I VADOVAS

TEORIJOS IR PRAKTIKOS SĄSAJOS JUNGTINĖS II PAKOPOS SOCIALINIO DARBO

STUDIJŲ PROGRAMOS MOKSLINĖS TIRIAMOSIOS

PRAKTIKOS PROCESE

Mokomoji knyga

UAB „BMK Leidykla“Vilnius, 2014

I VADOVAS

TEORIJOS IR PRAKTIKOS SĄSAJOS JUNGTINĖS II PAKOPOS SOCIALINIO DARBO STUDIJŲ PROGRAMOS MOKSLINĖS TIRIAMOSIOS PRAKTIKOS PROCESE

Mokomoji knyga

Recenzentai:Kateryna Kolchenko, Liudmyla Serdiuk

SudarytojaIngrida Baranauskienė

Lietuvių kalbos redaktorė Angelė Pletkuvienė

ISBN 978-609-8080-92-6 © Ingrida Baranauskienė, 2014 © Angelė Pletkuvienė, 2014

© UAB „BMK Leidykla“, 2014

Turinys

Pratarmė ............................................................................................................................ 41. Mokslinės tiriamosios praktikos koncepcija ir empirinio tyrimo metodologinės prieigos. Elvyra Acienė ...............................................62. Teorijų pritaikomumo diskursas. Odeta Šapelytė, Asta Rimeikytė ......................... 12 2.1. Socialinio konstruktyvizmo teorijos socialinio darbo tyrimuose Darius Gerulaitis ........................................................................................................ 12 2.2. Krizių teorija ir intervencija socialinio darbo praktikoje .............................. 14 2.3. Diskriminacijos mažinimo praktika ir tyrimai socialiniame darbe .............. 18 2.4. Feministinių teorijų taikymas socialinio darbo praktikoje ir tyrimuose ...... 21 2.5. Įgalinimo teorijos socialiniame darbe Darius Gerulaitis ................................ 24 2.6. Sisteminis požiūris socialiniame darbe Darius Gerulaitis ............................... 263. Socialinio darbo tyrimų metodika ir tyrimomodelio kūrimo strategija. Darius Gerulaitis ................................................................304. Mokslinė tiriamoji praktika kaip baigiamojodarbo rengimo erdvė. Valdas Rimkus .............................................................................36

4

PratarmėPristatoma mokomoji knyga, kaip vadovas dėstytojams, parengta pagal 2007–2013 m.

Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto „Mokymasis visą gyveni-mą“ tikslą ir uždavinius „Mokymosi visą gyvenimą kokybės gerinimas“, įgyvendinant Šiaulių universiteto parengtą ir vykdomą projektą „II pakopos jungtinės studijų progra-mos Socialinis darbas parengimas ir įgyvendinimas bendradarbiaujant su universitetu „Ukraina“ (SOCNET)“ Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K-02-069 projektą.

Leidinyje naudingų patarimų ras ir kitų aukštųjų mokyklų socialinio darbo studijų programų studentai, kurie ruošiasi studijuoti tarptautines jungtines socialinio darbo an-trosios pakopos programas. Ši mokomoji knyga įvairių šalių studentams padės įvertinti reikalavimų skirtumus ir bendrumus rengiant magistrantūros baigiamuosius darbus, ku-rių esmė – atskleisti magistranto mokslinę brandą.

Moksliniai tyrimai ir baigiamasis darbas – viena svarbiausių antrosios pakopos studi-jų dalių. Magistrantai jau pirmame kurse renkasi darbo temą ir planuoja ją realizuoti per visus 3 semestrus pagal Magistro darbas 1 (6 kr.), Magistro darbas 2 (6 kr.), Magistro baigiamasis darbas (18 kr.) dalykų sandų turinį, kuris yra apibrėžtas kiekviename se-mestre laikantis nuoseklumo principo. Pirmame semestre dėstomas dalykas Mokslinių tyrimų metodologija ir organizavimas (6 kr.) nėra tik teorinis kursas. Jis tiesiogiai sieja-si su pirmojo semestro Magistro darbas 1 dalyko uždaviniais; atsiskaitymas už tiriamąjį darbą yra pagrįstas konstruktyviu moksliniu dalyko dėstytojo, studento ir darbo vadovo bendradarbiavimu. Magistrantūros studijų studentai turi ne tik išmokti patys atlikti tyri-mus, bet ir mokėti inicijuoti regioninius, nacionalinius bei tarptautinius tyrimus, juose dalyvauti. Tai sudaro tvirtus pagrindus sėkmingam tiriamajam darbui kituose semes-truose. Jungtinėje programoje 7 kreditai skirti Mokslinei tiriamajai socialinio darbo praktikai, kuri skirta teorijos ir (empirinio) mokslinio tyrimo lyginamajai refleksijai, realizuojant magistro baigiamojo darbo užduotis pagal jungtinę programą tiek Lietuvo-je, tiek Ukrainoje ir šitaip įtvirtinant tarptautiškumą.

Mokslinė tiriamoji socialinio darbo praktika – tai perėjimas į paskutinį magistro baigiamojo darbo rengimo etapą, kuriame jau tikrinamos darbinės hipotezės, atliekama empirinio tyrimo rezultatų teorinė interpretacija, išryškinamas tarptautinis lyginamasis darbo aspektas. Ši mokomoji knyga skirta teorijos ir praktikos sąsajoms jungtinės socialinio darbo antrosios pakopos studijų programos mokslinės tiriamosios praktikos procese atskleisti. Tokia praktika rengiant mokslinį darbą vertinama kaip dėstytojo (vadovo), studento ir praktiko (vadovo) mokslinio bendradarbiavimo raiška. Šio leidinio tikslas – padėti studentams organizuoti ir valdyti baigiamojo mokslinio darbo rengimo procesą, įgyjant gilesnių nei bakalauro studijose mokslinio tiriamojo darbo žinių tiek metodologiniame, tiek praktiniame kontekste, siekiant hipotetines prieigas paversti naujomis mokslinėmis žiniomis bei praktiniais socialinio darbo veiklos modeliais.

Pirmojoje dalyje E. Acienė atskleidžia antrosios pakopos socialinio darbo studijų pro-gramos mokslinio tiriamojo darbo koncepciją bei metodologines prieigas. O. Šapelytė nagrinėja teorijas, kurios labiausiai atliepia numatomos programos realizavimo stra-tegiją ir tikslą. D. Gerulaitis aptaria mokslinio tyrimo metodiką bei tyrimo modelio

5

kūrimo strategiją. V. Rimkus pagrindžia mokslinės tiriamosios praktikos esmę teorijos bei praktikos sąsajų kontekstuose.

Magistranto mokslinio darbo rašymas yra kūrybinis procesas, todėl net ir tobuliausia metodinė medžiaga gali būti tik pagalbinė priemonė realizuojant mokslinio darbo idėjas. Studentas mokslinį darbą privalo vertinti ne tik kaip privalomą studijų programos turinio dalį, bet ir kaip asmeninės mokymosi visą gyvenimą strategijos formavimą. Šiame procese svarbus dėstytojų vaidmuo, nes jie įgalina studentą siekti pozityvaus rezultato tiek baigiamojo darbo kokybės, tiek ir jo profesinės karjeros tobulinimo aspektais. Studentas turi suprasti, kad mokslinio darbo vadovas nėra jo tyrimo bendraautoris. Mokslinio darbo rengimo gebėjimų plėtra (šiuo atveju mokslinės tiriamosios praktikos organizavimas tarpkultūrinėje erdvėje) yra labai svarbi socialinio darbo studijų proceso dalis, stiprinant socialinį darbą, kaip mokslo sritį ir akademinę discipliną, rengiantis trečiajai studijų pakopai (doktorantūros studijoms) Lietuvoje ar Ukrainoje. Ši metodinė knyga turėtų inspiruoti studentus kūrybinio diskurso paieškoms mokslinių darbų, pagrįstų moksline tiriamąja praktika, rašymo procese.

Prof. dr. Ingrida BaranauskienėLeidinio sudarytoja

6

1. Mokslinės tiriamosios praktikos koncepcija ir empirinio tyrimo metodologinės prieigos

Elvyra Acienė

Mūsų šalyje socialiniai darbuotojai rengiami tik du dešimtmečius. Paskelbusi Nepri-klausomybę sudėtingomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis Lietuva pasirinko strategiją – panaudoti tuos socialinių problemų sprendimų būdus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais buvo plėtojami daugelyje modernių aukštą gerovę sukūrusių valstybių, t. y. kurti stabilią socialinės apsaugos sistemą (socialinę gerovę) ir profesionaliai teikti socialines paslaugas, mažinant socialinių problemų poveikį ir kuriant jų prevencijos modelius. Pasak Vareikytės (2010, p. 32), socialinis žmonių ir socialinių institucijų funkcionavimas užtikrinamas tik suderinus socialines paslaugas, išteklius, struktūras ir galimybes.

1 pav. Žmogaus ir jo aplinkos sąveikos schema (Vareikytė, 2010)

Įvertinant tai, kad profesionalus socialinis darbas kitose šalyse galėjo atlikti tokias svarbias funkcijas, kaip susilpnėjusių galių atkūrimas, individualių ir socialinių išteklių aprūpinimas, žmonių socialinio disfunkcionalumo prevencija, išryškėjo naujų specia-listų – socialinių darbuotojų – poreikis Lietuvoje. Vareikytės teigimu (2010, p. 33-34), profesionalūs socialiniai darbuotojai yra tie specialistai, kurie socialinio darbo interven-cijomis gali keisti žmogaus ir jo aplinkos ryšį, nes socialinis darbas žmonių ir socialinių institucijų struktūrų sąveikos kontekste užtikrina žmonių teises.

7

2 pav. Galimos socialinio darbuotojo sąveikos (Vareikytė, 2010)

Šitaip buvo mestas iššūkis aukštojo mokslo sistemai – ieškoti modelio, kaip parengti kvalifikuotus socialinius darbuotojus, kurie atlieptų besikeičiančios ir į piliečių aktyvumą orientuotos visuomenės poreikius. Pirmąjį dešimtmetį socialinio darbo sąvoka dažniau-siai siejosi su socialinio darbo, kaip profesijos, supratimu ir buvo traktuojama daugiau kaip profesinė veikla nei mokslas. Tik 2009 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nu-tarimu Nr. 1749 socialinis darbas tapo savarankiška studijų kryptimi. Tačiau socialinis darbas dar nėra traktuojamas kaip mokslo kryptis. Nėra ir įtvirtinto socialinio darbo mokslinio apibrėžimo. Pasak Bagdono (2001), kiekviena socialinio darbo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą. Bendra socialinio darbo teorija vis dar formavosi, nes tai, ką šiuo metu vadiname socialinio darbo teorija, yra gretutinių mokslų (psichologijos, sociologijos, filosofijos ir kt.) žinių pritaikymas socialinio darbo objektams analizuoti. Socialinio darbo tyrėjai dažniau kalba apie socialinio darbo mokslo metodus akcentuodami galimybę atskleisti socialinę tikrovę bei intervenciją į pozityvią socialinės tikrovės kaitą. Tačiau vis daugiau socialinio darbo magistrų siekia socialinio darbo mokslų daktaro laipsnio užsienyje (šiuo metu Lietuvoje jau yra 10 socialinio dar-bo daktarų, kurie parengė disertacijas užsienio universitetuose). Pastaraisiais metais vis svarbiau darosi ieškoti mokslinio socialinių problemų pagrindimo, interpretuojant pro-blemų sprendimo galimybes šiuolaikinio mokslo pasiekimų kontekste. Moksliškai inter-pretuojant socialinę tikrovę, socialinis darbas tampa ne tik praktine veikla, bet ir mokslu. Socialinio darbo tyrimas vis labiau suvokiamas kaip procesas, kuris atskleidžia mokslinę taikomąją socialinio darbo erdvę. Daugelyje šalių mokslinė tiriamoji praktika rado vietą tiek mokslinio, tiek ir taikomojo pobūdžio magistrantūros studijose. Šiaulių universitetas (toliau – ŠU) ir Kijeve veikiantis Atviras tarptautinis žmogiškosios plėtros universitetas „Ukraina“ (toliau – UU) jungtinėje magistrantūros programoje inovatyviai sprendžia šią problemą. Mokslinė tiriamoji praktika antrosios pakopos studijų procese padės empirinių tyrimų rezultatus paversti realiais socialiniais produktais, nes Lietuvoje taikomosios ir mokslinės magistrantūros studijos nėra išgrynintos. Žemiau pateikiamas 3 paveikslas pa-dės suprasti, kaip mokslinė tiriamoji praktika socialinio darbo tyrime padeda priartinti so-cialinės tikrovės pažinimo rezultatus prie realių sprendimų bei naujų žinių konstravimo.

8

3 pav. Socialinio darbo tikrovės sąsajos su moksline tiriamąja praktika (sudaryta pagal Vaičekauskaitė, Acienė, 2007, p. 7)

Kaip matome iš aukščiau pateikto paveikslo, socialinio darbo tikrovė mokslinės tiria-mosios praktikos procese grindžiama reflektyvumu, o empirinio tyrimo rezultatai gali apimti plačią socialinių reiškinių erdvę, kuri konvertuojama į naujų žinių konstravimą ir socialinės tikrovės kaitos galimybes konkrečių socialinių problemų sprendimo kon-tekste. Tuo pačiu metu formuojami mokymosi visą gyvenimą įgūdžiai, kurie sociali-niam darbuotojui yra labai svarbūs, nes jo veikla vyksta vis naujose ir neapibrėžtose situacijose.

Mokslinio darbo rengimo procesas šioje jungtinėje programoje apima ir mokslinę tiriamąją praktiką, kuri grindžiama tarpkultūrinių socialinio darbuotojo kompetenci-jų įtvirtinimu. Mokslinė tiriamoji praktika ir yra ta terpė, kurioje gali būti suformuota tyrinėti įgalinanti aplinka, padedanti atskleisti mokslinį studento potencialą. Leidinio autoriai antrina Rienecker ir Jorgensen (2003) minčiai, kad mokslinio darbo rašymas yra studento savarankiško mokymosi patyrimas, dalyvaujant žinių gilinimo(si) procese,

9

kuris leidžia konstruoti pažinimą, suvokiant jį kaip procesą, o ne produktą. Todėl įver-tinant studijų, mokslo ir praktikos integralumo svarbą tarpkultūriškumo kontekste svar-bu, kad studentai siektų studijų procese įgytas mokslines žinias konvertuoti į įvairius projektus, kurie mokslinės tiriamosios praktikos procese atskleistų socialinių problemų sprendimų galimybes.

Labai svarbu sukurti įgalinančią studijuoti aplinką (Lipinskienė, 2002; Vaičekauskai-tė, Acienė, 2007), suvokiant įgalinimą kaip individualią studento atsakomybę, moksli-nio pažinimo motyvacijos mobilizaciją.

Bendra Tarptautinės socialinio darbo mokyklų asociacijos (TSDMA) ir Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos (TSDF) deklaracija skelbia: socialinio darbo metodo-logija remiasi žinių sistema, pagrįsta įrodymais, gautais praktinės veiklos tyrimų ir ver-tinimo būdu, įtraukiant ir siauresnes žinias, būdingas tam tikriems kontekstams. Socia-linio darbo teorija atsižvelgia į žmonių tarpusavio sąveikos su jų aplinka sudėtingumą ir pripažįsta žmonių gebėjimą tiek pasiduoti įtakai, tiek ir patiems keisti įvairių veiksnių, taip pat ir biopsichosocialinių, įtaką jiems. Profesinis socialinis darbas, analizuodamas kompleksines situacijas ir skatindamas individualius, organizacinius, visuomeninius ir kultūrinius pokyčius, taiko žmogaus elgesio ir visuomeninių sistemų raidos teorijas (Kozlovas, 2004, p. 72).

Pasak Vaičekauskaitės ir Acienės (2005), „teorija ir metodai – tai disciplinos įrankiai, todėl studijų procese svarbu, kad studentai įsisavintų tam tikro mokslo, šiuo atveju – so-cialinio darbo, pagrindus ir metodiką. Tyrimo metodai turi atliepti galimybes nuosekliai spręsti numatytus uždavinius. Studentai renkasi tyrimo metodus, kuriuos yra geriausiai įvaldę studijų procese. Metodo taikymas neatsiejamas nuo studento tyrimo objekto (t. y. socialinio darbo), todėl metodai (dažniausiai sociologiniai) turi kūrybinį aspektą, atlie-piantį socialinio darbo ypatumus. Mokslinio tyrimo duomenų interpretacija yra vienas sunkiausių darbo etapų. Tik nuosekliai ir sistemingai rengdamas darbą studentas subręs-ta kaip tyrėjas analitikas. Šiame etape ir išryškėja metodologijos ir metodų pasirinki-mo svarba. Socialinis tyrimas – tai sisteminis socialinio gyvenimo stebėjimas, siekiant suprasti ir įvertinti gyvenimo situacijas. Mokslinių darbų rašymas, kaip neatskiriama socialinio darbuotojo rengimo dalis, įveda studentą į socialinio darbo tikrovės erdvę ir per mokslinės kompetencijos auginimą stiprina jo profesines kompetencijas.“

Toliau aptariami studijų dalykų, kurie realizuojami antrosios pakopos socialinio dar-bo rengimo procese, tikslai, atliepiantys metodologijos pasirinkimo koncepciją.

Mokslinis darbas I: įgyti naujų žinių ir kompleksiškai vertinti socialinio darbo pas-laugas teikiančių institucijų, visų pirma dirbančių su neįgaliaisiais ir pagyvenusiais bei senyvo amžiaus asmenimis, veiklą ir gebėjimų įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų veiklos efektyvumą siejant su klientų poreikiais; organizuoti bei teikti soci-alinę pagalbą šalies ir tarptautiniu mastu, atlikti lyginamąją analizę; gilinti gebėjimus sintetinti teorinį ir praktinį patyrimą; naudojant įvairias strategijas ir metodus inicijuoti inovacijas ir parengti socialinio darbo paslaugų gerinimo planą; plėtoti reflektuojančio ir nuolat besimokančio praktiko įgūdžius.

Mokslinis darbas II: įgyti ir išplėsti žinias apie žmogaus elgesį ir socialinį konteks-tą, mokslinių tyrimų metodologijas lyginamuoju aspektu; plėtoti gebėjimą diskutuoti vartojant socialinio darbo terminologiją profesinėje ir tarpdisciplininėje aplinkoje, pa-

10

grindžiant sprendimus, susijusius su socialinių problemų šalinimu; įgyti savarankiško sprendimų priėmimo įgūdžių naujose, neapibrėžtose socialinės pagalbos teikimo situa-cijose teoriškai ir empiriškai modeliuojant socialinės pagalbos procesą.

Magistro baigiamasis darbas: gilinti žinias ir įgyti mokslinio tiriamojo darbo, kliento poreikių, stiprybių ir aplinkos išteklių sisteminio įvertinimo, praktinio mokslinių kon-cepcijų ir teorijų taikymo įgūdžių; plėtoti socialinės atsakomybės principus mokantis tarnavimo bendruomenėje ir akademinių studijų sąjungoje; plėtoti empirinių duomenų rinkimo, apdorojimo ir apibendrinimo įgūdžius kritiškai vertinant tinkamiausius naudo-ti nacionalinius ir tarptautinius informacijos šaltinius, laikantis socialinio darbo verty-bių, konfidencialumo ir etikos.

Mokslinė tiriamoji praktika: ugdyti gebėjimus savarankiškai atlikti socialinio dar-bo praktiką ir socialinius pokyčius skatinančius tyrimus, plėtoti įvairių nacionalinės ir tarptautinės informacijos ir duomenų šaltinių paieškos, kiekybinių ir kokybinių tyrimų analizės, sisteminimo, lyginimo ir rezultatų interpretacijos įgūdžius; parengti magistro baigiamąjį darbą vadovaujantis socialiniam darbui tinkamais metodiniais ir metodolo-giniais reikalavimais, atskleidžiant tyrimo aktualumą socialinio darbo praktikai ir teori-jai, demonstruojant studijų metu pagilintas ir įgytas naujas žinias bei gebėjimus spręsti socialines problemas ir modeliuoti ar diegti inovacijas socialinio darbo praktikoje.

Šių studijų dalykų metodologinis nuoseklumas ir integralumas turi užtikrinti baigia-mojo darbo kokybę ir atskleisti mokslinės tiriamosios praktikos pagrįstumą studijų pro-cese. Pateikiame teorines metodologijos pasirinkimo prieigas, kurios atskleidžia meto-dologijos socialiniame darbe pagrįstumo prielaidas.

Socialinių problemų tyrimų metodologinės prieigos. Vienas iš dėstytojų (vadovo) uždavinių – pateikti teorines metodologijos pasirinkimo prieigas, kurios atskleidžia me-todologijos socialiniame darbe pagrįstumo prielaidas.

Socialinis darbas gali būti traktuojamas kaip socialinis konstruktas sąveikos su kli-entais kontekste, kadangi pastarieji apibrėžiami kaip įvairių socialinių procesų išdava. Taip pat jis apibūdinamas atsižvelgiant į profesijos, kartu ir panašių profesijų, formavi-mosi prielaidas ir socialines jėgas, kurios socialinį darbą apibrėžia per jo organizacinį, socialinį kontekstą (Payne, 2005). Autoriaus teigimu, konstruojamos socialinio darbo teorijos taip pat yra veikiamos minėtų socialinių jėgų. Pastebima, kad socialinis darbas tarsi neturi savų teorijų. Jos konstruojamos remiantis kitais mokslais, dažniausiai socio-logija ir psichologija.

Payne (2005) teigimu, socialiniame darbe teorijos apima tris galimybes:• modelius; aprašo, kas atsitinka praktikoje bendrąja prasme, bei padeda sustruktūrinti

ir organizuoti veiksmus sudėtingose socialinio darbo situacijose (pvz., krizių inter-vencija, įgalinimas ir kt.);

• perspektyvas; išreiškiamos vertybės ir požiūriai, padedantys praktiškai veikti tinkama linkme, t. y. padeda apmąstyti tai, kas vyksta organizuotu būdu, pamatyti situacijas skirtingu požiūriu (pvz., Anti-oppressive system ir kt.);

• aiškinamąsias teorijas; įvertinami priežastiniai ryšiai, t. y. kodėl tam tikri veiksmai turi vienokias ar kitokias pasekmes; tarsi atsakoma, kas veikia (pvz., konstravimo, kognityvioji ir elgesio teorijos ir kt.).Ieškant socialinio darbo teorijas ir metodus vienijančios idėjos, pasiremiama Payne

11

(2005, 2000) siūloma klasifikacija, pateikiama trijų socialinio darbo požiūrio diskursu. Diskursas – tai, kas pasakyta, t. y. situacijos padarinys1; pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema. Platesne reikšme diskursu vadinama bet kokiai socialinei veiklai būdingų pasakymų, teiginių visuma (teisės diskursas, politinis diskursas ir pan.)2. Šiuo atveju aktualumas išryškėja dėl socialinio darbo požiūrių ir skirtingų politi-nių pažiūrų socialinės gerovės įgyvendinimo atžvilgiu prieštaros (Payne, 2005).• Reflektyvusis terapinis (angl. reflective - therapeutic) – socialinis darbas suvokia-

mas kaip kuo geriausio asmeniui, grupei, bendruomenei siekianti veikla, skatinanti augimą ir pasitenkinimą, o nuolatinė kliento ir socialinio darbuotojo sąveika duoda dvigubą efektą: socialinis darbuotojas yra nuolat reflektuojantis darbuotojas, jautrus socialinei situacijai ir besimokantis iš praktikos, sąveikos su klientu, klientas – ly-giavertis proceso dalyvis, įgyjantis tam tikras galias įveikti sunkumus, prisiimti atsa-komybę už savo paties gyvenimą (išsamiau aptariamos konstruktyvizmo teorijos ir krizių intervencijos modelis socialiniame darbe).

• Socialinis kolektyvinis požiūris (angl. socialist - collectivist approach) – socialinis darbas suvokiamas kaip būdas ieškoti kooperacijos ir tarpusavio pagalbos visuome-nėje tam, kad socialinę atskirtį ir priespaudą patiriantys asmenys įgautų galias valdyti savo pačių gyvenimus. Socialinis darbas suvokiamas kaip orientuotas į įgalinančią pagalbą. Dominelli (2002, cit. pagal Payne, 2005) šį požiūrį įvardija per emancipaci-nę prizmę, nes socialinis darbas suvokiamas kaip iš priespaudos išlaisvinantis indivi-dus, grupes (išsamiau aptariamos „anti-oppresion perspective“, feministinė teorija ir įgalinimo modelis socialiniame darbe).

• Individualus reformistinis požiūris (angl. individual - reformist approach) – so-cialinis darbas suvokiamas kaip į individą visuomenėje nukreipta veikla. Dėmesio skiriama asmens socialiniams poreikiams tenkinti, kaip pagrindinei socialinio darbo gerinimo, efektyvinimo prielaidai. Socialinis darbas suvokiamas kaip socialinę tvarką palaikanti veikla (Dominelli, 2002, cit. pagal Payne, 2005) (išsamiau aptariama siste-minė perspektyva arba sisteminis požiūris socialiniame darbe).Taigi, anot Payne (2005), kiekvienas požiūris, kiekviena teorija, perspektyva įneša

tam tikrą žinojimą apie socialinio darbo praktiką ir tikslus, kartu užtikrina socialinę gerovę.

1 http://lietuviukalbairliteratura.lt/magiskasis-diskurso-terminas/2 http://ualgiman.dtiltas.lt/literaturos_terminai_d.html

12

2. Teorijų pritaikomumo diskursas

Odeta Šapelytė, Asta Rimeikytė

2.1. Socialinio konstruktyvizmo teorijos socialinio darbo tyrimuosePristatydami teorijų apžvalgą siekiame išskirti tas metodologines prieigas, kurios la-

biausiai atliepia numatomos antrosios pakopos socialinio darbo programos realizavimo strategiją ir tikslą.

Programos rengimo strategija – parengti specialistus, gebančius įvertinti asmens, šeimos, grupės ar bendruomenės socialinius poreikius bei problemas taikomosios mokslinės veiklos kontekste, teikti pagalbą įvairiais adaptyvaus funkcionavimo sunku-mų atvejais ir prevencijos bei sveikatinimo aspektais tikslinei grupei (asmenys, patekę į negalios situaciją); gebančius įvertinti esamą socialinę politiką ir galinčius teikti pa-siūlymus jai tobulinti. Programos turinys orientuotas į kasdienių problemų sprendimą bendruomenėje, kai žmogus yra patekęs į negalios situaciją, akcentuojant neįgaliųjų asmenų sveikatos ir gerovės užtikrinimą, įvertinant šių grupių socialinės integracijos proceso ir jų gyvenimo kokybės stabilumo stiprinimo galimybes, problemų sprendimo strategijas pagrindžiant taikomaisiais moksliniais tyrimais bei ES ateities iki 2020 m. strategijos prioritetais dėl socialinės atskirties mažinimo.

Studijų programos tikslas – rengti aukštos kvalifikacijos socialinius darbuotojus pro-fesionalus, gebančius teoriniu bei praktiniu lygmeniu įvertinti socialinio darbo, kaip taikomosios veiklos, studijų ir mokslo krypties, daugiafunkcį pobūdį besikeičiančios visuomenės sveikatos ir gyvenimo gerovės užtikrinimo kontekste, pasirengusius profe-sinei praktinei veiklai ir moksliniams tyrimams bendruomenės, nacionaliniu ir tarptau-tiniu lygmenimis, gebančius veikti ir neapibrėžtomis bei kompleksinėmis aplinkybėmis teikti pagalbą asmenims, patekusiems į negalios situaciją.

Studijų programos rengimo strategija ir tikslas sudaro galimybę atlikti kompleksinius tarpkultūrinius tyrinėjimus panaudojant įvairių gretutinių mokslų prieigas. Tai užtikrina kokybišką mokslinės tiriamosios praktikos baigiamojo darbo socialinės tikrovės pažini-mą ir modeliavimą, taip pat daro įtaką socialinio darbo teorijos plėtrai.

Socialinio konstravimo idėja išplito iš sociologų Berger ir Luckmann darbų (Payne, 2005). Jie teigė, kad socialiniuose dalykuose, kitaip nei gamtos pasaulyje, „realybė“ yra socialinės žinios, kurios lemia mūsų elgesį, tačiau mes turime skirtingą požiūrį į tai. Žmonės dalijasi savo žiniomis vykstant įvairiems socialiniams procesams. Socialinis aktyvumas lemia tai, kad dalydamiesi savo prielaidomis apie dalykus ir reiškinius mes juos objektyvizuojame. Taip elgesys yra nulemiamas socialinių konvencijų, sukurtų da-lijantis žiniomis. Supratimas yra legitimizuojamas pridedant reikšmes ir integruojant šias idėjas apie realybę į organizuotą ir patikimą sistemą. Kadangi tokios žinios yra plačiai paplitusios visuomenėje, individai linkę manyti, kad jos yra objektyvios. Tai nuolat vykstantis spiralinis procesas, kai visuomenės, asmenims dalyvaujant įvairiose jų struktūrose, kuria konvencijas ir pagal jas elgiasi. Kiekvienas individas turi galimybę prisidėti prie pokyčių ir taip tapti asmeniu.

Kaip teigia Lee, Greene ir kt. (1999), konstruktyvizmas yra epistemologinė pers-pektyva, paremta teiginiu, kad kiekvienas žmogus aktyviai kuria realybes, į kurias

13

jis reaguoja. Anot Gergen (1994), per socialines sąveikas individai skirtingais būdais konstruoja ir kategorizuoja realybę. Šiame socialiai konstruojamame realybės procese individai interpretuoja, priskiria prasmę ir kuria manymą apie save, kitus žmones ir jų aplinką, o tai sudaro žinių apie pasaulį pamatus (Greene, Jones, Frappier ir kt., 1996).

Socialinio konstruktyvizmo perspektyva grįsta daug socialinio darbo ir kultūrinės įvairovės studijų bei studentų rengimo praktikai, darbui su klientais iš skirtingų kultūrų dalykų (Dean, Fleck-Henderson, 1992).

Šiuolaikiniame moksle analizuojant įvairias konstruktyvizmo mokyklas sutariama, kad visoms joms bendrai būdingas vienas principas, kuris skelbia, jog nėra objekty-vios realybės, egzistuojančios nepriklausomai nuo individualaus žinojimo (Carpenter, 1996). Kaip teigia Lyddon (1995), žmonės ne pažįsta pasaulį per pasyvias stimulas–reakcija sąveikas su aplinka, o greičiau aktyviai konstruoja savąjį pasaulio supratimą sąveikaudami. Individai ne atranda realybę, o ją kuria.

Konstruktyvizmas atmeta vadinamąjį „objektyvų“ realybės paaiškinimą ir apibūdinimą (reprezentacijas). Realybė yra interaktyvi, o stebėtojas ir stebimas objektas yra abipusiškai ir struktūriškai susiję (Schön, 2004). Konstruktyvizmas akcentuoja būdus, kaip individai mokosi konstruoti ir dekonstruoti savo patirtį ir prasmes (Brookfield, 2005). Konstruktyvizmo teorija atmeta universalios ir generalizuotos tiesos koncepciją, dėmesį nukreipia į tai, kaip žmonės kuria įvairias savo patirties interpretacijas. Konstruktyvizmo teorijos šalininkai postuluoja teiginį, jog žmonės veikdami kuria prasmę, o įsipareigodami arba to vengdami – realybę. Tokiu būdu žmonės yra ne pasyvūs informacijos priėmėjai, o aktyvūs savo suvokimo organizatoriai (Herr, Cramer, 1996). Konstruktyvizmo perspektyvoje socialinės paramos ir pagalbos procesas traktuojamas kaip aktyvus procesas, kai žmonės kuria (konstruoja) žinias, susiedami jas į kompleksines ir realias gyvenimiškas situacijas su ankstesne turima patirtimi (Westbrook, 1993). Praktiniame socialiniame gyvenime žmonės konfrontuoja su unikaliomis, nenuspėjamomis situacijomis, kurių problemiškumas nėra iš anksto akivaizdus.

Socialinio konstruktyvizmo raidą lėmė socialinės psichologijos idėjos, kurių esminis postulatas yra tai, jog žinios įgyjamos ne žmonių galvose, bet žmonėms kažką veikiant ir darant kartu (Gergen, 1994). Taigi realybė yra socialinio konstravimo produktas, veikia-mas kultūrinių, istorinių, politinių ir ekonominių sąlygų. Tai reiškia, jog asmens žinios gali kisti ir varijuoti priklausomai nuo jo priklausymo kultūrinei grupei, laikmečio ir pan. Kinta ir socialinis žinių konstravimas priklausomai nuo skirtingų socialinių ir kultūrinių grupių asmenų vertybių, nuostatų, tradicijų, normų sampratos. Tipinis pavyzdys yra kal-ba. Ji ir konstruoja realybę, ir pati yra socialinio konstravimo padarinys. Kalbos vartoji-mas, socialinis dialogas ir diskursas yra pagrindinės socialinio konstruktyvizmo sąvokos.

Kalbant apie socialinį konstruktyvizmą svarbu paminėti ir terapijos bei ugdymosi sąsajas. Kaip teigia Efran ir Clarfield (1992), tiek terapijos, tiek ugdymosi procesai pabrėžia pokyčių ir esamo pasaulėvaizdžio pra(si)plėtimo svarbą, nes asmeninį augi-mą ir brandą veikia asmens vidinė (psichologinė, kognityvi ir emocinė) struktūra, re-aguodama į aplinkos stimulus. Taigi ugdymosi procese dėstytojui aiškinant kokį nors konceptą, studentai dėl nevienodų įgūdžių, vertybių ir nuostatų gali skirtingai suprasti ir interpretuoti pateikiamą medžiagą. Dėstytojas, kaip ir terapeutas, turi žinoti, kaip pristatyti naujas idėjas grupei, kad kiekvienas mokytųsi, gautų žinių ir profesiškai to-

14

bulėtų. Tam pasitarnauja dialogas, kai dėstoma tema studentai pateikia savo sampratą. Taigi vietoj ugdymosi tikslo – pasiekti „tiesą“ pasitelkiama smalsumo pozicija, nes yra daugybė galimų nagrinėjamo fenomeno paaiškinimų diskutuojant. Konstruktyvistinis ugdymasis (angl. constructivist teaching) neapsiriboja tik pokalbiais ir diskusijomis. Iš socialinio konstruktyvizmo perspektyvos ugdytojai gali naudoti įvairius metodus: vaidmenų atlikimas, garso ir vaizdo įrašų analizė, užduotys mažose grupėse ir t. t. Tokie metodai stimuliuoja studentų diskusijas, net provokuoja ir kuria naujas idėjas. Dialogu paremta dėstytojo ir studentų sąveika kuria reflektyvumo prielaidas.

Kurdami realybę žmonės dažnai turi „tuščių dėmių“ apie save ir realybę (angl. about the self and reality) (Wiley, 1994). Kad plėtotų savo pasaulėvaizdį, žmonės turi rasti „metapoziciją“ arba „metakognicijos“ modelį apie savo realybės prielaidas. Šį tikslą pasiekti padeda jau minėtos dialogu paremtos interakcijos, kai komunikuojant su ki-tais žmonėmis stimuliuojama ir reflektuojama asmeninė patirtis, santykiai bei socialinis kontekstas (Steier, 1991).

Reflektuodami studentai tarsi atsitraukia atgal nuo savo įsitikinimų, prielaidų (tikė-jimo, schemų, kategorijų, taisyklių) apie pasaulį ir realybę, o komunikacija su kitais padeda suprasti įvairovę. Dirbant su kitokios kultūros ar mažumos grupės nariais, ref-lektuoti padeda tokie klausimai: „Kodėl Jūs nusprendėte į šią situaciją reaguoti būtent tokiu būdu?“, „Kokiais kitokiais būdais dar galima pamatyti aptariamą situaciją?“, „Jei Jūs pastebėtumėte (angl. perceive) situaciją kitokiu būdu, kitaip, kaip jūs elgtumėtės (ar jaustumėtės)?“. Atsakymai į tokius klausimus padeda keisti ir plėsti prielaidas apie pasaulį konkrečiais aspektais, ypač susijusiais su kitokios kultūros patirtimi.

Socialinio konstruktyvizmo požiūris (angl. approach) socialiniame darbe prasideda nuo socialinių paslaugų gavėjo savo ir savo situacijos perspektyvos, kuri pripažįstama kaip lygi vertinant poreikius ir sudarant veiklos planą (Cooper, 2001). Kai jau minė-ta, socialinio konstruktyvizmo teorijos, nagrinėjančios socialinių santykių dalyvių ži-nojimo formavimąsi, teigia, jog realybė yra socialinio konstravimo rezultatas. Viena pagrindinių šios teorijos idėjų yra ta, kad vyksta nenutrūkstamas eksperimentavimas (Cherryholmes, 1999), o demokratinėje visuomenėje žmonės veikia, keičiasi ir atranda savo bei kitų klaidas. Taip konstruktyvizmo šviesoje socialinės rizikos grupėje atsidūręs žmogus yra matomas kaip gebantis įveikti situacijos keliamus sunkumus, reorganizuoti savo išteklius visuomenei ir specialistams teikiant pagalbą.

Vienas pagrindinių konstruktyvizmo postulatų yra žinių kūrimas esant glaudžiai daly-vių sąveikai ir lygiaverčiam dalyvavimui. Naujos žinios apie senus, negalią patiriančius asmenis ir (ar) šeimas, poreikius ir kt. yra kuriamos bendradarbiaujant su specialistais (socialiniais darbuotojais, medikais ir kt.). Žinios kuriamos nuolat, šis procesas nesibai-giantis. Situacijos dalyviai patys kuria situaciją ir prisideda prie naujos situacijos kūrimo.

2.2. Krizių teorija ir intervencija socialinio darbo praktikoje Krizė psichologinėje literatūroje apibrėžiama kaip tam tikras „pavojus“, susidūrimas

su sudėtinga situacija (Kočiūnas, 1998; Pluzek, 1996). Krizės, krizių intervencijos sam-pratos šaknys glūdi Lindemann (1950) ir Caplan (1964, cit. pagal Encyclopedia of So-cial Work, 2012) darbuose.

15

Krizė yra daugiareikšmis konceptas, kuriam būdingas vadinamasis „pasikeitimo / pokyčių fenomenas“. Tai reiškia, kas asmuo, patekęs į sudėtingą situaciją, turi ieškoti kitokių naujų sprendimo būdų, kadangi senieji metodai ir būdai tampa neveiksmingi, neefektyvūs. Neretai krizė traktuojama kaip pusiausvyros praradimas, kai reikalinga pagalba iš šalies, kad pusiausvyra būtų pakitusi.

Krizių teorija remiasi socialinių ir medicinos mokslų raida (Social Work Encyclope-dia, 1994, cit. iš Vitkauskaitė, 2001):• psichologai krizes traktuoja kaip asmenybės ontogenezės sunkumus;• sociologai nagrinėja išorės stresorių įtaką asmens integratyvumui;• psichiatrai krizes suvokia kaip skaudžių traumuojančių įvykių pasekmes.

Apibendrinant įvairių šaltinių krizių traktuotes išryškėja esminės sąvokos: pavojus, sudėtinga situacija, pusiausvyros praradimas, pasikeitimas, kuriomis disponuojama sie-kiant suprasti krizės ir intervencijos prasmę (žr. 1 lentelę).

1 lentelėKrizės sampratos įvairių autorių darbuose ir esminiai krizių bruožai

(sudaryta autorių)Autorius Krizės samprata Pagrindinis bruožas

Lindeman, Caplan (cit. iš Liobikienė, 2006)

Tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią situaciją, kurioje negalima pasinaudoti turimais problemų sprendimo įgūdžiais.

Turimi įgūdžiai netinkami sprendimui

Pluzek, 1996 Tai situacija, kai būtina skubi aplinkinių pagalba ir intervencija į žmogaus aplinką.

Pagalbos, intervencijos reikmė

Polukordienė, 2003

Ribinis egzistencinis išgyvenimas, kurio metu žmogus patiria stiprų dvasinį sukrėtimą, perversmą. Jis arba palaužia, arba sustiprina, atverdamas naują gyvenimo ar galimybių suvokimą. Tai permainos metas, kai žmogus vienaip ar kitaip keičiasi.

Sukrėtimas, perversmas,pokyčiai

Rapopport (1970, cit. iš Coulshed & Orme, 2006)

Pusiausvyros sutrikdymas Pusiausvyros praradimas

16

Roberts, 2005 (cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012)

Akivaizdus psichologinės homeostazės sutrikdymas, kai įprasti problemų įveikimo mechanizmai netinka ir pastebimas ryškus funkcinis sutrikimas, distresas.

Pusiausvyros /homeostazės sutrikdymas

Funkcinis sutrikimas

Encyclopedia of Social Work, 2012

Pagrindiniai bruožai, nusakantys krizės esmę:• individualus traumuojančio,

t. y. sukeliančio akivaizdžius trikdžius, įvykio suvokimas;

• asmens negebėjimas išspręsti problemas (įveikti sutrikdytą situaciją) įprastais įveikos (problemų sprendimo) būdais.

Krizinės situacijos suvokimas, „neveikiantys“ įprasti problemų sprendimo būdai

Krizei būdingos 4 vystymosi stadijos (Marino, 1995, cit iš. Liobikienė, 2006, p. 11):• 1 stadija. Susidūrus su kritine situacija įsitraukia kompensaciniai mechanizmai;• 2 stadija. Įtampai užtrukus, kompensaciniai mechanizmai pradeda sekti;• 3 stadija. Atsiranda pagalbos iš aplinkos poreikis. Sulaukus tinkamos pagalbos, pu-

siausvyra galimai atkuriama;• 4 stadija. Kai nėra pagalbos išteklių ar labai stipri krizė, galima asmenybės dezorga-

nizacija. Tokioje situacijoje asmuo pats nepajėgia savarankiškai susidoroti su pro-blemomis, reikalinga išorinė pagalba. Daugelis autorių pabrėžia, kad visi asmenys vienokiu ar kitokiu momentu atsiduria

krizinėse situacijose. Krizinėje situacijoje, anot Liobikienės (2006), nėra aiškaus liniji-nio priežasties ir pasekmės ryšio, kadangi krizę neretai sąlygoja įvairūs sąveikaujantys faktoriai. Todėl labai svarbu tinkamai kartu įvertinti situaciją ir telkti tiek vidinius, tiek išorinius pagalbos išteklius siekiant įveikti krizę.

Krizių intervencija socialiniame darbe. Krizių intervencijos programos pradėtos įgy-vendinti tik 1940–1950 m., pirmoji krizių klinika įkurta JAV (Encyclopedia of Social Work, 2012). Caplan (1964, cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012) pastebėjo, kad tipiškoje krizės situacijoje pusiausvyra atkuriama per 4–6 savaites, o asmuo, įveikęs kri-zę, įgyja tam tikrą brandą, „užauga“, tokios patirties kontekste atrasdamas ir įgydamas naujų problemų sprendimo būdų. Kaip jau minėta, krizės ištiktiems asmenims dažniau-siai reikalinga kvalifikuota psichologų, socialinių darbuotojų ar kt. specialistų pagalba, nes užsitęsus krizei jos pasekmės asmeniui gali būti labai rimtos.

Anot Liobikienės (2006), vienos teorijos, aiškinančios krizės kilmę ir nusakančios pagalbos kryptis krizės atveju, nėra; jas būtų galima skirstyti į krizių reiškinį ir kil-mę apibrėžiančias teorijas bei teorijas, pagrindžiančias krizių intervenciją. Liobikienė (2006), cituodama James & Gilliand (2001), pateikia tris krizių intervencijos modelius bei vieną apibendrinamąją teoriją (žr. 2 lentelę).

17

2 lentelėKrizių intervencijos modeliai (sudaryta pagal Liobikienę, 2006)

Teorija Krizių intervencijos turinys

Pusiausvyros modelis • Individas išlieka esant pusiausvyrai tarp traumuojančio įvykio ir kompensacinių mechanizmų.

• Krizės metu nepakanka kompensacinių mechanizmų, sutrinka pusiausvyra; intervencija – pusiausvyros atkūri-mas (stiprinant kompensacinius mechanizmus).

Kognityvusis modelis • Krizei formuotis lemiamą reikšmę turi klaidingas mąs-tymas (hipertrofuotas ir hipotrofuotas įvykio vertinimas) apie traumuojamą įvykį, pasekmes.

• Keičiant mąstymą, keičiamas ir elgesys. • Netinka ūmiuoju periodu, naudojamas, kai atkuriama

pusiausvyra. Psichosocialinių pokyčių modelis

• Individas, kaip biopsichosocialinė būtybė (žmogaus elge-sys, mąstymas, gebėjimas įveikti krizes priklauso ne tik nuo biologinių savybių, bet ir nuo socialinės aplinkos).

• Intervencijos metu veikiama per aplinką (žmogaus ir aplinkos sąveika), kultūros elementus.

Eklektinė krizių intervencijos teorija

• Tikslingai parinkti ir integruoti kelių teorijų elementai.

Keletas sisteminių praktinių krizių intervencijos modelių buvo įgyvendinta remian-tis Caplan (1964), Golan (1978), Parad (1965), Parad ir Caplan (1960), Roberts (1990, 1991, 2000), Roberts ir Dziegielewski (1995) (cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012). Roberts (2005, cit. iš Encyclopedia of Social Work, 2012) pristato 7 krizės intervencijos etapų modelį: • planuojamas ir laiku įgyvendinamas krizės įvertinimas, apimantis pavojingumo sau

ar kitiems lygmens bei neatidėliojamų psichosocialinių poreikių įvertinimą; • psichologinio kontakto, savitarpio ryšio užmezgimas (įtikinama pagarba klientui,

priėmimas, užtikrintumas, nesmerktinas elgesys ir požiūris);• problemos identifikavimas (aiškus apibrėžimas);• jausmų ir emocijų raiškos skatinimas;• identifikuojamos, analizuojamos ir vertinamos įdėtos problemos sprendimo pastangos;• kognityviojo funkcionavimo atkūrimas sudarant veiksmų planą;• stebėjimas ir „atviros durys“ mažiausiai 3–6 mėn.

Krizės intervencija yra vienas iš svarbiausių pritaikomų metodų socialiniame darbe (O’Hagan, 1993).

18

2.3. Diskriminacijos mažinimo praktika ir tyrimai socialiniame darbe (angl. anti-oppressive social work practice and research)

Prieš diskriminaciją nukreiptos praktikos (angl. anti-oppressive) šaknys glūdi 6–7 de-šimtmetyje, tačiau kaip teorinė perspektyva akademinėje socialinio darbo plotmėje pra-dėta analizuoti ir pripažinta tik 8-ąjį dešimtmetį (Dominelli, 2002, cit. iš Peter, 2012). Prieš diskriminaciją nukreipta praktinė veikla Kanados socialinio darbo bendruomenėje suvokiama kaip skėtis, apimantis praktinių pažiūrų įvairovę (pvz., radikalusis, struktū-rinis, feministinis, antirasistinis požiūris ir kt.). Atskirtis, socialinės galios santykiai, so-cialinė neteisybė – tai sąvokos, susijusios su diskriminacijos mažinimo veiklos koncep-to apibrėžtimi. Dažnai diskriminacijos mažinimo praktika tapatinama su antirasistine socialinio darbo prieiga, besiremianti asmenų, grupių, bendruomenių galių stiprinimu rasiniu aspektu. Diskriminacijos mažinimo socialinio darbo praktika apima ir kitas so-cialines skirtybes, ne vien tik rasę, bet ir lytiškumą tiek socialine, tiek biologine prasme, amžiaus skirtumus, neįgalumą, senatvę. Migracijos mastai, ypač siejant su vienkrypte migracija iš ekonomiškai silpnesnių šalių į stabilesnes (Norvegiją, Jungtinę Karalystę ir kt.), sudaro pagrindą formuotis didžiulėms emigrantų bendruomenėms, kurių stipri kultūrinė identifikacija. Tai savo ruožtu sukuria barjerus sėkmingai emigravusių asme-nų integracijai svetimoje šalyje, didina atskirtį ir formuoja nevienodus santykius galių pasiskirstymo prasme. Todėl diskriminacijos mažinimo (angl. anti-oppressive) prakti-ka nukreipta ir į šias socialinę atskirtį patiriančias asmenų grupes. McLaughlin (2012) teigimu, turime atkreipti dėmesį į įvairias diskriminacijos formas, užuot aktualizavę vienos grupės diskriminacijos kontekstą.

Anot Dominelli (1996), diskriminacijos mažinimo praktika, kurios šaknys glūdi dis-kriminuojamų asmenų kasdienėje patirtyje ir atitinkamų šios srities tyrimų rezultatuose, apibūdinama kaip (p. 170-171):• socialinio darbo praktikos forma, kai dėmesys atkreipiamas į socialinį skirstymą

ir struktūrines nelygybes veikloje ar palaikant santykius su pagalbos gavėjais (klientais) ar pačiais darbuotojais;

• veikla, kurios tikslas – teikti tinkamas paslaugas jautriai reaguojant į asmenų poreikius ir atsižvelgiant į jų socialinį statusą;

• apimanti į asmenį nukreiptą filosofinę perspektyvą, egilitarinę vertybinę sistemą, siekiant sumažinti neigiamus struktūrinės nelygybės padarinius;

• metodologija, apimanti tiek procesą, tiek rezultatus;• būdas, formuojantis individų santykius siekiant įgalinti asmenis per tiesioginės

sąveikos hierarchijos neigiamų padarinių mažinimą ir veikimą kartu. Dominelli (2002), apibrėždama diskriminacijos mažinimo praktikos esmę, pastebi,

kad ji atskleidžia visus socialinio darbo aspektus ir socialinę politiką, orientuotą į soci-alinės neteisybės eliminavimą.

Diskriminacijos mažinimo praktika, McLaughlin (2012) nuomone, neturėtų būti su-vokiama tiesmukai, t. y. akcentuojant vien santykių su individais ar grupėmis nešališ-kumo principą. Tai sietina ir su konfliktais bei santykių pokyčiais galių pasiskirsty-mo prasme. Tai reiškia, kad keičiasi „aukštesniųjų“ (angl. superior) ir „žemesniųjų“ (angl. inferior) padėtis santykių plotmėje. Kaip pabrėžia McLaughlin (2012), esminis

19

dalykas – skirtingose pusėse atsidūrusiųjų galių suvienodinimas, atsižvelgiant į institu-cionalizuotos diskriminacijos elementus, reprezentuojančius visuomenėje esančių bei galiomis disponuojančių grupių interesus.

Atsižvelgiant į Hogewoning (2012), diskriminacijos mažinimo modelis socialiniame darbe siekia užtikrinti lygiavertiškus socialinius skirtingų socialinių grupių santykius. Taip pat autorė atkreipia dėmesį į socialinį teisingumą, kaip priešpriešą diskriminacinei praktikai mikrolygmeniu, analizuojant sociologinius ir psichologinius diskriminacijos mažinimo komponentus. Tuo pačiu ji pabrėžia fundamentalų šios analizės aspektą per kritinio sąmonėjimo procesą (Hogewoning, 2012, p. 9). Brazilų pedagogo Freire (2000) darbuose sąvoka conscientizacao suprantama kaip mokymasis suvokti socialinius, po-litinius bei kitokius visuomenėje esančius prieštaravimus ir imtis veiksmų prieš engė-jiškus veiksmus, t. y. skatinama remtis kritine sąmone. Newman ir kt. (2008, cit iš Ho-gewoning, 2012) kritinę sąmonę apibūdina kaip „susirūpinimą keliančio dominavimo“ reflektyvų ir kritinį procesą asmeniniu, tarpasmeniniu ir struktūriniu lygmenimis. Tokio pobūdžio socialinė veikla traktuotina kaip kova su galingomis jėgomis.

Diskriminacijos mažinimo tyrimai socialiniame darbe. Diskriminacijos mažinimo (angl. anti-oppressive) praktika suvokiama kaip tyrimai, siejami su moralės ir etinių vertybių kodeksu bei kvestionuojantys privilegijos ir galios, paremtos neteisėtais skir-tumais, šaltinius (McLaughlin, 2012). Atliekant tyrimus pažymėtina tai, kad pati diskri-minacijos mažinimo praktikos esmė susijusi su kritinės sąmonės ugdymu. Tai priešprie-ša įsigalėjusiai Freire (2000) įvardijamai asistencializmo praktikai, kuri grįsta „davi-mo–gavimo“ principu, kai socialinio darbuotojo „klientas“ nėra šios sąveikos subjektas. Pastarojo pozicija – gauti paramą, pagalbą, o ne kartu su socialiniu darbuotoju ieškoti išeities iš sudėtingos situacijos. Objekto–subjekto santykis jau suponuoja nelygiaver-čius santykius, neskatina išsivadavimo iš priespaudos situacijos. Diskriminacijos maži-nimo socialinio darbo praktika grįsta lygiavertiškumo, įgalinimo principais. Vadinasi, siekiama pereiti į subjekto–subjekto santykį, kai abu dalyviai kartu mokosi ir ieško įvai-riausių išeičių iš susidariusios sudėtingos atskirties situacijos. Tokia dialogu ir lygiaver-tiškumo principu grįsta praktika suponuoja abiejų pusių reflektyvų ir kritišką mąstymą. Neatsitiktinai McLaughlin (2012) siūlo tyrėjams prieš pradedant atlikti tyrimus reflek-tyviai patiems įvertinti situaciją, atsakyti į iš pirmo žvilgsnio nesudėtingus klausimus: ar tai diskriminacijos situacija? Ar yra priespauda? Kas aš –diskriminacijos subjektas ar objektas? Ar aš esu problemos sprendimo, ar diskriminacijos palaikymo dalis? Ar diskriminacijos mažinimo praktika yra prieštaringa? Ar tai labiau susiję tik su socia-linio darbo vertybėmis, jos ideologija? Ar įmanoma tokia socialinio darbo praktika?

Hammersley (1995, cit. iš McLaughlin, 2012) atliekant tyrimus siūlo adaptuoti 5 taisykles:• pagrindinis tyrėjų rūpestis – nusiskundimų, tvirtinimų tikslumas / aiškumas, o ne

politiniai motyvai ar praktiniai padariniai;• argumentai nėra vertinami asmens ir (ar) „aukščiau“ esančio asmens socialinių

charakteristikų pagrindu, vertinama išimtinai patikimumo išraiška; • tyrėjai yra linkę keisti savo požiūrį, jei didžioji dauguma teigia, kad šis požiūris nėra

teisingas; • kai argumentai nėra iš esmės rezultatas; visos pusės privalo pripažinti tai, kad

20

egzistuoja pagrįstos abejonės dėl jų pačių išreiškiamos pozicijos validumo;• tyrėjų bendruomenė yra atvira visiems dalyviams, kurie gali ir išreiškia norą

vadovautis prieš tai įvardytomis 4 taisyklėmis. Atsižvelgiant į McLaughlin (2012) teiginius, tyrėjui labai svarbu apsvarstyti tyrimo

klausimus, koks jų turinys: ar orientuotas į išnaudojamas grupės, ar į diskriminuoja-mo asmens įgalinimą, o gal labiau atliepia diskriminacijos turinį, kas iš esmės susiję su išnaudojimo „palaikymu“. Autorius pastebi, kad užuot susifokusavus į informantų nuomonę apie teikiamas paslaugas vertėtų susikoncentruoti, koks iš tiesų yra tyrimo objektas. Svarbiausias tyrimų momentas – neviktimizuoti antrą ir (ar) daugiau kartų išnaudojimą patyrusio asmens, jo nestigmatizuoti („probleminis“ ir pan.). Pvz., svar-bu išvengti tokių klausimų, kurie tiesiogiai parodo išnaudojamųjų ydas, jų problemas. Užuot klausus, kodėl mušama moteris lieka su smurtaujančiu vyru, klausti – kokie veiksniai, kokios sąlygos sudaro pagrindą smurtui šeimoje, kokios jo mažinimo prie-laidos (McLaughlin, 2012); užuot klausus, kodėl negalią turintis asmuo sunkiai randa darbą, paklausti – kokie veiksniai turi įtakos žmonių su negalia nedarbui.

Kaip jau minėta, tyrimas turi būti grįstas esminiais diskriminacijos mažinimo sociali-nio darbo praktikos principais. Neužtenka tik to, kad tyrėjas neturi ksenofobinių, homo-fobinių ar kt. diskriminacinių nuostatų. Tyrimo metu, kaip ir socialinio darbo praktiko-je, svarbus lygiavertis subjektų santykis (McLaughlin, 2012), t. y. tiriamasis yra tyrimo subjektas, o ne objektas. McLaughlin (2012) teigimu, toks tyrimas labiau susijęs su bendradarbiavimu, dalyvavimu ir emancipacija.

Clifford (1994, p. 104, cit. iš McLaughlin, 2006, p. 131) apibendrintai pateikia esmi-nius diskriminacijos mažinimo tyrimo elementus: • antiredukcionistinis ir istorinis specifiškumas; kiekvienas aiškinimas grindžiamas

istoriškai specifiniu kontekstu, vengiama biologiniu, psichologiniu ir ekonominiu pagrindu grįstų aiškinimų;

• materialistinis; aiškinimai sietini su materialinės gerovės ir galios visuomenėje pasi-dalijimu;

• sujungiami asmeniniai ir politiniai elementai;• skirtybių analizavimas – vertinant asmenis ir grupes socialinio pasidalijimo konteks-

te;• internacionalumas; suvokti platesnį kontekstą, kuris tiesiogiai ir netiesiogiai veikia

mus; • refleksija; tyrėjas ar stebėtojas yra atsakingas už naudojamus metodus ir pateikiamas

žinias, aiškinimus, kurie yra socialinio veiksmo, taip pat ir tyrimo dalis, tačiau rea-liai neegzistuoja už išorinių struktūrų. Apibendrinant svarbu pasakyti, kad atliekant tyrimą atsižvelgiama į diskriminacijos

mažinimo socialinio darbo praktikos specifiką. Svarbi pati tyrimo eiga, procesas, kuris savaime kelia iššūkį tyrėjui: neįmanoma būti tyrėju, savo tyrimų praktiką grindžiančiu prieš diskriminaciją nukreipta teorine perspektyva, jei pats elgiesi kaip išnaudotojas (McLaughlin, 2012).

21

2.4. Feministinių teorijų taikymas socialinio darbo praktikoje ir tyrimuose Feministinis socialinis darbas. Feministiniai judėjimai sudarė pagrindą atsirasti įvai-

rioms teorijoms, skirtingai aiškinančioms lyčių nelygybes visuomenėje. Giddens (2005) akcentuoja tai, kad konkuruojančios feminizmo mokyklos pastarąsias nelygybes sten-giasi paaiškinti remdamosi įvairiais socialiniais procesais: diskriminavimu, patriarcha-liškumu, kapitalizmu, rasizmu ir pan. Giddens (2005) taip pat pastebi, kad feminizmas yra traktuotinas kaip dinamiškas tarptautinis reiškinys, susijęs su nuolatinėmis įsisenė-jusiomis lyčių nelygybės problemomis ir iššūkiais, su kuriais nuolat susiduria moteris globaliame pasaulyje.

Payne (2005) išskiria 5 skirtingas feministines perspektyvas (žr. 3 lentelę).

3 lentelėFeministinės perspektyvos (sudaryta remiantis Payne, 2005; Jančaityte, 2010)

Feministinė perspektyva

Samprata Esminiai bruožai

Liberalus feminizmas

Siekiama vyro ir moters lygybės, ypač darbo situacijose, šeiminiuose santykiuose: skatinant lygių galimybių teisinę bazę, keičiant socialinius įsitikinimus bei socializacijos procesus (idant vaikai neįgytų su lytiškumu susijusių diskriminatyvių nuostatų).

Lygių galimybių užtikrinimas

Radikalus feminizmas

Išryškina patriarchališkumą, sietiną su ganėtinai stipriu vyro dominavimu tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Siekiama paremti atskiras moterų struktūras organizacijos viduje.

Vyro ir moters vaidmenų struktūrų „perskirstymas“

Socialinis (marksistinis) feminizmas

Moters diskriminacija yra klasinės visuomenės išdava. Socialinę nelygybę palaiko tiek įsigalėjęs patriarchališkumas, tiek kapitalistinė santvarka. Moters vaidmuo suvokiamas per darbo jėgos kapitalizme, vaiko priežiūros ir namų šeimininkės prizmę. Tokia priespauda turėtų būti nagrinėjama kartu su kitomis priespaudos formomis ir klasiniais santykiais paremtomis struktūromis, kad skirtingi interesai būtų tinkamai pastebėti.

Visuomenės stratifikacija (konkr. klasinė visuomenė) ir lytiškumas

22

Juodaodžių feminizmas

Tam tikra reakcija į baltaodžių feminizmą, akcentuojantį moters diskriminaciją, jos padėtį visuomenėje tik lyties aspektu. Juodaodės moterys pirmiausia akcentuoja rasinį, o tik po to lyties aspektą, kaip pagrindą diskriminacijai.

Rasės ir lyties sąryšis socialiniuose santykiuose

Postmodernus feminizmas

Akcentuojamas socialinių santykių sudėtingumas identifikuojant, kaip diskursas padeda formuoti socialinius samprotavimus apie moters vaidmenis ir lūkesčius jų atžvilgiu.

Diskursas apie moters vaidmenis ir lūkesčius moters atžvilgiu

Feministinė epistemologija ir mokslo filosofija kritikuoja tradicinį maskulininį (vy-riškąjį) pažinimo subjektą ir pozityvizmo tradicija besiremiantį mokslą (Mažeikienė, 2001). Viena aiškesnių kritinės teorijos apraiškų socialiniame darbe yra feministinis so-cialinis darbas, apibrėžiamas kaip feministinės krypties žinių, vertybių ir įgūdžių inte-gracija siekiant padėti moterims ir visuomenei įveikti socialines ir emocines problemas, kurių kyla dėl lyčių diskriminacijos (Mažeikienė, Juodeškaitė, 2012).

Tad feministinį socialinį darbą galima apibūdinti remiantis socialinio darbo ir feminis-tinio požiūrio vertybių, įgūdžių ir žinių integracijos ryšiais, siekiant atliepti asmens soci-alinius poreikius, kylančius dėl lyčių diskriminacijos. Seymour (2012), cituodama Domi-nelli (2002, cit. iš Seymour, 2012), pastebi, kad socialiniame darbe feministinis požiūris susijęs su lytiškumui jautrios pozicijos prielaida, o esminis feministinio socialinio darbo bruožas – lygiavertiški socialiniai santykiai. Feministinė praktika apima daugiau nei tik „kliento“ santykį, čia siekiama dekonstruoti ekspertiško darbuotojo poziciją.

Haynes ir Holmes (1994, cit. iš Rose & Hanssen, 2010, p. 2) pateikia pagrindinius feministinio socialinio darbo bruožus: • galia kaip įgalinimas tam tikrai veiklai; • visuminis, nedichotiminis mąstymas; • empatiško, abipusio ryšio svarba kaip terpė asmens brandai, augimui;• proceso grįžtamojo ryšio įvertinimas.

Orme (2009) feministiniame socialiniame darbe akcentuoja susitelkimą į moterų są-monę. Tai apima ne tik politinį supratimą, bet ir psichoterapinio pobūdžio pagalbą tapa-tybės, seksualumo ir išnaudojimo aspektais. Vieno iš pagrindinių feministinio socialinio darbo intervencijos metodų centre – tarpasmeniniai santykiai ir asmens sąmoningu-mo kėlimas (Mažeikienė, Juodeškaitė, 2012). Minėtos autorės, cituodamos Dominelli (2002), pastebi, kad svarbiausios profesionalo užduotys yra suteikti galimybę klientui paaiškinti savo istoriją taip, kaip jam atrodo tinkamiausia, suteikti reikšmes jo patirčiai ir suvokti, kaip vyraujantys diskursai veikia jo dabartinį pasakojimą.

Anot Jančaitytės (2010), taikant feministinio socialinio darbo principus remiamasi prielaida, kad ilgalaikių individo pokyčių negalima pasiekti be socialinių pokyčių, t. y. turi būti veikiama tiek mikrolygmeniu, tiek makrolygmeniu. Tinkamu būdu integruoti

23

feministinę teoriją į socialinio darbo praktiką – tai ekosistemų modelis, padedantis su-prasti įsitikinimus, normas ir socialinius vaidmenis, kurie apibrėžia moteris kaip paval-džią ar antraeilę socialinę grupę (Mažeikienė, Juodeškaitė, 2012).

Feministiniai socialinio darbo tyrimai. Atlikdami feministinius tyrimus tyrėjai ne-retai susiduria su tinkamų metodų panaudojimo problema. Kaip pastebi McLaughlin (2012), tyrimo metodai gali būti apibrėžiami kaip „malestream“, kurie labiau padeda atspindėti vyriškąjį pasaulį ir skirti vyriškajam požiūriui atskleisti. Mažeikienės (2001) teigimu, feministinių / moters / lyties tyrinėjimų metodas gali būti traktuotinas kaip marginalinė, ribinė perspektyva arba „strateginė erezija“, „įtarimo hermeneutika“, „prieštaraujantis skaitymas“, „feministinis nepasitikėjimas“ arba „feministinis tikėji-mas suteikti balsą bebalsiams“. Tokių tyrimų tikslas – paversti moterį ir jos iki šiol ne-pastebėtą pasaulį, egzistavimo ir veiklos vietą analizės vienetu ir šaltiniu, tad siekiama nagrinėti lokalias socialines sferas, kuriose veikia moterys (šeimą, privatų gyvenimą, buitį), o tyrimo objektu tampa kasdienybės ir gyvenimo istorija, motinystė bei seksua-lumas (Mažeikienė, 2001).

Feministiniuose socialiniuose tyrimuose taikomi specifiniai metodai ar pasirenka-mos tam tikros specifinės probleminės sritys tam, kad būtų paneigta vyrų tyrėjų nau-dojama tyrimo metodologija, vietoj to pateikiant savo „moterišką“ poziciją (Payne & Payne, 2004, cit. iš McLaughlin, 2012; Dudley, 2011). McLaughlin (2012) teigimu, anksčiau moterys buvo menkai įtrauktos į tyrimų pasaulį, nes moters pasaulis labiau suvokiamas per motiniškumo, namų šeimininkės prizmę, ir tai tarsi pristatoma kaip visuotinai priimta duotybė, bet ne vyriška pozicija. Feministės atkreipė į tai dėmesį siekdamos išsiaiškinti būtent moters individualias patirtis „tokios duotybės“ atžvilgiu. Tokiu būdu reikia integruoti kitokį požiūrį į tyrimus ir tai davė akstiną tokioms srovėms, požiūriams, kaip etnometodologija, autoetnografija (angl. autoethnografy) ir naratyvai (McLaughlin, 2012). Feministinio socialinio darbo praktikoje moterų ar kitų engiamųjų grupių įgalinimo procese neretai naudojamas biografinis pasakojimas ir tyrimai, kurie kritinės teorijos atstovams, besiaiškinantiems netolygų valdžios ir galių paskirstymą vi-suomenėje, moterų ir kitų diskriminuojamų grupių patirtis, tampa priemone jų kentėji-mui, engiamųjų pokyčiams ir išsilaisvinimui atskleisti (Mažeikienė, Juodeškaitė, 2012). Svarbų vaidmenį pradeda vaidinti jausmai, kitų interesai ir net neįsisąmonintos viltys, įsitikinimai (Payne & Payne, 2004, cit. iš McLaughlin, 2012), naujų žinių konstravimas remiantis gilesnio lygmens reikšmių suvokimu (Dudley, 2011). Taigi svarbus kritinės teorijos žingsnis – keliant sąmoningumą įgalinti engiamas grupes, kurti naujas sociali-nio gyvenimo formas, o neografinis metodas gali padėti įgyvendinti siekį liberalizuoti individus ir grupes nuo socialinių santykių (Mažeikienė, Juodeškaitė, 2012).

Feministinės teorijos, jų taikymas tyrimuose padėjo išplėtoti kokybinių tyrimų me-todologiją (McLaughlin, 2012). Dudley (2011) pastebi, kad feministiniuose tyrimuose daugiausia naudojamos kokybinės prieigos, kadangi tiek feminizmo teorijose, tiek koky-biniuose tyrimuose dėmesys telkiamas į tai, kad dalyviai (informantai) turėtų patys kažką gauti iš tyrimo, užuot tik buvę tyrimo objektu. Kaip ir diskriminacijos mažinimo prakti-kos atveju, tyrimuose svarbus galių pasiskirstymo klausimas. Verta pabrėžti, kad tyrimai apima tik lygiaverčių subjektų santykius. Tiek tyrėjas, tiek tyrimo dalyvis turi prisiimti atsakomybę ir prieš platesnę bendruomenės ar net visuomenės dalį (Dudley, 2011). Pas-

24

tarojo autoriaus teigimu, šie minėti principai būdingi veiklos tyrimui dalyvaujant (angl. participatory action research), dėl to dažnai naudojami feministiniuose tyrimuose.

2.5. Įgalinimo teorijos socialiniame darbe Nėra vieno įgalinimo apibrėžimo, nes tai kontekstualus reiškinys ir egzistuoja įvairūs

įgalinimo lygmenys. Skiriamos įvairios įgalinimo rūšys. Individualių galių stiprinimo teorijos kalba apie savigalbą. Ši perspektyva akcentuoja savęs vertinimo stiprinimą, da-lyvavimą ir kovą už savo teises būnant paslaugų gavėju (Ruškus, Mažeikis, 2007). Ki-tas požiūris, postmodernistinis, teigia, kad galia nėra baigtinis ir lokalizuotas vienetas, ji pasireiškia kaip skirtingų diskursų, interesų, kultūrų ir motyvų santykis. Įgalinimas gali būti matomas iš tokių perspektyvų: pirma, įgalinimas – tai siekimas padidinti indi-vido pasitikėjimą savimi suteikiant jam reikalingą informaciją, išteklius, žinias; antra, įgalinimas – tinkamos aplinkos, kuri skatina individą plėtoti savo žinias ir kompeten-ciją, kūrimas, sudarant sąlygas autonomijai, laisvei, atsakomybei išreikšti. Įgalinimas (Thorlakson, Murray, 1996) apima delegavimą, individualią atsakomybę, savarankišką sprendimų priėmimą ir tikėjimą galėjimu efektyviai veikti.

Socialinis darbuotojas turi profesinę užduotį ir įsipareigojimą sumažinti komunika-cijos barjerą tarp kliento ir įvairių socialinių institucijų, pvz., sveikatos priežiūros sis-temoje dirbančių specialistų (Cagle, Kovacas, 2009). Tai kuria prielaidas kliento (ir jo šeimos) įgalinimui ir apsisprendimui (angl. self-determination). Kitais žodžiais tariant, tai užtikrina autonomišką kliento sprendimų priėmimą, kai pateikiama informacija ir galimi pasirinkimai, intervencijos planas ir kiti dalykai yra aiškūs visiems socialinės pagalbos proceso dalyviams.

Lord (1991) išskiria asmeninį įgalinimą, kurį sudaro keturi etapai:1) supratimo, įsisąmoninimo etapas (klientai, tarpininkaujant socialiniam darbuoto-

jui, gauna naujos informacijos, atsiduria naujame kontekste ar pasikeičia kitos gyveni-mo sąlygos, arba tai pasiekiama taikant tam tikrus darbo būdus ir metodus);

2) ryšių ir mokymosi etapas, kai poreikius įsisąmoninęs individas siekia ryšių su ki-tais žmonėmis ar grupėmis bei ištekliais, šitaip gauna naujos informacijos ir mokosi naujų įgūdžių. Šio etapo pasekmė – individas praplečia savo galimybes ir pasirinkimų diapazoną;

3) mobilizacija ir veikimas, t. y. individas siekia ryšių su kitais panašių interesų turin-čiais žmonėmis (tai gali būti ir specialistai, ir kiti panašaus likimo žmonės savigalbos grupėse ar pan.), mokosi naujų įgūdžių, tampa pasiruošęs veiksmams, mat gali būti įtrauktas į jam prasmingą veiklą ar kitokius socialinius veiksmus. Sėkmingas naujų vai-dmenų atlikimas gali sukelti dalyvavimo džiaugsmo pojūtį, kuris stiprina savigarbą, skatina išsakyti savo pasirinkimo teisę;

4) įnašas į bendrą veiklą; tai paskutinis individualaus įgalinimo etapas, kai integruo-jami nauji ištekliai, įgūdžiai ir žinios, įgytos ankstesniuose etapuose. Pasiekti ir pereiti visus etapus klientui ar jo šeimos nariams gali padėti tarpininkas ar kitas socialinę pa-galbą teikiantis darbuotojas.

Paminėtina, kad įgalinimas yra visą gyvenimą besitęsiantis procesas, įtraukiantis po-zityvius pokyčius, susijusius su individo savigarba, savivaizdžiu, ir padedantis kurti ir

25

plėtoti prasmingus socialinius ryšius (draugystė, formalus ir neformalus palaikymas). Anot Douglas ir Zimmerman (1995), įgalinimas yra toks procesas, kurio metu žmonės, organizacijos ar bendruomenės siekia socialinio dalyvavimo. Minėti autoriai įgalinimą traktuoja kaip konstruktą, susijusį su individualiomis galiomis ir kompetencijomis, na-tūraliomis pagalbos sistemomis ir proaktyviu socialiniu elgesiu bei socialiniais poky-čiais.

Kaip teigia Perkins ir Zimmerman (1995), įgalinimas priverčia individus vietoj kli-nikinio požiūrio įžvelgti ir operuoti sveikatingumo, sveikimo, vietoj deficito ir trūku-mų – kompetencijų ir stiprybių koncepcijomis. Atliekant tyrimus, remiantis įgalinimo požiūriu vietoj poreikių ir rizikos faktorių katalogizavimo, siekiama identifikuoti as-mens stiprybes, gebėjimus ir ištirti aplinkos poveikį socialinių problemų genezei.

Į įgalinimą orientuota praktika gerina ir suteikia galimybes dalyviams plėtoti žinias bei įgūdžius, specialistus traktuoti kaip partnerius, o ne autoritarinius ekspertus. Įgalini-mas susijęs su išteklių koncepcija, kai individai siekia atskleisti savo potencialą ir taip kontroliuoti savo socialinį gyvenimą.

Nachshen (2004) teigia, kad, socialinės pagalbos procese taikant įgalinimo princi-pus, asmenys (klientai) suvokia save kaip aktyvius agentus, sąveikaujančius su didesne bendruomene. Socialinio darbo strategijos, atmetančios priespaudos ir diskriminacijos praktiką, taip pat yra glaudžiai susijusios su įgalinimo teorijomis ir technikomis (Hu-gman, 1998).

Nagrinėjant iš istorinių pozicijų įgalinimas buvo sukurtas iš motyvacijos teorijų. Trumpai įgalinimą galima apibūdinti kaip asmeninio augimo ir vystymosi procesą, ku-riame pagrindiniai veiksniai yra tam tikros individų charakteristikos: lūkesčiai, požiū-riai, vertybės, percepcijos ir santykiai su aplinka. Aplinkos kintamieji individo lygmeniu apima rasę, lytį, taip pat vaidmenis, statusą ir interesus. Įgalinimo koncepcija numano, kad žmogus sunkiomis gyvenimo sąlygomis, tarpininkaujant konkretiems veiksmams, formuojasi nuostatą, jog gali kontroliuoti savo psichologinę ir socialinę realybę.

Taigi įgalinimo teorijose akcentuojamas kliento ir jo šeimos savarankiškumas, savitu-mas, galios ir gebėjimai. Įgalinimas yra susijęs su individų socialinio dalyvavimo gali-mybių didinimu (Myrick, John, Williams, 1994). Įgalinimas reiškia, kad individai siekia savo gyvenimo kontrolės ir bando keisti dominuojančius galios santykius (Horkheimer, 1995). Įgalinimo teorija susieja individo gerovę su didesne socialine ir politine aplinka. Tai lokalioje bendruomenėje tebevykstantis procesas, įtraukiantis abipusę pagarbą, kri-tinę refleksiją, rūpinimąsi ir grupinį dalyvavimą, kurio metu žmonės dalijasi ištekliais, (į)gauna didesnį priėjimą ir šių išteklių kontrolę.

Įgalinimas yra apibūdinamas kaip vystymosi procesas (Thorlakson, Murray, 1996). Nustatytos trys įgalinimo dimensijos, kurios didina įgalinimo patyrimą:1) pozityvus savęs identifikavimas;2) ekstensyvus mokymasis ir supratimas;3) asmeninė refleksija apie aplinką bei gebėjimą realizuoti abipusį bendravimą.

Mokymasis, parama ir informacija pozityviai koreliuoja su įgalinimu (McCubbin, McCubbin ir kt., 1997). Kai žmogus gerai informuotas apie tikslus, visavertiškiau rea-lizuoja asmeninę identifikaciją, didėja veiklos motyvacija ir efektyvumas. Lūkesčiai ir vienas kitam prieštaraujantys socialiniai vaidmenys neigiamai koreliuoja su įgalinimu.

26

Tikslai labai svarbūs, jie nėra baigiamasis taškas, o daugiau tarpinė grandis formuluo-jant sprendimą.

Pagal Lenz, Stark (2002), įgalinimo koncepte susiejama teisė ir poreikiai. Sociali-niame darbe klientai yra patys reikšmingiausi dalyviai, turintys savo teises ir pareigas individualioje, grupinėje bei socialinės struktūros plotmėse. Minėti autoriai skiria šias įgalinimo dimensijas:• aktyvus ir pozityvus jausmas, kad gyvenu savo pasaulyje;• gebėjimų ir strategijų kūrimas, siekiant įvykdyti tikslus;• (socialinio) tinklo kūrimas;• kritiškas požiūris į kiekvieną situaciją;• savęs identifikavimas socialinių pokyčių procese;• demoralizacijos įveikimas.

Įgalinimas (Nachshen, 2004) taip pat reiškia interaktyvų ir veiksmingai orientuotą pro-cesą, atsakomybę už savo gyvenimą, ieškojimo procesus siekiant suderinamumo, mokė-jimą tvardytis vertinant kaltinimus bei įveikiant gyvenimo iššūkius, galimybę pokalbių metu skatinti gebėjimą išspręsti problemas kuo mažiau destruktyvesniais asmenybei bū-dais bei metodais. Įgalinimas apima dalyvavimą bendruomenėje ir konkrečių pokyčių procesuose. Įgalinimo teorija gali būti traktuojama dvejopai: ir kaip procesas, įtraukiantis veiksmus, aktyvumą, ir kaip rezultatas, įskaitant tarpasmeninių, elgesio kompetencijų au-gimą, sukeliantį didesnį įgalinimo lygmenį (Perkins, Zimmerman, 1995).

Įgalinimo teorijos kritika (Wolfensberger, 2002) nukreipta į „savo galios“ ir „kitų ver-tinimus“. Argumentuojama, jog įgalinimo teorija operuoja tik galimybėmis. Retoriškai klausiama, kas žmogui geriau: ar atlikti kitų palankiai vertinamus vaidmenis, ar vis dėl-to plėtoti savo galias kitų žmonių atžvilgiu? Abejojama, ar socialinę atskirtį patiriantys ir mažai galios turintys asmenys gali priimti sprendimus ir savarankiškai apsispręsti. Tačiau įgalinimas nėra suprantamas tik kaip galių ir konkurencingumo stiprinimas. Įga-linimas – tai galių patiems priimti sprendimus dėl savo aplinkos ir tikslų, dėl gyvenimo sąlygų, profesinės veiklos ir pan. suteikimas. Taip už sprendimus ir jų realizavimą atsa-kingi tampa ne tik specialistai, bet ir visi socialinės pagalbos teikimo proceso dalyviai, įskaitant pačius klientus.

Apibendrinant įgalinimo teorijos postulatus ir kritikų argumentus galima teigti, jog įgalinimas yra suprantamas kaip žmonių paramos, socialinių įgūdžių ir išteklių įgijimas, reikalingas saviorganizacijai ir socialiniam dalyvavimui, siekiant socialinių pokyčių. Įgalinimas yra ir strategija, ir konkretus politinis aktyvumas (Dalley, 1991), įgyjant ga-lių ir valdymo pasiskirstymo visuomenėje.

2.6. Sisteminis požiūris socialiniame darbePats terminas „sisteminis“ kilo iš Emilio Durkheimo socialinių sistemų studijų ir Tal-

cott Parsons darbų (Robbins, Chatterjee, Canda, 2006). Pastariesiems įtaką darė L. von Bertalanffy teorijos ir vėlesnės socialinio psichologo Uri Bronfenbrenner adaptacijos, kai buvo tiriamos žmonių biologinės sistemos ekologinėje aplinkoje. Taigi sisteminis požiūris kilo iš Bronfenbrenner ekologinės aplinkos ir Bertalanffy sistemų teorijos. Tai atskleidžia skirtingus sisteminio požiūrio pagrindus, paimtus iš įvairių disciplinų, skirtų kompleksinei žmonių sąveikai socialinėje aplinkoje analizuoti.

27

Sisteminis, arba ekologinis, požiūris socialiniame darbe pasireiškia tada, kai socia-linės paramos ir pagalbos procese matomas ne tik atskiras klientas, bet ir jo šeima bei artimiausia aplinka, kaip tarpusavyje susiję, sąveikaujantys ir vieni nuo kitų priklausan-tys elementai (Rubble, 1999; Thomlison, 2002). Socialiniame darbe esminis sisteminio požiūrio į klientą principas teigia, jog sudarant individualų pagalbos planą klientas ir jo artimiausia aplinka yra laikomi nedaloma, vientisa visuma (Corcoran, 2000). Tai reiškia, jog būtinas paties kliento dalyvavimas visuose plano kūrimo proceso etapuose.

Kaip teigia Thomlison (2002), socialinę pagalbą grindžiant sisteminiu požiūriu, kli-entas ir jo šeima traktuojami kaip nedalomas, vientisas vienetas ir visuma, o socialiniai (kartu ir edukaciniai, psichologiniai) sunkumai, kuriuos patiria vienas narys, veikia ir visus kitus šeimos narius.

Jau minėtas Ludwig von Bertalanffy (1901–1972), kuris laikomas sistemų teorijos pradininku šiuolaikiniame socialiniame darbe, buvo biologas, nusivylęs linijiniu požiū-riu ir priežasties–pasekmės teorijomis aiškinant gyvų organizmų augimo ir gyvenimo ypatumus. Jis savo tyrinėjimuose teigė, kad atskiros organizmo dalys sąveikauja vie-na su kita ir taip viena kitą veikia. Von Bertalanffy pasiūlė į organizmus ir jų sąveiką žvelgti sistemiškai, neredukuojant ir nesuskaidant į atskiras dalis, be to, tyrinėti ne tik izoliuotą organizmą, bet ir jo sąveikos su kitomis sistemomis, kaip pokyčių ir vystymosi prielaidos, mechanizmą. Šios idėjos pakeitė mokslo raidą. Pradėti vartoti tokie termi-nai, kaip atvira ir uždara sistema, entropija, ribos, homeostazė ir kt. Iškeltos hipotezės, kad „visuma yra kažkas daugiau nei atskirų dalių suma“ bei „atskiros visumos dalys tarpusavyje yra susijusios, sąveikauja bei veikia viena kitą“ (Greene, 2000). Vėliau jas patvirtino ir kiti mokslai (sociologija, socialinis darbas, psichologija, kibernetika, skai-čių teorijos etc.).

Sistemų teorijos raidą veikė ir kitų mokslų bei tarpdisciplininiai tyrimai. Atsirado „nelinijinės dinamikos“ koncepcija, teigianti, kad sistemos yra dinamiškos ir jos nuolat vystosi bei kinta (analogas – žmogaus raida nuo naujagimio, kūdikystės iki senatvės). Warren, Franklin, Streeter (1998) teigimu, žmonių socialinės sistemos ir biologinės įvairovės nelinijinę dinamiką puikiai iliustruoja biliardo žaidimas: kamuolys, atsimu-šęs į kitus, ir pats keičia kryptį, ir išjudina, pakeičia kitų kamuolių padėtį. Dinamika ir sistemiškumas socialiniame darbe akcentuoja pokyčių proceso tyrimo ir studijavimo reikšmę. Socialinio darbo praktikams tai suteikia naujų žinių apie žmonių socialinių sistemų pokyčius.

Remiantis įvairių mokslininkų (Franklin, Jordan, 1999; Morrow, 1999) interpreta-cijomis, išplaukiančiomis iš sistemų teorijų, galima daryti tokias socialinės paramos klientui ir jo šeimai išvestines:

1) individualios kūrybiškumo, savitumo, atvirumo savybės ar, priešingai, sunkumai, problemos geriausiai suprantami platesniu kontekstu, įtraukiant pačią šeimą ir artimiau-sią socialinę aplinką, t. y. sunkumų šaltinis yra individualių savybių, šeimos bei aplin-kos abipusės sąveikos rezultatas. Ši išvestinė taikytina ir išteklių paieškoje;

2) sisteminiu požiūriu bet kokios sąveikos ir procesai yra susiję, (pa)veikia visus šei-mos narius, o ne vieną atskirą narį.

28

Pagrindiniai sistemiškumo taikymo šeimoje principai (Thomlison, 2002): • bet kokie įvykiai šeimoje paklūsta ne linijiniam priežastingumui, o cirkuliacinei lo-

gikai: įvykis A nėra įvykio B pasekmė; įvykis A veikia įvykį B taip pat, kaip ir įvykis B veikia įvykį A;

• neutralumas reiškia, jog kiekvienas šeimos narys turi vienodas galimybes pasisakyti ir būti išgirstas;

• būtinas paties kliento, jo šeimos dalyvavimas sprendžiant bet kokius gyvenimiškus sunkumus.Socialiniame darbe taikomi šie principiniai požiūrio į šeimą kaip sistemą postulatai:1) šeimos patirtis vaidina itin svarbų vaidmenį remiant, pastiprinant bet kurio šeimos

nario elgesį ir kompetencijas (Corcoran, 2000); 2) kuriant socialinės pagalbos planą, būtina atsižvelgti į kiekvienos šeimos individua-

lius ypatumus, lūkesčius, poreikius ir interesus. Neretai socialiniame darbe gana įprasta individualizuoti darbą, o kartais linkstama generalizuoti, jog panašių socialinių proble-mų turinčių klientų galimybės ir poreikiai yra panašūs, todėl darbo individualizavimo būtinumas nuvertinamas (Turnbull, Turnbull, 1997);

3) teikiant socialinę pagalbą funkcijų, vaidmenų bei įsipareigojimų pasiskirstymas tarp visų dalyvių yra dar viena sudėtinė sėkmingo darbo kartu dalis;

4) suvokimas, kad siekiant socialinės paramos efektyvumo ir socialinių pokyčių eg-zistuoja kompleksinis (daugybė tarpusavyje susijusių subjektyvių ir objektyvių psicho-socialinių) veiksnių ratas (Franklin, Jordan, 1999). Visi veiksniai tarpusavyje sąveikau-ja ir lemia planuojamus pokyčius.

Bet kuris sisteminiu požiūriu paremtas socialinio darbo su klientu modelis yra ne-atsiejamas nuo konkrečių vertybių, etinių ir metodologinių principų, tačiau pastarieji principai pabrėžia savarankišką pobūdį ir apima tokius elementus (Rubble, 1999; Turn-bull, Turnbull, 1997):• tiesioginis darbas su klientu ir jo artimiausia socialine aplinka;• socialinis darbuotojas veikia kaip tam tikras tarpininkas (mediatorius ar pan.) tarp

įvairių socialinių sistemų ir institucijų bei inicijuoja prasmingą ir kryptingą bendravi-mą, socialinės pagalbos teikimą;

• pasitelkiami įvairūs socialinio darbo institucijos bei konkrečios bendruomenės ište-kliai išsikeltiems bendrai siekiamiems tikslams;

• dirbama kartu, naudojamas įvairių formų ir rūšių aktyvumas, siekiant ne tik teikti socialinę pagalbą, bet ir įgyti bendros patirties ir naujų žinių;

• neretai į praktiką įtraukiamas socialinių, praktinių įgūdžių plėtojimas;• siekiama asmenų įgalinimo ar panašių tikslų, kai suvokę ir pagilinę savo įgūdžius bei

žinias žmonės plėtoja savo veiklą lokalioje ar platesnėje bendruomenėje bei sprendžia įvairias kilusias problemas.Sisteminis požiūris nurodo ir tai, kad socialiniame darbe apsirūpinama įvairiais iš-

tekliais, priklausomai nuo darbo su klientu „geografinės padėties“ (kur su klientu yra dirbama) (Cohen, Syme, 1985). Šie ištekliai yra paruošti naudoti kaip pagalbinės prie-monės kilus būtinybei. Tokius išteklius gali sutelkti pats klientas ar (ir) jo šeima (vadi-namieji vidiniai ištekliai) ar teikti kiti asmenys (išoriniai ištekliai). Kiekvienos bendruo-menės išteklius sudaro:

29

• pats klientas ir jo šeima, artimiausi giminaičiai, draugai; • socialinis kliento tinklas;• įstatymais numatyti ir savanoriški visiems prieinami šaltiniai (pvz., bendruomenės

centrai, mokyklos ir pan.); • savitarpio pagalbos, bendruomenės ir religinės grupės; • naryste paremti šaltiniai (pvz., sporto klubai); • specializuoti įstatymais numatyti ar savanoriški šaltiniai, į kuriuos nukreipiami žmo-

nės (Butler, Roberts, 2004).

30

3. Socialinio darbo tyrimų metodika ir tyrimo modelio kūrimo strategija

Darius Gerulaitis

Socialinį darbą dirbantys praktikai ir mokslininkai gali pačiais įvairiausiais būdais gauti žinių apie klientus, jų socialinę aplinką, intervencijos strategijų efektyvumą ir kt. Dažnai tai būna praktinio darbo patirtis ir jos refleksija. Kitas būdas gauti žinių apie socialinio darbo praktiką yra empiriniai tyrimai.

Bet koks socialinis tyrimas yra atliekamas turint aiškų, tikslų (angl. explicit) ar nu-manomą, neišreikštą žodžiais (angl. implicit) teorinį pagrindą, požiūrį į nagrinėjamą reiškinį ar fenomeną. Prieš tyrimą visada išplėtojamas teorinis požiūris siekiant tyrimo aiškumo ir tikslumo. Taigi tyrėjas gali remtis jau esamais teoriniais modeliais arba, at-likdamas teorinę analizę, susikurti savo. Teorija – realybės modelis, būdingas tam tikrai konkrečiai disciplinai. Keturios tarpusavyje susijusios sąvokos yra laikomos kertinėmis apibrėžiant tam tikrą teoriją. Tai konceptai, faktai, hipotezės ir principai (Turner, 2000; 2011). Minėtasis autorius pastebi, kad į tam tikrą loginę seką sudėti faktai sudaro pa-grindą teorijai plėtoti.

Pagal Wahyuni (2012), yra dvi takoskyrinės filosofinės dimensijos, skiriančios egzis-tuojančias tyrimų paradigmas – tai ontologija ir epistemologija (žr. 4 lentelę).

4 lentelėTyrimo paradigmos socialiniuose moksluose

(pagal Wahyuni, 2012, p. 70)

Pagrindimas TYRIMO PARADIGMOS

Pozityvizmas Postpozityvizmas Konstruktyvizmas Pragmatizmas

Ontologija Išorinis, objektyvus, nepriklausomas nuo socialinių aktorių

Objektyvi. Egzistuoja nepriklausomai nuo žmonių minčių ir tikėjimo, bet interpretuojama priklausomai nuo socialinių sąlygų

Socialiai konstruota, subjektyvi, gali kisti

Išorinis, įvairus, požiūris, pasirenkamas pagal tyrimo klausimą (-us)

31

Epistemologija Tik stebimi fenomenai gali suteikti patikimų duomenų, faktų

Dėmesį telkia į priežastingumą ir generalizaciją, fenomeną redukuojant į paprastesnius elementus

Tik stebimi fenomenai gali suteikti patikimų duomenų, faktų

Dėmesį telkia į konteksto atskleidimą

Subjektyvios reikšmės ir socialiniai fenomenai

Dėmesį telkia į situacijos detalių atskleidimą, subjektyvias reikšmes ir motyvuojančius veiksnius

Ir stebimi fenomenai, ir subjektyvios reikšmės gali suteikti priimtinų žinių priklausomai nuo turimo (-ų) klausimo (-ų)

Dėmesį telkia į praktinį tyrimą, integruojant įvairias perspektyvas, padedančias interpretuoti duomenis

Tyrimo metodologija

Kiekybinis tyrimas

Kiekybinis arba kokybinis tyrimas

Kokybinis tyrimas Kiekybinis ir kokybinis tyrimas (maišytas ar trianguliacija)

Tyrimo modelio (plano) kūrimas. Socialiniame darbe prieš atlikdamas bet kokį mokslinį tyrimą tyrėjas visų pirma apgalvoja ir nusprendžia, kokie kintamieji jį domina ir kaip juos išmatuoti. Tada aktualūs tampa tyrimo plano klausimai: kaip ir kur atlikti tyrimą, kas yra tyrimo dalyviai ir pan. Tyrimo planas yra loginė atlikimo struktūra, kuri leidžia nuosekliai rinkti duomenis ir atlikti studiją (Grinnell ir kt., 2004).

Visą mokslinio tyrimo procesą galima suskirstyti į tris pagrindinius etapus: 1. Pasiruošimas tyrimui ir tyrimo organizavimas.Šiame etape išskiriama: a) tyrimo tikslo ir uždavinių nusakymas; b) tyrimo strategijos arba tyrimo plano sudarymas; c) tyrimo proceso organizavimas. 2. Faktų rinkimas (empirinių duomenų kaupimas). 3. Empirinių duomenų apdorojimas: a) statistinis gautų duomenų apdorojimas; b) teorinis duomenų apdorojimas; c) praktinis gautų rezultatų pritaikymas.Be socialinio ir mokslinio tyrimo aktualumo, tyrėjas turėtų apgalvoti ir kitus su duo-

menų rinkimu ir pan. susijusius aspektus. Ar tema yra tirtina? Ar įmanoma įvykdyti pa-

32

sirinktą tyrimą? Kiti su etika susiję klausimai (anot Žydžiūnaitės, 2006): ar pats tyrėjas gerai / etiškai elgiasi „duodamas“ ir „imdamas“? Ar tyrimo dalyviai žino, kodėl svarbu dalyvauti tyrime? Ar jie informuoti? Ar tyrimo dalyviai apsaugoti ne tik nuo negatyvaus tiesioginio, bet ir nuo negatyvaus psichologinio poveikio? Ar tyrėjas užtikrina jų infor-macijos konfidencialumą? Ar tyrėjas turi jausti kaltę ir nuslėpti, jeigu tiriamieji savo atsakymuose atskleidė ne tik teigiamus, bet ir neigiamus konkrečios veiklos aspektus?

Tyrėjas turi laikytis pagrindinių etikos principų, tačiau kiekviena situacija yra specifi-nė ir unikali, todėl kontekstualumas taip pat susijęs su etikos principų vykdymu tyrime.

Pagal Creswell (2008), visas tyrimo ciklas ir jo struktūra gali būti pavaizduota sche-miškai (žr. 4 pav.).

4 pav. Tyrimo ciklas ir struktūra pagal Creswell (2008)

Tyrimo metu siekiama atskleisti tyrėją dominančių kintamųjų ryšius (Bryman, 2004), pvz., tarp socialinio darbuotojo bendravimo su klientu stiliaus ir intervencijos rezultato. Tyrimai atliekami siekiant: a) atskleisti reiškinį (problemą, fenomeną etc.), b) progno-zuojant ir c) tikrinant teorijas.

Mokslinėje literatūroje (Thyer, 2010) skiriami tokie bendrieji tyrimų tikslai ir tipai:• deskriptyvusis tipas (aprašomieji tyrimai);• prediktyvinis tipas (numatomieji tyrimai);• eksploracinis tipas (paaiškinamasis);• vertinamieji (ekspertiniai) tyrimai.

Nagrinėjant išsamiau socialiniame darbe tyrimai dar skirstomi į poreikių vertinimo, antrinių duomenų analizės, kvazieksperimentinius, metaanalizės, sisteminės apžvalgos tipus ir kt.

Tyrimo planai gali būti klasifikuojami pagal du fundamentalius tipus (Rubin, Babbie, 2005): eksperimentiniai ir neeksperimentiniai (angl. non-experimental designs).

Eksperimentiniuose tyrimo planuose numatoma aktyvi tyrėjo intervencija, pavyz-džiui, terapijos teikimas vienai klientų grupei ir pan. Pagrindinis tokio tyrimo tikslas –

33

nustatyti išorinių veiksnių poveikį, o neeksperimentinio tyrimo tikslas – atskleisti asme-nines savybes ir kintamuosius.

Neeksperimentinio tyrimo modeliui (planui) būdinga tai, kad jis 1) siekia aprašyti fenomeną ir 2) rasti įvairių kintamųjų koreliacinius ryšius. Aprašomieji tyrimai dažni žiniasklaidoje, kai tiriama žmonių nuomonė, už kokią partiją jie balsuotų, jei rinkimai vyktų ateinančią savaitę, ir pan. Klientų pasitenkinimo socialinio darbo paslaugomis tyrimai taip pat priskiriami aprašomiesiems neeksperimentiniams tyrimams.

Trumpai nagrinėjant kiekybinių ir kokybinių tyrimų takoskyrą paminėtina tai, jog kokybinio tyrimo tikslas nėra išmatuoti, jo tikslas – suprasti (reikšmes, kurias žmonės priskiria socialiniams reiškiniams). Pagrindinis kokybinių ir kiekybinių tyrimų skirtu-mas yra gaunamų duomenų pobūdis. Jei kiekybinių tyrimų rezultatai yra skaičiai, kal-bama apie procentus, statistinius ryšius ir pan., tai kokybinių tyrimų rezultatai gaunami tekstu, kuris toliau nagrinėjamas. Kokybiniai metodai yra universalaus pobūdžio, todėl reikalauja tyrėjo erudicijos ir praktinės gyvenimo patirties. Išmanyti ir efektyviai taikyti kokybinius metodus yra ne tik mokslas, bet ir menas.

Socialinio darbo praktikoje priimta taikyti tyrimo metodų (taip pat teorijų ir imties) trianguliacijos principą. Dauguma socialinių tyrimų metodologų pasisako už kokybinių ir kiekybinių tyrimų integraciją. Trianguliacija, anot Babbie (2011), suprantama kaip įvairių metodų arba (kartais) teorijų, domenų, rinkimo technikų kombinacijos. Tai įvai-rių metodų (ir kokybinių, ir kiekybinių) derinimas. Trianguliacija taip pat apima daugia-lypį požiūrį į tyrimo objektą. Tai tyrimo būdas, analizuojantis reiškinį iš kelių pozicijų. Pavyzdžiui, bet koks vieno metodo taikymas socialiniuose tyrimuose yra vienpusis, ne visa apimantis. Todėl norint nuodugniau ir plačiau suvokti tiriamąjį reiškinį pravartu taikyti kelis tyrimo metodus. Tai vadinama trianguliacijos principu.

Įvairūs duomenų rinkimo metodai, pavyzdžiui, anketavimas, stebėjimas ir interviu, tyrime taikomi siekiant užtikrinti gautų duomenų validumą.

Derinant kokybinius ir kiekybinius tyrimus (Silverman, 2004) būtina atsižvelgti į:• metodų integracijos tikslą: kokybiniais metodais siekiama pažvelgti į problemos gylį,

kiekybiniais – į plotį;• metodų integracijos būdus: tyrimai vienas kitą turėtų papildyti, techniškai nepriešta-

rauti;• numatomus būsimų apibendrinimų pagrindus: kuo remiantis bus daromos tyrimo

išvados, nes kokybiniai ir kiekybiniai duomenys reikalauja skirtingos analizės bei apibendrinimų;

• sudėtingesnius reiškinius;• skirtingų metodų efektyvumą;• kai kuriuos prieštaringus socialinės problemos aspektus;• patikimus rezultatus, nes tokių rezultatų negaunama nusistovėjusiais (įprastais) tyri-

mo būdais ir metodais;• tyrimų integraciją; svarbu atsižvelgti į jos prielaidas bei šių metodų skirtumus, būdin-

gus vienam ar kitam mokslinio tyrimo proceso etapui.Kokybinių tyrimų socialiniame darbe esminiai elementai (Flick, 2006):

1. Socialinių problemų trajektorijos, t. y. raida ir dinamika;2. Žmogaus susiejimas su socialiniu kontekstu ir socialinėmis problemomis;

34

3. Kaitos sąlygos ir pasekmės, t. y. branda (maturation). Ar ji įvyko, kai kito sąlygos? Ką jos lėmė?

4. Sprendimų kaita. Tyrimo dalyviai priėmė naujus sprendimus.Metodologiniu aspektu skiriami tokie (tarpusavyje labai susiję) tyrimų tipai:

• biografinis tyrimas;• fenomenologinis tyrimas;• išvestinė teorija (angl. Grounded theory);• etnografinis tyrimas;• atvejo tyrimai.

Biografinis tyrimas siekia išsiaiškinti įvairius žmogaus gyvenimo aspektus. Tam tin-ka atviri interviu, dokumentų analizė ir kt. metodai. Pagrindinis tikslas – pateikti platų individo paveikslą.

Fenomenologinis tyrimas taikomas siekiant suprasti asmens, kuris susidūrė su tam tikromis socialinėmis problemomis (ar kitu reiškiniu), patirties esmę. Pasitelkiamos so-ciologijos, filosofijos ir psichologijos žinios bei teorijos. Siekiama išsiaiškinti įvairius įvykius ir tai, kaip pats tyrimo dalyvis (-iai) juos interpretuoja.

Išvestinė teorija susijusi su praktine tyrėjo patirtimi, ji tarsi išeina iš praktikos, nesire-miama jokiais moksliniais šaltiniais. Tam pasitelkiami lauko tyrimai (angl. Field rese-arch). Tačiau interpretuojant tyrimo duomenis ir taikant kategorizaciją tikrinama, kiek ir kaip tyrimo metu gautos kategorijos (ne)dera su kitų mokslininkų fenomeno tyrimais.

Etnografiniu tyrimu nagrinėjama ir atskleidžiama organizacijų kultūra (o ne pavieniai asmenys ir jų patirtys).

Atvejo tyrimas, anot Yin (2003), skirtas įdomiam, nestandartiniam reiškiniui, feno-menui ar dalykui (pvz., sąlygoms, socialinės paramos teikimo ypatumams etc.) nagrinė-ti. Atvejis turi būti unikalus, specifinis, tačiau tuo pat metu jis turi būti ir sistemos dalis. Siekiama atrasti sistemos modelį ir atvejo išskirtinumą (angl. boundedness). Metodolo-ginėje literatūroje (Hughes, 1998) paprastai skiriami 3 atvejų tyrimai:1. Giluminis atvejo tyrimas (angl. intristic) atliekamas norint giliau pažinti nagrinėjamą

atvejį; 2. Instrumentinis atvejo tyrimas (angl. instrumental case study) daugiausia taikomas no-

rint patikrinti tam tikrą hipotezę apie egzistuojantį reiškinį, įvykį, fenomeną ar pan. arba patikslinti teorinį aspektą;

3. Kolektyvinis (angl. collective) atvejo tyrimas. Taikant šį metodą analizuojami ir su-jungiami keli atvejai.Apibendrinti dažniausiai socialinio darbo studijose taikomi kokybinių ir kiekybinių

tyrimų (bei jų derinimo) duomenų rinkimo ir apdorojimo metodai pateikti 5 lentelėje.

35

5 lentelėKokybinių ir kiekybinių tyrimų duomenų rinkimo ir apdorojimo metodai

KOKYBINIAI TYRIMAI KIEKYBINIAI TYRIMAIFenomenologinis Nestandartizuotas

StebėjimasApklausaDokumentų analizėInterviuTurinio analizė

Standartizuotas

Atvejo tyrimai Etnografinis tyrimasIšvestinė teorija (angl. Grounded theory)Dalyvaujamasis stebėjimas (angl. participant observation)Veiklos tyrimai (angl. action research)Veiklos tyrimas dalyvaujant (angl. participatory action reserach)Biografinis metodas ir naratyvai

Statistiniai duomenų grupavimo metodai (faktorinė, klasterinė, daugiamečių skalių analizės)Statistinis hipotezių tikrinimasKoreliacinė analizėStatistinis prognozavimasEksperimentinis tyrimas

Tyrimo metodų trianguliacija

Išsamūs tyrimų metodų aprašymai jungtinės magistrantūros studijų programos Sociali-nis darbas studentams yra pateikiami Moodle aplinkoje (Mokslinių tyrimų metodologija ir organizavimas, Magistro darbas I ir Magistro darbas II studijų dalykų aprašuose).

Studentai turėtų suvokti metodologijos ir metodikos bendrumus ir skirtumus. Meto-dologija ir metodai moksliniame darbe yra tik priemonės problemai spręsti. Tačiau gali būti „išgrynintų“ teorinių ir metodinių darbų, kuriuose pasirinktos problemos spren-dimas atliepia šiuolaikinę teorijų ar metodų raišką. Tai labai svarbu ieškant savų kon-cepcijų besiformuojančiai socialinio darbo metodologijai. Todėl socialinis pažinimas, apimantis plačią socialinių reiškinių erdvę, neturėtų būti tapatinamas su sociologiniu pažinimu, kuris dažnai redukuojamas į skaičius, faktus, duomenis. Ir kitų mokslų at-stovai daro elementarią klaidą, kai įvairias anketines apklausas pavadina sociologiniais tyrimais. Apklausos teikia tik duomenis, o jie interpretuojami remiantis sociologijos te-orijomis, nors gali būti aiškinami remiantis kitų mokslų teorijomis (Leonavičius, 2005). Todėl socialinio darbo srities mokslo tiriamuosiuose darbuose reikėtų siekti tarpdisci-pliniškumo, nes nei viena, nei dvi ar trys moderniosios socialinės teorijos jau nebėra pajėgios – dėl tradicinių sąvokų schemiškumo – nagrinėti naujų problemų (Valantiejus, 2004, p. 420).

36

4. Mokslinė tiriamoji praktika kaip baigiamojo darbo rengimo erdvė

Valdas Rimkus

Išanalizavę metodologines (teorijų ir metodų) prieigas pristatome mokslinės tiriamo-sios praktikos realizavimo modelį, kurį galima taikyti šioje jungtinėje programoje.

Jungtinėje ŠU ir UU socialinio darbo magistrantūros studijų programoje mokslinei ti-riamajai socialinio darbo praktikai skirti 7 kreditai. Praktika glaudžiai susijusi su baigia-muoju magistro darbu ir yra skirta teorijos ir mokslinio tyrimo lyginamajai refleksijai. Praktika vyksta paraleliai su magistro darbo rengimo paskutiniuoju etapu – empirinio tyrimo atlikimu, teorine tyrimo duomenų interpretacija, tarptautinio lyginamojo aspek-to išryškinimu. Svarbiausi praktikos filosofinį vertybinį pagrindą nusakantys principai yra siekis studentus įtraukti į sudėtingą, kultūrine ir socialine įvairove pasižyminčią so-cialinio darbo aplinką, studento, praktikos institucijos ir universiteto bendradarbiavimo bei nuolatinio ryšio užtikrinimas, kritinio ir refleksyvaus mąstymo akcentavimas. Kaip nurodoma Mokslinės tiriamosios socialinio darbo praktikos studijų dalyko aprašyme (pateikiamas 1 priede), šios praktikos tikslas – įgyti naujų žinių ir gebėjimų komplek-siškai vertinti socialinio darbo paslaugas teikiančių institucijų, visų pirma dirbančių su neįgaliaisiais, pagyvenusiais ir senyvo amžiaus asmenimis, veiklą bei socialines paslau-gas teikiančių institucijų veiklos efektyvumą, siejant su klientų poreikiais; organizuoti ir teikti socialinę pagalbą šalies bei tarptautiniu mastu, atlikti lyginamąją analizę; gilinti gebėjimus sintetinti teorinį ir praktinį patyrimą; naudojant įvairias strategijas ir meto-dus, inicijuoti inovacijas ir parengti socialinio darbo paslaugų gerinimo planą; plėtoti reflektuojančio ir nuolat besimokančio praktiko įgūdžius. Tikimasi, kad atlikę praktiką studentai pasieks 6 lentelėje pateikiamus studijų rezultatus ir įgis numatytus gebėjimus.

6 lentelėBendrų socialinio darbo programos ir mokslinės tiriamosios socialinio darbo prakti-

kos dalyko rezultatų sąsajos Numatomi studijų programos rezultatai Studijų dalyko (modulio) rezultatai

1. Geba inicijuoti, organizuoti, savarankiškai atlikti mokslinius tyrimus, interpretuoti tyrimo rezultatus tarpdalykiniu požiūriu nacionalinėje ir tarptautinė-je perspektyvoje.

Baigęs šį kursą plėtos žinias ir gebės kompleksiškai vertinti socialinio darbo paslaugas teikiančių institucijų, dirbančių su asmenimis, patekusiais į negalios situaciją, veiklą.

2. Geba taikyti tyrimo rezultatus, kurie leidžia mo-deliuoti asmenų, patekusių į negalios situaciją, so-cialinių problemų sprendimą, tobulinant profesinę veiklą, diegiant inovatyvias socialines paslaugas ir tuo darant įtaką neįgaliųjų socialinės integracijos procesui per socialinės politikos įstatymų tobulini-mą mokslinių tyrimų rezultatų kontekste.

Plėtos gebėjimus įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų veiklos efektyvumą siedamas su klientų poreikiais, mokės organizuoti bei teikti socialinę pagalbą, atlikti socialinių paslaugų lyginamąją analizę šalies ir tarptautiniu mastu.

37

3. Geba savo praktinėje veikloje remtis moksliniais tyrimais ir kurti inovacijas, veikti neapibrėžtose ir kompleksinėse situacijose, o tai labai svarbu dir-bant su žmonėmis, patekusiais į negalios situaciją, atkreipiant ypatingą dėmesį į senatvės negalią.

Mokės savo praktinėje veikloje remtis moksliniais tyrimais ir kurti bei inicijuoti inovacijas, parengti socialinio darbo pas-laugų gerinimo planą naudodamas įvairias strategijas ir metodus.

Taigi svarbiausi šios praktikos aspektai – socialinio darbo institucijų veiklos pažini-mas ir įvertinimas, socialinės pagalbos teikimo įgūdžių formavimas, teorijos ir prak-tikos sintezė interpretuojant mokslinio tyrimo duomenis bei savo veiklos ir patyrimo refleksiją.

Praktikos metu studentai turėtų:• aktyviai įsitraukti į praktinę institucijos veiklą, kaupti naujas žinias išnaudodami vi-

sas institucijos suteikiamas galimybes;• elgtis pagal socialinių darbuotojų etikos kodeksą ir praktikos institucijos vidaus tai-

sykles;• atsakingai rengtis ir aktyviai dalyvauti supervizijos bei praktikos refleksijos užsiėmi-

muose; • rinkti duomenis vykdomam moksliniam tyrimui, padedant praktikos vadovui ir dės-

tytojui rengtis surinktų duomenų interpretacijai;• parengti praktikos ataskaitą pagal nurodytus reikalavimus (žr. 1 priedą).

Medžiaga praktikos ataskaitai gali būti renkama tiesiogiai stebint specialistų veiklą, pa-sitarimus, individualų ar grupinį darbą su klientais, peržiūrint dokumentus, bylas ar kitą rašytinę medžiagą, dalyvaujant supervizijose. Studentams taip pat rekomenduotina turėti užrašus, kuriuose būtų fiksuojami jų patyrimai ir naudinga informacija, bei siekti kuo glaudesnio praktikos institucijos darbuotojų, kitų specialistų ir kolegų grįžtamojo ryšio.

Dabar išsamiau apžvelgsime svarbesnius praktikos ataskaitos komponentus, pirmiau-sia – socialinio darbo institucijas. Mokslinę tiriamąją socialinio darbo praktiką planuo-jama vykdyti akademinio mobilumo principu: jungtinės studijų programos studentai vyks į partnerių šalies instituciją, teikiančią socialinio darbo paslaugas. Kiekvienas stu-dentas jau turės būti atlikęs tyrimą savo šalies pasirinktoje institucijoje, tad partnerių šalyje jam derėtų rinktis analogišką tikslinę tyrimo grupę ir tas pačias ar panašias socia-lines paslaugas teikiančią instituciją. Pasirinktoje partnerių šalies institucijoje studentas atliks dar vieną tyrimą, kad galėtų pasirengti lyginamajai analizei. Numatoma praktikos trukmė – 2,5 mėn. ŠU ir UU turi sudarę bendradarbiavimo sutarčių su Lietuvos ir Ukrai-nos socialinėmis institucijomis dėl socialinio darbo praktikos atlikimo. ŠU Socialinės gerovės ir negalės fakultetas turi 28, o partnerių universitetas Ukrainoje – apie 50 sutar-čių, tad studentai galės rinktis iš plataus institucijų spektro.

Atlikęs praktiką studentas savo ataskaitoje privalo pateikti kompleksinę socialinio darbo paslaugas teikiančios institucijos veiklos, socialinių problemų spektro bei kliento poreikių analizę ir vertinimą. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Socia-linio darbo katedros dėstytojų I. Dirgėlienės ir A. Kiaunytės parengtoje studijų knygoje „Praktika rengiant socialinius darbuotojus: Klaipėdos universiteto patirtis“ (2008) pri-statomi įstaigos veiklos analizės pavyzdžiai, kuriais pasinaudosime ir šiame leidinyje.

38

Pristatant nevyriausybinę organizaciją svarbu atkreipti dėmesį į organizacijos vei-klą, statusą, jos vykdomus projektus ir finansinius išteklius bei savanorystę, jos sąsajas su specialistų vykdoma veikla. Nevyriausybinės organizacijos veiklos analizė gali būti atliekama vadovaujantis toliau pateikiama schema (5 pav.).

39

Pristatant nevyriausybinę organizaciją svarbu atkreipti dėmesį į organizacijos veiklą,

statusą, jos vykdomus projektus ir finansinius išteklius bei savanorystę, jos sąsajas su specialistų

vykdoma veikla. Nevyriausybinės organizacijos veiklos analizė gali būti atliekama vadovaujantis

toliau pateikiama schema (5 pav.).

5 pav. Nevyriausybinės organizacijos veiklos analizės planas (pagal Dirgėlienė, Kiaunytė, 2008, p. 33-34)

Valstybinėms socialinio darbo tarnyboms analizuoti rekomenduojama kiek kitokia schema,

labiau atspindinti šių institucijų veiklos specifiką. Ją matote 6 paveiksle.

STRUKTŪRA, VEIKLOS SRITYS

NVO pavadinimas, vadovai, narių skaičius, etatiniai darbuotojai, savanoriai,

patalpos

NVO veiklos sritis, teikiamos paslaugos, vaidmuo socialinės

pagalbos sistemoje

NVO tinklas bendruomenėje, tarpusavio bendradarbiavimas,

NVO statusas visuomenėje

VYKDOMI PROJEKTAI

Projekto pavadinimas, tikslai, uždaviniai, vadovas

Projekto tikslinė grupė, dalyvių skaičius, vykdytojai, etapai,

komandinis darbas

Laukiami projekto rezultatai, tęstinumas, veiklos metodai, visuomenės informavimas

Projekto biudžetas, finansavimo šaltiniai, finansinių išteklių paieška

SAVANORYSTĖ

Teisiniai aktai, reglamentuojantys

savanorystę, savanorio teisės, pareigos

Savanorių rengimas, jų statusas vietiniu ir

tarptautiniu lygmenimis

Specialisto ir savanorio bendradarbiavimas, tarpusavio pagalba,

skirtumai ir panašumai

NVO

STUDENTO VEIKLOS ANALIZĖ

Atlikta veikla, vaidmenys, jų aktualumas

Panaudotos, patobulintos ar įgytos kompetencijos

Sėkmės ir sunkumai renkant medžiagą tyrimui

Pasiūlymai organizacijai ir norintiems tapti savanoriais

5 pav. Nevyriausybinės organizacijos veiklos analizės planas (pagal Dirgėlienė, Kiaunytė, 2008, p. 33-34)

Valstybinėms socialinio darbo tarnyboms analizuoti rekomenduojama kiek kitokia schema, labiau atspindinti šių institucijų veiklos specifiką. Ją matote 6 paveiksle.

39

40

6 pav. Socialinio darbo tarnybos veiklos analizės planas (pagal Dirgėlienė, Kiaunytė, 2008, p. 37-38)

Pateiktos praktikos institucijų veiklos analizės schemos vertintinos kaip pavyzdys, kuriuo

galima naudotis ir kurį galima laisvai interpretuoti bei koreguoti, atsižvelgiant į konkrečios įstaigos

veiklos ypatumus bei į studento ir praktikos vadovo išsikeltus tikslus.

Kitas mokslinės tiriamosios praktikos siekiamas rezultatas – studentų gebėjimas teikti ir

organizuoti socialinę pagalbą. Dažnai iš studentų tenka išgirsti, kad praktikos metu jie visiškai

nesusimąstė apie teorines žinias, kurių mokėsi paskaitose, o sprendimus, kaip padėti klientui,

priėmė spontaniškai. Toks požiūris, nors daugeliui iš mūsų suprantamas ir ne kartą patirtas, vis

dėlto nėra visiškai teisingas. Žmogus aplink jį vykstančius reiškinius linkęs vertinti iš tam tikros

pozicijos, vadovaudamasis konkrečiomis vertybėmis ar požiūriu. Galbūt apie tai nesusimąstome,

apsisprendžiame nesąmoningai, tačiau požiūriai ir vertybės šiuo atveju atlieka tą patį vaidmenį, kaip

ir sudėtingos teorijos, ir greičiausiai yra jų suformuoti ar nulemti. Taigi teorija ir praktika negali

būti atsietos viena nuo kitos, jos sukasi nuolatiniame uždarame rate, nuolat veikdamos ir kurdamos

viena kitą. Todėl organizuojant socialinę pagalbą klientui svarbu remtis ne tik intuicija, bet ir

teorinėmis žiniomis, o ypač svarbu kuo tiksliau identifikuoti kliento sunkumų priežastis ir galimas

SOCIALINIO DARBO TARNYBA

STRUKTŪRA, VEIKLOS SRITYS

Įstaigos pavadinimas, veiklos sritis, pavaldumas, vieta socialinės

apsaugos sistemoje, struktūra, darbuotojų skaičius

Įstaigos misija, vizija, tikslai,

vertybės, veiklą reglamentuojantys įstatymai

Funkcijos, teikiamos paslaugos, bendradarbiavimas su kitomis

institucijomis

TARNYBOS DARBUOTOJAI

Darbuotojų pareigybės,

kvalifikacija, vaidmenys,

atsakomybė, darbo metodai, tarpusavio santykių ir bendra

organizacijos kultūra

TARNYBOS KLIENTAI

Klientų grupė, jos dydis, patiriamos problemos

Klientų poreikiai, lūkesčiai, motyvacija

Klientų įtraukimas į pagalbos procesą, jų vaidmenys,

pasitikėjimo specialistais lygmuo

STUDENTO VEIKLOS ANALIZĖ

Atlikta veikla, vaidmenys, jų aktualumas

Panaudotos, patobulintos ar įgytos kompetencijos

Sėkmės ir sunkumai renkant medžiagą tyrimui

Pasiūlymai tarnybai ar norintiems joje dirbti

6 pav. Socialinio darbo tarnybos veiklos analizės planas (pagal Dirgėlienė, Kiauny-tė, 2008, p. 37-38)

Pateiktos praktikos institucijų veiklos analizės schemos vertintinos kaip pavyzdys,

kuriuo galima naudotis ir kurį galima laisvai interpretuoti bei koreguoti, atsižvelgiant į konkrečios įstaigos veiklos ypatumus bei į studento ir praktikos vadovo išsikeltus tikslus.

Kitas mokslinės tiriamosios praktikos siekiamas rezultatas – studentų gebėjimas teikti ir organizuoti socialinę pagalbą. Dažnai iš studentų tenka išgirsti, kad praktikos metu jie visiškai nesusimąstė apie teorines žinias, kurių mokėsi paskaitose, o sprendi-mus, kaip padėti klientui, priėmė spontaniškai. Toks požiūris, nors daugeliui iš mūsų suprantamas ir ne kartą patirtas, vis dėlto nėra visiškai teisingas. Žmogus aplink jį vykstančius reiškinius linkęs vertinti iš tam tikros pozicijos, vadovaudamasis kon-krečiomis vertybėmis ar požiūriu. Galbūt apie tai nesusimąstome, apsisprendžiame nesąmoningai, tačiau požiūriai ir vertybės šiuo atveju atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir sudėtingos teorijos, ir greičiausiai yra jų suformuoti ar nulemti. Taigi teorija ir prak-tika negali būti atsietos viena nuo kitos, jos sukasi nuolatiniame uždarame rate, nuolat veikdamos ir kurdamos viena kitą. Todėl organizuojant socialinę pagalbą klientui svar-bu remtis ne tik intuicija, bet ir teorinėmis žiniomis, o ypač svarbu kuo tiksliau iden-tifikuoti kliento sunkumų priežastis ir galimas pasekmes, nes intervencija, orientuota į neteisingai suprastas priežastis, bus neefektyvi. Vieną iš galimų teorijos panaudojimo praktikoje būdų pateikia H. P. Trader (1977, cit. Compton, Galaway, Cournoyer, 2005,

40

p. 61). Jis siūlo socialiniams darbuotojams apmąstyti keletą dalykų ir užduoti sau kelis klausimus prieš imantis konkrečių socialinės pagalbos klientui veiksmų: 1. Patologijos ir sveikatos balansas. Ar vartojamos sąvokos pabrėžia problemą ir trūku-

mus, pozityviąsias puses bei stiprybes? Ar problemos formuluotė atspindi didžiosios visuomenės dalies lūkesčius? Ar pozityviųjų pusių vertinimas atsižvelgia į skirtingas visuomenės grupių galimybes?

2. Socialinio darbuotojo ir kliento galios balansas. Ar laikomasi požiūrio, kad socialinis darbuotojas prisiima daugiau atsakomybės keisti kliento situaciją? Ar klientai verti-nami kaip mažiau reikšmingi nei socialinis darbuotojas pagalbos procese? Ar socia-linis darbuotojas laikomas įsipareigojusiu panaudoti savo žinias ir gebėjimus kliento savirūpos potencialui stiprinti?

3. Asmens ir visuomenės poveikio balansas. Ar identifikuojamos problemos priežastis lėmė asmens trūkumai, ar visuomenės santykiai? Ar atsižvelgiama į istorinius ir vi-suomeninius faktorius? Ar kreipiamas dėmesys į politinius ir ekonominius elgesio veiksnius? Ar asmeninis elgesys siejamas su socialiniais ir aplinkos aspektais?

4. Vidinių ir išorinių pokyčių balansas. Ar vidiniai, psichologiniai pokyčiai laikomi reikšmingesniais už visuomenės pokyčius? Ar pripažįstama, kad visuomenė yra la-biau baudžianti negu palaikanti? Ar pokyčių suvokimas remiasi dominuojančiais vi-suomenės požiūriais, ar pripažįstama požiūrių įvairovė? Kiek pokytis tapatinamas su prisitaikymu?

5. Sustabarėjimo ir lankstumo balansas. Ar pripažįstama galimybė sąvokas derinti prie konkrečios grupės poreikių? Ar abstraktūs principai kūrybiškai pritaikomi praktiko-je? Ar atsižvelgiama į klasinę visuomenės struktūrą? Ar teorijos teiginiai priimami ir taikomi nekritiškai? Šie pamąstymai gali tapti atspirties tašku vykdant ir organizuojant socialinės pagal-

bos procesą. Tačiau svarbu nepamiršti, kad socialinio darbuotojo žinios niekada nebus visa apimančios ir galutinės. Šiandieniniams socialiniams darbuotojams būtina išmokti veikti neapibrėžtose, nuolatinio žinių atnaujinimo ir kritinio vertinimo reikalaujančiose situacijose. Todėl svarbu sudaryti tinkamą socialinės pagalbos veiklos planą, kuris įneš-tų aiškumo ir struktūros į socialinio darbuotojo veiklos erdvę. 7 lentelėje pateikiamas loginis socialinės pagalbos plano sudarymo modelis.

41

7 lentelėSocialinės pagalbos plano sudarymo modelis

Situacijos analizė Tikslo ir uždavinių iškėlimas

Teorinis pagrindimas Veiksmų planas Įvertinimas

Apibrėžiama problema.Surenkami faktai, identifikuojami prieinami ištekliai.Įvertinami kliento trūkumai ir privalumai.Numatomi specialistai, reikalingi problemai spręsti.Identifikuojami atskiriems specialistams aktualūs klausimai.

Išsikeliamas klientui aktualus, jam ir socialiniam darbuotojui priimtinas ir pasiekiamas tikslas.Uždaviniai turi būti susieti su tikslais, atitikti poreikius, išteklius, stiprybes ir problemas, išmatuojami ir pasiekiami.Pasiskirstoma atsakomybėmis.Sudaromas rašytinis planas ar sutartis.

Įvertinama, ar pasirinkti pagalbos metodai dera su poreikiais ir ištekliais, ar yra pagrįsti tyrimais ar kitomis mokslinėmis žiniomis, ar atitinka kultūros, amžiaus ir lyties kriterijus.Apmąstoma pasirinktų metodų vieta aukščiau išvardytų dichotomijų sistemoje.

Planuojami veiksmai turėtų apimti: konkrečius kliento, socialinio darbuotojo ir kitų specialistų veiksmus, išteklių sutelkimą, įgūdžių, kompetencijų tobulinimą, klientų įtraukimą ir motyvaciją, vykdytojų atskaitomybę ir plano vykdymo kontrolę.

Nustatomi patikimi, tikslūs vertinimo kriterijai.Taikomi metodų kokybės užtikrinimo būdai. Įvertinama, ar veikla atitinka planą, o rezultatai – išsikeltus uždavinius. Įvertinama, ar pasiektas galutinis tikslas, analizuojamos sėkmės ir nesėkmės.

Šiuo modeliu siekiama į nuoseklią loginę seką susieti pagalbos teikimo plano rengi-mo ir įgyvendinimo žingsnius, kurie padėtų visapusiškai ir teoriškai pagrįstai pažinti kliento situaciją ir parinkti tinkamiausius sprendimus. Įvairios socialinės tarnybos gali naudoti skirtingas darbo su klientu sutarties ar plano formas. Šis modelis pirmiausia skirtas pagalbos procesui susisteminti, o grafinė jo išraiška gali būti pritaikoma kiekvie-nos konkrečios institucijos pasirinktai formai.

Trečiasis svarbus mokslinio tiriamojo socialinio darbo praktikos aspektas – teori-jos ir praktikos sintezė interpretuojant mokslinio tyrimo duomenis. Teorinė empirinių duomenų interpretacija – tai gebėjimas paaiškinti socialinius reiškinius, jų egzistavimo priežastis ir būdus, gebėjimas analitiškai, konceptualiai mąstyti, identifikuojant sąsajas tarp reiškinių ir jų raiškos formų, sklandus perėjimas nuo konkrečių dalykų prie abs-trakčių, bendrų idėjų.

Praktika socialinio darbo institucijoje – tai puiki galimybė studentui praturtinti ir integruoti praktines ir teorines žinias tuo pačiu atliekant socialinį darbą. Dažniausiai praktika būna vienintelė vieta, kur studentas gali pažinti ir išbandyti teorijos ir prakti-kos sąsajas. Viena vertus, studentas semiasi praktinės patirties iš institucijoje dirban-čių profesionalų, kita vertus, jis reguliariai dalyvauja supervizijose su socialinio darbo dėstytojais, viso šio proceso metu nuolat kurdamas naujas žinias. Siekdami paaiškinti teorinių žinių kūrimo procesą atliekamo empirinio tyrimo kontekste remsimės Layder adaptyviosios teorijos (angl. adaptive theory) samprata (Layder, 1998). Adaptyviosios teorijos pagrindas yra egzistuojančių, pripažintų teorijų (angl. extant theory) ir gautų tyrimo duomenų panaudojimas naujoms teorinėms žinioms kurti. Būtent naujos tyrimo

42

duomenų ir pripažintų teorijų sintezės procese adaptuotos teorinės žinios vadinamos adaptyviąja teorija. Autoriaus teigimu, adaptyvioji teorija formuoja ir pati yra formuoja-ma empirinių duomenų. Svarbiausi šios teorijos šaltiniai, pasak D. Layder, yra dvejopi, kaip pavaizduota 7 paveiksle.

Teoriniai

Bendroji teorija (bendri socialinio gyvenimo ir reiškinių aiškinimai, aprėpiantys įvairias socialinės realybės sritis)Konkrečioji teorija (aiškinanti konkrečią, tyrimui aktualią socialinio gyvenimo sritį)

EmpiriniaiEgzistuojantys empiriniai duomenys (ankstesnių tyrimų rezultatai, duomenų bazės, kiti žinių šaltiniai)Tyrimo duomenys (vykdomo tyrimo rezultatai)

7 pav. Adaptyviosios teorijos šaltiniai (Layder, 1998, p. 163)

Adaptyvioji teorija akcentuoja ir pripažįsta įvairiapusę asmenų, socialinės veiklos ir socialinių institutų tarpusavio sąveiką sudėtingame, daugialypiame socialiniame pasau-lyje. Ši teorija yra aktuali socialiniam darbui, nes labiau orientuota į socialinės sistemos ir tarpasmeninių santykių erdvę, o ne į abstraktesnius, platesnius socialinius reiškinius. 8 paveiksle grafiškai pavaizduotos pripažintos teorijos, empirinių duomenų ir adapty-viosios teorijos sąsajos.

8 pav. Pripažintos teorijos, empirinių duomenų ir adaptyviosios teorijos sąsajos (Layder, 1988, p. 167)

Layder modelis rodo, kad nėra vieno adaptyviosios teorijos formavimosi kelio. Tai nuolatinis uždaras teorijos, empirinių duomenų ir sukuriamų žinių tarpusavio sąveikos ratas. Pasirinktos teorijos, tyrėjo turimos žinios veikia tyrimo duomenų interpretacijos

43

procesą ir turinį, tačiau gauti tyrimo duomenys savo ruožtu daro poveikį teorinėms tyrė-jo žinioms. Būtent ši abiejų procesų tarpusavio sąveika ir susiliejimas tampa adaptyvio-sios teorijos formavimosi ištaka. Šiame kontekste labai aktualu, kad studentas tinkamai pasirinktų mokslinės tiriamosios praktikos atlikimo vietą. Studento pasirinkto tyrimo objekto ir praktikos vietos dermė tampa svarbia adaptyviosios teorijos formavimosi paskata, nes tinkamas vietos parinkimas užtikrina tikslesnius tyrimo duomenis ir lei-džia tiksliau susieti juos su teorinėmis prielaidomis bei atlikti gilesnę gautų rezultatų interpretaciją. Be to, praktikos vietoje dirbantys specialistai tyrėjui yra svarbus papildo-mų žinių ir teorinių idėjų šaltinis, turintis neatsiejamą ryšį su jų pritaikymu praktinėje veikloje.

Pirmoje šios knygos dalyje pristatomos svarbiausios socialinio darbo teorijos, kurios Layder modelyje atstovautų pripažintų teorijų komponentui. Tai socialinis konstrukty-vizmas, įgalinimo, feminizmo, sisteminės teorijos, krizių intervencijos modeliai. So-cialinis konstruktyvizmas pabrėžia studijų sąsajas su aplinkos kontekstu, refleksijos, studentų tarpusavio ir dialogo su dėstytojais svarbą. Sisteminės teorijos atskleidžia vi-suomenės struktūros ypatumus, tarpkultūrinius ryšius ir pačios kultūros vietą sociali-nėje aplinkoje, o įgalinimo teorija ir kliento stiprybes akcentuojantis socialinio darbo modelis suteikia alternatyvą socialinio darbo praktikoje dominuojantiems požiūriams ir socialinės realybės suvokimui. Čia aptariamoje Šiaulių ir Kijevo universitetų socialinio darbo antrosios pakopos studijų programoje šios teorijos pasitelkiamos kuriant įgali-nančią studijų aplinką, kuri skatintų studentų kritinio, probleminio mąstymo gebėjimus, sudarytų patirtimi grįsto mokymosi prielaidas ir visa tai taptų adaptyviosios, pačių stu-dijuojančiųjų suformuotos teorijos pagrindu. Šį procesą grafiškai pavaizduosime rem-damiesi Niukaslio (Newcastle) universiteto (Australija) modeliu (9 pav.).

44

9 pav. Teoriją ir praktiką siejantis socialinio darbo studijų modelis (Gibbons, Gray, 2004, p. 25)

Patirtimi grįstas mokymasis apima studijas tiek auditorijose, tiek praktikos įstaigose, susiejant praktines ir teorines žinias, taikant inovatyvius, integruotus studijų metodus. Studentų kritinis mąstymas, refleksijos įgūdžiai, savarankiškas, dialogu grįstas moky-masis skatinami kaip priemonės sąmoningam suvokimui arba, Layder (1998) žodžiais tariant, adaptyviajai teorijai formuoti(s).9 paveiksle vartojamas terminas „konstrukty-vus socialinis darbas“. Modelio autoriai šį terminą vartoja siekdami atskleisti sociali-nio darbo praktikos neapibrėžtumą, įvairialypiškumą, priklausomybę nuo socialinių ar istorinių aplinkybių, žinių prieštaringumą ir sąlyginumą. Tokioje aplinkoje socialinio darbo klientų motyvavimas pokyčiams, jų sunkumų palengvinimas neatsiejamas nuo socialinių sąlygų ir santykių pakeitimo. Visa tai reikalauja bendradarbiavimo, kolekty-vinių pastangų ir nuolatinio kritinio požiūrio į savo veiklą ir jo refleksijos.

Sėkmingas ir nuoseklus praktinių ir teorinių žinių kaupimas praktikos metu yra neį-sivaizduojamas be refleksijos proceso, lygiai kaip neatsiejamas nuo jo yra ir gebėjimas veikti neapibrėžtose, kintančiose, daug klausimų keliančiose situacijose. Taigi laikas plačiau pristatyti ketvirtąjį mokslinės tiriamosios praktikos aspektą – studento veiklos bei patyrimo refleksiją. Refleksija – tai atsigręžimas, žiūrėjimas atgal į save, savęs ap-mąstymas, mąstymo turinio ir prielaidų įprasminimas, būdas analizuoti savo veiksmus, sprendimus ir veiklos rezultatus (Psichologijos žodynas, 1993; Jovaiša, 2007). Reflek-sija – svarbus veiklos tobulinimo etapas. Ji padeda visapusiškai pažvelgti į socialinio darbo studijų procesą, ugdyti kūrybiškumą ir kritinį mąstymą. Literatūroje dažniausiai sutinkamos dvi refleksijos rūšys: refleksija veikiant (angl. reflection in action) ir veiklos

45

refleksija (angl. reflection on action). Refleksija veikiant yra savo veiklos reflektavi-mas tai veiklai vykstant. Tai veiksmų apmąstymas, ankstesnės patirties prisiminimas, jausmų ir emocijų pasitelkimas ir veiklos koregavimas konkrečioje šiuo metu besiru-tuliojančioje situacijoje. R. Clarke, remdamasis refleksijos tyrimų pradininko D. Schon modeliu, pateikia refleksijos veikiant schemą (10 pav.).

10 pav. Refleksijos veikiant modelis (D. Schon, 1983, cit. R. Clarke)

Paveiksle matyti, kad sėkmingam refleksijos veikiant procesui svarbios ir mūsų nesu-voktos žinios, t. y. tos žinios, kurias mes įgijome ir jomis vadovaujamės nesąmoningai, to nesuvokdami. Šios nesuvoktos žinios tampa mūsų „žinojimu veikiant“, kitaip tariant, jos nulemia mūsų konkrečius sprendimus ir veiksmus. Šis modelis patvirtina anksčiau šiame skyriuje išsakytas mintis apie teorijos ir praktikos neatsiejamumą.

Lygiai taip pat, kaip refleksija veikiant, svarbi ir veiklos refleksija. Veiklos refleksija atliekama veiklai pasibaigus, jos metu apmąstomi priimti sprendimai, įvertinamas jų tin-kamumas, efektyvumas, apsvarstomi galimi alternatyvūs ateities sprendimai. Svarbiausi dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį reflektuojant savo praktinę veiklą, yra šie:

dviprasmiškos, neapibrėžtos situacijos;konfliktai;asmeninės savybės, jausmai, nuostatos, baimės ir pan.;politiniai veiksniai;aplinkinių (vadovų, dėstytojų, kolegų) palaikymas;klaidos ir sėkmės.Refleksyviai analizuoti galima tiek visą praktikos laikotarpį, tiek konkrečias jos metu

kilusias situacijas. Toliau pateikiame planą (pagal Dirgėlienė, Kiaunytė, 2008, p. 23-24), kuriuo vadovautis rekomenduojame atliekant visos praktikos bendrą refleksiją.

46

Kokiomis teorijomis, požiūriais dažniausiai rėmėtės praktikos metu? Ar tai vyko są-moningai, ar apie tai pagalvojote tik rengdamiesi atsiskaityti? • Kokią kitą informaciją, išskyrus mokslines žinias, pritaikėte praktikos metu? (Blaiviu

protu paremtus sprendimus, žiniasklaidos informaciją, kolegų patarimus ar kt.)• Kokios idėjos ir vertybės lėmė jūsų veiksmus konkrečiose probleminėse situacijose?

Kokios jūsų asmeninės savybės jums labiausiai padėjo / trukdė praktikos metu?• Kaip pakito jūsų vertybinės nuostatos? Kokių įgūdžių (organizacinių, bendravimo su

žmonėmis) įgijote? • Kokios yra teorinių žinių taikymo ribos praktikoje? Kiek lemia politiniai, kultūriniai,

asmeniniai veiksniai, intuicija? • Kaip apibūdintumėte praktinę išmintį? Kokios jos įgijote praktikos metu?

Konkrečios probleminės situacijos refleksyviai analizei siūlome kiek kitokį planą:• Apibūdinkite atvejį. Koks jo kontekstas? Kas lėmė, jog tai nutiko? • Kokie buvo jūsų jausmai ir mintys sužinojus apie įvykį / problemą? • Kaip elgėtės spręsdami problemą? Koks buvo jūsų vaidmuo šioje situacijoje? Kodėl

elgėtės taip, o ne kitaip? Kokios žinios, informacija lėmė jūsų veiksmus? Ką bandėte pasiekti? Ką jautėte taip elgdamiesi?

• Kokios buvo jūsų veiksmų pasekmės jums? Klientui? Ką žinojote apie kliento jaus-mus tuo metu? Ar pasiteisino taikytos teorinės žinios? Ar jos padėjo išspręsti proble-mą? Kiek jūsų veiksmus lėmė kultūriniai veiksniai?

• Kokį kitą pasirinkimą turėjote? Kokios galimos alternatyvių pasirinkimų pasekmės? • Ką dabar manote apie šį įvykį? Ar galėjote geriau išspręsti problemą? Ko išmokote

toje situacijoje? Apibendrinant norėtųsi pabrėžti, kad refleksija – tai ne vien praktinės veiklos apmąs-

tymo būdas. Socialinio darbo antrosios pakopos studijų programoje taikomi inovatyvūs probleminio mokymo, kritinio mąstymo studijų metodai taip pat reikalauja nuolatinės savo veiksmų, priimtų sprendimų refleksijos. Galiausiai socialinis darbas, kaip pagalbos žmogui profesija, kai sprendimai gali turėti labai svarias pasekmes, reikalauja nuolatinio refleksyvaus savo veiklos apmąstymo. Tai atskleidžia socialinio darbo mokslinės tiria-mosios praktikos daugiafunkcionalumą ir patvirtina Kozlovo ir Maliko (2004, p. 108) teiginį, kad „socialinio darbo teorijos dėmesio centre – individo ir socialinių grupių, priskiriamų socialinės rizikos grupėms, pasižyminčių tiesiogine tarpusavio sąveika su mezo- ir makroaplinka ir apskritai žmogaus ar socialinės grupės gamtine aplinka, ty-rimas, taip pat adaptacijos, reabilitacijos ir žmogaus socialinio funkcionavimo mecha-nizmai“. Šios jungtinės antrosios pakopos socialinio darbo programos mokslinio darbo bei mokslinės tiriamosios praktikos turinys orientuotas į kasdienių problemų sprendimą bendruomenėje žmogui patekus į negalios situaciją. Akcentuojamas neįgaliųjų asmenų sveikatos ir gerovės užtikrinimas, įvertinant šių grupių socialinės integracijos proceso ir jų gyvenimo kokybės stabilumo stiprinimo galimybes, pagrindžiant problemų sprendi-mo strategijas taikomaisiais moksliniais tyrimais bei ES ateities iki 2020 m. strategijos prioritetais dėl socialinės atskirties mažinimo. Tai užtikrina profesinės veiklos ir moks-linių tyrimų tikslingumą bendruomenės, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis bei so-cialinių darbuotojų gebėjimą veikti neapibrėžtomis ir kompleksinėmis aplinkybėmis, teikiant pagalbą asmenims, patekusiems į įgimtos, įgytos ir senatvės negalios situaciją.

47

Taigi atlikdami praktiką (supervizijose) nebijokite atsigręžti į save, apmąstyti ir įvertinti savo veiksmus, nebijokite kalbėti apie savo jausmus ir emocijas, nes tai padės tapti ge-resniais socialiniais darbuotojais.

48

LITERATŪRA

1. Babbie, E. (2011). The Practice of Social Research (Sixth Ed.). Wadsworth, Cengage Learning. Canada: Nelson Education, Ltd.

2. Bagdonas, A. (2001). Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektai. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija.

3. Bryman, A. (2004). Social research methods. Oxford: Oxford University Press. 4. Brookfield, S. D. (2005). The Power of Critical Theory for Adult Learning and

Teaching. Open University Press. 5. Butler, I., Roberts, G. (2004). Social Work with Children and Families: Getting into

Practice (2nd ed.). London and New York: Jessica Kingsley Pub.6. Cagle, J. G., Kovacas, P. J. (2009). Education: a complex and empowering social

work intervention at the end of life. Health Social Work, 34(1), 17-27. 7. Carpenter, D. (1996). Constructivism and social work treatment. In F. J. Turner

(Ed.), Social work treatment: Interlocking theoretical approaches (4th ed., pp. 146-167). New York: Free Press.

8. Cherryholmes, C. H. (1999). Reading pragmatism. NY: Teachers College Press. 9. Clarke, R. Reflection in action. Retrived from: <http://www.robclarke.f2s.com/

MA/reviews/ ReflectioninAction.pdf>.10. Cohen, S., Syme, S. L. (1985). Social support and health. New York: Academic

Press.11. Compton, B., Galaway, B, Cournoyer, B. (2005). Social work processes. USA:

Thomson, Brooks, Cole.12. Cooper, B. (2001). Constructivism in Social Work: Towards A Participative Practice

Viability. British Journal of Social Work, 31, 721-738.13. Corcoran, J. (2000). Evidence-based social work practice with families. A lifespin

approach. New York: Springer Series on Social Work. 14. Coulshed, V., Orme, J. (2006). Social work practice: 4th edition. Palgrave

Macmillan.15. Creswell, J. W. (2008) Research design: qualitative, quantitative and mixed

methods. Sage Publications, Thousand Oaks, CA.16. Dalley, G. (1991). Disability and Social Policy. London: Policy Studies Institute. 17. Dean, R. G., Fleck-Henderson, A. (1992). Teaching clinical theory and practice

through a constructivist lens. Journal of Teaching in Social Work, 6, 3-20.18. Dirgėlienė, I., Kiaunytė, A. (2008). Praktika rengiant socialinius darbuotojus.

Klaipėdos universiteto patirtis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.19. Dominelli, L (2002). Anti-Oppressive Social Work Theory and Practice.

Basingstoke, Palgrave.20. Dominelli, L. (1996). Deprofessionalizing Social Work: Anti-Oppressive Practice,

Competencies and Postmodernism. British Journal of Social Work, 26, (2), 153-176.21. Dominelli, L. (2002). Feminist Social Work: Theory and Practice, Palgrave,

Basingstoke.

49

22. Douglas, P. D., Zimmerman, M. A. (1995). Empowerment theory, research, and application. Journal of Community Psychology, 23, 5, 569-580.

23. Dudley, J. R. (2011). Research Methods for Social Work: Being Producers and consumers of researc: 2ed Edition. Allyn&Bacon: Pearson.

24. Efran, J. S., Clarfield, L. E. (1992). Constructionist therapy: Sense and nonsense. In S. McNamee K. J. Gergen (Eds.). Therapy as social construction (pp. 200-217). Newbury Park, CA: Sage.

25. Encyclopedia of Social Work (20 ed.) (2012). T. Mizrahi L. E. Davis (Eds.). Oxford University Pres. Retrived from: <http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/acref/9780195306613.001.0001/acref-9780195306613-e-93?rskey=G4wufG&result=93>.

26. Flick, U. (2006). An introduction to qualitative research. Thousand Oaks: Sage. 27. Franklin, C., Jordan, C. (Eds.). (1999). Family practice: Brief systems methods for

social work. Pacific Grove, CA: Brooks/Cole. 28. Franklin, C., Jordan, C. (Eds.). (1999). Family practice: Brief systems methods for

social work. Pacific Grove, CA: Brooks/Cole. 29. Freire, P. (2000). Kritinės sąmonės ugdymas. Vilnius: Tyto alba. 30. Gergen, K. J. (1994). Realities and relationship. Cambridge, MA: Harvard

University Press.31. Giddens, A. (2005). Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 32. Greene, G. J., Jones, D. H., Frappier, C., Klein, M., Culton, B. (1996). School social

workers as family therapists: A dialectical-systemic-constructivist model. Social Work in Education, 18, 222-236.

33. Greene, R. R. (2000). Human behavior theory and social work practice (2nd ed.). Edison, NJ: Aldine Transactions.

34. Grinnell, R. M. Jr., Unrau, Y. A. (Eds.). (2004). Social work research and evaluation: Quantitative and qualitative qualitative approaches. New York: Oxford University Press.

35. Herr, E. L., Cramer, S. H. (1996). Career guidance and counselling through the lifespan: Systemic approaches. NY: Harper Collins.

36. Hogewoning, L. (2012). Anti-Oppressive Practice and Social Trinitarianism: An Interconnection of Faith and Social Work Principles. NACSW Convention proceedings, 1-26. Retrived from: <http://web.ebscohost.com/ehost/detail?vid=10&sid=0fe8920c-7d8f-46f1-8e3f-9b3bf672be35%40sessionmgr4001&hid=4112&bdata=jnnpdgu9zwhvc3qtbgl2zq%3d%3d#db=sih&an=83717267>.

37. Horkheimer, M. (1995). Critical Theory: Selected Essays. NY: Continuum. 38. http://aosw.socialwork.dal.ca/whatisaosw.html.39. http://lietuviukalbairliteratura.lt/magiskasis-diskurso-terminas/.40. http://ualgiman.dtiltas.lt/literaturos_terminai_d.html. 41. Hughes, G. (1998). A Suitable Case for Treatment? Constructions of Disability.

In Saraga, E. (ed.). Embodying the Social: Constructions of Difference. London: Routledge.

42. Hugman, R. (1998). Social Welfare and Social Value: The Role of Caring Professions. Basingstoke: Macmillan.

50

43. Yin, R. K. (2003). Case study research: design and methods (3rd ed). Thousand Oaks.

44. Jančaitytė, R. (2010). Požiūriai į problemų sprendimą socialiniame darbe. In Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai, 72-104. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

45. Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis.46. Kočiūnas, R. (1998). Psichologinis konsultavimas. Vilnius. 47. Kozlovas, A., Malikas, L. (2007). Socialinio darbo metodologija ir metodai. In

Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas (tarptautinis projektas). Red. A. Bagdonas. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija.

48. Kozlovas, A., Malikas, L. (2007). Socialinio darbo profesinė veikla: kompetencijos ir socialinės atsakomybės ribos. In Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas (tarptautinis projektas). Red. A. Bagdonas. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija.

49. Layder, D. (1998). Sociological practice: linking theory and social research. London: SAGE publications.

50. Lee, M. Y., Greene, G. J. (1999). A social constructivist framework for integrating cross-cultural issues in teaching clinical social work. Journal of Social Work Education, 35. Retrived from: <http://web.ebscohost.com/ehost/detail?sid=a4b74b9f-ead2-48d0-a59c-10c54c28e219%40sessionmgr114&vid=1&hid=103&bdata=JnNpdGU9ZWhvc3QtbGl2ZQ%3d%3d#db=a9h&AN=1538186>.

51. Lenz, A., Stark, W. (Eds.) (2002). Empowerment. Neue Perspektiven für psychosoziale Praxis und Organisation. Tübingen: Dgvt-Verlag.

52. Leonavinavičius, V., et al. (2004). Sociologijos teorijos: vadovėlis. Kaunas: VDU.53. Liobikienė, T. N. (2006). Krizių intervencija. Kaunas. 54. Lipinskienė, D. (2002). Edukacinė studentą įgalinanti studijuoti aplinka: daktaro

disertacija. Kaunas: KTU.55. Lyddon, W. J. (1995). Forms and facets of constructivist psychology. In R. A.

Neimeyer & M. J. Mahoney (Eds.). Constructivism in psychotherapy, 69-92. Washington, DC: APA.

56. Lord, J. (1991). Lives in transition: The process of personal empowerment. Kitchener, ON: Centre for Research and Education in Human Services.

57. Mažeikienė, N. (2001). Moters / lyties tyrinėjimai: nauja socialinių tyrimų kryptis ir metodologinė perspektyva. Lytiškumas ir švietimas: pažiūrų, stereotipų ir ugdymo turinio tyrimai. 8-16, Vilnius: Moterų informacijos centras.

58. Mažeikienė, N., Juodeikaitė, L. (2012). Vienišų motinų įgalinimas taikant biografinį pasakojimą feministiniame socialiniame darbe. Socialinis darbas: patirtis ir metodai, 10 (2), 163-191.

59. McCubbin, H., McCubbin, M., Thompson, A., Han, S., & Allen, C. (1997). Families under stress: What makes them resilient. Prieiga per internetą: <http://www.cyfernet.org/research/resilient.html>.

60. McLaughlin, H. (2012). Understanding Social work research. 2ed Edition. Sage Publications.

61. Myrick, S. P., John, T. G., Williams, M. M. (1994). Creating empowered schools:

51

Lessons in change. Journal of Educational Administration, 32 (4), 38-53.62. Morrow, V. (1999). Conceptualising social capital in relation to the well-being of

children and young people: A critical review. The Sociological Review, 47 (4), 744-765.

63. Nachshen, J. S. (2004). Empowerment and Families: Building Bridges between Parents and Professionals, Theory and Research. Prieiga per internetą: <http://www.ie.ul.pt/pls/portal/docs/1/447409.PDF>.

64. O’Hagan, K. (1993). Crisis intervention: changing perspectives. In Practicin Social Work, 134-145. Taylor&Francis Ltd.

65. Orme, J. (2009). Feminist Social Work. In M.Gray, A. W. Stephen. Social Work Theories and Methods, 65-85. Los Angeles: Sage.

66. Payne, M. (2005). Modern Social Work Theory. NY: Palgrave Macmilan. 67. Perkins, D. D., Zimmerman, M. A. (1995). Empowerment theory, research, and

application. American Journal of Community Psychology, 23-5. Prieiga per internetą: <https://my.vanderbilt.edu/perkins/files/2011/09/empintro.proquest.pdf>.

68. Perspective for social work (2nd ed.). Boston: Allyn & Bacon.69. Peter, H. J. (2012). Exploring the spaces between theory and practice: a framework

to integrate a structural approach and social work activities, PhD thesis, the University of British Columbia, Vancouver. Retrived from: <https://circle.ubc.ca/bitstream/handle/2429/42072/ubc_2012_spring_peters_heather.pdf?sequence=1>.

70. Pluzek, Z. (1996). Pastoracinė psichologija. Vilnius. 71. Polukordienė, O. K. (2003). Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Vilnius.72. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.73. Rienecker, L., Jorgensen P. S. (2003). Kaip rašyti mokslinį darbą (vert. iš danų k.).

Vilnius: Aidai.74. Robbins, S. P., Chatterjee, P., & Canda, E. R. (2006). Contemporary human

behavior theory: A critical.75. Rose, I. M. & Hanssen, D. V. (2010). The Feminist Perspective and Social Work

Education. The Journal of Baccalaureate Social Work, 15, 1, 1-13.76. Rubble, N. (1999). The voices of therapists and children regarding the inclusion of

children in family therapy: A systemic research synthesis. Contemporary Family Therapy: An International Journal, 21(4), 485-504.

77. Rubin, A., Babbie, E. (2005). Research methods for social work. Belmont, Calif.: Thomson/Brooks/Cole.

78. Ruškus, J., Mažeikis, G. (2007). Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija. Monografija. Šiauliai: ŠUL.

79. Schön, D. A. (2004). The Reflective Practitioner. How Professionals Think in Action. New York: Basic Books.

80. Seymour, K. (2012). Feminist Practice: Who I am or What I do? Australian Social Work, 65, 1, 21-38.

81. Silverman D. (2004). Qualitative research: theory, method and practice. London: Sage.

82. Steier, F. (1991). Introduction: Research as self-reflexivity, self-reflexivity as social

52

process. In F. Steier (Ed.). Research and reflexivity, 1-11. Newbury Park, CA: Sage.83. Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose,

sąrašas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1749.

84. Thyer, B. (2010). The handbook of social Work research Methods. 2nd ed. Los angeles, London, New Delhi, Singapore, Washington DC: SAGE.

85. Thomlison, B. (2002). Family assessment handbook: An Introductory Practice Guide to Family Assessment and Intervention. Belmont, CA: Thomson Brooks/Cole.

86. Thorlakson, A. J., Murray, R. P. (1996). An Empirical Study of Empowerment in the Workplace. Group & Organisation Management, 1 (21), 67-83.

87. Turnbull, A. P., Turnbull, H. R., Ervin, E. L., Soodak, L. C. (1997). Families, professionals, and exceptionality: A special partnership. NY: Prentice-Hall, Inc.

88. Turner, F. J. (Ed.) (2011). Socal work treatment: Interlocking theoretical approaches. 5th ediion. Oxford.

89. Vaičekauskaitė, R., Acienė, E. (2007). Mokslinių darbų rengimo metodinės rekomendacijos socialinio darbo bakalauro ir magistro programų studentams. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

90. Valantiejus, A. (2004). Kritinis sociologijos diskursas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

91. Vareikytė, A. (2010). Socialinio darbo raida Lietuvoje. In Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai. Sud. J. R. Šinkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

92. Vitkauskaitė, D. (2001). Teoriniai socialinio darbo modeliai. Šiauliai. 93. Wahyuni, D. (2012). The Research Design Maze: Understanding Paradigms, Cases,

Methods and Methodologies. JAMAR, 10 (1), 69-80.94. Warren, K., Franklin C., Streeter, C. L. (1998). New Directions in Systems Theory:

Chaos and Complexity. National Association of Social Workers. Inc. Prieiga per internetą: <http://sw.oxfordjournals.org/content/43/4/357.full.pdf>.

95. Westbrook, R. B. (1993). John Dewey and American Democracy. Cornell University Press.

96. Wiley, N. (1994). The semiotic self. Chicago: University of Chicago Press.97. Wolfensberger, W. (2002). Social Role Valorization and, or Versus, „Empowerment“.

Mental Retardation, 40 (3), 252-258.98. Žydžiūnaitė, V. (2006). Taikomųjų tyrimų metodologijos charakteristikos. Vilnius:

LR švietimo ir mokslo ministerija, Pedagogų profesinės raidos centras.

53

PRIEDAI

1 priedas. Mokslinės tiriamosios socialinio darbo praktikos dalyko programa

STUDIJŲ DALYKO (MODULIO) PROGRAMA (SDP)

Modulio kodasS B Atestuotas

iki Atnaujinimo data

Mokslo šaka Progr. Registr.

Nr.

PavadinimasMOKSLINĖ TIRIAMOJI SOCIALINIO DARBO PRAKTIKA

SCIENTIFIC RESEARCH PRACTICE OF SOCIAL WORK

Būtinas pasirengimas dalyko (modulio) studijoms

Mokslinis darbas 1, Mokslinis darbas 2

Pagrindinis tikslasMokslinė tiriamoji socialinio darbo praktika yra orientuota į magistro darbo rašymą. Tikslas – įgyti naujų žinių ir gebėjimų kompleksiškai vertinti socialinio darbo paslaugas teikiančių institucijų, visų pirma dirbančių su neįgaliaisiais ir pagyvenusiais bei senyvo amžiaus asmenimis, veiklą ir socialines paslaugas teikiančių institucijų veiklos efektyvumą, siejant su klientų poreikiais; organizuoti ir teikti socialinę pagalbą šalies bei tarptautiniu mastu, atlikti lyginamąją analizę; gilinti gebėjimus sintetinti teorinį ir praktinį patyrimą; naudojant įvairias strategijas ir metodus, inicijuoti inovacijas ir parengti socialinio darbo paslaugų gerinimo planą; plėtoti reflektuojančio ir nuolat besimokančio praktiko įgūdžius.

54

Studijų rezultatų sąsajos su studijų dalyko (modulio) rezultatais bei studijų ir studentų pasiekimų vertinimo metodais

Numatomi programos studijų rezultatai

Studijų dalyko (modulio) rezultatai

Studijų metodai Studento pasiekimų vertinimo metodai

1. Geba inicijuoti, organizuoti, savarankiškai atlikti mokslinius tyrimus, interpretuoti tyrimo rezultatus tarpdalykiniu požiūriu nacionalinėje ir tarptautinėje perspektyvoje.

Baigęs šį kursą, plėtos žinias ir gebės kompleksiškai vertinti socialinio darbo paslaugas teikiančių institucijų, dirbančių su asmenimis, patekusiais į negalios situaciją, veiklą.

Individualus darbas, projektas, mokslinės literatūros, dokumentų analizė, konsultacijos, Moodle aplinka savarankiškam darbui.

Praktikos ataskaita

2. Geba taikyti tyrimo rezultatus, kurie leidžia mo-deliuoti asmenų, patekusių į nega-lios situaciją, so-cialinių problemų sprendimą, tobu-linant profesinę veiklą, diegiant inovatyvias soci-alines paslaugas ir šitaip darant įtaką neįgaliųjų socialinės inte-gracijos procesui, prisidedant prie socialinės poli-tikos įstatymų tobulinimo pagal mokslinių tyrimų rezultatus.

Plėtos gebėjimus įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų veiklos efektyvumą pagal klientų poreikius, mokės organizuoti bei teikti socialinę pagalbą, atlikti socialinių paslaugų lyginamąją analizę šalies bei tarptautiniu mastu.

Individualus darbas,

lauko tyrimas, projektas, mokslinės literatūros, dokumentų analizė, konsultacijos, Moodle aplinka savarankiškam darbui.

Praktikos ataskaita

55

3. Savo praktinėje veikloje, remda-masis moksliniais tyrimais, geba kurti inovacijas, veikti neapibrėž-tose ir komplek-sinėse situacijose, o tai labai svarbu dirbant su žmonė-mis, patekusiais į negalios situaciją, atkreipiant ypatin-gą dėmesį į sena-tvės negalią.

Mokės savo praktinėje veikloje, remdamasis moksliniais tyrimais, kurti bei inicijuoti inovacijas, parengti socialinio darbo paslaugų gerinimo planą, tam panaudodamas įvairias strategijas ir metodus.

Projektas,

lauko tyrimas,

mokslinės literatūros, dokumentų analizė, konsultacijos,

Moodle aplinka savarankiškam darbui.

Praktikos ataskaita

AnotacijaStudentas, atlikęs mokslinę tiriamąją socialinio darbo praktiką, įgis naujų žinių ir jas

plėtos bei gebės kompleksiškai vertinti socialinio darbo paslaugas teikiančių institucijų, visų pirma dirbančių su neįgaliaisiais ir pagyvenusiais bei senyvo amžiaus asmenimis, veiklą ir socialines paslaugas teikiančių institucijų veiklos efektyvumą siedamas su klientų poreikiais; gebės organizuoti bei teikti socialinę pagalbą šalies bei tarptautiniu mastu, atlikti lyginamąją analizę; gilins gebėjimus sintetinti teorinį ir praktinį patyrimą; naudodamas įvairias strategijas ir metodus, inicijuoti inovacijas ir parengti socialinio darbo paslaugų gerinimo planą; plėtos reflektuojančio ir nuolat besimokančio praktiko įgūdžius.

Laboratorinių ir praktinių užsiėmimų turinysMokslinė tiriamoji socialinio darbo praktika vyksta akademinio mobilumo principu: jungtinės studijų programos studentai vyksta į partnerių šalies instituciją, teikiančią socialinio darbo paslaugas. Kiekvienas studentas jau yra atlikęs tyrimą savo šalies pasirinktoje institucijoje, tad partnerių šalyje renkasi analogišką tikslinę tyrimo grupę ir (tas pačias socialines paslaugas teikiančią) instituciją bei joje atlieka dar vieną tyrimą, kad galėtų atlikti lyginamąją analizę. Praktikos trukmė 2,5 mėn. Priimančioje institucijoje ir partnerio universitete praktikos kuratorius organizuoja praktinę veiklą bei konsultuoja studentus, teikia kitą metodinę ar organizacinę pagalbą.

Pasibaigus mokslinei tiriamajai socialinio darbo praktikai, kiekvienas studentas pateikia praktikos ataskaitą.

Moodle aplinkoje pateikiamas praktikos instruktažas, užduočių aprašymai, literatūros sąrašas ir kooperuotų studijų aprašas.

56

Modulio paskirtisDalykų grupė (pagal krypties reglamentą)

Universitetinių studijų lygmuo

Studijų sritis arba kryptis pagal studijų finansavimo metodikąNr. Pavadinimas Pakopa Rūšis

1 Antroji Magistro 3. Socialinių mokslų studijos (išskyrus sportą ir 6 punkte nurodytas studijas)

Dalys (skyriai) ir temos (turinys)Eil . Nr.

Pavadinimas

1. Praktikos instruktažas: praktikos tikslai, uždaviniai, eiga, tyrimo ir projekto kriterijai2. Individualios konsultacijos ir savarankiškas darbas 3. Mokslinės tiriamosios socialinio darbo praktikos aptarimas

Vertinimo kriterijai Taikoma dešimtbalė kriterinė skalė ir kaupiamoji vertinimo schema.

Vertinimo metodas / vertinimo užduotis

Svoris, proc.

Vertinimo kriterijai (sąsajos su studijų rezultatais)

Praktikos atskaita

100 Praktikos ataskaitą sudaro tokios struktūrinės dalys (vertinama pagal šiuos kriterijus po 10 proc. galutinio įvertinimo): 1. Kompleksinė socialinio darbo paslaugas teikiančios institucijos reglamentuojančių dokumentų, klientų situacijų, socialinių problemų spektro ir poreikių analizė bei vertinimas;2. Kritinė paslaugų poreikio ir galimybių analizė;3. Paslaugų teikimo (socialinių problemų sprendimo) plano pristatymas;4. Asmeninių ir profesinių vertybių analizė;5. Reflektyvus savo veiklos vertinimas; 6. Institucijos, dirbančios su neįgaliaisiais ir pagyvenusiais bei senyvo amžiaus asmenimis, veiklos efektyvumo (siejant su klientų poreikių analizės ir socialinės pagalbos teikimo planu) ir inovacijų pasiūlymų pristatymas;7. Grįžtamojo ryšio su klientu socialines paslaugas teikiančioje institucijoje užtikrinimo sistemos pateikimas;8. Institucijos paslaugų kokybės gerinimo principai;9. Socialinės politikos pokyčių inicijavimo pasiūlymai atsižvelgiant į socialinės atskirties mažinimo ir darnios visuomenės raidos bei socialinio teisingumo perspektyvas; 10. Socialinio darbo tyrimo duomenų pateikimas.

57

Pagrindinė literatūra

Eil. Nr.

Literatūros šaltinio pavadinimas

Leidinio ŠU bibliotekoje Ar yra ŠU

knygyneEgz. sk. fak. metod. kab.

šifrasegz. sk.

1.Banks, S. (2006). Ethics and values in social work. Basingstoke: Palgrave

36 Ba-385

1

2.

Butin, D. W. (2010). Service-learning in theory and practice: the future of community engagement in higher education. Basingstoke: Palgrave Macmillan

378 Bu-389

1 1

3.

Judith, A. Lee (1996). The empowerment approach to social work practice. London: Jessica Kingsley

36 Le-67 1 1

4.

McDonald, C. (2006). Challenging social work: the institutional context of practice. Houndmills: Palgrave Macmilan

36 Mc-01 1

5. Coulshed, V. (2006). Social work practice. Basingstoke: Palgrave

36 Co-263

1 1

Papildoma literatūraEil. Nr.

Literatūros šaltinio pavadinimas

1.Anastas, J. W. (2010). Teaching in social work: an educators’ guide to theory and practice. New York, N. Y.: Columbia University Press

2.Doel, M. (Доэл, M.) (1995). Практика социальной работы: упражнения и методические разработки для обучения и повышения квалификации социальных работников. Москва: Аспект Пресс

3.Kirst Ashman, Karen K. (1998). Generalist practice with organizations and communities. Chicago

Koordinuojantysis dėstytojasPareigos Mokslo laipsnis, pavardė, vardas Tabelio Nr.

Visi programą dėstantys dėstytojai

PadalinysPavadinimas KodasSocialinės pedagogikos ir psichologijos katedra 0203

58

Studijų dalyko (modulio) vedimo forma Nr. 1

Semestras Studijų forma Struktūra Iš viso val. Kred.T P L K S

P 0 0 0 25 235 266 10

Dėstomoji kalbalietuvių L anglų A rusų R prancūzų P vokiečių V kita Kt.

Auditorinių užsiėmimų planas

Temos Nr. Akademinės valandos Temos Nr. Akademinės valandosT P L T P L

1. 22. –3. 4

Iš viso 6 – –

Savarankiško darbo užduočių grafikas ir jų įtaka galutiniam pažymiui

Užduoties tipas

Temos (-ų) Nr.

Iš viso, val.

Įtaka paž., %

Užduoties pateikimo (*) ir atsiskaitymo savaitė (o)

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17–20

Praktikos ataskaita

1–3 235 100 * 0

Iš viso 235 100

I VADOVASTEORIJOS IR PRAKTIKOS SĄSAJOS JUNGTINĖS II PAKOPOS SOCIALINIO DARBO

STUDIJŲ PROGRAMOS MOKSLINĖS TIRIAMOSIOS PRAKTIKOS PROCESEMokomoji knyga

Recenzentai: Kateryna Kolchenko, Liudmyla SerdiukSudarytoja Ingrida Baranauskienė

Lietuvių kalbos redaktorė Angelė PletkuvienėDizainerė-maketuotoja Vismantė Juozėnaitė

__________________________________________________

2014-03-28. 3,20 leidyb. apsk. l. Tiražas 30 vnt. Užsakymas 2860.Išleido ir spausdino UAB „BMK Leidykla“, J. Jasinskio g. 16, LT 03163 Vilnius

www.bmkleidykla.lt, info@bmkleidykla.lt