Graþina Marija Martinaitienë10

Straipsnio objektas: Abiejø Tautø Respublikos bajoro kostiumo genezë,savitumas, simbolizmas.

Tyrimo tikslai: 1) iðskirti svarbiausias Respublikos bajoriðkosiosvisuomenës skonio orientalëjimo prieþastis, kuriø dëka dar XVI a.prasidëjo, o XVII a. buvo galutinai uþbaigtas formavimasis ypatingosluominës aprangos, ágavusios „tautinio“, „kontuðinio“, arba „lenkiðko“,kostiumo pavadinimà bei reikðmæ; 2) iðryðkinti pagrindinius ðio kostiumobruoþus, jam teiktas simbolines reikðmes bei jø ypatumus LenkijosKaralystëje ir Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje.

Raktaþodþiai: XVIII a.; Abiejø Tautø Respublika; LDK; bajorija;sarmatizmas; kontuðinis kotiumas, sarmatinis kostiumas, tautinis kostiumas

Graþina Marija Martinaitienë

Kultûros, filosofijos ir meno institutas,Saltoniðkiø g. 58, LT-08015 Vilnius,Lietuva

Ið Oriento Vakarø link: LDK bajoro kontuðiniskostiumas

MENOTYRA. 2005. T. 39 Nr. 2. P. 10–16© Lietuvos mokslø akademija, 2005© Lietuvos mokslø akademijos leidykla, 2005

* Aptavotas (lenk. haftowany) – siuvinëtas, iðsiuvinëtas.** Pasamonai (it. passamano) – pozumentai – lygios

arba raðtuotos ávairaus ploèio, tankumo bei storio juostelës,galionai, virvelës, pynelës ið ðilkiniø, metaliniø ir kitokiøsiûlø, naudojamos drabuþiams puoðti.

Bajorëlio þiponëlis aptavotas,* kuntuðëlis pasamonais ** apvedþiotas…

Ið Antanavo dvaro apylinkëse XX a. 4–5 deš. dainuotos dainos

Remiantis istoriniais dokumentais, amþininkø liudiji-mais ir ikonografiniu palikimu, galima apytikriai api-bûdinti svarbiausius bruoþus, kuriais pasiþymëjo Lie-tuvos Didþiosios Kunigaikðtystës didikø ir bajorø ap-darai, nustatyti jø iðtakas, keitimosi prieþastis ir pa-grindinius raidos etapus. Tai nelengva, nes visø ðiøðaltiniø nëra daug, be to, kaip þinia, LDK ne tiktaisusidëjo ið daugelio etniniø vienetø, kuriø kiekvienasturëjo savø vietiniø aprangos ypatumø, bet ir patibuvo nors ir gana savarankiðka, taèiau vis dëlto tikdalis Abiejø Tautø Respublika vadinamos valstybës.Tad kalbant apie daugelá jos kultûros srièiø, keblu,neretai ir neámanoma iðpainioti, kà galima laikyti„vien lietuviø savastimi“, o kà ne visai. To „ne vi-sai“, ko gero, rastøsi daugiau.

Kaip tikina dokumentai ir liudija ikonografiniai ðal-tiniai (daugiausia medþio raiþiniai, medaliai, tapyti por-tretai) ir jais pasirëmæ tyrinëtojai, LDK bajorø apran-ga ilgà laikà buvo labai nevienalytë; turto bei kelioniø

áspûdþiø apraðuose1 nurodomi paèios ávairiausios kil-mës ir mados drabuþiai. Tokia ávairovë tuomet buvobûdinga daugeliui Europos kraðtø ir tik baigiantisXVI a. ispanø pavyzdþio paveikti jos kilmingøjø dra-buþiai daugmaþ suvienodëjo2 – labiausiai dël juodosjø spalvos ir baltø krezø – standþiø, vienodomis rin-gëmis dailiai suklostytø apskritø apykakliø. „Ispaniðkiiðmislai“, kaip juos vadino to ðimtmeèio autoriai, bu-vo populiarûs ir Abiejø Tautø Respublikoje, taèiau èiadidesnæ átakà darë Ðiaurës Italija – ið ðio kraðto buvokilusi Þygimanto Senojo sutuoktinë Bona Sforca, sukuria á valdovo rûmus atkeliavo nemaþai italø rene-sanso paproèiø ir pomëgiø.

Bonos sûnus Þygimantas Augustas taip pat daþ-niausiai rengësi italiðkai, vëliau – ispaniðkai; uþsie-nietiðkø apdarø neatsisakë net per savo karûnavimà3,bet, matyt, turëjo ir tokiø, kurie tuomet laikyti „të-vyniniais“: 1562–1563 metø seimui, kad patrauktø sa-vo pusën jo vedyboms su Barbora Radvilaite besi-prieðinanèius bajorus, persirengë jø mëgstamu pilkubajoriðku kubraku4.

Dauguma itališko-ispaniðko pavyzdþio apdarø ið-nyko kartu su Jogailaièio valdymo pabaiga, taip irnetapæ bendro Respublikos bajorø kostiumo kûrimopavyzdþiu. Bet tuo metu dar nebuvo në reikalo kurtisavità, skirtingà nuo kitø tautø luominæ aprangà. „Sa-vu“ buvo laikoma ir perimama tai, kas dël vienokiøar kitokiø prieþasèiø pasidarë madinga rûmuose, kaspatiko valdovui arba jo svetimðalei sutuoktinei (pvz.,abi Saksø dinastijos karalienës nors karûnacijai apsi-vilko vietiniais apdarais, ðiaipjau vilkëjo prancûziðkai,o ákandin jø – ir kiti rûmininkai).

Ið Oriento Vakarø link: LDK bajoro kontuðinis kostiumas 11

* Roastbeef (angl.) – jautienos kepsnys.

Taèiau per ateinanèius maþdaug pusantro ðimtometø Respublikoje gana nuosekliai ir vis spartëjan-èiu tempu ëmë formuotis vyriðkos aprangos modelis,rodæs, jog ðiame kraðte akivaizdþiai keièiasi þmoniøorientacija. Jie tebesiþvalgo á Vakarø madas, bet vislabiau savinasi kaþkà, atëjusá ið prieðingos krypties –Oriento, ir ið abiejø drabuþiø sampynos imdami kur-ti visai savità kostiumà. Ið pradþiø jo „orientalumas“pasireiðkia tik tuo, kad supaprastinamas drabuþiø kir-pimas, paskui jie palaipsniui ilgëja ir platëja, susi-laukdami moralës sergëtojø pritarimo, nes atrodo„padoresni“ uþ striukus ir „ágnybtus“ vakarietiðkusapdarus. Prieð pastaruosiuos 1589 m. Respublikos sei-me pakëlë balsà ir Smolensko kaðtelionas Ivanas Mie-leðka, tikriausiai gudas. Jis priskirtinas LDK bajori-jai; ið to kai kurie tyrinëtojai darë iðvadà, jog bûtentlietuviø-rusø bajorai pirmieji ëmë pasisakyti prieð va-karietiðkas madas.

XVI a. pabaigoje Oriento apdarø plitimas ne tik-tai paspartëjo, bet ir ëmë darytis kaskart giliau ási-ðaknijanèiu áproèiu. Tai jau ne tiktai mada ar vienaið daugelio nebemëgstamo vilkësenos bûdo alternaty-vø; pradeda vyrauti ásitikinimas, jog rytietiðkø bruoþøturintys drabuþiai yra savi, tautiniai. Su jais imamastapatinti idealaus Respublikos kilmingojo vaizdinys,jie liudija ne vien vilkëtojø estetines nuostatas, bet irpriklausomybæ bajorø tautai, todël verti vadintis „tau-tiniais“ apdarais. Taip jie pristatomi svetimðaliams,kuriems pasitaiko vis daugiau progø ásitikinti, jog Res-publikos kilmingieji, kaip ir vengrai, vilki savaip, beto, ðia savo vilkësena jie liudija savo pilietinæ ir tau-tinæ priklausomybæ bei atsidavimà savo kraðtui.

Jau nuo pat XVII a. pradþios svetimðaliams ke-liautojams arba uþsienio pareigûnams, kurie per ið-kilmes arba oficialias ceremonijas sutikinëdavo atvy-kusius Respublikos atstovus, vis labiau krito á akis,jog daugelio jø apdarai, ðukuosenos, apavas, puoð-menos yra visiðkai kitoniðki nei likusiø krikðèioniðko-sios Europos tautø (reikia pastebëti, jog uþsienieèiaibeveik nediferencijavo ðio kraðto gyventojø, visus vie-nodai vadindami „lenkais“, nors lankydavosi tiek Len-kijos Karalystëje, tiek ir Lietuvos Didþiojoje Kuni-gaikðtystëje, o tarp uþsienin vykstanèiøjø valstybës pa-reigûnø nestigo lietuviø).

Po Respublikà pakeliavæs N. W. Wraxallis stebë-damasis raðë, jog „èionykðtis tradiciniais savo drabu-þiais vilkintis bajoras yra ryðkus kontrastas bet kuriokito Europos kraðto tokio pat luomo þmonëms“5. Iðtikro, kai vakarieèiø vyrø garnitûras tuo metu buvotrumpas, gausiai iðpuoðtas siuvinëjimu, raukiniais, në-riniais ir segëmis, o rokoko epochoje jame nestigoðviesiø ðvelniø spalvø, „lenkiðkasis“ pasiþymëjo sod-riu koloritu, buvo ilgas, beveik iki þemës arba ikipusës blauzdø, o fasonu ar bent jau atskirais kom-ponentais priminë totoriðkus, vengriðkus arba kito-kius rytieèiø apdarus. Tai pastebëjo ir svetimðaliai,juo labiau kad tuo metu ir Vakarø Europa pradëjoþavëtis rytietiðkais arba panaðiais á rytietiðkus dirbi-

niais, daugiausia prabangos reikmenimis. Pasak to pa-ties N. W. Wraxallio, „netgi ðio kraðto damø, ðiaipjau vilkinèiø „skirtingø kraðtø ir ávairiø epochø dra-buþius […], apdaruose esama kaþko azijietiðko, vei-kiau primenanèio Graikijà (Bizantijà? – GMM) arbaTurkijà nei prancûzø ar vokieèiø madà“6. Dar vienasprancûzas H. Vautrinas, gana plaèiai apibûdinæs anuo-metinæ Respublikos bajorijos vilkësenà, taip pat pa-þymëjo, kad ji „kildintina veikiau ið azijinës nei eu-ropietiðkos“, o vienas svarbiausiø jos komponentø –plati ðilkinë du arba tris kartus liemená apsukantijuosta „atlieka toká pat vaidmená kaip roastbeefas*ant anglo stalo – liudija ðeimininko turtà“7. Tad pra-dedama pastebëti ne tiktai Respublikos bajorø ap-rangos savitumà bei rytietiðkas iðtakas, bet ir jos iden-tifikacinæ reikðmæ.

Šis XVII a. pradþioje galutinai susiformavæs savi-tas, svetimðaliams egzotiðku atrodæs „lenkiðkas“ kos-tiumas nebuvo grynai rytietiðkas, o rytietiðkos irvakarietiðkos vilkësenos sampyna, kuriai turëjo reikð-mës ir vietinës kiekvieno atskiro regiono tradicijos.Be to, Oriento átaka nebuvo tiesioginë; rytietiðkosvilkësenos pavyzdþiai skverbësi tarpininkaujant kai-myninëms, artimesniø sàlyèiø su „tikraisiais“ Rytaisturëjusioms ðalims, pirmuèiausia – vengrams, kuriøtautinë apranga susiformavo kiek anksèiau.

Kodël vis dëlto prireikë vienodinti apdarà ir ko-dël jo, ilgainiui gavusio „tautinio“, „lenkiðko“, kos-tiumo pavadinimà, pirmavaizdþiu tapo rytietiðkus pri-menantys drabuþiai? Prieþasèiø galima rasti ne vie-nà.

Didelæ reikðmæ turëjo ypatinga geopolitinë padë-tis: Respublika plytëjo tarp dviejø didþiøjø civilizaci-jø – krikðèioniðkosios, asocijuojamos su Europa, irislamo, siejamo su Azija. Tad nuolatiniai kontaktaibuvo neiðvengiami, jie mezgësi per prekybinius ry-ðius, naujø teritorijø ir kitokios naudos paieðkas, val-dovø bei kilmingøjø santuokas ir lëmë abiejø – tiekvakarietiðkos tiek ir rytietiðkos – kultûrø poveiká Res-publikos paproèiams, dailei, literatûrai, karybai, ar-chitektûrai ir kt. Lietuvai kaip visada ir visur buvolemtinga Rusijos kaimynystë ir tai, kad kunigaikðtys-tës sudëtyje buvo atsidûrusios didþiulës slaviðkos te-ritorijos, pasiþymëjusios sava kultûra bei tradicijomis,kai kada ir totoriø antplûdþio uþdëtu antsluoksniu.Labai anksti Lietuvos kilmingøjø aprangoje ëmë ras-tis rusø bojarinø vilkësenai bûdingø bruoþø, kuriesavo ruoþtu atsirado dël totoriø poveikio. Ne tiktaiRusija, bet ir kiti kaimyniniai Abiejø Tautø Respub-likos kraðtai, tokie kaip Ukraina, Moldova ir pirmu-èiausia Vengrija, paèios niekaip nepriskirtinos Rytams,dël ypatingø savo geografinës padëties ir istorijos pe-ripetijø tapo rytietiðkos apdarø mados „tranzito“ ða-limis.

Minëtini kai kurie vidiniai veiksniai, palaipsniuikeitæ visuomenës pomëgius ir kreipæ juos Rytø link,

Graþina Marija Martinaitienë12

kad ten surastø ir perkeltø á savà dirvà tai, kas, at-rodë, geriausiai atitinka ir iðreiðkia jos ne tik esteti-nius, bet labiausiai – XVII–XVIII a. susiklosèiusiustam tikrus idëjinius ásitikinimus.

Savotiðkais „rytietiðko skonio“ platintojais Respub-likoje buvo jos valdovø ir magnatø samdytiniai sve-timðaliai – etniniai totoriai, serbai bei vengrai. Anotðaltiniø, vengriðko pavyzdþio drabuþius XVI a. I pu-sëje noriai dëvëdavo profesionalûs kariai, paðtotarnybai angaþuoti serbai, totoriai ir vengrai. Memu-aruose ir epistolikoje neretai galima aptikti itin smul-kiø spalvingø ir egzotiðkø husarø kostiumø (tuome-tiniu sakymu – „usariðkø“, kai kada „madjariðkø“),susiformavusiø pagal vengriðkus pavyzdþius, apraðy-mø. Tad galima teigti, jog bent dalis Lietuvos ir Len-kijos bajorijos, jei tuo metu pati dar ir nedëvëjo, taipalaipsniui priprato prie rytietiðko drabuþio, nors bu-vo ir tokiø, kuriems jis tada dar atrodë pernelyg lau-kinis ir svetimas.

Vis dëlto turbût svarbiausiu veiksniu savinantisávairiø Oriento kraðtø drabuþiø pavyzdþius laikytinasdviejø Respublikos valdovø – Stepono Batoro ir pa-radoksaliai – Zigmanto Vazos valdymo laikotarpis.

Steponas Batoras ir tapæs Lenkijos karaliumi beiLietuvos Didþiuoju Kunigaikðèiu (1576–1586) liko ið-tikimas vengriðkai aprangai, kuri savo ruoþtu susifor-mavo veikiama rytietiðkø, pirmuèiausia turkiðkø, áta-kø8. Savaime suprantama, jog rûmø aplinka, patiesvaldovo populiarumas lëmë ir jo apsirengimo bûdoplitimà. Per deðimtá S. Batoro valdymo metø rûmuo-se beveik visai atsisakyta ligtoliniø valdovø ir jø ap-linkos þmoniø dëvëtø europietiðkø apdarø. Taèiau nuopastarøjø tiek lenkus, tiek ir lietuvius, nors ir dëlskirtingø prieþasèiø, gerokai atgrasë S. Batoro ápëdi-nio Zigmanto Vazos, valdþiusio Respublikà 1587–1632 m., vykdyta prohabsburginë politika, svetimða-liø bei jø paproèiø protegavimas ir vietinei bajorijaiprieðiðka rûmø aplinka su visais jos „dekoro“ (áskai-èiuojant ir vokiðkai ispaniðkà dvariðkiø aprangà) ypa-tumais. Þinoma, liko iðtikimø ir „vokiðkai“ (taip api-bendrintai buvo vadinami visokie vakarietiðki drabu-þiai) madai: Respublikoje ilgesniam ar trumpesniamlaikui apsigyvenæ svetimðaliai, po kelioniø ar moky-mosi uþsienyje sugráþæs jaunimas, taip pat kai kurieseparatistiniø polinkiø LDK bajorai visokiais bûdais,taip pat ir apranga, stengæsi pabrëþti savo kraðto sa-vaimingumà. Visoje Respublikoje nestigo ir tokiø, ku-rie mëgo pajuokti tiek vakarietiðkø, tiek ir rytietiðkømadø besivaikanèius puoðeivas.

Iðvardyti veiksniai pratino Respublikos visuomenæprie rytietiðko skonio ir pamaþu, nors pakankamai nuo-sekliai ir kryptingai, keitë jos orientacijà, tradiciná Jo-gailaièiø valstybës vakarietiðkos kultûros klodà imda-mi „dengti“ rytietiðkø átakø sluoksniu. Tam, bent jauLenkijos karalystëje, padëjo ir ypatinga ideologija, þi-noma sarmatizmo pavadinimu, gyvavusi kelis valstybësistorijos ðimtmeèius. Ji iðsirutuliojo ið visai Renesansolaikø Europai bûdingo siekio „idealizuoti savo tautos

bûdà, paproèius, pabrëþti jos doriná pranaðumà prieðkaimynus“9. Pagrindiniu tautos pranaðumo prieð kitastautas laidu bei garantija laikyta sena ir ðlovinga kil-më, tad imtasi ieðkoti savo ðaknø tolimoje praeityje irtapatintis su joje iðgarsëjusiomis galingomis gentimis.Tad anglai kildinosi ið trojënø, prancûzai – ið gâløarba frankø, vokieèiai – ið senovës germanø, lietuviai– ið romënø. Gi lenkø bajorai manësi esà palikuonysmitinës sarmatø genties, kurios pradininku buvæs net-gi biblinio Jafeto ainis Asarmotas. Tikëta, jog sarmatøðaknys siekia Babelio bokðto ir netgi Nojaus laikus,vëliau jie pergalingai kovojæ su Aleksandru Makedo-nieèiu ir ðis jiems atidavæs þemes, plytëjusias nuo Ark-ties vandenyno iki Adrijos jûros, kitaip tariant, visusRytø kraðtus. Pati Lenkija neretai bûdavo pavadinama„Sarmatija“ (Sarmacja)10.

Bûta ir tebëra (net ir paèioje sarmatizmo ideolo-gijos gimtinëje Lenkijoje) nemaþai kitokiø sarmatøgenties geografinës padëties ir tapatybës aiðkinimø11.Taèiau svarbiausia kitkas – bajorijos ásitikinimas, jogtiktai ji tëra tiesioginë ir vienintelë sarmatø palikuo-në. Tad ðlovingoji kilmë, ið protëviø paveldëtas tau-rumas, narsa, kariniai bei valstybës kûrimo nuopel-nai, kuriø tikrai turëjo ðis ilgà laikà labai gyvybingas,dinamiðkas, dideliø ambicijø kupinas visuomenëssluoksnis, yra pagrindinë sàlyga ir garantas jo vienin-telio teisës vadintis ir bûti tauta. Taip legenda tapodiduomenës ir bajorijos prioritetinës padëties bei pa-saulëþiûros pamatu. XVI a. II pusëje sarmatizmo,kaip lenkø tapatybës formos, teorija jau virto oficia-lia, visuotina ir visa ápareigojanèia ideologija, kurigana esmingai lëmë daug visuomenës gyvenimo sri-èiø – politikà, etines bei estetines nuostatas, intelek-tualinius interesus, vieðàjà elgsenà ir panaðiai.

Lenkø tyrinëtojas W. Tomkiewiczius iðvardijo pa-grindinius ir, tiesà sakant, gana nesimpatingus len-kiðkojo sarmatizmo bruoþus, smarkiai priartinusiusvalstybës þlugimà. Tai – tautinë megalomanija, per-dëtas siekis „auksinës laisvës“, kurià ryðkiausiai sim-bolizavo liberum veto teisë, ksenofobija, ðventeiviðku-mas, nepakanta kitamaniams, asmens materialinëspadëties neatitinkantis iðtaigos pomëgis, galiausiai –skonio orientalizmas, ypaè iðreikðtas vyrø apranga.Bûtent ði apranga, gavusi „sarmatinio“, „tautinio“(veikiai pavadinto „lenkiðku“), „kontuðinio“ kostiu-mo pavadinimus, tapo vienu pagrindiniø identifikaci-niø sarmatizmo simboliø.

Fundamentaliame kostiumo tyrinëtojos MarijosGutkowskos-Rychlevskos veikale12 ir prieð keletà me-tø pasirodþiusioje lietuviø dailës istorikës Marijos Ma-tuðakaitës Lietuvos XVI–XVIII a. aprangos studijo-je13 detaliai apibûdinti kontuðinio kostiumo kompo-nentai, jø kilmë ir modifikacijos. Nesiimdama viso toperpasakoti, siûlau geriau ásiþiûrëti á kelis ypatingustilingumu pasiþyminèius Lietuvos kilmingøjø atvaiz-dus, kuriuose pateikti savo kraðtà ir laikmetá repre-zentuojanèiø vyrø, vilkinèiø „tautiniu“ apdaru, fizio-nominiai tipai.

Ið Oriento Vakarø link: LDK bajoro kontuðinis kostiumas 13

1 pav. Stanislovo Antano Ðèukos portretas. XVIII a. I pusë. 2 pav. Konstantino Liudviko Pliaterio portretas. 1760–1762m. Neþ. autorius.

Pirmajame ðiø portretø (1 pav.) pavaizduotas vie-nas iðkiliausiø ir ádomiausiø epochos asmenø – LDKpakancleris Stanislovas Antanas Ðèuka (g. 1652 ar1654, m. 1740), vilkintis garnitûru, kurá galima laiky-ti klasikiniu XVIII a. II ketvirèio kontuðinio kostiu-mo pavyzdþiu, kaip ir patá paveikslà – klasikiniuvadinamojo „sarmatinio“ portreto pavyzdþiu14. Etmo-nas vilki ilgu, áliemenuotu, nuo talijos platëjanèiu irpriekyje susagstytu virðutiniu drabuþiu – kontuðu15,svarbiausiu garnitûro drabuþiu, kuris juo vilkinèiuo-sius ryðkiai iðskiria ið kitø tautø vyrø. Net ir raudonakontuðo spalva simboliðkai reikðminga – tai kilnumoþenklas. Ðio drabuþio pavadinimas (köntös) ir kai ku-rios kirpimo ypatybës pasiskolintos ið vengrø, kuriejas savaip modifikavæ perëmë ið Artimøjø Rytø (kil-mës linijà galima bûtø tæsti tolyn á Azijà) vyriðkosaprangos. Laikui bëgant, kontuðo ilgis ávairavo; apta-riamajame portrete jo apaèia siekia pakanclerio kulkð-nis ir pridengia smailianoses (taip pat nusiþiûrëtas iðrytietiðko apavo) geltono tymo puðnis. Po kontuðuS. A. Ðèuka vilki antrà kontuðinei aprangai bûdingàdrabuþá – þiponà (lenk. ýupan), pasiûtà ið kitokiosspalvos ir rûðies audinio, kuris daþniausiai bûdavoðviesesnis ir plonesnis. Matyti staèia jo apykaklaitë irrankovës, kurios dengia etmono rankas, iðkiðtas proatviras kontuðo paþastø angas, anuomet vadintas „þio-timis“. Þiponai bûdavo vilkimi ir patys vieni – tai

liudija iðlikusieji pavieniai ir grupiniai to laikotarpioportretai; ið jø galima spræsti, jog ðis drabuþis nela-bai kuo skyrësi nuo rytietiðko, á chalatà panaðaus ap-daro – kaftano. S. A. Ðèukos portrete pastebima vie-na bûdingiausiø kontuðo ypatybiø, nesikeitusiø pervisà jo mados laikà (antra skiriamoji ypatybë buvotam tikru bûdu sukirpta nugara, kurios èia, supran-tama, nesimato), – tai nuo paþasties bemaþ iki patrieðo atviros, nesusiûtos, rankovës-„letenos“, kuriosèia, iðnërus ið jø rankas, uþverstos ant peèiø pamu-ðalu á virðø, taigi tapusios labiau dekoratyvinëmis neifunkcionaliomis drabuþio detalëmis.

Kitame ásidëmëtiname ir kiek vëlyvesniame Kon-stantino Liudviko Pliaterio (m. 1778) portrete16, nuta-pytame 1760–1762 m., kai grafas ëjo Mstislavlio vai-vados pareigas, parodytas truputá kitoks kontuðinio kos-tiumo variantas (2 pav.). Kontuðas èia tamsiai mëly-nas, atrodo, tarnybinis, taip pat ilgas, bet be atverstosðalinës apykaklës, su siauruèiu pozumentu apvedþio-tais priekiniais pakraðèiais. Jis glaudþiai susiaustas, tadiðryðkëja ástriþa virðutinio skverno linija; portretuoja-mojo talija apsukta paprastesne nei S. A. Ðèukos por-trete mazgu suriðta juosta, kuri, sprendþiant ið orna-mento ir tapytojo perteikto blizgëjimo, yra auksavirðë,iðausta Slucko manufaktûroje. K. L. Pliaterio rankosparodytos ákiðtos á kontuðo rankoves, kuriø vienos pra-karpoje matyti prasiðvieèiantis karmazino spalvos pa-

Graþina Marija Martinaitienë14

muðalas. Raudono þipono fragmentëlis pastebimas tik-tai pakaklëje, tokios pat spalvos audinys panaudotasir kontuðo rankogaliø atlankoms. Atkreipia dëmesá ypa-tingas portretuojamøjø veidø ilgumas, atsiradæs dël vi-sai savotiðkø ir neabejotinai rytietiðkø pavyzdþiø inspi-ruotø ðukuosenø – èiuprynø. Prie kontuðinës aprangosderëjo dvejopos èiuprynos. Vienu atveju virð kaktos irsmilkiniø nuskusdavo vyro plaukus, virðugalvyje palik-dami tik apskrità jø „kepuraitæ“, lyg kokià tiubeteikà;tokia èiupryna neblogai matoma tiek minëtameK. L. Pliaterio, tiek kituose tuometiniuose atvaizduo-se, pavyzdþiui, neþinomo dailininko tapytame Gandin-gos tëvûno Jono Adamkavièiaus portrete17. Kitasšukuosenos variantas buvo vadinamasis èiubas, arba,kaip mëgo prasivardþiuoti anuometiniai kandþiø saty-rø autoriai, cibulis; ðiuo atveju skustos galvos virðugal-vyje palikdavo vienà plaukø kuodà – èiubà, kurá nu-svarindavo priekin ant kaktos arba kaip nors suriesda-vo. Taip iðgraþinta bajoro galva ið tikro priminë svo-gûnà. (Dël ádomumo galima pridurti, jog skùstos gãlvosir kuodai buvo bûdingesni jaunesnio amþiaus vyrams,gi vyresnieji savo natûraliai atsiradusias plikes daþniau-siai stengdavosi uþdengti perukais. Kaip ir kiekvienamada, taip ir andainykðtë turi aibes jokia sveika logi-ka nepagrástø keistenybiø.)

Stebint ðiø dviejø, taip pat ir kitø Respublikoskilmingøjø atvaizdus, á akis pirmuèiausia krinta pa-vaizduoto asmens aplombas, iðreiðkiamas jo figûrosar pusfigûrës pastambinimu ir komponavimu pirma-jame portreto plane, jo poza, judesiu, veido iðraiðka.Visi ðie portretuojamieji ramûs, nes bajorui nederaatvirai reikðti savo jausmus ir iðgyvenimus, orûs iriðdidûs, nes þino savo vertæ, kurià patvirtina ir figû-ros atlaðumas, gerokai ið aukðto á þiûrovà þvelgian-èios akys. Tai ano meto portretavimo konvencijos,bet neabejotinai ir realybëje bûtinos, galima teigti –ir genetinës kilmingø asmenø vieðosios laikysenos ypa-tybës, kuriomis pagal sarmatizmo postulatus turi pa-siþymëti bajoras.

Nors kai kurie ðiø kilmingøjø drabuþiai, sprendþiantið jø ypatybiø, perteiktø meistriðkiau atliktuose portre-tuose, aiðkiai siûti ið vietiniø ar italiðkø, prancûziðkøaudiniø, o jø kirpimas modifikuotas, ágavæs èionykðèiøbruoþø, bendrasis viso vyriðko garnitûro pavidalas dvel-kia Rytø dvasia. Nuo Vakarø Europoje tuomet vyra-vusio rafinuoto vyriðko kostiumo, daug kà perëmusioið moteriðkø apdarø, kontuðinis skiriasi ne tiktai ilgu-mu, kitokia spalvø kokybe bei derme, bet ir ypatingumonumentalumu, tad vilkintysis atrodo itin iðkilnus irreikðmingas. 1781 m. pakeliavusi po Respublikà gra-fienë d’Anspach nors savo dienoraðtyje labai stebëjosièionykðèiø bajorø aprangos keistumu, bet ir pripaþinojà buvus „didingà bei tapybiðkà“18. Daugelá Vakarø Eu-ropos ðaliø tuo metu buvo uþplûdusi „orientalizmo“ irnet jo imitacijø bei perdarinëjimø mada. Taèiau Res-publikos kilmingø vyrø apranga vakarieèius þavëjo irtodël, kad buvo iðraiðkinga ir egzotiðka. Pradëta jànetgi mëgdþioti: á pokylius nesyk bûdavo ateinama pa-

sipuoðus atseit „lenkiðkais“ – a la Polonaise – apda-rais. Jaunimas, paaugliai buvo pamëgæ polacchina pa-vadintus drabuþius.

Atkreiptinas dëmesys ir á kitus ásidëmëtinus kon-tuðinio kostiumo bruoþus. Jis pasiþymi gana ásakmiaidemonstruojamu militariniu pobûdþiu. Kaip matyti netiktai ið visaûgiø, bet ir ikipusiniø to meto „sarmati-niø“ atvaizdø, kiekvienas kilmingasis gali bûti pavaiz-duotas be herbo ðalia ir be regimento rankoje, betbûtinai arba su buzdyganu, arba daþniausiai su priekairiojo ðono kabanèiu puoðniu ir kiek lenktu kardu– karabele, kurià ið kitø panaðios paskirties ginkløskiria stilizuotos erelio galvutës pavidalo rankena. Betir be ðios karabelës matyti, jog visas kontuðinës ap-rangos ansamblis turi pastebimø ávairiakilmës karið-kos mundiruotës bruoþø, kuriuos XVIII ðimtmeèiuislenkant á pabaigà ir ypaè XIX a. I pusëje dar la-biau paryðkino á kontuðà ið mundurø „perkeltos“ ga-na didelës staèios apykaklës, veikiai – ir antpeèiai.Galima daryti iðvadà, jog Respublikoje buvo sukurtatokia magnatø ir bajorø (ákandin jø – ir kitø visuo-menës sluoksniø vyrijos) apranga, kuri kuo geriausiaiatitiko ir iðreiðkë jø susikurtà narsaus kovotojo, oraus,kilmingo didþiûno ávaizdá. Ið tikro tai buvo ne kaskita kaip visuomenës elito luominë apranga, savotið-ka jo „uniforma“ ir vienas svarbiausiø asmenybësidentifikaciniø þenklø.

Ne tiktai garnitûro visuma, bet ir atskiros detalëscharakterizavo asmená ir atitinkamai reglamentavo ki-tø elgsenà jo atþvilgiu, neleisdami apsirikti ir padary-ti ne taip, kaip reikalauja etiketas bei paproèiai. Tur-tinæ tokiu kostiumu vilkinèio asmens padëtá kuo pui-kiausiai atspindëjo audiniø kokybë, drabuþiø priedømaterialinë vertë, skoná – jø meniðkumas.

Asmenybës padëtá visuomeninëje hierarchijoje, josocialiná statusà rodë kai kuriø drabuþiø ir aksesu-arø naudojimo bûdas: pavyzdþiui, tam tikrø sluoks-niø atstovai juosta galëjo susijuosti tik þipono, betne kontuðo juosmená, neturëjo teisës neðioti kara-belës ir panaðiai. Egzistavo ir tam tikros drabuþiøkolorito taisyklës. Kai kurios spalvos rodë ir tai, kovertas pats audinys, nes já nudaþyti, pavyzdþiui, betkurio atspalvio raudoniu, buvo sudëtinga techniniupoþiûriu. Todël maþiau pasiturintieji mielai rinkosiávairiø atspalviø rusvus, rudus, ðviesiai smëlinius(anuomet vadinamus „ðiaudø spalvos“) audinius, ku-rie bûdavo daþomi vietinës kilmës daþais19. Andai-nykštës taisyklës reikalavo, kad apdarø spalva bûtøpritaikyta ir kiekvienai atskirai progai, neretai netgimetø laikui. Taèiau svarbiausia, jog spalvomis bûda-vo iðreiðkiami ir asmens politiniai ásitikinimai; pa-vyzdþiui, þaliai sidabrinë juosta demonstravo jos sa-vininko iðtikimybæ birþelio 3-iosios konstitucijos, taiyra nepriklausomos valstybës atkûrimo, idealui. Ten-ka pripaþinti, jog visa tai savaip lengvino þmoniøtarpusavio santykius, kiekvienam nurodë jam pride-ramà ir neleidþiamà perþengti pakopà visuomenëshierarchijoje.

Ið Oriento Vakarø link: LDK bajoro kontuðinis kostiumas 15

Jeigu dël savo kilmës aukðèiausioje pakopoje at-sidûræs visuomenës elitas apsiskelbë, kad jis vienin-telis laikytinas tauta, natûralu, kad ir jo „uniforma“– kontuðinis kostiumas – gana greitai ágavo tautinio,netrukus – ir „lenkiðko“, kostiumo pavadinimà. Taip,viena vertus, buvo paþymimas ðio savito garnitûrostilius, antra – nurodoma vilkinèiojo asmens piliety-bë. Pastaroji aplinkybë daug nulëmë, kad jauXVII a. kontuðiniais, tai yra lenkiðkais, kostiumaisapsitaisë nemaþai, o XVIII a. – dauguma LDK didi-kø ir bajorø. Tam veikiausiai turëjo reikðmës kitonið-ka nei vëlesniais laikais pati nacijos samprata, ne-abejotinai ir vis stiprëjantis, didëjantis, ávairiausiomispriemonëmis þadinamas LDK kilmingøjø noras susi-lyginti su Karûnos elito turëta padëtimi bei luominë-mis privilegijomis, kurios buvo nepalyginamai dides-nës nei bet kurioje kitoje Europos ðalyje, taip pat irLietuvoje, kur asmeninë ir turtinë bajoro laisvë daugpriklausë nuo didþiojo kunigaikðèio valios.

„Auksinæ bajorijos laisvæ“ ir privilegijas turbût tei-sëtai galima laikyti tuo rafinuotu jauku, kuriuo þa-dintas siekis polonizuotis ir pavydëtinai atkakliai, nuo-sekliai bei kryptingai átvirtinama polonocentristinëRespublikos, kaip valstybës, idëja. Tam pagelbëjo irkitos priemonës. Pavyzdþiui, kad lenkiðkuoju jau vi-sur ir visuomet XVIII a. II pusëje vadinamas kontu-ðinis kostiumas paplistø ir tarp separatistiðkai nusi-teikusiø Lietuvos bajorø, bene labiausiai prisidëjo ofi-cialieji ápareigojimai. Net atkakliausiai dël savo na-cionalinës bei valstybinës tapatybës bei savitumo ko-vojusieji LDK magnatai, tapæ pareigûnais (etmonais,vaivadomis ir pan.), nori ar nenori turëjo vilkëti kon-tuðine, tai yra lenkiðka, apranga, net jeigu jie iki sa-vo nominacijos dëvëjo prancûziðkos ar vokiðkos ma-dos drabuþius.

Ypatingos kostiumo versijos buvo privalomos svar-biausiø valstybiniø apdovanojimø – Baltojo Erelio beiðv. Stanislovo ordinø – kavalieriams, kuriø nestigo irtarp noriai á juos pretendavusiøjø ir dar noriau jaisapdovanojamø Lietuvos kilmingøjø. Ðie garbës þen-klai bûdavo iðsiuvinëjami rankomis ðilkiniais bei tau-riøjø metalø siûlais ir aplikuojami ant kontuðo kairë-je krûtinës pusëje (þr. 2 pav.). Tarp kitko, ðios apli-kacijos daþniausiai buvo siuvinëjamos tuomet Lietu-vai priklausiusiame Gardine.

Nuo 1776 m. „tautiniu“, tai yra lenkiðku, apdarubuvo ápareigoti vilkëti visi oficialiose iðkilmëse beidiplomatiniuose priëmimuose dalyvaujantys bajorai,tad ir lietuviai. Archyviniai dokumentai neteikia kon-kretesniø nuorodø, kokiomis skiriamosiomis savito-mis ypatybëmis pasiþymëjo LDK kilmingøjø vilkëtaskontuðinis kostiumas. Kai kà galima numanyti ið kitøðaltiniø. Magnatai, tai yra paèios kilmingøjø virðûnësatstovai, neabejotinai paisë rûmø madø ir oficialiøjøreikalavimø. Jø ir garderobo turiná atspindintys do-kumentai yra pasilikæ arba iðkeliavæ svetur. Kitas da-lykas – atokiø regionø bajorija, kurià mados pasiek-davo pavëluotai; èia iðtikimiau laikyasi vietiniø ápro-

èiø bei tradicijø. Jø drabuþiø skirtumai labiausiai reið-kësi kirpimo niuansais, koloritu, detaliø vieta kostiu-mo ansamblyje bei forma.

Lietuvoje daugiau iðliko miestelënø turto invento-riø bei testamentø, kuriuose beveik visuomet bûnasuraðyti abeji – tiek vakarietiðki („vokiðki“), tiek kon-tuðiniai, tai yra vietiniai, drabuþiai, bet nei vienø, neiantrø neturëta daug, nevengta palaiká (lenk. wiotchy)apdarà testamentu paskirti kam nors kitam. Visuo-met kontuðø bûna daugiau nei þiponø. Vyrauja vadi-namosios „þemës“ spalvos, dar þalia, retkarèiais irdaugiausia pasiturinèiøjø garderobe pasitaiko vienaskitas karmazino spalvos drabuþis, daþniau – juosta.

Ðaltiniuose neteko aptikti árodymø, net uþuomi-nø, jog Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës kilmin-gøjø, juolab jø pavyzdþiu sekusiø kitø, þemesniøjø,visuomenës sluoksniø sàmonëje kontuðinis kostiumasbûtø taip glaudþiai, kaip Karûnoje, siejamas su orien-talistinës krypties sarmatine ideologija. Ne tik todël,kad skyrësi lietuviðkojo elito genezës samprata, betir dël kitø prieþasèiø. Mitas apie romëniðkàjà átakin-giausiø lietuviø giminiø kilmæ buvo pakankamai pa-trauklus, kad truktø tvirtai, ilgai ir kaip atsvarà nar-siam sarmatui sudarytø ne maþiau narsaus, kilmingoir kilnaus senovës romënø ainio, tapusio vakarietiðkuriteriu, ávaizdá (beje, lenkø istoriografijoje ðios sàvo-kos neretai suplakamos á vienà ir sarmatais paradok-saliai laikomi taip pat ir senovës romënai). Be to,kontuðinis kostiumas LDK ir po Liublino unijos pa-plito aplenkæs ankstyvojo savo simbolizmo gyvavimostadijà ir imtas èia visuotinai dëvëti tada, kai vyravojo, daugiausia kaip tam tikro visuomenës sluoksnio,luomo, einamø pareigø ir atitinkamos pilietybës þen-klo, simbolinis reikðmingumas. Reikia pridurti, jogkostiumo, kaip priklausymo atitinkamai valstybei, sim-bolizmas tapo ypaè svarbus ir primygtinai demonst-ruojamas tuomet, kai nepaprastai padidëjo Rusijosimperijos grësmë ir bûtinybë bent iðoriðkai teigti sa-vo patriotiðkumà ir atsidavimà valstybei. Tai buvosvarbu ir Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës magna-tams bei bajorijai. Apie „tautinei“ aprangai teiktàreikðmæ liudija kad ir tai, jog netgi vakarietiðkus dra-buþius mëgæs Abiejø Tautø valdovas Stanislovas Au-gustas Poniatovskis svarbiais momentais persirengda-vo kontuðiniu kostiumu, kad pademonstruotø savovienybæ su tauta (tai yra bajorais) ir pakeltø jos dva-sià. Lankydamasis Gardine, jis ásigijo èionykðèiame„fabrike“ iðaustø kontuðo juostø, kurios ir pâèios vie-nos galëjo turëti visas tautinei aprangai teikiamas sim-bolines reikðmes.

Kaip tik dël jø Rusijos imperijos pareigûnai, XVIIIa. pabaigoje suþlugus Abiejø Tautø Respublikai, uoliai,bet ne visuomet sëkmingai persekiojo ir bajorijos ap-rangà, grobë, o neretai ir degino graþiàsias kontuðojuostas. Nors XIX a. vis labiau plito Vakarø Europosvyrø mados, vis dëlto neretai iðkilmingø progø metu,ypaè pirmojoje XIX a. pusëje, kada jau galutinai iðny-ko bajorø apdaro skirtumai ir neliko paskutiniøjø len-

Graþina Marija Martinaitienë16

kiðko kostiumo vilkëtojø, prabudo sentimentas viskam,kas siejasi su prarasto valstybingumo istorine tradicija.Bræstant ir vykstant 1831 bei ir 1863 metø sukilimams,tam tikra visuomenës dalis kontuðiniais kostiumais vëldemonstravo patriotines nuotaikas ir laisvës siekius. At-virà jø demonstravimà palaipsniui slopino bajorijos trë-mimai bei emigracija, likusius be ðeimininkø dvarus per-duodant rusø kolonistams, ir tolydþio intensyvesni vi-suomenës demokratëjimo procesai. Lietuvoje prasidë-jusiame tautinio atgimimo, vëliau – savarankiðkos vals-tybës kûrimo sàjûdþiuose ið viso nebeliko vietos neiprieðiðkos, sulenkëjusios, daugiausia ir nusigyvenusiosbajorijos atstovams, nei jø simboliams, tarp kuriø yra irkontuðinis kostiumas. Já net ir ið tyrinëtojø akiraèio ikipat XXI a. pradþios buvo iðstûmusios naujøjø laikømados, gal net labiau – ásitikinimas, jog ðis apdaraslaikytinas vien tik lenkiðku tautiniu kostiumu.

Taèiau tiek ðiedu, tiek ir pavadinimas „sarmati-nis“ kostiumas tëra tam tikro istorinio apdaro sti-liaus, netiesiogiai – ir jo mados laiko, nuoroda. To-kio stiliaus apdarà bent kelis ðimtmeèius vilkëjo irLietuvos (Gudijos, Ukrainos, etc.) magnatai bei ba-jorija, o jø ákandin, kiek leido iðgalës, kûrë savo ap-rangos formas.

Vis dëlto ðá anuometinës Abiejø Tautø Respubli-kos tautø bajorams bûdingà kostiumà vadinti tiktaivienos vardu nëra gerai. Gal tai pajutæ lenkø moks-lininkai vis daþniau pasirenka neutralø ir – svarbiau-sia – neblogai jo specifikà apibûdinantá pavadinimà– kontušinis kostiumas. Juo labiau kad ir svarbiau-sias, puošniausias ir simboliškai reikšmingiausias jokomponentas jau senokai vadinamas nebe lenkiška,o kontušo juosta.

Gauta 2005 04 04

Nuorodos

1 Nepublikuoti XVI amþiaus Lietuvos bajorø kostiumøistorijos ðaltiniai, parengë R. Guzevièiûtë, dokumentusnurodë ir padëjo iððifruoti Artûras Dubonis, Lituanisti-ca, 1996, Nr. 4(28), p. 67–78.

2 E. Thiel, Geschichte des Kostüms, Berlin, 1963, S. 290–294.

3 A. Berdecka, I. Turnau, Ýycie codzienne w Warszawieokresu Oswiæcenia, Warszawa, 1969, S. 119, 285.

4 J. Maciszewski, Szlachta polska i jej panstwo, Warsza-wa, 1969, S. 109.

5 Polska Stanisùawowska w oczach cudzoziemców, Warsza-wa, 1963, t. 1, S. 483.

6 Ten pat, S. 541.7 Ten pat, S. 775–776.8 T. Adomonis, K. Èerbulënas, Lietuvos TSR dailës ir ar-

chitektûros istorija, Vilnius, 1987, t. 1, P. 279.9 D. Kuolys, Asmuo, tauta, valstybë Lietuvos Didþiosios

Kunigaikðtystës istorinëje literatûroje: Renesansas. Barokas,Vilnius, 1992.

10 Sarmatizmo politinë programa susiformavo apytikriaiZebrzydowskio rokoðo periodu – 1606–1608 m., jos pa-baiga neretai datuojama ponø konfederacijos laikotar-piu, t. y. 1768–1772 m., þr.: Pisma polityczne z czasowrokoszu Zebrzydowskiego 1606–1608, Krakow, 1916,t. 1: Poezja rokoszowa, S. 167.

11 J. Niedêwiedê, „Sarmacja“ i „Sarmaci“; A. Borowski, Sar-matyzm, Sùównik sarmatyzmu, Kraków, 2001, S. 172–179.

12 M. Gutkowska-Rychlewska, Historia ubiorów, Wrocùaw–Warszawa–Kraków, 1968.

13 M. Matuðakaitë, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vil-nius, 2003.

14 Vilanovo rûmø Varðuvoje portretø galerija, inv. Nr.50278. Portretas nutapytas S. A. Ðèukos vaikaitës Ma-rianos Kantskytës-Potockienës uþsakymu praëjus keliemsdeðimtmeèiams po etmono mirties.

15 Ankstyviausiu kontušu laikoma Þolkvoje (Ukrainos Res-publika) apie 1640 m. palaidoto vaivados Danilowièiaus,Respublikos valdovo Jono Sobieskio uoðvio, ákapë, da-bar saugoma Krokuvos Muzeum Narodowe fonde.

16 Neþinomo autoriaus 1760–1762 m. tapytas K. L. Plia-terio portretas yra saugomas buvusios Pliateriø valdosKurðe Kraslavos (Latvijos Respublika) Ðv. Liudviko baþ-nyèioje.

17 Neþinomo, veikiausiai Lietuvos, autoriaus 1750 m. nu-tapytas Jono Adamkavièiaus portretas saugomas Ðiau-liø „Auðros“ muziejuje.

18 Cit. iš: M. Taszycka, Polskie pasy kontuszowe, Kraków–Wrocùaw, 1985, S. 85.

19 Toks ðviesiai smëlinës spalvos kontuðas yra saugomasLietuvos nacionaliniame muziejuje.

Graþina Marija Martinaitienë

FROM THE ORIENT WESTWARDS: THE CONTUSHATTIRE IN THE GDL

S u m m a r yA discussion of the attire known as kontush costume, wornby magnates and noblemen in the Two-Nation Republic(Grand Duchy of Lithuania and Poland) in the 16th–18thcenturies is presented.

The author, based on historical documents, contemporaries’evidences and iconographical heritage (woodcuts, medals,painted portraits) claims that as early as the 17 century theattires of most variegated origin and form worn before theepoch of Jogaila’s descendants and in its beginning began tobe replaced by a rather unified costume of another type. Itgot its shape under a strong influence of Eastern culture,which used to reach the Republic through trade and otherrelations and via neighbouring countries. In the course of ti-me, this peculiar attire known under various names such as“Sarmatian”, “Polish”, “national” or “contush” costume, be-came a token of belonging to a certain social stratum or na-tion. The origin, reasons for appearance and structure of thecontush costume are analyzed. A symbolic significance of thisspecific costume and its role in the period of national resis-tance are highlighted.