Jolanta GelumbeckaitëGraikijos palimpseste atrasta dar neþinoma albanologijos mokslà nauja. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 5 219 vaga pakreipsianti kalba. Mes uþdirbame pinigus,

217NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 5

LAIÐKAS REDAKTORIUI

Jolanta Gelumbeckaitë

Mielas Redaktoriau,Raðau traukinyje (kaip visada, sakysi), vaþiuodama viena ið trijø pastarai-

siais metais mano gyvenimo trikampiu tapusio Volfenbiutelis–Vysbadenas–Vilnius linijø. Greta sëdi lietuvë mama ir ðnekuèiuojasi su savo pirmaklasedukra pusiau vokiðkai, pusiau lietuviðkai. Dirstelëjusi man per petá á kom-piuterio ekranà (jame jau kuris laikas puikavosi „Mielas Redaktoriau“) pra-kalbino. Jau deðimti metai Vokietijoje, á gimtàjá Pakruojá vaþiuoja retai, dirbabanke, anksèiau neturëjo laiko, „o ir kam to reikia“, mokyti dukrà dar irlietuviø kalbos. Auklë buvo vietnamietë. Taèiau mokykloje klasë labai „inter-nacionalinë“, dauguma vaikø, be vokieèiø, moka ir kokià nors tik jiems pa-tiems suprantamà kalbà. Reikëtø pasisamdyti mokytojà, gal ið lietuviø stu-denèiø. Vëliau bûtø gerai dukrà leisti á mokyklà Vilniuje, dabar jau Europa,tad ir lietuviø kalbà reikia „reklamuoti“. Be to, mokymo sistema Lietuvojeturi privalumø (bent jau mokyklà galima pabaigti per dvylika, o ne trylika,kaip èia, metø). Pritardama kinkuoju galva. Dabar jau bus tikrai gerai, norsAzijai lyg niekada ir nepriklausëme, nors vienos Volfenbiutelio gimnazijosvienuoliktokai negalëjo atsakyti á mano klausimà, kokiai kalbø grupei pri-klauso vokieèiø kalba, nors dauguma stebisi, kad Lietuvoje ir sovietiniaislaikais buvo dëstoma uþsienio literatûra, nors kai kurie vokieèiai vis dar galvoja,kad á rytus nuo Elbës tvyro neperbrendamos beviltiðkai þlugusios ekonomikosir nebepataisomai paþeistos moralës pelkës. Taèiau geguþës 1-àjà visi vokie-èiai sutiko ramiai. Laikraðèiai iðsamiai raðë apie deðimt naujø ES nariø, pa-teikë jø ekonomines diagnozes ir netgi iðspausdino visø dvideðimt penkiøðaliø himnø tekstus, televizija rodë daug reportaþø ir ðventiniø koncertø,paðtas iðleido þenklø serijà, vietinis laikraðtis ir ið manæs ëmë interviu. Ánaujas nares mano paþástami vokieèiai þiûri nuosaikiai ir draugiðkai: sveikisugráþæ po tiek metø klaidþiojimo ir pavojø. Taigi ið esmës viskas taip, kaipir turi bûti. Nesame nei egzotiðki, nei nelaukiami.

Prieð iðlipdama naujoji mano paþástama dar spëja paklausti, kà veikiu að.Iðgirdusi þodá „filologija“ meta mano pusën uþuojautos þvilgsná ir paaiðkina,kad Vokietija yra humanitariniø mokslø praeities kraðtas, ateitis (nieko jauèia nebepadarysi) – finances and law rankose. Ji teisi, auksinis Humboldtoamþius, kai humanitariniai mokslai èionykðtëje visuomenëje aprioriðkai laiky-ti prioritetiniais ir aristokratiniais, praëjo.

Humanitariniai mokslai ne tik Vokietijoje, bet ir kitur Vakarø Europojejau keletà metø laikomi prabangos preke, kurios ápirkti valstybë dël vis gilë-janèios ekonomikos krizës nebegali ir nebenori. Ekonomikos nuosmuká jaupajuto visi: maþëja dotacijos, maþëja darbo vietø (laisvi etatai „áðaldomi“ ikiateis geresni laikai), padidëjo sveikatos draudimo mokesèiai (be to, kiekvie-nam pacientui ávestas kasketvirtinis deðimties eurø mokestis), pusantrosvalandos (iki 40) pailgëjo darbo savaitë. Pastarasis sprendimas sukëlë ir te-bekelia didþiulá pasipiktinimà, nes vokieèiams atrodo, jog juos iðnaudoja, jogðalis græþiasi atgal á laukinio kapitalizmo laikus. Valdþia grasina, kad bus

218 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 5

dar blogiau. Visuomenë spaudoje neretai kurstoma straipsniais apie tai,kokie nuostolingi humanitariniai mokslai ir kaip jie ne tik nesugeba iðsigel-bëti patys, bet ir nuolat skandina jiems pagalbos rankà tiesianèius privaèiusfondus, kurie remia mokslinius projektus vadinamosiomis treèiosiomislëðomis (vok. Drittmittel; ne tik man neaiðku, kas yra pirmosios ar ant-rosios). Ið tokiø lëðø finansuojamas ir mano projektas: pirmojo pamokslørinkinio lietuviø kalba, vad. Volfenbiutelio postilës (1573), kritinis komen-tuotas leidimas. Esà pinigø bûtø ir daugiau, nëra tik gerø projektø. Taigihumanitarams pinigø ið tiesø kaip ir nëra, nes jie uþsiima praeities studi-jomis, kritiðkai vertina dabartá ir „nesiprojektuoja“ á ateitá, o tai nëra geroprojekto poþymiai. Humanitariniø mokslø kritikai ið dalies teisûs: aukðtøjømokyklø sistema Vokietijoje iki ðiol buvo ir tinginiø rojus, studijø laikasneribotas, gali studijuoti 10, bet gali ir 25 ar daugiau semestrø. Dabarsprendimø ieðkoma veikiau isteriðkai nei metodiðkai. Veik per naktá buvoávestas mokestis uþ mokslà, sutiktas organizuotais studentø protestais irdabar pristabdytas. Mokslo ministerija apsnûdusi ir nerodo iniciatyvosstiprinti, propaguoti ir angaþuoti patá mokslà. Nebe visos atskirø Vokie-tijos þemiø mokslo ministerijos turi uþ humanitarinius mokslus ir mokslobibliotekas atsakingus darbuotojus. Kaip funkcionuoja Vokietijos moksloir kultûros administracijos modelis, atsispindi ir Baltijos ðalyse veikianèiøGoethe’s institutø darbe: kai mokslinë Hercogo Augusto biblioteka Volfen-biutelyje (kartu su Miuncheno biblioteka sudaranti Vokietijos nacionali-nës bibliotekos korpusà) ëmësi iniciatyvos uþmegzti ilgalaikius ryðius suVilniaus universiteto ir Lietuvos mokslø akademijos biblioteka, Goethe’sinstitutas Vilniuje atsakë su mokslu ir mokslinëmis bibliotekomis neturásnieko bendra, o bibliotekø ryðius visose trijose Baltijos ðalyse kuruojan-tis institutas Rygoje. Ið Rygos atëjo atsakymas, kad toks etatas buvæs,taèiau atsakinga darbuotoja turi maþà vaikà, todël kurá laikà ðioje sri-tyje niekas nedirba... O ðtai ir dar vienas pavyzdys ið bendrojo iðsilavi-nimo srities. Po ilgø ieðkojimø man pagaliau pavyko rasti po karo laikytadingusia knygà – Johanno Hoppijaus 1547 m. Karaliauèiuje iðleistà Oratiofunebris Abraomui Kulvieèiui. Radau jà internetiniame Anglijos Durhamobibliotekos kataloge. Keistuoliai anglai uþuot atsakæ á klausimà, kiekkainuoja skaitmeninë 36 puslapiø knygelës kopija, mano laiðko iðtraukàapie tai, kas buvo Kulvietis ir kas tai per knyga, ëmë ir iðspausdino kaipkatalogo komentarà. Viskas bûtø neblogai, bet man labiausiai rûpi knygoskopija, o ne mano pavardë greta Kulvieèio. Papraðiau kolegos bibliote-kininko vokieèio, kuris prieð keletà metø atliko praktikà Durhame, tenpaskambinti ir pasiteirauti. Negavæs jokios informacijos (mat paskambino9 valandà Vokietijos laiku ir iðgirdo atsakymà, kad anoji biblioteka á klau-simus dar neatsakinëja), jis man pasiûlë paraðyti á Karaliauèiaus uni-versiteto bibliotekà ir paieðkoti kito Hoppijaus knygos egzemplioriaus...Na, èia tik ðiaip viena ið linksmesniø istorijø.

Vokietijoje kuriant naujà mokslo strategijà daugiausia smûgiø dabartenka kultûros ir socialiniams mokslams, nes jie paþeidþiamiausi dël to,jog neduoda greito ir akivaizdaus produkto. Jau garsiai imta abejoti ðiømokslø visuomenine nauda. Galima pagalvoti, uþ milijardus eurø metømetus á Juodàjà skylæ spoksantys „tikslieji“ mokslininkai atneða greità,apèiuopiamà ir tiesiogiai visuomenei naudingà rezultatà. Nauda visuomeneiapibrëþiama tik ekonominiais kriterijais. Daug didesnio atgarsio ir su-siþavëjimo sulaukia þinia, jog Marse yra vandens, nei tai, kad vienameGraikijos palimpseste atrasta dar neþinoma albanologijos mokslà nauja


vaga pakreipsianti kalba. Mes uþdirbame pinigus, – girdëti vienos pusësargumentas. Na, o kas tada? Tada tuos pinigus investuojame, kad uþdirb-tume dar daugiau. O tada? Uþburtas ratas, kuriame sukasi maþesniojivisuomenës dalis, daugëja egoizmo, randasi timokratija. Taèiau tokiusdësnius mëginama pritaikyti absoliuèiai visiems: svarbiausia – finansinënauda. Vokietijos valstybë yra dar labai raumeningas, tik gerokai ðlubèio-jantis kûnas. Gydyti Germania vulnerata ortopedines negalias imtasi sielosir dvasios sàskaita. Universitetai reformuojami kelis humanitariniø moksløinstitutus sujungiant á vienà kalbø mokyklos lygá gresiantá pasiekti mo-nolità: taip taupomi etatai. Habilituotø daktarø daugëja, bet maþëja pro-fesoriø vietø. Jau daugelá metø ðià problemà Vokietijoje sprendþia privaèiojodocento, universitete beveik uþ dykà dëstanèio habilituoto daktaro, sta-tusas. Taigi geriausi specialistai valstybei kainuoja maþiausiai, nes ið esmësneturëdami jokio socialinio statuso neuþsidirba ir pensijos. Vien tik ekono-miniø ryðiø siejama moderni visuomenë susvetimëja, tampa agresyvi irksenofobiðka. Viena ið humanitariniø mokslø funkcijø visais laikais buvotirti ir aiðkinti modernëjanèios visuomenës kultûros ir socialiná pagrindàbei santykius, taigi ið esmës gydyti tokià visuomenæ nuo agresijos. Kuomodernesnë visuomenë, tuo stipresni turi bûti joje humanitariniai mokslai.Ðiais klausimais pastaruoju metu Vokietijoje daug diskutuojama. Dis-kusijos, kaip pasiekti perpetuum mobile principu veikianèià ekonomikos(kûno) ir kultûros (sielos) harmonijà, pamaþu verèia græþtis á rytus nuoElbës. Lietuva ir kitos ES naujos narës yra uþgrûdintos, pasitikinèiossavimi, tolerantiðkos ir turinèios stiprø bei sveikà identitetà. Jos turiatneðti Europai tai, ko nuo pax Romana laikø ðimtmeèius trûko sena-jam þemynui – amþinos taikos idëjà. Kad á viena susijungus Europos kûnuipagytø ir jos siela.

Su pagarba,

Volfenbiutelis2004 05 10


DIENORAÐTIS

Gintaras Umbrasas

2004 m. balandþio 24 d. Taigi tuojau ástosime á Eu-ropos Sàjungà. Bandau draugø pasiklausinëti, kaip èiabus su ja – blogiau ar geriau. Kai reikëjo balsuoti, tainë kiek neabejojau ir balsavau uþ, o dabar prasidedaabejonës. Nors jos ir nieko nepakeis, bet vis dëlto... Manodëdë atsakë taip: vakar ástojau á Komunistø partijà,ðiandien ástojau á ð... O draugas sako, kad „dar atsirûgsta Sàjunga“. Kodël pradëjau abejoti að? Taigi viskàsujaukë tas prezidentinis skandalas. Jeigu pavogsi iðparduotuvës plytelæ ðokolado, gali sësti á kalëjimà. Ojeigu paþeidei Konstitucijà, gali ramiai sau kandidatuotiá prezidento vietà. Kaþkur esu skaitæs, jog demokrati-ja be vertybiø iðsigimsta. Kaþkas atsitiko mûsø laikødemokratijai. Gal netgi tai ateina ið Vakarø? Ðiaip artaip, manau, kad mûsø trapiai demokratijai tikrai gresiapavojus iðsigimti. Kas mes esame ir ko siekiame? Kureiname ir kur nueisime, laikydamiesi dabartinës kryp-ties? Manau, kad reikia tokius klausimus kelti ið es-mës. Jau vien tai, kad tokiø klausimø niekas nesirûpinakiek rimèiau panagrinëti, rodo, kad tikrai esama ver-tybiø krizës.

2004 m. balandþio 25 d. Ðtai ir iðauðo puikus sekma-dienis. Rytà – á baþnytëlæ, o po Miðiø ir gyvenimas atrodoðviesesnis. Mat ðiek tiek kankina vienatvë. Tëvai kai-me, o að uþsiraðiau á kompiuteriø ir keramikos kursus.Reikia juk lavinti savo smegeninæ. Neseniai perskai-èiau knygà apie palaimintàjá Jurgá Matulaitá. Jis sako,kad reikia lavintis, daug lavintis, mokytis bûti naudin-gam savo tëvynei. O juk ið tiesø – kaip baisu jaustisniekam nereikalingam. Bet vëlgi – toje paèioje ES, ákurià mes taip verþiamës, yra keliasdeðimt milijonøniekam nereikalingø þmoniø.

2004 m. balandþio 26 d. Prieð kompiuteriø kursus abe-jojau, ar verta man juos lankyti. Mat jau keleri metaimano profesija – ligonis. Bet paþástami sako, kad að galiuir pasveikti. Ðtai tada ir prireiks kompiuteriø. Na, okeramika – tai darbo terapija. Ten að jauèiuosi laisvas.Ðalin prisiminimus apie sovietinæ mokyklà. Pertraukëlësmetu geriame kavà ir kalbame apie politikà. Taigi irèia neapsieinama be politikos. Nëra ko stebëtis – mu-myse dar gyvi Baltijos kelio prisiminimai. Tikriausiai

dësninga, kad Baltijos kelias baigiasi prie EuroposSàjungos vartø. Gaila, bet kai kas pro tuos vartus áþengssusitepæs skandalais. Nors teisingai Kristus yra pasa-kæs apie sugautà svetimaujant moterá: kas be nuodëmës,tegu pirmas meta á jà akmená. Pakso, kaip þmogaus,man gaila (nors ir pats uþtraukë bëdà sau ant galvos),bet kaip politikas jis niekam tikæs.Taèiau vis labiau ásitikinu, kad politika – labai neðva-rus biznis. Kad ir tas skirstymas á „runkelius“ ir „elità“.Pagal kokias vertybes? Man save reikëtø priskirti prie„runkeliø“, nors manau gerai paþástàs ir elito bëdas.Viena ið jø – „elitui“ visai svetimos „runkeliø“ problemos.Kasdienio gyvenimo problemos. Taip ir formuojasi dviLietuvos.

2004 m. balandþio 27 d. Kas yra ðventumas? VienasBaþnyèios þmoniø taip yra pasakæs: kai neviltis paverèia-ma dþiaugsmu. Daug dabar nevilties Lietuvoje. Kai kamgal tai ðventvagiðka, bet Tomas Kempietis („Kristaussekimo“ autorius) pasakytø – kiek daug medþiagosðventumui. O juk ir ðventoji Teresëlë tiesiog dþiaugda-vosi kiekviena savo silpnybe, nes ji puikiai þinojo, kadkur yra silpnumas, ten á pagalbà ateina Dievas. Taigidabar labiausiai Lietuvai reikia Dievo pagalbos. Tûks-tanèiai tremtiniø, tapæ tikrais Dievo kankiniais, dabaruþtaria mus danguje Dievui. Ir ta pagalba ateina. ES,NATO – argi tai ne Dievo dovana? Vadinasi, jei kur konors trûksta, reikia stengtis, dirbti, nenuleisti rankø,nenusiminti. Tai ir yra Dievo pagalba, kad sugebameiðeiti ið sunkios padëties. Tikiu, Lietuva taps ðventøjøtauta, ðventumas (klasikine prasme) taps kasdieniudalyku.

2004 m. balandþio 28 d. Jonitø ordino ákûrëjas tëvasMarija Dominykas raðo, kad jei þmogus neturi tikslo,jis niekada neatsiduria tragiðkose situacijose. Kai paða-lini tikslà, paðalini tragiðkumà. Toliau jis raðo: „Jukið tiesø, tragiðkumà iðgyvename tuomet, kai esame ko-kios nors tikrovës, kuri mus uþvaldo, akivaizdoje, ir kainumatome visas kliûtis, visas kovas, ir kai ruoðiamësnuleisti rankas, ir kai neþinome, ar dar ilgai tversime“.Skamba paradoksaliai. Bet juk tai tikra tiesa. O að noriuieðkoti tiesos. O ieðkoti tiesos, – reiðkia turëti tikslà.

DIENORAÐTIS


Vadinasi, ir að patenku á anksèiau apraðytà situacijà.Tragiðkà situacijà.

2004 m. balandþio 29 d. Nuoðirdþiai apsidþiaugiau,kai á Lietuvà atskrido NATO naikintuvai. Tas ávykispraskaidrino pilkà kasdienybæ. Vis dëlto (laimë) iðsipildëÈekuolio pranaðavimas, kad mes vis tiek pateksime poNATO skëèiu. Nebus daugiau prievartinio kitos kalbosmokymo, trëmimø ir dar daug ko, apie kà në prisimintinesinori. Tikiu, kad bus daug geriau.

2004 m. balandþio 30 d. Ðiandien buvau susitikæs suMindaugu. Jis vis dar ieðko darbo, nors turi gerà teolo-giná iðsilavinimà. Kalbëjomës apie psichines ligas. Kokiesiauraþiûriai tie mûsø psichiatrai. Tiesa, ne visi, betyra ir tokiø, kurie ir dabar mano, jog sovietiniø laikødisidentai yra buvæ psichiniai ligoniai, kadangi nepro-tinga buvo prieðintis tokiai galingai valstybei kaip So-vietø Sàjunga. O juk, kaip sako Mindaugas, jeigu þmogusið tiesø serga psichine liga, jis paþeistas tik vienu punk-tu, t. y. iðkreipti ir sutrûkinëjæ jo socialiniai ryðiai, betjis kuo puikiausiai gali kurti eilëraðèius, raðyti knygas,

aiðku, jei turi gabumø. Sutrikusi emocija (o ji gali trum-pam sutrikti daugeliui þmoniø) yra tik maþa realybësdalis. Dar lieka didþioji realybë – Dievas, kurià reikiapaþinti, o tas paþinimas sukelia begaliná dþiaugsmà.Vakar per pamokslà iðgirdau daug ádomiø dalykø. Ku-nigas klausë: kodël mes á ES einame vien su bûgnaisir trimitais, o ne su malda ir susikaupimu? Ðiaip ar taip,ta iðkilminga diena atëjo. Valio!

2004 m. geguþës 1 d. Ðtai iðauðo pirmoji diena ES. Min-daugas sako, kad gyvensime tikrai geriau. Jis, keleriusmetus gyvenæs uþsienyje, þino, kà sako. Na, tegu gal irne ið karto pajusime pagerëjimà, bet vilties tikrai busdaugiau. O viltis yra didis dalykas, prieðingas nevilèiai.Vadinasi, Lietuvoje bus maþiau nevilties, nusivylimo.

2004 m. geguþës 2 d. Vis labiau imu tikëti ES ateitimi.O turiu sau prisipaþinti, jog prieð metus simpatizavaueuroskeptikams. Lietuva, kaip ir kitos naujokës, tikrainuoðirdþiai dþiaugiasi. Man atrodo, kad netgi gatvëjeþmonës linksmesni. Netgi tokiame euroskeptikø miestekaip Ignalina.

DIENORAÐTIS

Jadwiga Sawicka. „Nieko viduje“. 2003. Instaliacija ið parodos „Po balta raudona vëliava“.Naujas menas ið Lenkijos. ÐMC


ÐIANDIENA

1. RAIDES IMTA DEGINTI

Ar baltai, taigi ir lietuviai, yra turëjæ koká savo raðtàprieðistoriniais laikais, nieko tikra neámanu pasaky-ti. Kol kas ir vadinamasis runø kalendorius tebëramáslë – tvirtai, neabejotinai neárodyta nei jo etninë kil-më, nei radimosi laikas. Pirmieji Lietuvoje raðyti teks-tai yra ið XIII a. vidurio – karaliaus Mindaugo dona-cijø aktai, suprantama, – lotyniðki. Tad lotyniðkasisraidynas mûsø kraðte paþintas jau prieð 750 metø. Min-daugo ir jo aplinkos þmoniø krikðtijimasis Romos ka-talikais lëmë tai, jog nuo tada lietuviø politinës tau-tos (t. y. valdanèiojo karinio elito) politinës ir kultûrinësaspiracijos, kad ir fragmentiðkai, krypsta á lotyniðkàjàVidurio ir Vakarø Europà, nors su ja dar 200 metø ka-riaujama ginant savàsias senosios religijos ir kultûrostradicijas. Apeliacijos á Europà ryðkiausias pavyzdysyra Gedimino laiðkai popieþiui ir vienuolijoms, taip patparaðyti lotyniðkai. Per tà karà su daug pranaðesniuprieðininku Lietuvos Didþioji Kunigaikðtija, ieðkoda-ma uþnugario ekonominiø iðtekliø ir sàjungininkø Ry-tø Europos erdvëje, prisijungia rytø slavø apgyventusplotus. Ið tenykðèiø gyventojø rusënø, gudø ir ukrai-nø protëviø, perima ðiems valdiniams administruotireikalingà jø raðomàjà kalbà (senosios rusø kalbospietvakariø variantà) ir jos raðmenis – pietø slavøkalboms pritaikytà graikø raidynà – kirilikà. Ði kal-ba su kirilikos raidynu ásigali Vytauto valdymo me-tais ðalia lotynø kalbos, kuria susiraðinëjama su Eu-ropos valdovais.

XVI a. vidury kaip ideologinë atspara stiprëjanèiaipolonizacijai Lietuvoje tampa populiari romëniðkosioslietuviø kilmës teorija, ir dël to vieðajame gyvenimeima vyrauti lotynø kalba, nors teismai ir administra-cijos raðtinës tebevartoja kanceliarinæ slavø kalbà. Aið-ku, ir Katalikø Baþnyèios kalba yra lotynø, tad LDKlotyniðkasis raðtas ágyja aiðkià persvarà, kurià esmin-gai dar papildo XVI a. antroje pusëje pasirodþiusiosknygos lietuviø kalba, spausdinamos taip pat lotyniðko-jo raidyno gotiðkuoju ðriftu. Nuo XVII a. vidurio LDKgausëja knygø lenkø kalba, kurios raidynas taip patlotyniðkas. Vadinasi, ið keturiø to meto vieðajame

RAIDYNØ KONKURENCIJA IR KARASIð pastabø istorijos knygø paraðtëse

Bronys Savukynas

gyvenime vartojamø kalbø – kanceliarinës slavø, loty-nø, lietuviø ir lenkø – trys vartoja lotyniðkàjá raidynà,kuris, beje, reprezentuoja ir simbolizuoja Romos kata-likø tikëjimà. Kirilikos ir lotyniðkojo raidyno konku-rencijoje lemtingas buvo 1697 m. Coaequatio iuriumaktas, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad LDK Vyriau-siojo Tribunolo sprendimai turi bûti raðomi lenkiðkai.Taigi paradoksalus, bet tikras yra faktas, kad XVIII a.kanceliarinës slavø kalbos ir kirilikos populiarumàLDK pakirto ne lituanizacija, o polonizacija.

Lietuvoje vieðajame gyvenime vartotø raðmenø lygi-namoji istorija atrodytø maþdaug tokia: lotyniðkasisraidynas vartojamas 750 metø, kirilika valstybës ad-ministravimo reikalams ið savaiminës tradicijos var-tota apie 300 metø, bet dar reikia pridëti 120 metø,kai okupacinës rusø valdþios raðtinës graþdanka (ki-rilikos variantu) raðë savo raðtus, kai imta lietuviusðio raðto mokyti mokyklose, kai net 40 metø draustalotyniðkàjá raidynà vartoti ir jo mokyti; nederëtø pa-mirðti ir tø XX a. 40-ties sovietizacijos metø, kai rusið-kas raðtas nemaþai kam Lietuvoje jau buvo pasidaræskone vienintelis.

Per visà XVIII a. slavø kanceliarinë kalba vieða-jame gyvenime jau, galima sakyti, tebuvo margina-lë – vyravo lenkø kalba, o ðalia jos vegetavo lietuviøkalba. Abi ðios kalbos vartojo lotyniðkàjá–lenkið-kàjá raidynà, tad kirilika didþiajai visuomenës daliaiper keturias ar penkias kartas jau buvo tapusi visið-kai svetima. Po treèiojo Respublikos padalijimo carøadministracijos vartojama graþdanka Lietuvoje jaubuvo suvokiama kaip svetimas, okupantø primestasraðtas. Maldaknygiø ir giesmynø (kantièkø) raðme-nys lietuviø sodieèiams buvo jø ðvento tikëjimo þenk-lai, tad valdþiai juos uþdraudus, jie gina juos ir plati-na jais spausdintus raðtus nesibaimindami net Sibirokatorgos, o graþdanka spausdintus katekizmus irmaldaknyges, vyskupo Motiejaus Valanèiaus para-ginti, ima deginti. Tuo pat metu rusø valdininkai gaudoValanèiaus spaudinius, veþa á Vilniø, taip pat deginaar mala á makulatûrà. To meto Europoje tai buvo ne-girdëta neregëta.


RAIDYNØ KONKURENCIJA IR KARAS

2. RUSIÐKOSIOS RAIDËS PRIEÐLOTYNIÐKÀSIAS

Tas keturias deðimtis metø nors ir iðbrauk ið mûsø is-torijos. Ar toki mes bûtume nûdien, jei nebûtø buvusimums spauda uþdrausta? [...] Tikrai, kad ne. Mûsøkaimynai – lenkai, latviai ir þydai – nevarþomi skaitësavo laikraðèius ir knygas, o mes lietuviai gìdulo sëdë-jome, palaidojæ savo raðtà. Tie kaimynai þengë priekin,o mes pusgyviai, apmiræ vilkomës jø uþpakalyje, tikdabar atsigodæ juos vejamës.

Antanas Smetona (Vairas, 1919, Nr. 8)

Per spaudos lotyniðkais raðmenimis draudimo ketu-riasdeðimtmetá „graþdanka“ spausdinti iðëjo, berods, tik54 leidiniai, o per tà patá laikà lotynø alfabetu uþsienyjebuvo iðleista 1640 pavadinimø lietuviðkø knygø, neáskai-tant periodiniø leidiniø (þr. Vëbra, R., Lietuviðkos spau-dos draudimas 1864–1904 metais, Vilnius: Pradai, 1996,p. 214). Taigi, jau ðis kiekybinis santykis rodo, kadgraþdankos invazija buvo labai menka. Tad kodël visdëlto spaudos draudimo padariniai mûsø kultûroje buvotaip ilgai juntami? Kaip ir Smetona, Mykolas Römerisyra sakæs, kad pirmasis draudimo dvideðimtmetis (iki„Auðros“ pasirodymo) yra spraga visos lietuviø kultûrosraidoje. Panaðiai ðá laikotarpá apibûdino Vaclovas Bir-þiðka: „Dvideðimèia metø atsilikusi pasaulietiðka lietu-viø knyga bent tokiam pat laiko tarpui sulëtino ir bend-ros lietuviø kultûros augimà“ (Birþiðka, V., Kaip buvouþdrausta ir atkovota lietuviø spauda, 1929). Birþiðka,

matyt, turëjo galvoje ir atsilikimà iki draudimo, kai Vi-durio Europoje jau veðëjo Tautø pavasaris, o èia, Lie-tuvoje, po Vilniaus universiteto uþdarymo dar tvyrojosàstingis. Spaudos draudimas nutraukë normalø, norsir lëtà, kultûros augimà.

Lietuviø kultûros atsilikimà nuo artimiausiø kaimynølatviø ir estø rodo, pavyzdþiui, knygø bei laikraðèiøleidyba dar ir antruoju nepriklausomybës deðimtmeèiu.1936 m. Estijoje leidþiami 266 pavadinimø laikraðèiai,Lietuvoje 1939 m. – tik 180. O juk Estija tuo metu buvomaþesnë gyventojø skaièiumi uþ Lietuvà daugiau neidvigubai. Neradau to meto Latvijos duomenø, bet naciøokupacijos metais latviai sugeba leisti net trisdeðimtlaikraðèiø, o Lietuvoj eina bene keturi, na, dar gal trysþurnalai. Bibliotekø tinklas Lietuvoj ir Estijoj tuo metutaip pat neproporcingai skiriasi. Jei Lietuvoje bûtøbuvusi normali kultûros raida XIX a. antroje pusëje,kitaip bûtø buvæ ir atgavus nepriklausomybæ. Spaudosdraudimo keturiasdeðimtmetis lëmë kultûros (kieky-biná) atsilikimà, ko gero, tokiam pat laiko tarpui.

O gal dialektiðkai pasvarsèius galima rasti ir teigiamøto draudimo poveikiø? Prof. Antanas Tyla áþvelgia ne-nuginèijamà ðio draudimo teigiamybæ: lietuviðkà spaudàiðvarydami á Maþàjà Lietuvà, caro pareigûnai patys at-palaidavo jà nuo valstybinës cenzûros. Spaudos drau-dimas mûsø visuomenëje esà iðugdæs pasiprieðinimo,nepasidavimo prievartai jausmà. Be abejo, draudimasatliko mobilizaciná vaidmená, be to, iðmokë veikti kon-

Knygelës „Абецеле жемайтишкай-л§тувишка“ (Vilnius, 1864) atvartas


BRONYS SAVUKYNAS

spiratyviai, ir ta tautos patirtis visada pravertë tam-siais laikais. Lietuviai tapo konspiratoriø tauta, ir ne-prastø konspiratoriø, bet, deja, neturëjo kur iðmoktisutartinai veikti vieðumoje – spaudos draudimas varëá pogrindá.

Beje, pirmasis spaudos draudimo dvideðimtmetis iki„Auðros“ pasirodymo buvo vien religinio pasiprieðini-mo, maldaknygiø laikas, pasaulietiðko turinio spaudiniøbûta labai maþai. Valanèiaus knygelë „Vargai baþny-èios katalikø“ (1867), kurioje jis kvieèia deginti „graþ-dankines“ knygas, turëjo didþiulá poveiká. Tai buvo tar-tum trimitas, kvieèiantis karan. Neabejotina, kad tasreliginis nusiteikimas, jog per „graþdankà“ ateina „grie-kø viera“, buvo vienas ið didþiausiø impulsø, iðjudinæsprieðintis gana platø visuomenës sluoksná.

Nedera uþmirðti Amerikos lietuviø vaidmens. Anks-èiau, nei pasirodë „Auðra“, pasaulietinio turinio knygeliøir laikraðèiø („Gazieta Lietuviszka“ pasirodë 1879 m.)parûpino Amerikos lietuviai. Ðimtmeèio pabaigoje Ame-rikoj jau radosi gana gausi lietuviø spauda, daug didesnënei Maþojoje Lietuvoje, paðtu ir per knygneðius ið Ryt-prûsiø pasiekianti Lietuvà.

Reikia pasakyti, kad rusifikacijos projektas subran-dintas daug anksèiau, negu spauda buvo uþdrausta.XIX a. viduryje maþøjø tautø asimiliacija konsoliduo-jant imperines tautas buvo europinis reiðkinys. Tai buvoimperijø reakcija á Tautø pavasario sàjûdþius. Ir Vokie-tijoje Bismarckas pradëjo germanizacijà, pavadindamasjà Kulturkampf. Tik Austrija–Vengrija buvo turbût li-beraliausia imperija Europoje – tai rodo èekø, slovakøir slovënø kultûros istorija. Rusija pradeda Lietuvojeaktyvià rusifikacijà jau po 1831 m. sukilimo. Vilniausuniversiteto uþdarymas buvo pirmas stiprus rusifika-cijos smûgis.

1863 m. sukilimas buvo tik pretekstas pradëti vyk-dyti dar nuo Kotrynos II laikø brandinamà imperinësasimiliacijos projektà. Valstybës sekretorius LenkijaiMiliutinas laiðke Muravjovui (1864) nusakë ir pagrin-diná spaudos lotyniðkais raðmenimis draudimo tikslà:„rusiðkosios raidës pabaigs tai, kas pradëta rusø ka-lavijo“.

Kad buvo ryþtasi panaikinti spaudos draudimà, skir-èiau du caro valdþios motyvus: pirma, jie negali cenzû-ruoti tos literatûros, kuri Lietuvoj daug gausesnë negujø leidþiama, tad geriau jà leisti cenzûruojamà, negukad plistø necenzûruota; antra, visiðkai nepasiteisinodepolonizacija per rusifikacijà. Atsitiko atvirkðèiai.Spaudos draudimo metais polonizacija, ypaè Rytø Lie-

tuvoje, tik spartëjo. Lydos, Aðmenos, Breslaujos apskri-tyse, kur gyveno daug lietuviø ir kuriuos gan retai pa-siekdavo lietuviðkas spausdintas þodis, lenkëjimas ypaèsuintensyvëjo.

Daug lëmë ir bendrasis Rusijos imperijos kontekstas,visuomenës modernëjimas ir liberalëjimas, revoliuci-jos nuojautos. Bet ar bûtø tas draudimas panaikintas,jei lietuviai bûtø su juo susitaikæ ir tûnojæ kaip pelë poðluota? Tame raidynø kare jauna valstietiðkoji lietu-viø tauta su negausia inteligentija (bajorijos didþioji dalisjau buvo sulenkëjusi) laikë egzaminà tapti istorijos sub-jektu ir iðlaikë cum laude. Tad Didþiajame Vilniausseime ji prabilo jau kaip politinis subjektas.

POST SCRIPTUM: KAIP MINIME SPAUDOSATGAVIMO ÐIMTMETÁ?

Atsakau: vangiai, neiðradingai ir gana neracionaliai.Visame kraðte daugybë visokiø renginiø renginëliø,kuriems sukrapðto lëðø valstybë, kai kur priduria irsavivaldybës. Bet jie, tie tipiðki minëjimai – daþniausiaitik fasadinës kultûros apraiðkos, rengiami tik tuokartpasirodyti, kad kokioj ataskaitoj bûtø galima áraðyti„paukðèiukà“, kaip sovietmeèiu. Bûtø mano valia, dalátiems vienadieniams renginiams skirtø lëðø atiduoèiaupadoriai leidyklai, kad iðleistø tiek egzemplioriø iliust-ruoto lietuviø kalbos „Þodyno paaugliams“, kiek pakaktødovanoti visiems, sakykim, deðimtos klasës mokiniamssu minimo ðimtmeèio áraðu, pradinukams taip pat tik-tø dovanoti iliustruotà „Pradinukø þodynà“. Taip Kal-bos ir knygos metais bûtø pasirûpinta ir kalba, ir nau-dinga knyga bei ðvietimu.

O kas ádomaus ir informatyvaus ðia proga pateikia-ma plaèiajai visuomenei? Kur LRT, visuomeninio trans-liuotojo, konkursai ir programos? Manau, pagal Vaiþ-ganto „Pragiedrulius“ galima sukurti ádomø ir patraukløscenarijø televizijos filmui apie tà laikotarpá. Ar nevertatokio scenarijaus Jurgio Bielinio biografija? Arba VincoKudirkos satyros? Ypaè istorija su tupykla. Nacionali-nis dramos teatras, vis dar neatsidþiaugiantis „Þaldo-kyne“, galëtø parengti naujoviðkà Sofijos Èiurlionienës„Auðros sûnø“ spektaklá, jeigu kas ið jo vadovø atsimintøtokià dramà esant.

Kalbos ir knygos metai dar tik ápusëjo, tad norisi tikëti,kad antroji jø pusë bus prasmingesnë ir ádomesnë uþpirmàjà. Aiðku, to bûtø galima tikëtis, jeigu bus supras-ta, kad prasmingiausia lemtingus praeities ávykiusminëti naðiomis investicijomis á ateitá.


Jis numeta galiûnus nuo sostø

KÆSTUTIS K. GIRNIUS

ÞVILGSNIS

Pernai geguþës pirmàjà JAV ðventëpergalæ Irake. Treèià kartà per 12metø jos ginkluotosios pajëgos lengvaisutriuðkino prieðà. Pasaulio superval-stybës galia atrodë beribë. Vaðingtonevadinamieji neokonservatoriai ir kiti„naujosios imperijos“ ðalininkai at-virai aiðkino, kad Sadamo valdþiosnuvertimas tëra uvertiûra ArtimøjøRytø, gal net viso pasaulio pertvar-kymui. Iranas, Sirija, Ðiaurës Korë-ja turësianèios prisitaikyti prie naujostikrovës arba joms grës Irako likimas.Vaðingtono ryþtingumas, palaikomasgalingiausios kariuomenës pasaulioistorijoje, atvers naujà istorijos pus-lapá. Ne tik politikai, bet ir politologaiplaèiai svarstë naujà, gal net nesàmo-ningai sukurtà JAV imperijà, stengësinumatyti tolesnæ plëtotæ, atskleistijos silpnàsias vietas. Bet maþai kasabejojo, kad naujasis hegemonas tvar-kys pasaulá dar ilgà laikà.

Po metø viskas atrodo kitaip. Nebe-kalbama apie naujus iððûkius ir bûsi-mas pergales, bet svarstoma, kaip su-maþinti JAV nuostolius bei sudarytisàlygas garbingai pasitraukti ið Ira-ko, kartu uþkertant kelià galimai sui-rutei arabø pasaulyje. Jau kelis më-nesius JAV patiria karines, politinesir dorovines nesëkmes. Karinis pasi-prieðinimas tik didëja. Balandþio më-nesá Faludþoje sukilëliai atlaikë JAVantpuolius, pietuose amerikieèiai ne-pajëgia áveikti kovingojo mulos alSadro milicijos. Nors JAV galëtø ið-blaðkyti savo prieðininkus, politinëir moralinë tokios pergalës kaina bûtøper didelë, per neþabotà antpuolá þûtøðimtai ar tûkstanèiai civiliø gyvento-jø, nukautus kovotojus pakeistø kiti,pasiprieðinimas sustiprëtø.

Politiðkai JAV pralaimi karà beveik

visuose frontuose. Tarptautinë pa-rama okupacijai nedidëja. Daugelyjeðaliø auga spaudimas iðvesti savokarinius dalinius ið Irako. Absoliutiirakieèiø dauguma – pagal kai kuriasapklausas iki 90% – laiko amerikie-èius okupantais, o ne iðvaduotojais.Artëja birþelio 30 d., dalinio suvere-numo perdavimo data, ir akivaizdu,kad beveik neámanoma suderinti kur-dø, ðiitø ir sunitø reikalavimø. Kur-dai nori daugiau autonomijos negukitos dvi grupës pasiryþusios jiemssuteikti, ðiitø siekis sukurti daugu-mos tvirtai valdomà valstybæ kitø lai-komas mëginimu primesti religiðkairadikalios daugumos valià labiausekuliarizuotoms maþumoms, o tech-nokratø vaidmens didinimà kurdai irðiitai laiko sàmokslu sugràþinti á val-dþià Sadamà rëmusius sunitus. Ne-iðsprendþiamø dilemø akivaizdojeVaðingtonas patikëjo suverenumoperdavimo procesà JTO ágaliotiniuiBrahimi. Tai puikiausiai rodo, kiekapsivertæs JAV pasaulis – prieð me-tus Vaðingtonas net neketino prileistiJTO prie Irako valdymo, o dabar iðanksto dievagojasi, kad pritars Bra-himio ir JTO pasiûlymams.

Nuotraukos ið Abu Graibo kalëji-mo pakirto jau ir taip paðlijusá JAVmoraliná autoritetà. Irakieèiø akysejø tautieèiø paþeminimas, iðniekini-mas, kartkartëmis ir kankinimas at-skleidë graþiø þodþiø apie laisvæ irteisinæ valstybæ tuðtumà. Pasibjau-rëjo ne tik irakieèiai. Juolab kad pre-zidentas Bushas, nesuradæs jokiømasinio naikinimo ginklø sandëliøaiðkina, kad Sadamo grasos ir kanki-nimo rûmø uþdarymas pateisino Ira-ko invazijà.

Klaidos ir nesëkmës þenklino be-

veik kiekvienà JAV þingsná. Po JAVkariuomenës ásiverþimo á Bagdadànebuvo mëginama sustabdyti plëðimøir padeginëjimø bangos, nesirûpintagreitai atstatyti elektros ir vandenstinklø. Irako ginkluotosios pajëgosbuvo paleistos, ðimtai tûktstanèiø ka-riø bei kitø atsakingø valdininkø likobe darbo ir pajamø. JAV kariai pergreit griebësi smur-to, nepaisydami civi-liø aukø. Nestebina,kad bûtent Faludþayra pasiprieðinimoþidinys. Ten pernaibalandþio 28 d. ka-riai atidengë ugná áminià ir nuþudë 13civiliø gyventojø, opo keliø dienø darkeli civiliai gyventojai buvo nuðauti.JAV atstovai visus iðpuolius prieðjuos ir jø ðalininkus priskyrë Sada-mo „þudikams“, uþsienio teroristamsir musulmonø fanatikams. Vaðing-tonui net neatëjo á galvà, kad pasi-prieðinimà gali palaikyti platesni gy-ventojø sluoksniai, pasipiktinæ savoðalies okupacija ir suverenumo nete-kimu, giminiø ir gentainiø nuþudy-mu, nekaltø þmoniø areðtais. Ideolo-gizuotas þvilgsnis á ávykius, ákyrusmoralizavimas, negebëjimas ásijaustiá gyventojø nuotaikas pakirto amerik-ieèiø patikimumà. Savo pilkame gy-venime ir al Jazeeros televizijos lai-dose irakieèiai neatpaþino nei JAVatstovø roþinëmis spalvomis pieðia-mo Irako vaizdo, nei kovos tarp blogioir gërio, laisvës ir nelaisvës, kuriojeamerikieèiai buvo nepriekaiðtingigerieèiai. Suprantama, kad JAV val-dininkai ir spaudos atstovai, kuriemslabiausiai rûpëjo nuraminti nuotai-


ÞVILGSNIS

kas Amerikoje ir ten sukurti sëkmësregimybæ, graþino padëtá ir tirðtinospalvas, bet neturëjo pamirðti, kadtoks vienaðalis sudëtingø ávykiø vaiz-davimas atrodys kaip begëdiðka pro-paganda.

Vaðingtono bëdas sukëlë jo naiviaiarogantiðkas þvilgsnis á pasaulá. Bu-sho komanda manë, jog jos politikosteisingumas toks akivaizdus, kad jaipritars visi geros valios irakieèiai.Kad jie sutiks amerikieèius su gëlë-mis kaip iðvaduotojus, entuziastingaipaklus okupacinei valdþiai, o JAV ka-riuomenë lengvai susidoros su pasi-prieðinimu, kurá kiekvienu atvejuremtø tik saujelë krauju susitepusiøSadamo ðalininkø ir uþsienio dþiha-distø. Bet kodël reikëtø manyti, kaddeðimtmeèiai Sadamo propagandosnepadarë jokio poveikio, kad irakie-èiai bus palankiai nusiteikæ JAV at-þvilgiu, nors Vaðingtonas besàlygið-kai rëmë Izraelio agresyvià politikàPalestinoje ir neslëpë savo prieðiðku-mo daugeliui arabø ðaliø bei noro per-tvarkyti net draugiðkø ðaliø politinæsantvarkà. Arogantiðka Vaðingtonovaldininkø nuostata, kad jie galësvaldyti Irakà be irakieèiø ir jø pata-rimo, be jokios ðalies kultûros ir kal-bos supratimo, kad kariuomenë galësgreit ir veiksmingai numalðinti betkokius neramumus. Tad Irako valdy-mas buvo patikëtas Pentagonui, one Valstybës departamentui, karið-kiams, o ne civiliams, jëgos, ne dialogoðalininkams.

Amerikieèiai neteko irakieèiø dau-gumos pasitikëjimo ir geros valios. Jønebeatgaus. Tai veikiausiai supran-ta net prezidentas Bushas, nors jisdar kalba apie pareigà iðtverti ir nu-galëti laisvës prieðus. Daugelis ap-þvalgininkø irgi pabrëþia bûtinybæpasilikti Irake, bet ne dël to, kad vi-liasi, jog padëtis ilgainiui pagerës.Reikia iðtverti, kadangi staigus JAVpasitraukimas sukels pasekmiø, pra-gaiðtingesniø negu pralaimëto karoVietname. Bûgðtaujama, kad toks pa-sitraukimas destabilizuotø regionà,sustiprintø radikaliø musulmonø áta-kà, sukurtø naujà bazæ tarptautiniam

terorizmui. Nevalia leisti pasiprieði-nimui nuspræsti, kada ir kokiomissàlygomis karas liausis, nes tai pa-dràsintø radikalius musulmonus.

Ðis antrasis dabartinio prezidentokaras atskleidë JAV kariniø pajëgøpaþeidþiamumà, palaidojo jø nenuga-limumo ávaizdá, sukeltà þaibiðko Af-ganistano nukariavimo. Tik dabar ási-sàmoninama, kad raketos, taikliosbombos ir kita moderni karo technikabuvo veiksmingos, nes suteikë persva-rà Ðiaurës aljanso kariams pilietinia-me kare, kuriame gyventojø daugu-ma nusigræþë nuo Talibano valdþios.Nereikia nuvertinti neprilygstamøVaðingtono ginkluotojø pajëgø, kuriosgalëtø lengvai sutriuðkinti kiekvienoprieðo kariuomenæ. Bet vargu ar prie-ðas stos á atvirà kovà. Pasikliovæs Ira-ko pasiprieðinimo patirtimi, jis þinos,kad partizaniniu karu galima ið da-lies neutralizuoti JAV kariná prana-ðumà, kad galima sëkmingai prieðin-tis ne tik Vietnamo dþiunglëse, betir dykumø apsuptuose miestuose. To-kiam karui ir ruoðtøsi, jei konfliktasartëtø. Karas priminë, kad negalimapalauþti didelio pasiprieðinimo netai-kant nuoseklaus teroro ir kitø repre-siniø priemoniø. Prieðas þinos, kad,nepaisant amerikieèiø kariø polinkioper greit atidengti ugná ir belaisviøþeminimo bei kankinimo, JAV ðito-kios priemonës nepriimtinos.

Smuko JAV politinë galia. Vienaða-lë politikos era baigiasi, praëjus vostrejiems metams nuo jos pradþios.Ateityje Amerikos gyventojai taiplengvabûdiðkai nepritars naujam ant-puoliui, reikalaus, kad bet kokiamþygiui pritartø tarptautinë visuome-në. JAV gali smogti viena, bet be sà-jungininkø ji nepajëgia okupuoti irvaldyti svetimos ðalies. Tam trûkstakariø ir lëðø. O kadangi tai þinoma,grasinimai pulti taps maþiau veiks-mingi, tad JAV reikës siekti sàjungi-ninkø pritarimo, pastarieji savo ruoþ-tu galës su Vaðingtonu kieèiau derëtisir reikalauti nuolaidø. Bet ir po ðiofiasko JAV liks vienintelë supervals-tybë. Visos ðalys turës atsiþvelgti á josnorus, o atviras prieðiðkumas bus ku-

pinas pavojø. Vaðingtonas turi ávai-riausiø ûkiniø svertø bei politiniospaudimo priemoniø, kuriomis galinepaprastai apsunkinti oponento gy-venimà. Tiesiog neracionalu taptiJAV prieðu. Net Vokietija ir Prancûzi-ja, kurios taip atkakliai prieðinosi Ira-ko invazijai, uoliai stengiasi pataisytiryðius, nors ir neatsisako savo prin-cipiniø nuostatø dël Irako.

Pakirstas JAV dorovinis autorite-tas. Kiek – priklausys nuo tyrimø,kurie nustatys, kiek þmoniø nukentë-jo, ir kas galutinai atsakingas uþ be-laisviø paþeminimà, kankinimà, kaikuriais atvejais ir nuþudymà. Penta-gonas aiðkina, kad tai pavieniø ne-drausmingø kariø savivalë. Bet atsi-randa vis daugiau duomenø, kad iraukðtesni pareigûnai þinojo ar bentnujautë, kas vyko Abu Graibo kalëji-me. Visus metus Tarptautinis raudo-nasis kryþius nuosekliai praneðinë-jo apie grubius Þenevos konvencijospaþeidimus, bet nieko nebuvo daro-ma. Kaltøjø paieðkos dar ilgai tæsis,bet dalis atsakomybës tenka JAVvaldþios virðûnëms. Ne be prezidentoBusho ir gynybos ministro Rumsfel-do pritarimo buvo nutarta netaikytiÞenevos konvencijos Afganistane su-imtiems al Qaeda’os ir Talibano na-riams, kai kuriuos átariamus teroris-tus laikyti slaptuose kalëjimuose irtardytojams leisti naudoti prievartà.Buvo aiðkinama, kad kariaujant suteroru negalioja kai kurios taisyklësir normos. Nesakau, kad valdþios vir-ðûnës skatino belaisviø niekinimàarba jam pritarë, bet jos prisidëjo su-kuriant nuostatà, kad nereikia skru-pulingai taikyti Þenevos konvencijosarba stropiai rûpintis „teroristø“ tei-sëmis. Arogancijos pilnatyje buvo ma-noma, kad patiems galima nutarti,kurios þmogaus teisës, tarptautiniaiásipareigojimai ar institucijos bus ger-biamos ir kokiomis aplinkybëmis.JAV ir toliau kalbës apie þmogausteises ir þmoniø orumà, bet po AbuGraibo kaip tik tie, kuriuos JAV svar-biausia pasiekti ir átikinti, – arabaiir musulmonai – jø nebesiklausys. Pohubris, nemesis.


TEMA: ISTORIJA IR ATMINTIS

REDAKCIJOS PRATARMË

Ðio numerio temà skyrëme gana aktualiam ir komplikuotamklausimui – ðiandieniam mûsø santykiui su savo nesena, tie-sa, jau praëjusio amþiaus istorija. Tik tai ne tiek paþinimo arþinojimo, o veikiau praktinis santykis: kaip vertintina sava, pvz.,Nepriklausomybës laikø ar sovietmeèio istorija. Kalbëdami apiepraeities vertinimà, nusitaikome bent á tris dalykus: turiná (ku-rie dalykai ið praeities laikytini gerais, kurie blogais), vertini-mo kriterijus (koks yra ðiandien dominuojanèiø/kovojanèiøpraeities vertinimø pagrindas, kokiomis vertybëmis jie pagrás-ti) ir pasiûlymus, kaip elgtis (adekvaèiø ir neadekvaèiø) verti-nimø akivaizdoje. Visi ðie aspektai ir sklaidomi keturiuose èiapublikuojamuose skirtingo þanro, stiliaus ir tematikos tekstuose.Dalykas, nuo kurio visos publikacijos atsispiria, yra kone kiek-vienai visuomenei bûdingas polinkis savo istorijoje „iðaukð-tinti herojus“ ir „pasmerkti iðdavikus“.

Antai teisininko Bernardo Gailiaus studijoje apie agentussmogikus ir jø dabartinius teismus ðis polinkis laikomas natûraliuvisuomenës poþiûriu, ir jo ðiandienëje Lietuvoje kaip tik ir pasi-gendama: valstybë turi rûpintis, kad visuomenæ pasiektø „aiðkûssignalai, kad Sovietø Sàjunga buvo prieðas, partizanai – savið-kiai, o agentai-smogikai – iðdavikai“. Vis dëlto paèiam autoriuilabiau rûpi ne tikras ar tariamas „saviðkiø“ herojiðkumas, o adek-vatus ávykiø ávardijimas: partizanø kovos buvusios ne brolþu-diðkos miðkiniø ir stribø pjautynës, ne klasiø kova kaime arginkluotø gaujø likvidavimas, ir ne pokario ginkluotoji rezis-tencija, o tiesiog Lietuvos karas su Sovietø Sàjunga, kurá pastarojitàsyk laimëjo. Panaðø prigijusiø ðtampø perprasminimo pastangàkitoje studijoje pateikia istorikas Nerijus Ðepetys, atsigræþiantisá Vilniaus kraðto sugráþimo Lietuvai istorijà. Kaip þinoma, Vil-niø Lietuva atgavusi ið SSRS, nors esà galëjusi já atsiimti ir patiVokietijos–Lenkijos karo pradþioje. Prieðingai paplitusiampoþiûriui, jog ðitaip Lietuva padariusi nedovanotinà istorinæklaidà (dël bailumo, iðglebimo ir t. t.) ar net neiðnaudojusi ðansoiðgelbëti bent dalá Nepriklausomybës, autorius tuometiniø Lie-tuvos vadovø apsisprendimà traktuoja kaip sàmoningà, moraløpatrauklaus, bet negarbingo þingsnio atsisakymà.

Praeities ávykius ar procesus galima dalyti á teigiamus ir nei-giamus, taèiau juos sunku smerkti ar aukðtinti. Iðkilios istorinësasmenybës daþnai susilaukia kaip tik tokio tipo dëmesio: tikjos gali bûti laikomos „iðdavikais“ ar „herojais“. Dël vienos tokiosasmenybës – gen. Povilo Plechavièiaus apdovanojimo prieðkeletà mënesiø ir buvo kilæs tam tikras vieðuomenës sujudimas,á kurá atsiliepë ir mûsø þurnalas (þr. Sigito Jegelevièiaus straipsnáNÞ-A, 2004, Nr. 3). Diskusijø dël gen. Plechavièiaus ir jo veiklos

vertinimo pratæsimà ðiame numeryje ir galima regëti kaip lie-tuviðko Historikerstreit (vokieèiø istorikø ginèo dël XX a. isto-rijos vertinimo) liudijimà. Skelbiami istorikø Alvydo Nikþen-taièio ir Sigito Jegelevièiaus poleminiai tekstai, kuriuose labiaugilinamasi nebe á praeities dalykø vertinimà, o á Plechavièiausapdovanojimo istorijoje iðryðkëjusiø skirtingø vertinimø krite-rijus, yra ryðkus tokio vyksmo pavyzdys.

Nikþentaièio ásitikinimu, su laiku kinta ne tik tokiø vertini-mø kriterijai, bet ir jø rëmai: ðiandien nepakanka moksliðkainustatyti vienø ar kitø dalykø istorinæ vertæ, bet reikia atsiþvelgtiá kultûrinës atminties kûrimo/konstravimo prioritetus. Kitaip negufakto tiesos ar interpretacijos korektiðkumo ásikibæ istorikai, uþkultûrinæ atmintá atsakomybæ turinti prisiimti valstybë laikosine amþinøjø ar praeities epochø, o dabartiniø kriterijø ir vertybiø,galinèiø konsoliduoti visuomenæ ir teikti jai pilietinës identifi-kacijos pavyzdþius demokratiniame ir pliuralistiniame pasaulyje.Taigi, pasak Nikþentaièio, neadekvatus savos praeities vertinimasðiandien kyla dël „naujausiø istorijos teorijø neiðmanymo“, taigidël mûsø mokslo ir sàmoningumo atsilikimo nuo Vakarø pasau-lio. Tuo tarpu Ðepeèio ir Jegelevièiaus straipsniuose pastebimaprieðinga tendencija – ðiandieniø mûsø istorikø polinkis kriti-kuoti savo praeitá pagal vakarietiðkus „politinio korektiðkumoetalonus arba per ðiuolaikiniø socialiniø mokslø sàvokø tink-lelá“. Tad kartais nekritiðkas sekimas Vakarø istoriografijos ma-domis nemadingà sàmoningà patriotinæ Lietuvos istorijos vizijàpakeièiàs madinga nesàmoninga prosovietine. Panaðià priklau-somybæ nuo sovietinio ideologinio auklëjimo svertø ir ðtam-pø mûsø visuomenës sàmonëje áþvelgia Gailius, kalbëdamasapie partizanø karo vertinimo neadekvatumà. Sovietinës Lie-tuvos istorijos vizijos gajumà ir sovietmeèio istorijos mokslostatuso patrauklumà kaip vienà praeities interpretacijø konfliktoprieþasèiø iðskiria ir Jegelevièius. Replikuodamas á Nikþentaièiobrëþiamà valstybës, konstruojamos ir vykdomos kultûrinës at-minties politikos vizijà, Jegelevièius „neklauþadiðkai“ pasisa-ko uþ instituciðkai nekontroliuojamà istorijos tyrimà ir teigiakonfliktø dël istorijos vertinimo neiðvengiamumà. O ðtai Gailiusir Nikþentaitis, kiekvienas savaip, tvirtina esant neiðvengiamàvisuomenës sàmonës, kultûrinës atminties ar istorinës kultûrosvalstybiná formavimà. Taèiau skiriasi tokio formavimo atspalvis:vienas – tradiciðkai „patriotinis“, besilaikantis valstybei svar-bios praeities tiesos, kitas – moderniai „demokratiðkas“, siûlantisaktualizuoti dabarties visuomenei svarbius praeities momen-tus. Tokia „patriotizmo“ – „demokratijos“ prieðprieða iðties dau-giau pasako apie dabartinës visuomenës nuotaikas, vertybes irrûpesèius, nei apie Nepriklausomos Lietuvos ar sovietmeèiogerumus ir blogybes.


Neámanoma atsiriboti nuo savo praeities. Manyti, kadatkûrus Nepriklausomybæ prasidëjo visiðkai naujasgyvenimas, niekaip nesusijæs su 50 okupacijos metø,yra taip pat naivu, kaip ir manyti, kad þlugus SovietøSàjungai baigësi Ðaltasis karas ir ásivyravo pasaulinëtaika. Visa, kas vyksta ðiandien, yra pasekmë to, kasvyko vakar, kaip ir visa, kas vyks rytoj, bus pasekmëto, kas vyksta ðiandien. Todël nori nenori apie okupacijà,pasiprieðinimà, kolaboravimà, prisitaikymà, nusikal-timus, aukas, traumas ir panaðius dalykus kalbëti teks.

Vienas tokio kalbëjimo bûdø yra okupaciniø struk-tûrø ávykdytø nusikaltimø tyrimas ir baudþiamøjø bylønagrinëjimas teismuose, deja, vykstantis gana vangiai.Apie prieþastis, trukdanèias tirti ir árodinëti okupaciniøstruktûrø ir jø bendradarbiø, konkreèiai agentø-smo-gikø padarytus nusikaltimus, buvo diskutuojama kovo18 d. LGGRTC Specialiøjø tyrimø skyriaus surengtameseminare-diskusijoje „Árodymø rinkimo, pakankamumoir vertinimo problematika tiriant genocido bylas: agentø-smogikø grupiø veiklos tyrimø pavyzdys“1.

Kadangi man teko bûti vienu seminaro praneðëjø irkalbëti kaip tik apie garsiàjà Viater ir kitø bylà, tapusiàpretekstu renginiui, pamëginsiu pagrindines problemaspaaiðkinti kiek plaèiau. Taèiau pirmiausia – nedidelëprovokacija.

AR LIETUVA KARIAVO SUSOVIETØ SÀJUNGA?

Esu ásitikinæs, kad atlikus visuomenës apklausà, bûtøgautas neigiamas atsakymas. Taèiau karas vyko, jis tru-ko net deðimtmetá. Kitaip, negu mano Marius Ivaðke-vièius, nebuvo ðis karas vertikalus në horizontalus. Dauglabiau jam apibûdinti tiktø þodis visuotinis. Ið tiesøbeveik kiekvienas tuometinës Lietuvos gyventojas turëjokoká nors santyká su karu. Visiems teko apsispræsti irpasirinkti, daþniausiai labai sunkiai. Todël dar keisèiau,kad to karo neatsimename.

Þinoma, tarptautinës teisës prasme bûtø galima il-gai diskutuoti, ar Lietuvos partizanø karas buvo vidaus,ar tarptautinis konfliktas, buvo partizanai kombatan-tai ar nebuvo, atstovavo jie Lietuvai ar neatstovavo irt. t. Taèiau visuomenë nemàsto ir nekalba teisinëmiskategorijomis. Karas dël tëvynës visuomenine prasmedaþniausiai vertinamas kaip saviðkiø ir prieðø, gerøjøir blogøjø santykis. Pirmieji aukðtinami, antrieji nieki-nami. Iðdavikai prakeikiami, herojai pagerbiami. Gal-bût labiau abejoti linkusiems mokslininkams tai atrodoprimityvu, grubu ir nepriimtina, taèiau taip yra. Ir taipturi bûti. Toks paprastas màstymas ugdo bendrumo po-jûtá ir padeda iðsaugoti valstybæ.

Kaip tik tokio paprastumo trûksta partizaninio karoatveju. Jis net nelaikomas karu. Daug populiaresnispokario terminas. Ir nieko netrikdo, kad ðià sàvokà paly-di tokios frazës kaip: „miðkuose aidëjo ðûviai“, „po kai-mus siautë stribai“, „turgaus aiðktëse gulëjo partizanølavonai“ ir t. t. Nieko sau pokaris.

Sunkiai vyksta ir gerøjø bei blogøjø identifikavimas.Vadinti partizanus banditais, tiesa, jau nebemadinga,bet ar tikrai laikome juos saviðkiais? Jeigu VytautoDidþiojo kariuomenë, girdanti þirgus Juodojoje jûroje,1864-øjø sukilimo dalyviai ar pagaliau 1918–1920 m. Ne-priklausomybës kovos visuomenës samonëje siejasi suþodþiu mes, tai partizanai vis dëlto yra labiau jie. Todëlir su Sovietø Sàjunga mes nesame kariavæ. Kariavo jie.

Blogieèius apibûdinti dar sudëtingiau. Prieðus vargaisnegalais pavyksta nustatyti, taèiau iðdavikø – jokiø proð-vaisèiø. Viso pasaulio kolaborantø pasiteisinimuosegalima rasti prometëjiðkà motyvà: „Að tik norëjau padëtiþmonëms“. Kadangi okupantai visuomet svetimi, o ko-laborantai savi, tai labai lengva nusikaltimà pateiktikaip gerà darbà ir savo veiklà vaizduoti kaip gudrø tarpi-ninkavimà, kurio rezultatas – priespaudos maþëjimas.Tik paprastai tokiais iðvedþiojimais niekas netiki. OLietuvoje tiki daug kas.

Apie herojø garbinimà ir iðdavikø prakeikimà nevertanet kalbëti. Per keturiolika Nepriklausomybës metø taipir nebuvo sukurtas joks tikras, net labai modernus, he-rojinis epas apie partizanø karà. Uþtat retsykiais pasi-

KARAS, AGENTAI-SMOGIKAI IRPOSOVIETINË VISUOMENË

Bernardas Gailius

1 Þr. B. G., „Akivaizdu, bet neárodoma“, in: Naujasis Þidinys-Ai-dai, 2004, Nr. 4, p. 198.



girsta nuomonë, kad Lietuvos partizanø prieðas numerisvienas – Antanas Snieèkus – buvo tikresnis kovotojasuþ nepriklausomybæ.

Kodël tokie sveiku protu nesuvokiami dalykai vykstaLietuvoje? Pasilikime ðá klausimà pabaigai, o dabar leis-kime á scenà iðeiti agentams-smogikams.

KAS JÛS, AGENTAI-SMOGIKAI?

Norintiems agentø-smogikø veikla pasidomëti plaèiau,rekomenduoju iðsamø Mindaugo Pociaus straipsná2,kuriuo èia toliau remiamasi.

Specialiàsias grupes ir provokacinius dalinius, kuriebandydavo apsimesti partizanais ir, susisiekæ su tikrai-siais rezistentais, juos suimti ar nuþudyti, LSSR MGB3

kûrë beveik nuo pat partizaninio karo Lietuvoje pra-dþios. Ði taktika jau buvo iðbandyta Vidurinëje Azijojebei Vakarø Ukrainoje ir abiem atvejais pasiteisino.

Pirmieji panaðaus pobûdþio daliniai buvo sudarytidaugiausia ið stribø ir vietiniø milicininkø. Jø veiklabuvo ne itin efektyvi, veikiau itin neefektyvi. Apsimestipartizanais pasirodë ne taip jau paprasta. Milicininkaiir stribai neþinojo rezistentø paproèiø ir áproèiø, be to,neretai bandydavo ta paèia proga pasipelnyti plëðikau-dami, todël greitai iðsiduodavo. Pasitaikydavo ir visiðkaikurioziðkø situacijø, kai þmonës tiesiog ið veido atpaþin-davo vietinius pareigûnus.

Todël tikrøjø agentø-smogikø ir ið jø sudarytø spe-cialiøjø grupiø veiklos pradþia reikëtø laikyti 1946 m.geguþës 1 d., kai á Lietuvà atvyko garsusis apsiaustoir (ypaè) durklo riteris SSRS saugumo majoras AleksejusSokolovas. Jis ëmësi ið naujo kurti specialiàsias grupes.Kaip tik Sokolovas sumanë agentais-smogikais verbuotisuimtus partizanus. Þiûrint ið sovietø pusës, tai buvopuikus sprendimas. Kas gi galëtø geriau apsimesti par-tizanu uþ já patá? Ðitaip maþdaug per metus Sokolovuipavyko sukurti pirmàjà „centrinæ“ specialiàjà grupæ,pavaldþià LSSR MGB 2-N valdybai. Vëliau buvo numa-tyta kurti ir antràjà, taèiau apie jos veiklà þiniø nedaug.Paèiais „karðèiausiais“ agentø-smogikø veiklos metais,apie 1950 m., greta „centriniø“ specialiøjø grupiø buvosukurtos ir „vietinës“, pavaldþios LSSR MGB srièiø val-dyboms. Pavieniø agentø-smogikø kartais turëdavo irapskrièiø ar rajonø skyriai.

Agentø-smogikø istorijà sàlyginai galima skirstyti átris periodus, atsiþvelgiant á veiklos pasikeitimus. Pir-masis jø truko maþdaug 1947–1950 m. Tuo metu specia-liosios grupës veikë dviem pagrindinëmis kryptimis.Visø pirma jø uþduotis buvo „operatyviai apdoroti“ suim-tus partizanus ir ryðininkus. Tam buvo naudojama la-

bai ádomi kombinacija. Nepavykus iðgauti ið suimtojoparodymø, saugumieèiai nuspræsdavo já perveþti á kitàvietà. Pakeliui konvojø uþpuldavo „partizanai“ ir suim-tàjá iðlaisvindavo. Tuomet já nusivesdavo á miðkà ir ap-klausdavo, neva norëdami suþinoti, su kuo turi reikalà.Siekdamas ágyti pasitikëjimà, þmogus paprastai pasa-kydavo viskà, kà þinodavo apie partizanus. Po apklau-sos já vesdavo „á ðtabà“. Ðá kartà „partizanus“ uþpuldavo„kareiviai“ ir atsiimdavo suimtàjá. Jo iðsamûs parody-mai bûdavo „þuvusiø partizanø“ planðetëse.

Greta ðiø ámantriø operacijø pirmuoju veiklos perio-du agentø-smogikø grupës uþsiimdavo ir partizanø nai-kinimu. Ðiais atvejais remtasi LSSR MGB ið ankstosurinktais duomenimis. Agentai-smogikai bûdavo nu-veþami á veiklos rajonà, kur per þinomus ryðininkussusisiekdavo su tikraisiais partizanais ir juos suimda-vo arba nuþudydavo. Tai nebuvo taip paprasta, kaip galipasirodyti. Specialiajai grupei reikdavo sukurti „legen-dà“, paaiðkinanèià jø buvimà „svetimoje teritorijoje“.Be to, reikëjo átikinti partizanus, kad smogikai savi.Todël operacijoms bûdavo itin kruopðèiai rengiamasi.Agentai-smogikai turëdavo rengtis, elgtis ir kalbëti kaiptikri partizanai. Net jø ginklai bûdavo parenkami, at-siþvelgiant á apygardos, kurios teritorijoje bus veikia-ma, ginkluotæ.

Antrasis agentø-smogikø veiklos periodas prasidëjoapie 1950 m., kai atsirado vadinamosios agentûrinës-kovinës grupës. Jos turëdavo kur kas maþiau nariø neguspecialiosios grupës. Agentûriniø-koviniø grupiø varo-moji jëga – „operatyviai naudojami“ suimtieji partiza-nai. Daugelá svarbesniø rezistentø buvo stengiamasisulaikyti slapta (dokumentuose tai vadinama neglasnosniatj). Tuomet ið jø bûdavo iðgaunami parodymai apiekovos draugus ir jø slëptuves, paskui ið agentø-smogikøsuformuojama agentûrinë-kovinë grupë, kuri suimtàjánaudodavo kaip vedlá. Priklausomai nuo operacijos sëk-mës, iðduotieji partizanai bûdavo nuþudomi arba suima-mi. Pastaruoju atveju ir jie galëdavo bûti „operatyviaipanaudojami“. „Panaudotøjø“ likimas ávairus. Vieni jøvëliau patys tapdavo smogikais, kitø ir bendradarbia-vimas su LSSR MGB neiðgelbëdavo nuo represijø, kar-tais net mirties.

Paskutiniuoju veiklos periodu, maþdaug 1951–1953 m., didþiausias dëmesys buvo skiriamas „legendi-niams“ ðtabams kurti. Panaudojant agentais-smogikaisuþverbuotus partizanø vadus, bûdavo sukuriamas LSSRMGB kontroliuojamas kokio nors stambesnio vieneto(paprastai – apygardos arba srities) ðtabas, kuris bandy-davo suvienyti jo teritorijoje veikianèius bûrius. Opera-cija baigdavosi tokiø bûriø sunaikinimu. Archyviniuo-

2 Pocius, M., „MVD-MGB specialiosios grupës Lietuvoje 1945–1959metais“, in: Lietuvos gyventojø genocido ir rezistencijos tyrimo insti-tuto leidinio „Darbai“, Nr. 1, 2; Genocidas ir rezistencija, Nr. 1.

3 Su partizanais kovojusi sovietø ástaiga ne kartà keitë pavadinimà.

Vis dëlto didþiàjà agentø-smogikø veiklos laikotarpio dalá jie buvopavaldûs LSSR MGB. Todël èia ir toliau bus vartojamas pastarasis ter-minas.

KARAS, AGENTAI-SMOGIKAI IR POSOVIETINË VISUOMENË


Rudolfas Ottingas, apsimetæs þuvusiu partizanu. 1948 04 26. LYA,f. K-1, ap. 49, b. 148, l. 20–24. Jono Vaitkaus fotoreprodukcija

se dokumentuose yra duomenø, kad saugumieèiai turëjoplanø dar kartà pabandyti „suvienyti“ visos Lietuvospartizanus, taèiau tai iki galo nepavyko.

Viskas, kas buvo susijæ su agentais-smogikais, sovie-tinëje Lietuvoje buvo áslaptinta.

Vis dëlto, matyt, ádomiausias klausimas yra „kodël?“Kodël vakarykðèiai partizanai tapdavo agentais-smo-gikais? Kokius stebuklingus metodus panaudodavoLSSR MGB pareigûnai, priversdami þmogø iðduoti tai,dël ko jis bûdavo pasiryþæs rizikuoti gyvybe?

Stebuklø nebûna. Verbuojant daþniausiai bûdavonaudojamas paprasèiausias ðantaþas. Ið pradþiø ið suim-tø partizanø bûdavo „iðtraukiami“ parodymai. Kaip þi-nia, tikrai kûrybiðkai tardant atsilaiko nedaugelis. Kaikurie sovietiniai „specialistai“ pasakytø, kad niekas –jeigu atsilaikë, vadinasi, nepakankamai kûrybiðkai buvotardomas. Iðgavus parodymus, suimtàjá bûdavo grasi-nama sukompromituoti prieð kitus partizanus, jeigu jisnesutiks bendradarbiauti. Paskui bûdavo atliekamasveiksmas, kurio pavadinimà sunku iðversti á lietuviøkalbà – zakreplenije. Kà tik iðkeptas agentas turëdavopasiraðyti sutikimà bendradarbiauti, gaudavo slapyvar-dá ir, svarbiausia, pagal jo parodymus, kartais ir jamdalyvaujant, bûdavo suimami arba nuþudomi kiti par-tizanai. Viskas. Kelio atgal nelikdavo. Nereikëdavo gra-sinti represijomis, pakakdavo pasakyti, kad agentas buspaleistas. Su visais reikiamais árodymais – tiesiai á ran-

kas partizanams. Kaip alternatyva siûlytas gerai apmo-kamas darbas jaunatviðkame kolektyve. Paprastai ðismetodas puikiai suveikdavo.

Þinoma, tai pavykdavo ne visada. Todël labai svarbusbuvo ir ankstesnis verbavimo etapas – parinkti tinkamàkandidatûrà. Juk verbuojami buvo ne visi partizanai.

Reikëdavo rasti toká, kuris arba iðsigàstø grasinimø,arba susigundytø agento-smogiko dolce vita. Kokie taibûdavo þmonës, paaiðkëja panagrinëjus vieno garsiausiøagentø-smogikø – Rudolfo Ottingo, agentûriniu slapy-vardþiu „Kirvis“, biografijà, apraðytà Juozo Starkauskostraipsnyje4. Þinoma, èia pat reikia paþymëti, kad taine visai bûdingas pavyzdys. Savo asmeninëmis savybë-mis Ottingas buvo itin artimas agento-smogiko idealui.Tiesà sakant, tarp ðiø sovietø saugumo „kileriø“ bûtair daug padoresniø þmoniø. Ne veltui juos dabar kamuo-ja psichinës ligos. Taèiau kaip serijinio þudiko pavyzdþiudaþniausiai pasirenkamas Dþekas Skerdikas, mafijo-zo – Alas Capone, o teroristo – Osama bin Ladenas, taipir agento-smogiko pavyzdþiu verta rinktis Ottingà.

JUST A GIGOLO

Rudolfas Ottingas gimë 1923 m. Vokietijoje, Saro sri-ties Saar-Dauterio miestelyje. 1941 m. baigæs gimnazijàjis buvo paimtas á Vokietijos kariuomenæ ir kaip puska-rininkis iðsiøstas á Rytø frontà. Vokieèiams traukian-tis Ottingas netikëtai susirgo, todël liko Suvalkijoje pasjá priglaudusá ûkininkà. Èia prabuvo iki pat 1946-øjø –audringiausio savo gyvenimo laikotarpio pradþios. TadaOttingas tapo „Tauro“ apygardos „Geleþinio vilko“ rink-tinës „Sakalo“ kuopos partizanu. Taèiau ilgai kariautijam neteko – 1947 m. balandá vadinamosios èekistinës-karinës operacijos metu buvo suimtas. StarkauskasOttingo suëmimà apraðo taip: „Suimamas nesiprieðinoir tuoj pat iðdavë jam þinomus bunkerius, kuriuos ðtur-muojant, þuvo 4 partizanai, o vienas buvo paimtas gy-vas. Iðdavë 6 ryðininkus“5. Perfrazuojant vienà þinomàhumoristà, èia priëjo Sokolovas. Ottingas tapo agentu-smogiku slapyvardþiu „Kirvis“. Detalios verbavimo ap-linkybës, suprantama, neþinomos. Jeigu ðis procesasir buvo kaip nors dokumentuojamas, tai tokiø doku-mentø arba seniai nebëra, arba jie tikrai ne Lietuvoje.Vis dëlto, atsiþvelgiant á tolesnius ávykius, galima spëti,kad didesniø sunkumø Sokolovui nekilo.

Kà Ottingas veikë toliau, aiðku ið to, kas pasakytaanksèiau. Buvo specialiosios grupës vadas ir vykdavoá operacijas. Ðiaip, atrodo, gyveno neblogai. Gerai uþdirb-davo, mëgo graþiai rengtis, atostogaudavo, sprendþiantið Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomø nuot-raukø, geriausiuose SSRS kurortuose, laisvalaikiu þais-davo ðachmatais. Galima spëti, kad nevengdavo iðgertiir veikiausiai muðë þmonà, su kuria, pasak Starkausko,„gyveno kaip katë su ðunimi“6. Tik neaiðku, ar susilaiky-davo per adventà. Ir taip iki pat 1953-øjø – naujø pa-sikeitimø.

Ginkluotam pasiprieðinimui silpstant, darbo agen-

5 Ibid.6 Ibid., p. 216.

4 Starkauskas, J., „Agentas Kirvis – Balandis“, in: Laisvës kovø ar-chyvas, Kaunas, 1995, Nr. 13, p. 214.

BERNARDAS GAILIUS


tams-smogikams vis maþëjo. Reikëjo sugalvoti, kaip juospanaudoti kitur. Matyt, Ottingo tautybë lëmë, kad buvonuspræsta pasiøsti já á Vokietijà po mokrym delam. Tensu kitais dviem agentais „Kirvis“ turëjo veikti prieð lie-tuvius emigrantus: vienus bandyti verbuoti, kitus iðkarto likviduoti. Tarp galimø taikiniø buvo minimi irkunigas Mykolas Krupavièius bei generolas Stasys Rað-tikis. Po ilgø dvejoniø, patikrinimø, planø, „legendø“ir pasirengimø, Ottingas, jau tapæs LSSR KGB 1-ojo(þvalgybos) skyriaus agentu „Balandþiu“, iðvyko á Va-karø Vokietijà.

Taèiau ir sovietus jis „iðdûrë“. Patekæs á tëvynæ, Ot-tingas net neketino toliau rizikuoti KGB naudai. Ásitai-sæs gimtajame miestelyje ir pradëjæs dirbti policijoje,„Kirvis“–„Balandis“ nuvyko á kontrþvalgybà ir, viskàapie save papasakojæs, tapo, anot Starkausko, „garbingubiurgeriu“7. Sovietai bandë já susigràþinti, vëliau – pa-naudoti v tiomnuju8, taèiau nei viena, nei kita nepavyko.

Atidþiau paþvelgus á Ottingo biografijà, aiðkëja Soko-lovo talentas parinkti kandidatus á agentus-smogikus.„Kirviui“ nerûpëjo nei Vokietija, nei Lietuva, nei SovietøSàjunga. Partizanu Ottingas tapo todël, kad nenorëjobûti suèiuptas sovietø, agentu-smogiku – nes tuometnebereikëjo bûti partizanu, o „garbingu biurgeriu“ – to-dël, kad tai buvo jo gyvenimo svajonë. Toká uþverbuoti –juokø darbas. Ir specialiosios grupës vadu galima ra-miai skirti – visiðkai aiðku, kad atgal pas partizanusjis tikrai nebëgs. Taigi Sokolovas neapsiriko. Suklydovëlesni Ottingo ðeimininkai. Patekæs á Vokietijà, jis pa-darë tai, kà buvo galima ið anksto numatyti, – perbëgoá geresnio gyvenimo pusæ.

Sklinda gandai, kad Ottingas ir dabar dar gyvas. Jeitai tiesa, norëèiau jam asmeniðkai skirti þodþius ið„mambo karaliaus“ Lou Bega dainos Just a gigolo:

There will come a day, when youth will pass away,What will they say about me?When the end comes I know, there was just a gigoloLife goes on without me.9

AGENTAI-SMOGIKAI VERSUSLIETUVOS RESPUBLIKA

Iðsiaiðkinus, kas buvo agentai-smogikai, galima perei-ti prie konkretybiø – minëtos Viater ir kitø bylos. Jospagrindà sudarë LYA iðlikusi LSSR MGB vesta agentû-rinë byla „Sever“. Ið joje esanèiø dokumentø buvo nu-statyta, kad 1951 m. gruodþio 20 d. LSSR MGB suëmusÐiaurës Rytø Lietuvos partizanø srities vadà BroniøKalytá (vëliau pakeitusá pavardæ á Viater) „Siaubà“ ir

uþverbavus já agentu-smogiku, slapyvardþiu „Ramojus“,buvo pradëta minëtos srities ðtabo legendavimo opera-cija. „Ramojus“ vaidino srities vadà, siuntinëjo ávairiøbûriø vadams laiðkus, per ryðininkus uþmegzdavo tie-sioginius kontaktus, paskui kartu su kitais agentais-smogikais sunaikindavo partizanø bûrius, o jø vadusnuþudydavo arba suimdavo. Suimtieji, iðskyrus tuosatvejus, kai juos pavykdavo uþverbuoti, parengus bau-dþiamasias bylas, bûdavo perduodami Pabaltijo apygar-dos kariniam tribunolui ir beveik be iðimties suðaudo-mi. Toks buvo faktinis Viater ir kitø bylos pagrindas.

Teisine prasme kaltinimas buvo grindþiamas tuo, kadpartizanai – tai politinë grupë, kurià LSSR MGB siekëfiziðkai sunaikinti. Tam buvo naudojami ir agentai-smogikai. Pastarieji þinojo, kokiø tikslø siekia juos uþ-verbavusi institucija ir sàmoningai sutiko padëti juoságyvendinti. Kadangi veiksmai, kuriais siekiama fiziðkaisunaikinti atskiros politinës grupës narius, sudaro geno-cido nusikaltimo, numatyto tuometinio LR baudþiamojokodekso 71 str., sudëtá, tai ðis nusikaltimas ir inkrimi-nuotas buvusiems LSSR MGB agentams-smogikams,kurie buvo kaltinami ðioje byloje. Taip apkaltinti Bro-nius Viater, Pranas Preikðaitis, Ignas Tamoðiûnas, Ka-zys Kregþdë ir Algirdas Lapinskas.

Teismo procesas, vykæs Vilniaus apygardos teisme,kaltintojams baigësi jei ne visiðku fiasco, tai bent skau-dþiu pralaimëjimu. Tik Viater ir Kregþdë buvo pripaþintipadaræ nusikalstamà veikà – bendrininkavæ vykdantgenocidà. Taèiau dël psichinës sveikatos bûklës bausmëjiems nebuvo paskirta ir abu perduoti artimøjø globai.Kitø trijø kaltinamøjø nusikalstamø veikø teismasnepripaþino árodytomis ir iðteisino juos ið visø kaltini-mø. Generalinës prokuratûros pareikðtas apeliacinisskundas Apeliacinio teismo buvo atmestas.

Tai ir paskatino surengti minëtà seminarà-diskusijà.Jo metu ir iðryðkëjo svarbiausios problemos, susijusiossu agentø-smogikø veiklos tyrimu ir partizaninio karovertinimu.

AKIVAIZDU, BET NEÁRODOMA

Viena pagrindiniø problemø kilo dël to, kad kaltini-mas buvo grindþiamas archyviniais dokumentais, o apiejuos Vilniaus apygardos teismas 2002 m. birþelio 4 d.nuosprendyje pasisakë taip:

Kaltinimas visiems teisiamiesiems yra grindþiamaspagrindinai raðtais, raðtø kopijomis, daugumoje nepa-siraðytais arba pasiraðytais kitø asmenø, uþslaptintø,slapyvardþiais ávardintø ðaltiniø agentûriniais prane-ðimais apie operacijas suimant ar suðaudant partiza-

7 Ibid., p. 225.8 Panaudojimas v tiomnuju reiðkia, kad þmogus, kuriuo pasinau-

dojama vykdant saugumo ar þvalgybos tarnybø operacijà, apie taineþino.

9 Juk ateis ta diena, dings jaunystë mana,Kà gi þmonës tada ðnekës?„Þigolo“, – jie kalbës man prie kapo duobës,O gyvenimas sau tekës. (vert. Antano Gailiaus)



Rudolfas Ottingas atostogauja Soèyje. 1953 08 10. LYA, f. K-1,ap. 49, b. 151, l. 117–9. Jono Vaitkaus fotoreprodukcija

nus, kuriuos priëmë ir suraðë kiti asmenys, arba jøkopijomis, kurias tvirtino dar kiti asmenys, operacijødalyvius, agentus-smogikus, ávardijant slapyvardþiaisarba vardais.

Kolegija laiko, kad tokiais archyviniais raðtais, pra-neðimais, raðtø kopijomis, kuriuose nurodytø duo-menø tikrumo negalima patikrinti, sprendþiant bau-dþiamosios atsakomybës klausimà galima remtis tiek,kiek juose nurodyti faktai árodant konkretaus teisia-mojo veiksmus pasitvirtina kitais duomenimis: teisia-møjø, nukentëjusiøjø, liudytojø parodymais ar kt.

Kur yra dokumentø originalai? Panaðu, kad Rusijo-je – FSB archyve, á kurá Lietuvos pareigûnø tikrai nie-kas neáleis. Taigi originalø nëra, o kopijos netinka, jeigujose esanèiø duomenø negalima patikrinti. Taèiau kaipjuos tikrinti? Kaip rasti liudytojø ar juo labiau – daik-tiniø árodymø? Agentø-smogikø operacijos vykdavo visið-kai slaptai. Niekas jø nematydavo ir negirdëdavo. Beto, nemaþa dalis tuo metu gyvenusiø þmoniø yra miræarba turi atminties sutrikimø. Apie lavonus, ginklusar ðovinius nëra ko ir kalbëti.

Tiesa, Viater ir Kregþdës atveju pavyko surasti poràliudytojø. Tuo ir aiðkinama ta aplinkybë, kad minëtiasmenys buvo pripaþinti padaræ nusikalstamas veikas,o kiti kaltinamieji – iðteisinti. Taèiau liudytojai galëjopapasakoti tik apie konkreèius Viater ir Kregþdës veiks-mus: kad jie tam suriðo rankas, anà primuðë, treèià ið-sivedë ið namø ir suðaudë ir pan. Svarbiausias aplinky-bes – tai, kad kaltinamieji buvo agentai-smogikai, turëjoslapyvardþius ir vykdë LSSR MGB nurodymus – teis-mui teko nustatyti pagal tas paèias dokumentø kopi-jas. Dviprasmiðka teismo pozicija archyviniø dokumentøatþvilgiu ar ne – spræskite patys. Apeliaciniam teismuitaip neatrodë.

Painiava kilo ir dël agentûriniø slapyvardþiø. Ávairioseataskaitose apie agentø-smogikø operacijas pavardësnebuvo nurodomos – tik slapyvardþiai arba kartais var-dai. Todël priskirti slapyvardá konkreèiam kaltinama-jam galima tik remiantis kitais archyviniais dokumen-tais. Ðtai èia ir prasidëjo sunkumai. Iðkilo klausimas,kiek galëjo bûti agentø vienodais slapyvardþiais, jeiguapskritai tokia situacija buvo ámanoma. Viename agentøregistracijos þurnale teismui pavyko rasti net tris„Þvaigþdes“, taèiau nebuvo atsiþvelgta á tai, kad pagalto paties þurnalo duomenis tik kaltinamasis Lapinskasbuvo uþverbuotas LSSR KGB 4-osios valdybos, vadova-vusios „centrinei“ agentø-smogikø specialiajai grupei.

Girti reikëtø gynëjus. Tai jiems pavyko sukelti teis-mui daugybæ abejoniø ir, atrodo, tvirtus tarsi gelþbetonioblokas kaltinimus paversti betono tyre. Bemaþ pavykoátikinti teismà, kad sovietinëse represinëse struktûrosetvyrojo netvarka, visi raðë ir registravo kà norëjo, norsnieko tiksliai neþinojo. Peikti tektø kaltintojus, kurie

gal kiek per maþai dëmesio skyrë agentø-smogikø veik-los organizavimo klausimø ir sovietinës raðtvedybos tai-sykliø analizei.

Taèiau visos ðios problemos yra techninio pobûdþioir ne tokios svarbios. Neretai daug svarbiau yra ne tai,kà teismas pasako apie konkretø nusikaltimà, o tai, kaip

jis vertina tam tikrus reiðkinius. Kaip tik taip atsitikoViater ir kitø byloje. Todël teismo pasisakymai parti-zanø karo klausimu kelia kur kas didesná rûpestá neguarchyviniø dokumentø vertinimas ar pats agentø-smo-gikø iðteisinimo faktas.

SUTRIKÆS TEISMAS

Ið nutarimo skirti B. Þukauskui areðtà matyti, kadjis saugumo darbuotojø nutarimu buvo areðtuotas kaipnusikaltëlis ir 1954 m. vasario 5 d. Pabaltijo karinësapygardos karinio tribunolo nuosprendþiu B. Þukaus-kas buvo nuteistas uþ buvimà gaujoje ir dalyvavimàvykdant teroristinius aktus – þudymà tarybiniø akty-vistø ir plëðimø vykdymà pagal RTFSR BK 581 „b“,588, 582 str. Nuteistas aukðèiausia bausme – suðaudant

BERNARDAS GAILIUS


ir nuosprendis buvo ávykdytas. B. Þukausko, kolegi-jos nuomone, nëra pagrindo laikyti nukentëjusiuojunuo genocido já suimant, nes jis buvo nuteistas teismonuosprendþiu atlikus tyrimà baudþiamojoje byloje.

Ðtai taip buvo pasakyta Vilniaus apygardos teismonuosprendyje. Ir jo formuluotës nëra nekaltos.

Visø pirma pabrëþkim, kad LR ástatymai pripaþástapartizanus teisëtos valdþios atstovais, LSSR MGB – nu-sikalstama organizacija, o sovietinius teismus – represi-jas vykdþiusiomis institucijomis.

Kita, dar svarbesnë problema yra ta, kad priëmus teis-mo pozicijà iðnyksta kaltinimo genocidu prasmë. Jeiguagentø-smogikø nusikaltimas tëra tas, kad jie kai ku-riuos partizanus nuþudydavo be tyrimo, tai èia veikiautarnybiniø ágaliojimø virðijimas ar paprasèiausias nu-þudymas. Prieðingai, jeigu genocidas yra10, tai já papras-tai vykdo ne viena institucija ir jis pasireiðkia ne tikþudymu. Ir visiðkai nesvarbu, kaip ðis nusikaltimasáforminamas: baudþiamosiomis bylomis ir teismø nuo-sprendþiais ar naikintinø asmenø sàraðais ir sunaiki-nimo aktais.

Taigi teismo sutrikimas akivaizdus. Negaliu èia paci-tuoti viso nuosprendþio ir nutarties, taèiau patikëkite:perskaièius dokumentus iki galo áspûdis stiprëja. Vienavertus, partizanai lyg ir teisëtai veikë ir buvo genocidoaukos, kita vertus, sovietinës struktûros veikë ne maþiauteisëtai, kai suimdavo ir teisdavo partizanus. Ir èia tu-rime gráþti á pradþià: per sutrikusá teismà – prie sutriku-sios visuomenës.

POSOVIETINËS VISUOMENËS PASLAPTYS

Teismas nëra deus ex machina. Teisëjai – tokie patLietuvos Respublikos pilieèiai, kaip ir mes visi. Jie gy-vena tarp mûsø, turi savo tëvus, gimines ir draugus,mokosi mokyklose ir universitetuose, skaito laikraðèiusir þiûri televizijà – trumpai tariant, juos taip pat ugdovisuomenë. Ir nors þmonija nuo seniausiø laikø atkakliaibando apakinti Temidæ, nuo savæs paèiø atsiriboti nepa-vyksta net labiausiai kvalifikuotiems teisininkams.

Straipsnio pradþioje pamëginau parodyti, kaip neadek-vaèiai Lietuvos visuomenë vertina partizaniná karà.Dabar pasistenkime suprasti, kodël taip yra.

Visø pirma, reikia atkreipti dëmesá á ðios visuomenësistorijà. Partizanai net kartu su ryðininkais ir rëmë-jais nesudarë didþiosios Lietuvos gyventojø dalies. Ir,nors laimëjæ karà jie bûtø tapæ átakinga visuomenës jëga,karà jie pralaimëjo. Vadinasi, buvo nuþudyti arba repre-suoti ir kûrë visuomenæ v otdalionnych rajonach SSSR.

O kas kûrë Lietuvos visuomenæ? Akivaizdu, kad, kal-bant ðiuolaikiniais terminais, elito funkcijas perëmëokupantø statytiniai ir aktyvûs kolaborantai. Tuo tar-pu didþiàjà visuomenës dalá sudarë tie, kurie dël vie-nokiø ar kitokiø prieþasèiø netapo nei partizanais, neiryðininkais, nei rëmëjais. Vieni gal tiesiog bijojo, kasvisiðkai suprantama, kiti nenorëjo rizikuoti, nes turë-jo ðeimà, treti manë, kad prieðintis ginklu neprotinga,pagaliau kai kuriems valstybës likimas buvo visiðkainesvarbus. Todël neaiðku, kiek ðiuolaikiniame poþiûryjeá partizanus esama paslëpto, kartais net neásisàmoninto,gëdos ir kaltës jausmo, perduodamo ið kartos á kartà.

Taèiau tai ne viskà paaiðkina. Gëda ar kaltë daþniau-siai skatina þmogø pirmai progai pasitaikius iðtaisytitai, kà jis laiko klaida. Todël buvo galima tikëtis, kadatgavus laisvæ minëti jausmai iðsiverð pagarbos partiza-nams banga. Taèiau taip neávyko. Nebuvo partizanøparado Gedimino prospekte, kurio metu dëkingi Lietu-vos þmonës bertø rezistentams po kojø gëles. Vadina-si, yra dar kaþkas.

ÁKAITØ VISUOMENË?

Daug kam yra tekæ girdëti apie Stokholmo sindromà11.Jeigu ne ið literatûros, tai bent jau ið daugybës filmø,kuriuose grobiami ákaitai, vyksta derybos ir á televizi-jos laidas kvieèiami psichologai, aiðkinantys, kaip pa-grobtieji jauèiasi vienu ar kitu metu. Svarbiausias ðiosindromo poþymis – regresyvus màstymas. Fizinës irsocialinës laisvës suvarþymas stipriai veikia psichikàir þmogus laipsniðkai tampa „dideliu vaiku“. Visø pir-ma jis iðgyvena emocinës priklausomybës bûsenà. Ákai-tas nustoja jaustis atsakingas uþ savo gyvenimà ir prade-da ieðkoti já reguliuojanèios iðorinës jëgos. Vaikams tokiajëga yra tëvai. Ákaitams ja paprastai tampa pagrobë-jai. Tad ir santykis su jais pradeda klostytis pagal vaikøsantykio su tëvais modelá. Todël, jau po iðlaisvinimo,buvæ ákaitai daþnai kalba tokiomis frazëmis, kaip: „Aðbuvau geras, nesiprieðinau, todël man net pavalgytileido“. Kaip tik dël ðio sunkiai suvokiamo ákaitø prisi-riðimo prie savo kankintojø Stokholmo sindromas ir yratoks populiarus.

Ar negali panaðus sindromas pasireikðti okupacijosmetu? Iðorinës sàlygos juk panaðios. Tiesa, laisvë ðiuoatveju suvarþoma kur kas maþiau. Taèiau Stokholmosindromas ákaitams pasireiðkia po keliø, keliolikos arkeliasdeðimties valandø, o Lietuvos okupacija trukopenkiasdeðimt metø. Be to, nors fizinë laisvë sàlyginainebuvo varþoma ir nereikëjo okupantø leidimo norint,pavyzdþiui, nueiti á tualetà, socialinis gyvenimas buvo

10 Galima diskutuoti dël to, ar apskritai Sovietø Sàjungos veiksmaipartizanø atþvilgiu atitiko genocido sampratà. Taip pat galima dis-kutuoti ir dël to, ar teisingai buvo kvalifikuotos agentø-smogikø veikos.

Taèiau teismas ðiø klausimø nekëlë.11 Þr. Ochberg, F. M., „The victim of terrorism: psychiatric consi-

derations“, in: Terrorism, 1978, Nr. 1, p. 147–168.



itin grieþtai reguliuojamas, visø pirma, minties ir þodþiolaisvë, veiklos ir gyvenamosios vietos pasirinkimas,pagaliau politinës teisës. Nesinori uþsiimti primityvio-mis spekuliacijomis, taèiau nejuèia perðasi iðvada, kadtikras ákaitas nuo sovietinës Lietuvos gyventojo skiriasimaþdaug taip, kaip maþas vaikas nuo paauglio. Pasta-rieji daþnai pyksta ant tëvø, retsykiais net smarkiaumaiðtauja, taèiau visiðkai patys uþ save atsakingi taippat nesijauèia.

Beje, emocinës priklausomybës nuo okupanto liekanospuikiai matyti ir dabar. Kà reiðkia vadinamoji „sovie-tinë nostalgija“ arba vokiðkasis jos variantas – „ostalgi-ja“? Juk ið esmës tai mintis, kad tie, kas „nesiðakojo“prieð sovietø valdþià, gyveno visai neblogai. Pirmiau-sia prisimenama tai, kad visi turëjo darbà, gaudavokelialapius á kurortus, atstovëjæ eilæ galëdavo bûti ra-mûs, kad turës butà, o labai atkakliai siekiant tiksloilgainiui ir automobilá buvo galima ásigyti. O ar ne pana-ðiai màsto ið namø pabëgæ paaugliai? Juk jie irgi pasi-ilgsta pinigø ið tëvelio piniginës, savo kambario ir uþgerus paþymius gauto motorolerio. Èia galima pasakytiir tai, kad tikri ákaitai atgavæ laisvæ kartais taip patilgisi pagrobëjø. Yra keletas jau legendomis virtusiø is-

torijø apie laiðkus ir siuntinius á kalëjimus. Keista, kadLietuvos gyventojai neraðo laiðkø Gorbaèiovui...

Prie ðios teorijos labai graþiai dera ir keistokas par-tizanø karo vertinimas. Jie „ðakojosi“, galvojo, kad yralabai „kieti“, todël gavo nuo tëvø „berþinës koðës“. Beto, per juos dar nukentëjo ir tie, kurie „nesiðakojo“. Pa-naðiai màsto ir kai kurie ákaitai, jeigu dalis jø nuspren-dþia pasiprieðinti pagrobëjams.

Kita vertus, ákaitø situacija ir okupacija ið esmës ski-riasi. Pagrobëjams paprastai nesvarbu, kà ákaitai gal-voja. Jie turi savø tikslø ir pagrobtuosius naudoja kaippriemonæ jiems pasiekti. Todël pagrobëjai ákaitams

duoda tik elementarius paliepimus arba nustato drau-dimus. Lietuvos sovietiniams „tëvams“ labai rûpëjookupuotøjø mintys. Kaip ir tikri tëvai, sovietai norëjouþauginti tam tikro tipo þmones. Todël sistemingai juos„auklëjo“.

SOVIETINIS AUKLËJIMO MENAS

Sovietinio auklëjimo ir propagandos metodai visiemsgerai þinomi. Tai ir meilës Leninui skiepijimas vaikødarþelyje, ir iðkrypæs pionieriðkas Pavliko Morozovo kul-tas, ir daugelio su siaubu prisimenamas marksizmo-leninizmo kursas universitete, ir kitos kokèios poveikiopriemonës. Ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad jos neturëjodidesnio poveikio. Tuomet ið propagandos buvo slaptaðaipomasi, dabar tai daroma atvirai, o tikrus komunistusgalima ant pirðtø suskaièiuoti. Vis dëlto tie prievartiniaiveiksmai turëjo daug gilesnæ prasmæ. Jie skiepijo apoli-tiðkumà ir, svarbiausia, abejingà paklusnumà, puikiaiiðreikðtà arkliavagio teiginyje ið „Velnio nuotakos“: „Vis-kà valdþia iðaiðkins“. Normaliam þmogui valstybës gy-venimas ir politika, komunistinë ar kitokia, nerûpëjo.Jis dirbo savo darbà, stovëjo eilëje prie mësos, vasaràpoilsiavo kurorte ar kapstësi kolektyvinio sodo sklype-lyje. Galbût dar kolekcionavo paðto þenklus, mëgavosisportu ar turizmu ir skaitë romanus.

„Antipartizaninë“ propaganda taip pat buvo dvisluoks-në, kaip gerëlesnis tualetinis popierius. Partizanai buvovadinami ávairiai: banditais, burþuaziniais nacionalis-tais, hitlerininkais, net þvërimis, ðunimis ir kitokiaisgyvûnais. Nusikratyti ðiø epitetø pasirodë ne taip jausunku. Ðiuo metu niekas, bent vieðai, partizanø taipnevadina. Taèiau tai buvo tik propagandos pavirðius.Giliau slëpësi átaigesnë mintis. Partizanai buvo tarsineklauþada brolis, á kurá baksnojama pirðtu, sakant:„Jeigu nori gerai gyventi, nebûk toks, kaip jis“.

Taèiau propaganda prieð partizanus turëjo ir vienàspecifiná bruoþà. Jeigu kitais atvejais buvo skiepijamasapolitiðkumas, tai partizanø karo poþiûriu buvo leidþia-mas ðioks toks politinis màstymas. Þinoma, tik „teisin-gas“. Mat partizanø karas nori nenori siejosi su sovie-tø valdþios iðtakomis, tad pagrindinis okupanto tikslasbuvo árodyti, kad nebuvo jokios okupacijos. Stribø bûriai,partiniø aktyvistø dalyvavimas kare, daugybë straips-niø, broðiûrø ir knygø turëjo átikinti Lietuvos gyvento-jus, kad ne sovietai, o jie patys kariavo su partizanais.Atseit vieni, paþangesnieji, palaikë miglotomis aplinky-bëmis atsiradusià sovietø valdþià, kiti norëjo kapitaliz-mo. Sovietø Sàjunga suvaidino tam tikrà vaidmená tiktodël, kad paþangieji praðë jos pagalbos. Lygiai taip patburþuaziniams nacionalistams padëjo hitlerinë Vokie-tija, o vëliau – Vakarø imperialistai. Paþangieji laimë-jo, nes jø pusëje buvo gëris ir teisingumas.

Galbût maþai kas nuoðirdþiai patikëjo panaðiais ple-

BERNARDAS GAILIUS

Rudolfas Ottingas þaidþia ðachmatais. LYA, f. K-1, ap. 49,b. 151, l. 119–18. Jono Vaitkaus fotoreprodukcija


palais, taèiau ðios rûðies propaganda paliko itin giliuspëdsakus Lietuvos visuomenëje. Sovietams pavyko ápirð-ti mintá, kad partizaniná karà galima vertinti kaip po-litinio pobûdþio konfliktà tarp naujos valdþios ðalininkøir jos prieðininkø. Tokiu atveju partizanø nuþudytusasmenis galima laikyti ne kolaborantais, o þmonëmis,nukentëjusiais dël politiniø ásitikinimø.

Toká poveiká stiprino ir asmeninë patirtis. Lietuvojeyra nemaþai þmoniø, kuriø artimuosius nuþudë parti-zanai. Kaip þinia, þmogø sunku átikinti, kad jo tëvai arseneliai padarë kà nors bloga. Be to, bûta ir tikrai ne-kaltø aukø. Kai ginklai patenka á neatsakingø þmoniørankas, net kaimynø apsiþodþiavimas gali virsti þudy-nëmis. Taèiau su asmenine patirtimi galima susidoroti,bandant atsakyti á labai paprastus klausimus. Ar Jonasbûtø nuþudæs Petrà ne karo metu? Jei ne, tai kodël kilokaras? Kas kà lëmë: okupacija pasiprieðinimà ar atvirkð-èiai? Kas ið tikrøjø yra kaltas dël artimøjø mirties? Kodëldël èekø, lenkø, olandø, norvegø ar prancûzø þûties yrakaltinami naciai, o dël lietuviø – Lietuvos partizanai?Tik ðie klausimai daþnai per sunkûs, kad þmonës juossau iðkeltø. Be to, jie niekaip nesiderina su Stokholmosindromo ir sovietinio auklëjimo suformuotu màstymu.Tëvai visada teisûs. Kaltas neklauþada brolis.

OKUPANTØ KERAI

Pokariu vadinamas karas, neklauþadomis broliaislaikomi partizanai, sutrikæs teismas, iðteisinti agentai-smogikai, paaugliðkø jausmø kupina visuomenë – visatai tiesioginis okupantø palikimas. Palikimas, kuriotikràjá mastà tik dabar pradedame suvokti ir ávertinti.

Vienas pavyzdþiø – vis atsinaujinanti diskusija apiekolaboravimo ir konformizmo panaðumus ir skirtumus12.Pastaruoju metu naujas „þodþiø mûðis“ uþvirë „Kultûrosbarø“ puslapiuose13. Diskusija rimta, nes ties tam tikrariba kolaboravimas ir konfomizmas taip supanaðëja, kadsunku (tik neaiðku ar verta) atskirti. Taèiau norëtøsipridurti, kad bent jau partizanø karo kontekste atrodoprasminga atskirti pasiprieðinimà nuo nesiprieðinimoir kovà uþ laisvæ nuo pasidavimo á nelaisvæ. Nors ir yratiesos teiginyje: „Dvilypë klasifikacija skatina [...] skirs-tyti á dvi grupes – smerkimo vertus niekðus ir ðlovësgaubiamus didvyrius“14, taèiau galima pabandyti pir-miausia atskirti didvyrius, paskui iðrankioti niekðus,paliekant tuos, kurie tik „ðiaip sau“.

Tokiu atveju turësime dvi nuomones: partizanø, vei-

kusiø pagal nuo senø laikø þinomà ðûká: „Geriau lais-viems mirti, negu pavergtiems gyventi!“, ir tà jau anais,bet daþniau ðiais, laikais pasigirstanèià mintá, kad gink-lu prieðintis – tuðèias jëgø ðvaistymas, geriau „uþkon-servuoti“ tautiná potencialà, saugoti tradicijas ir lauk-ti, kol okupantas pats iðsikvëps arba pasitaikys palankiproga iðsivaduoti. Kad ir kokia gudri atrodytø antrojinuomonë, daugelis aplinkybiø byloja pirmosios naudai.Juk kaip tik ji nuo vaikystës skiepijama kiekvienampadoriam þmogui. Nes tik ji ið tikrøjø reiðkia „metafizináapsisprendimà uþ gërá ar blogá, uþ Dievà arba prieð Já(daþniausiai iðkylantá apsisprendimo tarp Dievo ir „savæspaties“ pavidalu)“15. Tokia nuostata vertinga tuo, kadnepripaþásta dviprasmybës, ko negalima pasakyti apie

antràjà nuomonæ, daþnai maskuojanèià nedràsà arbaperdëtà susirûpinimà savo asmeniu. Juk ir KostasKubilinskas galvojo, kad tokiam iðkiliam poetui, kaipjis, kurio kûrybos Lietuvai taip reikia, nedera þûti miðke.Todël bûtina aiðkiai ir nedviprasmiðkai pasakyti: kol

12 Þr. Girnius, K., „Pasiprieðinimas, prisitaikymas, kolaboravimas“,in: Naujasis Þidinys-Aidai, 1996, Nr. 5, p. 268–279; Genocidas ir rezis-tencija, 2001, Nr. 1 (9); Nr. 2 (10).

13 Þr. Wittig-Marcinkevièiûtë, E., „Koks skirtumas tarp Nijolës Sa-dûnaitës ir Antano Snieèkaus?“, in: Kultûros barai, 2003, Nr. 10, p. 21–27; Klumbys, V., „Dar kartà apie kolaboravimà (ir konformizmà), arbaKoks gi skirtumas tarp Nijolës Sadûnaitës ir Antano Snieèkaus“, in:

Kultûros barai, 2004, Nr. 2, p. 21–25; Wittig-Marcinkevièiûtë, E., „Taikoks gi skirtumas tarp kolaboranto ir konformisto?“, in: Kultûros barai,2004, Nr. 4, p. 21–25.

14 Girnius, K., op. cit., p. 268.15 Adomënas, M., „Apie iðliekamàjà antikomunizmo reikðmæ“, in:

Naujasis Þidinys-Aidai, 2003, Nr. 11–12, p. 626.

Rudolfas Ottingas prieð veidrodá. LYA, f. K-1, ap. 49,b. 151, l. 119–13. Jono Vaitkaus fotoreprodukcija



vyko partizanø karas, okupantams prieðinosi partizanaiir su jais susijusios jëgos. Visi kiti nesiprieðino, nepai-sant to, kad gal ir nekolaboravo ar net telkë tautos jë-gas ateièiai.

Sakyti tai visø pirma turëtø valstybës valdþia, neskaip tik jai ði þmoniø nuostata naudingiausia. Juo dau-giau visuomenës nariø yra pasirengæ kritiniu atveju aið-kiai rinktis laisvæ, o ne vergovæ, juo stipresnë yra vals-tybë ir juo daugiau ji turi ðansø iðlikti. Todël skautiðkàjàtrejybæ – Dievà, Tëvynæ ir artimà, o ne „save paèius“ –pasirinkusius partizanus valstybës valdþia turëtø ro-dyti kaip sektinà pavyzdá. Visuomenæ turi pasiekti aið-kûs signalai, kad Sovietø Sàjunga buvo mûsø prieðas,partizanai – saviðkiai, o agentai-smogikai – iðdavikai,nepaisant to, kad vykdant genocidà jie gal ir nebendra-darbiavo, o uþ valstybinius nusikaltimus jø negalimanuteisti dël suëjusiø senaties terminø. Formuoti panaðiàpolitikà bandë Seimas, ávairiuose ástatymuose átvirtin-damas partizanø judëjimo kaip Tautos atstovybës irteisëtos Lietuvos valdþios statusà. Taèiau ir paèiam Sei-mui nepavyko iki galo ðios pozicijos iðlaikyti16, be to,teismui ar kitai institucijai nukrypstant nuo nedvipras-miðko partizanø karo vertinimo, susidaro áspûdis, kad

16 Èia turiu galvoje teisiø atkûrimo proceso problemas.17 Girnius, K., „Demokratija Lietuvoje“, in: Naujasis Þidinys-Aidai,

1997, Nr. 3–4, p. 133.

„propartizaniniai“ ástatymai yra landsbergistø ir bur-þuaznacionalfaðistø sàmokslo apraiðka. Taip þengiamasþingsnis atgal.

Ðio þingsnio taip pat neámanoma iðvengti, nes didþiojidalis valstybës veikëjø uþaugæ visuomenëje, kurioje ka-ras nelaikomas karu, okupantai – okupantais, draugai –draugais, o prieðai – prieðais. Ðia prasme sovietø pali-kimas tikrai primena magijà. Esame uþkerëti, þinome,kaip turëtume elgtis nebûdami uþkerëti, taèiau taip elg-tis negalime, nes esame uþkerëti.

Vis dëlto kerai anksèiau ar vëliau dingsta. Tai ávykstaarba atlikus magiðkà veiksmà, arba suëjus tam tikram,daþniausiai ilgam, terminui. Magiðko veiksmo, matyt,niekas nesitiki, taèiau bandymø nuspëti terminà bûta:„Deðimtmetis, jei ne karta, turi praeiti, kol sovietiniaimàstymo ir veiklos bûdai, daþnai siekiantys toliau, negusuvokia nuo jø kenèiantys, nunyks“17. Labai optimistið-kai pasakyta. Deðimtmetis jau senokai pasibaigë. Artikrai uþteks kartos?

BERNARDAS GAILIUS



ISTORINËS KRITIKOS KRITIKA

Mûsø istorinis santykis su tarpukario Lietuvos Respub-lika yra maþø maþiausiai keistas. Tiesa, 1990 m. skel-biant Nepriklausomybæ, dauguma politikø, istorikø irkt. suvokë 1918 m. paskelbtos, per penketà metø átvir-tintos ir 1940 m. sovietø prievarta sunaikintos valsty-bës atkûrimo svarbà, taèiau ir tada netrûko patyèiø apiekeliolika minuèiø Kovo 11-àjà galiojusià „autoritarinæ“1938 m. Konstitucijà, netilo murmesys, kad Sàjûdþiovadovams rûpi restauruoti prieðkario respublikos laikusir tvarkà. Taèiau juo ilgiau gyvename Antrosios respub-likos epochoje, juo kritiðkiau suvokiame ir netgi negaty-viau vertiname Pirmosios respublikos istorijà, – ypaèkai ji kuriuo nors aspektu atsiduria ðiandienos politiniødiskusijø centre, fone ar ðeðëlyje. Ir èia nëra ko stebëtis,mat ðiandien tarpukario Lietuvos reiðkiniai, procesai,ávykiai ar asmenys itin daþnai vertinami pagal politiniokorektiðkumo etalonus arba filtruojami per ðiuolaikiniøsocialiniø mokslø sàvokø tinklelá. Ðtai kalbant apie„Smetonos laikus“ ypaè madinga prieðprieðinti tautið-kumà (autoritarizmà) ir pilietiðkumà (demokratijà). EsàLietuvoje anuomet tautinës vertybës nusvërusios pilie-tines, todël ir autoritarinis reþimas nustelbæs demokra-tinës santvarkos daigus; ir tai neapsiëjæ be pasekmiøvalstybës vidinei tvirtybei (lëèiau vyko modernizacijosprocesai, nebûta pilietinës santalkos) ir iðoriniam atspa-rumui (þmoniø plaèiai neremiamam reþimui sunkiaupasiprieðinti prieðiðkø valstybiø spaudimui ar agresijai).Ði liberaliosios iðeivijos (Santara-Ðviesa, „Metmenys“,„Akiraèiai“) ir Vakarø istorikø suformuota1 Nepriklau-somybës laikø, ypaè Smetonos Lietuvos samprata il-gainiui iðpopuliarëjo ir ðiandien dominuoja mokslinëjeistoriografijoje2, Lietuvos intelektualø ir politikø isto-rinëje galvosenoje. Kartais tarpukario autoritarizmokritika pasitelkiama pozityviai pilietinei pozicijai ið-reikðti, – ðtai uþ narystæ NATO argumentuojanèiameesë tarpukariu (kaip ir dabar) esmiðkai pasigendama

NEÁVYKÆS ÞYGIS Á VILNIØ: 1939 M. RUGSËJIS

Nerijus Ðepetys

pilietinio sàmoningumo: „jeigu Lietuvoje, Latvijoje irEstijoje 1940 m. valdþioje bûtø visø pilieèiø demokratið-kai iðrinkti politikai, tai ðiø ðaliø aneksija nebûtø taiplengvai vykusi“3. Taèiau kur kas daþniau anø laikø reali-jos tiesiog savavaliðkai panaudojamos dabartinës politi-nës ar ideologinës kovos tikslams. Puikiausias pavyzdysèia ðiø metø vasará ásisiûbavusi gen. Povilo Plechavièiausapdovanojimo ir smerkimo istorija. „Uþ Prezidentà“skanduojantiems aktyvistams pagerbtojo generolo figûraregëjosi (þinoma, to garsiai nedeklaruojant) kaip kovossu seimokratija ir partiniu elitu simbolis: bûtent prieðIII Seimo ir parlamentarizmo apskritai pasëtà netvarkàvalstybëje ir uþ stiprià nepartinæ prezidento valdþià irstojo 1926 m. perversmo organizatoriai, savo vadu pasi-rinkæ Plechavièiø. Þinoma, ið paksininkø nëra ko tikëtisbrandþios istorinës sàmonës, taèiau Plechavièiaus apdo-vanojimo kritikø stovykloje (pradedant premjeru ir po-litikos apþvalgininkø bei politologø „klanu“, baigiantIstorijos instituto istorikais) istoriná tikslumà dar labiaunustelbë susirûpinimas demokratija, tautø draugysteir pilietine santarve. Esà Plechavièius, kaip perversmoiðkeltas diktatorius, ir ðiandien simbolizuojàs neapy-kantà demokratijai, jo vadovaujamos Vietinës Rinktinëskariai „susitepæ rankas“ Vilniaus kraðto lenkø krauju,todël generolo figûra ir tada, ir dabar tik skaldanti vi-suomenæ. Sukilus tokioms aistroms, niekam neberûpi,kad Plechavièius visà gyvenimà buvo karys, o ne politi-kas, ir pirmiausia nuoseklus valstybininkas4, o ne nacio-nalistinis „patriotas“ ar „antidemokratas“. Tiesà sakant,tokie pat nuoseklûs valstybininkai buvo ir vienintelisperversmui pasiprieðinimà organizuoti bandæs plk. Ka-zys Ðkirpa, ir tuometis premjeras Ðleþevièius, ir pervers-mo iðkeltas Smetona. Tiesiog tarpukario Lietuvoje (ir„elite“, ir „masëse“) apskritai daugiau bûta valstybiniomàstymo, nes ir pavojø Lietuvai bûta aiðkesniø ir di-desniø. Uþtat dabar net ir tarp paèiø pilietiðkai sàmonin-giausiø politikø ir visuomenininkø „demokratija“ –daþnai nelygstamai didesnë vertybë uþ (laisvà, nepri-

1 Sabaliunas, L., Lithuania in Crisis. Nationalism to Communism1939–1940, Bloomington, 1972; Mylliniemi, S., Die baltische Krise.1939–1941, Stuttgart, 1979.

2 Blomeier, V., Litauen in der Zwischenkriegszeit: Skizze eines Mo-dernisierungskonflikts, Münster, 1998.

3 Savukynas, B., „Bûti ar nebûti vertiems laisvës“, in: Naujasis Þidinys-Aidai, 2001, Nr. 5, p. 225.

4 Þr. Jegelevièius, S., „Dar kartà apie generolà Plechavièiø“, in:Naujasis Þidinys-Aidai, 2004, Nr. 3, p. 79–82.


NERIJUS ÐEPETYS

„Mûsø raitininkai traukia pro Vilniaus katedrà“.Þurnalo Karys virðelis. 1939, Nr. 53

klausomà) „valstybæ“. Ið èia ir nesusikalbëjimas su savovalstybës praeitimi.

Dar daugiau kritikos strëliø ðiandien paleidþiamatarpukario Lietuvos uþsienio politikos adresu. Ðiuo po-þiûriu netgi galima stebëti tam tikrà vadinamøjø kriti-nës stovyklos (daugiausia tyrëjai profesionalai, iðpa-þástantys demokratijos ir pilietiðkumo vertybes) irpatriotinës krypties (vienijamø ne iðsilavinimo ar profe-sijos, o tautiniø vertybiø) istorikø. Taikiniu paprastaitampa svarbiausias tarpukario Lietuvos uþsienio poli-tikos dëmuo – Vilniaus klausimas. Vieni kritikuojatarpukario politikos kertinio principo „Mes be Vilniausnenurimsim“ nepajudinamumà 1923–1938 m., dël kokonfliktas su Lenkija tapæs egzistenciniu5, Lietuvosorientacija neiðvengiamai tapusi prorusiðka (vienintelëVilniaus „gynëja“ SSRS) ir natûraliai susilaukusi ma-þiau uþtarëjø ið Vakarø demokratijø (Èeslovas Lauri-navièius); ir tai tapo rimtu kliuviniu sukurti veiksmingàtrijø Baltijos valstybiø sàjungà (Zenonas Butkus). Taiginebûtø Lietuva taip ásikabinusi Vilniaus, nebûtø jaireikëjæ lygiuotis á sovietus, nebûtø gal ir taip gëdingaiþlugusi. Tuo tarpu kiti, pratæsdami antismetoniðkà iðei-vijos istoriografijos linijà, aðtriai kritikuoja Lietuvos ka-pituliacijà 1938–1940 m. prieð visas didþiàsias kai-mynes: Lenkijà, Vokietijà, SSRS6. Be pasiprieðinimovalstybës ir jos garbës neiðsaugosi...

Ið tokios kritikos kartais gimsta moralas: ne „Vilniausprimatas“ buvo blogas, o tai, kad jo atsisakyta: ir 1938 m.kovà, nusilenkiant Lenkijos spaudimui, ir 1939 m. rug-sëjá, kai Lietuvai pasitaikë unikali proga paèiai atsiimtiVilniø. Ðitokios pozicijos pagrindinio ðulo Kazio Ðkirposkoncepcijoje (1939-aisiais tai buvo jo politinë programa,po karo – istoriografinë interpretacija7) Vokietijos–Len-kijos karo pradþioje Vilniaus kraðtas traktuojamas kaipraktas á Lietuvos valstybingumà (kas – vokieèiai, sovietaiar lietuviai tà raktà paims, tas ir lems Lietuvos likimà).Todël Lietuvos lemtingoji istorinë klaida buvusi ta, kadji 1939 m. rugsëjo pradþioje nesurengë þygio á lenkø ne-beginamà, o sovietø dar neuþimtà Vilniø. Taip buvæ ga-lima ir atsirevanðuoti lenkams uþ „Ýeligowskio maiðtà“,ir, sudarius sàjungà, ilgesniam laikui iðsaugoti Nepri-klausomybæ, iðvengti pokario sovietinës respublikosstatuso ir t. t. Pastebëtina, kad ðitaip buvo ar yra linkæsamprotauti ne tik patriotiðkai nusistatæ istorijos my-lëtojai8 ar dabartiniai „Vilnijos“ draugijos nariai, betir tikri demokratai. Antai legendinis disidentas ir po-puliarusis kultûrininkas savo „Autobiografijoje“ (1972–

1973) skelbia nuosprendá: „Jei tada Lietuvoje bûtø bu-vusi demokratinë santvarka, jei tada tauta bûtø buvusilaisva, tai niekas nebûtø jos galëjæs sulaikyti nuo þygioá Vilniø. Ir istorija jau pasmerkë ir amþinai smerks tuometu lëmusiø asmenø mûsø miesèioniðkà ir idiotiðkà

uþsienio politikà“9. Juozui Keliuoèiui po 30 metø antrinaprofesionalus istorikas, Liudas Truska, savo kritinëjetarpukario Lietuvos istorijos vizijoje sugebantis aprëpti/paaiðkinti ir tuometinæ prorusiðkà Lietuvos orientaci-jà ir jos kapituliantiðkumà: „Pagydyti [Lenkijos ir Vokie-tijos ultimatumø 1938–1939] suþalotà tautos dvasià,gràþinti pasitikëjimà savo jëgomis bûtø galëjæs 1939 m.rugsëjá þygis á Vilniø, á kurá Lietuva turëjo visas tei-ses...“10 „Kaip þmogaus gyvenime, taip ir tautos istorijojebûna momentø, kada vardan ðventø dalykø reikia per-þengti svyravimus, dvejones ir ryþtis, net jei tai susijæ su

5 Plg. ádomià interpretacijà: Kasparavièius, A., „Don Kichotas prieðPrometëjà. Tarpukario lietuviø–lenkø iracionalioji diplomatija“, in:Darbai ir dienos, 2002, t. 30, p. 49–71.

6 Þr. Ðepetys, N., „Ne trys ultimatumai“, in: Naujasis Þidinys-Aidai,2001, Nr. 5.

7 Ðkirpa, K., Lietuvos Nepriklausomybës sutemos (1938–1940). At-siminimai ir dokumentai, Chicago–Vilnius, 1996.

8 Jonaitis, B. [Jonas Balys], „Paskutinës Nepriklausomos Lietuvosdienos: kà pasakoja 1939–1940 metø dokumentai“, in: Naujoji viltis,1970, Nr. 1, p. 5–51.

9 Keliuotis, J., Mano autobiografija, Vilnius, 2004, p. 281.10 Truska, L., „Pasimokyti galima tik ið kritiðkai suvoktos istorijos“,

in: Kultûros barai, 2002, Nr. 2, p. 76.


rizika. [...] Neidami á Vilniø patys lietuviai troðko já gautiið Sovietø Sàjungos rankø.“11 Ko troðko, tà ir gavo, todëlTruska, dialektiðkai nuosekliai prosovietinës UP nelaikobuvus klaida: juk „tauta pasiekë savo didájá tikslà – at-gavo Vilniø“...

Ðiame istoriniame etiude kaip ir mëginama perþengtidabartiniø politiðkai nuspalvintø istoriografiniø pozicijø:„kritinio demokratizmo“, „karingojo patriotizmo“ ir „dia-lektinio prosovietizmo“ nubrëþtus istorinio klausimo –„neávykusio Vilniaus þygio“ – rëmus. Mano tezë: nesu-rengusi þygio á Vilniø 1939 m. rugsëjá Lietuva nenulëmë(neigiama prasme) savo likimo; þiûrint ir istoriðkai, irmoraliai, susilaikymas nuo Vilniaus atsiëmimo buvo gar-bingas þingsnis, rodæs Lietuvos politikø brandø valsty-biná màstymà. Nors tokios tezës árodyti ir neámanoma,galima pamëginti patikrinti jos istoriná átikinamumà,ádëmiau pasiþvalgius po mums rûpimus Vokietijos–Len-kijos karo pradþios ávykius ir jø istorinæ aplinkà.

DIPLOMATINIS KONTEKSTAS

Þvelgiant á 1939 m. vasaros Europos diplomatijosþemëlapá, sunku rasti valstybæ, nedalyvavusià kokiosenors derybose dël nepuolimo, savitarpio pagalbos, ne-utraliteto ar pan. sutarties pasiraðymo. Ðalys, kurios áaktyvià diplomatijà nesileido ir, pvz., pabrëþtinai laikësineutraliteto, bûdavo átraukiamos á derybas kaip jø ob-jektai. Antai Anglija, Prancûzija ir Sovietø SàjungaMaskvoje keletà mënesiø vieðai derëjosi dël bendrøgarantijø suteikimo Suomijai, Estijai, Latvijai Vokietijosagresijos (grësmës) prieð jas atveju. Nors neutralitetobesilaikiusios ðalys visaip prieðinosi bandymams „ga-rantuoti jø saugumà“, bet niekas jø neklausë. Tiesa,ðios (toliau Triðalës) derybos suþlugo, taèiau sëkmingiaudël Nepuolimo sutarties su sovietais derëjæsi vokieèiai1939 08 23 Molotovo–Ribbentropo pakto (toliau Pakto)slaptuoju protokolu tas paèias Suomijà, Estijà ir Lat-vijà pripaþino kaip iðimtinæ SSRS interesø sferà.

Kitaip nei ðiauriniø kaimyniø, Lietuvos, irgi dekla-ravusios neutralitetà, tarptautinë padëtis per 1939 m.vasaros derybas taip nepablogëjo, gal net stabilizavosi.Ðtai Didþioji Britanija Savitarpio pagalbos sutarties suLenkija (1939 09 25) priede pripaþino Lietuvà Lenkijossaugumo zona, o SSRS Pakto slaptajame protokole –Vokietijos interesø sfera. Taèiau ðiødviejø pripaþinimøsvoris buvo nevienodas. Pirma, britai lenkø veikimo lais-væ ribojo Lietuvos suverenumo nepaþeidimo sàlyga, osovietai vokieèiø teisiø á Lietuvà neribojo. Antra, nely-gus buvo jëgø santykis regione – britø aktyvumas,paradoksaliai tariant, tebuvo potencialus. Realiai padëti

lenkams Londone ir Paryþiuje buvo manoma galësianttik po Lenkijos karinio pralaimëjimo vokieèiams ir, il-gainiui, po Vokietijos iðsekimo pagal Pirmojo pasauliniokaro scenarijø. De facto tuomet regione prieð vienà„didþiàjà“ valstybæ Lenkijà stovëjo dvi iðties didþiosios –Vokietija ir SSRS, ir jø Paktas buvo didþiulis tarptau-tinës politikos lûþis. Dabar netgi rusø istorikai link-sta pripaþinti, kad Paktu buvo padëti pagrindai Vokie-tijos–SSRS sàjungai, – ir politinei, ir karinei12. Ir ðtai átokià besikurianèià sàjungà uþ akiø ið esmës buvoátraukta ir Lietuva, kurià Vokietija ir SSRS slaptuojuprotokolu numatë kaip Lenkijos klausimo sprendimobendrininkæ: ðalia Vokietijos ir SSRS interesø sferøLenkijos valstybei priklausanèiose teritorijose abi pusëspripaþino ir Lietuvos interesus Vilniaus kraðte. Tadbritai nesuteikë lenkams teisiø gvieðtis Lietuvos teri-torijø, o ðtai vokieèiai su sovietais analogiðkas Lietu-vos teises Lenkijos teritorijose pripaþino be iðlygø...Kokios tad apskritai buvo Lietuvos istorinës perspek-tyvos gresianèio Vokietijos–Lenkijos konflikto akivaiz-doje? Lietuva galëjo: 1) tapti Vokietijos auka ir taip susi-laukti britø–lenkø paramos (viltis atgauti eventualiaiprarasimà laisvæ Vakarø sàjungininkiø pergalës atve-ju); 2) stoti á Vokietijos pusæ, atgaudama/atsiimdamaVilniø, – tuomet prieðingo bloko ðaliø akyse ji bûtø ta-pusi ðalies agresorës maþesniàja sàjungininke; 3) nie-ko nedaryti, iðlaikydama grieþtà neutralitetà, ir tikë-damasi konflikto lokalizavimo ir greitos taikos. Ketvirtoshipotetinës galimybës – Lietuvos ásijungimo á Lenkijossàjungininkiø gretas – dël tuometinio Lenkijos silpnumo,akivaizdaus visiems, iðskyrus paèius lenkus – nevertanë minëti.

Maþiausiai rizikinga valstybingumo iðlaikymo poþiû-riu buvo iðlaikyti esamà politikos kursà. Taip Lietuvair padarë. Tad galima klausti: kiek tikëtina ir perspekty-vi buvo antroji galimybë, kurià Lietuva bûtø pasirinkusi,jei bûtø paklausiusi vokieèiø raginimø rugsëjo pirmojepusëje surengti þygá á Vilniø? Ðá klausimà prasminga ið-skaidyti ir istoriðkai sukonkretinti: 1) kada ir kodël ra-dosi vokieèiø siûlymai lietuviams atsiimti Vilniø; 2) ko-dël Lietuva, ilgai tokios progos laukusi, tokiø raginimøneklausë; 3) kas – vokieèiai, lietuviai, sovietai – labiau-siai kalti, kad Vilniø (o po devyniø mënesiø – ir Lietu-và) rugsëjo 19 d. uþëmë Raudonoji Armija (toliau RA)?

KODËL VOKIEÈIAI SPAUDË LIETUVÀÞYGIUOTI Á VILNIØ?

Dar 1939 m. rugpjûèio 24 d. Klaipëdos kraðto laikrað-tis Memelwacht atkreipë dëmesá á Pakto ásigaliojimo

11 Truska, L., „Kas traukë á Rusijos glëbá. Geopolitinë Lietuvos orien-tacija 1918–1940 metais“, in: Darbai ir dienos, 2002, t. 30, p. 43.

12 Þr. Sluè, S., „Sovetsko-germanskije otnoðenija v sentjabre-dekabre1939 goda i vopros i vstupleniji SSSR v Vtoruju mirovuju vojnu“, in:

Oteèestvennaja istorija, 2000, Nr. 5, s. 47–58; Nr. 6, s. 10–27; Nadþafov,Dþ., „Naèalo vtoroj mirovoj vojny: O motivach stalinskovo rukovodstvapri zakliuèenija pakta Molotova–Ribbentropa“, in: Vojna i politika, otv.red. A. Èubarjan, G. Gorodeckij, Moskva, 2000, s. 85–105.

NEÁVYKÆS ÞYGIS Á VILNIØ: 1939 RUGSËJIS


NERIJUS ÐEPETYS

Lietuvai suteikiamà unikalià progà atsiimti Vilniø13.Nuosekliausio alternatyvaus Lietuvos raidos modelioðalininko Kazio Ðkirpos ásitikinimu, ðia proga Lietu-va nenorëjo ar nesugebëjo pasinaudoti, ir taip virto„paprasta mainø preke, svetimøjø politikos objektu,vietoj to, kad galëjo pasidaryti politikos subjektu, galnet rusø–vokieèiø derybø partneriu, jei mûsø poli-tika bûtø buvusi aktyvi, o ne slapsèiusis po neitralitetofigos lapeliu“14. Taèiau prisimintina, kad tokia proganenukrito Lietuvai ið dangaus – jà jai suteikë 1939 09 01Vokietijos agresija prieð Lenkijà, po tiek laiko tapusiEuropos ir netgi Pasaulinio karo preliudu. Berlynas, one Kaunas, anomis dienomis ir buvo pagrindinis minèiø,kad Lietuvai reikia surengti kariná þygá á Vilniø, ðalti-nis. Kodël?

Perþvelgus „Vokietijos spaudimo Lietuvai uþimti Vil-niø“15 istorijà, pirmiausia krenta á akis ávairiø vokieèiøpareigûnø siûlymø nekonkretumas, neformalumas ir„jø“ kalibro skirtumai (netiesioginës uþuominos, pro-vokaciniai zondavimai, konfidencialûs paskatinimai,nekantrûs raginimai). Po Pakto pagrindinis vokieèiøinteresas buvo suteikti lietuviams informacijà, kad jøpretenzijos á istorinæ sostinæ – nepamirðtos. Pavyzdþiui,rugpjûèio 30 d. Vokietijos URM sekretorius Ernstas vonWeizsäckeris instruktavo pasiuntiná Kaune Erichà Zech-linà tiesiogiai patikinti Lietuvos pareigûnus, kad „teri-toriniø pertvarkymø tarp Vokietijos ir Lenkijos atvejutikrai bus paisoma etwaige Lietuvos pretenzijø á Vil-niaus kraðtà“. Tai nebuvo raginimas Lietuvai imtis ko-kiø nors þygiø; tiesiog savos interesø sferos valstybëbuvo supaþindinta su jos perspektyvomis pradedamojekurti „naujojoje tvarkoje“. Þinoma, neoficialiu lygiu bûtair kur kas konkretesniø uþuominø apie eventualius Lie-tuvos veiksmus. Ðtai dar rugpjûèio 25 d. Maskvoje Lie-tuvos atstovui Natkevièiui vokieèiø diplomatas Wernerisvon Tippelskirchas privataus pokalbio metu atviraisamprotavo apie Pakto naudà Lietuvai – „jums atëjometas suvesti su Lenkija sàskaitas... Nemanau, kad to-kia tauta kaip lietuviai atsisakys gauti savo sostinæ“16.Nepaisant to, net ir prasidëjus karui, bent iki rugsëjo3–4 d., Vokietija iðliko veikiausiai suinteresuota, kadLietuva laikytøsi uþsibrëþtojo statuso ir netaptø karoveiksmø arena. Suinteresuota ne tik dël to, kad á avan-tiûriðkà þygá á Vilniø pasileidusià Lietuvà paskui tektøginti nuo lenkø kontrsmûgiø, – tiesiog karas su LenkijaHitlerio buvo sumanytas kaip lokalus, ir jam maksi-maliai palengvinti, pagreitinti bei lokalizuoti ir buvo

skirtas Paktas. Taèiau kai ðis sumanymas nepavykoir Vokietija atsidûrë karo su Vakarø valstybëmis padë-tyje, nuspræsta pamëginti iðnaudoti kità lauktàjá jo pri-valumà Vokietijai: átraukti á karà su Lenkija Sovietijà.Tai turëjo arba atðaldyti Vakarø valstybiø norus ka-riauti uþ Lenkijà, arba „parûpinti“ ðiam karui ir kitàkaltininkà, kuris susilauktø analogiðkos Vakarø reak-cijos. Todël rugsëjo 3 d. 11 val. Vokietijai gavus ultima-tumà ið Didþiosios Britanijos, o 17 val. – ið Prancûzi-jos, jau 18 val. 50 min. á Maskvà buvo iðsiøsta ypaè skubicitissime! Ribbentropo telegrama asmeniðkai ambasado-riui, nurodanti jam nedelsiant susitikti su Molotovu irpraneðti: Lenkijos armija per keletà savaièiø bûsiantivisiðkai sutriuðkinta. Tëra vienas keblumas – Vërmach-tas negalësiàs sustoti prie sutartosios demarkacinëslinijos, bet turësiàs toliau persekioti lenkø kariniusdalinius. Taèiau jei RA „nustatytu“ laiku áþengtø á þino-mas Rytø Lenkijos sritis, „tai ne tik reikðtø palengvini-mà mums, bet ir atitiktø Maskvos susitarimus [Paktàir protokolà, – N. Ð.] ir sovietø interesus“17.

Þinoma, Berlyno þaidimas buvo pernelyg tiesmukas,idant galëtø pasiekti tikslà. Juolab kad sovietai dar iðTriðaliø derybø laikotarpio tvirtai þinojo, kad RA áþen-gimas á Rytø Lenkijà Vokietijos–Lenkijos karo atvejuParyþiuje ir Londone nesulauktø Vokietijos pageidau-jamo atgarsio (Anglijos garantijos Lenkijai galiojo tikVokietijos agresijos atveju). Sovietai niekuo nerizika-vo, tad dabar, su Pakto pagalba pasiekus pirminá tikslà –visuotinio karo padëtá Europoje – buvo galima „pastatyti“vokieèius á savo vietà: rugsëjo 5 d. atsakyme18 sovieti-në vyriausybë pareiðkë mananti, jog intervencijos me-tas dar neatëjo, nes perdëta skuba „galëtø paskatintiprieðus susitelkti“, o laikinas interesø sferø ribos per-þengimas neturëtø sukliudyti ávykdyti sutartà planà.Nepaisant akivaizdþios sovietø demagogijos (kaip darlabiau „prieðai galëjo susitelkti“?), rugsëjo 8 d. Schu-lenburgui vël buvo nurodyta pasiteirauti Molotovo, ar„SSRS intervencijos metas dar neatëjo?“ Kitos dienospopietæ á Berlynà buvo perduotas Molotovo paþadas, kadsovietai pradës karinius veiksmus per keletà dienø.

Tà paèià rugsëjo 9 d. Vokietijos URM gavo Ribbentropotelefonogramà ágalioti Vokietijos diplomatus Kaunepradëti „paskatinimus“ Vilniaus klausimu su kariuo-menës vadu ir palankiai nusiteikusiais ministrais19. Tai,þinoma, nereiðkia, kad Reichas Lietuvà, kaip ir SSRS,norëjo átraukti á karà su Lenkija ir taip pasidalyti atsa-komybe uþ já prieð Vakarø valstybes. Juolab kad jau

13 Cit. ið: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1884, l. 164.14 Paskaitos, skaitytos 1940 m. gruodþio 22 d. Berlyne LAF iniciato-

riams, santrauka, in: MAB, RS, f. 29–1287/1, l. 16.15 Plg. tokio pavadinimo skyrelá in: Crowe, D., The Baltic States

and the Great Powers. Foreign Relations 1938–1940, Boulder, 1993,p. 84–88.

16 LCVA f. 373, ap. 7, b. 2149, l. 26.

17 Die Beziehungen zwischen Deutschland und der Sowjetunion1939–1941. Dokumenten des Auswärtigen Amtes, Hrsg. von A. Seidl,Tübingen, 1949, [Dok.] Nr. 62. Toliau Seidl…

18 Ibid., Nr. 6319 Akten zur deutschen auswärtigen Politik. 1918–1945, Serie D,

Bd. VIII, Nr. 36. Toliau ADAP...


prieð keletà dienø ðiuo klausimu aktyvià veiklà Vokie-tijos URM koridoriuose iðvystë Lietuvos pasiuntinysÐkirpa, paþeisdamas visas savo vyriausybës instrukcijasir ignoruodamas oficialøjá Lietuvos politiná kursà. Pvz.,dar pirmomis karo dienomis Ðkirpa ápareigojo Lietu-vos karo ataðë Griniø surinkti Vokietijos GeneraliniameÐtabe þinias apie lenkø dalinius Vilniaus kraðte, o patsper atsargos maj. Tschunke uþmezgë kontaktà su slap-tuoju tarëju Peteriu Kleistu, siekdamas iðsiaiðkintiVokietijos pozicijà dël plaèios Lietuvos akcijos prieð Len-kijà Vilniaus kraðte (1920 m. Lietuvos–Sovietø Rusi-jos taikos sutarties ribose). Ðitaip susiklostë paradok-sali situacija. Viena vertus, Wilhelmstrasse spaudþiaZechlinà ir karo ataðë gen. Justà Kaune kuo greièiaureferuoti apie Lietuvos karinës ir politinës vadovybëspoþiûrá á Vilniaus klausimà, taigi abu diplomatai (pa-gal instrukcijà – privaèiai) rugsëjo 12–14 d. ákalbinëjaministrà pirmininkà gen. Èerniø, kraðto apsaugos mi-nistrà gen. Musteiká, kariuomenës vadà gen. Raðtikáapsispræsti pajudëti á Vilniø20. Kita vertus, Berlyne Kleis-tas atkalbinëja Ðkirpà atsisakyti plaèiø ar politiniø ak-cijø ir tik „maþu þygiu“ uþimti Vilniø, politiná sprendi-mà paliekant vëlesnëms konsultacijoms su Vokietija irSSRS. Kaip tokià situacijà paaiðkinti?

Pirma, prieð imdami raginti þygiuoti á Vilniø vokieèiaimanë egzistuojant platø tokio þygio idëjos palaikymàátakinguose Lietuvos, ypaè kariniuose, sluoksniuose.Tokio labiau klaidingo nei teisingo manymo kaltininkasveikiausiai buvo Ðkirpa, savo radikaliais ir dialektiðkaispareiðkimais aukðtiems vokieèiø pareigûnams sukûræsáspûdá, kad ðalia atsargios oficialios pozicijos Lietuvosvaldanèiuose sluoksniuose gyvuoja ir polinkis á avantiû-rizmà – atsiimti Rytø Lietuvà su sostine Vilniumi.

Antra, nors vokieèiai ið tiesø kurá laikà buvo suinte-resuoti Lietuvos þygiu á Vilniø, jie norëjo, kad tai bûtømaþa, 100% uþtikrinta karinë operacija be platesniopolitinio fono, ir kad ji atrodytø kaip paèios Lietuvos planoar stichiniø siekiø realizacija. Tai liudija ir pabrëþtinaiprivatus vokieèiø pastangø Kaune pobûdis, ir arði reak-cija á lietuviø iniciatyva diplomatiniuose sluoksniuosepasklidusià informacijà, esà Vokietija spaudþianti Lie-tuvà atsisakyti neutraliteto ir þygiuoti á Vilniø.

Treèia, tokiais raginimais (tai nelabai tinka vadinti„spaudimu“) vokieèiai nesiekë padaryti Lietuvos savopolitine ar karine sàjungininke su visomis ið to kylan-èiomis pasekmëmis, – tuo metu jai labai reikëjo kitossàjungininkës: SSRS. Bûtent su sovietø karo veiksmøpradþios problemomis pirmiausia ir sietini vokieèiø zon-daþai ir átikinëjimai Kaune Vilniaus operacijos klausimu.

Vokieèiams ir strategiðkai, ir ypaè politiðkai (dël pro-

tokolo) buvo nepatogu patiems okupuoti Vilniaus kraðtà,o sovietø pozicija jiems këlë daug rûpesèiø. Po minëtojorugsëjo 9 d. Molotovo paþado kità dienà Maskvoje susi-laukta „ðalto duðo“: Liaudies komisarø tarybos pirminin-kas Schulenburgui pareiðkë, kad:

1) Dël greito vokieèiø (sëkmingo) puolimo RA atsidû-rusi sunkioje padëtyje, ir jos kariniai pasirengimai daruþtruksiantys porà trejetà savaièiø, nors jau mobilizuo-ta 3 mln. (!) rezervistø.

2) Sovietø vyriausybë ketinanti RA intervencijà po-litiðkai motyvuoti tuo, kad SSRS jauèianti pareigà by-rant Lenkijos valstybei ateiti á pagalbà ukrainams irbaltarusiams, kuriems „kelianti grësmæ“ Vokietija.

3) Taèiau ðiems ketinimams uþkirtæs kelià Vokietijosþiniø agentûros praneðimas, kad karo veiksmai prie ry-tinës Vokietijos sienos nebesà bûtini ir kad ryðkëjantipaliaubø sudarymo perspektyva21.

Vokieèius turëjo ðokiruoti jau vien kiekybiniai sovietøpasirengimø mastai, juolab áspûdá turëjo padaryti SSRSrengimasis pasirodyti prieð visà pasaulá likimo valiaipaliktø broliø slavø gynëja nuo „agresorës“ Vokietijos.Taigi situacijoje, kai Vokietijos diplomatams teko ir de-mentuoti absurdiðkus bei iðlauþtus ið pirðto paliaubøsu Lenkija gandus, ir gromuluoti antivokiðkos SSRSásijungimo á karà motyvacijos prasmæ, Berlyne galbûtir galëjo atrodyti pageidautinas lokalus Lietuvos þygisá Vilniø, galëjæs uþkirsti kelià politinio vakuumo ðiojeRytø Lenkijos dalyje susiformavimui. Be to, taip bûtøsusidariusios sàlygos suteikti Lietuvai karinæ pagalbàir taip neskausmingai padaryti jà kariðkai priklausomànuo Reicho. Tai galëjo tapti ir politinio Vokietijos ásitvir-tinimo ðioje savo interesø sferos dalyje pradþia.

Taèiau kad ir dël kokiø prieþasèiø – sovietø pozici-jos dviprasmiðkumo, menamø lietuviø planø, savoagresyviø këslø – vokieèiai pritarë aktyviems Lietu-vos veiksmams Vilniaus kraðte, tai truko neilgai. Jaurugsëjo 14 d. apie pietus Kleistas buvo instruktuotasnutraukti visus pasikalbëjimus su lietuviais22, o poporos dienø Zechlinui buvo liepta nebesileisti nei pa-èiam, nei lietuviø kalbinamam á jokias spekuliacijasVilniaus klausimu. Kaþkas privertë naciø lyderius per-sigalvoti, bet vargu ar tai buvo lietuviø ásikibimas á savoneutralitetà ar rugsëjo 14 d. vakare Berlynà pasiekusiinformacija apie galutiná sovietø apsisprendimà perkelias dienas pradëti karo veiksmus. Gal tiesiog Hit-leriui su Ribbentropui, ápratusiems sutelkti dëmesá ávienà problemà, Lietuva su savo eventualiais ir sun-kiai kontroliuojamais kariniais þygiais tapo papildomubalastu sprendþiant Lenkijos klausimà. O kas gi nu-lëmë Lietuvos atsisakymà to, apie kà tiek buvo trimi-

20 Ibid., Nr. 58, 65; Raðtikis S., Kovose dël Lietuvos. Kario atsiminimai,d. I-II, Chicago, 1956, d. 1, p. 591–592; Musteikis, K., Prisiminimøfragmentai, London, 1970, p. 47–48.

21 Seidl, Nr. 70.22 ADAP, VIII, Nr. 57, iðn. 3.



NERIJUS ÐEPETYS

tuota beveik 20 metø ir Vyriausybës koridoriuose, irkareivinëse, ir ûkininkø sodybose, ir per patriotiniusrenginiuose, ir bohemos vakarëlius?

KODËL LIETUVA ATSISAKËÞYGIUOTI Á VILNIØ?

Kitaip nei Vokietijos siûlymai atsiimti Vilniø, Lietuvosreakcija á juos nekelia dideliø interpretaciniø problemø:iðskyrus Ðkirpà Berlyne, beveik visi Lietuvos valstybëspareigûnai visais bûdais demonstravo savo pasiryþimàlaikytis neutralumo, kurio kursas buvo darsyk patvirtin-tas Lietuvos vyriausybës rugsëjo 5 d. Nors paskiri lie-tuviø politikai daþnai prisimindavo „amþinàsias“ terito-rines ir politines Lietuvos aspiracijas Vilniaus kraðte,taèiau jø patenkinimà buvo linkstama atidëti vëlesniammetui, pokario taikos konferencijai. Paþiûrëkime, kaiptokia Lietuvos pozicija atrodë ið iðorës ir nedidelës dis-tancijos, suinteresuoto vokieèiø diplomato akimis. Rug-sëjo 24 d. pasiuntinio Zechlino raporte apie „politinæLietuvos plëtotæ nuo karo pradþios“ raðoma (paþodinisJ. Balio vertimas):

Pagrindiniai tokio lietuviø pasyvumo Vilniaus klau-simu motyvai buvo Didþiosios Britanijos ir Prancûzijosspaudimas ir baimë bûti átrauktai á karo padëtá suabiem tom vakarø pajëgom; tada bûtø prarasta ne tikprekiø rinka Anglijoje, bet ir daugiausia buvo bijomablogø Lietuvai pasekmiø karo pabaigoje, nes èia ap-skritai yra skaitomasi su galutiniu anglø-prancûzølaimëjimu prieð Vokietijà. Antra, smarkiai veikë neno-ras dël Vilniaus akcijos visiðkai patekti á vokieèiø ran-kas ir tuo bûdu nustoti nepriklausomybës. „Nepriklau-somybës netekimas, – sakë man kartà pavaduojantisuþsienio reikalø ministrà Bizauskas, – bûtø per daugaukðta kaina uþ Vilniaus sritá.“ Treèia prieþastis buvonepermatoma Sovietø Sàjungos laikysena.23

Anglø ir prancûzø spaudimo iðties bûta, apie já vokieèiaisuþinojo tiesiai ið gen. Raðtikio24. Londono ir Paryþiauspersergëjimus nesileisti á karines avantiûras á Kaunàtelegrafu perdavinëjo ir Lietuvos pasiuntiniai Petras Kli-mas ir Bronius Balutis25. Plataus atgarsio jau anuometKaune turëjo ir britø ambasadoriaus Prestono po rankaturëtoji karo Lietuvai (ðios agresijos prieð Lenkijà atveju)paskelbimo nota26. Taèiau ðiuo poþiûriu Lietuvos valdþiaikur kas svarbiau uþ iðoriná karo paskelbimo pavojø buvobendras ásitikinimas, kad Vokietija karo nelaimës ir po-karinæ tvarkà lemsianèios Vakarø valstybës bei JAV27.

Antroji Zechlino minima prieþastis buvo fundamen-talesnë. Lietuviams negalëjo nekelti átarimø vokieèiøkonfidencialûs siûlymai patiems apsispræsti þygiui á Vil-niø, privaèiai siûlant karinæ pagalbà. Tai tegalëjo reikðti,kad Berlyne nusistatyta tvarkyti ðaliø tarpusavio san-tykius ne draugiðkai, kaip tai ið esmës buvo iki pat karopradþios, o su politinës globos primetimo klasta. Taèiauir ðiuo poþiûriu svarbiausia buvo ne áþvelgtoji grësmë,o pirmapradis ásitikinimas, dël kurio prez. Smetona,bemaþ vieningai palaikomas vyriausybës, ir uþsibrëþëlaikytis neutralumo: ne nelygiavertës sàjungos ar avan-tiûriðka politika, o tik visiðkas nesikiðimas á karà galëjoiðsaugoti galimybæ Lietuvai likti nepriklausoma val-stybe. Su tokiu poþiûriu organiðkai buvo susijusi irmoralios politikos nuostata, kurios tarp Lietuvos neþy-giavimo á Vilniø prieþasèiø nepaminëjo Zechlinas, betá kurià atkreipë dëmesá lenkø karo ataðë Kaune Leo-nas Mitkiewiczius. Tai buvo nuostata laikytis vieðai (osusirûpinusiems lenkø diplomatams – ir privaèiai) duotoþodþio, jog Lietuva iðliks neutrali28. Nevalia smogti par-blokðtam kaimynui á nugarà, – toks garbës supratimasbuvo gal ir ne lemtinga, bet neabejotinai neáveikiamaþygio á Vilniø kliûtis prezidentui Smetonai, gen. Èerniui,gen. Raðtikiui ir gen. Musteikiui.

Tokia garbës samprata „demokratijos“ ir „pilietiðku-mo“ vertybes iðpaþástanèiam tyrinëtojui gali atrodyti„senamadiðka“, o nuosekliam praeities kritikui – ap-simestinë, pridengianti bailumà ir kapituliantiðkumà.Ið tokiø pozicijø traktuojant 1920 m. Vilniaus netektáir 1939 m. Klaipëdos praradimà kaip jaunos Lietuvosvisuomenës „moralinës sveikatos“ pairimo ðaknis, tvirti-nama, kad rugsëjo viduryje surengtas þygis á Vilniø bûtøbuvæs iðganingas moralinis vaistas, sustiprinæs visuo-menës atsparumà neiðvengiamai gresianèioms negan-doms29. Þinia, kerðtà uþ prieð 20 metø lenkø surengtàVilniaus uþëmimà arba „atoveiksmá“ á prieð metus lenkøsurengtà Teðino uþgrobimo operacijà per Sudetø krizæ(kaþin kokià kolektyvinæ) moralæ stiprinanèiu veiksmugali laikyti tik beviltiðkai susijaukusi pokomunistinësàmonë. Tad jei jau norima Lietuvos atsisakymà 1939 m.rugsëjá þygiuoti á Vilniø moralinëje plotmëje su kuo norspalyginti, tai palyginkime su SSRS tomis dienomis su-rengta „baltarusiø ir ukrainieèiø iðlaisvinimo“ operacija.Jei „laisvindama lenkø ponø prispaustus lietuvius“,Lietuva irgi bûtø surengusi Vilniaus operacijà, tai jine tik teisiðkai–formaliai, bet ir savo vidiniu nusistaty-mu bei iðoriniu ávaizdþiu bûtø susilyginusi su agreso-rëmis Vokietija ir Sovietija. Tai tikrai nebûtø sustiprinæ

27 Tai pastebëjo ir sovietø diplomatai, þr.: Polpredy soobðèajut.Sbornik dokumentov ob otnoðenii SSSR s Latviej, Litvoj i Estoniej (avg.1939 – avg. 1940 g.), Moskva, 1990, Nr. 9.

28 Plg. Mitkiewicz, L., Kauno atsiminimai (1938–1939), ið lenkø k.vertë R. Þepkaitë, Vilnius, 2002, p. 248–250, 287.

29 Plg. ðio straipsnio iðn. 11.

23 Jonaitis, B., op. cit., p. 20–21. Cituojamas dokumentas vokiðkuoserinkiniuose neskelbtas, saugomas Vokietijos URM archyve Vaðingtone(mic. 1058/424090-97).

24 ADAP, VIII, Nr. 58.25 LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2089, l. 3.26 Crowe, D., op. cit., p. 85, iðn. 4.


„moralinës tautos sveikatos“, prieðingai – maþai vals-tybei, tik neseniai iðkovojusiai ir apgynusiai laisvæ, taibûtø buvæs „vidinio moralinio lûþio“ pamatas. O ðtaiatsisakymas kerðyti lenkams ar pasielgti su jais taip,kaip jie panaðiomis sàlygomis pasielgë su Èekoslovakija,kaip tik galëjo leisti jaunai valstybei autentiðkai iðgy-venti absoliuèios moraliniø sprendimø vertës jausmà,ar net – jei bûtinai norime praeities dalykuose áþvelgtikà nors bjauraus – patirti tam tikrà moraliná pranaðu-mà prieð nuolat á garbæ apeliuojanèius, taèiau savo veiks-mais tam prieðtaraujanèius lenkus.

KODËL VILNIUS ATITEKO SOVIETAMS?

Minëtame raporte Zechlinas nurodë ir dar vienà Lie-tuvos pasyvumo Vilniaus klausimu prieþastá – sovietøkëslø nepermatomumà. Nors paèiø Lietuvos uþsieniopolitikos formuotojø apsisprendimà neþygiuoti á Vilniøveikiau lëmë minëtosios vidinës prieþastys,vieðai jam pagrásti buvo mosuojama ir „iðori-niu“ Rusijos faktoriumi: „Mëginimas spræstiVilniaus problemà karinëmis priemonëmis jo-kiu bûdu nesàs ámanomas (net jei bûtø ir pagei-daujamas dël vidiniø prieþasèiø!), nes nesàþinoma, kà á tai atsakytø Sovietø Rusija. Tokiubûdu Lietuvai nelikæ nieko kito, kaip laikytisgrieþto neutraliteto. Tokia prasme reikiaátikinti ir visuomenæ“, – tokio Vyriausybësatsiðaukimo dël susidariusios padëties projek-tà pasiûlë Lietuvos URM Politikos departa-mento direktorius Evaldas Turauskas valdþiosir visuomenës atstovø susitikimo metu rug-sëjo 18 d.30 Tokia pat negalëjimo „pulti iðde-gus akis á Vilniø“ prieþastis nurodoma ir slap-tame rugsëjo 13 d. Bizausko raðte Lietuvospasiuntiniams Europos sostinëse31, kurie buvoágalioti kaip ámanydami atsargiau aiðkintisrusø pozicijà visais aktualiaisiais karo (ir Vil-niaus) klausimais. Iðsiaiðkinti nieko konkre-taus nebepavyko – po keliø dienø RA ásiverþëá Rytø Lenkijà.

Taèiau jei sovietø pozicijos miglotumas irnebuvo pagrindinis lietuviø nenoro leistis áavantiûras ðaltinis, tai gal galëjo bûti atvirkð-èiai: gal paèiø sovietø apsisprendimui kartusu kitomis Rytø Lenkijos sritimis okupuoti irVilniaus kraðtà átakos turëjo Lietuvos pasi-ryþimas neþygiuoti? Tokiam klausimui esamapagrindo, ir pirmasis já pateikë ne kas kitas,o komisaras Molotovas. Rugsëjo 16 d., infor-

mavæs Schulenburgà apie pakitusià SSRS vyriausybëspozicijà intervencijos vieðo áforminimo klausimu, „pa-baigoje primygtinai teiravosi, kaip bûsià su Vilniumi.Sovietø vyriausybë nori bet kokiu atveju iðvengti susi-dûrimo su Lietuva, todël nori þinoti, ar dël Vilniaus kra-ðto su Lietuva kas nors esà sutarta, – ypaè dël to, kasuþims miestà“32.

Visai ámanoma, kad kol ryðkëjo karo kryptys bei tem-pai Lenkijoje ir padëtis Vakaruose, sovietams klau-simas, kas, kaip ir kada uþims Vilniø, kurá laikà nebu-vo politiðkai reikðmingas. Taèiau bent jau nuo rugsëjo9 d., kai buvo priimtas ir vokieèiams praneðtas spren-dimas netikëtai greito Vërmachto judëjimo á rytus irLenkijos pralaimëjimo sàlygomis paspartinti savo ka-riná ásikiðimà, Vilniaus klausimas sovietams tiesiognebegalëjo nerûpëti. Kariniai pasirengimai pulti Len-kijà prasidëjo gana anksti. Net ið skurdþiø posovieti-niams tyrinëtojams prieinamø archyviniø duomenø

30 LCVA, f. 377, ap. 10, b. 429, l. 2.31 Þr. Turauskas, E., Lietuvos Nepriklausomybës neten-

kant – ávykiai, Chicago, b. m., p. 65–67.32 Seidl, Nr. 74.


Lietuvos kariø pamaldos Auðros Vartuose 1939 10 28.Dail. L. Petravièius


NERIJUS ÐEPETYS

matyti, kad bent nuo rugsëjo 5 d. aktyviai rengtasismûgiui33, o 6 d. naktá vakarinës karinës apygardos gavogynybos komisaro ásakymà dël „Stambiø kariniø moky-mø“ (operatyvinis slaptos mobilizacijos pavadinimas;visiðkas pasirengimas pradëti karo veiksmus turëjo bûtipasiektas daugiausia per 10 dienø)34. Rugsëjo 9 d. buvoduoti ásakymai Baltarusijos ir Kijevo ypatingose kari-nëse apygardose „iki rugsëjo 11 d. pabaigos [baigti] slap-tà [daliniø] sutelkimà ir bûti pasirengus ryþtingampuolimui, siekiant þaibiðku smûgiu sutriuðkinti proti-vostojaðèije prieðo pajëgas“. Baltarusijos fronto 3-iosarmijos kovinë uþduotis buvo „atblokðti prieðininko pa-jëgas nuo Latvijos sienos, veikiant bendra Ðvenèioniøgeleþ. st. kryptimi. [...] Toliau orientuotis á Vilniaus uþë-mimà“. 11-oji armija taip pat turëjo talkinti uþimantVilniø35. Taèiau tà paèià dienà ásakymo, dar nespëtoperduoti adresatui, vykdymas buvo laikinai politiniaissumetimais atidëtas, – kol nekritusi Varðuva. (SSRSmotyvacija – „iðlaisvinti Vakarø baltarusius ir uk-rainieèius Lenkijos byrëjimo sàlygomis“, suprantama,ideologiðkai buvo parengta gerokai anksèiau36.) Taèiaurugsëjo 14 d. formaliai pataisytos direktyvos jau buvoperduotos adresatams, per tà laikà performuotiems áBaltarusijos ir Ukrainos frontus. Ðtai Baltarusijos frontouþduotis pagal koviná ásakymà Nr. 1 buvo „padëti su-kilusiems Baltarusijos ir Lenkijos darbininkams ir vals-tieèiams nusimesti dvarininkø ir kapitalistø jungà irneleisti uþgrobti Vakarø Baltarusijos teritorijos Vo-kietijai. Artimiausia fronto uþduotis – sunaikinti ir pa-imti á nelaisvæ Lenkijos ginkluotàsias pajëgas, veiki-anèias á rytus nuo Lietuvos sienos ir Gardino–Kobrinolinijos“37. Vienas pagrindiniø deðiniojo Baltarusijos fron-to sparno tikslø – atkirsti Vilniaus koridoriø nuo cent-riniø Lenkijos rajonø (Vilnius turëjo bûti baigtas sup-ti ið ðiaurës ir pietø iki 18 d. ir eventualiai paimtaskità dienà)...

Taigi kaip matome ið SSRS kariniø planø, baigtø reng-ti jau iki rugsëjo 9 d., o bendrais bruoþais suformuluotø,matyt, gerokai anksèiau, SSRS visiðkai nesiskaitë su

Lietuvos karinës akcijos Vilniaus kraðte galimybe. Na,o jei dël kokiø nors prieþasèiø (Vokietijos spaudimo, ar –kas visiðkai neátikëtina – slapto Lenkijos praðymo Lie-tuvos adresu) Vilniuje sovietai bûtø susidûræ su Lietuvoskariuomene, visiðkai tikëtina, kad bûtø iðsipildþiusiPozdniakovo retrospektyvi pranaðystë Turauskui, kadtokioje sumaiðtyje kas bûtø atskyræs, kur lenkø kareivis,kur lietuvis...38 Bet kuriuo atveju sovietai planavo uþimtiVilniø patys, ir jei Lenkijos puolimas buvo trumpamdël politiniø motyvø atidëtas, tai kariniø planø turinysnuo to nepakito. Istorija rodo, kad SSRS kariniai pla-nai apskritai menkai tepriklausydavo nuo iðoriniø kon-junktûros pokyèiø, – jei nenorëta jø keisti net ir Sovie-tø Sàjungà uþpuolus Vërmachtui, tai kà ir kalbëti apietokius keitimus maþos Lietuvos hipotetinio lokalausþygio atveju...

Tad kà gi tokiame kontekste turëtø reikðti cituota-sis „skubus“ Molotovo pasiteiravimas apie Vokietijosir Lietuvos planus dël Vilniaus uþëmimo? Juk Vokieti-jos atsakymas á toká pasiteiravimà, pasiekusá Berlynàjau 17 d. rytà, SSRS kariniø veiksmø nebegalëjo paveiktinet teoriðkai. Jei Vokietija ar Lietuva ir bûtø plana-vusios uþimti Vilniø, jos nebebûtø spëjusios aplenktijau pasirengusios pajudëti RA, – Lietuva net nebuvopradëjusi mobilizacijos, o Vokietijai skersai kelio stovëjoMozûrø pelkës. Þinoma, Molotovas buvo puikiai infor-muotas, kad nei Vokietija, nei Lietuva jokiø konkreèiøir aktualiø kariniø planø dël Vilniaus neturi. Taèiaunorëjosi juk komisarui oficialiai pademonstruoti, kaipskrupulingai SSRS laikosi susitarimø su Vokietija irkaip gerbia interesø sferø pasidalijimus: tokia ir tebu-vo pasiteiravimo dël Vilniaus uþëmimo prasmë. Tadbelieka konstatuoti, kad sovietai nepadarë nieko, kaspaskatintø Lietuvà ryþtis þygiui á Vilniø, patys Lietu-vos interesø atþvilgiu uþëmë pozicijà, nerodanèià jokiø1920 m. sutartøjø Lietuvos sienø respektavimo poþymiø,o SSRS kariniai pasirengimai rugsëjo pirmoje pusëjetik patvirtina, kad atsisakiusi þygio á Vilniø Lietuvapasielgë ne tik garbingai, bet ir iðmintingai.

33 Sluè, S., op. cit., Nr. 5, s. 50 ir iðn. 34.34 Meltiuchov, M., op. cit., s. 283–284 ir iðn.35 Ásakymo tekstas su 14 d. koviniø uþduoèiø terminø pataisomis

skelbtas in: Katyn’: plenniki neobjavlennoj vojny. Dokumenty, sost.N. Lebedeva i dr., Moskva, 1997, s. 59–63.

36 Plg. Lebedeva, N., „Èetviortyj razdel Pol’ðy i katynskaja trage-dija“, in: Drugaja vojna, Moskva, 1996, s. 244.

37 Meltiuchov, M., Sovetsko-pol’skije vojny. Voenno-politièeskojeprotivostojanije 1918–1939, Moskva, 2001, s. 289–290.

38 Turauskas, E., op. cit., p. 69.


ISTORIKAI, NEÞINANTYS NAUJAUSIØISTORIJOS TEORIJØ, VISADOS LIEKATIK PATRIOTAIS

Alvydas Nikþentaitis


Ar gali medikas, fizikas ar chemikas bûti patriotas?Manau, iðgirdæ toká klausimà, ið pradþiø susimàsty-tume – vargu ar kam nors ið mûsø pakaktø ryþto átoká klausimà atsakyti teigiamai, remiantis ðiø asme-nø profesine veikla. Nors toks klausimas „kietøjø“mokslø atstovø atþvilgiu atrodo nelogiðkas, taèiausvarstybos apie tai, kiek patriotiðkas vienas ar kitasistorikas, Lietuvoje girdëti daþnai. Þinoma, galimanekreipti á tokius pareiðkimus dëmesio, suvokiant, kadtokiuose vertinimuose atsispindi nesenos praeitiespalikimas, kai istorija buvo beveik sudedamoji ideolo-gijos dalis, ir ne vien Sovietø Sàjungoje. Tarpukario Lie-tuvoje istorijoje „buvo ieðkoma lietuviø, Lenkijoje –lenkø, Vokietijoje – vokieèiø istorijos“, kaip ir istoriniøargumentø egzistuojanèioms valstybës sienoms pa-grásti – istorija buvo naudojama ir teritorinëms pre-tenzijoms legitimuoti. Paprastai tik valdþios poreikiuspatenkinti sugebëdavæ istorikai galëjo pretenduoti átautinio ar tarybinio istoriko titulà.

Bûtume labai subjektyvûs, jei imtume tvirtinti, kadpatriotizmo paieðkos istorikø darbuose yra vien Lietuvosfenomenas. Visame pasaulyje nerimsta diskusijos apietai, kokia turi bûti Europos – atskiros ðalies – istorijaXXI a. Jas, ypaè Vidurio Europoje, nemaþai átakoja vosprieð 15 metø ávykusios permainos.

Sukrëtimus XX a. pabaigos Vidurio Europos visuo-menëse galime pagrástai lyginti su situacija VakarøEuropoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kaivalstybëms reikëjo ne tik atkurti savo ekonomikas beitransformuoti daugiau ar maþiau totalitarines bend-rijas á demokratines visuomenes, taèiau ir surasti san-tyká su nesena savo ðaliø praeitimi. Iðskyrus DidþiàjàBritanijà, nuoseklià antihitlerinës koalicijos naræ, ki-toms Vakarø Europos ðalims reikëjo iðsiaiðkinti savovisuomeniø nuostatas faðistuojanèiø savo ðaliø reþi-mø atþvilgiu (Italijos pavyzdys), laikysenà nacional-socialistinës Vokietijos okupacijos metais (Prancûzija),neutraliteto kainà (Ðveicarija). Santykiø su negarbin-

ga praeitimi schema buvo gana paprasta: nesigilinantá sudëtingo santykio su praeitimi paieðkos peripeti-jas, galima teigti, kad beveik visose ðalyse buvo suras-ti ir pasmerkti „tautos iðdavikai“ ir ant pjedestalø ið-kelti „tautos didvyriai“. Ðia tema Europoje prikurta irrimtø istorijø, ir anekdotø. Ilgà laikà austrams buvoaiðku, kad garsusis kompozitorius Wolfgangas Ama-deus Mozartas yra austras, o Adolfas Hitleris – vokie-tis. Ðiuolaikinës Vokietijos istorinë kultûra ið pirmoþvilgsnio irgi pilna paradoksø, antai „tautos didvyriais“ðioje ðalyje laikomi brolis ir sesuo Scholliai, Antrojo pa-saulinio karo metais Miuncheno universitete iðplatinæantinacionalsocialistinius atsiðaukimus ir uþ tai nu-þudyti. Ðios istorijos keistumas pasireiðkia visø pirmatuo, kad minëtas epizodas niekaip nepaveikë tolesnësVokietijos raidos, nepaisant to, jie uþima pakankamaigarbingà vietà ant ðiandienos vokieèiø istoriniø asme-nybiø pjedestalo.

Tautos didvyriø ir iðdavikø – santykio su nesena pra-eitimi paieðka plika akimi pastebima ir Lietuvoje. Ginèaidël 1941 m. birþelio sukilimo ir pagaliau dël generoloPovilo Plechavièiaus veiklos vertinimø sujaudino pla-èiàjà visuomenæ, istoriniø ávykiø vertinimo domenasiðslydo istorikams ið rankø, o pagrindiniais praeitiesvertintojais tapo politikai, atskiros visuomenës gru-pës. Atidþiau paþvelgus á Lietuvoje vykusiø istoriniøskandalø genezæ matyti, kad juos iðprovokavo ne isto-rikai, o tam tikrus politinius sprendimus priëmæ poli-tikai. Sunku pasakyti, ar tie sprendimai bûtø kitokie,jei juos bûtø inicijavusios atskirø istorikø grupës. Is-torikø nuomonës per ðias diskusijas iðsiskyrë. Komen-tuodama ðio teksto autoriaus, Èeslovo Laurinavièiaus,Antano Kulakausko ir kt. istorikø vertinimus, Genoci-do ir rezistencijos centro vadovë Dalia Kuodytë „Vals-tieèiø laikraðèiui“ pareiðkë prisiimanti asmeninæatsakomybæ uþ Plechavièiaus kandidatûros valsty-biniam apdovanojimui teikimà, kitas istorikas Sigi-tas Jegelevièius „Naujajame Þidinyje-Aiduose“ tokiam


ALVYDAS NIKÞENTAITIS

sprendimui prieðtaraujanèius istorikus kaltino pat-riotizmo stoka.

Visuotiniai debatai istorinës praeities tema Lietu-voje ir kitose Europos ðalyse kyla bandant integruotipraeities ávykius á dabarties istorinæ, daþnai ir politinækultûrà. Þiûrint á ðias diskusijas profesionalo akimis,

reikia konstatuoti, kad tokiø diskusijø pagrindas –ne istoriniø procesø, kuriuose dalyvavo Plechavièius,vertinimas, o istorinës kultûros, kaip tyrinëjimo objekto,nesuvokimas. Tai, kas tinka jauèiui, netaikytina Jupi-teriui – ðá per uþdarà istorikø diskusijà Plechavièiaustema pavartotà Egidijaus Aleksandravièiaus teiginá ten-ka dar kartà pakartoti, norint iðryðkinti skirtingus is-torijos ir istorinës kultûros vertinimo kriterijus.

Charakterizuojant Plechavièiø kaip istorinæ asme-nybæ, galima tik pakartoti visus jo apdovanojimo ðali-ninkø argumentus: 1) Plechavièius buvo tipingas XX a.I pusës lietuvis, nes jis tikrai (kaip ir visa Lietuvos irdaugelio to meto Europos ðaliø visuomeniø) nesupra-to ir nekentë demokratijos; 2) logiðki ir jo vadovauja-mos Vietinës rinktinës veiksmai Vilniaus kraðte: ku-ris tikras lietuvis patriotas Antrojo pasaulinio karometais galëjo mylëti lenkus? Galime pastebëti, kad tapati formulë taikytina ir atvirkðtine tvarka; 3) galimamanyti, kad Plechavièius buvo Lietuvos patriotas, jeisuvoksime patriotiðkumà taip, kaip jis buvo suvokia-mas XX a. I pusëje.

Taigi istoriðkai vertinant Plechavièiaus asmenybæ, joveiksmai yra suprantami, nes susiklosèius istorinëmsaplinkybëms jis veikë adekvaèiai. Dar reikëtø disku-

tuoti, ar jis tikrai buvo XX a. I pusës Lietuvos didvyris,taèiau jo jokiu bûdu negalima pavadinti nusikaltëliu.

Istorijos mokslas, norëdamas atlikti savo visuomeninæfunkcijà, nuolat keièiasi – ir ne tik metodø, taèiau ir tyri-nëjamø temø prasme. XIX a. – XX a. I pusëje domina-vusià politinæ istorijà XX a. viduryje pakeitë plaèiai su-

vokiama socialinë istorija, nuoXX a. pabaigos istoriniuosetyrimuose vis labiau pradedadominuoti atminties proble-matika, glaudþiai susijusi irsu istorine kultûra.

Jau seniai pastebëta, kadðalia grynosios, praeitá atku-rianèios istorijos egzistuoja iristorinë atmintis, pagal josneðiotojø grupes skirstoma áindividualià ir kolektyvinæ. Jøturiná kaip ir istorijoje sudaropraeitis. Individo ar net kolek-tyvo atmintis turi savybæ ið-trinti praeities ávykius, jeigujie nëra dirbtinai palaikomi irnetampa visos visuomenës arbent jos dalies atminties (darvadinamos kultûrine atminti-mi) dalimi. Norint, kad indivi-duali ar kolektyvinë atmintistaptø kultûrine, jà reikia „sak-ralizuoti“ – atskiri ávykiai, he-

rojai kultûrinëje atmintyje turi virsti simboliu (vertybe),priimtinu ne tada, bet dabar gyvenanèiai visuomenei.Taèiau vien to neuþtenka: dar bûtina demonstruoti savoiðtikimybæ tai vertybei manifestacijø ir kt. formomis,ji turi ágauti ir materialø pavidalà, nesvarbu, ar tai bûtøpaminklas, gatvës pavadinimas, ar tik valstybinis apdo-vanojimas tam tikras idëjas ákûnijanèiai istorinei as-menybei. Abstrahuojantis nuo konkretaus ávykio arherojaus, lengviau átikinti visuomenæ konkreèios idë-jos vertingumu. Plechavièiaus atveju didþiausias ne-pasitenkinimas kilo ne dël to, kad kritikuota konkre-èios asmenybës veikla, o dël to, kad tariamai kritiðkaibuvo paþvelgta á kovos uþ Lietuvos Nepriklausomybæ,kovos uþ laisvæ idëjà.

Nors kultûrinës atminties ir istorijos objektas yra taspats, taèiau praeitis atmintyje funkcionuoja kitaip neiistorijoje. Kitaip negu istorija, atmintis labai aiðkiai sie-jasi ne tik su praeitimi, taèiau ir su dabartimi, kitaisþodþiais ið praeities atsimenama tai, kas aktualu da-barèiai. Kultûrinë atmintis daþnai gali bûti ir savotiðkaskonkreèios, ðiandien gyvenanèios visuomenës atspindys.

Gerokai skiriasi atminties ir istorijos konstravimo ele-mentai. Istorinëje atmintyje dominuojanèios atmintiesfigûros yra konkretus ávykis, asmuo. Istorijoje dominuoja

Kazys Ðimonis. Praeities ateitis. 1920. ÈDM


procesai, o asmuo ar ávykis yra tam tikro istorinio reið-kinio liudytojai. Kitais þodþiais tariant, kas atmintyjeyra iðvada, istorijoje tëra medþiaga vienam ar kitamprocesui, reiðkiniui rekonstruoti. Pagaliau skiriasikultûrinës atminties turëtojo ir istoriko santykis su tuopaèiu objektu – praeitimi. Praeities ir istoriko santykisapsiriboja profesiniais ryðiais, o praeitis kultûrinësatminties neðiotojui yra jo identiteto dalis, jo savastis,kurià norëdamas iðsaugoti jis norom nenorom gina –taip pat ir nuo istorikø intervencijos.

Istorija ir atmintis turi ir kità bendrà savybæ, abi josyra rekonstruojamos. Jeigu istorijos atþvilgiu tai savai-me suprantama, tai, kalbant apie atmintá, ðá aspektàreiktø paaiðkinti.

Kultûrinæ atmintá tyrinëjantis mokslas pastebi, kadgrynosios atminties kaip tokios nëra. Atskiri istorinëjeatmintyje funkcionuojantys epizodai papildomi kitøkolektyvo nariø atsiminimais, netgi paèiø istorikø dar-bais. Kolektyvinë atmintis rekonstruojama pagal iðanksto sudëliotà schemà, t. y. ji papildoma tik tais fak-tais ar aiðkinimais, kurie atitinka ið anksto susidarytàschemà. Faktai, kurie á schemà netelpa, paprasèiausiaiatmetami. Toks subjektyvus kolektyvinës atminties kon-stravimo metodas tampa akivaizdus, kai susiduria skir-tingos, skirtingai tuos paèius ávykius prisimenanèiosatmintys. Tuomet ir ávyksta sprogimas, daþniausiai lydi-mas visuomeniniø diskusijø.

Kultûrinë atmintis bûdinga ne tik atskiroms visuo-menës grupëms, taèiau jà kuria arba, tiksliau, ið atskirøvisuomenës grupiø nusavina valstybës. Suprantant val-stybæ kaip valdomà þmoniø bendruomenæ, iðkyla visuo-menës ir kartu valstybës konsolidacijos poreikis. Siek-dama konsoliduoti visuomenæ ir átvirtinti savo valdþioslegitimumà, valstybë griebiasi atminties tematikos, pre-tenduojanèios valstybës vadovus, visà valstybës aparatàparodyti ne kaip visuomenæ valdanèius asmenis, o kaipsavuosius, kuriuos su valdomaisiais sieja ir bendra at-mintis. Valdþios ir visuomenës bendrumo jausmui ska-tinti naudojama kultûrinë atmintis daþnai chronolo-giðkai iðpleèiama – ji apima atitinkamai istoriðkaiinterpretuotà viso regiono istorijà, ypaè akcentuojantvieno ar kito reiðkinio genezæ. Tipingas ðiuolaikinësLietuvos valstybës apeliavimo á kultûrinæ atmintá pa-vyzdys – ðiandienës valstybës iðtakø vedimas ið Min-daugo valstybës, nors ðias valstybes, istoriðkai þiûrint,skiria didþiulë praraja.

Siekdama politiðkai instrumentalizuoti kultûrinæ at-mintá, valstybë formuoja istorinæ kultûrà, tiesiogiai re-guliuodama, kà visuomenë privalo prisiminti, o kàuþmirðti. Su valstybiðkai reguliuojama atmintimi susi-duriame kasdien: gatviø, skverø, tiltø ir t. t. pavadinimaimiestuose, paminklai, valstybinës ðventës ar valstybi-niai apdovanojimai nuolat mums sako, kas yra svarbu.Atmintis, tapusi istorinës kultûros dalimi, yra nuolat

aktualizuojama: neatsitiktinai griûvant senoms valsty-binëms struktûroms ir atsirandant naujoms, griaunamiseni paminklai ir statomi nauji, keièiami gatviø pavadi-nimai ir t. t.

Tokie veiksmai, nepriklausomai nuo to, ar jie vykdo-mi sàmoningai, ar spontaniðkai, turi tikslà remiantispraeitimi visuomenëje ir valstybëje átvirtinti poþiûrá ádabartá arba dabarèiai ir ateièiai svarbias vertybes. Kul-tûrinës atminties politikos ar istorinës kultûros teorijosdrauge tampa dabartá ir ateitá formuojanèiomis prie-monëmis, aiðkiai savo objekto prasme besiskirianèiomisnuo istorijos mokslo.

Formuojant istorinæ kultûrà kaip valstybës politinëskultûros dalá, þinoma, galima nekreipti dëmesio, kadkultûrinë atmintis orientuota á dabartá ir ateitá. Taèiautai reiðkia (tai rodo ir Lietuvos patirtis), kad ir ateityjekonfliktai dël atminties visuomenës viduje, kartais irtarpvalstybiniuose santykiuose yra neiðvengiami. Re-alybei, su kuria susiduriame ðiandien Lietuvoje, yrair alternatyva: vykdyti apgalvotà kultûrinës atmintiespolitikà, kuri prisidëtø prie visuotinai priimtinø demo-kratiniø vertybiø Lietuvos visuomenëje formavimo.Todël prieð priimant sprendimà dël atminties visai vi-suomenei primetimo, valstybinës institucijos privaloávertinti, kiek jø konkretus þingsnis prisidës formuo-jant pilietinæ visuomenæ, gerinant santykius su mûsøkaimynais ir t. t. Ávykis, asmenybë, pateikiami visuo-menei kaip sektini, nebûtinai turëtø bûti epochinësreikðmës: anksèiau pateiktas brolio ir sesers Scholliøpavyzdys Vokietijoje rodo, kad vienomis garbingiausiøasmenybiø gali tapti ir istorijos marginalai, savo laikuneturëjæ jokios átakos istoriniams procesams. Taèiau bû-tent tokiø pavyzdþiø pagrindu, beje, ir siekiama formuotimodernià visuomenæ, kuriai toli graþu nesvetimas irmodernaus patriotizmo jausmas. Lietuvos valstybës irvisuomenës demokratiðkumas, pilieèiø visuomenë,nepripaþástanti tautiniø ksenofobijø, ðiuolaikinës Lie-tuvos kertiniai pamatai, átvirtinti ir Lietuvos Respubli-kos Konstitucijoje (1 ir 25 straipsnis). Ðiø vertybiø integ-ravimas á modernios Lietuvos istorinæ kultûrà tikraineveda á konfliktà su patriotinëmis vertybëmis, veikiauprieðingai – siekia jas padaryti visuomenës kasdienybe.

Toká elgesá su kultûrine atmintimi ir istorine kultûragalima laikyti istorijos politizavimu, taèiau tokius tei-ginius galime prilyginti apgailestavimui, kad þmoguspats negali skraidyti ir yra priklausomas nuo technikos.Kultûrinë atmintis ir ávairios jos raiðkos formos yra neitin seniai atrastas reiðkinys, taèiau jau ðiandien aiðku,kad jà turëjo ir senosios civilizacijos, ji bûdinga ir mûsøvisuomenei. Reiðkiniai, kurie realiai egzistuoja, turi bûtitiriami, taèiau norint juos geriau paþinti, reikia turëti irinstrumentus – naujausias mokslo teorijas. Tuo tarpu is-torikas, nepaþástantis naujausiø istorijos teorijø, yra pa-smerktas likti tik apsamanojusiu XX a. pr. patriotu.

ISTORIKAI, NEÞINANTYS NAUJAUSIØ ISTORIJOS TEORIJØ, VISADOS LIEKA TIK PATRIOTAIS


NEKLAUÞADOS ISTORIKAI

Sigitas Jegelevièius


Apie istorikams „naudingas“ teorijas. Visaip yra. Vie-ni á jas giliau ánikæ. Kiti ðiek tiek pasiskaitæ. Dar kiti –tik ið kolegø pasakojimø ðio bei to prisiklausæ... Istorinëkultûra. Grynoji istorija. Istorinë atmintis. Kultûrinëatmintis. Kas gi panorës bûti „apsamanojusiais XX a.pradþios patriotais“? Ðiaip jau painokas Lietuvos istori-jos instituto direktoriaus Alvydo Nikþentaièio raðinys(teorizavimas susipina dar su ðiuo bei tuo...) neabejotinaituri didaktinës reikðmës ir politikams, ir istorikams,ir prie pastarøjø besiðliejantiesiems. Ypaè pamokomaspolitikams. Ir paèioje didaktikoje ar ne tik politika nere-tai atsveria teorijà. Kartais brukama tiesmukai, kartaisþaismingai ávyniota á teorijà... Taigi Ponas Direktorius,uþsibrëþæs tik geranoriðkai teoriðkai pamokyti istorikus,sàmoningai ar nesàmoningai lendanèius á politikà, beipolitikus, lendanèius á istorijà, pats sàmoningai/nesà-moningai ásivëlë á politikavimà, duodamas gana katego-riðkai skambanèiø politiniø pamokymø. Tikra demokra-tijos pamoka. Bent jau neiðvengta politiniø spekuliacijø.O jø buvimà rodytø jau pirmas raðinio sakinys: „Ar galimedikas, fizikas ar chemikas bûti patriotas?“ Nagi nerei-kia tyèia painioti pilieèiø profesinës veiklos su jø pilie-tiðkumo, patriotizmo jausmais. Kita vertus, Europa lygir nei teoriðkai, nei praktiðkai dar nëra pasmerkusi ðitojausmo. Kol kas ðiuo klausimu dar nëra kai kuriø itinmëgstamo politinio sprendimo. Tai kam ðitaip stengtis?Arba vël: kam reikëjo iðversti iðvirkðèiai mûsø raðiniopaskutiná sakiná? Primename já: „O gal kaþkas bandopademonstruoti savo antipatriotiðkumà (patriotu bûtivis dar nemadinga)?“ Èia netgi nëra sparnuotojo posakio:„kas gi galëtø paneigti galimybæ, kad...“ Ir nuorodø áPono Direktoriaus ar kitø istorikø asmená nëra. O PonasDirektorius pamatë tai, ko nëra: „kitas istorikas Sigi-tas Jegelevièius „Naujajame Þidinyje-Aiduose“ tokiamsprendimui prieðtaraujanèius istorikus kaltino patrio-tizmo stoka“. Sigitas Jegelevièius nëra nei prokuroras,nei teisëjas, kad imtøsi kà nors kaltinti. Juk nepaneig-site, kad dabar Lietuvoje apsiðaukti ar apðaukti patriotu(visai to nesiejant su praeities vertinimu) ið tiesø nema-dinga (ðvelniai tariant). Tad kaip galëtume suprasti arpaaiðkinti ðità Pono Direktoriaus akibrokðtà? Beliekapaklausti: kas gi galëtø paneigti galimybæ, kad tai nëramëginimas (galbût nesàmoningas) sukirðinti istorikus?

Dël kaþin ko pernelyg susijaudinæs, Ponas Direkto-rius savo raðinyje neiðvengë tam tikro nenuoseklumoar netgi painiavos. Anksèiau klausytojui/þiûrovui (laidø,kuriose diskutuota dël gen. Plechavièiaus apdovanoji-mo), o dabar skaitytojui taip ir neaiðku, kas sukëlë/tebe-kelia Pono Direktoriaus nepasitenkinimà/susierzinimà.tai vienas teiginys: „Plechavièiaus atveju didþiausiasnepasitenkinimas kilo ne dël to, kad kritikuota konk-reèios asmenybës veikla, o dël to, kad tariamai kritiðkaibuvo paþvelgta á kovos uþ Lietuvos Nepriklausomybæ,kovos uþ laisvæ idëjà“. Labai aiðku. Netgi turint mintyjeþodá tariamai. Trûksta tik patikslinimo: kieno nepasiten-kinimas – tø kitø ar Pono Direktoriaus? Kitas teiginys:„Istorinëje atmintyje dominuojanèios atminties figûrosyra konkretus ávykis, asmuo. Istorijoje dominuoja proce-sai, o asmuo ar ávykis yra tam tikro istorinio reiðkinioliudytojai“. Mûsø iðmanymu, procesas èia yra kova uþLietuvos nepriklausomybæ, kovos uþ laisvæ idëja. Ðitàatvirai deklaravome raðinyje apie gen. Povilà Plecha-vièiø. O generolas ir su juo susijæ ávykiai ðiame proceseyra to istorinio reiðkinio dalyviai ir liudytojai. Tai kurgièia yra nusiþengimas ar nesuvokimas, þiûrint „profe-sionalo akimis“? Ponas Direktorius, vertindamas viskylanèias diskusijas, mano, kad esama nesuvokimo.Manytume, kad tø diskusijø pagrindas vis dëlto yra is-toriniø procesø vertinimas, kuriame – pritariame PonuiDirektoriui – „atsispindi nesenos praeities palikimas“.O gal ir ateitis, á kurià norima nuvesti? Juk esama Lie-tuvoje þmoniø (gal net ir istorikø), be jokiø iðlygø pripa-þástanèiø Sovietø Sàjungà buvus vienà nuosekliausiøantinacinës koalicijos dalyviø, ir siekianèiø visus karometo procesus bei ávykius Lietuvoje vertinti tik ðituopoþiûriu. Taip Maskvos inspiruotø sovietiniø teroristøbei diversantø (tokios sàvokos buvo vartojamos karometo sovietiniø spectarnybø dokumentuose), taip patþvalgybos bûriø veikla tampa visaliaudiniu reikalu, „lie-tuviø liaudies siekiø“ iðraiðka. Lietuvos Valstybës poþiû-riu visa tai ruoðë dirvà Lietuvos reokupacijai ir anek-sijos tàsai, o koalicijos partneriams Vakaruose tie paskui„tarybiniais partizanais“ ávardyti bûriai ar grupës turëjone tiek karinës, kiek politinës reikðmës, nes demonstra-vo Lietuvos teritorijos sovietiðkumà. Lietuviø tautinis(nepriklausomybinis) antinacinis pasiprieðinimas ir jo


pogrindis, taip pat visos nesëkmingai pasibaigusiospastangos atstatyti Lietuvos valstybingumà – buvusinusikalstama antisovietinë veikla, nes nukreipta prieðvienà reikðmingiausiø karine prasme antinacinës koa-licijos dalyviø. Kitaip tuos procesus suvokiantys istorikaituri prisipaþinti klydæ ir kaþkà visuomeniðkai nusikals-tama darà su kultûrine atmintimi. Nesigilinsime á kaikuriø tos koalicijos dalyviø veiksmø ir Lietuvos valsty-bingumo problemø (ne ávykiø, bet procesø) vertinimà,nors kai kas siejasi ir su ðios dienos tema.

Gráþtant prie to, nuo ko viskas prasidëjo, t. y. prie gen.Plechavièiaus temos, bûtina pastebëti Pono Direktoriausapibendrinimà: „Taigi istoriðkai vertinant P. Plecha-vièiaus asmenybæ, jo veiksmai yra suprantami, kadangisusiklosèiusiomis aplinkybëmis jis ið tikro veikëadekvaèiai. Dar reikëtø diskutuoti, ar jis tikrai buvoXX a. I pusës didvyris, taèiau jo jokiu bûdu negalimabûtø pavadinti nusikaltëliu“. Graþu. Nemanëme ir dabarnesirengiame veltis á diskusijas, ar tikrai gen. Plecha-vièius buvo XX a. pirmos pusës didvyris. Tai mûsø ne-domina. Pakeliui tik priminsime vienà momentà: uþ ne-priklausomybës kovas 1923 m. jis buvo apdovanotas tuometu aukðèiausiu karininkø apdovanojimu – pirmosrûðies treèiojo laipsnio Vyties kryþiumi su kardais. Vy-

ties kryþius ir dabar tebëra aukðèiausias Lietuvos ap-dovanojimas, pirmiausia skirtas kariams, bet dabardaþniau teikiamas policininkams.

Anksèiau cituotuose Pono Direktoriaus þodþiuose no-rëtume pabrëþti pabaigà – gen. Plechavièiaus „jokiubûdu negalima bûtø pavadinti nusikaltëliu“. Nesiruoðia-me plaèiau komentuoti konferencijoje Varðuvoje kaþko-kio iðeivio ið Lietuvos Ryðardo Mackievièiaus vieðaimestø replikø apie didvyriu vadinamà „nusikaltëlá ge-nerolà“ Plechavièiø, kai apie apdovanojimà dar në ne-manyta. Kai kas ir Lietuvoje vasará per televizijà, t. y.vieðai, gen. Plechavièiø apibûdino kaip rankas krauju(lenkø?) susitepusá... Uþtat Pono Direktoriaus vieðaspripaþinimas gen. Plechavièiø nebuvus nusikaltëliu yralabai vertingas.

Apgailëtina tik tai, kad tokià iðvadà jis padarë po api-bendrinimo, kurá pavadino gen. Plechavièiaus apdo-vanojimo ðalininkø argumentø pakartojimu: „1) Ple-chavièius buvo tipingas XX a. I pusës lietuvis, nes jistikrai (kaip ir visa Lietuvos ir daugelio to meto Europosðaliø visuomeniø) nesuprato ir nekentë demokratijos;2) logiðki ir jo vadovaujamos Vietinës rinktinës veiks-mai Vilniaus kraðte: kuris tikras lietuvis patriotas Ant-rojo pasaulinio karo metais galëjo mylëti lenkus?“ Kam

Saulius Paukðtys. Senamiesèio vizijos. 1985. Fotografija

NEKLAUÞADOS ISTORIKAI


SIGITAS JEGELEVIÈIUS

ðitas farsas? Taip nemanëme, nemanome ir tikriausiainemanysime, nepaisant to, kad Ponas Direktoriusnorëtø (?) primesti toká poþiûrá. Jegelevièius nebuvo neigen. Plechavièiaus apdovanojimo prieðininkas, nei ða-lininkas, tik apskritai nesutiko su generolo juodinimu.Atrodo, kad ir p. LGGRTC direktorë Dalia Kuodytë ne-naudojo tokiø argumentø, nes irgi taip nemano. Linkætikëtis, kad taip nemano dauguma tø anoniminiø apdo-vanojimo ðalininkø.

Apskritai manytume, kad ðio raðinio esmë yra kita.Ið pradþiø, skaitydamas tekstà, bandþiau suvokti: taiPonas Direktorius uþ ar prieð istorinæ atmintá, kultûrinæatmintá, jø palaikymà, ugdymà ar eskalavimà. Tik kiek

vëliau pradëjau suvokti. Viena vertus, Ponà Direktoriølabai sujaudino tai, kad „istoriniø ávykiø vertinimo do-menas iðslydo istorikams ið rankø“. Ir tai já neramina.Ðiaip jau neturëèiau dël to nuomonës, jeigu ne tolesnisamprotavimai, rodantys siekius ar bent pageidavimus.Tai gal Ponà Direktoriø tenkintø padëtis panaði á tà,kuri Lietuvoje buvo prieð 20 ar daugiau metø? Kai isto-rikø vieninga „nuomonë“ buvo formuojama ið aukðèiauir ið anksto, kai ta „nuomonë“ turëdavusi tapti istorikøsavastimi, kai visà istorikø cechà priþiûrëjo ir „tëviðkai“pataisydavo Partijos istorijos instituto prie LKP CKdirektorius Romas Ðarmaitis-Romaitis ir Istorijos ins-tituto direktorius Juozas Þiugþda, o vëliau BroniusVaitkevièius? Vyravo profesionalus (klasinis) poþiû-ris. Tik neuþmirðkime dar vieno momento – tuomet darbuvo LKP CK, kuris ir valdë vieningos nuomonës benukrypimø formavimà.

Kas gi siûloma dabar? Norima ateityje iðvengti konf-liktø dël atminties visuomenës viduje bei tarpvalstybi-niuose santykiuose (nuo savæs paklausime: su kuo, suRusija, Lenkija, dar su kuo nors?). Receptas: „Realy-bei, su kuria susiduriame ðiandien Lietuvoje, yra ir alter-natyva: vykdyti apgalvotà kultûrinës atminties politikà,kuri prisidëtø prie visuotinai priimtinø demokratiniøvertybiø Lietuvos visuomenëje formavimo. Todël prieðpriimant sprendimà dël atminties visai visuomeneiprimetimo, valstybinës institucijos privalo ávertinti, kiekjø konkretus þingsnis prisidës formuojant pilietinæ visuo-menæ, gerinant santykius su mûsø kaimynais ir t. t.“Lyg ir labai graþu. Kas gi galëtø pasisakyti prieð visuo-tinai priimtinø demokratiniø vertybiø, pilietinës visuo-menës formavimà? Nebent „visuomeninis saviþudis“. Okokia gi valstybinë institucija turëtø uþsiimti ávertini-mu? Kol kas nëra Lietuvoje kitos tokios institucijos kaipvalstybinis Lietuvos istorijos institutas. Ir visi istorikaibei prie jø besiðliejantieji privalëtø klausyti jo nurodymø,kurie visi bûtø teisingi ir neabejotini. Taigi bûtø darvienas demokratiniø vertybiø ugdymo garantas. Jamgal dar reikëtø atiduoti kai kurias Konstitucinio Teismofunkcijas, nes Ponas Direktorius priminë ir porà Kons-titucijos straipsniø.

Taip jau visuomet bûdavæ: grieþta prieþiûra teisinamaporeikiu ugdyti demokratijos vertybes. Tos prieþiûrosgal ir nereikëtø, jeigu bûtø vieninga (gera, tinkama) isto-rikø nuomonë. Ir visi vieno klausytø. Tuomet istorikaibûtø gerieèiai. O dabar esama neklauþadø, kurie ne-klauso cecho vyresniøjø.

Saulius Paukðtys. Senamiesèio vizijos. 1985. Fotografija


AKADEMYBË

Kolaboracinë kultûra

TOMAS DAUGIRDAS

Vadinamaisiais pomoderniais laikaissunku rasti þodþiø, galinèiø sukeltidaugiau aistringø aptarinëjimø nei„galia“ ar „prievarta“. Apsiþvalgiusaplink, aptinkama gausybë þmoguibei jo autentiðkai bûèiai prievartiniødalykø. Tikrasis pomodernistas im-tøsi þaismingai griauti ðios prievar-tos prievartiðkumà, ásteigdamas vi-siðkai kitoniðkos nevarþanèios laisvëserdvæ. To ið pomodernisto tikëtøsi irjo niekinamasis „modernistas“ arðiaip þmogus, norintis iðsiaiðkinti po-modernizmo niuansus bei pobûdá. Tadjuo labiau nustebino „Metuose“ ið-spausdinti Regimanto Tamoðaièiosvarstymai „Kultûros stoka ir pertek-lius“. Autorius, neabejotinai atstovau-jantis bei kuriantis vienà produkty-viausiø pomodernistiniø krypèiøLietuvoje, apie kultûrà kalba kaipapie turinèià prievartinæ galià, o loja-lumà kultûrai kildina ið kiekvienamþmogui rûpinèio socialinio saugumo.Þinoma, tokià nuostatà galëtume sietisu tikro pomodernisto ironija. Taèiaukelis kartus perskaièius tekstà tenkapripaþinti, kad ironijos èia nesama,o jei ir yra, tai ji paslëpta po giliau-siais prasminiais sluoksniais. Po-modernizmu dvelkia nebent tekstofragmentiðkumas, rodantis veikiaune specialø sumanymà, o minties trû-kinëjimà, bûdingà pagiriotam, ið mie-gø pakeltam ar specifinæ bûsenà pa-tirianèiam þmogui. O gal raðytojømënraðtis tokiais stilistiniais keliaisleidþiasi á dar neiðtirtas þemes?

Vis dëlto raðinyje esama idëjø apiekultûrà, ið kuriø bûtina pasimokytiar kurias bent verta apmàstyti, nesjos akivaizdþiai iðreiðkia pamatinesðiuolaikinio Lietuvos kultûros þmo-gaus nuojautas. Pirmoji – jau minë-toji, kad kultûra patiriama kaip prie-

varta. Nuo jos atsiriboti iðdrásæs þmo-gus tampa nelaimingas ir nesaugus.Taèiau ar jis laimingas joje likdamas?Veikiausiai ne, nes turi paaukoti dalásavasties, perkeisti savo grubià kil-mæ. Be to, èia esama minties apie kul-tûros lygius bei individo santyká juo-se: „Kuo aukðtesnis kultûros lygmuo,tuo universalesnës jos reikðmës, tuomaþiau vertinami specifiniø kultûrøbruoþai. Universaliausia kultûrostapatybë – kaip ðventa dvasia – sun-kiai apèiuopiama, ji reikalauja iðla-vintos, subtilios kultûrinës sàmonës“.„Sàmonës subtilumas“ èia reiðkia,kad individas neturi susisaistyti sujokia maþiau universalia kultûrinebendrija. Antai fundamentalizmas,feminizmas ir nacionalizmas kildina-mi ið pernelyg didelio specifiniø kul-tûrø sureikðminimo. Kitaip tariant,kultûriðkai angaþuotam individuiturëtø terûpëti bendriausi ir visuoti-niausi dalykai. Kultûriðkai nusistatæsþmogus turás suvokti, jog kultûra yraneáveikiama galia, pateisinanti vienkolaboraciná santyká. Kolaboravimoesama gerojo ir blogojo. Pirmasis su-saisto þmogø su labai bendromis, be-veik nespecifikuojamomis kultûrosformomis, o antrasis já áveda á kultû-rines specifikacijas, skatinanèiaskultûriná susiskaldymà, atsiribojimàar net prieðiðkumà. Vadinasi, kul-tûrininkai turi susidëti su pirmàjáteikianèia galia bei taptiuniversaliosios, pasau-linës kultûros atstovais,taigi abstrakèiais kultû-riniais globalistais.

Panaðaus kultûrinio ko-laboracionizmo nuosta-tos ðiuolaikinëje Lietuvo-je nëra atsitiktinumas, oveikiau bendra kultûrinë

nuostata. Pagrindinë problema, sukuria susiduria kultûrininkai, yraklausimas, su kuo kolaboruoti. Romu-aldas Grigas savo naujos knygos vie-noje esë kaip toká kultûros universu-mà mato etnocentrizmà. Jis kalbaapie konservatyvøjá ir modernøjá et-nocentrizmà. Konservatyvusis remia-si etniniais paproèiais, galvosena irritualais, bet jis dël visiems þinomøvisuomenës pokyèiø nebëra patiki-mas kultûros ramstis. Toks yra mo-derniuoju laikomas etnocentrizmas,kurá Grigas dar kitaip vadina „biuro-kratiniu“. Tiesa, ðios sàvokos moks-lininkas neiðskleidþia, bet lengvaigalima suvokti, kà ji reiðkia. Biuro-kratai turi paimti á savo rankas Lie-tuvos kultûros stygø galus bei juosreikiamai átempti. Tuomet kultûrosþmonës bei visuomenë neiðvengiamaiturës prisitaikyti bei taps tikrais et-nocentristais, galbût në patys to nepa-jutæ. Tokiu „ðvelniu“ bûdu bus galimapakeisti kultûros nuostatas. Jei viskàkultûroje valdo biurokratai, besiprie-ðinantieji jø nustatytam procesui jau-sis labai nesaugûs bei anksèiau ar vë-liau ims kolaboruoti.

Kita populiari kultûros kaip kola-boruoti verèianèios jëgos idëja sklei-dþiama dar intensyviau. Á kultûros irmokslo þmones bei galinèius tokiaistapti þvelgiama kaip pasirengusiuskolaboruoti, bet iki ðiol dar neapsi-

sprendusius, su kuo. Jøsàþinës blaðkosi tarpdviejø galimybiø: lietu-viðkosios ir svetimosios.Taip þvelgiant, Lietuvaiástojus á ES, lietuviðko-ji kultûra yra pasmerk-ta, nes jos galia suma-þëjo. Galutinai atsivërussienoms bei susidarius


AKADEMYBË

galimybei dirbti uþsienyje, galios per-virðis neiðvengiamai persikelia áuþsiená. Nebent Lietuvoje bûtø susi-griebta ir imtasi ðvelnesnës ar grieþ-tesnës prievartos kultûriniø priemo-niø, kad svetimos ir savos kultûrosgalios ir traukos bûtø iðlygintos ar netpersvertos mûsø naudai. Tokios kul-tûros atþvilgiu niekinës ar net þalin-gos idëjos intensyviausiai skleistosbalandþio pabaigoje prasidëjusiamebei visà mënesá trukusiame renginiøcikle „Kad Lietuva neiðsivaikðèiotø“.Neatsitiktinai ðie reakcionistiniairenginiai ið abiejø pusiø apgaubë Lie-tuvos stojimo á ES datà. Renginá orga-nizavæ kultûrininkai bei kultûriðkaiangaþuoti mokslininkai, aplankæ di-dþiausius Lietuvos miestus ir Rokiðká,kalbëjo apie bloga lemianèius iððû-kius, metamus atsivërusio pasaulio.Prieð renginius á juos labai ramiaiþvelgæ þmonës pasiklausæ praneðimøtikrai turëjo sunerimti: kur paþvelgsi,visur krizës, demoralizacija, tautos irþmogaus orumo nykimas. Tai vis nau-jos kultûrinës prievartos þenklai.Mums vis labiau integruojantis á ES,ði prievarta tik stiprës. Jos apraiðkasbûtina pastebëti dabar, kol ji mûsøvisai neuþvaldë bei ðvelniu ir mumsmaloniu bûdu neprivertë kolaboruoti.Veiksmingiausiai padëti, ko gero, te-galëtø á savo rankas kultûros bei vi-suomenës vyksmà paëmusi renginiusorganizavusi bei veikiausiai dël to irspecialø pavadinimà pasirinkusi„Consilia Academica“.

Visais ðiais atvejais á kultûrà þvel-giama ne kaip á gyvà kûrybiná centrà,o kaip á anoniminæ þmonëmis mani-puliuojanèià galià. Tokio poþiûrio ið-kreiptumas subliûkðta, kai paklausia-me, ar á Lietuvà uþklydæ ir apsistojæuþsienieèiai vertëjai, poetai, raðytojaiar kino kûrëjai èia atsirado dël neat-sispiriamos mûsø kultûros galios trau-kos? Ar esama galimybiø, kad jie bû-tø pripaþinti mûsø kultûros dalimi,átraukti á mûsø kultûrinæ savimonæ?

Kad taip ávyktø, jie veikiausiai turëtønuolat demonstruoti pavaldumà ir ið-tikimybæ ávairioms Lietuvoje reikalustvarkanèioms prievartinëms kultû-rinëms galioms: biurokratams, kûry-binëms sàjungoms, kultûra besirû-pinanèiøjø organizacijoms. Taèiauturbût dauguma jø yra vedami kiekkitokios kultûrinës traukos, nepaten-kanèios á kolaboracinës kultûros regoslaukà. Bûdami laisvi nuo galios siekiø,jie ið tiesø lieka anapus mûsø kultû-ros, taèiau nesaugiau dël to veikiaujauèiamës mes patys.

Dël kolaboracinës savimonës di-dþioji dalis Lietuvos ðiuolaikinëskultûros refleksijos ieðko esamø kul-tûros galiø ir centrø, nustatinëja esa-mus ar menamus subordinacijos ry-ðius. Ieðkoma demoniðkø europinëskultûros grësmës pavidalø ir formø,kuriomis reikalaujama mûsø kultû-ros pavaldumo. Jei tokiø formø nëra,jos sukuriamos. Intensyvûs kultûrosprievartos formø ieðkojimai sukuriavaizdà, jog kultûros apskritai bei mû-sø kultûros bûdingiausias bruoþasyra kultûrinë prievarta. Tad nereikë-tø stebëtis, jei kultûrininkai po vienàar grupëmis panorëtø palikti tokioskultûros visetà bei ieðkoti erdviø di-desnës laisvës, sietinos net su bûtinu-mu kultûriðkai susisaistyti.

Galvojimo, besiskleidþianèio neat-remiamos prievartos ir su ja susijusiobûtino kolaboravimo erdvëje, iðtakøbei suformuotos patirties toli ieðkotinereikia. Sovietmeèiu jis kaip pa-grindinis ideologinis priesakas buvopersmelkæs visuomenæ ir visus jos gy-venimo lygmenis. Nepriklausomybësmetais, formuojantis kitoniðkai þmo-niø susietumo sampratai, ið tokiogalvojimo ágalino iðsilaisvinti eko-nomikos, politikos bei kai kuriasþmogiðkosios kasdienybës sferas.Kolaboravimo paklûstant prievartainuostatà iðstûmus ið politinio spren-dimo, ekonominio veiksmo, jis tvir-èiausiai ásitaisæs minties erdvëje bei

panaðiai veikia visà visuomenës savi-monæ. Ji pavojinga visam kultûrosgyvenimui. Visas kultûros bei mokslogyvenimas paveiktas kolaboraciniogalvojimo. Vien juo galima paaiðkintinelanksèià, aklà ir bukà bei vis stip-rëjanèià kultûros ir mokslo biurokra-tizacijà. Ðis mechanizmas atrodo esàstoks abstraktus ir galingas, kad neið-vengiamai sunaikintø bet kokià kûry-binæ idëjà ar þmogiðkà kultûros im-pulsà. Paradoksalu, taèiau jo buvimànetiesiogiai pateisina bei palaiko pa-tys kolaboruoti siekiantys kultûri-ninkai. Kultûrà suvokiant kaip viskàtvarkantá prievartos mechanizmà,anksèiau ar vëliau susikuriamas joapèiuopiamas pavidalas. Deja, netekæsovietinës valstybës ir sovietinës eko-nomikos, mes vis dar turime sovieti-næ kultûrà, bent jau sovietinæ jos savi-monæ ir tvarkymà. Ji þiauri ir labiauantikultûriðkai nusiteikusi, nes pra-rado valdþios palaikomà ideologinápagrindà ir turi ið visø pastangø pa-laikyti pati save. Posovietinës, bet visdar sovietinës kultûros rûpestis dëlsavæs paèios paradoksaliai rezonuojasu pomodernistinëmis kultûros va-riacijomis bei neretai sukuria „nau-jos“ kultûros iliuzijà.

Kam apskritai reikalinga kultûra?Besirûpinanti savimi paèia, þmogømatanti kaip jos galion patekusásraigtelá, reikalinga nedaugeliui ið jo-je gyvenanèiøjø bei besipelnanèiøjø.Vienintelis atskaitos taðkas kultûrosvertei yra þmogus, kuriam ji turëtøparodyti þmogiðkàsias galimybes,iðlaisvinti þmogiðkajai veiklai, iðva-duodama ið gyvûniðkojo jausminiobei protinio neapibrëþtumo. Ji turëtøatverti þmogaus dvasiai erdvæ, kurio-je ji patirtø laisvæ nuo prievartiniodvasinio kolaboravimo bei áþvelgtøuþmaskuotas tokios prievartos formas.Ðiandien Lietuvos kultûroje vyrau-jant prievartos savimonei, paskutinëviltis yra kultûriðkai nesaugiai turájaustis savi ir svetimi „svetimieji“.


KAUKOLËS VIETA

Kas tyliau uþ dulkæ leidþiasant daiktø ir knygø?Kas tyliau á kapà beldþiasrytmetá Velykø?Kas tyliau uþ dulkæ kuþdaPalestinos slëniuos?Kas tyliau uþ smilgà lûþtair susmilksta plëniuos?

Nuo trijø viniø á tylàdar tyliau nukritotrys laðai raudoni, skiloklodai lazurito.Trys laðai á aukso tauræ –pro mirties koðtuvà,kraujas juodà uolà grauþia –ðimtmeèiai praþuvo.

Dulkëms tyliai leistis leido –Kas sukûrë dulkæ,ant þaizdø, ant skausmo veidodulkiø ðilkas gula.

DEVYNI KETUREILIAI

1

Þiemos naktis. Ir sklando vëlës,O pirmas sniegas toks ðvarus,Lyg baltas puslapis novelës,Kurios jau niekas nesukurs.

2

Tai buvo ðermenys, ir vaðko kvapasÁ sielà smelkës, ir lelijos lapasÐvytëjo liûdnas, o aukðtai dangujKlajojo Kristus, Judas ir Barabas.

3

Atverki, Dieve, þarà lyg aortà,Tegu patvinsta ðimtmetis ugnim,Nes jis seniai vagiø praloðtas kortomIr perkaltas rûdijanèiom vinim.

4

Uþðàla upës, ðuliniai uþðàla,Ir saulë panaði á jautá þalà,Kuris ant skliauto þalvario ragaisIðkëlæs laiko kruvinà kristalà.

5

Stiklinës Dali’o rankos –Ant kriðtolinio ledo,Ir juodvarniai jau renkas,Lyg maurai prie Toledo.

6

Kanaano dumble – Holoferno galva,Ir auðra tarsi ðventraðèio puslapis dega,Ir ugninguose vëjuose rûksta Ziono kalva,Ir Cedrono vaga ne vanduo, o regëjimai teka.

7

Eliotiðkos yranèiø katedrø samanosIr Yeatso ðilkiniø eiliø apsuptisVilioja pagrobtà, ákalintà sàmonæ,Kaip siela – Nisano naktis.

8

Uþvertæs knygà, paþvelgiau á naktá –Kokia kurèia bedugnë raguva –Ir pamaèiau, kaip juodà rûkà laktiAtbëga aklas Rytprûsiø ðuva.

9

Ir plûstels raðalas vël ant baltesnioUþ sniegà popieriaus, ir prasidësEiliø kalbëjimas su dramos tæsiniu,Su kryþiaus þenklu prie tylios ðirdies.

EILËRAÐÈIAI

Leonardas Gutauskas

POEZIJA


ANTROPOLOGIJA

Vaikai ir jø þaidimai daugelá erzina – vaikai mëgstalakstyti ir ðûkauti, kai mes ilgimës tylos ir ramybës; okai norime, kad vaikai ramiai sëdëtø ir graþiai elgtøsi,ðie mieliau sukiojasi aplinkui ir èiupinëja ávairius daik-tus. Tiesà pasakius, atrodo, jog jie praðyte praðosi nelai-miø, statydami kà nors ið keptuviø ar puodeliø, knygøbei pagaliø, arba apsimesdami, kad tai visai kas kita.Dël to lûþta ar dûþta viskas – medþiai, lëkðtës, vaikørankos ar kojos; kiti daiktai pametami, nukiðami nevieton, subraiþomi ar visai sugadinami. Trumpai tariant,vaikai atrodo necivilizuoti, todël mes, suaugusieji, at-skiriame tam tikras vietas ir laiko intervalus, kai vaikaigali patys vieni þaisti ar eksperimentuoti – gatvëje, kie-me, parke ar laukuose.

Ið tiesø vaikai daugeliu poþiûriø yra necivilizuoti irjiems reikia civilizuojanèios suaugusiøjø átakos. Taèiaukartu juose reiðkiasi ir civilizacijos jëgos – tokià mintáiliustruoja ðis straipsnis. Tiesà pasakius, vaikai gali tap-ti civilizuotais padedami þaidimo – to þaidimo, kurissuaugusiøjø akimis atrodo maþiausiai civilizuotas. Ga-lime net tvirtinti, kad pats mus supanèios suaugusiøjøkultûros pobûdis yra kilæs ið vaikø þaidimo – ir tø þai-dimø, kuriuos patys þaidëme vaikystëje. Ðiame tekstedëstoma mintis, kad þaidimas yra eksperimentas, reika-lingas mûsø savasèiai vystytis, ir kad sugebëjimai beijautrumas, kuriuos pajëgiame iðskleisti þaisdami vai-kystëje, vëliau iðlieka suaugus ir padeda mums formuotiaplinkiná pasaulá. Ði mintis nëra originali, taèiau istorijarodo, kad ji labai lengvai pamirðtama ar ignoruojama1.Jei bûdami vaikai ir þaisdami su kitais vaikais neiðmoks-tame statyti, linksmintis, mylëti ar kurti, suaugus mûsøpasaulis stokos organizacijos, dþiaugsmo, meilës ir kûry-biðkumo. Taigi galima sakyti, jog þaidimas yra ontoge-netinis – tai priemonë, per kurià iðryðkiname ir ugdomesavo þmogiðkuosius sugebëjimus.

(ISTORINËS) LIETUVOS KULTÛROSFENOMENOLOGIJA

Vaikø þaidimø indëlis á suaugusiøjø kultûros supratimà

Joseph Dambrauskas

Taèiau ðalia bendrosios þmogiðkosios prigimties (ku-riai priklauso ir primityvesnë, taèiau evoliucionuojanti,mumyse glûdinti gyvuliðka prigimtis) þaidime galimaiðskirti dar bent tris aspektus, iðryðkinanèius bendro-sios þmogiðkosios prigimties skirtybes: 1) lyèiø skirtumøátakà, 2) unikaliø asmenybës/bûdo bruoþø átakà, 3)kultûrø sàlygotø skirtumø átakà.

Ðiame straipsnyje aptariami ypatingi, konkreèiai kul-tûrai bûdingi aspektai, pastebëti Lietuvos vaikø þai-dimuose, bei jø koreliacija su kultûros temø, istoriðkaiegzistuojanèiø suaugusiøjø kultûroje, giluminës analizësduomenimis.

ÞAIDIMO TYRIMAS

Rimtuose moksliniuose vaikø þaidimø tyrimuose daugdëmesio reikia skirti tokiems ið pirmo þvilgsnio bana-liems dalykams kaip to meto visuomenës bûklë, þaidimoaplinka, taip pat – kaip stebimas þaidimas ir kaip fiksuo-jami duomenys. Pavyzdþiui, vaikai vienaip þaidþia bûda-mi uþ keliø metrø nuo savo namø, kitaip – atsidûræ tolinuo jø; daþnai vaikai þaidþia vienaip ir renkasi vienokiusþaidimus erdviuose, pilnuose vaikø mokyklø kiemuoseper pertraukas, ir visai kitaip – ne tokiose aiðkiai api-brëþtose erdvëse ir su maþiau bendraamþiø. Siekiantsumaþinti iðoriniø veiksniø, antai mokyklos ar namø,poveiká vaikø þaidimams ir kiek ámanoma iðryðkinti

JOSEPH DAMBRAUSKAS (g. 1945) – praktikuojantis psichiatras(nuo 1979), biochemijos mokslø dr. (1970, Nebraskos univer-sitetas). Tekstà ið anglø k. vertë Rasa Drazdauskienë.

1 Þr. tokius istoriðkai svarbius darbus: Bateson, G., „The Message„This is Play“ in Group Processes“, in: Transactions of the SecondConference, New York: Josiah Macy Foundation, 1956; Caillois, R.,Man, Play and Games, trans. Meyer Barash, New York: Free Press,1961; Dewey, J., „Play and Work in the Curriculum“, in: Idem, Democ-racy and Education, New York: Macmillan Co., 1916; Ekstein, R., „Plea-sure and Reality, Play and Work, Thought and Action“, in: J. HumanisticPsychology, 1963, Fall, p. 20–31; Erikson, E. H., „Toys and Reasons“,in: Childhood and Society, New York: W. W. Norton, 1950; Groos,K., The Play of Animals, transl. by E. L. Baldwin, New York: Appleton,1989; Huizinga, J., Homo Ludens: A Study of Play Elements in Cul-ture, Boston: Beacon Press, 1955; Piaget, J., Play, Dreams and Imita-tion in Childhood, London: Routledge and Kegan Paul, 1951; Schil-ler, F., Essays, Aesthetical and Philosophical, London: George Bell,1875; Winnicot, D. W., „Why Children Play“, in: The Child, the Familyand the Outside World, Middlesex, England: Penguin Books, 1964.


vidiniø, individualiø veiksniø poveiká, buvo stebimi tikvadinamieji „laisvieji þaidimai“, kai maþai varþoma ar be-veik visai nevarþoma laisva vaiko vidinio pasaulio raiðka.

Vis dëlto ir vaikuose glûdi skirtybës bei kintamieji,kuriø poveiká taip pat reikia stengtis sumaþinti, jeinorime uþtikrinti galimybæ stebimus kintamuosius beipanaðumus priskirti kultûros srièiai. Pavyzdþiui, Lietu-voje daug vaikø, nepriklausanèiø lietuviø tautiniam argenetiniam paveldui. Þinoma, kraðtutiniu atveju kiek-vienà þmogø galima laikyti daugelio tautiniø grupiø mai-ðymosi produktu, ypaè jei paþvelgsime giliai á praeitáir prisiminsime per iðtisus ðimtmeèius tautø iðgyventasmigracijas, karus bei prievartavimus. Taèiau apskritaigalima gana patikimai uþtikrinti homogeniðkumà, bû-tinà norint iðskirti konkreèios populiacijos kultûriniusbruoþus, jei kontrolinei grupei priskirtume tik tuosvaikus, kuriø gimtoji kalba yra lietuviø. Tokio kriteri-jaus èia ir laikytasi. (Kadangi nebuvo galimybiø nusta-tyti kiekvieno vaiko kilmës, ðis kriterijus gana tiksliaiapibrëþë kultûrinæ tapatybæ.)

Kiti kintamieji – vaiko lytis ir asmenybës bruoþai.Vyriðkos ir moteriðkos lyties vaikø þaidimuose bûta spe-cifiniø skirtumø, taèiau abiejø lyèiø vaikø þaidimuoseaptikta tik Lietuvos kultûrai bûdingø temø. Savaimesuprantama, kad asmenybës bruoþø kaip þaidimo veiks-nio nebuvo ámanoma kontroliuoti, tad á juos ðiame straips-nyje nebuvo atsiþvelgta.

Taigi buvo stebimi vaikai, laisvai þaidþiantys atvirojeerdvëje, atokiai nuo namø, vieðoje vietoje, kartais auto-busuose ar restoranuose. Bûtina sàlyga – kad jie nebûtøsu suaugusiaisiais ar jø priþiûrimi, nes pastarøjø áta-ka varþo þaidimo laisvæ. Dël tos paèios prieþasties buvobûtina, kad að, stebëtojas, irgi nesikiðèiau á þaidimà,iðlaikyèiau deramà atstumà ir iðlikèiau kuo maþiau pa-stebimas bei grësmingas (mat vaikai, pasinëræ á giles-nius, privatesnius þaidimo klodus, tampa labai jautrûsir baugðtûs it elniai; jie ypaè junta pavojø ir grësmæ,pvz., kai kas nors ilgà laikà atidþiai juos stebi, nejudëda-mas ið vietos – nors reikia pridurti, jog kartais bûtentnejudantis stebëtojas tampa maþiau pastebimas). Ðiuosdalykus reikia vertinti ið akies, kaip sakoma, atsiþvel-giant á konkreèià situacijà. Stebëdamas vaikus, að pa-prastai valgydavau „Granny Smith“ obuolá su sûriu –tai savitai paaiðkindavo vaikams, dël ko esu toje vietoje,ir dël ko ilgà laikà stebiu juos nejudëdamas.

Þaidþianèius vaikus stebiu daugiau nei ketvirtá am-þiaus, nuo 1975 m., ir maþiausiai dvideðimt metø atidþiaifiksuoju visas stebëjimo smulkmenas ið pradþiø atmin-tyje, po to ant popieriaus; tad ir ðiuokart nebuvo labaisunku po keliø valandø prisiminti stebëtà þaidimà irkruopðèiai já apraðyti ranka, priduriant tiesioginiø áspû-dþiø (jie vëliau buvo iðnagrinëti dar vienu lygmeniu,apþvelgiant ir sistemingai analizuojant visus uþraðus).Kaip visada, atliekant tokià analizæ, tai, kas iðryðkëja

stebint, priklauso nuo stebëtojo pastabumo bei patirties,o bet kurios tokios analizës tikslumà lemia net ne tiekbendradarbiø susitarimas (kuris labai priklauso nuokultûriniø normø ávairovës ir individualiø nuostatø,kaip gali paliudyti asmenys, paveikti sovietø reþimo),kiek esminis vidinis nuoseklumas ir visø faktø derëji-mas, þvelgiant á platesná, bendrà vaizdà.

(Kartais tenka taikyti ðios technikos variantus, betgana retai. Pavyzdþiui, Airijos vaikai labai greitai paste-bi paðaliná stebëtojà, bet jie mielai nutraukia þaidimà,prieina prie nepaþástamojo, já kalbina ir panaðiai, tikpo to vël gráþta þaisti; stebëtojas veikiau pasirodytø vai-kams pavojingas ir sugadintø jø þaidimà, jei atsisakytøprisistatyti ir vengtø atsakyti á jø klausimus. Jei stebë-tojas nevengia atsakyti á vaikø klausimus, ðie netrukusgráþta ir þaidþia toliau, stebëtinai nesutrikæ; bet jei ste-bëtojas neatsako, vaikai liaujasi þaisti arba pakeièiaþaidimo pobûdá, tampa perdëm budrûs ar net atviraiparanojiðki. Vis dëlto taisyklë iðlieka: geriausia vengtikontaktø, kol stebëjimas nebaigtas, ir tik tada galimaklausinëti smulkmenø apie þaidimà ar þaidëjø amþiø.)

Perskyras, kurias galiausiai tenka taikyti, galimasuskirstyti á dvi stambias kategorijas: a) stebëjimo–ap-raðymo (pavyzdþiui, ar þaidimà sudaro gaudynës, ar ap-simetinëjimas ir vaidinimas, varþybos ar bendras dar-bas) ir b) temos–proceso (pavyzdþiui, smëlio pilies artvirtovës statybos procesas arba tikslûs veiksmai, bend-romis jëgomis statant „þolës namà“). Pagal apibrëþimàkonkreèiai kultûrai bûdingas temas galima áþvelgti tiktemos–proceso apraðymuose. Tuo tarpu kultûrinius ypa-tumus galima nustatyti ið pavirðutiniðkesniø stebëji-mo–apraðymo kintamøjø. Lietuviø vaikø þaidimai buvoaiðkinami (ir lyginami su kai kuriø kitø ðaliø vaikø þai-dimais), naudojantis abiem ðiomis technikomis.

LIETUVIØ VAIKØ ÞAIDIMAI

Þinoma, lietuviø vaikø þaidimai labai panaðûs á visopasaulio vaikø þaidimus – jie laksto, kvatojasi, statoávairius objektus ir juos griauna, vaidina, grumiasi irmuðasi, þaidþia su kamuoliu ir karstosi po medþius. Ki-taip tariant, beveik visur vaikai daro tà patá; taèiau tai,kaip jie tai daro, skiria vienos kultûros vaikø þaidi-mà nuo kitø.

Taigi apþvelgæ vyriðkos ir moteriðkos lyties 3–25 metøatstovø þaidþiamø ávairiø þaidimø daþnumà Panevëþyje(tai vienintelis miestas, iðskyrus Kaunà, kuriame buvoatlikti stebëjimai), mes pastebësime nedaug skirtumøtarp Graco (Austrija) ar Rokfordo (Ilinojus, JAV) pagalávairius klasifikacijos tipus, paprastai naudojamusþaidimams apibûdinti: stambiosios motorikos, lytëjimo–tiriamieji, funkciniai, konstrukciniai, vaizduotës–apsi-metinëjimo, mëgdþiojimo, grieþtø taisykliø, bendravimo–ryðiø kûrimo–bendros veiklos, grumtyniø, svaigulio

(ISTORINËS) LIETUVOS KULTÛROS FENOMENOLOGIJA


JOSEPH DAMBRAUSKAS

(vertigo), ritmo–pusiausvyros–harmonijos, muzikos–meno–dainavimo, romantiðki, maitinimosi ir linksmini-mosi. Toks bûtø pavirðutiniðkas vaizdas, kurá susiku-ria þmogus, einantis bet kurio miesto ar miestelio gatveir matantis þaidþianèius vaikus; tai skatina þmones ma-nyti, kad „vaikai visur þaidþia tà patá“. Tam tikra pras-me, paèia pavirðutiniðkiausia, ði nuomonë yra teisinga.

Ir tik tada, kai atsisëdi ir ilgesná laikà sàmoningaistebi vaikø þaidimus arba kai pradedi grupuoti þaidimøpavyzdþius pagal kokià nors abstrakèià sampratà (pa-

vyzdþiui, skirstyti á iðvardytus þaidimo „tipus“), o paskuidar grupuoti susidariusias grupes (tai vadinamoji me-taanalizë), galima pradëti „áþvelgti“ tai, kas neregimaið iðorës. Þinia, yra þmoniø, kuriuos erzina toks sudëtin-gas manipuliavimas informacija, norint perprasti ávai-rius dalykus; jie daþnai kaltina mokslininkus, neva ðie„mato tai, ko iðvis nëra“ arba kad jie „mano turá slaptøþiniø, kuriø neturi kiti þmonës“. Bûtent tai jie nesàmo-ningai ir nori pasakyti – kad kiti þmonës gali stebëtità patá ávyká kaip ir jie, taèiau pamatyti/suvokti/áþvelgti/iðskirti daugiau, negu regima pavirðiuje. Taigi nesiste-bësiu, jei atsiras þmoniø, kurie panaðiai reaguos á ma-nàjà þaidimo pavyzdþiø analizæ; gal taip reaguos ne visi,bet vis dëlto ne vienas. Taèiau geriau pagalvojus, jukkiekvieno ið mûsø supratimas bei suvokimas yra sub-jektyvûs, priklauso nuo amþiaus, intelekto, iðsilavini-mo, nuo mums vieniems bûdingø áþvalgø apie þmonesir daiktus, susijusiø su konkreèiais mûsø asmenybësbruoþais ir gyvenimo patirtimis, su lytimi ir net mûsøpaèiø kultûriniu paveldu. Ar Sicilijoje kam nors bussuprantami senieji lietuviðki draudimai, susijæ su peil-iais? Koks vaikas patikës suaugusiu, sakanèiu, kadugnis skaudþiai degina? Kas ið mûsø prieð suþinodamasapie Newtonà, galëjo stebëti krintantá obuolá ir suprasti,

kad já prie þemës traukia bûtent traukos jëga? Kuris iðmûsø, spirdamas kamuolá, prisimena, jog E = mc2? Taipnebûna. Pirmiausia daugelis þmoniø nenori vargintis,màstydami apie tokius „sunkius“ dalykus – ir ið tiesøtai nelengvas darbas smegenims. Bet jei daugelis þmoniøyra tokie, tai dar nereiðkia, jog verta þudyti pasiuntiná,neðantá naujà informacijà ir áþvalgas; tik dël to, kad þmo-gus pats apie tai niekada nepagalvojo ir net pasistengæsnepajëgia labai lengvai visko suprasti, bûtø klaidingadaryti iðvadà, jog apraðomø idëjø paprasèiausiai negali

bûti. Áþvalgos trûkumo negalima painioti su kritiðku-mu (ir atvirkðèiai). Galima bûti kritiðkam ir vis dëltoiðlikti atviram, sugebëti priimti net tuos dalykus (bentjau hipoteziø pavidalu), kuriø nepajëgi iki galo suprasti.Tokio atvirumo reikia norint priimti informacijà, ku-rios ið pradþiø nepajëgiame suprasti, o galbût ir niekadanesuprasime, pavyzdþiui, kad E = mc2. Mat nebûdamiatviri, nepajëgsime ávertinti kitø þmoniø indëlio (kadir duomenø apie Lietuvos vaikø þaidimus). Apie ðiuosduomenis galima pasakyti bent jau ðtai kà: jie pagrástivisais be iðimties sukauptais faktais, ir dël to galimasakyti, jog „sako“ tai, kà apskritai pajëgia pasakyti pa-prastai nebylûs faktai.

DALYVAVIMO–KONSTRAVIMO ÞAIDIMAIIR VARÞYMUSI AR RUNGTYNIAVIMU

PAGRÁSTI ÞAIDIMAI

Iðanalizavus tam tikrø þaidimo tipø daþnumà, buvonustatyta, kad lietuviø mergaitës ir berniukai Panevë-þyje taip pat daþnai þaidþia bendruomeniðkus þaidimuskaip Austrijos vaikai ir daþniau negu JAV vaikai. Kaipbuvo prieita prie tokios iðvados?

Iðvada padaryta, suskirsèius visus þaidimø pavyzdþius

Kæstutis Grigaliûnas. Jau nubudo ir ëmë dairytis ëdesio. 2002. Asambliaþas. V. Ilèiuko nuotr.


á kategorijas, kuriø ilgas sàraðas buvo pateiktas anks-èiau. Po to visos þaidimø kategorijos buvo suskirstytosá dvi specialiai iðskirtas stambias grupes, atspindinèiasþmoniø kultûroje vyraujanèias tendencijas; tai varþybøar rungtyniø tendencija (V–R) ir dalyvavimo bei konstra-vimo tendencija (D–K). D–K tendencijai buvo priskirtiðie þaidimø tipai: konstravimas, bendra veikla, romantið-ki þaidimai, maitinimas ir harmonija. Varþybø bei rung-tyniø tendencijai priskirti stambiosios motorikos þai-dimai, grumtynës bei kinestetinio tipo þaidimai. Daugkitø þaidimø tipø neiðreiðkia në vienos ðiø tendencijøir gali bûti laikomi neutraliais (pvz., lytëjimo ir tyrinëjimoþaidimai, vaidinimas bei imitacija, svaigulio þaidimai).

D–K tendencijà galima apibûdinti kaip þaidimo (irgyvenimo apskritai) bendruomeniðkumà. Tuo tarpu V–R tendencijà geriausiu atveju galima laikyti nebendruo-meniðka, o blogiausiu – atvirai asocialia ta prasme, kadpati visuomenës, bendruomenës ar kultûros idëja supo-nuoja jos nariø bendruomeniðkumà (plg. lot. socius, reið-kiantá bendrininkà, sàjungininkà ar dalyvá, ir veiks-maþodá sociare – prisijungti2). Nors senojoje lotynøkalboje þodþio rungtynës ðaknis reiðkë keliø þmoniø su-sivienijimà ko nors siekiant, moderni ðio þodþio prasmëèia prilyginta varþyboms, aiðkiai nurodo varþovø rung-tyniavimà ir konkurencijà3, taigi ir antagonizmà bei tar-pusavio prieðiðkumà, o ne bendrà, kolektyviná visiemstinkamos naudos bei gërio siekimà – pastaràjá veikiaunusako dalyvavimo ir konstrukcijos kategorija.

I LENTELË

Lietuvos, Austrijos ir JAV berniukø ir mergaièiø stebëtøþaidimo epizodø, priskiriamø bendrosioms þaidimo grupëms,

lyginamasis daþnis ir santykis

Ðalis/ Bendras Þaidimo epizodø procentai pagal kategorijas ir V–R ir D–K miestas þaidimo lytis: varþybø–rungtyniø (V–R), dalyvavimo santykis

pavyzdþiø ir konstrukcijos (D–K)skaièius#

Mergaitës Berniukai Ið viso Mergaitës Berniukai Ið viso Mergaitës Berniukai

LIETUVA 29 31% 38% 38% 56% 29%** 34% 1.6* 0.6*Panevëþys

AUSTRIJA 45 44% 62% 36% 64% 29% 40% 1.5 0.5Gracas

JAV 33 53% 75% 61% 33% 21% 30% 0.6 0.3Rokfordas,Ilinojus

*Ðie skaièiai yra sustambinti, taigi þaidimo epizodas, kai dalyvauja vienas berniukasir viena mergaitë, skaièiuojamas kaip vienas þaidimo epizodas.

**Ðie skaièiai nesustambinti, taigi vienas þaidimo epizodas, kai dalyvauja vienasberniukas ir viena mergaitë, skaièiuojamas po vienà epizodà kiekvienai lyèiai(taigi ið viso du epizodai).

# Þaidimo stebëjimø skaièius gali bûti didesnis uþ þaidimo epizodø skaièiø, nesvieno epizodo laikas ir vieta gali atitikti kelis (vienalaikius) stebëjimus.

Remiantis ðiais skaièiais, Austrijos berniukai ir mer-

gaitës V–R þaidimus þaidþia daþniau negu Lietuvos ber-niukai ir mergaitës (mergaitës 44% lyginant su 31%, oberniukai atitinkamai 62% lyginant su 38%), o JAV vai-kai juos þaidþia dar daþniau (mergaitës 53%, berniukai75%). Akivaizdu, jog Lietuvos vaikai maþiau linkæ þaistinebendruomeniðkus, V–R tipo þaidimus, negu JAV ir netAustrijos vaikai. (Skirtumai tarp apskaièiuoto visø vaikøþaidimo daþnumo ir kiekvienos lyties þaidimo daþnumoyra iliuziniai; plg. lentelës paaiðkinimus.)

Kalbant apie bendruomeniðkus dalyvavimo ir konst-ravimo þaidimus, Lietuvos mergaitës juos þaidë truputáreèiau negu Austrijos mergaitës (56% lyginant su 64%),uþtat daug daþniau negu JAV mergaitës (33%). Tuo tar-pu Lietuvos berniukø þaidimo tendencija buvo panaðiá Austrijos berniukø (29%) ir kiek ryðkesnë negu JAVberniukø (21%). Taigi atrodo, jog Lietuvos vaikai linkæþaisti D–K þaidimus apytikriai taip pat daþnai, kaipAustrijos vaikai, taèiau daug daþniau negu JAV vaikai.

Taèiau stebëtiniausius rezultatus gausime, sudëjæ ðiødviejø prieðtaringø tendencijø skirtumus. Pavyzdþiui,galima sudëti minimalius skirtumus (arba iðtaisyti su-sidariusius netikslumus, èia jau kaip iðeis) paprasèiau-siai sukuriant dar vienà abstrakcijà: D–K / V–R santyká,kuriuo neva galima iðmatuoti bendruomeniðkumà. Juodidesnis skaièius, gaunamas padalijus mergaièiø ir ber-niukø atitinkamo þaidimo daþnumus, juo didesnë bendratendencija bendruomeniðkumo link arba tolyn nuo anti-socialumo. Taip ávertinus rezultatus, Lietuvos ir Austri-jos mergaièiø ir berniukø þaidimai atrodo daug artimesnibendruomeniðkumo poþiûriu, ir abiejø ðaliø vaikø rezul-tatai smarkiai skiriasi nuo JAV vaikø ryðkaus polinkioá nebendruomeniðkumà, stulbinamiausiai pasireiðkian-èio mergaièiø þaidimuose (ðiuo poþiûriu Rokfordas turëtøbûti laikomas tipiðku JAV miestu; taip jis vadinamasjau seniai ne tik dël geografinës padëties, bet ypaè dëldemografijos – darbo jëgos, tautinës sudëties, ðeimø pa-jamø ir iðsilavinimo lygio – aspektø).

LIETUVOS KULTÛRAI BÛDINGASJUTIMØ ORGANIZAVIMAS ÐALIES

VAIKØ ÞAIDIMUOSE

Ið tikrøjø ádomiausia, kad Lietuvos kultûroje egzis-tuoja tik ðiai konkreèiai kultûrai bûdinga tema. Ne tikLietuva, bet ir dvi kitos aptariamos ðalys turi savokultûroms bûdingø temø, bet jos visos skirtingos – bentkol kas.

Ði kultûrinë tema, pasireiðkianti þaidimuose, yra netik konkretûs þaidimø bûdai, konkreèios elgesio formosar konkreèiø pavadinimø þaidimai (toks, atrodo, Lietu-voje yra þaidimas „þolës namas“), bet atskiras teminis

4 Schwartzmann, H., Transformations: The Antropology of Children’sPlay, New York: Plenum Press, 1978.

2 Taip apibûdinama: Webster’s Seventh New Intercollegiate Dictio-nary, Springfield, Mass.: G. and C. Merriam Co., 1965.

3 Ibid.



JOSEPH DAMBRAUSKAS

procesas. Lietuvos vaikø þaidimuose ðá teminá procesàsudaro keturios pakopos, kuriose tema iðsivysto ir trans-formuojasi. (Tiesà pasakius, Helena Schwartzmann4

„transformacijos“ terminà taikë savo þaidimo studijomsir pabrëþë, jog bûtent transformacijos aspektai yra svar-biausi þaidimo procesui.)

Tema gali bûti vadinama bûdinga konkreèiai kultûraitada, kai ji nuosekli ir daþnai kartojasi ávairiuose þai-dimø pavyzdþiuose. Paprastai vienoje kultûroje suren-kama ne maþiau 30 þaidimo pavyzdþiø, ir konkreèiaikultûrai bûdinga tema turi bûti aptinkama apytikriai20–25% ðiø pavyzdþiø (kodël tik tiek, neþinia.) Ádomu,kad Lietuvos vaikø þaidimuose, regis, nëra kitø, smul-kesniø temø, tik ðtai tokia.

Lietuvos vaikai daþnai tarsi savo noru sëdi nejudëdamiar kitaip slopina skeleto raumenø motoriná aktyvumà,tarsi norëdami sustiprinti sensorinius iðgyvenimus.Manoma, kad tai sukelia neurologinës prieþastys –veiksmai, kuriuose dalyvauja skeleto raumenys, slopinapirminá sensoriniø jutimø iðgyvenimà. Ið dalies tuogalima paaiðkinti meditacijà ir dvasiná susikaupimà –specialiai siekiama nejudëti, drauge sustiprinant juti-miná suvokimà /iðgyvenimà.

Taèiau tai dar ne viskas. Keturios proceso, stebimoLietuvos vaikø þaidimuose, pakopos ið tiesø vis dëltoskatina skeleto raumenø motoriná aktyvumà, kuris savoruoþtu pranoksta sensorinius iðgyvenimus (pvz., jaus-mus). Kaip matysime vëliau, aptardami kultûrà, vai-kø áprotis slopinti ðá motoriná aktyvumà, atrodo, ati-tinka svarbiausià istorinæ Lietuvos kultûros temà irpaaiðkina jos esminæ dinamikà – poreiká slopinti jëgosir greièio pertekliø. Ið tikrøjø nesupratus ðio vaikøþaidimuose stebimo motorinës veiklos lëtinimo ir slopi-nimo funkcijos/naudos, nebûtø lengva (o gal ir visai neá-manoma) paaiðkinti istorinës ir kultûrinës dinamikos,nes bûtø praleistas svarbus lietuviø dvasios kultûrinësfenomenologijos samprotavimo klodas.

Ðtai kas buvo pastebëta vaikø þaidimuose.Keturios pakopos, iðskirtos þaidimø pavyzdþiuose,

kuriuose pavyko áþvelgti temà, gali bûti apibendrintostaip, kaip vaizduojama 1 pav.

1 jutimas 2 motorinës 3 autostimuliacija 4 motoriniai veiks-(tylus, → sistemos → judesiu transfor- → mai kaupiasi, galiau-ramus elgesio muojama á stip- siai sukurdami su-neveiks- reakcija, resnius jutimus, dëtingus, galingusnumas) skirta iðoriniam jutimui piktografinius vaiz-

jutimui liaujantis bûti dinius, kurie paska-sustiprinti pirminiu moto- tina veikti su maksi-

rinio veiksmo – malia jëga arba grei-gal propriocep- èiu; tuo tarpu jutimøtinio skeleto ðaltinis transformuo-raumenø juti- jamas ir suvokiamasmo – atþvilgiu kaip iðorës kliûtis,

kurià reikia per-smeigti, sukapoti ará jà ávaþiuoti

1 jutimas 2 jutimo stimu- 3 sàmoningas perë- 4 skverbimasis/liacija judesiu jimas ir jutimo pa- antpuolis, maksima-

keitimas (proprio- lios motorinës jëgosceptiniu?) motori- reikalaujanti kulmi-niu judesiu nacija

1a Sen- 2a Motorinis 3a Motorinis 4a Sensorinissorinis aferentas aferentas aferentasaferentas

Konceptuali sensorikos ir motorikos paradigma, hipotetiðkai laikomaesmine, tik Lietuvos kultûrai bûdinga vaikø þaidimus organizuo-janèia jëga

Pirmoje pakopoje stebimas jutimas ir ramus neveiks-numas.

Antroje pakopoje stebimas neurologinis prisitaikymofenomenas, kai sensoriniai nervai prisitaiko prie anks-tesnio naujo jutimo, ir po keliø sekundþiø paprastai liau-jasi buvæ stimuliuojami. Nervai nustoja jutæ naujusskirtumus aplinkoje (vandens, prisilietimo, karðèio arkitokius jutimus) ir sensorinis jutimas iðnyksta. Rankagali likti ámerkta á vandená, bet smegenys nustoja taifiksuoti... kol nepadaromas labai lengvas judesys, ir tadajutimas vël stimuliuojamas. Patys pamëginkite ir pama-tysite, jog taip ir yra. Taigi egzistuoja subtili pusiaus-vyra tarp jutimo ir jutimo nebuvimo. Antroje pakopojeatliekami smulkûs, subtilûs judesiai, kuriø tikslas –atkurti jutimà.

Treèia pakopa yra jau kito pobûdþio slenkstis. Jei ju-desys, atliktas antroje pakopoje siekiant atkurti jutimà,yra per stiprus, tada iðorinis jutimas liaujasi buvæs pir-minis. Smegenys ima geriau suvokti veiksmà, o ne sen-soriná pojûtá ar jutimà. Jutimas – labai trapus fenomenas,kurá lengva iðsklaidyti ar nuslopinti. Patys pamëginkite.Panardinkite rankà á vandená ir pamatysite, kaip netru-kus jûsø psichika lengviau suvoks judesá, negu jutimà,kai bus atliktas lengvas judesys jutimui atkurti. Tarpjudesio, kuriuo siekiama sukelti jutimà, ir judesá áveikian-èio/pranokstanèio/nugalinèio jutimo, kuris pats tampapirminiu, egzistuoja trapi pusiausvyra.

Ketvirta pakopa yra magiðka ir paslaptinga. Atrodo,jog transformacija èia ið esmës vyksta psichikos plotmë-je, taèiau jai sukelti reikia nuolat stiprëjanèios, besikau-pianèios skeleto raumenø veiksmo jëgos arba greièio. Kaipparodyta 1 pav., kai greitis ir jëga pasiekia tam tikràkritinæ ribà, jie tarsi sukelia psichikoje galingus pikto-grafinius vaizdinius, kuriais jutimø ðaltinis (pvz., van-duo, á kurá panardinta ranka) transformuojamas ir pra-dedamas suvokti kaip kliûtis, kurià reikia perskrosti,perpjauti ar pranerti. Atsiranda pusiausvyra tarp mo-torinio veiksmo dël paties veiksmo ir chimeriðkos iliu-zijos, neva supanti aplinka yra kliûtis, per kurià bûti-nai privalo prasiverþti veiksmas. Tai galima iðbandytipatiems didelëje, vandens pilnoje vonioje. Nëra ko bijotipasirodyti kvailiems; èia yra ko pasimokyti.


Toliau pateikiamas ðià temà iliustruojantis vaikoþaidimo pavyzdys, stebëtas Lietuvoje.

ÞAIDIMAS SU KAMUOLIU

1991 m. birþelio 5 d. Panevëþys, Basanavièiaus gatvë prieNevëþio upës. Þaidþia vienas kokiø 13 metø berniukas.Þaidimas vyksta apie 19.20, trukmë 15–20 min.

Atrodë, kad autobusai niekada nebeatvaþiuos – praë-jo daugiau nei pusvalandis, ir kai (ankstesniuoseuþraðuose apraðyti) berniukai dingo ið akiø, paste-bëjau dar vienà berniukà, þaidþiantá su guminiukamuoliu tolesnëje betonuotoje aikðtelëje, greta ke-leto parduotuviø. Ið pradþiø nekreipiau á já per daugdëmesio, nes tai buvo tik berniukas, vienas sau þai-dþiantis su kamuoliu. Niekas nepatraukë mano ak-ies. Ir tik po kokiø 3–4 minuèiø, kurias að praleidaustovëdamas savo vietoje, o jis – savo, mano protas pa-galiau nuðvito – ei, taigi vaikas þaidþia! (Kodël anks-èiau nesugebëjau to suvokti, pats neþinau.)

Negaliu pasakyti, kà jis veikë iki tol, tik pamenu,kad stovëjo apytikriai toje pat vietoje, dauþydamaskamuolá vienoje ið þole apaugusiø aikðteliø uþ auto-buso laukianèiø þmoniø; per aikðtelæ ëjo takas.

Ásiþiûrëjæs ádëmiau, pastebëjau keletà variantø. Pir-miausia jis dauþë kamuolá, mëtydamas já þemën, kadðis atðoktø; paskui eidavo ar bëgdavo prie jo, kolkamuolys leidosi þemyn, norëdamas spëti pagauti jáviena laisva ranka (kitoje rankoje berniukas laikëdidelá plastikiná maiðelá su rankenomis).

Paskui jis ið visø jëgø, labai stipriai trenkë kamuoláá betonuotà takelá ir nuskubëjo prie jo, norëdamaspagauti kaip anksèiau. Tai darë be þodþiø (kaip ir visakita).

Paskui, po kokiø penkiø minuèiø tokio þaidimo, pa-maèiau já pradëjus naujà þaidimà, kurá ne ið karto uþ-fiksavau, kadangi viskas vyko labai ramiai, tyliai iruþtikrintai, be jokio siautëjimo. Netrukus pastebëjau,kad berniukas stovi vienoje vietoje, nusisukæs nuo ma-næs, ir viena ranka atmuðinëja nuo þemës kamuolá –nelabai aukðtai, lygiai tiek, kad kamuolys ákristø áiðtiestos rankos delnà maþdaug tame paèiame aukð-tyje, ið kurio buvo paleistas. Taigi kamuolys, galimasakyti, ákrisdavo berniukui á delnà, kurá ðis iðtiesda-vo ir atversdavo virðun. Jis tai kartojo gal kokiø dvide-ðimt kartø, viena ranka. Paskui pamaèiau, kad tà patádaro kaire ranka, kol vienà kartà kamuolio nepaga-vo. Tada pakeitë rankà. Buvo taip ramu stebëti ðásklandø ir ramø þaidimà!

Staiga, vienà kartà nepagavæs kamuolio ir atsigræþæspasiþiûrëti, kas eina pro ðalá (be to, þmogui priëjus,pasikasæs uþpakalá), berniukas staiga smarkiai trenkëkamuolá á betonà – kartà, kità.

Kai jis vël pradëjo ramiai, tyliai muðinëti kamuolá,ne ið karto pastebëjau, kad dabar berniukas sukiojasiið vienos pusës á kità, o maiðelis, laikomas kairëjerankoje, sukasi aplink jo kûnà, neðamas jëgos momen-to, ið pradþiø pagal laikrodþio rodyklæ, po to – prieð,pirmyn – atgal, dar ir dar kartà, vis taip pat lëtai,raminamai, reguliariai. Berniukas þaidë neátikëtinaiilgai, atsisukæs á pastatà, bet panaðu, kad visà tà laikàstebëjo, ar neatvaþiuoja autobusas, nes vos ðiam pa-sirodþius tolumoje, vaikas veikiausiai jau ið labai tolipamatë jo numerá, nes pradëjo bëgti prie autobuso,kol jis dar buvo uþ keliø namø, gerokai pralenkæs vi-sus kitus laukianèius keleivius.

Buvau praleidæs áspûdþius ir iðvadas, kilusias po ðioþaidimo, nes neturëjau në maþiausio supratimo, kas,kaip vëliau supratau, èia vyksta, ir gauta informacijaman, tiesà pasakius, buvo nelabai reikalinga. Èia ver-ta atkreipti dëmesá á du dalykus. Pirma, motorinis veiks-mas – kamuolio atmuðimas nuo þemës ir jo gaudymas, –buvo sumaþintas iki minimumo, kol pavyko taip suderin-ti aukðtá, jëgà ir smûgiavimo vietà, kad judesiui atliktipakako tik lengvo rieðo judesio, o visas kitas kûnas –ranka bei torsas – liko nejudrûs. Tai buvo þaidimo „kul-minacija“ – labai keista kulminacija, vertinant stambio-sios motorikos rungtyniø ar varþybø kriterijais! Antra,ðtai kaip galima apibûdinti ðio þaidimo dinamikà: ikiminimumo sumaþinti privalomà motorinæ reakcijà, bûti-nà jutimui palaikyti (ðiuo atveju kamuolio ákritimas ádelnà). Kodël? Veikiausiai taip sustiprinamas jutimas,kurá kitu atveju ið pradþiø nuslopintø, o vëliau ir visaiuþgoþtø pasikartojantys motorikos protrûkiai. Todël su-maþinus iki minimumo skeleto raumenø motorinius veiks-mus, iki maksimumo padidinamas jutimo iðgyvenimas.

Tiesa, ne visais mano tyrinëtais atvejais buvo maty-ti tokia jëga. Kodël? Todël, kad èia, kitaip negu kitomskultûroms bûdingoms temoms, proceso nereikia baigti.Maksimalus jëgos pasireiðkimas nepageidaujamas(kodël taip yra, þaidime neaiðkinama, taèiau tai galimasuprasti, geriau ásigilinus á konkreèiai kultûrai bûdingàtemà, istoriðkai ryðkëjanèià suaugusiøjø kultûroje; norsapskritai prieþastá atspëti nesunku – tai baimë ir nepa-sitikëjimas jëga, galinèia atneðti þalos paèiam þmoguiir aplinkiniams). Ðiuo poþiûriu Lietuvos vaikø santûru-mas, pasireiðkiantis þaidimuose, panaðus á Austrijoskultûrai bûdingà temà, tik ten santûrumas, susitvardy-mas reiðkiasi veikiau staiga sustabdant greièio ir jëgosdidëjimà, ir jo nelydi noras sustiprinti jutimus. (Tokssusitvardymas, pastebimas Lietuvos ir Austrijos vaikøþaidimuose, skiriasi nuo JAV vaikø þaidimø, kuriuoseiðryðkëjusiose kultûrai bûdingose temose nerasime pa-naðaus susitvardymo, santûrumo.)

Tendencija susitvardyti, pastebima Lietuvos vaikøþaidimuose, egzistuoja ne tik atsipalaidavimo ar ramy-



JOSEPH DAMBRAUSKAS

bës bûsenose; pavyzdþiø, iliustruojanèiø tendencijà sub-tiliai tramdyti jëgà, galima rasti net labai energinguo-se þaidimuose, tokiuose kaip futbolas (dël vietos stokosðio pavyzdþio èia nepateiksime).

LIETUVOS KULTÛROS ANALIZË

Lietuvos baltø kultûra labai sena, jos pradþia sieja-ma su prieðistoriniais laikais, kai baltai, pasak turimølingvistiniø ir archeologiniø duomenø, persikëlë á ðiauræið Dnepro aukðtupio baseino stepiø5. Marijos Gimbu-tienës, Rimutës Rimantienës, Norberto Vëliaus ir kitø6

darbuose teigiama, kad baltø kultûra turëjo panaðumøsu senàja prieðistorine Deivës civilizacija, kuri, kaipþinoma, egzistavo dabartinës Rytø Europos teritorijo-je. Dël ðios prieþasties straipsnio autoriaus buvo ganasëkmingai nuspræsta pirmiausia ásigilinti á ðià senovinæarcheologinæ kultûrà, o po to keliauti laiku á vëlesnesepochas, pasiremiant þinomomis senovës lietuviø mito-logijos studijomis ir kiek vëlesniu folkloru, kà ir kal-bëti apie tyrimus, atliktus savarankiðkai ilgam atvykusá ðiuolaikinæ Lietuvà 1991 m., – tada ir buvo ðio tyrimoparengiamieji darbai.

Nuostabà këlë tai, kad informacijà, gautà ið visø ke-turiø tyrimo ðaltiniø, buvo nesunku susieti ir áprasminti,pasinaudojus ið esmës archeologinës, religinës bei ling-vistinës, folklorinës ir antropologinës medþiagos psicho-logine metaanalize; ðitaip ið sutarðyto verpalø kuode-lio pavyko iðtraukti vientisà gijà, iðreiðkianèià gilumináLietuvos kultûros kompleksà, veikiausiai glûdintá lietu-viø psyche – kolektyvinës pasàmonës – èia pavartosimedar vienà Carlo G. Jungo sàvokà – gelmëje.

Ðtai kokia toji gija: egzistuoja dinamiðka gërio ir blogiokova, kurioje perteklinës jëgos ir greièio sutramdymasar slopinimas bei ið to kylanti savasties interiorizacijasuvokiama kaip gëris, o antra vertus – netramdoma jë-gos ir greièio iðraiðka suvokiama kaip stiprybë bei ga-lia, taèiau drauge eksterioriðka, o galiausiai nevicilizuo-ta ir bloga (panaðiai kaip kultûrai bûdinga tema, kuriàáþvelgëme vaikø þaidimuose). Kodël taip yra? Ið esmësdël to, kad savasties ir paties gyvenimo centro eksterio-rizacija tradiciðkai siejama su pasaulio chaotiðkumu irneprognozuotumu.

Tai galima árodyti gausiais pavyzdþiais; èia pateik-sime tik keletà.

Gimbutienë savo veikaluose apie Deivës civilizacijà(DC) labai aiðkiai apibrëþia dvi skirtingas civilizacijas –DC ir jà uþkariavusià Pilkapiø kultûrà; ðiø civilizaci-jø ypatumai tarpusavyje yra visiðkai prieðingi, taèiaupanaðu, kad jie neturi ryðiø su vëlesniais kultûros ar-

tefaktais bei mitologijos ar folkloro temomis. Pavyzdþiui,DC atrodo buvusi egalitarinë, taiki, ið esmës nesinaudo-jusi mums þinomais ginklais ar metalurgija, jai nebuvobûdingas siekimas ásigyti, ji buvo matriarchalinë, nepa-siþymëjo paranoja, rëmësi moteriðka teologija ir laikëmirtá viena ið nesibaigianèio ciklo faziø. Tuo tarpu Pilka-piø kultûra buvo hierarchinë, karinga, linkusi naudotisginklais prieð kitas kultûras, siekdama jas áveikti ir ágytigeresnes pozicijas, buvo patriarchalinë, paranojiðka irlaikë mirtá savo þemiðkojo gyvenimo pabaiga. Toji Pil-kapiø kultûra buvo tiesioginë mûsø indoeuropietiðkoskultûros pirmtakë; ir jos bruoþai (jei tik norime juospastebëti) ir dabar ðià kultûrà apibrëþia.

Taèiau tam tikri archeologiniai duomenys ið apytikriai4500–2000 m. prieð Kr., kuriuos iððifravo/suprato Gim-butienë, liudija apie dichotominæ prieðprieðà, peraugusiàá dichotomijas, aptinkamas Lietuvos mitologijoje ir folk-lore. Pavyzdþiui, Deivës civilizacijos religija buvo chto-niðka, ji rëmësi Þemëje ar po Þeme gyvenanèiomis dva-siomis. Tuo tarpu Pilkapiø kultûroje egzistavo á dangøorientuotas dievø panteonas. Deivës civilizacijos dievy-bës valdë kosmoso jëgas, lemianèias gyvybæ, taip patir paèià nesugaunamà Gyvybës Galià; jos reiðkësi ðalti-niuose, mënulyje, saulëje, þemëje, gyvûnijoje bei augali-joje ir buvo dalis anapusinio pasaulio, pernelyg nesiski-rianèio nuo þemiðkojo. Vëlesniosios, Pilkapiø kultûrosdievybës, kaip manoma, ið tiesø ákûnijo (o ne tik simbo-lizavo) gyvybæ ir mirtá; jos galëjo lemti mirtá ir dovanotigyvybæ; jos reiðkësi ne per gamtos jëgas, bet strëlëmis,ietimis, kalavijais bei þirgais ir buvo siejamos su ana-pusiu gyvenimu, egzistuojanèiu atskirai nuo þemiðkojo.Labai svarbu, kad Pilkapiø kultûroje didelë reikðmëbuvo skiriama „ateièiai“, labai vertinama jaunystë irpalikuonys; tuo tarpu ankstesnëje Deivës civilizacijojebuvo labiau vertinama praeitis, velioniai protëviai irtikriausiai senatvë. Deivës civilizacijoje pati þemë buvolaikoma visos gyvybës ðaltiniu, o Pilkapiø kultûrojeþemei paliktas antraeilis vaidmuo – ji pradëta laikytitik gyvybës palaikymo árankiu, o kûrybinë galia, svar-biausias ir nepranokstamas dalykas, imta laikyti þmo-gaus atributu; þemë nuþeminta iki „Motinos gamtos“(taip tebëra dabartinëje mûsø indoeuropietiðkojekultûroje). Ir galiausiai Deivës civilizacija buvo matri-linijiðka bei matrilokali, joje buvo labiausiai gerbiamosmoterys /motinos, tuo tarpu Pilkapiø kultûroje labiausiaigerbti vyrai, o pati kultûra buvo patrilinijiðka ir t. t.

Mitologijos veikalus daþniausiai labai ádomu skaityti,bet jø prasmæ sunku suprasti, nelengva áþvelgti ir mito-logijos reikðmæ þmoniø gyvenimui. Lietuviø mitologi-ja tokia pati. Taèiau subtiliø semiotiniø lingvistiniø

5 Encyclopaedia Brittanica, vol. 10, Chicago and London, 1976.6 Gimbutas, M., The Balts, New York: Praeger, 1963; Idem, The Civ-

ilization of the Goddess, San Francisco: Harper, 1991; Rimantienë,

R., „The East Baltic Area in the Fourth and Third Millenia B. C.“, in:Indo-European Studies, 1980, vol. 8; Vëlius, N., The world outlookof the Ancient Balts, transl. by Dalija Tekorienë, Vilnius: Mintis, 1989.


Algirdo Juliaus Greimo darbø7, aiðkinanèiø kai kuriøtekstø etimologijà, dëka galima rasti árodymø, siejanèiøbaltø pasaulëþiûrà, iðreikðtà jø religiniuose mituose,su dichotomine Deivës ir Pilkapiø kultûrø fenomenolo-gija. Pavyzdþiui, Greimas nustatë, kad vyriðkos lytiesdievai Prakorimas ir Dievas buvo pagrindiniai dievai,vyriðkiai, „valdantys“ ið dangaus nuo debesø ir garbina-mi kaip pirmykðtë Gyvybës Galia – tai atitinka anks-tesniø Pilkapiø kultûros (ir net indø) dievybiø prigimtá.Panaðios moteriðkos lyties dievybës, antai Giltinë ir Lai-

ma, apie XIII a. jau buvo tapusios antraeilëmis8. Panaðu,jog tai susieja lietuviø mitologijà su Pilkapiø kultûros,4500–2000 m. prieð Kr. trimis bangomis uþliejusiosDeivës civilizacijà Vidurþemio jûros regione, teologija.Bet kaipgi Deivës civilizacija? Ar mituose galima rastiliudijimø apie jà? Taip.

Turbût geriausi Greimo pateikiami gilûs lietuviømitologijos vaizdiniai susijæ su Kaukais ir Aitvaru,dviem labai skirtingomis jëgomis, kurios (jei deramaimaitinamos ir yra patenkintos) lemia þmogui laimænamie ir laukuose. Kaukai yra civilizacijos jëgos, su ku-riomis reikia „susidraugauti“, o Aitvaras – uþgaidesnë,nepastovesnë jëga, galinti padëti ar pakenkti visiemsaplinkiniams (jo átakos ir jo draugystës þmonës kartaisstengiasi iðvengti, kartais – palenkti jà savo labui). Taismulkesnieji somatinio-kûniðkojo lygmens dievai, gal-intys ágyti panaðø á þmogaus pavidalà, ypaè Kaukai,bet istorijoje jie atsirado gana seniai. Tiesà sakant, Grei-mas juos laiko itin archajiðkais. Analizuodamas ðias

dvi dievybes, jis pastebëjo, kad jos tarsi prieðtaraujaviena kitai, atstovaudamos atitinkamai civilizacijos irchaoso jëgoms. Iðanalizavæs jo analizæ, að atradau darvienà ðiø dichotomiðkø vertybiø bei Deivës ir Pilkapiøkultûros paralelæ. Nagrinëdamas XVII a. Pretorijausveikalà9, Greimas nustatë, jog kaukai (dar vadinamibezdukais) ið esmës buvo chtoniðkos bûtybës, kilusiosið vandens ir þemës, gyvenanèios po þeme, kitaip neguaitvaras (dar vadinamas Alfu), gyvenantis virð þemësir kilæs ið ugnies bei oro. Ádomu tai, kad Kaukai (kar-

tais jø vardas istorijos ðaltiniuose raðomas didþiàja,kartais maþàja raide, ir Aitvaro) panaðûs á mus, þmones,uþtat Aitvaras yra zoomorfiðkas ir primena juodà slib-inà arba gyvatæ.

Atidþiau paþvelgæ á Kaukø ir Aitvaro, kaip dievø tar-pininkø, darbø pobûdá, galime áþvelgti panaðias parale-les kaip tarp Deivës civilizacijos ir Pilkapiø kultûros.Kaukai daro tik gera ir niekada þmonëms nekenkia; juosgalima prisikviesti á namus maldomis ir socialiniais ási-pareigojimais; jø funkcijos visuomeniðkos, lemianèiosvisuomenës tvarkà. Tuo tarpu Aitvaras gali þmonëmsdaryti ir bloga, ir gera; jis kreipiasi á þmones apgaulingai,apsimetæs kuo nors kitu, praðydamas priimti pagyventi;panaðu, kad jo funkcijos eksterioriðkos, o ne interiorið-kos, ir akultûriðkos, daþnai sukelianèios visuomenëssutrikimus ar þlugimà. Tokia ir yra pagrindinë mintis.

Atrodo, jog net pats þodis „Aitvaras“ yra kilæs ið þo-dþio „Aitivaras“; Greimas já suprieðina su kitu þodþiu –„akivaras“:

Kæstutis Grigaliûnas. Ar tai buvo, ar tebëra. 2002. Asambliaþas. V. Ilèiuko nuotr.

7 Greimas, A. J., Of gods and men: Studies in Lithuanian mythology,transl. by Milda Newman, Bloomington: Indiana University Press, 1992.

8 Greimas savo semiotikos studijose specialiai nesistengë sieti savoatradimø su prieðistorine Deivës civilizacija ir apsiribojo vëlesnëmis

mitologijomis, uþraðytomis ávairiø autoriø, pradedant nuo XIII a. Volui-nës kronikos.

9 Praetorius, Delicae Prussicae, p. 29–30, in: Basanavièius, J., Rinkti-niai raðtai, Vilnius: Vaga, 1970, p. 362.



JOSEPH DAMBRAUSKAS

Apþvelgæ nedaugelá sudurtiniø þodþiø, kuriø antràjàdalá sudaro þodis – var-as, galësime tiksliau paaiðk-inti þodþio aitvaras reikðmæ:

Lygindami þodþius aiti-varas ir aki-varas, kuriuose-varas simbolizuoja g_ _a_ l_ i_ à_ , pastebësime ðiuos skirtu-mus (mano pabraukta, – J. D.):

aiti-varas iðcentrinë jëga; eksterioriðka jëga (nu-kreipta iðorën)

aki-varas ácentrinë jëga; interioriðka jëga (nukreiptaá vidø).10

Vidutiniam skaitytojui tai gal ir nepasirodys svarbu,bet besidomintiems psichologija (ir fizika) tai gali pri-minti iðorinio ir vidinio (kontrolës bei savasties) loku-so sàvokas. Prisiminæ, kad su kauku susidraugaujama,kantriai prisiviliojant já á namus, naudojantis civiliza-cijos ágûdþiais – audþiant bei siuvant jam drabuþius irgaminant jam maistà; þinodami, kad namai daugeliuatvejø yra þmogaus savasties/kûno metafora, suprasime,kad Kaukas, kaip stimulas ir sykiu priemonë pasiektisocialinæ/asmeninæ civilizacijà, yra þmoguje susijæs suinteriorizacijos procesais – ir kad jis prieðtarauja taiprasmei, procesui ir bûsenai, kurias ákûnija Aitvaras.

Toliau Greimas susieja Aitvarà su dievu Vëju ir suVelniu, kurie abu yra prieðiðki Perkûnui – gerajam, þmo-gø sauganèiam dievui.

Ðiuolaikiðkesnius liudijimus apie tai, kad ðio konflik-tiðko dvilypumo dominuojanti prigimtis tebëra gyva lie-tuviø gyvenimuose ir jø psichikoje, galima rasti Vëliaussurinktuose folkloro pavyzdþiuose11. Pastebëtina, kadpereinant á moderniuosius laikus (t. y. atsiþvelgiant ámodernybës antipatijà abstrakcijoms ir ypaè mitologi-jos prasmëms) ðis dvilypumas buvo taip sukonkretintas,kad dabar jis egzistuoja daugiausia konkreèiu pavidalu,kaip kiekvieno ið trijø ðalies regionø kultûrinës prefe-rencijos. Ádomu, kad pastarosios atitinka archajiðkà ar-cheologinæ simbolikà – Vakarø Lietuvos folkloras pasi-þymi bruoþais, artimais Deivës kultûrai, o Rytø Lietuvosfolklore rasime Pilkapiø kultûrai bûdingø bruoþø (pvz.,teisinë dievø galia vertinama labiau uþ magines galias,labai svarbias Vakarø regione; arba vyriausiu Dievu Ry-tuose laikomas Nunadievis, Dangaus Dievas, o Vakaruo-se – Patulas, Mirusiøjø Sergëtojas, kurio vardas kilæs iðþodþio „pa“, reiðkianèio „po“, ir „tula“, reiðkianèio „þemë“).

Net populiariausià lietuviø mità apie Eglæ þalèiø ka-ralienæ12 galima aiðkinti pasitelkus ðios dvilypës kovossàvokas.

Ðiø laikø Lietuvos gyvenime ir toliau dominuoja Dei-vës civilizacijos likuèiai – interiorizuojanti veiksmo pri-gimtis. Tikras lietuvis yra apsigaubæs stora þieve, sau-ganèia nuo patirtø gausiø traumø, slypinèiø po Sovietø

okupacijos paliktais randais, taèiau folklore, taip patpaprastø þmoniø, valstieèiø gyvenime, jø prietaruoseir áproèiuose (bûtent èia istoriðkai iðliko ir suklestëjoliaudies kultûra) tebëra gyvi senoviniai Deivës kultûrosinstinktai; vienas jø pavyzdþiø – prietaras, draudþiantisdovanoti ar priimti dovanø peilá.

Pabaigoje, norëdami susieti konkreèiai kultûrai bû-dingà vaikø þaidimo temà su istorinës suaugusiøjø kul-tûros tema, gráþkime prie Greimo.

Pasitelkæ motorinio tvardymosi sampratà, kuri iðsi-kristalizavo stebint vaikø þaidimus, ir gali bûti susijusisu peilio ávaizdþiu, galbût pajëgsime kiek geriau suprastine tik ðiuolaikinës Lietuvos suaugusiøjø kultûros svar-bà, bet ir mirtinà lietuviø mitologijoje egzistavusià dviejøpagrindiniø dievø kovà. Prisiminæ puikiausià Greimolingvistinæ analizæ, suþinosime, kad Perkûnas, gërio irblogio valdovas, nuolat þûtbûtinai kovojo su Vëju, chaosodievu (mitologijoje tiesiogine perdëtos ir nevaldomos jë-gos, emocijø bei sàmyðio iðraiðka). Labiausiai ásisiau-tëjæs Vëjas galëdavo tapti milþiniðku „dangaus þvërimi“,ið kurio pirðtø nagø pûtë vëjas. Buvo tikima, kad já nu-þudyti galima tik peiliu (mano manymu, tai psichikosfenomenologinis mëginimas pasakyti, jog jis ðaiþus kaippeilis arba panaðus á peilá, ir dël to gali bûti sunaikin-tas tik tuo, kas panaðus á já patá). Trumpai tariant, krað-tutinës emocijos, sàmyðis, chaosas, kuriø vengia, kratosiðiø dienø lietuviai (bent jau tame egzistencijos lygme-nyje, kuris nesusijæs su traumomis) piktografiðkaipsichikoje vaizduojamos kaip peilis, ir sutampa su baimækelianèiu Vëju, senovës Chaoso dievu-pabaisa.

Beliko tik dar kartà prisiminti 4500–2000 m. prieðKr., kai kirviais ginkluoti, raiti Pilkapiø kultûros neðëjaibangomis uþplûdo Rytø Europà, sunaikino SenosiosEuropos þmoniø, nemokëjusiø auginti þirgø, taikà beiramybæ, pasitikëjimà ir beginklæ harmonijà, pasklei-dë baimæ ir chaosà, karà ir paranojà – nesunkiai su-prasime, ið kur atsirado pabaisa dievas Vëjas ir jo vi-sais atþvilgiais prieðingas giminaitis Perkûnas; istorineir psichologine prasme tai milþiniðkos traumos iðgyve-nimø padariniai.

Taigi mums pavyko áausti dar vienà gijà, jungianèiàvisus liudijimus apie tai, kad praeities atmintis ir ko-vos tebeegzistuoja ðiuolaikiniø lietuviø gyvenimuose,ir kad kaþin kokiu bûdu, dël kaþin kokios prieþastiessenovës Deivë tvirtai tebegyvena lietuvio psyche, atsi-spirdama þmogaus prigimèiai pavojø kelianèiai tech-nikos grësmei, kurià iðpaþásta modernybë.

10 Greimas, A. J., op. cit., p. 60.11 Vëlius, N., op. cit.12 Lietuviðkos pasakos, Vilnius: Vaga, 1976.


1569 metø spalio 4 dienà Vilniaus vyskupas ValerijonasProtasevièius pasiraðë Vilniaus jëzuitø kolegijos fun-dacijos aktà. Raðto preambulëje jis pabrëþë, jog nutarësteigti kolegijà, pasitaræs su karaliumi Þygimantu Au-gustu ir pritardamas kardinolø Stanislovo Hozijaus beiGiovanni Francesco Commendones ir nuncijaus Vincen-zo dal Portico „átikinëjimui bei raginimui“ (persuasio-ni et exhortationi). Tuos paèius asmenis Protasevièiuspaminëjo ir kitø metø liepos 25 d. ganytojo laiðke, ku-riame praneðë apie kolegijos atidarymà. Ið ðios kolegi-jos iðaugæs Vilniaus universitetas mini 425-àsias ásteigi-mo metines, o katalikiðkasis pasaulis ðiemet paþymikardinolo, Dievo tarno Stanislovo Hozijaus (1504–1579)500 metø sukaktá. Gimæs Krokuvoje1 ið Badeno atsikëlu-sio vokieèio ðeimoje 1504 m. geguþës 5 d., jis augo Vilniu-je, vëliau studijavo ir veikë Lenkijoje, o 1561 m. pakeltaskardinolu vis labiau jungësi á visuotinës Baþnyèios gyve-nimà, uþsitarnaudamas „kardinolø kolegijos puoðme-nos“, „popieþiaus dvaro paþibos“, „eretikø kûjo“ ir „savolaiko Augustino“ titulus. Hozijus dalyvavo Tridento Baþ-nyèios Susirinkime, buvo popieþiaus pasiuntinys Habs-burgø dvare. Tuo metu, kai Vilniuje pradëjo veikti jëzui-tø kolegija, jis ið Varmijos, kurioje vyskupavo, jau buvoiðvykæs á Romà, ið kurios nebegráþo – miræs 1579 m. buvopalaidotas Santa Maria in Trastevere bazilikoje.

Asmeninëje Hozijaus istorijoje pynësi trys tautos, ða-

lys ir kultûros – vokieèiø, lenkø ir lietuviø. Tapæs vo-kiðkos Varmijos vyskupu, taèiau nebûdamas to kraðtoindigenas, kaip „lenkas ar lietuvis“ buvo sutiktas prie-ðiðkai. Bernardas Maciejowskis, atvirkðèiai, vokieèiamstvirtinæs, jog Hozijus esàs „labiau jûsø nei mûsø [t. y.lenkø] kalbos“. Ðià sudëtingà sampynà netiesiogiai pa-tvirtino ir pats Hozijus, prasitardamas: „Simbolyje iðpa-þástame tiká Visuotinæ, o ne lenkø, lietuviø ar vokieèiøBaþnyèià“2.

Komplikuotà Hozijaus tapatybës reikalà paaiðkinajo biografija. Jis augo Vilniuje, á kurá atvyko ir kuriameiki mirties apsistojo jo tëvas Ulrikas (†1535), monetøkalyklos bei pilies virðininkas ir miesto ûkio moderniza-torius, pastatydinæs Þaliàjá tiltà per Nerá ir ávesdinæsmieste vandentieká. Bûsimojo kardinolo vaikystë vei-kiausiai prabëgo vad. Hozijaus name Vokieèiø gatvëje,kur dabar ásikûrusi „Þemaièiø smuklë“. Kadangi tëvasvietoj madingø loðimo kauliukø laisvalaikiui parû-pindavo knygø, èia jis pramoko skaityti lotyniðkai,vokiðkai ir lenkiðkai; vokiðkai perskaitë ðventøjø gy-venimus ir Tito Livijaus Romos istorijà. Tëvas, pasta-tæs Ðvè. Trejybës ðpitolæ prie to paties vardo baþny-èios Dominikonø gatvëje, artimai bièiuliavosi su Vilniausdominikonais, kuriuos daþnai kviesdavosi pasisveèiuo-ti; jaunasis Stanislovas, atrodo, netgi buvo pasiryþæs sto-ti á Pamokslininkø ordinà, taèiau negavo tëvo sutikimo.

1 Kai kurie autoriai, pvz., Jonas Bièiûnas („Pirmieji jëzuitai Vilniuje“,in: Tautos praeitis, t. II, kn. 2, Roma, 1965, p. 3 ir iðn. 4) tvirtina Hozijøgimus Vilniuje, cituodami Hozijaus frazæ in qua [intelligitur Vilna]primum lucem hanc aspexi ið 1577 m. spalio 24 d. laiðko Krokuvosvyskupui Petrui Myszkowskiui, paskelbto Stanislovo Rostovskio, Litva-nicarum Societatis Jesu historiarum provincialium pars prima, Vilnae,1768, p. 66–67. Bûtent Rostovskis pirmasis ir suklydo, interpretuodamaslaiðko tekstà, bei suklaidino kitus, paraðtëje paþymëjæs Hosius Vil-nae natus. Ið tiesø in qua reikëtø taikyti þodþiui Cracovia; tai iðryðkë-ja tik turint omenyje laiðko paraðymo kontekstà. Ðiuo laiðku Hozijussveikino naujà Krokuvos vyskupà ir dþiaugësi, jog pagaliau ir Lenki-jos sostinë, kaip ir Lietuvos Vilnius, turës tinkamà ganytojà. PagyræsVilniaus vysk. Protasevièiø, Hozijus tæsia: Fatebor autem peccatummeum, quod ei civitati [i. e. Vilnae] non nihil invideo felicitatem hanc,quandoquide in qua [i. e. Cracovia] primum lucem hanc aspexi, ea[i. e. Cracovia] simili Pastore fuit jam per multos annos destituta. Sedbona spe sum, quod nos oculis Misericordiae suae DEUS aliquandorespiciet, quod etiam fecisse jam persvasum habeo, quandoquidemPastorem illius [i. e. Cracoviae] constituit Dom. Vestram [i. e. Mysz-kowski], quae non patietur in officio suo pastorali recte obeundo se

ab illo [i. e. Protasewicz] superari. Est caput Magni Ducatus Vilna;est caput totius Regni & omnium adjunctarum Regno ProvinciarumCracovia. Cur, quod illi [i. e. Vilnae] praestit Regia Majestas benefi-cium, idem non huic [i. e. Cracoviae] quoque praestet? Cur majoremillius [i. e. Vilnae] quam hujus [i. e. Cracoviae] curam & sollicitudi-nem gerat? („Iðpaþinsiu savo nuodëmæ: ðiek tiek pavydþiu tam mies-tui [t. y. Vilniui], nes tas, kuriame pirmiausia iðvydau ðià ðviesà [t. y.Krokuva], tokio Ganytojo stokojo jau daugel metø. Taèiau viliuosi,kad Dievas pagaliau paþvelgs á mus savo gailestingumo akimis. Jauesu ásitikinæs, jog [Dievas tai] ir padarë, paskirdamas jo [t. y. Krokuvosmiesto] Ganytoju Jûsø Prakilnybæ [t. y. Myðkovská], kuri nepakæs, kadjis [t. y. Protasevièius] pranoktø jà deramai vykdydamas savo gany-tojiðkas pareigas. Vilnius yra Didþiosios Kunigaikðtijos sostinë; Krokuvayra visos Karalystës ir prie Karalystës prijungtø provincijø sostinë. Kodëltos geradarybës, kurià Karaliðkoji Didenybë suteikë anam [t. y. Vilniui],ji nesuteiktø ir ðiam [t. y. Krokuvos miestui]? Kodël labiau globotø irrûpintøsi anuo [t. y. Vilniumi] nei ðituo [t. y. Krokuvos miestu]?“).

2 Stanislovo Hozijaus laiðkas Karoliui Boromiejui, Heilsbergas,1564 06 15, in: Stanislaus Hosius, Opera omnia, t. II, Coloniae, 1584,p. 222, Nr. 73.

STANISLOVAS HOZIJUS IR LIETUVA

Liudas Jovaiða, Irena Vaiðvilaitë

STANISLOVUI HOZIJUI – 500 METØ


LIUDAS JOVAIÐA, IRENA VAIÐVILAITË

Gyvenimo kelias vedë tolyn nuo Lietuvos: 1519 m. ið-vykæs studijuoti á Krokuvos universitetà, tapo humanistøerazmininkø bûrelio nariu, tarnavo Krokuvos vysku-pui. 1530–1534 m. studijavo Paduvos ir Bolonijos univer-sitetuose; pastarajame gavo teisiø daktaro laipsná. 1538–1549 m. darbavosi Lenkijos karaliaus kanceliarijojesekretoriumi ir kanceliarijos vedëju. 1549 m. tapo Kul-mo, 1551 m. – Varmijos vyskupu. 1558–1563 m. darba-vosi Romos Kurijoje; 1562–1563 m. kaip vienas ið keturiøpopieþiaus legatø vadovavo baigiamajam Tridento Susi-rinkimo etapui. 1563–1569 m. vël rezidavo vyskupijoje,o nuo 1569 m. – Romoje; 1573 m. paskirtas didþiuojupenitenciarijumi, tapo treèiu pagal rangà Kurijos kardi-nolu. Jo tituline baþnyèia buvo senoji Santa Maria inTrastevere bazilika, kurioje kardinolas ir atgulë amþino-jo poilsio.

Vyskupø ir karaliaus sekretorius Hozijus, prisiekæshumanistas ir Antikos mylëtojas, nerûpestingai kaupæsávairias baþnytines beneficijas, pamaþu virto dvasininkuir teologu: 1543 m. priëmë kunigo ðventimus, o 1549 m.paskirtas Kulmo vyskupu atsisakë visø lig tol turëtø be-neficijø. Iðlavinta, stilinga ir elegantiðka Hozijaus plunks-na ëmë tarnauti tikëjimo gynimui: „Krikðèioniðkas ka-talikø tikëjimo iðpaþinimas“ (I dalis – 1553, pilna laida –1557 m.), vienas pirmøjø sistemiðkø katalikiðkosios dok-trinos sàvadø, tapo tikru poleminës teologijos bestsele-riu, daugiausia kartø iðleista XVI a. Lenkijos pilieèioknyga. Hozijaus poleminis ákarðtis anaiptol neapsiribojotraktatais: juos papildë gausi ir asmeniðkai paveikes-në korespondencija (10 tûkst. laiðkø). Varmijos vyskupopoleminiai raðtai ir epistoliarika paskatino atsiverstine vienà protestantà (pvz., Þemaièiø seniûnà Jonà Chod-kevièiø), angaþavo baþnytinei veiklai humanistus (And-riejø Patricijø Nidecká). Hozijus buvo raðto þmogus parexcellence, beje, ið dalies dar ir dël to, kad silpnas balsastrukdë pamokslauti.

Istoriðkai reikðminga ir Hozijaus-ganytojo veikla. Jojepaprastai iðskiriami du etapai. Ikitridentiniu laikotarpiu(1549–1558), bûdamas Kulmo ir Varmijos vyskupu,Hozijus pirmiausia siekë atvirame mûðio lauke sutriuð-kinti protestantø bendruomenes. Tuo tarpu TridentoSusirinkimui pasibaigus á Varmijà gráþusio (1564–1569)ganytojo tradiciðkai kontrreformacinë veikla buvo pa-pildyta vidinëmis reformomis, stiprinusiomis vyskupijosdvasininkijà ir tikinèiuosius. 1564–1565 m. Hozijus, pa-sinaudodamas savo paþintimi su Jëzaus Draugija, suge-bëjo átikinti jëzuitus Braunsberge atidaryti kolegijà ir

imtis globoti vyskupijos seminarijà. Jis suðaukë ir Var-mijos vyskupijos sinodà. Hozijus pirmasis Respubliko-je parodë tridentinio pastor bonus pavyzdá, kuriuo sekëkitos vyskupø kartos. Hozijaus suraðytos Braunsber-go seminarijos taisyklës, kaip pavyzdinës, buvo taiko-mos ir kitoms jëzuitø vadovautoms seminarijoms visojeRespublikoje, taigi ir Vilniuje3.

1519 m. ið Vilniaus iðvykæs studijuoti á Krokuvà,Hozijus Lietuvos nepamirðo. 1528 m. Krokuvoje iðspaus-dintame Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimø leidinyjebuvo paskelbta jaunojo humanisto giesmë Vilniaus vys-kupo Jono ið Lietuvos kunigaikðèiø garbei. Vilniujegyveno Hozijaus broliai ir tëvas, kurio reikalais ðis, bai-gæs studijas Bolonijoje, 1534 m. pabaigoje trumpam lan-kësi Vilniuje. Kaip karaliaus sekretorius, Hozijus vëliauLietuvos sostinëje praleido beveik dvejus metus (1540 m.liepa – 1542 m. balandis). Vilniuje turëjo ir benefici-jà – Ðv. Martyno koplyèià Vilniaus pilyje. Vëliau ryðiussu Vilniumi ir Lietuva palaikë susiraðinëdamas su Vale-rijonu Protasevièiumi, Augustinu Rotundu, Jonu Chod-kevièiumi, Radvila Naðlaitëliu, globojo Romoje studijuo-jantá Benediktà Vainà.

Ypaè intensyviai Hozijus bendravo su vysk. Protasevi-èiumi (jø korespondencija þinoma nuo 1554 m.). 1577 m.girdamas Protasevièiø, Hozijus këlë Vilniaus vyskupàpavyzdþiu kitiems ðalies ganytojams: „O kad tik turë-tume daugiau á Jûsø Kilnybæ panaðiø vyskupø – ne taipdabar Tikëjimas vargtø. Tesaugo tave Dievas, geriausiasir tikrai katalikiðkas Vyskupe [...], ir teuþdega sekti Ta-vimi kitus, taip pat ir Karalystës vyskupus“4.

Vis dëlto Protasevièius ið prigimties nebuvo uolus iriðtvermingas kovotojas. Ið to meto epistoliarikos matytivyskupo polinkis á rezignacijà, neveiklumas, noras susi-darius sudëtingai situacijai viskà palikti Apvaizdos va-liai („prieðininkø reikalai pasistûmëjo tiek, kad visasDievo Baþnyèios reikalas jau atrodo esàs likæs vien die-viðkam apgynimui“5). Apie Baþnyèios padëtá Vilniuje Ho-zijø informavo Augustinas Rotundas. Jis praðë Hozijølaiðkais raginti Vilniaus vyskupà, „idant nepalûþtø dva-sia ir, kaip ápratæs, nepasiðalintø á dykinëjimà“6. AnotVilniaus vaito, Protasevièius, „be privaèiø nusiskun-dimø, daugiau nieko nedaro. [...] Man atrodo nedrástàs,kitiems – nenorás ákyrëti valdovui“7. Taèiau net ir ëmæsisveikti Vilniaus vyskupas paprasèiausiai... verkdavo: pra-ðydamas karaliaus pagalbos kovojant su protestantais,daug kartø aðarojo, bet kaip pripaþásta pats, „plovë ak-mená“8. Tokioje situacijoje Hozijus laiðkais nuolat ragino

3 Þr. Piechnik, L., „Jezuickie seminaria diecezjalne w Polsce (1564–1773)“, in: Z dziejów szkolnictwa jezuickiego w Polsce, Kraków:Wydawnictwo WAM, 1994, s. 81, 86–88.

4 Stanislovo Hozijaus laiðkas Valerijonui Protasevièiui, Roma, 157710 24, in: Rostowski, S., op. cit., p. 65.

5 Valerijono Protasevièiaus laiðkas Stanislovui Hozijui, Vilnius, 155711 03, in: Stanislai Hosii (1504–1579) et quae ad eum scriptae suntepistolae, tum etiam eius orationes et legationes, t. II, ed. F. Hipler,

W. Zakrzewski, Kraków, 1888, p. 908, Nr. 1868.6 Augustino Rotundo laiðkas Stanislovui Hozijui, Vilnius, 1557 10 19,

in: Ibid., p. 905, Nr. 1862.7 Augustino Rotundo laiðkas Stanislovui Hozijui, Vilnius, 1557 11 03,

in: Ibid., p. 909–910, Nr. 1870.8 Valerijono Protasevièiaus laiðkas Stanislovui Hozijui, Vilnius,

1557 06 12, in: Ibid., p. 792, Nr. 1718.


Protasevièiø imtis aktyvesniø veiksmø, o 1557 m. pabai-goje, matyt, nepatenkintas vyskupo pasyvumu, net buvopasiðovæs pats atvykti á Vilniø ir padëti kovoti su erezi-ja9. Taèiau didþiausias Hozijaus nuopelnas Lietuvai buvojo indëlis á jëzuitø kolegijos steigimà Vilniuje.

1564–1565 m. jëzuitø mokyklø rëmëjas ir ðalininkasnuncijus Commendone mëgino átikinti Jëzaus Draugi-jos generolà Laynezà, jog bûtina steigti kolegijà Vilniuje.Commendone tikëjosi, jog kolegijà funduos karalius Þy-gimantas Augustas. Kadangi jëzuitø vadovybë 1555 m.Vilniuje apsilankiusio jëzuito Salmerono buvo informuo-ta apie didþiulæ reformato Mikalojaus Radvilos Juodojoátakà karaliui, Laynezas á tokià galimybæ þiûrëjo labaiskeptiðkai. Commendone siekë net kardinolo KarolioBoromiejaus paramos. Taèiau sumanymas ákurdinti jë-zuitus Vilniuje su karaliaus pagalba þlugo. Hozijus, geraiinformuotas apie ðá sumanymà, tuo metu kaip tik rûpino-si kolegijos Braunsberge steigimu. Jis kolegijà fundavopats. Tiesa, fundacija buvo menka, taèiau jëzuitai jà prië-më ið pagarbos Hozijui. Varmijos vyskupas jëzuituit. Juanui Polanco raðë, jog Draugijà norëtø greièiau ið-vysti ir Vilniuje10. Matyt, remdamasis savo patirtimi,Hozijus pabrëþë, jog iniciatyvos kolegijø steigime turiimtis vyskupai.

Kas bûtent paskatino Valerijonà Protasevièiø imtiskviesti jëzuitus á Vilniø, nëra iki galo aiðku. Protasevi-èius, atrodo, dar 1564 m. susipaþino su nuncijaus Com-mendones palydoje tarnavusiu jaunu jëzuitu BaltazaruHostounskiu, savo iðkalba, mokytumu ir paprastumudariusiu didelá áspûdá daugeliui Lenkijos ir Lietuvos dig-nitoriø. Galbût idëjà Protasevièiui davë bûtent Com-mendone, o gal – Hozijus.

Ádomu, kad jëzuitø raðytos Vilniaus ir Braunsbergokolegijø steigimo istorijos yra labai panaðios. Abiejosepasakojama, jog, norëdamas áveikti plintantá protestan-tizmà, vyskupas ið pradþiø norëjo pasikviesti geresniusmokytojus ið Krokuvos akademijos, bet vëliau, susipa-þinæs su jëzuitais, nutarë kurti kolegijà. Hozijus su jë-zuitø kolegija susipaþino ir su jëzuitais suartëjo Vie-noje, kur jam teko bûti popieþiaus legatu. Protasevièiustokios tiesioginës patirties neturëjo, bet ankstyvoseVilniaus kolegijos istorijose minima, kad, pasveikinæsjëzuitus Vilniuje, vyskupas jiems praneðë, jog keièia savotestamentà ir viskà, kà anksèiau buvo uþraðæs Brauns-bergo kolegijai, dabar skiria Vilniaus kolegijai. Tai liu-

dytø, jog Vilniaus vyskupas vertino ir rëmë Brauns-bergo kolegijà, kuriai iðlaikyti Hozijui nuolat trûko lëðø.

Bet kuriuo atveju, kai Protasevièius pasiryþo atsikvies-ti á Vilniø jëzuitus ir jø kolegijai nupirko tinkamà namà,jis kreipësi bûtent á Hozijø. Augustinas Rotundas tuometu irgi raðë Hozijui, praðydamas átikinti jëzuitus pri-imti Vilniaus vyskupo fundacijà. 1568 m. rugsëjo 8 d.Hozijus raðë Jëzaus Draugijos generolui Pranciðkui Bor-gijai apie Vilniaus vyskupo pastangas ir persiuntë jamProtasevièiaus laiðkà apie ágytà namà. 1569 m. rugpjûtá,matyt, þinodamas, kad Braunsberge lankosi JëzausDraugijos Austrijos provincijolas Lorenzo Maggio, Pro-tasevièius pasiuntë á Varmijà veþimus ir tarnus jëzui-tams á Vilniø atsigabenti. Tie veþimai gráþo tuðti, betjau rugsëjá á Vilniø atvyko viceprovincijolas Sunyerasir jau minëtas Baltasaras Hostounskis. Susipaþinæ supadëtimi Vilniuje, jie paragino generolà fundacijà priim-ti. Hozijus jau buvo iðvykæs á Romà. Protasevièius darkartà kreipësi á já, praðydamas palenkti jëzuitø vyriau-siuosius, taip pat pasiuntë laiðkus ir popieþiui Pijui Vbei jëzuitø generolui Borgijai. Galimas daiktas, jog bû-tent Romoje apsistojusio Varmijos kardinolo pastangøir spaudimo dëka Jëzaus Draugijos vyresnybë, po patirtønesëkmiø ið pradþiø atsikalbinëjusi, galiausiai nusileido.

Beje, kaip tik 1568 m., kai buvo sprendþiamas kolegijosVilniuje klausimas, jëzuitai svarstë galimybæ ásteigtiBraunsberge Akademijà. Taèiau naujoji kolegija Vilniujetà sumanymà sustabdë. Valerijonas Protasevièius aprû-pino Vilniaus kolegijà daug dosniau, nei tà Braunsbergomokyklai galëjo padaryti kuklius iðteklius turëjæs Hozi-jus. Braunsbergo mokykla taip ir liko tik kolegija, o Aka-demija netrukus buvo ákurta Vilniuje.

Vëlesná kard. Hozijaus dalyvavimà Vilniaus kolegijosreikaluose patvirtina jo áraðymas á Kristaus Kûno ir Gai-lestingumo brolijos, 1573 m. pradëjusios veikti prie kole-gijos Ðv. Jono baþnyèios, nariø knygà11. Vilniaus kolegijosjëzuitai Hozijui atsidëkojo mirties patale atversdami jobrolá Ulrikà, liuteronà, kurio atþvilgiu, kaip didþiuodamiesipabrëþë, buvo bergþdþios visos kardinolo pastangos.

Neþinome, kokios mintys sukosi nuo Romos karðèiøalpulio Capranicos pavësin pasitraukusio Hozijaus gal-voje paskutinæ jo gyvenimo vasarà. Kas galëtø paneig-ti, kad galvojo ir apie Lietuvà, kurioje – kaip syká iðsi-tarë laiðke Jonui Chodkevièiui – „net ir nebûdamaskûnu, esu dvasia“12.

9 Augustino Rotundo laiðkas Stanislovui Hozijui, Vilnius, 1557 10 19.10 Stanislovo Hozijaus laiðkas Juanui Polanco, Heilsbergas, 1565

12, in: Bièiûnas, J., „Apaðtalø Sosto ir jëzuitø ordino pirmieji bandy-mai jëzuitus ákurdinti Lietuvoje (1555–1565)“, in: Tautos praeitis, t. II,kn. 1 (5), Chicago-Roma 1964, p. 47, iðn.

11 Kirkoras, A. H., Pasivaikðèiojimai po Vilniø ir jo apylinkes, Vil-nius: Mintis, 1991, p. 51.

12 Stanislovo Hozijaus laiðkas Jonui Chodkevièiui, Roma, 1578 1210, in: Stanislaus Hosius, Opera omnia, t. II, p. 446, Nr. 270: Egovero quamvis absens corpore, spiritu tamen praesens.

STANISLOVAS HOZIJUS IR LIETUVA


Apie istorijà, Apvaizdà ir laisvà valià

IRENA VAIÐVILAITË

PASTABOS

Per pastaràjá deðimtmetá Lietuvojepasirodë Baþnyèios istorijos studijø.Dauguma skirtos Katalikø Baþnyèiosistorijai, pradëta domëtis ir kitomiskrikðèioniðkomis Baþnyèiomis. Gali-ma sakyti, kad atsirado grupë tikinèiøir praktikuojanèiø krikðèioniø is-torikø, daugiausia – katalikø.

Ar tikëjimas atsispindi istoriko po-þiûryje á istorijà? Ar galima apèiuop-ti katalikiðkà poþiûrá á visuomenæ netik raðiniuose apie praeitá, bet ir da-barties apþvalgose? Manau, kad nau-jausiose Lietuvos istorijos studijosetoká atspindá galima rasti, tad paban-dysiu ne aptarinëti konkreèias studi-jas, o ávardyti kelis katalikiðko isto-rijos matymo bruoþus, kuriuos, manomanymu, tokiose studijose jau galimanurodyti.

Bent jau teoriðkai istorikas katalikasgali raðyti ne tik Baþnyèios istorijos,bet ir kitais istorijos bei visuomenësgyvenimo klausimais. Katalikas remia-si ne kokiu nors iðankstiniu metodu armodeliu, o specifiðkai iðlavinta, tikëji-mo suformuota vaizduote, atverianèiakatalikiðkà perspektyvà.

Katalikiðkosios istorijos, arba kata-likiðkojo istorijos raðymo, nuostatoskyla ið katalikiðkosios minties tradi-cijos. Panaðiai kaip visa katalikiðkaintelektinë veikla, istorijos studijospirmiausia, derindamos tikëjimà irprotà, siekia tiesos kaip svarbiausiotyrimo tikslo.

Katalikiðkajame istorijos raðyme at-sispindi esminis, ið tikëjimo kylantispoþiûris á þmogaus buvimà – pripa-þástama laisvos valios pirmenybë, ti-këjimo bei kultûros ryðys ir Apvaiz-dos veikimo sàlygojamas istorijosprasmingumas. Taèiau Apvaizdos sà-voka ðiuolaikinëje katalikø ir ne tik

lietuviø raðomoje istorijoje beveiknesutinkama. Ar tai reiðkia, jog ji lai-koma beviltiðkai pasenusia ir ið visonetaikoma?

Krikðèionys Apvaizdà supranta kaipDievo veikimà istorijoje. Krikðèionið-kasis poþiûris á kaità ir paþangà, krei-piamà visagalio Dievo valios, kildina-mas ið ðventojo Augustino. Ðis poþiûrisatsiliepë beveik visoms vëlesnëms is-torijos ir visuomenës teorijoms, tikDievo valià pakeitë „gamta“, „dvasia“,„civilizacija“ ar „dialektika“, t. y. Dievovietà uþëmë ávairûs determinizmai.Modernybëje Apvaizdos vietà uþëmësekuliarios progreso ir plëtros teori-jos. Jos iðlaikë providencinæ galuti-nës istorijos tvarkos ar prasmës samp-ratà, atmesdamos dvasinæ tikrovæ.Kataliko akimis mylintis ir visagalisDievas yra visko pradþia, prieþastisir tikslas. Þmoniø istorijoje jis veikianetiesiogiai, gerbdamas laisvà þmo-gaus valià. Bûdamas „smulkmenose“,Dievas taèiau niekada nesitraukia iðþmoniø istorijos.

Suderinti tikëjimà Apvaizda ir Ap-vaizdà omenyje turintá istorijos raðy-mà sunku kaip tik dël Dievo veikimone pagrindiniame, o antrajame istori-jos dramos plane. Ieðkodamas istori-joje Apvaizdos ar dabartyje istorikasar politikos apþvalgininkas pasirodytønaivus arba ðaliðkas. Vargu ar gali-ma, nesulaukus pajuokos, painioje irsumaiðtingoje tikrovëje pirðtu paro-dyti Apvaizdos veikimà. Taèiau ar tokssunkumas reiðkia, jog tikëjimà Ap-vaizda derëtø visai padëti á ðalá?

Pokomunistiniame istorijos mokslepagunda griebtis kokiø nors sekulia-riø Apvaizdos pakaitalø itin akivaiz-di. Dar á praeitá nenugrimzdæs siekispriþiûrëti ir kontroliuoti visuomenæ ið

iðorës ir ið vidaus padarë dar ilgai jau-simà átakà, susiliejanèià su ðiuolaiki-nio istorijos mokslo madø padiktuotudomëjimusi socialine istorija, institu-cijø kaita ar visuotiniais archetipais.Taèiau bandymas atlikti atvirkðèiàveiksmà ir, pavyzdþiui, „moderniza-cijos“ sàvokà pakeisti „Apvaizda“ su-lauktø visokiausios kritikos.

Galbût Apvaizdos nepopuliarumaspokomunistinëje krikðèioniø raðomoje

istorijoje atsiranda ið in-stinktyvaus nenoro pasi-telkti dar vienà totalø var-diklá. Drásèiau tvirtinti, kaddauguma katalikø istorikøLietuvoje sàmoningai ar in-stinktyviai vengia toli sie-

kianèiø istoriniø proceso apibendri-nimø ir atokiai laikosi nuo visokiausiø„metaistorijø“.

Þinoma, sunku subalansuoti istori-jà ir teologijà. Kaip èia neprisimintiXVII a. prancûzø vyskupo Jacques’oBossuet, bandþiusio paraðyti istorijà,kurios kiekvienas ávykis bûtø pagrás-tas Ðventuoju Raðtu... Taèiau, kalbantapie katalikiðkà istorinæ perspekty-và, ne maþiau uþ Apvaizdà svarbusvisiðkai laisvos þmogaus valios pripa-þinimas.

Istorijà varo ne struktûros, institu-cijos ar ûkio tikslai, o þmoniø daro-mi pasirinkimai. Tad katalikui istorijayra pasakojimas apie þmoniø pasirin-kimus ir tø pasirinkimø pasekmesApvaizdos veikimo kontekste.

Nors praëjusiame ðimtmetyje buvodaug bandymø kreipti þmones „sta-tistiniø“ tikslø link, to ðimtmeèio pa-baigos permainos parodë ið paþiûrosspontaniðkø þmoniø pasirinkimø irveiksmø galià. Kelios angliðkai para-ðytos katalikø istorikø knygos, tegu


PASTABOS

ir nevienodai sëkmingai, komunizmoþlugimà siejo ne su ûkio ar partijø kri-zëmis, o su ið sàþinës gelmiø kylanèiaisþmoniø apsisprendimais. Drásèiau tvir-tinti, kad atidumas tiems apsispren-dimams kaip tik þenklina kai kuriø lie-tuviø katalikø istorikø studijas.

Katalikui þmoniø istorijos ávykiaiyra Dvasios veiklos materialiame pa-saulyje rezultatai. Istorikas katalikaspainioje ir sumaiðtingoje istorijoje ieð-ko Dvasios judesiø, per kuriuos Ap-vaizda veikia medþiagos pasaulyje.Tokius judesius galima vadinti atsi-vertimu ar „ðirdies persikeitimu“.

Be to, kataliko akimis, istorija yrane horizontalus, o vertikalus procesas.Horizontalus poþiûris á istorijà, ávy-kius, idëjas ir institucijas átalpina álaiko kontekstà ir tame kontekste uþ-daro. Horizontaliam þiûrëjimui svar-bûs ne iðliekantys, o praeinantys da-lykai. Vertikalus poþiûris pabrëþiapraeities bei dabarties ryðá ir pripaþás-ta, kad istorijoje ne viskas praeina irpasibaigia. Toks poþiûris pripaþásta,kad ávairiais laikais ir ávairiuose kon-tekstuose skirtingiausius þmones pa-siekia Dievo Dvasios veikimas. Drà-sos, pasiaukojimo, meilës, tvirtybës,gailestingumo ir iðminties darbai, pa-daryti skirtingais laikotarpiais, nëranesulyginami. Jie kyla ið to paties irvieno ðaltinio. Katalikams istorijojegyvuoja malonës tæstinumas ir tas tæs-tinumas yra svarbus, nes krikðèionystiki, jog Ásikûnijimas buvo svarbiau-sias dvasinis þmonijos istorijos ávykis,susiejæs praeitá, dabartá ir ateitá. TodëlIstorija krikðèioniui nëra ciklinis pro-cesas, ji turi pradþià ir turës pabaigà.Be to, nei istorijos pradþia, nei jospabaiga nëra kokio nors natûralausproceso iðvados – tai „Istorijos judin-tojo“ veiksmas.

Taèiau ið ciklinio istorijos suvokimokrikðèioniðkame istorijos raðyme ið-liko prisiriðimas prie „pakilimø ir nuo-smukiø“ modelio.

Tiesa, ðis modelis labai patrauklusraðant institucijø istorijà, ir juo no-riai naudojasi raðantys Baþnyèios is-

torijos klausimais. Tiriant vienuolijø,Baþnyèios vidaus gyvenimo, Baþnyèiosir valstybës santykius, jis atrodo la-bai pravartus. Itin daþnai „pakilimøir nuosmukiø“ modelio griebiamasi,kai tiriama religijos ir kultûros sàvei-ka. XX a. pirmoje pusëje átakingas ka-talikas istorikas Christopheris Daw-sonas tvirtino, kad religijos nuosmukisneiðvengiamai atneða kultûros þlugi-mà, o religinis pakilimas sàlygoja kul-tûros suklestëjimà. Dawsono pateiktametaistorija iki ðiol pagrástos krikðèio-niðkosios kultûros istorijos programosdaugelyje katalikiðkø universitetø.

Ar tikrai religijà ir kultûrà sieja toksglaudus ryðys? Bûdama þmogiðka in-stitucija, religija yra svarbus kultûrosdëmuo, bet bûtent ðis dëmuo nukreip-tas á nepraeinantá „Dievo miestà“. Jeinesutinkame su poþiûriu á religijà tikkaip á þmogiðkà institucijà, á socialinákonstruktà, turime pripaþinti, kadreligija perþengia kultûrà, ji pergyve-na imperijø iðkilimà ir nuosmuká. Tai,kad krikðèionybë pergyveno Romosimperijà, yra pavirðutiniðkiausias pa-vyzdys. Ta pati krikðèionybë pergyve-no Krikðèionijà ir net Apðvietà, þadë-jusià greità krikðèionybës ir religijosapskritai pabaigà.

Sekuliarieji visuomenës mokslai,atrodo, tik dabar pradeda ðiek tiek ref-lektuoti vis akivaizdesná faktà, jog re-ligija nëra praeinantis visuomenësdëmuo.

Krikðèioniðkos vilties ðviesoje isto-rikas katalikas turëtø siekti gilesnioreligijos bei tikëjimo vietos istorijojesupratimo bei atidþiau þvelgti á religi-jos ir kultûros santyká. Toks atidumasturëtø skatinti didesná dëmesá religin-gumui ir tikëjimui kaip tokiems, nesiki ðiol religinio, juo labiau dvasiniogyvenimo studijos iðlieka ir gyvuojatik baþnytiniuose fakultetuose.

Kol kas Lietuvoje daugiausia baþny-tiniø institucijø studijø. Taèiau bet ko-kios institucijos Baþnyèioje istorija, josiðkilimai ir nuosmukiai tëra dalis ti-kinèios bendruomenës gyvenimo, ky-lanèio ið laisvø þmoniø pasirinkimø.

Paradoksalu, taèiau raðant apie Baþ-nyèios institucijas, net katalikams is-torikams ið akiraèio tie pasirinkimaiiðsprûsta bemaþ lengviau, nei raðant„pasaulietinæ“ istorijà. Kodël taip nu-tinka – sunku pasakyti, bet spëèiau,kad, áþengæs á „vidinæ“ Baþnyèios is-torijà katalikas pasijunta, sakytum,saugioje erdvëje, kurioje tikëjimo gy-venimas yra savaime suprantamas da-lykas, nereikalaujantis specialaus dë-mesio. Galbût atsiliepia ir Vakarøkraðtø bei Lenkijos Baþnyèios istorijosstudijose pastaraisiais deðimtmeèiaisásivyravæs þavëjimasis naujausiais,statistiniais ir struktûriniais istorijosmetodais.

Þinoma, katalikiðkasis istorijos ty-rimas nëra nesuderinamas su ávai-riausiais naujais ir senais metodaisir vargu ar galima kalbëti apie speci-finá „katalikiðkà metodà“. Tai veikiauspecifinis jautrumas praeièiai, suge-bantis atpaþinti dvasiná þemiðkojo bu-vimo pamuðalà ir prasmæ, susieti ávai-riø laikø ávykius, iðlaikyti vertikaløpoþiûrá á istorijà.

Tai idealas, kurio sieká, tegu ir labaidrovø, regis, atidþiai paþvelgus, gali-ma atpaþinti lietuviðkame „katalikið-kame“ istorijos raðyme. Manau, jogverta apie tà idealà prabilti vieðai.Kodël?

Istorija yra svarbi krikðèionio patir-èiai. Tiesa, bûtent tos patirties pari-biuose nesunkiai atsiranda ir utopi-niai bei milenaristiniai, „apokalipti-niai“ istorijos ir dabarties paveikslai,iðkreipiantys praeitá ir gàsdinantysateitimi. Ta bendra tiesa lyg ir þinoma,bet kaip mûsø krikðèioniðka patirtisatsispiria nuo mûsø paèiø, nuo Lie-tuvos istorijos? Ar ta patirtis skatinamûsø jautrumà istorinei tiesai ir arteikia vilties?

„... istorija Dievo Tautai tampa ke-liu, kurá reikia nueiti iki galo, idantnepaliaujamu Ðventosios Dvasiosveikimu atsiskleistø apreikðtosiostiesos pilnybë...“ – raðë Popieþius Jo-nas Paulius II enciklikoje Fides etRatio.


APÞVALGËLËS

jø vertëjø sàraðà. Naujojo luomo sa-vivalda bus formuojama pagal nota-riato modelá. Jà vykdys Prisiekusiøjøvertëjø rûmai, o drausmës paþeidimøbylas nagrinës Garbës teismas.

Neabejotina, kad prisiekusiøjø ver-tëjø atsiradimas padarys nemaþà áta-kà vertimo rinkai. Dabar veikiantysvertimø biurai taip pat gyvi ne lite-ratûros, o sutarèiø, protokolø, teisësaktø ir kitø dokumentø, kuriuos turëstvirtinti „prisiekusieji“, vertimais.Todël tikëtina, kad daugelis jø vie-naip ar kitaip transformuosis. Vienitaps prisiekusiøjø vertëjø ástaigomis,panaðiomis á notarø biurus, kiti imsisversti tik nereikalingus tvirtinimo do-kumentus, treti vargs ieðkodami „pri-siekusiøjø“ arba visiðkai nunyks. Ga-lima spëti, kad panaðiai kaip notaraipirmieji prisiekusieji vertëjai prasi-gyvens, o vëlesniø lauks sunkesniskelias á karjeros aukðtumas.

Nors ir labai smagu bûna kritikuotinevykusius ástatymus ir projektus, ðákartà sunku pasakyti kà nors bloga.Prisiekusiøjø vertëjø institutas – neLietuvos iðradimas. Panaði vertimøkokybës uþtikrinimo sistema veikiakitose valstybëse ir, matyt, yra pasi-teisinusi. Tad lieka tik palinkëti sëk-mës bûsimiems prisiekusiesiems ver-tëjams. – B. G.

ES narystë: ðventë gatvëje

„Eina, eina, eina“, – Pilies gatvëjeskandavo lengvai, vidutiniðkai ir sun-kiai ágërusiø jaunuoliø bûrys. Jie tu-rëjo galvoje ëjimà á Europà, kurispasiekë kulminacijà geguþës 1-osiosiðvakarëse centrinëse Vilniaus gatvë-se. Uþsivedusios „eiti“ minios neuþga-vo tik vëliavomis besiskiriantys ES„nacionaliniø virtuviø“ paviljonai Ge-dimino prospekte (vokieèiø paviljonenebuvo keptø deðreliø, britø paviljonebe lietuviðko alaus ið viso nieko nebu-vo, tik Ispanijos paviljone buvo gami-nama átikinamai atrodanti paelja).Minia nesupyko, kai per LRT koncertà

Italijos vaizdai ið XIX a. Lietuvoskeliautojø fotoalbumø

Chodkevièiø rûmuose ásikûrusios Vil-niaus paveikslø galerijos salëse vei-kia Italijos XIX a. fotografijø parodaSalve, Italia! Eksponuojama Romos,Venecijos, Florencijos, Neapolio, Pom-pëjos ir kitø istoriniø vietoviø vaiz-dai ið Vilniaus mokslo bièiuliø drau-gijos rinkinio, Antrojo pasaulinio karopabaigoje patekæ á LDM kolekcijà.Didþiausià dalá sudaro Boleslovo Ru-secko sukauptos nuotraukos, atve-rianèios iki ðiol menkai þinotà tapy-tojo interesø sritá, kuri savo ruoþtuskatintø ieðkoti kiek naujesniø beigaivesniø ne vien ðio dailininko, betir jo bendraamþiø kolegø kûrybos me-todo interpretacijø.

Parodos eksponatø vertæ, be abejo,lemia ne vien retumas. Antai tarpXIX a. plaèiai plitusiø albumino at-spaudø meniðkumu iðsiskiria keletaspuikiø kompozicijø – G. Caneva Ro-

mos Ðvè. M. Marijos Didþiosios bazi-likos vaizdas, T. Cuccioni Romos foru-mo griuvësiai, anoniminiai Venecijosrûmø bei kanalø fragmentai. Tiesàsakant, Lietuvos þiûrovui turbût ádo-mu pamatyti net grynai turistinës fo-tografijos pavyzdþius, kad ir firmosFratelli Alinari gamintas dailës kû-riniø reprodukcijas, kurias kaip ðiuo-laikinius atvirukus atminimui pirkodidþiøjø Italijos meno centrø apþiû-rëti atvykæ keliautojai ið ávairiø pa-

saulio kraðtø. Fotografijos mëgëjaideramai ávertins galimybæ pasigërë-ti ypaè ankstyvais, apie 1850 m. paga-mintais druskiniais atspaudais, kuriønëra daug net ir þinomose kolekcijose.

Smagu, jog rengëjai ðásyk buvo kaipreta atidûs parodos árangai ir pritaikëfotografijoms tinkamus paspartus beirëmelius. Iki iðbaigtos visumos te-trûksta katalogo, kuris leistø nuodug-niau susipaþinti su kolekcija, o uþsie-nio fotografijos þinovams pristatytøir patá Lietuvos dailës muziejø.

Fotografijos istorikës MargaritosMatulytës sumanyta paroda yra tikdalis didesnio projekto. Savo eilës lau-kia Prancûzijos bei Ispanijos XIX a.fotografijos. Tikimasi surengti jungti-næ XIX a. kelioniø nuotraukø parodà,kurioje greta þinomø italø, prancûzøbei ispanø vardø bûtø taip pat ir mû-sø tëvynainiø fotografijos, parsiveþtosne vien ið didþiøjø Europos sostiniø,bet taip pat ir ið egzotiðkø caro Rusijosimperijos kampeliø. Tokia retrospek-tyva prasmingai uþbaigtø kelioniøsenøjø fotografijø ciklà, akivaizdþiaiparodydama, kaip glaudþiai XIX a.Lietuvos kultûroje sugyveno Vakaraiir Rytai. – G. J.

Prisiekusieji vertëjai

Balandþio mënesá Seimui buvo pa-teiktas Prisiekusiøjø vertëjø ástaty-mo projektas, numatantis naujo luo-mo atsiradimà. Panaðu, kad didesniøpolitiniø aistrø jis nesukels, todël ga-lima neabejoti, kad po didesniø ar ma-þesniø pataisymø ástatymas bus pri-imtas ir sukels nemaþas permainasfilologø gyvenime.

Svarbiausia prisiekusiøjø vertëjøfunkcija – pateikti oficialø vertimà.Jie galës versti dokumentus patys,tvirtinti kitø asmenø raðytinius ver-timus ir atlikti vertimus þodþiu. Sie-kiantieji tapti prisiekusiaisiais vertë-jais turës iðlaikyti egzaminà, duotipriesaikà ir pasiekti, kad Teisingumoministerija áraðytø juos á prisiekusiø-

Giacomo Caneva. Roma, Santa MariaMaggiore. 1855–1860


Katedros aikðtëje dominavo sovietiniølaikø ðventimo stilius: Karelas Gotas,Virgilijus Noreika ir kitos ávairioslakðtingalos.

Jauna ákaitusi minia nepaisë nieko,ðventë energingai ir svaigiai, pagalritmà, uþduotà Mikutavièiaus „Trijømilijonø“ per LNK ir kitø televizijøkoncertà Europos aikðtëje. Naktináeurofejerverkà senas ir jaunas sveiki-no su vaikiðku entuziazmu. Tai buvonaktis, kai visi þmonës – broliai, o gau-siai á gatves iðvesta policija jautësi vie-niða ir nereikalinga.

Bene pirmà kartà ðalis uþmirðo, joggeguþës 1-oji – tarptautinë proletaria-to solidarumo ðventë. Neuþmirðo tikÈeslovas Jurðënas, kuris per iðkilmin-gà stojimo á ES ðventimo Seimo posëdásugebëjo pasididþiuoti esàs socialde-mokratas ir pasveikinti „visus dirban-èiuosius“ su darbininkø ðvente.

Sovietinio stiliaus posëdyje VytenisAndriukaitis vedë paraleles tarp Ge-dimino Lietuvos ir ES Lietuvos. Su-prantu, kad Gediminas kvietë ama-tininkus ið visos Europos, taèiau kaiptai siejasi su faktu, jog bilietus á Lon-donà visø klasiø ir profesijø lietuviaiiðpirko kelis mënesius á prieká? Kaskà kvieèia?

Valdanèiosios daugumos tuðtybës irsavigyros kupiname Seimo posëdyjemaloniu disonansu nuskambëjo blai-vus (?) Raimundo Lopatos perspëji-mas, kad Lietuvoje daug pilieèiø, ku-rie Europos nenori ir bijo.

Savo (sveikatos) sàskaita þmonësEuropà atðventë smagiau nei valdþia.Ðventæ geriausiai susumavo þinomobohemiðkø polinkiø þurnalisto A. B.„dienà po“ iðsiuntinëtas SMS, tiksliau,SOS: „Vakar jauèiausi sveikas, finan-siðkai stabilus. Ðiandien plyðta gal-va, kiðenëse ðvilpia vëjai. Ar reikëjostoti?“ – V. V.

Pirmavaizdis ir kartotë

VDA Dailëtyros institutas 10-meèioproga Tamoðaièiø namuose geguþës13–14 d. surengë konferencijà „Pir-mavaizdis ir kartotë: vaizdiniø trans-formacijos tyrimai“. Tema plati, jiapima didesnæ dalá Lietuvos istorinio

paveldo, kà ir kalbëti apie tikrovësreprodukavimà elektroniniø medijømene. Ðeimininkø, nuolatiniø prane-ðëjø gretas papildë kviestiniai. Bend-resnis tebuvo A. Sverdiolo ávadinispraneðimas – tiksliau, patarimai dai-lëtyrininkams – siûloma kruopðèiairekonstruoti LDK meninæ sàmonæ,fenomenologiðkai nagrinëti dailës kû-rinius. Kiti praneðëjai pirmavaizdþiooriginalo ir kartoèiø aspektus gvilde-no per konkreèius objektus (R. Stan-kevièienë – Èenstakavos Ðvè. MergelëMarija, I. Vaiðvilaitë – Vilniaus Ðv. Jo-no baþnyèios altoriai ir kt.). Buvo ið-sakyta nuomonë tyrëjams dël aiðkiosmetodologijos, restauratoriø objekty-viø iðvadø stokos. Kita vertus, paste-bimi pokyèiai – prasiplëtë sakraliøkûriniø samprata, iðsamiau suvokia-mas kontekstas. Labai skyrësi antrosdienos praneðimø lygis, klausë per-pus maþesnis besidominèiøjø bûre-lis, nors iðgirsti galëjai apie daug kà –„èiurlionizmà“ Rusijoje (R. Andriuðy-të), kosmogoninæ situacijà Vienybësaikðtëje Kaune (V. Petruðonis) ar koo-peratinës bendrovës Marginiø pro-dukcijà (L. Ðatavièiûtë-Natalevièienë)bei „antrinæ, tretinæ realybæ“. Gaila,kad konferencija (be leidinio) atgar-sio visuomenëje neturi. Kaip iliustra-cija – ðtai konferencijoje A. Maèiulisargumentuotai árodinëjo Þemutinëspilies atstatymo idëjos absurdiðkumà,o pigi rûmø vizijos imitacija grësmin-gai kyla ant betono luitø. – A. G.

Savos svetimos etinës dilemos

Ar dvigubà gyvenimà gyvenantis þmo-gus Lietuvoje ðiandien kà nors nu-stebintø? Veikiau prieðingai, jameneáþvelgiame jokios problemos ar mo-ralinës dilemos. Prie gyvenimo dvigu-bumo buvome pripratinti ilgais so-vietiniais deðimtmeèiais, pasitelkiantávairiausias represijas bei represyviaiveikianèias privilegijas ir apdovanoji-mus. Þmogus, nepavykus jo radikaliaiperkeisti, vienaip elgësi darbe, kitaippostringavo virtuvëje su draugais, vie-nokiø tikslø siekë vieðame gyvenime,kitaip galvojo. Sàþinëje ásiðakniju-sioms etinëms nuostatoms tebuvo pa-

likta siaura laisvës vertë, ilgainiui ta-po keistos þmogaus pretenzijos vieðuo-se praktiniuose sprendimuose remtisjos balsu. Mëginti gydyti tokià visuo-menës bûsenà reikðtø atskleisti, kadðis etinis pertrûkis nëra bûtinas beinormalus, kad èia esama gilios mora-linës dilemos.

Kitokios visuomenës patirtyje iðau-gæs bei jà apmàstantis vienuolis joni-

tas dr. Samuelis Rouvillois geguþës19–21 d. Vilniuje skaitytà paskaitøciklà „Apie praktinius etiniø problemøsprendimus ir jø naudà verslo þmo-nëms bei politikams“ pradëjo nuoklausimø, prie kuriø mes dar turimepriaugti. Jis sutelkë dëmesá á politikojeir versle kasdien renkantis kylanèiàgalios siekio ir atsakomybës uþ kitàþmogø dilemà: ar ámanoma apgintietinæ pozicijà, veikiant galios logi-kos svertams; ar krikðèioniðkos nuos-tatos neriboja mano galimybiø versleir politikoje; ar etikos taisykliø lai-kymasis neveda á pralaimëjimà kon-kurencinëje kovoje? Atsakymø Rou-villois ieðkojo individualiai aptinka-moje dvasinio gyvenimo bei veikimosankaboje.

Dþiugina viltis, kad Seime politi-kams, „Le Meridien Villon“ vieðbutyjeverslininkams ir Ðv. Jono kongrega-cijos vienuolyne platesnei publikaiskaitytos paskaitos paspartins mûsøkasdienybës gilesná probleminá suvo-kimà. – N. P.

APÞVALGËLËS

Dr. Samuelis Rouvillois FJ


APÞVALGA

Casimiriana

PILYPAS MIKOÐA

Katalikø Baþnyèia ðiame subirusiøtapatybiø pasaulyje liko manding vie-nintele vieta, kur dabartis tebëra pra-eities tàsa, o tradicija laikoma kas-dienio gyvenimo pagrindu. ÐventojoKazimiero jubiliejiniø metø iðkilmësakivaizdþiai patvirtino ðá teiginá. Josbuvo paprastos, nepriverstinës, kiekchaotiðkos, nes menkai tereþisuotos –prieðingybë pernykðèiam valdiðkaipompastiðkam Mindaugo karûnavi-

mo sukakties minëjimui. Gediminoproprovaikaièio kultas nebuvo su-konstruotas valdanèiosios dinastijosideologø, profesionaliai manipuliuo-janèiø valdiniø sàmone. Vilnieèiai játiesiog paþinojo ir mylëjo gyvà, o mi-rusiame atpaþino ðventàjá ir savoGlobëjà. Vargu ar miesto istorijojerastume toká metà, kad ðventasis ka-ralaitis bûtø buvæs pamirðtas þmoniøir virtæs vien iðnaða istorijos vado-

vëlyje. Gerà ðimtmetálauktas oficialus baþ-nytinis kulto áteisini-mas 1604 m. geguþæpaþymëtas dþiaugs-minga procesi ja irÐv. Kazimiero baþny-èios kertinio akmenspadëjimu. Ði procesijatapo ávykiu, jos atmini-mas þadino vaizduotæ,jos anuometinis repor-taþinis apraðymas kar-totas daugelio dvasiniøraðytojø ir istorikø.Netikëtai pasirodæsgandras tapo legendospersonaþu, dar labiaunetikëtai pagerëjæs orasne kartà minëtas jauðiemetëje procesijojesmagiai lyjant. Nelabaiþinome, kaip ðv. Kazi-miero kulto áteisinimasbuvo ðvæstas uþ Vil-niaus ribø, regis, ðven-tasis Lietuvos provin-cijoje pamiltas pamaþu,bet tvirtai. Ðá kartàminëjimai telkësi irgi

Vilniuje, taèiau pagrindinës geguþës9-osios miðios, ið Vilniaus Ðv. Kazi-miero baþnyèios transliuotos per LTV,leido daugeliui þmoniø dalyvautiðventëje bent netiesiogiai.

„Jubiliejiniai metai“ – toks ávardiji-mas pasirinktas vietoj tikslaus, betsunkiai iðtariamo ir nelabai supran-tamo „kulto áteisinimo ir baþnyèiosdedikacijos“ minëjimo – prasidëjo ko-vo 4 d. Kelias dienas ðventojo karstasbuvo padëtas prieðais didájá VilniausArkikatedros altoriø, já buvo leidþia-ma maldingai paliesti. Norinèiøjøtaip pagerbti relikvijas nestigo. Pa-kankamai populiarios buvo ir moks-leiviø ekskursijos á ArkikatedrosÐv. Kazimiero koplyèià. Kà jie supra-to, ko nesuprato apie ðventàjá, taèiaubent vardà ásidëmëjo ir pamatë atnau-jintà koplyèià, tiesà sakant, netikëtaipalengvëjusià ir nuskaidrëjusià – matniðose stûksantys didþiuliai ne kaþinkokio dailumo sidabriniai karaliaibuvo iðneðti restauruoti. Taèiau kara-liai gráð, kaip veidan neiðvengiamaigráþta senatvës þymës, ir dailës isto-rikai galës toliau diskutuoti, ar taiKazimiero giminës Jogailaièiai, ar tie-siog visø rangø (kunigaikðèiai, kara-liai, imperatoriai) ðventieji valdovai.Prie ðventojo karsto bûrësi ir ðv. Ka-zimiero titulà turinèiø baþnyèiø kle-bonai, ir kitø vyskupijø klierikai.Parodos „Ðv. Kazimiero kultas irikonografija“ atidarymu geguþës 6 d.Nacionaliniame muziejuje (veiks iki11 10) pradëtas pagrindinis iðkilmiøtarpsnis. Tai pirma ekspozicija, val-dinio muziejaus parengta drauge suVilniaus Arkivyskupija. Rengëjai á ro-domus daiktus þvelgë ne tik kaip á me-no kûrinius, bet ir kaip autentiðkospagarbos ðventajam paliudijimà, to-dël joje graþiai sugyveno ir Kazimie-ro motinos Elzbietos HabsburgaitësVilniaus bernardinams dovanoti pra-bangûs liturginiai drabuþiai, ir ið kai-mo baþnyèiø pasiskolintos naivios

Plakatas skirtas ðv. Kazimiero jubiliejiniams metams.Dail. Tomas Vyðniauskas


R E L I G I J A

garsiø paveikslø kopijos. Nemenkasbûrys parodon susirinkusiø katalikø(ir ne tik) apsidþiaugë, o kuklûs kal-bëtojai neteko amo iðvydæ iðkart duÐventosios Romos Baþnyèios kardino-lus: Vilniaus arkivyskupà Audrá Juo-zà Baèká ir Ðv. Tëvo oficialø atstovàAchille Silvestrini. Pastarojo kalbabuvo tiksli ir dalykiðka, aiðkiai pa-rengta su viltimi, kad ir kitø muziejøvadovai taps atviresni Ðv. Sosto nuo-statai: „Tuðèios niðos ðventovëse, kurkabëta paveikslø ar stovëta relikvi-joriø – tai tik iðoriðka þaizda. Kur kasgilesnë þaizda liko tikinèiøjø ðirdyje,Baþnyèios ðirdyje. Ta þaizda gydoma,kai muziejams, kultûros institucijomsnuoðirdþiai bendradarbiaujant suBaþnyèia, sakralinës kultûros verty-bës gráþta á savo senàjà vietà arba eks-ponuojamos ir saugomos taip, kaippageidauja tikrasis jø ðeimininkas“.Rudená ketinama ekspozicijà keisti –pagrindiniu akcentu taps 1943 m.surengtos kazimierinës meno paro-dos eksponatai. Tada bus iðleistas iriðsamus parodos katalogas, o ðiuokartu buvo pristatyta kard. Baèkiorûpesèiu parengta knygelë lietuviø,lenkø ir anglø kalbomis „Ðv. Ka-zimieras“.

Geguþës 7 d. Alumnato kiemelyjesurengtas religinës poezijos vakarasparodë realias katalikø kultûrinespajëgas. Negausus, bet dëmesingasklausytojø bûrelis pasimëgavæs senà-ja lotyniðka poezija originalo kalba irpuikiais jos vertimais, atliktais jauno-sios kartos lotynisèiø, gavo pamatytidu ðiandienius poetus – Jonà Juðkaitáir Antanà Gailiø. Dar vienas kitassveèias atkrito dël ligø ar kelioniø.Mokykliniame raðinyje derëtø pri-durti: „apsiniaukæs dangus nepajëgësudrumsti pakilios susirinkusiøjønuotaikos“, taèiau ði frazë labiau bûtøtikusi porytojui – geguþës 9-ajai. Visdëlto ðventiniø renginiø sekà per-traukë vienas mokslinio pobûdþio. TaiLKMA ir Vilniaus jëzuitø pastan-gomis surengta konferencija, skirtaðv. Kazimiero asmeniui, jo epochai beijo vardu pavadintos baþnyèios istori-jai aptarti. Joje gan nelauktai susi-

klostë atnaujintas ðventojo – tikromssavo laiko vertybëms jautraus, ste-reotipø vengianèio valingo ir gilausþmogaus bei valdovo paveikslas. Ðal-tiniø vaizdà papildë ikonografijos is-torijos apmatas, o pasakojimai apiebaþnyèios ir prie jos buvusiøjëzuitø namø istorijà leidopajusti praeities realumà.Niekas ið dalyviø nesiskundëðeðtadienio prieðpietæ sugai-ðæs veltui. Buvo tik ðiek tiekkeistoka, kad beveik neregëtikunigø. Vienas ið nedaugelioatëjusiø dvasininkø pako-mentavo: „Lenkai kunigai álietuviø renginius nevaikðto,o kunigai lietuviai nevaikðtoá jokius“.

Pagrindinæ jubiliejaus ið-kilmiø dienà, sekmadiená, poArkikatedros rytiniø miðiøbuvo surengta teatralizuotaeisena á Ðv. Kazimiero baþny-èià. Á mielas popierines leli-jas besidalijanèius tikinèiuo-sius nuo Katedros kairiosiossienos su atjauta þvelgë ðven-tieji karaliai, kadaise puoðæÐv. Kazimiero baþnyèios al-toriø, o èia atkelti baþnyèiàperdarant á rusiðkà cerkvæ –lietus merkë þmones su vi-somis jø lelijomis. Jei nebûtølijæ, gal bûtø buvæ daugëliaumaldininkø ir þioplinëjanèiømiestieèiø, bet pati eisena vargu arbûtø atrodþiusi áspûdingesnë. Pesi-mistas sakytø, kad Vilniaus parapi-jos kasmet pajëgia surengti pakanka-mai ðaunià Dievo Kûno procesijà, oèia trûkæ net paprasèiausios tvarkosir organizuotesnio giedojimo. Opti-mistas atðautø, kad veik vienos Jëzui-tø gimnazijos jëgomis rengta eisenair taip atsiëjo nemenkai vargo ir pa-stangø, o gimnazistø padarytas sim-bolinis kertinis akmuo neiðtiþo nuolietaus ir buvo nubogintas á vietà, priesavo pirmavaizdþio baþnyèios sieno-je, kur já ir dabar gali matyti visi no-rintieji. Ðiaip ar taip, norëjusieji taeisena paðlovinti Dievà ir pagerbti joÐventàjá, tai padarë jiems patiems ne-

Kard. Achille Silvestrini ir kard. Audrys JuozasBaèkis parodos „Ðv. Kazimiero kultas irikonografija“ atidaryme. Vilnius. 2004 05 06.Tomo Vyðniausko nuotr.

tikëtai linksmai (tai, bent raðanèia-jam, nemaþiau nelaukta, negu staigigiedra prieð keturis ðimtus metø), omiðios Ðv. Kazimiero baþnyèioje pri-minë, kad darganota þemiðka kelionëturi tikslà ir yra viltis já pasiekti. Tie-

sa, Vilniaus lenkai galëjo tuo suabe-joti, nes kaþin koks artistas pamiðusiodramblio balsu sveikino á Katedrosaikðtæ susirinkusius „lietuvius“, tar-si kitø tautybiø vilnieèiø karalaitisKazimieras nebûtø mylëjæs ir globo-jæs. Vis dëlto á eisenà ásiterpë ne tikkelios lenkiðkai kalbanèios davat-këlës, bet ir kunigas su bûreliu jaunøparapijieèiø.

Geguþës 9-àjà pasirodo esti ir Eu-ropos diena – tai tà dienà 1950 m.Robertas Schumanas ëmësi iniciaty-vos organizuoti Angliø ir plieno ben-drijà. Jis buvo Prancûzijos uþsienioreikalø ministras ir þinojo, kaip svar-bu gamtos iðtekliai ir ekonominë ga-lia. Bet jis buvo ir praktikuojantis ka-


K U L T Û R A

„Mes buvome tie, kuriems Vilnius bu-vo mûsø miestas ir sostinë. Dar dau-giau – tiesiog mûsø. Atëjom á já ið vi-sos Lietuvos laukø ir miesteliø lygiaitaip pat tuðti kaip ið Klaipëdos, Kau-no ar Ðiauliø, be jokio Vilniaus pa-tyrimo, nes neturëjom ryðio nei suVilniø lenkmeèiu atlaikinëjusiais lie-tuviais, nei netgi su tais, kurie èia mo-kytis susirinko 1945-aisiais. Buvompatys su savimi ir su savo gimtinëm.Dabar – su savo miestu, savo jaunys-tës miestu, kuriame turëjome gyventi,kurá turëjom apgyventi, iðgyventi irsugyventi“, – taip Romualdas Ozolasáveda á Algimanto Kunèiaus retro-spektyvinæ fotografijos parodà Lie-tuvos nacionaliniame muziejuje(2000 m. kovas – balandis). Taigi abusu Ozolu tà paèià vasarà prieð 47 me-tus atvaþiavome apgyvendinti savoVilniaus. Tik jis ið ðiaurës, o að iðpietø. Dar bene po poros metø èia iðKauno atvyko ir Kunèius, kuris, anotOzolo, „Vilniuje gyvena kaip vienin-telëje savo gyvenimo vietoje, ir miestàjam reikia pasiimti visà nuo pradþiosiki galo“.

Vaikðtau po parodos salæ, kurioje

eksponuojama per 100 fotografijø irnegaliu atsikvoðëti: negi vël atsidû-riau ne tik dabar esamo, bet ir kadai-se buvusio miesto gatvëse ir mataubene paþástamus ið matymo praeivius?Braidau akimis po miestà kaip savojaunystës metais. Visa tai Kunèiausfotografuota 1963–1969 m. Ekspozici-joje, pasak Ozolo, „per miesto detalesjis pamato visà mûsø kaimiðkàjà irgamtinæ apsuptá, mûsø miestiðkàjàkasdienybæ supantá ir supsiantá kai-miðkumà, kuriame iki ðiol nyri lietu-viø kultûra“. Apskritai teisingai pa-stebëta apie kaimiðkumà, bent jaumûsø kartos vilnieèiø kaimiðkumà,bet ðiam Kunèiaus fotografijø cikluigal kiek per stipriai pasakyta. Visdëlto Kunèius – miestietis. Ir ne betkoks – ið Gargþdø ar Jonavos, o kau-nietis, nors ir ne ten gimæs. Ðiaip artaip, á Vilniø atvyko jau su dideliomiesto patirtimi. Gal uþtat ir sugebëjopamatyti Vilniø taip pat fundamenta-liai, kaip ir senieji Vilniaus fotografai.

Sugráþæs namo paimu nuo lentynosprieð 35-erius metus iðleistà pirmàjáKunèiaus fotografijø albumà „SenojoVilniaus vaizdai“ ir vël panyru á savo

jaunystës miestà. Albumo ávade Kun-èius aiðkina: „Norëjau, kad þiûrovaspasijustø vienas sename mieste ir pa-gyventø ta nuotaika, kurià pajuntivaikðtinëdamas ið miego bundanèio-mis tuðèiomis gatvëmis ir skersgatvë-liais, uþsukdamas á senove dvelkian-èius kiemus, kopdamas á aukðtusbokðtus ir aplinkui stûksanèias kal-vas. Todël ði knyga apie miestà, betne apie miestieèius; að kreipiau objek-tyvà á ðalá nuo þmoniø, judëjimo, ma-ðinø, nuo visko, kas blaðko dëmesá irtrukdo vaizduotëje pasinerti á pra-eitá“. Manytume, kad parodos ávade,jeigu já bûtø raðæs pats fotografas,bûtø paraðyta taip pat. Tik gal be bai-giamosios paskutinio sakinio dalies.Þmoniø neiðvengta nei albume, nei áalbumà nepatekusiuose kadruose,kurie eksponuojami parodoje. Tikþmonës èia ne tokie, kokius norëjomatyti „teisingo sovietinës tikrovësatvaizdavimo“ spaudoje ar parodosepriþiûrëtojai. Kunèiaus objektyve at-sidûræ þmonës visai nepanaðûs á taislaikais vaizduotinus „komunizmo sta-tytojus“: jie susirûpinæ buitimi, rûðka-ni, skubantys su savo mintimis, ne-primenantys ryþtingø entuziastø;kukliai, neretai netgi prastai apsi-rengæ (ðeðto deðimtmeèio pabaigoje –septinto pradþioje þmonës dar tik pra-dëjo atsigauti). Tad mûsø pateiktosávado iðtraukos paskutinis sakinys irbuvo saugiklis, turëjæs bent ðiek tieknuraminti „sovietinës tikrovës“ vaiz-davimo sergëtojus, pastebëjusius kad-re „negraþius“ sovietinius þmones.Mûsø iðmanymu, kaip tik „negraþios“fotografijos istorikui itin vertingos dëljø dokumentalumo – kaip istorijosðaltinis jos gana patikimos, nes nërajokio tikrovës pagraþinimo, lakavimo,reþisûros. (Ðiuo teiginiu anaiptol ne-paneigiame bei neatmetame nei tamtikrø „graþiø“, pirmiausia proginiø,fotografijø dokumentalumo, nei joseesanèios vaizdinës informacijos pa-tikimumo.)

Parodos ekspozicijos atsklandojetrys nuotraukos – vaizdai ið VisøÐventøjø baþnyèios bokðto. Dvi nepa-sako nieko nauja: vaizdai á Ðv. Dva-

Sugráþimas á manojaunystës Vilniø

SIGITAS JEGELEVIÈIUS

talikas. Jis þinojo, kad svarbu ne viengamtos iðtekliai, ekonominë galia, jisturëjo ir kità galios ðaltiná. Eisenosdalyviai mielai ëmë ir neðësi sava-noriø jaunuoliø dalijamas dvipuses,ES ir Lietuvos, vëliavëles. Abi ðven-tës, katalikiðka ir pasaulietinë, jiemsnekonkuravo. Po valandos kard. Sil-vestrini Ðv. Kazimiero baþnyèioje kal-

bës: „Ðventasis Tëvas sako: nebijoki-te naujoviø, nebijokite pasikeitimø,nebijokite tos neþinomybës, kurià gal-bût reikës patirti kelyje á Europà.Laisvë turi bûti palaikoma atsakomy-bës, pagarbos gyvybei ir socialiniamsásipareigojimams. Ðito mus mokoðv. Kazimieras, kuris yra jaunimoglobëjas“.


sios baþnyèià, Ðv. Jono baþnyèios var-pinæ. Treèioji ar tik nebus vienintelëVilniaus fotografijø kolekcijoje: kita-dos garsaus „Nemuno“ gastronomoPylimo gatvëje su aikðtele prieðaisvaizdas. Po to – lyg ir dvi ekspozici-jos dalys, neturinèios pavadinimø.

Pirmàjà dalá sàlyginai pavadintu-me „Senamiesèio retrospektyvinë ap-þvalga“. Joje – „pabiros“, t. y. temiðkaiar topografiðkai nesusijusios foto-grafijos, darytos daugiausia 1967–1968 m. Yra tik viena sàlygiðkai ið-skirtina teminë grupë (ir tai keliomisnuotraukomis perskelta pusiau) –1968 m. Verbø sekmadienis AuðrosVartø gatvëje (7 fotografijos). Aikðte-lëje prie Ðv. Teresës baþnyèios ir gat-vëje stoviniuoja þmonës su verbomis.Laukia pamaldø pasikeitimo: lietu-viðkø ar lenkiðkø pamaldø pabaigosir kitø pradþios. Fotografija aiðkiaidemonstruoja sovietmetá – prie baþ-nyèios stoviniuoja beveik vien pagy-venæ þmonës su ikimokyklinukaisanûkëliais. Gretimoje fotografijojevaizdas po pusvalandþio: toje pataikðtelëje prie Ðv. Teresës baþnyèios,kur jau vyksta lauktos pamaldos,stovi tirðta minia netilpusiø á baþ-nyèià þmoniø su verbomis, o tolumo-je prie Auðros Vartø koplyèios – kitamaldininkø minia.

Kitos penkios Verbø sekmadienioAuðros Vartø gatvëje fotografijos –nuostabûs neámantriø, bet populiariøvisoje Lietuvoje verbø (kadagio ðake-lës, blindþiø bei karklø „kaèiukø“puokðtës) pardavëjø portretai: ir cha-rakteriai, ir vargo tipaþai. Ásimenan-èios fotografijos: 1) atsirëmæs á sienàpavargæs, liûdnø akiø paaugliukas sudar ir sprogti nepradëjusio medþioðakeliø ryðulëliu rankoje; 2) senutësir anûko portretas prie krepðiø su „þa-liava“ verboms. Lauke dar ðaltoka.Moèiutë apsivilkusi gerokai padëvë-tu dar prieðkario laikø fasono pras-to aksomo burnosëliu. Susirûpinusi.Anûkas paauglys orus þvelgia á objek-tyvà. Vos ne ant akiø uþmaukðlintaberetë, ðvarûs balti marðkiniai. Antðvarkelio vietoje palto uþsivilkæs ðau-niai atsegiotà tëvo ðvarkà, kuris jam

iki keliø. Rankos giliai sugrûstos ákelniø kiðenes; 3) grupinis portretas.Visi uþsiëmæ savais reikalais. Tikcentre stovinti jauna moteris, prieðaissave krepðiuose iðdësèiusi linø beismilgø puokðteles, pastebëjo fotogra-fà ir sustingo. Lyg bûtø kaimynë iðÐv. Ignoto gatvës, kur gyventa... Tie-siog vietinis þmoniø tipas su tam me-tui bûdinga ðukuosena ir apdaru.Ðalia su vienintele puokðte rankosekokiø 10 metø mergytë. Ðaltas rytas,o ji apsiavusi didokais sudëvëtaisvasariniais sportbaèiais. Ant lengvøsportinio kostiumo kelniø uþsimovusikojines iki keliø, apsivilkusi iðaugtuplonu lietpaltëliu. Varganas soviet-meèio nepritekliø vaikas, bandantisuþsidirbti kelias deðimtis kapeikø;4) daug „kaèiukø“ puokðèiø turintimoèiutë, bûdingu to meto pagyvenu-siai kaimietei apdaru, kalbasi su la-bai vargingai ir lengvai apsirengusiasenute miestiete; 5) ðalia tos verbaspardavinëjanèios moèiutës jau maty-tas pirmoje nuotraukoje anûkëlis irdar vienas paauglys, kurio sermëgëlëgrubiai suadyta, o kelnës su didokaislopais (tuomet taip dëvëjo ið vargo, odabar pasitaiko neþinanèiø kaip pa-sireikðti, apsirëdþiusiø tokiais retrostiliaus drabuþiais).

Pastovëjus prie pastarøjø penkiøfotografijø, visai neatrodo, kad Kun-èiui nerûpëjæ þmonës mieste ar kadjis bûtø visiðkai vengæs socialiniø mo-tyvø. Kas kita, kad jis gal nesirûpinotokiø fotografijø vieðinimu, jø ekspo-navimu, nes jam pirmiausia rûpëjæsmiestas. Ar tik ne muziejus bus pri-dëjæs rankà prie fotografijø atrankosparodai? Parodoje yra ir daugiau foto-grafijø „su þmonëmis“, kuriose mies-tas tëra fonas. Pavyzdþiui, AuðrosVartø gatvës atkarpa prie Ðv. Teresësbaþnyèios paprastà dienà: gatve einanemaþai þmoniø, daugelis su lagami-nëliais, skuba á senàjà ankðtà autobu-sø stotá uþ geleþinkelio viaduko Liep-kalnio gatvës pradþioje (1968); prie 10marðruto autobuso Subaèiaus gatvëspradþioje susirûpinæ juda þmonës (áli-pa, iðlipa), pagal apsirengimà – galvëlyvas ruduo, gal ankstyvas pavasa-

ris (1964). Arba dar: „Pergalës“ kondi-terijos fabriko langas Latako gatvësgale, ant didoko lango grotø aukðtaiuþsilipæs ðeðeriø ar septyneriø metøberniûkðtis spokso, kas darosi ceche,èia já priviliojo kvapai, nes ðalia to fab-riko gatvëje paprastai labai skaniaikvepëdavæ (1967).

Neþinome, kaip miesto fotografijasbûtø sugrupavæs pats fotografas. Mu-ziejaus ekspozicijoje jos iðdëstytossunkiai suvokiama tvarka. Nepavykoáþiûrëti nei chronologijos, nei topogra-fijos (senojo Vilniaus vaizdø albumefotografijos sugrupuotos bûtent ðitaip),nei tematikos (nebent – Vilniaus gat-vës ir kiemai). Vis dëlto esama (turibûti) kaþkokios minties. Apþvelgæ eks-pozicijà, iðskirtume tris dalykines (?)grupes. Seni vartai. Senamiesèio kie-mai. Akmenø grindinys.

Ypaè verèia susimàstyti Vartø gru-pë. Koká gyvenimà kieme prieð ðimt-metá senieji vartai skyrë ar slëpë nuogatvës? Kodël sovietmeèiu vartus taipapleido, kad ðie nepriþiûrimi suiro arnet visiðkai sunyko ne be ásikiðimo iððalies? Pirmàjá smûgá seniesiems tvir-tiems, neretai netgi ámantriems mies-to kiemø vartams sudavë 1944 m. lie-pos kautynës miesto gatvëse, kairaudonarmieèiai verþësi pro kiekvi-enus vartus, lauþydami juos (neretaine dël koviniø aplinkybiø, bet tiesi-og po mûðiø griozdami dar iðlikusiu-ose sveikuose senamiesèio namuose,paprastai likusiuose be gyventojø).Keletà pokario metø sveikais ir tvar-kingai uþrakintais kiemø vartais neb-uvo suinteresuota NKVD þinyba, nesjie trukdë naktá nejuèia be papildomosàmyðio uþklupti eilinæ aukà to kiemobute. Juk prisimename beveik visuo-tinai uþrakintas senø ir naujesniø na-mø paradines duris. Visi vaikðèiodavæper neretai nelabai patogø „juodàjááëjimà“. Tai irgi dël ðios þinybos inte-resø: aukà naktá „imdavo“ ið kiemopusës, kad bûtø kuo maþiau liudytojø,t. y. kad nematytø vëlyvi praeiviai(paradinis áëjimas uþblokuotas, kadauka nepaspruktø, kieme pastebëju-si átartinus nakties sveèius). Namøvaldybø vadovai ar kiemsargiai nea-

K U L T Û R A


bejotinai turëjæ nurodymus dël kiemovartø bei paradinio áëjimo. Tik maþ-daug prieð 20 metø vartus pradëtatvarkyti ir naudoti pagal paskirtá –uþdaryti kiemà ne tik naktá, bet ir die-nà, sukuriant nuo aplinkos izoliuotàerdvæ. Taigi Kunèiaus vartai parodo-je: sukiuþusiø vartø vaizdas ið kiemopusës, nuostabi didþiulë senovinë spy-na su rankena, geleþiniai vartø ap-kaustai... (1968); seni filinginiai vartaiUniversiteto gatvëje, gausiai apkali-nëti geleþinëmis rozetëmis (ne tik pa-puoðimas, bet ir nebloga apsauga nuoásiverþëlio kirvio aðmenø), prieðaisvartus saulës apðviestoje gatvëje –eilutë guviø pradinukø su portfeliu-kais, tarpuvartë iðgrásta stambokaisakmenimis (1966); vartai ið Ðv. Ignotogatvës á 3-èià ir 5-tà namus, t. y. bene-diktiniø vienuolyno ansamblá, – gero-kai apirusi vartø arka, o ðalia jos su-

dauþyta ant stiklo pieðta Resp. civili-nës metrikacijos archyvo iðkaba,kieme kairëje – dar dviejø vartø arkosá gretimus kiemus, gatvelë ir kiemasiðgrásti nemaþais apvaliais akmeni-mis, kiemu ið bendrabuèio skuba ke-lios pedagoginio instituto studentës(galëjo á kadrà patekti ir ðiø eiluèiøautorius, bet jis gerokai vëliau uþ stu-dentes iðeidavo á darbà, nes darbovie-të buvusi tik uþ dviejø kvartalø, oKunèius mëgdavæs fotografuoti anks-tyvà rytà) (1966); trejø vartø angos(ðviesu – tamsu) Ðv. Ignoto gatvës 5-onamo kiemuose minëtame vienuoly-no ansamblyje, kur antrojo kiemo galesienoje þiojëja juoda skylë – pro uþ josesanèius dar dvejus vartus paðali-niams neþinomu keliu buvo galimapatekti á buvusá vienuolyno darþà irsodà, kurio didelë dalis paskui buvopaversta Salomëjos Nëries mokyklos

sporto aikðtynu, tarp tø dviejø vartøpalaikiame fligelyje su atskiru uþdarukiemeliu gyveno jau labai garbausamþiaus sesuo Liuiza su kita kiekjaunesne vienuole, o tame tik ið jø ko-ridoriaus matomame kiemelyje ap-tvare laikydavusios bûrá viðtø, ið kie-melio durys á kaþkoká sandëliukà,paverstà tvarteliu, kuriame nelega-liai gyveno karvë – pavasará nakèiaslaptai jà iðvesdavusios ganiavai áuþmiestá, vëlø rudená nakèia vël par-sivesdavusios þiemai, naktimis susi-gabendavusios negausias ðienelio at-sargas, gausûs ávairiakalbiai namogyventojai tà nelegalæ solidariai rem-davæ, rinkdami ir atiduodami bulviølupenas, duonos pluteles bei kitas jaitinkamas nuolikas ir per daugelá me-tø nelegalës niekas neáskundë nei na-mø valdybai, nei milicijai – toká gyvû-nà mieste laikyti buvo draudþiama,o èia dar pats miesto centras (1968).

Kiemai. 1966 m. fotografijoje ne vil-nieèiui – gal netgi ðiurpokas ankðtokiemelio Pilies gatvëje vaizdas. Sker-sai iðilgai kiemelio iðvedþiotos virvës.Ant jø kaþkas dþiûsta, kaþkas vëdi-nama. Aplink dvelkia skurdu. Ir kont-rastas – kiemo viduryje akimirkai su-stingo fotografà pamaèiusi maþytëmergytë balta suknyte – tiesiog ðvie-sus spindulëlis toje niûrioje aplinkoje.Kiemas Tilto gatvëje pavasará (1966).Vëlgi dþiûstanèiø skalbiniø virtinës.Vëdinama patalynë. Ir savo reikalaisuþsiëmæ vaikai. Kiemas Pilies gatvëje(1967). Ar tik ne prie „Pilies menës“?Vël tarpuvartë. Arkos. Kiemas Ber-nardinø skersgatvyje (1967). Netgistebëtina, kad tokioje siauroje gatve-lëje esama tokiø erdviø kiemø. Kaipir kituose kiemuose – ilgos virvës suiðdþiaustytais skalbiniais, vartø angaá skersgatvá, baltas ðunelis kieme, fo-tografo nematanti mergaitë atdaramelange. Uþupio kiemelis (1967). Pana-ðiø apðiurusiø kiemeliø ten apstu irdabar. Að jø neskiriu. Tik jau nebëratuomet ten sëdëjusiø senuèiø. Apðe-pusiø kiemø fotografijos dvelkia gy-venimu. Jos netgi optimistiðkos. Taine Ðnipiðkës. Visose jauèiama, kad tainëra apleista teritorija. Èia gyvena

K U L T Û R A

Algimantas Kunèius. Vienuolynas ir Ðv. Mykolo baþnyèia. 1968. Fotografija


þmonës (netgi ir tuomet, kai tø þmo-niø nesimato ar jie kadre yra atsitik-tinai). Tai gyvenimo fotografijos. Net-gi tie iðdþiaustyti skalbiniai pulsuojagyvenimu. Labai iðraiðkingas Uþupiofragmentas Vilnios krantinëje (1966) –Uþupis ðaukiasi pagalbos. Aplûþæ uþ-pakaliniai namø fasadai, tarp name-liø ir krantinës poros metrø tarpasaptvarstytas medinëmis tvorelëmis,uþ kuriø auga gal aukðtos gëlës, o galtiesiog piktþolës. Ið plytø sumûrytakrantinë, dabar jau begriûvanti... VëlUþupis. Paupio gatvelëje (1967). Aukð-ta betoninë siena su kontraforsais, lai-kanti statø ðlaità. Aukðtai ant skar-dþio – nedidelis þaismingas namelisapipeðiotu èerpiø stogu. Apaèioje –virvës su skalbiniais. Tai bene þais-mingiausia visos kolekcijos fotografi-ja. Dabar toje vietoje viskas po seno-vei. Tik þemai aikðtelëje nebëra stovøiðtempti virvëms ir sutaisytas name-lio stogas. Beje, ðita fotografija kaþ-kaip buvo patekusi á senojo Vilniausvaizdø albumà, nors tai ne senasisVilnius (XX a. ketvirto deðimtmeèiostatyba).

Grindinys. Taip sàlygiðkai vadinti-name fotografijø pluoðtelyje yra bene7 fotografijos. Paprastai tai ankstyvàrytà fotografuoti vaizdai, kol dar gat-vëse nëra þmoniø. Ðiø fotografijø ak-centas – ne pastatai ar jø fragmentai,bet lauko akmenø grindinys, t. y. tai,ko Vilniuje jau beveik nelikæ. Foto-grafo objektyvas tiesiog netoli grin-dinio. Èia ir aikðtë ðalia Auðros Var-tø (1967) – vaizdas ið siauros ðoninës(bene Lapø?) gatvelës. Ir aikðtë, irgatvelë iðgrásta apvaliais akmenimis.Ir akmenimis grástas Nacionaliniomuziejaus kiemas (1968). Ðv. Ignoto –Dominikonø – Stikliø gatviø sankry-þa (1967) – lyg ir paprasta, bet kartuir áspûdinga fotografija, puikus tikrotankiai uþstatyto miesto vaizdas.Bent trys Liejyklos gatvës grindinio1967–1968 m. fotografijos ið ávairiøtaðkø. Pora Bokðto gatvës 1967 m.fotografijø. Lauko akmenø grindi-nys – jau gana tolima Vilniaus miestogatvëvaizdþio praeitis. Kadaise, kaidar buvo nemaþai apskritai negrástø

gatviø, akmenø grindinys suteikdavoVilniui didelio miesto ávaizdá, repre-zentavo miestà. Didesniam vaþinëjan-èiøjø automobiliais patogumui senovedvelkiantá akmenø grindiná uþliejoasfaltu, kuris jau ne kartà lopytas.Gatvës neteko turëto þavesio, tapo pil-kos, nuobodþios. Ið parodoje buvusiøgrindinio fotografijø tikrovëje tokiàpat dabar galime pamatyti tik Bokð-to gatvæ.

Antroji ekspozicijos dalis rytietiðkamaniera sàlygiðkai vadintina „Tyko-jantis tigras“. Èia bandyta parodytifotografo kûrybinæ virtuvæ gatvëje, ge-riausio kadro paieðkos procesà. Foto-grafas ásitaiso kur nors ir ið to taðkogreitai vienà po kitos ar lûkuriuoda-mas daro kelias ar keliolika nuotrau-kø. Èia visur þmonës, jø reakcija á ap-linkà. Ekspozicijoje parodyta, kiekdaug priklauso nuo to, kaip fotogra-fas pasirinks taðkà ir tykojimo laukà.Parodoje buvo eksponuota per deðimt„Tykojanèio tigro“ siuþetø, kuriemsduotos antraðtës.

„Pilies gatvëje“ (1966 m., 10 fotogra-fijø): fotografuota ið kadaise garsiosaudiniø parduotuvës vidaus pro vitri-nos langà, kuriame pastatyta labaikukliai papuoðta maþytë naujametëeglutë. Fotografas fiksuoja praeiviø,ypaè vaikø reakcijà á eglutæ lange.„Prie parduotuvës Gedimino pr.“(1965 m., 3 fotografijos): parduotuvëslanguose – didþiuliai balti uþraðai lie-tuviø ir rusø (vietoje anglø) kalbomis„Moteriðkø baltiniø savaitë“ (kitàsavaitæ baltiniø jau nebebus?). Labaiþaismingas fotografijø fonas. Fotogra-fijose – jokiø baltiniø. Po rusiðku uþ-raðu ant palangës sëdi, laikydama antkeliø pravirà senà lagaminà, viduti-nio amþiaus moteris, pavargusi nuobëgiojimo po parduotuves. Pagal ska-rà bei puspalèio fasonà ir pliuðo me-dþiagà – ji ið Baltarusijos (tai bûdin-gas to kraðto kaimø bei miesteliømoterø rudens ir þiemos apdaras). Polietuviðku uþraðu prie lango bûriuo-jasi moterys, o pakraðtëlyje ant pa-langës ilsisi pagyvenæs vyriðkis supapirosu dantyse. „Pavasarëjant“(1966 m., 7 fotografijos): keturi kad-

rai ið vieno taðko – kitapus siaurosgatvelës uþ kampo stovi atsirëmusi ásienà mergina, laukia, pro ðalá praei-na vyrai, skuba susirûpinæ, jokio dë-mesio á dailià merginà... Kitos ðiopluoðtelio fotografijos – pabiri kadrai.Ásimena vienas Gedimino pr. frag-mentas – dramos teatro fasadas susenais kalinëto metalo vartais, ku-riuos architektai seniai iðmetë (o galjie atsidûrë kieno nors sode uþmies-tyje?). „Paþintis su pypkoriumi Piliesgt.“ (1965 m., 7 nuotraukos): ant laip-teliø sëdi pagyvenæs iðraiðkingasvyriðkis, ásikandæs pypkæ. Pro ðaláeinantis kokiø ðeðeriø ar septyneriømetø berniûkðtis labai susidomëjo ne-matytu vaizdu ir sustojo. Tikriausiaijis ilgai spoksojo á pypkoriø: rezginë-lëje berniukas neðësi kaip tuomet bu-vo áprasta nesuvyniotà forminës du-onos kepalëlá, tai spoksodamas jis tàrezginëlæ laiko nuleistoje rankoje, taiuþsimeta ant peties, tai pagaliau pa-stato plikà kepaliukà tiesiog ant dul-këto ðaligatvio. Ypatingo dëmesio ver-ti kadrai. Pagaliau – „Ðaltà þiemàPilies gt.“ (1967 m., 5 nuotraukos):fotografas tykoja „aukos“ prieðaisÐv. Jono baþnyèios apsidæ, o jo pa-darytuose kadruose – labai spalvin-gi aprangos prasme praeiviai. Tai gallabiausiai ásimintini penki ðio sky-riaus siuþetai.

Ekspozicijos uþsklandoje – 9 pano-raminës fotografijos. Tik miestas. Beþmoniø. Uþsklandoje eksponuota ke-letas iðties puikiø apibendrinamøjødarbø. Pirmiausia tai trys panorami-nës senamiesèio aplinkos fotografijos.Nemëgstu miesto þiemos vaizdø (jøgausu senojo Vilniaus vaizdø albu-me), bet þiemos vaizdas nuo Gedimi-no pilies bokðto á rûmø griuvësius beiPlikàjá ir Stalo kalnus iki pat Vasa-ros gatvës rajono (1967) – viena geres-niø Vilniaus fotografijø (ja pradeda-mas senojo Vilniaus vaizdø albumas),kaip ir vaizdas ið Bokðto gatvës á Uþu-pá þiemà (1969): tarp fotografo ir Uþu-pio – apgriuvusi gynybinë siena, o pir-mame plane – neátikëtinai apleistasBokðto g. kiemas. Ið uþsklandos ek-sponatø iðsiskiria dar viena fotogra-

K U L T Û R A


K U L T Û R A

Apie kino teatrus

Europoje kino teatrai yra ir jo lanky-tojo vizitinës kortelës – kiekvienas susavo programa, þiûrovais, kitaip ta-riant, jiems tinka kiek performuluo-ta lietuviø liaudies patarlë: „Pasakyk,kokiam kino teatre lankaisi, ir að pa-sakysiu, kas tu esi“. Antai Ispanijos

Europos kinas Lietuvoje

RIMA MALICKAITË

ar Prancûzijos didesniuose miestuoseegzistuoja iðtisa kino teatrø sistema –ðalia pramogauti mëgaujantis holivu-diniais vaizdais siûlanèiø kino teatrøsëkmingai savo veiklà plëtoja ir þiûro-và suranda vien kino klasikà demon-struojantys, beveik undergraundiniaikino teatrai, daþniausiai atliekantysir klubo funkcijà. Neretame mieste

esama gausesná ar menkesná kinofondà sutelkusios sinematekos, kuriàpaprastai finansuoja valstybë ir kuri,prieðingai negu Vilniuje esantis ir ne-þinia kà veikiantis Lietuvos teatro,muzikos ir kino muziejus, propaguo-ja gyvà kino menà bei ugdo þiûrovøskoná. Lietuvoje neturime tokios pra-bangos kaip sinemateka, tad galimetik pavydëti per „Kino pavasario ’04“atidarymà rodyto Bernardo Bertoluccifilmo „Svajotojai“ herojams, besisvai-ginantiems ávairiausio prieskonio ki-no menu ir kino istorijoje svarbià vie-tà uþimanèiais darbais.

Tad kaip susipaþinti su kino menoistorija, iðkiliausiais kûriniais, paga-liau paþiûrëti naujausià nekomercinæprodukcijà? Atrodytø, galima savo ne-visavertá iðsilavinimà taisyti piratið-kai medþiojant interneto platybëse arskolinantis ir namie þiûrint vaizda-juostes – bent kai kurie Europos kinomenininkai (Piere’as Paolo Pasolini,Michelangelo Antonioni ir kt.) daþ-niausiai prastai ágarsinti rusiðkai ið-leisti kolekcijomis, taèiau toks þiûrë-jimas tik ir bûtø „iðsilavinimui“ plësti,atsisakant didelio ekrano átaigos.

Ðá trûkumà mëgina kompensuotiVilniaus savivaldybei priklausantiskino teatras „Skalvija“, nuolat sukvie-èiantis kino mëgëjus ir gurmanus ánekomercinio kino perþiûras ar retro-spektyvas, bei kino teatras „Lietuva“,dabar iðnuomotas UAB „Europos ki-nas“. Viena ðio kultûrinio nepakanka-mumo uþpildymo strategijø – temi-niai festivaliai, pamaþu iðsiplëtojæ iðLietuvoje besirandanèiø uþsienio ða-liø ambasadø ir kultûros centrø rû-pesèio savo kultûros sklaida.

Vien festivalinis kinas?

Kur uþsimanius bûtø galima paþiû-rëti perversmà kine reiðkusius klasi-kinius kûrinius ar Algimanto Puipos„Vilko dantø karolius“, Vytauto Þala-kevièiaus „Þvërá, kylantá ið jûros“,pasigërëti Arûno Sakalausko vaidy-ba Andriaus Ðiuðos filme „Ir jis pa-sakë jums sudie“? Atrodo, ypaè Lietu-voje neturëtø kilti në menkiausios

fija – „Vaizdas á Misijonieriø baþny-èià ið Bokðto gt.“ (1967). Pirmameplane – dar gyvenami sugriuvusio di-doko pastato likuèiai ðalia tos vietos,kur dabar atstatyti Tymo namai. To-liau matosi Jaðos Heifeco gimtasisgeltonø plytø namas (neseniai nutin-kavo to pastato galus ir dalá fasado),erdvioje paðlaitëje ávairiomis krypti-mis vingiuoja aplûþusios tvoros, ski-rianèios darþus, baþnyèios papëdëspaðlaitëje dar nedaug medþiø (dabartø darþø vietoje graþiai sutvarkytaKûdrø parko teritorija).

Fotografijose – iðoriðkai apðepæsseptinto deðimtmeèio Senamiestis.Lygiai taip pat (o gal dar liûdniau) jisatrodë ir ðeðto deðimtmeèio pabaigoje.Negi manote, kad Senamiestis neap-triuðæs buvo prieðkario laikais? Karasir pokaris dar uþdëjo savo antspaudà.Ar gali bûti abejingas Kunèiaus foto-grafijoje uþfiksuotam tokiam Sena-miesèio vaizdui: sienos fragmentasBokðto gatvëje, jos tinkas giliai iðvar-pytas kulkosvaidþio serijø, ypaè apielangø angas, – tai vis 1944 m. lieposmûðiø pëdsakai. Dabar jau retai kurpastebësi panaðias karo þaizdas Vil-niaus kûne, o septintame deðimtme-tyje jø dar buvo gausu. O mums ir toksVilnius buvo graþus ir mielas. Tai bu-

vo Vilnius ir tiek. Pasitaiko norin-èiøjø, kad jiems áprastas senamies-èio vaizdas iðliktø nepakitæs. Teko1972 m. vaikðèioti po Vilniø su þmo-gumi, kuris èia gyveno daugelá metøprieð karà. Vis þvalgësi ir garsiai var-dijo, kas iðliko po senovei ir kas atsi-rado netikusio naujo. Jam buvo malo-nu, kad mieste dar daug balandþiø (?),kad vietomis suskeldëjæs namø sienøtinkas, kad daugumos pastatø sienosnudaþytos kaip prieðkariu – lengvairausva su gelsvu atspalviu spalva...Nepatikæ tai, jog maþai kur matësi pa-statø iðorëje po palangëmis pakabintiloveliai su gëlëmis – tai Vilniui anks-èiau buvæ labai bûdinga. Kai aðtuntodeðimtmeèio pabaigoje daug pastatøsenamiestyje buvo perdaþyti ávairia-spalviais jugoslaviðkais daþais ir se-namiestis tapo margesnis, gyvesnis,kolega ið Krokuvos nusiminæs pasa-kë – daugiau á Vilniø nebevaþiuosiàs,nes sugadinome Vilniui bûdingà ma-lonià miesto spalvà – beveik nebe-liko tø lengvai rausvø su gelsvu at-spalviu sienø.

Taigi kiekvienas savaip ásivaizduo-jame ir suvokiame savo jaunystësmiestà. Gal dël to ir buvo malonu pojá pasivaikðèioti Kunèiaus fotografijøparodoje.


problemos, lietuviðki filmai turëtøbûti prieinami lygiai taip pat, kaipduona kasdieninë. Iðties savos kultû-ros propagavimas uþsienyje – strate-ginë uþduotis, taèiau lygiai taip patkultûrà reikia skleisti ir savoje erd-vëje. Juolab kad didþioji lietuviðkøfilmø dalis (antai jau minëti „Vilkodantø karoliai“) vis dëlto emociðkaiartimesnë ne kosmopolitiðkam Euro-pos didmiesèio gyventojui, o lietuvið-kas peripetijas gerai þinanèiam ar netpatyrusiam þiûrovui.

Bûtent minëtieji kino teatrai rûpi-nasi mûsø þiûrovus supaþindinti sumaþiau þiûrovø pritraukianèiu kinu(toks neabejotinai yra ir lietuviðka-sis). Jø salëse balandþio 1–4 d. vykonebyliojo kino festivalis „Tylos gar-sai“, tapæs ir muzikos ðvente. „Nos-feratu“ (reþ. F. W. Murnau), „ÐarvuotáPotiomkinà“ (reþ. S. Eizenðtein),„Metropolá“ (reþ. F. Lang), „DaktaroKaligario kabinetà“ (reþ. R. Wiene),„Èingischano palikuoná“ (reþ. V. Pu-dovkin) ir kitus treèio deðimtmeèioreikðmingiausius nebyliojo kino kûri-nius lydëjo sveèio ið Vokietijos, vienogarsiausiø „taperiø“ Alioschos Zim-mermanno ir Lietuvos muzikantø(Vladimiro Tarasovo, Nedos, GediminoLaurinavièiaus, Vyto Labuèio, ArtûroAnusausko, Eugenijaus Kanevièiausir kt.) atliekama specialiai ðiems fil-mams paraðyta muzika. Ypaè netikë-tas buvo nebyliøjø filmø ir XXI a. didþë-jø muzikos sambalsis „Skalvijoje“, beje,jau tapæs áprastu reiðkiniu demon-struojant begarsá kinà uþsienio ðalyse.

Festivalio rengëjai paþadëjo pratæs-ti lietuviø þiûrovø ir begarsio kino pa-þintá kitais metais, o tam iðties esamapotencialo – juk kinas prasidëjo kurkas anksèiau, negu pasirodë pirmie-ji ekspresionistiniai kino darbai, nuokuriø demonstravimo festivalis „Ty-los garsai“ ëmësi sekti kino istorijà.Á festivalio programà nebuvo átrauk-tas në vienas prancûziðkas filmas,nors kinas gimë ir iðsirito ið vystykløbûtent Prancûzijoje – èia atsirado siu-þetinis kinas, buvo pradëti naudotioptiniai efektai, susiformavo kinoþanrai – nebuvo demonstruoti në nau-

jø þanrø atsiradimà paskatinæ Ed-wino Porterio ar esmingai kino raiðkàpakeitusio D. W. Griffitho darbai.

Kita padëtis yra lietuviðko kino,Lietuvoje daþnai balansuojanèio tarp

dviejø prieðybiø – vieni kalba apie jomirtá ar bent jau skurdþià finansø pa-dëtá, kiti – apie jo iðskirtinumà, tarp-tautiniuose festivaliuose laimëtusapdovanojimus ir ávairiatauèiø þiurinariø susiþavëjimà. Taèiau Lietuvoskino teatrø repertuaruose lietuviðkokino stinga (kaip minëta, lietuviø dar-bai nesiejami su komercine sëkme?),apie já maþai raðoma vidutiniam skai-tytojui ir þiûrovui patrauklia forma,jo nesiimama propaguoti. Kitaip ta-riant, lietuviðkas kinas, nors daþnaivisai neteisingai, priskiriamas eliti-niam menui, t. y. prieinamam ir ádo-miam tik saujelei iðrinktøjø.

Spraga akivaizdi, tad kiek anksèiauuþ begarsio kino festivalá, vos atðven-tus Nepriklausomybës atgavimo die-nà, kovo 12–19 d. kino teatre „Lietu-va“ vyko lietuviðko kino festivalis„Trispalvis kinas“. Á festivalio progra-mà buvo átraukta daugiau negu 100visø þanrø lietuviðkø filmø, tarp jø –13 vaidybiniø.

Festivalio organizatoriai nepalikoapviltø ir kituose Lietuvos miestuosegyvenanèiø lietuviðko kino mëgëjø –

á festivalio programà átraukti filmaivëliau rodyti Kaune, Klaipëdoje, Aly-tuje ir kt. miestuose. Nepaisant nuo-ðirdþiø pastangø plësti lietuviðko kinogeografijà paèioje Lietuvoje, problema

iðlieka – nesama në vieno kino teat-ro, kur bûtø nuolat demonstruojamine tik premjeriniai lietuviðki filmai.

„... pavasariai“

Á pradþioje iðkeltà klausimà galgalëtø padëti atsakyti ir ðiais metaisper visus informacijos skleidimo kana-lus nuaidëjæs „Kino pavasario“ ir „Vil-niaus pavasario“ organizatoriø konf-liktas – nepasidalyta nuo 1994 m. ren-giamo ir 1995 m. pirmà kartà ávykusio„Kino pavasario“ „prekinio þenklo“.

Abu festivaliai, prieraiðiai ir gyny-biðkai laikydamiesi „pavasario“ tæs-tinumo, kelia sau vienodus tikslus:pristatyti ðiuolaikiná Europos kinà,ryðkiausias jo asmenybes bei ádomiaistartavusius naujokus, pateikti jo pa-veldà, taip pat rodyti lietuviø kinà,taip nuspalvinant já nebe trispalviais,o europietiðkais atspalviais.

Galø gale festivalio pavadinimasbei pirminë koncepcija reprezentuotijaunàjá Europos kinà liko „Lietuvos“kino teatre rengiamo festivalio orga-nizatoriø nuosavybe (nors kaip tik á

Kadras ið filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, þiema ir... pavasaris“. Reþ. Kim Ki-duk

K U L T Û R A


ðio festivalio programà buvo átrauktadaugiau neeuropinio kino), o logotipasbei nuo 1998 m. festivalá kuravusiosGraþinos Arlickaitës ádirbis bei festi-valio struktûra perëjo „Vilniaus pava-sariui“, nuo pernai metø prisiglaudu-siam po kino teatro „Coca-Cola Plaza“stogu. Taip ið vieno festivalio atsiradodu, sukeldami ne tik þiûrovø sumaið-tá, bet ir galvos skausmà uþsienio fil-mø platinimo kompanijoms – kurisfestivalis yra tas „tikrasis“ ir kuriamverta duoti rodyti savo filmus?

Ðio konflikto pasekmes pirmiausiapajuto tikrieji kinomanai, maksima-listiðkai siekiantys pasiþiûrëti visuskiek þymesnius filmus. Mat abu fes-tivaliai, demonstruodami savo euro-pietiðkus prioritetus, susigrûdo tiesástojimo á Europos Sàjungà data –„Vilniaus pavasaris“, vykæs balandþio23 d. – geguþës 1 d. „uþsilipo“ ant„Kino pavasario“, vykusio balandþio30 d. – geguþës 9 d. Dël to net didþiau-siam kino mëgëjui nebûtø pavykæ da-lyvauti abiejuose festivaliuose, kà irkalbëti apie tai, kad filmø vis dau-giau, jie rodomi vienu metu keliose sa-lëse... Þiûrovas, turëdamas galvojetai, kad daugiau ðiø filmø pamatytineturës galimybës, gali pasijusti kaipdidþiuliame prekybos centre, kurá vi-sà apeiti nëra nei laiko, nei pinigø.

Komercializuota Europa? Be abejo,konkurencija visada teigiamai vei-kia bet kokià veiklà – ir verslà, irkultûrà. Taèiau ðiuo atveju ji liudijair kà kita – kad kultûra neabejotinai„verslëja“, tampa mechanizmu, kuriosraigtelius pirmiausia tepa Kultûrosministerijos parama bei þiûrovø pini-giniø alyva.

Apie filmus

Kad ir kokie skersvëjai trauktø or-ganizatoriø biuruose, vis dëlto svar-biausia, kokie filmai pasiekia Lie-tuvos þiûrovus. Taigi kokia filmøpanorama atsiveria ið „... pavasariø“festivaliø perspektyvos?

Abu festivaliai, stengdamiesi plëstisavo rodomø filmø geografijà, atsisu-ko á neeuropiná kinà. „Vilniaus pava-

sario“ specialiojoje programoje „Lan-gas á tikruosius rytus“ buvo demonst-ruojami Takeshi Kitano „Zatoièi“(2003) ir „Lëlës“ (2002), o programoje„Þinomi – neþinomi“ – Lidijos Bobro-vos filmai. Á „Kino pavasario“ progra-mà buvo átraukti Mongolijos, Brazili-jos ir kt. kino meistrø darbai, PietøKorëjos ir Vokietijos bendros produk-cijos filmas „Pavasaris, vasara, ruduo,þiema ir... pavasaris“ (reþ. Kim Ki-duk)tapo ðio festivalio þiûrovø favoritu.

Á akis krinta, kad ávairiø ðaliø kinokûrëjai ëmësi bendradarbiauti: „Kinopavasario“ programoje ypaè gausubendros produkcijos. Dël to nebeliekagrynojo europietiðko kino, o veikiaukosmopolitiðkas kinas su europietið-komis tradicijomis ar europietiðkomisávairiø regionø ir ðaliø problemø irtemø interpretacijomis. Kai kurie fil-mai vis dëlto demonstruoja politinánaivumà ar net paklusnumà europi-nio màstymo kategorijoms. Vienas iðtokiø filmø – „Kino pavasario ’04“ pro-gramoje demonstruotas bendros Afga-nistano, Airijos ir Japonijos gamybosfilmas „Osama“ (reþ. Siddiq Barmak),kuriame ðvysèioja proamerikietiðki-feministiðki stereotipai, juodomisspalvomis nudaþantys musulmonið-kas tradicijas.

„Kino pavasario“ programoje áspû-dingai atrodë dokumentiniø filmøprograma. Èia daþnai analizuojamospolitinei aktualybei priklausanèiostemos. Kita vertus, dokumentika pra-randa objektyvumo orientyrus: èiaiðdidinami ir sudidvyrinami tokie vei-dai kaip Fidelio Castro (Oliverio Sto-ne’o filme „Comandante“ kamera do-misi tik didþiuoju diktatoriumi, o neeilinio kubieèio nuomone apie já –pieðia já kaip ðiltà ir malonø, pað-maikðtauti mëgstantá, menu ir mote-rimis besidomintá pagyvenusá ponà)ar Che Guevaros (kurá èia „prezentuo-ja“ kitame – meniniame filme já vaidi-nantis aktorius...). Meniniame kineimamasi „kino meno“ – sukarpomassiuþetas, apsukama istorija, manipu-liuojama kamera. Ypaè áspûdingaikaip narkotiniam kvaituly paslëpda-ma vaizdà kamera dreba „Nesugràþi-

namame laike“ (reþ. Gaspar Noé),iðryðkindama tik þiauraus prievar-tavimo scenà ir ankstesnæ naiviàprieðistoræ. Taèiau toks kinas, sean-sui në neápusëjus, kai kuriuos þiû-rovus priverèiantis palikti áðilti ne-spëjusià kino teatro këdæ ar bentprisidengti akis, o kai kuriuos – gar-dþiuotis eksponuojamu kûnu ar þiau-rybëmis, labiau ugdo vojerizmà, o nemoko paþvelgti á sielà. Turbût tai irVakarø Europos reþisieriams (komer-ciðkai?) nebeaktualu.

Daug jaukesnis atrodo Rytø euro-pieèiø kinas, iðties sëkmingai praby-lantis apie sau aktualias temas, gvil-denamas ir skaudþiai, ir su humoru(gal tai tikrasis keliaþenklis ir lietu-viðkam kinui, vaistas nuo dirbtinokospasakojimo manieros, matytos Kris-tijono Vildþiûno „Nuomos sutarty-je“?). Iðskirtiniai Rytø europieèiø dar-bai – „Þagsëjimas“ (reþ. Gyorgy Palfi,Vengrija) bei „Pupendo“ (reþ. Jan Hre-bejk, Èekija). Pastarasis be pykèio,tarsi paliudydamas, kad tai jau praei-tis, atskleidþia autentiðkà menininkogyvenimà sovietizuotoje Èekijoje.

Ypaè sëkmingai savo, kaip origina-laus kino ðalies, reputacijà puoselëjaLenkija, taèiau gal dël to, kad ðalia„Vilniaus pavasario“ kino teatre „Co-ca-Cola Plaza“ vyko IV lenkø kinosavaitë, kurios metu lietuviø þiûrovassupaþindintas ne tik su filmais, betir su kûrëjais – aktoriais bei reþisie-riais, festivalio programoje tebuvo voskeletas lenkø darbø (Lietuvoje irpadedant lietuviams susuktas provo-kuojantis Wiktoro Grodeckio „Nepa-sotinamumas“ bei Maciejaus Slesic-kio „Ðou“).

Abu festivaliai apglobë geguþës1-àjà – ástojimo á Europos Sàjungàðventæ. Kas gali atsakyti á bene kiek-vienam kirbantá klausimà – ar pa-dalyvavæ ástojimo á ES iðkilmëse iriðklausæ aukðtus postus uþimanèiøpolitikø sveikinimus tapome labiaueuropieèiai? O gal tokiais nëra reikalotapti, nes jau seniai esame neatskiria-ma Europos dalis bent jau savo kultû-rine orientacija ir ambicijomis?

K U L T Û R A


K U L T Û R A

Artëjant ðimtosioms Witoldo Gombro-wicziaus gimimo metinëms, LenkijosRespublikos Seimas, siekdamas áam-þinti iðkilaus raðytojo atminimà irpabrëþti jo indëlá á nacionalinæ kultû-rà, 2004 metus Lenkijoje paskelbëWitoldo Gombrowicziaus metais. Be-sidominèiøjø raðytojo kûryba laukiagausybë renginiø: teatro festivaliai(Liubline ir Radome), akademinësdiskusijos Lenkijoje ir uþ jos ribø,koncertai, konkursai – vienas jø skir-tas geriausiam paðto þenklui ir afiðaisukurti, knygø pristatymai, publika-cijos, keliaujanèios fotografijø paro-dos, iðkilmingai progai skirti leidi-niai – visa tai, ko labiausiai nekentëWitoldas Gombrowiczius. 1946 m. pa-raðytose „Jungtuvëse“, treèio veiksmoantroje dalyje jis vaizduoja iðkilmingàpokylá karaliaus rûmuose, kuriamegausiai liejasi burgundiðkas vynas,skamba siautulinga muzika, o pokyliodalyviai svaiginasi vienas kitu. Èiasusirinkæ patys þymiausi visuomenësveikëjai, visas karalystës þiedas. No-rëèiau pacituoti dvaro kamerdinerioþodþius (jie vienokiu ar kitokiu pavi-dalu pasirodo kituose Gombrowi-cziaus kûriniuose, ypaè „Dienorað-èiuose“), kuriuos jis iðtaria karaliuiHenrikui, kai pastarasis nustembapamatæs pokylio sveèius, besilanks-tanèius vienas kitam: „Ðiø neprilygs-tamø ponø didybë ir genialumas ne-gali bûti ávertinti niekieno kito, kaiptik jø paèiø, nes visi vertintojai yramenkesni protai nei tie, kuriuos jieturi ávertinti – jie negali anø supras-ti, nes tai perþengia jø proto ribas.Todël ir nusilenkë vienas kitam, kad,pripaþinæ vienas kito didingumà, poto galëtø nusilenkti jums, karaliau“.

Þmogus ið saksø epochos –Witoldas Gombrowiczius

ZIGMAS VITKUS

Deja, miræ karaliai sau nebepri-klauso, taip pat visa tai, kà jie yra para-ðæ. Tekstai neiðvengiamai atsiskirianuo jø autoriaus ir pradeda savaran-kiðkà kelionæ. Per trumpà laikà jieapauga gausybe antriniø tekstø, ku-riø uþdavinys yra „aptarnauti“ savoðaltiná ir parodyti jo gilumà bei dau-giaprasmiðkumà. Juo gigantiðkesnisaptarnaujantis mechanizmas, juo di-dingesnis autorius – ðiuo metu pasau-lyje yra paraðyta tûkstanèiai daktarodisertacijø Shakespeare’o tema, kà irkalbëti apie straipsnius ir apþvalgas.Gombrowiczius, gudragalvis lenkas iðMaloczynø, kurio pjesës, jo patiesteigimu, yra ðekspyriðkøjø dramø pa-rodija, tuomet buvo sprangus kàsnis.Savo „Dienoraðèiuose“ ir „Testamen-te“ autorius stengësi bûti maksima-liai tikslus ir atviras – tam, kad atei-tyje bûtø teisingai perskaitytas. Jisnesistengë klaidinti savo skaitytojo,labirintus palikdamas Borgesui ir jotalento gerbëjams. Bet ar skaitytojasnepasiklydo? Ar neapgavo jo gudra-galvis ið Maloðycø? Gombrowicziausnegalima neásimylëti, bet èia ir slypivisas pavojus. Ðtai èia jis ir apgauna.Autoironija, sadomazochizmas ir ra-dikalus apsinuoginimas daþnai negalineþavëti. Argentinietës já mylëjo, tequiero Gombro, nuodëmë yra kita –meilæ ir susiþavëjimà paversti vals-tybinës reikðmës ávykiu, átrauktiGombrowicziø á literatûros antologi-jas, iðnagrinëti, iðleisti paðto þenklà,uþkabinti paminklinæ lentà, kitaiptariant, paversti autoriø muziejinevertybe, áamþinant jo atminimà. Áam-þinimas vaizde arba kitame mate-rialiame pavirðiuje yra pats papras-èiausias ir efektyviausias bûdas

„atsipirkti“, deklaruojant, kad ðtai –Lenkija (á)vertina savo genijus bei jøindëlá á nacionalinæ kultûrà.

Bet ne tai svarbiausia. Sunku ási-vaizduoti kitas alternatyvas, kuriosleistø áamþinti kitaip nei anksèiauiðvardytais bûdais, o kalbant solascriptura, sola creatura prasme, atsi-ribojant nuo valstybiniø projektø, visiGombrowicziaus kûriniai – pjesës arproza, yra ypaè pralaidûs neformaliaikasdienybës poetikai; taip perskaity-tus juos ir norëjo matyti pats autorius.Jo groþis nëra panaðus á viduramþið-komis ar renesansiðkomis vedutomisatribotà, árëmintà, statiðkà peizaþà,prieðingai, jis yra ir privalo bûti ákû-nytas. Ði paprasta ir labai reikðmin-ga ákûnijimo sàvoka yra Gombrowi-cziaus kûriniø leitmotyvas. Tai taippat paaiðkina jo skeptiðkà bei arðiàpozicijà bet kokio oficialaus ir pripa-þinto, uþ stiklinës sienos patalpinto,neásikûnijanèio meno plaèiàja prasmeatþvilgiu. Gombrowiczius nesilankomuziejuose, neina á teatrà, vengia me-no parodø, koncertø, o jeigu ir nueina,tai vien dël to, kad atliktø dar vienàsadomazochistiná aktà. Jis nori bûtikasdieniðko groþio vagis ir, jeigu jamturëtø bûti paskirta kokia nors nomi-nacija, ji turëtø vadintis: „Vienamdidþiausiø dvideðimtojo amþiausvagiø“. Arba: „Vienam didþiausiø pa-saulio vojeristø“. Nominacija þmogui,kuris stebi ir iðplëðia paprastas de-tales ið tolydþios bûties tvarkos, tuosuteikdamas sau didþiulá malonumà,puikiai derantá su kraðtutiniu egoiz-mu bei elitizmu: pirmadienis – „Að“,antradienis – „Að“, treèiadienis – „Að“,visà savaitæ tik „Að“. „Að“, kaip esmi-nis logikos principas bei paskutinëþmogaus tiesa.

Jis atmeta bet kokià idëjà, tvarkà,netiki jokiomis abstrakcijomis ir dok-trinomis, netiki nei Dievu, nei Protu,jam jau uþtenka dievø, jis praðo þmo-gaus. Kai aktorius, vaidindamas Gom-browicziaus pjesæ, surinka: „Duokiteman þmogø“, tie, kuriems riksmasteatre kelia siaubà, uþsikemða ausis.Ir ne be pagrindo, nes riksmas lietu-viø teatre turi gilià ir sunkiai iðrau-


K U L T Û R A

namà tradicijà. „Duokite man þmogø“skamba pernelyg patetiðkai, anot vie-no kolegos, beveik „mieþelaitiðkai“.Jis priskiria Gombrowicziø senojokirpimo egzistencialistams, rikiuoda-mas já greta Jeano Paulio Sartre’o irAlbert’o Camus, greta tø senstelëju-sio individualizmo ðaukliø, kuriemsþmogaus sàvoka buvo tapusi pigiaduona kasdienine. Bëda ta, kad tokskalbëjimas nepaiso tø identiteto api-brëþèiø, kurias pats sau suteikia au-torius. Ir jeigu þmogus primygtinaikartoja, kad jis nenori priklausytiniekam kitam kaip tik sau, ir dar to-kia radikalia forma, o já vis tiek pri-skiria, vadinasi, tai yra ne objekto, okategorizuoti norinèio suvokëjo prob-lema. Taigi Gombrowiczius nëra eg-zistencialistas, jis tik hipersensityvuslenkø þemës raðytojas individualis-tas, deklaruojantis savo anarchizmà,ne savo valia ásimylëjæs Argentinà,aistringai pûtæs Paryþiaus pudrà irpripaþinæs, jog yra „labai“ ið saksø

epochos. Ið epochos, pasiþymëjusiosjusliniais malonumais, kai lenkø ba-joro kûnas siurbë á save sodrià mësosþlëgtainiais kvepianèià realybæ, pa-gardintà visa apimanèio ego. SkaitantGombrowicziø, reikia bûti atsargiems

bûtent dël ðio bajoriðkojo ego pertek-liaus. Ðis vienas didþiausiø tuometi-nës lenkø aristokratijos kritikø (rei-kia manyti, toks nebûtø buvæs, jeiguaristokratiðkumas jam nebûtø socia-linë duotybë) yra linkæs nuolat apgau-dinëti. Ne vienas kritikas jam yraprikiðæs, girdi, bepigu tau flirtuoti sukasdienybe, kai þinai, jog nebûsi apkal-tintas prigimtiniu chamizmu. Gom-browiczius ðia privilegija nuosekliainaudojosi (tiesa, nuoðirdþiai ir to ne-slëpdamas), todël, skaitant já, reikiabûdrauti. Jaunas þmogus, pagrindinisGombrowicziaus adresatas, gali leng-vai apsigauti, bandydamas pritaiky-ti radikalø gombrovièiðkà skepsá rea-lybëje, nes tam, kad toks radikaluskritiðkumas ir intelektuali pagieþabûtø patenkinta ir pastebëta, reikiadidelës auditorijos. Visi Gombrowi-cziaus, kaip ir bet ko kito, poelgiai at-rodo þavûs todël, kad jie neliko anoni-miðki. Màstydamas apie jo socialinæ,kultûrinæ, politinæ kritikà, þavëdama-

sis eroso pilnomis áþvalgomis, skaity-tojas neturi pamirðti, kad jø autoriusdaugiau nei deðimtmetá parsidavinëjoBanco Polaco, ir jeigu ne palankiai su-siklosèiusios aplinkybës, leidusios pa-stebëti ðá Ulro þemës gyventojà, 2004-

ieji bûtø buvæ pavadinti kitu vardu.Gombrowiczius kritikuoja. Toks

reiðkinys, kai þmogus trykðta neapy-kanta visam pasauliui, gali bûti laiko-mas viena infantilumo formø – Lietu-vos visuomenë pastaruoju metu turëjogerà progà tuo ásitikinti, kita vertus,nereikëtø infantilumo tapatinti sunebrandumu, nors formalus „infan-tilumo“ apibrëþimas apima ir vaikið-kumà, ir neiðsivystymà. Þodþiø, kadir kokie jie bûtø, prasmë kinta prik-lausomai nuo juos supanèio konteks-to. Nëra kito tokio autoriaus, kuristaip talentingai ir, svarbiausia, begalo nuoðirdþiai kalbëtø apie savo,apie kitø þmoniø jaunystæ bei Jaunys-tæ apskritai. Kaip apie vienà esminiøþmogaus tiesø. Gombrowicziaus þmo-gus blaðkosi tarp Dievo ir savæs jau-no – ir taip sukuria save. Buvimas„tarp“ yra tikroji þmogaus stovësenapasaulyje. Átampa, kuri kyla susidû-rus ðiems dviem pagrindiniams þmo-gaus idealams, verèia pasaulá for-muotis ir deformuotis: ir vidiná, iriðoriná – ji yra nuolatiniame dialek-tiniame judesyje. Varþosi dvi jëgos:iðorinë ir vidinë, jos nuolat apibrëþiaviena kità. Ir neturi þmogus jokio kitodieviðkumo, tik tà, kuris „tarp“ þmo-niø yra kilæs. Gombrowiczius, bûda-mas suaugæs þmogus, adoruoja ir ver-gauja jaunystei.

Gombrovièiðkas jaunystës supra-timas nëra grynai biologinë sàvoka,nors daugelyje vietø galima surastiðiek tiek skirtingas koordinates, ku-rias autorius laiko jaunystës pradþiosir pabaigos atskaitos taðkais – 14–24metai yra absoliutaus þmogaus groþiolaikas, kai Dievas ir Jaunystë, taippat Groþis, nepadalytas ir ásikûnijæs,yra arèiausiai vienas kito; kitur ribanukeliama dar dviem metais á prieká,o dar kitur ji brëþiama ties trisdeðim-èia. Taigi kurá laikà þmogus gali bûtiramus ir þinoti, kad jam bus atleistair kaip Dievas jis gali leisti spjaudytisau á veidà – todël, kad jis Dievas.

Kad ir kiek raðytum ar skaitytumantriniø „aptarnaujanèiøjø“ tekstøapie Gombrowicziø, visuomet pasiek-si ribà, kai turësi paklausti savæs, ar

Witoldas Gomborowiczius su þmona Rita. Vence. 7 deðimtmetis


Pastabos dël dirbtinioapvaisinimo ástatymo projektø

ERIKA LEONAITË

Paskutiná balandþio sekmadiená ðven-èiama pasaulinë gyvybës diena. Ta-èiau norëtøsi kalbëti ne apie proginiusrenginius, bet apie pastaruoju metumûsø visuomenëje svarstomà dirbti-nio apvaisinimo, kartais metaforiðkaivadinamo „medicininiu gyvybës kûri-mu“, problemà. Greitai Seimas turëtøapsispræsti dël vieno ið dviejø pateik-tø svarstyti dirbtinio apvaisinimoástatymo projektø. Projektø, neretaivadinamø „liberaliu“ ir „katalikiðku“,pagrindinis skirtumas yra pastara-jame variante átvirtintas lytiniø làste-liø donorystës draudimas. Tokiu atve-ju dirbtiniam apvaisinimui galëtø bûtinaudojamos tik sutuoktiniø ar sugy-ventiniø lytinës làstelës. Þinoma, ðisprojektas nëra grindþiamas iðskirtinaikatalikiðkomis moralës nuostatomis.Juk Katalikø Baþnyèia nepripaþástanei partnerystës, taigi ir galimybëspasinaudoti dirbtinio apvaisinimo pa-slaugomis sugyventiniams, nei apvai-sinimo in vitro, „nes apvaisinama nenormalaus santuokinio akto metu“1.Todël ðiuo atveju tikslingiau bûtø kal-bëti ne apie katalikiðkà, o tiesiog apiegrieþtesná variantà, kurá Baþnyèia pa-

laiko remdamasi maþesnio blogio idë-ja. Drauge tai sudaro galimybes ra-cionaliai diskusijai, nes kategoriðkassiekis vadovautis vienos religijos pos-tulatais bûtø sunkiai suvokiamasðiuolaikinëje sekuliarioje valstybëje.

Iki ðiol dirbtinio apvaisinimo pro-cedûros buvo reguliuojamos Sveikatosapsaugos ministro ásakymu, kuriopagrindinës nuostatos perkeltos ágrieþtesná ástatymo projektà. Tiesa,ásakyme nebuvo aiðkiai átvirtintassurogatinës motinystës, komerciniøsandoriø dël embrionø ar lytiniø làs-teliø draudimas, o tai numato abu pro-jektai. Tai dar kartà patvirtina, jog suþmogaus gyvybe susijæ klausimaireikalauja didesnio valstybës ásikiði-mo, ástatymiðkai apibrëþianèio veiks-mø laisvës ðioje srityje ribas. Kadan-gi në vienas projektas nenumato neivieniðø moterø, nei tos paèios lytiesasmenø dirbtinio apvaisinimo galimy-bës, ES kontekste juos galima ávardytikaip tarpiná variantà tarp itin grieþtoItalijos (kuriam artimas „katalikið-kas“ variantas), bei vieno liberaliau-siø – Ðvedijos – ástatymø.

Pagrindinis ginèø objektas Lietuvoje

esi sàþiningas. Jei autorius pats su-kûrë aiðkias instrukcijas, kaip jis turibûti suprastas, prie kuriø nieko neipridësi, nei atimsi, tuomet kokia pras-më bandyti formuluoti tai, kas jaupaties autoriaus seniai suformuluo-ta? Prisipaþinsiu, ðià akimirkà pasie-kiau tokià ribà. Jeigu atidþiai skai-tytume Gombrowicziø, atkreiptumedëmesá á ásikûnijusio jaunuose, natû-ralaus ir jusliðko, apèiuopiamo ir inte-gruoto groþio supratimà, kuris jambuvo esminis dalykas. Pavogæs groþáprivalai palikti já ramybëje – tai pa-geidautina, jeigu nori suprasti, kànorëjo pasakyti autorius. Daug pa-ðauktøjø, bet maþai iðrinktøjø, ir nie-kas negalëtø pasakyti, kad gom-brovièiðkas komiðkumas ðià akimirkànëra á tave nutaikytas ir kad vienàdienà tavo prototipas neatsidurs ko-kioje nors knygoje ir nebus parodytasne ið paèios graþiausios pusës. Þmo-nës mëgsta ásivaizduoti situacijas, kaimirusysis, kelis kartus apsivertæskarste (dël palikuoniø elgesio), atsi-kelia ið kapo ir ima lankyti gyvuosius.Tai liudija populiarus posakis: „O,kad jis bûtø gyvas (matæs)“ ir ðiuo at-veju galëtø dalyvauti ðimtosioms savogimimo metinëms skirtuose rengi-niuose. Tokia didelë mëlynkraujøponø ir poniø kultûros veikëjø kon-centracija maþame plote bûtø puikustaikinys jo vyðniø kauliukais uþtaisy-tam spjaudukui.

Witoldas Gombrowiczius buvo labaiprotingas þmogus, – lakoniðkai apibû-dino savo kolegà Czesùawas Miùoszas.Galima bûtø pridurti: protingas tiek,kad neþiûrëtø á save per daug rimtai.Pradëdamas dëstyti, studentus kartàáspëjo, kad tie neimtø visko uþ grynàpinigà, nes jis galás bet kada apgau-ti. Ðiandien toks intelektualo bruoþaslaikomas beveik privalomu jo atribu-tu, taèiau tuomet tai buvo naujiena.Gombrowiczius buvo lenkas, o lenkønacija visuomet vaidino tragiðkos irmesianiðkos tautos vaidmená – bûtenttoks lenkiðkumas, kupinas aitrausnevisavertiðkumo, tiesmuko katali-kiðkumo ir Þeèpospolitos su 1772 m.sienomis ambicijø, leido Gombrowi-

V I S U O M E N Ë

cziui elgtis laisvai ir nesubrendëlið-kai. Tautos taip pat gali bûti vertina-mos brandos arba neiðsivystymo ka-tegorijomis, kaip ir tø tautø atstovai.Lenkui (tikriausiai tai tinka ir lie-tuviui) ávairûs nusiþengimai yra atlei-dþiami vadovaujantis kitu pagrindu

negu, pavyzdþiui, skandinavui. Pir-mojo iðsiðokimai yra dësningi ir ne-stebina, jie gali bûti traktuojami kaipnesubrendimo ir neiðsivystymo pa-sekmë. Jam nieko nereikia daryti –jaunas þmogus kaip ir nebrandi nacijaiðteisina pats save.

1 Popieþiðkoji sveikatos apsaugos darbuo-tojø pastoracijos taryba. Sveikatos apsaugosdarbuotojø chartija, in: http: //www.lcn.lt/

b_dokumentai/kiti_dokumentai/sveikatos-apsaugos-chartija.html.


V I S U O M E N Ë

kurià kun. Arminas Narbekovas nu-sakë kaip „galimybæ pagimdyti savoseserá, sûnënà ar dukterëèià“. Tai netik kelia etinius klausimus, bet ir su-stiprina neaiðkiø psichologiniø ryðiøðeimoje tikimybæ. Siekiant to iðveng-ti, kai kuriose apvaisinimà su donorëspagalba leidþianèiose ES valstybësereikalaujama, kad donorë ir recipientënebûtø susijusios giminystës ar drau-gystës ryðiais. Iðimtá sudaro Vokieti-ja, Olandija, Suomija ir Kipras6.

Pereinant prie embriono apsaugos,bûtina paminëti „katalikiðkame“ vari-ante numatytà draudimà sunaikintidalá embrionø daugybinio nëðtumoatveju. Kitaip tariant, dirbtinio apvai-sinimo ribose siûloma panaikinti abor-to galimybæ, kuri veikiausiai iðliktøpriëmus „liberaløjá“ variantà.

Daug diskusijø kelia ir „liberaliaja-me“ projekte numatyta galimybë uþ-ðaldyti bei iki kito apvaisinimo saugotinepanaudotus perteklinius embrio-nus. Pertekliniø embrionø problemàlemia tai, kad paprastai dirbtinio ap-vaisinimo in vitro metu susiformuojaapie 10 embrionø, ið kuriø á moters ás-èias implantuojami tik du ar trys7. Ka-dangi Lietuvoje nenumatoma áteisintiembrionø donorystës, o dirbtinio ap-vaisinimo procedûros negalës bûtivykdomos be sutuoktinio ar partneriosutikimo, skyrybø ar sutuoktinio mir-ties atveju embrionai bus pasmerktiþûti. Be to, leidimas sukurti didesná,nei numatoma panaudoti, embrionøskaièiø kelia neteisëto jø panaudoji-mo grësmæ, pavyzdþiui, neleistiniemseksperimentams atlikti. O efektyviøbûdø to iðvengti Lietuvoje kol kas në-ra. Todël grieþtesniame variante átvir-tinta nuostata, leidþianti sukurti tiktiek embrionø, kiek vienu metu jø busperkelta á gimdà, laikytina pagrástaþvelgiant ne tik teisiniu, bet ir etiniuaspektu.

Dirbtinio apvaisinimo technologijossukuria galimybæ modeliuoti bûsimo

yra lytiniø làsteliø donorystë bei emb-rionø apsaugos klausimai. Pamëgin-sime atskleisti daugiausia problemøkelianèius jø aspektus, su kuriais jaususidûrë dauguma ES valstybiø.

Visø pirma kyla vaiko tapatybës beijo genealoginiø ðaknø klausimas. Þi-noma, ði problema kai kuriose ðeimo-se egzistuoja bet kuriuo atveju. TaèiauJT Vaiko teisiø konvencijos 8 straips-nis nustato valstybiø ásipareigojimàgerbti vaiko teisæ iðsaugoti savo iden-tiðkumà2, o LR civiliniame kodekseátvirtinta vaiko teisë þinoti, kas jo të-vai, jei tai nekenkia jo interesams arástatymai nenumato ko kita3. Nors ga-metø donorystës atveju tëvais laiko-mi ne biologiniai, o socialiniai tëvai,ir donorystë traktuojama kaip nesuku-rianti giminystës santykiø, tokiu bûdupradëtas asmuo neiðvengiamai bussusietas su donoru genetiniais ryðiais.Panaði, nors ir ne identiðka situacijasusiklosto ávaikinimo atveju, nes ávai-kintojai laikomi vaiko tëvais pagalástatymà. Lietuvoje ávaikinimo atveju,leidus teismui, informacija apie biolo-ginius tëvus gali bûti suteikta 14 metøsulaukusiam vaikui. O ðtai áteisinusgametø donorystæ, bûtø átvirtinta ben-dros taisyklës iðimtis. „Liberaliajame“ástatymo projekte uþfiksuota nuosta-ta, jog dirbtinio apvaisinimo bûdupradëti vaikai, sulaukæ pilnametystës,ágyja teisæ suþinoti pradëjimo aplinky-bes, bet ne donoro tapatybæ. Galimatik spëlioti, kaip turëtø jaustis asmuo,þinantis apie donorystæ, bet neturintisteisës suþinoti, kas yra jo biologinis të-vas ar motina. Be to, informacijos apiedonorà áslaptinimas gali sàlygoti irmedicininius sunkumus, nes uþkertakelià gauti ir su sveikata susijusiusduomenis.

Þvelgiant á ES valstybiø patirtá,tampa akivaizdu, jog vaiko teisë þino-ti, kas jo biologiniai tëvai, iðlieka dau-giau deklaratyvi. Nors grieþtas donorøanonimiðkumas daug kur kritikuoja-

mas kaip paþeidþiantis vaiko intere-sus, beveik visoje ES prioritetas tei-kiamas donoro interesui apsisaugotinuo galimø jo biologinio vaiko preten-zijø á giminystæ. Ðios taisyklës iðim-tys – tik Ðvedija ir Anglija, kur sulau-kæs pilnametystës asmuo gali suþinoti,kas jo biologinis tëvas ar motina. Tie-sa, sprendimà atskleisti vaikui jo pra-dëjimo bûdà turi priimti teisiniai të-vai. Atlikti tyrimai rodo, kad Ðvedijojeiki ðiol tai padarë tik 10% donoro pa-slaugomis pasinaudojusiø ðeimø4.Anglijoje absoliutø donorø anonimið-kumà nuspræsta panaikinti ðiø metøsausá, po 4 metus trukusiø intensyviødiskusijø. Labiausiai ástatymui prie-ðinosi dirbtinio apvaisinimo klinikos,iðgyvenanèios lytiniø làsteliø donorøtrûkumo laikotarpá ir bijanèios praras-ti potencialius savanorius. Ádomu pa-stebëti, jog 16 metø sulaukæ asmenysAnglijoje gali kreiptis á specialià insti-tucijà ir iðsiaiðkinti, ar nëra genetiðkaisusijæ su planuojamu sutuoktiniu.Nors pastarosios galimybës praktinisefektyvumas labai abejotinas, turintgalvoje faktà, jog nuo 1991 m. Didþio-joje Britanijoje su donorø pagalba gi-më 18 000 vaikø, ði nuostata laikomaviena kraujomaiðos tikimybæ maþi-nanèiø priemoniø5.

Taigi nors ir nedidelë, bet egzistuo-janti kraujomaiðos galimybë – dar vie-na gametø donorystës keliama prob-lema. Todël donorystæ áteisinusiosevalstybëse ribojamas su vieno donoropagalba gimusiø vaikø skaièius. Lietu-viðkame „liberaliajame“ projekte nu-matyta, kad donoro lytinës làstelësturëtø bûti sunaikintos gimus pen-kiems gyviems vaikams. Moteriðkøgametø donorystës atveju kraujomai-ða èia bûtø maþiau tikëtina, nes pagalprojektà donorëmis galëtø bûti tikmoters artimos giminaitës ir ðoninësgiminystës linijos asmenys – seserys,pusseserës, tetos bei dukterëèios. Ta-èiau ðiuo atveju kyla kita problema,

2 Jungtiniø Tautø vaiko teisiø konvencija,in: Valstybës þinios, 1995, Nr. 60–1501.

3 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas,in: Valstybës þinios, 2000, Nr. 74–2262.

4 Horsey, K., „Donor anonymity“, in: http:

//www.bionews.org.uk.5 Ibid.6 Schenker, J. G., „Assisted reproduction

practice in Europe: legal and ethical aspects“,in: Human Reproduction Update, 1997, Vol.

3, No. 2, p. 173–184; http: //humupd.oup-journals.org/cgi/reprint/3/2/173.pdf.

7 Jakuðovaitë, I., Medicina ir filosofija, Kau-nas: KMU spaudos ir leidybos centras, 2001,p. 95.


V I S U O M E N Ë

vaiko savybes, visø pirma lytá. Natûra-lu, jog dauguma tëvø trokðta savo vai-kams paèios geriausios ateities, tadtikrai atsirastø ne viena ir ne dvi ðei-mos, norinèios pasinaudoti visomistechnologiðkai prieinamomis galimy-bëmis. Todël ir Anglijoje nagrinëtaspakistanieèio praðymas sukurti mëly-nakæ ðvelniaodæ geltonplaukæ dukrà,idant ji galëtø susirasti gerà vyrà, ne-atrodo visai absurdiðkas. Daug ab-surdiðkiau atrodytø realiø galimybiøuþsiimti palikuoniø modeliavimu átei-sinimas. Kadangi konkreèiø iðvaizdossavybiø modeliavimas kol kas tebërafantastikos objektas, aktualesnis ly-ties selekcijos klausimas. Todël Euro-pos Tarybos Konvencijoje dël þmogausteisiø ir orumo apsaugos biologijos irmedicinos taikymo srityje átvirtintasdraudimas modifikuoti palikuoniø ge-nomà bei pasirinkti vaiko lytá. Vienin-tele iðimtimi, kada gali bûti pasiren-kama lytis, laikomas siekis konkreèiuatveju iðvengti sunkios su lytimi susi-jusios ligos8, pavyzdþiui, hemofilijos ardaltonizmo. Vykdant ásipareigojimàderinti nacionalinæ teisæ su ES teisësaktais, su ðia nuostata buvo suderinti

ir abu lietuviðki dirbtinio apvaisinimoástatymo projektai. Galimybë paveik-ti kûdikio savybes numatyta tik „libe-raliajame“ projekte, numatanèiamemoters teisæ (ádomu pastebëti, jog su-tuoktiniø lygiateisiðkumo principasèia netaikomas) pasirinkti donoro fe-notipà, t. y. iðvaizdà. Nors donoro pa-sirinkimo galimybë neabejotinai pri-deda vartotojiðkumo elementà, jistikrai neprilygsta lyties selekcijosatvejams, kai sutuoktiniams suteiki-ama galimybë pasirinkti, jø manymu,vertingesnës lyties palikuonis.

Beje, apie lyties pasirinkimo galimy-bæ neseniai buvo audringai diskutuo-jama Anglijoje, kur atliktos apklausosatskleidë, jog 21% britø sutiktø mokëtinemaþas sumas uþ galimybæ lemtikûdikio lytá. Palyginimui galima pa-stebëti, jog tokioms iðlaidoms pasiren-gæ tik 6% vokieèiø9. Ðiuo metu lytiespasirinkimas ne medicininiais tikslaisgalimas tik Ispanijoje, kur pakanka-ma lyties selekcijos prieþastimi pripa-þástamas siekis subalansuoti ðeimà,pavyzdþiui, pagimdyti po vienà ber-niukà ir mergaitæ arba po keliø sûnøsusilaukti dukters. Tiesa, buvo atmes-

8 Konvencija dël þmogaus teisiø ir orumoapsaugos biologijos ir medicinos taikymo sri-tyje (Þmogaus teisiø ir biomedicinos konven-

tas praðymas kelis sûnus turinèiosmoters, kuri norëjo susilaukti dukters,siekdama uþsitikrinti prieþiûrà senat-vëje10. Nors ðis atvejis laikytinas vei-kiau iðimtiniu, vis dëlto jis parodo, jogreprodukcinës technologijos gali labaipalengvinti instrumentinio poþiûrio áasmená ágyvendinimà.

Aptartos problemos tikrai nëra vie-nintelës, kylanèios diskutuojant apiedirbtiná apvaisinimà. Greta prakti-niø, egzistuoja ir daug teoriniø, suvisuomenës religinëmis ir etinëmispaþiûromis susijusiø problemø, kuriøðiuo atveju beveik nepalietëme. Vi-sais atvejais svarbu nepaþeisti ribos,kurià perþengus bûtø sudaiktintagyvybë ir þmogus. Todël ástatymø lei-dëjas susiduria su nelengva uþduo-timi. Ir nors ástatyminis dirbtinio ap-vaisinimo santykiø sureguliavimasnesumaþins galimø komplikacijøprocento bei neuþtikrins ávairiapla-niø problemø sprendimo, jis turëtøsuteikti nors sàlyginá aiðkumà irstabilumà, bûtinà ir apie kûdiká sva-jojanèioms ðeimoms, ir visuomeneiapskritai. Belieka tikëtis, kad taipir bus.

cija), in: Valstybës þinios, 2002, Nr. 97–4258.9 Sex selection would not alter gender ratio,

in: http: //www.bionews.org.uk/new.lasso?

storyid=1828.10 http: //www.cnice.mecd.es/tematicas/

genetica/2003_10/2003_10_04.html.


Daþnai galima susimàstyti, ar Igno-tas Domeika kada ilgëdavosi Vilniausbokðtø per tuos ilgus metus, kuriuospraleido niûriame XIX a. Santiago deChile, ir ar grafas Jurgis Potockis, gy-vendamas saulëtuose rûmuose antPeru Ramiojo vandenyno pakrantës,jautësi suradæs namus saldþiabalsiøkreolø apsuptyje. Tokiø abejoniø ne-kyla, nuþvelgus radijo diktoriaus irþurnalisto, visà savo profesinæ karjeràpraleidusio JAV, Alistairio Cooke’ogyvenimo kelià. Amerikieèiø akimisjis atstovavo geriausiam, kà gali pa-siûlyti Didþioji Britanija, o britamsbuvo iðsilavinusio ir apsiðvietusio

amerikieèio etalonas. Kitaip tariant,Cooke’as ákûnijo tà sàvokà, kuri irtoliau tebeglumina – o kartais erzi-na – viso pasaulio politinius analiti-kus: „ypatingàjá santyká“ tarp Didþio-sios Britanijos ir JAV.

Be abejo, prieð já jau bûta nesuskai-èiuojamos aibës kitø: abiejose Atlantovandenyno pusëse lygiai gerai jautë-si ir Cary Grantas, Thomas Stearn-

sas Eliotas bei Consuela Vanderbilt,Marlborough’o kunigaikðtienë. Ta-èiau tai átakai, kurià turëjo Letterfrom America („Laiðkas ið Amerikos“),savaitinë Cooke’o radijo laida, prilygtibûtø nelengva. 1957 m., jam perskai-èius 500-àjá savo laiðkà, buvo pastebë-ta, kad „veikiausiai joks laiðkø auto-rius per daugelá metø po ðv. Pauliausnepasiekë tokios plaèios publikos“.1996 m., kai Laiðkas ið Amerikosðventë savo penkiasdeðimtàsias me-tines, jis turëjo 34 milijonus klausyto-jø visame pasaulyje, ið kuriø 1,4 mili-jono bûta vien Didþiojoje Britanijoje.Kai Cooke’as paskutiná kartà iðëjo áeterá 2004 m. vasario 20 d., ið viso jaubuvo perskaityti 2869 laiðkai. 1946 m.sumanyta programa, kuriai ið pradþiøbuvo skirta tik trylikos savaièiø truk-më, nuëjo tikrai toli.

Taèiau ðiø penkiolika minuèiø trun-kanèiø asmeniniø apmàstymø apieAmerikà sëkmë neturëtø stebinti. JeiXX a. galima apskritai kam nors pri-skirti, tai jis – dar labiau antroji jopusë – tikrai buvo Amerikos amþius.O Alistairis Cooke’as buvo pagrindinisjo metraðtininkas. Jo reportaþai pali-etë visus Amerikos gyvenimo aspek-tus: nuo Padëkos dienos iki bokðtø-dvyniø, nuo Martino Lutherio Kingoiki Monicos Lewinsky, nuo burbonið-ko viskio ir Maine’o omarø iki Kiauliøálankos. Toká patá prisiriðimo ir objek-tyvaus atsiribojimo miðiná jis parody-davo tiek reportaþuose apie Johno F.Kennedy aistrà vonioms ir supamie-siems krëslams, tiek praneðdamasapie jo brolio Roberto nuþudymà LosAndþele, kurio tiesioginis liudytojasbuvo. Ðias savybes dar papildë encik-lopedinës þinios, kurias jis mokëdavotarsi visiðkai atsitiktinai ir nerûpes-tingai pateikti. Visø ðiø bruoþø deri-nys jo trylikos daliø laidø serijà „Ame-rika: asmeniðka Jungtiniø Valstijø

istorija“, pirmàsyk televizijoje paro-dytà 1972–1973 m., pavertë triumfutiek Didþiojoje Britanijoje, tiek JAV.

Cooke’as gimë Salforde, Lankaste-rio grafystëje, 1908 m. lapkrièio 20 d.Jo tëvas buvo metodistø pamokslinin-ku-pasaulieèiu virtæs metalo apdirbë-jas, o motina buvo kilusi ið protestan-tiðkos airiø giminës. Cooke’o brolistapo mësininku, taèiau jo paties aka-deminiai ir sportiniai pasiekimai mo-kykloje leido jam laimëti stipendijàstudijuoti Kembridþo universitetoJëzaus kolegijoje (Jesus College). Tenjis redagavo literatûriná þurnalà,ásteigë studentø teatro grupæ ir pasi-keitë vardà ið Alfredo á praðmatnes-ná Alistair. Pelnæs anglø literatûrosstudijø bakalauro laipsná, jis gavoBritanijos Tautø sandraugos stipen-dijà studijuoti dramà Jeilyje. Ten jisir atvyko 1932 m., taèiau gyvenimasNiuheivene pasirodë pernelyg niûrus,ir jis pasipraðë perkeliamas á Harvar-dà, kur galëtø lankyti anglø kalbosAmerikoje kursà. Iðskyrus trumpàtarnybà Londone, kur jis dirbo BBCfilmø kritiku, visà savo profesinágyvenimà Cooke’as nugyveno JAV.1941 m. jis priëmë Amerikos piliety-bæ. 1976 m., ðvenèiant 200-àsiasJungtiniø Valstijø nepriklausomybësmetines, jis buvo pakviestas sakytikalbà Atstovø rûmuose. Tai garbë,kuria jis dalijasi tik su Lafayette’omarkizu, seru Winstonu Churchilliuir Tony Blairu.

Amerikoje gyvenantis Kanados þur-nalistas Markas Steynas prisimena,koks puikus reginys bûdavo matytitrilby skrybëlæ ir kupranugario vilnospaltà dëvinèio Cooke’o dabitiðkà figû-rà praslenkant BBC studijos Rocke-fellerio centre Manhetene koridoriais.Taèiau 1996-aisiais, Laiðkui ið Ameri-kos ðvenèiant savo penkiasdeðimt-metá eteryje, BBC jau buvo persikëlu-

Alistair Cooke

Alistair Cooke (1908–2004)

IN MEMORIAM


si á pigiau nuomojamà, þemaûgá biuràvirð nebeveikianèios abortø klinikos.BBC iðsikëlimas ið Rockefellerio cent-ro, atsidariusio tais paèiais metais,kai Cooke’as atvyko á JAV, þymëjobaigtá eros, kuri buvo svetima naðumoprogramoms ir kultûriniø bei lytiniømaþumø lygaus samdymo planams.Tuo metu, kai BBC á savo glëbá pradëjokviesti moteris, juodaodþius ir gëjus,bet ne senyvus ar net vidurinio am-

þiaus þmones, Cooke’as jau buvo puseamþiaus vyresnis, negu beveik visi ki-ti darbuotojai, dirbantys KorporacijosNiujorko biure. Jo mirtis 2004 metøkovo mënesá pranaðauja lëtà sau-lëlydá tai nuostabiausiai ið kûrinijosrûðiø: visapusiðkam dþentelmenui.

Amerikos gyvenimas yra pasakotasdaugybe bûdø: Waltas Whitmanasapdainavo didþiàjà ekspansijà á Vaka-rus, F. Scottas Fitzgeraldas atmintyje

áamþino dþiazo amþiø, o Woody Alle-nas atkûrë neurotiðkà postvietnami-næ erà. Kita vertus, Cooke’o cinizmasneleido jam bûti pernelyg nostalgiðkam,grandioziðkam ar pesimistiðkam.Bent vienas dalykas tikrai galiojaCooke’o Amerikos atþvilgiu: joje nebu-vo vietos politiniam korektiðkumui.

Mauricio Alfredo Novoa-CainLima, Peru

Mirë Henrikas Ðablevièius, þinomaskino reþisierius, apie penkiasdeðimtfilmø kûrëjas (tarp jø „Apolinaras“,„Þiniuonë“, „Kelionë ûkø lankomis“),Lietuvos muzikos akademijos Kino irmuzikos katedros pradininkas.

Vienà kitam mus pristatë tokiàsaulëtà vasaros dienà. Kadangi taiávyko prieð bemaþ pusæ amþiaus, visaiámanoma, kad diena buvo ir dargano-ta. Ðviesiaplaukis ir lengvas, iðtarðy-tu namie nertu megztiniu, Henrikasatrodë tarsi ið niekur nusileidæs pienëspûkas. Toks ir iðliko, kol, va, dabar,taip ir nepasenæs, vël pranyko á nie-kur. Negi turëèiau manyti, kad ðiaseilutes spausdinant ant palangës nu-tûpæs varnënas – tai jis?

O anuomet, prisimenu, pasiguodë,kad iðtiko nelaimë. Geistasis vaidmuofilme „Þydrieji horizontai“ atiteko ki-tam. Bûtø suvaidinæs Tiburcijø, átai-gø paklaikëlá, dalijantá patikliesiemspasakaites apie klajones jûromis irlaimës krantus kitapus jø. RomualdoLankausko siuþetas atrodë neámant-rus, taèiau pasirodë esàs talpus, nesðiandien ima ir dingteli, kad já vienaip

ar kitaip iðgyveno, pasiskirsèiusi vaid-menimis, visa pirmosios Nepriklauso-mybës pagramdukø karta. Henrikasnë nemanë ðlietis prie dar ir dabar ðei-

mininkaujanèiø tiburcijø, nebuvo jisnë naivus mokinukas, kuriam ap-ðnerkðta uostamiesèio krantinë galëtøatstoti jûras marias.

Lengvai prisiëmæs autsaiderio dalià,Henrikas perðoko pakelës griová ir lei-dosi ûkanotais slëniais. Atsidûrë pra-rastoje, daugelio taip manyta, Lietu-voje, iðvydo nepraþuvusius þmones,nesunaikintus kraðtovaizdþius, gyvusvandenis. Henriko Ðablevièiaus vardàdera áraðyti vienon eilën ðalia etnogra-fo Igno Konèiaus, Balio Buraèo ar neper seniausiai ið uþmarðties iðnirusiøprieðkario provincijos fotografø. Ki-tam ðios garbës gal bûtø su kaupu,taèiau ant jo, Jurgio Maèiûno vaikys-tës draugo, kapo norëtøsi palikti darvienà þiedà – nusistebëjimà jo „Atspin-dþiais“, chuliganiðku 1968-øjø SSRSkontekste siurealistiniu iðpuoliu, nai-viu ðedevru, neátikëtinu anachroniz-mu, lietuviø kinui dovanotu, atbulinedata gimusiu ankstyvojo Europosavangardo kûdikiu.

Henriko Tiburcijus bûtø buvæsmagas.

Pranas Morkus

Henrikas Ðablevièius (1930–2004)

Henrikas Ðablevièius. 1995.Kæstuèio Vanago nuotr. ELTA

IN MEMORIAM


KNYGØ MUGË

Abeliaro ir Eloyzos laiðkai, sudarë,parengë, vertë ir komentarus paraðëSigitas Narbutas, Vilnius: LLTI,2004, 628 p.

Tikriausiai kiekvieno gyvenimebent kartà suðmëþavusi legendinëAbeliaro ir Eloyzos istorija ðiandiendvikalbio leidinio dëka sugràþinamaá mûsø kultûriná kontekstà. Knygojesudëti skirtingi þanriniu pobûdþiu,raðymo intencijomis bei nagrinëjamo-mis temomis kûriniai – Abeliaro „Ma-no nelaimiø istorija“, Abeliaro ir Eloy-zos asmeninë korespondencija beipamokomieji laiðkai. Viduramþiø kul-tûriniø realijø, filosofiniø apmàsty-mø, gyvenimo kazuistikos, asmeniniøintrigø, jausmingø potyriø prisodrintitekstai sudomins ir filosofinës-teolo-ginës literatûros gerbëjus, ir neabejin-gus meilës romanams.

Vaidilë Stalioraitytë

Andrijauskas, Antanas, Kultûros,filosofijos ir meno profiliai: (Rytai–Va-karai–Lietuva), Vilnius: KFMI, 2004,624 p., iliustr.

Veikalas nevientisas, mat já sudaro1990–2002 m. raðyti tekstai. Sudëtiá tris knygos dalis, skirtas Rytø filo-sofijai bei jos apraiðkoms XIX–XX a.Vakarø ir Lietuvos kultûroje aptarti,jie virsta klampiu informacijos, vie-tom abejotinos ar antrinës, srautu.Kinø filosofija aptariama cituojantrusø orientalistus. O á eklektiðkà va-dovëlinæ Nietzsche’ës, Heideggerio irkt. „neklasikø“ idëjø visumà áberia-mi keli lyginimo su Rytais trupiniai.Knygoje galima pasigesti rytietiðkøterminø rodyklës, rasti – antikrikðèio-niðkumo katile, europinio „màstymoaparato“ sultyse verdantá Rytø ir Va-karø sàveikos vaizdà.

Xian Jiki Shiang

Banionis, Donatas, Memuarai,

sud. Jolita Dimbelytë, Vilnius: Ver-sus Aureus, 2004, 151 p., iliustr.

Kiekviena memuaristikos knygaprimena apðalusá veidrodá. Prasitrinaautorius nedidelæ properðà ir þavisisavimi. Tiksliau, regi tai, kà nori regë-ti. Ðios knygos autorius regi save teat-re – Jasius Ðiauèiukas, daktaras Dor-nas, Jorgenas Tesmanas, Bekmanas,Lebedevas; regi kine – Dausa, Majo-ras Varnalëða, Vaitkus, Goja, KrisasKelvinas. Vaidmenys ir personaþai,apdovanojimai ir premijos. Miltinio ið-mintis ir Tarkovskio gelmë. O uþ visoðito apðalusio veidrodþio – istorijos ðal-tis, apnuoginæs iðdraskytos kartostragizmà: autoriaus bièiulá Maèernánuskynë atsitiktinë skeveldra, o ðtaipats autorius neatsitiktinai tapo SSRSliaudies artistu. Ilgi plojimai.

Vudris Badmintonas

De Prada, Juan Manuel, Apgau-linga Venecijos ðviesa, ið italø k. vertëPranas Bieliauskas, Vilnius: Tyto al-ba, 2004, 316 p., (ser. GarsiausiosXX a. pabaigos knygos)

Manieringa ir klampi knyga apieVenecijà ne sezono metu, meno istori-kà ne paèiu geriausiu gyvenimo laiko-tarpiu, kità meno istorikà ne savo am-plua, genialø, taèiau nebegyvà menokûriniø klastotojà ir keletà isteriðkømoterø, pasiskolintø ið Almodovarofilmø. Detektyvinæ intrigà turëtø pa-dëti iðspræsti Giorgione paveikslo„Audra“ simbolika, bet, kaip nesunkuatspëti ðioje neiðsipildymø ir nesuta-pimø grandinëje, – nepadeda.

Rasa Drazdauskienë

Dworkin, Ronald, Rimtas poþiûrisá teises, ið anglø k. vertë Karolis Klim-ka, Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungosleidykla, 2004, 516 p., 2000 egz.

Klasikiniu tapæs labai reikalingas

nuosaikiai liberalia teisiø sampratabesiremiàs jurisprudencijos veikalas.Ið pradþiø kaip esë rinkinys iðleistaknyga ðiandien papildyta iðsamiu„Atsakymu kritikams“. Rawlsas, Har-tas bei Razas yra autoriaus pamëgtisvarstymø apie teises paðnekovai;laisvës, lygybës sampratø ávairovë,paklusimo ribos, pilieèio atsakomybë,teisingumo valstybëje problema –mëgstamiausios temos. Knygoje nevien skleidþiasi teisiø idëja remta ar-gumentacija, ieðkant jos normatyvi-niø ribø bei praktinio taikymo bûdø.Skaitytojas joje aptiks iki ðiol dauge-liu atvejø nepasenusià plaèià aðtun-to deðimtmeèio JAV teisiniø bei politi-niø diskusijø panoramà.

Nerija Putinaitë

Grajauskas, Gintaras, Naujausiølaikø istorija: Vadovëlis pradedantie-siems: Eilëraðèiai, Vilnius: Lietuvos ra-ðytojø sàjungos leidykla, 2004, 123 p.

Poezijos pavasario laureato eilërað-èiø rinkinio pavadinimas simptomið-kas naujausiai lietuviø poezijai – is-torijos pasakojimas neretai tampaeilëraðèio uþuomazga, taèiau kalbëji-mas „apie“ nevirsta eilëraðèio ðerdim –kad ir slapstantis uþ uþuominø kalbosir taip iðvengiant patetikos, svarbiau-sia iðlieka jausena. Grajausko eilërað-tis – kelias prie neretai ðaltuku dvelk-telinèiø þmoniø, bandymas jaukiaipasijusti nejaukiame pasaulyje, stebëtijá su lengvu humoru vos lieèiantis priedaiktø, taèiau nesigëdint kasdienybës,nesiverþiant á giliamintiðkus apibend-rinimus, metafizikà ar meditacijas.

Rima Malickaitë

Grickevièius, Artûras, Baþnyèiosistorija: Mokomoji knyga, Kaunas:VDU leidykla, 2003, 422 p.

Visuotinës Baþnyèios istorijos kursosudëtingos struktûros konspektas,


Aptariamas knygas galite ásigyti knygyne „Akademinë knyga“ (Universiteto g. 4, Vilnius)

suraðytas prasta kalba, tad pravartuspirmiausia (bene tik?) autoriaus stu-dentams. Á akis krenta polinkis á kiekdogmatizuotà dëstymà, o ribotà þvilgs-ná á visuotinës Baþnyèios istorijà pervokiðkos istoriografijos langà liudija„Tereza ið Avilos, dar vadinama Tere-za ið Jezu“. Turinio poþiûriu tekstasnevienodos kokybës: dauguma XVI–XVII a. istorijos temø akivaizdþiaigeresnës, tuo tarpu kitur pasitaiko tie-siog kurioziðkø skyreliø (pvz., „Lenkøistoriografijos kritika“, p. 192).

Skolastika Vyskupaitienë

Häring, Bernhard, Kunigas ðian-dien: Kritika ir padràsinimas, Vilnius:Katalikø pasaulis, 2004, 150 p., 2000 egz.

Knygelë, kurià geriau bûtø buvæpervadinti „Kunigas vakar“: velionisautorius raðydamas alsavo VatikanoII Susirinkimo atminimais. Deja, pa-saulis ir Baþnyèia ðiandien kitokie.Regint ðeimos institucijos, tradiciniolyèiø tapatumo, bendruomenës ryðiøgriûtá, naivu dejuoti dël kunigø vie-natvës celibate arba tikëtis, kad mote-rø kunigystë pagydys bent vienà Baþ-nyèios bëdà. Vis dëlto knygelë ne bevertës: asmeniðkas màstymas ir jau-dinantys atsiminimai ið Rytø fronto,kur autorius tarnavo vokieèiø kariuo-menës sanitaru, parodo, kaip galimakalbëti teologiðkai ir drauge þmogiðkai.

Vytautas Aliðauskas

Meðkauskaitë, Liudvika, Þinia-sklaidos teisë: Visuomenës informavi-mo teisë: teoriniai ir praktiniai as-pektai, Vilnius: Teisinës informacijoscentras, 2004, 320 p., 2000 egz.

Áprasta teisinë monografija – kny-ga, vartoma tik reikalui prispyrus.Pravarti studentams ir specialistams,nes vienoje vietoje koncentruotai irnekvailai aptariamos esminës þinia-sklaidos teisinio reguliavimo proble-mos. Taèiau matyti, kad autorë sergavaikiðka liberalizmo liga. Be to, jai ne-

pavyko iðvengti didþiausios teisinësliteratûros ydos: knyga puikiai tinkanemigai gydyti.

Bernardas Gailius

Posner, Richard A., Jurispruden-cijos problemos, ið anglø k. vertë Aud-rius Paksas, Michail Celich, TomasGulbinas, Vilnius: Eugrimas, 2004,397 p., 1200 egz.

Knyga skelbia „teisës mirtá“ bei at-veria jos gyvybës ðaltinius. Ginamateisës autonomija nuo mokslo, etikosir ekonomikos, ásipainiojusiø savøproblemø raizgalynëje bei ið savømetodø teisei negalinèiø pasiûlytinieko lemiamo. Atsisakoma pripaþin-ti idëjà, jog teisë yra darni idëjø sis-tema bei kalbama apie teisæ kaip spe-cifinæ praktikà, kurioje lemia asmenssprendimai. Èia didelis vaidmuo ten-ka teisëjui, praktikoje susidurianèiamsu á jokià sistemà nesutalpinamaisfaktais bei priverstam remtis intui-cija bei paprastu praktiniu protu: sis-teminio racionalaus átikinamumo vie-ton statomi profesinis padorumas irmoralinis konsensas. Knygà verta per-skaityti ir neteisininkams: remdamasiteze „Ðiandien visi esame skeptikai“(p. 379), ji pasiûlo dabar nedaþnà pozi-tyvià praktiðkumo programà.

Nerija Putinaitë

Suada, Sudeginta gyva, bendraau-torë Marie ThÈrËse Cuny, ið prancûzøk. vertë Laima Raèienë, Vilnius: Mû-sø knyga, 2004, 240 p., 2000 egz.

Ðià knygà galima apibûdinti dvejo-pai: kraupi, ðirdies balso paklausiusiosir uþ tai gyvos sudegintos moters isto-rija; arba „ið vidaus“ savo kultûrosuþkulisius apraðiusios palestinietës at-siminimai. Laisva valia, iðsimokslini-mas, þmogaus teisës ir kiti panaðûs beivakarieèiams tiek áprasti dalykai, kaddauguma net neásivaizduoja, jog dides-nëje pasaulio dalyje apie juos niekoneþinoma. Ðià knygà vertëtø perskai-

tyti visiems, kam Rytai atrodo idiliðkasir, kitaip negu „pûvantys“ Vakarai, ne-sugadintas kampelis. Ir pamàstyti, artikrai verta uþsimerkti ir tarti: „jie tie-siog yra kitokie“.

Pranas Vildþiûnas

Tapinas, Laimonas, Prarasto lai-ko nebûna, Vilnius: Alma litera, 2004,288 p., iliustr.

Reta ir vertinga knyga: reta tuo,kad nëra nostalgijos sovietø tvarkaiir sovietinei gyvensenai; vertinga at-viru, bet atsakingu pasakojimu apieautoriaus studijø laikus (pradedant1962) ir jo paþintus þmones (tarp jø –skaudaus likimo Radzevièiø, Masioná,Vidà Marcinkevièiø). Studentai litua-nistai, paskaitæ ðià knygà, ano metoliteratûros gyvenimà suprastø geriau,negu perkandæ krûvà akademiniøstudijø. Priekabus kritikas ras vienàkità faktiná riktà, bet tai atleistina at-siminimams. Neatleistina kita – kadnëra vardø rodyklës.

Vytautas Aliðauskas

Uþdavinys, Algis, Helëniðkoji filo-sofija nuo Numenijo iki Sirijano, Vil-nius: KFMI, 2003, 332 p.

Ðios mokslinës studijos tema – „pa-mirðta mistinë helënø filosofijos pu-së“ – taip ir lieka neatskleista. Analizætemdo tai, kas pratarmëje ávardijama„ðiuolaikiniu moksliniu metodu“: vëly-vojo platonizmo ir neoplatonizmo bruo-þø èia ieðkoma ne tiriant ðaltinius, oatpasakojant mokslinæ literatûrà. Pre-tenzingi terminø vertimai („tuðtmë“,„bûva“, „reikðlas“) kuria ezoteriná fa-sadà, sumiðusá su banaliomis idëji-nëmis schemomis: krikðèionybës ta-riama grësme helënø misticizmui, ðioartimumu Rytø filosofijai ir kt. Knygapravers kaip priemonë paþinti ne An-tikà, o kai kurias ðiandienos akademi-nes madas.

Dalia Zabielaitë

KNYGØ MUGË


UÞSKLANDA / ATSKLANDA

Istoriniai dienorakðèiai

PALEMONAS DRAÈIULA

ÞIRKLËS IR KLIJAI

Istorikai savo tyrimuose daþnai naudoja „þirkliø ir klijø“metodà. Jis toks: istorikas iðsikerpa didþiulá celofanogabalà, iðtepa já klijais ir apsivynioja galvà. Ilgai ilgai uos-to. Taip jis pajunta istorijos kvapà.

CIN IR MIN

Kai nuoþmioje namø kovoje Ciniø dinastija iðvijo ið Kini-jos Miniø dinastijà, pastaroji patraukë á vakarus ir po ilgøvarginanèiø klajoniø atsidûrë Lietuvoje, prie Daugø. Èiagimë berniukas, á kurá Miniai sudëjo savo viltis ir svajo-nes – bûsimàjá daugelio þemiø uþkariautojà. Ir davë jamvardà Min-daugas. O ðis, kai suaugo, pagal kinø paproèiusiðgalabijo savo gimines bei artimuosius. Ir pradëjo Lietu-vos valdovø dinastijà.

IÐ LIETUVIØ KALBOS LOBYNO

Jaukus miegamasis: lovaninë.Pasakojimas apie paukðèius: klegenda.Ið dvëselienos gaminamas skanëstas: ðakaladas.Tuðtybës filosofijos specialistas: niekspertas.Slidþiausia medþiagos dalelë: muilekulë.

Germanais apsimetusi barbarø gentis: ðlangobardai.Archeologinë epocha po prancûzø didþiosios revoliucijos:napoleolitas.Á oþius panaðûs Balkanø gyventojai: mekedonai.Ðveicarijos unitai: bazelijonai.

Vienos paukðèiø grupës kalba: ðarkonas.Labai puoðni beþdþionë: povianas.Nieþais aptekusi karvë: utëlyèia.Skraidantis dujinis roplys: drieþablis.Statybininkø nupenëta kiaulë: gelþbekonis.Automatinis þvejø ginklas: kilkosvaidis.

Gruzijos valkatø mineralinis vanduo: „Bomþomis“.Èekijos kario organizmo bûklë: ðveikata.Mëgstamiausias Estijos enkavedistø gërimas:„Vana Stallinn“.Japonijos kiemsargiø drabuþis: kiemono.

Gracingai ðokinëjantis prancûzø komedijos personaþas:Varlekinas.Garsiausias Rusijos uþstalës literatûros autorius: Tos-tojevskis.Þymiausias luþitënø poetas: Sorbievijus.Lietuvos þvejybos istorikas: Vijûkas-Kuojalavièius.Dadaizmo sàjûdþio Þemaitijoje pradininkas: Dadas Blyn-dada.

Didþiausio prieauglio sala: Vislandija.Nojaus sûnaus ákurtas miestas Olandijoje: Chamsterdamas.Maldingø Kanados þmoniø sostinë: Votava.

Izraelio augalø sporos: þydadulkës.Prie jûros gyvenantis judëjø dvasininkas: krabinas.Toks Senojo Testamento vabalas: torakonas.

Sidro sukelti regëjimai: FIZZijos.Beprotybæ ávarantis gamtos reiðkinys: ðiaurës pakvaiðtë.

Tokia ðvari ir graþi Lietuvos istorijos epocha: spjaudosdraudimo metai.Þemdirbiø batai: javalynë.Ákaitæ dzûkø kovotojai: pirtizanai.Þieminis disidentø apsiaustas: politkailiniai.Muðamasis lietuviø liaudies instrumentas: skauduèiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas: kûrija.Vilniaus miesto vartai, pro kuriuos veda kelias á Briuselá:Auðtros vartai.

Sunkus ëjimas á Vakarus: europojimas.Sportiniai pratimai pagal valstybës muzikà: him-nastika.

Pasakojimas apie þmogø, stumiantá ið inkstø ak-mená: Sisifo mitas.Pirmasis lietuviðkas orientalistinis veikalas: „Budasenovës lietuviø, kalnënø ir þemaièiø“.Verdþio opera apie senovës baltus: „Kaukø balius“.

Kaèiø liaudies poeto Morèiunkevièiaus poema apiegrauþikus-þudikus: „Kraujas ir pelënai“.Kaèiø liaudies poeto Morèiunkevièiaus istorinë dra-ma apie jo gentá sunaikinusià pabaisà: „Katëdra“.Ið tiesø... juokinga...

Documents

Jolanta GelumbeckaitëGraikijos palimpseste atrasta dar neþinoma albanologijos mokslà nauja. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 5 219 vaga pakreipsianti kalba. Mes uþdirbame pinigus,