ragų.

— Na, na, — susidomėjo aplink.— Įsivaizduokime, kad vietoje Dindos aš nuei­

siu pas Duonelę.— Ką tu, Antanai! Ne tik pats labai rizikuoji,

bet kaip atrodysime prieš tuos žmones, jei jie pasi­jus apgaudinėjami! — sušuko Kęstutis.

Neatsakydamas Antanas kreipėsi į draugininką.— Mano pasiūlymas nėra toks baisus, kaip Kęs­

tučiui atrodo, nes jei jie padorūs žmonės, nieko jiems nepakenks, jei aš padėsiu du lagaminus pa­nėšėti. O jų neapvogsiu. Bet mano pasiūlymas tuo

454

geras, kad kartą reikia baigti šią istoriją. Ilgiau ne­galime tęsti. Nusivarysime visai. Štai Petras, sekęs krautuvę, kitą dieną vos neuždirbo dvejetuko iš lo­tynų. Trimestras jau čia pat. Rimtai reikia kibti į mokslą. Taigi arba ryžtamės vienu žygiu išspręsti Vaito uždavinį, arba palikime.

Antano tiesi kalba paveikė klausytojus, ir tie sužiuro į draugininką.

— Bet jei jie nusikaltėliai, žygis gali būti pavo­jingas.

— Mažai rizikuoju, nes Duonelė šlubis ir neat­rodo raumeningas, anot Jono, aš jį viena ranka.

— Tolimą kelią nukeliavome, įsikišę į šią istori­ją, ir būtų gėda prieš Joną, kuris gal net savo gy­vybę rizikavo, lipdamas vamzdžiais ant stogo, jei dabar nuleistumėm rankas. Gal aš ir neprotingai el­giuosi, bet sutinku su tavimi, Antanai. Mėgink, tačiau vieno tavęs nepaliksime, ir visi eisime įkan­din. Pavojui ištikus būsime greta.

Antano akys žybtelėjo, ir jis patrynė rankas.

— Gražiai nušnekėjome, bet kur Dinda dings,— prasijuokė Kęstutis, — kaip jį sulaikysime? Kas bus, kai jis kartu su Antanu pas Duonelę prisistatys?

Besiginčydami buvo visai užmiršę šį pagrindinį klausimą. Tad dabar iš naujo pradėjo gvildenti visus galimumus, ir ilgai jiems nesisekė. Net rodėsi, kad visas planas po šimts pypkių eina, kai draugi­ninkas prisiminė Pamidoro gaują.

— Žinau jau. Jono nenoriu į šį reikalą maišyti, bet šiandien pakalbėsiu su Nijole, kuri ten liko tikrasis vadas. Jei ji man padės, Dinda tikrai sep­

455

tintai valandai nepasirodys pas Duonelę. Viską imu ant savęs, ramiai ruoškite pamokas. Rytoj prieš šešias laukiu jūsų pas save. Budėkite!

* * *

Grįžęs namo, studentas tuojau pasišaukė Nijolę, kuriai pradėjo dėstyti savo planą. Mergaitė, ma­tyti, puikiai suprato jį, nes, kai peržengė savo buto slenkstį, jos akys žėrėte žėrėjo, ir ji daužė puodu­kus nesigailėdama, tik tėveliukas šį kartą nepaste­bėjo, nes pilna buvo svečių, kitaip tikriausiai ter­mometrą po pažastimi kištų, dukros karštį matuotų.

Kitą dieną, parėjusi iš gimnazijos, pavalgiusi pietus, Nijolė tiesiai šoko prie pamokų ir jau prieš ketvirtą pareiškė motinai, kad viskas išmokta, vis­kas sutvarkyta ir ji norinti savo draugus pamatyti.

Pamidorui nesirodant tarp draugų, gaujos gy­venimas visai iširo, tad Nijolės sutartas švilpesys visus sukėlė ant kojų. Po kelių minučių berniukai susirinko savo būstinėje — malkų sandėliuky. Kaip paprastai, pavėlavo Osvaldas.

— Vėl šitas atrepečkioja paskutinis, — panie­kinamai nusispiovė Arklys.

— Aha, paskutinis, — užsigavo Osvaldas. — Tu pamėgintum pirmas ateiti, jei tavo tėvas kapotų malkas, o tu turėtum į eilę dėti. Matai, koks gud­rus! Nebe arkliu, o pelėda tektų vadinti.

— Gal iš tikrųjų reiktų jam vardą pakeisti, — susidomėjo Kanopa.

Arklys, kuriam naujas vardas visai nelipo prie širdies, tuojau pakeitė kalbą.

456

— Pamidoro dar nėra.— Aš nekviečiau Pamidoro,— paaiškino Nijolė*— Man tėvas uždraudė su juo žaisti, — prisi­

pažino Osvaldas, — sako, diržų gausiu.— Mano tėvas nieko man nesakė, bet aš pats su

juo nekalbu, — pasigyrė Kanopa.— Jūs kiškiai, varnos, bobos! Aš kalbu, ir mano

mamuliukas kalba ir eina pas Pamidoro motiną, — suniekino pasipiktinusi Nijolė.

— Bobos, sakai, — niūriai apžvelgė visus Ark­lys. — Matysi, mus visus policija suims.

— Už ką?!— Už ką, irgi galvos! Priklausom gaujai, ar

nepriklausom, pasirašėm krauju, ar nepasirašėm. Manot, patikės, kad mes kartu su juo nevogėm. Ką?

Mintis tokia nauja užklupo, kad pasibaisėdami klausė Arklio pranašavimų.

— Visus mus iki vieno susems ir kratą padarys— matysit.

— Mes nevogėm.— Patikės, manai. Jei gauja tai gauja. Jau sa­

vaitė kaip mus seka, policininkas žydei sakė, o ta mano tėvui pasakė.

— Seka, — suvirpėjo Pumpos balsas.— Kratą darys, — išbalo Kanopa.— Tai tėvas duos į kailį, — sriūbčiodamas pra­

dėjo Osvaldas, dėdamas ranką ant užpakalinės kū-; no dalies.

— Aš nevogiau, — paleido jau kakarinę kaip reikiant Pumpa.

— Aš irgi niekad nevogiau, galiu prisiekti, — šaukė Kanopa.

457

— Nevogei? — pasipiktino Osvaldas. — O kaą mano tėvo kriaušę vasarą aplaužė?

— Obuoliai nesiskaito.— Skaitosi ir obuoliai.— Gerai, jeigu skaitosi. Tu pats, Osvaldai, su

viela iš studento sodo tempei obuolius, pasakysiu policijai.

Susibarė, net miela, policija gąsdindami, o Ark­lys vis nesiliovė.

— Kalėjime pasiaiškinsit.Nijolė kurį laiką klausėsi nustebusi, pasimetusi,

tačiau greit susivokė, kad dabartinė nuotaika visai nesiderina su jos planais. Nugalėjusi kylančią bai­mę, šūktelėjo:

— Kvailas, kvailas Arklys! Ne pelėda, bet asilu jis turi būti vadinamas.

— Netiki — galiu prisiekti septyniomis spy­nomis.

— Sakau, kvailys esi, Pamidoro niekas nesuims.— Iš kur žinai? — viltingai susidomėjo berniukai.— Žinau, jei sakau, — tęsė Nijolė, mintimis ieš­

kodama išeities, prisiminusi namo šeimininkų pa­žįstamą policijos valdininką, pridėjo: — Ministras skambino draugininko tėvui, kad Pamidoro nesu­ims. Pamėgintų tik kas dabar, oho.

— Tikrai? — apsidžiaugė Pumpa.— Jau seniai Pamidoras sėdėtų, jei būtų kaltas,

ar ne?— Žinoma, — pritarė berniukai, išskyrus Ark­

lį, — kodėl jo nesuima?— Laukia, kad vėl ką pavogtų — lyg skęstąs

šiaudo griebėsi Arklys.

458

Paskutinis įrodymas visai pražudė jį. Net Pum­pa nepatikėjo, o Kanopa tįesiai rėžė:

— Eik, savo katiną pagąsdink, abu virpinsit kinkas prie pečiaus.

— Pamatysit, kai Pamidoras išaugs, bus garsus banditas, — pranašavo Nijolė.

— Turtingus plėš ir žudys, — pagarbiai pritarė Pumpa.

— Vistiek jį policija sugaus ir pakars, o Pami­doro tėvą sugavo, — džiūgaudamas užbaigė Os­valdas.

— Pamidoro tėvas nekaltas, — užstojo mergaitė.— Kaltas, — kaip vienas sušuko berniukai.— Nekaltas.— Meluoji. Iš kur žinai, kad nekaltas?Reikėjo kuriuo autoritetu pasiremti, kitaip jų

neįtikinsi — sumetė greit Nijolė, o kadangi be galo išradinga buvo, nemirktelėjusi surado.

— Ragana viską žino. Ji iš karto pasakė, kad batsiuvys nekaltas. Ji matė, kas pro langą lipo, tik dar sakyt nenori, tegu, sako. Geriau policija randa, o jei ne, tai aš viską pasakysiu. Matot.

Žinia padarė milžinišką įspūdį, tik Arklys kra­tė galvą.

— Ten, kur aš mokausi siūti, tai jie juokiasi iš raganos.

— Prisimink mūsų butelį.— Sakiau, fret jie vistiek juokiasi, ir iš mūsų

priesaikos juokiasi, — nesakė Arklys, bet širdyje juto, kad jau ir sumelavęs galėtų tą priesaiką duoti.

— Dangolis pas raganą eina ir kiti. Matysi, ir tie tavo, kurie juokiasi, eis dar pas raganą, matysi,

459

— dar ilgiau Nijolė įtikinėtų, bet pastebėjusi, kad jau vėlu, prisiminė savo tikslą ir greit paklausė:

— Ar Dinda namie?— Namie.Mergaitė išėjo į kiemą, apsidairė, ar kas negirdi,

ir grįžusi, pritildžiusi balsą, pradėjo šnabždėti. Ber­niukai klausėsi, pradžioje nesuprato, bet vėliau su­prunkštė juokais.

— Gerai? — paklausė baigusi aiškinti mergaitė.— Gerai, sutinkam, — choru atsakė.— Einam, padėsit man batus atnešti.Po valandėlės įkibę nešė didžiulę pintinę batų.— Bet jūs atsargiai, kad nepastebėtų, — mokė

Nijolė.— Nebijok, mes jau mokėsim. . .Skambindama visais laiptais, gauja pakilo į

Dindos palėpę. Vos pasibeldus, išsikišo berno pa­balę gaurai.

— O ko jūs čia? — nustebo pamatęs spoksan- čias akis.

— Mes atėjom pasikalbėti, — už visus prabilo Nijolė.

— Pasikalbėti, e? Na, užeikit, užeikit, — pla­čiai atidarė duris, džiaugdamasis laimėjęs vaikus, kurie seniau sunešdavo jam visas žinias, o jau ber­nas mokėdavo tas žinias išnaudoti, pasipelnyti.

Pirmas mergaitės žvilgsnis krito ant laikrodžio, kuris rodė pusę šešių.

— Tai ką norit man pasakyti? Tai jau nedrau- gaujat su Pamidoru?

— Nelabai.— Matot, šuva tas jūsų Pamidoras.

460

— Mes taip nemanom, — užginčijo mergaitė.— Vagis, tikras vagis. Aš jau seniai sakiau, ne­

norėjo man tikėti.— Ragana sako, kad ne vagis, — pasigyrė tik

ką gauta žinia Kanopa.— O kas vagis?— Ji žino kas. Ji matė, kaip pro langą lipo.— Kas lipo?— Ji dar nesako, bet prisiekė 7 spynomis, kad

pasakys.— Klausykit jos. Tfu, kvaila. Akla visai. Kaip

ji gali naktį matyti? — supyko Dinda.— Visai neakla — ji visad mus matydavo, kai

pasislėpdavom. Juo tamsesnė naktis, juo ji geriau mato.

— Tai ką, tfu, ji pelėda? — nusispiovė Dinda.— Taip ir yra. Dieną nemato, bet naktį ir ada­

tą ant žemės pastebės.Čia Dinda visai pašėlo. Taip vaikus išplūdo,

kaip niekad. Bailesnieji manė, kad ir kumščiai eis į darbą, tik nebuvo, kur bėga. Staiga nei iš šio, nei iš to bernas nusiramino ir nusijuokęs atsisėdo, o at­sisėdęs pradėjo aiškinti, kad nėra raganų, burtinin­kų, bet visi apgavikai, kuriems nereikia tikėti. Aiš­kino taip nevykusiai, kad vaikams priešingai pra­dėjo atrodyti, bet svarbiausia — pats Dinda save įtikino ir pralinksmėjęs ramiau atsikvėpė.

Laikrodis rodė šeštą valandą.Nijolė įsiterpė:— Mes atėjom tau batų, Dinda, parodyti. Jei

tiks, galėsi pirkti — labai pigiai.

461

— Batų? — netikėdamas savo ausims pastatė akis bernas.

— Štai, žiūrėk, — išpylė Nijolė ant grindų bent 9 poras vyriškų batų: geltonų, juodų, pilkų, kurie atrodė visai gerai, rodėsi beveik nauji, — pasima­tuok, Dinda.

Dinda pakėlė, pasižiūrėjo ir stebėdamasi pa­klausė:

— Tai tu man atnešei?— Aš visiems nešioju. Ką parduosiu, bus gyvu­

lių globos draugijai. Aukos.Visi aplink čiupinėjo, matavo. Susigundę ir

Dinda, nors žinojo nieko negalėsiąs pirkti, nes visai buvo 'bepinigis, bet negi pasakysi, negi prieš vaikus nusižeminsi! Tad pradėjo mėginti ir labai apsi­džiaugė, kad visi batai jam permaži. Tad peikė, sakydamas, kad tris poras paimtų, jei būtų tikę.

— Tu vis dešinę koją matuoji, o tu kairę pa­mėgink, — reikalavo Nijolė.

Norėdamas įrodyti, kad ir kairė jam netinka, Dinda nusiavė ir kairę koją, juo labiau, kad tik šiandien buvo užsidėjęs naujas šilkines kojines.

Batai keliavo iš rankų į rankas, kai, iš užpaka­lio bakstelta, Nijolė greit sumetė batus į savo krep­šį, šaukdama:

— Vaje, penkiolika po šešių, man į muzikos pa­moką laikas! — movė skubėdama pro duris.

— Ir man laikas, — prisiminė Dinda. — Eikit visi, aš irgi turiu išeiti.

Vaikams nudardėjus laiptais, Dinda patraukė nu- siritusį savo toliau batą, užsidėjo jį ir apsidairė kito, tik to arti nebuvo. Pažiūrėjo po lova, bet ir

462

ten nerado. Kyšojo tik geltonas vasarinis, bet ir tai vienas, kitos poros nematė.

— Nuspardė, velniai, — nusikeikė, lįsdamas po stalu, bet, iš ten iškrapštęs tik krūvas dulkių, nieko neberado. Atsistojo, bejėgiškai apsidairė po kambarį, paskui, lyg energijos durtas, šoko vartyti visus pakampius: ir po skrybėle kišo ranką, ir į apsiausto kišenių žiūrėjo, ir ant spintos, ir už spin­tos, stalčiuje, lovoje, buvo atidaręs duris į korido­rių, bet vis veltui. Sušilęs atsikvėpė pasilsėti, bet nervai neatlaikė ramybės, ir penkias minutes plū­dosi tokiais rinktiniais žodžiais, kad kartoti jokiu būdu neįmanoma. Po šitos nevalyvos poezijos vėl šokosi versti kambarį, bet rezultatai buvo tie pa­tys — skirtumas tik tas, kad kuriam laikui pametė ir likusius batus. Žvilgterėjo į laikrodį, ir kojas pa­kirto. Buvo be penkiolikos septynios.

— Kol nueisiu, bus ir pusė aštonių. Akulis galvą nusuks. O jeigu geltoną batą juodu tepalu patep­čiau, tamsu gi, nematys, paskui nuvalysiu, — ap­sisprendė, bet pamėginęs taip baisiai nusikeikė, kad pats išsigando savo balso. Abu likę batai — gelto­nas ir juodas — tos pačios kojos — dešinės. Už­sispyręs vistiek mėgino sprausti, bet suraumojęs tu­rėjo atsisakyti sumanymo.

— Aš tą mergą botagu užplaksiu pagavęs — tikriausiai mano batus sukrovė į krepšį! Tai ragana!

Užsidėjęs juodą batą ant dešinės kojos, kairę storai skuduru apsukęs, pasišokinėdamas nusitempė per gatvę į draugininko namus, belsdamasis pas Ni- jolę.

Duris atidarė jos motina.

463

— Ponia, norėčiau matyti Nijolę.— Nėra jos, į muzikos pamoką išėjo.— Aš turiu svarbų reikalą. Man išeiti reikia, o

ji mano batus paėmė.— Vaje, ką tamsta kalbi, ką ji su tamstos batais

daryti sumanė?— Ji apsiriko. Ji buvo atnešusi visą pintinę man

savų parduoti, tai ji atgal susikrovė. Matyt, ir ma­nuosius įdėjom, mat, nusimovęs buvau, — aiškino Dinda.

Nijolės motina atidžiai pažiūrėjo į berną.— Girtas ar ligonis, — pagalvojo, matydama

jo sušilusį, įraudusį veidą, skudurais susuktą koją.— Ponia, nežiūrėkit taip ir nedelskit, aš negaliu

basa koja taip laukti. Geriau pažiūrėkit, kur toji pintinė su batais.

— Susimildamas, tamsta, pagalvokit, ką sakot. Apie kokius jūs batus, apie kokią pintinę? Čia ne batų krautuvė.

— Nijolei pinigai buvo reikalingi gyvulių drau­gijai. Batais prekiavo.

Moteris nusigandusi prisiminė esanti viena na­muose ir, nenorėdama erzinti ligonio, silpnesniu balsu tik aiktelėjo:

— Gyvulių draugijai, ak!— Gyvulių draugijai, gerai prisimenu. Paieško­

kim, čia kur nors turi būti tas krepšys su batais.Moteris nesipriešindama įsileido Dindą, kiek­

vienu metu pasiruošusi klykti pagalbos, ir baimin­gai sekė judesius Dindos, kuris, apšniukštinėjęs vi­sus kambarius, virtuvę, malkų sandėlį ir pagaliau rūsį, niurnėdamas po nosimi nesuprantamus žo­

464

džius, išsinešdino iš buto, palikdamas drebančią šei­mininkę, kuri užsirakinusi stvėrė uostyti odekolo­ną ir, suvilgiusi rankšluostį, apsivyniojo galvą, virsdama lovon.

Po valandos atėjęs vyras ilgai negalėjo prisi- belsti ir tik patvirtinęs savo tapatybę buvo žmonos įleistas vidun. Ji apsiverkusi virpančiu balsu pra­nešė:

— Galėjai gyvos jau nerasti manęs. Beprotis buvo įsiveržęs.

— Kas, kur?!— Dinda iš proto išėjo.— To dar trūko! Tu tikra?— Atėjęs pradėjo tvirtinti, kad Nijolė pintinę

batų nešiojusi, iš jo visus batus išnešusi. Gyvuliai kažkokią draugiją įsteigė. Visiškai pamišo.

— Palauk, palauk. Kokius batus Nijolė nešio­jusi pintinėje?

— Kad aš žinočiau! Nijolė batus parduodanti, krautuvėje ar ką, nesupratau. Visai išsikraustė iš proto.

— Abejoju. Gal iš tikrųjų Nijolė pardavinėja batus. Kažkas čia yra su tais batais. Skautai, kon­kursas, o jei dar ir Pamidoras įmaišytas, tai be vel­nio tikrai neapsieis, o kur nelabasis sėdi, ten ir gy­vuliai draugiją gali sudaryti. Viskas aišku. Geriau, mamuliuk, aš eisiu tavo ir savo batų pažiūrėti. Nijolė labiausiai gaujai atsidavęs narys, šventai vykdo visus įsipareigojimus. Galėjo ir mūsų batus paaukoti. Pažiūrėsime.

Po kiek laiko vyras triumfuodams grįžo į mie­gamąjį.

465

— Ar nesakiau! Tavo visi batai, bet mano nė vieno nėra. Tik tie liko, kur ant kojų turiu, nors eik į krautuvę. Be reikalo, mamuliuk, tik galvą su­sirišai. Dinda sveikų sveikiausias. Matyt, tikrai Ni­jolė nuvalė jam batus. Palaukime, kol ji grįš.

— Nubausti ją reikėtų kaip reikiant.— Mamuliuk, argi pirmą kartą? Kai ji paaiš­

kins, tai tokia bus jos teisybė, kad ir su gyvuliais sutiksi, kurie draugiją sudarė!

Po pusvalandžio prasikišo Nijolės raudona no­sytė, blizgančios akys. Užuot, kaip paprastai, pa­sisveikinusi, paklausė:

— Tėtuliuk?— Ką, vaikeli?— Ar nebuvo Dinda?— Buvo, vaikeli, kaip nebus.— Ką jis sakė?

> — Kad tu jam batus pavogei.Mergaitė nusivilkdama sunkiai atsiduso.— Pavogiau, tėtuliuk.— O kur tie batai, vaikeli?— Pas studentą.— Fiu, tai jis irgi gaujai priklauso?— Taip. Norėjo jis ir su tavimi vakar pakal­

bėti, tik pas mus svečiai buvo, nenorėjo trukdyti.— O kur mano batai?— Visi pas studentą. Aš einu atnešti.— Skubėk. Eisime pas Dindą, atsiprašyti, ne­

šime batus.— Gerai, tėtuliuk, jau greit devynios, galime

batus grąžinti.

466

— O prieš devynias?— Negalima buvo. Aš tau, tėtuliuk, viską tuoj

pasakysiu, pats matysi.

* * *

Palikdami Nijolę aiškintis su tėvu, grįžkime at­gal, kur, susirinkę pas draugininką, skiltininkai ne­kantriai laukė batų istorijos pabaigos.

— Ar toji mergaitė pakankamai vikri, gal rei­kėjo kurį berniuką pakalbinti? — nerimo Petras.

— Būk ramus, — nuramino draugininkas, — Nijolė labai apsukrus ir inteligentiškas vaikas. Ži­nodama, kad gali padėti Jonui, padarys, kas galima. Palūkėkit, aš eisiu pažiūrėti.

Draugininkas ilgai nesirodė. Kai pagaliau atėjo, patenkintas šypsojosi.

— Į žygį, broliukai. Dinda jau atpvarkytas. Dabar kambarį verčia, batų ieškodamas.

Keturi šešėliai tylomis paliko namus ir pasinėrė į rudens tamsą, greitu žingsniu keliaudami Pane­munės link.

Kai pasiekė vietą, draugininkas išsiėmė laikrodį.— Dvi minutės po septynių.— Laikas man, einu.— Antanai, būk atsargus.— Būsiu.— Jei kas, sušuk, nebūk keptas didvyris. Atsar­

ga gėdos nedaro, — patarinėjo studentas.Antanas, užsimaukšlinęs ant galvos iš kažkur

ištrauką nudėvėtą kepurę, pasitaisęs diržą, drąsiai žengė pirmyn, o kiti glaudėsi tamsesnio medžio, vengdami šviesos.

467

— Su tais drabužiais Antanas labiau panašus į vežiką, negu į gimnazistą.

— O kas, jei įėjęs jis viduje ras Akulį?— Antanas jį pažįsta, ras ką pasakyti, nekvailas.— Gal mums arčiau prieiti, — siūlė Kęstutis.— Čia esame nematomi, o ten, kad šviesa ir

silpna, nėra kur pasislepia. Geriau likime, kur esame.— Gerai, likime. Nepastebėti matome duris, tai

svarbiausia.Stebėdami laukė, bet namai atrodė tylūs, tušti.

Sandarios langinės nepraleido mažiausios šviesos.— Ko jie neišeina, ko jie taip ilgai gaišta?— Jau 20 po septynių, turi tuoj išeiti.Vėl kurį laiką nekantriai dairėsi, bet šlubio

Duonelės namai ramiai snūduriavo, nesugirgždėda­mi nė mažiausia savo dalimi, kuri parodytų, kad viduje yra bent viena gyva siela. Kai praėjo ir 35 minutės, visi trys pradėjo nerimti.

— Kažkas negerai.— Matyt, pažino Antaną.— Ką darysime?— Policijai praneškim.— Nėra laiko, eikim patys į vidų.Priėję prie namų, dar kiek palaukė, bet po 10

minučių, vis tylos supami, atidarė vartelius, kurie nykiai sugirgždėjo, ir pasibeldė. Iš vidaus niekas ne­atsakė. Vėl pasibeldė, tik žymiai smarkiau. Kęstutis nuėjo aplink ir grįžęs pranešė naujieną.

— Namo antroje pusėje yra kitos durys, gal jie pro anas išėjo.

— Tai būtų istorija! Belskimės.

468

Pradėjo taip daužytis, kad atsivėrė gretimo na­mo durys ir prasikišo galva.

— Ko jūs čia laužiatės?— Poną Duonelę norime matyti.— Jo nėra, prieš valandą, o gal ir pusvalandį

išėjo, mačiau.— Pro kur, ar pro frontines duris, ar pro kiemą?— Pro kiemą.— Vienas?— Bernas jį lydėjo.— Su vatinuku?— Taip, vežikas, spėju.— Eime greit, — pašaukė draugininkas abu pa­

dėjėjus. — Greičiau namo! Jei viskas kaip reikia, Antanas susipras mums žinią duoti. Supranta, kad nerimau j am. Pražiopso jom jį. Autobusu greit atsi­dūrė namuose, ir pirmas draugininko klausimas buvo:

— Ar man kas skambino?— Ne, niekas.Susimokėliai neramiai sužiuro vienas į kitą. Bu­

vo jau pusė devintos.— Kęstuti, paskambink savo broliui. Paprašyk,

kad nubėgtų pas Antaną. Sužinosime, ar jis namuo­se. Nebus toli, manau.

— Aštuonios minutės kelio. Gerai sugalvota.Paskambinę dabar nekantriai laukė rezultato.

Praėjo garas tarpas, kol Kęstučio brolis sulakstė į abu galus.

— Antano nėra namuose. Motina sako, kad išė­jęs penktą valandą ir dar negrįžęs. Supratimo ne­turinti, kur jis taip ilgai užtrunkąs. Prašiau, kaip

469

minėjai, Kęstuti, kad atėjęs namo Antanas tuojau užbėgtų pas mus, ir tada paskambinsim drau­gininkui.

— Kas toliau? — pažvelgė Kęstutis į draugi­ninką, kuris neramiai krimto lūpas.

— Jūs eikit namo, o aš lauksiu iki dešimtos. Jei Antanas neatsiras, vyksiu į policiją, paskui pas An­tano tėvus.

— Aš lauksiu kartu, — nutarė Kęstutis, — ry­toj sekmadienis.

— Aš irgi, — pritarė Petras.Draugininkas neprieštaravo, ir visų trijų akys

susmigo į laikrodžio rodyklę, kuri, vienodai tiksė­dama, neskubėdama ramiai keliavo savo keliu. Kambaryje vyravo mirties tyla ir vienodas tik tik tik — dešimt minučių po devynių, penkiolika, dvi­dešimt penkios. . .

Nors kiekvienas stengėsi slėpti kylantį nerimą, tačiau įkaitę skruostai, šokinėjančios akys rodė ką kita.

Išmušė dešimtą. Draugininkas atsistojo.— Aš einu policijai pranešti.— Palauk, aš dar paskambinsiu broliui, — su­

laikė Kęstutis.Greit ir paskutinioji viltis žlugo. Kęstučio brolis

penkias minutes buvęs pas Antano tėvus, kurie jau pradeda rūpintis.

— Daugiau negalima gaišti. Jūs likite prie tele­fono, o aš einu, — ir, pasistatęs apikaklą, draugi­ninkas išėjo į koridorių, jau vėrė duris, ir tada — ar iš tikrųjų, ar jam tik pasigirdo — lyg suskambo tele­fonas . . .

a * *

470

Tačiau grįžkime prie Antano, kuris, palikęs draugus, gan stipriai pasibeldė pas Duonelę.

— Atidaryta, nesidaužyk, — atsiliepė iš vidaus.Jaunuolis stumtelėjo duris, kurios iš tikrųjų pla­

čiai atsidarė, ir jis atsidūrė mažame prieškambaryje, kurio durys, irgi atdaros, vedė į kitą kambarį. Kam­barys buvo suveltas, nešvarus, kampe kyšojo du buteliai degtinės, lova neklota, bet šviesa kaip tyčia stipri.

— Aš tuoj susitvarkysiu. Tai jau septynios? — paklausė Duonelė, drėgnu rankšluosčiu šluostyda­masis akis.

— A, jau, — tęsiamai užraitė Antanas, stengda­masis stovėti šonu, šešėlyje.

— Aš, matai, vakar truktelėjau su draugais, tai iki dabar miegojau. Nori burnelę?

— Aš neseniai po burnelės. Galva tartum pečiuje pabuvojus, be to, skilvis nevirškina — vinį prari­jau, į cirką noriu.

— Į cirką, į „Aušros", tur būt? Aš Čapaitį pa­žįstu, kuris ugnį ryja. Aš vis dėlto dar išmesiu burnelę.

— Laikas būtų mums eiti, — paragino Antanas, bijodamas kurio netikėtumo.

— Einame, einame, aš tik dar vieną. Tai, sakai, vinį prarijai, duria, a?

Duonelės balse pasigirdo pašaipa, kurią Anta­nas tuoj pastebėjo.

— Duria, ir dar kaip. Kurį laiką susilaikysiu nuo praktikos.

— Vinis ryti? Susilaikyk porai dienų, ba netek­sime gabaus vyro. Dinda tave vadina.

471

— Dinda.— Akulis sakė man apie tave, — ir Duonelė

pirmą kartą atidžiai žvilgterėjo į skiltininką, bet taip kiaurai ir greit visą apmesdamas, kad Antanas pasijuto turįs reikalą su gudriu vyru, su kuriuo kal­bant geriau liežuvį mažiau vartyti, kad neatsargus žodis neišspruktų.

— Tai judinkimės. Ar stiprus esi, panėši? — paklausė Duonelė.

— A, ja, jau kaip nors.— Akulis sakė: kaip jautis esi stiprus ir protin­

gas. Svarbiausia, protingas esi.Balse vėl pasigirdo pašaipa.Antanas apsimetė patenkintas esąs.— Nekvailas, visi jau pastebėjo tai, dažnas sakė

tą patį, — ir, parodęs nugarą, pasuko į duris.— Kurgi mauni, ar pamiršai, kad yra užpakali­

nės durys? — sulaikė Duonelė. — Argi Akulis ne­perspėjo, kad eitum pro užpakalines?

— Kad aš, taip sakant, pamiršau, — sustojo Antanas.

— Vinį prarijus visaip būna. Einame. Tik, susi­mildamas, ant sklenksčio ir kol kiemą pereisim, tylėk, tartum vinį burnoje laikytum. Čia tokia bo­ba gyvena, iš jos pinigą paskolinau, tai dabar bijo, kad susikrovęs daiktus nepabėgčiau. Saugoja vis, tokia boba. Supranti?

— Suprantu, — ramiai atsakė, bet kartu žino­jo, kad vienas dabar eisiąs į žygį, nes vargu draugai matys jį išeinantį pro užpakalines duris ir tai vog­čiomis.

472

Duonelė, paėmęs Antaną po ranka, vedė per tamsų kiemą.

— Lipkime per tvorą, čia daržai. Nenoriu į gat­vę eiti, toji boba tik ir sėdi prie lango. Ypač dabar nenoriu, kad pastebėtų pas mane lankytojus, su­pranti? Be to, čia arčiau kapinės.

Tamsu buvo, nors akin durk, bet šlubis ėjo taip greit, kad Antanas net stebėtis pradėjo. Matyt, ne pirmiena buvo Duonelei šis kelias. Skubėjo nesikal­bėdami ir, praėję kapines, pasinėrė [ visą eilę siaurų gatvelių. Matyt, tyčiomis vyras vengė Juozapavi­čiaus prospekto. Ėjo ir ėjo, kol išnėrė geležinkelio bėgiai. Pasidarė kiek šviesiau, nes namai nebekaupė šešėlių. Dešinėje pusėje, aukštai ant kalno, rudeniu ošė pušys.

— Įdomu, kur jis mane veda, — stebėjosi An­tanas, jusdamas, kad jau arti kelio pabaiga, nes Duo­nelė nuolat ir rūpestingai dairėsi, saugodamasis, kad kas pašalinis nesimaištų.

— Ar buvai jau čia? — staiga paklausė skilti- ninką.

Antanas akimirką suabejojo, bet, jei klausia, matyt, nežino, todėl nerizikuodamas prisipažino:

— Ne. .— Tai sek užpakalyje, — ir šlubis vėl pasinešė

pirmyn, artėdamas prie kažkokio ilgo, su kalnu su­siliejančio pastato.

— Šaldytuvai, — dingtelėjo Antanui.

Tai buvo pirmojo pasaulinio karo metu vokie­čių pastatyti gelžbetoniniai šaldytuvai, kurie Lietu­vos nepriklausomybės laikais stovėjo tušti, apleisti,

473

ir tik jų šonuose neaiškių žmonių buvo pasidarę sau guolius ir nelegaliai gyveno.

Duonelė, priėjęs prie priestato iš dešinės pastatų pusės, triskart tam tikru būdu pabeldė. Laukė minutę.

— Išėjusi boba, niekad jos nėra. Įdomu, kokie reikalai ją varinėja.

— Tur būt nepasieksi rakto. Pakelk mane, — kreipėsi į skiltininką.

Antanas pakėlė jį už kojų, ir tas pradėjo grai­bytis aukštai apie sieną, virš durų ir, matyt, paga­liau suradęs raktą, pašnabždėjo:

— Leisk.Atsidūręs žemėje, atrakino duris, ir abu pateko

į vidų. Duonelė atsargiai čiuožė pirmyn, kol už­čiuopęs atidarė dar kitas duris, kur Antanas pajuto rūsio drėgmę, puvėsių kvapą.

— Čia niekas jau mūsų nematys. Atnešei žvakę?— Ne.— Taip ir galvojau. Aš paėmiau. Turi degtukų?— Ne.— Aš taip ir galvojau. Aš atnešiau.Čirkštelėjo degtukas, ir jo mirksėjime Antanas

pastebėjo milžinišką betoninį kambarį, kurio sieno­mis varvėjo vanduo.

— Atidaryk rūsį.— Kad aš čia dar nebuvau.— Aš ir pamiršau. Ta tavo vinis vis man iš

galvos neišeina. Eik čia.Atsidūręs viename kampų, Duonelė pasilenkė ir,

pagavęs geležinę rinkę, pradėjo kelti ją. Išsižiojo

474

plati juoda dėmė, kurios viename kampe kyšojo kopėčios.

— Lipk, — įsakė šlubis.Antanas, sekundei suabejojęs, pastatė koją ant

kopėčių ir pamažu pradėjo leistis žemyn. Duonelė iš viršaus švietė. Jaunuoliui nusileidus, Duonelė vėl įsakė:

— Dabar įjunk šviesą. Po tavo dešine, apie gal­vą, turi būti mygtukas.

Nors ir kaip graibstė Antanas, bet mygtuko ne­galėjo užčiuopti.

— Nerandu, — sušuko.— Nerandi elektros jungtuko? — nustebo vyras.

— O tu dar kartą paieškok.Antanas vėl graibstė, bet veltui.— Nuleisk žvakę žemiau, — sušuko į viršų.Duonelė žiūrėjo neatsakydamas. Toks jo elgesys

pradėjo erzinti jaunuolį, ir jis, jau įtardamas kaž­kokius spąstus, šūktelėjo:

— Tai ką, valandą čia ieškosiu?— Ir nerasi, nes nėra mygtuko, — iš viršaus at­

plaukė ramus balsas.— Tu man sakei, — pažvelgė Antanas į viršų.— Tu nesi Dinda, — nelauktai krito atsakymas.— Kvailių ieškai, — apsimetė supykęs jaunuo­

lis, dėdamas koją ant kopėčių, pasiryžęs keliais šuo­liais pasiekti viršų.

— Neliesk kopėčių, — perspėjo iš viršaus bal­sas, — ba šiuo akmeniu praskelsiu tau galvą. Su­pratai?

Antanui buvo tiek aišku, kad atitraukęs koją vėl piktai paklausė:

475

— Sukvailėjai, Duonele!— Aš Duonelė, bet tu nesi Dinda.— Dinda.— Pašvilpk man. Kad vinį prarijai, tai panašu

į Dindą, bet kai dar mano kambaryje į tavo plau­kus žvilgterėjau, iš kurių taip tyčiojosi Akulis, tai iš po kepurės kyšojo ne šyvi, bet juodi. Gal nudažė tas kvailys, pagalvojau, bet tave čia vesdamas ne­galėjau nusiraminti. Paklausiau, ar buvai čia. At­sakei — ne. Na, galvoju, gal paklysti tas kvailys bijo, gėdinasi gražuolis prisipažinti. Nutylėjau. Lie­piau rakto manęs pakelti. Pakėlei, nors raktą ranka galima buvo pasiekti. Nekartą Dinda tai darė. Rū­sio irgi nežinojai, bet kada elektros pradėjai ieškoti, tai jau ir Dindai per kvaila. Juk gerai žino, kad čia elektros nėra.

— Iš kur aš galėjau žinoti, čia nebuvęs? — mė­gino užsispyręs ginčytis.

— Jei tu Dinda, tai esi buvęs. Juk pats su Aku­liu čia sunešei. Neprisimeni?

Antanas tylėjo galvodamas. Suprato, kad ir to­liau Dindą vaidinti nėra prasmės. Reikėjo įtikina­mai prabilti, ypač tokiam gudruoliui, kaip Duonelė.

— Tu man geruoju prisipažink, ko čia nosį kiši? — gundė Duonelė.

— Gerai, — ryžosi jaunuolis, — matau, tu tikrai protingas esi. Nesu Dinda, bet Dinda mane siuntė čia, tik prašė tau nesakyti tai.

— Nesakyti? Kodėl?— Sakiau, kad burnelę traukiau šiandien. Tai

iš tikrųjų traukiau ir tai su Dinda vienos mūsų mer­gaitės vardinių proga. Na, jis tiek įmovė, kad ir

476

pajudėti negalėjo, o gal ir galėjo, tik mergaitė jam labai prie širdies buvo. Tai jis man ir sako: „Su­mokėsiu, nueik vietoje manęs, bet nesakyk, kad ne aš, manęs Duonelė nepažįsta".

— Kur nueiti tau sakė ir ką daryti?— Davė tavo adresą ir liepė 7 val. pas tave būti,

o tu, sakė, nuvesi į vietą, kur du lagaminus turėsiu padėti tau nešti.

— Kur juos nešti ir kas juose yra?— Sakė, kad tu nurodysi, kur juos nešti, o laga­

minuose cukrus.— Gal ir teisybę šį kartą sakai, — patylėjęs

prabilo, — tik nestatyk tu man kojos ant kopėčių. Vistiek paleisiu akmenį.

— Sukvailėjai. Per tą Dindą aš čia naktį sėdė­siu ar ką. Dešimt litų man žadėjo.

— Nesusidėk su kvailiu, pamoka tau. Gal tu ir teisybę sakai, bet gal ir vėl meluoji, bet Dindai už šį darbelį vistiek klius, kaip ten bebūtų, bet tikrai kur nors jis čia košės privirė.

— Aš pats jo kailiu pasirūpinsiu, tik leisk išeiti,— iš širdies paprašė Antanas.

— Kažin, ar tu jam išperši. Kai dabar žiūrau, tai tu dar vaikas, o Dinda, kiek girdėjau apie jį, tai jau vyras turėtų būti. Be to, sako, stiprus, nebent galvomis muštumėtės.

— Leisk man išlipti, padėsiu tau lagaminus nešti.— Sėdėk, sakau. Gal ką ir suki, greičiausia —

suki, galas tave žino, be to, perdaug jau žinai. O aš apie tave nieko, tik kad Dindą pažįsti. O kas per velnias esi, taip ir nežinau, ot. Kaip vadiniesi?

— Jurgis.

477

— Šakelė?— Ne . . .— Gali sakyti ir Šakelė — vistiek netikiu, štai

kas yra.— Tai visą naktį taip čia sėdėsime?— Turi laiko, dar nevedęs, cirke irgi dar nevai­

dini. Aš tau vinį įmesiu, galėsi vėl pasipraktikuoti, o aš tuo tarpu pas A k u . . . nereikia tau žinoti ir to, aš kitiems apie tave pasakysiu. Tegu jie srebia tą košę, kam čia man galvą sukti.

— Nebūk kvailas, aš tau išlipęs burnelę pa­statysiu. .

— Tamsią, ko gera, gali pastatyti, vikrus atro­dai, o Akulis dvi ir šviesias pastatys, kai atsargiai elgsiuos. Jis tai labai vertina. Sako, vyrą sudaro galva ir atsargumas, o ne kelnės. Matai.

— Klausyk, Duonele.

— Neturiu laiko. Einu. — Negaišdamas vyras užvertė duris, prakišdamas pro žiedą ilgą geležinį luomą, kuris kietai priplojo duris.

Patenkintas Duonelė apsidairė ir palikęs kam­barį, vėl paslėpė raktą, traukdamas į kalną, į Aukš­tuosius Šančius, pas Akulį. Deja, jo nerado namuose, bet, būdamas užsispyręs, atsisėdęs ant slenksčio, il­gas valandas laukė, kol net šaltis prasiskverbė, versdamas visą virpėti. Tačiau vyras ir nemanė grįžti, tik tarpais plakė kūną, kaip daro vežikai, žiemos metu norėdami apšilti. Pagaliau tiek laikas prailgo, kad rodėsi ir kita diena nebetoli, kai suče­žėjo atsargūs žingsniai ir pasirodęs šešėlis pradėjo graibytis apie kišenę.

478

— Akulis? — flegmatiškai paklausė Duonelė, lįsdamas iš už kampo.

šešėlis krūptelėjo.— Nebijok, tai aš, Duonelė.— Atsitiko kas nors?— Nežinau, kaip ir pasakyti.— Kaip lagaminai?— Ne, nejudinau jų.— Kodėl?— Sakyk, ką tu man siuntei padėti nešti juos?— Dindą, juk sakiau.— Dindą?— Ką jis, ar neatėjo?— Atėjo, bet. . .— Kas „bet", netempk?— Man rodos, kad tai ne Dinda.— Sukvailėjai?!— Ne visai. Tas tavo Dinda, kai paspaudžiau,

irgi prisipažino, kad jis ne Dinda.— Po velnių, kas jis?— Nežinau.— Kur jis dabar yra?— Uždariau rūsy, kad neišlįstų, ir, matai, atvy­

kau pas tave.— Gerai padarei.— Ir aš taip manau.— Kodėl įtarei, kad ne Dinda?Duonelė papasakojo, kas įvyko.— Jei tas nemeluoja, Dindai taip pagražinsiu

snukį, kad ir susenęs minės. Tai kvaišas velnias. Jis dar privirs mums košės.

— Jau anksčiau sakei, kad kvaišas.

479

— Bet kad tokį dalyką iškrėstų — sunku pa- stikėti.

— Tai ką darom?— Po velnių, vykstam to naujojo berno pažiū­

rėti. Jei iš tikrųjų Dinda jį pasiuntė, tuojau paleisi­me ir pinigų duosime, kad garsiai nebliautų, nors blogai, jei sužinojo, kas rūsy yra.

— Tamsu. Lagaminuose viskas užrakinta. Negi peiliu piaus? Iš baimės, manau, jam niekas nerūpi.

— Bet jei meluoja, jei ne Dindos siųstas? — su­simąstė Akulis.

. — Manai — menta? Negali būti — vaikas dar. Ką darysime tada?

— Aš pats dar nežinau, tai velniava.— O tu, Akuli, pas Dindą nuvyk, sužinoti.— Geriausia išeitis, bet neįmanoma. Tą pa­

kvaišėlį dėdė naktimis taip rūpestingai saugoja, tar­tum skaisčiausia mergaitė jis būtų. Nematysi Din­dos neprikėlęs dėdės. Nieko nepadarysi, turime į rūsį bėgti.

— O jei iš tikrųjų jis menta, tai mes įkliuvę, ką?— Jei jis menta, tai jis nesidžiaugs.— Akuli, neužsimiršk, aš sausai veikiu.— Galėsi eiti sau — aš vienas veiksiu.Beveik bėgte bėgo. Šlubis tiek nuvargo, kad net

gailėtis pradėjo, neatidėjęs žinios kitos dienos rytui, tačiau dabar turėjo sekti ir uždusęs, varvindamas prakaitą, bėgo paskui Akulį, kuris visą kelią keikėsi, tokiais prastais žodžiais minėdamas Dindą, kad net pagerino nuotaiką Duonelei, kuris net šyptelėjo.

Prie apleistų šaldytuvų slinko atsargiai, nesikal-

480

bedami, tartum nyki vietovė pati savaime reikalavo budrumo.

Rakto jau neteko ieškoti, nes durys buvo iš vi­daus užsklęstos, tačiau į atsargų beldimą niekas neatsakė ir įsiklausę išgirdo knarkimą.

— Nesidaužyk. Nežinai, kas čia aplink slan­kioja. Tos neprikelsi, ji visad miega, kaip lavonas. Aš langą išimsiu, jau man kartą taip teko.

Abu ėmėsi darbo, ir iš lentų sukaltas priestatas nebesudarė sunkumo. Langelis buvo išimtas, ir pra­kišę ranką atidarė duris. Nežadindami ant čiužinio kriokiančio padaro, nuskubėjo prie rūsio. Kol Duo­nelė degino žvakę, Akulis ištraukė geležinį luomą, ir, atkėlęs duris, šūktelėjo:

— Ei, ten . . .Silpnoje žvakės šviesoje abu vyrai pasilenkė, ati­

džiai žiūrėdami žemyn, kur išbalęs, užvertęs į juos galvą, žiūrėjo Dinda.

— Vai, Jurgutėliau, — sudejavo Duonelė.Įšėlęs Akulis pasuko į jį galvą.— Tu, Duonele, iš galvos išsikraustei! Girtas

buvai ar koks kelmas — juk tai Dinda.— Vai, Jurgutėliau, aš tikrai išėjau iš proto, —

sudejavo Duonelė. — Stebuklas . ..— Tuoj aš tau parodysiu stebuklą! — pakilo

Akulis. . .* * *

Nieko nepešęs Nijolės namuose, Dinda nušlub­čiojo atgal namo, kur, dar kartą apvertęs aukštyn kojomis savo kambarėlį, įsitikino jau kelintą kartą, kad batų tikrai nėra.

481

Atsisėdo, sukdamas galvą, kaip iš tos biaurios padėties išsikrapštyti, nes juto pavojų, žinojo, kad lagaminai būtinai šį vakarą turi pasiekti numa­tytąją vietą, o šlubas Duonelė per silpnas — ne­nugabens vienas. Ir šiaip ir taip svarstydamas pa­dėtį, pagaliau prisiminė pas dėdę sandėlyje matytus kaliošus.

— O gal dar neišmesti, gal dar man tiktų, — šoko vilties kupinas. Negaišdamas nubėgo į sandė­liuką, kur buvo Dangolio raktai. Radęs tinkamą, kulverčiomis nusileido žemyn, puldamas prie san­dėlio, kur degtukų šviesoje tuojau pamatė vieną kaliošą, bet kito lyg tyčia nebuvo. Tačiau Dindos užsispyrimas nugalėjo. Išvertęs pusę sandėlio, iš po malkos ištraukė ir kitą porą.

Teisybė, kaliošai buvo jau labai silpni. Vienas kiauras, kitas iš šono perplyšęs, bet šį kartą grožis nevaidino jokio vaidmens ir, susisupęs kojas į marškas, kad nekristų kaliošai, pasijuto jaučiąs žemę po kojomis. Tačiau kelionė buvo labai var­ginga, mat, kaliošai krito nuo kojų. Kaip ten bebū­tų, bet vis trepsėjo pirmyn ir, sukoręs visą kelią toli ne rekordiniu laiku, veltui beldė į Duonelės buto duris.

— Tikriausiai šlubis šaldytuvuose laukia ma­nęs, — nusprendė nusigandęs ir nebegaišdamas, kiek leido apavas, movė į Šančių apleistuosius šaldytu­vus. Pasiekęs stumtelėjo jau mums žinomas duris, bet jos nesidarė — užrakintos.

— Tai tau, — nustebo Dinda,*— kurgi Duonelė?Stovėjo nesiryždamas. Tai kliūsią jam dabar

nuo Akulio. Visa jo dalis žūsianti, arba tik centus

482

gausiąs, su kuriais nė svajoti negalėsiąs apie akor­deoną.

Įdomu, ką Duonelė padarė: ar nesulaukdamas pats jau išvilko lagaminus, ar nuėjo kur pagalbos prašyti? Kaip ten būtų, bet geriau pasitikrinti. Rak­tas nesudarė jam sunkumų, žvakę irgi surado, nes pirmą kartą čia būdamas pats ją į kampą nukišo, tik kiek nustebo, pamatęs geležine štanga pervertą žiedą.

— Ką jie čia nauja sugalvojo? — murmtelėjo ištraukdamas, tačiau, nieko pikta neįtardamas, ati­darė duris ir pradėjo leistis žemyn. Nusileidęs apsi­suko ir riktelėjęs suvirpo visu savo kūnu: priešais pamatė stovintį Antaną. Tačiau Dindos garbei ten­ka pripažinti, kad tuoj suprato prieš save turįs tik žmogų ir ne bet kokį, bet už save jaunesnį, silpnesnį, beveik vaiką, tad, atgavęs pasitikėjimą, prisiminęs, geležinį luomą, piktai paklausė:

— Kas tu?Antanas spėjo turįs prieš save Dindą ir iš berno

elgsenos suprato, kad šis dar nebuvo susidūręs su Duonele, tad, kabindamasis kopėčių, ramiai atsakė:

— Inspektorius — svečias.Dinda griebė jį už peties.— Ei, palauk, nesiskubink. Ką tu čia darai?— Tą patį, ką ir tu. Tavęs nesulaukęs, atsiuntė

mane lagaminų paimti.Išsprogdinęs akis Dinda įtemptai galvojo, bet

vėl pasivaideno geležinis luomas, ir baisus įtarimas nupurtė jį.

— Akulis, sakai. O kodėl jis tave uždarė?— Girtas buvo, norėjo tave nugąsdinti.

483

— Girtas?— Leisk mane, — pasipurtė Antanas, norėdamas

pasprukti, kol Duonelė kitų neatvedė.— Palauk, pirma aš išlipsiu, paskui tu.— Ne, — nesutiko Antanas, jausdamas, kad ne

toks kvailas Dinda.— Palauk, — suspaudęs berniuko pečius, Dinda

visa jėga patraukė jį, mėgindamas blokšti ant žemės.Nors Antanas ir labai pasviro, bet jo ranka pa­

gavo priešo skverną, nebeleisdama jam pasinaudoti kopėčiomis.

Pasitikėdamas savo persvara, Dinda nuleido žvakę ant žemės ir kaip reikiant kibo į jaunuolį, mėgindams atpsėšti jį nuo savęs, užgniaužti, išmušti iš krūtinės visą kvapą, palikti bejėgį, negalintį pasi­judinti, negalintį sutrukdyti Dindai išlipti. Tad laikė per pusiaują apkabinęs, gniauždamas, o Anta­nas, negalėdamas pajudėti, staiga užkluptas, dešinę ranką permetė per Dindos kaklą, kaire ranka pa­gavęs savo dešinę, visomis jėgomis spaudė. Tas ran­kų žiedas bernui, matyt, buvo nemalonus, nes, pa­leidęs skiltininko pusiaują, greit prakišo savo dešinę ranką tarp susiglaudusių galvų, visa jėga plėšdamas Antano galvą nuo savęs. Antano žiedas lūžo, ir tuo pasinaudodamas Dinda vėl puolė, mėgindamas už­griūti visu savo svoriu, susemti po savimi, išsukti priešui rankas, tačiau Antanas, kaip ungurys, iš­sprukęs, taikėsi vėl pagauti Dindos kaklą, tačiau greit pajuto, kad Dinda žymiai stipresnis už jį — tikras vyras, ir tik nepaprastas vikrumas gelbsti iš pražūties. Net pasimetė jaunuolis, nerasdamas išei­ties, kai vienu metu, pagautas replių, prisiplojo prie

484

Dindos krūtinės ir nauja viltimi atgijo — jau turė­jo kovos planą: Dindos širdis lito neverta — toks dundėjimas ir ūžesys, o savąja jis pilnai pasitikėjo. Jis neturi būti pagautas Dindos replių, jis turi suk­tis, varginti berną, ir juo ilgesnė kova, juo tikres­nis laimėjimas. Jo greitos kojos, stipri širdis tiek kartų padėjo laimėti miškų varžybas, tai negi da­bar, kada jo laisvė pastatyta pavojun — širdis ap­viltų jį!

Kova tęsėsi. Vienas vis puolė, kitas tik gynėsi, stengdamasis pagauti Dindą iš užpakalio. Abu jau sunkiai alsavo, tačiau Antanas traukė orą negarga­liuodamas, o priešas lyg sugedusios dumplės, ir sei­lės tiek sutirštėjo, kad nebevilgino burnos. Pagaliau Dindai lyg ir pavyko apglėbti Antaną, tačiau nebe­rado jėgų sugniaužti — prispausti jį žemėn, tad abu tąsėsi vietoje, stengdamiesi iš paskutiniųjų. Kar­tą trūktelėjęs, Antanas atsipalaidavo ir, visa jėga patraukęs į save, pats linktelėjo į šalį. Manevras pavyko. Išvestas iš pusiausvyros, Dinda pasidavė pirmyn, ir Antanas, užšokęs visu savo svoru, pakibo jam ant nugaros. Nebepajėgdamas nusikratyti, ne­beatgaudamas kvapo, Dinda kurį laiką dar stovė­jo, paskui sutemo jam akyse, palinko keliai, ir jis lyg maišas žlegtelėjo žemėn.

Apgraibęs kopėčias, nes žvakė seniai buvo su­trinta, Antanas pakilo į viršų, užvertė duris ir, prakišęs luomą, apgraibomis eidamas aplink sienas, surado išėjimą, išlipo pro langą ir, kiek kojos nešė, pasileido į miestą. Turėjo būti jau vėlu, nes miestas apmiręs. Pagalvojęs apie tėvų rūpestį, bėgte pasuko namo.

* * *

485

— Sukvaišai, Duonele, — rodė Akulis didelį kumštį. — Per tave, tu, idijote, turėjau visą naktį bastytis.

— Sukvaišau, sukvaišau, Akuli, — vos vertė liežuvį neatsigaudamas Duonelė.

Tuo tarpu išsirioglino ir Dinda.— Susimildamas, — kreipėsi į jį Duonelė, —

pasakyk man, ar aš tave, ar ne tave čia uždariau.— Tu patį velnią čia uždarei, — niūrai atsakė

paklaustasis.— Kur dėjai tą, kuris prieš tave tupėjo?— Kur dėjai! Tu geriau paklausk, kur jis pats

dėjosi. Aš nežinojau, kad čia velnias sėdi, nusileidau lagaminų paimti, o jis man lazda per galvą, susmu­kau ant vietos, vos dabar atsigavau, — melavo Dinda, gėdindamasis pasakyti teisybę.

— Tu Duonelei nusiuntei tą berną? — šokosi Akulis.

— Atsikabink. Aš niekad jo nemačiau, tik jo lazdą pajutau ant galvos — visa pažintis.

— Tu, apkvaišėli, — šokosi vėl Akulis į Duo­nelę, — ką tu čia primaišei?

— Aš primaišiau, kad kiaurai žemę prasmeg­čiau? Jis pas mane atėjo ir Dinda pasivadino.

— O tu kelintą užėjai pas Duonelę? — vis la­biau nerimdamas klausinėjo Akulis.

— Aš, rodos, penkiolika po septynių, — vėl melavo bernas.

— Aš tau sakiau septintą.— Septintą, gerai tau sakyti, bet man išperos

batus pavogė, basas negi eisi. Žiūrėk, kaip aš atė­

486

jau, — atkišo savo kaliošus, kurie kovos metu taip nukentėjo, kad jų kilmė visai nebeaiški liko.

— Velniava tikra. Daug duočiau, kad žinočiau, kas tas bernas buvo! Gal policija?

— Vaikas dar, nepilnamečių policija nesamdo.— Geras vaikas, jei pagaliu švaistosi. Jei ne

policija, tai koks valkata, kuriam mūsiškiai neat­sargiai leptelėjo. O gal krautuvininko koks bernas? Gudrus tipas, nuo savųjų pasiruošęs pavogti! Kad žinočiau. . .

— O gal mūsų gatvės ragana įkišo savo nagus,— prisiminė Dinda. — Ji visiems pasakojanti, kad žinanti tikrąjį vagį, kad Vaitas nekaltas, kad ji naktį mačiusi įsilaužimą.

— Mat, kas. Į svetimas duris boba pradėjo kai­šioti pirštus. Aš jai — nesurinks tamsoje dantų! Aš jai atpalaidosiu liežuvį, pagiedos ji man! Bet dabar nėra ko žiopso, į darbą — turime ištuštinti rūsį. . .

* * *

Antanas atsibastė namo tiek nuvargęs, kad, nu­siuntęs žinią Kęstučiui, nusiprausė ir virto į lovą. Bet kitą dieną susirinkusiems draugams plačiai pa­pasakojo nuotykį, užbaigdamas:

— Dabar galvoju, kad padariau didžiausią klaidą, tiesiai nesikreipęs policijon, bet rūpėjo tėvai, norėjau jus nuraminti, nes žinojau, kaip rūpinatės. Į policiją nubėgęs sugaiščiau vėl gerą valandą.

— Kurios metu greičiausiai jie iškraustė visą rūsį. Ne tik pasijuoktų iš tavęs policija, bet gal ir nubaustų. Nežinai, kas ten rūsy buvo sukrauta?

487

— Apčiupinėjau penkis lagaminus ir šešis dide­lius ryšulius, bet nedrįsau kraustyti, nes nežinojau, kas dar laukia manęs.

— Suprantama. Tačiau mėginkime dar patys nuvažiuoti vieton, o gal dar Dinda ten sėdi, nes iš ryto gatvėje nemačiau jo.

Autobusu greit pasiekė Šančių šaldytuvus, ta­čiau paukšteliai jau buvo išskridę. Visur durys at­daros, nematyti nė trupinio šiaudų, tartum pirma­jame kambaryje niekad niekas negyveno. Rūsys atidarytas, tuščia, nei kopėčių, nei kito kurio ženklo.

— Baigta. Viską iš naujo reikia pradėti.— Laimė, kad nors Antanas išsikrapštė.— Kas toliau? — žiūrėjo vienas į kitą nusiminę.

Tiek padėjo vargo, tiek darbo, ir, pasirodo, veltui.— Popiet, trečią, atvyksite pas mane. Tuo lai­

ku paprašysiu, kad mano tėvas mūsų nuotykius papasakotų tam pažįstamam policijos valdininkui, gal ką patars, gal pats susidomės, — nusprendė draugininkas.

— Gerai, mes atvyksime, tik ar saugu Antanui pas tave rodytis — Dinda pažins?

— Nepažins manęs, nes matė tik žvakės švie­soje ir atrodžiau tikras skudurninkas. Dabar šau­nus gimnazistas esu. Nėra pavojaus, be to, pasi­saugosiu.

— Tad trečią valandą.

* * *

Trečią valandą, be skiltininkų, pas draugininką atėjo ir Nijolės tėvas su dukra. Tėvas susidomė­jęs klausėsi jaunuolių nuotykių. Po valandėlės prie

488

kitų, tik pakabinęs telefono ragelį, prisijungė ir draugininko tėvas.

— Deja, — jis išskėtė rankas, — nenoriu ma­žinti jūsų kilnaus pasiryžimo ir entuziazmo, bet tik ką kalbėjau su pažįstamu iš policijos, kuris daug šalto dušo man užpylė, net subarė mane, kad jus skatinu.

— Kodėl? — nustebo aplink.— Sako, ne vaikų tai darbas, ir tegu jie prie

knygų sėdi, tegu nekiša nosies ten, kur ne jų reika­las. Jei Vaitas kaltas, tai jis ir nukentėsiąs, jei ne— bus paleistas. Jeigu kas nors pasiskųs, tai poli­cija ir tuos mėgėjus - seklius sutvarkys, vadinas, jus, — paaiškino draugininko tėvas.

— Ar papasakojot apie Akulį, apie lagaminus?

— Viską sakiau, bet man buvo atsakyta, kad kiekvienas kriminalistas, kur jis bebūtų, sekamas ir vėliau ar anksčiau neišvengs savo likimo. Dar ne­buvo Lietuvoje atsitikimo, kad kaltas išsisuktų, tai­gi prašė nuraminti vaikus, būtent, jus. Tegu, sako, ramiai miega, nevaidindami didvyrių.

Jaunuoliai žvalgėsi, nemaloniai nustebę, o tai pastebėjęs studentas padrąsindamas šyptelėjo.

— Niekur mes nesikišam ir niekam blogo ne­linkime, bet kiekvieno žmogaus pareiga padėti ar­timui, ir iš šio taško žiūrint mes esame teisūs ir to­liau darysime viską, ką galime padaryti. Geriau planuokime tolimesnį žingsnį, kad nutrūkęs ryšys vėl atsinaujintų, nes, man atrodo, ėjome tikru keliu.

Kurį laiką nesėkmingai planavo, kai visus ati­džiai išklausęs prabilo Nijolės tėvas.

489

— Sekti Akulį, Duonelę ir kitus nėra prasmės ir laiko. Be to, neturite pakankamai inteligentiškų berniukų, o jeigu turite, tai nepatogu juos kinkyti į abejotiną žygį. Man atrodo, turite apsiriboti Din­da, kuris, būdamas mažiau gudrus už kitus, lepg- viausiai jums padės.

Pasigirdęs pritarimo murmesys paskatino tęsti.

— Mano manymu, jeigu jūsų įtarimas pagrįstas, ponų teisėjų pavogtieji daiktai kaip tik buvo ir gal dar yra sukimšti į tuos lagaminus ir ryšulius, kurie buvo paslėpti šaldytuvų rūsyje. Kaip ten bebūtų, bet jei daiktai taip atsargiai slepiami, tai rodo jų abe­jotiną kilmę. Atrodo, esate prie pat savo tikslo* Taigi sekantis jūsų žygis būtų surasti, kur tie daik­tai yra.

— Bet kaip surasime?

— Turite Dindą. Jis padėjo ir slėpti. Esu tikras, karšta jiems buvo ta naktis. Paveikite jį taip, kad slaptai nuo savo bendrų norėtų vienas patikrinti lagaminų turinį. Jums liktų tik pasekti jį, o čia papratę esate.

— Kaip jį priversti?

— Štai, — šyptelėjo tėvas, glostydamas dukros plaukus, — Nijolė man sakė, kad Dinda svajoja akordeoną pirkti, tik pinigų neturi. O kas, jei taip pasklistų žinia, kad teisėjo smokinge buvo įsiūta 300 litų. Tokiam Dindai, užtikrinu, bus gundantis dalykas vienam viską paglemžti. Juk ne iš drau­gystės stojo į nusikaltėlių kompaniją, bet kad pigus, lengvas pinigas kristų į kišenę.

Visi susimąstė.

490

— Pradėjome, tai ir baikime, — pakartojo kitų mintį Antanas. — Ne tik gauja mums padeda, bet ir gerbiamieji tėvai — laimėsime.

* * *

Dinda, sugrįžęs į rytą namo, prie durų rado tvarkingai susuktus į popierių batus ir atsiprašantį laiškutį. Buvo tiek nuvargęs, kad nenusirengęs virto į lovą ir tik gerokai popiet, norėdamas prasivėdinti, iškišo nosį į kiemą. Aplink buvo ramu, tik žemiau, aikštelėje, susimetę vaikai rūpestingai šnabždėjosi, didžiai sujaudanti.

— A, jūs vakar man batus, begėdžiai, nujojot, — pagrasė pirštu.

— Jie nekalti, tai aš, — šoktelėjo aukštyn Ni­jolė. — Aš ir tėveliukas labai atsiprašome. Vakar buvom užėję, bet neradom.

— Na, na, — patiko Dindai, kad jį atsiprašyti buvo atėjęs net toks ponas, kaip Nijolės tėvas, — tiek to jau. Apie ką tu ant laiptų su tais bobiais šnabždėjaisi?

Nijolė pridėjo pirštą prie lūpų.— Ts, paslaptis. Kad Pamidoras nesužinotų!

Mes norime rasti 300 litų.— Oho, gražu!— Tik niekam nesakyk.— Grabas. Piautų, žudytų — žodelio niekam.— Teisėjas vakar mano tėveliukui papasakojo,

kad jis 300 litų į frako dešinįjį atlapą buvo įsiuvęs.— Na? — staiga susidomėjo Dinda.— Tik ša, nė žodžio, kad Pamidoras nežinotų.

Nes norime surasti tą fraką.

491

— Būtinai suraskite. Turbūt, teisėjas juokavo, a?— Mano tėveliukui juokaus, oho!Nieko daugiau nesakykdamas, susimąstęs Dinda

uždarė savo duris, pastovėjo ir, kurį laiką rimtai pagalvojęs, smagiai nusispiovė, mėgindamas išmesti šį naują vaikų melą. Tačiau šeštą valandą, užėjęs pas dėdę vakarienės, išgirdo tą pačią naujieną.

Dangolis, kišdamas į plačią burną mėsos gabalą, murmtelėjo:

— Girdėjai?— Ne.— 300 litų teisėjo frako kišenėje buvo įsiūti.

Kapitalas.— Kas dėdei sakė?— Jei sakau, tai žinau.Šį kartą Dinda išėjo dar labiau susimąstęs. O

atėjęs į savo kambarį, užmiršo ir šviesą uždegti.

* * *

— Br, koks vėjuotas vakaras! — kišdamasis rankas į kišenes, kalbėjo Kęstutis Jonui, glausdama­sis prie tvoros.

Jonas nieko neatsakė, tik, lyg patvirtindamas, šniurkštelėjo nosimi, dar labiau susitraukdamas, vir­pėdamas visu kūnu.

— O gal, Jonai, eisi namo, aš vienas čia pa- budėsiu?

— Ne, — krito užkimę žodžiai, — man nešalta.Vėjo galandami, stovėjo tylūs, susigūžę, o lai­

kas, lyg sustojęs, vos vos slinko, nenešdamas ma­žiausios permainos.

492

Po gero pusvalandžio sušlamėjo žingsniai, ir tamsoje pasigirdo švilptelėjimas.

Kęstutis atsakė, šešėlis priėjo prie stovinčiųjų.— Kaip?— Kol kas nieko. Dinda vis savo palėpėje,

Antanai.— Žino apie pinigus?— Ką galėjom — padarėm. Mūsų įprašytas tei­

sėjas kai kam pasakė.— Gaila, jei viskas veltui. Eik, Kęstuti, namo.

Mano valanda. Aštuonios.— Prisipažįstu — sušalau. Laimingai tau, An­

tanai. Lik sveikas, Jonai.Kęstučiui dingus, Antanas paklausė:— O gal tyčiomis Dinda šviesą degina, gal išėjęs?— Ne, iš čia girdėtųsi į kiemą veriamų durų

girgždėjimas ir būtų matyti koridoriaus šviesa.— Tu nuo pat pradžių stovi?— Nuo.— Trečią pamainą?!— Ketvirtą.— Susirgsi.— Ne.Vaikščiodami mėgino sušilti. Veltui Antanas

žvelgė į viršų — šviesa vis ramiai degė. Netekęs kantrybės, jaunuolis išsiėmė savo šviečiantį laikrodį, kuris rodė pusę devynių. Jonas timptelejo jį už rankos.

— Šviesa užgeso, bėgam prie vartų.Plakančia širdimi prisiglaudė prie sienų, lauk­

dami tolimesnių įvykių, ir jau neapsiriko. Atsidarė durys, ir Dinda prakišo savo galvą. Atidžiai dairėsi,

493

klausėsi. Tik įsitikinęs, kad aplink ramu, išslinko į gatvę.

Berniukai įtempė visą savo sumanumą, nes buvo labai tamsu. Viena kita elektros lempa nebeblaškė rudens sutemų, o visiškai tuščios užkampio gatvelės lengvai galėjo atkreipti dėmesį Dindos, kuris kar­tais atsisukdavo pasižvalgyti. Laikas prailgo, bet Dinda vis ėjo, artėdamas prie Nemuno, kol pateko tarp senų kreivų gatvelių, nešiojančių Kranto gat­velių pavadinimus. Dinda dabar ėjo žymiai atsar­giau, dairydamasis, tartum ko bijodamas, bet vis traukė pirmyn. Pagaliau, patekęs į vieną nykią, tarp daržų pasimetusią gatvelę, dairydamasis su­stojo prie tvoros, paskui pajudėjo pirmyn, vėl grįžo atgal, šiek tiek kažko palaukė. Matyt, nusibodo: jis piktai nusispiovė, pasukdamas, iš kur atėjęs.

Susimokėliai kiek pasekė jį, bet pajutę, kad ber­nas eina namo, grįžo į paslaptingą gatvelę.

— Susipažinkime su vieta, ne veltui jis buvo čia atėjęs, — paaiškino Antanas.

Didžiuliai tušti daržai, tvoros, ir vos trys na­

mai, pro kurių langines veržėsi šviesa.— Vieta tinkama, čia ir bus, — džiaugėsi An­

tanas.— Kas čia?— JCo ieškom, lagaminai suslėpti.

— Ar tikrai?

— Matei, kaip ilgai Dinda čia gaišo. Bet visur šviesos, gyventojai namuose, negi Dinda drįstų eiti. Jis, matai, lauks progos, kai nebebus namuose to, kuriam grobis patikėtas.

494

— O gal koks Dindos pažįstamas čia gyvena?— O kodėl neužėjo? Gudrus Nijolės tėvelis. Esu

tikras, čia paslaptis glūdi. Eime mūsiškiams pranešti*

* * *

Kitą vakarą keturi jaunuoliai perėjo vieną kitą kartą gatvę, kai vienas jų sustojo.

— Ts, kažkas eina. Geriau mums nesirodyti. Greit už tvoros!

Peršoko tvorą, dingdami už jos, kai kažkoks vyras peržingsniavo gatvę vieną, kitą kartą, ketvirtą. Sustojęs prarymo j o nejudėdamas bent 20 minučių ir, tartum netekęs vilties, greitais žingsniais pasuko už kampo.

— Prisiekiu, Dinda buvo atėjęs tykoti, bet vi­sur šviesos.

— Nėra abejonės, kad čia.— Tinkama nyki vieta, tik kuris namas?— Visi kaip vienas. Matai, kiek prie namų pa­

statėlių? Tikriausiai ten grobis.— Lengva grobį saugoti. Kiekvienas svetimas

iš tolo pastebimas.— Mums būtina čia visur apeiti, kiekvieną ply­

šį išžiūrėti.— Kaip, štai klausimas.Vėl suko galvas, tik šį kartą Kęstutis padėjo.— Žinau. Klausykite.Susiglaudę tarėsi ir pagaliau linktelėjo.— Iki rytojaus. Labąnakt.Išsiskirstė.

•fr * *

495

Pavakarė lyg žadėta. Išsišiepusi saulė glostė šilu­mos likučiais, mėlynėje mažiausio debesėlio, tartum vėjo nebūta.

Iš kiemo išėjusi moteris pakratė galva.— Iš kur čia tiek vaikų prigužėjo, ar mokykla

čia kur atidaryta, ar kas? — nerimo, matydama bent 20 berniukų, kurie sušilę rėkdami žaidė muštuką.

Bet ar gatvė buvo siaura, ar kai kurių žaidėjų nesugebėjimas, tik sviedinys dažnai krisdavo į šoną, tarp namų, ir visas būrys lėkdavo ieškoti.

— Juokingas Kęstutis, — piktinosi mažas skau­tukas: — tokį gabalą čia mus atvarė. Geriau į Ąžuolyną būtėmėm nuėję.

— Tie dičkiai visai nemoka žaisti. Kairiaran­kiai visi ar kas: niekad tiesiai, bet vis sviedinys le­kia, kur namai. Visai žaidimo nėra, bet tik ir ieš­kom sviedinio. Žiūrėk, Antanas muš, prisiekiu į šo­ną lėks sviedinys. Matai! Ar nesakiau? — džiaugėsi kitas skautukas, kai sviedinys nulėkė toli tarp pastatų.

— Tegu patys ir ieško, su skiltininkais šiandien ir susikalbėti negalima.

Kitame gale Kęstutis šnabždėjo Petrui:— Šitame sandėliuky buvau — nerakintas, nie­

ko įtartina.— Antanas ano namo pastatus apėjo, bet lig

šiol nieko. Zaiskime toliau. Palauk, tegu jie žaidžia, o mes landžiokime vis sviedinio. Juk du galėjom turėti. Vienas pasimetė.

— Taip geriau.Ėjo per daržus medžiodami, sukdami už pasta­

496

tų, žvelgdami pro plyšius, bet jokio pėdsako. Žino­ma, į namus negi eisi, negi versi. Nusiminimas jau kelintą kartą pradėjo veržtis širdin, kai Antanas jau kelintą kartą išmušė tokį šoninį, kad sviedinys, bamptelėjęs į vieno namo duris, atšokęs skambtelė­jo į skardinį vištoms indą, kuris nukrito nuo suolo ir, visais balsais žvangėdamas, žlegtelėjo pasiritęs vidury kiemo, tarp vištų, kurios sukėlė didžiausią triukšmą.

Kęstutis pirmas šoko sviedinio, kai atsidarė du­rys ir išlindo apyjaunis vyras.

— Koks nelabasis jus čia suneše į šį kiemą? — pasilenkė keldamas indą.

— Mes žaidžiam.— Išsodinkit tik man langą, tai pakrikštysiu

taip visus, kad metus būsit ramūs, nebeteks tėvams darbuotis.

— Mes atsargiai. . .— Kelintą kartą man ant stogo nuleidot? Jei

dar kartą pasikartos — lazdą paimsiu, — bambėjo vyras, stengdamasis išimti sviedinį, kuris pasirito už suoliuko prie namo.

— Imk, — atkišo Kęstučiui, — paskutinį kartą gauni.

Berniukas ištiesė ranką paimti, kai jo žvilgsnis krito ant vyro dešinės rankos piršto, kuris, trum­pesnis, buvo papuoštas trimi randais, lyg žiedais. Kęstutis akimirkai sustingo, siurbdamasis akimis randus.

— Ko neimi? — staiga supyko vyras, mesda­mas sviedinį ant žemės ir, kišdamas ranką kišenėn.

— Dėkui, — šokosi kelti Kęstutis. Paskui apsi-

497

siikęs ramiai išėjo iš kiemo, mesdamas sviedinį žai­džiamiesiems. Pastovėjęs ir pasekęs žaidimą, vėliau įsimaišė į berniukų būrį ir pabėgėjęs čiupo Antaną už peties, tas net nustebo.

— Kas atsitiko? — tačiau suprato ir iš. draugo ■ akių.

— Mačiau vyrą su trim randais ant piršto.— Fiuu, — švilptelėjo Ananas, sužaibuodamas

akimis. — Šitame galiniam name?— Taip.— Negaiškime. Policija dabar turi įsikišti, nes

ji ieško šio vyro. Aš bėgu draugininkui pranešti, o tu čia vadovauk.

— Gerai, skubėk, einu pas Petrą.Antanas pasuko į didesnę gatvę, kurios gale tu­

rėjo laukti draugininkas, ir čia už kampo susidūrė akis į akį su Akuliu ir Dinda.

Skiltininkas sekundei sumišęs lyg stabtelėjo, ta­čiau tuoj susigriebęs, lyg pirmą kartą matydamas, švilpaudamas praėjo pro šalį.

Dinda, žengęs porą žingsnių, čiuptelėjo Akulį už rankos.

— Matei šitą, kur praėjo?— Na?— Tas velnias, kurį Duonelė buvo į rūsį uždaręs.— Tu neklysti?!— Kaip tave čia matau!— Kažkas blogai. Jis vėl čia, kur visi daiktai.

Prakeiktasis! Dinda. . .— Aš.— Sek šitą berną, gal sužinosi, kas jis, o aš čia

skubėsiu. Kažkas blogai, jaučiu.

498

Abu bendrai persiskyrė, ir Akulis, pridėjęs žingsnį, išniro gatvėn, kur žaisdami vis tebelakstė vaikai.

Akulis, sustojęs už kampo, kurį laiką sekė vai­kus ir, didžiausiam savo nustebimui, pamatė Pami­dorą. Akulis nebuvo kvailas. Suprato, kad turi greit ir energingai veikti — už šių vaikų slypi suaugę, kurių tikslas įklampinti jį. Darydamas didžiulį ratą, kad Jonas nepastebėtų jo, Akulis krito į akį Kęstu­čiui, kuris be vargo pažino jį. Pažinęs labai susirū­pino, nes vyro atsargus dairymasis rodė jį kažką įtariant.

Kęstutis, pamojęs Petrui, perbėgo kiemą ir, lyg žaisdamas, pasislėpė prie namo, į kurį movė Akulis.

Atbėgo Petras.— Petrai, verk duris į šį prieškambarį.— O jei išgirs?— Išvarys tiktai. Turim rizikuoti.Vaikų gatvėje keliamas triukšmas prislopino

lengvą trakštelėjimą, ir durys pusiau atsivėrė, rody­damos visokių rakandų prikrautą prieškambarį, kur nedelsdamas smuktelėjo Kęstutis. Smuktelėjęs pažvelgė pro rakto skylutę.

Akulis stovėjo prieš besivelkantį apsiaustu šei­mininką.

— Visą kitą palik mums, — išgirdo Kęstutis Akulio balsą, — tik sidabrą imk. Mažas lagaminas, neatkreips dėmesio.

— Kas namą prižiūrės? Boba išvažiavusi.— Nesirūpink ir sėdėk provincijoje, iki pašauk­

sime. Skubėk.Kęstutis, atšokęs nuo durų, spruko į kiemą kaip

499

tik pačiu laiku, nes tuojau pasirodė abu vyrai, ku­rie, užrakinę duris, pasuko į gatvę.

Kęstutis, peršokęs tvorą, paaiškino Petrui:— Seku vyrą, tą su randais. Sidabras jo laga­

mine. Teisėjų. Bėga jis į stotį. Siųsk žirgus paskui mane. Duok žinią draugininkui, kad skambintų po­licijai. Stoty su žirgais aš būsiu prie to vyro. Pats neišleisk šio namo iš akių. Viešai veik. Neleisk nie­ko išnešti.

Nespėjo nuskambėti paskutinis įsakymas, o jau Kęstutis dingo paskui greit skubantį vyrą.

— Jurgi, — naujasis vilkų skilties skiltininkas prisistatė Petrui.

— Klausau.— Su savo skiltimi apstok šį namą ir stebėk.

Matai aną vyrą gatvėje?— Matau.Šitas apvogė teisėjus. Lagaminai čia.— O! Todėl čia mes žaidėm?!— Todėl.— Tas vyras eina į mus.— Eina.— Jis mus matys.— Atvirai kovojam. Jis čia toks pat svetimas,

kaip aš. Laikykis, daugiau tau atsiųsiu.Petras nubėgo. Pasigirdo švilpukas, o paskui

paaiškinimas — trumpas, įtemptas, suerzintas, bet toks naujas, varbus, kad užvirė kraujas, žodis liko įsakymas. Dingo vaikai, liko vyrai. Gatvė ištuštėjo. Vieni nuskubėjo su Petru, sekdami Kęstučio pėdo­mis, kiti susirinko apie Jurgį.

Akulis pamažu artėjo prie namo. Priešais jį ant

500

tvoros sėdėjo kaškoks gimnazistas, smalsiai sekda­mas jį, iš kito kampo žvelgė dar vienas. Akulis pa­sisuko — iš visų kampų jį sekė smalsios akys. Ne­patiko tai vyrui, bet, tartum niekuo dėtas, įėjo į kiemą, kur susidūrė su Jurgiu.

— O tu čia, vaikeli, ką darai?— Įsakymą vykdau.— He, he, įsakymą, sakai, vaikeli. Kokį

įsakymą?Turiu saugoti šitą namą.— Ha, ha, saugoti šitą namą? Tai juokinga.

Nuo ko gi saugoti?— Nuo svetimųjų.— Nuo svetimų. Tai gerai, tai labai gerai. Bet

dabar jau gali eiti, aš pats savininkas, štai ir raktą turiu.

— Ne, pone, tu nesi savininkas. Čia kitas gy­vena.

— Aš, aš, vaikeli.— Ne, pone, ne tu.Aplink susirinko bent 15 vaikų.Akulis pakeitė toną, piktai surikdamas:— Sakau, lauk iš čia! Savininkas aš ar nesavi-

ninkas, bet esu jo draugas. Nepasitrauksit — poli­ciją pakviesiu chuliganams aptvarkyti.

— Kvieski, pone, mes laukiam, — ramiai at­sakė Jurgis.

Akulis stovėjo, nežinodamas, kam ryžtis, ką pradėti, tik lūpa kiek virpėjo iš pykčio. Dar kartą apmetė vaikus, kurie smalsiai, bet be baimės į jį žiūrėjo. Staiga jo akys susidūrė su Pamidoro aki­mis. Minutę matavo save, pagaliau Akulis apsisuko

501

ir, pagreitinęs žingsnį, dingo už kampo. Mat, tikė­josi apgauti vaikus, kurie, kiek pasėdėję, išsiskirstys į namus, tada jis galėsiąs išnešti paskutiniuosius la­gaminus.

Vyras, nešąs sidabrą, pradžioje greit nėrė sto­ties link, bet ilgainiui turėjo sulėtinti tempą: sida­bras sunkiai traukė žemėn, ir vyras buvo priverstas kartas nuo karto keisti ranką. Juo arčiau stoties, juo dažniau ją keitė. Vienu metu net vežiką norėjo pašaukti, bet pagailėjo pinigų. Tiek to, galvojo, nu­nešiu, jau nepertoliausia. Kaip tyčia vienas ir kitas autobusas praėjo, bet tiek pilni, kad su didesniu la­gaminu neįmanoma buvo įsigrūsti.

Ėjo kartais pasilsėdamas, apsidairydamas, bet dėmesio nekreipė į vaikus, kurie stumdėsi tarp mi­nios. Pagaliau, braukdamas prakaitą, pasiekė stoties išdailintą aikštę ir pradėjo kopti laipteliais aukštyn, į pastatą, kai greta jo atsidūrę berniukai dairėsi tarp žmonių draugininko.

— Kur jis yra? — nerimo Kęstutis. — Iki pro­vincijos nepersekiosiu to vyro, pabėgs — nesdgausi.

Vyras su lagaminu, užvertęs galvą, pažiūrėjo į laikrodį ir jau neskubėdamas, išsiėmęs nosinę, nu­sišluostė prakaitą ir žengė prie kasos, kai Kęstutis pastebėjo draugininką ir Antaną, kurie davė jam ženklą. Kęstučiui nukrito visi sunkumai, ir jis su­stojo greta vyro, kuris tik dabar pažino jį.

— O tu ko čia?— Ar negalima?— Eikit šalin, sakau, — vyras piktai treptelėjo

koja, matuodamas akimis Kęstutį ir jo berniukus.Priėjo du civiliais drabužiais vyrai.

502

— Ko tie vaikai nuo jūsų nori?— Padaužos kažkokie.— Mes jus palydėsime, saugiau bus.— Dėkui, dėkui, aš ir vienas susitvarkysiu.— Palaukit, ponas, kur einat! Jūs savo laga­

miną palikot, — sulaikė jį vienas vyrų.— Aš? Neturėjau jokio lagamino.— Kaip tai? Taip sunkiai nešėt, visi matėm. Jei

jūs pavargot, mes paimsim. O jums, berniukai, dė­kui už pagalbą. Eime, pone, — kreipėsi vėl į vyrą.

— Kurgi taip norit vesti mane?— Turime įsakymą suimti jus, automobilis lau­

kia. Štai mūsų dokumentai.Vyras su lagaminu rankoje paliko stotį ir, val­

dininkų lydimas, nuėjo prie mašinos.— Atrodo, sėkmingai pabaigėm ir šį gyvenimo

žaidimą, — atsiliepė greta Kęstučio Antanas.Tačiau ne visiems šios apysakos herojams ta

diena buvo sėkminga. Sąžiningai vykdydamas Aku>- lio įsakymą, Dinda ilgai sekė Antaną, matė jį suti­kusį draugininką, matė pastarąjį ilgai kalbantį tele­fonu, matė abu skubančius į autobusą, bet toliau sekti nebedrįso, nes jį pažintų. Tad neskubėdamas grįžo atgal ir priėjęs stumtelėjo duris į vidų, bet at­sivėręs vaizdas nebiuvo džiuginąs. Kambarys buvo pilnas n uniformotų vyrų, tarp kurių surakintomis rankomis kukliai sėdėjo Akulis.

— Ar ne ponas vadinamas Dinda?- A š , aš. ..— Užeikit, užeikit, mes kaip tik jūsų laukiam . . .

* a *

503

— Tebūna pagarbintas Jėzus Kristus, — Juoza­pienė įslinko į Vaitų rūsį.

— Per amžių amžius.— Seniai jau bebuvau. Galvoju, užbėgsiu va­

landėlei pažiūrėti, kaip laikotės.— Rodos, užvakar matėmės.— Užvakar? Nejaugi? Sukasi man galva, su­

kasi, vis nuo rūpesčių. Laimingi, kurie neturi jų. Oho, Vaitiene: ir sūrį pasidėjusi ant stalo, ir kava! Nuo kurio laiko taip savo vyrą pradėjai maitinti? Balta staltiesė, na, na. . .

— O ką, blogą vyrą turiu? Gal po karčiamas laksto, ką? Gal ir buvo kada taip, bet Dievas protą įdėjo. Vėl kaip žmonės gyvenam. Gal tau kiaušinį pakepinti? — Vaitiene kreipėsi į vyrą.

— Ant lašinių padaryk, — pritarė tas, sukda­mas Jono padarytą dėžę, kuri tuojau prapliupo muzika.

— Tu ten tyliau, su Juozapiene negalima susi­kalbėti, — atsisuko žmona su tokia išdidumo gai­dele balse, kad Juozapienei net po širdimi smelk- telėjo.

— Va, rodos, ir septynios savaitės nepraėjo, kaip mirkai ašarose, o dabar tokią ponią vaizduoji.

— O kam man dabar nusiminti? Teisybė iš­plaukė viršun — nedraugai tegu verkia.

— Ką jau ten! Kad ne burtininkė, kuri visą tei­sybę pasakė, tai ir dabar tavo vyras sėdėtų.

— Pliauški niekus, Juozapiene, — įsiterpė Vai­tas. — Tiek man burtininkė padėjo, kiek tu padedi.

— Žmonių dėkingumas tai kaip katino ašaros. Per jus burtininkė ir iš buto kraustytis turi. Sako,

504

bijanti Akulio gaujos, o Dangolis irgi viešai ją dvi valandas plūdo.

— Už ką jis?— Kam pirma policijai liežuvį nešė: reikėjo

pirma jam pasakyti, būtų privertęs Dindą prisipa­žinti, mažiau būtų buvęs nubaustas sūnėnas.

— Sakau, Juozapiene, kad burtininkė nekalta, kiti čia viską sutvarkė, — vėl įsiterpė Vaitas.

— Kiti, man dar sakysi! Tai kam kraustosi bur­tininkė pas dukrą, jau ir daiktus sudėjo?

— Kada kraustosi?— Rytoj.— Tai, tėvai, ir mums jau reikia rišti savo.— Tai ir jūs kraustotės? — šoktelėjo, lyg padil­

ginta, Juozapienė.— Mes netoli, mes į burtininkės namelį. Susi­

kalbėjom jau su namo savininku— Vai, jurgutėliau! Trys kambariai ir virtuvė,

ir toks daržas! Gi ten mokėti reikės!— Mes ir sumokėsim. Ne tik vyras batus taiso,

bet ir Jonas dirba.— Jonas!— Pirma vieną kitą centą atnešdavo, o nuo pir­

mos jau ir šiokią tokią algelę gaus. Meisteris jis irgi, kambario reikia jam. Ir čia jam darbo atsiranda: vienur anteną įkelti, kitur elektrą pataisyti. Net gaila vaiko — taip užimtas. Kepu jam kugelį, jau labai vaikas su lašiniais mėgsta. Iš skautų sueigos laukiu.

— Tas studentas jums viską padarė.— Dievas, Juozapiene, Dievas.— Kai pradėjo jums sektis, tai pradėjo. Tur

505

būt, aitvarai neša. Vakar, žmonės matė, su nauju apsiaustu pasirodei.

— Koks čia apsiaustas, bet vis naujas, nesusirg- siu žiemą.

Iš tik ką atidarytos orkaitės tvakstelėjo stulpai garų ir pasipylė kvapai.

— Ant lašinių jau storai kepi, oi, storai! Ponia greit įpranti būti. Na, einu, einu, reikia dar kitur užbėgti.

Juozapienei išėjus, Vaitiene atsisėdo greta vyro.— Tyčiomis atidariau, tegu neša po kaimynus.Vaitas nedrąsiai apkabino žmoną.— Seniai mes taip sėdėjom.— Vargas mus skyrė.— O dabar?Vaitiene padėjo galvą vyrui ant peties. Sėdėjo

kurį laiką tylėdami, kaip seniau, susiglaudė praži­lusios nuo vargo galvos, tirpo užguitos širdys, grįžo pamažu šiluma, pavasaris, kaip po baisaus sapno, šyptelėjo toli prabėgusi jaunystė, linksmesnės die­nos, ir Vaitiene, nuleidusi ranką vyrui ant galvos, pradėjo glostyti ją švelniai, kaip mokėdama.

— Kažin, ar Jonelis greit grįš? Kugelis atauš. . .

* * *

Nutilus juokui, Antanas mirktelėjo.— Aš jums dar vieną juoką pasakysiu. Kęstutis

pirko tą patefoną, kurį derėjo.— Tą šlamštą!Kęstutis visas paraudo. Antanas aiškino.— Kęstutis kitaip negalėjo pasielgti. Mat, derė­

506

jo, žiūrinėjo, tai, ,anot jo, įsipareigojo. Kad rami sąžinė būtų, paėmė ir nupirko. O dabar ir krautu­vininkas sėdi su Akuliu.

— Dabar mano eilė jums staigmeną pasakyti,— šyptelėjo draugininkas. — Štai 5 nauji pareiškimai į mūsų draugovę.

— Kas jie?— Pavardės jų nieko jums nepasakys. Aš saky­

siu jums jų slapyvardes. Arklys. . .— O! — suprato skiltininkai, — Kanapa, tur

būt?. . .— Spėjot. Kanapa, Pumpa, Osvaldas i r . . .— Ir? — susidomėjo skiltininkai.— Čia ir glūdi netikėtumas: Orleano Mergelė

— Nijolė.— Mergaitė!— Taigi.— Mišrios skilties nedarysim.— Kaip aš jiems neaiškinau, o ji užsispyrė, if

baigta. Visą vasarą, sako, buvom kartu, tai ir skil­tyje norim būti kartu.

— Ką darysim?— Naujo statuto nesugalvosim. Sueigose gal ir

galės vieną kitą kartą dalyvauti, paskui pati su­sipras.

— Kur juos dėsim?— Visi nori kartu su Pamidoru būti, vadinas,

pas Kęstutį.— Penkiolika bus pas mane, neįmanoma.— Naują skiltį reikia sudaryti.— Ką skiltininku skirsime?Berniukai susimąstė.

507

— Man atrodo, skirkime Joną, — pradėjo Kęs­tutis. — Jis yra natūralus jų vadas, puikiausia skiltis.

— Patyrimo maža, — suabejojo Petras.— Buvęs stovykloje, davęs įžodį, labai stengiasi,

pareigingas.— Kęstutis laibai giria jį. Kaip manai, Anta­

nai? — paklausė draugininkas.— Pritariu. Juo labiau — čia pat draugininkas

gyvena. Pradžioje nepagailės Jonui nurodymų, be to, Kęstutis aplankys. Matysit, stovykloje bus šauni skiltis, kuri žaidimuose dažnam iš mūsų bus kietas riešutas.

— Tavo nuomonė, Jurgi?— Pritariu abiem rankom.— Nauja skiltis paprastai pati pasirenka skil­

ties vardą, bet pagal mūsų draugovės tradiciją rei­kėtų turėti lapinų skiltį.

— Man rodos, Jonas sutiks, jie tinka būti la­pinais.

— Duok, Antanai, įsakymų knygą, prie tavęs guli.

Atvertęs knygą, draugininkas rašė:

Įsakymas 1 5 - a s numeris Paragrafas pirmas. . .Lapinų skilties skiltininku skiriu Joną Vaitą.

508

G A R B Ė S P R E N U M E R A T O R I A I

Tremtyje esančiam lietuvių jaunimui išleidžiant šią knygą, iš anksto ją užsisakė, tuo būdu lengvindami spaudos darbą svetimoje pastogėje, šie asmens:

1. N. Midus; 2. A. Mariūnas; 3. B. Jacikevičius, USA; 4. Al. Požėla, Vokietija; 5. Mr. A. Levinas, Vokietija; 6. Mr. P. Lukošiūnas, Australija; 7. Mr. P. Naujokaitis, Australija; 8. Mr. Pr. Puzdešris, Australija; 9. Mr. Pau­lius Augius, USA; 10. P. Bagdanavičius, Vok.; 11. Miss A. Cvirkaitė, USA; 12. Miss A. Cvirkaitė, USA; 13. Mr. A. Tenisonas, Belgija; 14. Mr. V. Paulionis, Kanada; 15. Mr. M. Vansauskas, USA; 16. Mr. M. Šimkus, USA; 17. Mr. A. Česonis, USA; 18. Mr. Jer. Cicėnas, Kanada; 19. Mr. Vilius Puodžiūnas, Kanada; 20. Mr. Kęstutis Grigaitis, Kanada; 21. Mr. Mečys Abromaitis, Kanada; 22. Mr. Augustinas Kuolas, Kanada; 23. Mr. Kazys Žukauskas, Kanada; 24. Mr. Antanas Diržys, Kanada; 25. Jonas Rimeikis, Vokieti ja; 26. Genovaitė Mušinskienė, Vokietija; 27. Mr. J. Giedrys, Šveicarija; 28., 29. Sr. Do­natas Kikas, Venezuela; 30. Miss Liudytė Čėsnaitė,USA; 31. Miss Vida Stulpinaitė, USA; 32. Mr. Rimtautas Pe­traitis, USA; 33. Mr. Gediminas Morkūnas, USA; 34. Mr. J. Gerkėnas, USA; 35. Mr. Jonas Ciplickas, USA; 36. Mr. Povilas Abelkis, USA; 37. Mr, Walter Stuogis, USA; 38. Mr. Vytautas Stuogis, USA; 39. Mr. Ant. Janušonis, USA; 40. Mr. A. Mačiukevičius, USA; 41. Mr. J. Kavaliūnas, USA; 42. Mr. VI. Petrauskas, USA; 43. ,A. Skopas, Vokietija; 44. Olegas Gešventas, Vokietija; 45., 46., 47. Mr. Jonas Sekys, USA; 48. Mr. Algimantas Adomkaitis, USA; 49. Mr. Raimundas Bič­kus, USA; 50. Mr. Jurgis Gepneris, USA; 51. Mr. Česys Sadeika, USA; 52. Mr. Juozas Nausėda, USA; 53. Mr. Juozas J ak, Kanada; 54. Mr. St. J. Dalius, Kanada; 55. Mrs. Ona Indrelienė, Kanada; 56. Miss Marija Vil- čiauskaitė, Kanada; 57. Mr. Stasys Pakauskas, Kanada; 58. Mr. Aleksandras Ribskis, Kanada; 59. Mr. Vytautas Sendžikas, Kanada; 60. Mr. Jurgis Grabauskas, Kanada; 61. Lietuvių Skautų Brolijos Vadija Kanadoje; 62. Mr. St. Bakšys, Kanada; 63. Mr. Stasys Dabkus, Kanada;

64. Mrs. Ona Dabkienė, Kanada; 65. Mr. Julius Bakšys, Kanada; 66. Mr. A. Šova, USA; 67. Mr. Juozas Vebrys, Australija; 68. Mr. Bronius Lukavičius, Australija; 69. Mr. Algirdas Serelis, Australija; 70. Mr. Balys Dičiūnas, Australija; 71. Mr. Jonas Jasiūnas, Australija; 72. Mrs. Dr. Nona Ilgūnienė, Australija; 73. Mr. Vytau­tas Vosylius, Australija; 74. Miss Jūratė Linkevičiūtė, Australija; 75. Miss Birutė Jurgelionytė, Australija; 76. Mr. Augis Zamoiskas, Australija; 77. T. Šidiškis, Vokietija; 78. Mr. Edvardas Varekojis, USA; 79. Elena Vyšniauskienė, Vokietija; 80. Mr. V. Gegeckas, Šveica­rija; 81. Mrs. Delfiną Tridienė, USA; 82. Mrs. Z. Juške­vičienė, USA; 83. Mr. V. Vaškys, USA; 84. Mr. Pranas Ivanauskas, Anglija; 85. Mr. J. Adomaitis, Anglija; 86. Mr. J. Sonda, USA 87. Mr. John E. Gilun, USA; 88. Rūta ir Kęstutis Urbučiukai, USA; 89. Miss O. S., USA; 90. Mr. Juozas-Rimgaudas Riauba, Australija; 91. Mr. Vytautas Strauskas, Australija; 92. Miss Gražina Sirutytė, Australija; 93. Mr. Vytautas Levickas, Austra­lija; 94. Mr. Gytis Danta, Australija; 95. Mr. Jonas Mockūnas, Australija; 96. Mr. Antanas Krausas, Austra­lija; 97. Mr. Izidorius Gestartas, Australija; 98. Mr. Stasė Svambarienė, Australija; 99. Mr. Jonas Kemėšis, Austra­lija; 100. Mr. Viktoras Adomavičius, Australija; 101. Vyt. Zoromskis, Vokietija; 102. Mr. Kazimieras Jankus, An­glija; 103. Mr. Juozas Keršys, Anglija; 104. Mr. Jonas Bėžys, Kanada; 105. Mr. VI. Pauža, USA; 106. Sr. St. Jaseliūnas, Brazilija; 107. Mr. Antanas Ramanauskas, Australija.

T R E M T I E S L E I D Y K L O S L E I D I N I A I

P u t i n o - M y k o l a i č i o žymusis trijų dalių romanas ALTORIŲ ,ŠEŠĖLY, išleistas vie­name tome, drobės įrišimas. Laida išparduota.

I g n o Š e i n i a u s , lietuvių klasiko žymusis veikalas KUPRELIS, drobės įrišimas.

V y t a u t o A l a n t o romanas PRAGARO POŠVAISTĖS, vaizduojąs Lietuvos tragišką likimą II-jo Pasaulinio Karo metais, įrištas

drobėje. 432 pusi.

R. S p a l i o novelės DIDŽIOSIOS ATGAILOS, 352 pusi. Drobės įrišimas.

J u r g i o S a v i c k i o romanas ŠVENTOJI LIETUVA; vaizduojama Lietuva caristinės

okupacijos metais. Įrišta drobėje.

R. S p a l i o 508 puslapių apimties nepaprastos intrigos apysaka jaunimui ir senimui GATVĖS BERNIUKO NUOTYKIAI. Veiksmas vyksta nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune ir jo apy­

linkėse. Įrišta drobėje.

„JEI KILUSI AUDRA VERSTŲ STULPĄ VIENĄ..

šitokiu pavadinimu TREMTIES leidykla sekančiuoju leidiniu išleidžia

D r. V i n c o K u d i r k o s o r i g i n a l i ą j ą k ū r y b ą v i e n o j e k n y g o j e

Knyga iš spaudos išeis 1953 metais kovo mė­nesi. šios knygos išleidimą lengvinti leidykla vykdo garbės prenumeratos vajų. Iš anksto knygą užsisakiusieji tautiečiai ir leidyklos at­stovybėms ar tiesiog leidyklai atsiuntusieji knygos kainą (penkių amerikinių vienetų su­moje, arba šešiolikos DM sumoje), bus laikomi garbės prenumeratoriais ir užsakytojų šio ver­tingo veikalo pavardės bus skelbiamos išlei­džiamoje knygoje, kaipo atsidėkojimas už tal­kinimą lietuviškajai spaudai tremties metais.

Visais TREMTIES leidinių reikalais kreipia­masi į įvairiose šalyse esančias TREMTIES atstovybes (kurios skelbiamos laikraštyje TREMTIS), arba tiesiogiai \ leidyklą, kuri pa­siekiama šiuo adresu:

Simas Miglinas> c/o TREMTIS

(13b) Memmingen Postįach 2, Germany