Tema Nr.7

Investicijų efektyvumas

Investicijų planavimas statyboje Investicijų koncepcija Investicijų samprata ir turinys interpretuojami gan įvairiai. Tai priklauso nuo šalies tradicijų, kultūros, ekonominio bei socialinio lygio, valstybės santvarkos ir politikos. INVESTICIJOMIS vadinami visų rūšių (finansiniai, techniniai, gamtos, intelektiniai…) ištekliai, skirti gamybinei, ekonominiai ir kt. veiklai plėtoti. Vienas pagrindinių valstybės politikos tikslų yra investicinio proceso plėtra. Investicijoms plėtoti būtinos sąlygos:

investicijų diegimo mechanizmo sukūrimas;

investicijų paieška ir jų realizavimo sukūrimas;

investicijų efektyvumas.

Investicijomis, kurių paskirtis parodyta 23 paveiksle, rūpinasi ir tikslingai jas naudoja valstybės ir privačios institucijos ir bei įmonės.

INVESTICIJOS

Netiesioginės paskirties Tiesioginės paskirties

Gamybai Statybai

Socialinėms reikmėms Aplinkos apsaugai

Mokslui Sveikatos apsaugai

Ekonomikos plėtrai Energijos taupymui

Kitoms reikmėms

23 paveikslas. Bendrųjų investicijų paskirtis.

Investicijų šaltiniai gali būti:

biudžeto asignavimai;

savi įmonės finansiniai ištekliai;

šalies investuotojų ištekliai;

užsienio investicijos (tiesioginės ir netiesioginės).

Bendroji investicinio proceso struktūra parodyta 24 paveiksle.

Viena investicijų skyrimo sąlygų yra investicinio projekto rengimas (25 paveikslas).

Investicinius projektus rengia statytojo tarnybos arba samdomos konsultacinės organizacijos. Jos dažniausiai reikalingos didelių objektų statyboms, kai investiciniame projekte dalyvauja keli investuotojai (gali būti ir užsienio). Visais atvejais projektas turi būti tikslinamas pagal investicijų paskirtį.

Investiciniai projektai pateikiami įvertinti statytojo (vyriausybės ar privačios įmonės) organizuojamam konkursui. Konkurso komisijos nariai vertina tokius pagrindinius investicinio projekto efektyvumo rodiklius: finansinį, biudžetinį ir ekonominį. Finansinio (komercinio) efektyvumo rodikliai rodo investicinio projekto įdiegimo pasekmes projekto dalyviams, biudžetinio efektyvumo rodikliai – projekto įdiegimo pasėkmes šalies, regionų (apskričių, miestų) biudžetams. Ekonominio efektyvumo rodikliai skaičiuojami dažniausiai dideliems, ypač reikšmingiems šaliai, projektams ir įvertina jo sąnaudas ir įdiegimo efektyvumą. Dar gali būti skaičiuojami ir socialiniai, ekologiniai ir kt. rodikliai.

INVESTICINIS PROCESAS

DALYVIŲ GRUPĖS INVESTAVIMO OBJEKTAI

Pramonės įmonės

(firmos, susivienijimai)

• Finansinės lėšos

• Pagrindiniai fondai

• Personalo kvalifikacija

Investuotojai

(bankai, finansinės organizacijos,

pavieniai asmenys)

• Finansinės lėšos

Įmonės, firmos,korporacijos ir

kitos organizacijos

• Technologijos ir įrenginiai

• Savosios rinkos

• Intelektinės paslaugos (rinkotyra,

vadyba, specialistų rengimo programos)

Mokslo įstaigos ir institucijos

• Mokslo tiriamosios programos

• Mokymo programos

• Laboratorijos ir jų įranga

• Intelektinis potencialas

Projektavimo, statybos ir

statinių naudojimo organizacijos

• Konkretūs projektai

• Naudojami statiniai

Administracinės įstaigos

• Įstatymai (veiklos ribojimas,

Mokesčių sistema ir kontrolė)

24 paveikslas. Bendroji investicinio proceso struktūra

FAZĖS STADIJOS ETAPAI

Prieš investicinė Investicijų galimybių nustatymas

Galimybių analizė Regioninės, šakinės ir išteklių

galimybių analizė

Konkretaus investavimo projekto

analizė

Motyvacijos rengimas

Išankstinė motyvacija

Pagalbiniai funkciniai tyrimai

Techninis-ekonominis pagrindas

Projekto vertinimas ir

sprendimas investuoti

Projekto vertinimas

Investicinio projekto paskatos

Motyvacijos rengimas

Projekto vertinimas

Investicinė Investicinio projekto paskatos

Juridinės, finansinės ir

organizacinės bazės Steigimo dokumentų rengimas

rengimas Valdymo struktūros rengimas

Technologinių projektų paieška ir

įsigijimas

Detalaus plano rengimas.

Kontraktai Teritorijos ruošimas statybai

Galutinis technologijos parinkimas

Planavimas

Konkurso skelbimas ir pasiūlymų

vertinimas

Kontraktų pasirašymas

Statybos organizavimas

Žemės sklypo įsigijimas

Statybos darbų vykdymas

Atidavimas naudoti

Pasiruošimas marketingui

Rinkos ruošimas naujai produkcijai

Žaliavų pristatymo vertinimas

Personalo rinkimas ir

Mokymas

Atidavimas naudoti

Gamybinė

Ūkinė įmonės veikla

25 paveikslas. Bendroji investicinio projekto struktūra

Gamybinės organizacijos (kompanijos ir firmos) dar rengia verslo planus, kuriuose išdėsto gamybos plėtros strategiją, žinias apie tiekėjus, pirkėjus, rinką, gamybinį potencialą, finansinę padėtį ir įvertina laukiamą pelną.

Investicinis procesas apibūdina visumą veiksnių, kuriuos jų dalyviai atlieka su investuotuoju bet kokios išraiškos kapitalu. Vienas pagrindinių investicinio proceso bruožų yra glaudus investicinio proceso dalyvių bendradarbiavimas diegiant ir realizuojant investicijas, naudojant išteklius, siekiant bendro tikslo.

Statybos investicijų struktūra

Svarbi vieta investiciniame procese skirta statybai. Investicijos statybai yra pagrindas kitų ūkio šakų investicijoms:

mokslinei veiklai;

gamybinei veiklai plėtoti bei modernizuoti (nauji ir modernizuoti pastatai, pažangios technologijos…);

kultūros bei socialinėms reikmėms (visuomeninių ir gyvenamųjų namų statyba bei rekonstrukcija…);

ištekliams taupyti (ekonomiškų pastatų statyba, naujų technologijų diegimas).

Statybos investicinis procesas yra cikliškas ir trunka tam tikrą apibrėžtą laikotarpį. Ciklą sudaro investicijų rinkimas, jų paskirstymas statybos investicinio proceso dalyviams, naudojimas ir investicijų grąžinimas (26 pav.).

Investicinio proceso dalyviai statyboje skirstomi pagal pagrindinius statybos proceso etapus: paruošiamąjį, statybos ir naudojimo (27 pav.).

Kiekvienas investicinio ciklo dalyvis sprendžia jam būdingus investicinio proceso organizavimo ir realizavimo klausimus. Paruošiamojo etapo dalyviai:

ruošia ir tvirtina investicinį procesą reglamentuojančius bei norminius dokumentus;

nustato svarbias investavimo kryptis ir objektus;

organizuoja mokslo tiriamuosius darbus;

rengia ir tvirtina investicinius projektus;

užsako projektą.

Statybos etapo dalyviai:

organizuoja statybos priežiūros ir kontrolės darbus;

rengia statybos reglamentavimo dokumentus;

išduoda leidimus;

organizuoja ir dalyvauja rangos darbų konkursuose;

paruošia statybvietę;

organizuoja statybos darbus statybvietėje ir atiduoda objektus naudoti;

aprūpina statybą medžiagomis, konstrukcijomis bei kitais ištekliais.

Objekto naudojimo dalyviai:

įteisina objekto savininkus (statytojo arba naudotojo bendrovę, organizaciją);

organizuoja naudojimo priežiūrą bei kontrolę;

rūpinasi objekto remontu bei atnaujinimu.

Visuose investicinio proceso etapuose svarbiausios išvados bei sprendimai remiasi mokslo tiriamosios programos rezultatais. Taip moksliniai darbai skatina investicinio proceso plėtotę šalyje.

Paruošiamasis 2 Sutarčių sudarymo etapas

planavimo

etapas

Investicinis

1 procesas 3

Statybos ir

Priežiūros etapas

Investicijų

naudojimo ir 4

grąžinimo etapas

nuolatinė proceso ciklo veikla,

ciklo etapo darbų tikslinimas ir derinimas su vėlesnio etapo darbais.

26 paveikslas. Statybos investicinio proceso ciklo etapai

Statybos investicinio proceso dalyviai

-Vyriausybė

-Vyriausybinės institucijos

Paruošiamasis etapas -Statytojas

-Konsultacinės firmos

-Projektavimo firmos

-Savivaldybės

Statyba -Statybos asociacijos, susivienijimai ir firmos

-Statybos priežiūris ir kontrolės organizacijos

(arba padaliniai)

-Aprūpinimo firmos, gamyklos ir organizacijos

-Savininkas

Objekto naudojimas -Naudojimo bendrovės ir organizacijos

-Naudojimo priežiūros organizacijos

27 paveikslas. Statybos investicinio proceso dalyvių struktūra įvairiais jo etapais

Investicijų rizika

Pagrindinėms investicijų projektų dalims gali būti skaičiuojami investicijų rizika. Ją lemia projektavimo, statybos, organizavimo sutarčių sudarymo, ekonominės bei politinės veiklos pokyčiai.

Skiriami mažai rizikingi (patikimi), vidutiniškai rizikingi (gerai pagrįsti ir galimi) bei labai rizikingi (pavojingi) investiciniai projektai. Su rizikos laipsniu siejama investicijų atsipirkimo trukmė. Jei projekto grynųjų pinigų srautai yra tolygūs per visą investicijų įgyvendinimo laikotarpį, atsipirkimo trukmė T metais skaičiuojami taip:

T = I/P (12)

Čia

I - išleistų investicijos pinigų srautų suma (apytikriai skaičiuojant – tai išlaidos investicijoms);

P - grynųjų pinigų srautai per metus (apytikriai apskaičiuojant gali būti imamas pelnas).

Ilgalaikiuose projektuose pinigų srautai pasiskirsto netolygiai. Tada konkreti atsipirkimo trukmė T skaičiuojama taip:

Nepadengtų investicijų suma

Metai iki visiško atsipirkimo metų pradžioje

investicijų padengimo Visiško atsipirkimo metų

grynųjų pinigų srauto suma

• Projektų netikslumai •Konkursų organizavimo rezultatai

• Projektų pakeitimai • Sutarčių pokyčiai

• Aprūpinimo ištekliais trikdžiai • Draudimas

• Kainodaros pokyčiai • Sutarčių realizavimo kontrolė

Projektavimo ir statybos rizika Sutarčių sudarymo rizika

BENDROJI INVESTICIJŲ RIZIKA

Fizinė rizika Valdymo rizika Ekonominė rizika Politinė rizika

•Statybvietės • Organizavimo • Infliacija •Politikos pokyčiai

ypatumai nesklandumai • Rinkos strukt. • Vyriausybės

•Grunto •darbų •Privatizavimo kontrolės pokyčiai

struktūra kokybės kontrolė procesas •Mokesčių strukt.

• Aplinkos • Konkurencinė •kaimų politika politika

sąlygos aplinka ir veikla

25 paveikslas. Investicijų rizikos struktūra

Statytojo pareigos ir teisės

Statybos įstatymas apibrėžia ir reglamentuoja statytojo (užsakovo) funkcijas investuojant kapitalą į statybas, projektuojant, statant bei naudojant statinius. Statytojai gali būti Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai asmenys, įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, ir juridiniai asmenys. Statytojai privalo turėti: teisėtai įsigyta ir įformintą sklypą; parengtą ir suderintą statinio projektą; leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti, griauti ir atlikti nekilnojamosios kultūros vertybės tvarkymo darbus.

Statytojo darbą reglamentuoja tam tikros pareigos ir teisės. Statytojo darbo organizavimo schema parodyta 28 paveiksle.

Statytojas gali pasirinkti projektavimo ir statybos būdą. Projektas gali būti užsakytas projektuotojui arba rangovui. Statoma rangos arba ūkio būdu. Projektavimo metu statytojas nustato projekto rengimo stadijas, detalumą ir projektavimo laiką.

Statytojas organizuoja statinio statybos techninę priežiūrą ir skiria arba samdo specialistą, šiai veiklai turintį kvalifikacijos atestatą.

Projektavimo etapo pradžioje skiriamas (samdomas) statinio vadovas. Leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti ypač svarbius statinius išduoda apskritys arba savivaldybės.

1 Statybos planavimas

2 Paklausos tyrimas Paruošiamasis

etapas

3 Investicijų paieška ir darbų

finansavimo organizavimas

4 Sklypo įforminimas

5 Statybos sklypo ir gretimų

sklypų bei statinių tyrimai

6 projektavimo darbų Projektavimo

organizavimas etapas

7 Leidimų statyti statinį gavimas

8 Rangos darbų konkurso

organizavimas

9 statinio statybos organizavimas

10 Techninės priežiūros organizavimas

11 Autorinės priežiūros sutarties Statybos ir

sudarymas baigiamųjų darbų

etapas

12 Baigto statinio (ar jo dalies) pripaži-

nimas tinkamu naudoti

13 Pripažinto tinkamu naudoti

statinio teisinis įregistravimas

28 paveikkslas. Statytojo darbo organizavimo schema

Sutarčių sudarymas

Kruopščiai parengta ir juridiškai teisingai sudaryta sutartis – vienas svarbiausių sėkmingo statinio statybos organizavimo garantų. Sutartis – tai savanoriškas susitarimas tarp statybos proceso dalyvių, reglamentuojantis projektavimo, statybos darbus, paslaugas ir kt. veiklą. Sutartyje nusakomos šalių teisės, pareigos, apibrėžiami įsipareigojimų, realizavimo terminai bei atsakomybės ribos. Tolygus sutarimas yra skolinis įsipareigojimas, pretenzijos, ieškinys pareiškimas, įgaliojimas, ketinimų protokolas ir kt..

Sutarties struktūrą ir jos sudarymo ir vykdymo eigą reglamentuoja sutarties koncepcija (29 pav.).

Sutarties koncepciją apibūdinantys elementai:

sutarties objektas;

tikslas;

dalyviai;

galiojimo vieta;

veiklos sąlygos ir ryšiai;

rūšis ir struktūra;

realizavimo sąlygos (terminai, atsakomybė ir galimi rezultatai).

Išoriniai veiksniai

A B C D E

Sutarties objektas

Tikslas

Struktūra Dalyviai

Vidiniai veiksniai

Veikla Vieta

Realizavimas

A – finansinė politika, B – ekonominė politika, C – mokslo lygis, D – gamybos lygis, E – rinkos ir privatizavimo išvystymas

grįžtamasis kontrolinis ryšys

tiesioginiai ryšiai

29 pav. Sutarčių sudarymo koncepcija

Sutartys būna vidaus ir tarptautinės. Ir vienos, ir kitos sutartys tinka ir statybai (18 lentelė; dažniausiai statyboje sudaromos sutartys pažymėtos S).

Statybos sutartys apibūdinamos 30 paveiksle.

Pirmasis sutarties sudarymo etapas – parengiamasis: renkama ir analizuojama informacija apie sutarčių dalyvius. Ši informacija būna trejopa: išorinė, vidinė ir statytojo pageidaujama.

18 l e n t e l ė. Sutarčių rūšys

Vidaus sutartys Tarptautinės sutartys

Partnerystė S Pirkimo-pardavimo S

Pirkimo-pardavimo S Importo S

Pavedimo Eksporto S

Statybos S Natūralių prekių mainų

Importo S Mokslinio bendradarbiavimo S

Komiso (eksportui)

Produkcijos tiekimo S

Licencinės

Prekės ženklo perdavimo

Terminuoto indėlio

Paskolų suteikimo S

Aspektas Grupė

Sutarčių Derybos Sandoris

sudarymas

atviros uždaros

Sutarčių rūšys Projektavimas Statyba Specializuotieji

ir dalyviai Statytojas- Statytojas-pagrin- darbai

projektuotojas dinis rangovas Pagrindinis rangovas-

subrangovas

Investicinis ciklas Projektavimas

Statytojas-projek- Statytojas-projek- Pagrindiniai statybos

tuotojas-pagrindinis to vadovas darbai

rangovas Pagrindinis rangovas-

statybos vadovas

Sutarčių Rangovo siūloma vertė Užbaigto projekto vertė,

vertinimas kurią siūlo statytojas ir

Sutarties vertė pagal priima rangovas

galiojančius įkainius

Išlaidų apmokėjimas pagal

fiksuotą faktą

Sutartis pagal fiksuotą ver-

tę su skatinimo ir nenuma- Sutartis apmokant išlaidas

tytų išlaidų sumomis su skatinimo suma

Sutartis apmokanti išlaidas Mišrios sutartys su kitomis

su priedu nuo jų procento sąlygomis

30 pav. Statybos sutarčių sudarymo ir vertinimo aspektai

Statybos sutartys būna:

statytojo ir pagrindinio rangovo;

pagrindinio rangovo ir subrangovų;

projektavimo ir statybos (projektavimo darbus atlieka rangovas);

baigiamųjų darbų (projektavimo, statybos valdymą atlieka pagrindinis rangovas);

valdymo ir statybos (statytojas samdo statybos darbų valdytoją).

Projektavimo ir statybos sutartis sudaroma su rangovu (30 pav.), kuriam pavedamas ir projektavimo darbų organizavimas. Šiame sutarčių variante projektavimo ir statybos darbai sutampa. Dėl to mažėja statybos trukmė ir spartėja investicinis procesas.

Baigiamųjų darbų sutartis sudaroma sandorio metu.

Ši sutarties schema sudaroma su didelių gamybinių galimybių rangovu, kuris yra sukūręs bendrą statybos ir projektavimo darbų bazę. Statytojas visiškai pasitiki rangovu ir jam paveda organizuoti visus darbus iki statinio užbaigimo.

Statybos sutartys sudaromos įvertinant objekto kainos nustatymo būdus. Pagal šį rodiklį skiriamos tokios sutartys:

1) tradicinės, pagrįstos tvirta kaina;

2) projektavimo ir statybos, pagrįstos faktine kaina pridedant garantinį pelną;

3) projektavimo ir statybos, pagrįstos didžiausia garantine kaina pridedant garantuotą pelną;

4) baigos, siūlant kainą pagrindiniam rangovui.

Kiekviena iš minėtųjų statybos sutarčių yra naudingesnė arba statytojui, arba rangovui: pirmoji ir trečioji yra naudingesnės užsakovams, o antroji, ypač ketvirtoji – rangovui.

Ši sutartis sudaroma sandorio metu per konkursines derybas ir kai užsakovas nori sutrumpinti investicinį laikotarpį.

Jei užsakovas visai pasitiki aukšta pagrindinio rangovo kvalifikacija ir yra suinteresuotas sutrumpinti statybos trukmę, tuo pačiu ir investicinį ciklą, sudaroma projektavimo ir statybos sutartis.

Jei pajėgus pagrindinis rangovas yra sukūręs bendrą projektavimo ir statybos centrą, o statytojas (užsakovas) neturi galimybių ar kompetencijos užsiimti investicijų realizavimu, gali būti sudaroma baigos sutartis. Užsakovas apsiriboja

finansavimo ir baigto statinio pripažinimo priimtomis funkcijomis. Kitos užsakovo, projektuotojo statybos, kontrolės funkcijos praleidžiamos rangovui.

Valdymo ir statybos sutartis sudaroma su aukštos kvalifikacijos statybų valdymo specialistais, turinčiais patirties organizuoti projektavimo, statybos ir priežiūros darbus.

Visų rūšių sutartyse rekomenduotini aptarti ir įvertinti klausimai:

sutarties apibūdinimas;

sutarties dokumentai;

rangovo įsipareigojimai;

užsakovo įsipareigojimai;

kaina ir bendroji sutarties vertė;

darbų atlikimo terminai;

mokėjimai ir atsiskaitymai;

projektavimas;

darbų vykdymas;

rangovo personalas;

kontrolė;

darbų sauga ir aplinkos apsauga;

draudimas;

rangovo atsakomybė;

nepriklausančios nuo šalių aplinkybės;

darbų priėmimas;

garantijos;

transportavimas;

licencijos;

sankcijos;

arbitražas;

sutarties atšaukimas;

kitos sąlygos.

Vienas sutarčių sudarymo ir įgyvendinimo sėkmės veiksnių yra rizika. Dažnai smulkiausi ir vidutinio verslo atstovai tinkamai sudaryti sutartis paveda specialistams iš įvairių konsultacinių įmonių (agentūrų). Išskiriami kelių sutarčių sudarymo ir įgyvendinimo rizikos elementų: išoriniai RA, sutarčių sudarymo eigos RC ir vidiniai r.

Rizika turėtų būti įvertinta prieš sutarties forminimą ir pasirašymą, bet neturėtų kliudyti pasiekti užsibrėžtą tikslą. Vertinant rizikos didumą (maža, vidutinė – galima ir didelė-pavojinga) statytojas ir kiti statybos proceso dalyviai turi aiškiai žinoti rizikos neigiamas pasekmes ir numatyti būdus joms sumažinti.

Sutarčių dalyvių požiūris į galimą riziką gali būti toks:

galimus nuostolius tikisi padengti pasiekus tikslą;

pripažįsta riziką;

mažina rizikos laipsnį iš anksto parengtomis priemonėmis;

mažina rizikos laipsnį perskirstydami ją tretiesiems asmenims.

Sutarčių dalyvių atsakomybė numatoma sutartyse. Tačiau statybos metu gali atsirasti kliūčių, kurių dalyviai stengiasi išvengti tendencingai traktuodami pasirašytą ir galiojančią sutartį. Ginčai sprendžiami tam tikra tvarka.

EKONOMINIO EFEKTO NUSTATYMAS Investicijų efektyvumas

Investicinio proceso, kaip kiekybinės finansinės analizės

objekto, ypatybės

Investiciniai procesai, žiūrint iš finansinės pusės, apjungia du priešingus ir iš esmės savarankiškus procesus - gamybinio arba kito objekto sukūrimą, arba kapitalo kaupimą ir pastovų pajamų gavimą.

Nurodyti du procesai vyksta nuosekliai (su tarpu tarp jų arba be jo) arba tam tikroje laiko atkarpoje paraleliškai. Pastaruoju atveju daroma prielaida, kad pelnas (pajamos) iš investicijų gaunamas dar iki įdėjimų proceso pasibaigimo momento. Pridursim taip pat, kad abu procesai laike gali turėti skirtingus paskirstymus arba keitimosi dėsningumus. Neperdedant galima pasakyti, kad paskirstymų laike forma (ypač pelno) turi čia, jei ne lemiamą, tai labai svarbią reikšmę.

Tiesioginiu analizės objektu skyriuje yra mokėjimų srautai, charakterizuojantys abu šiuos procesus vienu nuoseklumu. Jei kalbama apie gamybines investicijas, tai daugeliu atvejų šio srauto elementai formuojami iš grynų pajamų ir investicinių išlaidų rodiklių. Grynosios pajamos suprantamos kaip bendrosios pajamos (įplaukos), gautos kiekvienoje laiko atkarpoje, po visų mokėjimų, susijusių su jų gavimu išskaitymo. Į šiuos mokėjimus įeina visos realios išlaidos: (tiesioginės ir

netiesioginės) darbo ir medžiagų apmokėjimui, mokesčiai. Investicinės išlaidos įeina į mokėjimų srautą su neigiamu ženklu. Atskiras mokėjimų srauto elementas randamas taip:

Rt = (G - C) - (G - C - D) T - K + S (1)

kur Rt - grynųjų pinigų srauto (cash flow) elementas t metais;

G - laukiamos pajamos - bruto iš projekto realizacijos, pavyzdžiui, produkcijos pardavimo įplaukų apimtis;

C - bendros einamosios išlaidos (tiesioginės ir netiesioginės išlaidos darbo ir žaliavų apmokėjimui, amortizaciniai atskaitymai čia neįeina);

D - išlaidos, kurioms taikomos mokesčių lengvatos;

T - mokesčių norma;

K - investicinės išlaidos;

S - įvairių rūšių kompensacijos.

Lygybė (1) charakterizuoja bendrą Rt nustatymo būdą. Ji detalizuojama priklausomai nuo analizės tikslų ir firmoje priimtos metodikos.

Gamybinių investicijų analizė iš esmės apima alternatyvių investicinių projektų efektyvumo vertinimą ir lyginimą. Matavimo priemonėmis čia naudojamos formalios charakteristikos, paremtos laukiamų įplaukų ir išlaidų srautų diskontavimu, ir rodikliai, nustatomi buhalterinės apskaitos duomenų pagrindu. Pažymėsime, kad net šioje, atrodo, jau seniai nusistovėjusioje analizės srityje, įvyko žymūs pasikeitimai, kurie pasireiškė perėjimu nuo akademinių pristatymų prie intensyvių praktiškų priedų ir tolesnio analizės vystymo taikant ESM bazę taikymo bei ekonominių - matematinių metodų ir modelių.

Efektyvumo įvertinimas vyksta rodiklių sistemos skaičiavimo pagalba. Šie rodikliai ir nagrinėjami šiame skyriuje. Be pagrindinių charakteristikų esmės aprašymo, nustatomos jų panaudojimo ribos, išaiškinami faktoriai, darantys įtaką šiems rodikliams. Koks kapitalinių įdėjimų efektyvumo įvertinimo metodas bebūtų išrinktas, vienaip ar kitaip jis susijęs ir su investicinių išlaidų diskontavimu, ir su pajamų iš kapitalinių įdėjimų tam pačiam laiko momentui diskontavimu, t.y. su tam tikrų dabartinių dydžių paskaičiavimu. Svarbiausias momentas čia yra palūkanų normos lygio, pagal kurį vykdomas diskontavimas, parinkimas. Sąlyginai šį dydį pavadinsime palyginamąja palūkanų norma, kadangi efektyvumo įvertinimas dažniausiai vyksta būtent lyginant kapitalinių įdėjimų variantus. Kokią normą reikia priimti konkrečioje situacijoje - ekonominio sprendimo ir prognozės reikalas.

Kuo ji aukštesnė, tuo ryškiau atsispindi toks faktorius kaip laikas - labiau nutolę mokėjimai turi vis mažesnę įtaką dabartiniam srauto dydžiui. Iš pasakyto seka, kad gaunamos dabartinės pajamų iš kapitalinių įdėjimų vertės yra sąlyginės charakteristikos, kadangi iš esmės priklauso nuo priimtos ateičiai palyginamosios normos. Priklausomai nuo konkrečios susidariusios situacijos, laiko faktoriaus apskaita gali keistis, ir tai, kas atrodė svarbiausiu vienose sąlygose, gali visiškai kitaip atrodyti kitose. Parenkant palyginamąją normą iš principo orientuojamasi į egzistuojantį arba laukiamą apytikrį paskolos palūkanų lygį. Literatūroje rekomenduojama taikyti minimaliai patrauklią pajamų normą (minimum attractive rate of return). Tačiau klausimas apie tai, koks turėtų būti šis minimalus lygis, lieka neapibrėžtas. Praktiškai tam dažniausiai išrenkami konkretūs orientyrai (tam tikrų rūšių vertybinių popierių, bankų operacijų ir t.t. pelningumą), atsižvelgiant į atitinkamų korporacijų veiklos sąlygas. Kaip parodė stambiausių JAV naftos firmų apklausa (šios apklausos duomenimis dar naudosimės), dažniausiai efektyvumo analizė taiko tris normos variantus: apytikrė kapitalo vertė (cost of capital) - apytikris akcijų, kredito palūkanų normų ir t.t. pelningumo rodiklis; subjektyvūs vertinimai, paremti korporacijos patirtimi; egzistuojančios palūkanų normos ilgalaikiui kreditui. Palyginamoji norma, naudojama rinkos ekonomikoje, iš esmės priklauso nuo ūkinės konjunktūros, investitoriaus finansinės padėties, jo sugebėjimų įžvelgti ateitį ir t.t. Naudotinos diskontavimui palūkanų normos nustatyme svarbus momentas yra rizikos įvertinimas. Kadangi rizika investiciniame procese nepriklausomai nuo jo konkrečių formų galutiniam rezultate pasirodo kaip realaus pelningumo iš kapitalo sumažinimo galimybė, lyginant su laukiama prognoze, be to šis sumažėjimas vėl gi pasireiškia laike, tai, kaip bendra rekomendacija, įvertinant riziką dėl nuostolių, sumažėjus pelningumui, infliacinio pinigų nuvertėjimo ir t.t., siūloma įvesti pataisą palūkanų normos lygiui, kuri charakterizuotų nerizikingų įdėjimų pelningumą (pavyzdžiui, į trumpalaikius valstybinius vertybinius popierius), t.y. pridėti tam tikrą rizikos premiją, atsižvelgiančią ir į specifinę riziką, susijusią su pajamų iš konkrečių kapitalinių įdėjimų gavimo nepastovumu, ir rinkos riziką, susijusią su konjunktūra. Rizikos problema yra viena svarbiausių, lyginant ir renkant investicijų variantus. Rizikos priedo įtraukimas į palūkanų normos dydį yra paplitusi, bet ne vienintelė rizikos problemos sprendimo priemonė. Pastaruoju metu įvyko žymūs pasikeitimai bandant padidinti investicijų rezultatų patikimumą. Stambios firmos pradėjo naudoti įvairius sudėtingesnius metodus, tokius kaip jautrumo analizė (sensivity analysis), matematinės statistikos metodus, ekonominį - matematinį modeliavimą. Išvardinti metodai sumažina riziką tuo, kad leidžia asmeniui, priimančiam sprendimą, pastudijuoti daugiavariantinį galimų pasekmių vaizdą, priklausomai nuo sąlygų pasikeitimo - t.y. nuo įeinančių parametrų analizuojamų sistemose. Kitaip sakant, manoma, kad rizika gali būti sumažinta, esant didesniam supratimui apie pelno formavimo mechanizmo veikimą ir įvairios įtakos apskaitą. priklausomybes ir t.t. Investicijų efektyvumo finansinėje analizėje daugiausia taikomi keturi rodikliai: grynoji dabartinė vertė, atsipirkimo laikas, vidinė pelno norma, rentabilumas.

Pažymėsim, kad užsienyje nėra vieningos investicijų efektyvumo vertinimo metodikos. Iš tikrųjų, kiekviena korporacija, vadovaudamasi sukaupta patirtimi, esamais finansiniais resursais, tikslais, siekiamais duotu momentu ir t.t., sukuria savo metodiką. Tačiau vienaip ar kitaip, šios metodikos remiasi paminėtomis charakteristikomis, jų deriniais ir modifikacijomis. Naudojamas modifikacijas galima padalinti į dvi grupes pagal tai, ar jos įskaito diskontavimo pagalba laiko faktorių, ar ne. Duotame skyriuje dėmesys sukoncentruotas į diskontinius metodus, kadangi jie dažniausiai vyrauja praktikoje. Kituose trijuose paragrafuose dėmesys bus sutelktas į rodiklių esmės aprašymą ir jų skaičiavimų metodikos atskleidimą, įvairių faktorių įtakos šiems rodikliams analizę, jų tarpusavio ryšio atskleidimą. Investicijų efektyvumo skaičiavimas

Investicijų efektyvumas yra laukiamas ekonominis rezultatas nuo numatomų kapitalinių įdėjimų. Efektyvumo skaičiavimai atliekami diskontuojant būsimas pajamas. Naudojami keli investicijų efektyvumo įvertinimo metodai iš kurių išskirtini:

a) grynosios diskontuotos vertės nustatymo metodas; b) investicijų atsipirkimo vidinės normos skaičiavimo metodas; c) investicijų visiško atsipirkimo metodas.

Grynosios diskontuotos vertes metodas

Naudojant ši metodą, diskontuotos pajamos prie nustatytos, priimamos minimalia, palūkanų normos turi viršyti išlaidas. Bazine palūkanų norma gali būti priimta skolinto kapitalo palūkanų norma.

Pavyzdys. Statybine įmonė gavo pasiūlymą įsigyti technologinę įranga apdailinių elementų gamybai, už 450000 Lt. Įrangos tarnavimo laikas - 5 metai, reklamos išlaidos - po 40000 Lt. kasmet, 1ikvidacinė vertė - 50000 Lt, skaičiuojamoji palūkanų norma - 14% į metus. Numatomi šie rodikliai per 5 metus:

Metai

1 2 3 4 5

Realizuojama produkcija,

vnt.

10000 14000 18000 12000 8000

Realizavimo kaina, Lt.

23 25 25 28 26

Vidutinės kintamos

išlaidos, Lt.

10 10 12 12 14

Atliekame šiuos skaičiavimus:

Pridėtinės vertės skaičiavimas

Metai

1 2 3 4 5

Realizavimo pajamos -Kintamos išlaidos

230

100

350

140

450

216

336

144

208

112

Rezultatas

Reklamos išlaidos

130

40

210

40

234

40

192

40

96

40

Pridėtinė vertė

90 170 194 152 56

Grynosios diskonto vertės skaičiavimas

14% Metai Investicijų mokėjimai,

tūkst.Lt.

Pridedamojivertė,

tūkst. Lt.

Viso mokėjimų ir pajamų, tūkst. Lt.

Diskontavimo koeficientas

Dabartinė diskontuota

vertė, tūkst. Lt.

0 -450 -450 -450 1 +90 +90 0.8772 +79 2 +170 +170 0.7695 +131 3 +194 +194 0.6750 +131

4 +152 +152 0.5921 +90 5 +50 +56 +106 0.5194 +55 Iš

viso: -400 +662 +262 +36

Diskontavimo koeficientai nustatyti pagal diskontavimo lentelę. Grynoji diskontuota vertė - tai skirtumas tarp investicijų dėka, gautų diskontuotų pajamų ir investicijų (kapitalinių įdėjimų) vertės. Kai šis skirtumas teigiamas - investicijos efektyvios.

Investicijų atsipirkimo vidines normos skaičiavimo metodas

Vidinei atsipirkimo normai atitinka tokią palūkanų normą, prie kurios gaunama nulinė grynoji diskontuota vertė. Taikant šį metodą, investicijų efektyvumas nustatomas, lyginant vidinę atsipirkimo normą su efektyvia palūkanų norma.

Pavyzdys. Įmonė turi šią apdailinių elementų programą artimiausiems 6 metams.

Metai Gamyba ir realizacija, vnt.

Realizavimo kaina, Lt.

Vidutinės kintamos išlaidos, Lt.

1 40000 80 40

2 45000 80 42

3 50000 85 44

4 40000 90 46

5 30000 90 48

6 20000 98 50

Numato, kad įsigyti naują technologinę įrangą, kurios kaina 700000 Lt, likvidacinė vertė po šešių metų - 60000 Lt, vidutinės kintamos išlaidos sumažėtų 10%.

Išlaidų ekonomijos skaičiavimas

10% ekonomija Metai Realizavimo mastas, vnt.

Vidutinės kintamos išlaidos,

Lt Produkcijos vienetai, Lt

Iš viso tūkst. Lt

1 40000 40 4.00 160

2 45000 42 4.20 189

3 50000 44 4.40 200

4 40000 46 4.60 184

5 30000 48 4.80 144

6 20000 50 5.00 100

Po to nustatome vidinę atsipirkimo normą, skaičiuodami grynąją diskontuotą kainą prie įvairių palūkanų normų tol, kol ši kaina gausis lygi nuliui.

Vidines atsipirkimo normos skaičiavimas

18% 14% Metai Investicijų dydis, tūkst. Lt

Išlaidų ekonomija, tūkst.

Lt.

Viso išlaidų ir pajamų, tūkst.Lt

Diskontavimo koeficientas

Dabartinė diskontavimo

vertė, tūkst.Lt.

Diskontavimo

koeficientas

Dabartinėdiskontavim

o vertė,

tūkst. Lt.0 -700 -700 -700 -700 1 +160 +160 0.8475 +136 0.8772 +140 2 +189 +189 0.7182 +136 0.7695 +145 3 +220 +220 0.6086 +134 0.6750 +149 4 +184 +184 0.5158 +95 0.5921 +109 5 +144 +147 0.4371 +63 0.5194 +75 6 +60 +100 +160 0.3704 +59 0.4556 +73 Iš

viso: -640 997 +357 -77 -9

Kaip matome, prie 18% - grynoji diskonto vertė yra -77000 Lt, prie 14% - tik -

9000 Lt. Kadangi, skaičiuojant prie 13% gautume šią vertę + 10000 Lt, vidinę atsipirkimo normą priimame artimą 14%.

Atsipirkimo laiko nustatymas Investicijos visuomet susijusios su didesne ar mažesne rizika. Kuo investicijų tarnavimo laikas ilgesnis, tuo didesnė nesėkmes rizika. Tai ypač pasakyta apie šakas, kurioms charakteringi spartūs atnaujinimo tempai. Šiuo atveju naudotinas atsipirkimo laiko nustatymo metodas, kurį galima vertinti kaip savarankišką arba kaip papildantį kitus investicijų vertinimo metodus. Naudojant šį metodą nustatome, kuriais metais investicijų išlaidos prilygsta pajamoms. Pagal ankstesnio pavyzdžio duomenis atliekame papildomus skaičiavimus.

Investicijų mokėjimų ir pajamų schema

Metai Mokėjimų ir pajamų schema,

tūkst. Lt. Mokėjimų ir pajamų suma augančia

tvarka, tūkst.Lt. 0 -700 -700

1 +160 -540

2 +189 -351

3 +220 -131

4 +184 +53

5 +144 +197

6 +160 +357

Iš viso: +357

Kaip matome, investicijos atsiperka apie 4-jų metų vidurį, po ko gaunamos pajamos virš investicijų sumos.

Pavyzdys AB "VPĮ" svarsto pasiūlymą finansuoti naujo produkto gamybos objekto statybą. Laukiamas naujo produkto gyvavimo ciklas 5 metai. Siūloma ši produkto realizavimo ir kaštų dinamika.

Metai

1 2 3 4 5

Realizavimo mastas, vnt.

35000 40000 50000 40000 20000

Realizavimo kaina, Lt/vnt

80 80 84 84 80

Tokiu būdu eidami gilyn išskleisime, grupes, skyrius, poskyrius, skirsnelius, kol gausime fragmentų sąrašą:

Šiame lange, pasirinkus bet kurį įkainį (pavyzdžiui, N1-3), dešinėje esančiame lauke atsiras papildoma informacija (pilnas įkainio pavadinimas, kaina už mato vienetą, kiekio įvedimo laukelis):

Jei įkainis jums tinka, galite iškart vesti norimą kiekį bei spausti mygtuką “Išsaugoti”, po ko atsiras išsaugojimo patvirtinimo langas:

Galite spausti mygtuką “Uždaryti” arba . Jeigu dėl kokių nors priežasčių standartinis įkainis netenkina, arba jūs tiesiog norite pamatyti jo sudėtį, spauskite mygtuką “Redaguoti”: atsivers langas

Viršutinėje dalyje atvaizduotas pats įkainis bei jo resursai: pavadinimai, kodai, mato vienetai, Norma, Kaina, Kiekis bei suma. Informacija visuose laukeliuose redaguojama, o jei įvesite naują norma, kainą ar kiekį – viskas perskaičiuojama automatiškai. Žemiau išrašytos specialiosios sąlygos bei laukeliai koeficientų įvedimui. Pasirinkus kelias sąlygas, jų reikšmės sudauginamos. Štai redagavimo pavyzdys:

Kaip matome, palyginus su ankstesniu pav., čia pakeistas įkainio kiekis, darbo jėgos kaina, pasirinktos kelios sąlygos. Lango viršutinėje dalyje yra mygtukas “Darbų sudėtis”, kurį paspaudus atsiveria langas, kuriame išrašomi elementarių veiksmų (darbų), sudarančių šį darbą, sąrašas:

Vėliau bus galima darbų sudėti pastabų pavidalu įterpti į sąmatą – kaip galimą paaiškinimą, kokie veiksmai turi būti atlikti, ar kokios yra šio darbo stadijos. Įkainius galima rinktis ne tik per turinį, bet ir pasinaudojus paieškos sistema: paspaudus mygtuką “Paieška”. Atsiveria langas:

Paiešką galima vykdyti dvejopai: pagal kodą ir pagal pavadinimą. Paieška pagal kodą iš esmės atitinka įvedimą “greituoju būdu” sąmatinėse programose., t.y. jei žinomas fragmento kodas, nebūtina eiti per visą turinį ir jo ieškoti, užtenka čia įvesti šį kodą ir spausti “Ieškoti”. Galima ne įvesti nepilną kodą, pavyzdžiui, N1-*, tuomet programa išrašys visus fragmentus iš grupės N1. Paieškoje naudojami specialieji simboliai – “%” ir “?” – reiškia “bet kokią simbolių seką” ir “bet kokį simbolį” atitinkamai. T.y., jei ieškosime “pertvar%elem”, SESWEB turėtų rasti ne tik “Statomų rąstinėse sienose ar pertvarose staktų pagaminimas iš keturių sluoksnių klijuotų elementų”, bet ir fragmentus, kurių pavadinimuose yra “… pertvarų … elementais…”, “… pertvarų … elementų…” ir t.t. Per turinį ar per paieškos sistemą surinktus fragmentus – paketą – reikia įterpti į kol kas tuščią sąmata. Spaudžiame mygtuką “Nauja sąmata”, po ko atsiranda sąmatos redagavimo laukas (kol kas tuščias). Po to, paspaudę “Formuoti iš paketo”, perkeliam informaciją iš paketo į sąmatą:

Sąmatoje viskas redaguojama taip pat, kaip Microsoft Excel. Be abejo, galima ir toliau pildyti šią sąmatą: “Valyti paketą” ir “Įterpti…”. Pavyzdžiui, papildome sąmatą dviem darbais: R3-9 bei N10-222. Toliau belieka sąmatą atsispausdinti. Dirbdami su SESWEB, vartotojas gauna priėjimą prie pilnos normatyvinės bazės, kurią sudaro ne tik statybos ir montavimo bei remonto darbai, bet ir visa eilė kitokių rinkinių, kurie tam tikromis sąlygomis labiau tinka konkretiems uždaviniams – restauracijos, melioracijos, kelių tiesimo ir remonto darbai ir t.t. Fragmentą sudarančių resursų (darbo jėgos, medžiagų bei mechanizmų) kaina paskaičiuojama pagal paskutinį kainų lygį, nustatyta LR Aplinkos ministerijoje, tačiau tai nereiškia, kad vartotojas negali šios kainos keisti! Ši kaina yra daugiau orientacinė. Šiuo metu SESWEB yra nemokamas – tereikia užsiregistruoti tiesiog svetainėje, vėliau, galutinai suderinus naujas galimybes ir saugumo reikalavimus, paslauga taps mokama, tačiau mokestis bus daugiau simbolinis: 10 Lt už sąmatą, 100 Lt už mėnesį naudojimosi (nepriklausomai nuo sąmatų kiekio) arba 300 Lt neribotam laikui. KAINODARA STATYBOJE Vienas iš ekonominės reformos statyboje būdų — pereiti į rinkos ekonomiką, prie ekonominių valdymo metodų ir realių prekinių-piniginių santykių. Šiuo metu

kainas nustato ne gamintojai, administracinė tvarka įvairios žinybos. Kainas turi formuoti prekių rinka, atsižvelgdama į gamybos išlaidas ir pasiūlos-paklausos svyravimus. Gamybos išlaidos — tai pirminė produkcijos kaina, mažesnės už ją gamintojas nenustato. Aukštutinę kainos ribą nustato produkto vertė vartotojui, jo naudingumas, reikalingumas pristatymo operatyvumas, aptarnavimo lygis ir t. t. Sutartinę statybos kainą nustatome kontraktu, sudarydami sandėrį. Kontraktai sudaromi derantis su keliomis statybos organizacijomis. Derasi keli rangovai. Sutartis sudaroma su tuo rangovu, kuris geriausiai gali išpildyti užsakymą kainos, kokybės ir laiko bei prestižo požiūriu. Užsakovas į derybas kviečia rangovus, kurie pareiškia norą statyti objektą. Derybų išlaidas kompensuoja užsakovas. Kuo daugiau derybose dalyvauja rangovų, tuo didesnė tikimybė sudaryti pelningą kontraktą. Jei kontraktas pasirašomas pirmų derybų metu, tai reiškia, kad konkurencijos nebuvo. Konkurencija gali būti nuo projektavimo, tam tikrų vykdymo fazių iki pat statybos baigimo.

Statyboje sudaromos šios kontraktų rūšys: 1.kontraktas, pagrindžiamas tvirta objekto statybos kaina

remiantis statybos sąmata, detalizuojant pagal darbų rūšis; 2.kontraktas, pagrindžiamas faktinėmis statybos išlaidomis (objekto

statybos sąmata plius kompensacijos faktinėms viršytoms išlaidoms atlyginti) pridėjus nustatytą pelno normą;

3.kontraktas, sudaromas remiantis faktinėmis išlaidomis pridėjus nustatytą pelno sumą;

4.kontraktas, kuris gali būti pagrindžiamas faktinėmis išlaidomis(kompensuojant kitas išlaidas) plius pelno norma; 5.kontraktas pagal būsimas statybos išlaidas, nurodant ypatingas sąlygas ir atitinkamą išeitį.

Nustatant statybos kainą, kalkuliaciją rengia užsakovas ir rangovai atskirai. Kviečiami konsultantai, o konkurentiniai santykiai nusako statybos kainos pagrįstumą. Sunku sudaryti konkurentines sąlygas, kai dar vyrauja monolitinės didesnės statybos organizacijos. Norint pagrįsti sutartines kainas, statybos kontraktuose pirmiausia nustatoma vidutinė arba pirminė statybos kaina. Teisingai nustatytos kainos turi reikšmingą įtaką ūkiskaitai plėtoti.Be moksliškai pagrįstu kainų, jų atitikino visuomeniškai būtinoms gamybos sąnaudoms neįmanomas visiškas ūkiskaitos įgyvendinimas, kokybiškas ūkinės-finansinės gamybinių organizacijų veiklos įvertinimas. Šiuo metu Respublikos kainų įstatymas numato valstybės reguliuojamas ir rinkos kainas. Techniniai-ekonominiai statybos ir jos produkcijos ypatumai kainų sudarymą. Kapitalinės statybos ypatumai neleidžia plačiai naudoti vienodų kainų, analogiškų pramonės šakoms. Statybos ypatumai riboja vienodų kainų taikymą. Pirma, čia vyrauja statinių ir pastatų įvairumas. Statomi objektai turi daugiafunkcines paskirtis, skiriasi suplanavimu, apimtimi, medžiagų ir konstrukcijų naudojimu. Antra, lokalinis objektų pritaikymas priklauso nuo įvairių vietos sąlygų. Trečia, tai pačios statybos produkcijos ypatumas — individualumas, darbus reikia vykdyti remiantis sąmatomis, sudarytomis pagal

projektus, įvertinti skirtingus kiekvieno objekto statybos reikalavimus ir sąlygas. Netgi statant objektus pagal tipinius projektus, pastatai ir statiniai įvairiuose rajonuose dažnai skiriasi savo konstrukciniais elementais ir darbų rūšimis, vadinasi, atiduodant objektus naudoti, skirtingos gamybos sąnaudos. Todėl turime įvairias tų pačių tipinių objektų sąmatines vertes. Nustatyta tvarka patvirtinta sąmatinė statybos ir montavimo darbų vertė atlieka kainos vaidmenį įvertinant statybos produkciją. Prie statybos produkcijos kainų sudarymo ypatumų reikia priskirti šiuo metu naudojamą planinių sankaupų normavimo metodą.Planinių sankaupų normos nustatomos procentais nuo vidutinės šakinės statybos produkcijos savikainos, o ne nuo produkcijos imlumo pagrindiniams gamybiniams fondams, kaip tai įprasta pramonėje. Ši aplinkybė paaiškinama taip: statybos gamybos procese naudojamos mašinos ir mechanizmai (aktyvioji pagrindė:gamybinių fondų dalis) paprastai yra mechanizacijos įmonių balanse. Si aplinkybė apsunkina bendrą statybos organizacijos; imlumo pagamintai produkcijai skaičiavimą. Dėl to statyboje,sudarant kainas, naudojama tokia sąmatinės statybos avimo darbų vertės schema:

V=VS + PSVS; (23) V — sąmatinė statybos ir montavimo darbų vertė (kainai sąmatinė

statybos ir montavimo darbų savikaina (tiesiog pridėtinės išlaidos); Ps — planinių sankaupų norma (pelno norma procentais nuo sąmatinės produkcijos savikainos). Remiantis normomis, atlygiais, tarifais ir kt., yra sudaromi vienetiniai įkainiai (tiesioginės išlaidos) didžiajai statybinių ir specializuotų statybos darbų daugumai. Taigi turime bendrą metodologiją nustatant vidutines statybos produkcijos kainas. Vertinant statybos produkciją, vartojamos šios pagrindinės sąvokos: kontraktinė bei sutartinė kaina, statybos produkcija, statybos bei montavimo darbai. Kontraktinės ir sutartinės kainos statyboje pradėtos taikyti atsiskaitant užsakovams ir rangovams už atliktus darbus. Sutartinę kainą sudaro šios išlaidų rūšys:

1.Statybos ir montavimo darbų, kuriuos vykdo generalinis rangovas pagal rangos sutartį,kaina.

2.Kiti darbai ir išlaidos, numatyti sąmatinėje dokumentacijoje ir susiję su rangovo veikla (dėl akordinio apmokėjimo, dėl darbo žiemos metu ir pan.)

3.Dalis bendro lėšų, įeinančių į suvestinį-sąmatinį statybų skaičiavimą arba į skaičiuojamąją statybos kainą, susijusią su statybos ir montavimo darbais bei kitomis išlaidomis, kurios įtraukiamos į sutartinę kainą, rezervo nenumatytiems darbams ir išlaidoms.

Statybos produkcija-tai visiškai atlikti ir numatyta tvarka užsakovo priimti pastatyti, rekonstruoti arba suremontuoti gamybiniai ir negamybiniai objektai.

Statybos ir montavimo darbai — tai per tam tikrą laiką (mėnesį,metus) atlikti darbai statant pastatus ir statinius: žemės darbai, betonavimas ir kiti. Sąmatinė statybos ir montavimo darbų vertė ekonominiu žiūriu skirstoma į šias išlaidas: tiesioginės, pridėtinės išlaidos planinės sankaupos. Tiesioginėmis išlaidomis vadinamos tokios, kurios susijusios su technologiniu statybos procesu ir statybos bei montavimo darbų atlikimu. Jos nustatomos konstrukcinių elementų, darbų apimtį (pamatų, sienų ir t. t.) dauginant iš vienetinių įkainių. Tiesiogines išlaidas sudaro medžiagos, detalės ir konstrukcijos pagrindinis darbininkų darbo užmokestis ir statybos mašinų bei mechanizmų eksploatavimo išlaidos. Į medžiagų, detalių ir konstrukcijų sąmatinę vertę įeina ne tik jų įsigijimo išlaidos, bet ir visos išlaidos, susijusios su jų paruošimu bei pristatymu iki statybos objekto sandėlio. Pagrindines darbininkų darbo užmokesčio išlaidas sudaro išlaidos, skirtos apmokėti už darbą darbininkams, tiesiogiai dirbantiems statybos ir montavimo darbus. Statybos mašinų bei mechanizmų eksploatavimo išlaidas sudaro išlaidos, susijusios su statybos ir montavimo mašinų bei mechanizmų naudojimu statant ir montuojant. Tai: a) vienkartinės išlaidos, skirtos mašinoms pervežti, bokštinių kranų bėgiams tiesti, išardyti ir t. t.; b) metinės išlaidos (amortizaciniai dirbančių mašinų atskaitymai); c) einamosios išlaidos: įrangos nusidėvėjimui kompensuoti, kuro, elektros energijos kaina, mašinistų darbo užmokestis, išlaidos einamajam mašinų remontui, tepalų ir valdymo medžiagų vertė bei kitos išlaidos. Pridėtinės išlaidos skiriamos statybai vadovauti ir prižiūrėti. Jos tiesiogiai nesusijusios su technologiniu statybos procesu ar konstrukcijų elementų gamyba. Pridėtinės išlaidos priklauso nuo statybos organizacijų vykdomų darbų rūšies ir sąmatose apskaičiuojamos procentais nuo tiesioginių išlaidų. Tam tikriems rajonams nustatomos vidutinės pridėtinių išlaidų normos statybos ir montavimo darbams. Šiuo metu ministerijoms ir žinyboms patvirtintos ribinės pridėtinių išlaidų normos. Pavyzdžiui, Lietuvos statybos ir urbanistikos ministerijoje ribinės pridėtinės išlaidos statybos ir montavimo darbams nustatytos 18,1%, stambiaplokščių gyvenamųjų namų statybai—14,5%, o statant žemės ūkio objektus — atitinkamai 21,0 ir 19,3%. Visiems vykdytojams nustatytos vienodos ribinės pridėtinių išlaidų normos metalinėms konstrukcijoms montuoti (8,6%), vidaus santechnikos darbams atlikti (13,3%) ir pan. Įrenginių ir montavimo darbų ribinė pridėtinių išlaidų norma visiems vykdytojams skaičiuojama procentais nuo pagrindinio darbininkų darbo užmokesčio (įrenginių montavimo darbams — 80%,Elektros montavimo darbams 87% ir pan.). Išlaidos,kurios nustatytos atsižvelgiant į ribines pridėtinių išlaidų normas, kompensuoja užsakovai daugiau negu pridėtinių išlaidų sumas. Šioms išlaidoms priskiriama priedai už intensyvų darbą, priemones už judraus pobūdžio darbus, išlaidos, susijusios su darbuotojų komandiruotėmis statybos darbams atlikti į vietoves kuriose taikomi padidinti darbo užmokesčio koeficientai, kitos išlaidos, numatytos vyriausybės nutarimuose.

Pridėtinės išlaidos skirstomos į keturias grupes: administracijos-ūkio, statybos darbuotojų aptarnavimo, statybos aikštelės organizavimo darbų ir kitos pridėtinės išlaidos. Išlaidos, susijusios su statybos valdymu, arba administracijos-ūkio išlaidomis, sudaro apie 40% visų pridėtinių išlaidų. Administracijos-ūkio valdymo išlaidoms priskiriamas administracijos bei valdymo personalo darbo užmokestis, kontorų priežiūros ir lengvojo transporto naudojimo, pašto, telegrafo ir kanceliarinės, persikėlimo ir komandiruočių išlaidos. Statybos darbuotojų aptarnavimo ir priežiūros išlaidoms priskiriamos papildomas darbo užmokestis, darbo apsaugos ir saugumo technikos, socialinio draudimo, masinio kultūrinio ir fizkultūrinio darbo išlaidos. Jos sudaro beveik 35% visų pridėtinių išlaidų.Papildomas darbininkų darbo užmokestis yra išmokos už nedirbtą Darbo įstatymų kodeksu. Jas sudaro apmokėjimas už eilines darbininkų atostogas ir valstybinių bei visuomeninių pareigų vykdymą; priemokos darbuotojams už vadovavimą brigados darbui: darbininkų socialinio draudimo išlaidos (išmokos pagal nedarbingumo lapelius); sanitarinių bei buitinių patarnavimų, darbo apsaugos ir saugumo technikos išlaidos. Išlaidos,susijusios su statybos aikštelės gamybos organizavimu ir priežiūra, sudaro beveik 24% visų pridėtinių išlaidų. Į jas įeina statybos aikštelės tvarkymo išlaidos; priešgaisrinės apsaugos ir sargybos išlaidos;medžiagų bandymo išlaidos; techninio normavimo ir racionalizacijos išlaidos; greit nusidėvinčio mažaverčio inventoriaus ir įrankių priežiūros bei einamojo remonto išlaidos: speciali drabužių ir papildomų darbų atiduodant objektus naudoti išlaidos; atskaitymai mokslinio tyrimo darbui, darbų vykdymo projektų sudarymui, laboratorijų išlaidos. Statybos aikšteles organizavimo ir priežiūros išlaidų lėšos naudojamos ir laikiniems (netituliniams) pastatams ir statiniams statyti, eksploatuoti bei prietaisams įsigyti. Jas sudaro išlaidos: a) darbų vykdytojų meistrų kontoroms; b) buitinėms darbininkų patalpoms; nekanalizuotiems tualetams; d) sargų būdelėms, sandėliam! e) aptvėrimui; f) kalkių duobėms, lipynėms, perėjoms ii smulkiam inventoriui (dėžės, karučiai ir t. t.); i) specialių bužių spintelėms ir kitam smulkiam inventoriui; h) išlaidos laikiniems elektros, vandens, dujų atsišakojimams nuo magistralių. Kitas pridėtines išlaidas sudaro darbininkų komandiruotės, atskaitymai į premijavimo fondą premijoms už naujos kūrimą, diegimą ir įdiegimą, patarnavimai bufetams ir va medicinos punktų, laikraščių redakcijų, radijo taškų laikymas.

Statant ūkio būdu, pridėtinių išlaidų norma yra 7,5% tiesioginių išlaidų. Pridėtinės išlaidos apskaičiuojamos lokalinėse sąmatose kiekvienai darbų rūšiai, nes skirtingiems darbams pridėtinių normos yra skirtingos. Planinės sankaupos — tai planuojama grynųjų statybos pajamų dalis, kuri įskaitoma į statybos darbų sąmatinę vertę. Planinės sankaupos imamos pagal nustatytą normą procentais nuo tiesioginių ir pridėtinių išlaidų sumos. Šiuo metu sąmatose planinių sankaupų dydis yra 8% tiesioginių ir pridėtinių išlaidų, arba 7,41% sąmatinės vertės, ta2iau konkre2iu atveju gali b8ti daugiau. Nustatant sąmatinę statybos darbų vertę, naudojami įvairūs sąmatiniai normatyvai ir kainoraščiai. Pagrindiniai iš jų yra šie:

1) Statybos normos ir taisyklės. 2) Sustambintos sąmatinės normos. 3) Kainoraščių kainos. 4) Vienodi rajoniniai vienetiniai įkainiai statybos i

konstrukcijoms. 5) Laikinų pastatų ir statinių normos. 6) Žiemos metu vykdomų statybos darbų papildomų išlaidų normos. 7) Įrengimų įsigijimo ir montavimo kainoraščiai ir kt.

Sąmatų sudarymo tvarka ir formos nurodomos Instrukcijose dėl projektinės sąmatinės dokumentacijos sudėties, sudarymo tvarkos, derinimo ir tvirtinimo statant pastatus, įmones ir įrenginius. Projektuojamo komplekso sutartiniai kainai apskaičiuoti sudaroma ši dokumentacija: Forma Nr. l — suvestinis sąmatinis statybos skaičiavimas. Šioje formoje nustatoma bendra sąmatinė vienos rūšies objektų komplekso statybos vertė. Į suvestinį sąmatinį skaičiavimą įtraukiamos išlaidos, sugrupuotos į dvylika skyrių:

1. Statybos teritorijos paruošimas; 2. Pagrindiniai statybos objektai; 3. Pagalbinė gamybos ir aptarnavimo objektai; 4. Energetinio ūkio objektai; 5. Transporto ūkio ir ryšių objektai; 6. Išoriniai tinklai, vandentiekio, kanalizacijos, šiluminiai ir dujų

įrenginiai; 7. Teritorijos sutvarkymas ir apželdinimas; 8. Laikini pastatai ir įrenginiai; 9. Kiti darbai ir išlaidos; 10. Statomos įmonės direkcijos (techninės priežiūros) ir autorinės

priežiūros išlaidos; 11. Eksploatavimo darbuotojų paruošimas; 12. Projektavimo ir tyrinėjimo darbai.

Be to, suvestiniame sąmatiniame skaičiavime numatoma 2÷10% nenumatytų darbų ir išlaidų rezervas. Jo dydis priklauso nuo to, kokiai ūkio šakai priskirtas ir pagal kokį projektą bus statomas objektas — individualų ar tipinį. Forma Nr. 2 — išlaidų suvestinė. Ji sudaroma tuomet, kai kapitaliniai įdėjimai skiriami įvairioms statyboms. Pavyzdžiui: pramoninei, gyvenamųjų namų, kultūrinių-buitinių objektų ir t.t. Forma Nr. 3 — objektinė sąmata. Ji sudaroma kiekvienam atskirai statomam objektui. Į objektinę sąmatą įtraukiamos visos objekte vykdomų darbų išlaidų sąmatinės vertės remiantis lokalinėmis sąmatomis. Jeigu objekte vykdoma tik viena darbų rūšis, tai sudaroma lokalinė sąmata, kuri ir atstoja objektinę sąmatą. Objektinės sąmatos yra pagrindas atsiskaitant užsakovams su rangovais už atliktus darbus.

Forma Nr. 4 — lokalinė sąmata, skirta bendriems statybos ir specializuotiems darbams.

Forma Nr. 5 — lokalinė sąmata, skirta bendriems statybos ir specializuotiems darbams, apskaičiuojant ESM.

Forma Nr. 6 —lokalinė sąmata, kurioje pateikta įrengimų įsigijimas ir montavimas, apskaičiuojama nenaudojant ESM. Lokalinės sąmatos (forma Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6) sudaromos kiekvienai darbų rūšiai: bendriems statybos, santechnikos montavimo, elektros apšvietimo ir kitiems specializuotiems darbams, įrenginiams įsigyti ir montuoti, inventoriui pirkti ir kitoms išlaidoms. Statybos objektų lokalinėse sąmatose skiriami darbai kurie priklauso antžeminei ir požeminei statinio daliai. Visos objekto išlaidos lokalinėse sąmatose grupuojamos pagal tam tikras statybos ir montavimo darbu rūšis.

Forma Nr. 7- objektų sudarančių paleidžiamąjį kompleksą, statybos sąmatinės vertės žiniaraštis. Forma Nr. 8-gamtos apsaugos objektų ir darbų sąmatinės vertės žiniaraštis.

Projektuojant individualiai, gali reikėti sudaryti individualių įkainių katalogą darbams, kuriems nėra įkainių. Individualūs įkainiai sudaromi pagal formą Nr. 10, individualių įkainių rinkiniai — pagal formą Nr. 12. Medžiagų, detalių ir konstrukcijų kainų kalkuliacija sudaroma pagal formą Nr. 13, o jų transportavimo iki statybos objekto sandėlio išlaidos nustatomos pagal formą Nr. 14. Projektavimo ir statybos kaina

1. Projektavimo ir inžinerinių tyrinėjimų kaina – sutartinė. Ją nustato (susitaria) projektavimo įmonė ir užsakovas projektavimo sutartyje pagal projektavimo įmonės nustatytą (pasiūlytą) apytikslę kainą.

2. Apytikslė projektavimo (tyrinėjimų) kaina gali būti skaičiuojama pagal projektavimo darbų kainynus, remiantis projektavimo įmonių sukauptu banku (projektų analogais), skaičiuojant faktiškas projektavimo (tyrinėjimų) darbų išlaidas.

3. Projektavimo įmonė pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos aprobuotas metodikas ir rekomendacijas projektavimo dokumentacijoje nustato (skaičiuoja) apytikslę statybos kainą. Sutartinę statybos kainą nustato (sutaria) užsakovas ir statybos įmonė statybos rangos sutartyje pagal apytikslę kainą.