medicinos istorija

325 teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3), 325–330 p.

IMUNOLOGIJOS PRADŽIA LIETUVOJE

IMMUNOLOGY IN LITHUANIA: IN THE BEGINNING

Eglė Marciuškienė¹, Vytas Tamošiūnas²

¹UAB „Endemik diagnostika“ ²Valstybinis mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centras

¹JSC „Endemik diagnostika“²State Scienti� c Research Institute of Innovative Medical Center

SANTRAUKAReikšminiai žodžiai: imunologija, imunologijos istorija, medicinos istorija, imunologijos pradžia, Lietuva.Darbo tikslas. išnagrinėti Lietuvos imunologijos vystymosi etapus. Apžvalga apima pradinio etapo pagrindines datas, asmenis, palyginimą su pasauliniais laimėjimais. Straipsnyje apžvelgiama imunologijos istorija nuo varioliacijos iki klinikinės imuno-logijos ištakų. Skirtinga buvo varioliacijos pradžia pasaulyje ir Lietuvoje. Vakcinacijos pradžia Lietuvoje praktiškai sutapo su vakcinacija pasaulyje: E. Dženeris – 1796 metais, 1808 metais – J. Frankas ir A. Bekiu. Po Rusijos caro represinių priemonių 1832 metais po 1830–1831 metų sukilimo uždarius Vakcinacijos institutą ir Vilniaus universitetą, vakcinų gamyba ir skiepi-jimai nutrūko 50-čiai metų. Tik 1886 metais ši veikla vėl atnaujinta.

ABSTRACT Key words: immunology, history of immunology, history of medicine, beginning of immunology, Lithuania.� e aim of the article is to review Lithuanian immunology development. � e present article is related to the early develo-pment of immunology in Lithuania as well as to brief characterization of early development of immunology in the world. � is article contens history from variolation to clinical immunology. � e variolation in the world and in Lithuania had got big di� erence. � e beginning of vaccination developed step by step: the beginning in the world was in 1796 year E. Jenner, in Lithuania – 1808 year J. Frank and A. Bekiu. After czar repression in 1832 year vaccines production and vaccination in Lithuania had about 50 years lag. It was invigorated only in 1886.

Eglė MarciuškienėUAB „Endemik diagnostika“Didlaukio g. 65, Vilniuseglemarc@gmail.com

ĮVADASNuo senų laikų žmonija stengėsi kovoti su daugeliu

neišgydomų ligų. Dėl vakcinų ir kitų kovos būdų žmonės neserga kai kuriomis užkrečiamosiomis ligomis, tokiomis kaip maras, raupai ir kitomis. Naujas amžius pagimdė nau-jas ligas, susijusias su imunine sistema, kurioms gydyti rei-kia naujų vaistų ir vakcinų. Visa tai sąlygoja gilesnį žmogaus organizmo, ypač imuniteto, pažinimą. Būtent imunolo-gija – mokslas apie organizmo apsaugines sistemas, tam-pa prioritetine mokslo kryptimi. Imunologija yra esminė šiuolaikinės medicinos dalis, ir imuniteto supratimas lemia daugelio medicinos šakų progresą.

Sąvoka „imunitetas“ atsirado rusų mokslininko Iljos Mečnikovo ir prancūzų mikrobiologo Luji Pastero dėka. Tiesa, jie imunitetą suvokė kaip organizmo neimlumą tik infekcinėms ligoms, nors iš tikrųjų imunitetas – tai orga-nizmo sugebėjimas pasipriešinti, išsivaduoti iš daugybės

nepalankių veiksnių, veikiančių organizmą ir sukeliančių įvairias ligas, bei medžiagų, saugančių svetimą genetinę informaciją.

Pirmosios empirinės užuominos apie organizmo atsparumą – neimlumą infekcinėms ligoms randamos jau penktajame amžiuje prieš Kristų. 430 metais prieš Kristų Graikijos istorikas Tukididas aprašė Atėnus užklupusį marą ir pastebėjo, kad išgyvenę po ligos (tarp jų ir pats istorikas), antrą kartą ja nebesusirgdavo [1]. Tukididas veikale „Pelo-poneso karo istorijos” rašė: „Pasveikusieji rado paguodą. Iš patyrimo jie žinojo, jog nebėra ko bijoti, nes persirgusio žmogaus niekada ta liga neužklumpa antrą kartą, nebent fatališkai…” [1, 2].

Pasauliniu mastu imunologija ilgą laiką vystėsi kaip mik robiologijos sritis ir jų pradiniai etapai sutapo. Pradžioje buvo empirinis – faktų stebėjimas, vėliau – eksperimentinis ir šiuolaikinis.

Copyright © 2010 MEDICINOS TEORIJA IR PRAKTIKA. ISSN 1392-1312. All rights reserved.

medicinos istorija

326 teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3)

Lietuvos imunologijos raidoje galima būtų išskirti šiuos pagrindinius etapus: ankstyvasis (1801–1939 m.), sovieti-nis (1940–1990 m.) ir trečiasis etapas, prasidėjęs atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1991 m.) – imunologijos raida nepriklausomoje Lietuvoje.

VAKCINACIJOS UŽUOMAZGOS Viduramžiais blogos higienos ir sanitarijos sąlygos, ka-

rai ir badas buvo įvairių ligų plitimo priežastis. Tuomet ko-vai su infekcinėmis ligomis nebuvo nei vakcinų, nei vaistų, tad pagalba sergančiajam buvo tik slauga.

Raupai Kinijoje ir Indijoje siautė jau 1000 metų prieš Kristų [3]. Todėl kinai pirmieji XI amžiuje pastebėjo, kad sveikus asmenis užkrėtus nuo nesunkiai sergančių ar sveikstančių, pastarieji daugiau neužsikrečia. Šį būdą jie pa-vadino varioliacija (lot. „variola” – raupai) [2]. Nors šis me-todas pradėtas taikyti jau XI amžiuje, paplito tik XIV–XVII amžiuose, tuomet, kai raupai tapo labiausiai paplitusia in-fekcine liga. Liaudies gydytojai išdžiūvusį raupų pūlinukų turinį ar sudžiūvusius šašus (dabar tai būtų vadinama kaip antigenas) įtrindavo į sveiką žmogaus odą, gleivinę ar įpūsdavo į nosį.

Varioliacija, kaip metodas, greitai atkeliavo į Turkiją, o 1721 metais dėka anglų aristokratės ir rašytojos ledi Meri Vortli Montagiu – ir į Europą.

Britų pasiuntinio Stambule žmona ledi Meri Vortli Montagiu 1713 metais nuo raupų neteko jaunesniojo bro-

1 pav. Ledi Meri Vortli Montagiu (pagal http://www.immunisa-tion.nhs.uk/About_Immunisation/History)

lio, o po dvejų metų pati persirgo šia liga. Gyvendama Turki-joje ji susižavėjo puikiais kovos su raupais rezultatais ir 1718 metais varioliacijos būdu paskiepijo savo penkerių metų sūnų. 1721 metais sugrįžusi į Londoną paviešino galimybę apsisaugoti nuo raupų. Jos idėjomis ir žiniomis susidomėjo karališkoji šeima. Karalius Džordžas II nusprendė, kad jo vaikai turi būti paskiepyti. Tačiau iš pradžių jis norėjo sužinoti apie galimus pavojus. 1721 metų epidemijos metu karališkosios šeimos gydytojas seras Hansas Slounas atliko eksperimentus. Gavus puikius rezultatus su šešiais savano-riais kaliniais Londono kalėjime ir vienuolika našlaičių, karališkoji šeima buvo įtikinta varioliacijos efektyvumu, princesės Amelija ir Karolina buvo paskiepytos ir išgyveno [4].

Empiriniais stebėjimais paremta varioliacija dėl dažnų komplikacijų plačiai nepaplito. XVIII amžiaus viduryje an-glas D. Setonas pasiūlė saugesnį būdą, kai pūlius inokulia-cijai pradėta imti ne iš raupais sergančių, bet iš sveikiems paskiepytiems žmonėms atsiradusių pustulių. Tačiau ir šis metodas nepasiteisino ir nepaplito, nes trūko žinių apie ligų epidemiologiją, jų patogenezę, gydymą [4].

Lietuvą taip pat siaubė maro, raupų, vidurių šiltines, choleros ir kitos epidemijos. Kinijoje pradėtas varioliaci-jos būdas Lietuvos nepasiekė, tačiau savotiška varioliacija buvo taikoma ir Lietuvoje. Liaudies medicinos žinovė dr. E. Šimkūnaitė rašė, kad „senovėje lietuvės, vaikystėje persirgu-sios raupais, išsaugodavo ligos metu vilkėtus marškinius ir vėliau į juos vystydavo savo kūdikį, taip bandydamos apsau-goti jį nuo sunkios ligos” [2], nes tokiu būdu buvo perduo-damas susilpnintas antigenas, kuris padėdavo susiformuoti imunitetui dar vaikystėje.

VAKCINACIJOS PRADŽIA LIETUVOJE Anglų gydytojas Edvardas Dženeris 1780-ųjų pabaigoje

pastebėjo panašumą tarp žmonių ir karvių raupų. Šiandien apie karvių raupus žinoma tik tiek, kad anuomet taip buvo vadinama karvių tešmens liga, pasireiškianti spenelių išo-pėjimu.

Kai melžėjos papasakojo, kad užsikrėtusios karvių rau-pais nesusirgdavo žmonių raupais, jis stebėjo šiuos žmones ir įsitikino, kad tai tiesa.

1796 metais E. Dženeris atliko savo garsųjį eksperi-mentą – berniuką Džeimsą Filipą užkrėtė karvių raupais – aštuonmečiui inokuliavo nuo melžėjos Saros Nelms rankos pustulės gautą turinį. Po 6 savaičių atliko pakartotinę ino-kuliaciją su žmogaus raupais. Berniukui neišsivystė jokia reakcija [2]. Po ilgalaikių empirinių stebėjimų ir eksperi-mento E. Dženeris padarė išvadą, kad skiepijimas karvių raupais gali apsaugoti nuo tikrųjų raupų. Tai buvo pirma-sis kryžminio imuninio atsako demonstracinis atvejis, pa-rodantis efektyvų apsaugos nuo raupų kelią. E. Dženerio nuopelnas – ne tik tiksliai atliktas karvės raupų skiepijimas

medicinos istorija

327 teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3)

2 pav. Raupų pustulės (pagal http://www.columbia.edu/itc/hs/medical/pathophys/immunology/readings/ConciseHistoryIm-munology.pdf )

ir įrodymas, kad skiepai apsaugo nuo raupų, bet ir nuodug-nus šio skiepijimo aprašymas bei metodo, kaip apsisaugoti nuo infekcijos, išpopuliarinimas [5].

E. Dženerio sukurtas raupų pro� laktikos metodas pa-vadintas vakcinacija (lot. „vacca“ – karvė) [2].

Vakcinacija tapo populiari visoje Europoje ir Lietuvoje. Nors dabartiniu požiūriu vakcinos supratimas skiriasi nuo E. Dženerio laikų – tai biologinis preparatas, kurį sudaro susilpninti ar užmušti užkrečiamųjų ligų sukėlėjai arba jų gyvybinės veiklos produktai ir kuris vartojamas apsisaugoti nuo žmonių ar gyvulių užkrečiamųjų ligų. Vakcinos – tai pirmasis ir labai svarbus imunologijos, kaip atskiros mokslo šakos, laimėjimas [6].

Imunologijos pradžia Lietuvoje siejama su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu ir Vilniaus medicinos draugija (VMD).

1774 metais Vilniuje buvo įkurta Medicinos mokykla. Jai vadovauti paskirtas prancūzų gydytojas Mišelis Renjė. 1776 metais jis pasikvietė kitą prancūzų gydytoją Žaką An-tuaną Briotę [8].

1781 metais įkūrus Medicinos fakultetą, J. Briotė buvo pakviestas dėstyti operacinės chirurgijos kursą, greta kurio 1785 metais pradėjo skaityti paskaitų kursą apie skiepijimą nuo raupų – varioliaciją.

Literatūroje [5] rašoma, kad 1768 metais, beveik 30 metų iki E. Dženerio darbų, Lietuvoje medicinos daktaras Bėkleris pro� laktiškai skiepijo žmones karvių raupais. Taip pat aprašoma, kad skiepijama nuo raupų E. Dženerio pa-siūlytu būdu Lietuvoje buvo dar ir 1802 metais [2]. Šiaulių apskrities gydytojas J. A. Bernardas išleido knygelę „Prane-šimas gerbiamai publikai apie karvių raupus“. Tačiau reikš-mingiausi buvo A. Bekiu ir J. Franko darbai.

Augustas Liudvikas Bekiu – lenkų mokslininkas-higie-nistas, 1797–1824 metais Didžiosios Lietuvos Kunigaikš-tystės vyriausiojoje mokykloje dėstė patologiją, terapiją, farmakologiją, � ziologiją.

1802 metais Vilniaus universitetas nusiuntė A. Bekiu tobulintis į Angliją, kur jis išsamiai susipažino su gydytojo E. Dženerio eksperimentais [7]. Grįžęs tapo pirmuoju, pla-čiai praktikuojančiu skiepus nuo raupų. 1802 metais profe-

3 pav. Jozefas Frankas (1771–1842) – medicinos daktaras, Vil-niaus universiteto profesorius

sorius laikraštyje „Kurjer Litewski” išspausdino atvirą laišką apie vakcinaciją nuo raupų ir jos naudą [2]. 1803 metais Vilniuje jis išleido monogra� ją apie skiepus „Apie vakciną ar vadinamuosius karvių raupus“ („O wakcynie czyli tak nazwaney ospie krowiey“), praktiškai tapusia vadovėliu stu-dentams [9].

Plėtojant vakcinaciją Lietuvoje daugiausia nusipelnė Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas (1771–1842) [7].

1804 metais iš Vienos į Vilnių atvyko du žinomi Euro-poje austrų medikai – tėvas Johanas Peteris ir sūnus Jozefas Frankai [9]. Po metų išvykus Johanui Frankui, Vilniuje liko jo sūnus Jozefas. Jis vadovavo terapijos ir patologijos klini-koms.

1805 metų gruodžio 12 d. J. Frankas drauge su A. Be-kiu ir kitais bendraminčiais įkūrė pirmąją Rytų Europoje medicinos draugiją – Vilniaus medicinos draugiją (VMD). Jos vienas svarbiausių uždavinių buvo priešepideminė vei-kla [9]. Pirmininku išrinktas prof. Andrius Sniadeckis (bio-logas, medikas, chemikas ir � ziologas).

Tais pačiais metais, kai buvo įkurta VMD, Vilniaus universiteto profesorių iniciatyva buvo pradėtas leisti pe-riodinis Vilniaus miesto žurnalas „Dziennik Wileñski“ (DW) – pirmasis mokslo populiarinimo žurnalas to meto Lietuvoje, kuriame spausdinti straipsniai, skirti supažindin-ti visuomenę su įvairių mokslo sričių laimėjimais [9].

medicinos istorija

328 teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3)

Viename 1805 metais spausdintame straipsnyje A. Sniadeckis konstatavo, „jog praėjo laikas, kai reikėjo įtikinti visuomenę skiepytis karvių raupais. Tačiau problema buvo kvali� kuotų skiepytojų stoka ir paplitusi klaidinga sampra-ta”. Išsamaus straipsnio apie kovą su raupais autoriaus Mo-tiejaus Barankevičiaus nuomone, norint apsisaugoti nuo šios pavojingos ligos, kito būdo, išskyrus vakciną, nėra. Vie-no prigijusio skiepo, pasak autoriaus, pakanka apsisaugoti nuo raupų. M. Barankevičiaus manymu, komplikacijų gali kilti dėl netinkamo vakcinos naudojimo, bet ne dėl pačios vakcinos [9].

Draugijos nariai susirašinėdavo su vakcinacijos nuo raupų pradininku E. Dženeriu ir visais būdais propagavo idėją tarp vietinių gyventojų [8].

Yra išlikę įdomūs XVI–XIX šimtmečio istoriniai doku-mentai, kuriuos paskelbė Prūsijos valdžia lietuviams valstie-čiams – „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir ap-sakymai lietuviams valstiečiams“. Šie įstatymai buvo rašomi vokiečių kalba ir paskui verčiami ir spausdinami lietuviškai. Rinkinys turėjo 107 įsakus. Daugumą šių įstatymų – įsa-kų parašė Prūsijos kunigaikštis Jurgis Frederikas, Prūsijos karalius Frederikas Wilhelmas ir kt. Įsakai buvo įvairioms gyvenimo sritims, apie 10 jų – sveikatos reikalams. 1769 metais įsake pabrėžiama, kokia baisi liga yra raupai ir kiek žmonių nuo jos miršta. Duodami patarimai ir įsakoma, kad visi turi pranešti vietinei valdžiai apie sergančiuosius. 1805 metais išleistas įsakymas dėl vaikų skiepijimo nuo raupų: „Prieš ligą reikia kovoti nauju raupų skiepijimo būdu: visi – tėvai, motinos, globėjai, valstiečiai ir ponai tuojau turi nešti savo vaikus bei augintinius skiepyti nuo raupų” [3].

1808 metų gegužės 17 d. (E. Dženerio gimimo dieną) J. Frankas drauge su A. Bekiu ir kitais imunologijos pradi-ninkais Vilniuje prie Vilniaus universiteto Terapijos klini-kos įsteigė Vakcinacijos institutą [6] – kaip mokymo apie skiepus bazę studentams. Institutui vadovavo profesorius Jozefas Frankas.

Todėl gydytojai, Vilniaus universiteto auklėtiniai, buvo kvali� kuoti skiepijimo specialistai [7]. Institute taip pat buvo skiepijama nuo raupų, atliekami eksperimentiniai tyrimai, ieško ma efektyvesnių vakcinos nuo raupų paruo-šimo, skiepijimo būdų, gaminama vakcina, kuri buvo pa-klausi Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse [10]. Institutas veikė iki 1832 metų, kai po 1830–1831 metų sukilimo Rusijos caro valdžia Vakcinacijos institutą uždarė. Tuomet nutrūko skiepų gamyba bei gyventojų skiepijimai, ir netrukus prasidėjo nauja raupų epidemija. Taip pat 1832 metais caras įsakė uždaryti ir Vilniaus universitetą [10].

Kovai su raupais teliko Vilniaus medicinos draugija, taip pat aktyviai vienijosi įvairios visuomeninės organiza-cijos. Ypač pasižymėjo Masonų draugija, kuri turėjo savo skyrius Vilniuje, Ukmergėje, Raseiniuose ir kt. Raseiniuose buvo įsteigta net Vakcinacijos draugija [3].

Po Rusijos caro represijų 1832 metais, tik beveik po 50 metų, 1886-aisiais vėl buvo pradėta skiepyti nuo raupų ir ga-minti vakcinas. Tai įvyko Vilniaus Savičiaus ligoninėje. Šiam darbui vadovavo gydytojas R. Bagenskis, kuris 1896 metais Vilniuje išleido veikalą „Apie skiepijimą nuo raupų”, išdėsty-damas savo veiklos Savičiaus ligoninėje rezultatus [2].

INFEKCINĖS IMUNOLOGIJOS PRADŽIA LIETUVOJE

Moksliniai apsaugos proceso principai buvo suprasti praėjus beveik šimtmečiui po E. Dženerio atradimo. Tai padarė imunologijos, taip pat mikrobiologijos, pradininku laikomas Prancūzijos biologas ir chemikas Luisas Pasteras.

L. Pasteras patvirtino, kad infekcines ligas sukelia mikro-organizmai. Jis įrodė, kad imunizacija saugo žmones nuo ligų, o kad organizmas įgytų imunitetą ir taptų atsparus bei neimlus infekcijos sukėlėjams, reikia, kad sukėlėjas būtų susilpnintas ar kartu būdamas labai panašus į ligą sukeliantį organizmą, ir imuninė sistema išmoktų kovoti su tuo. L. Pasteras užaugino bakterijų kultūras ir atrado, kad senstančios kultūros buvo per silpnos, jog sukeltų ligą bandomiesiems gyvūnams. Bet jei jis įšvirkštė šių susilpnėjusių ar išsekintų (atenuotų) naminio paukščio choleros bakterijų vištoms, jos tapdavo apsaugotos nuo ligos. 1879 metais L. Pasteras atrado techniką, tinkamą daugeliui infekcinių ligų. Jis atskleidė bendrą imunizacijos

4 pav. Prancūzijos biologas ir chemikas Luisas Pasteras (1822–1895). (pagal http://www.immunisation.nhs.uk/About_Immu-nisation/History)

medicinos istorija

329 teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3)

principą, saugantį nuo infekcinių ligų, davė pradžią infekcinės imunologijos mokslui [2]. 1885 metais ši metodą panaudojo, kad sukurtų vakciną nuo pasiutligės. Dalis šiuolaikinių vakcinų nuo ligų, tokių kaip tymai, poliomielitas ir vėjaraupiai, yra pagrįstos būtent šiuo principu.

Kadangi imunologijos mokslas vystėsi, ir mokslininkai pradėjo suprasti daugiau apie tai, kaip atsiranda ligos, ir ki-tos vakcinos tapo pasiekiamos. 1885 metais P. Erlichas nu-statė, kad apsauga nuo sukėlėjų taip pat priklauso nuo hu-moralinių kraujo serumo faktorių. 1890 metais Emilis von Behringas (apdovanotas pirmąja Nobelio premija Fiziologi-joje ir medicinoje) ir Šibasaburas Kitasatas atrado difterijos ir stabligės antitoksinus ir parodė, kad, gyvūnams suleidus mažais kiekiais stabligės toksino, šie tapo atsparūs ligai.

Praėjus tik aštuoniolikai metų po L. Pastero atradimo, kovai su pasiutlige Lietuvoje 1897 metais gydytojas radio-logas Vaclovas Orlovskis (1868–1949) įkūrė Pastero stotį, kurioje buvo skiepyta aprašytu klasikiniu Pastero būdu. Vil-niaus Pastero stotis buvo viena iš dešimties seniausių Paste-ro stočių Europoje ir 1913 metais higienos parodoje Peter-burge gavo sidabro medalį [3]. Joje buvo ne tik gaminamos vakcinos ir nemokamai skiepijami nuo pasiutligės, raupų Lietuvos ir Latvijos gyventojai, bet ir atliekami moksliniai tyrimai [7], kurių rezultatai skelbiami vietinėje ir užsienio spaudoje. V. Orlovskis stočiai vadovavo iki 1945 metų, pa-rašė darbų vakcinacijos klausimais, Vilniaus Pastero stoties istoriją.

Kovai su epidemijų pro� laktika buvo reikalingos labo-ratorijos. 1887 metais įkurta pirmoji žinybinė Chemijos ir bakteriologijos laboratorija [11].

Svarbų vaidmenį infekcinės imunologijos raidoje taip pat atliko Kauno valstybinis higienos institutas, kuris veikė po Pirmojo pasaulinio karo (1918–1940 m.). Šiame institu-te buvo daromi bakteriologiniai diagnostiniai ir serologiniai ūmių ir lėtinių infekcinių ligų tyrimai, taip pat bakteriolo-giniai ir higieniniai aplinkos, bio cheminiai kraujo ir sme-genų skysčio tyrimai, raupų, pasiutligės vakcinos tyrimai ir gamyba, taip pat skiepijami žmonės.

1918 metais pradėta kurti Lietuvos veterinarinė tarny-ba. Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos skyriaus vedėjas daktaras Elijošius Nonevičius ėmė rūpintis bakteriologijos laboratorijos steigimu Vilniuje. Jis puikiai suprato, kad to-kia institucija yra būtina kovai su gyvūnų užkrečiamosiomis ligomis. 1920 metų gruodžio mėnesį buvusiame Marvos dvare buvo įsteigta speciali serologijos ir bakteriologijos la-boratorija – Marvos priešmarinė stotis. Ši stotis laikytina būsimojo Serologijos instituto užuomazga. Priešmarinės stoties pagrindinė užduotis buvo gaminti imuninį serumą. Taip pat buvo atliekami bakteriologiniai tyrimai. 1924 me-tais stotis uždaryta. Buvusios stoties pagrindu įkurta Vals-tybinė veterinarinės bakteriologijos laboratorija Šančiuose, Kauno priemiestyje. Čia ji veikė iki 1933 metų [12].

Laboratorija vykdė svarbius uždavinius: 1) tyrė maisto produkto tinkamumą žmonių maistui ir patologinę me-džiagą užkrečiamosioms ligoms diagnozuoti (taikyti bakte-riologiniai, serologiniai, cheminiai, histologiniai metodai); 2) gamino serumus, skiepus ir kitus biologinius preparatus, naudojamus diagnostikai, pro� laktikai, kovai su gyvūnų užkrečiamosiomis ligomis.

1933 metais laboratorijos pagrindu įsteigtas Valstybinis veterinarinės bakteriologijos institutas. Institute įkurtas ats-kiras Serologijos skyrius. Jame buvo gaminami biologiniai preparatai – vakcinos (skiepai), imuniniai serumai, įvairūs diagnostikumai. Dalis produkcijos buvo eksportuojama į užsienį [12]. 1939 metais suformuoti du padaliniai – vete-rinarijos ir medicinos, kur numatyta gaminti ir medicini-nius biologinius preparatus. 1936 metais, reorganizuojant institutą, įkurta Veterinarijos akademija. Serologijos skyrius tapo Serologijos institutu, kuriam vadovavo daktaras Petras Radvila. Jo iniciatyva pradėta vystyti vakcinų, serumų ir antitoksinų, skirtų žmonėms gydyti, gamyba. 1946 metais sovietinė valdžia Serologijos institutą uždarė, gamybą nu-traukė [12].

1922 metais Kauno universiteto Medicinos fakultete buvo įkurta Higienos-bakteriologijos katedra. Jai iki 1934 metų vadovavo medicinos daktaras, profesorius, gydytojas higienistas bakteriologas Antanas Jurgeliūnas. Tais pačiais 1922 metais profesorius A. Jurgeliūnas pradėjo dėstyti pir-mąjį medicininės mikrobiologijos kursą, kartu ir infekcinės imunologijos žinias Lietuvoje.

Vladas Lašas 1924 metais išvyko stažuotis į Lozanos universitetą pas Morisą Artiusą. Ten jis įsisamonino ana-� laksijos tyrimų metodus ir atliko tyrimus, kuriuos grįžęs į Lietuvą papildė ir apibendrino. 1926 metais V. Lašas iš-leido monogra� ją „Ana� laksija“ (eksperimentiniai tyrimai), kurią pirmasis Lietuvoje apgynė kaip disertaciją medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti. Tai buvo alergologijos Lie-tuvoje pradžia [13].

KLINIKINĖS IMUNOLOGIJOS PRADŽIA LIETUVOJE

Ypač daug prie imuniteto studijų prisidėjo Vytautas Girdzijauskas, profesoriaus A. Jurgeliūno mokinys, taip pat tapęs profesoriumi [5]. Gavęs paramą, stažavosi Pastero ins-titute Paryžiuje, Vienoje, Berlyne ir pasirengė moksliniam bei pedagoginiam darbui. 1939 metais Austrijoje apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, skirtą endokrininių liaukų poveikiui organizmo apsaugos nuo bakterijų siste-mos veiklai tirti „Lytinių liaukų, skydinės liaukos, jų hor-monų ir gl. Parathyreoideae įtaka agliutininams susidaryti”. Tai buvo svarbi ir gana nauja – klinikinės imunologijos – kryptis.

Profesoriaus V. Girdzijausko žinios ir mokslinė patirtis leido numatyti itin aktualią Lietuvai problemą: patogeninių

medicinos istorija

330 teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3)

mikroorganizmų infekcijos ir žmogaus apsaugos sistemos veiklą. V. Girdzijauskas savo ir mokinių darbais davė pra-džią tuo metu naujoms klinikinės mikrobiologijos ir imu-nologijos kryptims, kurios išsišakojo į daugybę ir šiandien svarbių bei perspektyvių medicinos sričių [14].

APIBENDRINIMAS Apžvalga apima pradinio etapo pagrindines datas, as-

menis, palyginimą su pasauliniais laimėjimais. Straipsnyje apžvelgiama imunologijos istorija nuo varioliacijos iki klinikinės imunologijos ištakų. Skirtinga buvo varioliacijos istorija pasaulyje ir Lietuvoje. XI amžiuje Kinijoje užgimusi, o XVIII amžiuje pasiekusi Europą, Lietuvoje varioliaci-ja taip ir nebuvo pradėta taikyti. Vakcinacija pasaulyje prasidėjo nuo E. Dženerio 1796 metais, Lietuviai atsiliko tik dešimtmečiu – A. Bekiu (1803 metais monogra� ja „Apie vakciną ir vadinamuosius karvių raupus”) ir J. Franko dar-bai (1808 metais įsteigtas Vakcinacijos institutas). Tačiau Rusijos caro valdžiai 1832-aisiais po 1830–1831 metų su-kilimo uždarius Vakcinacijos institutą ir Vilniaus universi-tetą, vakcinų gamyba ir skiepijimai nutrūko 50-čiai metų. Tik XIX amžiaus pabaigoje vėl prasidėjo aktyvūs darbai, kai 1886 metais Vilniaus Savičiaus ligoninėje pradėta skiepyti nuo raupų ir gaminti vakcinas. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje infekcinės ir klinikinės imunologijos pradžia Lietuvoje, palyginti su ištakomis pasaulyje, atsiliko tik 20 metų.

LITERATŪRA1. � e History of the Peloponnesian War of � ucydides, trans.

David Grene, Chicago: University of Chicago Press, 1989, 115–118

2. Adomaitienė D, Janulevičiūtė N, Kazakevičius R, Vaičiuvėnas V. Klinikinės imunologijos įvadas. Šviesa (Kaunas), 2001 .

3. Budrys M. Medicinos išsivystymo raida Lietuvoje XV–XX šim-tmečiuose. Iš http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=7963&Itemid=502

4. Stankūnas S. Skiepai: naudingi ar žalingi? Iš http://cdn.uber.lt/ng/sveikata/1259701686_skiepai.pdf.

5. Usonis V. Skiepai: naudingi ar žalingi? Dialogas su anonimu. Pediatrija, 2004–3 (11), 15–25.

6. Tamošiūnas V. Imunologija – senas ir jaunas mokslas. Mokslas ir Lietuva, 1992/2–3, 19–27.

7. Tamošiūnas V, Katkuvienė J. Imunologijos raida Lietuvoje. La-boratorinė medicina 1999–3, 3–11.

8. Vilniaus universitetas 1579–2004. Iš http://www.vu.lt/site_� -les/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf

9. Prašmantaitė A. Vilniaus universitetas ir medicinos žinių sklaida pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais. Medicinos teorija ir praktika, 2003–3, 224–226.

10. Jankauskas R. Higienos institutui – 200 metų. Mokslas ir gyve-nimas, 2008–11, 18–9.

11. Andriušis A. Vilniaus miesto analitinės stoties steigimas ir veikla 1908–1915 metais. Laboratorinė medicina, 2010–4(40), 243–6.

12. Arnastauskienė T , Jakimavičius A. Biologinių-veterinarinių pre-paratų gamybos ištakos Lietuvoje. Ekologija, 2004–4, 67–72

13. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidy-bos institutas, 2007–11, 554.

14. Rubikas J. Vytautas Girdzijauskas. Minint 100-ąsias gimimo metines. Mokslo Lietuva. 2004–12(32), 17.

Gautas 2010 m. balandžio 7 d., aprobuotas 2010 m. liepos 20 d.Submitted April 7, 2010, accepted July 20, 2010.