Jonas Misevičius

BALTŲ PROTöVYNö

„Mūsų tautos praeitis n÷ra tokia, kad jos gerbimas tur÷tų būti vadinamas romantika. Jos kalboje vis dar glūdo aiškiausia ariškų tautų sąmon÷. Lietuvių tauta

ir kraujo atžvilgiu vis dar yra išlikusi grynausia tauta; kitaip jos kalba seniai būtų tiek jau pakitusi,

kaip kitų tautų“ (Vydūnas).

Iš tiesų, visa, kas yra pra÷ję, atrodo jau baigęsi, tarsi nebereikalinga. Tačiau bet kokia praeitis - tai yra pamatas mūsų dabarčiai ir netgi ateičiai. Ir visai nesvarbu, ar mes jos veikimą suvokiame sąmoningai, ar nesuvokiame, - praeitis ir visa, kas jau yra atsitikę, veikia mus tiesiogiai. Dažnai esame veikiami per pasąmonę.

TAUTA

Prad÷dami gilintis į mūsų tautos sl÷pinį, pirmiausiai aptarkime tautų formavimąsi apskritai. Tautų radimesi, jų gimime nepaprastą reikšmę tur÷jo gamta, ypač senov÷je. Pavyzdžiui, Eurazijos erdv÷je galima kalb÷ti apie kalnų, girių ir - v÷liau - stepių bei jūros tautas. Pirmasis, statinis, pats seniausias tautų radimosi laikotarpis - jų gimtis iš atitinkamos gamtin÷s aplinkos. Senojoje Europoje tai buvo pradžioje - girios, kiek v÷liau - kalnų tautos. Step÷ dar buvo beveik negyvenama. Šitai l÷m÷ daugelis aplinkybių, bet svarbiausioji - biologin÷, t. y. maisto, prasimaitinimo užduotis. Tam palankiausia terp÷ - iki žemdirbyst÷s - yra giria (mokslininkai kalba apie biomas÷s kiekį vienam ploto vienetui, kuris girioje yra didžiausias). Antrasis etapas, - kai tautos gimsta skirtingų gamtinių erdvių sandūroje (čia daug nuveikęs yra rusų mokslininkas L. N. Gumiliovas [1]). Tokios sandūros, kaip step÷ - miškas, kalnas - lyguma, jūra - krantas skatina naujų tautų radimąsi. Taip girios - step÷s sandūra pagimd÷ klajoklius skitus, apgyvendinusius stepę, o jūros - kranto sandūra - vikingus, apgyvendinusius iki tol negyvenamas, nes nederlias šiaur÷s jūrų pakrantes.

ŽIRGAS IR VALTIS

Stepių apgyvendinime nepaprastą vaidmenį atliko laukinio žirgo prijaukinimas. Beje, seniausias žirgo pavertimo naminiu gyvuliu židinys yra baltų žemių pietiniame pakraštyje - ties dabartiniu Kremenčiugu, būtent step÷s ir girios sandūroje, kylyje (žr. žem÷lapį). Prijaukintas, pabalnotas žirgas įgalino apgyvendinti stepes, atlikti trumpalaikius karo žygius. Atradus vežimą tapo įmanomu ištisų tautų kraustymasis. Istorijos ratas pajuda, statika virsta dinamika.

Įstabu, jog žirgo vaidmenį šiaur÷s jūrų atveju suvaidino valtis. Valtis įgalino iki tol neįveikiamą jūrą (kaip ir stepę žirgo pagalba) paversti susisiekimo erdve: tai, kas skyr÷, dabar jung÷. Prie valties pritaisyta bur÷ (atitinkamai - žirgas+vežimas) įgalino tautų kraustymąsi (pvz., Islandijos apgyvendinimas). Neveltui skitus ir vikingus, tokius tolimus, vienija taip vadinamas žv÷rių stilius (vingiuotų linijų, vaizduojantis liūtus, erelius ir kitus, kartais fantastinius - grifonas - pl÷šrūnus, įtaigiai rodančius vyriškąjį aržumą, grobikiškumą, smurtiškumą, galų gale net iki savinaikos - gyvat÷, ryjanti savo uodegą). Ir, pagaliau, trečiasis tautų radimosi laikotarpis - tai istoriniai įvykiai - tautų kelion÷s, karai, ištisų žemynų užkariavimai. Tačiau seniausios, pirmin÷s yra gamtos tautos. Tai tos, kurios gyvena ten, kur gim÷, kurių t÷vyn÷ yra ir jų prot÷vių žem÷, prot÷vyn÷. Tokie esame ir mes, girių žmon÷s. Bet apie tai - v÷liau.

TöVYNö

Ne tik aplinka bei ūkin÷ veikla žmogų formuoja. Pati T÷vyn÷, jos dvasia turi didžiulę reikšmę. Nes T÷vyn÷ - žmogaus pojūčių pradžia. Anot Vydūno, čia jis pirmąkart patiria pasiaukojančią motinos meilę, t÷vo rūpestingą gerumą, jis čia pirmąsyk išvysta tekančią saulę, sulaukia atslenkančių sutemų. Būtent čia jis patiria visą gamtos alsavimą. Su T÷vyne jis yra surištas visa savo prigimtimi, pati T÷vyn÷ veikia ir formuoja žmogų, jo būties sąmonę, nes T÷vyn÷ sukuria geriausias sąlygas asmens prigimčiai pasireikšti. Tiktai T÷vyn÷je žmogus gali suprasti ir pajausti savo paties esmę ir savosios būties prasmę, nes tik čia jis pats gali geriausiai reikštis ir iš tiesų alsuoti savo dvasia. Ir geriausiai pajusti santykį su savo Kūr÷ju, su visa supančia aplinka bei su kitu žmogumi. Tautos dvasia geriausiai skleidžiasi ir auga šeimoje. “Šeima palaiko etninį tautos tipą (išryšk. aut), perteikdama jį iš kartos į kartą: ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus” [2]. Tik “šeimoje vaikas pradeda pasaulį matyti t÷vų akimis, išgirsti jį t÷vų ausimis, vertinti t÷vų supratimu ir pamilti t÷vų širdimi” [3].

ERDVö IR LAIKAS

Ar teritorijoje, kur mes dabar gyvename, žmon÷s gyveno nuo seniausių laikų? Prab÷gom apžvelgsime tas mokslo sritis, kurios bando spręsti šį klausimą. Kuri nors viena mokslo šaka nepaj÷gi pilnai į tai atsakyti. Turi bendradarbiauti archeologija, antropologija, istorija, kalbotyra, tautosaka, etnomuzikologija, geologija ir t. t. Pvz., nors archeologija ir labai svarbus mokslas, ji turi didelį trūkumą, - archeologas randa tik tuos objektus, daiktus ar žmogaus liekanas, kurie išlieka, kurie nesuyra. Tai, kas suirę, archeologas kartais bando atstatyti (rekonstruoti). Čia lieka didel÷ erdv÷ jo minčiai, o ir vaizduotei pasireikšti. Remiantis archeologiniais duomenimis, žmogus dabartin÷s Lietuvos žem÷se gyvena labai seniai - nuo paskutinio apled÷jimo (15-8 tūkst. m. pr. Kr.). Atrodo, kad ledynas visos Lietuvos niekada n÷ra dengęs, jis yra sustojęs ties dabartinių vidurio Lietuvos aukštumų riba. Paleogeografo K. Seibučio duomenimis pietin÷je Lietuvoje, Krikštonių kaimo pievose yra išlikę reliktinių ikiledynmečio augalų. Jei išliko gyvi šie augalai, tai tik÷tina, kad tose vietose gal÷jo išgyventi ir žmogus. Suprantama, kad šalia

ledyno gyventi nepaprastai sunku. Laikotarpis, kurį įmanoma datuoti pagal radinius, yra apie 13 tūkst. m. pr .Kr. Tai pirmieji Aistijos gyventojai, kuriuos galima "susekti" archeologiškai. Pastoviai čia žmon÷s apsigyvena antrojo atšilimo laikotarpiu. Tai maždaug 10 tūkst. m. pr. Kr. Tai, anot archeolog÷s R. Rimantien÷s, “Svidrų” kultūra. Ji paplitusi daugiausia pietų Lietuvoje, Prūsijoje ir Šiaur÷s Lenkijoje, - tose vietose, kur senov÷je gyveno baltai. Tad iš tiesų galima teigti, kad ji - vietinių gyventojų padarinys. Šios kultūros vyst÷si ir Mezolito laikotarpyje. 8-7 tūkst. m. pr. Kr. susikuria mezolitin÷ Nemuno kultūra, kuri apima buvusią Prūsiją (dabartinę Kaliningrado sritį), pietų Lietuvą (riba eina Nemuno - Neries baseinu) ir Šiaurinę Lenkijos dalį. Taipogi tuo pat laikotarpiu į šiaurę nuo šios ribos gyvavo mezolitin÷ Kundos kultūra. Neolite arba Naujajame Akmens amžiuje šios kultūros savaime perauga į taip vadinamą Nemuno ir Narvos kultūras. Yra paplitusi nuomon÷, kad baltai arba mūsų prot÷viai prad÷jo formuotis, tiems seniesiems gyventojams susimaišius su ateiviais indoeuropiečiais, virvelin÷s keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros neš÷jais (2,5 tūkst. m. pr. Kr.). “Prieš kokį 10 metų ir anksčiau buvo teigiama, kad baltai būtent ir yra virvelin÷s keramikos ir kovos kirvių III-iojo tūkst. pr. Kr. pabaigoj čia atsik÷lusieji gyventojai. Apie vietinius nebuvo net kalbama. Tarsi jie vienu mostu būtų išnykę, ar v÷jas būtų nupūtęs. Dabartiniai to laikmečio kultūrinių sluoksnių archeologiniai tyrin÷jimai (prie Biržulio, Kretuono ežerų; Šventojoj, Užnemun÷j, Šalčininkų, Pakruojo, Zarasų rajonuose, Latvijoje, Tukums rajone, Sarnates durpyne, Lubanos žemumoj ir kt.) atidengia labai daug tuomet buvusių vietinių (išryšk. aut.) žmonių gyvenviečių. Virvelininkai at÷jo, to nuneigti, žinoma, negalima: atsiranda kitas žmonių antropologinis tipas, kitokia materialin÷ kultūra. (Visa tai sutampa su kitų to meto Europos sričių gyventojais bei kultūra). Bet kur d÷josi vietiniai? Užgož÷ juos? Išstūm÷? N÷ velnio! Archeologijos duomenimis - išstūmimo nematom. Vien pamario zonoje, Baltijos pakrant÷je (Pamarių arba Tucevo kultūros srityse) virvelininkai vietinę sanklodą užgož÷. Bet ir čia nepilnai: liko labai daug sena materialin÷je kultūroje (puodų forma, duben÷liai). Ūkis pasiliko toks pat. (...) Tačiau ir pamaryje ateivių būta nelabai daug. O toliau nuo jūros (visa šiaurin÷ Baltarusija, rytin÷ Lietuva, rytin÷ Latvija - iki Msti up÷s baseino) - neturim aptikę n÷ vienos grynai virvelininkų gyvenviet÷s. N÷ra. Matom tolimesnę tos pačios Narvos kultūros raidą (v÷lyvąjį Narvos kultūros etapą). Niekas iš esm÷s nepakitę (tie patys kaulo, rago, titnago dirbiniai, keramika), pakitus nebent precizika. Tod÷l, mano supratimu, jokiu būdu negalima sakyti, kad baltai - virvelin÷s kultūros gyventojai. Galim tik kalb÷ti apie pastarųjų įtaką. Kapaviet÷se ateivių randama tik vienas septintadalis (išryšk. aut.). Ir - tik prie upių, pratekančių ežerų, t. y. prie tuometinių tranzitinių vietovių, netoliau kaip vieną - du kilometrus nuo jų ir - labai trumpą laikotarpį: 2400-1900/1800 m. pr. Kr. Toliau - jokių p÷dsakų” [4]. Iš tiesų, tais senaisiais laikais pagrindiniai susisiekimo keliai buvo up÷s. Net dabartiniais laikais, pažvelgę į gyventojų tankumą vaizduojantį žem÷lapį, pamatysime, kad bet kurioje pasaulio dalyje didžiausias tankumas yra prie upų (Europoje tai jau nebe taip ryšku, nes visas žemynas apgyventas labai tankiai).

Iš esm÷s visi senieji prot÷viai tebegyveno senojoje teritorijoje, ne perkeisti indoeuropiečių, o tiesiog patyrę tam tikrą kultūrinę įtaką. Panašią įtaką šiek tiek v÷liau jie patyr÷ ir iš šiaur÷s pus÷s - nuo at÷jusių iš už Uralo finų genčių. Baltų prot÷vių kultūra ap÷m÷ ne tik Baltijos pajūrį, bet Volgos-Okos bei Dniepro-Dono baseinus. Ši baltiškų genčių sritis užima didžiulę teritoriją (7¸10 k. didesnę nei dabartinis Lietuvos Respublikos plotas). Šiaur÷je šis plotas baigiasi kartu su tauriaisiais plačialapiais miškais. Rytin÷ jo riba eina maždaug iki Nižnij Novgorodo (buvęs Gorkio miestas), pietin÷ - Dysnos ir Seimo up÷mis (maždaug 50° lygiagret÷ prie Kijevo miesto), o vakaruose siekia Elb÷s up÷s baseiną. Tai sudaro tarsi savotišką ovalą. Šis ovalas (800 km pločio ir beveik 2000 km ilgio) yra beveik taisyklingas, jei neskaityti dviejų išimčių - tai įlinkis pietuose ir išlinkis, kylis) rytuose. Abu šie iškraipymai yra nepaprastai reikšmingi. Įlinkio priežastimi, kaip matyti iš žem÷lapio, yra Karpatų kalnai, o išlinkio - Dniepro up÷ ir jo intakai ties Kijevu. Pirmuoju atveju ovalą “įlenkia” kalnai, antruoju - step÷, tiksliau, giria upių sl÷niais kiek “įsiveržia” į stepę. Taigi - išimtys tik patvirtina taisyklę.

VANDENYS

Įdomu tai, kad šiuos seniausius davinius stipriai paremia kalbotyra, ypač vandenvardžiai, - pati archaiškiausia geografinių pavadinimų dalis. Pavartę Pietų bei Šiaur÷s Amerikų žem÷lapius pamatysime, kad daugelis vandenų pavadinimų ten yra ind÷niškos kilm÷s, nors šiuose kraštuose jau

seniai didžioji dauguma gyventojų - ne ind÷nai, o išeiviai iš Europos ir kitų kraštų. Lygiai taip pat yra ir senosiose baltų žem÷se. Visur, kur ateina imigrantai, - karinio įsiveržimo ar taikaus persikraustymo būdu, - jie atsineša kažką savito. Tačiau senieji gyventojai be p÷dsako niekur neišnyksta: jie palieka archeologinius davinius apie save - laidojimo kapus, piliakalnius, buities įnagius, papuošalus ir pan.; o ryškiausiai išlieka senieji vandenų vardai. Persik÷l÷liai savo pastatytam miestui duoda naują pavadinimą, tačiau gana dažnai perima senąjį greta esančio ežero ar up÷s vardą. Šis palikimas kartu su medžiaginio gyvenimo liekanomis vadinamas substratu arba posluoksniu. Tuos nesunaikinamus senov÷s likučius galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu. Štai baig÷si rašalo buteliukas ir, nor÷dami jį kažkam pritaikyti, bandome išplauti vandeniu. Dažniausiai rašalo būna pridžiūvę kampučiuose ar sriegiuose, ir kiek beplautum - vanduo vis dar melsvas. O ir v÷liau, kiek pastov÷jus, jau nebematomi rašalo likučiai vis iš kažkur išlenda. Taip ir su žmon÷mis, jau seniai nebegyvenančiais kažkuriose žem÷se, - duomenys apie juos ir po tūkstantmečių "išplaukia" tai padavimu, tai kokia molio puodo šuke, tai upelio vardu ar kitu pavidalu. Tai, kad mūsų prot÷viai gyveno gerokai toliau į rytus, nei kad dabar gyvename mes, pasteb÷jo jau K. Būga. Jis buvo radęs nemažai baltiškų vandenvardžių Baltarusijos žem÷se. Didelį ind÷lį į Lietuvos, baltų kultūros ir praeities tyrin÷jimą įneša rusų mokslininkai - kalbininkai V. N. Toporovas, V. V. Ivanovas, O. N. Trubačiovas, archeologai B. Rybakovas, V. V. Sedovas ir kiti. Šioje srityje dirba ir kiti užsienio mokslininkai - vokiečiai H. Krahe, V. Šmitas, J. Udolfas ir kiti. Pasirodo, pats seniausias vandenvardžių sluoksnis, kurį įmanoma patikrinti bei įvertinti lingvistiškai, mūsų pažym÷tojo baltiško ovalo ribose taipogi yra būtent baltiškas. 1962 m., apibendrindami savo tyrin÷jimų medžiagą V. N. Toporovas ir O. N. Trubačiovas išleido veikalą "Analiz hidronimov verchovnovo Pridneprovja", kuriame jie teigia šiame didžiuliame plote radę daugiau kaip 800 baltiškų vandenvandžių. V÷liau V. Toporovas savo veikale “Balticum podmoskovja” teigia, jog apie Maskvą rasta ~300 baltiškų vandenvardžių. Ir ypač svarbu tai, kad šiais kalbiniais duomenimis nustatytas plotas visiškai sutampa su pagal archeologinius duomenis sudaryto baltiškos kultūros paplitimo (žr. 1-ą br÷ž.) duomenimis. Galima drąsiai sakyti, kad vandenvardžiai - tai dokumentas, pasas, parodantis mūsų prot÷vių ir mūsų pačių gyvenamąją vietą. Tai pirmasis poetinis mūsų tautos dokumentas, kuriame esantys vandenvardžių pavadinimai yra poetiškai įstabūs ir labai tikslūs fizin÷s geografijos požiūriu. K. Būgos, V. V. Toporovo, O. N. Trubačiovo tyrin÷jimai ilgą laiką netur÷jo atgarsio, kol vokiečio H. Kraj÷s darbai neatskleid÷ vieno įdomaus dalyko: pasirodo, visoje Europoje yra paplitęs sluoksnis labai senoviškų vandenvardžių. Jie rasti nuo Islandijos, Norvegijos iki Italijos, bei nuo Britų salų iki Uralo ir net toliau. To sluoksnio vandenvardžių panašumas toks stulbinantis, kad mokslininkai negal÷jo nesusidom÷ti, - ką gi tai reiškia? Įsiklausykime į šiuos pavadinimus: “... Sālantas (Lietuva) - Salantis (Šveicarija); Ālantas, Alanta (Lietuva) - Alenti (Italija), Alonta (Vokietija, Elb÷s intakas), Alantia (Vokietija, Nekaro intakas); Ālmenas, Almuon÷, Elm÷ (Lietuva) - Elmone, Ilmena, Elme (Prūsija), Almos (Bulgarija), Alma (Italija, Norvegija, Nyderlandai), Almana (Vokietija,) Elmana (Vokietija) ir t. t.” [7]. “Vokiečio lingvisto H. Šalio (H. Schall) Rytų Vokietijoje ištirti vietovardžiai vakarines baltų ribas nuk÷l÷ net į vakarus nuo Berlyno. Hafelio aukštupio baseine, pietryčių Maklenburge, jis identifikavo 27 baltiškus vandenvardžius. Čia baltiški up÷vardžiai yra ankstyvų laikų, nes baltišką

sluoksnį v÷liau uždeng÷ slaviški ir germaniški vardai. Studijoje “Baltų vandenvardžiai Hafelio aukštupio baseine” H. Šalis atskyr÷ germaniškus ir slaviškus vardus nuo baltiškųjų, jų baltiškumą grįsdamas gausiais atitikmenimis prūsų, lietuvių ir latvių kalbose. Vandenvardžiai surinkti iš XIII-XVIII a. istorijos dokumentų. Paimkime keletą pavyzdžių iš nagrin÷tų vardų, sakysim, Balam(as), ežeras. Jo šaknis giminiška su žodžiais bālas, baltas, o priesaga kartojasi lietuvių ežerų pavadinimuose Aulamas, Taramas, Dotamas. Gertava, ežeras (Gartow ež. ir Gaerte up÷ į vakarus nuo Elb÷s), turi daug giminiškų žodžių Lietuvoje ir kitose baltų žem÷se. pvz.: Gerup÷, Gerupis, Gerdauja. Kukas, raistas (‘kukasbruch’) yra tos pačios šaknies, kaip prūsų kauks, lietuvių kaukas (mitin÷ būtyb÷), latvių kukas, vietovardis Kurše. Labus, ežeras. Visose baltų žem÷se yra ežerų ir pievų vardų su šaknimi lab-: latvių - Labas purvs, Lietuvoje ežerai Lab÷, Labelis, Labunavas, prūsų vietovardžiai Labiau, Labuhn. Lietuvių žodis lobas ‘praraja’, ‘tarpeklis’ ”... [8]. Baltų vandenvardžiai giminiški Vidurio Europos ankstyvajai ide hidronimikai. Pora pavyzdžių: 1) Vidurio Europos Filisa, Aura, Ala, Alsa, Sala, Arga, Apsos ir 2) bališkųjų žemių Pelesa, Aura, Ala, Alsa, Sala, Arga, Apsa [9]. H. Kraj÷s darbus v÷liau papild÷ V. Šmitas, kuris tokio pobūdžio vandenvardžių rado visoje indoeuropiečių gyvenamoje teritorijoje. Net Persijoje ir Indijoje. Tad jie padar÷ išvadą, kad tasai senasis archainis sluoksnis būdingas ir bendras visai senajai Indoeuropai. “Mums svarbu ir įdomu, kad kuriant senųjų indoeuropiečių hidronimų teoriją ypatingas vaidmuo teko lietuvių ir apskritai baltų vandenvardžiams. Ypatingas ta prasme, kad baltų kraštai ir visas min÷tas baltiškųjų vietovardžių arealas Rytų Europoje yra tikras senųjų indoeuropietiškų hidronimų koncentracijos židinys. Kad ir kur būtų aptinkamas senasis indoeuropiečių hidronimas - Indijoje, Italijoje, Britų salose ar Vakarų Europoje - bemaž visada jam atitikmuo atsiranda baltų vardyne (išryšk. aut.). Išsiaiškinta ir tai, kad senieji indoeuropiečių hidronimai baltiškų vietovardžių areale ne tik dažni, bet ir tolygiai pasiskirstę. Šie du baltų senųjų hidronimų požymiai dar kartą patvirtino, kokios senoviškos yra baltų kalbos ir kokie svarbūs jų duomenys indoeuropeistikos studijoms [10].

KALBA

Lietuvių kalba ir senoji kultūra ypač svarbi tapo tada, kai žmon÷s, europiečiai, prad÷jo ieškoti savo šaknų, savosios kilm÷s vietos. Praeito šimtmečio viduryje vokiečių kalbininkas A. Šleicheris (Schleicher) pateik÷ Indoeuropos kalbų sistemą, kurios schema “labai grubiai” pavaizduota 2-me br÷žinyje. Pagal šį požiūrį, iš prokalb÷s išsirutuliojo visos kitos ide (indoeuropietiškos) kalbos. Šventa kalba Indijoje yra rašto ir religinių apeigų kalba - sanskritas. Tokios "sanskritų" tautos n÷ra, tačiau šia kalba dabar šneka apie 60 mln. žmonių; ją žino kiekvienas indas inteligentas. Ji studijuojama ir universitetuose. Mums įdomiausia tai, kad sanskritas ir lietuvių kalba yra labai artimos, nors pagal pateiktą schemą yra lyg ir visai skirtingose atšakose. Yra sakinių, kurie perskaityti, pvz., Žemaitijoje nesukeltų jokios nuostabos. Yra nemaža senųjų (archainių) žodžių, kurie yra išvis bendri tiek lietuvių kalbai, tiek sanskritui. Ką tai gal÷tų reikšti?

Tad Šleicherio pateiktoji schema prad÷jo kalbininkų nebetenkinti. Tada 1978 m. buvo pasiūlyta V. Šmito (W. Schmidt) koncentrinių apskritimų schema (3-ias br÷žinys). Čia aplink prokalbę išsid÷stę 5 pagrindin÷s senosios kalbos: lotynų, senoji graikų (kuri nesutampa su dabartine graikų), gotų, sanskritas ir lietuvių. Ypač įdomu ir svarbu tai, kad lietuvių - vienintel÷ iš šių kalbų likusi gyva, ja tebešneka gyvi žmon÷s. Visos kitos senosios kalbos jau seniai nebenaudojamos kasdienoje, yra mirusios kalbos, neskaitant to, kad lotynų ir sen. graikų naudojamos moksle; lotynų kalba taip pat naudojama religin÷se apeigose. Toliau apie šias kalbas išsid÷stę iš jų kilę kalbos; ir taip - iki dabartinių, pačių “jauniausių” kalbų. Taigi V. Šmitas siūlo vietoj ide prokalb÷s tiesiog įrašyti lietuvių kalbą, kaip visų indoeuropietiškų kalbų motiną.

Sanskrito ir lietuvių kalbų panašumą pasteb÷sime iš šių pavyzdžiui pateiktų žodžių:

sanskritas lietuvių kalba

bhutis būtis

Vešpats Viešpats

Devas Dievas

viras vyras

mata mot÷

sunus sūnus

duhita dukt÷

švašuras šešuras

dantas dantis

ansa ansa, ąsa

ašru ašara

padas padas

javas javas

madhus medus

sanas senas

asmi asti

esmi esti

ir t. t.

Lietuvių kalba - didžiulis lobis, kurio mes ligi šiol nesame nei įvertinę, nei ištyrę. Štai žodis ‘t÷vyn÷’ labai įdomus: jo šaknis yra susijusi su žodžiu ‘t÷vas’, o visas žodis - jau moteriškos gimin÷s. Vadinasi, t÷vyn÷ - tokia vieta, kur dvasios ir materijos sąjungoje gimsta žmon÷s, t. y. mes, jos vaikai. Ištisą veikalą galima būtų parašyti vien apie šį žodį. Lietuvių kalbos svarbumo patvirtinimui paskaitykime, ką apie ją rašo žymūs pasaulio autoriai bei enciklopedijos. "Jei mums pasisektų susisteminti ir pasauliui perduoti tai, kas pasaulyje apie Lietuvą parašyta, tai greičiausiai jau prad÷tų pildytis Oskaro Milašiaus pranašavimas, kad ateisiąs laikas, kada Lietuvos vardas ir garb÷ būsią išnešioti nuo saul÷tekio iki saul÷lydžio" [5]. "Mūsų (t. y. anglų, - aut.) kalba priklauso didžiajai indoeuropiečių šeimai. Tod÷l ji gimininga daugumai kalbų, vartojamų Europoje ir Vidurin÷je Azijoje, nuo Indijos iki Islandijos. Visos šios kalbos artimiau ar tolimiau giminingos ir yra kilusios kaip iš motinos iš tos kalbos, kuria nomadai kalb÷jo prieš 5000 metų, gyvendami lygumose, kur dabar yra Ukraina ir pietin÷ Rusija. Mes gana patikimai galime laikyti savo prot÷vių namais plačiai prasipl÷tusią Lietuvą, kuri iš tikrųjų siek÷ nuo Baltijos jūros skersai Ukrainos iki Dniepro up÷s žemutinių vandenų (S. Poter “Language”) [5]. "Nors seniausi lietuvių kalbos tekstai yra iš XVI šimtmečio, kai kurie lietuviški žodžiai yra artimesni pirminei indoeuropiečių lyčiai, negu atitinkami sanskrito arba graikų kalbos žodžiai, žinomi daugiau nei 2000 m. prieš Kristaus gimimą" (A. Millet) [6]. "Lietuvių kalba yra senesn÷ už graikų, lotynų, keltų ir slavų kalbas. Ji priklauso indoeuropiečių kalbų grupei ir yra artimiausia sanskritui. Panašumas tarp lietuvių kalbos iš vienos pus÷s ir sanskrito iš kitos yra iš tikrųjų toks, kad lietuviai kaimiečiai gali suprasti sanskrito sakinius, ištariamus mokslininkų. Štai kod÷l kalbininkai sutinka, kad lietuvių k. yra seniausia iš visų gyvųjų kalbų. Įsid÷m÷tinas lietuvių k. bruožas yra taip pat tas faktas, kad ji tiek pat turi panašumo su graikų ir lotynų kalbomis, kiek su sanskritu" [“The Encyclopedia Americana”, 1942 m. 17 t. 462 p.]. 1980 m., remdamasis hidronimikos duomenimis bei visos indoeuropeistikos patirtimi, V. Toporovas suformulavo tezę, kad baltų kalbos yra ne tik indoeuropiečių kalbos tolimas palikuonis ir pats tikriausias iš dabartinių kalbų jos tęs÷jas bei liudytojas, bet tiesiog gyva indoeuropiečių kalba (išryšk. aut.) [10]. Šia, vienintele gyva senąja kalba bendraujame mes!... Ir dažniausiai visiškai to nevertiname. Kažkod÷l taip dažnai įvyksta su turtu, kurio turi daug. S÷dint ant savo lobių skrynios, dažnai daug menkesni dalykai atrodo svarbesni nei savasis kraitis...

Iš tiesų, savosios kalbos įvertinti mes dar nesugebame, mes ją naudojame, tačiau visų jos plotmių, ypač dvasinių, suvokti nepaj÷giame ir nenorime.

SöSLUMAS

Būtina pažym÷ti mūsų prot÷vių s÷slumą. Yra aiškinama, kad baltai atsiradę įtakojant užplūdusiems indoeuropiečiams, kurie atsineš÷ vyrišką kultūrą ir nustelb÷ buvusią moteriškąją. Nor÷tųsi šią mintį papildyti. Vis d÷lto, senoji moteriška kultūra nebuvo nuslopinta visiškai. O vyriškoji labiausiai prad÷jo reikštis tik kunigaikščių laikotarpiu, kuomet mums iš tiesų reik÷jo gintis, priešintis slavų ir vakariečių veržimuisi, kuomet baltiška erdv÷ prad÷jo trauktis, maž÷ti. Atkreipkime d÷mesį, kad Didžioji Lietuvos kunigaikštyst÷ susikūr÷ būtent tose srityse, kuriose kadaise gyveno baltai. Išskyrus pietinę sritį - ten, kur plyti step÷s. Čia labai aiški takoskyra - ten, kur baigiasi taurieji plačialapiai miškai ir prasideda step÷s, baltiškų vandenvardžių neberandama. Šioje ribin÷je srityje yra ir vadinamasis "Zmejinij val" - palei Kijevą kelis šimtus kilometrų besitęsiantys gynybiniai pylimai, kurių statusis krantas yra nukreiptas į step÷s pusę (vadinasi, gintasi nuo step÷s žmonių). Viena iš išvadų yra tai, kad mūsų prot÷viai šiose (dabartin÷s Lietuvos) žem÷se, o ir gerokai toliau į rytus, gyveno nuo pačių seniausių laikų, nuo ledynų atsitraukimo iki šiol. Senosios kultūros perimamumas ir vystymasis vyko visą laiką ir vietiniai gyventojai niekada nebuvo užslopinti. Reik÷tų kaip tik pabr÷žti prabaltiškos, v÷liau - baltiškos kultūrų vystymosi tolydumą ir nepertraukiamumą, pastebimą nuo gilios senov÷s iki pat istorinių laikų. Bet kuriuo atveju, prot÷vių kultūrinis ir kalbinis stuburas eina per visus amžius iki šių dienų; nesvarbu, kaip tuos prot÷vius bevadintume - aisčiais, baltais, prabaltais ar dar kuom. Tai rodo ir archeologiniai, ir kalbiniai duomenys. Tai, kad vystantis keit÷si tam tikra kultūrin÷ sankloda nereiškia, jog mūsų prot÷vius keisdavo ateiviai. Antraip ir krikščionybei at÷jus reiktų sakyti, kad vietinius baltus pagonis pakeit÷ ateiviai krikščionys. Mes visad čia buvome nuo seniausių laikų, iš niekur patys neatsik÷l÷me ir kiti čia mūsų neatk÷l÷. Mūsų prot÷vyn÷ ir dabartin÷ T÷vyn÷ yra toje pačioje vietoje. Esame ypač s÷sli senovin÷ tauta, - gyvenam ten, kur gim÷m.

DLK

Kita svarbi mintis yra tai, kad Didžioji Lietuvos kunigaikštyst÷ buvo gynybinis atsakas į slavų pl÷timąsi senose baltų žem÷se, o ne užkariavimas. Argi savų žemių atsi÷mimas vadinamas ivazija? Gal vargšai kryžiuočiai irgi tur÷jo gintis nuo okupanto Vytauto, sakiusio, kad prūsų žem÷s yra taipogi jo t÷vų žem÷s? O juk tada kryžiuočiai, nustebinti Vytauto įžūlumo, negal÷jo atsakyti, kur gi yra kryžiuočių t÷vų žem÷s! Didžioji Lietuvos kunigaikštyst÷ laik÷si tol, kol tur÷jome j÷gų priešintis slaviškam puolimui. Po to galutinai jų jūroje sutirpome, palikdami pavienes saleles: Pelesą, Zietelą, Apsą ir t. t. Kol kas sparčiai tirpdami, laikom÷s Lietuvos ir Latvijos žem÷se. Ar ilgai? Gal Vytauto klaida yra ta, kad jis neugd÷ tautin÷s sąmon÷s, o išorin÷mis priemon÷mis band÷ išlaikyti tai, kas slydo iš rankų d÷l mūsų pačių dvasinio nuopuolio?

GIRIA

Reiktų atskirai pakalb÷ti apie girią. Girioje brendo mūsų tauta. Tai esmin÷ geografin÷ aplinkuma, kuri mus veik÷ ir saugojo, ji mus ir pagimd÷. Mūsų baltiškasis ovalas ištisus tūkstantmečius buvo tarsi neliesta tvirtov÷. Ten, kur augo Europos sengir÷, ten gyveno baltai. Štai, pvz., prie Kijevo į Dnieprą įteka Pripet÷ ir Seimas bei Desna (pats šios up÷s pavadinimas reiškia – ‘dešin÷’). Šioje vietoje yra tam tikras miško "kylys" į stepę; ir jame randame baltišką kultūrą. Iš tiesų, giria mūsų prot÷vių savimonę veik÷ ypatingai. Štai ką apie girią sako Česlovas Milošas (Czesław Milosz), iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos (1980 m.) laureatas knygoje "Gimtoji Europa": "Daug šimtmečių, kol karalijos kilo ir griuvo Viduržemio jūros krantuose ir karta po kartos dalijosi įmantriais smagumais bei ydomis, mano gimtin÷ buvo pirmykšt÷ giria, kurios pakraštyje tik retkarčiais išmesdavo inkarą vikingų laivai. Nepažym÷ta žem÷lapiuose, ji priklaus÷ veikiau pasakų, o ne tikrov÷s sričiai... Toli nuo didžiųjų kelių liko viena iš atokiausių kertelių, kur pats laikas plauk÷ l÷čiau negu kitur... Išorin÷s tamsos įvaizdis, vien stropiausių misionierių lankomos apygardos paveikslas taip įsišaknijo vokiečių teologų protuose, jog jie laik÷ deramu daiktu jį beveik priskirti prie tik÷jimo tiesų” [13]. Ptolom÷jus, aprašydamas Europos tautas, jas gana tiksliai nurodo ir įvardina. Visas, esančias aplink mūsų baltiškąjį ovalą. O štai visą didžiulį mūsų girių plotą jis įvardina terra incognita - nežinoma žem÷. Tai išties buvo nepereinamos girios, su kuriomis lyginant kiti Europos miškai t÷ra retmiškis. Paskaičius kryžiuočių metraščius, rašytus tada, kai tos girios dar nebuvo iškirstos, žinome, kad būta plotų, kuriuose augo šventgir÷s - kuriosna žmogus iš viso retai koją įkeldavo. O ir į kitus plotus įžengti nebuvę lengviau. Ši uždara girios aplinka savitai formavo ir mūsų žmogų, ugd÷ ypatingą jo pasaul÷jautą. Tai tur÷jo ne menkesnę įtaką ir kalbos susidarymui. Šitokioje aplinkoje žmogus pirmiausia išgirsta. Girios žmogui svarbiausias organas - ne akis, bet ausis. Senov÷je žmogus be medžiokl÷s, žvejybos, žemdirbyst÷s, pilnai gal÷jo verstis girių teikiamomis g÷ryb÷mis, kitaip - maisto rinkimu. Baltiškose žem÷se augo nuostabus augalas - agaras - vandeninis riešutas. Lietuvoje teb÷ra išlikę kelios jo radimviet÷s. Vien šis riešutas, iš kurio net duona būdavo kepama, gal÷jo išmaitinti nemažai žmonių. Jau nekalbant apie uogas, grybus, lazdyno riešutus, medų. Žinoma, visa tai papildydavo žvejyba bei medžiokl÷, v÷liau - žemdirbyst÷. Lietuvių žodis ‘ginklas’ kilęs nuo žodžio ‘gintis’, bet ne nuo ‘pulti’. Tod÷l ir DLK laikais mes kariavome ir savas žemes laik÷me gindamiesi, bet ne puldami. Nebūtų buvę DLK, būtume nušluoti į Baltijos jūrą. DLK sukūrimas buvo ne ekspansija, bet būtinoji gintis. Istorijos t÷km÷je giria mus savaime gana ilgą laiką saugojo, kol nebuvome slavų, o v÷liau kryžiuočių įsukti istorijos ratan.

MOTERYS

Senąją baltų kultūrą būtų galima vadinti matricentrine. Žinome, kad kalbai formuotis moteris turi ypatingą įtaką. Mergait÷s paprastai kalbą įvaldo greičiau nei berniukai. Moteriška kalba tampriai susijusi su vidiniu jausmų pasauliu ir yra nepalyginti švelnesn÷ už vyrų kalbą. Paskaitykime J. Ereto surinktus mažybinius žodelius (deminutyvus), skirtus tik vienam žodžiui - motina: motin÷l÷, močiut÷, močiut÷l÷, motul÷, motul÷l÷, motuš÷l÷, mama, mamyt÷, mamait÷, mamait÷l÷, mamun÷, mamun÷l÷, mamuž÷, mamuž÷l÷, mamut÷, mamut÷l÷. Galimi net penkiasluoksniai deminutyvai: mama, mamyt÷,

mamyt÷l÷, mamyt÷lyt÷, mamyt÷ličiuk÷, mamytelyčiukyt÷. Ypač tarm÷se šie "švelnybizmai" gausūs ir m÷giami [14]. “Vyriškoms” kalboms būdingi silpnai išvystyti deminutyvai. Tai ryšku vokiečių kalboje, kurioje mažybin÷s formos sudaromos tik skiemenų lein ir chein pagalba, o jei reikia dar labiau sumažinti, jau turi prid÷ti būdvardį (pvz. mamyt÷ - das teure Mutterlein)”. “Apskritai šiurkštumas lietuvių kalbai yra svetimas, tod÷l grubių žodžių žodynas yra labai nedidelis ir visi išsireiškimai yra daugmaž nuosaikūs. Blogiausiu atveju lietuvis pavadina priešą rupuže. O kas Rytų Europoje nori nusikeikti, naudoja išraiškingą rusų kalbos žodyną” [14]. “Visi lietuvių liaudies dainų tyrin÷tojai atkreipia d÷mesį, kad jos yra išimtinai lyrin÷s. Lietuviai neturi epo tikrąja to žodžio prasme. Jie neapdainuoja savo didvyrių žygdarbių. Netgi karo žygiai, kuriais taip gausi Lietuvos istorija, neranda atgarsio dainose. Šitai pasteb÷jo jau prancūzų geografas El. Reclus: “Nors lietuviai buvo priversti dažnai kariauti, tačiau jie neapdainuoja savo žygių, neprisimena karžygių, nešlovina iškovotų pergalių; ši tauta pasitenkina apverkdama savo žuvusiuosius”[15]. Matricentrin÷ kultūra daugiau kūrybin÷s energijos kreipia į žmogų, į jo vidų o ne į išorę. Tod÷l ir valstyb÷s kūrimas mums visais laikais buvo sud÷tingas dalykas. Net ir dabartiniai valdžios vyrai, kaip ir senais “gerais” laikais, daugiausia savo energijos išnaudoja tarpusavio santykių aiškinimuisi, nei Valstyb÷s vystymui ir jos vizijos kūrimui. Paskaitę senąjį Lietuvos teisyną (statutą), kuris savo laiku dar÷ įtakos ir Europos teisei, matome, kad jei būdavo nuskriaudžiama moteris (prieš ją įvykdomas bet koks nusikaltimas), bausm÷ skriaud÷jams būdavo skiriama dvigubai didesn÷, nei kai taip būdavo nusikalsta vyro atžvilgiu. O statutas buvo sudarytas, remiantis senąja paprotine teise. Kitur Europoje nieko panašaus nebūta. Netgi atvirkščiai: pvz., vienoje iš pamatinių europietiškų demokratijų - Graikijos - piliečiai tebuvo vyrai. Lietuvių kalboje yra žodžiai žmona ir žmogus. Šeimynin÷je pad÷tyje jie jau būtų moteris ir vyras. Šiuo metu žodžiai ‘moteris’ ir ‘žmona’ yra susikeitę vietomis. Nors kaime dar dažnai tebesakoma ‘mano moteris’. Kalbininkai teigia senov÷je buvus žodį žmuo (lotynišką jo atitikmenį homo – ‘žmogus’ turbūt visi žinome). Šis žodis reiškia žmogų apskritai kaip biologinę būtybę. Įdomu tai, kad žmonija ir žmon÷s yra žmonos vediniai. Nesakome – ‘žmogai’, ‘žmogija’. Tai suprantama, nes vis d÷lto būtent moteris yra vartai į šį pasaulį, ji yra visos žmonijos gimdytoja, gausintoja. Visa, ką žmogus bedarytų - gera ar bloga - yra žmogiška. Vyras yra aktyvus pradas; visa veikla, judesys yra susiję būtent su juo. Ir jis gali padaryti, nuveikti nepaprastai daug. Gali sukurti žmon÷ms galingas mašinas, pastatyti gražius miestus, ir taipogi gali kurti ginklus tai žmonijai naikinti. Taigi ne visa, kas žmogiška, yra verta žmogaus vardo. T. y. viskas yra žmogiška, tačiau toli gražu ne viskas yra žmoniška. Vyriška sąmon÷ gali veikti visomis kryptimis; jis gali daryti net tai, su kuo nesutinka. Moteriška sąmon÷, kuri susijusi su gyvyb÷s teikimu, taip elgtis negali. Moteris rūpinasi gyvyb÷s išsaugojimu, vystymusi, tobulinimu, puosel÷jimu. Tod÷l Vydūnas moterį laik÷ geresniąja žmonijos puse. Būtent ji verčia vyrą pasaulyje gyvent ne bet kaip. Tačiau ši moteriškoji kultūra ir Lietuvoje, ir kitur pasaulyje yra labai užslopinta. Ir akivaizdžiai matome, kas darosi, kuomet žmonija "plasnoja vienu sparnu". Lietuvių kalboje Šventoji Dvasia, saul÷, o taipogi giria yra moteriškos gimin÷s žodžiai. Aplinkin÷se tautose yra kitaip. Tod÷l, kalbant apie Šv. Trejybę, turime pilnos šeimos vaizdą: yra Dievas T÷vas, Dievas Sūnus ir Šv. Dvasia. Europoje išlikę moteriškojo prado tautos - keltų palikuonys ir baltai - yra nedidel÷s. Kai kurios jau net praradę savo kalbą (pvz. austrai, škotai,

airiai). Matyt, taip yra būtent d÷l jų romumo. Beje, ginasi, nors kartais ir labai veiksmingai, šios tautos tik reikalo verčiamos, kai atsirada prievartautojai iš pašalies. Trumpai kalbant, reik÷tų pažym÷ti, kad jau pats moteriškas kultūros pobūdis, tampriai susijęs su s÷slumu, tik patvirtina archeologijos ir kalbotyros duomenis apie pačios tautos senumą ir glūd÷jimą šiose žem÷se nuo ikiistorinių laikų. “Mokslininkai tautas skirsto į s÷sliąsias ir klajokles. Atrodo, kad toks skirstymas tinka tik seniems laikams, nes šiandien kiekviena tauta turi savo t÷vynę. Tačiau ir dabartiniu metu kiekvienoje tautoje ryškios s÷slumo ar klajokliams būdingos savyb÷s. Vienose vyrauja pastovumas, kitas valdo nerami dvasia. Šie pagrindiniai bruožai apima daugelį kitų savybių. S÷sliosios tautos gyvena didesn÷je santarv÷je su gamta. Klajokl÷s linkusios ardyti gamtos darną (kas dabar taip būdinga aktyviam vyriškam mąstymui - aut. past.). Kadangi nei vienas žmogus negali ištrūkti iš gamtos d÷snių, tokie tautų veiksmai sukelia ilgalaikes pasekmes. S÷sliosios tautos žmogus yra harmoningas, o klajoklis - ne. S÷slusis mažiau reiklus, jis santūrus, patenkintas ir taikingas, besidžiaugiąs savo dvasios turiniu. Klajoklis kupinas galimų ir negalimų norų, besaikis, amžinai nepatenkintas ir nuolat siekiantis naudos. D÷l šių savybių s÷slusis žmogus laikomas atsilikusiu, o klajoklis - labiau išsivysčiusiu. Betgi pranašumas kurio nors atžvilgiu ar tam tikrų dalykų buvimas pabr÷žia trūkumą kitų” [26]. Paskaitykime, kaip apie Lietuvą kalb÷jo O. Milašius: “Šioji šalis, kurios vardas užvald÷ mano protą ir jausmus, tai Lietuva. Aš noriu jums atskleisti ją. Ateikite! Mintimis nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį... Štai ir pasienis lenkų žemių; žinia, jau šiauresnių, tačiau vis dar spalvingų. Dar mostelkim sparnais - aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą. Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, pl÷kstančių miškų garai... Tai Lietuva, Lituanie, tai Gedimino ir Jogailos žem÷. Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios v÷si, dulsva padang÷ turi visą pirmaprad÷s gimin÷s gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos - subręsti” [16]. O štai ką raš÷ apie girią Vaižgantas (kažin iš kur tasai ano laikmečio lietuvių šviesuolių žinojimas?): “Giliosios mūsų senov÷s tyrin÷tojai, tiksliau - m÷gintojai ją atsp÷ti, sako, lietuvių tauta buvusi be galo plačiai išsiblaškiusi, siekusi net Okos up÷s sričių. Bet niekas n÷ra išsižodęs, jog lietuviai tų šalių buvę pasiekę, savo dvasios neramumo ar kurių geidulių varomi. Tik÷kime Pogodinu: lietuvių būta arti Uralo; tik jų ten - glūd÷ta. Lietuvių augta ir tręšta tam tikruose geografijos pad÷jimo laipsniuose, kaip auga ir tręšta smalingieji medžiai iki tokio geografinio laipsnio, gi lapuotieji - iki tokio. Lietuviai - tikri savo gamtos vaikai, savo užpečkio myl÷tojai (dabar pasakytume - patriotai): kur radosi, ten glūdi (išryšk. aut.) ... Lietuvių tautos branduolys yra čia pat, kur dabar mes gyvename. Čia mus randa daug anksčiau prieš krikščionyb÷s erą. Seniau kai kas sp÷davo, mus čia iš kažin kur atvarę; dabar taip niekas nebesako. Sako antraip: lietuvių tauta nuo amžių čia glūd÷jusi, ramiai, n÷ pati nepajusdama, kaip nebtenka savo pakraščių. Niekas jos niekur nestūm÷, tik pamažu apkarp÷ skystumas ir aiškiau parod÷ tirštumas” [17]. Tad kokią įtaką Europos vystymuisi tur÷jo šis didžiulis baltiškų girių plotas? Jis buvo nepajudinamas beveik 3000 metų. Nuo 1200 m. čia jau pasirodo kryžiuočiai iš vakarų, o iš rytų - sustipr÷ję slavai. Kai kurie istorikai teigia, kad kalb÷ti apie to laikotarpio Europą (nuo 1500 m. prieš Kristų iki 1200 m. po Kristaus) ir nepamin÷ti baltiškojo veiksnio - tai tas pat, kas kalb÷t apie XX a. Šiaur÷s Ameriką ir nepamin÷ti Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau mums ilgus šimtmečius kartu su nuolankumo jausmu buvo brukamas

nepilnavertiškumo kompleksas. Mat esame "mažiukai"... Gaila, bet, matyt, mažos tautos kompleksas jau tampa mums gyvenimo būdu.

VIDUS

Tačiau nesuklyskime - dideli mes galime būti tik savo vidumi. Išorinis pl÷timasis niekuomet nebuvo lietuviškosios bei baltiškosios esm÷s pamatas. Didžioji Lietuvos Kunigaikštyst÷ savo laiku, be abejo, suvaidino teigiamą vaidmenį, išugd÷ mumyse istorinę sąmonę. Tačiau tautin÷s savimon÷s mes nesame atgaivinę ligi šiol. Tuo nesirūpino ir mūsų kunigaikščiai. Vis d÷lto, žymiai svarbiau puosel÷ti savo vidų. Net ir šiandieninis labai suvienod÷jęs pasaulis labiausiai domisi ir ieško būtent skirtybių ir savitumų. Valstyb÷s galia ir tautos dvasios galia toli gražu ne visada sutampa. XX a. istorija neblogai parod÷, kad tautos imperin÷ galia toli gražu nesutampa ir su tautos kultūrine branda bei galia (to pavyzdžiais gali būti ir fašistin÷ Vokietija, ir TSRS). O štai lietuviška - baltiška kultūra buvo nukreipta į vidų. Kultūra, anot Vydūno, ryškiausiai pastebima moksle, mene ir doroje. Mokslo ir meno dalykus mes galime, sunkiau ar lengviau, pamatyti iš karto - paliesti, paragauti, pauostyti. Tačiau dora - sunkiau apčiuopiamas dalykas. "Tas, kas neatskiria padirbto deimanto nuo tikro, praras tik pinigus, o tas, kas neatskirs nedoro žmogaus nuo doro, gali prarasti ne tik gyvybę, bet ir garbę". Kadangi lietuviai, ypač senaisiais laikais, visą savo veiklą buvo nukreipę į vidų (tai būtent moteriškosios kultūros išdava), jie kitataučių buvo laikomi laukiniais. Mes netur÷jome jokių piramidžių, didelių tvirtovių ir rūmų. Nieko akivaizdaus ir apčiuopiamo, išoriškai didingo. Dabar pasaulio pažiūra jau keičiasi - ieškoma tikrųjų kultūros perlų, dvasios lobių. Būtent tai ir randama tokiose tautose kaip mūsų - vadinamosiose pamato ar pagrindo kultūrose. Pirmin÷s (pamato) kultūros tautoms priskiriami Andamanų salų čiabuviai, Ugnies žem÷s ind÷nai, Australijos aborigenai, Afrikos pigm÷jai. Jie taipogi savo energiją kreipia vidin÷s žmogaus kultūros išsaugojimui; tod÷l yra gana silpnai išsivystę technologiškai. Mes į juos labai panašūs, bet turime vieną pranašumą - sugebame prisitaikyti prie kintančio pasaulio.

ESMö IR FORMA

Kadangi mūsų kultūra neturi stipriai apčiuopiamų formų, mes sugebame tarsi nuo jos atitolti, atsirasti šalia. O ateitin pernešame tiktai esmę. Tam tikrais laikotarpiais mūsų papročiai sugriūva (taip yra ir šiuo metu), bet po kažkiek laiko, pasąmon÷je pernešę esmę (o kai kurie žmon÷s - ir sąmoningai), ją apvelka naujų laikų "rūbais". O štai pigm÷jai ar aborigenai, susidūrę su europiečiais, virsta tarsi "atvirais konservais", - kol jie uždaryti, apsaugoti nuo išor÷s poveikio, gali laikytis labai ilgai, bet kai tik atidarai, jie tuoj pat sugenda. Tad Amerikos ar Afrikos čiabuviams atsiv÷rimas pasauliui tapo pražūtingu. Jų senoji kultūra išsivert÷, žlugo. O štai baltiškoji esm÷ laiks nuo laiko vis sužydi naujais žiedais, tautos sąmoningumas vis ima ir prabunda tarsi iš nieko, iš visiškos užmaršties ir sunykimo. Nesenas laikas, kai praeito amžiaus gale mokslininkai ragino užrašyti gyvą lietuvių kalbą, nes ši tauta tur÷jusi išnykti. Šiandien dar mes kalbame, o tai teikia vilčių, kad esm÷ nesunaikinama.

MUZIKA

Tautai proistorija yra tas pats, kaip žmogui vaikyst÷. Kur gim÷me, kur gyvenome, ar esame ateiviai, ar senbuviai šitoje žem÷je, ką pirmiausiai išvydo mūsų akys - girios tankmę, o gal kalnus ar lygumas, - visi šie klausimai yra esminiai mūsų savimonei. Nuostabiausia, kad baltų prot÷vyne buvus Europos lygumų sengirę patvirtina ne tik istorikų, archeologų, antropologų darbai, bet ir toks specialus mokslas kaip etnoinstrumentologija. Tai yra etnomuzikologijos sritis, tirianti senųjų tautinių muzikos instrumentų kilmę, paplitimą ir naudojimo papročius. Kruopščiai atlikti muzikologo Romualdo Apanavičiaus senųjų baltų muzikos instrumentų paplitimo tyrin÷jimai parodo baltiškųjų šaknų gajumą. Ten, kur dabar gyvena jau kitos tautos, tebemuzikuojama baltiškos kilm÷s instrumentais. Tyrin÷tasis etnoinstrumentarijus (kaip baltiškasis), taip pat ir senųjų prabaltų žem÷s R. Apanavičiaus darbuose siejamas su “… “pučiamųjų” kultūros rytine sritimi ir visa “kanklių” kultūra. “Pūtikai” laikomi rytų, o “kanklininkai” - vakarų baltais. Baltiškosios kilm÷s, kaip pagrindo, p÷dsakų apstu ir milžiniškuose šiaur÷s rytų Europos plotuose susidūrusių finų ir slavų tautų etnokultūroje. Bene ryškiausiai tą rodo baltiškojo pavyzdžio šių tautų muzikos instrumentai. Jie abiejų etnoinstrumentologinių kultūrų žem÷se labiausiai pritapo gyvulininkyst÷je. Ryški ir senoji signalin÷ bei magin÷ paskirtis. Tačiau būtent gyvulininkyst÷s papročiuose randama daugiausia savitumų, sutampančių su etnoinstrumentarijaus paplitimo visoje šiaur÷s Europoje d÷sningumais. Šito žymiai mažiau yra žemdirbyst÷s, kalendorinių švenčių ir kitokiuose papročiuose. Pagal tai akivaizdu, kad senieji baltiški tautiniai muzikos instrumentai atsirado ankstyvaisiais Šiaur÷s Europos apgyvendinimo laikais, o jų vartojimui didel÷s reikšm÷s, be medžiokl÷s, tur÷jo ir gyvulininkyst÷. Būtent šitokie instrumentai senosiose baltų žem÷se išliko iki mūsų dienų. Turint galvoje, kad etnoinstrumentarijaus paplitimas ir jo papročiai nemažai kuo sutampa su šiaur÷s rytų Europos apgyvendinimu, tad ir jų vartotojus - senuosius baltus arba prabaltus reikia laikyti ne v÷lesniais ateiviais, bet pirmųjų poledynmečio gyventojų palikuonimis. Virvelin÷ keramika, archeologų Šiaur÷s Europoje paprastai laikoma atneštine, gal÷jo būti ir vietin÷s raidos reiškiniu. Panaši v÷lyvojo neolito virvelin÷ keramika Pietryčių Azijoje išsirutuliojo iš ankstesnių kultūrų. Abiejų sričių kilm÷s ryšys tikrai neįmanomas. Iš to, kas pasakyta aišk÷ja, kad senuosius tautinius instrumentus vartoję baltų prot÷viai savose žem÷se, galimas daiktas, gyveno nuo pat poledynmečio. Būtent šitokiu nepaprastu pastovumu dvelkia ir visų senųjų baltų tautų etnokultūra. Tai pasakytina ne tik apie bene ankstyviausius ateivius finus, bet ir apie baltiškajame plote palyginti v÷lai apsigyvenusius slavus” [18]. L. N. Gumiliovo teigimu, pati rusų nacija iki galo dar n÷ra susiformavusi. Šiai slavų tautai įtakos tur÷jo ir baltai, ir finai, ir tiurkai. Rusai daugumai atrodo lyg ir vienalyt÷ tauta. Tačiau miškinių rusų (šiaur÷je) susidarymui didel÷s įtakos tur÷jo ankstyviausieji gyventojai čiabuviai baltai ir v÷liau at÷ję finai, o step÷je paplitusiems rusams daugiau įtakos dar÷ tiurkai. Ši takoskyra gana ryški ir naudojamame etnoinstrumentarijuje. Ji taipogi sutampa su skirtingų geografinių aplinkumų riba. Baltų ovalo ribose (žr. 1-ą br÷ž.), sutampančiose su baltiškų vandenvardžių paplitimo riba, yra nemažai bendrumų tiek rusų, tiek baltų instrumentarijuje, šokiuose, dainose, tautinių rūbų detal÷se, apeigose ir t. t. Stepių srityje, kur baltai niekad negyveno, o DLK laikais didel÷s stepių sritys iki Juodosios jūros buvo užimtos tik Vytautui vadovaujant, skiriasi ir rusų naudojami instrumentai. Atsiranda tiurkų kilm÷s dombra ir balalaika, kurių ir pavadinimai susiję su tiurkų kalba.

Jeigu būna abejonių d÷l tos ar kitos kultūros paplitimo ribų remiantis kalbotyra ar archeologija, tai etnoinstrumentologiniai tyrimai gana svariai gali prisid÷ti tyrin÷jant tautų senovę.

BALTAI IR SLAVAI

Reik÷tų atskirai paliesti baltų - slavų santykius. Šiuo metu slavų etnosas - pats didžiausias Europoje. N÷ra daug kultūrinių grupių, kurios savo dydžiu ar įtaka būtų tokios pat galingos (ne tik Europoje, bet ir pasaulyje). Ši tautin÷ grup÷ žymi ne tik teritorijų dydžiu ar žmonių skaičiumi, bet ir dvasin÷s, filosofin÷s bei mokslin÷s minties gausa. Galima pamin÷ti tokius šviesulius kaip Vl. Solovjovas, L ..Gumiliovas, N. Berdiajevas, Ciolkovskis, D. Mendelejevas, A. Puškinas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis, P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas ir daug daug kitų. Šie žmon÷s dar÷ ir tebedaro didžiulę įtaką viso pasaulio kultūrai. Kaip gi slavai susiformavo? Pirmiausiai svarbu nepamiršti, kad tai nepaprastai artima mums tautin÷ grup÷ - ir kalbiniu, ir kultūriniu požiūriu. Atkreipkime d÷mesį į šį žodžių, kurių yra šimtai, sąrašą:

lietuvių

k. latvių

k. prūsų

k. rusų

k. lenkų

k.

delnas delna ladonj dlon

galva galva galwo golova glowa

pirštas pirsts pirsten perst parst

karv÷ curwis korova krowa

kiaun÷ cauna caune kunica kuna

ir t. t. [19]. “Tai anaiptol nepilnas sąrašas žodžių, kurių visai neturi kitos ide kalbos, o baltų ir slavų kalbose jie vartojami visiškai arba beveik tokiomis pat reikšm÷mis. Be to, šiuos žodžius dažniausiai turi ne tiktai mūsų nurodytos rusų ir lenkų, bet ir visos kitos mirusios bei gyvos slavų kalbos: senov÷s slavų, baltarusių, ukrainiečių, bulgarų, makedonų, serbų-chorvatų, slov÷nų, čekų, slovakų, kašubų, polabų, sorbų (lužič÷nų). Ypač svarbu, kad šie žodžiai reiškia ne šiaip sau žodelius, o labai svarbias sąvokas, su kuriomis vos ne kasdien susiduria žmogus savo veikloje. Baltų ir slavų kalbos turi taip pat nemažai bendrų priesagų, vieną kitą bendrą linksniavimo, kirčiavimo, sintaks÷s ypatumą” [20].

Garsusis rusų kalbininkas V. Toporovas netgi teigia, jog slavų prokalb÷ susiformavo iš pakraščio (periferinių) baltiškųjų tarmių (dialektų). Prūsų kalba čia bus suvaidinusi nepaskutinį vaidmenį, nes joje yra daug “tarpinių” žodžių tarp lietuvių ir, pvz., rusų kalbų. Ilgą laiką istorijoje slavai niekur nesireišk÷, - tod÷l, kad jų nebuvo. Iš Uralo priekalnių ateina įdomi tautin÷ grup÷ - hunai. Dalis jų - džiungarai, tabgačiai, sianbi - pajuda į pietus, link Kinijos. O magiarai - į Europą. Šie hunai, ypač Atilos laikais, pasiekę savo galybę, sukrečia aplinkines tautas - įveikia germanus, gotus, "papurto" Romos imperiją. Tai tęsiasi visą amžių, kol Katalono laukuose 451 m. jie galų gale yra sumušami. Žinome, kad kur du mušasi, ten trečias laimi. Būtent apie tą laikotarpį slaviški vardai aptinkami Atilos vadų sąrašuose; IV a. ši tautin÷ grup÷ ima labai sparčiai ir veržliai plisti į visas keturias puses, o VI a. jau žinomi slavų etnonimu. Pradeda formuotis vakarų slavai (čekoslovakai, lenkai ir kt.), pietų slavai (jugoslavai-serbai-chrovatai, bulgarai ir kt.), rytų slavai (ukrainiečiai, rusai, baltarusiai). Slaviškasis veržimasis buvo labai stiprus; nesibaig÷ jis ir iki šiol. Pastaruoju metu formuojasi nuomon÷, kad slavų prot÷vyn÷s reik÷tų ieškoti teritorijose į pietus nuo Pripet÷s ir šiaur÷s rytus nuo Karpatų. Nes ten aptinkami vandenvardžiai, kurie kilę iš archaiškų ide tipo praformų ir gali būti laikomi praslaviškais. Pvz.: 1. Solučka (Dnestro aukštupys) - iš Salantia (*Salanta - O. Trubačiovo rekonstrukcija), plg. Salantas (Lietuva), Salantia (Šveicarija) ir pan. 2. Oluča ar Olučka - iš *Alantia, plg. liet. Alantas, Alanta. 3. Peresuta (Goryn÷s aukštupys) - iš Persanta ar pan. - plg. Persante up÷ į vakarus nuo Vyslos” [21]. Kaip matome, slavų prot÷vyn÷ gal÷jo gana glaudžiai sietis su aukščiau min÷tais prūsais. Pirmasis slavų kelias į baltų žemes gal÷jo būti toks - apie V a. jie Dniepru kilo aukštyn ir IX a. jau buvo prie Ladogos ir Onegos ežerų. Taip jie mūsų baltiškąjį ovalą tarsi persk÷l÷ į dvi dalis. Įveikti prūsų, lietuvių ir latvių slavai nepaj÷g÷, bet rytinius baltus visiškai "suvirškino". Rusijos metraščiuose yra minima prie Protvos (kairysis Okos intakas) up÷s gyvenusi galindų gentis, su kuria kov÷si rusai. Jie minimi 1057 m. ir 1147 m. Kaip matome iš datų, kovos vyko beveik 100 metų, ir tasai susidūrimas tarp slavų ir rytinių baltų galindų buvo žūtbūtinis. Po galindų pralaim÷jimo pra÷jo ne tiek jau daug laiko, kai ten pasirod÷ Algirdas su savo pulkais. “N÷ra abejon÷s, kad XIII a., Lietuvos valstyb÷s kūrimosi pradžioje, o ir v÷liau, lietuvių istorin÷ atmintis dar neklystamai liudijo, o baltų gyventos ar gyvenamos salos tai aiškiai patvirtino, kad lietuviai prie savo valstyb÷s jung÷si ne rytų slavų, o dar neseniai buvusias baltiškas, lietuviškas žemes. Kitaip tariant, iki tam tikros ribos lietuvių ekspansija į rytus jiems patiems nebuvo svetimų žemių už÷mimas, o prisijungimas savų, baltiškų ir lietuviškų plotų, kuriuose daug kur dar kalb÷ta baltų dialektais” [22]. Min÷jome, kad senaisiais laikais susisiekimui daugiausiai naudotos up÷s. Net šiais laikais paupiuose ir ežerų krantuose išlikęs didžiausias gyventojų tankumas. Ypač tai ryšku negausiai apgyventuose pasaulio kraštuose. Taip ir aptariamo laikotarpio baltų žem÷se - paupiuose jau gyvena slavai, o sl÷niuose, tarpupiuose - baltai. Šitaip greta gyvenant, vyko savaimis nutautimas (natūrali asimiliacija). Svarbias mintis apie šį laikotarpį pateikia rusų istorikas ir archeologas akademikas Borisas Rybakovas 1987 m. išleistoje knygoje “Senov÷s Rusios pagonyb÷”: “Tęsiant temą apie baltų šventyklas tame rajone, kur v÷liau vyko slavų kolonizatorių antplūdis ir kur vyko dviejų labai giminingų tautų susiliejimas, reikia paliesti taip pat Tušemlios tipo šventyklas. Tušemlios piliakalnis yra Sožo up÷s ištakose, į pietus nuo Smolensko. Etnin÷ demarkacija

čia taip pat sud÷tinga, tačiau verta atkreipti d÷mesį į tai, kad pati plačiausia slavų genčių sąjunga, susidariusi baltų apgyventoje teritorijoje, - krivičiai gavo savo vardą iš senov÷s lietuvių vyriausiojo žynio Krivių Krivaičio. Greičiausiai, kad religijos sferoje buvo kažkoks perimamumas tarp senųjų baltų ir ateivių slavų. Tai patvirtina ir archeologo V. Sedovo atlikti Dnepro aukštupio, t. y. pagrindinio krivičių branduolio, tyrimai. Jis randa genetinį ryšį tarp Dnepro-Dauguvos kultūros (Herodoto min÷tieji androfagai) ir Tušemlios tipo V-VII mūsų eros amžių kultūros. Slavų infiltracija čia vyko palaipsniui. Iš pradžių slavai, apsigyvenę Dnepro baltų teritorijoje, savo gyvenviečių nekūr÷, o įsikeldavo pas vietinius gyventojus” [23]. Ir nors slavai baltus ilgainiui "ištirpd÷", tačiau išliko pastarųjų p÷dsakai - baltiški vandenvardžiai dabartin÷se slavų žem÷se. Šis nutautinimo "malūnas" nesustojęs iki šiol - tai puikiai matome šiandieniniame Vilniaus krašte. Kod÷l vis d÷lto mes turime dom÷tis slavų reikalais? Poetas Adomas Mickevičius gerai nujaut÷ visą Lietuvos bylos didingumą sakydamas: “Lietuva laiko raktą visoms slavų problemoms išspręsti. Lietuva yra mįsl÷, kuri turi būti atsp÷ta ir atskleista pasauliui” [24]. Dabar paskaitykime I. Kanto mintį: "Lietuva turi būti išlaikyta, nes jos kalba yra raktas, kuris pad÷s atsp÷ti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįsles" [25]. Prof. Algirdo Greimo liudijimu, E. Benvenista, vienas žymiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbotyros specialistų, pokalbyje su Ž. Diumeziliu, lyginamosios mitologijos kūr÷ju, yra pasakęs, jog “visa tai, kas iki šiol nuveikta ir surasta ide kalbotyros ir mitologijos srityje, reikia pervertinti ir bent pusę teiginių teks atmesti, kai bus pažinta baltų mitologija ir kalbotyra” [27]. Niekas geriau to nepadarys už mus pačius. Tik gaila, kad lietuviškas mįsles daugiausia mena užsieniečiai. Savi profesionalai istorikai seniai jau bijo pareikšti bet kokią naują drąsesnę mintį; m÷g÷jai (pats autorius tame tarpe) neapsaugoti nuo klaidų. Svetimos pasaul÷žiūros kitos tautyb÷s žmogui beveik neįmanoma perteikti ar perimti. Pažinti svetimą kultūrą iš vidaus yra nepaprastai sunku. O štai rusų pasaul÷žiūra, papročiai (kalendorin÷s, šeimos švent÷s ir pan.) yra labai artimi mums. Tačiau yra vienas dalykas, kuris mus nuo slavų ryškiai skiria (tai buvo žymu senojoje kultūroje; o dabar, deja, jau dažnai nuo jų nebesiskiriame). Pirmiausia atkreiptinas d÷mesys į slavų etnominus (tautų vardus). Pats žodis ‘slavas’ galbūt susijęs su žodžiu ‘šlyti’, ‘šleivas’ – t .y. tas, kuris yra pakrypęs. Latviai rusus vadina ‘krievi’ - tai kreiv÷, krypti ir t. t. Anot Toporovo ir Ivanovo, lietuvių virtimas rusais ar slavais yra natūralus procesas. Ar galime su tuo sutikti?..

RAKTAS Į PASLAPTĮ?

Slavų ir baltų kalbose yra virš 20 žodžių, kurie etine prasme yra tarsi išvirkšti (inversiniai). Pvz., blago rusų kalboje reiškia g÷rį, o lietuvių kalboje tai juk blogis. Mūsų kalboje žodžiai, kuriuose yra priebals÷s ‘b’ ir ‘l’, yra prasmiškai susiję su blogiu: blogti, blūdas, bl÷dis, blykšti, bl÷sti, blankti. Tas pats žodis blahij pas baltarusius dar reiškia blogį. Ką gi tai reiškia? Rusų lgatj reiškia meluoti, o lietuvių senžodis lūgoti - melsti, prašyti; rusų trus (bailys) ir lietuvių drąsus; smelij (drąsus) ir smilus (įkyrus); durnoj (prastas, blogas) - darnus; griazj (purvas) - grožis; liutij (smarkus) - l÷tas ir t. t. Tai labai svarbūs, esminiai prasm÷s išsivertimai. Iš psichologijos žinoma, kad kai daroma kas nors blogo, netinkamo, bet nenorima to prisipažinti, tai

pasąmon÷je ilgainiui tas dalykas virsta sau priešingu. Panašias prasm÷s inversijas galime rasti ir papročiuose: pvz., baltų Rasos švent÷ persmelkta skaistos dvasia, o štai slavų Jarila - gaivališka ir palaida (abiem atvejais kalbame apie dabar vadinamas Jonines). Dabar pažvelkime į darbo srities žodžius: rusų strada - darbymetis keistai rišasi su stradanije - kankyn÷; robota - darbas ir rabstvo - vergija; prazdnik - švent÷ ir prazdnyj - tas, kas nieko neveikia, yra tuščias; trud - darbas ir trudno - sunku. Lietuvių talka ir baltarusių toloka reiškia pad÷jimą vienas kitam, o rusų tolkatsia - stumdytis (plg. ‘talkučk÷’). Matome, kad senov÷je buvo išlaikytas tvirtas dorinis stuburas. Deja, šiais laikais jis jau ir pas mus "aplūžęs". Mes taipogi iš l÷to savo pasaul÷žiūra tampame slavais, nors iš inercijos dar vis kalbame lietuviškai. Slavai - tie, kurie jau tarsi "palinkę" dorovin÷je srityje. Čia labai aiški takoskyra: žmon÷s gali šnek÷ti ta pačia kalba, tačiau visiškai nebesusikalb÷ti d÷l esminių pasaul÷žiūrinių dalykų. Šiandien taip neretai atsitinka net šeimose. Taigi vadinamasis Vilniaus - Maskvos kivirčas n÷ra nesenos istorijos padarinys; jis trunka jau daugiau nei 2000 metų. Ir kadangi etnin÷je plotm÷je mes su slavais esame panašūs, tai slav÷jame nepaprastai lengvai (užtenka prarasti dorą, skaistą, romumą - ir nebebūsim baltai). Tai teb÷ra svarbiausias iššūkis mums ir šiandien. Seniau, kunigaikščių laikais, buvo sprendžiamas mūsų išlikimo klausimas fizin÷je plotm÷je; o dabar tai tenka daryti vidiniame lygmeny. Jei mums nepavyks, tapsime dar vienu baltų virtimo slavais pavyzdžiu. Prūsai išnyko, latvių labai mažai ir jų pad÷tis šiandien ypač sud÷tinga. O lietuviams galimybių dar yra. Tačiau pasaulį nustebinti, tapti jam reikalingais mes tegalime savo savita kultūra - tuo, ko kitur trūksta. Tai vidin÷s, dvasin÷s vertyb÷s, dora, skaista, roma. Bet pirmiausiai išmokime patys savuosius lobius atrasti. Tik tada mūsų tautai nušvis paparčio žiedas.

LITERATŪRA: * A. Patackas. Paskaitos // Kauno Lietuvių tautin÷s kultūros centro Sekmadienin÷ mokykla. 1988-1990 1. L. N. Gumiliov // Etnogenez i biosfera zemli. Leningrad, 1989 2. A. Maceina // Tautinis aukl÷jimas. - Kaunas, 1991, p.103 3. S. Dzenkauskait÷. Mergait÷s ugdymas krikščioniškoj šeimoj // Lietuvos šeima”-V. 1994-1995 4. A. Girininkas. Žmogus yra žmogus // Liaudies kultūra. - 1991 Nr 6, p.2 5. Prof. dr. A. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. - Torontas, 1967, p.27 6. ten pat, p.30 7. A. Vanagas // Lietuvių vandenvardžiai. - V. “Mokslas” 1988, p.70 8. M. Gimbutas // Baltai priešistoriniais laikais. - V. “Mokslas” 1985, p.17 9. ten pat, p.23 10. A. Vanagas // Lietuvių vandenvardžiai. - V. “Mokslas” 1988, p.71 11. Dr. A. Vanagas. Baltai ir rytų slavai viduramžiais // Mokslas ir gyvenimas. 1991, Nr 5, p.6 12. A. Girininkas. Žmogus yra žmogus // Liaudies kultūra. 1991/6, p.3 13. T. Venclova // Tekstai apie tekstus. - Chicago, 1985, p.11 14. J. Eretas. Europiečių Adomas // Kauno Aidas. 1991, Nr 3. p.2 15. A. Maceina. Liaudies daina kaip tautos sielos išraiška // Savilaida, Kaunas, “Ethos” 1984, p.10 16. O. Milašius // Savilaida, Kaunas, “Ethos” 1984, p.11-12 17. T. Vaižgantas. Glūd÷jimo paj÷ga // 1919.IX.14 paskaita 18. R. Apanavičius // Baltų etnoinstrumentologija. - “Vydijos” priedas, Kaunas 1992, p.52 19. A. Sabaliauskas // Mes baltai. - Kaunas 1986, p. 16,17 20. ten pat, p.18 21. Dr. A.Vanagas. Baltai ir rytų slavai viduramžiais // Mokslas ir gyvenimas. - 1991 Nr 5, p.6 22. ten pat, p.7 23. Akad. B. Rybakovas. Baltų šventyklos prie Dnepro ir Desnos // Mokslas ir gyvenimas. - 1989 Nr 11, p.29 24. A. Ramūnas // Iš sutemų į aušrą. - Torontas. 1967, p.30 25. ten pat, p.31 26. Vydūnas. Vokiečių - lietuvių santykiai per septynis šimtmečius // Vydija Nr 4, Kaunas 1993 27. Cit. pagal K. Stoškus. Struktūralistin÷s kultūrologijos principai ir lietuvių mitologija // Problemos 1972, 2, p.118