Geroji Naujiena€¦ · Utenos g. 41A, Vilnius LT–08217 ISBN 978-9955-919-10-0. Vytautas Sadauskas SJ Geroji Naujiena MAŽIEMS IR DIDELIEMS. Skubėkime paskui svajones – jos parodys

Geroji Naujiena

M A Ž I E M S

I R D I D E L I E M S

SŪNĖNUI PIJUI,

DUKTERĖČIOMS KLARAI, JUSTAI, DOROTEI IR PRANCIŠKAI

© kun. Vytautas Sadauskas SJ

Konsultavo kun. Vidmantas Šimkūnas SJRedagavo Elvyra Kučinskaitė

© Iliustravo Taida BalčiūnaitėSerijos dailininkė Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė

Antrasis leidimas

Nuoširdžiai dėkojame gimnazijos mokinių tėvams ir kitiems geradariams, remiantiems

knygų seriją „Siekiantiems begalybės“

VšĮ Jėzuitų ekonomo tarnyba, 2017

BALTO print UABUtenos g. 41A, Vilnius LT–08217

ISBN 978-9955-919-10-0

Vytautas Sadauskas SJ

Geroji Naujiena

M A Ž I E M S

I R D I D E L I E M S

Skubėkime paskui

svajones –

jos parodys

mums kelią

TURINYS

A. TAVO PASAULIS 7Krikščionių tikėjimas 12

B. TAVO MĖGIAMIAUSIA KNYGA 22 I. Gamtos knyga 24 II. Šventasis Raštas – Dievo žodis 26 Senasis Testamentas 28 Naujasis Testamentas 29 C. TAVO BENDRUOMENĖ 36 Bažnyčia 38 Dievas Tėvas 40 Dievas Sūnus 42 Dievas Šventoji Dvasia 44

D. TAVO ŽENKLAI 48 Krikščionių simboliai 50 1. Krikštas 52 2. Sutvirtinimas 54 3. Eucharistija 56 4. Sutaikinimas 58 5. Santuoka 60 6. Šventimai 60 7. Ligonių patepimas 61

E. TAVO ŠVENTĖS 64 Metai su Dievu 66 Adventas 68 Kalėdų laikas 70 Gavėnia 72 Velykų laikas 74

F. TAVO DVASINIS AUGIMAS 80 Sekmadienis 82 Tavo malda 84 Malda su Marija 86 AR ŽINAI? 90 PRIEDAS 94 ŽODYNĖLIS 102

Populiaraus anglų rašytojo Klaivo Steiplso Luiso

(C. S. Lewis) (1898 – 1963) kūryba padeda

suprasti krikščioniškąsias tiesas.

Šioje knygelėje profesorius Gratas,

pasitelkdamas liūto įvaizdį ir kitus

palyginimus iš K. S. Luiso „Narnijos kronikų“,

paaiškina smalsiems vaikams,

kuo tiki krikščionys. Jis sumaniai pristato

Jėzaus Kristaus G e r ą j ą N a u j i e n ą,

kurią tau ir kiekvienam žmogui būtina išgirsti.

Profesorius Gratas – išmintingas žmogus. Jis pui-kiai išmano geriausias knygas vaikams ir žino įdo-miausias istorijas. Vieną žiemos vakarą prieš Kalėdas su juo susitiko du smalsūs vaikai – Rasa ir Tomas. Kai visi patogiai įsitaisė prie židinio, profesorius ati-džiai pažvelgė į juos ir tarė:

– Na, atspėkite, kieno parašytą ir kokią istoriją dabar jums papasakosiu?

Tai atsitiko per karą. Tėvai, norėdami nuo vokie-čių bombardavimų apsaugoti savo vaikus Edmundą, Siuzaną, Piterį ir Liusę, išsiuntė juos į kaimą. Jie apsigyveno milžiniškame name pas seną profesorių. Kartą žaisdami slėpynių jie aptiko kambarį su sena sienine spinta. Įlindę į ją vaikai atsidūrė ten, kur nė

A. TAVO PASAULIS

Tavo pasaul i s 7

nenumanė galintys patekti: sienoje esančios durys atvėrė jiems kelią į paslaptingą šalį.

– Kas tai per šalis? – nekantraudama paklausė Rasa.

– Tai buvo fantastinis pasaulis, pilnas keistų bū-tybių. Jame visada karaliavo žiema, tačiau niekada nebuvo Kalėdų, – atsakė profesorius.

– Žiema be Kalėdų? – nustebo Rasa. – Taip. Jokių Kalėdų! Maža to, ten niekas neži-

nojo, kas yra tikra draugystė! Santykiai tarp žmonių buvo šalti it ledas, kupini neapykantos, pavydo ir išdavysčių. Visai ne tokie, kokių būtų norėjęs to pa-saulio valdovas...

– O kas nutiko vaikams? – pasiteiravo Tomas. – Per pirmąjį apsilankymą tame krašte jie suži-

nojo, jog šalis turi kęsti baisią Baltosios Burtininkės, apgobusios pasaulį šaltu savo kvėpavimu, priespau-dą. Tačiau daugelis tikėjo, kad netrukus viskas ims keistis: kažkas esą matęs Kalėdų senelį, dalijusį do-vanas. Taip pat buvo kuždamasi, jog į šalį atkeliauja liūtas Aslanas, galintis viską pakreipti į gera. Atrodė, pamažu pavasarėja – pasakojo profesorius Gratas.

– Žinau! Juk tai „Narnijos kronikos“, kurias pa-rašė rašytojas Luisas! – sušuko Tomas. – Liūtas ir buvo tikrasis šios šalies šeimininkas, juk taip? Atleis-kite, jog pertraukiau, man taip įdomu vėl panirti į Narnijos pasaulio paslaptis...

– Tu visiškai teisus. Liūtas išties buvo to krašto karalius, tačiau Narnijoje jau seniai jo niekas nebu-vo matęs. Gyventojai jo ilgėjosi, tikėjo, jog sugrįš ir

8 Geroj i Nauj iena mažiems i r d ide l iems

Tavo pasaul i s 9

atsiteis su Baltąja Burtininke. Vienoje senoje prana-šystėje sakoma:

Kai liūtas atkeliaus, teisingumas viešpataus, o stiprus jo balso griausmas negandas įveiks. Kai pražios nasrus – tuoj žiema pražus, o kai jis karčius papurtys – vėl pavasaris atūš.

Žinote, vaikai, kaskart, kai krikščionys švenčia šv. Mišias, jie tarsi nukeliauja į šalį, kurioje viešpa-tauja Tikrasis Liūtas, – pridūrė profesorius.

– Kaip? – nustebo Rasa. – Reikia laiko, kad tai suprastumėte. Pabandysiu

jums paaiškinti, – nusišypsojo profesorius.

Visi, kurie laužo duoną ir ją valgo (priima Komuniją), susivienija su Kristumi ir tampa viena su juo.

Labai seniai, maždaug prieš du tūkstančius metų, tikintieji, vadinami krikščionimis, tai vienur, tai kitur rinkdavosi drauge, dalindavosi prisiminimais apie Jėzų Kristų, kalbėdavosi apie savo tikėjimą, melsdavosi ir laužydavo duoną. Anais laikais duonos laužymu būdavo vadinamos šv. Mišios, nes per jas iš tikrųjų yra laužoma duona (plg. Apd 2, 42).

Ir šiandien krikščionys tai vienur, tai kitur susirenka drauge melstis. Kodėl jie švenčia šv. Mi-šias sekmadieniais ir kitomis progomis? Kaip pa-aiškinti tokį krikščionių elgesį, besitęsiantį jau du tūkstančius metų?

KRIKŠČIONIŲ TIKĖJIMAS

ŠTAI NUGALĖJO LIŪTAS IŠ JUDO GIMINĖS


Tavo pasaul i s 11

Bandyk suprasti, kodėl krikščionims šv. Mišios yra tokios svarbios, ir įsigilink į jų prasmę.

„Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Do-vydo atžala“ (Apr 5, 5) – sakoma Šventajame Rašte. Čia Jėzus Kristus vadinamas liūtu, nes jis nugalėjo didžiausią gyvenimo priešą – mirtį (žr. Žodynėlyje).

Šv. Mišios – tai Jėzaus Kristaus pergalės šventė. Per jas krikščionys ypatingu būdu prisimena Kristų – Tikrąjį Liūtą. Jie gilinasi į jo mokslą ir gyvenimo būdą, pasakoja jo kančios ir mirties istoriją, džiau-giasi Prisikėlimu. Krikščionys tiki Gerąja Naujiena apie Dievo karalystę, kurią Jėzus skelbė.

Jėzus sakė: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21). Ji tarsi sėkla dygsta ir auga, visiškai nežinant kaip (plg. Mk 4, 27).

Šis pasaulis yra didingesnis nei manome, nes Dievo karalystė yra tarp mūsų. Kita vertus, meldžia-me: „Teateinie tavo Karalystė“. Vadinasi, dar laukia-me svarbiausio įvykio – visiško Dievo karalystės išsis-kleidimo Dievo numatytu laiku.

Tikėjimą į Dievo karalystę, kuri tarsi sėkla dygsta ir auga, išpažįstame per šv. Mišias; jos – tai pokylis, va izduojant is ir priar t inant is GYVENIMĄ, kupiną vilties ir meilės.

Apaštalas Paulius sako: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

Kokios šv. Mišių akimirkos tau primena pokylį?


KUO TIKI KRIKŠČIONYS?

Krikščionys tiki, kad Dievo karalystė jau dabar yra čia, žemėje, tarp mūsų. Tai teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (plg. Rom 14, 17). Kitaip sakant, Karalystė atpažįstama ten, kur:

VYRAUJA VISUOTINĖ TAIKA

ŽMONĖS VIENI KITUS MYLI

GYVENIMAS NUGALI MIRTĮ

DIEVAS YRA TIKROJI DUONA

SUKLESTI GROŽIS

DVELKIA DŽIUGESIO DVASIA

Mes darbuojamės dėl Karalystės, kurioje visi žmonės būtų gerbiami ir mylimi, visi būtų karaliai ir karalienės. Veikiame išvien su Tikruoju Liūtu – Kristumi, nes jis yra Karalius ir valdovas. Ten, kur viešpatauja Kristus ir dvelkia jo Dvasia, „taikos ilge-sys vaidus malšina, meilė neapykantą nugali, atleidi-mas kerštą išrauna“ (žr. Romos mišiolas).

Kur pastebi Dievo Dvasios požymius, jos dvelkimą?

Velykų žvakė simbolizuoja prisikėlusį Kristų.„Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas,

kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8).


KAIP ŠV. MIŠIOS VAIZDUOJA IR PRIARTINA DIEVO KARALYSTĘ?

DIEVAS – VISŲ ŽMONIŲ TĖVAS Vyrauja visuotinė taika

Bažnyčiose esantis Dievo stalas – altorius – tai Tikrojo Liūto – Jėzaus Kristaus – simbolis. Šv. Mišių pradžioje (ir pabaigoje) kunigas visų susirinkusiųjų vardu jį bučiuoja, išreikšdamas meilę Kristui. Pre-zidentas ir bedarbis, turtuolis ir elgeta, baltaodis ir juodaodis, vyras ir moteris, vietinis ir migrantas – visi pakrikštytieji, susibūrę aplink altorių Kristaus var-du, sutartinai taria „Tėve mūsų“, nes yra dangiškojo Tėvo vaikai, vienos šeimos nariai – broliai ir seserys.

Prie altoriaus mes patiriame tikrą bendrystę, kuri visiškai išsiskleis tik ateityje – Dievo karalystėje.

„Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28) – sako apaštalas Paulius.

Tavo pasaul i s 15

SUSITAIKINIMAS, MALDOS IR DOVANOS Žmonės vieni kitus myli Per šv. Mišias krikščionys atsiprašo Dievo ir vie-

ni kitų už savo kaltes ir prasižengimus, meldžiasi už Bažnyčią ir pasaulį, po to prie altoriaus atneša dova-nas. Jos būna įvairios – simbolinės ir tikros, pavyz-džiui, žvakė, gėlių puokštė, drabužiai, maistas, duo-na ir vynas. Šios aukos išreiškia tikėjimą Kristumi ir rūpinimąsi kits kitu, ypač stokojančiais bendruome-nės nariais, Bažnyčios tarnautojais.

Kai ateis Dievo karalystė, bus apstu dovanų ir tarpusavio meilės.

„Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24) – moko Kristus.

RAMYBĖS LINKĖJIMASGyvenimas nugali mirtį

Kai prisikėlęs Kristus tarė mokiniams: „Ramy-bė jums“, apaštalai suprato, kad jis – Emanuelis, tai reiškia „Dievas su mumis“. Kristus, teikiantis dvasi-nę gyvybę, liko su jais per visas dienas.

Per šv. Mišias kunigas sako: „Viešpaties ramybė visada telydi jus“. O tikintieji atsako: „Telydi ir tave“. Kunigas kviečia palinkėti aplinkui esantiems ramy-bės. Žvelgdami vieni kitiems į akis nuoširdžiai linki-me visokeriopos ramybės. Taip mes parodome, kad nebeturime baimės, nes Tikrasis Liūtas – Kristus – nugalėjo mirtį ir jis niekada nesiliaus mūsų mylėjęs.

Ateities pasaulyje – Dievo karalystėje – bus apstu gerumo, ramybės ir pažinimo.

„Jis nušluostys kviekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4) – sakoma Apreiškimo knygoje.


Tavo pasaul i s 17

DIEVO ŽODIS IR KOMUNIJADievas yra tikroji duona

Per šv. Mišias krikščionys klausosi Dievo žodžio. Jie pasitiki Kristumi, kuris sakė, kad duona yra jo kūnas, o vynas – kraujas. Kristus ateina į mūsų šir-dis, kai klausomės jo žodžio ir priimame Šventąją Komuniją. Toks bendravimas padeda su juo susi-draugauti ir bręsti dvasiškai. Taip augdami daromės panašūs į Kristų, todėl mums atrodo, kad jis kaskart yra vis didesnis. Bet jis nesikeičia, keičiamės mes.

Dievo karalystė iš tiesų yra tarp mūsų. Jai visiš-kai įsigalėjus Dievas mus pasotins ir išpildys giliau-sius mūsų troškimus.

„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56) – sako Kristus.


ŠVENTIŠKA APLINKASuklesti grožis

Per šv. Mišias sutelkiame tai, ką gražiausio per visus amžius žmonės yra sukūrę, juk taip? Pagalvok, kiek menininkų kilnus Kristaus gyvenimas paskati-no sukurti iškilius muzikos, dailės, architektūros kū-rinius! Pavyzdžiui, Notre Damo katedrą Paryžiuje, Šventosios Šeimos katedrą Barselonoje, o kompozi-torių Volfgangą Amadėjų Mocartą – giesmę „Kūno paslaptį šlovingą“ ir kitus kūrinius.

Grožis pilnai atsiskleis tik būsimajame pasauly-je – Dievo karalystėje.

Apaštalas Jonas regėjo „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).

PADĖKA IR GIEDOJIMASDvelkia Džiugesio Dvasia

Šv. Mišios dar vadinamos Eucharistija – dėkoji-mu, nes švęsdami tikėjimo slėpinį dėkojame Dievui Tėvui. Kai kunigas sako: „Viešpats su jumis“, o tikin-tieji atsako: „Ir su tavimi“, džiaugiamės, kad tikra-sis Karalius – Kristus yra su mumis – nusidėjėliais. Jo vardu sutartinai giedame „Garbės himną“ Dievui ir džiaugsmingąjį „Aleliuja“.

Dievo karalystėje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl daugybės teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.

„Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 4–5) – sako apaštalas Paulius.

Tavo pasaul i s 19


VIEŠPATIES MALDA

Melsdamiesi Jėzaus Kristaus išmokyta malda, garbiname Kūrėją ir tarp kitų dalykų prašome Dievo karalystės – kad ji ateitų ir būtų tarp mūsų:

Tėve mūsų, kuris esi danguje!Teesie šventas Tavo vardas,teateinie Tavo Karalystė,teesie Tavo valiakaip danguje, taip ir žemėje.Kasdienės mūsų duonos duokmums šiandienir atleisk mums mūsų kaltes,kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.Ir neleisk mūsų gundyti,bet gelbėk mus nuo pikto.Amen.

KODĖL DIEVAS SUKŪRĖ ŽMOGŲ?

Dievas sukūrė žmogų, kad šis siektų to, kas yra visų didingiausia – paties Kūrėjo. Tai yra – norėtų jį pažinti, su juo draugauti, daug gero padaryti ir kartu su kitais žmonėmis džiaugtis jo Karalystėje per am-žius. Toks yra Dievo sumanymas ir troškimas.

„Kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas“.

šv. Ignacas Lojola

MINTIS mažiems ir dideliems

„Yra kitas gyvenimas. Aš giliai tikiu geres-niu pasauliu ir viešai pareiškiu, kad tai yra mano proto šviesiausia tiesa ir mano širdies skaidriausias džiaugsmas“.

Rašytojas Viktoras Hugo

TAVO gyvenimui

Liudyk tikėjimą Dievo karalyste . Padėk artimui – tautiečiui ir svetimšaliui; aktyviai dalyvauk šv. Mišiose – skaityk skaitinį , atnešk dovanas, priimk Komuniją, kitaip prisidėk .

Klausimai

1. Kaip manai, kodėl rašytojas K. S. Luisas Kristui

pavaizduoti pasirinko liūto įvaizdį?

2. Kokį Dievo karalystės bruožą dažniausiai atpažįsti

per šv. Mišias? Savo kasdienybėje? Šeimoje?

3. Kada ir kur labiausiai jauti Džiugesio Dvasią?

4. Kodėl krikščionys švenčia šv. Mišias?

5. Kokias tavo svajones atspindi šv. Mišios?

Klausk tėvelių

Kartu su tėveliais skaityk K. S. Luiso „Narnijos kronikas“

arba pažiūrėk meninį filmą.

– Vaikai, netrukus aptarsime kitas krikščioniš-kąsias tiesas. Bet prieš tai atsakykite, kodėl Anglijos miestas Oksfordas laikomas fantastinių pasakojimų sostine? – paklausė profesorius.

– Hmm, nežinau, – gūžtelėjo pečiais Tomas. – Na, štai kodėl. Oksforde rašytojas Luisas Kerolas

(L. Carroll) sugalvojo istoriją „Alisa stebuklų šalyje“, Džonas Tolkinas (J. Tolkien) sukūrė nepaprastą pasa-kojimą „Žiedų valdovas“, o Klaivas Luisas (C. Lewis) parašė „Narnijos kronikas“, – atsakė profesorius.

– Nuostabu, – nudžiugo Rasa. – Ar žinote, kad šios knygos tapo labiausiai skaitomos

visame pasaulyje, jos buvo parduotos daugiau nei šimto milijonų egzempliorių tiražu? – pasiteiravo profesorius.

– Tai bent! – nusistebėjo Rasa. – Kaip jie sugebėjo sukurti tokias nepaprastas ir įtaigias istorijas?

B. TAVO MĖGIAMIAUSIA KNYGA


Tavo mėgiamiaus ia knyga 23

– Yra žinoma, kad juos įkvėpė krikščionių tikėji-mas. Kerolas buvo dvasininkas. Jis rašė: „Nuoširdžiai sakau, kad viskas priklauso Kristui. Jis pamilo mane ir mirė už mane ant kryžiaus“. Tolkinas ir Luisas irgi buvo uolūs krikščionys, dažnai dalyvaudavo šv. Mišiose. Jie tikėjo Kristumi ir jo pažadėta Karalyste, – paaiški-no profesorius.

– Išties, jų sukurtos istorijos perkelia mus į pasau-lį, kuriame daug pasiaukojimo, ištikimybės, gailestin-gumo, išminties, drąsos ir vilties – pastebėjo Tomas.

– Tikra tiesa. Tolkinas rašė: „Aš siekiau, kad „Žie-dų valdovas“ atspindėtų krikščioniškas mintis ir įsiti-kinimus“, – papildė profesorius.

– Ar Luisas irgi to paties siekė? – paklausė Rasa. – Jis dar aiškiau perteikė tikėjimo tiesas, – tęsė pro-

fesorius. – Luisas troško, kad visi – ir tikintys, ir netikin-tys į Dievą – galėtų išgirsti Kristaus Gerąją Naujieną.

– Narnijos šalies, išvaduotos iš Baltosios Burtinin-kės priespaudos, istorija padeda suprasti Dievo kara-lystės didingumą ir paslaptingumą – patikslino Tomas.

– Taip. Luisas tikėjo, kad Dievo karalystė yra tarsi vestuvių pokylis. O tikrojo jos šeimininko – Kristaus – pėdsakų ir mūsų kasdienybėje yra daug. Juos atpažįs-tame, kai švenčiame Kalėdas, rodome gailestingumą, dalijamės dovanomis, laikomės pažadų; kai meilė nu-gali neapykantą, gyvenimas įveikia mirtį, – pastebėjo profesorius Gratas.

Vis dėlto Biblija arba Šventasis Raštas išlieka skai-tomiausia pasaulyje knyga. Tačiau Dievas pirmiausia parašė Gamtos knygą. Ją dažniausiai skaitai, juk taip?


Dievas parašė dvi knygas: Gamtos knygą ir Šventąjį Raštą. Pirmąją Viešpats rašo jau maždaug 14 milijardų metų. Ši knyga įstabi. Jos raidės – tai gausybė pačių įvairiausių kūrinių.

Įsivaizduok, kad visą kosmoso istoriją bando-me užrašyti vienoje knygoje. Jeigu vienam milijonui metų aprašyti skirtume puslapį, turėtume 14 000 (keturiolikos tūkstančių) puslapių knygą. Tai tikrai daug, tiesa?

I. GAMTOS KNYGA

DANGUS IR ŽEMĖ SKELBIA DIEVO GARBĘ

Mokslininkai nustatė, kad mūsų pasaulis prasi-dėjo Didžiuoju sprogimu. Pirmame Gamtos kny-gos puslapyje būtų aprašyta, kaip jis įvyko: danguje nebuvo nė vienos žvaigždės, nes nebuvo nei paties dangaus, nei laiko, nei jokios medžiagos; viskas, sa-kytume, tilpo viename mažame taškelyje, milijardus kartų mažesniame už mažiausią grūdelį.

Po Didžiojo sprogimo iš mažyčio ugnies kamuo-liuko pamažu radosi žvaigždės ir galaktikos. Gam-tos knygoje iki maždaug 10 000 (dešimttūkstantojo) puslapio nieko nerašytume apie gyvybę, nes jos irgi nebuvo. Įvairūs augalai ir gyvos būtybės – medžiai ir gėlės, vabzdžiai ir drugeliai, žvėrys ir paukščiai – pasirodytų tik knygos pabaigoje. O apie svarbiausią veikėją – ŽMOGŲ, – galintį tęsėti pažadus, pažinti ir suprasti, būtų rašoma paskutinėse knygos eilutėse. Atsiradęs jis ėmė kurti grožį: taip gimė menas, kul-tūra; netrukus suskambo ir V. A. Mocarto muzika.

Gamtos knyga atskleistų, kaip Dievas kūrė pa-saulį ir pamažu jį kreipė ir tebekreipia vis didesnio gėrio ir grožio link: pamenate, juk pirmuose pusla-piuose nebūtų ką rašyti nei apie žvaigždes, nei apie gyvas būtybes, o paskutiniuose jau klestėtų gyvybė, rastųsi gausybė nuotykių ir meno kūrinių.

Kaip manai, ar Gamtos knyga jau yra užbaigta? Gal tai tik pradžia to, ką Kūrėjas yra sumanęs?

Ką Gamtos knyga sako apie Dievą?

Kūrėjas Gamtos knygą rašo toliau, bet dabar – drauge su tavimi ir manimi. Joje slypinčius giliausius Kūrėjo sumanymus atskleidžia Šventasis Raštas.



Šventasis Raštas – tai knyga apie didingiausius Kūrėjo sumanymus ir jo meilę viskam, kas sukurta. Jam parašyti Dievui prireikė maždaug 1500 metų.

Tėvai duoda daug gerų patarimų savo vaikams. O Dievo patarimai ir sumanymai surašyti Šventa-jame Rašte. Tai – Dievo žodis, „gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“. Jis „teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12) – pastebi apaštalas Paulius. O 19-oje psalmėje rašoma:

VIEŠPATIES įsakymas aiškus, jis teikia akims šviesos <...>

VIEŠPATIES sprendimai tikri ir visiškai teisūs,brangintini labiau už auksą,

net rinktinį auksą, saldesni už medų, net gryniausią korio medų (Ps 19, 9–11).

II. ŠVENTASIS RAŠTAS – DIEVO ŽODIS

DIEVO ŽODIS – BRANGESNIS UŽ AUKSĄ, SALDESNIS

UŽ MEDŲ


Psalmių autorius Dievo žodį lygina su auksu ir medumi. Šiais dviem simboliais jis atskleidžia Dievo žodžio vertę ir galią.

Auksas yra brangus metalas, daugelio labai verti-namas. Jo turėdami tampame turtingi. Tačiau Dievo žodis yra brangesnis už auksą. Kadangi jis toks ver-tingas, dera jį pažinti ir pamilti.

Ar kada nors pagalvojai, kad Dievo žodis – tavo tikrasis turtas? Kaip su juo elgiesi?

Autorius Dievo žodį lygina su medumi. Ar mėgsti medų? Dauguma žmonių jį mėgsta.

Medus saldus, todėl valgant jį galima gardžiuotis. Valgyti medų ne tik skanu, bet ir sveika. Jame yra vi-taminų ir mineralų, jis gydo ligas ir žaizdas. Tačiau, anot psalmės, Dievo žodis yra saldesnis už medų. Taigi, jis yra skanesnis.

Ar pagalvojai, kad galima mėgautis Dievo žo-džiu? Žinoma, fiziškai jo neįmanoma ragauti. Bet kai jo klausomės ir jį pažįstame, patiriame jo gardu-mą ir gydomąją galią.

Kodėl Dievo žodis yra saldus? Kaip jis gydo?

Dievas, su kuriuo susipažįstame skaitydami Šventąjį Raštą, laikosi duoto pažado, yra ištikimas, myli, moko laisvės, kviečia viltingai žvelgti į ateitį.

Šventąjį Raštą, dar vadinamą Biblija, sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis Testamentas.

Dievas mus kalbina, pažada būti kartu ir kreipia mūsų širdis į tai, kas gražu ir gera.

Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos. Jose apra-šomi įvykiai ir istorijos, pasakojančios apie žmones ir jų draugystę su Dievu. Dievas patvirtina, kad yra ištikimas, laikosi pažadų ir kreipia mūsų širdis į tai, kas gražu ir gera. Tai puikiai atskleidžia istorija apie Abraomą.

Abraomas buvo geras žmogus. Jis su savo žmona Sara gyveno Harano žemėje. Jiedu turėjo daug avių ir galvijų, bet neturėjo vaikų.

Vieną dieną pas Abraomą atėjo Dievas. Gal tai buvo regėjimas, o gal sapnas, mes nežinome. Bet Die-vas kreipėsi į Abraomą, tardamas: „Abraomai, noriu, kad tu pasiimtum viską, ką turi, ir išeitum iš savo namų! Noriu, kad eitum į šalį, kurią tau parodysiu. Pažadu laiminti tave ir padaryti tavo šeimą gausią kaip dangaus žvaigždės. Pažadu būti su tavimi. Per tave bus palaimintos visos žemės tautos“ (plg. Pr 12, 1–6).


SENASIS TESTAMENTAS

DIEVAS KVIEČIA Į TAI, KAS KILNU


Nuostabu! Tai bent pažadas! Abraomas buvo 75-erių, kai Dievas jam liepė pa-

likti gimtuosius namus ir iškeliauti į svetimą kraštą. Tolima kelionė, pilna sunkumų ir išbandymų, Abra-omui kėlė baimę. Kad ryžtųsi šiam žygiui, jis turėjo visiškai pasitikėti Dievo žodžiu.

Taip Abraomas ir padarė. Jis pasiėmė savo žmo-ną Sarą ir sūnėną Lotą. Jie susikrovė viską, ką turėjo Harano žemėje, ir iškeliavo į pažadėtąją šalį – Kana-ano kraštą. Pažvelgęs į žemėlapį matysi, kad Kanaa-nas yra gana toli nuo Harano!

Keliaudamas Abraomas turėjo įveikti daug kliū-čių. Tačiau Dievas buvo kartu, laimino jį ir išpildė duotus pažadus: Sara pagimdė jam sūnų Izaoką. Taip Abraomas davė pradžią Izraelio tautai.

Ši istorija patvirtina, kad verta pasitikėti Dievo žodžiu. Jis mus kreipia į tai, kas kilnu.

Abraomas žydams ir krikščionims yra tikėjimo į Dievą ir pasitikėjimo jo žodžiu pavyzdys.

Senajame Testamente sakoma, kad Dievas: • kuria pasaulį (žr. Pr 1, 1); • padaro žmogų panašų į save (žr. Pr 1, 27);• rodo meilę savo kūriniams (žr. Iz 43, 1–7);• žadina amžinos Sandoros viltį (žr. Ez 36, 26).

Ką Abraomo istorija sako apie Dievą?

Naujajame Testamente pristatomas Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mokymas atskleidžia Gamtos knygoje slypinčią didžią Naujieną. Juk žinai, kokia ji?


Kristus savo gyvenimu ir mokymu atskleidžia Gamtos knygoje glūdinčią svarbiausią žinią – Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę.

Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos. Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mokymas yra aprašytas evan-gelijose pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną.

Naujajame Testamente pasakojami konkretūs įvykiai, pavyzdžiui, sakoma, kad Jėzus gimė Betlie-juje, valdant Augustui. Kitoje vietoje rašoma, kad Jėzui mirštant ant kyžiaus prie jo stovėjo jo motina Marija ir dar keli žmonės.

NAUJASIS TESTAMENTAS

DIEVAS PAŽADA MUMS SAVO KARALYSTĘ


Rašytojas K. S. Luisas lygina Jėzų Kristų su liū-tu, nes Šventajame Rašte apie Kristų sakoma: „Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės“ (Apr 5, 5).

Pirmoje Narnijos istorijoje paaiškėja, kad liūtas nėra tik paprastas žvėris. Jis yra karalius ir valdovas, dar vadinamas Didžiuoju liūtu. Vien tik paminėjus jo vardą visus apima jaudulys. Naujajame Testamen-te Jėzus Kristus vadinamas liūtu, nes jis įveikė di-džiausią priešą – mirtį, o jo vardui priklaupia visa, kas gyva danguje, žemėje ir po žeme (plg. Fil 2, 10).

Liūtas yra gelbėtojas: į jį sudedamos viltys, jis nu-gali visas neteisybes. Toks buvo Jėzus. Jis „atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10) ir skelbti Ge-rąją Naujieną apie Dievo karalystę (plg. Lk 4, 38–44).

Liūtas Aslanas nėra išdidus, todėl vaikai jį myli. Jėzus irgi pasižymėjo nuolankumu: „Mokykitės iš ma-nęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Pradžioje liūtas pasveikina vaikus, pavadindamas juos vardais. Jėzus irgi vadino mokinius vardais. Jų buvo dvylika. Tai Simonas, Andriejus, Jokūbas, Jonas ir kiti.

Liūtas pasirodo ir dingsta, kada panorėjęs, ir vaikai tai žino. Panašiai elgėsi ir Jėzus – dažnai pasitrauk-davo į vienumą melstis Tėvui. O prisikėlęs atėjo pas mokinius durims esant užrakintoms (plg. Jn 20, 19).

Kai Burtininkė abejoja, ar Aslanas laikysis savo pažadų, liūtas pakyla ant užpakalinių letenų ir su-riaumoja, leisdamas suprasti, kad visuomet laikosi duoto žodžio. Jėzus irgi gyveno taip, kaip mokė.

Prieš patirdamas kančią, liūtas buvo labai liūdnas. Jis žingsniavo lėtai, žemai nunarinęs galvą ir nuleidęs


uodegą. Atrodė labai pavargęs ir vienišas, kaip ir Jėzus Getsemanėje. Liūtą stiprina vaikai, o Jėzų lydi moki-niai. Jėzus trokšta, kad tokią gūdžią ir baisią naktį ne-būtų paliktas vienas: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“ (Mt 26, 38).

Priešai iš liūto šaiposi. Jie šaukia: „Ar čia tas liū-tas, kurio mes taip bijojome?“ Aslanas neprataria nė žodžio ir nesudejuoja net tada, kai priešai stipriai įtempia virves. Iš Jėzaus irgi tyčiojosi – spjaudė jam į veidą ir daužė kumščiais, sakydami: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“ (Mt 26, 68). Jis nepasidavė pykčiui. Tylėjo.

Liūtas miršta nekaltas. Toks buvo ir Jėzus. Jam mirus šimtininkas pasakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54).

Narnijoje mergaitės rūpinasi liūtu: jos bučiuoja ir glosto jį, kruopščiai valo kraują ir seiles. Jėzaus kūnu rūpinosi kelios moterys: jos nusipirko kvepa-lų, kad galėtų Jėzų patepti (plg. Mk 16, 1).

Liūtas prisikelia, tačiau jis nėra koks nors vaiduo-klis. Taip pat ir Jėzus. Abejojančiam Tomui, rodyda-mas savo žaizdas, sakė: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27).

Liūtas praneša Liusei, jog žmonių pasaulyje jis va-dinamas kitu vardu. Vaikams nebus sunku jį atpažinti.

Jo žemiškasis vardas – Jėzus Kristus.

Ten, kur viešpatauja Tikrasis Liūtas - Jėzus Kristus, atleidžiamos kaltės, įsigali tikra draugystė, apstu dovanų, apie kurias galime tik svajoti...

Kokią istoriją apie Dievą pasakoja Naujasis Testamentas? Kodėl ji svarbi?


DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ

Kai išrinktoji Dievo tauta atsidūrė Egipto ver-gijoje, Dievas ją išlaisvino. Per pranašą Mozę davė jai dešimt įsakymų. Šiandien jie skamba taip:

Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną.Netark Dievo vardo be reikalo.Švęsk sekmadienį.Gerbk savo tėvą ir motiną.Nežudyk.Nepaleistuvauk.Nevok.Nekalbėk netiesos.Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.Negeisk svetimo turto.

Didysis įsakymas: MYLĖK VIEŠPATĮ DIEVĄ visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis. Mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save.

KUO YPATINGAS NAUJASIS JĖZAUS KRISTAUS ĮSAKYMAS?

Jėzus savo mokiniams sakė: „Aš jums duodu nau-ją įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Naujasis įsakymas ypatingas tuo, kad ragina mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus.

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).


„Kai noriu save paguosti ir suteikti sielai stiprybės, aš nesigilinu į painius filosofinius klausimus, bet imu į rankas mažą knygelę – Naująjį Testamentą . Ten viskas daug aiškiau, o tiesa daug gilesnė nei visų filosofų raštuose kartu paėmus“.

Filosofas Emanuelis Kantas

TAVO gyvenimui

Namuose turėk Tikrojo Liūto – Jėzaus Kris-taus simbolį , pavyzdžiui , kryžių, paveikslėlį , ikoną ar kitokį atvaizdą.

Klausimai

1. Jeigu Dievas tau lieptų užbaigti Gamtos knygą,

kokia būtų jos pabaiga?

2. Kodėl Dievo žodis brangesnis už auksą ir saldesnis

už medų?

3. Ko galime pasimokyti iš Abraomo?

4. Kokią Gerąją Naujieną, glūdinčią Gamtos knygoje,

skelbė Jėzus Kristus?

5. Kuo naujasis Jėzaus įsakymas skiriasi nuo senojo?

Klausk mamos arba tėčio

Sužinok, ar tavo namuose yra Šventasis Raštas.

Pasidomėk, ką tavo artimieji apie jį žino?


– Mes, krikščionys, tikime į Jėzų Kristų, į ateitį žvelgiame viltingai ir kuriame ją drauge su Dievu. Stengiamės būti panašūs į Kristų – mokomės mylėti taip, kaip jis mylėjo, – tęsė profesorius Gratas.

– Nuostabu, kad rašytojas Luisas sukūrė tokį įspūdingą Kristaus portretą, panaudodamas liūto įvaizdį! – pastebėjo Tomas.

– Išties. Bet ar žinote, kad Luisas anksčiau ne-tikėjo į Dievą? Vėliau jis pakeitė savo požiūrį, nes gamtos ir meno grožis, džiaugsmo dovana, bendra-vimas su žmonėmis ir perskaitytos knygos vertė jį pripažinti, kad Dievas yra, – aiškino profesorius.

– O kas jam perdavė žinią apie Jėzų Kristų ir pa-dėjo tapti krikščionimi? – pasiteiravo Rasa.

c. TAVO BENDRUOMENĖ

Tavo bendruomenė 37

– Jis pažino Kristų savo draugų dėka. Štai kaip tai nutiko. Oksfordo universitete Anglijoje Luisas susipažino su kitu žymiu rašytoju – Tolkinu. Jie mėgo pasakojimus apie senovę ir legendas. Užsimez-gusi draugystė tęsėsi ilgiau nei 40 metų ir paskatino žymiausių kūrinių – „Narnijos kronikų“ bei „Žiedų valdovo“ – gimimą.

– Ar Tolkinas papasakojo Luisui apie Kristų? – nekantravo Tomas.

– Taip. Luisas jau buvo įtikėjęs į Dievą ir dažnai melsdavosi, tačiau tik savo bičiulių Tolkino ir Hugo Daisono (Hugo Dyson) dėka pažino Kristų, – tęsė profesorius. – Kartą po pietų trys bičiuliai išėjo pa-sivaikščioti ir pasikalbėti apie krikščionių tikėjimą. Pokalbis taip įsisiūbavo, kad užsitęsė iki trečios va-landos ryto. Po to Luisas vienam savo draugui rašė: „Aš jau tikiu ne tik į Dievą, bet ir į Kristų...“

– Luisui apie Kristų papasakojo jo draugai, o aš apie jį sužinojau iš mamos ir tėčio. Mes sekmadie-niais dalyvaujame šv. Mišiose ir lankome pasirengi-mo Pirmajai Komunijai pamokėles, – pasigyrė Rasa.

– Nuostabu. Tikėjimą į Kristų mums perduo-da kiti žmonės – pirmiausia šeima, paskui draugai ir mokytojai. Žmonės, kurie tiki į Jėzų Kristų ir su meile apie jį kalba, sudaro visuotinę Bažnyčią – pastebėjo profesorius Gratas.

Žmonės, kurie tiki į Jėzų Kristų ir pasakoja jo gyvenimo istoriją, vadinami krikščionimis, o jų išpažįstamas tikėjimas – krikščionybe.


Bažnyčia – tai žmonės, tikintys į Jėzų Kristų ir jo Gerąją Naujieną. Jie prisimena ir pasakoja Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo istoriją ir stengiasi gyventi kaip Jėzus mokė.

Krikščionybė nėra teiginių apie Dievą rinkinys, nors, žinoma, tie teiginiai egzistuoja. Visų pirma krikščionybė yra pasakojimas apie konkrečius žmo-nes, įvykius ir vietas. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Morkų rašoma, kad prisikėlęs Jėzus pirmiausia pasi-rodė Marijai Magdalietei. Apie šį įvykį ji pranešė mo-kiniams. „Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Ir šitie sugrį-žę paskelbė visiems kitiems...“ (plg. Mk 16, 11–14).

BAŽNYČIA

BAŽNYČIA DOVANOJA MUMS JĖZŲ KRISTŲ


Naujienas apie tai, kas vyko konkrečiu laiku konkrečioje vietoje, kas nors turėtų pranešti. Naujienas išgirstame iš kito asmens. Krikščio-

nybė yra žinia, Evangel i ja , Geroj i Nauj iena . Jos tiesas sunku suvokti vieniems. Evangelijos žinią apie Jėzų Kristų išgirstame iš kitų – tėvų, mokyto-jų, kunigų, šeimos, draugų ar giminių. Ji mus pasie-kia kaip dovana. Taip nutiko rašytojui K. S. Luisui ir daugybei kitų. Bažnyčios dėka ši žinia pasiekė ir tave. Dabar tu turi perduoti ją kitiems.

Žinok, kad Bažnyčią sudaro ne tik krikščionys, gyvenantys šiandien, bet ir tie, kurie sekė Jėzaus mo-kymu per visą istoriją – gyvi ir jau mirę. Kai kuriuos Bažnyčia viešai pripažino šventaisiais (žr. Žodynėlyje).

Bažnyčia priima kiekvieną žmogų, norintį jai priklausyti. Ji mus suburia, o suėję draugėn mes ge-riau suvokiame, ką reiškia mylėti Dievą ir artimą.

Būk aktyvus Bažnyčios narys. Sužinok, kokiose savo parapijos bažnyčios veiklose gali dalyvauti, pa-vyzdžiui, padėti stokojantiems, lankyti vaikų maldos grupę, patarnauti per šv. Mišias ir t. t.

Bažnyčia dar vadinama Dievo namais, Kristaus Kūnu, Dievo vynuogynu, Kristaus sužadėtine. Katalikų Bažnyčiai vadovauja popiežius. Jis gyvena Romoje, Vatikano valstybėje.

Bažnyčia padeda mums suprasti, kas yra tas, kurį Jėzus vadino Tėvu: „Aš ir Tėvas esame viena“.

Kas tau pranešė Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną?


Evangelijose sakoma, kad Jėzus dažnai būdavo „savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49).

Kai Jėzui sukako dvylika, jis kartu su savo gim-dytojais Juozapu ir Marija nuvyko į Jeruzalę švęsti žydų Velykų. Iškilmėms pasibaigus, Jėzus negrįžo su tėvais atgal, bet pasiliko Jeruzalėje. Gimdytojai to nepastebėjo, manė jį esant keleivių būryje. Supratę, kad taip nėra, ėmė ieškoti jo tarp giminių ir pažįsta-mų. Nesuradę grįžo į Jeruzalę.

Pagaliau, praėjus trims dienoms, rado jį šventyklo-je. Jėzus sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir klausinė-jo. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi berniuko išmanymu ir atsakymais. Tai pamatę Juozapas ir Marija labai nu-stebo. Marija tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Mes su sielvartu tavęs ieškojome“. O jis atsakė: „Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

DIEVAS TĖVAS

MES TURIME TĖVĄ DANGUJE, TODĖL VADINAMĖS

DIEVO VAIKAIS


Jėzus iškeliavo su jais į Nazaretą ir buvo jiems klusnus. Jo motina Marija laikė visus įvykius širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (plg. Lk 2, 39–52).

Jėzus žinojo, kad jis privalo perduoti žmonėms žinią, jog tikrasis jo Tėvas – Dievas myli kiekvie-ną žmogų. Tėvo meilę jis atskleidė savo paties pavyzdžiu, taip pat kalbėdamas palyginimais.

Kartą, norėdamas parodyti dangiškojo Tėvo gai-lestingumą, Jėzus papasakojo tokį palyginimą.

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jiems nieko netrū-ko. Tačiau jaunesnysis nusprendė palikti tėvo namus ir keliauti į svetimą šalį. Jis susikrovė jam priklausan-čią palikimo dalį ir iškeliavo. Svetimoje šalyje gyveno nerūpestingai, tuščiai viską eikvodamas. Tapęs skur-džiumi prisiminė, kad tėvo namuose visokių gėrybių turėjo apsčiai. Tada nusprendė grįžti pas tėvą, prisipa-žinti, kad jam nusikalto, ir iškęsti bet kokią bausmę.

Tačiau tėvas jo laukė. Jis pažino jaunėlį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. Tada įsakė kuo greičiau atnešti geriau-sią drabužį ir apvilkti jį, užmauti jam ant piršto žie-dą, apauti kojas, papjauti nupenėtą veršį, puotauti ir linksmintis, nes šis „sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (plg. Lk 15, 11–25).

Dievas yra toks pat gailestingas, kaip ir sūnaus paklydėlio tėvas. Jis parengė mums puotą savo Karalystėje. Todėl pasitikėdami tariame: „Tėve mūsų“.

Koks yra Dievas Tėvas?


Tikrasis Liūtas – Jėzus Kristus – perteikia Dievo Tėvo didybę, galią ir švelnumą. Susitikimas su juo kviečia mus į tai, kas gražu ir gera – tarsi į šventę...

Vaikai Narnijoje labai skirtingai reaguodavo į liūto pasirodymus. Pavyzdžiui, Piteris pasijusdavo drąsus ir linkęs leistis į nuotykius, o Siuzana stai-ga užuosdavo malonų kvapą ar išgirsdavo kokį nors sklindantį muzikos garsą. Liusė patirdavo tokį jaus-mą, kokį tu pajunti, kai rytą pabudęs supranti, jog prasidėjo atostogos, šventė ar vasaros pradžia.

Naujajame Testamente pasakojama, kad Jėzaus pasirodymas tarp žmonių irgi keldavo įvairius jaus-mus: pagarbą, baimę, meilę, nuostabą, džiaugsmą. Pavyzdžiui, kai Jėzus nutildė audrą, visi stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“ (Mt 8,27); kai išgydė nebylį, sakė: „Dar

DIEVAS SŪNUS

PER JĖZŲ KRISTŲ DIEVAS BELDŽIASI Į MŪSŲ PASAULĮ


niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“ (Mt 9, 33); kai grąžino sveikatą paralyžiuotajam, visus pagavo nuostaba, apimti baimės jie šaukė: „Šiandien matė-me nuostabių dalykų“ (Lk 5,26); kai Jėzus išgydė nuomariu sergantį berniuką, „visi neteko žado dėl Dievo didybės“ (Lk 9, 43).

Jėzus buvo šventas. Kai Petras, vienas iš jo mo-kinių, tai suprato, sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8).

Jėzus Kristus – tikras Žmogus ir tikras Dievas. Ką tu jauti, išgirdęs jo vardą?

Jėzus Kristus – Dievas, tapęs žmogumi, prie ku-rio galima prisiliesti. Jis pats prieina prie žmonių ir juos liečia. Pavyzdžiui, kai mirė jaunuolis, Jėzui jo pagailo. Palietęs neštuvus, jis pasakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ (Lk 7, 14). Kai pas jį atėjo raup-suotasis ir prašė apvalyti jį, Jėzus palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1, 41). Kai pas Jėzų atvedė neregį, jis paėmė jį už rankos, nusivedė už kaimo, palietė akis ir jis praregėjo (plg. Mk 8, 25).

Mokiniams susitikimai su prisikėlusiu Kristumi suža-dino giliausius jausmus. Pavyzdžiui, apaštalas Pau-lius pajuto mielą gyvenimo kvapą (plg. 2 Kor 2, 16), ryžtą patirti nuotykius (plg. 2 Kor 11, 25–27) ir didelį džiaugsmą (plg. Fil 4, 4).

Kokius jausmus Kristus žadino žmonėms? Kokius jausmus jis žadina tau?


Šventoji Dvasia – tai Džiugesio Dvasia. Jei leisi, ji tavo gyvenimą susaistys su Jėzaus Kristaus.

Šventoji Dvasia veikia mūsų pasaulyje. Ji visa, kas yra Gamtos knygoje, kreipia į Tiesą, Meilę, Gėrį ir Grožį – Dievo karalystę.

Dievo Dvasia kiekvieną žmogų skatina rinktis tai, kas te i s inga, gražu ir gera . Taip Dievas elgėsi ir su Pauliumi, didžiu apaštalu, parašiusiu 13 laiškų, sudarančių svarbią Naujojo Testamento dalį.

Paulius, kaip ir K. S. Luisas, iš pradžių tikėjo į Dievą, bet ne į Kristų. Paulius tikėjo, kad Dievas pa-šaukė Abraomą, kad Izraelio tautą išlaisvino iš Egipto vergovės, kad apsireiškė Mozei liepsnojančiame krū-me ir per jį davė dešimt įsakymų, kad pažadėjo atsiųs-ti Mesiją, kuris išgelbės žmones iš nuodėmių ir t. t.

DIEVAS ŠVENTOJI DVASIA

JĖZUS KRISTUS KVĖPĖ Į JUOS IR TARĖ: „IMKITE

ŠVENTĄJĄ DVASIĄ“


Paulius manė, kad Mesijas negali kentėti, mirti ir prisikelti. Todėl atmetė krikščionių tvirtinimą esą Kristus yra tikrasis Gelbėtojas. Paulių toks tikėjimas netgi piktino, todėl jis krikščionis persekiojo.

Kartą kelyje Paulių, tuo metu dar vadinamą Sau-liumi, apšvietė ryški šviesa – Dievo Dvasia. Jis išgirdo balsą savo širdyje: „Sauliau, Sauliau, kam mane per-sekioji?“ (Apd 9, 4). Tai buvo Kristaus balsas. Paulius įtikėjo Kristumi, nes patirtis buvo labai stipri. Nuo tos akimirkos apaštalas leido Dievo Dvasiai jo gyve-nimą susieti su Jėzaus Kristaus: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21), – vėliau sakė apaštalas Paulius.

Apaštalas Paulius rašė: „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1Kor 13, 13).

Dievo Dvasia Paulių ir visus žmones skatina mylėti taip, kaip Kristus. Ji visa, kas yra, kreipia į gera . Juk pirmuosiuose Gamtos knygos puslapiuose nėra veikėjų, o paskutiniuose – gausu jų ir juos lydinčių nuotykių.

Šventoji Dvasia darbuojasi toliau – ji veikia tavyje ir manyje. Kas nutiks ateityje, kokie Dvasios vaisiai rasis, priklauso nuo Dievo ir nuo mūsų visų.

Jeigu gyvensi taip, kaip mokė Jėzus, ims ryškėti Šventosios Dvasios vaisiai: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, gerumas, maloningumas, romu-mas, ištikimybė, susivaldymas (plg. Gal 5, 22).

Kaip veikia Šventoji Dvasia?


APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS

Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją;ir į Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos,kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimąir amžinąjį gyvenimą. Amen.

KODĖL MUMS REIKALINGAS KRISTUS?

Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Jis, atleidęs mūsų kaltes ir pažadėjęs Dievo karalystę, atskleidė didin-giausius Visagalio sumanymus bei troškimus. Dabar galime svajoti apie draugystę, kurioje nebėra išda-vysčių. Be to, jis dovanoja tokią stiprią viltį bei nuo-tykių ryžtą, kokius turėjo Paulius ir kiti apaštalai.

„Aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 14) – sako apaštalas Paulius.


„Aš tikiu į Kristų taip, kaip tikiu saulės patekėjimu. Ne todėl , kad ją matau, bet todėl , kad jos dėka matau visa kita“.

Rašytojas K. S. Luisas

TAVO gyvenimui

Susirask bent vieną žmogų (šeimos narį ar draugą), su kuriuo galėtum kalbėtis apie Jėzų Kristų kada tik panorėjęs (-usi).

Klausimai

1. Kaip rašytojas K. S. Luisas sužinojo apie Jėzų Kristų?

2. Kas yra Bažnyčia? Ko ji siekia?

3. Kas yra Evangelija? Kodėl ją reikia skelbti?

4. Ką Jėzus norėjo pasakyti apie Dievą Tėvą?

5. Pateik Šventosios Dvasios veikimo pavyzdžių.

Kaip ji veikia tavo gyvenime?

6. Kaip Šventoji Dvasia siejasi su Gamtos knyga?

7. Ko netektume be Kristaus?

8. Kaip manai, iš kur žinome, kad Dievas yra vienas

trijuose asmenyse – Švenčiausioji Trejybė?

Klausk tėvelių

Sužinok, kada ir kaip tavo tėveliai pirmą kartą išgir-

do apie Jėzų Kristų. Kokius jausmus tada jie patyrė?


– Vaikai, ar pastebite, kad pasaulyje yra daug simbolių ir ženklų, vaizduojančių tai, kas neregima. Pavyzdžiui, kai tėvai jus bučiuoja, parodo meilę, kuri šiaip juk neregima, – paaiškino profesorius.

– Bučinys – meilės išraiška. Jis iš tiesų atskleidžia jausmus, – patikslino Tomas.

– Teisingai supratai. Paklausykite, kas nutiko Edmundui ir Liusei, kai jie sėdėjo kambaryje ir žvel-gė į paveikslą, kabantį ant sienos, – tęsė profesorius, primindamas Narnijos istoriją.

– Ar tas paveikslas buvo kuo nors ypatingas? – pasiteiravo Rasa.

– Ten buvo pavaizduotas žiūrovo link plaukian-tis laivas su įtempta didžiule, raudona, keturkampe bure, pakibęs ant švytinčios mėlynos bangos keteros. Banga griausmingai ritosi artyn – atsakė profesorius.

D. TAVO ŽENKLAI

Tavo ženkla i 49

– Vanduo atrodė kaip tikras. Regis, buvo matyti, kaip siūbuoja bangos – prisiminė Tomas.

– Vaikams pažvelgus į paveikslą, bangos iš tiesų ėmė siūbuoti, – tęsė profesorius. – Laivo pirmagalis šoktelėjo ir rėžėsi į bangą, taškydamas purslų debesis. Iš paveikslo pūtė vėjas. Bangos ošė ir teliūskavo, viena jų siūbtelėjo ir užliejo vaikus... Staiga jie atsidūrė ant paveikslo rėmo, o stiklo vietoje priešais jų akis sutyvu-liavo tikra jūra: šniokštė vėjas, į paveikslo rėmą, tarsi į uolą, plakėsi bangos. Staiga didžiulė mėlyna vandens ketera šluote nušlavė juos į atvirus vandenis.

– Jie atsidūrė tikroje jūroje? – nustebo Rasa. – Taip, tačiau laivo įgula juos išgelbėjo, užtemp-

dama į denį, – pridūrė Tomas. – Tu teisus, vaikai atsidūrė laive, – tęsė profeso-

rius. – Na, pasakykite, koks simbolis čia aprašytas ir ką papasakota istorija atskleidžia?

– Paveikslas galėtų būti įdomaus, pilno pavojų ir išbandymų gyvenimo simboliu, – atsakė Tomas. – Gamtos ir gyvenimo stichija jo dėka buvo tarsi per-kelta į kambarį, kuriame sėdėjo Edmundas ir Liusė. Jie patyrė visą jos galią.

– Taip. Simbolis priartina (perteikia, sudabarti-na) neregimą arba tolimą tikrovę. Jis visada iškalbin-gesnis už žodžius. Be to, jis gali priartinti tai, apie ką paprastai tik svajojame – ateitį, kupiną vilties ir meilės, – pridūrė profesorius Gratas.

Katalikų Bažnyčia turi septynis sakramentus – simbolius, priartinančius Kristų taip, kaip paveiks-las šioje istorijoje priartino banguojančią jūrą.


Dažniausiai naudojamas krikščionių ženklas arba simbolis – kryžius. Jį matome ant bažnyčių, kapinėse, pakelėse, namuose.

Tik praėjus keliems šimtmečiams po Jėzaus mir-ties ir prisikėlimo krikščionys ėmė naudoti kryžių kaip tikėjimo į Kristų simbolį. Svarbiausia jiems buvo pasižymėti ne kuo kitu, bet gailestingumu ir gerais darbais. Jie suprato, kad meilė artimui turi būti tikrasis krikščionio ženklas.

Prieš žydų Velykų šventes Jėzus Kristus parodė savo mokiniams tikros meilės pavyzdį. Po vakarie-nės pakilo nuo stalo, nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu. Paskui įsipylė vandens į praustuvą ir ėmė mazgoti bei šluostyti rankšluosčiu mokiniams kojas.

KRIKŠČIONIŲ SIMBOLIAI

MES ŽEGNOJAMĖS VARDAN DIEVO – TĖVO, IR

SŪNAUS, IR ŠVENTOSIOS DVASIOS

Tavo ženkla i 51

Tai padaręs vėl apsivilko drabužius, sugrįžo prie stalo ir paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (plg. Jn 13, 4–15).

Kristus sakė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

Jėzus norėjo, kad mes jo poelgį suprastume ne tiesmukai, o kur kas giliau.

Kojų mazgojimas – įspūdingas tarnavimo ir meilės kitam žmogui simbolis. Didįjį Ketvirtadienį per šv. Mi-šias Romos popiežius (ir kunigai) Kristaus pavyzdžiu mazgoja kojas krikščionims ir kitatikiams, kaliniams ir benamiams. Taip jie tarsi pasako, kad visi žmonės Dievui yra brangūs, todėl nederėtų nusigręžti vieniems nuo kitų, atvirkščiai – turėtume kits kitam padėti.

Septyni Katalikų Bažnyčios simboliai – Dievo meilės ženklai – vadinami SAKRAMENTAIS. Jų var-dai: Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija, Sutaikini-mas, Santuoka, Šventimai ir Ligonių patepimas.

Sakramentai vaizduoja, priartina ir dovanoja mums Jėzų Kristų, o su juo – ir meilės bei vilties kupiną gyvenimą, kuriame kiekvienam yra atleidžiamos kaltės, laikomasi duotų pažadų, kiekvienas yra mylimas, gausiai apdovanojamas.

Kokius krikščioniškus ženklus ar simbolius dažniau-siai pastebi?


Kristus sakė: „Jei kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).

Krikštas – pirmasis ir svarbiausias sakramentas, nes per jį mes tampame Bažnyčios nariais. Jo netu-rint negalima priimti kitų sakramentų.

Senovėje Krikštui būdavo rengiamasi kelerius metus. Krikštijamieji, dažniausiai suaugusieji, skai-tydavo Šventąjį Raštą, mokydavosi maldą „Tėve mūsų“, nagrinėdavo „Apaštalų tikėjimo išpažinimą.“ Svarbiausias pasirengimo krikštui laikas būdavo Gavėnia, o krikštydavo per Velykas.

Krikšto apeigose naudojamas vanduo yra mirties ir Prisikėlimo simbolis. Krikštyklos būdavo įrengiamos taip, kad atrodytų tarsi vandens baseinai. Krikštijama-sis trimis laipteliais, simbolizuojančiais Jėzaus buvimą kape tris dienas, nusileisdavo į krikštyklą. Tada kuni-gas jį klausdavo: „Ar tiki į visagalį Dievą Tėvą, dan-gaus ir žemės Sutvėrėją?“ Būdavo atsakoma: „Tikiu“.

1. KRIKŠTAS

TAI MIRTIS IR PRISIKĖLIMAS SU KRISTUMI

Tavo ženkla i 53

Kunigas užduodavo kitą klausimą: „Ar tiki į Jėzų Kris-tų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį?..“ Po to: „Ar tiki į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią?..“ Į visus klausimus atsakęs: „Tikiu“, krikštijamasis bū-davo tris kartus panardinamas į vandenį arba van-duo pilamas ant jo tariant: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Išlipęs iš krikštyklos pakrikštytasis būdavo ap-velkamas baltais rūbais, išreiškiančiais troškimą pa-klusti nebe savo užgaidoms, o Dievo Dvasiai, viską kreipiančiai į tai, kas gražu ir gera.

Tada būdavo įteikiama krikšto žvakė – naujo gyvenimo su Kristumi, Prisikėlimo simbolis.

Kai krikštijami kūdikiai, į tikėjimo klausimus atsako krikšto tėvai. Vanduo pilamas kūdikiui ant galvos.

Ko išsižadame per Krikštą? Išsižadame piktosios dvasios ir visų jos darbų, t. y. gyvenimo, kuriame san-tykiai tarp žmonių yra šalti tarsi ledas, vyrauja neapy-kanta, pavydas ir išdavystės, o kaltės nėra atleidžiamos; gyvenimo, kuriame nėra tikrų Kalėdų ir dovanų; pa-saulio, kuriame visuomet viešpatauja „žiema“ ir nėra „pavasario“, o Tikrasis Liūtas niekada nepasirodo; gyvenimo be ateities – ne tokio, kokį pasaulio valdovas yra sumanęs (žr. skyrių A).

Krikštu pasirenkame Kristų ir gyvenimą, atvirą Dievo Dvasiai, kuomet žmonės yra gailestingi, vieni kitus myli, dalinasi dovanomis, laikosi pažadų.

Tavo krikšto data: ...................................................

Kodėl reikalingas Krikšto sakramentas?


Priėmus Sutvirtinimo sakramentą tampama visa-verčiais ir atsakingais Katalikų Bažnyčios nariais.

Sutvirtinimą priimantieji patepami aliejumi, va-dinamu krizma. Aliejus bažnytinėse apeigose – tvir-tybės ir džiaugsmo simbolis.

Patepimo aliejumi apeiga mena Senojo Testamen-to laikus. Senovėje aliejumi tepdavo kunigus, prana-šus ir karalius. Jis būdavo tiesiog pilamas ant galvos: „Paėmęs indelį aliejaus, Samuelis išliejo jį Sauliui ant galvos“ (1Sam 10, 1). Taip šis gavo galią vykdyti savo karališkąjį pašaukimą.

Kristus graikiškai reiškia „pateptasis“, o hebrajiškai – „mesijas“. Jėzus buvo vadinamas pateptuoju.

Pradėdamas viešą veiklą Jėzus sakė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18).

2. SUTVIRTINIMAS

TAI DIEVO DVASIOS DOVANA LIUDYTI KRISTŲ

Tavo ženkla i 55

Apaštalai gavo Šventąją Dvasią per Sekmines ir skelbė „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2,11). Tą pačią Dievo Dvasios dovaną jie perduodavo kitiems žmo-nėms, uždėdami ant jų rankas ir patepdami aliejumi. Taip jie būdavo sutvirtinami.

Sutvirtinimo sakramentu teikiama Dievo Dvasios dovana liudyti Kristų kitiems žmonėms meldžiantis, skelbiant Gerąją Naujieną, padedant stokojantiems.

Mes turime būti sutvirtinti, kad gautume Dievo Dvasios dovaną ir rašytume Gamtos knygą sutin-kamai su Dievo mintimi. Dvasia gi skatina gilintis į Kūrėjo sumanymus ir troškimus, kuriuos atskleidė Kristus. Ji kviečia GYVENTI – vieniems kitus mylėti, puoselėti taiką, Dievą laikyti tikrąja Duona, į mirtį žvelgti su Prisikėlimo viltimi, kurti grožį, džiaugtis.

Tu ir aš svajojame apie vilties ir meilės kupiną pasaulį, juk taip? Mums reikia būti sutvirtintiems, kad tokį pasaulį ne tik vaizduotume ir priartintume šv. Mišių metu, bet Šventosios Dvasios skatinami drauge su Kristumi kasdien kurtume.

Vyskupas (arba jo įgaliotas kunigas), teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, krizma patepa sutvirtina-mojo kaktą, tardamas: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną“. Sutvirtinamasis atsako: „Amen“.

Tavo vyskupijos vyskupo pavardė .................................

Krikščionis yra pateptasis. „Dievas mus ir jus sutvirtino Kristuje ir patepė“ (2 Kor 1, 21) – sako apaštalas Paulius.

Kodėl reikalingas Sutvirtinimo sakramentas?


Sėdėdamas prie stalo su mokiniais ir valgydamas žydų Velykų vakarienę, Jėzus įsteigė Eucharistiją.

Apie Dievo karalystę Jėzus kalbėjo palyginimais. Ją vaizdavo ir priartino, darydamas stebuklus ir sėdė-damas prie vieno stalo su nusidėjėliais.

Jėzus bendravo su įvairiais žmonėmis. Jis svajojo apie bendruomenę, kurioje vyrauja taika ir dvelkia Džiugesio Dvasia. Kartą jis apsilankė muitininko Levio namuose ir atsisėdo prie stalo drauge su nusi-dėjėliais. Tai išvydę Rašto aiškintojai ir fariziejai pik-tinosi. Tačiau Jėzus atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 12–13).

Jėzus parodė, kad Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, ypač nusidėjėlis, norintis su juo draugauti.

3. EUCHARISTIJA

TAI DĖKOJIMAS DIEVUI TĖVUI, KURĮ IŠREIŠKIA

BENDRUOMENĖ DRAUGE SU KRISTUMI

Tavo ženkla i 57

Per Paskutinę vakarienę Jėzus sėdo su mokiniais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą, lau-žė duoną ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Lygiai taip jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (plg. Lk 22, 14–20). Jėzus liepė tai daryti jo atminimui.

Jėzus sakė: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).

Eucharistija arba šv. Mišios – tai pokylis, per kurį prisimenamas Jėzus Kristus, atskleidęs Visagalio sumanymus ir troškimus. Kai susitaikome, klauso-mės Dievo žodžio, linkime ramybės, kunigo ranko-mis laužome duoną, priimame Komuniją, giedame ir dėkojame dangiškajam Tėvui, Dievo karalystė ypatingu būdu yra tarp mūsų (žr. Žodynėlyje).

Eucharistiją sudaro dvi dalys: Žodžio ir Aukos liturgijos. Abi jos yra vienodai svarbios.

Per Žodžio liturgiją skaitomi skaitiniai iš Senojo ir Naujojo Testamento.

Per Aukos liturgiją aukojama duona ir vynas. Jie tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Priimdami Komu-niją mes vienijamės su Prisikėlusiu Kristumi.

Kai švenčiama Eucharistija, ne tik mes, bet ir visa gamta siekia susivienyti su pačiu Kūrėju.

Tavo Pirmosios Komunijos data: ................................... Vieta: ................................................

Kodėl švenčiama Eucharistija?


Jėzus gydė žmonių ligas bei negales ir atleisdavo kaltes. Visi suprato, kad kažkas nauja beldžiasi į šį pasaulį, kad Dievo karalystė yra arti.

Kartą, kai Jėzus buvo namuose, keturi vyrai at-nešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami prasiveržti pro minią ir pasiekti Jėzų, jie praplėšė namo stogą ir pro skylę nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo pa-ralyžiuotasis. Jėzus, matydamas jų tikėjimą, pasakė paralyžiuotajam, kad šiam atleistos nuodėmės. Tačiau Rašto aiškintojai piktinosi – esą kaip Jėzus drįstąs taip kalbėti, juk tik vienas Dievas galįs jas atleisti. Tada Jėzus, norėdamas, kad žmonės patikėtų jo ga-lia atleisti kaltes, tarė paralyžiuotajam: „Sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“ (plg. Mk 2, 1–12).

4. SUTAIKINIMAS

TAI ATNAUJINTA DRAUGYSTĖ SU KRISTUMI

Tavo ženkla i 59

Galią atleisti nuodėmes Jėzus gavo iš savo Tėvo. Ją perdavė apaštalams, sakydamas: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23).

Kai įžeidžiame, meluojame, nesutariame, nesi-laikome duoto žodžio ir kitaip blogai elgiamės, pa-darome nuodėmę, nes atšaldome santykius su Dievu ir žmonėmis, tarsi vasarą paverstume žiema be Kalė-dų ir dovanų. Kai taip nutinka, dera prisiminti, kad Jėzus Kristus turi galią atleisti kaltes. Jis tirpdo „le-dus“, priartina „pavasarį“, viską prikelia. Švęsdami Dievo gailestingumą Sutaikinimo sakramentu, mes Kristų sutinkame Bažnyčioje ypatingu būdu.

Sutaikinimo sakramentą teikia kunigas arba vys-kupas. Kad jį tinkamai priimtume, turime:

• prisiminti savo nuodėmes (žr. Priede); • už jas gailėtis; • pasiryžti daugiau nebenusidėti; • atlikti išpažintį (žr. Priede); • atlyginti skriaudas ir taisytis.

Išpažinus nuodėmes kunigas (arba vyskupas) duo-da išrišimą, tardamas: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Tai atnaujintos draugystės su Tikruoju Liūtu – Kristu-mi, visada keliaujančiu kartu su mumis, ženklas.

Kristus sako: „Būkite drąsūs – aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Kodėl švenčiamas Sutaikinimas?


5. SANTUOKA

TAI KRISTAUS IR BAŽNYČIOS MEILĖS SIMBOLIS

„Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).

Vyras ir moteris, susituokdami Bažnyčioje, įsi-pareigoja vienas kitą mylėti ir gerbti, auginti vaikus ir būti vienas kitam ištikimi iki mirties.

Krikščioniška santuoka vadinama sakramentu, nes tokia vyro ir moters sąjunga atspindi Kristaus meilę savo Sužadėtinei – Bažnyčiai.

6. ŠVENTIMAI

TAI KRISTAUS MISIJOS VYKDYMAS BAŽNYČIOJE

„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5–6).

Kunigas atstovauja Kristų – Vyriausiąjį kunigą ir tikinčiųjų bendruomenę – Bažnyčią. Šventimų sakramentu jam suteikiama galia ir pasiuntinybė padėti tikėjimo seserims ir broliams. Šventimus priėmęs asmuo siekia būti nuolankus kaip Kristus.

Šventimai gali būti vyskupo, kunigo ir diakono. Visi jie skirti ne valdyti, bet tarnauti.

Tavo ženkla i 61

7. LIGONIŲ PATEPIMAS

TAI KRISTAUS ATJAUTOS LIGONIAMS ŽENKLAS

Ligoniai stengėsi Jėzų paliesti, „nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19).

„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu“ (Jok 5, 14) – sako apašta-las Jokūbas.

Ligonių patepimo sakramentas – tai ženklas, per kurį Bažnyčia prašo Kristaus, kad jis sustiprintų ligonio kūną ir dvasią, grąžintų sveikatą, augintų jo artimųjų bei slaugytojų pasitikėjimą Dievu.

Išsiaiškink, kokius sakramentus galima priimti dažnai.


BAŽNYČIOS PRIESAKAI

Kad parodytum meilę Bažnyčiai, kuri dovanoja mums Jėzų Kristų, laikykis priesakų:

1. Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dieno-mis dalyvauk šv. Mišiose ir venk nebūtinų darbų.

2. Bent kartą per metus atlik išpažintį.

3. Bent apie Velykas priimk Švenčiausiąjį Sakra-mentą.

4. Laikykis Bažnyčios nustatytų pasninkų.

5. Paremk Bažnyčią.

KODĖL REIKIA IŠPAŽINTI NUODĖMES?

Nuodėmėmis skaudiname Dievą ir žmones. Todėl reikia susitaikyti ne tik su Dievu, bet ir su žmonėmis – Bažnyčia. Kunigas atstovauja Kristui ir Bažnyčiai. Todėl jam išpažįstame savo nuodėmes ir prašome atleidimo.

Nuodėmės gali būti lengvos ir sunkios. Sunkias nuodėmes privaloma, o lengvas patariama išpažinti. Gavę atleidimą vėl esame bendrystėje su Kristumi ir jo Bažnyčia.

Dievas yra neregimas, tačiau jis norėjo mums duoti ženklą (matomą ir girdimą), kad bet kuriuo savo gyvenimo momentu būtume tikri, jog jis šalia ir mus be galo myli.


„Mokslininkai tyrinėdami pasaulį naudoja instrumentus, pavyzdžiui , mikroskopus ar te-leskopus. Tačiau instrumentas, pro kurį regime Dievą, – tai mūsų AŠ. Jeigu mūsų vidus nešvarus ir neskaidrus, Dievo švytėjimas bus blankus – tarsi žvelgtume į Mėnulį pro purviną teleskopą“.

Rašytojas K. S. Luisas

TAVO gyvenimui

Su Dievu kalbėkis savo žodžiais. Pirmiausia jam padėkok , tada atsiprašyk ir tik po to ko nors paprašyk .

Klausimai

1. Kokius krikščioniškus ženklus pastebi savo namuo-

se, mokykloje, bažnyčioje?

2. Kaip sakramentai vaizduoja ir perteikia Kristų?

Pateik pavyzdžių.

3. Kokius Kristaus bruožus atskleidžia sakramentai?

4. Kokį sakramentą geriausiai supranti? Papasakok apie jį.

5. Koks sakramentas geriausiai atspindi „Gamtos

knygoje“ glūdinčius Kūrėjo troškimus? Kodėl?

Klausk artimųjų

Paprašyk, kad kas nors papasakotų kokį nors gražų

prisiminimą, susijusį su Bažnyčia.


– Vaikai, kuri metų šventė jums svarbiausia? – pasiteiravo profesorius Gratas.

– Mano gimtadienis, kai aplanko daug svečių, – atsakė Rasa.

– O man – Kalėdos. Visuomet jas švenčiame su seneliais, – pasakė Tomas.

– Ar žinote, kokia šventė Narnijoje paliko di-džiausią įspūdį Piteriui, Siuzanai, Liusei ir Edmun-dui? – netikėtai paklausė profesorius.

– Manau, kad juos ypač pradžiugino liūto Asla-no prisikėlimas. Tai turėjo būti tikra šventė – prisi-minė Tomas.

– Paklausykite, – tęsė profesorius. – Baltoji Bur-tininkė žinojo liūto Aslano pranašystę, bylojančią apie tai, jog keturi vaikai tapsią Narnijos karaliais bei karalienėmis, ir viską darė, kad taip neįvyktų.

D. TAVO METŲ ŠVENTĖS

Tavo metų šventės 65

Tačiau liūtas Aslanas nugalėjo Burtininkę ir jos žvė-rių gaujas ir įvedė taiką. O tada karūnavo vaikus Narnijos karaliais ir karalienėmis.

– Tai turėjo būti išties džiugi šventė... – pastebė-jo Rasa.

– Taip, tai ir buvo didžiausia šventė. Vaikai sė-dėjo sostuose su karūnomis ant galvų. Jie atsidėko-jo už pagalbą savo draugams, visi džiaugėsi. Aslanas nepastebimai pasišalino. Bet vaikų tai nenustebino, nes jis pasirodydavo ir dingdavo, kada panorėjęs.

Tačiau draugystės Džiugesio Dvasia visada buvo su jais. Jos švelnūs gūsiai lydėjo vaikus ir padėjo jiems įveikti kaustantį žiemos šaltį, kitas negandas ir tapti karaliais bei karalienėmis, – pabrėžė profeso-rius Gratas.

– Ar ta pati Dvasia ir toliau jiems dvelkė? – pa-siteiravo Rasa.

– Taip. Jeigu tik norėdavo, visur galėdavo at-pažinti Džiugesio Dvasios dvelksmą: žvelgdami į ąžuolus miške, dūžtančias bangas pakrantėje, povo plunksną ant sienos – viskas primindavo draugys-tės Džiugesio Dvasią. Jie suprato, kad pasaulis yra pilnas jos ženklų, kad Kristų galime atpažinti dide-liuose, vidutiniuose ir mažiausiuose dalykuose, pa-vyzdžiui, ką tik pražydusios žibutės gležnume, – tęsė profesorius, vaikams atidžiai klausant.

Jėzus Kristus yra „karalių Karalius“ (1Tim 6, 15); Dievas duoda „gyvenimo vainiką... jį mylintiems“ (Jok 1, 12); todėl tampame karaliais ir karalienė-mis – Dievo vaikais.


Per vienerius metus Bažnyčia pamini svarbiausius Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykius.

Dievo Dvasia dvelkia pasaulyje. Jos ženklai ypač išryškėja bažnytinių metų cikle: tai Advento ryto šv. Mišios, Kalėdų senelio dovanos, labdara vargs-tantiems, Gavėnios atgaila, džiaugsmingas Aleliuja Velykų rytą, paguoda dėl atleistų kalčių, Sekminių Šventosios Dvasios dovanos ir t. t.

Nuostabą keliančių Dievo Dvasios ženklų gausu gamtoje ir kasdienybėje: tai po šalnų pražydusi ži-butė, saulės apšviesti pageltę rudens lapai, žmonių meilė, vilties kupina karo pabėgėlio šypsena ir t. t.

Per visus metus, o ypač per Sekmines, Dievo Džiugesio Dvasia lieja į mūsų širdis savo dovanas ir daro mus karaliais ir karalienėmis.

Primindama Tikrojo Liūto – Jėzaus Kristaus – gyvenimo slėpinius, Bažnyčia tau ir man duoda raktą į svarbiausias gyvenimo paslaptis.

METAI SU DIEVU

LITURGINIŲ ARBA BAŽNYTINIŲ METŲ CENTRE –

JĖZAUS KRISTAUS GYVENIMO SLĖPINIAI

LITURGINIŲ METŲ KALENDORIUS – TAI LAIKAS,

PRALEIDŽIAMAS SU KRISTUMI IR BAŽNYČIA

Išsiaiškink, kokiu liturginiu laikotarpiu yra tavo gimtadienis.


„Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

Prieš du tūkstančius metų nedideliame Galilėjos kaimelyje Nazarete gyveno mergaitė vardu Marija. Jos kaimo bendruomenė buvo maža, neturtinga, žmonės pragyvendavo sunkiai ir stropiai dirbdami žemę. Ten nebuvo mums įprastų namų, tik kalkak-menyje išskobtos olos. Gyventojai dieną pradėdavo, semdami vandenį iš netoliese trykštančio šaltinio.

Tokioje kuklioje Nazareto oloje Mariją, „sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų“, aplankė Viešpaties angelas, pranešdamas stulbinamą žinią: „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“. Marijai ištarus „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 27–38), „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14).

ADVENTAS

MARIJA, TU RADAI MALONĘ PAS DIEVĄ


Visiems laikams Nazaretas tapo brangus ir reikš-mingas krikščionims, nes tai Apreiškimo ir Įsikūni-jimo vieta. Jame prabėgo Jėzaus vaikystė ir jaunystė. Čia jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

Adventas reiškia „atėjimą“.

Adventas – tai laikas, kai laukiame ateinant Kris-taus, Dievo Sūnaus. Marija, panašiai kaip Abrao-mas, pasitikėjo Dievo žodžiu: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Ji susitelkusi laukė Dievo. Kuo labiau artinosi gim-dymo valanda, tuo labiau ji laukė. Marija tikėjo, kad kažkas nauja ateina į šį pasaulį.

Žinome, kad Kristus gimė Betliejuje. Tačiau svarbu, kad jis gimtų ir žmonių širdyse. Adventas – tai laikas, kai galime pasirengti susitikti su Kristumi dvasiškai, ir tai teikia mums džiaugsmą bei ramybę. Įsileidę Kristų į savo širdis augame – Jėzus mūsų gyve-nime užima vis daugiau vietos, tampa vis svarbesnis.

Kristus neša džiugią žinią iš ateities į dabartį, todėl keturios Advento savaitės pasižymi maldin-gu ir džiugiu laukimu. Geroji Jėzaus Naujiena apie Dievo karalystę sklaido nuodėmių tamsą, skleidžia Dievo tiesą ir meilę (plg. Jn 3, 19-21).

Pirmieji krikščionys laukė ateinančio Kristaus melsdamiesi: „Ateik, Viešpatie Jėzau“. Per šv. Mišias sakome: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“

Kuo ypatingas Adventas?


„Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

Vykstant gyventojų surašymui, Marija ir Juozapas keliavo į Judėjos Betliejų. Jiems ten esant Marija pa-gimdė sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes keliautojams neatsirado vietos miesto užeigoje.

Netoli Betliejaus laukuose nakvojo piemenys. Netikėtai juos nutvieskė Viešpaties šviesa ir jie iš-girdo angelo balsą: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Do-vydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12).

Kalėdos reiškia, kad Dievas ištarė mums gražiausią savo žodį. Tas žodis – pats Jėzus Kristus.

KALĖDŲ LAIKAS

TAMSYBĖSE TŪNANTI TAUTA IŠVYDO SKAISČIĄ ŠVIESĄ


Jeigu Jėzus Kristus nebūtų atėjęs, viskas atrodytų kitaip: neturėtume Dievo karalystės pažado ir kaltės mums nebūtų atleistos; nešvęstume šv. Mišių ir neti-kėtume, kad tobulas pasaulis, kuriame įsigali taika ir tikra draugystė, kur žmonės myli vieni kitus, o Die-vas yra jų duona, kada nors rasis. Stokotume Džiu-gesio Dvasios ir neatpažintume jos ženklų gamtoje bei kasdienybėje. Neturėtume tokio nuotykių ryž-to, kokį turėjo Paulius ir kiti apaštalai. Niekuomet nešvęstume Kalėdų ir Kalėdų senelis su dovanomis niekuomet nepasirodytų.

Bet taip nėra. Kristus gimė Betliejuje ir pasklei-dė savo šviesą tarp mūsų. Štai dėl ko angelas sako: „Nebijokite“ ir skelbia didį džiaugsmą. Ir apaštalas Paulius ragina: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).

Džiaukimės, nes Tikrasis Liūtas – Jėzus Kristus viskuo tapo panašus į mus: jis augo, žaidė, mokėsi, dirbo, draugavo, verkė, mylėjo, kentėjo...

Kalėdų maldos yra kupinos Džiugesio Dvasios. Kalėdų laikas tęsiasi nuo pirmosios Kalėdų Vakarinės maldos gruodžio 24-ąją iki Viešpaties Krikšto šventės.

Sausio 6 d. švenčiama Viešpaties Apsireiškimo (arba Trijų Karalių) šventė.

„Šiandien mums gimė Viešpats. Jis vadinasi Nuos-tabusis Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas“ – sakoma Kalėdų maldoje.

Ką mums dovanoja Kalėdos?


Kai Jėzus užaugo, atėjo metas skelbti Gerąją Naujieną, kurios taip laukė žmonės.

Jėzus rengėsi pradėti veikti viešai. Tai buvo me-tas, kai Jonas Krikštytojas skelbė „atsivertimo krikš-tą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Tikintieji ėjo pas Joną prie Jordano krikštytis, laukdami Mesijo. Atvy-ko ir Jėzus. Kartu su fariziejais, muitininkais ir nusi-dėjėliais jis priėmė Jono teikiamą krikštą.

Šitaip Jėzus leido suprasti, kad yra kartu su tais, kurie laukė Mesijo, ir yra pasirengęs skelbti Gerą-ją Naujieną. Kai Dievo Dvasia tarsi balandis nusi-leido ant jo, o balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, jo klausykite“ (Mt 3, 13–17), visi įsitikino, kad tikrai turi įvykti kažkas nauja.

Vanduo – svarbus Gavėnios simbolis. Jis primena Krikštą ir Jėzaus Kristaus perėjimą iš mirties į gyvenimą.

GAVĖNIA

GAVĖTI – TAI MELSTIS (ATIDŽIAU KLAUSYTIS DIEVO

ŽODŽIO), PASNINKAUTI IR DARYTI GERUS DARBUS


Po krikšto Jordano upėje Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą. Ten jis buvo velnio gundomas. Po keturiasdešimt dienų ir naktų pasninko jis buvo labai alkanas. Tada „prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pa-virstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 3–4).

Velnias ir toliau Jėzų gundė. Jis visus gundymus ryžtingai atmetė. Tada gundytojas pasitraukė. Jėzui tarnavo angelai.

Dykuma – kitas Gavėnios simbolis ir atgailos ženklas. Jis primena Jėzaus gundymus dykumoje ir kančias, kurias jis iškentė dėl mūsų mirdamas ant kryžiaus.

Gavėnios metu Bažnyčia kviečia atgailai: atidžiau klausytis Dievo žodžio, nes jis – brangesnis už auksą ir saldenis už medų; pasninkauti, nes susivaldymas – Džiugesio Dvasios bruožas; daryti gerus darbus, nes artimo meilė – tikrasis krikščionio atpažinimo ženklas.

Gavėnios laikas prasideda Pelenų trečiadieniu ir baigiasi Didžiosios savaitės Velykų tridieniu.

Velykų tridienį sudaro Didysis ketvirtadienis (Eucharistijos įsteigimas), Didysis penktadienis (Jė-zaus kančios ir mirties minėjimas) ir Didysis šešta-dienis (Jėzaus atilsio kape apmąstymas).

Kristus kasmet kviečia mus gavėti, kad „nuprausę“ savo sąžinę ir pasirengę atnaujinti Krikšto pažadus džiaugsmingai lauktume šv. Velykų.

Ką apie Jėzų sako Gavėnios simboliai?


„Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20, 18).

Jėzaus bičiuliai labai liūdėjo, kai buvo nukryžiuo-tas jų mylimas Mokytojas. Tada jie dar nesuprato šio įvykio reikšmės. Prisiminė, kaip Jėzus gydė ligonius ir atvėrė akis neregiams; kaip prikėlė mirusį jaunuolį ir skelbė Gerąją Naujieną apie Karalystę. Tiek gero padarė, juk taip? Kodėl turėjo mirti?

VELYKŲ LAIKAS

KRISTUS PRISIKĖLĖ! GYVENIMAS NUGALĖJO MIRTĮ!

TAI GEROJI NAUJIENA MAŽIEMS IR DIDELIEMS


Jėzaus draugai Juozapas ir Nikodemas nuėmė jį nuo kryžiaus, pagal žydų paprotį suvyniojo į drobu-les ir palaidojo naujame kapo rūsyje.

Sekmadienio rytą, dar neišaušus, Marija Magda-lietė nuėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuristas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Petrą ir kitą mokinį pranešti, ką matė. Šie iškart nuskubėjo prie kapo. Įėję į rūsį pamatė paliktas drobules ir skarą, kuri lai-dojant buvo užrišta Jėzui ant galvos. Tačiau neįsten-gė suprasti, kas įvyko, ir vėl sugrįžo namo.

O Marija Magdalietė stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė ir pamatė angelus, ku-riems apsakė savo sielvartą. Tada atsisuko ir pamatė Jėzų, tačiau jo nepažino. Kai Jėzus kreipėsi į ją vardu: „Marija!“, jos akys atsivėrė ir ji sušuko: „Mokyto-jau!“ Ji puolė prie jo. Tačiau Jėzus liepė jo nelaikyti, bet eiti ir pranešti mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir kad jis žengiąs pas Tėvą (plg. Jn 20, 1–18).

Mokiniai džiūgaudami vieni kitiems pasakojo, kas nutiko Jėzui po nukryžiavimo. Vis daugiau jų patyrė, kad Jėzus iš tiesų yra gyvas.

VELYKNAKTIS

Krikščionių Šventosios Velykos – liturginių metų viršūnė. Tai Kristaus Prisikėlimo – perėjimo iš mirties į gyvenimą – šventė, švenčiama Velyknak-čio liturgija, kurią sudaro keturios dalys: Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Eucharis t i jos .


Velyknakčio apeigos skelbia, kad Jėzus Kris-tus – Pasaul io Šviesa , apšviečianti mus; kad jis – Įs ikūni jęs Žodis , išpranašautas Šventuosiuose Raš-tuose; Tikras is Liūtas , atveriantis vartus į gyvenimą; Laužoma Duona , kurios dėka tampame viena su juo.

Visada Velykų naktis buvo tinkamiausias metas Krikšto sakramentui teikti. Todėl ir mes atnaujina-me Krikšto pažadus (žr. p. 52–53), ryžtamės eiti ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15).

„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) – sako Kristus.

Kodėl Velykos yra tinkamiausias laikas Krikštui?


SEKMINĖS

Per Sekmines Kristus dovanojo mokiniams Džiuge-sio Dvasią ir paskyrė juos karaliais bei karalienėmis.

Prisikėlęs Tikrasis Liūtas – Kristus mokiniams sakė: „Ramybė jums! <...> Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 21–22). Tą pačią Dvasią Kristus dovanojo ir po penkiasdešimties dienų, kai ji tarsi liepsna nu-sileido ant apaštalų. Šios Džiugesio Dvasios dėka Išganytojas pažadėjo likti su jais per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Nors Kristus gali pasirodyti ir dingti kada panorėjęs, jis niekada nepalieka mūsų našlaičiais. Jo draugystės Dvasia visada su mumis ir nuo jo meilės mūsų niekas neatskirs.

Džiugesio Dvasios dvelksmą jaučiame įvairiais būdais: kai suvokiame, kad kas nors mus nesavanau-diškai myli; kai nustembame, tyrinėdami gamtos pa-slaptis; kai prislėgti nevilties vis tiek meldžiamės ir pasitikime Dievu; kai gailimės dėl savo kalčių, žavi-mės kito žmogaus ištikimybe ar meile; kai širdis už-sidega troškimu pažinti ir suprasti; kai imame kurti ką nors gražaus ir t. t.

Bažnyčia Velykų slėpinį švenčia penkiasdešimt dienų. Sekminėmis vainikuojamas Velykų laikas, svarbiausia krikščionių šventė bagiasi.

Sekminės atskleidžia, kas yra Kristus ir kas esame mes: jis – mirties nugalėtojas, o mes – jo Karalystės vaikai.

Kaip Kristus lieka su mumis visada?


PAGRINDINĖS BAŽNYČIOS IŠKILMĖS

Marijos Nekaltasis Prasidėjimas – gruodžio 8 d. Viešpaties Gimimas (Kalėdos) – gruodžio 25 d.Marija Dievo Gimdytoja – sausio 1 d.Trys Karaliai – sausio 6 d. VIEŠPATIES PRISIKĖLIMAS (Velykos)Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės)Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) Šv. apaštalai Petras ir Paulius – birželio 29 d.Marijos Ėmimas į dangų – rugpjūčio 15 d.Visi Šventieji – lapkričio 1 d.

IŠ KUR ŽINOME, KAD JĖZUS TIKRAI PRISIKĖLĖ?

Jėzaus prisikėlimą pagrindžia trys dalykai: • tuščias Jėzaus kapas (žr. Lk 24, 1–12); • prisikėlusio Jėzaus pasirodymai

(žr. Lk 24, 13–42);• pirmųjų krikščionių sambūrio sėkmė

(žr. Apd 2, 41–47).

Visa tai liudija, kad Jėzus „buvo prikeltas trečią dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 4).

„Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).


„Jėzus Kristus prisikėlęs gyvena arti kiek-vienos būtybės, apgaubdamas ją savo meile bei perskverbdamas savo šviesa“.

Popiežius Pranciškus

TAVO gyvenimui

Būk dosnus (-i) – skirk laiko ir dėmesio ar-timui . Pavyzdžiui , sutikdamas (-a) pažaisti su mažesniu ar ne tokiu vikriu kaip tu.

Klausimai

1. Kuo Adventas skiriasi nuo Gavėnios?

2. Kokios yra dvasinės Kalėdų dovanos? Kurios iš jų

prašytum savo šeimai?

3. Kam tu mieliau rengiesi – Kalėdoms ar Velykoms?

Kaip manai, kodėl Velykos yra svarbiausia liturginių

metų šventė?

4. Kada, kokiomis akimirkomis Tikrasis Liūtas –

Jėzus Kristus tau atrodo didis ir svarbus?

5. Kaip ir kada pastebi Džiugesio Dvasios ženklus savo

gyvenime?

Klausk artimųjų

Sužinok, kada tavo tėveliai ar kiti tau artimi žmonės

patiria ypatingą Džiugesio Dvasios dvelksmą?


– Na, štai, kiek daug jums papasakojau, – tęsė profesorius Gratas. – Turbūt užmiršote, kuo pradė-jome pokalbį?

– Tuo, kad Edmundas, Siuzana, Piteris ir Liu-sė žaisdami slėpynių aptiko kambarį su sena spinta. Įlipę į ją atsidūrė paslaptingoje šalyje, – prisiminė Tomas.

– Taip. Laikas ten suprantamas kitaip – toje šalyje jis tiesiog sustojęs. Kai vaikai kaskart grįždavo, patek-davo į tą pačią akimirką, kurią buvo išvykę, tik patys jausdavosi daug labiau subrendę, – tęsė profesorius.

– Aš noriu keliauti į tą šalį ir patirti tą patį! – tarė Rasa.

– Oh, jūs pasiryžę patirti nuotykius! Kristus mums atskleidė, kad ta nepaprasta šalis yra tarp mūsų. Ją va-diname Dievo karalyste, – priminė profesorius.

F. TAVO DVASINIS AUGIMAS

Tavo dvas ini s augimas 81

– O kaip į ją patekti? – pasiteiravo Rasa. – Meldžiantis. Vieniems arba bendruomenėje.

Pavyzdžiui, šv. Mišios – tai geriausias būdas į ją nu-keliauti, – nedvejodamas atsakė profesorius.

– Meldžiantis? – nustebo Tomas. – Įlindę į spintą vaikai atsidūrė šalyje, kurios šei-

mininkas buvo liūtas. Jie sutiko jį ir susidraugavo. Spinta – maldos, kuri perkelia mus į kitokį pa-

saulį, simbolis, – aiškino profesorius. – Kai meldžia-mės, mūsų pasaulis tampa kitoks – nuostabia Dievo šalimi, Karalyste, kurioje šeimininkauja Kristus, o mes su juo bendraujame ir susidraugaujame.

– Be to, – pastebėjo Tomas, – kai Liusė sutik-davo liūtą, stebėdavosi, kad jis kaskart vis didesnis. Tačiau liūtas jai pasakė: „Aš nepaaugau. Bet tu, dva-siškai augdama, randi mane vis didesnį”.

– Taip. Nors Kristus visada toks pat, bet malda keičia mūsų požiūrį į jį: kai dvasiškai augame, jis mums atrodo vis didesnis, – patikino profesorius. – Melsdamiesi pajuntame, koks svarbus yra Kristus, suprantame, kad jį galima sutikti visur, nes jo pėdsa-kų yra gausu. Tikrasis liūtas yra pamėgęs silpnuosius, ypač tuos, kurie prisipažįsta, kad yra silpni. Kristus labai džiaugiasi, tokiems galėdamas suteikti galią ir padaryti juos karaliais bei karalienėmis.

Be to, malda dovanoja dar vieną stebuklą – ji pa-deda atpažinti, kad silpniausieji iš tiesų Dievo akyse yra karaliai ir karalienės.

Kristus sakė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).


Sekmadienis – tai mažosios Velykos.

Ką junti, kai rytą pabudęs suvoki, jog praside-da atostogos, šventė ar vasaros pradžia? Tavo širdis džiaugiasi, tiesa?

Štai, kaip dviejų Jėzaus mokinių liūdesys virto džiaugsmu. Tai atsitiko jiems keliaujant į Emausą ir kalbantis apie mylimojo Mokytojo Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Jiems taip beeinant pasirodė paslaptingas asmuo ir keliavo kartu su jais. Mokiniai jo neatpa-žino, tik išsakė savo liūdesį, o jis paaiškino jiems Šventuosius Raštus. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, neatpažintasis paėmė duoną, sukalbėjo palai-minimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė ir jie atpažino Kristų – Prisikėlusįjį. Tą akimirką jis dingo mokiniams iš akių. Bet jie vis tiek džiūgavo (plg. Lk 24, 13–35).

Mokiniai pažino Prisikėlusįjį, kai jis „laužė duoną“. Juos apėmė toks džiaugsmas, kokį patiri, kai tau prasideda atostogos, šventė ar vasaros pradžia.

SEKMADIENIS

TAI JĖZAUS KRISTAUS PRISIKĖLIMO DIENA


Norime sutikti Prisikėlusįjį ir būti pripildy-ti Džiugesio Dvasios, ypač sekmadienį per šv. Mi-šias, kai atsiprašome už savo kaltes ir rodome vie-ni kitiems meilę kaip broliai ir seserys; kai giedame „Garbės himną“ Dievui, skaitome Šventojo Rašto ištraukas, klausomės jų paaiškinimo – homilijos – ir meldžiamės už Bažnyčią ir pasaulį; kai atnešame prie altoriaus dovanas, kreipiamės į Dievą kaip į savo Tėvą ir linkime vieni kitiems Ramybės; kai priimame Komuniją, susivienydami su Kristumi ir sudarydami vieną kūną su juo. Kaip mokinių iš Emauso liūdesys virto džiaugsmu, taip ir mes per šv. Mišias džiaugia-mės, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų.

„Sekmadienį atmename Prisikėlimo dienos džiaugs-mą ir stengiamės pamatyti būsimojo pasaulio vaizdą“ (šv. Bazilijus Didysis, IV a.).

Sekmadienis yra liturginių metų pagrindas ir širdis. Tai poilsio diena, kurios metu daugiau laiko skiriame bendravimui su artimaisiais, o dalyvauda-mi šv. Mišiose drauge išpažįstame Tikrojo Liūto – Kristaus didybę, galią ir švelnumą.

Ši – Viešpaties – diena nuo seniausių laikų lai-koma tinkama proga Krikšto, Pirmosios Komuni-jos, Sutvirtinimo, Šventimų sakramentams teikti ir Krikšto pažadams atnaujinti.

Sekmadienis yra Prisikėlimo diena. Jis skelbia amži-nąjį žmogaus poilsį Dievo karalystėje.

Kokiu būdu sekmadienį sutinkame Kristų?


Malda yra bendravimas su Dievu. Tai svarbiausias būdas pažinti Kristų ir su juo susidraugauti.

Negalime Kristui paskambinti ar nusiųsti laiško, tačiau malda yra tikras pokalbis su juo. Juk nevadini kito draugu, kol nesusipažįsti su juo asmeniškai ir nepradedi kalbėtis, bendrauti, tiesa?

Malda mus nukelia į Dievo šalį ir padeda sutikti, pažinti ir susidraugauti su Tikruoju Liūtu – Kris-tumi. Jam pasakome savo džiaugsmus ir sielvartus, o iš jo gauname patarimų. Kristus sako, kad malda padedanti net išvengti bėdų: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“ (Mt 26, 41).

Bendraudami su Kristumi turime klausytis jo pa-mokymų ir jam dėkoti. Jeigu melsdamiesi vien tiktai ko nors prašysime, Kristaus nepažinsime, nes labiau vertinsime dovanas, o ne tą, kuris jas dalija.

TAVO MALDA

MALDA YRA STEBUKLINGA: JOS DĖKA JĖZUS KRISTUS

ATRODO VIS „DIDESNIS“


„Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Mk 1, 35)

Kad Kristus taptų tavo draugu:

A. SKIRK JAM LAIKO. Numatyk, kada ir kiek laiko tarp įvairių savo veiklų namuose, mokykloje ar kitur dovanosi bendravimui su Kristumi. Pavyz-džiui, vakare, dieną arba iš ryto. Stenkis, kad tai taptų įpročiu.

B. NURIMK. Nesiblaškyk: išjunk TV, muzikos grotuvą, mobilųjį telefoną. Rask nuošalią ir pa-togią vietą namuose: prie stalo, ant lovos ar ki-tur. Prieš akis turėk Kristaus atvaizdą, kryžių, Šventąjį Raštą ar kitokį simbolį.

C. PASITELK DIEVO ŽODĮ. Perskaityk kelias ei-lutes, puslapį ar skyrių iš Šventojo Rašto (ypač Naujojo Testamento). Bandyk suprasti, ką Die-vas tau sako, ko moko. Tada išsakyk jam savo mintis ir jausmus.

D. ŽYMĖKIS. Užsirašyk žodžius, frazes, sakinius, kurie tau įdomūs ir svarbūs. Pasižymėk ir savo mintis bei jausmus, kuriuos pažadino Dievo žo-dis. Kreipkis į tėvus, draugus ar mokytojus, kad paaiškintų dalykus, kurie tau yra nesuprantami.

Žinok, kad Dievas pirmas įvairiais būdais tave kalbina. Jis nori, kad tu jį išgirstum ir atsilieptum. Maldoje gali bendrauti ir su Jėzaus Motina Šven-čiausiąja Mergele Marija bei šventaisiais.

Ką reiškia nuoširdžiai melstis? Kaip pažinti Kristų?


„Mano dvasia džiaugiasi Dievu“ (Lk 1, 47).

Dėkingumas – svarbus krikščionio bruožas. Nesunku dėkoti, kai gauname dovanų. Jas įvertina-me, pasitelkdami penkis pojūčius – regėjimą, klausą, lietimą, skonėjimąsi ir uoslę.

Susitelk į kurį nors vieną savo pojūtį, pavyzdžiui, regėjimą, ir apsidairyk aplinkui. Ką pastebi? Artimų žmonių meilę tau? O gal įspūdingą saulėlydį pro langą? Artimųjų meilė ir gamtos grožis – tai Dievo dovanos tau, už kurias verta dėkoti.

Švenčiausioji Mergelė Marija buvo kupina dė-kingumo. Ji šlovino Dievą už nuostabius jo darbus, ypač Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimą, už meilę, paro-dytą Išrinktajai tautai ir vargstantiems jos vaikams.

Marija, besilaukdama Jėzaus, aplankė savo gimi-naitę Elzbietą. Džiugesio Dvasios įkvėpta ji prabilo giesme, vadinama „Magnificat“ arba Šlovinimu.

MALDA SU MARIJA

MARIJA – BAŽNYČIOS MOTINA

MARIJA GARBINO DIEVĄ TOKIAIS ŽODŽIAS:

Mano siela šlovina Viešpatį,

mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.

Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos

kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis,

ir šventas yra jo vardas!

Jis maloningas iš kartos į kartą tiems,

kurie jo klauso.

Jis parodo savo rankos galybę

ir išsklaido išdidžios širdies žmones.

Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština

mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,

turtuolius tuščiomis paleidžia.

Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,

kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs

mūsų protėviams –

Abraomui ir jo palikuonims per amžius.

Parašyk savo šlovinimo ir dėkojimo maldą.


SVEIKA, MARIJA

Sveika, Marija, malonės pilnoji!Viešpats su Tavimi!Tu pagirta tarp moterųir pagirtas Tavo sūnus – Jėzus.Šventoji Marija, Dievo Motina,melsk už mus, nusidėjėlius,dabar ir mūsų mirties valandą.Amen.

AR DIEVAS GIRDI MŪSŲ MALDAS?

Dievas yra labai arti: „Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), – sako apaštalas Pau-lius. Kitame laiške jis pabrėžia: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? <...> Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17). Taigi, mūsų širdis – tai vieta, ku-rioje gyvena Dievo Dvasia.

Rašytojas K. S. Luisas pastebi, kad Dievas yra arčiau mūsų nei mes patys sau. Jeigu Kūrėjas yra taip arti, jis tikrai pažįsta mūsų troškimus ir svajones, girdi mūsų maldas.

Dievas išgirsta mūsų maldą net ir tada, kai mums atrodo, jog ji nebuvo išklausyta. Jam nėra negalimų dalykų.


„Aš tikiu maldos galia ne vien tik kaip ištikimas katalikas, bet ir kaip mokslininkas“.

Fizikas, radijo išradėjas

Gulielmas Markonis

TAVO gyvenimui

Melskis nuoširdžiai atsidavęs (-usi) ir savais žodžiais, o ne mechaniškai kartodamas (-a) vis tą patį . Nepamiršk svarbiausių maldos žodžių: ačiū, atleisk , prašau, myliu tave .

Klausimai

1. Koks yra svarbus dvasinio augimo bruožas?

2. Kodėl sekmadienis yra svarbi diena krikščionims?

3. Papasakok, kaip meldiesi. Kas tau padeda melstis,

o kas trukdo?

4. Kaip melstis su Šventuoju Raštu?

5. Kuo ypatinga Marijos malda? Ko galima iš jos

pasimokyti?

6. Kuo remdamiesi krikščionys tiki, kad Dievas girdi

net slapčiausias maldas?

Klausk mamos arba tėčio

Sužinok, kada tavo artimieji meldėsi nuoširdžiausiai,

taip, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo?


AR ŽINAI

KOKS ADVENTO SIMBOLIS?

Advento simbolis – vainikas, papuoštas keturio-mis žvakėmis. Jis pinamas iš žaliuojančių šakelių, simbolizuojančių amžinai gyvą Kristų. Jis yra apva-lus, todėl neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai Die-vo ir amžinybės simbolis.

Keturios žvakės primena keturias Advento savai-tes. Kiekvieną jų uždegama vis po vieną. Degančių žvakių šviesa primena artėjantį Kristaus – Pasaulio Šviesos – gimimą.

KODĖL RENGIAMA PRAKARTĖLĖ?

Prakartėlė – tai Jėzaus gimimo tvartelyje pavaiz-davimas. Pirmasis Kalėdų prakartėlę sugalvojo pada-ryti šv. Pranciškus Asyžietis. Jis 1223 m. prieš Kalė-das pastatė tvartelį, o jame – kelias figūrėles. Tuomet pakvietė savo kaimynus ir draugus pažiūrėti „Betlie-jaus“. Vėliau ši tradicija išplito visoje Bažnyčioje.

KODĖL PUOŠIAMA KALĖDŲ EGLUTĖ?

Kalėdų eglutė į mūsų namus atkeliavo iš vaidini-mų apie Rojų, atliekamų bažnyčiose ir miestų aikš-tėse per Adventą. Spektakliai pasakodavo Šventojo Rašto istoriją nuo Adomo ir Ievos iki Kristaus gimi-mo Betliejuje. Didžiulis papuoštas medis simboliza-vo Rojaus sodą.

Kalėdų laiku žmonės „Rojaus medį“, išpuoštą dovanomis, pasistatydavo savo namuose. Jis simbo-lizuodavo ir Kristų Karalių, ateinantį su ypatinga dovana – Dievo karalystės pažadu.


KAIP ATSIRADO KALĖDŲ SENELIS?

Ketvirtame amžiuje Miros mieste, dabartinėje Turkijoje, gyveno jaunas žmogus, vardu Mikalojus. Jo tėvai buvo krikščionys. Labiausiai Mikalojui pa-tiko klausytis istorijų apie Jėzų Kristų. Kai motina pasakojo apie tai, kaip Jėzus skelbė Dievo karalys-tę, gydė sergančius, rūpinosi vargdieniais, berniukas karštai troško, kad ir jo laikais Jėzus būtų žemėje. Vėliau jis suprato, kad Bažnyčia tęsia Jėzaus darbus.

Kai Mikalojus buvo paauglys, mirė tėvai, pali-kę jam didelius turtus. Jaunuolis dažnai lankydavo Bažnyčios susirinkimus ir norėjo suprasti, ko Dievas iš jo nori. Kai mirė vietinis vyskupas, surasti kitą

Ar ž inai ? 93

garbingą dvasininką nebuvo lengva. Mikalojus suti-ko būti paskirtas Miros vyskupu. Visa tai įvyko apie 300 metus po Kristaus gimimo.

Vyskupas Mikalojus drąsiai skelbė Kristų, už tai Romos imperatorius Diokletianas jį įkalino. Kalėji-me Mikalojus išbuvo iki tol, kol imperatoriumi tapo Konstantinas.

Mikalojus suprato tikėjimo ir gerų darbų svarbą. Jis jautėsi esąs asmeniškai atsakingas už krikščionių bendruomenę. Kad padėtų žmonėms, vyskupas pa-aukojo savo tėvų paliktus turtus. Kartais Mikalojus persirengdavo ir slapta aplankydavo sunkiau gyve-nančių žmonių namus, atnešdamas jiems maisto, drabužių ir pinigų.

Po vyskupo Mikalojaus mirties kai kurie Miros gyventojai tęsė jo pradėtą darbą. Jie slapta, nesitikė-dami jokios garbės, prie namų durų padėdavo nu-skriaustiems žmonėms dalykų, kurių šie labiausiai stokojo. Kai dovanas gavę žmonės klausdavo, kas jas parūpino, kaimynai džiugiai atsakydavo, kad tai tur-būt šventasis Mikalojus. Slaptas dovanojimas Miros gyventojams atnešdavo daug džiaugsmo.

Miros mieste dažnai lankydavosi italų jūreiviai. Jie išgirdo švento Mikalojaus istoriją ir ėmė sekti jo pavyzdžiu. Greitai slapto dovanojimo praktika pa-plito po visą Vakarų pasaulį. Kas tik išgirsdavo vys-kupo Mikalojaus istoriją, širdyse pajusdavo įsižie-biant dosnumo kibirkštėlę.

Kodėl šv. Mikalojus darė gerus darbus?


PRIEDAS

Sąžinės peržvalga

Išvardiju dalykus, už kuriuos norėčiau Dievui dėkoti. Tada bandau prisiminti, už ką turėčiau atsiprašyti:Ar buvau dėmesingas (-a) per šv. Mišias? Ar pagarbiai elgiausi bažnyčioje? Ar kasdien melsdavausi? Ar neįžeidinėjau artimiausių žmonių? Ar pasakiau „ačiū“, kai to reikėjo? Ar savo elgesiu neapsunkinau kitų? Ar dariau tai, ką liepė mama, tėtis, globėjai, mokytojai? Ar visada atlikau savo pareigas, pvz., namų darbus? Ar prisidėjau prie namų ruošos? Ar neįžeidinėjau, neapvardžiavau, nesityčiojau iš vaikų ar suaugusiųjų? Ar nepradėjau peštynių su broliais ir sesėmis namuose, su draugais mokykloje ar kitur? Ar supykęs nenuskriaudžiau, neįskaudinau kitų? Ar atleidau mane įskaudinusiems? O gal puoselėjau keršto ar pykčio jausmus? Ar neapgaudinėjau žaisdamas (-a)? Gal atsisakiau žaisti, kad kitus įskaudinčiau? Kiek kartų melavau tėvams, broliams, sesėms, mokytojams, draugams? Ar nepasisavinau svetimo daikto? Ar visada pagarbiai elgiausi su maistu?

Priedas 95

MALDA

Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo;

iš savo begalinio gailestingumo

sunaikink mano maištingus darbus.

Kaskart nuplauk mano kaltę,

apvalyk mane nuo mano nuodėmės!

Psalmė 51, 3–4


Išpažinties eiga

Priėjęs (-usi) prie kunigo pasisveikink: „Garbė Jėzui Kristui“. Kunigas atsakys: „Per amžius. Amen“.

Tada sakyk: „Išpažinties einu pirmą kartą (arba, pavyzdžiui, buvau prieš mėnesį), nuodėmių atlei-dimą gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Die-vui nusidėjau šiomis nuodėmėmis...“.

Išvardijęs (-usi) nuodėmes, sakyk: „Daugiau ne-prisimenu, dėl visko gailiuosi, žadu taisytis, prašau išrišimo.“

Išklausęs kunigas duos patarimų ir, skyręs atgai-lą, tars: „Dabar gailėkis, duodu išrišimą“. Kuni-gas kalbės nuodėmių atleidimo maldą. Ją užbai-gęs, tave peržegnos.

Sužadink savo širdyje gailestį ir, mušdama-sis (-si) į krūtinę, tyliai melskis: „Dieve, pasigai-lėk manęs nusidėjėlio (-ės)!“

Kunigas atsisveikins: „Tavo nuodėmės atleistos, eik ramybėje.“

Atsakyk: „Dėkoju Dievui“.

Sakramento šventimas baigtas, gali eiti.

Priedas 97

MALDA

Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe!

Viešpats – mano Uola,

mano tvirtovė, mano gelbėtojas! <...>

Šaukiausi Viešpaties Šlovingojo,

ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.

Psalmė 18, 2–4


Bažnyčioje

Įėjęs (-usi) į bažnyčią pirmiausia pastebėk joje esančius žmones, nes jie yra tikroji Dievo šven-tovė. Tada lėtai persižegnok. Tai reiškia beveik tą patį, ką ir pasisveikinimas. Kad išreikštumei savo pagarbą, praeidamas pro altorių – Kristaus simbolį – nusilenk. Prie tabernakulio pamatysi nedidelę raudoną švieselę. Ji ženklina, kad čia yra Jėzus. Atsiklaupęs (-usi) arba atsisėdęs (-usi) gali tyliai pasimelsti, pavyzdžiui: GARBINKIME

ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikrąjį Kūną ir Kraują, dabar ir visa-dos, ir per amžius. Amen.

Meldžiamės ne visada vienodai

Maldos būna skirtingos. Ir meldžiamės ne visa-da vienodai. Galime melstis atsiklaupę – tokia padėtis rodo mūsų nuolankumą. Galime melstis atsistoję. Kalbėdamas su Dievu pabandyk iškelti rankas, kaip tai daro kunigas per šv. Mišias. Taip pat melstis gali sėdėdamas ir netgi gulėdamas. Svarbiausia, kad tai darytumei visa širdimi, visa siela ir taip nuoširdžiai, lyg kalbėtum su pačiu artimiausiu žmogumi.

Priedas 99

Kristaus palaiminimai

Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės: jie bus pasotinti.Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.Palaiminti persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje (Mt 5, 3–12).


Auksinė taisyklė

Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite (plg. Mt 7, 12).

Trys dieviškosios dorybės

1. Tikėjimas 2. Viltis 3. Meilė.

Svarbiausieji geri darbai

1. Malda 2. Pasninkas 3. Išmalda.

Pagrindinės dorybės

1. Išmintingumas 2. Teisingumas 3. Tvirtumas 4. Susivaldymas.

Gražiausios žmogaus dorybės

1. Nuolankumas 2. Dosnumas 3. Skaistumas 4. Romumas 5. Meilingumas 6. Saikingumas 7. Uolumas.

Septynios didžiosios ydos

1. Puikybė 2. Gobšumas 3. Gašlumas 4. Rūstumas 5. Pavydas 6. Nesaikingumas valgant ar geriant 7. Tingumas.

Septyni gailestingumo darbai sielai

1. Abejojančiam patarti 2. Nemokantį pamokyti 3. Pikta darantį sudrausti 4. Nuliūdusį paguosti 5. Įžeidimus atleisti 6. Nuoskaudas nukęsti 7. Melstis už gyvus ir mirusius.

Septyni gailestingumo darbai kūnui

1. Išalkusį pavalgydinti 2. Ištroškusį pagirdyti 3. Vargšą aprengti 4. Keleivį priglausti 5. Ligonį aplankyti 6. Kalinį sušelpti 7. Mirusį palaidoti.

Keturi galutiniai dalykai

1. Mirtis 2. Teismas 3. Pragaras 4. Dangus.

Katalikiški pasisveikinimai

GARBĖ JĖZUI KRISTUI! – Per amžius. Amen.PADĖK, DIEVE! – Dėkui!SOTINK, DIEVE! – Dėkui!SU DIEVU! – Su Dievu! Sudiev!

ŽODYNĖLIS

Sandora – ypatingas Dievo santykis su savo išrink-tąja tauta, su žmonėmis.

Dievo karalystė – tai Tiesos, Meilės, Gėrio ir Grožio pilnatvė. Jėzus skelbė, kad Dievo karalystė jau yra tarp mūsų.

Jėzaus Kristaus Prisikėlimas yra pagrindinė krikš-čionių tikėjimo tiesa. Tai yra pirma žinia, kurią mo-kiniai skelbė po Sekminių. Tai yra Gerosios Nau-jienos šerdis. Jėzaus Prisikėlimas nėra sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą. Jo kūnas kitoks – nebepavaldus erdvės ir laiko dėsniams. Priimdami šv. Komuniją mes susivienijame su Prisikėlusiuoju.

Šv. Mišios – pavadinimas kildinamas iš lotynų kal-bos žodžio missio – „siuntimas“. Šv. Mišių pabaigoje buvo sakoma ite missa est – „Eikite, esate siunčiami“.

Eucharistija (= šv. Mišios) – pavadinimas kildina-mas iš graikų kalbos žodžio eucharistein – „dėkoti“.

Šventieji – didelės Dievo šeimos – Bažnyčios – nariai. Plačiausia prasme visi pakrikštytieji yra šven-tieji. Tačiau sakant „šventasis“, dažniausiai turimas mintyje asmuo, Bažnyčios viešai pripažintas šven-tuoju, pvz., šv. Kazimieras ar šv. Ignacas Lojola.

Amen – tai hebrajiškas žodis, kuris reiškia „tebūnie, tai tiesa“.

© kun. Vytautas Sadauskas SJ

Konsultavo kun. Vidmantas Šimkūnas SJRedagavo Elvyra Kučinskaitė© Iliustravo Taida Balčiūnaitė

Serijos dailininkė Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė

VšĮ Jėzuitų ekonomo tarnyba, 2017

BALTO print UABUtenos g. 41A, Vilnius LT–08217

Tiražas 1000 egz.

ISBN 978-9955-919-10-0

Documents

Geroji Naujiena€¦ · Utenos g. 41A, Vilnius LT–08217 ISBN 978-9955-919-10-0. Vytautas Sadauskas SJ Geroji Naujiena MAŽIEMS IR DIDELIEMS. Skubėkime paskui svajones – jos parodys