Kelmės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius vėl kviečia sportininkus į bėgimą „Graužikai-Kelmė“. Jis skirtas iš Gineikių kaimo kilusio Vlado Rimkaus, žuvusio per rekordinį 1969 metų potvynį Rygoje, atminimui. 20-metis kaimo vaikinas tada išgelbėjo apie tris dešimtis gyvybių. Bėgimas, šiemet vyksiantis 40-tą kartą, rengiamas nuo 1974 metų.

Trumpa biografijaInternetinė paieška pateikia

skurdžią informaciją: „Vladas Rim-kus - per 1969 m. Dauguvos potvy-nį gelbėdamas žmones Rygoje žu-vęs Tarybinės armijos kareivis. Jo garbei 1973 m. poetas Juozas Nek-rošius ir kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas sukūrė populiarią dai-ną „Vaikinas nuo Kražantės“. Žu-vusio kario atminimui nuo 1974 m. kasmet rengiamas bėgimas „Grau-žikai-Kelmė“.

Kokia istorija įkvėpė poetą ir kompozitorių sukurti dainą?

Važiuojame į Kelmę. Čia, Kel-mės kapinėse, amžinojo poilsio at-gulė V.Rimkus su tėvais, čia gyve-na jo sesuo Jadvyga. Gimtųjų namų Gineikių kaime nebėra - nugriovė melioracija. Graužikų aštuonmetė mokykla, kurią baigė V.Rimkus, už-daryta 1994 metais.

Pirmiausia sukame pas kelmiš-kį sporto istorijos entuziastą, žur-nalistą Kęstutį Lukošių, bėgimo „Graužikai-Kelmė“ iniciatorių, su-kaupusį V.Rimkaus biografiją.

K.Lukošius pasitinka su kalnu segtuvų. Medžiagą sovietmečiu apie V.Rimkų rinko mokyklos. Segtuvuo-se, albumuose - ne tik gyvenimo momentai, bet ir K.Lukošiaus kruopščiai suregistruota visų bėgi-mų „Graužikai-Kelmė“ statistika.

V.Rimkaus biografija trumpa. Gimė 1949 metų sausio 4 dieną Gi-neikių kaime. Nuskendo 1969 me-tų lapkričio 2 dieną Rygoje. Viduri-nis vaikas šeimoje, vienintelis sū-nus. Baigė Graužikų aštuonmetę mokyklą, Viešvilės kaimo profesinę technikos mokyklą. Į sovietinę ka-riuomenę pašauktas 1968 metais, tarnavo Kaliningrade. Į namus tu-rėjo grįžti 1970 metų pavasarį.

Nuskendo dviese1969 metų lapkričio 2-osios

pot vynis ir uraganas įvardijamas pavojingiausiu XX amžiuje Rygoje. Nors laikraštis „Padomju Latvija“ lapkričio 1-3 dienoms nežadėjo blogo oro, vietomis kritulius, tą naktį, įsismarkavus stichijai, ban-gos iš Rygos įlankos atsirito iki Dauguvos, vandens lygis pakilo iki 2 metrų 14 centimetrų. Vanduo už-liejo šimtus gyvenamųjų namų, ga-myklų, parduotuvių. Uraganinis vėjas rovė medžius, pažeidė ry-šius, kelius. Vanduo užtvindė ir Vėj zaksalą - Vėjo zuikių salą. Į sti-chijos gniaužtus patekę žmonės gelbėjosi lipdami ant stogų.

Į pavojų buvo išsiųsti kariai. Tarp jų - V.Rimkus.

Ano meto spaudoje ne kartą ra-šyta apie V.Rimkų. K.Lukošius sa-ko, kad pirmasis straipsnis buvo

publikuotas Pabaltijo karinės apy-gardos dienraštyje „Za rodinu“. Juo remiantis, prižiūrint cenzūrai, pub-likuoti ir vėlesni straipsniai. „Ka-reivio žygdarbis“, „Vaikinas nuo Kražantės“, „Paskutinis reisas“ - tai vis V.Rimkaus istorija.

„Mašina ėmė skęsti. Pravirko vaikai. Į avarijos vietą atskubėjo ne-toliese buvę transporteriai. Stovė-damas iki krūtinės vandenyje, Rim-kus perdavė per liuką vaikus eili-niams Oniščukui ir Vaitkui, o pats puolė gelbėti likusių keleivių. Ne-trukus jiems pavojus jau nebegrė-sė. Ir čia Rimkus pastebėjo, kad vandenyje dar liko mergaitė, kurią srovė greitai neša į šalį. Vladas puo-lė prie jos. Priplaukė, norėjo padė-ti, bet jėgos išseko. Jis žuvo kartu su ta, kurią bandė išgelbėti“, - teks-tą iš dienraščio „Za rodinu“ persi-spausdino „Komjaunimo tiesa“.

Tačiau tikroji istorija skiriasi nuo oficialiosios.

1969 metų rudenį artėjo Spalio revoliucijos metinės. V.Rimkaus dalinys iš Kaliningrado į Rygą buvo

pervežtas paradui. Netikėtai kilus nelaimei, kariai neturėjo nieko, kas padėtų kovoti su stichija. „Juos iš-siuntė į mirtį“, - sako K.Lukošius.

V.Rimkaus sesuo J.Skudrienė pamažu atgaivina prisiminimus. Daug kas išsitrynė - kitąmet nuo brolio žūties bus praėję 50 metų. Sesuo mokėsi Vilniuje, kai gavo te-legramą, jog brolio nebėra.

„Į paradą spalio šventėms juos vežė pro Tytuvėnus. Stovėjo valan-dą ar dvi, buvo galima susitikti, bet tais laikais nebuvo telefono - nė laidinio. Buvo pasilipę ant vagono pažiūrėti į Kelmės bažnyčią. Po ke-lionės iš Rygos būtų grįžęs atosto-gų. Draugai paskui kalbėjo, kad no-rėjo padaryti siurprizą, nieko nera-šė apie atostogas. Grįžo kitaip...“ - prisimena sesuo.

Kaip klostėsi lemtingos akimir-kos, Rimkai žinojo tiek, kiek pasa-kojo žuvusiosios tėvai, kartu tar-navę kariai. Sesuo gabaliukais dė-lioja įvykius. Kilo audra. Kariai ne-turėjo nei gelbėjimosi liemenių, nei gelbėjimo ratų. Nuvarė gelbėti,

o Vladas plaukti gerai nemokėjo. Kai mašina užkliuvo už metalinio vamzdžio po vandeniu, jis dar ban-dė kažką daryti, kad ją pakeltų. Ta mergaitė, plaukdama pro šalį, grie-bė už diržo ir permetė aukštielnin-ką. Vienas vyrukas, kareivis, šoko gelbėti, bet bangose, audroje pasi-metė. Galvojo, gal jau krante, gal išplaukė? Kai visi susirinko, paaiš-kėjo: žmogaus nėra.

Šeimos susitikoV.Rimkus buvo pašarvotas Kel-

mės dvare - tuomet Kelmės paukš-tininkystės tarybinio ūkio kontoroje. Portretą laidotuvėms nupiešė kel-miškė dailininkė Irena Sabaitienė.

Karinio komisariato organizuo-tose laidotuvėse dalyvavo kone vi-sa Kelmė. Kariai iššovė salves.

Panašiu laiku Rygoje artimieji atsisveikino su aštuoniolikmete Iri-na Timofejeva. Iš Rygos atkeliavu-siose nuotraukose baltame karste guli baltais rūbais papuošta jaunutė mergina. Irinos tėvai ir jaunesnė se-suo Liuda tą naktį buvo išgelbėti.

Vieną dieną Rimkų namus pa-siekė laiškas iš Rygos. Rašė nu-skendusios mergaitės šeima. Juos buvo pasiekusios kalbos, esą Rim-kai pyksta, kad mergaitė kalta dėl Vlado mirties. Iš tiesų niekas nie-ko nekaltino, kaltų neieškojo. Šei-mos draugiškai susitiko, lankė ka-pus Kelmėje ir Rygoje. Tik bėgant laikui bendravimas nutrūko.

Padarė komjaunuoliuK.Lukošius į sovietinę armiją

išėjo 1969 metų lapkričio 15 dieną, praėjus trylikai dienų nuo V.Rim-kaus žūties. Kai nuvažiavo į tarny-bos vietą Rygoje, apie žuvusį karį kalbėjo visi.

Sovietmečio straipsniuose, pri-simena kelmiškis, buvo pabrėžia-mas komjaunuoliškas V.Rimkaus gyvenimas. Lietuvos LKJS CK biu-ro nutarimu jo pavardė buvo įrašy-ta į LLKJS CK Garbės knygą.

„Tokį apdovanojimą gavo tėvai už vaiko žūtį“, - K.Lukošius rodo knygutę raudonais viršeliais.

„Paminklinis akmuo su dvide-šimtmečio atvaizdu Kelmės kapi-nėse, permirkęs, atsiklijavusiais viršeliais komjaunimo bilietas, šventai saugomas pionierių, dre-bančios motinos rankos, laikančios raudoną ordino knygelę... Ne, mie-las skaitytojau, tai ne legenda“, - rašyta straipsnyje „Vaikinas nuo Kražantės“. Tačiau tikroji istorija buvo kitokia. J.Skudrienė sako, kad brolis bilieto neturėjo, nebuvo komjaunuolis.

K.Lukošiaus teigimu, po nelai-mės Pabaltijo karinė apygarda Ry-goje paskambino į Kelmės partijos komitetą, komjaunimą. Bilietas bu-vo per parą sutvarkytas ir dar į Ry-gą nuvežtas. Taip V.Rimkus tapo komjaunuoliu. Albume apie karį ties įrašu „Komjaunuoliški metai“ buvo įklijuota V.Rimkaus vaikystės nuotrauka.

Bėgimas - pagerbti1974 metais, prabėgus 5 me-

tams nuo kario žūties, K.Lukošius pasiūlė tuomečiam Kelmės kom-jaunimo komiteto pirmajam sekre-toriui A.Stamburui organizuoti bė-gimą kariui pagerbti.

Pirmajame bėgime dalyvavo 40 bėgikų: K.Lukošius išsaugojo pir-mojo bėgikų dešimtuko autografus. Sukaupė ir išsamią visų bėgimų statistiką. Kai prasidėjo Sąjūdis, K.Lukošius gavo pastabą, kam gar-binąs rusų kareivį. Paaiškino, kad tai - žmogus, išgelbėjęs apie 30 gy-vybių. Penkerius metus (1992-1996 metais) bėgimas nevyko, 1997 metais tradicija vėl grįžo.

Per dešimtmečius keitėsi ir tra-sos, ir kilometražais. Bėgime yra bėgę 3066 dalyviai, tarp jų lengvo-sios atletikos garsenybės Pranas Šaučikovas, Petras Šimonėlis, Min-daugas Dinda, Romas Sausaitis, Vytautas Ežerskis, Adolfas Križi-nauskas, Mindaugas Pukštas, Min-daugas Norbutas, Justinas Ber-žanskis, Valdas Zapolskas, Valenti-na Ežerskienė, Eglė Balčiūnaitė.

Šiemet bėgimas vyks 40-tą kartą.

Parengta pagal „Šiaulių kraštą“

Kelmė nepamiršta vaikino nuo Kražantės

ŽALGIRIO NACIO NALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO priedas 9

Gie

dria

us B

aran

ausk

o nu

otr.

�Bėgimu „Graužikai-Kelmė“ įamžinti lietuvio žygdarbį Latvijoje kilo Kęstučiui Lukošiui

�Vladas Rimkus žuvo išgelbėjęs dešimčių žmonių gyvybes

�Su V. Rimkumi kartu nuskendusi rygietė Irina Timofejeva

Apie tai prie ŽALGIRIO NA-CIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo disku-tavo filosofas Vytautas RUBAVI-ČIUS, istorikas, socialinių mokslų daktaras Raimondas KAMINS-KAS, žurnalistas, kolekcininkas Vilius KAVALIAUSKAS, habilituo-tas fizinių mokslų daktaras Vytau-tas DAUJOTIS. Diskusiją vedė žal-girietis Gediminas JAKAVONIS

G.JAKAVONIS: Vilniaus fo-rumo pareiškimas dėl mūsų ir lenkų tarpusavio santykių pa-lietė tikriausiai amžinas prob-lemas, einančias per visą Lie-tuvos istoriją. Apie tai galėtu-me daug kalbėti. Kas buvo Ado-mas Mickevičius - lietuvis ar baltarusis? Kas buvo Tadas Kosčiuška? Turime Teodorą Narbutą, pirmąjį žmogų, kuris parašė Lietuvos istoriją, jo sū-nus yra vienas iš paskutinių su-kilėlių vadų, palaidotas Dubi-čiuose, o ant jo paminklo pa-vaizduotas Vytis ir lenkų erelis. Įdomūs tie mūsų santykiai. Sa-koma, kad lietuviai su lenkais draugauja net tada, kai kariau-ja. Kas vyksta tarp lietuvių ir lenkų, kodėl prireikė tokio Vil-niaus forumo pareiškimo?

V.DAUJOTIS: Apie tai, kas vyksta, kiekvienas turi susidaręs vienokią ar kitokią nuomonę. Pa-kankamai ilgoje mūsų istorijoje buvo visko. XX a. istorija dar gana nesena ir gyva, labiausiai veikian-ti mūsų santykius. Tą istoriją pa-mena mūsų seneliai. Galbūt mes patys davėme pagrindo šitiems da-lykams, galbūt per daug nuolai-džiavome. Kitas dalykas - neieš-kokime amžinų sąlyčio taškų, am-žinų draugų nebūna. Tačiau dabar-tinėje situacijoje, kai Europoje Lenkija yra puolama visais atžvil-giais, jai reikia paramos. Manau,

kad Lenkija yra teisi. Tie kaltini-mai yra nepagrįsti, nes Lenkijos pozicija trukdo Europos federali-zacijos idėjai. Ten susikerta seno-jo teisėjų klano įtaka, kalbama apie pasikėsinimą į jų teisinę sistemą. Tokie patys dalykai ir pas mus vyksta, nes tos problemos, pavel-dėtos iš sovietmečio, yra panašios. Atsiranda iš mūsų pusės pažadas dėl raidelių, paskui kovojame dėl to savo pažado. Mes nesame vie-ningi ir nesilaikome vieningos po-zicijos. Turime paaiškinti, kad mes esame valstybė su savo kalba. Pi-liečiai turi mokėti lietuvių kalbą, net ir gyvenantys tame labiau len-

kiškame Vilniaus krašte. Mes vi-suomet jiems nuolaidžiaujame - palengvinamas egzaminas, nepe-reinama prie dėstymo valstybine kalba mokyklose, nors yra norma-li šalių praktika. Valstybėje yra valstybinė kalba ir tos mažumos, bendrijos. Nepavadinčiau lenkų tautine mažuma, kai visai šalia yra jų didelė valstybė. Mes turėtume aiškiai apibrėžti savo valstybingu-mą, kad čia yra neperžengiama ri-ba - kalba, valstybė. Bet mūsų valstybė elgiasi nesolidžiai. Nebū-tina į kiekvieną išsišokimą reaguo-ti, tačiau kai paliečiami esminiai dalykai, turi būti aiškus įvertini-mas. O kai būna tyla, tuomet mes skatiname didesnę valstybę ženg-ti kitus žingsnius. Neturime būti priešais, bet ir neturime leisti per-žengti raudonosios linijos.

G.JAKAVONIS: Paminėjau paminklą Narbutui Dubičiuose, broliai Musteikiai pastatė pa-minklą J.Pilsudskiui su lietuviš-kais užrašais ir su lietuviško-mis citatomis. Iš tikrųjų jų ka-pai sutvarkyti puikiai, visur na-cionalinės baltai raudonos vė-liavėlės. O mes to nemokame parodyti net Rasų kapinėse...

V.KAVALIAUSKAS: Man at-rodo, kad lietuvių ir lenkų santy-kiuose yra pakilimų ir atoslūgių. Tai mane verčia prisiminti kelioli-kos metų senumo istoriją. Tuo me-tu, kai dirbau Vyriausybėje, pakliu-vau į tokią situaciją. Pas mane at-ėję Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės veteranai ir jų vadovas Antanas Paulavičius klausė: kaip išeina, kad mūsų su Lenkija tokie draugiški santykiai, nors net taikos sutarties nesame pasirašę. Aš pa-klausiau, gal jie galėtų mums pa-dėti, nes ta įtampa, kuri buvo tuo metu Lietuvoje, labai trukdė. Ir mes tuomet pradėjome veiklą. Man teko pirmininkauti pirmuose Armijos Krajovos ir mūsų Vietinės rinktinės veteranų susitikimuose, nors ten galbūt reikėjo gaisrininko,

o ne pirmininko. Jie riejosi ir vie-nas kitą kaltino, bet vėliau išsikal-bėjo, tonas pradėjo švelnėti. Mes tada prižadėjome, kad galbūt Ar-mijos Krajovos veteranus galėsi-me pripažinti, nes jie turėjo karo dalyvių pažymėjimus, kuriuos iš-davė Lenkijos valstybinės institu-cijos. Baigėsi tuo, kad 2004 m. rug-sėjo 2 d. Prezidento rūmuose „ple-chavičiukai“ ir Armija Krajova pa-sirašė taikos sutartį. Dalyvavo pre-zidentas Valdas Adamkus, dalyva-vo premjeras Algirdas Brazauskas, dalyvavo Lenkijos prezidento vy-riausiasis patarėjas Andžejus Mai-kovskis. Armijos Krajovos vetera-

nai atėjo su baltai raudonais raiš-čiais, „plechavičiukai“ atėjo su uni-formomis. Prezidentūros apsauga buvo sutrikusi, nežinojo, ką daryti. Bet viskas pasibaigė gražiu vakaru, bendromis dainomis ir dokumento pasirašymu. Mes juos susodinome į vieną autobusą ir nuvežėme į Žal-girio mūšio lauką. Lietuvos Vyriau-sybė apmokėjo visas išlaidas, o Lenkija parengė programą. Buvo labai gražu, bet paskui vėl viskas pasikeitė. Galbūt dažnai daug kas priklauso nuo mūsų vidaus padė-ties, nuo Lenkijos vidinės situaci-jos. Aš manau, kad mes turime bendrą istoriją, ji neturi trukdyti mums gyventi. Turime surasti to-je bendroje istorijoje tai, kas mus vienija, kas mus jungia, o blogus dalykus nurašyti istorikams. Tegul jie rašo knygas, bet rašo ne tam, kad kurstytų šiandienines tautas. Istorija yra bendra. Politikoje nėra amžinų draugų ir amžinų priešų, bet yra amžini kaimynai, nuo jų mes negalime pabėgti.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Raimondai, praėjusiais metais buvo graži jūsų iniciatyva, kai įsteigėte Tado Kosčiuškos or-diną už kultūrinę veiklą, už istorijos propagavimą. Iš pra-džių tai įdomiai nuskambėjo, nes ir baltarusiai T.Kosciušką savinasi, kaip mes Adomą Mickevičių...

R.KAMINSKAS: Dėl santy-kių tiek su artimais, tiek su toli-mais kaimynais pirmiausia iš da-lies turėtume kaltinti save, kad nėra bendro sutarimo dėl tų vadi-namųjų raudonųjų linijų: kalbos, teritorijos, tam tikrų istorinių įvy-kių. Kiekvienas politikas, kiekvie-na politinė partija, atėjusi į valdžią, pradeda deklaruoti, kelti naujas idėjas, palieka atmintyje tam tikrą santykių tradiciją. Su kaimynais lenkais buvo ir gerų dalykų. Turė-jome bendrą valstybę, bendrus va-dovus. Taip pat buvo ir kruvinų

dalykų, buvo tam tikro išsiskyri-mo. Aš galvoju, kad nežiūrint to, jog esame mažesni, privalome tu-rėti aiškią poziciją. Tai yra diplo-matų misija. Aišku, čia yra ir isto-rikų darbas. Politikai turi nubrėžti ribas, kas šiandien yra mūsų pa-

grindinės vertybės ir, kalbant apie istoriją, kas yra mūsų herojai. Mū-sų herojai, mūsų didvyriai bėgant laikui kinta. Paminėjote generolą Kosčiušką, kuris buvo gerokai pri-mirštas. Žinoma, tapatybės klau-simas yra aktualus. Jis buvo Lie-tuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, jis čia gimė, yra lietu-vis, bet dabar Lietuvos samprata yra kita. Istorija buvo bendra, bet nereikėtų visko atiduoti kaimy-nams. Pažvelkime į Salaspilio mū-šį (1605 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė su-mušė švedus - aut. past.). Lietu-viams sunkiai sekėsi įprasminti tą mūšį. Kiti kaimynai buvo pirmes-ni, pastatė paminklus, o mums lyg ir neliko vietos. Manyčiau, kad čia yra užsienio politikos spraga, ne-sutarimas tarp partijų. Kai kuriais nacionaliniais, tautos atminties da-lykais būtų galima sutarti, kad ne-būtų taip, jog viena politinė jėga, nuvažiavusi į Lenkiją, kalba viena, o kita - visai ką kita. Sutinku, kad su kaimynais reikia draugauti, pri-siminti, kas buvo gera, bet taip pat turime būti kaip žydai - nepamirš-ti tam tikrų skriaudų. Žydai nepa-miršta ir nuolat kelia kitoms vals-

tybėms holokausto temą. Kitų valstybių nusikaltimai prieš mūsų valstybę taip pat turėtų būti diplo-matiškai, korektiškai primenami, o ne nutylimi.

V.RUBAVIČIUS: Ta tema bū-tų galima kalbėti daug ir be galo, galima ir skriaudas minėti. Mums yra svarbu mūsų valstybės atsira-dimas ir valstybės santykis su Lenkijos istorija. Šimtą metų mes

turime modernią lietuvių Tautą, siekusią valstybingumo, ir tos Tautos santykius su kita valstybe. Koks buvo klausimas pradinės gimties metu? Lenkijos valstybės ir lenkų politinio elito, kūrusio sa-vo valstybę, požiūris į naująją vals-tybę buvo negatyvus ir priešiškas. Ir istorijoje, ir politinio elito atmin-tyje toks požiūris išliko. Nes len-kai Lietuvą, tą sulenkėjusį kraštą, suvokė kaip didžiosios Lenkijos dalį, o lietuviai staiga sugalvojo pa-daryti didelę skriaudą Lenkijai, at-plėšdami Vilnių ir pan. Turime štai tokį istorinį paveldą, kuris politi-koje yra ir jo niekas niekada neiš-trins. Jis tik gali būti nustumiamas, sumenkinamas arba aktualizuoja-mas vienaip ar kitaip, nelygu isto-rinėms aplinkybėms. Tuomet pri-menamos didžiosios skriaudos: Vilniaus krašto okupacija ir pan. Ant ras dalykas - kokia dabar yra Lenkijos valstybė, koks yra šios valstybės vaidmuo Europoje ir koks yra Lietuvos vaidmuo Euro-poje? Ar mes jas galime sulyginti? Lietuva nežaidžia geopolitiniu lyg-meniu. Ji gali būti tik tam tikro žaidimo objektas, nes neturi pa-kankamai nei nacionalinės savi-

Apskritasis stalas 2018 m. rugsėjo 29 - spalio 5 d.10

Lietuva ir Lenkija. Kas kursto tarpusavio nepasitikėjimą?

Gediminas JAKAVONISŽalgirietis

Sakoma, kad lietuviai su lenkais draugauja net tada, kai kariauja

Vytautas DAUJOTISHabilituotas fizinių mokslų daktaras

Nebūtina į kiekvieną išsišokimą reaguoti, bet kai paliečiami esminiai dalykai, turi būti aiškus įvertinimas

Nors pastaruoju metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai gerėja, iki tokių santykių, kokie buvo prezidentaujant Valdui Adamkui, dar toloka. Lenkai mums primena, jog Vilnijos krašte nepaisoma jų tautinės mažumos interesų, o mums atrodo, kad kaimynai pernelyg dažnai tendencingai traktuoja istorinius įvykius. Kas kursto nepasitikėjimą tarp kaimynų? Re

dakc

ijos a

rchy

vo n

uotr.

Abiejų šalių prezidentų Aleksandro Kvasnevskio ir Valdo Adamkaus bendravimas liudijo šiltus Lenkijos ir Lietuvos santykius

monės, nei tokio rango politikų, kurie tuose žaidimuose galėtų vie-naip ar kitaip dalyvauti. Lenkija yra geopolitikos žaidėja. Mes, ne-turėdami geros savo nacionalinių interesų formuotojų komandos, esame labai apgailėtinoje padėtyje. Tą apgailėtiną padėtį kartais ban-dome užtušuoti gerinimusi, žadė-jimu ir pan. Mes niekada nebūsi-me strateginiai partneriai. Mes galime būti tik Lenkijai naudingi partneriai, nes mes neatliekame strateginio vaidmens. Mūsų stra-teginis vaidmuo būtų, jei mes bū-tume išlaikę Ignalinos atominę elektrinę. Iš esmės mes galime daug ką padaryti formuodami ir įtvirtindami savo nacionalinius in-teresus. Nacionalinis interesas yra labai paprastas - kad Lietuvos valstybė stiprėtų, kad lietuvių Tautos daugėtų ir kad Lietuva kuo geriau gyventų, kad čia vyrautų sugyvenimo kultūra su įvairiausių etnokultūrinių bendruomenių da-riniais. Nes mes visi esame tos pačios Tėvynės, tos pačios kilties žmonės, nesvarbu, kaip mes pas-kui pradedame vieni kitus vadinti.

Trečias dalykas - dėmesį rei-kėtų kreipti į mūsų politiką ir tą politiką, kurią vykdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri atsto-vauja Vilniaus kraštui ir ten paė-musi visą valdžią. Mes kartais bi-jome įvardyti akivaizdžius reiški-nius, nors jie žeidžia ir politikų savimeilę. Mes norime sumen-kinti akivaizdžius reiškinius, ku-rie mūsų valstybei yra pavojingi. Mes padarėme labai blogą dalyką, kad istoriškai neįvertinome auto-nomininkų veiklos, padėjome jiems susikurti partiją.

Pažiūrėkime į tą mūsų išsilais-vinusios Lietuvos istoriją, kai Lie-tuvos lenkų rinkimų akcija turė-davo vieną, du, tris ar keturis de-putatus, išrinktus Vilniaus savival-dybėje. Kokius postus jie imdavo? Švietimo ir kultūros, nes švietimo ir kultūros Lietuvos valstybė tarsi nesupranta. Jie ima švietimą ir kultūrą, nes tai formuoja tapatu-mą. Tai yra tas esminis dalykas, kuris kuria lenkybės kryptį į Len-kijos valstybę. Ką dabar ima lai-mėjusi lenkų rinkimų akcija? Ji taip pat eina į švietimą, į mokyk-las, todėl čia ir vyksta aršus ginčas dėl abėcėlių ir t.t. Atrodytų, kad tai nieko bendra, bet...

R.KAMINSKAS: Mes patys esame kalti dėl to.

V.RUBAVIČIUS: Bet tai nė-ra tik vietinės svarbos reikalas, tai jau politinės svarbos. Lenkų politikai Varšuvoje puikiai tą su-pranta. Manau, kad mums reikė-tų sekti lenkų pavyzdžiu.

G.JAKAVONIS: Užsiminėte apie švietimą. Įdomiausia, kad Vilniaus krašte dar maždaug 1880 metais Nemenčinės kuni-gai skundėsi, kad negali susi-kalbėti, nes vietiniai nesupran-ta. Kas sulenkino šį kraštą? Būtent Vilniaus universitetas. Dėstytojai gerai uždirbdavo, pirkdavosi dvarus, žemes, sta-tė lenkiškas bažnyčias ir pan. Kaip dabar iš viso to išsisukti? Raimundas jau paminėjo, kad čia mes patys kažką blogai da-rome. Atrodo, jog esame kaž-kokia nesusikalbanti tauta. Štai pavyzdys: Viliaus idėja - įamžinti visus vytininkus, kiek-vieno valsčiaus savanorius. Aš pervažiavau per visus buvusius Varėnos rajono valsčius - nie-kas nesiruošia prisijungti prie tos idėjos.

V.KAVALIAUSKAS: Todėl, kad meras istorikas.

G.JAKAVONIS: Dėl Varėnos mero... Skulptorius Nerijus Ka-valiauskas pasiūlė Jono Basa-navičiaus paminklą padovanoti Varėnai, pasirodo, nereikia. Vi-sur vyksta atmetimas. Vytis Kaune, ačiū Dievui, yra. Kaip jūs, gerbiamas Vytautai, pa-žvelgtumėte į tai per švietimo ir kultūros prizmę, kai mes pa-tys nesugebame sudėti svar-biausių akcentų, nesugebame džiaugtis savo didvyriais.

V.DAUJOTIS: Švietimas yra visko centras. Pažvelkime, kas yra valstybė. Valstybėje yra valstybinė kalba, kiekvienas pilietis turi iš-mokti valstybinę kalbą. Bet kelias-dešimt metų nuolaidžiaudami mes susilpninome savo kalbą. Tautinės bendrijos yra visose šalyse, bet, pa-vyzdžiui, Amerikoje nėra atskirų mokyklų atskiroms tautinėms ben-drijoms. Lietuviai kuria savo mo-kyklas, bet tai jau yra pačios ben-drijos reikalas visa tai išlaikyti. Ki-ta vertus, Lenkijos padėtis čia yra labai gera. Jie galėtų gauti Lenkijos paramą savo bend rijos savaitgali-nių, šeštadieninių mokyklų išlaiky-mui. Jiems nebūtų taip sudėtinga, pavyzdžiui, kaip lietuviams buvo sudėtinga išlaikyti kai kurias savo parapijas. Tai yra natūrali pasaulio

praktika. Nereikia peržengti ribų, kad ten, kur yra daug lenkų, būtų įtvirtinta antra valstybinė kalba. Tai yra valstybės griovimas, deja, tai yra nestabdoma. Mes neturime po-litikų, išmanančių šiuos dalykus. Ministras Zig mas Zinkevičius pui-kiai suprato visą sistemą ir rūpino-si šiuo klausimu. Bet kadangi tam skyrė nemažai dėmesio, buvo per anksti išguitas iš šio posto. Būtent dėl šios veiklos jis nebaigė savo kadencijos. Z.Zinkevičius puikiai suprato grėsmę Lietuvai, tą aiški-no, bet nebuvo norima to girdėti. Valstybėje turi būti tautinė kultūra, kad žmogus su ja galėtų eiti per gyvenimą, o mūsų valstybė yra tar-si koks uabas. Pagrindinis uždavi-nys, kad būtų sudaromas biudžetas, o kad Lietuvos valstybė išliktų, be-veik nieko nedaroma. Be kultūros, be švietimo, ji negali egzistuoti. Vilniaus universitete lituanistika yra stumiama į galą, yra niekinama, net niekinamai apie ją atsiliepiama. Rektorius akcentuoja, kad yra la-biau reikalinga anglų kalba, nes su lietuvių kalba mes toli nenužygiuo-

sime. Bėda ta, kad neturime poli-tinio elito. Dabar politikai yra ruo-šiami globalinei rinkai. Ruošiami aptarnaujantys politologai. Jei ne-susitvarkysime savo reikalų, tai ir be lenkų pagalbos žlugsime.

G.JAKAVONIS: Prieš kokį dešimtmetį Mantas Adomėnas, Tėvynės sąjungos narys, net ju-dėjimą „Stabdyk lietuvybę“ kūrė... Bet pakalbėkime apie savo istoriją. Kodėl mes jos ne-vertiname? Šiemet buvo 25-eri metai, kai iš Lietuvos buvo iš-vesta rusų kariuomenė, bet abejoju, ar be „Vakaro žinių“ bent vienas laikraštis apie tai parašė, nors yra gyvi žmonės, liudininkai...

V.KAVALIAUSKAS: Jų nie-kas neklausė. O apie kariuomenės išvedimą jau yra pateikiama kito-kia versija... Profesorius labai tei-singai pasakė, kad valstybė turėtų laikytis ant kultūros ir švietimo pamatų, tačiau renkami ir į postus skiriami antrarūšiai politikai, kurie nieko neišmano. Man sunku net įvardyti, koks paskutinis kultūros ministras buvo geras. Yra katast-rofiška situacija dėl būtent šių sri-čių lyderių. Jie turėtų būti „pasi-kaustę“, bet kaip jie bus „pasi-kaustę“, jeigu mes nešnekame net apie Lietuvos istorijos dėstymą. Baigiau universitetą 1973 metais. Mano žurnalistikos kursas buvo paskutinis, kuriam dėstė Lietuvos istoriją. Tapome nepriklausomi, bet niekas neatkūrė, kad būtų dės-toma Lietuvos istorija. Lygiai taip pat yra mokomi dip lomatai. Įdomu, apie ką kalbasi mūsų diplomatas, susitikęs su kitos valstybės diplo-

matu. Juk paprastai ieškoma to, kas mus sieja. O kas mus sies, jei-gu jis nieko apie tai nežino, ir gali kalbėti tik apie kokius nors išpar-davimus artimiausioje gatvėje. Čia yra katastrofa. Kita katast rofa ta, kad tie žmonės, nesuprasdami kul-tūros ir istorijos reikšmės, labai lengvai ją atiduoda kitiems.

Noriu sugrįžti prie Dzūkijos, prie Dubičių. Žiemą buvo neįmano-ma privažiuoti, todėl pagalvojau, kad vasarą reikia būtinai nuvažiuo-ti. Prie pat Baltarusijos sienos yra istorinė vieta, kur 1863 m. pralai-mėjome pagrindinį mūšį, kur žuvo pagrindinis mūsų karo vadas - Liud-vikas Narbutas. Ir ką aš matau? Ma-tau gerą, gražų paminklą, kuris bu-vo pastatytas už lenkų 72-ojo pulko karininkų lėšas. Viskas yra lenkų kalba, taip pat yra maža iškabėlė rusų kalba, kur parašyta, kad čia palaidotas sukilimo vadas. Paskuti-nį kartą mes 1863 m. sukilimą pri-siminėme, žinote, kada? 1988 m. atskrido malūnsparniu Algirdas Brazauskas ir atidengė kryžių L.Narbuto žuvimo vietoje. Istoriją mes prisimename tik revoliucijos metais.

G.JAKAVONIS: Šiek tiek tamstą pataisysiu. Kadangi su Raimondu Kaminsku esame žygeiviai, tai 2015 m. buvo su-rengtas žygis nuo Varėnos iki Dubičių, jame dalyvavo 500 žmonių...

V.KAVALIAUSKAS: Tai jūs surengėte, o niekas nepagalvoja, kad galbūt reikėtų kokius nors lietuviškus užrašus padaryti. Šiandien ten guli sudžiūvusios gėlių puokštės, bet visos su baltai raudonomis juostomis. Vadinasi, mes atiduodame savo istoriją. Mes užmiršome net Narbuto pa-vardę, nors Kalesninkuose yra lenkiškoji L.Narbuto mokykla.

G.JAKAVONIS: Užbersiu dar šiek tiek „druskos ant tos žaizdos“. Merkinės muziejuje šiemet atidengė didelį kara-liaus Vladislovo Vazos biustą. Atvažiuoju ir matau, stovi vai-nikas nuo lenkų ambasado-riaus. O ką kvietė iš Lietuvos, niekas neatvažiavo...

V.KAVALIAUSKAS: Manau, paklausus kurio nors mūsų parei-gūno, jis nieko nežinotų nei apie Vazą, nei apie Narbutą. Istorija turi mus telkti, o mes ją atiduodame. Mes dabar esame tokioje stadijoje - dardame žemyn visais demografi-niais rodikliais. Valdžia sako neži-nanti, kaip sustabdyti emigraciją, nežino jos priežasčių, bet mano, kad ne atlyginimai tai lemia. Žino-ma, ne atlyginimai svarbiausia. Yra

labai daug negatyvo. Galime išgirs-ti tik apie kokius nors banditus, ta-čiau mažai žinome apie mokslinin-kų sėkmę. Mūsų mokslininkai net valstybiškai yra neįvertinami. Pa-sižiūrėjau, kad nė vienas iš Mokslo akademijos viceprezidentų nėra ap-dovanotas bent valstybiniu ženklu, tačiau kokius keturis kartus apdo-vanojame šokių trenerį. Tokie val-džios prioritetai žlugdo Tautos prio-ritetus. Jeigu žmonės turi alergiją istoriniams paminklams, tai ką dar galima pasakyti. Dabar reikia rink-ti vadovus, kurie nėra alergiški mū-sų istorijai.

R.KAMINSKAS: Galvočiau, kad nereikėtų išradinėti dviračio. Tikiu valstybe. Mes turime turėti diplomatus, turime turėti politiką, kaip ją turi lenkai, prancūzai, britai, reikėtų iš jų mokytis. Kodėl beveik kiek viename Lenkijos mieste ar miestelyje yra paminklas Pilsuds-kiui? Ten niekas nediskutuoja, kaip jis atėjo į valdžią - perversmo būdu ar ne perversmo. Kodėl šiandien yra problema pastatyti paminklą pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai? Atkreipčiau dė-mesį, kad jau randasi kitose kultū-rose gimusių žmonių, kurie atva-žiuoja iš užsienio ir pradeda aiškin-ti mūsų istoriją, kaip ir ką mes tu-rėtumėm daryti. Kalbant apie len-kus Lietuvoje, manyčiau, su jais nėra problemų. Yra tekę dirbti su studentais iš to krašto, puikiai kal-bančiais lietuvių kalba ir puikiai besimokančiais. Tarp lietuvių ir lenkų nėra jokios priešpriešos, bet Lietuvoje yra politikų, kurie norė-tų matyti tam tikrą priešpriešą. Yra politikų Lenkijoje, kurie mūsų at-žvilgiu taip pat turi tam tikrų am-bicijų. Bėda ta, kad turime politinių partijų įstatymą, teisės aktus, po-litinę valią, bet labai dažnai nuolai-džiaujame. Dėl ūkio ir finansų vi-suomet bus paaukojami kultūros, švietimo ir socialiniai reikalai.

V.RUBAVIČIUS: Mes kalba-me apie tai, kad lenkai savinasi mūsų istoriją. Jie nesisavina, jie

kuria savo istoriją iš to bendro aruodo, iš kurio mes jau nieko ne-benorime imti. Pasaulyje kiekvie-na tauta turi savo istoriją ir nie-kada nebus bendros lietuvių ir lenkų istorijos. Nes kai tauta su-bręsta valstybingumui, reikalin-gas savas istorijos pasakojimas, sava istorinė dokumentika, kuri labai aiškiai skirtųsi nuo kitos valstybės istorinės dokumenti-kos. Ir čia visuomet bus tam tikra priešprieša.

Parengė Gediminas JAKAVONIS

Visa filmuota med�iaga tinklalapyje

Apskritasis stalas2018 m. rugsėjo 29 - spalio 5 d. 11

Lietuva ir Lenkija. Kas kursto tarpusavio nepasitikėjimą?

Raimondas KAMINSKASIstorikas, socialinių mokslų daktaras

Tarp lietuvių ir lenkų nėra jokios priešpriešos, bet Lietuvoje yra politikų, kurie norėtų matyti tam tikrą priešpriešą

Vytautas RUBAVIČIUSFilosofas

Mes, neturėdami geros savo nacionalinių interesų formuotojų komandos, esame labai apgailėtinoje padėtyje

Vilius KAVALIAUSKASŽurnalistas, kolekcininkas

Politikoje nėra amžinų draugų ir amžinų priešų, bet yra amžini kaimynai, nuo jų mes negalime pabėgti