LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Laura Malyšovaitė

Inkstų funkcijos nepakankamumai šunims: požymiai,

diagnostikos, gydymo ypatumai ir baigtys

Renal failure in dogs: symptoms, diagnostics, treatment

peculiarities and results

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Aidas Grigonis

Kaunas 2016

2

DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Inkstų funkcijos nepakankamumai

šunims: požymiai, diagnostikos, gydymo ypatumai ir baigtys“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4

SUMMARY ........................................................................................................................................ 4

SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 6

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................... 8

1.1. Inkstų anatomija ........................................................................................................................... 8

1.2. Ūmus inkstų nepakankamumas .................................................................................................... 9

1.3. Lėtinis inkstų napakankamumas ................................................................................................ 13

2. MEDŽIAGOS IR METODAI .................................................................................................... 22

3. REZULTATAI ........................................................................................................................... 24

4. REZULTATŲ APTARIMAS .................................................................................................... 38

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 43

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 44

PADĖKOS ......................................................................................................................................... 47

4

SANTRAUKA

Inkstų funkcijos nepakankamumai šunims: požymiai, diagnostikos, gydymo ypatumai ir

baigtys

Laura Malyšovaitė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas buvo išanalizuoti inkstų funkcijos nepakankamumo šunims priežastinius

veiksnius, diagnostikos priemones bei gydymo ypatumus. Jo metu išsikelti uždaviniai apėmė

dažniausių etiotropinių faktorių apžvelgimą, diagnostikos metodų bei gydymo ypatumų

išsiaiškinimą. Darbą sudaro 47 puslapiai, juose yra 2 lentelės ir 19 paveikslėlių.

Tyrimas truko nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. Jo metu 2–jose klinikose

rinkti duomenys apie šunų inkstų nepakankamumus. Dalyvauta ir padėta diagnozuojant susirgimus

bei parenkant gydymą. Nustatyti 39 inkstų nepakankamumo atvejai. Gauti duomenys apdoroti

naudojant Microsoft Exel (2013) programą. Baigus tyrimą gauti rezultatai parodė, kad tyrimo metu

šunų inkstų nepakankamumai sudarė 33 proc. visų urologinių susirgimų. Pagal priežastis,

klinikinius požymius ir patologijas išskiriamas lėtinis (76,9 proc.) ir ūminis (23,1 proc.) inkstų

funkcijos nepakankamumas. Lėtinis inkstų nepakankamumas dažniausiai pasitaikė vyresnio

amžiaus šunims. Jo gydymo procesas buvo ilgas ir sunkus, o efektyvumas sudarė tik 30,8 proc.

Tyrimo metu daugiau pacientų (69,2 proc.) nugaišo arba buvo eutanazuoti.

Raktažodžiai: inkstai; ūmus nepakankamumas; lėtinis nepakankamumas; diagnostika; gydymas

SUMMARY

Renal failure in dogs: symptoms, diagnostics, treatment peculiarities and results

Laura Malyšovaitė

Master`s Thesis

The aim of the work was to analyse causal factors of renal insufficiency in dogs, means for

diagnostics and treatment characteristics. Tasks raised in the work included overview of the most

frequent etiotropic factors, detection of diagnostic methods and treatment characteristics. The work

consists of 47 pages, they are 2 tabular and 19 pictures.

Research lasted from February, 2014 to September, 2015. During the research, data on renal

failure in dogs were gathered in two clinics. It was participated and helped in diagnosing diseases

5

and selecting treatment. 39 cases of renal failure were established. Data received were treated using

Microsoft Excel (2013) programme. Having finished the research, the results received showed that

at the time of research renal failure in dogs comprised 33 % of all urologic diseases. According to

reasons, clinical symptoms and pathologies chronic (76,9 %) and acute (23,1 %) renal failure is

discerned. Chronic renal failure was most often met in senior dogs. Treatment process was long and

difficult and efficiency comprised only 30,8 %. More patients (69,2 %) died or were euthanized

during the research.

Key words: renal; acute failure; chronic failure; diagnostics; treatment

6

SANTRUMPOS

LIN – lėtinis inkstų nepakankamumas

ŪIN – ūmus inkstų nepakankamumas

AKF – angiotenziną konvertuojantis fermentas

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

BUN – kraujo azotinės medžiagos

CREA – keatininas

GGT – gama–gliutamiltransferazė

PTH – paratiroidinis hormonas

ADH – antidiuretinis hormonas

7

ĮVADAS

Inkstai yra svarbiausi šalinimo sistemos organai, kurie atlieka medžiagų apykaitos produktų

šalinimo bei endokrininę funkcijas ir palaiko organizmo vandens, elektrolitų ir rūgščių–šarmų

balansą.

Šunims, kaip ir kitiems gyvūnams, dėl įvairių priežasčių sutrikus inkstų funkcijai, vystosi

inkstų funkcijos nepakankamumas. Pagal patologinių procesų greitį jis skirstomas į ūmų arba lėtinį.

ŪIN išsivysto staiga, dažniausiai įvairiems toksinams pažeidus inkstų parenchimą, o lėtinis - dėl

ilgą laiką veikiančių žalingų procesų. Vyresnio amžiaus šunims dažniausiai diagnozuojamas lėtinis

III ar IV stadijos inkstų nepakankamumas.

Savininkai dažnai nekreipia dėmesio į pirmuosius simptomus: polidipsija, poliurija, vėmimą,

todėl inkstų funkcijos nepakankamumas dažniausiai diagnozuojamas pasireiškus pirmiesiems

uremijos požymiams. Deja, tuomet liga jau būna pažengusi. Diagnozė nustatoma atliekant klinikinę

apžiūrą, laboratorinius kraujo bei šlapimo tyrimus ir inkstų vizualinius tyrimus. Jei savininkai į

veterinarijos gydytojus kreiptųsi laiku, būtų anksčiau nustatyta diagnozė ir pradėtas tinkamas

gydymas.

Tai svarbu, nes inkstų funkcijos nepakankamumo gydymo procesas trunka ilgai. Jis susideda

iš skysčių terapijos, medikamentų naudojimo ir specialių dietų. Nėra vieno tinkamiausio gydymo

nuo LIN, pažeisti inkstai neregeneruoja, tačiau anksti pradėjus gydymą šuns gyvenimas pratęsiamas

net keleriais metais. Neretai savininkai piktinasi, kad po ilgo gydymo nebūna tokių rezultatų, kokių

jie tikėjosi, ir nenorėdami „kankinti“ savo augintinio renkasi eutanaziją.

Darbo tikslas – išanalizuoti šunų inkstų funkcijos nepakankamumo priežastinius veiksnius,

diagnostikos priemones bei gydymo ypatumus.

Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti dažniausius etiotropinius faktorius, sąlygojančius inkstų funkcijos

nepakankamumą.

2. Išanalizuoti sindromo diagnostiką.

3. Išanalizuoti diferenciacijai taikomus metodus.

4. Išanalizuoti šunų gydymo nuo inkstų funkcijos nepakankamumo principus ir ypatumus.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Inkstų anatomija

Inkstai (nephros) − rausvai rudos spalvos organai, esantys juosmens srityje abipus stuburo (1).

Pagrindinė jų funkcija − filtruoti kraują ir iš organizmo pašalinti kenksmingus medžiagų apykaitos

produktus. Inkstai reguliuoja rūgščių–šarmų pusiausvyrą, palaiko vandens ir elektrolitų kiekį

organizme. Jie taip pat išskiria eritropoetiną (2, 3), kuris stimuliuoja eritrocitų gamybą kaulų

čiulpuose, ir reniną, kuris atsakingas už normalaus kraujo spaudimo palaikymą (2). Vidutinio

dydžio šunų inkstai būna apie 6−9 cm ilgio, 4−5 cm pločio ir 3−4 cm storio, sveria 25−35 g.

Inkstų padėtis. Jie guli šiek tiek įstrižai. Ties stuburu, tarp inkstų, eina aorta ir užpakalinė

tuščioji vena (v. cava caudalis). Liesiems gyvūnams galima palpuoti inkstus, ypač gerai

apčiuopiamas kairysis inkstas. Kraniolateralinis kairiojo inksto paviršius liečiasi su

dorsomedialiniu blužnies paviršiumi, taukine ir skrandžio sienele (curvatura major). Inksto priekinė

dalis jungiasi su kairiąja kasos skiltimi ir antinksčiu. Patelių kairysis inkstas jungiasi su mažąja

gaubtine žarna ir plačiuoju gimdos raiščiu (mesovarium). Patinų kairysis inkstas jungiasi su

antinksčiu, gaubtine žarna ir dvylikapirštės žarnos dalimi. Priekinė inksto dalis apie 5 cm nutolusi

nuo paskutinio šonkaulio (1). Dešiniojo inksto priekinė dalis liečiasi su kaudaline kepenų skiltimi

(1, 4) ties 13 šonkauliu. Inkstas gali šiek tiek keisti savo padėtį priklausomai nuo skrandžio

prisipildymo laipsnio, o pas pateles priklausomai ir nuo gimdos išsiplėtimo. Gali liestis prie

diafragmos. Priekinė dalis, kaip ir kairiojo inksto, jungiasi su antinksčiu. Dešinysis inkstas yra

arčiau užpakalinės tuščiosios venos ir liečiasi su gaubtine žarna (1). Fibrozinė kapsulė (capsula

fibrosa) dengia inkstų paviršių. Ji taip pat dengia inkstų kraujagysles ir nervus, prieš jiems praeinant

pro inksto vartus. Ji lengvai nusilupa nuo inksto paviršiaus (5, 1). Be fibrozinės kapsulės inkstus

dengia ir riebalinė kapsulė (capsula adiposa).

Kiekviename inkste skiriamos priekinė (cranial), užpakalinė (caudal), vidinė (medial), išorinė

(lateral) pusės (1). Vidinėje inkstų pusėje yra įdubimas − inkstų vartai (hilus renalis). Jie sudaryti iš

šlapimtakio, inksto arterijų, venų, limfagyslių ir nervų (6, 4). Viršutinė inkstų dalis, kuri liečiasi su

juosmens raumenimis, padengta riebaline kapsule.

Inkstų struktūra. Skiriamos inkstų žievinė (cortex renis) ir šerdinė (medulla renis) dalys.

Perpjovus inkstą išilgai matoma „grūdėta“ žievinė dalis dėl joje išsidėsčiusių nefronų. Žievinės ir

šerdinės dalių santykis 1:1. Šerdinė dalis baigiasi inkstų geldele (1). Inksto geldelė (pelvis renalis)

yra piltuvėlio formos struktūra, ji gauna šlapimą iš inkstų taurelių ir perduoda jį į šlapimtakį (7, 1).

Inkstų taurelės yra pailgos formos. Jos išsiplėtusios dorsaliai ir ventraliai per inksto parenchimą

9

suformuoja divertikulus. Dažniausiai yra 5−6 tokie išsiplėtimai iš kiekvienos pusės. Į inkstų taureles

atsiveria inkstų piramidžių speneliai (1, 5).

Nefronai − funkcinė inkstų parenchimos dalis (2, 6). Jie sudaryti iš kūnelio ir vamzdelio

formos kanalėlio (5). Jie dalyvauja šlapimo gamyboje. Šuns inkstuose yra maždaug 415 000

nefronų (6, 3). Kiekvienas nefronas prasideda dvisluoksne Bowman`o glomerulų kapsule (capsula

glomeruli) (4, 5), kurioje yra iš kraujagyslių sudarytas „kamuoliukas“ (5). Glomerulai išsidėstę

žievinėje dalyje, nuo glomerulų einantys kanalėliai pereina į šerdinę dalį: proksimaliniai

vingiuotieji, proksimaliniai tiesieji, Helnės kilpą sudarantys, distaliniai tiesieji ir distaliniai

vingiuotieji (5).

Kraujas kraujagyslėmis į inkstus patenka iš aortos, per arterijas, segmentines arterijas,

tarpskiltines (a. interlobares), tarpskiltelines arterijas (a. interlobulares) ir įtekamosiomis

arteriolėmis į kiekvieno glomerulo kapiliarus. Taip inkstai gausiai aprūpinami krauju. Tokia pat

seka kraujas išteka iš inkstų pro venules į tarpskiltelines, tarpskiltines venas. Iš jų į inkstų veną ir į

tuščiąją veną (vena cava caudale) (1).

1.2. Ūmus inkstų nepakankamumas

Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas apibūdinamas staigiu kreatinino ir šlapalo kiekio

padidėjimu kraujo serume ir pasireiškusia uremija. Taip pat sutrinka elektrolitų, rūgščių–šarmų ir

skysčių balansas. Šiuo atveju labai svarbus ankstyvas ligos nustatymas. Lengvos klinikos ūminis

inkstų funkcijos nepakankamumas gali būti nenustatomas tol, kol netampa LIN. Kitais atvejais

anksti nesuteikus pagalbos dauguma pacientų nugaišta. ŪIN pagal priežastis skiriamas į

priešinkstinį, inkstų ir poinkstinį.

Priežastys. Priešinkstinio ŪIN metu dėl dehidratacijos, šoko ar žemo kraujo spaudimo

sumažėja glomerulų filtracijos greitis. Pašalinama mažiau azotinių medžiagų. Iš pradžių inkstai

prisitaiko ir toliau šalina nereikalingas azotines medžiagas, gali būti pastebima oligurija (8). Ilgai

besitęsianti hipoperfuzija (dėl žemo kraujo spaudimo) (9) glomeruluose sukelia ischeminę nefrozę

ir inkstų kanalėlių nekrozę. Poinkstinio ŪIN priežastys gali būti tokios: inkstų sumušimas,

akmenligė, šlaplės nepraeinamumas, šlapimo takų plyšimas. Dėl to vyksta organizmo

apsinuodijimas (8). Inkstinis ŪIN sukeliamas įvairių patologijų, pasireiškusių inkstų parenchimoje.

Dažniausiai tai nefrotoksinės, ischeminės priežastys ir nefritą sukeliantys veiksniai.

Nefrotoksinėmis laikomos: antimikrobinės medžiagos (aminoglikozidai, dehidratuotiems

pacientams skiriami sulfonaminai) (8, 7, 3), vynuogės ar razinos (10), variklių aušinimo skystis

(etilenglikolis), kai kurie lelijinių šeimos augalai (11), hiperkalcemija, chemoterapiniai preparatai,

sunkieji metalai ar mikotoksinai (8). Taip pat yra nustatyta atvejų, kai šunis šeriant prastu

10

(ekonominės klasės) ėdalu, kuriame yra padidinta melamino koncentracija, sukeliami negrįžtami

inkstų pažeidimai (12). Inkstų ischemijos priežastys: dehidracija, traumos, chirurginės procedūros

(3), anestezija, sepsis, hemolizė, šilumos smūgis, šokas, AKF inhibitoriai, kraujavimas, nudegimas,

NVNU. Nefritą sukeliantys veiksniai gali būti: leptospirozė, ūmus bakterinis pielonefritas (8) ir

Borrelia spp. sukeltas (3) greitai progresuojantis nefritas.

Nefrotoksinės priežastys sukelia ūmią inkstų kanalėlių nekrozę. Pirmiausiai pažeidžiamos

natrio rezorbciją atliekančios kanalėlių dalys. Sumažėjus spindžiui likusiuose kanalėliuose susidaro

didesnis slėgis. Normaliai nebevyksta pirminis šlapimo filtravimas (sumažėjęs glomerulų

pralaidumas, į glomerulą įeinančių kraujagyslių vazokonstrikcija (susiaurėjimas)). (1pav.)

1pav. Sveiko ir ŪIN nefrono filtracija (8) 68psl.

A dalis parodo sveiką nefroną ir jame vykstančią filtraciją. Filtracijos greitis paprastai yra vienodas

ir nekintantis. Sveikų inkstų kanalėlių epitelis apsaugo, kad skystis neištekėtų pro kanalėlius. B

dalis rodo įtekančių arteriolių susiaurėjimą, dėl kurių filtracija glomeruluose labai sumažėja.

Sumažėjęs spaudimas gali sukelti azotemiją ir oliguriją. Taip pat sumažėja deguonies kiekis

kanalėlių ląstelėse ir vystosi ūmi kanalėlių nekrozė.

Ischemija labiausiai pažeidžia inkstų žievinę dalį. Šioje vietoje ilgai užsitęsus kraujo

„trūkumui“ sutrinka ląstelių energijos gamyba ir prarandamas ląstelių vientisumas. Tokius pat

pakitimus, tik sunkesnius, sukelia ir nefrotoksinės priežastys. Nefronai, kurie kompensuoja pažeistų

sričių filtraciją, tampa jautresni toksinų poveikiui.

Klinikiniai požymiai. Priešinkstinio ŪIN: oligurija, letargija, anoreksija (3, 8),

nepakankamumą sukėlusių priežasčių (dehidracija, šokas, žemas kraujo spaudimas) klinika:

11

polidipsija, apatija, galimas alpimas, šviesios gleivinės, vėmimas, ilgas kapiliarų prisipildymo

greitis, įdubusios akys (8). Poinkstinis ŪIN pasižymi anoreksija, vėmimu (8, 3). Pilvo ertmėje

persipildžiusi šlapimo pūslė. Dėl hiperkalemijos pasireiškia bradikardija, nerimas. Pastebimas

sumažėjęs šlapimo kiekis, nenoras judėti. Galima pastebėti hematuriją, padidėjusi troškulį. Inkstinio

ŪIN požymiai: anoreksija, letargija, dehidratacija, vėmimas, diarėja, polidipsija, poliurija.

„Remiantis klinikiniais tyrimais, apie 18 proc. pacientų pasireiškia anurija, 43 proc. oligurija

(šlapimo kiekis 0,1−1 ml/kg/h), 25 proc. normalus šlapimo išsiskyrimas (1−2 ml/kg/h), o apie 14

proc. pasireiškia poliurija (šlapimo kiekis > 2 ml/kg/h)“ (8). Sumažėjęs aktyvumas ir pakitusi

laikysena siejama su inkstų skausmingumu.

Diagnostika. Priešinkstinio ŪIN: atliekant klinikinę apžiūrą dėl dehidracijos pastebimas

sumažėjęs odos elastingumas, išsausėjusios gleivinės. Palpuojant inkstai neskausmingi, nepadidėję

(8). Atliekamas šlapimo tankio matavimas su refraktometru. Šlapimas tampa mažai koncentruotas,

žemo sant. tankio, matoma proteinurija (13). Gali būti atliekami rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai.

Patvirtinus neinkstinės kilmės inkstų funkcijos nepakankamumą, ieškoma, kuriai organų sistemai

sutrikus pasireiškė minėti klinikiniai požymiai. Poinkstinio ŪIN klinikinės apžiūros metu

apčiuopiama persipildžiusi šlapimo pūslė, gyvūnas elgiasi neramiai. Matomi dehidratacijos

požymiai (8). Kraujo biocheminių tyrimų rezultatai parodo BUN, CREA, fosforo, kalio, kalcio

koncentracijų pakitimus kraujyje. Šlapimo tyrimas beveik visada parodo hematuriją ir proteinuriją

(9). Jei pažeidimai senesni, dėl uždegiminių procesų randama leukocitų (8). Ventrodorsalinė

rentgeno nuotrauka parodo, ar inkstų dydis ir forma pakitę, o ultragarso tyrimu įvertinama struktūra

(14). Inkstinio ŪIN klinikinės apžiūros metu gali būti nustatomas ureminis burnos gleivinės

išopėjimas, anemiškos gleivinės. Dėl nefrito pakyla kūno temperatūra. Palpuojant inkstai būna

skausmingi, padidėja. Auskultuojant širdį girdima bradikardija. Kraujo ir šlapimo tyrimai daromi

prieš gydymą skysčiais ir medikamentais, nes tai gali turėti įtakos tyrimų rezultatams (8).

Morfologinis kraujo tyrimas parodo, ar yra mažakraujystė. Ją sukelia sutrikusi eritropoetino gamyba

(8, 5, 15). Mažakraujystė pasireiškia greičiau, jei be sumažėjusios eritrocitų gamybos dalies jų

netenkama dėl ureminių skrandžio opų. Kraujyje padaugėja retikuliocitų. Normali arba stresinė

leukograma. Pasireiškus nefritui leukogramoje stebimas branduolio poslinkis į kairę (8). Šlapimo

tyrimas gali parodyti proteinuriją, hematuriją ar gliukouriją (9). Esant santykiniam tankiui (1,007–

1,017) šlapimas tampa mažai koncentruotas. Šlapime atsiradusios įvairios nuosėdos (epitelinių

ląstelių, leukocitų, ypač esant pionefritui, eritrocitų) rodo inkstų pažeidimą (13). Biocheminiai

kraujo tyrimai: dėl dehidracijos gali pakilti bendro baltymo koncentracija kraujyje. Didelės CREA

ir UREA koncentracijos kraujo serume (8). Staigūs CREA, UREA ir fosforo koncentracijų

padidėjimai (10) siejami tik su ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu, o esant lėtiniam inkstų

nepakankamumui staigių koncentracijų pasikeitimų nepastebima. Ūmiam inkstų nepakankamumui

12

būdinga aukšta ar normali kalio koncentracija (>5,5 mmol/l) ir padidėjusi fosforo koncentracija (>6

mmol/l). Ūmi hiperfosfatemija gali būti siejama ir su navikais ar didelėmis traumomis. Šlapime

padaugėja fermentų. Šlapimo GGT kyla proporcingai didėjant inkstų pažeidimui. Jis gali būti

paskaičiuojamas pagal šlapimo GGT– kreatinimo santykį. Taip pat galima tirti N–acetil–

gliukozamino (NAG) ir ß–gliukuronidazės kiekius šlapime. Tokie fermentų tyrimai galėtų padėti

ankstyvai inkstų funkcijos nepakankamumo diagnostikai. Inkstų echoskopija ryškių dydžio ar

formos pakitimų neparodo. Serologiniai tyrimai padeda, jei ŪIN priežastys yra leptospirozė ar

Borrelia spp. (8) Inkstų biopsija padeda patvirtinti inkstų pažeidimus ir parodo, tai ūmus ar lėtinis

procesas. Atliekamas histopatologinis tyrimas. Mėginys imamas iš žievinės dalies,

mikroskopuojamas. Tai pavojinga ir sunkiai atliekama procedūra, po kurios gyvūnas kurį laiką būna

stebimas, galimos komplikacijos (16). Ši procedūra gali būti naudinga stebint gydymo efektyvumą.

Gydymas. Laiku nustačius ir pašalinus priežastį taikoma palaikomoji terapija. Nors ji trunka

ilgai ir nebeatsistato pažeistos inkstų sritys, tačiau tai vienintelis būdas apsaugoti likusias inkstų

struktūras, išvengti ureminių krizių. Dažniausiai gydoma ilgiau nei 3 savaites. Jų metu BUN,

CREA, fosforo koncentracijos susinormalizuoja. Atstatomas rūgščių–šarmų ir elektrolitų balansas.

Po didelių inkstų pažeidimų kreatinino ir šlapalo koncentracijos visiškai neatsistato, tačiau dalinai

pagerėja. Vėliau atsiradus inkstų fibrozei gali vystytis lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas.

Skiriami medikamentai, kurie nepasižymi nefrotoksiniu poveikiu (8). Pirmiausiai galima skirti

skysčių ir mažinti dehidraciją (dehidracija proc. X kūno svoris kg) (17). Stebėti išsiskiriantį

šlapimą. Dėl skysčių terapijos mažėja oligurija ir išskiriamo šlapimo kiekis tampa normalus (2-5

ml/kg/val) (8). Skysčių terapijai yra naudojamas 0,9 proc. NaCl arba Ringerio tirpalas (8, 17).

Pasireiškus hiperkalemijai skiriamas natrio hidrokarbonatas, 20−30 proc. gliukozė arba 10 proc.

kalcio gliukonato tirpalo, kurie sumažina, o vėliau panaikina hiperkalemijos sukeltus organizmo

sutrikimus. Pasireiškusi hiperfosfatemija (blogėja šalinimo funkcija, inkstus veikia toksiškai ir

skatina audinių mineralizaciją bei veikia vazokonstrikciškai) lengvinama mažinant fosforo kiekį

pašare arba naudojant fosforą surišančias medžiagas. Atstačius skysčių balansą galima skirti

diuretikų, kurie užtikrina didesnio šlapimo kiekio pašalinimą, tačiau nesumažina BUN

koncentracijos kraujyje (8). Osmosiniai diuretikai: manitolis (0,25−0,5 g/kg) pasižymi geresniu

poveikiu nei NaCl, tačiau per didelis kiekis veikia nervų sistemą (18). Naudojami benzotiadiazino

dariniai ir „kilpiniai“ diuretikai: furozemidas (1−2 mg/kg) vienas − dažniausiai naudojamų, esant

ŪIN. Jis mažina Na rezorbciją Henlė kilpoje ir išplečia kraujagysles. Kalio išsiskyrimą mažinančių

diuretikų naudoti negalima, nes jie gali sukelti hiperkalemiją. Speciali dieta nepasižymi dideliu

efektyvumu, tačiau taip pat turi teigiamą poveikį. Kraujospūdžio reguliavimas svarbus mažinant

nefronų žalojimą.

13

Gydymo efektyvumas labai priklauso nuo priežasties ir pažeidimo laipsnio. Sėkmingo

gydymo rezultatas − kraujyje sumažėja BUN, CREA ir fosforo kiekiai, kalio koncentracija normos

ribose, šuo nevemia, atsiranda apetitas, išskiriamas normalus šlapimo kiekis ir pagerėja bendra

organizmo būklė. Gydymas nepavyko, jeigu BUN, CREA ir fosforo koncentracijos, nepaisant

skysčių terapijos, išlieka aukštos, uremijos požymiai tik stiprėja, mažakraujystė sunkėja dėl

atsiradusiu opų skrandyje. Paskutinė sunkių pacientų gydymo galimybė − taikyti hemodializę. Jos

metu šalinami medžiagų apykaitos produktai ir perteklinis vanduo. Tai sudėtinga, brangi ir retai

taikoma procedūra. Jei ŪIN priežastys priešinkstinės ar poinkstinės, o gydymas pradėtas anksti,

prognozė dažniausiai būna gera. Inkstinio ŪIN prognozė daugeliu atvejų bloga (8).

1.3. Lėtinis inkstų napakankamumas

Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (LIN) yra sindromas, pasireiškiantis daugelyje

šalių (19), dažniausiai vyresnio amžiaus šunims (20, 21). Jis išsivysto, kai kompensaciniai

mechanizmai nepajėgia išlaikyti normalaus medžiagų apykaitos produktų šalinimo, rūgščių–šarmų,

elektrolitų balanso ir organizme pradeda kauptis azotinės medžiagos (8). Vystosi azotemija. Svarbu

nustatyti, tai ūmaus ar lėtinio inkstų nepakankamumo pasekmė. Kai pažeistos inkstų sritys

(kanalėliai, glomerulai) nebeatlieka savo funkcijų, likusieji nefronai bando tai kompensuoti ir

palaikyti skysčių pusiausvyrą. Pasitaiko, kad ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas net po 4−8

sav. pereina į lėtinę formą (19).

Priežastys. Dažniausiai lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą šunims sukeliančios

priežastys yra šios: lėtinis nefritas, pielonefritas, glomerulonefritas, amiloidozė, hiperkalcemijos

sukelta nefropatija, hidronefrozė, progresavęs ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas, neoplazija,

toksinų poveikis, sisteminė hipertenzija (8). Kai kurios įgimtos inkstų ligos turi įtakos LIN

pasireiškimui vyresniame amžiuje (22, 23). Kitais atvejais priežastys nėra nustatomos (24).

Padidėjęs paratiroidinio hormono (PTH) kiekis kraujyje siejamas su kai kuriais klinikiniais

požymiais (25). Gali sutrikti smegenų, širdies, kaulų čiulpų ir kitų organų funkcijos (8).

Hipertenzija pasireiškia padidėjusiu glomerulų filtracijos greičiu. Glomeruluose susidaro

aukštas kraujo spaudimas (2 pav.) (26). Kenkia ne tik padidėjęs spaudimas, bet ir padidėjusi

glomerulų apimtis. To pasekmė − proteinurija (8). Eksperimentiniais tyrimais įrodyta, kad

nuolatinės hipertenzijos sukelta hiperfiltracija turi įtakos inkstų funkcijos nepakankamumo

progresavimui (26).

14

2 pav. Sveikas nefronas ir LIN nefrono hiperfiltracija (8) 149psl.

Daugėjant „super“ nefronų inkstai praranda dalį parenchimos. Nefrono glomerulo filtracijos greitis

padidėja dėl įeinančios arteriolės vazodilatacijos. Taip pat padidėja glomerulų paviršiaus plotas ir

filtracija.

Atsiradus hiperfiltracijai pro glomerulus praeina didelis baltymų kiekis. Jie veikia toksiškai

likusį inkstų audinį. Tai pagreitina lėtinio inkstų nepakankamumo progresavimą (3 pav.). Neigiamą

poveikį taip pat turi įvairūs kitų sistemų sutrikimai ar netinkamas šėrimas. Kai kada adaptacinės

reakcijos tik pablogina padėtį. Pvz., norint palaikyti kalcio ir fosforo balansą, vyksta antrinis inkstų

hiperparatiroidizmas ir kaulų demineralizacija (8).

Klinikiniai požymiai. Kai kurie klinikiniai požymiai nėra specifiški ir gali būti siejami su

kitų organų sutrikimais (20). Poliurija ir polidipsija − vieni iš pirmųjų požymių, kuriuos pastebi

savininkai. Kai kurie šunų savininkai labiau atkreipia dėmesį į polakiuriją ar šlapino nelaikymą.

Nepastebėję poliurijos ir polidipsijos savininkai gali kreiptis tik pastebėję pirmuosius, nespecifinius

uremijos požymius (15, 8). Vieni iš tokių − gastrointestininiai sutrikimai. Vėmimas, skrandžio

gleivinės opos, hemoraginis gastroenteritas, viduriavimas (8, 7, 15). Anoreksija, opos burnos

gleivinėje. Šiuos simptomus dažnai lydi svorio kritimas, išliesėjimas (20, 27, 15, 28). Prastai atrodo

gyvūno kailis. Letargija (27), silpnumas ar neurologiniai simptomai. Ureminė encefalopatija

pasireiškia staigios uremijos metu (dažniau ūmaus inkstų nepakankamumo atveju). Taip pat retais

atvejais stebimas šuns snukio odos trūkčiojimas, drebulys ar traukuliai. Dėl hipertenzijos gali

pasireikšti aklumas, o dėl uremijos pasireiškia hemostazės ir didesnė kraujavimo galimybė (8).

15

3 pav. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo stadijos (19) 161psl.

Kairėje pusėje procentinė likusių veikiančių audinių (nefronų skaičius/glomerulų filtacijos greitis

(GFG)) išraiška skirtingų stadijų metu. Dešinėje pusėje diagrama apibūdina etapus (naudojama

senesnė terminologija). Taip pat parodyti potencialūs veiksniai, turintys įtakos ligos progresavimui.

Išoriniai veiksniai atsakingi už nefronų funkcijos mažėjimą. Kai pasireiškia vėlesnės (II ar III)

stadijos, netinkamas atsakas į nefronų funkcijos mažėjimą sukelia ureminį sindromą. Jis prisideda

prie tolesnio inkstų pažeidimo (19).

Diagnostika. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas šunims dažniausiai diagnozuojamas

tik III ar IV stadijoje (8). Ankstyva diagnostika leistų laiku paskirti terapiją ir sumažėtų tolesnis

inkstų pažeidimas bei funkcijos netekimas (21). Atliekant klinikinę apžiūrą pastebimi šie pakitimai:

išliesėjimas, kailio pokyčiai, erozijos ir opos burnos gleivinėje, ant liežuvio. Gleivinės anemiškos,

gali pakisti burnos kvapas. Vemiant ir poliurijos metu netenkama daug skysčių. Dėl dehidracijos

sumažėja odos elastingumas, o gleivinės išsausėja. Auskultuojant širdį, dėl hipertenzijos, girdimi

ritmo sutrikimai. Priklausomai nuo ligos stadijos, apčiuopiami inkstai gali būti nepakitę, mažesni,

16

kietesni ar deformuoti. Gali būti apčiuopiama persipildžiusi šlapimo pūslė, galima poodinė edema

(8). Dažniausiai biocheminių kraujo tyrimų rezultatai parodo azotemiją, hiperfosfatemiją, hipo ar

hiperkalemiją, metabolinę acidozę, hipo ar hiperkalcemiją, hipermagneziją (7). Morfologinis kraujo

tyrimas parodo mažakraujystę (5). Atkreipiamas dėmesys į hematokritą. Hemoglobino

koncentracija (Hb rodiklis) parodo, ar organizme trūksta geležies (8). Lėtinio inkstų funkcijos

nepakankamumo atveju dažnai pasireiškia neregeneruojanti mažakraujystė, nes sutrinka

eritropoetino gamyba inkstuose (15, 5). Manoma, kad dėl uremijos toksinio poveikio padidėja

eritrocitų irimas, prasideda hemolizė. Kartais stebimas neutrofilų padidėjimas. Trombocitų kiekis

lieka normalus (8). Plazmos kreatininas yra svarbus rodiklis, parodantis inkstų funkcinį pajėgumą.

Jis nustatomas atliekant biocheminius kraujo tyrimus. Dideli plazmos kreatinino kiekiai, vykstant

filtacijai glomeruluose, padaro žalos inkstų audiniui anksčiau nei jo koncentracija padidėja kraujyje

(19). Šlapalo koncentracija didėja didėjant kreatinino kiekiui (1 lentelė) (8).

1 lentelė. Inkstų nepakankamumo stadijos remiantis plazmos kreatinino kiekiu (19).

Stadija Kreatinino kiekis Požymiai

I <125 µmol/l (<1.4 mg/dl)

Azotemijos nėra, tačiau galimi kiti pakitimai:

formos, dydžio pakitimai palpuojant inkstus,

proteinurija, nenormalūs inkstų biopsijos

rezultatai

II 125-179 µmol/l (1.4-1.9 mg/dl)

Silpna inkstų azotemija ( dažnai ties žemiausia

riba, tačiau didėjantis rodiklis rodo kreatinino

šalinimo sutrikimą )

Klinikiniai požymiai silpni arba jų nėra

III 180-439 µmol/l (2.0-4.9 mg/dl) Vidutinė azotemija

Gali pasireikšti klinikiniai požymiai

IV >440 µmol/l (>5.0 mg/dl) Sunki azotemija

Pasireiškia dauguma klinikinių požymių

Nustatomi makroelementų kiekiai. Retais atvejais gali pasireikšti hipernatremija dėl

dehidratacijos, natrio susilaikymo arba hiponatremija. Sergantiems LIN kalio kiekis kraujyje

nepakinta. Apie 10−30 proc. šunų gali pasireikšti hipokalemija. Ji pasireiškia dėl anoreksijos,

išliesėjimo, poliurijos ar vėmimo. I ir II stadijos lėtinio inkstų nepakankamumo metu fosforo

koncentracija išlieka normali (8). Vėlesnėse stadijose nustatoma hiperfosfatemija ir antrinis inkstų

hiperparatiroidizmas (29, 5). Daugumai pacientų nustatoma hiperkalcemija arba hipokalcemija.

Vertinamas bendras kalcio kiekis, nes vertinant jonizuotą apie 30−40 proc. pacientų nustatoma

17

hipokalcemija. Vertinamas kalcio–fosforo santykis. Hipokalcemijos metu klinikiniai požymiai

dažniausiai nepastebimi. Hiperkalcemijos poveikis blogesnis nei hipokalcemijos. Ji gali labai

pažeisti inkstus, sukelti jų mineralizaciją. Sutrikus rūgščių–šarmų balansui (sumažėja pH) dažnam

pacientui, sergančiam lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, pasireiškia metabolinė acidozė.

Diagnozuojant LIN galima nustatyti tam tikrų hormonų kiekį kraujyje. Ankstyvų stadijų LIN

metu PTH kiekis padidėja (8). Pasikeitus vitaminų apykaitai, sumažėjus jonizuoto kalcio kiekiui,

vystosi prieskydinės liaukos hiperplazija (29). Dėl hiperparatiroidizmo pasireiškia hiperfosfatemija,

o dėl šios hipokalcemija. Galiausiai gali sumažėti ir skydliaukės hormono koncentracija (25).

Šlapimo tyrimas atliekamas prieš skysčių ar medikamentų naudojimą. Mažai koncentruotas

šlapimas (1,008−1,015) (20) kartu su azotemija rodo stiprius inkstų pažeidimus (8). Nustatomas

baltymų kiekis. Atkreipiamas dėmesys į arterinį kraujo spaudimą, nes proteinurija ir hipertenzija

gali būti bet kurioje inkstų nepakankamumo stadijoje (19). Šlapime gali būti nedidelis kiekis

baltymų, tačiau savaites trunkanti proteinurija rodo sutrikusią inkstų funkciją (28). Ji nustatoma

palyginus 3 šlapimo tyrimų rezultatus, darytus per 2 savaites. Šunims su didele proteinurija 3 kartus

dažniau pasireiškia uremija.

Kraujo spaudimas – rodiklis, padedantis nustatant inkstų nepakankamumą (2 lentelė) (19, 3).

Aukštas kraujo spaudimas kenkia inkstams, o inkstų problemos apsunkina kraujo spaudimo

reguliavimą ir jis išlieka aukštas. Mažėja nefronų filtracija (19), dėl to sutrinka natrio išskyrimas ir

padidėja renino sekrecija. Didelis renino kiekis skatina angiotenzino II gamybą. Vėliau aldosterono

gamybą. Angiotenzinas II taip pat veikia simpatinę nervų sistemą (padidina kraujagyslių tonusą, o

kai yra inkstų ligos susiaurėja išorinės arteriolės). Dėl renino−angiotenzino II−aldosterono sistemos

ir inkstų, negalinčių pašalinti reikiamo natrio kiekio (30), inkstų funkcijos nepakankamumu

sergančio gyvūno kraujo spaudimas visuomet išlieka aukštas (19). Padidėjęs kraujo spaudimas

kenkia širdžiai, akims, smegenims ir kitiems organams (9). Atsižvelgiant į pasireiškusius pakitimus

skiriami kraujospūdį mažinantys vaistai (19).

2 lentelė. Indikacijos ir konrindikacijos naudojant skirtingas kraujo spaudimo matavimo technikas

(19).

Technika Indikacijos Kontraindi-

kacijos Privalumai Trūkumai Pastabos

Arterinė

punkcija

(invazinė)

Staigus ir tikslus

vienas matavimas.

Naudojamas

pacientams su

neaiškiais

Kraujavimo

sutrikimai

Tiksliai

parodo

momentinį

kraujo

spaudimą

Techniškai

sudėtinga atlikti,

stresas

pacientui,

dažnos

Retai

naudoja-

mas

18

2 lentelė tęsinys

Technika Indikacijos Kontraindi-

kacijos Privalumai Trūkumai Pastabos

kraujospūdžio

rezultatais ir

pacientams,

kuriems

neinvaziniu būdu

kraujospūdis

nepamatuojamas

hematomos

Arterinis

kateteris

(invazinė)

Kraujospūdžio

monitoringas

stacionare

esantiems

pacientams,

anestezijos metu

Nėra Nuolat

gaunami

tikslūs

rezultatai

Sudėtinga

techniškai atlikti

ir išlaikyti

kateterį

arterijoje,

dažnos

hematomos

Kateteris

dažnai

užsi-

kemša

Doplerio

ultragarsas

(neinvazinė)

Kraujo spaudimo

matavimas

klinikoje, vienas

arba reguliarūs

matavimai

Nėra Pigus ir

neinvazinis

būdas, gerai

žinomas

būdas

Mažiau tikslūs

rezultatai, ilgiau

užtrunka,

rezultatams

įtakos turi

tyrimą

atliekančio

įgūdžiai

Tinka-

miausias

metodas

nervin-

giems ir

dreban-

tiems

šunims

Oscilometrija

(neinvazinė)

Atliekamas

klinikoje, vienas

arba reguliarūs

matavimai

Esant

aritmijoms ir

dažnam

širdies darbui

Automatinis

matavimas,

nėra žmogaus

įtakos, leng-

vai atlieka-

ma, iš karto

gaunami

rezultatai,

neskausmin-

ga

Negalima

išmatuoti esant

aritmijoms ar

dažnam širdies

darbui,

netinkamas

menžetės dydis

turi įtakos

rezultatams

Nėra

19

Paprasčiausias kraujo spaudimo matavimas atliekamas oscilometrijos metodu:

1. Gyvūnui leidžiama nurimti, jis laikomas patogioje pozicijoje. Manžetė dedama ant priekinės

kojos; distalinėje užpakalinės kojos dalyje; uodegos šaknyje šuniui gulint ar sėdint.

2. Manžetė apvyniojama aplink koją.

3. Koja švelniai grąžinama į vietą ir matuojama.

4. Daromi 6 matavimai iš eilės su 30 s – 1 min pertraukomis.

5. Atmetamas pirmas matavimas ir kiti, kurių rezultatų neužfiksavo. Iš likusių išvedamas

vidurkis (19).

Matavimo procedūra atliekama klinikoje. Ją atlieka patyręs specialistas, įvertinami visi

aplinkos veiksniai, galintys turėti įtakos tyrimui. Vertinant gautus rezultatus atsižvelgiama ir į šunų

veisles (pvz., normalus skalikų kraujo spaudimas yra aukštesnis nei kitų veislių šunų) (19).

Atliekant ultragarsinį tyrimą pastebimi netaisyklingos formos inkstai, jų dydžio ir echogeniškumo

pokyčiai. Lėtinis inkstų nepakankamumas neatmetamas, net nepastebėjus inkstų formos pokyčių

(31, 32).

Gydymas. Kiekvienam pacientui pagal jo būklę parenkama gydymo schema. Gydoma

palaipsniui, atsižvelgiant į gyvūno reakciją. Pažeisti inkstai nebeatsistato. Šio gydymo tikslas –

palengvinti gyvūno būklę (24, 28). Bendrieji principai. Svarbu rasti LIN priežastį. Vengti veiksmų,

galinčių pabloginti inkstų būklę. Palaikyti skysčių, elektrolitų, rūgščių–šarmų, mitybos balansą.

Neleisti kauptis medžiagų apykaitos produktams. Laipsniškas lėtinio inkstų nepakankamumo

gydymas. Pirma: sumažinti fosforo kiekį taikant gydomąją dietą. Gyvūnas visuomet turi turėti

galimybę prieiti prie švaraus vandens. Mažinamas padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Gydoma nuo

hipertenzijos ir šlapimo takų infekcijos (8). Vengiama anestezijų ir nefrotoksiškai veikiančių

medikamentų (8, 17). Antra: skiriama skysčių po oda. Nuo vėmimo skiriama metoklopromido, o

hipokalemijos atveju, kalio papildų. Fosforo kiekis mažinamas naudojant fosforą rišančias

medžiagas. Toliau mažinamas kraujospūdis. Jei prasta gyvūno konstitucija negerėja, retais atvejais

galima skirti anabolinių steroidų. Svarbu stebėti kepenų rodiklius. Trečia: palaikomas normalus

kraujo spaudimas. Prastos būklės pacientai maitinami per vamzdelį. Ketvirta: hemodializės

taikymas.

Dietos terapija. Gyvūnas visuomet turi turėti prieigą prie šviežio vandens, netgi pasireiškus

polidipsijai ar poliurijai (8). Dieta naudinga, kai apribojami baltymų, fosforo ir natrio kiekiai, o

padidinami kalio, omega–3 riebalų rūgščių kiekiai (8, 33). Kai kurie pašarų gamintojai (Hil`s,

Iams, Royal–Canin) siūlo specialius gydomuosius pašarus, kurie turi teigiamą poveikį lėtinio

nepakankamumo eigai (8, 34). Taip pat pagal rekomendacijas savininkai namuose ruošia dietinį

20

pašarą. Taikant bet kurio tipo ar keletą dietų iškart svarbu išlaikyti tinkamą kalorijų kiekį (8, 35).

Baltymų kiekio sumažinimas gali pagerinti gyvūno būklę (36). Sumažėjus baltymų medžiagų

apykaitos produktų išvengiama sunkių uremijos simptomų ir sulėtinamas ligos progresavimas.

Šuniui, sergančiam lėtiniu inkstų funkscijos nepakankamumu, rekomenduojama duoti 1 g/0,45

kg/dieną baltymų. Jų kiekis racione sumažinamas palaipsniui, per 2−4 savaites (8). Fosforo kiekio

mažinimas pašare nepriklauso nuo baltymų kiekio. Sumažinus fosforo kiekį išvengiama stiprių

inkstų pažeidimų, ilgėja išgyvenimo laikas. Taip pat nepasireiškia antrinio inkstų

hiperparatiroidizmo sukelti simptomai (8, 7). I ir II LIN stadijose fosforo sumažinimas būtų

naudingesnis. Fosforo kiekis pašare mažinamas skyrus fosforo rezorbciją žarnyne mažinančius

preparatus: aliuminio hidroksidą (sukelia įvairias nepalankias reakcijas), kalcio karbonatą, kalcio

acetatą (37, 17), sevelamero hidrochloridą, lantano karbonatą. Hipokalemija mažinama duodant

daugiau ėdalo ir kalio chlorido (kalio druska) (37). Rekomenduojama skirti omega–3 riebalų

rūgščių papildų, kurie naudingai veikia inkstus ir visą organizmą (33). Šunims, kuriems pasireiškia

hipertenzija, susidaro edemos, todėl laipsniškai mažinamas natrio chlorido kiekis pašare (28). Taip

pat svarbu papildomai skirti vandenyje tirpių vitaminų. Antiemetikai. Pasireiškus uremijai šunys

vemia. Vienas iš būdų yra mažinti skrandžio rūgštingumą. Jis sumažina gastrito ir ureminių opų

atsiradimą (Quamatel, omeprazolis). Kitas būdas – naudoti antiemetikus (metoklopramidas) ar

skrandžio gleivinę apsaugančius preparatus (sukralfatas, cinko karnozinas) (8).

Eritropoetinas sėkmingai naudojamas gydyti nuo neregeneruojančios mažakraujystės.

Padidėja svoris, pagerėja apetitas, bendra organizmo būklė. Skiriant šio preparato būtina stebėti

hematokritą. Kartais pasireiškia nepalankios reakcijos (38). AKF infibitoriai, blokuodami

angiotenziną II, sumažina proteinuriją, lėtėja LIN progresavimas, kraujospūdis tampa normalus.

Tiesioginis teikiamas veikimas inkstams − sumažėja intraglomerulinių kraujagyslių kraujospūdis.

Jei nustatomas padidėjęs kraujo spaudimas, tačiau klinikinių požymių nėra, atliekamas

kraujospūdžio stebėjimas. Jis matuojamas kas keli mėnesiai. Kai dėl padidėjusio kraujo spaudimo

sutrinka kitų organų veikla, jis normalizuojamas medikamentais. Pirmiausiai pašare mažinamas

natrio chlorido kiekis. AKF infibitoriai ir amlodipinas dažniausiai naudojami mažinti hipertenziją

šunims, segantiems lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Pacientams, gydomiems AKF

inhibitoriais, spironolaktonas gali būti taikomas kaip pagalbinė priemonė mažinti proteinurijai.

Hemodializė (brangi ir sudėtinga procedūra) visame pasaulyje šunims taikoma retai, tik išimtinais

atvejais.

Atsižvelgiant į visą gyvūno ligos istoriją, priežastis, gydymo eigą, galima prognozuoti lėtinio

inkstų funkcijos nepakankamumo baigtį (8). Laiku ir tinkamai gydant LIN progresavimą galima

atitolinti net keletui metų. Kuo daugiau pažeidimų, tuo prastesnė prognozė (24). Ypač prasta

prognozė, kai gydymo metu paciento būklė ima sparčiai blogėti (8).

21

Ūmaus ir lėtinio inkstų nepakankamumo skirtumai:

Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo metu inkstai gali būti normalaus dydžio arba

mažesni, o ūminio inkstų funkcijos nepakankamumo metu inkstai būna normalaus dydžio arba

padidėję. Poliurija ir polodipsija pirmieji LIN simptomai, kurių ŪIN metu gali ir nebūti. Lėtinio

atveju dažniausiai išsivysto neregeneruojanti mažakraujystė, o ūmaus metu mažakraujystė dėl

kraujo netekimo. Išliesėjimas ir prasta kailio išvaizda siejami su lėtiniu procesu. Hipotermija gali

pasitaikyti tik sergantiems ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu. Abiejų tipų nepakankamumo

metu gali pasireikšti hiperkalemija ir hipertenzija. Inkstų biopsija – vienintelis būdas tiksliai atskirti

ūmų procesą nuo lėtinio. Šis tyrimas kontraindikuotinas gyvūnams turintiems mažus inkstus ir

pažengus uremijai (8).

22

2. MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimo duomenys apie šunų inkstų nepakankamumus buvo rinkti nuo 2014 metų vasario

mėn. iki 2015 metų rugsėjo mėn.

Tyrimo metu buvo stebėti 39 šunys, kuriems diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas.

Šunys buvo įvairių veislių ir lyties, dažniausiai vyresnio amžiaus. Duomenys rinkti 2–jose

skirtingose Vilniaus veterinarijos klinikose.

Surinkus anamnezę buvo aiškinamasi, kokios galimos priežastys sukėlė inkstų funkcijos

nepakankamumą. Kartu su gydytoju atlikti būtiniausi klinikiniai tyrimai, dalyvauta paskiriant

gydymą.

Tyrime dalyvavę pacientai suskirstyti į 2 grupes, pagal inkstų nepakankamumo tipą.

Pirmiausiai klinikinės apžiūros metu įvertinti ligos požymiai, dėl kurių buvo kreiptasi.

Dažniausiai tai buvo vėmimas, poliurija, išliesėjimas. Surinkta anamnezė iš savininko apie

klinikinių požymių atsiradimą, ankstesnius susirgimus ir gydymą. Atliktas klinikinis tyrimas, kurio

metu įvertinta bendra gyvūno būklė. Atkreiptas dėmesys į snukio ertmės gleivinę ir odos

elastingumą, atlikta inkstų palpacija.

Po klinikinės apžiūros visiems šunims buvo atlikti kraujo tyrimai. Iš v. cephalica kraujas

paimtas į 2 mėgintuvėlius. Vienas su EDTA, skirtas morfologiniam kraujo tyrimui. Mėgintuvėlis

atsargiai pavartytas, kad kraujas susimaišytų su EDTA ir nesukrešėtų. Antrasis mėgintuvėlis be

konservanto, skirtas biocheminiams kraujo tyrimams. Mėginys buvo nucentrifuguotas, atskirtas

reikalingas kraujo serumas. Abu tyrimai atlikti naudojant kraujo analizatorius. Morfologiniai kraujo

tyrimai atlikti MINDRAY„BC- 2800 VET“ analizatoriumi, o biocheminiai kraujo tyrimai „Arkray“

SPOTCHEM EZ kraujo analizatoriumi. Pirmiausiai, norint patvirtinti, kad problema inkstuose buvo

įvertinti CREA, BUN rodikliai. Vėliau tirti makroelementai (Ca, K, P). Bendras kraujo tyrimas

atliktas norint nustatyti ar nėra mažakraujystės. Remiantis 1 lentelėje (žr. 16 psl.) pateiktais

duomenimis, pagal CREA koncentraciją, morfologinius kraujo tyrimus ir pasireiškusius klinikinius

požymius, šunys, sergantys tam tikros stadijos inkstų funkcijos nepakankamumu, suskirstyti į

grupes. Jų yra 4−ios, I stadijos inkstų funkcijos nepakankamumas pasižymėjo lengviausia klinikine

išraiška, o IV stadijoje pasireiškė sunkiausi simptomai.

Taip pat atliktas šlapimo tyrimas naudojant „PocketChemTMUA“ šlapimo analizatorių

(baltymų, kraujo, leukocitų kiekiui nustatyti), mikroskopavus optiniu mikroskopu nuosėdų nerasta,

o tiksliasniam santykinio tankio apskaičiavimui naudotas refraktometras. Įvertinti gauti rezultatai.

Kai kuriems pacientams buvo atliktas inkstų ultragarsinis tyrimas, naudojant Sonoscape A5V

aparatą. Jo metu šuo buvo paguldytas ant nugaros. Procedūra neskausminga, todėl sedacijos

nereikėjo. Nuskustas kailis ant pilvo, abiejuose šonuose, žemiau krūtinės lanko. Tai atlikta norint

23

gauti geresnį inkstų vaizdą, kad nebūtų oro tarpų tarp plaukų. Echoskopo daviklis padengtas geliu ir

priglaustas prie gyvūno odos numanomoje inksto buvimo vietoje. Daviklis buvo vedžiojamas per

odą, stengiamasi pamatyti geriausią inkstų vaizdą.

Daliai pacientų, naudojant ZooMAX WHITE rentgeno aparatą, buvo atliktas rentgeninis

tyrimas. Gyvūnas buvo paguldytas ant šono, o rentgeno spinduliai nukreipti į juosmens sritį.

Atlikus tyrimus gyvūnui buvo paskirtas medikamentinis gydymas, dieta arba specialus

pašaras.

Tyrimo metu surinkti duomenys buvo susisteminti naudojant Microsoft Exel (2013)

programą. Aritmetinių vidurkių skirtumas buvo laikomas patikimu, kai p<0,05.

24

3. REZULTATAI

4 pav. Šunų urologinių susirgimų pasiskirstymas.

Nuo 2014 vasario mėn. iki 2015 rugsėjo mėn., atliekant tyrimą, 118 pacientų buvo

diagnozuotos šlapimo sistemos ligos, iš kurių 39 šunims buvo nustatytas ūminis arba lėtinis inkstų

nepakankamumas (žr. 4 pav.).

5 pav. Šunų inkstų funkcijos nepakankamumo pasiskirstymas pagal tipą.

Visi 39 tyrimo metu stebėti šunys, kuriems buvo nustatytas inkstų funkcijos

nepakankamumas, suskirstyti į 2 grupes. Išskirtas ūminis ir lėtinis inkstų funkcijos

nepakankamumas. 23,1 proc. pacientų buvo nustatytas ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, o

76,9 proc. pacientų nustatytas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas. Gauti rezultatai parodė,

kad lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatomas daugiau nei 3 kartus dažniau nei

ūminis (žr. 5 pav.).

67%

33%

Kitos ligos Inkstų nepakankamumas

30

9

Lėtinis inkstų nepakankamumas Ūmus inkstų nepakankamumas

0

5

10

15

20

25

30

35

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

25

6 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas inkstų funkcijos nepakankamumu.

Tyrimo metu inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 18 patinų ir 21 kalei (žr. 6

pav.).

7 pav. Šunų sergamumas skirtingų stadijų inkstų funkcijos nepakankamumu.

Tyrimo metu visiems šunims atlikti biocheminiai kraujo tyrimai. Gauti rezultatai parodė, kad

I ir II stadijos inkstų funkcijos nepakankamumu nesirgo nei vienas šuo. Daugiausiai, 24 (p<0,05)

šunims, nustatytas III stadijos lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas. 15 (p<0,05) šunų

nustatytas IV stadijos lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (žr. 7 pav.).

Kalės54%

Patinai46%

Kalės Patinai

0 0

61

39

I stadija II stadija III stadija IV stadija

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Šun

ų s

kaič

ius,

pro

c.

26

8 pav. Išgyvenusių ir nugaišusių šunų skaičius.

Nustačius diagnozę ir skyrus gydymą, išgyveno 30,8 proc. (p<0,05) pacientų. Visi išgyvenę

šunys sirgo III stadijos lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Tyrimo metu nebuvo nei vieno

išgyvenusio šuns, sirgusio IV stadijos lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Tyrimo metu iš

viso nugaišo 27 gydyti šunys (69,2 proc., p<0,05): 38,5 proc. (p<0,05) jų diagnozuotas IV stadijos

lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir 30,8 proc. (p<0,05) – III stadijos lėtinis inkstų funkcijos

nepakankamumas (žr. 8 pav.).

9 pav. Šunų inkstų nepakankamumo pasiskirstymas pagal veislės dydį.

Tyrimo metu stebėti labai įvairūs šunys (n=39). Skyrėsi jų amžius, lytis, veislės. Tyrimo

pabaigoje pacientai, kuriems nustatytas inkstų funkcijos nepakankamumas, suskirstyti į didelių,

vidutinių ir mažųjų veislių šunis. Per šį laikotarpį veterinarijos klinikose daugiausiai gydyta didelių

III stadija IV stadija

0

2

4

6

8

10

12

14

1612

0

12

15

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

Išgyveno Nugaišo

Didelės veislės46%

Vidutinio dydžio31%

Mažosios veislės

23%

27

veislių šunų – viso 18 pacientų, šiek tiek mažiau gydyta vidutinės veislės šunų – 12 pacientų ir

mažiausiai – mažųjų veislių šunų (9 pacientai) (žr. 9 pav.).

10 pav. Skirtingo dydžio šunų sergamumas ūminiu ir lėtiniu inkstų funkcijos

nepakankamumu.

Ištyrus pacientus pastebėta, kad šio tyrimo metu lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas

pasireiškė 30,8 proc. didelių veislių, 23,1 proc. vidutinio dydžio ir 7,7 proc. mažųjų veislių šunų.

Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas nustatytas 7,7 proc. didelių veislių, 15,4 proc. – vidutinio

dydžio ir 15,4 proc. – mažųjų veislių šunų. Apskaičiavus bendrą sergamumą kiekvienoje grupėje

nustatyta, kad didžiausias sergamumas ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu nustatytas mažųjų

veislių šunims − 66,7 proc. Didžiausias sergamumas lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu

nustatytas didelių veislių šunims − 80 proc. Vidutinio dydžio šunų sergamumas lėtiniu inkstų

funkcijos nepakankamumu buvo 60 proc., o mažųjų veislių šunų – 33,3 proc. (žr. 10 pav.).

3

6 6

12

9

3

Didelės veislės Vidutinio dydžio Mažosios veislės

0

2

4

6

8

10

12

14

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

Ūmus nepakankamumas Lėtinis nepakankamumas

28

11 pav. Skirtingo dydžio šunų, sirgusių inkstų funkcijos nepakankumumu, išgyvenamumas ir

gaištamumas.

Daugiausiai išgyveno (23,1 proc., p<0,05) didelių veislių šunų ir vidutinio dydžio šunų (7,7

proc., p<0,05). Neišgyveno nei vienas mažųjų veislių atstovas. Iš 27 nugaišusių šunų daugiausiai,

30,8 proc. (p<0,05), buvo vidutinio dydžio šunų, mažiau nugaišo (23,1 proc., p<0,05) mažų veislių

atstovų ir mažiausiai – didelių veislių šunų (15,4 proc., p<0,05). Nugaišo visi šunys, priskirti

mažųjų veislių grupei ir 80 proc. vidutinio dydžio šunų. Išgyveno 60 proc. didelių veislių šunų (žr.

11 pav.).

12 pav. Skirtingo amžiaus šunų sergamumas ūminiu ir lėtiniu inkstų funkcijos

nepakankamumu.

9

3

0

6

12

9

Didelės veislės Vidutinio dydžio Mažosios veislės

0

2

4

6

8

10

12

14

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

Išgyveno Nugaišo

Iki 5 metų5-10 metų

Virš 10 metų

0

5

10

15

6

3

0

9

15

6

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

Ūmus nepakankamumas Lėtinis nepakankamumas

29

39 tirtieji šunys suskirstyti į 3 amžiaus grupes: šunys iki 5 metų, 5−10 metų ir vyresni nei 10

metų šunys. Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 15,38 proc. jaunesniems nei

5 metų ir 7,69 proc. vidutinio amžiaus (5−10 metų) šunims. Lėtinis inkstų funkcijos

nepakankamumas buvo nustatytas 23,07 proc. jaunesniems nei 5 metų šunims. Taip pat 38,46 proc.

vidutinio amžiaus (5−10 metų) ir 15,38 proc. vyresniems nei 10 metų šunims. 83,3 proc. 5–10 m.

amžiaus grupės šunų sirgo lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, nei vienas vyresnis nei 10 m.

šuo nesirgo ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu. Dažniausiai ūmiu inkstų funkcijos

nepakankamumu sirgo šunys iki 5 metų – 40 proc. atvejų (žr. 12 pav.).

13 pav. Skirtingo amžiaus šunų išgyvenamumas ir gaištamumas.

Skirtingose amžiaus grupėse nustatytas skirtingas išgyvenusių pacientų skaičius. Daugiausiai

(20,51 proc. pacientų) išgyveno vidutinio amžiaus (5−10 metų) šunys. Jaunesnių nei 5 metų grupėje

išgyveno 7,69 proc. šunų, o vyresnių nei 10 metų grupėje – 5,13 proc. šunų. Daugiausiai (30,76

proc. pacientų) šunų nugaišo iki 5 metų amžiaus grupėje, 25,64 proc. šunų − vidutinio amžiaus

grupėje, o mažiausiai (10,26 proc. pacientai) nugaišo vyresnio amžiaus šunų. Nugaišo 80 proc.

jaunesnių nei 5 metai ir 66,7 proc. vyresnių nei 10 metų amžiaus šunų. 44,4 proc. šunų išgyveno

5−10 metų grupėje ir 33,3 proc. vyresnių nei 10 metų amžiaus grupėje. Mažiausiai (20 proc.) šunų

išgyveno jaunesnių nei 5 metai amžiaus grupėje (žr. 13 pav.).

3

8

2

12

10

4

Iki 5 metų 5-10 metų Virš 10 metų

0

2

4

6

8

10

12

14

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

Išgyveno Nugaišo

30

14 pav. Inkstų funkcijos nepakankamumas skirtingo amžiaus ir lyties šunims.

Šio tyrimo metu inkstų funkcijos nepakankamumas buvo diagnozuotas 21 kalei ir 18 patinų.

Pacientai taip pat suskirstyti į amžiaus grupes. Gauti rezultatai parodė, kad jaunesnių nei 5 metai

amžiaus grupėje inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 23,1 proc. (p<0,05) kalių ir

15,4 proc. (p<0,05) patinų. 60 proc. iki 5 metų amžiaus inkstų funkcijos nepakankamumu sirgusių

šunų buvo kalės. Daugiausiai sirgo 5–10 metų patinų (30,8 proc. visų pacientų, p<0,05), jų

sergamumas toje amžiaus grupėje buvo 66,7 proc. (p<0,05). 5–10 metų amžiaus grupėje sirgo 15,4

proc. (p<0,05) kalių. Vyresnių nei 10 metų amžiaus grupėje sirgo tik kalės (15,4 proc., p<0,05) (žr.

14 pav.).

15 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas ūminiu ir lėtiniu inkstų funkcijos

nepakankamumu.

Gauti rezultatai parodė, kad kalės (48,7 proc.) ir patinai (28,2 proc.) dažniau sirgo lėtiniu

inkstų funkcijos nepakankamumu. Ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu sirgo 5,1 proc. kalių ir

6

9

12

6

0

6

Patinas Kalė Patinas Kalė Patinas Kalė

Iki 5 metų 5-10 metų Virš 10 metų

0

2

4

6

8

10

12

14

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

Patinai Kalės Patinai Kalės

Lėtinis inkstų nepakankamumas Ūmus inkstų nepakankamumas

11

19

7

2Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

31

17,9 proc. patinų. Ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu dažniau sirgo patinai (77,8 proc.

pacientų), o lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu – kalės (63,3 proc. pacientų) (žr. 15 pav.).

16 pav. Klinikiniai požymiai, nustatyti pirmojo apsilankymo metu.

Pirmojo apsilankymo metu šunims, sergantiems inkstų funkcijos nepakankamumu,

dažniausiai (74,4 proc. pacientų) nustatyta poliurija. Daugumos (71,8 proc.) šunų gleivinės buvo

šviesiai rausvos spalvos. Išliesėjimas pastebėtas 64,1 proc. pacientų. Vėmė 56,4 proc. šunų.

Viduriavo 46,2 proc. pacientų. Mažiau (38,5 proc.) šunų pasireiškė polidipsija. 33,3 proc. šunų,

sergančių inkstų funkcijos nepakankamumu, buvo nusilpę. Keliems pacientams (10,3 proc.) buvo

juntamas nemalonus kvapas iš snukio (žr. 16 pav.).

17 pav. Inkstų funkcijos nepakankamumo diagnozavimui ir diferenciacijai naudoti tyrimų

metodai.

0

5

10

15

20

25

3029

15

2528

22

4

18

13

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

Klinikinėapžiūra

Kraujotyrimai

Šlapimotyrimai

Rentgenotyrimas

Ultragarsotyrimas

0

5

10

15

20

25

30

35

4039 39

25

9

27

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

32

Norint nustatyti tikslią diagnozę visiems (100 proc. šunų) buvo atliktas klinikinis tyrimas bei

morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai. Daugumai pacientų atlikti šlapimo (64,1 proc. visų

šunų) ir ultragarsinis (69,2 proc. visų šunų) tyrimai. Rentgeninis tyrimas atliktas 23,1 proc. pacientų

(žr. 17 pav.).

Surinkus išsamią anamnezę ir atlikus klinikinę apžiūrą atlikti kraujo morfologiniai ir

biocheminiai tyrimai (n=39). 33 pacientams (84,6 proc.) pastebėti UREA ir CREA rodiklių

pokyčiai, o 6 pacientams (15,4 proc.) pastebėti UREA, CREA, GPT ar GOT rodiklių pokyčiai.

Nustatant inkstų funkcijos nepakankamumą, paimti šunų šlapimo mėginiai (n=25). 16 (64 proc.)

pacientų šlapimo santykinis tankis buvo tarp 1,007–1,012. Proteinurija nustatyta 23 (92 proc.)

pacientams. 4 (16 proc.) pacientams papildomai nustatyta hematurija. Klinikinio tyrimo pabaigoje

atliktas ultragarsinis tyrimas (n=27). 24 (88,9 proc.) pacientų inkstai buvo pakitusios, netaisyklingos

formos. 3 (11,2 proc.) šunų inkstai buvo nepakitę, tačiau jiems vis vien diagnozuotas inkstų

funkcijos nepakankamumas. Vertinant kiekvieno tyrimo rezultatus atskirai tikslios diagnozės

nustatyti nepavyktų. Atsižvelgus į visų tyrimų rezultatus 39 šunims buvo diagnozuotas inkstų

funkcijos nepakankamumas.

18 pav. Ligos nuo kurių diferencijuojamas inkstų funkcijos nepakankamumas.

Tyrimo metu inkstų funkcijos nepakankamumą teko diagnozuoti nuo daugelio dažnai

pasitaikančių ligų ir patologijų (pvz., cukrinio diabetas, kepenų ligos, infekcinės ligos). Buvo atlikti

išsamūs klinikiniai tyrimai ir tik tuomet nustatyta tiksli diagnozė.

Keletas ligos istorijų, parodančių, kokie skirtingi gali būti šunų inkstų funkcijos

nepakankamumo atvejai.

33

Pirma ligos istorija

Vokiečių aviganio veislės kalė, 11 metų, kastruota, 27 kg. Pirmas apsilankymas 2014. 03. 02

Prieš kelias dienas pradėjo vemti, viduriavo.

Tyrimai: palpuojant inkstai pakitusios formos, kraujo biocheminis tyrimas: CREA 191 µmol/l

(26,5–115,0 µmol/l), UREA 8,87 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l). Atlikus morfologinį kraujo tyrimą

nustatyta mažakraujystė: RBC 2,46 x 1012/L (5,5–8,5 x 1012/L), HCT 23,2 proc. (39,0–56,0 proc.),

HGB 76 g/L (110,0–190,0 g/L), MCV 74,3 fL (62,0–72,0 fL), MCH 26,7 pg (20,0–25,0), PLT 94 x

109/L (117,0–460,0 x 109/L), WBC 9,90 x 109/L (6,0–17,0 x 109/L). Atliekant inkstų echoskopiją

žievinė ir šerdinė dalys sunkiai skyrėsi.

Nustatytas III stadijos lėtinis inkstų nepakankamumas.

Gydymas: pirmiausiai buvo skirta „kilpinių“ diuretikų – Furosemide 5 proc., injekcinis

tirpalas 2,5 ml 2xd. i. m., No–spa 40 mg/2 ml, injekcinis tirpalas 3 ml s. c., Quamatel 20 mg

milteliai ir 5ml tirpiklio injekciniam tirpalui 4 ml s. c., Metoclopramid Polpharma 10 mg/2 ml,

injekcinis tirpalas 2 ml i. m., Solidago compositum, injekcinis tirpalas 2,2 ml s. c., Ipakitine,

geriamieji milteliai 5,4g 2xd. p. o., taip pat paskirtas specialus Royal Canin RENAL ėdalas.

Savininkai kreipėsi, pastebėję pirmuosius negalavimus. Liga buvo diagnozuota laiku.

Diuretikai skirti pašalinti skysčių pertekliui iš organizmo. Simptominis gydymas (No–spa,

Quamatel) skirtas palengvinti ligos eigą. Taip pat buvo skirtas homeopatinis preparatas Solidago

compositum. Jis teigiamai veikia inkstus ir visą organizmą. Ipakitine buvo skirtas, kad rezorbuotų

fosfatus iš virškinamojo trakto. Solidago comp. ir Ipakine skirti ilgesniam laikotarpiui (4 mėn.), jie

pasižymi lėtu veikimu. Be medikamentinio gydymo skirtas tinkamas pašaras.

Antra ligos istorija

Pekinų veislės, 2 metų, patinas. Pirmas apsilankymas 2014. 10. 09

Apie mėnesį vemia pašaru, be kraujo, apetitas yra, laka daug vandens, neteko daug svorio

(anksčiau svėrė 5,5 kg, dabar sveria 2,2 kg)

Tyrimai: pilvo apčiuopa neskausminga, gleivinės šviesiai rausvos spalvos. Morfologinis

kraujo tyrimas: RBC 1,86 x 1012/L (5,5–8,5 x 1012/L), HCT 13,1 proc. (39,0–56,0 proc.), HGB 46

g/L (110,0–190,0 g/L), MCV 70,80 fL (62,0–72,0 fL), MCH 24,70 pg (20,0–25,0 pg), PLT 774 x

109/L (117,0–460,0 x 109/L), WBC 5,90 x 109/L (6,0–17,0 x 109/L). Biocheminiai kraujo tyrimai:

CREA 795,30 µmol/l (26,5–115,0 µmol/l), UREA 41,37 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l), GLU 13,4

34

mmol/l (3,33–6,11 mmol/l), AMYL 3290,00 U/l (200,0–1200,0 U/l). Šlapimo tyrimas: s.tankis

1,016 (1,015–1,050), PRO +2 , BLD +2

Nustatytas IV stadijos lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas.

Gydymas: negydytas, o eutanazuotas (Exagon 400 mg/ml, injekcinis tirpalas 2ml i. v.)

Ne visi savininkai laiku atkreipia dėmesį į, atrodo, bendruosius šuns negalavimus (pvz.,

pasikartojantį vėmimą, sustiprėjusį lakimą, dažnesnį šlapinimąsi). Kraujo tyrimų rezultatai parodė

stiprią mažakraujystę. Gal ir buvo galima pabandyti gydyti nuo mažakraujystės. Skirti eritropoetino

(beta) ir Biodyl, bet biocheminių kraujo tyrimų rezultatai buvo labai prasti. Inkstai buvo pernelyg

pažeisti. Tokiu atveju joks gydymas nebeefektyvus.

Trečia ligos istorija

Cvergšnaucerio veislės kalė, 5 metų, 9,1 kg. Pirmas apsilankymas 2014. 12. 15

Atėjo pasidaryti kraujo tyrimų prieš sterilizaciją, prieš 2 sav. pavėmė, dabar jaučiasi gerai,

kliniškai sveika.

Tyrimai: kraujo biocheminis tyrimas: CREA 339,70 µmol/l (26,5–115,0 µmol/l), UREA

38,18 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l), morfologinis kraujo tyrimas: RBC 3,16 x 1012/L (5,5–8,5 x 1012/L),

HCT 19,61 proc. (39,0–56,0 proc.), HGB 87 g/L (110,0–190,0 g/L), MCV 75,72 fL (62,0–72,0 fL),

MCH 26,50 pg (20,0–25,0 pg), PLT 325,00 x 109/L (117,0–460,0 x 109/L), WBC 14,50 x 109/L

(6,0–17,0 x 109/L). Atliktas echoskopijos tyrimas. Nustatyta: atrofuoti, maži (1,5−2 cm) inkstai,

žievinis sluoksnis suplonėjęs, geldelėse įvairaus dydžio konkrementai.

Skirta: Vitamin C 100 mg/ml, injekcinis tirpalas 1,5 ml i. m., Biodyl, injekcinis tirpalas 2 ml i.

m. ir sausas ėdalas skirtas sergantiems inkstų ligomis. Po 2 sav. pakartoti biocheminiai kraujo

tyrimai: CREA 350,10 µmol/l (26,5–115,0 µmol/l), UREA 33,80 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l), PHOS

2,88 mmol/l (0,70–2,50 mmol/l). Toliau duotas spec. pašaras.

2015. 01. 25 prasčiau ėda, staiga pradeda loti. Padaryti kraujo tyrimai: CREA 404,20 µmol/l

(26,5–115,0 µmol/l), UREA 39,30 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l), PHOS 2,85 mmol/l (0,70–2,50

mmol/l). Skirta Ipakitine, geriamieji milteliai 1,8g 2xd p. o. ir 2sav. kasdien pakaitom Cantharis

comp., injekcinis tirpalas ir Atropinum 1 mg/ml, injekcinis tirpalas.

2015. 02. 07 išvėmė, ką suėdė, T – 40oC .

2015. 02. 13 jaučiasi blogai, neėda, sunkiai kvėpuoja. Biocheminiai kraujo tyrimai: CREA

1333 µmol/l (26,5–115,0 µmol/l), UREA 95,60 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l), PHOS 2,83 mmol/l

(0,70–2,50 mmol/l), morfologinis kraujo tyrimas: RBC 2,06 x 1012/L (5,5–8,5 x 1012/L), HCT 15,36

proc. (39,0–56,0 proc.), HGB 65 g/L (110,0–190,0 g/L), MCV 64,12 fL (62,0–72,0 fL), MCH 23,20

35

pg (20,0–25,0 pg), PLT 294,00 x 109/L (117,0–460,0 x 109/L), WBC 13,20 x 109/L (6,0–17,0 x

109/L)

Atlikta eutanazija (Exagon 400 mg/ml, injekcinis tirpalas 14ml i. v.)

Šioje ligos istorijoje matome, kad savininkai neįvartino šuns sveikatos pokyčių ir apie juos

nepasakė gydytojui. Pirmųjų kraujo tyrimų rezultatai parodė mažakraujystę ir aukštus CREA,

UREA rodiklius. Esant tokiems rodikliams gyvūnui turėjo pasireikšti silpnumas, polidipsija,

poliurija. Savininkai to nepasakė, o klinikoje, apžiūros metu, jie nebuvo pastebėti. Pirmiausiai buvo

skirtas specialus pašaras ir organizmo stiprinimas (Vit. C ir Biodyl), tačiau tai nedavė gerų

rezultatų. Pakartotinių tyrimų rezultatai buvo dar blogesni. Pabandyta kitokia gydymo schema.

Skirti fosforo rezorbciją mažinantis vaistai (Ipakitine) ir homeopatinis preparatas – Cantharis.

Gyvūno būklė sparčiai prastėjo. Po kelių savaičių pakartojus kraujo tyrimus pastebėta didelio

laipsnio mažakraujystė ir 10 kartų normos ribas viršijantys CREA, UREA rodikliai. Buvo nuspręsta

gyvūną eutanazuoti.

Ketvirta ligos istorija

Prancūzų buldogas, 9 metų patinas, sveriantis 12 kg. Pirmas apsilankymas 2015. 07. 26

Atvyko iš kitos klinikos. Joje po auglio šalinimo operacijos nustatytas inkstų funkcijos

nepakankamumas. Padarytas kraujo morfologinis tyrimas: RBC 3,94 x 1012/L (5,5–8,5 x 1012/L),

HCT 38,46 proc. (39,0–56,0 proc.), HGB 120 g/L (110,0–190,0 g/L), MCV 63,72 fL (62,0–72,0

fL), MCH 24,13 pg (20,0–25,0 pg), PLT 230 x 109/L (117,0–460,0 x 109/L), WBC 5,4 x 109/L

(6,0–17,0 x 109/L). Atlikti kraujo biocheminiai tyrimai: CREA 372 µmol/l (26,5–115,0 µmol/l),

UREA 40,2 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l). Taikyta skysčių terapija NaCl 0,9 proc., injekcinis tirpalas

150 ml s. c. ir Ringer B.Braun, infuzinis tirpalas 50 ml 2xd. i. v., taip pat Vitamin C 100 mg/ml,

injekcinis tirpalas 2 ml i. m., Biodyl, injekcinis tirpalas 3,5 ml i. m., Neurorubine, injekcinis tirpalas

2,5 ml i. m., Quamatel 20 mg milteliai ir 5ml tirpiklio injekciniam tirpalui 1,5 ml. s. c. ir

Erythropoetin (beta) 4000TV, injekcinis tirpalas.

Po 2 dienų pakartotas morfologinis kraujo tyrimas: RBC 4,88 x 1012/L (5,5–8,5 x 1012/L),

HCT 36,6 proc. (39,0–56,0 proc.), HGB 132 g/L (110,0–190,0 g/L), MCV 64,12 fL (62,0–72,0 fL),

MCH 25,10 pg (20,0–25,0 pg), PLT 335 x 109/L (117,0–460,0 x 109/L), WBC 13,8 x 109/L (6,0–

17,0 x 109/L). Pakartoti ir kraujo biocheminiai tyrimai: CREA 336 µmol/l (26,5–115,0 µmol/l),

UREA 25,2 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l). Skirta Vitamin C 100 mg/ml, injekcinis tirpalas 2 ml i. m.,

Biodyl, injekcinis tirpalas 3,5 ml i. m., Neurorubine, injekcinis tirpalas 2,5 ml i. m., Quamatel 20

mg milteliai ir 5ml tirpiklio injekciniam tirpalui 1,5 ml. s. c.

36

2015. 08. 03 vakar jautėsi blogai, išvėmė ką suėdė. Padaryti kraujo tyrimai. Morfologinis

kraujo tyrimas: RBC 3,32 x 1012/L (5,5–8,5 x 1012/L), HCT 25,3 proc. (39,0–56,0 proc.), HGB 90

g/L (110,0–190,0 g/L), MCV 77,42 fL (62,0–72,0 fL), MCH 27,0 pg (20,0–25,0 pg), PLT 247 x

109/L (117,0–460,0 x 109/L), WBC 13,9 x 109/L (6,0–17,0 x 109/L). Biocheminiai kraujo tyrimai:

CREA 279 µmol/l (26,5–115,0 µmol/l), UREA 21,8 mmol/l (2,5–8,8 mmol/l). Skirta: Glucosum

vetoquinol 400 mg/ml, infuzinis tirpalas 10 ml i. v., Quamatel 20 mg milteliai ir 5ml tirpiklio

injekciniam tirpalui 1,5 ml s. c., Vitamin C 100 mg/ml, injekcinis tirpalas 2 ml i. m., Metoclopramid

Polpharma 10 mg/2 ml, injekcinis tirpalas 1 ml i. m.

Vienas iš ūminio inkstų nepakankamumo pavyzdžių. Anksčiau, iki operacijos, problemų su

inkstai nebuvo. Priežastimi galėjo būti operacijos sukelta ischemija. Atlikus kraujo tyrimus

pastebėta mažakraujystė, CREA ir UREA rodilkių pokyčiai. Iš pradžių, taikant gydymą, inkstų

funkcinį pajėgumą rodantys rodikliai (CREA ir UREA) šiek tiek pagerėjo. Dėl eritropoetino (beta)

pagerėjo kraujo rodikliai. Po kelių dienų pakartojus tyrimus, rezultatai buvo prasti. Prognozė bloga.

19 pav. Gydymui skirti medikamentai.

Tyrimo metu 14 šunų (35,9 proc.) eutanazuoti iškart. 25 šunims buvo taikytas kompleksinis

gydymas. Dažniausiai naudotas antiemetikas metoklopramidas (88 proc. pacientų). Dažnai skirtas

antacidas famotidinas (Quamatel) (84 proc. pacientų). Biodyl skirtas (72 proc.) pacientams, kuriems

nustatyta mažakraujystė. Drotaverino hidrochloridas (No–spa) skirtas 68 proc. pacientų. 64 proc.

šunų, naudojantiems specialų pašarą, papildomai skirtas Ipakitine. Tikslas buvo sumažinti

pasisavinamo fosforo kiekį. Daugiau nei pusei šunų (56 proc.) skirtas furozemidas. Rečiau naudoti

medikamentai: Neurorubine (48 proc.), Solidago comp. (44 proc.). Nusilpusiems šunims skirtas

0

5

10

15

20

25 21

18

14

17

22

11

16

9

12

3

Šun

ų s

kaič

ius,

vn

t.

37

vitaminas C (36 proc. pacientų). Eritropoetinas (beta) buvo naudotas tik sunkios mažakraujystės

atvejais (12 proc. pacientų) (žr. 19 pav.).

Inkstų funkcijos nepakankamumo gydymui dažniausiai naudoti simptomus lengvinantys

medikamentai. Į gydymo schemą taip pat įtraukti diuretikai, homeopatiniai preparatai, organizmą

stiprinantys vitaminai ir kiti rečiau naudoti medikamentai. Jų naudojimas buvo parenkamas,

atsižvelgiant į sergančių šunų būklę, tyrimų rezultatus ir sindromo priežastis.

Vieniems pacientams pirmiausiai skirti simptomus (pvz., vėmimą) lengvinantys

medikamentai, „kilpiniai“ diuretikai. Prie medikamentinio gydymo buvo paskirtas specialus

pašaras. Kartais papildomai skirti homeopatiniai ar fosforo rezorbciją mažinantys preparatai.

Kitiems pacientams į gydymo schemas, be minėtų medikamentų, buvo įtraukiami kiti preparatai.

Nustačius mažakraujystę skirti Biodyl ir Vit. C. Keliems pacientams, sunkios mažakraujystės

atvejais, skirtas (beta) eritropoetinas.

38

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo metu 2–jose veterinarijos klinikose buvo renkami duomenys apie šunų inkstų

funkcijos nepakankamumų pasitaikymą, jų diagnozavimą ir gydymo ypatumus. Per šį laikotarpį

nustatyti 39 atvejai. Tai sudarė 33 proc. visų urologinių pacientų. Šunims buvo nustatytas ūminis

arba lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas.

Šunys, kuriems buvo nustatytas inkstų funkcijos nepakankamumas, suskirstyti į 2 grupes.

Pirmoje grupėje pacientai, kuriems nustatytas ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas – iš viso 9,

(tai sudarė 23,1 proc.) ir pacientai, kuriems nustatytas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas

(n=30), tai sudarė 76,9 proc. Pastebėjimą, kad lėtinis inkstų nepakankamumas nustatomas dažniau,

patvirtina ir literatūroje pateikti duomenys. Savininkai pokyčius pastebi per ilgą laikotarpį, kai liga

jau būna tapusi lėtine (37). Deja, daugelis savininkų nežino arba nekreipia pakankamai dėmesio į

pirmuosius šuns sveikatos pokyčius, pvz., kiek vandens laka jų augintinis, kaip dažnai šlapinasi.

Todėl tik po ilgo laiko, išsivysčius lėtinei eigai, savininkai susirūpina augintinio sveikata.

Ūminis arba lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 18 patinų (46,2 proc.

sirgusių šunų) ir 21 kalei (53,8 proc. sirgusių šunų). Nors kalės sirgo dažniau, literatūroje pateikiami

duomenys, kad lyties predispozicijos sirgti inkstų funkcijos nepakankamumu nėra (8, 22).

Tyrimo metu visiems pacientams atlikti kraujo biocheminiai tyrimai. Remiantis literatūros

apžvalgoje pateikta informacija (1 lentelė, 16 psl.), pagal keatinino koncentraciją kraujo plazmoje ir

pasireiškusius klinikinius požymius, šunys, sergantys tam tikros stadijos inkstų funkcijos

nepakankamumu, suskirstyti į grupes. Rezultatai parodė, kad I ir II stadijos inkstų nepakankamumu

nesirgo nei vienas šuo. Daugiausiai, 24 (p<0,05) šunys, sirgo III stadijos inkstų funkcijos

nepakankamumu. 15 (p<0,05) šunų nustatytas IV stadijos inkstų funkcijos nepakankamumas.

Dauguma pacientų LIN diagnozuojama vėlai, nes pirmieji simptomai būna netipiniai (7). Šunims ir

katėms ŪIN dažniausiai diagnozuojamas I ar II ligos stadijose, o LIN nustatomas tik III ar IV

stadijose (8). Čia vėlgi būtų galima paminėti daugelio savininkų neatsakingumą. Labai svarbu kuo

anksčiau pastebėti augintinio sveikatos pokyčius ir kreiptis į veterinarijos gydytojus, tik tuomet bus

galima tikėtis geriausio rezultato.

Atliekant šlapimo tyrimus daugumai pacientų nustatyta proteinurija, kai kuriems hematurija.

Taip pat, atliekant inkstų echoskopinį tyrimą, pastebėta, kad kai kuriais lėtinio inkstų funkcijos

nepakankamumo atvejais inkstai atrodė padidėję ar pakitusios formos. Tokius rezultatus patvirtina

iš literatūroje pateikiami duomenys. Pakitusi inkstų forma būdinga LIN (8), o proteinurija dažnai

pasitaiko esant abiejų tipų inkstų funkcijos nepakankamumui (13).

39

Nustačius diagnozę šunims buvo skirtas kompleksinis gydymas. Lengvesniais ligos atvejais,

kad pacientams pagerėtų, užteko paskirti skysčių ir specialią dietą. Sunkesnės būklės pacientams

kasdien buvo skiriama medikamentų, speciali inkstų ligoms skirta dieta ir atliekama stebėsena. Po

keleto dienų įvertinti nauji tyrimų rezultatai, kurie dažniausiai lėmė tolesnę ligos prognozę.

Po kompleksinio gydymo pasveiko 12 šunų, sirgusių III stadijos inkstų funkcijos

nepakankamumu, tai sudarė 30,8 proc. (p<0,05). Tyrimo metu nugaišo 27 šunys (69,2 proc.,

p<0,05): 15 pacientų (38,5 proc., p<0,05) diagnozuotas IV stadijos lėtinis inkstų funkcijos

nepakankamumas, o 12 (30,8 proc., p<0,05) pacientų sirgo III stadijos lėtiniu inkstų funkcijos

nepakankamumu. Daugiausiai nugaišo šunys, kurie sirgo IV stadijos lėtiniu inkstų funkcijos

nepakankamumu. Sergant IV stadijos lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu būna stipriai

sutrikusi ne tik inkstų, bet ir kitų organų sistemų veikla. Esant tokiems pažeidimams net ir

geriausias gydymas retai būna veiksmingas. Pažeistos sritys neregeneruoja, o šunims inkstų

transplantacija net ir Vakaruose taikoma retai (37).

Tyrimo laikotarpiu stebėti šunys suskirstyti pagal dydį į didžiųjų, vidutinių ir mažųjų veislių

šunis. Inkstų funkcijos nepakankamumas nustatytas 18 didžiųjų veislių šunų (46,1 proc.), 12

vidutinių veislių šunų (30,8 proc.) ir 9 mažųjų veislių atstovams (23,1 proc.). Literatūroje nepavyko

rasti duomenų apie veislės dydžio įtaka šunų sergamumui inkstų funkcijos nepakankamumu, tačiau

kai kurių veislių šunims lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas nustatomas dažniau (pvz.,

bigliams, Dobermano pinčeriams, samojedams, anglų kokerspanieliams (17)). Remiantis šiais

duomenimis galima daryti išvadą, kad didesnį polinkį sirgti lėtiniu inkstų funkcijos

nepakankamumu turi vidutinių ir didelių veislių šunys.

Tyrimo pabaigoje, visus atvejus suskirsčius pagal veislės dydį, buvo stebima, kurio tipo

inkstų funkcijos nepakankamumas skirtingų dydžių veislių šunims pasireiškia dažniau. Pastebėta,

kad didelių veislių (30,8 proc.) ir vidutinio dydžio (23,1 proc.) šunims dažniau pasireiškė lėtinis

inkstų funkcijos nepakankamumas, o mažų veislių šunims (15,4 proc.) − ūminis inkstų funkcijos

nepakankamumas. Kiekvienoje grupėje apskaičiuotas bendras sergamumas. Rezultatai parodė, kad

ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas dažniausiai pasireiškė mažųjų veislių šunims (66,7

proc.). Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas dažniausiai nustatytas didžiųjų veislių šunims (tai

sudarė 80 proc. pacientų) ir vidutinio dydžio šunims (60 proc. pacientų). Literatūroje nepavyko rasti

pateiktų duomenų, kurie patvirtintų veislės dydžio įtaką ūmaus arba lėtinio šunų inkstų funkcijos

nepakankamumo pasireiškimui. Tai galėtume sieti su tuo, kad mažų veislių šunys dažnai

paleidžiami lakstyti vieni, be savininkų priežiūros. Tokių atvejų gyvūnas būna neapsaugotas ir gali

suėsti ar prisilaižyti pavojingų medžiagų, pvz., etilenglikolio. Savininkui laiku to nepastebėjus

nesuteikiama būtina pagalba ir šuo, paprastai, nugaišta.

40

Taip pat buvo pastebėta, kad po gydymo daugiausiai išgyveno didelių veislių šunys 23,1 proc.

(p<0,05), mažiau vidutinio dydžio šunys − 7,7 proc. (p<0,05). Iš visų nugaišusių šunų daugiausiai

30,8 proc. (p<0,05) buvo vidutinio dydžio atstovų. Mažiausiai – didelių veislių atstovų (15,4 proc.,

p<0,05). Nugaišo visi šunys, priskirti mažųjų veislių grupei. Išgyveno 60 proc. didelių veislių

grupės šunų. Nepavyko rasti literatūroje pateiktų duomenų, įrodančių, kad veislės dydis turi įtakos

šunų, sergančių lėtinių inkstų funkcijos nepakankamumu, išgyvenimo trukmei. Tai labiau priklauso

nuo inkstų pažeidimo laipsnio ir inkstų nepakankamumą sukėlusių priežasčių. Ūminio inkstų

funkcijos nepakankamumo sukelti pažeidimai pasireiškia staiga ir stipriai pažeidžia inkstų

parenchimą. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo atveju iš pradžių veikia kompensaciniai

procesai, todėl visas ligos vystymąsis užtrunka ilgiau.

Tyrimo metu buvo analizuojama, ar amžius turi įtakos sergamumui inkstų funkcijos

nepakankamumu, todėl šunys suskirstyti į 3 amžiaus grupes: šunys iki 5 metų, 5−10 metų ir vyresni

nei 10 metų šunys. Pastebėta, kad ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 6 (15,4

proc.) jaunesniems nei 5 metų šunims ir 3 (7,7 proc.) 5−10 metų šunims. ŪIN nesirgo vyresni nei

10 metų šunys. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 9 (23,1 proc.)

jaunesniems nei 5 metų, 15 (38,5 proc.) 5−10 metų ir 6 (15,4 proc.) − vyresniems nei 10 metų

šunims. Visiems, vyresniems nei 10 metų, šunims buvo nustatytas lėtinis inkstų funkcijos

nepakankamumas. Ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu dažniausiai sirgo šunys iki 5 metų –

40 proc. atvejų. Literatūroje rašoma, kad lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu dažniau serga

vyresni šunys. Yra daug inkstų ligų priežasčių. Viena iš jų gali būti amžius (20). Vidutinis LIN

sergančių šunų amžius yra 6,5−7 metai (27, 37). Taip yra todėl, kad lėtinio inkstų funkcijos

nepakankamumo procesai trunka ilgai, o ir pats amžius (senatvė) turi neigiamos įtakos bendrai šunų

sveikatai. Sulėtėja medžiagų apykaita, nusilpsta imunitetas, organizmas tampa jautresnis toksinams,

netinkamam pašarui, infekcijų sukelėjams (36).

Tyrimo metu buvo stebimas ir skirtingose amžiaus grupėse išgyvenusių pacientų skaičius.

5−10 metų amžiaus grupėje išgyveno daugiausiai − 8 šunys, (tai sudarė 20,5 proc. visų pacientų). 3

šunys (7,7 proc.) išgyveno jaunesnių nei 5 metų grupėje ir 2 (5,1 proc.) − vyresnių nei 10 metų

grupėje. Daugiausiai (44,4 proc.) išgyveno 5−10 metų grupėje. Taip pat buvo pastebėta, kad

daugiausiai (12) šunų nugaišo jaunesnių nei 5 metai amžiaus grupėje (30,8 proc.), o mažiausiai (4

šunys arba 10,3 proc. atvejų) − vyresnio amžiaus šunų. Paskaičiavus nugaišusių šunų skaičių

kiekvienoje grupėje, pastebėta, kad daugiausiai (80 proc.) šunų nugaišo jaunesnių nei 5 metai

grupėje. Literatūroje nepavyko rasti duomenų, rodančiu šunų išgyvenimo priklausomybę nuo

amžiaus. Prognozė, sergant inkstų funkcijos nepakankamumu, priklauso nuo priežasčių, ligos

progresavimo greičio, klinikinių simptomų, laboratorinių tyrimų rezultatų ir gydymo (8). Tam taip

41

pat įtakos gali turėti ir anksčiau minėti veiksniai: amžius, ūmus ar lėtinis procesas, kaip greit

savininkai sureaguoja į šuns sveikatos problemas.

Ištyrus, kokio amžiaus ir lyties šunys dažniau sirgo inkstų funkcijos nepakankamumu,

pastebėta, kad jaunesnių nei 5 metai amžiaus grupėje inkstų funkcijos nepakankamumas buvo

nustatytas 9 (23,1 proc. visų pacientų, p<0,05) kalėms ir 6 (15,4 proc. visų pacientų, p<0,05)

patinams. 5–10 metų amžiaus patinų sirgo daugiausia (30,8 proc. visų pacientų, p<0,05), jų

sergamumas toje amžiaus grupėje buvo 66,7 proc. (p<0,05). 5–10 metų amžiaus grupėje sirgo 6

(15,4 proc. visų pacientų, p<0,05) kalės. Vyresniame amžiuje daugiausiai sirgo kalės. Vyresnių nei

10 metų amžiaus grupėje nustatyti 6 (15,4 proc. visų pacientų, p<0,05) kalių inkstų funkcijos

nepakankamumo atvejai.

Inkstų funkcijos nepakankamumu sirgo 18 patinų ir 21 kalė, 9 pacientams diagnozuotas

ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, 30 – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas. Gauti

rezultatai parodė, kad lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas nustatytas 19 kalių (48,7 proc.) ir

11 patinų (28,2 proc.). Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas nustatytas 2 (5,1 proc.) kalėms ir

7 (17,9 proc.) patinams, taigi ūminiu inkstų nepakankamumu sirgo 3,5 karto (arba 77,8 proc.)

daugiau patinų nei kalių. Lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu kalės sirgo 1,7 karto (arba 63,3

proc.) dažniau nei patinai. Literarūroje nepavyko rasti duomenų, rodančių, kad ūminiu inkstų

funkcijos nepakankamumu dažniau serga patinai, o lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu –

kalės, tačiau tam įtakos gali turėti tai, kad patinai dažniau pabėga ieškodami rujojančių kalių, tuo

metu gali prisiėsti ar prisilaižyti pavojingų medžiagų, juos gali partrenkti automobilis (trauminės

kilmės ŪIN), traumas gali patirti nuo smurtaujančių žmonių ir pan. Patinams, dažniau nei kalėms,

šlapimo akmenys užstringa šlaplėje (poinkstinės kilmės ŪIN). Lėtiniams procesams reikia daugiau

laiko. LIN vystymuisi įtakos turi kiti, ilgalaikiai inkstų pažeidimai. Kadangi kalės gyvena ilgiau, yra

atsargesnės joms dažniau pasitaiko lėtinis inkstų nepakankamumas.

Diagnozuojant inkstų funkcijos nepakankamumus pirmiausiai atkreiptas dėmesys į klinikinius

požymius, dėl kurių kreipėsi savininkai. Daugiausiai, 29 šunims (74,4 proc. visų pacientų), buvo

nustatyta poliurija. 28 šunims (71,8 proc. visų pacientų), sergantiems lėtiniu inkstų funkscijos

nepakankamumu, pastebėtos šviesiai rožinės gleivinės. 64,1 proc. pacientų buvo stipriai išliesėja.

Vėmė 22 (56,4 proc. visų pacientų) šunys, o viduriavo 18 (46,2 proc. visų pacientų) šunų. Podipsija

pastebėta 15 (38,5 proc.) šunų. Galbūt dėl to, kad ne visi savininkai atkreipia dėmesį į šuns išlakto

vandens kiekį. 33,3 proc. pacientų buvo silpni, gulėjo. Keliems pacientams (10,3 proc.) nustatytas

nemalonus kvapas iš snukio. Literatūroje nurodomi dažniausiai pasireiškiantys požymiai (poliurija,

išliesėjimas, vėmimas ir kiti) (37) atitinka požymius, pastebėtus tyrimo metu.

Nustatant diagnozę visiems šunims buvo atliktas klinikinis tyrimas, kurio metu surinkta

anamnezė ir atlikta apžiūra. Taip pat visiems šunims (100 proc.) buvo atlikti morfologiniai ir

42

biocheminiai kraujo tyrimai. 27 pacientams (69,2 proc.) buvo atliki ultragarsinai tyrimai. Šlapimo

tyrimai padaryti 64,1 proc. sirgusių šunų. Mažiausiai, 9 pacientams (23,1 proc.) buvo atliktas

rentgeninis tyrimas. Tyrimai suskirstyti į laboratorinius (kraujo ir šlapimo tyrimai) bei vaizdinės

diagnostikos (rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai). Apskaičiavus, kaip dažnai jie buvo panaudoti,

pastebėta, kad laboratoriniai tyrimai buvo atlikti 80,8 proc. visų pacientų. Vaizdinė diagnostika

(ultragarsinis ir rentgeninis) buvo atlikta 46,15 proc. visų pacientų.

Nustatant diagnozę pirmiausiai buvo surinkta išsami anamnezė ir atlikta klinikinė apžiūra.

Atlikti morfologiniai bei biocheminiai kraujo tyrimai (n=39). 33 pacientams (84,6 proc. visų

pacientų) pastebėti UREA ir CREA rodiklių pokyčiai, o 6 pacientams (15,4 proc. visų pacientų)

pastebėti UREA, CREA, GPT ar GOT rodiklių pokyčiai. Po to 25 šunims buvo atlikti šlapimo

tyrimai. 16 (64 proc.) pacientų šlapimo santykinis tankis buvo 1,007–1,012 ribose. Proteinurija

nustatyta 23 (92 proc.) pacientams. Hematurija buvo 4 (16 proc.) pacientams. Galiausiai atliktas

ultragarsinis tyrimas (n=27). 24 (88,9 proc.) pacientų inkstai buvo pakitusios, netaisyklingos

formos. 3 (11,2 proc.) šunų inkstai buvo nepakitę.

Atliekant tyrimą pastebėta, kad daugelio ligų klinikiniai požymiai buvo panašūs.

Diferencijuojant inkstų funkcijos nepakankamumą nuo kitų ligų tyrimai buvo atliekami iš eilės,

atsižvelgiant į jų rezultatus. Tokiu principu buvo atmetamos kitų sistemų ligos ar patologijos.

Tyrimo metu 25 šunims buvo taikytas kompleksinis gydymas. Jis parinktas, atsižvelgiant į

sergančių šunų būklę, tyrimų rezultatus ir sindromą sukėlusias priežastis. Gydymą sudarė specialus

pašaras ir medikamentai. Vieniems pacientams pirmiausiai skirti simptomus (pvz., vėmimą)

lengvinantys medikamentai, „kilpiniai“ diuretikai. Skirti homeopatiniai ar fosforo rezorbciją

mažinantys preparatai. Šunims, nustačius mažakraujystę, skirtas Biodyl, Vit. C. Esant sunkiai

mažakraujystei keliems pacientams skirtas eritropoetinas. Dažniausiai naudoti antiemetikas

metoklopramidas (88 proc. visų pacientų) ir antacidas Quamatelis (84 proc. visų pacientų). Biodyl

skirtas (72 proc.) šunims, kuriems nustatyta mažakraujystė. 17 (68 proc.) šunų skirta No–spa.

Ipakitine buvo paskirtas 64 proc. šunų (tikslas – sumažinti pasisavinamo fosforo kiekį). Daugiau nei

pusei pacientų (56 proc.), sergančių lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, skirtas furozemidas.

Neurorubine buvo skirtas 12 (48 proc.) šunų. 11 pacientų (44 proc.) naudojo homeopatinį preparatą

– Solidago comp. 36 proc. pacientų buvo skirtos Vit. C injekcijos. Mažiausiai, 3 pacientams, buvo

naudotas eritropoetinas (beta). Jis skirtas tik sunkios mažakraujystės atvejais.

43

IŠVADOS

1. Šunys dažniau serga lėtiniu (76,9 proc.), o ne ūminiu (23,1 proc.) inkstų funkcijos

nepakankamumu.

2. Lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu dažniau sirgo dideli (30,8 proc.) ir vidutinio

dydžio (23,1 proc.) šunys, o ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu dažniau sirgo mažųjų

veislių atstovai (15,4 proc.).

3. Daugiausiai inkstų funkcijos nepakankamumu sirgo 5−10 metų patinai (30,8 proc. visų

pacientų).

4. Daugumai šunų (74,4 proc.) pirmiausia pasireiškė poliurija, išliesėjimas (64,1 proc.),

vėmimas (56,4 proc.) ir viduriavimas (46,2 proc.).

5. Nustatant diagnozę visiems šunims buvo atliktas klinikinis tyrimas, laboratoriniai tyrimai

(80,8 proc.) ir vaizdinė diagnostika (46,15 proc.).

6. Inkstų funkcijos nepakankamumas nuo kitų organų patologijų diferencijuotas, remiantis

bendrųjų ir specialiųjų tyrimų rezultatais.

7. Dauguma šunų (69,2 proc.), kuriems buvo nustatytas inkstų funkcijos nepakankamumas

nugaišo.

8. Daugiausiai (20,5 proc.) išgyveno 5−10 metų šunų.

9. Gydymui dažniausiai naudoti metoklopramidas (88 proc.), famotidinas (Quamatel) (84

proc.), Biodyl (72 proc.), furozemidas (56 proc.).

10. Gydymas nuo inkstų funkcijos nepakankamumo yra kompleksinis, ilgas ir ne visada

efektyvus.

44

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Evans HE de Lahunta A. Miller`s Anatomy of the Dog. 4ed. St. Louis: Saunders Elsevier;

2013.

2. Aughey E Frey FL. Comparative Veterinary Histology with Clinical Correlates. London:

Manson Publishing Ltd; 2001.

3. Norkus C. Veterinary Technician`s Manual for Small Animal Emergency and Critical

Care. Chihester: Wiley-Blackwell; 2012.

4. Tobias KM Johnston SA. Veterinary Surgery: Small Animal: 2- volume. St. Louis:

Saunders Elsevier; 2012.

5. Zachary JF McGavin MD. Pathologic Basis of Veterinary Disease. 5ed. St. Louis: Mosby

Elsevier; 2012.

6. Reece WO. Functional Anatomy and Physiology of Domestic Animals. 4ed. Chihester:

Wiley-Blackwell; 2009.

7. Bartges J Polzin D. Nephrology and Urology of Small Animals. Chichester: Blackwell

Publishing Ltd; 2011.

8. Chew DJ Dibartola SP Schenck P. Canine and Feline Nephrology and Urology. 2ed. St.

Lois: Saunders Elsevier; 2011.

9. Tilley LP Smith FWKJ. Blackwell`s Five-Minute Veterinary Consult: Canine and Feline.

6ed. Chihester: Wiley-Blackwell; 2015.

10. Eubig PA Brady MS Gwaltney-Brant SM Khan SA et al. Acute Renal Failure in Dogs

After the Ingestion of Grapes or Raisins: A Retrospective Evaluation of 43 Dogs (1992–

2002). J Vet Intern Med. 2005; 19(5): 663-674.

11. Becker K. Canine Kidney Failure: Causes, Treatment and Prevention [Internet]. 2010 [

updated 2010 Nov 4; cited 2015 Aug 8 ]. Available from:

http://healthypets.mercola.com/sites/healthypets/archive/2010/11/04/kidney-failure-pet-

dogs.aspx

12. Dobson RLM Motlagh S Quijano M Cambron RT et al. Identification and

Characterization of Toxicity of Contaminants in Pet Food Leading to an Outbreak of

Renal Toxicity in Cats and Dogs. Toxicol Sci. 2008; 106(1): 251-262.

13. Sink CA Weinstein NM. Practical Veterinary Urinalysis. Chichester: Wiley-Blackwell;

2012.

14. Holt PE. Urological Disorders of the Dog and Cat-Investigation, Diagnosis, Treatment.

London: Manson Publishing Ltd; 2008.

45

15. Case LP. The Dog: Its Behavior, Nutrition and Health. 2ed. Iowa: Blackwell Publishing;

2005.

16. Vaden SL Knoll JS Smith FWKJ Tilley LP. Blackwell`s Five-Minute Veterinary Consult:

Laboratory Tests and Diagnostic Procedures: Canine and Feline. Chihester: Wiley-

Blackwell; 2009.

17. Cote E. Clinical Veterinary Advisor: Dogs and Cats. 3ed. St. Louis: Mosby Elsevier;

2015.

18. Burke TJ Cronin RE et al. Ischemia ans tubule obstruction during acute renal failure in

dog: mannitol in protection. Am J Physiol Renal Physiol [Internet]. 1980 [cited 2014 Sep

12];238 (4): 305-314. Available from: http://ajprenal.physiology.org/content/238/4/F305

19. Elliott J Grauer GF. BSAVA Manual of Canine and Feline Nephrology and Urology. 2 ed.

Gloucester: British Small Animal Veterinary Association; 2007.

20. Foster Smith. Kidney Disease: Causes, Signs, Diagnosis and Treatment [Internet]. [cited

2015 Sep 5 ]. Available from:

http://www.peteducation.com/article.cfm?c=2+2114&aid=350

21. Smets PMY Meyer E et al. Urinary Markers in Healthy Young and Aged Dogs and Dogs

with Chronic Kidney Disease. J Vet Intern Med [Internet]. 2010 [cited 2014 Sep 23]; 24:

65-72. Available from: http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1939-

1676.2009.0426.x/full

22. Grigonis A Lasys V Mačijauskas V Stanevičius E Zamokas G. Amžiaus, veislės ir lyties

įtaka šunų lėtiniam inkstų napakankamumui. Vet Med Zoot. 2005; 31(53): 15-19.

23. Gough A Thomas A. Breed Predispositions to Disease in Dogs and Cats. 2ed. Chihester:

Wiley-Blackwell; 2010.

24. Chronic Kidney Disease and Failure (CKD, CRF, CRD) [Internet]. Washington:

Washington State University; 2014 [ updated 2014 Dec; cited 2015 Aug 10 ]. Available

from: http://www.vetmed.wsu.edu/ClientED/ckd.aspx

25. Hruska KA Kopelman R Rutherford WE Klahr S Slatopolsky E et al. Metabolism in

immunoreactive parathyroid hormone in the dog. The role of the kidney and the effects of

chronic renal disease. J Clin Invest. 1975 Jul; 56(1): 39-48.

26. Jacob F Polzin DJ et al. Association between initial systolic blood pressure and risk of

developing a uremic crisis or of dying in dogs with chronic renal failure. J Am Vet Med

Assoc [Internet]. 2003 Febr [cited 2015 Aug 6]; 222(3): 322-329. Available from:

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12564594

27. Cote E. Clinical Veterinary Advisor: Dogs and Cats. 2ed. St. Louis: Mosby Elsevier;

2011.

46

28. Kahn CM Line S. The Merck/Merial Manual for Pet Health. New Jersey: Merck

Publishing; 2007.

29. Slatopolsky E Brown A Dusso A. Pathogenesis of secondary hyperparathyroidism.

Kidney Int. 1999; 56: 14-19.

30. Schrier RW. Diseases of the Kidney and Urinary Tract. 3ed. Philadelphia: Lippincott

Williams & Wilkins; 2007.

31. Mattoon JS Nyland TG. Small Animal Diagnostic Ultrasound. 3ed. St. Louis: Saunders

Elsevier; 2015.

32. Kumar V Kumar A Varshney AC. Ultrasonographic imaging for structural

characterization of renal affections and diagnosis of associated chronic renal failure in 10

dogs. ISRN Vet Sci [Internet]. 2011 Dec [cited 2015 Aug 26]; 2011: 1-10. Available

from: http://www.hindawi.com/journals/isrn/2011/901713/

33. Messonnier S. Natural Health Bible for Dogs & Cats. California: Prima Publishing; 2001.

34. Jacob F Polzin DJ Osborne CA et al. Clinical evaluation of dietary modification for

treatment of spontaneous chronic renal failure in dogs. J Am Vet Med Assoc [Internet].

2002 April [cited 2015 Apr 12]; 220(8): 1163-1170. Available from:

http://avmajournals.avma.org/doi/abs/10.2460/javma.2002.220.1163

35. Turner T. Veterinary Notes for Dog Owners. London: Popular Dogs; 1990.

36. Callahan J. Your Older Dog: A Complete Guide to Helping Your Dog Live a Longer.

New York: Simon & Shuster; 2001.

37. Bonagura JD Twedt DC. Kirk`s Current Veterinary Therapy. 14ed. St. Louis: Saunders

Elsevier; 2009.

38. Cowgill LD James K et al. Use of recombinant human erythropoietin for management of

anemia in dog and cats with renal failure. J Am Vet Med Assoc. [Internet]. 1998 [cited

2014 Jul 13]; 212(4): 521-528. Available from:

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/9491159

47

PADĖKOS

Dėkoju savo darbo vadovui doc. dr. Aidui Grigoniui už konsultacijas, patarimus ir pagalbą

ruošiant šį darbą.