IZMAELIS

MINTIES IR DVASIOS KELIONIzmaelis" man visada buvo daug daugiau negu tik knyga. Kaip tik iais odiais a kreipiausi skaitytojus pirmojo Izmaelio" leidimo pratarmje, o juos paras, susimsiau apie tai, kad i knyga daugiau negu dvylika met i esms veik mano gyvenim ir buvo man tapusi tam tikra manija. Man n j galv neov, jog dar po keli met tie odiai gaus visikai nauj prasm.(skaitant, ten kur rasite oddaiginisturi bti dalginis rinkimo klaida)

Skaitytojai, kurie i knyg ima j rankas iandien, gerokai nustemba suinoj, jog kai ji pirm kart pasirod, niekas nelauk tokio didelio jos poveikio. Ties sakant, leidjas per daug nesitikjo, kad toki knyg galt lydti skm. Gudriai sumanyta filosofin kelion, kuri patiria tarp keturi sien gyvenanti gorila? velniai tariant, sumanymas buvo visikai netiktinas. Taiau man paiam Izmaelio" populiarum ir pasisekim rod toli grau ne parduot ios knygos egzempliori skaiius. inojau, kad visas knygos tiraas tikrai nedulks knygyn lentynose, bet ne tai buvo svarbiausia. Ar Izmaelis" i tikro pasieks bent vieno mogaus sielos gelmes? Nebuvau tikras, ar paprastam skaitytojui i knyga padarys tok poveik, kokio a norjau, ar ji jam bus kaip perknas i giedro dangaus. Juk prie atuonerius metus vienas vietinis literatros kritikas mane patikino: kad ir kaip a pagaliau savo knyg pabaigiau, ji bus visai ne aibo blyksnis, o tik nuobodus nesusipratimas. Kai 1992-j met sausio mnes knyga buvo ispausdinta, abejons mane kankino dar madaug savait. Skaitytojams skirtoje pratarmje a daviau adres, kuriuo man bt galima parayti, ir lygiai po savaits mane aptarnaujant nuoal pato poskyr pasiek pirmoji kregd - Delores Elaine Pierce raytas laikas. Jis isklaid visas mano abejones: aibo tvyksteljim pastebjo bent viena skaitytoja. Kitos savaits pabaigoje jau inojau, kad i moteris toli grau nebuvo iimtis. Dar beveik tuzinas skaitytoj patikino mane, jog Izmaelis" visiems laikams pakeit j poir pasaul. Netrukus laikai pasipyl vienas po kito trys ar keturi kasdien, ir taip kiekvien savait, kiekvien mnes. Ir visuose juose man buvo perduodama inia: Izmaelis" visiems laikams pakeit mano poir pasaul." Buvau apstulbs ir pritrenktas ne dl savo

skms, bet todl, kad mano ilgamets pastangos pagaliau dav vaisi. Staiga a tapau laisvas ir miau galvoti, k iki gyvenimo pabaigos dar galiau nuveikti! Atvirai pasakius, kitais metais padariau labai nedaug. Atsakiau imtus pilte pasipylusi laik. Kriau ateities

planus. Pirm kart neskubdamas msiau apie tolimesn ateit. Taiau pamau ie laikai leido man geriau suvokti svarbi ties apie nauj idj prigimt ir apie tai, kaip jas priima skaitanioji visuomens dalis. tai k a turjau sau pripainti visk apmsts: sudting ir subtili vidin struktr turini nauj idj supratimas negali bti lyginamas su elektros lempute, kuri jungiame ir ijungiame paprastu jungikliu. Prieingai, tai tarsi viesos altinis, valdomas reostatu. Supratau, kad mons gali nuoirdiai avtis (ir avisi) nuo Izmaelio" sklindania viesa", o i tikro jie tesuprato 40 ar 50 procent ioje knygoje skleidiam idj. N vienas skaitytojas nesiskund gavs per maai, nors man paiam buvo akivaizdu, jog didioji dalis mano sistos informacijos jiems taip ir liko paslaptis. inojau, kad tai negali bti skaitytoj kalt, tad i pradi maniau, jog pati mano knyga turi trkum. Netgi pradjau jausti, jog nuvyliau skaitytojus, o Izmaelis" visai nenusipeln toki dideli skaitaniosios visuomens ir literatros kritik liaupsi. Taiau a vis nesilioviau galvojs apie i problem, ir po kurio laiko mano nuotaika pasitais. A pradjau kurti nauj teorij (nauj man, nebtinai ir kitiems) apie nauj idj plitim. Paras dialog, pavadint Lysis", Platonas nesustojo. I tikrj, jeigu paras dialog Platonas bt nutils, iandien niekas jo neprisimint, ir nebt filosofins krypties, kuri dabar prasta vadinti platonizmu. Vien Lysio", kad ir koks tobulas is dialogas bt, nepakanka ir negali pakakti. Kad visikai atskleist savo idjas, Platonas turjo parayti daugiau kaip tuzin kit darb. Vis dlto visikai aiku, kad kiekvienoje naujoje savo knygoje jis neigalvodavo naujos filosofins sistemos. Prieingai,

danai Platonas tas paias mintis kartodavo daugel kart ir itaip savo dialog skaitytojams leido pamau suvokti tai, kas jiems skirta. Galbt ls Lysio' jie suvok tik penktadal vis jiems siuniam ini, bet perskait dialog Charmides" jau sismonino 30, o susipain su dialogu Laches" - jau 40 procent jiems skirt idj. Po Lysio parayt dialog reikjo toli grau ne vien Platono

skaitytojams, - pirmiausia j reikjo paiam filosofui, kad jis galt kuo geriau ireikti tai, kas gldjo jo prote ir dvasioje. Ir iuo poiriu Platonas nra jokia iimtis. Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, Dekartas, Spinoza, Niutonas, Leibnicas, Ny, Kirkegoras, Darvinas, Froidas arba, sakykime, Sartras taip pat negaljo visikai ireikti savo pasauliros vienoje vienintelje knygoje. Kitais odiais tariant, vienos knygos beveik niekad nepakanka, nepakanka nei tiems, kurie pasilo nauj idj, nei tiems, kurie nori j priimti. tai itaip a ir suinojau, k ketinu veikti vis likus gyvenim. To nebt atsitik be Izmaelio" ir be Izmaelio" skaitytoj, kurie privert mane aikiai suvokti, k turiu rayti ir kokios knygos jie i mans laukia. Buvo daug ir toki moni, kurie stebjosi, kodl paras Izmael" a nesustojau. Kai kurie i j netgi priekaitavo, kad B istorijoje" kalbama apie t pat", neabejoju, jog jie bus nepatenkinti ir Mano Izmaelyje" rad kalbant apie t pat" (tarsi knygos Ri atsiradimas" autorius1 kitoje savo studijoje mogaus kilm" irgi nebt saks to paties", arba Baims ir drebjimo" autorius2 to paties" nebt pakartojs ir Mirtinoje ligoje"). Skaitytojai, kurie prajus keleriems metams vl gro prie Izmaelio", pastebjo vien ios knygos bruo, apskritai nelabai bding groinei literatrai: kiekvienas Izmaelio" leidimas truput skiriasi nuo ankstesni: vienoje vietoje kai kas pakeista, kitoje kai kas pridta. Sis leidimas irgi nra iimtis. A vis dar nesiliauju rayti itos knygos ir turiu tam pagrind. Taip elgiuosi todl, kad Izmaelis" nepaliaujamai veikia mane pat. Tai ne tik sumanymas, kur a stengiausi gyvendinti keliolika met ir pagaliau baigiau 1991-aisiais. Si knyga ir

iandi en dar nebai gta. A visad a j raysi u, o ji savo ruot u visad a darys tak man. tai kodl Izma elis" man daugi

au negu tik knyga . Tikiuo si, kad

tos paios nuomons bus ir bsimieji Izmaelio" skaitytojai. Daniel'ius Quinn'as, 1997j kovas1 2

arlzas Darvinas (ia ir toliau vertjos pastabos). Siorenas Kirkegoras. e

1Vos perskaits t skelbim, paokau kaip geltas, nusikeikiau, nusispjoviau ir vysteljau laikrat ant grind. Bet ir to man pasirod es per maa, todl pakls j nuo ems rytingai pasukau virtuv ir sugrdau popiergal iukliad. Kadangi, iaip ar taip, jau buvau atsidrs virtuvje, pasigaminau sau pusryius, kad bent kiek aprimiau. Kol valgiau, mano mintys sukosi

visai apie k kita. I tikrj. O ukands vl isitraukiau iukli d sumurdyt laikrat ir vl susiradau asmenini skelbim skiltj, tarsi nordamas dar kart savo akimis pamatyti, ar tas prakeiktas skelbimas vis dar ten ir vis toks pat, kok j atsimenu. Jis buvo ten ir vis dar nepasikeits. MOKYTOJAS ieko mokinio. Btinas nuoirdus jo trokimas igelbti pasaul. Kreiptis asmenikai. Nuoirdus trokimas igelbti pasaul*. Ak, kaip man tai patiko. Tai i tikro buvo domu. Nuoirdus trokimas igelbti pasaul -taip, tai buvo tiesiog nepakartojama. inoma, nuo ios akimirkos du imtai silpnaproi, apsigimusi kvaili, mulki, visokiausi neimanli, isiiojli, dilb, vairiausio plauko stuobri ir go-eli netruks atvykti nurodytu adresu ir isirikiuos j eil, visi pasiruo patikti bet kokiais paistalais apie pasaul, kad tik jiems bt maloningai leista sdti prie koj kakokiam guru, nekantraujaniam perduoti ini, es viskas bus gerai, jei kiekvienas apsidairys aplinkui ir stipriai apkabins savo kaimyn. Tikriausiai jums bus smalsu suinoti, kodl laikrat perskaits vyras taip pasipiktino? Kodl jis toks kandus? Labai taiklus klausimas. Ties sakant, as ir pats savs to klausiau. Atsakymo reikia iekoti praeityje, reikia grti j septintojo deimtmeio pradi, kai mane kankino viena beprotika mintis, ir labiausiai pasaulyje a trokau... susirasti mokytoj. Taip buvo. Man rodsi, jog a noriu mokytojo, jog man jo btinai reikia. Kad parodyt, k privalau daryti nordamas... gelbti pasaul. Kvaila, ar ne? Vaikika. Naivu. Nepatyrusio vaiko sapalions. Arba paprasiausiai visikai idiotika. iuo poiriu viskas labai suprantama ir akivaizdu, bet ioje istorijoje yra dalyk, kuriuos reikt paaikinti.

tai kaip viskas buvo. Kai etajame ir septintajame deimtmetyje vyko gli vaik" maitas, a jau buvau tiek susitupjs, kad suprasiau, kokios mintys

kirbjo t vaik" galvose (jie ketino apversti pasaul auktyn kojom), bet ir pakankamai jaunas, jog tikiau maitinink skme. Taip buvo. Kasryt pramerks akis tikjausi rasti prasidjusi nauj er, pamatyti ydresn dang ir sodresn ols alum. Vyliausi igirsis ore skambant juok ir ivysis gatvse okanius mones ne tik vaikus, bet kiekvien ia gyvenant mog! N kiek nesigailiu savo naivumo, - jums tereikia pasiklausyti to meto dain ir suprasite, jog toks buvau toli grau ne as vienas. O kart pabuds ryt - jau buvau sulauks vidutinio amiaus - a suvokiau, kad naujoji era niekad n neketino prasidti. Maitas nebuvo numalintas, jis tiesiog sunyko, itirpo madinguose pareikimuose. Argi as vienintelis itaip buvau priverstas atsisakyti turt iliuzij? Ar a vienintelis jauiausi suglums ir imutas i vi? Tuomet taip atrod. Visi kiti, regis, rado jg numoti i istorij ranka ir cinikai yptelti, tarsi sakydami: Na, o ko gi tu i tikro tikjaisi? Niekada dar nebuvo pasiekta daugiau negu yra dabar ir niekada nebus kitaip. Niekas nesugeba igelbti pasaulio, nes niekas i tikro jo nepasmerkia, ir visa tai buvo tik tuti kvail vaikii paistalai. Susirask darb, prasimanyk iek tiek pinig, dirbk iki eiasdeimties, o tada persikelk Florid ir sulauk savo dien galo". A negaljau taip paprastai visk numoti ranka ir ventai tikjau, jog kakur gyvena mogus, turintis ikiol neatskleistos iminties, kuris isklaidys mano nusivylim ir sumiim. Tai ir turjo bti mokytojas. Na inoma, jo nebuvo. Man nereikjo nei guru, nei kung fu meistro, nei dvasinio vadovo. A nenorjau tapti raganiumi, netrokau perprasti nei audymo i lanko meno, nei medituoti, nei suderinti energetinius centrus, nei atrasti savo buvusias inkarnacijas. Tokios ries menas ir mokymai galjo patenkinti tik visik savanaud, nes visi Jie skirti tobulinti mokin, o ne pasaul. A iekojau visikai ko Kito, bet to negaljau rasti nei

Geltonuosiuose puslapiuose, nei kur nors kitur.

Mes niekada taip ir neisiaikinome, kuo i tikro pasireik Leo, Hermano Hess knygos Kelion j Rytus" herojaus, bauginanti imintis. Taip atsitiko todl, kad net ir Hes negaljo papasakoti to, ko pats neinojo. Jis buvo labai panaus j mane: kankinosi ir troko, jog pasaulyje atsirast toks mogus kaip Leo, kad jis turt kakoki slapt ini ir sau paiam nesuvokiamos iminties. O juk, ties sakant, joki slapt ini n bti negali; niekas neino kako, ko negalima rasti vieosios bibliotekos skaityklose. Bet tuomet a to dar nesuvokiau. Taigi iekojau. Kad ir kaip kvailai iandien tai skambt, a iekojau. Net jeigu biau iekojs Gralio, ir tai jau bt atrod protingiau. Bet apie tai nekalbsiu, nes man labai nemalonu tai prisiminti. A iekojau, kol gavau proto. Pagaliau nustojau kvailioti vis akivaizdoje, bet t pat akimirk manyje kakas sunyko -kakas, kuo a visada avesiuos ir prisiminsiu su nostalgija. O toje vietoje atsirado randas - surambjs ir skaudamas. Ir tai dabar, kai jau seniausiai nustojau iekojs, kakoks arlatanas ryosi paduoti skelbim j laikrat ir prisivilioti jaun svajotoj, koks prie penkiolika met buvau a pats. Bet tai vis dar nepaaikina tokios iurkios mano reakcijos, ar ne? Pabandykime kitaip. sivaizduokite, kad js vis deimtmetj kartai mylite mog, o jis beveik n neino kad js egzistuojat. Neriats i kailio, visaip stengiats tam mogui parodyti, koks js nepakartojamas ir vertingas, kokia nepaprasta yra js meil. O vien dien atsiveriate laikrat, vilgsnis nuslysta asmenini skelbim skilt, ir pamatote savo numyltojo mogaus paduot skelbim, kad... jis ieko jo meils verto partnerio, kuris atsakyt jam tuo paiu. Ak, inau, kad tai nra visikai tas pats. Kodl biau turjs tiktis, kad visikai nepastamas

mokytojas, uuot pasiskelbs ieks mokinio, tiesiog susiras mane? Prieingai jei tas mokytojas, kaip nujauiau, yra apsiauklis, kodl turiau norti, kad jis mane susirast?

Na, tegul jau. A buvau iracionalus. Kartais taip atsitinka, nieko ia blogo.

krslas ir atrod taiP> tarsi k tik kakas jame bt sdjs. Krslas, be abejons, buvo skirtas mokytojui; jo mokiniai turjo paklusniai linkioti

2Aiku, a privaljau ten nueiti, - jau vien tam, kad sitikiniau, jog prie mane dar vienas sukius ir itaip patenkiniau savo savimeil. Js gi suprantate. Tai bt truk tik kokias trisdeimt sekundi: vienas vilgsnis, deimt odi, atsklindani i jo burnos. Tada a biau buvs jau visikai tikras. Tada biau galjs grti namo ir vis t vyk pamirti. Kai ten nujau, nustebau pateks visikai niekuo neisiskiriant pastat, kuris knibdte knibdjo antrari prekiautoj, advokat, dant gydytoj, kelioni agent; ia dirbo net chiromantas ir vienas ar du privats sekliai. A tikjausi, kad aplinka bus bent kiek sudvasinta, - galbt rudais paneliais imut sien, aukt lub ir lang su langinmis. miau iekoti imtas penkto kambario ir pagaliau susiradau j koridoriaus gale, kur langas ijo alj. Ant dur nebuvo jokio urao. Truput stumteljs pravriau jas ir engiau didel tui kambar. Si nepaprasta erdv atsirado sugriovus kambaryje buvusias vidines pertvaras - ant plik medini grind dar aikiai matsi j yms. Pirmasis mano spdis buvo btent toks: tutuma. Antra, a kai k uuodiau; patalpa atsidav cirku, - ne, tiksliau pasakius, ne cirku, o vrynu, tikru vrynu, nors nepasakyiau, kad man tai buvo labai nemalonu. Apsivalgiau. Kambarys nebuvo visikai tuias. Kairje prie sienos stovjo nedidel knyg spinta, kurioje buvo sudta trisdeimt ar keturiasdeimt tom, daugiausia senosios istorijos ir antropologijos veikal. Viduryje kpsojo mediaga aptrauktas ir dein sien atsuktas

atsiklaup ant dembli, kurie buvo pusraiu sutiesti prie mokytojo koj. Bet kurgi mokiniai, kuri sivaizdavau ia supldus imtus? Galbt vos atvyk jie i ia ivedami kaip kokie Hamelino vaikai? Paneigdamas mano fantazavim, ant grind matsi sluoksnelis graiai nugulusi dulki. Kambarys atrod keistas, ir a dar kart apsivalgiau, nordamas suprasti kodl. Prieais duris esanioje sienoje buvo taisyti du siauri ir aukti suveriami langai, pro kuriuos vidun i aljos patekdavo iek tiek viesos. Kairje sienoje, u kurios buvo sikrusi kontora, nebuvo nei dur, nei lang, o deinje, tiesa, pamaiau labai didel veidrodiniu stiklu stiklint lang, bet neatrod, kad jis ieit lauk,- pro j nesklido n menkiausias viesos spindullis. Tai aikiai buvo langas gretim kambar, dar tamsesn negu tasai, kuriame dabar atsidriau a. Kain, koks garbinimo objektas tenai laikomas, kad jo nepasiekt ilgos smalsuoli rankos? Gal koks balzamuotas sniego mogus ar kitas milinas, sulipdytas i kats kailio ir popieriaus skiauteli? O gal ufonauto knas, kur nacionalins gvardijos kareivis paties dar nespjus perduoti kilnios kit planet gyventoj inuts: Mes broliai. Bk malonus"? Kadangi gretimame kambaryje tvyrojo tamsa, didiojo lango stiklas irgi buvo juodas, nepermatomas, atspindintis prieais j esanius daiktus. Prijau ariau, bet n nesistengiau irti, kas yra anapus. A buvau stebimas objektas. Dar kelias akimirkas spoksojau savo paties atsispindinias akis, paskui trumpam nusisukau, o kai vl pavelgiau lang, sutikau ten antr por mane besispitrinani aki. A krpteljau ir engteljau atgal, o suvoks, k i tikro matau, truput isigandau ir pasitraukiau dar kelis ingsnius.

Padaras anapus stiklo buvo ne kas kitas, o suaugusi gorila. odis suaugusi", inoma, ia nieko nesako. Ji buvo siaubingai didel, tikras akmens luitas, aksomu aptraukta uola. Galingas jos knas jau savaime vert nerimauti, jai net nereikjo elgtis

kakaip ypatingai. Prieingai, gyvnas atrod ramus ir pusiau tupdamas, pusiau sddamas velniai kandiojo nestor ak, kuri laik kairje letenoje lyg koki lazdel. N neinojau, k pasakyti. Patys galite suprasti, koks buvau bejgis: man atrod, kad privalau kak pasakyti - atsiprayti, pasiaikinti, kodl ia esu, pateisinti savo siverim, prayti gyvno atleidimo. Jauiau, kad tai taip spitrintis gorilai akis yra eidimas, bet stovjau lyg stabo itiktas ir nieko negaljau padaryti. Nebiau rads jg pavelgti niek kit pasaulyje, todl neatitraukiau aki nuo ito veido; jis atrod bjauresnis nei kurio nors kito gyvn karalysts gyventojo, nes buvo panaus mogikj, ir vis dlto tam tikra prasme kilnesnis ir graesnis u visus senovs Graikijos idealus. Ties sakant, tarp ms nebuvo jokio barjero. Vos gyvnui prisilietus, lango stiklas bt sutrupjs. Bet atrod, jog gorila n neketina prie jo liestis. Ji atsisdusi spoksojo mane, kramt savo akos gal ir lauk. Ne, ji nelauk; ji buvo btent tenai, ji ten buvo prie man ateinant ir pasiliks ten, kai a ieisiu. Man susidar spdis, kad jai a rpjau ne daugiau, negu ant kalvels besiilsiniam piemeniui rpi dangumi plaukiantis debeslis. Kai mano baim nuslgo, vl aikiai suvokiau, kokioje situacijoje atsidriau. Tariau sau, kad mokytojo ia tiesiog nra, vadinasi, man ia nra ko iekoti ir galiu eiti namo. Taiau, kita vertus, nenorjau grti it mus kands. Apsidairiau aplink, ketindamas palikti ratel, jei tik rasiau popieriaus ir kok raikl, bet ia nieko panaaus nebuvo. itaip narydamas akimis po kambar ir vildamasis umegzti ratik pokalb, netiktai atkreipiau dmes tai, k anksiau buvau prairjs; anapus stiklo, gorilai uz nugaros kabojo skelbimas ar

plakatas su tokiu urau: AR MOGUI PASITRAUKUS ATSIRAS VILTIS GORILAI?

itas plakatas, o tiksliau, is uraas mane ir sustabd. odiai - tai mano profesija. A pasiiupau juos ir dabar reikalavau, kad i j kas nors paaikt, ir ta dviprasmyb vien kart baigtsi. Ar ia norta pasakyti, jog viltis goriloms atsiras tik tada, kai inyks monija, ar prieingai, jeigu ji igyvens? Ura bt galima suprasti dvejaip. inoma, tai buvo koanas, tokia msl, - ji ir turjo likti nejminta. Pajutau pasilyktjim ne tik dl tokios msls, bet ir dl dar vienos prieasties: atrod, jog is didingas gyvnas u stiklo buvo laikomas nelaisvje tik todl, jog kakas suman savo koan iliustruoti gyvu pavyzdiu. Negalima visko itaip palikti, privalai kak daryti, pykteljs tariau pats sau ir dar pridriau: - Bt geriausia, jeigu dabar atsisstum ir patyltum". Netiktai igirdau savo pasakyt odi aid, ir jis buvo tarsi fragmentas muzikos, kuri as vos stengiau atpainti. Pavelgs krsl nusistebjau: Ar i tikro dabar bt geriausia atsissti ir patylti?" Jei taip, tai kodl? Atsakymas prayte prasi: Todl, jog tyldamas galsi geriau girdti". Taip, pagalvojau, ito nepaneigsi. Be jokios ypatingos prieasties a vl pakliau akis gretimame kambaryje buvus mano laukin koleg. Kaip inia, akys kalba. Vos pavelg vienas kit du nepastamieji be vargo gali isiaikinti, ar tarp j yra koks nors abipusis interesas ir trauka. Gorilos akys kalbjo, ir a t kalb supratau. Man m drebti keliai, ir a vos spjau klestelti krsl, kad neparvirsiau. Bet kaipgi ia dabar?"- tariau sau vis dar nedrsdamas prabilti garsiai. -O koks skirtumas? - ryliai atsiliep gyvnas. - Taip jau yra, ir nieko daugiau nereikia suprasti. -Bet tu... - sumurmjau, - tu esi... A radau, radau tinkam od, ir jis negaljo bti pakeistas jokiu kitu, tik dar neturjau jg jo itarti. Po minutls gyvnas linkteljo tarsi suprats, kaip man sunku:

_ A esu mokytojas. Kur laik velgme vienas kitam akis, ir jauiau, kad mano galva yra tuia kaip apleistas klojimas. Ir tada jis paklaus: -Ar tau reikia laiko susikaupti? -Taip! - surikau tik dabar garsiai prabildamas. Jis pasuko savo didiul galv ir smalsiai mane nuvelg: -Ar tau bus geriau, jei pasiklausysi mano istorijos? -Taip, i ties bus geriau, - atsakiau. - Bet pirmiausia pasakyk man savo vard, inoma, jei nori. Kelias akimirkas jis spoksojo mane nieko neatsakydamas, o jo veidas - tada man taip pasirod - buvo visikai be jokios iraikos. Po kiek laiko jis prabilo taip, tarsi a apskritai nieko nebiau saks. - Gimiau kakur netoli ekvatoriaus, Vakar Afrikos mikuo se. Niekada n nesistengiau suinoti tikslesns savo gimimo vietos, o ir dabar nematau jokios prasms. Ar esi kada girdjs apie gy vn gaudym zoologijos sodams ir cirkams? Apimtas siaubo, pakliau akis ir atsakiau: -A apskritai nieko neinau apie gyvn gaudym. -Tais laikais, bent jau treiajame deimtmetyje, gorilas paprastai gaudydavo taip: rad band gyvn, gaudytojai nuaudavo visas pateles ir susirinkdavo visus ten esanius jauniklius. - Koks siaubas, daug negalvojs mesteljau a. Padaras tik gteljo peiais: - Btent ito vykio as neprisimenu, bet utat atmintyje ne blogai iliko tai, kas atsitiko kiek vliau. iaip ar taip, Donsonai pardav mane nedidelio iaurs Rytuose esanio

miesto zoologi jos sodui. Neinau, kurio btent miesto, siminti tokius dalykus man tada dar buvo sunku. Ten a kelis metus gyvenau ir augau. Cia gorila nutilo ir kur laik isiblakiusi kramsnojo ak tarsi stengdamasi prisiminti, kas atsitiko paskui.

3 Tokiose vietose, - pagaliau vl prabilo ji, - kur gyvnai paprasiausiai laikomi aptvaruose, jie beveik visada link daugiau mstyti u tuos, kurie liko laisvje. Mat net ir bukiausias i j negali atsikratyti jausmo, kad jis gyvena kakaip ne taip, kaip jam dert. Sakydamas, kad tokie gyvnai mslesni, nenoriu {teigti minties, es jie turi sugebjim racionaliai samprotauti. Nepaisant to, nervingai po savo narv ingsniuojanio tigro galva uimta tuo, k mogus tikriausiai pavadint mintimis. O tigro mintis yra visada tas pats klausimas: Kodl?"Kodl, kodl, kodl, kodl, kodl, kodl?" - kiekvien valand, kiekvien dien, metai i met klausia savs tigras mindamas niekad nesibaigiant tak palei savo narvo virbus. Jis nesugeba nei analizuoti klausimo, nei jo patikslinti. Jei kaip nors galtum paklausti to padaro: Kas kodl?", jis tau nieko nesugebt atsakyti. Taiau is klausimas degina tigro smegenis kaip neugesinama liepsna, sukelianti gyvyb sekinanias kanias, kurios sumaja tik jam puolus j visik apatij, kuri priirtojai vadina kategoriku nenoru gyventi. inoma, toks klausimas nekyla jokiam normaliomis slygomis gyvenaniam tigrui. Kakada labai seniai a irgi buvau pradjs klausinti savs: Kodl"? Kadangi mano nerv sistema buvo tobulesn u tigro, sugebjau bent iek tiek analizuoti ir paaikinti savo klausim. A prisiminiau ir kitokj gyvenim, dom ir malon, - ypa tiems, kurie j gyveno. O mano gyvenimas atrod mirtinai nuobodus ir niekad nebuvo malonus. Klausdamas Kodl?" kaip tik ir stengiausi susigaudyti, kodl gyvenimas turi bti itaip padalintas, kodl viena jo pus yra domi ir maloni, o kita - nuobodi ir atstumianti. Nesuvokiau ess belaisvis; man net galv neatjo, kad kakas prievarta ipl mane i malonaus ir domaus gyvenimo. Atrod, kad mano klausim apskritai negalima atsakyti, todl

pradjau galvoti apie tai, kuo viena nuo kitos skiriasi ios dvi gyvenimo puss. Pats didiausias skirtumas buvo tas, jog

Afrikoje a buvau eimos narys, - tokios eimos js kultros mons neturi jau daug tkstantmei. Jei gorilos galt suprantamai ireikti savo mintis, jos pasakyt, kad j eima yra tarsi plataka, o jos paios platakai priklausantys pirtai. Gorilos puikiai supranta esanios eima ir beveik visikai nesuvokia savs kaip atskir individ. Tenai, zoologijos sode, buvo ir kit goril, bet nebuvo eimos. Penki vienas nuo kito atskirti pirtai - dar ne plataka. Dar msiau apie savo maitinimsi. moni vaikai svajoja apie al, kurioje kalnai bt padaryti i j mgstam led, mediai - i imbierini meduoli, o akmenys - i saldaini. Gorilai tokia, kaip tik tokia, alis ir yra Afrika. Kur ji bepavelgt, visur galima rasti nuostabiausi ukandi. Gorila niekad nesako sau: Ak, geriau pasiiekosiu kokio maisto". Maisto yra kiekviename ingsnyje, ir apie maitinimsi gorila negalvoja daugiau nei apie or, kuriuo ji kvpuoja. Ties pasakius, maitinimosi ji visikai neiskiria kaip ypatingos savo veiklos ries. Gorilai tai veikiau skoninga muzika, kuri pripildo vis pasaul ir lydi j per vis dien. Maistas man tapo maistu tik zoologijos sode, nes tik ia dukart per dien a miau gauti krv beskonio paaro, kurio mums {grsdavo pro narv virbus. tai taip, beveik nepastebimai, stengiantis isiaikinti gana paprastus dalykus ir prasidjo mano vidinis gyvenimas. Nors a, inoma, apie tai nieko neinojau, didioji ekonomikos depresija apm vis daugiau ir daugiau Amerikos gyvenimo srii. Visi zoologijos sodai buvo priversti taupyti: buvo sumaintas laikom gyvn skaiius ir apribotos kitos ilaidos, kad tik jie kaip nors isilaikyt. Manau, jog labai daug zoologijos sod gyventoj buvo tiesiog aminai umigdyti, nes profesionals prekiautojai savo parduotuvse nesurado vietos tiems gyvnams, kne nebuvo nei spalvingi, nei doms, be to, reikalavo ypatingos

prieiros. Bet didiosios kats ir primatai, aiku, buvo iimtis. Trumpai tariant, buvau parduotas keliaujanio vryno savininkui ir apgyvendintas viename i tui vagonli. A buvau

jaunas spdingos ivaizdos gyvnas, ir pirkjas, be abejons, laik mane labai protinga ilgalaike investicija. Tikriausiai tau atrodo, jog gyventi viename narve beveik tas pats, kaip gyventi kitame, bet kart taip nebuvo. Pavyzdiui, kad ir kontaktai su monmis. Zoologijos sode gyvenusios gorilos suprato, kad j pasiirti ateina mons. Jie mums atrod kaip apirti vertos keistenybs, panaiai kaip monms domu stebti aplink nam skraidanius paukius arba mediuose okinjanias voveres. Neabejojome, jog tie keisti padarai iri mus, taiau mums niekad ir galv neov, jog kaip tik ito jie ia ir ateina. Tik pakliuvs vryn ant rat, reikin a galiausiai perpratau. ia prasme tikrieji mokslai prasidjo tada, kai pirm kart pasijutau ess parodos eksponatu. Prie mano vagonlio prisiartino grupel lankytoj ir po keli minui kai kurie i j pradjo su manimi kalbti. Apstulbau. Zoologijos sode lankytojai kalbjosi vienas su kitu, bet niekada su manimi. itie mons tikriausiai apsiriko, - tariau sau. - Ko gero, jie palaik mane vienu i saviki". miau dar labiau stebtis ir dar labiau suglumau, kai pasirod, jog taip elgiasi kiekviena prie mans prijusi moni grupel. A tiesiog neinojau, k man dabar daryti. T nakt kakaip savaime a pirm kart smoningai pabandiau surikiuoti savo mintis ir isprsti problem. Stebjausi, ar gali bti, kad pakeits narv pasikeiiau ir a pats? Nesijauiau ess nors truputl kitoks, o ir mano ivaizda buvo visikai tokia pat kaip anksiau. Pagalvojau, kad galbt dien mane aplank mons priklaus kitai riai nei tie, kurie ateidavo zoologijos sod. Taiau io argumento man nepakako. Abiej grupi mons buvo visikai tokie patys, skyrsi tik tai, jog vieni kalbjosi tarpusavyje, o kiti - su manimi. Netgi j balsai atrod tokie pat. ia turjo bti kakas kita. Kit nakt a vl grau prie problemos

argumentuodamas itaip: jei nepasikeiiau nei a, nei mons, turjo pakisti kakas kita. A vis tas pats, ir jie vis tie patys, bet kakas kita jau nra taip pat kaip anksiau. Pavelgs mane kankinusi problem itaip,

radau tik vien vienintel paaikinim: zoologijos sode gyveno daug goril, o ia - tik a vienas. Jauiau, kad tai labai svarbu, tik n nenutuokiau, kodl lankytojai vienaip elgsi grups goril akivaizdoje, o visikai kitaip susitik tik su viena i j. Kit dien a pamginau atidiau siklausyti lankytoj sakomus odius. Netrukau pastebti, kad nors sakomos frazs skyrsi, viena gars virtin vis pasikartodavo, tarsi ja mons nort atkreipti mano dmes. inoma, a nedrsau net spti, k tie garsai galt reikti, - neturjau po ranka nieko, kas bent kiek primint garsj Rozets akmen. Man i deins esaniame vagonlyje buvo kurdinta impanzs patel su jaunikliu, ir a maiau, kad lankytojai j nekina labai panaiai kaip ir mane. Dabar dar pastebjau, kad nordami atkreipti jos dmes, jie irgi vis kartoja vien gars, bet ne t pat, kur taria atj pas mane. Prisiartin prie jos vagonlio lankytojai kioja: Za za! Za za! Za za!", o sustoj prie manojo sako: Galijotai! Galijotai! Galijotai!" itaip dliodamas smulkmen prie smulkmenos, a netrukau suprasti, kad ie garsai kakokiu paslaptingu ryiu susij tiesiogiai su mumis kaip individais. Tu nuo savo gimimo dienos jau turjai vard, tau tikriausiai atrodo savaime suprantama, kad vard privalo turti net ir namuose laikomas uo (nors tai netiesa), todl negali suprasti, kokia didiul pasaulio suvokimo revoliucija vyko mano galvoje, kai suvokiau gavs vard. Neperdsiu pasakydamas, jog ta akimirka ir buvo tikrasis mano gimtadienis - a gimiau kaip asmenyb. Kai sitikinau turs vard, man visikai nesunku buvo suvokti, kad kiekvienas daiktas yra kakaip vadinamas. inoma, tau gali pasirodyti, jog narve laikomam gyvnui beveik nemanoma mokti pas j ateinani lankytoj kalbos, bet i tikro yra ne taip. vrynus ant rat danai aplanko eimos, ir a netrukau pastebti, kad tvai, nordami kak kalti

galv savo vaikams, nesiliauja kartoj: Pairk, Doni, ia antis! Ar gali pasakyti antis? Aaan-tis! Ar inai, k antyt sako? Antyt sako: Kva kva".

Per por met a miau be vargo suprasti visus pokalbius, jei tik lankytojai nestovdavo per toli, ir sitikinau, jog kuo geriau suprantu j kalb, tuo manyje maiau sumaities. Dabar jau inojau, kad esu gorila, Zaza - impanz, o visi vagonli gyventojai buvo vadinami gyvnais. Taiau man vis dar buvo sunku nusakyti, kas yra gyvnas. mons, kurie ia ateidavo, save labai grietai skyr nuo gyvn, bet a niekaip nesupratau kodl. Maniau, kad jei stengiau isiaikinti, kas daro mus gyvnais, pagaliau man paaikt ir tai, kodl mons tokie nra! Ms nelaisvs prieastis dabar man jau buvo aiki, nes imtus kart girdjau, kaip tvai savo vaikams aikino, kodl mes ia laikomi. Visi vryno gyventojai i pradi gyveno vadinamoje laisvje, o tai reik, jog jie buvo pasklid po vis pasaul. Keista, bet tik todl, jog pasirodme monms kakuo doms, jie mus sugaud ir suve vien viet. Mes buvome laikomi narvuose tik todl, kad atrodme laukiniai" ir pavojingi", - tie du odiai mane tiesiog stm nevilt, nes tos savybs man buvo priskiriamos kakaip savaime. Noriu pasakyti, kad kai tvai nordavo parodyti savo vaikams tikrai laukin ir pavojing padar, jie tiesiog baksteldavo pirtu mane. Tiesa, jie mosteldavo ir tigr bei lit narvus, bet kadangi man niekad neteko matyti i vri laisv, neinojau, ar taip elgdamiesi lankytojai neklydo. Apskritai gyventi vryne man patiko labiau negu zoologijos sode, dabar mans bent nekankino nuobodulys. Man n galv neov pavydti ar keryti savo priirtojams. Nors jie vaikiojo laisvi, bet vis dlto atrod, kad negali pasitraukti i vryno lygiai taip pat, kaip ir mes, todl a n netariau, jog anapus vagonli galima gyventi visikai kitok gyvenim. Ir jei man staiga bt atjs sitikinimas,

jog yra pamintos mano prigimtins teiss, pavyzdiui, teis gyventi kaip ir kur man patinka, tai bt prilyg Boilio dsnio suformulavimui. Prajo dar treji ar ketveri metai. Ir tai vien lieting dien, kai plepi lankytoj minia jau seniai buvo pralaljusi pro mano vagonl, pamaiau keist svei. Tai buvo vienias ir, kaip man

atrod, senas bei raukltas vyras; ir tik vliau suinojau, kad jis tebuvo kops ketvirt deimt. Netgi pats jo pasirodymas buvo kakoks ypatingas. Jis sustojo prie jimo vryn, atidiai vien po kito nuvelg vagonlius, o paskui tvirtu ingsniu pasuko tiesiog prie manojo. Prisiartins per kokias penkias pdas iki mano narvo, kur kaip tik buvo itempta apsaugin virv, jis bed savo kelionins lazdos gal tiesiog purv, telkant sau prie koj, ir atidiai pavelg man akis. mogaus akys dar niekad nebuvo mans sutrikdiusios, todl a ramiai atlaikiau vyro vilgsn. A sdjau, jis stovjo, ir itaip nejuddami praleidome kelias minutes. Prisimenu pajuts kakok nenusakom susiavjim tuo vyru, o kyraus lietaus laai bgo jo veidu ir grsi drabuius. Staiga jis isities ir velgdamas mane linkteljo galva, tarsi po ilg apmstym bt prijs koki svarbi ivad. - Tu - ne Galijotas, - tar jis man. Taip pasaks vyras apsisuko ir nesidairydamas alis ijo tuo paiu keliu, kuriuo buvo atjs.

nebuvo mats, jam prabilus n kiek neabejojau jo autoritetingumu. Tkstaniai kit, netgi vryne dirb priirtojai, kurie gerai mane painojo, vadino mane Galijotu, bet tai, matyt, neturjo jokios reikms ir nebuvo svarbu. Nepastamasis nesak: Tavo- vardas ne

4Juk ir pats supranti -jauiausi kaip perkno trenktas. Ne Galijotas? Nebti Galijotu. K tai i tikro galt reikti? Man n galv neatjo paklausti: K gi, jei nesu Galijotas, tai kas gi a esu?". mogus bt paklauss, nes jis ino viena: kad ir koks bt jo vardas, jis pats, be abejons, yra asmenyb. A ito nesupratau. Prieingai, man rods, kad jei a nesu Galijotas, tai mans apskritai nra. Nors nepastamasis anksiau mans ir akyse

Galijotas". Jis sak: Tu nesi Galijotas". O tai visai kas kita. Kai a tai pajutau (nors tada ios minties nesugebjau suformuluoti ir ireikti), kai miau nujausti ess individualyb, i mintis man pasirod kaip apsirikimas ar iliuzija. Taip ir leidausi neamas laiko srovs, tik nujausdamas savo tikrj padt, bet aikiai jos nesuvokdamas. Priirtojas atne man maisto, bet a j j j n nepavelgdavau. Nakt negaljau umigti. Lietus liovsi, ir n nepastebjau, kaip vl patekjo saul. Netrukus vryn vl upldo lankytoj minia, jie auk: Galijotai! Galijotai! Galijotai!", bet a nekreipiau dmesio. itaip praslinko kelios dienos. Kart vakare, kai vrynas jau buvo udarytas nakiai, a godiai atsigriau i dubens ir netrukus umigau - vanden kakas buvo brs stipri raminamj. O autant nubudau visikai kitame narve. I pradi net nesusigau-diau, jog tai narvas, nes jis pasirod ess nepaprastai didelis ir labai keistos formos. Tai buvo didiulis virbais atitvertas ir visas puses atviras ratas. Tik vliau suvokiau, kad t vasarnam" mane perkl ne iaip sau. Be gretimais dunksanio didelio balto namo nieko daugiau nemaiau, ir mano narvas stovjo vidury nuostabaus groio parko, kuris, kaip man atrod, turjo tstis iki pat ems pakrai. Neilgai trukus isiaikinau, kodl mane perkl kit viet ir apgyvendino iame keistame narve. vryn i dalies mons jo tikdamiesi pamatyti goril, vardu Galijotas; kodl jie to norjo, neturjau n menkiausio supratimo, bet is j noras buvo akivaizdus. Ir kai vryno savininkas suinojo, kad a nesu Galijotas, kai tik jis suprato, kad negali ir toliau rodyti monms buvusios ymybs, jam neliko nieko kito, tik perkelti mane toliau nuo irov aki. Neinojau, ar man gailtis savo poelgio, ar numoti tai ranka. Tokios puikios buveins nebuvau turjs

nuo t laik, kai gyvenau Afrikoje, bet ia nejausdamas minios dmesio, per ilg laik imsiu nuobodiauti dar labiau negu kadaise zoologijos sode - ten bent jau galjau mgautis kit goril draugija. Vis dar svarsiau, kokioje padtyje dabar atsidriau, o tuo

pu m auti, a apsivalgiau ir pastebjau ess ne vienas. ia pat u virb pamaiau juod vyro siluet, o jam u nugaros tolumoje dunksojo sauls spinduli jau apviestas namas. A atsargiai prislinau artyn ir apstulbau atpains kart jau matyt vyr. Tarsi atnaujindami savo pirmj susitikim, mes vl kelias minutes irjome vienas kitam akis - a sddamas ant savo narvo grind, o jis pasirms ant kelionins lazdos. Dabar, apsirengs sausais ir variais drabuiais, jis jau neatrod man toks senas kaip pirmkart. Jo veidas buvo gerokai itss, tamsus ir prakaulus, akys spinduliavo nepaprastai keist ir stipri vies, o lpose drauge atsispindjo ir diugesys, ir kartlis. Kiek pastovjs vyras linkteljo galva visai taip pat kaip pirm kart ir tar: - Taip, a buvau teisus. Tu ne Galijotas. Tu - Izmaelis. Ir jis vl apsigr ir nujo, tarsi viskas, kas i ties svarbu, kart buvo pasakyta iki galo. O a vl likau sdti kaip aibo trenktas, - tik kart jauiau didiul palengvjim, nes jis mane paadino i umarties. Dar daugiau - klaida, dl kurios a tiek met gyvenau kaip bevardis apsimetlis, pagaliau buvo itaisyta. Dabar, ir tik dabar, pagaliau a tapau asmenybe. Nesitveriau smalsumu suinoti daugiau apie savo gelbtoj. Man n galv neov nepastamj susieti su mano perklimu i vryno puik belveder, nes a dar nesugebjau suregzti net ir paios paprasiausios, kad ir klaidingos ivados: post hoc, ergo propter hoc*. Jis man buvo dangikas tvarinys. Mitologij priimti pasiruousiam protui jis buvo svokos dievikas" pradia. Jis dukart labai trumpam eng mano gyvenim ir abu kartus privert mane pasikeisti pasaks visikai paprastus odius. A bandiau surasti slapt jo pasirodym prasm, bet susidriau tik su klausimais. Ar is vyras vryn atjo iekoti Galijoto, ar mans? Ar jis atjo tikdamasis, kad a esu Galijotas,tar

ar tardamas, kad a juo nesu? Kaip jam pavyko taip greitai aptikti mano nauj buvein. Negaljau susigaudyti, ar mons turi daug informacijos apie*Po to, vadinasi dl to (lot.).

mane. Jei visiems buvo inoma, kad mane galima pamatyti vryne, - o atrodo, jog buvo inoma,- tai ar taip pat plaiai buvo pasklidusi inia, jog dabar mane galima rasti ia? Nors j visus itus klausimus buvo sunku atsakyti, a visikai aikiai suvokiau viena: is paslaptingas padaras du kartus susirado mane, kad kreiptsi j mane taip, kaip lig iol niekas nebuvo kreipsis, -btent kaip asmen. Neabejojau, jog pagaliau padjs man sismoninti, kas a i tikro esu, jis visam laikui pasitrauks i mano gyvenimo, k gi dar galt jame veikti? Tu, aiku, pasakysi, jog i kvap gniauianti savimon tra kakokia neaiki fantazija. Taiau tiesa, kuri suinojau kiek vliau, buvo nemaiau fantastikesn. Mano geradarys buvo turtingas ir mieste gerai inomas yd komersantas Valteris Sokolovas. T dien, kai aptiko mane vryne, jis kaip tik vaiktinjo lietuje; mat prie kelis mnesius jis suinojo, kad visa jo eima tikrai uvo naci holokausto metu, ir nuo to laiko is vyras danai klajodavo kankinamas pragaitingo lidesio. itaip besibastydamas kakur priemiestyje jis nejuia simai karnavalo dalyvi mini ir visikai usimirs leidosi jos neamas. Kadangi lijo, dauguma kioskeli bei prekybini veimli buvo udaryti ir gatvs itutjo, o tai labai patiko melancholijos apimtam bastnui. Pagaliau jis prijo vryn, kuriame gyvenanias ymybes reklamavo imoningai nupieti j paveikslai ir kiekvien kviet usukti. Vienas i i pieini, labiau negu kiti traukiantis praeivio ak, vaizdavo goril, vardu Galijotas, kuri tarsi kokiu ginklu mosavo sumaitotu Afrikos iabuvio knu. Ir Valteris Sokolovas, tikriausiai pamans, jog Galijotu vadinama gorila puikiai simbolizuoja milin nac, sipareigojus sunaikinti vis Dovydo gimin, nusprend pasitenkinti bent pasiirjs t u grot

laikom pabais. Jis jo vryn, prisiartino prie mano vagonlio ir kur laik pairjs man akis suprato, jog nei tarp mans ir pieinyje vaizduojamos kraujo itrokusios pabaisos, nei tarp mans bei

filistin, jo tautos kankintoj, nra jokio ryio. Taip, jis pamat mane sdint anapus narvo virb, bet nepajuto jokio pasitenkinimo. Prieingai, kankinamas kakokios donkichotikos kalts r kartu paniekos, jis nusprend ivaduoti mane i narvo, kad a jam biau siaub keliantis pakaitalas jo eimos, kurios jam taip r nepavyko igelbti i Europos narvo. vryno savininkas sutiko mane parduoti; jis netgi diaugsi, jog ponas Sokolovas, pasils savo kain, nubaid kyr prekiautoj gyvnais, kuris laisi pirtus ir norjo sigyti mane, vos tik a ia buvau apgyvendintas. Savininkas visk velg realisto akimis: Amerika neivengiamai sitrauks kar, ir toki atrakcion eimininkai turs arba apgyvendinti savo gyvnus kitur ir ilgai laukti, arba tokie vrynai ant rat apskritai bus pasmerkti inykti. Vien dien palauks ir leids man apsiprasti su nauja aplinka, ponas Sokolovas vl gro nordamas su manimi susipainti. Jis norjo, kad vryno savininkas jam paaikint, kaip manimi rpintis ir kaip mane priirti - pradedant maisto ruoimu ir baigiant narvo valymu. Jis taip pat teiravosi ankstesnio savininko, ar a esu pavojingas. Sis atsak, es a kaip galingas mechanizmas: pavojingas ne tada, kai juo tinkamai naudojiesi, bet tuomet, kai imi dauyti ir demonstruoti savo jg. Madaug po valandos ponas Sokolovas atsisveikino su vryno savininku, mudu likome vieni ir tyldami ilgai velgme vienas kitam akis lygiai taip, kaip jau por kart buvome dar. Ir pagaliau, kad ir nenoriai, tarsi begalinmis pastangomis pralaus kakok savo vidin barjer, jis su manimi pradjo kalbti, -bet ne taip juokingai, kaip mane nekindavo vryno lankytojai, o veikiau kaip mogus, kalbantis vjui ir krant dtanioms bangoms, tariantis odius, kurie turi bti pasakyti, taiau negali bti niekieno igirsti.

Iliejs lides ir visus kaltinimus sau, jis iek tiek pamiro savo atsargum. Taip bekalbant praslinko valanda, o jis, prijs visikai arti mano narvo, viena ranka sikibo virb. Vyras stovjo paskends savo mintyse ir velg kakur

narvo grindis, o a tuo tarpu nusprendiau pasinaudoti proga ir parodyti simpatij, todl itiesiau leten ir velniai palieiau jo krumplius. Vyras pasibaisjs atoko, bet sutiks mano aki vilgsn sitikino, jog mano ketinimai nebuvo pikti. Po io vykio jis jau neusimirdavo - mat pradjo tarti, kad a turiu tikr protini sugebjim, todl atliko kelis nesudtingus bandymus, kad galutinai tuo sitikint. Nustats, jog suprantu tariamus odius, mano eimininkas i karto padar ivad (kuri, beje, vliau padar ir kiti su primatais dirb tyrintojai), kad a ir pats turiau sugebti t pasakyti. Trumpai tariant, jis ryosi imokyti mane kalbti. Kas buvo paskui, smulkiai nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, jog tai buvo kankinantys ir mane eminantys mnesiai. N vienas i ms nesuprato, kad sunkumai ities buvo nenugalimi, nes odi itarti a paprasiausiai negaljau - man trko fonetini priemoni. Nesuprasdami to, mudu pluome vis tikdamiesi, jog vien dien a kakaip stebuklingai t gd gysiu, jei tik bsime atkakls. Bet pagaliau atjo diena, kai a tiesiog turjau sustoti, ir sielvartaudamas, jog negaliu jam to pasakyti, sukaupiau visas savo protines galias ir pasiuniau savo geradariui i ini mintimis. Jis apstulbo. A - irgi, nes aikiai maiau, kad jis igirdo mano minties auksm. Tikiuosi, tau nebus sunku sivaizduoti, kaip po truput atradome bd, leidiant mums vienas kit suprasti, todl nevarginsiu tavs pasakodamas visas detales. Per kit deimtmet eimininkas imok mane visko, k pats inojo apie pasaul, visat ir monijos istorij, o kai a ikeldavau klausim, kur atsakyti jo ini buvo per maa, mes studijuodavome drauge. O kai mano studijos pagaliau isiver i eimininko interes orbitos, jis, kad ir kaip juokinga tai bt, tapo mano tyrinjim asistentu, kuris iekojo reikaling knyg ir iaip visokios informacijos ten, kur a, inoma, negaljau pasirodyti.

Nepaprastai susidomjs mano lavinimu, geradarys netruko pamirti j kankinusius sins priekaitus ir jo grauatis bei lidesys po truput nyko. etojo deimtmeio pradioje a jau buvau

tarsi sveias, nereikalaujantis daug nam eimininko dmesio, todl ponas Sokolovas vl atnaujino savo visuomenin gyvenim. Ir tai visikai netiktai jis pasijuto atsidrs rankose palyginti jaunos, keturiasdeimtmets moters, kuri nemat joki klii, dl kuri jis negalt tapti jos vyru. Ties sakant, mano eimininkas nebuvo i esms nusistats prie santuok, taiau svarstydamas tokio ingsnio galimyb jis padar didiul klaid: ypatingus ms santykius nusprend nuslpti nuo savo monos. Turint galvoje laikmet, toks sprendimas nebuvo niekuo ypatingas, o a dar turjau per maai tokios ries patyrimo, kad suprasiau, kokia didel tai buvo klaida. Kai tik parke stovjs narvas buvo suremontuotas ir rengtas taip, kad jame galt gyventi civilizuotus proius isiugds padaras, mane i karto perkl ten. Taiau net ir ia ponia Sokolov i pradi irjo mane kaip ypating, nerim keliant namin gyv ir ragino vyr perkelti mane kur nors kitur arba apskritai manimi atsikratyti. Laimei, mano geradario nuomon iuo klausimu buvo labai tvirta, ir jis monai aikiai dav suprasti, kad visi jos maldavimai ar tikinjimai nieko nepakeis. Prajus keliems mnesiams, po vestuvi jis usuko man pasakyti, kad jo mona, nors bdama pagyvenusi kaip ir Abraomo Sara, laukiasi kdikio. - Duodamas tau Izmaelio vard, tikrai nieko tokio nesitikjau, - paaikino jis man. - Bet dabar sitikinau, jog negaliu leisti jai imesti tavs i savo nam taip, kaip Sara i Abraomo nam imet tavo bendravard. iaip ar taip, jis atrod linksmas ir papasakojo man, kad jei gims berniukas, jie pavadins j Izaoku. Taiau viskas pasisuko kitaip: gim mergait ir jie pavadino j Rachele.

5Tai pasaks, Izmaelis umerk akis ir tyljo taip ilgai, kad a nustebs savs klausiau, ar tik jis nebus usnds. Bet galiausiai jis pradjo pasakoti toliau: - Gal tai labai imintinga, gal - juokinga, bet mano geradarys nusprend, jog a bsiu mergaits aukltojas, o man (kad ir kaip kvaila tai atrodyt) tai labai patiko ir su malonumu nusprendiau jam pasitarnauti. Tvo rpesiu Rachel su manimi praleisdavo beveik tiek pat laiko kaip ir su savo mama, bet dl to, inoma, a n kiek nepakilau ios moters akyse. Kadangi su mergaite bendravau ne moni kalba, o tiesiogiai, sugebdavau nuraminti ir pralinksminti j, kai kitiems nesisekdavo, ir ilgainiui tarp ms usimezg ryys, paprastai atsirandantis tik tarp tikr homozigotini dvyni, tik a, inoma, buvau jai viskas kartu: ir brolis, ir gyvnas, ir mokytojas, ir aukl. Ponia Sokolov lauk nesulauk dienos, kai Rachel prads lankyti mokykl, gis nauj interes, ir a tapsiu jai svetimas. O kai taip neatsitiko, ji vl m atakuoti savo vyr praydama manimi atsikratyti, nes jos nuomone, a trukds vaikui mokytis gyventi moni visuomenje. Taiau mergaits socializacija buvo puiki, nors pradinje mokykloje Rachel peroko tris, o gimnazijoje -vien klas. Dar nesulaukusi dvideimties, ji jau turjo biologs diplom. Nepaisant viso to, dabar poniai Sokolov, tiek met besistengusiai paalinti mane ir visk namuose paimti savo inion, jau nereikjo sugalvoti ypatingos prieasties, kodl mans reikia atsikratyti. 1985-aisiais mirus ponui Sokolovui, mano eimininke, aiku, tapo jo mona. Negaljo bti n kalbos, kad a likiau parke pastatytame narve. Panaudojusi tvo testamentu specialiai paskirtas las, Rachel perkl mane

i anksto paruot prieglaud. ia Izmaelis vl kelioms minutms nutilo, o paskui ts: - Paskui kelet met nesisek niekas, kas buvo planuota, neisipild n viena puoselta viltis. Supratau nenors niekur prisiglausti

r ilstis; jau tiek met buvau praleids ilsdamasis ir dabar trokau, kad mane sukt js kultros skurys, kad galiau tobulti; todl nutariau kyriai regzti vien plan po kito, isekinti savo naujos savininks kantryb ir pagaliau pasiekti to, ko trokau. Tuo metu ponia Sokolov kaip tik nusprend nesdti sudjusi rank ir tikino teism perpus sumainti testamentu mano ilaikymui paskirt sum. Kai viskas galutinai paaikjo ir isisprend, jau atjo 1989 ieji. Kaip tik tais metais a suvokiau, kad tikrasis mano paaukimas yra mokyti. Pagaliau atradau gyvenimo bd, kuris leist man gyventi mieste ir niekam per daug netrukdyti. Izmaelis linkteljo galva duodamas man suprasti, kad jo istorija ar bent jau ta jos dalis, kuri jis norjo papasakoti man, baigta.

isitrauk nauj, trumpai apirjo j ir m grauti tuo pat metu apatikai velgdamas man akis. Pagaliau jis vl prabilo:

6Kai turi pasakyti per daug, kartais atrodai taip pat kvailai, kaip ir visai neturdamas k pasakyti. Negaljau sugalvoti, kaip ia man tinkamai ir maloniai sureaguoti jo pasakojim. Pagaliau surezgiau klausim, kuris neatrod n kiek beprasmikesnis u vis tuzin kit klausim, atjusi man galv: -O ar daug mokini tu turjai? -Keturis, ir su visais keturiais nepasisek. -Ak, mat kaip. Bet kodl? Izmaelis usimerk ir minutl kit pamsts atsak: -Man nepasisek, nes nepakankamai vertinau mano mokomo dalyko sudtingum, be to, nepakankamai gerai buvau perprats savo mokini protus. -Suprantu, - linkteljau. - O apie k mokei? I deinje suverstos krvos ak Izmaelis

- Dabar, kai jau girdjai mano istorij, turtum ir pats suprasti, apie k esu geriausiai pasirengs rodo? Na, kaip tau atmokyti. A nuleidau akis ir atsakiau jam, kad neinau. - Aiku, kad inai. Mano tema buvo nelaisv. -Nelaisv. -Teisingai. Dar koki minut pasdjs, tariau: - Stengiuosi suvokti, kaip nelaisv susijusi su noru gelbti pasaul. Izmaelis minutl susimst, o paskui atsiliep: -Ypa kai ia gyvena js kultros mons, kurie nori t pasaul sunaikinti, ar ne? -Kurie nori j sunaikinti? Kiek man inoma, joks mogus smoningai netrokta sunaikinti pasaulio. -O vis dlto j naikini ir tu, ir kiekvienas i js. Kiekvienas i js kasdien prisideda prie pasaulio naikinimo. -Taip. Taip i tikro yra. -Tai kodl js nesustojate? A gteljau peiais: -Ties pasakius, mes neinome, kaip. -Esate belaisviai civilizacijos, kuri daugiau ar maiau veria jus naikinti pasaul, kad galtumte jame gyventi. -Taip, atrodo, jog taip ir yra. -Taigi. Js - pasaulio belaisviai ir tapote jais savo noru. tai jums ir ssaja, kurios iekojote, ar ne? Js nelaisv ir pasaulio nelaisv. -inoma. Tiesiog niekad apie tai nepagalvojau. -Be to, ir tu pats, kaip asmuo, esi nelaisvje, o gal sakysi, kad ne? -Kodl nelaisvje? Nesuprantu. Izmaelis plaiai nusiypsojo, parodydamas daugyb dramblio kaulo spalvos dant. Net netariau, jog gorilos gali ypsotis. A pasakiau:

-Negaliu atsikratyti spdio, jog esu belaisvis, bet taip pat negaliu paaikinti, kodl man taip atrodo. -Gerokai anksiau - tais laikais tu dar buvai vaikas, tad tikriausiai n neprisimeni - daugybei ioje alyje gyvenusi jaunuoli irgi taip pat atrod. Jie labai iradingai, bet visikai neorganizuotai stengsi i tos nelaisvs isivaduoti ir pagaliau pralaimjo, nes nesugebjo surasti savo narvo virb. Jei nesugebi suvokti, kas veria tave tame narve pasilikti, noras i jo ieiti netruks nuslopti. -Kaip tik panaiai ir a jauiuosi. Izmaelis pritariamai linkteljo. -Bet vis tiek, kaip is jausmas susijs su noru gelbti pasaul? -Pasaulis neegzistuos daug ilgiau negu moni nelaisv. Ar ia dar reikia k nors aikinti? -Ne, nereikia. Bent jau man. -Manau, kad tarp tavo aplinkos moni daug atsirast toki, kurie bt laimingi, jei galt grinti pasauliui laisv. -Man irgi taip atrodo. -Tai kodl jie to nedaro? -Neinau. -Jie nesugeba surasti narvo virb, tai kodl. - Taip, - linkteljau galva, - sutinku. Bet k gi tada mudu veiksime toliau? Izmaelis vl ypteljo: -Dabar, kai jau suinojai mano istorij, kai papasakojau, kaip a ia atsidriau, galbt ir tu panorsi eiti tuo paiu keliu. -Nesuprantu, k nori pasakyti. -Galbt ir tu papasakosi man apie savo gyvenim ir apie tai, kaip patekai j kambar.

-Ak, mat kaip, - tariau a, - duokite man kelias minutes. -Kiek tik tau reikia, - maloniai atsak jis.

7- Kart, kai dar mokiausi kolede, pagaliau pradjau a, - raiau rain filosofijos usimimams. Tikslios uduoties dabar nepamenu, bet tai buvo kakas i epistemologijos. Tame rainyje samprotavau madaug taip. Atspkite, kaip? Naciai karo toli grau nepralaimjo. Prieingai, tai jie vent pergal, o dabar klesti. Jie paverg vis pasaul ir nuo ems paviriaus visus iki vieno nulav ydus, igonus, juodaodius, Rytuose ir Amerikoje gyvenusius indnus. O pabaig darb, jie sunaikino rusus ir lenkus, Bohemijos ir Moravijos gyventojus, bulgarus, serbus ir kroatus, odiu, visus slavus. Tada atjo eil polinezieiams ir korjieiams, kinams ir japonams,visiems Azijos gyventojams. Visas darbas utruko ilgai, labai ilgai, bet kai jis jau buvo baigtas, kiekvienas pasaulyje liks mogus buvo tikras arijas, ir jie visi jautsi labai labai patenkinti. inoma, vadovliuose buvo minima tik vienintel arij tauta, vienintel kalba buvo vokiei, vienintel religija - hitlerizmas, o vienintel manoma politin santvarka - nacionalsocializmas. Jokios alternatyvos nenumatyta. Pasikeitus kelioms moni kartoms, niekas net ir labai nordamas negaljo vadovli pakeisti, nes niekas nieko naujo neinojo. Ir tai vien dien Nju Heidelbergo universitete Tokijuje kalbjosi du jauni studentai. Abu atrod graiai nuaug, tikri arijai, taiau vienas i j kakodl buvo nelaimingas ir susirpins. J vadino Kurtu. Draugas jo paklaus: - Kas yra, Kurtai? Kodl vis laik vaiktai nos nukabins? Kurtas atsak: - Pasakysiu, kas yra, Hansai. Kai kas neduoda man ramybs nei dien, nei nakt. Draugas paklaus, kas gi tai. - Ogi tai kas, - atsiliep Kurtas. - Negaliu

atsikratyti keisto jausmo, kad mums nuolat kakas meluoja. Kaip tik ioje vietoje a ir pabaigiau savo rain.

Izmaelis msliai palingavo galva: - Na, o k apie tavo darb pasak mokytojas? _ Jis norjo suinoti, ar keistas jausmas, kur patyr Kurtas, persekioja ir mane pat. Kai prisipainau, jog taip ir yra, mokytojas paklaus, kas, mano nuomone, mums buvo primeluota. O A atsakiau, kad nesu gudresnis u Kurt, tad i kur man inoti. Aiku, mokytojas nepatikjo, jog a kalbu rimtai, jam tai tebuvo mano epistemologins pratybos. -O ar tu vis dar nustembi, jei tau kas nors meluoja? -Taip, bet dabar mano reakcija mel nra tokia stipri kaip anksiau. -Ne tokia stipri? Kodl? -A supratau, jog kartais ne taip jau ir svarbu, ar tau meluoja, ar sako ties. Ar mums meluoja, ar ne, vis tiek ryt reikia keltis, eiti darb, apmokti sskaitas ir taip toliau. -Nebent js visi staiga imtumte tarti, kad jums meluoja, ir visi suprastumte, kur btent yra tas melas. -K nori tuo pasakyti? -Jei tik tu vienas isiaikini, kur slypi melas, tada i ties nieko negalima pakeisti, ir nra jokio skirtumo. Tu teisus. Bet jei t mel pastebite js visi, tada skirtumas gali bti milinikas.

niekaip negaljau sau rasti vietos, kad nusiraminiau, man reikjo pasikalbti. Arba

su

kuo

nors

-Teisyb.-Btent ia viltimi ir turtumte gyventi. Jau buvau besiiojs klausti jo, k jis turi galvoje, bet jis kilsteljo juoda oda aptraukt deln ir tar: - Rytoj.

8T vakar ijau pasivaikioti. Paprastai a nevaiktau be tikslo ir tik labai retai patraukiu gatves iaip sau, paslam-pineti. Bet bdamas savo bute

galbt a tiesiog norjau ipainti savo nuodm: mane vl uvald kyri idja gelbti pasaul. O gal man nereikjo nei pokalbio, nei ipainties - a tiesiog bijojau, kad sapnuoju. I tikro, prisiminus visus dienos vykius, buvo visai tiktina, jog a sapnuoju. Miegodamas danai sapnuodavau, kad skrendu ir kiekvien kart sakau sau: Pagaliau tai vyksta ne sapne, o tikrovje!" iaip ar taip, norjau su kuo nors nektelti, o ia buvau vienas. savo esmin poreik btinai turjau patenkinti - bent jau pats sau taip sakiau. Su daugeliu moni usimezg painties santykiai mans nepatenkino, ir tik keli i j i tikrj buvo link prisiimti artimesni santyki nat bei rizik, nes draugyst a supratau kiek savaip. mons mano, kad esu irzlus mizantropas, ir jie tikriausiai neklysta. Apie k bekalbtume, nertis i kailio iekant bet koki savo argument man visada atrod tuias laiko gaiimas. Kit ryt pabuds pagalvojau: Taiau tai galjo bti sapnas. mogus gali sapnuoti, jog miega, ir netgi sapnuoti, kad sapnuoja". Kol gaminausi pusryius, valgiau ir ploviau indus, mano krtinje dauyte dausi irdis tarsi nordama paklausti: Kaip gali apsimesti, kad nejauti pasibaisjimo?" Prajo kiek laiko. Nuvaiavau prekybin miesto dal. Pastatas vis dar tebedunksojo ten pat. Kontora pirmo aukto koridoriaus gale vis dar buvo ia ir neurakinta. Vos tik atidariau duris, man nos mu stiprus Izmaelio kno kvapas. Netvirtu ingsniu a engiau kambar ir susirads krsl atsisdau. Izmaelis tebesdjo anapus stiklo ir atidiai mane tyrinjo tarsi nordamas nutarti, ar man pakaks jg ilaikyti tikrai rimt pokalb. Pagaliau galutinai

apsisprends, jis m kalbti be jokios angos, ir a supratau, jog kaip tik itaip kalbtis jis ir buvo prats.

1- Keista, - tar jis, - bet kaip tik mano geradarys paskatino mane domtis tiek savo paties, tiek kit nelaisve. Kaip galjai suprasti i vakarykio mano pasakojimo, prisiminimai apie tai, kas vyko nacistinje Vokietijoje, jj buvo tiesiog sste apsd. - Taip, itai a supratau.

- O i to, k vakar kalbjai apie Kurt ir Hans, sprendiu, jog studijavai kaip tik Adolfo Hitlerio valdomos Vokietijos vi suomenin gyvenim. - Studijavau? Ne, taip toli nebuvau nujs. A tik buvau skai ts kelias gerai visiems inomas knygas, pavyzdiui, Spyrso memu arus, Treiojo reicho susiformavim ir lugim ", be to, kelias studijas apie Hitler. - Tada neabejoju, kad nesunkiai suprasi, kaip man kyrjo ponas Sokolovas, visaip stengdamasis man parodyti, jog toli grau ne vien ydai buvo Hitlerio belaisviai. Belaisv buvo visa vokie i tauta, skaitant ir entuziastingus diktatoriaus alininkus. Vieni piktinosi jo darbais, kiti tyljo kaip pels po luota ir stengsi kaip nors praslysti, dar kiti tais laikais akivaizdiai prakuto, bet jie visi iki vieno buvo belaisviai. -Manau, kad suprantu, k turi galvoje. -O kas, kas gi laik juos nelaisvje? -Na... tikriausiai teroras. Izmaelis tik papurt galv: -Tau reikjo pamatyti film apie prie kar vykusius masinius susirinkimus, kur imtai tkstani dalyvi visi kaip vienas giedojo ir auk valio". vienybs ir jgos pokyl juos atved visai ne teroras. -Teisyb. Tada juos turjo patraukti Hitlerio asmeninis avesys. -Taip, jis i tikrj trauk aplinkinius. Bet avesys

neilgam patraukia moni dmes. O kai jie atkreipia tave akis, privalai surasti, k jiems pasakyti. O k gi vokieiams galjo pasakyti Hitleris? A kelias minutes pamsiau, bet nesurads tikinamo atsakymo, tariau: -Neinau, n k atsakyti, nebent prisimintume ydus. -Jis papasakojo jiems legend. -Legend? -Legend apie tai, kad i visos arij gimins, o ypa i vokiei,

buvo atimta teistai jiems priklausiusi vieta po saule, kad jie buvo suvaryti, paniekinti, iprievartauti, murdyti purv ir pakiti po visoki mirn, komunist ir yd padu. ioje legendoje tik Adolfo Hitlerio vadovaujami arijai galjo sutraukyti savo panius, atsilyginti savo pavergjams, ivalyti sutert moni gimin ir pasaulyje uimti jiems priklausani aukiausios rass viet. -Tai tiesa. -Dabar tau gali atrodyti tikras absurdas, jog mons patikjo tokia nesmone, bet prisiminkime po Pirmojo pasaulinio karo prasidjusius nuosmukio ir kani deimtmeius; juk tokia legenda buvo tarsi visuotinis kreipimasis vokiei taut, ir t raginim nuolat kartojo ne tik propaganda - met metais mokyklose jis buvo diegiamas ir jaunuoliams, ir besilavinantiems pagyvenusiems monms. -Taip, tiesa. -Kaip jau sakiau, daug moni Vokietijoje suprato, jog tokia legenda tra skirta masms. Taiau net ir jie leidosi jos uvaldomi, daugybei alia j gyvenusi moni ta legenda paprasiausiai atrod nuostabi, ir jie sutiko padti galvas, kad tik pasaka tapt tikrove. Ar supranti, k noriu tuo pasakyti? -Atrodo, suprantu. Net jei tu pats nepasiduodi pasakojamos legendos avesiui, iaip ar taip, nenoromis tampi belaisviu, nes tokiu tave padaro aplink gyvenantys mons. Esi kaip gyvnas, staiga atsidrs vidury panikai bganios savo gentaini kaimens. -Btent. Net jei tau paiam atrodo, jog visa tai beprotyb, privalai aisti pagal primestas taisykles, privalai dalyvauti istoriniuose vykiuose. Kas norjo ito ivengti, turjo amiams palikti Vokietij. Kito kelio nebuvo.

-Ar supranti, kodl visa tai tau pasakoju? -Manau, kad suprantu, nors nesu visikai tikras. -A kalbu apie tai todl, kad tavo kultros mons dabar irgi atsidr labai panaioje padtyje. Kaip kadaise nacistins Vokietijos gyventojai, jie yra pasakojamos legendos nelaisvje.

-Taip.

temptai galvodamas kelis kartus sumirkiojau ir tariau: -Bet a neprisimenu jokio panaaus pasakojimo. -Nori pasakyti, kad niekad nesi girdjs panaios legendos? -Ne, niekad. Izmaelis palingavo galva: - Tai tik todl, kad jos n nereikia klausytis. Jos nereikia nei vardyti, nei aptarti. Kiekvienas i js, sulauks eeri ar septy neri met, jau ino j mintinai. Juodieji ir baltieji, vyrai ir mo terys, turtingieji ir vargai, krikionys ir ydai, amerikieiai ir rusai, norvegai ir kinai, - apie visus juos esi girdjs. Si informa cija tavo ausis pasiekia nuolat, nes visos propagandos priemons ir visos vietimo jstaigos n akimirkai nesiliauja j skleidusios. Vislaik girddamas t pat, tu galiausiai jau n nesiklausai. Nra prasms klausytis. Tai tarsi kakoks nesiliaujantis imas tavo smonje ir j jj visai neverta kreipti dmesio. Dar daugiau - tu pamatysi, kad bent jau i pradi t gars tavo ausiai sunku ir pagauti. Tai kaip tolumoje burzgiantis ir niekad nenutylantis variklis, per ilg laik jo keliamo triukmo tiesiog negirdi. - Labai domu, atsiliepiau a, - bet tuo paiu sunku patikti. Izmaelis prisimerk ir atlaidiai nusiypsojo: - Tikti nebtina. Kart igirds t legend,

netruksi supras ti, jog ji persmelkia vis js kultr, ir nustebsi, jog aplink tave esantys mons taip pat jos negirdi, o vis dlto suvokia j ir priima.

2- Vakar tu man papasakojai apie patirt nelaisvs spd. itaip jautiesi todl, kad labai galing jg esi veriamas dalyvauti savo kultros istorijoje, kuri apima vis pasaul. Tas spaudimas gali bti nevienodo lygio ir gauti vairiausius pavidalus, bet daniausiai j galima apibrti taip: tie, kurie atsisako aisti pagal taisykles, liks alkani.

- Taip, i ties. -Vokieiai, kurie neprisivert prisidti prie Hitlerio kuriamos legendos, dar galjo rinktis: jiems tereikjo ivykti i Vokietijos. Js tokio pasirinkimo neturite. Kad ir kok pasaulio ukamp pasirinktumte, jame rasite toliau besitsiani kultros istorij, o jei atsisakysite dalyvauti tenykiuose vykiuose, liksite it mus kand. -inoma. -Motina Kultra tave moko, jog kaip tik itaip viskas ir turi bti. Iskyrus kelis tkstanius kur ne kur grupelmis tebegyvenani laukini, visi ems gyventojai dalyvauja istoriniuose vykiuose. Kaip tik tam mogus yra gims, ir jei kas atsisako atlikti pareig, tuo paiu atsiskiria nuo visos moni gimins ir pats save pasmerkia. Tavo vieta yra ia, privalai kurti istorij, sirms petimi stumti riedant veim, - tada kaip atlyg gausi maisto. Jokio pasirinkimo nra. Perengti istorijos rib - reikia nuo pasaulio krato engti tiesiog bedugn. Tau nelieka jokios ieities, nebent mirtum. -Atrodo, kad nelieka. Izmaelis stabteljo ir minutl pamsts vl prabilo: -Visa tai tra ms darbo pradia. Norjau, kad iklausytum mane ir bent apytikriai suprastum, kas tavs ia laukia. Kart imoks i gausybs bals iskirti Motinos Kultros bals, kuris nesiliauja tavo gentainiams kartojs t pai legend, tu daugiau niekad jo nepamiri. Kad ir kur savo gyvenime nuklystum, tave supantiems monms visada norsi pasakyti: Kaip galite klausytis ito lamto net nesuvokdami, kas ia i tikro yra?" O jeigu tu tai itarsi garsiai, mons keistai tave pairs ir stebsis, kokius niekus ia pliauki. Kitaip sakant, jei leisies drauge su manimi i mokomj kelion, ilgainiui gali nutolti nuo tave supani moni ir

tapti svetimas savo draugams, eimai, kolegoms ir taip toliau. -Tai a itversiu, - atsakiau ir paraginau j tsti.

3Didiausia ir kartu nepasiekiama mano svajon -bent kart keliauti po js pasaul taip, kaip daro mons: paprasiausiai ieiti gatv, susistabdius taksi nuvaiuoti j aerouost, o i ten lktuvu nuskristi j Niujork, London ar Florencij. Daniausiai sivaizduoju, kokie malons rpesiai mane ugrina susiruous ikeliauti, svarstau, k dsiu j savo lagamin, o k paliksiu namie. (inoma, tu supranti, jog a keliauiau persirengs mogumi.) Jei pasiimiau per daug daikt, tik vargiau tampydamas lagamin i vienos vietos kit, bet antra vertus, pasims per maai biau priverstas danai pertraukti savo kelion ir bent kartais bei t nusipirkti, o tai mane dar labiau vargint. -inoma, - pritariau jam tik todl, kad nepasirodyiau nemandagus. -Kaip tik tokia uduotis ms iandien ir laukia: mes kartu krausims lagamin savo kelionei. A i karto mesiu kelis daiktus, kad paskui nereikt sustoti ir kvarinti dl j galvos. Kol kas jie tau labai maai arba ir visai nieko nereikia. Tik trumpai tau juos parodysiu ir sumesiu lagamin tada lengviau juos atpainsi, kai po kurio laiko imsiu juos traukti lauk. -Gerai. -Bet pirmiausia susitarkime dl keli odi. siveskime kelis terminus, kuriais toliau vadinsime js kultros mones" ir kit kultr mones". Dirbdamas su vairiais mokiniais, terminus a danai kaitaliodavau, bet dabar noriau pabandyti vartoti visikai nauj odi por. Juk tau inomas posakis: Sutaria kaip dalgis su akmeniu"? I i dviej odi a padarysiu pavadinimus daiginiai" ir akmeniniai", tik ar tau neatrodys, kad tie odiai turi neigiam atspalv?

-Nesuprantu, k nori pasakyti. -Pavyzdiui, ar tau neatrodo, jog vien moni grup vadindamas daiginiais", o kit akmeniniais" kartu noriu teigti, es vieni yra geri vaikinai, o kiti - blogi?

-Ne. Man tie odiai atrodo visikai neutrals. -Gerai. Tada nuo iol js kultros mones vadinsiu daiginiais", o kit kultr akmeniniais". A krenkteljs pasakiau: -ia man kai kas neaiku. -Kas gi? -Nesuprantu, kaip tu daugyb vairi kultr gali taip paprastai suskirstyti dvi kategorijas. -Bet juk lygiai taip pat elgiats ir js, tik tam paiam dalykui pavadinti vartojate daug stipresnius odius, o ne tokius neutralius, kaip dabar pasiliau a. Savo kultr js vadinate civilizuota, o visas kitas - primityviomis. Tai terminai, kuriuos visi js inote ir vartojate. Nesvarbu, kas mones skirt, nesvarbu, kur jie gyvent - Londone ar Paryiuje, Bagdade ar Seule, Detroite, Buenos Airse ar Toronte, - visi jie ino es civilizuoti ir aikiai skiria save nuo akmens amiaus moni, en bei ten isibarsiusi po vis pasaul. Js taip pat suvokiate bei pripastate ir tai, jog visi akmens amiaus mons yra primityvs, nors ir jie tarpusavyje dar gerokai skiriasi. -Taip, tai tiesa. -Ar bt geriau, jei vartotume terminus civilizuotas" ir primityvus"? - Manau, kad taip, nes prie j esu priprats. iaip jau galime palikti daiginius" ir akmeninius".

kelio. Kitaip sakant, nesijaudink, jei kurios nors dienos vakar staiga suprasi, jog neatsimeni n vieno buvusio pokalbio odio. Tai visai nesvarbu. Pasikeisti tau pads ne odiai, o pati kelion. Ar supranti, k noriu pasakyti?

4- Antras svarbus dalykas - kelions emlapis. J tursiu a. Tau nereikia sidmti nueito

- Ne, ne visai. Minutl pamsts, Izmaelis vl prabilo: -A tik apytikriai pasakysiu, link kur mes trauksime, ir tada tu suprasi. -Gerai. - Motina Kultra, kurios bals girdi jau nuo gimimo dienos, seniai tau paaikino, kaip pasaulis tapo toks, koks yra. Tu puikiai tai inai. Tai ino kiekvienas js kultrai priklausantis mogus. Taiau ne viskas tau buvo atskleista i karto. Niekas vien grai dien nepasisodino tavs ant kds ir nepasak: tai kaip viskas vyko per pastaruosius penkiolika milijard met." T paaikini m bendraudamas su kitais tu susidlioji kaip koki mozaik, susidedani i milijon bait informacijos. Kai k isiaikini sddamas prie piet stalo tv namuose, kai k irdamas animacinius filmus per televizij, lankydamas sekmadienin mo kykl, kai k suinai i knyg ir mokytoj, i radijo ini, i kino film, roman, pamoksl, spektakli, laikrai ir i kitur. Ar sutinki su ia mano mintimi? -Manau, kad taip. -Svarbiausia js kultroje ir yra paaikinti, kaip pasaulis tapo toks, koks yra. Kiekvienas t aikinim ino ir beslygikai su juo sutinka. -Na taip. -Kai pradsime savj kelion, mes i naujo patyrinsime kai kurias svarbiausias mozaikos

dalis. Tiesiog iimsime vien kit stikl i jsiks ir pabandysime j sprausti visikai kit mozaik, kurioje pasaulio tapsmas aikinamas visikai kitaip. -Sutinku. -O kai kelion baigsis, pasaul ir jo vykius tu velgsi visai kitomis akimis. Tau nebtina inoti, kaip gysi nauj poir,-tai visikai nesvarbu. Pati kelion tave pakeis, ir nesivargink stengdamasis siminti kiekvien tave keiiant ms eisimo kelio ving. -Taip. Dabar puikiai suprantu, apie k kalbi.

5- Treia, - ts jis, - apibrimai. Tai odiai, kuriems ms pokalbyje bus suteikta ypatinga reikm. Pirmasis apibrimas - legenda. Legenda - tai pasakojimas, kuriame tarpusavyje yra susij mons, pasaulis ir dievai. -Tebnie taip. -Antra, reikia susitarti, k reikia odis prasminti". prasminti legend - tai gyventi taip, kad ji tapt realybe. Kitais odiais tariant, prasminti legend reikia stengtis paversti j tiesa. Kaip supranti, btent tai vokieiai ir mgino daryti Hitlerio laikais. Tkstantmet Reich jie band paversti tikrove. Jie troko, kad Hitlerio papasakota legenda tapt realiu vykiu. -Tai tiesa. -Treias apibrimas - kultra. Kultra yra mons, prasminantys legend. -Legend prasminantys mons. O pati legenda yra... -Pasakojimas, kuriame mogus, pasaulis ir dievai yra tarpusavyje susij. -Gerai. Vadinasi, tu nori pasakyti, kad mano kultros mons stengiasi prasminti savo pai susikurt legend apie mog, pasaul ir dievus? -Visikai teisingai. -Bet a vis dar neinau, kas tai per legenda. -Suinosi, tik liaukis nerimavs. Kol kas tau tereikia sidmti, jog per vis monijos istorij buvo prasmintos dvi visikai skirtingos legendos. Vien i j prie du ar tris milijonus met ia pradjo gyvendinti mons, kuriuos sutarme vadinti akmeniniais"; jie ir iandien t legend skmingai prasmina. Kita legenda buvo pradta prasminti prie deimt ar dvylika tkstani met, ir tai dar

ms vadinamieji daiginiai", atrodo, netrukus sukels katastrof. - it kaip, kilsteljau antakius a, nors nieko dorai nesu pratau.

6- Jei Motina Kultra privalt parayti praneim apie monijos istorij vartodama ms sivestus terminus, jis bt madaug toks: monijos istorija prasidjo ilga akmenini" era, kuri nepasiymjo gausiais vykiais. Sis pirmasis periodas baigsi madaug prie deimt tkstani met, kai Artimuosiuose Rytuose paplito emdirbyst. Tai buvo kultrinis vykis, pradjs nauj er, vadinam daigini" era. Tiesa, dar ir dabar en bei ten galima sutikti gyvenani akmenini", bet jie atrodo tarsi anachronizmas ar kokia kultrin fosilija, - tai praeities mons, nesuvokiantys, jog j vaidmuo pasaulio istorijoje jau suvaidintas." -Taip, btent taip. -Madaug itaip istorijos eig ir sivaizduoja js kultros mons. -Aiku. -Netrukus tu pamatysi, kad tai, k sakau a, gerokai skiriasi nuo tau prasto poirio. Akmeniniai" - visai ne pirmasis monijos istorijos skyrius, o daiginiai" - visai ne antrasis. -Nesuprantu. -Pakartosiu tai kitais odiais. Akmeniniai" ir daiginiai" veikia ne toje paioje istorijoje, jie stengiasi prasminti dvi viena su kita nesusijusias legendas, turinias visikai skirtingas prielaidas. Bet prie to mes dar grime, todl dabar tau nebtina visko suprasti. -Gerai.

Sddamas u stiklo, aiku, nieko negirdjau, tik akimirk sivaizdavau ai gars, tarsi kas nors kastuvu bt brkteljs per akmenis.

7Izmaelis susimsts pasikas andikaul.

-Manau, lagaminas sukrautas, - vl prabilo jis. Kaip jau sakiau, nesitikiu, jog prisiminsi visk, k iandien j sumeiau. Kai ikeliausi, iaip ar taip, viskas tikriausiai apvirs auktyn kojomis ir susipainios. -Gal ir tavo tiesa, - atsakiau iek tiek abejodamas. -Bet tai nieko blogo. Jei rytoj i ms lagamino a itrauksiu dienos vies k nors, k grdau ten iandien, tu kaipmat tai pastebsi. Tai ir yra svarbiausia. -Gerai. Diaugiuosi tai girddamas. -iandien savo pamok ir baigsime, o pati kelion prasids rytoj. Likusi dienos dal gali praleisti geriau susipaindamas su legenda, kuri js kultros mons stengsi prasminti pastaruosius deimt tkstani met. Ar bent prisimeni, apie k joje pasakojama? -Apie k gi? -Apie pasaulio prasm, diev ketinimus pasaulio atvilgiu ir apie mogaus lemt. -inau kelis pasakojimus tomis temomis, bet negaliu prisiminti n vieno, kuris apimt visas tris. -Tai viena legenda, kuri visi js kultros atstovai ino ir kuria tiki. -Gaila, bet tokia nuoroda man maai padjo. -Galbt tave uves ant kelio tai, jog i legend galima vadinti aikinamja. j panas yra pasakojimai Kaip dramblys gavo straubl" ar Kodl leopardo kailis dmtas". -Palauk... -Na, k tavo manymu galt paaikinti jsik legenda? -Dieve mano, n nenutuokiu. -Tai jau turt bti aiku i anksiau mano pasakyt odi. Joje aikinama, kaip pasaulis tapo toks, koks yra.

Pradedama nuo pat seniausi laik ir baigiama ms dienomis. -Suprantu, - atsakiau ir vilgteljau pro lang. Bet a tikrai neinau tokios legendos. Legendas - taip, bet vienos tokios legendos - ne.

Izmaelis, por minui pamsts, tar: - Viena i mano mokini, apie kuriuos usiminiau vakar, usimojusi paaikinti man, ko ji ieko, pasak: Kodl niekas niekam i tikro nerpi? Londramate girdiu mones kalbant apie pasaulio pabaig, bet taip abejingai, tarsi parduotuvje rinktsi dezinfekcijos priemon. Kiti neka apie tai, jog kasdien vis labiau ardomas ozono sluoksnis, ir us visa, kas gyva. Jie postringauja, kiek mik sunaikino rgts liets, prisimena mirtinai pavojing utertum, kurio neatsikratysime dar tkstantmeius, o gal ir milijonus met, nesiliauja tauk apie tai, kad kasdien pasaulyje inyksta apie tuzin skirting gyvybs form ir kad ateis laikas, kai nauj ri apskritai neatsiras. Taiau tie mons ilieka visikai rams." Tada a tai mokinei atsakiau: Ar tu nori suinoti, kodl mons nesijaudina matydami lungant pasaul?" Ji papurt galv ir tar: Ne. Man aiku, kodl jie nesijaudina. mons rams, nes tiki tuo, k jiems pripasakojo." A pavelgiau Izmael: -Tikrai? -O kas gi monms buvo pripasakota, kad jie nesijaudina ir gana abejingai iri mirtin savo planetai ikilus pavoj, kur patys ir sukl? -Neinau. - Jiems buvo papasakota legenda, kuri visk paaikino. Ten labai suprantamai idstyta, kaip pasaulis tapo toks, koks yra, ir kaip tik todl j irdyje besikaupiantis nerimas nuslopo. Sis pa aikinimas juos patenkino. Staiga tapo ne taip svarbu, kad ma ja ozono sluoksnis, kad vis labiau uteriami vandenynai, kad rgts liets naikina mikus, pagaliau kad ir pati

moni gi min gali inykti. O gal teisingiau bt sakyti, jog ta legenda pavert juos romiomis avimis. Dien jie dirba kaip juodi jauiai, vakare apkvaita nuo narkotik arba televizijos ir stengiasi per daug nesukti sau galvos dl to, kok pasaul palieka savo vaikams, ir su kokiomis problemomis teks susidurti j ataloms. - Teisyb.

-Tau, kaip ir visiems kitiems, buvo paaikinta, kaip pasaulis tapo toks, koks yra, tik tavs toks aikinimas turbt nepatenkino. Nuo vaikysts girdjai t legend, bet tau niekaip nepavyko ja patikti. Negaljai atsikratyti spdio, kad tai dar ne viskas, kad kakas buvo nutylta ir nuslpta. I galvos vis neijo mintis, jog tau kako primelavo, ir jei galtum, labai nortum suinoti ko. tai k tu veiki ia, iame kambaryje. -Palauk, leisk minutl pagalvoti. Ar nori pasakyti, kad jau toje legendoje gldjo melas, kur vardijau raydamas rain apie Kurt ir Hans? -Btent. -Bet mano atmintis tai neigia. A neprisimenu jokio panaaus pasakojimo. Nieko tokio, k galiau pavadinti vientisa legenda. -Ji yra vientisa ir tobulai nugludinta. Tau tereikia iek tiek mitologins mstysenos. -Ko? -inoma, kalbu apie js kultrin mitologij. Maniau, kad tai - akivaizdu. -Man - ne. -Kiekviena legenda, kurioje aikinama pasaulio kilm, diev ketinimai ir mogaus lemtis, neivengiamai turi bti mitologijos dalis. -Galbt, bet a neprisimenu nieko, kas bent i tolo primint tok pasakojim. Kiek inau, ms kultroje apskritai nra mitologijos, nebent kalbsime apie senovs Graikijos, senj skandinav ar kit ali mitus. -A kalbu apie gyvj mitologij. Jos nerasi jokioje knygoje, ji - js kultros moni smonje. Net ir dabar, mums ia besdint ir besinekant, nra n vieno pasaulio kampelio, kur ji nebt prasminama. -Dar kart kartoju: mano supratimu, ms kultroje tokio dalyko apskritai nra.

Mokytojas pavelg mane linksmai, bet kartu ir kiek

susinervins. Izmaelio juod kaip degutas kakt akimirksniu ivagojo raukls, ir jis vl prabilo: -Tik todl, kad tau mitologija - tiesiog stebuklini pasak rinkinys. Bet graikai j savo mitologij irjo visai kitaip,-juk ir pats tai supranti. Jei persikeltum j Homero laik Graikij ir ten sutikto mogaus paklaustum, kokias ia pasakas apie dievus ir praeities didvyrius jis seka savo vaikams, graikas n nesuprast, apie k tu kalbi. Ukalbintasis atsakyt tavo paties odiais: Kiek inau, ms kultroje joki pasak nra." Senovs skandinavai tau irgi pasakyt t pat. -Gal ir taip. Bet vis dlto tai du skirtingi dalykai. -Gerai jau, gerai. Imkime ir iek tiek palengvinkime uduot. Legenda, apie kuri kalbame, kaip ir visi pasakojimai, turi pradi, vidur ir pabaig. Kiekviena i i dali tam tikra prasme yra atskira legenda. Mes vl susitiksime rytoj, o per t laik pasistenk surasti legendos pradi. -Legendos pradi. -Btent. Mstyk... kultrologikai. A nusijuokiau: -K tai reikia? -Jei btum kultrologas, tai Australijoje gyvenantiems Ala-vos genties aborigenams prasminant savo legend, pagrstai tik-tumeisi igirsti jos pradi, vidur ir pabaig. -Na taip. -Ir kaip tau atrodo, kokia bt legendos pradia? -N nenutuokiu. -Aiku, kad nutuoki. Tik apsimeti kvaileliu. A dar minutl pasdjau vis stengdamasis nusimesti tariam kvailelio kauk, bet paskui surizikavau: -Na gerai, tikriausiai tikiausi igirsti mit apie pasaulio sukrim. -inoma.

-Bet nesuprantu, kokia man i to nauda. -K gi, a tau tiesiog pasufleruosiu. Tu iekai mito apie

sukrim, kuris pasakojamas tavo kultroje. Sdjau rms bereikm vilgsn mokytoj. - Bet mes neturime mito apie pasaulio sukrim, pratariau. i Mes i tikro jo neturime.

1- Kas gi ia? - paklausiau atjs kit ryt ir mosteljau daikt, padt prie mano krslo atramos. -O kaip tau atrodo? -Panau magnetofon. -Kaip tik magnetofonas ia ir yra. -Bet kam jo reikia?

- Kad bt galima rayti ir bsimoms kartoms palikti keistas legendas, priklausanias pasmerktai lugti kultrai. Tu man jas ir papasakosi. A tik nusijuokiau ir atsisds atsakiau: -Gaila, bet taip ir neprisiminiau n vienos domios legendos, kuri galiau tau papasakoti. -Tai mano nuoroda iekoti mito apie pasaulio sukrim taip ir nepasinaudojai? -Mes tokio mito neturime, - pakartojau dar kart. Nebent kalbi apie mit, esant Genezs knygoje. -Nebk juokingas. Argi jei tave, besimokant atuntoje klasje, mokytojas paprayt paaikinti, kaip visa prasidjo, tu visai klasei pirmiausia perskaitytum pirm Genezs knygos skyri? -Aiku, kad ne. -Tai k gi tada jiems papasakotum? -Tai, k a jiems pasakyiau, tikrai nebt mitas. -inoma, to aikinimo tu nesuvoktum kaip mito. Jokia k nors aikinanti legenda neatrodo mitas tiems, kurie j pasakoja. Jiems tai tra pasakojimas. -Na gerai, bet pasakojimas, kur a turiu galvoje, i tikro nra joks mitas. Jame dar yra nemaa ginytin klausim, kuriuos, manau, atsakys tolesni moksliniai tyrinjimai, bet to pasakojimo niekaip nepavadinsi mitu. - junk magnetofon ir pradk, tada ir pamatysime, kaip k vadinti. A priekaitingai pavelgiau Izmael: -Ar nori, kad a dabar... na... -Taip, kad pasakotum. -Negaliu dabar taip paprastai visko iberti kaip irni sien. Man reikia susikaupti ir pagalvoti. -Laiko valias. Magnetofono kaset nesibaigs dar pusantros valandos. Nutilau ir jungs magnetofon usimerkiau.

2- Viskas prasidjo labai seniai, - po keli minui prabilau, - gal prie deimt ar penkiolika milijard met. Neinau, kuri - tolygaus vystymosi ar sprogimo - teorija dabar laikoma patikimesne, bet apskritai visata atsirado nesivaizduojamai seniai. ia a stabteljau ir tiriamai nuvelgiau Izmael. Mokytojas atrm mano vilgsn ir paklaus: -Ir tai viskas? Visa legenda? -Ne, tik norjau tave ibandyti, - atsakiau ir usimerks pasakojau toliau. - Ir tuomet, tikriausiai prie kokius eis ar septynis milijardus met, atsirado msik Sauls sistema... A dar prisimenu vaik enciklopedijoje buvus paveiksll: ia tolyn vienas nuo kito lekiantys, ia vl susiliejantys gumulai... tai ir buvo planetos. Dar per por milijard met jos atalo ir sukietjo. Dabar irkime, kas vyko paskui. I tyvuliuojaniuose senuosiuose vandenynuose buvusi chemini jungini isivyst gyvyb. Bet kada?.. Gal prie penkis milijardus met. -Prie tris su puse ar keturis. -Gal ir taip. Bakterijos ir mikroorganizmai evoliucionavo, gydavo vis sudtingesnes ir hierarchikai auktesnes formas. Ilgainiui gyvyb paplito visoje emje. Na neinau, visokie dumbliai vandenyn pakrantse, paskui - uvys... O kai jos iropojo krant, i j kilo ropliai. I ropli - induoliai. Kada gi visa tai vyko? Prie kok milijard met, ar ne? -Ne, tik prie ketvirt milijardo. -Na taip. Kaip ten bebt, induoliai... A neinau... vairiausi mai gyvnliai rado sau prieglobst mikuose, mediuose... I mediuose

gyvenusi gyvn kilo primatai. Tada - gal prie deimt ar penkiolika milijon met - viena primat ris, kaip sakoma, ilipo i medi ir... - pritrks odi, mai usikirtau. - ia ne egzaminas, - padrsino mane gorila, plataus

konteksto nereikia. Pakaks paios legendos erdies, kuri puikiausiai ino ir autobuso vairuotojas, ir fermeris, ir senatorius. -Gerai, - atsiliepiau ir vl usimerkiau. Gerai. Kaip sakiau, viena gyvybs forma kilo i kitos. Vienas ris keit kitos, ir pagaliau atsirado mogus. Tai buvo gal prie tris milijonus met. -Taip, galima drsiai tvirtinti, kad ne vliau kaip prie tris. -Na tai. -Ir jau viskas? -Daugiau ar maiau. - Tai legenda apie pasaulio kilm, pasakojama js kultros atstov. - Gal ir taip. Mes remiams naujausiais mokslo pasiekimais. Izmaelis pritardamas linkteljo, paliep ijungti magnetofon ir atsisds taip giliai atsiduso, jog anapus stiklo tas atodsis primin tolumoje esanio ugnikalnio isiverim. Paskui jis sunr sau ant pilvo rankas ir atidiai bei paslaptingai mane nuvelgs tar: - Ir tu, inteligentikas bei vidutinikai isilavins mogus, bandai mane tikinti, es k tik papasakota istorija nra mitas? -O kas joje mitiko? -A ir nesakau, kad ji mitika. A sakau, kad ji pati yra mitas. Nervingai ypteljs atkirtau: -Gal a tiesiog neinau, k tu vadini mitu? -T patj, k ir tu. odj a vartoju prasta reikme. -Tokiu atveju mano pasakojimas - ne mitas. -Aiku, kad mitas. Tik paklausyk. Izmaelis liep man atsukti kaset ir vl jungti magnetofon. Iklauss savo paties pasakojim ir, kaip reikalauja mandagumas, dar por minui msliai patyljs, a tariau: -Tai ne mitas. Tai galt bti atuntos klass vadovlio tekstas, ir nemanau, jog kokioje nors

mokykloje pasakojim atitinkanti schema bt nubraiyta nepaminint ios teorijos autori. -Kuo nuoirdiausiai sutinku. Argi a nesakiau, kad i legenda persmelkia vis js kultr? Vaikai susidlioja j girddami

vairius iniasklaidos praneimus ir skaitydami tai, kas parayta vadovliuose. -Bet k tu turi galvoje? Ar nori man teigti, es tai nra faktais pagrstas aikinimas? -inoma, fakt ia valias, tik jie idstyti taip, kaip bdinga mitui. -Nesuprantu, apie k ia kalbi. -Tu aikiai bsi prarads sveik nuovok. Tave umigd Motinos Kultros niniuojama lopin. A siurbte sisiurbiau jam akis ir paklausiau tiesiai: -Tu tvirtini, jog evoliucija tra mitas? -Ne. -Manai, kad mogui nebdingas vystymasis? -Ne, nemanau. -Tai kaip tada tave suprasti? Izmaelis vilgteljo mane ir nusiypsojo. Gteljo peiais. Kilsteljo antakius. A nenuleidau nuo gyvno aki ir tariau sau: Mane erzina gorila. Bet nesvarbu". - Pasiklausykime rao dar kart, - paliep jis man. Kai mano raytas pasakojimas baigsi, a pasakiau: -Negerai, rodos, a kai k igirdau. Tas odis... atsirado". Pasakodamas a paminjau, kad mogus atsirado. Ar tai ir yra visa esm? -Ne, tai ne taip svarbu. Prie odi a nesikabinju. I konteksto buvo visikai aiku, kad odis atsirasti" ia vartojamas kaip odio evoliucionuoti" sinonimas. -Tai kas, po galais, tau vis kliva? -Tik nemanyk, kad a tavim nusivyliau. Pakartojai jau tkstant kart girdt legend, o dabar Motina Kultra tau aus nabda: Vaike, mano vaike, tau nereikia sukti sau galvos, nereikia dl ko nors jaudintis ar nerimauti; neklausyk to lyktaus gyvio, tai ne mitas, n vienas mano pasakytas odis nra mitas, tad tau nereikia apie tai mstyti, nesijaudink

dl to, tik klausykis mano balso ir umik, umik ir miegok..."

A trumpam prikandau lp ir kiek pamsts atsiliepiau: -Gaila, bet nedaug man padjai. -Na gerai, tar jis, - t pai legend tau papasakosiu savaip, galbt tada praregsi. Jis grybteljo dantimis ant akels kadaravusius lapus, paskui usimerk ir pradjo.

Antropologas kaip galdamas suprantamiau paaikino studijuojs vairiausi tvarini gyvenim bei paproius ir maldavo savo naujj draug apie tai k nors papasakoti, kad visas ygis nebt veltui.

3- Tai vyko prie pus milijardo met, prabilo Izmaelis, - nesivaizduojamai seniai, kai ios planetos dar net nebtum atpains. Sausumoje nebuvo jokios gyvybs ir jokio judjimo, tik vjo neiojamos dulks. N maiausias ols kuoktelis neejo vjyje, nebuvo girdti n tyliausio svirplio irpteljimo, danguje neskland joks pauktis. Kad visa tai atsirast, dar turjo praeiti deimtys milijon met. Netgi jroje tvyrojo baugi tyla, nes ir stuburiniai tepasirod po keliasdeimt milijon met. Bet tenai, inoma, jau sukinjosi antropologas. Koks gi ia pasaulis be antropologo! Taiau tas tyrintojas atrod prislgtas ir nusivyls, nes klaidiojo po vis pasaul tikdamasis pasidaryti daugyb ra, tuo tarpu jo kuprinje buvusios kasets taip ir liko tuios. Ir tai vien grai dien besibastydamas po tui vandenyno pakrant, jis vandenyje pastebjo kak labai pana gyv padar. Kvaila buvo girtis tokiu radiniu, nes ant bang tesisupo kakoks drebutienos gniuulas, taiau kadangi tai buvo pirmasis ir lig tol vienintelis jo kelionje sutiktas gyvas sutvrimas, antropologas brido vanden ir prijo ariau. Jis mandagiai pasisveikino su tuo padaru, is jam atsak tuo paiu, ir netrukus jiedu susidraugavo.

-O dabar, - po kurio laiko pagaliau grieb jaut u rag antropologas, - noriau sirayti bent kelis pasakojimus, kuriuos jsikiai perduoda i lp lpas. -Pasakojimus? - nustebo padaras. -Na, pavyzdiui, mit apie pasaulio atsiradim, jeigu tok turite. -O kas yra mitas apie pasaulio atsiradim? toliau klausinjo padaras. -Na supranti, - band aikinti antropologas, - tai tokia grai pasaka apie pasaulio kilm, kuri js sekate savo vaikams. Tai igirds padaras i pasipiktinimo net paoko - inoma, tik tiek, kiek drebutienos gniuulas apskritai gali paokti, - ir atsak, kad jo gentainiai neseka vieni kitiems joki grai pasak. -Tai js pasakojimo apie pasaulio atsiradim n neturite? -Aiku, kad turime, - piktai atkirto padaras, - bet tai - joks mitas. -Ak, inoma, kad ne, - pasiskubino pritarti antropologas prisimins, ko ia atkeliavo. Biau labai dkingas, jeigu papasakotum ir man. -Tebnie taip, - sutiko padaras. - Bet noriu, kad aikiai suprastum viena: mes, kaip ir js, esame labai racionals ir atmetame visk, kas neparemta stebjimais, logika bei moksliniu metodu. - Savaime suprantama, - linkteljo galva antropologas. Pagaliau padaras pradjo pasakoti: - Visata atsirado labai labai seniai, gal prie

deimt ar pen kiolika milijard met. Msik Sauls sistema - pati Saul, taip pat ms ir kitos planetos, atrodo, susiformavo prie du ar tris milijardus met. Taiau dar labai ilgai ioje planetoje nebuvo jokios gyvybs. Ji pasirod tik madaug prie milijard met. -Atleisk, - pertrauk j antropologas, - tu sakei, jog pasirod gyvyb. Kur, anot js mito... tai yra, anot js mokslini tyrinjim, ji pasirod?

Atrodo, klausimas padar kiek sutrikd, nes visas jo knas nusida blykiai violetine spalva. Ar nori, kad nurodyiau tiksli viet? Ne. Tik klausiau, ar gyvyb atsirado sausumoje ar jroje. - Sausumoje? - nustebs pakartojo padaras. - O kas ta sau suma? - Tai toks plotas, - atsak antropologas, mosteldamas link kranto, sudarytas i dumblo ir akmen; be to, jame yra visoki gyvi. Padaras gavo dar sodresn violetin atspalv ir tar: -Man sunku sivaizduoti tai, apie k ia vapalioji. Ana ten esantis dumblas ir besimtantys akmenys yra tik kratas gilaus dubens, kuriame tyvuliuoja jra. -Ak, it kaip, - linkteljo antropologas. - Dabar suprantu. Taip. Pasakok toliau. -Taigi, - ts savo istorij padaras, - prie daugyb milijon ami pasaulyje tebuvo viena gyvybs forma - chemini element jroje plduriuojantys mikroorganizmai. Taiau ilgainiui m formuotis sudtingesni gyviai: vienalsiai organizmai, vairiausi dumbliai, polipai ir taip toliau. -Ir tai pagaliau, - triumfuodamas baig padaras, nes kaip tik dabar artjo jo pasakojimo kulminacija, - pagaliau atsirado medzai

-Tai negarbinga. -Kodl? -Negaliu to paaikinti. Tu visk perpasakojai kitu poiriu, tik a dar negaliu suvokti, kokiu btent.

4Minut ar pusantros sdjau negaldamas ispausti n odio, tik jauiau kaip mano knu viena po kitos slenka bejgio siio bangos. Pagaliau pratariau:

- Tikrai negali?

. -Ne.-K medza turjo omenyje sakydama: Ir tai pagaliau atsirado medza." -Tiktiausiai tai, kad... kad kaip tik medza ir yra evoliucijos virn. Deimt ar penkiolika milijard met vienas gyvn ris keit kitos tik tam, jog pagaliau atsirast medza. - Btent. evoliucija O kodl tavo pasakotoje istorijoje nesi

daug kalbti. - O taip, ji daniausiai lieka nepasakyta. Js kultroje gy vuojanios religijos apie tai tyli. mogus yra paskutinis sukurtas krinys. Jis - krinys, kuriam buvo sukurta visa kita: is pasaulis, Sauls sistema, i Galaktika, gal gale - visa visata.

baigia medza? A sukikenau: -Todl, jog po medzos isivyst dar kai kas. -Teisingai. Po medzos dar atsirado ir kitos gyvn rys. Isivyst stuburiniai, uvys ir ropliai, paskui pasirod induoliai, o galiausiai, inoma, mogus. -Teisyb. -ia tavo legenda ir baigiasi. Ir tai pagaliau atsirado mogus." -Taip. - Ir k norjai tuo pasakyti? -Kad pagaliau nra kam atsirasti. Evoliucija baigta. -Tai tai koks buvo jos galutinis tikslas, ar ne? -Na taip. -Suprantama. Tai ino kiekvienas, kuris priklauso js kul-ttai. Evoliucijos virn yra mogus. mogus - visos kosmins vystymosi dramos atomazga.

- Taip.- Kai pagaliau atsirado mogus, evoliucija baigsi, nes jos tikslas jau buvo pasiektas. Neliko k kurti. - Rodos, tai savaime besiperanti ivada, apie kuri nereikia

-Teisyb.-Kiekvienas, priklausantis js kultrai, ino, kad pasaulis nebuvo sukurtas nei medzai, nei laiai, nei drieui, nei gorilai. Pasaulis buvo sukurtas mogui. -Taip ir yra. Izmaelis pavelg mane ir kandiai paklaus: -O argi ne ia ir prasideda mitologija? -Bet... fakt nepaneigsi. - Aiku, kad ne. Faktai yra faktai, net jei jie pinti j mitologi n pasakojim. O visa kita? Argi begalinis kosmins evoliucijos procesas baigsi prie tris milijonus met, btent tada, kai ioje maoje planetoje atsirado mogus? -Ne. -Argi prie tris milijonus met pasirodius mogui sustojo ir planet formavimasis? Ar evoliucija staiga baigsi tik todl, jog atsirado mogus? Ne, aiku, kad ne. -Tad kodl pasakoji btent itaip? -Tikriausiai todl, jog apskritai taip yra pasakojama. -Btent itaip i legend pasakoja daiginiai". Taiau tai ne vienintelis galimas legendos variantas. -Tu teisus, dabar jau ir a imu suprasti. Kaip t legend pasakotum tu? Izmaelis mosteljo galva link lango, tarsi nordamas parodyti anapus esant pasaul, ir tar: -Ar kur nors visatoje galtum surasti bent menkiausi rodym, jog evoliucija baigsi kartu su mogaus gimimu? Ar kur nors matai neginijam rodym, kad mogus yra tobuliausias krinys, o visi kiti gyvnai - tik virn vedanios pakopos? -Ne. Net nesivaizduoju, kokio rodymo iekoti. -Tai akivaizdu. Jei astronautai nustatyt, kad visatos evoliucija baigsi prie penkis milijardus met, tai yra btent tada, kai Sauls sistema

gavo dabartin pavidal, tuomet i prielaida gaut real pagrind.

-Taip, suprantu, k nori tuo pasakyti. -Arba jei biologai ir paleontologai itirt, jog prie tris milijonus met vienas gyvn ris liovsi keitusios kitos, tai jau irgi bt rimtas rodymas.

gimimas buvo svarbiausias vykis - svarbiausias visos kosmoso evoliucijos vykis. Atsiradus mogui, kita visatos dalis liovsi bti domi, tarsi

-Taip.-Bet tu puikiai inai, kad nieko panaaus nra nustatyta. Iki to dar toli grau. Visata nuolat tebekinta, planetos - irgi. mogaus atsiradimas kosmoso evoliucijai nebuvo svarbesnis u medzos pasirodym. -Tikra tiesa. Izmaelis mosteljo letena magnetofon: -Tad kaip mes vis dlto pavadinsime papasakot legend? -Tai mitas. Aiku, jog ji - tik mitas, - ikoiau pro sukstus dantis.

5- Jau vakar sakiau tau, kad legenda, kuri js kultros mons stengiasi prasminti, pasakoja apie pasaulio prasm, dievikuosius ketinimus pasaulio atvilgiu ir mogaus lemt. -Taip. -Ir pirmojoje legendos dalyje kaip tik kalbama apie pasaulio prasm, ar ne? Siek tiek pagalvojs