Pagal AnnA Sewell knygąAtpasakojo

liSA ChurCh

iliustravoluCy Corvino

Iš anglų kalbos vertė Rasa TapInIenė

5

I dalIs

1 sKYRIUs

ankstyvieji mano metai

Pirmoji vieta, kurią prisimenu, buvo didelė, maloni

pieva. Joje telkšojo skaidrus tvenkinys. Virš vandens

sviro pavėsingi medžiai. Kairėje driekėsi ariamas

laukas, o dešinėje pūpsojo mūsų šeimininko namas.

Tai buvo nuostabi vieta.

Mažas laikiausi šalia mamos. Man ūgtelėjus, die­

nomis ji dirbo ir grįždavo vakarais.

Aš laksčiau ir žaidžiau pievoje su šešiais kume­

liukais, tačiau kartais jie spardėsi ir kandžiojosi.

6

JuodAsis grAžuolis

– Klausyk, ką pasakysiu, – vieną dieną tarė mama. – Šie kumeliukai užaugę taps krovinius tempiančiais arkliais. Jie nemoka gražiai elgtis. Tu esi kilmingas. Tavo tėvai ir seneliai puikaus būdo. Niekada nematei, kad aš spirčiau ar kąsčiau. Ti­kiuosi, užaugsi švelnus ir geras. Nesimokyk prasto elgesio. dirbk nesiskųsdamas. risnodamas kelk aukštai kojas. ir niekada nesikandžiok bei nesispar­dyk, net žaisdamas.

Niekada nepamiršau mamos žodžių. Ji buvo išmintinga kumelė ir mūsų šeimininkui labai patiko. Jis vadino ją lepūnėle, nors tikrasis jos vardas – Hercogienė.

Kai šeimininkas ateidavo prie vartų, mama sužvengdavo iš džiaugsmo ir risnodavo prie jo. Kadangi buvau niūriai juodas, jis praminė mane Juodžiu. Vaišino mane duona, o mama gaudavo morką.

Man nesulaukus dvejų metų, nutiko tai, ko nie­kada nepamiršiu.

7

ANKsTyVieJi MANo MeTAi

ganėmės pievoje, kai vyriausias iš kumeliukų tarė:

– Štai ten skalikai!– Jie aptiko zuikį, – paaiškino netoliesi stovinti

mama. Netrukus raiti vyrai nušuoliavo kiek įkabin­dami. Jie pasiekė žemesnįjį lauką, kai šunys pagaliau liovėsi bėgti ir skalyti.

– Matyt, pametė kvapą, – spėjo kitas senas arklys, stebėdamas išsibarsčiusius ir nosis į žemę subedu­sius šunis. – galbūt zuikiui pavyks pasprukti.

Netrukus šunys ėmė kaukti ir kiek įkerta šovė link mūsų. Paklaikęs iš siaubo prašvilpė zuikis. Šunys metėsi nuo kranto, šoko į vandenį ir skuodė per lauką. Vyrai sekė įkandin.

Zuikis mėgino prasivežti pro aptvarą, tačiau nesėkmingai. Jis pasuko link kelio, bet kaukiantys šunys pasirodė greitesni. Tada išgirdome riksmą, ir viskas baigėsi.

Buvau toks nustebęs, kad nepastebėjau, kas de­dasi prie upokšnio. du puikūs žirgai kritę, vienas

8

JuodAsis grAžuolis

upėje, kitas ant žolės. Vienas raitelis išsikepurnėjo iš upės; kitas tyliai gulėjo.

Vėliau sužinojome, kad džordžas gordonas, vienintelis skvairo sūnus, žuvo per nelaimingą atsitikimą.

smailakiavome į vieną žirgą, drybsantį ant žolės ir siaubingai sužeistą. Vienas vyrų dingo ir grįžo nešinas šautuvu; nuskardėjo garsus pokštelėjimas, stojo tyla.

Juodasis žviginis daugiau nesukrutėjo. Mano mama atrodė nusiminusi ir liūdna. Ji sakė seniai pažinojusi tą žirgą ir kad rob rojus buvo puikus. Nuo tos dienos mama niekada negrįžo į tą lauko dalį.

Mano šeimininkas rūpinosi manimi, kol sulau­kiau ketverių. Tada skvairas gordonas mane įverti­no. Jis apžiūrėjo mano akis, prusnas, kojas, stebėjo, kaip vaikštau, risnoju ir šuoliuoju. Mano kailis buvo minkštas ir ryškiai juodas. Turėjau vieną baltą pėdą ir nuostabią baltą žvaigždę ant kaktos.

9

ANKsTyVieJi MANo MeTAi

„Prajodinėtas jis bus puikus“, – kalbėjo vyras. „Prajodinėtas“ reiškė, kad būsiu pabalnotas ir su apynasriu, ant nugaros nešiu vyrą, moterį ar vaiką. Taigi klausysiu šeimininko komandų. Taip pat turė­jau suprasti, kad pakinkytas negalėsiu nei straksėti iš džiaugsmo, nei atsigulti.

Turėjau daug ko išmokti. sunkiausia buvo pri­prasti prie žąslų ir apynasrio. Tačiau liūliuojamas švelnių šeimininko žodžių ir saujos avižų leidausi pakinkomas. Šeimininkas nusivedė mane pas kalvį, kuris man nukaldino metalinius batus. Jie nespaudė, tačiau kojos atrodė nelanksčios ir sunkios.

Taip pat išmokau dėvėti pavalkus ant kaklo ir akidangčius, kurie leido žiūrėti tik į priekį. Buvo supančiota net mano uodega. dėl balnelio su dirže­liu ją reikėjo perlenkti ir ištraukti per mažą skylutę. Norėjau spardytis kaip niekada! Tačiau, žinoma, nespyriau savo gerajam šeimininkui. laikui bėgant prie visko pripratau.

Tada šeimininkas išsiuntė mane dviem savaitėms į kaimynų ūkį. ganiausi pievoje su avimis ir kar­

JuodAsis grAžuolis

vėmis, tyliai rupšnojome. Atidundėjo ilgas juodas traukinys, pūkšdamas dūmų kamuolius. iš pradžių išsigandau, tačiau per dieną daug traukinių pravažia­vo. Karvės toliau sau rupšnojo net nepakeldamos galvos. Tad ir aš ėmiau nepaisyti traukinių, kaip karvės ir avys.

išmokęs traukti vežimą, pagaliau buvau prajodi­nėtas. Pasirengęs vykti pas naująjį šeimininką. Mama aiškino, kad žmonių yra įvairiausių: kai kurie geri, tačiau nemažai ir kvailių. Ji vylėsi, kad papulsiu į ge­ras rankas. Vis dėlto žirgas niekada nežino, kas jį gali nupirkti ir kas jį vadelios. Viską lemia atsitiktinumas. „Tačiau, – kalbėjo mama, – kad ir kur atsidurtum, turi stengtis ir išsaugoti gerą vardą.“

11

2 sKYRIUs

gera pradžia

ankstyvą gegužę vyras parvežė mane į naujus namus pas skvairą gordoną. daržinė, į kurią mane nuvedė, pasirodė labai erdvi. Mane paleido į pirmąjį aptvarą, nes kiti trys gardai buvo mažesni. Jį vadino palaidu aptvaru, nes čia laikomų žirgų nerišo. Vyras davė man skanių avižų, paplekšnojo, apibėrė gra­žiais žodžiais ir išėjo.

Pažvelgiau į aptvarą greta manojo, kur stovėjo storas pilkas ponis, ir paklausiau:

– sveikas. Kuo tu vardu?

13

gerA PrAdžiA

Jis pasisuko, kiek leido virvė, ir atsakė:– Mano vardas linksmosios Kojelės. Ar būsi

mano kaimynas?– Taip, – patikinau.– Tada gerai, – atsakė jis. – Tikiuosi, esi gero

būdo. Man nepatinka kaimynai, kurie kandžiojasi.Tada prabilo aukšta, kaštoninė kumelė, nuosta­

bus rudas arklys:– Tad tu esi tas kumeliukas, dėl kurio turėjau

palikti savo namus!– Atsiprašau, – tariau. – Tačiau nuo manęs nie­

kas nepriklausė. Mane čia atvedė vyras. Anksčiau niekada nesu pykęsis, tad nenorėčiau ir dabar.

– Ką gi, – subumbėjo ji. – dar pažiūrėsim.Nieko jai neatsakiau.Pavakarę kumelė išėjo, ir linksmosios Kojelės

man papasakojo apie ją. – džindžer turi bjaurų įprotį kandžiotis. Kartą

ji įkando džeimsui į ranką! Panelė Flora ir panelė džesi, kurios ant manęs jodinėja ir labai myli, at­

14

JuodAsis grAžuolis

nešdavo man obuolių ir morkų. Tikiuosi, jos grįš, jei tu nesikandžiosi.

Patikinau linksmąsias Kojeles, kad niekada nesu įkandęs ir nesuprantu, kodėl džindžer turėtų taip elgtis.

– Na, ji kandžiojasi, nes niekas neparodė jai švelnumo. Tačiau žmonės čia su ja gerai elgiasi. gal dabar ji apsiramins.

linksmosios Kojelės tęsė toliau:– Man dvylika metų ir galiu patikinti, kad nėra

geresnės vietos žirgui nei ši. džonas čia jau ketu­riolika metų ir yra geriausias dresuotojas apylinkėse. Nepamatysi ir mielesnio berniuko nei džeimsas. Tad nesijaudink. džindžer pati kalta, kad ją iškel­dino iš to aptvaro.

Vasarnamyje netoli arklidžių gyveno džonas Menlis, mūsų vežikas. Mano pirmą rytą naujoje vietoje skvairas aplankė mane ir liepė džonui mane pramankštinti. iš pradžių džonas jojo lėtai, tada pavarė risčia, o galiausiai tvirtais šuoliais. Kai susi­

15

gerA PrAdžiA

tikome su skvairu ir jo žmona, mūsų šeimininkas paklausė:

– Na, džonai, kaip jam sekasi?– Jis greitas kaip elnias! reaguoja į švelniausią

vadelių prisilietimą. Nujojome netoli vietos, kur medžiojo zuikius. išgirdęs šūvius jis išliko ramus. spėju, kad mažo jo niekas neišgąsdino ir nemušė.

Kitą dieną mane mankštinti ėmėsi skvairas. Kai grįžome, jis kalbėjo niekada nesutikęs malonesnio gyvulio.

– Kaip mes jį pavadinsime? – pasiteiravo žmo­nos.

– Nežinau, – kalbėjo ši. – Jis tikras gražuolis, to­kių puikių ir protingų akių. Kaip tau patiktų vardas Juodasis gražuolis?

– Manau, tai puikus vardas! – sutiko skvairas.džonas parvedė mane į arklides ir pasakė

džeimsui mano naująjį vardą.– Jei būtų mano valia, – kalbėjo džeimsas, – pa­

vadinčiau jį rob rojumi. Niekada nemačiau tokių kaip du vandens lašai panašių arklių.

JuodAsis grAžuolis

– Nenuostabu, – atsiliepė džonas. – Nejau ne­žinojai, kad ūkininko grėjaus senoji Hercogienė yra abiejų motina?

Niekada apie tai negirdėjau. dabar žinojau, kad rob rojus, per medžioklę kritęs arklys, buvo mano brolis! Nenuostabu, kad mama taip nusiminė.

Po kelių dienų su džindžer traukėme vežimą. Apsidžiaugiau sužinojęs, kad ji sunkiai dirba. džindžer labai stengėsi, tad mūsų kelionės buvo dar smagesnės.

linksmosios Kojelės ir aš netrukus tapome šauniais draugais. Jis buvo toks linksmas, puikaus būdo ponis! Panelė džesi ir panelė Flora jodinėjo juo vaismedžių sode ir žaidė.

Mūsų šeimininkas turėjo dar du žirgus. Teisingu­mu dažniausiai buvo jodinėjama. Kitas arklys, vardu seras oliveris, buvo šeimininko mėgstamiausias. retkarčiais paplepėdavome, tačiau neturėjau progos pažinti šių arklių taip gerai kaip džindžer.

17

3 sKYRIUs

džinder ir linksmosios Kojelės

dabar stoviu arklidėse dieną ir naktį, nebent kas nors nori, kad dirbčiau. Buvo dienų, kai jaučiausi toks pilnas gyvybės, kad nenustygau vietoje. Šoki­nėjau ir laigiau.

Kartais gaudavome laisvę. sekmadieniais niekur nevažiuodavome, tad mus paleisdavo lauke ar sode. Šuoliavome, raitėmės ant nugarų ir pešiojome sal­džią žolę. Šnekučiavomės didelio kaštono pavėsyje, kai džindžer pradėjo savo istoriją.

18

JuodAsis grAžuolis

– Anksti buvau atimta nuo motinos ir paleista drauge su kitais kumeliukais. Vyras, kuris mus pri­žiūrėjo, niekada neištarė gero žodžio. Buvau ener­gingas žirgas ir man reikėjo laiko pasimankštinti. Tačiau buvau uždaryta garde dienų dienas. žvengiau norėdama ištrūkti, tačiau niekas neklausė. Buvo vienas senas šeimininkas, kuris atrodė malonus, tačiau jis perleido priežiūrą sūnui samsonui. Vieną rytą jis pabandė man į dantis įkišti naujus žąslus. Taip skaudėjo! Tikriausiai supykdžiau samsoną, nes jis man kirto vadelėmis. stojau piestu ant užpaka­linių kojų ir tik dar labiau jis įniršo. Pradėjo mane kulti, tad mėginau spirti jam. Tada nušuoliavau į lauko pakraštį ir stovėjau po ąžuolu laukdama, ta­čiau niekas neatėjo manęs paimti. saulė vis labiau kaitino, jaučiausi alkana, nes toje pievoje nebuvo pakankamai žolės. Norėjau atsigulti, tačiau vis dar buvo parištas balnas. Norėjau gerti, bet nesimatė nė lašelio vandens. saulei leidžiantis atėjo senasis šeimininkas. Jis švelniai murmėjo man: „eikš, mer­

19

džiNder ir liNKsMosios KoJelės

gaite, eikš.“ stovėjo greta ir glostė, kol čiaumojau avižas. Jis pamatė kraują ant šono, kur jo sūnus man trenkė. Tada tyliai nuvedė mane į arklides, kur laukė samsonas. „Tu sužeidei šitą arklį! – barė jis sūnų. – Nuo šiol laikykis nuo jo atokiau.“ senasis šeimininkas nuėmė balną, kamanas ir rūpestingai mane nuplovė. skaudėjo nugarą. žabtus taip gėlė, kad negalėjau ėsti šieno. Tačiau šeimininko žo­džiai liejosi saldūs ir raminantys. Paskui jis dažnai ateidavo manęs aplankyti. Taip pat pavedė mane prižiūrėti kitam žmogui. Netrukus supratau, ko jis iš manęs nori.

ir džindžer papasakojo apie vietą, kurioje gy­veno pirmą kartą.

– Kai buvau prajodinėta, mane nusipirko pre­keivis, kad derėčiau prie kito rudo arklio. Tada mus pardavė turtingam ponui londone. Kadangi mus vedėsi į madingas vietas mieste, turėjome dėvėti fiksuojančias vadeles. dėl jų privalėjome galvas lai­kyti aukščiau ir žvelgėme į kitus iš viršaus. Nuvykę į

20

JuodAsis grAžuolis

didelę puotą laukdavome valandų valandas. Jei tryp­čiodavau, gaudavau botagu. Mat mūsų šeimininkas tenorėjo, kad gerai atrodytume. Vežikas sakydavo, kad esu nevaldomo būdo žirgas, tad netrukus toks ir tapau. Man nuolatos skaudėjo kaklą, ėmiau spar­dytis kam nors artinantis mane pakinkyti. Tada jie išsiuntė mane kitur.

Man buvo gaila džindžer, tačiau laikui bėgant ji tapo švelnesnė ir linksmesnė. Kartą džeimsas net pasakė:

– Man atrodo, pradedu kumelei patikti.džonas atsakė:– Netrukus ji taps maloni kaip ir Juodasis gra­

žuolis. Tereikia gerumo.Ponas Blomfyldas, mūsų šeimininko draugas,

turi gausią šeimą. Kartais jo vaikai ateina pažaisti su panele džesi ir panele Flora. Jiems atvykus, visi nori pajodinėti linksmosiomis Kojelėmis.

Vieną popietę jis ilgai buvo su vaikais. džeimsas atvedė jį į arklides burnodamas visą kelią.

21

džiNder ir liNKsMosios KoJelės

– Ką tu veikei, linksmosios Kojelės? – smalsa­vau aš.

– o! – tarė jis. – Pamokiau tuos vaikus! Jie ne­suprato, kad aš pavargau, tad numečiau juos nuo nugaros. Tik taip jie galėjo suprasti.

– Ką? – netikėjau aš. – Numetei panelę džesi ar panelę Florą?

– žinoma, ne, – patikino jis. – Aš labai atsargus su jaunosiomis panelėmis ir mažais vaikais. Tai berniukai nesiliovė! Nors buvau pavargęs, šuoliavau su jais po sodą raginamas jų medinių botagų. Kai jau pritrūkau jėgų, sustojau. Net mane grąžinus džeimsui jie vis dar laikė savo dideles lazdas. Jis žinojo, kas nutiko, ir barė juos, o ne mane.

– Tavo vietoje, – įsiterpė džindžer, – būčiau kaukštelėjusi tiems vaikėzams.

– esu tikras, kad taip būtum ir pasielgusi, – su­tiko linksmosios Kojelės. – Tačiau aš nenoriu, kad šeimininkui ar džeimsui dėl manęs būtų gėda. Jie patiki man vaikus. Per daug juos myliu, kad galė­

įsigykiteknygą dabar