Gediminas Vitkus Diplomatinë aporija: tarptautinë Lietuvos ...web.vu.lt/tspmi/g.vitkus/files/2015/04/2006-Gedi... · buvusiø sovietiniø respublikø su Rusija yra sudariusi sutartis

G e d i m i n a s V i t k u s

D iplomatinëa p o r i j a:

tarptautinë Lietuvos ir Rusijossantykiø normalizacijos perspektyva

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TARPTAUTINIØ SANTYKIØ IR

POLITIKOS MOKSLØ INSTITUTAS

G e d i m i n a s V i t k u s

D iplomatinë a p o r i j a:

tarptautinë Lietuvos ir Rusijossantykiø normalizacijos perspektyva

M o n o g r a f i j a

VI L N I A U S U N I V E R S I T E T O L E I D Y K L A , 2006

UDK ??????????

Apsvarstë ir rekomendavo spausdintikaip mokslinæ monografijàVilniaus universiteto Tarptautiniøsantykiø ir politikos moksløinstituto taryba(2006 m. birþelio 21 d.; protokolas Nr. 52)

R e c e n z a v o :doc. dr. L A U R A S B I E L I N I S

doc. dr. VLADAS SIRUTAVIÈIUS

ISBN 9986–19–

© Gediminas Vitkus, 2006© Vilniaus universitetas, 2006

Ðià knygà skiriu

dviejø man brangiø

ðeimos vyrø –

Alfonso ir Antano Algirdo

atminimui

Turinys

Pratarmë / 9

Ávadas / 13

1. NACIONALINIS LYGMUO:KOMPLIKUOTA KAIMYNYSTË / 261.1. Rusijos kariuomenës iðvedimo ið Lietuvos peripetijos

ir Kaliningrado tranzitas / 71.2. Rusija Lietuvos kelyje á NATO ir Europos Sàjungà / 71.3. Putino projektas / 7

2. REGIONINIS SANTYKIØ NORMALIZACIJOSKONTEKSTAS: EUROPOS „VIENIJIMASIS“ / 72.1. Europos Sàjunga – silpna veikëja ar patraukli unija? / 7

2.2. La période de réflexion / 72.3. Europos Sàjunga ir Rusija – vertybiø ir interesø kolizija / 7

3. TARPTAUTINËS SISTEMINËS SANTYKIØNORMALIZACIJOS KOORDINATËS:JUNGTINIØ VALSTIJØ HEGEMONIJOS SKLAIDA / 73.1. Busho revoliucija Jungtiniø Valstijø uþsienio politikoje? / 73.2. Tradicijø taksonomija ir debatai dël imperijos / 73.3. Jungtiniø Valstijø Rusijos politika:

nestabilus kompromisas / 7

Post Scriptum / 7

Resume / 7

Bibliografi ja / 7

Asmenvardþiø rodyklë / 7

8 G e d i m i n a s V i t k u s D I P L O M A T I N Ë A P O R I J A

1 N A C I O N A L I N I S L Y G M U O 9

Pratarmë

Diplomatinë aporija arba neiðsprendþiama problema, padëtis be iðei-ties – taip visais atþvilgiais pagrástai bûtø galima ávardyti pagrindináðios studijos objektà – Lietuvos ir Rusijos santykius. Nors ðaltojo karopabaiga, Sovietø Sàjungos suirimas ir Lietuvos nepriklausomybës at-kûrimas ið pradþiø teikë vilèiø, kad tolesni ðiø ðaliø santykiai plëtosisnormaliai ir atitiks jau tapusius áprastais Europoje gero kaimyninio ben-dradarbiavimo principus. Taèiau, kaip netrukus galëjome ásitikinti, so-vietmeèiu ar netgi dar ankstesniais istoriniais laikais patirtos nuoskau-dos ir ið èia kylantis abipusis nepasitikëjimas skaudþiai atsiliepia ikiðiol. Nors ðalys yra aplinkybiø priverstos toleruoti viena kità ir netgibent ðiek tiek pragmatiðkai abipusiðkai naudingai bendradarbiauti, iðesmës jø santykiai iðlieka blogi ir, kaip matome, laikui bëgant në kieknegerëja.

Pats savaime ðis faktas lyg ir neturëtø bûti vertas specialaus dëmesio.Þmoniø gyvenime yra normalu, kad su vienais kaimynais yra sutariamageriau, su kitais – blogiau, o dar su kitais apskritai vengiama bendrauti.Tas pats galioja ir valstybiø santykiams – juk juos formuoja gyvi þmo-nës, turintys savo nuomonæ, ambicijø ir kompleksø. Taèiau aplinkybë,kad tokia ypaè bloga ar netgi antagonistinë tarpvalstybiniø santykiø bûklë,susiklosèiusi Rusijos santykiuose su Lietuva, taip pat kaip ir kitomis Bal-tijos ðalimis ar Lenkija, yra akivaizdi anomalija ðiuolaikinëje bendradar-biaujanèioje ir besiintegruojanèioje Europoje – kaip tik ir paskatino ádë-miau paþvelgti á ðá fenomenà.

Tiesa, èia nebus leidþiamasi á istorinius ginèus dël to, kas yra aki-vaizdu, kaip antai ar ið tikrøjø 1940 metais Sovietø Sàjunga ávykdë ag-resijà prieð Baltijos ðalis. Paliksime politikams lemti ir tai, kaip turëtøbûti (ne)sprendþiamas okupacijos þalos atlyginimo klausimas. Ðioje stu-dijoje bus mëginama atsakyti á kità klausimà – kaip Lietuvai toliau rei-këtø plëtoti santykius su Rusija, turint omenyje ne tik ginèus dël istori-niø ávykiø interpretacijos, bet ir ið to iðplaukianèius ðiandieninius poli-


tinius sprendimus bei vis gilëjanèià vertybinæ prarajà tarp Lietuvos irRusijos politiniø elitø ir visuomeniø. O ðiam tikslui pasiekti bus pasi-telkta jau po Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo sukaupta santykiøsu Rusija patirtis bei svarbiausiø iðoriniø veiksniø – Europos Sàjungosir Jungtiniø Amerikos Valstijø – galimybiø prisidëti prie problemossprendimo vertinimas.

Taigi, skaitantieji ðià studijà suþinos, kokia ir kodël Lietuvos diplo-matinë taktika Rusijos atþvilgiu pasiteisino labiausiai; kokias priemonesir metodus siekdama savo tikslø Rusija naudojo Lietuvos ir kitø Baltijosðaliø atþvilgiu; kuria linkme Rusijos uþsienio politika artimiausiø kai-mynø atþvilgiu keitësi per pastaruosius metus; kokiomis galimybëmisir silpnybëmis pasiþymi Europos Sàjunga, vertinant jà kaip regioniniolygmens veikëjà reikðmingà átakà darantá Rusijos ir jos kaimynø santy-kiams. Galiausiai studijos skaitytojas galës susidaryti pakankamai iðsa-mø vaizdà ir apie tarptautinës sistemos hegemono – Jungtiniø Ameri-kos Valstijø laikysenà aptariamos problemos atþvilgiu bei pagrindiniusjos pozicijà lemianèius veiksnius.

Aporija susiklosto tuomet, kai paèiame objekte arba jo sampratojeslypi prieðtaravimas, todël logiðkai nuosekliai samprotaujant jos iðspræs-ti negalima. Aporijoje „Achilas ir vëþlys“ sakoma, kad greitakojis Achi-las niekada nepavys vëþlio, nes per tà laikà, kol bëgikas pasieks tà vie-tà, kur buvo vëþlys „starto“ momentu, vëþlys spës nuropoti tam tikràatstumà pirmyn. Taèiau þinome, kad taip ið tikrøjø nëra. Aporijos yraiðgalvotos problemos, kuriø negalima iðspræsti vien tik logiðkai nuo-sekliai samprotaujant ir nepaliekant vietos prieðtaravimui ar… tiesiogpraktiniam veikimui. O gal ir esama Lietuvos ir Rusijos santykiø akla-vietë yra savotiðka aporija, kas reikðtø, kad praktinis sprendimas visdëlto yra ámanomas.

* * *

Ðis sumanymas apibendrintai apþvelgti Lietuvos ir Rusijos santy-kiø raidà formavosi gana ilgai ir ið lëto. Kurá laikà tam trukdë savotið-kas mano paties neapsisprendimas ir blaðkymasis tarp dviejø be galoádomiø tarptautiniø studijø problemø. Viena vertus, visada þadinosmalsumà ir prikaustydavo dëmesá unikalus tarptautiniø santykiø fe-nomenas – Europos integracija. Antra vertus, në kiek ne maþiau intri-


guojanti atrodë ir maþøjø valstybiø padëties pasaulyje problematika.Tas buvo ypaè ádomu dar ir dël to, kad mums visiems teko laimë ste-bëti naujos maþos, bet dël to në kiek ne maþiau brangios valstybës –Lietuvos atgimimà ir jos uþsienio politikos tapsmà ir konsolidacijà.

Ðá prieðtaravimà dar labiau aðtrino ir mokslinës produkcijos „rin-kos“ diktuojama paklausa. Lietuvos „vidaus rinkoje“ visada didesnæpaklausà turëjo Europos integracijos studijos, turint omenyje ilgà vi-suomenës ir valdþios institucijø rengimosi ðalies stojimui á EuroposSàjungà epopëjà. Taèiau „tarptautinëje rinkoje“ padëtis buvo kitokia.Didesnæ paklausà turëjo mûsø valstybingumo atkûrimo ir tolesnësraidos patirties, kuri yra savotiðkas XX amþiaus pabaigos Europosunikumas, tyrinëjimai. 1995 metais kolegos ið Vokietijos profesoriausEgberto Jahno paskatintas pradëjau nuosekliai ir sistemingai tyrinëtiLietuvos ir Rusijos santykiø raidà. Ilgainiui buvo progos dalyvautikeliuose tarptautiniuose tyrimo projektuose ir tarptautinëse konfe-rencijose, kas kiekvienà syká skatino vis labiau gilintis á tà paèià pro-blematikà, ir taip visa tai galiausiai iðaugo á platesnæ studijà.

Taèiau didþiausias netikëtumas manæs laukë, pagaliau radus laikorimèiau uþsiimti knygos planavimu. Pats sau netikëtai Lietuvos ir Ru-sijos santykiø problematikoje aptikau visiðkai logiðkai apibrëþtà niðàkitam savo nuolatinio intereso objektui – Europos integracijai. Tai, kadEuropos Sàjunga yra svarbus Lietuvos ir Rusijos santykiø kokybës veiks-nys, tapo ypaè akivaizdu artëjant á pabaigà Lietuvos deryboms dël na-rystës ES, todël ir paèios ES studijos ðiame kontekste ágijo naujà ir reikð-mingà funkcijà – jos atveria galimybæ nagrinëti problemà platesniameregioniniame kontekste.

Na ir galiausiai, pasakius „A“ reikia sakyti ir „B“. Jeigu jau proble-ma nagrinëjama tiek dviðaliø santykiø, tiek Europos regioninio ben-dradarbiavimo ir integracijos kontekste, tai paveikslas bûtø nebaigtas,jeigu nebûtø ávertinti dar ir tarptautinis sisteminis lygmuo bei jamedominuojanèios globalinës supergalybës – Jungtiniø Amerikos Valsti-jø pozicija. Tiktai bëda buvo ta, kad kitaip nei dviðaliø Lietuvos ir Ru-sijos santykiø sklaida ir Europos integracijos problematika, Amerikospolitika niekada nelikdavo laiko rimèiau uþsiimti. Laimei ðià spragàpavyko „paðalinti“ gavus JAV Valstybës departamento paramà – Fulb-righto stipendijà: 2004–2005 mokslo metø pavasario semestrà padirbë-

Pratarmë


ti ir susirinkti trûkstamà medþiagà ðiai studijai Virginia Military Insti-tute (Virdþinijos karo institute).

Taigi, jûsø dëmesiui pateikiama knyga, kurioje viena vertus ap-màstoma jau daugiau kaip per 15 metø sukaupta Lietuvos ir Rusijossantykiø patirtis, o kita – bandoma ávardyti atsakymà á klausimà, koksgalëtø bûti kelias, kuris nuvestø á Lietuvos ir Rusijos santykiø nor-malizacijà.

* * *

Pabaigoje norëèiau padëkoti visiems, be kuriø paramos ði knyganebûtø galëjusi atsirasti. Visø pirma dëkoju savo þmonai Redai ir duk-roms Joanai ir Evelinai Agotai uþ jø supratimà ir palaikymà, be kurioapskritai nebûtø pavykæ nieko nuveikti. Esu dëkingas Mannheimo uni-versiteto profesoriui Egbert Jahn paraginusiam mane pradëti domëtisLietuvos ir Rusijos santykiø problematika, ir þurnalo Osteuropa redak-toriui Manfred Sapper, paskatinusiam ðá uþsiëmimà tæsti. Taip pat dë-koju savo kolegoms ir vadovams, skatinusiems ir sudariusiems palan-kias sàlygas mano tyrinëjimams – Vilniaus universiteto Tarptautiniøsantykiø ir politikos mokslø instituto vadovams profesoriui Raimun-dui Lopatai ir docentui Algimantui Jankauskui bei Generolo Jono Þe-maièio Lietuvos karo akademijos virðininko pavaduotojui mokslui irstudijoms docentui Pranui Jankauskui. JAV Valstybës departamentuiir JAV ambasados Vilniuje Amerikos centrui norëèiau padëkoti uþ su-teiktà galimybæ vienà semestrà staþuotis Virginia Military Institute beibendradarbiauti su puikiais JAV uþsienio politikos specialistais profe-soriais Patrick M. Mayerchak ir James J. Hentz. Galiausiai norëèiau tar-ti nuoðirdø aèiû visiems kolegoms, kurie, nepaisant brangaus laiko trû-kumo, rado galimybæ susipaþinti su visu rankraðèiu arba jo dalimis irpareikðti vertingø pastabø.

Lexington (VA) – Vilnius, 2005–2006Au t o r i u s


Ávadas

T Y R I M O A K T U A L U M A S I R O B J E K T A S . Kol galutinai normalizuojasibuvusiø kolonijø ir metropolijø santykiai, visuomet praeina nemaþailaiko, o pats normalizavimo procesas patiria ne vienà krizæ arba pa-lengvëjimà. Panaðus yra ir istorinis Lietuvos santykiø su Rusija raidoskelias. Viena vertus, ðiandien Lietuvos ir Rusijos santykiai yra pakan-kamai platûs ir formalia prasme labiau „normalesni“, jei lyginsime,tarkime, su Latvijos ir Estijos santykiais su Rusija. Pavyzdþiui, Lietu-vai anksèiau nei kitoms Baltijos ðalims pavyko pasiekti, kad Rusija ið-vestø savo kariuomenæ. Lietuva pirmoji ið Baltijos ðaliø ir netgi ið visøbuvusiø sovietiniø respublikø su Rusija yra sudariusi sutartis dël vals-tybës sienos ir readmisijos, kurios jau yra ratifikuotos ir galioja.

Lietuva ir Rusija ir toliau nuolat palaiko labai plaèius ir ávairiopussantykius ekonomikos ir kultûros srityse. Nepaisant politiniø nesuta-rimø, ryðiai nenutrûko jau vien paprasèiausios abipusës komercinësnaudos sumetimais. Lietuvai iðlieka svarbi Rusijos rinka, kuri, nors pas-tarosios ðalies gyventojø perkamoji galia gana menka, vis dëlto yra tra-dicinë ir pakankamai reikðminga Lietuvai. Be to, Lietuva gali gauti ne-maþas pajamas ið Rusijos prekiø tranzito, vis daþniau ðalá lankanèiørusø turistø. Savo ruoþtu Rusijai Lietuva yra svarbi tranzito ðalis, perkurià ji gali susisiekti su savo eksklavu – Kaliningrado sritimi ir vyk-dyti á jà reikalingus tiekimus. Galiausiai nereikia net priminti tokiossubtilios aplinkybës, kad Rusija Lietuvai yra pagrindinis energijos ið-tekliø importo ðaltinis. Nors ðiandien Lietuvai nëra jokiø kliûèiø im-portuoti naftà ir dujas ið kitø ðaliø, vis dëlto ekonominës naudos po-þiûriu pirkti ðias prekes labiausiai apsimoka ið Rusijos. Sovietiniu lai-kotarpiu buvo sukurta ir ðiandien veikianti naftotiekiø ir dujotiekiøsistema, leidusi gerokai sumaþinti energijos ðaltiniø transportavimo iðversloviø vietø á Lietuvà kainà. Todël, nors Lietuvos eksportas á Rusijàgerokai sumaþëjo, importas ið Rusijos tvirtai laikosi prie maþdaug ket-virèio viso Lietuvos importo ribos.


1 BNS, „Seimo pirmininkas teigia, kad Lietuvos narystë NATO padës visiðkai normalizuo-ti santykius su Rusija“, 2000, birþelio 10; BNS, „Ir ástojusi á NATO Lietuva liks gera Rusi-jos kaimynë“, 2001, kovo 29.

Vis dëlto, nors Lietuva jau daugiau kaip penkiolika metø yra atkû-rusi nepriklausomybæ, abiejø ðaliø santykiø normalizacijos procesas darnëra baigtas. Lietuvos ir Rusijos santykiuose, ypaè vadinamosios di-dþiosios politikos (angl. high politics) srityje, iðlieka daug problemø, ku-riø sprendimo dar nepavyko ir, atrodo, greitai nepavyks pasiekti.

Ið pradþiø galëjo atrodyti, kad pagrindinë Lietuvos ir Rusijos nesu-tarimø prieþastis yra visiðkai prieðingas ðaliø vyriausybiø poþiûris ásavo nacionalinio saugumo problemos sprendimà. Atrodë, viena pa-grindiniø prieþasèiø, dël kuriø nuolat komplikuojasi ðaliø santykiai irkurios netgi nulëmë tai, kad beveik visà deðimtmetá tarp jø vyko konemaþasis regioninis „ðaltasis karas“, buvo ryþtingas ir nepalenkiamasLietuvos bei kitø Baltijos ðaliø apsisprendimas savo saugumo uþtikri-nimà sieti su naryste NATO, kuriai vadovauja pagrindinë ðaltojo karolaikø Rusijos oponentë JAV. Dël to ne be pagrindo tuomet ne vienaspolitikas prognozavo ir tikëjosi, kad bûtent Baltijos ðaliø narystë NATOir lygia greta per NATO ir Rusijos tarybà ágyvendintas Rusijos átrauki-mas á partnerystës santykius su Aljansu leis visiðkai normalizuoti ðaliøsantykius, galutinai ir visiems laikams iðspræsti Baltijos saugumo dile-mà1. Pagrindo tam teikë ir tuomet pastebimai pagerëjæ dviejø istoriniøoponenèiø – Rusijos ir Lenkijos santykiai, nors 1999 metais Lenkija ástojoá NATO. Deja, ðiandien matyti, kad ðios viltys nepasiteisino. Nuo 2004metø Lietuvos, kitø Baltijos ðaliø, taip pat Lenkijos santykiai su Rusijapastebimai atðalo ir ëmë ðlyti. Politikos apþvalgininkø leksikone ir vëlatsirado „ðaltojo karo“ terminas.

Taigi ðiuo atveju pasirinktas nesaugumo problemos sprendimas iðtiesø netapo rubikonu, kurá perþengus bûtø galima sakyti, kad ðiø dviejøðaliø santykiø normalizacijos procesas yra baigtas. Iðsprendus Lietu-vos narystës NATO klausimà iðryðkëjo, kad Lietuvà ir Rusijà tebeski-ria kur kas gilesni principiniai nesutarimai negu vien Baltijos ðaliø na-rystë Aljanse. Lietuvos valstybei ir uþsienio politikai 1990–1992 metaisvadovavæs Vytautas Landsbergis yra taikliai ir, ko gero, tiksliausiai api-bûdinæs giluminá Lietuvos ir Rusijos prieðtaravimà, neleidþiantá galu-


tinai normalizuoti tarpusavio santykiø: pasak jo, dar praeis daug laikoir reikës ádëti daug pastangø, kad Lietuva Rusijai nustotø buvusi tiktailaikinai „prarasta teritorija“, kurià reikia susigràþinti, bet visiems lai-kams taptø kita valstybë2.

Ið tikrøjø tas istorinis faktas, kad Lietuva, nors niekada nenorëjo bûtiRusijos dalis, buvo priversta daugiau negu 150 metø su tuo susitaikyti,vis dar sukelia kur kas reikðmingesniø padariniø negu mums norëtøsi.Ðis faktas kol kas fataliðkai veikia politiná valstybiø tapatumà ir yra glau-dþiai susijæs su svarbiausiais ir joms abiem neginèijamais pamatiniaispostulatais, kuriais grindþiama jø uþsienio ir saugumo politika.

Pastarøjø dviejø ðimtmeèiø Lietuvos istorija (su nedidele pertrau-ka) yra gyvenimo Rusijos valdomai ir kartu rezistencijos ðiam valdy-mui istorija. Bûtent tuo galima paaiðkinti kartkartëmis pasireiðkiantáLietuvos politikos Rusijos atþvilgiu kategoriðkumà, á kurá pabrëþtinaipiktai reaguoja Rusija. Ðios ðalies politikai ir þiniasklaida ypaè grieþtaikritikavo 2000 metø birþelá Lietuvos Respublikos Seimo priimtà ástaty-mà dël SSRS okupacijos þalos atlyginimo. Sunkiai Rusijai sekësi slëptisavo pasipiktinimà ir dël Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus spren-dimo nepriimti Rusijos kvietimo atvykti á Maskvà minëti 60–øjø SSRSpergalës kare prieð Hitlerio Vokietijà metiniø 2005 metais.

O ðtai Rusijoje daug kam Lietuva ir kitos á jà panaðios respublikosvis dar atrodo esanèios maiðtingos provincijos, kurios anksèiau ar vë-liau vël turës bûti vienaip ar kitaip kontroliuojamos. Atitinkamai da-bartinë jø nepriklausomybë ir savarankiðka jø interesus atitinkanti po-litika kelia susierzinimà. Bûtent tuo galima paaiðkinti reguliariai prasi-verþiantá nepagarbø Rusijos poþiûrá á Lietuvà ir kitas Baltijos ðalis, kuráne kartà vieðose spaudos konferencijose demonstravo netgi pats Rusi-jos prezidentas Vladimiras Putinas3, jau nekalbant apie þemesnio ran-

2 Þr.: Landsbergis V., „The Russian Riddle and Lithuanian Reality“, Lithuanian Foreign Po-licy Review, 2000/2 (6), p. 203, http://www.lfpr.lt/006/a18.doc, 2006/09/09

3 Þr., pavyzdþiui: Ïðåçèäåíò Ðîññèè, „Èíòåðâüþ «Ðàäèî Ñëîâåíñêî» è ñëîâàöêîéòåëåêîìïàíèè ÑÒÂ“, 22 ôåâðàëÿ 2005 ãîäà, http://www.president.kremlin.ru/appears/2005/02/22/2118_type63379_ 84394.shtml, 2006 09 09;Ïðåçèäåíò Ðîññèè, „Ïðåññ–êîíôåðåíöèÿ ïî èòîãàì âñòðå÷è íà âûñøåì óðîâíå Ðîññèÿ– Åâðîïåéñêèé ñîþç“, 10 ìàÿ 2005 ãîäà, Ìîñêâà, Áîëüøîé Êðåìëåâñêèé äâîðåö,Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.kremlin.ru/appears/2005/05/10/1823_type63377ty-pe63380type82634_88013.shtml, 2006/09/09.

Ávadas


4 Þr., pavyzdþiui: „Vilko iððûkis ëriukui“, Atgimimas, 2006, birþelio 23–29,Nr. 25 (898), http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1150957436, 2006/09/09.

5 Ãîëîâ À., „Ñòðàíû–äðóçüÿ è ñòðàíû–âðàãè äëÿ Ðîññèè: ïåðåìåíû çà ãîä.05.06.2006“, Ëåâàäà–öåíòð. Àíàëèòè÷åñêèé öåíòð Þðèÿ Ëåâàäû, http://www.leva-da.ru/press/2006060502.html, 2006/09/09.

go Rusijos pareigûnus, specialiai uþsiimanèiais posovietiniø ðaliø dis-kreditavimu4.

Todël nenuostabu, kad galiausiai daug kas Lietuvoje Rusijà ir toliaulaiko pagrindine grësme mûsø ðalies saugumui ir netgi valstybingu-mui. Bet dar didesnis paradoksas, plaèioji Rusijos visuomenë Lietuvà,Baltijos valstybes dabar suvokia kaip kone pagrindinius savo ðalies prie-ðus. Jurijaus Levados sociologiniø tyrimø centras Maskvoje, remda-masis metinës apklausos, koks Rusijos gyventojø poþiûris á pasaulioðalis, rezultatais, pateikë toká Rusijos „prieðø“ deðimtukà (proc.): Lat-vija – 46, Gruzija – 44, Lietuva – 42, JAV – 37, Estija – 28, Ukraina – 27,Afganistanas – 12, Irakas – 9, Moldova – 9 ir Lenkija – 75. Kaip matome,Baltijos ðalys netgi pirmame penketuke. Argi tokius santykius galimavadinti normaliais? Ko gero, ne. Tad ðiuo atveju normalizacija turbûtreikëtø laikyti bent du pagrindinius dalykus:

• visiðkà ir galutiná Rusijos, kaip pagrindinës grësmës Lietuvos sau-gumui, paðalinimà ið Lietuvos politinës sàmonës ir praktikos;

• visiðkà ir galutiná siekio vienaip ar kitaip valdyti ir kontroliuotiLietuvà paðalinimà ið Rusijos politinës sàmonës ir praktikos.

Dabar galima pasakyti, kad tai nerealu, kad tai gali bûti ágyvendintamaþø maþiausiai pasikeitus þmoniø kartoms, o gal ávykus ir daugiau tokiøávykiø, kurie pakeistø þmoniø galvose susiklosèiusias màstymo sanklodasir ideologinius pavidalus. To niekas neginèija. Taèiau negalima pamirðti irto, kad niekas nestovi vietoje, ir Lietuva, ir Rusija, ir pagaliau visas pasaulislabai greitai keièiasi.

Bûtent tie pokyèiai, procesai ir veiksniai, kurie (ne)skatina taip èiaapibûdintos Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos, ir buvo pa-grindinis èia pristatomo tyrinëjimo objektas.

PROBLEMOS I Ð N A G R I N Ë J I M O MASTAS. Lietuvos ir Rusijos santykiai– paradoksali sritis. Nors ðiuo aktualiu politikos klausimu savo nuo-monæ turi, nesunkiai gali pareikðti ir pagaliau mûsø laisvoje ðalyje drà-


siai reiðkia kiekvienas pilietis, kone reguliariai kyla karðtø vieðø disku-sijø tarp ðalies politikø ir ne tik jø (pavyzdþiui, 2005 metø geguþës 9dienos minëjimas arba 2006 metø pavasario polemika dël to ar dar ver-ta Lietuvai reikalauti ið Rusijos atlyginti SSRS okupacijos þalà), o kiek-vienas oficialiø vienos ar kitos ðalies valdþios institucijø þingsnis susi-laukia gausybës komentarø, akademiniu lygmeniu ði problematika ne-pasiþymi pernelyg didele iðsamiø studijø ir tyrinëjimø gausa.

Jeigu neskaièiuosime: 1) ádomiø ir svarbiø mûsø istorikø darbø, ka-dangi jie skirti ankstesniems laikams6; 2) uþsienio ðalyse daromø tyri-nëjimø, kurie paprastai sutelkia dëmesá á platesnius aspektus ir aprë-pia visas tris Baltijos valstybes, specialiai neiðskirdami Lietuvos, o ver-tindami santykiø su Rusija normalizacijos problemas pirmiausia ak-centuoja paèià aðtriausià problemà – rusø maþumos padëtá Latvijoje irEstijoje7; 3) Rusijos tyrinëtojø darbø, kurie ið principo (nors, aiðku, sutam tikromis variacijomis) Rusijos ir Baltijos ðaliø (ar Lietuvos) norma-lizacijos problemà traktuoja kaip Baltijos ðaliø politinio „brandumo“funkcijà8 ir pagaliau 4) paties autoriaus anksèiau atliktø tyrimø, ásitrau-

6 Laurinavièius È., Lietuvos–Sovietø Rusijos taikos sutartis: 1920 m. liepos 12 d. sutarties proble-ma, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992; Butkus Z., „SSRS intrigos Baltijos ðalyse(1920–1940)“, Darbai ir dienos, 1998, t. 16; Truska L., „Kas traukë á Rusijos glëbá? Geopoli-tinë Lietuvos orientacija 1918–1940 metais“, Darbai ir dienos, 2002, t. 30; Burinskaitë K.,Lietuvos ir Rusijos santykiai XV–XX a., Vilnius: Alma littera, 2005; Ðepetys N., Molotovo–Ribbentropo paktas ir Lietuva, Vilnius: Aidai, 2006; ir kt.

7 Winner A. C., „The Baltic States: Heading West“, Washington Quarterly, 2002 winter, vol.25, issue 1, p. 207–219, http://www.twq.com/02winter/winner.pdf, 2006/09/19; Old-berg I., Reluctant Rapprochement: Russia and the Baltic States in the Context of NATO and EUEnlargements, Stockholm: FOI–Swedish Defence Research Agency, 2003; Kramer M.,„NATO, Baltic states and Russia: a framework for sustainable enlargement“, InternationalAffairs, 2003, vol. 78, no 4, p. 731–756; Hubel H., „The Baltic Sea Subregion after DualEnlargement“, Cooperation and Conflict, 2004, September, vol. 39, p. 283–298; Ôðåäåí Ë.,„Òåíè ïðîøëîãî íàä Ðîññèåé è Áàëòèåé“, Ðîññèÿ â ãëîáàëüíîé ïîëèòèêå, 2005,Ìàé–Èþíü, ¹ 3, http://www.globalaffairs.ru/numbers/14/4159.html, 2006/09/18;Kværno O., Rasmussen M., „EU Enlargement and the Baltic Region: A Greater SecurityCommunity?“ in Kasekamp A., ed., Estonian Foreign Policy Yearbook 2005. Tallinn: Esto-nian Foreign Policy Institute, 2005, p. 83–92.

8 Rusiðkojo poþiûrio pavyzdþiø galima rasti specialiai Lietuvos ir Rusijos santykiams skir-tame Lithuanian Foreign Policy Review, 2000, no 2 (6) numeryje: Avdeev A., „Russian–Lit-huanian relations: An Overview“, p. 27–34; Trenin D., „Russian–Lithuanian Relations:Will the Success Story Last?“, p. 71–79; Moshes A., „Russia–Lithuania: Preserving Inte-ractions“, p. 79–86. Kaip rusø tyrinëtojai interpretavo dviðaliø santykiø atðalimà Lietu-vai tapus ES ir NATO nare rodo, pavyzdþiui: Äåìóðèí Ì. Â., „Ðîññèÿ è Áàëòèÿ: äåëîíå â èñòîðèè“, Ðîññèÿ â ãëîáàëüíîé ïîëèòèêå, 2005, Ìàé–Èþíü, ¹ 3, http://www.globalaffairs.ru/numbers/14/4160.html, 2006/09/18.

Ávadas


kus á tarptautinius projektus, skirtus pokomunistinës uþsienio politi-kos ir sudëtingos dideliø ir maþø valstybiø kaimynystës santykiams,publikacijø9, tai nesunkiai pastebësime, kad paèioje Lietuvoje politolo-giniø arba ekonominiø studijø nëra jau tiek daug. Galbût taip nutikodël to, kad paþvelgus á Lietuvos ir Rusijos santykius, susidaro áspûdis,jog èia net ir nëra didelës prasmës imtis nuodugnesniø studijø, nes pro-blema yra pakankamai paprasta, aiðki ir… ið esmës akademiniu lyg-meniu neiðsprendþiama. Tyrinëtojams èia lyg ir nëra kà veikti. Dabarpolitikø praktikø laikas. Todël nenuostabu, kad tiems, kurie vis dëltoryþdavosi tà tematikà gvildenti, daþniausiai belikdavo dar kartà sàþi-ningai, pasiremiant gausiais ir átikinamais faktais, ávardyti esamà situ-acijà, arba patiems „verþtis“ á praktinæ politikà ir siûlyti politikams pri-brendusios problemos sprendimus.

Pirmajai grupei priskirèiau darbus, skirtus, geopolitinei ir geoeko-nominei Rusijos ir Lietuvos santykiø analizei. Ðiø tyrinëjimø bendraiðvada galëtø skambëti taip – Lietuvos padëtis Rusijos atþvilgiu yrapaþeidþiama dël pernelyg didelës priklausomybës nuo Rusijos iðtek-liø energetikos ir ekonomikos srityse, o Rusija savo ruoþtu per daug irneslepia savo ketinimø, o turimus ekonominius svertus naudoja poli-tiniams tikslams, kad galëtø átakoti arba net kontroliuoti politinius irekonominius procesus Lietuvoje ir per jà galbût netgi bandytø darytipoveiká transatlantinëms ir Europos institucijoms10.

9 Vitkus G., Lithuanian–Russian Relations in 1990–1995: a Study of Lithuanian Foreign Policy,Mannheim: Untersuchungen des FKKS an der Universität Mannheim, 12/1996, http://www.uni-mannheim.de/fkks/fkks12.pdf, 2006/09/28; Vitkus G., „At the Cross–Road ofAlternatives: Lithuanian Security Policies in 1995–1997“ in Arteus G., Lejiòð A., eds., Bal-tic Security: Looking Towards the 21st Century, Riga–Stockholm: Latvian Institute of Inter-national Affairs & Försvarshögskolan, 1997, p. 53–78; Vitkus G., „Long Way to Normali-zation of Lithuanian–Russian Relations“ in Klaus Zimer, hrsg., Schwierige Nachbarschaf-ten. Die Ostpolitik des Staates Ostmitteleuropas seit 1989 (Tagungen zur Ostmitteleuropa–Forschung 14), Marburg: Verlag Herder–Institut, 2001, S.13–38; Vitkus G., „Die litauischeOstpolitik – Grundsätze und Probleme“, Osteuropa, 2002, September/Oktober, 9/10,S. 1259–1272.; Vitkus G., „Changing Security Regime in the Baltic Sea Region“, NATOAcademic Forum, NATO Research Fellowship Reports, http://www.nato.int/acad/fellow/99-01/Vitkus.pdf, 2006/03/11; Âèòêóñ Ã., Ïóãà÷ÿóñêàñ Â., „Ðîññèéñêèé ôàêòîðëèòîâñêîé ïîëèòèêè“ in Êàðàáåøêèí Ë. À. ðåä. Ðåãèîíàëüíîå èçìåðíèå ðîññèéñêî–áàëòèéñêèõ îòíîøåíèé, Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 2004, ñ. 73–86.

10 Þr., pavyzdþiui: Laurinavièius È., Statkus N., Motieka E., Baltijos valstybiø geopolitikos bruo-þai: XX amþius, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005; Ðatûnienë Þ., „Lietuvos energe-tinë (ne)priklausomybë ir ðalies saugumas“, Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2003, Vil-


Antrajai grupei galima priskirti darbus, kuriuose ðià neiðsprendþia-mà Lietuvos ir Rusijos santykiø problemà siûloma vienu ar kitu bûdu„dekonstruoti“ ir galiausiai ið viso nustoti jà laikyti problema. JûratëÐleivytë savo studijoje apie Rusijos veiksná Lietuvos saugumo politi-koje teigia, kad tarp Lietuvos ir Rusijos politiniø problemø nëra, o re-gioninio saugumo klausimai gali bûti iðspræsti integruojant Rusijà á esa-mas saugumo struktûras ir institucijas11. Panaðiai samprotauja ir Kæs-tutis Paulauskas, kuris tvirtina, kad didþioji (angl. high) politika nebëraLietuvos ir Rusijos santykius santykius komplikuojantis veiksnys, oátampø iðlieka kasdieniðkosios (angl. low) politikos srityse bei saugu-mo klausimuose susijusiuose su Kaliningradu. Todël, pasak Paulaus-ko, Lietuva tiesiog turëtø bûti labiau pragmatiðka kasdieniuose santy-kiuose su Rusija ir labiau lankstesnë ES viduje, kai formuojama jos po-litika Rusijos atþvilgiu12. Dar radikaliau problemos „dekonstravimo“keliu siûlo þengti kolega Èeslovas Laurinavièius, pasisakantis uþ isto-rijos, o tiksliau, ávairiø jos interpretacijø, vaidmens maþinimà dviða-liuose Lietuvos ir Rusijos santykiuose13 . Savo per Lietuvos radijà skai-tytoje vieðoje paskaitoje jis ragino, þinoma, nekvestionuojant paties oku-pacijos fakto, vis dëlto atsisakyti reikalauti ið Rusijos kompensacijos uþdël SSRS okupacijos patirtà þalà14 .

Þinoma, visø pirma problemos egzistuoja þmoniø galvose, todëlprielaida, kad, pasikeitus þmoniø mastymui, galima pasiekti proble-mø sprendimà, yra teisinga. Bet ðiuo, Lietuvos ir Rusijos santykiø at-veju toks sumanymas ne visai tinka, nes siûloma keisti tiktai vienos

nius: Lietuvos karo akademija, 2004, p. 233–251; Ðiukðtienë D., „Lietuvos ir Rusijos eko-nominiai ryðiai: globalus fonas, nacionaliniai ir grupiniai interesai pozityvinës ekonomi-kos poþiûriu“, Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2005, Vilnius: Lietuvos karo akademija,2006, p. 179–202; ir kt.

11 Ðleivytë J., The Russian Factor in the Present Security Policy of Lithuania, on the Basis of MScin Global Security Dissertation, Academic Year 2000–2001, Updated in 2002.

12 Paulauskas K., „Rethinking Russia“, Lithuanian Political Science Yearbook 2004, Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 178–200.

13 Laurinavièius È., „Istorijos vaidmuo Lietuvos–Rusijos santykiuose“, Lietuvos metinë stra-teginë apþvalga 2005, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2006, p. 163–178.

14 Laurinavièius È., „Kodël nereikëtø reikalauti okupacijos þalos atlyginimo?“, radijo pa-skaita, 2006, kovo 29, LRT interneto svetainë, http://www.lrt.lt/lectures/te-zes.php?strid=1191&id=1559, 2006/11/06. Paskaitos audio áraðas: http://www.lrt.lt/ci.media.play.php?u=http://193.219.139.116/default/radijopaskaitos/radijopaskaita,2006/11/06.

Ávadas


ðalies màstymà, tuo pat metu neturint pakankamo pagrindo manyti,kad pasikeis ir kitos ðalies màstymas ir atitinkamai politikos pobûdis.Ðioje situacijoje pakankamai apibrëþta permainø garantija galëtø bûtitam tikras bendras vardiklis, tam tikros bendros vertybës. Taèiau, kaiprodo pastarøjø metø ávykiai, Lietuvoje ir Rusijoje ásitvirtinæ poþiûriaine tik á tarpusavio santykiø istorijà, bet ir á valdþià, demokratijà, þmo-gaus ir maþumø teises esmingai skiriasi, ir vertybinë praraja tarp vals-tybiø tik gilëja. Todël antrajai grupei priskiriamø tyrinëtojø iðvados irpasiûlymai atrodo ne tik ðiek tiek rizikingi politiðkai, bet ir logiðkai nevisai nuoseklûs.

Perþvelgus ðiuos negausius tyrimus, gali susidaryti áspûdis, kad á Lie-tuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos problemà þvelgiama pagrindinádëmesá skiriant dviðaliams santykiams ir jø modalumams ir ðiame kon-tekste ieðkoma normalizacijos problemos sprendimui adekvaèiø reko-mendacijø bei alternatyvø. Taèiau ið tikrøjø yra ne visai taip. Netgi dvi-ðaliams santykiams skirtø darbø iðvadose gausu referencijø ir á kitus tarp-tautinës politikos veikëjus ir procesus, vienaip ar kitaip daranèius povei-ká Lietuvos ir Rusijos santykiø kokybei.

Ðtai geopolitine metodologija grindþiamuose darbuose Lietuvos irRusijos santykiø normalizacijos galimybës siejamos su platesniais di-dþiøjø valstybiø galios sklaidos geografinëje erdvëje dësningumais iratsiverianèiomis galimybëmis Lietuvai, kaip maþai valstybei, ágyti ávai-riø reikðmingø tarptautiniø funkcijø ir tuo pagrindu sudaryti sàjungàsu tam tikromis uþsienio valstybëmis ir padidinti savo struktûrinæ ga-lià Rusijos atþvilgiu15. Tie, kas siûlo nustoti laikyti Rusijà rimta proble-ma irgi remiasi pasikeitusiu Lietuvos tarptautiniu statusu, konkreèiainaryste NATO ir ES ir linkæ gal bût netgi pervertinti jø realias galimy-bes. Pagaliau iðoriniai veikëjai ir procesai atskaitos taðko ir koordina-èiø sistemos vaidmená atlieka ir vieðà polemikà sukëlusioje Laurinavi-èiaus paskaitoje dël Rusijos þalos atlyginimo. Vienas ið argumentø, dëlko siûloma atsisakyti ðio reikalavimo, yra aplinkybë, kad jam neprita-ria didþioji dalis formaliø Lietuvos sàjungininkiø ES ir NATO. Todël

15 Pavyzdþiui, þr.: Motieka E., Statkus, N., Daniliauskas J., „Globali geopolitinë raida ir Lie-tuvos uþsienio politikos galimybës“, Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2004, Vilnius: Lie-tuvos karo akademija, 2005, p. 39–80.


kuo grieþèiau Lietuva kels ðá reikalavimà, tuo labiau pati save stums átarptautinæ izoliacijà. Taèiau tuo pat metu Laurinavièius nesiûlo atsisa-kyti reikalauti ið Rusijos, kad ji galø gale pripaþintø ávykdþiusi okupa-cijà, nes ðiuo atveju galima remtis tuo, kad „apskritai Vakarø valsty-bës, galima sakyti, priima Lietuvos versijà dël 1940 metø ávykiø ir dëlLietuvos valstybës tæstinumo“16.

Ðis tyrinëtojø siekimas átraukti á Lietuvos ir Rusijos santykiø analizæir iðvadas platesniame (regioniniame ir sisteminiame) kontekste vyks-tanèius procesus bei kitus tarptautinius veikëjus yra natûralus ir su-prantamas. Kaip rodo istorinë patirtis, ið tikrøjø Lietuvos ir Rusijos san-tykiai tikrai niekada nebuvo vien ðiø dviejø ðaliø sàveikavimo funkci-ja, bet labai daug kas priklausë nuo platesnio tarptautinio konteksto.Juk dabar netgi sunku nustatyti, kokie veiksniai – dviðaliø santykiøbûklë ar specifinë tarptautinë padëtis – lëmë, kad Rusija netgi du kar-tus sugebëjo sunaikinti Lietuvos valstybingumà? Ko gero, daugiau ar-gumentø galima bûtø rasti netgi ne pirmojo, o antrojo veiksnio naudai.Juk nei pirmà (1795 m.), nei antrà (1940 m.) kartà sunaikindama Lietu-vos valstybingumà, Rusija nesusirëmë su ja mûðio lauke ir tuo labiaunepaskelbë jai karo. Abu kartus Rusija ávykdë daug rafinuotesnæ agre-sijà. Ji nuosekliai skverbësi á ðalies vidaus politinæ erdvæ ir kantriai lau-kë, kol tarptautinë padëtis taps palanki jos këslams. Ir tik atëjus tinka-mam momentui ji efektyviai paralyþiavo Lietuvos politinæ valià prie-ðintis ir ágyvendino aneksijos planus.

Todël ir ðiandien, svarstant Lietuvos ir Rusijos santykiø normaliza-vimo perspektyvas, praktiðkai neámanoma „iðsitekti“ dviðaliø santy-kiø erdvëje. Tai ypaè iðryðkëjo pastaruoju metu, kai dviðaliø santykiøraida akivaizdþiai sustojo ir nesimato jokiø ryðkesniø politiniø permainøpoþymiø. Bet tai nereiðkia, kad dëlto ið viso niekas nevyksta. Prieðin-gai, tai, kad pastaruoju metu Rusija akivaizdþiai ignoruoja Lietuvà irkitas Baltijos ðalis rodo, jog jos politikos ðio regiono atþvilgiu svoriocentras persikëlë á kitas platumas ir kad Lietuvos kaip ir kitø Baltijosðaliø likimà vël bandoma kreipti joms paèioms nedalyvaujant. Tokiagalimybë ir jà iðreiðkiantys procesai irgi vis daþniau patenka mûsø ty-rinëtojø akiratin.

16 Laurinavièius È., „Istorijos vaidmuo Lietuvos–Rusijos santykiuose“, p. 177.

Ávadas


Tomas Janeliûnas, ieðkodamas paaiðkinimo, kodël Rusija artëjantantrosios NATO plëtros bangai, kai á Aljansà turëjo bûti pakviestosBaltijos ðalys, netikëtai pakeitë savo pozicijà ir nustojo oponuoti ðiamprocesui, formuluoja uþkulisinio Rusijos ir JAV susitarimo versijà.Pasak Janeliûno, JAV ir Rusija susitarë pasidalyti átakos sritimis Vi-durio ir Rytø Europos ðalis, tiktai pasidalijimas dabar ávyko ne pagalgeografines linijas, o pagal politikos sritis. JAV atitenka karinë ir po-litinë sritys, o Rusija stiprina savo pozicijas ekonomikoje (visø pirmaenergetikoje)17.

Vaidotas Urbelis savo studijoje, skirtoje Jungtiniø Amerikos Valsti-jø didþiosios strategijos ir Lietuvos vietos joje analizei, irgi nepaliekanuoðalyje Lietuvos ir Rusijos santykiø. Tyrinëtojas, vertindamas geost-rateginá JAV apsisprendimà á savo átakos zonà átraukti Baltijos valsty-bes bei ásipareigoti jø saugumui, prieina ir mûsø nagrinëjamai proble-mai svarbiø iðvadø apie Lietuvos reikðmæ JAV ir Rusijos partnerystei.Urbelis prognozuoja: „Baltijos valstybëms tapus NATO narëmis, turë-tø suaktyvëti jø bendradarbiavimas su Rusijos ginkluotosiomis pajë-gomis, plëtotis tiek dviðalis, tiek daugiaðalis (kaip NATO nariø) kari-nis bendradarbiavimas. Lietuva, kaip ir kitos valstybës, JAV gali bûtinaudinga sëkmingai perimant ið Vakarø ir eksportuojant á Rytus karið-kiø demokratinës kontrolës principà, ginkluotøjø pajëgø veiklà regla-mentuojanèius aktus, NATO standartus.“18 Taèiau, kaip þinoma, kolkas ðios bendradarbiavimo ir drauge tarpvalstybiniø santykiø norma-lizavimo galimybës lieka nepanaudotos.

Raimundas Lopata, ne vienus metus nagrinëdamas Kaliningradogalvosûká, ðio regiono vaidmená tarptautiniuose santykiuose ir kon-kreèiai 2005 metø vasarà pompastiðkai ðvæsto miesto 750 metø jubilie-jaus, á kurá demonstratyviai nebuvo pakviesti gretimø Lenkijos ir Lie-tuvos vadovai, bet uþtat kaip artimiausi draugai buvo priimti Vokieti-jos ir Prancûzijos lyderiai, uþkulisius paþymi, kad tai nebuvo vien sim-

17 Janeliûnas T., „The Redistribution of Geopolitical Power in Central and Eastern Europe“,Lithuanian Political Science Yearbook 2002, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p.142–152.

18 Urbelis V., Lietuvos vieta JAV didþioje strategijoje, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2005,p. 129–131.


boliniai gestai. Pasak Lopatos, tai atspindi Rusijos politikà iðnaudotiKaliningrado regionà kaip labai svarbià strateginiø ryðiø su VakarøEuropa ir visø pirma su Vokietija jungtá ir tuo pat metu kaip priemonæizoliuoti ir visiðkai „iðjungti ið þaidimo“ Lietuvà su visais ið to iðplau-kianèiais padariniais dviðaliams santykiams19. Þinoma, ðis planas galitapti realybe tiktai su atitinkama Briuselio ir Berlyno parama, atitinka-ma jø uþsienio politikos gravitacija. Todël bet kuriuo atveju èia vyks-tanèios permainos yra labai reikðmingos ir reikalauja tolesnio tyrinë-jimo.

Taigi remdamiesi jau sukauptu tyrinëtojø ádirbiu galime konstatuo-ti, kad siekiant pakankamai iðsamiai iðgvildenti Lietuvos ir Rusijossantykiø normalizacijos procesà bûtina ne tik nuolat stebëti dviðaliøsantykiø bûklæ, fiksuoti permainø dinamikà ir prognozuoti kaitos tiki-mybæ, bet ir në kiek ne maþiau, o gal ir santykinai daugiau skirti dëme-sio tarptautiniam kontekstui. Ne tik permainos Lietuvos ir Rusijos vi-dinëse politinëse erdvëse ir jø uþsienio politikoje, bet ir regioniniai beitarptautiniai sisteminiai veiksniai bei procesai ir jø poveikis yra visið-kai lygiaverèiai nepriklausomi kintamieji, kuriø tolesnis tyrinëjimasþvelgiant á juos ið Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos perspek-tyvos yra ir artimiausiu metu, matyt, liks ne tik akademinë, bet, deja, irpolitinë aktualija.

M O N O G R A F I J O S T I K S L A S I R U Þ D A V I N I A I . Taigi paèia bendriau-sia prasme ðioje knygoje pristatomø tyrimø tikslas buvo mëginimassukonstruoti sistemiðkà besikeièianèiø Lietuvos ir Rusijos santykiø nor-malizacijos sàlygø, eigos ir dilemø vaizdà (angl. outlook) arba perspek-tyvà. Kitaip tariant, ðiuo tyrimu buvo siekiama suklasifikuoti pagrin-dinius Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos sklaidos aspektus iratitinkamai ávertinti svarbiausiø veiksniø kaitos trajektorijas.

Ágyvendinant ðá apsibrëþtàjá tikslà buvo sprendþiami uþdaviniai, ku-rie parinkti remiantis kompleksinëms tarptautiniø santykiø studijomsbûdingu analitiniø – nacionalinio, regioninio ir sisteminio – lygmenøiðskyrimo modeliu. Pirmiausia monografijoje aptariami tyrimuose ið-ryðkëjæ dviðaliø Lietuvos ir Rusijos santykiø raidos „registrai“ ir su tuo

19 Lopata R., Ákaito anatomija: Kaliningrado jubiliejaus byla, Vilnius: Eugrimas, 2006, p. 95–148.

Ávadas


susijusios Lietuvos diplomatijos dilemos bei paèios Rusijos politinëskaitos trajektorija. Toliau kita knygos dalis skirta regioniniam santykiønormalizacijos kontekstui, kuris, savaime suprantama, labiausiai pri-klausë nuo praëjusá deðimtmetá dinamiðkiausiai besikeitusio veiksnio– Europos Sàjungos. Galiausiai, ávertinus siauresniø nacionalinio ir re-gioninio lygmenø specifikà, pereinama prie sisteminio lygmens ir Lie-tuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos problemà siekiama áterpti ápagrindinæ tarptautinës politikos koordinaèiø sistemà, kurià ðiandienapsprendþia galingiausia pasaulio valstybë – Jungtinës Amerikos Vals-tijos.

T Y R I M Ø M E T O D O L O G I J A I R M E T O D A I . Turbût niekam nekils abe-joniø, kad pirmiau nurodytas tyrimø objektas yra sunkiai aprëpiamasir jam tikrai dar bus skirta ne viena studija, kurioje ne tik atsispindësðiandien mums neþinomi ávykiai, bet ir bus daugiau metodologiniønaujoviø. Taèiau tam tikras indëlis á ðá akademinio darbo barà turëtøbûti ir èia pristatomi tyrinëjimø rezultatai.

Atsiþvelgiant á tai, kad ðio darbo pagrindu daugiausia tapo jau anks-èiau skelbtos mokslinës publikacijos, parengtos labai ávairaus pobû-dþio konkreèiø tyrimø projektø kontekste, neiðvengiamai bûdingas ið-ankstinis metodologinis apibrëþtumas. Turbût teisingiausia bûtø tvir-tinti, kad ðis tyrimas atliktas ið esmës labiau laikantis tradicinës neore-alistinës tarptautiniø santykiø studijø prieigos postulatø. Taèiau, ka-dangi atotrûkis tarp ðiandieniniø pavidalø dviejø kaþkada grieþtai vienakitai oponavusiø mokyklø – realizmo ir liberalizmo, t. y. ðiandieninioneorealizmo ir neoliberalaus institucionalizmo – yra sumaþëjæs iki mi-nimumo, tai ðá darbà teisingiau bûtø skirti ne neorealizmui grieþtàjaþodþio prasme, bet tam, kà XX amþiaus paskutiná deðimtmetá imta va-dinti „neo–neo“ (t. y. neorealizmo ir neoliberalaus institucionalizmo)sinteze. Ðioje prieigoje svarbiausia, be abejo, yra valstybës, jø dydis,galia ir interesai, bet negali bûti ir nëra ignoruojami nei uþsienio politi-kai átakos turintys vidaus veiksniai, nei tarptautinis kontekstas, kuriamvisø pirma priskiriamos tarptautinës institucijos ir jø generuojami tarp-tautiniai reþimai, neiðvengiamai koreguojantys valstybiø elgsenà.

Þinoma, ðiais „postmoderno“ laikais faktas, kad ið esmës ðiame dar-be buvo remtasi ðiuolaikinëse tarptautiniø santykiø studijose vyrau-janèia (angl. main–stream) metodologija, reikalauja papildomai paaið-


kinti, kodël nebuvo pasitelktos dabar madingesnës alternatyvinës re-flektyvistinës ar konstruktyvistinës metodologijos. Toká pasirinkimà,þinoma, lëmë ne skeptiðka autoriaus pozicija ðiø metodologiniø naujo-viø atþvilgiu, bet pats pasirinktos tyrinëjimo problemos pobûdis. Kadir kaip vertintume Lietuvos ir Rusijos santykiuose egzistuojanèios „ne-normalybës“ prigimtá (materiali, socialinë ar intersubjektyvi), bet ku-riuo atveju jà suponuojanèios sàlygos yra pernelyg svarios ir akivaiz-dþios, kad bûtø galima tikëtis santykinai lengvai jas „perkonstruoti“.Ðio reiðkinio kilmës arba galimo utopinio pertvarkymo problemos ty-rinëjimo reikðmingumà akivaizdþiai nustelbia daug aktualesnës esa-mos bûklës fiksavimo ir analizës reikmës.

Na, o jeigu bandytume apibûdinti darbe taikytus tyrimø metodus, taireikëtø paþymëti, kad ið esmës pagrindinis ir svarbiausias metodas, tai-kytas siekiant perprasti Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos eigà,buvo konkreti istorinë analizë. Atitinkamai ir pateikiamo darbo þanrasturëtø bûti priskiriamas labiau ne policy paper, kurio tikslas suprastintitikrovæ, iðskirti analitiko poþiûriu svarbias tendencijas ir pateikti kon-kreèias rekomendacijas, bet current history pobûdþio tyrimø þanrui.

Niekas neginèija, kad istoriniø tyrimø objektas yra ne dabartis, betpraeitis. Istorinei analizei ir vertinimams reikia ir laiko nuotolio, ir, svar-biausia, atvirø archyvø. Dël savaime suprantamø prieþasèiø current his-tory þanras ðiø reikalavimø tenkinti negali. Taèiau tai nereiðkia, kadapskritai nëra prasmës uþsiimti dabar vykstanèiø ir dar nepasibaigu-siø procesø, jø etapø ir sàlygø rekonstravimu. Toks tyrimas vertingasne tik dël to, kad yra fiksuojamas vykstantis veiksmas ir bandoma api-brëþti bei tikrinti já aiðkinanèias hipotezes, bet ir dël to, kad ilgainiuipats ðis pratimas virsta savotiðku liudijimu, kaip tam tikru laiku buvoapraðomi procesai, kaip jie tuomet buvo suvokiami ir vertinami. Taiptokio pobûdþio darbas tampa reikðmingu papildomu ðaltiniu ateitiestyrëjams, kuriems bus svarbu perprasti savo tiriamo laikotarpio Zeit-geist. Na, o tradiciniø istorinio tyrimo ðaltiniø stoka arba neprieinamu-mas nereiðkia, kad negalima naudotis jau dabar prieinamais ðaltiniais,taip pat èia jau aptartø metodologiniø tarptautiniø santykiø studijø pri-eigø generuojamomis áþvalgomis.

Kà pavyko nustatyti ir iðsiaiðkinti, ir pristatoma toliau pateikiamojemonografijoje.

Ávadas


1 Nacionalinis lygmuo:komplikuota kaimynystë

2006 metø rugpjûtá Latvijos Respublikos prezidentës Vairos Vîíe-Frei-bergos kvietimu á Rygà atvyko pirmasis Rusijos prezidentas, bet dabarjau tik pensininkas Borisas Jelcinas. Stebint reportaþus ið jo susitikimøir besiklausant jo pasisakymø, atmintyje nejuèiomis vël iðkyla ir sudë-tingi Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo 1990–1991 metais laikai, irtuomet susiklostæ Lietuvos ir Rusijos santykiai. Ko gero, bûtent ðitonusipelniusio Rusijos politiko dëka ir ðiandien galime prisiminti, kadsavo Lietuvos ir Rusijos santykiai galëjo bûti visai kitokie negu yra su-siklostæ ðiandien. Bet, þinoma, tai, kas vyko 1990–1991 metais buvo tik-tai stebëtinai sklandi ir savotiðkai maloni iðimtis, turint omenyje sudë-tingas ðiø ðaliø kontaktø istorijos peripetijas.

Tuomet Lietuva ir Rusija kuriam laikui netgi buvo tapusios sàjungi-ninkëmis, nes jø interesai ir poþiûris á tuomet dar gyvavusià centrinæSovietø Sàjungos vyriausybæ daugiausia sutapo. 1990 metø kovo 11 die-nà Lietuvos Aukðèiausiajai Tarybai paskelbus nepriklausomybës atkûri-mo aktà Michailo Gorbaèiovo vadovaujama Sovietø Sàjungos politinëvadovybë ið karto ëmësi paèiø ávairiausiø politinio, teisinio, ekonominioir propagandinio spaudimo priemoniø, kad Lietuva atðauktø savo ne-priklausomybës deklaracijà ir sugráþtø á Sovietø Sàjungos Konstitucijosjurisdikcijà. Taèiau Gorbaèiovo politikà Lietuvos atþvilgiu netrukus pra-dëjo komplikuoti Rusijos Federacija. 1990 metø geguþæ pradëjusi darbànaujoji Rusijos Federacijos Aukðèiausioji Taryba birþelio mënesá paskel-bë Suvereniteto deklaracijà ir iðrinko savo pirmininku populiarø politi-kà ir Gorbaèiovo politiná oponentà Borisà Jelcinà. Naujasis Rusijos Aukð-èiausiosios Tarybos Pirmininkas, siekdamas ágyvendinti suvereniteto de-klaracijà, buvo suinteresuotas SSRS centrinës valdþios silpninimu, o taiobjektyviai sutapo su Lietuvos interesais. Lietuva tikëjosi ir tikrai sulau-kë naujosios Rusijos Federacijos vadovybës rimtos politinës pagalbos.


Rusijos parlamentas kritikavo SSRS politinæ vadovybæ dël Lietuvos eko-nominës blokados. Ir tai taip pat ið dalies prisidëjo prie blokados sustab-dymo ir nutarimo pradëti derybas su Lietuva.

Dël panaðiø interesø Lietuvos ir Rusijos politikai greitai uþmezgë ver-tingus kontaktus. 1990 metø liepos 12 dienà Lietuvoje apsilankæ RusijosFederacijos Aukðèiausiosios Tarybos deputatai teigë, kad Rusija, „nepri-klausomai nuo to, kaip bus rengiama sutartis su Sovietø Sàjunga, patisavarankiðkai sudarys sutartá su Lietuvos Respublika“20. Rusija paþadë-jo santykius su Lietuva grásti savarankiðkumu, lygiateisiðkumu, gera kai-mynyste ir savitarpiðkai naudingu bendradarbiavimu. Ðià nuostatà darlabiau sustiprino aplinkybë, kad 1991 metø birþelio 12 dienà Jelcinas lai-mëjo tiesioginius Rusijos prezidento rinkimus ir, ágijæs tiesioginá tautosmandatà, pradëjo siekti atgauti daugiau realios valdþios ið centro ir tamryþtingai iðnaudojo esamus centro prieðtaravimus su kitomis respubli-komis. Todël Rusija, nors konfrontacija su centru ir aðtrëjo, su Lietuva irtoliau laikësi nuostatos pasiraðyti tarpvalstybinæ politinæ sutartá.

Þinoma, Lietuvos ir Rusijos Federacijos derybos vyko pakankamaisudëtingai, nes Rusijos derybø delegacija vengë sutartyje aiðkiai for-muluoti savo pozicijà dël 1940 metø ávykiø motyvuodama tuo, kad taisukeltø reakcingøjø Rusijos parlamento ir SSRS Liaudies deputatø su-vaþiavimo jëgø pasipiktinimà. Vis dëlto nauja Rusijos ir Lietuvos su-tartis dël tarpvalstybiniø santykiø pagrindø buvo parengta ir 1991 me-tø liepos 29 dienà Maskvoje iðkilmingai pasiraðyta. Po ratifikacijos su-tartis turëjo galioti 10 metø, o suëjus ðiam terminui savaime pratæsia-ma tokiam paèiam laikotarpiui, iðskyrus pirmàjá straipsná, kurio galio-jimas buvo neribotas. Tame straipsnyje ðalys pripaþino viena kitos vals-tybiná suverenitetà ir nusprendë laikyti viena kità tarptautinës teisëssubjektais. O sutarties preambulëje vis dëlto buvo teigiama, kad „TSRSàjungai paðalinus Lietuvos suverenitetà paþeidþianèias 1940 metøaneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos Aukðtøjø Susitarian-èiøjø Ðaliø bei jø tautø tarpusavio pasitikëjimo sàlygos“21.

20 „Istorinë tiesa ir istorinis teisingumas“, Lietuvos aidas, 1990, liepos 13.21 „Sutartis tarp Rusijos Tarybø Federacinës Socialistinës Respublikos ir Lietuvos Respub-

likos dël tarpvalstybiniø santykiø pagrindø“ in Sirutavièius V., Nekraðas E., Lopata R.,sudar., Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinës sutartys 1918–1995, Vilnius: Vilniausuniversiteto leidykla, 1997, p. 168.


Politinë sutartis su Rusija buvo didelë Lietuvos uþsienio politikossëkmë. Lietuvos politikai, tuomet vadovaujami Vytauto Landsbergio,sëkmingai sugebëjo iðnaudoti Jelcino ir Gorbaèiovo prieðtaravimus irpasiekti, kad svarbiausioji Sovietø Sàjungos respublika pripaþintø irremtø Lietuvos suverenitetà. Faktiðkai Lietuva gavo vienos didþiøjøpasaulio valstybiø – Rusijos politiná savo suvereniteto pripaþinimà.Nors Rusija tada dar buvo tik svarbiausioji SSRS respublika, jos pozici-ja buvo pernelyg svarbi, kad Gorbaèiovas galëtø jà visiðkai ignoruoti.

1991 metø vasaros pabaigoje politinio neapibrëþtumo situacija susi-klostë ne tik Lietuvos santykiuose su SSRS, bet ir paèioje Sovietø Sà-jungoje. Ði situacija pasikeitë tik po nepavykusio 1991 metø rugpjûèio19–21 dienos reakcingøjø politiniø jëgø puèo Maskvoje. Rusijos demok-ratø pergalë lëmë ne tik totalitarinës SSRS subyrëjimà, bet ir sukûrënaujà kokybinæ situacijà Rytø Europoje. Reali politinë valdþia atitekoRusijos vyriausybei, kuri jau buvo ásipareigojusi gerbti Lietuvos nepri-klausomybæ. Todël be didesniø debatø ir kitos didþiosios Vakarø vals-tybës ir tada dar formaliai egzistavusios SSRS Valstybës taryba 1991metø rugpjûtá – rugsëjá patvirtino atsikûrusios Lietuvos Respublikosteisiná pripaþinimà.

Ðiandien, vertinant Lietuvos ir Rusijos santykiø laikotarpá nuo 1990metø kovo iki 1991 metø gruodá ávykusio galutinio Sovietø Sàjungossubyrëjimo, reikëtø paþymëti, kad tai buvo savotiðkas unikumas, tik-rai iðimtinis ðiø valstybiø santykiø laikotarpis. Galima ávairiai traktuo-ti klausimà, kas ið esmës buvo Sovietø Sàjunga. Taèiau ar jà, kaip skel-bë sovietinë propaganda, laikysime savanoriðku tautø susivienijimu,ar Lenino ir Stalino sukurta nauja Rusijos imperijos egzistavimo for-ma, negalima atmesti teiginio, kad Rusija visada buvo ðio politinio da-rinio ðirdis, materialusis ir idëjinis centras, kad ið esmës tai buvo rusøsukurta ir valdoma valstybë. Todël visiðkai suprantama, kad 1945–1990metais Lietuvos santykiai su Rusija buvo tolygûs santykiams su SSRS– tai buvo okupanto ir pavergtos ðalies santykiai. Taèiau laikotarpyjenuo 1990 metø kovo mënesio iki 1991 metø rugpjûèio mënesio situacijaLietuvos santykiuose su Sovietø Sàjunga/Rusija pasikeitë ið esmës.Gorbaèiovo inicijuota ïåðåñòðîéêà paveikë ne tik imperijos nacionali-nius pakraðèius, bet ir padarë demokratizuojantá poveiká paèiam im-perijos centrui – Rusijai. Naujasis Rusijos Federacijos politinis elitas


apsisprendë siekti didesnio savarankiðkumo ir suvereniteto ir taip prie-ðintis totalitarizmui bei diktatûrai, diegti savo ðalyje demokratines ver-tybes. Galbût Rusijos politinio elito siekiai nebuvo tokie radikalûs kaipLietuvos, bet vis dëlto jie buvo pakankamai reikðmingi Lietuvos uþsie-nio politikos sprendimams.

Þinoma, ðiandien tuometiná Lietuvos ir Rusijos santykiø epizodàbûtø galima prisiminti tik su nostalgija, kaip nepakankamai iðnaudotàgalimybæ, negráþtamai praëjusá aukso amþiø. Taèiau, jo reikðmë nuo tone kiek nemaþëja, nes tai buvo akivaizdus ir gyvas pavyzdys, kokiegalëtø bûti Lietuvos ir Rusijos santykiai, jeigu Rusija bûtø demokratinëvalstybë, jeigu tam nekliudytø ðiandien atrodantys neáveikiami politi-niai, ekonominiai ir netgi vertybiniai istorinës sàmonës skirtumai. Ga-lø gale, jeigu jau nagrinëjame Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizaci-jà, tai epizodas leidþia teigti, kad normalizacija vis dëlto yra galima netik ateityje, bet ji jau yra buvusi tikras precedentas Lietuvos ir Rusijossantykiuose.

Deja, kaip þinia, ðis ádirbis taip ir nebuvo iðplëtotas. Kai 1991 metøpabaigoje Sovietø Sàjunga nustojo egzistuoti Lietuvos ir Rusijos santy-kiai pradëjo plëtotis visai kita linkme. Lietuva tapo nepriklausoma vals-tybe de facto ir de jure, o Rusija ið paèios svarbiausios sudedamosiosSovietø Sàjungos dalies irgi virto savarankiðka valstybe, kartu tapda-ma ir visø Sovietø Sàjungos ásipareigojimø ir teisiø perëmëja. Rusijaágijo visus svarbiausius supergalybës atributus – jos þinion perëjo bran-duolinio ginklo arsenalai, nuolatinë vieta Jungtiniø Tautø Saugumo Ta-ryboje, kiti tarptautiniai Sovietø Sàjungos ásipareigojimai nusiginkla-vimo srityje. Jos jurisdikcijon perëjo ir Baltijos valstybëse dislokuotasovietinë kariuomenë. Todël netrukus tolesnë Lietuvos ir Rusijos dvi-ðaliø santykiø raida darësi vis labiau komplikuotesnë. Kaip paaiðkëjo,pernelyg jau dideli buvo ðaliø elito politinës sàmonës ir netgi ásivaiz-davimo, kaip ðaliø santykiai turëtø klostytis ateityje, skirtumai. Iki tolRusijos politikai siekë pasinaudoti Baltijos valstybëmis konkuruojantsu Sovietø Sàjungos lyderiais, o dabar Rusijai santykiuose su Lietuva irkitomis Baltijos valstybëmis atiteko visai naujo pobûdþio problemos iratsakomybë. Todël visai natûralu, kad Rusija labai greitai pakeitë savopolitikos prioritetus. Atitinkamai pasikeitë ir poþiûris á Baltijos valsty-bes, taigi ir á Lietuvà. Jø reikðmë ir traktavimas Rusijos politikos pla-


nuose greitai pasidarë visai kitoks negu buvo iki Sovietø Sàjungos su-irimo. Be to, tuos skirtumus nuolat ryðkino gausybë sunkiai sprendþia-mø materialiniø problemø, susijusiø su Sovietø Sàjungos paveldo de-montavimu ir sàlygø, uþtikrinanèiø tolesná saugø Lietuvos valstybin-gumo egzistavimà, kûrimu.

Atsiþvelgiant á svarbiausias dviðalius santykius komplikavusias pro-blemas, galima iðskirti keletà gana skirtingø moderniøjø Lietuvos irRusijos santykiø raidos laikotarpiø. Pirmasis (1991–1994 metai) – tailaikotarpis, susijæs su Rusijos kariuomenës iðvedimo peripetijomis irKaliningrado tranzito taisykliø nustatymu, antrasis (1995–2002) – Lie-tuvos ir Rusijos kolizija, susijusi su Lietuvos apsisprendimu savo sau-gumà sieti iðimtinai su Vakarø institucijomis, siekti visateisës narystësNATO ir ES. Pagaliau treèiasis laikotarpis, kurio pradþia sàlygiðkai ga-lima laikyti 2002 metø pabaigoje NATO ir ES priimtus sprendimus pa-kviesti Lietuvà tapti ðiø organizacijø nare, tebesitæsia iki ðiol, kai Lietu-va de jure ir de facto yra tapusi visateise NATO ir ES nare. Aptarsimeðiuos laikotarpius iðsamiau.

1.1. Rusijos kariuomenës iðvedimo ið Lietuvos

peripetijos ir Kaliningrado tranzitas

Natûralu, kad pirmuoju Lietuvos ir Rusijos santykiø plëtros laikotar-piu situacijà komplikavo pernelyg skirtingas ðaliø poþiûris á buvusiossovietinës kariuomenës iðvedimo problemà. Jeigu Lietuva norëjo sve-timos kariuomenës kuo greièiau atsikratyti, tai Rusija buvo suintere-suota tà procesà kuo ilgiau „tempti“, nes be Lietuvos dar reikëjo iðvestikariuomenæ ir ið Vokietijos bei kitø Vidurio ir Rytø Europos ðaliø.

Lietuvos politinë vadovybë svetimos kariuomenës iðvedimo pro-blemà sprendë energingai veikdama dviem pagrindinëmis kryptimis.Suprantama, svarbiausia Lietuvos uþsienio politikos kryptis dël Rusi-jos kariuomenës iðvedimo buvo tiesioginiai kontaktai su Rusijos val-dþia. Per visus 1992 metus Aukðèiausiosios Tarybos Pirmininkas Land-sbergis aktyviai bendravo su Rusijos Federacijos Prezidentu Jelcinu (nettris kartus vyko á Maskvà), stengdamasis iðnaudoti dar iki subyrantSovietø Sàjungai susiklosèiusius gerus asmeninius santykius. 1992 metøsausio 17 dienà jau pirmojo Landsbergio oficialaus vizito á Maskvà metu,


susitikus su Rusijos Federacijos Prezidentu, buvo aptarti visi pagrindi-niai Lietuvai rûpimi klausimai – Rusijos kariniø daliniø iðvedimas iðLietuvos, ekonominio bendradarbiavimo problemos. Jelcinui, kaip nu-sipelnusiam Lietuvos nepriklausomybës rëmëjui, uþ paramà 1991 me-tø sausio ávykiø Vilniuje metu buvo áteiktas Sausio 13 dienos atmini-mo medalis. Nors susitikime nebuvo minimos kariuomenës iðvedimodatos, susitarta, jog abiejø valstybiø ekspertai per mënesá paruoð ka-riuomenës iðvedimo planà, kuriame bus nurodyti terminai ir datos.Jelcinas taip pat sutiko, kad Rusijos kariuomenæ pirmiausia reikëtø ið-vesti ið Vilniaus.

Taèiau nors Landsbergiui pavyko uþsitikrinti aukðèiausiøjø Rusijosvaldþios eðelonø pritarimà kariuomenës iðvedimui, derybos ástrigo þe-mesniuose lygiuose. Visà 1992 metø þiemà ir pavasará Lietuvos ir Rusi-jos derybos vyko labai vangiai, ilgà laikà buvo visai apmirusios, Rusijosvilkinamos, nepakankamai konstruktyvios. Derybø delegacijø susitiki-muose nepasiekus norimo rezultato, Landsbergis 1992 metø birþelio 5dienà vël lankësi Maskvoje. Susitikime su Jelcinu vël buvo ðnekëta, jogsausio 17 dienos susitarimai nevykdomi ir neatsispindi derybose. Tuobuvo siekiama prieðinti aukðèiausiàjà Rusijos politinæ vadovybæ þemes-niems, praktinio ágyvendinimo sprendimus priimantiems Rusijos biu-rokratijos sluoksniams ir taip pasiekti norimà rezultatà. Ir tikrai, Rusijosprezidentas vël paþadëjo imtis priemoniø, kad procesas suaktyvëtø, bû-tø realus ir dinamiðkas. Pasak paties Jelcino, „iðvedimas turi prasidëti irturëti savo veiksmø tvarkaraðtá“22. Rusijos prezidentas tai laikë svarbes-niu dalyku uþ galutinës datos nustatymà. Taèiau, kita vertus, Rusijosvadovybë nuolat akcentavo, kad artimiausiu metu neturi galimybiø ið-vesti kariuomenæ ir iðveþti jos techninæ árangà.

Bet Lietuvai ir kitoms Baltijos ðalims, susidûrus su Rusijos vangu-mu sprendþiant ðià problemà, pavyko sëkmingai mobilizuoti tarptau-tinæ vieðàjà nuomonæ ir per Europos saugumo ir bendradarbiavimokonferencijà (ESBK) bei kitas tarptautines organizacijas suorganizuotipakankamai juntamà tarptautiná spaudimà Rusijai. Ðia prasme buvopasiekta tikrai áspûdingø laimëjimø, jog net pati Rusija turëjo pripaþin-ti, kad jos kariuomenës iðvedimas ið Baltijos valstybiø yra jos ásiparei-

22 „Ið Kremliaus susitikimo – su optimistiniais paþadais“, Lietuvos rytas, 1992, liepos 9.


gojimas ne tik Baltijos ðalims, bet ir visai tarptautinei bendruomenei.1992 metø liepà vykusios ESBK follow up susitikime Helsinkyje Baigia-mojo dokumento Politinës deklaracijos teksto 15 paragrafas buvo su-formuluotas labai palankia Baltijos valstybëms forma. Jame buvo ára-ðyta, kad ESBK, remdamasi pagrindiniais tarptautinës teisës principais,„ragina savo nares nedelsiant sudaryti atitinkamas dviðales sutartis,áskaitant ir grafikus, uþtikrinanèius skubø, tvarkingà ir visiðkà uþsie-nio kariuomenës iðvedimà ið Baltijos valstybiø“23.

Þinoma, èia Lietuva, bûdama svarbiausiø tarptautiniø organizacijønare, turëjo daug didesniø galimybiø, palyginus su ankstesniu 1990–1991 metø konfrontacijos su Sovietø Sàjunga laikotarpiu. Grieþta ir ne-pripaþástanti kompromisø Lietuvos laikysena Rusijos kariuomenës ið-vedimo klausimu tarptautiniuose forumuose davë savo rezultatø ir ne-abejotinai skatino konstruktyvià tarptautinës bendrijos pozicijà bei rei-kiamà dëmesá ðiam aktualiam Lietuvos saugumui klausimui.

1992 metø rugpjûèio 5 dienà jau paèios Rusijos iniciatyva Maskvojeávyko trijø Baltijos valstybiø uþsienio reikalø ministrø ir Rusijos uþsie-nio reikalø ministro Andrejaus Kozyrevo susitikimas. Jame jau pati Ru-sija pateikë savo siûlymus dël kariuomenës iðvedimo ið Baltijos kraðtø.Dokumente buvo iðdëstyta pakankamai grieþta Rusijos pozicija, taèiauvis dëlto ðis uþsienio reikalø ministrø susitikimas parodë, kad ir Mask-va pasirengusi deryboms ir kompromisams24. Intensyvios derybos vy-ko 1992 metø rugpjûtá ir rugsëjá. Pagaliau rugsëjo 8 dienà, dar iki Lietu-vos delegacijos, vadovaujamos Landsbergio, ir Rusijos delegacijos, va-dovaujamos Jelcino, susitikimo Kremliuje, Lietuvos kraðto apsaugosministras Audrius Butkevièius susitiko su Rusijos gynybos ministruPavelu Graèiovu. Buvo susitarta, kad pirmieji Rusijos kariðkiai ið Lie-tuvos pasitrauks dar spalio mënesá, o galutinai iðeis iki 1993 metø rug-pjûèio 31 dienos.

1992 metø rugsëjo 8 dienà á Maskvà atvyko oficiali Lietuvos delega-cija, vadovaujama Landsbergio. Anot paties Landsbergio, apie ðià die-

23 Conference for Security and Co-operation in Europe, Summit of Heads of State or Go-vernment, Helsinki Document 1992: The Challenges of Change, Helsinki, July 9–10, 1992,http://www.osce.org/documents/mcs/1992/07/4046_en.pdf, 2006/09/21.

24 Þr.: Buèelis B., „Keturiø ðaliø uþsienio reikalø ministrø susitikimas Maskvoje“, Tiesa, 1992,rugpjûèio 7.


nà „galima raðyti romanà. Buvo bandoma suþlugdyti pasiraðymà irpaslëpti, kas þlugdo“25. Matyt, Rusijos politiniuose ir biurokratiniuosesluoksniuose jau ið anksto buvo apsispræsta ðio susitarimo pasiraðymàkol kas þlugdyti ir taip kuo ilgiau uþtæsti armijos iðvedimo procesà.Prezidentui Jelcinui á sutarties pasiraðymo ceremonijà buvo atneðti ne-parengti (pribraukyti) dokumentai, nors prieð tai jie buvo delegacijøgalutinai suderinti. Taigi buvo nutarta pagrindinio politinio dokumen-to dël Rusijos kariuomenës iðvedimo ið Lietuvos nepasiraðyti. Vis dël-to kiti trys dokumentai buvo pasiraðyti. Tarp jø buvo ir kariuomenësiðvedimo grafikas. Grafikà pasiraðë Lietuvos kraðto apsaugos minist-ras Butkevièius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras Graèiovas. Kaikas ið Rusijos pusës, matyt, tikëjosi grafikà traktuoti tik kaip techniniopobûdþio dokumentà, kuris negalioja be politinio susitarimo. Bet gra-fikas buvo pasiraðytas ne þinybø, bet valstybiø vardu, ir todël Jungti-nëse Tautose jis vis dëlto buvo uþregistruotas kaip tarptautinë sutartis.

Kaip þinoma, pasiraðius Rusijos kariuomenës iðvedimo grafikà, pro-blemos nesibaigë. Visai netikëtai tà patá rudená, spalio 29 dienà Jelcinaspasiraðë potvarká, kuriuo nurodë pristabdyti kariuomenës iðvedimà iðBaltijos valstybiø tol, kol bus pasiraðyti tarpvalstybiniai susitarimai,reglamentuojantys Rusijos kariuomenës iðvedimo ið Baltijos valstybiøterminus, sàlygas ir tvarkà, kariðkiø bei jø ðeimø socialines garantijas,tarptautinës teisës normø vykdymà. Rusijos prezidentas ápareigojo vy-riausybæ per tris dienas parengti su Baltijos valstybëmis laikinus susi-tarimus, uþtikrinanèius socialines kariðkiø ir jø ðeimø garantijas, aprû-pinimà pinigais ir maisto produktais. 1992 metø spalá atrodë, kad Lie-tuvai su Rusija susitarti vis dëlto nepavyks. Taèiau dël tiesioginiø vals-tybiø vadovø kontaktø nesusipratimai buvo sureguliuoti. Lapkrièio2 dienà. Landsbergis nusiuntë pareiðkimà Rusijos prezidento kancelia-rijai ir Uþsienio reikalø ministerijai. Jame raðoma, kad AukðèiausiosiosTarybos Pirmininkas, susipaþinæs su Jelcino potvarkiu, manàs, jog trijødienø terminas parengti vis dar neþinomà susitarimà yra panaðus á pre-teksto stabdyti ne tik kariuomenës iðvedimà, bet ir ekonominiø sutar-èiø realizavimà, sudarymà. Tà paèià dienà Jelcinas ir Landsbergis kal-

25 Goðtautas M., Mikðiûnas G., „Dveji metai po svetimos kariuomenës iðvedimo: dþiaugs-mas ir nerimas dël nuostoliø“, Lietuvos aidas, 1995, rugpjûèio 31.


bëjosi telefonu. Rusijos prezidentas pabrëþë, kad galutinis armijos ið-vedimo terminas lieka galioti kaip susitarta, t. y. 1993 metø vasara.Jelcinas sakæs, jog armijos iðvedimas nëra sustabdytas, o tik perorgani-zuotas, tai susijæ su prasidëjusiais ðalèiais ir su atitraukiamø daliniøapgyvendinimo problemomis26.

Buvæs Rusijos gynybos ministro patarëjas Jevstignejevas, komen-tuodamas tà Jelcino pasiraðytà potvarká, pareiðkæs, kad dokumentasatsirado, norint paaðtrinti Lietuvos ir Rusijos santykius. Pasak Jevstig-nejevo, to buvo siekiama jau nuo pat rugsëjo pradþios. Ekspertas mi-nëjæs, jog ir rugsëjo 8 dienà Maskvoje Jelcinui buvo pateiktas visai kitastekstas – ne toks, koká turëjo Landsbergis. Jevstignejevo þiniomis, irJelcino potvarkis dël armijos iðvedimo ið Baltijos valstybiø sustabdy-mo gimë Rusijos Uþsienio reikalø ministerijoje, o prie dokumento re-dakcijos buvo prisidëjusi ir Gynybos ministerija27. Taigi ið esmës spa-lio mënesio nesusipratimus pavyko sureguliuoti tik todël, kad Lietu-vos ir Rusijos santykiø aðtrinimas, kurá skatino Rusijos valdþios struk-tûros, nesulaukë pritarimo aukðèiausiu lygiu. Taèiau ðias problemasgalima paaiðkinti ir tuo, kad Rusijos diplomatija aktyviø Lietuvos irkitø Baltijos ðaliø pastangø internacionalizuoti armijos iðvedimo pro-blemà kontekste irgi aktyviai veikë, visais bûdais stengësi vilkinti pro-blemos sprendimà, laimëti papildomo laiko bei iðnaudoti visus nesu-tarimus, kurie pradëjo ryðkëti tarp Lietuvos politikø ir kuriø tikrai ne-trûko, artëjant naujiems parlamento rinkimams.

Jau 1991 metø pabaigoje Aukðèiausioje Taryboje pradëjo rastis visdaugiau deputatø, oponuojanèiø Landsbergiui ir visai AukðèiausiosiosTarybos vadovybei. Formavosi vadinamoji „naujoji dauguma“, kuriàvienijo prieðiðkumas Vytautui Landsbergiui ir Gediminui Vagnoriui.Aukðèiausiosios Tarybos Pirmininkui buvo priekaiðtaujama dël Lietu-vos politiniø jëgø suprieðinimo ir socialinës átampos didinimo. Paþy-mëtina, kad pirmiausia Landsbergis buvo kritikuojamas dël ðalies vi-duje pradëtos „raganø medþioklës“ pavidalà ágaunanèios kampanijos.Kartu opozicija pareikðdavo tam tikrø priekaiðtø dël uþsienio politikos

26 Bancevièiûtë T. „V.Landsbergio pokalbis su B.Jelcinu“, Lietuvos aidas, 1993, lapkrièio 4.27 Þr.: Sakalauskaitë R. „Ar viskà þinojo B. Jelcinas, nepasiraðydamas tarpvalstybinio su-

sitarimo ir pasiraðydamas potvarká, sustabdantá kariuomenës iðvedimà?“, Lietuvos ry-tas, 1992, lapkrièio 3.


ir santykiø su Rusija bûklës. Buvo manoma, kad Landsbergis su Rusijaelgiasi pernelyg grieþtai ir nedraugiðkai, traktuoja jà kaip prieðiðkà vals-tybæ, o tai neiðvengiamai atsiliepia ekonominiams Lietuvos ir Rusijossantykiams.

Kartu su paaðtrëjusia politine konfrontacija ir politiniø jëgø persi-grupavimu Lietuvoje brendo ir ekonominë krizë. Aukðèiausiosios Ta-rybos vadovybë, sutelkusi dëmesá á vidaus politinæ kovà bei kariuo-menës iðvedimo problemà, tarptautiniø ekonominiø santykiø bûkleiskyrë maþai dëmesio ir paliko Vagnoriaus vadovaujamos vyriausybësþiniai. O, kaip minëta, vienas pagrindiniø „naujosios daugumos“ prie-kaiðtø Vagnoriaus vyriausybei buvo vis blogëjanti Lietuvos ekonomi-kos bûklë. Þinoma, kaip 1990 metø ekonominë blokada nebuvo Kazi-mieros Prunskienës vyriausybës kaltë, taip ir pablogëjusi Lietuvos eko-nomikos bûklë 1992 metø vasarà nebuvo vien Vagnoriaus vyriausybëskaltë. Lietuvos ir kitø naujø SSRS vietoje atsiradusiø valstybiø ekono-mika buvo visiðkai integruota á bendrà buvusios Sovietø Sàjungos eko-nominæ erdvæ. Taèiau ta didþiulë Rusijos rinka, kuri teoriðkai turëjobûti pajëgi absorbuoti didelius importo kiekius, tapo faktiðkai nepriei-nama Lietuvos gamintojams – ne tik dël naujai iðkilusiø sienø ar kito-kiø politiniø sumetimø, bet ir dël savo paèios nereformuotumo, nepa-siruoðimo funkcionuoti naujais pagrindais. Problema buvo ne tik vi-siðkas Lietuvos ûkio integruotumas á sovietinæ ekonominæ erdvæ, bet irpati planinio ûkio valdymo modelio krizë. Nors perëjimo prie rinkossantykiø procesas buvo pradëtas dar Gorbaèiovo valdþios metais, jistoli graþu nebuvo pasibaigæs. Viena didþiausiø problemø buvo sovie-tinës finansinës sistemos suirimas: sutrikæ ûkio subjektø tarpusavio at-siskaitymai, milþiniðki tiekëjø ir uþsakovø ásiskolinimai vienas kitam.

Vis dëlto Rusija, nors ir apimta bendros ûkio krizës, turëjo dideliøgalimybiø daryti átakà Lietuvos politikai ekonominio poveikio priemo-nëmis. Lietuvos vyriausybë turëjo skaitytis su realybe, t. y. ásisàmoninti,kad ir toliau lieka visiðkai ekonomiðkai priklausoma nuo pagrindiniøþaliavø ir energetiniø ðaltiniø tiekimø ið buvusios SSRS, o ypaè – ið Rusi-jos. Todël, kai 1992 metø liepà. Rusijos bankas nutraukë atsiskaitymussu Lietuva dël jos ásiskolinimø ir perþiûrëjo dviðalio ekonominio ben-dradarbiavimo sàlygas, faktiðkai tai reiðkë palankiausio prekybos reþi-mo panaikinimà ir kad Lietuva ateityje atsiskaitys uþ Rusijos prekes pa-


gal rinkos kainas konvertuojama valiuta. Dël susikomplikavusiø ir pergreitai yranèiø ekonominiø ryðiø Lietuvoje ið esmës strigo ekonominiøreformø procesas, nesulaikomai kilo infliacijos kreivë (iki 1992 m. vasa-ros ji virðijo 2000%), katastrofiðkai krito gyvenimo lygis.

Viena vertus, Lietuvos ir kitø Baltijos valstybiø sëkmë internaciona-lizuojant Rusijos armijos iðvedimo problemà negalëjo neturëti savo kai-nos ir kone automatiðkai sàlygojo, kad Rusija nusprendë iðnaudoti ne-stabilià Lietuvos vidaus politinæ ir ekonominæ situacijà ir sugrieþtintisavo laikysenà ekonominiuose ir prekybiniuose santykiuose. Rusijastengësi kompensuoti savo diplomatinius pralaimëjimus tarptautinëjearenoje, taip pat iðnaudoti vyriausybiø kaità bei artëjanèius Lietuvosparlamento rinkimus, kelti naujas sàlygas bei reikalavimus, tokiu bû-du siekdama atitolinti kariuomenës iðvedimo procesà. Todël 1992 me-tø ruduo ir 1992–1993 metø þiema ekonominiu poþiûriu Lietuvai buvoypaè sunkus laikas. Blogëjanti ekonominë padëtis ir Rusijos naudoja-mos netiesioginio ekonominio spaudimo priemonës, nevykdomi ener-gijos ðaltiniø tiekimo susitarimai bei uþdaryta sava rinka sàlygojo Lie-tuvos ekonomikai didelius nuostolius ir ryðkø Lietuvos gyventojø gy-venimo sàlygø pablogëjimà (ðilto vandens tiekimo, gyvenamøjø patal-pø apðildymo sutrikimai ir pertrûkiai), ir aiðku, lëmë Sàjûdþio bei jolyderio Landsbergio populiarumo maþëjimà. Landsbergio populiaru-mo pastebimai nepadidino, net ir pasiektas Rusijos ásipareigojimas ið-vesti kariuomenæ iki 1993 metø vasaros pabaigos. Tai neiðvengimaiatsiliepë ir 1992 metø rudená vykusiø prieðlaikiniø Seimo rinkimø re-zultatams.

Seimo rinkimams labai rimtai buvo pasiruoðusi reformuota Lietu-vos komunistø partija, kuri pakeitë pavadinimà á Lietuvos demokra-tinæ darbo partijà (LDDP), atsiribojo nuo komunistinës ideologijos irdeklaravo savo socialdemokratinæ orientacijà. Partijai per Landsbergiovaldymo metus á savo pusæ pavyko patraukti nemaþai ið esmës demo-kratiniø paþiûrø þmoniø kurie nepritarë Landsbergio konfrontacineilaikysenai. Partijos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas ir jo ðalinin-kai kritikavo Landsbergá ir tuometinæ politinæ vadovybæ ir uþ pernelyggrieþtà bei tiesmukà pozicijà „demokratinës Rusijos“ atþvilgiu. Jie pa-brëþdavo, kad dabartinë Rusija – tai ne Sovietø Sàjunga ir nedera jos„nepelnytai erzinti ar smerkti“. Brazauskas ir jo ðalininkai siûlë Rusijos


atþvilgiu laikytis nors principingos, bet kartu ir pragmatiðkos, adapty-vesnës politikos bei vengti konkreèios praktinës naudos neduodanèiø,bet Rusijà þeidþianèiø politiniø pareiðkimø ir deklaracijø28.

Nors Landsbergis ir jo ðalininkai tikëjosi, kad prieðlaikiniai parla-mento rinkimai leis jam atsikratyti jo veiksmus varþanèios „naujosiosdaugumos“, bet 1992 metø spalio 25 dienà ávykæ Seimo rinkimai atne-ðë netikëtai didelæ pergalæ LDDP. Tai, kad LDDP yra pakankamai po-puliari, buvo aiðku visiems, bet kad ji gaus absoliuèià daugumà Seime,netvirtino jokios prognozës ir vieðosios nuomonës apklausos. Toks bu-vo daugumos Lietuvos pilieèiø pasirinkimas. Negalima atmesti ir to,kad ðiam pasirinkimui netiesiogiai, naudodama ekonominio spaudi-mo priemones, turëjo átakos ir Rusija. Rusijai nepasisekë pasiekti, kadLietuva padarytø nuolaidø derybose dël armijos iðvedimo, bet, kitavertus, ji netiesiogiai prisidëjo prie to, kad Lietuvoje á valdþià ateitøpragmatiðkiau á Rusijà þiûrinèios politinës jëgos. Matyt, Rusijoje buvotikimasi sulaukti lengvatø, konkreèiai ágyvendinant prisiimtus ásipa-reigojimus.

Daugeliui uþsienio stebëtojø toks radikalus pokytis buvo labai neti-këtas ir ne visai suprantamas ir lengvai paaiðkinamas. Landsbergis nuo1990 metø kovo 11 dienos deklaracijos pasaulio vieðojoje nuomonëjebuvo tapæs savotiðku Lietuvos neprievartinio pasiprieðinimo Maskvaisimboliu. Todël toks triuðkinamas pralaimëjimas rinkimuose buvo tik-rai netikëtas. Taèiau Landsbergio nepopuliarumo prieþasèiø reikëtø ieð-koti paèiame jo, kaip politiko, stiliuje. Moderniosios Lietuvos politinësistorijos tyrinëtojas Alfredas Erichas Sennas yra atkreipæs dëmesá á tai,kad „faktiðkai Landsbergio jëga rëmësi konfrontacija“29.

Konfrontacinë laikysena ið tiesø padëjo Lietuvai mobilizuoti pasau-lio vieðàjà nuomonæ ir gauti paramos kovojant uþ nepriklausomybænuo Gorbaèiovo Sovietø Sàjungos. Ta pati taktika davë teigiamø rezul-tatø ir derantis su Jelcino Rusija dël armijos iðvedimo ið Lietuvos grafi-ko. Taèiau Landsbergis tokios konfrontacinës nuostatos laikësi ir vi-daus politikoje – bûdamas ne tik parlamento, bet ir faktinis valstybësvadovas, uþuot skatinæs visø politiniø jëgø sutarimà ir bendradarbia-

28 Brazauskas A. „Lietuva vël prie naujø rinkimø slenksèio“, Tiesa, 1992, rugpjûèio 7.29 Senn A. E., Gorbachev’s Failure in Lithuania, New York: St. Martin’s Press, 1995, p. 154.


vimà, pasidavë antikomunistinës retorikos malonumams, pamirðda-mas, kad komunistai ðalá valdë ne penkerius, o penkiasdeðimt metø,todël faktiðkai kone kiekvienas Lietuvos pilietis galëjo bûti apkaltintaskolaboravimu. Todël, pasak Senno, „(…) kai nepriklausomybë buvoátvirtinta ir pripaþinta (...), Landsbergio kaip lyderio pozicija greitai sil-pnëjo“30.

1992 metø Seimo rinkimai pradëjo, o 1993 metø vasario 14 dienàávykæ Lietuvos prezidento rinkimai uþbaigë svarbiausiøjø valdþiosinstitucijø, numatytø naujojoje Konstitucijoje, formavimo procesà.Kaip ir buvo tikimasi, prezidento rinkimus átikinama persvara laimë-jo LDDP lyderis Brazauskas, kuriam pagal naujà Konstitucijà ir atite-ko svarbiausi uþsienio politikos klausimai. Taigi 1993 metø pradþiojepasikeitë ir svarbiausios sprendimus priimanèios asmenybës, ir galiøpasiskirstymas tarp svarbiausiøjø institucijø, todël buvo ypaè ádomustebëti, kaip toliau bus sprendþiamos svarbiausios Lietuvai santykiøsu Rusija problemos. Ðiaip ar taip, Lietuvoje vis dar tebebuvo Rusijoskariuomenë, o ekonominiai santykiai vis dar nebuvo galutinai sure-guliuoti. Ir nors daug, kas tikëjosi, kad, atëjus á valdþià LDDP, joslyderiai lengviau ras bendrà kalbà su Rusija, kaip parodë laikas, tokiapronozë ið esmës nepasitvirtino. Rusija, be abejo, jau puoselëjo nau-jas viltis, kad atëjus á valdþià pragmatiðkesnei ir palankesnei politineijëgai, bus galima tikëtis daugiau nuolaidø ir lengvatø bei vilkinti ka-riuomenës iðvedimà. Todël Lietuvos ir Rusijos santykiø komplikaci-jø ilgai laukti nereikëjo.

Naujoji politinë vadovybë ið karto susidûrë su pakankamai stipriuir nuosekliu Rusijos siekiu ágyvedinti savo interesus. Brazauskas, pasi-sakæs uþ konfrontacinës propagandos ir pernelyg daþno apeliavimo átarptautinæ bendrijà vengimo bûtinybæ, savotiðkai save nuginklavo, nestokiu atveju derëtis su rusais tekdavo maþiau palankesnëmis iðorinë-mis sàlygomis. Taigi naujajai politinei vadovybei ir paèiam Brazaus-kui buvo ganëtinai sunku. Teko balansuoti tarp dviejø poliø – augan-èio Rusijos spaudimo ir pakankamai intensyvios ir nuolatinës opozici-jos kritikos.

30 Ten pat, p. 155.


Apskritai 1993 metø vasarà, nepaisant Rusijos diplomatiniø de-marðø, Rusijos armijos iðvedimas vyko pakankamai sklandþiai. Ka-riniø ekspertø grupës derino armijos iðvedimo technines detales irkitus su tuo susijusius klausimus. Buvo akivaizdu, kad bent jau kari-në Rusijos armijos Lietuvoje vadovybë susitaikë su iðvykimo faktu irbuvo suinteresuota kuo greièiau iðvesti ið Lietuvos sau pavaldþiusdalinius, kad iki þiemos galëtø kuo geriau ásikurti naujose dislokaci-jos vietose. O ðtai politiniai Rusijos vyriausybës sluoksniai vis dartikëjosi perþiûrëti priimtus ásipareigojimus ir pakreipti ávykiø raidàsavo naudai. Politinës derybos vyko ne taip sklandþiai, kaip buvogalima tikëtis. Faktiðkai Rusija, nekreipdama dëmesio á geravaliðkàLietuvos pozicijà ir polinká tvarkyti reikalus „be didelio triukðmo“,ðantaþavo Lietuvos vadovybæ, tikëdamasi priversti jà pasiraðyti ne-palankø Lietuvai politiná susitarimà, kol galiausiai paskutinëmis 1993metø rugpjûèio savaitëmis Lietuvos ir Rusijos santykiai atsidûrë vi-siðkoje krizëje. Rugpjûèio 22 dienà Rusijos Uþsienio reikalø ministe-rija praneðë, kad derybos tarp Rusijos ir Lietuvos nutraukiamos, okariuomenë bus iðvesta pagal ásipareigojimus, bet Rusijai palankiumetu. Rusija, pagrásdama savo argumentacijà, pabrëþë, jog neleisiantisavæs traktuoti kaip SSRS agresijos perëmëjos; Rusija esanti tik SSRStæsëja ir nesanti niekam skolinga. Taigi Prezidentui Brazauskui beli-ko griebtis jau ne kartà iðbandytos taktikos ir bandyti derëtis tiesio-giai su Jelcinu.

Prezidento Brazausko ryþtas pasiteisino. Ðá kartà, kai reikalas at-rodë beviltiðkai þlugæs, vis dëlto pavyko susitarti. Rugpjûèio 30 die-nà Brazauskas, kalbëdamas per Lietuvos radijà, pareiðkë, kad Rusijosarmija ið Lietuvos bus iðvesta pagal 1992 metø rugsëjo 8 dienà pasira-ðytà armijos iðvedimo grafikà – iki rugpjûèio 31 dienos. Ðis susitari-mas buvo pasiektas po ryte ávykusio Brazausko pokalbio telefonu suRusijos prezidentu. Brazauskas taip pat informavo, kad su Jelcinu su-sitarta dël aukðèiausio lygio susitikimo rugsëjo viduryje, suderintasnumatomos dviðalës deklaracijos tekstas, kuriame konstatuojama, kadatsiranda galimybiø pasiraðyti dviðalá susitarimà dël palankiausio pre-kybos santykiø reþimo, taip pat uþfiksuota, kad þalos atlyginimo klau-simas bus tolesniø derybø objektas. Taigi rugpjûèio 31 dienà prieð


pat 24 valandà, paskutinis Rusijos kareivis vis dëlto paliko Lietuvosteritorijà31.

Vertinat Rusijos kariuomenës iðvedimo ið Lietuvos faktà, reikia pa-þymëti, kad Lietuvai tai buvo nepaprastos reikðmës ávykis – ir kaipneseniai atsikûrusios valstybës vidinei konsolidacijai, ir kaip tarptauti-nës politikos subjekto ásitvirtinimui. Taèiau, kad ir kaip nebûtø keista,iðvedus Rusijos armijà ið Lietuvos atsivërusi nauja galimybë normali-zuoti Lietuvos ir Rusijos santykius nebuvo iðnaudota. Ir iðvedus Rusi-jos kariuomenæ likusios problemos buvo pernelyg sudëtingos, kad bû-tø galima tikëtis lengvai jas iðspræsti. Ið jø svarbiausios buvo Rusijoskarinis tranzitas per Lietuvos teritorijà, sovietinës okupacijos ir aneksi-jos metu padarytos þalos atlyginimo klausimas, prekybiniø ir ekono-miniø tarpusavio santykiø sureguliavimas.

Su tranzitu susijusiø problemø grupæ sàlygojo tai, kad 1993 metørudená Rusijos armija iðëjo tik ið Lietuvos, bet dar liko Latvijoje ir Esti-joje. Be to, tæsësi Rusijos kariuomenës iðvedimas ið Rytø Vokietijos, ovisiðkai ðalia Lietuvos, Kaliningrado srityje buvo sutelkta didþiulë ka-rinë grupuotë. 1993 metø lapkrièio 18 dienà Rusijos ministro pirminin-ko Viktoro Èernomyrdino vizito á Vilniø metu buvo susitarta dël iðRytø Vokietijos iðvedamos Rusijos kariuomenës judëjimo per Lietuvosteritorijà tvarkos. Pagal ðá susitarimà buvo nustatyta Rusijos kariniotranzito tvarka, kuri turëjo galioti nuo 1993 metø lapkrièio 18 iki 1994metø gruodþio 31 dienos32. Taigi buvo pasiektas tiktai laikinas susita-rimas, bet ið esmës tranzito klausimas liko neiðspræstas.

Vëliau visus 1994 m. nuolat vyko derybos. Jau sausá Rusija pateikëLietuvai sutarties dël karinio tranzito projektà, kuriame buvo pagei-

31 Tiesa, praëjus daugiau kaip dvejiems metams po Rusijos armijos iðvedimo apskritai pa-aiðkëjo, kad ir po 1993 metø rugpjûèio 30 dienos Lietuvoje dar buvo Rusijos armijos liku-èiø ir paskutinis dalinys ið Radviliðkio sprogmenø saugyklos iðëjo tik 1993 metø lapkritá.Bet dël politiniø sumetimø tada ta gaiðatis nebebuvo keliama vieðumon. Þr.: GoðtautasM., Mikðiûnas G., „Dveji metai po svetimos kariuomenës iðvedimo: dþiaugsmas ir neri-mas dël nuostoliø“, Lietuvos aidas, 1995, rugpjûèio 31.

32 Þr.: Lietuvos Respublikos Vyriausybës ir Rusijos Federacijos Vyriausybës susitarimas „DëlRusijos Federacijos ginkluotøjø pajëgø kariuomenës ir kariniø kroviniø, iðvedamø ið Vo-kietijos Federacinës Respublikos, tranzitiniø veþimø per Lietuvos Respublikos teritori-jà“, Valstybës þinios, 1994, Nr. 13–194, http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condi-tion1=11193&Condition2=, 2006/09/08.


daujama, kad jai bûtø leista laisvai veþti karinius krovinius per Lietu-vos teritorijà geleþinkeliais, oru ir automobiliais. Lietuva, susipaþinusisu ðios sutarties projektu, nusprendë vienaðaliðkai parengti ir priimtibendras visoms ðalims kariniø ir pavojingø kroviniø veþimo per Lie-tuvos teritorijà taisykles33. Taèiau Rusija pareiðkë, kad tos taisyklës jainepriimtinos ir ji jø nesilaikys (!).

Taigi derybos lyg ir pakliuvo á aklavietæ, nes kitaip negu Rusijoskariuomenës iðvedimo atveju, Lietuva liko su Rusija tête-à-tête, netu-rëjo jokiø realiø svertø, kurie priverstø Rusijà tokias taisykles pripa-þinti. O Rusija be viso kito, tranzito problemos sprendimà tiesiogiaisusiejo su kitos svarbios Lietuvai sutarties dël palankiausio prekybosreþimo ásigaliojimu. Þinoma, buvo galima atvirai konfrontuoti ir pa-skelbti, kad Rusijos karinis tranzitas per Lietuvà apskritai yra drau-dþiamas. Galbût taip bûtø ir buvæ padaryta, jeigu valdþioje bûtø buvækategoriðkiau nusistatæ deðinieji, taèiau tuomet buvo nuspræsta ieðkotikompromisinio sprendimo. Sprendimo esmë – nieko nekeisti, bet tie-siog pratæsti laikinà Rusijos kariniø kroviniø tranzito galiojimo tvarkà,nustatytà abiejø ðaliø vyriausybiø 1993 metø lapkrièio 18 dienos laiki-nu susitarimu dël Rusijos kariuomenës ir kariniø kroviniø, iðveþamøið Vokietijos, tranzito per Lietuvà34. Ir tik tuomet mainais uþ nuolaidà,kurià padarë Lietuvos vyriausybë, pratæsdama vadinamøjø „vokiðkø-jø“ taisykliø galiojimà, Rusija sutiko, kad prekybai su Lietuva ásigalio-tø didþiausio palankumo reþimas.

Ðis kompromisas ðiandien lyg ir galëtø gali bûti laikomas Lietuvospolitikos sëkme, nes iki tol Rusijos karinis tranzitas per Lietuvà vykogana sklandþiai be jokiø rimtesniø incidentø. Bet tuo pat metu ðis atve-jis parodë, kad Lietuvos ar kitø panaðiø valstybiø dviðalës problemossu Rusija negali bûti lengvai ar netgi apskritai ið esmës sprendþiamos,

33 Tokios taisyklës buvo parengtos ir vyriausybës nutarimu patvirtintos. Þr.: Lietuvos Res-publikos Vyriausybë, „Nutarimas nr. 938 dël uþsienio valstybiø pavojingø ir kariniø kro-viniø veþimo per Lietuvos Respublikos teritorijà taisykliø patvirtinimo“, Vilnius, 1994spalio 3., Valstybës þinios, 1994, Nr. 78–1478, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaies-ka.showdoc_l?p_id=13742, 2006/08/11.

34 Þr. Lietuvos Respublikos Vyriausybë, „Nutarimas Nr. 97 dël Rusijos Federacijos pavojin-gø ir kariniø kroviniø veþimo per Lietuvos Respublikos teritorijà tvarkos“, Valstybës þi-nios, 1995, Nr. 9–188.


jeigu á procesà vienaip ar kitaip nëra átraukiami reikðmingi tarptauti-niai veiksniai. Jeigu palygintume Rusijos kariuomenës iðvedimo isto-rijà su Kaliningrado tranzito problemos sprendimu, nesunku pastebë-tume, kad pastaruoju atveju Rusijai palyginti nesunkiai pavyko pasiekti,kad karinis tranzitas per Lietuvos teritorijà bûtø reguliuojamas ne pa-gal Lietuvos taisykles, o pagal dviðalá susitarimà (tiesa, nors ir ne visaitoká, kokio norëjo Rusija). O ðtai, kai atëjo laikas spræsti Rusijos pilieèiøcivilinio tranzito á/ið Kaliningrado sritá problemà, tai Lietuva, kaip þi-nome, net nebandë „spyriotis“, ir 1995 metais, ávedant vizø reþimà tarpRusijos ir Lietuvos, ðaliø vyriausybës be didesnio triukðmo „susitarë“,jog Lietuvos pilieèiams, vykstantiems á Kaliningrado sritá, ir Kalining-rado gyventojams, vykstantiems á Lietuvà, bei tiems Rusijos gyvento-jams, kurie tranzitu per Lietuvà vyksta á Kaliningradà, vizø reikalavi-mas nebus taikomas35.

Kaip þinome, vëliau ðis klausimas vël iðkilo 2002 metais Lietuvaiperimant Europos Sàjungos acquis, á kurià patenka ir Ðengeno sutartis.Tuomet teko keisti ðià nuostatà ir dideliam Rusijos nepasitenkinimuiatðaukti anksèiau padarytà iðimtá Kaliningrado gyventojams bei jø sve-èiams ið didþiosios Rusijos. Vis dëlto, lyginant ðá atvejá su 1994 metøderybomis dël karinio tranzito, Lietuvos situacija dabar buvo lengves-në, o Rusijos – daug sudëtingesnë, nes á derybas buvo átraukta daugdidesnëmis derybinëmis galiomis disponuojanèios Europos Komisijair Europos Sàjungai pirmininkaujanti valstybë.

Taigi, kaip rodo iðnagrinëti atvejai, menkesnis tarptautiniø veiks-niø ásitraukimas arba tuo labiau visiðkas jø nebuvimas (Kaliningradoatvejis) sprendþiant dviðales Lietuvos ir Rusijos santykiø problemas iðesmës turi lemiamos reikðmës vienokiai ar kitokiai derybø baigèiai.Rusijos kariuomenës iðvedimo problemos sprendimas daugiausia pri-klausë nuo tarptautinës bendrijos spaudimo Rusijai, o Kaliningradokarinio tranzito atveju Lietuvai teko gerokai nusileisti. Ir, kaip parodëtolesni ávykiai, Lietuvos kairiøjø valdþia „Kaliningrado pamokà“ ið-moko labai gerai ir nebepuoselëjo iliuzijø, kad su Rusija lengvai pa-

35 Þr.: „Lietuvos Respublikos Vyriausybës ir Rusijos Federacijos Vyriausybës laikinasis susi-tarimas dël abiejø valstybiø pilieèiø kelioniø“, Valstybës þinios, 1995, Nr. 55–1360, http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=19809&Condition2=, 2006/08/11.


vyks susitarti vien mainais uþ tai, kad bus vengiama „erzinti“ jà, keltijai nemalonius klausimus ar tuo labiau eskaluoti antirusiðkà retorikàvieðajame diskurse.

Paþvelgus á Lietuvos ir Rusijos santykius jau po tranzito problemosiðsprendimo susidaro áspûdis, kad prezidentas Brazauskas ir LDDPvyriausybë, atlaikæ 1993–1994 metø nuolat Lietuvos ir Rusijos santy-kiuose tvyrojusià átampà ir pasiekæ svarbiausiø problemø sureguliavi-mà, nutarë aktyviai nebesiekti greito kitø klausimø sprendimo. Nors1995 metø pradþioje átampa dviðaliuose Lietuvos ir Rusijos santykiuo-se nuslûgo ir atrodë, kad pagaliau normaliai, be didesnës sumaiðtiesbus sprendþiamos ir kitos ásisenëjusios santykiø problemos, svarbiau-sios ið kuriø, neskaitant taip ir likusio neiðspræsto okupacijos þalos at-lyginimo klausimo, buvo: galutinai dar nedelimituota Lietuvos sausu-mos ir jûros siena su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi ir neið-spræstas ginèytino naftos telkinio ties Nida priklausomybës klausimas;vis dar negràþinti Lietuvai jos diplomatiniø atstovybiø pastatai Pary-þiuje ir Romoje; vis dar negràþintos Âíåøýêîíîìáàíê laikytos Lietu-vos indëlininkø santaupos; vis dar negràþinti Lietuvos archyvai ir t.t.Bet visas ðias sàlyginai gausias minëtas tarpusavio santykiø proble-mas buvo vengiama pabrëþti ar net apie jas kalbëti vieðai. Tipiðkas tuo-metinës Lietuvos politikos Rusijos atþvilgiu pavyzdys gali bûti prem-jero Adolfo Ðleþevièiaus 1995 metø lapkrièio 8 dienos pareiðkimas, ku-rá jis padarë gráþæs ið nuþudyto Izraelio premjero Icchako Rabino laido-tuviø. Ten Lietuvos premjeras buvo trumpai susitikæs su Rusijos prem-jeru Èernomyrdinu. Ðleþevièius tuomet sakë, kad „Lietuva ir Rusijaproblemø neturi“. Niekaip pastebimai Lietuvos ir Rusijos santykiø ne-paveikë ir Ðleþevièiaus vadovaujamos LDDP vyriausybës krizë ir Lie-tuvos premjero pasikeitimas. 1996 metø geguþës 4 dienà Visbyje (Got-lando sala, Ðvedija) vykusio naujo Lietuvos premjero Mindaugo Stan-kevièiaus ir Rusijos premjero Viktoro Èernomyrdino susitikimo metudiskusija neatneðë jokiø rezultatø.

Nors ið tikrøjø galima tik spëlioti, kodël nuo 1995 metø prasidëjosavotiðka Lietuvos ir Rusijos santykiø stagnacija, logiðkiausias tokioreiðkinio paaiðkinimas bûtø jau minëta „Kaliningrado pamoka“. Lie-tuvos valdþia, matyt, apsisprendë „uþðaldyti“ daugelio santykiø su Ru-sija problemø sprendimà iki tol, kol susiklostys tam palankesnis tarp-


tautinis kontekstas, ir pati persiorientavo pagal savo iðgales prisidëtiprie tokio konteksto susidarymo. Visø pirma, tai padaryti turëjo padëtiðalies ástojimas á NATO ir Europos Sàjungà. Jau 1994 metø sausio4 dienà Lietuvos prezidentas Brazauskas iðsiuntë laiðkà NATO gene-raliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui dël Lietuvos pageidavimoástoti á ðià politinæ–gynybinæ organizacijà36. Þinoma, Lietuvai narystësðiose organizacijose reikëjo ne vien dël nesureguliuotø santykiø su Ru-sija, bet ir dël daugelio kitø prieþasèiø visø pirma turbût dël to, kad1990 metø kovo 11 dienà pradëtas ágyvendinti sudëtingas Lietuvos,kaip nepriklausomos, demokratinës ir klestinèios valstybës, kûrimo pro-jektas atitiktø europietiðkus saugumo ir ekonominio iðsivystymo stan-dartus. Bet kartu bûtø neteisinga tvirtinti, kad Lietuvos valdþia vis dël-to tikëjosi, jog ðaliai narystë NATO ir ES padës ágyti daugiau derybiniøgaliø ir galiausiai sudarys prielaidas normalizuoti savo santykius suRusija. Priklausomai nuo ðiø uþmanymø ágyvendinimo (ne)sëkmës tu-rëjo susiformuoti ir naujas Lietuvos ir Rusijos santykiø pagrindas.

1.2. Rusija Lietuvos kelyje á NATO ir Europos Sàjungà

Apskritai atsivërusi NATO iðsiplëtimo á Vidurio ir Rytø Europà gali-mybë buvo sàlyginai nauja ir gerokai netikëta ne tik Rusijai, bet irpaèiai Lietuvai problema. Dar deðimtmeèio pradþioje, ásibëgëjant na-cionaliniam iðsivadavimo judëjimui, niekas Lietuvoje ir neásivaizda-vo, kad kada nors ðis klausimas gali bûti rimtai svarstomas. Rusija iðpradþiø irgi akivaizdþiai nebuvo apsisprendusi, kokià pozicijà uþim-ti ðiuo klausimu. Iki 1993 metø pabaigos ji, atrodo, net neprieðtaravoNATO iðplëtimo galimybei. 1993 metø rugpjûèio 26 dienà, lankyda-masis Lenkijoje, Rusijos prezidentas Jelcinas pasakë, kad Rytø Euro-pos ðalys gali laisvai jungtis prie sàjungø, kurias laiko bûtinomis37.Tai buvo savotiðka oficiali vadinamosios „Breþnevo doktrinos“ ga-liojimo pabaiga. Taèiau netrukus po Jelcino kalbos Varðuvoje oficia-

36 President of the Republic of Lithuania, „Letter to NATO Secretary General, Mr. ManfredWörner“, Lithuanian Foreign Policy Review, 2000, no 1(5), p. 236

37 Þr.: Pushkov A. K., „A View from Russia“ in Somin J., ed., NATO Enlargement: Opinionsand Options, Washington D.C., 1995, p. 123–143.


lioji Rusijos pozicija pradëjo keistis. Imta teigti, kad NATO plëtimasneatitinka Rusijos interesø, ir NATO kariuomenës priartëjimas prieRusijos sienø gali sudaryti tiesioginæ grësmæ Rusijai, nes NATO galësnaudotis buvusiø Rusijos sàjungininkø karine infrastruktûra, todëlbus smarkiai paþeistos Rusijos gynybinës galimybës. Toks neigiamasRusijos nusistatymas NATO plëtimo atþvilgiu grindþiamas ne tik ka-riniais, bet ir kitokiais paties ávairiausio pobûdþio argumentais. Ta-èiau uþ jø visø slypi akivaizdus nenoras, kad kiti tarptautiniai veikë-jai turëtø átakos Vidurio ir Rytø Europoje. Ðiame regione tradiciðkaivisada dominavo Rusija, todël visiðkai natûralu, kad net ir nusilpusiRusija prieðinsis bet kuriam bandymui „uþimti“ jos vietà Rytø Euro-pos ir Baltijos regione.

Savaime suprantama, kad Lietuvai, kaip ir Latvijai bei Estijai, ku-rios atsisakë jungtis á Nepriklausomø Valstybiø Sandraugà (NVS), toksjos traktavimas buvo ið principo nepriimtinas. Tai uþfiksuota ir Lietu-vos uþsienio politikos koncepcijos projekte, kur teigiama, kad Lietuvai„yra nepriimtina Rusijos kultivuojama „artimojo uþsienio“ koncepcijair ja grindþiamos ypatingos Rusijos teisës buvusioms SSRS respubli-koms taikyti kitokius nei kitoms pasaulio ðalims politiniø santykiø stan-dartus“38. Ði principinë pozicija buvo patvirtinta ir paties Lietuvos uþ-sienio politikos vadovo – prezidento Brazausko interviu rusø uþsieniopolitikos þurnalui Ìåæäóíàðîäíàÿ æèçíü: „Mes norëtume matyti sta-bilià ir prognozuojamà Rusijos politikà, kurioje Baltijos ðaliø atþvilgiunebûtø vartojamas terminas „artimasis uþsienis“39.

Rusijos deklaruojamos ypatingos teisës á buvusià Sovietø Sàjungosteritorijà (tarp jø ir á Baltijos valstybes) buvo vienas ið rimèiausiø moty-vø Lietuvai dar atkaliau siekti narystës NATO. Nors Lietuvos prezi-dento Brazausko pasiraðytas laiðkas NATO generaliniam sekretoriuidël Lietuvos pageidavimo ástoti á ðià organizacijà dar ilgai nesulaukëteigiamo atsako, NATO ðalys 1994 metø pradþioje Lietuvai, kaip ir ki-toms Vidurio ir Rytø Europos valstybëms, vietoje visateisës narystësorganizacijoje pasiûlë dalyvauti bendradarbiavimo programoje Taikos

38 Lietuvos uþsienio politikos koncepcija, Vilnius, 1994, p. 15 (neskelbtas rankraðtis). 39 Áðàçàóñêàñ À. „Ðàçâîä ïî-ëèòîâñêè è ïîñëå“, Ìåæäóíàðîäíàÿ æèçíü, 1994, ¹ 4,

c. 9.


partnerystë (angl. Partnership for Peace, toliau – PfP). Lietuva, stengda-masi kuo geriau iðnaudoti jai suteiktas galimybes, 1994–1995 metaistapo viena ið paèiø aktyviausiø ðios programos dalyviø. Savo ruoþtuvisoms Vidurio ir Rytø Europos ðalims ásijungus á PfP programà beivël suaktyvëjus diskusijoms dël galimos NATO plëtros á Rytus, kovopabaigoje–balandþio pradþioje Lietuvos ir Rusijos santykiai vël tapoakivaizdþiai átempti. uose vël atsinaujino, nors 1995 metø pradþiojeatrodë, kad, sureguliavus tranzito á Kaliningrado sritá problemà, dvi-ðaliai santykiai stabilizuosis ir normalizuosis.

Tikrà politinæ audrà Lietuvoje sukëlë 1995 metø kovo 29 dienà virðVilniaus nedideliame aukðtyje praskridæ trys koviniai rusø sraigtas-parniai. Remiantis 1992 metais priimtomis laikinosiomis taisyklëmisdël naudojimosi Lietuvos oro erdve, kariniai Rusijos sraigtasparniaipagal iðankstiná leidimà per Lietuvà galëjo skristi tik 400 metrø aukð-tyje. Taèiau kovo 29–ajà pastebëti sraigtasparniai skrido visai ne pa-gal ið anksto nustatytà marðrutà ir dvigubai þemiau. Lietuvos parei-gûnams pareikalavus pakilti á reikalaujamà aukðtá, sraigtasparniai nu-sileido dar ðimtà metrø þemiau. Lietuvos Respublikos uþsienio rei-kalø ministerija á ðá incidentà reagavo pagal standartinæ diplomatinæprocedûrà ir pasiuntë Rusijai protesto notà. Taèiau ávykis susilaukëplataus politinio atgarsio, ir jam svarstyti opozicijos reikalavimu bu-vo suðauktas net specialus Seimo posëdis. Posëdyje dar kartà akivaiz-dþiai buvo pademonstruotos dvi skirtingos politinës orientacijos Ru-sijos atþvilgiu. Seimo posëdyje uþsienio reikalø ministras Povilas Gy-lys, atsakydamas á parlamentarø klausimus, sakë nenorás suteikti ko-vo 29–osios incidentui nei politinio, nei karinio atspalvio ir manàs jáesant tiesiog aviaciná chuliganizmà – todël ir buvo nuspræsta nusiøstiprotesto notà Rusijai40. Tuo tarpu deðiniosios opozicijos lyderis Land-sbergis incidentà vertino visiðkai kitaip. Anot jo, Rusijos lakûnø veiks-mai – tai Rusijos karinio buvimo Lietuvoje demonstravimas; Rusijainegana to, kad Lietuvos vyriausybë kapituliavo, sutikusi netaikyti jaiuþsienio kariniø kroviniø veþimo taisykliø – tarsi Rusija bûtø nebeuþsienio valstybë. Landsbergio nuomone, silpna ir neori Lietuvos Vy-

40 Laisvosios Europos radijas, „Apie Lietuvos Seimo svarstymus, skirtus Rusijos kariniø sraig-tasparniø skrydþiui virð Vilniaus“, 1995, balandþio 5.


riausybë, besiguodþianti ydinga maþos valstybës filosofija, yra toliauþeminama41.

Ðis neteisëtas Rusijos sraigtasparniø skrydis virð Vilniaus iðryðkinoir iðkëlë á pavirðiø ne tik skirtingus poþiûrius á Rusijà ir jos politikàLietuvos atþvilgiu, bet ir daug paèios Lietuvos problemø. Pirmiausia –visiðkai akivaizdþiai buvo pademonstruotas Lietuvos karinis bejëgið-kumas. Þinoma, toks bejëgiðkumas niekam nebuvo paslaptis, taèiau,pasak Laisvosios Europos radijo komentatoriaus Kæstuèio Girniaus,NATO plëtros tikslingumo diskusijø kontekste Lietuvos priëmimo áNATO prieðininkams tai galëjo tapti ypaè parankiu argumentu. „Sraig-tasparniø skrydis dar kartà primins NATO vadovybei, jog kandidatë áSantarvës narius Lietuva nëra pajëgi apginti savo oro erdvës, ir kadgeriausiu atveju ji bus NATO iðlaikytinë, o ne tikra partnerë“42.

Apskritai 1995 metais Rusijos pozicija NATO plëtros á Rytus ir even-tualios Baltijos ðaliø narystës atþvilgiu darësi vis kategoriðkesnë ir aðt-resnë, kartais ágaudavo net atvirø grasinimø pobûdá. Pavyzdþiui, 1995metø rugsëjo 4 dienà Rusijos uþsienio reikalø ministro pavaduotojasSergejus Krylovas BNS korespondentui pareiðkë, kad negali bûti ir kal-bos apie Baltijos ðaliø narystæ NATO, ir prieðingu atveju Rusija turësimtis atitinkamø ekonominiø ir kariniø priemoniø. Vëliau buvo pa-tikslinta, kad karinës priemonës yra suprantamos kaip Rusijos sienøapsaugos sustiprinimas. Ið didþiausià politiná atgarsá sukëlusiø ávykiøðiame kontekste reikëtø paminëti ir 1995 metø spalio 2 dienà Rusijoslaikraðtyje Ñåãîäíÿ paskelbtà dokumentà „Êîíöåïòóàëüíûå ïîëî-æåíèÿ ñòðàòåãèè ïðîòèâîäåéñòâèÿ âíåøíèì óãðîçàì íàöèîíàëüíîéáåçîïàñíîñòè Ðîññèéñêîé Ôåäåðàöèè“. Jame teigiama, kad Rusijaturi jëga prieðintis NATO plëtimuisi á Rytus, o Baltijos ðalis priëmus áNATO, Rusijos ginkluotosios pajëgos turës bûti nedelsiant ávestos á Es-tijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijas. Dokumente teigiama, kad Rusijaturëtø teisæ tai padaryti ir teisës, ir moralës poþiûriu, nes Baltijos ðaliøpriëmimas á NATO prilygtø Rusijos branduolinio ginklo dislokavimuiKuboje. Dokumento autoriai taip pat teigia, kad tokia akcija yra visið-

41 Ten pat. 42 Girnius K., „Apie rusø karinius skrydþius Lietuvoje“, Laisvosios Europos radijas, 1995 ba-

landþio 9.


kai ágyvendinama, nes „analizë rodo, jog në viena Vakarø valstybë ne-kariaus su Rusija dël Baltijos valstybiø. Ekonominës sankcijos galimos,nors vargu ar galima tikëtis visuotinio prekybos uþdraudimo, ypaè tu-rint omenyje tai, kad Rusija eksportuoja energijos ðaltinius“43.

Þinoma, tai nebuvo oficialus dokumentas, o tik Rusijos uþdaro gy-nybiniø tyrimø instituto neaiðkios paskirties praneðimas. Pagal vienàversijà, jis buvo paruoðtas Rusijos saugumo tarybos uþsakymu, pagalkità – Rusijos gynybos ministerijai ir galëjo bûti panaudotas kaip ðaliesgynybos doktrinos projektas, pagal treèià – dokumentas sukurtas pa-èiø instituto nariø iniciatyva. Oficialioji Rusijos politinë vadovybë nuoðio dokumento atsiribojo, taèiau bet kuriuo atveju jis sukëlë tam tikràdiplomatiná atgarsá ir po gana ilgo laiko tarpo akivaizdþiai parodëkókios Rusijos grésmës gali kilti Baltijos valstybëms – jame atvirai kal-bama apie galimà Baltijos valstybiø okupacijà.

O ðtai oficialus Lietuvos atsakas á vis kategoriðkiau prieð NATO plët-rà pasisakanèios Rusijos veiksmus ar pareiðkimus visada bûdavo labaisantûrus. Tik opozicijos lyderis Landsbergis á kiekvienà Rusijos aki-brokðtà reaguodavo labai operatyviai ir kategoriðkai. Pavyzdþiui, ko-mentuodamas 1995 metø rugsëjo 4 dienos Rusijos uþsienio reikalø mi-nistro pavaduotojo Krylovo pareiðkimà jis pasakë, kad „Rusijos parei-gûnas kalba kaip pasaulio ðeimininkas, kuris draudþia Vakarams netsvarstyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybiø galimybes tapti NATOnarëmis. Tai iððûkis ne tik Baltijos valstybiø suverenumui, bet ir Vaka-rams“44. Tuo tarpu Lietuvos prezidento patarëjo uþsienio politikos klau-simais Justo Vinco Paleckio nuomone, artëjant rinkimams Rusijoje, to-kiø ir panaðiø pareiðkimø galima laukti ir daugiau. Anot Paleckio, „mestik galime konstatuoti visiðkà pozicijø nesutapimà, nes Lietuva ir to-liau sieks narystës NATO organizacijoje“45. Prezidento patarëjas savonuostatas Rusijos kategoriðkø pareiðkimø dël eventualios Lietuvos na-rystës NATO atþvilgiu buvo suformulavæs dar balandþio mënesá savo

43 „Ñîòðóäíèêè ñïåöèíñòèòóòà ïðåäëàãàþò Ðîññèè ïðîòèâîñòîÿòü ÍÀÒÎ è ÑØÀ“,Ëèòîâñêèé êóðüåð, 1995, îêòÿáðü, ¹ 35.

44 Laisvosios Europos radijas, „Rusija ir Lietuvos narystë Ðiaurës Atlanto santarvëje“, 1995,rugsëjo 4.

45 Ten pat.


interviu Dienos laikraðèiui, kuriame teigë, kad á Rusijos akibrokðtus rei-kia reaguoti ramiai, nes ðios ðalies politikus, ko gero, tebeveikia senasstereotipas traktuoti NATO kaip prieðininkà. Lietuva, jo nuomone, nuo-sekliai siekdama narystës NATO ir tuo pat metu palaikydama drau-giðkus santykius su Rusija, netgi galëtø padëti Rusijai atsikratyti tokiostereotipo. Anot Paleckio: „Lietuvos politika nesikeièia“46.

Taèiau kol sprendimas dël NATO plëtros á Baltijos jûros regionànebuvo priimtas, Rusija laikë savo pareiga imtis visø priemoniø, kadtoks scenarijus niekada netaptø realybe. 1995–1996 metai buvo inten-syvios diplomatijos laikotarpis, kai ne tiktai trys Vidurio Europos ða-lys – Lenkija, Èekija ir Vengrija – bet ir Baltijos valstybës bei Rumunijair Slovënija tikëjosi gauti pakvietimà deryboms. O Rusija vykdë inten-syvià diplomatinæ kampanijà prieð NATO plëtimà. Tiesa, Rusija në ne-bandë rimtai tiesiogiai paveikti Baltijos ðaliø politiniø vadovybiø nuo-statø, bet pirmiausia ëmësi tikslingø þingsniø, kuriais siekë ið principosukompromituoti paèià Lietuvos ir kitø Baltijos ðaliø narystës idëjàNATO valstybiø akyse. Rusija stengësi áteigti nuomonæ, kad Baltijosðalys ið principo nëra tinkamos narystei Aljanse. Be jau minëto 1995metø kovo 29 dienos incidento su koviniais rusø sraigtasparniais virðVilniaus, èia reikëtø paminëti ir kitus tarsi netyèinius Baltijos valstybiøteritorijos arba oro erdvës paþeidimus, taip pat nusistatymà blokuotitarpvalstybiniø sienø delimitavimo klausimà ir nuolat reikðti nepasi-tenkinimà Kaliningrado karinio tranzito sàlygomis. Kartu buvo tarsinorima parodyti, kad Lietuva ir kitos Baltijos ðalys yra probleminësvalstybës ir, tapusios NATO narëmis, á ðias problemas neiðvengiamaiáveltø visà Aljansà.

Ið pirmo þvilgsnio atrodë, kad ðios Rusijos pastangos, ko gero, busvaisingos. Viskas krypo á tai, kad realiausia perspektyva tapti naujo-mis NATO narëmis atsivërë Lenkijai, Èekijai ir Vengrijai. 1996 metørugsëjá ávykusio NATO ðaliø gynybos ministrø susitikimo Bergene (Nor-vegija) metu JAV gynybos sekretorius William Perry buvo pirmasisaukðtas NATO ðalies pareigûnas, pasakæs, kad pirmosios plëtros metuBaltijos valstybës tikrai nebus pakviestos, nes jos esà tam dar nepasi-

46 Þr.: „Justas Paleckis: Lietuvos politika nesikeièia“, Diena, 1995, balandþio 5.


rengusios47. Taèiau po 1996 metø Seimo rinkimø á valdþià atëjæ naujiLietuvos uþsienio politikos formuotojai, nepaisant Bergeno susitikimometu iðsakytos pozicijos ir kitomis progomis gaunamø nepalankiø þi-niø, vis dëlto dar nenuleido rankø ir apsisprendë imtis intensyviø pa-stangø pakreipti ávykius sau naudinga linkme. Naujosios vyriausybësuþsienio politika, kuri ið esmës buvo konservatoriø lyderio VytautoLandsbergio ir krikðèioniø demokratø lyderio Algirdo Saudargo kûri-nys, 1997 metø sausá mënesá buvo pradëta vykdyti taip intensyviai,kad net pagrindinis konstitucinis Lietuvos uþsienio politikos architek-tas prezidentas Algirdas Brazauskas 1997 metø pradþioje akivaizdþiaiprarado iniciatyvà ir vos besuspëdavo reaguoti á naujus ávykius.

Pagrindinë „korta“, kuria pradëjo „loðti“ Lietuvos diplomatija ir ku-rià galima laikyti savotiðku atsaku á Bergene padarytà Perry’io pareið-kimà, buvo bent vienos Baltijos valstybës priëmimo á NATO idëja. Joslogika buvo paremta tvirtinimu, kad jeigu jau Bergene buvo pasakyta,kad visos Baltijos ðalys nëra tinkamai pasirengusios, gal galima pa-kviesti nors vienà labiausiai pasirengusià valstybæ. Kartu Vakarai sim-boliðkai rodytø, kad jie neketina Baltijos ðaliø palikti likimo valiai. Pa-galiau ir Rusijos nepasitenkinimas bûtø trigubai maþesnis uþ tà, kurásukeltø visø trijø Baltijos ðaliø priëmimas á NATO. Na, o kuri ið Balti-jos ðaliø yra tinkamiausia kandidatë? Visiems turëjo bûti akivaizdu,kad tai Lietuva. Lietuva turi didþiausià ið Baltijos valstybiø kariuome-næ ir laivynà, aktyviausiai dalyvauja NATO PfP programoje. Pagaliauir jos istorinë bei geopolitinë padëtis bei gyventojø nacionalinë sudëtisvisiðkai logiðkai daro jà labiausiai tinkamiausia kandidate.

Taèiau JAV pozicija dël galimos Baltijos valstybiø narytës NATOperspektyvø liko nepakitusi, ir 1997 metø liepà Madrido virðûniø susi-tikime tiktai Èekija, Vengrija ir Lenkija buvo pakviestos pradëti dery-bas dël stojimo á NATO. Pusmetis buvo pernelyg trumpas laiko tar-pas, kad NATO valstybiø nariø politikai, JAV Senatas ir vieðoji nuo-monë bûtø pasirengæ tokiam sprendimui. Ne maþesnæ átakà turëjo irnuolatinis nuoseklus Rusijos prieðtaravimas NATO plëtimui ir ypaèBaltijos ðaliø priëmimui. Taèiau, kas buvo labai svarbu ateièiai, Madri-do virðûniø susitikime taip pat buvo pabrëþta, kad NATO plëtra yra

47 PAP–ELTA, „Baltijos ðalys nerimauja dël V. Perio pareiðkimo“, 1996, rugsëjo 30.


procesas, nesibaigiantis ðiuo naujø nariø priëmimo etapu ir NATO to-liau vykdys „atvirø durø“ politikà remdamasi Ðiaurës Atlanto sutar-ties 10 straipsniu. Todël Baltijos ðalims beliko guostis tiktai tokiu vie-name sakinyje telpanèiu jø pastangø pripaþinimu: „(...) kartu mes pri-paþástame siekianèiø narystës Baltijos regiono valstybiø paþangà stip-rinant stabilumà ir plëtojant bendradarbiavimà“48.

Ðiandien dar sunku vertinti, kiek tam turëjo reikðmës Rusijos politi-kos pastangos ir kiek èia lëmë paèiø NATO valstybiø neapsisprendi-mas. Bet netgi tai, kad faktiðkai Madrido deklaracijoje Baltijos ðalimstarsi buvo suteiktas savotiðkai visuotinai pripaþintø ðaliø kandidaèiø áNATO statusas, buvo didelis laimëjimas, turint omenyje, kad toli gra-þu netgi nepaisant Baltijos ðaliø nuoseklios oficialios politikos tæsti pa-sirengimà NATO narystei, vis dëlto netrûko ávairiausiø pasiûlymø, idë-jø ir svarstymø, kaip kitaip galëtø bûti sureguliuotas Baltijos ðaliø sau-gumo klausimas ir kartu viso Baltijos jûros regiono saugumo reþimas,laikinai arba gal bût net visam laikui Baltijos ðalis paliekant uþ NATOribø. Ðie svarstymai, nors ir neturëjo beveik jokios reikðmës Baltijosðaliø politikai, vis dëlto buvo pakankamai svarbûs ta prasme, kad ga-lëjo padëti tiek NATO ðalims, tiek Rusijai apsispræsti, kokios toliau nuo-statos laikytis Baltijos ðaliø atþvilgiu.

Turbût pagrindinë tuomet plaèiausiai diskutuojama idëja buvo – Bal-tijos jûros regiono saugumo „regionalizacija“, savotiðko regioninio sau-gumo reþimo, kurá sudarytø tiktai prie kariniø sàjungø neprisijungu-sios (angl. military non-aligned) Baltijos ir Skandinavijos valstybës, su-kûrimas. Ðiaip ar taip, vis dëlto Baltijos jûros regionui savitumo teikëne tik ypaè kategoriðkas Rusijos oponavimas, bet ir ypatinga Ðvedijosir Suomijos laikysena, nes ðios ðalys ir po ðaltojo karo dabar jau nebeaplinkybiø verèiamos, bet savo noru, pasirinko kitokià negu VidurioEuropos ir Baltijos valstybës saugumo politikos strategijà. Jos visø pir-ma nusprendë siekti narystës ne NATO, bet Europos Sàjungoje ir daly-vauti formuojant jos uþsienio ir saugumo politikà.

Ðtai 1996 metø geguþæ buvæs Jungtinës Karalystës uþsienio reikaløsekretorius Douglas Hurd pasiûlë ásteigti, kaip pats pavadino, „Balti-

48 NATO Summit, Madrid Declaration on Euro–Atlantic Security and Cooperation, Madrid, Ju-ly 8–9, 1997, http://www.nato.int/docu/pr/1997/p97-081e.htm, 2006/11/10.


jos saugumo subzonà“49. Ið pirmo þvilgsnio tai atrodë visai logiðka idëja,nes Baltijos jûros regionas, kurá sudaro nedidelës demokratiðkos ir tai-kingos ðalys, gali lengvai suformuoti klasikiná reþimà, kuriam galiotøbendros normos, taisyklës ir sprendimø priëmimo procedûros. Ið kar-to tarsi buvo aiðku, kad tokiame regione lengvai prigytø kooperaciniosaugumo normos, o ne vienaðaliðkos pastangos uþsitikrinti saugumàkarinëmis priemonëmis. Beje, ðis pasiûlymas ið karto sulaukë ir Bonos,ir Maskvos paramos. Ðità pasiûlymà ið dalies parëmë net ir Ðvedija.Taèiau 1996 metø rugpjûèio vizito á JAV metu Ðvedijos ministras pir-mininkas Göran Persson parëmë ðià idëjà tiktai su iðlyga. Ministras pir-mininkas pabrëþë, kad nors Ðvedija ir bûtø didþiausia ðios grupës da-lyvë, nesiimtø bûti Baltijos valstybiø saugumo garantu, nes jos, kaipneprisijungusios valstybës, statusas neleistø jai prisiimti kokiø nors ka-riniø ásipareigojimø Baltijos ðaliø atþvilgiu. Todël, pasak Perssono, pa-èiø Baltijos ðaliø vyriausybës labai gerai þino, kad siekiant subalansuo-ti galimà Rusijos imperializmo atsikûrimà, joms reikia daug didesnëspagalbos negu gali pasiûlyti Ðiaurës kaimynai. Todël jau tais paèiai me-tais, lankydamasis Baltijos ðalyse, Perssonas iðreiðkë aiðkià simpatijàBaltijos ðaliø norui, kuo greièiau patekti á NATO – „jeigu jau toks yra jøpasirinkimas“50.

Taèiau debatø dël Baltijos jûros regiono saugumo kontekste dau-giausia dëmesio susilaukë originalus Rand korporacijos (JAV) analiti-kø Ronald Asmus ir Robert Nurick pasiûlymas. Asmusas ir Nurickasdar 1996 metø vasarà raðë, kad Baltijos ðalys á NATO su pirmàja kandi-daèiø banga greièiausiai nepateks ir kol bus apsispræsta dël Baltijos ða-liø narystës NATO ateityje, Vakarø politika Baltijos valstybiø atþvilgiuturëtø remtis tokiais penkiais principais:

• parama ðiose ðalyse vykstanèioms ekonominëms ir socialinëmsreformoms, nes auganti ekonomika maþintø socialinæ ir nacio-nalinæ átampà ðiose ðalyse;

• glaudesnio Baltijos ir Ðiaurës ðaliø bendradarbiavimo gynybossrityje skatinimas;

49 Cituojama pagal: Ham P. van, „The Baltic States and Europe“ in Hansen B., Heurlin B.(eds.), The Baltic States in World Politics, New York: St. Martin’s Press, 1998, p. 38.

50 Cituojama pagal: Huldt B., „Introduction“ in Arteus G., Lejiòð A., eds,, Baltic Security:Looking Towards the 21st Century, Riga – Stockholm, 1997, p. 12.


• kuo greitesnis Baltijos ðaliø arba bent Estijos priëmimas á Euro-pos Sàjungà, nes labiausiai paþengusios Estijos priëmimas ska-tintø reformø spartà Latvijoje ir Lietuvoje;

• aiðkus ir vienareikðmiðkas pareiðkimas, kad Baltijos ðaliø nepri-ëmimas á NATO su pirmàja kandidaèiø grupe visiðkai nereiðkia,kad nebus galima á organizacijà ástoti vëliau;

• Rusijos átraukimas á ávairiausio formato ir pobûdþio bendradar-biavimo struktûras ir programas, kuriose rusai galëtø bendra-darbiauti su Baltijos ðalimis kaip lygiateisiai partneriai. Tuo patmetu Rusijai turëtø bûti duodama suprasti, kad agresyvi jos lai-kysena Baltijos ðaliø atþvilgiui gali pakenkti jos ryðiams su visuVakarø pasauliu51.

Taigi, ið esmës savo studijoje Asmusas ir Nurickas, turëdami ome-nyje, kad Ðvedija ir Suomija nepritaria regioninio saugumo reþimo su-kûrimo idëjai, iðkëlë gana kontroversiðkà ir provokuojantá siûlymà, kadBaltijos ðaliø narystës NATO alternatyva galëtø bûti kuo skubesnis Es-tijos priëmimas á Europos Sàjungà ir jos statuso sulyginimas su Ðvedi-jos ir Suomijos statusu. Tiesa, ðis pasiûlymas buvo pateikiamas tik kaiplaikinas sprendimas ieðkant atsakymo á klausimà, kà bûtø galima pa-daryti, kai NATO ðalys nepakvies á Aljansà Baltijos valstybiø Madridosusitikime 1997 metø liepà. Studijos autoriai pripaþásta, kad: „NATO –ir vien tiktai NATO – yra pajëgi sukurti visuotiná saugumo kontekstà,kuriame ir Europos Sàjungai bûtø lengviau iðsiplësti á Baltijos ðalis, irNATO nepriklausanèioms ðalims labiau ásitraukti á saugumo reika-lus.“52

Pagaliau kalbant apie alternatyvius Baltijos valstybiø saugumo uþ-tikrinimo bûdus, nereikëtø pamirðti, kad ne tik Rusijoje, bet ir Vaka-ruose buvo þmoniø, mananèiø, kad NATO plëtimas á Baltijos valsty-bes yra neteisinga ir neatsakinga uþmaèia. Iliustracijos dëlei galima pa-teikti logikà, kuria savo iðvadose vadovavosi ðvedø tyrinëtoja Lena Jon-son. Ji studijuodama Rusijos politikà NVS ðaliø atþvilgiu teisingai pa-stebëjo, kad toje politikoje egzistuoja didelis atotrûkis tarp to, kà dekla-

51 Þr.: Asmus R., Nurick R., „NATO Enlargement and the Baltic States“, Survival, Summer1996, vol. 38, no 2, p. 121–142.

52 Ten pat, p. 139.


ruoja ir norëtø padaryti Rusija vadinamojo „artimojo uþsienio“ ðaliøatþvilgiu, nes Rusija negali savo tikslams siekti naudoti karinës jëgos.Todël Rusija iðnaudoja naujø valstybiø silpnybes ir stengiasi kiðtis ávidaus politiná procesà ir daryti sau naudingà átakà. Tyrinëtoja mano,kad ði iðvada gali bûti pritaikyta ir Baltijos valstybëms. Todël ir Vakarøatsakas turëtø bûti atitinkamas: „Baltijos ðaliø nacionalinio saugumopaþeidumo poþiûriu labiausiai tikëtina Rusijos grësmë yra politinisspaudimas, o ne karinë galia ir jos grësmë. Todël atitinkamai Vakarøatsakas turëtø bûti nukreiptas padëti Baltijos ðalims sumaþinti jø eko-nominá ir politiná paþeidumà santykiuose su Rusija“53. Logiðka Jonsonir kitø panaðiø samprotavimø iðvada bûtø tokia, kad ið esmës Baltijosvalstybiø saugumo problemai iðspræsti tinkamesnë ir adekvatesnë prie-monë bûtø ne NATO plëtimas, bet Baltijos ðaliø narystë Europos Sà-jungoje, kuri suteiktø svarbiausià saugumo garantijà – sklandþià ðiøvalstybiø socialinæ ir ekonomæ raidà ir apribotø Rusijos galimybes kreip-ti tuos procesus sau naudinga linkme.

Taigi po Madrido sprendimo apriboti NATO plëtrà trimis valstybë-mis, Baltijos ðalis paliekant „uþ borto“, regione susiklostë neaiðki situ-acija, o prasidëjæ debatai paskatino ir paèià Rusijà pradëti keisti savotaktikà Baltijos ðaliø atþvilgiu. Pirmasis þenklas, kad Rusija nuspren-dë, jog atëjo laikas jai perimti iniciatyvà, nutraukti Baltijos valstybiøignoravimà ir pradëti vykdyti aktyvesnæ politikà jø atþvilgiu, buvoreikðmingas faktas, kad pagaliau ið mirties taðko pajudëjo jau pusket-virtø metø vykstanèios Lietuvos ir Rusijos derybos dël valstybës sie-nos. 1997 metø sausá jau buvo suderinta 90 procentø sausumos sienoslinijos ir beliko susitarti dël sienos ruoþø, einanèiø per Viðtyèio eþerà,Nemuno þiotis ir Kurðiø marias. Tas buvo padaryta iki spalio mënesánumatyto oficialaus Lietuvos prezidento Brazausko vizito á Maskvà,kur pagaliau ir buvo pasiraðytos dvi sutartys: dël valstybinës sienos irdël iðskirtinës ekonominës zonos ir kontinentinio ðelfo Baltijos jûrojeatskyrimo. Savaime suprantama, ðis Maskvos þingsnis buvo padary-tas ne siekiant galiausiai normalizuoti santykius su Lietuva, bet visøpirma norint parodyti Rusijos geranoriðkumà ir mainais uþ tai gauti

53 Jonson L., „Russia and the „Near Abroad“ in Hansen B., Heurlin B., eds., The Baltic Statesin World Politics,New York: St. Martin’s Press, 1998, p. 128.


Lietuvos sutikimà atsisakyti NATO narystës planø ir priimti Rusijossiûlomas saugumo garantijas.

Kad Rusijos politikoje Lietuvos atþvilgiu prasidëjo reikðmingas po-sûkis jau visiðkai akivaizdþiai rodë 1997 rudená parengtas ir spaudai„nutekintas“ Rusijos uþsienio ir gynybos politikos tarybos praneðimasÐîññèÿ è Ïðèáàëòèêà. Matyt, siekiant atitinkamai nuteikti ir Lietuvosvieðàjà nuomonæ, ðio dokumento kopija buvo perduota ir dienraðèiuiLietuvos rytas, kuris paskelbë pagrindines dokumento mintis. Ðiame do-kumente Rusijos ekspertø taryba pritarë „pozityviai Rusijos ir Baltijosðaliø darbotvarkei“, nors dar neseniai Baltijos valstybës buvo traktuo-jamos kaip artimasis uþsienis, kuriame rusakalbiø interesai gali bûtiginami ne tik politinëmis priemonëmis, bet ir karine jëga. Jame buvosuformuluotas pragmatiðkas poþiûris á Baltijos ðalis ir aiðkiai ávardytiRusijos interesai. Dokumente sakoma, kad „NATO plëtros á Rytus iraktyviø Lietuvos, Latvijos ir Estijos pastangø patekti á antràjá pakvieti-mo raundà kontekste Rusijos santykiai su Baltijos valstybëmis ágaunaypatingà reikðmæ“. Todël siûloma keisti padëtá, kai nëra pozityvios Ru-sijos ir Baltijos ðaliø santykiø plëtojimo programos. Iki ðiol buvusiusstagnacinius ar net prieðiðkus Rusijos ir Baltijos valstybiø santykius tu-rëtø keisti pozityvi politika. Autoriø nuomone, Rusija turëtø pasiûlytiBaltijos valstybëms „pagarbø dialogà saugumo klausimais“ ir prista-tyti savus regiono saugumo uþtikrinimo bûdus54.

Netrukus, 1997 metø rugsëjo 22 dienà tas paèias idëjas jau iðkëlë irRusijos uþsienio reikalø ministras Jevgenijus Primakovas, 1996 metaisðiame poste kuris pakeitæs Andrejø Kozyrevà. Primakovas kalbëda-mas Jungtiniø Tautø Generalinëje Asamblëjoje, jau oficialiai pareiðkë,kad Rusija yra suinteresuota Baltijos ðaliø stabilumu ir norëtø uþtikrin-ti jø saugumà. Pasak jo, Rusija galëtø ásipareigoti garantuoti Baltijosðaliø saugumà, abiem pusëms pasiraðius gerø kaimyniniø santykiø su-tartis. Ministro manymu, tokios sutartys galëtø iðaugti á regioninio sau-gumo paktà. Galiausiai toká pat pareiðkimà iðgirdo ir Lietuvos prezi-dentas Brazauskas oficialaus vizito Maskvoje metu spalio mënesá. Jel-

54 Gaiþauskaitë V., „Karingas Maskvos tonas keièiasi, interesai – lieka. Á Vakarus nusitai-kiusias tris Baltijos valstybes Rusija bandys iðlaikyti savo átakoje“, Lietuvos rytas, 1997,rugsëjo 22.


cinas garantavo, kad Lietuvos nelaukia jokie netikëtumai ið Rusijos.„O jeigu Lietuvai kils koks nors pavojus, ta valstybë turës reikalà sumumis“, pabrëþë Rusijos prezidentas, tiktai tø ðaltiniø, kurie kelti grës-mæ, nenurodë55.

Þinoma, bûtø neteisinga nuvertinti Rusijos pastangas uþmegzti tie-sioginá dialogà dël saugumo klausimø su Lietuva ir kitomis Baltijos ðali-mis. Tai, be abejo, galëjo bûti ir pozityvus þingsnis, jeigu ðis pasiûlymasnebûtø buvæs akivaizdþiai pavëluotas ir ið tikrøjø nenuoðirdus, nes, ðiaipar taip, jis vis tiek buvo orientuotas ne tiek á santykiø su Baltijos ðalimisnormalizavimà, kiek á sieká ateityje uþblokuoti tikëtinà ðiø ðaliø narystæNATO. Todël Lietuvos reakcija buvo vienareikðmiðkai neigiama. Á 1997metø rugsëjo 23 dienà Jungtinëse Tautose Rusijos uþsienio reikalø mi-nistro Primakovo pareikðtà Rusijos pageidavimà garantuoti Baltijos re-giono saugumà narystei NATO alternatyviomis priemonëmis, ið kartoreagavo Lietuvos uþsienio reikalø ministras Saudargas. Kità dienà kal-bëdamas Generalinës Asamblëjos sesijoje jis pareiðkë, kad PrimakovoBaltijos regionui siûlomas saugumo modelis Lietuvai nëra priimtinas.Jis sakë, kad „mûsø planuose transatlantinei integracijai skirto pakaitalokûrimas nenumatytas.“56 Ði mintis buvo pakartota ir 1997 metø spalio30 dienos Lietuvos uþsienio reikalø ministerijos pareiðkime dël Rusijospasiûlymo suteikti Baltijos valstybëms vienaðales saugumo garantijas,pasiraðant su jomis teisiðkai ápareigojantá tarptautiná susitarimà arba dau-giaðalá regioniná saugumo ir stabilumo paktà. „Nei vienaðalës saugumogarantijos, áteisintos tarptautiniu susitarimu, nei regioniniai saugumo pak-tai negali uþtikrinti Europos, taip pat ir Lietuvos, saugumo. Lietuvos po-þiûriu saugumo ir stabilumo erdvæ Europoje iðplës Baltijos valstybiø in-tegracija á Europos Sàjungà bei NATO“57, tvirtinama Lietuvos uþsienioreikalø ministerijos dokumente.

Be abejonës, ðis pareiðkimas Rusijai buvo pakankamai skaudus irvis dëlto netikëtas diplomatijos pralaimëjimas. Savaime suprantama,jis negalëjo neigiamai neatsiliepti tolesnei dviðaliø Lietuvos ir Rusijos

55 Sakalauskaitë R., „Prezidentai átvirtino ilgus metus ginèytas sienas. Vakar A.Brazauskasir B.Jelcinas pasiraðë dvi tarpvalstybines sutartis“, Lietuvos rytas, 1997, spalio 25.

56 Alksninis G., „A. Saudargas atmetë Maskvos pasiûlymus“, Lietuvos rytas, 1997, rugsëjo 26.57 ELTA, „Rusijos garantijos negali uþtikrinti Lietuvos saugumo“, 1997, spalio 30.


santykiø raidai. 1996–1997 metais pasireiðkæs savotiðkas Rusijos ir Lie-tuvos santykiø détente netruko vël sugráþti á labiau áprastesná ðaltø, for-maliø ir netgi nedraugiðkø santykiø registrà.

Tai, kad santykiai galutinai atðalo, patvirtino netikëtai pavieðintaRusijos Federacijos uþsienio reikalø ministerijos pozicija. Pasak ðios mi-nisterijos, Sovietø Sàjunga niekada nebuvo okupavusi ar aneksavusiBaltijos valstybiø. Rusijos Dûmos vicepirmininkas Sergejus Baburinas,ðiuo klausimu buvo nusiuntæs Rusijos uþsienio reikalø ministerijai pa-klausimà. Ir ðtai 1998 m. sausio 8 dienos Rusijos uþsienio reikalø mi-nisterija savo atsakyme Baburinui patvirtino, jog uþëmus Baltijos ðalis1940 metais, tarptautinë teisë nebuvo paþeista, nes iki karo tarptauti-nëje teisëje nebuvo straipsnio, draudþianèio kitoms valstybëms grasin-ti jëga. Pasak Rusijos uþsienio reikalø ministerijos grasinimas jëga tapotarptautinës teisës paþeidimu tik priëmus Jungtiniø Tautø Chartijà58.Kaip þinoma, Lietuvos poþiûriu, Rusija kartu ið esmës tarsi atsisako1991 metø liepos 29 dienos Lietuvos ir Rusijos sutartyje uþfiksuoto ofi-cialaus Lietuvos aneksijos pripaþinimo.

Neilgai trukus, atsirado akivaizdþiø poþymiø, kad Rusijos Valsty-bës Dûma, ko gero, taip ir neratifikuos 1997 metø spalá pasiraðytos su-tarties dël valstybinës sienos. Nors 1998 metø vasará Lietuvos Seimopirmininkas Vytautas Landsbergis su darbo vizitu lankæsis Rusijos par-lamente reiðkë viltá, kad iki vasaros ði procesas bus baigtas59, bet, kaipparodë tolesni ávykiai ðios viltys neturëjo jokio pagrindo ir sutartis Ru-sijos Valstybës Dûmos nebuvo ratifikuota dar penkeris metus, ir tasbuvo padaryta vëlgi tiktai dël iðoriniø tarptautiniø veiksniø, konkre-èiai Europos Sàjungos spaudimo.

Apskritai 1997 metais nutrûkus Rusijos ir Lietuvos dialogui dël sau-gumo ir kitø principiniø didþiosios politikos klausimø galima sakyti,kad praktiðkai jis daugiau niekada nebuvo atnaujintas. Per paskutiniuo-sius kelerius metus iki Lietuvos pakvietimø stoti 2002 metais á NATOir Europos Sàjungà, Lietuvos ir Rusijos santykiuose nebeávyko reikð-mingø, praktiniø padariniø turëjusiø ávykiø. Atsiribojimo ir vienas ki-

58 BNS, „Sovietø Sàjunga nebuvo okupavusi Baltijos ðaliø, tvirtina Rusija“, 1998, sausio 19.59 BNS, „Seimo pirmininkas tikisi, kad iki vasaros bus iðspræstas sienø sutarties su Rusija

ratifikavimo klausimas“, 1998, vasario 20.


to interesø ignoravimo procesas tiktai spartëjo, kontaktai ir bendradar-biavimas tevyko (ir tai nelabai reguliariai) „kasdieniðkosios“ politikoslygmenyje. Viena vertus, tai sàlygojo, kad ðalys tiesiog buvo pernelyguþsiëmusios savo vidaus problemomis. Lietuva, stengdamasi bent iðdalies kompensuoti kol kas nepasiektà narystæ NATO, aktyviai ir kuodaugiau dalyvaudama PfP programoje siekë parodyti, kad jos nëra vientiktai saugumo „vartotoja“, bet gali bûti naudinga visam Aljansui. Bal-tijos ðaliø taikdariai dalyvavo misijoje Bosnijoje, kurià vadovaujant JAVir NATO vykdë drauge su ðvedais, suomiais, lenkais ir netgi rusais.Visos trys ðalys taip pat dalyvavo NATO vykdomame Planavimo irperþiûros procese, kuriuo buvo siekiama plëtoti ðaliø partneriø ir Al-janso nariø kariniø pajëgø sàveikumà ir atvirumà.

Savo ruoþtu ir Rusija 1998–1999 metais akivaizdþiai pasinërë á vi-daus politikos problemas. 1998 metais ðalá iðtiko didelë finansinë eko-nominë krizë, o politinæ arenà krëtë prezidento Jelcino inicijuojami vy-riausybës vadovø pasikeitimai, 1999 metais Rusijos vyriausybë vël at-naujino karà Èeèënijoje, galiausiai ir pats Jelcinas 2000 metø iðvakarësenetikëtai, kaip jam tapo áprasta, pareiðkë atsistatydinàs. Todël 2000 ko-và turëjo ávykti ir prieðlaikiniai naujojo Rusijos prezidento rinkimai.

Ið ðito „ðtilio“ Lietuvos ir Rusijos santykiø atmosferoje kiek nelauktaiiðsiskyrë ir gerokai ðaliø santykius paaðtrino 2000 metø birþelá SeimoPirmininko Landsbergio inicijuotas ástatymo projektas dël SSSR okupa-cijos þalos atlyginimo. Nors ástatymo dël SSRS okupacijos þalos atlygini-mo priëmimà lydëjo smarkios diskusijos, uþ ástatymà balsavo68 parlamentarai, prieð – në vieno, susilaikë 13. Ástatymas ápareigojo vy-riausybæ siekti, kad Rusija atlygintø okupacijos padarytus nuostolius60.

Be abejonës, galima sutikti, su ástatymo iniciatoriaus argumentu,kad toks ástatymas yra reikalingas, nes „suvereni valstybë negali ne-pasakyti tokiø dalykø iki galo, bûgðtaudama, nuolankaudama ar pa-taikaudama savo buvusiam skriaudëjui“61. Bet, tiesà sakant, ði pro-

60 Þr.: Lietuvos Respublikos Seimas, „Lietuvos Respublikos ástatymas Nr. VIII–1727 dëlSSRS okupacijos þalos atlyginimo“, Vilnius, 2000, birþelio 13, Valstybës þinios, 2000/06/28, Nr. 52–1486, http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.show-doc_l?p_id=103905&p_query=&p_tr2=, 2006/09/09.

61 BNS, „Seimas ápareigojo Vyriausybæ siekti okupacijos þalos atlyginimo ið Rusijos“, 2000,birþelio 13.


blema jau buvo iðkelta seniai. Dar 1992 metø birþelio 14 dienos refe-rendume Lietuvos pilieèiai pritarë nuostatai reikalauti okupacijos þa-los atlyginimo. Pagaliau 1993 metais derëdamasi dël Rusijos kariuo-menës iðvedimo sutarties, Lietuva irgi këlë ðá klausimà. Taèiau, kaipþinoma, Rusijos kariuomenë iðëjo taip ir nesudarius politinio susita-rimo ar tuo labiau susitarus dël þalos atlyginimo. Taèiau vëliau LDDPvyriausybës ðià problemà „uþðaldë“ ir santykiuose su Rusija jos prak-tiðkai neakcentavo, matyt, aiðkiai suvokdamos, kad tikëtis sëkmingoðios problemos sprendimo neverta. Todël ðio klausimo iðkëlimas irsuaktualinimas galëtø bûti visiðkai suprantamas. Antra vertus, visdëlto taip ir liko neatsakyta á klausimà, kodël tuometinë konservato-riø ir krikðèioniø demokratø dauguma Seime, kuri paprastai visadapasiþymëjo grieþtesne laikysena Rusijos atþvilgiu, ðià problemà iðkë-lë ne 1996 metais, savo kadencijos pradþioje, bet tiktai 2000 metais, t.y. paèioje savo kadencijos pabaigoje, kai tø paèiø metø rudená turëjovykti naujo Seimo rinkimai.

Vertinant praktinius tokios ástatymo priëmimo padarinius Lietuvosir Rusijos santykiams galima teigti, kad ið esmës ðis ástatymas tarsi uþ-brëþë aiðkià ribà, nuo kurios jau labai kategoriðkai iðsiskyrë oficialio-sios Lietuvos ir Rusijos istoriniø 1939–1940 metø ávykiø interpretaci-jos. Nors Rusija ir anksèiau bandë vienu ar kitu pretekstu tvirtinti, jogSovietø Sàjunga ið tiesø niekuomet neokupavo ir neaneksavo Baltijosðaliø, dabar ði pozicija tapo vienareikðmiðkai kategoriðka. Reaguoda-ma á Seime svarstomà ástatymo projektà 2000 metø birþelio 9 dienàRusijos uþsienio reikalø ministerija iðplatino pareiðkimà. Jame paþy-mima, jog „klaidinga Lietuvos ájungimà á SSRS vertinti kaip vienaðalápastarosios aktà“, o tvirtinimai apie Sovietø Sàjungos ávykdytà Lietu-vos „okupacijà“ ir „aneksijà“ ignoruoja politinæ, istorinæ bei teisinæ re-alybæ, todël yra nepagrásti. „Lietuvos Seimo „iniciatyva“ skatina prisi-minti dar vienà faktà: nors atsisakydama tapti buvusios SSRS teisiøperëmëja, Lietuva nenustoja naudotis sovietiniu periodu su federali-niø iðtekliø pagalba sukurtais resursais – þemës ûkio, pramoniniais,moksliniais ir kitais“62. Þinoma, tokie tvirtinimai neliko be Lietuvos

62 Interfax–BNS, „Maskva iðreiðkë viltá, jog Lietuva „apramins“ savo pretenzijas Rusijai dëlþalos atlyginimo“, 2000, birþelio 10.


atsako. Kità dienà Lietuvos uþsienio reikalø ministerija iðreiðkë nuo-stabà dël tokios 1940 metø ávykiø interpretacijos.

Pagaliau jau po to, kai ástatymas Seime vis dëlto buvo priimtas,tarp Lietuvos ir Rusijos prasidëjo tikras „pareiðkimø karas“. Neávar-dyti Rusijos diplomatiniai ðaltiniai agentûrai Interfax teigë, jog „visið-kai galimas dalykas, kad po nedraugiðko Lietuvos þingsnio dviðalëssutarties dël sienos ratifikavimas Rusijos Valstybës Dûmoje gali bûtiatidëtas nenustatytam laikui“. Ðaltiniai taip pat priminë, kad dël Sei-mo priimto SSSR okupacijos þalos atlyginimo ástatymo Rusijos Vals-tybës Dûmos delegacija atðaukë savo vizità á Vilniø, kuris buvo nu-matytas 2000 metø birþelio 12 dienà63. Lietuvos parlamento sprendi-mà Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas Jegoras Strojevas áverti-no kaip „uþkietëjusá nacionalizmà ir ekstremizmà, kuris neleistinasprieð tokià kaimynæ, kokia yra Lietuvai Rusija“64. Savo ruoþtu vienaið Lietuvos konservatoriø lyderiø Seimo pirmininko pavaduotoja Ra-sa Juknevièienë spaudos konferencijoje tvirtino, kad Rusijos uþsienioreklamø ministerijos pareiðkimas yra rimtas posûkis uþsienio politi-koje ir bando neigti dviðaliø santykiø pagrindø susitarimà, kurá 1991metø liepà pasiraðë Lietuvos Aukðèiausiosios Tarybos PirmininkasVytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jel-cinas. Minëto susitarimo treèiajame straipsnyje Rusija pripaþino, kadSSRS ávykdë Lietuvos aneksijà. Anot Juknevièienës, „sena ir paþásta-ma ir labai grësminga yra tai, kad Putino uþsienio politika susitapati-no su Stalino uþsienio politika.“65

Galimas daiktas, ðis þodþiø karas dël þalos atlyginimo iðprovokavoRusijos atakà prieð Baltijos ðaliø narystës NATO idëjà paèiu aukðèiau-siu lygiu. 2000 metø birþelio 14–16 dienomis vizito Vokietijoje metuRusijos prezidentas Putinas pareiðkë, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijospriëmimas á NATO turës „ypaè rimtø“ padariniø Europos saugumui.O svarbios NATO valstybës – Vokietijos – lyderis kancleris Gerhardas

63 Interfax–BNS, „Maskva didina spaudimà dël Lietuvos Seimo ástatymo“, 2000, birþelio 14.64 Interfax–BNS, „Átakingà Rusijos politikà supykdë Lietuvos ástatymas dël SSRS okupaci-

jos þalos atlyginimo“, 2000, birþelio 14.65 BNS, „Dabartinë Rusija susitapatino su Stalino uþsienio politika, teigia viena Lietuvos

konservatoriø lyderiø“, 2000, birþelio 14.


Schröderis á tai niekaip nereagavo66. Uþtat Lietuvos Seimas nusprendëreaguoti labai kategoriðkai. Landsbergio iniciatyva 2000 metø birþelio20 dienà. Seimas priëmë pareiðkimà, aðtriai kritikuojantá Rusijos prie-ðiðkumà Lietuvos narystei NATO67.

Galiausiai átampa Lietuvos ir Rusijos santykiuose dël „pareiðkimøkaro“ tiek pakilo, kad netgi Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus,kuris iki tol tarsi paliktas nuoðalyje nuo Seimo pirmininko viena pokitos organizuojamø akcijø nusprendë ásikiðti ir perimti iniciatyvà.Adamkaus ásikiðimas buvo pabrëþtinai grieþtas ir kategoriðkas. Prezi-dentas kalbëdamas per Lietuvos televizijas, apkaltino Seimo valdanèi-àjà konservatoriø daugumà prieðiðkumu Rusijai ir nusiðalinimu nuosvarbiausiø valstybës pilieèiø rûpesèiø. Kreipimæsi á gyventojus prezi-dentas teigë, kad konservatoriø politika „prieðtarauja nacionaliniamsvalstybës interesams“. Anot prezidento, tai, kad Rusijos grësmë iðke-liama kaip svarbiausias argumentas siekiant narystës NATO ir Euro-pos Sàjungoje, yra sena barikadø politika, ir toks politinis elgesys atito-lina Lietuvà nuo euroatlantinio sambûvio principø. Adamkus pabrë-þë, kad „Lietuva negali nuolatos bûti istorijos ir geografijos ákaitë. Lie-tuvos euroatlantinë orientacija ir geri santykiai su Rusija – suderinamidalykai“ ir ragino patiems be pagrindo nekelti Lietuvai grësmës. „Lie-tuvos þmoniø gyvenimai negali tapti neatsakingo politikavimo ákai-tais. Kartais atrodo, kad dabartinë dauguma jau nepajëgi racionaliaitvarkyti ðalies vidaus reikalø ir savo negalià mëgina nuslëpti, provo-kuodama uþsienio politikos átampas“, sakë prezidentas68.

Be jokios abejonës, ðis grieþtas Lietuvos prezidento pasisakymas yraiðskirtinis ir gal netgi vienintelis, kuris kaip niekada akivaizdþiai paro-dë Lietuvos politinio elito sàmonëje egzistuojant du iðsiskirianèius po-þiûrius á dviðaliø santykiø su Rusija plëtojimo strategijà. PrezidentasAdamkus, pradëjæs savo kadencijà 1998 metais ir pagrindiná dëmesá

66 Plaèiau þr. Huang M., „Echoes of Joachim and Vyacheslav“, Central European Review, 2000,June 26, vol. 2, no. 25, http://www.ce-review.org/00/25/amber25.html, 2006/08/22.

67 Lietuvos Respublikos Seimas, Pareiðkimas dël Rusijos vadovø poþiûrio á Lietuvos narystæ NATO,2000, birþelio 20, Valstybës þinios, 2000, birþelio 23, Nr. 51–1456, http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=103391&p_query=&p_tr2=, 2006/08/22

68 BNS, „Prezidentas kaltina konservatorius kenkiant valstybës interesams“, 2000, birþe-lio 24.


skyræs euroatlantinei integracijai, diplomatiðkai vengë aiðkesnës pozi-cijos dël Lietuvos politikos Rusijos atþvilgiu formulavimo, bet 2000 metøbirþelio krizë privertë já pademonstruoti, kad santykiuose su Rusija jamyra artimesnë nuosaiki ankstesnio prezidento Brazausko, o ne radikaliSeimo pirmininko Landsbergio pozicija.

Þinoma, negalima pervertinti 2000 metø birþelio mënesio Adam-kaus demarðo reikðmës Lietuvos ir Rusijos santykiams. Jie ið esmësliko nepakitæ. Nors Adamkus padarë pareiðkimà, kuris ið pirmo þvilgs-nio buvo palankus Rusijai, niekas neiðdráso apkaltinti prezidento nuo-laidþiavimu Maskvai, kas, be abejonës, bûtø nutikæ, jeigu panaðiai bû-tø pasielgæs Brazauskas. Adamkus, demonstruodamas savo pozicijosnuoseklumà, atsisakë pasiraðyti per nustatytà laikà ir prieðtaringai ver-tinamà SSRS okupacijos þalos atlyginimo ástatymà. Bet, antra vertus,jis iðvengë ir pernelyg didelio „perlenkimo“ á nuosaikumo pusæ ir toástatymo nevetavo, palikdamas garbæ ir atsakomybæ já pasiraðyti tuo-metiniam Seimo pirmininkui Landsbergiui. Ðiuo atveju pabrëþtina, kadLietuvos politika Rusijos atþvilgiu vël susibalansavo ir, kas buvo ypaèsvarbu, tapo adekvatesnë tarptautinei padëèiai. Nors buvo pakanka-mai daug þenklø, liudijanèiø, kad antroji NATO plëtra ávyks, në kiekne maþiau buvo akivaizdu, kad JAV pageidautø tai padaryti tokia for-ma, kad kiek ámanoma bûtø iðvengta nereikalingo susiprieðinimo suRusija. Todël NATO narystës siekianèiai ðaliai santykiø su Rusija aðtri-nimas, nors ir dël teisëtø nacionaliniø interesø, tuomet buvo ypaè rizi-kingas pasirinkimas, nes galëjo greitai sutirpdyti taip sunkiai kaupia-mà tarptautinæ paramà Baltijos ðaliø narystës NATO projektui.

Vargu ar kada suþinosime, ar 2000 metø birþelio Lietuvos ir Rusijossantykiø krizë ið tikrøjø lëmë tai, kad iki kitø metø pavasará suplanuo-to oficialaus Adamkaus vizito á Maskvà Rusija taip ir neratifikavo su-tarties dël valstybës sienos su Lietuva. Ið pirmo þvilgsnio taip ið tikrøjøgali atrodyti – Rusija, girdi, ásiþeidë dël reikalavimo atlyginti okupaci-jos þalà ir atsisakë ratifikuoti sienos sutartá. Taèiau, ko gero, bûtø dau-giau argumentø vis dëlto uþ teiginá, kad Lietuvos laikysena, èia lemia-mos reikðmës neturëjo. Kol nebuvo oficialaus NATO sprendimo, tolRusija neketino daryti jokiø gestø ir vis dar neprarado vilties, kad ne-ratifikuota sutartis gali sukomplikuoti Lietuvos narystës NATO per-spektyvà. Todël, nepaisant visø Lietuvos diplomatø pastangø ir nuo-


saikesnës centristinës naujai iðrinktos Seimo daugumos laikysenos Ru-sijos atþvilgiu, sienos sutarties ratifikavimo klausimas taip ir liko ne-pajudëjæs ið vietos. Atitinkamai 2001 metø kovo 29–31 dienomis vyku-sio oficialus Adamkaus vizito á Maskvà metu nebuvo nei pasiraðytasvarbiø sutarèiø, nei tuo labiau apsikeista sutarties dël valstybës sie-nos ratifikavimo raðtais. Putino ir Adamkaus pasiraðytas bendras pa-reiðkimas tiktai diplomatiðkai uþfiksavo egzistuojantá nuomoniø skir-tumà, kad ðalys pripaþásta teisæ rinktis savo saugumo uþtikrinimo bû-dus69. Toks pareiðkimo tekstas, be abejonës, irgi atrodë savotiðkas pa-siekimas, nes jis tarsi netiesiogiai patvirtino tai, kad Rusija neturi pa-kankamai galiø pakeisti Lietuvos politinio elito nuostatà siekti NATOnarystës. Bet ádëmiau paþvelgus, tai, þinoma, nebuvo kokia nors Rusi-jos nuolaida, o tiktai esamos padëties konstatavimas.

Kaip parodë tolesni ávykiai, ði Rusijos sàlyginai nuosaiki laikysenaið esmës atspindëjo jau besikeièianèià Rusijos pozicijà NATO plëtrosatþvilgiu. Ir nors vëliau stebëtojus dar pribloðkë abejinga Rusijos reak-cija á naujojo JAV prezidento George’o Busho 2001 metø vasarà Varðu-voje pareikðtà tvirtà ketinimà toliau plësti NATO ir priimti á jà Baltijosðalis, dabar yra pagrindo teigti, kad tokios Rusijos laikysenos prielai-dos formavosi jau 2001 metø pavasará ir pasireiðkë Adamkaus vizito áMaskvà metu. Galima sakyti, kad jau tuomet NATO klausimas Lietu-vos ir Rusijos santykiuose buvo iðspræstas, Adamkaus vizità galimalaikyti „atsisveikinimo“ su ðia problema Lietuvos ir Rusijos santykiuo-se vizitu. Rusija atsisakë beprasmiðkø protestø prieð Baltijos valstybiøpriëmimà á NATO, nes jai paèiai labiau parûpo numatomi ES plëtrospadariniai. Todël tuo pat metu Adamkaus vizità simboliðkai galimalaikyti ir ES problemos Lietuvos ir Rusijos santykiuose „atidarymo“vizitu.

Nors ilgà laikà skirtingai nuo ES kitaip nei NATO plëtra Rusijai ne-atrodë rûpesèiø ar tuo labiau kokiø nors grësmiø keliantis procesas,vis labiau ásibëgëjant 2000 metø kovo 28 dienà prasidëjusioms ES irLietuvos deryboms dël stojimo, iðkilo susisiekimo su Kaliningrado sri-timi (bûsimuoju Rusijos eksklavu ES valstybiø apsuptyje) problema.Pagaliau, þvelgiant á perspektyvà, vis aktualesnë turëjo tapti ne tik su-

69 BNS, „Adamkaus ir Putino pareiðkime – Lietuvai naudingos nuostatos“, 2001, kovo 31.


sisiekimo, bet ir apskritai tolesnë srities ekonominës ir socialinës rai-dos problema. Kadangi ði problematika yra plaèiai ir iðsamiai nagrinë-ta kolegø Lietuvos politologø darbuose70, jos èia plaèiau negvildensi-me, o tiktai atkreipsime dëmesá á vienà labai svarbià mûsø nagrinëja-mai temai Kaliningrado problemos sureguliavimo aplinkybæ.

Kaip þinoma, Kaliningrado tranzito problema buvo ypaè svarbi Lie-tuvai, nes nuo ðios problemos sprendimo bûdo turëjo priklausyti na-rystës Europos Sàjungoje kokybë. Netinkamas jos sureguliavimas ga-lëjo apskritai uþkirsti galimybæ ateityje prisijungti prie Ðengeno erdvësir tapti antrarûðe ES nare. Taèiau, kaip jau þinome ið ankstesniø ávykiø,Lietuva viena pati buvo nepajëgi su susiderëti Rusija jai reikalingø pa-lankiø tranzito sàlygø, nes nors Lietuvos narystë ES artëjo, Rusija visainebuvo linkusi keisti dar 1995 metais suderëtø palankiø tranzito sàly-gø ir bevizio reþimo Kaliningrado gyventojams bei regiono sveèiams.Be to, Rusija ëmësi ypaè intensyvios lobistinës veiklos tarp ES valsty-biø ir netgi uþsitikrino kai kuriø ið jø paramà. Ypaè tai pasakytina apiePietø Europos valstybiø (konkreèiai Prancûzijà, Ispanijà, Italijà ir Grai-kijà), kuriø valdþia menkai teiðmanë Baltijos regiono istorijà ir saugu-mo problemas ir deramai nesuvokë jø svarbos bûsimosioms ES valsty-bëms71. Taèiau galiausiai pasirodë, kad Europos Komisija ir ES Tary-bai pirmininkavusi Danija, su kuriomis ðá kartà derëjosi Rusija, vis dël-to buvo patikimos Lietuvos sàjungininkës. Europos Komisija ir Danijanet tik siekë iðlaikyti nepaþeistà acquis communautaire, bet ir aiðkiai su-vokë Lietuvos problemas. Todël jos kietai ir pagaliau sëkmingai susi-derëjo su Rusija dël tranzito tvarkos ir netgi pasiekë, kad Rusija, norë-dama uþsitikrinti sau pakankamai palankià, bet nepaþeidþianèià Lie-

70 Plaèiau þr.: Joenniemi P., Lopata R., Sirutavièius V., Vilpiðauskas R., „Impact Assessment ofLithuania’s Integration into the EU on Relations between Lithuania and Kaliningrad Oblastof the Russian Federation“, Lithuanian Foreign Policy Review, 2000, no 2(6), p. 133–178 andSupplement, http://www.lfpr.lt/006/a15.doc, 2006/09/09; Stanytë-Toloèkienë I., „Kali-ningrado sritis ES plëtros poþiûriu“, Politologija, 2001, Nr. 2(22), p. 26–68; Sirutavièius V.,Stanytë-Toloèkienë I., „Rusijos Federacijos Kaliningrado srities strateginë reikðmë“, Lietu-vos metinë strateginë apþvalga 2002, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2003, p. 171–200.

71 Þr.: Dempsey J., „EU states break ranks over visa plan for Russian enclave“, FinancialTimes, September 27, 2002; Behr R., „Lithuania may drop support for Kaliningrad plans“,Financial Times, September 28, 2002; BNS, „V.Landsbergis Rusijos veiksmuose áþvelgiabandymus suskaldyti ES vienybæ“, 2002, rugsëjo 30; BNS, „V.Landsbergis regi naujà Mo-lotovo–Ribbentropo paktà“, 2002, spalio 7.


tuvos interesø tranzito tvarkà, turëjo prisiimti ir ávykdyti ásipareigoji-mà vis dëlto ratifikuoti 1997 metais pasiraðytà Lietuvos ir Rusijos su-tartá dël valstybës sienos72.

Visa tai apibendrinant galima sakyti, kad ES ir Rusijos derybos dëlKaliningrado tranzito yra puikus pavyzdys, kaip turëtø bûti sprendþia-mi sudëtingi Lietuvos ir Rusijos santykiø klausimai ir galiausiai nor-malizuojami ðaliø santykiai. Nelygiavertes besiderinèiø ðaliø galimy-bes gali kompensuoti ir subalansuoti maþesniojo ir silpnesniojo part-nerio gebëjimas pasitelkti tarptautinæ paramà. Ðiuo poþiûriu ES dery-bas dël Kaliningrado tranzito sàlygø per Lietuvà, netgi bûtø galimasulyginti su Lietuvos derybomis su Rusija dël kariuomenës iðvedimo,kai Lietuvai irgi pasisekë mobilizuoti pakankamai átikinamà tarptauti-næ paramà, kuri spaudë Rusijà laikytis savo paèios prisiimtø ásiparei-gojimø. Tik pakankamas tarptautinës paramos svoris (nors vargu arbûtø galima já iðmatuoti kiekybiniais parametrais) gali garantuoti sëk-mæ sudëtingose Lietuvos ir Rusijos derybose. Atitinkamai tokios para-mos nebuvimas arba nepakankamumas neþada nieko gero, kad ir ko-kios strategijos savo santykiuose su Rusija laikytumës.

* * *

Vertinant pirmuosius du Lietuvos ir Rusijos santykiø raidos laiko-tarpius galima paþymëti, kad, nepaisant gana skirtingo prieðtaravimøturinio, dviðaliø santykiø sklaida pasiþymëjo gana didele dinamika irpermainingumu. Per tà laikà santykiuose bûta ir pakilimo, ir nuosmu-kio faziø, taip pat ir tarpusavio supratimo, ir kone ðaltojo karo laikøretorikos. Þinoma, toká permainingumà ið dalies sàlygojo paèios Rusi-jos neapsisprendimas, kokios linijos Lietuvos atþvilgiu laikytis, bet, bejokios abejonës, tam, kad Lietuvai pavyko pasiekti savo tikslus, lemia-mà reikðmæ turëjo tarptautinio sisteminio ir regioninio lygmens veiks-niai. Vargu ar Lietuvai bûtø pavykæ susitarti su Rusija dël spartaus joskariuomenës iðvedimo, jeigu nebûtø pavykæ mobilizuoti galingos tarp-tautinës paramos ðiam reikalavimui. Tuo tarpu sutelkti tokià pat tarp-

72 BNS, „Rusija ratifikavo sienos sutartá su Lietuva“, 2003 geguþës 21; Ñàïîæíèêîâ Á.,Öâåòêîâà Ì., „Ìîñêâà Ëèòâå íå îòäàëàñü“, Ãàçåòà.ðó, 21 ìàÿ 2003 ãîäà, http://www.ga-zeta.ru/parliament/articles/33959.shtml, 2006/09/09.


tautinæ paramà Lietuvos narystës NATO siekiui buvo jau gerokai sun-kiau. Rusija buvo pradëjusi gana sëkmingai naudotis Londono, Pary-þiaus ir Berlyno skepticizmu, ir dar neþinia, kuo bûtø pasibaigæ deba-tai dël Baltijos jûros regiono saugumo reþimo, jeigu ne JAV valdþiosapsisprendimas vis dëlto priimti Baltijos ðalis á NATO ir lygia gretaásteigti NATO ir Rusijos tarybà.

Nors aptariamø Lietuvos ir Rusijos santykiø problemø sprendimuididelës ir gal net lemiamos reikðmës turëjo iðoriniai veiksniai, ganapermaininga santykiø aptariamais laikotarpiais bûklë teikë pagrindomanyti, kad ðaliø santykiø pablogëjimas ar pagerëjimas priklauso irnuo to, kokios taktikos savo santykiuose su sudëtinguoju partneriu lai-kosi Lietuvos valdþia. Ið tikrøjø Lietuvos vyriausybës per pirmàjá san-tykiø su Rusija deðimtmetá savotiðkai „iðbandë“ du galimus taktikosvariantus. 1990–1992 ir 1996–2000 metais, kol Lietuvà valdë deðinio-sios vyriausybës, o uþsienio politikos formavimas buvo realiai sutelk-tas Landsbergio rankose, Lietuva laikësi grieþtesnës ir demonstraty-viai nenuolaidþios politikos. Landsbergio vadovybës politika buvoorientuota á tai, kad Rusija turi besàlygiðkai iðvesti ið Lietuvos savokariuomenæ ir atlyginti okupacijos metais padarytà þalà. O 1992–1996metais valdant kairiesiems ir prezidentu bûnant Brazauskui, bei 2000–2002 metais, prezidentu bûnant Adamkui, santykiuose su Rusija buvostengiamasi taikyti labiau adaptyvià, korektiðkesnæ Rusijos politikostaktikà, vengti grieþtos retorikos, nukreipti diskusijas á konkreèiø, betsantykinai maþiau reikðmingø, kone techniniø, klausimø sprendimà.

Þinoma, kiekviena minëta taktika turëjo savo pranaðumø ir trûku-mø, savo naudà ir kainà. Grieþtesnë, deklaratyvesnë politika labiauatkreipdavo tarptautinës bendrijos dëmesá, padëdavo esant reikaluilengviau mobilizuoti vieðàjà nuomonæ. Taèiau, be jokios abejonës, tuo-met visada kildavo pavojus iðprovokuoti Rusijà kenkti normaliems eko-nominiams ryðiams ir pragmatiðkam bendradarbiavimui. Pagaliau nevisada grieþta laikysena Rusijos atþvilgiu turëdavo pakankamà politi-ná rezervà ir paèioje Lietuvoje. Uþtenka prisiminti 2000 metais prezi-dento Adamkaus pareikðtà kritikà deðiniøjø vyriausybei dël, jo nuo-mone, nereikalingo santykiø su Rusija aðtrinimo.

Kita vertus, adaptyvesnë ir pragmatiðkesnë Lietuvos taktika, kuriàtradiciðkai labiau rëmë kairieji ir centristai, turëjo tà pranaðumà, kad


ne tokioje átemptoje politinëje atmosferoje bûdavo lengviau spræsti gau-sybæ praktiniø klausimø, iðvengti pernelyg didelio iðliekanèiø princi-piniø politiniø skirtumø pabrëþimo. Kaip tik dël to Lietuvai, kitaip neikitoms dviem Baltijos ðalims, pavyko sudaryti su Rusija daugiausiapragmatiniø tarpvalstybiniø sutarèiø. Ði taktika, ypaè „korektiðkasis“Adamkaus variantas pasirodë esanti itin pravarti, turint omenyje kaikuriø Vakarø valstybiø ypaè atsargø ar netgi palankø poþiûrá á Rusijàir nenorà aðtrinti santykius su ja, tuo labiau tai daryti dël maþø Baltijosvalstybiø. Todël Lietuvos strateginiø tikslø (tapti NATO ir ES nare)poþiûriu buvo daug naudingiau ne nuolat pabrëþti ásisenëjusias pro-blemas ir atitinkamai aðtrinti dviðalius Lietuvos ir Rusijos santykius,bet pakankamai aktyviai demonstruoti, kad Lietuva ir Rusija rimtø tar-pusavio santykiø problemø neturi ir kad visa, kas liko nesureguliuota,tëra techninio pobûdþio dalykai.

Taèiau adaptyvi ir nuosaiki taktika taip pat turëjo savo kainà. Pir-miausia kairiøjø vyriausybei tekdavo atlaikyti grieþtà ir negailestingàoponuojanèiø politiniø jëgø kritikà ir kone nuolatiná átarinëjimà iðda-vus valstybës interesus. Nuosaikumas ir Maskvai sukeldavo tam tikrøvilèiø, kad apskritai galbût pavyks pakeisti Lietuvos politikos kryptá.Ryðkiausias pavyzdys – 1997 metais prezidento Jelcino pasiûlytos Ru-sijos saugumo garantijos Lietuvai ir kitoms Baltijos ðalims. Kadangi átoká tiesmukà pasiûlymà teko atsakyti neigiamai, tai galiausiai Lietu-vos ir Rusijos santykiai ne tik netapo geresni, bet ir vël pablogëjo. To-dël ne be pagrindo adaptyvios politikos kritikai sakë, kad netgi nëraprasmës laikytis tokios taktikos, nes stengiantis átikti Maskvai, kartuneiðsiþadant savo principø, nieko nebus pasiekta ir, kaip parodë ávy-kiø eiga, santykiai në kiek nepagerëjo. Gal tuomet ið tiesø geriau laiky-tis grieþtesnës politikos ir neteikti Maskvai iliuzijø, kad ji èia ko norslabai galëtø tikëtis?

Ðtai su tokiomis dvejonëmis ir neatsakytais klausimais 2002 metaisLietuva ir sulaukë oficialaus kvietimo prisijungti prie NATO ir stoti áEuropos Sàjungà, o 2004 metais galiausiai tapo visateise ðiø organiza-cijø nare. Taèiau, kaip minëta knygos ávade, tai nepateisino ne kartà irpolitikø, ir analitikø iðsakytø lûkesèiø, kad tai galiausiai padës norma-lizuoti Baltijos ðaliø ir Rusijos santykius, kad tiesiog nebebus dël koginèytis ir nesutarti. Deja, kaip parodë pirmieji NATO ir ES narystës


metai plëtros poveikis Lietuvos santykiams su Rusija buvo daug kon-troversiðkesnis. Ir bent jau dabartiniame (sàlyginai galime vadinti játreèiuoju) Lietuvos ir Rusijos santykiø raidos etape perspektyvos juosnormalizuoti atrodo gerokai priblësusios.

Ið pradþiø niekas blogø þiniø nelaukë ir nesitikëjo. 2002 metø pa-baigoje Lietuvos uþsienio politika ir jos pagrindinis vykdytojas prezi-dentas Adamkus triumfavo. 2002 metø lapkrièio 23 dienà po NATOvirðûniø susitikimo Prahoje Vilniø aplankë JAV prezidentas Bushas,beje prieð tai dar trumpai uþsukæs á Sankt Peterburgà susitikti su Rusi-jos prezidentu Putinu. Bushas pasveikino Lietuvà su naryste NATO irpasakë savo garsiàjà frazæ „kas pasirinks Lietuvà prieðu, taps JAV prie-ðu“. Ði sëkmë savotiðkai apsvaigino Adamkø ir jo aplinkà. Niekam ne-kilo abejoniø, kad netrukus vyksiantys prezidento rinkimai bus laimë-ti. Taèiau rinkimus netikëtai laimëjo Rolandas Paksas, jau visà vasaràvykdæs intensyvià populistinæ rinkiminæ kampanijà, kurià neregëtaidosniai finansavo rusø kilmës verslininkas sraigtasparniø remonto ámo-nës savininkas Jurijus Borisovas.

Nei uþsienio politikoje, nei konkreèiai santykiuose su Rusija Paksopergalë ið pradþiø dideliø pokyèiø nesukëlë. Paksas tiesiog nespëjo at-skleisti savo kaip uþsienio politikos formavimo ir ágyvendinimo pro-ceso dalyvio, savybiø, nes netrukus iðaiðkëjo, kad jis taip ir nesugebëjoiðsivaduoti ið neaiðkiø Borisovo pinigø ðleifo ir pastarojo asmeniniøambicijø „kontroliuoti“ prezidentà. Galiausiai atsidûræs politinëje izo-liacijoje ir galutinai susikompromitavæs, Paksas, vedamas vien tiek sa-vo asmeniniø ambicijø, vis tiek nusprendë neatsistatydinti ið prezidentoposto ir vylësi, kad jo oponentams nepavyks ágyvendinti iki galo sudë-tingos apkaltos procedûros. Taèiau ðios viltys nepasiteisino.

Politinë krizë ir po jos ëjusi ilga ir sudëtinga prezidento nuðalinimonuo pareigø procedûra trukusi beveik visà pusmetá – nuo 2003 metølapkrièio iki kitø metø balandþio – ne tik suparalyþavo prezidento ins-titucijos veiklà ir pakenkë uþsienio politikos ritmui bei suplanuotiemsvizitams, bet ir komplikavo Lietuvos santykius su Rusija ir tolesnës jøraidos normalizacijos link perspektyvà. „Paksogeitas“ tapo dar vienunetiesioginiu árodymu, kad Rusija, neturëdama galimybës veikti kari-nëmis ar diplomatinëmis priemonëmis, vël imasi seniai iðbandytos irne kartà istorijos raidoje panaudotos „skverbimosi“ á ðalies vidaus gy-


venimà, pasinaudojant demokratinio proceso prieðtaravimais ir politi-kø ambicijomis, taktikos.

Nauji prieðlaikiniai prezidento rinkimai buvo sëkmingi ankstesniamprezidentui Adamkui. Ðio politiko sugráþimas atitinkamai paveikë irLietuvos laikysenà Rusijos atþvilgiu. Ið principo ji liko nuosaiki, rami,taèiau principinga. Taèiau nors santykiai tarp ðaliø iðlieka blogi ar net-gi kartkartëmis patenka á krizines „duobes“, kai tarp ðaliø politikø irþiniasklaidos priemonëse ásiplieskia eilinis þodþiø ir pareiðkimø ka-ras. Rusijos valdþia ir toliau nuolat savo þiniasklaidoje rengia propa-gandines kampanijas, nukreiptas prieð Lietuvà ir kitas Baltijos ðalis,kaltindama jas tai talkininkavimu naciams Antrojo pasaulinio karo me-tais, tai parama èeèënø teroristams. Rusija taip pat ne tik metodiðkai irnuosekliai pleèia savo ekonominæ átakà, bet ir naudoja jà tiek kiðimuisiá vidaus politiná gyvenimà, tiek ir ekonominiam energetiniam ðanta-þui vykdyti, siekdama sau palankiø sprendimø.

Tæsiasi ir „slaptasis“ karas. Tai, pavyzdþiui, liudija Rusijos diplo-matø, apkaltintø ðnipinëjimu iðsiuntimas 2004 metø vasario pabaigojearba 2006 metø rudená. Galiausiai Rusija ir toliau kategoriðkai kiekvie-na proga neigia ir nepripaþásta, kad 1940 metais Sovietø Sàjunga buvookupavusi Baltijos ðalis ir kad ðiandien uþ tai jai, kaip Sovietø Sàjungosteisiø ir pareigø perëmëjai tenka moralinë ir materialinë atsakomybë.Visa tai rodo esant gilø ir principiná pagrindiniø vertybiø, kuriomisremiasi Lietuvos ir Rusijos valstybingumas bei uþsienio politika skir-tumà ir leidþia daryti iðvadà, kad artimiausioje perspektyvoje Lietu-vos ir Rusijos santykiai vargu ar pasidarys nors kiek ðiltesni ar tuo la-biau pasuks normalizacijos linkme, kad ir kokios taktikos Rusijos at-þvilgiu laikytøsi Lietuvos diplomatija.

Pagaliau tai teikia pagrindà apskritai daryti prielaidà, kad tos dile-mos, kurias tiesioginiuose santykiuose su Rusija yra tekæ spræsti Lietu-vos diplomatijai, ið tiesø labai retai kada bûdavo tikros dilemos, nesdaug daþniau galimybës rinktis tiesiog nebûdavo. Anot buvusio Lie-tuvos uþsienio reikalø ministerijos sekretoriaus Albino Januðkos, „Ru-sai visada su mumis kalbëjo ið jëgos pozicijos“73. Kaip rodo jau su-

73 Cit. pagal: Èekutis R., „Chuliganiðkoji diplomatija“, Atgimimas, 2005, kovo 17.


kaupta santykiø su Rusija patirtis, pokyèiai ir proverþiai Lietuvos san-tykiuose su Rusija vykdavo tiktai tuomet, kai tam bûdavo palankûsplatesni tarptautiniai veiksniai ir procesai, besiplëtojantys tarptautiniusisteminiu bei regioniniu lygmeniu, taip pat, þinoma, ne kà maþiau, ogalbût ir daugiau paèios Rusijos politinës raidos ir vidinës politinëskovos padariniai. Todël, toliau svarstydami tolesnes Lietuvos ir Rusi-jos santykiø raidos ar tuo labiau normalizacijos galimybes bei perspek-tyvas ir bandydami ieðkoti atsakymo á klausimà, kodël ðiandien ðaliøsantykiai yra tokie blogi, apþvelgsime paèios Rusijos pastarøjø metøpermainø vidaus ir uþsienio politikoje raidos tendencijas.

1.3. Putino projektas

Taikingai iðirus Sovietø Sàjungai atrodë, kad didesniø problemø ðiameregione nekils, nes iðsilaisvinusios buvusios sovietinës respublikos ga-vo unikalià galimybæ kurti nacionaliná valstybingumà, niekieno netruk-domos imtis pribrendusiø ekonominiø ir socialiniø reformø. Ne iðimtisbuvo ir Rusija, kuri irgi pirmà kartà savo istorijoje gavo unikalià galimy-bæ pradëti kurti laisvà demokratinæ visuomenæ ir jai reikalingas sociali-nes ir ekonomines reformas. Rusijai atsivërë galimybë pagaliau nutrauktiðimtmeèiais skaièiuojamà daugiau ar maþiau grieþtesnio, bet visada þmo-gø niekinanèio autoritarizmo tradicijà. Ir reikia pripaþinti, kad pirmojodemokratiðkai iðrinkto Rusijos prezidento Boriso Jelcino vyriausybei pa-vyko nuveikti tikrai labai daug. Rusija per kelerius metus tapo viena iðlaisviausiø posovietiniø valstybiø, kurioje uþtikrinta þodþio ir spaudoslaisvë, vyksta laisvi rinkimai, prasidëjo rinkos ekonomikos reformos. Ati-tinkamai pasikeitë ir Rusijos uþsienio politika. Jelcinas buvo suformula-væs sieká, kad Rusija ilgainiui papildytø „normaliø“, tokiø kaip JAV, Pran-cûzija ar Vokietija demokratiniø pramoniniø valstybiø gretas ir tiesiogtaptø viena ið jø. Taigi pasaulio ir konkreèiau Rusijos kaimynø dþiaugs-mui atrodë, kad Rusija galutinai atsisakë jai bûdingo mesianizmo, pre-tenzijø uþvaldyti jeigu ne pasaulá, tai bent artimiausias gretimas ðalis,bet pasitenkins tuo, kad Vakarø demokratijos tiesiog laikys jà lygiavertetarptautinës bendrijos nare ir partnere.

Taèiau vëlesnë ávykiø raida (ypaè 1993 metø spalio puèas ir parla-mento rinkimø rezultatai) atskleidë, kad ðie lûkesèiai buvo pernelyg


naivûs. Rusijos visuomenës, jos politinio elito prieðtaravimai ir nesuta-rimai dël tolesnës ðalies raidos krypties buvo daug gilesni, o opozicijavykdomoms demokratinëms reformoms buvo gerokai stipresnë neguatrodë ið pirmo þvilgsnio. Tai neiðvengiamai atsiliepë ir tolesnës ðiosðalies vidaus ir uþsienio politikos raidai. Vis dëlto reikia pripaþinti,kad nepaisant visø demokratijos pasiekimø, Rusijos visuomenei ir joselitui taip ir nepavyko perveikti savo imperinio màstymo ir suvoktiSovietø Sàjungos subyrëjimà ne kaip nesëkmæ, bet kaip pasisekimà.Deja, dël ðio ávykio dauguma rusø (to nebûtø galima pasakyti apie ki-tas buvusios Sovietø Sàjungos tautas) jautësi bûtent ne laimëjæ, o isto-riðkai pralaimëjæ74.

Ið tikrøjø, jeigu vadovautumës imperine logika, tai Rusija tikrai yrageopolitinis pralaimëtojas. Jos valstybës ribos Europoje „griþo“ á XVIIamþiaus ribas, ir visas trijø ðimtø metø imperijos kûrimo darbas nuëjoperniek. Nuo Vakarø Europos jà dabar skiria ne tik Vidurio ir RytøEuropos valstybës – buvusios Varðuvos pakto dalyvës, bet ir tapusiosnepriklausomos buvusios sovietinës respublikos. Be to, në viena ið ðiønaujø valstybiø, iðskyrus Baltarusijà, nerodë jokiø ypatingø prielanku-mo Rusijos interesams þenklø. Jos nebuvo linkusios Rusijos laikyti sa-vo sàjungininke – geriausiu atveju Rusija joms tebuvo valstybë, su ku-ria norima palaikyti normalius kaimyniðkus santykius, bet ne daugiau.Separatistinës tendencijos ëmë reikðtis ir paèioje Rusijoje (pvz., Tatars-tane, Èeèënijoje), pasunkëjo susisiekimas su Kaliningrado eksklavu. Ki-tos buvusios sovietinës respublikos atgavo arba ágijo valstybiná ir na-cionaliná tapatumà, o Rusija, seniau save tapatinusi su Sovietø Sàjun-ga, já kaip tik prarado.

Todël „imperijos“ þlugimas ir „nepriklausomos“ Rusijos atsiradi-mas daugumos Rusijos gyventojø buvo suvoktas ne kaip gráþimas á„normalø gyvenimà“, ne kaip galimybë kurti naujà gyvenimà, bet kaiplaikinas nukrypimas, kuris anksèiau ar vëliau turës bûti iðtaisytas. To-kia logika vadovavosi ir komunistø kontroliuojama Rusijos ValstybësDûma, kuri 1996 metø kovo mënesá priëmë nutarimà atðaukti Belove-þo susitarimus dël Sovietø Sàjungos paleidimo ir paskelbë galiojan-

74 Êîéâèñòî Ì., Ðóññêàÿ èäåÿ, ïåðåâîä ñ ôèíñêîãî Þ.Ñ. Äåðÿáèíà, Ìîñêâà: Âåñüìèð, 2002.


èiais 1991 metø kovo mënesio referendumo dël Sovietø Sàjungos ið-saugojimo rezultatus75. Nors ði deklaracija neturëjo jokios praktinësreikðmës, labai aiðkiai parodë, kaip save suvokia Rusijos politinis eli-tas ir ko ið jo bûtø galima tikëtis, jeigu Rusija vël atgautø turëtà ekono-minæ ir karinæ galià.

Panaðiai prieðtaringai ir neretai prasilenkdama su gyvenimo tik-rove plëtojosi ir to laikotarpio Rusijos uþsienio politika. Rusija ne-ástengë aiðkiai strategiðkai apsispræsti dël savo pagrindiniø priorite-tø ir blaðkësi tarp ið pradþiø pasirinktos „gráþimo á civilizacijà“ ir vë-liau atsigavusios „imperijos atkûrimo“ alternatyvø. Visà praëjusá de-ðimtmetá Rusija savo santykiuose su pasauliu ir ypaè didþiosiomisVakarø valstybëmis vienokiomis arba kitokiomis geopolitinëmis kom-binacijomis siekë uþsitikrinti lygiaverèio ir svarbaus partnerio statu-sà. Ji visokeriopai bandë prieðintis NATO plëtrai, norëjo kiðtis á Bal-kanø, Artimøjø Rytø reikalus, vienu metu, ministru pirmininku ta-pus senam nomenklatûrininkui Jevgenijui Primakovui, propagavodaugiapolio pasaulio idëjà, mëgino „flirtuoti“ su vadinamosiomis„blogio aðies“ valstybëmis – Ðiaurës Korëja, Libija, Kuba, Iranu, Ira-ku ir bandyti tapti jø bei Vakarø valstybiø tarpininke. Bet dël ribotøekonominiø ir finansiniø galimybiø (1998 metø finansø krizë) visospastangos buvo bevaisës, kol galø gale ið viso susvyravo Rusijos, kaipprognozuojamos valstybës, reputacija.

Padëtis pradëjo keistis tiktai po to, kai 2000 metais á valdþià atëjonaujas prezidentas Vladimiras Putinas. Jis ið pradþiø uþsienio politi-koje lyg ir nepasiûlë nieko itin naujo, taèiau, ið karto ëmæsis drakonið-kø kariniø priemoniø prieð separatistinæ Èeèënijà, tarsi pademonstra-vo, kad neapibrëþtumo ir naujojo tapatumo paieðkos laikotarpis Rusi-joje baigësi, kad ji vël bus valdoma daugumos taip trokðtamos tvirtosrankos. Neapibrëþtumo ir politinio nuovargio, kilusio dël chaotiðko Jel-cino valdymo, kontekste Putino strategija, orientuota á stiprios valsty-bës (rus. äåðæàâà) atkûrimà, vykusiai atliepë Rusijos visuomenës nos-

75 1996 metø kovo 15 dienà Rusijos Valstybës Dûma pritarë komunistø pasiûlymui anu-liuoti 1991 metø gruodþio susitarimus dël SSRS paleidimo. Valstybës Dûma pripaþino,kad 1991 metø kovo 17 dienos referendumo rezultatai yra teisëti. 74,4 procento jo daly-viø tada balsavo uþ Sovietø Sàjungos iðlikimà.


talgijà, jauèiamà sovietiniams laikams, ir uþtikrino Putino politikai ikitol neregëtà visuomenës palaikymà. Putino populiarumo reitingai pa-siekë kitiems politikams neregëtas aukðtumas.

Bet, þinoma, pagrindinë Putino vidaus politikos sëkmës prieþastisbuvo ne tik pasinaudojant Èeèënija pademonstruota valia stiprinti vals-tybæ, bet ir pradëjusios neregëtai kilti pagrindiniø energijos þaliavø –naftos ir dujø, kuriø Rusija turtinga, paklausa ir kainos. Ði palanki tarp-tautinë prekybinë konjunktûra padëjo greitai iðspræsti daug nuo 1998metø „deganèiø“ ekonominiø ðalies problemø. Kaip tik dël to baigian-tis pirmajai Putino kadencijai Rusija pirmà kartà jau galëjo pasigirtipagaliau po deðimtmeèio nuosmukio atsigaunanèia ekonomika. 2000–2003 metais Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) iðaugo 20 proc.,fizinë eksporto prekiø apimtis – 25 proc. Eksportuojamos naftos, naf-tos produktø ir dujø kiekis padidëjo 18 proc., viskà susumavus, Rusijatapo didþiausia energijos iðtekliø eksportuotoja pasaulyje76. Remda-masis tuo, Putinas 2003 metø geguþës 16 dienos metiniame praneðimeRusijos Valstybës Dûmai nupieðë áspûdingà Rusijos galybës atsigavi-mo perspektyvà ir paskelbë sieká per deðimtmetá padvigubinti RusijosBVP. Nors, aiðku, kartu jis negalëjo nepripaþinti, kad pagrindinë eko-nominio Rusijos augimo prieþastis – beprecedentis uþsienio prekybossàlygø pagerëjimas.

Svarbu paþymëti, kad 2000–2003 metais ágyvendintas Rusijos vidauspadëties stabilizavimas ir áspûdingas ekonominis augimas buvo tarsiávilktas á ideologiná sovietinës restauracijos apvalkalà. Putinas, atsiþvelg-damas á imperijos nostalgijà, ne kartà yra vieðai pareiðkæs, kad SSRSsubyrëjimas buvo didþiausia XX amþiaus geopolitinë katastrofa. To-dël ið to logiðkai turëtø, kad ir atsigaunanèios Rusijos uþsienio politi-koje turëjo pradëti stiprëti senasis konfrontavimo su Vakarais stilius irsiekimas atkovoti buvusios Sovietø Sàjungos turëtas pozicijas. Taèiau,kad ir kaip keista, ðioje srityje buvo padarytos kai kurios reikðmingoskorekcijos, ið naujo ávertinus realias Rusijos galimybes ir pasikeitusiastarptautines realijas.

76 Þr. Ïðåçèäåíò Ðîññèè, „Ïîñëàíèå Ôåäåðàëüíîìó Ñîáðàíèþ ÐîññèéñêîéÔåäåðàöèè, 16 ìàÿ 2003 ãîäà, Ìîñêâà“, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.presi-dent.kremlin.ru/text/appears/2003/05/44623.shtml, 2005/02/03.


Daugelio stebëtojø nuostabai Rusijos reakcija á naujojo JAV prezi-dento Busho 2001 metais Varðuvoje pareikðtà tvirtà ketinimà toliau plës-ti NATO ir priimti á jà Baltijos ðalis buvo kaip niekada santûri ir rami.2001 metø vasarà Putinas daug kà nustebino jau ne tik Vakaruose, betir paèioje Rusijoje, kai pareiðkë, kad ir Rusija gali panorëti tapti Aljansonare. Èia uþtektø prisiminti, kad dar 2000 metø birþelá tas pats Putinas,vieðëdamas Berlyne, tvirtino, kad Baltijos ðaliø priëmimas á Aljansàsukeltø pavojø Rusijai ir Europai. Galiausiai tai, kad Rusija tikrai kei-èia savo politikà ir nuo konfrontacijos bei balansavimo politikos Vaka-rø valstybiø atþvilgiu pereina prie pragmatiðko bendradarbiavimo, bu-vo vienareikðmiðka Putino reakcija á teroristø iðpuolius 2001 metø rug-sëjo 11 dienà Jungtinëse Valstijose. Rusijos pademonstruotas solidaru-mas buvo labai aukðtai ávertintas. Netrukus, 2002 metø birþelá, Rusijaoficialiai buvo pakviesta tapti didþiøjø valstybiø „klubo“ G7 nare. Ga-lima sakyti, kad uþsienio politikoje Putinui per rekordiðkai trumpà lai-kà pasisekë ágyvendinti tai, ko visà deðimtmetá siekë pirmasis prezi-dentas Jelcinas. Ðio tikslo Jelcinui nepavyko pasiekti ne tik dël savoasmeniniø savybiø, bet ir dël nesugebëjimo uþsitikrinti deramà vidausparamà. Putinas, pasinaudodamas savo beprecedenèiu populiarumuir ekonominiu atsigavimu, praktiðkai galëjo ignoruoti oponentus irkreipti uþsienio politikà pragmatiðkesne linkme. Galiausiai tai irgi da-vë savø vidiniø politiniø dividendø. Putinas dabar galëjo pasigirti, kadRusija pagaliau ima atgauti jai priklausanèià vietà tarp galingiausiø pa-saulio valstybiø ir yra pripaþástama kaip labai svarbi pasaulinës antite-roristinës koalicijos dalyvë.

Bet, kaip parodë vëlesni ávykiai, ðis Putino pragmatizmas buvo ga-na specifinis. Viena vertus, Rusijos valdþia atsisakë to, kas nerealu iryra ðaliai ne pagal jëgas. Taip buvo galutinai atsisakyta bet kokiø ðaltà-já karà menanèiø globalinës konfrontacijos su JAV rudimentø ar netgitokiø tradiciniø Rusijai uþsienio politikos krypèiø kaip kiðimasis á Bal-kanø reikalus. Be to, Putinui pavyko uþmegzti gerus asmeninius san-tykius su visø pagrindiniø Vakarø valstybiø – JAV, Jungtinës Karalys-tës, Prancûzijos, Italijos – vadovais. Na, o asmeninë draugystë su Vo-kietijos kancleriu Gerhardu Schröderiu tapo tikru naujosios Europospolitikos fenomenu, kurio padariniai mûsø nagrinëjamai problemai yraypaè reikðmingi.


Antra vertus, ðis „pragmatizmas“ visai nereiðkë, kad Rusija paga-liau tampa „normalia“ valstybe ir ið principo atsisako istoriniø imperi-niø vyravimo ambicijø savo uþsienio politikoje. Rusijai bent jau ið da-lies susigràþinus savo tarptautiná autoritetà ir pradëjus ekonomiðkaiatsigauti, netruko pasireikðti ir jos politikos pokyèiai artimesniø ir sil-pnesniø kaimynø (ypaè NVS ðaliø) atþvilgiu. Galø gale tai, kad Rusijapradeda kiðtis á gretimø valstybiø reikalus, atvirai buvo pasakyta jauminëtame Putino 2003 metø praneðime Rusijos Valstybës Dûmai. Pre-zidentas teigë: „(...) ir noriu atvirai jums pasakyti, kad NVS erdvæ meslaikome mûsø strateginiø interesø sfera“77 .

Kà Rusijos prezidentas èia turëjo omenyje, galima tik numanyti, betkaip parodë 2003–2005 metø ávykiai, tai ið esmës buvo dvilypis „pro-jektas“. Viena vertus, Rusija siekë, kad gretimos NVS valstybës bûtølojalios Rusijai ir nepasiduotø Vakarø, t. y. arba JAV, arba Europos Sà-jungos, politinei, ideologinei ir kultûrinei átakai. Kita vertus, ðios ðalysturëjo tapti ne tik patikimos energijos iðtekliø tranzito á Vakarø Europàðalimis, bet ir apskritai atsigaunanèios Rusijos ekonomikos kapitalo eks-pansijos zona. Pasak Maskvos Carnegie centro eksperto Dmitrijaus Tre-nino, tai galëjo bûti savotiðka Monroe doktrinos „rusiðkojo“ varianto(já dar 1992 metais siûlë tuometinis Rusijos Aukðèiausiosios TarybosUþsienio reikalø komiteto pirmininkas Jevgenijus Ambarcumovas, odabar já daugiausia remia jëgos struktûrø atstovai) ir 2003 metais Ana-tolijaus Èiubaiso iðkelto „liberaliosios imperijos“ projekto, atitinkan-èio stambiojo kapitalo interesus, kombinacija“78.

Taigi, labai norint, praktiðkai uþ visø politiniø procesø, vykusiø 2003–2005 metais NVS erdvëje, galima nesunkiai áþvelgti varþybas dël ener-geijos iðtekliø ir jø transportavimo priemoniø kontrolës. Rusijos politi-ka vadinamajame „artimajame uþsienyje“ tam ir buvo skirta, kad to-liau iðlaikytø ir dar labiau átvirtintø palyginti patogià padëtá. Pagrindi-nis politinis ekonominis klausimas buvo toks – ar Vakarai ástengs su-

77 Þr. Ïðåçèäåíò Ðîññèè, „Ïîñëàíèå Ôåäåðàëüíîìó Ñîáðàíèþ ÐîññèéñêîéÔåäåðàöèè, 16 ìàÿ 2003 ãîäà, Ìîñêâà“, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.presi-dent.kremlin.ru/text/appears/2003/05/44623.shtml, 2005/02/03.

78 Òðåíèí Ä., „Èäåíòè÷íîñòü è èíòåãðàöèÿ: Ðîññèÿ è Çàïàä â XXI âåêå“, Pro etContra, 2004, ò. 8, ¹ 3, c. 11, http://www.carnegie.ru/ru/pubs/procontra/Vol8n3-01.pdf , 2005/03/23.


kurti alternatyvià Rusijai energijos iðtekliø tiekimo ið Vidurinës Azijosir Kaspijos jûros baseino sistemà, ar ne. Kad parodytume, dël ko vyks-ta varþybos, pateiksime tiktai du pavyzdþius.

Visø pirma, nepaisant atsigavusios ekonomikos ir socialinio stabi-lumo, Rusija ir toliau lieka labai priklausoma nuo naftos ir dujø kainø.Nafta ir dujos sudaro beveik ketvirtá Rusijos BVP arba beveik pusæ eks-porto pajamø ir treèdalá valstybës pajamø, gaunamø ið mokesèiø, to-dël, pasak Financial Times, naftos kainos padidëjimas pasaulinëje rin-koje tik 1 doleriu Rusijos biudþetui duotø 1,5 mlrd. doleriø pajamø, osmukimas atitinkamai reikðtø prieðingà efektà79. Todël bet kokiø alter-natyviø tiekimo ðaltiniø atsiradimas yra tikrai labai nepageidautinas.Tas, þinoma, visiðkai prieðtarauja pigesniø energijos iðtekliø trokðtan-èiø Vakarø interesams.

Kitas pavyzdys, kuris iliustruojantis, kokiø pranaðumø turi Rusija dëlið Sovietø Sàjungos paveldëtos iðtekliø transportavimo vamzdynais sis-temos. Turtinga dujø Vidurinës Azijos valstybë Turkmënija neturi kaipkitaip parduoti savo iðtekliø pasaulio rinkoje, kaip tik per Rusijà. BetGazprom perka Turkmënijos dujas po 44 dolerius uþ 1000 m³. Ir tik pusæsumos Rusija sumoka doleriais, likusià dalá turi galimybæ padengti Ru-sijoje pagamintomis prekëmis. Bet po to Gazprom tas paèias dujas per-parduoda, pavyzdþiui, Turkijai, jau po 150 doleriø uþ 1000 m³ 80.

Taèiau, þinoma, bûtø pernelyg primityvu aiðkinti politiniø procesøávairovæ apsiribojant tiktai energetika (nafta, dujomis ir vamzdynais).Prie to bûtinai reikia pridurti ir apskritai valdþios troðkulá bei istoriðkaiRusijai bûdingas imperines didþiavalstybines tradicijas, kurios kartaisgali bûti ne silpnesnis, o netgi ir stipresnis vykdomos politikos moty-vas. Visi ðie susipynæ racionalûs ir iracionalûs motyvai ir pasireiðkë2003–2005 metø Rusijos uþsienio politikoje NVS ðaliø atþvilgiu.

Ryðkiausias tokios ant racionalumo ir iracionalumo ribos balansuo-janèios politikos, kai ekonominiai interesai glaudþiai susipina su ideolo-gija ir geopolitika, pavyzdys – Putino Ukrainos politika. Ukraina – taidujø transportavimo á Vokietijà konsorciumo reikalai, naftotiekio Ode-

79 Hill F., „A land too cold for a free market in energy“, Financial Times, 17 October 2003, p. 21.80 Þr. Jé M., „Moscou renoueses liens „energétiques“ avec l’ex–URSS“, Le Monde, 2 décemb-

re, 2003, p. 2.


sa–Brodai naudojimo dilema, Rusijos kapitalo investicijø perspektyvosir t. t. Ir tuo pat metu Ukraina – tai tarsi Rusijos likimas. Neþinia, ar patsPutinas yra skaitæs Zbigniewo Brzezinskio The Grand Chessboard, kur au-torius árodinëja, kad tik su Ukraina Rusija galës bûti imperija, o be jos jiniekada tokia nebus81. Taèiau, kad ir kaip ten bûtø, 2003–2004 metaisPutinas daugiausia jëgø ir energijos atidavë bûtent tam, kad galëtø „su-sigràþinti“ Ukrainà á savo politinæ orbità ir átikinti arba priversti jà suda-ryti platesná politiná ir ekonominá susitarimà, t. y. ákurti vadinamàjà Ben-dràjà ekonominæ erdvæ, á kurià dar áeitø ir Baltarusija bei Kazachstanas.

Taèiau visais ðiais klausimais Ukrainos valdþia nebuvo linkusi leng-vai uþleisti savo pozicijø. Dujø tiekimo konsorciumo problemos esmëbuvo nuosavybës ir pelno pasidalijimo klausimas. Ukraina buvo nepa-tenkinta, kad Rusija pretenduoja perimti savo nuosavybën dalá dujo-tiekiø. Naftotiekis Odesa–Brodai, kurá ukrainieèiai pastatë 2000–2001metais ir planavo já pratæsti iki Gdansko, buvo dar didesnis galvosskausmas Rusijai. Jeigu tas naftotiekis bûtø panaudotas laivais atveþ-tai Kaspijos naftai transportuoti, tai, kaip alternatyvus naftos tiekimoEuropai ðaltinis, neiðvengiamai sugriautø Rusijos monopolá. Tad Rusi-jos valdþios inspiruojamos Rusijos naftos bendrovës pradëjo teikti gun-danèius pasiûlymus ukrainieèiams pradëti eksploatuoti naftotieká kitakryptimi ir pumpuoti Rusijos naftà ið Brodø á Odesà, kad ið ten galëtøjà gabenti laivais á Pietø Europà82.

Pagaliau Maskvos siûlomas Bendrosios ekonominës erdvës projek-tas, kuris turëjo tapti tarsi keturiø NVS valstybiø muitø sàjunga, Ukrai-noje buvo vertinamas ne kitaip, kaip dar vienas bandymas ágyvendintiRusijos imperines ambicijas. Ukrainos valdþia turëjo pagrindo teigti,kad tai suvarþys jos galimybes savarankiðkai bendrauti su Europos Sà-junga bei Pasaulio prekybos organizacija, o Rusijos bandymai tai pa-neigti neatrodë átikinami. Maskvai sunkiai sekësi maskuoti imperinævisø ðiø sumanymø esmæ, nes ið tikrøjø jie tokie ir buvo. Maskva troð-ko ne ko kito, o bûtent pati tapti Europos Sàjungos ir Pasaulio preky-

81 Brzezinsky Z., The Grand Chessboard. American Primacy and Its Geostrategic Imperatives, NewYork: BasicBooks, 1997, p. 113.

82 Þr. Sokor V., „Teamwork and a Good Save in the Pipeline Game“, Wall Street Journal Eu-rope, 17 October, 2003, p. A9.


bos organizacijos vartais á posovietinæ erdvæ. Ukraina tam natûraliaiinstinktyviai prieðinosi.

Taèiau Rusija ðá kartà buvo labai atkali, o ir momentas buvo labai pa-lankus. Prezidento Leonido Kuèmos valdoma Ukraina buvo praradusiVakarø palankumà. JAV nenorëjo bendradarbiauti su, jos poþiûriu, ko-rumpuota ir slapta prekiaujanèia ginklais valdþia. Be to, JAV apskritaituomet labiau rûpëjo terorizmo ir Irako reikalai. Europos Sàjunga vëlgibuvo uþsiëmusi savo vidaus reformomis ir pasirengimu didþiajai plëtraiá Rytus, tad beveik neskyrë jokio dëmesio Ukrainai. O ðtai Rusijos prezi-dentas Ukrainos atþvilgiu panaudojo visà spektrà diplomatinio ir netgikarinio spaudimo priemoniø, kad galiausiai pasiektø savo uþsibrëþtustikslus. Be tiesioginiø Kuèmos átikinëjimø ir paþadø remti 2004 metø pa-baigoje Ukrainos prezidento rinkimuose valdþios kandidatà bei ekono-miniø nuolaidø, Putinas 2003 metø vasarà netgi sankcionavo teritoriniokonflikto dël Tuzlos salos Kerèës sàsiauryje eskalavimà, jo sprendimà,susiedamas su Bendrosios ekonominës erdvës projekto ágyvendinimu.

Galiausiai atrodo, kad Ukraina neatlaikë Rusijos spaudimo, ir 2003metø rugsëjo 19 dienà Jaltoje buvo pasiraðyta keturiø valstybiø Ben-drosios ekonominës erdvës koncepcija83, kuri buvo skubiai ratifikuota,kad jà bûtø galima ágyvendinti jau konkreèiø teisës aktø lygmeniu. Irvisa tai vyko Vakarams gana abejingai stebint ir faktiðkai nesikiðant,nors Vakarø spaudoje buvo skelbiama þinomø ekspertø neigiamø ko-mentarø ir raginimø nepalikti Ukrainos vienos su Rusija. Antai, pasakStrateginiø ir politiniø tyrimø instituto Vaðingtone eksperto VladimiroSokoro, „tai buvo ne kas kita, kaip bandymas sukurti uþdarà rinkà ne-konkurencingai pasaulinëje rinkoje produkcijai, o konkreèiai – pasiek-ti, kad Ukrainos ekonomika vël vienpusiðkai bûtø orientuota á Rusi-jà“84. O Robert McFarlane, buvæs JAV prezidento Ronaldo Reagano pa-tarëjas nacionalinio saugumo klausimais, teigë, kad Ukraina nusipelnodidesnës paramos ir kad Vaðingtonas elgiasi nenuosekliai“85.

83 „Êîíöåïöèÿ ôîðìèðîâàíèÿ Åäèíîãî ýêîíîìè÷åñêîãî ïðîñòðàíñòâà, 19 ñåíòÿáðÿ2003 ã.“, Ïðåçèäåíò Ðîññèè, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.president.kremlin.ru/text/docs/2003/09/52480.shtml, 2005/02/28.

84 Sokor V., „Standing Up to Putin’s Imperial Ambitions“, Wall Street Journal Europe, 19 Sep-tember, 2003, p. A9.

85 McFarlane R., „Ways to Prevent the Seduction in Kiev“, The Wall Street Journal Europe, 10October, 2003, p. A 9.


Kitu pagrindiniu Rusijos politikos 2003–2004 metais posovietinëje erd-vëje taikiniu tapo Kaukazas ir visø pirma Gruzija. Formaliai þvelgiant,pagrindinis Rusijos ir Gruzijos nesutarimø ðaltinis buvo vadinamoji Pan-kisio tarpeklio, kuriame, pasak Rusijos valdþios, randa prieglobstá èeèë-nø kovotojai problema. Rusija netgi grasino ásiverþti á tarpeklá, jeigu Gru-zija nesugebës padaryti ten tvarkos. Taèiau, daugelio stebëtojø nuomo-ne, tikroji Rusijos ir Gruzijos konflikto prieþastis vël buvo nafta, nes kaiptik per Gruzijos teritorijà tiesiamas naftotiekis Baku–Tbilisis–Ceyhanas,kuris leis pumpuoti á pasaulio rinkà Kaspijos ir galbût ateityje Kazach-stano naftà apeinant Rusijà ir ágyjant dar vienà alternatyvà neramiemsPersijos álankos tiekëjams, dël kuriø nuolat kyla naftos kainos. Todël ðáprojektà labai rëmë ir laikë strateginiu tiek Jungtinës Amerikos Valstijos,tiek Europos Sàjunga. Savo ruoþtu Rusija, prisidengdama ávairiais pre-tekstais, bandë destabilizuoti padëtá Gruzijoje ir trukdyti tiesti naftotie-ká. Kur jau kur, bet Kaukaze surasti pretekstø ásikiðti labai lengva. TodëlRusijos interesams pasitarnavo ir separatistø rëmimas Abchazijoje beiPietø Osetijoje, ir vadinamoji „Pankisio problema“. Taip pat, siekdamadaryti spaudimà, 2002 metais Rusija nutraukë ir taip jau uþsitæsusias de-rybas dël savo kariniø baziø likvidavimo, nors pagal Europos saugumoir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Stambulo susitarimà privalë-jo jas uþbaigti iki 2000 metø pabaigos86.

Tiesa, kaip tik dël Pankisio problemos Gruzijos valdþiai pavyko su-laukti JAV paramos. 2002 metø pavasará JAV ir Gruzija susitarë, jogpirmoji atsiøs savo kariniø instruktoriø á Gruzijà, kad padëtø jai geriaupasirengti kontroliuoti Pankisio tarpeklá, per kurá, kaip átariama, palai-kë ryðius tarp èeèënø sukilëliai ir al Qaeda teroristai. Taèiau, akivaizdu,kad tai buvo þenklas Rusijai, jog jai nepavyks tiek destabilizuoti padëtáGruzijoje, kad bûtø nutrauktas naftotiekio tiesimas87.

Taèiau Rusija në nemanë nusileisti, ir atrodo, kad 2003 metø vasaràjai pavyko „ávaryti á kampà“ tuometæ Gruzijos vadovybæ. Dël nenuo-

86 OSCE, „Joint Statement of the Russian Federation and Georgia, Istanbul, 17 November1999“ in OSCE Istanbul Document 1999, p. 252, http://www.osce.org/documents/mcs/1999/11/4050_en.pdf, 2006/09/21.

87 • r. plaèiau: Scott P. D., „Pipeline politics: Oil behind plan for U.S. troops in Georgia“, TheFinal Call Online Edition, 03 19 2002, http://www.finalcall.com/perspectives/pipeline03-19-2002.htm, 2005/02/28.


seklios Gruzijos prezidento Eduardo Ðevarnadzës laikysenos 2003 me-tø vasarà praktiðkai visas Gruzijos energetikos sektorius atsidûrë Ru-sijos bendroviø þinioje. Amerikieèiø bendrovë AES Telasi, valdþiusi Gru-zijos elektros skirstomuosius tinklus, pardavë kontroliná akcijø paketàRusijos milþinui RAO-JES (panaðus á Williams dramà Lietuvoje scena-rijus). Netrukus Gruzijos vyriausybë pasiraðë 25 metø monopolinio dujøtiekimo sutartá su Rusijos monopolininku Gazprom, sukeldama dar di-desná opozicijos pasipiktinimà. Átampa Gruzijoje augo dar ir dël to, kad2003 metø rudená turëjo vykti parlamento rinkimai ir galø gale paaið-këti, á kurià pusæ toliau kryps Gruzijos politika. Taèiau atrodo, kad,kitaip nei Ukrainoje, Rusija neturëjo aiðkaus plano, kokias politines jë-gas reikëtø remti Gruzijoje. Panaðu, kad jai bûtø buvæs naudingesnisÐevarnadzë. Nors jis ir buvo sunkiai sukalbamas partneris, já vis dëltobuvo galima priversti paklusti. Opozicija buvo nusiteikusi aiðkiai pro-vakarietiðkai, ir atrodë, kad turi didesná visuomenës palaikymà neguveikianti valdþia.

Nors 2003 metais Rusija daugiausia dëmesio skyrë strategiðkai svar-bioms Ukrainai ir Gruzijai, taèiau tuo laikotarpiu neiðleido ið akiraèioir niekaip sovietmeèio paveldo nepajëgianèio likviduoti dar vienos NVSvalstybës – Moldovos. Ðiandien Moldova yra pati neturtingiausia Eu-ropos ðalis, kurià, Pasaulio banko duomenimis, pagal BVP kieká, ten-kantá vienam gyventojui, tris kartus pranoksta netgi Albanija. O kaipðios nesëkmës prieþastis daþniausiai nurodomas separatistinis konflik-tas, trukdantis normaliai ðalies raidai.

ESBO jau visà deðimtmetá stengësi kaip nors sureguliuoti ðá konflik-tà, taèiau nesëkmingai. Savo ruoþtu ir Rusija buvo ásitraukusi á tà kon-fliktà nuo pat 1992 metø paliaubø. Taèiau 1999 metais ESBO virðûniøsusitikimo Stambule baigiamajame dokumente nurodoma, kad Rusijaásipareigoja iki 2002 metø pabaigos iðvesti ið Moldovos savo pajëgas irlikviduoti karinës amunicijos sandëlius88. Galiausiai ðis terminas buvopratæstas iki 2003 metø pabaigos. Natûralu, kad iki to laiko turëjo bûtikaip nors sureguliuotas konfliktas. Prie konflikto sureguliavimo paro-dë norà prisidëti ir ES, kuri turëjo galimybiø veikti gerokai efektyviau

88 OSCE, „Istanbul Summit Declaration“ in OSCE Istanbul Document 1999, p. 50, http://www.osce.org/documents/mcs/1999/11/4050_en.pdf, 2006/09/21.


negu ESBO, nes disponavo didesnëmis lëðomis ir netgi galëjo pasiûlytisavo taikdariø pajëgas, kurios pakeistø iðvedamà Rusijos kariuomenæ.Galiausiai tai galëjo tapti ir pirma bendrai vykdoma Rusijos ir ES taik-dariðka operacija89.

Taèiau ESBO ir ES nuostabai, Rusija 2003 metø lapkrièio 17 dienànetikëtai ëmësi vienaðaliðkos iniciatyvos. Prezidento Putino administ-racijos vadovo pavaduotojas Dmitrijus Kozakas ðalims pateikë memo-randumo dël kompetencijø padalijimo tarp Kiðiniovo ir Tiraspolio pro-jektà. Pagal tà projektà bûtø sukurta Moldovos Federacinë Respublika.Tai bûtø asimetriðka federacija, susidedanti ið juridiðkai lygiateisiø na-riø – Moldovos, Gagaûzijos ir Transnistrijos, o rusø kalba ðalia rumu-nø taptø antràja valstybine kalba. 2004 metais turëtø vykti referendu-mas dël konstitucijos, o 2005 metais – visuotiniai rinkimai. 2500 Rusi-jos taikdariø turëjo likti neapibrëþtam laikotarpiui kaip sutarties ga-rantas. Federacija bûtø demilitarizuota, ir Moldova savo kariuomenësið viso neturëtø90. Ið esmës tai bûtø reiðkæ, kad Moldova virsta konfe-deracija, o jos stabilumo garantu vienaðaliðkai tampa Rusija, taip uþsi-tikrinanti galimybæ likti ðiame regione neribotam laikui. 2003 metø lap-krièio 24 dienà buvo numatytas Putino vizitas Kiðiniove, kurio metuturëjo bûti iðkilmingai pasiraðytas ðis memorandumas. Ðis ávykis turë-jo tapti dar viena Rusijos diplomatijos pergale reintegruojat buvusiassovietines respublikas.

Taigi 2003 metø rudená Rusijos uþsienio politika artimajame uþsie-nyje vis akivaizdþiau pradëjo ágauti „imperijos“ reanimacijos poþymiø.Ir tai nebuvo atsitiktinumas. Iðorinis imperializmas santykiuose su kai-mynais atspindëjo vis stiprëjantá autoritarizmà ðalies viduje. Rusijosvaldþia tuo pat metu ne tik siekë stipriau „pririðti“ prie savæs gretimasvalstybes, bet ir vis labiau pradëjo varþyti demokratines laisves valsty-bës viduje bei persekioti átakingus, bet nelojalius Kremliui verslo mag-natus. Ið dalies tai lëmë 2003 metø pabaigoje numatyti parlamento ir2004 pavasará prezidento rinkimai. Bet, kaip parodë tolesni ávykiai, rei-

89 • r. plaèiau: Lynch D., „Russia’s Strategic Partnership with Europe“, The Washington Quar-terly, Spring 2004, p. 114–117.

90 Áîâò Ã., Âèíîãðàäîâ Ì., Ðàòèàíè Í., „2500 „ëèøíèõ Èâàíîâ“. Ìîëäàâèÿ ñîðâàëàïëàí ìèðíîãî óðåãóëèðîâàíèÿ è âèçèò Ïóòèíà“, Èçâåñòèÿ, 25 íîÿáðÿ 2003 ã.http://www.izvestia.ru/politic/article41479, 2005/03/17.


kalo esmë buvo ne rinkimai, bet apskritai akivaizdþiai stiprëjanti ten-dencija centralizuoti Rusijos valdymà. Pasak Freedom House analitikoAdrian Karatnycky, Putino atsivesti á valdþià vadinamieji „militokra-tai“, t. y. buvæ kariðkiai ir saugumieèiai91, norëjo ne tik maksimaliaiiðnaudoti turimas valdþios pozicijas, kad uþsitikrintø pergalæ rinkimuo-se, bet ir, kad procesø kontrolë liktø jø rankose ir ateityje.

Nors rinkimai á Valstybës Dûmà turëjo vykti tiktai 2003 metø gruo-dá, jau birþelá valdþia uþdarë paskutiná nepriklausomà nacionaliná tele-vizijos kanalà, o po to liepà prasidëjo naftos bendrovës Jukos apgula.Buvo suimtas ir apkaltintas sukèiavimu pagrindinis ðios bendrovës va-dovo Michailo Chodorkovskio partneris Platonas Lebedevas. Prasidë-jo kitø su Jukos susijusiø þmoniø persekiojimas, imta trukdyti jos veik-lai. Oficialiai valdþia teigë, kad Jukos paþeidþia ástatymus ir sukèiauja,taèiau tikroji prieþastis akivaizdþiai buvo kita. Tai Jukos vadovo ir stam-biausio akcininko Chodorkovskio pareiðkimai, kad jis rengiasi finan-suoti opoziciniø partijø rinkimø kampanijà.

Tiesa, pasaulio spauda vis aktyviau kritikavo Putinà, ragino Vaðing-tonà ir Europos lyderius pasinaudoti savo átakos svertais Kremliuje,kad evoliucija autoritarizmo link Rusijoje bûtø sustabdyta. Taèiau taineturëjo jokiø padariniø, nes Putinas buvo uþmezgæs gerus asmeni-nius santykius su visø svarbiausiø Vakarø valstybiø lyderiais ir taipgalëjo tikëtis iðvengti oficialios kritikos, kuri tiems asmeniniams santy-kiams bûtø kenkusi. 2003 metø rudená Putinas, gráþæs po vizito JAV,matyt, nusprendë, kad yra visai parankus metas smogti dar vienà smûgásavo pagrindiniam politiniam oponentui – Jukos vadovui Chodorkov-skiui. Spalio 25 dienà Chodorkovskis buvo demonstratyviai triukðmin-gai suimtas ir paklusnaus valdþiai Maskvos teismo sprendimu uþda-rytas á areðtinæ. Kai teismas atsisakë vëliau Chodorkovská paleisti ikiteismo uþ uþstatà, uþdraudë þurnalistams ir reporteriams dalyvauti teis-mo posëdþiuose ir netgi neáleido á ðalá amerikieèiø advokatø, Rusijospolitinëje erdvëje atmosfera darësi vis slogesnë. Pasaulio spauda pikti-nosi ir kaltino Putinà, negerbiantá net savo ðalies ástatymø, bet oficia-lieji Vakarai vis dar nesiryþo reikðti kokiø nors kritiniø pastabø.

91 Plaèiau •r.: Karatnycky A., „Jobs for Boys: Putin’s New ‘Militocracy’ „, The Wall Street JournalEurope, 13 June, 2003, p. A 11.


Ðioje slogioje atmosferoje 2003 metø gruodþio 7 dienà ávyko Valsty-bës Dûmos rinkimai, kuriuose liberalioji opozicija patyrë triuðkinamàpralaimëjimà, o Putino politiniai rëmëjai gavo ne tik absoliuèia, bet netgiKonstitucijai pakeisti reikalingà daugumà. Politinë padëtis ðalyje buvovisiðkai kontroliuojama, net ESBO stebëtojai, nors ir kritikavo parla-mento rinkimus ir vadino juos „nesàþiningais“, turëjo sutikti, kad rin-kimø rezultatai maþdaug atspindëjo visuomenës nusiteikimà.

Taèiau, kaip parodë tolesni 2004 metø ávykiai, gera pradþia Putinuinebuvo pusë darbo. Po sëkmingø 2003–øjø 2004 metai Putinui ir jo ða-lininkams buvo gerokai sudëtingesni, nors dël 2004 metø kovà numa-tytø prezidento rinkimø baigties nebuvo në maþiausiø abejoniø ar pro-blemø. Pasirodë, kad vis dëlto, kitaip nei Rusijos viduje, su NVS ðali-mis nepavyks taip lengvai susidoroti, nes nei tø ðaliø visuomenës, neiJAV, nei Europos Sàjunga nemanë, jog naujos nepriklausomos valsty-bës turi bûti nelieèiamas Rusijos feodas. Intriga uþsimezgë, kai Putinuipradëjo nebesisekti.

Pirmasis Putino pralaimëtas „mûðis“ buvo dël svarbiausios Kaspi-jos naftos tranzitui ðalies – Gruzijos. Nors galbût sakyti „pralaimëtas“bûtø per grieþta, nes, ðiaip ar taip, Rusija neturëjo aiðkiø nuostatø dëlGruzijos vidaus politiniø procesø. Kai 2003 metø lapkrièio 23 dienàdaug demonstrantø, pasipiktinusiø dël akivaizdþiai suklastotø parla-mento rinkimø rezultatø, ásiverþë á parlamentà ir privertë atsistatydin-ti senàjá Gruzijos prezidentà Eduardà Ðevarnadzæ, Rusija dar bandëásiterpti prisiëmusi tarpininkavimo misijà. Á Gruzijà buvo skubiai ko-mandiruotas Rusijos uþsienio reikalø ministras Igoris Ivanovas, bet jisjau jokios lemiamos átakos neturëjo. Ðevarnadzë atsistatydino, o kitàdienà prezidento pareigas perëmusi parlamento pirmininkë Nino Bur-dþanadzë vienareikðmiðkai pareiðkë, kad naujoji Gruzijos valdþia steng-sis atkurti ðalies teritorijos vientisumà, seks Baltijos valstybiø pavyz-dþiu, orientuos ðalá á Vakarus ir sieks Gruzijos narystës Europos Sàjun-goje ir NATO. Savo ruoþtu JAV prezidentas Bushas patvirtino, kad vi-sokeriopai rems ðiuos Gruzijos siekius. Savo vëlesniuose interviu Va-karø spaudai Ðevarnadzë atvirai kaltino Vakarus ir visø pirma JAV,kad bûtent jie sukëlë sumaiðtá Gruzijoje ir privertë já atsistatydinti. Ta-èiau, kad ir kaip ten bûtø, provakarietiðkos opozicijos atëjimas á val-dþià Gruzijoje buvo tikrai naudingas JAV ir jos strateginiams intere-


sams ir visai neatitiko Rusijos planø. Todël nenuostabu, kad Rusijosspauda atvirai raðë apie tai, kad Rusijai vis tiek tenka remti Ðevarna-dzæ92.

Bet permainos Gruzijoje buvo tiktai Rusijos pralaimëtas geopoliti-nis mûðis, bet jokiu bûdu ne pralaimëtas geopolitinis „karas“. Nepai-sydama Tbilisyje susiformavusios provakarietiðkos valdþios, Rusija ikiðiol iðlaikë gausybæ átakos Gruzijai instrumentø. Ji bet kada gali su-stabdyti naftos ir dujø tiekimà ðiai ðaliai, dar labiau sugrieþtinti vizøreþimà Gruzijos pilieèiams, kurie vaþiuoja á Rusijà uþdarbiauti. Rusijataip pat kontroliuoja du separatistinius Gruzijos regionus – Abchazijàir Pietø Osetijà. Pagaliau Gruzijoje vis dar buvo dvi karinës bazës, ku-riø uþdarymà Rusija visokeriopai vilkino.

Kad ðis geopolitinis „þaidimas“ dar tik prasideda, rodo ir kitas, norsir ne toks reikðmingas, Vakarø ir Rusijos susidûrimas dël Moldovos.Mat 2003 metø lapkrièio 24 dienà planuotas Kremliaus parengto me-morandumo dël Moldovos federalizavimo pasiraðymas, dalyvaujantRusijos prezidentui Putinui, suþlugo. Moldovos prezidentas Vladimi-ras Voroninas dël opozicijos spaudimo bei tarptautinio nepritarimo ne-tikëtai pakeitë nuomonæ ir pareiðkë, kad memorandumo nepasiraðys.ESBO uþsienio reikalø ministrø konferencijoje Mastrichte 2003 metøgruodþio 1–2 dienomis savo kalboje JAV valstybës sekretorius Colin L.Powell grieþtai kritikavo Rusijà dël to, kad ji nesilaiko ásipareigojimøiðvesti kariuomenæ ið Moldavijos ir baigti derybas dël kariuomenës ið-vedimo ið Gruzijos93. Rusija, norëdama iðvengti nepalankios sau rezo-liucijos, turëjo griebtis greiþèiausios priemonës ir vetuoti sprendimà,nes niekas daugiau jos pozicijos nepalaikë.

Taèiau pati didþiausia Putinui geopolitinë drama, kaip ir buvo gali-ma tikëtis, 2004 metais ávyko Ukrainoje. Tiesà sakant, reikðmingø per-mainø Rusijos ir Ukrainos santykiuose galimybæ buvo galima progno-zuoti jau 2004 metø vasarà, kai prasidëjo pasirengimas spalio 31 dienà

92 Þñèí Ì., „Ñòàâêà íà „Ëèñà“. Â ãðóçèíñêîì êðèçèñå Ðîññèÿ âûíóæäåíà ïîääåð-æèâàòü Øåâàðäíàäçå...“, Èçâåñòèÿ, 19 íîÿáðÿ 2003 ã., http://www.izvestia.ru/politic/article41238, 2005/03/23.

93 „Editorial: A Stand on Russia“, The Washington Post, December 4, 2003, p. A34, http://www.washingtonpost.com/ac2/wp-dyn?pagename=article&contentId=A33557-2003Dec3&notFound=true, 2005/03/04.


turëjusiems ávykti prezidento rinkimams. Mat tuose rinkimuose spren-dësi – nei daugiau, nei maþiau! – Ukrainos geopolitinës orientacijosklausimas, kuris negalëjo bûti nesvarbus Europai ir Amerikai. Nepai-sant to, tiek JAV, tiek ES (tiesa, dël skirtingø prieþasèiø) buvo ganaabejingos. Nors Amerika Ukrainos nepriklausomybæ visada laikë savostrateginiu prioritetu ðiame regione, dabar buvo uþsiëmusi Irako pro-blema, o pastaraisiais metais Ukrainos valdþios ir konkreèiai prezidentoKuèmos santykiai su Amerika buvo labai paðlijæ. Europos Sàjunga vël-gi buvo kà tik iðsiplëtusi ir artimiausiu metu didesnës plëtros planønepuoselëjo. Ukrainos, Moldovos ir Baltarusijos atþvilgiu buvo planuo-jama plëtoti specialià kaimynystës, bet ne narystës politikà.

O prezidentas Putinas, suvokdamas problemos reikðmingumà ir tra-diciðkai iðnaudodamas savo geopolitiniø konkurentø pasyvumà, darëviskà ir netgi daugiau, kad Rusija nepraleistø savo ðanso. Jeigu paþvelg-tume á Putino 2004 metø darbotvarkæ nuo jo iðrinkimo antrajai kadenci-jai kovo mënesá, ið karto kristø á akis, kad jis didþiulæ savo darbo laikoskyrë ne kam kitam, o Ukrainai. Nors per tà laikà Putinas neapsilankë nëvienoje ið Vidurio ir Rytø Europos valstybiø, kiek pavyko suskaièiuoti,per 2004 metus su Ukrainos prezidentu Kuèma jis buvo susitikæs netgideðimt kartø, ið kuriø ðeði buvo Putino darbo vizitai á Ukrainà. Ko gero,ðis skaièius turëtø patekti á Guinness rekordø knygà, jeigu joje bûtø veda-ma valstybiø vadovø susitikimø intensyvumo apskaita.

Savaime suprantama, pagrindinis nuolatiniø derybø rûpestis buvokuo greièiau ákvëpti gyvybæ Bendrosios ekonominës erdvës projektui,kad jo neiðtiktø anksèiau NVS planuotø iniciatyvø likimas. Na, o ant-rojoje metø pusëje, artëjant Kuèmos kadencijos pabaigai, reikëjo padëtiuþtikrinti valdþios perimamumà, kad ekonominë integracija su Rusijabûtø toliau be kliûèiø tæsiama.

Taigi, atrodo, kas priklausë nuo Putino, buvo padaryta. Pasak Car-negie fondo eksperto Anders Åslund, Viktoro Janukovièiaus rinkimøkampanijai remti ið Rusijos verslo ámoniø buvo surinkta 300 milijonøJAV doleriø94. Putinas taip pat atsiuntë savo patarëjø ir politiniø tech-

94 Åslund A., „Democracy in Retreat in Russia. Testimony before the U.S. Senate, Commit-tee on Foreign Relations“, Carnegie Endowment for International Peace, http://www.car-negieendowment.org/publications/index.cfm?fa=view&id=16550, 2003/03/20.


nologø brigadà, pagaliau ir jis pats (!) du kartus rinkimø kampanijosmetu lankësi Ukrainoje ir agitavo uþ savo favorità. Galiausiai, dar net-gi nespëjus paskelbti oficialiø rinkimø rezultatø, Putinas paskubëjo rin-kimø „laimëtojà“ pasveikinti su pergale.

Putino skubëjimà galima suprasti. Ðá kartà jis, kaip niekada, buvoarti savo iðsvajoto tikslo – vël po Rusijos sparnu suburti buvusias so-vietines respublikas. Ir ðios galimybës Putinas jokiu bûdu nenorëjo pra-leisti. Taèiau staiga iðkilo nenumatytø kliûèiø. ESBO stebëtojai uþfik-savo ir pavieðino daug valdþios piktnaudþiavimo ir balsavimo rezul-tatø klastojimo faktø, kurie iðprovokavo masinius protestus. Tûkstan-tinës demonstrantø minios, susirinkusios Kijeve, Nepriklausomybësaikðtëje, uþblokavo valstybës institucijø pastatus ir paralyþiavo vyriau-sybës darbà. Tai jau buvo revoliucija. Valdþiai beliko arba griebtis jë-gos, arba pradëti derybas su demonstrantams vadovaujanèios opozici-jos lyderiais.

Apsispræsti reikëjo ir Vakarø ðalims. Jos turëjo arba pasakyti, kadpripaþásta rinkimø rezultatus ir sveikina Putino favorità, arba pareikð-ti, jog remia naujø rinkimø reikalaujanèius demonstrantus. Rusija, sa-vaime suprantama, vienareikðmiðkai signalizavo, jog palaiko „laimë-jusá“ kandidatà ir uþsienio nuomonë èia neturi vaidinti jokio vaidmens.Taèiau ðá kartà Putino signalai nebuvo veiksmingi. Lapkrièio 24 dienàJAV valstybës sekretorius Powellas pareiðkë, kad JAV nepripaþásta rin-kimø rezultatø ir ragina surengti naujus sàþiningus rinkimus95.

Europai apsispræsti buvo sunkiau. Kai kilo Ukrainos krizë, pasakRusijos uþsienio politikos eksperto Alexander Rahr, paaiðkëjo, kad pa-grindinës ES ðalys per pastaruosius metus beveik visiðkai nesidomëjoUkraina ir joje vykstanèiais procesais. Visà savo dëmesá jos buvo sutel-kusios á Rusijà96. Todël krizë Ukrainoje Berlynui ir kitoms Vakarø Eu-ropos sostinëms buvo ir netikëtumas, ir galvos skausmas, su kuriuojos neþinojo kà daryti. Taèiau ðá kartà ir iðtikimieji Putino „draugai“Chiracas ir Schröderis neturëjo kaip padaryti jam nuolaidø. Demokra-

95 CNN. com, „Powell: ‘Fraud and abuse’ in Ukraine vote“, November 25, 2004, http://www.cnn.com/2004/US/11/24/powell.ukraine/, 2005/03/20

96 Klein B., „Die EU hat sich um die Ukraine einfach nicht gekümmert Interview mit demRusslandexperten Alexander Rahr“, Deutschlandfunk Interview, 24/11/2004, http://www.dradio.de/dlf/sendungen/interview_dlf/324487/, 2005/03/05.


tijos ir sàþiningø rinkimø principø paþeidimai buvo pernelyg akivaiz-dûs. Ðtai kà pasakë Putino gerbëjas Schröderis: „Esu visiðkai tikras, kadRusijos prezidentas labiausiai trokðta demokratijos ir siekia jos visøpirma dël savo ásitikinimø. Bet tai nereiðkia, kad mes negalime... kriti-kuoti to, kas vyksta Ukrainoje“97.

* * *

Taigi 2004 metais Ukrainos krizë paradoksaliu bûdu vël viskà su-statë á savo vietas. Paaiðkëjo, kad Rusijoje, nepaisant iðaugusios jos ener-gijos iðtekliø paklausos ir ekonominio atsigavimo, neásitvirtina demo-kratija, o ðios ðalies uþsienio politika ir toliau orientuota á siaurai su-prantamos politinës átakos ir komercinës naudos uþtikrinimà. Visa taikol kas neturi nieko bendra su Vakaruose pripaþástamomis universa-liomis vertybëmis – demokratija, tautø apsisprendimu, laisvais rinki-mais, þmogaus teisëmis. Sprendþiant ið Rusijos santykiø su kitomis NVSðalimis ir ypaè Ukraina raidos atrodo, jog Kremlius galutinai apsispren-dë, kad Rusijos, kaip didþiosios valstybës, statusas bus geriau uþtik-rintas ne mëginant vienaip ar kitaip „subalansuoti“ kitas galingas pa-saulio valstybes, bet pamaþu ið sovietinës imperijos nuolauþø vël „su-lipdant“ Rusijos vadovaujamà naujà galios centrà, kuris paskui savoruoþtu padëtø Maskvai maksimizuoti savo galià98.

Koks tas galios centras turëjo bûti, galima tiktai spëlioti. Taèiau betkuriuo atveju Putino ir jo bendraþygiø sumanymu jis tikrai bûtø turë-jæs kaþkà daugiau negu amorfiðka NVS, vis tiek vienokia ar kitokiaforma turëjæs bûti toks konstruktas, kuris uþtikrintø Rusijai galimybækiðtis á politinius ir ekonominius procesus vadinamojo „artimojo uþ-sienio“ ðalyse ir juos kontroliuoti. Tuo labiau, kad Rusijos rankose tarsibuvo visos reikalingos priemonës tokiam tikslui ágyvendinti. Pagrin-diniu naujosios Rusijos politinio ir ekonominio spaudimo politikos ar-timiausiø kaimynø atþvilgiu árankiu tapo bûtent energetika. Rusijosbendrovës, iðnaudodamos tà pranaðumà, kad jø þinioje yra pagrindi-niai energetiniai iðtekliai bei dar sovietmeèiu sukurta jø transportavi-

97 CNN.com, „World pressures Ukraine on poll“, November 25, 2004, http://www.cnn.com/2004/WORLD/europe/11/24/ukraine.reax/index.html, 2005/03/21.

98 Trenin D. „Russia Leaves the West“, Foreign Affairs, 2006, July/August,


mo ir elektros energijos tiekimo sistema, o prekybinë konjunktûra su-teikia atliekamø lëðø, pradëjo aktyviai dalyvauti Vidurio Europos irNVS ðaliø energetikos ámoniø privatizacijos procesuose ir pamaþu tam-pa svaria ekonomine jëga gretimose ðalyse. Pasak britø savaitraðèioThe Economist, kad Rusija savo investicijomis vis labiau kontroliuojagyvybiðkai svarbø ekonomikos sektoriø, nebûtø nieko bloga, jeigu taibûtø tiktai komercinis projektas. Taèiau Rusijos atveju jis tampa ir po-litinës átakos, o jeigu reikia, ir politinio spaudimo árankiu99.

Antra vertus, paradoksalu, bet kaip tik ðioje Rusijos „strateginiø“interesø srityje Putinui sekësi prasèiausiai. Tai, kas pastaruosius kele-rius metus vyko posovietinëje erdvëje, ypaè Gruzijoje, Ukrainoje ir Mol-dovoje, toli graþu visai neatitiko Rusijos planø ir siekiø. 2003–2005 me-tø ávykiai gerokai pakeitë ðiaip jau labai gerà Putino antrosios kadenci-jos pradþios uþsienio politikos laimëjimø ir nesëkmiø balansà antrøjønaudai.

Pagrindinë problema buvo ta, kad Rusija, tiesà sakant, nieko, iðsky-rus tam tikras ekonomines nuolaidas, negalëjo pasiûlyti savo NVS kai-mynams mainais uþ tai, kad bus ribojama jø pasirinkimo laisvë uþsie-nio politikoje. Antai Maskvos siûlytas ir kone jëga 2004 metais stumtasbendros ekonominës erdvës projektas, kuris turëjo tapti savotiðka ke-turiø NVS valstybiø muitø sàjunga, Ukrainoje buvo vertinamas kaipdar vienas mëginimas ágyvendinti Rusijos imperines ambicijas. Ukrai-nos valdþia turëjo pagrindo teigti, kad bus suvarþytos jos galimybëssavarankiðkai bendrauti su ES ir PPO, o Rusijos mëginimai tai paneigtineatrodë átikinami. Maskvai sunkiai sekësi maskuoti imperinæ visø ðiøsumanymø esmæ, nes ið tiesø jie tokie ir buvo. Maskva troðko ne kokito, o bûtent pati tapti ES ir PPO vartais á posovietinæ erdvæ, o Ukrai-na, kaip ir kitos ðalys, suprantama, tam instinktyviai prieðinosi.

Taèiau kol kas atrodo, kad Kremlius në neketina keisti savo politi-kos ir savo nesëkmes Moldovoje, Gruzijoje ar Ukrainoje traktuoja tikkaip laikinus pralaimëjimus. Maskva, nepaisydama to, kad Tbilisyje arKijeve susiformavo demokratiðkos vyriausybës, Rusija be didesniø

99 „Ivan at the pipe“, The Economist, December 9, 2004. Taip pat þr.: Smith K., „Russian Ener-gy Politics in the Baltics, Poland and Ukraine. A New Stealth Imperialism?“, CSIS Report,Washington D.C., December 2004.


skrupulø naudoja iðtisà ðiø ðaliø ekonominio spaudimo priemoniø ar-senalà. 2005–2006 metais ðantaþas dël energijos tiekimo ar prekiø boi-kotas, skverbimasis á vidaus politinius procesus ir nuolatiniai mëgini-mai diskredituoti ðias valstybes Vakarø pasaulio visuomeniø ir vyriau-sybiø akyse tapo kasdienybe ir netgi nebepatenka á naujienø suvesti-nes. Bet kartu verta abejoti ir tais politiniais dividendais, kuriuos iðviso to „þaidimo“ gauna Rusija, kuri èia vis dëlto yra panaðesnë ne átarptautiniu saugumu ir gerove besirûpinantá tarptautinës bendruome-nës nará, bet viso labo tiktai savo siaurus nacionalinius interesus paten-kinti siekiantá primityvø energetikos ðantaþuotojà.

Todël nenuostabu, kad pastaraisiais metais, kaip minëta, anksèiauir dviðaliø Lietuvos ir Rusijos santykiø „fronte“ girdimos tiktai blogosnaujienos, o geriausia þinia yra tuomet, kad Rytø „fronte nieko naujo“,bet uþtat tampa ypaè reikðminga tai, kokias naujienas girdime ið Vaka-rø. Todël dabar nuo nacionalinio lygmens ir dviðaliø santykiø sklaidossavo dëmesá perkelsime ir ðiuo poþiûriu vertinsime regioniniame irtarptautiniame sisteminiame lygmenyse vykstanèius procesus.


2 Regioninis santykiønormalizacijos kontekstas: Europos „vienijimasis“

Nors galima sakyti, kad nacionaliniu lygmeniu besiformuojantys uþ-sienio politikos sprendimai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis Lietu-vos ir Rusijos santykiø normalizacijos eigà ir formà, bet, kaip ne kartàbuvo pastebëta gilinantis á dviðaliø santykiø raidà, ne kà maþesnæ, okartais netgi lemiamà reikðmæ turëjo iðorinës sàlygos, svarbesni tarp-tautinës politikos veiksniai ir procesai. Aiðku, kad didþiausià átakà èiapadarë paèios tarptautinës sistemos pobûdþio pasikeitimas. Juk nepa-sibaigus ðaltajam karui netgi paèios Lietuvos ir Rusijos santykiø nor-malizacijos problemos këlimas bûtø buvæs beprasmiðkas. Taèiau sten-giantis iðnagrinëti dviðaliø santykiø (ne)normalizacijos proceso aplin-kybes yra pravartu neskubëti nuo nacionalinio arba valstybiø lygmensið karto pereiti prie tarptautinio sisteminio lygmens, bet svarbu á tyri-mø akiratá átraukti regioniná kontekstà. Taip galima pastebëti ir uþfik-suoti nemaþai reikðmingø dalykø, nuo kuriø, paprastai pereinant nuodviðaliø santykiø ir atskirø valstybiø uþsienio politikos analizës priesisteminio lygmens, yra atsiribojama. Kiek anksèiau á regioninio lyg-mens studijø vertæ dëmesá atkreipë pripaþintas teoriniø saugumo pro-blemos aspektø tyrinëtojas Barry Buzan, suformulavæs ir iðtobulinæsdabar jau savotiðkai klasikine tapusià ir plaèiai taikomà regioninio sau-gumo komplekso teorijà100.

Buzanas pasiûlë pasitelkti regioniná lygmená saugumo studijose, bet,tiesà sakant, nëra jokiø kliûèiø ðià prieigà panaudoti ir tiriant èia pasi-

100 Apie „spragos“ tarp valstybinio ir sisteminio lygmens „uþpildymà“ saugumo studijoseþr. plaèiau: Buzan B., Þmonës valstybës ir baimë. Tarptautinio saugumo studijos po Ðaltojokaro, Vilnius: Eugrimas, 1997, p. 239–257; Buzan B., Wæver O., Regions and Powers: the Struc-ture of International Society, Cambridge: Cambridge University Press, 2003, p. 40–89 (Camb-ridge Studies in International Relations 91).


rinktà objektà – dviðaliø santykiø normalizacijà. Uþduotis paþvelgti,kaip Europos þemyne vykstantys regioninës integracijos procesai ir dëljø poveikio besiformuojanti nauja tarptautinë tikrovë veikia ir kompli-kuotus dviðalius santykius yra tokia pat svarbi ir logiðka, kaip ir bûti-nybë besiklostanèià situacijà ávertinti tarptautiniu sisteminiu lygmeniu.Juk ið tikrøjø, nelikus ðaltojo karo sàlygoto Europos padalijimo, atsivë-rë iki tol neregëtø Europos vienijimosi galimybiø, kurios neiðvengimaipaveikë tiek Lietuvà, tiek Rusijà. Lietuva santykinai greitai nuëjo sudë-tingà permainø ir reformø kelià nuo sovietinës respublikos iki visatei-sës Europos Sàjungos narës. Rusija, nors iki ðiol taip galutinai ir nenu-statë savo santykio su Europa, idëjø ðioje plotmëje irgi niekada nesto-kojo, pradedant nuo Gorbaèiovo Europos „bendrøjø namø“ nuo Lisa-bonos iki Vladivostoko vizija ir baigiant specialia ES ir Rusijos partne-ryste kuriant keturiø bendrøjø erdviø planus. Ðtai bûtent dabar ir pa-þvelgsime, kaip ðiame kontekste atrodo Lietuvos ir Rusijos santykiønormalizacijos perspektyva.

2.1. Europos Sàjunga – silpna veikëja ar patraukli unija?

Atsakyti á klausimà ir pateikti vertinimà, kaip ES veikia Lietuvos irRusijos santykiø normalizacijos perspektyvà, yra gana sudëtinga jauvien dël to, kad kol kas niekas negali aiðkiai atsakyti á paprastà klausi-mà, koks darinys apskritai yra ðiandieninë ES. Ar tai dvideðimt pen-kios Europos valstybës, tarp kuriø yra ir Lietuva? Gal tai Briuselyje,Strasbûre ir Liuksemburge ásikûrusios Europos Komisija ir kitos Euro-pos institucijos? O gal tai yra daug kà sprendþiantis didþiøjø VakarøEuropos valstybiø – Prancûzijos, Vokietijos ir Jungtinës Karalystës –triumviratas? Deja, kiekviename ið èia pateiktø atsakymø yra dalis tie-sos. ES turi po truputá visko, kas èia paminëta. Todël ir jos, kaip tarp-tautiniø santykiø veikëjos reiðkimasis, poveikis tarptautinei aplinkaiyra daug prieðtaringesnis ir daug kompleksiðkesnis, jeigu lygintumesu tuo poveikiu, kurá kad ir paèios galingiausios valstybës daro vykdy-damos savo uþsienio ir saugumo politikà.

Viena vertus, ES ir nebûdama valstybë, vis dëlto per pastaràjá de-ðimtmetá pamaþu ugdësi savo galimybes ir ambicijas veikti tarptauti-nëje politikoje. Formaliai ES bendra uþsienio ir saugumo politika (BUSP)

2 R E G I O N I N I S S A N T Y K I Ø N O R M A L I Z A C I J O S K O N T E K S T A S


su savo instrumentais – bendrosiomis pozicijomis (angl. common posi-tions) ir bendraisiais veiksmais (angl. joint actions) pradëta ágyvendinti1993 metais ásigaliojus Mastrichto sutarèiai. 1999 metais ásigaliojusiAmsterdamo sutartis praplëtë BUSP instrumentø sàraðà, numaèiusi ga-limybæ ES turëti bendras uþsienio politikos strategijas (angl. commonstrategies) kitø tarptautiniø veikëjø atþvilgiu101 ávedë ir vyriausiojo ága-liotinio ES bendrai uþsienio ir saugumo politikai (vadinamojo ponoBUSPo) pareigybæ.

1998 metai yra ir proverþio metai formuojant bendrà Europos sau-gumo ir gynybos politikà (ESGP) procese. Pasirodë, kad ilgà laikà vy-ravæs principinis nesutarimas tarp „kontinentininkø“ ir „atlantininkø“,atsiþvelgiant á naujas realijas ir visø pirma á ES bejëgiðkumà Balkanøkriziø metu, gali bûti suðvelnintas tiek, kad bendrà vardiklá – bûtinybæES turëti nuosavus karinius pajëgumus – iki tol buvusiems prieðingiemsinteresams sugebëjo rasti dvi didþiausios ir labiausiai parengtas kari-nes pajëgas turinèios valstybës – Prancûzija ir Jungtinë Karalystë (JK).1998 metø gruodþio mënesá vykusiame dviðaliame Prancûzijos ir JKlyderiø susitikime Saint-Malo (Prancûzija) Prancûzijos prezidentas Jac-ques Chirac ir JK premjeras Tony Blaire paskelbë deklaracijà, kuriojepasiûlë kad Europos Sàjunga ágytø autonominiø kariniø pajëgumø suatitinkamas kariniø ir politiniø sprendimø priëmimo struktûras ir ga-limybæ spræsti, kada ir kaip juos panaudoti102.

1999 metø liepà Europos vadovø taryba Kelne (Vokietija) ðiam siû-lymui pritarë, priëmë svarbius institucinius sprendimus dël ES Poli-tinio ir saugumo komiteto ir ES Karinio komiteto ásteigimo bei ispa-nø diplomato, iki tol buvusio NATO generalinio sekretoriaus JavieroSolanos paskyrimo ES vyriausiuoju ágaliotiniu ES bendrai uþsienio irsaugumo politikai (t. y. ponu BUSPu). Tø paèiø 1999 metø gruodáHelsinkyje Europos vadovø taryba priëmë sprendimà iki 2003 metø

101 Beje, pirmoji 1999 metais ES patvirtinta bendroji strategija kaip tik skirta Rusijai. Þr.: Eu-ropean Union, Common Strategy on Russia, June 4, 1999, http://www.delrus.cec.eu.int/en/p_244.htm, 2006/09/03.

102 British–French Summit, „Joint Declaration“, St -Malo, 3–4 December, 1998 in Rutten M.,compil., From Saint-Malo to Nice. European Defence: core documents, Paris: Institute for Se-curity Studies of the Western European Union, 2001, p. 8–9 (Chaillot paper 47), http://www.iss-eu.org/chaillot/chai47e.pdf, 2006/09/03.


parengti greitojo reagavimo pajëgas, sudarytas ið 50–60 tûkstanèiøkariø, bei visà reikalingà aprûpinimà, kuris leistø pajëgas dislokuotipaskirties vietoje per 60 dienø ir iðlaikyti jas kovinëje parengtyje ikivienø metø. Ðiø pajëgø paskirtis bûtø vadinamøjø Petersbergo uþ-duoèiø vykdymas103.

Kaip matome, sutarus pagrindinëms valstybëms, sprendimai galë-jo bûti gretai ir lengvai priimami. Europos Sàjunga dar nebuvo pajëgisusidoroti su 1998 metais kilusia Kosovo krize, taèiau politinës valiosbuvimas sudarë prielaidas 2003–2005 metais Europos Sàjungai apsi-spræsti dël unikalaus jos istorijoje dokumento – Europos saugumo strate-gijos104 bei atlikti keletà nedideliø, bet savarankiðkø misijø – 2003–2005metø policijos misija Bosnijoje, 2003 kovà–gruodá taikos palaikymo mi-sija Makedonijoje, 2003 birþelá–rugsëjá taikos palaikymo operacija KongoDemokratinëje Respublikoje. 2005 metø pradþioje ES ið NATO perëmëir taikos palaikymo misijà Bosnijoje. Tai pati didþiausia misija, kuriojedalyvauja apie 7000 taikdariø105.

Þinoma, minëtos misijos dar nebuvo didelio masto karinës operaci-jos, á kurias bûti átraukti visi 50 ar 60 tûkstanèiø kariø. Atrodo, kadtokios apimties pajëgø ES taip ir nepavyko suformuoti ir tinkamai ap-rûpinti. Nors, antra vertus, kol kas tokios apimties pajëgø ir neprireikë.Tuomet sprendimà, kiek bûtent kariø reikëtø turëti parengtyje lëmëBosnijos krizës patirtis. Taèiau aprimus Balkanø konfliktams iðkilo ki-tø prioritetø ir kitø problemø. Turëdama naujos patirties ES Tarybagaliausiai apsisprendë vietoj 50–60 tûkstanèiø kariø junginio suformuotivadinamàsias „kovines grupes“, t. y. 1500 kariø junginius, áskaitant jøaprûpinimà ir greito permetimo galimybæ. 2005–2006 metais buvo pla-

103 European Council, „Presidency Conclusions“, Helsinki, 10–11 December 1999 in in RuttenM., compil., From Saint-Malo to Nice. European Defence: core documents, p. 82–91, http://www.iss-eu.org/chaillot/chai47e.pdf, 2006/09/03.

104 Dokumentas yra unikalus dël to, kad iki tol saugumo strategijas plëtodavo tiktai valstybësarba tokios iðimtinai gynybai sukurtos organizacijos kaip NATO. O Europos Sàjunga, ikitol labiau uþsëmusi ekonominiais dalykais, toká dokumentà ágijo pirmà kartà. Þr.: A SecureEurope in a Better World, approved by the European Council held in Brussels on 12 Decem-ber 2003 and drafted under the responsibilities of the EU High Representative Javier Sola-na, http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cmsUpload/78367.pdf, 2006/09/05.

105 Plaèiau þr.: Grevi G., Lynch D., Missiroli A., „ESDP operations“, Website of the EU Institutefor Security Studies, http://www.iss-eu.org/esdp/09-dvl-am.pdf , 2006/09/03.



nuojama visiðkai parengti 2–3 tokias grupes, o 2007 metais turëti jau7–9 pasirengusias kovines grupes106.

Ði santykinai lëta, bet vis dëlto metodiðkai nuosekli ES BUSP ir ESGPpriemoniø ir institucijø plëtotë, be abejo, atspindëjo ðiaip jau gana skir-tingø ES valstybiø interesø bendrà vardiklá – sieká stiprinti ES tarptau-tiná subjektiðkumà. Tas praktiðkai yra naudinga visoms be iðimties vals-tybëms nepriklausomai nuo jø dydþio, istorinës praeities ir geografi-nës padëties. ES BUSP ir ESGP ið esmës tapo gera galimybe atskiromsðalims sustiprinti savo balsà tarptautinëje arenoje, uþsitikrinti kitø ESðaliø paramà savo siekiams ir buvo labai svarbus motyvas valstybëmsdalyvauti ðiuose procesuose. Susiklosèiusi struktûra yra pakankamailanksti, kad bûtø atviras kelias reikðtis tiek Briuselio institucijø (visøpirma pono BUSP’o ir Europos Komisijos), tiek atskirø valstybiø na-riø, nebûtinai tiktai didþiøjø iniciatyvai.

Antra vertus, paveikslas nëra toks vienareikðmiðkai geras ir graþus,kaip norëtøsi. Vis dëlto ES, kaip visuma, uþsienio ir saugumo politikossrityje negali në ið tolo lygintis su kitomis didþiosiomis valstybëmis, nesji neturi nei iðplëtotos diplomatinës tarnybos, nei ginkluotøjø pajëgø irsaugumo tarnybø, kurios vilkëtø europietiðkà uniformà ir paklustø tik-tai ES vadovybei. Visi ðie kredencialai, kuriø priklausomumas valsty-bëms yra savaime suprantamas dalykas, ES vis dar tebëra „embrioni-nës“ bûklës ir neþinia, ar apskritai kada nors á kà nors iðsirutulios. Euro-pos Sàjungos pajëgos niekaip negali pakeisti NATO. Ir ne tik todël, kadEuropos Sàjunga nesiekia uþtikrinti kolektyvinës gynybos jeigu bûtø uþ-pulta kurios nors valstybës narës teritorija. Tikràja to þodþio prasme Eu-ropos Sàjungos saugumo ir gynybos politika su tradicine gynyba apskri-tai neturi nieko bendra. Ji yra orientuota á kriziø valdymà ir taikos palai-kymà. Bet net ir ðioms reikmëms ES turimi pajëgumai yra dar labai men-ki. Pasak ekspertø, nors ES ðalys gynybai iðleidþia maþdaug 61 proc. to,kà iðleidþia JAV, turi tiktai maþdaug 10 proc. galimybiø panaudoti kari-næ jëgà uþ savo teritorijos ribø, palyginti su tuo, kà gali JAV107.

106 Headline Goal 2010, approved by General Affairs and External Relations Council on 17May 2004 endorsed by the European Council of 17 and 18 June 2004, http://ue.eu.int/uedocs/cmsUpload/2010%20Headline%20Goal.pdf, 2006/09/05

107 Naumann K., „What European Defence Capability Requires“, World Security Network New-sletter, March 21, 2005, http://www.worldsecuritynetwork.com/showArticle3.cfm?ar-ticle_id=11109, 2006/09/03


Bet svarbiausia ES uþsienio ir saugumo politikos problema yra ta,kad ði politika nëra grindþiama istoriðkai susiformavusiu tapatumu ir iðjo kylanèiais nuolatiniais uþsienio politikos tikslais. ES valstybëms pa-grindinis uþsienio politikos orientyras vis tiek lieka nacionaliniai intere-sai, o ES BUSP ir ESGP yra tik atskirø ES valstybiø politikos nors ir ver-tingas, bet vis dëlto tiktai papildinys. Todël veiksminga ES BUSP ir ESGPámanoma tiktai tuomet, kai sutampa ES valstybiø nacionaliniai intere-sai. Prieðingu atveju, pavyzdþiui, kaip parodë 2003 metø ES valstybiønesutarimai dël Irako karo, ES kaip didelis ir galingas veikëjas gali iðviso „iðnykti“ ið didþiosios pasaulio politikos. Kol kas tos vertybës, ku-riomis konstituciðkai grindþiama ES BUSP108, negali pakeisti istoriðkaiar konjunktûriðkai susiklosèiusiø labai jau skirtingø atskirø ES valstybiønuostatø sudëtingø pasaulio politikos klausimø atþvilgiu, o egzistuo-jantys BUSP mechanizmai ir institucijos nepajëgûs rasti bendrà ambicin-gø didþiøjø valstybiø pozicijø vardiklá. Atitinkamai ES, kaip pasauliopolitikos veikëja, negali lygintis ne tik su Jungtinëmis Valstijomis, bet irsu savo didþiosiomis valstybëms narëmis – Prancûzija ir Jungtine Kara-lyste, kurios, kaip Jungtiniø Tautø Saugumo Tarybos narës, gali vykdytidaug pastebimesnæ ir veiksmingesnæ uþsienio politikà.

Þvelgiant á ðá prieðtaringà paveikslà ið Lietuvos ir Rusijos santykiønormalizacijos perspektyvos perðasi iðvada, kad ir ðiai problemai spræs-ti ES veiksnys turi labai jau ribotas galimybes. Nors Lietuva ir yra ESnarë, bet tai, kad jos santykiai su Rusija komplikuoti yra labiau jos nacio-nalinë, o ne Europos Sàjungos problema. Baltijos ðaliø ir Rusijos santy-kiø normalizacija vargu ar kada nors bus átraukta á ES BUSP darbotvarkædël tos paèios paprasèiausios prieþasties, dël kurios ES apskritai negaliturëti veiksmingos uþsienio ir saugumo politikos. Pernelyg jau dideliyra atskirø ES valstybiø pozicijø ir interesø Rusijos atþvilgiu skirtumai.Ne paskutiná vaidmená vaidintø, aiðku, ir pabrëþtinai geri kai kuriø di-dþiøjø ES valstybiø lyderiø santykiai su Rusijos prezidentu Putinu.

Bet nepaisant tokios ne itin paguodþianèios tarpinës iðvados dël ESBUSP poveikio Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos eigai, vis

108 Europos Sàjungos sutarties 2 ir 6 straipsnis arba nepatvirtintos Sutarties dël KonstitucijosEuropai I–2 straipsnis. Þr. Europos Sàjunga, Steigimo dokumentai ir Sutartis dël Konstituci-jos Europai, Vilnius: Eugrimas, 2005, p. 19–20 ir 209.



dëlto nereikëtø skubëti daryti galutiniø iðvadø apie ES, kaip tarptauti-nio sisteminio ir ypaè regioninio lygmens veikëjo, galimybes ðiame kon-tekste. ES ið tikrøjø tik labai retais atvejais daug kà gali, jeigu vertinsi-me jà kaip tradicinæ didþiàjà valstybæ. Nëra ir kalbos – ES neprilygstadidþiosioms valstybëms savo, kaip didþiosios pasaulio politikos vei-këjos, galimybëmis. Bet tuo pat metu Europos Sàjunga disponuoja mil-þiniðku visai kitokio pobûdþio poveikio aplinkiniam pasauliui poten-cialu, kuris nëra prieinamas nei paèiai galingiausiai valstybei JAV, neiapie savo valdø praplëtimà nuolat svajojanèiai neoimperialistinei Ru-sijai.

Didþioji ES plëtra, 2002 metø sprendimas priimti á savo sudëtá iðkarto 10 valstybiø kandidaèiø buvo ne tik sudëtingas iðbandymas vi-siems ðio proceso dalyviams, bet ir reikðmingas impulsas, paskatinæsið naujo apmàstyti jau pusðimtá metø besiplëtojanèio Europos integra-cijos proceso prigimtá ir paskirtá. Bûtent paskutinë didþioji plëtra pa-skatino tyrinëtojus atkreipti dëmesá á tai, kad Europos Sàjunga, nepai-sant viso regimo panaðumo á kokià senovinio stiliaus imperijà, kuri vislabiau pleèia savo teritorijà, ið tikrøjø atlieka unikalià tarptautinæ funk-cijà. Ji tapo savotiðku milþiniðku politiniu ir ekonominiu magnetu, sa-votiðka unija, kuri traukia gretimas jai nepriklausanèias valstybes. Na-rystës ðioje unijoje perspektyva toms ðalims atrodo tokia patraukli irsvarbi, kad jos paèios savo noru imasi perþiûrëti konstitucijas, perraðy-ti ástatymus, reformuoti rinkos prieþiûros taisykles, steigti kovos sukorupcija institucijas ar ágyvendinti kitas ES sugestijuojamas, bet poli-tiðkai nenaudingas ekonomines, teisines ir socialines reformas, kuriøturiná trumpai galima apibûdinti kaip „europietiðkø standartø“ perë-mimà109. Todël jeigu jau jà ir galima bûtø vadinti imperija, tai tik suepitetu „ðvelnioji“ (angl. soft).

Taèiau kad ir kaip ten bûtø, ðiandien jau niekas neginèija, kad ESaplink save kuria ir absorbuoja vis didesnæ bendrà ekonominæ, politi-næ ir vertybinæ erdvæ, pagrástà tokiomis universaliomis vakarietiðko-mis vertybëmis kaip demokratija, rinkos ekonomika, teisës virðenybë,

109 Þr. Cooper R., The Breaking of Nations: Order and Chaos in the Twenty-first Century,London: Atlantic Books, 2003; Ash T.G., Free World: America, Europe and SurprisingFuture of the West, New York: Random House, 2004; Leonard M., Why Europe Will Runthe 21st Century, Fourth Estate, 2005.


pagarba þmogaus ir maþumø teisëms, taikus konfliktø sureguliavimas.Ir lemiamos reikðmës èia turi ne tiek naujø valstybiø priëmimo á Sàjun-ga faktas, kiek pats ðio nelengvai pasiekiamo tikslo siekimo procesas.Vien Europos Sàjungos politinis ásipareigojimas suteikti narystës uni-joje perspektyvà padëjo galiausiai stabilizuoti padëtá ir nukreipti refor-mø linkme iki tol smurte ir chaose paskendusias Vakarø Balkanø vals-tybes. Toká pat poveiká nors ir ne tokie apibrëþti paþadai turi ir Turki-jai, kurios narystës perspektyva bent ðiuo metu atrodo maþai tikëtina.Galiausiai netgi jokiø oficialiø garantijø neturinèios Ukrainos, Moldo-vos ir net Baltarusijos demokratinës politinës jëgos savo politikà siejair su ðaliø perspektyva tapti unifikuotos Europos dalimi.

Sëkmingas Ukrainos krizës sureguliavimas 2004 metø pabaigoje irvaidmuo, kurá ðioje situacijoje suvaidino Europos Sàjunga, o tiksliau,jos remiamos naujosios valstybës narës Lenkija ir Lietuva, paskatinonetgi JAV neokonservatorius, iki tol átariai vertinusius Europos integ-racijos procesà, pripaþinti, kad ES jau yra unikali galybë, turinti didþiulæreikðmæ ir Amerikos interesans. Vienas ið neokonservatoriø intelektu-alø, kontraversiðkos knygos Paradise and Power autorius Robert Kagan110,kuris dar neseniai ðaipësi ið Europos kaip silpnuolës, persiëmë naujo-mis idëjomis apie Europos galybæ ir Washington Post raðë, kad:

Krizë Ukrainoje rodo, koká didþiulá ir gyvybiðkà vaidmená Europa galivaidinti ir ið tiesø vaidina, kreipdama prie jos besipleèianèiø ribø esanèiøvalstybiø ir tautø politikà ir ekonomikà. Tai negali bûti nesvarbu. Atvirkð-èiai, tai monumentalià strateginæ svarbà Jungtinëms Valstijoms, o taip patir patiems europieèiams turintis tikslas. Dël susiklosèiusiø istoriniø ir ge-ografiniø aplinkybiø Europos rojus ið trijø pusiø yra apsuptas nevaldomøir potencialiai katastrofà galinèiø sukelti problemø nuo Ðiaurës Afrikos,Turkijos ir Balkanø iki vis labiau ginèijamø buvusios Sovietø Sàjungossienø. Ði nuolatinës krizës arka ypaè pavojinga ðiandien, kai dar ir Putinasëmësi atkurti senàjà Rusijos imperijà. Bet susidûrusi su ðiomis grësmëmis,Europa prieðpprieðina joms ne prievartinæ karinæ galià, bet unikalià galiosrûðá – patrauklumo galià (angl. power of attraction).111

110 Þr. Kagan R., Apie rojø ir galià: Amerika ir Europa naujojoje pasaulio tvarkoje, ið anglø kalbosvertë A. Degutis, Vilnius: Eugrimas, 2004.

111 Kagan R., „Embraceable E.U.“, The Washington Post, December 5, 2004, p. B07, http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/articles/A34023-2004Dec3.html, 2005/11/03.



Taigi galima sakyti, kad ypatinga Europos Sàjungos galia ir ið jos ky-lantis viso regiono stabilizavimo vaidmuo yra netgi didþiausiø euros-keptikø nebeginèijamas faktas. Taèiau kitas, ne maþiau ádomus klausi-mas yra tokio ES patrauklumo prieþastis. Labai iðsamiai ir originaliai ðáklausimà gvildeno buvæs Europos reformø studijø centro Londone di-rektorius Mark Leonard savo knygoje Why Europe Will Run the 21st Cen-tury. Pasak jo, Europos Sàjungos stiprybë visø pirma slypi tame, kad jipati nëra valstybë, o tiktai bendro tikslo suvienytø valstybiø junginys.Tai leidþia suderinti iki tol, atrodytø, nesuderinamus dalykus – valsty-bës (kad ir paèios maþiausios) suverenitetà ir tapatumà su priëjimu priepaèios didþiausios pasaulio rinkos ir kartu aukðtà ekonominës gerovëslygá. Europa, kuri visada istoriðkai buvo galios balanso ir varþybø konti-nentu, dabar virto valstybiø unijos, kurioje gerbiama demokratija ir tei-sës virðenybë, þmogaus ir maþumø teisës kontinentu. Todël greta esan-èios valstybës, matydamos ðá pavyzdá, natûraliai siekia ne konfrontuotiir balansuoti ðià naujà galybæ, bet paèios pageidauja tapti ðios unijos na-rëmis. Pasak Leonardo, tai dar kartà árodo, kad Europai pasaulio politi-koje visada buvo lemta vaidinti ypatingà vaidmená:

Prieð 500 metø europieèiai iðrado paèià efektyviausià istorijoje politi-nës organizacijos formà – nacionalinæ valstybæ (angl. nation-state). Tuomettautos buvo priverstos arba tapti nacionalinëmis valstybëmis arba bûtivaldomomis kitø. Prieð 50 metø europieèiai vël atrado ðá modelá, ir vëltenka rinktis – tapti Europos Sàjungos nare ar paèioms kurti savo regioni-ná tais paèiai taikos, tarpusavio susisaistymo ir teisës virðenybës princi-pais paremtà klubà. Galiausiai ðis regioninio domino efektas keièia paèiosgalios reikðmæ. Að manau, kad XXI amþius, atrodo, taps „naujuoju Euro-pos amþiumi“ (angl. New European Century). Ir taip nutiks ne todël, kadES valdys pasaulá, bet todël, kad europietiðkas reikalø tvarkymo bûdasiðplis visame pasaulyje112.

Ið tiesø sunku nesutikti su ðiame apibendrinime iðkelta idëja, kadES galëtø bûti laikoma nauja politinës organizacijos forma, kuri paste-bimai keièia áprastiniø nacionaliniø valstybiø padëtá. Taèiau tuo patmetu negalima nepastebëti, kad ðiuo atveju þengiama dar toliau ir sku-

112 Leonard M., „The Project for a New European Century“, The Globalist, May 27, 2005, http://www.theglobalist.com/dbweb/StoryId.aspx?StoryId=4464, 2006/09/06


bama tvirtinti, kad tai jau tampa kone svarbiausiu globalios arba tarp-tautinës sisteminës reikðmës procesu. Ir èia derëtø pasakyti, kad anali-zuojant ir vertinant bet kokiø pasiekimø ir laimëjimø prieþastis, labailengva iðklysti ið racionalios argumentacijos kelio ir pasiduoti vieno-kioms ir kitokioms iliuzijoms. Faktas, kad Europos Sàjunga per pasta-ruosius penkiasdeðimt metø pagaliau beveik ið tikrøjø suvienijo Euro-pos kontinentà, pasiekë aukðtà ekonominio iðsivystymo lygá ir tapo ypa-tinga postmoderni galybë, neretai skatina kai kuriuos tyrinëtojus ir màs-tytojus ne visada pakankamai pagrástai sureikðminti tikruosius ðiø per-mainø padarinius. Todël ðiandieniniame kontekste Leonardo knygojeformuluojamos vizijos apie naujàjá Europos amþiø atrodo, ðvelniai ta-riant, gerokai per ankstyvos. Tà patá galima pasakyti ir apie amerikie-èio Jeremy Rifkin knygoje The European Dream, dëstomas idëjas.

Rifkinas, palyginti su Leonardu, yra dar radikalesnis ir netgi tiesio-giai suprieðina Europos ir Amerikos raidos modelius, vadinamàsiasEuropos ir Amerikos „svajones“, ir teigia, kad bûtent europieèiai atei-tyje ið amerikieèiø perims globalinæ lyderystæ. Rifkinas tvirtina, kadAmerican Dream patrauklumas silpnëja – ji vis labiau priklauso praei-èiai, o „Europos svajonë“ dar tik pradeda ásikûnyti tikrovëje. Kitaip neiAmerika, Europa labiau vertina ne individo autonomijà, bet jo visuo-meninius ryðius (embeddedness); ne jø asimiliacijà, bet kultûrinæ ávairo-væ; ne materialøjø vertybiø kaupimà bet gyvenimo kokybæ; ne nevar-þomà augimà, bet nuolatinæ raidà, ne varginantá darbà, bet giliai ap-màstytus veiksmus ir pagaliau teikia ypatingà svarbà þmogaus tei-sëms113.

Ðiuo poþiûriu galima sakyti, kad Rifkinas antrina átakingø kairiøjøEuropos filosofø Jürgen Habermas ir Jacques Derida idëjoms, Jie 2003metais paskatinti ir papiktinti dalies Europos Sàjungos vyriausybiø pri-tarimo JAV invazijai á Irakà didþiausiame Vokietijos dienraðtyje Frank-furter Allgemeine Zeitung paskelbë savo komentarà, remiantá Prancûzi-jos ir Vokietijos pozicijà, ir paragino kitas ðalis neuþmirðti dar Apðvie-tos epochos laikais suformuluotø Europos vertybiø. Habermasas ir De-rida iðskyrë penkias tokias vertybes (sàþinës laisvë ir sekuliarizmas,

113 Rifkin J., The European Dream: How Europe’s Vision of the Future is Quietly Eclipsingthe American Dream, New York: Jeremy Tarcher / Penguin, 2004.



valstybinis rinkos reguliavimas, socialinis solidarumas, tarptautinë tei-së, mirties bausmës atmetimas), kurios, jø nuomone, ir skiria Europànuo Amerikos. Pasak ðiø filosofø bûtent tø vertybiø pagrindu vël vie-nijasi ir atgimsta Europa. Tai jø nuomone, rodo masinës demonstraci-jos prieð JAV karà Irake vykusios 2003 metø vasario 15 dienà Londoneir Romoje, Madride ir Barselonoje, Berlyne ir Paryþiuje, t. y. visose vals-tybëse nepriklausomai nuo to, kokià konkreèià pozicijà bûtø uþëmusita ar kita vyriausybë114.

Þinoma, Habermasas ir Derida gerokai sutirðtino spalvas teigdami,kad minëtø vertybiø, o tiksliau blogai uþmaskuoto antiamerikanizmopagrindu ið tikrøjø galima susivienyti visà Europà. Mes, gyvenantysLietuvoje ir kartu Europoje, turëtume, ko gero, kitokià nuomonæ. Ta-èiau bet kuriuo atveju panaðu, kad þymius filosofus kiðtis á politikàpaskatino ne tiek konkretûs 2003 metø ávykiai, kiek apskritai pribren-dæs Europos tapatybës turinio klausimas. Ið tiesø, jeigu jau EuroposSàjunga yra sëkmës istorija ir disponuoja ypatinga patrauklumo galia,tai tuomet ið tiesø kyla klausimas, kur visa tai veda ir kà tai reiðkiavisai Europai ir netgi visam pasauliui. Habermasas ir Derida visai lo-giðkai mano, kad jeigu Europa, savo vertybëmis yra pranaðesnë uþ Ame-rikà, tai, aiðku, kad jai priklauso moralinë teisë imtis tarptautinës siste-mos lyderio vaidmens.

Antra vertus, toli graþu ne visiems tokia logika atrodo átikinama.Dabartinis diplomatijos studijø autoritetas, Richardo Nixono administ-racijoje dirbæs valstybës sekretoriumi Henry Kissinger, prieð 30 metøðaipësi ið Europos integracijos problemø ir pastangø formuoti bendràuþsienio politikà praðydamas, nurodyti telefonà, kuriuo reikia skam-binti, norint suþinoti Europos pozicijà aktualiu tarptautiniu klausimu,bet ðtai vis dëlto dabar jau pats pajuto, kad atëjo laikas apsidrausti irpaþymëjo, kad Europa, ieðkodama savo tapatybës, padarytø didelæ klai-dà, jeigu bandytø jà kurti antiamerikietiðkumo pagrindu115. Timothy

114 Derida J., Habermas J., „Nach dem Krieg: Die Wiedergeburt Europas“, Frankfurter Al-lgemeine Zeitung, den 31. Mai 2003, http://www.faz.net/s/Rub117C535CDF414415BB243B181B8B60AE/Doc~ECBE3F8FCE2D049AE808A3C8DBD3B2763~ATpl~Ecommon~Scontent.html, 2006/09/06

115 Þr.: Kissinger H., „Speech at the 37th Munich Conference on Security Policy“, February 3,2001, Munich Conference on Security Policy, http://www.securityconference.de/konferen-zen/rede.php?menu_konferenzen=&menu_2001=&sprache=en&id=22&, 2006/09/06.


Garton Ash, britø istorikas ir publicistas, savo 2005 metais iðleistojeknygoje Free World nuosekliai ir labai argumentuotai kritikuoja Haber-maso ir Derida vizijà, parodydamas, kad ið esmës ji remiasi ne blaiviaEuropoje vykstanèiø procesø analize, bet tëra viso labo tiktai vizijø pro-jekcija, t. y. ne „deskripcija“, bet „preskripcija“116.

Pasak Asho, aiðku, kad tarp Europos ir Amerikos yra skirtumø, bettai dar neteikia pagrindo manyti, kad viena ið jø aprioriðkai yra geres-në, o kita – blogesnë. Abipus Atlanto galima rasti pranaðumø ir dory-biø, tiek pat yra ir trûkumø bei nuopuolio apraiðkø. Pats knygos auto-rius, aiðku, bûtø ðalininkas nuomonës, kad Europai stengtis prieðprie-ðinti save Amerikai bûtø nevaisinga. Europa tiesiog turëtø stengtis vai-dinti kuo didesná vaidmená pasaulio politikoje ir toliau stengtis átvir-tinti bei plëtoti savo, kaip taikingos ir patrauklios, galybës reputacijà.Europos Sàjungai ið tiesø dar liko kur plëstis (Balkanai, Turkija, Ukrai-na) ir gausinti savo teisës virðenybe pagrástà bendrijà, kurioje taikiaibendradarbiaujama.

Taèiau tuo pat metu jis pripaþásta, kad ne visi europieèiai mielaipritartø ðiam poþiûriui. Ðaltojo karo metais rimtø nesutarimø nebuvo– negausias Vakarø Europos valstybes siejo du imperatyvai – neleistiEuropos kontinente atgimti saviþudiðkoms galios varþyboms ir sutelk-tomis jëgos gintis nuo Rusijos komunizmo. Ðis impulsas, nors pasta-raisiais metais gerokai apsilpæs, galiausiai vis dëlto lëmë ES plëtrà iki25 valstybiø. Bet jau tada, besirengiant paskutinei ES plëtrai, ne vienasstebëtojas atkreipë dëmesá á tai, kad ES valstybës naujas nares priimalabai priekabiai nenoriai ir apskritai bûtø linkusios matyti ðio procesopabaigà. Frank Schimmelfenig ðià situacijà apibûdino kaip savotiðkusretorinius spàstus, kai ES valstybës senbuvës kone per prievartà pri-ima naujas nares, nes negali iðsiþadëti savo anksèiau duoto ásipareigo-jimo117. Dabar, á darbotvarkæ patekus Turkijos narystës klausimui, ne-sutarimai dar labiau aðtrëja. Todël Ashas savo knygoje visai ne be pa-grindo tvirtino, kad Europai iðkilo didelis pavojus tapti savo „sëkmës

116 Ash T. G., Free World: America, Europe and the Surprising Future of the West, New York:Random House, 2005, p. 46–83.

117 Schimmelfennig F., „The Community Trap: Liberal Norms, Rhetorical Action, and theEastern Enlargement of the European Union“, International Organization, winter 2001,vol. 55, no 1, pp. 47–80.



auka“118. Galiausiai ðià pranaðystæ su kaupu patvirtino Sutarties dëlKonstitucijos Europai ratifikavimo nesëkmë Prancûzijoje ir Nyderlan-duose. Todël logiðkas ir natûralus ES vyriausybiø ir institucijø atsakasá ðià situacijà buvo sprendimas pagaliau po ypaè dinamiðko praeitodeðimtmeèio ir pastarøjø metø aistrø pliûpsnio paskelbti „apmàstymøpertraukà“.

2.2. La période de réflexion

2005 metø pirmàjá pusmetá Europos Sàjungai pirmininkavo viena iðmaþiausiø valstybiø – Liuksemburgas. Bet jam teko atlaikyti, ko gero,patá didþiausià politiná krûvá per visà santykinai neilgà Europos integ-racijos istorijà. 2005 metø geguþës 29 dienà Prancûzijos ir birþelio1 dienà Nyderlandø rinkëjai átikinama dauguma atmetë ilgai rengtà irgaliausiai vis dëlto pasiraðytà Sutartá dël Konstitucijos Europai. Tuo-metinis Europos vadovø tarybos pirmininkas ir Liuksemburgo prem-jeras Jean-Claude Juncker su karteliu sakë: „Dabar sunku bûtø paneig-ti, kad Europos Sàjunga daugiau nebeteikia þmonëms ákvëpimo“119.

Kandesni stebëtojai ir apþvalgininkai komentuodami ðiuos ávykiusbuvo dar negailestingesni ir tiesiai sakë, kad „Europos elitui“ atëjo lai-kas nusileisti ið padebesiø, nes rinkëjai jau seniai nebetiki savo isteblið-mentais120. O Rusijos spaudoje buvo atvirai dþiaugiamasi ðia nesëkmeir pikdþiugiðkai nurodoma, kad ES þlunga todël, kad iðsiplëtë á buvu-sià Rusijos átakos zonà Vidurio Europoje121. Taèiau, tai tik grieþèiau-sios nuomonës, dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø sunkiai maskuojan-èios arba tiesiogiai atspindinèios prieðiðkumà Europos Sàjungos pro-

118 Ash T. G., Free World…, p. 53.119 “Statement by the Prime Minister and current president of the European Council, Jean-

Claude Juncker, following the referendum held in the Netherlands”, Luxembourg Presi-dency of the Council of the European Union, http://www.eu2005.lu/en/actualites/com-muniques/2005/06/01refnl-jclj/index.html, 2006/07/19.

120 Bernstein R., “News Analysis: A ‘revolt against the establishment’”, International HeraldTribune, June 2, 2005, http://www.iht.com/articles/2005/06/02/news/europe.php, 200609 08; Black C., “The Europe’s Dream Disturbed”, The National Interest, Fall 2005, p. 54–60, http://www.nationalinterest.org/Article.aspx?id=10276, 2006/09/08.

121 Þñèí Ì., Ôðàíöóçû ñêàçàëè «Íåò» áåçäóìíîìó ðàñøèðåíèþ Åâðîñîþçà», Èçâåñòèÿ,31 èþíÿ 2005, http://www.izvestia.ru/comment/article1833971, 2006/09/08


jektui ir jos pastarøjø metø sëkmei. O pati Europos Sàjungos vadovøtaryba, susirinkusi 2005 birþelio 16–17 dienà Briuselyje nusprendë pa-dëties nedramatizuoti, galutinio Konstitucijos likimo sprendimo klau-simà atidëti ir paskelbti apmàstymø laikotarpá (pranc. période de réfle-xion)122.

Ið tikrøjø yra dël ko pamàstyti ir kà ið naujo ávertinti pastarøjø metøEuropos Sàjungos raidoje. Kad ir kaip bûtø, vargu ar galima ginèytis,kad deðimtmetis po ðltojo karo Europos integracijos istorijoje buvo vie-nas dinamiðkiausiø. Taèiau, turint omenyje nemalonius 2005 metø re-ferendumø dël Konstitucijos rezultatus Prancûzijoje ir Nyderlanduo-se, dabar sunku bûtø sutikti su tuo, kad praeitas deðimtmetis buvo tik-rai sëkmingas Europos integracijos istorijoje. Nors formaliai rinkëjaibalsavo prieð sutartá dël Konstitucijos, ið tiesø jie balsavo prieð tokiàEuropos Sàjungà, kokia ji yra dabar. Tai uþfiksuota ir kaþkieno paleis-toje sparnuotoje frazëje, kad referendumuose balsuota ne prieð doku-mento „tekstà“, bet prieð visà „kontekstà“, kuriame jis buvo pateiktas.Paþvelkime á atidþiau ir pabandykime nustatyti, kokios to kontekstoproblemos ið tiesø atrodo tokios jau blogos, kad reikëjo balsuoti «prieð“.

Didþiausia problema, þinoma, yra ekonomika. Nors, tiesà sakant, Su-tartis dël Konstitucijos tiesiogiai nëra susijusi su ekonominio augimo uþ-tikrinimu, prasta ekonominë padëtis ir sulëtëjæ augimo tempai pagrindi-nëse ES ðalyse sukûrë labai nepalankø kontekstà bet kourioms ES refor-moms. Kaip rodo ekonominë statistika, 2005 metais pasireiðkæs Prancû-zijos ir Nyderlandø rinkëjø nepasitenkinimas ES reforma turëjo visai rimtàekonominá pagrindà. Dar referendumø iðvakarëse 2005 metø balandá þy-mus prancûzø ekonomistas Nikolas Baverez átakingame savaitraðtyje LePoint pavadino Europà pasaulio ekonominës plëtros raidos „Titaniku“ir „juodàja skyle“. 2004 metais visa pasaulinë ekonomika, nepaisant naf-tos kainø ðoko, augo 3,8 proc. ið kuriø 4,4 proc. buvo uþfiksuota JAV,2,6 proc. – Japonijoje, 6,8 proc. – Azijoje, 5,7 proc. – Lotynø Amerikoje ir3,8 proc. – Afrikoje. O Europos rodiklis visiðkai prieðtaravo bendrai tei-

122 European Council, “Declaration by the heads of State or Government of the Member Sta-tes of the European Union on the ratification of the treaty establishing a Constitution forEurope”, 16 and 17 June 2005, Luxembourg Presidency of the Council of the European Union,http://www.eu2005.lu/en/actualites/conseil/2005/06/17conseur-decl/index.html,2006/09/08.



giamai tendencijai ir tesiekë 2 proc. visoje Europos Sàjungoje ir tik1,8 proc. – eurozonoje123.

Atitinkamai ðie menki ekonomikos augimo tempai buvo lydimi di-dëjanèio nedarbo, kuris 2004 metais jau siekë 9 proc. Pasak Bavarezo iðdalies toká Europos atsilikimà galima paaiðkinti iðaugusiomis energijosiðtekliø kainomis ir jø paklausà didinanèia sparèia Kinijos ir Indijos eko-nomine paþanga. Taèiau kita paaiðkinimo dalis yra paèios Europos pro-blemos – demografinis senëjimas, nuoseklios ekonominës politikos ne-buvimas ir didþiausiø eurozonos valstybiø – Prancûzijos, Vokietijos irItalijos – nesugebëjimas pakankamai greitai prisitaikyti prie sparèia in-formaciniø technologijø kaita paremtos ekonomikos dinamikos.

Tiesa, ne visa ES buvo vienodai ekonomiðkai sustingusi, nes kai ku-rios ðalys, nors kontekstas ir nepalankus, vystosi pakankamai sparèiai.Daug liberalesnë ir socialiniu poþiûriu maþiau dosnesnë Jungtinës Ka-ralystës vyriausybës ekonominë politika 2004 metais sàlygojo 3,2 proc.ekonominá augimà ir tik 4,6 proc. nedarbà. Tradicinës socialdemokra-tinës ekonominës politikos besilaikanèios Skandinavijos ðalys irgi pa-suko reformø keliu. Ðvedija pastaràjá deðimtmetá nuosekliai maþino irgaliausiai netgi 10 proc. sumaþino valstybës iðlaidas ir uþsitikrino3,7 proc. augimà bei iki 6,4 proc. sumaþino nedarbà. O paèiø áspûdin-giausiø ekonominio augimo rezultatø pasiekë naujosios ES valstybës,kurios ágyvendino liberalià „ðoko terapijos“ ekonominæ politikà, nu-matanèià rinkos atvërimà, lankstesnæ darbo sàlygø politikà, tiesiogi-niø uþsienio investicijø pritraukimà. Todël naujose ES valstybëse 2004metais augimo tempai vidutiniðkai sudarë 5 proc. (Latvijos ekonomi-ka 2004 metais augo 8,5 proc., Lietuvos – 6,7 proc., Estijos – 6,2 proc.,Lenkijos – 5,3 proc., Èekijos ir Slovakijos – po 4 proc.). Bet kaip tik ðia-me kontekste dar labiau iðryðkëjo trijø didþiausiø ES ekonomikø – Pran-cûzijos, Italijos ir Vokietijos – problemos. Jø ekonominis augimas 2004metais nesiekë ir 2 proc.124

Þinoma, vien pati sulëtëjusio augimo statistika negalëjo lemti nei-giamo referendumo rezultato Prancûzijoje, bet sulëtëjæs ekonominis au-

123 Baverez N., «Le «Titanic» de l’Europe», Le Point, 14 04 2005, no 1700, p. 84, http://www.le-point.fr/economie/document.html?did=161410, 2006/09/08

124 Ten pat.


gimas – tai kartu ir iðaugæs nedarbas bei bûtinybë maþinti valstybësiðlaidas socialinëms programoms, jau tiesiogiai galëjo sukelti rinkëjøsusierzinimà ir skatinti jø nusistatymà prieð vyriausybës siûlomaspermainas. Ðtai ðiame kontekste „kliuvo“ ir ið esmës niekuo dëtai Eu-ropos Sàjungai. Nors ekonominës politikos parinkimas ir ekonomi-niø reformø planavimas yra ne Europos Sàjungos institucijø, bet na-cionalinës vyriausybës kompetencijoje, ryðkus pagrindiniø eurozo-nos valstybiø ekonomikos augimo sulëtëjimas sudarë áspûdá, kad bû-tent ekonominë integracija ir pinigø sàjunga yra visø problemø prie-þastis. Kai kas sakë, kad bûtent ES institucijø nustatyta ir ágyvendina-ma grieþta pinigø ir finansinës politika trukdo augti ekonomikai. Norstai akivaizdi netiesa, nes tokios eurozonos ðalys, kaip Airija, Ispanijaar Suomija vystosi visiðkai sëkmingai125, bet to uþteko, kad rinkëjaiPrancûzijoje ir Nyderlanduose bûtø paskatinti balsuoti prieð Sutartádël Konstitucijos.

Taigi galima sakyti, kas ES „nukentëjo“ uþ tai, uþ kà faktiðkai nëraatsakinga ir ko net ir pagal naujà dokumentà neturëjo galimybës imtis.Tiesa, ES institucijoms buvo priskirta ES valstybiø ekonominës politi-kos koordinavimo funkcija. Tokia ji turëjo bûti iðlikusi ir pagal naujàsutartá. Bet koordinavimas tai jokiu bûdu nëra bendros ekonominëspolitikos planavimas ir ágyvendinimas. Tai liudija liûdnas labiausiaiiðgarsëjusios ES valstybiø ekonominës politikos koordinavimo inicia-tyvos, vadinamosios Lisabonos strategijos, likimas.

Kaip þinia, 2000 metais Europos vadovai susitikime Lisabonoje pri-ëmë strategijà per 10 metø ágyvendinti iðtisà reformø programà, nu-matanèià skatinti technologines naujoves, ekonominës politikos libe-ralizacijà ir socialinës atskirties maþinimà. Galutinis ðios programostikslas – pasiekti, kad 2010 metais ES taptø paèia konkurencingiausia,dinamiðkiausia þiniø ekonomika pasaulyje. Taèiau ðiandien tai jauskamba kaip pokðtas. Nors ir paèios ES institucijos nevengia paminëti,kad pagal savo BVP apimtá ES prilygsta JAV, kaip liudija 2006 metøvasará paskelbta Paryþiuje ásikûrusios Ekonominio bendradarbiavimoir plëtros organizacijos – OECD (Organization for Economic Cooperation

125 “A venture at a standstill”, The Economist, May 25, 2006, http://www.economist.com/world/displaystory.cfm?story_id=6971160, 2006/05/29



and Development) studija Going for Growth126, tuo pat metu apskaièiavusBVP dalá tenkanèià vienam gyventojui, paaiðkëja, kad JAV Europos Sà-jungà lenkia netgi 25 procentais, o atotrûkis per pastaruosius 15 metøkasmet vis didëjo. Todël, pasak OECD specialistø, jeigu ði tendencijaiðliks nepakitusi, po 20 metø statistinis JAV pilietis bus dvigubai tur-tingesnis uþ statistiná vokietá ar prancûzà, ir tik JK gyventojø turtingu-mo laipsnis lenks ES vidurká ir bus maþdaug per vidurá tarp JAV irvadinamosios „kontinentinës“ Europos127.

Taigi Lisabonos strategijà jau neginèijamai iðtiko nesëkmë ir tai yratikra visos Europos Sàjungos nesëkmë. Taèiau ar tikrai atsakomybæ uþtai turi prisiimti vadinamasis „Briuselis“, t. y. visø pirma Europos Ko-misija? Paþvelgus ádëmiau, tampa akivaizdu, kad tam nëra jokio pa-grindo. Uþtenka palyginti Europos Komisijos vaidmená ágyvendinantvidaus rinkos uþbaigimo programà „Europa 1992“ ir Lisabonos strate-gijà. Pirmuoju atveju, kadangi vidaus rinkos reguliavimas buvo per-duotas Europos Bendrijos kompetencijai, Europos Komisija nuo pra-dþios iki pabaigos buvo atsakinga uþ atitinkamø teisës aktø rengimà,valstybiø átikinimà uþ juos balsuoti ir pagaliau efektyvø ágyvendini-mà. O antruoju atveju, svarstant Lisabonos strategijos priemones, Eu-ropos Komisijai teko tiktai stebëtojo ir ragintojo vaidmuo, be jokiø ati-tinkamø teisiniø ágaliojimø, uþtikrinti, kad ES valstybiø vyriausybësvykdytø tai, kà skelbia savo deklaracijose. Pirmuoju atveju EuroposKomisija iðkilus problemø, galëjo á pagalbà pasitelkti teismà, o antruo-ju belikdavo iðreikðti apgailestavimà, kad valstybës neágyvendina su-tartø reformø.

Lisabonos strategija yra tiktai vienas ryðkiausiø pavyzdþiø, kurisakivaizdþiai rodo, kad Europos integracija dabar yra atsidûrusi rimto-je struktûrinëje krizëje. Krizë yra struktûrinë ta prasme, kad integraci-jos procesas jau, atrodo, pasiekë tokià stadijà, kai valstybëms reikia ap-sispræsti, ar jos ir toliau pasiryþusios kità „suvereniteto dozæ“ perduotiES institucijoms.

126 OECD, Economic Policy Reforms: Going for Growth 2006, http://www.oecd.org/document/7/0,2340,en_2649_201185_35995079_1_1_1_1,00.html, 2006/09/08

127 Zakaria F., “The Decline and Fall of Europe”, The Washington Post, February 14, 2006;A15, http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/article/2006/02/13/AR2006021301569.html, 2006/11/10


Reikia pripaþinti, kad vis dëlto dar ðeðtajame praeito amþiaus de-ðimtmetyje neofunkcionalistø apraðytas integracijos „persiliejimo“ (angl.spill-over) mechanizmas reiðkiasi ir vis labiau didina spaudimà procesedalyvaujanèioms valstybëms. Bendrosios rinkos kûrimo ir keturiø lais-viø uþtikrinimo tikslas skatino teisinëmis priemonëmis ðalinti netarifi-nius barjerus, skatino pinigø sàjungos sukûrimà. Tolesnë sëkmingos ben-drosios rinkos kûrimo logika reikalautø þengti toliau – á virðvalstybinálygmená perkelti ir ekonominæ politikà, vël svarstyti mokesèiø, energeti-kos, uþsienio ir saugumo politikos integracijos galimybes.

Taèiau tai ne taip jau paprasta. Bet kokios reformos ir permainos,kad ir kokios bûtø pribrendusios visada turi ne tik ðalininkø, bet irprieðininkø. Panaðu, kad pastarieji ðá kartà yra pajëgesni. Apie tai liu-dija ir plaèiai pagarsëjæs vadinamosios paslaugø direktyvos128, kurià2004 metø vasará Europos Komisija pateikë svarstyti Europos Parla-mentui ir ES Tarybos likimas, kai jos ásigaliojimas prognozuojamas neanksèiau kaip 2009 metais129. Èia paradoksaliu bûdu, reformø prieði-ninkams pavyko parodyti, kad dël esamos nepatenkinamos padëtiesatsakinga yra bûtent ES, besistengianti inicijuoti ekonomikos politikosliberalizacijà, kuri dar labiau viskà komplikuotø. Plaèiosioms rinkëjømasëms labiau patiktø tokia ES, kuri bûtø klestëjimo ir stabilumo ga-rantas, o ne reformø ir su jomis susijusiø neaiðkumø ir netikrumø ðal-tinis. Þinoma, kad tokia ES negali bûti populiari, o tolesnë integracijanegali sulaukti tvirtesnës paramos. Bet paradoksas tas, kad ES yra prie-kaiðtaujama ne uþ tai, kà ji padarë, o uþ tai, ko nepadarë. Bendra situa-cija yra tokia, kad ES neapsiima ágyvendinti daugybës dalykø, kuriuosið principo ji bûtø pajëgi padaryti ir kuriuos tikrai turëtø daryti, jeigutiktai tam „þalià ðviesà“ uþdegtø valstybës narës.

Kad ES variklis – Europos Komisija ir kitos virðvalstybinës institu-cijos yra pajëgios ir gali daug kà padaryti visos Europos labui, niekamabejoniø lyg ir nekyla. Tai patvirtina ir minëtos programos „Europos

128 Europos Komisija, Ið dalies pakeistas pasiûlymas Europos parlamento ir Tarybos direktyvadël paslaugø vidaus rinkoje /* KOM/2006/0160 galutinis – COD 2004/0001 */, http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2006:0160:FIN:LT:HTML, 2006/09/08

129 BBC, “Q&A: Services Directive”, BBC News website, http://news.bbc.co.uk/1/hi/world/europe/4698524.stm, 2006/09/08



1992“ arba euro ávedimas dvylikoje valstybiø. Praeità deðimtmetá, kogero, ryðkiausia paþanga buvo pasiekta tose politikos srityse, kurioseEuropos institucijø kompetencija buvo praplësta. Ryðkiausias pavyz-dys – teisingumo ir vidaus reikalø (toliau – TVR) sritis. Tokiø svarbiøir jautriø kiekvienam ES pilieèiui saugumo klausimø, kaip vizos, mig-racija, prieglobsèio teikimas perdavimas Amsterdamo sutartimi Euro-pos Bendrijos kompetencijai davë savø rezultatø. Pastaruoju metu net-gi 40 proc. Briuselyje leidþiamø Europos teisës aktø yra susijæ bûtentsu ðia sritimi130. Tai tapo svarbiu postûmiu, skatinanèiu valstybes darplaèiau bendradarbiauti ðioje srityje siekiant iki 2010 metø sukurti va-dinamàjà teisingumo, saugumo ir laisvës erdvæ. Penkeriø metø pla-nas, þinomas kaip Hagos programa, pateikia solidþià teisëkûros pro-gramà. Pavyzdþiui, joje numatyta susitarti dël visai ES tokiø svarbiønusikaltimø kaip terorizmas ar narkotikø kontrabanda apibrëþimø irbausmiø taip, kad vienos ES valstybës teismø nuosprendþiai bûtø ga-litø ir visose kitose ES valstybëse. Vyriausybës taip pat plëtoja bendràimigracijos ir prieglobsèio teikimo sistemà. Sëkmingai funkcionuoja irtalkina nacionalinëms tarnyboms Hagoje veikianèios Europos polici-jos biuras – Europol, prokuratûros bendradarbiavimo institucija Euro-just bei Varðuvoje nuo 2005 metø veikianti iðorinës sienos apsaugosagentûra Frontex.

Antra vertus, reikia konstatuoti, kad nors TVR srityje ðiandien ESveikia ypaè sëkmingai ir dëlto jos populiarumas turëtø tiktai didëti,tikrovë yra tokia, kad ði veikla nëra plaèiai þinoma ir matoma. Pati ðiossrities specifika yra neparanki vieðøjø ryðiø poþiûriu. Kadangi èia sie-kiama uþtikrinti pilieèiø saugumà ir ramybæ, jeigu tik kas nors nutinka(pvz. teroro aktai Madride ar Londone, santykiø tarp vietiniø gyvento-jø ir migrantø musulmonø bendruomenës paaðtrëjimas), visi pradedaieðkoti kaltø ir árodinëti, kad ES institucijos dirba netinkamai.

Panaðiai kaip ir TVR srityje, Europos Sàjungos institucijos ir jø ku-riami tolesnës raidos planai, susijæ su Konstitucijos ásigaliojimu, nepel-nytai „nukentëjo“ ir dël ið esmës sëkmingos bloko plëtros 2004 metais

130 Þr. plaèiau: Brady H., Roma M., “Let justice be done: Punishing crime in the EU”, Centerfor European Reform Policy Brief, April 2006, http://www.cer.org.uk/pdf/policybrief_jus-tice_6april06.pdf, 2006/09/08


priimant deðimt naujø valstybiø. Jau minëjome, kad plëtra pasirodëesàs vienas sëkmingiausiø ES uþsienio politikos projektø, netgi unika-lus reiðkinys pasaulio politikoje, kuriam vykstant be didesniø pastan-gø ir sànaudø aplink ES pleèiasi demokratijos, saugumo ir ekonomi-kos klestëjimo erdvë. Bet, neigiami referendumø Prancûzijoje ir Ny-derlanduose rezultatai akivaizdþiau negu bet kas parodë, kad yra irkita „medalio pusë“.

Nors Konstitucija tiesiogiai nelietë plëtros klausimo, ði tema buvoypaè svarbi vieðøjø debatø konteksto dalis. Jau vien tik kà ávykusi ESplëtra daugeliui atrodë uþtektinai didelis iððûkis áprastinei gyvenimosanklodai. Bûtinybë didinti ES biudþetà ir kitaip já skirstyti, kapitaloinvesticijø persimetimas á pigesnæ darbo jëgà ir socialinës apsaugos sis-temà galinèias pasiûlyti naujas ES valstybes, pigios migrantø ið naujøvalstybiø darbo jëgos antplûdis – tai tik kelios pagrindinës grësmës,dël kuriø baiminosi ir tebesibaimina tokiø ðaliø kaip Vokietija, Austri-ja ar Prancûzija pilieèiai. Todël referendumo metu pritarimas Konsti-tucijai, daugumos Prancûzijos ir Nyderlandø rinkëjø supratimu, bûtøbuvæs ir pritarimas jau ir taip pakankamai nepopuliariai tolesnei plët-rai ir ypaè nepopuliariai idëjai priimti á ES ir Turkijà. Konstitucijos prie-ðininkai Prancûzijoje sëkmingai iðnaudojo kasdieninës sàmonës lyg-meniu labai paprastus, bet labai veiksmingus problemø ávaizdþius. Bal-suoti uþ Konstitucijà – tai leisti atvykti lenkø santechnikui, kuris sutiksdirbti uþ maþesná atlyginimà ir taip atims ið eiliniø prancûzø darbà, omusulmonas turkas teroristas galiausiai apskritai viskà susprogdins.Savaime suprantama, kad labiau teoriniai ir á ateitá orientuoti argumen-tai, jog ES plëtra yra viena ið svarbiausiø ir sëkmingiausiø ES uþsieniopolitikos priemoniø, kad taip pleèiama ekonominio klestëjimo, demo-kratijos ir saugumo erdvë, kad problemø sprendimas tose ðalyse, reið-kia, kad jos nebeatkeliaus á Vakarø Europà, buvo maþiau girdimi irpriimami.

Dabar, atslûgus debatø aistroms ir bandant susigyventi su nauja tik-rove po referendumo, jau blaiviau siekiama vertinti ávykusios plëtrospadarinius. Savaime suprantama, kad tam tikri padariniai neiðvengia-mi, bet jie toli graþu ne visai tokie, kokius prognozavo Konstitucijosprieðininkai. Katinka Barysh, Europos reformø centro Londone tyrinë-toja, nuolat stebinti ES ekonominës raidos tendencijas, vienoje ið savo



paskutiniø apþvalgø konstatavo, kad ið tikrøjø dël 2004 metø plëtrosES viduje formuojasi naujas darbo pasidalijimas:

Ekonominë Vakarø ir Rytø Europos integracija prasidëjo tuo metu,kai ES-15 jau jautë globalø spaudimà dël Kinijos, Indijos ir kitø ekonomi-kø iðkilimo. Prancûzijos, Vokietijos, Danijos ir kitø ðaliø ámonës reagavo áglobalizacijà perkeldamos kai kurias darbui imlias gamybas ten, kur dar-bo jëga yra pigesnë. Tam kaip tik labai tiko Vidurio ir Rytø Europos ðalyskandidatës. Ir ne tik dël savo geografinës padëties bet ir dël to, kad josevykusios pasirengimo stoti á ES reformos sudarë ámonëms panaðias á se-nosios ES veiklos sàlygas. Visiðkai prieðingai daugelio ásitikinimui ne ma-þi mokesèiai ar socialinës apsaugos nebuvimas traukë uþsienio investuo-tojus á Rytø Europà. Faktiðkai mokesèiø naðta Vidurio ir Rytø Europosvalstybëse yra beveik tokia pat kaip senojoje ES, o naujos ES valstybës irgituri socialinës apsaugos sistemas, kurios yra ne kà maþiau dosnesnës irneatitinka jø pajamø ir ekonominio iðsivystymo lygio.

Gamybos perkëlimas ið Vakarø á Rytus padëjo Europos ámonëms –nuo automobiliø iki telekomo – laikytis globalioje konkurencinëje kovoje.Todël, nors kai kurios darbo vietos fabrikuose ið tiesø persikëlë á Vengrijà,Lenkijà ar Slovakijà, daug darbo vietø moksliniø tyrimø, dizaino ar kituo-se didesnæ pridedamàjà vertæ sukurianèiuose sektoriuose liko ar netgi pa-gausëjo senojoje ES.

Vakarø europieèiai baiminosi, kad ne tik jø fabrikai bus perkelti á nau-jas ES valstybes, bet ir ið Rytø Europos atvyks darbininkø ir „pavogs“ jødarbo vietas. Taèiau tos ðalys, kurios buvo pakankamai dràsios ir atvërësavo darbo rinkas ieðkantiems darbo rytø europieèiams 2004 metais, ga-liausiai iðloðë ekonomiðkai. O tos, kurios, nusprendë iki pat galo iðsaugotiið pradþiø nustatytus apribojimus laisvam darbo jëgos judëjimui, dabaryra tarp atsiliekanèiøjø. Baimës, kad plëtra á Rytus reikð pernelyg didelákrûvá ES biudþetui, irgi pasirodë esanèios be rimto pagrindo. Prieðingai,ES ágyvendino didþiausià savo istorijoje plëtrà labai pigiai, tiktai santyki-nai labai nedidelæ paramà skirdama neturtingesnëms naujosioms ðalims.131

Kad ir kaip ten bûtø, ekonomikos ekspertø iðvedþiojimø ne visadayra klausomasi ir visuotiniø balsavimø sprendimus daþnai lemia kiti,kartais netgi visai atsitiktiniai aplinkybiø sutapimai ar átaigûs ávaiz-dþiai. Todël ES ateities plëtros perspektyvos nëra aiðkiai apibrëþtos, o

131 Barysh K., “Enlargement two years on: Economic success or political failure?”, Website ofthe Center for European Reform, http://www.cer.org.uk/pdf/essay_enlarge-ment_two_%20barysch.pdf, 2006/07/28 (Briefing paper for the Confederation of DanishIndustries and the Central Organization of Industrial Employees in Denmark, April 2006).


sparti plëtra (neskaitant Bulgarijos ir Rumunijos), priimant Vakarø Bal-kanø valstybes ar tuo labiau Turkijà, yra labai maþai tikëtina. Ir ne tikdël to, kad ji dar labiau sumaþintø ES populiarumà senosiose ES vals-tybëse, bet ir dël to, kad labai tikëtina, jog Prancûzijos ar, tarkime, Aust-rijos pilieèiai, gavæ teisæ spræsti dël Turkijos priëmimo referendumegreièiausiai balsuotø „prieð“ ir numotø ranka á visus argumentus.

Antra vertus, iki tokiø referendumø dar praeis nemaþai laiko ir dardaug aplinkybiø gali pasikeisti. Taèiau turint omenyje tikimybæ, kadpolitinë Europos riba gali sustoti prie Bosforo sàsiaurio, galima tvirtin-ti, kad iðkilo visai reali grësmë, jog ES pati savo noru gali atsisakytidabar jos dispozicijoje esanèios unikalios galimybës, „pigiai“, daugiau-siai paèiø norinèiø prisijungti prie jos valstybiø sàskaita, plëtoti taikos,demokratijos, ekonominio klestëjimo ir stabilumo zonà aplink Euro-pos kontinentà. Vadinasi, ir ðiuo atveju Europos Sàjunga ir jos valsty-biø lyderiai vël kaþko nepadarë arba darë nepakankamai, kad jos ið-skirtinis vaidmuo tarptautiniuose santykiuose turëtø pakankamai pa-tikimà politiná uþnugará ir remtøsi pakankamai átikinamu politiniu ka-pitalu.

* * *

Taigi, apþvelgus Sutarties dël Konstitucijos Europai ratifikavimo ne-sëkmiø Prancûzijoje ir Nyderlanduose „kontekstà“, ryðkëja, kad patsEuropos integracijos procesas pasiekë tokià stadijà, kai ið esmës turibûti pertvarkytos ne tiktai institucijos ir sprendimø priëmimo mecha-nika. Atëjo laikas persvarstyti susiklosèiusá kompetencijø paskirstymotarp valstybiø ir Europos institucijø balansà. Kaip aiðkëja ið analizës,daugelio ES problemø ir visø pirma ekonominio atsigavimo ar veiks-mingos uþsienio politikos nebeámanoma iðspræsti tik koordinuojant na-cionalines politikas remiantis vadinamuoju tarpvyriausybiðkumo me-todu. Susidarë paradoksali padëtis, kai ið Europos Sàjungos tikimasidaugiau negu ji ið tiesø gali duoti. Nors jos institucijos daþniausiai yrabejëgës ir neturi ágaliojimø veikti, bet jai vis tiek daþniausiai uþkrauna-ma atsakomybë uþtai, kad ji negali patenkinti teisëtø lûkesèiø.

Tiesa, sunku bûtø paneigti, kad ES valstybës praeità deðimtmetá ne-bandë imtis spræsti aktualiø pilieèiams problemø. Per tà laikà net triskartus buvo keistos ir perþiûrëtos EB/ES steigimo sutartys. Taèiau tuo



pat metu reikia konstatuoti, jog praeito amþiaus devintajame deðimty-je susiklosèiusi kompetencijø pasiskirstymo tarp ES ir valstybiø nariøsistema taip ir liko nepakitusi. Anot ES politinës sistemos tyrinëtojoSimon Hix, „konstitucinis susitarimas“, susiklostæs tuomet, kai buvonuspæsta uþbaigti kurti bendràjà rinkà ir pasiraðytas Suvestinis Euro-pos aktas, iðliko nepakitæs iki ðiø dienø. Jo praktiðkai në kiek nepakeitënei Mastrichto, nei Amsterdamo, nei Nicos sutartys, nei pagaliau ðiuopoþiûriu nieko naujo nerasime ir dël rinkëjø pasiprieðinimo negalin-èioje ásigalioti Sutartyje dël Konstitucijos Europai132.

Po Laekeno deklaracijos „Dël Europos ateities“133 paskelbimo pra-sidëjæ debatai dël ES reformos ið pradþiø teikë vilèiø, kad ðá kartà buskitaip, bus remiamasi kokybiðkai kitokia ES raidos planavimo meto-dologija, pirmà kartà ið tiesø pakankamai aukðtu politiniu lygiu busnagrinëjama hibridinës ES pertvarkymo á federalinæ struktûrà galimy-bë. Taèiau galiausiai nei Konventas, nei po jo ëjusi tarpvyriausybinë kon-ferencija taip ir nepajëgë pasiûlyti kokio nors ið principo naujo Europosir valstybiø kompetencijø paskirstymo varianto, kuris ES institucijomsleistø labiau atliepti pilieèiø lûkesèius. Todël turbût nebus per dràsuteigti, kad nors Sutartis dël Konstitucijos ir pasiûlë instituciniø pakeiti-mø, kaip patobulinti sprendimø priëmimà esant gausesniam valstybiønariø skaièiui, to akivaizdþiai nepakako, kad ES ið principo taptø pa-trauklesnë ir reikðmingesnë ES senbuviø ðaliø pilieèiams, kad jie labiausuvoktø, kà daro ir kam ðiandien yra reikalinga Europos Sàjunga.

Sutarties dël Konstitucijos atmetimas Prancûzijoje ir Nyderlanduo-se, aiðku nereiðkia, kad ES nebeturi ateities ir kaip svarbus tarptautinësir regioninës politikos veiksnys pamaþu degraduos. Nors akivaizdu,kad artimiausià deðimtmetá ES pokyèiø dinamizmas gali gerokai sulë-

132 Pagal tuometiná sprendimà: „Europos lygmuo“ tapo atsakingas uþ rinkos bei iðorinësprekybos kûrimà ir reguliavimà; „valstybiø lygmuo“ – uþ mokesèiø rinkimà ir perskirs-tymà (iðskyrus kai kuriuos atvejus, perduotus Europos lygmeniui, t.y. þemës ûkis ir struk-tûrinës operacijos). Galiausiai «valstybiø lygmuo kolektyviai» (bet ne „Europos lygmuo“!)atsakingas uþ vidaus (teisingumas ir policija) ir iðoriná (uþsienio reikalai ir gynyba) sau-gumà. Plaèiau apie tai þr. Hix S., Europos Sàjungos politinë sistema, ið anglø kalbos vertëG. Bacevièiûtë, Vilnius: Eugrimas, 2006, p. 47.

133 The European Council, The Future of the Europa Union – Laeken Declaration, December 15,2001, http://europa.eu.int/constitution/futurum/documents/offtext/doc151201_en.htm,2006/09/08.


tëti, specifinis ES poveikis aplinkinëms ðalims ir jø tarpusavio santy-kiams dël to neturëtø apskritai sunykti. ES institucijos ir toliau funk-cionuoja, ES iðlieka pakankamai stabili ir veiksni tarptautinë struktûra.Niekas ið ES institucijø jø turimø kompetencijø nesiruoðia atimti. Ta-èiau, þinoma, dël savo sudëtingø vidaus problemø ir valstybiø nariønepasirengimo drauge su bloko plëtra þengti þingsnius integracijos „gi-linimo“ linkme galima tikëtis, kad ES ir toliau nepakankamai iðnaudossavo kaip tarptautiniø santykiø veikëjos galimybes ir kartu menkiaunegu galëtø prisidës ir prie Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijosproblemos iðsprendimo. Tai nesunkiai galime pastebëti kiek labiau pa-sigilinæ á ypaè svarbios mûsø nagrinëjamai problemai ES ir Rusijos san-tykiø pastarøjø metø raidos ypatybes.

2.3. Europos Sàjunga ir Rusija – vertybiø ir interesø kolizija

Iki 2004 metais ávykusios ES plëtros, kai blokà papildë aðtuonios buvu-sios komunistinës valstybës, Rusijos ir ES ryðiai buvo gana menkai ið-plëtoti, o abiejø veikëjø uþsienio ir saugumo politikos problemos buvolabai skirtingos ir beveik nesusijusios. ES ëmësi ágyvendinti naujøjøVidurio ir Rytø Europos demokratijø priëmimo strategijà bei savo vi-daus institucines reformas, o Rusija drauge su kitomis NVS ðalimispasinërë á sudëtingas ir prieðtaringas naujojo politinio tapatumo paieð-kas. Todël ilgà laikà nuo pat diplomatiniø ryðiø uþmezgimo pradþiosRusijos ir Europos Sàjungos santykiai buvo gana formalûs. Nors pagal1997 metais ásigaliojusià Rusijos ir ES partnerystës ir bendradarbiavi-mo sutartá du kartus per metus vykdavo Rusijos ir ES „virðûniø“, t. y.Rusijos prezidento, ES pirmininkaujanèios vyriausybës vadovo ir Eu-ropos Komisijos pirmininko, susitikimai, Rusijos valdþia ir pats Puti-nas asmeniðkai daug didesnæ reikðmæ teikë dviðaliams santykiams susvarbiausiomis ES valstybëmis – Jungtine Karalyste, Prancûzija, Vo-kietija, taip pat Italija, nors, kaip atrodo, pastaroji buvo tuo labiau suin-teresuota negu pati Rusija.

2003 metø Irako karas gerokai atðaldë iki tol puikius Putino ir To-ny’io Blaire’o santykius, taèiau dar labiau suartino já su Jacquesu Chi-racu ir Gerhardu Schröderiu. Nepaisant to, 2003 metø birþelá Putinasatvyko á Jungtinæ Karalystæ su valstybiniu vizitu. Tai turëjo tapti iðskir-



tiniu ávykiu, nes paskutinis toks Rusijos valstybës vadovo vizitas vykotiktai 1874 metais, kai Anglijà aplankë imperatorius Aleksandras II. Tie-sa, kadangi valstybiniai vizitai yra labiau ceremoniniai, tai ir pakvieti-mai á juos derinami kartais netgi prieð dvejus metus. Kai Blaire’as kvie-të Putinà, matyt ásivaizdavo já esant reformatoriø ir þmogø, su kuriuogalima dirbti. Taèiau kai atëjo vizito laikas, daug kas pasikeitë. Santy-kiai gerokai atðalo dël Irako karo, o kai Blaire’as 2003 metø balandáapsilankë Maskvoje, norëdamas atnaujinti santykius, Putinas per spau-dos konferencijà já netgi vieðai kritikavo, klausdamas, kur Sadamas irjo branduoliniai ginklai. Nors politiniu poþiûriu Jungtinë Karalystë irRusija 2003 metais buvo atitolusios viena nuo kitos, kad ir kaip keista,JK tapo didþiausia uþsienio investuotoja Rusijoje, kadangi jos naftosbendrovë BP sëkmingai susijungë su Rusijos naftos bendrove TNK.

Antra vertus, nors ir ávyko politinis suartëjimas, Rusijos santykiaisu Prancûzija ir toliau liko komplikuoti, nes prekybos klausimais, kuriepriklauso Europos Sàjungos kompetencijai, Prancûzija visada buvotø ES valstybiø pusëje, kurios pasisakydavo uþ nepalankià Rusijai,labiau protekcionistinæ ES prekybos politikà ir Rusijos stojimo á Pa-saulio prekybos organizacijà apsunkinimà134. Taèiau ðie prieðtaravi-mai netrukdë plëstis politiniam ir netgi kariniam bendradarbiavimuibei rengti bendras karines pratybas. 2003 metø liepà Prancûzijos uþ-sienio reikalø ir gynybos ministrø vizito Maskvoje metu Rusijos irPrancûzijos laivynai drauge manevravo prie Norvegijos kratø, o Pran-cûzijos ir Rusijos naikintuvai dalyvavo bendrose pratybose Lipeckeir Baltarusijoje135.

Taèiau ypatingu iðskirtinumu 2003–2005 metais pasiþymëjo Rusijosir Vokietijos, taip pat asmeniniai Putino ir Schröderio santykiai. Þino-ma, svarbø vaidmená suvaidino ir tai, kad Putinas laisvai kalba vokið-kai, bet dar svarbesni tapo Vokietijos energetikos bendroviø, ypaè du-jø, interesai Rusijoje. Rusija Schröderio ir daugelio vokieèiø verslinin-kø poþiûriu, yra tokia svarbi, kad gerus santykius su jos valdþia reikia

134 Jack A., “Paris and Moscow close but affair may not be long-term”, Financial Times, April5, 2003, p. 6.

135 Borowiec A., “France downplays jet swap with Russia”, The Washington Times, 21 July,2003, http://www.washtimes.com/world/20030714-092731-6790r.htm , 2005/03/23.


iðlaikyti bet kuria kaina. Pasak dienraðèio junge Welt, tiekimai ið Rusi-jos patenkina 31 proc. Vokietijos dujø ir 29 proc. naftos reikmiø136. Bû-tina paþymëti, kad Schröderis ðio priesako laikësi labai nuosekliai, ne-paisydamas nei vis labiau ryðkëjanèiø autoritarizmo ir imperializmotendencijø Rusijos politikos raidoje, nei nuolatinës Vokietijos opozici-jos bei spaudos vieðos kritikos, kurios bangos kildavo praktiðkai prieðkiekvienà Putino ir Schröderio susitikimà, iki pat pastarojo kadencijospabaigos137. Schröderis niekada nëra sau leidæs vieðai kritikuoti Puti-nà, o jø sutikimø darbotvarkës „karalienë“ visada buvo energetika. Pa-vyzdþiui, 2003 metø spalá Rusijos ir Vokietijos tarpvyriausybiniø kon-sultacijø, kurios vyko Jekaterinburge, metu buvo nemaþai diskutuoja-ma apie grandioziná dujotiekio ið Rusijos á Vokietijà Baltijos jûros dug-nu projektà. Arba ðtai prieð susitinkant Putinui ir Schröderiui Vokieti-jos ir Rusijos ekonominiame forume 2004 liepà kritikos banga Vokieti-joje buvo ypaè grieþta, nes autoritarizmas Rusijoje vis stiprëjo ir laik-raðèiai daþnai kartojo tà patá argumentà, kad asmeniniai kanclerio san-tykiai su Putinu, aiðku, yra geras dalykas, bet bûtø geriau, jog, iðkilusproblemø, vokieèiø bendrovës galëtø pasikliauti ne kanclerio ryðiais, ogaliojanèiais Rusijos ástatymais, teisëtvarkos sistema ir neðaliðkais teis-mais138.

Apskritai neátikëtinai bièiuliðki Putino ir Schröderio santykiai yrafenomenas, nes prieðtaravimø tarp Vokietijos ir Rusijos, panaðiai kaiptarp Prancûzijos ir Rusijos, yra ganëtinai daug. Rusija iki galo nerëmëVokietijos ir Prancûzijos Irako klausimu. 2003 metø spalio mënesá Pu-tinas interviu New York Times sakë, kad Rusija nesikiða á JAV ir Euro-pos ginèus. Tai – ne Rusijos reikalas139. Rusija neskubëjo ratifikuoti Kioto

136 Elsässer J., “Kein Rapallo. Russisch-deutscher Gipfel in Jekaterinburg”, junge Welt, 09.10.2003,http://www.jungewelt.de/public_php/drucken_popup.php?num=6&djahr=2003&dmon-tag=10-09, 2005 03 23.

137 Þr. “Scharfe Kritik an Schröders Politik gegenüber Putin. Opposition wirft Kanzler” Dop-pelmoral” vor”, Welt am Sontag, 14. Dezember 2003, http://www.wams.de/data/2003/12/14/210691.html, 2005/03/23.

138 Þr., pavyzdþiui: “Leitartikel: Peinlicher Persilschein für Putin”, Financial Times Deutschland,09 07 2004, http://www.ftd.de/pw/in/1089192463628.html?nv=op%20 2004/07/11.

139 Ïðåçèäåíò Ðîññèè, «Èíòåðâüþ àìåðèêàíñêîé ãàçåòå Íüþ-Éîðê Òàéìñ, 4 îêòÿáðÿ2003 ãîäà, Íîâî-Îãàðåâî», Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.president.kremlin.ru/text/appears/2003/10/53439.shtml, 2005/03/23.



protokolo140, kurá labai rëmë Vokietija. Galø gale netgi paèioje Vokieti-jos vyriausybëje ne visi buvo tokio bièiuliavimosi ðalininkai. Pavyz-dþiui, kanclerio pavaduotojas ir uþsienio reikalø ministras Joschka Fis-cher Rusijos atþvilgiu visada buvo daug rezervuotesnis ir kritiðkesnis.2004 metø pradþioje savo vizito Rusijoje metu aplankæs Kaliningradàir Maskvà, jis, kiek leidþia diplomatijos taisyklës, buvo kritiðkas141.

Taèiau kad ir kokie bûtø nuoðirdûs ir draugiðki Putino ir svarbiau-siøjø ES valstybiø lyderiø santykiai, vis dëlto to pradëjo nebepakakti,kai Rusijos ryðiai su Europos Sàjunga darësi vis ávairesni ir tuo patmetu svarbesni. Todël ir Rusijos valdþios poþiûris á Europos Sàjungàpradëjo keistis142. Tà ypaè aiðkiai buvo galima pastebëti jau 2002 me-tais, kai ávyko konkretus Rusijos susidûrimas su Europos Sàjunga, kaipvisuma, dël politiðkai jautraus tranzito á Kaliningradà tvarkos klausi-mo143. Tuomet ES valstybës – Prancûzija, Ispanija, Italija ir Graikija,bûdamos labiau suinteresuotos gerais santykiais su Rusija negu tokiøbûsimø ES valstybiø kaip Lietuva interesø apsauga, bandë blokuotiEuropos Komisijos parengtus pasiûlymus dël Kaliningrado tranzito.

140 Kioto protokolas – tai tarptautinë sutartis, pagal kurià turëtø bûti ribojamas anglies dvi-deginio iðmetimas á atmosferà. Kad ji ásigaliotø, reikia, jog jà pasiraðytø valstybës, kuriøbendras iðmetamø dujø kiekis sudarytø 55 proc. visø á aplinkà patenkanèiø terðalø. Ta-èiau protokolas nustato apribojimus pirmiausia pramoninëms valstybëms, o kitos nëra josuvarþytos, nes, bûdamos besivystanèios, terðia maþiau. Pagaliau protokolas numato irgalimybæ ðalims parduoti viena kitai savo „terðimo kvotas”. Po to, kai ðá protokolà atsisa-kë ratifikuoti JAV, teigdama, kad tai trukdys ekonomikai augti, jo ásigaliojimo galimybëpriklausë tiktai nuo Rusijos sprendimo. Rusija tà protokolà galëjo be jokiø nuostoliø rati-fikuoti, nes terðimo lygis po SSRS þlugimo ir pramonës nuosmukio buvo gerokai maþes-nis, negu numatyta pagal limitus, jai netgi bûtø atsivërusi galimybë parduoti savo kvotaskitoms ðalims. Todël 2003 metais Rusija, pareiðkusi, kad ið principo protokolà ratifikuos,tuo pat metu ið karto pradëjo derybas dël to, kad ratifikavimas bûtø suderintas su Euro-pos ir Japonijos ásipareigojimu pirkti Rusijos „terðimo kvotas”.

141 Þr., pavyzdþiui: Donath K.-H., “Eine Kaltfront zwischen Berlin und Moskau”, Die Tages-zeitung, 14. Feb 2004, http://www.taz.de/pt/2004/02/14/a0116.nf/textdruck, 2005/03/23, arba Champion M., “Europe May Face Divisions Over Russia”, The Wall Street JournalEurope, 18 February 2004, p. A3.

142 Plaèiau þr.: Ðleivytë J., «Rusijos vienijimasis su Europa: euroatlantinës darbotvarkës ágy-vendinimas?” Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2003, Vilnius: Lietuvos karo akademija,2004, p. 156–158.

143 BNS, «V. Landsbergis Rusijos veiksmuose áþvelgia bandymus suskaldyti ES vienybæ”,2002 m. rugsëjo 30 d. Plaèiau taip pat þr.: Sirutavièius V., Toloèkienë I., «Rusijos Federaci-jos Kaliningrado srities strateginë reikðmë”, Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2002, Vil-nius: Lietuvos karo akademija, 2003, p. 184–198.


Buvo norima suteikti daugiau lengvatø Rusijai Lietuvos sàskaita, nes,patenkinus Rusijos reikalavimus, Lietuva nebebûtø galëjusi patekti áÐengeno sutarties erdvæ. Taèiau ðie veiksmai nesulaukë kitø ES valsty-biø pritarimo. Kompromisas vis dëlto buvo pasiektas nepaþeidþiantEuropos Komisijos siûlomø principø.

Europos Sàjunga, kaip visuma, Rusijai yra svarbi visø pirma dël to,kad jos kompetencijai priklauso ES ðaliø uþsienio prekybos klausimai.Ðiaip ar taip, bet dar iki ES plëtros net 37 proc. Rusijos eksporto keliavobûtent á ES, o jai iðsiplëtus – daugiau kaip 50 proc. Europos Sàjunga yrapagrindinë svarbiausios Rusijos prekës – energijos iðtekliø realizavi-mo rinka. 53 proc. Rusijos naftos ir 63 proc. Rusijos dujø eksporto ten-ka ES, ir visa tai patenkina apie 20 proc. Europos Sàjungos reikmiø144.Todël nuo bendros ES pozicijos priklauso ir Rusijos derybø dël narys-tës Pasaulio prekybos organizacijoje perspektyvos.

Antra, padidëjusio Rusijos dëmesio Europos Sàjungai prieþastis yrajos geografinis „priartëjimas“. Po 2004 metø ES plëtros Rusija ribojasinetgi su penkiomis ES ðalimis. Geografinis artumas sudaro ne tik in-tensyvios prekybos prielaidas, bet ir aktualina saugumo problematikà,visais jos aspektais nuo didþiosios politikos iki kultûriniø mainø ir pi-lieèiø kontaktø. Sienø kontrolë, regioniniai konfliktai, kova su organi-zuotu nusikalstamumu tampa bendrais interesais, kuriø vëlgi daugu-ma priklauso ES kompetencijai. Juolab reikia atsiþvelgti ir á tai, kad ESðalys, nors jø nuomonës dël Irako karo ir skiriasi, nusiteikusios ir to-liau plëtoti ES bendrà saugumo politikà. Tai patvirtina faktas, kad 2003metø vasarà ES ágaliotinis uþsienio ir saugumo politikai Javieras Sola-na pirmà kartà ES istorijoje parengë mûsø jau minëtà Europos Sàjun-gos saugumo strategijà, kuriai ES valstybës vieningai pritarë145.

Todël 2003 metus galima laikyti Rusijos bandymo kokybiðkai nau-jai plëtoti santykius su ES pradþia. 2003 metø geguþæ Sankt Peterburgevykusiame eiliniame (jau vienuoliktame) Rusijos ir ES virðûniø susiti-

144 “Economic and Trade” in Website of the European Commission’s Delegation to Russia, http://www.delrus.cec.eu.int/en/p_216.htm, 2005/03/23.

145 Þr.: A Secure Europe in a Better World, approved by the European Council held in Brusselson 12 December 2003 and drafted under the responsibilities of the EU High Representati-ve Javier Solana, http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cmsUpload/78367.pdf,2006/09/05.



kime ið principo buvo pritarta Rusijos iniciatyvai ES ir Rusijos santy-kius pakelti á kità kokybiná lygmená. Priimtoje deklaracijoje teigiama,kad Rusija ir ES pagal dabar galiojantá Partnerystës ir bendradarbiavi-mo susitarimà pamaþu kurs keturias bendras erdves – ekonominæ; lais-vës, saugumo ir teisingumo; mokslo ir ðvietimo; iðorinio saugumo. De-klaracijoje taip pat kalbama apie didesnæ ES ir Rusijos santykiø institu-cionalizacijà bei vizø reþimo palengvinimà tolesnëje ateityje146.

Sankt Peterburge buvo priimta daug þadanti deklaracija ir pasakytanemaþai sveikinimø bei tostø147, taèiau, kaip parodë tolesnë ávykiø ei-ga, ið esmës tai buvo tiktai graþiø ketinimø rinkinys. Nei Europos Sà-junga, nei pati Rusija nebuvo pasiruoðusios artimiausiu metu tai ágy-vendinti. Dvyliktasis Rusijos ir ES virðûniø susitikimas, kuris vyko 2003metø lapkrièio 6 dienà Romoje, ið esmës nepakeitë po Sankt Peterbur-go susitikimo susiklosèiusios padëties. Turint omenyje, kad keturiø erd-viø formavimo projektai turi labiau simbolinæ nei realià vertæ, susitiki-me buvo svarstomi tik gana konkretûs ir tuo pat metu palyginti smul-kûs projektai. Kaip buvo teigiama prieð susitikimà iðplatintame Euro-pos Komisijos praneðime spaudai, susitikimas paskatins dialogà dëlenergetikos, jame bus svarstomos Rusijos perspektyvos ástoti á Pasau-lio prekybos organizacijà, pritarta Europolo ir Rusijos VRM bendra-darbiavimo sutarèiai, diskutuojama bevizio reþimo nustatymo tarp Ru-sijos ir ES perspektyvos klausimais ir t. t.148

Tuo pat metu reikia paþymëti, kad ðis Romos susitikimas ið pat pra-dþiø këlë didesná stebëtojø susidomëjimà. Tuomet Europoje dël de-monstratyvaus naftos bendrovës Jukos vadovo Chodorkovskio areðtodar nebuvo nurimusios aistros ir diskusijos apie tai, kurlink suka Rusi-ja. Ir ið tikrøjø, Romos susitikimas tam tikra prasme beveik „nenuvylë“

146 EU–Russia Summit, Joint Statement, St. Petersburg, 31 May, 2003, http://www.del-rus.cec.eu.int/en/p_234.htm, 2005/03/18.

147 Þinomiausia ið visø tapo tuomeèio Europos Komisijos pirmininko Romano Prodi pasaky-ta sparnuota frazë, kad Europos Sàjunga ir Rusija yra taip pat neiðskiriamos, kaip neiðski-riami yra «ikrai ir vodka” (the EU and Russia were bound together like “caviar and vodka”).Þr.: Dempsey J., Jack A., “Holding operation’ rewards Putin for pro-western stance aheadof elections”, Financial Times, June 2, 2003, p. 8.

148 Þr.: European Commission, “EU–Russia Summit (Rome, 6 November 2003)”, Brussels, 04November 2003 in The European Commission’s Delegation to Russia, http://www.del-rus.cec.eu.int/en/p_399.htm, 2005/03/23.


sensacijø mëgëjø ir pateikë keletà savotiðkø netikëtumø, susijusiø suprorusiðko lobizmo paèios Europos Sàjungos viduje apraiðkomis. Kaiþurnalistai Putino paklausë apie teisës virðenybæ jo ðalyje ir kaip taidera su Jukos skandalu bei padëtimi Èeèënijoje, ásiterpæs Italijos prem-jeras Silvio Berlusconi ið esmës pritarë oficialiai Kremliaus laikysenaiir apkaltino Europos þiniasklaidà neteisingos informacijos apie Cho-dorkovskio areðtà ir Èeèënijos konfliktà skleidimu.

Tai, kad Berlusconis dar netgi uoliau nei Vokietijos kancleris Schröde-ris visà laikà stengësi susibièiuliauti su Putinu, jau nieko nestebino,taèiau ðá kartà Italijos premjeras atstovavo ne tik Italijai, bet ir visai ES.Todël, kai per baigiamàjà virðûniø susitikimo spaudos konferencijà nu-sprendë imtis Putino advokato vaidmens, reakcija buvo grieþta. Ði Ber-lusconio laikysena maþø maþiausiai sukëlë kitø ES ðaliø ir kandidaèiønuostabà, jeigu ne pasipiktinimà. Kità dienà netgi Europos Komisijaryþosi beprecedenèiam þingsniui ir paskelbë pareiðkimà, kad ES pir-mininkaujanèios ðalies premjero Berlusconio komentarai ne visais as-pektais sutampa su ES valstybiø pozicija149. O Vokietijos spauda tie-siog atvirai tyèiojosi ið Berlusconio ir ragino izoliuoti ðá „politiná kvailáið Romos (Indem sie den Polit-Narren von Rom isoliert)“150. Galiausiai Eu-ropos Sàjungos Taryba, aptardama ES ir Rusijos virðûniø susitikimorezultatus, ávertino juos nepatenkinamai dël to, kad juose neatsispin-dëjo Èeèënijos problema151. Nors reikëtø paþymëti, kad oficialiuose ESinformacijos ðaltiniuose ir dokumentuose prastas Italijos pirmininka-vimas nebuvo kaip nors uþfiksuotas.

Berlusconio „pokðtai“ kiek pritemdë kità svarbø Romos susitikimoaspektà – kad tai buvo jau paskutinis tokio lygio susitikimas, kai Euro-pos Sàjungà sudaro dar tiktai penkiolika valstybiø. Kità kartà Putinuijau teko kalbëtis ne su penkiolikos, bet su dvideðimt penkiø valstybiøinteresams atstovaujanèiais ES vadovais. Kaip tik ði problema atsidûrë

149 BBC News World Edition, “EU dismay at Berlusconi comments”, 6 November 2003, http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/3248995.stm, 2005/03/23.

150 Winter M., “Keine Komplizenschaft”, Frankfurter Rundschau, 8 November, 2003; Taip patþiûrëti tariamà Berlusconio laiðkà Putinui, kuriame pirmasis guodþiasi pastarajam dëlgautos ið Europos Komisijos ir kitø ES valstybiø pylos: “Zwei dicke Freunde”, Die Welt,2003, n. 47, http://zeus.zeit.de/text/2003/47/Berlusconi, 2005/03/23.

151 von Büchner G., “EU geht auf größere Distanz zu Russlands Führung”, Berliner Zeitung,18 November 2003, S. 6.



tarp pirmøjø ES ir Rusijos santykiø darbotvarkës punktø 2004 metøpradþioje. Pasirengimo darbus pradëjo ir Europos Komisija, ir Rusijosvaldþia. Europos Komisijos nuomone, ES ir Rusijos partnerystës ir ben-dradarbiavimo susitarimas, kuris nustato ir tarpusavio prekybos sàly-gas, turëtø bûti automatiðkai iðplëstas ir pritaikytas naujoms stojan-èioms ðalims. Tuo metu Rusija pateikë Europos Komisijai 14 punktøsàraðà reikalavimø, kuriuos patenkinus Rusija sutiktø iðplësti 1997 metøPartnerystës ir bendradarbiavimo sutartá, kad ji galiotø dar deðimèiaivalstybiø, kurios tampa ES narëmis nuo 2004 metø geguþës 1 dienosRusija pareikalavo, kad ES per metus kompensuotø maþdaug 150 mili-jonø eurø nuostolius, kuriuos ji, tikëtina, patirs dël to, kad nuo geguþës1 dienos nustos galioti ankstesni prekybos susitarimai su stojanèiomisá ES ðalimis. Tarp tø 14 punktø taip pat buvo bevizio reþimo ávedimoklausimas, nes á kai kurias bûsimas ES nares (pvz., Kiprà) rusai iki tolgalëjo keliauti be vizø, bei skundþiamasi nepatenkinama rusø maþu-mø padëtimi Latvijoje ir Estijoje.

Taèiau Europos Komisija Rusijos spaudimui nepasidavë ir savo ruoþ-tu ES Tarybai ir Europos Parlamentui pateikë 17 puslapiø neiðspræstøES ir Rusijos santykiø problemø apraðymà152. Tarp tø punktø buvo mi-nimi demokratijos, þmogaus teisiø, teisës virðenybës principø paþeidi-mai, nepasiraðytos valstybinës sienos sutartys su Latvija ir Estija, vi-daus energetikos sektoriaus subsidijavimas, delsimas ratifikuoti Kiotoprotokolà ir pripaþinti laivybos ir atominës energetikos saugumo stan-dartus, nepagrástas Europos oro bendroviø, kuriø lëktuvai skraido tran-zitu per Rusijos teritorijà, apmokestinimas.

Todël ne be pagrindo pasaulio spauda jau pradëjo raðyti apie tai,kad ES ir Rusijos santykiuose pastebimi krizës poþymiai, kad dël san-tykiø su Rusija didëja prieðtaravimai paèioje Europos Sàjungoje ir kadRusija netgi svarsto Europos energinës blokados galimybæ153, kurià kà

152 Þr.: Communication from the Commission to the Council and the European Parliamenton relations with Russia (COM(2004) 106 09/02/04), http://www.europa.eu.int/comm/external_relations/russia/russia_docs/com04_106_en.pdf, 2005 03 23.

153 Þr.: Ridderbusch K., “Beziehungen zwischen Moskau und EU sind angespannt”, Die Welt,14. Februar 2004, http://www.welt.de/data/2004/02/14/237316.html, 2005/03/23; “Rus-sland: Beziehungen zur EU immer angespannter”, Die Presse, 18. Februar 2004, http://www.diepresse.com/textversion_article.aspx?id=405533 , 2005/03/23; Champion M., “Eu-rope May Face Divisions Over Russia”, The Wall Street Journal Europe”, 18 February, 2004,p. A3; Dorner J., “Die EU ist Putins Dauerproblem”, Bremer Nachrichten, 4. März, 2004.


tik, vasario mënesá, iðbandë ant savo „broliðkosios“ Baltarusijos kailio.Tiesa, tai Rusija padarë ne tam, kad diktatoriø Lukaðenkà priverstøatkurti savo ðalyje demokratijà, o kad parodytø jam, kas yra tikrasispadëties ðeimininkas ir kartu pasiøstø vertingà signalà visai Europai.Taèiau derybos 2004 metø balandþio pabaigoje Europos Komisijos pir-mininko Romano Prodi ir kitø septyniø komisarø vizito Maskvoje me-tu uþ uþdarø durø galiausiai baigësi sëkmingai ir ðios prielaidos pasi-rodë gerokai perdëtos. Kompromisas buvo pasiektas susitarus dël ESparamos Rusijai stojant á Pasaulio prekybos organizacijà, o pastarajaiásipareigojant ratifikuoti Kioto protokolà ir pamaþu pradëti liberalizuotividaus energetiniø iðtekliø rinkà. Visi ðie sprendimai buvo patvirtintieiliniame oficialiame Rusijos ir ES virðûniø susitikime Maskvoje 2004metø geguþës 21 dienà.

Kokias iðvadas galima padaryti ið ðio epizodo? Visø pirma, kad ESir Rusijos santykiai kol kas nepasiþymëjo strateginiu gilumu. Kas buvodeklaruojama Sankt Peterburge, numatant keturiø erdviø kûrimà ir be-vizá reþimà, ir toliau lieka tolimos ateities galimybës, nes tai, kas tikraibuvo sprendþiama, ið esmës labiau susijæ su prekyba, transportu, ap-linkosauga, finansais ir kitais vadinamosios kasdieniðkosios politikosklausimais. Taèiau didþiosios politikos ir vertybiø lygmeniu egzistuo-jantys skirtumai tebelieka labai dideli. Ir tuos skirtumus, matyt, lemiane tik nuomoniø skirtumai, bet ir ið principo skirtingos ES ir Rusijos,kaip tarptautinës politikos veikëjø, prigimtys.

Kaip buvo parodyta, Europos Sàjunga yra unikalus, modernus vals-tybiø susivienijimas, kuris yra grindþiamas ne tik ir gal ne tiek prag-matiniais interesais, kiek bendromis vertybëmis. Europos Sàjungai, sa-kysime, kitaip negu JAV, yra daug sunkiau „nepastebëti“ demokra-tiniø procedûrø ir teisës virðenybës principo paþeidimø Rusijoje, nuty-lëti ir nereaguoti á nuolat Europà pasiekianèius liudijimus apie apgai-lëtinà þmogaus teisiø padëtá Èeèënijoje. Todël ir bendradarbiavimo pa-vidalai su ES nepriklausanèiomis valstybëmis labai priklauso nuo to,kiek tas partneris yra linkæs pripaþinti bendrà vertybiná pagrindà.

Bet, kita vertus, Europos Sàjunga nëra vien tiktai vertybes ginantisveikëjas. Tuo pat metu ji gali bûti ir labai „kietas“ rieðutas derantis dëlkonkreèiø klausimø, kurie priklauso jos kompetencijai. Todël Rusijos ra-ginimas parengti konkretø veiksmø planà dël bevizio reþimo ávedimo



labai greitai susidûrë su kategoriðku Briuselio pasiprieðinimu, kuris bu-vo motyvuojamas tuo, kad Rusija neatitinka daugybës kriterijø (prade-dant sienø apsauga ir baigiant nesudarytomis readmisijos sutartimis),kurie yra taikomi ðalims, norinèioms turëti bevizá reþimà su ES.

Kitas konkretus pavyzdys – prekybiniai santykiai ir bendra ekono-minë erdvë. Europos Sàjungoje bendrosios ekonominës erdvës sam-prata nëra uþsienio politikos sritis, bet apima visa tai, kas susijæ su rin-kos funkcionavimo reguliavimu. Taèiau kà reikðtø Bendroji ekonomi-në erdvë ar kitos minëtos erdvës Rusija atveju, lieka visai neaiðku, nesðios valstybës poþiûriu santykiai su ES yra ne ekonominës, bet bûtentuþsienio politikos klausimas. Prezidentas Putinas yra pareiðkæs, kadRusija á ES stoti neketina154 . Vadinasi, Rusija, savaime suprantama, ESgaliojanèiø normø ir neketina perkelti á savo sistemà. Atitinkamai ma-terialus, o ne deklaratyvus Rusijos ir ES suartëjimas yra sunkiai ási-vaizduojamas.

Taigi, nepaisant skambiø fraziø ir daug þadanèiø deklaracijø, Rusijossantykiai su ES 2003–2005 metais ið esmës apsiribojo gana siaurais prag-matiðkesniais dalykais. Nors ES nenuilstamai ragino Rusijà taisyti padë-tá Èeèënijoje þmogaus teisiø srityje, laikytis ástatymø reguliuojant versloámoniø veiklà, taip pat ratifikuoti Kioto protokolà, kas leistø ásigaliotinaujam tarptautiniam aplinkosaugos reþimui, Rusija be jau minëtø ke-turiø erdviø ir vizø reþimo palengvinimo, siekë suderëti su ES jos palai-kymà stojant á Pasaulio prekybos organizacijà bei iðsikovoti kitokiø pa-pildomø nuolaidø, susijusiø su 2004 metø ES plëtra Vidurio ir Rytø Eu-ropoje. Todël galima daryti prielaidà, kad Rusija, valstybë, turinti ne tikneuþgesusiø, bet ir akivaizdþiai atsinaujinusiø imperiniø ambicijø, glau-desnæ sàsajà su Europos Sàjunga ásivaizdavo visø pirma ne kaip bendro-mis vertybëmis ir taisyklëmis paremtos erdvës kûrimà, o tiktai kaip ypa-tingø privilegijø ir iðimèiø santykiuose su ES ágijimà. Kartu tai bûtø netik svarbus Putino valdymo sëkmës demonstravimas Rusijos rinkëjams,bet ir pakankamai svarus argumentas bei motyvas kitoms NVS valsty-bëms (visø pirma Ukrainai) telktis aplink Rusijà, kuri tampa savotiðkaisvartais, tiltu ir tarpininku tarp jø ir Europos, tarp jø ir pasaulio!

154 Ïðåçèäåíò Ðîññèè, «Èíòåðâüþ àìåðèêàíñêîé ãàçåòå Íüþ-Éîðê Òàéìñ, 4 îêòÿáðÿ2003 ãîäà, Íîâî-Îãàðåâî», Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.president.kremlin.ru/text/appears/2003/10/53439.shtml, 2005/03/23.


„Á Europà – drauge su Rusija!“ – tokia ið esmës buvo ir pagrindinëjau anksèiau minëtos ir 2003 metø rugsëjo 19 dienà pasiraðytos Ben-drosios ekonominës erdvës, á kurià áeina keturios didþiausios NVS ða-lys, koncepcijos idëja. Taèiau, kaip þinome, ðis Putino projektas susi-dûrë su didelëmis problemomis. Vidurinei Azijai ir Kazachstanui to-kia sankloda gal ir bûtø patraukli, bet geografiðkai arèiau Europos Sà-jungos esanèioms Ukrainai, Baltarusijai ar Moldovai, taip pat paèiaiEuropos Sàjungai – labai abejotina. Nors gal Vakarø Europos valsty-bëms – Prancûzijai ar Vokietijai – labiau patiktø turëti reikalø tiktai suMaskva, vargu ar tam pritartø kitos ES valstybës, galø gale tai prieðta-rautø paèios ES prigimèiai.

* * *

Jeigu ðià kolizijà vertinsime turëdami omenyje Lietuvos ir Rusijossantykiø normalizacijos perspektyvas, teliks konstatuoti, kad jos bûtøkuo puikiausios, jeigu ES ir Rusijos neskirtø vertybinë ir politinë prara-ja. Taèiau netgi tokiomis sàlygomis ir esant galimybei plëtoti tik ganapavirðutiniðkus bei pragmatiðkus santykius pozityvus ES poveikis dvi-ðaliø Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijai yra labiau negu aki-vaizdus. Jeigu ne ES spaudimas, ko gero, iki ðiol tokie pamatiniai san-tykiø normalizacijos elementai kaip Kaliningrado tranzito sureguliavi-mas, sutarties dël valstybës sienos ratifikavimas ar readmisijos sutar-tis vis dar bûtø neágyvendinti.

Kita vertus, kaip jau buvo galima ásitikinti, Lietuvos narystë ES vi-sai nereiðkia, kad dabar problemø su Rusija nebebus. Prieðingai, atro-do, kad, iðsiplëtus ES, padëtis darosi vis labiau komplikuota. Taip yravisø pirma todël, kad jau minëta ES ir Rusijos vertybinë ir politinë pra-raja nuolat gilëja dël Rusijoje didëjanèio valdþios autoritarizmo. Ta-èiau dar didesnæ reikðmæ turi tai, kad Rusijà erzina pernelyg jau speci-finë prie jos sienø priartëjusios ES, kaip tarptautinës veikëjos, galia, sukuria jai anksèiau netekdavo susidurti. Rusija labai átariai arba netgiatvirai nepalankiai þiûri á tokias naujas ES iniciatyvas kaip naujosioskaimynystës politika, besiformuojanti Europos saugumo ir gynybos po-litika, o kà jau kalbëti apie piktinimàsi, kad ES ið esmës parëmë savonaujokiø (bûtent Lenkijos ir Lietuvos) politines iniciatyvas taikiai sure-guliuoti pilietiná konfliktà Ukrainoje. Nëra joks atsitiktinumas tai, kad



Rusijos spauda piktdþiugiðkai komentavo þinià apie ástrigusá Sutartiesdël Konstitucijos Europai ratifikavimà.

Savo ruoþtu Rusija dar akivaizdþiau negu kada nors anksèiau, pasi-naudodama savo, kaip stambaus energijos iðtekliø eksportuotojo, po-zicija, siekia kurstyti nesutarimus paèioje ES. Ðia linkme Rusijai, uþsi-tikrinusiai Vokietijos paramà, pavyko tikrai nemaþai nuveikti. Jos pa-sirinkta taktika tiesiogiai bendrauti su ES didþiøjø valstybiø lyderiaisir tiesti naftos bei dujø vamzdþius per jûras, apeinant tranzitines Vidu-rio Europos ðalis, kol kas ið tiesø atrodo veiksminga. Nors, kita vertus,ði taktika taip pat gali pakankamai daug atsieiti, nes ji gali paskatintiES valstybes pradëti formuoti bendrà energetikos politikà ir intensy-viau ieðkoti alternatyviø energijos ðaltiniø, pavyzdþiui, vël imti pla-èiau naudoti branduolinæ energijà, kas, þinoma, Rusijai, kaip didþiau-siai pasaulio naftos ir dujø eksportuotojai, skaudþiai atsilieptø. Taèiauðiuo metu tai yra labiau teorinë, o ne praktinë galimybë. Tad kol kasesami procesai, atrodo, menkai palankûs Lietuvos ir Rusijos santykiønormalizacijai. Procesas akivaizdþiai ástrigo, o gal net apskritai sukaatgal.


2 Tarptautinës sisteminës santykiø normalizacijos koordinatës:Jungtiniø Valstijø hegemonijos sklaida

Pasibaigus ðaltajam karui niekam nekilo abejoniø, kad tarptautinë sis-tema nustojo bûti bipolë. Taèiau iki ðiol skiriasi nuomonës dël to, kokiaji yra tapusi dabar, ir dar atkakliau ginèijamasi dël to, kokia ji turëtøbûti. Vieni manë ir tebemano, kad dabar jau pakankamai ilgam laikotarpui pasaulyje ásitvirtins vienpolë tarptautinë sistema, nes JAV pagalvisus galios paramet rus pranoksta bet kurià kità ið didesniøjø ir galin-gesniøjø valstybiø155. Antai William C. Wohlforth tvirtina, kad norslaikantis neorealizmo kanonø reikëtø manyti, kad vienpolë sistema yralaikinas pereinamojo pobûdþio reiðkinys, kuris santykinai greitai su-nyksta, bet ádëmesnë analizë rodo, kad ðá kartà vienpoliðkumas busakivaizdþiai tvaresnis negu iki tol156. Kiti mano, kad JAV galios iðskir-tinumas nëra toks jau didelis ir kitos galios tam tikrai atþvilgiais pri-lygsta JAV galiai ar net lenkia jà (Rusija – raketomis, ES – ekonomika,Kinija – augimo tempu), o paèios JAV taip pat pamaþu degraduoja157.

Dar kiti bando sintetinti ðias dvi pozicijas ir teigti, kad ðiuolaikinætarptautinæ sistemà tiksliau bûtø apibûdinti ne kaip „dviaukðtá“, bet

155 Þr., pavyzdþiui: Krauthammer Ch., “Unipolar moment”, Foreign Affairs: America and theWorld, 1990/91, vol. 70, no. 1, http://www.foreignaffairs.org/19910201faessay6067/char-les-krauthammer/the-unipolar-moment.html, 2006/08/24; Wohlforth W. C., “U.S. Strate-gy in a Unipolar World” in Ikenberry G.J., ed., America Unrivaled: The Future of Balance ofPower, Ithaca: Cornell University press, 2002; Cohen E. A., “History and the Hyperpower”,Foreign Affairs, 2004, July/August, vol. 83, no, 4, http://www.foreignaffairs.org/20040701fa-essay83406/eliot-a-cohen/history-and-the-hyperpower.html, 2006/08/24; ir kt.

156 Wohlforth W. C., “The Stability of a Unipolar World”, International Security, 1999, Sum-mer, vol. 24, no 1, p. 5–41.

157 Þr., pavyzdþiui: Ikenberry G. J., “America’s Imperial Ambition”, Foreign Affairs, 2002,September/October, vol. 81, no. 5, http://www.foreignaffairs.org/20020901faessay9732/g-john-ikenberry/america-s-imperial-ambition.html, 2006/08/24,


kaip „triaukðtá“ statiná, kuriame neuþtenka iðskirti tiktai pasaulio tvar-kà lemianèias didþiàsias valstybes ir visas likusias, bet reikëtø skirtinet tris valstybiø grupes, t. y. supergalybes, didþiàsias galybes ir visaslikusias158. Todël, pasak Barry Buzano ir Ole W¿verio ðiuolaikinë tarp-tautinë sistema gali bûti apibûdinti pagal formulæ 1+5, t. y. (JAV + ES,Rusija, Kinija, Japonija, Indija). Beje ádomu paþymëti, kad, kaip mato-me, á didþiøjø galybiø sàraðà ðie autoriai átraukia ir netradicinæ galybæ– Europos Sàjungà, kuri, kaip þinome, nëra valstybë.

Ðios diskusijos tæsiasi jau antrà deðimtmetá, ir kiekviena jø ðalisranda vis naujø argumentø savo pozicijai. Taèiau ðá kartà norëtøsiatkreipti dëmesá visai ne tai dël ko ginèijamasi, bet á tai, dël ko nesi-ginèijama, t. y., á visø ðiø ginèø bendrà vardiklá. Bet kuri diskusijosðalis bet kurio atveju vis tiek pripaþásta ypatingà JAV svarbà pasauliopolitikai. Ið tiesø, norint ásivaizduoti mastà reikðmës, kurià turi JAVdabartinei tarptautinei sistemai, tereikia atlikti paprastà loginá ekspe-rimentà. Ðtai tarkime, kad JAV vyriausybë nusprendë susikoncentruotiiðimtinai tik á savo ðalies vidaus problemas ir dël to paskelbë grieþtàneutraliteto ir nesikiðimo á kitø ðaliø ir regionø reikalus politikà. Pa-siðalinus ið politikos arenos paèiai galingiausiai valstybei, galima prog-nozuoti Europos slydimà á galios varþybø ir balansavimo laikus, Ru-sijos ekspansionizmo atsigavimà, konfliktø serijà Azijoje pradedantKinijos bandymu jëga prisijungti Taivaná ir baigiant islamiðkojo fun-damentalizmo ásigalëjimu arabø pasaulyje. Gal tiktai Afrika tebelik-tø chaoso liûne, bet tik dëlto, kad á ðio kontinento reikalus Amerika,tiesà sakant, niekada ir nebuvo rimtai ásitraukusi. Turint omenyje,kad branduoliniai ginklai dabar beveik nebevarþomai galëtø plisti,jais netrukus apsiginkluotø ir maþiau atsakingø valstybiø vadovai arnetgi privatûs asmenys. Ðiø permainø padarinius nesunku progno-zuoti. Galiausiai neþinia kas nutiktø su pasaulio ekonomika ir preky-ba, jeigu Amerika pasitrauktø ir ið jø.

Þinoma, gal kai kam ðis apokalipsiðkas vaizdas ir labai patiktø, bet,laimei, jis vis dëlto yra gerokai sutirðtintas ir nerealistiðkas. Nors Ame-

158 Plaèiau þr. Buzan B., W¿ver O., Regions and Powers. The Structure of International Society,Cambridge: Cambridge University Press, 2003. p. 30–37 (Cambridge Studies in Interna-tional Relations 91).


rikos pasitraukimas ið pasaulio politikos ir ekonomikos reikalø gali bûtiásivaizduojamas, bet fiziðkai tai yra neámanoma. Todël kad ir kaip bû-tø vertinama JAV galia, galimybës ir uþsienio politika, kol kas vis tiekvisø kitø pasaulio ðaliø politika, áskaitant netgi tokias, atrodytø, loka-lias dviðaliø santykiø problemas kaip Lietuvos ir Rusijos nesutarimai,norom nenorom atsiduria koordinaèiø aðyje, kuriø centras yra Vaðing-tone. Atitinkamai visø – ir dideliø, ir maþø – valstybiø vyriausybës,vienokiais ar kitokiai sumetimais norëdamos átraukti (arba prieðingai,neátraukti) JAV á savo problemø sprendimà, yra priklausomos nuo pa-èiose JAV vykstanèiø politiniø procesø ir jø sàlygotø uþsienio politikostransformacijø. Todël kiekvienai valstybei pirmas ir pagrindinis uþsie-nio politikos uþdavinys yra nustatyti savo santyká su Amerika. O pas-kui jau gali eiti ir visa kita. Todël neatsitiktinai Prancûzijoje kartais juo-kaujama, kad jeigu neliktø Amerikos, tai Prancûzija apskritai nebetu-rëtø savo uþsienio politikos.

Bet jeigu jau visoms pasaulio valstybëms yra taip santykinai pa-prasta orientuotis ðiame pasaulyje, kaip tuomet yra paèiai Amerikai?Kaip ir kieno atþvilgiu ji turëtø nustatyti savo santyká projektuodamasavo uþsienio politikà? Kur baigiasi jos nacionaliniai interesai ir kurprasideda jau viso pasaulio tvarkos reikalai? Visa tai yra labai ádomiosteorinës problemos. Ir ne tik teorinës, bet ir praktinës, nes juk visiemspo ðaltojo karo valdþioje buvusiems JAV prezidentams ir jø administ-racijoms jas teko spræsti ir pateikti labai konkreèius praktinius atsaky-mus á labai sudëtingus klausimus.

3.1. Busho revoliucija Jungtiniø Valstijø uþsienio politikoje?

Kaip ðiandien galime prisiminti, komunizmo þlugimas ir nauja pasau-lyje susiklosèiusi situacija teikë tvirtà pagrindà optimizmui. Tuometkai kas netgi paskubëjo paskelbti, kad istorija, o tiksliau jos pavidalas,koká þinojome iki ðiol apskritai baigësi159. Ið tikrøjø tuomet atrodë, kadVakarø civilizacijos liberaliosios vertybës – demokratija, þmogaus tei-sës, teisës virðenybë, þodþio ir religijø laisvë, laisvosios rinkos ekono-

3 TARPTAUTINËS SISTEMINËS SANTYKIØ NORMALIZACIJOS ...

159 Fukuyama F., “The End of History?”, The National Interest, 1989, Summer.


mika – tikrai pagaliau tampa universaliomis vertybëmis. Atrodë, kadtik laiko klausimas, kada jos galutinai pasklis visame pasaulyje.

Tiesa, vëliau pasirodë, kad ne viskas taip paprasta. Sulig ðaltojo ka-ro pabaiga pasaulio problemos nesibaigë. 1990 metø rugpjûtá dël naf-tos iðtekliø svarbiame, bet neramiame Persijos álankos regione kilo kri-zë – Sadamo Huseino Irakas okupavo kità suverenià valstybæ, Jungti-niø Tautø naræ – Kuveità. Tiesa, tuomet jau po pusmeèio JAV vado-vaujama koalicija, kurià rëmë visa tarptautinë bendrija, áskaitant dabarir Rusijà, vël atkûrë status quo. Todël tuometinis JAV prezidentas Geor-ge’as Bushas vyresnysis ne be pagrindo skelbë, kad ásigali nauja pa-saulio tvarka, o toje tvarkoje taikos palaikymo misija atitenka JAV, vei-kianèiai per Jungtines Tautas ir drauge su savo sàjungininkams160.

Kaip parodë tolesni ávykiai, ðis vertinimas panaðiai kaip ir FrancisoFukuyamos paskelbta „istorijos pabaiga“, buvo pernelyg optimistið-kas. Pasibaigus pagrindiniam ðaltojo karo konfliktui, netruko plykste-lëti nauji regioniniai konfliktai Afganistane, Somalyje ir netgi toje pa-èioje jau karo baisumus uþmirðusioje Europoje. O konfliktø prevencijair taikos ávedimas pasirodë esantis daug daugiau pastangø ir iðtekliøreikalaujantis dalykas negu galëjo atrodyti ið pirmo þvilgsnio. 1991 me-tais Kuveito iðvadavimas pasirodë esàs ne naujos pasaulëtvarkos pra-dþia, bet viso labo tiktai maloni iðimtis, kurià sàlygojo ypatingas JAVsuinteresuotumas ðiuo regionu. Þinoma, jau ir tuomet netrûko ir skep-tiðkø balsø, kurie sakë, kad optimistiniai vertinimai yra perdëti161. Irnors Samuelio P. Hungtintono pranaðaujami civilizacijø konfliktai ne-prasidëjo, dalis regioniniø konfliktø tikrai turëjo tarpcivilizaciniø kon-fliktø poþymiø.

Bushà vyresnájá pakeitusio Billo Clintono administracija nesirengë kànors ið esmës per daug keisti JAV uþsienio politikoje. Clintonas ir jo rë-mëjai siekë palaikyti, remti ir, svarbiausia, esmingai formuoti tarptauti-ne teise ir tarptautinëmis organizacijomis grindþiamà tarptautinæ tvar-kà. Jie manë, kad sparèiai besiplëtojanèios globalizacijos laikais tai ge-

160 President of the USA, “Address Before a Joint Session of the Congress on the Cessation ofthe Persian Gulf Conflict”, March 6, 1991, The White House website, http://bushlibrary.ta-mu.edu/research/papers/1991/91030600.html, 2006/11/10.

161 Huntington S. P., “The Clash of Civilizations”, Foreign Affairs, Summer 1993, vol. 72, no 3,p. 22–28.


riausiai atitinka Amerikos interesus. Clintonas rëmë tokias praeito de-ðimtmeèio tarptautines iniciatyvas kaip visiðko branduoliø sprogdini-mø uþdraudimo sutartá, biologinio ginklo draudimo konvencijos stipri-nimà, Kioto protokolà dël anglies dvideginio iðmetimo á atmosferà su-maþinimo ir tarptautiná baudþiamajá teismà. Buvo manoma, kad JAVturi siekti ir toliau pagal galimybes vaidinti pasaulio policininko vaid-mená ir gesinti stabilumui grasinanèius regioninius konfliktus. Pavyz-dþiui, JAV sëkmingai padëjo Europos Sàjungai sustabdyti konfliktus bu-vusioje Jugoslavijoje. Bet kaip tik dël tokiø Billo Clintono ir MadeleineAlbraight administracijos nuostatø nebuvo sutarimo JAV viduje162.

Toli graþu ne vis politikai ir elitas pritarë tokiai orientacijai ir teigë,kad dël to kenèia Amerikos nacionaliniai interesai, kad JAV daþnai tu-ri veltis á tokius konfliktus, kurie jos tiesiogiai nelieèia, arba turi ribotisavo veikimo laivæ besiderindama prie jai nenaudingø tarptautiniø su-sitarimø. Ðtai, pasak Rich Lowry, Clintono laikø administracija vado-vavosi dviem klaidingomis idëjomis – kad ilga ir kupina prievartosgeopolitinë istorija pasibaigë ir kad ateities tarptautinë politika kon-centruosis á tokius reiðkinius kaip globalizacija ir aplinkosauga163.

Þodþiu, po ðaltojo karo per paskutiná praëjusio amþiaus deðimtmetáJAV uþvirë aðtri diskusija dël tarptautinio JAV vaidmens, dël to, kokiàpozicijà turëtø uþimti Amerika tarptautinës tvarkos atþvilgiu. Vyks-tant ðiai diskusijai iðsiskyrë pakankamai átakinga intelektualø, analiti-kø ir politikø grupë, kurià jos oponentai ávardijo kaip neokonservato-rius arba, kaip mëgsta sutrumpintai sakyti amerikieèiai, „neokonai“.Neokonservatoriai, þinoma, galëjo taip ir likti viena ið daugybës idëji-niø grupuoèiø ir interesø grupiø, veikianèiø Vaðingtone, taèiau, kaipparodë tolesnë ávykiø eiga, jiems kiek netikëtai atsivërë pakankamaididelë galimybë daryti átakà JAV uþsienio politikai, kai á 2000–øjø me-tø rinkimus laimëjo George’as Bushas jaunesnynis ir atsivedë su savi-mi administracijà tokias su neokonservatoriais glaudþiai susijusias po-litines figûras, kaip Richard B. Cheney, Donald Rumsfled ir Paul

162 Plaèiau •r. Soderberg N., The Superpower Myth: The Use and Misuse of American Might, NewYork: Wiley, 2004.

163 Lowry R., Legacy: Paying the Price for the Clinton Years, Washington D.C.: Regnery, 2003.



D. Wolfowitz164. Todël á neokonservatoriø idëjas paþvelgsime kiek ati-dþiau. Tam tikslui pasitelksime tiek jø paèiø gausias publikacijas, tieknegailestingà, bet tuo pat metu maþai veiksmingà jø kritikà165.

Neokonservatoriai – tai neformali intelektualø grupuotë Respubliko-nø partijoje, kuri deklaruoja esanti Ronaldo Reagano vykdytos uþsieniopolitikos ðalininkë ir rëmëja. Tiesa, patys neokonservatoriai nelinkæ sa-væs taip vadinti ir savo paþiûras mieliau apibûdina kaip „Amerikos in-ternacionalizmas“, „demokratinis globalizmas“ arba „demokratinis re-alizmas“. Per praëjusá po ðaltojo karo deðimtmetá „neoconai“ tapo nuo-sekliais Clintono vykdomos uþsienio politikos, kurià jie vadino ne Ame-rikos interesus atitinkanèia uþsienio politika, bet brangiai kainuojanèiu„socialiniu darbu“166, kritikais. Pasak jø, Clintonas neatsiþvelgia á pasi-keitusià po ðaltojo karo realybæ, t. y. kad dabar, þlugus Sovietø Sàjungai,niekas nebegali Amerikos varþyti. 2001 metais nekonservatyviø paþiûrøanalitikas ir The Washington Post apþvalgininkas Charles Krauthammerraðë: „Po deðimtmeèio kai Prometëjas elgësi kaip pigmëjas, pirma nau-jos administracijos uþduotis uþsienio politikoje yra pabrëþti, kad Ameri-ka yra laisva veikti, kà ji mano esant reikalinga“167.

Knygos apie Busho revoliucijà uþsienio politikoje autoriai Ivo Daal-der ir James Lindsey taikliai susumavo pagrindinius jø „politinës filo-sofijos“ teiginius. Pasak jø ði „filosofija“ remiasi penkiomis prielaido-mis, keturios ið kuriø gali bûti priskirtos tradiciniam realizmui, ir tiktaipenktoji yra kitokios prigimties:

• Amerika gyvena prieðiðkame (labiau Hobbeso, negu Kanto) pa-saulyje. Todël nieko neturëtø klaidinti Sovietø Sàjungos þlugi-mas. Beproèiai ir teroristai niekur neiðnyko.

• Pagrindiniai pasaulio politikos veikëjai ir toliau lieka ágyvendin-ti savo interesus siekianèios valstybës, o ne transnacionalinës kor-poracijos ir nevyriausybinës organizacijos. Nëra jokios iliuzinëstarptautinës bendruomenës.

164 Mann J., Rise of Vulcans: The History of Bush’s War Cabinet, New York: Viking, 2004.165 Þr., pavyzdþiui: Halper S., Clarke J., America Alone. The Neo–Conservatives and the Global

Order, Cambridge: Cambridge University Press, 2004.166 Mandelbaum M., “Foreign Policy as Social Work”, Foreign Affairs, 1996, January–Februa-

ry, vol. 74, no. 1, p. 16–32.167 Krauthammer Ch., “The New Unilateralism”, The Washington Post, June 8, 2001, p. A29.


• Valstybëms esminis dalykas yra galia ir ypaè karinë, kuri turibûti ne tik galimybë, bet ir realybë, jeigu to reikia. Amerikos drau-gams neturi kilti abejoniø, kad jie bus apginti, o prieðas neturiabejoti, kad bus nubaustas. Kai Amerika veda, kiti seka paskui.

• Amerikai daugiaðaliai susitarimai yra menkaverèiai ar ið viso ne-reikðmingi, kai kalbama apie Amerikos saugumà ir interesus.Tarptautinës institucijos reikðmingos, jeigu padeda átvirtinti Ame-rikos interesus. Prieðingu atveju – jos neturi prasmës.

• Amerika yra unikali, iðskirtinë galia. Tai ne ðiaip didelë ir galin-ga valstybë, bet valstybë, turinti ypatingà specialià misijà plëstipasaulyje laisvæ ir demokratijà. Todël to, ko nori Vaðingtonas,turi norëti visi168.

Ðtai ði pastaroji prielaida skiriasi nuo kitø ir tai, ko gero, yra vienin-telis neokonservatoriø skirtumas nuo tradicinës realistinës teorijos, kuriðiaip jau uþsienio politikos problemas atriboja nuo valstybës vidauspolitikos reikalø. Ðiuo atveju, prieðingai, yra pabrëþiama, kad tarptau-tiniuose santykiuose valstybës santvarkos pobûdis yra iðskirtinai reikð-mingas veiksnys.

Ðitokia politinë doktrina, be jokios abejonës, gali bûti patraukli dëlsavo aiðkumo ir paprastumo, bet tuo pat metu ji turi ir daug oponentø,kurie laiko jà pernelyg primityvia. Labai kategoriðkai jà kritikavo fun-damentalios kritinës studijos apie neokonservatizmà autoriai StefanHalper ir Jonathan Clarke. Pasak jø: „Neokonservatorai analizuoja tarp-tautines problemas, matydami tik juodà ir baltà spalvas ir taikydamiabsoliuèios moralës kategorijas. Jie apsiginklavæ ásitikinimu, kad tiktaijø paþiûros yra tikrai moraliðkai pagrástos, todël visos kitos nuomonësyra pasidavëliðkumas (angl. defeatism)“169.

Taèiau, kaip minëta, neokonservatoriai niekada nebuvo per daugátakingi ir autoritetingi. Naujø galimybiø jiems atsivërë, tiktai kai 2000metø prezidento rinkimus minimalia persvara galiausiai laimëjo Bus-has jaunesnysis, kurio paties pasaulëþiûra ir ásitikinimai buvo gana gi-

168 Daalder I.H., Lindsay J.M., America Unbound. The Bush Revolution in Foreign Policy, Was-hington D.C.: The Brookings Institution, 2003, p. 41–45.

169 Halper S., Clarke J., America Alone: The Neo–Conservatives and the Global Order, CambridgeUniversity Press: 2004, p. 11.



miningi „neokonams“170. 2000 metø rinkiminës kampanijos metu Bus-has kritikavo Clintono ir demokratø partijos uþsienio politikà dël to,kad jai trûksta tikslingumo ir aiðkiø Amerikos interesus atitinkanèiøprioritetø171. Taèiau pats Bushas, paklaustas apie uþsienio politikà, pa-prastai nesugebëdavo kà nors konkreèiau pasakyti ir tik gana miglotaiteigdavo, kad JAV uþsienio politika turëtø bûti labiau orientuota á sa-vø interesø gynimà, o ne á pasaulëtvarkos palaikymà. O terorizmaskaip, tiesà sakant, ir visi kiti uþsienio politikos reikalai, ið viso maþaifigûravo 2000 metø rinkimø kampanijoje. Nesimatë revoliuciniø per-mainø ir per pirmaisiais Busho kadencijos mënesiais 2001 metais. Pa-vyzdþiui, nors per rinkimø kampanijà Bushas kritiðkai atsiliepë apieClintono sprendimà ásitraukti á buvusios Jugoslavijos reikalus, pats ta-pæs prezidentu neskubëjo atitraukti JAV pajëgø ið buvusios Jugoslavi-jos Bosnijos – Hercegovinos ir Kosovo, kol tai nebuvo suderinta su sà-jungininkais Europoje.

Taèiau tuomet vis dëlto susidarë áspûdis, kad JAV pradeda po tru-putá perþiûrëti savo prioritetus ir planingai trauktis ið kai kuriø tarp-tautiniø sutarèiø bei nustoja remti naujas tarptautines iniciatyvas. Bus-has taip pat patvirtino, kad ketina pasitraukti ið 1972 metø Prieðraketi-nës gynybos sutarties su Rusija, nes tai trukdo ágyvendinti naujà JAVprieðraketinës gynybos projektà. Taèiau tai nebuvo vienaðaliðkas þings-nis, nes buvo konsultuojamasi tiek su NATO sàjungininkais, tiek suRusija. Bûtent tuomet birþelio mënesá Bushas po pirmojo susitikimo suRusijos prezidentu Vladimiru Putinu Slovënijos sotinëje Liublianoje pa-sakë savo garsiàjà frazæ, kurià dabar visi kiekvienà kartà jam primenaprieð kiekvienà naujà susitikimà su Putinu. Bushas tuomet pasakë, kadjis „paþvelgë á jo sielà“ ir dabar juo pasitiki. Kaip vëliau pasakojo Bus-has, Putinas tuomet jam parodæs vaikystëje motinos padovanotà kry-þelá.

Antra vertus, Busho administracija nusprendë neberemti ir Kiotoprotokolo dël anglies dvideginio iðmetimo ribojimo, kitø su ginkluotësribojimu susijusiø tarptautiniø konvencijø (lengvøjø ginklø prekyboskontrolës ir naujo protokolo prie Biologinio ginklo konvencijos, Visuo-

170 • r. Plaèiau: Daalder I.H., Lindsay J.M., America Unbound, p. 35–49;171 Ten pat., p. 39.


tinio branduoliniø bandymø uþdraudimo sutarties, sutarties dël prieð-pëstiniø minø uþdraudimo). JAV prezidentas pareiðkë, kad neteiks ra-tifikuoti Senatui sutarties dël Tarptautinio baudþiamojo teismo ásteigi-mo, kurià buvo pasiraðæs Clintonas. Þinoma, visi ðie þingsniai, o tiks-liau, „ne–þingsniai“, buvo su nepasitikëjimu ir kritiðkai sutikti, visøpirma, Vakarø Europoje, bet tai vis dëlto dar nebuvo esminis uþsieniopolitikos pasikeitimas. Bushas tiesiog demonstravo, kad priklauso tiemspolitikams, kurie rezervuotai þiûri á pernelyg didelá Amerikos ásitrau-kimà á pasaulio reikalus ir tokiø tarptautiniø ásipareigojimø, kurie vie-naip ar kitaip varþytø paèios Amerikos manevro laisvæ, prisiëmimà.Bet vis dëlto atrodë, kad jam tiesiog labiau rûpi vidaus reikalai (pavyz-dþiui, mokesèiø maþinimas), o ne uþsienio politika.

Taigi pirmaisiais Busho administracijos veiklos mënesiais ávykæ uþ-sienio politikos linijos pokyèiai vis dëlto buvo tiktai daliniai labiau sti-liaus negu esmës principiniai pasikeitimai, savotiðkas „ðvelnusis izoli-zacionizmas“, kuris ið dalies turëjo atliepti Clintono kritikø ir Bushorëmëjø lûkesèius. Ðiaip ar taip, JAV neketino trauktis ið Europos, Bus-has, nepaisydamas Vakarø europieèiø skepticizmo, vienareikðmiðkaipasisakë uþ antràjá NATO plëtros etapà, – tai jis patvirtino savo kalbojeVarðuvoje 2001 metø birþelá172. Tuomet atrodë, kad JAV politika ið tie-sø taps maþiau iðblaðkyta ir labiau koncentruota á prioritetinius klausi-mus. Bet, þinoma, faktas, kad Bushas net ir su sàjungininkas neketinoderëtis dël to, kà jis laikë Amerikos teise sau paèiai nusistatyti savouþsienio ir saugumo politikos prioritetus ir (pvz., opozicija Kioto pro-tokolui) negalëjo nesukurti átampos ir prieðtaravimo tarp JAV ir Vaka-rø Europos. Á Bushà buvo „ðnairuojama“ nuo pat pradþiø, pamaþu kri-tika darësi vis atviresnë, o Busho politika ir jis pats buvo vis labiaukarikatûrinami, o jo politika þiniasklaidoje vis daþniau vaizduojamakaip kaubojiðko neiðmanëlio veikla.

Taèiau staiga 2001 metø rugsëjo 11 diena viskà apvertë aukðtyn ko-jomis. Bûtent uþsienio ir saugumo, o ne vidaus politika, kuriai Bushasmaþiausiai norëjo skirti daugiau dëmesio, dabar turëjo tapti pagrindi-niu ir svarbiausiu jo darbotvarkës punktu. Karas su terorizmu tapo ne

172 President of the USA, “Remarks by the President in Address to Faculty and Students ofWarsaw University”, June 15, 2001, The White House website, http://www.whitehouse.gov/news/releases/2001/06/20010615-1.html, 2006/08/24.



tik JAV prezidento prioritetu, bet tarsi tiesiog paties likimo jam skirtamisija. Todël visa Amerika ir visas pasaulis laukë, koks bus prezidentosprendimas dël atsako. Tiesà sakant, atsakas galëjo bûti labai ávairius.Nors Bushas, reaguodamas á ávykius, nedvejodamas paskelbë, kad Jung-tinës Amerikos Valstijos yra uþpultos ir stoja á karo kelià, problemabuvo ta, kad Amerikà uþpuolë ne kita valstybë, o tiesiog gerai organi-zuoti religiniai fanatikai, kurie patys tos atakos metu ir þuvo. Todëlnebuvo aiðku, kas yra prieðas ir kur jis slepiasi ir netgi kokiø tikslø jisaisiekia. Tiktai remiantis specialiøjø tarnybø pateikta medþiaga buvogalima daryti prielaidà, kad tai Osamos bin Ladeno ir jo sëbrø darbas.

Aplinkybë, kad Amerika susidûrë su netradiciniu prieðu, teikë pa-grindo prielaidai, kad Amerikos atsakymas irgi turëtø bûti netradici-nis. Ið esmës tuomet buvo dvi galimybës arba – tai, kad JAV saugumotarnybos „praþiopsojo“ ðitokio masto iðpuolá, parodë, kad atskirø vals-tybiø saugumo tarnybos turi veikti ne tik nacionaliniu, bet ir tarptauti-niu ar netgi globaliu mastu. Jø ágaliojimai neturëtø apsiriboti vien in-formacijos mainais, bet jos turëtø turëti galimybæ vykdyti operatyvi-nius veiksmus, á kuriuos, prireikus, galëtø bûti átrauktos netgi atitinka-mai pasirengusios ginkluotosios pajëgos. Bet, þinoma, tam bûtø reika-lingas glaudus tarptautinis bendradarbiavimas. Taèiau, kaip parodëtolesni ávykiai, tai buvo tik teorinë galimybë, bet ne praktinë realybë.

Ið tikrøjø, atsiþvelgiant á tai, kad Bushas ir jo administracija nuo patpradþiø buvo skeptiðki dël tarptautinio bendradarbiavimo galimybiø,pasirinko kità labiau tradiciðkesná kariná atsakà. Ir ðtai tuomet, pasakminëtø Halperio ir Clarke’o, ir iðmuðë didþiausios „neokonø“ átakosvalanda173. Prezidentui reikëjo ryþtingø sprendimø ir neokonservato-riai buvo pasirengæ tokius pasiûlyti. Bushas, tuojau po lemtingø ávy-kiø vertindamas situacijà, savo kalboje Kongresui ir Amerikos þmo-nëms paþadëjo:

Mes uþkirsime kelià teroristø finansavimui, nukreipsime juos vienusprieð kitus, persekiosime juos visur, kad ir kur jie bûtø kol jie nebeturëskur prisiglausti ar pailsëti. Mes bausime ir tas valstybes, kurios teiks pa-galbà ir prieglobstá terorizmui. Dabar atëjo laikas kiekvieno regiono vi-soms valstybëms apsispræsti. Arba jûs su mumis, arba jûs su teroristais.

173 Þr.: Halper S., Clarke J., America Alone, p. 138–139.


Nuo ðios dienos kiekvienà valstybæ, kuri ir toliau teiks prieglobstá ir para-mà terorizmui, Jungtinës Valstijos laikys prieðiðku reþimu174.

Ðitoká veiksmø planà galima suprasti, jame yra sava logikà. Ið tikrø-jø pasaulyje nëra tokios vietos, kuri nebûtø pavaldi kokios nors valsty-bës administracijai. Todël, jeigu kokiose nors valstybëse ástatymai lei-dþia ðalyje prisiglausti visam pasauliui grasinantiems teroristams, tuo-met ið tikrøjø uþ tai yra atsakinga ta valstybë. Ir tokia valstybe tapoAfganistanas, kurá nuo 1996 metø valdë radikalus Talibano judëjimasir kuriame buvo prisiglaudæs garsiausias pasaulio teroristas Osama binLadenas bei buvo árengtos teroristø treniruoèiø stovyklos. 2001 metøspalio 7 dienà prasidëjo Afganistano bombardavimas175.

Karinë kampanija Afganistane nebuvo vien tik JAV operacija. Jà rë-më daug valstybiø. Jungtinës Karalystës ir Prancûzijos lëktuvai daly-vavo bombardavimo operacijose, specialiàsias pajëgas suteikë Vokie-tija, Danija, Australija. 2003 metais pusë visø Afganistane buvusiø ka-riniø pajëgø buvo neamerikieèiai. 2003 metø rugpjûtá tarptautinës tai-kos palaikymo pajëgos buvo perduotos NATO vadovavimui. Kartu bu-vo manoma, kad kova su terorizmu vël paskatins Amerikà daugiaubendradarbiauti su kitomis ðalimis, o tas anksèiau iki rugsëjo 11 die-nos pasireiðkæs polinkis á vienaðaliðkus veiksmus ir nenoras prisiimtitarptautinius ásipareigojimus bus tik nereikðmingas epizodas. Taèiauðiol viltys nepasiteisino. Bushas jau minëtoje kalboje sakë, kad „mûsøkaras su teroru prasideda nuo al Qaeda, bet tuo jis nesibaigs. Jis baigsistik tuomet, kai visos pasaulyje veikianèios teroristø grupës bus suras-tos, nukenksmintos ir sunaikintos“176.

Taèiau kas bus kitas taikinys, buvo neaiðku. Prasidëjusios juodligësatakos nukreipë dëmesá á tai, kad svarbiausi yra aktyvesni veiksmai,skirti masinio naikinimo ginklø plitimo uþkardymui. Ðios juodligës ata-kos buvo ypaè lemtingos ne dëlto, kad nuþudë daug þmoniø, bet dël

174 President of the USA, “Address to a Joint Session of Congress and the American People”,The United States Capitol, Washington, D.C., September 20, 2001, The White House websi-te, http://www.whitehouse.gov/news/releases/2001/09/20010920-8.html, 2006/08/30.

175 Plaèiau apie pasirengimà Afganistano kampanijai ir jos eigà þr.: Woodward B., Bush atWar, New York: Simon and Schuster, 2002.

176 President of the USA, “Address to a Joint Session of Congress and the American People”,The United States Capitol, Washington, D.C., September 20, 2001.



to, kad atkreipë dëmesá á mirtinai pavojingà terorizmo ir masinio nai-kinimo ginklo kombinacijà. Bet èia vël kilo klausimas, o ið kur teroris-tai gali gauti masinio naikinimo ginklø – tiktai ið valstybiø, kurios to-kiø ginklø turi ir gali bûti suinteresuotos teroro aktais prieð JAV ir kitasVakarø valstybes. Ir tuomet iðkilo Irako klausimas, nes JAV Centrinëþvalgybos valdyba manë, jog labiausiai tikëtina, kad tokià „paslaugà“teroristams galëtø suteikti Irako diktatorius Sadamas Huseinas177.

Greta to vis labiau kristalizavosi ir pagrindinë strateginë karo suterorizmu idëja – negalima laukti, kol teroristai smogs pirmieji ir tiktada imtis atsakomøjø veiksmø. Reikia pralenkti teroristus ir patiemssmogti pirmàjá smûgá. Ðia idëjà Bushas iðsakë jau metiniame praneði-me Kongresui 2002 metø sausá178. Beje, ádomu paþymëti, kad toje kal-boje Bushas iðskyrë tris pagrindinius pavojus, kuriø kombinacija yraypaè pavojinga Amerikai ir pasauliui – teroristai, tironai ir masinio nai-kinimo technologijos. Kiti naujosios doktrinos bruoþai buvo iðryðkintiBusho kalboje West Pointo karo akademijoje179 ir 2002 metø rugsëjo20 dienà paskelbtoje JAV Nacionalinio saugumo strategijoje180.

Nacionalinio saugumo strategijoje iðdëstyta argumentacija skambëjopakankamai logiðkai. Taèiau, kaip vëliau paaiðkëjo, bandant jà pritai-kyti konkreèiai Irakui, ji jau daug kam nebepasirodë tokia átikinama.Nors Irakas prezidento Busho mintyse jau buvo tapæs JAV karo su te-rorizmu taikiniu nr. 2, bet JAV administracijoje ðiuo klausimu nebuvonuomoniø vienybës181. Nepasirodë ði argumentacija átikinama ir kaikurioms kitoms átakingoms JT Saugumo Tarybos narëms. GaliausiaiBushas ásitikinæs, kad Saugumo Taryba nesankcionuos jëgos panaudo-jimo prieð Irakà, priëmë sprendimà pulti Irakà vienaðaliðkai draugetiktai su „pritarianèiøjø“ valstybiø koalicija.

177 Woodward B., Plan of Attack, New York: Simon and Schuster, 2004.178 Þr.: President of the USA, “The President’s State of the Union Address”. The United States

Capitol, Washington, D.C., January 29, 2002, The White House website, http://www.white-house.gov/news/releases/2002/01/20020129-11.html , 2005/05/01

179 President of the USA, “Remarks by the President at 2002 Graduation Exercise of the UnitedStates Military Academy”, West Point, New York, June 1, 2002, The White House website,http://www.whitehouse.gov/news/releases/2002/06/20020601-3.html , 2005/05/01

180 The National Security Strategy of the United States of America, September 2002, http://www.whitehouse.gov/nsc/nss.pdf , 2006/09/21.

181 Tam visø pirma nepritarë valstybës sekretorius Collinas Powelas. Þr.: Daalder I.H., Lind-say J.M., America Unbound, p. 139.


Karo, kuris prasidëjo 2003 metø kovo 19 dienà, politinis skilimas JTSaugumo Taryboje ið esmës neturëjo jokios reikðmës. JAV pakako ka-rinës jëgos per trumpà laikà visiðkai sutriuðkinti Irako kariuomenæ. Bag-dadas buvo paimtas greièiau nei per mënesá. Taèiau skirtingai nuo Af-ganistano, ðá kartà JAV vienai teko atsakomybë uþ pokarinës situacijossuvaldymà, kas pasirodë nepaprastai sudëtingas ir brangus dalykas,kuriam JAV administracija buvo nepakankamai pasiruoðusi. Irako oku-pacija pasirodë labai skausminga, nes tai vienur, tai kitur plykstelëda-vo nauji pasiprieðinimo þidiniai, niekaip nesiliovë teroristø antpuoliaiprieð JAV pajëgas, kuriø nuostoliai netrukus pranoko tiesioginiø karoveiksmø patirtus nuostolius. Teroristai ir partizanai atakavo ir naujaikuriamas Irako saugumo ir gynybos pajëgas ir netgi taikius gyvento-jus. Greta nerimstanèio pasiprieðinimo JAV administracijai teko atlai-kyti susidurti su dar dviem didelëmis problemomis. Masinio naikini-mo ginklø, kurie ir buvo pagrindinis karo pretekstas, taip ir nepavykorasti. Netrukus iðkilo aikðtën ir nemalonûs faktai – Irako kalëjimuose,kuriuose buvo laikomi okupacijos metu sulaikyti átartini asmenys, ame-rikieèiø ir britø kariai praktikavo sulaikytø asmenø kankinimus ir þmo-giðkojo orumo þeminimà, pakirsdami dar vienà okupacijos legitimiza-vimo pagrindà – kovà uþ laisvæ ir þmogaus teises prieð tironijà182.

Ðtai ðioje pokarinio Irako „klampynëje“ ástrigusi JAV administracijair sulaukë naujø prezidento rinkimø kampanijos. Maþai kas abejojo,kad Bushas patirs triuðkinamà pralaimëjimà. Demokratø kandidatasJohn Kerry negailëjo kritikos, ir Irakas teikë tam pakankamai medþia-gos. Interviu Financial Times, jis sakë, kad Busho administracija vykdo„paèià beprotiðkiausià, absurdiðkiausià ir ideologizuotà uþsienio poli-tikà per visà ðiuolaikinës Amerikos istorijà“183. Taèiau Bushas, dauge-lio stebëtojø nuostabai ir kai kuriø Europos politikø nusivylimui, vëllaimëjo prezidento rinkimus ir gavo mandatà dar ketverius metus tæstisavo politikà, nepaisant precedento neturinèios kritikos ðalyje ir uþsie-nyje.

182 Hersh S. M., Chain of Command: The Road From 9/11 to Abu Ghraib, New York: HarperCollins, 2004.

183 Baker G., McGregor D., “Comment & Analysis”, Financial Times, London Edition, 12 March2004, p. 17.



Vadinasi, JAV administracijos vykdyta politika po 2001 metø rug-sëjo 11 dienos antpuoliø ir pasirinkta kovos su terorizmu strategija ne-buvo vien neokonservatoriams prijauèianèio Busho fantazijos ir ambi-cijos, bet atspindëjo ir JAV visuomenës daugumos nuomonæ. Ðiai artaip, dauguma amerikieèiø pritarë tam, kà kai kurie tyrinëtojai ávardijokaip „Busho revoliucijà“ JAV uþsienio politikoje. Rinkëjø dauguma pri-tarë tam, JAV dràsiai naudotø savo galios (áskaitant ir kariná) potencia-là savo saugumui uþtikrinti, ir naudotø já visø pirma atsiþvelgdama ásavo interesus, kad ir kokia bûtø kitø valstybiø laikysena ir poþiûris.

Þinoma, ðis fenomenas jau turi ir dar turës reikðmingø padariniøvisai tarptautinei sistemai, taip pat ir mûsø nagrinëjamai problemai.Taèiau prieð gilindamiesi á jo padarinius, dar trumpai sustokime ir pa-bandykime paieðkoti atsakymo, kodël taip sunkiai logiðkai paaiðkina-mi JAV prezidento sprendimai veikti labiau vienaðaliðkai ir nepaisytitradiciniø sàjungininkø Vakarø Europoje nuomonës vis dëlto sulaukëpakankamai didelës paramos savo ðalyje ir nesutrukdë jam tapti JAVprezidentu antrà kartà. Ko gero, ðiuos ávykius galëtume geriau supras-ti, jeigu analizuotume juos platesniame istoriniame JAV uþsienio poli-tikos tradicijø ir jos raidos loginiame kontekste. Tai, be abejonës, bûtønaudinga vien jau dëlto, kad, kaip paþymi vienos ið labiausiai pripa-þintø ðiuolaikiniø knygø apie Amerikos uþsienio politikos istorijà au-torius Walter Russel Mead, Amerikos uþsienio politika yra daug pai-nesnë, negu ið pirmo þvilgsnio atrodo neásigilinusiam komentatoriui184.

3.2. Tradicijø taksonomija ir debatai dël imperijos

Meadas savo knygoje siekia paaiðkinti, kodël Amerikos uþsienio poli-tika per neilgà savo istorijà vis dëlto buvo labai sëkminga. Ðiandienia-me Irako ir kitø problemø kontekste toks tvirtinimas gali skambëti keis-tai, taèiau Meadas ir neneigia kad Amerika uþsienio politikoje darë klai-dø. Pasak jo, svarbiausia yra tai, kad bendras vaizdas vis dëlto yra la-

184 Mead W. R., Special Providence: American Foreign Policy and How It Changed the World, NewYork: Alfred A. Knopf, 2001. Ði knyga 2002 metais buvo pripaþinta geriausia metø knygatarptautiniø santykiø srityje, ir autorius uþ jà gavo prestiþinæ Kanados diplomato LionelGelber premijà.


bai neblogas. Ðiaip ar taip, ðiandien Amerika yra galingiausia pasauliovalstybë ir toliau ketina tokia likti. Todël jis savo uþdaviná taip ir apsi-brëþia – jis siekia paaiðkinti, kodël taip yra, kodël to nepasisekë pasiek-ti kitoms valstybëms? Kitaip tariant, Meadas þada atskleisti Amerikossëkmës paslaptá.

Meadas savo studijà pradeda nuo paaiðkinimo, kuo ið esmës skiria-si anglosaksiðka ir kontinentinë Europos didþiøjø valstybiø uþsieniopolitika. Pagrindinis skirtumas slypi tas, kad Anglijos, paskui ir Ame-rikos politikai visada turëjo didesnæ galimybæ rinktis, kitaip nei konti-nento valstybës, kurios tarsi kokie „skorpionai butelyje“ niekada nega-lëjo atsipalaiduoti ir nuleisti akiø nuo visada pasiruoðusiø kirsti savooponentø. Europoje monarchai, nors ir turëdami savo þinioje didþiulesarmijas, vis dëlto buvo labai priklausomi nuo gretimø valstybiø, o Ame-rikos valdþia visada buvo labiau priklausoma ne nuo kitø valstybiø,bet pirmiausia nuo savo paèios pilieèiø.

Todël JAV uþsienio politika niekada nebuvo monolitinë, bet joje ávai-riais laikotarpiais reiðkësi ávairûs ne tik diplomatø, bet ir interesø gru-piø, ir korporacijø bei atskirø valstijø, uþsiimanèiø lobizmu per sena-torius interesai ir. Kaip tik dël to JAV uþsienio politika niekada nebuvovien tiktai „didþioji“ politika. Ji tuo pat metu bûdavo persunkta ávai-riausiø, kartais netgi prieðtaraujanèiø vienas kitam kasdieniðkø komer-ciniø ir ekonominiø interesø. JAV uþsienio politika galëjo vienu metubûti ir karinga vienu klausimu, ir labai nuosaiki kitu. Mums, europie-èiams, atrodo, kad uþsienio politika turëtø bûti ta sritis, kurioje neturivykti dideliø debatø ar tvyroti nesutarimø, o Amerikoje vieðoji nuo-monë gali arba entuziastingai remti vyriausybës politikà, arba bûti la-bai prieðiðkai jai nusistaèiusi ir negailestingai jà kritikuoti.

Pasak Meado, amerikieèiai visais laikais, kitaip nei didþiosios Eu-ropos valstybës, á uþsienio politikà nebuvo linkæ þvelgti „per vienusakinius“, niekada nesivadovavo tokia pasaulëþiûra ar ideologija, kurinacionalinius interesus galiausiai traktavo kaip galios maksimizavimà.Europos valstybiø uþsienio politikos buvo ir iki ðiol tebëra grindþia-mos ta paèia realpolitik, t. y. siekiu kaupti ir balansuoti galià, o Ameri-koje visada vyko daug platesnë diskusija, o galios maksimizavimo va-riantas visada buvo tiktai viena ið galimybiø, kuri nebûtinai kiekvienàkartà, tiesà sakant, nugalëdavo. Pasak Meado, „Amerikos uþsienio po-



litika – tai yra simfonija, arba bent jau tokia stengiasi bûti, o ne solo“185.Tuo ji esmingai skiriasi nuo europietiðkos kontinentinës uþsienio poli-tikos sampratos, kurios kraðtutinæ kvintesencijà yra iðreiðkæs SovietøSàjungos diktatorius Josifas Stalinas. Jis derybose dël pokarinës tvar-kos Europoje á britø delegacijos pastabà, kad Lenkija yra katalikiðkaðalis ir Stalino siûlomu pokariniu jos sutvarkymu gali bûti nepatenkin-tas popieþius, Stalinas nustebo: „(…) Ach popieþius? O kiek divizijøturi popieþius?…“.

Taigi, pasak Meado, þvelgiant ið ðalies, JAV uþsienio politika pana-ðesnë ne á tikslingà veiklà, bet á chaosà, kuriame uþtenka vietos ne tikpragmatiðkam racionalizmui, vienadienei siaurø interesø vedamaiavantiûrai ar netgi fanatizmo apraiðkoms. Ir daþniausiai kaip tik dël toji buvo visada ir kritikuojama. Meado nuomone, ko gero, në vienosvalstybës uþsienio politika nebuvo, nëra ir nebus taip plaèiai ir ener-gingai kritikuojama kaip Amerikos. Ir kritikuojama ji visada bûdavo iðvisø pusiø dëlto, kad ji:

• per daug demokratiðka arba per daug elitiðka;• per taikinga arba per karinga;• per daug moralizuojanti arba per daug amorali;• pernelyg bestuburë arba pernelyg nelanksti;• per daug savanaudiðka arba per altruistiðka;• per daug pasisako uþ status quo arba nori pernelyg greitø per-

mainø.

Dël to Amerikos uþsienio politikà yra labai lengva pavaizduoti kaipiðtisinæ nesëkmiø ir kvailysèiø serijà. Tas ir buvo daroma, ir ne tik uþAmerikos ribø, jos nedraugø, bet ir paèioje Amerikoje tø, kurie noriAmerikai gero. Todël labai daþnai ta kritika uþgoþdavo netgi ðiaip jauakivaizdþius dalykus, kad JAV vis dëlto, nepaisant nieko, yra galin-giausia pasaulio valstybë, garantuojanti tam tikrà tarptautinæ tvarkà,kad bûtent dël jos politikos þlugo komunizmas, bet nebuvo sukeltasbranduolinis karas.

Todël Meadas mano, kad kaip tik nuomoniø pliuralizmas ir nuola-tiniai karðti ginèai dël uþsienio politikos, kuriuos daugelis sieja su Ame-

185 Mead W. R., Special Providence, p. 54.


rikos politikos neefektyvumu, ir yra sëkmës prieþastis. Pliuralizmas irskirtingø poþiûriø varþybos yra kaip tik unikalus JAV uþsienio politi-kos bruoþas ir atspindi demokratinæ Amerikos visuomenës prigimtá.O ðtai kitos valstybës netgi geriausiais istorinio dominavimo laikaissavo uþsienio politikos darbotvarkæ formavo aristokratiðkiau, uþ „uþ-darø durø“ ir rëmë jà kokia nors viena didþiàja vizija, kurios ágyvendi-nimui turëjo tarnauti visas valstybës aparatas. Tuo tarpu JAV Valsty-bës departamentas yra tiktai vienas tarp kitø balsø visumos, kuri irlemia Amerikos politikos kryptá. Tiesiogiai iðrinktas prezidentas, pa-vyzdþiui, gali nurungti iðtisà bûrá Valstybës departamente dirbanèiømokslo daktarø. Multinacionalinës korporacijos, gali tiesiogiai uþsiim-ti lobizmu ir daryti átakà savo valstijos senatoriams ir t. t. Galø galepaaiðkëja, kad eilinis amerikietis – nesvarbu, ar jis tà supranta ar ne, –turi daug didesnæ átakà Amerikos uþsienio politikai, negu eilinis pilie-tis turëjo átakos galios virðûnæ pasiekusios Britanijos imperijos ar ko-kios kitos istorinës globalios galybës uþsienio politikai.

Galima sutikti arba galima ginèytis su tuo, kaip Meadas aiðkina Ame-rikos uþsienio politikos sëkmës prieþastá, taèiau bet kuriuo atveju jissiûlo labai vertingà JAV uþsienio politikos niuansø suvokimo orienty-rà, kuris yra pakankamai sofistikuotas, kad galutinai nesuprimityvin-tø pieðiamo vaizdo, bet tuo pat metu ir pakankamai paprastas, kadgalëtø bûti naudojamas dabartiniams procesams analizuoti.

Pasak Meado, nepaisant iðorinio chaotiðkumo, „amerikieèiø màsty-mas apie uþsienio politikà buvo pakankamai stabilus per visus ðimt-meèius. Tie argumentai, kuriais rëmësi uþsienio politikos debatai Ge-orge’o Washingtono administracijoje – ir kai kurie kandþiausi Washing-tono politiniai mûðiai dël uþsienio politikos – akivaizdþiai siejasi suðiø laikø debatais“186 . Meado þodþiais per tris JAV valstybingumo eg-zistavimo ðimtmeèius ðalies lyderiai uþsienio politikos sprendimus rin-kosi daugiau ar maþiau ið keturiø alternatyvø, kurios atspindëjo skir-tingà pasaulëþiûrà ir skirtingus interesus, bet tuo pat metu galëjo irsutapti arba papildyti viena kità. Tas alternatyvas Meadas susieja sukonkreèiomis JAV istorinëmis figûromis – Alexander Hamilton, Tho-mas Jefferson, Andrew Jackson ir Woodrow Wilson.

186 Mead W. R., Special Providence, p. xvi.



• Alexanderis Hamiltonas (1755–1804) vienas ið JAV tëvø – ákûrë-jø, vienas ið „Federalisto“ pamfletø serijos autoriø. Jis paprastaiyra tapatinamas su nuosekliu pramonës ir prekybos verslininkøinteresø gynimu ir verslo klestëjimo svarbos valstybei akcenta-vimu. Hamiltonas 1789–1795 metais buvo pirmasis JungtiniøAmerikos Valstijø iþdo sekretorius (t. y. finansø ministras). Ha-miltonas ir jo sekëjai JAV uþsienio politikà visada vertino perekonominiø interesø prizmæ. Hamiltono laikais buvo svarbu nau-dingai ásijungti á Britanijos imperijos nustatytà pasaulinës pre-kybos sistemà. O ðtai po Antrojo pasaulinio karo, tæsdamos Ha-miltono tradicijà jau paèios JAV inicijavo naujos liberalios tarp-tautinës ekonominës tvarkos, kuri su tam tikromis modifikacijo-mis tebeveikia iki ðiol, sukûrimà.

• Woodrow Wilsonas (gyveno 1856–1924, 1913–1921 metais buvo28 pagal eilæ prezidentas) – vienas ið þinomiausiø ir garsiausiøJAV prezidentø dël savo siekio átvirtinti naujà, tokiomis verty-bëmis, kaip demokratija, rinkos ekonomika, laisvas tautø apsi-sprendimas, kolektyvinis saugumas pagrástà tarptautinæ tvarkà.Wilsonas tapatino Amerikos interesus su ypatinga Amerikos mi-sija pasaulyje. Jis bandë savo nuostatas realizuoti 1918 metø Pa-ryþiaus taikos konferencijoje. Jo iniciatyva buvo ásteigta TautøLyga, bet jis pralaimëjo paèioje Amerikoje, nes Kongresas nepri-tarë JAV stojimui á Tautø Lygà. Tiesa, Amerikos ekscepcionaliz-mo, t. y. iðskirtinumo, ypatingos misijos skleisti laisvæ pasaulyjeidëjos buvo gyvos ir anksèiau. Todël, pasak Meado, galima kal-bëti apie „vilsonieèius“ dar ir iki Wilsono. Taèiau Wilsonas buvopats ryðkiausias ir átakingiausias jø atstovas.

• Thomas Jeffersonas (gyveno 1743–1826, prezidentu buvo 1801–1809), vienas ið JAV tëvø ákûrëjø, treèiasis Amerikos preziden-tas, buvo valdþioje sudëtingu Napoleono karø Europoje laiko-tarpiu. Jam pavyko gerokai padidinti ðalies teritorijà, pasinau-dojus proga, kad Napoleonas nusprendë parduoti Prancûzijai pri-klausanèià Luizianà. Pagrindinis Jeffersono rûpestis buvo iðlai-kyti neutralumà ir neásivelti á karus. Svarbiausias uþsienio poli-tikos tikslas – ðalies ir jos demokratijos saugumas ir iðskirtinisatsargumas bei apdairumas uþsienio politikoje.


• Andrew Jacksonas (gyveno 1767–1845, prezidentu buvo 1829–1837)– septintasis JAV prezidentas ir pirmasis prezidentas, kuris buvokilæs ne ið aristokratø ðeimos. Jis buvo labai populiarus ir tapoiðtiso Amerikos istorijos tarpsnio nuo revoliucijos iki pilietinio ka-ro simboliu. Jacksonas pasiþymëjo charakterio grieþtumu, uþsi-spyrimu, nenuolaidumu ir nenuilstamu uþsibrëþto tikslo siekimu.Jo charakteris atspindëjo daugelio amerikieèiø migrantø, kurie bu-vo linkæ visø pirma pasikliauti savo jëgomis ir kurti gerovæ savodarbu, o prireikus ir patys apsiginti nuo gresianèiø pavojø, gyve-nimiðkà filosofijà. Pasak Jacksono paþiûrø besilaikanèiøjø þmo-niø, Amerika neturëtø specialiai veltis á konfliktus, bet jeigu jà visdëlto kas nors drásta „uþkabinti“, tai Amerika niekada neturi nu-sileisti, visada kovoti iki tol, kol prieðas taps nekenksmingas.

Meadas pripaþásta, kad jo ávardytø keturiø asmenybiø siejimas sutam tikra uþsienio politikos tradicija, tam tikra nacionaliniø interesøtenkinimo „metodologija“ gali bûti ginèijamas. Gali bûti konstruoja-mos ir kitokios taksonomijos. Minëti istoriniai asmenys, þinoma, buvodaug spalvingesnës asmenybës ir ne visada elgdavosi nuosekliai pa-gal savo principus. Bet, pasak Meado, asmenybiø kaip simboliø pasi-telkimas turi pranaðumà, nes jos atspindi tai, kad Amerikos uþsieniopolitikos tradicijos yra labiau pragmatinës negu ideologinës. Jos atsi-rado ir susiformavo ið ðalies praktiniø poreikiø, o neiðsivystë kaip tamtikros idëjø raidos rezultatas. „Todël pavadinti Hamiltonà – realistu,Wilsonà – idealistu, Jeffersonà – libertaru izoliacionistu, o Jacksonà –populistu bûtø dar didesnis supaprastinimas, nes tuomet beveik ne-liktø erdvës vienokai ar kitokiai idëjiniø pozicijø kombinacijai ir inte-resø kompromisui“187. Amerikos uþsienio politikoje niekada nevyravovienas principas, bet visada buvo labiau amorfiðka skirtingø nuomo-niø ir interesø koalicija, kuri pasiþymëjo didelëmis susibalansavimogalimybëmis. Pernelyg didelis nukrypimas link kurios nors vienos pu-sës paprastai sukeldavo audringà reakcijà kitose „stovyklose“ ir pu-siausvyra vël bûdavo atkuriama. Bet, þinoma, tai nebuvo jokia sëkmësgarantija. Tai buvo tiktai galimybë „neuþstrigti nesëkmëje“.




Savaime suprantama, kad JAV uþsienio politikos pasirinkimus lë-më ne tik susiklosèiusios tradicijos, bet ir ið iðorës ateinantys iððûkiai,kurie kiekvienà kartà reikalavo novatoriðkø sprendimø. Pagal iðkilu-sius iððûkius Meadas JAV uþsienio politikos istorijoje skiria keturis pa-grindinius laikotarpius:

• 1776–1823 metø revoliucinis laikotarpis, kai JAV iðkovojo nepri-klausomybæ nuo Britanijos imperijos ir galiausiai normalizavosavo santykius su ja. Tuo laikotarpiu svarbiausias vaidmuo tekohamiltoniðkajai politikai, kuri siekë normalizuoti ir stabilizuotiekonominius ryðius, ir dþefersoniðkajai linijai, kurios laikantispavyko suformuoti demokratinæ Amerikos valdymo sistemà, pri-imti svarbiausius teisinius dokumentus ir sukurti unikalià poli-tinæ sistemà, kuri suderino valdþios efektyvumà su þmoniø tei-sëmis ir laisvëmis188.

• 1823–1914 metø augimo laikotarpis prasidëjo nuo 1823 metaisprezideto James Monroe doktrinos paskelbimo, kuri ið esmës reið-kë ne JAV izoliacijà, bet JAV sutikimà bûti „jaunesniajà“ Britani-jos seserimi, padëti jai palaikyti susiklosèiusià tarptautinæ tvar-kà, neleidþiant Ispanijai ir Prancûzijai po Napoleono sukeltos su-maiðties Europoje atkurti savo imperijas Vakarø pusrutulyje. Iðesmës tai buvo ðalies galios augimo laikotarpis. JAV gerai prisi-taikë prie Britanijos imperijos dominuojamos pasaulio tvarkos,uþsitikrino savo saugumà ir galimybæ pamaþu augti ir didintiteritorijà. Panaðiai kaip ir revoliuciniu laikotarpiu JAV uþsieniopolitika buvo dþefersonizmo ir hamiltonizmo kompromisas, po-zicija, kuri labiausiai atitiko tuomet susiklosèiusias realijas. Vil-sonizmas ir dþeksonizmas turëjo maþesnæ reikðmæ, nors pasta-rasis suvaidino svarbø vaidmená ir tuose nedideliuose karuose,kuriuos tuomet teko kariauti amerikieèiams.

• 1914–1947 metø sumaiðties laikotarpis, kuris prasidëjo dël to, kadnusilpo pagrindinis tuometinës tarptautinës tvarkos ramstis – Bri-

188 Kad ir kaip ðiandien bûtø nuo mûsø nutolusi XVIII ir XIX amþiø sandûra, JAV patirtisnormalizuojant santykius su buvusia metropolija gali bûti visai naudinga ir mûsø nagri-nëjamai problemai. Lietuvos santykiø su Rusija normalizacijai labai praverstø, jeigu bû-tø bandoma ágyvendinti „hamiltoniðkosios“ ir „dþefersoniðkosios“ linijø kombinacijà.


tanijos imperija, o JAV neástengë apsispræsti dël savo naujos po-zicijos pasaulio reikaluose. Per praëjusá laikotarpá JAV tiek su-stiprëjo, kad ið esmës galëjo imtis anksèiau Britanijai priklausiu-sio lyderio vaidmens. Tam pritarianèiø ir skatinanèiø interesønetrûko, o ryðkiausias jø atstovas buvo pats prezidentas Wilso-nas. Jis paskelbë, kad Amerikos interesas yra ir demokratijos prin-cipais paremta tarptautinë tvarka. Bet dauguma Amerikos poli-tikø dar nebuvo psichologiðkai pasirengæ suvokti, kad reikia tenkalyderiauti pasaulyje. Todël Amerikos þvaigþdë pasaulio politi-koje, trumpam blykstelëjusi Versalio taikos konferencijos metuir inicijavusi Tautø Lygos sukûrimà, vëliau priblëso, kai Kongre-sas ðios sutarties neratifikavo. Tam dël didelës praëjusio laiko-tarpio inercijos prieðtaravo visos kitos uþsienio politikos tradici-jos. Visø pirma tam prieðinosi dþefersonieèiai, kurie negalëjo su-tikti su tuo, kad Amerika veltøsi á jos tiesiogiai nelieèianèius kon-fliktus. Netgi labiau á iðoræ orientuotas hamiltonizmas buvo„prieð“, nes nenorëjo, kad Amerika bûtø pernelyg suvarþyta ási-pareigojimø tarptautinëms institucijoms ir kad tai trukdytø josprekybai ir verslui.

• Nuo 1947 metø prasideda Amerikos dominavimo laikotarpis, ku-ris tæsiasi iki ðiol. Ðaltàjá karà Meadas laiko vienu ið sëkmingiau-siu JAV uþsienio politikos laikotarpiø. Palyginti su tuo, kà poPirmojo pasaulinio karo nuveikë, uþ pasaulio tvarkà prisiëmu-sios atsakomybæ Jungtinë Karalystë ir Prancûzija, JAV pasieki-mai áspûdingi – Sovietø Sàjungos átakos plëtros sulaikymas,NATO sukûrimas, kolonijiniø Europos imperijø suirimas, san-tykinai liberali pasaulio prekyba, branduolinio konflikto iðven-gimas ir galiausiai Sovietø Sàjungos þlugimas. Taèiau buvo pa-daryta ir klaidø. Hamiltoniðkojo prado susilpnëjimas ir, kaip ra-ðo Meadas „Vietnamo iðkëlimas virð Bretton Woodso“189 buvoviena didþiausiø ðaltojo karo laikotarpio nesëkmiø. Apskritai, ðal-tojo karo átampa kuriam laikui iðkreipë JAV uþsienio politikà.Richardas Nixonas ir Henry’s Kissingeris netgi buvo pradëjæ at-sitraukti nuo amerikietiðkø tradicijø ir JAV uþsienio politikai tai-




kyti europietiðkajam kontinentiniam realizmui bûdingà galios ba-lansavimo principà. Pavyzdþiui, siekdami ágyti didesnæ galiospersvarà prieð Sovietø Sàjungà, jie nusprendë uþmegzti santy-kius su antisovietiðkai nusistaèiusia komunistine Kinija. JAV taippat rëmë ávairius Treèiojo pasaulio diktatorius, kurie padëjo stab-dyti komunizmo plitimà tuose kraðtuose. Taèiau ðis posûkis bu-vo laikinas, nes prezidentas Jimmy’s Carteris, iðkeldamas þmo-gaus teisiø klausimà sugràþino moraliná vilsoniðkàjá aspektà á uþ-sienio politikà, o Ronaldas Reaganas ne tik pratæsë Carterio mo-ralinæ politikà, bet ir sustiprino dþeksoniðkàjá politikos aspektà,paskelbdamas Sovietø Sàjungà blogio imperija. Galiausiai, kaipþinome, ði politika pasirodë rezultatyvi.

Taigi ðaltasis karas pasibaigë ir daug kas pasaulyje patikëjo, kad iðtiesø prasidëjo nauja era. Bipolinës sistemos suirimas vieniems atrodëkaip istorijos pabaiga, kitiems, kaip naujø neramumø ir nesklandumøpradþia. Taèiau, kaip taikliai pastebëjo Meadas, niekas per daug neat-kreipë dëmesio á tai, kad kitaip nei kitoms ðalims Amerikai ðaltojo karopabaiga visai nereiðkë naujos eros pradþios. Dabar atrodo, kad ðaltasiskaras tebuvo tiktai naujosios Amerikos eros epizodas190. Amerikos nie-kas neatleido nuo atsakomybës uþ egzistuojanèià tarptautinæ tvarkà.Ðaltojo karo pabaiga tiktai neiðvengimai stimuliavo visø uþsienio poli-tikos tradicijø puoselëtojø pagyvëjimà ir naujà iki ðiol besitæsianèià dis-kusijà. Natûralu, kad, susiklosèius naujoms aplinkybëms, reikëjo nau-jø idëjø ir naujø sprendimø, kaip Amerika turëtø toliau siekti savo uþ-sienio politikos tikslø.

Po ðaltojo karo prasidëjæ debatai ið esmës nebuvo debatai, prisiimtiar neprisiimti JAV atsakomybæ uþ tarptautinæ tvarkà. Në viena ið ketu-riø mokyklø neabejojo dël to, kad Amerika turi reikðmingai dalyvautipasaulio politikoje, bet skirtumai tarp jø vis dëlto buvo gana reikðmin-gi. Viena vertus, tradiciniai internacionalistai – hamiltonieèiai dabartapo svarbiausiais ekonominës globalizacijos rëmëjais, o vilsonieèiai irtoliau sakë, kad Amerika turi rûpintis savo idealø ir vertybiø – demo-kratijos, kapitalizmo, teisës virðenybës, skleidimu pasaulyje ir toliau

190 Þr. Mead W. R., Special Providence, p. 84.


stiprinti ðaltojo karo metais sukurtas tarptautines institucijas, uþkirstikelià agresijai, tarptautiniu mastu gintø þmogaus teises ir t. t. O ðtaitradiciniai izoliacionistai – dþefersonieèiai ir dþeksonieèiai, nors nebe-buvo ir nebegalëjo bûti nusiteikæ izoliacionistiðkai, vis dëlto jie opona-vo pernelyg dideliems tarptautiniams Amerikos ásipareigojimams irragino juos kuo labiau maþinti.

Pirmame deðimtmetyje po Ðaltojo karo atrodo, kad didesnæ átakàturëjo hamiltonieèiai ir vilsonieèiai. Bushas vyresnysis ir Clintonas iðesmës pasirinko vilsonietiðkàjà tradicijà – toliau kurti tarptautine orga-nizacija, tarptautiniais institutais ir tarptautine teise paremtà pasauliotvarkà. Kitaip tariant, atsiþvelgiant á tai, kad plëtojasi globalizacija, no-rint tuos procesus suvaldyti, reikia formuoti kaþkà panaðaus á pasauliovyriausybæ. Bushas vyresnysis 1991 metais nutraukë Kuveito aneksijàir sëkmingai pademonstravo, kad Jungtiniø Tautø sprendimas ðá tà reið-kia ir kad pasaulyje yra valstybë, pasirengusi imtis policininko vaid-mens. Bet tuo pat metu jis sulaukë dþeksonieèiø, kurie nepritarë jo ne-ryþtingumui ir nepasinaudojimui proga galutinai atsikratyti SadamoHuseino, kritikos. Ko gero, dþeksonietiðka opozicija lëmë ir jo neper-rinkimà antrai kadencijai 1992 metais.

Clintono administracijos metais toliau palaikomi seni tarptautiniaireþimai ir kuriami nauji. JAV prezidentas pasiraðë Visiðko branduoli-niø bandymø uþdraudimo sutartá, rëmë ðiltnamio dujø iðmetimà kon-troliuojantá Kioto protokolà, Biologinio ginklo uþdraudimo konvenci-jos sugrieþtinimà, Tarptautiná baudþiamàjá teismà. Clintono administ-racija vykdë kelias sëkmingas karines humanitarines operacijas buvu-sioje Jugoslavijoje, bet patyrë skaudþià nesëkmæ Somalyje. Taèiau dþe-fersonietiðkoji – dþeksonietiðkoji opozicija Clintono politikai buvo stipri.Clintono neparëmë Kongresas – neratifikavo në vienos ið jo pasiraðytøtarptautiniø sutarèiø.

Buvo ávairiø Clintono oponentø, bet visus vienijo bendra idëja, kadClintonas be reikalo, Amerikai tapus galingiausia pasaulio valstybe,nori noru uþsikrauti jai visai nereikalingø ir jos veikimo laisvæ varþan-èiø tarptautiniø ásipareigojimø. Sunku pasakyti, kiek ið tikrøjø Clinto-no uþsienio politikos kritika padëjo Bushui jaunesniajam laimëti 2000–øjø prezidento rinkimus, taèiau, kaip minëta Bushas savo rinkiminiuspaþadus dël Amerikos susisaistymo maþinimo pamaþu vykdë. Ið pra-



dþiø tai neatrodë panaðu á revoliucijà. Procesas vyko nuosekliai ir atro-dë, kad vyksta gana rutiniðkas prioritetø pasikeitimas. Todël nenuos-tabu, kad Meadas savo knygoje, kurià paraðë dar iki 2001 metø rugsëjo11 dienos Busho jaunesniojo pasirinktà uþsienio politikos linijà apibû-dino, bûtent kaip dþefersonizmo ir dþeksonizmo kombinacijà. PasakMeado „Per 2000-øjø metø rinkimus buvo galima stebëti, kaip Bushasjaunesnysis perima pagrindines dþefersonizmo ir dþeksonizmo ideo-logijø temas ir savo kampanijoje kvieèia Jungtines Valstijas maþinti ási-traukimà á pasaulio reikalus, vykdyti „atsargesnæ“ politika ir laikytissiauriau ir grieþèiau apibrëþiamø nacionaliniø interesø.“191

***

Meadas savo knygà paskelbë dar iki rugsëjo 11 dienos koðmaro.Taèiau, kad ir kaip keista, ði iki 2001 metø rugsëjo 11-osios paraðytaknyga visiðkai atlaikë toká sudëtingà iðbandymà ir toliau gali tarnautidabartiniø debatø dël JAV uþsienio politikos analizei. Ði Amerikos uþ-sienio politikos tradicijø taksonomija teikia puikø orientyrà, savotiðkàkoordinaèiø sistemà, á kurià galima patalpinti ne tik ankstesnæ, bet irdabartinæ Busho vykdomà uþsienio politikà. Ðiandien joje, be jokiosabejonës dþefersonizmas uþleido vietà vilsonizmui. Teroristai parodë,kad Amerika neturi pasirinkimo ir nebegali atsiriboti nuo pasaulio. Ta-èiau ðis vilsonizmas ðá kartà yra „perkonstruotas“. Ið jo liko ypatingaAmerikos misija skleisti demokratijà ir laivæ pasaulyje, bet atsisakytatarptautiniø organizacijø reikðmës pripaþinimo. Vietoje jo – didelë dþek-sonizmo dozë, t. y. pasiryþimas ryþtingai, nuosekliai, atkakliai iki galokovoti su teroristais, nes ðá kartà pernelyg skaudþiai buvo paminta irpaþeista Amerikos garbë ir saugumas. Taigi susiformavo nauja, iki ðiolneregëta tradicijø kombinacija.

Nepripaþástantys kompromisø Busho kritikai paðaipiai vadina ðiàkombinacijà tiesiog „buðizmu“. Beje, ádomu paþymëti, kad ir pats Me-adas aptartoje knygoje priskyræs Bushà jaunesnájá dþefersonieèiams, sa-vo kitoje knygoje Power, Terror, Peace, and War 192, kuri buvo iðleista jau

191 Mead W. R., Special Providence, p. 176.192 Mead W. R., Power, Terror, Peace, and War: America’s Grand Strategy in a World at Risk, New

York: Alfed A. Knopf, 2004.


2004 metais ir skirta bûtent naujai po 2001 metø rugsëjo 11 dienos tero-ro aktø ir Irako karo susiklosèiusiai situacijai analizuoti, netgi ið visonebepaminëjo dþefersonizmo. Taèiau, kaip paþymi, átakingo britø sa-vaitraðèio Economist apþvalgininkas, Meadui jo naujoje knygoje, ko ge-ro, aiðkiausiai negu visiems kitiems pavyko parodyti, kad Busho reak-cija á teroristø iðpuolá ir jo vykdoma politika yra ne kaþkokia klaida,kaip kad mano europieèiai, bet visiðkai dera su per tris ðimtmeèiussusiformavusia Amerikos tradicija193.

Antra vertus, Busho politikai bûdinga „dþeksoniðkojo grieþtumo“ir „vilsonietiðkojo idealizmo“ kombinacija nëra vien tradicijos pakar-tojimas. Reikia pripaþinti, kad ðá kartà „miðinys“ iðëjo vis dëlto ganë-tinai savitas ir netikëtas. Tarp Meado studijoje apraðytø istoriniø kom-binacijø tokio varianto nerasime. Bet tuo nereikia per daug stebëtis,nes tradicijos ir istorija negali visko paaiðkinti. Istorija yra labai svar-bi reikalo pusë, bet vis dëlto tiktai pusë. Kità pusæ reikia „atrasti“nagrinëjant, kas ið tikrøjø vyksta. Kità pusæ pateikia problemos ir ið-ðûkiai, su kuriais turi susidurti tradicijos. Ir èia reikia pripaþinti, kadproblemos ir iððûkiai, su kuriais susidûrë Busho administracija, ið tie-sø, yra iðskirtinës. Kissingeris 2004 metø rudená analizuodamas pir-mø keturiø Busho jaunesniojo prezidentavimo metø laikotarpá paþy-mëjo, kad „jokiam ligðioliniam prezidentui neteko susidurti su tokiosudëtingumo darbotvarke. Tai ne hiperbolë, tai tikras ðiai kartai skir-tas istorijos iððûkis. Niekada iki ðiol nereikëjo kariauti karo, kuriamenëra nei fronto linijø, nei geografinio apibrëþtumo, ir tuo pat metusiekti kurti naujus pamatinis pasaulio tvarkos principus, kurie pa-keistø tradicines Pentagono ir Pasaulio prekybos centro griuvësiuoseir dûmuose þuvusias taisykles.“194 Iððûkio mastai lëmë ir tam tikrusneordinarinius þingsnius, ir tokià neáprastà Amerikos uþsienio poli-tikos tradicijø kombinacijà. O Busho iðrinkimas antrajai kadencijai ro-do, kad ði politika vis dëlto turi savo mandatà, ir beveik nereikia abe-joti, kad ji bus toliau tæsiama. Naujasis Amerikos lyderystës pasauly-

193 “Have strategy, need tactics. Historians’ view of the recent past”, The Economist, April 22,2004.

194 Kissinger H., “America’s Assignment. What will we face in the next four years? The for-mer secretary of State on the global challenges ahead”, Newsweek International, November8, 2004, http://msnbc.msn.com/id/6370505/site/newsweek, 2006 08 29.



je modelis jau ryðkëja, ir dabar atëjo laikas iðsamiau apmàstyti jo pa-vidalà.

Amerikos atsakomieji veiksmai á 2001 metø rugsëjo 11 dienos tero-ristiná iðpuolá ir ypaè 2003 metø Irako karas ðiai diskusijai suteikë visið-kai naujà atspalvá. Anksèiau buvo svarstoma ar po Ðaltojo karo susi-klosèiusià tikrovæ galima laikyti vienpole sistema, ar JAV yra (turëtøbûti) naujosios pasaulio tvarkos policininkas ir hegemonas, o dabarsvarstymø diskurse á avanscenà iðkilo nauja dilema195. Su niekuo ne-sulyginama JAV karinë ir kitokia galia bei pirmosios Busho administ-racijos pradëta vykdyti aktyvi vienaðaliðka uþsienio politika ir ypaèsprendimas nuversti Sadamo Huseino reþimà Irake parodë, kad JAVne tik turi galiø, bet ir politinæ valià dominuoti pasaulyje, kad pasaulisið tiesø jau tapo vienpolis, nes kaip minëta, visø kitø (gal tik su menko-mis iðimtimis) pasaulio valstybiø uþsienio politikos strategijø atskai-tos taðkas yra santykis su Amerika.

Savaime suprantama, kad toks Amerikos iðkilimas sukëlë prieðta-ringà reakcijà. Visas pasaulis tarsi pasidalijo á tuos, kurie pritaria196, irtuos, kurie tam linkæ prieðintis. Á prieðiðkas stovyklas suskilo ne tikpasaulis, bet ir paèios Amerikos visuomenë. Jeigu prisiminsime, kadAmerikos uþsienio politikos niekada nelëmë kuri nors viena tradicija,tai nieko keisto, kad Busho „imperialistinë“ uþsienio politika niekurtaip grieþtai nebuvo kritikuojama, kaip paèiose JAV197. Ir ðtai visus ðiuoskarðtus debatus kiek netikëtai sujungë „imperijos“ koncepcija. Ilgà lai-

195 Þr. Ikenberry G. J., ed., America Unrivaled: The Future of Balance of Power, Ithaca: CornellUniversity press, 2002.

196 Frum D., Perle R., An End of Evil: How to Win War on Terror, Random House, 2003; Lal D.,In Praise of Empires: Globalization and Order, New York: Palgrave Macmillan, 2004.

197 Per pastaruosius metus pasirodë kaip niekada daug publikacijø, kuriose labai negaty-viai vertinama ir kaltinama militarizmu JAV uþsienio politika ir prezidento Busho veik-là. «Buðizmà» pliekë ir dabar tebepliekia, kas tiktai netingi. Nors ði kritika gana efektin-ga, bet jai akivaizdþiai stinga konstruktyvumo. Þr.: Chomski N., Hegemony or Survival:America’s Quest for Global Dominance, Metropolitan Books, 2003; Liska G., Twilights of aHegemony: The Late Career of Imperial America, University Press of America, 2003; MannM., Incoherent Empire, Verso, 2003 (pastarojoje publikacijoje galima rasti netikëtai iðpopu-liarëjusá ðmaikðtø Amerikos imperijos apibûdinimà. Pasak Manno, Amerika yra «karinismilþinas, antraeilë ekonomika, politinis ðizofrenikas ir ideologinis fantomas»); JohnsonCh., The Sorrows of Empire: Militarism, Secrecy, and the End of the Republic, MetropolitanBooks, 2004; Soros G., The Bubble of American Supremacy: Correcting the Misuse of AmericanPower, Public Affairs, 2004.


kà buvo manoma, kad „imperijos“ sàvoka tinkama vartoti praeities ty-rinëjimams. Atrodë, kad imperijø laikas baigësi sulig dekolonizacijospabaiga. Galiausiai galutinis taðkas imperijø istorijoje turëjo tapti So-vietø imperijos, kuri, tiesa, visai bûdais stengësi iðsiginti savo imperia-listinës prigimties, þlugimas.

Bet ðtai „imperija“ vël atgimsta! Ko gero, pirmieji ðiais naujaisiaislaikais imperijos sàvokà pabandë permàstyti politinës filosofijos teore-tikai amerikietis Michael Hardt ir italas Antonio Negri, kurie sëkmin-gai pataikë „á deðimtukà“ ir jau 2001 metais paskelbë politinës filosofi-jos studijà su trumpu ir aiðkiu pavadinimu „Imperija“. Pasak jø, impe-rializmas, koká buvome ápratæ matyti ir þinoti jau nebe egzistuoja, betimperija ir toliau sëkmingai gyvuoja globalizacijos apimto pasaulio po-litinëje tvarkoje. Ði politinë tvarka gali bûti vadinama imperija, nes josveikimo galia nëra susieta su konkreèia teritorija ir atmeta tokias ikiðiol áprastas „antiimperialistines sàvokas, kaip „suverenitetas“, „vals-tybës“, „tautos“198. Hardtas ir Negris nesieja atvirai ðios naujos imperi-jos konkreèiai su JAV vaidmeniu (ypaè ekonominiu) pasaulyje, taèiauperskaièius knygà dël to lieka maþa abejoniø.

Ðis posûkis ið tiesø nëra atsitiktinis ir, be abejonës, atspindi esmin-gai pasikeitusià realybæ. Anksèiau tiktai norintys kritikuoti ir smerktiAmerikà vadino jà imperialistine valstybe arba kiek reèiau imperija.Dabar „imperija“ (kiek maþiau „imperializmas“) jau tapo nebe kritiniuneigiamu ideologiniu ðtampu, bet rimtø visapusiðkø debatø objektu199.Pagrindinis dabar jau yra ne klausimas yra ar nëra Amerika imperija,bet klausimai, kokia imperija yra Amerika ir kà tai reiðkia tarptautineisistemai ir paèiai Amerikai? 2003–2005 metais „imperinë“ literatûra tie-siog verste uþvertë Amerikos knygynø ir pasaulio akademiniø biblio-tekø lentynas. Kaip taikliai pastebëjo Economist apþvalgininkai, „To-mai apie Amerikà ir jos uþsienio politikà tiesiog trykðta ið ávairiausiøleidyklø taip pat greitai, kaip ir al- Qaedos vaizdajuostës pasiekia al-Jazeera televizijos studijas“200.

198 Þr.: Hardt M., Negri A., Empire, Harvard University Press, 2001.199 Vienas pirmøjø leidiniø, kuriame buvo pabandyta surinkti á vienà vietà ir pristatyti ryð-

këjanèias naujuose debatuose pozicijas buvo: Bacevich A.J., ed., The Imperial Tense: Pro-spects and Problems of American Empire, Chicago: Ivan R. Dee publisher, 2003.

200 “Have strategy, need tactics. Historians’ view of the recent past”, The Economist, April 22,2004.



Natûralu, kad „imperijos“ koncepcijos reabilitavimas visø pirma pa-skatino akademikus pasitelkti á pagalbà gyvenimo mokytojà – istorijà.Jeigu jau Amerika tampa imperija, tai visai pravartu paþvelgti á kitøankstesniais laikais egzistavusiø imperijø patirtá, problemas, iðkilimàir þlugimà. Todël tapo savaime suprantamas dalykas pabandyti naujaipaþvelgti á visø pirma Amerikai artimiausios Britanijos imperijos pa-tirtá201. Taèiau ne tik Britanijos, bet ir visos kitos kada nors pasaulioistorijoje gyvavusios imperijos – Romos ir Bizantijos, Prancûzijos ir Vo-kietijos, Kinijos ir Rusijos sulaukë tyrinëtojø dëmesio ir naujø publika-cijø, kuriose vienaip ar kitaip, labiau ar maþiau atvirai siekiama pasi-telkti istorinæ patirtá ðiø dienø procesø supratimui. Tipiðkais, bet tuopat metu dël savo geros stilistikos bei bandymo „nutiesti tiltà“ tarppraeities imperijø ir ðiandieniniø realijø daugiausia dëmesio ir recen-zijø sulaukusiais tyrinëjimais galima laikyti JAV gyvenanèio ðkotø kil-mës istoriko Niall Ferguson darbus Empire ir Collosus202. Pirmasis skir-tas Britanijos imperijos istorijai, o antrasis – skirtas ðiandieninio Ame-rikos dominavimo pasaulyje sulyginimui su ankstesniais hegemonaisir imperialistais, visø pirma, Britanija.

Fergusonas yra principinis imperinio valdymo ðalininkas. Remda-masis istoriniais pavyzdþiais jis parodo, kad imperija visø pirma yrane priemonë þmonëms ir tautoms pavergti, bet tvarkos ir gerovës ðalti-nis bei sàlyga. Todël, jo manymu, ðiais laikais Amerikos ágyvendina-mas imperinis valdymas turëtø visas galimybes átvirtinti pasaulyje li-beralià tvarkà. Amerika galëtø bûti liberali imperija, kuri platintø de-mokratines institucijas, teisës virðenybæ, ekonominá augimà ir þmogausteises. Taèiau, Fergusono manymu, Amerika tam nëra pakankamai pa-sirengusi ir nesugeba deramai iðnaudoti savo galimybiø. Kartais ji per-daug dëmesio ir energijos skiria vidaus politikai, uþuot suradusi tinka-mà balansà tarp vidaus ir uþsienio reikalø. O uþsienio politikoje pasta-ruoju metu, pasak Fergusono pernelyg pasikliaujama karine galia,

201 Þr., pavyzdþiui: O’Brien P. K., Clesse A., Two Hegemonies: Britain 1846–1914 and the UnitedStates 1941 – 2001, Aldershot: Ashgate, 2002.

202 Ferguson N., Empire: The Rise and Demise of the British World Order and the Lessons for GlobalPower, London: Allen Lane, 2002; Ferguson N., Colossus. The Price of America’s Empire, NewYork: The Penguin Press, 2004. Beje, pastaroji knyga sulaukë ir lietuviðkos recenzijos. Þr.:Paulauskas K., “Apie laivës imperijà, europietiðkà rojø ir naujà pasaulio tvarkà”, Politolo-gija, 2005, Nr. 1. p. 82–97.


uþuot, kaip derëtø imperijai, bûtø plëtojus labiau sudëtingesnes, la-biau subtilesnes tarptautinio dominavimo ir tvarkos palaikymo for-mas203.

Taigi, nors Fergusono knyga savo turiniu ið esmës yra istorinë ap-þvalga, autoriaus politinë pozicija yra atvirai deklaruojama. Todël ne-nuostabu, kad dar ryðkesnio politinio nusistatymoo galima aptikti vienðiuolaikinëms realijoms skirtoje „imperinëje“ literatûroje. Nors 2003–2005 metø literatûra apie JAV uþsienio politikà ir Amerikos „imperijà“yra ganëtinai gausi, pagrindiniø pozicijø pasidalijimas yra stebëtinailengvai dera su Meado pasiûlyta JAV uþsienio politikos tradicijø tak-sonomija. Debatuose iðsakomø pozicijø klasifikavimas tiktai á dvi pa-grindines grupes (pvz., 1997 metais tai padarë Walter A McDougallsavo knygoje Promised Land, Crusader State, iðskyræs tiktai du pagrindi-nius Amerikos uþsienio politikos impulsus – izoliacionizmà ir inter-vencionizmà204), gerokai supaprastina sudëtingà ðiuolaikinës politikospasaulá. O pasak knygos, kurios jau pats pavadinimas Obligations ofEmpire205 sëkmingai atspindi debatø esmæ, sudarytojo James Hentz, ðiuometu sàlyginai galima iðskirti keturis pagrindinius besivarþanèius po-þiûrius á tai, kaip dabar imperija tapusiai Amerikai derëtø elgtis ðiuo-laikiniame pasaulyje. Èia siûloma remti dar 1996 metais Barry Posen irAndrew Ross iðsamiame straipsnyje iðskirtas keturias kategorijas –neoizoliacionizmà, selektyvø ásitraukimà (angl. selective engagement),kooperaciná saugumà (angl. cooperative security) ir dominavimà (angl.primacy). Pasak Hentzo „ði tipologija, nepaisant visø galimø trûkumø,yra geras euristinis árankis suvokti, tarp ko tenka rinktis Amerikai... Beto ðios besivarþanèios alternatyvos gali bûti vertinamos kaip skirtingøJAV istorijos ir diplomatijos tradicijø atspindþiai“206.

203 Þr. Ferguson N., Colosus, p. 286–302.204 Vienu atveju Amerikà siûloma suvokti kaip «laimës þiburio» kalnà (City of the Hill), kuris

nenori pernelyg ásitraukti á pasaulio reikalus, o kitu atveju, kaip «kryþiuoèiø ordinas»,kuris siekia atversti visà pasaulá á savo tikëjimà, t. y. padëti tautos, kurioms blogiau seka-si, pasiekti demokratijos, þmogaus teisø rinkos ekonomikos ir panaðiø dalykø. Þr.:McDougall W. A., Promised Land, Crusader State. The American Encounter with the WorldSince 1776, Mariner Books, 1998.

205 Hentz J.J, ed., Obligations of Empire. United States’ Grand Strategy for a New Century, Le-xington: The University Press of Kentucky, 2004.

206 Hentz J.J. ed., Obligations of Empire, p. 3.



Ðtai ðiuolaikiniai izoliacionistai, kurie gali bûti priskirti jau Meadominëtai dþefersoniðkajai tradicijai, yra labiausiai nepatenkinti imperi-jos „atsiradimu“, gana kategoriðkai nusistatæ prieð Amerikos galios pro-jektavimà pasaulyje ir ið èia iðplaukianèiø „imperiniø ásipareigojimø“pasauliui atsiradimà. Pavyzdþiui, William Odom ir Robert Dujarricsavo knygoje pripaþásta, kad Amerikai pavyko pasiekti neturinèiø pre-cendento galios aukðtumø visose srityse ir kol kas jokia kita ðalis nega-li su ja lygintis. Taèiau autoriai dþefersoniðku stiliumi mato pavojø,kad Amerikai ir jos liberalizmui labiausiai gali pakenkti neiðmintingalengvabûdiðka uþsienio politika. Autoriai kritiðkai vertina tiek Clinto-no, tiek Busho veiklà uþsienio politikos srityje. Pastarajam jie priekaið-tauja, kad pernelyg pervertina terorizmo reikðmæ, nes terorizmas patssavaime negali bûti prieðas. Jis viso labo tëra prieðo taktika, pernelygdaug dëmesio jai gali dezorientuoti politikos formuotojus207.

Ðiai pozicijai galima priskirti ir Andrew Bacevich knygoje AmericanEmpire dëstomas mintis208. Ji mano, kad po ðaltojo karo Amerika visainatûraliai tapo imperija. Bushas vyresnysis ir Clintonas visai natûra-liai vykdë tà imperinæ politikà pakankamai nuosekliai projektuodamitokius Amerikos interesus ir idealus kaip globalus ekonominis saugu-mas, laisvoji rinka, þmogaus teisës, demokratija, teisës virðenybë. Ir tikkraðtutiniais atvejais ir tai toli graþu ne visada buvo linkæ pasikliautikarine jëga. Todël, pasak Bacevicho, nebûtø jokio pagrindo jaudintisdël tokio imperijos plëtojimosi. Taèiau pastaraisiais metais pasireiðkæskarinio dëmens stiprëjimas imperijos realizacijos kontekste, autoriuiatrodo pavojinga tendencija, kuri gali atneðti sunkiai ávertinamø þmo-giðkøjø, finansiniø ir moraliniø nuostoliø. Ðià mintá Bacevichas plëtojair kitoje uþ metø pasirodþiusioje knygoje The New American Militarism209.Jo manymu susiformavo pavojinga utopinës ideologijos ir militarizmokombinacija – „precedento neturinti karinë galia susiliejo su aklu tikë-jimu Amerikos vertybiø universalumu“. Bacevichas siûlo atsisakyti ðios

207 Odom W.E., Dujarric R., America’s Inadvert Empire, New Haven: Yale University Press,2004.

208 Bacevich A.J., American Empire: The Realities and Consequences of U.S. Diplomacy, HarvardUniversity Press, 2004.

209 Bacevich A.J. The New American Militarism: How Americans Are Seduced By War, OxfordUniversity Press, 2005.


pavojingos kombinacijos ir kol dar ne vëlu gráþti á realizmo erdvæ, ypaèkai kalbama apie karinës jëgos naudojimà.

Antroji alternatyva – selektyvusis ásitraukimas (angl. selective enga-gement). Pasak ðios pozicijos, kuri siejama su Hamiltono tradicija, ðali-ninkø, imperijos pareigos Amerikai irgi yra per sunkios. Jai nereikëtøuþsidaryti nuo pasaulio, bet derëtø labiau þiûrëti savo interesø (visøpirma ekonominiø) ir nesiimti ávesti savo tvarkos. Bûti pasaulio centru– tai sunkus, brangus ir beveik beprasmis uþsiëmimas, panaðus á Sizifodarbà. Pasaulis laikosi ant galios pusiausvyros ir geriau stengtis palai-kyti dabar esanèià palankià Amerikai galios pusiausvyrà, negu bandy-ti jà pakeisti vienaðaliu dominavimu210. Nancy Soderberg, Clintono me-tais turëjusi aukðtas pareigas Nacionalinio saugumo taryboje, savo kny-goje The Superpower Myth grieþtai kritikuoja Busho uþsienio politikàdël to, kad ji vykdoma remiantis klaidingu Amerikos galimybiø per-vertinimu, yra avantiûristiðka ir galiausiai tiktai teikia peno ir taip jaupasaulyje plaèiai paplitusiam antiamerikietiðkumui. Jos manymu, norsClintonui ir nepavyko iðvengti klaidø (Haitis, Somalis), bet ið jø pavy-ko pasimokyti ir ilgainiui pradëti ágyvendinti labiau niuansuotà selek-tyvaus, bet ryþtingo ásitraukimo politikà. Soderberg nuomone, tokiossëkmës pavyzdys yra Kosovo operacija, kuri ne tik sustabdë krizæ, betir be dideliø iðlaidø átvirtino Amerikos, kaip nepakeièiamos galios, po-zicijà pasaulyje211.

Treèioji pozicija – kooperacinis saugumas tæsia vilsoniðkà daugia-ðaliðkumo ir pasikliovimo tarptautinëmis institucijomis tradicijà. Ðiospozicijos ðalininkai mano, kad Amerikai turimà, bet vis labiau senkan-èià galià reikëtø iðnaudoti ne savo dominavimui iðlaikyti, bet kurti nau-joms ir plëtoti esamoms tarptautinëms institucijoms ir tarptautiniamsreþimams, kuriuos pasitelkus bûtø palaikoma demokratijos plëtrai irekonominei raidai palanki tarptautinë tvarka. Kitas Clintono administ-racijoje dirbæs analitikas Charles Kupchan, savo knygoje The End of theAmerican Era árodinëja, kad ateityje Amerika vis maþiau begalës pasi-

210 Kirakofe C.A., „Selective Engagement“ in Hentz J.J.ed., Obligations of Empire. United Sta-tes’ Grand Strategy for a New Century, Lexington: The University Press of Kentucky, 2004,p. 33–52.

211 Soderberg N., The Superpower Myth: The Use and Misuse of American Might, New York:Wiley, 2004.



kliauti vien tiktai savimi, nes tokia politika jà vis labiau suprieðintø sutokiais kylanèiais naujais galios centrais, kaip besivienijanèios Europair Rytø Azija212. Gilëjant Europos integracijai, JAV ir NATO, kaip tai-kos garanto vaidmuo darysis vis labiau rudimentiðkas, panaðiai kaipir Rytø Azijoje, kurioje esamai tvarkai palaikyti ilgainiui pradës uþtek-ti vis labiau ryðkëjanèio Kinijos ir Japonijos suartëjimo. Pasak Kupcha-no, vienpoliðkumo ir Amerikos pranaðumo laikotarpis jau baigiasi, to-dël bûtø daug racionaliau ne prieðintis ðiai nenumaldomai tendencijai,bet prieðingai – prie jos prisitaikyti ir tinkamai iðnaudoti. Tyrinëtojoþodþiais, atëjo laikas ruoðtis sklandþiam perëjimui á multipoliariná pa-saulá ir uþtikrinti, kad jame vieðpatautø ne atsitiktinumas ir nevaldo-ma galiø pusiausvyra, bet veiktø stipti ir patikima tarptautiniø institu-cijø sistema per kurià civilizuotai reikðtøsi „globalus regioniniø galiøkoncertas“213.

Originalø paaiðkinimà, kodël Amerikai yra neracionalu elgtis aro-gantiðkai ir vienaðaliðkai pateikë autoritetingas politologas Joseph Nyesavo 2002 iðleistoje knygoje The Paradox of America Power214. Jo argu-mentà bûtø galima susumuoti taip - nieko ðiame pasaulyje negalimapadaryti be Amerikos, bet labai nedaug kà Amerika gali pasiekti veik-dama viena. Nye neginèijamai pripaþásta, kad Amerika yra galingiau-sia pasaulio valstybë. Taèiau jis atkreipia dëmesá, kad bet kurios vals-tybës galia turi maþiausiai du matmenis – „grieþtàjá“ (angl. hard) ir „ðvel-nøjá“ (angl. soft), t. y. viena vertus, pusës lengvai pastebimà karinæ irekonominæ galià, o kita vertus – atvirumà, vertybiø skaidrumà, gebë-jimà kitus ne priversti, bet átikinti. Nye mano, kad abu galios matme-nys yra vienodai svarbûs ir „ðvelnioji“ galia, atsiþvelgiant á globaliza-cijà ir komunikacinæ revoliucijà yra dargi svarbesnë, negu „grieþtoji“.Atitinkamai Amerikos uþsienio politikoje abu galios matmenys turëtøbûti iðmintingai iðnaudojami, o ne tiesiog puikuojamasi savo fizine ga-

212 Kupchan Ch., The End of American Era: U.S. Foreign Policy and the Geopolitics of the Twenty–first Century, New York: Alfred A. Knopf, 2002.

213 Kupchan Ch., „Cooperative Security“ in Hentz J.J.ed., Obligations of Empire. United States’Grand Strategy for a New Century, Lexington: The University Press of Kentucky, 2004,p. 68–69.

214 Þr.: Nye J.S. Jr., The Paradox of American Power: Why the World’s Only Superpower Can’t GoIt Alone, Oxford University Press, 2002.


lia ir ignoruojama tarptautinë bendrija. Pasak Nye, Amerikos galiosvis tiek nepakanka iðspræsti tokias problemas kaip terorizmas, aplin-kos tarða ar masinio naikinimo ginklø neplatinimas. Amerika turi siek-ti átikinti á ðá procesà ásitraukti ir kitas valstybes. Amerika turi veiktipasaulyje ne remdamasi iðimtinai „grieþtàja“ galia, bet, prieðingai, pri-oritetas turi bûti atiduodamas „ðvelniajai“ galiai. Kiek vëliau Nye ðiaargumentacijà dar labiau iðplëtojo kitoje savo knygoje Soft Power, kuriàspecialiai paskyrë iðsamiai atskleisti savo anksèiau á apyvartà paleistà„ðvelniosios“ galios sàvokà. Pasak Nye, ne grieþtoji, bet bûtent ðvel-nioji Amerikos galia, jos patrauklumas pakirs teroristø galimybes plëstisavo átakà ir verbuoti naujus saviþudþius215.

Kitas þymus su Demokratø partija susijæs politologas Zbigniew Brze-zinski savo naujausioje knygoje The Choise irgi kritiðkai vertina Bushoadministracijos uþsienio politikà. Jis teigia, kad Bushas ir tie, kas jampataria, supainiojo Amerikos „pranaðumà“ (angl. preponderence) prieðkitas ðalis su Amerikos „visagalybe“ (angl. omnipotence). Ið tikrøjø, Ame-rikos sukaupta galia ið tiesø lyg ir suteikia jai galimybæ rinktis – arbadominuoti, arba tapti lydere. Taèiau pasirinkimo nëra. Grësmë pasau-liui ir Amerikai, kuri sklinda ið „globaliniø Balkanø“ (tokia metaforataikoma Artimøjø Rytø ir Centrinës Azijos regionui), yra pernelyg di-delë. Amerika, nors ir bûdama stipriausia valstybë, vis tiek yra per sil-pna vien savo jëgomis susidoroti su ðia problema, tuo labiau karinë-mis priemonëmis. Todël JAV vyriausybë, uþuot kûrusi paklusnias „no-rinèiøjø koalicijas“, turëtø savo politikà remti senomis patikrintomissàjungomis su ðalimis, kurios pripaþásta tas paèias vertybes, net jeiguir ne visada pavyksta pasiekti nuomoniø vienybæ konkreèiais klausi-mais. „Globaliniø Balkanø“ problemos, pasak Brzezinskio negalimaiðspræsti karinëmis priemonëmis. Vietoj prievartos turëtø bûti vykdo-mas lëtas, bet tuo pat metu nuoseklus ir metodiðkas transatlantinëssaugumo ir bendradarbiavimo zonos plëtimas, o kitø demokratiniø ða-liø, ypaè Europos Sàjungos, dalyvavimas ðiame darbe yra esminë sëk-mës sàlyga216.

215 Nye J. S. Jr., Soft Power: The Means to Success in World Politics, Public Affairs, 2004.216 Brzezinsky Z., The Choice: Global Domination or Global Leadership, New York: Basic Books,

2004.



Kaip galime nesunkiai pastebëti, nors ir bûdamos skirtingos ðiostrys pozicijos ið dalies sutampa, nes jos visos gana skeptiðkai þiûri á„imperijos pareigas“. Vienaip ar kitaip norima kaip nors tu pareigøatsikratyti arba bent nors kiek iðsisukti, susimaþinti jas, dalá atsako-mybës uþkraunant kitiems. Todël nenuostabu, kad visos ðios pozici-jos be iðimties kritiðkai vertina ketvirtàjá variantà – dominavimà (angl.primacy).

Ðiuolaikinis ðios „ketvirtosios linijos“ variantas Hentzo nuomone,nors ir genetiðkai siejamas su dþeksoniðkàja JAV uþsienio politikos tra-dicija, be abejo, yra gana naujas reiðkinys ta prasme, kad ðios pozicijosnuostatø niekada nebuvo bandoma realizuoti tarptautiniu mastu ir jiniekada nebuvo tapusi oficialiàja Vaðingtono politika217. Taèiau, kaipminëta, 2001 metø rugsëjo 11 dienos ávykiai dramatiðkai pastûmëjoJAV prezidentà bûtent tokio pasirinkimo keliu, kurá anksèiau idëjiðkai„iðgrindë“ jau pirmiau ðioje knygoje pristatyti neokonservatoriai, savoruoþtu kritikuoja kitas JAV uþsienio politikos tradicijas ir mano, kadjos yra pavojingo bailumo ir tingumo iðraiðka.

Baigiant debatø dël imperijos aptarimà belieka paþymëti, kad patysneokonservatoriai, kurie kitø diskusijos dalyviø yra laikomi „proim-perialistiðkiausiais“, patys toli graþu visai nesiþavi „imperijos“ idëja.Antai savotiðkame neokonservatoriø manifeste, kurá paraðë anksèiauminëtas autoritetingas ðios pakraipos atstovas Krauthammeris218, sa-koma, kad ðiaip jau taikyti sàvokà „imperija“ Amerikai yra nesusipra-timas, nes Amerika yra komercinë respublika, kuri niekada netroðkouþkariauti kitø ðaliø. Taèiau tuo pat metu – Amerika tai tokia komerci-në respublika, kuri turi didþiausià galià pasaulyje ir dël to tapo pasau-lio tvarkos sergëtoja. Todël dabartiniame pasaulyje Amerika negali sauleisti „snausti“, bet turi bûti aktyvi ir prireikus nesivarþyti naudoti jë-gà, tam, kad sutramdytø demokratiniø ir laivës vertybiø prieðininkus.„Jeigu kas nors lauþiasi á jûsø namus, jûs kvieèiate policijà. Kà jûs dary-site, jeigu kas uþpuls jûsø ðalá? – klausia Krauthammeris. Ir pats atsa-ko: jûs skambinsite á Vaðingtonà. Vienpoliame pasaulyje, panaðiausias

217 Hentz J.J. ed., op. cit., p. 6–9. 218 Krauthammer Ch., Democratic Realism: An American Foreign Policy For A Unipolar World,

American Enterprise Institute Press, 2004 (Irving Kristol Lecture).


á centralizuotà valdþià, á normø sergëtojà reiðkinys yra Amerika – Ame-rikos galia“219.

Tuo ir baigsime ðià santykinai trumpà ir, þinoma, fragmentiðkà va-dinamøjø debatø dël imperijos Amerikoje apþvalgà. Iðsamesniam jøgvildenimui reikëtø atskiros studijos, taèiau pagrindiniam ðios knygostikslui pasiekti ne tiek svarbios yra ðiø debatø detalës, kiek bendresnisvaizdas, kuris leidþia pamatyti, kiek klaidinantis ir primityvus gali bû-ti neásigilinusiø komentatoriø kartais pieðiamas Amerikos uþsienio po-litikos vaizdas, kai sutapatinamas tiktai su kuria nors viena, tam tikrulaiku didesnæ átakà ágijusia tendencija.

3.3. Jungtiniø Valstijø Rusijos politika:nestabilus kompromisas

Ðiuolaikinës (tiesa, ne visos) tarptautiniø santykiø studijø prieigos teikiapakankamai solidþias prielaidas tyrëjui, norinèiam ávertinti tarptautinëssistemos bûklæ ir poveiká atskirø valstybiø santykiø raidai. Antai realis-tinës tarptautiniø santykiø studijø prieigos poþiûriu Lietuvos ir Rusijos(maþos ir didelës valstybiø) santykiø normalizacijai bûtø palankûs tieveiksniai, kurie keistø ðiø ðaliø galios tarpusavio santyká silpnesniosiosnaudai. Santykiai bûtø tuo normalesni, kuo labiau bûtø subalansuotossàveikaujanèiøjø galios. Liberaliuoju poþiûriu valstybiø santykiø nor-malizacija bûtø baigta, jeigu tarptautiniu sisteminiu lygmeniu ásitvirtin-tø tvarka ir teisingumas, valstybëms ir visuomenëms bûtø uþtikrinta ga-limybë nevarþomai bendradarbiauti ir plëtoti mainus, arba, kitaip ta-riant, jeigu susiklostytø toks tarptautinis reþimas, tokia normø taisykliø,institucijø ir procedûrø visuma, kurios bûtø priimtinos visoms valsty-bëms, nepaisant jø dydþio ir galios parametrø. Galiausiai netgi konstruk-tyvistinë prieiga ðioje vietoje patartø ir sisteminiu lygmeniu ieðkoti tokiøveiksniø, kurie skatintø valstybiø tarpusavio pasitikëjimà ir „tirpdytø“kiekvienos jø sieká „saugumizuoti“ (arba tiksliau, „demonizuoti“) gretaesanèias ar tuo labiau galingesnes valstybes.

Þvelgiant retrospektyviai akivaizdu, kad tokie sisteminiai pokyèiaikaip ðaltojo karo pabaiga ir komunistinës imperijos þlugimas, JAV ta-

219 Krauthammer Ch., Democratic Realism, p. 10.



pimas „vienvalde“ arba, tiksliau, dominuojanèia valstybe pasaulyje vi-sais nurodytais poþiûriais Lietuvos ir Rusijos santykius veikë teigia-mai. Realistiniu poþiûriu Sovietø Sàjungos iðirimas reiðkë, kad Rusijaið esmës susilpnëjo ir Lietuvai atsirado galimybë ne tik atsikurti kaipvalstybei, bet ir á savo saugumo dilemos sprendimà átraukti kitus, pa-jëgesnius balansuoti Rusijà veikëjus, visø pirma JAV, pirmiausia pernarystæ NATO. Ir nors 1994 metais po Rusijos kariuomenës iðvedimoið Lietuvos ir netgi 1996 metais po pirmosios NATO plëtros tas Lietu-vos uþsienio politikos tikslas vis dar atrodë beveik neágyvendinamas,susiklosèiusios tarptautinës sisteminës sàlygos ir konkreèiai JAV pasi-rinktas uþsienio politikos kursas sudarë visiðkai palankias galimybesnuosekliai, atkakliai siekti ðio tikslo, ir, kaip þinome, galiausiai jis buvopasiektas.

Jeigu þvelgtume á po ðaltojo karo ávykusias pasaulio permainas ir jøsvarbà Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijai vertintume libera-liuoju poþiûriu, vëlgi tektø konstatuoti teigiamà jø reikðmæ. Ið pradþiøsituacija, pasaulyje susiklosèiusi po ðaltojo karo, davë pagrindà nusi-teikti labai optimistiðkai. JAV ir jø sàjungininkø atstovaujamø libera-liøjø vertybiø moralinë ir galiausiai materialinë pergalë prieð totalita-rizmà ir komunizmà ið tiesø paþadino viltis, kad, JAV prezidento Bus-ho vyresniojo þodþiais tariant, tikrai formuojasi naujoji tarptautinë tvar-ka, o toje tvarkoje taikos palaikymo misija atitenka per Jungtines Tau-tas ir drauge su savo sàjungininkais veikianèioms JAV. Taigi tuometbuvo galima manyti, kad atsiranda puiki galimybë Lietuvos ir Rusijossantykius galutinai sutvarkyti ne bet kokiø, o bûtent vakarietiðkø libe-raliøjø vertybiø pagrindu.

Po ðaltojo karo susiklosèiusi pasaulëtvarka, be abejo, suteikë dideliøgalimybiø kokybiðkai pasikeisti Lietuvos ir Rusijos santykiams ir kon-struktyvistinës prieigos poþiûriu. Idëja, kad bet kuri pasaulëtvarka, kadir kokia atðiauri bûtø, vis tiek yra ne amþinas prakeiksmas, bet tiktaisocialinis darinys, turëjo didelá potencialà teigiamai paveikti ir toká pai-nø probleminá „mazgà“ kaip Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijaposovietinëje eroje. Taèiau á tai, kad ðis procesas nevyks lengvai ir sklan-dþiai, kadaise dëmesá buvo atkreipæs Huntingtonas, kuris prognozavo,kad ideologinio liberalizmo ir komunizmo konflikto pabaiga reikð neliberalizmo pergalæ ir istorijos pabaigà, o tiktai naujà konfliktø, kylanèiø


ið kultûrinio civilizacinio tapatumo skirtumø, erà220. Todël atitinkamaigalutinë Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacija galëtø bûti pasiekta,jeigu pavyktø surasti bendrà vardiklá tarp ðiø skirtingoms krikðèionið-kosios civilizacijos atðakoms priklausanèiø valstybiø.

Taigi JAV iðkilimo ir virtimo „imperija“ padariniai Lietuvos ir Ru-sijos santykiø normalizacijai, be abejo, yra labai nevienareikðmës, betatrodo, kad bendra negatyviø ir pozityviø permainø pusiausvyra visdëlto iðlieka pakankamai stabili.

Viena vertus, pasireiðkæ Jungtiniø Valstijø, kaip tarptautinës siste-mos hegemono, nevarþomumas ir visagalybë neabejotinai yra negaty-vûs tuo aspektu, kurá bûtø galima apibûdinti kaip pernelyg laisvà tarp-tautinës teisës ir kitø nusistovëjusiø valstybiø bendrabûvio formø in-terpretavimà. Nepaisant viso tarptautinës teisës prieðtaringumo ir ne-tobulumo, tarptautinë teisë, tarptautinës normos ir reþimai yra gyvy-biðkai svarbûs maþesnëms ir silpnesnëms valstybëms. Gausybë maþø-jø valstybiø uþsienio ir saugumo politikos ir ypaè jø santykiø su di-dþiosiomis valstybëmis studijø akivaizdþiai patvirtina, kad maþosiosvalstybës dël savo ribotø iðtekliø visada yra priverstos papildomas tarp-tautines saugumo garantijas sieti arba su tarptautiniu mastu pripaþin-tu neutralitetu, arba su ávairiais aljansø deriniais221. Todël nesant pa-kankamai stabiliø tarptautiniø taisykliø ir institucijø ið viso sunku ási-vaizduoti, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai kada nors pagaliau taptønormalûs.

Þinoma, gerai, kad JAV yra Lietuvos sàjungininkë ir rëmëja, bet kartuJungtinës Valstijos, virsdamos taisykliø nevarþomu hegemonu ir tarp-tautinëje erdvëje pradëjusios elgtis prieðingai nusistovëjusioms nor-

220 Huntington S. P., „The Clash of Civilizations“, Foreign Affairs, Summer 1993, vol. 72, no 3,p. 22–28.

221 Þr. pvz.: Rappard W. E., „Small States in the League of Nations“, Political Science Quarter-ly, 1934, vol. 49, p. 544–575; Herre P., Die kleinen Staaten Europas und die Entstehung desWeltkrieges, Miinchen, 1937; Marks S., „Small States in Geneva“, World Affairs, Spring 1995,vol. 157, issue 4. p. 191–196; Wilkinson, J. R. „Denmark and NATO: The Problem of aSmall State in a Collective Security System“, International Organization, 1956, vol. 10, no 3,p. 390–401.; Mathisen T., The Function of Small States in the Strategies of the Great Powers,Oslo, Bergen: Tromsö, 1971; Knudsen O. P., „Of Lambs and Lions. Relations between Gre-at Powers and their Smaller Neighbours“, Cooperation and Conflict, 1988, vol. 23, no 4,p. 111–122;



moms, ne tik provokuoja prieðiðkø koalicijø susidarymà, bet ir neið-vengiamai pakeièia vertybëmis bei principais grindþiamus lygiaver-èius santykius su savo sàjungininkais á „ðeimininko“ ir „valdinio“ ryðá,kai „valdiniai“ yra vertinami ne pagal principingumà, bet pagal lojalu-mà. Visa tai buvo galima pastebëti prieð pat prasidedant Irako karui.

2003 metø pradþioje susiklosèius dramatiðkai situacijai, kai þlugoderybos Jungtiniø Tautø Saugumo Taryboje, maþesniø Vidurio Euro-pos valstybiø, áskaitant ir Lietuvà, narystës NATO perspektyva tapotiesiogiai priklausoma nuo politinës paramos tarptautinës teisës po-þiûriu abejotinam prezidento Busho sprendimui Irake sunaikinti Sada-mo Huseino reþimà. Þinoma, ðios JAV parëmusios ðalys iðloðë, jei þiû-rësime á trumpalaikæ perspektyvà, ir uþsitikrino JAV Kongreso para-mà ratifikuojant jø prisijungimo prie Ðiaurës Atlanto sutarties aktà, bet,þiûrint á ilgalaikæ perspektyvà, yra pavojus sulaukti ir ne tokiø pozity-viø padariniø, jeigu galios pasiskirstymas tarptautinëje sistemoje atei-tyje pastebimai keistøsi. Tuomet niekas negalëtø garantuoti, kad neat-sirastø ir daugiau norinèiøjø pasekti nevarþomø Jungtiniø Valstijø pa-vyzdþiu ir pradëti panaðiai elgtis – jeigu ne pasauliniu, tai bent regio-niniu mastu, tokià savo elgsenà pateisindami visai kilniais „humanita-rinës intervencijos“ motyvais.

Ðtai Rusijos uþsienio ir gynybos politikos tarybos prezidiumo pir-mininkas, Kremliui artimas politologas Sergejus Karaganovas, pasibai-gus Irako krizei, ir siekdamas paruoðti dirvà Rusijos ir JAV santykiønormalizavimui laikraðtyje Èçâåñòèÿ dëstë, kad Rusija Irako krizës metupadarë klaidà, kurià reikia kuo skubiau iðtaisyti. Jo þodþiais, reikalin-gas „naujas suvereniteto matymas“. Dauguma Treèiojo pasaulio ðaliønesugeba uþtikrinti tvarkos savo teritorijoje. Ir tai pasakytina apie bu-vusias sovietines respublikas. Ðtai kur slypi pagrindinë JAV veiksmøIrake prieþastis.222 Vëliau Karaganovas su Inozemcevu ðià idëjà iðplë-tojo savo straipsnyje þurnalo Foreign Affairs variante Russia in GlobalPolitics, kuriame jau atvirai, remdamiesi Irako precedentu, siekia pa-teisinti Rusijos veiksmus „artimajame uþsienyje“ bei legitimizuoti ir

222 Êàðàãàíîâ Ñ., „Óðîêè èðàêñêîé âîéíû. Ìîñêâà íå äîëæíà äåëàòü ÎÎÍèíñòðóìåíòîì áîðüáû ñ Âàøèíãòîíîì“, Èçâåñòèÿ, 12 ìàÿ 2003 ã., http://www.iz-vestia.ru/politic/article33565, 2006/08/30.


naujas ofenzyvas, jeigu Kremlius vienaðaliðkai nuspræstø, kad tokiøreikia. Pasak Karaganovo, tiek NATO veiksmai buvusioje Jugoslavijo-je, tiek Rusijos veiksmai Moldavijos Transnistrijoje bei Gruzijos Ab-chazijoje ir Osetijoje, tiek amerikieèiø veiksmai Irake (kadangi masinionaikinimo ginklø nerasta) yra ið esmës tokios sporadiðkos „humanita-rinës misijos“223.

Taigi nesunku pastebëti, kad susiklosèius tokioms tarptautinëms sà-lygoms, kai nevarþomai pradëtø reikðtis „naujasis suvereniteto maty-mas“, maþesniøjø valstybiø nepriklausomybë ir saugumas taptø darlabiau kvestionuojamu dalyku negu buvo iki ðiol, o tikëtis, kad Lietu-vos ir Rusijos santykiø normalizacijos perspektyva tokiame kontekstebus geresnë, vargu ar verta.

Taèiau Jungtiniø Valstijø, kaip tarptautinës sistemos hegemono, ne-varþomumas ir visagalybë neabejotinai turi ir pozityviø padariniø ati-tinkamam mûsø nagrinëjamos problemos sprendimui. Pozityvu yratai, kad Jungtinës Valstijos, dabar bûdamos ir faktinë, ir formali Lietu-vos sàjungininkë, iðlaiko ir netgi stiprina lyderystæ pasaulyje. Vien jøgalios „gravitacijos“, netgi joms paèioms labai menkai tiesiogiai daly-vaujant, kai sprendþiami mûsø regiono reikalai, pakanka, kad èia bentjau bûtø iðlaikomas status quo, kad naujas átakos zonø perskirstymasarba Baltijos valstybës pavertimas mainø objektu bûtø neámanomasarba bent jau labai sudëtingas. Pozityvus þenklas yra ir tai, kad JAV kolkas lieka suinteresuotos iðlaikyti NATO bei Europos saugumo ir ben-dradarbiavimo organizacijà, t. y. pagrindines tarptautines struktûras,per kurias jø dalyvavimas sprendþiant Europos reikalus yra sistemati-zuotas ir institucionalizuotas.

Kartu reikia paþymëti, kad Jungtiniø Valstijø visagalybë ið tiesø në-ra jau tokia akivaizdi, o jas vadinti „imperija“, ko gero, yra gerokaiperdëta. Nors JAV galios „gravitacijos“ pakanka, kad mûsø regionebûtø iðlaikytas tam tikras status quo, vis dëlto akivaizdu, kad ðitos „gra-vitacijos“ nepakanka, kad, pavyzdþiui, Baltijos ðaliø ir Rusijos santy-kiai pagaliau ið tikrøjø bûtø normalizuoti. Nors ir kiek daug bûtø su-

223 Èíîçåìöåâ Â.Ë., Êàðàãàíîâ Ñ.À., „Î ìèðîâîì ïîðÿäêå XXI âåêà“, Ðîññèÿ âãëîáàëüíîé ïîëèòèêå. ¹ 1, ßíâàðü – Ôåâðàëü 2005, http://www.globalaffairs.ru/numbers/12/3632.html, 2006/08/30.



rasta argumentø pagrásti tam, kad JAV tapo tikra ðiuolaikine naujøjølaikø imperija, ko gero, vis dëlto teisesni yra tie „imperiniø“ debatødalyviai, kurie pabrëþia gana ribotas „naujai iðkeptos“ imperijos ga-limybes. Antai 2003 metais JAV „imperinë“ diplomatija, susidûrusisu jungtine Prancûzijos, Vokietijos ir Rusijos opozicija Irako karui,vis dëlto nebuvo linkusi daugiau ðios prieðprieðos eskaluoti, bet, prie-ðingai, stengësi ðià antiamerikietiðkà grupuotæ suardyti pagal Con-doleezzos Rice pasiûlytà diferencijuotos politikos formulæ: punish Fran-ce, ignore Germany, and forgive Russia. Tai, aiðku, tradicinë imperinëpolitika, pagrásta principu „skaldyk ir valdyk“, bet nederëtø pamirð-ti, kad tai – silpnos (Bizantijos), o ne stiprios (klasikinës Romos) im-perijos politika.

Þvelgiant á Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos perspekty-và, ypatingo dëmesio verta paskutinë formulës dalis. Þinoma, forgiveRussia nereiðkia, kad JAV ketino nebeprieðtarauti jokiai Rusijos politi-kai, bet tai neabejotinai reiðkë, kad, atsiþvelgiant á Rusijos svarbà pa-saulinei energetikai ir ðios valstybës paramà kovojant su teroristais, jaitaikoma tolerancijos erdvë bus daug platesnë, o JAV politikos strategi-ja – maþiau apibrëþta, ir tai sukels atitinkamø padariniø.

Kalbant apskritai apie JAV ir Rusijos santykius po ðaltojo karo, kaipteigia James M. Goldgeier ir Michael McFaul savo iðsamioje JAV poli-tikos Rusijos atþvilgiu studijoje Power and Purpose, Amerikai visà laikàteko spræsti dilemà – kiek ji turëtø toliau tæsti Ðaltojo karo metais vyk-dytà galios pusiausvyros ir Rusijos sulaikymo politikà ir imtis naujosmisijos padëti Rusijai tapti liberalia, demokratiðka rinkos ekonomikosvalstybe224. Minëtø autoriø nuomone, Amerikos politikos formuotojaiRusijos atþvilgiu po ðaltojo karo tarsi suskilo á dvi stovyklas – „reþimopertvarkytojus“ (angl. regime transformers) ir „galios pusiausvyros pa-laikytojus“ (angl. power balancers). Pirmieji sakë: kadangi Rusija jau ne-bëra karinë grësmë Amerikai, ir demokratijos tarpusavyje nekariauja –reikia padëti jai kuo greièiau tapti klestinèia valstybe. Reikia skatintiinvesticijas, átraukti jà á tarptautines institucijas – tokias kaip Pasaulioprekybos organizacija, padëti jai plëtoti demokratines savo paèios ins-

224 Goldgeier F. M., McFaul M., Power and Purpose. U.S. Policy towards Russia after the ColdWar, Washington, D.C.: Brookings Institution Press, 2003, p. 3.


titucijas ðalies viduje. Ir tuomet bus visai nesvarbu, kiek Rusija turësbranduoliniø galvuèiø, taip, kaip nesvarbu, kiek tokiø ginklø ðiandienturi Jungtinë Karalystë.

Antrosios stovyklos atstovai oponavo ðiam poþiûriui ir teigë, kadJAV neturi realiø galimybiø daryti esminæ átakà Rusijos vidaus politi-kai, todël pagrindinis JAV interesas visø pirma bûtø iðnaudoti laikinàRusijos susilpnëjimà ir sukurti tokià galios pusiausvyros ir tarptauti-nio saugumo sistemà, kuri bûtø palanki Jungtinëms Valstijoms. Grieþ-èiausia ðio poþiûrio pozicija – siekis toliau silpninti Rusijà iki galutiniojos suirimo ir susiskaidymo á atskiras suverenias demokratines ir drau-giðkas Jungtinëms Valstijoms valstybes225.

Þvelgiant á Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos perspektyvàir viena, ir kita strategija turi pranaðumø ir trûkumø. Taèiau kaip visa-da tokiais atvejais, kai susiduria prieðingos nuomonës, reali JAV vy-riausybës politika tapo nestabiliu dviejø kraðtutinumø kompromisu.Ir ið tikrøjø, Busho jaunesniojo politikoje Rusijos atþvilgiu bendramepadidëjusio indiferentiðkumo fone buvo galima pastebëti nuolatiná ban-dymà balansuoti tarp ðiø dviejø politikos kraðtutinumø. Tam tikru mo-mentu „virðø“ ima „galios pusiausvyros palaikytojai“, bet ilgainiui jøvirðenybæ keièia „reþimo pertvarkytojai“.

Ðtai 2003 metais po Irako karo JAV politikoje Rusijos atþvilgiu la-biau vyravo „galios pusiausvyros palaikytojø“ nuomonë, pasak kuriø,nëra prasmës kiðtis ir kritikuoti Rusijos vidaus politikos procesø, nesjø vis tiek neámanoma paveikti. Todël vieðuose praneðimuose apie 2003metais ávykusius Busho ir Putino sutikimus Sankt Peterburge (birþelá)ir Camp Davide (rugsëjá) buvo teigiama, kad lyderiai diskutavo tiktaibendrais rûpimais klausimais (terorizmas, Iranas, Irakas), taèiau Bus-has ar kiti JAV administracijos pareigûnai, nepaisydami, kad átakin-giausi Amerikos dienraðèiai negailestingai pliekë Putino vidaus politi-kà, vieðai nekritikavo Putino nei dël Èeèënijos, nei dël demokratijossuvarþymø. O ðtai padëtis NVS ðalyse, jeigu ir buvo svarstoma, tai apiejà vieðai kalbama nebuvo. Taèiau akivaizdu, kad ðioje srityje ðioks toksgeopolitinis „þaidimas“ vyko, o JAV ir Rusijos pozicijos jame buvo be-veik prieðiðkos. Èia uþtenka prisiminti jau anksèiau ðioje knygoje ap-

225 Plaèiau •r. Goldgeier F. M., McFaul M., p. 1–17.



tartà JAV ir Rusijos susidûrimà ESBO dël Moldovos arba JAV paramàtuometinëms permainos Gruzijoje.

Bet netrukus po ðiø susidûrimø galios „pusiausvyros palaikymo sti-liumi“ buvo galima stebëti ir kitos, t. y. „reþimo pertvarkytojø“ nuo-statø átakos JAV administracijai apraiðkas. JAV pagaliau ryþosi vieðaipakritikuoti Rusijos vidaus politikos procesus. Rusijos valdþia, siekda-ma kontroliuoti rinkimø kampanijos eigà, vis labiau ribojo þodþio lais-væ bei apsisprendë galutinai suþlugdyti didþiausià naftos bendrovæ Ju-kos, todël JAV spauda ir ávairios interesø grupës sustiprino spaudimàBushui, kad jis imtøsi vieðai kritikuoti Putino vidaus politikà ir demo-kratijos suvarþymus226. Galiausiai jie savo tikslà pasiekë.

2004 metø sausio pabaigoje JAV valstybës sekretorius Powellas ponaujai iðrinkto Gruzijos prezidento Michailo Saakaðvilio inauguracijosTbilisyje uþsuko derybø ir á Maskvà. Vizito metu Rusijos laikraðtyjeÈçâåñòèÿ buvo paskelbtas didelá atgarsá sukëlæs Powello straipsnis, ku-riame jis ne tik diplomatiðkai apþvelgë Rusijos ir JAV santykius, bet irpakankamai grieþtai kritikavo Rusijos valdþià227. Powello straipsnyjeiðskirti du pagrindiniai probleminiai punktai – Rusijos demokratijosproblemos ir Rusijos elgsena posovietinëje erdvëje. Ðie du problemi-niai mazgai ir buvo pagrindiniai JAV ir Rusijos santykiø ir nesutarimøleitmotyvai 2004 metais.

Tiesa, reikia paþymëti, kad apkritai 2004 metais JAV ir Rusijos san-tykiai plëtojosi labiau ið inercijos negu dël kokiø nors naujø politiniøimpulsø. 2004 metai buvo rinkimø metai, todël tiek Putinui, tiek Bus-hui labiau rûpëjo vidaus, o ne uþsienio politika. Taèiau netrukus esa-mus prieðtaravimus vël iðryðkino du svarbiausi kritiðki antrosios 2004metø pusës ávykiai. Tai 2004 metø rugsëjo Beslano ákaitø tragedija, ku-ri tapo pretekstu Putinui suduoti dar vienà smûgá Rusijos demokra-tijos raidai, ir 2004 metø pabaigoje – Ukrainoje kilusi oranþinë revoliu-cija, kuri kiek netikëtai bendrø vertybiø pagrindu vël suvienijo dël Ira-

226 Plaèiau •r. Slevin P., Baler P., „Bush Changing Views on Putin. Administration That Hailed Rus-sian Leader Alters Course“, The Washington Post, December 14, 2003, p. A26, http://www.washingtonpost.com/ac2/wp-dyn?pagename=article&contentId=A62533-2003Dec13&notFound=true , 2005/03/04.

227 Þr. Ïàóýëë Ê., „Ïàðòíåðñêèå îòíîøåíèÿ: ðàáîòà ïðîäîëæàåòñÿ“, Èçâåñòèÿ, 26ÿíâàðÿ 2004 ã., http://www.izvestia.ru/world/article43464, 2005/03/05.


ko karo gerokai susiprieðinusias JAV ir Vakarø Europà bei dar aiðkiauparodë tà vertybinæ prarajà, kuri, nieko nepaisant, ir toliau tebeþiojitarp Vakarø ir Rusijos.

Tarptautinis Beslano moksleiviø þûties atgarsis buvo dvilypis. Vie-na vertus, pasaulis smerkë teroristø þiaurumà ir reiðkë uþuojautà aukøartimiesiems. Antra vertus, visuotinæ nuostabà këlë Rusijos tarnybøneprofesionalumas ir bejëgiðkumas bei valdþios institucijø abejingu-mas þmogaus gyvybei. Bet dar didesnæ nesupratimo bangà pasaulyjesukëlë visai neadekvatus problemai prezidento Putino politinis atsa-kas á tik kà ávykdytà teroro aktà. Putinas pareiðkë, kad siautëjantis te-rorizmas reikalauja stiprinti valstybæ, todël dabar svarbiausia – panai-kinti... tiesioginius gubernatoriø rinkimus. Pagal naujà tvarkà dabargubernatorius Kremliaus teikimu rinks Federacijos subjektø tarybos228.

Taigi Putinas ne tik kategoriðkai atmetë ið visø pusiø sklindanèiusraginimus pradëti ieðkoti politiniø kruvino Èeèënijos konflikto sure-guliavimo priemoniø, bet, visuotinei Rusijos opozicijos ir tarptautinësbendrijos nuostabai, pareiðkë, jog tam, kad ateityje bûtø galima apsi-saugoti nuo teroro aktø, ágyvendins tolesnes ðalies valdymà labiau cen-tralizuojanèias reformas. Kitaip tariant, Beslano siaubas tapo dar vienupretekstu stiprinti ir taip jau didelæ Kremliaus galià. Putinas þengë darvienà þingsná autoritarizmo link. Todël nenuostabu, kad Rusijos de-mokratijos problema, kurià iki tol buvo vengiama liesti JAV ir Rusijosaukðèiausiojo lygio susitikimuose, pagaliau pakliuvo á darbotvarkæ. 2004metø lapkrièio 20 dienà pirmame po JAV prezidento rinkimø Putino irBusho susitikime, kuris vyko Èilëje, Azijos ir Ramiojo vandenyno ðaliøsusitikimo kuluaruose, JAV prezidentas domëjosi, kaip reikia suprastiRusijos valdþios vykdomà centralizacijos reformà. Pasak naujienø agen-tûrø praneðimø, Putinas pateikë Bushui „ilgà ir iðsamø, istorijos fak-tais pagrástà paaiðkinimà, kad Rusijos istorinës tradicijos reikalauja tai-kyti jai ribotos demokratijos formà“, bet uþtikrino já, kad ðis sprendi-mas neturëtø bûti traktuojamas kaip Rusijos gráþimas á totalitarizmà229.

228 Þr. plaèiau: Ïðåçèäåíò Ðîññèè, „Âûñòóïëåíèå íà ðàñøèðåííîì çàñåäàíèèÏðàâèòåëüñòâà ñ ó÷àñòèåì ãëàâ ñóáúåêòîâ Ðîññèéñêîé Ôåäåðàöèè, 13 ñåíòÿáðÿ2004 ãîäà, Ìîñêâà, Äîì Ïðàâèòåëüñòâà Ðîññèè“, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.president.kremlin.ru/appears/2004/09/13/1514_type63374type63378ty-pe82634_76651.shtml, 2005/03/30.

229 Lateline News, „Bush tells Putin of concerns about Russia“, Santiago, November 20, 2004,http://dailynews.muzi.com/ll/english/1336553.shtml, 2005/03/20.



Putino referencija, susijusi su Rusijos istorija, nëra naujas dalykasdiskutuojant apie ðià ðalá ir jà analizuojant, taèiau reikia paþymëti, kadtai naujas dalykas bûtent Putino „repertuare“. Ankstesniuose Putinopareiðkimuose ir politikoje Rusijos civilizacinis iðskirtinumas niekadanebuvo pabrëþiamas. Prieðingai, jeigu prisiminsime jau minëtà pro-graminá 2003 metø Putino metiná praneðimà Valstybës Dûmai, pama-tysime, kad ten jokiø uþuominø apie Rusijos iðskirtinumà nëra. Atvirkð-èiai – pagrindinis akcentas skiriamas Rusijos pastangoms sugràþintiðalá á gerbiamø valstybiø bendrijà, „á civilizacijà“. Taèiau nuo demo-kratijos tolstanti politinës valdþios elgsenos logika, valdþios koncen-tracija vienose rankose, kitamaniø persekiojimas verèia telktis nors jausenø ir ne originaliø, bet iðbandytø argumentø. Taèiau, kaip pastebëjoSantjago susitikimà komentavæs austrø dienraðèio Der Standard apþval-gininkas, nors Vakaruose irgi daugelis mano, kad Rusijà galima valdy-ti tiktai tvirta ranka, „bet tuo pat metu daugeliui, ypaè jaunimui, pasi-sakanèiam uþ tikrà demokratijà, tai – karti patirtis. Bet tai, kad Putinotezë yra farsas, labai aiðkiai matoma Ukrainoje. Ðiame istoriniame rusøtautos centre per nedaugelá nepriklausomybës metø atsidaro pilietinësvisuomenës uþuomazgø. Tai daug prisidëjo prie to, kad praeità sek-madiená per prezidento rinkimus Ukrainos pilieèiai iðkëlë tikrà alter-natyvà esamai sistemai, nors ir buvo bandoma falsifikuoti rezultatus.Rusijos kultûriniai sluoksniai taip pat puikiai þino, kokios demokra-tijos nori“230.

Ið tikrøjø, kaip parodë ávykiai, Beslano krizë buvo tiktai preliudijaproblemø, kurias vis aðtriau JAV këlë Putino politika. Metø pabaigoje átarptautiniø naujienø suvestiniø prieká daug kam Amerikoje ir Euro-poje netikëtai ásiverþë Ukrainos problema, jos tuometinës valdþios ban-dymai suklastoti prezidento rinkimø rezultatus. Nepaisant to, kad Ru-sija vienareikðmiðkai signalizavo, jog palaiko Ukrainos prezidento rin-kimus „laimëjusá“ kandidatà, ir uþsienio nuomonë èia neturëtø vai-dinti jokio vaidmens, Putino signalai ðá kartà nebuvo veiksmingi. Lap-krièio 24 dienà JAV valstybës sekretorius Powellas pareiðkë, kad JAV

230 Kirchengast J.,“Die passende Demokratie. Auch im russischen Kulturkreis wissen dieMenschen, welche Art von Demokratie sie wollen“, Der Standard, 21 November, 2004,http://derstandard.at/?url=/?id=1865865 , 2005/03/20.


nepripaþásta Ukrainos prezidento antrojo rinkimø turo rezultatø ir ra-gina surengti naujus sàþiningus rinkimus231. Ðiuo pavyzdþiu netrukuspasekë ir Europos Sàjunga, todël Rusija turëjo trauktis ir pripaþinti,kad jeigu jau iðkilo ginèai dël rinkimø teisëtumo – jie turëtø bûti spren-dþiami teisme. Ir, kaip þinome, teismo sprendimas buvo panaikinti su-klastotø rinkimø rezultatus.

Pasaulio spauda ir politikos analitikai Ukrainos epizodà ávertino vie-nareikðmiðkai, ne tik kaip politiná Rusijos ir asmeniðkai Putino pralai-mëjimà, bet ir kaip stebëtinà politinio nekompetentingumo pavyzdá232.Taèiau kad ir kaip ten bûtø, svarbiausia Ukrainos krizës pamoka yrata, kad èia, ko gero, dar ryðkiau negu prieð metus Gruzijoje buvo at-skleistos Rusijos galimybiø kiðtis á gretimø valstybiø vidaus reikalusribos ir ið esmës pozityvus vaidmuo, kurá gali suvaidint JAV su kito-mis Vakarø ðalimis, jeigu tiktai tam pavyksta sutelkti pakankamà poli-tinës valios kieká. Todël atrodytø, kad „galios pusiausvyros palaikyto-jai“ Ukrainos pavyzdá galëtø pateikti kaip svarø argumentà ir toliaukreipti JAV politikà Rusijos atþvilgiu ðia kryptimi. Taèiau, kaip parodëvëlesni ávykiai, Ukrainos epizodas, prieðingai negu buvo tikimasi, jo-kiø reikðmingesniø JAV ir Rusijos santykiø pokyèiø nesukëlë. Nors Ru-sijoje neásitvirtina demokratija, jos uþsienio politika ir toliau orientuotaá siaurai suprantamos politinës átakos ir komercinës naudos uþtikrini-mà ir visa tai kol kas neturi nieko bendra su Vakaruose universaliomispripaþástamomis vertybëmis – demokratija, tautø apsisprendimu, lais-vais rinkimais, þmogaus teisëmis, vis dëlto niekas nesuinteresuotas gráþ-ti á ðaltojo karo laikus. Todël ir toliau JAV politika panaði á kiek prieð-taringà kritiðko poþiûrio ir tolerancijos Rusijos atþvilgiu kokteilá.

2005–2006 metais vyko tas pats procesas, kai taip ir lieka iki galoneaiðku, ar JAV ið tiesø rimtai uþsiima Rusijos „balansavimu“ mûsøregione, ar ið tiesø rimtai vyko ir tebevyksta þiniasklaidos iðpopulia-rintas „geopolitinis þaidimas“ NVS erdvëje. Viena vertus, Bushas irtoliau stengësi palaikyti dar nuo 2001 metø susiklosèiusius normaliusir draugiðkus santykius su Rusija ir asmeniðkai su Putinu. Bushas ven-

231 CNN.com., „Powell: ‘Fraud and abuse’ in Ukraine vote“, November 25, 2004, http://www.cnn.com/2004/US/11/24/powell.ukraine/ 2005/03/20

232 Þr.: Corvin J. A., „Who lost Ukraine?“, RFE/RL Russian Political Weekly, January 12, 2005,vol. 5, no. 2, http://www.rferl.org/reports/rpw/2005/01/2-120105.asp , 2005/03/23.



gë vieðo aðtriø Rusijos politikos NVS ðalyse klausimø svarstymo eili-nio susitikimo su Putino metu 2005 metø vasario 24 dienà Bratislavo-je233. 2005 metø geguþës 9 dienà Bushas taip pat atvyko á Maskvà ðvæstipropagandinio pergalës Antrajame pasauliniame kare 60 metø jubilie-jaus. JAV prezidentas nepaisë gausybës raginimø ir net nebandë kves-tionuoti Rusijos narystës G8 grupëje, bet lyg niekur nieko 2006 metøliepà Sankt Peterburge dalyvavo G8 susitikime, kurá pirmininkaujantiRusija pavertë didþiuliu propagandiniu ðou, skirtu vidaus ir uþsienioauditorijai, rodanèiu, kad Putino parinkta Rusijos vidaus ir uþsieniopolitikos linija yra teisinga.

Ðá JAV „nuolaidþiavimà“ galima suprasti. JAV prezidentui pakan-ka problemø ir be Rusijos. Vien karas su terorizmu ir pranokusi anks-tesnius lûkesèius Irako „klampynë“ suryja daug dëmesio ir iðtekliø.Prie to reikia pridurti Afganistanà ir Iranà. O be „Didþiøjø ViduriniøRytø“, JAV prioritetø sàraðe vis svarbesnë darosi Azija ir, visø pirma,auganti supergalybë – Kinija. Galiausiai daug svarbiau uþ deramà san-tykiø su Rusija reformavimà JAV yra pagedusiø santykiø su senaisiaissàjungininkai Vakarø Europoje atkûrimas.

Pasak jau minëto JAV ir Rusijos santykiø eksperto McFaulo, pa-grindinë JAV politikos Rusijos atþvilgiu problema yra ne ta, kad gre-sia pavojus ásivelti á naujà ðaltojo karo pobûdþio konfrontacijà, bet ta,kad JAV ið principo neturi aiðkios pozicijos ir nuostatos ðios ðaliesatþvilgiu234. O pastarøjø metø ávykiai rodo, kad JAV neryþtingumàRusija labai efektyviai iðnaudoja. Putinas nors praktiðkai labai men-kai arba ið viso nepadeda JAV kovoti su terorizmu arba branduolinioginklo platinimu (Irano atvejis) ir visomis iðgalëmis prieðinasi demo-kratiniams procesams ne tik savo, bet ir gretimose ðalyse, tuo pat me-tu gali girtis gerais asmeniniais santykiais su Bushu ir netgi pastarai-siais metais turëti já kaip nuolatiná statistà savo propagandiniuose ðou,efektingai demonstruojanèiuose Rusijos „sugráþimà“ á didþiøjø vals-tybiø klubà.

Tokia situacija, be jokios abejonës, ne tik nekuria reikiamø prielaidønormalizuoti Lietuvos ir Rusijos santykiø bûklæ, bet netgi prieðingai jà

233 „Candid words on Russia’s drift from democracy“, Economist, 24 February 2005.234 McFaul M., „Russia and the West: A Dangerous Drift“, Current History, October, 2005.


ne tik „uþðaldo“, bet ir sistemingai blogina. Tuo naudodamasi Rusijagali nuolat santykinai sëkmingai plëtoti demagoginá propagandiná ka-rà prieð Baltijos ðalis, stengtis jas izoliuoti tarptautinëje arenoje ir kiek-viena proga demonstruoti, kad jos skiriasi nuo kitø Vakarø demokra-tijø. 2005–2006 metais buvo ypaè gausu tokios politikos apraiðkø. Puti-nas 2005 metø vasario susitikimo su Bushu Bratislavoje iðvakarëse vi-sai nesivarþydamas ir nesulaukdamas solidþios tarptautinës kritikos,interviu Slovakijos radijui ir televizijai teisino Sovietø Sàjungos veiks-mus 1939 metais pasiraðant Molotovo–Ribbentropo paktà ir vëliau anek-suojant Baltijos ðalis, o jas paèias ávardijo nemokðomis istorijos perra-ðinëtojomis235. Ðiame kontekste reikëtø paminëti vien didþiules Lietu-vos ir Rusijos santykiø diplomatines átampas sukëlusius Antrojo pa-saulinio karo pabaigos 60 metø236 ir Kaliningrado (o tiksliau Karaliau-èiaus) 750 metø jubiliejø237 iðkilmes Rusijoje.

Antra vertus, negalima tvirtinti, kad JAV galutinai „uþmirðo“ Rusi-jà ir neieðko tinkamos politikos. Lyginant 2002 ir 2006 metø JAV prezi-dento Busho patvirtintas Nacionalinio saugumo strategijø tekstø vie-tas, skirtas Rusijai, galima pastebëti, jog formuluoèiø stilius ir tonasyra gerokai pasikeitæ ir atspindi, kad JAV gana kritiðkai vertina pasta-røjø ketveriø metø Rusijos politikos raidos vektoriø. 2002 metais buvoteigiama, kad JAV su Rusija plëtos strateginæ partnerystæ ir tiktai „visdar tebesitæsiantis Rusijos nepasitikëjimas mûsø motyvais ir politikastabdo mûsø santykiø gerëjimà“238. O 2006 metø dokumente jau nebe-rasime uþuominø apie strateginæ partnerystæ, tiktai apgailestavimà, kad„dabartinës tendencijos, deja, rodo tirpstantá ásipareigojimà (angl. di-minishing commitment) demokratinëms laisvëms ir institucijoms“. To-dël ateityje JAV planuoja imtis þygiø ir bandyti „átikinti Rusijos vy-riausybæ, kad demokratijos paþanga paèioje Rusijoje ir jos regione pa-

235 Þr.: Ïðåçèäåíò Ðîññèè, „Èíòåðâüþ «Ðàäèî Ñëîâåíñêî» è ñëîâàöêîé òåëåêîìïàíèèÑÒÂ“, 22 ôåâðàëÿ 2005 ãîäà, http://www.president.kremlin.ru/appears/2005/02/22/2118_type63379_84394.shtml, 2006/08/31.

236 Plaèiau þr.: Janeliûnas T., „Geguþës 9–osios problema saugumizavimo teorijos ir komu-nikacinio saugumo poþiûriu“, Politologija, 2005, nr. 2(38), p.3–30.

237 Plaèiau þr.: Lopata R., Ákaito anatomija: Kaliningrado jubiliejaus byla, Vilnius: Eugrimas, 2006.238 The National Security Strategy of the United States of America, Septemeber 2002, p. 27, http://

www.whitehouse.gov/nsc/nss.pdf, 2006 09 02.



sitarnaus ten gyvenantiems þmonëms ir pagerins jos santykius su mu-mis, kitomis Vakarø vyriausybëmis ir kitomis regiono ðalimis239.

Dabar bûtø sunku ir per anksti vertinti, kiek planuojamos JAV pa-stangos yra sëkmingos, taèiau sprendþiant ið to, kad 2006 metais jaudaug daþniau galima pastebëti labai aukðtø JAV pareigûnø tono pasi-keitimà ir iðgirsti vieðà Rusijos kritikà, galima manyti, kad pokyèiaivyksta, bet, matyt, pernelyg dideliø vilèiø puoselëti nereikëtø. Èia ge-ru pavyzdþiu galëtø bûti ið pradþiø didelá atgarsá sukëlusi JAV vice-prezidento Cheney’io kalba Vilniaus konferencijoje 2006 metø geguþës4 dienà. Kalboje viceprezidentas kritikavo Rusijos valdþià uþ nutolimànuo demokratijos bei jos negarbingà energetiniu ðantaþu pagrásta uþ-sienio politikà240. Kalba ið tiesø sukëlë didelá atgarsá, kai kurie komen-tatoriai suskubo jà lyginti su ðaltojo karo pradþia siejama 1946 metøkovo 5 dienos Churchillio kalba Fultone (Misuris, JAV), taèiau, atrodo,kad visi ðie vertinimai buvo gerokai perdëti. Þvelgiant á ðiuos ávykiusið mûsø nagrinëjamos problemos perspektyvos, aiðku, yra teigiama,kad vyksta JAV laikysenos pokytis grieþtesnës pozicijos Rusijos atþvil-giu link, taèiau vis dar neapleidþia jausmas, kad ðitas pozicijos sugrieþ-tëjimas yra ne tik ið esmës labai jau formalus, bet ir gerokai pavëluotas,vargu ar kà Rusijos raidoje begalintis pakeisti pozityvesne linkme. Norstarptautinës sistemos hegemonas – JAV tikrai nenusiðalino nuo mûsøregiono problemø, vis dëlto jis nepajëgia visiðkai uþpildyti esamo ga-lios vakuumo ir kartu nesukuria tinkamo fono galutinei Lietuvos irRusijos santykiø normalizacijai.

239 The National Security Strategy of the United States of America, March 2006, p. 39, http://www.whitehouse.gov/nsc/nss/2006/nss2006.pdf , 2006/09/02.

240 Vice President of the USA, „Remarks at the 2006 Vilnius Conference“, May 4, 2006, http://www.whitehouse.gov/news/releases/2006/05/20060504-1.html, 2006/09/02.


Post Scriptum

Tarpvalstybiniø buvusiø kolonijø ir metropolijø santykiø normalizaci-ja visuomet bûna ilgas ir skausmingas procesas. Turi praeiti nemaþailaiko, kol prie „iðsiskyrimo“ galutinai pripranta ir prisitaiko valstybiøekonomikos, politikos, kultûros ir visuomenës. Ðtai ir nuo Lietuvos irRusijos „iðsiskyrimo“ praëjo jau penkiolika metø, bet kol kas nëra jo-kio pagrindo teigti, kad santykiai tarp ðaliø bûtø tapæ visiðkai norma-lûs. Ir tai jau kelia susirûpinimà. Bet dar didesná susirûpinimà kelia tai,kad ðiandien kaip niekada iki ðiol darosi neaiðku, kuria linkme jie plë-tosis toliau – normalizacijos ar prieðingai – turësime progos stebëti at-virkðtiná procesà.

Kai susiklosto tokios neaiðkios situacijos, þmonës paprastai bandoremtis istorine patirtimi ir atsispirdami nuo jos interpretuoti dabartiesávykius ar prognozuoti ateitá. Jeigu paþvelgsime á Lietuvos ir Rusijossantykius ið ilgalaikës perspektyvos, pabandysime susumuoti, keliøðimtmeèiø patirtá, tai, deja, nieko paguodþianèio ir èia nesurasime. Taikadaise jau apraðë kone þymiausias visø laikø Lietuvos istorikas Te-odoras Narbutas (1784–1864), kuris paþymëjo, kad santykiuose tarp Ru-sijos ir Lietuvos jau nuo XII amþiaus veikia „svarstykliø“ dësnis. KaiRusija nusilpsta, Lietuvai yra skirta atgauti jëgas. Ir prieðingai, kai Ru-sija atgauna jëgas, Lietuvai vël yra blogai241.

Narbutas savo „svarstykliø teorijà“ suformulavo 1835 metais. Betnesunku pastebëti, kad ir vëliau Lietuvos ir Rusijos santykiai plëtojosipagal Narbuto „svarstykliø“ teorijos padiktuotà scenarijø. Juk ði teori-ja puikiai paaiðkintø ir 1940–uosius, ir 1990–uosius metus. Pagaliau jipuikiai paaiðkintø dabar ir vël akivaizdþiai pablogëjusius Lietuvos irRusijos santykius. Juk tai, kad ðiandieninë Rusija „atgauna jëgas“, jau

241 Þr.: Narbutas T., Lietuviø tautos istorija. Treèias tomas [History of Lithuanian Nation. TheThird Volume]. Ið lenkø kalbos vertë O. Slavënaitë, Vilnius: Mintis, 1994, p. 243 – in Lithu-anian.


niekam nebekelia abejoniø. Aiðku, vien tai, kad dëka sëkmingos kon-junktûros pasaulio energijos ðaltiniø rinkoje Rusijai pasisekë áveikti eko-nominæ krizæ ir padaryti didelá ðuolá nuo 1998 metais skolose beviltið-kai paskendusios valstybës iki vienos didþiausiø energijos ðaltiniø eks-portuotojos, neturëtø kelti didelio susirûpinimo. Taèiau ðie pozityvûsprocesai, deja, yra lydimi ir fataliðkø pokyèiø jos politikoje.

Valstybës viduje valdþia darosi vis autoritariðkesnë. Nors joje darliko demokratiniø laisviø, kuriomis rusai naudojosi po SSRS þlugimo,bet autoritetingasis Freedom House ðiandien Rusijà jau vienareikðmið-kai vertina kaip nelaisvà ðalá. Pagaliau permainos yra akivaizdþios irjos uþsienio politikoje, ypaè santykiuose su aplinkinëmis ðalimis. Rusi-ja NVS ðalis atvirai paskelbë savo strateginiø interesø zona ir nesivar-þydama iðnaudoja tø ðaliø energinæ priklausomybæ politiniams tiks-lams. Pagaliau ir Baltijos ðalys, ir konkreèiai Lietuva jau akivaizdþiaijunta ir energetiná spaudimà, ir antagonistinæ ideologinæ prieðprieðàdël tos paèios netolimos (taip pat ir tolimos) praeities ávykiø interpre-tavimo ir galiausiai netgi kiðimàsi á jos politinius procesus rinkiminiøkampanijø metu. Ko gero, toliau ir nebereikia tæsti. Ðitokia dabartiesávykiø interpretacija neiðvengiamai suponuoja vienareikðmiðkà prog-nozæ. Jeigu ðios tendencijos stiprës, tai anksèiau ar vëliau, viena ar kitaforma, Rusija vis tiek uþvaldys Lietuvà ir „susigràþins“ savo „praras-tas“ teritorijas. Aiðku, tai bus ámanoma, jeigu tiktai ji ir toliau sëkmin-gai stiprins jëgas, o jos ekonominá pakilimà lydës autoritarinës valdþios„tvirtos rankos“ vidaus ir uþsienio politika.

Ðtai tokia nepernelyg paguodþianti bendriausia iðvada ir prognozëgalëtø bûti suformuluota, pagal Narbuto „svarstykliø“ teorija, kuri, kaipþinome, nëra iðlauþta ið pirðto, bet remiasi istorine ilgaamþiø Lietuvosir Rusijos santykiø analize. Antra vertus, ði iðvada, nagrinëjant currenthistory, vis dëlto skamba pernelyg fataliðkai, kad bûtø galima jà priimtibe iðlygø ir papildomø labiau su ðiandieniniais politiniais procesaissusijusiø argumentø. Ið tikrøjø, jeigu laikinai atsiribotume nuo ilgaam-þës Lietuvos ir Rusijos santykiø patirties ir „paliktume jà istorikams“,bet turëtume omenyje vien tiktai paskutinius penkiolika santykiø me-tø, tai nesunkiai pastebëtume, kad paveikslas nëra toks beviltiðkai juo-das. Istorinë nesenø ávykiø analizë rodo, kad Lietuvos ir Rusijos santy-kiai nebuvo per daug geri, bet nebuvo jie ir stabiliai blogi. Dabartinë


panaði á ðaltàjá karà situacija nebuvo nuolatinis santykiø palydovas. Bu-vo netgi ir keletas átampos sumaþëjimø – savotiðkø vietiniø détente’ø,ir netgi mûsø ásivaizdavimà apie normalius santykius atitinkanèiø mo-mentø. Kol Rusijos prezidentas buvo Borisas Jelcinas, o jos uþsieniopolitikos strategija dar nebuvo iki galo iðsikristalizavusi, Lietuva ne-bûtinai visada tapdavo politinio spaudimo objektu, o santykiai su ja„nepilieèiø“ rusø maþumø dideliø problemø turinèiø Latvijos ir Esti-jos fone netgi kartais bûdavo ávardijami kaip pavyzdiniai. Bûtent tuogalbût galima paaiðkinti ir tai, kad Lietuvai anksèiau negu Latvijai arEstijai pavyko susitarti dël Rusijos kariuomenës iðvedimo, buvo pa-siekti ir sëkmingai veikia susitarimai dël karinio ir civilinio tranzito áKaliningradà, pasiraðyta ir ratifikuota sutartis dël valstybës sienos.

Tiesa, visi ðie þingsniai santykiø normalizavimo link vyko ilgai irsunkiai. Bet ir mes patys buvome pakankamai savikritiðki. Dël to, kadið karto nepavykdavo susitarti, neskubëjome kiekvienà kartà kaltintiRusijos, bet pirmiausia bandëme patys tarpusavyje iðsiaiðkinti ir sauatsakyti á kità klausimà, ar pati Lietuvos diplomatija nepadarë kokiønors fataliðkø taktiniø klaidø ir ko nors nepagadino? Lietuvos vidujene kartà buvo progos ásiplieksti vieðiems debatams dël Lietuvos politi-kos Rusijos atþvilgiu taktikos ir netgi strategijos. Per santykinai trum-pà santykiø su Rusija istorijà Lietuvos valdþia savotiðkai iðbandë irkategoriðkesnës („landsbergiðkosios“), ir nuosaikesnës („brazauskið-kosios“), ir korektiðkosios (Adamkaus) taktikø variantus. Kaip ir gali-ma buvo tikëtis, kiekviena ði taktika turëjo savo pranaðumø ir trûku-mø, savo naudos ir savo kainà.

Deðiniøjø politiniø jëgø siûloma grieþtesnë ir deklaratyvesnë tak-tika buvo neabejotinai vertinga, nes jà naudojant buvo galima princi-pingai ávardyti strateginius tikslus ir aiðkiai leisti suprasti derybø part-neriui, kokios yra tos principinës nuostatos, dël kuriø nebus derama-si. Paprastai maþoms valstybëms, neturinèioms didelës manevro ga-limybës, tas ið tikrøjø yra be galo svarbu. Taèiau tuo pat metu, bejokios abejonës, visada kildavo pavojus iðprovokuoti Rusijà kenktinormaliems ekonominiams ryðiams ir pragmatiðkam bendradarbia-vimui. Pagaliau, kaip þinome, grieþta Lietuvos valdþios laikysena Ru-sijos atþvilgiu ne visada turëdavo pakankamà politiná rezervà ir pa-èioje Lietuvoje.

P o s t S c r i p t u m


Antra vertus, labiau adaptyvi ir pragmatiðkesnë Lietuvos taktika,kurià tradiciðkai labiau rëmë kairieji ir centristai, turëjo tà pranaðumà,kad ne tokioje átemptoje politinëje atmosferoje bûdavo lengviau spræs-ti gausybæ praktiniø klausimø, iðvengti pernelyg didelio iðliekanèiøprincipiniø politiniø skirtumø akcentavimo. Galimas daiktas ir dël toLietuvai, kitaip nei kitoms dviem Baltijos ðalims, pavyko su sudarytiRusija daugiausia pragmatiniø tarpvalstybiniø sutarèiø. Taèiau adap-tyvi ir nuosaiki taktika taip pat turëjo savo kainà. Pirmiausia kairiøjøvyriausybei tekdavo atlaikyti grieþtà ir negailestingà oponuojanèiø po-litiniø jëgø kritikà ir kone nuolatiná átarinëjimà iðdavus valstybës inte-resus. Bet blogiausia buvo tai, kad nuosaikumas ir Maskvai sukeldavotam tikrø vilèiø ar iliuzijø, kad apskritai galbût pavyks pakeisti Lietu-vos uþsienio ir saugumo politikos kryptá, ir skatino jà dar labiau didin-ti spaudimà.

Taigi ðiandien jau galime tvirtinti, kad nei viena, nei kita minëtataktika vis dëlto nepasirodë iki galo veiksminga. Dviðaliai santykiaivis tiek kartkartëmis patekdavo á krizines „duobes“, tarp ðaliø politikø(daþniausiai parlamentarø) ir þiniasklaidos priemonëse nuolat ásiplieks-davo eiliniai þodþiø ir pareiðkimø karai. Rusija ir toliau nieko nepaisy-dama, metodiðkai ir nuosekliai plëtë savo ekonominæ átakà ir naudojojà tiek kiðimuisi á vidaus politiná gyvenimà, tiek ekonominiam energe-tiniam ðantaþui vykdyti. Rusija vis kategoriðkiau kiekviena proga irnetgi paèiu aukðèiausiu lygiu neigë ir atsisakë pripaþinti, kad 1940 me-tais Sovietø Sàjunga buvo okupavusi Baltijos ðalis ir kad ðiandien uþtai jai, kaip Sovietø Sàjungos teisiø ir pareigø perëmëjai, tenka morali-në ir materialinë atsakomybë. Galiausiai Rusijoje þiniasklaidoje „nei iððio, nei ið to“ ir toliau kartkartëmis kildavo propagandinës kampani-jos, nukreiptos prieð Lietuvà ir kitas Baltijos ðalis, kaltinant jas talkinin-kavimu naciams Antrojo pasaulinio karo metais ar parama èeèënø te-roristams ir pan. Kitaip tariant, bet kokios Lietuvos pastangos susitartisu Rusija nei „geruoju“, nei „piktuoju“ nedavë laukiamø rezultatø, irsantykiø normalizacija taip ir liko tiktai maþai tikëtina galimybë, kurigalëtø pasireikðti nebnt tolimoje ir neapibrëþtoje ateityje.

Tai, kad esminio persilauþimo santykiø su Rusija normalizavimolinkme vis dëlto nepavyko pasiekti nei deðiniesiems, nei kairiesiems,nei pagaliau pastaraisiais metais uþsienio politikos vairà laikantiems


centristams, ið principo leidþia daryti iðvadà, kad tie savikritiðki deba-tai apie tai, kokià taktikà Lietuvai geriau pasirinkti dviðaliuose santy-kiuose su Rusija, vertinti ne kaip esmingai santykiø kokybæ lemiantyskintamieji, bet labiau kaip vidinës politinës kovos poreikiø diktuoja-mas politinis ðou. Sukaupta praktinë santykiø patirtis rodo, kad tiekJelcino, tiek tuo labiau Putino Rusija santykiuose ir su Lietuva, ir sukitomis Baltijos ar tuo labiau NVS ðalimis visada pabrëþtinai stengësikalbëti ið „stipresniojo“ pozicijos ir labai nenoriai pripaþindavo, kad irðios ðalys gali turëti legitimiø nacionaliniø interesø, kurie visai nebûti-nai turi atitikti Rusijos pageidavimus. Ir, kaip galime natyti ðiandien,tokia Rusijos laikysena në kiek nesikeièia. Todël paaiðkinimo, kaip Lie-tuvai, kuriai, kaip ir visiems kitiems, nepasisekë galutinai normalizuo-ti dviðaliø santykiø, vis dëlto pavyko pasiekti svarbiø susitarimø suRusija pasiraðymo ir ásigaliojimo, reikia ieðkoti platesniame tarptauti-niame kontekste, iðeinant uþ dviðaliø santykiø ir ðaliø taikomø derybi-niø taktikø analizës erdvës.

Antai Rusija padëjo rimtas derybas su Baltijos ðalimis dël kariuome-nës iðvedimo ir galiausiai jà iðvedë tiktai patyrusi G-7, ESBK ir JTO spau-dimà, tuomet dar rûpindamasi iðsaugoti savo kaip tarptautinius susita-rimus gerbianèios valstybës, reputacijà. O 1994 metais Lietuvos ir Rusi-jos derybos dël Kaliningrado tranzito labai greitai atsidûrë aklavietëje,kai tik Lietuva su Rusija liko tête-à-tête. Lietuva nebeturëjo jokiø realiøsvertø paveikti Rusijà ir pastûmëti jà kompromiso linkme, o Rusija be-mat tranzito problemos sprendimà tiesiogiai susiejo su svarbios Lietu-vai sutarties dël palankiausio prekybos reþimo ásigaliojimu. Taip Rusijainesunkiai pavyko pasiekti, kad karinis tranzitas per Lietuvos teritorijàbûtø reguliuojamas ne pagal Lietuvos taisykles, o pagal dviðalá susitari-mà. O ðtai, kai atëjo laikas spræsti Rusijos pilieèiø civilinio tranzito á/iðKaliningrado sritá problemà, Lietuva, kaip þinome, net nebandë „spy-riotis“, ir 1995 metais, ávedant vizø reþimà tarp Rusijos ir Lietuvos, ðaliøvyriausybës be didesnio triukðmo „susitarë“, jog Lietuvos pilieèiamsvykstantiems á Kaliningrado sritá, bei Kaliningrado gyventojams, vyks-tantiems á Lietuvà, bei tiems Rusijos gyventojams, kurie tranzitu per Lie-tuvà vyksta á Kaliningradà, vizø reikalavimas nebus taikomas.

Kita panaðiai pasibaigusi istorija yra valstybës sienos sutarties suRusija ásigaliojimo epopëja. Sutartis buvo pasiraðyta 1997 metais savo-



tiðko Lietuvos ir Rusijos santykiø détente’o laikotarpiu, kai Rusija tikë-josi paveikti Lietuvà ir kitas Baltijos ðalis, kad ðios atsisakytø atkakliaisiekiamos NATO narystës. Sutartis buvo suderëta ir pasiraðyta, bet Ru-sija supratusi, kad tai nepakeis Lietuvos politikos krypties, ilgà laikàjos neratifikavo ir vilkino sprendimà iki pat 2003 metø, t. y. kol susidû-rë su Europos Sàjungos spaudimu keisti savo pilieèiø bevizio judëjimoper Lietuvà á / ið Kaliningrado sritá tvarkà. Tiktai tuomet Rusija jau suEuropos Sàjunga turëjo persiderëti dël iki tol galiojusio bevizio reþimoir ásipareigoti ratifikuoti valstybës sienos sutartá su Lietuva.

Pagaliau nereikëtø pamirðti ir Baltijos ðaliø narystës NATO klausi-mo. 1997 metais NATO priëmus sprendimà pirmàjà plëtros bangà ap-riboti tiktai Lenkija, Èekija ir Vengrija, Rusija dëjo daug diplomatiniøir propagandiniø pastangø, kad antroji bloko plëtros banga neávyktø, ojeigu ir kiltø, kad aplenktø Baltijos valstybes. Ir dabar galima konsta-tuoti, kad Rusija buvo labai arti savo tikslo, nes jau ir Vakarø Europojeir netgi paèiose JAV kai kas labai skeptiðkai vertino Baltijos ðaliø na-rystës perspektyvà ir siûlë ávairius projektus, kaip Baltijos jûros regio-ne suformuoti atskirà subregioniná saugumo reþimà, nors Rusija dëlsavo geopolitiniø ambicijø, ginkluotøjø pajëgø dydþio ir su Kalining-rado eksklavu susijusiomis problemomis sunkiai galëtø jo laikytis. Ta-èiau ðá kartà palankià Baltijos valstybëms ilgai trukusio proceso baigtánulëmë ryþtinga JAV vyriausybës pozicija. NATO buvo nuspæsta plës-ti, nepaisant Rusijos prieðtaravimø.

Taigi ádëmiau iðnagrinëjæ ðiuos Lietuvos ir Rusijos santykiø epi-zodus ir jø rezultatus, neturëtume skubëti palankius Lietuvai sprendi-mus ir susitarimus aiðkinti vien tiktai sëkminga Lietuvos diplomatijosveikla ir jos ypatingais gebëjimais rasti „bendrà kalbà“ su Rusija. Atro-do, kad buvo netgi prieðingai, nes paradoksaliu bûdu Lietuvos diplo-matija savo santykiuose su Rusija per visà tà laikà buvo ir lieka atsidû-rusi gana keistai „komfortiðkoje“ padëtyje. Nors santykiø ir derybø part-neris yra nenuspëjamas ir sudëtingas, bet jo atþvilgiu nebuvo neáma-noma „suklysti“. Kad ir kokia diplomatinë derybinë taktika bûtø nau-dojama, neigiamas rezultatas vis tiek ið anksto aiðkus – susitarti nepa-vyks. Jau ne vienas tyrinëtojas yra pastebëjæs, kad nors Rusija galingavalstybë, kartu labai kompleksuota, ir kiekvienà nuolaidà bei kompro-misà su maþesne valstybe ar tuo labiau buvusia kolonija, suvokia ne


kaip neiðvengiamà derybø rezultatà, o kaip pralaimëjimà ir paþemini-mà. Tiktai lygiavertë ar didesnë galia gali priversti Rusijà derëtis iðtikrøjø, o ne, imituojant derybas, siekti diktuoti savo valià. Atidesnisstebëtojas giliau paþvelgæs á per paskutinius penkiolika metø vykusiasLietuvos ir Rusijos derybas ir jø rezultatais, turëtø nesunkiai pastebëti,vienà labai reikðmingà sutapimà – Lietuvai pavykdavo pasiekti sëk-mingø derybø rezultatø tiktai tuo atveju, kai jai pavykdavo sëkmingaipasitelkti pasaulio vieðàjà nuomonæ ir arba per tarptautines organiza-cijas, arba per Vakarø demokratines valstybes uþsitikrinti solidþià po-litinæ paramà ir pakankamai juntamà tarptautiná spaudimà Rusijai.

Taèiau, þinoma, tokia padëtis nereiðkë, kad Lietuvos diplomatija ap-skritai neturëjo kà veikti ir faktiðkai buvo nereikalinga. Prieðingai, kaiptik jai ir teko tas sudëtingas tarptautinës paramos mobilizavimo uþda-vinys, su kuriuo, reikia pripaþinti, ji visai neblogai susidorojo. Buvusigrieþta „landsbergiðka“ Lietuvos laikysena Rusijos kariuomenës iðve-dimo klausimu padëjo labiau atkreipti tarptautinës bendrijos dëmesá,lengviau sutelkti vieðàjà nuomonæ ir tarptautiniø organizacijø pritari-mà. O ðtai NATO plëtros atveju labiau pasiteisino nuosaikesnë taktika,ypaè „korektiðkasis“ Adamkaus Rusijos politikos variantas, kai buvostengiamasi pabrëþti, kad geri santykiai su Rusija ir Lietuvos narystëNATO yra suderinami dalykai. Ðis taktika teigiamai atliepë kai kuriøVakarø Europos valstybiø ypaè atsargø ar netgi palankø poþiûrá á Ru-sijà ir nenorà aðtrinti santykiø su ja ar tuo labiau tai daryti dël maþøBaltijos valstybiø.

Savaime suprantama, tokia patirtis natûraliai lemia ir tolesnæ Lietu-vos ir Rusijos santykiø normalizacijos strategijà. Metaforiðkai kalbant,Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacijos problemos sprendimo rak-tas, netgi Lietuvai tapus NATO ir ES nare lieka visai ne Maskvoje, betten, kur jis buvo ir anksèiau, t. y. Vakaruose. Per pastaruosius penkioli-ka metø pozityvûs sprendimai dviðaliuose santykiuose susiformavo irgimë tik tuomet, kai Lietuvai pavyko uþsitikrinti solidþià tarptautinæparamà ir iðvengti pavojingos izoliacijos, tad kol kas nëra pagrindo ma-nyti, kad èia kas nors ið esmës turëtø pasikeisti. Todël, deja, reikia kon-statuoti, kad ir naujausiosia Lietuvos ir Rusijos santykiø analizë rodo,kad kol kas neturime pakankamo pagrindo paneigti Narbuto „svars-tykliø teorijà“. Lietuvos ir Rusijos santykiø normalizacija tebelieka ne-



pasiekiama, o kol ji nepasiekiama, lieka uþsiimti jos balansavimu. Irgalbût tik vienintelis reikðmingas ðiuolaikinës Lietuvos padëties skir-tumas, palyginti su ankstesniais laikais – vis dëlto pakankamai realigalimybë kai kà ádëti ir á savo pusëje esanèià svarstykliø lëkðtæ. Atitin-kamai pagrindine Lietuvos diplomatijos uþduotimi ir toliau lieka tarp-tautinës paramos savo tikslams uþsitikrinimas ir vengimas likti vienasprieð vienà su argumentø negirdinèiu ir jokiø kompromisø nepripaþás-tanèiu partneriu.

Jau galëjome ásitikinti, kad tai nebuvo lengvas uþdavinys, kol Lie-tuva tapo NATO ir ES nare, bet ir dabar, kaip jau spëjome patirti, tainebus në kiek lengviau. Tarptautinë aplinka ir joje veikiantys pagrindi-niai „þaidëjai“ nuolat transformuojasi, keièiasi jø vyriausybës, struktû-ros, prioritetai, politinës partijos ir asmenybës, todël pribrendusiomsproblemoms spræsti ne visada galime pritaikyti ið anksto þinomus al-goritmus, neretai tenka bandymø ir klaidø keliu ieðkoti su partneriøinteresais suderinamø naujoviø. Nesunku pastebëti, kad nors tiktaimums, artimiausioms regiono ðalims, ypaè aktualus bûtent santykiønormalizacijos klausimas, Rusija yra svarbi ir daugeliui kitø pasaulioðaliø. Taèiau tolimesnëms ðalims, taip pat regioninio ar tarptautiniosisteminio lygmens veiksniams Rusija tëra tik viena ir daþniausiai nepati pagrindinë problema. Kitaip tariant, panorëjus Lietuvos ir kitø pa-naðaus likimo valstybiø uþsienio politikà bûtø galima geriausiu atvejuredukuoti á santykiø su Rusija normalizavimo siekimà arba blogiausiuatveju bent jau á bandymà jà balansuoti. Taèiau akivaizdu, kad to nega-lima pasakyti, tarkime, nei apie Europos Sàjungà kaip visumà, nei apieJungtines Amerikos Valstijas, kuriø pozicija Rusijos atþvilgiu daþnailieka iki galo neapibrëþta ir dvilypë.

Ðtai, pavyzdþiui, Europos Sàjunga, kuriai dabar jau priklauso ir Lie-tuva, ið tikrøjø ir be Rusijos turi daug vidaus rûpesèiø ir problemø.Neskaitant sulëtëjusiø ekonominës raidos tempø bloko branduolyje,ástrigusios konstitucinës reformos, gana sunkiai sekasi aiðkiau apsibrëþtisavo vaidmená ir vietà tarptautinëje arenoje. Tas unikalus tarptautinisvaidmuo, kurá Europos Sàjunga galëjo vaidinti dël savo patrauklumoir gebëjimo plëstis ir kartu plëtoti demokratijos ir ekonominio klestëji-mo zonà irgi akivaizdþiai netenka rinkëjø politinës paramos ir darosisunkiai ágyvendinamas. Savo ruoþtu Rusija sëkmingai iðnaudoja ne-


pakankamà Europos Sàjungos integruotumà ir gana lengvai uþmezgaartimus santykius su ES didþiøjø valstybiø lyderiais bei iðmoningainaudojasi savo, kaip energijos ðaltiniø eksportuotojos, padëtimi. Ta-èiau padëtis nëra tokia beviltiðka ar tuo labiau ið anksto uþprogramuo-ta tokia likti. Europos integracija ir anksèiau ne tik nuolat susidurdavosu problemomis, bet ir laikui bëgant rasdavo jø sprendimus. Savo ruoþtuLietuva, tapo ES nare ir dabar turi daug daugiau galimybiø siekti irdidesnës ES politikos konsolidacijos Rytø kryptimi, ir ES bendrosiosenergetikos politikos ir infrastruktûriniø investicijø plëtojimo, ir dardaugelio kitø projektø, kuriø ágyvendinimas tegu ir netiesiogiai, betvis dëlto pastebimai prisidëtø prie santykiø su Rusija normalizavimo.Bet, norint tai pasiekti, reikia daug ir nuosekliai dirbti, ieðkoti prita-rianèiøjø, ákalbinëti abejojanèiuosius ir taip áveikti oponuojanèiuosius.

Tas pats pasakytina ir apie tarptautiniu sisteminiu lygmeniu besi-plëtojanèius procesus ir ypatingà JAV vaidmená pasaulyje. Ðiandien jaunieko nestebina nuomonë, kad vienareikðmiðkas Lietuvos uþsienio po-litikos orientavimasis á tarptautinëje sistemoje dominuojanèias Jungti-nes Amerikos Valstijas yra nebeperspektyvus ir netgi klaidingas pasi-rinkimas. Taèiau tai pernelyg skubota iðvada, rodanti nepakankamàtaip mananèiøjø paþintá su Amerikos uþsienio politikos formavimo re-alybe ir nesugebëjimà arba nenorà suvokti ðiandieninius ávykius pla-tesniame istoriniame JAV uþsienio politikos tradicijø ir jos raidos logi-niame kontekste.

Labiau pasigilinus nesunku pastebëti, jog kad ir kaip bûtø paradok-salu, bûtent JAV dël savo ypatingos padëties pasaulyje turi susitaikytisu tuo, kad jos uþsienio politika yra maþiausiai apsaugota nuo klaidøir nevykusiø sprendimø. Taip yra todël, kad ji, viena vertus, bûdamatarptautinës sistemos centre, savotiðkas pasaulio politikos koordinaèiøaðiø atskaitos taðkas, padeda orientuotis ir nustatyti savo vietà pasau-lio politikoje kitoms valstybëms. Taèiau tuomet kyla klausimas, o kaiporientuojasi pati Amerika? Kokius ji turëtø nusistatyti savo santykiussu kitomis valstybëmis, projektuodama savo uþsienio politikà? Kur bai-giasi jos nacionaliniai interesai ir prasideda jau viso pasaulio tvarkosreikalai? Teisingus atsakymus á visus ðiuos klausimus jos valdþiai su-rasti yra daug sunkiau negu bet kokios kitos valstybës vyriausybei.Todël klaidos ir nesëkmës yra neiðvengiamos.



Antra vertus, kad ir kaip nebûtø keista, Amerika, nepaisant visø keb-lumø, vis dëlto iðkilo ir tapo paèia galingiausia pasaulio valstybe ir, atro-do, artimiausioje ateityje neketina ðios pozicijos uþleisti. Vienà ið átikina-miausiø ðio fenomeno paaiðkinimø pateikë amerikieèiø politologas Me-adas. Savo knygoje Special Providence (2001) jis árodinëjo, kad Amerikojekitaip negu Europoje uþsienio politika niekada nebuvo sritis, kurioje ne-turi vykti dideliø debatø ar tvyroti nesutarimø. Prieðingai, demokratinëpaèios Amerikos visuomenës prigimtis lemia, kad uþsienio politikos pri-oritetai yra suinteresuotøjø asmenø ir grupiø plaèiai ir atvirai diskutuo-jami. Èia uþtenka prisiminti dabar Amerikos akademinëje bendruome-nëje kilusius debatus dël vadinamosios „imperijos“ ir valstybinës kari-nës jëgos vaidmens ðiuolaikiniame pasaulyje. Atitinkamai valdþios pri-imami sprendimai irgi turi atlaikyti vieðà ir negailestingà oponentø kri-tikà. Todël visai nenuostabu, kad ir dabartinio prezidento Busho uþsie-nio politika niekur kitur nebuvo taip grieþtai kritikuojama kaip bûtentpaèiose JAV. Bûtent ðis Amerikos visuomenës gebëjimas yra ðios ðaliespolitikos sëkmës prieþastis, nes jeigu èia padaroma klaidø, ásijungia me-chanizmas, kuris jas suranda ir negailestingai ðalina.

Ðiandien dël visiðkai suprantamø prieþasèiø JAV uþsienio ir saugu-mo politikos prioritetai yra toli nuo mûsø regiono. Amerikieèius la-biau jaudina radikaliøjø islamistø terorizmà generuojantys ArtimiejiRytai arba savo ekonominæ galià stiprinanti Kinija, negu Kaliningradotranzito ar Rusijos politinio, ekonominio ir propagandinio skverbimo-si á savo buvusias kolonijas problemos. Taèiau tai nereiðkia, kad tamvisai neskiriama dëmesio arba, kad nëra jokiø galimybiø atkreipti JAVvaldþios dëmesá á tai ir, iðkilus bûtinybei, siekti sutelkti reikalingà poli-tiná palaikymà. Demokratinë, atvira, pliuralistinë JAV visuomenës pri-gimtis ir valdþios priklausomybë nuo vieðosios nuomonës teikia ið-skirtiniø galimybiø Lietuvos, aiðku, ir kitø valstybiø diplomatijai. Betir èia, kaip ir Europos Sàjungos atveju, reikëtø daug ir nuosekliai dirb-ti, vël ieðkoti pritarianèiøjø, ákalbinëti abejojanèiuosius ir stengtis per-galëti oponuojanèiuosius. Bet galbût èia ir yra tikrasis kelias á vienospagrindiniø Lietuvos uþsienio politikos problemø sprendimà – Lietu-vos ir Rusijos santykiø normalizacijà?

Þinoma, ðios problemos sprendimas negali bûti pasiektas vienuþingsniu ar kokiu nors vienu iðraiðkingu gestu. Jis gali bûti pasiektas


tik sunkiu ir nuolatiniu politiniu darbu, apie kurá vokieèiø sociologasMax Weber savo garsiojoje paskaitoje Politik als Beruf 1918 metais sakë:„die Politik bedeutet ein starkes langsames Bohren von harten Brettern mitLeidenschaft und Augenmass zugleich“242. Naivu tikëtis, kad Lietuvos di-plomatijai iðmoningai ir kantriai veikiant, Europos Sàjunga ar Jungti-nës Amerikos Valstijos uþtikrins, kad pagaliau pavyks normalizuotisantykius su Rusija. Tai negali ávykti be esminiø permainø paèioje Ru-sijoje. Taèiau jeigu jau esame priversti gyventi sàlygomis, kai apie nor-malizacijà galima tiktai pasvajoti, neturëtume bûti naivûs ir manyti,kad problema ið viso iðnyko ir neegzistuoja ir jos nereikia spræsti.

242 „Uþsiimti politika – tai aistringai, ir kartu apdairiai, stipriai ir pamaþu græþti kietas len-tas„. Cit pagal: Weber M., „Politika kaip paðaukimas„, ið vokieèiø kalbos vertë T. Grinke-vièienë ir Z. Norkus, Politologija, 1991, nr. 2, p. 60.



Resume

The normalisation of interstate relations between former colonies andmetropolitan centres is always a long and painful process. A lot of timehas to pass until the economies, polities, cultures and societies finallyaccustom and adjust to the „separation“. Fifteen years have passed sin-ce the „separation“ of Lithuania and Russia, but it would be unreaso-nable to claim that relations between the states have become absolutelynormal. This is already a matter of concern. Even more alarming is thattoday, as never before, it is unclear in which direction relations willdevelop further – there may be a movement towards normalisation or,conversely, we may have a chance to observe a reverse process.

In such ambiguous situations people usually try to fall back on his-torical experience and interpret current events or predict the future onits basis. If we look at relations between Lithuania and Russia from along-term perspective and try generalising the experiences of severalhundred years, unfortunately, we will not find anything reassuring he-re either. This has already been described once by one of the most pro-minent Lithuanian historians Teodor Narbutt (1784-1864), who noti-ced that since the twelfth century there has been a pattern of balancingin relations between Russia and Lithuania. When Russia grows weak,Lithuania has a chance to regain strength. And vice versa – when Rus-sia recovers, Lithuania goes down again.243

Narbutt formulated his „theory of scales“ in 1835. However, it iseasy to observe that, subsequently, relations between Lithuania andRussia also developed according to the scenario suggested by Narbutt’stheory. This theory easily explains what happened in 1940 and 1990. It

243 See T. Narbutas, Lietuviø tautos istorija. Treèias tomas [History of Lithuanian Nation. The ThirdVolume], translated from Polish by Ona Slavënaitë, Vilnius: Mintis, 1994, p. 243 – in Lithu-anian


also explains the current obvious deterioration in relations between Lit-huania and Russia. No one doubts any longer that today’s Russia is„regaining strength“ again. The mere fact that, as a result of a favou-rable global energy market, Russia succeeded in overcoming its econo-mic crisis and bounced back from being hopelessly immersed in debtsin 1998 to becoming one of the largest exporters of energy sources shouldnot be a cause for concern. Unfortunately, however, these positive pro-cesses are accompanied by fatal changes in its policies.

Internally, the state power has become and continues to grow incre-asingly authoritarian. Although some of the democratic freedoms thatthe Russians enjoyed after the collapse of the USSR have been retained,the authoritative Freedom House is already unreservedly assessing Rus-sia as an unfree country today. Furthermore, there have been clear chan-ges in its foreign policies as well, especially in its relations with neigh-bouring countries. Russia has openly declared the CIS countries to bethe sphere of its strategic interests and unscrupulously uses their ener-gy dependence for political ends. The Baltic States, and Lithuania inparticular, are already experiencing both open energy pressure and an-tagonistic ideological disagreement over the interpretation of the eventsof the recent (as well as the distant) past, and even intervention intotheir political processes during election campaigns. There is probablyno need to continue. This interpretation of current events leads to oneunambiguous prediction. If these tendencies continue to increase, soo-ner or later and in one way or another, Russia will succeed in gainingcontrol over Lithuania and „reclaim“ its „lost“ territories. Naturally,this would only be possible if it continues to build its power succes-sfully and its economic boom is accompanied by strong-handed do-mestic and foreign policies of authoritarian rule.

Thus, there is little consolation in the most general finding and prog-nosis that could be formulated on the basis of Narbutt’s „theory of sca-les“, which, rather than being some concoction, is grounded in the his-torical analysis of relations between Lithuania and Russia throughoutthe centuries. On the other hand, this finding may sound too fatalisticfor an examination of the current history to be accepted without reser-vations and additional arguments that are more relevant to contempo-rary political processes. Indeed, if we temporarily distanced ourselves

R e s u m e


from the long-lived experience of relations between Lithuania and Rus-sia and „leave it to the historians“ and if we focused exclusively on thelast 15 years of relations, we would easily notice that the picture is notso hopelessly gloomy. Historical analysis of recent events indicates that,although relations between Lithuania and Russia have not been toogood, they have not always been bad either. The current situation, whichis similar to the Cold War, has not been a permanent feature in therelations. Tensions eased on several occasions – a kind of local détente,and there were even moments that corresponded to our image of nor-mal relations. While Boris Yeltsin was the president of Russia and itsnew foreign policy strategy was not fully developed, Lithuania wasnot always an object of political pressure. In the context of Latvia andEstonia, which had serious problems with non-citizen Russian minori-ties, Lithuania’s relations with Russia were sometimes even called exem-plary. This could perhaps also explain why Lithuania managed to achie-ve an agreement regarding the withdrawal of the Russian troops befo-re Latvia and Estonia, why agreements on military and civil transit toKaliningrad were reached and function successfully, and why the Tre-aty on State Border was signed and at once ratified.

True, all these steps towards normalisation were difficult and tooka long time. Therefore, we were fairly self-critical about it as well. Whenno immediate agreement could be reached, we would not rush to accu-se Russia each time, but we would first try to come to an understan-ding internally and question ourselves whether Lithuanian diplomacyitself had not made some critical tactical mistakes and thereby dama-ged something. There were plenty of occasions for internal public de-bates in Lithuania regarding the country’s tactical and even strategicpolicies towards Russia. During the relatively short period of relationswith Russia, the Lithuanian government seems to have tested differenttactical approaches – the categorical (that of Landsbergis), the modera-te (Brazauskas), and the „solid“ (Adamkus). As could have been ex-pected, each of these tactics had its own advantages and shortcomings,its benefits and cost.

The tougher and more declarative tactic proposed by the right-wingforces was doubtlessly useful because it enabled stating the strategicgoals in a principled way and sending a clear message to the negotia-


tion partner about the principled position that would be subject to ne-gotiation. Usually, this is really important for small states that do nothave much opportunity for manoeuvring. Doubtlessly, however, therewas also a constant danger of provoking Russia to upset normal econo-mic relations and pragmatic co-operation. Finally, as we know, the hardstance that the Lithuanian government took with regard to Russia didnot always have sufficient political backing in Lithuania itself.

On the other hand, the advantage of Lithuania’s more adaptive andpragmatic tactic traditionally supported by the left-wing and centre for-ces was that it was easier to solve a number of practical issues in a lesscharged political atmosphere, avoiding excessive emphasis on the re-maining principled political differences. Perhaps this was also the rea-son why Lithuania managed to conclude a larger number of pragmaticinterstate agreements with Russia than the other two Baltic States. Ho-wever, the adaptive and moderate tactic also had a price. First, the lef-tist government had to withstand harsh and ruthless criticisms by theopposing political forces and were under almost constant suspicion ofbetraying the national interests. Yet, the worst of it was that modera-tion would also inspire certain hopes or illusions to Moscow that itcould succeed in altering the overall course of Lithuania’s foreign andsecurity policy, thereby encouraging it to further increase pressure.

Thus, today we may already claim that neither of the two aforemen-tioned tactics proved to be entirely efficacious. From time to time, bila-teral relations would still be stranded and occasional battles of wordsand declarations would flare up among the politicians (usually mem-bers of parliaments) and in the media of both countries. Despite eve-rything, Russia continued increasing its economic leverage methodi-cally and consistently and used it both for meddling in domestic politi-cal life and for economic and energy blackmailing. At every opportu-nity and even on the highest level, Russia denied and refused to ac-knowledge that the Soviet Union had occupied the Baltic States in 1940and that today Russia carries moral and material responsibility for it asthe continuator of the Soviet Union’s rights and duties. Moreover, oc-casional propaganda campaigns would be „randomly“ carried out inthe Russian media, targeting Lithuania and other Baltic States and ac-cusing them of collaboration with the Nazis during the Second World

R e s u m e


War or support for Chechen terrorists, etc. In other words, Lithuanianefforts to find agreement with Russia – either peacefully or forcefully –did not yield the expected results and normalisation of relations re-mained a remote possibility, which could only come about in the dis-tant and indefinite future.

Thus, neither the right or the left-wing, nor, finally, the centre for-ces, which have been steering the course of foreign policy for the lastfew years, managed to achieve a major breakthrough in normalisationof relations with Russia. On the whole, this permits the conclusion thatthese self-critical debates on the best tactic in bilateral relations betwe-en Lithuania and Russia should be viewed as a political show dictatedby the needs of internal political struggles, rather than variables thatessentially determine the quality of relations. The accumulated practi-cal experience of relations reveals that both in its relations with Lithu-ania and other Baltic States, not to mention the CIS countries, Yeltsin’sand, even more so, Putin’s Russia always tried to condescend and we-re reluctant to acknowledge that these countries can also have legiti-mate national interests that do not necessarily coincide with the Rus-sian preferences. And, as we can observe today, Russia’s stance has notchanged a bit. Therefore, an explanation for why Lithuania, which, likeeveryone else, has not succeeded in achieving final normalisation ofbilateral relations, nevertheless managed to sign and ratify importantagreements with Russia has to be sought in a wider international con-text by going beyond the sphere of bilateral relations and the analysisof negotiation tactics applied by the countries.

For example, Russia commenced serious negotiations with the Bal-tic States over the withdrawal of the army and, subsequently, withdrewit only after experiencing pressure from the G7, the OSCE and the UNwhile it was still attempting to preserve its reputation as a state thatrespects international agreements. In contrast, the negotiations betwe-en Lithuania and Russia over Kaliningrad transit in 1994 came to a de-ad end as soon as Lithuania and Russia found themselves tête-à-tête.Lithuania did not have any effective leverage to influence Russia andpush it towards a compromise, while Russia immediately tied the so-lution of the transit problem to the enactment of the treaty on the mostfavourable trading regime, which was important to Lithuania. In this


way, Russia did not find it difficult to achieve that military transit ac-ross Lithuania’s territory is subject to bilateral agreement, rather thanLithuanian rules. And when the time came to resolve the issue of thecivil transit of Russian citizens to and from Kaliningrad Region, Lithu-ania did not even attempt to „put up a fight“. Thus, as is well known,during the introduction of the visa regime between Russia and Lithua-nia in 1995, the governments of the countries reached an agreementthat visa requirements will not apply to Lithuanian citizens travellingto Kaliningrad Region and the inhabitants of Kaliningrad travelling toLithuania, as well as those inhabitants of Russia who transit to Kali-ningrad across Lithuania.

The epopee of the enactment of the Treaty on the State Border withRussia is yet another story that ended in a similar manner. The treatywas signed in 1997 during the period of certain détente in relations bet-ween Lithuania and Russia, when the latter hoped to influence Lithua-nia and the other Baltic States to forego the NATO membership thatthey were persistently seeking. The treaty was negotiated and signed;however, when Russia understood that this would not change Lithua-nia’s policy direction, its ratification was suspended and procrastina-ted until 2003, i.e. until Russia met the European Union’s pressure tochange the procedure of the movement of its citizens across Lithuaniato and from Kaliningrad without visas. Only at that time did Russiahave to renegotiate the visa-free regime with the European Union andmake a commitment to ratify the state border treaty with Lithuania.

Finally, we should not forget the issue of the Baltic States’ NATOmembership. In 1997, when NATO made the decision to limit the firstwave of enlargement to Poland, Czech Republic and Hungary, Russiamade a lot of diplomatic and propaganda efforts to prevent the secondenlargement of the bloc and, if it could not be prevented, to exclude theBaltic States from it. And now we can conclude that Russia was veryclose to its goal, as there were quite a few in Western Europe and even inthe United States who were very sceptical about the Baltic States’ pro-spects of membership and put forward various projects for the forma-tion of a separate sub-regional security regime, disregarding that Russiacould hardly fit into it because of its geopolitical ambitions, the size of itsmilitary force, and the problems related to the Kaliningrad enclave. This

R e s u m e


time, however, the strong position of the US government determinedthat the outcome of the long process was favourable to the Baltic States.The decision was made to enlarge NATO in spite of Russia’s objections.

Thus, if we make a careful analysis of these episodes in relationsbetween Lithuania and Russia and their results, we should not hastento explain the decisions and agreements favourable to Lithuania by thesuccessful activities of Lithuanian diplomacy or its special ability tofind a „common language“ with Russia. It seems that it was actuallythe opposite because, paradoxically, Lithuanian diplomacy found it-self and remained in an oddly „comfortable“ position in relations withRussia during this whole time. Although Russia was difficult and com-plex as a partner of relations and negotiations, it was impossible tomake a mistake in its regard. Irrespective of the choice of diplomaticnegotiation tactic, the negative result was clear in advance: there wouldbe no agreement. More than one observer has noted that, although Rus-sia is a powerful state, it is also very insecure and perceives every con-cession to a smaller state and, especially, to a former colony as defeatand humiliation, rather than as an unavoidable outcome of negotia-tions. Only an equal or a greater power can force Russia into real nego-tiations, rather than their imitation seeking to impose its will. A moreattentive observer making a thorough review of the negotiations thathave taken place between Lithuania and Russia during the last 15 years,as well as their results, would easily notice one very significant pat-tern: Lithuania has achieved favourable outcomes of negotiations onlyin those cases when it has managed to successfully mobilise internatio-nal opinion or secure solid political backing and sufficient internatio-nal pressure towards Russia through international organisations or fromWestern democratic states.

Naturally, this situation did not mean that Lithuanian diplomacyhad nothing to do at all and was practically useless. On the contrary,the difficult task of mobilising international support fell on its shoul-ders and, admittedly, was tackled quite successfully. In its own time,the strong „Landsbergite“ stance taken by Lithuania on the issue of theRussian army’s withdrawal helped attract the international communi-ty’s attention and facilitated rallying public opinion and gathering thesupport of international organisations. Meanwhile, in the case of NATO


expansion, a more moderate tactic proved successful, especially Adam-kus’ „solid“ version, when attempts were made to emphasise that go-od relations with Russia and Lithuania’s NATO membership are com-patible. This tactic had positive correspondence with the particularlycautious or even favourable attitude of some of the Western Europeanstates towards Russia and their unwillingness to damage relations withit, especially over the small Baltic States.

Needless to say, this experience also naturally determines the furt-her strategy towards normalisation of relations between Lithuania andRussia. Metaphorically speaking, even now that Lithuania has gainedNATO and EU membership, the key to solving the problem of norma-lisation of Lithuanian-Russian relations remains where it was before –in the West, rather than in Moscow. If during the last 15 years positivesolutions in bilateral relations have been achieved only when Lithua-nia has managed to secure solid international support and avoid dan-gerous isolation, so far there has been little reason to believe that therewill be some essential changes in this regard. Therefore, unfortunatelyand regretfully, it has to be concluded that the analysis of the recentrelations between Lithuania and Russia show that there is no sufficientground to dismiss Narbutt’s „theory of scales“. Normalisation of rela-tions between Lithuania and Russia remains unattainable and, as longas it is unattainable, we can merely engage in balancing. Perhaps theonly significant difference in the situation of contemporary Lithuaniacompared to previous times is that now there is a realistic opportunityto place something on our side of the scales. Correspondingly, the maintask of Lithuanian diplomacy remains securing international supportfor our goals and avoiding staying one-to-one with a partner that do-esn’t hear any arguments and doesn’t accept any compromises.

We have already had a chance to realise that this was not an easytask until Lithuania became a member of NATO and the EU; however,this will not be any easier now. The international environment and itsmain actors are undergoing constant changes – their governments, struc-tures, priorities, political parties and personalities change, and, there-fore, we may not always apply known algorithms to the solution ofcurrent issues, but must often search through tests and trials for aninnovation compatible with the partners’ interests. It is easily noticeab-

R e s u m e


le that, although the issue of normalisation of relations is particularlyimportant only for the countries that are closest to us in our region,Russia is important to many other countries in the world as well. Ho-wever, Russia is just one of the problems and, usually, not the mainone for the more distant countries, as well as on the level of the regionor the international system. In other words, if we wanted, we couldreduce the foreign policy of Lithuania and other countries with similarpasts to striving towards normalisation of relations with Russia at bestor seeking to balance it at worst. In contrast, this is obviously not truefor the European Union as a whole or the United States, which oftenmaintains an indefinite and ambiguous position towards Russia.

For example, the European Union, which now includes Lithuaniaas well, has plenty of internal concerns and problems apart from Rus-sia. In addition to the slowing rates of economic development at thecore of the bloc and the stalled constitutional reform, it is experiencingdifficulties in defining its role and place in the international arena. Theunique international role that the EU could have had due to its attracti-veness and ability to expand by simultaneously spreading the area ofdemocracy and economic prosperity is also clearly loosing the politicalsupport of voters and becoming hardly attainable. In turn, Russia suc-cessfully uses the insufficient integrity of the EU and fairly easily es-tablishes close relations with the leaders of the largest EU states, aswell as skilfully exploits its position as an energy exporter. Neverthe-less, the situation is neither so hopeless, nor predetermined to remainsuch. European integration has encountered problems in the past aswell, but it has always managed to find solutions in time. Furthermore,now that Lithuania has become a member of the EU, it also has manymore opportunities to seek greater consolidation of EU policies in theEast, development of the common EU energy policy and infrastructu-ral investments, as well as many other projects, the implementation ofwhich would perhaps indirectly but nevertheless significantly contri-bute to normalisation of relations with Russia. However, achieving thisrequires hard and consistent work, searching for allies, persuading thesceptics, and thereby defeating the opponents.

The same can also be said about the ongoing processes on the inter-national system level and the special role of the US in the world. To-


day, no one is surprised by the opinion that the unambiguous Lithua-nian foreign policy orientation towards the US dominating the interna-tional system is no longer promising and even erroneous. However,this conclusion is too hasty and indicates its proponents’ lack of un-derstanding of the realities of US foreign policy formation, as well astheir inability or unwillingness to place the current events in the widerhistorical context of US foreign policy traditions and its logical deve-lopments.

A more thorough examination reveals that, paradoxically, preciselybecause of its special position in the world, the US is forced to reconcileitself to the fact that its foreign policy is least protected against mistakesand wrong decisions. One of the reasons for that is that, being at thecentre of the international system and acting as a sort of global point ofpolitical reference, the US helps other states to orient and identify theirplace in world politics. This poses the question of how the US orientsitself. What relations should it seek with other states in planning its fo-reign policy? Where do its national interests end and the affairs of theglobal order begin? It is much more difficult to find correct answers to allthese questions for its government than for the government of any otherstate. Therefore, mistakes and failures are unavoidable.

On the other hand, surprising as it may be, the US ascended againstall odds and became the most powerful state in the world, and it seemsthat it has no intention to abandon this position in the nearest future.American scholar Walter Russel Mead gave one of the most convin-cing explanations of this phenomenon in his Special Providence (2001),where he argues that, in contrast to Europe, in the US, foreign policyhas never been a sphere free from great debates or lasting disagree-ments. On the contrary, the democratic nature of America itself deter-mines that foreign policy priorities are subject to open and wide deba-tes by interested parties and groups. Suffice to mention here the cur-rent debates over the so-called „empire“ and the role of the state mili-tary force in the contemporary world engrossing the American acade-mia. Consequently, the decisions made by the government are also sub-ject to public and merciless criticisms by opponents. Therefore, it is notsurprising at all that the foreign policy of the current president GeorgeW. Bush has nowhere been criticised as harshly as in the US. It is preci-

R e s u m e


sely this aptitude of the American society that is the source of the suc-cess of its foreign policy: mistakes are made, but there is a mechanismfor their identification and ruthless elimination.

Today, the priorities of US foreign and security policy are far fromour region for entirely understandable reasons. Americans are moreconcerned about the Middle East, which generates radical Islamic ter-rorism, or China, which is building its economic muscles, than the pro-blems of Kaliningrad transit or Russia’s political, economic and propa-ganda penetration into its former colonies. However, this does not me-an that there are no opportunities to attract the attention of the US go-vernment to these problems or seek its political backing if necessary.The democratic, open and pluralistic nature of the US society and thegovernment’s dependence on public opinion provide exceptional op-portunities for Lithuanian diplomacy, like those of any other country.However, as in the case of the EU, hard and consistent work, seekingallies, persuading the sceptics and attempts to defeat opponents arerequired as well. Perhaps this could be the true path to the solution ofone of Lithuania’s main foreign policy problems: normalisation of re-lations between Lithuania and Russia.

Naturally, the solution to this problem cannot be reached in onestep or in one expressive gesture. It can only be reached by means ofhard and unremitting work, which was described in the following wayby German sociologist Max Weber in his famous 1918 lecture Politik alsBeruf: „die Politik bedeutet ein starkes langsames Bohren von hartenBrettern mit Leidenschaft und Augenmass zugleich“.244 It would benaïve to hope that the ingenious and patient actions of Lithuanian di-plomacy would make the EU or the US ensure that relations with Rus-sia are finally normalised. This could not take place without essentialchanges within Russia itself. However, even if we are forced to liveunder conditions when we can only dream about normalisation, weshould not be naïve and believe that the problem has disappeared alto-gether and that we don’t need to work on it anymore.

244 „Politics is a strong and slow boring of hard boards. It takes both passion and perspective.“Cited from M. Weber, „Politika kaip paðaukimas“ [Politics as Vocation], translated fromGerman by Tamara Grinkevièienë and Zenonas Norkus, Politologija, 1991, no. 2, p. 60 – inLithuanian


Bibliografija

D o k u m e n t a i

1. British-French Summit, “Joint Declaration”, St-Malo, 3-4 December, 1998 inRutten M., compil., From Saint-Malo to Nice. European Defence: core documents,Paris: Institute for Security Studies of the Western European Union, 2001,p. 8–9 (Chaillot paper 47), http://www.iss-eu.org/chaillot/chai47e.pdf,2006/09/03.

2. Conference for Security and Co-operation in Europe, Summit of Heads ofState or Government, Helsinki Document 1992: The Challenges of Change, Hel-sinki, July 9-10, 1992, http://www.osce.org/documents/mcs/1992/07/4046_en.pdf, 2006/09/21.

3. Council of the European Union, A Secure Europe in a Better World, approved bythe European Council held in Brussels on 12 December 2003 and drafted un-der the responsibilities of the EU High Representative Javier Solana, http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cmsUpload/78367.pdf, 2006/09/05.

4. Council of the European Union, Headline Goal 2010 approved by GeneralAffairs and External Relations Council on 17 May 2004 endorsed by theEuropean Council of 17 and 18 June 2004", http://ue.eu.int/uedocs/cmsUpload/2010%20Headline%20Goal.pdf, 2006/09/05

5. European Commission, “EU-Russia Summit (Rome, 6 November 2003)”,Brussels, 04 November 2003 in The European Commission’s Delegation to Rus-sia, http://www.delrus.cec.eu.int/en/p_399.htm, 2005/03/23.

6. European Commission, “Communication from the Commission to the Coun-cil and the European Parliament on relations with Russia (COM(2004) 10609/02/04)”, http://www.europa.eu.int/comm/external_relations/russia/russia_docs/com04_106_en.pdf, 2005/03/23.

7. European Commission’s Delegation to Russia, “Economic and Trade”, http://www.delrus.cec.eu.int/en/p_216.htm, 2005/03/23.

8. European Council, “Declaration by the heads of State or Government of theMember States of the European Union on the ratification of the treaty estab-lishing a Constitution for Europe”, 16 and 17 June 2005, Luxembourg Presi-dency of the Council of the European Union, http://www.eu2005.lu/en/actua-lites/conseil/2005/06/17conseur-decl/index.html, 2006/09/08.


9. European Council, “Presidency Conclusions”, Helsinki, 10–11 December 1999in Rutten M., compil., From Saint-Malo to Nice. European Defence: core docu-ments, p. 82–91, http://www.iss-eu.org/chaillot/chai47e.pdf, 2006/09/03.

10. European Council, Common Strategy on Russia, June 4, 1999, http://www.del-rus.cec.eu.int/en/p_244.htm, 2006/09/03.

11. European Council, The Future of the Europa Union – Laeken Declaration, De-cember 15, 2001, http://europa.eu.int/constitution/futurum/documents/offtext/doc151201_en.htm, 2006/09/08.

12. Europos Komisija, Ið dalies pakeistas pasiûlymas Europos parlamento ir Tarybosdirektyva dël paslaugø vidaus rinkoje /* KOM/2006/0160 galutinis – COD 2004/0001 */, http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2006:0160:FIN:LT:HTML, 2006/09/08.

13. Europos Sàjunga, Steigimo dokumentai ir Sutartis dël Konstitucijos Europai, Vil-nius: Eugrimas, 2005.

14. EU-Russia Summit, Joint Statement, St. Petersburg, 31 May, 2003, http://www.delrus.cec.eu.int/en/p_234.htm, 2005/03/18.

15. Lietuvos Respublikos Seimas, „Lietuvos Respublikos ástatymas Nr. VIII-1727 dël SSRS okupacijos þalos atlyginimo”, Vilnius, 2000 birþelio 13, Vals-tybës þinios, 2000 birþelio 28, Nr. 52–1486, http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=103905&p_query=&p_tr2=, 2009/09/09.

16. Lietuvos Respublikos Seimas, Pareiðkimas dël Rusijos vadovø poþiûrio á Lietuvosnarystæ NATO, 2000 birþelio 20 d., Valstybës þinios, 2000 birþelio 23, Nr. 51-1456, http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=103391&p_query=&p_tr2=, 2006/08/22

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybë, „Nutarimas Nr. 938 dël uþsienio valsty-biø pavojingø ir kariniø kroviniø veþimo per Lietuvos Respublikos terito-rijà taisykliø patvirtinimo“, Vilnius, 1994 spalio 3, Valstybës þinios, 1994, Nr. 78-1478, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=13742, 2006/08/11.

18. Lietuvos Respublikos Vyriausybë, „Nutarimas Nr. 97 dël Rusijos Federaci-jos pavojingø ir kariniø kroviniø veþimo per Lietuvos Respublikos teritori-jà tvarkos“, Valstybës þinios, 1995, Nr. 9-188.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybës ir Rusijos Federacijos Vyriausybës laiki-nasis susitarimas dël abiejø valstybiø pilieèiø kelioniø“, Valstybës þinios,1995, Nr. 55-1360, http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condi-tion1=19809&Condition2=, 2006 08 11.

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybës ir Rusijos Federacijos Vyriausybës susi-tarimas „Dël Rusijos Federacijos ginkluotøjø pajëgø kariuomenës ir kari-niø kroviniø, iðvedamø ið Vokietijos Federacinës Respublikos, tranzitiniøveþimø per Lietuvos Respublikos teritorijà“, Valstybës þinios, 1994, Nr. 13-

1 N A C I O N A L I N I S L Y G M U O 197R e s u m e

194, http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=11193&Condition2=,2006/09/08.

21. Lietuvos uþsienio politikos koncepcija, Vilnius, 1994 (neskelbta).22. NATO Summit, Madrid Declaration on Euro-Atlantic Security and Cooperation,

Madrid, July 8–9, 1997, http://www.nato.int/docu/pr/1997/p97-081e.htm,2006/11/10.

23. OECD, Economic Policy Reforms: Going for Growth 2006, http://www.oecd.org/document/7/0,2340,en_2649_201185_35995079_1_1_1_1,00.html, 2006/09/08

24. OSCE, “Istanbul Summit Declaration” in OSCE Istanbul Document 1999, http://www.osce.org/documents/mcs/1999/11/4050_en.pdf, 2006/09/21.

25. OSCE, “Joint Statement of the Russian Federation and Georgia, Istanbul, 17November 1999” in OSCE Istanbul Document 1999, p. 252, http://www.os-ce.org/documents/mcs/1999/11/4050_en.pdf, 2006/09/23.

26. President of the USA, The National Security Strategy of the United States ofAmerica, September 2002, http://www.whitehouse.gov/nsc/nss.pdf, 2006/09/21.

27. President of the USA, The National Security Strategy of the United States ofAmerica, March 2006, http://www.whitehouse.gov/nsc/nss/2006/nss2006.pdf, 2006/09/02

28. „Sutartis tarp Rusijos Tarybø Federacinës Socialistinës Respublikos ir Lie-tuvos Respublikos dël tarpvalstybiniø santykiø pagrindø” in SirutavièiusV., Nekraðas E., Lopata R., sudar., Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptauti-nës sutartys 1918–1995, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997, p. 168.

29. «Êîíöåïöèÿ ôîðìèðîâàíèÿ Åäèíîãî ýêîíîìè÷åñêîãî ïðîñòðàíñòâà, 19ñåíòÿáðÿ 2003 ã.», Ïðåçèäåíò Ðîññèè, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.pre-sident.kremlin.ru/text/docs/2003/09/52480.shtml, 2005/02/28.

Oficialûs pareiðkimai, kalbos, interviu

1. Luxembourg Presidency of the Council of the European Union, “Statementby the Prime Minister and current president of the European Council, Jean-Claude Juncker, following the referendum held in the Netherlands”, http://www.eu2005.lu/en/actualites/communiques/2005/06/01refnl-jclj/in-dex.html, 2006 07 19.

2. President of the Republic of Lithuania, “Letter to NATO Secretary General,Mr. Manfred Wörner”, Lithuanian Foreign Policy Review, 2000, no 1(5), p. 236,

3. President of the USA, “Address Before a Joint Session of the Congress on theCessation of the Persian Gulf Conflict”, March 6, 1991, The White House websi-te, http://bushlibrary.tamu.edu/research/papers/1991/91030600.html,2006/11/10.

Bibl iograf i ja


4. President of the USA, “Remarks by the President in Address to Facultyand Students of Warsaw University”, June 15, 2001, The White House web-site, http://www.whitehouse.gov/news/releases/2001/06/20010615-1.html, 2006/08/24.

5. President of the USA, “Address to a Joint Session of Congress and the Ame-rican People”, The United States Capitol, Washington, D.C., September 20,2001, The White House website, http://www.whitehouse.gov/news/relea-ses/2001/09/20010920-8.html, 2006/08/30.

6. President of the USA, “The President’s State of the Union Address”. TheUnited States Capitol, Washington, D.C., January 29, 2002, The White Housewebsite, http://www.whitehouse.gov/news/releases/2002/01/20020129-11.html, 2005/05/01.

7. President of the USA, “Remarks by the President at 2002 Graduation Exer-cise of the United States Military Academy”, West Point, New York, June 1,2002, The White House website, http://www.whitehouse.gov/news/relea-ses/2002/06/20020601-3.html, 2005/05/01.

8. Vice President of the USA, “Remarks at the 2006 Vilnius Conference”, 4May 2006, http://www.whitehouse.gov/news/releases/2006/05/20060504-1.html, 2006/09/02.

9. Ïðåçèäåíò Ðîññèè, “Ïîñëàíèå Ôåäåðàëüíîìó Ñîáðàíèþ ÐîññèéñêîéÔåäåðàöèè, 16 ìàÿ 2003 ãîäà, Ìîñêâà”, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.president.kremlin.ru/text/appears/2003/05/44623.shtml, 2005/02/03.

10. Ïðåçèäåíò Ðîññèè, “Èíòåðâüþ àìåðèêàíñêîé ãàçåòå Íüþ-Éîðê Òàéìñ, 4îêòÿáðÿ 2003 ãîäà, Íîâî-Îãàðåâî”, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.pre-sident.kremlin.ru/text/appears/2003/10/53439.shtml, 2005/03/23.

11. Ïðåçèäåíò Ðîññèè, «Âûñòóïëåíèå íà ðàñøèðåííîì çàñåäàíèèÏðàâèòåëüñòâà ñ ó÷àñòèåì ãëàâ ñóáúåêòîâ Ðîññèéñêîé Ôåäåðàöèè, 13ñåíòÿáðÿ 2004 ãîäà, Ìîñêâà, Äîì Ïðàâèòåëüñòâà Ðîññèè», Îôèöèàëüíûéñàéò, http://www.president.kremlin.ru/appears/2004/09/13/1514_ty-pe63374type63378type82634_76651.shtml, 2005/03/30.

12. Ïðåçèäåíò Ðîññèè, «Èíòåðâüþ Ðàäèî Ñëîâåíñêî è ñëîâàöêîé òåëåêîìïàíèèÑÒÂ», 22 ôåâðàëÿ 2005 ãîäà, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.presi-dent.kremlin.ru/appears/2005/02/22/2118_type63379_84394.shtml, 2006/09/09.

13. Ïðåçèäåíò Ðîññèè, «Ïðåññ-êîíôåðåíöèÿ ïî èòîãàì âñòðå÷è íà âûñøåìóðîâíå Ðîññèÿ – Åâðîïåéñêèé ñîþç», 10 ìàÿ 2005 ãîäà, Ìîñêâà, ÁîëüøîéÊðåìëåâñêèé äâîðåö, Îôèöèàëüíûé ñàéò, http://www.kremlin.ru/appe-ars/2005/05/10/1823_type63377type63380type82634_88013.shtml, 2006/09/09.


Monografijos ir studijos

1. Aleksiejûnas N., Didþiøjø ir maþøjø valstybiø santykiø teorijos taikymas:Lietuvos ir Rusijos santykiø analizë, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,2003. (TSPMI jaunøjø mokslininkø darbai)

2. Ash T. G., Free World: America, Europe and the Surprising Future of the West,New York: Random House, 2005.

3. Bacevich A. J., ed., The Imperial Tense: Prospects and Problems of AmericanEmpire, Chicago: Ivan R. Dee publisher, 2003.

4. Bacevich A. J., American Empire: The Realities and Consequences of U.S. Di-plomacy, Harvard University Press, 2004.

5. Bacevich A. J. The New American Militarism: How Americans Are SeducedBy War, Oxford University Press, 2005.

6. Brzezinsky Z., The Grand Chessboard. American Primacy and Its GeostrategicImperatives, New York: BasicBooks, 1997.

7. Brzezinsky Z., The Choice: Global Domination or Global Leadership, New York:Basic Books, 2004.

8. Burinskaitë K., Lietuvos ir Rusijos santykiai XV–XX a., Vilnius: Alma littera,2005.

9. Bugajski J., Ðaltoji taika: naujasis Rusijos imperializmas, ið anglø kalbos vertëI. Tamoðiûnienë ir R. Truskauskienë, Vilnius: Artlora, 2006.

10. Buzan. B., Þmonës valstybës ir baimë. Tarptautinio saugumo studijos po Ðaltojokaro, Vilnius, Eugrimas, 1997

11. Buzan B., Wæver O., Regions and Powers: the Structure of International Soci-ety, Cambridge: Cambridge University Press, 2003 (Cambridge Studiesin International Relations 91).

12. Chomski N., Hegemony or Survival: America’s Quest for Global Dominance,Metropolitan Books, 2003.

13. Cooper R., The Breaking of Nations: Order and Chaos in the Twenty-first Cen-tury, London: Atlantic Books, 2003.

14. Daalder I. H., Lindsay J. M., America Unbound. The Bush Revolution in For-eign Policy, Washington D.C.: The Brookings Institution, 2003.

15. Ferguson N., Colossus. The Price of America’s Empire, New York: The Pen-guin Press, 2004.

16. Ferguson N., Empire: The Rise and Demise of the British World Order and theLessons for Global Power, London: Allen Lane, 2002.

17. Frum D., Perle R., An End of Evil: How to Win War on Terror, RandomHouse, 2003.

18. Goldgeier F. M., McFaul M., Power and Purpose. U.S. Policy towards Russiaafter the Cold War, Washington, D.C.: Brookings Institution Press, 2003.

19. Halper S., Clarke J., America Alone. The Neo-Conservatives and the GlobalOrder, Cambridge: Cambridge University Press, 2004.

Bibl iograf i ja


20. Hardt M., Negri A., Empire, Harvard University Press, 2001.21. Hentz J. J., ed., Obligations of Empire. United States’ Grand Strategy for a New

Century, Lexington: The University Press of Kentucky, 2004.22. Herre P., Die kleinen Staaten Europas und die Entstehung des Weltkrieges,

Miinchen, 1937.23. Hersh S. M., Chain of Command: The Road From 9/11 to Abu Ghraib, New

York: Harper Collins, 2004.24. Hix S., Europos Sàjungos politinë sistema, Ið anglø kalbos vertë G. Bacevièiûtë,

Vilnius: Eugrimas, 2006, p. 47.25. Ikenberry G. J., ed., America Unrivaled: The Future of Balance of Power, Ithaca:

Cornell University press, 2002.26. Johnson Ch., The Sorrows of Empire: Militarism, Secrecy, and the End of the

Republic, Metropolitan Books, 2004.27. Kagan R., Apie rojø ir galià: Amerika ir Europa naujojoje pasaulio tvarkoje, ið

anglø kalbos vertë A. Degutis, Vilnius: Eugrimas, 2004.28. Kupchan Ch., The End of American Era: U.S. Foreign Policy and the Geopoli-

tics of the Twenty-first Century, New York: Alfred A. Knopf, 2002.29. Lal D., In Praise of Empires: Globalization and Order, New York: Palgrave

Macmillan, 2004.30. Laurinavièius È., Lietuvos-Sovietø Rusijos taikos sutartis: 1920 m. liepos 12 d.

sutarties problema, Vilnius; Valstybinis leidybos centras, 1992.31. Laurinavièius È., Statkus N., Motieka E., Baltijos valstybiø geopolitikos

bruoþai: XX amþius, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005.32. Leonard M., Why Europe Will Run the 21st Century, Fourth Estate, 2005.33. Liska G., Twilights of a Hegemony: The Late Career of Imperial America, Uni-

versity Press of America, 2003.34. Lopata R., Ákaito anatomija: Kaliningrado jubiliejaus byla, Vilnius: Eugrimas, 2006.35. Lowry R., Legacy: Paying the Price for the Clinton Years, Washington D.C.:

Regnery, 2003.36. Mann J., Rise of Vulcans: The History of Bush’s War Cabinet, New York:

Viking, 2004.37. Mann M., Incoherent Empire, Verso, 2003.38. Mathisen T., The Function of Small States in, the Strategies of the Great Pow-

ers, Oslo, Bergen: Tromsö, 1971.39. McDougall W. A., Promised Land, Crusader State. The American Encounter

with the World Since 1776, Mariner Books, 1998.40. Mead W. R., Special Providence: American Foreign Policy and How It Changed

the World, New York: Alfred A. Knopf, 2001.41. Mead W. R., Power, Terror, Peace, and War: America’s Grand Strategy in a

World at Risk. New York: Alfed A. Knopf, 2004.42. Narbutas T., Lietuviø tautos istorija. Treèias tomas. Ið lenkø kalbos vertë

O. Slavënaitë, Vilnius: Mintis, 1994.


43. Nye J.S. Jr., The Paradox of American Power: Why the World’s Only Super-power Can’t Go It Alone, Oxford University Press, 2002.

44. Nye J. S. Jr., Soft Power: The Means to Success in World Politics, Public Af-fairs, 2004.

45. O’Brien P. K., Clesse A., Two Hegemonies: Britain 1846-1914 and the UnitedStates 1941 - 2001, Aldershot, UK: Ashgate, 2002.

46. Odom W. E., Dujarric R., America’s Inadvert Empire, New Haven: YaleUniversity Press, 2004.

47. Oldberg I., Reluctant Rapprochement: Russia and the Baltic States in the Con-text of NATO and EU Enlargements, Stockholm: FOI-Swedish Defence Re-search Agency, 2003.

48. Rifkin J., The European Dream: How Europe’s Vision of the Future is QuietlyEclipsing the American Dream, New York: Jeremy Tarcher / Penguin, 2004.

49. Senn A. E., Gorbachev’s Failure in Lithuania, New York: St. Martin’s Press,1995.

50. Ðepetys N., Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva, Vilnius: Aidai, 2006.51. Ðleivytë J., The Russian Factor in the Present Security Policy of Lithuania, on

the Basis of MSc in Global Security Dissertation, Academic Year 2000-2001, Updated in 2002.

52. Smith K., “Russian Energy Politics in the Baltics, Poland and Ukraine. ANew Stealth Imperialism?”, CSIS Report, Washington D.C., December2004.

53. Soderberg N., The Superpower Myth: The Use and Misuse of American Might,New York: Wiley, 2004.

54. Soros G., The Bubble of American Supremacy: Correcting the Misuse of Ameri-can Power, Public Affairs, 2004.

55. Stankevièius È. V., Derybos su Rusija dël kariuomenës iðvedimo ið Lietuvos,Vilnius: Leidybos centras prie KAM, 2002.

56. Urbelis V., Lietuvos vieta JAV didþioje strategijoje, Vilnius: Lietuvos karoakademija, 2005.

57. Woodward B., Bush at War, New York: Simon and Schuster, 2002.58. Woodward B., Plan of Attack, New York: Simon and Schuster, 2004.59. Êîéâèñòî Ì., Ðóññêàÿ èäåÿ, ïåðåâîä ñ ôèíñêîãî Þ.Ñ. Äåðÿáèíà,

Ìîñêâà: Âåñü ìèð, 2002.

Akademiniai straipsniai mokslinëje periodikoje, kolekty-vinëse monografijose, tyrimø centrø interneto svetainëse

1. Asmus R., Nurick R., “NATO Enlargement and the Baltic States”, Survival,Summer 1996, vol. 38, no. 2, p. 121–142.

2. Barysh K., “Enlargement two years on: Economic success or political failu-re?”, Website of the Center for European Reform, http://www.cer.org.uk/pdf/

Bibl iograf i ja


essay_enlargement_two_%20barysch.pdf, 2006/07/28. (Briefing paper forthe Confederation of Danish Industries and the Central Organization ofIndustrial Employees in Denmark, April 2006)

3. Black C., “The Europe’s Dream Disturbed”, The National Interest, Fall 2005,p. 54–60, http://www.nationalinterest.org/Article.aspx?id=10276, 2006/09/08.

4. Butkus Z., „SSRS intrigos Baltijos ðalyse (1920–1940)”, Darbai ir dienos, 1998,t. 16.

5. Cohen E.A., “History and the Hyperpower”, Foreign Affairs, 2004, July/Au-gust, vol. 83, no, 4, http://www.foreignaffairs.org/20040701faessay83406/eliot-a-cohen/history-and-the-hyperpower.html, 2006/08/24.

6. Fukuyama F., “The End of History?”, The National Interest, 1989, Summer.7. Grevi G., Lynch D., Missiroli A., “ESDP operations”, Website of the EU Insti-

tute for Security Studies, http://www.iss-eu.org/esdp/09-dvl-am.pdf, 2006/09/03.

8. Ham P. van, “The Baltic States and Europe” in Hansen B., Heurlin B. (eds.),The Baltic States in World Politics, New York: St. Martin’s Press, 1998.

9. Hubel H., “The Baltic Sea Subregion after Dual Enlargement”, Cooperationand Conflict, 2004, September; vol. 39, p. 283 – 298.

10. Huldt B., “Introduction” in Arteus G., Lejiòð A. (eds), Baltic Security: Loo-king Towards the 21st Century, Riga – Stockholm, 1997

11. Huntington S. P., “The Clash of Civilizations”, Foreign Affairs, Summer 1993,vol. 72, n 3.

12. Ikenberry G. J., “America’s Imperial Ambition”, Foreign Affairs, 2002, Sep-tember/October, vol. 81, no. 5, http://www.foreignaffairs.org/20020901fa-essay9732/g-john-ikenberry/america-s-imperial-ambition.html, 2006/08/24.

13. Janeliûnas T., “Geguþës 9-osios problema saugumizavimo teorijos ir ko-munikacinio saugumo poþiûriu”, Politologija, 2005, nr. 2(38), p. 3–30.

14. Janeliûnas T., “The Redistribution of Geopolitical Power in Central and East-ern Europe”, Lithuanian Political Science Yearbook 2002, Vilnius: Vilniaus uni-versiteto leidykla, 2003, p. 142–152.

15. Joenniemi P., Lopata R., Sirutavièius V., Vilpiðauskas R., “Impact Asses-sment of Lithuania’s Integration into the EU on Relations between Lithua-nia and Kaliningrad Oblast of the Russian Federation”, Lithuanian ForeignPolicy Review, 2000, no. 2(6), p. 133–178 and Supplement, http://www.lfpr.lt/006/a15.doc, 2006/09/09.

16. Jonson L., “Russia and the “Near Abroad” in Hansen B., Heurlin B., eds.,The Baltic States in World Politics, New York: St. Martin’s Press, 1998.

17. Kirakofe C. A., “Selective Engagement” in Hentz J. J., ed., Obligations of Em-pire. United States’ Grand Strategy for a New Century, Lexington: The Univer-sity Press of Kentucky, 2004, p. 33–52.


18. Knudsen O. P., “Of Lambs and Lions. Relations between Great Powers andtheir Smaller Neighbours” Cooperation and Conflict, 1988, vol. 23, no 4,p. 111–122.

19. Kramer M., “NATO, Baltic states and Russia: a framework for sustainableenlargement”, International Affairs, 2003, vol. 78, no 4, p. 731–756.

20. Krauthammer Ch., “Unipolar moment”, Foreign Affairs: America and the World,1990/91 vol. 70, no. 1, http://www.foreignaffairs.org/19910201faessay6067/charles-krauthammer/the-unipolar-moment.html, 2006/08/24.

21. Kupchan Ch., “Cooperative Security” in Hentz J. J., ed., Obligations of Empi-re. United States’ Grand Strategy for a New Century, Lexington: The UniversityPress of Kentucky, 2004, p. 68–69.

22. Kværno O., Rasmussen M., “EU Enlargement and the Baltic Region: A Gre-ater Security Community?” in Kasekamp A., ed., Estonian Foreign Policy Year-book 2005. Tallinn: Estonian Foreign Policy Institute, 2005, p. 83–92.

23. Laurinavièius È., “Istorijos vaidmuo Lietuvos–Rusijos santykiuose”, Lietu-vos metinë strateginë apþvalga 2005, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2006,p. 163–178.

24. Laurinavièius È., “Rusija Jungtiniø Amerikos Valstijø bei Europos veiks-niø kontekste ir Baltijos valstybës” in Ðiaurës Atlanto erdvë ir Lietuva, Vilnius:Eugrimas, 2001, p. 49–56.

25. Lynch D., “Russia’s Strategic Partnership with Europe”, The Washington Qu-arterly, Spring 2004.

26. Mandelbaum M., “Foreign Policy as Social Work”, Foreign Affairs, 1996, Ja-nuary–February, vol. 74, no 1, p. 16–32.

27. Marks S., “Small States in Geneva”, World Affairs, Spring 1995, vol. 157, is-sue 4, p. 191–196.

28. McFaul M., “Russia and the West: A Dangerous Drift”, Current History, Oc-tober, 2005.

29. Moshes A., “Russia–Lithuania: Preserving Interactions”, Lithuanian ForeignPolicy Review, 2000, no 2 (6), p. 79–86.

30. Motieka E., Statkus, N., Daniliauskas J., “Globali geopolitinë raida ir Lietu-vos uþsienio politikos galimybës”, Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2004,Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2005, p. 39–80.

31. Paulauskas K., “Apie laivës imperijà, europietiðkà rojø ir naujà pasauliotvarkà”, Politologija, 2005, Nr. 1. p. 82–97.

32. Paulauskas K., “Rethinking Russia”, Lithuanian Political Science Yearbook 2004,Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 178–200.

33. Pushkov A. K., “A View from Russia” in Somin J., ed., NATO Enlargement:Opinions and Options, Washington D.C., 1995, p. 123–143.

34. Rappard W. E., “Small States in the League of Nations”, Political ScienceQuarterly, 1934, vol. 49, p. 544–575.

Bibl iograf i ja


35. Ðatûnienë Þ., “Lietuvos energetinë (ne)priklausomybë ir ðalies saugumas”,Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2003, Vilnius: Lietuvos karo akademija,2004, p. 233–251.

36. Schimmelfennig F., “The Community Trap: Liberal Norms, Rhetorical Ac-tion, and the Eastern Enlargement of the European Union”, InternationalOrganization, winter 2001, vol. 55, no. 1, pp. 47–80.

37. Sirutavièius V., Stanytë-Toloèkienë I., “Rusijos Federacijos Kaliningrado sri-ties strateginë reikðmë”, Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2002, Vilnius: Lie-tuvos karo akademija, 2003, p. 171–200.

38. Ðiukðtienë D., “Lietuvos ir Rusijos ekonominiai ryðiai: globalus fonas, na-cionaliniai ir grupiniai interesai pozityvinës ekonomikos poþiûriu”, Lietu-vos metinë strateginë apþvalga 2005, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2006,p. 179–202.

39. Ðleivytë J., “Rusijos vienijimasis su Europa: euroatlantinës darbotvarkës ágy-vendinimas?” Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2003, Vilnius: Lietuvos ka-ro akademija, 2004, p. 151–176.

40. Stanytë-Toloèkienë I., “Kaliningrado sritis ES plëtros poþiûriu”, Politologi-ja, 2001, Nr. 2(22), p. 26–68.

41. Trenin D., “Russian–Lithuanian Relations: Will the Success Story Last?”,Lithuanian Foreign Policy Review, 2000, no 2 (6), p. 71–79.

42. Trenin D. “Russia Leaves the West”, Foreign Affairs, 2006, July/August.43. Truska L., “Kas traukë á Rusijos glëbá? Geopolitinë Lietuvos orientacija 1918–

1940 metais”, Darbai ir dienos, 2002, t. 30.44. Vitkus G., Lithuanian–Russian Relations in 1990–1995: a Study of Lithuanian

Foreign Policy, Mannheim: Untersuchungen des FKKS an der UniversitätMannheim, 12/1996, http://www.uni-mannheim.de/fkks/fkks12.pdf,2006/09/28.

45. Vitkus G., „At the Cross-Road of Alternatives: Lithuanian Security Policiesin 1995–1997“ in Arteus G., Lejiòð A., eds., Baltic Security: Looking Towardsthe 21st Century, Riga-Stockholm: Latvian Institute of International Affairs& Försvarshögskolan, 1997, p. 53–78.

46. Vitkus G., “Long Way to Normalization of Lithuanian–Russian Relations”in Klaus Zimer, hrsg., Schwierige Nachbarschaften. Die Ostpolitik des StaatesOstmitteleuropas seit 1989 (Tagungen zur Ostmitteleuropa-Forschung 14),Marburg: Verlag Herder-Institut, 2001, S.13–38.

47. Vitkus G., „Changing Security Regime in the Baltic Sea Region“, NATOAcademic Forum, NATO Research Fellowship Reports, June 28, 2002, http://www.nato.int/acad/fellow/99-01/Vitkus.pdf, 2006/09/28.

48. Vitkus G., “Die litauische Ostpolitik – Grundsätze und Probleme”, Osteuro-pa, 2002, September/Oktober, 9/10, S. 1259–1272.


49. Weber M., „Politika kaip paðaukimas“, ið vokieèiø kalbos vertë T. Grinke-vièienë ir Z. Norkus, Politologija, 1991, Nr. 2, p. 27–60.

50. Wilkinson, J.R. “Denmark and NATO: The Problem of a Small State in aCollective Security System”, International Organization, 1956, vol. 10, no 3,p. 390–401.

51. Winner A.C., “The Baltic States: Heading West”, Washington Quarterly, 2002winter, vol. 25, issue 1, p. 207–219, http://www.twq.com/02winter/win-ner.pdf, 2006/09/19;

52. Wohlforth W.C., “The Stability of a Unipolar World”, International Security,1999, Summer, vol. 24, no. 1, p. 5–41.

53. Wohlforth W.C., “U.S. Strategy in a Unipolar World” in Ikenberry G. J., ed.,America Unrivaled: The Future of Balance of Power, Ithaca: Cornell Universitypress, 2002.

54. Âèòêóñ Ã., Ïóãà÷ÿóñêàñ Â., «Ðîññèéñêèé ôàêòîð ëèòîâñêîé ïîëèòèêè»in Êàðàáåøêèí Ë.À. ðåä. Ðåãèîíàëüíîå èçìåðíèå ðîññèéñêî-áàëòèéñêèõîòíîøåíèé, Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 2004, ñ. 73-86.

55. Äåìóðèí Ì. Â., «Ðîññèÿ è Áàëòèÿ: äåëî íå â èñòîðèè», Ðîññèÿ â ãëîáàëüíîéïîëèòèêå, 2005, Ìàé–Èþíü, ¹ 3, http://www.globalaffairs.ru/numbers/14/4160.html, 2006/09/18.

56. Èíîçåìöåâ Â. Ë., Êàðàãàíîâ Ñ. À., «Î ìèðîâîì ïîðÿäêå XXI âåêà», Ðîññèÿâ ãëîáàëüíîé ïîëèòèêå. ¹ 1, ßíâàðü–Ôåâðàëü 2005, http://www.globa-laffairs.ru/numbers/12/3632.html, 2006 08 30.

57. Òðåíèí Ä., «Èäåíòè÷íîñòü è èíòåãðàöèÿ: Ðîññèÿ è Çàïàä â XXI âåêå»,Pro et Contra, 2004, ò. 8, ¹ 3, c. 11, http://www.carnegie.ru/ru/pubs/procontra/Vol8n3-01.pdf, 2005/03/23.

58. Ôðåäåí Ë., «Òåíè ïðîøëîãî íàä Ðîññèåé è Áàëòèåé», Ðîññèÿ â ãëîáàëüíîéïîëèòèêå, 2005, Ìàé–Èþíü, ¹ 3, http://www.globalaffairs.ru/numbers/14/4159.html, 2006/09/18.

Straipsniai periodikoje, agentûrø praneðimai,radijo laidos, nuomonës

1. Alksninis G., „A.Saudargas atmetë Maskvos pasiûlymus”, Lietuvos rytas,1997, rugsëjo 26.

2. Åslund A., “Democracy in Retreat in Russia: Testimony before the U.S. Se-nate, Committee on Foreign Relations”, Carnegie Endowment for Interna-tional Peace, http://www.carnegieendowment.org/publications/in-dex.cfm?fa=view&id=16550, 2003/03/20.

3. Avdeev A., “Russian–Lithuanian relations: An Overview”, Lithuanian Fo-reign Policy Review, 2000, no 2 (6), p. 27–34;

Bibl iograf i ja


4. Baker G., McGregor D., “Comment & Analysis”, Financial Times, LondonEdition, March 12, 2004, p. 17.

5. Bancevièiûtë T. „V.Landsbergio pokalbis su B.Jelcinu”, Lietuvos aidas, 1993lapkrièio 4.

6. Baverez N., “Le “Titanic” de l’Europe”, Le Point, 14 04 2005, no 1700, p. 84,http://www.lepoint.fr/economie/document.html?did=161410, 2006/09/08

7. BBC News World Edition, “EU dismay at Berlusconi comments”, 6 Novem-ber 2003, http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/3248995.stm, 2005/03/23.

8. BBC, “Q&A: Services Directive”, BBC News website, http://news.bbc.co.uk/1/hi/world/europe/4698524.stm, 2006/09/08.

9. Behr R., “Lithuania may drop support for Kaliningrad plans”, Financial Ti-mes, September 28, 2002.

10. Bernstein R., “News Analysis: A ‘revolt against the establishment’”, Inter-national Herald Tribune, June 2, 2005, http://www.iht.com/articles/2005/06/02/news/europe.php, 2006/09/08.

11. BNS, „Sovietø Sàjunga nebuvo okupavusi Baltijos ðaliø, tvirtina Rusija”,1998 sausio 19.

12. BNS, „Seimo pirmininkas tikisi, kad iki vasaros bus iðspræstas sienø sutar-ties su Rusija ratifikavimo klausimas”, 1998, vasario 20.

13. BNS, „Seimo pirmininkas teigia, kad Lietuvos narystë NATO padës visið-kai normalizuoti santykius su Rusija”, 2000, birþelio 10.

14. BNS, „Seimas ápareigojo Vyriausybæ siekti okupacijos þalos atlyginimo iðRusijos”, 2000, birþelio 13.

15. BNS, „Dabartinë Rusija susitapatino su Stalino uþsienio politika, teigia vie-na Lietuvos konservatoriø lyderiø”, 2000, birþelio 14.

16. BNS, „Prezidentas kaltina konservatorius kenkiant valstybës interesams”,2000, birþelio 24.

17. BNS, „Ir ástojusi á NATO Lietuva liks gera Rusijos kaimynë”, 2001, kovo mën. 29.18. BNS, „Adamkaus ir Putino pareiðkime – Lietuvai naudingos nuostatos”,

2001, kovo 31.19. BNS, „V. Landsbergis Rusijos veiksmuose áþvelgia bandymus suskaldyti

ES vienybæ”, 2002, rugsëjo 30.20. BNS, „V.Landsbergis regi naujà Molotovo–Ribbentropo paktà”, 2002, spa-

lio mën. 7.21. BNS, „“Rusija ratifikavo sienos sutartá su Lietuva”, 2003, geguþës 21.22. Borowiec A., “France downplays jet swap with Russia”, The Washington

Times, 21 July, 2003, http://www.washtimes.com/world/20030714-092731-6790r.htm, 2005/03/23.

23. Brady H., Roma M., “Let justice be done: Punishing crime in the EU”, Centerfor European Reform Policy Brief, April 2006, http://www.cer.org.uk/pdf/policybrief_justice_6april06.pdf, 2006/09/08.


24. Brazauskas A. „Lietuva vël prie naujø rinkimø slenksèio”, Tiesa, 1992/ rug-pjûèio 7.

25. Buèelis B., „Keturiø ðaliø uþsienio reikalø ministrø susitikimas Maskvoje”,Tiesa, 1992/ rugpjûèio 7.

26. Büchner G. von, “EU geht auf größere Distanz zu Russlands Führung”,Berliner Zeitung, 18 November 2003, S. 6.

27. „Candid words on Russia’s drift from democracy“, Economist, 24 February,2005.

28. Èekutis R., „Chuliganiðkoji diplomatija”, Atgimimas, 2005, kovo 17.29. Champion M., “Europe May Face Divisions Over Russia”, The Wall Street

Journal Europe, 18 February 2004, p. A3.30. CNN.com, “World pressures Ukraine on poll”, November 25, 2004, http://

www.cnn.com/2004/WORLD/europe/11/24/ukraine.reax/index.html,2005/03/21.

31. CNN.com, “Powell: ‘Fraud and abuse’ in Ukraine vote”, November 25, 2004,http://www.cnn.com/2004/US/11/24/powell.ukraine/, 2005/03/20.

32. Corvin J. A., “Who lost Ukraine?”, RFE/RL Russian Political Weekly, January 12,2005, vol. 5, no. 2, http://www.rferl.org/reports/rpw/2005/01/2-120105.asp,2005/03/23.

33. Dempsey J., “EU states break ranks over visa plan for Russian enclave”,Financial Times, September 27, 2002.

34. Dempsey J., Jack A., “Holding operation’ rewards Putin for pro-westernstance ahead of elections”, Financial Times, June 2, 2003, p. 8.

35. Derida J., Habermas J., “Nach dem Krieg: Die Wiedergeburt Europas”, Frank-furter Allgemeine Zeitung, den 31. Mai 2003, http://www.faz.net/s/Rub117C535CDF414415BB243B181B8B60AE/Doc~ECBE3F8FCE2D049AE808A3C8DBD3B2763~ATpl~Ecommon~Scontent.html, 2006/09/06.

36. Donath K.-H., „Eine Kaltfront zwischen Berlin und Moskau“, Die Tageszei-tung, 14. Feb 2004, http://www.taz.de/pt/2004/02/14/a0116.nf/textdruck,2005/03/23.

37. Dorner J., „Die EU ist Putins Dauerproblem“, Bremer Nachrichten, 4. März,2004.

38. “Editorial: A Stand on Russia“, The Washington Post, December 4, 2003,p. A34, http://www.washingtonpost.com/ac2/wp-dyn?pagename=artic-le&contentId=A33557-2003Dec3&notFound=true, 2005/03/04.

39. “Editorial: A Stand on Russia”, The Washington Post, December 4, 2003,p. A34, http://www.washingtonpost.com/ac2/wp-dyn?pagename=artic-le&contentId=A33557-2003Dec3&notFound=true, 2005/03/04.

40. Elsässer J.,”Kein Rapallo. Russisch-deutscher Gipfel in Jekaterinburg’, jun-ge Welt, 09.10.2003, http://www.jungewelt.de/public_php/drucken_po-pup.php?num=6&djahr=2003&dmontag=10-09, 2005/03/23.

Bibl iograf i ja


41. ELTA, „Rusijos garantijos negali uþtikrinti Lietuvos saugumo”, 1997 spalio 30.42. Gaiþauskaitë V., „Karingas Maskvos tonas keièiasi, interesai – lieka. Á Va-

karus nusitaikiusias tris Baltijos valstybes Rusija bandys iðlaikyti savo áta-koje”, Lietuvos rytas, 1997, rugsëjo 22.

43. Girnius K., „Apie rusø karinius skrydþius Lietuvoje”, Laisvosios Europos ra-dijas, 1995, balandþio 9.

44. Goðtautas M., Mikðiûnas G., „Dveji metai po svetimos kariuomenës iðvedi-mo: dþiaugsmas ir nerimas dël nuostoliø”, Lietuvos aidas, 1995, rugpjûèio 31.

45. “Have strategy, need tactic: Historians’ view of the recent past”, The Econo-mist, April 22, 2004.

46. Hill F., “A land too cold for a free market in energy”, Financial Times, 17October 2003.

47. Huang M., “Echoes of Joachim and Vyacheslav”, Central European Review,2000, June 26, vol. 2, no. 25, http://www.ce-review.org/00/25/am-ber25.html, 2006/08/22.

48. Interfax-BNS, „Maskva iðreiðkë viltá, jog Lietuva „apramins” savo pretenzi-jas Rusijai dël þalos atlyginimo”, 2000, birþelio 10.

49. Interfax-BNS, „Átakingà Rusijos politikà supykdë Lietuvos ástatymas dël SSRSokupacijos þalos atlyginimo”, 2000, birþelio 14.

50. Interfax-BNS, „Maskva didina spaudimà dël Lietuvos Seimo ástatymo”, 2000birþelio 14.

51. „Ið Kremliaus susitikimo – su optimistiniais paþadais”, Lietuvos rytas, 1992liepos 9.

52. „Istorinë tiesa ir istorinis teisingumas”, Lietuvos aidas, 1990, liepos 13.53. “Ivan at the pipe”, The Economist, December 9, 2004.54. Jack A., “Paris and Moscow close but affair may not be long-term”, Finan-

cial Times, April 5, 2003, p. 6.55. Jé M., “Moscou renoueses liens “energétiques” avec l’ex-URSS”, Le Monde,

2 décembre, 2003.56. «Justas Paleckis: Lietuvos politika nesikeièia», Diena, 1995, balandþio 5.57. Kagan R., «Embraceable E.U.», The Washington Post, December 5, 2004,

p. B07, http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/articles/A34023-2004Dec3.html, 2005/11/03.

58. Karatnycky A., “Jobs for Boys: Putin’s New ‘Militocracy’ ”, The Wall StreetJournal Europe, 13 June, 2003, p. A 11.

59. Kirchengast J.,“Die passende Demokratie. Auch im russischen Kulturkreiswissen die Menschen, welche Art von Demokratie sie wollen”, Der Stan-dard, 21 November, 2004, http://derstandard.at/?url=/?id=1865865, 2005/03/20.

60. Kissinger H., “Speech at the 37th Munich Conference on Security Policy”,February 3, 2001, Munich Conference on Security Policy, http://www.securi-


tyconference.de/konferenzen/rede.php?menu_konferenzen=&me-nu_2001=&sprache=en&id=22&, 2006/09/06.

61. Kissinger H., “America’s Assignment. What will we face in the next fouryears? The former secretary of State on the global challenges ahead”, New-sweek International, November 8, 2004, http://msnbc.msn.com/id/6370505/site/newsweek, 2006/08/29.

62. Klein B., “Die EU hat sich um die Ukraine einfach nicht gekümmert Inter-view mit dem Russlandexperten Alexander Rahr”, Deutschlandfunk Inter-view, 24 11 2004, http://www.dradio.de/dlf/sendungen/interview_dlf/324487/, 2005/03/05.

63. Krauthammer Ch., „The New Unilateralism“, The Washington Post, June 8,2001, p. A29.

64. Krauthammer Ch., Democratic Realism: An American Foreign Policy For A Unipo-lar World, American Enterprise Institute Press, 2004 (Irving Kristol Lecture).

65. Laisvosios Europos radijas, „Apie Lietuvos Seimo svarstymus, skirtus Rusi-jos kariniø sraigtasparniø skrydþiui virð Vilniaus”, 1995 balandþio 5.

66. Laisvosios Europos radijas, „Rusija ir Lietuvos narystë Ðiaurës Atlanto san-tarvëje”, 1995 rugsëjo 4.

67. Landsbergis V., “The Russian Riddle and Lithuanian Reality”, LithuanianForeign Policy Review, 2000/2 (6), p. 203, http://www.lfpr.lt/006/a18.doc,2006/09/09.

68. Lateline News, “Bush tells Putin of concerns about Russia”, Santiago, No-vember 20, 2004, http://dailynews.muzi.com/ll/english/1336553.shtml,2005/03/20.

69. Laurinavièius È., „Kodël nereikëtø reikalauti okupacijos þalos atlyginimo?”,radijo paskaita, 2006, kovo 29, LRT interneto svetainë, http://www.lrt.lt/lec-tures/tezes.php?strid=1191&id=1559, 2006/11/06. Paskaitos audio áraðas– http://www.lrt.lt/ci.media.play.php?u=http://193.219.139.116/default/radijopaskaitos/radijopaskaita, 2006/11/06.

70. “Leitartikel: Peinlicher Persilschein für Putin”, Financial Times Deutschland,09 07 2004, http://www.ftd.de/pw/in/1089192463628.html?nv=op%20,2004/07/11.

71. Leonard M., “The Project for a New European Century”, The Globalist, May27, 2005, http://www.theglobalist.com/dbweb/StoryId.aspx?StoryId=4464,2006/09/06.

72. McFarlane R., “Ways to Prevent the Seduction in Kiev”, The Wall Street Jour-nal Europe, 10 October, 2003, p. A 9.

73. Naumann K., “What European Defence Capability Requires”, World Securi-ty Network Newsletter, March 21, 2005, http://www.worldsecuritynet-work.com/showArticle3.cfm?article_id=11109, 2006/09/03

Bibl iograf i ja


74. PAP-ELTA, „Baltijos ðalys nerimauja dël V. Perio pareiðkimo”, 1996, rugsë-jo 30.

75. Ridderbusch K., “Beziehungen zwischen Moskau und EU sind angespannt”,Die Welt, 14. Februar 2004, http://www.welt.de/data/2004/02/14/237316.html, 2005/03/23.

76. “Russland: Beziehungen zur EU immer angespannter”, Die Presse, 18. Feb-ruar 2004, http://www.diepresse.com/textversion_article.aspx?id=405533,2005/03/23.

77. Sakalauskaitë R. „Ar viskà þinojo B. Jelcinas, nepasiraðydamas tarpvalsty-binio susitarimo ir pasiraðydamas potvarká, sustabdantá kariuomenës iðve-dimà?”, Lietuvos rytas, 1992, lapkrièio 3.

78. Sakalauskaitë R., „Prezidentai átvirtino ilgus metus ginèytas sienas. VakarA.Brazauskas ir B.Jelcinas pasiraðë dvi tarpvalstybines sutartis”, Lietuvosrytas, 1997, spalio 25.

79. “Scharfe Kritik an Schröders Politik gegenüber Putin. Opposition wirft Kan-zler “Doppelmoral” vor”, Welt am Sontag, 14. Dezember 2003, http://www.wams.de/data/2003/12/14/210691.html, 2006/09/21

80. Scott P. D., “Pipeline politics: Oil behind plan for U.S. troops in Georgia”,The Final Call Online Edition, 03/19/2002, http://www.finalcall.com/per-spectives/pipeline03-19-2002.htm, 2005/02/28.

81. Slevin P., Baler P., “Bush Changing Views on Putin. Administration ThatHailed Russian Leader Alters Course”, The Washington Post, December 14,2003, p. A26, http://www.washingtonpost.com/ac2/wp-dyn?pagena-me=article&contentId=A62533-2003Dec13&notFound=true, 2005/03/04.

82. Sokor V., “Teamwork and a Good Save in the Pipeline Game”, Wall StreetJournal Europe, 17 October, 2003, p. A9.

83. Sokor V., „Standing Up to Putin’s Imperial Ambitions”, Wall Street JournalEurope, 19 September, 2003, p. A9.

84. “A venture at a standstill”, The Economist, May 25, 2006, http://www.eco-nomist.com/world/displaystory.cfm?story_id=6971160, 2006/05/29

85. „Vilko iððûkis ëriukui”, Atgimimas, 2006 birþelio 23–29, nr. 25 (898), http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1150957436, 2006/09/09

86. Winter M., “Keine Komplizenschaft”, Frankfurter Rundschau, 8 November, 2003.87. Zakaria F., “The Decline and Fall of Europe”, The Washington Post, February

14, 2006; A15, http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/artic-le/2006/02/13/AR2006021301569.html, 2006/11/10

88. “Zwei dicke Freude”, Die Welt, 2003, n. 47, http://zeus.zeit.de/text/2003/47/Berlusconi, 2005/03/23.

89. Áîâò Ã., Âèíîãðàäîâ Ì., Ðàòèàíè Í., «2500 “ëèøíèõ Èâàíîâ». Ìîëäàâèÿñîðâàëà ïëàí ìèðíîãî óðåãóëèðîâàíèÿ è âèçèò Ïóòèíà», Èçâåñòèÿ, 25íîÿáðÿ 2003 ã. http://www.izvestia.ru/politic/article41479, 2005/03/17.


90. Áðàçàóñêàñ À. “Ðàçâîä ïî-ëèòîâñêè è ïîñëå”, Ìåæäóíàðîäíàÿ æèçíü, 1994,¹ 4,

91. Êàðàãàíîâ Ñ., «Óðîêè èðàêñêîé âîéíû. Ìîñêâà íå äîëæíà äåëàòü ÎÎÍèíñòðóìåíòîì áîðüáû ñ Âàøèíãòîíîì», Èçâåñòèÿ, 12 ìàÿ 2003 ã., http://www.izvestia.ru/politic/article33565, 2006/08/30.

92. Ïàóýëë Ê., «Ïàðòíåðñêèå îòíîøåíèÿ: ðàáîòà ïðîäîëæàåòñÿ», Èçâåñòèÿ, 26ÿíâàðÿ 2004 ã., http://www.izvestia.ru/world/article43464, 2005/03/05.

93. Ñàïîæíèêîâ Á., Öâåòêîâà Ì., «Ìîñêâà Ëèòâå íå îòäàëàñü», Ãàçåòà.ðó,21 ìàÿ 2003 ãîäà, http://www.gazeta.ru/parliament/articles/33959.shtml,2006/09/09.

94. «Ñîòðóäíèêè ñïåöèíñòèòóòà ïðåäëàãàþò Ðîññèè ïðîòèâîñòîÿòü ÍÀÒÎè ÑØÀ», Ëèòîâñêèé êóðüåð, 1995, îêòÿáðü, ¹ 35.

95. Þñèí Ì., «Ñòàâêà íà “Ëèñà”. Â ãðóçèíñêîì êðèçèñå Ðîññèÿ âûíóæäåíàïîääåðæèâàòü Øåâàðäíàäçå...», Èçâåñòèÿ, 19 íîÿáðÿ 2003 ã., http://www.izvestia.ru/politic/article41238 , 2005/03/23.

96. Þñèí Ì., Ôðàíöóçû ñêàçàëè «Íåò» áåçäóìíîìó ðàñøèðåíèþÅâðîñîþçà», Èçâåñòèÿ, 31 èþíÿ 2005, http://www.izvestia.ru/comment/article1833971, 2006/09/08.

Bibl iograf i ja


Asmenvradþiø rodyklë

1 N A C I O N A L I N I S L Y G M U O 213A s m e n v a r d þ i ø r o d y k l ë

DIPLOMATINË APORIJA:

TARPTAUTINË LIETUVOS IR RUSIJOS

SANTYKIØ NORMALIZACIJOS PERSPEKTYVA

Kalbos redaktorë Graþina IndriðiûnienëVirðelio dailininkas Gediminas Markauskas

Iðleido Vilniaus universiteto leidyklaUniversiteto g. 1, LT-01122 VilniusSpausdino ??????

Gediminas VitkusDiplomatinë aporija: tarptautinë Lietuvosir Rusijos santykiø normalizacijos per-spektyva. – Vilnius: Vilniaus universitetoleidykla, 2006. – 2?? p.

ISBN 9986–19–??–??

Santrauka sabntrauka santrauka......

UDK ???

Vi-??

Documents

Gediminas Vitkus Diplomatinë aporija: tarptautinë Lietuvos ...web.vu.lt/tspmi/g.vitkus/files/2015/04/2006-Gedi... · buvusiø sovietiniø respublikø su Rusija yra sudariusi sutartis